Versta iš:

Gayle Forman
IF I STAY
Speak

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys.

Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba
autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami
kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į
tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai
atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo

įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvu-
ose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio
autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio
atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar as-
meninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti
ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tink-
lais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų
patalpose.

ISBN 9786090114421
 4/351

Copyright © Gayle Forman, 2009

„Waiting for Vengeance“ © by Oswald Five-0,
Serenade, Grinning Idiot Records.
All rights reserved.
Viršelis © Winter portrait photo © Brooke Pen-
nington / Flickr /Getty Images
© Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Dalia
Zaikauskaitė, 2014
© Leidykla „Alma littera“, 2014

Iš anglų kalbos vertė Ieva Dalia Zaikauskaitė

Redagavo Simona Kaziukonytė
Korektorė Marijona Treigienė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina
Talaiko
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
 NIKUI
Pagaliau… Amžinai
 07.09

Visi mano, kad viskas dėl sniego. Taip tur-

būt ir yra.
Šį rytą atsibundu, o mūsų veja prie
namo užklota balta antklode. Tik pora cen-
timetrų, tačiau šioje Oregono dalyje vos
kelioms snaigėms nukritus viskas sustoja,
kol vienintelis apygardos sniego valytuvas
nuvalo kelius. Atrodo, iš dangaus krinta –
krinta, krinta, krinta – vanduo, net ne
sniegas.
Jo pakankamai, kad nereikėtų į
mokyklą. Per mamos radiją paskelbiama,
kad mokyklos uždarytos, ir mano mažasis
 7/351

broliukas Tedis šią žinią pasitinka karo

šūksniu.
– Sniego diena! – užmauroja jis. – Tėti,
eime lipdyti besmegenio.
Tėtis šypsosi ir barbena į pypkę. Pradėjo
ją rūkyti visai neseniai, kaip dera šeštojo
dešimtmečio Tėvas Žino Geriausiai retro
įvaizdžiui, kurio dabar nusitvėrė. Dar jis
ryši varlytes. Aš taip ir nesupratau, ar viso
šito esmė apranga, ar ironija: ar taip tėtis
visiems praneša kadaise buvęs rokeris, nors
dabar jis vidurinės mokyklos anglų kalbos
mokytojas, ar dirbdamas mokytoju iš tiesų
virto seniena. Bet man patinka pypkės
tabako kvapas. Toks saldus ir aitrus,
primena žiemą ir kaimiškas krosnis.
– Bandyk, kad nori, – sako tėtis Tedžiui,
– bet sniegas visai nelimpa. Gal išeis sniego
ameba?
Matosi, kad tėtis laimingas. Pora centi-
metrų sniego reiškia, kad visos mokyklos
 8/351

apylinkėje uždarytos – ir manoji, ir ta, kuri-

oje dirba jis, – taigi ir tėčiui neplanuotas
laisvadienis. Mama išjungia radiją ir prisi-
pila antrą puodelį kavos; ji dirba kelionių
agentūroje mieste.
– Jei jau jūs visi šiandien tinginiaujate,
ir aš nė už ką neisiu į darbą. Tai tiesiog
nesąžininga. – Ji paima telefoną ir skam-
bina. Baigusi kalbėti pasižiūri į mus. – Gal
pagaminti ko nors pusryčiams?
Mudu su tėčiu sutartinai nusikvatojame.
Mamos pusryčiai – dribsniai ir skrebučiai.
Mūsų šeimos virėjas – tėtis.
Apsimetusi, kad negirdi, mama spin-
telėje suranda blynų mišinio Bisquick.
– Baikit. Kas čia sudėtinga? Kas nori
blynų?
– Aš! Aš! – sušunka Tedis. – Ar
pridėsim šokolado gabaliukų?
– Kodėl gi ne, – atsako mama.
 9/351

– Jėėė! – mojuodamas rankomis spiegia

Tedis.
– Tokį ankstyvą rytą jis per daug guvus,
– paerzinu. Atsisuku į mamą. – Gal neleisk
jam gerti tiek kavos?
– Dabar duodu be kofeino, – atšauna
mama. – Jis ir be kavos nenustygsta vietoj.
– Tik manęs neimk girdyti kava be ko-
feino, – sakau.
– Čia jau būtų vaiko teisių pažeidimas, –
įsiterpia tėtis.
Mama paduoda man garuojantį puodelį
ir laikraštį.
– Ten yra nebloga tavo vyriškio nuo-
trauka, – taria ji.
– Rimtai? Nuotrauka?
– Aha. Tiek mes jį nuo vasaros ir matėm,
– sako mama ir pašnairuoja suraukusi ant-
akius – taip bando mane permatyti.
– Žinau, – atsakau ir nejučiomis at-
sidūstu. Adamo grupė „Krintanti žvaigždė“
 10/351

populiarėja kaip ant sparnų ir tai puiku –

dažniausiai.
– Aa, šlovė, ką tas jaunimas supranta, –
pareiškia tėtis, bet šypsosi.
Žinau, kad džiaugiasi Adamo sėkme. Gal
net didžiuojasi juo.
Perverčiu laikraštį iki kalendoriaus.
Trumpa žinutė apie „Krintančią žvaigždę“
ir dar mažesnė jų keturių nuotrauka šalia
ilgo straipsnio apie grupę „Bikini“ ir didži-
ulės jų vokalistės, pankroko primadonos
Bruk Vegos, nuotraukos. Skiltyje apie juos
teparašyta, kad vietinė grupė „Krintanti
žvaigždė“ pradės „Bikini“ nacionalinio turo
koncertą Portlande. Nė nepaminėta man
gerokai svarbesnė naujiena, kad vakar
„Krintanti žvaigždė“ koncertavo klube Si-
etle ir, anot vidurnaktį atsiųstos Adamo
žinutės, buvo parduoti visi bilietai.
– Šįvakar eisi? – klausia tėtis.
 11/351

– Ketinau. Jei neuždarys visko dėl

sniego.
– Bus pūga, – sako jis ir pirštu rodo į lė-
tai besileidžiančią snaigę.
– Ir turėčiau repetuoti su kažkokiu pian-
istu, jį profesorė Kristi atrado universitete.
Profesorė Kristi, į pensiją išėjusi uni-
versiteto muzikos dėstytoja, su ja dirbu jau
kelerius metus, nuolat ieško aukų, su kuri-
omis galėčiau pagroti. „Reikia kuo daugiau
praktikos, kad parodytum tiems Džuljardo
nuobodoms, kaip turi būti“, – sako ji.
Aš dar nepatekau į Džuljardą, bet at-
ranka praėjo labai gerai. Bacho siuita ir
Šostakovičius skambėjo kaip niekada puiki-
ai, lyg mano pirštai būtų tapę stygų ir
stryko tąsa. Kai baigiau groti, uždususi ir
drebančiomis kojomis, nes laikiau jas per
smarkiai suspaustas, vienas komisijos
narys paplojo, tai turbūt nutinka ne itin
dažnai. Išsvirduliavusiai lauk tas pats
 12/351

komisijos narys pasakė, kad mokykla jau

seniai neregėjo „Oregono kaimietukės“.
Profesorės Kristi manymu, tai reiškė
garantuotą studijų vietą. Aš nebuvau tokia
tikra. Nebuvau šimtu procentų tikra, kad
apskritai to noriu. Ir dėl žaibiškos
„Krintančios žvaigždės“ šlovės, ir dėl savo
studijų Džuljarde – jei jau ten patekčiau, –
kiltų tam tikrų keblumų, tiksliau, susidėtų
visi keblumai, susikaupę per pastaruosius
kelis mėnesius.
– Man reikia dar kavos. Kas norit? –
klausia mama, su antikvariniu kavinuku
lūkuriuodama prie manęs.
Uodžiu kavą – sodri, juoda, kvapi
prancūziška, mūsų visų mėgstamiausia. Vi-
en nuo aromato išsibudinu.
– Svarstau, gal eiti atgal į lovą, – sakau.
– Violončelė mokykloje, nė griežti negaliu.
– Jokio griežimo ištisą parą? O, man
plyšta širdis, – šaiposi mama. Nors per
 13/351

kelis metus ji beveik pamėgo klasikinę

muziką – „tai tas pat, kaip mokytis pamėgti
smirdantį sūrį“, – vis dėlto ne visada svaigo
iš malonumo dėl mano nuolatinio
čirpinimo.
Iš antro aukšto pasigirsta trenksmai ir
dundėjimas. Tedis daužo būgnus. Jie ka-
daise buvo tėčio, kai jis buvo mūsų-mieste-
garsios, niekur-kitur-nežinomos grupės
būgnininkas ir dirbo plokštelių
parduotuvėje.
Išgirdęs Tedžio keliamą triukšmą tėtis
išsišiepia, ir tai išvydus man kaip visada
nudiegia širdį. Vis neapleidžia paika
abejonė, ar tėčiui kartais negaila, kad neta-
pau kieta rokere. Juk turėjau tapti. Bet
tada, trečioje klasėje, per muzikos pamoką
priėjau prie violončelės – ji man atrodė be-
veik kaip žmogus. Dingtelėjo, kad jei už-
gročiau, ji man išpasakotų kokias nors
 14/351

paslaptis, taigi ėmiau griežti. Griežiu jau

beveik dešimt metų.
– Tavo ketinimas eiti atgal į lovą nuėjo
šuniui ant uodegos, – bando perrėkti
Tedžio būgnus mama.
– Tai tau, sniegas jau tirpsta, – taria tėt-
is papsėdamas pypkę.
Nueinu prie galinių durų ir kyšteliu nosį
laukan. Pro debesis prasiskverbė keli saulės
spinduliai, girdžiu, kaip šnypšdamas tirpsta
ledas. Uždariusi duris grįžtu prie stalo.
– Man rodos, apygarda be reikalo sukėlė
paniką, – sakau.
– Galbūt. Bet dabar jau negali liepti eiti į
mokyklą. Gaudyk vėją laukuose, ir aš jau
pranešiau, kad šiandien neateisiu į darbą, –
taria mama.
– Tai jau. O gal pasinaudojam šia
netikėta proga ir traukiam kur nors, – siūlo
tėtis. – Pavyzdžiui, aplankom Henrį su
Vilou.
 15/351

Henris ir Vilou – vieni iš mamos ir tėčio

muzikinės jaunystės bičiulių. Jie irgi susil-
aukė vaikelio ir nusprendė, kad laikas pra-
dėti elgtis kaip suaugusiems. Jie gyvena
didžiuliame sename kaimo name. Henris
dirba internetu į darbo kambarį per-
tvarkytoje daržinėje, Vilou – ligoninėje
netoliese. Jiedu turi mergytę, tai dėl jos
mama su tėčiu nori aplankyti draugus.
Tedžiui ką tik suėjo aštuoneri, man septy-
niolika, taigi mudu jau seniai ne-
beskleidžiame to gižaus pieno kvapo, nuo
kurio tirpsta suaugusieji.
– Grįždami galėsim sustoti „Knygų
daržinėj“, – lyg gundydama sako man
mama.
„Knygų daržinė“ – tai didžiulė par-
duotuvė, pilna senų apdulkėjusių knygų.
Jos gale prikrauta klasikinės muzikos
plokštelių po 25 centus, kurių, be manęs,
turbūt niekas daugiau ir neperka. Laikau
 16/351

jas po lova. Klasikos plokštelių kolekci-

jomis nesigiriama.
Parodžiau jas Adamui, bet tik po penkių
mėnesių draugystės. Maniau, ims šaipytis.
Jis toks kietas – paraityti džinsai ir juodi
sportbačiai, nutrinti rokeriški marškinėliai
ir įmantrios tatuiruotės. Tikrai ne iš tų,
kurie susideda su tokiomis kaip aš. Todėl
kai pirmą kartą pastebėjau jį spoksant į
mane mokykloje muzikos studijoje, buvau
tikra, kad Adamas iš manęs šaiposi, ir pas-
islėpiau. Bet jis nesišaipė. Pasirodė, kad po
savo lova turi apdulkėjusią roko muzikos
plokštelių kolekciją.
– Galim užsukti pas senelius ankstyvos
vakarienės, – siūlo tėtis ir jau siekia tele-
fono. – Grįšim ne vėlai, kad tau liktų užtek-
tinai laiko nusigauti į Portlandą, – priduria
rinkdamas numerį.
– Gerai, – sakau. Ne todėl, kad mane
labai viliotų „Knygų daržinė“, ir ne todėl,
 17/351

kad Adamas gastroliuoja, o mano geriausia

draugė Kim užsiėmusi klasės albumu. Ir
net ne todėl, kad mano violončelė mokyklo-
je, nes juk galėčiau likti namie, žiūrėti tele-
vizorių arba lįsti atgal į lovą. Man iš tikrųjų
mieliau pabūti su šeima. Tai dar vienas
dalykas, kuriuo verčiau nesigirti, bet Adam-
as supranta ir tai.
– Tedi! – šūkteli tėtis. – Renkis, važiuo-
jam ieškoti nuotykių.
Tedis baigia būgnų solo smūgiu į lėkštes.
Netrukus atšuoliuoja į virtuvę visiškai ap-
sirengęs, tarsi būtų užsitraukęs drabužius
kepurnėdamasis žemyn stačiais mediniais
laiptais mūsų vėjų perpučiamame Viktori-
jos laikų name.
– „Mokykla uždaryta vasarai…“, –
dainuoja jis.
– Elis Kuperis? – klausia tėtis. – Kur rit-
amės? Bent jau dainuotum The Ramones.
 18/351

– „Mokykla uždaryta amžiams“, –

traukia Tedis, nekreipdamas dėmesio į
tėčio nepasitenkinimą.
– Nepataisomas optimistas, – sakau aš.
Mama juokiasi. Ji stato ant stalo kiek
pasvilusių blynų lėkštę.
– Valgykit, šeima.
 08.17

Susigrūdame į automobilį, į aprūdijusį

biuiką, jis buvo senas jau tada, kai močiutė
jį atidavė gimus Tedžiui. Mama su tėčiu
siūlo vairuoti man, bet aš atsisakau. Prie
vairo sėda tėtis. Dabar jam jau patinka
vairuoti. Jis daugybę metų spyriojosi ir
nelaikė vairavimo egzamino, visur važinėjo
dviračiu. Kai dar grojo grupėje, jo nenoras
vairuoti reiškė, kad važiuojant gastrolių
prie vairo visada tekdavo sėsti kitiems
grupės nariams. Tie nepatenkinti vartydavo
akis. Mama buvo atkaklesnė. Ji įtikinėjo,
meilikavo, kartais rėkdavo ant tėčio, kad
tas gautų vairuotojo pažymėjimą, bet jis
nepasidavė – tvirtino, kad jam labiau prie
širdies pedalų galia. „Na, tada geriau
 20/351

pradėk mąstyti, kaip sukonstruoti dviratį,

ant kurio tilptų trijų žmonių šeima ir kuris
mus apsaugotų nuo lietaus“, – reikalau-
davo ji. Tėtis vis nusijuokdavo ir atsaky-
davo pradėsiąs mąstyti.
Bet ėmusi lauktis Tedžio, mama šitam
padarė galą. Gana, pasakė. Regis, tėtis
suprato, jog kažkas pasikeitė. Jis liovėsi
spyriotis ir išlaikė vairavimo egzaminą. Ir
grįžo mokytis, kad gautų mokytojo serti-
fikatą. Turbūt normalu paikioti auginant
vieną vaiką. Bet laukiantis antrojo atėjo
metas suaugti. Laikas ryšėti varlytę.
Jis ir šiandien ryši varlytę prie raibo
švarko ir vintažinių odinių batų.
– Kaip matau, pasiruošęs sniegams, –
sakau.
– Aš kaip pašto skyrius, – atsako tėtis,
gremždamas nuo automobilio sniegą vienu
iš Tedžio plastikinių dinozaurų, bes-
imėtančių prie namo. – Nei dėl šlapdribos,
 21/351

nei dėl lietaus, nei dėl kelių centimetrų

sniego nesirengsiu kaip medkirtys.
– Ei, mano giminėj buvo medkirčių, –
įspėja mama. – Prašom nesišaipyti iš
bėdžių miško darbininkų.
– Kaip aš drįsčiau, – atremia tėtis. – Čia
tik retorinė figūra.
Tėčiui tenka pasukti raktelį net kelis
kartus, kol galiausiai biuikas dusdamas
užsiveda. Kaip visada užverda kova dėl
muzikos. Mama nori Nacionalinio radijo
stoties. Tėtis nori Frenko Sinatros. Tedis –
Kempiniuko Plačiakelnio. Aš noriu
klasikinės muzikos, bet žinodama, kad esu
vienintelė klasikos mėgėja šeimoje,
pasirengiu kompromisui – klausytis
„Krintančios žvaigždės“.
Tėtis siūlo sandorį:
– Šiandien neiname į mokyklą, tad pak-
lausykime žinių, kad netaptume visiški
nemokšos.
 22/351

– Turėjai omeny, visiškomis

nemokšomis, – pataiso mama.
Tėtis užverčia akis, paplekšnoja mamai
per ranką ir labai mokytojiškai
atsikrenkščia.
– Kaip sakiau, pirma Nacionalinis radi-
jas, o kai žinios baigsis – klasikos stotis.
Tedi, tavęs nekankinsim. Gali klausytis
ausinuko, – sako tėtis ir atjungia grotuvą
nuo radijo. – Bet nedrįsk mano mašinoje
groti Elio Kuperio. Draudžiu.
Tėtis ima knistis daiktinėje.
– Gal Džonatanas Ričmenas1?
– Noriu Kempiniuko. Jis jau įdėtas, –
šokčiodamas ir rodydamas į grotuvą šaukia
Tedis. Blynai su šokolado gabaliukais ir
sirupu tikrai dar padidino jo
hiperaktyvumą.
– Daužai man širdį, sūnau, – juokauja
tėtis. Abu su Tedžiu augome klausydamiesi
 23/351

pakvaišusių Džonatano Ričmeno melodijų;

jis mamai ir tėčiui – muzikos šventasis.
Kai dėl muzikos pagaliau susiderėta,
išjudam. Ant asfalto kai kur dar likę sniego
lopų, bet šiaip tik šlapia. Tačiau tai Orego-
nas. Keliai nuolat šlapi. Mama juokauja,
kad užėjus sausrai žmonės pakliūva į bėdą.
„Pasidaro tikri kietuoliai, pameta galvas ir
vairuoja kaip visiški mulkiai. O policininkai
smaginasi, dalydami baudas už greičio
viršijimą.“
Atremiu galvą į langą, matau pro šalį
lekiančius vaizdus, sniegu nutaškuotas žali-
as egles, plonas balto rūko gijas, sunkius
pilkus audros debesis viršum galvos. Auto-
mobilyje taip šilta, kad langai rasoja, ir aš
ant stiklo piešiu vingrius ornamentus.
Pasibaigus žinioms perjungiam
klasikinės muzikos stotį. Girdžiu pirmus
Bethoveno Trečiosios sonatos violončelei
taktus. Kaip tik šio kūrinio turėjau šiandien
 24/351

mokytis. Tarsi kosminis sutapimas.

Susikaupusi klausausi, įsivaizduoju grieži-
anti pati, džiaugiuosi šia galimybe pare-
petuoti ir mėgaujuosi buvimu šiltame auto-
mobilyje su savo sonata ir savo šeima.
Užsimerkiu.

Neįtikima, kad po viso to veikia radijas. Bet

veikia.
Biuikas visiškai sumaitotas. Keturių
tonų pikapas 60 mylių per valandą greičiu
rėžėsi į keleivio pusę su atominės bombos
jėga. Nuplėštos durelės, priekinė keleivio
sėdynė išspriegta pro šoninį vairuotojo
langą. Apvirtęs automobilis riogso kitapus
kelio, variklis, tarsi būtų ne ką tvirtesnis už
voratinklį, suplėšytas į gabalus. Padangos ir
ratlankiai nusviesti toli į mišką. Užsidegė
benzino bako skeveldros ir dabar šlapią
kelią laižo liepsnelės.
 25/351

Buvo tiek daug triukšmo. Džeržgesio

simfonija, pokšėjimo choras, sproginėjimo
arija ir galiausiai liūdni kieto metalo,
pjaunančio minkštą medį, plojimai. O
paskui viskas nutilo, tegirdėti… griežiant
Bethoveno Trečiąją sonatą violončelei.
Automobilio radijas per stebuklą vis dar
veikia, ir Bethovenas tebeskamba šį vėl
tykų vasario rytą.
Iš pradžių dingteli, kad viskas gerai.
Pirmiausia, vis dar girdžiu Bethoveną. Be
to, stoviu griovyje, šalikelėje. Pažvelgiu
žemyn: džinsinis sijonas, nertinis ir juodi
auliniai batai, kuriuos apsiaviau šįryt, –
viskas atrodo lygiai taip pat, kaip išeinant iš
namų.
Palypėju šlaitu, kad geriau matyčiau
automobilį. Jis suniokotas neatpažįstamai.
Tik metalinis skeletas be sėdynių, be
keleivių. Vadinasi, mano šeima, kaip ir aš,
 26/351

buvo išsviesta lauk. Nusibraukiu delnus į

sijoną ir žengiu ant asfalto jų ieškoti.
Pirmiausia išvystu tėtį. Net per kelis
metrus matau iš jo švarko kišenės kyšančią
pypkę.
– Tėti! – sušunku, bet man artinantis
kelio danga darosi slidi, po kojomis pain-
iojasi pilki į žiedinius kopūstus panašūs gu-
mulai. Žinau, ką matau, bet kažkodėl dar
negaliu to susieti su savo tėvu. Galvon
ateina žinių pranešimai apie uraganus ir
gaisrus, kai nušluojamas vienas namas, o
gretimas lieka nepaliestas. Ant asfalto
ištaškytos mano tėčio smegenys. Bet jo
pypkė vis dar kairėje švarko kišenėje.
Tada randu mamą. Ji beveik
nekraujuoja, bet lūpos jau pamėlusios, akių
baltymai ryškiai raudoni, kaip pabaisos iš
kokio menkaverčio filmo apie monstrus. Ji
atrodo netikra. Nuo šito absurdiško
 27/351

zombiško reginio mane pagaliau sukausto

siaubas.
Turiu surasti Tedį! Kur jis? It paklaikusi
sukiojuosi į šalis kaip tada, kai dešimt
minučių buvau jį praganiusi maisto par-
duotuvėje. Buvau įsitikinusi, kad brolis
pagrobtas. Žinoma, pasirodė, jog Tedis
tiesiog nuklydo prie saldumynų skyriaus.
Radusi neišmaniau, ar apkabinti, ar aprėkti
brolį.
Bėgu atgal link griovio, tada pamatau iš
jo kyšančią ranką.
– Tedi! Aš čia! – šaukiu. – Duok ranką,
aš tave ištrauksiu.
Bet pripuolusi regiu blykstelint sidab-
rinę apyrankę su mažyčiais violončelės bei
gitaros pakabučiais. Adamas ją man
padovanojo septynioliktojo gimtadienio
proga. Čia mano apyrankė. Segėjau ją šį
rytą. Pažvelgiu į savo riešą. Aš vis dar ją
segiu.
 28/351

Einu dar arčiau ir suprantu – čia guli ne

Tedis. Čia guliu aš. Kraujas iš krūtinės per-
sisunkė pro palaidinę, sijoną, nertinį ir
dabar kaip dažai kapsi ant baltutėlio
sniego. Viena mano koja sulaužyta, oda ir
raumuo nuplėšti, matyti baltas kaulas.
Akys užmerktos, tamsūs plaukai šlapi ir lyg
surūdiję nuo kraujo.
Nusisuku. Tai netiesa. Šito negali būti.
Mes – visa šeima – tiesiog išsirengėme pas-
ivažinėti. Tai netikra. Turbūt užmigau
automobilyje. „Ne! Gana. Prašau, gana.
Prašau, pabusk!“ – rėkiu į vėsų orą. Šalta.
Iš burnos turėtų kilti debesėliai. Bet nekyla.
Įsispoksau į riešą, kuriam, regis, nieko nen-
utiko – nėra nei kraujo, nei purvo – ir
smarkiai sau įgnybu.
Nieko nejaučiu.
Ir anksčiau sapnuodavau košmarus –
košmarus, kuriuose krintu, košmarus, kur
griežiu violončele nepažindama natų,
 29/351

košmarus, kuriuose išsiskiriu su Adamu, –

bet visada įstengdavau atsimerkti, atplėšti
nuo pagalvės galvą, palikti tą siaubo filmą
anapus užmerktų vokų. Pabandau dar
kartą. „Pabusk! – klykiu. – Pabusk!
Pabuskpabuskpabusk!“ Tačiau nepabundu.
Tiesiog negaliu.
Staiga kažką išgirstu. Muziką. Vis dar
girdžiu muziką. Sutelkiu mintis į ją. Pirštais
gaudau Bethoveno Trečiosios sonatos viol-
ončelei natas; dažnai taip darau
klausydamasi kūrinių, kuriuos tuo metu
mokausi griežti. Adamas tai vadina „oro vi-
olončele“. Jis vis manęs prašo kada nors
pagroti duetu, jis – oro gitara, aš – oro viol-
ončele. „Baigę galėsim sudaužyti instru-
mentus, – juokauja Adamas. – Juk nori.“
Groju galvodama tik apie tai, kol auto-
mobilyje užgęsta paskutinė gyvybė ir
muzika nutyla.
Netrukus išgirstu sirenas.
 30/351

1
Jonathan Michael Richman (g. 1951) –
amerikiečių dainininkas, dainų kūrėjas ir git-
aristas (čia ir toliau – vert. past.).
 09.23

Ar aš mirusi?
Tikrai turiu savęs to paklausti.
Ar aš mirusi?
Iš pradžių lyg ir buvo akivaizdu, jog taip.
Kad šitas stovėjimas-ir-žiūrėjimas laikinas,
kad tai tik stabtelėjimas prieš ryškią šviesą
ir visas-gyvenimas-man-prieš-akis žybsnį,
perkelsiantį ten, kur žengsiu toliau.
Bet regiu, kad atvažiavo medikai, taip
pat – policija ir ugniagesiai. Kažkas pak-
lode apdengė tėčio kūną. Vienas ugniagesys
kaip tik užtraukia plastikinį maišą, kuriame
guli mama. Girdžiu, kaip jis apie mamą kal-
basi su kitu ugniagesiu, iš pažiūros ne
vyresniu nei aštuoniolikos. Vyresnysis aišk-
ina naujokui, kad mama veikiausiai patyrė
 32/351

smūgį pirmoji ir žuvo iš karto, todėl ir nėra

kraujo.
– Staigiai sustojo širdis, – dėsto jis. –
Kai širdis nepumpuoja kraujo, beveik
nekraujuoji. Kraujas susigeria.
Negaliu apie tai galvoti. Kad mamos
kraujas susigeria. Todėl mąstau, jog taip ir
turėjo būti, kad mamai smogė pirmai ir ji
sušvelnino smūgį mums. Suprantama,
rinktis ji negalėjo. Bet ji to būtų norėjusi.
Tačiau ar aš mirusi? Ta aš, kuri guli ša-
likelėje, viena koja griovyje, apstota vyrų ir
moterų, karštligiškai mane prausiančių ir
nežinia ką bedančių man į venas. Aš pus-
nuogė, medikai atlapojo palaidinę. Viena
krūtis apnuoginta. Susigėdusi nusigręžiu.
Policija įvykio vietą apstatė švyturėliais,
iš abiejų pusių atvažiuojantiems auto-
mobiliams liepiama apsisukti – kelias
uždarytas. Policininkai mandagiai siūlo
 33/351

kitus maršrutus, aplinkkelius, kuriais

žmonės galėtų nusigauti į reikiamą vietą.
Tie žmonės automobiliuose greičiausiai
turi kur nors nukakti, bet daugelis
neapsigręžia. Lipa lauk, gūžiasi nuo šalčio.
Žvalgosi. Paskui nusisuka, kai kurie verkia,
viena moteris vemia į paparčius šalikelėje.
Ir nors mūsų nepažįsta ir nežino, kas įvyko,
jie už mus meldžiasi. Jaučiu, kad meldžiasi.
Tai irgi skatina manyti, kad miriau. Ir
dar tai, jog mano kūnas visiškai nutirpęs,
nors turėčiau protėti iš skausmo, juk leki-
ant šešiasdešimties mylių per valandą
greičiu asfaltas nugremžė man koją iki
kaulo. Be to, neverkiu, nors žinau, kad
mano šeimai ką tik nutiko protu
neaprėpiama bėda. Mes kaip tas Kliunkis
Pliumpis iš vaikiškos dainelės, ir nei
karaliaus žirgai, nei karaliaus karžygiai ne-
besurinks mūsų į viena.2
 34/351

Visa tai sukasi galvoje, kol galiausiai

raudonplaukė strazdanota gydytoja, kuri
prie manęs triūsė, atsako į klausimą.
– Glazgo koma – aštuoni. Duodam
deguonies! – sušunka.
Ji ir gydytojas įkritusiais skruostais įkiša
man gerklėn vamzdelį, prijungia prie jo
maišelį su gumine kriauše ir ima pumpuoti.
– Kada atskris sraigtasparnis?
– Po dešimties minučių, – atsako
gydytojas. – Dvidešimt minučių iki miesto.
– Pargabensim ją per penkiolika, jei
spausi kaip velnias.
Numanau, ką jis galvoja. Kad man tikrai
nebus jokios naudos, jei padarysime avar-
iją, ir aš visiškai jam pritariu. Bet jis nieko
nesako. Tik sukanda dantis. Jie įkelia mane
į greitąją; raudonplaukė įlipa kartu. Viena
ranka ji pumpuoja orą, kita tvarko lašelinę
ir monitorius. Paskui man nuo kaktos nub-
raukia užkritusią garbaną.
 35/351

– Laikykis, – sako.

Pirmąjį savo rečitalį grojau dešimties. Vi-

olončele buvau griežusi dvejus metus. Iš
pradžių tik mokykloje, per muzikos pamo-
kas. Tiesiog pasisekė, kad jie apskritai
turėjo violončelę; jos labai brangios ir tra-
pios. Bet kažkoks senas universiteto liter-
atūros profesorius mirė ir paliko savo
Hamburg mūsų mokyklai. Dažniausiai ji
stovėdavo kampe niekam nereikalinga.
Dauguma norėjo išmokti groti gitara arba
saksofonu.
Kai mamai ir tėčiui paskelbiau, kad
būsiu violončelininkė, jie prapliupo kvatot-
is. Vėliau atsiprašė, sakė, neištvėrė, nes
įsivaizdavo mažutę mane su griozdišku in-
strumentu tarp ištįsusių kojelių. Supratę,
 36/351

kad nejuokauju, tuojau pat liovėsi kikenti ir

nutaisė pritariamus veidus.
Bet vis tiek skaudu dėl jų reakcijos, tik
aš jiems niekada apie tai neužsiminiau; ne-
manau, kad būtų supratę, net jei ir būčiau
pasakiusi. Tėtis pajuokaudavo, kad kai
gimiau, ligoninėje turbūt sukeitė kūdikius,
nes aš visiškai nepanaši į kitus šeimos
narius. Visi šviesiaplaukiai ir šviesiaakiai, o
aš tikra priešingybė – tamsiaplaukė tam-
siomis akimis. Bet man augant tėčio juokel-
is apie ligoninę įgijo naują prasmę, to jis
tikriausiai nenumatė. Kartais tikrai jaus-
davausi, lyg būčiau visai kitos padermės.
Nebuvau panaši nei į savo bendrauti mėg-
stantį ironišką tėtį, nei į kietuolę mamą.
Galiausiai, užuot mokiusis groti elektrine
gitara, pasirinkau violončelę.
Tačiau mano šeimai muzika apskritai vis
dėlto buvo svarbiau už jos stilių, taigi po
kelių mėnesių supratę, kad mano meilė
 37/351

violončelei – ne laikinas susižavėjimas,

tėvai išnuomojo instrumentą, kad galėčiau
griežti namie. Iš pradžių buvo nuobodžios
gamos ir triados, tada pirmieji bandymai
sugroti „Žibėk, maža žvaigždute“, paskui –
nesudėtingi etiudai ir pagaliau Bacho siui-
tos. Vidurinės mokyklos muzikos programa
buvo prastoka, todėl mama man surado
privatų mokytoją – sykį per savaitę
ateidavo studentas. Visus tuos metus mane
mokė daugybė studentų, o vėliau, kai pran-
okau juos savo gebėjimais, mokytojai stu-
dentai griežė drauge su manim.
Tai truko iki devintos klasės. Galiausiai
tėtis, kadaise dirbęs plokštelių par-
duotuvėje ir nuo tada pažinojęs profesorę
Kristi, paprašė jos imtis mokyti mane
privačiai. Vėliau ji man pasakojo, kad
sutiko paklausyti, kaip griežiu, nieko per
daug nesitikėdama, tik darydama tėčiui pa-
slaugą. Jiedu klausėsi apačioje, o aš savo
 38/351

kambaryje atlikau Vivaldžio sonatą. Kai

nulipau vakarienės, ji pasisiūlė mane
mokyti.
Tačiau mano pirmasis rečitalis įvyko ge-
rokai prieš susipažįstant su profesore.
Griežiau miesto salėje, ten dažniausiai
groja vietinės grupės, todėl klasikinis in-
strumentas be stiprintuvo skambėjo klaiki-
ai. Atlikau violončelės solo iš Čaikovskio
„Cukruotų slyvų fėjos šokio“.
Kol stovėjau užkulisiuose, klausydamasi
gergždžiančio smuiko ir trankių fortepijono
kūrinių, apėmė nenumaldomas noras
sprukti. Išbėgau pro scenos duris ir susir-
iečiau prieangyje dvėsuodama į delnus.
Mokytoją studentą kone ištiko panikos
priepuolis ir jis pasiuntė būrį žmonių
manęs ieškoti.
Mane surado tėtis. Jo stilius kaip tik
buvo bevirstąs iš hipsteriško vintažiniu,
taigi tėtis vilkėjo vintažinį kostiumą, buvo
 39/351

užsijuosęs kniedėmis nusagstytą odinį

diržą ir avėjo juodus aulinius batus.
– Ar viskas gerai, o mano Mija? – pak-
lausė, sėsdamasis greta ant laiptelių.
Papurčiau galvą, nes iš gėdos
nepralemenau nė žodžio.
– Kas nutiko?
– Tiesiog negaliu, – sukūkčiojau.
Tėtis pakėlė tankų antakį ir įsistebeilijo į
mane pilkai mėlynomis akimis. Pasijutau
kaip koks paslaptingas egzotiškas padaras,
kurį jis stebi ir bando perprasti. Tėtis
daugybę metų grojo įvairiose grupėse.
Akivaizdu, kad niekada neišgyveno tokių
kvailysčių kaip scenos baimė.
– Na, būtų gaila, – pareiškė jis. – Rečit-
alio proga turiu tau nerealią dovaną. Geres-
nę už gėles.
– Padovanok kam nors kitam. Aš
negaliu eiti į sceną. Aš ne tokia kaip tu ir
mama, netgi ne tokia kaip Tedis.
 40/351

Tedžiui tada tebuvo šeši mėnesiai, bet

niekam nekilo abejonių, kad jis turi
daugiau išskirtinumo ir entuziazmo, nei
kada nors turėsiu aš. Žinoma, jis buvo
šviesių plaukų ir mėlynų akių. Net jei ir
būtų buvę kitaip, jis išvydo pasaulį gim-
dymo centre, o ne ligoninėje – ten niekas
nesupainioja vaikų.
– Tiesa, – susimąstė tėtis. – Kai Tedis
pirmą kartą skambino arfa, buvo ramus
kaip belgas. Tikras stebuklas.
Nusijuokiau pro ašaras. Tėtis švelniai
apglėbė mane per pečius.
– Žinai, prieš kiekvieną pasirodymą ži-
auriai drebėdavau.
Pažvelgiau į tėtį – kad ir ką darytų, jis
niekad nepraranda pasitikėjimo savimi.
– Tik taip sakai.
Jis papurtė galvą.
 41/351

– Ne. Būdavo klaikiai baisu. O aš juk

buvau būgnininkas, sėdėdavau pačiam
gale. Niekas į mane nė nežiūrėdavo.
– Tai ką darei? – smalsavau.
– Prisigerdavo, – iškišusi pro duris galvą
įsiterpė mama. Ji vilkėjo juodą vinilinį mini
sijoną, raudoną palaidinę be rankovių ir
buvo pasikabinusi kūdikio nešioklę su
Tedžiu, apsiseilėjusiu iš laimės. – Pora
butelių pigaus alaus prieš pasirodymą. Tau
nepatarčiau.
– Mama, ko gero, teisi, – tarė tėtis. –
Vaikų teisių gynėjai nesižavi kauštelėjusiais
dešimtmečiais. Be to, kai numečiau būgnų
lazdeles ir apsivėmiau scenoje, buvo kieta.
Jei tu pamesi stryką ir dvoksi kaip bravor-
as, atrodys nekaip. Jūs, klasikiniai muzik-
antai, tikri snobai.
Dabar juokiausi nuoširdžiai. Vis dar bi-
jojau, bet kažkodėl gera buvo manyti, kad
 42/351

scenos baimę gal būsiu paveldėjusi iš tėčio;

vis dėlto nesu tik šiaip pamestinukė.
– O kas, jei suklysiu? Jei klaikiai
pasirodysiu?
– Šį tą tau pasakysiu, Mija. Ten apstu
klaikybių, taigi nelabai ir išsiskirsi, –
paguodė mama.
Tedis pritariamai sukrykštė.
– Bet kaip įveikti baimę?
Tėtis vis dar šypsojosi, bet surimtėjo,
nes ėmė kalbėti lėčiau:
– Niekaip. Tiesiog pasistenk susikaupti
ir nusiraminti.
Taigi užlipau ant scenos. Nesugrojau vir-
tuoziškai. Neatsidūriau šlovės viršūnėje,
publika neplojo atsistojusi, tačiau ir ne-
susimoviau. Po rečitalio gavau dovaną. Ji
buvo padėta ant keleivio sėdynės, tokia pat
žmogiška kaip ta violončelė, nuo kurios
negalėjau atitraukti akių prieš dvejus
 43/351

metus. Bet ši buvo neišnuomota. Ši buvo

mano.

2
Aliuzija į vaikišką dainelę apie kiaušinį Kliunkį
Pliumpį, kuris nupuolė nuo tvoros (angl.
Humpty Dumpty sat on a wall, / Humpty
Dumpty had a great fall. / All the king’s horses
and all the king’s men / Couldn’t put Humpty
together again.). Kiaušinis Kliunkis Pliumpis
veikia ir Lewiso Kerollo knygoje „Veidrodžio
karalystėje, ir ką Alisa ten išvydo“ (Through the
Looking-Glass, and What Alice Found There,
1871).
 10.12

Vos greitoji atšvilpia prie ligoninės – ne

prie tos, kur mūsų mieste, o prie artimi-
ausios, kažkokios mažos vietinės, panašes-
nės į senelių namus, o ne į medicinos įs-
taigą, – gydytojai skubiai įveža mane vidun.
– Turbūt plautis trūkęs. Įstatykit krūt-
inės vamzdelį ir skraidinkit ją iš čia! –
šaukia malonioji raudonplaukė, per-
duodama mane slaugių ir daktarų būriui.
– Kur kiti?– klausia barzdyla gydytojo
drabužiais.
– Antras vairuotojas patyrė lengvą sme-
genų sutrenkimą, jam pagalba suteikiama
vietoje. Tėvai žuvo iš karto. Maždaug
septynerių metų berniuką tuoj atveš.
 45/351

Giliai atsikvepiu, tarsi pastarąsias

dvidešimt minučių būčiau sulaikiusi
kvėpavimą. Išvydusi save tame griovyje,
nebeįstengiau ieškoti Tedžio. Jeigu jam
nutiko tas pat, kas mamai ir tėčiui, kas
nutiko man… Negalėjau apie tai nė pagal-
voti. Bet nenutiko. Jis gyvas.
Atsiduriu nedidelėje patalpoje su
ryškiomis lempomis. Gydytojas patepa man
krūtinę oranžiniu skysčiu ir įbeda ploną
plastikinį vamzdelį. Kitas šviečia žibin-
tuvėliu į akis.
– Nereaguoja, – sako seselei. – Sraigtas-
parnis čia. Skraidinam ją į Traumatologijos
skyrių. Greitai!
Mane skubiai išgabena iš Greitosios
pagalbos skyriaus ir įstumia į liftą. Tenka
pabėgėti, kad neatsilikčiau. Prieš pat dur-
ims užsiveriant pamatau Vilou. Keista.
Kaip tik važiavome aplankyti jos, Henrio ir
kūdikio. Ar ją iškvietė dėl sniego? Dėl
 46/351

mūsų? Vilou nerami sukinėjasi po ligoninės

vestibiulį. Galbūt bandė skambinti, gal pal-
iko mamai balso žinutę ir atsiprašė, kad yra
iškviesta į ligoninę ir nebus namie, kai
atvažiuosime.
Liftas sustoja ant stogo. Didžiulio raud-
ono apskritimo viduryje stovi sraigtaspar-
nis, jo sraigtas čaižo orą.
Dar neteko skristi sraigtasparniu. Kim,
mano geriausia draugė, skrido. Jos dėdė,
National Geographic fotografas, skrisdam-
as fotografuoti Šventosios Elenos kalno
pasiėmė ją kartu. Kim jį apvėmė.
– Jis kalbėjo apie vulkaninę augaliją, o
aš ėmiau ir žiauktelėjau tiesiai ant jo ir fo-
toaparatų, – kitą dieną po pamokų pa-
sakojo Kim dar šiek tiek pažaliavusi po
skrydžio.
Kim atsakinga už klasės albumą, ji tikisi
tapti fotografe. Dėdė darė jai paslaugą,
vylėsi, jog padės skleistis jos talentui.
 47/351

– Aš apvėmiau jo fotoaparatus, – dejavo

Kim. – Tikrai niekada netapsiu fotografe.
– Yra visokių fotografų, – guodžiau
draugę. – Visai nebūtina skraidyti
sraigtasparniais.
Kim nusijuokė.
– Ačiū Dievui. Nes kojos daugiau
nekelsiu į sraigtasparnį, tau irgi nesiūlau!
Norėčiau jai pasakyti, jog kartais tiesiog
neturi pasirinkimo.
Sraigtasparnio durelės atidarytos, esu
įkeliama vidun su visais neštuvais, su visais
vamzdeliais ir laideliais. Įlipu paskui. Viena
gydytoja prisėda greta; ji vis spaudo
plastikinę kriaušę, kuri, regis, kvėpuoja už
mane. Pakilus suprantu, kodėl Kim buvo
taip bjauru. Sraigtasparnis ne toks kaip lėk-
tuvas – greitai sklendžianti kulka. Jis
panašesnis į ritulį, šokinėjantį dangumi.
Aukštyn žemyn, iš vienos pusės į kitą. Nė
neįsivaizduoju, kaip sraigtasparniui
 48/351

kratantis medikai gali ką nors daryti, kaip

gali tyrinėti smulkiu šriftu atspausdintus
popierius, susišnekėti per specialius mik-
rofonus ir ausines.
Pataikome į oro duobę, tad mane turėtų
gerokai supykinti. Tačiau bent jau ta aš,
žiūrinti į viską iš šalies, nieko nejaučia.
Vargu ar ir ta aš, kuri guli ant neštuvų, ką
nors jaučia. Vėl susimąstau, ar miriau, bet
nusprendžiu, kad nemiriau. Jei būčiau
mirusi, manęs nebūtų kėlę į sraigtasparnį,
neskraidintų virš tankaus miško.
Be to, jei būčiau mirusi, pas mane tikri-
ausiai būtų atėję mama su tėčiu.
Prietaisų skydelyje matau laikrodį.
10.37. Spėlioju, kas vyksta ant žemės. Ar
Vilou sužinojo, ką atvežė greitąja? Ar kas
nors paskambino seneliams? Jie gyvena
gretimame mieste, aš tikrai laukiau vakari-
enės pas juos. Senelis – žvejys, pats gaudo
ir rūko lašišas bei austres, veikiausiai tai ir
 49/351

būtume valgę kartu su močiutės kepta

juoda alaus duona. Paskui močiutė būtų
nusivedusi Tedį prie rūšiavimo konteinerių
ir leidusi pasiknisti žurnalų. Pastaruoju
metu jis galvą pametęs dėl Reader’s Digest.
Jam patinka karpyti paveiksliukus ir daryti
iš jų koliažus.
Kažin kaip Kim. Šiandien nereikia į
mokyklą. Rytoj manęs ten, ko gero, nebus.
Ji turbūt pamanys, kad neatėjau, nes
užsibuvau Adamo ir „Krintančios
žvaigždės“ koncerte Portlande.
Portlandas. Esu beveik tikra, kad mane
ten ir gabena. Sraigtasparnio pilotas vis
kalba su kažkuo iš Greitosios pagalbos li-
goninės. Pro langą matau Hudo kalno
viršūnę. Vadinasi, Portlandas jau čia pat.
Ar Adamas jau čia? Vakar vakare grojo
Sietle, bet po koncertų jis tiesiog kunkuli-
uoja nuo adrenalino, o vairuodamas nurim-
sta. Grupė dažniausiai tik džiaugiasi, kad
 50/351

gali nusnausti, kol jis sėdi prie vairo. Jei jis

jau Portlande, turbūt dar miega. Ar
pabudęs eis gerti kavos į Hotorną3? O gal
su knyga patrauks į Japoniškuosius sodus?
Anąsyk Portlande tai ir veikėm, tik buvo
šilčiau nei dabar. Po pietų grupė tikrins
garsą prieš koncertą. Tada Adamas išeis į
lauką pasitikti manęs. Iš pradžių pamanys,
kad vėluoju. Kaip jis sužinos, kad iš tikrųjų
atvykau per anksti? Kad atsidūriau
Portlande šį rytą, tebetirpstant sniegui.

– Esi girdėjusi apie tokį Jo-Jo Ma?–

paklausė manęs Adamas.
Buvo pavasaris, aš dešimtoje klasėje,
Adamas – vienuoliktoje. Jis jau kelis
mėnesius stebėjo, kaip repetuoju muzikos
klasėje. Mūsų mokykla valstybinė, tačiau iš
tų pažangiųjų, su sustiprinta menų
 51/351

programa, apie tokias vis rašo šalies žurn-

alai. Iš tiesų turėdavome daug laisvų
pamokų tapyti studijoje arba mokytis groti.
Aš tas pamokas leisdavau garsui
nepralaidžiuose kambarėliuose muzikos
skyriuje. Adamas ten irgi dažnai ateidavo
pagroti gitara. Ne elektrine, kuria groja
grupėje, o paprasta akustine.
Dėbtelėjau į Adamą.
– Visi yra girdėję apie Jo-Jo Ma.
Adamas išsišiepė. Pirmą kartą
pamačiau, kad jo šypsena kreivoka, vienas
lūpų kamputis pakyla aukščiau už kitą.
– Kažin ar surasi ten penkis žmones,
kurie bus ką nors girdėję apie Jo-Jo Ma, –
tarė, rodydamas žieduotu nykščiu į mokyk-
los kiemą. – Beje, koks čia vardas? Žydiš-
kas, ar ką? Jo Mama?
– Kiniškas.
Adamas papurtė galvą ir nusijuokė.
 52/351

– Pažįstu krūvą kinų. Pavyzdžiui, vardu

Vei Čin. Arba Li koks nors. Ne Jo-Jo Ma.
– Netark Viešpaties vardo be reikalo, –
atšoviau. O tada nenorom prajukau. Pri-
reikė kelių mėnesių, kol patikėjau, kad
Adamas iš manęs nesišaipo, tada jau kor-
idoriuose persimesdavome vienu kitu
žodžiu.
Vis dėlto jo dėmesys kiek glumino. Net
ne todėl, kad Adamas buvo populiarus
vaikinas. Jis nebuvo sportininkas ar iš tų,
kuriems gyvenime viskas sekasi. Bet buvo
kietas. Todėl, kad grojo grupėje su vaikinais
iš universiteto. Rokeriškai rengėsi, buvo
susirankiojęs viską iš dėvėtų drabužių par-
duotuvių ir blusturgių, o ne per Urban Out-
fitters išpardavimus. Todėl, kad laimingas
sėdėdavo valgykloje ir užsimiršęs skaity-
davo knygą, o neapsimesdavo skaitąs, nes
neturi kur ir su kuo sėdėti. Taip tikrai neb-
uvo. Jis turėjo kelis draugus ir būrį gerbėjų.
 53/351

Aš ir pati nebuvau keistuolė. Turėjau

draugų ir geriausią draugę, su kuria sėdė-
davau per pietus. Dar turėjau gerų bičiulių
iš muzikos stovyklos, ten važiuodavau vas-
arom. Žmonės mane mėgo, bet, tiesą pa-
sakius, kaip reikiant nepažinojo. Per pamo-
kas sėdėdavau tyliai. Retokai keldavau
ranką ir nesikapojau su mokytojais. Dažni-
ausiai būdavau užsiėmusi, nes repetuo-
davau, griežiau styginių kvartete arba sėdė-
davau teorijos pamokose bendruomenės
koledže. Bendraklasiai man buvo malonūs,
tačiau jiems atrodžiau suaugusi. Kaip
mokytoja. O su mokytojais niekas
neflirtuoja.
– O ką, jei turiu bilietus į maestro kon-
certą? – paklausė Adamas žibančiomis
akimis.
– Baik. Negali būti, kad turi, – atkirtau
ir stumtelėjau jį kiek stipriau nei būčiau
norėjusi.
 54/351

Adamas suvaidino, kad plojasi į stiklinę

sieną. Paskui vėl prakalbo:
– Turiu. Šniclyje Portlande.
– Arlen Šnicer salėje. Ten groja sim-
foninis orkestras.
– Aha, ten. Turiu porą bilietų. Norėtum?
– Juokauji? Aišku, kad taip! Žiauriai
norėjau eiti, bet jie gal po aštuoniasdešimt
dolerių. Pala, iš kur juos gavai?
– Šeimos draugas padovanojo tėvams,
bet jie negali eiti, – išbėrė Adamas. – Kon-
certas penktadienį vakare. Jei nori, paimsiu
tave pusę šešių ir važiuosim į Portlandą.
– Gerai, – atsakiau lyg niekur nieko.
Tačiau penktadienį nenustygau labiau
nei tą kartą praėjusią žiemą, kai ruošdam-
asi egzaminams netyčia išgėriau didžiulį
puodą siaubingai stiprios tėčio kavos.
Nervinausi ne dėl Adamo. Jau buvau
prie jo pripratusi, man su juo būdavo
jauku. Nervinausi, nes nežinojau, kas bus.
 55/351

Kas čia? Pasimatymas? Draugiška pa-

slauga? Labdara? Tokia nežinia – ne ką
geriau nei nemokšiškas naujos kūrinio
dalies natų gaudymas. Todėl tiek daug ir
repetuodavau, kad kuo greičiau išmokčiau
pagrindus ir galėčiau gilintis į smulkmenas.
Persirengiau gal šešis kartus. Tedis, tada
dar darželinukas, sėdėjo mano kambaryje
ir traukiojo iš lentynos komiksus apie Kalv-
iną ir Hobsą, apsimesdamas, kad skaito.
Staiga prapliupo juoktis, tik nežinau, ar
Kalvino išdaigos, ar aš jį taip
pralinksminau.
Mama įkišo galvą pro duris pažiūrėti,
kaip man sekasi.
– Jis tik vaikinas, – tarė pamačiusi, kaip
vargstu.
– Aha, bet jis pirmas vaikinas, su kuriuo
einu į gal-pasimatymą, – atsakiau. – Neiš-
manau, ar rengtis kaip pasimatymui, ar
kaip koncertui. Ar apskritai tam reikia
 56/351

puoštis? O gal rengtis paprastai, jei kartais

tai ne pasimatymas?
– Renkis taip, kad gerai jaustumeisi, –
pasiūlė mama. – Tada nereikės jaudintis.
Esu tikra, kad manimi dėta mama dėl
aprangos būtų vertusis per galvą. Jųdviejų
su tėčiu jaunystės nuotraukose ji atrodo
kaip ketvirtojo dešimtmečio viliokės ir
baikerės mišinys – trumpi pašiaušti
plaukai, juodu pieštuku storai apvestos
mėlynos akys ir liaunas kūnas, jaukiai įs-
praustas į kokius nors seksualius drabuži-
us, pavyzdžiui, į nėriniuotą vintažinę
palaidinę ir aptemptas odines kelnes.
Atsidusau. Norėčiau būti tokia drąsi.
Galiausiai išsirenku ilgą juodą sijoną ir
kaštoninį nertinį trumpomis rankovėmis.
Aišku ir paprasta. Toks turbūt mano gyven-
imo kredo.
Kai Adamas pasirodė prašmatniu kosti-
umu ir storapadžiais batais (šis derinys
 57/351

labai sužavėjo tėtį), supratau, jog čia tikrai

pasimatymas. Neabejojau, kad Adamas ei-
damas į simfonininį koncertą būtų pa-
sipuošęs ir septintojo dešimtmečio vilnonis
kostiumas tiesiog būtų buvęs kietas išei-
ginis drabužis, tačiau supratau, kad ši
apranga reiškia daugiau. Nervindamasis
paspaudė tėčiui ranką ir pasakė turįs jo
senosios grupės plokštelių.
– Tikriausiai naudoji jas kaip padėkli-
ukus puodeliams, – pašmaikštavo tėtis.
Adamas, regis, nustebo, turbūt nepratęs,
kad tėvai būtų kandesni už savo vaikus.
– Per daug nedūkit. Per paskutinį Jo-Jo
Ma koncertą prie scenos buvo daug
nukentėjusiųjų! – šūktelėjo mama mums
einant prie automobilio.
– Tavo tėvai kieti, – tarė Adamas, atid-
arydamas man dureles.
– Žinau, – atsakiau.
 58/351

Pakeliui į Portlandą šnekučiavomės apie šį

bei tą. Adamas leido savo mėgstamų grupių
dainas – švedų popmuzikos trio, jų muzika
buvo nuobodoka, paskui islandų grupę, ji
skambėjo tikrai gražiai. Šiek tiek pak-
laidžiojome miesto centre, tad į salę
nusigavome likus vos kelioms minutėms iki
koncerto.
Mūsų vietos buvo balkone. Aukštybėse.
Bet niekas neina į Jo-Jo Ma koncertą dėl
vaizdo, o garsas buvo puikus. To žmogaus
rankose violončelė vieną akimirką verkia
kaip moteris, kitą – juokiasi lyg vaikas.
Klausydamasi jo muzikos kaskart prisi-
menu, kodėl pati pradėjau griežti viol-
ončele – nes ji labai žmogiška ir
išraiškinga.
Prasidėjus koncertui, akies kampučiu
dirstelėjau į Adamą. Atrodė ramus ir gerai
nusiteikęs, tik nuolat žvilgčiojo į pro-
gramėlę, turbūt skaičiuodamas, kiek dalių
 59/351

liko iki pertraukos. Baiminausi, kad jam

nuobodu, bet netrukus taip įsijaučiau į
muziką, jog viską pamiršau.
Kai Jo-Jo Ma pradėjo griežti „Le Grand
Tango“, Adamas paėmė mane už rankos ir
spustelėjo. Kitomis aplinkybėmis tai būtų
buvę lėkšta ir senamadiška. Tačiau Adamas
nežiūrėjo į mane. Užsimerkęs vos vos
siūbavo krėsle lygiai taip pat paniręs į
muziką kaip aš. Suspaudžiau jo ranką ir
mudu taip prasėdėjome iki koncerto
pabaigos.
Paskui nusipirkome kavos, spurgų ir
nupėdinome palei upę. Kilo rūkas, Adamas
nusivilko švarką ir apgaubė man pečius.
– Juk gavai tuos bilietus ne iš šeimos
draugo, tiesa? – paklausiau.
Maniau, ims juoktis arba iškels rankas
pasiduodamas, kaip daro, kai laimiu ginčą.
Bet jis pažvelgė tiesiai man į akis, ir aš
 60/351

išvydau jo rainelėse besimainančias žalią,

rudą ir pilką spalvą. Jis papurtė galvą.
– Paklojau dviejų savaičių arbatpinigius
už picų išvežiojimą, – prisipažino.
Sustojau. Girdėjau, kaip čiurlena
vanduo.
– Kodėl? – paklausiau. – Kodėl aš?
– Nesu matęs, kad kas nors įsijaustų į
muziką taip kaip tu. Todėl man patinka
žiūrėti, kai repetuoji. Tau ant kaktos susi-
meta labai miela raukšlė, va čia, – pasakė ir
palietė man kaktą tarp antakių. – Aš galvą
pametęs dėl muzikos, bet vis tiek neįsi-
jaučiu kaip tu.
– Tai ką? Aš tau socialinis eksperi-
mentas? – Mano juokas nuskambėjo piktai.
– Ne, tu ne eksperimentas, – tyliai,
kimiai atsakė Adamas.
Pajutau, kaip kūną užlieja šiluma, kaip
rausta žandai. Nudelbiau akis į batus. Kad
Adamas žiūri į mane, žinojau taip pat gerai,
 61/351

kaip ir tai, jog jei pakelsiu galvą, jis mane

pabučiuos. Pati nustebau, kaip noriu, kad
jis mane pabučiuotų; supratau, kad apie tai
svajojau taip dažnai, jog įsiminiau jo lūpų
formą, įsivaizdavau, kaip braukiu pirštu
jam per smakrą.
Pakėliau akis. Adamas manęs jau laukė.
Taip viskas ir prasidėjo.

3
Hotornas (Hawtorne) – Portlando rajonas.
 12.19

Aš patyriau daug sužalojimų.

Regis, plyšęs plautis. Trūkusi blužnis.
Vidinis kraujavimas, nežinia iš kur. Ir baisi-
ausia – sutrenktos smegenys. Dar sulaužyti
šonkauliai. Nubraukta kojų oda – ją reikės
persodinti, taip pat ir veidas – reikės kos-
metinės operacijos, bet, kaip gydytojai
sako, tik tada, jei man pasiseks.
Dabar, operacinėje, gydytojai turi išimti
man blužnį, įstatyti naują vamzdelį, kad si-
urbtų skystį iš trūkusio plaučio, ir kaip nors
sustabdyti vidinį kraujavimą. Mano sme-
genims, deja, jie nedaug kuo gali padėti.
– Lauksim ir žiūrėsim, kas bus, – sako
vienas chirurgas, žiūrėdamas į mano galvos
kompiuterinės tomografijos skenogramą. –
 63/351

Paskambinkit į kraujo banką. Man reikia

dviejų vienetų O Rh neigiamo tuoj pat ir
dar dviejų vėliau.
O Rh neigiamas. Mano kraujo grupė.
Nežinojau. Niekada anksčiau neteko apie
tai galvoti. Nesu gulėjusi ligoninėje, nebent
skaičiuotume tą kartą, kai įsipjoviau
kulkšnį stiklo šuke. Tada nė nereikėjo siūti,
pakako injekcijos nuo stabligės.
Operacinėje chirurgai ginčijasi, kokią
paleisti muziką, – visai kaip mes šįryt
biuike. Vienas nori džiazo. Kitas – roko.
Man prie galvos stovinti anesteziologė
pageidauja klasikinės. Sergu už ją ir turbūt
tai padeda, nes kažkas paleidžia Vagnerio
kompaktą, nors „Valkirijų skrydis“ ne visai
tai, ko norėjau. Laukiau ko nors lengvesnio.
Galbūt „Keturių metų laikų“.
Maža operacinė pilna žmonių, akinamai
plieskiančios lempos tik paryškina, kaip čia
viskas nušiurę. Visai ne taip kaip
 64/351

operacinėse, rodomose per televizorių. Šios

primena tviskančias teatro sales, į kurias
tilptų ir operos dainininkai, ir žiūrovai.
Grindys, nors ir švariai išblizgintos, nusė-
tos įbrėžimais ir rudomis, tikriausiai
kraujo, dėmėmis.
Kraujas. Visur. Ir jis visiškai netrikdo
gydytojų. Jie pjauna, siuva ir siurbia kraujo
upėje, tarsi plautų indus pamuilėse. Tuo
pat metu pumpuoja nesibaigiančias jo at-
sargas man į venas.
Roko pageidavęs chirurgas smarkiai
prakaituoja. Seselė vis šluosto jam kaktą
marle, ją laiko žnyplėmis. Galiausiai kiaurai
peršlampa gydytojo kaukė – tenka ją
pakeisti.
Anesteziologės švelnūs pirštai. Ji sėdi
man prie galvos, vis tikrina, kaip veikia
mano organizmas, ir reguliuoja tiekiamų
skysčių, dujų ir vaistų kiekį. Matyt, gerai at-
lieka savo darbą, nes, gydytojams taršant
 65/351

mano kūną, nejaučiu nieko. Jų darbas

sunkus ir nešvarus, visai nepanašus į žai-
dimą „Operacija“, jį žaisdavom maži, ten
kaulus reikia išimti atsargiai, neliečiant
kraštų, antraip subirzgia skambutis.
Anesteziologė guminėmis pirštinėmis
aptemptais pirštais susimąsčiusi glosto
man smilkinius. Taip glostydavo mama, kai
sirgdavau gripu arba kai taip skaudėdavo
galvą, jog įsivaizduodavau, kaip perrėžiu
smilkinio veną, kad bent kiek sumažinčiau
spaudimą.
Vagnerio diskas apsisuko jau du kartus.
Gydytojai nusprendžia, kad metas naujam
žanrui. Laimi džiazas. Žmonėms vis atrodo,
kad jei jau man patinka klasikinė muzika,
tai esu ir džiazo gerbėja. Nesu. Tėtis – taip.
Jam patinka džiazas, ypač audringa vėles-
nioji Koltrano4 muzika. Tėtis sako, kad
džiazas – tai senių pankrokas. Turbūt tai
 66/351

viską paaiškina, nes pankrokas man irgi

nepatinka.
Operacija trunka visą amžinybę. Jaučiu-
osi nusikalusi. Nežinau, kaip ištveria
chirurgai. Jie stovi ramiai, tačiau tai, regis,
sunkiau, nei bėgti maratoną.
Po truputį apspangstu. Tada susimąstau
apie šitokią savo būseną. Jeigu aš nemiriau
– širdies monitorius vis dar pypsi, taigi,
suprantu, nemiriau, – bet nesu savo kūne,
ar galiu kur nors nuklysti? Ar aš vaiduok-
lis? Ar panorėjusi sugebėčiau atsidurti
Havajuose? Ar galėčiau užsukti į Carnegie
Hall Niujorke? Ar galėčiau aplankyti Tedį?
Dėl visa ko pakrutinu nosį kaip Samanta
iš „Kerėtojos“ – nieko. Spragteliu pirštais,
kaukšteliu kulnais – aš vis dar čia.
Nusprendžiu elgtis paprasčiau. Einu į si-
eną, įsivaizduodama, kad praslysiu kiaurai
ir išlįsiu kitoje pusėje. Tačiau tik
atsitrenkiu.
 67/351

Įbėga seselė su kraujo maišeliu rankoje

ir nespėjus durims užsidaryti aš išsmunku
pro tarpą. Dabar stoviu ligoninės koridori-
uje. Juo zuja gydytojai ir seselės mėlynais ir
žaliais drabužiais. Ant neštuvų su ratukais
gulinti moteris – jos plaukai paslėpti po
plona dušo kepuraite, prie rankos prijungta
lašelinė – šaukia: „Viljamai, Viljamai!“
Einu toliau. Regiu daugybę operacinių, vi-
sose guli pacientai. Jei jie tokie kaip aš,
kodėl nematau jų kūnus apleidusių žmon-
ių? Ar jie visi klydinėja aplinkui kaip aš?
Labai norėčiau susitikti ką nors tokį kaip
aš. Noriu šio to paklausti, pavyzdžiui, kas
man darosi ir kaip šitos būsenos at-
sikratyti? Kaip man grįžti į savo kūną? Ar
laukti, kol pažadins gydytojai? Bet tokių
kaip aš aplinkui nėra. Galbūt jiems pavyko
perprasti, kaip patekti į Havajus?
 68/351

Išseku paskui seselę pro dvivėres auto-

matines duris. Atsiduriu nedideliame
laukiamajame. Išvystu savo senelius.
Močiutė šnekasi su seneliu, o gal tiesiog
šneka. Taip ji stengiasi nepasiduoti
jauduliui. Mačiau ją taip elgiantis anksčiau,
kai senelį buvo ištikęs širdies smūgis. Ji ap-
siavusi botais, vilki išpurvintą sodo chalatą.
Ko gero, dirbo šiltnamyje, kai sužinojo apie
mus. Močiutės plaukai trumpi, garbanoti ir
žili; tėtis sako, kad ji juos chemiškai garb-
anoja nuo aštunto dešimtmečio. „Taip
patogiau, – sako močiutė. – Jokio vargo.“
Ji visada taip. Jokių nesąmonių. Močiutė
tokia praktiška, kad niekam nė į galvą
neateitų, kad ji pakvaišusi dėl angelų. Savo
siuvimo kambaryje, kiniškoje indaujoje,
turi visą kolekciją keraminių angelų, angelų
iš siūlų, stiklinių angelų, kokių-tik-nori an-
gelų. Ji ne tik juos renka, bet ir jais tiki.
Anot jos, angelų yra visur. Kartą pora narų
 69/351

susikrovė lizdą tvenkinyje tarp medžių už

jų namo. Močiutė buvo įsitikinusi, kad tai
seniai mirę tėvai atkeliavo jos saugoti.
Kitą kartą, mums besėdint pas ją teraso-
je, išvydau raudoną paukštį.
– Tai raudonasis kryžiasparnis? –
paklausiau.
Močiutė papurtė galvą.
– Mano sesuo Glorija – kryžiasparnis, –
atsakė, turėdama galvoje neseniai
pasimirusią tetulę Glo, su kuria nesutarė. –
Ji čia neskristų.
Senelis spokso į nuosėdas polistireno
puodelyje, krapšto jas ir maži balti rutuli-
ukai byra jam ant kelių. Atrodo ne kava, o
pamazgos, užplikytos 1997-aisiais ir nuo
tada laikytos ant viryklės. Bet vis tiek
mielai išgerčiau puodelį.
Galėtum nubrėžti tiesią liniją tarp
senelio, tėčio ir Tedžio, nors senelio ban-
guoti šviesūs plaukai pražilo ir jis
 70/351

kresnesnis už Tedį, šis visai kaip pagali-

ukas, ir tėtį, jis lieknas ir raumeningas nuo
svarmenų kilnojimo sporto salėje. Bet visų
jų tokios pat blyškios pilkai mėlynos akys –
kaip vandenynas apniukusią dieną.
Galbūt todėl man dabar sunku žiūrėti į
senelį.

Džuljardas buvo močiutės mintis. Šiaip ji iš

Masačusetso, bet 1995-aisiais pati viena at-
sikraustė į Oregoną. Dabar atrodo, kas čia
ypatinga, tačiau prieš penkiasdešimt dvejus
metus buvo neregėta negirdėta, kad taip
pasielgtų netekėjusi dvidešimt dvejų metų
mergina. Močiutė tvirtino, kad ją traukė
bekraštė laukinė gamta ir, ko gero, sunkiai
būtų radusi tinkamesnę vietą negu
neaprėpiami Oregono miškai ir uolėti
 71/351

paplūdimiai. Ji įsidarbino sekretore Miškų

tarnyboje. Senelis ten dirbo biologu.
Kartais vasarą nuvažiuojame į Masaču-
setsą, į vasarnamį valstijos vakaruose, kurį
savaitei užgriūva tuntas močiutės giminių.
Tik tada pasimatau su antros eilės pusbro-
liais ir pusseserėmis, močiutės broliais ir
seserimis, kurių net vardų neatsimenu.
Turiu daug giminių Oregone, bet jie visi iš
senelio pusės.
Praėjusią vasarą važiuodama atostogų į
Masačusetsą pasiėmiau violončelę, kad
galėčiau ruoštis artėjančiam kamerinės
muzikos koncertui. Lėktuvas buvo nepil-
nas, tad stiuardesė leido ją pasidėti ant sė-
dynės greta, kaip kad daro profesionalai.
Tedžiui tai atrodė žiauriai juokinga ir jis vis
bandė maitinti instrumentą sūriais
riestainiukais.
Vieną vakarą vasarnamio didžiajame
kambaryje surengiau nedidelį koncertą
 72/351

giminėms ir gyvūnų iškamšoms ant sienų.

Po to kažkas paminėjo Džuljardą, ir moči-
utė nusitvėrė tos minties.
Iš pradžių tai panėšėjo į svaičiojimus.
Universitete netoliese buvo kuo puikiausias
muzikos studijų kursas. Norėdama mokytis
tolėliau, galėjau rinktis konservatoriją Si-
etle, iki jos kelios valandos kelio. Į Džul-
jardą būtų tekę važiuoti per visą šalį. Ir
studijuoti ten brangu. Mamą ir tėtį ši
mintis sudomino, bet mačiau, kad nė vien-
as iš tikrųjų nenori manęs siųsti į Niujorką
arba paskęsti skolose, kad galbūt kada nors
įsidarbinčiau violončelininke kokiame nors
antrarūšiame mažo miestelio orkestre. Jie
nė nenumanė, ar aš pakankamai gabi. Tiesą
pasakius, nenutuokiau ir aš. Profesorė
Kristi sakė, kad iš jos mokinių aš viena
daugiausia žadančių, tačiau niekada
neminėjo Džuljardo. Jis buvo skirtas vir-
tuozams ir atrodė įžūlu net tikėtis, kad
 73/351

tokia įstaiga teiktųsi atkreipti į mane

dėmesį.
Bet po atostogų, kai kažkas kitas,
nešališkas klausytojas iš Rytų pakrantės
pritarė, kad esu verta Džuljardo, močiutė
kibte įsikibo tos minties. Ji nusprendė pati
pasikalbėti su profesore Kristi, o tada jau ir
mano mokytoja nusitvėrė to sumanymo na-
gais ir dantimis.
Taigi parašiau prašymą, gavau rekomen-
dacinius laiškus ir išsiunčiau įrašą. Adamui
neprasitariau. Sau pasakiau, kad taip darau
todėl, jog nėra reikalo visiems skelbtis, tur-
int omeny, kad net gauti kvietimą į atranką
maža vilties. Bet net tada supratau, jog tai
netiesa. Giliai širdyje jaučiau, kad vien
siųsdama prašymą išduodu Adamą. Džul-
jardas Niujorke. Adamas – čia.
Tik mudu mokėmės jau ne drauge. Ada-
mas buvo metais už mane vyresnis ir pra-
dėjo studijuoti mūsų miesto universitete.
 74/351

Aš lankiau baigiamąją mokyklos klasę.

„Krintanti žvaigždė“ staigiai išpopuliarėjo,
tad Adamui teko studijuoti neakivaizdinia-
me skyriuje. Grupė sulaukė pasiūlymo iš
įrašų bendrovės Sietle, turėjo suplanavusi
daugybę koncertų kituose miestuose. Ir tik
gavusi storo popieriaus voką su antspaudu
„Džuljardo mokykla“ ir kvietimu į atranką,
pasakiau Adamui, kad teikiau paraišką.
Paaiškinau, kiek daug žmonių negauna nė
kvietimo. Iš pradžių Adamas atrodė sukrės-
tas, lyg negalėtų patikėti. Paskui liūdnai
šyptelėjo.
– Jo Mamai teks pasisaugoti, – tarė.

Atranka vyko San Fransiske. Tėčio mokyk-

loje buvo rengiama svarbi konferencija ir
jam būtinai reikėjo dalyvauti, mama buvo
ką tik pradėjusi dirbti kelionių agentūroje,
todėl mane lydėti pasisiūlė močiutė.
 75/351

– Pasidarysim mergaičių savaitgalį.

Pavakarių arbatos eisim gerti į Fairmont5.
Pažiopsosim į vitrinas Sąjungos aikštėje.
Nuplauksim keltu į Alkatrazą. Būsim
turistės.
Bet, likus savaitei iki kelionės, močiutė
užkliuvo už medžio šaknies ir pasitempė
kulkšnį. Jai teko avėti didžiulį storapadį
batą ir buvo prisakyta nevaikščioti. Ėmiau
šiek tiek panikuoti. Pareiškiau galinti į San
Fransiską nuvykti pati – pasiskolinti auto-
mobilį arba nuvažiuoti traukiniu ir tuoj pat
grįžti.
Senelis užsispyrė mane nuvežti.
Keliavome jo pikapu. Važiuodami beveik
nesikalbėjome, bet man tiko, nes labai
jaudinausi. Vis čiupinėjau talismaną iš ledų
pagaliukų ir siūlų, jį sėkmei prieš išvažiuo-
jant įdavė Tedis.
– Kad tu ranką nusilaužtum6, –
palinkėjo.
 76/351

Kai pavykdavo pagauti stotį, klausėmės

klasikinės muzikos ir kaimo žinių. Kai
nepavykdavo, važiavom tylėdami. Bet ta
tyla ramino, nuo jos atsipalaidavau ir ji
mus suartino kur kas labiau negu koks
širdingas pokalbis.
Močiutė mums užsakė kuo įmantriausiai
išpuoštą viešbutį. Buvo labai juokinga
matyti senelį darbiniais batais ir languotais
flaneliniais marškiniais tarp visų tų nėrini-
uotų servetėlių ir vazelių su džiovintomis
gėlėmis. Tačiau jis laikėsi labai ramiai.
Atranka buvo be galo varginanti. Turė-
jau groti penkis kūrinius: Šostakovičiaus
koncertą, dvi Bacho siuitas, visą Čaikovskio
„Pezzo capriccioso“, o tai beveik neįman-
oma, ir fragmentą iš Enio Morikonės
muzikos filmui „Misija“, tai atrodė smagu,
tačiau rizikinga, nes tą gabalą atliko Jo-Jo
Ma, taigi būčiau lyginama su juo. Iš at-
rankos išėjau drebančiomis kojomis ir nuo
 77/351

prakaito šlapiomis pažastimis. Endorfinų

antplūdis ir didžiulis palengvėjimas baisiai
svaigino.
– Einam apžiūrėti miesto? – paklausė
senelis šypsodamasis.
– Žinoma!
Padarėme viską, ką buvo žadėjusi moči-
utė. Senelis mane nusivedė ir arbatos, ir
pažiopsoti į vitrinas, nenuėjome tik į
kažkokį prabangų restoraną Žvejų prie-
plaukoje – ten močiutė buvo užsakiusi
staliuką – ir nusprendėme pavakarieniauti
kinų kvartale, restorane, prie kurio laukė
daugiausia žmonių.
Paskui senelis parvežė mane namo ir at-
sisveikindamas čiupo į glėbį. Įprastai jis
paspausdavo ranką, kartais, ypatingomis
progomis, patapšnodavo nugarą. Apkabino
stipriai, ir aš supratau, kad taip jis nori pa-
sakyti, jog su manimi jam buvo labai
smagu.
 78/351

– Man irgi, seneli, – sušnibždėjau.

4
John William Coltrane (1926–1967) –
amerikiečių džiazo saksofonininkas ir
kompozitorius.
5
Fairmont – prabangių viešbučių tinklas, 1907
m. pradėtas steigti Kanadoje, vėliau – ir kitose
šalyse.
6
Tradiciškai linkėdami sėkmės anglai sako:
Break your leg (kad tu koją nusilaužtum).
 15.47

Ką tik iš pooperacinės palatos buvau

perkelta į Intensyviosios terapijos skyrių.
Tai pasagos formos patalpa su dvylika lovų
ir pulku seselių, jos vis zuja aplinkui, vis
skaito iš kompiuterių lovūgaliuose
lendančius spausdintus lapus su pag-
rindiniais organizmo būklės rodikliais. Pal-
atos viduryje stovi kiti kompiuteriai ir
didžiulis stalas, prie jo sėdi dar viena
seselė.
Manimi rūpinasi dvi seselės ir nežinia
kiek gydytojų. Vienas – stambus tylenis
šviesiais plaukais ir ūsais – man nelabai
patinka. Dar yra moteris švelniu balsu, jos
oda juodut juodutėlė, vos ne mėlyna. Ji
mane vadina „brangute“ ir ranka vis lygina
 80/351

patalų klostes, lyg bandyčiau juos nus-

ispirti, nors guliu nejudėdama.
Prie manęs prijungta nesuskaičiuojama
daugybė vamzdelių: vienas gerklėje
kvėpuoja už mane; vienas – nosyje, kad
skrandis būtų tuščias; vienas – venoje, kad
netrūktų skysčių; vienas – šlapimo pūslėje,
šlapinasi už mane; keli – krūtinėje, jie
fiksuoja širdies ritmą; dar vienas, prijun-
gtas prie piršto, rodo deguonies kiekį. Dirb-
tinio kvėpavimo aparato ritmas raminamas
it metronomo: vidun, laukan, vidun,
laukan.
Niekas nebuvo pas mane atėjęs, tik
gydytojai, seselės ir socialinė darbuotoja. Ji
dabar tyliai, užjaučiamai kalbasi su mano
seneliais. Sako, kad aš „rimties“ būsenos.
Nesu tikra, ką reiškia „rimties“. Per televi-
zorių pranešama, kad pacientai būna arba
kritiškos, arba stabilios būklės. „Rimties“
 81/351

skamba nekaip. „Rimtis“ – vieta, kur

patenki, kai nepasiseka šiame pasaulyje.
– O, kad galėtume kuo nors padėti, – at-
sidūsta močiutė. – Jaučiuosi tokia
nenaudinga – tik sėdžiu ir laukiu.
– Pažiūrėsiu, galbūt jums leis trumpam
pas ją užeiti, – žada socialinė darbuotoja.
Jos plaukai žili, garbanoti, ant palaid-
inės kavos dėmė; geras veidas.
– Ji vis dar nepabudusi po operacijos.
Kol kūnas atsigaus po traumos, jai prijun-
gtas dirbtinio kvėpavimo aparatas. Bet ar-
timųjų balsai kartais padeda net ir komos
ištiktiems pacientams.
Senelis kažką sumurma panosėje.
– Gal norėtumėte kam nors
paskambinti? – klausia socialinė darbuo-
toja. – Gal yra giminių, kurie norėtų pabūti
su jumis? Suprantu, jums tai didžiulis
išmėginimas, tačiau kuo stipresni būsite,
tuo labiau padėsite Mijai.
 82/351

Krūpteliu, išgirdusi socialinę darbuotoją

tariant mano vardą. Tai žiaurus primini-
mas, kad jie kalba apie mane. Močiutė pra-
deda vardyti žmones, kurie jau pakeliui į li-
goninę – tetas, dėdes. Ji nepamini Adamo.
Tikrai noriu pamatyti vien Adamą. O,
kad žinočiau kur jis, galėčiau pabandyti ten
nusigauti. Nė neįsivaizduoju, iš kur jis suži-
nos apie avariją. Močiutė su seneliu neturi
jo telefono numerio. Jie nesinešioja mo-
biliųjų, todėl ir jis negalėtų prisiskambinti.
Vargu ar jam apskritai ateitų į galvą jiems
skambinti. Žmonės, kurie šiaip jau per-
duotų jam, jog man nutiko nelaimė, to
padaryti negali.
Stoviu šalia pypsinčiais vamzdeliais
apraizgyto savo kūno be gyvybės ženklų.
Mano oda pilka. Akys užklijuotos.
Norėčiau, kad kas nors nuplėštų pleistrus.
Turėtų niežėti. Prie manęs atskuba miela
 83/351

seselė. Ant jos chalato išsiuvinėti čiulpi-

nukai, nors čia ir ne vaikų skyrius.
– Kaip laikaisi, brangioji? – klausia, lyg
būtume netyčia susitikusios gatvėje.

Mudviem su Adamu iš pradžių nesiėjo lyg

sviestu patepta. Turbūt buvau įsikalusi, kad
meilė nuverčia kalnus. Ir tada, kai jis
parvežė mane namo po Jo-Jo Ma koncerto,
tikriausiai abu jautėme, jog pradedame vi-
enas kitą įsimylėti. Maniau, kad tai, kas
kebliausia, jau praeity. Knygos ir filmai
baigiasi, kai įsimylėjėliai galiausiai
pasibučiuoja. Visi įsivaizduoja, kad vėliau
telieka „ilgai ir laimingai“.
Mums buvo ne visai taip. Pasirodo, jei
priklausai priešingiems socialinės visatos
poliams, kyla tam tikrų nesklandumų. Vis
susitikdavome muzikos skyriuje, tačiau tie
 84/351

susitikimai ir toliau buvo platoniški, tarsi

abu būtume bijoję sugadinti kas gera. Bet
kai tik mokykloje susitikdavome kur nors
kitur – kai kartu sėdėdavome valgykloje ar-
ba mokydavomės kieme saulėtą dieną, –
kažkas būdavo ne taip. Jautėmės nesmagi-
ai. Pokalbiai buvo dirbtiniai. Abu prabilda-
vome tuo pat metu.
– Tu, – sakydavau.
– Ne, tu, – sakydavo Adamas.
Mandagumas buvo tiesiog skaudus.
Norėjau kaip nors jo atsikratyti, grįžti atgal
į tą spindintį koncerto vakarą, tik nesumo-
jau kaip.
Adamas pakvietė paklausyti savo grupės.
Buvo dar blogiau nei mokykloje. Savo
šeimoje jaučiausi kaip į krantą išmesta
žuvis, o su Adamo draugais – kaip žuvis
Marse. Jis nuolat būdavo apsuptas mad-
ingų ir veiklių žmonių, gražių merginų
dažytais plaukais, su daugybe auskarų,
 85/351

santūrių vaikinų, kurie atgydavo, kai Ada-

mas su jais prašnekdavo kietu rokerišku
žargonu. Aš nenutuokiau, kaip būti kieta
gerbėja. Ir nemokėjau rokerių žargono. Lyg
ir turėjau suprasti jų kalbą, nes pati buvau
ir muzikantė, ir rokerio duktė, bet nesupra-
tau. Kaip kad mokantys bendrinę kinų kal-
bą tik šiek tiek supranta Kantono tarmę,
mat bendrinė kinų kalba ir Kantono tarmė
labai skiriasi, o ne kinams atrodo, kad visi
kinai susikalba vieni su kitais.
Man būdavo baisu eiti į Adamo kon-
certus. Ne todėl, kad būčiau pavydėjusi. Ir
ne dėl to, kad man nepatiko jo atliekama
muzika. Man labai patikdavo žiūrėti, kaip
jis groja. Kai stovėdavo ant scenos, gitara
atrodydavo it penkta jo galūnė, lyg natūrali
kūno tąsa. Ir kai baigęs nulipdavo nuo
scenos, būdavo išpiltas prakaito, tačiau tas
prakaitas būdavo toks švarus, kad man
 86/351

norėdavosi lyžtelėti jam skruostą – tarsi či-

ulpinuką. Niekada to nepadariau.
Adamą apspitus gerbėjams, pasitrauk-
davau į šoną. Jis bandydavo mane at-
sitempti, apkabinti per liemenį, bet aš vis
išsivaduodavau ir pasitraukdavau į šešėlį.
– Aš tau nebepatinku? – kartą
priekaištingai paklausė po pasirodymo.
Nors juokavo, balse buvo girdėti
nuoskauda.
– Gal būtų geriau, jei nebeičiau į tavo
koncertus, – atsakiau.
– Kodėl? – paklausė, jau nebeslėpdamas
nuoskaudos.
– Jaučiuosi, lyg trukdyčiau tau džiaugtis
visu šituo. Nenoriu, kad dėl manęs
nerimautum.
Adamas atsakė, kad jam patinka dėl
manęs nerimauti, bet nuojauta kuždėjo, jog
yra ne visai taip.
 87/351

Turbūt jei ne mano namai, maždaug tuo

metu būtume ir išsiskyrę. Tačiau pas mane
namie, drauge su mano šeima, mudviem
pavyko rasti bendrą kalbą. Maždaug po
mėnesio draugystės pakviečiau jį vakari-
enės. Juodu su tėčiu sėdėjo virtuvėje ir
šnekučiavosi savąja rokerių kalba. Stebėjau
juos, pusės vis tiek nesupratau, bet šįkart
nesijaučiau pašalinė.
– Žaidi krepšinį? – paklausė tėtis. Jam
labiausiai patikdavo žiūrėti beisbolą, o kai
pasitaikydavo proga pačiam pažaisti, mielai
pamėtydavo į krepšį.
– Žaidžiu, – atsakė Adamas. – Tik esu
nekoks žaidėjas.
– Nebūtina žaisti gerai, svarbu žaisti su
ugnele. Sumetam? Kaip matau, pasiruošęs,
– pasakė žiūrėdamas į Adamo sportukus.
Tada atsisuko į mane. – Tu nieko prieš?
– Nė kiek, – atsakiau šypsodamasi. –
Pagrosiu, kol žaisit.
 88/351

Jie išėjo į pradinės mokyklos krepšinio

aikštelę gretimais. Grįžo po keturiasdešimt
penkių minučių. Adamas blizgėjo nuo
prakaito ir atrodė kiek apsvaigęs.
– Ką, senolis tave užmėtė? – paklausiau.
Adamas papurtė galvą ir tuo pat metu
palinksėjo.
– Kaip ir. Bet ne čia esmė. Žaidžiant
man į delną įgėlė bitė. Tavo tėtis griebė
mano ranką ir iščiulpė nuodus.
Linktelėjau. Tai buvo gudrybė, kurios
tėtis išmoko iš močiutės, ir, ne taip kaip su
barškuolėmis, tikrai padėjo nuo bičių
įgėlimų. Ištraukus geluonį ir iščiulpus
nuodus telikdavo menkas niežulys.
Adamas droviai nusišypsojo. Pasilenkė
prie manęs ir sušnibždėjo:
– Regis, aš šiek tiek sutrikęs, nes su tavo
tėčiu bendravau intymiau nei su tavimi.
Nusijuokiau. Bet tai buvo beveik tiesa.
Per kelias savaites draugystės toliau už
 89/351

bučinius nepažengėme. Ne todėl, kad

būčiau buvusi kokia šventuolė. Taip, buvau
nekalta, bet neketinau tokia likti amžinai. O
Adamas tikrai buvo labiau patyręs. Bėda,
kad mūsų bučiniams, kaip ir mūsų pokal-
biams, kenkė tas pats mandagumas.
– Gal reikėtų tai pakeisti, –
sumurmėjau.
Adamas klausiamai kilstelėjo antakius.
Nuraudau. Per visą vakarienę sėdėjome
išsišiepę ir klausėmės, kaip Tedis tauškia
apie dinozaurų kaulus, kuriuos neva atkasė
sode tą popietę. Tėtis paruošė savo firminį
kepsnį, mano mėgstamiausią patiekalą, bet
neturėjau apetito. Šakute stumdžiau valgį
po lėkštę vildamasi, kad niekas nepastebės.
Augo keistas jaudulys. Mąsčiau apie kamer-
toną, pagal kurį derindavau savo viol-
ončelę. Jį užgavus sukeliami virpesiai –
nata „la“. Tie virpesiai vis stiprėja, kol
skambesys užpildo visą kambarį. Taip nuo
 90/351

Adamo šypsenos ir virpėjau per visą

vakarienę.

Po vakarienės Adamas greitai apžiūrėjo

Tedžio fosilijų radinius, tada abu užlipome
į mano kambarį ir užsidarėme. Kim
neleidžiama namie būti vienai su vaikinais,
nors tokios progos turbūt ir nepasitaikė.
Mano tėvai jokių tokių taisyklių neminėjo,
bet nujaučiau, kad jie žino, kas vyksta tarp
manęs ir Adamo, ir nors tėtis mėgdavo įsi-
jausti į vaidmenį „aš tėvas, aš geriau žinau“,
iš tikrųjų jiedu su mama lydydavosi nuo
visko, kas susiję su meile.
Adamas gulėjo ant mano lovos, rankas
susidėjęs virš galvos. Visas jo veidas šypso-
josi – akys, nosis, burna.
– Pagrok manimi, – paprašė.
– Ką?
– Noriu, kad pagrotum manimi kaip
violončele.
 91/351

Puoliau piktintis, kad nusišneka, bet

staiga suvokiau, jog visai ne. Iš spintos
pasiėmiau atsarginį violončelės stryką.
– Nusirenk marškinius, – paliepiau
virpančiu balsu.
Adamas nusirengė. Kad ir koks liesas, jis
buvo netikėtai tvirto sudėjimo. Būčiau
galėjusi amžinybę žiūrėti į jo krūtinės
kauburius ir įdubas. Tačiau jis norėjo, kad
būčiau arčiau. Aš norėjau būti arčiau.
Prisėdau ant lovos ties jo klubais – visas
jo kūnas gulėjo priešais mane. Strykas ant
lovos suvirpėjo. Ištiesiau kairę ranką ir pa-
glosčiau Adamui galvą lyg violončelės kaklo
užraitą. Jis vėl nusišypsojo ir užsimerkė.
Šiek tiek atsipalaidavau. Pirštais pažaidžiau
jo ausimis, tarsi stygų kuoliukais, ir žais-
mingai pakutenau – jis tyliai nusijuokė.
Uždėjau du pirštus jam ant Adomo obuolio.
Tada, kad būtų drąsiau, giliai įkvėpiau ir
pasileidau per krūtinę. Pirštais braukiau jo
 92/351

liemeniu aukštyn žemyn, susitelkiau į

raumenų sausgysles, skyriau kiekvienai po
stygą – la, sol, do, re. Pirštų galais tyriau
kiekvieną atskirai. Adamas susikaupęs vis-
iškai nurimo.
Paėmiau stryką ir švelniai juo per-
braukiau Adamui per klubus, kur, mano
supratimu, turėtų būti violončelės tiltelis.
Iš pradžių griežiau vos prisiliesdama,
vėliau, melodijai mano galvoje
įsismarkavus, vis greičiau ir tvirčiau. Ada-
mas gulėjo nejudėdamas, kartais tyliai
sudejuodavo. Pažvelgiau į stryką, į savo
rankas, į Adamo veidą ir staiga mane
užplūdo meilė, geismas, nepažįstamas
galios pojūtis. Nė neįsivaizdavau gebanti
priversti ką nors taip pasijusti.
Kai baigiau, jis atsikėlė ir pabučiavo
mane – ilgai ir svaigiai.
– Dabar mano eilė, – pasakė.
 93/351

Truktelėjo už rankos, kad atsistočiau,

per galvą nunėrė megztinį ir atsargiai nu-
movė džinsus. Paskui atsisėdo ir pasiguldė
mane ant kelių. Iš pradžių nieko nedarė, tik
laikė apkabinęs. Užsimerkiau ir stengiausi
pajusti jo žvilgsnį ant savo kūno, kokio
niekas anksčiau nebuvo matęs.
Tada jis ėmė groti.
Braukė akordus man per krūtinę, labai
kuteno ir aš prajukau. Švelniai rankomis
nubraukė žemyn. Lioviausi kikenti. Kamer-
tono virpesiai įsismarkavo – jie plito sulig
kiekvienu Adamo prisilietimu.
Pakui jis perėjo prie ispaniškos grojimo
manieros – tarsi pirštais kabintų pavienes
stygas. Viršutinė mano kūno dalis buvo git-
aros grifas, jis žaidė mano plaukais, glostė
veidą ir kaklą. Jis lietė man krūtinę ir pilvą,
bet aš jaučiau jį net ten, kur nesiekė jo
rankos. Jis vis grojo, energija augo; kamer-
tonas įsisiautėjo, žėrė virpesius į visas
 94/351

puses, galiausiai visas mano kūnas ėmė

dūgzti, man užėmė kvapą. Kai pajutau, kad
nebeištversiu ilgiau nė akimirkos, jausmų
sūkurys pasiekė svaiginantį crescendo ir
visi visutėliai mano kūno nervų galiukai
įsielektrino.
Atsimerkiau, mėgaudamasi užplūdusia
šilta ramybe. Ėmiau juoktis. Adamas irgi.
Paskui bučiavomės, kol galiausiai atėjo
metas jam važiuoti namo.
Lydėdama iki automobilio norėjau pa-
sakyti, kad myliu jį. Bet tai atrodė taip
banalu po to, kas ką tik įvyko. Taigi
palaukiau ir prisipažinau jam kitą dieną.
– Kaip palengvėjo. Jau maniau, kad
draugauji su manimi tik dėl sekso, –
pajuokavo šypsodamasis.
Ir vėliau pasitaikydavo nesusipratimų,
tačiau perdėtas mandagumas nebekliudė.
 16.39

Prisirinko žmonių. Močiutė ir senelis. Dėdė

Gregas. Teta Diana. Teta Keitė. Pusseserė
Hetera ir pusbroliai Džonas bei Deividas.
Tėtis – iš penkių vaikų šeimos, todėl yra ir
daugiau giminių. Niekas nešneka apie Tedį,
todėl nusprendžiu, kad čia jo nėra. Jis tur-
būt vis dar anoje ligoninėje, juo rūpinasi
Vilou.
Giminės būriuojasi laukiamajame. Ne
tame mažajame, chirurgijos aukšte, kur
laukė močiutė ir senelis, kol buvau operuo-
jama, o didesniajame, pirmame ligoninės
aukšte. Laukiamasis skoningai dekoruotas
rausvai violetiniais atspalviais, pristatyta
patogių kėdžių ir sofų, padėta beveik naujų
žurnalų. Visi ir toliau kalbasi prislopintais
 96/351

balsais, lyg ir iš pagarbos kitiems, nors

laukiamajame tėra mano šeima. Nuotaika
labai rimta ir labai grėsminga. Grįžtu į kor-
idorių atsikvėpti.
Nudžiungu pamačiusi Kim; pažįstamas
ilgų juodų į kasą supintų plaukų vaizdas
ramina. Ji kasdien susipina kasą, bet iki
priešpiečių kelioms maištaujančioms jos
vešlių karčių sruogoms ir garbanėlėms
pavyksta išsprūsti. Tačiau ji nepasiduoda ir
kiekvieną rytą vėl pasirodo su tvarkinga
kasa.
Kim mama atvyko kartu. Ji apskritai
neleidžia Kim vienai toli vairuoti, o po to,
kas nutiko, naivu tikėtis kitko. Ponios Šain
veidas paraudęs ir išmuštas dėmėmis, lyg
būtų verkusi arba bepravirkstanti. Žinau,
nes mačiau ją verkiančią daug kartų. Ji
labai jautri. „Tragiška herojė“, anot Kim.
„Motinos žydės genai. Jai kitaip neišeina.
 97/351

Turbūt ir aš kada nors tokia būsiu“, – sako

draugė.
Kim – visiška mamos priešingybė,
linksma ir subtiliai kandi, tik kaskart turi
pridurti „juokauju“, nes dauguma žmonių
nesupranta jos sarkastiško humoro, ir
mano galva neišneša, kaip ji ilgainiui galėtų
pasidaryti panaši į savo mamą. Bet, tiesą
sakant, nelabai turiu su kuo palyginti.
Mūsų mieste ne tiek jau daug motinų žy-
džių, o mokykloje – mokinių žydų. Net ir
tie, kurie pas mus mokosi, dažniausiai būna
tik pusiau žydai, todėl ne tik degina men-
orą, bet puošia ir Kalėdų eglutę.
O Kim tikra žydė. Kartais penktadieniais
einu pas juos vakarienės; jie uždega žvakes,
valgo duonos pynutę ir geria vyną (turbūt
vienintelė proga, kai neurastenikė ponia
Šain leidžia Kim gerti alkoholį). Iš Kim tiki-
masi, kad ji draugaus tik su vaikinais žy-
dais, taigi ji nedraugauja su niekuo. Kim
 98/351

juokauja, kad todėl jie čionai ir per-

sikraustė, nors iš tikrųjų atsikraustė dėl to,
kad jos tėtis gavo darbą kompiuterių lustų
gamykloje. Kai Kim suėjo trylika, Portlando
sinagogoje vyko bat micvos7 apeigos ir per
žvakių degimo ceremoniją buvau pakviesta
vieną uždegti. Kas vasarą ji važiuoja į žydų
stovyklą Naujajame Džersyje. Stovykla vad-
inasi „Torah Habonim“, bet Kim ją
perkrikštijo į „Torą po tvora“, nes visą vas-
arą stovyklautojai tik ir duodasi vieni su
kitais.
– Visai kaip muzikos stovykla, – juokau-
davo, nors mano vasaros konservatorijos
programa buvo visai nepanaši į tą iš
„Amerikietiško pyrago“.
Kim suirzusi. Koridoriais drožia spėriai,
nuo motinos laikydamasi per geras dešimt
pėdų. Staiga jos pečiai pakyla kaip katės,
išvydusios šunį. Kim atsigręžia į motiną.
 99/351

– Baik! – sudraudžia. – Jeigu aš nežli-

umbiu, kodėl, bliamba, manai, tau galima?
Kim niekada nesikeikia, aš sutrinku.
– Bet, – lemena ponia Šain, – kaip gali
būti tokia… – Ji kūkčioja. – Tokia rami,
kai…
– Gana! – nukerta Kim. – Mija vis dar
čia. Ir aš neketinu praskysti. Jeigu jau aš
tvardausi, susiimk ir tu!
Kim nužygiuoja laukiamojo link, mama
klibinkščiuoja jai iš paskos. Laukiamajame
išvydusi visą mano šeimą, ponia Šain vėl
ima šniurkščioti.
Šįkart Kim nesikeikia. Bet jos ausys pa-
rausta – žinau, kad ji vis dar siunta.
– Mama, pabūk čia. Einu pasivaikščioti.
Greitai grįšiu.
Nuseku paskui ją atgal į koridorių. Ji
vaikštinėja po vestibiulį, apeina dovanų
krautuvėlę, užsuka į valgyklą. Išstudijuoja
 100/351

ligoninės planą. Sužinau, kur ji eis, ank-

sčiau už ją pačią.
Rūsyje yra maža koplytėlė. Ten tylu kaip
bibliotekoje. Pristatyta pliušinių kėdžių,
kaip kino teatre, tyliai groja Naujojo
amžiaus stiliaus muzikėlė.
Kim susmunka ant kėdės. Nusirengia
paltą, tą juodą aksominį, kurio pavydėjau
nuo tada, kai nusipirko kažkokiame preky-
bos centre Naujajame Džersyje per viešn-
agę pas senelius.
– Man patinka Oregonas, – prabyla ir
kone bando nusijuokti.
Iš jos sarkastiško tono suprantu, jog kal-
basi su manim, o ne su Dievu.
– Ligoninė taip supranta pasaulietinę
bažnyčią.
Kim mosteli į koplyčią. Ant sienos kabo
Nukryžiuotasis, pultas Šv. Raštui padėti ap-
dengtas vėliava su kryžiumi, gale – keli
Madonos su Kūdikiu paveikslai.
 101/351

– Mes turim Dovydo žvaigždę, – rodo

šešiakampę žvaigždę ant sienos. – O ką da-
ryti musulmonams? Nei maldos kilimėlių,
nei ženklo, kurioje pusėje Rytai ir Meka. O
budistams? Negalėjo surasti gongo?
Portlande budistų juk turbūt daugiau nei
žydų.
Prisėdu ant kėdės greta. Atrodo taip
įprasta, kad Kim su manimi šnekasi, – taip
kaip visada. Be gydytojos, kuri man liepė
laikytis, ir seselės, kuri vis klausinėja, kaip
gyvenu, niekas su manim po avarijos
nesikalbėjo. Visi kalba tik apie mane.
Niekada nemačiau Kim besimeldži-
ančios. Žinoma, ji meldėsi per savo bat
micvą ir meldžiasi per šabo vakarienę, bet
tik todėl, kad reikia. Dažniausiai ji savo re-
ligijos nesureikšmina. Bet, pasikalbėjusi su
manimi, užsimerkia ir pradeda kažką mur-
mėti nesuprantama kalba. Paskui at-
simerkia ir nubraukia rankas vieną į kitą
 102/351

tarsi sakytų: „Viskas, gana.“ Tada apsigal-

voja ir priduria paskutinį prašymą:
– Prašau, nemirk. Suprantu, kodėl
galėtum to norėti, bet pagalvok: jei mirsi,
mokykloje bus vienas iš tų lėkštų princesės
Dianos pagerbimų, kai prie tavo spintelės
visi deda gėles, žvakes ir raštelius. – Kim
atgalia ranka nusibraukia išdavikę ašarą. –
Žinau, kad to nepakęstum.

Galbūt taip nutiko todėl, kad buvome per

daug panašios. Vos Kim pasirodžius, visi
nusprendė, jog būsime geriausios draugės
– abi tamsiaplaukės, tylios, darbščios ir,
bent jau iš pažiūros, rimtos. Tiesą sakant,
nė viena mūsų nebuvo itin gera mokinė
(visų dalykų vidutinis B) ir tikrai nebuvome
rimtuolės. Rimtai žiūrėjome į kelis dalykus:
aš – į muziką, Kim – į dailę ir fotografiją,
 103/351

supaprastintame vidurinės pasaulyje šito

pakako, kad mus laikytų atskirtomis
dvynėmis.
Mus išsyk pradėjo visur kišti kartu.
Trečią dieną naujoje mokykloje Kim vien-
intelė per kūno kultūrą pasisiūlė būti fut-
bolo komandos kapitone, tai, mano
manymu, buvo labai subinlaižiška. Ji ap-
sirengė raudoną uniformą, o treneris
nužvelgė klasę ieškodamas, kas galėtų būti
B komandos kapitone. Sustojo ties manimi,
nors buvau viena nesportiškiausių panelių.
Pėdindama pro Kim pasiimti uniformos
burbtelėjau: „Labai ačiū.“
Kitą savaitę anglų kalbos mokytojas mus
drauge paskyrė diskutuoti apie knygą
„Nežudyk strazdo giesmininko“. Gal dešimt
minučių sėdėjome viena priešais kitą ir
tylėjome. Galiausiai pasakiau:
– Turbūt reikėtų kalbėtis apie rasizmą
senuosiuose Pietuose.
 104/351

Kim taip užvertė akis, kad man kilo nor-

as paleisti į ją žodyną. Staiga supratau, kaip
stipriai jos nekenčiu.
– Skaičiau šitą knygą anoj mokykloj, –
pareiškė ji. – Rasizmo tema per daug
prikišama. Manau, svarbiau žmonių geru-
mas. Ar jie iš prigimties geri ir juos blogais
pavertė tokie reiškiniai kaip rasizmas, ar
mes iš prigimties blogi ir turim labai
stengtis tokie nebūti?
– Koks skirtumas, – tariau. – Kvaila
knyga.
Nežinau, kodėl taip pasakiau, nes iš
tikrųjų knyga man patiko ir apie ją daug
diskutavau su tėčiu; jis ją nagrinėjo savo
pamokose. Pajutau dar didesnę neapykantą
Kim, nes ji privertė mane išduoti mėgstamą
kūrinį.
– Gerai. Tada kalbėsime apie rasizmą, –
sutiko. Gavome B su minusu ir Kim,
 105/351

atrodė, piktdžiugiauja dėl mūsų vidutiniško

pažymio.
Po to tiesiog nebesikalbėjome. Bet
mokytojai ir toliau mus poravo, o visi
mokykloje laikė geromis draugėmis. Kuo
dažniau taip nutikdavo, tuo labiau abi
piktinomės. Kuo labiau pasaulis mus stūmė
vieną prie kitos, tuo labiau spyrėmės.
Bandėme apsimesti, kad kita neegzistuoja,
nors ištisas valandas galvojome apie
priešiškumą viena kitai.
Maniau turinti rasti priežasčių, kodėl
nekenčiau Kim: ji buvo gerutė. Ji užknis-
davo. Ji buvo pasikėlusi. Vėliau sužinojau,
kad ir ji taip darė, nors ją labiausiai piktino,
kad aš, jos supratimu, buvau gyvatė. Kartą
ji man taip ir parašė. Per anglų pamoką
kažkas ant grindų man prie dešinės kojos
pamėtėjo sulankstytą popieriuką. Pakėliau
ir perskaičiau. Ten buvo parašyta:
„Gyvatė!“
 106/351

Niekas gyvenime nebuvo taip manęs

pavadinęs ir nors, savaime suprantama, įsi-
utau, giliai širdyje jaučiausi pamaloninta,
jog esu tokia emocinga, kad nusipelniau ši-
tokio vardo. Taip kiti dažnai išvadindavo
mano mamą, gal todėl, kad ji nesugebėjo
laikyti liežuvio už dantų ir elgdavosi kaip
tikra stačiokė, jei su kuo nors nesutikdavo.
Ji pratrūkdavo kaip audra, o paskui nusira-
mindavo. Kad ir kaip ten būtų, mamai buvo
nusispjauti, kaip ją vadina. „Tai tik žodžio
„feministė“ pakaitalas“, – sakydavo didži-
uodamasi. Net tėtis kartais ją taip pavadin-
davo, bet tik juokaudamas, pagirdamas.
Niekada taip nesakydavo kivirčijantis. Ne
kvailas.
Pakėliau akis nuo gramatikos vadovėlio.
Tik vienas žmogus galėjo numesti šį raštelį,
bet aš vis tiek nenorėjau tuo tikėti. Apžvel-
giau klasę. Visi nosis sukišę į vadovėlius.
Tik ne Kim. Jos ausys buvo tokios
 107/351

raudonos, kad net tamsių plaukų garb-

anėlės prie skruostų atrodė rausvos. Ji dėb-
sojo į mane. Gal tebuvau socialiai nesub-
rendusi vienuolikametė, bet supratau tai
kaip iššūkį, ir man neliko nieko kita, tik jį
priimti.
Paaugusios mėgdavome juokauti, jog abi
džiaugiamės, kad tada susipliekėm. Tai ne
tik sutvirtino mūsų draugystę, bet buvo
pirma ir turbūt vienintelė proga kaip reiki-
ant pasipešti. Kada dar dvi mergaitės,
tokios kaip mes, būtų galėjusios kibti viena
kitai į gaurus? Su Tedžiu eidavom imčių
ant žemės, kartais jam įgnybdavau, bet
kumštynės? Jis buvo mažas, bet net jei
būtų buvęs ir vyresnis, jis man buvo pusiau
brolis, pusiau mano pačios vaikas. Prižiūrė-
jau jį vos ne nuo pat gimimo. Tiesiog ne-
būčiau galėjusi skaudžiai užgauti. O Kim,
vienturtė, neturėjo brolių ar seserų, kur-
iems galėtų užvožti. Stovykloje gal ir būtų
 108/351

galėjusi įsivelti į muštynes, tačiau padarini-

ai būtų buvę skausmingi: nesibaigiantys
ginčų sprendimo seminarai su konsultantu
ir rabinu. „Mano tauta puikiai moka kovoti,
bet tik žodžiais, daugybe žodžių“, – prasit-
arė ji man kartą.
Tačiau tą rudens popietę santykius
aiškinomės kumščiais. Po paskutinio skam-
bučio, netardamos nė žodžio, nupėdinome į
žaidimų aikštelę, numetėme kuprines ant
šlapios žemės, nes visą dieną dulkė lietus.
Kim puolė kaip bulius, ir man užėmė
kvapą. Sugniaužusi kumštį kaip vyras iš
šono smogiau jai į galvą. Pažiūrėti spektak-
lio rinkosi vaikai. Muštynės mūsų mokyklo-
je buvo retenybė. Mergaičių muštynės –
tuo labiau. Besipliekiančios gerutės mer-
gaitės – apskritai lyg trys zuikiai vienu
šūviu.
Kai mokytojai mus išskyrė, pažiūrėti
buvo subėgę pusė šeštos klasės mokinių
 109/351

(tiesą sakant, apstojusiųjų ratas mus ir iš-

davė). Turbūt muštynės baigėsi lygi-
osiomis. Man buvo praskelta lūpa ir
nubrozdintas riešas, jį nusibrozdinau pati,
kai taikydama Kim netyčia trinktelėjau į
tinklinio tinklo stulpą. Kim liko pamušta
akimi ir pradrėksta šlaunimi, ją susižeidė,
kai bandė man įspirti, bet užkliuvo už savo
kuprinės.
Nebuvo jokių širdingų taikymųsi ar ofi-
cialaus detanto. Mokytojams mus išskyrus,
pažiūrėjome viena į kitą ir pratrūkome
kvatoti. Vėliau kažkaip išsisukome nuo
vizito į direktoriaus kabinetą ir patraukėme
namo. Kim prisipažino, jog komandos
kapitone pasisiūlė būti tik todėl, kad jei
parodai uolumą mokslo metų pradžioje,
mokytojai dažniausiai prisimena ir daugiau
tavęs nebejudina (šia gudrybe nuo tada
pradėjau naudotis ir aš). Aš prisipažinau,
kad iš tikrųjų pritariau jos nuomonei dėl
 110/351

„Nežudyk strazdo giesmininko“ ir kad tai

viena mano mėgstamiausių knygų. Tiek ir
tereikėjo. Tapom draugėmis, kaip visi seni-
ausiai ir manė. Daugiau nebesipešėm ir
nors dažnai ginčydavomės, mūsų kivirčai,
kaip ir tos mūsų muštynės, dažniausiai
baigdavosi isterišku juoku.
Po garsiųjų peštynių ponia Šain nen-
orėjo leisti Kim pas mane, nes buvo įs-
itikinusi, kad jos dukra grįš su ramentais.
Mama pasisiūlė pas ją nueiti ir užglaistyti
nesusipratimą, tačiau mudu su tėčiu žino-
jom jos būdą, todėl nusprendėme, kad dip-
lomatinė misija gali baigtis teismo apriboji-
mais mūsų šeimai. Galiausiai tėtis pakvietė
Šainus valgyti kepto viščiuko, ir nors ponia
Šain vis dar neslėpė laikanti mus keistuoli-
ais – „Dirbate plokštelių parduotuvėje ir
tuo pat metu bandote įgyti mokytojo kval-
ifikaciją? Ir jūs gaminate? Kaip neįprasta“,
– stebėjosi ji, – ponas Šainas nusprendė,
 111/351

kad mano tėvai – padorūs žmonės, kad

mūsų šeima taiki, ir liepė žmonai leisti Kim
lankytis pas mus kiek tik nori.
Tuos porą mėnesių šeštoje klasėje bu-
vom atsikračiusios pabodusio gerų mer-
gaičių įvaizdžio. Kalbos apie mūsų
muštynes netilo, tik apaugo naujomis
smulkmenomis: sulaužyti šonkauliai,
nuplėšti nagai, įkandimų žymės. Bet grįžus
į mokyklą po žiemos atostogų viskas
pasimiršo. Vėl buvome tamsiaplaukės
tylenės gerutės dvynės.
Mes nebeprieštaravome. Tiesą sakant,
tokia reputacija išėjo į naudą. Pavyzdžiui,
jei kurią dieną nė viena nepasirodydavome
mokykloje, visi manydavo, kad abi
užsikrėtėme kokiu virusu, o ne pabėgome iš
pamokų ir nuėjome į meninių filmų per-
žiūrą universitete. Kai kažkas pokštaudam-
as apstatė mokyklą ženklais ir bandė ją par-
duoti „eBay“, visi įtarė Nelsoną Beikerį ir
 112/351

Dženą Makloglin, o ne mus. Net kai pri-

sipažindavome, kad nebūtų apkaltintas kas
nors kitas, būdavo labai sunku įtikinti, jog
tai tikrai padarėme mes.
Kim tai visada prajuokindavo.
– Žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti, –
sakydavo ji.

7
Bat micva – žydžių mergaičių religinės pil-
nametystės apeigos.
 16.47

Kartą mama mane nusivedė į kazino.

Važiavome atostogauti prie Kraterio ežero
ir pakeliui sustojome užkąsti kurorte, in-
dėnų rezervate. Mamai užėjo noras šiek
tiek palošti, tad aš ėjau su ja, o tėtis liko su
vežimėlyje miegančiu Tedžiu. Mama
prisėdo prie stalo „Dvidešimt vienas“.
Kortų dalytojas pažvelgė į mane, tada į
mamą, bet ji įtaroką jo žvilgsnį atrėmė
žvilgsniu, kuris būtų perrėžęs deimantą, ir
šypsena, žavesne už bet kokį brangakmenį.
Dalytojas sutrikęs šyptelėjo ir nutylėjo.
Tarsi užkerėta stebėjau, kaip mama lošia.
Regis, prabuvome ten ne daugiau kaip pen-
kiolika minučių, bet mūsų ieškoti atėjo
 114/351

suirzę tėtis su Tedžiu. Pasirodė, kad išsėdė-

jome daugiau kaip valandą.
Panašiai jautiesi ir Intensyviosios terapi-
jos skyriuje. Neaišku, nei koks paros metas,
nei kiek valandų. Nėra langų, nepakliūva
dienos šviesa. Ir nuolatinis triukšmas, tik
pypsi ne elektroniniai žaidimų automatai,
maloniai žvanga ne monetos, o ūžia ir dūz-
gia ligoninės prietaisai, girdėti, kaip pris-
lopintais balsais kviečiami gydytojai ir
monotoniškai kalbasi seselės.
Nenutuokiu, kiek aš jau čia. Maloni ses-
elė prieš išeidama namo melodingu balsu
pasakė:
– Rytoj atėjusi noriu tave čia rasti,
brangute.
Iš pradžių man pasirodė keista. Ar ji
neturėtų norėti, kad grįžčiau namo arba
kad būčiau perkelta į kitą palatą? Paskui
toptelėjo, kad ji nori mane rasti šioje pal-
atoje, o ne lavoninėje.
 115/351

Gydytojai vis eina prie manęs ir, kil-

stelėję akių vokus, mojuoja žibintuvėliu. Jie
tai daro šiurkščiai, skuba, lyg akių vokai ne-
būtų verti švelnumo. Tada susimąstai, kaip
retai gyvenime liečiame vieni kitų akis.
Tėvai kartais pakelia vaikui akies voką, kad
išimtų įkritusią dulkelę, galbūt kartais,
prieš pat užmiegant, lengvai kaip drugelis
vaikinas pabučiuoja akių vokus savo mer-
ginai. Bet akys ne tokios kaip alkūnės, keli-
ai ar pečiai – įpratusios būti trankomos
kūno dalys.
Dabar prie mano lovos sėdi socialinė
darbuotoja. Ji studijuoja ligonio lentelę ir
kalbasi su sesele, sėdinčia prie didžiojo
stalo palatos viduryje. Įspūdinga, kaip jie
čia nenuleidžia akių nuo ligonių. Kai
nešvysčioja žibintuvėliais ir neskaito lapų,
besiverčiančių iš spausdintuvų prie lovų,
stebi tavo gyvybiškai svarbių organų veiklą
centriniame kompiuterio ekrane. Jei kas
 116/351

nors negerai, vienas monitorių ima pypsėti.

Kas nors kur nors nuolat pypsi. Iš pradžių
tai mane gąsdino, bet paskui supratau, kad
dažnai pypsi tiesiog blogai veikiantys
aparatai, kad tai nesusiję su prasta ligonio
savijauta.
Socialinė darbuotoja išvargusi, regis, ji
mielai įsitaisytų laisvoje lovoje. Aš – ne vi-
enintelė jos pacientė. Ji visą popietę laksto
tarp ligonių ir jų šeimų. Ji kaip tiltas tarp
gydytojų ir paprastų žmonių – sunku
išlaikyti šių dviejų pasaulių pusiausvyrą.
Ištyrinėjusi mano lentelę ir pakalbėjusi
su seselėmis, ji vėl nusileidžia žemyn pas
mano artimuosius. Šie dabar nebesišneka
tarpusavyje, visi užsiėmę savais reikalais.
Močiutė mezga. Senelis apsimeta miegąs.
Teta Diana sprendžia sudoku. Pusbroliai,
išjungę garsą, paeiliui žaidžia Game Boy.
Kim išėjo. Iš koplytėlės grįžusi į
laukiamąjį, ji rado motiną visiškai
 117/351

suskydusią. Susigėdusi išvedė ją lauk. Tiesą

sakant, manau, kad tokia ponios Šain
būsena visiems išėjo į naudą. Teko ją
raminti, tai buvo šioks toks užsiėmimas,
visi jautėsi reikalingi. Dabar teliko laukti ir
jaustis nenaudingais.
Socialinei darbuotojai įėjus į laukiamąjį,
mano artimieji atsistoja, tarsi pasitiktų
karališkosios šeimos asmenį. Ji šypteli, ši-
andien jau kelis kartus mačiau taip ją
šyptelint. Ko gero, šitaip moteris praneša,
kad viskas gerai, arba status quo, ir kad ji
tik perduoda naujausias žinias, o ne ketina
susprogdinti bombą.
– Mija vis dar be sąmonės, tačiau jos
gyvybinės funkcijos stiprėja, – pareiškia ji
susibūrusiems giminaičiams; šie suklūsta,
meta šalin visus užsiėmimus. – Šiuo metu
ji su kvėpavimo terapeutais. Jie tikrina,
kaip veikia jos plaučiai ir ar galima atjungti
dirbtinio kvėpavimo aparatą.
 118/351

– Tai juk geros naujienos, tiesa? –

klausia teta Diana. – Jei ji gali pati
kvėpuoti, vadinasi, greit pabus?
Socialinė darbuotoja, kaip pridera, už-
jaučiamai linkteli.
– Tai, kad ji pati kvėpuoja – geras ženk-
las. Vadinasi, gyja jos plaučiai ir traukiasi
vidinės žaizdos. Tačiau vis dar neaišku dėl
smegenų sumušimų.
– Kaip tai? – įsiterpia pusseserė Hetera.
– Mes nežinome, kada ji atsibus ir kiek
žalos padaryta smegenims. Pirmos
dvidešimt keturios valandos yra svarbiausi-
os, ir Mija labai gerai rūpinamasi.
– Ar galim ją pamatyti? – klausia
senelis.
Socialinė darbuotoja linkteli.
– Todėl ir atėjau. Veikiausiai Mijai būtų
į naudą, jei kas nors ją trumpai aplankytų.
Tik vienas ar du žmonės.
– Eisim mes, – į priekį žengia močiutė.
 119/351

Senelis stoja šalia.

– Gerai, ir aš taip manau, – pritaria dar-
buotoja. – Ilgai netruksim, – sako kitiems.
Koridoriumi eina tylėdami. Lifte moteris
bando parengti senelius tam, ką pamatys,
pasakoja apie mano išorines žaizdas, kurios
atrodo baisiai, bet yra išgydomos. Didesnė
bėda – vidinės žaizdos, aiškina ji.
Su mano seneliais socialinė darbuotoja
elgiasi kaip su vaikais. Bet jie tvirtesni,
negu atrodo. Senelis dirbo sanitaru Korė-
joje. Močiutė vis gelbsti sužeistus žvėris:
paukščius lūžusiais sparnais, sergantį
bebrą, automobilio partrenktą elnią. Šis
iškeliavo į laukinių gyvūnų draustinį, tai
gana juokinga, turint omeny, kad šiaip
močiutė elnių nekenčia, nes jie siaubia
sodą. Ji juos vadina „gražiosiomis ži-
urkėmis“. Senelis, kepdamas elnienos
kepsnius, juos vadina „skaniosiomis ži-
urkėmis“. Bet močiutė negalėjo žiūrėti, kaip
 120/351

tas elnias kankinasi, todėl jį išgelbėjo. Nu-

jaučiu, jog ji manė, kad ten vienas iš jos
angelų.
Vis dėlto, pro didžiules dvivėres duris
įėję į Intensyviosios terapijos skyrių, abu
staiga sustoja, lyg atsimušę į nematomą si-
eną. Močiutė paima senelį už rankos ir aš
stengiuosi prisiminti, ar apskritai esu mači-
usi juodu susikibusius už rankų. Močiutė
apžvelgia visas lovas ieškodama manęs,
bet, socialinei darbuotojai nespėjus paro-
dyti, kur aš, mane pamato senelis ir dideli-
ais žingsniais žirglioja prie lovos.
– Labas, ančiuk, – pasisveikina.
Jis manęs taip nevadino nuo tada, kai
buvau dar mažesnė už Tedį. Gaudydama
orą lėtai prisiartina močiutė. Matyt, patirtis
gelbstint sužeistus gyvūnus čia nelabai
padeda.
Socialinė darbuotoja prie mano lovos
pastato dvi kėdes.
 121/351

– Mija, atėjo tavo seneliai. – Ji mostu

parodo jiems sėstis. – Paliksiu jus vienus.
– Ji mus girdi? – klausia močiutė. – Ar
supras mus, jei su ja kalbėsimės?
– Jei atvirai, nežinau, – atsako socialinė
darbuotoja. – Bet tai, kad jūs čia ir ramiai
ją šnekinate, veikiausiai padeda.
Paskui rūsčiai dėbteli, tarsi įspėja seneli-
us nesakyti nieko, kas galėtų mane nuliūd-
inti. Žinau, kad įspėti apie tokius dalykus –
jos darbas ir kad ji turi milijoną reikalų,
todėl kartais pristinga jautrumo, tačiau tą
akimirką nekenčiu jos.
Moteriai išėjus seneliai kurį laiką sėdi
tylėdami. Tada močiutė ima tauškėti apie
orchidėjas savo šiltnamyje. Pastebiu, kad ji
vilki nebe sodo chalatą – persirengė švari-
omis velvetinėmis kelnėmis ir megztiniu.
Matyt, kas nors pakeliui į ligoninę užsuko į
jų namus paimti švarių drabužių. Senelis
nė nekrusteli, tik rankos virpa. Jis
 122/351

nemėgėjas plepėti, todėl jam turbūt sunku

kalbėti pagal užsakymą.
Ateina kita seselė. Jos tamsūs plaukai,
tamsios akys gausiai paryškintos blizgiais
akių šešėliais. Ant akrilinių nagų nupieštos
širdutės. Tikriausiai sunku išlaikyti juos
tokius gražius. Žaviuosi.
Prie močiutės su seneliu ji prieina lyg
saviškė.
– Nė truputėlio neabejokite, ar ji jus
girdi, – sako. – Ji jaučia viską, kas darosi
aplinkui.
Seselė stovi įsisprendusi į šonus. Beveik
galiu ją įsivaizduoti pučiančią kramtomosi-
os gumos burbulus. Močiutė ir senelis žiūri
į ją išplėtę akis ir godžiai ryja žodžius.
– Turbūt manote, kad viskas priklauso
nuo gydytojų, seselių ir viso šito, – mosteli į
ligoninės aparatus. – Ne. Viskas priklauso
nuo jos pačios. Gal ji tik laukia geros pro-
gos. Pasikalbėkit su ja. Pasakykit, kad būtų
 123/351

ten, kiek tik jai reikia, bet grįžtų. Pasakykit,

kad jos laukiat.

Tėvai mūsų su Tedžiu niekada nevadino

klaidomis. Arba netyčiukais. Arba staigme-
nomis. Ar kokiais kitais kvailais eufemiz-
mais. Bet nė vienas iš mūsų nebuvo
planuotas ir jie to neslėpė.
Pirmą kartą mama pastojo gana jauna.
Ne paaugliškai jauna, bet jauna tarp savo
draugų. Jai buvo dvidešimt treji ir jiedu su
tėčiu jau metus gyveno susituokę.
Juokinga, bet tėtis visada tam tikru
atžvilgiu buvo varlyčių ryšėtojas, kiek sena-
madiškesnis, nei tikėtumeisi. Taigi net
tada, kai mėlynai dažėsi plaukus, prisidarė
tatuiruočių, dėvėjo odinius švarkus ir dirbo
plokštelių parduotuvėje, jis norėjo vesti
 124/351

mamą, nors jų draugai vis dar smaginosi

girtais vienos nakties nuotykiais.
– Pana – toks kvailas žodis, – sakydavo
jis. – Negalėjau pakęsti, kai ją taip vadin-
davo. Taigi susituokėme, kad galėčiau vad-
inti „žmona“.
Mamos šeima buvo nedarni. Ji man pa-
sakojo apie tai šykščiai, tik žinojau, kad jos
tėvas seniausiai kažkur pradingęs, o ir su
savo mama ji kurį laiką visiškai nepalaikė
ryšių, nors dabar porą kartų per metus
pasimatydavome ir su ja, ir su patėviu –
tėveliu Ričardu.
Taigi mamą vedė ne tik tėtis, bet ir jo
didžiulė, nesugadinta ir palyginti normali
šeima. Mama sutiko už jo tekėti vos po
metų draugystės. Savaime suprantama, tai
vis tiek padarė savaip. Juos sutuokė lesbi-
etė taikos teisėja, draugai „Vestuvių maršą“
grojo elektrinėmis gitaromis. Nuotaka
vilkėjo trečiojo dešimtmečio baltą suknelę
 125/351

su kutais ir avėjo juodus spygliuotus batus.

Jaunikis buvo apsirengęs odiniais
drabužiais.

Manęs pradėjo lauktis po draugų vestuvių.

Vieno iš tėčio bičiulių muzikantų Sietle
mergina pastojo, todėl jie skubiai surengė
vestuves. Įsilinksminę mama su tėčiu
mažumą kauštelėjo ir savo viešbučio kam-
baryje nebuvo tokie atsargūs kaip visada.
Po trijų mėnesių nėštumo teste išryškėjo
plonytė mėlyna linija.
Iš tų pasakojimų aiškėja, kad jie dar
nebuvo pasirengę tapti tėvais. Nė vienas
nesijautė pakankamai suaugęs. Tačiau dėl
manęs nekilo jokių dvejonių. Mama tvirtai
palaikė moters teisę rinktis. Ant auto-
mobilio buvo užsiklijavusi lipduką: „Jei
nepatiki man pasirinkimo, kaip gali
patikėti man vaiką?“ Bet šiuo atveju ji
pasirinko mane.
 126/351

Tėtis nebuvo toks tikras. Veikiau išsig-

andęs. Iki tol, kol daktarai mane ištraukė, ir
jis pravirko.
– Nesąmonė, – prieštaraudavo, kai
mama pasakodavo šią istoriją. – Nieko
tokio nebuvo.
– Vadinasi, neverkei? – erzindavo ji.
– Aš tik apsiašarojau. Bet neverkiau. –
Tėtis mirktelėdavo man ir pavaizduodavo,
kad sriūbauja kaip kūdikis.
Tėvų draugai vaikų dar neturėjo, buvau
didžiausia brangenybė. Užaugau tarp
muzikantų, su pulku tetų ir dėdžių, kurie
mane mylėjo kaip savą net ir tada, kai pra-
dėjo reikštis mano keistas polinkis į
klasikinę muziką. Aš pati niekada nejaučiau
poreikio turėti normalią šeimą. Močiutė su
seneliu gyveno netoliese ir mielai mane
prižiūrėdavo savaitgaliais, kad mama su
tėčiu galėtų kiaurą naktį siausti po tėčio
koncerto.
 127/351

Kai sulaukiau kokių ketverių, tėvai

pagaliau atsitokėjo auginą vaiką, nors
neturi krūvos pinigų ir „tikrų“ darbų.
Gyvenome jaukiame name, nuoma buvo
nedidelė. Turėjau užtektinai drabužių (nors
jie ir buvo išaugtiniai – pusbrolių ir
pusseserių), augau laiminga ir sveika.
– Tu buvai tarsi eksperimentas, – saky-
davo tėtis. – Netikėtai pavykęs. Manėme,
jog tai tik atsitiktinumas. Kad įsitikintume,
reikėjo antro vaiko.
Bandė ketverius metus. Mama du kartus
pastojo ir du kartus patyrė persileidimą. Jie
liūdėjo, tačiau neturėjo pinigų toms
apvaisinimo procedūroms, kurių kartais
žmonės griebiasi. Kai man buvo devyneri,
tėvai nusprendė, kad gal taip ir geriau. Aš
dariausi savarankiška. Jie liovėsi bandę.
Lyg norėdami sau įrodyti, kaip gera be
mažo vaiko, mama su tėčiu nupirko bilietus
į Niujorką. Muzikinė kelionė turėjo trukti
 128/351

savaitę. Ketinome eiti į koncertą CBGBs ir į

Carnegie Hall8. Bet tada, savo didelei
nuostabai, mama suprato, kad pastojo, ir,
savo didelei nuostabai, po trijų mėnesių vis
dar laukėsi, todėl kelionę teko atšaukti.
Mamą kamavo nuolatinis nuovargis, ji
blogavo ir buvo tokia pikta, jog tėtis šaipėsi,
kad niujorkiečiai tokią išvydę išsilakstytų.
Be to, kūdikiai – brangus reikalas, tad
reikėjo taupyti.
Aš neprieštaravau. Labai norėjau broli-
uko arba sesutės. Ir žinojau, kad Carnegie
Hall niekur nedings. Kada nors ten
nuvyksiu.

8
CBGBs (Country, BlueGrass, Blues) – muzikos
klubas Niujorke, Manhatane, Carnegie Hall –
vienas prestižiškiausių pasaulyje koncertų salių
kompleksas Niujorke, Manhatane.
 17.50

Man baisoka. Močiutė su seneliu prieš kurį

laiką išėjo, o aš likau Intensyviosios terapi-
jos skyriuje. Sėdžiu krėsle ir mintyse karto-
ju jų ramų, malonų ir visai negąsdinantį
pokalbį. Bet jie išėjo. Jau žengdamas pro
duris senelis atsisuko į močiutę ir paklausė:
– Manai, ji nuspręs?
– Ką nuspręs?
Seneliui buvo nesmagu. Jis mindžikavo
vietoje.
– Na žinai, nuspręs, – sušnibždėjo.
– Ką čia šneki? – Močiutė kalbėjo irzliai,
bet drauge švelniai.
– Pats nežinau. Juk tu tiki angelais.
– Kuo tai susiję su Mija?
 130/351

– Jeigu, kaip sakai, nors jų nebėra, bet

jie vis dar čia, gal jie nori, kad ji prie jų
prisidėtų? O kas, jei ji pati nori prie jų
prisidėti?
– Yra visai ne taip, – atšovė močiutė.
– A, – teištarė senelis. Ginčas buvo
baigtas.
Jiems išėjus mąsčiau, kad galbūt kada
nors prisipažinsiu močiutei, jog niekada
per daug netikėjau jos išvedžiojimais, kad
paukščiai ir kiti gyviai gali būti žmonių an-
gelai sargai. O dabar jau esu tikra, jog taip
nėra.
Čia nėra mano tėvų. Jie nelaiko manęs
už rankos ir nemėgina pralinksminti.
Žinau, kad jei galėtų, būtų. Galbūt ne abu
kartu. Galbūt mama būtų su Tedžiu, o tėtis
prižiūrėtų mane. Bet jų čia nėra.
Bemąstydama apie tai, prisimenu ses-
elės žodžius: „Tai nuo jos čia viskas prik-
lauso.“ Ir staiga suprantu, ką iš tiesų turėjo
 131/351

galvoje senelis klausdamas močiutės. Jis

irgi klausėsi seselės. Tik suprato gerokai
anksčiau už mane.
Ar pasiliksiu, ar gyvensiu, priklauso nuo
manęs.
Dirbtinė koma tėra gydytojų šnekos. Ne
nuo gydytojų viskas priklauso. Ir ne nuo
angelų sargų. Net ir ne nuo Dievo, jo čia
nėra, net jei jis ir egzistuoja. Viskas prik-
lauso nuo manęs.
Kaip man nuspręsti? Kaip galiu likti be
mamos ir tėčio? Kaip galiu išeiti be Tedžio?
Ir be Adamo? Man viso šito per daug. Nė
nesuprantu, kaip čia viskas vyksta, kodėl
esu šitokios būsenos, nei kaip, jei norėčiau,
jos atsikratyti. Jei pasakyčiau: „Noriu pa-
busti“, ar pabusčiau? Jau bandžiau
sumušusi kulnais rasti Tedį ir persikelti į
Havajus, tačiau nepavyko. Viskas gerokai
sudėtingiau.
 132/351

Vis dėlto tikiu, jog tai tiesa. Vėl girdžiu

seselės žodžius. Viskas priklauso nuo
manęs. Ir visi laukia, kol nuspręsiu.
Sprendžiu aš. Dabar tai žinau.
Ir tai mane gąsdina labiau negu visi šios
dienos įvykiai.
Kur, po velnių, Adamas?

Dešimtoje klasėje, likus savaitei iki

Helovino, ant mano durų slenksčio išdygo
Adamas pergalingu veidu. Išsišiepęs iki
ausų rankoje laikė maišą drabužių.
– Mirsi iš pavydo. Radau kiečiausią kos-
tiumą, – pranešė.
Atsegė maišą. Jame buvo puošnūs balti
marškiniai, bridžiai ir ilgas vilnonis švarkas
su antpečiais.
– Būsi Seinfeldas prašmatniais
marškiniais?
 133/351

– Fui. Seinfeldas. Ir dar vadiniesi

klasikine muzikante. Būsiu Mocartas. Pala,
dar nematei batų.
Įkišo ranką į maišą ir ištraukė sunkius
juodus odinius batus su metalinėmis
sagtimis.
– Neblogai, – tariau. – Rodos, mano
mama turi panašius.
– Tu tiesiog pavydi tokio kieto kostiumo.
Aš net pėdkelnes užsimausiu. Esu visiškai
ramus dėl savo vyriškumo. Dar peruką
turiu.
– Iš kur viską parovei? – paklausiau,
pirštais glostinėdama peruką, padarytą
tarsi iš bulvių maišo.
– Internete. Viso labo šimtas žalių.
– Tu išleidai šimtą dolerių Helovino
kostiumui?
Nugirdęs minint Heloviną, iš viršaus at-
bildėjo Tedis. Prašvilpė pro mane ir stvėrė
už Adamo piniginės grandinėlės.
 134/351

– Palauk čia! – įsakė, tada vėl užbėgo į

viršų ir tuoj grįžo nešinas maišu. – Ar čia
geras kostiumas? Neatrodysiu per daug
kūdikiškai? – paklausė, iš maišo traukdam-
as šakes, ragus, raudoną uodegą ir raudoną
pižamą su pėdomis.
– Ooo! – Adamas išpūtęs akis žengė ata-
tupstas. – Dar neapsirengei jo, o mane jau
velniškai išgąsdinai.
– Tikrai? Nemanai, kad pižama atrodys
kvailai? Nenoriu, kad iš manęs juoktųsi, –
pareiškė Tedis, rimtai suraukęs antakius.
Šyptelėjau Adamui, kuris pats bandė
nuslėpti šypseną.
– Su raudona pižama, šakėmis, velnio
ragais ir smailia uodega būsi toks baisus
šėtonas, kad niekas nedrįs tau pastoti kelio,
nebent norės būti amžinai prakeiktas, –
patikino mano brolį Adamas.
Tedis nušvito, burnytėje pasimatė
švarplė – buvo iškritęs priekinis dantis.
 135/351

– Ir mama taip sakė, bet norėjau įs-

itikinti, ar ne todėl, kad nustočiau zirzti dėl
kostiumo. Eisi su manim prašyti saldainių?
– atsisuko į mane.
– Kaip ir kasmet, – atsakiau. – Kaip ki-
taip jų gaučiau?
– Tu irgi eisi? – paklausė Adamo.
– Nė už ką nepraleisčiau tokio
smagumo.
Tedis pasisuko ant kulno ir vėl nušvilpė
viršun. Adamas atsigręžė į mane.
– Tedis pasiruošęs, o kuo apsirengsi tu?
– Ai, aš nelabai mėgstu persirenginėti.
Adamas nusivaipė.
– Teks. Pirmas Helovinas, kai mes
kartu. „Krintančiai žvaigždei“ tą vakarą
didžiulis koncertas. Visi bus su kostiumais,
o tu pažadėjai ateiti.
Mintyse sudejavau. Per šešis mėnesius
draugystės pripratau, kad mokykloje esame
laikomi keistuolių pora – Žavinguoju ir
 136/351

Moksliuke. Jau kur kas smagiau jaučiausi

su Adamo grupės nariais, net pramokau
rokerių žargono. Nesibaimindavau it pilka
pelytė, kai Adamas nusivesdavo į Roko
namą, klaidų pastatą prie universiteto, kur
gyveno kiti grupės nariai. Net dalyvau-
davau grupės rokeriško laimės puodo tūsu-
ose, kai visi svečiai turi atsinešti kokio nors
maisto, kurio galiojimo laikas baigiasi. Su-
maišydavome visas sudedamąsias dalis ir
ką nors pagamindavome. Sugebėdavau
pagaminti visai valgomo maisto iš sojų
mėsos, burokėlių, ožkų sūrio ir abrikosų.
Bet vis tiek negalėjau pakęsti jo koncer-
tų. Ir nekenčiau savęs už tai, kad jų nek-
enčiu. Klubuose buvo pilna dūmų, jie
graužė akis, jais pradvokdavo drabužiai.
Kolonėlės tiesiog griaudėjo, vėliau ilgai
spengdavo ausyse, negalėdavau užmigti.
Tada gulėdavau lovoje, mintimis
 137/351

išgyvendama nevykusį vakarą ir jausdam-

asi vis blogiau.
– Tik nesakyk, kad bandai išsisukti, –
tarė Adamas, ir įskaudintas, ir suirzęs tuo
pat metu.
– Kaip Tedis? Juk pažadėjome drauge
eiti prašyti saldainių…
– Taip, penktą. Koncertas tik dešimtą.
Kažin ar net meistras Tedis išsilaikys pen-
kias valandas. Taigi neturi jokios dingsties
išsisukti. Verčiau susirask padorų kosti-
umą, nes aš, kaip aštuoniolikto amžiaus
kompozitorius, atrodysiu itin patraukliai.
Adamas išėjo į darbą vežioti picų, o man
sugniaužė paširdžius. Užlipau viršun re-
petuoti Dvoržako kūrinio, kurį uždavė pro-
fesorė Kristi, ir išsiaiškinti, kodėl taip jauči-
uosi. Kodėl taip nemėgstu Adamo
pasirodymų? Ar todėl, kad „Krintanti
žvaigždė“ darosi vis populiaresnė ir aš
pavydžiu? Gal mane gąsdina augančios
 138/351

merginų gerbėjų minios? Paaiškinimas lyg

ir logiškas, bet bėda buvo ne ta.
Pagrojus apie dešimt minučių pagaliau
toptelėjo: mano antipatija jo koncertams
neturi nieko bendra nei su muzika, nei su
gerbėjomis, nei su pavydu. Kaltos abejonės.
Tos pačios kibios abejonės, kad esu ne savo
vietoje. Jaučiausi nepritapėle savo šeimoje,
dabar – ir Adamo pasaulyje, tik mano
šeima pasirinkimo neturėjo, o Adamas pats
mane išsirinko, ir aš to nesupratau. Kodėl
jis įsižiūrėjo mane? Jokios logikos. Žinojau,
kad visų pirma mus suvedė muzika, dėl
muzikos atsidūrėme toje pačioje erdvėje,
kur galėjome vienas kitą pažinti. Ir žinojau,
kad Adamui patiko mano atsidavimas
muzikai. Ir mano humoras. „Toks tamsus,
kad galima nepastebėti“, – sakydavo. Žino-
jau, kad jam patinka tamsiaplaukės mergi-
nos, nes anksčiau draugavo tik su bru-
netėmis. Ir žinojau, kad dviese galim ištisas
 139/351

valandas kalbėtis arba sėdėti vienas šalia

kito skaitydami arba klausytis kiekvienas
savo muzikos grotuvo ir vis tiek jaustis
drauge. Protu visa tai supratau, bet širdimi
vis dar negalėjau patikėti. Būdama su Ada-
mu jaučiausi esanti išrinktoji, ypatinga ir
dėl to tik dar atkakliau svarsčiau: „Kodėl
aš?“
Galbūt todėl – tegu Adamas ir noriai ei-
davo klausytis Šuberto simfonijų ir per
kiekvieną mano rečitalį atnešdavo ryti-
etiškų lelijų, mano mėgstamiausių gėlių –
aš vis tiek mieliau būčiau ėjusi pas dantų
gydytoją, o ne į jo koncertą. Taip elgtis
buvo labai negražu. Prisiminiau, ką saky-
davo mama, kai jausdavausi nesmagiai:
„Apsimetinėk, kad viskas gerai, kol pasid-
arys gerai.“ Kai visą kūrinį sugrojau tris
kartus, nusprendžiau, jog ne tik eisiu į kon-
certą, bet ir pasistengsiu suprasti Adamo
 140/351

pasaulį, kaip kad jis stengiasi suprasti

manąjį.

– Man reikia tavo pagalbos, – pasakiau

mamai beplaunant indus po vakarienės.
– Man regis, jau sutarėm, kad aš neiš-
manau trigonometrijos. Gal pabandyk tą
programą internete, – atsakė ji.
– Ne dėl matematikos. Dėl kitko.
– Pasistengsiu padėti. Kas yra?
– Reikia patarimo. Kas yra pati pati
kiečiausia ir karščiausia rokerė?
– Debė Hari, – atsakė mama.
– Tada…
– Nebaigiau, – pertraukė mama. – Ne-
prašyk įvardyti tik vieną. Kaip iš „Sofijos
pasirinkimo“. Keltin Hana. Patė Smit.
Džoana Džet. Kortnė Lav, nors ta ir iš-
protėjusi savinaikintoja. Liusinda Viljams –
ji kantri muzikantė, bet kieta kaip plienas.
Kim Gordon iš Sonic Youth, beveik
 141/351

penkiasdešimties ir vis dar varo kaip reiki-

ant. Ketė Pauer. Džoana Armatreiding.
Kodėl klausi, kokiam socialiniam
projektui?
– Tarkim, – atsakiau, šluostydama
nudaužtą lėkštę. – Helovinui.
Mama iš džiaugsmo suplojo muilinomis
rankomis.
– Ketini kuria nors būti?
– Aha, – linktelėjau. – Padėsi?
Kad galėtume apeiti vintažines par-
duotuves, mama anksčiau baigė darbą.
Nusprendė, kad geriau tiesiog laikytis
rokeriško stiliaus, nei bandyti kopijuoti vi-
eną kurią muzikantę. Nupirkome
aptemptas driežo odos kelnes, trumpa-
plaukį šviesų devintojo dešimtmečio pra-
džios Debės Hari stiliaus peruką su kirpči-
ais, kelias jo sruogas mama nupurškė viol-
etiniais dažais. Iš aksesuarų išsirinkome
juodą odinę apyrankę vienam riešui ir apie
 142/351

dvidešimt plonų sidabrinių apyrankių kit-

am. Mama paskolino savo vintažinius Vel-
vet Underground marškinėlius, tik liepė nė
už ką jų nenusirengti, nes kas nors dar
nugvelbs ir parduos „eBay“ už porą šimtų,
ir juodus odinius spygliuotus batus
smailiomis nosimis, kuriuos ji avėjo per sa-
vo vestuves.

Helovino dieną mama pati mane padažė.

Skystu juodu akių pieštuku storai apvedė
akis, ir jos pasidarė grėsmingos. Veidą
nupudravo šviesiai, kad atrodyčiau išbalusi.
Kraujo raudonumo lūpdažiu padažė lūpas.
Ant nosies užlipdė priklijuojamą auskarą.
Pažvelgiau į veidrodį ir išvydau į mane
žiūrint mamos veidą. Galbūt dėl šviesaus
peruko pirmą kartą atrodžiau kaip tikra
šeimos narė.
Sėdėjau savo kambaryje, tėvai su Tedžiu
apačioje laukė Adamo. Jaučiausi tarsi prieš
 143/351

išleistuves. Tėtis laikė fotoaparatą. Mama iš

džiaugsmo nenustygo vietoje. Kai atėjo
Adamas ir apdovanojo Tedį krūva Skittles,
mama su tėčiu šūktelėjo man lipti žemyn.
Apsiavusi aukštakulniais žengiau kaip
įmanydama grakščiau. Tikėjausi, kad Ada-
mas tiesiog pašėls išvydęs taip išsipusčiusią
savo iš džinsų ir megztinių neišlendančią
panelę. Tačiau sveikindamasis jis tik
įprastai nusišypsojo ir sukikeno.
– Gražus kostiumas, – tepasakė.
– Quid pro quo. Lygiosios, – tariau,
rodydama į jo Mocarto apdarą.
– Atrodai šiurpiai, bet gražiai, –
pareiškė Tedis. – Sakyčiau, kad ir seksuali-
ai, bet aš tavo brolis ir būtų šlykštu.
– Iš kur apskritai žinai, ką reiškia „sek-
sualiai“? – paklausiau. – Tau šešeri.
– Visi žino, ką reiškia „seksualiai“, –
atšovė Tedis.
 144/351

Tikriausiai visi, išskyrus mane. Bet tą

vakarą lyg ir supratau. Kai su Tedžiu ėjom
kaulyti saldainių, net seni kaimynai manęs
nepažino. Vaikinai, kurie anksčiau į mane
nekreipė dėmesio, spoksojo išsižioję. Ir kas
kartą, kai taip nutikdavo, jaučiausi vis
panašesnė į pavojingą ir seksualią panelę,
kurią vaidinau. „Apsimetinėk, kad viskas
gerai, kol pasidarys gerai“ iš tikrųjų veikė.
Klubas, kuriame grojo „Krintanti
žvaigždė“, buvo sausakimšas. Visi per-
sirengę, dauguma merginų nepadoriais
kostiumais – prancūzės tarnaitės giliomis
iškirptėmis, botagėliais mosuojančios
valdingos kietuolės, „Ozo šalies burtininko“
Dorotės pasileidėlės, pakaišytais sijonais,
kad matytųsi raudoni keliaraiščiai – tarp
tokių dažniausiai pasijusdavau kaip
paskutinė mulkė. Šįkart – anaiptol, nors,
regis, žmonės nė nesuprato, kad aš su
kostiumu.
 145/351

– Turėjai kuo nors persirengti, – prieš

pasiūlydamas alaus išbarė mane skeletu
apsitaisęs vaikinas.
– Tavo kelnės NEREALIOS, – į ausį sus-
pigo trečiojo dešimtmečio stiliaus suknele
vilkinti mergina. – Sietle parovei?
– Tu kartais ne iš Crack House kvarteto?
– paklausė vaikinas su Hilarės Clinton
kauke, jis turėjo omeny pankroko grupę,
kuri Adamui patiko, o aš jos negalėjau
pakęsti.
„Krintančiai žvaigždei“ užlipus ant
scenos, nusprendžiau nelindėti užkulisiu-
ose, kaip kad visada darydavau. Ten ramiai
tūnau, gerai matau, nereikia su niekuo kal-
bėtis. Šįkart pasėdėjau prie baro, paskui
mano kelnes pagyrusi mergina ėmė ir nus-
itempė prie scenos šokti.
Dar nebuvau taip šokusi. Šiaip manęs
netraukė lakstyti ratais, kai prisigėrę
raumeningi vaikinai odiniais drabužiais
 146/351

mindo kojų pirštus. Bet tą vakarą įsi-

jaučiau. Supratau, ką reiškia atiduoti visą
savo energiją miniai ir sugerti jos
skleidžiamą energiją. Visiems įsišėlus ne-
bevaikštai ir net nebešoki, nes tave tiesiog
įsiurbia sūkurys.
Kai Adamas baigė groti, buvau tokia pat
uždususi ir suprakaitavusi kaip ir jis.
Nelėkiau į užkulisius pasitikti jo pati pirma.
Laukiau, kol ateis į klubo salę pasisveikinti
su publika, kaip kad darydavo po kiekvieno
pasirodymo. Ir kai Adamas pagaliau
pasirodė su rankšluosčiu ant sprando,
gurkšnodamas vandenį iš butelio, puoliau
jam į glėbį ir visiems matant įsisiurbiau
jam į lūpas. Kai jis mane bučiavo, jaučiau,
kad šypsosi.
– Nagi nagi, regis, kažką užvaldė Debės
Hari dvasia, – tarė, nuo smakro valydamas-
is lūpdažius.
 147/351

– Ko gero. O kaip tu? Jautiesi

mocartiškai?
– Apie jį žinau tik iš filmo. Bet, kiek at-
menu, buvo kiek patvirkęs, tai po šito
bučinio turbūt galiu atsakyti „taip“. Ši-
aušiam? Tik susikraunam instrumentus ir
galim iš čia dingti.
– Ne, pažiūrėkim paskutinį pasirodymą.
– Rimtai? – paklausė Adamas iš
nuostabos pakeltais antakiais.
– Taip. Gal net su tavim pašoksiu.
– Ko nors gėrei? – paklausė juokais.
– Tik Kool-Aid, – atsakiau.
Šokom, kartais vis sustodami pasibuči-
uoti, iki klubas užsidarė.

Važiuojant namo, Adamas laikė mano

ranką. Vis pasigręždavo į mane ir nusišyps-
odavo purtydamas galvą.
– Tai aš tau tokia patinku? – paklausiau.
– Mhm, – sumykė.
 148/351

– Tai reiškia „taip“ ar „ne“?

– Aišku, patinki.
– Ne, tokia kaip dabar. Ar aš tau patikau
šįvakar?
Adamas atlošė pečius.
– Man patiko, kad įsijautei ir kad nespir-
gėjai kuo greičiau dingti. Ir labai patiko su
tavim šokti. Ir tai, kad tau buvo smagu su
mumis, prasčiokais.
– Bet ar aš tau tokia patikau? Ar patikau
labiau?
– Labiau nei kas? – paklausė, rodos,
nuoširdžiai suglumęs.
– Labiau nei visada. – Ėmiau irzti.
Šįvakar jaučiausi tokia pašėlusi, lyg šitas
Helovino kostiumas būtų mane padaręs
nauja asmenybe, daug vertesne Adamo ir
mano šeimos. Bandžiau jam tai paaiškinti,
bet, savo pačios nusivylimui, pajutau, kad
tuoj apsižliumbsiu.
 149/351

Adamas, regis, pajuto, kad nuliūdau.

Įsuko į miško keliuką, sustojo ir pažvelgė į
mane.
– Mija, Mija, Mija, – tarė, glostydamas
iš po peruko išsprūdusias mano plaukų
sruogas. – Tu man patinki tokia, kokia esi.
Žinoma, apsirengei seksualiau, tapai
blondine – atrodai kitaip. Tačiau šįvakar tu
ta pati Mija, kokią mylėjau vakar, ir ta pati
Mija, kokią mylėsiu rytoj. Man patinka, kad
tu trapi ir kieta, tyli ir užsispyrusi. Po vel-
nių, tu viena kiečiausių mano pažįstamų
panų, kad ir ko klausytumeisi, kad ir ką
dėvėtum.
Jei kada vėliau ir suabejodavau Adamo
jausmais, pagalvodavau apie tą peruką,
dulkantį spintoje, ir prisimindavau tą naktį.
Abejonės išsisklaidydavo. Jausdavausi
laiminga.
 19.13

Jis čia.
Jau kuris laikas kiūtau tuščioje Gim-
dymo skyriaus palatoje, kad būčiau kuo to-
liau nuo savo giminių, nuo Intensyviosios
terapijos skyriaus, nuo tos seselės, tiksliau,
nuo to, ką ta seselė pasakė ir ką dabar
suprantu. Man reikėjo pabūti kur nors, kur
nėra liūdnų žmonių, kur žmonės galvoja
apie gyvenimą, o ne apie mirtį. Taigi atėjau
čionai, į klykiančių kūdikių pasaulį. Tiesą
pasakius, naujagimių verksmas ramina. Jie
visai maži, o šitaip kovoja.
Tačiau dabar šioje palatoje tylu. Taigi
sėdžiu ant palangės ir žiūriu į naktį. Staiga
sužviegia į garažą sukančio automobilio
ratai – grįžtu į tikrovę. Žvilgtelėjusi žemyn
 151/351

dar spėju pamatyti tamson neriančio raus-

vo automobilio galinius žibintus.
„Krintančios žvaigždės“ būgnininkės Lizos
mergina Sara turi dodžą Dart. Sulaikau
kvapą ir laukiu, kol iš tunelio išlįs Adamas.
Štai jis lipa rampa, nuo šalčio siausdamasis
odinį švarką. Ligoninės kiemo žibintų
šviesoje blizga jo piniginės grandinė. Sus-
toja ir atsigręžia su kažkuo pasikalbėti. Iš
šešėlio išnyra neryški moters figūra. Iš pra-
džių pamanau, kad ten Liza, bet paskui
išvystu kasą.
Norėčiau ją apkabinti. Padėkoti už tai,
kad visada iš anksto žino, ko man reikia.
Aišku, Kim nuvažiavo pas Adamą, kad
pasakytų tiesiai, o ne telefonu, ir atvežė jį
čionai, pas mane. Kim žinojo, kad Adamas
koncertuoja mieste. Kim kažkaip sugebėjo
įtikinti savo mamą nuvežti ją į centrą. Ir
Kim, sprendžiant iš to, kad ponios Šain čia
nėra, kažkaip įtikino ją važiuoti namo ir
 152/351

leisti pasilikti čia su Adamu ir manimi. At-

menu, kaip du mėnesius meldė, kad jai
būtų leista skristi sraigtasparniu su dėde,
todėl dabar esu sužavėta gebėjimo gauti
tiek laisvės vos per kelias valandas. Kol
surado Adamą, Kim teko prasibrauti pro
minią šiurpių apsaugininkų ir hipsterių. Ir
Kim pakako drąsos pranešti Adamui.
Žinau, skamba kvailai, bet džiaugiuosi,
jog to neteko daryti man. Nemanau, kad
būčiau sugebėjusi. O Kim sugebėjo.
Ir dabar, jos pastangomis, jis čia.
Visą dieną įsivaizdavau, kaip Adamas
atvyks, savo fantazijoje bėgau jo pasitikti,
nors jis manęs ir nematė, nors, kiek kol kas
suprantu, čia viskas kitaip negu filme
„Vaiduoklis“, kur gali kiaurai pereiti per
mylimuosius, kad jie tave pajustų.
Tačiau dabar, kai Adamas tikrai čia,
jaučiuosi tarsi paralyžiuota. Bijau jį
pamatyti. Išvysti jo veidą. Regėjau jį
 153/351

verkiantį du kartus. Pirmą sykį, kai žiūrė-

jom „Nuostabų gyvenimą“. Antrą, kai
laukėme Sietlo geležinkelio stotyje ir
matėme, kaip motina rėkia ir muša Dauno
liga sergantį sūnų. Adamas tada nutilo, tik
einant tolyn jo skruostais ritosi ašaros. Ir
man dėl to plyšo širdis. Jei jis verks,
neištversiu. Nereikės ir rinktis. Vien tai
mane pribaigs.
Aš tokia bijoklė.
Pasižiūriu į sieninį laikrodį. Jau po
septynių. „Krintanti žvaigždė“ vis dėlto
neapšildys „Bikini“. Gaila. Tai jiems buvo
puiki proga pasirodyti. Dar pasvarstau, gal
grupė gros ir be Adamo. Bet vargu. Ne tik
todėl, kad jis pagrindinis dainininkas ir git-
aristas. Grupė turi lyg ir savotišką taisyklę.
Pagarbą jausmams. Praėjusią vasarą, kai
išsiskyrė Liza ir Sara (tai tetruko mėnesį) ir
Liza buvo tokia nusiminusi, jog negalėjo
groti, „Krintanti žvaigždė“ atšaukė penkių
 154/351

dienų turą, nors kitos grupės būgnininkas

Gordonas ir pasisiūlė groti vietoj Lizos.
Akimis seku Adamą, žingsniuojantį prie
pagrindinio ligoninės įėjimo, Kim skuba iš
paskos. Prieš palįsdamas po stogeliu virš
automatinių durų, jis pasižiūri į dangų.
Laukia Kim, bet man mieliau galvoti, kad
ieško manęs. Žibintų apšviestas veidas vis-
iškai bejausmis, lyg kas būtų išsiurbęs visą
individualybę palikdamas tik kaukę. Adam-
as nepanašus į save. Tačiau bent jau
neverkia.
Tai man suteikia stiprybės eiti pas jį. Gal
tiksliau pas save, į Intensyviosios terapijos
skyrių, kur, žinau, jis norės pakliūti. Adam-
as pažįsta močiutę ir senelį, pusbrolius ir
pusseseres, todėl vėliau turbūt prisidės prie
vigilijos laukiamajame. Tačiau dabar jis čia
tik dėl manęs.
 155/351

Intensyviosios terapijos skyriuje laikas, ro-

dos, sustojo. Mane apžiūri vienas iš op-
eravusių chirurgų, tas, kuris daug
prakaitavo ir atėjus eilei pasirinko Weezer
muziką.
Blausi dirbtinė šviesa visas dvidešimt
keturias valandas tokia pat, tačiau paros
ritmas vis tiek paėmė viršų ir palatą užliejo
nakties tyla. Daug ramiau negu dieną, tarsi
seselės ir visi aparatai būtų pavargę ir per-
sijungę į energijos taupymo režimą.
Todėl, koridoriuje nuaidėjus Adamo bal-
sui, visi lyg pabunda iš miego.
– Kaip suprasti, negaliu užeiti? – griaudi
jis.
Pereinu Intensyviosios terapijos skyrių
ir atsistoju prie pat automatinių durų.
Girdžiu, kaip sanitaras kitapus aiškina Ada-
mui, kad jam draudžiama čia eiti.
– Nesąmonė! – šaukia Adamas.
 156/351

Seselės sužiūra į duris, niūriose akyse

spindi nerimas. Esu tikra, jos mąsto: „Negi
mums nepakanka darbo, dar turime
raminti visokius bepročius?“ Noriu joms
pasakyti, kad Adamas – ne beprotis. Kad jis
niekada be reikalo nerėkauja.
Žilstanti pagyvenusi seselė, ji rūpinasi
ne ligoniais, o sėdi prie kompiuterių ir tele-
fonų, vos vos linkteli ir atsistoja, tarsi
prisiimdama įpareigojimą. Atlošia pečius,
palygina susiglamžiusias baltas kelnes ir
žengia prie durų. Ne jai reikėtų kalbėtis su
Adamu. Norėčiau įspėti, kad verčiau
pasiųstų seselę Ramirez, tą, kuri nuramino
senelius (ir išgąsdino mane). Ji sugebėtų
paguosti Adamą, šita tik viską pablogins.
Išseku paskui ją pro dvivėres duris, ten
Adamas ir Kim ginčijasi su sanitaru. Tas
pažvelgia į seselę.
– Sakiau jiems, kad čia būti negalima, –
aiškina jis.
 157/351

Seselė rankos mostu parodo sanitarui

eiti.
– Kuo galiu jums padėti, jaunuoli? –
klausia ji Adamo.
Klausia irzliai ir nekantriai, kaip keli
tėčio kolegos mokykloje, anot jo, skaičiuo-
jantys dienas iki pensijos.
Adamas atsikrenkščia, stengdamasis
tvardytis.
– Norėčiau aplankyti ligonę, – taria,
rodydamas į duris, skiriančias jį nuo In-
tensyviosios terapijos skyriaus.
– Deja, neįmanoma, – atremia seselė.
– Bet mano mergina, Mija, ji…
– Ja gerai rūpinamasi, – nutraukia
Adamą seselė. Ji pavargusi, per daug pav-
argusi, kad užjaustų, kad būtų sujaudinta
jaunuolių meilės.
– Aš suprantu. Ir esu dėkingas, – sako
Adamas.
 158/351

Jis iš visų jėgų stengiasi žaisti pagal jos

taisykles, mėgina elgtis kaip suaugęs, tačiau
girdžiu, kaip užlūžta jo balsas tariant:
– Man tikrai labai reikia ją pamatyti.
– Apgailestauju, jaunuoli, bet lankyti
leidžiama tik artimiesiems.
Adamas aikteli. Artimiesiems. Seselė
neketino jo skaudinti. Ji tiesiog nežino, o
Adamui į tai nusispjaut. Jaučiu poreikį ap-
ginti jį ir nuo jo apginti seselę. Iš įpratimo
tiesiu ranką, nors iš tikrųjų negaliu jo pali-
esti. Dabar jis atgręžęs man nugarą. Pečiai
nusvirę, linksta kojos.
Kim, iki šiol lūkuriavusi prie sienos,
staiga išdygsta Adamo pašonėje ir apka-
bina, kad jis nepargriūtų. Abiem rankom
apglėbusi jam liemenį pažvelgia į seselę
pykčiu degančiomis akimis.
– Jūs nieko nesuprantat! – sušunka.
– Ar man reikės iškviesti apsaugą? –
pagrasina seselė.
 159/351

Adamas mosteli ranka, nusileisdamas ir

seselei, ir Kim.
– Nereikia, – sušnibžda jis Kim.
Taigi Kim nebesiplėšo. Netarusi daugiau
nė žodžio užsikelia Adamo ranką sau ant
pečių ir perima dalį jo svorio. Adamas jai
prideda apie pėdą ir penkiasdešimt svarų,
bet kiek pasvyrinėjusi Kim prisitaiko prie
naštos.
Ji pajėgia.

Mudvi su Kim turime teoriją, kad beveik

viską pasaulyje galima padalyti į dvi
kategorijas.
Vieniems žmonėms patinka klasikinė
muzika. Kitiems – popsas. Yra miesto
žmonės. Ir kaimo žmonės. Tie, kurie geria
kolą. Tie, kurie geria pepsi. Yra konform-
istų ir laisvamanių. Nekaltų ir nebe
 160/351

nekaltų. Ir yra merginų, kurios turi

vaikinus mokykloje, ir tokių, kurios jų
neturi.
Mes su Kim visada manėme, kad abi
priklausome pastarosioms.
– Mes nebūsim keturiasdešimtmetės
šventuolės, nieko panašaus, – tikino Kim. –
Tiesiog būsim tokios panos, kurios turi
vaikinus universitete.
Tai man visada atrodė logiška, gal net
geriau. Mama turėjo bernų mokykloje ir vis
sakydavo, kad geriau jau nebūtų švaisčiusi
jiems laiko.
„Kiekgi galima lupti alų Mickey’s Big
Mouth, stumdyti karves9 ir laižytis pikapo
gale. Bernai, su kuriais draugavau, įsivaiz-
davo, kad taip turi atrodyti romantiškas
vakaras.“
O tėtis iki universiteto su niekuo
nedraugavo. Mokykloje buvo gana drovus,
paskui, pirmais metais universitete,
 161/351

pradėjo mušti būgnus, tapo roko grupės

muzikantu ir, še tau, pasipylė panos. Na,
bent kelios, kol sutiko mamą – būsimą
žmoną. Visada maniau, jog ir man taip
nutiks.
Taigi ir man, ir Kim buvo didžiulis šo-
kas, kai staiga atsidūriau A grupėje, kartu
su panelėmis, turinčiomis vaikinus. Iš pra-
džių bandžiau tai nuslėpti. Grįžusi iš Jo-Jo
Ma koncerto, Kim papasakojau tik šį bei tą.
Nepaminėjau bučinio. Suradau racionalų
paaiškinimą, kodėl jai apie tai neprasit-
ariau: kam kraustytis iš proto dėl kažkokio
bučinio. Vienas bučinys nereiškia rimtų
santykių. Ir anksčiau esu bučiavusis su
vaikinais, dažniausiai kitą dieną bučinys
išgaruodavo kaip rasos lašas saulėje.
Betgi žinojau, jog bučinys su Adamu
tikrai šį tą reiškė. Supratau iš to, kaip tą
vakarą šiluma užliejo visą kūną, kai
parvežęs namo prie durų pabučiavo dar
 162/351

kartą. Iš to, kad gulėjau apkabinusi pagalvę

ir neužmigau iki aušros. Iš to, kad kitą di-
eną negalėjau valgyti ir nepalioviau šypsot-
is. Suvokiau, kad tas bučinys buvo tarsi
durys, pro kurias įėjau. Ir žinojau, kad pal-
ikau Kim už jų.
Po savaitės ir dar kelių slaptų bučinių
atėjo laikas prisipažinti draugei.
Pamokoms pasibaigus nuėjome išgerti ka-
vos. Nors buvo gegužė, lijo kaip lapkritį.
Būsimas prisipažinimas, mane, regis,
dusino.
– Aš nupirksiu. Nori ko nors mandro? –
paklausiau.
Tai buvo dar viena mūsų skiriama kat-
egorija: žmonės, kurie geria paprastą kavą,
ir žmonės, kurie geria visokias mandras
kavas, pavyzdžiui, Kim mėgstamą mėtinę
latę.
– Gal paragausiu Chai latte su cina-
monu, – tarė Kim rūsčiai žvelgdama į
 163/351

mane, lyg sakytų: „Aš nesigėdysiu dėl savo

pasirinkimo.“
Nupirkau mudviem kavos ir gabalą ger-
vuogių pyrago, paėmiau dvi šakutes. At-
sisėdau priešais Kim, perbraukiau šakute
nelygią sluoksniuotos tešlos plutą.
– Turiu tau kai ką pasakyti, – prabilau.
– Ką nors apie savo berną? – jos balsas
buvo patenkintas, bet net nudūrusi žvilgsnį
supratau, jog Kim užvertė akis.
– Iš kur žinai? – paklausiau atremdama
Kim žvilgsnį.
Ji vėl užvertė akis.
– Baik. Visi žino. Tai karščiausios nauji-
enos nuo tada, kai Melanė Farou metė
mokyklą dėl nėštumo. Lyg tuoktųsi De-
mokratų ir Respublikonų partijos
prezidentai.
– Kas ką sakė apie vestuves?
– Čia metafora, – atsakė Kim. – Šaip ar
taip, aš žinau. Žinojau dar anksčiau už tave.
 164/351

– Nesąmonė.
– Rimtai. Toks bernas kaip Adamas Jo-
Jo Ma koncerte. Jis tau gerinosi.
– Netiesa, – atrėžiau, nors aišku, kad
buvo tiesa.
– Tik nesuprantu, kodėl man nepasakei
anksčiau, – tyliai tarė Kim.
Jau norėjau išrėžti kalbą, kad vienas
bučinys dar nieko nereiškia ir kad nenorė-
jau iš to pūsti burbulo, bet susilaikiau.
– Bijojau, kad supyksi, – prisipažinau.
– Nepykstu, – pasakė Kim. – Bet supyk-
siu, jei dar kada nors man meluosi.
– Gerai, – atsakiau.
– Arba jei tapsi viena tų, kurios visur
sekioja paskui savo berną ir šneka
daugiskaitos pirmuoju asmeniu. „Mes diev-
iname žiemą. Mes manome, kad Velvet
Underground – labai originali grupė.“
 165/351

– Nieku gyvu nekalbėčiau su tavim

rokerių žargonu. Pirmuoju asmeniu nei vi-
enaskaita, nei daugiskaita. Pažadu.
– Gerai, – atsakė Kim. – Nes jei tapsi vi-
ena tų panų, aš tave nušausiu.
– Jei tapsiu viena iš jų, pati tau duosiu
ginklą.
Kim nuoširdžiai nusijuokė ir įtampa
atslūgo. Į burną ji susigrūdo didžiulį pyrago
gabalą.
– Kaip tėvai reagavo?
– Tėtis patyrė penkias sielvarto stadijas
– neigimą, pyktį, pripažinimą ir dar kažką
– per vieną dieną. Manau, jį labiau
nugąsdino tai, jog jis jau toks senas, kad
dukra turi vaikiną. – Nutilau, gurkštelėjau
kavos, palikusi žodį vaikinas kyboti ore. –
Ir sako negalįs patikėti, jog draugauju su
muzikantu.
– Tu juk pati muzikantė, – priminė Kim.
– Na žinai, su pankroko, popmuzikantu.
 166/351

– „Krintanti žvaigždė“ groja emo pank-

roką, – pataisė mane Kim. Ne taip kaip
man, jai rūpėjo begalybė skirtingų pop-
muzikos rūšių: pankrokas, indie rokas, al-
ternatyvusis rokas, hardrokas, emo rokas.
– Manau, tai tik pliurpalai, tėčio-
ryšinčio-varlytes įvaizdžio atributas. Man
regis, Adamas jam patinka. Susipažino, kai
parvažiavome po koncerto. Dabar nori, kad
atsivesčiau jį vakarienės, bet draugaujam
dar tik savaitę. Aš kol kas nepasiruošusi
šeimyninėms pažintuvėms.
– Vargu ar aš kada nors būsiu tam
pasiruošusi. – Kim vien nuo tokios minties
nusipurtė. – O ką mama?
– Pasisiūlė palydėti mane į šeimos
planavimo kliniką, kad išrašytų kontracept-
inių piliulių, ir liepė pasakyti Adamui, kad
išsitirtų, ar neserga kokiomis nors ligomis.
Tada dar liepė nusipirkti prezervatyvų. Net
 167/351

davė dešimt dolerių, kad pradėčiau kaupti

atsargas.
– Pradėjai? – aiktelėjo Kim.
– Ne, draugaujam tik savaitę, – at-
sakiau. – Šiuo atžvilgiu mes su tavim vis
dar toj pačioj grupėj.
– Kol kas, – atšovė Kim.

Dar viena kategorija, kurią mudvi su Kim

išskyrėme, tai žmonės, kurie stengiasi būti
kieti, ir tie, kurie nesistengia. Šiuo atveju ir
Adamas, ir Kim, ir aš priklausėme tai pačiai
kategorijai – nors Adamas ir buvo kietas,
toks būti nesistengė. Jam tai sekėsi
savaime. Taigi vyliausi, kad visi trys tap-
sime geriausiais draugais. Tikėjausi, kad
Adamas mylės visus mano mylimus
žmones taip pat kaip ir aš.
Taip ir nutiko su mano šeima. Jis kone
tapo trečiu vaiku. O su Kim taip neišėjo.
Adamas su ja elgėsi taip, kaip, mano
 168/351

manymu, turėjo elgtis su tokia mergina

kaip aš. Jis buvo malonus – mandagus,
draugiškas, bet santūrus. Jis nebandė nei
patekti į jos pasaulį, nei pelnyti jos pri-
pažinimo. Įtariau, kad jam ji atrodė ne itin
kieta, ir tai mane siutino. Po trijų mėnesių
draugystės dėl to smarkiai susipykom.
– Aš draugauju su tavim, o ne su Kim, –
atkirto Adamas, kai pasakiau, kad jis at-
sainokas Kim.
– Na, ir kas? Turi daugybę draugių. Kuo
neįtinka ji?
Adamas gūžtelėjo pečiais.
– Nežinau. Kažkas nelimpa.
– Tu tikras snobas! – įtūžau.
Adamas žvelgė į mane suraukęs antaki-
us, lyg bandytų išspręsti ant lentos užrašytą
matematikos uždavinį.
– Ir kodėl gi aš snobas? Negali prievarta
išgauti draugystės. Mes tiesiog neturime
nieko bendra.
 169/351

– Todėl tu ir snobas! Tau patinka tik

tokie kaip tu! – išpyškinau.
Įsiutusi išlėkiau, tikėdamasi, kad jis seks
iš paskos, atsiprašinės, bet, kai to
nepadarė, įniršau dar labiau. Dviračiu
nulėkiau pas Kim išsilieti. Ji išklausė
manęs abejingu veidu.
– Nesąmonė, kad jam patinka tik tokie
kaip jis, – drėbė man baigus skųstis. – Jam
patinki tu, o tu ne tokia kaip jis.
– Čia ir bėda, – burbtelėjau.
– Tai ir spręsk ją. Nevelk manęs į savo
tragedijas, – pareiškė Kim. – Be to, ir jis
manęs netraukia.
– Rimtai?
– Taip, Mija. Ne visi alpsta dėl tavo
Adamo.
– Ne tai turėjau galvoje. Tiesiog noriu,
kad būtumėt draugai.
 170/351

– Aha, o aš noriu gyventi Niujorke ir

turėti normalius tėvus. Bet, kaip sakoma,
ne tau, Martynai, mėlynas dangus.
– Tačiau jūs abu – vieni svarbiausių
žmonių mano gyvenime.
Kim pažvelgė į mano raudoną nuo ašarų
veidą ir švelniai nusišypsojo.
– Mes tai žinom, Mija. Tačiau esam iš
skirtingų tavo gyvenimo dalių, taip kaip
muzika ir aš esam iš skirtingų tavo gyven-
imo dalių. Tai nieko baisaus. Tau nereikia
rinktis vieno arba kito, na, bent jau man
taip atrodo.
– Bet aš noriu, kad tos mano gyvenimo
dalys susijungtų.
Kim papurtė galvą.
– Nieko nebus. Klausyk, aš pripažįstu
Adamą, nes tu jį myli. Ir turbūt jis pri-
pažįsta mane, nes tu mane myli. Jei tau
nuo to bus geriau – mus sieja tavo meilė. Ir
 171/351

to pakanka. Mums nereikia mylėti vienam

kito.
– Bet norėčiau, kad mylėtumėt, –
zirziau.
– Mija, – ištarė Kim balsu, įspėjančiu,
kad jos kantrybė ne geležinė, – tu imi elgtis
kaip viena iš tų panų. Ar atneši man ginklą?

Vėliau tą vakarą užsukau pas Adamą at-

siprašyti. Jis man atleido ir pabučiavo į
nosį. Ir niekas nepasikeitė. Jiedu su Kim ir
toliau buvo vienas kitam malonūs, tačiau
santūrūs, nors ir kaip stengiausi juos suart-
inti. Keista, kad taip ir neįsidėmėjau Kim
pastabos, jog jie kažkaip susiję per mane –
iki šiol, kai pamačiau ją velkančią Adamą
ligoninės koridoriumi.
 172/351
9
Cow-tipping (angl.) – pramoga, kai sten-
giamasi prisėlinti prie karvės ir netikėtai
stumtelėti – ji tada neva nuvirsianti.
 20.12

Žiūriu, kaip Kim ir Adamas šlubčioja kor-

idoriumi. Turėčiau sekti jiems įkandin, bet
stoviu lyg priklijuota prie linoleumo,
negaliu pakrutinti vaiduokliškų kojų. Ir tik
tada, kai jie pradingsta už kampo,
išsijudinu ir tykinu paskui, tačiau jie jau
pranykę lifte.
Dabar jau žinau, kad neturiu jokių ant-
gamtinių galių. Negaliu vaikščioti kiaurai
sienas nei nusklęsti žemyn laiptais. Galiu
daryti tik tai, ką galėčiau daryti ir tikrovėje,
tik tiek, kad niekas to, ką darau savo pa-
saulyje, nemato. Bent jau taip dingojasi,
nes niekas nesureaguoja, kai atidarau duris
ir paspaudžiu lifto mygtuką. Galiu viską li-
esti, net spausti durų rankenas, bet aš
 174/351

nejaučiu nei daiktų, nei žmonių. Lyg viskas

būtų už akvariumo stiklo. Tai man atrodo
nelogiška, bet, tiesą sakant, niekas, kas
dabar vyksta, nėra logiška.
Numanau, kad Kim su Adamu traukia į
laukiamąjį prisidėti prie vigilijos, tačiau sa-
vo šeimos ten nerandu. Ant kėdžių kūpso
paltai ir megztiniai, atpažįstu pusseserės
Heteros ryškiai oranžinę pūkinę striukę. Ji
gyvena kaime ir dažnai eina pasivaikščioti
po miškus, taigi, anot jos, ryškios spalvos
būtinos, kad girti medžiotojai jos nesupain-
iotų su meška.
Žvilgteliu į sieninį laikrodį. Vakarienės
metas. Koridoriais nuvinguriuoju į
valgyklą, čia toks pats riebus keptas mais-
tas ir virtos daržovės, kaip ir visose valgyk-
lose. Nors kvepia neskaniai, pilna žmonių.
Stalai apsėsti gydytojų, slaugytojų ir susin-
ervinusių medicinos studentų trumpais
baltais chalatais ir blizgančiais
 175/351

stetoskopais, panėšėjančiais į žaislus. Visi

čiaumoja kartonines picas ir šaldytą bulvių
košę. Šiek tiek užtrunku, kol surandu ap-
link stalą susigrūdusią savo giminę. Moči-
utė plepa su Hetera. Senelis susikaupęs
valgo sumuštinį su kalakutiena.
Teta Keitė kampe kažką šnibžda tetai
Dianai.
– Keli įdrėskimai ir nubrozdinimai. Jį
jau paleido iš ligoninės, – sako. Akimirką
pamanau, kad jos kalba apie Tedį, ir
pasijuntu tokia laiminga, kad, regis, tuoj
pulsiu į ašaras. Bet tada išgirstu, kad jo or-
ganizme nerasta alkoholio, kad mūsų auto-
mobilis iššokęs į priešingą juostą ir kad
kažkoks vyras, ponas Danlapas, sakęs, jog
nespėjo sustoti. Tada suprantu, jog kal-
bama ne apie Tedį, o apie kitą vairuotoją.
– Policija sako, kad jie staigiai pasuko į
šoną dėl sniego ar dėl į kelią iššokusio el-
nio, – pasakoja teta Keitė. – Rodos, taip
 176/351

nutinka gana dažnai – vienas avarijos

dalyvis lieka beveik sveikas, o kitas patiria
sunkių traumų… – Ji nutyla.
Nedrįsčiau sakyti, kad ponas Danlapas
„beveik sveikas“, nors ir kokie nepavojingi
jo sužeidimai. Bandau įsivaizduoti, kaip jis
atsibunda vieną antradienio rytą, sėda į sa-
vo sunkvežimį važiuoti į darbą fabrike, o
gal pašarų gyvuliams, o gal į Loretos
užkandinę kiaušinienės. Ponas Danlapas –
nežinia, ar jis linksmų plaučių, ar visiškas
rukna – gal turi žmoną ir vaikų, bet gali
būti ir viengungis. Kad ir koks jis buvo
šįryt, dabar jau nebe tas žmogus. Jo gyveni-
mas irgi apvirto aukštyn kojomis. Jei teta
sako tiesą ir ponas Danlapas dėl avarijos
nekaltas, tada tiesiog, anot Kim, jis „var-
gšas mulkis“, pasipainiojęs ne laiku ir ne vi-
etoje. Ir tik todėl, kad sėkmė nuo jo
nusigręžė ir jis šįryt važiavo į rytus
 177/351

dvidešimt septintuoju keliu, du vaikai liko

našlaičiai ir bent vienam iš jų – koma.
Kaip po to gyventi? Užsisvajoju, kaip
pasveikstu, išeinu iš ligoninės ir aplankau
poną Danlapą, kad jį nuraminčiau, kad
patikinčiau, jog jis nekaltas dėl nelaimės.
Galbūt taptume draugais?
Žinoma, veikiausiai viskas būtų ne taip.
Turbūt būtų nejauku ir liūdna. Be to, aš vis
dar neįsivaizduoju, ką nuspręsiu, žalio
supratimo neturiu, kaip apsispręsiu, likti ar
ne. O iki išsiaiškinsiu, tegu lemia likimas,
gydytojai ar kas kitas, kas sprendžia tokius
reikalus, kai pats sprendėjas toks sutrikęs,
jog nežino, ar važiuoti liftu, ar lipti laiptais.
Man reikia Adamo. Paskutinį kartą ap-
sidairau ieškodama jo ir Kim, bet jų čia
nėra, todėl vėl lipu į Intensyviosios terapi-
jos skyrių.
 178/351

Randu juos pasislėpusius Traumatologijos

skyriuje, per kelis koridorius nuo Intensy-
viosios terapijos. Jie, stengdamiesi ne-
sukelti įtarimo, klibina sandėliukų ranken-
as. Pagaliau radę atrakintą, šmurkšteli
vidun. Apgraibomis tamsoje ieško jungik-
lio. Nenoriu jų nervinti, bet jis koridoriuje.
– Bijau, kad tokie dalykai pavyksta tik
filmuose, – sako Kim grabinėdama sieną.
– Visa grožinė literatūra prasideda nuo
faktų, – atremia Adamas.
– Tu nelabai panašus į gydytoją, –
pareiškia Kim.
– Tikėjausi būti sanitaru. O gal
ūkvedžiu.
– Ko ūkvedžiui reikia Intensyviosios ter-
apijos skyriuje? – klausia Kim. Ji nuolat
kabinėjasi prie smulkmenų.
– Perdegusi lemputė. Nežinau. Priklauso
nuo to, kaip pavyks išsisukti.
 179/351

– Aš vis dar nesuprantu, kodėl tu tiesiog

neini pas jos gimines? – kaip niekada prag-
matiškai klausia Kim. – Esu tikra, jos sene-
liai viską paaiškintų ir sugebėtų tave
nuvesti pas Miją.
Adamas papurto galvą.
– Žinai, kai ta seselė pagrasino iškviesti
apsaugą, mano pirma mintis buvo:
„Paskambinsiu Mijos tėvams ir jie viską
sutvarkys“, – jis nutyla, kelis kartus giliai
įkvepia. – Ta mintis man kerta vis iš naujo,
ir kaskart jaučiuosi kaip pirmą sykį, – taria
kimiu balsu.
– Žinau, – pašnibždomis atsako Kim.
– Kad ir kaip ten būtų, – Adamas vėl
ima ieškoti šviesos jungiklio, – negaliu
prašyti jos senelių. Negaliu kelti jiems dar
daugiau rūpesčių. Turiu tai padaryti pats.
Esu tikra, kad seneliai mielai padėtų
Adamui. Jie matėsi daugybę kartų ir jis
jiems labai patinka. Per kiekvienas Kalėdas
 180/351

močiutė jam pagamina klevų sirupo

saldainių, nes jis kadaise užsiminė juos
labai mėgstąs.
Tačiau žinau ir tai, jog retkarčiais Ada-
mui tiesiog būtina elgtis dramatiškai. Jam
patinka įspūdingi poelgiai. Pavyzdžiui, už
dvi savaites taupytus arbatpinigius nus-
ivesti mane į Jo-Jo Ma koncertą, užuot
pakvietus į paprastą pasimatymą. Arba,
man susirgus vėjaraupiais, kasdien ištisą
savaitę mano palangę puošti gėlėmis.
Matau, kad dabar jis kaupiasi naujai už-
duočiai. Nelabai nutuokiu, ką ketina daryti,
bet kad ir kas tai būtų, džiaugiuosi vien
todėl, kad jis nusipurtė tą emocinį stingulį,
kuris buvo apėmęs jį koridoriuje prie In-
tensyviosios terapijos skyriaus. Esu jį tokį
mačiusi, kai kurdavo naują dainą arba
stengdavosi mane prikalbinti daryti ką
nors, ko nenoriu, pavyzdžiui, važiuoti
stovyklauti. Tada jo nebūtų sustabdęs nei
 181/351

tiesiai į žemę krintantis meteoritas, nei In-

tensyviosios terapijos skyriuje gulinti jo
mergina.
Be to, Intensyviosios terapijos skyriuje
gulinti jo mergina ir yra priežastis, dėl kur-
ios jis rezga šiuos planus. Kiek suprantu, tai
seniausias visų laikų ligoninės triukas,
paimtas iš filmo „Bėglys“, jį su mama visai
neseniai žiūrėjom per TNT. Šis planas man
kelia abejonių. Rodos, Kim irgi.
– Nemanai, kad ta seselė tave atpažins?
– klausia Kim. – Tu ją aprėkei.
– Jeigu ji manęs nepamatys, tai ir neat-
pažins. Dabar suprantu, kodėl jūs su Mija
lyg du žirniai ankštyje. Pora Kasandrų.
Adamui neteko susipažinti su ponia
Šain, todėl jis nesuvokia, kad panikuotoja
Kim verčiau nevadinti. Kim susiraukia, bet
greitai atsileidžia.
– Gal tavo kvailas planas eitųsi sk-
landžiau, jei matytume, ką darome. – Ji
 182/351

pasirausia krepšyje ir išsitraukia mobilųjį,

kurį mama liepia jai nešiotis nuo dešimties
– Kim jį vadina vaikų sekliu, – ir įjungia
ekraną. Šviesos kvadratėlis vos vos prask-
laido tamsą.
– Imi panėšėti į kietą panelę, kurią Mija
vis taip giria, – sako Adamas. Pats irgi
įsijungia mobilųjį ir patalpą nušviečia
blausi šviesa.
Deja, sandėliukas pilnas šluotų, šepečių
ir kibirų, tačiau apdarų, kurių tikėjosi Ada-
mas, nė ženklo. Jei galėčiau, pasakyčiau
jiems, kad ligoninėje yra persirengimo
kambariai, kur gydytojai palieka kasdienius
drabužius ir persirengia operaciniais
drabužiais arba laboratoriniais chalatais.
Vieninteliai ligoninės drabužiai sandėliuke
– tie bjaurūs marškiniai, kokiais aprengia
ligonius. Adamas turbūt galėtų tokiais
susisiausti ir klajoti koridoriais invalido
vežimėliu niekam nekliūdamas, tačiau vis
 183/351

tiek nepatektų į Intensyviosios terapijos

skyrių.
– Šūdas, – nusikeikia jis.
– Galim dar pabandyti, – siūlo staiga
užsidegusi Kim. – Čia koks dešimt aukštų.
Tikrai rastume ir daugiau neužrakintų
sandėliukų.
Adamas susmunka ant grindų.
– Ne. Tu teisi. Kvailas planas. Reikia
sugalvoti geresnį.
– Galėtum suvaidinti, kad perdozavai
narkotikų, tada atsidurtum Intensyviosios
terapijos skyriuje, – pasiūlo Kim.
– Čia Portlandas. Gali džiaugtis, jei per-
dozavęs narkotikų pakliūni į Skubios pagal-
bos skyrių, – atsako Adamas. – Ne, aš
mąstau, kad reikėtų kaip nors atitraukti jų
dėmesį. Žinai, paleisti gaisro signalizaciją,
kad visos seselės išbėgtų lauk.
 184/351

– Negi tikrai manai, kad Mijai į sveikatą

purkštuvai ir panikuojančios seselės? –
klausia Kim.
– Na, nebūtinai šitai, bet kas nors,
trumpam nukreipiantis jų dėmesį, kad
galėčiau slapta ten įsmukti.
– Jos tave tuoj pat pastebėtų. Ir išspirtų
lauk.
– Man nesvarbu, – atsako Adamas. –
Pakaks sekundės.
– Kam? Ką gali padaryti per sekundę?
Adamas patyli. Jo akys, kurios dažni-
ausiai atrodo pilkõs, rudõs ir žaliõs
mišinys, dabar patamsėjusios.
– Pasirodyti jai. Kad ji žinotų, jog aš esu
čia.
Kim nebeklausinėja. Jie sėdi tyloje, abu
paskendę savose mintyse, ir aš prisimenu,
kaip mudu su Adamu galime būti kartu, bet
tylomis ir atskirai, ir suprantu, kad dabar
 185/351

jie – draugai, tikri draugai. Kad ir kas

nutiktų, bent jau šitai pasiekiau.
Po kokių penkių minučių Adamas pli-
aukšteli sau per kaktą.
– Žinoma, – ištaria.
– Kas?
– Laikas operacijai „Atitrauk dėmesį“.
– Ką?
– Einam. Parodysiu.

Kai pradėjau griežti violončele, tėtis te-

bemušė būgnus savo grupėje, bet po poros
metų, gimus Tedžiui, ėmė groti vis mažiau.
Iš pat pradžių supratau, jog mano muzika
kitokia, ir ne tik todėl, kad tėvai buvo
akivaizdžiai sutrikę dėl mano potraukio
klasikai. Mano muzika buvo vieniša. Ir tėtis
pats vienas kelias valandas mušdavo
būgnus arba vienas virtuvėje rašydavo
 186/351

dainas, rinkdamas natas sena akustine git-

ara, tačiau jis nuolat kartodavo, kad dainos
rašosi begrojant. Todėl ir yra taip įdomu.
Aš dažniausiai grieždavau viena savo
kambaryje. Net kai repetuodavau su vis ki-
tais universiteto studentais, išskyrus pamo-
kas, mokydavausi griežti viena. Ir kai kon-
certuodavau, ant scenos būdavau viena –
mano violončelė, aš ir publika. Kitaip negu
per tėčio pasirodymus, kur žvitrūs gerbėjai
užšokdavo ant scenos ir nerdavo atgal į
publiką, mane nuo klausytojų visada skyrė
siena. Po kiek laiko taip groti pasidarė
nyku. Ir nuobodoka.
Taigi aštuntoje klasėje pavasarį nus-
prendžiau viską mesti. Ketinau tai padaryti
tyliai – tiesiog vis mažiau repetuoti ir kon-
certuoti. Nusprendžiau, kad jei tai darysiu
palengva, rudenį naujoje mokykloje galėsiu
pradėti viską iš naujo ir nebūsiu žinoma
kaip „violončelininkė“. Galbūt imsiu groti
 187/351

kitu instrumentu – akustine arba bosine

gitara, gal net būgnais. Mama buvo per
daug užsiėmusi su Tedžiu, kad pastebėtų,
kiek trunka mano repeticijos, o tėtis
užsiknisęs pamokų planais ir testais
naujame darbe, tad nusprendžiau, kad
niekas neatkreips dėmesio, jog griežiu vis
mažiau, iki viskas bus baigta. Bent jau pati
sau taip tvirtinau. Iš tikrųjų savijauta vis
mažiau grojant buvo tokia pat, kaip band-
ant mažiau kvėpuoti.
Gal ir tikrai būčiau metusi, jei ne Kim.
Vieną popietę pakviečiau ją po pamokų eiti
į miestą.
– Šiandien paprasta diena. Tau nereikia
groti? – paklausė, rinkdama savo spintelės
spynos skaičių kombinaciją.
– Šiandien galiu negroti, – atsakiau ap-
simesdama, kad ieškau gamtos mokslų
vadovėlio.
 188/351

– Ar Miją užgrobė ateiviai? Pirmiausia

nustojai koncertuoti. Dabar praleidi repeti-
cijas. Kas vyksta?
– Nežinau, – tariau, pirštais barbend-
ama į spintelę. – Mąstau, gal reikėtų išmė-
ginti ką nors nauja. Pavyzdžiui, mušti
būgnus. Tėčio būgnai dulka rūsyje.
– Aha, tikrai. Tu prie būgnų. Pavarei, –
sukikeno.
– Aš rimtai.
Kim apstulbo, lyg būčiau pažadėjusi per
vakarienę suvalgyti dubenį šliužų.
– Tu negali mesti violončelės, – pareiškė
po akimirkos spengiančios tylos.
– Kodėl?
Bandė paaiškinti kone įsižeidusi:
– Mano manymu, tu neatskiriama nuo
violončelės. Tiesiog negaliu įsivaizduoti
tavęs be to instrumento.
– Tai kvaila. Nė negaliu žygiuoti su
mokyklos orkestru. Kas apskritai griežia
 189/351

violončele? Senukai. Panelei tai kvailas in-

strumentas. Tinka tik keistuoliams. Noriu
daugiau laisvo laiko, kad galėčiau smagiau
gyventi.
– Kaip „smagiau“? – klastingai
pasidomėjo Kim.
– Na, žinai. Vaikščioti po parduotuves.
Leisti laiką su tavim…
– Neskiesk, – atšovė Kim. – Tu negali
pakęsti parduotuvių. O su manimi ir taip
daug būni. Bet nesvarbu, neik šiandien į re-
peticiją. Noriu tau kai ką parodyti.
Ji nusivedė mane namo, ištraukė Nir-
vana MTV Unplugged diską ir paleido „So-
mething in the Way“.
– Klausykis, – paragino. – Du gitaristai,
būgnininkas ir violončelininkė. Jos vardas
Lorė Goldston ir esu tikra, kad būdama
jaunesnė repetuodavo po dvi valandas per
dieną, kaip ir viena mano pažįstama, nes jei
nori groti filharmonijoje arba su Nirvana,
 190/351

nieko kito nelieka. Vargu ar kas nors ją

drįstų pavadinti keistuole.
Parsinešiau kompaktą namo ir visą
savaitę klausiausi, vis mąstydama apie tai,
ką sakė Kim. Kelis kartus pasiėmiau viol-
ončelę ir griežiau kartu su disku. Iki tol gro-
jau kitokią muziką, ši buvo tarsi iššūkis, bet
kartu ir atgaiva sielai. Ketinau kitą savaitę
„Something in the Way“ pagroti Kim, kai
ateis vakarienės.
Bet nespėjau, nes vakarieniaujant Kim
mano tėvams lyg niekur nieko paskelbė,
kad turėčiau važiuoti į vasaros stovyklą.
– Ką, bandai mane atversti į savo
tikėjimą, kalbini važiuoti į Toros stovyklą?
– paklausiau.
– Nea. Tai muzikos stovykla. – Kim
išsitraukė blizgų Franklino Slėnio konser-
vatorijos vasaros programos Britų
Kolumbijoje lankstinuką. – Ji rimtiems
muzikantams. Reikia nusiųsti savo įrašą.
 191/351

Aš jiems skambinau. Paraiškos priimamos

iki gegužės pirmos, taigi dar yra laiko. – Ji
pasigręžė į mane, lyg laukdama, kad supyk-
siu, kam kišasi ne į savo reikalus.
Aš nesupykau. Širdis daužėsi taip, tarsi
Kim būtų pranešusi, kad mano šeima
laimėjo loterijoje, ir ji tuoj pasakys kiek.
Žiūrėjau į ją, vietoj kvailos nori muštis?
šypsenos mačiau susijaudinusį žvilgsnį, ir
mane apėmė dėkingumas, kad draugauju
su žmogumi, kuris mane supranta geriau
nei aš pati. Tėtis paklausė, ar noriu važi-
uoti, ir kai ėmiau prieštarauti dėl pinigų,
pasakė, kad nesukčiau sau galvos. Ar aš
noriu važiuoti? Norėjau. Labiau už viską
pasaulyje.

Kai po trijų mėnesių tėtis mane atvežė ir

paliko tyliame Viktorijos salos pakrašty,
užplūdo dvejonės. Rodos, atsidūriau
įprastinėje stovykloje su rąstų trobelėmis
 192/351

miške ir baidarėmis paplūdimyje. Buvo gal

penkiasdešimt vaikų, iš to, kaip jie puolė vi-
eni kitiems į glėbį ir spiegė, buvo aišku, kad
yra pažįstami jau daug metų. O aš
nepažinojau nieko. Pirmas šešias valandas
manęs taip niekas ir neužkalbino, tik
stovyklos direktoriaus padėjėjas parodė
mano namelį, lovą ir kelią į valgyklą. Tą
vakarą gavau lyg ir maltinį.
Liūdnai spoksojau į lėkštę, žvilgčiojau
laukan į nykų, pilką vakarą. Jau spėjau
pasiilgti tėvų, Kim ir ypač Tedžio. Jis buvo
to smagaus amžiaus, kai vaikui knieti
išbandyti ką nors nauja, jis nuolat klaus-
inėja „kas čia?“ ir šneka kuo juokingiausius
dalykus. Kelionės išvakarėse Tedis man
pareiškė, kad yra „devyniomis dešimto-
siomis ištroškęs“ ir aš vos neapsisiusiojau
iš juoko. Išsiilgusi namų atsidusau ir
stumtelėjau maltinuką.
– Nebijok, kasdien nelyja. Tik kas antrą.
 193/351

Pakėliau akis. Šalia stovėjo iš pažiūros

padykęs kokių dešimties metų vaikis.
Šviesūs plaukai trumpai kirpti, nosis
nusėta strazdanų.
– Žinau, – atsakiau. – Aš iš šiaurės
vakarų, nors ten, kur gyvenu, šįryt švietė
saulė. Labiau nerimauju dėl šito mėsgalio.
Vaikis nusijuokė.
– Jis nepagerės. Bet riešutų sviestas ir
želė visada skanu, – tarė ir mostelėjo į
stalą, kur pustuzinis vaikų tepėsi
sumuštinius. – Piteris. Trombonas. Ontari-
jas, – prisistatė. Vėliau sužinojau, jog taip
įprastai prisistatoma Frankline.
– O, labas. Aš Mija. Violončelė.
Oregonas.
Piteriui buvo trylika, stovykloje jis leido
antrą vasarą; beveik visi pradėjo čionai
važinėti dvylikos, todėl ir pažinojo vieni kit-
us. Iš penkiasdešimties mokinių pusė grojo
džiazą, kita pusė – klasikinę muziką, tad
 194/351

buvo susibūrusi nedidelė draugija. Be

manęs, violončelininkų tebuvo du, vienas
jų – aukštas išstypęs raudonplaukis Saimo-
nas; Piteris pamojo jam ateiti.
– Dalyvausi koncerto konkurse? – pak-
lausė Saimonas, kai tik Piteris mane
pristatė. Mija. Violončelė. Oregonas. Sai-
monas buvo Saimonas. Violončelė. Lester-
is. Pasirodo, Anglijoje yra toks miestas.
Tarptautinė kompanija.
– Vargu. Nė nežinau, kas tai yra, –
atsakiau.
– Bet žinai, kad visi orkestru grojame
paskutinę simfoniją? – paklausė Piteris.
Linktelėjau, nors, tiesą pasakius, te-
buvau kažką girdėjusi puse ausies. Tėtis
visą pavasarį balsu skaitė apie stovyklos
renginius, bet man terūpėjo, kad važiuosiu
į stovyklą su kitais klasikiniais muzikantais.
Į smulkmenas per daug nesigilinau.
 195/351

– Tai vasaros pabaigos simfonija.

Žmonės suvažiuoja iš visur. Didelis ren-
ginys. Mes, jaunieji muzikantai, esam kaip
koks mielas papildomas reginys, –
paaiškino Saimonas. – Tačiau iš stovyklos
išrenkamas vienas muzikantas, kuris gros
su profesionaliu orkestru ir atliks solo
partiją. Pernai man visai nedaug tetrūko,
bet laimėjo fleitininkas. Man čia bene
paskutinė proga prieš baigiant mokyklą.
Jau seniai nelaimėjo joks styginis instru-
mentas, o trečia violončelininkė – Treisė –
nedalyvaus. Ji muzikuoja daugiau savo
malonumui. Gerai, bet ne itin rimtai.
Girdėjau, tu groji rimtai.
Tikrai? Ne taip jau rimtai, jei norėjau
viską mesti.
– Kur girdėjai? – paklausiau.
– Mokytojai perklauso visų įrašus ir
pasklinda kalbos. Rodos, tavo atrankos
įrašas buvo įspūdingas. Jie dažniausiai
 196/351

nepriima naujų žmonių antrais metais.

Taigi tikėjausi geros konkurentės, kad pats
pasitempčiau.
– Oho, leisk jai atsikvėpti, – įsiterpė Pi-
teris. – Ji vos spėjo paragauti maltinio.
Saimonas suraukė nosį.
– Atleisk. Bet jei nori, galėsim paskui
šnektelėti apie kūrinius atrankai, – tarė ir
nužingsniavo prie ledų stalo.
– Nepyk ant Saimono. Jau porą metų
neturėjom gerų violončelininkų, todėl jam
parūpo šviežiena. Grynai estetiškai. Jis
keistokas, antra vertus, jis britas.
– Supratau. Bet ką jis turėjo galvoje?
Lyg ir nori su manimi varžytis.
– Aišku, kad nori. Čia ir yra visas
smagumas. Todėl visi ir atsigrūdom į
kažkokią stovyklą vidur prakeikto atogrąžų
miško, – pasakė ir mostelėjo lauk: – Ir dėl
puikios virtuvės. – Piteris pažvelgė į mane.
– Tu čia ne dėl to?
 197/351

Gūžtelėjau pečiais.
– Nežinau. Nesu grojusi su tiek žmonių,
bent jau ne su tiek rimtų žmonių.
Piteris pasikasė ausį.
– Tikrai? Sakei, tu iš Oregono. Esi ką
nors dariusi su „Portlando violončelių
projektu“?
– Kuo tokiu?
– Avangardistų violončelininkų
kolektyvas. Labai įdomi muzika.
– Aš gyvenu ne Portlande, – burbtelėjau
susigėdusi, kad nė nesu girdėjusi apie
kažkokį „Violončelių projektą“.
– O su kuo tada groji?
– Daugiausia su universiteto studentais.
– Ne orkestre? Ne kamerinės muzikos
ansamblyje? Ne styginių kvartete?
Papurčiau galvą, prisiminiau, kaip kartą
viena studentė mokytoja pasiūlė man groti
kvartete. Atsisakiau, nes groti tik su ja buvo
viena; groti su nepažįstamais – visai kas
 198/351

kita. Buvau įsitikinusi, kad violončelė – in-

strumentas atsiskyrėlis, bet dabar
dingtelėjo, kad greičiausiai aš buvau
atsiskyrėlė.
– Hmm. Tai kaip gali gerai groti? – pak-
lausė Piteris. – Nenoriu pasirodyti visiškas
subingalvis, bet ar taip įmanoma tobulėti?
Kaip tenise. Jei žaidi su kokiu nemokša, imi
praleidinėti kamuoliukus ar prastai padav-
inėti, tačiau jei žaidi su profu, susikaupi ir
pradedi taikliai atmušinėti.
– Iš kur man žinoti, – tariau pasijutusi
nuobodžiausia atsiskyrėle pasaulyje. –
Nežaidžiu teniso.

Kitos kelios dienos susiliejo. Nė neįsivaiz-

duoju, kodėl jie laikė ištraukę baidares. Ne-
buvo laiko žaidimams. Bent jau ne tokiems.
Dienos buvo baisiai varginančios. Keltis
pusę septynių, papusryčiauti iki septynių,
trys valandos individualaus mokymosi rytą
 199/351

ir trys po pietų, orkestro repeticija prieš

vakarienę.
Nebuvau grojusi su šitiek žmonių, todėl
pirmos kelios dienos orkestre atrodė visiš-
kas chaosas. Stovyklos muzikos direktorius
– ir orkestro dirigentas – visai nusikamavo,
kol susodino visus į vietas, o paskui tesuge-
bėjo iš mūsų išspausti paprasčiausius
kūrinėlius. Trečią dieną kyštelėjo kelias
Bramso lopšines. Grojant pirmą kartą
skambėjo tragiškai. Instrumentai pjovėsi,
lyg akmenys būtų įsisukę į žoliapjovę.
– Baisu! – šaukė dirigentas. – Kaip gal-
ite tikėtis groti profesionaliuose orkestru-
ose, jei net lopšinės ritmo nesugebate
išlaikyti? Iš pradžių!
Po kokios savaitės viskas susikratė ir aš
pirmą kartą pajutau, ką reiškia būti mech-
anizmo sraigteliu. Išgirdau violončelę
skambant visiškai naujai: kaip jos žemi
tonai dera su alto aukštais, kaip ji suteikia
 200/351

foną mediniams pučiamiesiems kitame

orkestro duobės gale. Gali pamanyti, kad
grojant draugėje gali labiau atsipalaiduoti
ir nesijaudinti dėl to, kaip tavo instru-
mentas skamba tarp kitų, tačiau yra vis-
iškai priešingai. Sėdėjau už septynio-
likmetės Elžbietos, griežiančios altu. Ji
buvo viena daugiausia pasiekusių muzik-
ančių visoje stovykloje – priimta į
Karališkąją muzikos konservatoriją
Toronte – ir graži kaip modelis: aukšta, pa-
sitempusi, kavos spalvos oda ir išraiškin-
gais žandikauliais. Gal būčiau jos nek-
entusi, jei ne griežimas. Altas kartais net
patyrusių muzikantų rankose išleidžia
baisiausią garsą. O griežiant Elžbietai gar-
sas būdavo švarus, tyras ir lengvas.
Klausydamasi jos ir žiūrėdama, kaip ją vis-
iškai užvaldo muzika, troškau griežti kaip
ji. Ir dar geriau. Ne tik todėl, kad norėjau
groti geriau už ją, bet ir todėl, kad jaučiausi
 201/351

lyg skolinga jai, orkestrui, pačiai sau ir

privalanti groti ne prasčiau už ją.

– Gražiai skamba, – stovyklai einant į

pabaigą išklausęs, kaip repetuoju frag-
mentą iš Haidno Antrojo koncerto viol-
ončelei, su kuriuo niekaip negalėjau
susidoroti praėjusį pavasarį, pagyrė Saimo-
nas. – Ar šitą grosi konkurse?
Linktelėjau. Tada nesusilaikiau ir
išsišiepiau. Kaskart po vakarienės mudu su
Saimonu išsinešdavome laukan violončeles
ir saulei leidžiantis rengdavome improv-
izuotus koncertus. Paeiliui kviesdavome vi-
enas kitą į violončelių dvikovas, vis bandy-
dami kits kitą pranokti. Nuolat varžėmės,
nuolat rungėmės, kuris pagros geriau,
greičiau, iš atminties. Būdavo be galo
smagu ir turbūt todėl taip puikiai jaučiausi
dėl Haidno kūrinio.
 202/351

– Oho, regis, savimi labai pasitiki.

Tikiesi prieš mane laimėti? – paklausė
Saimonas.
– Per futbolą tikrai taip, – pajuokavau.
Saimonas vis pasakodavo savo šeimoje
esąs juoda avis. Ir ne todėl, kad jis gėjus ar
muzikantas, o dėl to, kad yra toks „šūdinas
futbolininkas“.
Saimonas suvaidino, kad pataikiau jam
tiesiai į širdį. Paskui nusijuokė.
– Nuostabių dalykų nutinka, kai nustoji
slėptis už šito griozdo, ar ne? – pasakė,
rodydamas į violončelę.
Linktelėjau. Saimonas nusišypsojo.
– Na, nesipūsk taip labai. Išgirstum
mano Mocartą. Lyg patys angelai giedotų.
Tais metais nė vienas iš mudviejų
nelaimėjo solo partijos. Laimėjo Elžbieta. Ir
nors prireiktų dar ketverių metų, aš vis tiek
kada nors griešiu solo.
 21.06

– Turiu lygiai dvidešimt minučių iki

mūsų vadybininkas visiškai pasius, – tylia-
me ligoninės vestibiulyje nugriaudi gargž-
dus Bruk Vegos balsas.
Tai štai koks tas Adamo sumanymas:
Bruk Vega, indie muzikos dievaitė ir
„Bikini“ solistė. Su firminiais pankiškai
prabangiais drabužiais – trumpu pūstu si-
jonu, tinklinėmis pėdkelnėmis, juodos odos
auliniais, meniškai paplėšytais „Krintančios
žvaigždės“ marškinėliais, vintažiniu
kailiniu apsiaustėliu ir juodais milžiniškais
saulės akiniais – ji ligoninės vestibiulyje
atrodo it strutis vištidėje. Ją apsupęs pul-
kas žmonių: Liza ir Sara; Maikas ir Fidžis,
„Krintančios žvaigždės“ gitaristas ir
 204/351

bosistas, ir dar būrys Portlando hipsterių,

kurių beveik nepažįstu. Ryškiai rožinių
plaukų kupeta, ji kaip saulė tarp ją garbin-
ančių planetų. Adamas – kaip mėnulis; jis
stovi atokiau ir kasosi smakrą. Kim visiškai
priblokšta, tarsi į pastatą ką tik būtų
suvirtęs būrys marsiečių. O gal todėl, kad
Kim dievina Bruk Vegą. Tiesą pasakius, ją
dievina ir Adamas. Be manęs, tai vienas iš
nedaugelio jiems bendrų dalykų.
– Apsisuksim per penkiolika, – įžengęs į
jos galaktiką pažada Adamas.
Bruk pripuola prie jo.
– Adamai, brangusis, – jausmingai
sušnibžda. – Kaip laikaisi?
Bruk čiumpa Adamą į glėbį, lyg jiedu
būtų seni draugai, nors žinau, kad šiandien
susitiko pirmą kartą: dar vakar Adamas
sakė, kaip dėl to jaudinasi. Bet dabar ji el-
giasi kaip jo geriausia draugė. Turbūt tokia
scenos galia. Matau, kaip visi vaikinai ir
 205/351

visos panelės vestibiulyje godžiai į juos

žiūri, tikriausiai norėdami, kad jų pačių an-
trosios pusės gulėtų ištiktos komos ir juos
taip guostų Bruk.
Norom nenorom susimąstau, ar taip pat
pavydėčiau, jei regėčiau tai sveikos Mijos
akimis? Bet jei būčiau sveika Mija, Bruk
Vega nestovėtų ligoninės vestibiulyje,
pasirengusi padėti įgyvendinti gudrų
Adamo planą.
– Gerai, žmonės. Laikas pasilinksminti.
Adamai, ką sumanei? – klausia Bruk.
– Tu esi planas. Nelabai ką daugiau sug-
alvojau, tik kad pasirodysi Intensyviosios
terapijos skyriuje ir sukelsi erzelį.
Bruk apsilaižo putlias lūpas.
– Man labai patinka kelti erzelį. Kaip
manai, kas geriausiai tiktų? Suklykti
pirmykščio žmogaus balsu? Imti nusiren-
ginėti? Trinktelėti gitarą? Pala,
nepasiėmiau gitaros. Šūdas.
 206/351

– Gal ką nors sudainuotum? – pasiūlo

vienas.
– Gal tą seną Smiths dainą „Mergina ko-
moje“? – sušunka kitas.
Grąžintas į tikrovę Adamas staiga išbąla
ir Bruk priekaištingai kilsteli antakius. Visi
surimtėja.
Kim atsikrenkščia.
– Hmm, vestibiulyje mums jokios
naudos iš Bruk. Eime viršun į Intensyviosi-
os terapijos skyrių, o ten kas nors tegu
sušunka, kad pasirodė Bruk Vega. Gal to
pakaks. Jei ne, tada uždainuok. Mums
tereikia išvilioti porą smalsių seselių ir tą
niurzgą senę. Kai ji išlįs iš skyriaus ir
pamatys mus visus koridoriuje, bus per
daug užsiėmusi, kad pastebėtų vidun
smunkantį Adamą.
Bruk pritaria Kim. Kim, vilkinčiai sug-
lamžytomis juodomis kelnėmis ir nykiu
 207/351

megztiniu. Bruk nusišypso ir įsikimba

mano geriausiai draugei į parankę.
– Panašu į planą. Judam, žmonės.
Atsilikusi stebiu per vestibiulį skubančią
hipsterių procesiją. Jų sukeltas šurmulys,
sunkių batų trepsėjimas, skardūs, nuo
skubos susijaudinę balsai aidi tyliuose li-
goninės koridoriuose ir įkvepia jiems gyvy-
bės. Prisimenu, mačiau televizijos laidą,
kaip į senelių namus atvežė kačių ir šunų,
kad pralinksmintų senolius ir mirštančius
pacientus. Gal į visas ligonines reikėtų im-
portuoti aistras kurstančių rokerių, kad at-
gaivintų liūdnas ligonių širdis.
Jie sustoja prie lifto ir ilgiausiai laukia,
kol atvažiuos tuščias, kad tilptų visi. Noriu
būti šalia savo kūno, kai Adamas įsigaus į
Intensyviosios terapijos skyrių. Kažin ar
pajusiu, kai jis mane palies. Kol jie laukia
lifto, aš užkopiu laiptais.
 208/351

Intensyviosios terapijos skyriuje neb-

uvau daugiau kaip porą valandų ir čia daug
kas pasikeitė. Vienoje tuščių lovų guli
naujas pacientas, vidutinio amžiaus vyras,
jo veidas atrodo lyg siurrealistinis paveik-
slas: viena pusė sveika, net patraukli, kita –
kraujo, marlės ir siūlių klampynė, tarsi kas
būtų jį išsprogdinęs. Galbūt šautinė žaizda.
Čia per medžioklę įvyksta daug nelaimių.
Kito ligonio – jis buvo taip suvystytas
marlėmis ir tvarsčiais, kad nė nesuprasi,
vyras ten ar moteris, – nebėra. Jo vietoje
guli moteris su kaklo įtvaru.
Aš atjungta nuo dirbtinio kvėpavimo
aparato. Atmenu, kaip socialinė darbuotoja
sakė seneliams ir tetai Dianai, jog tai – ger-
as ženklas. Sustoju pasitikrinti, ar jaučiuosi
kaip nors kitaip, bet nejaučiu visiškai
nieko, bent jau fiziškai. Nieko nejaučiu nuo
tada, kai šįryt sėdėjau automobilyje,
klausydamasi Bethoveno Trečiosios
 209/351

sonatos violončelei. Kvėpuoju pati, tad

aparatai pypsi daug rečiau ir nebe taip
dažnai ateina seselės. Seselė Ramirez, ta su
nagais, vis žvilgčioja mano pusėn, tačiau ji
užsiėmusi nauju ligoniu su puse veido.
– O Dieve, Dieve! Negi čia Bruk Vega? –
apsimestinai dramatiškai klausia kažkas už
automatinių skyriaus durų. Nesu girdėjusi,
kad Adamo draugai kalbėtų taip padoriai.
Tai jųjų ligoninei pritaikyta „sušikto šūdo“
versija.
– Bruk Vega iš „Bikini“? Ta Bruk Vega,
kuri aną mėnesį buvo ant žurnalo Spin?
Čia, šitoj ligoninėj? – dabar kalba Kim.
Paklausius atrodo kaip šešiametė, berianti
žodžius apie maisto grupes mokyklos
vaidinime: „Nori pasakyti, kad vaisių ir
daržovių reikia valgyti penkis kartus per
dieną?“
 210/351

– Teisingai, – pasigirsta kimus Bruk bal-

sas. – Atvežiau į Portlandą rokenrolo
dvasios.
Pora jaunesnių seselių, kurios turbūt
klausosi popradijo arba žiūri MTV ir žino,
kas yra „Bikini“, pakelia akis neslėpdamos
smalsumo. Girdžiu, kaip jos pradeda
tarpusavy šnibždėtis, veikiausiai joms rūpi
pamatyti, ar ten tikrai Bruk, o gal jos
tiesiog džiaugiasi galėdamos trumpam
atitrūkti nuo rutinos.
– Taip. Teisingai. Padainuosiu kokią
dainą. Vieną savo mėgstamiausių. Ji vad-
inasi „Eraser“, – paskelbia Bruk. – Kas gali
pamušti ritmą?
– Reikia kuo nors barbenti, – taria Liza.
– Gal kas turi rašiklių?
Dabar seselės ir sanitarai Intensyviosios
terapijos skyriuje jau tikrai susidomi ir ima
artintis prie durų. Stebiu vyksmą, lyg
žiūrėčiau filmą ekrane. Stoviu greta lovos,
 211/351

spoksau į duris ir laukiu, kada jos atsidarys.

Nežinia varo iš proto. Galvoju apie Adamą,
apie tai, kaip darosi ramu, kai jis mane
liečia, apie tai, jog kai jis užsisvajojęs glosto
man sprandą arba pučia šiltą orą į mano
šaltas rankas, rodos, ištirpsiu.
– Kas čia vyksta? – sušunka vyresnioji
seselė.
Staiga visos kitos seselės nusigręžia nuo
durų ir sužiūra į ją. Niekas jai nepaaiškina,
kad ten stovi popmuzikos žvaigždė. Proga
praleista. Jaučiu, kaip įtampą keičia nus-
ivylimas. Durys neatsidarys.
Girdžiu koridoriuje Bruk visa gerkle
užtraukiant „Eraser“. Net be akompani-
mento, net per dvivėres automatines duris
skamba labai gerai.
– Iškvieskit apsaugą! – sustaugia seselė.
– Adamai, daryk ką reikia! – sušunka
Liza. – Dabar arba niekada. Spaudimas
aikštele.
 212/351

– Eik! – rikteli Kim, staiga tapusi armi-

jos generole. – Mes tave pridengsim.
Durys atsidaro. Įvirsta būrelis pankų,
Adamas, Liza, Fidžis, keli žmonės, kurių
nepažįstu, tada Kim. Už durų vis dar
dainuoja Bruk, lyg į Portlandą būtų
atvažiavusi kaip tik dėl šito koncerto.
Įpuolę pro duris Adamas ir Kim atrodo
ryžtingi, net laimingi. Žaviuosi, kaip greitai
jie sugebėjo atgauti jėgas. Noriu šokinėti ir
už juos sirgti – taip, kaip darydavau per
Tedžio vaikų beisbolo rungtynes, kai jis
pasiekdavo trečią bazę ir bėgdavo namų
bazės link. Sunku patikėti, bet matydama
Adamą ir Kim pati jaučiuosi kone laiminga.
– Kur ji? – šaukia Adamas. – Kur Mija?
– Kampe, šalia sandėliuko! – atsako
kažkas. Ne iš karto suprantu, jog tai seselė
Ramirez.
– Apsauga! Čiupkit jį! Čiupkit! – šaukia
pikčiurna seselė.
 213/351

Ji pastebėjo Adamą tarp įsiveržėlių, jos

veidas raudonas iš pykčio. Įbėga du ligon-
inės apsaugininkai ir du sanitarai.
– Žmogau, ar ten buvo Bruk Vega? –
klausia vienas, tada čiumpa Fidžį ir grūda
prie durų.
– Man rodos, – atsako kitas, griebia
Sarą ir veda ją lauk.
Kim pamato mane.
– Adamai, ji čia! – sušunka ir atsigręžia į
mane, balsas užlūžta. – Ji čia, – pakartoja,
bet jau šniurkščiodama.
Adamas išgirsta ir nardydamas tarp ses-
elių pasileidžia artyn. Po akimirkos jis jau
stovi mano lovūgalyje, tiesia ranką mane
paliesti. Jo ranka jau beveik ant mano
kūno. Staiga prisimenu mūsų pirmą bučinį
po Jo-Jo Ma koncerto, prisimenu, kad iki
to bučinio pati nesupratau, kaip geidžiau
pajusti jo lūpas ant savųjų. Nesuvokiau,
 214/351

kaip smarkiai troškau jo prisilietimo iki

dabar, kai jau beveik galėjau jį pajusti.
Beveik. Staiga Adamas ima tolti. Du ap-
saugininkai, nutvėrę jį už pečių, velka at-
bulą. Vienas jų sugriebia Kim už alkūnės ir
veda ją lauk. Ji nebesipriešina.
Bruk vis dar dainuoja koridoriuje. Išvy-
dusi Adamą, nutyla.
– Atleisk, branguti, – sako. – Turiu iš čia
dingti, kol nepraleidau koncerto. Ir kol
manęs neareštavo.
Ji nuskuba koridoriumi su keliais įkand-
in sekančiais ir autografo maldaujančiais
sanitarais.
– Iškvieskit policiją! – šaukia vyresnoji
seselė. – Tegu jį suima.
– Nuvesim jį į apsaugos postą. Tokios
taisyklės, – sako vienas apsaugininkas.
– Ne nuo mūsų priklauso, ar suims, –
priduria kitas.
 215/351

– Tik išgrūskit jį iš mano skyriaus, –

suburba seselė ir apsigręžia. – Panele
Ramirez, tikiuosi, ne jūs padėjote tiems
chuliganams.
– Žinoma, ne. Aš buvau sandėliuke.
Praleidau visą tą sumaištį, – atsako
Ramirez. Ji puiki melagė, veidas nieko
neišduoda.
Vyresnioji seselė pliaukšteli delnais.
– Gerai. Spektaklis baigtas. Visi prie
darbo.
Aš vėl išlekiu pro Intensyviosios terapi-
jos skyriaus duris, vejuosi Adamą ir Kim,
apsaugininkai laipina juos į liftą. Įšoku
drauge. Kim atrodo apsvaigusi, lyg kas būtų
nuspaudęs jos pakartotinio paleidimo my-
gtuką ir procesas dar būtų nesibaigęs.
Adamo lūpos niūriai suspaustos. Nežinau,
ar jis tuoj pravirks, ar voš apsaugininkui.
Jo paties labui tikiuosi, kad susitvardys.
Savo pačios labui, kad ne.
 216/351

Apačioje apsaugininkai tempia Adamą ir

Kim link koridoriaus, pilno tamsių biurų.
Besukant į tą, kur dega šviesa, staiga kaž-
kas sušunka:
– Adamai. Stok. Ar čia tu?
– Vilou? – rikteli Adamas.
– Vilou? – suvapa Kim.
– Atleiskite, kur juos vedate? – šaukia
Vilou bėgdama prie apsaugininkų.
– Apgailestauju, bet pagavom šituos du,
kai bandė patekti į Intensyviosios terapijos
skyrių, – paaiškina vienas apsaugininkų.
– Tik todėl, kad mūsų neįleido, –
išlemena Kim.
Vilou juos pasiveja. Ji vis dar dėvi ses-
elės uniformą. Tai keista, nes dažniausiai
skuba kuo greičiau išsinerti iš savo „orto-
pedinio apdaro“, kaip pati vadina darbo
drabužius. Ilgi garbanoti kaštoniniai
plaukai nutįsę ir susiriebalavę, tarsi būtų
 217/351

netrinkti kelias savaites. Įprastai raudoni

kaip obuoliukai skruostai pilki.
– Atleiskite. Aš diplomuota medicinos
sesuo iš Kedrų upės. Atlikau čia praktiką,
tad jei norite, galime viską išsiaiškinti su
Ričardu Karutersu.
– Kas jis? – klausia vienas
apsaugininkas.
– Bendruomenės reikalų direktorius, –
atsako kitas. Tada pasigręžia į Vilou. – Jo
nėra. Pasibaigė darbo valandos.
– Na, aš turiu jo namų telefoną, – taria
Vilou, mojuodama mobiliuoju lyg ginklu. –
Kažin ar jis būtų patenkintas, jei
paskambinčiau ir praneščiau, kaip ligon-
inėje elgiamasi su žmogumi, bandančiu
pakliūti pas savo sunkiai sužalotą merginą.
Turėtumėte žinoti, kad direktorius atjautą
vertina ne mažiau negu našumą, o šitaip el-
gtis su besisielojančiu mylimuoju nedera.
 218/351

– Mes tik atliekame savo darbą, ponia.

Paklūstame nurodymams.
– Ką pasakytumėte, jei nuimčiau jums
nuo pečių šią naštą? Ligonės šeima
susirinkusi viršuje. Laukia šitų dviejų. Jei
turėsite kokių nors nemalonumų, pa-
sakykite ponui Karutersui, kad susisiektų
su manimi. – Vilou iš krepšio ištraukia kor-
telę ir paduoda apsaugininkui. Jis ją apžiūri
ir perduoda kitam, tas kiek paspoksojęs
trūkteli pečiais.
– Ir popierių nereikėtų tvarkyti, – sako.
Tada paleidžia Adamą ir tas susmunka ant
grindų kaip nuo pagalio nukelta kaliausė. –
Atleisk, vaiki, – atsiprašo Adamo ir pataiso
marškinius.
– Tikiuosi, tavo mergina pasveiks, –
sumurma kitas.
Juodu nutolsta šviečiančių užkandžių
automatų pusėn.
 219/351

Kim, nors yra mačiusi Vilou vos porą

kartų, puola jai į glėbį.
– Ačiū, – suvapa.
Vilou stipriai apkabina Kim, patapšnoja
jai per pečius, galiausiai paleidžia. Pasitrina
akis ir nervingai sukikena.
– Ką, velniai rautų, judu sau manėt? –
klausia Vilou.
– Noriu pamatyti Miją, – sako Adamas.
Vilou atsigręžia į Adamą ir tada, lyg kas
būtų atsukęs vožtuvą ir išleidęs iš jos visą
orą, subliūkšta. Vilou atkiša ranką ir pal-
iečia Adamui skruostą.
– Aišku, kad nori. – Ji atpakaliu riešu
brūkšteli sau per akis.
– Kas jums? – klausia Kim.
Vilou klausimą nuleidžia negirdomis.
– Pabandykim tave įvesti pas Miją.
Tai išgirdęs Adamas atkunta.
– Negi galėtumėt? Ta senė seselė mane
gyvą suės.
 220/351

– Jei ta senė seselė yra ta, kas aš manau,

visai nesvarbu, kad jai norisi tave gyvą
suėsti. Ne jos nosiai. Einam pas Mijos
senelius, o paskui aš sužinosiu, kas čia at-
sakingas, kad laužomos taisyklės, ir įvesiu
tave pas tavo mergaitę. Jai dabar tavęs
reikia. Labiau negu kada nors.
Adamas puola ir apkabina Vilou taip sti-
priai, kad net kilsteli nuo žemės.
Gelbėtoja Vilou. Kaip kad išgelbėjo Hen-
rį, geriausią tėčio draugą ir grupės sėbrą,
kuris kadaise buvo visiškai prasigėręs
pleibojus. Po poros savaičių draugystės Vil-
ou liepė jam išsiblaivyti ir elgtis padoriai,
antraip pagrasino ištarti sudie. Tėtis sakė,
kad daug merginų kėlė Henriui ultimat-
umus, bandė priversti jį susitupėti ir buvo
paliktos apsiašarojusios ant šaligatvio.
Tačiau kai Vilou pasiėmė savo dantų še-
petėlį ir liepė Henriui suaugti, apsiašarojo
Henris. Paskui nusišluostė ašaras, suaugo,
 221/351

metė gerti ir liovėsi lakstyti paskui sijonus.

Štai po aštuonerių metų jie jau sūpuoja
vaikelį. Šiuo požiūriu Vilou neįveikiama.
Turbūt todėl, kai jiedu su Henriu susiėjo, ji
tapo geriausia mamos drauge; ji buvo tokia
pat kieta kaip plienas, švelni kaip kačiukas
feministė gyvatė. Turbūt todėl ją labai
mėgo tėtis, nors ji negalėjo pakęsti The Ra-
mones ir beisbolą laikė nuobodybe, o tėtis
dievino The Ramones ir beisbolas jam
prilygo religijai.
Dabar Vilou čia. Seselė Vilou. Vilou,
nepriimanti neigiamo atsakymo, čia. Ji
nuves Adamą pas mane. Ji viskuo pasirū-
pins. Norisi sušukti: „Valio! Vilou čia!“

Aš taip džiūgauju, kad Vilou čia, jog ne iš

karto suprantu, ką tai reiškia. Paskui su-
vokimas nupurto lyg elektra.
Vilou čia. Ir jeigu ji čia, mano ligoninėje,
vadinasi, jai nėra ko būti savo ligoninėje.
 222/351

Gerai ją pažįstu ir žinau, kad nė už ką ne-

būtų palikusi Tedžio. Nors aš čia, ji būtų
buvusi su juo. Jį sužeidė ir atvežė jai gydyti.
Jis jos pacientas. Jai visų svarbiausias.
Dingteli, jog senelis ir močiutė čia, su
manimi, Portlande. Ir kad visi laukiama-
jame kalba tik apie mane, kad stengiasi
neminėti nei mamos, nei tėčio, nei Tedžio.
Dingteli, kad nuo Vilou veido tarsi kas būtų
nugramdęs visą džiaugsmą. Ir prisimenu,
ką ji pasakė Adamui, – kad man dabar jo
reikia. Labiau negu kada nors.
Štai kaip sužinau. Tedis. Ir jo nebėra.

Mamai sąrėmiai prasidėjo likus trims di-

enoms iki Kalėdų ir ji užsispyrė, kad eitume
drauge apsipirkti.
– Gal verčiau prigultum arba važiuotum
į gimdyklą? – pasiteiravau.
 223/351

Mama, suimta sąrėmio, nusivaipė.

– Nea. Sąrėmiai dar nebaisūs ir tik kas
dvidešimt minučių. Kai surietė prieš tau
gimstant, iššveičiau visus namus nuo
viršaus iki apačios.
– Vienokį stanginimąsi pavertei ki-
tokiomis pastangomis, – pajuokavau.
– Tu tikra šmaikštuolė, – pasakė mama
ir porą kartų atsikvėpė. – Dar turim laiko.
Nagi krutėkim. Pavažiuokim iki par-
duotuvių autobusu. Neturiu noro vairuoti.
– Gal paskambinti tėčiui? – pasiūliau.
Mama tik nusijuokė.
– Man užtenka, kad teks pagimdyti šitą
kūdikį. Kam dar papildomas rūpestis.
Paskambinsim, kai jau būsiu pasirengusi
iššauti. Man daug geriau su tavimi.
Taigi mudvi su mama slankiojom po
prekybos centrą, sustodamos kas kelias
minutes, kad ji prisėstų ir giliai pak-
vėpuotų; ji taip stipriai spaudė man riešą,
 224/351

kad liko ryškios raudonos dėmės. Vis dėlto

buvo keistai smagu ir rytas nenuėjo veltui.
Nupirkome dovanų močiutei ir seneliui
(megztinį su angelu ir naują knygą apie
Abraomą Linkolną), žaisliukų mažyliui ir
botus man. Įprastai laukdavome išpar-
davimo, bet mama pareiškė, kad šiemet per
vystyklus tam nebus laiko.
– Ne laikas pigintis. O, šūde. Nepyk,
Mija. Einam valgyti pyrago.
Užsukome į Marie Callender’s restor-
aną. Mama pasiėmė moliūgų pyrago su ba-
nanine grietinėle. Aš – šilauogių. Suvalgiusi
pyragą mama atstūmė lėkštę ir pranešė,
kad yra pasirengusi važiuoti pas pribuvėją.
Niekada nesitarėme, būsiu drauge ar ne-
būsiu. Tada visur eidavau kartu su mama ir
tėčiu, taigi lyg ir buvo savaime suprantama.
Gimdymo centre, visai nepanašiame į
gydytojo kabinetą, radome iš veido išėjusį
tėtį. Centras buvo įrengtas apatiniame
 225/351

namo aukšte, pastatyta lovų ir sūkurinių

vonių, medicinos įranga taktiškai patraukta
iš akių. Hipė pribuvėja įleido mamą, ir tėtis
paklausė, ar noriu sykiu. Mama jau ėmė
šaukti nešvankybes.
– Galiu paskambinti senelei, kad tave
pasiimtų, – pasiūlė tėtis, gūždamasis nuo
mamos žeriamų keiksmų krušos. – Gali
užtrukti.
Papurčiau galvą. Mamai manęs reikia.
Pati taip sakė. Atsisėdau ant gėlėtos sofos ir
pasiėmiau žurnalą su paiku beplaukiu
kūdikiu ant viršelio. Tėtis pranyko kam-
baryje su mama.
– Muzikos! Velniai rautų! Muzikos! –
klykė mama.
– Turim gražios Enya. Labai ramina, –
pasiūlė pribuvėja.
– Velniop Enya! – staugė mama. –
Melvyns. „Žemę“. Tučtuojau!
 226/351

– Numaniau, – pasakė tėtis. Ir paleido

tokią garsią, trankią, žviegiančių gitarų
muziką, kokios dar nebuvau girdėjusi.
Dabar visas pankroko gabalų rinkinėlis,
kurio įprastai klausydavosi tėtis, atrodė
tarsi arfų muzika. Tėčio paleistoji buvo
pirmykštė ir mamai nuo jos, regis, pasidarė
geriau. Ji ėmė leisti duslius gomurinius
garsus. Sėdėjau kaip pelė po šluota. Mama
vis sušukdavo mano vardą ir aš puldavau
pas ją. Ji nuo prakaito žvilgančiu veidu
atkreipdavo į mane žvilgsnį.
– Nebijok, – šnibždėjo. – Moterys
ištveria klaikiausią skausmą. Kada nors
sužinosi.
O paskui vėl klykė velniop.
Per kabelinę televiziją buvau mačiusi
kelis gimdymus, ten moterys irgi rėkė; kar-
tais keikdavosi. Tose vietose būdavo
uždedamas pypt, bet tai trukdavo ne ilgiau
kaip pusvalandį. Po trijų valandų mama su
 227/351

Melvyns tebeklykė vienu balsu. Gimdymo

centre buvo drėgna kaip atogrąžose, nors
lauke vos keli laipsniai šilumos.
Užsuko Henris. Įžengęs vidun ir išgirdęs
riksmus, sustojo kaip įkastas. Žinojau, kad
viskas, kas susiję su vaikais, kelia jam si-
aubą. Nugirdau mamą su tėčiu kalbantis
apie tai ir kad Henris nenori suaugti. Dar
kai aš gimiau, buvo sukrėstas, o dabar, kai
tėvai nusprendė turėti antrą vaiką, pasijuto
visai išmuštas iš vėžių. Mano tėvai dži-
augėsi, kai jiedu su Vilou vėl susiėjo.
„Pagaliau Henrio gyvenime bus suaugęs
žmogus“, – pasakė tada mama.
Henris pažvelgė į mane; jo veidas buvo
išbalęs ir nubertas prakaito lašeliais.
– Dieve brangus, Mi. Kodėl tu šito klau-
saisi? Kodėl aš šito klausausi?
Gūžtelėjau pečiais. Henris prisėdo greta.
– Pasigavau gripą ar kokią kitą bjaurastį,
bet paskambino tavo tėtis ir paprašė atnešti
 228/351

maisto. Tai ir atėjau, – paaiškino duodam-

as svogūnais dvokiantį Taco Bell maišelį.
Mama vėl suvaitojo. – Man reikia eiti. Nen-
oriu skleisti bacilų. – Mama suriko dar gar-
siau ir Henris net šoktelėjo. – Tu tikrai nori
čia trintis? Važiuojam pas mane. Yra Vilou,
ji rūpinasi manimi. – Minėdamas jos vardą
Henris išsišiepė. – Ji ir tavimi pasirūpins. –
Atsistojo ketindamas eiti.
– Ne, man viskas gerai. Mamai manęs
reikia. Tėčiui baisoka.
– Ar jau vėmė? – pasidomėjo Henris ir
vėl prisėdo ant sofos.
Nusijuokiau, bet paskui iš jo veido
supratau, kad klausia rimtai.
– Tau gimstant jį supykino. Beveik ap-
alpo. Tiesą sakant, nesistebiu. Bet jis visai
ištižo, daktarai norėjo jį išspirti lauk…
Sakė, taip ir padarys, jei neišlįsi per pus-
valandį. Tavo mama taip pasiuto, kad
išstūmė tave per penkias minutes. – Henris
 229/351

nusišypsojo ir atsilošė. – Va kokia istorija.

Bet žinai, ką tau pasakysiu: kai gimei, jis
sriūbavo kaip koks sumautas kūdikėlis.
– Šitai girdėjau.
– Ką girdėjai? – gaudydamas kvapą
pasidomėjo tėtis. Čiupo maišelį. – Henri,
Taco Bell?
– Čempionų pietūs, – atrėmė Henris.
– Sueis. Mirštu iš bado. Karšta ten. Man
prireiks jėgų.
Henris man mirktelėjo. Tėtis ištraukė
buritą ir pasiūlė man. Papurčiau galvą. Tėt-
is jau ėmė vynioti maistą, bet mama
suurzgė ir ėmė šaukti pribuvėjai, kad jau
stums.
Pribuvėja kyštelėjo galvą pas mus.
– Regis, jau netoli, tai gal pasilaikykit
pietus vėlesniam laikui, – pasiūlė ji. –
Grįžkit.
Henris, galima sakyti, šaute iššovė pro
duris lauk. Aš paskui tėtį nuėjau pas mamą.
 230/351

Ji dabar sėdėjo ir dvėsavo kaip sergantis

šuo.
– Ar norėtumėt stebėti? – paklausė
pribuvėja tėčio, bet tas tik susverdėjo ir
pažaliavo.
– Verčiau pabūsiu čia, – atsakė tėtis ir
sugriebė mamos ranką, bet ji ryžtingai
išsivadavo.
Manęs niekas nepaklausė, ar noriu
stebėti. Aš tiesiog savaime atsistojau greta
pribuvėjos. Turiu pripažinti, atrodė bjauri-
ai. Daug kraujo. Ir aš tikrai niekada neb-
uvau mačiusi savo mamos iš priekio taip
atvirai. Bet būdama čia jaučiausi keistai
normaliai. Pribuvėja mamai liepė tai
stumti, tai palaukti, paskui vėl stumti.
– Eikš, mažyti, eikš, mažyti, eikš, mažyti,
– skandavo pribuvėja. – Jau beveik! –
džiūgavo ji.
Maniau, mama tuoj ją pritrenks.
 231/351

Tedis išlindo galvele į priekį, veiduku į

viršų, taigi pirmiausia išvydo mane. Jis
neklykė, kaip kad rodo per televizorių.
Paprasčiausiai tylėjo. Atmerktos akys žvel-
gė tiesiai į mane. Nenuleido jų, kol
pribuvėja išsiurbė jam nosį.
– Berniukas! – šūktelėjo ji.
Pribuvėja paguldė Tedį mamai ant pilvo.
– Norite nukirpti virkštelę? – paklausė
tėčio.
Tėtis sumosavo, kad ne, iš jaudulio, o gal
iš šleikštulio nepajėgdamas pratarti žodžio.
– Aš nukirpsiu, – pasisiūliau.
Pribuvėja įtempė virkštelę ir pasakė, kur
kirpti. Tedis gulėjo kuo ramiausiai ir plačiai
atmerkęs pilkas akis vis dar stebeilijo į
mane.
Mama vis sakydavo, jog Tedis pasą-
monėje mano, kad aš jo mama, nes atėjęs į
šį pasaulį pirmiausia išvydo mane, aš jam
nukirpau virkštelę. „Čia kaip su tais
 232/351

žąsiukais, – juokaudavo mama. – Prisiriša

prie prižiūrėtojo, o ne prie mamos žąsies,
nes jį pirmiausia pamato išsiritę.“
Mama perdėjo. Tedis nemanė, kad aš jo
mama, bet kai kuo jam įtikdavau tik aš. Kai
buvo dar visai mažiukas ir jam užėjo kas-
vakarinė nemiga, nurimdavo tik tada, kai
violončele pagrieždavau jam lopšinę.
Prasidėjus Hario Poterio tarpsniui, tik man
buvo leidžiama kasvakar paskaityti po
skyrių. O kai nusibrozdindavo kelį arba
įsistatydavo gumbą kaktoje, jei tik pa-
sipainiodavau aš, nesiliaudavo verkti tol,
kol jo žaizdos neišgydydavau stebuklingu
bučiniu – tada skausmas akimirksniu
praeidavo.
Žinau, kad šiandien jam veikiausiai ne-
būtų padėję ir visi stebuklingi pasaulio
bučiniai. Bet nežinia ką būčiau atidavusi,
kad tik būčiau galėjusi jį pabučiuoti bent
kartą.
 22.40

Pabėgu.
Palieku Adamą, Kim ir Vilou vestibiulyje
ir svirduliuoju per ligoninę. Nesuvokiu, kad
ieškau vaikų skyriaus, iki čia nepakliūvu.
Blaškausi koridoriais, slenku pro palatas su
per miegus besivartančiais neramiais
keturmečiais, kurių ryt laukia tonzilektom-
ija, klaidžioju po naujagimių Intensyviosios
terapijos skyrių, kur prie kumščio dydžio
vaikiukų prijungta daugiau vamzdelių negu
prie manęs, po vaikų onkologijos skyrių,
kur plikagalviai ligoniukai miega po links-
momis vaivorykščių ir balionų freskomis.
Ieškau jo, nors žinau, kad nerasiu. Vis tiek
ieškau.
 234/351

Įsivaizduoju jo galvą, vešlias šviesias

garbanas. Man patinka įsikniaubti jam į
plaukus, darau taip nuo pat jo kūdikystės.
Vis laukiau tos dienos, kai neprisileis
manęs, pasakys: „Man nepatinka“, kaip
sako tėčiui, kai tėtis per daug garsiai serga
per vaikų beisbolo rungtynes. Bet iki šiol
taip nenutiko. Iki šiol man buvo leidžiama
liesti jo galvą. Iki šiol. Dabar „iki šiol“ ne-
beliko. Baigta.
Įsivaizduoju, kaip glaudžiuosi prie jo
galvos paskutinį sykį ir net mintyse matau,
kad verkiu ir nuo mano ašarų jo garbanos
išsitiesina.
Tedis niekada iš vaikų beisbolo koman-
dos nepereis į tikro beisbolo komandą.
Niekada neužsiželdins ūsų. Niekada neįsiv-
els į peštynes, nenušaus elnio, nebučiuos
mergaitės, nesimylės, neįsimylės, neves ir
neturės savo paties garbanoto mažylio. Aš
už jį tik dešimčia metų vyresnė, bet savo
 235/351

gyvenime patyrusi kur kas daugiau. Tai

nesąžininga. Jei jau vienas iš mūsų turėjo
likti, jei jau vienam iš mūsų turėjo būti
suteikta galimybė gyventi toliau, ji turėjo
būti suteikta jam.
Blaškausi po ligoninę kaip užspeistas
laukinis žvėris. „Tedi, kur tu! – šaukiu. –
Grįžk pas mane!“
Bet jis negrįš. Žinau, kad beprasmiška.
Pasiduodu ir velkuosi atgal į savo Intensy-
viosios terapijos skyrių. Noriu sugadinti
dvivėres duris. Noriu ištaškyti seselių
postą. Noriu, kad viskas pranyktų. Aš noriu
pranykti. Nenoriu čia būti. Nenoriu būti
šitoje ligoninėje. Nenoriu šitos kybojimo
būsenos, kai matau, kas vyksta, kai žinau,
kaip jaučiuosi, nors iš tikrųjų jausti negaliu.
Negaliu klykti, kol paskaus gerklę, nei
kumščiu daužyti lango, kol ranka pasrus
krauju, nei kuokštais rautis plaukų, kol
skausmas galvoje pranoks širdies skausmą.
 236/351

Dabar žiūriu į save, į „gyvąją“ Miją,

gulinčią ligoninės lovoje. Mane supurto
įniršis. Jei tik galėčiau tėkšti antausį savo
bedvasiam veidui, tėkščiau.
Bet sėduosi į krėslą ir užsimerkiu,
trokšdama, kad visa pranyktų. Tik nieko
neišeina. Negaliu susikaupti, nes staiga
pasigirsta daugybė garsų. Mano ekranai
pypsi ir čirškia, prie lovos lekia dvi
slaugytojos.
– Kraujospūdis krinta, pulsas lėtėja! –
šaukia viena.
– Tachikardija! – rėkia kita. – Kas
atsitiko?
– Mėlynas kodas, mėlynas kodas trau-
matologiniame! – šaukia rezidentas.
Netrukus pas seseles atskuba
apsiblausęs gydytojas, vaikydamas miegus
trina akis pajuodusiais paakiais. Jis atkloja
antklodę ir pakelia man naktinius. Guliu
nuoga nuo liemens, bet čia niekas į tokius
 237/351

dalykus nekreipia dėmesio. Jis uždeda

rankas man ant pilvo, išsipūtusio ir kieto.
Jo akys išsiplečia, paskui susiaurėja iki
plyšiukų.
– Pilvo ertmė kieta, – sako jis piktai. –
Reikia daryti ultragarsą.
Seselė Ramirez lekia į tolimąjį kambarėlį
ir iš ten atveža lyg ir nešiojamąjį kompi-
uterį su ilgu baltu straubliu. Ji užšvirkščia
man ant pilvo želės, ir daktaras tuo
straubliu ima šliaužioti po pilvą.
– Velnias. Pilnas skysčių, – sako jis. –
Ligonė operuota šiandien?
– Splenektomija, – atsako seselė
Ramirez.
– Gal liko neprideginta kraujagyslė, –
spėja daktaras. – Arba laipsniškas nutekėji-
mas iš pažeistos žarnos. Avarija, ar ne?
Daktaras pasklaido lapus ant mano
lentelės.
 238/351

– Ją operavo daktaras Sorensenas. Jis

vis dar budi. Iškvieskit jį ir vežkit ją į opera-
cinę. Reikia prapjauti ir išsiaiškinti, kas
teka ir kodėl, kol dar labiau nepablogėjo.
Viešpatie, smegenų sutrenkimas, plyšęs
plautis. Rodos, šitą vaiką sutraiškė
traukinys.
Seselė Ramirez piktai dėbteli į gydytoją,
lyg tas būtų ką tik mane įžeidęs.
– Panele Ramirez, – subara ją pikčiurna
prie stalo. – Turite savų ligonių, kuriais
privalote rūpintis. Intubuokite šitą jauną
panelę ir perkelkite į operacinę. Jai iš to
bus daugiau naudos negu iš viso
tupinėjimo aplinkui!
Seselės mikliai atjungia monitorius bei
kateterius ir man į gerklę įleidžia kitą
vamzdelį. Įpuola du sanitarai su neštuvais
ant ratukų ir perkelia mane ant jų. Jie
stumia mane lauk vis dar nuo pusės nuogą,
bet mums jau išvažiuojant pro duris seselė
 239/351

Ramirez šūkteli: „Palaukit!“ ir ligoninės

marškiniais švelniai apgaubia man kojas.
Tris kartus pirštais pabaksnoja man į kak-
tą, lyg Morze siųstų žinutę. Tada sanitarai
vežimėlį išridena į operacinėn vedančių
koridorių labirintą, kad mane ir vėl
mėsinėtų, bet šį kartą neinu sau iš paskos.
Lieku Intensyviosios terapijos skyriuje.
Po truputį imu suprasti. Iki galo dar
neįsikirtau. Aš neįsakiau kraujagyslei
atsiverti ir paleisti kraują man į pilvą. Kitos
operacijos nenorėjau. Bet Tedžio nebėra.
Mamos ir tėčio nebėra. Šįryt išvažiavome
visa šeima. O esu viena kaip pirštas. Man
septyniolika. Taip neturi būti. Ne taip
turėjo susiklostyti mano gyvenimas.
Ramiame Intensyviosios terapijos
skyriaus kampe imu mąstyti apie skaudžius
dalykus, kurių man pavyko nepaisyti per
visą dieną. Kaip bus, jeigu liksiu? Koks
jausmas pabusti našlaite? Niekada
 240/351

neužuosti tėčio pypkės dūmo? Niekada

drauge su mama neplauti indų tyliai
šnekučiuojantis? Niekada Tedžiui
neskaityti kito „Hario Poterio“ skyriaus?
Būti be jų?
Nesu tikra, ar bepriklausau šiam pasaul-
iui. Nesu tikra, ar noriu pabusti.

Tik kartą gyvenime buvau laidotuvėse, ir tai

menkai pažįstamo žmogaus. Gal būčiau
ėjusi į tetulės Glo laidotuves, kai ji mirė
nuo ūmaus pankreatito. Tačiau ji testa-
mente paliko nurodymus dėl savo
laidotuvių. Jokių įprastinių apeigų, jokio
laidojimo šeimos plotelyje. Pageidavo, kad
ją kremuotų, o pelenus išbarstytų per
šventą Amerikos čiabuvių ceremoniją
kažkur Siera Nevados kalnuose. Močiutė
dėl to buvo nepatenkinta, apskritai buvo
 241/351

nepatenkinta tetule Glo, kuri, anot moči-

utės, visados stengėsi pabrėžti, kad yra ki-
tokia, padarė tai netgi po mirties. Galiausi-
ai močiutė atsisakė dalyvauti barstant
pelenus. Jeigu nevažiavo ji, nebuvo ko važi-
uoti ir mums.
Prieš dvejus metus mirė Piteris Herman-
as, mano bičiulis trombonininkas iš kon-
servatorijos stovyklos, bet aš apie tai iš-
girdau, tik kai vėl nuvažiavau į stovyklą ir
jo neberadau. Nedaug kas žinojo, kad jis
sirgo limfoma. Tuo konservatorijos
stovykla kitokia: per vasarą suartėji su
žmonėmis, bet pagal kažkokią nerašytą
taisyklę kitu metu su jais visai nebendrauji.
Buvome vasaros bičiuliai. Piteriui atminti
stovykloje surengėme koncertą, bet tai neb-
uvo tikros laidotuvės.

Keris Gifordas buvo muzikantas, vienas iš

mamos ir tėčio kompanijos. Kitaip nei tėtis
 242/351

ir Henris, kurie metams bėgant ir dėl šeimų

darėsi vis labiau ne muzikos atlikėjai, o jos
žinovai, Keris nevedė ir liko ištikimas savo
pirmajai meilei – muzikai. Jis grojo trijose
grupėse, o pragyvenimui pelnėsi
prižiūrėdamas garso aparatūrą vietiniame
klube. Puikus derinys, nes klube kone kiek-
vieną savaitę grodavo bent viena iš jo
grupių, taigi jam tereikėdavo užšokti ant
scenos, garso pultą patikėjus kam nors kit-
am, nors kartais vis tiek per vidurį kūrinio
nušokdavo ir pats susireguliuodavo garsą.
Pažinojau Kerį nuo pat mažumės, tada su
mama ir tėčiu eidavome į jo koncertus, o
paskui tarsi iš naujo susipažinome, kai
ėmiau draugauti su Adamu ir vėl pradėjau
vaikščioti į Kerio koncertus.
Tą vakarą jis dirbo, tvarkė garsą grupei
Clod iš Portlando, ir staiga nei iš šio, nei iš
to užsikniaubė ant garso pulto. Mirė
 243/351

nespėjus atvažiuoti greitajai pagalbai. Sme-

genų aneurizma.
Dėl Kerio mirties sujudo visas miestas.
Jis visados buvo ir, atrodė, visados bus –
atviras kieto charakterio bičas su stirk-
sančiais dredais. Ir jis buvo jaunas, vos tris-
dešimt dvejų. Visi mūsų pažįstami ketino
eiti į jo laidotuves, jos turėjo vykti gimta-
jame Kerio mieste, kalnuose, iki ten buvo
nemenkas gabalas kelio. Savaime supran-
tama, tėtis su mama ruošėsi važiuoti,
važiavo ir Adamas. Ir nors jaučiausi tarsi
neprašyta viešnia, nusprendžiau važiuoti ir
aš. Tedis liko su močiute ir seneliu.
Į Kerio gimtąjį miestą patraukė vilkstinė
automobilių, mes į savąjį susigrūdome
drauge su Henriu ir Vilou, tokia nėščia, jog
saugos diržas neapėmė pilvo. Visi iš eilės
pasakojo smagias istorijas apie Kerį. Kaip
Keris, prisiekęs kairysis, nusprendė protes-
tuoti prieš karą Irake: surinko kelis
 244/351

bičiulius, persirengė moteriškais drabužiais

ir patraukė registruotis į vietinę naujokų
verbavimo kontorą. Apie Kerį, pikčiurną
ateistą, kuris niršo dėl visiško Kalėdų
sukomercinimo, todėl klube ėmė rengti
Linksmų Ne-kalėdų šventę, per ją grupės
rungdavosi, kuri labiausiai iškraipys kalėd-
ines giesmes. Paskui klubo vidury krūvon
būdavo metamos visos niekam tikusios
dovanos. Ir kitaip, negu kad turėjo būti
padaryta pagal vietines tradicijas, Keris jų
nesudegindavo; tėtis man sakė, kad Keris
viską aukojo Šv. Vincento de Polio
bendrijai.
Visi vienas per kitą pasakojo apie Kerį ir
buvo smagu, lyg būtume susiruošę į cirką, o
ne į laidotuves. Rodės, taip ir turi būti, tai
teisinga, nes Kerio energija liedavosi per
kraštus.
O štai laidotuvės buvo kitokios. Siaubin-
gai slegiančios – ne tik todėl, kad žmogus
 245/351

mirė labai jaunas, kad mirė nei iš šio, nei iš

to, tiesiog dėl kažkokios kraujagyslės. Atsis-
veikinimo ceremonija vyko didžiulėje
bažnyčioje – keista, turint omeny, jog visi
žinojo, kad Keris netikintis, bet šitai aš
galiu suprasti. Na, kur kitur gali vykti atsis-
veikinimo ceremonija? Bėda buvo pati ce-
remonija. Kunigas Kerio visiškai
nepažinojo, nes kalbėjo apie jį aptakiomis
frazėmis – kad Keris buvęs labai geros šird-
ies, kad, nors ir liūdna, jog jis paliko šį pa-
saulį, jo laukia „dangaus karalystė“.
Ir, užuot leidęs kalbėti drauge su juo
grojusiems muzikantams ar miestelėnams,
su kuriais Keris pragyveno paskutiniuosius
penkiolika metų, atsistojo kažkoks dėdė iš
Boisio ir ėmė pasakoti, kaip mokęs Kerį
važiuoti dviračiu, kai šiam buvo šešeri, lyg
tas dviratis būtų ką nulėmęs Kerio
gyvenime. Baigdamas užtikrino mus, kad
dabar Keris vaikšto drauge su Jėzumi.
 246/351

Pamačiau, kad mama po šitų žodžių

išraudo, ir ėmiau nerimauti, jog tuoj ką
nors leptelės. Kartais eidavome į bažnyčią,
taigi nepasakytum, kad mama būtų nusist-
ačiusi prieš tikėjimą, bet Keris tikrai buvo
nusistatęs, o mama taip nuožmiai gindavo
mylimus žmones, jog jiems skirtą įžeidimą
priimdavo asmeniškai. Kartais draugai ją
dėl šito vadindavo Mama Meška. Ceremon-
ijai einant į pabaigą, paleidus patetiškąją
Betės Midler „Vėjas po mano sparnais“, iš
mamos ausų jau beveik kilo garas.
– Gerai, kad Keris negyvas, antraip būtų
pasiutęs dėl tokių laidotuvių, – pasakė
Henris.
Po ceremonijos bažnyčioje nusprendėme
nebeiti gedulingų pietų ir nuvažiavome
pavalgyti.
– „Vėjas po mano sparnais“? – tarė Ada-
mas, išsiblaškęs paėmė mano ranką ir
papūtė į ją – jis taip šildydavo mano
 247/351

amžinai šaltus pirštus. – Kuo netiko

„Nuostabioji malonė“? Tradicinė giesmė…
– Bet nuo jos nepykina, – nutraukė jį
Henris. – Dar geriau būtų buvusi Bobo
Marlėjaus „Trys paukšteliai“. Labiau būtų
tikusi Keriui. Būtų jo pagerbimas.
– Laidotuvės buvo skirtos ne Kerio
gyvenimui paminėti, – timpčiodama šaliką
suurzgė mama. – Jos buvo skirtos jo at-
sižadėti. Tarsi būtų dar kartą jį numarinę.
Tėtis ramindamas uždėjo ranką ant sus-
pausto mamos kumščio.
– Ak, baik. Tai tik daina.
– Ne tik daina, – atkirto mama ir pat-
raukė ranką. – Svarbu, kas norėta ja pa-
sakyti. Grynas apsimetinėjimas. Tu šitai
tikrai turėtum suprasti.
Tėtis gūžtelėjo pečiais ir liūdnai
nusišypsojo.
 248/351

– Gal ir turėčiau. Bet negaliu pykti ant jo

šeimos. Turbūt tokiomis laidotuvėmis jie
susigrąžino sūnų.
– Tik jau nereikia, – purtydama galvą
atrėmė mama. – Jei jau norėjo savintis
sūnų, kodėl negerbė to gyvenimo, kokį jis
pasirinko? Kaip čia yra, kad niekada pas jį
nesilankė? Ir jo muzikos nerėmė.
– Mes nežinome, ką jie apie visa tai gal-
vojo, – atsakė tėtis. – Nepulkim smerkti.
Širdis turėtų plyšti laidojant savo vaiką.
– Negaliu patikėti, kad juos teisini, –
šūktelėjo mama.
– Neteisinu. Tik manau, kad darai per
daug išvadų iš to, kokią muziką jie parinko.
– O aš manau, kad tu neskiri empatijos
nuo bestuburiškumo!
Tėtis vos krūptelėjo, bet Adamas
spustelėjo man ranką, o Henris su Vilou
persimetė žvilgsniais. Henris, kaip supra-
ntu, stojo tėčiui į pagalbą.
 249/351

– Tau kitaip, tavo tėvai kitokie, –

kreipėsi jis į tėtį. – Tegu jie senamadiški,
bet visada domėjosi tuo, ką darai, ir net la-
biausiai patrakusiais laikais buvai geras
sūnus, geras tėvas. Nepraleisdavai sek-
madienio pietų.
Mama nusikvatojo, lyg Henrio pasakyti
žodžiai būtų patvirtinę jos nuomonę. Visi
sužiurome į ją ir, išvydus mūsų suglumusi-
us veidus, mamai, matyt, praėjo noras
taškytis skambiomis frazėmis.
– Aš, aišku, dabar labai įsiaudrinusi, –
pasakė ji.
Tėtis, regis, suprato, kad kitokio at-
siprašymo kol kas nesulauks. Jis uždėjo sa-
vo ranką ant josios ir šį kartą mama rankos
neatitraukė.
Tėtis patylėjo, tarsi dvejotų.
– Man tik atrodo, kad laidotuvės
panašios į pačią mirtį. Gali ko norėti,
 250/351

planuoti, bet galiausiai nuo tavęs vis tiek

niekas nepriklauso.
– Netiesa, – paprieštaravo Henris. –
Jeigu apie savo norus pasakai kam reikia. –
Jis atsigręžė į Vilou ir kreipėsi į jos iš-
sipūtusį pilvą. – Taigi klausykitės, šeima.
Per mano laidotuves, kad nebūtų juodų
drabužių. O iš muzikos norėčiau ko nors
apsinešusio ir iš senosios mokyklos,
pavyzdžiui, Mr. T Experience. – Jis
pasižiūrėjo į Vilou. – Supratai?
– Mr. T Experience. Pasirūpinsiu.
– Ačiū, o ko tu norėtum, mieloji? – pak-
lausė Henris.
Vilou kuo ramiausiai atsakė:
– Paleisk Eeels „P. S. Tu drebini mano
pasaulį“. Ir noriu žalių laidotuvių, kai
užkasa į žemę po medžiu. Taigi pačios
laidotuvės bus gamta. Ir nereikia gėlių.
Neškit man bijūnus, kiek tik širdis geidžia,
kol aš gyva, o kai mirsiu, verčiau mano
 251/351

vardu paaukokit kokiai gerai labdaros or-

ganizacijai, kad ir „Gydytojams be sienų“.
– Jūs viską apgalvojot, – tarė Adamas. –
Ar todėl, kad esat seselė?
Vilou trūktelėjo pečiais.
– Anot Kim, tai rodo, kad esi ne paviršu-
tiniškas, – įsiterpiau aš. – Ji sako, kad pa-
saulyje yra žmonių, kurie įsivaizduoja savo
pačių laidotuves, ir tokių, kurie neįsivaiz-
duoja, ir kad išmintingi ir meniški žmonės
iš prigimties priklauso pirmajai kategorijai.
– O tu iš kurių? – paklausė manęs
Adamas.
– Norėčiau Mocarto „Requiem“, – at-
sakiau. Pasigręžiau į mamą su tėčiu. –
Nesijaudinkit, neketinu žudytis.
– Tai jau būk tokia gera, – ištarė mama;
ji maišė kavą, jos nuotaika aiškiai pra-
giedrėjo. – Augdama buvau visko prisi-
fantazavusi apie savo laidotuves. Mano
veltėdis tėvas ir visi draugai, kurie buvo
 252/351

man negeri, rauda prie mano karsto, kars-

tas, aišku, raudonas, ir leidžia Džeimsą
Teilorą.
– Pabandysiu atspėti, – įsikišo Vilou. –
„Ugnį ir lietų“?
Mama linktelėjo ir abi su Vilou prap-
liupo juoktis, o netrukus jau visi prie stalo
kvatojosi iš visų plaučių, net ašaros ritosi
skruostais. O paskui visi verkėme, ir aš
drauge, nors gerai Kerio nė nepažinojau.
Verkėme ir juokėmės, juokėmės ir
verkėme.
– O kaip dabar? – paklausė Adamas
mamos, kai apsiraminome. – Vis dar
neabejinga ponui Teilorui?
Mama tankiai sumirksėjo – taip dary-
davo, kai dėl ko nors susimąstydavo. Tada
ištiesė ranką ir paglostė tėčiui skruostą, o ji
jausmus viešai rodydavo labai retai.
– Pagal tobulą mano scenarijų mudu su
kilniaširdžiu bestuburiu vyru mirsime
 253/351

kartu ir greitai, nugyvenę iki devynias-

dešimt dvejų metų. Nežinau kaip. Gal per
safarį Afrikoje – nes būsime turtingi; ei, čia
mano fantazija, – pasigausime kokią eg-
zotišką ligą, vakare atgulsime kuo puiki-
ausiai jausdamiesi ir nebepabusime. Ir
nenoriu Džeimso Teiloro. Per mūsų
laidotuves grieš Mija. Jei tik pavyks ją at-
sikviesti iš Niujorko filharmonijos.

Tėtis klydo. Galbūt ir negali nieko padaryti

dėl savo laidotuvių, bet kartais tau pačiam
tenka rinktis mirtį. Ir manęs neapleidžia
mintis, kad mamos noras iš dalies išsipildė.
Ji šį pasaulį paliko drauge su tėčiu. Bet aš
negriešiu per jų laidotuves. Galbūt jų
laidotuvės bus ir mano laidotuvės. Ši mintis
kažkodėl guodžia. Pasitraukti visa šeima.
Nepalikti nė vieno. Bet čia ima įkyriai
brautis mintis, kad mamai tai nepatiktų. Iš
 254/351

tikrųjų Mama Meška tiesiog nirštų dėl to,

kaip šiandien klostosi įvykiai.
 02.48

Grįžau ten, nuo kur pradėjau. Grįžau į In-

tensyviosios terapijos skyrių. Prie savo
kūno. Sėdžiu čia nebeturėdama jėgų
pajudėti. Labai norėčiau užmigti. Norėčiau,
kad būtų man tinkama anestezija, ar bent
kas nors, kas užčiauptų pasaulį. Norėčiau
būti kaip mano kūnas – rami ir bedvasė,
lyg molio gabalas kieno nors rankose.
Neturiu jėgų nuspręsti. Nebenoriu šitaip.
Ištariu tai balsu. Nenoriu. Apsidairau po
palatą, jaučiuosi absurdiškai. Vargu ar kiti
skyriuje gulintys sužaloti žmonės irgi labai
džiūgauja, kad yra čia.
Mano kūnas iš Intensyviosios terapijos
skyriaus buvo išvežtas neilgam. Poros
valandų operacija. Šiek tiek laiko
 256/351

pooperacinėje palatoje. Nežinau, kas tiksli-

ai man nutiko, ir pirmą kartą šiandien man
nelabai ir rūpi. Ir neturėčiau dėl to ner-
imauti. Neturėčiau taip vargti. Dabar
suprantu, kad mirti – lengva. Gyventi –
sunku.
Esu vėl prijungta prie ventiliatoriaus,
akys vėl užklijuotos. Nesuprantu, kam
reikia tos juostos ant akių. Ar gydytojai bi-
jojo, kad pabusiu vidur operacijos ir
išsigąsiu skalpelių ir kraujo? Lyg tai dabar
mane galėtų nustebinti. Dvi seselės, man
paskirtoji ir seselė Ramirez, prieina prie
lovos ir tikrina visus monitorius. Jos
šūkčioja skaičių virtines, dabar man jau
taip gerai pažįstamas, kaip mano pačios
vardas: kraujospūdis, deguonies kon-
centracija, kvėpavimo dažnis. Seselė
Ramirez, palyginti su vakarykšte popiete,
kai atėjo į darbą, vos atpažįstama. Makiažo
nebelikę, plaukai sukritę. Rodos, užmigtų
 257/351

stovėdama. Jos pamaina turėtų greitai

baigtis. Man jos trūks, bet džiaugiuosi, kad
galės pailsėti nuo manęs, pailsėti nuo šitos
vietos. Ir aš norėčiau iš čia dingti. Manau,
ir dingsiu. Manau, tik laiko klausimas, kada
suprasiu, kaip išeiti.
Dar nė penkiolikos minučių nepraguliu
lovoje, o jau pasirodo Vilou. Ji ryžtingai
įeina pro dvivėres duris ir žengia prie stalo
pasikalbėti su sesele. Negirdžiu, ką sako,
bet girdžiu, kaip kalba – mandagiai, tyliai,
bet jokių prieštaravimų nepripažįstančia
intonacija. Kai po kelių minučių išeina, pal-
atoje justi permaina. Dabar čia vadovauja
Vilou. Pikčiurna seselė iš pradžių, regis, si-
unta: „Kas ji tokia, kad aiškintų man, ką
daryti?“ Bet paskui, matyt, pasiduoda,
iškelia rankas kapituliuodama. Naktis buvo
beprotiška. Pamaina jau baigiasi. Ko čia ar-
dytis? Netrukus aš ir visi mano
 258/351

triukšmingi, įkyrūs lankytojai bus kieno

nors kito rūpestis.
Po penkių minučių Vilou grįžta vedina
močiute ir seneliu. Vilou dirbo visą dieną ir
dabar budi per naktį. Žinau, kad ir taip
neišsimiega. Vis girdėdavau, kaip mama jai
pataria, ką daryti, kad mažylė išmiegotų
pernakt.
Nežinau, kas atrodo prasčiau – aš ar
senelis. Jo skruostai įdubę, oda papilkėjusi
ir lyg peršviečiama, akys paraudusios. O
močiutė tokia kaip visada. Jokių nuovargio
nei sielvarto ženklų. Tarsi nuovargis
nedrįstų jos liesti. Ji atskuba prie mano
lovos.
– Matyt, nusprendei pavėžinti mus kal-
neliais, – linksmai sako močiutė. – Tavo
mama vis stebėdavosi, koks tu geras vaikas,
o aš jai vis sakydavau: „Palauk paauglys-
tės.“ Pasirodo, klydau. Net ir tada buvai vi-
enas džiaugsmas. Niekada su tavimi
 259/351

nebuvo jokio vargo. Dėl tavęs niekada

nesikėsino iššokti iš krūtinės širdis. Užtat
šiandien su kaupu atseikėjai.
– Nagi, nagi, – sako senelis ir uždeda
ranką močiutei ant peties.
– Oi, aš tik juokauju. Mijai patiktų. Kad
ir kokia rimtuolė kartais atrodo, turi hu-
moro jausmą. Puikų humoro jausmą.
Močiutė su kėde prisislenka prie lovos ir
ima pirštais šukuoti man plaukus. Kažkas
juos praplovė, todėl dabar gal jie ir ne visai
švarūs, bet ir nesukepę krauju. Močiutė
imasi narplioti mano kirpčiukus, jie beveik
siekia smakrą. Visados nusikirpdavau
kirpčiukus, o paskui atsiaugindavau. Tiek
tedrįsdavau pasikeisti. Močiutė sklaido il-
guosius plaukus, traukia juos iš po
pagalvės, paskleidžia ant krūtinės ir
paslepia po jais prie manęs prijungtus
laidelius ir vamzdelius.
 260/351

– Na va, taip jau geriau, – sako ji. –

Žinai, išėjau šiandien pasivaikščioti ir spėk,
ką pamačiau. Kryžiasparnį. Portlande vas-
ario mėnesį. Labai neįprasta. Manau, ten
buvo Glo. Tu jai visad patikai. Sakydavo,
kad primeni jai savo tėvą, o tavo tėvą ji di-
evino. Kai pirmą kartą jis nusikirpo
plaukus ir pasiliko tą kvailą skiauterę, ji
jam kone vakarėlį surengė. Jai patikdavo,
kad jis maištininkas, kad kitoks. Tik ji
nenumanė, jog tavo tėvas jos pakęsti neg-
alėjo. Atvažiavo ji kartą pas mus, kai tavo
tėčiui buvo kokie penkeri ar šešeri. Buvo
apsivilkusi tuos nutriušusius audinių
kailinius. Tai buvo dar iki tol, kol ji pražuvo
su visomis tomis gyvūnų teisėmis, kristalais
ir panašiais dalykais. Tie kailiniai siaubin-
gai dvokė – naftalinu, sena patalyne, kurią
laikėme lagamine palėpėje, ir tavo tėtis ėmė
ją vadinti „Lagaminu dvokiančia tetule“. Ji
to niekada nesužinojo. Bet jai patiko, kad
 261/351

jis prieš mus maištauja, ar bent jau taip ji

įsivaizdavo, įsivaizdavo, kad ir tu maištavai
pasirinkdama klasikinę muziką. Nors ir
kaip stengiausi jai išaiškinti, kad taip nėra,
ji neklausė. Ji manė savaip; turbūt mes visi
manome savaip.
Močiutė čiulba dar kokias penkias
minutes, pasakoja man kasdienes naujien-
as: Hetera apsisprendė norinti būti bibli-
otekininke. Mano pusbrolis Metjus nu-
sipirko motociklą, o teta Patricija tuo
anaiptol nesidžiaugia. Girdėdavau, kaip ji
šitaip nenutrūkstamu srautu ištisas valan-
das pasakoja virdama vakarienę arba
sodindama orchidėjas. Ir klausydamasi jos
dabar jau kone įsivaizdavau mus šilt-
namyje, kur net žiemą visada šilta ir
drėgna, dvelkia pelėsiais ir vos vos mėšlu
patręšta žeme. Močiutė pati renka karvių
mėšlą, kaip ji sako – „karvių blynus“, maišo
jį su mulčiu ir tręšia augalus. Senelis sako,
 262/351

kad močiutei vertėtų patentuoti savo re-

ceptą ir jį parduoti, nes ji šituo mišiniu
tręšia savo orchidėjas, ir gėlės visada pelno
apdovanojimus.
Bandau medituoti klausydamasi moči-
utės balso, leidžiuosi liūliuojama jos guvaus
plepėjimo. Kartais besiklausydama moči-
utės prisnūdusi vos nenusiversdavau nuo
aukštos kėdės virtuvėje prie baro ir
svarstau, gal pavyktų ir šiandien. Būtų taip
gera užmigti. Šilta juoduma viską paslėptų.
Kaip būtų gera užmigti ir nieko nesapnuoti.
Esu girdėjusi žmones kalbant apie mirtiną
miegą. Ar tokia būtų mirtis? Jaukus, šiltas,
klampus nesibaigiantis snaudulys? Jei
tikrai taip, aš nieko prieš. Jeigu taip
mirštama, aš tikrai nieko prieš.
Krūpteliu, siaubas išblaško močiutės
balso čiurlenimo teikiamą ramybę. Aš vis
dar gerai nesuprantu, kaip čia kas vyksta,
bet žinau, kad kai jau nuspręsiu išeiti, tai ir
 263/351

išeisiu. Bet aš dar nepasirengusi. Dar ne.

Nežinau kodėl, bet dar nepasirengusi. Ir
man baisoka, kad jeigu netyčia pagalvosiu:
„Aš mielai užmigčiau ir nepabusčiau“, tai
nutiks ir nebegalėsiu to atšaukti, kaip kad
seneliai mane gąsdindavo, kad jeigu
vaipysiuos laikrodžiui mušant vidurdienį,
taip amžiams ir liksiu išsiviepusi.
Svarstau, ar visiems mirštantiems tenka
spręsti, likti ar išeiti. Vargu. Juk šioje ligon-
inėje daugybė žmonių, kuriems į venas
pumpuojami nuodingi chemikalai, kuriems
daromos siaubingos operacijos, kad tik jie
pasiliktų, bet kai kurie vis vien mirs.
Ar mama su tėčiu nusprendė? Kažin ar
turėjo laiko spręsti, ir man niekaip netelpa
galvoje, kad jie būtų nusprendę mane pal-
ikti. O kaip Tedis? Ar jis norėjo išeiti su
mama ir tėčiu? Ar žinojo, kad aš vis dar
čia? Net jei žinojo, negalėčiau pykti, kad
pasirinko išeiti be manęs. Jis mažas. Jam
 264/351

turbūt buvo baisu. Staiga įsivaizduoju jį vi-

eną, išsigandusį, ir pirmą kartą gyvenime
viliuosi, kad močiutė teisi dėl angelų.
Meldžiuosi, kad visi jie supultų raminti
Tedžio ir nekvaršintų sau galvų dėl manęs.
Kodėl už mane negalėtų nuspręsti kas
nors kitas? Kodėl negalėčiau turėti atstovo
mirčiai? Arba padaryti taip, kaip daro beis-
bolo komandos, kai į žaidimo pabaigą jiems
reikia tvirto mušėjo, kad vaikinai iš bazės
grįžtų namo. Ar negalėtų puolėjas
nuskraidinti manęs namo?

Močiutė išėjo. Vilou išėjo. Skyriuje tylu.

Užsimerkiu. Kai atsimerkiu, pamatau
senelį. Jis verkia. Verkia negirdimai, bet
ašaros srūva skruostais, visas veidas
šlapias. Nesu mačiusi, kad kas taip verktų.
Tyliai, bet šitaip smarkiai, lyg kas slapta
būtų atsukęs čiaupą už akių. Ašaros byra
 265/351

man ant antklodės, ant ką tik sušukuotų

plaukų. Kapt. Kapt. Kapt.
Senelis nesišluosto veido, nepučia
nosies. Tiesiog leidžia ašaroms kristi. Ir kai
širdgėlos šaltinis staiga išdžiūva, jis
žengteli pirmyn ir pabučiuoja man į kaktą.
Rodos, jau ketina eiti, bet vėl pasilenkia,
prisikiša veidu man prie ausies ir ima
šnibždėti:
– Nieko tokio, – kužda, – jei nori išeiti.
Visi nori, kad pasiliktum. Aš, kad pasi-
liktum, noriu kaip dar niekada nieko nen-
orėjau per visą savo gyvenimą. – Jo balsas
iš jaudulio užlūžta. Senelis atsikrenkščia,
atsikvepia ir kalba toliau: – Bet to noriu aš
ir suprantu, kad tu galbūt nori ko kito. Tai
aš tik noriu tau pasakyti, kad suprasiu, jei
tu pasitrauksi. Nieko tokio, jei turi mus pal-
ikti. Nieko tokio, jei nori liautis kovoti.
Nuo tada, kai suvokiau, jog Tedžio ne-
bėra, pirmą kartą pajuntu, kaip kažkas
 266/351

atsigniaužia. Atsikvepiu. Žinau, kad senelis

nėra tas paskutinių akimirkų beisbolo
puolėjas, kurio tikėjausi. Jis neatjungs man
kvėpuojamojo vamzdelio, nesuleis per
didelės morfino dozės, nepadarys nieko
tokio. Bet tai pirmas kartas šiandien, kai
kažkas pripažino, kiek netekau. Žinau, so-
cialinė darbuotoja perspėjo močiutę ir
senelį, kad manęs neliūdintų, bet senelio
pripažinimas ir tas leidimas, kurį man
davė, – tarsi dovana.
Senelis neišeina. Jis vėl susmunka
krėsle. Tylu. Taip tylu, jog kone girdėti kitų
žmonių sapnai. Taip tylu, jog kone girdėti,
kaip seneliui ištariu: „Ačiū.“

Kai gimė Tedis, tėtis tebemušė būgnus toje

pačioje grupėje, kurioje grojo nuo uni-
versiteto laikų. Jie išleido porą diskų; jie
 267/351

kas vasarą važiuodavo gastrolių. Grupė

buvo nedidelė, bet jie turėjo gerbėjų šiaurės
vakaruose ir įvairiuose universitetiniuose
miestuose nuo čia iki Čikagos. Ir, keista,
turėjo gerbėjų būrį Japonijoje. Grupė vis
gaudavo laiškų nuo japonų paauglių, tie
maldaudavo atvykti koncertuoti ir siūlė ap-
sistoti jų namuose. Tėtis vis sakydavo, kad
jeigu jie važiuotų, pasiimtų ir mudvi su
mama. Mes su mama dėl visa ko netgi iš-
mokome po kelis žodžius japoniškai. Kon-
nichiva. Arigatou. Bet reikalas neišdegė.
Kai mama pranešė, jog laukiasi Tedžio,
pirmas būsimų pokyčių ženklas buvo, kad
tėtis nuėjo mokytis vairuoti. Trisdešimt tre-
jų. Jis bandė leistis mokomas mamos, bet,
pasak jo, ši buvusi labai nekantri. Mama
sakė, kad tėtis per daug jautriai priimąs
kritiką. Taigi senelis savo pikapu vėžinosi
su tėčiu tuščiais kaimo keliais. Taip darė ir
 268/351

su visais kitais tėčio broliais bei seserimis –

tik jie visi vairuoti išmoko šešiolikos.
Paskui ėmė keistis apranga, bet tai
pastebėjome ne iš karto. Nebuvo taip, kad
vieną gražią dieną tėtis išsinėrė iš aptemptų
juodų džinsų bei grupės marškinėlių ir ėmė
vilkėti kostiumą. Viskas vyko kur kas sub-
tiliau. Iš pradžių grupės marškinėlius
pakeitė susagstomi šeštojo dešimtmečio
dirbtinio šilko marškiniai, kurių jis
atkapstydavo humanose, bet paskui jie tapo
madingi, ir tėčiui teko tuos marškinius
pirkti prašmatnioje vintažinių drabužių
parduotuvėje. Tada į šiukšliadėžę iškeliavo
džinsai, išskyrus vienus tobulus tamsiai
mėlynus Levi’s, juos tėtis lygindavo ir ap-
simaudavo savaitgaliais. O šiaip mūvėdavo
tvarkingas lygias kelnes su atvartais. Bet
kai praėjus porai savaičių po Tedžio gi-
mimo tėtis nusivilko odinį švarką – savo
brangiausią nutrintą motociklininko švarką
 269/351

su pūkuotu leopardo diržu – pagaliau su-

vokėme vykstant didžiąją transformaciją.
– Žmogau, tu nerimtai, – pasakė Henris,
kai tėtis atidavė jam švarką. – Vilkėjai jį vos
ne nuo kūdikystės. Jis net kvepia tavimi.
Tėtis gūžtelėjo pečiais ir pokalbis buvo
baigtas. Tada nuėjo ir iš vežimėlio iškėlė
spiegiantį Tedį.

Po poros mėnesių tėtis pranešė išeinąs iš

grupės. Mama pasakė, kad nedarytų to dėl
jos. Sakė, kad viskas gerai, tegu groja, tik
kad neprasidėtų mėnesius trunkančios
gastrolės ir jai netektų sėdėti namie vienai
su dviem vaikais. Tėtis paprašė mamos
nesijaudinti, jis išeinąs ne dėl jos.
Grupės nariai į tėčio sprendimą reagavo
ramiai, tik Henris buvo tiesiog priblokštas.
Bandė perkalbėti tėtį. Žadėjo, kad jie gros
tik mieste. Nebus gastrolių. Tik vakariniai
koncertai. „Galim groti vilkėdami
 270/351

kostiumais. Atrodytume kaip Rat Pack.

Perdainuotume Sinatrą. Nagi, seni“, – įkal-
binėjo Henris.
Kai tėtis nepasidavė įkalbamas, juodu su
Henriu siaubingai susipyko. Henris siuto,
kam tėtis metė grupę, nors mama
neprieštaravusi, kad jis grotų per kon-
certus. Tėtis Henriui pasakė apgailestaująs,
bet esąs apsisprendęs tvirtai. Tuo metu jau
buvo pateikęs prašymą studijuoti. Ketino
tapti mokytoju. Esą gana dykaduoniauti.
„Kada nors suprasi“, – pasakė tėtis
Henriui.
„Eik šikt“, – atšovė Henris.
Po to Henris kelis mėnesius nesikalbėjo
su tėčiu. Vilou kartais užsukdavo, vis mė-
gino atkurti taiką. Ji tėčiui aiškino, kad
Henriui reikia kai ką susidėlioti. „Duok jam
laiko“, – sakė ji ir tėtis apsimesdavo, kad
jam neskaudu. Paskui jos su mama gerdavo
 271/351

virtuvėje kavą ir supratingai viena kitai

šypsodavosi: Jau tie vyrai.
Henris ilgainiui atsileido, bet tėčio neat-
siprašė – bent jau tada. Po kelerių metų,
netrukus po to, kai jam gimė duktė, Henris
paskambino mums apsiašarojęs. „Dabar
supratau“, – pasakė jis tėčiui.

Keista, bet dėl tėčio metamorfozių senelis,

regis, liūdėjo ne ką mažiau už Henrį.
Manytum, naujasis tėtis turėjo jam patikti.
Iš pažiūros jiedu su močiute atrodė tokie
senoviški, lyg atsilikę nuo laiko. Jie
neturėjo nei kompiuterio, nei kabelinės
televizijos, jie nesikeikė ir buvo tokie, kad
greta jų ir pačiam norėjosi būti manda-
giam. Mama, kuri keikėsi kaip vežikas, prie
močiutės ir senelio niekada nesikeikdavo.
Regis, niekas nenorėjo jų nuvilti.
Močiutė tėčio transformacija buvo
patenkinta.
 272/351

– Būčiau žinojusi, kad visi tie daiktai vėl

ateis į madą, būčiau neiššveitusi lauk
senųjų senelio kostiumų, – pasakė ji vieną
sekmadienio popietę, kai užvažiavome
pietų ir tėtis, nusivilkęs neperšlampamą
apsiaustą, pasirodė vilkįs vilnones
gabardino kelnes ir šeštojo dešimtmečio
nertinį.
– Jie nemadingi. Dabar madingi pankai,
taigi, manau, jūsų sūnus ir vėl maištauja, –
pasišaipė mama. – Kieno tėvelis
maištininkas? Tavo tėvelis maištininkas? –
suulbėjo mama Tedžiui ir tas patenkintas
sugugeno.
– Na, tikrai atrodo kaip dabita, – pagyrė
močiutė. – Ką manai? – kreipėsi ji į senelį.
Senelis gūžtelėjo pečiais.
– Jis man visada gerai atrodo. Visi mano
vaikai ir anūkai man atrodo gerai.
Bet jo balse buvo girdėti nuoskauda.
 273/351

Vėliau tą popietę išėjau su seneliu padėti

jam parnešti malkų. Jis ketino perskelti dar
porą trinkų, taigi stebėjau, kaip nešasi kirvį
prie krūvos išdžiūvusių alksnių.
– Seneli, tau nepatinka naujieji tėčio
drabužiai? – paklausiau.
Senelis sustingo iškėlęs kirvį. Paskui at-
sargiai atrėmė jį į suoliuką, ant kurio
sėdėjau.
– Viskas su jo drabužiais gerai, Mija.
– Bet kai močiutė apie tai kalbėjo,
atrodei labai liūdnas.
Senelis papurtė galvą.
– Viską pastebi, ar ne? Nors vos
dešimties.
– Ko čia nepastebėti? Kai esi liūdnas, ir
atrodai liūdnas.
– Aš ne liūdnas. Tavo tėvas atrodo
laimingas ir, manau, jis bus geras mokyto-
jas. Pasisekė tiems vaikams, kurie skaitys
 274/351

„Didįjį Getsbį“ kartu su tavo tėčiu. Man tik

trūks muzikos.
– Muzikos? Tu juk neidavai į tėčio
koncertus.
– Mano ausys nekokios. Nuo karo. Kai
labai garsu, skauda.
– Tau reikėtų ausinių. Mama man liepia
užsidėti. Ausų kaištukai iškrenta.
– Gal ir reikės pabandyti. Bet aš visada
klausydavausi tavo tėčio muzikos. Tyliau.
Prisipažinsiu, visos tos elektrinės gitaros
man nelabai rūpi. Ne mano skonio. Bet vis
tiek mėgaudavausi muzika. Ypač žodžiais.
Kai jis buvo maždaug tavo amžiaus, prasi-
manydavo visokiausių pasakojimų. Atsisės-
davo prie savo mažojo staliuko ir užrašy-
davo, tada duodavo močiutei, kad išs-
pausdintų, paskui pripiešdavo iliustracijų.
Smagios istorijos apie žvėrelius, bet tikros
ir išradingos. Vis primindavo man tą knygą
apie vorę ir paršelį – kaip ji vadinasi?
 275/351

– „Šarlotės voratinklis“?
– Ta. Visada maniau, kad užaugęs tavo
tėtis bus rašytojas. Ir tam tikru atžvilgiu
man atrodė, jog taip ir nutiko. Žodžiai, kur-
iuos jis kūrė savo muzikai, – tai poezija. Ar
kada atidžiai įsiklausei į jo žodžius?
Staiga susigėdusi papurčiau galvą. Man
nė nedingtelėjo, kad tėtis rašo eilėraščius.
Jis nedainavo, taigi maniau, kad prie mik-
rofonų stovintys žmonės kuria ir dainų
žodžius. Bet šimtus kartų mačiau jį vir-
tuvėje su gitara ir bloknotu. Tik niekada
nesuvedžiau tų dalykų į viena.

Kai tą vakarą grįžome namo, į savo kam-

barį nusinešiau tėčio plokštelių ir grotuvą.
Įklijose pasižiūrėjau, kurias dainas parašė
tėtis, paskui kruopščiai persirašiau visus
žodžius. Ir tik tada, kai išvydau juos
pakeverzotus laboratorinių darbų sąsiu-
vinyje, supratau, ką turėjo galvoje senelis.
 276/351

Tėčio eilėraščiai nebuvo vien rimas. Juose

buvo dar šis tas. Viena daina užkliuvo la-
biau už kitas. Ji vadinosi „Laukiant at-
pildo“, klausiausi jos, skaičiau žodžius, iki
įsiminiau. Ji buvo iš antrojo albumo ir vi-
enintelė lėta grupės daina; skambėjo vos ne
kaip kantri, gal dėl Henrio trumpo
susižavėjimo kaimišku pankroku. Tiek
kartų ją perklausiau, jog nė nepajutau, kaip
pati ėmiau dainuoti.

Kas aš esu
Kas iš manęs beliko
Ką aš turiu daryt
Šioj tuštumoj kas tyko
Čia kažkada
Spindėjo tavo akys
Tai buvo taip seniai
Tai buvo vakar

Kas gi tai buvo

 277/351

Tik garsas ar išvis

Gyvenimas
Prašvilpęs pro ausis
Kai pažvelgiu atgal
Atrodo jis toks mažas
Tai buvo jau seniai
Tai buvo vakar

Jau pasišalinu
Jau bet kurią sekundę
Tik nebandyk suprast
Kas buvo negerai –
Ne mano noras tai
Sprendimas šitoks tąkart
Nuspręsta jau seniai
Nuspręsta vakar

– Mija, kas čia? – paklausė tėtis, užk-

lupęs mane dainuojant Tedžiui, kai stum-
džiau jį vežimėlyje po virtuvę, bergždžiai
vildamasi, kad broliukas užsnūs.
 278/351

– Tavo daina, – atsakiau nedrąsiai,

staiga sutrikusi, kad galbūt neleistinai įs-
ibroviau į asmeninę tėčio erdvę. Ar blogai,
jei dainuoji kitų dainas be leidimo?
Tačiau tėtis atrodė patenkintas.
– Mano Mija dainuoja „Belaukiant at-
pildo“ mano Tedžiui. Tik pamanykit. – Jis
pasilenkęs pataršė man plaukus ir pak-
uteno Tedžiui putlų žanduką. – Na, netruk-
dysiu. Tęsk. O šitai atiduok man, – pasakė
ir perėmė iš manęs vežimėlį.
Drovėjausi dainuoti jam girdint, taigi tik
niūniavau, bet tada prisidėjo tėtis, ir mudu
abu tyliai dainavome, kol Tedis užmigo.
Tada tėtis prisidėjo prie lūpų pirštą ir
pamojo man eiti į svetainę.
– Gal sužaidžiam šachmatais? – pasiūlė.
Jis vis bandė išmokyti mane žaisti, bet tik
vargom, vis neprieidami iki tikro žaidimo.
– Gal verčiau šaškėmis? – pasiūliau aš.
– Gerai.
 279/351

Žaidėm tylomis. Kai būdavo tėčio eilė

eiti, slapčiomis žvilgčiojau į jį, vilkintį sus-
agstomais marškiniais, ir bandžiau atkurti
sparčiai blėstantį rokerio peroksidiniais
plaukais ir odiniu švarku paveikslą.
– Tėti?
– Mhm?
– Ar galiu paklausti?
– Žinoma.
– Tau liūdna, kad nebegroji grupėje?
– Ne, – atsakė jis.
– Nė truputėlio?
Tėtis įsmeigė į mane pilkas akis.
– Kodėl klausi?
– Kalbėjausi su seneliu.
– A, suprantu.
– Tikrai?
Tėtis linktelėjo.
– Seneliui atrodo, kad jis kažkaip mane
privertė pakeisti gyvenimą.
– Tikrai privertė?
 280/351

– Netiesiogiai turbūt taip. Būdamas

toks, koks yra, rodydamas, koks turi būti
tėvas.
– Bet tu buvai geras tėtis, kai grojai
grupėje. Geriausias tėtis. Nenoriu, kad
būtum to atsisakęs dėl manęs, – pasakiau ir
staiga užsikirtau. – Kažin ar ir Tedis būtų
to norėjęs.
Tėtis nusišypsojo ir patapšnojo man
ranką.
– O, Mija, mano Mija. Aš nieko neatsi-
sakiau. Tai nėra arba-arba pasirinkimas.
Mokyti ar muzikuoti. Džinsai ar kostiumai.
Muzika visada bus mano gyvenime.
– Bet tu išėjai iš grupės! Nustojai rengtis
kaip pankas!
Tėtis atsiduso.
– Buvo nesunku. Toji mano gyvenimo
dalis jau sugrota. Tam atėjo laikas. Nė kiek
neabejojau, kad ir ką manytų senelis ir
 281/351

Henris. Kartais tu renkiesi gyvenime, kar-

tais gyvenimas renkasi? Supranti?
Pagalvojau apie violončelę. Kaip sykiais
nesuvokdavau, kodėl ji mane patraukė,
kaip retkarčiais dingodavosi, kad pats in-
strumentas mane pasirinko. Linktelėjau,
nusišypsojau ir susitelkiau į žaidimą.
– Kirsk, – pasakiau.
 04.57

Iš galvos vis neina „Belaukiant atpildo“.

Daug metų neklausiau tos dainos, nei apie
ją galvojau, bet kai senelis pasitraukė nuo
lovos, ėmiau ją sau niūniuoti. Tėtis tą dainą
parašė prieš daugybę metų, bet atrodė, lyg
būtų ją parašęs vakar. Lyg būtų parašęs iš
ten, kur dabar yra. Tarsi joje būtų man
skirta slapta žinia. Kaip kitaip paaiškinti tas
eilutes? Ne mano noras tai; Sprendimas
šitoks tąkart.
Ką tai reiškia? Ar tai koks nors
nurodymas? Užuomina, ką tėvai man
išrinktų, jei tik galėtų? Bandau apie tai
mąstyti iš jų perspektyvos. Žinau, kad jie
norėtų būti su manimi, norėtų, kad visi
mes vėl būtume drauge. Bet aš nesu tikra,
 283/351

ar taip ir nutinka, kai miršti, o jei tikrai

nutinka, tai ir nutiks, nesvarbu, ar aš išeisiu
šiandien, ar po septyniasdešimties metų.
Ko jie man norėtų dabar? Vos tik suformu-
luoju klausimą, mintyse išplaukia nepaten-
kintas mamos veidas. Ji ant manęs siustų
vien už tai, kad svarstau kitas galimybes, ne
vien pasilikimo. O tėtis suprato, ką reiškia
pasitraukti. Gal jis, kaip ir senelis, supra-
stų, kodėl man atrodo, jog negaliu likti.
Dainuoju tą dainą, lyg jos eilutėse
slypėtų nuorodos, muzikinis žemėlapis, kur
turėčiau nukakti, ir pasakyta, kaip tai
padaryti.
Dainuoju, galvoju, dainuoju, mąstau taip
susikaupusi, jog nė nepastebiu, kada In-
tensyviosios terapijos skyriuje vėl pasirodo
Vilou, nematau, kad ji kalbasi su pikčiurna
sesele, neatpažįstu plieninio ryžto jos balse.
Būčiau atkreipusi dėmesį, gal būčiau
supratusi, kad Vilou stengiasi įvesti pas
 284/351

mane Adamą. Būčiau atkreipusi dėmesį,

gal būčiau kaip nors pasitraukusi, iki Vilou
pasiekė – kaip visada – ko norėjo.
Nenoriu dabar jo matyti. Tai yra noriu.
Net gelia, kaip noriu. Bet žinau, kad jeigu jį
pamatysiu, neteksiu paskutinės kruopelytės
ramybės, kurios suteikė senelis, pasakęs,
jog nieko tokio, jeigu nuspręsiu išeiti. Mė-
ginu sukaupti drąsos padaryti tai, ką turiu
padaryti.
O Adamas tai apsunkins. Bandau atsist-
oti ir pasitraukti, bet po to, kai dar kartą
pabuvau operacinėje, man kažkas nutiko.
Nebeturiu jėgų judėti. Turiu labai stengtis,
kad nesusmukusi išsėdėčiau krėsle. Negaliu
pabėgti; galiu tik pasislėpti. Susiriečiu į
kamuoliuką ir užsimerkiu.
Girdžiu, kaip seselė Ramirez kalbasi su
Vilou.
 285/351

– Aš jį atvesiu, – taria ji. Ir šį kartą

pikčiurna seselė neliepia jai drožti prie savo
pacientų.
– Pasielgei kaip reta bukagalviškai, –
girdžiu sakant ją Adamui.
– Žinau, – atsako Adamas. Ne kalba, o
kimiai šnibžda lyg po itin triukšmingo kon-
certo. – Iš nevilties.
– Ne, tu romantikas, – sako ji.
– Aš – kvailys. Man sakė, kad iki tol jai
buvo geriau. Kad atjungė ventiliatorių. Kad
buvo pradėjusi stiprėti. O po to, kai įsiver-
žiau, jai pablogėjo. Sakė, kad širdis sustojo
ant operacinės stalo… – Adamas nutyla.
– Ir gydytojai privertė ją vėl plakti. Jai
buvo pratrūkusi žarna, tulžis lėtai sunkėsi į
pilvo ertmę ir sutrikdė organų veiklą. Taip
dažnai nutinka, ir tu čia niekuo dėtas. Ra-
dom bėdą, sutvarkėm, tai ir yra
svarbiausia.
 286/351

– Bet jai jau gerėjo, – kužda Adamas.

Atrodo jaunas ir bejėgis, toks būdavo Tedis,
kai jam susukdavo pilvelį. – O tada įsiver-
žiau aš ir ji ko nemirė. – Adamas ima
kūkčioti. Tas garsas perlieja mane lyg
kibiras ledinio vandens. Adamas mano, kad
jis man taip padarė? Ne! Visiška nesąmonė.
Jis siaubingai klysta.
– O aš ko nepasilikau Puerto Rike ir vos
neištekėjau už storo šikniaus, – purkšteli
seselė. – Bet nepasilikau. Ir dabar gyvenu
kitaip. Beveik nesiskaito. Turi blaiviai
vertinti padėtį. Mija vis dar su mumis. – Ji
atitraukia mano lovos užuolaidą. – Užeik, –
sako Adamui.
Prisiverčiu pakelti galvą ir atsimerkiu.
Adamas. Dieve, net ir dabar jis gražus.
Akys limpa iš nuovargio. Apžėlęs, ir jeigu
dabar imtume bučiuotis, jo šeriai man
badytų smakrą. Kaip visada vilki maršk-
inėlius, aptemptas paraitytas kelnes,
 287/351

apsiavęs konversais, per petį permestas vil-

nonis senelio šalikas.
Pamatęs mane išblykšta tarsi išvydęs
pabaisą iš „Juodosios lagūnos“. Tikrai
atrodau nekaip – vėl prijungta prie ventili-
atoriaus ir daugybės kitų vamzdelių,
marškiniai po operacijos permirkę krauju.
Bet po akimirkos Adamas giliai atsikvepia
ir virsta savimi. Jis žvalgosi, lyg būtų ką
pametęs, ir pagaliau randa, ko ieškojo, –
mano ranką.
– Jėzau, Mija, tavo rankos kaip ledas. –
Jis pritupia, suima mano dešinę ranką, at-
sargiai, kad neužkliūtų už visų vamzdelių ir
laidelių, prikiša lūpas ir ima pūsti šiltą orą į
tą mažytę užuovėją. – Tu keistuolė ir tavo
rankos keistuolės.
Adamas vis stebisi, kaip netgi vidurvas-
arį, netgi po rimtų varžybų mano rankos vis
tiek šaltos. Sakau jam, kad prasta kraujo
apytaka, bet jis netiki, nes mano pėdos
 288/351

būna šiltos. Sako, kad mano rankos bion-

inės, todėl man taip gerai ir sekasi griežti
violončele.
Žiūriu, kaip jis šildo man rankas, tai yra
daręs daugybę kartų. Prisimenu pirmąjį –
pievutėje prie mokyklos – tokį tikrą ir tarsi
savaime suprantamą. Prisimenu, kaip
pirmą sykį tai padarė matant mano tėvams.
Kūčių vakarą visi sėdėjome prieangyje,
gėrėme sidrą. Buvo šalta. Adamas suėmė
mano rankas ir papūtė į jas. Tedis
sukikeno. Mama su tėčiu nieko nesakė, tik
persimetė supratingais žvilgsniais, paskui
mama liūdnai mums šyptelėjo.
Man dingtelėjo, gal pabandyti pajusti jo
prisilietimą? Jei atsigulčiau ant savęs lovo-
je, gal vėl virstume vienu? Ar tada jį
jausčiau? Jei paliesčiau jį savo vaiduokliška
ranka, ar jis mane pajustų? Ar šildytų
rankas, kurių nemato?
 289/351

Admas paleidžia mano ranką, prisislen-

ka arčiau ir žiūri į mane. Jis taip arti, kad
beveik jį užuodžiu, ir mane suima nenugali-
mas poreikis jį paliesti. Gyvybinis,
pirmykštis, nesutramdomas poreikis, kaip
kad kūdikiui reikia motinos krūties. Nors
žinau, kad jei paliesime vienas kitą,
prasidės nauja kova; ir šitoji bus dar
skaudesnė už tą tylų mudviejų su Adamu
pastarųjų kelių mėnesių stumdymąsi.
Adamas kažką murma. Tyliai. Vis kar-
toja: prašau. Prašau. Prašau. Prašau.
Prašau. Prašau. Prašau. Prašau. Prašau.
Prašau. Pagaliau liaujasi ir pažvelgia man į
veidą.
– Prašau, Mija, – meldžia jis. – Neversk
manęs parašyti dainą.
 290/351

Visai nesitikėjau įsimylėti. Nebuvau iš tų,

kurios miršta dėl roko žvaigždžių ar svajoja
ištekėti už Bredo Pito. Miglotai įsivaiz-
davau, jog galbūt kada nors turėsiu vaikiną
(universitete, jei Kim pranašystės ko nors
vertos) ir ištekėsiu. Nebuvau visiškai ats-
pari kitos lyties kerams, bet ir ne iš tų ro-
mantiškų, alpstančių panelių, kurių galvos
užimtos rožinėmis ir pūkuotomis svajomis
apie įsimylėjimą.
Net kai ėmiau įsimylėti – kai atėjo kvapą
gniaužiantis, stiprus, negaliu-kvailai-
nesišypsoti jausmas, – gerai nesupratau,
kas vyksta. Būti su Adamau, bent jau
praėjus toms kelioms nejaukioms
savaitėms, buvo taip gera, jog nesukau sau
galvos, kas man darosi, kas darosi mums.
Rodės, taip ir turi būti – lyg nirtum į šiltą,
pilną putų vonią. Tai nereiškia, kad
nesikivirčydavome. Ginčijomės dėl daug
ko: kad jis nemielas Kim, kad aš
 291/351

nedraugiška per koncertus, kad jis per

greitai važiuoja, kad aš vagiu antklodes.
Man buvo liūdna, nes jis man nerašė dainų.
Jis teisinosi nemokąs kurti sentimentalių
meilės dainų. „Jei nori dainos, tau teks
mane išduoti ar padaryti ką nors ner-
ealaus“, – pasakė, puikiai žinodamas, kad
to niekada nebus.

Bet šį rudenį mudu su Adamu ėmėme ne-

sutarti dėl kitko. Nesibarėme. Nešaukėme.
Net beveik nesiginčydavome, bet įtampa
kaip gyvatė tyliai įsirangė į mūsų gyvenimą.
Regis, viskas prasidėjo nuo mano
perklausos Džuljarde.
– Tai išvertei juos iš koto? – paklausė
Adamas, kai grįžau. – Tave priims ir skirs
pilną stipendiją?
Kad mane priims, nujaučiau dar prieš
tai, kai profesorei Kristi pasakiau apie vi-
eno iš komisijos narių repliką apie „seniai
 292/351

neregėtą Oregono kaimietukę“, dar prieš

tai, kai ją apėmė euforija, nes buvo šimtu
procentų įsitikinusi, jog tai nebylus pažadas
priimti. Kažkas per tą perklausą nutiko
mano griežimui; tarsi prasibroviau pro
nematomą užtvarą, pagaliau įstengiau tuos
kūrinius sugroti taip, kaip girdėjau juos
skambant galvoje, ir rezultatas pranoko
visus lūkesčius: protiniai ir fiziniai, tech-
niniai ir emociniai mano gebėjimai
pagaliau susiliejo. Paskui, jau važiuojant su
seneliu namo, artėjant prie Kalifornijos ir
Oregono sienos, mintyse šmėkštelėjo va-
izdinys – aš per Niujorką tempiuosi viol-
ončelę. Apėmė toks jausmas, lyg žinočiau,
ir tas tikrumas įsitaisė širdyje it šilta
paslaptis. Nesu linkusi kliautis nuojauta ir
nesu iš tų, kas perdėtai savimi pasitiki,
todėl manau, kad tas vaizdinys buvo šis tas
daugiau negu tiesiog stebuklas.
 293/351

– Neblogai sekėsi, – atsakiau Adamui ir

vos tai ištarusi supratau, kad pirmą kartą
jam iš tikrųjų sumelavau ir kad šitas melas
visiškai kitoks negu tie melai nutylint, o jų
buvo ne vienas.
Visų pirma nepasakiau Adamui, kad
teikiu prašymą Džuljardui, ir tai buvo kur
kas sunkiau, negu atrodo. Iki išsiunčiant
paraišką kiekvieną laisvą akimirką su pro-
fesore Kristi gludinau Šostakovičiaus kon-
certą ir dvi Bacho siuitas. Kai Adamas
klausdavo, kodėl aš tokia užimta, tyčia
neaiškiai numykdavau, kad mokausi kelių
naujų sunkių kūrinių. Sau teisinausi, jog iš
esmės taip ir yra. Paskui profesorė Kristi
pasirūpino įrašu universitete, kad Džuljar-
dui galėčiau įteikti geros kokybės kompakt-
inį diską. Studijoje turėjau būti sekmadienį
septintą ryto, taigi išvakarėse apsimečiau,
kad prastai jaučiuosi, ir paprašiau Adamo
eiti namo. Ir šitam prasimanymui radau
 294/351

pateisinimą. Tikrai prastai jaučiausi, nes

nervinausi. Taigi tai nebuvo visiškas melas.
Negana to, buvau įsitikinusi, kad nėra ko
kelti triukšmo. Neprasitariau ir Kim, taigi
apgaudinėjamas buvo ne vien Adamas.
Bet kai jam pasakiau, jog per atranką
ėjosi neblogai, pasidingojo, kad smengu į
lakųjį smėlį ir kad jeigu žengsiu dar bent
žingsnį, nebeišsigelbėsiu, paskęsiu ir už-
dusiu. Todėl giliai atsikvėpiau ir grįžau ant
tvirtos žemės.
– Iš tikrųjų ne taip, – pasakiau Adamui.
– Man labai gerai sekėsi. Dar niekada taip
negrojau. Tarsi apsėsta.
Iš pradžių Adamas didžiuodamasis
nusišypsojo.
– Būčiau norėjęs pamatyti.
Bet tada jo akys apniuko, lūpų kampuči-
ai nusviro.
 295/351

– Kodėl tai sumenkinai? – paklausė. –

Kodėl nepaskambinai po perklausos, kodėl
nepasigyrei?
– Nežinau, – atsakiau.
– Na ką, puikios naujienos, – tarė Ada-
mas, stengdamasis užgniaužti nuoskaudą.
– Reikėtų atšvęsti.
– Gerai, atšvęskim, – apsimestinai dži-
ugiai sutikau. – Galim šeštadienį važiuoti į
Portlandą. Nueitume į Japoniškuosius
sodus, pavakarieniautume Beau Thai.
Adamas susiraukė.
– Negaliu. Šį savaitgalį grojame Olimpi-
joje ir Sietle. Mini gastrolės. Pamiršai?
Norėčiau, kad atvažiuotum, bet nesu tikras,
ar tau tai tikrai būtų šventė. Bet sekmadienį
vakarop grįšiu. Jei nori, galim susitikti
Portlande sekmadienį vakare.
– Negaliu. Groju styginių kvartete pas
vieną profesorių namie. Gal kitą savaitgalį?
Adamui aiškiai buvo nesmagu.
 296/351

– Kitus porą savaitgalių dirbsime studi-

joje, bet galėtume kur nors nueiti paprastą
dieną. Kur nors čia. Į meksikiečius?
– Gerai, į meksikiečius, – atsakiau.
Prieš valandėlę nė nenorėjau švęsti, o
dabar man buvo liūdna, jaučiausi įžeista,
kad viskas sumenko iki eilinės vakarienės
ten, kur visados eidavome.
Kai praėjusį pavasarį Adamas baigė
mokyklą ir iš tėvų namų išsikraustė į Roko
namą, nemaniau, kad daug kas pasikeis.
Vis tiek gyvens netoliese. Nuolat
matysimės. Pasiilgsiu mūsų pasiplepėjimų
muzikos skyriuje, bet, antra vertus, smagu
bus išsprukti iš po didinamojo stiklo, pro
kurį į mudu žiūri visa mokykla.
Bet kai Adamas persikraustė į Roko
namą ir pradėjo studijuoti universitete,
gyvenimas pasikeitė, nors ir ne todėl, dėl ko
maniau gali pasikeisti. Rudens pradžioje,
Adamui ėmus apsiprasti su universiteto
 297/351

gyvenimu, staiga ėmė sektis „Krintančiai

žvaigždei“. Gana žinoma kompanija Sietle
pasiūlė grupei įrašo kontraktą ir dabar jie
įrašinėjo studijoje. Be to, daugiau koncer-
tavo, vos ne kiekvieną savaitgalį grojo vis
gausesnei publikai. Jie taip įsisuko, kad
Adamas metė pusę kurso dalykų ir perėjo
prie dalinių studijų, o jei reikalai ir toliau
klostysis tokiu pat greičiu, ketino visai
mesti studijas. „Kitos progos nebus“, – sakė
jis man.
Labai dėl jo džiaugiausi. Žinojau, kad
„Krintanti žvaigždė“ – ypatinga, o ne šiaip
eilinė universitetinio miestelio grupė.
Nepykau, kad Adamo vis dažniau nebūna,
ypač kai jis labai aiškiai parodė, kaip jam
tai nepatinka. Bet perspektyva mokytis
Džuljarde viską pakeitė – dabar kažkodėl
ėmė rūpėti tai, dėl ko anksčiau nesukau sau
galvos. Tai buvo visiškai neprotinga, nes tik
 298/351

sulygino galimybes. Ir mano gyvenime

dabar dėjosi šis tas įdomaus.
– Nuvažiuosim į Portlandą po poros
savaičių, – pažadėjo Adamas. – Kai bus
uždegtos šventinės lemputės.
– Gerai, – atsakiau niūriai.
Adamas atsiduso.
– Darosi sudėtinga, ar ne?
– Aha. Mes abu labai užsiėmę.
– Ne tai turėjau omeny, – pasakė Adam-
as ir atgręžė į save mano veidą, kad
žiūrėčiau jam į akis.
– Žinau, kad ne tai turėjai omeny, – at-
sakiau, bet staiga gerklę užgniaužė
gumulas.

Stengėmės išsklaidyti įtampą, kalbėjomės

užuominomis, juokaudami.
– Žinai, US News and Worl Report
skaičiau, kad Vilameto universitete gera
muzikos programa, – pasakojo man
 299/351

Adamas. – Saleme, o jis šiuo metu darosi

vis hipsteriškesnis.
– Kas taip sako? Gubernatorius? –
atkirtau.
– Liza vintažinėje parduotuvėje rado
gerų daiktų. O jei atsiranda vintažinių par-
duotuvių, netrukus pasirodys ir hipsterių.
– Pamiršti, kad aš ne hipsterė, –
priminiau jam. – Bet kad jau išėjo iš kal-
bos, gal „Krintanti žvaigždė“ galėtų per-
sikelti į Niujorką? Šiaip ar taip, pankroko
centras. The Ramones, Blondie, –
koketuodama lengvabūdiškai suokiau –
„Oskaro“ vertas vaidinimas.
– Buvo prieš trisdešimt metų, – atšovė
Adamas. – Net jeigu ir norėčiau kraustytis į
Niujorką, kiti tikrai nesutiktų.
Jis liūdnai spoksojo į savo batus, ir aš
supratau, kad linksmoji pokalbio dalis
baigėsi. Sutraukė pilvą; jaučiau, kad tuoj
 300/351

bus patiektas užkandis prieš visą didelę

sielvarto porciją.
Mudu su Adamu nebuvome iš tų porų,
kurios kalbasi apie ateitį, apie tai, kur kryp-
sta santykiai, bet kai viskas pasidarė taip
miglota, ėmėme vengti kalbų apie bet ką,
kas turėjo vykti vėliau kaip po poros
savaičių, ir dėl to mūsų pokalbiai pasidarė
tokie dirbtiniai ir nejaukūs, kaip tomis pir-
momis savaitėmis, kai viskas buvo dar ne-
susikratę. Vieną rudens popietę vintažinėje
parduotuvėje, kurioje tėtis pirkdavosi kos-
tiumus, pamačiau dailią šilkinę ketvirtojo
dešimtmečio suknelę. Jau norėjau parodyti
Adamui ir paklausti, ar tiktų man vilkėti
per išleistuves, bet išleistuvės birželį, o
birželį Adamas galbūt gastroliuos, o gal aš
būsiu baisiai užsiėmusi ruošdamasi į Džul-
jardą, todėl taip nieko ir nepasakiau. Neil-
gai trukus po to Adamas ėmė skųstis dėl sa-
vo nudrengtos gitaros, sakė, kad norėtų
 301/351

įsitaisyti vintažinę Gibson SG, ir aš pas-

isiūliau padovanoti jam gimtadienio proga.
Tada jis pasakė, kad tokios gitaros kainuoja
tūkstančius, be to, jo gimtadienis tik rug-
sėjį, ir jo lūpose rugsėjį nuskambėjo kaip
teismo nuosprendis įkalinti.

Prieš porą savaičių drauge nuėjome į

Naujųjų vakarėlį. Adamas pasigėrė ir
išmušus vidurnakčiui stipriai mane
pabučiavo.
– Pažadėk. Pažadėk, kad kitus Naujuosi-
us sutiksi su manimi, – sušnibždėjo man į
ausį.
Jau ketinau aiškinti, kad jeigu ir išvažiu-
osiu į Džuljardą, per Kalėdas ir Naujuosius
vis tiek grįšiu namo, bet supratau, jog ne tai
esmė. Todėl pažadėjau, nes norėjau to ne
mažiau už jį. Ir jį pabučiavau stipriai stipri-
ai, lyg stengdamasi per lūpas sulieti mud-
viejų kūnus.
 302/351

Pirmą Naujųjų dieną grįžusi namo radau

savo šeimą drauge su Henriu, Vilou ir
mažyle virtuvėje. Tėtis gamino pusryčius –
rūkytos lašišos šiupinį, savo firminį
patiekalą.
Išvydęs mane Henris pakraipė galvą.
– Tik pažiūrėkit į vaikus. Regis, dar
vakar parsirasti aštuntą atrodė anksti.
Dabar viską atiduočiau, kad tik kas leistų
pamiegoti iki aštuonių.
– Mes net iki vidurnakčio nepritraukėm,
– prisipažino Vilou, šokindama ant kelių
vaikiuką. – Ir gerai, nes šita panelytė savo
naujuosius metus nusprendė pradėti pusę
šeštos.
– Aš sulaukiau dvylikos! – suspiegė
Tedis. – Mačiau per televizorių, kaip dvy-
liktą nuleido rutulį. Jūs žinot, kad jis Niu-
jorke? Jei tu ten išsikraustysi, ar nusiveši
pažiūrėti, kaip nuleidžia iš tikrųjų? – pak-
lausė jis.
 303/351

– Tai aišku, – atsakiau neva entuziastin-

gai. Tai, kad važiuosiu į Niujorką, darėsi vis
tikriau, ir nors nuo to šiaip jau mane im-
davo krėsti nervingas, prieštaringas
jaudulys, dabar, įsivaizduodama mudu su
Tedžiu, klaidžiojančius po Niujorką
Naujųjų išvakarėse, pasijutau nepakeliamai
vieniša.
Mama kilstelėjo antakius ir nužvelgė
mane.
– Šiandien Naujieji, todėl neburbėsiu,
kad grįžti tokiu metu. Bet jeigu padauginai,
tau šakės.
– Nepadauginau. Išgėriau vieną alaus.
Tik pavargau.
– Tik pavargai, a ne? Tikrai?
Mama čiupo mane už riešo ir atgręžė į
save. Pamačiusi mano nelaimingą veidą
pakreipė galvą į šoną, lyg klaustų: „Kas
nutiko?“ Gūžtelėjau pečiais ir prikandau
lūpą, kad nepravirkčiau. Mama linktelėjo.
 304/351

Įdavė man puodą kavos ir pasodino prie

stalo. Pastatė priešais lėkštę šiupinio ir
padėjo riekę su raugu keptos duonos. Nors
apie maistą nė pagalvoti negalėjau, burna
priplūdo seilių, pilvas suurzgė ir aš staiga
pasijutau alkana kaip vilkas. Valgiau tylo-
mis, o mama nenuleido nuo manęs akių.
Kai pavalgėme, ji visus išsiuntė į svetainę
žiūrėti per televizorių Rožių parado.
– Visi išeikite, – paliepė mama. – Mudvi
su Mija suplausime indus.
Visiems išsinešdinus, mama atsigręžė į
mane, aš puoliau jai į glėbį ir pravirkau,
pratrūko visa pastarųjų kelių savaičių
įtampa ir netikrumas. Ji stovėjo nieko ne-
sakydama, kol liejau ašaras ant jos meg-
ztinio. Kai lioviausi, įdavė kempinę.
– Tu plauk, aš šluostysiu. Pasikalbėkim.
Mane visada nuramina. Šiltas vanduo,
putos.
 305/351

Mama pasiėmė šluostę ir mudvi ėmėmės

darbo. Ir aš jai papasakojau apie mudu su
Adamu.
– Pusantrų metų buvo tobula, – pradė-
jau. – Buvo taip gera, kad visai negalvojau,
kas bus toliau. Kad pasuksim skirtingais
keliais.
Mama nusišypsojo ir liūdnai, ir
supratingai.
– Aš apie tai galvojau.
Atsisukau į ją. Ji žiūrėjo pro langą, į porą
baloje besiturškiančių žvirblių.
– Prisimenu, kaip Adamas atėjo pas mus
pernai per Kūčias. Tavo tėvui tada pa-
sakiau, kad per greitai įsimylėjai.
– Žinau, žinau. Ką paikas vaikas išmano
apie meilę?
Mama liovėsi šluostyti keptuvę.
– Ne tai turėjau omenyje. Tiesą sakant,
netgi priešingai. Niekada judviejų su Ada-
mu nelaikiau „mokykline pora“, – pasakė
 306/351

mama ir pirštais parodė kabutes. – Nieko

panašaus į girtą pasiglamžymą ant užpakal-
inės kokio bernioko automobilio sėdynės –
tai buvo laikoma draugyste mano laikais.
Atrodė ir tebeatrodo, kad judu, vaikai,
mylit vienas kitą – tikrai, rimtai. – Ji at-
siduso. – Bet septyniolika netinkamas
metas mylėti.
Po šitų jos žodžių šyptelėjau ir sunku-
mas pilve kiek atlėgo.
– Gali nesakyt, – ištariau. – Jeigu abu
būtume nemuzikantai, galėtume drauge
stoti į universitetą ir viskas būtų gerai.
– Tai išsisukinėjimas, Mija, – atrėmė
mama. – Būti su kitu žmogumi sunku. Kaip
ir muzikoje, kartais tvyro harmonija, kar-
tais kakofonija. Pati tai žinai.
– Turbūt tu teisi.
– Ir baik jau – muzika judu suvedė.
Mums su tėčiu visada taip atrodė. Abu bu-
vote įsimylėję muziką, o paskui pamilote
 307/351

vienas kitą. Panašiai nutiko tėčiui ir man.

Aš negrojau, bet klausiausi. Laimė, buvau
kiek vyresnė, kai susipažinome.
Nepasakojau mamai, ką Adamas man
pasakė tą vakarą po Jo-Jo Ma koncerto, kai
jo paklausiau: Kodėl aš? Kad muzika yra
dalis viso šito.
– Aha, bet dabar man atrodo, kad
muzika mus išskirs.
Mama papurtė galvą.
– O čia jau nesąmonės. Muzika to negali.
Gyvenimas gali jus nuvesti įvairiais keliais.
Bet abiem teks nuspręsti, kurį rinktis. –
Mama atsigręžė į mane. – Juk Adamas ne-
bando tavęs atkalbėti nuo Džuljardo?
– Tiek pat, kiek aš jį stengiuosi įtikinti
persikelti į Niujorką. Bet vis tiek tai absur-
das. Gal nė nevažiuosiu.
– Gal ir nevažiuosi. Bet vis tiek kur nors
važiuosi. Manau, visiems mums tai aišku.
Tas pats ir Adamui.
 308/351

– Jis bent jau gali kur nors važiuoti, bet

gyventi čia.
Mama patraukė pečiais.
– Gal. Kol kas.
Užsidengiau veidą ir papurčiau galvą.
– Ką daryti? – sudejavau. – Jaučiuosi,
lyg dalyvaučiau virvės traukimo varžybose.
Mama užjaučiamai susiraukė.
– Nežinau. Bet tikrai žinau, kad jeigu tu
nori niekur nevažiuoti ir būti su juo, aš tave
remsiu, nors gal taip sakau tik todėl, kad tu
neįstengsi atsisakyti Džuljardo. Bet aš
suprasiu, jei pasirinksi meilę, meilę Ada-
mui, o ne meilę muzikai. Vienu ar kitu atve-
ju tu laimi. Ir bet kuriuo atveju pralaimi.
Ką tau galiu pasakyti? Meilė – sušiktas
reikalas.

Vėliau dar kartą kalbėjomės su Adamu.

Roko name sėdėjome ant jo futono. Jis
brązgino gitara.
 309/351

– Gal manęs nepriims, – pasakiau jam.

– Gal atsidursiu šitame pačiame uni-
versitete ir mokysiuos drauge su tavimi.
Beje, tikiuosi, kad manęs nepriėmė, ir man
neteks rinktis.
– O jeigu pakliūsi, jau esi nusprendusi,
tiesa? – paklausė Adamas.
Buvau nusprendusi. Važiuosiu. Tai
nereiškė, kad lioviausi mylėti Adamą ar kad
mes išsiskirsime, bet ir mama, ir Adamas
abu buvo teisūs. Neatsisakyčiau Džuljardo.
Adamas patylėjo, taip garsiai timpčioda-
mas gitaros stygas, kad vos beišgirdau, kai
ištarė:
– Nenoriu būti toks, kuris nenori, kad
važiuotum. Manim dėta, išleistum.
– Tam tikru atžvilgiu ir išleidau. Tu jau
išvykai. Į savąjį Džuljardą, – pasakiau.
– Žinau, – tyliai atsakė Adamas. – Bet aš
vis dar čia. Ir vis dar beprotiškai tave
įsimylėjęs.
 310/351

– Ir aš, – pasakiau. Paskui abu tylėjom,

o Adamas brązgino negirdėtą melodiją.
Paklausiau, ką groja.
– Čia bliuzas „Mano-panelė-išvažiuoja-į-
Džuljardą-ir-man-plyšta-rokeriška-širdis“,
– išdainavo jis perdėtai sniaukrodamas.
Paskui droviai paikai šyptelėjo, ir ta
šypsena, man regis, buvo visų tikriausias
dalykas. – Juokauju.
– Gerai, – pasakiau.
– Lyg ir, – pridūrė jis.
 05.42

Adamas išėjo. Staiga sukruto ir išlėkė,

seselei Ramirez šūktelėjęs, kad pamiršęs šį
tą svarbaus ir kad grįš kaip galėdamas
greičiau. Jis jau buvo už durų, kai ji jam pa-
sakė, kad netrukus baigs darbą. Ir ji jau
išėjo, bet prieš tai slaugytojai, pakeitusiai
pikčiurną, išaiškinusi, kad kai grįš,
„jaunuoliui aptemptomis kelnėmis ir suvel-
tais plaukais“ leidžiama pas mane užeiti.
Nelabai ir svarbu. Nes dabar čia
vadovauja Vilou. Ji čia visą rytą koman-
duoja lankytojų būriams. Po močiutės su
seneliu ir Adamo užsuka teta Patricija.
Paskui teta Diana ir dėdė Gregas. Tada sug-
riūva pusbroliai ir pusseserės. Vilou siuva
ten ir atgal, jos akys žiba. Ji kažką
 312/351

sumaniusi, bet ar vedžioja man brangius

žmones, kad paveiktų mano apsisprendimą
tęsti žemiškąją egzistenciją, ar tiesiog
atveda juos atsisveikinti su manimi, aš
nežinau.
Dabar Kim eilė. Vargšė Kim atrodo lyg
būtų miegojusi šiukšlių konteineryje.
Plaukai sukilę į visuotinį maištą, jų daugiau
išsprukę iš išsidraikiusios kasos, negu likę
supintų. Apsirengusi vieną iš, kaip ji sako,
„šūdo spalvos megztinių“, tų žalsvų,
pilkšvų, rusvų beformių drapanų, kokias jai
perka mama. Iš pradžių Kim prisimerkia,
tarsi būčiau ryški stipri šviesa. O paskui lyg
apsipranta ir nusprendžia, kad nors gal ir
atrodau kaip zombis, nors iš visų angų kyšo
vamzdeliai, nors ant mano plonos antk-
lodės iš po tvarsčių prasisunkęs kraujas, vis
tiek aš Mija, o ji vis tiek Kim. O ką labiausi-
ai mėgsta Mija su Kim? Kalbėtis.
Kim su kėde įsitaiso prie lovos.
 313/351

– Kaip tu? – klausia.

Tai kad nelabai žinau. Išsekusi, bet po
Adamo apsilankymo ir… Nežinau kokia.
Susirūpinusi. Susijaudinusi. Išsibudinusi,
tikrai išsibudinusi. Nors nejaučiau jo pri-
silietimų, jo buvimas vis tiek mane
sujudino. Jau ėmiau jaustis dėkinga, kad jis
čia, o jis staiga išlėkė tarsi tunto velnių ge-
namas. Adamas dešimt valandų vargo, kol
pavyko pas mane prasibrauti, o pabuvo vos
dešimt minučių. Gal išsigando. Gal jam per
sunku čia būti. Gal ne aš viena čia skystab-
lauzdė. Juk visą dieną svajojau, kad jis pas
mane ateitų, o kai pagaliau įsvirduliavo į
Intensyviosios terapijos skyrių, būčiau pas-
prukusi, jei tik būčiau turėjusi jėgų.
– Oi, nepatikėsi, kokia beprotiška buvo
naktelė, – sako Kim. Ir ima dėstyti. Apie
mamos isterikavimą, apie tai, kaip ji
išskydo priešais mano giminaičius, o tie
buvę labai malonūs. Apie ginčą prie
 314/351

Roselendo teatro matant būriui pankų ir

hipsterių. Kaip Kim apšaukė verkiančią
motiną: „Susiimk ir elkis kaip suaugusi“,
tada nužingsniavo į klubą, apstulbusią pon-
ią Šain palikusi ant šaligatvio, o žmonės
kniedytais odiniais drabužiais ir fluores-
centiškais plaukais sveikino ją ir plojo su ja
delnais. Pasakoja apie Adamą, apie jo užs-
ispyrimą žūtbūt pas mane patekti, apie tai,
kaip, kai jį išspyrė iš Intensyviosios terapi-
jos skyriaus, jis į pagalbą pasitelkė draugus
muzikantus ir tie buvo anaiptol ne pasikėlę
rokeriai, kaip kad ji manė. Sako, dėl manęs
į ligoninę atėjo tikra roko žvaigždė.
Beveik viską, ką iškloja Kim, aš žinau,
bet ji to nežino. Ir man patinka, kaip
smulkiai ji nupasakoja visą dieną. Patinka,
kad Kim su manimi kalbasi įprastai, kaip ir
močiutė prieš tai tiesiog plepėjo, tauškė
apie šį bei tą, lyg sėdėtume mūsų terasoje,
gertume kavą (arba, jai kalbėsim apie Kim,
 315/351

karamelinę Frappuccino) ir dalytumės

naujienomis.
Nežinau, ar miręs prisimeni, kas nutiko
tau gyvam. Atrodytų logiška, jog neprisi-
meni. Būti mirusiam tas pat, kas būti ne-
gimusiam, tai reiškia begalinį nieką. Nors
mano laikas iki gimimo nėra visiškai tušči-
as. Mama su tėčiu vis pasakodavo šį bei tą,
pavyzdžiui, apie tai, kaip tėtis su seneliu
pagavo savo pirmą lašišą, mama prisi-
mindavo fantastišką Dead Moon koncertą,
kuriame buvo su tėčiu per jų pirmą
pasimatymą, ir mane aplankydavo
nenugalimas déjà vu. Ne tik įspūdis, kad tą
istoriją jau esu girdėjusi, bet jausmas, jog
esu tai patyrusi. Galėdavau įsivaizduoti
save sėdinčią ant upės kranto, o tėtį trauki-
antį iš vandens rožinę lašišą, nors tėčiui tuo
metu buvo dvylika. Arba girdėdavau pub-
likos šėlsmą, kai Dead Moon užgroja
„D.O.A.“ kavinėje X-Ray, nors nesu
 316/351

girdėjusi Dead Moon grojant gyvai, o X-

Ray Café uždarė dar prieš man gimstant.
Bet kartais tie prisiminimai atrodydavo
tokie tikri, tokie artimi, jog painioju juos su
savais.
Niekam nesu pasakojusi apie tuos
„prisiminimus“. Mama veikiausiai būtų pa-
sakiusi, jog buvau tenai – kiaušinėlis jos ki-
aušidėse. Tėtis būtų pajuokavęs, kad jiedu
su mama taip mane nukamavo savo istori-
jomis, kad galiausiai jos įsiėdė man į sme-
genis. Močiutė pasakytų, kad gal tikrai ten
buvau kaip angelas, iki nuspręsdama tapti
mamos ir tėčio vaiku.
Bet dabar man parūpo žinoti. Ir dabar aš
viliuosi. Nes išėjusi noriu prisiminti Kim. Ir
noriu ją prisiminti tokią: pasakojančią
juokingą istoriją, besibarančią su
nuprotėjusia mama, palaikomą pankų, be-
sisukančią iš padėties, atrandančią slaptų
 317/351

savo stiprybės atsargų, apie kurias nė

nenumanė.
Adamas – kitas reikalas. Prisiminimai
apie Adamą būtų lyg vis naujai išgyvenama
netektis, ir aš nežinau, ar ištverčiau tai
greta viso kito.
Kim prieina prie operacijos „Atitrauk
dėmesį“, kai Bruk Vega ir būrys visokio
plauko pankų sugriuvo į ligoninę. Pasakoja,
kad kol jie nusigavo iki Intensyviosios ter-
apijos skyriaus, ji baisiai bijojusi
nemalonumų, o kai įsiveržė į palatą, apėmė
euforija. Kai apsaugininkas ją sugriebė, jai
buvę visai nebaisu.
– Vis mąsčiau, kas blogiausia gali
nutikti? Patupdys į cypę. Mamą ištiks ister-
ijos priepuolis. Skirs metų namų areštą. –
Ji valandėlę patyli. – Bet po to, kas šiandi-
en nutiko, tai būtų niekis. Net kalėjimas
būtų niekai, palyginti su tuo, kad galiu
tavęs netekti.
 318/351

Žinau, kad Kim tai sako, nes stengiasi

mane išlaikyti čia. Veikiausiai nesupranta,
kad jos žodžiai kažkaip mane išlaisvina,
kaip išlaisvino senelio leidimas išeiti.
Žinau, kad kai mirsiu, Kim bus labai
negera, bet, antra vertus, galvoju apie tai,
ką ji pasakė, apie tai, kad jai buvo nebaisu,
kad kalėjimas yra niekis, palyginti su
manęs netektimi. Ir iš šito suprantu, jog
Kim ištvers. Netekti manęs bus skaudu; iš
pradžių toks skausmas atrodo netikras, o
kai ateina suvokimas, tiesiog atima kvapą.
Ir paskutinieji metai mokykloje veikiausiai
užknis ir dėl visos tos šleikščios užuojautos
dėl-geriausios-draugės-mirties, kuri išves
ją iš kantrybės, ir dėl to, kad iš tikrųjų
mokykloje esame viena kitai geriausios
draugės. Bet ji susidoros. Gyvens toliau.
Išvažiuos iš Oregono. Įstos į universitetą.
Susiras naujų draugų. Įsimylės. Taps foto-
grafe, tokia, kuriai nereikia skraidyti
 319/351

sraigtasparniais. Ir esu tikra, kad dėl to, ko

šiandien neteko, ji taps stipresniu
žmogumi. Man atrodo, kad jeigu išgyveni
tokį sukrėtimą, tampi atsparesnis.
Žinau, šiek tiek veidmainiauju. Jeigu jau
taip, ar aš neturėčiau pasilikti? Ar
neturėčiau kovoti? Jei būčiau turėjusi bent
kokios patirties, jei gyvenime būčiau patyr-
usi daugiau netekčių, gal būčiau geriau
pasirengusi judėti pirmyn. Nesakau, kad
mano gyvenimas buvo tobulas. Buvo nus-
ivylimų, jaučiausi vieniša, sugniuždyta,
pikta, taip kartais būna visiems. Bet
sielvartas mane aplenkė. Neužsigrūdinau
tiek, kad galėčiau susidoroti su tuo, su kuo
man teks tvarkytis, jei pasiliksiu.
Dabar Kim pasakoja, kaip juos išgelbėjo
Vilou. Ji su didžiausiu susižavėjimu dėsto,
kaip Vilou ėmėsi vadovauti visai ligoninei.
Įsivaizduoju, kaip Kim su Vilou
susidraugauja, nors tarp jų dvidešimties
 320/351

metų skirtumas. Man gera vaizduotis, kaip

jos geria arbatą ar drauge eina į kiną, vis
dar siejamos nematomos jau nebeegzistuo-
jančios šeimos grandies.
Kim vardija, kas šiuo metu yra ligon-
inėje ir kas apsilankė per dieną, su kiek-
vienu lenkia pirštus:
– Tavo seneliai ir tetos, dėdės, pusbroli-
ai ir pusseserės. Adamas, Bruk Vega ir
būrys triukšmautojų su jais. Adamo grupės
žmonės – Maikas ir Fidžis, Liza ir jos pan-
elė Sara, – kai buvo išgrūsti iš Intensyviosi-
os terapijos skyriaus, visi trynėsi apačioje,
laukiamajame. Profesorė Kristi; ji atvažiavo
ir prabuvo čia pusę nakties, paskui
išvažiavo numigti porą valandų ir
išsimaudyti prieš kažkokį rytinį susitikimą.
Henris su mažyle; jie dabar važiuoja čionai,
nes mažė pabudo penktą ryto, Henris
mums paskambino ir pasakė nebegalįs
sėdėti namie. Ir mudvi su mama, –
 321/351

užbaigia Kim. – Po velnių. Nebežinau, kiek

iš viso. Bet daug. Ir daug skambino, klausė,
ar galima atvažiuoti. Bet tavo teta Diana
prašė palaukti. Sako, mūsų čia ir taip per
akis. Manau, jos „mūsų“ reiškia mane ir
Adamą.
Kim nutyla ir šypteli. Paskui juokingai
kriukteli – lyg kosteli, lyg atsikrenkščia.
Esu tą garsą girdėjusi; ji taip daro, kai
kaupia narsą, kai ruošiasi šuoliui nuo uolų į
gaivinančią upę.
– Štai ką noriu pasakyti, – prabyla vėl. –
Dabar laukiamajame koks dvidešimt žmon-
ių. Kai kas iš jų tavo giminaičiai. Kai kas –
ne. Bet mes esame tavo šeima.
Ji nutyla. Prisilenkia prie manęs taip
arti, kad plaukų sruogelės ima kutenti man
veidą. Pabučiuoja į kaktą.
– Tu tebeturi šeimą, – šnibžda ji.
 322/351

Praėjusio rudens pradžioje staiga namie

nusprendėme atšvęsti Darbo dieną. Vasara
buvo užimta. Man stovykla. Dar važiavome
vasaroti į Masačusetsą pas močiutės gim-
inę. Su Adamu ir Kim per vasarą kaip ir
nesimačiau. Tėvai verkšleno, kad seniai
matė Vilou, Henrį ir mažylę.
– Henris sako, kad ji pradeda vaikščioti,
– pranešė tą rytą tėtis. Visi sėdėjome sve-
tainėje priešais ventiliatorių ir stengėmės
neištirpti. Oregone laikėsi rekordinis karšt-
is. Tebuvo dešimta ryto, o termometro
stulpelis jau perkopęs trisdešimt.
Mama užmetė akį į kalendorių.
– Jai jau dešimt mėnesių. Greitai bėga
laikas. – Tada nužvelgė Tedį ir mane. –
Kaip taip gali būti, kad turiu abiturientę
dukterį? Kaip čia, po velnių, nutiko, kad
mano mažiukas eis į antrą klasę?
– Aš ne mažiukas, – įsižeidęs atšovė
Tedis.
 323/351

– Nepyk, vaike, jei nebus kito, tu visados

būsi mano mažiukas.
– Kito? – neva susirūpino tėtis.
– Atsipalaiduok. Juokauju – beveik, –
pasakė mama. – Žiūrėsim, kaip pasijusiu,
kai Mija išvažiuos į universitetą.
– Gruodį man bus aštuoneri. Būsiu
vyras ir tu turėsi mane vadinti Tedu, –
pranešė Tedis.
– Tikrai? – Nusijuokiau ir pro nosį
išpurškiau apelsinų sultis.
– Man taip sakė Keisis Karsonas, –
pareiškė Tedis ir ryžtingai sučiaupė lūpas.
Mes visi suvaitojome. Keisis Karsonas
buvo Tedžio geriausias draugas, jis mums
labai patiko ir jo tėvai puikūs žmonės, tik
mes niekaip nesupratome, kaip jie galėjo
šitaip pavadinti savo vaiką.
– Na, jei taip sako Keisis Karsonas, –
ištariau kikendama, netrukus jau juokėsi ir
mama su tėčiu.
 324/351

– Kas čia juokinga? – pasipiktino Tedis.

– Nieko, vyruti, – atsakė tėtis. – Tiesiog
karšta.
– Galim šiandien pastatyti purkštuvą? –
paprašė Tedis.
Tėtis buvo jam pažadėjęs, kad galės
palakstyti per sroves, nors gubernatorius
visų prašė šią vasarą taupyti vandenį. Tėtį
tas reikalavimas erzino, nes, anot jo, mes,
oregoniečiai, kasmet aštuonis mėnesius
mirkstame lietuje ir turėtume būti atleisti
nuo rūpesčio taupyti vandenį.
– Nors ir dabar, – pareiškė tėtis. –
Padaryk potvynį, jei tik nori.
Tedis nudžiugo.
– Jei mažylė moka vaikščioti, tai ji gali
eiti ir purškiant vandeniui. Gal ji galėtų
turkštis su manim?
Mama pasižiūrėjo į tėtį.
– Nebloga mintis, – ištarė. – Man regis,
Vilou šiandien laisvadienis.
 325/351

– Galim pasikepti kepsnių, – pasiūlė tėt-

is. – Šiandien Darbo diena, o stovėti prie
kepsninės per tokią kaitrą tikrai sunkus
darbas.
– Be to, šaldiklis prigrūstas mėsos dar
nuo tada, kai tėčiui šovė į galvą užsakyti
pusę jaučio, – pridūrė mama. – Kodėl gi
ne?
– Ar Adamas gali ateiti? – paklausiau.
– Aišku, – atsakė mama. – Pastaruoju
metu retokai tavo jaunikaitį regime.
– Žinau, – atsakiau. – Grupė ima
įsivažiuoti.
Tada tuo džiaugiausi. Kuo nuoširdži-
ausiai. Močiutė tik visai neseniai buvo
pasėjusi Džuljardo sėklą mano galvon ir ši
dar buvo nesudygusi. Dar nebuvau aps-
isprendusi, ar teiksiu prašymą. Bendrauti
su Adamu dar nebuvo keblu.
 326/351

– Jei tik roko žvaigždei tiks kukli iškyla

su tokiais runkeliais kaip mes, – pajuokavo
tėtis.
– Jei jam tinka toks runkelis kaip aš, tiks
ir tokie runkeliai kaip jūs, – juokais atsikir-
tau. – Manau, pasikviesiu ir Kim.
– Kuo daugiau, tuo smagiau, – pritarė
mama. – Surengsim balių kaip senais
laikais.
– Kai po žemę klaidžiojo dinozaurai? –
paklausė Tedis.
– Tikrai taip, – patvirtino tėtis. – Kai po
žemę klaidžiojo dinozaurai, o mudu su
mama buvome jauni.

Susirinko gal dvidešimt žmonių. Vilou,

Henris, jų mažylė, Adamas atsivedė Fidžį,
Kim – pas ją viešinčią pusseserę iš Naujojo
Džersio, ir pulkas tėvų draugų, su kuriais
jie buvo nesimatę visą amžinybę. Tėtis iš
rūsio išvilko mūsų seną kepsninę ir visą
 327/351

popietę ją gramdė. Kepėme kepsnius ir –

juk Oregonas – sojų varškės dešreles bei
daržovių suvožtinius. Turėjome arbūzą,
kurį, kad būtų šaltas, laikėme kibirėlyje su
ledu, ir salotų, pagamintų iš ekologiniame
ūkyje užaugintų daržovių, jas pradėjo veisti
vieni iš mamos ir tėčio draugų. Su Tedžiu
pririnkome gervuogių ir mudvi su mama
iškepėme tris pyragus. Iš senoviškų butelių
gėrėme pepsi, jos tėtis rado kažkokioje sen-
oje kaimo parduotuvėje, ir tikrai buvo
skaniau nei įprastai. Gal kad buvo velniškai
karšta, gal kad susibėgimas rengtas eks-
promtu, o gal kad lauke kepta viskas yra
skaniau, bet tokios vaišės nepasimiršta.
Kai tėtis Tedžiui su mažyle įjungė
purkštuvą, lįsti po purslais nusprendė visi.
Vanduo tryško taip ilgai, jog ruda žolė virto
slidžia bala, ir aš svarsčiau, ar nepasirodys
pats gubernatorius ir nelieps išjungti
vandens. Adamas užpuolė mane, mes
 328/351

juokėmės ir gainiojomės po pievelę. Buvo

taip karšta, kad net nėjau persirengti sau-
sai, tik apsiliedavau, kai labai iškaisdavau. Į
vakarą suknelė suragėjo. Tedis nusirengė
marškinėlius ir išsiterliojo purvu. Tėtis pa-
sakė, kad jis panašus į berniūkštį iš „Musių
valdovo“.
Kai ėmė temti, daugelis išvažiavo žiūrėti
fejerverkų į universitetą arba į grupės
Oswald Five-0 koncertą mieste. Būrelis
žmonių, tarp jų Adamas, Kim, Vilou ir
Henris, liko. Atvėsus orui tėtis ant pievelės
uždegė laužą ir kepėme zefyrus. Tada at-
sirado instrumentai. Tėtis iš namo atsinešė
būgnelį su stygomis, Henris iš automobilio
pasiėmė gitarą, Adamas iš mano kambario
atsinešė savo atsarginę gitarą. Visi drauge
improvizavo, dainavo: tėčio dainas, Adamo
dainas, senas The Clash dainas, senas The
Wipers dainas. Tedis šoko, jo šviesios garb-
anos atspindėjo auksines laužo liepsnas.
 329/351

Prisimenu, žiūrėjau į visa tai ir man sus-

purdėjo širdis. Dingtelėjo: „Taip atrodo
laimė.“
Paskui tėtis ir Adamas liovėsi groti ir
ėmė apie kažką šnabždėtis. Tada abu nuėjo
vidun, kaip jie sakė, atnešti alaus. Ir grįžo
nešini mano violončele.
– Na, ne, aš nekoncertuosiu, –
pareiškiau.
– Mes ir nenorim, kad koncertuotum, –
pasakė tėtis. – Norim, kad pagrotum su
mumis.
– Na, jau ne, – atšoviau. Adamas vis
bandydavo mane įkalbėti paimprovizuoti
su juo, bet aš kaskart atsisakydavau.
Pastaruoju metu jis ėmė juokauti apie
mudviejų oro gitaros ir oro violončelės
duetą ir to man visiškai pakako.
– Kodėl ne, Mija? – paklausė Kim. –
Negi tu kokia klasikinės muzikos snobė?
 330/351

– Visai ne, – pasakiau ir mane staiga

suėmė panika. – Tiesiog šitie du stiliai vis-
iškai nedera.
– Kas taip sakė? – Mama kilstelėjo
antakį.
– Aha, ir kas būtų pamanęs, kad tu tokia
muzikos segregacijos šalininkė, –
pajuokavo Henris.
Vilou dėbtelėjo į Henrį ir atsigręžė į
mane.
– Būk gera, – paprašė, glėby migdydama
mažylę. – Nežinau, kada vėl išgirsiu tave
grojant.
– Nagi, Mi, – paragino Henris. – Juk čia
savi.
– Tik savi, – paantrino Kim.
Adamas paėmė mane už rankos ir pirš-
tais ėmė glostyti vidinę riešo pusę.
– Dėl manęs. Labai noriu su tavimi
pagroti. Bent kartą.
 331/351

Jau ketinau papurtyti galvą, dar kartą

pareikšti, kad mano violončelei ne vieta
tarp brązginamų gitarų, ne vieta pankroko
pasaulyje. Bet tada mečiau akį į mamą, o ta
šypsojosi lyg siūlydama iššūkį, į tėtį, kuris
barbeno į pypkę, apsimesdamas, kad jam
tas pat ir jis manęs nė kiek nemyga, į Tedį,
šokinėjantį aukštyn žemyn – manau, dėl to,
kad tikėjosi gauti zefyrų, o ne todėl, kad
geidė išgirsti mane grojant, – į Kim, į Vilou
su Henriu – visi žiūrėjo į mane, lyg tai iš
tiesų būtų buvę svarbu. Adamas laikėsi
pagarbiai ir išdidžiai, koks visada būdavo,
kai klausydavosi manęs grojančios.
O man buvo baugu, kad susimausiu, kad
nederėsiu, kad blogai skambės. Bet visi į
mane žiūrėjo taip primygtinai, taip laukė,
kad prisidėčiau, jog suvokiau, kad prastas
skambesys ne pats baisiausias dalykas
pasaulyje.
 332/351

Taigi ėmiau griežti. Ir nepatikėtum, bet

violončelė su gitaromis skambėjo visai neb-
logai. Iš tikrųjų skambėjo puikiai.
 07.16

Rytas. Ligoninėje aušta kitaip, kitaip šnara

antklodės, kitaip bunda žmonės. Šiaip jau
ligoninė niekada nemiega. Šviesos negęsta,
seselės negula, bet, nors lauke dar tamsu,
žinai, kad viskas bunda. Vėl ateina gydyto-
jai, kilnoja man antakius, šviečia į akis,
skrebena į mano lentelę raukydamiesi, tarsi
būčiau juos nuvylusi.
Man nebesvarbu. Pavargau nuo viso šito
ir greitai viskas bus baigta. Socialinė dar-
buotoja vėl čia. Nakties miegas, regis, ne ką
padėjo. Jos akys vis tiek apsunkusios,
plaukai išdrikę. Ji skaito mano lentelę,
klausosi, ką slaugytojos pasakoja apie
mano neramią naktį, ir nuo to ją, regis,
užgula dar didesnis nuovargis. Seselė iki
 334/351

mėlynumo juoda oda irgi vėl čia. Sveikin-

damasi su manimi, pasidžiaugia, kaip jai
gera mane šįryt matyti, sako, kad naktį apie
mane galvojusi su viltimi, kad tebebūsiu
čia. Pastebėjusi kraujo dėmę ant antklodės
cakteli liežuviu ir išsiskubina atnešti
švarios.
Išėjus Kim daugiau lankytojų nebuvo.
Gal Vilou nebeturi žmonių, galinčių mane
paveikti. Kažin ar apie apsisprendimą žino
visos seselės? Seselė Ramirez tikrai žino.
Manau, ir dabartinė mano seselė žino,
sprendžiant iš to, kaip džiūgauja, jog
ištvėriau naktį. Vilou, sprendžiant pagal tai,
kaip visus čionai atvedė, regis, irgi žino.
Man šitos seselės labai patinka. Tikiuosi,
jos dėl mano sprendimo nesupyks.
Aš tokia pavargusi, jog sunku net
mirksėti. Anksčiau ar vėliau tai vis tiek
nutiks, tik stebiuosi, kodėl atidėlioju, kas
neišvengiama. Bet žinau kodėl. Laukiu
 335/351

grįžtant Adamo. Nors atrodo, kad jo nėra

jau visą amžinybę, veikiausiai praėjo tik
kokia valanda. Ir jis prašė palaukti, taigi
lauksiu. Bent tiek galiu dėl jo padaryti.

Aš užsimerkusi, todėl pirmiau jį išgirstu.

Girdžiu švokščiantį skubrų dūsavimą. Jis
pūkščia lyg po maratono. Užuodžiu jo
prakaitą, švarų muskusinį kvapą, kurį, jei
galėčiau, susipilčiau į buteliuką ir kvėpinči-
ausi. Atsimerkiu. Adamas užsimerkęs. Bet
jo vokai patinę, raudoni, ir aš žinau, ką jis
veikė. Ar todėl jis išėjo? Kad nematyčiau,
kaip verkia?
Jis veikiau ne atsisėda, o susmunka ant
kėdės, kaip kad drabužiai sukrinta ant
grindų po ilgos dienos. Jis užsidengia veidą
ir giliai kvėpuoja, stengdamasis ap-
siraminti. Netrukus nuleidžia rankas ant
kelių.
 336/351

– Tik paklausyk, – sako lyg šrapnelis

skambančiu balsu.
Dabar atsimerkiu plačiau. Kaip pajėg-
dama atsisėdu. Ir klausau.
– Pasilik. – Nuo to vienintelio žodžio
Adamo balsas užlūžta, bet jis susitvardo ir
kalba toliau: – Žodžiais nenusakysi, kas tau
nutiko. Čia nėra sidabrinio pakraštėlio. Bet
yra dėl ko gyventi. Ir aš kalbu ne apie save.
Tiesiog… Aš nežinau. Turbūt nusigrybauju.
Žinau, kad man šokas. Žinau, man
neprišilo, kas nutiko tavo tėvams, Tedžiui…
Tariant „Tedžiui“, balsas vėl užlūžta ir
skruostais pasipila ašaros. Ir aš pagalvoju:
„Myliu tave.“
Girdžiu, kaip jis ryja orą, stengdamasis
susiimti. Ir vėl prabyla:
– Mano visos mintys sukasi apie tai,
kaip viskas bus sušikta, jei tavo gyvenimas
baigsis čia, dabar. Taip, aš žinau, kad tavo
gyvenimas ir taip sušiktas visiems laikams.
 337/351

Ir nesu toks bukas, kad nesuprasčiau, jog

negaliu to pakeisti, niekas negali. Bet man
netelpa galvoj, kad tu nepasensi, neturėsi
vaikų, nevažiuosi į Džuljardą, negrieši viol-
ončele didžiulėje salėje, pilnoje žmonių, ir
jiems nelakstys šiurpuliukai, kaip laksto
man kiekvieną kartą, kai paimi stryką,
kiekvieną kartą, kai man nusišypsai.
Jei pasiliksi, padarysiu ką tik nori.
Mesiu grupę, važiuosiu su tavimi į Niu-
jorką. Bet jei norėsi, kad pasitraukčiau, pa-
sitrauksiu. Kalbėjausi su Liza ir ji sakė, kad
galbūt grįžti prie senojo gyvenimo tau bus
pernelyg skaudu, kad galbūt tau bus
lengviau mudu ištrinti. Būtų siaubinga, bet
padaryčiau tai. Sutinku tavęs taip netekti,
jei tik neprarasiu tavęs šiandien. Paleisiu
tave. Jei pasiliksi.
Ir tada Adamas nebeišlaiko. Jo rauda
kerta kaip kumščiai į švelnų kūną.
 338/351

Užsimerkiu. Užsidengiu ausis. Negaliu

žiūrėti. Negaliu klausyti.
Tada išgirstu ką kita. Tas garsas, ta tyli
dejonė akimirksniu iškyla ir virsta mielu
prisiminimu. Violončelė. Adamas ant mano
negyvų ausų uždėjo ausines ir deda man
ant krūtinės grotuvą. Jis atsiprašinėja, sako
žinąs, kad ne šitas mano mėgstamiausias,
bet tiek jam tepavykę. Jis padidina garsą ir
aš girdžiu ryto oru sklindančią muziką. Jis
paima mane už rankos.
Tai Jo-Jo Ma. Andante con poco a moto.
Fortepijonas tyliai groja lyg įspėdamas.
Pasigirsta violončelė – lyg kraujuojanti
širdis. Ir kažkas manyje sprogsta.
Sėdžiu prie pusryčių stalo su šeima,
geriu karštą kavą, juokiuosi iš šokoladinių
Tedžio ūsų. Lauke šnypšdamas tirpsta
sniegas.
Einu į kapines. Ant kalvos prie upės po
medžiu trys kapai.
 339/351

Ant smėlėto upės kranto guliu su Ada-

mu, padėjusi galvą jam ant krūtinės.
Girdžiu žmones tariant žodį „našlaitė“ ir
suprantu, kad jie kalba apie mane.
Su Kim žingsniuojame per Niujorką,
dangoraižiai meta šešėlius mums ant veidų.
Laikau Tedį ant kelių, kutenu jį ir jis taip
įsikikena, jog apvirsta.
Sėdžiu su violončele, ta, kurią mama su
tėčiu padovanojo man po pirmojo rečitalio.
Pirštais glostau medį ir kuoliukus, glotnius
nuo laiko ir prisilietimų. Strykas uždėtas
ant stygų. Žiūriu į savo ranką, laukiu, kada
reikės pradėti.
Žiūriu į savo ranką Adamo rankoje.
Jo-Jo Ma griežia, fortepijonas ir viol-
ončelė srūva man į kūną, kaip srūva
lašelinė ir perpilamas kraujas. O mano
buvusio gyvenimo prisiminimai ir galimo
būsimo gyvenimo blyksniai šmėkščioja
pašėlusiu greičiu. Man atrodo, kad
 340/351

nebespėju su jais, bet jie vis ateina, kertasi

vieni su kitais, ir galiausiai nebepajėgiu to
ištverti. Galiausiai nė akimirkos ne-
beištveriu tokio buvimo.
Akinamas blyksnis, deginančią akimirką
kūną perplėšia skausmas, mano suniokotas
kūnas klykia be garso. Pirmą kartą pajuntu,
kokia kančia būtų pasilikti.
O tada pajuntu Adamo ranką. Iš tikrųjų
pajuntu. Jau nebesėdžiu susigūžusi krėsle.
Guliu aukštielninka ligoninės lovoje, vėl sa-
vo kūne.
Adamas verkia ir giliai sieloje verkiu ir
aš, nes pagaliau jaučiu. Ne tik fizinį skaus-
mą, bet ir visa, ko netekau. Tai absoliutu,
katastrofiška ir paliks many kraterį, kurio
niekas niekada neužpildys. Bet taip pat
jaučiu visa, ką turėjau savo gyvenime – ir
tai, ko netekau, – ir puikią nežinomybę,
kurią man galbūt vis dėlto gyvenimas
suteiks. Ir viso šito man per daug. Jausmai
 341/351

kaupiasi, grasindami susprogdinti krūtinę.

Vienintelis būdas jiems atsispirti – sus-
itelkti į Adamo ranką, spaudžiančią
manąją.
Staiga man tiesiog reikia laikyti jo
ranką, kaip dar niekada nieko nereikėjo. Ne
tik kad jis laikytų, bet kad ir aš laikyčiau.
Paskutines jėgų kruopelytes nukreipiu į
dešinę ranką. Aš silpna ir man labai sunku.
Sunku kaip niekada. Sutelkiu visą meilę,
kokią kada jaučiau, sutelkiu visą tvirtybę,
kurios man davė močiutė, senelis, Kim, ses-
elės, Vilou. Sutelkiu visą gyvybę, kurios
man įkvėptų mama, tėtis ir Tedis, jei tik
galėtų. Sutelkiu visas savo jėgas, nukreipiu
jas lyg lazerio spindulį į dešinės rankos
pirštus ir delną. Įsivaizduoju, kaip mano
ranka glosto Tedžiui plaukus, gniaužia virš
violončelės iškeltą stryką, susipina su
Adamo ranka.
Ir tada spusteliu.
 342/351

Vėl susmunku, išsekusi, abejodama, ar

tikrai padariau tai, ką padariau. Ir ką tai re-
iškia. Ar pastebėta. Ar tai svarbu.
Bet tada pajuntu, kad Adamas tvirčiau
suspaudžia mano ranką, ir atrodo, laiko ne
vien ją, bet visą kūną. Tarsi galėtų pakelti
mane iš lovos. Jis trūksmingai įkvepia, tada
pasigirsta jo balsas. Pirmą kartą šiandien
girdžiu jį iš tikrųjų.
– Mija? – klausia jis.
 PADĖKA

Esu dėkinga būriui žmonių, dėl kurių „Jei

pasilikčiau“ taip greitai išvydo dienos
šviesą. Visų pirma Gillianai Aldrich, kuri,
išgirdusi apie mano sumanymą, pravirko
(gerąja prasme). Tai buvo puikus paskatini-
mas rašyti.
Tamara Glenny, Eliza Griswold, Kim
Sevcik ir Sean Smith aukojo savo laiką,
skaitė juodraščius ir teikė labai reikalingą
padrąsinimą. Myliu juos ir dėkoju už begal-
inį kilnumą ir draugystę. Kai kurie žmonės
padeda išlaikyti blaivų protą; man blaivų
protą išlaikyti padeda Marjorie Ingall,
myliu ją už tai ir esu dėkinga. Taip pat ačiū
Janai ir Moshe Banin.
 344/351

Sarah Burnes yra mano agentė pačia

tikriausia šio žodžio prasme, ji savo
neįtikėtinai guviu protu, su įžvalga, aistra ir
šiluma sekė žodžius, kuriuos rašiau tiems,
kas turėtų juos perskaityti. Ji ir nuostabi-
osios Courtney Hammer bei Stephanie
Cabot su šita knyga padarė stebuklą.
Pirmą kartą susitikusi su „Penguin“ ko-
manda, pasijutau lyg sėdėčiau su šeima.
Mano nepaprasta redaktorė Julie Strauss-
Gabel apgaubė Miją ir jos šeimą (ką jau kal-
bėti apie mane) atida ir meile, kokios
tikėtumeisi iš artimo žmogaus. Ji – „ypat-
ingoji Julie“. Stephanie Owens Lurie ir Don
Weisburg į šitą knygą sudėjo ir širdį, ir jė-
gas. Už prekybą, rinkodarą, viešinimą at-
sakingi žmonės padarė daugiau, negu
tikėtumeis, todėl tariu ačiū: Scottie
Bowditch, Mary-Margaret Callahan, Erinai
Dempsey, Jackie Engel, Feliciai Frazier,
Kristinai Gilson, Rhalee Hughes, Deborah
 345/351

Kaplan, Eileen Kreit, Barbarai Marcus,

Emily Romero, Holly Ruck, Allanui Wine-
barger, Heatherai Wood.
Šioje istorijoje daug muzikos, ir įk-
vėpimo sėmiausi iš Jo-Jo Ma – jo veikla
smarkiai paveikia Mijos gyvenimą, ir iš
Gleno Hansardo ir Marketos Irglovos, jos
dainą „Falling Slowly“ rašydama knygą
perklausiau kokius du šimtus kartų.
Ačiū Oregono žmonėms: Gregui ir Diane
Rios, mūsų kraštiečiams. Johnui ir Pegei
Christie, jų palankumas, kilnumas ir dos-
numas nepaliauja manęs jaudinti. Jennifer
Larson, medicinos daktarei, senai draugei
ir, mano laimei, Greitosios pagalbos
skyriaus gydytojai, apšvietusiai mane apie
Glazgo komos skalę ir apie daug kitų medi-
cinos dalykų.
Mano tėvai, Lee ir Ruth Formanai, brolis
Gregas Formanas ir sesuo Tamara Scham-
hart yra mano palaikymo komanda ir
 346/351

nepalaužiami gerbėjai, nekreipiantys

dėmesio į mano nesėkmes (profesines) ir
švenčiantys mano sėkmę kaip savo (o taip
ir yra). Ačiū Karen Forman ir Robertui
Schamhartui.
Ne iš karto suvokiau, kiek daug šioje
knygoje kalbu apie tai, kaip tėvai pakeičia
savo gyvenimą vaikų vardan. Willa Tucker
moko mane šito kasdien ir kartais atleidžia,
kai kuriu scenarijus savo galvoje, užuot
žaidusi su ja.
Be mano vyro Nicko Tuckerio apskritai
nieko nebūtų buvę. Esu jam dėkinga už
viską.
Pagaliau reiškiu nuoširdžiausią padėką
R. D. T. J., visokeriopai mane įkvepiančiam
ir kiekvieną mielą dieną parodančiam, jog
nemirtingumas egzistuoja.
 DVI ISTORIJOS

Kartą, seniai seniai, gyveno šeima: mama,

tėtis, toks kaip Tedis berniukas ir dar vien-
as mažylis, visai dar kūdikis. Ir kartą, seniai
seniai, ėmė vieną dieną ir pasnigo. Ir jie
važiavo mašina. Ir įvyko mįslinga auto-
mobilio avarija. Šiurpi tragedija.
Kartą, seniai seniai, vienas iš šeimos
išgyveno ilgėliau, nors kai naujienos per
visą šalį pasiekė mane Niujorke, viskas jau
buvo baigta. Bet to berniuko tvirtybė, o
vėliau pasidavimas, vis nedavė man ramy-
bės. Ar tas vaikas žinojo, kas nutiko jo
šeimai? Ar jis nusprendė pasitraukti drauge
su jais?
 348/351

Kartą, seniai seniai, gyveno šauni ketur-

ių asmenų šeima. Ir jos nebeliko. Vien
širdgėla. Mano ir daugybės kitų.
O dar liko šis tas, ko nebūčiau suvokusi
be sielvarto. Kai draugai iš visos šalies nes-
itarę susirinko gedėti į Oregoną žuvusiųjų,
kai laižėmės žaizdas ir stačia galva puolėme
į netekties pragarą, atradau aiškumą, kel-
rodį, moralinį kompasą. Kaip tragedija mus
pakeis? Kaip mes patys pasikeisime? Kaip
reaguosime į tai, kas nutiko, – ne tik į
draugų mirtį, bet ir į savo gyvenimą? Kai
liūdesys prasismelkė iki kaulų smegenų, kai
patyriau iki tol neišgyventą skausmą, at-
radau kažką dieviška. Gal mus stebėjo ką
tik anapus iškeliavę draugai ? O gal Dievas?
Suprantama, toks transcendentinis
skausmas netrunka amžinai. Apima niūru-
mas, dažnai persmelkia netekties siaubas.
Bet gyvenimas nesustoja. Ir galų gale tavo
gėla aprimsta. Ji įsipina į kasdienybę ir po
 349/351

kokių trejų ar penkerių metų susivoki, kad

gyveni. Kitoks, bet… vis dar gebi girdėti
draugų balsus, pasakoji apie juos visokias
istorijas, kasdien apie juos galvoji. Ir tau vis
kyla įvairių klausimų, tarkim, ar vienas iš
jų nusprendė mirti, nes žinojo, kad visų
kitų nebėra?
Iš to ramybės neduodančio klausimo
ūkų, praėjus beveik septyneriems metams
nuo ano įvykio, į mano sąmonę įsibrovė
nepažįstamoji. Ji buvo vardu Mija. Jai buvo
septyniolika. Griežė violončele (staigmena
man; nieko neišmaniau apie violončelę ir
ne itin daug apie klasikinę muziką). Ir ji
niekaip nebuvo susijusi su tais žmonėmis,
kuriuos pažinojau. Bet, vos tik ją sutikusi,
supratau, jog leisiuosi su ja į kelionę, kad
atsakyčiau į tą daugybę metų mane kankin-
antį klausimą: Ką darytum, jei tau tektų
rinktis? Pradėjusi knygą nenumaniau, koks
bus Mijos atsakymas. Tik žinojau, kad tai
 350/351

bus pačios merginos sprendimas, nulemtas

jos pramanyto gyvenimo, jį kūrėme abi
drauge.
Žmonės klausia, ar knyga jaudino, ar
buvo sunku rašyti. Taip, jaudino. Išliejau
daug ašarų. Bet rašyti buvo nesunku. Grįžo
toji po tragedijos patirta transcendentinė
malonė. Gal dėl to, kad veikėjus kūriau
panašius į draugus, kuriuos mylėjau, ir taip
vėl panirau į jų gyvenimą. Tarsi jie, kol
rašiau, būtų sėdėję su manimi viename
kambaryje.
Tam tikru atžvilgiu taip ir buvo. Jie
niekad manęs nepaliko. Juk taip ir yra, ar
ne? Taip įstengiame išgyventi netektį.
Meilė, kol jos laikaisi, nemiršta, nedingsta,
neišblėsta.

Meilė mus daro nemirtingus.

@Created by PDF to ePub