Versta

iš: Lisa Jackson

THE NIGHT BEFORE

Zebra Books, Kensington Publishing Corp., New York, 2003

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose

arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto
leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1977-8

Copyright © 2003 by Lisa Jackson © Viršelio nuotraukos, vfoto „Depositphotos“,

shawn_hempel „Depositphotos“
© Vertimas į lietuvių kalbą, Rima Rutkūnaitė, 2015
© Leidykla „Alma littera“, 2015

Iš anglų kalbos vertė Rima Rutkūnaitė

Redaktorė Danutė Gadeikienė
Korektorė Rasa Mielkuvienė
Viršelio dailininkas Gintaras Znamerovskis E. knygą maketavo Jurga Morkūnienė
 Įžanga

Gelbėkit!
Jam svaigo galva, sąmonė drumstėsi.
Akyse tavaravo.
Jis nepajėgė nė krustelėti.
Prieštaringos mintys triko ir painiojosi.
Dėjosi kažkas negera... siaubinga.
O kad pajėgtų samprotauti. Kad galėtų susikaupti
nepaisydamas skausmo, tarsi peiliais raižančio smegenis.
Jis bandė išdaužti nors žodį, bet liežuvis neklausė, ir
tysodamas paslikas ant savo rašomojo stalo tegalėjo klaikiai
mykti... bent jau manėsi tysąs ant stalo. Šiaip ne taip
sumirkčiojęs, mėgino įtempti akis, bet aplinkui tvyrojo
prietema, tamsūs pavidalai išskydo, lyg stebeilytų į pasaulį pro
dūmuotą plačiakampį objektyvą.
Kaip jis čia atsirado?
Negalėjo prisiminti, tačiau numanė, kad ką tik atsibudo.
Ne... buvo ne taip... jis įėjo čia padirbėti, štai dokumentai...
taip... o tada... O kas tada?
Ketlina. Ketlinos ir skyrybų reikalai! Bet kodėl jis negali
pajudinti rankos? Ar kojos? Ar bet kurios kitos prakeiktos kūno
dalies? Jį nuvėrė išgąstis. Įtempė jėgas. Nekrustelėjo nė vienas
raumuo. Viešpatie švenčiausias, kas čia vyksta?
Skamba muzika. Švelni, klasikinė. Barokas. Kūrinys, kurio jis
neatpažįsta, smelkėsi iš kambaryje visur išslapstytų
garsiakalbių.
 Kas čia, po galais, vyksta?
Sukaupk dėmesį. Susiimk į nagą. Nepasiduok išgąsčiui. Tu
namie, Savanoje, darbo kambary... ant stalo, o ant stalo kampo
stovi telefonas, kaip stovėjęs...
Tai kodėl, po velnių, negaliu nė sumautai krustelėti?
Baimė peršniojo jį nelyginant rimbu, bet tuojau pat pasijuto
grimztąs į miegą, priveiktas prietemos, temdančios regą. Kakta
nuriedėjo prakaito lašai, jis neįstengė pakelti rankos ir
nusišluostyti. Už nugaros išgirdo žingsnius... bent jam taip
pasirodė. Gerai. Tas kažkas jį išgelbės.
Arba... ne.
Plaukeliai ant sprando pašiurpo. Gyslose virte užvirė
adrenalinas.
Nors stengėsi kaip begalėdamas, nepajėgė pasukti galvos.
Kodėl? Gal susirgo? Gal jis paveiktas narkotikų? Gal miega? Jį
ėmė pykinti. Kas čia atsitiko? Ką jis padarė? Kas, po velnių,
stovi jam už nugaros?
Niekas. Čia nieko nėra. Nė jokios blogos dvasios, dėl Dievo
meilės. Tau maišosi protas. Susiimk! Telefonas! Jei tik jis galėtų
pasiekti telefoną ir surinkti pagalbos numerį... Bet nepajėgė
kilstelėti rankos. Raumenys suglebę... nevaldomi.
– Džošai?
Širdis suspurdėjo, tačiau kūnas nė nekrustelėjo.
Kalbėjo pašnibždomis. Keičia balsą? O gal jam tik pasirodė?
Jis vėl įsitempė ir pabandė pasukti galvą.
Ir vėl nepavyko.
– Džošai, ar girdi mane?
Švelnus. Gundantis. Ir mirtinas.
Kažkas jį kalbina. Gal kas nors atėjo jam padėti, jo išgelbėti?
Tačiau viltis bematant išblėso. Jei kas nors ketintų jam padėti,
pasiskubintų. Viskas pernelyg įtartina. Jei kas nors čia yra iš
tikrųjų, jei čia ne jo vaizduotė, tai tik jį aptikęs priešas.
 Dieve, išgelbėk mane.
Šalti pirštai palietė riešą. Jam pasirodė, kad jis pašoko. Iš
tikrųjų nė nepajudėjo.
Kas, po velnių, jį liečia, brauko vidine dilbio puse? Čiuopia
pulsą? Nejau jis atrodo miręs? Nepajėgė pakreipti galvos,
negalėjo kilstelėti nuo stalo ir pasukti sprando, pažiūrėti, kas
palinko prie jo, nepagaunamas nė akies krašteliu. Daktaras?
Maldauju, Viešpatie.
Staiga į akis tvykstelėjo ryški šviesa, lyg jam būtų surengta
nuodugni apžiūra. Veltui stengėsi išskirti nors kokį pavidalą
vildamasis, kad už kone smegenis pradeginusio spindulio
įžiūrės šmėstelint tą, laikantį žibintuvėlį. Tačiau veido nebuvo
matyti, tik lyg pro rūką pirštai, aptempti medicininėmis
pirštinėmis, ir cigaretės žybsnis.
Dėl Dievo meilės, gana iš manęs tyčiotis, vežkit mane į
ligoninę!
Spragtelėjęs žibintuvėlis užgeso. Jį apsiautė tamsa, dabar jau
nieko nematė. Žerplėjantys šviesos apskritimai tebesvilino
smegenis. Galutinai suglebęs ant stalviršio, užkliudė tuščią
stiklinę. Ta nuvirto, nusirito per stalą ir nukritusi ant kilimo
minkštai dunkstelėjo. Šalti pirštai nesiliovė trinti jam riešo, bet
kovodamas su miegu jis beveik nejuto.
Aš gyvas, kvaily, nejau nesupranti? Vežk mane į ligoninę!
Tačiau žodžiai užstrigo gerklėje, jis nepajėgė nei balso išgauti,
nei liežuvio apversti. Tylą drumstė tik prieškambaryje tiksintis
laikrodis ir vėjas, šlamantis pro stiklines duris, jo paliktas
atlapas, ir dar jo paties širdies dūžiai. Širdis nesiveržė iš
krūtinės kaip paklaikusi, o darbavosi vangiai, kaip ir galva, –
nesiblaškė iš siaubo, kaip galėjai baimintis. Gal vis dėlto jis tik
sapnavo? Viskas taip neįtikima. Tarsi sulėtinta.
Jis pajuto, kad pirštine aptempti pirštai ėmė smaukti jam
marškinių rankovę. Rankovė slydo vis aukščiau, apnuogindama
ranką. Kokio velnio? Išplėtęs akis vylėsi susivokti, kas jam,
tačiau regėjo judant tik šešėlius, tamsuojant pavidalą... ir kažką
žybtelint. Metalą.
O Dieve.
Ašmenys buvo ploni kaip skustuvas. Dveji. Žirklės.
Chirurginės žirklės? Bet... bet... Jį persmelkė išgąstis. Veltui
mėgino pajudinti ranką. Koją. Kad nors kokia prakeikta galūnė
krustelėtų, tačiau jis buvo priverstas tysoti ant stalo priplojęs
galvą ir laukti savo lemties.
Ir lemtis apsireiškė kaip išskydusi figūra su žirklėmis.
Beprotybė. Kas tas žmogus? Kas čia atėjo su žirklėmis? Nieko
gero.
Išgirdo čekštelint ir pamatė, kaip nuo rankogalio atšoka
saga.
Jis vos neapsikakojo.
Marškinių rankovę pasmaukė aukščiau ir ranka apsinuogino.
Plika ranka. Prieš jo akis subolavo kūnas, sužvilgo ašmenys.
Čirkšt!
Širdis liovėsi plakusi.
Žirklės atsargiai nukirpo plaukelį jam nuo dilbio.
Jis sujudėjo. Tik mintyse. Krūtinėje jį purtyte purtė, bet iš to
jokios naudos. Jis nepajėgė patraukti rankos, tegalėjo žiūrėti,
kaip žirklės artėja prie kraujagyslių, tvinksinčių po oda. Šiaip ar
taip, jam jau tas pats. Ir vis dėlto paklaikęs iš siaubo jis rėkė –
be garso.
– Juk žinai, kas aš?
Pažįstamas balsas.
Jis nepajėgė prabilti.
– Gali manyti, kad aš Atropė.
Atropė? Kas ji, po galais?
– Ak. Turbūt nieko nežinai apie tris likimo deives, ar ne?
Mitologijoje buvo trys moterys, nuo kurių priklausė tavo lemtis.
Dzeuso dukterys – moiros. Trys seserys, nulemiančios žmogaus
likimą.
Mitologija? Kokio velnio? Žirklės atmušė stalinės lempos
šviesą. Jis krūptelėjo mintyse.
– Žinoma, Kloto, jauniausioji, verpia siūlą, o vidurinė sesuo
Lachesė jį atmatuoja. Parenka žmogui jo dalią ir nusprendžia,
kiek jis gyvens.
Žirklės priartėjo dar labiau ir aštrus smaigalys palietė odą
šalia akies.
Jis bandė išsisukti, bet taip ir tysojo, tarsi cementu
pritvirtintas prie stalo.
– Ir dar yra Atropė. Pati stipriausia. Ji ir užbaigia gyvenimą
nukirpdama vertingąjį siūlą, – ji sučeksėjo žirklėmis. –
Pasirinkau tą vardą.
Kas? Ne!
Čirkšt!
Žirklės, braukdamos per blakstienas, nubruožė skruosto odą.
Jis nieko nepajuto. Jokio skausmo.
Ji laikė suėmusi apnuogintą riešą.
Čekšt!
Ant stalo nutiško pirmieji raudoni kraujo lašai.
O Dieve, ne! Jis veltui stengėsi truktelėti ranką. Pavyko tik
sumykti. Negalėjo nė susigūžti, o baisusis įnagis dar kartą
kirptelėjo ir kraujas sutepė ašmenis. Jį nupurtė siaubas –
suvokė, kad toji, kurios nepajėgė įžiūrėti, pasiryžusi jį nužudyti;
lėtai ir apskaičiuodama.
Negali būti! Greičiausiai čia sapnas. Košmaras. Koks beprotis
galėtų taip elgtis? Ak, Dieve... kraujas tekėjo srovele per riešą
jam į delną ir per pirštus sunkėsi į balutę ant stalo. Liaukis! Dėl
Dievo, liaukis!
Gal jį tenori pagąsdinti, gal jis nemirs? O gal kas nors
surengė jam žiaurų galą? Vienas Dievas žino, mieste pakanka
žmonių, pageidaujančių matyti jį mirusį.
Bet būtų gana ir šūvio į galvą. Arba tabletės į taurę gėrimo.
Arba peilio į prakeiktą jo širdį.
Nebent jo tariama žudikė mėgautųsi štai kuo... nes jai reikėtų
ne mirties, o matyti jį mirštantį. Nebent ta nesveika kalė visai
pakvaišo supratusi, koks bejėgis jis stebės paskutinius savo
paties kraujo lašus sunkiantis ir tykštant iš gyslų. Gaudydamas
kvapą Džošas susivokė, kad lėtai nukraujuos ir nusibaigs.
Nukreipė akis į stiklinę cigarų dėžutę ant stalo kitame kampe ir
glotniame gaubtame jos paviršiuje įžiūrėjo savo paties blyškų
atspindį, o už jo šmėkšant dar vieną pavidalą, palinkusį prie jo
ir iškreiptą gaubto stiklo.
Vieną mirksnį jo akys susidūrė su užpuolikės žvilgsniu. Jis
išvydo žudikės veidą. Jos vypsnį – gal šypsenos šešėlį ar
pasitenkinimo užuominą.
Ir paskutinės viltys išsisklaidė.
Džošas atpažino iškreiptus bruožus ir širdis ėmė stingti nuo
aiškios minties – jis pasmerktas stebėti, kaip pats lėtai
nukraujuos ir mirs.
 Pirmas skyrius

Skausmas plėšė jai galvą. Smegenyse trypė laukinių arklių

kaimenė. Išdžiūvusioje burnoje juto bjaurų skonį ir dar kai ką...
Kai kas bloga, slegiantis jausmas, regis, gulte užgulė ją
pataluose. Širdis sunkiai plakė, mušė prakaitas, iš atminties
kilo neaiškūs sapno vaizdiniai... Džošas... Ji eina plytų takeliu į
jo namą.
Po padais čeža sausi lapai. Vėjas braižosi ąžuolo šakose ir
plaiksto kedeninę tilandsiją. Netoliese amsi šuo, ore tvyro
cigaro dūmų kvapas. Nereikia tau čia būti, greičiau bėk iš čia!
Ji lipa laiptais į plytinio namo, kuriame kadaise gyveno,
priebutį. Durys kiek praviros. Siauras šviesos spindulys krinta
prieangyje. Kvietimas į tamsią tvankią naktį. Nedaryk to. Neik į
vidų!
Viešpatie brangiausias, ką veikiau vakar vakare? Ketlina vos
praplėšė užtinusią akį. Per daug vakar išgėrė... Gerokai per
daug. Ji savo miegamajame. Pro užuolaidas jau skverbiasi aušra
ir ties galva palubėje suzvimbė ventiliatorius. Vakar vakarą
prisiminė nenuosekliai – lyg per miglas. Ji ėjo susitikti su
seseria... taip, taip ir buvo, nes... jai reikėjo prasiblaškyti.
Vakar buvo Džeimės gimtadienis.
Ir jai pasigirdo nykus choras, tarsi giedotų nepataikydamas į
toną būrelis vaikų –
Su gimimo diena,
Su gimimo diena,
Su gimimo, miela Džeime...
 Ketlinai sugniaužė širdį. Jos dukrai būtų sukakę penkeri.
Jei dukrelė būtų gyvenusi.
Ji vėl užsimerkė nuo kiaurai veriančio aštraus skausmo.
Džeimė. Brangus, brangus vaikelis. Išplėšta iš jos glėbio
sulaukusi vos trejų, angeliško veidelio mažylė. O Dieve, kaip
Ketlina jos ilgėjosi. Kartais net dingodavosi, kad nebepajėgia
žengti į priekį, susiimti ir gyventi toliau. Dabar, gulėdama
lovoje ir akinama tiesos, ji juto netekties maudulį, jau įprastą,
per giliai nusėdusį širdyje.
Ketlina, viskas per tave. Jei bent kiek būtum buvusi geresnė
motina, taip nebūtų atsitikę!
Džošo išpuoliai draskė širdį, sukeldami kaltės jausmą,
niekaip neapleidžiančią graužatį, kad ji turėjusi padaryti
daugiau, pasistengti labiau ir būtų kaip nors išsaugojusi
dukrelę.
Nė negalvok taip. Neklausyk jo ir, dėl Dievo meilės,
nepasiduok jo nuodingoms kalboms! Pati žinai, padarei viską,
kad ją išsaugotum.
Prisiminusi daktarės Veid nurodymus, kaip atsikratyti
neigiamos energijos, kaip atrasti save, naują tikslą, ji lėtai
iškvėpė ir pasistengė giliai alsuoti. Pamažu sielvartas
susitraukė į niūrų gėlos šešėlį, užsiglaudusį už galvos sopės.
Ei, koks siaubas. Verčiau jau būtų pirma išsipagiriojusi.
Galvoje lyg įkaitinta geležimi bedė dar vienas žiaurus
vaizdinys.
Džošas savo darbo kambaryje, bet nejudantis. Ne.
Užsikniaubęs ant stalo, rankos prie šonų, galva pasukta veidu į
duris. Iš rankų lėtai sunkiasi kraujas ir kreša ant kilimo. Jis
žiopčioja įbedęs į ją akis.
Ji atsisėdo kaip nudiegta. Dieve, ar ji sapnavo? Širdis daužėsi
krūtinėje. Nakties slogučio nuotrupos praslinko galvoje ir
išblėso.
 Ak, Dieve, ak, Dieve, ak, Dieve!
Ramiau, Ketlina. Giliai alsuok. Tai tik sapnas. Neištižk!
Ji sunkiai gaudė kvapą. Prisiminė visus būdus, išmoktus per
terapijos seansus ir stengėsi suvaldyti įsisiautėjusius jausmus.
– Kad aš dar kada... – sudejavo.
Kodėl ji vakar taip nusigėrė, nesvarbu, daugiau pasitenkins
tik gurkšneliu... Bet kas ten buvo? Ji sumirksėjo. Suko galvą,
mėgindama prisiminti. Neišgavo nieko, tik netvarias,
suaižėjusias nakties košmaro atplaišas.
– Viešpatie, – sušnibždėjo.
Ji vėl pasiklydo laike ir valandų valandos pranyko iš
gyvenimo lyg nebuvusios. Net neprisiminė, kaip parsirado
namo. Į sąmonę įsigavo nuovoka, kad atsitiko kažkas labai
bloga. Dar negalėjo įvardyti, tačiau pojūtis buvo toks stiprus,
kad pašiurpo oda.
Tu susapnavai baisų sapną. Ir viskas. Atsikvošėk. Ji dar sykį
giliai įkvėpė. Guli savo lovoje. Namie. Saugi.
Ir kankinama pačios stipriausios migrenos. Galvoje
tvinkčiojo. Gerklę peršėjo, ilgai prasėdėjus bare plaukai trenkė
rūkalais. O Dieve, vakar vakare ji kuo tikriausiai padaugino. Pro
atvirą langą sušvito pirmieji kylančios saulės spinduliai ir ji
prisimerkė. Lengvas vėjelis su jazminų dvelksmu atnešė ką tik
užėjusio lietaus, ėmusio kliokti vamzdžiais, garsus. Stiklinės
durys buvo vos praviros, nėrinių užuolaidos, šen bei ten
patamsėjusios ir išteptos, kilsčiojo ir plazdėjo.
Kodėl durys atidarytos? Gal vakar vakare buvo karšta ir ji
pravėrė prieš įsirangydama į lovą? Košmaro vaizdiniai vėl
tvykstelėjo sąmonėje, susiliedami su vakar vakaro atsiminimais.
Ji išgėrė keletą taurių bare... pakrantėje. Ar ir tai iš jos padriko
sapno? Prisiminė muzikantų keliamą triukšmą, tebejuto, koks
pradvisęs rūkalų dūmų debesis ties minios galvomis. Ji kiek
padaugino – na, gerokai, bet įsigudrino parkeliauti namo.
Nežinia kaip. Bet tada viskas nutrūko.
Galvos skausmas, nenumalšinamas net nepagailėjus
eksedrino, tvinksėjo už akies. Jausdama silpnumą ir išmušta iš
vėžių ji žvilgtelėjo į laikrodį. Blykčiojo raudoni elektroniniai
skaitmenys. Dvylika. Vidurnaktis? Vidurdienis? Tikrai ne. Ką tik
pradėjo čirenti paukščiai. Tikrai dar anksti. Penkios ar šešios.
Pasiutusiai geras laikas keltis. Matyt, buvo sutrikęs elektros
tiekimas. Ją išbudino tik sapnas, sujaukti paskiri vaizdiniai,
įsirėžę į sąmonę.
Perdžiūvusioje burnoje kaip arklių pristovėta. Viduriai tušti,
regis, naktį ji bus išsivėmusi. Brūkštelėjo delnu prakaitą nuo
kaktos, sykiu nubraukdama drėgnų plaukų sruogą, ir užčiuopė
gurvolį. Išsitepė pirštus ar... ar... Po velnių, koks čia kvapas?
Akimirką jai toptelėjo – vėmalai, tačiau kvapas nebuvo rūgštus,
veikiau metalo, ir... ir... Viešpatie... Pakėlusi ranką prie veido
išvydo dėmes, jų patakas iki pat alkūnės. Tamsiai raudonas.
Nubėgusias iš įpjautų abiejų riešų, o pjūviai uždžiūvę stora
plutele.
Ką?
Skausmingai mirkčiodama, šiaip ne taip pasislinko lovoje
aukščiau ir atsirėmė į pagalves. Baimė temdė protą. Ji sugraibė
jungiklį. Spragtelėjo. Akinamai tvykstelėjo šviesa ir ji išvydo
kraują.
Subėgusį į paklodes.
Kruvina ranka brūkštelėta lovos galvūgaly.
Nusišluostyta į užuolaidas.
Išterliotos sienos.
Visur.
– Ne... Dieve, ne!
Ketlina kaip įdiegta šoko iš lovos, kojos susipainiojo
naktiniuose marškiniuose ir ji plojosi veidu į gelsvą kilimą, irgi
išmargintą raudonų dėmių.
 – Jėzau!
Viešpatie brangiausias, kas čia buvo? Keturpėsčia paropojo
atbula krauju apkrešėjusiu kilimu. Atrodė, tarsi šiame
septyniolikos kvadratų kambaryje būtų buvęs kas nors
pjaunamas – gyvūnas ar žmogus. O tu pramiegojai!
Širdis sustojo, nes ant durų staktos pamatė piršto atspaudą,
kitą brūkštelėtą per sienos apvadus. Turėjo suvaldyti gerkle
kylantį šleikštulį. Paklaikusi iš baimės nuslinko į vonios
kambarį.
Kieno tas kraujas?
Tavo. Pasižiūrėk į save!
Akys nukrypo į veidrodį virš kriauklės. Ten, kur prie veido
buvo prisilietusi rankomis, oda raudonavo lyg sumušta, šnervės
buvo užkepusios krauju. Plaukai susivėlę ir praradę žvilgesį.
Nejaugi jai vėl iš nosies ėmė smarkiai bėgti kraujas, kaip
kadaise vaikystėje, – net nepajusdavo miegodama. Ne... kaip
tada paaiškintum supjaustytus riešus? Ir kraują visame
kambaryje?
Prisiminė praviras duris... Kažkas ją supjaustė? Surakino
baimė. Dieve, bet kodėl ir už ką? Kas? Regis, tuoj prasidės
panikos priepuolis, tik šiaip ne taip prisivertė apsiraminti. Tas
kraujas nebūtinai visas jos. Negalėtų būti. Ji gyva. Niekas, tiek
nukraujavęs, neliktų gyvas. Niekas neatlaikytų tokių skerdynių.
Pasirėmusi į kriauklę, ji bandė sugaudyti mintis. Jautėsi
apsvaigusi, nesusivokianti, migrena ryte rijo smegenis.
Dieve brangus, o jeigu tas, kas taip pasidarbavo, vis dar čia?
Ne, kokia beprasmybė. Jei kas būtų norėjęs ją nužudyti,
darbą būtų užbaigęs. Kraujas ant plaukų, ant sienų, vonios
kambaryje sudžiūvęs. Jau praėjo kiek laiko. Vadinasi, arba
užpuoliką kas nors išgąsdino, arba jis tiesiog išėjo.
Arba tai padarei tu pati ir palikai duris atlapas.
Ne... Tačiau ji nieko negalėjo prisiminti, nieko.
 Jei kraujas ne tavo, tada kieno?
– Nežinau, – sušnibždėjo ji.
Gal tikroji auka vis dar name?
Ji žvilgtelėjo į dušo kabiną. Matinis stiklas buvo įskilęs,
pamatė kruviną plaštakos atspaudą.
Viešpatie, padėk man.
Prisivertė priglausti delną prie stiklo. Taip ir matė mintyse
lavoną į lubas užverstomis akimis, iškarusiu liežuviu, kraują,
tekantį į kanalizaciją. Įsitempusi stumtelėjo duris.
Niekas neišvirto.
Dušinės kriauklėje netysojo pusgyvis kūnas.
Buvo pritaškyta dabar jau apdžiūvusio kraujo, srovelėmis
nuvingiavusio per plyteles. Jai susuko vidurius. Kas čia buvo?
Kas? Kilstelėjusi ranką įsitikino, kad plaštakos atspaudas ant
dušo durų sutampa.
– Švenčiausioji Mergele, – sušnibždėjo ji. Galvok, Ketlina,
galvok. Nepasiduok išgąsčiui.
Veidrodyje šmėstelėjo pačios atvaizdas.
Kaip tai atsitiko? Kur ji buvo? Kieno krauju čia visur
ištepliota? Jai pakirto kojas. Suspėjo įsikibti į kriauklę ir
pasilenkti – apsišlakstyti šaltu vandeniu veidą, kad neapalptų.
Gal tu čia ne viena? Gal ir dabar čia kas nors yra, kas nors
apačioje. Kas nors tavęs laukia. Ji skubiai pažiūrėjo į savo
atspindį. Išbalusi, susivėlę plaukai styro į visas puses, šviesiai
rudos akys paklaikusios. Durys į verandą praviros, o tu
neprisimeni, kad būtum taip palikusi. Ji dirstelėjo kiek į šoną ir
pamatė veidrodyje atsispindinčias pravertas duris ir
besiplaikstančias sukruvintas užuolaidas. Gal ji susirgo?
O jei įlindo koks žudikas, bet jai buvo prasidėjęs tas sąmonę
temdantis galvos skausmas ir ji neišgirdo, kad į namą kažkas
įsibrovė? Bet juk nėra jokio kūno. Nieko, tik jos pačios
praurbinti riešai ir kruvina nosis... niekas čia nebūtų ėjęs ko
nors papjauti ir paskui išsinešęs kūną... ne. Į tvinksinčią galvą
lindo keisčiausi paaiškinimai.
Jei kas nors įsibrovė į namą, kodėl nesukaukė apsaugos sig‐
nalas?
Durys į verandą neužsklęstos, tu kvaiša. Akivaizdu, kad
apsauga nebuvo įjungta.
Ji šonu atsišliejo į spintelę ir užsimerkė. Beprasmybė. Visiška.
O įvarė jai tokį siaubą.
Gal ką nors buvai pasikvietusi? Bet ką? O jei kas įsibrovė...
kodėl tada Oskaras nelojo garsiai, kad prabustų visi kaimynai?
Oskaras!
Kur jis?
Mirtinai išsigandusi ir kraupdama ji dar kartą pažvelgė į
dėmes ant grindų. Tik ne šuo... ne Oskaras! Užgniaužusi baimę
nusivalė veidą kruvina naktinių marškinių rankove ir žengusi
pro duris pasuko laiptų pusėn. Tyliai švilptelėjo.
Nieko.
Jai užgniaužė gerklę.
Geriau jau pasiimk kokį ginklą. Dėl visa pikta.
Namie ji nelaiko šautuvo, niekada netikėjo, kad jis padėtų.
Prikandusi lūpą, čiupo svarmenį – jį kilnodavo žiūrėdama
televizorių – ir nusėlino koridoriumi.
Ėjo įsitempusi ir įsiklausydama pro pašėlusiai mušančią širdį.
Name buvo tylu. Ramu. Tarsi visur būtų saugu.
Suimk save į nagą. Pasistenk, Ketlina. Nesileisk, kad baimė
tave paralyžiuotų. Stipriau sugniaužusi svarmenį, iš
prieškambario ji dirstelėjo į vonios kambarį. Tuščia.
Iš jaudulio išmušta prakaito ji lėtai pravėrė kito miegamojo
duris. Širdis virptelėjo, kaip kaskart, kai žvalgydavosi po dukrai
priklausiusią erdvę. Mylimiausias minkštakailis Džeimės
žvėrelis – kiškis nulinkusiomis ausimis – buvo atremtas į
pagalves dvigulėje lovytėje, užtiestoje šviesiu rankų darbo
apklotu. Ant lubų tebespindėjo žvaigždės ir debesėliai, jos
pačios nutapyti Džeimei. Kambarys buvo tuščias, ir nuliūdusi ji
turėjo pripažinti – jau trenkia dulkėmis, troškus oras primena,
kad jos dukrelės nebėra.
Su gimimo diena, miela Džeiiime... – blerbė galvoje nedarnūs
vaikų balseliai.
Neik ten. Ne dabar.
Prakaituotais pirštais suspaudė svarmenį. Suirzusi nuslinko į
darbo kambarį, čia stovėjo braižymo lenta ir stalas su
kompiuteriu – viskas taip, kaip ir buvo palikusi. Ir rašomasis
stalas, ir braižymo lenta rymojo bebalsiai, stalas kiek sujauktas.
Bet nei kampuose, nei sieninėse spintose niekas netūnojo.
Atsisukusi tamsoje ji nužiūrėjo pavidalą. Ne! Aiktelėjo, bet iš
karto suprato, kad į ją spokso jos pačios atspindys žmogaus
ūgio veidrodyje, pakabintame ant durų.
Ji vos nenualpo.
Nagi, Ketlina. Būk tvirtesnė!
Ji atsargiai nutykino laiptais žemyn, kairės rankos
neatitraukdama nuo turėklo, o dešiniąja stipriai apgniaužusi
svarmenį. Jai žengiant nuo paskutinės pakopos iš valgomajam
atskirto kampo neliuoktelėjo tamsi figūra, mosuodama peiliu ar
pistoletu. Nenugriaudėjo šūvis. Joks...
Trumpai, skardžiai brūkštelėjo.
Odinis padas slystelėjo grindlente?
Ji sustingo.
Širdžiai beprotiškai būgnijant išgirdo šaldytuvo dūzgesį ir
tiksint prieškambario laikrodį. Norėjo šūktelėti šunį, bet nutarė
luktelėti. Prisivertė žingsnis po žingsnio šliaužti į priekį,
peržvelgdama kambarius. Svetainėje viskas kaip palikusi,
rožės, jos suskintos ir pamerktos ant kavos staliuko, vis dar
kvepėjo. Jokių kraujo pėdsakų.
Ji šiek tiek apsiramino. Namai, regis, tušti. Patikrino
skalbyklą ir virtuvę, šioje pro langus jau skverbėsi aušros
spinduliai, paskui valgomojo kampą, iš kurio matyti vidinis
kiemas. Viskas kaip buvę.
Nykus.
Tik kad tavo miegamasis atrodo taip, tarsi tau ilsintis
vakarėlį jame būtų pakėlęs Čarlzas Mansonas.
Pasigirdo skardus lojimas.
Oskaras!
Pamatė jį pro švieslangį, susivėlęs kiemšunis braižėsi į
užpakalines duris. Ji vos nenualpo iš laimės – taip palengvėjo.
– Kaip išsigavai lauk? – švelniai priekaištavo Ketlina, o
nesitveriantis kaily terjero mišrūnas strypčiojo ant užpakalinių
kojų ir kaip pasiutęs draskė letena stiklą.
Tad štai ką ji girdėjo. Atsklendė duris, ir šuo puolė jai į glėbį.
Šiaušdama jam keršą kailį Ketlina mėgino prisiminti, ar netyčia
neišleido jo lauk. Kai parėjo namo, išleido šunį, paskui, išgėrusi
dar kelis kokteilius su degtine ir likeriu, užlipo į antrą aukštą, o
jį pamiršo?
Ir kam tau būtų to reikėję? Jei taip, tada turėjai vilktis
ramstydamasi riešais ir patirti patį klaikiausią kraujoplūdį iš
nosies per pastaruosius penkerius metus? Žinai, Ketlina, turbūt
Kelė teisi, regis, pamažu kraustausi iš proto. Itin sėkmingai.
– Kas čia vakar atsitiko? – paklausė ji šuns, paleidusi ant
grindų, tada atidarė skardinę ir, kol jis suko ratu aplinkui,
iškrapštė ėdalą į dubenėlį. – Tu nė pusės tiek nesidžiaugi
pamatęs mane, kaip aš tave, – tikino dėdama ant grindų
dubenėlį.
Šuo, įnirtingai vizgindamas uodega, arė snukiu dubenį
nepaisydamas, kad ji tapšnoja jam per galvą. Kadaise dėl
sutaršyto kailio jis buvo Džeimės pavadintas žiūrimiausio jos
serialo „Sezamo gatvė“ veikėjo Niurzgos Oskaro vardu.
– Žinai... viskas gerai, – kalbėjo jam, tačiau pati vargiai tuo
tikėjo.
Ėdalo kvapas sužadino jai skrandį. Ji atsilošė ir atsisėdo ant
kulnų. Po galais, ką gi vakar vakare ji iškrėtė? Iš kur visas tas
kraujas? Miegamasis atrodo taip, tarsi ten kas nors ką nors
būtų padūręs. Bet po kelionės į barą – koks jo pavadinimas? – ji
nieko neprisiminė. „Klampynė“. Tikrai, „Klampynė“. Ji ilgai
sėdėjo vienoje iš atitvarų ir laukė, kol pasirodys jos dvynė
sesuo.
Matė, kaip barmenas kartkartėmis į ją dirsčioja. Gal jam
atrodė keista, kad ji užsisakė du gėrimus – sau kokteilį su
degtine ir likeriu, o Kelei martinio. Ir jį, jei gerai prisimena,
išmaukė pati, nes Kelė iškrėtė įprastą pokštą – kažkur prašapo.
Daugiau ji bemaž nieko neprisiminė, nebent kaip dorojo abi
sklidinas taures, paskui čiulpsėjo saldžius pipiriukus iš
alyvuogių, paskui kramtė pačias alyvuoges. Bemaž nieko.
Buvo labai triukšminga... garsiai grojo hiphopą, šį
permušdavo kalbos ir juokas, ir...
Tarsi skustuvu per odą – atmintyje sušvitęs sukrutėjo ir
pabiro vaizdinys. Ji namo, kuriame rūpinosi interjeru,
prieškambaryje; sienas puošia rinktiniai paveikslai, laiptų
papėdėje ant grindų tarsi sargybinis stovi didžiulis senovinis
laikrodis. Jos kulniukai taukši marmuro grindimis į kabinetą –
durys praviros; ji mato ten savo vyrą, su kuriuo nebegyvena,
žvelgiantį į ją nereginčiomis akimis, o po jo rašomuoju stalu
susitvenkęs klanas kraujo.
Ketlina aiktelėjo. Kodėl ji prisiminė Džošą? Ir vėl jai prieš
akis stojo jo baltas, be gyvybės veidas. Kodėl ji regi jį mirusį?
Nes vakar buvo tavo dukters gimtadienis.
Nes tas niekšas skiriasi su tavim.
Ir dar todėl, kad jis ketino kelti tau ieškinį dėl netyčinės
mirties. Tavo dukros mirties. Tavo dukrelės.
– Liaukis!
 Ji susapnavo. Džošui nepavyks. Nieko nenutiko. Pradariusi
šaldytuvą ji stvėrė butelį vandens, atsuko ir pusę ištuštino, bet
tik tam, kad netrukus pajustų, kaip tas vėl kyla aukštyn.
Sparčiai. Ji persisvėrė per kriauklę.
Išsivėmė. Vėl. Ir dar kartą. Pagaliau tik sausai žiaukčiojo,
visa šlapia nuo prakaito, tarsi išgręžta.
Verčiau paskambintum savo psichiatrei. Kraustaisi iš proto!
Bet ji negali. Daktarė Veid neseniai išsikraustė. Ketlina liko
be psichiatrės pagalbos. Nuostabu. Nesivargino, nemėgino
susirasto kito gydytojo. Nenorėjo jokio.
Iki šiol.
Tada policijai. Paskambink policininkams.
Ir ką sakyti? Kad iš nosies bėgo kraujas? Nes galbūt...
prisigėrusi... bandžiau persipjauti venas?
Vėl. Galbūt tu vėl bandei, priminė įkyrus balsas galvoje.
Jei paskambinsiu policijai, jie mane išveš. Į psichiatrijos
kliniką.
Gal tau ten ir vieta.
– Ne!
Ji pažvelgė į rankas ir susiraukė. Anas atsitikimas – tai įvyko
taip seniai.
Tas „anas atsitikimas“ vos nekainavo tau viso gyvenimo.
Ji nenorėjo apie tai galvoti. Ne dabar.
Pirmiausia reikia nuspręsti, ką daryti. Turi suimti save į
nagą. Nusiraminti. Stengtis susivaldyti. Įsitikinti, kad laukujės
durys užrakintos, tada nusiprausti ir griebtis to jovalo viršuje.
Bet pirmiausia reikėtų paskambinti Kelei. Išsiaiškinti, kas
atsitiko.
Gal tas kraujas viršuje jos.
Ketliną užliejo nauja baimės banga, ji ėmė įnirtingai rinkti
Kelės telefono numerį namelyje prie upės, jos „užuoglaudoje“,
kaip sakydavo sesuo. Pasigirdo signalas. Vienas. Antras. Nagi,
nagi. Pakelk ragelį! Telefonas čirkštelėjo trečią kartą. Ketlina
atsišliejo į indaują trokšdama, kad sesuo atsakytų. Ketvirtas
signalas, tada skimbtelėjimas ir: „Sveiki, jūs susisiekėte su
manim, aš ne namie. Palikite savo numerį!“ Ji išgirdo tolygiai
pypsint – įsijungė garso įrašas.
– Kele? Kele? Tu ten? Jei esi, pakelk ragelį. Tuoj pat... čia
Ketlina... Reikia pasikalbėti... apie vakar vakarą. Prašau
atskambinti. Kai tik galėsi.
Ji lėtai padėjo ragelį stengdamasi nepasiduoti baimei.
Drebančia ranka nusibraukė plaukus nuo akių. Nejau Kelė
vėl išvyksta iš miesto? Ji buvo susirengusi važiuoti verslo
reikalais, bet kada?
Ketlinos širdis smarkiai plakė. Vis greičiau, greičiau. Mąstyk,
Ketlina, mąstyk!
Kelės mobilusis! Ji surinko, tada laukė, be garso
skaičiuodama signalus ir melsdamasi, kad sesuo atsilieptų.
Vienas. Du. Trys. Ak, ne.
– Prašau atsiliepti.
Prabilo balso paštas: „Jūs paskambinote Kelei. Palikite
žinutę.“
Nuostabu!
Tik nusiramink. Supypsėjo atsakiklis.
– Kele, čia Ketlina. Paskambink man. Svarbu.
Ji padėjo ragelį svarstydama, gal pačiai važiuoti į sesers
namelį. Bet kokia iš to nauda? Kokia iš viso nauda? Jei Kelė bus
netoliese, pati paskambins.
Ar paskambins?
Kartais Ketlina dėl to suabejodavo.
 Antras skyrius

– Kas, po velnių, tas Džošas Bando? – paklausė Pirsas Ridas.

Jo porininkė Silvija Morizeti spaudė visu greičiu Rytų
Pakrantės gatve, tarsi juodu būtų velnioniškojo „Grand Prix“
dalyviai.
– Turi galvoj, be to, kad jis pats didžiausias pislius? –
paslėpusi akis po prigludusiais tamsiais akiniais Morizeti
dirstelėjo į jį.
– Aha, be to.
– Kartais užmirštu, koks, po teisybei, tu neišmanėlis, –
sušnopavo ji. – Mielas, bet žalias.
Ežiuku styrančiais šviesiais plaukais, sportiško sudėjimo
aštrialiežuvė Silvija buvo ir diržinga – nelyginant jos gyvatės
odos bateliai, ir dygi kaip žmogaus ūgio karnegija. Kai tik Ridą
su ja suporavo, skyriaus vyrai jam nepagailėjo užuojautos
žvilgsnių.
– Leidai savo gyvenimą prakeiktame vakuume, – nutęsė ji
tingia Vakarų Teksaso šnekta.
Perkelta iš El Paso, ji jau penkiolika metų darbuojasi Savanos
policijos pajėgose. Jis – vos pusmetį. Be to trumpo laiko čia
prieš dvylika metų, Ridas visą sąmoningą gyvenimą praleido
Vakarų Pakrantėje, daugiausia San Fransiske. Išvyko iš ten
pablogėjus santykiams, bet čia jam pavyko įsitvirtinti
vyresniuoju detektyvu. Jei Silviją ir piktino jo padėtis, jai užteko
proto to nerodyti.
Blyksėdama žiburėliais, cypindama padangas ji suktelėjo per
staigiai ir kone išlėkė į priešingą kelio juostą.
– Ei, nuvykim į vietą neišbarstę kaulų.
– Nuvyksim.
Jai pavyko vikriai išlyginti automobilį. Jį pralenkęs naujo
pikapo vairuotojas, regis, jau ketino juos pasiųsti kur geriau,
bet laiku susiprato turįs reikalų su farais ir neatidavė pagarbos
didžiuoju pirštu.
– Tai apšviesk mane.
– Jis vienas turtingiausių kalės vaikų mieste, gal ir valstijoje.
Gimė su sidabriniu šaukštu, įstrigusiu jo puikiame karaliaus
Jurgio laikų tarpdanty, o vedė dar didesnius pinigus. Lošėjas,
kuriam sekasi. Įsigijo ir prarado didžiausius turtus, bet po kiek‐
vieno keblaus sandėrio visų akyse būdavo baltesnis už sniegą.
– Iki vakar vakaro, – priminė jai Ridas.
– Aha. Vakar vakare, spėju, sėkmė nuo jo nusisuko. – Ji
peršoko sankryžą degant raudonai. – Mirė keturiasdešimt
dvejų. Matyt, savižudybė.
– Bet tu tokios išvados nepasirašai, – jis neištvėrė, balse buvo
justi patyčios gaidelė.
– Ak ne, negaliu. Man nepasisekė – keletą kartų teko
susidurti su tuo pisliumi. Paaukojo mūsų skyriui pinigų. Į mūsų
labdaros renginius būtinai prisistatydavo su Armanio kostiumu
ir dosniu čekiu saujoje, – išsiviepė ji. – Išgerdavo porą stiklų ir
jau žinojai, kad tuoj ims graibyti už gražesnių užpakaliukų.
Tikras kerėtojas, tas mūsų Džošas, – ji nelinksmai nusišypsojo ir
nuspaudė paminą per geltoną. – Kad vedęs, jam netrukdė, tiko
visos, kad tik su sijonu.
– Žmona rado kūną?
– Ne, juodu gyveno atskirai. Šūdas! – ji nuspaudė stabdį ir
metėsi į šoną nuo greta sustojusių išvežiotojų automobilių. –
Šikniai!
– Tai Bando nebuvo išsiskyręs?
 – Ne visai. Spėju, kad ir nebūtų pavykę.
Ji užgulė vairą ir policijos automobilis nuskriejo alėja, vos
nenuversdamas šiukšlių konteinerio – popiergalių perviršius
šiūstelėjo iš paskos. Dunkstelėję į konteinerį jie atsidūrė kitoje
gatvės pusėje ir svirdami ant šono įplaukė į pačią senamiesčio
širdį.
– Tik pagalvok, kiek Ketlina Bando sutaupys nemokėdama
teisininkams. Bet vis tiek turėtų jaudintis.
– Sakei, ji turtinga.
– Ne tas žodis. Ji Montgomeri – Montgomerių komercinis
bankas, Montgomerių medvilnė, Montgomerių nekilnojamasis
turtas, Montgomerių čia, po velnių, viskas. Tolima pilietinio
karo didvyrio palikuonė, man regis. Bent jau taip mirdamas
apreiškė jos prosenelis, senis Benediktas Montgomeris.
– Mėšlas.
Net ir jis buvo girdėjęs apie tuos Montgomerius.
– Tai jau taip.
Kol automobilis lėkė miesto gatvėmis, Ridas mintyse greitai
surikiavo duomenis. Gyvenančios atskirai žmonos visada
įtariamos. Net ir turtuolės.
– Ji gyvena netoliese?
– Netoliese.
Patogu.
– Vaikų turėjo? – vėl paklausė.
– Vieną. Dukrelė mirusi. Mirė prieš porą metų. Regis, trejų ar
ketverių metukų. Buvo nesveika. – Sutreškėjo policijos radijo
ryšys ir Silvija piktai dėbtelėjo: – Kiek girdėjau, dukrelei mirus,
Ketlinai, tai yra Bando žmonai, pasimaišė protas. Džošas ją
apkaltino, galbūt ir pati save graužė. Girdėjau sklindant
gandus, kad ji bandė nusižudyti. Šiaip ar taip, toje šeimoje
gyvas galas paslapčių, pinigų joms suslėpti taip pat išleista
gyvas galas. Patikėk manim, – ji pašaipiai suprunkštė.
 – Labai daug žinai apie Montgomerius.
– Tarkim, – žiūrėdama į užpakalinio vaizdo veidrodį ji
išsiviepusi perkreipė smakrą.
– Toks tavo laisvalaikis?
– Ne visai. Bet savo tyrimą atlikau sąžiningai. Bando nuolat
buvo įdomus teisėsaugai. Peržiūrėjau daug medžiagos apie jo
profesinę ir asmeninę veiklą, nes sklido kalbos, kad jis turi
ryšių su mafija.
– Ir kaip? – smalsavo Ridas.
– Nepavyko nieko rasti, bet apie jį sužinojau daug.
Jis laukė. Ji įspaudė automobilio žiebtuvėlį ir nuo prietaisų
skydo sugraibė suglamžytą „Marlboro Lights“.
– Ridai, tu ir pats gali tai išsiaiškinti, ir greitai. Savana iš
pažiūros didelis miestas, bet savo siela tik miestelis.
Jis neatsakė. Jau buvo patyręs, kad su Morizeti paveikiau
tylėti, o nujautė, kad ji dar turi ką papasakoti.
Ir buvo teisus.
– Ak, velnias, manau, tu vis tiek sužinosi, šiaip ar taip, –
nusišiepė nuožmiai, be kruopelės linksmumo Morizeti. – Mano
buvusysis, Bartas, šiek tiek dirbo pas Bando.
Ridas buvo matęs Bartą Jelkišą, aukštą, paniurusį vyriškį,
turintį indėnų kraujo.
Morizeti iškratė iš pakelio cigaretę ir vienu judesiu aplenkė
parduotuvės furgoną.
– Kodėl mes išsiskyrėme? – Silvija luktelėjo, kol iššoks įkaitęs
žiebtuvėlis. Pravėrė langą, tada vairuodama viena ranka įsigud‐
rino prisidegti cigaretę, bet greičio nesulėtino. – Na, priežasčių
buvo begalės. Begalės. Bet viena, kuria visi tiki, – kad turėjau
meilės ryšį su Džošu Bando, – srovele išpūtė dūmus. – Patikėk,
netiesa. Dėl vyrų mano skonis gal ir prastas, na, bet ne tiek.
Ridas nesiėmė vertinti. Nežinojo, kuo tikėti. Jam nelabai
sekėsi skaityti moterų mintis, – po galais, o kam sekasi? – bet
nuojauta primygtinai kuždėjo, kad kietoji diržingoji Silvija
Morizeti nutyli tiesą. Ką – negalėjo pasakyti. Bet nuojauta nieko
gero nekuždėjo. Visai nieko gero.

– Prakeikimas.
Išklausiusi išgąstingą Ketlinos žinutę Kelė išjungė atsakiklį.
Kas Ketlinai darosi? Nuolat įsipainioja į nemalonumus. Kuo
bjauriausius. Ir visada tikisi, kad Kelė ją ištrauks. Viešpatie,
durnių laivas!
Kelė piktai vėl nuspaudė mygtuką pakartoti ir patogiau
įsitaisė ant kėdės, įsibaiminusios Ketlinos balsas dar kartą
pranešė: Kele? Kele? Tu ten? Jei esi, pakelk ragelį. Tuoj pat...
čia Ketlina...
Tegul eina viskas velniop.
Atsidususi Kelė nuspaudė mygtuką ištrinti.
Reikia pasikalbėti... apie vakar vakarą.
– Neabejoju, – sumurmėjo Kelė vos girdimai.
Ji nenustebo. Ir nereikia būti galvos chirurgu, kad suprastum,
jog palikta savo nuožiūrai Ketlina įsipainiojo į naują
nemalonumą. Ir kas gi čia nauja?
Staiga šaltis ją persmelkė iki kaulų smegenų, nors alpino
trisdešimties laipsnių karštis. Trindama delnus Kelė stebeilijo
pro namelio langą. Anksčiau ar vėliau Ketlina atsidurs psichiat‐
rijos ligoninėje. Deja, dabar galbūt visam laikui. Kelė negali jos
nuolat saugoti. Negerai, bet Ketlina tuoj tuoj palūš. Ir vėl. Kaip
dauguma tų prakeiktų Montgomerių. Patinka jai tai ar ne, bet
Kelė perprato, kad daugelis jos giminaičių tik apsimeta
lošiantys... nors malkoje jau trūksta pusės kortų.
Montgomerių prakeiksmas.
Ji nusibraukė plaukus nuo kaktos ir basa perėjo per kambarį
prie stiklinių durų į nedidelį priebutį, nuo kurio vėrėsi upė.
Lauke buvo karšta ir tvanku, jai patiko. Ji stebėjo, kaip garnys
netoli kranto sklendžia palei tingiai srūvantį vandenį, pajuto
ant veido vėlyvo rytmečio saulės kaitrą. Atsirėmusi į turėklus
galvojo apie seserį. Pirmasis postūmis buvo sėsti į automobilį ir
dumti pas Ketliną, nuraminti ją, guosti, kaip darė iki šiol, kai
taip atsitikdavo, tačiau reikalo taip neišspręstų. Anaiptol. Kokį
žargoną dabar tam vartoja? Įgalinti. Štai. Ji pasistengtų
sušvelninti Ketlinos baimes, padėtų jai... bet, turi prisipažinti,
jai jau mirtinai įkyrėjo.
Nes Ketlina viską sugadindavo. Taip buvo visada. Ir bus. Ir
Ketlinos nekaltina, ji pasitaisė ant nosies tamsius akinius, kad
geriau matytų žvejų valtį, lėtai besiiriančią prieš srovę. Ketlina
tiek kartų buvo priėjusi liepto galą. Net vaikystėje... ak, kokių
paslapčių apie savo dvynę seserį žino Kelė. Tik Ketlina
nesupranta, kad Kelei jos baimių priežastys turbūt aiškesnės
nei jai pačiai. Ar Kelė neperspėjo jos, kai tekėjo už Džošo? Gal
tūkstančius kartų. Bet ar Ketlina jos paisė? Ak, neeee. Juk buvo
įsimylėjusi. Taip baisiai įsimylėjusi. Tik gaila, kad gyvatę.
Be to, Ketlina buvo nėščia.
Iš pradžių reikalai klostėsi puikiai. O paskui gimė kūdikis.
Prisiminus nutrūktgalvišką Džeimės išraišką Kelei kaip visada
iš gailesčio dilgtelėjo širdį. Liūdna. Atsirėmusi į turėklus matė,
kaip garnys tiesia baltus sparnus ir rengiasi pakilti.
Viešpatie, kaip Ketlina mylėjo savo dukrelę. Kas galėtų ją
kaltinti? Džeimė buvo dieviška. Nuostabi kaip motina ir žavi
kaip tėvelis. Kelė piktai pažvelgė žemyn į tamsius vandenis,
pliuškenančius į priebučio polius. Baisiai nemalonu, bet turi
pripažinti, kad Džošas galėdavo būti gundantis tarsi pats
velnias. Skubotai Ketlinos santuokai iš pradžių nieko netrūko,
gal nebuvo nepriekaištinga, bet tikrai nebloga. Net ir paskui.
Kol nesusirgo Džeimė... Vargšiukė. Kelė nurijo sprangų kamuolį
ir akys ėmė peršėti nuo tramdomų ašarų. Po galais, ji mergytę
mylėjo. Beveik kaip Ketlina. Kartais atrodydavo, kad vaikas jos
pačios. Gal dėl to, kad žinojo pati vaikų niekada neturėsianti.
Jai nelemta. Ji šniurkštelėjo ir grįžo į vidų versti lauk rankinės –
gal ras cigaretę. Deja. Pakelis buvo tuščias. Nusviedė jį į
šiukšliadėžę prie rašomojo stalo ir už akių užkliuvo dukterėčios
nuotrauka prie telefono. Džeimė dvejų su puse sėdi magnolijos
pavėsyje sudėjusi putlias rankutes – plati šypsena, žydros akys
su kibirkštėlėmis. Kelė pakėlė sidabrinį rėmelį, akys patvino
ašaromis.
Po Džeimės mirties Ketlina taip ir neatsigavo, nepadėjo ir
psichiatrė Rebeka. Kokia jos pavardė – Veid, štai. Daktarė
Rebeka Veid. Na, ne ji vienintelė. Paniurusi Kelė susiraukė ir
padėjo nuotrauką – ilsėtis. Prisiminus daktarę Veid, mintys
grįžo prie Ketlinos, netrukus po Džeimės mirties vos
neperdozavusios migdomųjų.
Netyčia?
Kas žino, juk kalbama apie Ketliną.
O dabar Ketlina perdėm graužiasi dėl skyrybų. Su Džošu
Bando, tuo padugne. Vyriškis nepajėgia susivaldyti negraibęs
moterų. Jam net užtenka įžūlumo užsipulti ir ją, žmonos dvynę
seserį, ir aprėkti. Kas čia ypatinga? Jiedvi su Ketlina
neatskiriamos, tad ko čia jaudintis? Na, neatskiriamos jos tik iš
šono pažiūrėjus. Asmenybės toli gražu skyrėsi. Kaip naktis ir
diena. Ketlina drovesnė, intelektualesnė, Kelė – tikras jausmų
fontanas, vakarėlių mergina. O Džošas Bando tempiasi į lovą
viską, kas juda.
Kelė žvilgtelėjo į telefoną. Regis, Ketlina visai nusiminusi.
Nori nenori Kelei reikėtų nuvažiuoti pas seserį ir ją nuraminti.
Šleptelėjusi ant versta oda trauktos kušetės Kelė įsistebeilijo į
praviras duris. Bet dabar ji negali. Žino, ką nori aptarti Ketlina.
Verčiau leis jai atvėsti. Ką reikėtų kalbėti apie vakar vakarą?
Ketlina padaugino kokteilio su degtine – turbūt ne vieną išlenkė
viršaus.
 Tuo viskas ir pasakyta.
Na, gal ne visai.
Bent jau tiek, kiek kas nors turėtų žinoti.

Morizeti sulamdė nuorūką ir nuspaudė stabdį iki galo.

Visureigis čiuožtelėjo ir sustojo per kelis centimetrus nuo
policijos užtvaros aplink Bando namą. Gatvėje ir įvažoje grūdosi
kaip pakliuvo keli policijos automobiliai ir nusikaltimo vietos
tyrėjų furgonai. Plytinį namą aukštais langais su žaliomis
langinėmis ir erdviu priebučiu supo kaltinės geležies tvorelė ir
vešlūs krūmokšniai. Lauke budėjo pora uniformuotų
policininkų, visą plotą juosė geltona nusikaltimo vietą
ženklinanti juosta, o smalsūs kaimynai spoksojo pro užtrauktų
užuolaidų plyšelius ar atvirai begėdiškai stoviniavo kiemuose.
Ridas iššoko iš visureigio Silvijai nespėjus išjungti sirenos.
Lauke buvo karščiau nei įprastai ir be galo tvanku. Ridas dar
tik vėrė vartelius ir rodė ženklelį, o kakta jau buvo išrasojusi.
Morizeti pasivijo jį kaip tik sykiu su pririedėjusiu vietos
televizijos furgonu.
– Maitvanagiai, kaipmat prisistato, – įspėjo ji.
– Neleiskit jų, – subambėjo Ridas policininkui, smakrą
kilstelėdamas į reporterį ir operatorių, šiems verčiantis iš balto
automobilio, švytinčio televizijos logotipu.
– Bus padaryta.
Jaunas juodaakis policininkas sunėrė rankas ant krūtinės ir
įbedė griežtą žvilgsnį į žiniasklaidą.
Apmetęs akimis atnaujintus rūmus Ridas žengė pro
pagrindines duris į vidų. Stengdamasis nieko neužkliudyti
įsiklausė, iš kur sklinda balsai, ir perėjo marmurinėmis
vestibiulio grindimis, užtiestomis brangiais kilimais,
slopinančiais žingsnius. Sienas puošė seni grynakraujų ristūnų
paveikslai, platūs laiptai, išsiskiriantys laiptų aikštelėje, kvietė
lankytojus lipti į viršų. Pro atidarytas duris Ridas nužvelgė
darbo kambarį. Nuo to, ką pamatė, jam susuko vidurius.
Auka, tikėtina – Bando, sėdėjo užsikniaubęs ant rašomojo
stalo, rankos karojo iš šonų, ant balto storo kilimo buvo
pritekėję klanai jau juosvo kraujo. Pirštinėtas pareigūnas
atsargiai kažką pakėlė – lenktinį peilį iš po dešinės aukos
rankos. Ašmenys patamsėję nuo sudžiūvusio kraujo.
– Šventas Jėzau Kristau, – sušnibždėjo Morizeti.
Kriminalistai pirmiausia greitai viską apžiūrėjo, žymėdamiesi
užrašuose, fotografai ir filmuotojai paveikslavo ir filmavo,
dailininkas apmetė keletą nusikaltimo vietos eskizų, bus
medžiaga tolesniam tyrimui, jeigu Bando mirtis pasirodys
smurtinė, ir teismui. Su sąlyga, jei nusikaltėlis bus sučiuptas.
Dabar komandos nariai su manta ir įtaisais rengėsi
nuodugnesnei apžiūrai ir rinkti įkalčius.
– Persipjovė venas? – paklausė Ridas.
Išsitraukęs rašiklį jis atsargiai pasmaukė Bando rankovę
aukštyn – vidinėje rankos pusėje buvo matyti bjaurios įpjovos.
Morizeti akivaizdžiai išbalo.
– Mano akimis, įtikima, bet aš ne koroneris, – atsiliepė
fotografas.
Ridas apžvelgė kambarį: durys į verandą atidarytos,
užuolaidos atitrauktos, matyti, kad kilimas neseniai siurbtas.
– Vis dar nesutinki, kad čia savižudybė? – paklausė Ridas
porininkės, o ta lėtai pasukiojo galvą.
Pakėlusi viršutinę lūpą caktelėjo liežuviu.
– Tiesiog nemanau, kad Bando stilius, – atsakė ji.
Atvyko medicinos ekspertas Žeraras Sen Kleras, nedidukas,
nuplikęs ir stačiokas. Nors ant nosies buvo septyniasdešimt,
tebebuvo pajėgus ir skutosi nuo pakaušio tuos pusantro
centimetro žilės, apie kurią Silvija atsiliepė kaip apie
„aukštosios mados dantų šepetėlio stilių“. Jis vos juntamai
dvelkė rūkalais, formalinu ir buvo labai dalykiškas.
– Nieko nelietėt? – paklausė kaip visada.
– Nieko. Laukėme tavęs, – atsiliepė Diana Mozes.
Tais pačiais sakiniais juodu persimesdavo per kiekvieną
nusikaltimo vietos apžiūrą. Priversti dirbti kartu, jie laikėsi
darbo reikalavimų, tačiau kaip žmonės neturėjo nieko bendro.
– Atlikome tik pirminę apžiūrą susidaryti nuomonei apie
nusikaltimą. Kai sutvarkysi savo reikalus, mes čia išnarstysim
po kaulelį.
Kaip visada šnekėjo itin kandžiai. Buvo svarbiausia
nusikaltimo vietos tyrėja, atsakinga už viską, ir puikiai tai
suprato. Tamsiaodė, valdinga ir griežta, nemanė, kad kam nors
vadovauti verta užsimovus baltas pirštinaites. Net ir Sen Klerui.
Tas žvelgė į ją pro berėmius akinius, o ji nenusuko akių.
– Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip savižudybė.
– Tikrai ne.
Silvija buvo nepalenkiama, nors įrodymas buvo sukrešėjęs
ant tankaus kilimo. Ji net pakėlė savo tamsius akinius ant
kaktos, kad pareiškimas skambėtų svariau.
– Gal turėjo finansinių rūpesčių, – pasiūlė Ridas. – Jau
žinome, kad santuoka žlugo.
– Bando pernelyg save mylėjo, kad šitaip susipjaustytų, –
nenusileido Silvija, dar kartą pažvelgusi į lavoną. – Prisimeni,
pasidomėjau šiuo vyruku. Žavus niekšas, ar ne? – Žiūrėdama į
tvirtą Džošo Bando smakrą, aukštą kaktą ir rudas negyvas akis,
ji atsiduso. – Apmaudu.
– Vadinasi, manai, jis nužudytas? – paklausė Ridas.
Morizeti sučiaupusi lūpas linktelėjo galvą.
– Galiu dėti galvą. Viena aišku – mažai rastum mieste tokių,
kurie gedėtų mūsų vaikino, – kilstelėjo grakštų petį. – Džošas
pasirūpino priešų turėti daugiau, nei reikia.
– Turime priešmirtinį laišką, – įsiterpė vienas iš policininkų,
iškviestų į Bando namus. – Tebėra spausdintuve, štai, –
mostelėjo į žemą aplankų spintelę už rašomojo stalo.
Ridas permetė akimis laišką neliesdamas rankomis.
Niekas negali padėti.
– Na jau, baikit, – sumurmėjo Silvija vos girdimai. – Galima
pamanyti, kad jis buvo priėjęs liepto galą. Kurgi ne. Džošas
Bando ne iš tų, nemėgo perspausti.
– Gal depresija?
Silvija išraiškingai pavartė akis.
– Ak, iš tiesų, juk gyvenimas šitaip priveikia. Vyrukas teturėjo
vieną BMW. Tik dar turėjo ir roverį, ir korvetę, kelis
lenktyninius žirgus, štai šitą namelį ir namiūkštį Sent Tomase,
tris sklypus ir nuosavą paplūdimį. Taip, kam jau kam, o jam tai
jau tikrai turėjo prireikti prozako.
Stebėdama, kaip medicinos ekspertas apžiūri, kas likę iš
senojo gerojo Džošo, Diana sunkiai valdėsi nesišypsojusi.
Morizeti purtė galvą – štai koks įvaizdis kuriamas iš Džošo
Bando, iškeliavusio į amžinybę, – ir akimis naršė kambarį:
vyšnios medienos odiniai baldai, naujausios technologijos
kompiuteris, brangi erdvinio garso įranga ir stiklinė dėžutė su
cigarais, vien šioji greičiausiai verta daugiau nei nusilakstęs
faras uždirba per savaitę.
– „Oi, koks aš vargšas“ – tokioje aplinkoje sunku tuo patikėti.
– Ir gerai jį pažinojai? – kilstelėjo antakį Ridas.
– Kai ką žinojau apie jį, taip sakykim. Apie jį. Ir pakankamai,
kad atspėčiau: vargu ar būtų norėjęs gadinti firmos „Brooks
Brothers“ marškinius tuo prakeiktu lenktiniu peiliu.
Ji niekinamai nužvelgė kruviną įnagį.
Ridas viską rikiavo mintyse. Jos žodžiuose buvo tiesos. Iš viso
to, kas matyti, Džošo Bando gyvenimas kėlė pavydą, tačiau dėl
to neatmestina, kad vyrukas negalėjo nusižudyti. Ridas kol kas
neatmetė jokių versijų.
 – Ką mes žinome? – paklausė jis vieno iš policininkų, iškviestų
į įvykio vietą.
– Ne tiek jau daug. Atrodo, Bando nagrinėjo štai šitą, – jis
parodė į teisinį dokumentą, kyšantį iš kartoninio aplanko,
paskui lėtai įkišo pieštuką ir jį atvertė.
– Kas čia?
– Kaltinimas netyčia sukėlus mirtį, – paaiškino Mozes,
raukydamasi perskaičiusi teisinius terminus. – Regis, Bando
ketino teikti ieškinį kaltindamas žmoną dėl jųdviejų dukters
mirties.
– Kaip miela, – užvertė akis Morizeti. – O šitai jau panėšėja į
Bando.
– Kaip jų dukra mirė? – pasiteiravo Ridas.
Diana gūžtelėjo pečiais.
– Nežinau.
Ridas žvilgtelėjo į Silviją.
– Ir aš nežinau, – prisipažino ji ir suraukusi antakius stengėsi
atkurti atmintyje senokus įvykius.
– Verčiau išsiaiškink. Yra dar kas nors? – paklausė Ridas
policininko.
– Įeita nenaudojant jėgos – jei ieškome žudiko. Priekinės ir
kiemo durys užrakintos, langai uždaryti, išskyrus keletą viršuje,
tačiau šoninės durys, – jis mostelėjo į stiklines kabineto duris, –
atsidaro į verandą.
– Paimkit pirštų atspaudus, – paliepė Ridas mašinaliai.
– Paimsim, detektyve, – tebesišiaušė Diana Mozes. – Kaip ir
nuo visų paviršių. Moku dirbti savo darbą.
– Oi, kokie mes jautrūs, – šnipštelėjo Silvija, kai Diana apėjo
stalą. – Regis, kai kas kai kam užlipo ant profesinės nuo‐
spaudos.
– Morizeti, girdžiu viską, – sumurmėjo Mozes, nes buvo
užsiėmusi su fotografu.
 – Kas dar žinoma? – klausinėjo Ridas pareigūno.
– Tik kad grojo radijas, nustatyta klasikos stotis. Kalbėjomės
su valytoja Estele Pontiak – aha, pavardė kaip automobilis.
Šįryt, kai įėjusi į namą rado kūną, ji paskambino pagalbos
telefonu. Iš rimtųjų buvo kaip pamišusi. Kai atvyko greitoji
medicinos pagalba, Bando buvo jau atšalęs, miręs vakar vakare
kažkelintą. Pareigūnas Spenseris kalbėjosi su kaimynu, – jis
pasitikslino užrašuose, – su Stenliu Hubertu, gyvena gretimame
name į šiaurės pusę. Hubertas sako matęs, kaip vienuoliktą
įriedėjo baltas automobiliukas, o po pusvalandžio ar kiek vėliau
išvažiavo. Hubertas neįžiūrėjo numerio, bet automobilį čia
matęs ir anksčiau. Teigia, kad panašus į vieną iš tų, kuriais
važinėja ponia Bando.
– Žmona, gyvenanti atskirai? – pasitikslino Ridas.
– Taip jis sakė. Aptvėrėme plotą, patikrinsime aukos
transporto priemonę, taip pat ir jo pažįstamų.
– Ir žmonos?
– Ji pirmoji mūsų sąraše.
Kai medicinos ekspertas užraitojo aukos rankoves, Ridas dar
kartą apžiūrėjo Bando rankas. Viename rankogalyje trūko
sagos, keista – to vyro vargiai net plauko ant galvos nebūtum
užtikęs ne savo vietoje, drabužiai veik be raukšlelės, batai
nublizginti iki spindesio. Tai kodėl trūksta sagos?
Ridas nuodugniai apžiūrėjo Bando rankas. Žaizdos ant riešų
žiojėjo keistai kreivai... Velnias, galbūt Morizeti teisi dėl
žmogžudystės. Galbūt kai kas neapsižiūrėjo, stengdamasis
sudaryti įspūdį, kad Džošas pats pasitraukė iš gyvenimo. Jeigu
čia kaip tik toks atvejis, jiems gali pasisekti žudikui neapdairiai
palikus įkalčių.
– Be to, indaplovėje buvo dvi taurės. Tarnaitė išeidama buvo
ją ištuštinusi, taigi Džošas turėjo draugiją arba vienas pats gėrė
iš dviejų stiklų. Jau imame pirštų atspaudus. Atrodo, ant vieno
likę lūpų dažų pėdsakų. Paimsime mėginį. Matysim, ar
laborantai galės nustatyti, koks čia lūpdažis ir kas jų
gamintojas.
Medicinos ekspertui baigus darbą, Ridas išėjo iš kambario ir
nusikaltimo vietos komanda galėjo netrukdoma siurbti, imti
atspaudus, matuoti kraujo dėmes ir iš pagrindų neršti po
kambarį ir visą namą ieškodama įkalčių.
– Kas nors yra telefono atsakiklyje?
– Jis turėjo balso paštą. Tikriname.
– O kaip elektroninis paštas?
– Kai tik bus paimti atspaudai nuo kompiuterio, peržiūrėsime
laikmenas ir aplankus rašomajame stale.
– Kur jis dirbo?
– Nuosavas verslas, – atsakė Morizeti. – Investavimas.
Konsultacijos. Visų galų meistras finansų srityje. Turėjo
rūpesčių su Vertybinių popierių ir biržos komisija. Manding,
turi kontorą Aberkorne, tuoj už Reinoldso aikštės.
– Lankeisi ten?
– O kodėl būčiau turėjusi?
– Kai darei savo „tyrimą“.
– Nepriklausomą tyrimą, – pataisė ji nusukdama žvilgsnį.
Policininkas įsiterpė:
– Turiu kontoros adresą. Radau laišką ant firminio blanko.
Tikrai Aberkornas.
– Patikrink, – paliepė Ridas Silvijai. – Pakalbėk su
tarnautojais. Pažiūrėk, ar niekas neliesta. Ar Džošui nebuvo
depresijos. Mums reikės telefono išklotinių ir finansinių
ataskaitų, taip pat apklausti kaimynus, šeimą ir draugus.
– Jei tik tokių jis turėjo, – atšovė ji. – Ir man nereikia aiškinti.
Žinau tvarką. Nepamiršk, aš čia ne pirma diena. – Jau taip
seniai, kad žinau gyvą galą apie Džošą Bando.
– Dar sykį pakalbėsiu su kaimynu, kaip ten jo pavardė?
Hubertas? Gal galės aprašyti baltojo automobilio vairuotoją.
– Tikėkimės, – atsiliepė Morizeti ne itin užsidegusi, o Ridas
vėl žvilgtelėjo į auką.
Gal jam ir pavyks padėti tam žmogeliui prisiminti. Gal jiems
pasiseks.
Bet jis nedėjo daug vilčių.
 Trečias skyrius

Ketlina pasijuto prastai, taip prastai, kad turėjo nusnūsti, o

dabar skubėjo atsigriebti už prarastą laiką... prarastą laiką...
amžina bėda, mąstė dubenyje gręždama kempinę; matė, kokios
raudonos pamuilės, kiek kraujo jai teko šluostyti nuo sienų,
veidrodžių, nuo lovūgalio ir miegamojo kilimo. Ji plovė muilu
vonią ir dušo kabiną, šluostė, šveitė ir laupė, kol galiausiai
apsilaužė nagus, o rankų oda nuo dezinfekavimo priemonių ir
ploviklių paraudo ir ėmė peršėti. Ji nukabino plonas užuolaidas,
jos skalaujamos sukosi skalbyklėje. Jai net teko išbarti Oskarą
ir uždaryti garaže, nes tas uostė ir laižė kraujuotą kilimą.
Ji nepakenčia netvarkos. Kokia čia užuomina? Ji ne įkalčius
slepia, tikino save. Nebuvo jokio nusikaltimo. Siaubingai tekėjo
kraujas iš nosies, tačiau juk nesijautė netekusi jo viso, juk
negalėjo dėl to skambinti policijai.
Ko tu bijai?
Nepaisydama to klausimo, ji išpylė nešvarų vandenį į dušo
kabiną ir paskutinį kartą nušluostė plyteles.
Staiga tarsi žaibas blykstelėjo atsiminimas.
Ketlina suledėjo.
Dokumentai. Teisiniai dokumentai, – teismo ieškinys, –
gulintys ant Džošo rašomojo stalo kampo. Ir kraujas... tirštas
raudonas kraujas, almantis iš jo, o jis dyri į ją smerkiančiu
negyvu žvilgsniu.
– Jėzau, – sušnibždėjo ji virpėdama.
Sapnas. Siaubingas praėjusios nakties sapnas. Ji nulėkė
laiptais, sugrūdo šluostes ir dubenį į sandėliuką už garažo, tada
vonios kambaryje už savo kabineto jau kažkelintą kartą
nusiplovė rankas ir apsižiūrėjo žaizdas, užklijuotas chirurginiais
klijais ir pleistrais. Jos nebuvo gilios, vos įpjauta. Dieve, kodėl ji
nepajėgia prisiminti, kaip pati susiluošino?
Štai kas čia, argi ne? Stipri psichozė. Greičiausiai jos pačios
įsiteigta, kad sušvelnintų dėl Džeimės jaučiamą kaltę. Ar ne
taip pasakytų daktarė Veid?
Jei tik ji galėtų pasikalbėti su daktare Veid. Papasakoti jai
apie vakar vakarą. Ji suprastų. Pasistengtų jai padėti. Ji...
Bet jos nebėra. Paliko tave. Pasiėmė akademines atostogas ir
paliko tave vieną galynėtis su vaiduokliais ir dvasiomis.
– Ne! – suriko ji daužydama kumščiu sieną.
Garaže sunerimęs skardžiai sulojo Oskaras.
Nedaryk taip. Būk stipri. Dėl Dievo, nepasiduok dabar, nes
būsi uždaryta į psichiatrijos ligoninę jau visam laikui.
Ji keletą kartų giliai įkvėpė ir stengdamasi nepasiduoti
nevilčiai lėtai užsipylė ant rankų losjono, tada įdėmiai apžiūrėjo
savo atvaizdą veidrodyje virš kriauklės. Išblyškusi. Ant odos
išryškėjusios strazdanos. Kaštoniniai plaukai šiek tiek
susigarbanoję, sudrėkę nuo prakaito jai darbuojantis viršuje.
Pajuto, kaip kyla kraujo spaudimas, primindamas migreną,
pulsuojančią už akies, ir ji užgniaužė pažįstamą baimę, nuolat
tykančią netoliese. Nesileis apimama nerimo, kuris slepiasi po
paviršine ramybe, neįsileis nuogąstavimo, kad praras sveiką
protą. Argi ji neįtikinėjo daktarės Veid, kad jau pajėgia pati
drąsiai atsigręžti į pasaulį?
– Ar jūs dėl to tikra? – paklausė jos psichiatrė per paskutinį
vizitą.
Toji smulki moteriškaitė tankiais rudais trumpai kirptais
plaukais neįstengė paslėpti abejonės žvilgsnyje.
– Galėčiau kam nors paskambinti. Turiu keletą kolegų, kurie
mielai jums padėtų. Norėčiau jums duoti porą jų numerių.
– Man bus gerai. Iš tikrųjų manau, kad jau laikas pačiai
tvarkytis gyvenime, – atsakė Ketlina, o daktarė Veid stengėsi,
bet vis dar nepajėgė paslėpti savo abejonių.
– Mums visiems kartais prireikia pagalbos, – tikino ji Ketliną.
– Net ir tokioms psichiatrėms kaip aš.
– Gal man reikėtų susidomėti psichologija, atsisakyti grafinio
dizaino ir svetainių kūrimo, – atsiliepė Ketlina, imdama iš
daktarės Veid sąrašėlį su pavardėmis.
O vėliau jį pametė. Dabar galėtų paskambinti kuriam nors iš
tų prakeiktų daktarų. Ir dar kaip jai jų reikia.
Mintimis grįžo į vakar vakarą. Kaip atsitiko, kad atminty
atsirado juodų laiko properšų?
Kodėl ji nualpo?
Ką ji padarė?
Kur, po velnių, buvo Kelė? Jei jos ir nebuvo mieste, tikrai būtų
paskambinusi namo ir patikrinusi žinutes... juk taip? Kodėl ji
nepaskambino?
Nes nenori su tavim kalbėtis. Susivok pagaliau. Tavo sesuo
tavęs vengia. Negi tu ją kaltini? Kas kartą jai vis skambini, kai
atsiranda sunkumų, kai vėl ištinka krizė, kai tave aplanko
bėdos.
Balsas, regis, klykė jai iš visų vonios kambario kampų. Kaip
tu nesupranti? Jai mirtinai nusibodo klausytis, kiek neteisybės
tavo gyvenime, jai bloga, kad turi būti tavo atrama, jai bloga
nuo tavęs!
Ne, netiesa. Kelė jos dvynė sesuo, jos kopija. Jos buvo
artimos kaip niekas kitas šiame pasaulyje. Ir Kelė labai
užsiėmusi, dėl to... Išpilta prakaito, nepaisydama pasiutusiai
besidaužančios širdies, Ketlina apsišlakstė šaltu vandeniu
veidą.
– Susiimk, – tarė savo atvaizdui tapšnodama rankšluosčiu
skruostus ir kaktą. – Suimk save į nagą. Nedelsdama. Negali
sau leisti prabangos ištižti.
Oskaras unkštė ir braižėsi garaže.
– Ateinu, – šūktelėjo mesdama rankšluostį ir giliai
kvėpuodama pasuko prie durų.
Turi ieškoti pagalbos. Turi. Kol dar nesugniužo. Atidarė
garažo duris, Oskaras šovė lauk ir pradėjo siausti ratu jai apie
kojas.
– Einam, pavedžiosiu tave, gerai? – tarė besisukančiam
vilkeliu, skalijančiam ir kvailiojančiam šuniui. – Apsiramink, –
sušiaušė gaurus jam ant sprando. – Turiu sutvarkyti keletą
reikalų. Gali man padėti.
Ji užlėkė laiptais į viršų kartu su Oskaru iš paskos,
spragtelėjo kompiuterio jungiklį, rado daktarės Rebekos Veid
numerį ir iš karto surinko. Nusiminusi ir veik neturėdama
vilties, kad daktarė jau grįžo. Ar kad paliko peradresuotą
numerį. Ar kad užrašė pacientus pas savo kolegas.
Kai pasigirdo pirmi telefono signalai, Ketlinos delnai sudrėko
nuo prakaito. Būkit ten, maldavo ji tyliai, tačiau bekūnis balsas
pranešė, kad numeris nebeveikia, o naujo nesiūloma.
– Nuostabu.
Ji įstatė belaidį ragelį atgal į lizdą ir ėmė kramtyti nagą. Kiek
laiko daktarė Veid bus išvykusi, kaip ji sakė? Tris mėnesius?
Šešis? Neaišku? Ar ji ne į Vakarus išvyko? Gal į Los Andželą? O
gal į San Fransiską? Kodėl ji nesusiprotėjo įsiminti?
Dirstelėjo į kalendorių ir susiraukė. Kada ji paskutinį kartą
pas ją ėjo? Ne birželį. Pervertė puslapį į gegužės mėnesį...
nėra... o gal nepasirūpino užsirašyti? Pasirėmė galvą rankomis
ir mėgino prisiminti. Kokios buvo tos kolegų pavardės, kurias
davė jai daktarė Veid, bent jau kokie kiti psichiatrai dirba tame
sename name, pertvarkytame į biurų pastatą, kuriame turėjo
savo praktiką Rebeka Veid? Gal ten buvo daktaras Nešas ar
Nikolas, o gal Niuelis – maždaug tokia pavardė, kokiems dar
daktarams galėtų paskambinti? Tačiau spoksodama į telefoną
Ketlina suprato, kad negalėtų išsirinkti pavardės štai taip, tarsi
nukabinus iš oro ar pervedus pirštu įstaigų telefonų knygos
puslapius. Su tais psichologais ar psichiatrais ji pirma turėtų
susitikti, pažiūrėti jiems į akis. Prieš išsipasakodama savo
gyvenimą, ji turėtų visiškai žmogum pasitikėti, kad ir kas jis
būtų. Apie savo nei šiokį, nei tokį gyvenimą.
Oskaras negarsiai amtelėjo, ji dirstelėjo pro langą. Pro
tankias sasafro šakas įžiūrėjo policijos visureigį, įsukantį į
keliuką palei jos sklypą. Jos širdis nusirito į kulnus. Kas dabar?
Per prieškambarį nulėkė į miegamąjį – patalynė nuvilkta,
kilimas šlapias. Užuolaidos nukabintos. Oskaras atskuodė iš
paskos ir pastatė ausis, nes ji užsiglaudė už stiklinių durų į
verandą ir stebėjo, kaip policijos automobilis užsuko už namo ir
sustojo šalia jos šiukšlių dėžių. Nieko gero... visiškai. Ji vėl
apžvelgė miegamąjį. Ar jie norės ir jį pamatyti? Ar ji sunaikino
visus įkalčius?
Kokius?
Ji sunkiai gurktelėjo. Iš mašinos išlipo du pareigūnai. Iš
keleivio pusės aukštas kaip žalga vyras, tamsiaplaukis, niūraus
veido. Prasivėrė vairuotojo durelės ir į šešėliuotą šalikelės pusę
iškėlė koją liekna moteris šviesiais trumpai kirptais ir
sušiauštais plaukais, su prigludusiais akiniais. Šioji Ketlinai
atrodė pažįstama. Visiška nesąmonė.
Pareigūnė nužvelgė namą, ir Ketlina glustelėjo prie sienos,
nenorėdama, kad ją pamatytų spoksančią. Visai kaip nusikaltėlė
senuose detektyviniuose filmuose. Ji elgiasi kaip paranoikė.
Tarsi iš tikrųjų turėtų ką nors slėpti. Atsikvošėk.
Vis dėlto ji neįstengė apmaldyti garsiai tuksinčios širdies, be
to, žvilgsnis užkliuvo už vis dar iškruvintos sieninės spintos
durų staktos. Nuostabu. Tikrai... nuostabu. Oskaras suurzgė ir
pasilenkusi jo paimti Ketlina apsižiūrėjo, kad pro marlės tvarstį
ant riešo prasisunkė raudona dėmelė. Nejučia pasitempė
žemyn ilgas sportinių marškinėlių rankoves, kad paslėptų
žaizdas, jau iš anksto nesąmoningai vengdama smalsių
policininkų, nuo jų akių neprasprūs raudonos žymės ant
tvarsčių.
Bet ne dėl to, kad turėtų ką nors nuo jų slėpti.
Jei užmiršim tuos kelis litrus kraujo, kuriuo buvo išteptas
visas tavo miegamasis.
Na, ji truputėlį kraujavo. Arba smarkiai. Tekėjo iš nosies. Net
jeigu bandė persipjauti venas. Ir kas? Tai ne nusikaltimas, čia
jos namai, jos asmeninė erdvė šiame pasaulyje.
Aha, tai kodėl baimė veda tave iš proto?
Nes tas kraujas... tiek daug kraujo... ką ji čia darė nieko
nesuvokdama? Per daug išgėrė? Dar vienas jos sąmonės
užtemimas, kai laikas skriete praskrieja. Viešpatie, tik ne tai.
Kad ir kas būtų atsitikę. Klaiku. Siaubingai klaiku. Galbūt ji
susižalojo pati, ir tai kėlė siaubą.
Pareigūnai pasuko už namo, ir Ketlina perėjusi į darbo
kambarį pamatė, kad jie jau prie vartelių. Tai tiek tos vilties,
kad jie atvyko pas kaimynus.
Juk žinai pati, argi ne? Jie čia dėl to jovalo tavo
miegamajame. Jie čia, nes tu kai ką iškrėtei. Nežinia kaip, bet
jie sužinojo, kas atsitiko. O tu nieko nežinai.
Sukandusi dantis ji stengėsi nepasiduoti dvejonėms. Įsispyrė
į sandalus ir skubiai nulipo žemyn. Sutilindžiavo durų
skambutis. Skalydamas kaip pasiutęs, Oskaras šoko į
prieškambarį.
– Elkis gražiai, – perspėjo jį Ketlina ir giliai įkvėpusi
trūktelėjo duris.
Taip, priebutyje stovėjo pareigūnai. Aukštas, atšiauraus,
nejudraus veido vyras kilstelėjo savo ženklelį. Šalia jo
porininkė, smulki ir liekna kaip botagas moteris kone baltais
plaukais ir tamsiais akiniais. Paniurusi ji taip pat laikė dėklą su
policininkės pažymėjimu.
Prastos naujienos. Labai prastos.
– Ponia Bando? – paklausė vyras.
– Taip, – linktelėjo galvą, o širdis nusmuko į kulnus.
Laikydamasi pravertų durų kirste įsikirto į jas aplūžusiais
nagais. – Aš Ketlina Bando.
Jis išspaudė šypseną, bet akys tebebuvo rimtos.
– Detektyvas Ridas, o čia mano porininkė detektyvė Morizeti.
Ar neprieštarausite, jei užeisime kelioms minutėms?
Ženkleliai atrodė tikri, nuotraukos nedailios, bet
atpažįstamos. Ji delsė. Galvojo apie netvarką viršuje. Ant
sieninės spintos liko kraujo. Šiaip taip jai pavyko susitvardyti ir
ji plačiau pravėrė duris. Labai aiškiai pajuto, kad moteris žiūri į
ją tiriamai.
– Kas atsitiko? – paklausė Ketlina, tačiau visa savo esybe
jautė – jie atnešė baisią žinią.
Žingtelėjo į šoną leisdama jiems įeiti. Nors kartu su jais iš
lauko tvokstelėjo kaitra, ji kone virpėjo iš šalčio.
– Apgailestauju, bet turime prastų naujienų, ponia Bando, –
atsakė vyras ir mostelėjo į kėdę.
Linkstančiomis kojomis Ketlina atsirėmė į kėdės nugarėlę.
– Prastų naujienų?
– Jos apie jūsų vyrą.
– Džošą? – sušnibždėjo ji.
Jai pasirodė, kad kažkieno šalti pirštai suėmė jai už gerklės ir
nebeleidžia atsikvėpti. Staiga galvoje suūžė, tarsi jūros bangos
būtų užliejusios olą ir ją kone apkurtinusios. Jai stojo prieš akis,
kaip Džošas išbalęs guli ant stalo ir nejuda.
– Kas jam? – ji mėgino nuryti įstrigusį kamuolį, bet burna
išdžiūvo.
 Žinojo, kas dabar atsitiks.
– Užjaučiu, jis negyvas, – pasakė detektyvas Ridas.
Ūžesys galvoje pasidarė dar garsesnis, kojos ėmė linkti.
– Bet kaip?..
– Mes dar nesame tikri, kas atsitiko. Tiriame visas versijas,
laukiame, kol koroneris pateiks ataskaitą.
– Ne! – ji smarkiai papurtė galvą. – Netikiu.
Bet iš tikrųjų tikėjo. Jau žinojo. Keista, bet žinojo.
– Užjaučiu, – pakartojo Ridas.
Moteris taip pat sušnibždėjo kelis paguodos žodžius, bet
Ketlinos sąmonė nepajėgė jų apdoroti. Jos pirštai gniaužė
gobelenu aptrauktą kėdės atkaltę, o kojos taip drebėjo, kad ji
vargiai galėjo išstovėti stačia.
– Suprantu, sunku, – ištarė moteris tarsi per atstumą.
Ketlina beveik negirdėjo. Vienas po kito blykčiojo vaizdiniai.
Štai Džošas dar jaunas prie savo jachtos vairalazdės Neapolyje,
ten jai ir pasipiršo, štai gimus Džeimei mėgina slėpti
nusivylimą, nes tikėjosi berniuko, štai įtykina naktį ir pareiškia,
kad dirbo iki vėlumos, štai įsiutęs nepasiteisinus investicijoms,
štai išbalęs ir virpantis per dukters laidotuves.
– Ar jūsų vyras turėjo priešų? – paklausė pareigūnas, kokia jo
pavardė? – ir Ketlina šastelėjo atgal į dabartį.
– Nežinau... taip, manau, turėjo, – ji vis tiek negalėjo
susikaupti.
– Reikės jų pavardžių.
– Žinoma, bet... jis... jis buvo verslininkas. Kai kurie jo
sandoriai iširdavo.
Ketlinos galvoje skausmingai plakė pulsas, tarsi smegenys
būtų ištinusios ir nebetilptų kaukolėje.
– Ar jam užeidavo depresija?
– Džošui? Depresija? Nežinau. Mes... mes išsiskyrę, ak...
matyt, supratote, jei jau esate čia. Mudu... mes gyvename
atskirai jau treti metai.
Visa nutirpusi Ketlina mėgino neprarasti nuovokos.
Nepavyko. Staiga jai pasidarė silpna... juto, kaip juoduma
užslenka ir taip varganą sąmonę.
– Jai reikia atsisėsti. Ponia Bando? – išgirdo moters balsą iš
toli.
Ji pajuto, kaip rankos ją apglėbia ir prilaikydamos veda į
svetainę. Kojos visai neklausė.
– Mano vyras... jis, hmm, jis padavė pareiškimą skirtis.
Kad taip ji galėtų luktelėti, kol policija paliks ją ramybėje,
duos jai laiko susivokti. Pajuto, kaip ją sodina ant sofos.
– O jūs? – paklausė vyras.
– Ką aš?
– Ar norėjote skirtis?
– Nemanau, kad ji dabar gali atsakyti, – tyliai tarė
policininkė.
– Aš, hmm, maniau, kad dar galim susieiti, bet...
Ji pajuto, kaip pirmoji ašara nuriedėjo skruostu. Džošas.
Miręs? Sveikas, kunkuliuojantis energija, „griebk gyvenimą už
kiaušių“ Džošas... Ne... ji negali tuo patikėti. Džošas negalėtų
mirti. Ašaros pasruvo jau iš rimtųjų, pečiai ėmė virpėti.
Kažkuris, regis, moteris, padavė jai popierinę nosinaitę, ji
užgniaužė raudą, tačiau ašaros bėgo upeliais.
– Ar jis turėjo finansinių sunkumų?
– Kiek žinau, neturėjo. Nieko ypatingo.
Bet jam visada trūko pinigų. Nuolat susidurdavo su „laikinais
grynųjų pinigų judėjimo trikdžiais“, nuolat skolindavosi iš
tavęs.
– Ar jis susitikinėjo su kuo nors?
Ji jau suprato, kad to paklaus, mintis apie vyro neištikimybę
suteikė jai jėgų ir prablaivė.
– Taip, – patvirtino ji ir jai vėl suskaudo.
 Viena buvo, kad Džošas reikalauja skyrybų, visai kas kita –
puikuotis prieš jos akis su kita moterimi.
– Su Naome Krisman.
– Kaip jie susipažino?
– Nesu visai tikra, bet spėju, kad susitiko per lėšų rinkimą
kažkokiam fondui, – ji jau valdėsi, o gąsdinanti juoduma
traukėsi. – Džošas... jis buvo... įsitraukęs į filantropinę veiklą.
Detektyvai susižvelgė, ir staiga jai dingtelėjo – juodu čia ne
vien liūdną naujieną jai atnešė, šniukštinėja ir sau žinių.
– Ar pažįstate ją?
– Detektyve, ji susitikinėjo su mano vyru, – tarė ji ir nurijo
ašaras dėl jos nemylėjusio sutuoktinio. – Tai nepadeda
susidraugauti, – ji nusišluostė akis, ant riešų jusdama slepiamus
po rankovėmis tvarsčius, ir pridūrė: – Dėkoju, kad atėjote
pranešti man apie vyrą... Jei galima, norėčiau jį pamatyti... bet
jūs manęs tiek klausinėjate. Sakėte, kad tai galėtų būti
žmogžudystė, tiesa?
– Mes dar nesame tikri.
– Įtariate mane?
Mintis buvo neįtikima, tačiau žvelgdama į sustingusius abiejų
farų veidus suprato, kad ją laiko galima žudike. Kaip juokinga.
Kokia beprasmybė.
– Kaip mirė mano vyras?
Nejauki tyla.
– Jis vis dar mano vyras, – pabrėžė ji supykusi, geisdama ką
nors užsipulti.
Nesvarbu ką. Tie žmonės, įsibrovę į jos namus su baisia žinia,
kaip niekas kitas tiko į atpirkimo ožius.
– Manau, turiu teisę žinoti.
Detektyvė Morizeti linktelėjo.
– Galimas daiktas, kad jūsų vyras nusižudė, bet, kaip sakiau,
vis dar daugybė neatsakytų klausimų, kaip iš tikrųjų nutiko.
Radome jį darbo kambaryje. Jo venos buvo perpjautos.
Ketlina susigūžė. Mintyse išvydo vaizdą – jis kniūbso ant
stalo. Iš kur ji galėjo sužinoti?
– Savižudybė? – sušnibždėjo netikėdama, paskui prisiminė,
kad jos pačios rankų riešai supjaustyti. – Negali būti. Jis nebūtų
taip padaręs, – purtė galvą, stengdamasi nuvyti mirtinai
nukraujavusio vyro vaizdinį. – Jis... jis būtų pasiėmęs šautuvą
arba užkūręs savo mersedesą ir paleidęs garaže tuščiąja eiga,
arba... – nutilo suvokusi, kaip įdėmiai jos klausomasi.
– Arba ką? – paklausė Ridas.
– Nežinau.
Jis nekamantinėjo, tačiau rūstus jo žvilgsnis sakyte sakė:
Aišku, kad žinai. Gyvenai su tuo žmogum. Žinojai, kas verčia jį
gyventi. Ir kaip tik tu galėjai jį nužudyti. Jis skyrėsi su tavim.
Gviešėsi tavo pinigų. Turėjo kitą moterį. Gąsdino tave, kad
paduos ieškinį dėl tavo dukrelės mirties. O dar tas visas kraujas
tavo miegamajame. Bet detektyvai apie tai nežino. Bent kol kas.
– Klausykit, jei jau baigėte, norėčiau prigulti.
– Jei dar nors kiek mus pakęstumėte, norėtume užduoti tik
keletą klausimų, – nesitraukė detektyvė Morizeti, vos
pastebimai, bet maloniai šyptelėjusi.
Įpratusi kvosti, neabejojo Ketlina.
– Ir pagaliau duosim jums ramybę.
Ir detektyvė laikėsi žodžio. Uždavė keletą bendrų klausimų
apie Džošą, jo šeimą, verslo reikalus, Ketlinai menkai
težinomus, ir atsistojo, lyg ketindama atsisveikinti.
– Dar vienas dalykas, – tarė Ridas. – Kur jūs buvote vakar
vakare?
Ketlina visa nutirpo.
– Buvau išėjusi.
Jis užsirašė.
– Visą vakarą?
 Viešpatie brangiausias.
– Išėjau apie pusę devynių, gal devintą, o namie buvau jau po
vidurnakčio. Nesu tikra, kada tiksliai, – prisipažino ji, jusdama
atkaklų gręžte gręžiantį Rido žvilgsnį, ar nepričiups jos
meluojant.
– Ar lankėtės vakar vakare pas vyrą?
Ji vos nesutriko.
– Ne. Kaip sakiau, mūsų keliai išsiskyrę, – atsakė ji,
įtikinėdama save, kad regėjo tik sapną, ir tiek. Tai kodėl tada
reginys toks tikroviškas? Kodėl tau iškyla atminty Džošas ant
stalo kruvinomis rankomis? – Ar man reikia advokato,
detektyve? – netikėtai ryžtingai pasiteiravo ji.
– Aš tik noriu įsivaizduoti, kas vyko vakar vakare.
Ir aš!
– Kai tik jums paaiškės, ar pranešit man? – ji juto, kaip
karštis pila nugarą.
– Žinoma, – įsiterpė moteris, Morizeti. Ji metė porininkui
įspėjamą žvilgsnį. – Klausykit, jausiuosi daug geriau žinodama,
kad su jumis kas nors pabus, – švelniai palietusi Ketlinai ranką
pasakė ji, netyčia spustelėdama žaizdą.
Nuo skausmo Ketlina sugriežė dantimis. Su niekuo dabar
nenorėjo bendrauti. Išskyrus Kelę.
– Paskambinsiu kuriai nors seserų ar broliui.
– Prižadate?
– Taip. Patikėkit, aš susidorosiu.
Melage! Tu niekada nesusidoroji!
Neatrodė, kad Ridas tuo patikėjo, nesutikdamas jis jau žiojosi
kai ką pareikšti, bet moteris jį užčiaupė siųsdama nebylius
ženklus.
Baisiausiai raukydamasis Ridas garsiai užvertė savo užrašus.
– Galėtume dėl jūsų kam nors paskambinti. Kuriam nors iš
minėtų giminaičių.
 Jis pasitrynė smakrą ir, atrodo, užsigalvojo žiūrėdamas pro
langą į lėtai besisukiojančią paukščių lesyklėlę, kabančią ant
magnolijos šakos. Stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą ant
siauros laktos, sėkleles skubriai knaibė kardinolas.
– Reikia, kad su jumis kas nors pabūtų. Mums išvykstant iš
jūsų vyro namų ten pasirodė keli žurnalistai.
Jai vos nesustojo širdis.
– Žurnalistai?
– Ilgai netrukus jie suves galus, o tada jau pasirodys ir čia, –
pareiškė jis neabejodamas.
– Nuostabu.
Reikalų su policija jai buvo iki soties, net neįsivaizdavo, kaip
atlaikytų žiniasklaidą. Tik ne dabar.
– Jumis dėtas su jais nekalbėčiau.
Būk ramus.
Detektyvė Morizeti patvirtindama linktelėjo galvą ir vėl ant
nosies užsismaukė akinius.
– Jie būna įžūlūs. Prašom leisti kam nors paskambinti.
Draugei ar šeimos nariui. Kaip tik dabar jums nereikėtų likti
vienai.
– Ačiū, aš susidorosiu.
Juokinga taip kalbėti. Niekada nesusidoros. Turbūt niekada ir
nesusidorodavo. O dabar Džošas negyvas, jos pačios
miegamajame kraujo klanai ir jos sapnas... Ar iš tikrųjų sapnas?
Jei tik galėtų susisiekti su Kele ir išsiaiškinti, kas, po galais,
atsitiko vakar vakare. Ji išspaudė šaltą, nelinksmą šypseną.
– Paskambinsiu broliui Trojui. Dirba banke miesto centre.
Neatrodė, kad pareigūnai, lydimi prie užpakalinių namo
durų, būtų visiškai ja patikėję.
– Šiandien šeštadienis, – priminė Ridas. – Argi bankai
neuždaryti?
– Tik ne Montgomerių komercinis bankas, – atsiliepė ji,
dirstelėjusi į laikrodį. Vidurdienį bankas kelias valandas būdavo
atidarytas, šią naujovę prieš daugelį metų įdiegė jos senelis. –
Paskambinti broliui man nereikia pagalbos, – nepasidavė ji,
nors žinojo meluojanti. – Tik leiskit man nusiraminti ir
susitvardyti.
Ridas lyg ir ketino kažką sakyti, tačiau pamatęs, kad
porininkė greitai papurtė galvą, prikando liežuvį. Ketlina
žvelgė, kaip juodu eina per kiemą, išgirdo, kaip jiems išeinant
girgžteli seni varteliai, kaip Oskaras, nuolat tykantis kaimynų
katės, besislepiančios sasafro šakų tankmėje, ima pašėlusiai
loti.
Ketlina uždarė duris, kol iš prieškambario jis neištrūko
laisvėn, ir užsklendusi atsišliejo į vėsią staktą. Jai reikėjo kaip
nors, pasitelkiant ką nors, išsiaiškinti, kas atsitiko vakar
vakare.
Džošas negyvas. Negyvas.
Galimas daiktas – nužudytas.
O ji nė negalėtų prisiekti, kad pati jo nenužudė.
 Ketvirtas skyrius

Šį rytą dvasios vėl nerimo.

Pyko.
Šnypštė ir šmėsčiojo tamsiose pakampėse.
Tyčiojosi.
Kaip ir visą praėjusią naktį.
Jos nesiliovė duotis ir vaidentis, jų persekiojama Liusilė
negalėjo užmigti, vos išdrįsdavo sudėti bluostą, o jos jau
skverbdavosi jai į galvą. Pasirodė apie vidunaktį – ėmė dūsauti
visžalio virgininio ąžuolo šakose ir suptis kedeninėje
tilandsijoje. Tos šmėklos burbleno palei seną vandens malūną,
jo girgždantį ratą suko upelis, sruvenantis palei daržą; jos
slėpėsi palėpėje už šito seno, dūlančio namo gegnių, kur Liusilė
taip stengėsi, bet nepajėgė užmigti. Ji vylėsi, kad vaiduokliai
ištirps kartu su prieblanda prašvitus rytui. Tačiau klydo. Jie vis
taip pat erzino ją, kai šlavė didžiąją „Ąžuolų Kalvos“,
Montgomerių dvaro, verandą ir šluota krapštė voratinklių
gumulą, tarsi vata boluojantį kampe.
– Jūs, vėplos apgailėtinos. Dinkit, palikit mane ramybėj, –
murmėjo ji, bet iškart susičiaupė, išvydusi sodininko padėjėją,
karpantį nuo rožių krūmų apdžiūvusius žiedus.
Jis nepakėlė akių iš po kepurės snapelio, bet jai buvo aišku,
kad viską girdėjo. Turėjo būti atsargesnė.
Nors kai kas manė, kad ji kiek kvaištelėjusi, kad jai kažkaip
pakenkė Montgomerių giminės pamišimas, Liusilė buvo sveiko
proto, kaip ir visi jos pažįstami. Ir netgi sveikesnio. Tik kentė
prakeiksmą – mat galėjo girdėti iškeliavusių anapus balsus ir
buvo tikra, kad šis trijų aukštų pastatas rombiniais langais,
krištolo sietynais ir plytine veranda su kolonomis apsėstas
vaiduoklių. Kai kurių vardus ji žinojo, kartkartėmis skaitinėdavo
juos ant aptrupėjusių antkapių. Vienos įširdusios bekūnės
būtybės daugiau kaip prieš šimtmetį buvo vergai, kitos –
vaikučiai, vargšės vėlelės, kurioms nebuvo lemta suaugti, o
visas jas vienijo bendras bruožas – visų iki vienos vėlių
pikčiurnų gyslomis kadaise gimstant tekėjo bent po lašą
Montgomerių kraujo.
Liusilė tetroško, kad jos tylėtų. Kad sulįstų atgal į savo kapų
rūsius, kur ir turėtų tūnoti. Bet vėlelės nerimo, nes vakar
vakare atsitiko kai kas paslaptinga ir niekšinga. Tik ji nesuprato
kas. Kol kas.
Ji stabtelėjo nusišluostyti kaktos prijuostės padurkais ir
nužvelgė ilgą įvažą, tarsi laukdama ko pasirodant ir atvežant
prastų naujienų ar net paties velnio apsireiškiant. Bet vėlyvas
ryto metas buvo apgaulingai ramus. Pernelyg ramus. Ir šmėklų
šnabždesius gožė tik bangelėmis pliuškenantis upeliukas ir
sukančios apie savo lizdą zvimbiančios širšės.
Brūkšėdama šluota palei molinius puodus, kuriuose vešėjo
petunijos ir serenčiai, ji budria akimi sekė didžiulius tarakonus
ir klausėsi gergždžiančių balsų. Girdėdama pati, Liusilė įtarė,
kad girdi ir kiti, tik pernelyg įsibaiminę nepripažįsta miruolių
buvimo.
Ketlina... vargšas vaikelis tada buvo užkeiktas. Kaip ir jos
senelė Evelina... dar viena kenčianti siela. Nesiliaudama šluoti
Liusilė skubiai peržegnojo iškirptę. Galėjo lažintis iš mėnesio
uždarbio, kad Ketlina girdi balsus, kad ir jai šnabžda mirusieji.
Kaip neduodavo ramybės Evelinai.
Ji vėl stabtelėjo. Įsiklausė. Riaumojo žoliapjovė – prie
arklidžių darbavosi sodininkas. Ant visžalio ąžuolo šakos
plūdosi voverė, tolumoje atokiame greitkelyje gaudė
automobiliai. Vis dėlto virš visų šitų garsų Liusilė girdėjo dvasių
balsus – tylius, bet nepatenkintus. Jautė, kaip šmėklos juda,
malasi aplink keldamos karštą vėją, deginantį jai skuostus.
Blogis, regis, artėjo, bet iš kur – Liusilė negalėjo tiksliai
nurodyti.
Viskas prasidėjo vakar vakare.
Kaip įpratusi, atsigulė vienuoliktą, padavusi poniai Bernedai
pakutinę vaistų dozę su pašildytu pienu ir medumi. Vos
Berneda užsnūdo ir ėmė knarkčioti, Liusilė užtraukė užuolaidas
aplink lovą ir pasišalino iš kambario. Užpakaliniais laiptais
kaskart siaurėjančiomis pakopomis ji lipo į trečią aukštą,
kęsdama skausmą keliuose nuo artrito, iš įstangos sunkiai
kvėpuodama. Ji per sena, per stora šioms pareigoms, ir nors jai
gerai moka, nors ji myli Montgomerius lyg savo pačios šeimą,
greitai turės atsisakyti darbo ir išvykti į Floridą, galbūt pas
seserį Meibelę.
Bet tik tada, kai Berneda Montgomeri išleis paskutinį kvapą.
Liusilė prižadėjo Bernedos vyrui rūpintis jo žmona iki jos
gyvenimo pabaigos. Laiminant gerajam Viešpačiui, su didelėmis
itin stipraus eksedrino dozėmis, stikleliu brendžio kasnakt ir
dėl to širdies stimuliatoriaus, palaikančio išvargusios širdies
ritmą nekintantį, Liusilė ketino ištesėti Kameronui
Montgomeriui duotą pažadą, nors tas ir buvo pats
niekingiausias kalės vaikas. Viešpačiui žinoma, kad nė vienas
Bernedos vaikų nesugebėtų rūpintis sergančia motina. Visi
buvo įsitikinę, kad Bernedos širdies stimuliatorius ir
nitroglicerino tabletės gali atremti slypinčius pavojus, tačiau
Liusilei žinoma daugiau. Bernedą Montgomeri jau visu balsu
šaukia pas save mirtis, o jei jau toji išpera pradėjo kviesti, jos
nesustabdysi.
Ji paėmė šiukšlių semtuvėlį ir dirstelėjo į plieskiančią saulę,
pamažiukais judančią giedru dangumi. Tiek vaikų, o nė vieno
bent kiek vertesnio.
Vėlgi, kas ji tokia, kad teistų? Gal jos pačios duktė nuo jų kuo
skiriasi? Ne, Marta, tesaugo Dievas jos beatodairišką galvą,
priklauso tai pačiai kartai, kuri daro, kas patinka, – kas bus, tas
bus, kad tik pagal jos norą, griaudama, kas pakliuvo jos kely, ir
nesidairydama atgalios. Net dabar. Jai priderėtų aplankyti
motiną, bet ji nė karto neužsuko, regis, susitikinėja su gana
apsukriu faru Montoja iš Naujojo Orleano, bet greičiausiai nuo
jo irgi paraitė kulnus, jei tas ieškodamas net čia buvo atkakęs.
Marta dažnai keldavo tokių rūpesčių. Lyg būtų ne iš šio
pasaulio. Bet vėlgi, ko čia stebėtis. Liusilė gal trisdešimt metų
aiškinasi, kodėl kadaise kuo kvailiausiai pati priėmė keistą
sprendimą. Pasielgė taip, kol Martos nė būti nebuvo. Dar ir
dabar kaltė dėl vienturtės Liusilei skaudžiai dūrė. Mylėjo
dukterį iš visos kaltos širdies ir nuo tada, kai Martai sukako
penkeri, buvo jos vienintelė atrama. Vis dėlto kartais
atrodydavo, kad blogis įgauna persvarą ir gožia gėrį.
Gal kas pamanytų, kad iš visų vaikų, paleistų į pasaulį
Bernedos ir Kamerono Montgomerių, bent vienas nusidavė
šaunesnis? Liusilė šiūstelėjo šiukšles iš semtuvėlio per
verandos turėklus ir jos sukrito į vis augančią krūvą po tankia
visterija. Susisukusios krūmo šakos vyniojosi aukštyn ir
kabinosi į pastogę. Argi galėjo nusiduoti bent kuris
Montgomerių palikuonių, jei toks blogas kraujas tekėjo jų
gyslomis? Tas ir yra, kad nė vienas.
Patikrino, kaip bręsta šaltai užpilta arbata, jos pastatyta ant
turėklų. Stikliniame ąsotyje žioravo saulės spindulys. Arbatos
maišeliai šokčiojo ir raivėsi gintariniame skystyje tarsi narai
drungnoje jūroje.
Name sučirškė telefonas.
Sena Liusilės širdis akimirką nuščiuvo.
 Nereikėjo nė spėlioti – žinios buvo blogos.

– Kalbėkim iš karto apie reikalą, – pasakė Trojus, kabindamas

perlenktą švarką ant kėdės atkaltės Ketlinos virtuvėje. – Džošas
negyvas. Galbūt savižudybė, o gal žmogžudystė. Policija vis dar
aiškinasi. Ar aš tinkamai supratau?
– Taip.
Ketlina pylė į dubenėlį šviežio vandens Oskarui vildamasi,
kad neatrodys tokia sugniuždyta, kokia jaučiasi iš tikrųjų.
Paskambino broliui išsyk išvažiavus detektyvams – Ridui su
Morizeti. Gavęs pranešimą ir paskambinęs jai pats, brolis
atvyko po dviejų valandų, prasibrovė pro susispietusius
reporterius, kurie lūkuriavo prie vartelių į gatvę, ir pagaliau
atsidūrė čia, greičiau suirzęs nei nuliūdęs, kad svainis negyvas.
Kaip detektyvas Ridas ir išpranašavo, televizijos komandos ir
vietos laikraščių reporteriai išdygo vos spėjus išvažiuoti
policijai. Ėmė belstis į duris, bet Ketlina atsisakė su jais
kalbėtis, tada jie įsikūrė ant šaligatvio tiesiai prieš jos namus. Ji
susidūrė akimis su liekna moterimi, vilkinčia puošnia raudona
suknele ir su juodu šaliku, – filmuojama operatoriaus ji stovėjo
tiesiai prie jos vartelių. Ketlinai ėmė spausti po krūtine.
Nereikia. Nereikia vėl filmuoti. Nereikia reporterių. Nereikia
klausimų apie slaptas mano gyvenimo smulkmenas.
– O jie gali paaiškinti, kaip buvo? Ar kas nors jį supjaustė, ar
pats pakėlė prieš save ranką?
Trojaus klausimas sukrėtė ją ir grąžino į tikrovę. Ak,
Viešpatie, jai reikia susikaupti, negalima leisti niekam, net
Trojui, suprasti, kokios baimės ją kamuoja.
– Ak... taip, norėjau pasakyti... neabejoju, kad galės pasakyti.
Tik ne iš karto.
Trojus sušnirpštė bjaurėdamasis ir žvangtelėjo raktais kelnių
kišenėje.
 – Savanos pažibos. Juk nepasakojai jiems nieko, tiesa? –
įbedė į ją tiriantį mėlynų akių žvilgsnį, ar ji nepasidavė, ar
nemeluoja.
– Nė nebūčiau galėjusi. Nieko nežinau.
Jei nepaisysim, kad viršuje viskas ištepta krauju. Tiek daug to
prakeikto kraujo. Bet ten ne Džošo kraujas, dėl kurio jis turėjo
mirti. Negali taip būti! Ji susmuko ant kėdės, išvargusi ir
mirtinai išsigandusi.
– Bet jie įtaria tave, tu jų sąraše viena pirmųjų, – raukėsi
Trojus.
Tamsiaplaukis, kaip ir ji, tik smilkiniai jau kiek žilstelėję.
Stovėjo pasitempęs, plačių pečių ir siaurų klubų puikiai
atrodantis trisdešimt trejų vyriškis.
– Ne tokia jau didelė paslaptis, kad Džošas turėjo meilės ryšį
ir ketino su tavim skirtis.
– Kaip miela, Trojau, sumurmėjo ji, – visai nebūtina kalbėti
puse lūpų.
– Pataikei. Ko tik imiesi, viskas veda į aklavietę.
– Aš? – paklaususi pamatė, kad suspaustos brolio lūpos net
balstelėjo. – Ką čia šneki? Kad aš nužudžiau Džošą?
– Žinoma, ne.
Bet ji jau įsiplieskė.
– Klausyk, man būtų pravertusi šiokia tokia parama. Diena
velnioniškai sunki ir dar nesibaigė.
Jos akyse sublizgo ašaros, tačiau jų nešluostė. Kad neištižtų.
Nujausdamas mūšį, Oskaras nulindo po stalu į savo mėgstamą
vietelę.
Žvangindamas raktais, Trojus įsistebeilijo pro langą į kiemą
už namo.
– Atsiprašau. Aš... man nelabai sekasi veikla paramos
skyriuje.
– Neverta ginčytis.
 – Bet turi pripažinti, kad esi įtariama, – suleidęs abiejų rankų
pirštus, jis persibraukė plaukus ir sunkiai atsiduso. Regėjos,
būti vieninteliu gyvu Montgomerių giminės vyrų atstovu kartais
nepakeliama. – Gal tau reikėtų šiek tiek pagyventi namie.
– Čia mano namai.
– Žinau, žinau. Bet gal būtų geriau, jei išsigautum iš miesto,
išvyktum į kaimą, pagyventum „Ąžuolų Kalvoje“ su mama.
– Turi galvoj – pradingčiau iš akiračio?
– Taip nesakiau...
– Trojau, aš ne nusikaltėlė, – nepasidavė ji ir pašoko nuo
kėdės ryžtingai nustumdama abejones.
– Tik auka, – jis vos tramdė pyktį. – Amžina auka. Jėzau!
– Taip ir maniau, kad nereikia tau skambinti, – rėžė ji.
– Tai kodėl skambinai?
Ji atsidarė šaldytuvą ir išsitraukusi butelį su vandeniu atsuko
kamštį.
– Policija nenorėjo, kad likčiau viena.
– Ir paskambinai broliui?
– Tu buvai arčiausiai.
Kartais Trojus pasidarydavo be galo opus, tačiau ar ne tokie
ir kiti jos artimieji? Žinojo, kad daro klaidą, jau rinkdama jo
biuro numerį. Ji nugėrė gerą gurkšnį vandens.
– Išsiaiškinkim iš karto. Tau paskambinau tikrai ne todėl, kad
tu vyras, patikėk.
– Klausyk, Ketlina...
Ji skubiai kilstelėjo ranką išskėtusi pirštus, tarsi norėdama
atremti puolimą.
– Nekreipk dėmesio, pamiršk. Norėjau skambinti Kelei...
– Kelei? Dėl Dievo meilės, Ketlina, ką čia paistai? Nė
nepradėkim apie tai!
– Bet... – ji suprato nepataikiusi, vos ištarė dvynukės vardą.
– Būtų buvęs tikras beprotnamis, pati puikiai žinai! – jo
tamsūs antakiai kone susiliejo į vieną brūkšnį. – Ak, supratau
tavo mintį! Jau ieškai gynybos kaip nepakaltinama. Kelė, – jis
caktelėjo liežuviu.
– Liaukis! Aš nekalta. Ir nesu nepakaltinama. Ir... ir... Džošas
negyvas, – pridūrė ji užsikirsdama. – Gerai, jis buvo niekšas,
suprantu, bet... kadaise jį mylėjau, – pajuto, kaip prisipažinus
suliepsnojo skruostai. – Jis buvo mano vyras. Džeimės tėvas.
– Ir norėjo tavęs tik dėl turto.
Jo žodžiai perpylė ją tarsi ledinis vanduo. Kad ir kokie
nemalonūs šie žodžiai, jis pasakė tikrą tiesą. Iš savo
slaptavietės pratisai suinkštė Oskaras.
– Trojau, labai prašau, kad išsaugočiau savo orumą, neatimk
iš manęs paskutinių iliuzijų, gerai?
Ir nustebo, kad jis atžingsniavo per kambarį ir uždėjo ranką
jai ant peties, tačiau nedrąsiai, tarsi bijodamas, kad ji iškrės ką
nors kvaila: atsigręš ir įsikniaubs jam į krūtinę. Tas neryžtingas
jo žvilgsnis, tas atsargumas, jis niekada neprisileisdavo jos
arčiau, beje, nieko neprisileisdavo. Porą metų jaunesnis už
Ketliną su Kele, Trojus buvo vienintelis sūnus šeimoje,
užsikrovęs ant raumeningų pečių didžiulę naštą.
– Ne taip paprasta, Ketlina. Tavo iliuzijos dažniausiai
įklampina tave į bėdą. Šiandien ne pirmas kartas. Bet pats
rimčiausias.
– Tavo tiesa, – sutiko ji, ją jau graužė sąžinė, kad supyko. –
Klausyk, Trojau, aš dėkinga tau, kad atvykai. Man reikėjo su
kuo nors pasikalbėti, ir maniau, kad galiu tavim kliautis. Turbūt
galėjau paskambinti Amandai. Jos biuras ne taip toli, bet, šiaip
ar taip, kai ji tokia darboholikė, kartais savaitgaliais dirba ir
namie. Amžinai per daug užsiėmusi.
– O aš ne?
Ketlina blankiai nusišypsojo, tarsi rodydama, kad jos
apmaudas išsisklaidė.
 – Banke tu viršininkas.
– Dėl to man dar svarbiau ten būti. Net šeštadieniais, – tačiau
jo delnas, kurio jis taip ir nepatraukė, švelniai spustelėjo jai
petį, primindamas juodu siejantį ryšį. – Pati žinai, kad atvykau
dėl tavęs... tik nelabai moku suteikti moralinę pagalbą.
– Kai dvyliktą atvykai, daugiau nieko ir nedarai, tik dediesi
mačo, – atšovė ji. – Bet tu kaip ežys. Iš išorės dygus, o viduje
minkštas.
– O Amanda visa iš gryno plieno? – pasiteiravo jis, tada
išsiėmė laikrodį ir rūsčiai nudelbė ciferblatą. – Klausyk, man iš
tikrųjų reikia grįžti į banką. Netrukus turi ateiti klientas.
– Suprantu. Susitvarkysiu.
Jis nelabai patikėjo.
– Kodėl tau nenuvažiavus pagyventi pas mamą, tik kol policija
išsiaiškins, kas čia vyksta, o tie pesliai lauke, – atlenkęs nykštį
mostelėjo į kiemą ir laiptus, matomus pro langą, – susiras naują
maitą.
– Koks puikus palyginimas, – sumurmėjo ji, vis dėlto nusekė
jo žvilgsnį.
Pro langą, pro plonytes užuolaidas Ketlina matė, kaip moteris
raudona suknele iš televizijos naujienų nuėjo furgono link.
Operatorius krovė įrangą į užtraukiamus krepšius.
– Neapsigauk. Išvyks šitie, atvyks kiti, jų pasirodys dar
daugiau.
– Susidorosiu.
– Ar tikrai? – paklausė jis ir žodžiai atsimušė visame name.
Jis nepasakė, ką galvoja iš tikrųjų, ką nutarė visa šeima, –
kad Ketlina jau niekada nebebus visiškai sveika, kad praeitis
niekada nedings, tik ją persekios, kad ją amžinai lydės ta
tragedija. Ji jau matydavo, kaip artimieji susižvilgčioja, jau
susekdavo juos spoksant į ją ir nepastebimai nusukant akis, jei
tik pajusdavo, kad juos gali pagauti dėbsančius.
 – Ketlina.
– Ką?
– Ar tu tikra, kad čia tu susitvarkysi?
– Turiu Oskarą. Puikus palydovas ir sargas, ir galiu jam
atsilyginti ėdalu, – atšovė linksmai, bet jai pro akis
neprasprūdo, kaip prie lygaus brolio antakio įsirėžė raukšlelė.
Ji atsiduso ir surimtėjo. – Iš tiesų, Trojau, nesijaudink.
– Nejaugi?
– Taip, tikrai, – ir, ryžtingai pakėlusi smakrą, ji pasistengė
nutaisyti griežtą išraišką.
Trojus abejodamas kilstelėjo antakius ir nusikabino švarką.
– Dėl tavęs neįmanoma nesijaudinti.
– O tu pasistenk.
– Žinai, kad gali skambinti bet kada, – jis blankiai šyptelėjo.
– Ir tu įrašysi mane į savo labai užimtą dienotvarkę? – atkirto
ji.
– Ak.
– Skaudi tiesa.
– Juk šiandien atvažiavau?
– Taip, atvažiavai, – sutiko ji, jau nesišypsodama. – Ir man tai
labai svarbu. Tikra tiesa.
– Tik prižadėk man vieną dalyką.
Jis prisimerkė, apsivilko švarką ir pakraipęs pečiais pasitaisė
drabužį.
– Kokį?
– Jei policininkai vėl užsuks, nekalbėk su jais. Atsakinėk tik
dalyvaujant advokatui.
Gera jos nuotaika išsisklaidė. Vėl visą užvaldė kiek
nuslopintas pojūtis, kad ant jos viskas griūva, kad ją kažkas
smaugia. Nereikėjo dėti vilčių į Trojų. Turėjo susiprasti.
– Manai, kad aš jį nužudžiau? – nepatikliai sušnibždėjo. –
Manai, nužudžiau savo vyrą? – mintyse ji visa susigūžė.
 O ką tu pati manai, Ketlina?
– Visai nesvarbu, ką manau, Ketlina, bet jei apie tai kalbame
– ne. Nemanau, kad sugebėtum nužudyti. Turi savo sunkumų, –
na, po velnių, mes visi jų turim, – bet nemanau, kad tu
šaltakraujė žudikė.
– Dėkoju už pareikštą pasitikėjimą, – įgelta atšovė ji.
– Tik įspėju tave, tik tiek, – jis pasitaisė kaklaraištį. – Dėl
Dievo meilės, nepulk manęs.
– Nė mintyse nebuvo.
Susinėrusi rankas ant krūtinės, palydėjo jį prie laukujų durų.
Ačiū Dievui, reporteriai iš čia jau buvo išsikraustę. Bet ji
suprato, kad tuščias sodelis priešais namą su kolibriais,
purpčiojančiais apie lesyklėlę, ir vynuogienojuose
plazdenančiais laumžirgiais neilgai džiaugsis ramybe.
Čia tik tyla prieš audrą.
Ji nužvelgė dangų.
Vaiski mėlynė.
Apgaulinga.
Trojus įsėdo į roverį, o ji, pamojavusi jam iš paskos, pajuto,
kaip dilgsi ir veržia riešus, užsitraukiančias žaizdas. Kaip, po
galais, jos atsirado?
Jai tereikėjo prisiminti šiurpinančias sąmonės prošvaistes –
rėžiančius protrūkius, žaibo išlydžio jėga perskrosdavusius jai
smegenis.
Sapno nuotrupos?
Šeštasis jausmas?
Sutapimas?
Ar siaubingos atminties nuotrupos pernelyg klaikios, kad
būtų galima jas atgaivinti?
 Penktas skyrius

Adamas Hantas mikliai atkrapštė užraktą. Jei kas būtų matęs,

būtų pamanęs, kad jis turi raktą nuo šitų sunkių medinių durų,
– sklendė atšoko lengvai. Bet jis veikė apdairiai. Buvo vienas.
Šimto penkiasdešimties metų senumo pastato, kuriame dabar
įsikūrę biurai, koridorius buvo tuščias. Niekas nematė, kaip jis
tyliai įsprūdo ir užvėrė duris.
Kabinete tvoskė karštis. Alpinantis. Viską nusėdusios dulkės.
Palmė vazone prie lango nudžiūvusi, žemė prie šaknų kaip
pelenai. Jis pradarė langą ir apsidairė, į ankštą kabinetą
nutrintomis medinėmis grindimis ir atsainiai suklotais
patiesalais pro plyšį ėmė plūsti Savanos senamiesčio kvapai.
Odinė sulankstomoji kušetė, du foteliai, vienas jų
sulankstomas, kitas supamasis, sustatyti viename kampe,
įstrižai priešais juos – aukšta spinta su vaizdo įrašų įranga. Prie
lango žemoje knygų spintoje stiklinėmis durelėmis bibliotekėlė,
literatūra iš psichozių, seksualumo, moralės, hipnozės ir kitokių
žmonijai pažįstamų silpnumo ir ydingumo sričių. Kai kurios
knygos kadaise buvo jo paties. Kaip ir supamasis fotelis. Dabar
nebe.
Nuėjęs prie rašomojo stalo užtraukiamu viršumi suspaudė
lūpas.
Jis buvo užrakintas.
Žinoma.
Bet jam tai nekelia sunkumų.
Kai sėdosi į jos darbo krėslą, tas žviegtelėjo, ir akys užkliuvo
už puslankiu ant kilimo ratelių įrėžto pėdsako – palikto, kai ji
pasisukdavo į kompiuterį ar užrašus, o paskui vėl į pacientą.
Sukandęs dantis skubiai atlaužė dangčio spynelę ir tas pakilo.
Viduje daugybė tvarkingų skyrelių, stalčiukai su antspaudais,
sąvaržėlėmis, vokai ir panaši smulkmė. Viskas tvarkinga.
Kaip ir moteris, dar neseniai sėdėjusi šiame gąsdinančiame
krėsle.
Na, po velnių, kur esi, Rebeka? Išsiblaškęs pasitrynė kelį.
Neseniai įvykusios nelaimės važiuojant motociklu priminimas.
Atsisuko į kompiuterį ir barbendamas pirštais į ranktūrį
suirzęs spoksojo į dulkėtą ekraną. Staiga kompiuteris klaktelėjo
ir suūžė, monitorius nušvito. Jis susirado jos rinkmenas ir
išsiviepęs pervertė. Nejaugi dulkiname kabineto ore iš tiesų
pajuto tvyrant silpną jos kvepalų dvelksmą, o gal čia tik
vaizduotės žaismas?
Norima atrodo kaip esama, tik tiek.
Įgudusiais pirštais slankiodamas su pele, jis pervertė jos
pacientų korteles, dirsčiodamas į nepažįstamų žmonių
nelaimes, sielvartą ir psichozes. Bet nė vienas atvejis
neužkliuvo už akių, ir niekas, regis, neturėjo paveikti jos taip,
kad ji pakeistų savo gyvenimą.
Jis dirstelėjo į laikrodį. Prabuvo čia beveik keturiasdešimt
penkias minutes, apačioje, biure, pasigirdo šlepsėjimas,
stumdomos kėdės. Jis patikrino, ar tikrai užrakino duris, kad
kas neįpultų supainiojęs ar ieškodamas kito kabineto. Tada
nuėjo prie lango. Iš trečio aukšto galėjo apžvelgti gatvę ir
gretimą namą. Senyva ponia su šiaudine skrybėle ir chalatu
laistė snapučius. Jis šastelėjo į šoną, kol ji nepakėlė akių, –
nenorėjo paskui aiškintis. Bent jau ne dabar. Kol pats kai ko
neišsiaiškino.
Matyt, turės pameluoti, kitaip nieko nesužinos.
Tebūnie.
 Adamas neabejojo – melas būna įvairiausių spalvų, atspalvių
ir įvairios sandaros. Juodas ir baltas melas, ir didžiulė pilkų
tarpinių atspalvių įvairovė. Kai kada melas tirštas ir lipnus, kai
kada lyg ir nekaltas, lengvas tarsi voratinklis, tačiau jam
nepavyko prisiminti gero melo. Ir vis dėlto kartais melas tiesiog
neišvengiamas, nusprendė pats, įkišęs krapštuką į kartotekos
spintelės užraktą – nebūtų nė patikėjęs, kad turi tokių gabumų,
– pajuto, kaip pasiduoda paprasta spyna.
Spragtelėjęs stalčius atšoko.
Jei melas būtinas išgauti tiesai... nejau jis toks ir blogas?
„Nėra tokio dalyko, kaip baltas melas, – gana dažnai
pamokslaudavo jam senelė. – Melas yra melas, o jei negali
sakyti tiesos, tau kas nors negerai.“ Žvelgdavo į jį
nemirkčiojančiomis nelyginant vanago akimis tykodama, ar
nesumirgės jo žvilgsnyje apgaulė, o jis atkakliai dėbsodavo į ją
nesigūždamas, nors abudu žinodavo, kad jis įžūliai meluoja.
Norma Hant buvo puiki moteris. Jei negalėdavo įrodyti, kad
jis sako netiesą, prisiversdavo apsimesti, kad juo tiki.
Jis spėliojo, ką senelė pagalvotų dabar, kai vienintelis jos
vaikaitis atitraukia viršutinį aplankų stalčių ir sklaido korteles,
uostydamas sausus, dulkių prisigėrusius seniai liestus
dokumentus. Jo piršai slinko pavardėmis, paskui jis įstūmė
stalčių, atitraukė kitą po juo... ir štai, vos ne pusė stalčiaus
dokumentų, kurie galbūt padės išsiaiškinti. Stori aplankai.
Prikimšti užrašų ir duomenų.
Bando, Ketlina Montgomeri.
Kaip nematė kompiuteryje? Greitai vėl įjungė blyksintį
ekraną ir peržiūrėjo bylas, jokios abejonės – apie Ketliną nieko.
Jis skubiai atliko paiešką pagal kitą užklausą, rado užrašus apie
visus kitus pacientus, tačiau nė vieno įrašo apie Ketliną Bando.
Paieška nepateikė nė vienos bylos. Jis pasikuitė net kompiuterio
šiukšlių dėžėje, tačiau nieko apie Ketliną nebuvo ištrinta, bent
jau neseniai.
Tarsi ji niekada nė nebūtų buvusi pacientė.
Tačiau tam prieštaravo storas popierinis aplankas ant kelių.
Kartą jiems kalbantis pati Rebeka paminėjo Montgomeri
pavardę.
Jis atsilošė krėsle. Kodėl duomenys iš dokumentų aplanko
nebuvo perkelti į kompiuterį? Perskleidė lapus ir rado mėgėjo
darytą įspūdingos maždaug trisdešimt penkerių metų moters
nuotrauką. Vėjo ant akių taršomais kaštoniniais plaukais, ant
klubo persisvėrusi vaiką. Mergytė juokiasi atmetusi galvą, iš
tamsių garbanotų plaukų, regis, tuoj išslys rausvi kaspinai.
Moteris, matyt, Ketlina Bando, atrodo laiminga. Vilki balta, kaip
ir mergytė, suknele, besiplaikstančia apie kojas, stovi plačioje
pievoje priešais didžiulį prieškarinį baltų plytų ir lentų namą.
Danguje grėsmingai tvenkiasi debesys, bet motina su dukrele,
regis, visai nesibaimina artėjančios audros.
Adamas ilgai neatitraukė akių nuo nuotraukos.
Dar vienas galvosūkis, kurį reikia išspręsti.
Jis įsikišo nuotrauką į kišenę.

– Dabar papasakok man viską, ką žinai apie Džošą Bando, –

pareiškė Ridas policijos nuovadoje, švystelėjęs ant Silvijos
Morizeti stalo plonutį aplanką.
Kramtydama gumą, šioji paskersakiavo į jį per petį,
nekreipdama dėmesio į blyksintį kompiuterio ekraną, kuriame
staiga iškilo keli Džošo Bando atvaizdai ir buvo aiškiai matyti
negyvas kūnas.
– Ir gali praleisti tą dalį, kad jis buvo pislius. Šitą jau
įsisąmoninau.
– Tada reikėtų paminėti, kad mokėjo sklandžiai pakalbėti ir
apdumti akis. Dar vienas pavyzdys, kaip nusirito žemyn
kilminga Pietų giminė, – bakstelėjusi pirštu atvertė jai numestą
rudą aplanką. – Kas čia?
– Pirminė skrodimo išvada. Tik pirminė. Nieko, ko
nežinotume. Apytikris mirties laikas – apie vidurnaktį. Iš
paviršinės apžiūros atrodo, kad mirė praradęs daug kraujo,
galbūt pats susižalojęs. Daugiau informacijos gausime, kai bus
padaryta išsami skrodimo analizė.
Jis klestelėjo į aplamdytą biuro krėslą pertvara atskirtoje jos
darbo vietoje ir jau ne pirmą kartą atkreipė dėmesį, kaip ji
susitvarkiusi.
Kiekviena smulkmena savo vietoje. Ant stalo šeimos
nuotraukos, kampe vazonas su paparčiu, iš seno puodelio su
apsitrynusiu užrašu „Jei nemėgsti farų, kitą kartą ištikus
nelaimei kvieskis hipį“ kyšo pieštukai ir tušinukai. Ant biuro
kabyklos – džinsinė striukė su dirbtiniais kristalais, o virš jos
kėpso Atlantos beisbolo komandos „Braves“ kepuraitė.
– Iš tikrųjų ne tiek daug apie Bando ir žinau, – iš akių
supratusi, kad jis nepatikėjo, ji pridūrė: – Iš tiesų. Aš su juo
nesusitikinėjau, bet jį pažinojau. Tikrai žinau, kad jis kartą buvo
jau vedęs.
Ridas pastatė ausis.
– Ketlina Montgomeri ne pirmoji jo žmona?
– Na ne, – Morizeti atsilošė krėsle ir ėmė tarp pirštų sukinėti
pieštuką. – Pirmosios vardas buvo Modė. Modė Havenbruk.
Paskui jis pradėjo draugauti su Ketlina, ir ji tapo antruoju
numeriu. Vėliau, spėju, nusprendė su ja išsiskirti.
– Nes atsirado trečiasis numeris?
Ji kilstelėjo petį.
– Tik gandai. Juk gyveno nesusituokęs.
– Ir visa tai sužinojai... kaip?
– Pasidomėjau. Prisimeni? Iš draugės, kuriai buvo ne tas pats.
– Draugės vardas?
Morizeti dvejojo.
 – Tiriame galimos žmogžudystės atvejį, – priminė Ridas ir
pamatė, kaip ji sučiaupė lūpas.
– Milė. Milisenta Torm. Bet ji ištekėjusi, taigi pasistenk išlikti
diskretiškas.
– Diskretiškas – mano antrasis vardas.
– O mano – Subinė.
– Ar pažįsti Modę Havenbruk?
– Niekada nebuvom pažįstamos.
– Bet ji vis dar čia? – išsiblaškęs paklausė, mat jam toptelėjo,
kad Morizeti itin domisi Džošu Bando ir jo asmeniniu gyvenimu.
Galbūt Morizeti ir nemeluoja sakydama, kad iš tikrųjų
velionis jai visai nesvarbus, kita vertus, jis nedėtų galvos ir
norėtų išpešti tiesą, jei tik jai tai nepakenktų.
– Taip, mano žiniomis. Ji turi pensioną netoli Forsaitų parko.
„Strazdų Dvaras“ ar panašiai, vienas tų senovinių namų,
prikimštas senienų ir taip toliau. Tokiame apsistoja į miestą
užsukę turtingi turistai. Sakoma, kad ji kepa ragelius, dėl kurių
galima ir mirti. Apšlaksto juos medumi su namine aviečių
uogiene.
Ridas nutarė pasikalbėti su pirmąja ponia Bando.
– Ar ji gerai sutiko su buvusiuoju?
– Modė? Sutiko su Bando? Neįsivaizduoju. Bet ji ištekėjo
antrą kartą. Už vaikino, pavarde Springeris, man rodos.
Ridas pasižymėjo mintyse.
– Turėjo vaikų su Džošu?
– Nesu tikra... – atsakė Morizeti, tada pliaukštelėjo pirštais ir
krėsle atsisėdo tiesiai. – Ne. Nemanau, kad juodu susilaukė
vaikų, bet Modė buvo šiek tiek vyresnė ir turėjo vaikelį nuo
pirmo savo vyro.
– Sudėtinga.
– Tos šeimos visada tokios. Džošas mažylį turbūt įsivaikino.
Nežinau. Nesusitikinėjau su juo, jau sakiau, – jos skruostai vos
raustelėjo. – Ir nežiūrėk į mane tokiom akim. Ieškojau apie jį
duomenų dėl Milės, tada ji nesutarė su vyru.
– Vadinasi, Milė buvo susidėjusi su Bando?
– Ne visai susidėjusi, kitaip jau būtų buvęs romanas. Ji su
vyru jau gyveno atskirai, o Bando tvarkėsi skyrybų reikalus.
Abejoju, ar Milė, jeigu buvo su juo susidėjusi, turėjo, ko jam
reikia. Bando patiko turtingos gražuolės, noriai jam
čiulpiančios, kai tik jis užsigeisdavo.
Ridas krenkštelėjo.
– Iš kur žinai?
– Na gerai, nežinau. Bet jis buvo lošikas. Iki kaulų smegenų.
Trynėsi striptizo klubuose. Švaistėsi pinigais. Šitą tikrai žinau.
Mačiau keletą kartų, kai dirbau moralės policijoje, dalyvavau
keliose gaudynėse „Šilkiniame raištelyje“ ir „Pupyčių
subinytėse“ – tokiose vietelėse. Šiaip ar taip, Džošas ėmė
draugauti su Ketlina Montgomeri ir maždaug per porą mėnesių
ne tik paskelbė sužadėtuves, bet juodu ir susituokė, dėl Dievo
meilės! Milė grįžo pas vyrą ir apie tai nė puse žodžio
neprasitarė. Padariau išvadą, kad Džošas ją metė ir ji tik todėl
buvo sutrikusi, ne dėl to, kad būtų jį įsimylėjusi ar panašiai.
Kaip supratau, Džošo žavesys gana greitai nusitrynė – vos ji
spėjo geriau jį pažinti. Jis su naująja savo ponia iš karto
susilaukė dukros, o visa kita, kaip sakoma, jau istorija.
Užsikėlęs kulkšnį ant kitos kojos kelio Ridas tarė: – Šį bei tą
išsiaiškinau apie ponią. Su teisėsauga reikalų neturėjusi.
– Tai dabar jau manai, kad Bando buvo užmuštas?
– Nežinau. Nesu iš anksto nusistatęs.
Morizeti žiaumojo gumą dar garsiau.
– Nesi? Tu nusistatęs kaip pats velnias.
– Pažiūrėsim, ką dėl skrodimo pasakys koroneris. Laukiu
ataskaitos apie įkalčius iš nusikaltimo vietos. Kol kas mes
žinome viena – kad kūnas atrodo nejudintas. Taip ir mirė
sėdėdamas krėsle prie rašomojo stalo. Paskutinis mums
žinomas asmuo, matęs jį gyvą, tarnaitė, ponia Pontiak, paliko jį
vakare, tačiau paskui jis, matyt, sau surengė prakeiktą vakarėlį.
– Regis, vakarėlis labai asmeniškas, nes indaplovėje tik dvi
taurės. Ne keturiasdešimt, – garsiai samprotavo Morizeti.
– Taigi žinome, kad jis su kai kuo bendravo. Ponia Pontiak
tvirtina, kad buvo viską išplovusi ir prieš išeidama ištuštinusi
indaplovę.
– Ar ant taurių liko pirštų atspaudų? – paklausė Ridas.
– Jokių. Švariai nušluostyta, išskyrus lūpdažio žymes.
– Kodėl kam nors reikėjo nuvalyti atspaudus, bet nekreipti
dėmesio į lūpų dažus?
– Neapdairumas, o gal manyta, kad niekas nesugebės susekti
pagal lūpdažius. Be to, ant svetainės kilimo buvo lyg ir vyno
lašų. Neaišku, kokio senumo dėmės, galimas daiktas, vynas
išsipylė, o taurė buvo nunešta į indaplovę.
– Tvarkinga žudikė.
– O gal viešnia. Juk dar nežinom, ar jis buvo nužudytas, –
priminė jam.
– Aha. Žinau, – Ridas nuėmė nuo tamsios savo kojinės pūkelį.
– Bet kol kas peržvelkim žmogžudystės versiją. Ar turi kokių
minčių, kas galbūt norėjo išvysti jį mirusį?
– Mažų mažiausiai pusė Savanos. Štai kad ir moteris jis
brangino ne daugiau nei tualetinį popierių. Daugumai mūsų tai
ne prie širdies. Dar jo verslo partneris, Elas Ficdžeraldas.
Manau, Džošas jį vikriai apstūmė, pasisavino dalį jo bendrovės
akcijų. Ir tada įstatymus jis apėjo ne pirmą kartą. Ir anksčiau
buvo įsipainiojęs į apgavystes su vertybiniais popieriais, tik
daug kam tada Atlantoje pasunkėjo kišenės, taigi jis išvengė
rimtesnių nemalonumų, taip ir nebuvo patrauktas į teismą, – ji
prisimerkė ir dar smarkiau ėmė malti žandikauliais. –
Neabejoju, sąrašas žmonių, kuriems Džošas Bando buvo
neapkenčiamų dešimtuko viršuje, ilgas ir įspūdingas.
– Norėčiau tą sąrašą pamatyti. Gal pateiktum keletą
pavardžių?
– Su malonumu, – persisvėrusi per stalą Morizeti alkūne vos
neišvertė savo puodelio su kava. – Gal nori išgirsti, ką sužinojau
apie Ketliną Bando?
Palenkęs galvą Ridas svarstė, nejaugi Morizeti susidomėjo
„ne visai buvusia“ Džošo žmona vien iš dyko buvimo?
– Pyškink.
– Ji gana nestabilios psichikos. Puiki ilga istorija, kaip nuo pat
vaikystės ji pakliūdavo į psichiatrijos ligonines. Ne kartą.
Nežinau, kokia tiksliai liga ir ar iš viso buvo nustatyta. Ir lengva
depresija, ir manija, ar kaip dar vadinama šiais laikais? Gal
bipoliarinė asmenybė. Gal vaikystėje ji buvo patyrusi traumų,
gal įjunko į narkotikus, nes manė: „O velnias, man paranoja.“
Bet esu girdėjusi, kad visą šeimą persekioja psichikos ligos.
Neurozės tyko kaip šamas Montgomerių genofondo tvenkinio
dugne.
– Na ir? Ar atstumtąją mūsų našlę buvo ištikę įniršio
priepuolių?
Morizeti kryptelėjo grakštų petį ir išspjovė gumą į
šiukšliadėžę šalia rašomojo stalo.
– Matyt, ne tokių, kad būtų suimta.
– Iš kur šitai traukei?
– Iš savo draugės bičiulės.
– Apkalbos, – pareiškė jis kiek nusivylęs.
– Aha, už tokias pačias apkalbas kasdien mokame savo
pateikėjams.
– Teisme gandų nepateiksi.
– Net nežinome, ar čia žmogžudystė. Tik persakau tau, kokias
žinias surinkau. Patikrinsiu ir bus aišku, kas yra kas tos ponios
atveju, – jai šypsantis buvo matyti, kad vos padažytų lūpų
krašteliai apvesti ryškiau. – Jeigu tikrai eisim į teismą.
Jis dirstelėjo į styrančius jos plaukus, į vietomis jau droviai
lendančias tamsesnes šaknis.
– Juk ne kosmetikos parduotuvėje tai girdėjai?
– Velnias, ne, – vienas lūpų kamputis pakilo. – Nevaikštau į
kosmetikos parduotuves. Dieve, nekenčiu to žodžio. Salonas –
taip pat ne ką geresnis. Šita šukuosena, – ji mostelėjo į
standžius šviesius plaukus, – gal ir nustebsi sužinojęs, ne
kirpėjo darbas. Ak, negi patikėtum, kad galiu mokėti
keturiasdešimt, šešiasdešimt, gal net šimtą dolerių kokiam nors
meistrui, kokiam nors Klodui ar Antuanui? Po velnių, ne. Už šitą
apgavystę turiu pagirti senuosius „Lady Clairol“ dažus ir
žirkles, paveldėtas iš senelės. Maždaug kas pusantro mėnesio
leidžiu sau užtrukti apie porą valandų, ir voilà – prakeiktos
rezistencijos šedevras!
– Man regis, pièce de résistance1, supranti, nors gal ir ne
visai prancūziškai tariu.
– Aha, pati žinau, – stodamasi papurtė galvą. – Ir greitai, ir
pigiai, ir pats aukščiausias lygis!
– Kaip pasakysi.
– Štai taip, – atšovė ji, kuisdamasi savo rankinėje, kol
galiausiai išsitraukė iš jos pakelį „Marlboro Lights“. – Man jau
laikas pasidaryti pertraukėlę. Eini?
– Pasinaudosiu šituo kvietimu kitą kartą. Turbūt verčiau
peržiūrėsiu, ką galiu rasti apie Džošo Bando artimuosius ir
draugus, jei manai, kad jis buvo toks nemėgstamas ir
negerbiamas.
Ji nusišaipė ir mostelėjo į Džošo Bando atvaizdą kompiuterio
ekrane.
– Kai kas jį net vadino Džošu Banditu Bando.
– Kietai.
– Pritinka. Jis nuolat ką nors iš ko nors atimdavo. Man
atrodo, taip jį praminė kažkuris iš jo partnerių, o žiniasklaidai
patiko.
– Kur nepatiks.
– Visai nemyli ketvirtosios valdžios, ką, Ridai?
– Nė trupučio, – suurzgė jis.
– Tai manai, kad šitą nuotrauką galiu parduoti? – paklausė ji.
Kadre Džošas Bando gulėjo užsikniaubęs ant prabangaus savo
stalo, kaip ir buvo rastas. Nuo pirštų į balą, susitvenkusią ant
kilimo, kapsėjo kraujas. – Visi, kas sumokės, galės prisisegti
atvaizdėlį prie kompiuterio. Kaip sienų apmušalus ar ekrano
užsklandą, ar dar kaip.
– Smagu, – atsiliepė jis, bet nenusijuokė.
– Maniau, vertini humorą.
Vis dėlto šypsena, iki šiol vos įžiūrima plonose jos lūpose,
išnyko. Ridas spėjo, kad Morizeti pažinojo „tą pislių“ artimiau,
nei norėtų prisipažinti.
Ir tai jį nemaloniai nustebino. Rido galva, Silvija Morizeti
niekaip neįstengė užbaigti reikalų nė su vienu savo buvusiu
vyru ar meilužiu. Nors stengėsi atrodyti šiurkšti, jos griežtumas
buvo apsimestinis. Visiškai nemokėjo išsirinkti vyrų. Iš
nuogirdų jis žinojo ją užaugus be tėvo. Anot gandų, jos senis
palikęs motiną dėl jaunesnės tą dieną, kai Silviją parvežė iš
ligoninės. Bent taip buvo šnekama. Spėliojo vietos prasčiokai,
nepajėgdami sutramdyti nepalenkiamos Silvijos įžūlumo.
Ridas teisybės nežinojo ir jam buvo nė motais. Bent jau iki
šiol.
– Juk neiškrėsi nieko, nepakenksi bylai?
– Ką? – paklausė ji nekaltai, tačiau jis nesidavė paperkamas.
– Išgirdai gerai.
– Ridai, užsikrušk. Žinai, kokia aš farė.
– Taigi, kad žinau, – pasakė atsistojęs ir atrėmė žvilgsnį, kuris
daugeliui vyrų atimtų vaisingumą. – Tu kur kas dažniau
prasilenki su taisyklėmis nei aš.
Ji žvilgtelėjo į laikrodį ir susiraukė.
– Turiu iš čia krapštytis. Šeštadienis. Jau pražiopsojau
dukters futbolo varžybas. Ne pirmą kartą.
– Farams nebūna savaitgalių.
– Tik didžiuliai atlyginimai, pasakiškos privilegijos ir daugiau
šlovės nei roko žvaigždėms, – pašmaikštavo ji. – Neseniai
skambino Madona, maldavo keistis vietomis. Dar
neapsisprendžiau. Atsakiau, kad pagalvosiu ir atskambinsiu.
Jos telefonas sučirškė. Ridas nusikvatojęs grįžo į savo
kabinetą. Jam nesinorėjo nė spėlioti, kaip jos partnerę
apibūdintų psichologas.
Ar Ketliną Bando, jei Morizeti žinios tikslios. Kol kas
nepaisys, ką nuojauta jam kužda apie Ketliną Bando, kaip
svarbiausią įtariamąją dėl vyro mirties. Bet negalėjo nusikratyti
įtarimo, kad ji kažkaip susijusi.
Iš Bando tarnaitės jis sužinojo, kad Ketlina, jiems išsiskyrus,
nors kol kas dar ne per teismą, nuolatos lankėsi Džošo Bando
namuose, juk kadaise čia gyveno, ir, galimas daiktas, tebeturėjo
raktą, nes Bando nesivargino keisti spynų. Pas Bando tą vakarą
buvo moteris, jei galima tikėti taurėmis indaplovėje; lūpų dažai
rausvi, panašūs į tuos, kuriais buvo pasidažiusi šiandien, tačiau
panašumas galbūt tik atsitiktinis, kol kas dar nepatikrinta.
Rausvų lūpdažių atspalvių šimtai, o gal ir tūkstančiai.
Svarbiausia, ji neturi alibi, bent jau tokio, kuriuo būtų galima
remtis teisme. Per apklausą šįryt jam pasirodė, kad Ketlina
Montgomeri sutrikusi ir palaužta sielvarto, bet sykiu tvardosi ir
neišsiduoda. Kaip San Fransisko policijos skyriaus tyrėjas, jis
buvo turėjęs reikalų su daugybe melagių ir atpažinti dar vieną
nebuvo sunku.
Bet galėtų būti ir savižudybė, dar neatmes to. Kol kas. Jis
spragtelėjo stalinę lempą. Galėjo lažintis iš mėnesio algos, kad
jei dabar iš karto jai paskirtų poligrafą, bandymo Ketlina
Montgomeri neatlaikytų.
Ji melavo apie vakar vakarą, Ridas tuo neabejojo.
Tik jam reikėjo išsiaiškinti kodėl.

1 Įspūdingiausia, išskirtinė kūrinio ypatybė (pranc.). (Čia ir toliau – vertėjos past.)

 Šeštas skyrius

Sučirškė telefonas.
Ketlina puolė į virtuvę vildamasi, kad skambina sesuo. Vos
neparklupusi ant Oskaro, spėjo sugriebti ragelį ir pamatyti, kad
telefonas nerodo skambintojo numerio.
– Alio.
– Sveiki. Ar čia Ketlina Bando? – paklausė nepažįstamas
balsas.
Ketlina išsyk sukluso. Įsitempė visu kūnu.
– Taip.
– Kaip gerai, kad pavyko su jumis susisiekti.
Balsas skambėjo draugiškai. Lyg skambintojas šypsotųsi. Tai
vertė Ketliną būti dar atsargesnę. Ne laikas šypsotis, kai aplink
tyko bekūniai balsai.
– Aš Nikė Džilet iš „Savanos sargybinio“. Suprantu, kad jums
dabar ne patys lengviausi laikai, tad noriu pareikšti užuojautą
dėl jūsų vyro.
Ak, taip, iš tikrųjų.
– Jei galima, spėsiu, – pasakė Ketlina atsiremdama į indaują
ir stengdamasi valdytis. – Norėtumėte iš manęs interviu. Galbūt
net išskirtinio.
– Maniau, jums patiktų išdėstyti savo požiūrį dėl šios
nelaimės, – Nikės balse pasigirdo irzulys.
– Neįtariau, kad yra keli požiūriai, be to, nesu tikra, kad yra
apie ką kalbėtis.
– Žinoma, yra. Jūsų vyras buvo labai įtakingas, ir policija
linkusi manyti, kad jis arba žmogžudystės, arba savižudybės
auka. Maniau, jums patiktų, kad nesusipratimų būtų kuo
mažiau.
– Mudu su vyru gyvenome atskirai, – atsakė ji ir iš karto
pasigailėjo neprikandusi liežuvio.
Jos asmeninis gyvenimas neturėtų kitiems rūpėti.
– Bet jūs vis dar nebuvote išsiskyrę.
Ketlina tylėjo.
– Nė viena santuoka neapsieina be pakilimų ir nuosmukių, –
meilikavo Nikė Džilet, taip dažniausiai moterys ir patiki viena
kitai savo išpažintis.
Vis dėlto laikraštininkės sumanymas nepavyko. Ketlina jau
niršo.
– Jūsų tiesa, bet čia asmeninis mano reikalas, tad sutarkime:
jokių komentarų.
– Bet...
Reikėjo baigti.
– Klausykite, panele Džilet. Neturiu ką pridurti. Prašau
daugiau nebeskambinti.
Ketlina metė ragelį, kol moteris nespėjo paprieštarauti.
Telefonas kaipmat vėl suskambėjo.
– Velniop juos visus.
Ji kilstelėjo ragelį ir vėl padėjo, tada įjungė atsakiklį. Net ir
Kelės. Jei sesuo vis dėlto paskambins, paliks žinutę, gal Ketlina
atpažins jos numerį telefono ekranėlyje, o jei ne, pati nuvažiuos
pas ją į namus prie upės ir pasistengs susekti, kur ji. Bet vargu
ar ją ras. Dėl Dievo, Kele, paskambink. Ji įsipylė šaltos arbatos,
gurkštelėjo ir susmukusi ant kėdės prie virtuvės stalo pasirėmė
galvą rankomis. Kas atsitiko vakar vakare? Ir kaip ji susapnavo,
kad Džošas nužudytas? Kaip jos kambaryje atsirado visas tas
kraujas? Galvoje spengė, vos nugertoje stiklinėje tirpo ledas.
Prisiminė, kaip važiavo į senamiestį, kaip paliko automobilį
Upės gatvėje prie Emeto parko. Regis. Iš tikrųjų nebuvo dėl to
tikra. Užsimerkė, bandydama atgaivinti vakar vakarą. Dūžiai
smilkiniuose stiprėjo. Pavieniai naktinio miesto vaizdai kaip
išprotėję sukosi prieš akis.
Neono šviesos.
Laiveliai upėje.
Gatvėje minia.
Neaiškiai, tik iš paskirų gabalėlių ji dėliojo atmintyje, kaip
pereinant gatvę plykstelėjo taksi šviesos ir automobilis
slystelėjęs pasuko už kampo, nesiliaudamas trimituoti. Ji
prasispraudė pro žmones prie restorano „Cotton Exchange“ ir
nuėjo akmenimis grįstu taku prie upės. Pro minią,
besigrūdančią ant šaligatvio, pro parduotuves, pro amžinai tokį
patį lėtai tekančios upės dvelksmą ji šiaip taip pateko į barą...
„Klampynė“, iš tų, kuriuose anksčiau nesilankė. Kodėl Kelė
pakvietė ten susitikti, o pati nepasirodė? Ar pasirodė? Kodėl
Ketlina neatsimena?
Negi galiausiai atsidūrė Džošo namuose?
Brangiausias Dieve, kur ji buvo?
Apatinė lūpa suvirpėjo, tada pamažu, po narelį, ir visa jau
virpėjo kaip drebulės lapas. Pajutusi, kaip tvenkiasi ašaros,
ryžtingai susitvardė. Ką sakė Trojus? Kad ji nuolat vaidina
auką? Gerai, daugiau to nebebus. Prisiminusi mirusį vyrą
sukando dantis.
– Po velnių, Džošai, – sušnibždėjo, – kas atsitiko?
Ant staliuko pamatė detektyvo Rido vizitinę. Gal reikėtų jam
paskambinti?
Ir ką gi jam papasakotum? Kad susapnavai esanti pas Džošą?
Kad neprisimeni, ar iš tikrųjų ten buvai? Kad atmintis kiaura
kaip rėtis, iš jos atplaišų ir skiautelių neįmanoma nieko
suprasti. O gal galėtum paaiškinti, kad esi išprotėjusi, visai kaip
senelė Evelina... juk prisimeni ją, ar ne... prisimeni, kas atsitiko
medžioklės namelyje?
Ketlina krūptelėjo. Mintyse aidėjo klausimai, kuriuos Kelė
tikriausiai jai svaidytų, išgirdusi, kad sesuo svarsto, o gal
nuėjus į policiją. Vėl nori atsidurti beprotnamyje? Taip tau ir
nutiks. O kaip, po velnių, paaiškinsi apie kraują? Jėzau, tu
mažulėle, ar šiaip, ar anaip, šį sykį būtum uždaryta iki amžiaus
galo! Arba kalėjimas, arba psichiatrijos ligoninė. Tik iš jų
galėtum rinktis.
– Bet aš nieko nepadariau, – trenkė kumščiu į stalą.
Sunkiai kvėpuodama, veik dusdama pajuto, kad drumsčiasi
protas. Bet ji ne beprotė. Ne... argi daktarė Veid taip nesakė?
Sukaupusi valią privertė kūną nurimti, liovėsi savęs gailėtis.
Pasikalbės su Kele ir išsiaiškins tiesą. Kad ir kaip ten buvo. Ak,
nejaugi? Na, šeimoje paveldima paranoja...
Ji staiga pašoko, apversdama stiklinę su arbata. Ledo
gabaliukai pasklido po stalą, jai suskaudo užsitraukusios kietai
aprištų riešų žaizdos. Taip galvoti ji negali... negali leisti
abejonėms ją visą išsunkti. Skubiai stvėrusi šluostę ėmė
šluostyti arbatą ir mėtyti į kriauklę tirpstančius ledukus. Ji eina
iš proto. Iš tikrųjų eina. Sviedė šluostę į dubenį. Jai reikėtų
išsigauti iš namų, pavedžioti Oskarą arba tol bėgioti po Forsaitų
parką, kol apsipils prakaitu ir tankiai kvėpuodama daužantis
širdžiai pajus, kaip pagaliau blaivėja galva. Taip, štai ko jai
reikia. Turi mauti lauk. Pasišalinti. Kaip darydavo anksčiau, dar
vaikystėje.
Tada gyvenimas buvo kur kas paprastesnis.
Ar tikrai?
Įsmeigusi žvilgsnį į tvora apjuostą sodą ji prisiminė. Augo
sename dvare, su Kele ir jųdviejų draugu Grifinu bėgiodavo po
mišką, landžiodavo po seniai apleistas ilgo vergų namo
patalpas, vaikydavosi vienas kitą tuščiuose kambariuose –
purvina asla, aptrupėjusios sienos, ten trenkė senu sudususiu
prakaitu ir bergždžiomis viltimis. Apie gegnes zvimbė vapsvos,
nuo langų rėmų karojo voratinkliai, o palangių atbrailas buvo
nuklojusios iščiulptos, perdžiūvusios vabzdžių išnaros.
Ketlina su Kele dar neturėjo nė dešimties metų, greičiausiai
buvo aštuonerių ar devynerių. Kelė mėgdavo žaisti slėpynes
pereinamuose kambariuose ir pranykdavo prietemoje.
– Nerasi manęs... – erzindavo ji.
Ir Grifinas pasileisdavo balso link nesuprasdamas, kad tas
atsimuša ir aidi per apipuvusias sienas ir pro sulūžusias duris.
Kai kur lūšnų stogai buvo įgriuvę, tose vietose sudūlėjusios
sienos margavo aptaškytos paukščių išmatomis.
Kelė slėpdavosi pačiose nejaukiausiose vietose – tamsiose
atitvarose, nišose, o Ketlinai šiurpdavo oda. Ten galėjo tūnoti
žiurkių, didžiulių tarakonų ir gyvačių. Ten galėjai čiuopte
čiuopti tamsą. Ir blogį.
– Ak, kokia tu bailiukė, – kartą šaipėsi Kelė ir viliojo juodu su
Grifinu į užgriozdintą kampą, kuriame ant sienos tamsavo
dėmė. – Pažiūrėkit čia... čia ta sena vergė, Meriland.
Prisimenat, apie ją pasakojo prosenelė, jos vardas buvo kaip
valstijos, kurioje gimė. Čia senė Meriland atsitūpė ir pagimdė
kūdikį, tą, kuris mirė.
Kelė bakstelėjo į nešvarias grindis, ir Ketliną nupurtė
drebulys.
Nežinia, iš kur Kelė traukdavo istorijas apie vergus;
dievagojosi, kad tie imdavosi vudu burtų, pjovė viščiukus ir dar,
Dievas žino, ko griebdavosi; kad ji toje ilgoje lūšnelių eilėje
radusi kaip tik tą vietą, tą sandėliuką. Jos pasakojimai kas kartą
skambėdavo vis kitaip ir keisdavosi pagal metų laikus ar jos
užgaidas, o ji vis tvirtindavo, kad visos iki vienos baisybės, apie
kurias ji šneka, gryna tiesa.
– Jei netikite manim, klauskit Liusilės, ji patvirtins.
Kelės akyse šmėžavo šelmiški žiburiukai, pro gumbuoto
ąžuolo šakas tvyksčiojo saulės spinduliai ir ant grindų
šmėsčiojo klaikūs šešėliai. Karštis artėjo prie keturiasdešimties
laipsnių ir lipte lipo prie kūno. Buvo tvanku. Bet Ketliną purtė
mirtimi dvelkiančio šalčio drebulys.
– Meriland tebesivaidena name, – pasakojo Kelė. – Pati
mačiau. Ieško čia savo mirusio kūdikio.
– Tikrai ne, – įnirtingai purtė galvą Ketlina.
Ji negalėdavo pakęsti, kai Kelė imdavo riesti vaiduoklių
istorijas.
– Tikrai. Prisiekiu Viešpačiu.
– Tavim netikiu, – sumelavo Ketlina.
Tačiau lengvatikis Grifinas krūptelėjo ir sušnibždėjo:
– O aš tikiu. Vieną naktį girdėjau, kaip jie čia dejuoja ir
verkia.
– O kam man meluoti? – paklausė Kelė, išdidžiai
šypsodamasi.
Jau suprato, kad prigriebė juos abu.
Nes tau patinka, dingtelėjo tada Ketlinai, bet neištarė nė
žodžio. Ir niekada nesakys. Nenorėjo pakliūti dvynei sesutei ant
aštraus liežuvėlio, kartais būdavo net blogiau: ta galėjo ir dienų
dienas tylėti, tada Ketlina turėdavo šimtus kartų atsiprašinėt.
– Tikriausia tiesa, – Ketlina nebeprisimena, kiek kartų tai
kartodavo Kelė. – Prisiekiu Viešpačiu, o jei meluoju, išdurk man
akį tūkstančiu adatų.
Vien nuo to vaizdo Ketlina susigūžė, bet Kelė tik sukikeno ir
kaip kulka šovė lauk, o jos juokas vinguriavo iš paskos ir slopo
tarsi muzika paskutiniuose filmo kadruose. Ketlina pasisuko į
Grifiną.
– Juk negirdėjai, kaip verkia tie vergai.
– Ne, girdėjau, – nenusileido Grifinas, linkčiodamas galvą,
rudi plaukai plėsčiojo jam ant akių, o veidas, nors ir vasarą,
buvo išbalęs.
 – Kada?
– Daug kartų. Labai... klaiku.
Ketlina nutylėjo. Ketlinai su Kele buvo prisakyta šalintis
Grifino, kaimynų berniuko, ir jam nebuvo leidžiama rodytis
Montgomerių valdose, bet jis atsėlindavo paslapčia.
Atvažiuodavo dviračiu per mišką senu elnių išmintu taku ir
palikdavo jį įkišęs į tankmę prie upelio, o paskui pasiimdavo.
Jis buvo jaunesnis už dvynes pora metų. Lengvatikis, jis
neabejojo niekuo, ką pliauškė Kelė. Ketlina pati sau manė, kad
jis buvo susižavėjęs seseria ir todėl nedrįsdavo jai prieštarauti.
Taip jau susiklostė, kad Grifinas nebuvo nei galvotas, nei
laukiamas „Ąžuolų Kalvoje“.
Ketlina stengėsi neminėti jo vardo namie, nes jeigu tas
netyčia išsprūsdavo, motina iš karto nutaisydavo itin
nelaimingą išraišką, tarsi labai jaudintųsi ar nirštų. Tarsi tas
Grifinas būtų ką nors iškrėtęs, ką nors visai neatleistina. Jei
Ketlina netyčia prabildavo apie jį, vyresnioji sesuo Amanda
išraiškingai išpūsdavo akis. Liusilė, amžinai besisukiojanti apie
Bernedą ir blizginanti kokį nors jau ir taip žvilgantį baldą, už
Bernedos nugaros spausdavo pirštą sau prie lūpų ir be žodžių
įspėdavo Ketliną kalbomis apie berniuką neerzinti
nesveikuojančios motinos. Ketlina taip ir nesuprato, kodėl
motina nemėgo Grifino, bet nutarė, kad dėl „prasto kraujo“, nes
Bernedai Pomeroj Montgomeri šitai būdavo svariausia dingstis
niekinti žmogų.
Tačiau tas buvo prieš daugelį metų. Neaišku, kodėl dabar jai
atėjo į galvą. Nematė Grifino nuo vaikystės, nežino, kas jam
nutiko. Turi susikaupti, šiandien ją slegia kiti rūpesčiai. Niūriai
dirstelėjo į telefoną trokšdama, kad sesuo pagaliau
paskambintų. Ėmė ieškoti mobiliojo, jo pasigedo jau vakar.
Rankinėje nebuvo. Automobilyje – irgi. Miegamajame – taip pat.
Nebuvo niekur. Gal pamiršo jį pas Kelę. Kelės namuose...
 Bet kodėl manai, kad Kelė dabar tau padėtų? – paklausė
savęs, kai sienos, regis, vėl pradėjo ją spausti.
– Nes ji turi padėti. Ji žino, kas atsitiko! – ištarė garsiai, kad
net Oskaras sulojo.
Dieve, ji jau kraustosi iš proto. Beprotė. Kaip močiutė
Evelina. Mintyse įsivaizdavo gulinčią ant pagalvės seną moterį
nesveikai blyškiu, išpurtusiu veidu, stikliniu žvilgsniu, palietus –
šaltomis rankomis.
Ketlina suvirpėjo. Tas vaizdas persekiojo ją beveik trisdešimt
metų, kartais atsitraukdamas ir priblėsdamas, bet neilgam. Jis
visada būdavo šalia, vis grasindamas iš jos pasityčioti.
Pasišaipyti. „Kada nors suprasi“, – įspėjo ją senutė.
Staiga Ketlina susivokė turinti išeiti, išsilaisvinti, atsikratyti
krauju išterliotų sienų.
– Eikš, einam pasivaikščioti, – pašaukė ji šunį ir žengdama
per dvi pakopas užlipo laiptais. Oskaras liuoksėjo iš paskos.
Nepaisydama, kad ant rašomojo stalo kabinete stūkso šūsnis
darbų, kad įėjus į miegamąjį užgulė klaikuma, ji nutarė
nematyti ant sienos tarpais gremžte nugremžtų dažų. Nesuko
galvos nei dėl permatomų užuolaidų – vis dar skalbyklėje, nei
dėl išblukusių kilimo gaurų, kurių apkrešėjusias gijas trynė
muilu, skalavo vandeniu ir visais plovikliais, kokius tik rado
indaujoje. Dėmė vis dar buvo matyti.
Ir kas? Čia tavo kraujas, Ketlina, tavo! Ne kieno nors kito.
Žinoma, ne Džošo. Turėjo tuo patikėti.
Turėjo.
Tos dėmės tebuvo atšiauri optinė apgaulė. Ir viskas. Atrodė,
čia būta kur kas daugiau kraujo, nei pralieta iš tikrųjų.
Juk kodėl vanduo dubenyje, kai skalavai skudurus, buvo toks
tamsiai raudonas?
Vis dėlto praradau labai daug kraujo.
Nes pati persipjovei riešus, tik nieko neprisimeni?
 Nesvarbu. Svarbu tik, kad kraujas ne Džošo. Ar tikrai žinai?
Žinau. Ar tvirtai? Liaukis! Tiesiog... gana! Galvoje vėl sunkiai
pulsavo, aidėjo nebylūs vienas kitą kaltinantys balsai, jie kaip
kirminas graužėsi į vidų ir vertė abejoti viskuo, ką tik matė jos
akys.
– Laikykis, – įsakė ji sau.
Jai tiesiog reikėjo išsigauti lauk. Eiti tol, kol ims šviesėti
galva. Išsigauti iš čia ir išprakaituoti. Ir viskas. Tada jai
pagerės. Tada vėl galės aiškiai mąstyti. Ak, Dieve, prašau.
Drebančiomis rankomis sukdama plaukus į mazgą ant
viršugalvio, vos įstengė jas išlaikyti iškėlusi. Bergždžiai
trokšdama atsikratyti klausimų, tuksinčių galvoje, išsinėrė iš
drabužių ir užsitempė bėgimo liemenėlę, sportinius
marškinėlius ilgomis rankovėmis, puskelnes ir apsiavė bėgimo
batelius. Tada pati sau netikėtai pasuko atgal į kabinetą ir
nekreipdama dėmesio į sukrautus darbus, patikrino elektroninį
paštą. Galbūt Kelė atsiuntė žinutę. Jai pačiai buvo keista, kad
netoptelėjo anksčiau. Spragtelėjo ant laiškų dėžutės, tačiau
nepamatė nieko, tik įprastus siūlymus dėl mažesnių ipotekos
procentų, kaip niekam nežinant užsisakyti viagros ar
nemokamai pasidairyti po keletą pornografinių tinklalapių. Iš
Kelės nieko.
– Prakeikimas.
Išjungė kompiuterį ir su Oskaru, minančiu ant kulnų, nulėkė
laiptais žemyn. Dar pro užuolaidų plyšelį greitai nužvelgė
gatvę, bet reporterių nebuvo matyti nė pėdsako. Vis dėlto
turėjo būti apdairi. Užsidėjo akinius nuo saulės, pati
bjaurėdamasi prisitaikė beisbolo kepuraitę, tarsi būtų kokia
garsenybė, dėl Dievo meilės, galiausiai užsegė Oskarui
pasaitėlį. Išsprūdo pro geležinius vartelius kieme už namo ir
sparčiu žingsniu perėjo gatvę.
Vėliau susisieks su šeima.
 Vėliau sutvarkys reikalus su reporteriais.
Vėliau pakalbės su policija.
Vėliau išsiaiškins, kas, po velnių, atsitiko vakar vakare.

Adamas žvilgtelėjo į laikrodį ir susiraukė. Ketino čia užtrukti

valandą, o praėjo jau beveik trys. Ilgiau pasilikti nedrįso. Vargu
ar policijai ilgai truks išsiaiškinti, kad Rebeka buvo Ketlinos
Montgomeri Bando gydytoja. Gal ir gerai. Tada pradės jos
ieškoti ir taip pamažu prisikas iki jo. Laiko jis turi ne kažin kiek.
Jis rūpestingai susirinko reikalingas bylas ir sugrūdo į
sandėliuke rastą kuprinę. Tą kuprinę jis atpažino. Kabėdavo
tarp kitų ant gembės mokantis koledže. O manė, kad Rebeka
turbūt išmes ją lauk, bet štai ji kabėjo, dulkina, apkibusi
voratinkliais, tuščia, kuprinėje buvo užsilikęs tik senas
automobilių aikštelės kvitas, pirkinių sąrašas ir beveik baigti
lūpų dažai.
Prieš akis iškilo vaizdas: pigiame jųdviejų pastogės butelyje
žiūrėdama į virtuvės laikrodį ji gurkšteli paskutinius kavos
lašus. „Ak, Dieve, vėluoju. Daktaras Konelis mane užmuš!“
Skubiai pakštelėjo jam į skruostą kava kvepiantį bučinį, čiupo
kuprinę nuo kabyklos ir nuskuodė prie durų. „Nepamiršk
pašerti Rufaus!“ – šūktelėjo per petį ir įstiklintos durys
šleptelėjo užsisklęsdamos.
Rufus buvo jų kačiukas – sniego baltumo ir baisiai neramus.
Atsargiai suėmęs puodelį, Adamas basas nuėjo prie durų ir pro
sutrūkinėjusį tinklelį spoksojo, kaip ji lengvai permetė koją per
jo kalnų dviračio sėdynę ir įsuko į gatvę. Be šalmo, ant nugaros
plevėsuojančiais rudais plaukais, numynė į kalvą koledžo
miestelio link, o kačiukas kol kas puldinėjo plikas jo kulkšnis ir
pėdas.
Dabar jos apleistame kabinete jis pajuto sugniaužiant gerklę.
Prisiminė, kokia ji buvo veik prieš penkiolika metų. Praėjo tiek
laiko. Gyvenime jie pasuko skirtingais keliais. Ji – nerūpestinga
dvidešimt dvejų mergina – subrendo ir virto moterimi, jo
mylima ir neapkenčiama, dievinama ir niekinama.
Keista, kaip laikas pajėgia nublukinti net pačias skaisčiausias
ateities viltis.
Bet kur, po velnių, ji?
Jis dar kartą – paskutinį – apsižvalgė po kambarį. Ne dėl to,
kad neketintų grįžti. Viršutiniame stalčiuje rado ryšulėlį raktų
ir įsidėjo į kišenę.
Jam nė į galvą nešovė, kad Rebeka prieštarautų.
 Septintas skyrius

Pasivaikščiojimas padėjo.
Ketlinos mintys buvo kur kas aiškesnės nei atsikėlus, bet
prisiminimai vis dar padriki ir blankūs, vakarykštis vakaras
stojo jai prieš akis paskiromis apledėjusio stiklo duženomis,
drumzlinais vaizdiniais, kuriuose kažkas lėtai judėjo. Virtuvėje
telefono atsakiklyje išvydo šešiolika naujų pranešimų, bet
nenorėjo išklausyti nė vieno. Greičiausiai visus paliko
reporteriai. Ji peržiūrėjo atpažintus numerius. Kai kurie
skambučiai anoniminiai, keli nežinomi, iš Kelės pakrantės
trobelės – nė vieno.
Užlipusi į viršų apsivilko medvilninę berankovę suknelę, o ant
jos dar lengvą, bet ilgomis rankovėmis megztinuką, tada per
vestibiulį patraukė į darbo kambarį.
Čiuopdama raktus ant rašomojo stalo svarstė, ar išdžius
plaukai pakeliui į „Ąžuolų Kalvą“. Jos mintys nutrūko pamačius
skaitmeninį laikrodį. Jis rodė tiksliai. Nevėluoja nė minutės.
Jokio ženklo, kad būtų dingusi elektra.
Kitaip nei jos radijo imtuvėlio laikrodis miegamajame.
Ji patikrino visus laikrodžius namie. Visi ėjo kuo puikiausiai.
Neatrodė, kad elektros tiekimas būtų buvęs sutrikęs.
Nugara nuėjo pagaugais.
Jei elektros tiekimo trukdžių nebuvo, vadinasi, įsikišta kitaip,
gal radijas buvo išjungtas? Tačiau kai dieną valė kambarį,
elektros laidas tvirtai laikėsi lizde. Radijas neturėjo savo atskiro
lizdo; lempa, prijungta prie to paties šaltinio, irgi veikė puikiai.
 Kažkas išjungė radiją arba tyčia, arba atsitiktinai, paskui,
skubėdamas dingti, užmiršo įjungti atgal.
Kas? Ir, dėl Dievo meilės, ar tai susiję su krauju, ištaškytu po
visą jos miegamąjį?
Akyse tvykstelėjo ir dingo vaizdinys.
Baras. Tranki muzika. Žmonės juokiasi, plepa ir grūdasi
aplinkui, negali nė pajudėti. Ketlina sėdi atitvaroje, pasistačiusi
dvi taures su gėrimais, laukia, dirsčioja į laikrodį, mato, kaip
per minią į ją spokso barmenas. Ji siurbčioja iš taurės... paskui
iš kitos... na, Kele. Nagi. Kur tu, po velnių?
Vos iškilęs vaizdinys kaipmat išblėso, Ketlina tiek atsiminė ir
anksčiau. Be to, neturėjo laiko svarstyti. Jos laukė šeima.
Ji kelis kartus patikrino, ar užrakintos durys, tada kiemas,
gatvės varteliai, ir jau važiavo į rytus, iš miesto, vis
dirstelėdama į užpakalinį veidrodėlį, ar neseka kas nors iš
žiniasklaidos ar policijos.
– Tau paranoja, – suburbėjo, kai sustojusi prie šviesoforo
veidrodėlyje pamatė savo pačios atvaizdą.
Aplinkui automobiliai neatrodė įtartini, jokių juodų furgonų,
jokių visureigių tamsintais langais, užpakaly lūkuriavo tik
keletas. Norėdama būti tikra, ji kelis kartus pasuko į abejotinus
siaurus skersgatvius, kad sulaikyta savęs nekaltintų. Atsidūrusi
greitkelyje ir išvairavusi iš miesto, nuspaudė iki dugno,
trokšdama pabėgti toliau nuo policijos, nuo žiniasklaidos, nuo
juodumos, ją apgaubusios vakar vakare.
Važiavo didžiausiu leistinu greičiu, o mintys sukosi ne lėčiau
nei jos leksuso ratai. Kažin kodėl Kelė taip ir nepaskambino,
klausė ji savęs, nuleisdama skydelį nuo saulės.
O gal skambino, kol vedžiojai Oskarą? O galbūt kai prauseisi
duše. Juk tu pati išjungei telefono skambučio garsą. Be to,
galimas daiktas, kad viena iš tų šešiolikos skambintojų buvo
Kelė.
 Prikandusi lūpą Ketlina prisipažino suklydusi. Jai reikėjo
patikrinti žinutes ir pasistengti susiskambinti su seseria, kol
dar nepasirodė motinai. Dabar turės laukti kelias valandas ir
„Ąžuolų Kalvoje“ neišdrįs apie Kelę nė cyptelėti.
Stipriai apgniaužę vairą Ketlinos delnai sudrėko.
Priemiesčius pakeitė laukai ir pelkės. Įspraudė Springstino
kompaktinę plokštelę, kad „The E Street Band“ ją prablaškytų,
bet pasirodė neįmanoma. Ji negalėjo užmiršti, kad Džošas
nužudytas, o policija linkusi manyti, kad ir ji čia prikišusi
nagus, net ir pati nesugebėjo paaiškinti nei kur buvo, nei ką
veikė jo mirties valandą.
Visas tas kraujas tavo kambary... kaip jis ten atsirado?
Ištekėjo iš tavo gyslų? Jei būtum tiek netekusi, dabar gulėtum
ligoninėje, vos atsigaudama perpylus tau kraują.
Ji gurktelėjo ir vos nepravažiavo posūkio, automobilio ratai
slystelėjo žvyru pabarstytu kelkraščiu. Sulėtino greitį ir pajuto,
kaip smarkiai tuksi širdis.
Tada kieno kraujas ten buvo? Džošo? Bet jis gulėjo
nuosavame name už kelių kvartalų.
Gal tu pervežei kūną.
Gal pervežei šituo automobiliu.
Jai pasidarė bloga.
Kaktą išmušė prakaitas. Ji pažvairavo į užpakalinę sėdynę.
Tamsių dėmių nematyti. Ant gretimos sėdynės taip pat. Žinoma,
ji neužmušė Džošo, nevežė jo namo. Ką čia ji klejoja. Beprotybė.
Kvailystė.
Visai kaip močiutė Evelina.
Ji ėmė tirtėti. Iš pradžių tik pilvas, paskui kojos. Nedaryk
taip... negalvok apie tai. Įsmeigė akis į kelią. Asfalto juosta su
vidurine punktyrine linija – tai aukštyn, tai žemyn, nedidelės
įkalnės pereina į lėkštas daubas. Kvėpavo negiliai,
trūkčiodama. Mintyse lėkė siaubingi vaizdai. Staiga vėl išvydo
Džošą, sukniubusį ant stalo, kraujas. Ant stalo kampo to
prakeikto ieškinio, kaltinančio ją dėl aplaidumo ir jų vaiko
mirties, kopija.
Aplaidumas! Tarsi Džeimė nebuvo jai viskas, ji gyveno tik dėl
Džeimės.
– Niekšas! – tėškė ji.
Ašaros susitvenkė akyse, prisiminė valandas, praleistas prie
dukrytės lovos, kaip paklaikusi lėkė į ligoninę, kaip temo protas
iš baimės, kai daktarai ir seselės greitojoje pagalboje stengėsi
išgelbėti jos brangų kūdikį, o tada... tada... siaubingi žodžiai,
švelninami užjaučiančių žvilgsnių, malonaus elgesio, šilto
rankos spustelėjimo, – jai pasakė, kad Džeimė iškeliavo.
„Užjaučiu, ponia Bando, – tyliai ištarė jai daktaras Vodžetas
ligoninės laukiamajame: raminamai žydros ir žalsvos kušetės,
vazonai su palmėmis ir per garsiakalbius sklindanti muzika.
Rimtas veidas, supratingos akys už akinių plonyčiais rėmeliais.
– Kartais dėl viruso taip nutinka. Padarėme viską, kas
įmanoma...“
– Ne! – rėžė ji įniršusi ir vos nenulėkė nuo kelio. – Jūs
nepadarėte visko, niekšai. Nė vienas nepadarėte visko, kas
įmanoma!
Sunkvežimis, atlekiantis priešais, pypė kaip skerdžiamas, ir
kai visi aštuoniolika ratų, tempdami tepalo cisternas, jau dūmė
pro šalį, vairuotojas iškišo lauk ranką išskėstais pirštais, lyg
primindamas jai, kokia ji kvaiša.
– Aha, pati žinau, – sumurmėjo ji vos girdimai.
Mėgino kaip nors suvaldyti ne tik leksusą, bet ir pati
susitvardyti.
Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje matė, kaip sunkvežimis
pranyko už posūkio.
Tu visai palūžai, Kete, mažule. Galutinai palūžusi, beveik
girdėjo Kelės balsą, griežtą, kaltinantį.
 – Susiimk.
Prieš tiltą jau važiavo lėčiau, greitosiomis nužvelgdama dvarą
kitame upės krante.
„Ąžuolų Kalva“.
Montgomerių gerovės ženklas.
Anų dienų ir didžios tolimos senovės priminimas.
Krislelis senosios Džordžijos ir Pietų aristokratijos.
Tik išorė. Prakeikta vaidyba. Už tvirtų ąžuolinių durų, už
vitražinio stiklo langų ir storų baltų sienų tykojo paslaptys,
melas, tragedijos. Daug daug skausmo.
Nestabčiok. Tau negalima. Daryk, ką turi daryti.
Pasiryžusi nepasiduoti, ji sukando dantis. Įriedėjo į ilgą tiesią
alėją, saugomą senovinių ąžuolų. Trisdešimt devyni ąžuolai.
Vieną kadaise nulaužė vėtra, ir jis nebuvo atsodintas. Juodu su
Grifinu kartkartėmis juos perskaičiuodavo. „Susitiksim prie
septyniolikto“, – gana dažnai jai sukuždėdavo.
Septyniolika buvo jo skaičius.
Prie didžiojo namo visai sulėtino greitį. Visų trijų aukštų,
pirmi du su verandomis ir baliustradomis, trečiasis žvalgėsi pro
mansardos langus šlaitiniame stoge. Kadaise didingas, dabar
namas šaukte šaukėsi remonto. Balti dažai nupilkę, išsikilnoję
pūslėmis.
Aukštos juodos langinės, andai spindėjusios, dabar
nukepintos negailestingos Džordžijos saulės iki dulsvumo,
rėmino langus, įstiklintus senais blausiais stiklais. Nors ir
kiaurus metus prižiūrimi sodininko, krūmai nebekarpomi,
peraugę ir susiraizgę. Kadaise čia vyko puotos, skambėjo
juokas ir linksmybės, o dabar tvyrojo tyla ir šešėliai, klaidžiojo
dvasios ir šmėklos, primindamos tragedijas ir apgavystes.
Čia gyvena tik Ketlinos motina Berneda ir sesuo Hana.
Žinoma, ir saujelė tarnų, laimė, kad užsiliko ir Liusilė Vaskes.
Ketlina suprato, kodėl motina čia liko – daugiau kaip
keturiasdešimt metų ji ir nežinojo kitų namų, bet jai netilpo
galvoj, kodėl šiame dvaro kapinyne nusprendė gyventi
jauniausioji jos sesuo. Dvidešimt šešerių Hana turėjo leisti laiką
su savo amžiaus jaunimu, gyventi savarankiškai, o ne lindėti
šiame milžiniškame dūlančiame Senųjų Pietų atsiminime. Tiesa,
Hana visada buvo kiek paplaukusi, senamadiška, netgi
atsilikusi.
Kaip ir tu?
Ketlina apsimetė negirdinti įkyraus balso, skambančio
galvoje, ir keliuku pasuko už namo kampo. Širdis smuktelėjo į
kulnus. Juodas Trojaus roveris jau stovėjo ilgėjančiame šešėlyje
šalia motinos kadilako. Matyt, šauniai motiną apdorojo.
Veikiausiai iškūrė išsyk pasibaigus svarbiajam susitikimui.
Nėrėsi iš kailio, kad tik pats apreikštų naujienas.
Ji išlipo iš automobilio.
Lengvas vėjelis atnešė prislopinto pokalbio garsus ir vos
juntamą cigaretės dūmą.
– ...amžini nemalonumai... nuo to įvykio... pati nesava... –
minkštas, malonus motinos balsas atplaukė sykiu su
sausmedžio dvelksmu, ir Ketlina įsitempė.
Kalba apie ją. Ir vėl. Šiandien, jos manymu, bent turi
priežastį. Kitais kartais nebūdavo dėl to tokia tikra.
– Jai reikia padėti, – Trojaus balsas pro šliuksinčius ledo
gabaliukus. – Rimtai padėti.
– Maniau, ji vaikšto pas kažką... kai nebeliko Džeimės.
Viešpatie, nelaimės taip ir nesibaigia, tiesa... dvynukės visada
buvo...
Ketlina sustingo kaip įdiegta, bet motinos balsas apsilpo,
tarsi ji būtų nusigręžusi į šoną.
– Tik niekada nesupratau, ką man daryti... tokia gležna... ne
tokia stipri, kaip jūs visi... kartais taip sunku būti motina.
Suteik man jėgų. Ketlina jau pavargo nuo nuolatinės
aplinkinių priežiūros ir perdėto popinimo. Taip, ji gležna, ji
palūžo po to įvykio, o paskui vėl, kai mirė jos vaikelis, bet ar kiti
nepalūžtų? Palenkusi galvą ji nėrė pro raganėmis apkibusią
tują, ir užskubėjo keliais plytų laipteliais į užpakalinę atvirą
verandą.
Pokalbis jau seko. Motina, pusiausėda įsitaisiusi krėsle prie
staliuko stikliniu viršumi nugara į laiptus, dirstelėjo per petį. Ji
gurkšnojo šaltą arbatą ir vėdavosi laisvąja ranka. Pasipuošusi,
tarsi arbatėlė vyktų viešumoje: plonytis ilgas sijonas, raštuota
palaidinukė, apsiavusi lakuotais bateliais, ant kaklo perlų
vėrinys.
Trojus stovėjo šonu atsirėmęs į turėklus, niūrus tarsi
laidotuvininkas, rūkė ir sekė kolibrį, nardantį po žydinčias
kvapias sausmedžio šakas. Pro kiek pravertą langą Ketlina
pamatė šmėstelint Liusilę, motinos kambarinę. Apsimetusi
lankstanti servetėles, toji laikėsi netoliese, kad nugirstų, kas
kalbama.
Nereikėjo stebėtis, kad apie šeimą Liusilė žino viską iki
panagių. Čia užaugino savo dukterį Martą. Tais senais laikais
Marta ir Kelė su Ketlina retsykiais kartu žaisdavo.
– Ketlina! – Trojus pasisveikino ir buvo aišku kaip ant delno –
skuba kaip nors nusukti kalbą ir įspėti motiną, kad atvyko
rūpesčių kelianti jos duktė.
– Maniau, tau svarbus susitikimas, – tarstelėjo Ketlina Trojui.
– Jau buvo. Svarbus, bet trumpas.
– Iš tikrųjų.
Blyškūs Bernedos skruostai kiek nuraudo.
– Ak, Ketlina, labai užjaučiu tave dėl Džošo, – pasakė ji
kimstančiu balsu, ir akyse netikėtai sužvilgo ašaros. – Žinau, jį
mylėjai.
– Kadaise, – sutiko Ketlina, pasiryžusi laikytis tvirtai.
– Kaip sunku, – motina paplekšnojo Ketlinai ranką, o ji
prilietė lūpas prie bekraujo, kaulėto motinos skruosto.
Berneda kovojo su širdies liga ir jos padėtis tolydžio prastėjo.
– Susidorosiu.
– Liusile, – pašaukė Berneda pasisukusi į pravirą langą,
ryškus jos profilis dar labiau krito į akis.
Jaunystėje ji buvo stulbinanti – žaliaakė, rudaplaukė ir žavesį
dar sustiprino karališkas stotas, darantis įspūdį snobams.
Kadaise buvo dirbusi modeliu, ir, kol augo vaikai, ji gana dažnai
jiems apie tai užsimindavo: jei nebūtų ištekėjusi už jų tėvo,
pagimdžiusi septynių vaikų ir taip suniokojusi savo vapsvos
plonumo liemens, būtų pozavusi ne tik Jungtinių Valstijų, bet ir
Europos žurnalų viršeliams. Jai visada buvę aišku, kad
nusprendusi turėti vaikų ji pakliuvo į aukštesnį visuomenės
sluoksnį, tačiau kai tik kuris nors jų prisidirbdavo, ji tėkšdavo
modelio kortą ant stalo: „Prisimink, ką dėl tavęs paaukojau!
Galimybę pačiai susikrauti turtus, pelnyti šlovę. Supranti,
būčiau galėjusi to pasiekti kine. Kartą man siūlė...“ Tačiau
dabar ji vaidino dėmesingą motiną.
– Liusile, pasirūpink, kad Ketlinai paduotų šaltos arbatos.
– Mama, nenoriu gerti, – įtikinėjo ją Ketlina.
– Paistalai. Patyrei siaubingą smūgį, – Berneda išspaudė
šiokią tokią šypseną. – Ak, Ketlina, man taip tavęs gaila.
Ištiesė rankas ir greitai sujudino pirštus, kviesdama į glėbį.
Abiem apsikabinus Ketlina gėrė į save motinos kvepalus –
dvelksmą, lydintį Bernedą, kiek tik ji įstengė prisiminti. Vos
spėjo priglusti prie motinos, trinktelėjo įstiklintos durys ir į
lauką išėjo Liusilė, nešina prikrautu padėklu.
– Mums reikėtų ko nors stipresnio, – nužvelgė Trojus stiklinį
ąsotį ir stiklines, sustatytas aplink lėkštutę su sausainėliais,
vynuogėmis ir pyragaičiais su karijomis.
Liusilės veidas nepasikeitė, bet Ketlinai krito į akis, kad
stiklines ant stalo dėlioja ir pilsto – papildė Bernedai stiklą,
pasiūlė Ketlinai gėrimo su mėtos šakele – itin įsitempusi.
– Užjaučiu dėl vyro, – pasakė ji Ketlinai.
– Ačiū.
Ketlinai vėl užspaudė gerklę, nors jau perkando, koks Džošas
Bando buvo melagis ir sukčius. Anksčiau taip nemanė, bet
dabar jai aiškių aiškiausia, kad užtaisė jai vaiką ir ją vedė tik
dėl pavardės ir pinigų.
Buvo skaudu, kad Džeimė buvo pradėta Džošui sukūrus
strateginį planą, kaip prisigauti prie Ketlinos pinigų. Ir kad iš
tikrųjų jis būtų pateikęs ieškinį, kaltinantį ją... tarsi ji kada būtų
nors kiek pakenkusi savo vaikui.
– Ketlina? – atrodė, tarsi ją vadintų iš toli. – Ketlina?
Ji kniostelėjo.
– Ar tu tikrai gerai jautiesi? – klausė Liusilė, šiurkščiai
traukdama ją iš apmąstymų.
Ketlina susivokė sekanti, kaip rieda rasos lašeliai jos stiklinės
šonais, bet neprisiminė ją paėmusi į rankas.
– Visai kaip lietaus, – tarstelėjo pašaipiai ir neištvėrė
nepatikrinusi, ar Trojus su Berneda nesusižvelgė, abu
suprasdami, kad ji ne visai čia, o kažkur užstrigusi, kad jai
„gęsta variklis“.
– Atsiprašau, – ji pasistengė nusišypsoti, – akimirką nuklydau
mintimis.
– Diena nebuvo lengva, – paguodė Berneda.
– Mama, nedaryk man išimčių. Pati norėjau prasiblaškyti, be
to, pranešti jums apie Džošą.
Motina linktelėjo galvą, atsiduso.
– Trojus mano, kad turėtum keletą dienų čia pabūti.
Ketlina dūrė į brolį žudantį žvilgsnį.
– Manau, nėra reikalo.
– Užsiminė, kad policija tau įsiės iki gyvo kaulo.
– Policininkai tik apklausia.
 – Turbūt... turbūt nemano, kad esi kaip nors susijusi su Džošo
mirtimi?
Stiklinė vos neišsprūdo jai iš pirštų. Vadinasi, jie jau spėliojo.
Metė į Trojų dar vieną baisų žvilgsnį.
– Nežinau, mama, ką jie mano.
– Juk nesąmonė... – išsižiojo Berneda, bet iš kiemo pasigirdo
dar vieno automobilio ūžesys. – Kas čia?
Sucypė stabdžiai, akimirką Ketlinai dingtelėjo, kad policija
atsekė ją čia, kad stovi krūmuose išsitraukę pistoletus,
pasirengę ją suimti, tarsi besislapstančią nusikaltėlę, kaip tuose
filmuose. Išmušė prakaitas. Jai norėjosi bėgti. Tačiau tik nugėrė
nemažą gurkšnį šaltos arbatos ir įsakė sau sėdėti ramiai, o nuo
tako užpakaliniame kieme jau garsiai kaukšėjo tankiai minami
žingsniai.
Iš už kampo pasirodė Amanda Montgomeri Dramond,
vyriausioji Ketlinos sesuo, apsivilkusi juodai – sijonu ir
švarkeliu. Trumpai kirpti plaukai atrodė taip, lyg važiuodama
būtų juos tyčia taršiusi, šilkinė palaidinukė neįprastai
susiglamžiusi.
– Bandžiau tau prisiskambinti, – užsipuolė ji Ketliną vos
priėjusi atvirą verandą, tada jau užlėkė laiptais. – Kas, po
galais, čia vyksta? Pamačiau per žinias, kad Džošas negyvas.
Tiesa?
Trojus linktelėjo ir užgesino nuorūką peleninėje ant verandos
laiptelių.
– Ir niekam nešovė į galvą man paskambinti? – įsiutusi
prisimerkė ir pažvelgė į brolį.
– Ketlina paskambino man, – paaiškino tas, persibraukdamas
plaukus nelanksčiais pirštais.
– Vis dėlto man neaišku, kodėl štai sėdžiu savo kabinete, įkiša
galvą Robas Stentonas – žinote, vienas iš jaunesnių partnerių,
kaip tyčia šiandien dirbantis, – ir siūlo man eiti į pasitarimų
kambarį pažiūrėti vidurdienio žinių. Viešpatie, nejaugi niekas
negalėjo paimti prakeikto telefono, bent nebūčiau pasijutusi
taip nemaloniai nustebinta?
Ji sučiaupė lūpas, tačiau pati virte virė, o skruostai liepsnojo.
– Klaida, – pasiaiškino Trojus.
– Tada bandžiau prisiskambinti tau, – pasisuko ji į Ketliną. –
Bet susisiekiau tik su atsakikliu.
– Išjungiau telefoną. Reporteriai.
– Veikėjai. Patys prasčiausi dvėsenos medžiotojai. Vos tik
užuodžia skandalą, iškart ima lįsti iš visų plyšių, – ji giliai
įkvėpė ir papurtė galvą, tarsi norėdama atsitokėti, veidas kiek
sušvelnėjo. – Dieve, Kete, kaip tu laikaisi?
– Man jau geriau.
– Ją apklausė policija, – įsikišo Berneda.
– Tik užsuko pranešti apie Džošą.
– Bet sakei, kad tavęs neįtaria.
Bernedos veidas nupilko, lyg susiliejęs su darganos
nugairintais sienų apkalais.
– Ji sakė nežinanti, ką mano policija, – aiškino Trojus vyresnei
seseriai. – Džošas galėjo ir nusižudyti arba... galėjo būti ir
žmogžudystė, tiesa, Ketlina? Ar ne tokį susidarei vaizdą? –
klausinėjo jis, norėdamas būti tikras, ar gerai ir pats suprato.
– Detektyvas Ridas kaip tik tai ir norėjo pasakyti.
– Prakeikimas, – suburbėjo Amanda.
– Jeigu paaiškės, kad tai žmogžudystė, jie mus visus iš arčiau
pačiupinės, – Trojus pažvelgė į išsigandusią motiną. – Gana,
mama, juk žinai, kokia tvarka. Patys artimiausi aukai visada
atsiduria įtariamųjų sąrašo pradžioje. Jau esame su tuo
susidūrę.
– Per dažnai susidūrę, – sutiko ji, įsižiūrėjusi į drugelį,
netoliese plazdantį apie alyvų krūmą.
– Bet jie abejoja dėl žmogžudystės. Tai į gera, – garsiai
samprotavo Amanda.
– Nieko čia gero, – sušnibždėjo Berneda.
Amanda paniuro, mintys jos galvoje jau sukosi dideliu
greičiu.
– Martis iš auditorių kontoros kai ką pažįsta. Gal jis per tą
žmogų galėtų sužinoti, ką iš tiesų mano policija.
– Viešpatie, kaip jūs sunerimę, – Berneda bandė krėsle
atsisėsti tiesiau, ir kaipmat šalia atsirado Liusilė pakedenti
pagalvių.
– Negaliu patikėti, kad Džošas būtų drįsęs pakelti ranką prieš
save, – nepasidavė Ketlina.
– Tu šito nežinai, – Amanda plestelėjo ant vienos iš kėdžių,
sustatytų apie stalą. – Niekas nežino, ką kiti galvoja. Pažiūrėkit
į Bilą Bleką. Sprendžiant iš pažiūros, tas vyriškis turėjo viską:
buvo puikiausios juristų firmos Rytų pakrantėje vienas iš
savininkų, vedęs jauną gražuolę, du mieli sveiki vaikučiai,
didžiulės vertės namas, kita nuosavybė Katskilio kalnuose.
Laisvas ir nesusitepęs. Tada vieną dieną be jokios aiškios
priežasties nueina į garažą, užmauna žarną ant savo naujutėlio
mersedeso išmetamojo vamzdžio ir visa baigia. Niekas
nežinojo, kad jis buvo šantažuojamas, niekam iš pažįstamų nė į
galvą nebūtų šovę, kad jis kaltinamas išprievartavęs
nepilnametę klientę, kad ji nuo juo laukiasi. Niekas, net jo
geriausias draugas, nemanė, kad Bilas iš viso turi kokių nors
sunkumų. Jie nieko neįtarė.
Ketlina papurtė galvą ir įsižiūrėjo į kalvas vakaruose, kur jau
leidosi saulė.
– Aš pažįstu Džošą.
– Pažinojai, – pataisė Trojus. – O Amanda teisi. Luktelėkim,
pamatysim, ką iškapstys policija.
Berneda teikėsi žvilgtelėti į vyresniąją dukterį.
– Bet jei Ketlinai prireiks teisininko, ar galėsi jai padėti?
 – Nesu kriminalinių bylų advokatė, – griežtai atsakė Amanda.
– Atsisakiau jų prieš daugelį metų. Dirbu mokesčių ir
nekilnojamojo turto teisės srityje. Pati žinai.
– Žinau. Vis tiek jaudinuosi. Dirbai apygardos prokuratūroje.
– Ir negalėjau pakęsti, prisimeni? Turėti reikalų su visais tais
padugnėmis ir kvailiais, ir... džiaugiuosi, kad to atsisakiau.
– Gal gali ką nors patarti? – paklausė Berneda, čiuopdama
perlų vėrinį ant kaklo.
– Jėzau, neužsikraukim sau per daug rūpesčių, – naršė Trojus
po kišenes cigarečių. – Mudu su Ketlina šitai jau aptarėme. Ji
neturėtų kalbėtis su policija be advokato, bet ir patys bent jau
nesielkime taip, lyg ji būtų įtariama. – Radęs žiebtuvėlį kelis
kartus spragtelėjo, galiausiai šiaip taip prisidegė cigaretę. –
Sutariam? – paklausė motinos išpūtęs dūmus.
– Žinoma.
– Kas galėjo pagalvoti.
– Iš tiesų, man atrodo, kad reikia būti pasirengusiems, –
atsiliepė Berneda vėl pasirodžius Liusilei.
– Ar visi liekate pietų? – maloniai nusišypsojo Liusilė, tarsi
nebūtų supratusi, kaip rimtai čia kalbama.
Berneda linktelėjo galvą.
– Žinoma, visi.
– Aš ne, – žvilgtelėjo Amanda į laikrodį, – turiu begales darbų.
Begales. Ir taip vargu ar grįšiu namo iki vidurnakčio. – Iš
motinos žvilgsnio supratusi, kad ta įsižeidė, atsiduso. – Atlėkiau
čia tik įsitikinti, ar gerai jautiesi. Žinau, tokie dalykai tave
sukrečia. Kai sutvarkysiu savo reikalus, atvyksiu praleisti
savaitgalio. Kaip tau tai?
– Visiškai neįtikima, – atsiliepė Berneda, tačiau jos veidas
kiek pašviesėjo.
– Visiškai įmanoma. Jau sutarta. Prižadu.
Dar nespėjo baigti, rankinėje jau sučirpė mobilusis, skubiai
sužvejojusi ji atidarė dangtelį ir priglaudė telefoną prie ausies.
Nuėjusi į kitą verandos galą kalbėjosi prislopintu balsu,
nusisukusi nuo artimųjų.
– Žinau... žinau... bet šeimoje įvyko tragedija. Būsiu ten.
Pasakyk, kad už dvidešimties minučių, vėlių vėliausiai –
trisdešimties... ei, supratau, gerai. Primink, kad šiandien
šeštadienis. Jam pasisekė, kad iš viso dirbu, – ji taukštelėjo
dangtelį ir vėl atsisuko į šeimą. – Turiu važiuoti tuojau pat. Bet
grįšiu, prižadu, – įsimetė telefoną į rankinę, palietė lūpomis
motinai skruostą. – Ir atsivešiu Ijeną.
Amanda pamojavo, tačiau išgirdus apie žentą, Bernedai
šypsena sustingo lūpose. Amandos vyras buvo didelės medienos
įmonės lakūnas. Dažnai būdavo išskridęs, retai rodėsi šeimos
priėmimuose. Puikios išvaizdos, visur pritinkantis, jis buvo iš
tų, kurie apžavėdavo ir paukščius medžiuose. Vienintelė bėda –
kai tik suartėjo su šeima, išsyk ją pribaigė. Mirtinai.
Mėgaudamasis kiekviena akimirka. Ijenas Dramondas turėjo ir
tamsių būdo bruožų, rodomų itin retai, bet Ketlinai pavyko jį
permatyti kiaurai. Tik ji neėmė į širdį. Ir neims.
Amanda švelniai suėmė Ketlinai už rankos, po megztiniu
kliudydama tvarstį. Ketlina nustėro, nedrįsdama nė kvėptelėti.
O jei Amanda užčiuops kietai aprištą riešą. Ir truktelėjo ranką.
– Paskambink man, jei tau prireiks, – tarstelėjo jai Amanda ir
tarsi šypsena šmėstelėjo jos lūpose. – O jei nenori atsiliepti
mobiliuoju, bent išjunk jį velniop. Ir tuo bandžiau
prisiskambinti.
– Būtinai, – prižadėjo Ketlina, ir Amanda taip spustelėjo jai
riešą, kad toji kone išlėkė pro stogą.
– Taigi.
Ji užsikabino akinius ant nosies ir nuskubėjo taku, paskui
suriaumojęs jos automobilis taip pat greitai pranyko iš akių,
kaip ir atvyko.
 – Na, tiek to visko, – pasakė Trojus ir giliai įtraukęs dūmo
susiraukė. – Atliko savo pareigą.
– O ko visko? – atsitiesė krėsle Berneda.
– Dėl šeimos Amanda stengiasi mažiausiai.
– Netiki, kad ji užsiėmusi? – Berneda papurtė galvą ir Ketlina
pamatė kelis sidabro žilumo plaukus, išdrįsusius pasirodyti
dažytose kaštoninėse motinos garbanose. – Judu niekada
nesutarėte.
Tai buvo tiesa. Ketlina prisiminė tarp vyriausios sesers ir
brolio tvyrantį priešiškumą. Regis, jis įsižiebė vos gimęs Trojus
buvo parvežtas iš ligoninės, ir trunka iki šiol – gerus trisdešimt
metų.
– Kur Hana? – paklausė Ketlina, stengdamasi kaip nors
sušvelninti įtampą.
– Išvažiavusi, – nusisuko Berneda. – Nuo vakar vakaro.
– Kur?
– Nežinau. Supykusi.
– Ant ko? – neatstojo Ketlina.
– Ant pasaulio. Ant manęs. Ant Liusilės, ant bet ko, kas po
ranka pasitaiko, – Berneda atsainiai mostelėjo. – Numanai, kaip
jai būna. Dabar su ja nesusikalbėsi. Visai kaip jos tėvas kadaise.
Nežinau... Kažin ar iš viso girdėjo apie Džošą, bet sužinos, – ji
dirstelėjo į laikrodį. – Dabar tikrai turėtų ką nors pranešti per
vakaro žinias. Mano galva, ar norim žiūrėti, ar nenorim, bet
reikėtų.
Ketlina abejojo, ar pajėgs visą vakarą išsėdėti ant sofos
spoksodama į televizorių, kuriame reporteriai narsto po kaulelį
ir vis naujai atpasakoja tą patį, aiškina ar spėlioja apie jos vyro
žūtį. Bet reikės ištverti. Anksčiau ar vėliau sužinos, kas iš
tikrųjų atsitiko Džošui. Kelias dienas tikrai bus nelengva.
 Aštuntas skyrius

– Šitie visi iš „Warner Brothers Studios“, – pareiškė Silvija.

Ji įplaukė į Rido kabinetą skleisdama muskuso kvepalus ir
neseniai surūkytos cigaretės dūmą. Buvo nuvažiavusi namo
pažiūrėti vaikų, bet greičiausiai surado kitą auklę ir grįžo į
nuovadą.
– Kas iš „Warner Brothers“?
– Montgomeriai, štai kas. Kaip sykis suknisti animacinių
serialų herojai!
Ji atsirėmė į palangę ir apsivijo liemenį rankomis.
– Suknisti?
– Stengiuosi kalbėti padoriau, ar ne? – ji išraiškingai
suklapsėjo blakstienomis. – Mano mažyliai septynerių ir trejų, o
kol neišgirsti, kaip baisiai jie šnekasi, nesužinai, kaip prastai
atrodo tavo pačios kalba. Kaip ten toje senoje patarlėje – „Iš
vaikelio lūpų...“? Na. Tokia tiesa. Vieną vakarą plaunu indus, o
vaikai greta kitame kambaryje. Girdžiu, kaip Tobis vadina savo
sesutę „pislius ozys“... matyt, nugirdo, kai pasakojau apie jų
tėvelį, – gūžtelėjo pečiais Silvija. – Šiaip ar taip, Priscila ėmė
juoktis ir paaiškino, koks jis kvailiukas, kad mergaitės negali
būti pisliais, kad nėra ozių, tik ožiai... Ak, gerai, juk prasmę
supratai, – pašaipiai išsiviepė. – Liepiau jiems abiem išmesti
tuos žodžius iš galvos, bet Priscila priminė man, kad kalbu kaip
lūšnynų žiurkė, ir visi susitarėme, kad dėsime po dvidešimt
penkis centus į „Labas, Katyte“2 banką. Pala, nežiūrėk į mane
tokiomis akimis. Juk esi girdėjęs apie „Labas, Katyte“? – ir
įsispoksojo į jį taip, tarsi tas būtų prisipažinęs, kad turi tris
kiaušius.
– Nė nesuprantu, apie ką tu čia. „Labas, Katyte“?
– Pamiršau, kad gyveni kitoje planetoje.
– Apie ką tu kalbi?
– Nekreipk dėmesio. Neturi vaikų. Nedalyvauji šiame
žaidime. Svarbiausia, man nereikėjo su jais prasidėti. Dabar jie
mane seka ir laukia, kol susi...siu, kad sumautų mane.
Prakeikimas! Jėzau! – ji pavartė akis. – Įsivaizduoju, sutaupiau
tiek, kad šiais metais pakaks su vaikais nuvykti į „Disnėjaus
pasaulį“.
Jis atsilošė į atkaltę, krėslas net sudejavo.
– Turėjai kai ką pasakyti apie Montgomerius.
– Ne tas žodis! – papurtė galvą Silvija. – Ir visos bylos
aklavietėje! Viena po kitos. Jau kelios kartos taip. Galima rašyti
šeimos istoriją vien apie tuos be vieno varžto. Arba apie
tragedijas. Nelaimingi atsitikimai medžioklėje, laivų,
automobilių avarijos ir tiek skandalų, kad Džeriui Springeriui
nutįstų seilė. Tarsi kokia suš... muilo opera! Ar žinai, kad yra
dar viena šitos šeimos atšaka? Kalbama ne apie vieną ar du
benkartus. Tikrai ne. Čia vien iškrypėliai.
– Kameronas Montgomeris, Ketlinos tėvas ir laivybos bei
medvilnės turtų paveldėtojas, turėjo antrą šeimą. Visai šalia, –
apsuko ji ilgu pirštu ore, matyt, taip nurodydama Savaną. – Tas
Kameronas ne tik susilaukė septynių vaikų su žmona, jis
sugebėjo įsitaisyti dar vieną ar porą, o gal ir daugiau, su kažin
kokia Kopere Biskain, prasčioke iš priemiesčių. Beje, ji jau
mirusi, kaip ir gyvas galas kitų žmonių, vienaip ar kitaip
susijusių su Montgomeriais. Džošas Bando tik dar vienas ilgoje
nelaimingų mirčių grandinėje.
– Ar buvo panašių į savižudybes? – paklausė Ridas.
– Dabar jau manai, kad jis nusižudė?
 Ridas papurtė galvą.
– Dar niekas neaišku. Tik galvoju garsiai. Žinome, kad tą
naktį su juo dar kai kas buvo. Tik nežinome, ar tas kažkas
nusprendė jį nužudyti.
– Manai, kai kas tyčia taip patvarkė, kad atrodytų kaip
savižudybė?
– Tik viena iš galimų versijų, – užsigalvojęs jis pasitrynė
sprandą. – Daugiau sužinosim, kai gausim skrodimo ataskaitą ir
įvykio vietos tyrimo išvadas. Spėju, atsiras šiokių tokių įkalčių,
vedančių prie ponios. Ta turėjo priemonių, motyvą ir galimybių.
Ir nepajėgia suregzti nė menkiausio alibi.
– Nesu tikra, kad leidai jai pabandyti.
– Paklausiau jos, kur buvo vakar vakare, o ji atsakė, kad buvo
išėjusi. Viso labo tiek.
– Nespaudei jos, kad aiškiai atsakytų.
– Juk nebuvome tikri, kad turime reikalą su žudike.
– Ir vis dar nesame tikri.
– Dabar bent jau žinome, kad juodu gyveno atskirai, kad buvo
kita moteris, jis norėjo skyrybų ir jos pinigų, kad jis rengėsi
teikti ieškinį kaltindamas žmoną dėl netyčinės jų dukrelės
mirties. Kaimynas nusikaltimo vietoje matė jos automobilį...
– ...bet... – įsikišo Silvija, – iš tavo balso, Ridai, aišku, kad
dabar bus „bet“.
Jis paėmė rašiklį ir susimąstęs jį spragtelėjo.
– Bet jei Ketlina Bando būtų žudikė, tai labai kvaila, jeigu
paliko nusikaltimo vietoje daugybę įkalčių. Man ji nepasirodė
kvaiša.
– Gal sukvailiojo? Neketino jo užmušti, o paskui pabėgti.
– Neketino jo užmušti? O perpjautos venos? Tai ne tas pats,
kaip grumiantis atsitiktinai paleistas pistoleto šūvis. Ar matei to
vyro rankas? Kas taip jį supjaustė, – neatmetu ir pačios aukos, –
norėjo, kad jis mirtinai nukraujuotų, – jis žvilgtelėjo į ją
prisimerkęs. – Čia kažkas ne taip.
– Kažkas? Nė nesistenk, – pareiškė Silvija, traukdama iš
kišenės pranešimų gaviklį. Susiraukusi peržvelgė numerį
langelyje ir pasuko prie durų. – Viskas čia ne taip. Kol kas. Bet
viskas stos į vietas. Mes išsiaiškinsim.
– Taip manai?
Ji dirstelėjo per petį ir nusišypsojo.
– Taip, po velnių.

– Ak, kaip gaila, – kandžiai suburbėjo Cukriukė Biskain,

žiūrėdama televizorių, ir nusivaipė, paskui nuo klubų
nusismaukė džinsus, trumpikes ir nusipurtė juos nuo kojų. –
Dar vienas benkartas priris žemių.
Nubloškė blukintus „Levi“ į kampą, įsispyrė į raudonas
virvelines basutes ir užsitempė šortukus, vargiai dengiančius
užpakalį. Reporteriai vis kartojo pranešimus apie Džošą Bando,
tarsi jis būtų koks Savanos dievukas ar panašiai. Aha, tikrai.
Tebeteliuškuodama stiklinėje gėrimo likučius, pajuto lyg ir kokį
malonų virpulį. Gal tik nuo degtinės, bet jai nebuvo gaila, kad
dar vienas Montgomerių kuilys sulaukė atpildo. O Bando buvo
pats baisiausias, įsisukęs į šeimą tik pasišildyti prie jos pinigų.
Koks mėšlas. Kilstelėjo stiklinę, tarsi sakytų tostą, ir pasišaipė:
– Sėkmės pragare, tu nesveikas kalės vaike.
Didžiajame miegamajame ventiliatorius blaškė karštą orą iš
vieno krašto į kitą siaubingai burgzdamas, ji vos ne vos girdėjo,
kas kalbama, bet ekranas mirgėte mirgėjo nuotraukomis su
Džošu Bando policijos metų pokylyje. Gražus pislius.
Velnioniškai seksualus. Aha, ir visiškas lavonas. Spoksant į
ekraną ta mintis ją nuteikė maloniai.
Drabužis panėšėja į juodą dizainerio siūtą smokingą; su
marškiniais, dėvimais be kaklaraiščio, seksualiai išsišiepęs
tiesiai į kameros objektyvą, Bando saujoje spaudė taurę. Dieve,
jam taip patiko būti visų matomam. O kiek moterų Savanoje
nepajėgdavo atsispirti tai šypsenai. Cukriukės akimis, jis buvo
tikras velnio įsikūnijimas.
Ji vėl gurkštelėjo. Pajuto, kaip atšaldyta degtinė nuslinko
stemple žemyn ir skrandyje suliepsnojo. Sudrebėjo prisiminusi,
kaip pasijuto per žinias išgirdusi, kad Ketlina išteka už šitų
glitėsių. Vien dėl to, kad buvo naivi, kvaila ir nuo jo pastojo. Po
velnių, kaip tai galėjo atsitikti anais laikais?
Pabandyk įsivaizduoti.
Bet kuriai moteriai, kaip ir jai pačiai, Bando būtų pasirodęs
gana seksualus pasiraičioti ant šieno, – Cukriukė sau tiek leistų,
– bet kad ištekėtum už jo, reikėjo būti tikrai pusgalvei. Nėščiai
ar ne. Susaistyti save su tuo kuiliu reiškė pačius bjauriausius
nemalonumus. Ir Ketlina jų prisidirbo. Oho, kaip prisidirbo.
Tokių nemalonumų Cukriukei nereikėjo. Ji visada manė, kad
Ketlinai trūksta vieno šulo. Grožio Ketlinai atiteko kur kas
daugiau, nei pradėjus dalyti protą – nuovokos jai pritrūko.
Apvaizda jai suteikė švelnią baltą Pietų gražuolės odą,
putnias lūpas, didžiules rudas akis, Ketlina ne tik aukšta ir
atrodo sportiška, ji dar turi ir didelius papus. Puikius papus.
Cukriukei jie visada krisdavo į akį; ne dėl to, kad ji mylėtų
moteris, o kad nuolat bandė su jomis varžytis. Visos moterys,
net iš aukštuomenės, buvo jos varžovės.
O didžiausios – giminaitės.
Vaizdas ekrane persivertė, pasirodė Džošo Bando su žmona ir
dukra nuotrauka. Fotografuota, kai mažylei buvo maždaug
pusantrų metukų. Iš pirmo žvilgsnio kaip nepriekaištinga
šeima, tačiau buvo akivaizdu, kad sustojus pozuoti šeimyninei
nuotraukai Ketlina šalia vyro šypsosi labai įsitempusi.
– Nepriekaištinga kaip mano subinė, – tarė Cukriukė.
Ji pasikuitė viduriniame komodos stalčiuje ir muktelėjusi
paskutinius degtinės lašus, sukramčiusi leduką rado
pritinkančią palaidinukę. Užsitempė ją per galvą ir palygino
kelias raukšles, kad gražiau apgultų liemenį.
Reporteris šnekėjo apie įtartinas Bando žūties aplinkybes,
bet pasigirdo variklio gaudimas – regis, į jos keliuką suko
sunkvežimis. Kas, po velnių, galėtų dabar čia lįsti? Mintyse
sudejavo, iš patirties spėjo, kad aplankyti teikėsi brolis. Su kuo
jau kuo, bet su Dikiu Spinduliu anaiptol negeidavo turėti
reikalų.
Spragtelėjo senutėlio, prastai gaudančio signalus,
televizoriaus jungiklį ir, kol brolis nepradėjo trankytis, perėjusi
į savo didžiulio kilnojamojo namelio svetainę atidarė duris.
Jos šuo – labradoro ir pitbulio mišrūnė, tikrų tikriausia kalė, –
pašoko ir kimiai suurzgė.
– Labas rytelis, – tarė Dikis, žvairuodamas į Cezariną.
Toji jo nemėgo. Nuo senų laikų. Nieko nepadarysi, bent ši
kalė turi neprastą skonį.
– Jau beveik septynios, vėlai parėjau iš darbo. Aš turiu darbą,
– priminė jam Cukriukė, pabrėžtinai žvilgčiodama į laikrodį,
taip nenorėjo jo įsileisti.
Jeigu išsidrėbdavo ant senos sofos, Dikis Spindulys turėjo
įprotį įsitaisyti ilgam ir žiūrėdamas sporto laidas per kelias
valandas išmaukdavo visą pakuotę alaus. Jeigu jau patekdavo į
vidų, iškrapštyti pajėgdavai nebent su laužtuvu. Nebuvo toks
blogas, tik kad prakeiktas tinginys.
– Sakai, kad tai, kuo dabar užsiimi, darbas?
– Legalus darbas, – atrėžė ji. Tas nė nemirktelėjo. Jo galva,
nedarbingumo pašalpa prilygo pareigoms. – Aš teikiu paslaugą.
– Tai raitytis, kad nusitašiusiems nevykėliams pagaliau
pasistotų, dabar jau paslauga? – prunkštelėjo Dikis Spindulys.
– Aš šoku.
– Be drabužių. Pripažink tai, Cukriuke. Tu nusirenginėji. Ir
taškas. Gali šitai vadinti kaip nori. Bet iš tikrųjų tu rodai savo
papus ir užpakalį taip, kad vyrukai prie baro užsimano
pasismaukyti.
– Čia jau jų reikalas.
– Jiems taip neatrodo.
– Man taip pat. Baigiam tą kalbą.
Ji negalėjo pakęsti, kai Dikis Spindulys pasidarydavo
šiurkštus ar, kaip sakydavo mama, „jam užeidavo tokia
nuotaika“. Dabar kaip sykis jam tokia užėjusi ir jis pylė druską
ant žaizdos, kuri visada atsiverdavo, jei ji imdavo ginčytis, kaip
užsidirba pragyvenimui. Nesididžiavo tuo, ką darė, tik štai –
kaip? Puikiai atliko savo darbą, visa atsiduodama, o kai sukaups
pinigų ar kai jai į rankas paklius žadėtasis palikimas, ji viską
mes, lankys mokyklą, išmoks dirbti kompiuteriu ir taps
administratore kokioje nors didelėje bendrovėje. Bet kol kas ji
negali pulti į kitą pusę.
– Girdėjai apie Bando? – paklausė Dikis Spindulys jau iš
virtuvės, atsidaręs indaują rado pradėtą dėžutę sūrio traškučių.
– Kaip tik klausiausi žinių.
– Apmaudu.
Dikis Spindulys šiūstelėjo į burną saują traškučių. Galėtų būti
malonus vyrukas, jei kaip nors atsikratytų alaus ir to menko,
nutįsusio iki pečių plaukų kuokšto. Iš šonų dar kirposi, bet kitur
leido šviesioms garbanoms laisvai draikytis, gal tikėdamasis
taip nukreipti akis nuo plinkančio viršugalvio. Mėgindamas
paslėpti tą trūkumą, nuolat dėvėjo beisbolo kepuraitę,
užtrauktą žemai ant akių, kad snapelis veik lietėsi su lakūno
akiniais, kone priaugusiais jam prie veido. Gal norėjo paslėpti
paraudusias akis. Dikis buvo mėgėjas paūžti, linko į alkoholį ir
kokainą – jei pavykdavo nugriebti. Ir dar ta neapkarpyta
nelyginant ožio barzdelė.
– Manai, jis nuknekcintas?
Vienoje spintelėje Dikis įžūliai rado plastikinį puodelį nuo
„Big Gulp“ gėrimo ir pradaręs šaldytuvą atsirėmė į dureles, kad
kol patikrins menką šaldytuvo turinį, atsivėsintų veidą. Pagaliau
pasirinko buteliuką silpnai gazuoto „Dr. Pepper“.
– Nužudytas? – perklausė Cukriukė.
– O ar ne tai dažniausiai reiškia „įtartinomis aplinkybėmis“?
Mintyse ir pati šitai apsvarstė.
– Matyt, taip ir buvo. Bando šiame mieste daug kam buvo
įsiėdęs iki kaulų smegenų.
– Kaži kas taip padarė? – gurkštelėjęs suraukė nosį. – Ar
žinai, kad gazas visai išsivadėjęs?
– Jis Žiogės, – paaiškino Cukriukė.
– O ji kur?
Dikis apsidairė, tarsi tik dabar būtų supratęs, kad namie
niekur jos nematyti.
– Dirba. Supranti, užsidirba, negi aš turėčiau ją išlaikyti.
Neparsiranda iki pat aštuonių.
Jis dirstelėjo į laikrodį, paskui panaršė spintelėje virš
šaldytuvo, ieškodamas butelio.
– Neturi viskio ar ruginės?
– Ne.
– Žmogus čia gali nutrokšti.
– Tokia ir buvo mintis, – tikra tiesa, pagalvojo.
Buvęs vaikinas melžė ją visus metus. Jis vis dar užeidavo,
šniukštinėdavo, ar nepavyks išmaldauti labdaros. Pinigų ar
sekso. Ji neduodavo nei to, nei ano. Nėra ko stebėtis, kad apie
vyrus susidariusi itin prastą nuomonę: ją nuolat supa
nevykėliai. Nejučiomis prisiminė naujus santykius. Apie juos
težino tik Žiogė. Ir jai Cukriukė nelabai pasakodavo
smulkmenas. Tai buvo slaptas ryšys. Karštas. Nevaržomas.
Dikis Spindulys išgriozdė spintelę ir aptiko puslitrį „Jack
Daniels“ su trupučiu alkoholio. Raukydamasis, kad tiek mažai,
vis dėlto sunkte išsunkė butelį į savo puodelį.
 – Nevertėjo nė stengtis, – subambėjo pateliūskavęs smiliumi
mišinį.
– Neatsiranda šautuvo tavo galvai.
– Šiandien tai jau tikrai ne, – atšovė jis paslaptingai
mirktelėjęs, tada kilstelėjo puodelį. – Išgerkim už tą, kad ir kas
jis būtų, kuriam pakako kiaušių atsikratyti Bando.
Greitai linktelėjęs, nugėrė geroką gurkšnį ir nusišluostė
burną rankove.
– Ar jau kalbėjaisi su Donahju? – paklausė sesers, nes galų
gale dėl to ir apsilankė.
– Nekalbėjau nuo tada, kai klausei aną kartą.
Dikis sušnarpštė.
– Prasisiekęs advokatėlis.
Prasta jo nuotaika gedo vis labiau.
– Daro, ką ir reikia daryti.
– Jau tiek mėnesių, – suniurnėjo Dikis.
Cukriukė paėmė tuščią sodos buteliuką ir užmetė ant pilnos
šiukšliadėžės. Pritapsėjo Cezarina apuostyti šiukšlės, tada
pritūpė ant išgeltusio linoleumo ir užpakaline koja pasikasė
paausį.
– Mano galva, jis vilkina reikalą.
– Jis nevilkina, – atšovė Cukriukė.
Ją taip pat erzino juos užgriuvę nemalonumai, kliūtys ir
delsa, tačiau buvo pasiryžusi nepasiduoti. Advokatas Flinas
Donahju prižadėjo Cukriukei, Dikiui Spinduliui ir Žiogei
sumanysiantis, kaip jiems gauti priklausančią Montgomerių
palikimo dalį. Šiaip ar taip, visi jie Benedikto Montgomerio
vaikaičiai, tokie patys, kaip ir teisėti jo palikuonys. Tai, kad jų
senelė Merė Lu Čeini buvo Benedikto sekretorė, o ne žmona,
ne tiek ir svarbu. Kraujas yra kraujas, tvirtino Donahju ėmęsis
jų bylos beveik prieš metus.
Aha, o kaipgi gandai, kad tas senolis dėdė Kameronas gali
būti tavo tėvas? Cukriukė per savo gyvenimą buvo
prisiklausiusi galybę šlykščių apkalbų. O dabar tos apkalbos
tapo jos koziriu.
„Niekas taip nesuvienija šeimos“, – erzindavo ją Bredas
Nortonas aštuntoje klasėje. Jo cypiantis balsas užsikirsdavo, ir
Cukriukei nebuvo kur dingti, tik galop perprasti, kad jis
visiškas spuoguotas kvaiša. Puiku. „Spėju, visi jūsiškiai vieni
kitiems labai patinka. Noriu pasakyti – iš tikrųjų patinka“, –
kartą pasakė, pakėlė tankius šviesius antakius ir garsiai
suprunkštė, o jo draugeliai, bukagalvių gauja, palaikė jį
kikendami ir rodydami pirštais.
„Cukriuke, kaip viskas atrodo? Ar miela žinoti, kad tavo
dėdulė yra ir tavo tėvas?“ – kartą įkišo trigrašį Bilis Kventinas,
truktelėdamas aukštyn kelnes, vis smunkančias nuo jo storo
pilvo. Buvo nutukęs ir kvailas, o jo tėvas veisė medžioklinius
šunis, nelegaliai šaudė elnius ir varė naminį viskį. Bilio niekas
nemėgo, todėl jis nuolat mėgino prisišlieti tai prie vienos, tai
prie kitos nenaudėlių gaujos, tikėdamasis iš to išlošti. Tą karštą
rugsėjo popietę Bilis vylėsi, kad parodydamas Cukriukei jos
teisėtą nuskurėlės vietą, užsitarnaus Bredo ir jo draugų
palankumą ir sureikšmins savo paties padėtį.
„Verčiau jau nežinoti, kad tėtukas asilas, o mama kekšė, kaip
taviškiai. Tavim dėta, Bili, susidomėčiau, kodėl tėtė taip myli
savo šunis. Gal tada ir bus aišku, kodėl jis toks kvailas.“ Ir
nuėjo šalin, o Bredas su draugeliais pažvengė Bilio sąskaita.
Tada ji dar atsigręžė ir drėbė per petį: „Ir dar – tavim dėta
būčiau atsargesnė. Taviškis juk pamokslininkas, tai, matyt,
nenorėtum, kad sužinotų, kiek „Playboy“ žurnalų esi
prisigrūdęs po čiužiniu.“
„Nesu!“ – suklykė jis įsiutęs, bet Cukriukė tik nusišypsojo.
„Tai aną dieną prie degalinės melavai?“ – paklausė ji. Bilis tik
išsižiojo ir nebegalėjo susičiaupti, vos musių į burną
nepriskrido. Juk nežinojo, kad Cukriukė sėdėjo degalinės poilsio
kambary už durų, o jų viršuje langelis buvo išdaužtas, tad
girdėjo, kaip jis puikavosi prieš šutvę apgailėtinų draugelių.
Čia tik kartas iš daugybės kitų, kai Cukriukei buvo drebiama
į akis ta kraujomaiša, anot kalbų, jos šeimoje. Ji iškentė
skaudžias pašaipas, juoką už nugaros ir niekinamus žvilgsnius.
O dabar, po velnių, ji pagaliau rengėsi atsiimti savo. Jei tie
prakeikti gandai tiesa, tada, kaip suprato, ji turės teisę
pasišildyti prie Montgomerių palikimo.
Tačiau teisingumo girnos malė itin lėtai, ir Cukriukės
kantrybė laikėsi tik ant plauko. Jai darėsi bloga nuo gyvenimo
šioje dvigubo pločio skardinėje, bloga, kad teisėtoji už visus
šventesnė šeima ją laiko nuskurėle, ir mirtinai bloga nuo
kraipymosi prieš gaują girtų pusamžių vyrų, kurie, po teisybei, į
klubą ateidavo su darbiniais drabužiais, kai ji kilnodavo kojas.
Tarsi nors vienam jų kada nors nusišypsotų laimė ją turėti. Ji
striptizo šokėja. Ne kekšė. Reikėjo kur kas daugiau nei kelių
dvidešimtinių, užkištų jai už kelnaičių virvelės, kad ji eitų su
kokiu nevykėliu į jo pikapą ir jam pačiulptų.
Kuo greičiau Flinas apsisuks su ta byla, tuo geriau. Ji su
saviškiais užginčijo Kamerono testamentą ir pareiškė teises į
savo dalį, į pusę to, ką paveldėjo Berneda su savo vada, o tai
pasiutusi krūva pinigų. Ji negalėtų tiksliai pasakyti kiek, tik kad
milijonai. Milijonai! Net padalyti į septynias dalis Kamerono
palikuonims, jie būtų kur kas didesni pinigai, nei ji regėjo per
visą savo gyvenimą šokdama striptizą. Ką galėtų nuveikti vien
su dalele to turto! Ne tik ji, ir Žiogė, ir Dikis Spindulys.
– Juk ir tu jų nori, – pareiškė Dikis Spindulys, tarsi
skaitydamas jos mintis. – Taip nori, kad galėtum net susikišti į
burną.
– Flinas sakė, kad gali užtrukti ne vienus metus.
– Nesąmonė. Metų tikrai netruks.
 – Daro viską, ką gali.
– Tas storas šiknius? – Dikis Spindulys pasibjaurėjęs
sušnopavo.
– Ar negirdėjai, kad kantrybė – dorybė?
– Tu pati tuo netiki. Jei nori ko nors labai baisiai, turi ir pats
pasistengti. Jau labai seniai tai žinau, – pasakė reikšmingai
žvilgtelėdamas į laikrodį virš šaldytuvo.
– Man reikia nueiti į klubą, – tarė ji, dairydamasi rankinės.
– Gerai, – Dikis Spindulys pasitaisė kepurę ant galvos ir
subraižytu linoleumu nudėstė durų link. – Pasakyk Donahju,
kad verčiau jau tegul pasijudina, ir mikliai. Antraip pats galiu
imtis šio reikalo.
Jis mirktelėjo jai, ir ją nusmelkė nemaloni nuojauta, ar tik jis
nebus to jau ėmęsis.
– Neprisidirbk kvailysčių, Diki.
Ji rado rankinę ir patikrino, ar joje yra automobilio rakteliai.
– Aš? – perklausė brolis, pakėlęs rankas kone iki pat žemų
lubų ir nutaisęs nekaltą miną.
Cukriukei jau darėsi visai neramu. Pirštai stipriai apgniaužė
raktų ryšulėlį.
– Jei ką ir darau, tai darau dėl mūsų, – ir vėl mirktelėjo jis
nuo durų. – Prisimink.
Įstiklintos durys barkštelėjo jam už nugaros, ir Cukriukei
pasirodė, tarsi pats velnias būtų kvėptelėjęs jai į nugarą. Dikis
Spindulys kelia pavojų. Jo nenuspėsi. Jei nebus atsargesnis,
viską sumaus... ji negali leisti, kad taip atsitiktų. Paėmusi
nunešė į virtuvę jo tuščią puodelį ir įdėjo į kriauklę. Kieme kaip
tik kurtinamai užriaumojo brolio įjungtas pikapo variklis.
– Tik neprisidirbk, – sušnibždėjo ji, ir baimė, jau suėmusi ją
visą, veržė tarsi įkapės. – Kad ir kas tai būtų, Diki, prašau...
nekišti nagų.
 Džošas Bando.
Įsibrovėlis.
Melagis. Išdavikas.
Negyvas.
Visiškai miręs.
Šitai ir buvo, kas turėjo įvykti. Atropė įkišo raktą į spynos
skylutę ir įėjo į vyno rūsį, pasieniais kilo senovinių užmirštų
butelių kalnai. Greitai perėjo patalpą, rado slaptąjį užraktą,
paklebeno jį ir lentyna pasislinko tiek, kad pasirodė durys, o
tada tyliai pro jas įsmuko. Įėjusi uždarė duris ir pajuto, kaip čia,
šioje slėptuvėje, ramybė perima ją visą.
Vidus išdažytas visiškai baltai, įranga švytėjo chromu,
nublizginta iki veidrodinio atspindžio. Ant grindų plytelių nė
dulkelės, net kėdė kampe buvo balto vinilo, o stalas palietus –
metalo. Lempa metaliniu gaubtu, sulankstomasis krėslas,
aptrauktas balta oda, erdvinio garso aparatūra su tvarkingai
sukrautomis kompaktinėmis plokštelėmis; jų melodijos sklido
po kambarį iš paslėptų kolonėlių, bet jas nuo pastato skyrė
garsą slopinančios plokštės. Niekur nė dėmelės.
Jos nuosava erdvė. Atribota nuo viso pasaulio. Toli nuo
miesto, bet nuo jo ir gana arti, kad nekeltų nepatogumų. Slapta
ir izoliuota. Nepriekaištinga. Jei tik ji galėtų atsikratyti to
triukšmo ausyse.
Ji įsispyrė į operacinės šlepetes, užsidėjo kepuraitę, iš
automatinės dėžutės išsitraukė operacines pirštines ir
paspaudė erdvinio garso grotuvo mygtuką. Švelni baroko
muzika pripildė kambarį raminančių garsų. Jei kas nors rastų
jos slėptuvę, buvo tikra, ji nepaliko nė jokios užuominos, kas ji
tokia, nors jos menas galėtų suteikti peno spėlionėms.
Atsargiai iš rankinės ištraukė mažytį plastikinį maišelį ir
nuėjo prie stalo. Atrakino viršutinį stalčių ir išdidžiai apžvelgė
savo lobius. Permatomą plastikinį dėklą su nuotraukomis ir kitą
– su užtrauktuku.
Tyliai niūniuodama Atropė atvėrė plastikinį dėklą, ir
nuotraukos nusklendė ant stalviršio. Mikliai, tarsi Las Vegaso
krupjė, ji rankiojo ir pašė blizgančias, aptrintas nuotraukas,
žiūrėdama į išblukusius pažįstamus veidus. Radusi Džošo
Bando atvaizdą stebeilijo ilgiau, tada caktelėjo liežuviu.
– Koks negeras berniukas.
Iš plono plastiko išvyniojo operacines žirkles. Nerūdijančiojo
plieno instrumentas žvilgėjo tarsi veidrodis, tik ant ašmenų
buvo tamsių dėmių. Džošo Bando kraujas... jau nešviežias,
uždžiūvęs ant jos ginklo.
Atropė prisiminė gražų Džošo Bando veidą ir jo žvilgsnį, kai
pamatė šmėstelint savo žudikę, siaubą, kai suprato prisiartinus
lemtingąją akimirką, savo paties harmagedoną. Buvo taip
lengva. Nepaprastai lengva. Neišvengiamas darbas sukėlė šiokį
tokį virpulį, bet ne tiek pats žudymas, kiek įsisąmoninimas, kad
Bando suvokia, kas vyksta. Jo pirmapradis siaubas, iškreipęs
holivudiškai dailius veido bruožus. Dar ir dabar, prisimindama
išsigandusias akis, ji jautė, kaip džiugiai gyslomis plūsteli
adrenalinas, kokia maloni ramybė ima slopinti galvą vis
užplūstantį triukšmą.
Deja, neturėjo laiko mėgautis žudymo jauduliu. Turėjo
sparčiai darbuotis. Dabar žiūrėjo į Džošo nuotrauką. Įdegęs, tik
su aptemptomis maudymosi kelnaitėmis, ranką užmetęs
gražuolei, vilkinčiai siaurutį geltoną bikinį, ant pečių. Už
nugarų Bando ir tai moteriai, be abejo, tikrai ne žmonai, matyti
palmės ir neįmanomo grožio saulėlydis. Ne, šitoji veik nuoga,
nurudusi blondinė – ar tik ne Milisenta vardu – visai nesvarbi.
Net ir pačiam Džošui. Šliundra. Nei daugiau, nei mažiau. Tokia
nereikalinga.
Laikas jos atsikratyti.
Čekšt!
 Žirklės blykstelėjo lempų šviesoje. Nuotrauką padalijo lygus
pjūvis, besišypsanti gražuolė nusklendė ant baltų plytelių.
– Sayonara3, – šnibžtelėjo Atropė.
Dabar nuotraukėlėje Džošas stovėjo vienas, rankoje laikė
taurę su gėrimu. Neilgai.
Čekšt!
Šalin jo putotą svajonių salos kokteilį ir, oi, dar ir pusę
rankos. Ak, kaip negerai.
Bet Džošas tebesišypsojo prieš objektyvą – plačiai, seksualiai
– ir vis dar vergė moteris.
Taip netinka.
Čekšt!
Daugiau jokios šypsenos. Jokios, Džošo galva lėtai nupleveno
žemyn – prie kitų jo kūno skutelių.
O kaip jo gaidukas?
Ak. Pati svarbiausia dalis. Negalima palikti prie kūno!
Čekšt!
Baigta. Džošo Bando kojos ir kirkšnys tvarkingai atskirtos
nuo to, kas iš jo liko, – tik nuoga plaukuota krūtinė ir kaklas. Ne
itin gundantis. Jau nebe.
Dabar jis prisidėjo prie kitų. Ji žvilgtelėjo į paveikslą,
užimantį nemažai vietos, didžiulį giminės medį po organiniu
stiklu.
Montgomerių giminės medį.
Visi Montgomerių giminės nariai buvo išvardyti
išsiskleidusiose šakose, šakos vedusiems, o paskui
išsiskyrusiems; pavainikiams; paskui tiems, kas atėjo į jų šeimą
per santuoką. Kaip Bando. Kai kurios šakos buvo su
nuotraukomis – nufotografuoti tie, kas jau akis į akį susidūrė su
nulemta iš anksto baigtimi.
Ji atsargiai nukabino rėmą nuo sienos, paguldė ant stalo ir
susiradusi atsuktuvą kitame dėkle atsuko kampinius varžtus.
Nukėlė organinį stiklą ir ant medžio šalia Džošo vardo uždėjo
tai, kas liko iš jo nuotraukos – plaukuotą liemenį. Rado jo
gyvenimo giją... jos sesers Lachesės rūpestingai supintus ir jau
kadai atmatuotus raudoną ir juodą siūlus. Atropė švelniai
prispaudė jo gyvenimo giją prie medžio kamieno ir nutempė
palei šaką... apdžiūvusią šaką, pridėtą tik todėl, kad jis į šeimą
pateko per vedybas. Kai galop viskas atsidūrė savo vietose, ji
apžvelgė darbą.
Be priekaištų.
Jos nuomone, Džošas Banditas Bando dar niekada neatrodė
taip gerai.

2 Hello Kitty (angl.) – balta katytė su raudonu kaspinėliu; šia popkultūros veikėja
„Bank of America“ papuošė savo kreditines.
3 Iki (jap.).
 Devintas skyrius

Grįžusi namo Ketlina aptiko žurnalistus, įsirengusius stovyklą

netoliese. Įsukusi į keliuką, kuris vedė į vidinį kiemą, ji pamatė
baltame furgone rūkančius reporterį su operatoriumi. Miestą
jau dengė prieblanda, bet jie tebelaukė.
Diena vis prastėjo, ir dabar padėtis buvo blogiausia.
Šoniniame veidrodėlyje ji matė, kaip tie maigo cigaretes ir
skubiai atplėšia automobilio dureles. Nuostabu. Ketlina
spustelėjo garažo durų pultelį, įsuko į kiemą ir turėjo luktelėti,
kol velenas duris lėtai užtemps aukštyn.
– Nagi, greičiau, – suurzgė ji lėtaeigei įrangai, nes nužiūrėjo,
kaip keliuku atskuba reporteris.
Primygo troso leistuvą iš karto, kai atsirado užtektinai erdvės
pralįsti nesusibraižant stogo. Leksusas šovė į priekį. Ji išjungė
variklį ir vėl paspaudė pultelį. Durys pajudėjo žemyn, tačiau
nesuspėjo nusileisti, nes reporteris, įsiganęs vyriškis stambiais
žandikauliais su neįtikimai tankia kauge plaukų ant galvos,
mitriai įsprūdo į garažą ir pastatė koją tiesiai prieš elektroninį
daviklį. Durys akimirksniu liovėsi kilti.
– Ponia Bando, aš Maksas O’Delas iš televizijos Indianoje, –
šūktelėjo jis spragsint užsikirtusiai įrangai.
– Žinau, kas jūs.
Jau buvo išlipusi iš automobilio.
Jis išsišiepė tarsi pamalonintas.
– Gal galėtume trumpai pasikalbėti apie jūsų vyrą. Labai
nemėgstu brautis, bet turiu tik keletą klausimų.
 – Jokių komentarų.
Ketlina persimetė per petį rankinės dirželį, bet operatorius,
tempdamasis ant peties kamerą, jau risnojo keliuku.
– Prašyčiau. Tik kelias minutes, – nesitraukė O’Delas.
– Tikrai ne dabar.
– Bet...
– Jūs mano garaže. Prašau išeiti. Neturiu jums ką pasakyti, –
akies krašteliu matė, kaip operatorius nutaikė į ją objektyvą. –
Nenoriu kviesti policijos, tačiau būsiu priversta.
– Jūs gyvenote su vyru atskirai.
– O jūs pažeidžiate mano teises. – Už šoninių durų į garažą
pašėlusiai ėmė skalyti Oskaras. – Einu į vidų. Jei malonėsite
man atleisti... net jei ir nemalonėsite, – spustelėjusi mygtuką
išgirdo, kaip garažo durys vėl sujudėjo, šįkart kildamos.
Prisimerkusi pro tamsius akinius įsmeigė akis į reporterį. –
Uždarysiu duris, tada išleisiu šunį ir paskambinsiu policijai,
todėl jumis dėta trimituočiau skubiai trauktis.
Nelaukdama, kol jis atsakys, vėl niuktelėjo jungiklį ir žengė
pro šonines duris, kur šokinėdamas aukštyn ją pasitiko
Oskaras.
Pasilenkusi Ketlina sučiupo susivėlusį gauruotą kamuolį ir nė
nešyptelėjo. Ilgas rausvas liežuvis laižė jai veidą.
– Taip, ir aš tavęs pasiilgau, – sušnibždėjo pajutusi, kaip šuns
snukis brūkšteli jai per skruostą. – Labai labai.
Galėjai tikėtis, kad landus reporteris atseks jai iš paskos, bet
netrukus ji išgirdo balsus atsklindant jau nuo gatvės ir suprato,
kad Maksas O’Delas su bendrais pasidavė – bent šį vakarą. Ir
ačiū Dievui.
Ji pašėrė šunį, tada įsijungė telefono atsakiklį ir išklausė
žinutes. Be Nikės Džilet, dar trys reporteriai paliko savo
numerius prašydami atskambinti. Ketlina juos ištrynė. Buvo dar
du praleisti skambučiai ir trumpa žinutė nuo detektyvo Rido iš
policijos būstinės – prašoma atsakyti būtinai. Jos širdis ėmė
plakti tankiau. Mintyse suskambo įspėjamieji signalai. Ko jam
prireikė? Ką jis sužinojo? Ar Trojus jai neliepė nekalbėti su
policija? Tačiau ji negali nekreipti į policiją dėmesio, nors
šiandien nė nepradėjo ieškotis advokato. Ji atsisėdo tiesiau ir
surinko Rido numerį. Atsiliepė budėtojas – detektyvas Ridas šį
vakarą nedirba. Ketlina paliko savo numerį ir suirzusi ėmė
barbenti pirštais į stalviršį.
Kelė taip ir nepaskambino. Galbūt išvykusi iš miesto. Dirba
tiekėja viename didžiausių miesto prekybos centrų ir daug
važinėja... bet šiaip jau tikrina savo pranešimus. Ketlina perėjo
namus ir pažvelgė pro langą į gatvę. Kelkraštyje televizijos
furgono nebuvo. Dėkui Dievui, Maksas O’Delas suprato
užuominą ir dingo.
Bet grįš. Atsidangins čia ir kitų.
Ketlina reikalų su reporteriais buvo turėjusi ir anksčiau.
Jeigu nujausdavo gausią pritrenkiančios medžiagos, jie
nepasiduodavo ir atkakliai sekdavo pėdomis. Gerai išmankštinti
skalikai, užuodžiantys sužeistą grobį.
Pasiėmė nešiojamąjį telefoną ir nuėjo į svetainę. Ten jau vyto
ir metė žiedlapius ant stalelio gėlės, nusipirktos praėjusią
savaitę. Ketlina plestelėjo ant sofos į minkštas pagalvėles ir
pakėlė akis į nedidelį fortepijoną. Ant žvilgančio instrumento
buvo atremta įrėminta Džeimės nuotrauka. Ak, miela, miela
mažyle.
Apdovanota rudom garbanom, skaisčiomis žydromis kaip
dangus akimis, riesta, vos strazdanota nosyte, putlutė žavi
Džeimė buvo tikra išdykėlė. Nuotraukoje ji buvo įdūrusi žvilgsnį
fotografui virš galvos, į dangų, šypsojosi susiėmusi rankutes,
rodydama smulkučius dantukus... dantukus, kurie vos prasikalę
ją vertė ožiuotis ir seilėtis. Ketlinai užgniaužė gerklę. Kaip ji
galėjo išeiti... tokia nuostabi gyvybė nutraukta prabėgus vos
trejiems neįmanomai trumpiems metams?
Ketlina prisiminė, kaip greitai sloga virto karščiavimu, liga
puolė sparčiai ir kėlė baimę. Penktadienio naktis. Šeštadienio
rytą Džeimė pasidarė vangi. Ketlina paskambino į vaikų
gydytojo kabinetą, bet ten niekas nedirbo. Po pietų Džeimei
pasidarė blogiau, Ketlina nuvežė ją į ligoninę, ir, kad ir kaip
stengėsi greitosios pagalbos komanda, jos vienintelis vaikelis
mirė nuo karštinę sukėlusio neaiškaus viruso. Ketlina taip ir
neatleido Dievui.
– ...palikite žinutę.
Automatinė Kelės žinutė, nuskambėjusi atsakiklyje, ištraukė
ją iš praeities. Susivokė, kad skruostais plūsta ašaros, sunki
kaip akmuo širdis slėgė krūtinę ir dūrė taip skaudžiai, kad ji vos
įstengė atsikvėpti. Išjungė telefoną. Matyt, Kelė išvykusi darbo
reikalais. Reikėjo pripažinti, dvynė sesuo dažniau būdavo
išvykusi, nei sėdėdavo Savanoje. Be abejo, dėl tam tikro šeimos
požiūrio į ją. Požiūris abipusis. Kelė anaiptol negarbina
Montgomerių.
Tai ką dabar jai daryti?
Džošas miręs.
Nužudytas arba nusižudęs.
Džošas, kurį ji taip aistringai mylėjo.
Džošas, kuris buvo jai neištikimas.
Džošas, vienintelio jos vaikelio tėvas.
Džošas, supykęs, pagautas įniršio ar širdgėlos, prapliupdavo
keikti ją ir prie keturių akių, ir viešai, kaltindamas, kad ji
netikusi motina, rėkdamas, kad ją reikėtų teisti už tyčinį
aplaidumą, o gal ir už ką nors dar.
Džošas, kuris ketino pasipelnyti grasindamas pateikti ieškinį
ir apkaltinti ją netyčia sukėlus dukrelės mirtį. Sudrebėjusi ji
pasitrynė pečius, paskui palietė riešus, užveržti jie niežėjo po
tvarsčiais.
 Žiūrėjo į tuščią židinį stengdamasi sutelkti mintis. Vakar
vakare Kelė paliko žinutę jos mobiliajame – pasiūlė susitikti
miesto centre. Taip ir buvo. Ketlina jautėsi siaubingai išsekusi
kurdama interneto svetainę, jai čiuožė stogas, tad nusitvėrė
progos išeiti iš namų. Užsitempė rusvai žalsvas kelnes, teniso
marškinėlius, laisvą palaidinukę ant viršaus, nuvažiavo prie
pakrantės... tada... tada įėjo į barą. Į tą, kurį atrado Kelė. Į
„Klampynę“.
Atsilošusi pajuto tarp pagalvėlių kažką kliūvant. Pagraibiusi
aptiko savo mobilųjį, kaip visada išjungtą, besimėtantį ant
sofos. Neklausinėjo savęs, kaip jis atsirado svetainėje. Jai
nerūpėjo. Įjungė telefoną. Elementas jau buvo beišsenkantis,
bet jai dar pavyko perskaityti skambintojų sąrašą; Amanda, be
abejo, kaip ir sakė „Ąžuolų Kalvoje“, buvo palikusi pranešimą.
Antras buvo iš Kelės.
Paleido įrašą, pasigirdo įpykusios Amandos balsas: „Jėzau, ar
tu niekada jo neįjungi, Ketlina? Bandau kaip nors su tavim
susisiekti, išgirdau apie Džošą ir labai tave užjaučiu. Pranešk,
kuo galiu padėti. Paskambink.“
Ketlina ištrynė žinutę, tada suskambo tyras kaip varpelis
Kelės įrašas. „Ketlina, čia aš. Gavau tavo žinutę, bet tu visada
išjungusi tą prakeiktą telefoną. Būtinai man paskambink, kai
galėsi. Aš tai čia, tai ten, turėjau išvykti keletą dienų tvarkyti
tiekimo, bet būtinai tau paskambinsiu. Susiimk, gerai? Žinau,
dėl Džošo labai skaudu, bet, nagi, susitaikyk su tuo, to niekšo
mirtis ne toks jau didelis praradimas.“

– Išsiaiškinkim viską kuo tiksliau, – pasakė Ridas.

Žeraras Sen Kleras nusitempė latekso pirštines nuo rankų ir
sviedė į šiukšliadėžę, skirtą medicininėms atliekoms. Paniuręs
padėjėjas su ausinėmis skrodimų patalpoje valė nerūdijančio
plieno stalą ir ruošė jį kitam kūnui. Savaitgalis slinko vangiai,
mirčių buvo mažai, todėl dėl Bando jau turėjo pirmines išvadas.
– Sakai, Bando mirė netekęs daug kraujo, ar ne?
– Kūnas buvo kaip reikiant išgręžtas.
Medicinos ekspertas nusitraukė kepuraitę, įmetė į nešvarių
skalbinių krepšį, stovėjo tik su chirurgo apranga. Patalpoje
trenkė dezinfekuojamomis medžiagomis ir formaldehidu,
mirtimi ir prakaitu, nors buvo šalta. Palyginti su senomis
plytelėmis ir blausiais dažais, gana atšiauriai žibėjo
nerūdijančio plieno plautuvės, stalai ir įranga.
– Kad ir kaip kruopščiai nusikaltimo vietos tyrimo komanda
surinko kraują, jo šiek tiek trūksta.
Ridas taip ir sustingo.
– Trūksta? Kaip?
– Nusikaltimo vietoje buvo rasta per mažai kraujo, turint
omeny, kiek Džošas Bando jo neteko. Net įskaičiuojant
išgaravusį. Taigi, jei Bando neatidavė puslitrio vietos kraujo
bankui ar nesutiko vampyro, o gal jis turi kraujo ištroškusį
šunėką, mūsų laukia bėdos. Kraujo trūksta.
– Negi jo kas pavogė? – Ridui buvo nesuvokiama. – O jei
kūnas buvo pervežtas?
– Nebuvo. Šį kartą mudu su Diana Mozes sutariame, nors
mūsų nuomonės dažnai skiriasi.
– Jis galėjo prarasti to kraujo kur nors kitur... tada parsirasti
namo... ir galutinai nukraujuoti.
– Nėra kruvinų pėdsakų. Todėl taip nemanau. Iš to, kaip
sustingo kūnas ir kraujas kraujagyslėse, kaip atsisakė veikti
organai ir šlapimas ištekėjo ant grindų, galiu lažintis, kad jis
mirė sukniubęs ant stalo, – persibraukė delnais kaktą Sen
Kleras. Šiurkštūs žili plaukai buvo kiek drėgni nuo prakaito. –
Daugiausia kraujo jis prarado dėl kelių pjūvių ir jie labai
skiriasi nuo įprastų – įkirptos abiejų riešų mažosios arterijos.
Kiti pjūviai vėliau padaryti tik dėl akių.
 – Kad mes manytume, neva tai savižudybė?
– Kaip tik taip manau ir aš, – susimąstęs pasitrynė smakrą
Sen Kleras. – Ir tai ne vienintelė mįslė, kurią mums užminė
Bando. Regis, senis Džošas buvo kai kam alergiškas, galbūt
sulfitams ar naminiam vynui. Reagavo sunkiai, patyrė
anafilaksinį šoką, jei būtų buvęs vienas, greičiausiai vis tiek
būtų miręs, bet kol kas ieškome jo kraujyje cheminių medžiagų.
Galbūt jis galėjo išgerti antidoto. Tačiau jo kūne radome kito
narkotiko, gama hidroksibutanoato – GHB, dėl jo Bando
negalėjo pajudėti.
– Pasimatymų ir prievartavimų narkotikas?
– Vienas tų, – pritarė Sen Kleras.
– Vadinasi, jeigu Bando net būtų turėjęs antidoto rinkinį su
efineprinu, greičiausiai nebūtų galėjęs prie jo prisigauti, –
svarstė Ridas. – Nei nusigauti į ligoninę, nei paskambinti
pagalbos telefonu.
– Visiškai taip. Viską pasakys galutinė kraujo analizė.
– Kodėl GHB? – paklausė Ridas.
– Gatvės narkotikas, palyginti lengvai gaunamas, jei turi
ryšių. Lengvai įberiama į gėrimą. Tada jau Džošas žudiko
lengvai apvyniojamas apie pirštą. Negaliu pasakyti, ar jis buvo
sąmoningas, gal beveik ištiktas komos, bet didelė tikimybė, kad
suprato, kas jam daroma.
Durys kitame patalpos gale prasivėrė, ir stambus greitosios
pagalbos laborantas įvairavo ratukinius neštuvus su diržais
pritvirtintu lavonu maiše. Kai durys vėl užsitrenkė, Ridas
probėgšmais pamatė, kad prie cementinės pakylos į gatvę
sustojęs greitosios pagalbos automobilis.
– Ar kas nors gali pasirašyti už šitą? – paklausė laborantas.
Sen Klero padėjėjas pakėlė galvą ir šluostydamasis rankas
linktelėjo. Išlavintu galvos judesiu jis nusipurtė ausines ir per
sterilią patalpą nuaidėjo bosinės gitaros garsai.
 – Taigi, mano nuomone, Bando nenusižudė, – tarė Sen Kleras.
– Vyko kai kas kita, ir... ei, pažiūrėk čia. Įrašiau ir į savo
ataskaitą.
Medicinos ekspertas priėjo prie šaldytuvo stalčiaus ir jį
ištraukė. Jame užklotas paklode tysojo lavonas. Sen Kleras
atsargiai nutraukė uždangalą ir Ridas išvydo mėlstelėjusį nuogą
Džošo Bando kūną – keistai pakitusios spalvos oda be gyvybės
ženklų, bet su pjūvių žymėmis, paliktomis vidaus organus
tyrusio medicinos eksperto. Sen Kleras kilstelėjo Džošo ranką.
– Pažiūrėk į žymes ant riešų. Bemaž visos atrodo taip, lyg sau
odą pjautų dešiniarankis. Taip pat jos atitinka peilio su jo pirštų
atspaudais ašmenis. Peilį radote ant kilimo šalia kūno. Bet jei
pažvelgsi čia, – jis parodė į dėmę ant Džošo rankos, – pamatysi,
kad šie pjūviai padaryti kitu kampu, tarsi ašmenys būtų
nukreipti tiesiai – vertikaliai. Kaip ir sakiau, įpjovos gilios,
venos perkirptos kažkuo labai aštriu. Lyg ir chirurginiu
instrumentu, o gal peiliu mėsai nuo kaulų pjaustyti. Kaip tik
šitos įpjovos pasiuntė Džošą į mirtį.
– Tai savižudybė netikra?
– Statau savo ferarį.
– Tu neturi ferario.
– Aha, bet jeigu jį turėčiau, – Sen Kleras užtraukė paklodę ir
įstūmė Džošą atgal į šaldytuvo kapą. – Šeima nori, kad
atiduočiau kūną. Ar bus dar kokių kliūčių?
– Ne, jei radai viską, ko mums reikia.
– Radau, – atsakė Sen Kleras.
Atsirėmęs į stalą pasilenkė ir nusitraukė žalias šlepetes,
užmautas ant batų.
Supypsėjo Rido pranešimų gaviklis. Žvilgtelėjęs į langelį, jis
atpažino Morizeti numerį.
– Teks lėkti. Ačiū, kad taip greitai sutvarkei šitą reikalą.
– Nėra už ką.
 Ridas jau buvo prie durų. Stumtelėjo jas pečiu, spragtelėjęs
atidarė mobiliojo dangtelį ir žengė į koridorių, kuriame grindų
plytelės blizgėjo nuo storo vaško sluoksnio, raminamai veikė
švelni sienų žaluma. Nulipo laiptais prie laukujų durų, plačiai
jas atidarė ir į jį plūstelėjo kaitra, tiršta tarsi degutas. Vietiniai
jos beveik nejusdavo, bet žmogui, užaugusiam Čikagoje, o
paskui daug metų praleidusiam San Fransiske, buvo karšta lyg
pragare. Net neseniai praūžęs smarkus lietus ne kažin kiek
pagelbėjo, tik suplojo dulkes ir gatvėse paliko kelias balas.
Nekreipdamas dėmesio į upeliais tekantį prakaitą, surinko
nuovados numerį, paprašė sujungti su Morizeti, bet kai
susisiekė, tegavo siūlymą palikti žinutę balso pašte. Nusivylęs
atsakė gana irzliai ir nužingsniavo į nuovadą už kelių kvartalų.
Prie Morizeti stalo atsirado kaip tik tą akimirką, kai ji dėjo
ragelį. Nuo pokalbio veidas buvo išraudęs, lūpos kietai
sučiauptos.
– Tas su...stas buvusysis, – suburbėjo ji, kai Ridas, išspyręs
kėdę iš pastalės, ant jos dribtelėjo.
– Gavau tavo pranešimą. Buvau pas medicinos ekspertą.
– Dėl Bando? – pakėlė ji antakį.
– Aha.
– Kas nors įdomaus?
– Labai įdomu, – ir jis glaustai išdėstė, ką jam pasakė Sen
Kleras. – Padarė darbą greitai. Galutinę spausdintą ataskaitą
gausim rytoj.
– GHB? Viešpatie, apie ką čia kalbama? Juk ne
prievartavimas paskyrus pasimatymą?
– Galbūt žmogžudystė paskyrus pasimatymą. Nebent Džošas
eksperimentavo.
– Skambant „Midnight Blue“ melodijai? Matyt, visai išėjo iš
proto, – atsistojo ir pasirąžė išlenkusi nugarą, tarsi ta būtų
įsiskaudusi. – Tu manai, kad jį kas nors nužudė?
 – Labai galimas daiktas. Atrodo, kad taip.
Ridas pasitrynė delną nykščiu. Kol kas nebuvo toks tikras.
– Kam reikėjo vaidinti, kad tai savižudybė? – paklausė
Morizeti.
– Geras klausimas. Bet tas, kas taip pasielgė, vis dėlto ne
viską padarė iki galo. O kaip tas vynas? Ar žudikas apsiriko?
Negi žudikas nesuprato, kad Bando alergiškas kai kurioms
rūšims, ir padavė jam vyno, kartu sugirdydamas ir GHB?
– Bet argi Bando nesisaugojo gerdamas vyną?
Ridas gūžtelėjo pečiais.
– Gal nežinojo, kad tas su sulfitais. Ir dar gali būti, kad ten
net ne vynas buvo. Mums reikės paklausinėti Bando gydytoją,
kam tiksliai jis buvo alergiškas.
– Gerai, bet kol kas tarkim, kad ten buvo vynas, nes jokios
kitos medžiagos jo kūne nerasta, tiesa?
– Tiesa.
– Tada, jei gyvybė ar mirtis priklauso nuo to, kokios rūšies
Merlot ar Chardonnay tu ryji, – tarė ji raukdama išpešiotus
antakius, – argi nepasitikrintum, gal kartais geri tą šlamštą,
kurio tau negalima?
– Taip, bet gal žiūri į butelį, o ne į patį vyną?
– Ką turi galvoj?
– Kad butelis gal buvo sukeistas, tarkim, jo etiketė, o galbūt
kas kitame kambaryje perpylė butelį ir atnešė jam.
– Tuo kažkuo jis pasitikėjo, – pataisė ji.
– Aha, ar mes radome pradėtą butelį vyno?
– Tik kokius porą šimtų vyno rūsyje, bet jie buvo pilni, –
persilenkdama per stalą atidaryti bylos atsakė ji. – Regis, buvo
butelis šiukšliadėžėje, patikrinkim... turiu čia sąrašą, viskas, ką
surinkome... – atspausdinusi iš spausdintuvo ji išsitraukė lapus
ir pervedė sidabriškai lakuotu nagu per pirmus du. – Štai ir
radome... butelis Pinot nuar. Įvežtinis. Prancūzija.
 – Ar nustatėme, kur buvo kamštis?
Ji vėl žvilgtelėjo.
– Taip, pone, tikrai nustatėme.
– Nebuvo ko nors keisto?
– Nieko, kas kristų į akis. Kur tu suki?
– Tegul patikrina laboratorija, pažiūrėsim, kas butelyje. Noriu
žinoti. Be to, ar prie kamščio neprikišta nagų, ar vynas toks,
kaip etiketėje... o kaip dėl lūpų dažų ant taurės?
– Dar nieko.
Ridui nepatiko tai, ką jis mąstė. Pernelyg daug neatitikimų,
kad ir kaip stengėsi susieti paskirus gabalus. Gal žudikas labai
skubėjo, o gal buvo visiškas mulkis, tačiau jis ar ji per menkai
pasidarbavo, kad nusikaltimas panėšėtų į savižudybę.
– Ir ką manai? Žmogžudystė ar savižudybė? – kvotė jis
Morizeti.
Baksnodama klaviatūrą ji vėl atsilošė sukamajame krėsle.
Tamsus ekranas blykstelėjo, atsirado Džošo Bando, sukniubusio
ant stalo ir jau negyvo, atvaizdas.
– Gal ir savižudybė. Žinau, žinau, iš tikrųjų netikiu, kad
Džošas Bando būtų žudęsis, bet pasinaudokim ta prielaida ir
pažiūrėkim, kur tai nuvestų, – dėl to, kad būta tokios
galimybės. Gal vyrukui buvo depresija, o vynas ir GHB
nesuveikė taip greitai, jis ir čiupo peilį.
– Ir susipjaustė pats? Jį pribaigusios žaizdos buvo padarytos
kitu įnagiu, chirurginiu instrumentu ar medžiokliniu peiliu, –
nepasidavė Ridas.
– Jo mes taip ir neradome, – atšovė ji ir prikandusi apatinę
lūpą skaitė ataskaitą.
– Ir dar tas GHB. Kaip suderinti?
– Nesiderina, – papurtė ji galvą ir žvilgtelėjo į ekraną. – Ir
niekas nedera. Jei jis nužudytas, kodėl žudikas, jei jau sumanė
įpiršti mums savižudybę, paliko taures ir butelį, ir vyno
pėdsakus, žinodamas, jog mes nustatysim, kad Bando buvo
alergiškas sulfitams?
– Jei buvo kaip tik taip, – atsiliepė Ridas, – tai arba žudikė
buka kaip bato aulas, arba puikuojasi ir baksnoja mums į nosį,
kad ji ir taip nesugaunama.
– Ji? Ponia Bando?
– Juk ji iš tikrųjų yra įtariamųjų sąraše.
– Kartu su puse Savanos gyventojų. Regis, kas tik jį pažinojo,
neturėjo ant mūsų vaikino akies, – sumurmėjo ji. – Visur
Banditas paliko savo pėdsakus.
Ridas nematė reikalo ginčytis. Morizeti teisi. Netrūko ir kitų
įtariamųjų, kuriuos buvo verta pačiupinėti. Bet tyrimas krypo
taip, kad jis vis labiau buvo linkęs tikėti Ketlinos Bando kalte –
ji kalta kaip pats blogis. Jis perskaitė ieškinio dėl netyčinės
vaiko mirties, kurį ketino teikti Džošas Bando prieš buvusią
žmoną, kopiją. Dokumente Bando kaltino Ketliną aplaidumu ir
priekaištavo jai buvus netikusia motina. Ir kaimynai matė ją
atvykstant ir išvykstant, net valytoja, radusi Bando kūną,
paliudijo, kad Ketlina dažnai lankėsi buvusio vyro namuose.
Nepaisydama, kad Bando jau turėjo kitą moterį.
– Ar kas nors rado Naomę Krisman?
– Dar ne. Vienas Bando draugų mano, kad ji išvykusi iš šalies.
Gal nė nežinanti, kad jis mirė.
– O kaip žinutės telefone? Elektroninis paštas jo
kompiuteryje?
– Nėra arba ištrinta.
– Paštas?
– Teberūšiuojamas, kaip ir šiukšlės. Nusikaltimo vietos
komanda ne kažin ką pešė. Nebent sagą – ją aptiko ant grindų
prie stalo. Regis, kaip tik iš Bando vilkėtų marškinių.
– Ji ištrūkusi?
– Tai kad ne. Išpjauta. Siūlas nukirptas lygiai, nesuardytas,
neišpešiotas. Kažkas tą vakarą sąmoningai nukirpo sagą.
Džošas tikrai nebūtų vilkėjęs marškinių be sagos.
– Ir kam būtų reikėję tyčia ją kirpti?
– Gal mėgino, bet nepataikė į veną?
– O gal ir ne, – garsiai tarė Ridas ir jam pačiam nepatiko
besiperšanti mintis. – Gal tas, kas taip padarė, turėjo kitą tikslą.
– Ir tai buvo... kas? „Ei, Džošai, dirstelėk į savo rankogalius“?
– Ne. Maždaug taip: „Ei, Džošai, pažiūrėk, ką aš tau galiu
padaryti.“
Ridas pamėgino prisiminti nusikaltimo vietą ir kaipmat
paniuro įsivaizdavęs Bando prie stalo ir žudikę netoliese, – auka
paralyžiuota, šalia dvi taurės, – skambančią muziką, į verandą
pravertas duris. Tokia padėtis kėlė savotišką jaukumo įspūdį.
– Manau, galbūt žudikė norėjo, kad veiksmui netrūktų
klaikumo. Bando nejudrus, nepajėgė pakrutėti. Tai kodėl
neparodyti, koks aštrus tas įnagis? Kodėl kiek neužtrukti ir
neprigąsdinti jo mirtinai?
 Dešimtas skyrius

Laidotuvės buvo nepakeliamos.

Ketlina sunkiai atlaikė smalsius daugybės žmonių žvilgsnius
ne tik bažnyčioje, bet ir čia, kapinėse, kol šventikas perskaitė
paskutinę maldą ir baigė apeigas, o saulės spinduliai vis
tvyksčiojo pro debesų properšas. Gedėtojai, daugelis apsirengę
juodai, stovėjo tai šen, tai ten tarp senų antkapių. Niūriais
veidais, akis įsmeigę į žemę, lenkė galvas maldai, sykiu
nepaliaudami šnabždėtis.
Jau trys dienos, kai rastas Džošo kūnas, o žiniasklaidos
dėmesys Džošo Bando mirčiai tik augo. Ar buvo pritariama tai
nuomonei, ar ne, bet policija, regis, buvo linkusi patikėti, kad
Džošas buvo nužudytas, kalbos apie savižudybę prislopo, nors
apie tai tebebuvo svarstoma, bent taip manė ji.
Ketlina atkreipė dėmesį, kad dalyvauja ir žiniasklaidos
atstovai, o kiek nuošaliau nuo minios prie seno ąžuolo kamieno
stovėjo atsišliejęs ir detektyvas Pirsas Ridas, akis slėpdamas po
tamsiais akiniais, tačiau, kaip spėjo Ketlina, jis žvalgėsi į
žmones, atėjusius atiduoti pagarbos jos vyrui. O gal sekė, kaip
elgiasi ji.
Apeigos bažnyčioje nuo pradžios iki galo jai atrodė
netikroviškos. Vargonų muzika, maldininkai, žvakės ir pagyros
mirusiajam, regis, nederėjo, kaip ir laidotuvių vilkstinė,
nuvingiavusi miesto gatvėmis į šitas nuošalias kapines, –
senoviniai antkapiai, kapų rūsiai ir apsamanoję medžiai.
Kitaip nei abi jo buvusios žmonos, Džošas neturėjo savo
paties šeimos. Buvo vienintelis išpaikintas vaikas, tėvų
susilauktas itin vėlai, neturėjo nei brolių, nei seserų. Po tėvo
mirties netrukus pasimirė ir motina – gal jau prieš dešimt metų.
Ketlina niekada nepažinojo jokio jo šeimos nario. Išskyrus jo
pirmąją žmoną Modę, ji buvo su sūnumi Džilu, Dšošo posūniu,
jie dalyvavo abu. Buvo ir Naomė Krisman, vilkėjo juodai ir labai
elegantiškai. Bet nebuvo matyti jokių dėdžių, tetų ar pusbrolių,
nei ji kada apie tokius buvo girdėjusi. Ketlina, kaip jo žmona,
paprašė, kad kūnas būtų atiduotas jai. Jokie kiti šeimos ryšiai jo
nesaistė.
Ketlina apžvelgė visus.
Ji vogčiomis dirstelėjo Džošo pirmosios žmonos pusėn. Modė
buvo aukšta, elegantiška, vilkėjo dizainerio siūtą kostiumėlį.
Slėpė veidą po prigludusiais akiniais ir plačiakrašte skrybėle.
Jos sūnus, priešingai, atrodė taip, lyg ką tik būtų išvirtęs iš
lovos po sunkios nakties, išvargintas roko muzikos ir kvaišalų.
Vilkėjo džinsus, sportinius marškinėlius su Oziu Osbornu ir jo
veidas sakyte sakė: „Užsikruškit jūs visi.“ Kad ir nubraukęs
plaukus nuo veido, nusiskusti jis nesivargino ir piktai
susiraukęs aiškiai rodė, kad verčiau jau būtų kur kitur, tik ne
čia. Modė buvo liauna kaip nendrė, bet sūnus jau augino
lašinius, ir pilvas karojo virš džinsų juosmens.
Per žingsnį nuo Džilo pati viena stovėjo Naomė Krisman.
Buvo paskutinis Džošo meilės nuotykis, dar viena moteris,
tikėjusi tapsianti kita ponia Bando, ji akivaizdžiai vengė
žvilgsnių ir laikėsi akis įsmeigusi į žemę. Kažin ar turinti bent
dvidešimt penkerius metus Naomė apsivilko deramai – siaura
juoda suknele, ilgas dažytas plaukų sruogas buvo laisvai
suėmusi ant viršugalvio ir sutvirtinusi kažkuo, iš arčiau atrodė
kaip lakuotos japoniškos valgymo lazdelės. Ji tankiai dūsavo, ir
galėjai tik spėlioti: iš liūdesio ar nuobodulio.
Dar už kelių žingsnių, gana arti, kad būtų priskirti prie
gedėtojų, tačiau atsiskyrę, tarsi pabrėždami, kad nėra visiškai
savi, stovėjo Biskainai. Cukriukė, Dikis Spindulys ir Žiogė. Visi
apsivilkę, ką turėjo geriausia, šiek tiek nuošaliau nuo minios ir
vis dėlto susiliejantys su ja. Kad ir kiek Montgomeriai priešinosi
teisybei, Benedikto neištikimybės įrodymas, genų uždėtas
antspaudas, ryškėjo jo neteisėtų vaikaičių veiduose. Plaukai gal
ir buvo šviesesni dėl jų močiutės – tikros blondinės, tačiau akys
buvo didelės, nosys tiesios ir tvirtos, aukšti skruostikauliai – visi
būdingi Benedikto Montgomerio bruožai.
Dėl Dievo meilės, nepamiršk ir savo pačios tėvo.
Ar įmanoma, kad kuris nors, o gal ir keli yra ne tik tavo
giminaičiai, bet ir beveik broliai ar seserys.
Ketlinai užspaudė paširdžius, bet tada prisiminė: kai su
Grifinu žaidė slėpynes karietinėje, staiga išgirdo, kaip virš
galvų palėpėje girgžda ir dejuoja senos geležinės lovos su
užuolaidomis spyruoklės. Vėliau, vis dar slėpdamasi traktoriaus
šešėlyje, ji matė, kaip laiptais žemyn vogčia leidžiasi du
žmonės. Pro langą sunkėsi mėnesiena ir jos užteko, kad
atpažintų savo tėvą Kameroną ir susivėlusią moterį. Apačioje
abu stabtelėjo, moteris apsivijo jį it gyvatė ir bučiavo ilgai,
svaigdama, jų lūpos susirakino, ir jis spaudė delnais jai
sėdmenis po trumpa priekyje susagstoma vasarine suknele.
„Vėliau“, – suniurzgė jis.
„Nepamiršk.“
Jos balsas buvo žemas, kimus, o kai ji pasigręžė prisidegti
cigaretės, degtuko liepsnos užteko Ketlinai įžiūrėti veido
bruožus – ji atpažino Koperę Biskain. Aiktelėjo, ir Koperė ėmė
žvalgytis į tamsius užkampius, bet pro karietinės duris
smigdamas žemyn išlėkė šikšnosparnis.
„Kas ten?“ – sušnibždėjo ji išsigandusi. Ketlinos tėvas
sukikeno: „Tik šikšnosparniai. Krūpčioji ar reikia, ar nereikia.
Nagi, žiople. Kol dar niekas neatėjo.“ Jis plekštelėjo jai per
pasturgalį, ir ta išlėkė, tik sugrumšėjo po aukštakulniais
žvyruotas takas, sukantis į gretimą garažą ir technikai skirtą
įvažą.
Kameronas apsidairė atsigręžęs, tarsi tikindamas save, kad
viduje niekas nesislapsto. Ketlina sulaikė kvapą, o Grifinas
spoksojo į ją išpūtęs akis. Tada tėvas išsmuko pro praviras
duris, uždarė jas ir užstūmė skląstį.
Turbūt jie taip ir būtų likę uždaryti, jei ji nebūtų užlipusi į
palėpę, į kambarį, kuriame atsidavė cigaretėmis, alkoholiu ir
muskusu, – ten išlindo pro langą ir nusikeberiojo ąžuolo
kamienu žemyn. Šiaip ar taip, ji ištrūko, tačiau tos nakties ir
tėvo išdavystės niekada nepamiršo. Tada tebuvo vienuolikos,
tačiau atsiminimai tokie pat gyvi, tarsi tai būtų atsitikę vakar.
Ketlina nenumanė, ar tėvas su Kopere ilgai buvo meilužiai,
matyt, ilgokai, jeigu sugyveno vaiką ar net porą jų.
Šunsnukis, ištikimas sau iki kaulų smegenų, kaip ir jo paties
tėvas.
Ketlina niekada nesibaisėjo dėl to, ką jaučia tėvui. Jau
seniausiai, kol jis dar buvo gyvas, susitaikė su savo neapykanta
ir galėjo kuo puikiausiai neapkęsti jo ir mirusio. Nekaltino
Biskainų, kad tie irgi nori jo turto dalies. Užsitarnavo per savo
kraują.
– Jėzau, kokie tie akiplėšos, – šnibžtelėjo jai Amanda
susekusi, kur žiūri Ketlina. – Žinai, kas tas žmogus su jais? Jų
advokatas. Heilzas iš Naujojo Orleano, paslaptingas kaip šitie
seni ąžuolai, – ji užvertė akis į šakas virš galvų.
Ketlina neatsakė, bet kai Cukriukė pažiūrėjo į jos pusę,
atplėšė žvilgsnį ir pamėgino sukaupti dėmesį į paskutinius
maldos žodžius. Stovėjo prie kapo su Trojumi iš vieno šono ir
Amanda iš kito. Motina ir Liusilė sėdėjo ant kėdžių, sustatytų
ant dirbtinės žolės kilimo, apkaišioto gėlėmis, jau
leipstančiomis nuo karščio. Hana, atsiribojusi nuo visko
tamsiais akiniais ir rūsčia išraiška, stovėjo kiek toliau už
Trojaus ir bukai spoksojo į žemę.
Ketlina, Amanda ir Kelė paveldėjo iš motinos lieknumą,
lankstų kūną, tamsiai kaštoninius plaukus ir šviesiai rudas,
kone žalsvas akis. Hana su Trojumi labiau panėšėjo į tėvą.
Bruožai stambesni, plaukai tamsesni, veik juodi, akys tamsiai
mėlynos. Toks buvo ir vyriausias jos brolis Čarlzas. Kaip iš akies
trauktas tėvas, sakydavo aplinkiniai. Aukštas, gražus, atletiško
sudėjimo ir iš prigimties varžovas, Čarlzas buvo rengiamas
sėsti į prabangų tėvo krėslą.
Kol netikėtai žuvo.
Tai viena tų tragedijų, palikusi randą storose, susisukusiose
Montgomerių giminės medžio šakose. Ketlinai užteko nukreipti
žvilgsnį kiek tolėliau, ir buvo matyti šeimos rūsys. Ankstesniais
laikais Montgomeriai buvo laidojami senosiose „Ąžuolų Kalvos“
kapinaitėse, netoli senojo dvaro rūmų. Karta po kartos. Bet
šiais laikais šeima amžinajam poilsiui nusipirko sklypą miesto
kapinėse. Pirmasis čia turėjo būti palaidotas Benediktas, paskui
jo žmona. Čia ilsėjosi Čarlzas ir metukų nesulaukęs kūdikėlis
Parkeris, miręs nuo ūmios kūdikių mirties sindromo, bent jau
taip nustatė daktaras Felersas.
– Amen, – sušiureno minia pasibaigus paskutinei maldai.
Šventikas kilstelėjo galvą. Pamojo Ketlinai. Ji žingtelėjo į
priekį linkstančiomis kojomis ir numetė vienišą baltą rožę ant
Džošo karsto. Vis dar buvo neįmanoma patikėti, – iš tiesų
patikėti, – kad jis miręs. Kaip niekas kitas Džošas buvo veržlus,
pilnas gyvybės vyras.
Kelias paskutines dienas ji praleido rengdama laidotuves,
trumpai pakalbėdama su policija, slapstydamasi nuo
žiniasklaidos ir mėgindama išsiaiškinti, kas atsitiko. Ji nepajėgė
miegoti savo miegamajame – pernelyg baugino mintis apie
visur ištaškytą kraują, tad paskutines dvi naktis praleido
siausdamasi lovatiese ant sofos, neįstengdama sudėti akių be
raminamųjų, kurių atnešė daktaras Felersas.
– Žinau, negali pakęsti tablečių, – pasakė Berneda saujoj
spausdama tamsaus stiklo buteliuką, – bet šitie padės. Vis tiek
jau buvau su juo susitarusi, kartu paklausiau, ar negalėtų
išrašyti ko nors ir tau.
– Nemanai, kad turėjai atsiklausti manęs? – atsakė Ketlina,
bet buteliuką vis dėlto paėmė.
Lorazepamas pravertė, padėjo jai nusiraminti, stumti ir
dienas, ir naktis.
Su Kele kol kas nepasikalbėjo, buvo pasiilgusios viena kitos,
bet Kelė pažadėjo paskambinti, kai tik baigsis laidotuvės, kai
žiniasklaida ims dairytis naujos medžiagos, o liežuvautojai –
kito pašaro siaubingai savo mėsmalei.
– Patikėk, negaliu atvykti į laidotuves, – pasakė ji. – Nesu dar
tokia veidmainė, o mama susijaudintų, visiškai sudirgtų, todėl
verčiau jau man neįsiūbuoti valties. Tik ne dabar. Mudvi
susitiksim, jei jau Džošas ilsisi po žeme. Laikykis.
Ketlina stengėsi. Bet dabar jai beprotiškai sunku. Darbą visai
apleidusi, jo krūvos vis augo, klientai palikdavo žinutes, jose
užuojautos ėjo pramaišiui su klausimais, kada jų užsakymas bus
baigtas. Rytoj, sakė ji sau, rytoj ji atsakys į skambučius ir kaip
nors toliau gyvens savo gyvenimą.
Jei leis policija.
Jeigu susitars su savo sąžine.
– Štai čia, prašom, – tarė Trojus, vesdamasis ją prie
laukiančio samdyto automobilio medžio šešėlyje.
Pasipūtęs stambus vairuotojas iš laidojimo namų lūkuriavo
atsišliejęs į buferį. Įsižiūrėjusi į jį, Ketlina nepajuto, kad kažkas
priėjo, tik netikėtai pamatė šešėlį prie savo kojų.
– Ponia Bando? Priimkit mano užuojautą, – kreipėsi
nepažįstamasis.
 Visa įsitempė. Jai dingtelėjo, kad į laidotuves prasibrovė
reporteris ir dabar jai prie veido kiš mikrofoną, spragsės
fotoaparatas, gaudydamas akimirkas vietos laikraščiui.
– Ne dabar, – pabrėžė Trojus.
– Žinau, dabar jums labai sudėtinga, bet aš sustojau tik
trumpam, mat esu daktarės Rebekos Veid kolega, – tarė vyras.
Balsas žemas. Vyras aukštas ir rimtas. Rusvai žalsvos kelnės,
dukslus žydras megztinis, tamsūs plaukai, – turint galvoj
dabartinę madą, kiek ilgoki, – ant smakro jau klojasi barzdos
šešėlis.
Trojus atsigręžė į įsibrovėlį.
– Man nesvarbu, kas jūs. Čia labai asmeniški reikalai.
Prašyčiau atleisti...
– Ne. Luktelėk, – Ketlina stabtelėjo šešėlio salelėje ir
prisimerkusi nužvelgė vyrą pro tamsius akinius. – Pažįstate
daktarę Veid?
– Kartu studijavome koledže, paskui ketverius metus drauge
dirbome. Aš Adamas Hantas, – ištiesė ranką. – Ji prašė manęs
priimti kai kuriuos jos pacientus, kol bus išvykusi.
– Kalbėjotės su ja?
– Anksčiau. Bet šiek tiek sugaišau, – jis žvilgtelėjo sau į kojas
ir Ketlina tik dabar pamatė, kad jo kulkšnis aprišta. –
Susigrūmiau su motociklu. Pralaimėjau aš, – nutvisko plati
šypsena, sušildydama pilkų akių vėsą. – Neturėjau šiandien čia
ateiti, bet jūs neatsakėte nė į vieną mano skambutį, o Rebeka
prašė, kad su jumis būtinai susisiekčiau. Atleiskit. Atleiskit, kad
gaišinu. Suprantu, dabar jums sunku, todėl, jei norėtumėt su
kuo nors pakalbėti, paskambinkit man, – įspaudė Ketlinai į
delną vizitinę. – Neužlaikysiu jūsų. Ir dar kartą priimkite mano
užuojautą.
Ji nespėjo nė atsakyti, o jis jau šlubčiojo nedidele nuokalne
žemyn, kur buvo pasistatęs senesnės laidos visureigį.
 – Po velnių, apie ką jis čia? – paklausė Trojus,
atsilaisvindamas kaklaraištį.
– Nesu visai tikra.
– Turiu pasakyti, kad man jis nepatinka. Matyt, turi kokią kitą
dingstį.
– Turiu pasakyti, kad tau niekas nepatinka, – atšovė Ketlina ir
pamatė, kaip brolio akyse šmėkštelėjo šešėlis. – Gerai, čia
smūgis žemiau juostos, atsiprašau, – ėmė gerintis ji. – Bet ši
diena tokia sunki.
– Ar jos ne visos tokios? – atsiliepė jis, kai vairuotojas atidarė
jai dureles. Akies krašteliu ji matė, kaip Adamas Hantas
įsliuogia prie automobilio vairo. – Kas, po galais, ta Rebeka
Veid?
– Mano psichiatrė.
– Ak, – Trojus žvilgtelėjo į nuvažiuojantį visureigį. – Tokiu
atveju gal ir turėtum pasikalbėti, bet iš pradžių dėl jo
pasitikslink. Gali pasirodyti, kad jis viso labo apsimetęs
reporteris. Supranti, kai kurie jų neverti pasitikėjimo. Peržengs
bet kokias ribas, kad tik sumedžiotų sensaciją.
– Tau paranoja.
– Tik ne man. Aš gyvenu atsimerkęs.
Jie čiuožtelėjo ant įkaitusių sėdynių. Vairuotojas paleido
variklį ir įjungė oro kondicionierių. Ketlina šnairomis nužvelgė,
kaip į antrąjį juodą automobilį lipa motina su Liusile, Amanda ir
Hana. Jos vyko į „Ąžuolų Kalvą“.
– Nors šeimoje tai paveldima, – pajuokavo ji nesmagiai.
– Kaip juokinga. Bet man netaikoma. Tik jums visiems, tiesa?
Prisimink, aš tas sveikasis.
Ji tuo abejojo. Bet juk pradėjo abejoti dėl visko. Sveikasis?
Ak, Trojau, nusileisk ant žemės.
Prisiminus, kas vyko šeimoje, jai būtų labai keista, jei iš tos
daugybės šeimynykščių atsirastų nors vienas sveiko proto.
 Atropė stebėjo juos visus. Džošo Bando gedėtojai. Tarsi kam
nors būtų rūpėję, ar jis gyvas, ar miręs. Ji sekė pamaldas, matė
griežtą šventiko išraišką, išvargusį, nelaimingą anytos veidą už
trumpučio šydo, tarsi laidotuvės būtų koks madų
demonstravimas... be to, buvo ir tie kiti, nesantuokiniai
besočiai, Biskainai, viešai rodantys, kad priklauso Montgomerių
šeimai.
Cukriukė. Žiogė. Dikis Spindulys... vien vardai jau pasakė
viską. Vieną vadino Cukriuke, nors ji ne kas kita, kaip šliundra,
kitos pravardė kaip vabzdžio, kuris kelia daug triukšmo, trečias
gavo tokį vardą baisiai trokšdamas šlovės – vienintelis iš
pavainikių, apdovanotas peniu. Galbūt neilgam.
Atropė matė iš jų veidų, kad jie viskam pasiryžę, kaip geidžia
pritapti prie Montgomerių giminės medžio, gauti progą
prisikasti prie turto, kurio patiems nereikėjo užsitarnauti. Jai
buvo malonu žinoti, kad jiems nieko neteks, ir kitiems, teisėtai
giminės daliai, taip pat.
Ne tokia jų laukia lemtis, ne toks jų likimas.
Gyvenimo siūlai buvo suverpti ir išmatuoti.
Ir teliko laukti, kol ji juos perkirps atėjus metui.
Jie turės pakentėti, o paskui pajus aštrių Lemties ašmenų
dūrį... bet mirtys bus deramos, kančios veriamos, ypatingos.
Nes Atropė žino – ne mirtis svarbiausia. O merdėjimas.
 Vienuoliktas skyrius

Kartais tie, kurie atrodo patys nekalčiausi, pasirodo esą pats

blogis.
Kiek kartų per jo darbo metus tai pasitvirtino? Užpakalinio
vaizdo veidrodėlyje, į kurį dirsčiojo Ridas, sušmėžuodavo juodi
samdyti automobiliai, vežantys Montgomerių šeimos narius
kartu su našle Bando. Jis nujautė, kad toji apie vyro mirtį žino
daugiau, nei pasakoja, tačiau kol kas jam nepavyko jos
perprasti. Graži ir gundanti, kartais ji atrodo drovi kaip
išsigandęs kiškutis, o kartais įrodo esanti pikčiurna ir
nesukalbama kaip sužeista katė. Tokia su itin aštriais nagais.
Nuojauta jam sakė, kad jis kai ką pražiūrėjo. Kai ką svarbaus.
Važiuodamas iš kapinių nuleido visureigio skydelį nuo saulės.
Automobilių nebuvo daug, bet jų gaubtai spindėjo ir akino, ir
vertė merktis net už tamsių akinių. Jis paspaudė greičiau ir
pasuko šoninėmis gatvėmis centro link, kur miesto
bendravardės upės kvapai pro viešbutį „Cotton Exchange“ ir
Emeto parką sunkėsi viršun ir kabojo žemai virš miesto.
Ketlina Bando tikrai nužudė savo vyrą, išmąstė jis,
pralenkdamas turistų prisėdusias arklių traukiamas karietas.
Gyvuliai, sunkieji sarčiai diržingais pakinktais, uoliai taukšėjo
istorinėmis vietomis, kelionės vadovas turistams rodė kadaise
garsių piliečių įmones ir namus. Ridas vargiai tai matė. Jo
mintis buvo užėmusi Ketlina Montgomeri Bando ir jos vaidmuo
nužudant buvusį vyrą. Visi įkalčiai – ne, tegul dauguma įkalčių –
rodė tiesiai į ponią Bando. Jis negalėjo jų nematyti.
 Motyvas. Jos vyrelis ketino su ja skirtis dėl jaunesnės, be to,
ketino kelti jai netyčinės mirties ieškinį dėl jų dukros mirties.
Druska ant senos žaizdos. Dar vienas viešas pažeminimas.
Įkalčiai. Nors Ketlina Bando tarpais atrodo labai trapi, Ridas
mielai būtų lažinęsis, kad jai užteko jėgų ir drąsos pakišti
Bando kvaišalų ir perpjauti jam venas. Lūpų dažai ant taurės
rodo, kad būta svečio, veikiausiai viešnios. Gauti šiek tiek GHB
– nesunku, gatvės kvaišalai, mėgstami išgertuvėse.
Versijos. Ketlina neturi alibi, nieko tvirtesnio, mažų
mažiausiai nieko, ką galėtų pateikti. Keletą kartų jie pasikalbėjo
telefonu, ji teigė, kad tos nakties prisiminimai „neapibrėžti“.
Taigi, tą vakarą ji buvo arba visai nusitašiusi ir be nuovokos
nuo išgerto alkoholio, arba melavo.
Jis galėtų dėti galvą dėl antrojo „arba“.
Melavo dėl savęs pačios? Ar dangstė ką nors kitą? Jei taip,
ką?
Ketlinos automobilį arba visai tokį pat tą vakarą kaimynas
matė prie Bando namų. Tai stumteli ją į pačią įtariamųjų sąrašo
pradžią. Savižudybės versija jis nebetikėjo kuo toliau, tuo
labiau. Ji atrodė sugalvota. Pritempta. Visai netiko. Nebūdinga.
Bet negi Ketlina Bando šaltakraujė žudikė? Iš pažiūros vargu
ar tipiška.
Ir žmogžudystė netipiška.
Ir, Ridai, sutik, tu mulkis, nuolaidžiauji gražiam veidukui ir iš
kojų verčiančiai figūrai.
Raukydamasis jis stabtelėjo prieš raudoną šviesoforo akį.
Atkišo smakrą. Pirštais irzliai takšėjo į vairą.
Tai kodėl jos nesuimi? Kodėl nereikalauji leidimo kratai jos
namuose? Gal tau pasiseks, galbūt rasi nužudymo įrankį.
Bet jis turi elgtis atsargiai. Ji turi bėdų dėl psichikos, bent
kartą tikrai gulėjusi psichiatrijos ligoninėje, ir bet kuris jos
pasamdytas advokatas nespręs galvosūkio, kaip čia suktis, kad
ją pripažintų nekalta, nes ji iš tiesų nepakaltinama. Ridas
spėliojo, kokia ta jos tariama psichikos liga. Kaip paranku, kad
Rebeka Veid kaip niekur nieko išsikraustė ir išvažiavo nežinia
kokiam laikui. Pasižymėjo mintyse – rasti pradingusią
psichiatrę. Ir nedelsti. Pernelyg jau parankus tas jos dingimas.
Visai galimas daiktas, kad, jam suėmus Ketliną Bando, gudrus
advokatas gynyboje vėl nusitvertų psichikos ligos.
Šviesoforas mirktelėjo, ir jis nuspaudė paminą. Reikėtų vėl
pasikalbėti su Ketlina Bando ir priremti ją prie sienos, kad
pasiaiškintų to vakaro, kai mirė Bando, smulkmenas. Jis
pritaisys jai uodegą. Paseks, ką ji veikia. O kas šitai padarytų
geriau už jį patį?
Šiaip ar taip, ar jis noriai prisipažintų, ar nenoriai, jam patiko
sekti, jei byloje būdavo įsipainiojusi graži moteris. Bet kildavo
kitokių keblumų. Itin svarbių keblumų.
Sukdamas į Haberšamo gatvę, probėgšmais prisiminė San
Fransiską, atvejį, kai budėjo sekykloje, kaip lėtai slinko laikas, o
rūkas ritosi tumulais nuo paplūdimio. Jo užduotis buvo stebėti
moterį, įtariamą prekyba kvaišalais.
Ji gyveno lofte netoli Žvejų prieplaukos, viršutiniame aukšte
įrengtame bute. Prisiminė, kaip ji rengėsi šokdama taip
gundomai, lyg būtų nujautusi, kad jis – ar kas kitas – ją stebi, ir
sukando dantis. Ji segėjo trumpą sijonėlį, vilkėjo palaidinukę,
buvo apsisiautusi šaliku. Lėtai traukė nuo savęs viršutinius
drabužius: kraipydama klubus išsinėrė iš sijono, sagstėsi
palaidinukę ir pamažu artėjo prie lango, apsinuogindama vis
labiau, atsisegė liemenėlę rodydama krūtis. Kai tas menkas
gabalėlis šilko nukrito ant grindų, ji pasiglostė tamsius
spenelius ir ėmė vaikštinėti vien su kelnaitėmis ir šaliu, tada
šastelėjo prie lango, apsilaižė lūpas ir užtraukė užuolaidą.
Kas buvo toliau, Ridas stebėjo pro plonytę uždangą – jos
grakštų šešėlį, tada kitą, daug didesnį pavidalą ir siaubingas
grumtynes – o gal tai buvo glėbys? Gal ta vilionė buvo skirta ne
jam, o kam nors, kas buvo jos bute? Ridas nepuolė kviesti
pastiprinimo. Išlėkė iš savo priedangos – nudūmė laiptais
žemyn, paskui į gatvę. Tada į penktą aukštą, kur buvo jos butas,
išspyrė duris ir rado ją gulinčią ant grindų priešais langą. Šalis,
kuriuo jį gundė pro langą, buvo tapęs jos kilpa.
Jos užpuolikas buvo dingęs, regis, išgaravęs skystoje migloje.
Žmogžudžio taip ir nerado.
Buvo suabejota Rido sprendimu.
Buvo svarstomi, kokie jo pasiekimai.
Jis nusišalino nuo bylos, paskui parašė pareiškimą atleisti iš
darbo ir susirado vietą čia, Savanoje, palikdamas pakrantės
miestą, kad vėl viską pradėtų iš pradžių. Čia. Kone už penkių
tūkstančių kilometrų.
O gal tu tik bėgai?
Sukdamas į aikštelę už nuovados, nebenorėjo galvoti apie tai,
ką ten paliko: sumanią, žavią mokytoją, kuri sakėsi jį mylinti,
miestą, kurį pažinojo ir kurį jis mylėjo, įdomų darbą ir jau
suteptą gerą vardą. O ką gavo čia, Savanoje? Keletą nevykusių
romanų, keliolika vienos nakties nuotykių ir ne ką geresnį
darbą, nei paliko Vakarų pakrantėje. Bet dabar jam kaip iš
dangaus nukrito proga susigrąžinti vardą pačiam susekus
Džošo Bando žudikę... nesvarbu, kas ji būtų.
Aikštelėje prie policijos nuovados įspraudė automobilį į laisvą
vietą, susigrūdo raktelius į kišenę ir įžengė į pastato vėsą.
Nustūmė visus San Fransisko vaizdinius į šalį, užkopė laiptais į
žmogžudysčių skyrių ir nužingsniavo į savo kabinetą. Šis jam
pasirodė nevėdintas ir ankštas. Plačiai pravėręs langą į dėžę
primenantį kambarį, kiek per vėsų, bet pridvisusį, įleido šviežio
oro, tada perbėgo akimis elektroninio pašto adresatus ir ėmė
skaityti pačius laiškus. Paskui dar sykį paskambino poniai
Bando, jos vis dar nebuvo namie. Galbūt su šeima gedulo
pietuose – per juos visi stoviniuoja sekdami pasakas, koks
šaunus vaikinas buvo velionis.
Prisistūmęs su kėde prie lango, žiūrėjo į raudonų plytų
pastatą kitame aikštės gale, į restauruotą Viktorijos laikų namą,
kadaise priklausiusį ryžių pardavėjui. Jam užteko bylų, dėl
kurių reikėjo sukti galvą. Vis dar neišpainiotas praėjusios
savaitės nusikaltimas – krantinėje nudurtas žmogus; kitas
atvejis buitinis – žmona, pati primušta kone mirtinai, pareiškė
nenuspaudusi pistoleto, iš kurio buvo nušautas jos vyras,
gaiduko. Ir dar pora nusikaltimų, bet Bando byla jį užvaldė, nes
buvo iš tų, kurios priversdavo išsijudinti apygardos prokurorą.
Nujautė, kad Ketlina Bando žino daugiau, nei pasakoja, bet ji
ne viena taip elgėsi. Jis nė akimirkos nepamiršo Džošo Bando
žmonos artimųjų. Montgomerių šeimos istorija klostėsi prieš
akis kaip prasta muilo opera.
Išklausęs Morizeti nuomonę, Ridas ir pats pasitikslino. Dėl
pinigų ji buvo teisi. Dažniausiai buvo minimos psichikos ligos ir
gandai apie kraujomaišą, o policijos registracijos knyga metų
metus mirgėjo nuo skundų ir nuorodų apie ką tik nori,
pradedant eismo baudų kvitais, baigiant savižudybėmis ar
ketinimais nužudyti... tačiau įtartinai mažai buvo suimta. Gal
lėmė dosnios turtuolių Montgomerių aukos per rinkimų
kampanijas į vietos apygardos prokuroro, šerifo ir kai kurių
teisėjų pareigas ir kone kiekvienam viešam asmeniui, kada nors
kandidatavusiam į valdžią. Net į vyriausybę.
Bet šį sykį kitaip. Jei kas iš Montgomerių nužudė Džošą
Bando, ji ar jis, už tai sumokės. Neišvengiamai.
Kad artinasi Morizeti, jis pirmiau pajuto, nei išgirdo: užuodė
kvepalų ir cigaretės dvelksmą keliomis sekundėmis anksčiau,
nei sukaukšėjo jos žingsniai, ir stumtelėjusi jo paliktas praviras
duris ji peržengė slenkstį. Balsai, telefonų skambučiai, kojų
šlepsėjimas ir kabinetų įrangos dūzgimas kaipmat sustiprėjo,
nes duris ji paliko atlapas iki galo. Ji perėjo baldais užgrioztą
kambarį ir šonu prisėdo ant jo stalo krašto.
– Kaip vyko laidotuvės?
– Kaip ir visos kitos. Pamokslininkas paskaitė keletą maldų,
paskleidė žinią, koks šventasis buvo Bando, tada įkišo jį į žemę.
– Dėl manęs gali negražbyliauti, – tingiai nutęsė ji. – Ponia
buvo?
– Apsupta šeimos. Ir sielvartautojų.
– Abi ponios buvo? – perklausė Morizeti krimstelėdama
gumos.
– Labai juokinga, žinoma, abi. Buvo apie šimtas žmonių
bažnyčioje, bent pusė jų lydėjo į kapines.
– Kas nors juokėsi?
– Ne, – jis pajuto, kad tuoj nusišypsos. – Tu iš tikrųjų buvai
įsižiūrėjusi tą šunsnukį, ar ne?
– Žinoma, ne.
Jis atsilošė į atkaltę ir nepatikliai kilstelėjo antakį.
Morizeti užvertė akis į lubas.
– Man nepatiko, kad draugė susideda su juo. Bandžiau ją
atkalbėti. Jis buvo pernelyg glotnus. Žinai tą porūšį. Blogas
berniukas, išdykęs berniukas, turtingas berniukas – viskas
žaviai supakuota į dovanėlę. Seniau būtų pardavinėjęs plaukų
eliksyrą.
– Tavo draugė Molė?
– Milė, ir nemėgink daugiau manęs pagauti, gerai? – staiga ji
surūstėjo. – Nemėgstu, kai mane tikrina. Nesvarbu kas, juo
labiau tu!
– Tik klausinėjau apie Bando.
– Milei tada teko iškęsti siaubingą metą. Bando ėmė ja
domėtis. Ji man papasakojo... jis tiko praleisti šeštadienio
nakčiai. Bet pati to nepatyriau, tad pamirškim.
– Gerai.
 – Dabar, jei jau baigei savo nesveikas užuominas, nusileiskim
iki šiokios tokios tikroviškos policijos veiklos. Šį rytą
pasikalbėjau su Bando sekretore. Anot jos, jo biure nieko
neįprasto nematyti.
– Tiki ja?
– Kodėl ji turėtų meluoti? Neatrodo, kad ją kas nors atleistų
iš darbo už atvirą pašnekesį su farais. – Morizeti paėmė rašiklį
nuo Rido stalo ir kelis kartus spragtelėjo. – Neatrodė dėl to
labai sielvartaujanti. Pasakė, kad jau buvo nusižiūrėjusi kitą
darbą. Kalbėjomės trumpai. Jai reikėjo vykti į laidotuves.
– Vadinasi, turėjai laiko vykti ir tu, jei būtum norėjusi?
– Ne visai. Man paskambino Diana Mozes. Regis, kraujo
dėmėse ant Bando kilimo laborantai aptiko šį tą įdomaus.
– Ką?
– To kraujo grupė antra, – ji plačiai nusišypsojo.
– Antra grupė?
– Bando kraujas buvo B neigiamos grupės. Toks ten beveik
visas kraujas, bet buvo ir dar kažkieno pėdsakų. Žmogaus
kraujo. 0 teigiamo. Tad kai ką patikrinau, paprašiau vietos
ligoninės malonės ir spėk, ką radau?
Mintimis jis jau lenkė ją per gerą žingsnį.
– Vargšės našlės kraujas 0 teigiamos grupės.
– Bingo!
– Kas dar?
– Štai čia viskas kiek susimaišo. 0 teigiamas labai įprasta. Ir
dar Montgomerių giminėje. Maždaug visi – nuo senelės iki
mirusio mažylio – turėjo 0 teigiamą, ir, esu tikra, toks ir
daugumos Savanos gyventojų. Bet mes galime šiek tiek
pasidomėti DNR, tai kiek susiaurins apimtį.
– Sutikrinsim su visų, susijusių su auka. Užsakei DNR
ataskaitą?
– Mmm. Dabar... nieko daugiau nebereikia, tik trupučio
ponios Bando – jos plauko ar kokių kūno skysčių, ir mums bus
gana.
– Šiaip ar taip, ketinau su ja susitikti.
– Na, dabar turėsi dar vieną dingstį.
– Dar vieną?
– Ak, gerai jau, detektyve, nebandyk man kišti... muilinti
akių, – Morizeti palenkė galvą į šoną ir nužvelgė jį nuo galvos
iki kojų. – Viskas parašyta ant tavo bjaurios marmūzės. Nutarei,
kad našlė patraukli.
– Ji iš tiesų patraukli, – atsargiai sutiko jis.
– Turiu galvoj, patraukli tau. Jei nebūtų pati pirmoji
įtariamųjų sąraše, jau galėtum svarstyti, kaip pakviesti ją į
pasimatymą ir išbandyti.
– Nesvarstau to, – sumelavo Ridas, nenorėdamas toliau
rutulioti šio pokalbio. – Mano skoniui ji truputį trenkta.
– Sakau tau, nekišk man šito šūdo. Prakeikimas, ir vėl
dvidešimt penki centai, – supykusi ant savęs Morizeti nušoko
nuo stalo. – Jums patinka, kai jos truputį trenktos. Ar
iškrypusios. O gal net kaip reikiant iškrypusios. Kad bent per
nago juodymą būtų nepanaši į kitas. Ar ne dėl to atsirado
sunkumų su ta mokytoja? Elena? Ji buvo per daug
senamadiška.
Ridas tylėjo sukandęs dantis.
– Ei! – Morizeti iškėlė rankas lyg pasiduodama. – Aš ne iš tų,
su kuriomis gali plepėti apie savo romanus. Jei penkių šimtų
kilometrų spinduliu pasirodo koks nevykėlis, būtinai einu su juo
į pasimatymą.
Jis tylėjo. Nenorėjo šito pokalbio. Ir nenorėjo galvoti apie
Eleną: kaip būtų pasisukęs jo gyvenimas, jeigu San Fransiske
būtų ėjęs iki galo, pasidavęs spaudimui ir ją vedęs. Jam aišku,
ką jis jaučia Ketlinai Bando: ji – įtariamoji. Ir viskas. Prielaida,
kad čia savižudybė, suprato, – jau praeitis, nors kol kas
spaudžiant Bando šeimai jis to nepripažintų. Jis grąžino kėdės
atlošą į pirmykštę padėtį.
– Pažiūrėk, gal pavyks susekti jos psichiatrę Rebeką Veid.
Išvyko iš miesto maždaug prieš mėnesį, ir man tai nepatinka.
Padaryk viską, kas priklauso, kad ją rastum. Ir kuo greičiau.
Man reikia žinoti, kodėl ji išvyko, kur ji dabar ir ką gali mums
papasakoti apie Ketliną Bando.
– Tik yra šiokių tokių sunkumų dėl gydytojo teisės išsaugoti
paciento privatumą.
– Dirbk. Tiesiog pernelyg patogu, kad ji dingusi.
– Manai, ją užmušė jos pacientė?
– Nežinau, ką manyti, bent kol nustatysim jos buvimo vietą. O
dabar dar sykį patikrinsiu Ketlinos Bando alibi.
– Būtų gera pradžia, – pasakė ji, tekštelėdama per jo stalą. –
Velnioniškai gera pradžia.
– Ir dar dvidešimt penki centai. Tokiu greičiu iki Kalėdų jau
būsi sukaupusi įnašus abiejų vaikų mokslams.
– Kaip juokinga, – sumurmėjo ji tyliai ir, regis, norėjo jam
riebiai atrėžti, bet prikando liežuvį. – Pranešiu, kai rasiu
daktarę Veid. O tu per tą laiką atsikratyk svajonių ir sugalvok,
kaip įrodyti, kad Ketlina Bando užmušė savo vyrą.
– Ak, tai štai kaip reikia suprasti – nors kaltė neįrodyta, vis
tiek netiki nekaltumu?
– Manau, tai gryni, neatmiešti... pliurpalai. Statau visus savo
vaikų koledžo įnašus, kad ponia Bando kalta kaip pats blogis.

Sapnas kartojosi iš naujo – kaip visada.

Ji išgirdo, kaip brolio balsas atsimuša į aplinkines uolas.
– Gelbėkit! – rėkė jis, o sodrus balsas slopo audroje. – Kas
nors padėkit!
Ketlina bėgo per išstypusių pušelių tankumyną, jos batai
slydinėjo ant miško paklotės, pabarstytos sniegu, kuris jau
pradėjo kloti viską aplinkui. Šiaip taip persirito per nuvirtusį
medžio kamieną.
– Čarlzai, kur tu?! – suklykė kaip paklaikusi. Nenutuokė, ar ji
prisigauna arčiau, ar tolsta nuo jo. – Čarlzai?!
O Dieve. O Dieve. O Dieve. Kur jis? Snyguriavo, artėjo naktis,
iš pažemės šliaužė sutemos.
Prasibrovusi pro tankų miškelį, pamatė tolumoje, krūmyne, jį
gulintį su strėle, įsmigusia krūtinėje, o ant velvetinių marškinių
plito ir tamsėjo raudona dėmė.
Ak, ne! Ji suklupo ir vėl pašoko, bet kojos neklausė tarsi
švininės, pasunkėjo nuo ledo ir sūkuriuojančio aplink sniego. Po
padais čežėjo sausi lapai, tolumoje staugė šuo.
– Ateinu! – suriko ji ir vėl leidosi bėgti, iškvėpdama garą į
šaltą žiemišką orą. Prilėkusi krito ant kelių ir lediniais pirštais
suėmė baisų įnagį, styrantį broliui iš krūtinės.
– Ne! – įspėjo išgąstingas balsas.
Atsigręžusi išvydo tarp medelių stovintį Grifiną, išblyškusį ir
susitraukusį. Jam ant apykaklės, ant sutaršytų plaukų buvo
pribirę sniego.
– Padėk man! – suklykė ji.
Grifinas nė nekrustelėjo. Neatplėšė akių nuo strėlės.
– Netrauk jos!
– Bet jis miršta!
Jos žodžiai aidu atsimušė miške, pagauti sūkuriuojančio
sniego.
– Jis mirs, jei ištrauksi.
Ak, iš jo niekada nebuvo jokios naudos. Jokios.
– Dėl Dievo meilės, bėk! – suriko ji, mėgindama išjudinti
Grifiną. – Bėk pagalbos! Lėk į sodybą!
Čarlzas sudejavo. Kraujas pliūptelėjo iš burnos kampučių.
Nors žiūrėjo tiesiai į ją, jo žvilgsnis ėmė blėsti, tarsi nieko
neregėtų. Sniegas ėmė dengti veidą.
 – Bėk! – suriko ji, pasisukusi per petį į Grifiną, tačiau tas jau
buvo dingęs už tirštėjančios sniego uždangos. Taip pat staiga,
kaip atsiradęs. Erdvė tarp medelių netikėtai užtemo, žiojėjo
juoduma.
Negalėjo delsti. Turėjo ką nors daryti. Turėjo išgelbėti brolį.
Galynėdamasi su baime, stipriai apgniaužė strėlę ir truktelėjo.
Ji nesujudėjo, pirštai slystelėjo lygiu paviršiumi. Ji dar sykį
suėmė. Užsimerkusi trūktelėjo iš visų jėgų, išgirdo šleikščiai
siurbtelint, ir štai jau laikė strėlę iškėlusi, kruvinas smaigalys
spindėjo tekančioje mėnesienoje, nes mišku jau sėlino naktis.
Bet buvo per vėlu.
Čarlzas krioktelėjo paskutinį kartą.
Šiurpi jo aimana atsimušė į medžius, ir staiga stojo tyla.
Mirtina tyla.
Ne! Brolis buvo toks ramus. Sustingęs. Ji nuropojo nuo jo,
šiaip taip atsistojo ir puolė bėgti.
Vis greičiau. Pro belapius beržus.
Greičiau. Peršoko užšalusį upeliuką.
Greičiau. Į kalvą, ant kurios Apalačų kalnuose stovėjo jų
šeimos miško sodyba.
Plaučiuose liepsnojo ugnis, kojos slydinėjo pašalusia žeme.
Miškas niūksojo tamsus. Regėjosi, užsivėrė jai virš galvos, iš
dangaus griūte užgriuvo sniegas su ledais. Užklojo pažįstamus
takus, apkibo blakstienas, stingdė skruostus. Pakeitė
kraštovaizdį aplinkui, ir ji nebesuvokė, kur esanti, iš kur atėjo.
– Gelbėkit! – sušuko, strėlė prie delno buvo prišalusi. –
Prašau! Gelbėkit!
– Ketlina? – traškus kaip sušalusi šaka Bernedos balsas.
Ketlina neįžiūrėjo motinos per sniego uždangą.
– Mama? Kur tu?
– Ketlina? Tuojau pat ateik čia! – sušnypštė motina.
Ketlina vėl puolė bėgti, mėgindama susigaudyti, iš kur
sklinda balsas, ir staiga išsiveržė iš miško. Žiopčiodama,
smarkiai plakančia širdimi, ji pagaliau išvydo padrikai
susigrūdusius jų senos sodybos trobesius, jaukias šviesas
languose, dūmus, vinguriuojančius iš kamino, ir varveklius,
blyksinčius pastogėje. Durys buvo praviros, į naktį lėtai tekėjo
muzika. Sustirusios motinos pavidalas šviečiančiame
tarpduryje. Aukštas tamsus angelas rūsčiai nužvelgė ją, skubiai
užbėgusią į priebutį.
– Gelbėkit! Reikia pagalbos. Čarlzui, jis sužeistas!
Bernedos veidas toks pat baltas kaip sniegas aplinkui,
liepsningas žvilgsnis kaltinantis, nes pamatė strėlę dukters
delne. Išskėtusi pirštus prispaudė prie krūtinės.
– Ak, mano Dieve! Ketlina, – sušnibždėjo ji, – ką tu padarei?

Ketlina staiga atsimerkė.

Buvo viena, gulėjo ant lovos su baldakimu – savo lovos nuo
pat tų laikų, kai kadaise įsikėlė į šitą kambarį. Gėlėtos lovos
užuolaidos užleistos, vilnonis apklotas, kurį užsitempusi iki
smakro, atsidavė pelėsiais ir senove. Po laidotuvių jautėsi
pavargusi, paklausė motinos patarimo ir atsigulė pailsėti čia,
senojoje savo lovoje.
Ji sunkiai nurijo seiles. Sapno vaizdiniai tebesilaikė ryškūs:
siurbtelėjimo garsas ištraukus strėlę iš Čarlzo kūno, švilpiantis
ledinis vėjas, siaubingą ištarmę bylojantis motinos balsas. Šis
nuolat atgyjantis košmaras persekioja ją nuo pat vaikystės, nuo
pat tos dienos, kai ji iš tikrųjų rado brolį, merdintį sniege.
Jei tik būtų paklausiusi Grifino. Jei nebūtų pasidavusi baimei
ir netraukusi tos prakeiktos strėlės iš jo krūtinės.
Bet ji ištraukė. Prieš šitiek metų.
Buvo Padėkos dienos išvakarės. Kone visa šeima susirinko jų
miško sodyboje Vakarų Virdžinijos kalnuose. Tėvas dar buvo
gyvas. Čarlzas išėjo pamedžioti vienas. Ketlina su Kele ir
Grifinas miškelyje žaidė slėpynes, bet Ketlina pasimetė,
pasijuto nuklydusi nuo namų toliau į mišką. Šūkaudama seserį,
netyčia užėjo šąlantį brolio kūną. Štai čia sapnas išsiskyrė su
tikrove, bent jau ji manė, kad skiriasi, nuo pat tos akimirkos,
kai pamatė Čarlzą, aukštielninką gulintį sniege. Daugiau nieko
neprisiminė, tik kad galiausiai atsidūrė sodyboje: paltas ir
kelnės buvo aptaškyti krauju, mirtinoji strėlė sugniaužta
pirštinėtoje rankoje. Daug dienų išgulėjo sustingusi... įsigaužusi
negalėjo kalbėti. Tas įvykis dabar jai buvo kaip juodoji skylė,
tuštuma, kurią tegalėjo užpildyti naktimis, iš pasąmonės iškilus
nuogiems ir atšiauriems, kaip ta lapkričio diena, vaizdiniams.
– Dieve, padėk man, – sušnibždėjo mėgindama suimti save į
nagą.
Jautėsi sugniužusi, tarpais prarandanti atmintį, jos
gyvenimas kartais rodėsi jai nebepavaldus. Ji negalėjo sau to
leisti. Kad vėl taip atsitiktų. Spragtelėjusi naktinės lempos
jungiklį, pamatė iškritusią iš rankinės gurgždančią vizitinę.
Adamas Hantas
 Psichologijos daktaras
Konsultacijos netekties ir šeimos klausimais

Apatinė eilutė – telefono numeris.

Jai tai pasirodė kaip kelias pasveikti.
Rankinė buvo nukritusi ant grindų. Ketlina persilenkė per
lovos kraštą, pagraibė joje ir išsitraukė telefoną. Elementai ir
vėl buvo nusilpę, tačiau mobilusis dar veikė. Daugiau
nebesvarstydama surinko Adamo Hanto numerį. Jai reikėjo
pagalbos. Ilgiau neištvers. Kitaip galutinai palūš. Kaip palūžo
močiutė Evelina.
Išgirdusi telefono skambutį sudrebėjo.
Šalta, šalta senelė.
Bjauri senelė.
Negera ponia.
 Dvyliktas skyrius

Adamas laukė.
Rebekos kabinete.
Jis susitarė su bendrove, nuomojančia kabinetą, nors reikalas
nebuvo įteisintas. Bet jam pavyko įkalbėti valdytoją, nes
Rebeka buvo sumokėjusi už du mėnesius į priekį, ir Adamas
sutiko toliau tiek pat mokėti aiškindamas, kad juodu draugai.
Laimė, būsto valdytojas susitarimo teisėtumu tiek nesirūpino
kiek grynaisiais. Adamas įkišo jam penkis šimtus dolerių,
prižadėjo išsikraustyti, jei pasirodys daktarė Veid, ir godišius
pažiūrėjo į reikalą pro kibius savo pirštus.
Tiek apie dorovę valdant nekilnojamąjį turtą.
Tačiau Adamui nederėjo skųstis. Sudaręs nelegalų sandėrį,
pastarąsias tris dienas jis praleido skaitydamas apie Ketliną
Bando viską, ką tik gebėjo rasti, nujautė, kad ši vienaip ar
kitaip susijusi su Rebekos dingimu.
Jeigu Rebeka iš tikrųjų dingo.
Ji galėjo iškeliauti į vieną tų „savimonės išvykų“.
Arba galėjo susirasti kitą vyrą. Pasigauti meilužį.
Juk buvo tai dariusi ir anksčiau.
Vis dėlto jis negalėjo nusikratyti nuojautos, kad kažkas čia ne
taip. Šį kartą visiškai negerai. Rebeka užsiminė apie lūžį dėl
vienos pacientės – esminį lūžį. O paskui pradingo. Po teisybei, ji
šnekėjo, kad pasiims šiokias tokias atostogas, patrauks į
Vakarus ir aplankys vietas, kuriose dar nebuvusi, bet išvykti
neatsisveikinus, nepaskambinti, neatsiųsti atviruko? Ne, šitai
neįprasta. Tačiau šįkart jis nėjo į policiją. Tik ne po pastarojo
karto. Pirmiau pats turės susigaudyti. Jis jau buvo jos namuose
ir pakrapštė užraktą. Namai tušti, bet ne ištuštinti. Juose
pernelyg daug asmeninių daiktų... reikėjo pasikalbėti su
savininke, tik kol kas jos nesutiko. Išsisuko ir be jos, ilgai
netrukęs pats įsigudrino apsidairyti.
Jis išgirdo tylų beldimą į praviras duris, tada iš už staktos
išlindo Ketlinos Montgomeri Bando galva. Kaštoniniai plaukai,
širdies pavidalo veidas, ryškūs skruostikauliai, lenkti antakiai ir
protingos, susirūpinusios akys.
Jis kaipmat pašoko.
– Įeikite.
Ji droviai prasispraudė pro durų plyšį.
– Čia kiek keistoka, – pripažino apsidairiusi.
– Nes buvo Rebekos kabinetas?
Dieve, ji tikra gražuolė. Įvertino dar kapinėse, bet šiandien,
kai neslegia laidotuvių įtampa, regis, ji dar gražesnė, ryškesnė.
Ak, juk nesvarbu.
– Taip, – sutrikusi ji šiaip taip nusišypsojo, – nes čia Rebekos
kabinetas.
– Ar dėl to jausitės nejaukiai?
– Nežinau.
Ji vėl šyptelėjo ir palygino nematomas savo rusvai žalsvo
sijono, susagstomo priekyje, raukšles. Plaukai laisvai sukelti
ant pakaušio, kelios sruogos išsipešusios, ji atrodė
susijaudinusi. Sudirgusi. Akys pavargusios. Vis dėlto per
pastarąsias kelias dienas tiek patyrė.
– Kai ką čia pakeitėte, – pasakė, timptelėdama žemyn pilkšvo
megztinio rankoves.
– Šiek tiek.
Jis perstatė šviestuvus, ant grindų patiesė kelis naujus
kilimėlius, vieną sieną papuošė nebrangiais estampais, kuriuos
užtiko išparduodant turtą, o už rašomojo stalo, virš židinio, kad
labiau kristų į akis, sukabino savo diplomus. Kušetę ir sunkius
krėslus perstatė, išmetė nudžiūvusius augalus, vietoj jų nupirko
ir pastatė porą paparčių.
– Po teisybei, atrodo šiek tiek netikra, – apibendrino ji,
atsisėdusi ant kušetės, o rankinę pasidėjo šalia ant grindų.
– Manau, kai kam taip.
– Lyg prastame filme. Visiškai prastame.
Jis nusišypsojo ir pamatė, kad ir jos akys kiek pralinksmėjo,
nors buvo įsitempusi. Taigi, humoro jausmas jai nesvetimas.
Šitai turėtų padėti.
– Vaikščiojau čia apie pustrečių metų. Na, kol lioviausi prieš
kelis mėnesius. Ir visada matydavau Rebeką, hmm, daktarę
Veid, sėdinčią šiame krėsle... – Ketlina mostelėjo į rašomąjį
stalą ir gūžtelėjo pečiais, tada pasitrynė rankas, tarsi
nemalonus pojūtis būtų įsiskverbęs po oda.
Ji užsikėlė koją ant kojos, ir Adamui prieš akis šmėstelėjo
šlaunies lopinėlis, tačiau neatrodė, kad Ketlina tai suvokia.
Aišku, ji žino esanti stulbinama moteris... o gal ir ne.
– Turbūt šį kartą mums reikėtų geriau susipažinti, – pasiūlė
jis nebeduodamas valios mintims. Įsitaisė geriau, net Rebekos
krėslas sugirgždėjo. – Ką manote? Truputį papasakosiu jums
apie save, paskui jūs galėsite apie save kai ką pasakyti.
– Kaip kadaise vaikams žaidžiant: „Parodyk, ką turi, tada aš
parodysiu savo“? – pasiteiravo ji ir staiga, atrodo, pasijuto
nejaukiai suvokusi užuominą.
– Ne taip išsamiai. Bent jau, tikiuosi, ne šiandien.
– Gerai. Nesu tikra, kad pajėgčiau išsamiai.
Nusibraukė nuo veido plaukų sruogą ir vos šyptelėjo.
Iki šiol viskas vyko ne taip, kaip buvo numatęs. Jis nusistūmė
su krėslu prie staliuko, ant šio rasojo ąsotis su šalta arbata,
užkaitė elektrinį virdulį su vandeniu.
 – Kavos? Turiu tirpios. Karštos ar šaltos arbatos? – paklausė.
– Nieko nereikia... – papurtė ji galvą. – Na, nebent arbatos.
Jis įpylė į puodelį karšto vandens, tada padavė jai su
šaukšteliu ir arbatos maišeliu.
– Atsiprašau, šį sykį nei medaus, nei citrinos, nei grietinėlės
ar cukraus, net cukraus pakaitalo neturiu.
– Nesirūpinkit. Man patinka, kas gryna.
Mirkydama arbatos maišelį puodelyje ji atsilošė į kušetės
atlošą, ir jam vėl krito į akis, kokia ji stulbinanti. Blyškesnė nei
daugumos šviesi jos veido oda derėjo prie lankstaus kūno.
Kelios neryškios strazdanos ant tiesios nosies, tamsiai
kaštoninės blakstienos paryškino šviesiai rudas akis, dienos
šviesoje jos atrodė žalios. Putlios lūpos dėmesingai suspaustos,
tarp antakių susimetusi raukšlelė, išduodanti nuo seno
varginantį rūpestį. Ji pakėlė į jį akis ir nuginklavo įdėmiai
žvelgdama, akys buvo patamsėjusios iš nerimo.
– Lyg ir ketinote papasakoti apie save.
– Iš tikrųjų, – prisivertė nusišypsoti jis. – Tik, manau, bus
gana nuobodu. Gimiau ir užaugau Viskonsine, turiu brolį,
mokyklą lankiau Madisone, paskui persikėliau į Mičiganą, ten
gavau bakalaurą. Keletą metų dėsčiau, paskui ėmiausi privačios
praktikos. Dirbau Kolumbijos apygardoje ir ketinau iš ten
kraustytis, kaip tik tada kalbėjomės su Rebeka, ir ji pasiūlė
atvykti čia. Savana mane sudomino. Pokyčiai iš esmės. Taigi
nutariau kraustytis dėl jų.
– O kaip jūsų pacientai Kolumbijoje?
Jis plačiai nusišypsojo.
– Aš juos atjunkiau.
– Visi pasveiko? – paklausė ji, spragtelėdama pirštais. –
Psichozės, depresijos ir visa kita. Ir taip staiga?
– Ar jie pasveiko? Hmm, kaip pažiūrėsi, bet taip, dauguma jų
laikosi visai neblogai. Keletą patikėjau kolegoms.
 – Ar seniai jūs čia?
– Apie porą savaičių.
– Aš pirma jūsų pacientė?
– Savanoje – taip.
– Ar jūs turite rekomendacijų? – pasiteiravo Ketlina, tada
žvilgtelėjo į diplomus ir apdovanojimus už paslaugas, jo
pakabintus virš šalto židinio. – Ak...
– Galite paskambinti į Mičiganą. Pasikalbėkite su dekanu
Bilingsu iš Psichologijos fakulteto. Kiek girdėjau, jis tebedirba,
bet, mano galva, turėtų išeiti į pensiją.
– Tad kodėl pasirodėte Džošo laidotuvėse? Gana keista. Jūs
žinojote apie mane.
Jis vėl nusišypsojo.
– Pagavote mane. Aš jūsų ieškojau. Sumečiau, kad būsite ten.
Prieš tai kalbėjausi su Rebeka... daktare Veid. Paskambino man
kaip tik dėl jūsų. Buvo užsiminusi apie jus ir anksčiau, paskui
paskambino perskaičiusi apie Džošo mirtį „Savanos sargybinio“
internetinėje svetainėje. Ji manė – gal norėsite apie tai
pasikalbėti.
– Ji turėjo paskambinti man.
– Manau, mėgino. Niekas neatsiliepė.
– Keletą dienų neatsakinėjau į skambučius... nepajėgiau.
Žiniasklaida nedavė ramybės, man buvo sunku. Bet Rebeka
nepaliko jokios žinutės.
– Galbūt ketina dar paskambinti, – spėjo Adamas ir
žinodamas, kad tai melas, pažvelgė į tos gražios ir
pažeidžiamos moters žalsvai rudas akis.
Jautėsi tikras niekšas, tačiau užgniaužė tą jausmą.
Ketlina tylėdama mirkė arbatos maišelį, bet jis suprato, kad ji
karštligiškai svarsto ir vertina savo vizitą. Gal jis prašovė pro
šalį. Atsilošė į krėslo atkaltę ir sudėjo delnus stogeliu.
– Na, dabar jūs man papasakokite apie save.
 Ji regimai krūptelėjo. Padėjo puodelį ant servetėlės.
– Apie tai, kodėl aš čia, tiesa? – ji nusuko akis į langą, buvo
matyti, kad stengiasi save pergalėti. – Nuo ko, jūsų manymu,
man pradėti?
– Nuo ko jums patinka.
Ji neatsakė, ir luktelėjęs jis maloniai pridūrė:
– O jeigu iš pradžių papasakotumėt, kodėl lankėtės pas
daktarę Veid? Paskui jau galėtumėt grįžti į tolimiausią praeitį,
kiek tik norėsite, – nusišypsojo jai ramindamas, kliaudamasis
berėmiais akiniais, turinčiais sušvelninti žvilgsnį ir sukurti
greičiau intelektualaus, o ne bauginančio žmogaus įspūdį. –
Noriu, kad jaustumėtės patogiai.
– Lyg ir nelengva, kai mėsinėjamas tavo gyvenimas.
– Jokio mėsinėjimo.
– Tada, kai į jį žiūrima pro didinamąjį stiklą.
Jis palinko į priekį ir, įbedęs į kelius alkūnes, parimo.
– Klausykite, nežinau, kaip jūs dirbote su daktare Veid, bet
mes pradėkime nuo pradžių. Negalvokite apie mane kaip
mėsinėtoją ar tyrėją, ar lendantį į tokias sritis, kurios, jūsų
nuomone, neturėtų būti atskleistos. Galime pradėti pokalbiu, o
paskui jau viena kalbėsite. Galime pradėti ir nuo pašnekesio
apie jūsų šeimą.
– Mano šeima, – pakartojo ji ir taip giliai atsiduso, kad net
suribėjo plaukai. – Na gerai. Pradėkime nuo teiginio, kad mes
neleidome laiko tuščiai. Montgomeriai Savanoje gyvena
maždaug nuo tada, kai Savana ėmė kurtis, – pasakė ji,
žiūrėdama į šalį ir pirštu vedžiodama kušetės ranktūrį.
Atrodė, įtampa po truputį slūgsta. Ji aiškino, kaip pirmaisiais
savo gyvenimo metais tikėjusi, kad viskas šeimoje
nepriekaištinga. Turinti seserį dvynę, Kelę, jos esančios labai
artimos. Kiti broliai ir seserys, visi penki, buvo arba vyresni,
arba jaunesni, jiedvi buvo per vidurį. Vienas broliukas, šeimos
vadinamas Mažyliu Parkeriu, iškeliavo iš šio pasaulio dar
kūdikis nuo ūmios kūdikių mirties sindromo, o vyriausiasis,
Čarlzas, žuvo per medžioklę, per keistą nelaimingą atsitikimą,
ir ji nuolat sapnuoja, kaip randa jį miške. Kas buvo tas kitas
medžiotojas, taip ir liko neaišku. Jos vyresnioji sesuo Amanda,
teisininkė, buvo varomoji jėga, brolis Trojus – „valdytojas“,
jaunesnioji sesutė Hana – rūpestėlis.
Ji pasakojo kone dvi valandas. Jis sužinojo, kad vyriausiasis
brolis Čarlzas turėjo tapti paveldėtoju. Ir tada žuvo. Dabar
pareiga valdyti neaprėpiamus Montgomerių turtus padalyta
Amandai, kaip vyriausiai, ir Trojui, antram pagal jaunumą, šiam
kliuvo lemtis tapti paskutiniu vyriškos lyties atstovu šeimoje.
Kol Ketlina kalbėjo, Adamas regėjo, kokia ji atsargi, kaip
žvelgia tiesiai į jį, kartais trumpam nuleisdama akis, tarsi staiga
susidrovėjusi. Jis peržiūrėjo Rebekos užrašus apie Keltiną,
tačiau akivaizdu, kad jų trūko, keletas lapų buvo dingę. Nebent
Rebeka laiko juos kur kitur. Kol kas jų nerado – nors kabinetą
iškratė iki paskutinio siūlelio, vis tiek liko tuščiomis rankomis.
Kur tie trūkstami puslapiai, nepaaiškėjo nė po skubios paieškos
Rebekos namuose. Keista, stebėjosi jis. Nejaugi Rebeka juos
pasiėmė?
Jis jau žinojo viską, apie ką Ketlina jam išsipasakojo, bet
vaidino girdintis pirmą kartą, atsilošdavo į atkaltę, skrebino
pastabas, klausinėjo ar susimąstęs linkčiojo galvą. Porą kartų
net pajuokavo ir buvo apdovanotas jos lūpas nušvietusia
kerinčia šypsena.
– ...taip ir ištekėjau, – pasakė ji gūžtelėdama. – Niekas dėl to
nesidžiaugė.
– Niekas, turite galvoj šeimą?
– Taip.
– Kodėl šeima jūsų nepalaikė?
– Prieš mane Džošas buvo vedęs vyresnę moterį, Modę
Havenbruk. Net įsisūnijo jos vaiką iš ankstesnės santuokos.
– Skyrybos – gana įprasta.
– Tai sukėlė pirmąjį pasipriešinimą. Džošas garsėjo kaip...
hmm, neatsargus investuotojas. Šeima manė, kad jis siekia
mano pinigų. Aš, hmm, turiu kapitalo, – atsikrenkštė ji. – Bet
man nerūpėjo, ką kas kalba apie Džošą. Buvau įsimylėjusi, –
pažiūrėjo į lubas ir papurtė galvą, tada šiek tiek luktelėjo. – Ir...
ir jau buvau nėščia, – sumirksėjo nudūrusi akis į rankas. – Po
septynių mėnesių gimė Džeimė. Dabar jau būtų penkerių, jei
ne... – ji vėl krenkštelėjo, rinkosi žodžius. – Jei būtų gyva. Ji
mirė, – linkčiodama galvą, tarsi prisiimdama kaltę, ji dusliai
pridūrė: – Džeimė buvo mano vaikelis... visas mano gyvenimas,
– akys priplūdo ašarų ir neištvėrusi Ketlina sumirksėjo.
Jis pajuto skaudžiai durstelint užuojautą šiai moteriai, ji taip
stengėsi išsilaikyti nesugniužusi. Nieko nesakydamas su
Rebekos krėslu pariedėjo prie spintos, paėmė dėžutę popierinių
nosinaičių ir padavė jai.
– Atleiskit, – sušnibždėjo ji.
– Nėra ko atsiprašinėti. Sunku prarasti vaiką.
– Tikras pragaras, – patikslino ji, bet žodžius tarė sunkiai, ir
pakėlė nosinaitę prie akių. – Ar turite vaikų, daktare Hantai?
– Ne.
Jo buvusi žmona nenorėjo. Tai buvo jų nesutarimų priežastis,
dar ir todėl santuoka iširo.
– Tada nė iš tolo nenumanote, kokį skausmą man teko iškęsti,
kokią kaltę nešiojausi širdyje, kokią... neviltį patyriau. Kas naktį
prabusdavau galvodama apie ją, troškau, kad verčiau būčiau
mirusi pati. Nedvejodama būčiau su ja apsikeitusi vietomis.
Netikėtai jos ašaros nudžiūvo, ji išsitiesė, kumštyje sugniaužė
nosinaitę.
– Bet juk negalėjau rinktis. Tada mano vyras... – ji iškvėpė ir
visa sustingo. – Mano vyras sumanė mane apkaltinti dėl
aplaidumo, neva aš kalta dėl netyčinės mirties. Ar galite
įsivaizduoti? Tarsi aš... būčiau užmušusi savo dukrelę, mūsų
dukrą.
– Nesuprantu.
– Ir aš ne! – ji pašoko nuo kušetės. – Džošas pareiškė, kad aš
nerūpestinga... esą laiku nenuvežiau jos į ligoninę, kad per
daug buvau įsijautusi į save. Tai juokinga. Buvau pasitempusi
riešą, jis gijo, bet aš jaučiausi gerai ir galėjau pasirūpinti
dukrele. Tik maniau, kad jai gripas... na, kol nuvežiau ją į
ligoninę...
Ji kalbėjo vis tyliau, galiausiai nutilo ir lyg užburta spoksojo
pro langą į balandę, perinčią gretimo namo pakraigėje. Saulės
auksinamos tamsių jos plaukų sruogos sužėrėjo raudonu
atspalviu.
– Buvo jau vėlu. Džošas kaltino mane. Ir pati save kaltinau.
Turėjau nuvežti ją anksčiau, bet nesusivokiau, – ji atsigręžė,
didelės akys buvo paraudusios, mažytis kumštis tvirtai
sugniaužtas. – Džošas nukeliavo į kapą įsitikinęs, kad aš tyčia
sukėliau grėsmę savo dukrelės gyvybei, – ji susigūžė. – Apie
visa tai kalbėjomės su daktare Veid... tik ne apie ieškinį. Net ir
per paskutinį apsilankymą pas ją apie ieškinį dar nežinojau, – ji
vėl plestelėjo ant kušetės ir žvilgtelėjusi, kiek laiko, tarė: –
Regis, užtrukau.
– Kol kas neturiu tiek pacientų.
– Gal man reikėtų rekomenduoti jus visai šeimai. Galėtume
išlaikyti jus ir duoti darbo dar penkiems psichiatrams iki
gyvenimo pabaigos!
Nutaisęs nepatiklią šypseną, nenorėdamas išsiduoti, kad jau
perskaitė apie ją viską iki paskutinio puslapio, viską, ką įstengė
rasti, jis nusiėmė akinius ir nosine ėmė valyti lęšius.
– Jei daktarė Veid paskambins, ar perduosit jai linkėjimus?
Susuktą į gumulėlį nosinaitę ji įmetė į šiukšlių krepšį prie
kušetės.
– Jei paskambins, – prižadėjo jis, ir netikėtai aštriai pajutęs
kaltę, kad jai meluoja, vėl užsikabino akinius ant nosies.
Atrodo, pastarosiomis dienomis jis daugiau nieko ir neveikia,
tik nusižengia tiesai arba stengiasi ją apeiti, arba net paneigti.
Tačiau neradęs, ko jam reikia, dar negali būti jai atviras.
Ji paskubomis pasirašė čekį ir padavė jam.
– Kai tik perves draudimo pinigus, permokėtą sumą
sugrąžinsiu, – pažadėjo jis, jausdamasis dar kaltesnis.
– Gerai, – ir Ketlina apdovanojo jį drovia šypsena, jis
nesitikėjo, kad šioji taip jį paveiks. – Ačiū, daktare Hantai.
– Adamai, – pareikalavo jis. – Man patinka kuo paprasčiau.
– Tada, Adamai, – ir ji linktelėjo.
Jis stabtelėjo Rebekos kabineto tarpdury žiūrėdamas, kaip ji,
taip ir nežvilgtelėjusi atgal, skuba laiptais žemyn. Dieve, kokia
įdomi moteris. Graži, protinga, užgulta rūpesčių. Labai užgulta.
Žvilgtelėjo į čekį, pasirašytą vienu mostu, suprasdamas, kad
ant šitų pamatų ji jau stato savo pasitikėjimo rūmą, ir
susiraukė, šį kartą kaltė dėl apgaulės kirto labai skaudžiai.
Matyt, senelė neklydo. Melo niekuo nepateisinsi. Jis jau
dabar galėjo suplėšyti čekį, bet galėjo ir pasinaudoti juo,
daugiau sužinoti apie Ketliną Montgomeri, o kartu ir apie
Rebeką Veid. Ilgiau nebesvarstė, tik gražiai perlenkė jį ir įsikišo
į piniginę.

Atropė sėdėjo prie stalo savo slėptuvėje užsimerkusi. Jai

reikėjo ramybės. Reikėjo pailsėti. Reikėjo sutramdyti įniršį,
deginantį ir plėšantį krūtinę. Įsivaizdavo sniegą ir ledą, giedrą,
kuri užeis, kai ji atliks beprotišką savo užduotį. Iš lėto,
pradėdama nuo pirštų, ji atpalaidavo visus kūno raumenis:
kojomis aukštyn iki liemens, tada atleido rankas ir pečius, ir tie
suglebo, atsileido įsitempęs veidas, praskaidrėjo galva.
 Jai reikėjo aiškaus proto. Šalto. Mirtinai. Negalėjo sau leisti
suklysti. Ne dabar... ne numačius viską per tiek metų. Kai
protas vėl sugrįžo, atsistojusi ji įbedė žvilgsnį į griaučiais
virtusį giminės medį, kurį pati ir sukūrė. Štai Kameronas ant
nudžiūvusios ir jam tinkančios šakos.
Sūnus.
Ir tėvas.
Tik nė jokia švenčiausioji dvasia.
Mirė prie savo poršo vairo, neįveikęs posūkio ir nuslydęs į
klampią upę, šioje ir priburbuliavo. Lėkė aplankyti Koperės
Biskain, meilužės, ir tarsi likimas taip būtų sutvarkęs,
Kameronas per tą keistą įvykį atsisveikino ne tik su gyvenimu,
bet ir su vienu kiaušeliu, šį nurėžė priekinio lango stiklas, pro
kurį jis buvo išsviestas; stiklo šukės taip ir styrojo iš kapšelio.
Šita detalė niekada nepateko į žiniasklaidą, niekur, jokiame
straipsnyje, kuriuos Atropė dailiai karpė iš visų laikraščių,
aprašančių Kamerono mirtį, nebuvo užsiminta apie prarastą
sėklidę. Kamerono nuotrauka buvo apkarpyta, tada perkelta
ant giminės medžio. Spalvos kiek apiblanko, tačiau
nufotografuotas jis buvo su visais trimis savo pavainikiais...
Cukriukė, Dikis Spindulys ir Žiogė. Atropė nebuvo tikra, ar visi
tie vaikai jo, bet gali ir būti, net jeigu ir ne visai tikėtina.
Taip, Kameronas nusipelnė tokio galo.
Kita šaka priklausė Čarlzui. Vyriausiajam sūnui. Auksinis
berniukas, jis nieko negalėjo daryti blogai. Nuolat
apdovanojamas sportininkas, koledžo absolventas, išpuoselėtas
juo besididžiuojančio tėvo atspindys. Nuo pat jaunumės Čarlzas
buvo kreipiamas valdyti šeimos verslą. Deja, per Padėkos dieną
iš lanko jį nušovė pasiklydęs medžiotojas. Įsižiūrėjusi į
sulipdytą nuotrauką, Atropė nusišypsojo. Čarlzas prie
sumedžioto laimikio, negyvo lokio, galvos. Pirmas žvėris, kurį
jis pašovė iš lanko. Nuotrauka, žinoma, buvo sukarpyta, paskui
rūpestingai suklijuota iš naujo taip, kad atrodė – Čarlzą užmušė
lokys.
Kaip pritiko. Iš tikrųjų atrodė, kad taip ir turėjo įvykti.
Buvo ir daugiau jau užpildytų šakų, bet Atropė neturėjo laiko
mėgautis kiekviena žmogžudyste. Ne dabar, kai dar tiek reikia
nuveikti. Ji spėliojo, ar kas nors – policija, Montgomerių šeimos
nariai – jau suprato, kad žmogžudystės ne atsitiktinės, kad
mirties priežastys nepriekaištingai apgalvotos, kad kiekviena –
šioks toks pasityčiojimas. Kaip lengva būtų buvę nusipirkti
vogtą šautuvą ir nušauti nutykojus aukas po vieną. Bet tikslas
buvo kitoks. Ne šiaip sunaikinti gyvybę, svarbiausia buvo
nužudyti meistriškai, kad kiekviena auka suvoktų netrukus
mirsianti nuo jos rankos. Paskutinėmis siaubingomis
akimirkomis leisdama paskutinį kvapą auka turėjo suprasti, kad
jos likimas nuspręstas. Kad buvo neįmanoma jo išvengti.
Jaudulys.
Meistriškumas.
Tai užburia.
Tai talentas.
Įsižiūrėjusi į mirties medį pasijuto geriau. Gyslomis suūžė
kraujas. Pajuto, kaip širdis muša ir virpčioja iš jaudulio
laukdama kito grobio.
Ji vėl žvilgtelėjo į sukarpytą Džošo Bando liemenį. Kuo tik‐
riausias niekšas, neturėjęs nė atsirasti šiame pasaulyje.
Nusipelnė kur kas daugiau, nei gavo. Be abejo, kvailiai
policininkai nė nenuraukia, kad jis užmuštas. Tai erzino.
Truputis triukšmo žiniasklaidoje pasotintų jos pripažinimo
poreikį... nes įvertinimas jai visada buvo paspirtis. Keletas
surinktų iškarpų pernelyg skurdžios, nevertos jos darbo.
Ji dar sykį apžvelgė medį. Jau greitai gumbuotos,
nudžiūvusios šakos bus pilnos. Dar turi ką veikti. Tyliais,
minkštais žingsniais nukiūtino prie stalo, vėl išsitraukė
nuotraukas iš stalčiaus. Palengva, tarsi apšiurusių tarò kortų
malką, supašė jas ir paskleidė ant stalo gerąja puse į apačią.
Eini, meini, tiki tink... naują auką man išrink... jei ims šaukti...
sumokės... ir gyvybę tuoj padės...
Rūpestingai atrinko vieną nuotrauką ir atvertė.
Amandos atvaizdas.
Gimusi antra. Šauni, graži, sėkmės išpaikinta.
Amanda Montgomeri Dramond. Lydima nuosavų dvasių,
garantuojančių jai gebėjimus ir veržlumą. O gal dvasiūkščių.
Taip, dabar vyriausiosios dukters eilė.
Nuotraukoje Amanda, vilkinti teniso marškinėliais ir sijonu,
buvo atsirėmusi į savo džiaugsmą ir pasididžiavimą, į nediduką
raudoną sportinį automobilį, neprinokusios vyšnios spalvos
1976 metų „Triumph“. Šį sportinį automobilį gavo iš tėvo
dovanų dar gerokai prieš jo ankstyvą nelaimingą galą. Akis
paslėpusi po tamsiais akiniais, kaštoninius plaukus susirišusi į
arklio uodegą, nuotraukoje Amanda plačiai šypsosi. Aukšta,
sportiška, nepaprastai gabi. Su pagyrimu baigė koledžą ir
įgijusi du bakalaurus, galėjo rinktis arba medicinos, arba teisės
studijas.
Iš prigimties kietaširdė, turėdama gyslelę pinigams daryti,
pasirinko teisę. Turbūt ir gerai. Daktarė būtų buvusi siaubinga.
– Atėjo laikas tau, – sušnibždėjo Atropė nuotraukoje
besišypsančiai Amandai. – Ar šeima nustebs? O gal jie kaip tik
lengviau atsikvėps. Pati žinai, kad esi tikra kalė.
Surado jau nukirptą ir parengtą Amandos Montgomeri
gyvybės giją.
Šeimos dėmesį neabejotinai patrauks tai, ką Atropė numatė
Amandai. Ji ėmė rinkti nuotraukas, bet skubėdama dvi numetė
ant grindų. Jos nusklendė ant grindų plytelių gerąja puse į
viršų.
Dvi nuotraukos. Vienoje – Ketlina vaikystėje. Juokiasi,
atmesta galva supasi ant senų virvių, nukarusių nuo tvirtos
ąžuolo šakos, platus jų vainikas išsiskleidęs virš upės. Antroje
Berneda, jos motina, pridėjusi delnus prie širdies, priešais –
gimtadienio tortas su skaisčiai degančiomis septyniasdešimt
penkiomis žvakutėmis. Liusilė kaip visada stovi tuoj už jos, kur
jau šešėlis. Visuomet patarnaujanti, niekam nerūpinti.
Na, atėjo laikas atleisti Liusilę.
Tegul motina pasitiks jai skirtą lemtį. Ji surado Bernedos
gyvybės siūlą... nukirptas kuo puikiausiai.
O kaip Ketlina?
Atropė atsirinko raudoną ir juodą jos gyvybės gijas ir
atsiduso.
Kol kas Ketliną pasilaikys. Tik kol kas.
Neilgai. Atropė dirstelėjo į nuotrauką, į nušiurusias virves, į
kurias tvirtai įsikibusi nieko neįtarianti Ketlina – tarsi į brangų
gyvenimą... Kaip pritinka. Atropė perbraukė pirštu Ketlinos
giją... nedaug ką ilgesnė už motinos.
Vaikas iš nuotraukos šypsosi, regis, jai pačiai.
Kvailutė, kvailutė mergytė.
 Tryliktas skyrius

– Kur buvote tą vakarą, kai mirė jūsų vyras?

Ketlina išsiblaškiusi taršė Oskarui kailį. Klausimas jai nebuvo
netikėtas, vis dėlto jo baiminosi. Pareigūnai sėdėjo jos virtuvėje
prie stalo priešais – Ridas ir Morizeti.
– Maniau, esu jums sakiusi, – buvau išėjusi, – paaiškino, pati
gailėdamasi po laiko.
Kai Ridas paskambino ir įsiprašė priimamas, ji sutiko. Dabar
abejojo, gal nereikėjo nusileisti, o pirma pasikviesti advokatą.
– Mudvi su seseria turėjome susitikti pakrantės bare,
„Klampynėje“, bet ji buvo užsiėmusi, todėl sėdėjau viena.
– Vadinasi, tą vakarą jūs tikrai nevažiavote į savo vyro
namus?
– Kadaise tai buvo ir mano namai, – atsiliepė ji nepagalvojusi
ir pajuto, kad sukėlė abiem pareigūnams įtarimą. Kodėl gi ne?
Ar kartais šeimose neatsiranda koks žudikas? – Klausykit, – ji
atsistojo, – manau, verčiau paskambinsiu savo advokatui.
Moteris ežiuku sušiauštais plaukais gūžtelėjo pečiais.
– Jei manote, kad jums reikia. Mes tik paklausėme kelių
dalykų.
Ketliną nukrėtė šiurpas.
– Man atrodo, kad jau sakiau, – turiu prisipažinti, kad tą
vakarą prisimenu miglotai.
– Kodėl?
Ji svarstė, kaip paaiškinti apie kelias akimirkas aptemusią
sąmonę, apie kartais patiriamą laiko pojūčio sutrikimą, apie
atminties spragas, tačiau viskas skambėtų kaip išsisukinėjimas.
Šie ciniški pervargę pareigūnai ja nepatikėtų.
– Kartais aš per daug išgeriu, – atsakė.
– Vadinasi, tą vakarą jūs buvote tokia girta, kad negalite
prisiminti, ką padariusi?
– Manau, verčiau paskambinsiu advokatui.
Ji stumtelėjo Oskarą nuo kelių ir atsistojo. Laikas baigti.
Ridas staiga atstūmė savo kėdę.
– Jei manote, kad jums jo reikia.
– Jūs, detektyve, man pasakykite. Čia jūs užduodate
klausimus.
– Mes tik bandome aiškintis, kas atsitiko.
Ridas pasistengė išspausti lyg ir šypseną, bet iš akių
neatrodė, kad jam linksma. Nė į tą pusę.
– Puiku. Galėsite aiškintis, kai pakviesiu dalyvauti ir
advokatą, – pasakė ji ir nuėjo prie durų.
Bruoždamas grindis nagais, Oskaras nulėkė iš paskos.
– Ponia Bando, ar matėte savo vyrą tą naktį, kai jis mirė? –
paklausė detektyvė Morizeti.
Ar ji matė? Ar galima jiems atsakyti, kad dėl to ji nėra tikra?
– Kaimynas apie vidurnaktį įvažoje matė jūsų automobilį; ar
bent panašų į jūsų.
Ji visa įsitempė. Širdis ėmė daužytis, genama naujo,
neįvardijamo nuogąsčio.
– Be to, nusikaltimo vietoje buvo ne tik Džošo Bando kraujo.
– Dar kieno nors? – paklausė ji.
Pajuto po tvarsčiais veržiant gyjančius randus, ir keliai ėmė
linkti.
– Nulinės rezus teigiamos grupės. Mes tirsime jo DNR, todėl
norėtume jūsų kraujo pavyzdžio.
– Manote, kad Džošą nužudžiau aš?
– Stengiamės siaurinti savo tyrimą.
 Ridas žvelgė šaltai, net detektyvė Morizeti buvo niūresnė nei
andai. Jokios įprastos gero faro ir blogo faro priešpriešos.
Dabar tik faktai, ponia.
– Mano advokatas su jumis susisieks, – tarė ji, kai jie žengė
per slenkstį, ir greitai uždarė duris.
Visa virpėjo, už akies skaudžiai tvinksėjo, toks pat skausmas,
varstantis galvą, užeidavo aptemstant jos sąmonei, kai lyg
nebuvę dingdavo nemaži laiko tarpsniai.
Pirmą kartą ji suprato, kad atmintyje atsirado spragų, dar
vaikystėje, sveikdama po sinusų uždegimo, paguldžiusio ją į
ligoninę. Tada, šešerių ar septynerių metų, ji susivokė jau
gerokai sutemus tysanti mokyklos žaidimų aikštelėje. Motina
ėjo iš proto, o ji pati nepajėgė paaiškinti, neprisiminė, kaip ir
kada joje atsidūrė. Niekas nesuprato, kaip ji praleido autobusą
ir nesusivokė laike, net Grifinas, kurį paskutinį prisiminė
mačiusi ir kuris tada jai siūlęs eiti namo pėsčiomis apie tris
kilometrus.
Keista, kad dabar lipdama laiptais apie tai galvoja. Iš
miegamojo nuėjo į vonios kambarį, matė, kaip vietomis
apiblukęs kilimas. Po velnių, kas atsitiko tą vakarą, kai mirė
Džošas? Kodėl šitam kambary buvo tiek kraujo... ir kodėl jos
grupės kraujo buvo Džošo namuose?
Tai tikrai neįrodo, kad jos ten būta. Milijonų žmonių kraujas
nulinės teigiamos grupės. Įskaitant jos šeimą. Vis dėlto ją
gniaužė jau nauja baimė, tamsi, giliai suleidusi čiuptuvus. Ar ji
galėjo... ar būtų gebėjusi... aptemus sąmonei, kaip jai ne kartą
jau buvo nutikę, ar ji būtų galėjusi nužudyti savo vyrą?
Šitaip nė negalvok! Laikydamasi už kriauklės krašto, kad
nenugriūtų, laukė, kol praeis baimės priepuolis. Nesileisk jo
nugalima. Imkis ko nors! Dėl Dievo meilės, būk veiklesnė!
Vonios spintelėje susirado buteliuką eksedrino nuo migrenos,
prarijo porą tablečių, tada nuėjo į kabinetą ir atsisėdusi prie
stalo pakėlė telefono ragelį. Jai reikėjo teisininko, advokato, ir
kuo greičiau.
Kaip dėl alibi? Ar ne jo tau iš tikrųjų reikia?
– Ak, užsičiaupk, – sumurmėjo ji ir sėdėdama skubiai
peržiūrėjo gautus laiškus.
Nieko – nei iš Kelės, nei iš kitų. Sukdama galvą, kaip
susisiekti su dvyne seseria, surinko Amandos biuro numerį,
tačiau darbo laikas jau buvo pasibaigęs, ir įrašytas balsas
paprašė jos palikti vardą ir numerį.
– Puiku, – sumurmėjo ji sau.
Numetė ragelį. Kur, po galais, trainiojasi seserys, kai jai taip
reikalingos? Kelės niekada nebūna po ranka, o Amanda
dažniausiai apsikrovusi darbais. Na, Amanda turės juos atidėti,
Ketlina nebepajėgė laukti. Niekas nežino, kada policija parodys
ką galinti.
Amanda keletą metų dirbo apygardos prokuratūroje, bet
paskui nusprendė, kad nedidelė alga, ilgos valandos ir darbas
su padugnėmis, panorėjusiomis „iššliaužti iš savo kvaišalų
liūno“, ne jai. Po tiek metų ją aplankė korporacinis nušvitimas
ir, sklandžiai perjungusi pavarą, ji persikūnijo į šeimos
teisininkę. Dabar ji turėjo reikalų su padugnėmis, kurios
užsimanydavo skirtis. Tačiau gero kriminalinių bylų advokato
pavardę sesuo turėtų žinoti.
Ketlina surinko Amandos namų telefono numerį ir atsirėmusi
į atlošą laukė, ar neatsilieps dar vienas atsakiklis.
– Nagi, būk namie, – sumurmėjo tyliai ir išgirdo kažką už
nugaros.
Ji taip ir sustingo. Nugara perbėgo šiurpas, bet ji išdrįso
pašnairuoti per petį – ir pamatė į kabinetą įtipenantį Oskarą. Jai
atlėgo, tačiau tada išvydo save. Durys buvo šiek tiek praviros, o
virš jų kabančiame veidrodyje atsimušė jos, sėdinčios prie
rašomojo stalo, atspindys. Ji atrodė siaubingai. Išsekusi.
Susibaigusi. Plaukai, begalę kartų braukiami nuo kaktos,
susivėlę, veidas išblyškęs, paakiai visai pajuodę. Tada ji nusuko
žvilgsnį į Oskarą.
– Eikš čia, greičiau, – sušnibždėjo, nekantriai tapšnodama
kelius.
Atsakiklis atsiliepė įrašytu Amandos balsu ir paprašė palikti
savo pavardę ir numerį. Ir supypsėjo laukdamas.
Oskaras liuoktelėjo jai į sterblę.
– Amanda, čia Ketlina, – ištarė ji, pykdama, kad turi palikti
tokią žinutę. Pakasė šuniui paausį. – Klausyk, man reikia, kad
padėtum. Aš ne mama, puikiai žinau, kad tu jau ne kriminalinių
bylų advokatė. Bet, tikiuosi, galėtum nurodyti man kokią nors
pavardę ir numerį, ką nors man rekomenduoti...
Klangt.
– Ketlina, – atsiliepė Amanda susijaudinusi, – tu dar
klausaisi? Ką tik įžengiau. Išgirdau, kaip palieki žinutę. Kas
vyksta?
– Ką tik pas mane buvo policija, – atsakė Ketlina atlėgus
širdžiai, kad pagaliau kalbasi su seseria.
– Ojoj.
– Aha. Ojojoj kaip reikiant. Jie nori paimti mano kraujo
mėginį DNR tyrimui, – pratarė vildamasi, kad balsas neišduos
ją stingdančios baimės. Pirštai gniaužė telefono ragelį. – Regis,
jie mano, kad tą vakarą buvau pas Džošą. Nieko per daug
nekalba, bet, man atrodo, jie netiki, kad Džošas nusižudė, jie
įtaria, kad kas nors jį nužudė. Nors jie man tiesiai nepareiškė
kaltinimų, esu tikra, kad aš įtariama pirmoji ir... ir... man reikia
advokato ir, Dieve, negaliu prisiminti, ir...
– Ketlina! Susiimk! – kirto Amanda, paskui jau švelniau
pridūrė: – Atleisk, tu mane mirtinai išgąsdinai, iš tiesų
nesuprantu, kas čia vyksta. Porą kartų giliai įkvėpk ir pradėk iš
naujo, gerai? Dabar iš pradžių – sakyk man, kas ten darosi.
Pradėk nuo to, kad atvyko policija. Papasakok viską.
Kuo tiksliau Ketlina atpasakojo visą pokalbį. Kai smulkiai
apsakė, kokie tikslingi buvo detektyvo Rido klausimai, o jos
pačios atsakymai neapgalvoti, klaikus baimės pojūtis,
neapleidžiantis nuo pat to ryto, kai atsibudo krauju išteptame
miegamajame, įsigraužė dar giliau. Ji tirtėjo. Ją ketina
apkaltinti nužudžius Džošą – tuo neabejojo, o ji negali
prisiminti, ką padarė tą vakarą.
– Jis man nepateikė jokių kaltinimų, tiesiogiai neapkaltino,
bet... esu tikra, jis mano, kad aš tai padariau.
– O kaip savižudybės versija? Girdėjau, jis paliko raštelį...
argi ne taip?
– Nemanau, kad policija juo tiki... turbūt mano, kad jį paliko
žudikas. O Dieve, aš nežinau.
– Gal nėra taip blogai, kaip atrodo, – susimąsčiusi pratarė
Amanda.
– Na, tada man palengvėtų, nes dabar jaučiuosi labai prastai.
– Žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, kad tavęs neįtaria.
Viešpatie, galėtum būti pirmoji įtariamųjų sąraše, bet juk ne
vienintelė, jų turi būti ir daugiau. Nemanau, kad jie susiaurins
įtariamųjų paiešką, kaip tau sakė Ridas. Tik kol kas tau skiria
daugiausia dėmesio.
– Pamaniau, tu sakei, kad čia nieko bloga.
– Mes viso labo turime jam priminti, kad yra ir kitų
įtariamųjų. O dabar apdailink savo pasakojimą ir susilipdyk
alibi.
– Alibi? – ji nepatikėjo savo ausimis. – Nori, kad aš
meluočiau?
– Ne, žinoma, ne. Jei kuo nors tave ir kaltintų, nereikėtų dar
ir priesaikos laužyti. Pažįstu kelis gerus kriminalinių bylų
advokatus, su jais nenorėjau susidurti, kai dirbau apygardos
prokuratūroje. Plėšia brangiai, bet tų pinigų verti.
 – Kriminalinių bylų advokatai, – pakartojo Ketlina,
netikėdama, kad jai prireiks jų paslaugų. Ji vėl žvilgtelėjo į
duris ir pamatė save tokią, kokia buvo, – pavargusią,
sugniuždytą, paklaikusią, net nelabai susigaudančią, ar nužudė,
ar ne savo vyrą. – Gerai, sakyk jų pavardes.
– Džonas Ingersolas. Apie jį sklinda legendos.
Ketlina brūkštelėjo pavardę kitoje voko pusėje.
– Ir Marvinas Vailderis, – diktavo sesuo. – Arba, jei ramiau
jausiesi su moterimi, tada labai puiki Sondra Prentis iš
Atlantos. Viskas priklauso nuo jų užimtumo. Štai ką tau
pasakysiu, sėdėk ir kojos iš namų nekelk. Išgerk ko stipraus, jei
tau padės, o aš rytą vienur kitur paskambinsiu. Per tą laiką
nekalbėk su policija, gerai?
– Ką daryti, jei detektyvai grįš?
– Atsisakyk su jais kalbėti. Reikalauk, kad su tavim būtų
patikėtinis.
– Gerai.
Ji pasijuto šiek tiek geriau.
– Gal nori, kad šį vakarą užsukčiau? – paklausė Amanda. –
Ijeno nėra, ir kaip tik ketinau peržvelgti raštiškus parodymus,
bet galėčiau juos pavartyti ir vėliau.
– Ačiū, manau, kaip nors ištversiu.
– Ar tikrai? Gal tau reikėtų važiuoti į „Ąžuolų Kalvą“. Trojaus
manymu, tau reikėtų pabūti ten, kol viskas aprims, ir, po
teisybei, tai ne tokia jau prasta mintis. Beje, jei ne dėl savęs, tai
dėl mamos. Jai bus su kuo bendrauti.
– Ji turi Haną.
Amanda prunkštelėjo.
– Anokia čia paguoda. Nei mama Hanos neturi, – tarė
nemaloniai, – nei niekas kitas.
– Galbūt ir visi mes nieko neturim.
– Kaip pesimistiška, Ketlina. Visiškai pesimistiška. Ak, man
skambina, kažkas nesiliauja pypčioti, o aš laukiu, gal ką išgirsiu
iš Ijeno. Paskambinsiu tau rytą, kai susisieksiu su vienu iš
advokatų. Iki to laiko policijos venk.
– Pasistengsiu.
– Ne tik stenkis. Taip ir daryk! Neturi su jais kalbėti. Jei
norisi su kuo nors pasišnekėti, skambink man ar tam savo
psichiatrui, bet nė vienam, kas turi ženklelį. Supratai?
– Supratau.
– Gerai. Dabar pasistenk nusiraminti.
O taip. Tikrai. Ketlinai dingojosi, kad ji dar labai ilgai neturės
ramybės.

– Ji meluoja, – Ridas markstėsi žvalgydamasis pro priekinį

stiklą.
Galėjo dėti galvą, kad Ketlina Bando kai ką slepia, kai ką apie
vyro mirtį.
– Aha, – pritarė Morizeti, ji vairavo, spaudė iki dugno tarsi
švinine koja ir šaute šaudė iš vienos siauros šešėliuotos
gatvelės į kitą nuovados link.
– Ar rasi kada jos psichiatrę?
– Darbuojuosi, bet ar patikėsi, kad jos kabinetas užleistas
kitam daktarui. Vyrukui, vardu Adamas Hantas, – atsakė
porininkė.
– Tai jos daktarė Rebeka Veid jau nebegrįš?
– Kas žino? Kol kas negrįžo. Kalbėjausi su pastato valdytoju,
tas žmogus tiesiogiai kilęs iš paskutinių neandertaliečių arba iš
huno Atilos. Žinoma, nenorėjo suteikti man jokios informacijos,
bet panaudojau šiokią tokią prievartą, pasisiūliau patikrinti jo
įrašus, išsiaiškinti, ar jis registruojasi pas savo lygtinio
paleidimo pareigūną, jei toks yra, ir visa kita, bet jis laikėsi
savo, pareiškė, kad ji nepaliko adreso paštui persiųsti, todėl
patikrinau paslaugų firmas. Panelė Veid neatsiskaitė telefono
ryšio firmai už du mėnesius, nors iki tol buvo nepriekaištinga
klientė, laiku mokėjo sąskaitas. Tada patikrinau nekilnojamojo
turto valdymo firmą, tvarkančią namą, iš kurio ji išsikraustė.
Tokie patys reikalai. Skolinga nuomos mokesčių už du
mėnesius. Iki to laiko tvarkingai mokėdavo iš anksto, – Morizeti
pabarbeno pirštais į vairą. – Moteris, su kuria kalbėjausi
nekilnojamojo turto valdymo firmoje, pasakė, kad Rebeka Veid
ketinusi išsikraustyti iki birželio pirmos, tačiau išvažiavo
anksčiau. Pusė jos daiktų supakuota, pusė – ne.
– Tai kas, po velnių, jai atsitiko?
– Šitai ir turėsim išsiaiškinti. Apžiūrėjau namą, pro šalį
eidama sustojo kaimynė, ponia Binks. Sakė, kad jaudinasi.
– Ar kas nors įteikė pareiškimą apie dingusį asmenį?
– Niekas net nežino, ar ji dingusi.
– O kaip artimieji?
– Kaimynė tvirtina, kad ji gyveno viena, esą išsiskyrusi. Jos
manymu, ji galbūt turi tetą Kanzase ar Viskonsine, ar kažkur
Vidurio Vakaruose, – Morizeti prasmuko pro geltoną. –
Teiraujuosi. Matyt, ponia psichiatrė labai uždara. Žinai, turiu
apie tokius asmenis savo nuomonę.
– Apie ką?
– Apie psichiatrus. Mano galva, jie visi palaiko verslą, nes
patiems reikalinga pagalba šioje srityje.
– Taip manai? – išsišiepė Ridas.
– Nė kiek neabejoju, – ji išsitraukė cigaretes. – Nekilnojamojo
turto firma pažiūrėjo į savo įrašus ir pasakė, kad panelė Veid
kartą jau buvo išvažiavusi, šiaip išvykusi kelis mėnesius, bet
tąkart sumokėjusi nuomą iš anksto.
– Manai, tai kaip nors susiję su Džošo Bando mirtimi? –
paklausė Ridas, mintyse dėliodamas faktus.
Sąsaja buvo netikėta. Ketlina Bando kaip kertinis akmuo. Bet
jam yra pasitaikę ir keistesnių dalykų.
 – Turbūt ne, – ji spustelėjo giliau automobilio žiebtuvėlį. –
Paklausei manęs, kas jai atsitiko, o aš pasakiau. Man pavyko iš
firmos gauti Rebekos Veid socialinio draudimo numerį, turėtų
pagreitinti reikalą. Jau įkėliau į duomenų bazę.
– Gerai. Tada sukam į „Klampynę“. Pažiūrėsim, ar kas nors
ponią ten prisimena.
– Jūsų noras man įstatymas, – pasišaipė Morizeti, dumdama
krantinės link.
– Juk taip ir turi būti.

Staiga Ketliną nukratė šiurpas. Netikėtai pajuto iki kaulų

veriantį šaltį, nors Savanos šaligatvius alpino vasaros karštis.
Gal dėl to, kad neseniai netoliese buvo sustojusi policija, o gal
kad dar sykį paskambino Nikė Džilet iš „Savanos sargybinio“.
Kad ir kas čia būtų, ji akimoju sustingo kaip suledėjusi. Amanda
pasiūlė jai pailsėti, ir nors dar buvo šviesu, artėjo vakarienės
metas; vengdama miegamojo ji išsitiesė ant sofos. Užsitraukė
vilnonį apklotą įsivaizduodama, kad sudėtinguose mezginio
raštuose tebeužuodžia silpną močiutės kvepalų dvelksmą.
Močiutė Evelina, megzdavusi kruopščiai, kad akys būtų lygios,
susikaupusi rinkdavo raštą sėdėdama priešais televizorių, iš
kurio liedavosi viskas: nuo Lorenso Velko iki vakaro žinių, – ji
nieku gyvu neleisdavo savo mintims nuklysti į draudžiamus
dalykus.
Eilutė gerų akių ir dvi išvirkščių, o gal priešingai. Močiutė
bandė išmokyti mezgimo meno ir Kelę su Ketlina, bet joms
abiem apgailėtinai nesisekė. Paskutinis kartas per Kalėdas
medžiotojų namelyje. Ketlina suvirpėjo ir užsitraukė megztą
antklodę iki kaklo. Buvo dar maža. Penkerių... O gal tada jau
buvo šešerių... ir visur žemė apdengta sniegu. Visą dieną ji
žaidė lauke, žieminis jos kombinezonas ir kumštinės pirštinės
numesti džiūvo prie židinio. Bet buvo jau vakaras, ji turėjo eiti
miegoti kartu su močiute į jos kambarį. Šalta močiutė.
Mezganti močiutė. Keista močiutė.
– Nenoriu ten miegoti, – pasakė ji motinai.
– Kas per paistalai. Kai atvažiuojame čia, judvi su Kele visada
miegate pas močiutę.
– Tik ne šią naktį, – sušnibždėjo ji.
Nes močiutė visą dieną tylėjo, mezgė, jos virbalai tarškėjo, o
akys sekiojo Ketliną, žaidžiančią lauke ir paskui besišildančią
rankutes prie židinio.
– Nebūk kvaila, – nepaisė jos Berneda.
Ir abi su Kele buvo apkamšytos siaurose lovelėse didžiajame
kambaryje. Močiutė turėjo savo lovą, daug didesnę, su
užuolaidomis, ir kol užsnūsdavo, spoksodavo pro tamsios
medžiagos klostes, o užmigusi garsiai knarkdavo.
Bet tą vakarą ji neužtraukė užuolaidų ir gulėjo pusiausėda
atsirėmusi į pagalves. Ak, apsimetė jau snaudžianti, bet Ketlina
žinojo, kad ji nemiega, nes matė, kaip žiūri pro pramerktus akių
vokus. Neknarkė, nieko nekalbėjo, o kai ugnis užgeso ir
pasidarė visai tamsu, Ketlina visaip stengėsi neužmigti, tačiau
netrukus ją suėmė miegas ir ji ėmė snūduriuoti.
Tiek ji prisiminė, tada pajuto ranką po nugara, o kitą –
apkabinusią ją per liemenį. Suimta močiutės į glėbį, ji
apsnūdusi prasimerkė ir norėjo kažką sakyti, bet toji prispaudė
kaulėtą pirštą jai prie lūpų.
– Neprižadink Kelės, – sušnibždėjo.
Bet žvilgtelėjusi į sujauktą Kelės lovą, apšviestą pro langus
prasisunkusios silpnos mėnesienos, Ketlina išvydo, kad ji
tuščia.
– Kur ji?..
– Šššš! Ar neliepiau netriukšmauti? Tu gera mergaitė,
Ketlina, – šnibždėjo močiutė, nešdamasi ją į lovą. – Močiutei
šalta.
 Įsitempė Ketliną į lovą ir aklinai užtraukė užuolaidas,
pasidarė visai tamsu.
Ketlina suknirkė.
– Oi, mažute, tylėk. Negi nežinai, juk tu močiutės
mylimiausia? – ledinė ranka nubraukė plaukus Ketlinai nuo
veiduko. Dar šaltesnės lūpos prisilietė prie kaktos įspausti
bučinio. – Štai taip, įsitaisyk arčiau. Sušildysi seną močiutę...
Dabar, praėjus kone trisdešimčiai metų, ji sudrebėjo ir
numetė šalin močiutės antklodę.
Neapkenčiama senė šaltomis akimis, ledinėmis rankomis,
sauganti šiurpą keliančias tamsias paslaptis.

– Taip, ta moteris čia buvo, – įsižiūrėjęs į nespalvotą Ketlinos

Bando nuotrauką patvirtino Ridui ir Morizeti baro savininkas.
Apkūnus savininkas teniso marškinėliais ir plačiomis
kelnėmis buvo įsivėręs vieną auskarą, o žilstelėjusius plaukus
užpakalyje susirišęs į uodegėlę, tik šioji vyro negelbėjo nuo
galvą užkariaujančios pavyzdinės plikės.
Buvo ankstyva popietė. Linksmoji alkoholinių gėrimų
nuolaidos valanda turėjo prasidėti tik už penkiolikos minučių,
todėl „Klampynė“ buvo apytuštė, jei neskaičiuotum iškimštų
aligatorių, garnių, dirbtinių varlių ir šamo, karančių palubėje.
Virš baro kabojo apversta griozdiška kanoja su irklais. Ant
sienų dulkėjo žvejybos ritės ir gelbėjimo ratai. Kampe už būgnų
suslėpti natų stovai, stiprintuvai, laidai su mikrofonais ir kėdės.
Pora nuolatinių lankytojų sėdėjo apglėbę alaus bokalus greta
kiniško biliardo, prie koridoriaus, iš kurio vėrėsi durys į kitas
patalpas ir kiemą; stropiai šlavinėjosi vaikinas, iš pažiūros
vargu ar sulaukęs dvidešimt vienų.
– Prisimenu ją, nes iš karto užsisakė du gėrimus. Ne du tos
pačios rūšies, kaip dažnai kiti lankytojai daro. Nusinešė juos
ten, prie ano staliuko, – mostelėjo į juodos dygsniuotos odos
atitvarą, apsuptą veidrodžiais, tada pasičiupęs rankšluostį ėmė
trinti baro stalviršį. – Pasiėmė kokteilį su degtine ir... regis,
martinio. Aha. Sėdėjo ten ir kažko laukė... na, aš manau, kad
laukė... sėdėjo ten, gėrė, rūkė ir maloniai leido laiką, dairėsi į
duris ar į veidrodį... noriu pasakyti, nelabai kreipiau dėmesio,
nes neturėjau laiko. Paskui ji išėjo.
Ridas nužvelgė atitvarą.
– Ar prisimenate, kada ji atvyko?
Baro savininkas nusiviepė.
– Pagalvokim. Man rodos, kai apie devintą jau buvo suėję
muzikantai... gal po pirmos pertraukos... nesu tikras. Jau
sakiau, reikėjo greitai suktis, bet, manau, šiek tiek jinai čia vis
tiek pabuvo. Nesu tikras, kiek. Ne, pala, muzikantai tada ėjo
pailsėti, todėl turėjo būti pusė vienuoliktos, gal be penkiolikos
vienuolikta. Tokia jų įprasta tvarka.
– Ar ji kalbėjosi su kuo nors?
– Nežinau. Moteris gražiai atrodė. Įsivaizduoju, kas nors gal
ir bandė į ją taikytis, bet aš tokių dalykų neseku. Tik prisimenu,
ji pakeldavo akis ir pažiūrėdavo, kaip atrodo veidrodyje. Sėdėjo
ir rūkė. Paskui visai neturėjau laiko smalsauti. Tą vakarą
pasiusti buvo galima. Penktadienio vakarais visada taip.
– Jei ką nors dar prisiminsit, paskambinkit man, – pasakė
Ridas ir, įdavęs vyrui savo vizitinę, išėjo su Morizeti lauk.
Saulė jau pliskino siauras gatveles.
– Taigi, ji čia lankėsi, – Morizeti atrakino visureigį.
– Šiek tiek pasėdėjo.
– Bet turėjo laiko darbui atlikti ir grįžti.
– Atrodo, gal ir taip.
Ji įsėdo prie vairo, Ridas keleivio vietoje užsisegė diržą.
– Bando namai nuo čia netoli. Pažiūrėkim, kiek trunka iki jų
nuvažiuoti, – pasiūlė jis. – Ir nelėk taip greitai, gerai? Ketlina
Bando išmaukė porą stiklų, bet, jeigu nebuvo prieš tai gėrusi,
turėjo būti gana blaivi; juk nebūtų norėjusi, kad policija ją
stabdytų ar šiaip patraukti kieno nors dėmesį, todėl
važiuodama pas vyrą turbūt laikėsi leistino greičio, o ten kartu
išgėrė taurę ar porą vyno ir jį apsvaigino.
– Arba sukėlė jam anafilaksinį šoką. Tada pakišo vyrui gėrimo
su kvaišalais, perpjovė jam venas ir išsidangino atgal į barą.
Kad būtų tikra dėl savo alibi.
– Taiiip... – Ridas nebuvo toks tikras.
Morizeti išsuko į gatvę ir jis pasitikrino, kiek laiko. Porininkė
kažin kaip įsigudrino laikytis leistino greičio ir nešokinėjo pro
geltoną šviesą.
– Bet jeigu ji ketino susikurpti alibi, kodėl mums prisipažįsta,
kad jai sušlubavo atmintis ir nieko neprisimena?
– Nes neįtilptų į tą laiko tarpsnį. Ji apsimeta, – Morizeti nardė
per eismo juostas it atsidūrusi tarp pensininkų. Pasiekti Bando
namus senamiestyje nereikėjo nė dvidešimties minučių. –
Vakare gatvėse turėtų būti laisviau. Jai nuo durų iki durų galėjo
užtekti ir penkiolikos minučių.
Ji sustabdė automobilį Bando įvažoje, ir Ridas įsistebeilijo į
geltoną nusikaltimo vietos juostą, vis dar juosiančią kaltinės
geležies tvorą. Ji karojo laisvai, kai kur jau suplyšusi, netrukus
ji bus nuimta. Ne taip, kaip kilpa nuo liauno ponios Bando
kaklo. Po kiekvieno jos melo virvė veržėsi vis stipriau.
– Tai ką manai? – paklausė Morizeti.
– Ji nebuvo su mumis visiškai atvira, manau, atėjo laikas
pareikalauti teismo leidimo paimti ponios Bando kraujo mėginį.
– Man tinka. O jei jau imamės ponios, paprašysim leidimo
kratai jos namuose. Gal pasiseks, gal rasim žudiko įrankį.

Atsirėmęs į visko mačiusius verandos turėklus Adamas

sukinėjo taurę su gėrimu. Jo išsinuomoto namo pranašumas
buvo tas, kad galėjo kone iš paukščio skrydžio apžvelgti
Vašingtono parkelį. Prieblanda tirštėjo, saulė leidosi vis žemiau.
Gatvės pustuštės, pravažiuodavo vienas kitas automobilis, tuoj
užslinks sutemos. Ir jo paties nuotaika gedo vis labiau. Meluoti
Ketlinai pasirodė sunkiau, nei tikėjosi. Jam reikėtų prisipažinti.
Dabar. Nugėrė iš taurės gerą gurkšnį suprasdamas, kodėl vis
dar nesiryžta. Nes ja susižavėjo. Kaip visiškas mulkis. Jei
nesuvaldys padėties, gali atsisveikinti su licencija. Turi būti
atsargesnis.
Tik todėl, kad taip seniai neturėjai moters.
Neee. Čia tik viena priežastis. Jau seniai jo nebuvo sužavėjusi
jokia moteris. Turbūt dėl buvusios žmonos. Ar jis iš tikrųjų kada
nors atsigaus?
Galbūt kada nors.
Jis bent jau rado apie ką pasvajoti.
Tik kad ji tavo pacientė.
– Ak, prakeikimas, – sudejavo neatitraukdamas akių nuo
parko.
Po medžiais susikabinusi už rankų vaikščiojo porelė, ant
suolelio sėdėjo liesutis seneliukas su įmantria fetrine skrybėle,
sudėjęs delnus ant lazdelės rankenos. Jam virš galvos, mikliai
karstydamosi šakomis ir čiauškėdamos pro lapus, laigė ir
sukosi dvi voverės.
Ką pasakė Rebeka, paskambinusi paskutinį kartą?
Tu nepatikėsi, su šita paciente aš pasiekiau lūžį. Štai, prašau,
Adamai. Prisimeni, norėjau parašyti apie pacientę knygą?
Pagaliau radau tokį atvejį. Paimsiu porą mėnesių atostogų,
ketinu pamėginti sutvarkyti užrašus, paskui, gavusi pacientės
leidimą, parašysiu knygą. Oi, kaip tu man pavydėsi!
Tada Rebeka nusijuokė – beveik gundomai, o jam
pasidingojo, kad galbūt jų santykiai dar gali turėti vilties. Jau
taip seniai buvo negirdėjęs jos balse bent kiek džiaugsmo, bent
gaidelės buvusio nerūpestingumo, ir jau visai gailėdamasis tada
pasvarstė, kiek dėl to kaltas jis pats.
Pasiilgo jos lengvabūdiškų juokelių. O gal turėjo pasiilgti.
Po to paskutinio pokalbio telefonu apie ją daugiau nieko
negirdėjo. Jis skambino, palikdavo pranešimus, vildamasis vėl
susigrąžinti tą jos balse nugirstą pasunkėjusį kvėpavimą,
atgijusį jaunatviškumą.
Bet taip nenutiko. Ji taip ir neatskambino, o kai jis atvyko čia
ir rado išsigandusią jos šeimininkę, sutrikusius pacientus,
išsisklaidė jo paties kvailos svajonės įpūsti seniai užgesusią
ugnį.
Tada jis susipažino su Ketlina Bando.
Gundančia gražuole, neseniai tapusia našle Ketlina Bando.
O kartu susidūrė su naujais rimtais sunkumais.
Ledas jo taurėje minkštai dzingtelėjo. Jis nenumanė, ką
reikėtų su Ketlina daryti. Šį vakarą ji paskambino, kalbėjo
sukrėsta, prašė rytoj susitikti. Jis sutiko.
Tai vėl ketini vaidinti psichologą?
Jis sugriežė dantimis, sąžinę graužė kaltė. Turėjo
nedelsdamas liautis apsimetinėti, eiti į policiją ir viską baigti.
Bet neprisivertė. Ne dabar. Turi padaryti savo darbą, juk
pasižadėjo. Net jei Ketlina Bando traukia jį savo kerais.
Jos žavesys toks, kad iš tiesų vyrams žadėjo tik
nemalonumus, bet ji vis tiek žavėjo – nepaisant nieko.
Tikras vargas, nes kad ir kaip jis nuspręstų, vis tiek
pasigailės, jautė. Nugėrė geroką seno Kentukio viskio gurkšnį.
Patinka jam ar ne, bet ką tik jis atsidūrė padėtyje be išeities.
Ir kuo toliau, tuo bus dar blogiau.
 Keturioliktas skyrius

Cukriukė stovėjo dušo kabinoje, paleidusi vėsaus vandens

čiurkšles, kad nuplautų nešvarumus, dūmus, prakaitą ir
nuodėmę, kuri laikėsi prilipusi prie kūno. Užsimerkusi gaudė
purslus. Galvoje tebeskambėjo garsi muzika, rėžusi ausis tris
valandas, kojų raumenis maudė nuo aukštakulnių, kuriais avėjo
sukdamasi pagal muziką ir mylėdamasi su tuo prakeiktu scenos
stulpu, o iškrypėliai prietemoje prie stalų sprogino į ją akis.
Dieve, ji džiaugėsi nakčiai pasibaigus.
Jei ne pinigai, nebedirbtų nė dienos. Dikis Spindulys turėjo
įžūlumo užsiminti, neva ji darbuojasi „Pupyčių subinytėse“, nes
mėgsta šokti apsinuoginusi ir turi ekshibicionistinių polinkių,
jeigu geidulingus ir pašaipius žvilgsnius, ūkčiojimą ir kaukimą
taip lengvai gali nusipurtyti. Jis kalbėjo netiesą. Ji dirba tik dėl
pinigų. Šiame mieste ji niekur jų tiek neuždirbtų, kiek gauna
klube. Bet ne jos prasčiokui broleliui šitai suprasti. Po teisybei,
jis iš viso ne kažin ką supranta. Ak, pinigai jį įkvepia, kaipgi,
bet jis tikisi, kad jie patys ims plaukti jam į rankas. Jo protelis
nesiekia toliau nei kas savaitę nusipirkti loterijos bilietą.
Stebuklas, kaip ji dar taikstosi su juo. Nes saviškis. Visa ta
pliurpalynė „savas kraujas ne vanduo“. Tik jau ima galvoti, kad
visos panašios šnekos gryniausias mėšlas.
Įsitrynė šampūno į plaukus ir nubėgančiomis pamuilėmis
nusiprausė veidą, pečius ir nugarą. Paskui apsišlakstė trupučiu
našlaičių kvapo kūno šampūno ir gerai įtrynė juo krūtis ir pilvą.
Nors pristatydama savo kūną bevardei klubo publikai
neišsirengdavo, jai vis dėlto patiko rodyti savo apvalumus ir
„įspūdingas krūtis“, – tokie begalę kartų jai buvo žarstomi
komplimentai, – bet tik tam vieninteliam vyrui... tam, kuris
prižadėjo šiandien užsukti. Net šitokia išvargusi, ji pajuto
dilgsintį jaudulio šiurpuliuką vien nuo minties, kad susitiks su
naujuoju meilužiu. Net nukaito. Ne dėl to, kad iš šitų santykių
galėtų išeiti kas nors dora. Tu šito nežinai. Kodėl nors truputį
nepasvajoti?
Su juo pasijusdavo geidžiama ir išdykusi, ir šiek tiek
sugadinta, ir jai patiko tas jausmas. Be to, jausdavo ir
pranašumą, savivertę, tarsi būtų sužvejojusi Savanos mėlyno
kraujo atstovą. Daugelio manymu, šis miestas vertas tik netikro
Atlantos brolio vardo, nors toji Pietų ponia vilki viso labo
prieškariniu apdaru purvinais palankais. Jei tai tiesa, Cukriukė
Biskain nenori nė kojos kelti į valstijos sostinę. Jos skonio
poreikius tenkina ir Savanos snobai, kurių čia pilna. Ir pagaliau
ji galės bent kiek atsikeršyti.
Užsuko dušo čiaupą, nusitrynė rankšluosčiu ir pavėlė plaukus
su kvepiančiomis putomis. Paskui dar kūno želė ir losjonas,
tada įsispyrė į juodas basutes, susikėlė plaukus ant pakaušio į
laisvą mazgą, palikdama vieną drėgną neklusnią garbaną kristi
laisvai. Truputį parausvino spenelius, patamsino blakstienas,
brūkštelėjo šiek tiek lūpų blizgesio – jam patiko, kad ji atrodo
jaunesnė, nekalta ir geidulinga. Pati didžiausia jo fantazija iš
jos reikalavo suvaidinti gundančią skaistuolę, nepaliestą
mergelę, trokštančią, kad jis ją paverstų moterim... na, turbūt
visų vyrų fantazijos tokios, bet tik šitam ji padarytų bet ką.
Esi jo meilės vergė, tave jis laiko kvailute, įkyriai zirzė jai
sąžinė, tačiau ji neklausė, nes jau girdėjo – visai arti atūžia
puikiai sutvarkytas variklis, paskui žvyruotoje įvažoje
sugurgžda brangios padangos. Ji paskutinį kartą žnybtelėjo
spenelius, kad atrodytų raudoni ir kieti, paskui įsinėrė į jo
nupirktą trumputį, beveik užpakalio nedengiantį baltą
drabužėlį.
Sieną nutvieskė priekinių žibintų šviesos. Iš miegamojo ji
nulėkė trumpu koridoriumi, akimirksnį stabtelėdama prie
Žiogės durų. Jos buvo atlapos, ir Cukriukė stumtelėjusi uždarė,
spėjusi dirstelėti į netvarką: sujauktą lovą, ant grindų
nutįsusias paklodes, visi paviršiai – erdvinio garso grotuvas,
komoda, palangė, naktinis staliukas – apkrauti lėkštėmis ir
stiklinėmis. Rankšluosčiai ir drabužiai mėtosi ant grindų, karo
nuo tualetinio stalelio ar kaip pakliuvo užmesti ant drabužinės
durų. Ant kilimo iš maišelio išsibarstę traškučiai, nuspirti
bateliai.
Kiaulidė.
Žiogė verčiau susitvarkytų kambarį ir padoriau elgtųsi, jei
nenori, kad ją pačią išspirtų. Cukriukė sumoka sąskaitas, todėl
tvarka turi būti jos. Prakeikimas, mažoji sesutė galėtų
puikiausiai jos laikytis, kad ir kokia depresija, manija ar
priklausomybė dabar ją būtų užvaldžiusi. Velniai tegriebia
Cukriukę, jei ji lakstys valydama Žiogei iš paskos. Mažylė jau
suaugusi, – beveik dvidešimt ketverių, dėl Dievo meilės, – kad
apsivalytų pati. Kažin ar sesuo iš viso pasirodys. Jau tuoj trečia
ryto.
Cukriukė užtrenkė Žiogės kambario duris. Visa kita namelyje
galėtų atlaikyti ir kariuomenės patikrinimą. Jei nekreipsim
dėmesio į vietomis nusitrynusią sofą, apibraižytą Žiogės katino
– Velniūkščio, ir kelių dėmių, kurių nė nusilaužiusi nagus ir
supylusi neįtikimai daug valiklio nepajėgė įveikti. Kilnojamasis
dvigubo pločio namelis buvo gana švarus, tik kiek apšiuręs, su
laiko žymėmis.
Variklis liovėsi burzgęs.
Cezarina kimiai suurzgė.
– Tylėt! – įsakė Cukriukė prabėgdama, bet Cezarina jau
pašoko ir dairėsi į duris. – Būk gerutė, – įspėjo ji kalę ir atidarė
duris.
Jis jau lipo laipteliais, šiltomis rankomis nekantriai praskleidė
jos drabužėlį ir nesivaržydamas apkabino per liemenį.
– Kaip maloniai kvepi, – urgztelėjo lūpomis braukdamas jai
per kaklą.
Delnais suėmęs jai sėdmenis tvirčiau prisitraukė, ir per
kelnių užtrauktuką ji pajuto, kaip tvinksta jo erekcija. Lengvas
šiurpulys, geismo pradžia užkaitino jai kraują. O, kaip jai gera.
Labai gera. Apsivijusi rankomis jam kaklą, ėmė jį bučiuoti,
mėgaudamasi jo lūpų karščiu ir vilčių teikiančiu vikriu liežuviu.
Jis tyliai sudejavo ir žingtelėjo vidun stumdamas ją atbulą.
Prisitaikęs paspyrė ir užtrenkė duris. Lėtai čiuopė jai
šonkaulius ir palengva pirštais kilo aukštyn, kol delnais suėmė
krūtis.
– Padaryk man, – suurzgė, kandžiodamas jai ausų spenelius.
– Gal nori pirmiau išgerti?
– Vėliau.
– Tada eime į miegamąjį...
– Daryk čia.
Skambėjo kaip įsakymas, nebeleidžiantis prieštarauti.
Stumtelėjo jos galvą žemyn ir slystelėjusi ant grindų ji
atsiklaupė priešais, o drabužėlio apačia vėduokle išsiskleidė
aplink.
– Štai ko, mažute, štai ko nori tėvelis.
Šito ir dar daugiau visko, dingtelėjo jai, jau truputį
nusivylusiai, o jis šlaunimis jau taikėsi prie jos. Bet ilgai ji
neliūdės. Šitai įprasta jų kasdienybė. Pirmiausia ji
aptarnaudavo jį tarsi kokia šliundra, o paskui jis negailėdavo
laiko ir triūsdavo plekšendamas iš užpakalio tol, kol ji visa
iškaisdavo tarsi nekalta jauniklė, tačiau į pabaigą jis niekada
neapvildavo, tapdavo karščiausiu ir nuolankiausiu meilužiu,
tenkinančiu visus jos pageidavimus.
Bet tik tada, kai pirmiausia būdavo pasirūpinama juo.
Ji priminė sau, kad iš tikrųjų jai nėra ko skųstis.
Jis elgiasi su ja geriau nei kiti vyrai, su kuriais ji turėjo
reikalų.
Dirstelėjo aukštyn į gražų jo veidą ir nudavė nematanti, kad
šuo seka ją akimis. Sutikusi meilužio žvilgsnį, Cukriukė jam
išdykėliškai nusišypsojo, apsilaižė lūpas ir lėtai, ak, labai lėtai,
ilgais nagais braukdama per metalinius dantukus, atsegė
užtrauktuką.

Atropė tykojo užsiglaudusi šešėlyje. Buvo tamsu, vis dar

naktis, tačiau rytuose jau turėjo pasirodyti aušra. Netrukus į šią
išdžiūvusią, piktžolių užgožtą laukymę ir žemaūgių ąžuolų
tankmę, suteikusią jai užuoglaudą, įsivogs pilkšva šviesa.
Automobilį ji buvo paslėpusi pakelėje vos ne už kilometro.
Niekas nežino, kad ji čia.
Stebėjo.
Laukė.
Klausėsi iš kilnojamojo namelio sklindančio laukinio,
gyvuliško urzgimo ir aimanų. Išsiviepė bjaurėdamasi. Kol tuodu
krušosi senoje skardinėje, net ir jai prisireikė užsirūkyti.
Dirstelėjo į laikrodį. Jau beveik penkios ryto, o Cukriukės
Biskain meilužis vis dar viduje, vis dar ją manko. Toks pat
nevykėlis kaip ji, atsėlinęs naktį čia, į šitą lindynę, aplankyti
savo nuskurėlės, tos šliundros.
Rujojimo garsai netrukus aptilo, po kelių minučių kilnojamojo
namelio durys prasidarė. Meilužių pavidalus iš vidaus apšvietė
akinanti dienos šviesos lempa, mirguliuojanti klaikiais melsvais
atspalviais. Jo kostiumas buvo apsiglamžęs, marškiniai išsipešę
iš kelnių, Cukriukė stovėjo basa, jos lengvas, trumpas
drabužėlis nedengė veik nieko, ką ji taip didžiuodamasi
išstatydavo kaip parodoje „Pupyčių subinytėse“, plaukai
sutaršyti... iškili šliundra. Cukriukė Biskain, padugnių kekšė,
rodanti žvilgantį, prakaitu žliaugiantį kūną keletui nevalų
patinų. Prasčiausios rūšies moteris.
Ir jos meilužis jai tinka be priekaištų.
Nes pats prasčiausios rūšies vyras. Įsipainiojęs taip
begėdiškai tos šliundros ištiestuose sekso ir geismo tinkluose.
Jis į juos įkliuvo. Tas vedęs šunkara dar kartą, paskutinį,
pabučiavo Cukriukę, pagrabaliojo jai užpakalį, tada šastelėjo į
brangų savo automobilį ir į kitą savo gyvenimą. Ką sakys
žmonai? Kokį atsiprašymą sugalvos? Kaip slapstys santykių,
gėralo ir kitos moters kvapą? Kita vertus, žmona turbūt jau
viską girdėjusi. Vyras, be abejo, grįš namo pirma sustojęs kur
nors motelyje, nusiskutęs, nusimaudęs ir pasirengęs
pasiteisinti. Arba jo žmona nenori pažvelgti teisybei į akis, arba
bijo pripažinti, kad jos vyras nukrypęs nuo tiesaus kelio.
Jis jau sėdi automobilyje, iš anksto ruošdamas alibi.
Tvykstelėjo priekiniai žibintai ir į tankmę smigo du spindulių
pluoštai. Atropė sustingo, tik širdis tankiai plakė. Bet jis jos
nepamatė, nes pašėlusiai skubėjo pranykti. Brangaus
automobilio variklis sudūzgė, ėmė dirbti garsiau, jis pasuko
vairą ir skubiai pavažiavo atbulas, grumšėdamas padangomis
per žvyrą.
Cukriukė tebestovėjo tarpduryje, lūpų dažai buvo nusitrynę,
drabužis prasiskleidęs. Kilstelėjusi ranką ji mojavo laukdama,
kol meilužis pamirksės žibintais, o gal pyptelės, o gal nuleis
lango stiklą ir pasiųs oro bučinį. Pašėlusi, skurdi šliundra. Argi
nemato, kad jis jau nuvažiavo sugalvojęs alibi, pasiruošęs
nusiplauti net menkiausią jos kvapo, jos prisilietimo užuominą.
Visa ši padėtis verčia vemti.
Tik greitai viskas bus baigta.
Jau suskaičiuotos Cukriukės mylėjimosi dienos ir naktys.
Atropė įkišo ranką į kišenę ir užčiuopė pynės galelį – Cukriukės
gyvybė buvo atmatuota ir netrukus bus nukirpta. Vos kelios
dienos. Pajutusi pasitenkinimą, jau rengėsi tykinti atgal, tik
išgirdo, kaip Cukriukė sako:
– Nori išeiti?
Ką? Atropė pajuto, kaip išgąstis šliaužia kūnu.
– Na, eikš... – Cukriukė atidarė duris plačiau ir iš namelio
iššoko šuo.
Ak, velnias! Atropė sustingo kaip įdiegta. Šuo kilstelėjo snukį
ir pasisuko jos pusėn. Atropė nedrįso nė kvėptelėti. Gyvūnas
buvo didžiulis, storu sprandu, tvirtomis kojomis. Suurzgė ir
pasileido į ją.
Šito ji nebuvo numačiusi. Visiškai nenumatė. Lėtai įkišusi
ranką į kišenę, Atropė sugniaužė chirurginių žirklių rankenėles.
Jos ilgos, o ašmenys ploni ir nešantys mirtį.
– Cezarina! Gana! Atlik savo reikalą, – nekantravo tarpdury
Cukriukė, sugniaužusi saujoje drabužio atlapus.
Kalė dirstelėjo į Cukriukę, panarino galvą ir suurzgusi metėsi
tankmės link.
– Liaukis kvailioti! – rėkė Cukriukė.
Atropei širdis ko neiššoko iš krūtinės. Čia jau nieko gero.
Nieko gero... Išpilta prakaito, ji vėl įkišo ranką į kišenę.
Sugraibė telefoną ir pažvelgusi į švytintį ekranėlį paspaudė iš
anksto surinktą numerį.
Šuo buvo jau arti, akis, apvalias kaip karoliukai, įbedęs į
krūmus, baltavo iššieptos iltys.
– Ak, dėl Dievo meilės, namo! – šūktelėjo Cukriukė.
Ji jau ne pirmą kartą žiūri į šituos krūmus, aušra jau švito.
Greitai Atropė bus gerai matoma.
– Ką ten pamatei?! – rėkė Cukriukė, akis įdūrusi į miškelį.
Nagi, nagi. Skambėk, kad tave kur velnias.
– Cezarina?!
 Iš namelio garsiai sudžeržgė Cukriukės telefonas.
– Kas čia, po galais?.. – sukluso Cukriukė ir nusigręžė
vildamasi išgirsti meilužio balsą.
Ji pradingo iš tarpdurio, ir skindamasi per tankmę Atropė
ėmė trauktis atšlaitės link, paskui turėjo peršokti tvorą ir
nusigauti prie beveik nevažinėjamame kelelyje palikto
automobilio. Nenuleido akių nuo atlekiančio šuns. Telefoną ji
susigrūdo į kišenę ir dabar graibė pirštais... ji turėtų būti...
tikrai nepamiršo...
– Alio... – iš telefono pasigirdo Cukriukės balsas.
Atropė traukėsi greičiau, ir šuo, nuleidęs galvą, pasileido
šuoliais. Atstumas mažėjo.
– Ei! Kas čia?
Kvaiša Cukriukė ištarė meilužio vardą. Kvailė! Atropė nutaikė
žirkles į šunpalaikį, kita ranka pagaliau sugraibė skardinę.
Šuo liuoktelėjo iššiepęs nasrus. Iltys kaip pjūklai. Atropė
nuspaudė purškiklį iki galo.
– Ei! Kas čia? Alio, alio! – jau piktai rėkavo prislopintu balsu
Cukriukė Atropės kišenėje.
Aerozolis trykštelėjo šuniui tiesiai į akis. Tas sucypė.
– Mirk, kale! – smogė Atropė.
Žirklės susmigo kaip durklas. Ji stumtelėjo mirtiną ginklą
giliau gyvuliui į tvirtą sprandą. Smeigė dar kartą. Ir dar.
Cezarina skausmingai suunkštė ir puolė atgal.
– Ką? – klyktelėjo Cukriukė pridususiu balsu.
Šuo, inkšdamas, palikdamas kruviną pėdsaką, leidosi namo, o
Atropė šoko bėgti automobilio link.
– Cezarina? Ak, Viešpatie... kas atsitiko? – staiga Cukriukės
balse pasigirdo susirūpinimas, paskui išgąstis. – Ar susiriejai su
oposumu? Jėzau, tu visa kruvina! Ak, Dieve... tave reikia
gabenti pas veterinarą!
Tarsi tai padėtų.
 Kai lauką nušvietė pirmi aušros spinduliai, Atropė, jau
įveikusi paskutinę nuokalnę, išvydo savo automobilį. Ji lėkė
pirmyn. Šuo turbūt jau negyvas, ir gerai. Ta kalė Biskain turės
apie ką pamąstyti.

Tyliai pabarbenusi į Adamo kabineto duris Ketlina stengėsi

susikaupti. Tai būtina, įsakė sau, tau reikia išsipasakoti. Ji atėjo
čia pagalbos, tikrai ne dėl to, kad, jos nuomone, Adamas
Hantas gana patrauklus, seksualus ar nors per nago juodymą ją
domintų. Tai darbinis susitikimas – patarėjo ir paciento.
– Prašom, – pakvietė jis, nes ir taip praviros durys atsidarė
dar per kelis pirštus.
Ji įėjo ir išvydo Adamą, klūpantį prie ištraukto ir paversto
stalčiaus. Jis pažvelgė pro stalo kampą ir nusišypsojo it vaikas,
užtiktas begraibantis sausainius iš skardinės.
– Atsiprašau.
Jis atsistojo ir nusipurtė kelnes.
– Kažkas atsitiko kompiuteriui. Maniau, gal iškrito modemo
laidas. Bet ne.
Įrėmęs šlaunį pristūmė stalą prie sienos, kur buvo jo vieta. Ji
neturėjo kur dėti akių – jo užpakalis buvo priešais. Gražus.
Standus. Po galais, ką ji sau galvoja?
– Dabar, kol dar nepradėjome, ar galiu ko nors jums
pasiūlyti? – išsiblaškęs mostelėjo į staliuką, ant kurio stovėjo
ąsotis ir grafinas.
– Kavos, jei turite. Ir – taip – tirpi tiks.
– Puiku.
Netrukus, laikydama rankose karštą puodelį, ji prisėdo ant
kušetės krašto. Adamas užsidėjo akinius, paėmė tušinuką, ant
kelio pasidėjo bloknotą ir atsilošė krėsle prie rašomojo stalo.
– Paskambinau jums, nes sapnuoju košmarus, – pūstelėjo į
puodelį ir nusuko akis nuo jo, nenorėjo kvaršinti galvos, iš kur
ta aukšta kakta ar lygūs plaukai ir tos tamsios kaip kavos
kristalai, kurių įbėrė į puodelį, akys.
Jis laukė. Spragtelėjo rašiklį.
– Kartais sapnai kartojasi. Kai kada nauji, bet visada šiurpūs,
visada košmarai.
– Panašūs ar skirtingi?
– Skirtingi, bet visada siaubingi, – ji nusipurtė. – Noriu
pasakyti, ir vaizdas, ir jausmai iškreipti.
– Ar dažnai juos sapnuojate? Kasnakt? – jis rašėsi.
– Maždaug. Kartais atsibundu sapnui įpusėjus visa išpilta
prakaito, negalėdama atgauti kvapo, sutrikusi, nors guliu savo
lovoje. Kartais sapnas jau eina į pabaigą, ir prabundu tik
nujausdama, kas buvo. Paskui dieną prisiminus sapnas mane
pritrenkia, – jos lūpos išsikreipė, pati suprato, kokia kvaila ta
šypsena. – Visada dalyvauja kurie nors mano šeimynykščiai ir
kovoja dėl gyvybės... ir sapnuodama žinau, kad vyksta kai kas
negero. Kartais esu tokio amžiaus kaip dabar, kitais kartais aš
dar nedidelė, kaip vaikystėje. Šį kartą sapne pasirodė Čarlzas.
– Jūsų vyriausiasis brolis?
– Taip.
– Tas, kuris miręs, tiesa?
Jis suraukė antakius, veide nė užuominos apie šypsnį.
– Taip, sapnuoju dieną, kai jisai žuvo. Aš jį tada radau, – ji
gurkštelėjo iš puodelio ir mėgino kalbėti ramiai, be jaudulio. –
Matote, tada įvyko tas klaikus nelaimingas atsitikimas – strėlė
iš medžioklinio lanko, – pasakė ji virpėdama, nes prisiminė tą
dieną, kai žaisdama miške užtiko mirštantį vyriausiąjį brolį.
Papasakojo Adamui, ką įstengė prisiminti apie tą atsitikimą:
apie sniegą, kaip pasiklydo žaisdama su Grifinu ir Kele, kaip
rado merdintį Čarlzą, kaip ištraukė tą šiurpinančią strėlę jam iš
krūtinės.
– Turbūt neturėjau traukti. Buvau tik vaikas, nesugalvojau
nieko geriau. Pasirodė Grifinas, mano draugas, ir liepė man to
nedaryti. Bet aš jo nepaisiau. Maniau, gelbsčiu Čarlzui gyvybę.
Ji užsikirto, giliai įkvėpė. Štai ir viskas. Pagaliau. Jai reikėjo
to atsikratyti.
– Vis dėlto, – ištarė ji nuleidusi akis žemyn, – Čarlzas mirė.
Vėliau daktaras tikino mane ir motiną, kad Čarlzas vis tiek būtų
miręs, bet manau... noriu pasakyti, kad galbūt... – ji atsiduso ir
papurtė galvą. – Manau, daktaras Felersas turbūt norėjo mane
apginti.
– Kodėl jam būtų to reikėję?
– Nes tada buvau tik devynerių ir... visada dėl to jaučiausi
atsakinga, bet gal čia tik Montgomerių prakeiksmas.
Adamas rašė. Pažiūrėjo per akinių viršų.
– Prakeiksmas?
Ji iškaito. Neketino prasitarti.
– Turbūt tik... kalbos. Prietarai. Bet girdžiu apie juos nuo pat
vaikystės, kiek tik galiu prisiminti. Liusilė – ji mamos
kambarinė ir mums, vaikams, buvo tikra auklė – dievagojasi,
kad tai tiesa. Kita vertus, – ji siurbtelėjo kavos, – Liusilė tiki ir
vaiduokliais.
– O jūs netikite?
Ketlina gūžtelėjo.
– Man atrodo, kad netikiu, ir visiems, kas manęs klausia,
saikstausi netikinti, bet... kartais... na, iš tiesų nežinau. Beveik
tokia pati mano nuostata ir dėl Dievo, – ji atsilošė į minkštos
odos atkaltę ir užsimerkė. – Na ne visai taip. Turiu galvoj, noriu
tikėti Dievą, bet nesu tikra, ar iš tikrųjų tikiu. Nebūtinai noriu
tikėti, kad yra klaidžiojančių dvasių, nematomų būtybių, kurios
dar neapsisprendė mus palikti, bet kartais galvoju... noriu
pasakyti, kad jaučiuosi esanti ne viena.
– Kai iš tikrųjų esate viena?
– Taip, – sušnibždėjo ji, linktelėjusi galvą. – Bent jau man taip
atrodo, – ji sukikeno. – Žinote, man tai skamba kvailai. Kone
visa šeima mano, kad einu iš proto, kaip senelė... – pasakė jau
visai tyliai, nes senelės vaizdas, kurį ji prisiminė anąkart, –
vaškinis veidas ir nereginčios akys, – veriamai ryškus stojo jai
prieš akis.
Jai pašiurpo oda ir ėmė gniaužti kvapą.
Adamas prisimerkęs ją nužvelgė.
– Kaip jaučiatės?
– Nieko... ne... noriu pasakyti, vargu ar čia lankyčiausi, jei iš
tikrųjų gerai jausčiausi, – žiūrėdama jam tiesiai į akis ji
patikslino: – Jūs mano psichologas.
– Tada grįžkime prie Montgomerių prakeiksmo.
– Ak. Šito.
Ji padėjo puoduką ant stalelio, atsistojo ir priėjo prie lango.
Lauke žadėdami lietų dangų aptraukė debesys. Tamsūs,
grėsmingi, visai kaip tas niaurus prakeiksmas. Kitapus alėjos
moteris didele skrybėle terasoje į lesyklėlę įbėrė grūdų.
– Taip, prakeiksmas, – delsė Ketlina.
Jai vis dar atrodė, kad bus pakenkta šeimos privatumui, kaip
ir tada, kai viską išsipasakojo daktarei Veid. Išsiblaškiusi
pasitrynė riešus, jautė, kad pjūviai gyja – tik ji neprisimena, kad
būtų pjovusi. Esama žmonių, kurie pjaustosi, norėdami sau
sukelti skausmą. Ak, Dieve, žinoma, ji ne iš tų.
– Mano šeimą vargina dvasiniai negalavimai... na, gerai, štai
ir aš čia, pas psichologą, turbūt bent tiek apie mūsų šeimą jūs
žinote.
Jis šyptelėjo.
– Kodėl jums nepapasakojus išsamiau?
– Nežinau, kiek kartų˜ tai siekia, tačiau močiutė Evelina
sirgo... silpnaprotyste, jeigu nėra tikslesnio medicinos termino.
Niekas jai nieko nediagnozavo, bent jau oficialiai, o jei tai ir
buvo padaryta, taip ir liko šeimos paslaptis kartu su kitomis
tokiomis pat, – ji pašnairavo per petį pakėlusi antakį. – Manau,
tų paslapčių nors vežimu vežk. Montgomeriams reikėtų
išsinuomoti jų ne vieną, o gal vieną tų vilkikų su daugybe skyrių
ar visą prakeiktą traukinį. Šiaip ar taip, mano senelė ir senelis
Benediktas turėjo du vaikus – mano tėvą Kameroną ir jo seserį
Alisą Enę. Teta buvo, na, kaip švelniai vadina šeima, „ne visai
sveika“, turint galvoj, kad sirgo baisia depresija ir buvo, man
regis, kaip šiais laikais galima būtų pavadinti, bipolinė. Aš jos
neprisimenu, nes ji buvo apgyvendinta tokių ligonių namuose.
Na, o Evelina...
– Jūsų senelė, tiesa?
– Taip, močiutė, – atsakė Ketlina ir pajuto odą vėl šiurpstant,
kaip visada kalbant apie senelę. – Paaiškėjo, kad ji pati buvo
savaip pamišusi. Dar nė neprasidėjus senatvinei
silpnaprotystei, kita vertus, tai galėjo būti dėl bendravimo su
seneliu. Jis buvo... ak, to neįmanoma pasakyti aptakiau. Jis buvo
mergišius. Visiškas.
Ji žiūrėjo pro langą, į stiklą subarbeno pirmieji lietaus lašai.
Kiek kartų ji, dar mergytė, nugirsdavo, kaip šnibždasi vyresnieji
broliai ir seserys arba Liusilė su Berneda.
– Benediktas Montgomeris buvo žmogus, įkūręs
Montgomerių komercinį banką ir pavertęs jį klestinčiu. Jis ilgai
palaikė meilės ryšį su savo sekretore Mere Lu Čeini. Ji pastojo
ir pasielgė tada taip, kad visi nustėro, – pagimdė jam
nesantuokinį vaiką. Žinoma, manęs tada dar nebuvo, bet, esu
tikra, močiutė Evelina buvo pažeminta. Merė Lu buvo ne iš tų,
tyliai užsidarančių netekėjusių motinų pensionuose, ak, ne. Ji
pagimdė vaikelį ir pavadino jį Kopere Montgomer Čeini. Iš
mano šeimos kalbų, nuo šio skandalo ir prasidėjo močiutės
psichikos sutrikimai.
– Ar jūs tuo tikite?
– Žinote, aš pati neturiu nuomonės. Kiek prisimenu močiutę,
ji buvo... keistoka. Pikta, mano akimis.
Ji įsižiūrėjo į atbrailą, ant kurios nuo audros slėpėsi
balandžiai. Lietus vis stiprėjo, čaižė langą ir ponią terasoje
anapus gatvės įvijo vidun.
– Gimus Koperei skandalai nesiliovė. Anot mano šeimos, ji
išaugo nesuvaldoma ir atkakli, paskui ištekėjo už vaikino, vardu
Erlas Dinas Biskainas. Jie susilaukė trijų vaikų, kurie turėtų
būti mano antros eilės pusbroliai ar panašiai, bet niekas tikrai
nežino, nes Koperė prieš keletą metų žuvo per namo gaisrą.
– Kodėl niekas nėra tikras, kad jos vaikai yra jūsų antros eilės
pusbroliai?
Dieve, išties buvo sunku. Ji sekė, kaip stiklas rasoja nuo
lietaus dulksnos.
– Gal man reikėtų sakyti tiesiai. Mes neabejojame, kad jie
mūsų antros eilės pusbroliai. O galbūt ir dar artimesni.
Ji atsigręžė, tikėdamasi pažiūrėjusi tiesiai jam į akis
išskaitysianti nepritarimą, pasibjaurėjimo atšešėlį ar mažų
mažiausiai blaivų vertinimą, tačiau jo išraiška nė kiek
nepasikeitė – buvo gana rimta, nes susidarė raukšlelė
tarpuakyje, bet ne tokia griežta, kad būtų suspaudęs ir lūpas.
– Matote, mano tėvas Kameronas nusprendė perimti tai, ką
paliko jo tėvas. Jis susipažino su Kopere per Benediktą, nes tas
išlaikė ją iki pat mirties. Per tą laiką mano tėvas, jau vedęs
mano motiną, nutarė susimesti su Kopere, savo pussesere, –
nuo tos minties jai pasidarė bloga. – Po miestą sklando gandas,
kad bent vieno Koperės vaikų veislę pagerino mano tėvas, o gal
ir visų trijų.
Ketlina atsišliejo į palangę, liepdama sau negalvoti apie tuos
laikus, kai stovėdama prie atviro lango pievoje išvysdavo
šešėlius – susitikusių neteisėtų meilužių pavidalus, kai per vėją,
šiurenantį pievos žolę, nugirsdavo švelnias geismingas
aimanas.
 – Mano galva, močiutei buvo dėl ko pakvaišti. Pirmiausia jai
buvo neištikimas vyras, paskui vienintelis sūnus įsipainiojo į
kraujomaišą. Ji dažnai kalbėdavo apie „blogą kraują, tekantį
šeimos gyslomis“.
– Kas jai atsitiko?
Ketlina mintyse įsivaizdavo senelės karstą, leidžiamą į duobę,
ir ją apėmusį palengvėjimą. Ji stovėjo tuomet apsikabinusi su
Kele ir neišliejo nė ašarėlės.
– Ji gyveno „Ąžuolų Kalvoje“, mūsų giminės sodyboje. Didelis
namas, vienas iš dvarų netoli Savanos. Mes visi ten užaugome,
o močiutė gyveno kartu su mumis. Mirė, kai buvau maždaug
penkerių. Per Kūčias. Virdžinijoje, mums priklausančioje
medžioklės sodyboje.
Ji manė čia ir baigsianti išpažintį, bet nepajėgė. Bet juk ir
atėjo čia išsišnekėti. Negalėjo juo nepasitikėti. Jei nori pasijusti
geriau, turi jam papasakoti apie savo bėdų naštą.
– Daktare Hantai, kartais mano atmintis ima šlubuoti...
– Adamai, prisimenate? Sutarėme, kad bendrausime kuo
paprasčiau. Vadinsiu jus Ketlina, o jūs mane Adamu, jei jums
tinka.
– Tai man visai tiktų, Adamai, – ji ištarė jo vardą ir vangiai
nusišypsojo, o tada puolė stačia galva, kol neprarado savi‐
tvardos. – Kaip jau sakiau, turiu bėdų – tarpais neprisimenu
nieko, prisimenu ne miglotai, ne neaiškiai, o tiesiog viskas
dingsta. Properšos mano gyvenime. Tai slegia ir gąsdina, o aš
negaliu nė nuspėti, kada tai nutiks. Tai... tai daugiau nei
nerimas. Kur kas daugiau. Tai svarbiausia priežastis, dėl kurios
ėmiau lankytis pas Rebeką... daktarę Veid.
– Žinau, – atsakė jis maloniai šypsodamasis, ir netikėtai jai tai
pasirodė labai seksualu. – Iš tikrųjų aptikau tai viename jos
aplankų.
– Tikrai? – perklausė ji nustebusi. – Maniau, sakėte, kad
neturite jokių aplankų.
Nebūk įtari, nebūk įtari, nebūk tokia velnioniškai įtari! Tas
žmogus stengiasi tau padėti.
– Matyt, jūs ne taip supratote, – nesutriko jis ir žiūrėjo į ją
pro berėmius lęšius nenuleisdamas akių. – Aš tik sakiau, kad
nieko nebuvo kompiuteryje. Kompiuterio bylos, jei tokių ir
buvo, visiškai ištrintos.
– Neįmanoma. Mačiau, kaip ji spausdina... Gal ji perkėlė jas į
diską.
– Aš jų neradau.
– Argi ji nebūtų norėjusi, kad jais pasinaudotumėte, jei
ketinate padėti jos pacientams?
– Ir aš taip manyčiau. Kaip sakėte, gal jie kur nors diskuose, –
tarstelėjo atsainiai, tačiau jai krito į akis, kad veidas tapo
atšiauresnis, atsirado ryžto ženklų. – Iš tiesų radau šiek tiek
Rebekos ranka rašytų užrašų. Bet jie neišsamūs.
– Keista. Ji man atrodė smulkmeniška... nuolat pasitiks‐
lindavo.
– Kai vėl su ja kalbėsiuosi, pasiteirausiu.
– Žadėjo jums paskambinti?
– Turiu vilties, – atsakė jis, tačiau akyse šmėstelėjo šešėlis,
gal melo, kaip nujautė ji, slepiamo po tiesos trupiniais.
Netikėtai jai pasidarė nesmagu. Dingo pasitikėjimas. Ką apie
jį žino?
– Tada, jei turite užrašus, kam man kartoti dalykus, apie
kuriuos jūs turbūt jau žinote?
– Nes aplanke sudėta medžiaga geriausiu atveju labai
padrika, o aš norėčiau susidaryti savo įspūdį apie jūsų
pasakojamus dalykus.
Jis įkišo bloknotą ir rašiklį į stalčių, tada palinko į priekį,
sunėręs pirštus nuleido rankas tarp kelių ir pažvelgė į ją
draugiškai, kartu ir gundomai.
 Taip jau būdavo – ją traukdavo vyrai, kurie, regis, buvo gimę
ją skaudinti. Kaip Džošas Bando.
– Klausykite, Ketlina, jei tai, ką čia darome, jums atrodo
netinkama, tada, manau, turėčiau pasiųsti jus pas kitą
psichoterapeutą. Galimas dalykas, su moterimi jaustumėtės
patogiau.
– Kodėl?
– Nes buvote pripratusi prie Rebekos.
Ji neįstengtų visko pradėti vėl iš naujo. Tik ne iš pradžių.
Būtų per sunku. Be to, ar nori prisipažinti, ar ne, jai patinka su
juo. Jaučiasi saugi ir ginama. Žinoma, tai kvaila. Ką apie jį žino?
Ramindama save, peržvelgė virš židinio sukabintus diplomus.
Jos žvilgsnyje Adamas, matyt, išskaitė abejones.
– Iš tiesų noriu suprasti, ką jūs jaučiate, ir labai svarbu apie
tai kalbėtis. Nuo to laiko, kai matėtės su daktare Veid, daug kas
nutiko.
Ji ir pati tai pripažino. Labiau, nei jam atrodė.
– Bet jei norite susitikti su kuo nors dar... – pasiūlė jis.
– Ne, – atsakė ji skubiai.
Ir ryžtingai. Kitas nepažįstamas psichoterapeutas gali būti
blogesnis, kur kas blogesnis. Ir kur tada ji atsidurtų? Vėl pas
kitą, paskui pas kažkelintą. Jai prireikė kone metų, kol rado
Rebeką, ir ne todėl, kad brangiausiai ima, bet todėl, kad
pasirodė nuoširdi ir rūpestinga. Jiedvi iš karto sutiko. Dabar
Ketlina pajuto ryšį su Adamu. Ji ištvers. Kol kas.
– Dirbame toliau, – pasakė. – Man reikia kai ko atsikratyti.
– Jeigu nė kiek neabejojate.
– Neabejoju, – atsakė ji, gryniausias melas.
Dėl nieko ji nebuvo tikra. Nė dėl menkiausio prakeikto niek‐
niekio.
– Gerai. Tada papasakokite man apie močiutę Eveliną, –
ramindamas ją Adamas šyptelėjo, vos kryptelėjęs lūpomis, tada
paėmęs bloknotą peržvelgė savo užrašus. – Jūs užsiminėte apie
ją, tada apie trūkinėjančią atmintį kone vienu atsikvėpimu.
– Tiesa, – atsakė Ketlina, ir jai pasirodė, kad ištarti žodžiai
nuaidėjo galvoje. Tas šaltas tamsus rytas nutįso į amžinybę. –
Štai ką ketinau pasakyti. Nors kartais ir neprisimenu nieko,
nakties, kai mirė močiutė, nepamiršiu, nes buvau užrakinta
kartu su ja viename kambaryje ir miegojau jos lovoje.
Atsibudau, o ji buvo ten – šalta, ledinė; ir spoksojo į mane. Aš
pakvaišau, noriu pasakyti, iš tikrųjų pakvaišau. Klykiau,
verkiau, daužiau duris, bet kambarys buvo už karietinės, atstu
nuo kitų miegamųjų, langai užvarstyti langinėmis. Mūsų niekas
nepasigedo, niekas manęs negirdėjo, – jai sugniaužė gerklę,
prisiminė, kaip susirietė į kamuoliuką šalia sieninės spintos ir
ėmė žįsti nykštį. – Ir niekas ilgai neatėjo, labai labai ilgai.
 Penkioliktas skyrius

– Ta prakeikta byla – žodžio „prakeikta“ neįtraukiu į

keiksmažodžių taupyklės banką, – paskelbė Morizeti ir
skubėdama nuovados laiptais žemyn persimetė per petį ilgą
krepšio rankeną. Beveik pavijo Ridą. – Kuo toliau, tuo keblesnė
ta prakeikta byla.
– Amen, – tas pats sukosi ir jo galvoje.
Per daug žmonių buvo susiję su Džošu Bando. Per daug
žmonių jo nekentė. Per daug moterų su juo buvo įsipainiojusios
į intymius santykius. Per daug įkalčių netiko šioje dėlionėje. Jis
jau kalbėjosi su Diana Mozes ir turėjo su ja vėliau susitikti,
aptarti jos prielaidų dėl nusikaltimo vietos komandos surinktų
įkalčių.
Pirmame aukšte pečiu stumtelėjo duris į automobilių
aikštelę. Buvo vėlyva popietė, lietaus nuplautą asfaltą klojo
šešėliai, tačiau ką tik praūžęs lietus nenuslopino kaitros,
termometro stulpelis stabčiojo ties trisdešimt dviem laipsniais.
Koks oro drėgnumas, nenorėjo nė žiūrėti. Kol priėjo prie
automobilio, prakaitas žliaugė upeliais.
– Pasakok man, ką turi. Pavairuosiu.
– Vairuosiu aš.
Ridas išsišiepė jai rodydamas dantis ir atrakino visureigį.
– Kitą sykį, Andreti.
Nuvėrusi piktai, kad tas pasipūtėlis lygina ją su
lenktynininku, Morizeti įsliuogė vidun.
– Aš irgi jį tau dar priminsiu.
 – Žinau, kad priminsi.
Jis įjungė variklį ir valytuvus, kad nubrauktų paskutinius
lietaus lašus. Išvažiuodamas iš aikštelės trūktelėjo visureigį
atbulą taip, kad Morizeti prisiplojo prie durelių.
– Gerai, žinome, kad žmona turėjo priežasčių jo baisiai
nekęsti. Bet jis turėjo ir daugiau priešų. Ne vien verslo, dar
turime būrelį ir buvusių draugių, – jis paskersakiavo į Silviją.
– Ak, apie tai nepradėk, gerai? Nepriklausau tam būreliui. O
Milė anaiptol ne įtariamoji. Jėzau, Ridai, kad taip nebūčiau nė
prasitarusi!
– Vis tiek būčiau sužinojęs.
– Žinoma, būtum, – atšovė ji pašaipiai. – Toks seklys Morka.
Jis susigūžė. Išvažiavęs iš aikštelės pasileido pro Kolonijų
kapines. Silvija Morizeti buvo viena iš nedaugelio
žmogžudysčių skyriuje, žinančių, kaip jis susimovė sekdamas
žudiką San Fransiske.
– Ar be reikalo vartojamas „Jėzus“ kartais taip pat
nelaikomas keiksmu?
– Aš meldžiausi, nesijaudink.
– Tikiu.
– Tegul eina viskas velniop. Tai dar vienas dalykas, kurio
verčiau nebūčiau išplepėjusi. Tu blogesnis už mano vaikus.
– Ar gali taip būti?
– Kaip juokinga. Turiu nuostabius vaikus.
– Jie dar ne paaugliai.
– Ir kas? – sušnopavo ir suklapsėjo blakstienomis Morizeti. –
Žinai, policijoje man jau bloga, po velnių, nuo visų tų veln...
puskvailių viengungių farų, nesiliaujančių patarinėti dėl mano
vaikų. Mane jau siutina.
– Jei jau taip sakai.
– Jie nuostabūs, – pakartojo ji.
– Neturiu dėl ko ginčytis, – atsakė jis.
 Vylėsi, kad motiniškai pašiauštos jos plunksnos netrukus bus
suglostytos. Šiandien tūnant automobilyje jiems teks praleisti
daug laiko. Todėl geriau neerzinti vienas kito. Ridas norėjo dar
kartą patikrinti keletą alibi ir liudytojų pareiškimus dėl vakaro,
kai buvo nužudytas Džošas Bando. Pirmas iš eilės buvo Stenlis
Hubertas, kaimynas, kuris sakėsi nužiūrėjęs įvažoje baltą
automobilį. Paskui jis tikėjosi pagauti Naomę Krisman, nuolat
išsisukančią Džošo draugę, o dar vėliau apsilankyti „Ąžuolų
Kalvoje“ ir pasikalbėti su keliais Montgomerių genties nariais,
paklausyti, ką jie paporins apie vyrą, už kurio buvo ištekėjusi
Ketlina.
Visa tai galėjo būti įdomu.
– Tu jau visiškai atmetei mintį, kad Bando pasitraukė pats? –
paklausė Morizeti, kuisdamasi rankinėje, kol pagaliau
išsitraukė suglamžytą kramtomosios gumos pakelį.
– Beveik neabejoju.
– Vadinasi, tas, kas jį nužudė, tepadarė pusę suknisto darbo,
slėpdamas pėdsakus.
– Kaip tik taip viskas ir atrodo, – atsiliepė Ridas, lėtindamas
greitį siauroje gatvelėje, kur stovėjo Bando namas. Sustojo
palei šaligatvį ir išjungė variklį. – Kita vertus, gali būti ir
apgaulinga.
Jis išlipo iš automobilio ir pasuko Stenlio Huberto takeliu.
Morizeti, išpūtusi ir pliukštelėjusi gumos burbulą, neatsiliko nė
per žingsnį.
Vos Ridas palietė skambučio mygtuką, viduje šaižiai sulojo
šuo, o durys plačiai atsidarė.
– Pamačiau, kad sustojote, – pareiškė kariškos laikysenos
vyras, jiems kyštelėjus savo ženkliukus.
Vyrui prie šono pastatęs šerį stovėjo nusenęs buldogas.
– Ieškome Stenlio Huberto.
– Ir radote jį. Prašom, prašom.
 Hubertui galėjai duoti apie aštuoniasdešimt, jis buvo
užsikabinęs akinius storais lęšiais, su vasarine skrybėle ir
dryžuotos medvilnės kostiumu. Pasitraukė praleisdamas juodu
vidun, o pikčiurna šuo pražilusiu snukiu kimiai suurzgė.
– Tylėt, Generole, – įsakė Hubertas ir bakstelėjo šuniui lazda.
– Nekreipkite į jį dėmesio, – tarė pareigūnams. – Suirzo, kad
sutrukdėte jam pietų pogulį. Eime į verandą kiemo pusėje. Ten
ir pasišnekėsime.
Jis švilptelėjo šuniui. Tada, pasiramsčiuodamas lazda,
nusivedė juos per namą, pro nubraižytas duris su užsilikusių
dažų dryžiais. Jie išėjo į verandą, kiemą iš visų pusių juosė apie
pustrečio metro aukščio plytinė tvora. Uždaro kiemo kampe
augo milžiniškas ąžuolas, ant jo šakų kabojo keletas inkilų, į
nelygiai sumūrytas tvoros plytas atkakliai kabinosi gebenė.
– Sėskit, – pasiūlė Hubertas, ir jie visi susėdo apie staliuką
stikliniu viršumi, ant šio dar laikėsi keli lietaus lašai. – Kuo
galiu būti jums naudingas?
– Norime tik dar sykį patikrinti kai ką iš praėjusio
penktadienio vakaro, – paaiškino šeimininkui Ridas.
Hubertas apsidžiaugė galėsiąs padėti. Jo pasakojime
nepasikeitė nė raidelė. Apie pusę dvyliktos, kaip tik pažiūrėjęs
vietos televizijos žinias, išėjo su šunimi į kiemą. Pamatė baltą
automobilį, atrodantį visai taip, kaip leksusas, kuriuo važinėjo
Ketlina Bando. Jis atpažino markę, nes Ketlina, iki
išsikraustydama iš kaimynų namo prieš kelerius metus, vairavo
tokį patį. Tą naktį vairuotojo jis iš tiesų nematė, nes rūkė cigarą
ir laukė, kol šuo atliks savo reikalus, bet buvo pasiruošęs
paliudyti, kad automobilis buvo visiškai toks pats, jei tik ne tas
pats, kurio savininkė buvo jau negyvenanti su Džošu Bando
žmona.
– Bus nemalonu teisme liudyti prieš ją, – prisipažino,
graibydamasis kišenėje cigaro. – Man ta moteris patinka. Ji
pakliuvusi į bėdą... turbūt jūs taip sakytumėt, bet gana padori
moteris. Kai gyveno greta, visada man pamojuodavo ir
nusišypsodavo, o kaip mylėjo savo mažylę. Labai gaila Džeimės,
– Hubertas atsiduso, jo veide, regis, kaip nebūta manieringumo.
– Ta mergaitė kaip klijai laikė sulipdžiusi jų santuoką, bet
galiausiai ir to buvo negana, – jis palenkė skrybėlės kraštą nuo
saulės. – Žinote, aš to nesuprantu. Išgyvenau vedęs
keturiasdešimt metų, kol Viešpats Dievas pasiėmė mano Agę.
Būčiau galėjęs atiduoti dešinę, o gal ir abi rankas, kad tik dar
kelerius metus pabūtume drauge, o dabar... dauguma santuokų
išmetama į šiukšlyną nė nepradėjus kaip reikiant gyventi. Gėda,
štai kas, velnioniškai gėda.
Jis nukirpo cigaro galiuką ir susiraukė. Akies krašteliu Ridas
matė, kaip nustėro keturis kartus išsiskyrusi Morizeti.
– Ar kada nors kalbėjotės su ponu Bando? – paklausė ji,
slėpdama niršulį. – Ar jis neatrodė palūžęs?
Hubertas vyptelėjo.
– Turite galvoj, ar nemanau, kad jis galėjo nusižudyti? Dėl
šito abejoju. Rimtai abejoju. Sutinku, būna ir keistesnių dalykų,
bet jis neatrodė iš tų, kurie viską užbaigtų. Tik ne Džošas
Bando. Buvo pernelyg susirūpinęs savisauga.
– Bet manote, kad žmona galėjo jį nužudyti? – neatstojo
Morizeti.
– Aš taip nesakiau.
– Na, ar manote?
Jis susiraukė, apžiūrėjo neuždegto cigaro galiuką ir
pagraibęs švarko kišenėje išsitraukė dailų auksinį žiebtuvėlį.
– Taip nemanyčiau, ne. Bet... kartais žmogus, jis ar ji, taip
priveikiamas, kad leidžia sau kur kas daugiau, suima viską į
rankas, daro tai, ko nė nemanė sugebėsiantis iškrėsti. Mačiau
tai daugybę kartų. Tarnavau kadriniu karininku, kol neperėjau į
samdomus dalinius. Mačiau vyrų, kurie man atrodė itin silpni,
įveikiančių neįtikimus sunkumus, ir išvaizdžių vyriškių, visiškai
ištiždavusių, jei juos kviesdavo atlikti ką nors, o jie
nepajėgdavo. Be galo sunku ką nors pasakyti.
Jie nesužinojo nieko naujo, bet po šio pokalbio Ridas dar
labiau pasijuto pasitikįs jo parodymais. Hubertas prižadėjo
paskambinti į policiją, jei prisimins ką nors, kas galėtų būti
susiję su įvykiu, tada su Generolu, jau irztančiu, išleido abu
pareigūnus pro priekines duris. Hubertas jau senas, akiniai
storais lęšiais, bet jis labai įžvalgus. Ridas abejojo, ar Stenlis
Hubertas, atsargos majoras, o civiliniame gyvenime atominės
jėgainės inžinierius, dažnai klysta.
– Vadinasi, Ketlina buvo čia, – apibendrino Morizeti, mąsliai
čiaumodama gumą, jiems jau sukant prie gretimo namo. – Ji tik
neprisimena šito.
– Atrodo.
– Tai, regis, pernelyg netvirtas, o gal ir pernelyg parankus
pasiteisinimas, jei klausi mano nuomonės.
Ridui norėjosi ginčytis, bet negalėjo. Ir ne dėl to, kad
nepatiko susiremti su Morizeti. Taip nutikdavo kasdien ir buvo
jųdviejų bendravimo ypatumas. Bet jis negalėjo paneigti jos
samprotavimų. Ne dabar, kai jie visiškai atspindėjo jo paties
mintis.
Pro geležinius vartelius juodu nuėjo prie priekinių namo
durų. Geltona nusikaltimo vietos juosta jau buvo nuplėšta, o
priešais garažą stovėjo sidabrinio atspalvio jaguaras.
– Kažkas jau yra name, – pareiškė Morizeti dar nepriėjusi
durų, o šios netikėtai su triukšmu jau pačios atsidarė.
Laipteliais žemyn nulėkė Naomė Krisman: jos plaukai
plaikstėsi atgal, atidengdami sunerimusį ryškių bruožų veidą,
susiaučiamos suknelės skvernai skyrėsi sulig kiekvienu ilgų
kojų žingsniu. Ji vos neužgriuvo ant Morizeti.
– Ak! – ji sustojo kaip įbesta. – Atleiskit, nemačiau jūsų...
 Kai tik atpažino farus, jos veidas persimainė. Iš pasipiktinimo
kaktoje įsibrėžė raukšlė, puikiai išlenkti antakiai kone susibėgo.
– Detektyvas Ridas, – ji palenkė galvą į šoną ir pasitaisiusi
rankinuko dirželį, regis, kartu ir susitvardė. – Ar galiu kuo nors
būti naudinga?
– Tik paprašysime atsakyti į kelis papildomus klausimus.
– Maniau, kad jau viską anksčiau pasakiau.
– Dar tikriname kai kuriuos duomenis, – Rido veidą nutvieskė
nuginkluojanti šypsena. Gatvele pro namą gana lėtai stūmėsi
automobiliai. – Gal galime pasikalbėti viduje?
Naomė maivydamasi žvilgtelėjo į laikrodį, tada nenoromis
nužingsniavo į namą be kruopelės to veržlumo, kurio apimta
iššoko pro duris prieš porą minučių.
– Šitas būstas kelia man šiurpą, – prisipažino ji, vesdama
detektyvus į dešinę nuo laiptų į jaukų kambarį, kaip tik
priešingoje vestibiulio pusėje nei Bando svetainė.
Nors smulkių kaulų, bet gerai sudėtas Naomės Krisman
kūnas buvo įspūdingas: didelės krūtys, lieknas liemuo ir
apvalios šlaunys. Plaukai, dažyti kelių atspalvių sruogomis –
nuo tamsių kaštoninių iki šviesių, kone baltų, buvo stilingai
iškarpyti ir pabrėžė jos aukštus skruostikaulius ir didžiules
akis. Kūnas, dėl kurio galėtų žudyti ir moterys, dingtelėjo Ridui;
dar jam į akis krito, kad savo pranašumus ji pasistengė pabrėžti
stulbinama rožine suknele ir aukštakulnėmis basutėmis.
Sielvartaujančiai merginai neįprastos gedulo drapanos.
Suėjus į kambarį ji mostelėjo detektyvams į karalienės Onos
laikų krėslus, aptrauktus tokia pačia žalia šalavijų ornamento
medžiaga kaip užuolaidos. Pati, sunėrusi rankas ant krūtinės ir
irzliai papūtusi lūpas, stovėjo arkoje į vestibiulį.
– Jau atsakiau į daugybę klausimų, – pareiškė Naomė, kai
Ridas išsitraukė bloknotą, o Morizeti įjungė diktofoną ir padėjo
ant stalo.
 – Žinau, tik dar keletą. Kai ką reikia patikslinti, – atsakė
Ridas. – Pradėkime nuo jūsų draugo žmonos.
– Katros?
– Nuo tos, kurią jis vis dar buvo vedęs, nuo Ketlinos
Montgomeri.
– Ak, jooos, – nekantriai nutęsė Naomė. – Tos puskvaišės.
– Kas verčia jus taip sakyti?
– Nes ji beprotė. Galima taip ir užrašyti. Na jau, juk tikrai
apie tai žinote.
Jie abu tylėjo, ir ji užvertė akis į lubas.
– Pasitikrinkite vietos ligoninėje. Anot Džošo, ji guldavosi tai į
psichiatrijos ligoninę, tai į beprotnamį, o paskui vis būdavo
paleidžiama. Bent kartą tai jau tikrai bandė nusižudyti, o gal ir
daugiau. Ir kas kartą atrodydavo, kad jai jau geriau,
suprantate, protiškai, – jei iš tikrųjų įmanoma, nė nežinau, – o
paskui jai vėl pablogėjo. Jai jau kaip ir nebėra vilčių. Jei tu
beprotė, tai jau ir liksi beprotė.
– Kaip ji sutiko su velioniu?
– Velioniu? Na jau, ar mes čia prastame teismo salės
spektaklyje? Velioniui Džošui tai patiktų, – akimirką ji
užsimiršo, veidu praslinko liūdesio šešėlis, tarsi Džošas Bando
iš tikrųjų būtų jai brangus. – Jų santykiai buvo puikūs, tinka?
Juodu skyrėsi ir jis ketino jai pateikti teismo ieškinį dėl dukters
mirties, tai kokie geri tie santykiai galėjo būti? – ji vėl pavartė
akis, tarsi ir pati šnekėtųsi su silpnapročiais.
Ridas stengėsi neširsti, bet jautė, kad Silvijos pyktis auga
sulig kiekviena Naomės pašaipa. Jis tenkinosi leisdamas panelei
Krisman pliaukšti. Kartais įtariamieji daugiau prasitaria
reikšdami savo nuomonę nei atsakinėdami į klausimus.
– Ar jis žadėjo jus vesti? – paklausė Ridas.
– Žinoma! Kaip jūs manote, kodėl ji buvo tokia nusiminusi?
– Ji vis dar jį tebemylėjo?
 – Ak, kas ją žino? Turbūt. Paklauskit jos, – pirmą sykį Naomės
lūpose šmėstelėjo šypsena. – Būriai moterų buvo jį įsimylėję.
Jos žvilgsnis nuslydo į Morizeti, ir Ridas nujautė, kad jo
bendradarbė tuoj įsiplieks.
– Kur buvote tą vakarą, kai jis mirė? – paklausė Morizeti
pokštelėjusi kramtomosios gumos burbulą.
– Į šį klausimą jau atsakiau. Lankiausi pas draugus saloje.
– Šventojo Simono saloje?
– Taip. Jie turi vasarnamį pakrantėje. Truputį per daug
išgėriau ir nedrįsau važiuoti namo, todėl likau nakvoti jų svečių
kambaryje.
– Ar galite įrodyti, kad išbuvote ten visą naktį?
– Dieve, taip! Maniau, jau paaiškinau, ką ten dariau. Buvau
pas Krisą ir Franę Hefingerius. Turiu jų telefono numerį, jei
jums reikia, – ji prisimerkė. – Gal man, tiesą sakant, reikia
advokato? Gal aš įtariama?
– Mes tik aiškinamės, kaip viskas klostėsi.
– Tada suimkite Ketliną, gerai? Visi žinome, kad čia jos
darbas. Ji vis dar turi namo raktus, o Džošas su ja skyrėsi. Jau
sakiau, ji visiška psichė. Iš tikrųjų, juk čia ne mokslas apie
raketas.
Morizeti vos neišgriuvo iš krėslo.
– Ką jūs nutuokiate apie raketų mokslą?
– Ar mes jau baigiame? Tiesą sakant, turiu susitikimą. Ir
šiaip, kad žinotumėte, aš išsikraustau. Šitas namas mane
erzina. Nuolat galvoju, kaip Džošas buvo... papjautas štai ten, –
ji mostelėjo galva svetainės pusėn ir nervingai pasitrynė
sprandą. – Man to per daug.
– Tai jūs nemanote, kad jis nusižudė? – vėl paklausė Ridas,
nors jau buvo nusprendęs.
Bando nužudytas.
– Džošas? Gal juokiatės? Jis turėjo dėl ko gyventi. Dar daug
pinigų uždirbti, daug gėralo išmaukti, su dar tiek moterų
permiegoti, – Naomė turbūt pamatė, kaip suakmenėjo Morizeti,
nes įbedė akis tiesiai į ją ir pasakė: – Galite užsirašyti. Žinau,
kad Džošas... prieš metus, ar maždaug, pasielgė labai
neapdairiai, na, kaip čia pasakius. Po teisybei, nebuvo tada man
neištikimas. Tada mes nesutarėme, – ji gūžtelėjo grakščiu
petuku. – Tai turėjo baigtis, jei būtume susituokę.
– Argi? – paklausė Morizeti. – Kodėl taip manote?
– Nes jis man prižadėjo. Kraustėsi dėl manęs iš galvos.
– Arba ir šiaip buvo išsikraustęs, – sumurmėjo Morizeti.
Ridas įspėdamas dėbtelėjo į partnerę.
– Klausykite, man tikrai reikia važiuoti. Kas dar? – irzo
Naomė.
– O kaip pavardės tų moterų, su kuriomis jis miegojo, jei jas
žinote?
– Nežinau. Tai tik pigūs vienos nakties nuotykiai.
– Na, prašyčiau prisiminti, – Morizeti nebuvo tokia tikra. –
Kartais niekinamos moterys įtartiniausios.
– Ir taip rasite žudikę, ar ne? Nė viena nebuvo taip
paniekinta kaip Ketlina. Iš tikrųjų viskas beviltiška. Savaip ir
liūdna.
– Ar iš tikrųjų manote, kad ji būtų išdrįsusi nužudyti Džošą? –
paklausė Ridas.
– Nežinau, kam ji buvo pasiryžusi. Bet, manau, ji tikrai
nesveika tiek, kad būtų galėjusi nužudyti, negi ne? Ir
neprašykit manęs įrodymų, nes jų neturiu, bet ji... keista.
Naomė pasitaisė rankinuko dirželį, o Ridas atsistojo ir įsikišo
užrašus į kišenę.
– Jei dar ką nors prisiminsite, – įteikė jai vizitinę, –
paskambinkit man.
Nieko nesitikėkit – atsakė jos šypsena. Paėmusi kortelę
įsimetė į rankinuką.
 Morizeti spragtelėjo diktofoną, ir jie visi išėjo lauk. Popietė
įkaito, buvo tikra šutra. Oras, pilnas garų, lipo prie odos. Ridas,
sėsdamas prie vairo, jau buvo apsipylęs prakaitu. Naomė
užtruko rakindama namus, paskui slystelėjo į savo jaguaro
sėdynę. Užsidėjo tamsius akinius, įjungė žvilgančio automobilio
variklį ir riaumodama trūktelėjo iš vietos, o sukdama į gatvę
beveik nepristabdė. Padangos tik sužviegė prie kampo, ir už
kelių namų ji jau lėkė viršydama greitį bene dešimčia
kilometrų.
– Pasipūtusi kalė, – Morizeti neatplėšė akių nuo skriete
skriejančio automobilio. – Nieko nė nesakyk, gerai? Galiu tik
kartą per dieną nusikeikti, o jau nusikeikiau. Kiek čia ji
spaudžia? Šešiasdešimt? Aštuoniasdešimt, kur leidžiama tik
keturiasdešimt kilometrų per valandą? Galima spėti, kad
prašosi sustabdoma kelkraštyje, aišku, kas jos galvoje: ak, jūs
šlykštūs farai.
– Šį tą perėmė iš jūsų, Andreti.
Ridas įjungė pavarą ir išvairavo iš šešėlio šalikelėje.
– Kalbu ne vien apie jos važiavimą. Visa laikysena rodė – esu
už tave šventesnė ar bent jau šaunesnė. Užkniso.
– Taip ir buvo, – sutiko Ridas, pasukęs užmiesčio link.
– Noriu parodyti jai jos vietą.
– Mums visiems šitai patiktų, bet kol kas duok man
parodymus apie Bando. Jei turėjai su juo reikalų, turiu žinoti ir
nušalinti tave nuo tyrimo. Negalime visko sudirbti. Negalime
gynybos advokatui suteikti jokios dingsties atmesti kaltinimus.
Ji išsitraukė iš rankinės pakelį „Marlboro Lights“.
– Dėl šito nesijaudink, – atsakė susiradusi žiebtuvėlį ir
išspjovusi gumą. – Jau sakiau, aš pati asmeniškai neturėjau su
juo reikalų.
– O jei sužinosiu, kad turėjai?
– Nesužinosi.
 – Tikiuosi, man nemeluoji, – tarė jis, skindamasis kelią per
miestą. – Mano galva, tokiam dalykui kaip farė esi per gera.
– Ir tavo galva dirba gerai.
– Būtų bjauru aiškintis apygardos prokurorui, kaip mes
prisidirbome, nes viena šios bylos detektyvių turėjo ryšių su
velioniu.
– Tik važiuok, – sumurmėjo ji, tiksliais judesiais prisidegdama
cigaretę ir dėdamasi ant nosies akinius. – Ir liaukis mane
erzinęs. Taip abu gyvensim kur kas ilgiau.

Ketlinos automobilis lėtai įčiuožė į garažą. Ji barė save – jai

negalima, negalima įsimylėti savo psichologo. Tai beprotybė.
Kvailystė! Pradedant nuo to, kas ją paskatino eiti pas jį. Ji
įžengė į namus, pasilenkė pasisveikinti su Oskaru, pamylavo jį,
paskui ėmė tikrinti žinutes, trindama jas vieną po kitos. Iš Kelės
nė pypt.
– Dvynukė netikėtai nutilo, – sumurmėjo ji pati sau.
Pasuko prie laiptų, bet prieškambaryje stabtelėjo. Kažkas
buvo ne taip... kai kas. Kvapas. Kažkieno kvepalai.
Ar jai tik pasirodė?
Suirzusi, liepdama sau valdytis, užlipo laiptais ir nuėjo į
darbo kambarį. Viskas po senovei... ar tikrai? Ji visada
nustumia kompiuterio pelę arčiau ekrano, o šiandien ji gulėjo
priešais, per kelis pirštus nuo savo vietos.
O gal ji pati, šiomis dienomis tokia sudirgusi, paliko ją čia?
– Keista, – sušnibždėjo ji ir įsijungė elektroninį paštą.
Pagaliau žinutė iš Kelės.
Ketlina atsisėdo į darbo krėslą ir atsidarė laišką. Jis buvo
trumpas.
Atleisk, kad nesusisiekiau su tavim. Manęs nebuvo mieste.
Darbas, darbas, darbas! Kad taip galėčiau pasakyti, kaip labai
užjaučiu tave dėl Džošo. Bet iš tikrųjų, Kete, mažute, mudvi abi
žinome, kad jis buvo pislius. Nebėra jo, tuo mums geriau.
Tikiuosi, tai tavęs neįžeidė, xoxo, Kelė.
Štai ir viskas. Visas pranešimas. Įžeidė? Nuo kada Kelė
jaudinasi, kad gal ką nors įžeidė? Ketlina išjungė kompiuterį,
pastūmė pelę į vietą ir paaiškino pati sau, kad ji tik labai
pavargusi ir pamiršo, ar stumtelėjo tą velnio pelę, kai aną kartą
naudojosi kompiuteriu.
Niekas nebuvo įsibrovęs į jos namus.
Ji buvo beveik tikra.
Beveik.
 Šešioliktas skyrius

– Ketlina! Ketlina Bando!

Kelė nutirpo. Ji kaip tik davė porą banknotų merginai už baro
ir paėmė puodelį šaltos kavos.
– Grąžą prašom pasilikti.
Galbūt moteris, supainiojusi ją su Ketlina, susipras suklydusi
ir paliks ją ramybėje.
Nebuvo lemta.
– Prisimenate mane?
Kelė pašnairavo per petį. Atsakymas, žinoma, buvo nei‐
giamas.
– Nikė Džilet, – maždaug trisdešimties moteris šviesiai rudais
plaukais ir ryškiais veido bruožais, trykšte trykštanti
pasitikėjimu savim, ištiesė ranką. – Iš „Savanos sargybinio“.
Skambinau jums, prisimenate? Prašiau išskirtinio interviu. Iš
tikrųjų labai norėčiau su jumis pasikalbėti.
– Jūs mane painiojote su kitu asmeniu, – atsakė Kelė.
Ji buvo su tamsiais akiniais, plaukai suimti užpakalyje.
Nesiteikė nusišypsoti ir su kava rankose pasuko pro duris į
lauką.
– Bet jei galėčiau tik kelias minutes jus sutrukdyti, – sekė
moteris jai pridurmui.
– Jau sakiau, aš ne Ketlina Bando.
Šonu stumtelėjusi atidarė stiklines duris ir šnairomis matė,
kad Nikė Džilet ja netiki.
– Ne Bando? Palaukite. Bet...
 – Jau sakiau – ne.
– Judvi turėtumėt būti giminaitės, – sutrikusi suraukė
antakius toji, tarsi jai būtų užminę mįslę. – Žinote, atrodote
tokia panaši, kad galėtumėte būti dvynės.
Kelė jai pasiuntė šypseną, turėjusią reikšti nejaugi, tu kvėša.
– Matyt, jūs, kaip reporterė, darote tyrimą. Klausykite, aš
Ketlinos sesuo, o jai dabar tikrai sunku, todėl padarykite
visiems malonę, traukitės kuo toliau nuo jos, gerai? Galbūt, kai
jai... baigsis gedulas ar kai taip nesikrims, gal tada ji kalbėsis
su jumis. Aš nesikalbėčiau, bet ji galėtų.
– Klausykite, man būtų malonu pasikalbėti su jumis ar su kuo
kitu iš šeimos.
Kelės žvilgsnis jai pasakė daugiau nei žodžiai mirštu, kaip
noriu, ir ji nuėjo kur ėjusi. Landžioji reporterė pasileido
pavymui, Kelė nėrė už kampo, o tada skersgatviu į kitą gatvę.
Netrukus įsmuko į parduotuvę, siūlančią „kolekcines“ prekes, ir
ją pasitiko pardavėja melsvais tarsi perukas plaukais ir
lūpomis, apvestomis nepaisant tikrosios jų linijos. Moteris
krenkštelėjo, ji priekaištingai ir niūriai nudelbė Kelės puodelį, o
šioji susivokė, kad gėrimai tokioje parduotuvėje nepageidautini.
Tačiau smulkmeniškoji tarnautoja ne kažin ką galėjo padaryti
Kelei, sulaužiusiai vieną auksinių parduotuvės taisyklių, nes
buvo įsitraukusi į pokalbį su kitu pirkėju apie stulbinančios
„Paukščių mergaitės“4 statulėlės vertę. Kelės supratimu, ji
turėtų kainuoti perpus tiek, kiek nurodyta kainoje. Vis dėlto
budrus Melsvųjų Plaukų sakalo žvilgsnis sekė Kelę, tarsi ši
bandytų nukniaukti ką nors iš turistams skirto šlamšto.
Nuostabu. Tiesiog... nuostabu. Viena akimi pro vitrininį langą
sekdama, kas vyksta ant šaligatvio ir gatvėje, Kelė dėjosi
besidominti neva senoviniu telefonu ir laikrodžiu, ant kurio
ciferblato kraipė šlaunis Elvis Preslis. Melsvieji Plaukai baigė
sandorį ir mušė sumą kasos aparate.
 Kelė padarė savo ėjimą, nes pardavėja kuitėsi pervesdama
pinigus iš kreditinės.
– Atleiskite, ar čia yra tualetas?
Pardavėja akivaizdžiai ketino atkirsti „ne“. Buvo aišku iš jos
žvilgsnio. Bet nedrįso ginčytis matant pirkėjui, o gal bijojo
susipainioti nebaigusi aptarnauti.
– Prašom luktelėti.
– Prašom nesitrukdyti, rasiu, – pasakė Kelė.
– Luktelėkite. Jis ne viešas...
Bet Kelė jau įsmuko pro duris parduotuvės gilumoje ir pateko
į sandėlį. Visai greta tualeto durų, įspraustų tarp lentynų su
prekių dėžėmis, aptiko ir duris į lauką. Akies mirksniu spruko
pro jas, perbėgo nedidelį kiemelį automobiliams ir aikštę.
Kaip kvaila. Ji bėga nuo reporterių. Nes pernelyg panėši į
dvynę seserį.
Vaikystėje jai buvo linksma krėsti išdaigas žmonėms, kurie
gerai jųdviejų nepažino, ir apsimesti Ketlina. Paauglei, jai labai
nepatikdavo, jei ją supainiodavo su seseria, panašia kaip du
vandens lašai. Suaugusiai tai buvo jau kaip rakštis užpakalyje.
Skaudi rakštis. Nes Ketlina tokia ištižėlė. Ir kvaiša. Kelė nežino,
kas blogiau.
Ji prisidegė cigaretę, gurkštelėjo iš puodelio ir patraukė atgal
prie automobilio. Ką, po galais, reikės daryti su Ketlina? Laukti,
kol seserį suims? Ar kol pupulė Ketė prasižios, kvočiama
policininkų? Nes ji tikrai ką nors leptelės. Kelė jauste nujautė,
kad Ketlinai vėl pairo nervai. Ak, žinoma, Ketlina ėmėsi
priemonių, lankosi pas psichoterapeutą, galbūt pakeliui net
geria antidepresantus ar raminamuosius, ar dar kokius sąmonę
temdančius vaistus. Tarkim, valiumą? O gal prozaką? Arba jai
skirta kaktos srities lobotomija?
Jėzau.
Ji įtraukė dūmo ir pabandė sustatyti viską į vietas. Neturi
laiko palūžusiai Ketlinai. Jai reikia gyventi ir savo gyvenimą.
Daug ką nuveikti. Kai ką su seseria, kai ką vienai. Bet viskas iš
eilės. Jai reikia įsitikinti, ar neužlėks ant tos velnio reporterės,
o gal policininko ar Ketlinos pažįstamų, kurie jųdviejų nesugeba
atskirti. Dabar kaip niekada nenorėjo terliotis su visu šituo
jovalu.
Todėl apdairiai kiek paėjėjo atgal.
Regis, Nikei Džilet nepavyko pasekti jos pėdomis, tad
padariusi lankstą Kelė grįžo prie automobilio, užgesino batu ant
grindinio nuorūką ir įsėdo vidun. Įkaitusios oda muštos sėdynės
nudegino šlaunis, vairas – pirštus. Ji skubiai įjungė variklį ir
visu pajėgumu paleido oro kondicionierių, tada atidarė
stoglangį vildamasi, kad karštas oras kils į viršų. Pro šalį gatve
moteris nustūmė vežimėlį, ir Kelei suspurdėjo širdis. Atrodė, ji
taip ir neturės savo vaikelio. Nelemta.
Jei nori vaiko, turi turėti vyrą, o prie Kelės jie nepuola kaip
prie medaus. Ji jau atgyveno savo širdies skausmų laikotarpį,
dauguma jos pažįstamų vyriškių buvo tikri nevykėliai. Kad ir
Džošas Bando. Tegul ilsisi ramybėje. Kaip juokinga. Tokie, kaip
jos miręs svainis, neužsitarnavo ramybės. Niekšų niekšas,
nedaug tokių buvo. Ir toks akiplėša, kad taikėsi net į ją. Į ją.
Žmonos dvynę seserį, dėl Dievo meilės. Žinoma, ji parodė jam
jo vietą, tačiau negera nuojauta sakė, kad jam būtų patikę ne
tik įsitempti ją į lovą, bet ir priversti Ketliną su tuo taikstytis.
Tarsi ji arba Ketlina domėtųsi meile trise. Kaip to patino
vaizduotė galėjo būti tokia nesveika? Gerai, pamiršk tai!
Ji šiaip taip įjungė pavarą ir įsiliejo į popietinį automobilių
srautą. Vis dėlto po galais tą Ketliną. Ar ji visada buvo nei
šiokia, nei tokia? Na, gal truputį. Bet po tos nelaimės sprogus
jachtai padėtis vis prastėjo. Prisiminusi Kelė sukando dantis.
Variklio sprogimas, siaubo apimtos Ketlinos klyksmas, jachta
lūžta pusiau ir apsiverčia, paskui vanduo. Ilgai, labai ilgai vien
tamsus vanduo.
Netikėtai jai užgniaužė gerklę. Sustojo prieš raudoną šviesą.
Nelaimė plaukiojant.
Štai kada viskas iš tikrųjų nugarmėjo į pragarą.

Adamui rodėsi, kad kai ko trūksta. Kai ko gyvybiškai

svarbaus. Be to, beveik nebebuvo laiko. Kai Ketlina išėjo iš
kabineto, jis ilgai sėdėjo prie rašomojo stalo ir stebeilijo į
kušetės kraštą, ant kurio ką tik sėdėjo ji. Kartkartėmis trapi,
kartais nepaprastai stipri, ji apnuogino jam savo sielą, o jam
teko įveikti nepakeliamą sąžinės graužatį, kad naudojasi ja
neteisėtai, kad ji linksta į jį, kad tampa nuo jo priklausoma,
pasitiki juo nė neįtardama, kad jo tikslas toli gražu ne toks
kilnus.
– Velnias, – sumurmėjo sau.
Reikia baigti kuo greičiau.
Seansai su Ketlina sekėsi visai neblogai, bet, nors ir vylėsi,
jam nepavyko nieko išsiaiškinti. Tiesą sakant, jam jau atrodė,
kad jis žengia į vandenis, kurie sparčiai gilėja ir tamsėja. Į
jausmų audros šėlsmą. Į vandenis, vyrą paskandinsiančius
akimoju. Jis žvilgtelėjo į savo diplomus ir susigūžė.
Ar tikslas pateisina priemones?
Šiuo atveju – taip. Ir vis dėlto... Prisiminė ją, susitraukusią
ant kušetės, rankomis apsikabinusią kelius, įdūrusią žvilgsnį į
grindis, – kai pasakojo apie savo šeimą, akys klaidžiojo kilimo
raštais. Reikėjo dar tiek apie ją sužinoti, labai daug. Ji tokia
sudėtinga, patraukianti ir prieštaringa.
Ir velnioniškai žavinga. Bet gali būti, kad ji ne ta. Ji negalės
padėti.
Jis pasisuko su krėslu ir įsistebeilijo į Rebekos kompiuterį.
Jame nebuvo atsarginių diskų su Ketlinos vardu. Vis dėlto
Adamas visur peržiūrėjo. Standžiajame diske taip pat nieko.
Bent jau jam nepavyko rasti. Dar galėtų atkurti ištrintas
rinkmenas, nusiklausė iš vieno draugo, nuobodos
kompiuterininko. Yra būdas atgauti seną informaciją, net jei
standusis diskas sugadintas. Taigi jam tereikia tik šiokios tokios
pagalbos. Jis paspėliojo, gal jau išleista knyga „Kaip mulkiui
įsibrauti į kompiuterį“? Jei taip, būtų gerai ją gauti.
Vėl žvilgtelėjo į jos puodelį su kava, nė nenugertą. Prisiminė,
kaip laikė jį sugniaužusi delnais, tarsi šildydamasi, nors
kambaryje buvo arti trisdešimties laipsnių. Įtarė, kad ji norėjo
pakalbėti apie savo vyrą. Jam, kaip psichologui, buvo svarbi
visa medžiaga apie jos šeimą, jis neabejotinai troško jai padėti,
o ji tenorėjo kalbėti apie Džošą Bando, apie savo santuoką su
juo ir jo mirtį... Bet pirmiausia, pamanė Adamas, kad atrodytų
teisėta, kad apsiramintų sąžinė, jiems reikia atlikti
parengiamuosius darbus.
Ji čia ateis rytoj. Jis sunėrė pirštus ir parimo. Pasiūlė jai
užsirašyti rytoj. Reikėjo paskubinti įvykius.
Vis dėlto buvo ir kita priežastis, kurios jis nenorėjo sau
prisipažinti, kurios nenorėjo matyti. Ketlina labai jaudinosi ir
pati buvo jaudinanti. Tiesa paprasta – jis geidė vėl ją pamatyti,
nebūtinai kaip psichologas pacientę, veikiau kaip vyras moterį.
Tai visai nepriimtina.
Jiems abiem kelia pavojų.
Jei jam taip atsitiktų – susižavėtų paciente, prarastų licenciją.
O jei taip atsitiktų Ketlinai, – susižavėtų tuo, kuriuo pasitiki, –
ji prarastų viską.

Sudžeržgė telefonas.
Cukriukė šluostė dulkes nuo televizoriaus. Įsibruko šluostę į
užpakalinę kišenę ir nukėlė ragelį po antro skambučio.
– Alio.
Nieko.
 – Alio, alio? Kas čia?
Ir vėl jokio atsako. Ji pyktelėjo: po galais tuos prekybininkus,
stengiasi parduoti viską – nuo naujų telefono paslaugų iki sekso
prekių.
– Klausykit, dedu ragelį! – bet staiga jai į galvą atėjo kita
mintis. Gal čia tas iškrypėlis, vakar vakare sėdėjęs klube ir
sekęs, kaip ji šoka. Jai jo buvo iki kaklo. – Krisk negyvas! –
pareiškė ji.
– Pati krisk negyva! – kažkas sušnabždėjo kitame gale.
Jai kraujas užšalo gyslose. Tėškė ragelį.
– Velnias.
Ji spoksojo į telefoną. Kas ją rado? Sumokėjo nemažus
pinigus, kad jos numerio nebūtų sąraše, bet pardavėjų,
siūlančių prekes telefonu, neatbaidė. Nei iškrypėlių.
– Velnias.
Paskui tas keistas skambutis, niekas nekalbėjo, nors jai tarsi
pasigirdo: „Dvėsk, kale“, ir kaip tik tada į namus parsivilko
sužeista Cezarina. Jai nušiurpo visas kūnas. Ar tie skambučiai
kaip nors susiję?
Laukujės durys atsidarė, paskui užsitrenkė.
Cukriukė vos nepašoko.
Įslinko Žiogė ir sviedė kuprinę ant grindų prie pietų stalo.
Atrodė, lyg per šią parą kelis kartus būtų spėjusi apsilankyti
pragare.
– Po velnių, kur buvai? – ėmė kvosti dar nenurimusi Cuk‐
riukė.
Pašoko Cezarina, subeldusi uodega į grindis slėptuvėje po
stalu, pasirąžė, nusižiovavo ir nupėdino pas Žiogę, kad ta
pakasytų jai paausius.
– Jėzau! Kas čia dabar? – paklausė Žiogė, išvydusi nuskustą
Cezarinos pakaklę ir susiūtas žaizdas. Oda buvo apkrešėjusi
krauju ir geltonavo nuo antiseptiko. – Gal Cezarina pralaimėjo
mūšį su grizliu?
– Nežinau. Baisiai keista. Rytą išleidau ją lauk, o ji grįžo visa
supjaustyta, prunkšdama, čiaudėdama, velnioniškai
persigandusi, o juk žinai, ji nebaili. Nulakdinau ją į veterinarijos
greitosios pagalbos skyrių, ten pareiškė, kad jai pasisekė...
Maniau, gal susiėmė su oposumu, bet veterinarė mano, kad
pjūviai padaryti aštriu daiktu, ir stebeilijosi į mane, tarsi aš iš
ankstaus ryto nesugalvočiau, kaip pasilinksminti, kaip tik
pjaustydama savo šunį. Dar ji manė, kad Cezarina gal
apnuodyta, kad elgiasi taip, lyg būtų įkvėpusi ko nors
alergizuojančio ar dar ko. Ak, velnias, veterinarė nežinojo.
– Čia jie visi šundaktariai, – atsiliepė Žiogė, glostydama kalei
galvą.
– Šiaip ar taip, ji gyva, nors atrodo baisiai, bet laikosi šauniai.
Ir vis dėlto labai keista: skambutis, užpulta Cezarina... viskas
Cukriukei kėlė nerimą.
– Taigi, – grįžo ji prie pokalbio, kurio Žiogė bandė išvengti. –
Ir kurgi buvai?
– O tau kas rūpi?
Žiogės plaukai prašyte prašėsi šepečio, makiažas nusitrynęs,
liaudiško stiliaus palaidinukė keliose vietose dėmėta. Klubus
aptempę džinsai troško pasimatyti su keliais samteliais
skalbiklio „Tide“. Virš juosmens kyšojo tatuiruotės kraštas, o
kai ji išsitiesė, ant plokščio pilvo sublizgo į bambą įvertas
žiedas.
– Tik jau neatsikalbinėk, gerai? Kol čia gyveni, man
atsiskaitai. Jau ėjau dėl tavęs iš proto.
– Man ne devyneri.
– O taip, kokia suaugusi.
– Jėzau, kas tau užplaukė?
Cukriukė nusprendė penkias minutes luktelėti, apsiraminti, o
paskui papasakoti Žiogei apie skambutį. Turbūt koks nevykėlis
iš klubo smagiai leido laiką jai įvarydamas siaubo. Nėra jokio
reikalo skleisti panikos. Dar ne. Jai reikia nusiraminti.
– Šiandien aš labai sudirgusi.
– Juk ne mano bėda? Ar ne? Atšalk nors kiek.
– Galėjai bent paskambinti.
– O tu galėtum nesikabinėti, – kirtosi Žiogė. – Palik mane
ramybėje, gerai?
Cukriukė gailiai atsidūsėjo. Nusipurtė baimę, kuri vos jos
neužvaldė.
– Neketinau tavęs užsipulti.
– Gerai. Tada baigiam, ir viskas. Gana kasdien vaidinti
surogatinę motiną, – Žiogė nusižiovavo. – Ar turim kavos?
Ji persibraukė trumpus plaukus delnu. Dažyti raudonai su
rausvomis sruogomis, jie atrodė labai keistai, bet ne taip ir
prastai. O jei dar būtų gerai sušukuoti. Tik ne šįryt.
– Kava šalta.
– Nesvarbu, jei tik yra kofeino.
Apsnūdusi Žiogė nuslimpino į virtuvę, rado puodelį ir įsipylė
truputį drumzlių, nusėdusių stikliniame inde. Dar sykį
nusižiovavo, įkišo puodelį į mikrobangų krosnelę ir įjungė.
– Galėjai užsiplikyti šviežios.
– Tiks ir šita.
– Kur buvai?
– Išėjusi, – paniuro sesuo, bet nesiaiškino.
– Tiek ir pati supratau. Su kuo buvai?
Žiogė įsmeigė į ją akis. Atrodė tokia smulkutė, pavargusi, gal
net nusivylusi gyvenimu, ir Cukriukę sugėlė kaltė. Pati
nepadarė visko, kas priklausė nuo jos, jai nepavyko. Kai žuvo
motina, Cukriukė prisiekė sau pasirūpinti jaunėliais, bet pati
viską suvėlė. Dikis Spindulys išaugo į smulkų vagišių ir sukčių,
o Žiogė – kirpėja, tik jai vargas laikytis klientams paskirtų
valandų, tai ir neatskleidžia savo gebėjimų. Bet... jeigu pavyktų
priglobti jiems priklausančią Montgomerių turto dalį, viskas
pasikeistų.
Ar tikrai? Galbūt jau per vėlu. Prakeiktas Flinas Donahju.
Laikas tam tinginiui įspirti į subinę. Paskambins jam šiandien.
Įsivaizduodama, kaip kelia ragelį, prisiminė neseniai iš telefono
atskambėjusį šiurkštų, nemalonų balsą.
Pati krisk negyva.
Koks velnias jai skambino?
– Spėk, kas vakar buvo užėjęs į kirpyklą? – paklausė Žiogė.
Akivaizdu, ji nesuvokė, kad Cukriukė vėl klaiksta iš baimės.
Supypsėjus mikrobangų krosnelei nusispyrė basutes.
– Kas?
– Hana, Montgomerių prakeiksmas, štai kas.
Cukriukei suėmė paširdžius. Kaip visada pagalvojus apie
Montgomerius.
Žiogė sukikeno ir basa nupėdino prie užpakalinių durų į
kiemelį.
– Spėju, Hana nežinojo, kad aš persimečiau prie Moriso.
Sugriebusi butelį dietinio „Daktaro Peperio“, Cukriukė
švilptelėjo šuniui ir nusekė seseriai iš paskos į priebutį. Nuleido
prieš kelerius metus Dikio įtaisytą sutraukiamą stoginę. Šuo
nuliuoksėjo mediniais laipteliais į kiemą, aplėkė uostydamas
palei tvorą ir išbaidė porelę išsigandusių paukštelių.
Gurkšnodama kavą, Žiogė atsisėdo į klibančią karietaitę,
trofėjų, įsigytą pasišvaisčius pusvelčiui išparduodant
sendaikčius.
– Kai Hana mane pamatė, vos neišgriuvo iš Donos krėslo.
– Ką tu darei?
– Vaipiausi kaip beždžionė prieš veidrodį, kol jai plaukus
susuko į foliją, – Žiogė pašnairavo į seserį: ar ta patikėjo jos
pasakojimu? Tik ne Cukriukė. – Gerai, na, pasakiau jai „Labas“,
o paskui dvi valandas nekreipiau dėmesio. Ko tu tikėjaisi iš
manęs?
– Kad vaipysies kaip beždžionė, – pajuokavo Cukriukė.
– Labai norėjau, bet turiu laikytis įsikibusi šito darbo. Ir taip
Dona turbūt prarado savo svarbiausią klientę. Turi cigaretę?
– Maniau, metei.
– Mečiau. Beveik. Bet aš pavargusi, man reikia užsimiršti.
– Išgerk dar kavos.
Žiogė nusivaipė į puodelį.
– Ne tas pats.
– Užtat liksi gyva, – pranašės tonu atšovė Cukriukė ir
pažvelgė į piktžolių gožiamą kiemą.
Karutis, jos iki pusės primestas piktžolių ir paliktas prieš
kelias dienas, tebestovėjo ten pat, krūmokšniai iš abiejų namo
šonų nugeibę.
Žiogė parietė koją ir paklausė:
– Susitikai su juo vakar vakare?
– Su kuo?
– Žinai, su kuo. Neapsimesk nustebusi. Ir pati susiprotėjau, –
Žiogė nugėrė kelis gurkšnius, bet nuo sesers veido akių
neatitraukė.
Cukriukė neatsakė, tada sesuo pridūrė:
– Jis tavim naudojasi, suprask. Jei manai, kad jis ruošiasi
išsivežti tave ir vesti, tada galvok iš naujo.
Šitai žinojo ir pati Cukriukė.
– Aš bent jau praleidau naktį namie.
– Irgi nieko gero, – sesuo persibraukė delnu plaukus ir
išsiviepė. – Eisiu, nusimaudysiu ir danginsiuosi į kirpyklą. Ar
man kas skambino?
– Niekas neprisistatė.
– Kaip suprasti?
– Kai kas, mums vis dažniau paskambinę, meta ragelį.
– Blogai surenka numerį?
 – Gal vienas kitas, bet... – Cukriukė gūžtelėjo ir nusprendė
negąsdinti jaunėlės sesers anuo skambučiu, nuo kurio jai pačiai
per kūną ėjo pagaugai. – Turbūt niekai.
– Galiu eiti lažybų, kad koks prietranka iš klubo. Pas jus
nesilanko aukščiausios klasės „klientai“. Juk taip juos vadinate
„Pupyčių subinytėse“?
Cukriukė pasišiaušė. Vėl jai kaip peilio dūris ta gėda, bet
nustūmė ją į tolimą širdies užkaborį.
– Iš to mokam nuomą ir dar pasidedam pinigų į banką.
– Aha, aha, žinau, sena giesmelė. – Žiogė išgėrė kavą iki
dugno ir sunkiai atsistojo. – Ateis diena, kai ir pas mane plūs
klientai, ir arbatpinigių paliks po šimtą dolerių. Ir nusirenginėti
nereikės.
– Ir man neužims kvapo, – nusivaipė Cukriukė ir kaipmat
pasigailėjo tų žodžių, nes Žiogė murmtelėjo kai ką labai
nešvankaus ir pasuko į namelį.
Po kelių minučių pasigirdo palaikių vandentiekio vamzdžių
kriokimas – sesuo paleido vandenį. Cukriukė atsilošė krėsle ir
užsimerkė. Niekaip negalėjo susitaikyti su tokiu Žiogės elgesiu.
Kur ji palypėjo, kad jau niekina vyresniąją seserį? Jei ne
Cukriukė, po mamos mirties Žiogę būtų mėtę iš vienų globos
namų į kitus. Ką ten, rankų pirštais nesuskaičiuosi, kiek kartų
būtų nutūpusi ant nepilnamečių reikalų teismo kaltinamųjų
suolo už alkoholio vartojimą nesulaukus pilnametystės, už
marihuanos laikymą ir įvairiausius kitus įstatymo pažeidimus.
Žiogė jau nuo seno pažįstama su policija.
Cukriukė taip pat. Laimė, ji turi valdžioje draugą, kuris jai
nutekina informaciją. Už akių vadina jį Užsikrušk. O tas,
tikėdamasis kada nors pažaisti jos kelnaitėse, o dar geriau – su
jos liežuviu, nuolat jai praneša naujienas. Net Džošo Bando
bylos. Jo nuomone, bylą tiriantys detektyvai, regis, linkę
manyti, kad čia greičiau ne savižudybė, o žmogžudystė, ir
Cukriukei tai pasirodė įdomu. Ji norėjo daugiau smulkmenų,
tačiau jos šaltinis kiek prikando liežuvį. Jai atrodė, kad jis
tetrokšta nusitempti ją į lovą. Nors proga menkai tikėtina.
Tikimybė, kad jam pavyktų su ja permiegoti, ne didesnė nei
sniego gniūžtės galimybės pragare.
Ji dairėsi po pievutę. Visur perdžiūvę. Apėję piktžolėmis.
Šitas penkių akrų sklypas ne pats gražiausias iš Džordžijos
nekilnojamojo turto pasiūlos. Bet jos. Išpirko jį iš Dikio
Spindulio ir Žiogės, kai tie paveldėjo. Abu galėjo kiek tinkami
laidyti liežuvius apie jos darbą klube, tačiau per tris mėnesius ji
užsidirba daugiau nei tie abudu per metus kartu sudėjus. Gal ir
ne toks didelis laimėjimas, juk Žiogė darbe retai ilgiau padirba,
nors kiekviename jų laikosi iš paskutiniųjų, o Dikis Spindulys
dažniausiai gyvena iš nedarbo pašalpos ar apsimetęs esąs
nedarbingas. O kad jis nebūtų toks kaip tame filme apie
sukčius, ištaškančius niekingai gautus pinigus paleistuvėms,
gertynėms, gaidžių kovoms ir pokeriui automatuose, jei gali sau
leisti – ir kokainui. Kodėl ji su juo taikstosi, nė pati nesupranta.
Nes kraujas – ne vanduo.
Aha, eik ir pasakok tą Montgomeriams.
Prisiminusi juos Cukriukė susiraukė. Gerokai nugėrė dietinio
limonado iš butelio. Montgomerių ir Biskainų ryšiai atsidavė
sugedimu ir savotišku liguistumu. Cukriukė buvo gana panaši į
Montgomerių dukteris – Amandą, dvynukes, Haną; galėjai
pamanyti, kad ji tikrų tikriausia jų sesuo. Dikis Spindulys su
Žioge – taip pat, apskritai visas tas prakeiktas reikalas atsidavė
kraujomaiša. Dėl to Dikis Spindulys ne toks ir nuovokus. Ji buvo
girdėjusi sakant: „Šviesos degė, bet nieko nebuvo namie.“ Dikio
atveju šviesos jau kadai užgesusios.
Daug metų Cukriukė girdėjo šnabždantis ir liežuvaujant, kad
jos motina Koperė kaskart vis atnaujindavo romaną su
Kameronu Montgomeriu, iš tiesų savo broliu iš tėvo pusės. Ar
ne iškrypimas? Ir jei ta sena pasibaisėtina istorija tiesa, jei
Cukriukė galėtų būti tos sąjungos išpera, jai koktu. Tai reikštų,
kad kur kas daugiau Montgomerių kraujo teka jos, o ne teisėtų
tos šeimos narių gyslomis.
Teisėti šeimos nariai. Koks juokas. Nei dabar, nei kada nors
Montgomeriai, jos nuomone, neturėjo nieko bendro su
teisėtumu, visi vaidino dirbančius ir gyveno iš sukaupto
prakeikto kapitalo, nuolat apsimesdami, neva Biskainai tik
atmatos, netgi dar blogiau – prakeiti raupsuotieji. Senelis
Benediktas išlaikė Merę Lu Čeini kaip savo meilužę, to pakako
apkalboms. Kad kartu su jo vaikais Kameronu ir Alisa Ene iš jo
sėklos gimė ir nesantuokinė duktė, buvo tik ledkalnio viršūnė.
Nuo šios vietos jau krečia šaltis, ta padauža Koperė nutarė
galutinai apraizgyti senį – kaip antai užmegzti meilės ryšį su
Kameronu.
Ar Kameronas galėjo būti jos tėvas? Cukriukė nežinojo, bet
rinktis nelabai turėjo iš ko, nes vyras, už kurio ištekėjo Koperė,
Erlas Dinas Biskainas, buvo nevykėlis iš pačių prasčiausių
visuomenės sluoksnių: melagis, svetimautojas, žmogus,
įsitikinęs, kad vienintelis atsakas jį įžeidusiam tipui – išmalti
snarglį. Jo žiaurumas buvo toks atgrasus, kad Cukriukė nė kiek
nenusiminė, kad jų gyvenime jo nėra. Pradingo kaip tik tada,
kai žuvo jo žmona Koperė, kai čia, šitame pačiame lauke,
liepsnos prarijo kilnojamąjį namą, tik perpus mažesnį nei šis.
Priešgaisrinės saugos tarnybos įvardyta oficiali priežastis –
neatsargus rūkymas. Cukriukė gana gerai pažinojo motiną ir
nepatikėjo, kad cigaretė įkrito jai į patalus. Koperė šiaip jau
nerūkydavo namie, nebent virtuvėje. Tada prašapo ir Erlas
Dinas. Nepasirodė nė laidotuvėse. Bet jis niekada pernelyg
nevertino nei tokių spektaklių, nei kitų reikalavimų. Kai kas
aiškino, kad jis sužinojo apie žmonos neištikimybę, užmušė ją ir
parodė kulnus. Net ir Cukriukė suabejodavo, gal taip ir buvo.
 Bet jeigu jos tėvas ne Erlas Dinas, tada labiausiai tikėtina,
kad jis – Kameronas Montgomeris, todėl Montgomerių kraujo
jai teko dvigubai daugiau. Nei apie tai, nei apie šeimoje
nesuvaldomai plintančias psichikos ligas ji nenorėjo sukti sau
galvos, juk buvo tikimybė, kad ir tokių genų gali turėti
dvigubai. Kartais ji nepajėgdavo aiškiai mąstyti ir atmintis visai
susijaukdavo, o tikrovė atrodydavo iškreipta, tarsi sąmonėje
būtų įvykęs trumpasis jungimas. Ir tada mirtinai išsigąsdavo,
kad kas nors negera – tikrai negera – bus atsitikę jos
smegenims. Bet dabar kol kas jos veikė puikiai ir darniai.
Jai reikėjo paskambinti tam tinginiui namisėdai advokatui ir
prisakyti, kad imtų spausti, reikalauti susitikimo. Jau laikas jam
atidirbti savo atlyginimą – po du šimtus dolerių už valandą.
Numanė, kad jeigu Flinui Donahju nepavyks sutvarkyti reikalo,
išgauti pinigus iš Montgomerių jai liks vienintelė išeitis. Jei
teisėtas kelias bus netikėtai užkirstas, jie pasuks kitu. Dikui
Spinduliui ypač magėjo susitvarkyti su Montgomeriais be
pašalinių akių, kaip jis pats sakė – „labiau asmeniškai“.
Šypsodavosi ta savo plačia negera šypsena ir siūlydavosi: –
Leiskit, pats pačiupinėsiu tuos turčius, kaip esu pratęs.
Ir tai jai kėlė nerimą.
Iki šiol Cukriukė jį suvaldydavo.
Tik gali ateiti metas, kai turės šiek tiek atleisti vadžias.
Cukriukė dar kartą apsižvalgė po kiemą, išsiurbė paskutinius
lašus iš butelio ir vėl išgirdo dejuojant vandentiekio vamzdžius,
mat buvo užsukamas čiaupas. Ji sunkiai atsistojo, į galvą vėl
atėjo anas telefono skambutis. Kažkas, pakartojęs jos žodžius.
Gal ir niekai, galbūt netyčia taip atsakė.
Tačiau ji nujautė – skambutis pranašavo kai ką daugiau.
Kažką negailestingo, negero.
Tarsi tas kažkas tykotų netoliese, vengdamas žmonių akių,
slėpdamasis ilgėjančiuose šešėliuose, kurie per užpelkėjusias
valdas užslinko nendres ir švendrus.
Cezarina taip pat jį jautė. Sena sužeista skalikė atkakliai
dairėsi po nurimusį lauką, buvo justi po kailiu, kaip ją perima
virpulys. Dygsniai ant sprando bjauriai priminė neteisybę.
Kažką bloga. Cezarina neramiai suunkštė, ir Cukriukei širdis
sustingo į mirtiną ledą. Mintyse vėl išgirdo įspėjantį šnibždesį,
pagaugais nuėjusį per kūną.
Pati krisk negyva.

Atropė vairavo kaip beprotė. Vėjas šiaušė jai plaukus.

Adrenalinas putojo gyslose. Cukriukės Biskain balse išgirdo
baimę, pajuto jos siaubą. Dieve, koks proveržis! Tie
benkartukai nors kiek patirs, ką jai pačiai teko išgyventi. Kokia
sėkmė. Sunkvežimis su viščiukų narvais užstojo jai kelią, tad
Atropė persirikiavo ir įlindo į priešingos krypties eismo juostą.
Atrodė, kad priekyje tuščia, todėl ji nuspaudė paminą ir šovė
pro pritutintus narvus, iš šių susispraudusi pasmerkta smarvė
mėtė plunksnas ant kelio. Kai ji susigretino su sunkvežimio
kabina, pro langą pažvelgė vairuotojas – jis kaip du lašai
panėšėjo į prasčioką vištų augintoją, iš po beisbolo kepuraitės
styrojo žili plaukai, – ir supypsėjo, mėgindamas ją pamerginti.
Kurgi ne!
Atropė pažvelgė aukštyn, nešvankiai jam nusišypsojo ir
pasiuntė tą niekšą velniop, nes priešaky pamatė pikapą ir
užsuko tiesiai sunkvežimiui prieš nosį, taip užsitarnaudama dar
vieną vairuotojo pyptelėjimą.
Oi, pabučiuok man į vieną vietą, mintyse atšovė ji ir dar
padidino greitį, vėl prisimindama, koks siaubas apėmė
Cukriukę Biskain po pastarojo jos skambučio. Ji vis dažniau
išmušama iš vėžių ir nebe tokia stipri. Visą gyvenimą Cukriukė
taip troško tapti Montgomeri, kad kone gardžiavosi tuo vardu, o
dabar savo kailiu pajus, ką iš tikrųjų tai lemia. Atropė niekam
nedarė nuolaidų. Atmatavo savo bausmę po lygiai visiems, kas
buvo susijęs su Montgomerių pinigais... Argi ne šito Cukriukė
geidė – kad su ja būtų elgiamasi kaip su tikra, teisėta
Montgomeri?
Puiku, dabar tai ir vyksta. Ir su ja netrukus bus pasielgta kaip
su visais kitais Montgomerių šeimos nariais.
Atropė įjungė radiją... pasigirdo daina ir netikėtai ją įkvėpė.
Kas dainuoja? Defas Lepardas. Taip, jis. O daina? „Užliek mane
savo saldumu“.
Ir jai šovė į galvą mintis.
Puiki mintis, po galais.

4 JAV skulptorės S. S. Judson skulptūra „Paukščių mergaitė“, yra daugybė jos

padirbinių.
 Septynioliktas skyrius

– Papasakokit man apie jachtos nelaimę, – pasiūlė Adamas,

kai per kitą valandėlę Ketlina įsitaisė ant kušetės.
Ketlinai nebebuvo taip keista, kad grįžo atgal į Rebekos
kabinetą, vis dėlto dar kiek nejauku. Nenorėjo sutikti, kad taip
jaučiasi dėl Adamo, dėl to, kad jis toks dailus ir nuo jo dvelkia
paslaptimi, kad net jos skoniui jis atrodo pernelyg gundantis.
– Kas atsitiko?
Mintimis ji jau nuklydo į praeitį, prisiminė nurimusią jūrą ir,
kaip tada rodėsi, labai toli debesų juostą. Buvo taip ramu. Taip
malonu.
– Su seseria Kele išvykome paplaukioti. Tik mudvi.
Švęsdamos savo gimtadienį. Mudviem buvo ką tik sukakę po
dvidešimt penkerius. Kaip tik tada mes jau galėjome prieiti prie
savo kapitalo. Šiaip ar taip, ta jachta buvo Kelės gimtadienio
dovana sau pačiai.
Ketlina pasakojo, o jai prieš akis stovėjo ta karšta, tvanki
diena, nuo pat pradžių turėjusi joms tiek daug duoti.
– Kur vykstame? – tada paklausė Kelės, kai ta pasirodė ant
jos slenksčio ir pareikalavo kartu atšvęsti finansinę
nepriklausomybę.
– Tau bus staigmena.
– Kažin, ar man patinka staigmenos.
– Liaukis būti tokia niurzga, gerai? Atsipalaiduok bent kartą.
Lekiam.
Ji prišnekino Ketliną sėsti į automobilį ir nuvažiavo į
prieplauką. Pastačiusi automobilį Ketlinai į rankas įgrūdo
paplūdimio krepšį ir iš bagažinės išsitraukė kelioninį šaltkrepšį.
– Išsinuomojai jachtą? – paklausė Ketlina, joms einant saulės
įkaitintomis prieplaukos lentomis.
– Jos nenuomojau.
– Ką turi galvoj?
– Pati pasidovanojau gimtadieniui.
Ji stabtelėjo priešais elingą, kuriame buvo prišvartuota
žvilganti motorinė jachta.
– Šitą? – priblokšta paklausė Ketlina. – Kokia didelė.
– Beveik kaip jachta.
– Bet... ar tu bent moki ją valdyti?
– Ji su vairu. Žinoma, buvau mokoma. Nagi, paskubėk, nes
pavėluosim į pokylį.
– Pokylį? – Ketlinai pasirodė, kad ji ką tik išsilaipino kitoje
planetoje. – Kokį dar pokylį?
– Į tą, kurį mudviem surengiau.
– Nesakei man apie jokį pokylį, – tada paprieštaravo Ketlina,
nenuleisdama akių nuo grakštaus laivelio, besisupančio
prieplaukoje.
– Tikrai sakiau. Jau seniai! Na, eikš čia, mudvi – tik mudvi
vienos – leisimės į pirmąjį plaukiojimą ja. Pasiėmiau šampano
atšvęsti.
Ji įlipo į jachtą ir atsegė šaltkrepšį, pasirodė du žali
ilgakakliai buteliai su folijos kepurėmis.
– „Dom Perignon“, – tarė ji, tarsi tas pavadinimas pridėtų
žavesio.
Tada grakščiai išlipo iš šortų, buvo apsivilkusi geltoną
maudymosi kostiumėlį.
– Nukaksim į Hilton Hedą ir prisišvartuosim palei viešbutį.
Išnuomojau pokyliui salę.
– Kalbi rimtai?
 – Visiškai, po galais. Negalim be pokylio tapti dvidešimt
penkiametėmis. Turim sušukti paskutinį kartą „Valio!“, o tada
jau būsim suaugusios.
– Maniau, mes jau suaugusios.
– Kalbėk už save. Eikš.
Kelė akiplėšiškai šypsojosi, plaukuose raudonais atspalviais
žaidė pro debesis tvyksčiojantys saulės spinduliai.
– Mes užsitarnavome. Pagaliau gauname savo dalį iš senelio
Benio pinigų. Dieve, kiek mes apie tai prisiklausėme, – ji
atsistojo denyje kiek atkišusi klubą ir vertinamai nužvelgė savo
pirkinį. – Žinai, ką manau?
– Nemėgstu spėlioti.
– Manau, ne – aš tikrų tikriausia, kad tam senam niekšui būtų
patikę surengti mažytę šventę mylimiausioms vaikaitėms.
– Kodėl manai, kad mudvi būtume jo mylimiausios vaikaitės?
Kelė pašnairavo į Ketliną ir nusikvatojusi mirktelėjo.
– O kas dar? Amanda? Hana? Ar tos prakeiktos Biskain? Na
jau, esu tikra, mes būtume jo mylimiausios. Nors nesvarbu.
Nagi, eikš čia, mažule Kete! Lekiam.
Žinoma, ji nepajėgė atsispirti. Kelės veržlumas visada buvo
užkrečiamas.
Sėdėdama psichologo kabinete Ketlina ryškiai prisiminė tą
dieną, o kadangi retai su kuo nors, net su šeimynykščiais,
atviravo, kas atsitiko per jos dvidešimt penkmetį, šitai
papasakojo Adamui. Kaip plaukė tamsėjančiais vandenimis,
kaip susikaupė debesys, kaip švęsti susirinko draugai ir
artimieji. Buvo orkestras ir gimtadienio tortas, ir šampanas, ir
jie šventė ilgai, pokylis truko iki nakties. Kai jos grįžo prie
jachtos, buvo sukilęs vėjas. Kelė buvo išgėrusi, bet atkakliai
tvirtino nuvairuosianti laivą atgal į žemyną, o Ketlinai šampano
buvo per daug, kad galėtų ginčytis. Dabar aiškiai buvo matyti,
kad tokios aplinkybės pranašavo tragediją.
 Plaukiant atgal pradėjo lyti, bet Kelės prie naujo laivo
vairalazdės lietus neišgąsdino. Ji įjungė signalines šviesas.
Ketlinai nuo šampano buvo lengva ir gera. Tačiau po džiugia
nuotaika glūdėjo neiškus pojūtis, tvinksniai galvoje grasėsi
peraugti į skausmą, veržė smilkinius. Jeigu ir Kelė jautė nors
menkiausią būsimų pagirių užuominą, ji neišsidavė. Stovėdama
laivagalyje vis dar šaipėsi iš tokio oro. O vėjas taršė jai plaukus.
Netikėtai jachta sustojo – variklis užspringo ir nutyko.
– Koks čia velnias? – suburbėjo Kelė ir juokdamasi pabandė
įjungti vėl. Variklis suurzgė, bet nebeatsigavo. – Jėzau... negali
būti. Viską iki smulkmenos su mechaniku patikrinome. Kai vėl
susitiksim, teks nusukti jam riebų sprandą!
Staiga dar labiau aptemo. Kranto šviesos atrodė taip toli,
vėjas grėsmingai stiprėjo.
– Gal baigėsi degalai?
– Nemanau. Dieve, kaip tamsu.
Ji pagrabaliojo skyrelyje ir šiaip taip įjungė šviesą. Jachta
pakilo ant bangos, naktis tapo dar klaikesnė ir atšiauresnė...
tarsi pasaulyje jos būtų likusios vienos.
Ketlina jaudinosi vis labiau.
– Gal reikėtų kviesti pagalbą? – siūlė ji.
– Ką kviesti?
– Nežinau. Gal pakrantės sargybą.
Netrukus ir vėjas, ir bangos sąsiauryje nurimo. Mirtinai
nutyko. Buvo pernelyg ramu... tik vanduo teškeno į
besisupančio laivelio korpusą. Ketlina įdūrė akis į vandenį ir
vaizdavosi matanti tamsius pavidalus, slenkančius gelmėje.
– Varikliui nieko neatsitiko.
Kelė tyliai murmėdama tebesikrapštė prie variklio, ir staiga
tas prakeiktasis vėl ėmė veikti. Ji nuspaudė degalų svirtelę.
Variklis užriaumojo.
– Matai! Nieko čia nebuvo!
 Pasipūtusi ji atsisuko pažiūrėti į Ketliną, bet tada kai kas
atsitiko, ir Ketlina pajuto – regis, tai buvo elektra. Dvelktelėjo
dūmais, lyg degtų laidai.
– O tu norėjai šauktis pagalbos! – prajuko Kelė.
– Man rodosi, vis dar reikėtų...
BUM!
Driokstelėjo sprogimas. Tvykstelėjo dūmai ir liepsna. Garsiai
triokšėdamos lūžo medinės dalys. Smūgis Ketliną parbloškė. Ji
smarkiai trenkėsi galva į denį. Pervėrė skausmas. Akyse
sutavaravo.
Apimta siaubo klykė Kelė, bet lyg būtų toli.
Laivas pasviro ir sudrebėjo.
Ketlina stengėsi neapalpti. Kaip pamišusi įsikibo į turėklą.
– Kele! – jai atrodė, kad šaukia, bet neišdaužė žodžių. – Kele!
Ji svaigo, traukiama glemžiančios tamsos.
Tęsiamai girgždėdamas laivo korpusas lūžo pusiau, pažiro
medienos atplaišos, į pasiliejusius degalus ir tepalus šoko
liepsna. Sudrebėjusi jachta susmuko į save.
– Kele! – vargais negalais ištrūko Ketlinai, tačiau girdėjosi tik
šnabždesys. Dieve, kur ji? – Kele!
Ketliną dusino siaubas, tamsa grasino praryti. Įsitvėrusi
turėklo nuolaužos ir merkdamasi nuo dūmų, tamsoje mėgino
įžiūrėti, kaip Kelės svajonių laivas grimzta vis giliau į
susidariusį piltuvą. Šaltas vanduo griuvo ant jos ir tempė
žemyn, o ji blaškėsi stengdamasi išsilaikyti paviršiuje. Dieve,
maldauju, neleisk man prarasti sąmonės, neleisk man čia
nuskęsti. Kele! Kele, kur tu? Pro šalį praplaukė sėdynės
pagalvėlė. Ketlina kaip išprotėjusi sugriebė ją ir apkabino
išsipūtusį plastiko gabalą.
– Kele! – rėkė ji netekusi vilties, springdama ir kosėdama. –
Kele!
Kvėpuoti buvo vis sunkiau, akys merkėsi. Ir tada ją prarijo
tamsa. Pajuto, kaip traukia šaltas vanduo, staiga lyg iš toli
pasigirdo kraują stingdanti kančios kupina dejonė, bet Ketlina
nesuvokė, kurioje pusėje.
Vanduo ėmė ją dusinti. Nebeliko jėgų kovoti.
Užmerkusi akis Ketlina sukalbėjo maldą Dievui, nors niekada
netikėjo jį esant, ir pasidavė.
Tas nelaimingas atsitikimas jai buvo baisi patirtis, ir iki šiol ji
negalėjo kiek ilgiau apie jį mąstyti. Dabar, jau po dešimties
metų, sėdėdama Adamo Hanto kabinete, ji pajuto vėsą – tokia
šalta buvo jūra aną naktį. Suvirpėjusi ji pakėlė akis – Adamas
sėdėjo atsilošęs su bloknotu, pasvertu ant vieno kelio, įsmeigęs
į ją akis.
– Kaip jaučiatės? – paklausė, kai ji nutilo.
Ir tada ji pajuto, kad akis užplūdo ašaros. Sumirksėjo.
Nusisuko ir išgirdo, kaip priešindamasis sucypė krėslas, nes jis
atsistojo ir paėmė nuo stalo dėžutę su nosinaitėmis.
Atsisėdo greta ant kušetės ir padavė jai dėžutę „Kleenex“.
– Nieko, nesijaudinkit, – atsakė ji, grabaliodama prakeiktą
nosinaitę ir šluostydamasi kvailas ašaras.
Kodėl ji tokia susijausminusi ir sutižusi? Ar negalėtų suimti
savęs į nagą? Suprantama, jis nuolat regi tokios būklės žmonių.
Toks jo darbas, dėl Dievo meilės. Kaip tik su tokiais jis turi
reikalų. Ir su dar blogesniais, jei tai įmanoma. Vis dėlto jautėsi
visiška kvailė, kai ją užjausdamas jis atsisėdo šalia.
– Ar norite apie tai pasikalbėti? – paklausė Adamas švelniai ir
nerimaudamas.
Ir ji kaipmat pamiršo, kaip priekabiai ja rūpinasi Kelė.
– Nėra ko pasakoti, – jai pavyko šiaip taip sutramdyti upeliais
žliaugiančias ašaras. – Pro šalį plaukė laivelis ir pamatė mane,
praradusią sąmonę. Atsigavau po trijų dienų.
– O Kelė?
– Kelė visada susidoroja, – atsakė Ketlina. – Ją irgi paėmė, iš
ligoninės ji buvo išleista anksčiau nei aš. Manau, labiausiai ji
gavo pylos dėl jachtos, ne už ką nors kita. Patingėjo ją
apdrausti, iki šiol tebesigraužia, – išspaudusi šypseną ji
pridūrė: – Ir negirdėjau, kad ketintų pirkti kitą.
– Ar galite man papasakoti apie ją daugiau?
Ketlina suraukė antakius.
– Daug galėčiau. Ji ta įdomioji, linkusi į nuotykius. Ta
sumanioji, per kurią mudu su vaikystės draugu Grifinu nuolat
pakliūdavom į bėdą. Dabar ji dirba tiekėja prekybos tinkle
„Maxxell“. Nebūna čia taip dažnai, kaip norėčiau, ir ji... ji
nesutaria su šeima.
– Kodėl?
– Dėl nelaimingo atsitikimo su ta jachta. Ji ne tik iššvaistė
nemažą savo kapitalo dalį, abi vos nežuvome.
Ketlina įplėšė nosinaitės kampą.
Jis laukė, o ji prikando lūpą. Kai kurie dalykai pernelyg
asmeniški.
– Ketlina? – jo balsas pasigirdo visai arti, tylus, bet privertė
jos širdį plakti stipriau.
Bet juk šitai taip kvaila. Ji pajuto muilo, skutimosi losjono
kvapą, padvelkė muskusu, kuris sujaudino pačias gelmes, patį
moteriškumą.
– Yra ir dar kai kas, ar ne? – paklausė jis, ir akimirką jai kilo
noras susigūžti ir priglusti prie jo.
– Nežinau, ar turėčiau jums pasakoti, – prisipažino ji,
pašydama nosinaitę.
Jis luktelėjo.
– Kaip sumanysite. Sprendžiate jūs.
Ji laukė, kad Adamas ją paliestų, patapšnotų per petį ar
apkabintų. Norėjo, kad jis taip padarytų. Tenorėjo pajusti
rūpestingą vyrišką prisilietimą. Pamatė iš akių, kad jis
nesiryžta, tada švystelėjo pavojingi žiburėliai, bet iš karto
dingo. Adamas pakilo nuo kušetės, tarsi suvokęs, kad
atsidurdamas prie jos taip arti apsiriko – lyg būti visai šalia
pernelyg neatsargu, ir grįžo į krėslą prie rašomojo stalo.
Ji jau nuėjo taip toli, kad dabar grįžti, kur buvo,
nebeįmanoma, nusprendė Ketlina. Ji čia, nes jai reikia
pagalbos. Nesvarbu, kiek jai tai kainuos, ji turi pasijusti geriau,
o Adamas ketina jai padėti. Kas bus, tas. Ji giliai įkvėpė.
– Kelė prieš keletą metų kai ką buvo apkaltinusi. Iš karto po
nelaimingos Čarlzo medžioklės. Jį patį. Kad Čarlzas... na, kad
jis ateidavo pas ją į kambarį ir... – ji išpūtė orą, tik dabar
suvokusi, kad nekvėpavo. Virpėdama, jusdama, kad vien nuo
tos minties maudžia vidurius, ji ištarė: – Kad prieš savo mirtį
Čarlzas ją išniekino.
Adamas nesukrutėjo.
– Ar tikite ja?
Ji pamažu linktelėjo galvą. Prisiminė, koks buvo Čarlzas.
Vyresnis dešimčia metų. Visų akimis, patikimas. Tėvo
numylėtinis. Ir jai skaudžiai nudiegė.
– Kodėl?
Ji pajuto, kaip akis vėl degina susitvenkusi rauda, bet
nenorėjo pravirkti, užsispyrė nepralieti nė ašarėlės.
– Nes jis išniekino ir jus, – pats ir atsakė.
Ji vėl linktelėjo ir jau negalėjo sulaikyti upeliais pasruvusių
ašarų. Atgijo prisiminimai, kaip sekdavo mintyse jo žingsnius už
savo miegamojo durų, paklaikusi girdėdavo pasisukant durų
rankeną, mirdavo tūkstantį kartų, kol jis beveik negirdimai
eidavo per kambarį. Bet ji girdėdavo kiekvieną atsargų žingsnį,
užuodė jo kvapą, rūgštų, – viskio, dabar jau žino, – sumišusį su
nešvariu patino prakaito aitrumu. Kartais, kai pro atitrauktas
užuolaidas tiesiai įspįsdavo mėnuo, ji matydavo, kaip nutįsta jo
šešėlis, tamsus, kampuotas, ir nujausdavo, kaip jis šliaužia
kilimu ir kyla siena. Ji stipriai suspausdavo vokus, kūnas
sustirdavo, nes apsimesdavo mieganti. Kumšteliuose
gniauždama paklodę melsdavosi. Ne, Dieve, ne... prašau,
neleisk jam to daryti!
Tada jis ją liesdavo drebančiomis rankomis ir kvėpuodavo į ją
šiurkščiu geiduliu. Susirietusi ji tempdavosi ant savęs antklodę,
maldaudavo ir verkdavo, bet jis nesiliaudavo.
– Ketlina?
Išsigandusi ji atsimerkė. Adamas klūpojo priešais. Ji buvo jo
kabinete – Rebekos kabinete. Tai, kas jai atsitiko, įvyko labai
seniai, praeityje, kurią ji laikė paslėpusi po užraktu. Veidas
buvo drėgnas ir ji visa virpėjo.
Adamas buvo tiesiai prieš ją. Ji neišgirdo, kada jis atsidūrė
šalia.
– Atsiprašau, – sušnibždėjo, šniurkščiodama ir šluostydamasi
nosį.
– Nereikia atsiprašyti. Tai, kas jums atsitiko, – nusikaltimas.
Ir vėl ašaros ėmė rinktis akių kampučiuose.
– Tai... tai buvo labai seniai. Man buvo septyneri... gal
aštuoneri. Jis buvo dešimčia metų vyresnis.
– Bet iš tikrųjų tai niekur nedingsta, – ištarė jis švelniai ir vėl
atsisėdo šalia jos ant kušetės. Šį kartą tvirta ranka apglėbė per
pečius.
– Manau, šiandien jau gana.
Ji sunkiai nurijo ir prisiglaudė prie jo, uosdama jo losjono
kvapą. Gal prisiliesti, suartėti su juo buvo netinkama, bet ji
ieškojo pasiteisinimo ir priminė sau, kad tikėjo galėsianti juo
kliautis, tikėjo jo diplomais ant sienos, tikėjo, kad Rebeka Veid
nebūtų prašiusi Adamo jai pagelbėti, jeigu jis galėtų ja
pasinaudoti.
Iš kur žinai, kad Rebeka iš tikrųjų jo prašė? Juk teturi jo
paties žodžius.
Tokia buvo tiesa. Bet kol kas to užteko.
 – Prieš eidamas belstis į Ketlinos Bando duris, noriu
peržiūrėti, ką mudu turime, – pareiškė Ridas, baro atitvaroje
priešais jį už staliuko įsitaisius Morizeti.
Oras bare buvo pritvinkęs dūmų, atsklisdavo pokalbių
nuotrupos, pertraukiamos juoko pliūpsnių. Pora vaikinų salės
gale lošė pulą, televizorius virš baro rodė beisbolo rungtynes.
„Atlanta Braves“ lenkė Sinsinatį trys – vienas, bet baigėsi tik
trečias padavimas.
Lengvai, tarsi čiuoždama, priėjo padavėja ir priėmė jų
užsakymus. Morizeti užsisakė suvožtinį su keptais svogūnais ir
dietinės kolos užsigerti, o Ridas pasirinko suvožtinį su sūriu ir
keptų bulvyčių. Buvo ne jo pamaina, tad nusprendė išgerti
budvaizerio.
– Gerai, ką jau žinai? Nuo pradžios iki pat galo, kas, po
velnių, vyksta toje šeimoje?
– Žinau visko apsčiai. Labai daug patikrinau. Noriu pasakyti –
labai daug. Ir daug kas iš to nelabai gražu. Mano nuojauta
sako, jie visi gerai trinktelėję. Visi iki vieno. Ir čia tau ne
mažosios vietos lygos mastas. Mes čia kalbame apie didžiąją
lygą. Be to, jie visi prakeikti. Bent jau taip atrodo. Vienas po
kito nelaimingi įvykiai. Maždaug prieš penkiolika metų sugedus
automobiliui žuvo tėvas Kameronas. Sugedo vairo
mechanizmas, jis nesuvaldė automobilio važiuodamas į
Šventojo Simono salą ir gavo galą pelkėtoje upėje. Išlėkė pro
priekinį langą. Ir buvo girtas kaip maišas, neišlaikė jo saugos
diržas ir bumbt – tiesiai pro stiklą. Jis kaip reikiant buvo
suniokotas: sulaužyti šonkauliai, šlaunikaulis, žandikaulis ir
dubens kaulas, subadyti plaučiai ir – atkreipk dėmesį – dešinioji
sėklidė visiškai nupjauta.
– Ką?
– Aha. Jos taip ir nerado.
– Kaip galėjo šitaip nutikti?
 – Visiems buvo keista. Spėjam, kad ją nupjovė stiklo šukė.
– Atskilusi nuo stiklo, kuris turėtų tik suaižėti? – jo tai
neįtikino.
Padavėja atnešė jiems gėrimus, pažadėjo netrukus patiekti ir
suvožtinius. Kai ji pasišalino, Morizeti ištraukė šiaudelį iš
stiklinės, numetė ant staliuko ir siurbtelėjo.
– Senis Montgomeris mėgo automobilius, ypač senesnius. Ir
tada vairavo vieną savo žaisliukų. Senos laidos jaguarą. Tuomet
dar nebuvo saugaus stiklo.
– Nepasisekė, – apibendrino Ridas ir nugėrė alaus.
Visa tai jam žadino prastą nuojautą.
– Bet čia tik ledkalnio viršūnė.
Morizeti atsigėrė dietinės kolos. „Braves“ įgijo svarią
persvarą – tai sukėlė audringą sirgaliaus, rymančio prie baro,
pritarimą. Morizeti dirstelėjo į televizorių ir pasakojo toliau: –
Po kelerių metų savo likimo sulaukia vyriausiasis sūnus. Kitas
„keistas nelaimingas atsitikimas“. Tad kiek tokių gali patirti
viena šeima, kad jų nebelaikytume keistais? Šiaip ar taip, šeima
tada buvo Vakarų Virdžinijoje, savo medžioklės sodyboje. Per
Padėkos dieną. Čarlzas išeina pamedžioti. Sulaukia galo su
strėle krūtinėje. Spėk, kas jį rado? – ji dar sykį gerokai nugėrė
kolos. – Ketlina.
– Ponia Bando?
– Aha. Ji žaidė lauke ir nuklydo. Neva užtikusi jį atsitiktinai,
jis jau merdėjęs. Ji ištraukusi strėlę, o bernaitis Čakas to
neatlaikė.
– Kiek tada jai buvo?
– Apie devynerius ar dešimt.
– Jėzau.
– Ten buvo daktaras, toks šundaktaris, pavarde Felersas.
Neva nieko jis negalėjęs, taip teigia, – strėlė ištraukta, ir visa
kita. Šitoks sužeidimas. Šitiek kraujo netekta.
 Padavėja vangiai išdėliojo jų patiekalus. Ridas gavo Morizeti
suvožtinį su svogūnais, jai po nosim pakišo su sūriu.
Morizeti sukeitė lėkštes.
– Kaip, po velnių, jiems pavyksta kas kartą viską supainioti? –
paklausė ji gana garsiai, kad išgirstų iš pažiūros
nuobodžiaujanti padavėja. – Juk mes ne kokia gauja. Mes tik
dviese, dėl Dievo meilės, ir neatrodo, kad čia būtų daug darbo.
– Galbūt ji tyčia taip daro, kad tave paerzintų.
– Ir jai pavyko.
Ji paėmė plastikinį butelį su kečupu ir švirkštelėjo ilgą
padažo čiurkšlę jam ant keptų bulvyčių. Netikėtai Ridui jos
priminė Bando riešus. Įpjautus kreivai, su kraujo nuotekomis.
Morizeti ištraukė iš krūvelės bulvytę ir atsikando.
– Kaip man jos patinka. Niekada neužsisakau. Per riebios.
– Vaišinkis, – atsakė jis.
– Manau, neprieštarauji. Juk taip mudu abu nepersivalgome.
– O aš už jas sumoku.
– Irgi gerai, – ji čiupo dar vieną bulvytę, padažė ją kečupo
klanelyje ir tarė: – Yra dar kai kas, ir apie tai niekas nekalba,
bet vienas vaikų mirė nuo ūmios kūdikių mirties sindromo. Tas
vaikas gimė po Trojaus ir prieš Haną... ar taip? Aha, Parkeris.
Dabar eitų trečią dešimtį, jei būtų gyvas.
– Manai, jis buvo nužudytas?
– Nežinau. Atrodo gana keista, bet argi keisčiau negu anais
atvejais? Daktaras Felersas – rūpestingas šeimos gydytojas,
patikimas šarlatanas, jis išsiners iš kailio, bet pridengs, jei kas
šeimoje pasielgs neapdairiai. Ir nepamirškime viso
Montgomerių klano psichikos ligų. Tetulė buvo visai protiškai
atsilikusi, – taip, žinau, tai politiškai nekorektiška, – bet ji buvo
tokia silpnaprotė, kad turėjo būti patalpinta tuose
prašmatniuose namuose. Ką čia bepridursi, ji rado galą
nusiridenusi nuo laiptų ir nusisukusi sprandą. Niekas nematė to
nelaimingo atsitikimo, taip jau jie pasitvarkė, tik saujelė jos
draugių – žinoma, tos jos tariamosios draugės taip pat
pamišėlių pensiono pacientės, – teigia, kad galbūt ji nusižudė.
Jai buvo depresija – na, savaime suprantama, o kam neužeitų? –
ir vis pakalbėdavo apie mirtį.
Morizeti sutašė jau pusę savo karšto suvožtinio. Ridas savo
tik atsikando.
– O kaip Ketlina?
– Manai, gal ji nustūmė savo tetą nuo laiptų?
– Ne, bet turiu kitą mintį. Svarsčiau, ar galime gauti teismo
leidimą atidaryti jos psichoterapeutės kompiuterio laikmenas.
Gal pagaliau radai ją – tą daktarę Veid?
– Ne, – Morizeti kramtydama susiraukė. – Regis, ji ketino
leistis į kelionę, paskui šiaip prašapo. Paprašiau jos laidinio
telefono, mobiliojo ir kreditinės ataskaitų. Vieną gavau iš vietos
banko. Daktarė Veid buvo užsisakiusi gana brangų viešbutį
Naujojoje Meksikoje, bet taip ir neatvyko, nepaskambino ir
prarado savo įnašą.
Ridas klausėsi knaibydamas savo suvožtinį.
– Paskutiniai du jos pirkiniai mieste, lauko parduotuvėje, –
žygio batai ir dar kažkokia sporto įranga, – toliau kalbėjo
Morizeti. – Per internetą užsisakė kelias knygas ir žemėlapių.
Bet kai jie buvo pristatyti, ji buvo jau dingusi. Juos turi
šeimininkė.
– Kokios vietos žemėlapiai?
– Arizona, Naujoji Meksika ir Pietų Kalifornija, kaip tik ten ji
ketino vykti.
– Kur jos automobilis?
– Nėra.
– O kaip jos kabinetas?
– Jame dar nebuvau, bet jau aiškinuosi, – ji nukniaukė dar
vieną keptą bulvytę. – Manai, tai susiję su Džošo Bando
mirtimi?
Jis negalėjo atsakyti, bet jam šitai nepatiko.
– Atrodo, keistai sutampa, kad Ketlinos Bando
psichoterapeutė pradingsta kaip tik kelios savaitės prieš šios
sutuoktinio, su kuriuo ji negyveno kartu, mirtį.
– Juk iš tiesų nori ją prigriebti, ar ne?
– Tik noriu viską išsiaiškinti, – jis atsikando suvožtinio.
Užgėrė alumi. Jau buvo kone įtikinęs save, kad Ketlina žudikė,
tačiau kai kas jį dar prilaikė. Kai kas čia atrodė ne taip. –
Apygardos prokurorė man rakštis subinėj.
– Ji visų mūsų subinėj. Ir bus iki pat perrinkimo šį rudenį. Dėl
Montgomerių turime veikti atsargiai. Jie įpratę papirkti
teisėjus, senatorius ir panašiai. Todėl jų reputacija švari.
Girdėjai apkalbas, kad senelis dulkino savo sekretorę Merę Lu
Čeini. Ji nuo jo susilaukė vaiko, Koperės Čeini. Tikros
patrakėlės. Toji Koperė Čeini galų gale ištekėjo už pašlemėko
Erlo Dino Biskaino ir su juo turėjo tris vaikus, – Morizeti
nusišluostė lūpų kampučius popierine servetėle ir baigė gerti
kolą. – Koperė žuvo, kai kilnojamajame namelyje kilo gaisras,
nes rūkė lovoje, o jos vyras Erlas Dinas pradingo maždaug tuo
pat metu. Kai kas mano, kad gaisrą sukėlė jis, kitiems atrodo,
kad jis Koperę jau anksčiau buvo palikęs, bet iš tikrųjų
įdomiausia, kad ji turėjo meilės ryšį su teisėtu Benedikto
sūnumi Kameronu.
– Ketlinos tėvu?
– Na taip. – Morizeti pamojavo padavėjai tuščia stikline. –
Tad, po teisybei, ji melžė savo netikrą brolį.
– Jei taip buvo.
– Vaikeli, sveikas atvykęs į Pietus.
– Na jau?
– Patikėk, kraujomaišos srityje mūsų dar niekas nepralenkė.
Ridas vis tiek negalėjo nusiraminti. Morizeti liežuvis
palaidas, bet ji gera policininkė ir savo darbą atlieka gerai.
– Ar Kameronas Montgomeris turėjo alibi, kur jis buvo per
gaisrą?
– Geležinį. Buvo namie su žmona Berneda, bent taip sakėsi.
– O ką sakė jo žmona?
– Ji patvirtino jo žodžius, bet ji metų metus kentėjo nuo
įvairiausių sveikatos sutrikimų. Ta moteris – vaikščiojanti
vaistinė. Kažin, ar ji su juo miegojo. Ką aš manau? Ji sakė, kad
miegojo. Žiniasklaidos neprisileido ir vyrą ištraukė iš elektros
kėdės. Abejoju, ar kada sužinosim, kaip ten iš tikrųjų buvo.
– Ar abiem pakartoti dietinės kolos? – paklausė padavėja,
atsiyrusi pro tuščius staliukus.
– Man taip, – linktelėjo Morizeti.
– O kaip jūs? – paklausė ji Rido. – Dar vieną budvaizerį?
– Būtų gerai.
– Aš tuoj, – ji pasistengė nusišypsoti Ridui, bet į Morizeti
nekreipė dėmesio.
– Ji nebegali iškentėti, kaip tavęs nori, – apibendrino
Morizeti, nulydėdama žvilgsniu ilgakoję padavėją, neskubiai
grįžtančią prie baro, kur kėdes užsėdo pora vyrų beisbolo
kepuraitėmis, darbiniais marškiniais, džinsais ir kaubojiškais
batais.
– Iš kur žinai, kad ji nori ne tavęs?
– Ak, nežinau, gal jos akys pasakė: išdulkink mane, – kai į
tave pažiūrėjo.
– O gal ji taip taiko savo kietą taktiką.
Silvija nė nevyptelėjo. Vyrukai prie baro pažiūrėjo per
televizorių, koks rungtynių rezultatas, tada nusinešė savo
gėrimus atgal prie pulo stalo rinkti taškų.
– Ji ne mano skonio. Man patinka aukštos šviesiaplaukės
dideliais papais, – mirktelėjo Morizeti Ridui. – Amazonę5 gali
man siūlyti bet kada.
 – Tu nesveika.
– Ne pirmas taip sakai, tik jau ne tokia nesveika kaip
Montgomeriai. Manau, jauniausioji sesutė Hana taip pat galėjo
susitikinėti su Džošu Bando. Gal net ir pinigų jam yra davusi.
Jos kapitalas nebus prieinamas, kol nesulauks dvidešimt
penkerių, bet vis tiek ji gauna tų pinigų kaip šieno. Mėginu su
ja pasikalbėti, bet kol kas atsimušu į seną plytų mūro sieną.
Pavyko tik pranešimų palikti. Ji ne vienintelė iš šios plačios
šeimos su velioniu turėjo rimtų finansinių reikalų. Ar prisimeni
tokį Dikį Spindulį Biskainą, vieną iš Koperės vaikų? Jis irgi šiek
tiek pasitarnavo Bando, tik to nematyti ataskaitose. Teikė tam
kuiliui šiokias tokias apsaugos paslaugas, maždaug kaip
prasčiokas asmens sargybinis.
– Savo darbo gerai neatliko, – apibendrino Ridas, bet mąstė
apie ką kita. Tų velnio Montgomerių ir Biskainų santykiai
pernelyg surizgę. – Blogiau nei vakaro muilo serialuose.
– Juokauji? Blogiau nei dieniniuose muilo serialuose.
Morizeti baigė savo suvožtinį, per tą laiką Ridas pasirūpino
įrašyti jų skolą į savo sąskaitą, o vyras prie baro kažką
nešvankiai suburbėjo ir pasibjaurėjęs užsisakė dar alaus.
Baro durys atsivėrė, ir Ridas pamatė vidun įvirstančią Dianą
Mozes. Plaukai sulaižyti, amžinai sustingusi griežta išraiška. Ji
žvilgtelėjo į jų pusę.
– Tik užmesk akį. Mums labai pasisekė. Gal nusikaltimo vieta
pasakys apie tai ką nors aiškesnio.
Morizeti jai pamojo.
Diana linktelėjo galvą ir kilstelėjo pirštą, stabtelėjo prie baro
ir, greitosiomis užsisakiusi stiklą vyno, atsinešė prie jų staliuko.
– Regis, norite, kad įteikčiau jums raktą į galutinį Džošo
Bando bylos sprendimą, – ji šlumšelėjo šalia Morizeti.
– Mums padėtum, – baigė savo alų Ridas.
– Ar jau kalbėjotės su Jų Šviesybe?
 – Su Sen Kleru?
– Turėtų būti jis. – Diana gurkštelėjo vyno ir susiraukė. –
Luktelėkit. Pripylė man acto, o man ne ta nuotaika.
Ji patraukė prie baro, gana karštai pasikalbėjo su barmenu ir
grįžo jau su kita taure merlo.
– Daug geresnis, – pasakė paragavusi ir vėl atsisėdusi prie
Morizeti.
– Gal jūs, bičiuliai, išpešėte ką nors nauja iš to, ką radote pas
Bando nusikaltimo vietoje? – pasiteiravo Ridas.
– Tik gavome visas kūno cheminio tyrimo išvadas. Pasiunčiau
tau faksu. Rasta alkoholio, GHB, ekstazio pėdsakų ir kaip to...
epinefrino pėdsakų, nes jam pavyko nusigauti iki savo
antialergetikų ir susileisti.
– Kol jis ar kas ten dar neperpjovė jam venų?
– O gal tai padarė draugas, kad mūsų atsikratytų.
– Kai pamatė, kad Bando mėgina išsigelbėti? – Ridas
prisimerkė. – Žinai, būtų tas pats, jei kas nors bandytų jį dukart
nužudyti. Iš pradžių pakišdamas jam vyno su GHB, bet Bando
kažkaip tą išsiaiškino, susileido priešnuodžių, bet tada žudikas
užgriuvo jį vėl ir šįkart užbaigė darbą.
Padavėja atnešė gėrimus, o Ridas pastūmė tuščią lėkštę.
– Kas dar? O kaip lūpų dažai ant vienos taurės?
– Modelių agentūros „New Faces“ lūpų dažai „Viskas rožinės
spalvos“. Ar ne ironiška, prisiminus Bando būklę? – paklausė
Diana ir jos akys sublizgo. – Parduodami visuose kiek
prabangesniuose prekybos centruose. Gera žinia, kad jie
palyginti naujo atspalvio, jais prekiaujama tik pastaruosius porą
metų.
Ridas dėbtelėjo į Morizeti.
– Man tai jau įprasta, – atsiliepė ji ir nugėrė didoką gurkšnį iš
savo stiklo. – Patikrinsim visas vietos ir interneto parduotuves.
– Jau žinote, kad ten buvo kitokio kraujo, – kalbėjo toliau
Diana Mozes, – o dulkių siurblio maišelyje radome kelis
plaukus. Jie buvo palyginti su Bando ir Naomės Krisman,
paskui su kelių gyvūnų plaukais. Jie veikiausiai šuns. Vis dar
aiškinamės.
– Nei Bando, nei jo mergina neturėjo gyvūnėlių, – tarė Ridas,
gurkšnodamas alų.
– Turi buvusi žmona, – Morizeti jau baigė antrą stiklą. – Gal ji
žaidė su savo keturkoju, o tas į ją pasitrynė. Ji nesumojo iš
karto pasinaudoti tuo kibiu ritinėliu, kuriuo gyvūnų plaukai
valomi nuo drabužių ir apmušalų, apsilankė pas Džošą ir
numetė plaukelius ant jo kilimo.
– O dar galėjo būti, kad juodu tą šunį turėjo tebegyvendami
drauge, ir ji lankydamasi pas buvusįjį imdavosi ciuckį kartu.
Kaimynas, regis, mano, kad ji ten dažnai atvažiuodavo, – Ridas
brūkštelėjo servetėle lūpas. – O gal plaukai kito šuns. Bet kokiu
atveju manau, kad laikas gauti leidimą kratai, pažiūrėti, gal
ponia laiko namie ginklą.
Jis nemanė, kad dėl leidimo kiltų rūpesčių. Nusikaltimo
vietoje rasta Ketlinos grupės kraujo, panašų kaip jos automobilį
kaimynas tą vakarą matė Džošo Bando kieme, ji su velioniu
buvo įsivėlusi į keblius skyrybų reikalus, o Bando vis grasino
pateikti melagingą ieškinį dėl netyčinio dukros nužudymo, todėl
padėtis tik blogėjo. Pati Ketlina Bando ilgą laiką turėjo
sunkumų dėl psichikos, kaip užsiminė ir Morizeti, ir Naomė
Krisman. Ridas abejojo, ar šuns plaukai ką nors lemtų, bet
negalėjo apsimesti, kad Ketlina Bando neatsidūrusi šitų
aplinkybių verpete. Jam tik reikėjo suprasti, kaip yra iš tikrųjų.

Savaitė buvo ilga.

Bet jau baigėsi.
Ačiū Dievui.
Amanda spustelėjo savo „Triumph-6“ greičio paminą ir šokęs
į priekį automobiliukas nuzvimbė greitkeliu. Ji pralėkė pro
pelkes, aukštoje jų žolėje braidė sniego baltumo garniai, o
dumblinuose vandenyse slėpėsi aligatoriai. Vėjas taršė plaukus,
ir ji juto, kaip po truputį traukiasi darbe patirta įtampa ir su
Džošu Bando susiję nemalonumai.
Persirikiavusi aplenkė vaikiną su BMW, tarsi tas būtų
stovėjęs, ir pajuto jėgų antplūdį. Ji dirstelėjo į užpakalinio
vaizdo veidrodėlį ir nusišypsojo pati sau. Šį vakarą Ijenas bus
namie, ir ji galėtų ką nors pagaminti. Tarkim, jo mėgstamų
omarų. Ir pasiūlyti šviežios prancūziškos duonos. Ir vyno.
Bus miela jį pamatyti, galvojo ieškodama išvažos iš greitkelio.
Jos santuokai būtų ką prikišti. Ijenas galėjo būti ne menkesnis
pašlemėkas nei dauguma vyrų, bet juk ir ji ne dovanėlė
bendram sugyvenimui. Bet šiandien jam buvo atleidusi visas
nuodėmes.
Prieš išvažiuodama iš greitkelio ji sulėtino greitį ir prieš pat
posūkį nuspaudė stabdį.
Bet niekas nepasikeitė.
Jai užėmė kvapą. Kraujyje sukunkuliavo adrenalinas. Ji vėl
numynė stabdį, nes posūkis buvo jau visai čia pat.
– Velnias! – ji vėl persirikiavo, užgulusi nepaklusnų stabdį, ir,
šastelėjusi į pakelę, padangomis užgriebė žvyro. Smarkiai.
Automobilis tebelėkė. Stipriai suspaudusi vairą ji praskriejo
„stop“ ženklą ir žvygtelėjus padangoms posūkyje toli išklydo į
priešpriešinio eismo juostą. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, laimė,
iš priešakio niekas neatlėkė, ir ji išvengė susidūrimo grėsmės.
– Dieve, padėk man.
Sukaupusi visas jėgas ji užtraukė rankinį stabdį ir perjungė į
pirmą pavarą. Automobiliukas nulėkė nuo kelkraščio,
nušokčiojo nuolaidžiu šlaitu ir nudūmė tiesiai į nediduką
medelį, kurį ji kasdien pravažiuodavo pakeliui į darbą. Amanda
sukaupė drąsą. Štai jis, artėja, galvoje kaip pašėlusi sukosi
vienintelė mintis. Kietai įsitvėrusi vairo, ji pasirengė
susidūrimui. Vienintelis medelis šalia greitkelio. Visai nedidelis.
Ji tikrai liks gyva. Jei tik neatsitrenks kaktomuša.
Bambt!
Automobiliukas šoktelėjo.
Amandą bloškė į priekį, galva tėškėsi į vairą.
Saugos diržas įsikirto į kūną.
Stiklas sutrupėjo. Metalas sulinko.
Pakaušį pervėrė skausmas. Ji sudejavo. Pro sutrūkusį
užpakalinio vaizdo veidrodėlį kai ką išvydo – bent taip jai
atrodė... viena tų moterų ėjo artyn, ji turėtų ją pažinoti.
Paskui viskas dingo, jokios moters, jokio skausmo, neliko
nieko, nes sąmonė pamažu aptemo.

5 Amazon Eve (Erica Ervin), aukščiausia (2,03 m) pasaulyje manekenė;

transvestitė.
 Aštuonioliktas skyrius

– Lyg kas būtų prikišęs nagus prie jos stabdžių, – pasakė

šerifo pavaduotojas Flečeris kitame laido gale. – Liepiau
mechanikui bent greitomis apžiūrėti Amandos Dramond
sportinio automobilio važiuoklę. Mes jį parsigabenome, dabar
jis čia, policijos garaže, jei norėsite užmesti akį.
– Prikišęs nagus? – pakartojo Ridas, nerdamas ranką į švarko
rankovę, ir sugriebė išsprūdusį ragelį. Kai suskambėjo
telefonas, jis tebesėdėjo kabinete ir jau kelias valandas dirbo
viršvalandžius. – Tai sakote, kad stabdžių trosas buvo
perpjautas? Kadras iš seno filmo.
– Atvykit pas mus ir pats pamatysit.
– Būsiu už pusvalandžio.
Išėjęs iš nuovados jis sėdo į savo visureigį ir nuvažiavo
užmiestin. Iki aikštelės jam prireikė dvidešimt penkių minučių;
pasitikęs šerifo padėjėjas nusivedė jį į garažą. Sulamdytas
Amandos Montgomeri „Triumph“ buvo viduje, keltuvo
kilstelėtas kiek į viršų. Priekis smarkiai įlenktas, vyšnios
raudonumo variklio gaubtas sumaigytas, ratai ant ašies
išsikraipę.
– Atrodo, jai pasisekė, kad liko gyva, – padarė išvadą Ridas.
Labiau apgadintas buvo keleivio šonas.
– Aha. Jeigu nebūtų nulaužusi medelio, jai būtų baigęsi kur
kas prasčiau.
Vairuotojo pusė atrodė palyginti nenukentėjusi.
– O štai žvilgtelėkit į šitą, – šerifo pavaduotojas parodė ilgą
žarnelę, išlindusią iš variklio apačios. Važiuoklė buvo tepaluota
ir purvina. – Žiūrėkit štai čia, štai stabdžių žarnelė, – jis
bakstelėjo iš kišenės išsitraukto rašiklio galiuku. – Išeinanti
tiesiai iš stabdžių skysčio bakelio, ji buvo perkirpta.
– Perpjauta.
– Aha.
– Ar tai negalėjo būti nukirsta automobiliui atsitrenkus?
– Galbūt, bet vargu bau. Mūsų nuomone, kažkas perpjovė
stabdžių skysčio žarnelę, ir kai skystis išbėgo, stabdžiai
nebeveikė. Perkirpti ją palyginti nesunku, – paniuro jis. – Kai
kas baisiai norėjo sudaužyti automobilį ir tą, kas jį vairavo.
Amandai Montgomeri labai pasisekė, kad nesibaigė blogiau.
– Kur ji?
– Nuvežta į Dievo Motinos Vilties ligoninę. Buvo praradusi
sąmonę, keli įbrėžimai ir turbūt mėlynė nuo saugos diržo. Kai
vyrai ją kėlė į greitosios automobilį, ji atgavo sąmonę ir
siaubingai įsiuto. Pasakė, kad jaučiasi gerai. Buvau įvykio
vietoje, įkalbėjome ją važiuoti į ligoninę ir pasitikrinti, ar
nesukrėstos smegenys.
– Kas paskambino iš įvykio vietos?
– Liudytoja. Ji važiavo įkandin ponios Dramond, o kai ta
greitkelyje pasuko, ji pamatė, kad bus bėdos. Kai „Triumph“
metėsi per lauką, ji paskambino pagalbos telefonu. Laukė
įvykio vietoje tol, kol nebuvo pavojaus. Ponia Dramond
atsipeikėjo, bet tik spėjo pažiūrėti į liudytoją ir ėmė ant jos
rėkti.
– Kas ta tokia?
– Merginos pavardė Kristina Biskain. Pravardžiuojama Žioge.
– Ji sekė Amandą Dramond? – pastatė ausis Ridas.
– Taip, važiavo pas draugę ir pakeliui pamatė, kas atsitiko.
Ridas mintyse pasižymėjo pakalbėti su Žioge Biskain, dar
kelias minutes šnektelėjo su Flečeriu, bet daugiau nesužinojo
nieko naujo. Iš garažo, kuriame stovėjo policijos atitempti
automobiliai, jis patraukė į nedidelę privačią Dievo Motinos
Vilties ligoninę, ji buvo arčiausiai įvykio vietos. Jam pasisekė,
nes Amandą jau ketino paleisti. Pasodinta į ratukinę kėdę,
apibraižytu veidu ir sutaršytais plaukais, ji laukė prie durų.
– Kokios dar kliūtys? – klausė ji sesers piktai dėbčiodama.
– Tik gausime daktaro parašą, kad jūs išrašoma, – atsakė jai
registratorė.
– Maniau, jau viską atlikote.
– Aš ir atlikau.
– Nejaugi taip sunku gauti daktaro parašą? Juk jis sakė, kad
mane galima išleisti, tiesa? – kvotė Amanda, o gražus jos
veidelis susiraukęs sakyte sakė: tik nebandykit manęs kvailinti.
– Taip, daktaras sakė. Esu tikra, jis ateis po kelių minučių. Šį
vakarą mes labai apkrauti. Yra ir kitų pacientų, – atsiliepė
registratorė iškankinta, itin dirbtine šypsena ir žvilgtelėjo į
pranešimų gaviklį prie diržo. – Prašom palaukti čia.
Ji nuėjo melsvu kilimu prie vidinio telefono ir pakėlė ragelį,
palikusi pacientę sėdėti kėdėje.
– Ponia Dramond? – paklausė Ridas ir spragtelėjęs atvertė
dėkliuką, rodydamas savo ženklelį. – Pirsas Ridas, Savanos
policijos skyrius.
– Žinau, kas jūs, – nekantriai atšovė ji. – Ką čia veikiate?
– Išgirdau, kad jums nepasisekė.
– Nepasisekė? Tai jūs, vaikinai, šitaip vadinate? Dieve, tų
prakeiktų stabdžių žarnelė buvo nupjauta, taip maždaug sakė
pareigūnas įvykio vietoje, skambindamas mano vyrui. Jei tai
tiesa ir mano stabdžių žarnelė buvo nupjauta, vadinasi, kažkas
tyčia bandė mane užmušti, – ji nusibraukė plaukus nuo veido. –
Jau antrą kartą, – pakreipusi galvą, kad geriau jį apžiūrėtų, ji
paklausė: – Juk žinote apie tai, tiesa? Kad maždaug prieš
pusmetį buvau beveik nustumta nuo kelio? Tada, atrodo,
niekam tai nerūpėjo, o dabar, kai vos nežuvau, pasirodote jūs, –
ji sunėrė rankas ant krūtinės. – Taigi čia nebuvo šiaip nelaimė,
detektyve. Nė nelaimingas atsitikimas, – ji jau stojosi. – Kažkas
mėgino mane nužudyti!
– Ponia Dramond, prašyčiau sėstis. Tokia ligoninės tvarka, –
pasakė seselė.
– Man nereikia vežimėlio. Man reikia iš čia išsigauti, – atkirto
Amanda. Atsistojusi ji taip ir neatitraukė žvilgsnio nuo Rido. – Ir
man reikalinga policijos apsauga. Kažkas rengia išpuolius prieš
mano šeimą, regis, jų sąraše atėjo mano eilė.
– Gal jūs nujaučiate, kas jie?
– Argi čia ne jūsų darbas? Jūs čia detektyvas.
– Norėčiau gauti pareiškimą apie tai, kas atsitiko, – tarė jis,
pats savęs klausdamas, kodėl atrodo, kad jos dūriai jam sminga
taip giliai.
Išpuikusi turtinga kalė.
– Gerai, jums, vaikinai, jau laikas rimtai pažiūrėti į įvykius.
Kol visa šeima neiškeliavo įkandin Džošo Bando. – Ji žiūrėjo,
kaip į pacientų perdavimo aikštelę prie dvivėrių durų įčiuožė
automobilis. – Jei galiu jūsų atsiprašyti, atvažiavo mano vyras, –
niekinamai nudelbė registratorę. – Išvykstu – ar išleista, ar ne.
– Nesijaudinkit, daktaras Randolfas ką tik pasirašė.
Seselė padavė jai voką ir kaip tik tada įėjo aukštas lieknas
vyras su lakūno uniforma.
– Po velnių, kas atsitiko? – paklausė jis valdingai, o tada jau
tyliau: – Kaip jautiesi?
– Kas atsitiko? Mane kažkas bandė nužudyti ir buvo
sumaitotas mano automobilis. Ir... ne... aš jaučiuosi prastai... –
atrodo, Amanda kiek suminkštėjo, net sumirksėjo ir
atsikrenkštė, tarsi tuoj tuoj pravirks. Vis dėlto įsigudrino
susitvardyti ir vėl pamiklinti aštrų kaip skustuvas liežuvį: –
Ijenai, čia detektyvas Ridas, – mostelėjo į jį. – Rengiasi pričiupti
tą niekšą, kol dar sykį neiškrėtė man pokšto. Tiesa, detektyve?
– Padarysim, ką galėsim.
– Ponia Dramond, prašom atsisėsti, – seselė buvo
nepermaldaujama, ir Amanda nenoriai plestelėjo į vežimėlį.
Seselė nustūmė jį prie automatinių durų.
– Tikiuosi, kad pasistengsite, – atsišaukė Amanda važiuodama
lauk. – Nes kitą kartą man gali nebe taip pasisekti, o jūs vėl
sėdėsit neištyrę dar vienos žmogžudystės.

Ketlina negalėjo atsikratyti nuojautos, kad yra sekama. Savo

kabinete ji darbavosi prie projekto, kurį jau kone savaitę buvo
atidėjusi. Nuo stalinės lempos ir monitoriaus sklido blausi
šviesa, iš garsiakalbių liejosi šiuolaikinio džiazo melodija. Ji
atsistojo ir pro nertas užuolaidas prisimerkusi mėgino įžiūrėti
besislepiantį seklį. Buvo vakaras, gatvės žibintas priešais jos
namus nušvietė aptvertus sodelius klaikia melsva šviesa. Nuo
dulksnos apsimiglojo langai ir išskydo šešėliai, gatvė ėmė
žvilgėti. Akies krašteliu ji pamatė kai ką judant, tamsesnį šešėlį
krūmuose.
Krūtinėje vos nesustojo širdis.
Sušlamėjo lapai. Ji kone girdėjo žingsnių šiugždesį.
Dėl to, kad tu paranoikė. Ten nieko nėra. Nieko.
Ji sunkiai gurktelėjo ir staiga pamatė pažemėje dvi
žybčiojančias kaip karoliukai akutes.
Ketlina pastėro. Krūmai susiūbavo. Į žibinto šviesą iškrypavo
oposumas, ir ji suprato apsikvailinusi, tada atsikvėpė lengviau.
Negi jau krūpčios dėl kiekvieno šešėlio?
Vis dėlto tebejuto įkyrų žvilgsnį. Užtraukė naktines
užuolaidas ir atsilošė krėsle prie rašomojo stalo. Gal ją seka
policija, ji nenustebtų. Ar užsiminė jai detektyvas Ridas, ar
neužsiminė, bet nusitaikė į ją kaip į Džošo žudikę. Kaip blogai,
kad ji negali apsiginti. O gal ją patyliukais persekioja kai kas
kitas, tas, kas Džošo mirties vakarą lankėsi jos miegamajame,
tas, kas atsakingas už visą tą kraują.
Tu, Kete. Tu atsakinga.
– Ne, – sušnibždėjo ji, mėgindama susitelkti darbui,
atmesdama tą baisią mintį.
Turbūt reikėtų paskambinti Adamui. Ji tokia sunerimusi, o
pasikalbėjusi su juo jaučiasi geriau.
Kaip pacientė ar kaip moteris? Sutik, Ketlina, juk nori jį vėl
pamatyti.
– Prakeikimas.
Jai įgriso klausytis zirziančios sąžinės, neįtikimai
primenančios dvynės sesers balsą.
Dirstelėjo į monitorių. Atvaizdas, prie kurio ji darbavosi, –
vampyras, ištiesęs sparnus, – šaipėsi iš jos ekrane. Kitą savaitę
baigiasi terminas, vietos zoologijos sodo valdybai reikia pateikti
iliustracijas svarstyti, o ji vėluoja.
Susikaupusi pataisė šikšnosparnio judesį, galbūt padaras,
prasklendžiantis ties sidabriniu mėnulio skrituliu ir įsmunkantis
pro geležinius vartus, padės pritraukti interneto svetainei
lankytojų. Ji norėjo, kad pirmasis svetainės puslapis sudomintų,
kad primintų senuosius mitus ir prietarus, bet sykiu atitiktų
mokslo reikalavimus. Ilgai prasėdėjus krėsle, ėmė mausti
nugaros raumenis, pasijuto pavargusi ir suirzusi, kaip kiekvieną
vakarą. Atsistojo ir pasitempė, vis dar žiūrėdama į ekraną.
Oskaras, įsitaisęs prie jos kojų, sulojo.
– Aha, ir ko gi tu nori? – paklausė ji, prisiversdama
nusišypsoti.
Jis vėl amtelėjo. Šoktelėjo prie jos, vėl atsitūpė, įsmeigė į ją
nekantrias juodas akis.
– Kas atsitiko? – paklausė jam sukiojantis vietoje. – Nori
išeiti?
Jis vėl amtelėjo, uodega šluodamas grindis.
 – Gerai, gerai, šiaip taip supratau. Eikš.
Šuo jau šuoliavo laiptais žemyn.
– Kodėl man atrodo, kad tu apsimeti pajutęs oposumą ir kad
nori jį sumedžioti? – sumurmėjo ji, lėkdama paskui šunį.
Kol ji atskubėjo į virtuvę, Oskaras jau šokčiojo prie durų į
kiemą. Ji atšovė sklendę ir šuo nėrė lauk; lodamas kaip pasiutęs
nudūmė prie fontano kiemo kampe. Verandoje buvo tamsu, bet
šilta. Ketlina stovėjo prie krašto laukdama, kol šuo nurims,
klausėsi vabzdžių dūzgimo, uodė ore atklydusį cigaretės dūmą.
Jis buvo šiltas ir drėgnas.
– Kete? – šūktelėjo balsas jai už nugaros.
– Jėzau! – jai vos neiššoko širdis iš krūtinės. Atsigręžė ir
įsižiūrėjo į tamsą, nes atpažino balsą. – Kele?
Tačiau ten nieko nebuvo... tuščia veranda. Jokio garso, tik
Oskaras šniukštinėjo po gėlyną ir gurgėjo fontanas. Ji pažiūrėjo
į šunį – tas nė nepakėlė galvos, nepribėgo vizgindamas uodegą,
kad Kelė jį paglostytų.
Ketlina sudrebėjo. Štai kas čia. Įsivaizduojami garsai.
Ji palengva iškvėpė, mėgindama apraminti spurdančią širdį.
Gal iš tikrųjų jau palūžo. Išsikraustė iš proto. Dieve, ne.
– Šen, – pašaukė ji šunį, uostinėjantį aplink magnoliją. –
Oskarai, šen!
Jis delsė, žvilgčiodamas į tamsų kampą, iš kurio, jos manymu,
jai pasigirdo Kelė, vadinanti ją vardu, ir inkščiojo. Ketlina vėl
apsidairė. Nieko... tik sudirginta vaizduotė.
Susiimk, įsakė sau, bet uždariusi duris užšovė jas ir antru
skląsčiu. Virtuvėje pro langą įbedė akis į kiemą ir vėl pajuto
krustelint abejonę. Ar ten buvo kažkas... ar ne? Ar kažkas stebi
namus, tykodamas šešėlyje... šnipinėja ją, sakykim tiesiai?
Ji atsitraukė nuo lango, mėgindama nusikratyti įtarimo, kad
kažkas čia ne visai įprasta. Užlipusi iki pusės laiptų išgirdo,
kaip pratrūko čirkšti telefonas.
 Laiptus įveikė žergdama per dvi pakopas, įlėkė į darbo
kambarį. Nebaigtas vampyro piešinys vis dar bangavo
monitoriuje. Ji spragtelėjo kompiuterio jungiklį, ištraukė
kompaktinį diską, mintyse skaičiuodama iki dešimties, ir tik
tada išbandė laimę – gal skambina ne reporteris.
– Alio.
– Ketlina? – linijoje sutraškėjo Trojus. Ji kone susigraudino,
taip atlėgo, kai išgirdo jo balsą. – Ar gali atvažiuoti į „Ąžuolų
Kalvą“?
Balsas buvo rimtas. Liūdnas.
– Dabar? – ji dirstelėjo į elektroninį laikrodį, žybsintį
kambario prietemoje.
Greitai dešimta.
– Taip.
– Kodėl? – paklausė Ketlina, bet širdis jau daužėsi iš baimės.
– Kas atsitiko?
Trojus akimirką dvejojo, paskui ištarė:
– Amanda pakliuvo į avariją. Su savo sportiniu automobiliu.
Prieš kelias valandas.
– O Dieve! – Ketlina įsitempė, bijodama paties blogiausio. –
Kaip ji?
– Spėju, ji sveika. Ijenas ją ką tik pasiėmė iš ligoninės. Geroji
samarietė, pamačiusi, kaip Amanda nulėkė nuo kelio,
paskambino pagalbos telefonu, nežinau smulkmenų. Man
rodos, ji buvo praradusi sąmonę. Šiaip ar taip, atvyko greitoji
pagalba, nuvežė ją į priėmimo skyrių. Daktaras ją apžiūrėjo,
padarė kelis tyrimus, ir Amanda pareikalavo, kad ją išleistų. Jai
pasisekė. Bet mama labai paėmė į širdį. Geriau būtų, kad
atvyktum į namus.
– Jau važiuoju, – tarė Ketlina, dėdama ragelį ir graibydama
rankinės.
Su raktais saujoje ji nulėkė laiptais žemyn, vos neužgriuvo
ant Oskaro.

Šmėklos vėl prakalbo. Šnibždėjosi ir blaškėsi po senąjį namą

ir aplinkui. Liusilė, krečiama šiurpo, įsmeigė žvilgsnį pro langą,
į medžius, išsirikiavusius palei įvažą į „Ąžuolų Kalvą“. Patrynė
rankas, stengdamasi atsikratyti virpulio, bet nepadėjo.
Artinosi blogis.
Lėkė šuoliais raitas ant juodo žirgo, pasagomis taškančio
liepsnas.
Ir artėjo tiesiai į ją.
Kad taip ji nebūtų prisižadėjusi senajam ponui čia likti. Kad
taip ji galėtų išvažiuoti. Bet ji prisiekė pasirūpinti Berneda
Montgomeri, kol ta išleis dvasią. Todėl turi būti čia.
Bambėdama maldą ji sumetė kryžiaus ženklą ant putlios
krūtinės klausydamasi, kaip kvatojasi iš jos vaiduokliai.
Ji neturi kur slėptis.
 Devynioliktas skyrius

– Gerai, tik luktelėkite. Leiskite man susivokti, – pareikalavo

Ketlina, atvykusi į „Ąžuolų Kalvą“.
Šeima jau buvo susirinkusi. Kartu su Amanda. Šioji iš
pažiūros jautėsi puikiai, tik buvo neįprastai išblyškusi. Ji
žingsniais matavo svečių terasą, o Ijenas sėdėjo ant aukšto
suolelio šalia šalto židinio grotelių.
Berneda, išsitiesusi ant gulimojo krėslo, atrodė liguistai.
Liusilė sėdėjo šalia, čia buvo ir daktaras Felersas. Trojus prie
lango žvelgė pro nešvarius stiklus į tamsą, įsitempęs kaip lanko
templė, ir prisimerkęs neatitraukė akių nuo keliuko, tarsi
laukdamas, kad iš dulkių debesies išnirs gauja blogų vyrukų iš
seno vesterno. Pasirodė net Hana ir sudribo ant pliušu trauktos
kėdės pasienyje. Įdegusi saulėje, tirštai juodai apvestos akys ir
plaukai šviesiai dažytomis sruogomis, bet veidas neslėpė
nuobodulio. Ant staliuko rasojo pamiršta skardinė dietinės
sodos vandens.
– Kas atsitiko?
– Kažkas perpjovė mano automobilio stabdžių žarnelę, –
atsakė Amanda ir neklusniais pirštais nusibraukė plaukus.
Įpykusi žingsniavo iš vieno kambario galo į kitą. – Juk žinote,
kad kažkas jau bandė nustumti mane nuo kelio prieš kelis
mėnesius, tada sakiau policijai, bet jiems nepasirodė rimta,
dabar geriau jau tegul atkreipia dėmesį.
– Tave buvo nustūmę nuo kelio?
Berneda norėjo atsisėsti, bet Liusilė palietė jai petį.
 – Ššš. Ilsėkitės.
– Taip! – pabrėžtinai atšovė Amanda. – Nustūmė nuo to
prakeikto kelio. Galėjau ir užsimušti! Bet niekam nerūpėjo.
Šiandien ir vėl priminiau detektyvui Ridui, kai tas pasirodė.
– Jis buvo čia? – paklausė Ketlina ir pajuto, kaip baimė vėl
šliaužia į širdį.
Jis sukinėjosi taip arti jos šeimos. Žinoma, ji nori, kad
detektyvas rastų Džošo žudiką, bet erzino mintis, kad jis gali
šniukštinėti ir apie ją.
– Atvyko į ligoninę kaip tik tada, kai mane išrašė, liepiau jam
nuo manęs atsikabinti ir rasti, kas su manim taip žaidžia.
– Amanda mano, kad jos avarija ir Džošo mirtis gali būti
susijusios, – įsiterpė Ijenas.
– Galiu lažintis iš savo galvos, – atšovė Amanda.
– Susijusios? Kodėl?
– Negi tik šiaip sutapimas, kad kažkas pasikrapšto prie mano
stabdžių suėjus savaitei, kai nužudytas Džošas?
– Jei tik jis pats nenusižudė, – pridūrė Ijenas.
– Ak, tik nereikia! Tik silpnaprotis taip manytų! Visi Džošą
puikiai pažinojome. Nė negalvokit apie tai, gerai? Savižudybė,
kur jau! Man labai pasisekė, kad šiandien pačios nenužudė!
– Tu nė nesusižeidei, – priminė Amandai jos vyras.
Jis sučiaupė lūpas, buvo aišku, kad Amandos vaidybos jam
jau sotu. Ijenas Dramondas jau buvo persiritęs per
keturiasdešimt, bet plaukai tebebuvo gagato juodumo, akys
veik tokios pat. Iš pažiūros dvidešimt penkerių vyro kūnas
nederėjo prie suniurusio, pikto veido, išduodančio, kad vyras
jau seniai nelaimingas.
– Ijenai, tai nesvarbu. Kažkas norėjo mane nužudyti žiemą,
prieš pat Kalėdas, pameni? O šiandien vėl bandė! Kitą kartą jie
gali jau nieko nebijodami užbaigti reikalą!
Berneda prieštaraudama kažką suvapėjo.
 – Gal jums reikėtų kalbėtis kur nors kitur, – pasiūlė Liusilė ir
įspėdama akimis rodė ženklus, nes Amanda nebuvo nusiteikusi
pasiduoti.
– Maniau, bus geriausia, jei visa šeima apie tai sužinos iš
manęs. Turbūt parodys per žinias – šįvakar televizija, rytoj rytą
bus laikraščiuose. Maniau, jūs visi norėtumėte patys išgirsti iš
manęs.
– Ką pasakė detektyvas Ridas? – paklausė Ketlina.
– Ne kažin ką daugiau nei tie kiti kvaišos. Kai tas juodas
velnio „Explorer“ žiemą mane kone nustūmė į pelkę, pasakojau
net tris kartus – pačią pirmą dieną, kai tai atsitiko, paskui dar
po savaitės, o šiandien vėl, ir žinote ką? Nemanau, kad kas iš
tiesų dėl to nors kiek suktų galvą.
– Detektyvas Ridas vis dėlto šiandien pasirodė. Juk jam
neskambinai, – priminė jai Ijenas.
– Dar paskambinsiu. Jei mano, kad tas trumpas pokalbis
mane patenkins, akivaizdžiai manęs nepažįsta.
– Gal policija gaudo didesnę žuvį. Tau dabar nieko neatsitiko,
– spėjo Trojus, susigrūsdamas rankas į kelnių kišenes.
– Didesnę žuvį kaip Džošo Bando žudikas?
– Maniau, jie vis dar aiškinasi, ar jis nenusižudė? – įsiterpė
Berneda.
– Juk sakiau jums – savižudybe netikiu, – Amanda jau neslėpė
įniršio.
– O kaip tu manai? – paklausė Hana Ketlinos.
– Nežinau, bet su Amanda sutinku. Nė neįsivaizduoju, kad
Džošas būtų galėjęs nusižudyti. Policija linksta manyti, kad jis
buvo nužudytas.
– Pritariu, – melsvos Hanos akys kiek patamsėjo, ir Ketlina
prikando liežuvį.
Apie Haną ir Džošą būta gandų, bet jų apie Džošą būta su
visomis moteriškosios giminės būtybėmis šimto kilometrų
spinduliu. Tad Ketlina jau buvo užsigrūdinusi, bent taip jai
atrodė. Jo meilės ryšiai kėlė daugiau rūpesčių nei skausmo. Bet
galvoti, kad jos pačios sesuo turėjo...
– Džošas per daug save mylėjo, kad pasidarytų galą.
– Nejau mums reikia spėlioti? – paklausė Berneda, drebančia
ranka brūkštelėjusi per lūpas.
Ant gulimojo krėslo ji tarsi sumažėjo ir išbalo.
– Žinoma, ne, mama. Kodėl tau neužlipus į viršų pailsėti? –
pasiūlė Ketlina.
– Kad jūs visi mane apkalbėtumėte?
– Neapkalbėsime.
– Žinoma, kad apkalbėsime, – pareiškė Hana.
Ji pakilo nuo kėdės, parodydama ilgas kojas, dėl trumpo
džinsinio sijonėlio ir dvylikos centimetrų kulniukų jos atrodė
dar ilgesnės.
– Šita šeima liežuvavimo meną įvaldžiusi nepriekaištingai.
Nuolat apkalba vieni kitus.
Hana nesidrovėdavo išrėžti, ką galvoja. Klano vaikelis,
lepinama ir paikinama, ji buvo įsitikinusi, kad paties Dievo jai
duota teisė bet kada iškloti, kas jai ant liežuvio.
– Man reikia išgerti, – ji nužingsniavo per vestibiulį į
valgomąjį, kur senovinė indauja buvo paversta stipriųjų gėrimų
baru.
– Gal dar kam nors? – šūktelėjo ir balsas nuaidėjo skliautais.
– Sugedusi mergiščia, – pasakė Ijenas tyliai, bet taip, kad visi
čia sėdintys suprastų.
– Tiek daug visko dabar reikia aprėpti, – susijaudinusi grąžė
rankas Berneda.
– Dabar dėl tavęs ji sielosis, – apkaltino Trojus Amandą.
– Ak, suprantu, man nereikėjo čia važiuoti, bet, maniau,
geriausia, jei atvyksiu pati, ir mama pamatys, kad aš sveika.
Argi ne geriau, nei gaudyti, kai stengiasi įkąsti pranešėja per
vienuoliktos valandos žinias? – Amanda dirstelėjo į Bernedą. –
Mama, aš iš tikrųjų sveika, – nors neatrodė, kad ji būtų visiškai
dėl to tikra. – Viskas baigėsi sėkmingai. Tik automobilis, kurį
man padovanojo tėvelis, visiškai suknežintas.
Į terasą grįžo Hana, gurkšnodama iš žemo storo stiklo.
– Viskas per vieną savaitę, – pratarė Berneda drebančiu balsu
ir ištiesė ranką Amandai. – Šito jau per daug. Iš pradžių Džošas,
dabar tu. Galiu prisiekti, kad tikrai tikiu – šita šeima prakeikta.
– Prakeikta? Dieve brangus, mama. Jau kalbi visai kaip ji, –
pasakė Hana ir, reikšmingai žvilgtelėjusi į Liusilę, šios
paklausė: – Ar nematei kokių vaiduoklių pastaruoju metu?
– Hana! – įspėjo Berneda.
– Nematau jųjų, tik girdžiu, – tarė Liusilė taip ramiai, kad
Ketlinai šiurpas perėjo per nugarą.
– O tu? – Hana pasisuko ant kulniuko ir įbedė akis į Ketliną. –
Maniau, ir tu girdi vaiduoklius.
– Gana! – Berneda visa kretėjo, net daktaras Felersas
žingtelėjo į jųdviejų tarpą.
– Pasistenkime nebesijaudinti. Jau daviau jūsų motinai
raminamųjų.
– Kaip apdairu, – šaipydamasi atšovė Hana. – Aš pati jų sau
skirsiu, – kilstelėjo ištuštintą stiklą ir pamojavo, kad visi
matytų.
– Liaukis, – įspėjo Trojus.
Liusilė stipriau sučiaupė lūpas. Jos tamsiose akyse taškais
atsispindėjo lempos, uždegtos ant staliukų pasienyje, atrodė
santūri ir rami.
– Eime, mama, padėsiu tau užlipti, galėsi atsigulti ir pailsėti.
Ijenai, ar gali man padėti? – paklausė Amanda.
Nebeatrodė, kad nelaimingas atsitikimas būtų jai pakenkęs.
Kaipmat pašoko ir Liusilė.
– Nuvesiu ją į jos kambarį.
 Bet Amanda jau kėlė Bernedą nuo gulimojo krėslo.
– Eikš, mama... Ijenai?
– Aš vienas susitvarkysiu, – perėmė Ijenas Bernedą, kad
nuvestų į viršų.
Amanda ėjo jam įkandin, o Liusilė, ji buvo ne iš tų, kurie
vengtų įsipareigojimų, sekė pavymui lėtesniu žingsniu,
graibstydamasi turėklo ir vis pailsėdama.
– Manau, poniai Bernedai nieko baisaus, – tarė daktaras.
Taip visuomet, kiek tik prisimena Ketlina. Jei kam nors
sutrikdavo sveikata ar iškildavo netikėta grėsmė, būdavo
skambinama Henriui Felersui. Kartais jie visi susitikdavo
ligoninėje arba jį iškviesdavo į priėmimo kambarį, bet kur kas
dažniau jis atvykdavo čia, į senąjį dvarą. Kaip koks
prieštvaninis vaistytojas prieš pusantro šimto metų. Taip
neįprasta. Šiais sveikatos draudimo, specializuotos medicinos,
šiuolaikinių technologijų (magnetinis rezonansas,
kompiuterinės tomografijos nuotraukos, lazerinė chirurgija ir
kompiuterinis vaizdas) laikais, kai konsultuoti specialistų gali
pakviesti iš visos šalies, daktaras Felersas šeimą nublokšdavo į
devynioliktą šimtmetį.
Ir keisčiausia, Ketlina veik neabejojo, kad Montgomeriai kone
vieninteliai jo pacientai. Maždaug prieš penkiolika metų jis
išėjo į dalinę pensiją ir iki šiol, nepaisydamas nei dienos, nei
nakties valandų, kilus reikalui lėkdavo į „Ąžuolų Kalvą“.
Bernedos galvos skausmai ir širdies būklė, Ketlinos sinusų
uždegimas, lūžęs Čarlzo raktikaulis, Amandos smegenų
sutrenkimas, Hanos abortas...
Kaip tik jis buvo tas gydytojas, kuris po Džeimės mirties leido
Ketliną paguldyti į psichiatrijos kliniką, o po kelių savaičių
išsirūpino psichiatrų garantijas, kad ji bus paleista.
– Užsuksiu rytoj patikrinti, kaip laikosi Berneda, – pasakė
dabar Felersas, jau eidamas prie durų, tik stabtelėjo
paplekšnoti Ketlinai per petį.
– O kaip laikaisi tu? Labai apgailestavau išgirdęs apie Džošą.
Ne itin jį mėgau, pati žinai, visada maniau, kad jis tavęs
nevertina, bet, mano galva, vis tiek netektis.
– Laikausi, – atsiliepė ji.
– Tikrai? – nužvelgė ją nuoširdžios akys iš po žilų antakių,
suaugusių į krūmą. – Kartkartėm mums visiems ne pro šalį
truputis pagalbos. Galiu išrašyti tau receptą be jokio vargo,
kaip ir motinai. Ketlina, tau teko nemažai iškęsti.
– Atlaikysiu.
– Tikrai? – daktaras toli gražu nebuvo nusiteikęs patikliai.
– Tikresnė nebūnu, – nukirto ji, ir daktaras Felersas
pasiskubino lauk, taisydamasis skrybėlę ant galvos.
Uždariusi duris ji išvydo, kaip į ją spokso Hana, pirštu
makaluodama savo stiklinėje.
– Žinai, mes visi apgailėtini, – pareiškė Hana.
Ketlina neturėjo nuotaikos atsiliepti į juodąjį jaunėlės sesers
humorą. Reikėjo užlipti į viršų atsisveikinti su motina prieš
važiuojant namo.
– Kalbėk tik apie save.
– Toks įspūdis. Mano nuomonė.
– Tada pasilaikyk ją sau.
– Ojojoj, tik pažiūrėkit, kokia tapai griežta, – įgėlė Hana ir
neva kareiviškai pasisveikino pakėlusi prie kaktos ranką su
gėrimu, o paskui nutaisė išdykėlišką vypsnį ir patraukusi
nemažą gurkšnį pridūrė: – Aš taiiiiip išsigandau.
– Puiku, – Ketlina, čiupusi rankinę, smeigte nusmeigė jaunėlę
žvilgsniu. – Išsigandai? Pažanga, Hana, didžiulė pažanga.

Ridui nepatiko jo paties minčių seka. Kad ir kaip dėliojo

turimą medžiagą, išvadą gaudavo tą pačią – Ketlina Bando
neišvengia įtarimo. Jis laukė, kol teisėjas priims sprendimą dėl
kratos leidimo, o apygardos prokurorė Ketrina Okano vis labiau
nerimavo. Ji darė spaudimą. Įnirtingai. Ta bėda atsiranda, jei
moterys gauna svarbias pareigas. Jos praranda kantrybę ir
tampa kalėmis. O jeigu dar ir menopauzė, jos visai nutrūksta
nuo grandinės. Kita vertus, vyrai būna akivaizdūs užsispyrėliai.
Čia širdyje kalba moterų nekentėjas, priminė jam sąžinė, bet
suskambėjo telefonas ir jis turėjo atsiliepti.
– Ridas.
– Aha. Aš detektyvas Rubenas Montoja iš Naujojo Orleano
policijos, iš žmogžudysčių skyriaus. Gavau žinių apie pradingusį
asmenį, susijusį su jūsų tiriama byla.
– Ko jums reikia? – nustebo Ridas.
– Jos vardas Marta Vaskes. Pradingusi praėjusį gruodį.
Trisdešimt trejų, metro septyniasdešimt trijų, penkiasdešimt
aštuonių kilogramų, anglų ir ispanų kraujo. Paskutinį kartą
matyta Burbonų gatvėje, bare, leido laiką su draugais. Pasiųsiu
faksu jums nuotrauką ir smulkų aprašymą.
– Su kokia byla ji susijusi?
– Čia pats malonumas. Marta – Liusilės Vaskes duktė. O toji
gyvena „Ąžuolų Kalvoje“, Savanos apylinkėse. Žinau, kad
„Ąžuolų Kalva“ priklauso jūsų jurisdikcijai, bet jau kalbėjausi su
Savanos šerifu ir jis pasakė jūsų pavardę.
Ridas pastatė ausis.
– Skaičiau „Savanos sargybinį“, todėl žinau, kad tiriate Džošo
Bando bylą. Liusilė Vaskes jį pažinojo. Ji jūsų aukos uošvės
tarnaitė.
– Kaip, jūsų nuomone, bylos gali būti susijusios? – Ridas
atsisėdo tiesiau, ėmė spragsėti rašikliu, o galvoje mintys vijo
viena kitą.
– Nežinau. Nematau sąsajų, čia jau baigiu tikrinti visas
galimybes, o keli jos draugai teigė manantys, kad Marta galėjo
vykti aplankyti motinos. Nesu tikras, ar tai ką duos, nes Marta
su Liusile nebendravo, bet tikrinu viską. Pats jau skambinau
Martos motinai, bet Liusilė – kaip toje patarlėje – tikra mūro
siena. Iš jos nieko nepešiau.
Tą patį Ridas girdėjo ir iš detektyvų, kurie apklausė „Ąžuolų
Kalvos“ tarnus. Jis vėl atsilošė į atkaltę ir žvilgtelėjo į
monitorių, kuriame mirgėjo visų žinomų Džošo Bando
pažįstamų sąrašas.
– Sakėte, kad esate iš žmogžudysčių skyriaus. Manote, Marta
Vaskes negyva?
Kitame laido gale reikšmingai patylėjo. Ridui pasirodė, kad
išgirdo spragtelint žiebtuvėlį, o paskui atsidūstant iš visų
plaučių.
– Ar ji negyva? Velnias, čia tai tikras klausimas. Tikiuosi, kad
gyva. Kol kas ieškau tik atsakymo. – Ridui nespėjus paklausti,
Montoja pridūrė: – Man pačiam asmeniškai tai labai svarbu.
Būsiu dėkingas už bet kokią pagalbą, kurią galėsit man suteikti.
Regis, jis kalbėjo atvirai.
– Jūs ją gausit. Bet nežinau, ką mums pavyks sužinoti.
– Tik nuolat praneškit man, kaip sekasi. Pasiųsiu faksu jums
nuotrauką, jos duomenis ir visas susijusias smulkmenas.
– Tai jau nemažai. Fakso numeris...
– Jį jau gavau, ačiū. Esu skolingas, bičiuli, – atsakė Montoja.
Ridas padėjo ragelį ir ėmė svarstyti, kokios galimos Martos
dingimo ir Džošo Bando žmogžudystės sąsajos. Sutapimas? Ar
raktas?
Jis šį tą užsirašė ir netrukus išgirdo, kaip taukšėdami prie jo
durų artėja gerai pažįstami kulniukai. Iš jų takto buvo aišku,
kad čia Morizeti, ir kupina jėgų. Jis žvilgtelėjo per petį kaip tik
tą akimirką, kai ji įsiveržė pro duris.
– Žinai ką? – tarė ji, užkeldama savo nedidelį užpakalį ant jo
stalo.
– Iš kur man žinoti?
 – Nejuokinga.
– Man dėl to jau priekaištavo. Daug kartų.
– Mūsų šeimynėlė vėl minima per žinias, – sužibo Morizeti
akys.
Ji iš tiesų įsitraukė į visą šitą maišatį. Kita vertus, Ridas
jautėsi taip, tarsi ant jo būtų užgriuvusi sunki našta.
– Montgomeriai?
– Negi rastųsi kas, teigiantis, kad tau, kaip detektyvui,
trūksta įžvalgumo?
– Tu pirmoji tai pasakei.
Ji nusišypsojo išskirtinai plačiai.
– Jeigu kalbi apie vakarykščią Amandos Dramond automobilio
avariją, jau girdėjau apie ją, kalbėjausi su ja ligoninėje. Ji mano,
kad kažkas stengiasi ją užmušti. Jau rengiausi tau skambinti ir
klausti, gal nori vykti su manim ir paimti iš jos pareiškimą.
– Velnias... ak, prakeikimas... ak... Pačiai reikėjo susiprasti,
kad turėjai suuosti. Ir taip, nenorėčiau praleisti šito pasaulinio
interviu, – atsakė ji kiek nusivylusi, kad Ridas lenkia ją per kokį
žingsnį.
Sublerbė telefonas ir jis spustelėjo garsiakalbio mygtuką.
– Ridas.
– Gavote porą faksogramų, – pranešė sekretorė.
– Tuojau pat ateinu pasiimti.
Jau dėjo ragelį ir staiga išvydo, kaip pro atitvertas darbo
vietas tiesiai į jo kabinetą skinasi kelią Amanda Dramond.
– Regis, mudu tą interviu imsime šičia, – tyliai burbtelėjo jis,
nes Amanda jau stūmė praviras paliktas duris.
– Sakėte, kad norite pareiškimo, – išdrožė ji, nevargdama
pasisveikinti. – Pamaniau, padarysiu jį oficialiai. Žinau, čia
žmogžudysčių skyrius, gerai, ir aš turbūt turėčiau kalbėtis su
tuo storžieviu pavaduotoju iš šerifo tarnybos, bet jeigu vakar
stabtelėjote prie ligoninės ir, atrodo, sutinkate, kad mano
patirta avarija galėtų būti susijusi su Džošo mirtimi, pamaniau,
jau verčiau pakabėsiu su jumis.
– Tinka, – atsakė jis. – Čia mano bendradarbė. Detektyvė
Morizeti. Ji dalyvaus. Jei neprieštaraujate, ketinu pokalbį
įrašyti.
Jis išsiėmė iš stalčiaus diktofoną, matė, kaip Morizeti iš
kišenės išsitraukė bloknotėlį su rašikliu.
– Puiku.
Amanda dar sykį tiriamai nužvelgė Morizeti, užgaišo šiek tiek
prie šukuosenos, tada vėl atsigręžė į Ridą ir įsitaisė ant kėdės
greta jo stalo. Morizeti atsišliejo į palangę.
– Prašome pasižymėti: aš manau, kad kažkas vieną po kito
žudo Montgomerių šeimą. Kažkas bandė nustumti mane nuo
kelio, ir, jei patikrintumėte įrašus, pamatytumėt, kad ir pirmą
kartą buvau įteikusi pareiškimą policijai. Tas kažkas palaukė,
per tą laiką užmušė Džošą ir vakar vėl mėgino smogti man!
Atkišusi smakrą, degančiomis akimis, ji pasilenkė prie stalo.
Neatrodė išsigandusi. Tik įpykusi. Tokia ji kaip asmenybė.
– Klausykite, detektyve, noriu, kad tas niekšas, kad ir kas jis
toks, būtų sučiuptas, kol manęs dar neapleido sėkmė, – ji
parodė nudailintu nagu tiesiai jam į tarpuakį. – Tikiuosi, jūs jį
sugausite, tą šunsnukį, kol nenutaikė dar geresnės progos.
– Galiu jus patikinti: darome viską, kas įmanoma, kad
baigtume šią bylą, ponia Dramond.
– Ak, žinoma. Bendro pobūdžio atsakymas. Tad šiąnakt jau
miegosiu ramiau, – ji smarkiai iškvėpė pro nosį ir, regis, jos
įniršis kiek apmalšo. – Išsiaiškinkime dėl vieno dalyko.
Nemėgstu elgtis kaip kokia kalė. Tai... ne taip ir būtina. Bet
kartais jaučiu, kad be to neįmanoma.
Kai ji pasilenkė prie stalo ir pokalbis tapo lyg ir šiltesnis,
Ridui dingtelėjo, kad ji gi advokatė, pratusi teismo salėje
vaidinti spektaklį ir paveikti publiką.
 – Klausykite, – tarė ji, – pažįstu Ketę Okano. Mudvi kadaise
buvome prokuroro padėjėjos, tik paskui aš neišlaikiau. Bet
neabejoju, kad ji su manim sutiktų.
– Kur dažniausiai laikote savo automobilį? – paklausė jis.
– Namie, garaže. Gyvenu užmiestyje, prie Putpelių kelio.
Uždara bendruomenė, patikima saugos tarnyba.
– Kada pastarąjį kartą važiavote automobiliu?
Ji nė nemirktelėjo.
– Prieš tris savaites. Sportiniu automobiliu naudojuosi
retkarčiais. Dažniausiai vairuoju savo mersedesą. Sportinis
man tik malonumui, jis su atverčiamu viršumi.
– Kas dar vairuoja sportinį automobilį?
– Tik aš.
– O vyras? – paklausė Morizeti.
Amanda papurtė galvą.
– Niekada. Tik aš viena.
– Bet jis gali prie jo prieiti, – neketino trauktis Silvija
Morizeti.
– Taip, jis turi raktelį, kad galėtų perstatyti, jei reikia, ar
nuplauti. Bet patikėkite manim, Ijenas tikrai negadino mano
automobilio!
– O kas tada? – paklausė Ridas.
– Nežinau. Tai man ir kelia nerimą.
– Ar pastaruoju metu jūsų namuose kas nors lankėsi?
– Ne... na, iš tikrųjų ne visai.
– Ką turite galvoj, ne visai? – mygo Morizeti. – Kas nors arba
lankėsi, arba ne.
– Turiu galvoj, kad nebuvo nieko, kuo nepasitikėčiau. Buvo
brolis Trojus, seserys Ketlina ir Hana, abi buvo užsukusios... ir
mano draugė Eliza.
– Kada prieš tą kartą buvote važiavusi sportiniu automobiliu?
Kada tiksliai?
 – Prieš dvi... ne, greičiau prieš pustrečios savaitės. Man
reikėjo nuvažiuoti pasiimti darbui kai kurių dokumentų, kuriuos
buvau palikusi biure, tad nuvažiavau į miestą, paskui iš karto
grįžau namo.
– Ir kas nuo to laiko lankėsi pas jus?
Amanda susiraukė.
– Nežinau. Keletas draugų, kaimynų, darbininkų. Man
reikėjo, kad sutvarkytų oro kondicionierių, ir kaminkrėtys buvo
atvažiavęs valyti dūmtraukių.
– Ar jie ėjo į garažą, kai ten stovėjo jūsų „Triumph“?
– Manau, taip. Iš tikrųjų gerai nežinau.
– Mums labai padės, jei surašysite sąrašą vietų, kur
automobilis yra stovėjęs, – pasakė Ridas, – ir vardus tų, kas
galėjo įeiti į garažą per pastarąsias pustrečios savaitės. Taip
pat būtų gerai, jeigu gaučiau keletą paskutinių sąskaitų iš
garažo, kuris prižiūri jūsų automobilį, net jeigu viso labo
skubiai buvo „patepaluotos“ kai kurios vietos.
– Gausiu jums.
– Gerai.
Ridas su Morizeti paklausinėjo ir daugiau, o Amanda
Montgomeri trumpai atpasakojo įvykius iki pat avarijos, kai
liovėsi veikę stabdžiai.
Amanda nurodė sąrašą žmonių, kurie nuolatos teikė jiems
savo paslaugas: pievelių priežiūra, kambarių tvarkytoja,
kaimynai, turintys jos namo raktą, – ir pažadėjo gauti kitus jų
prašomus duomenis, tačiau jos tai netenkino.
– Žinote, jumis dėta patikrinčiau Žiogę Biskain.
– Ji jums iškvietė pagalbą.
– Taip kalbama, bet esu tikra, kad žinote – mano ir jos šeimą
sieja ydingi kraujo ryšiai.
– Girdėjau, kad jūs visi priklausote vienai didelei giminei.
– Aš tikrai vertinu ne taip, – pasišiaušė Amanda. – Atrodo vos
ne kaip prakeiktas atsitiktinumas, kad ji ir yra tas asmuo,
matęs, kaip mano automobilis tampa nevaldomas. Žinote, tie
Biskainai atmatos, ir man nesvarbu, kad skamba ne visai
priimtinai ar kad mano senelis buvo susimetęs su jų senele. Jie
tik saujelė nuolatos išmaldos prašinėjančių skurdžių. Bet įtariu,
jog ne aplinkybės taip sėkmingai susiklostė, kad Žiogė sekė
man iš paskos.
Kai apklausa baigėsi, Amanda padavė jam vizitinę su namų ir
biuro numeriais.
– Galite rasti mane paskambinęs bet kuriuo numeriu, –
pasakė Ridui, kai tas išjungė savo diktofoną. Susiraukusi
užsikabino rankinę ant peties. – Jūsų norimas sąskaitas atsiųsiu
faksu, taip pat ir žmonių, kurie man dirba arba buvo name ir
garaže matė automobilį, sąrašą su adresais ir telefonais.
– Lauksiu, – patikino ją Ridas.
Ponia buvo dalykiška kaip niekas kitas.
– Gerai, – jau prie durų ji stabtelėjo. – Ačiū, – pridūrė, tarsi
tik dabar sumojusi, ir išsinėšino taip, kad visi traukėsi jai iš
kelio.
– Suteikia naujų atspalvių sąvokai „kalė“, – padarė išvadą
Morizeti, nepaisydama, kad Amanda Dramond vis dar gali
nugirsti. – Jėzau, tarsi būtų perlipus per mus visus, ar ne? – pro
praviras duris nudelbė Amandą akimis. – Žinai ką? Kad kiek, ir
per ją būčiau užsimaniusi išversti kailį.
Ridas tik antakį kilstelėjo.
– Po šito parsvarstysiu, ar nepereiti į kitą komandą. Bet tikrai
tas, kas bando jos atsikratyti, dabar mano draugas.
– Ar draugė, – pasamprotavo jis balsiai. – Ji pasakė, kad buvo
užvažiavusios seserys.
– Ak, luktelėk. Suprantu, kur suki. Manai, Ketlina Bando
palindo po „Triumph“ ir perkirpo stabdžių žarneles? Gal
pakvaišai? Nejau nesi matęs tų automobilių? Kėbulas nuo
žemės nepakilęs nė dešimties centimetrų, ir nemanau, kad
ponia Bando ką nors išmanytų apie mechaniką. Tas, kas tai
padarė, jis ar ji, žinojo, ką daro. Tai jau ne, Ridai, čia tu
prašovei.
Rido tai neįtikino.
– Tegul paima pirštų atspaudus nuo visko, kas liko iš to
automobilio, reikia apžiūrėti vietą, kur jis buvo pastatytas.
Patikrink, išsiaiškink, ar ant garažo grindų nenulašėję stabdžių
skysčio, o gal kur nors kitur, kur ji galėjo būti palikusi
automobilį, ir, kaip jau sakiau jai, noriu susipažinti su
mechaniko charakteristika.
– Kas dar?
– Manau, kad Amanda teisi. Pradžioje reikia pasikalbėti su
Žioge Biskain, o paskui dar kartą su mūsų numylėtąja našle.
– Paskambinsiu Žiogei. Jėzau, kas darosi tiems žmonėms? Jei
jau tave pavadino Kopere, nejaugi turi savo vaikus vadinti
Žioge ir Cukriuke? Taip, žinau, čia tik pravardės, Žiogė iš
tikrųjų Kristina, o Cukriukė – Šerilė, bet juk tikėtumeisi, kad
suaugusios jos ims vadintis kaip nors ne taip jau įmantriai...
rinksis klasiką. Cukriukė – striptizo šokėja, Žiogė – kvaištelėjusi
kirpėja, sunkiai padirbanti vienoje kirpykloje mėnesį ar porą. –
Ji pliaukštelėjo sau per kaktą. – Pamiršau, kad apie ją jau
pasakojau.
Pakėlė triukšmą jos pranešimų gaviklis.
– Velnias, jei čia vaikų auklė... – bakstelėjo pirštu į Ridą. –
Nedrįsk man nieko sakyti, pati žinau. Jau pradirbau dvidešimt
penkis centus. – Ji perskaitė numerį gaviklyje. – O, bl... blogai.
Čia Bartas. Turbūt rado dar vieną dingstį nepervesti pinigų
vaikams išlaikyti. Įdomu, kokią dingstį šį sykį? Sugedo jo
sunkvežimis? Vėl neteko darbo? Kol kas neturi pinigų? Šiknius!
Ir, po velnių, tas pats kas mėnesį!
Išėjusi iš kabineto ji nudrožė per salę keikdamasi taip, kad
visiems ausys linko, o Ridas, užsigalvojęs apie Amandą
Montgomeri, apie jos tvirtinimą, kad kažkas kėsinosi į jos
gyvybę, nuėjo pasiimti faksogramų.
Jų buvo keletas, ne vien iš Amandos Montgomeri, jo dėmesį
patraukė iš Naujojo Orleano atsiųstoji Montojos. Joje buvo
Martos Vaskes nuotrauka ir aprašymas. Nuotrauka buvo
grūdėta, nespalvota, bet joje buvo matyti graži moteris
trumpais tamsiais plaukais, kiek riesta, platoka nosimi ir didele
jausminga burna. Ridas neiškentė nespėliojęs, kas jai nutiko ir
kaip tai galėtų būti susiję su Bando byla, jei tai iš viso
įmanoma. Pagal aprašymą Martai ant pilvo likęs randas po
apendikso operacijos ir ant kulkšnies ji turinti tatuiruotę –
kolibrio. Tarpais ji studijuodavo, dar neseniai dirbo draudimo
bendrovėje, o paskui staiga nieko nepaaiškinusi išėjo iš darbo.
Kaip panašu į Rebeką Veid, Ketlinos Bando psichoterapeutę.
Sutapimas?
Vargu.
Martos Vaskes motina – Liusilė Vaskes, Montgomerių
tarnaitė, namų šeimininkė ir visos Bernedos vados auklė.
Vadinasi, Marta turėjo pažinoti Montgomerių vaikus. Ridas
susiraukė. Ji dingo... tiek visi žino. Jau pusmetis jos niekas
nematęs. Grįždamas atgal vis dirsčiojo į Martos Vaskes
nuotrauką, bet kabinete vos neplyšdamas jau skambėjo
telefonas.
– Detektyvas Ridas, – atsiliepė jis, sviesdamas faksogramas į
stalčių. Reikėjo grįžti prie darbo.

Žiogė kirpykloje liko vienintelė. Jos paskutinė klientė,

turtuolė, kuri „būtų mirusi“, jei jos vakare nebūtų priėmę, ką
tik išvažiavo nauju kadilaku pagaliau patenkinta ryškia ne
mažiau kaip septynių atspalvių ir sudėtingo kirpimo šukuosena.
Žiogė per ją sugaišo kone tris valandas. Ji dirstelėjo į nešvarių
rankšluosčių stirtą, sukrautą ant skalbyklės, ir įsivaizdavo
Mistę, merginą, kuri pradėdavo savo darbą visiškai
nebežmonišku laiku – ar tik ne aštuntą vakaro? O gal net
devintą? Nesvarbu. Mistė, nesiliaujanti kikenti nemaloni
pliuškė su nežinia ko prikimštu liemenuku, rankšluosčius kuo
puikiausiai išskalbdavo ir išdžiovindavo.
Mėšlas, šis darbas išspaudžia iš jos paskutinius syvus. Visą
dieną ant kojų, o dar reikia klausytis moterų, kaip jos inkščia
dėl savo vyrų ar atžalų.
Bet iš tikrųjų jos nė nesiskundė. Žiogė iš balso suprasdavo,
kad jos didžiuojasi savo sutuoktiniais ar vaikiščiais, o jų „Ak,
kokia aš vargšė, šitiek iškentėjusi žmona ir motina“ – tik dėl
akių. Ji taikstėsi su jomis visomis, nes tai irgi jos darbas, be to,
susiję ir su arbatpinigiais, nors kai kurios ponios šykščios kaip
titnagas.
Žiogei maudė raumenis, iš paskutinių jėgų ji pašlavė savo
darbo vietą salėje, iššveitė kriauklę, tada nusitraukė prijuostę ir
pakabino prie durų į kiemą. Jos kokakola tebestovėjo prie dažų
maišymo kriauklės, kur ir buvo ją palikusi. Pasiėmusi butelį ji
patraukė pro šiaudelį. Kofeinas – štai ko jai reikia. Na, gal dar
taurelės ar poros tekilos... gal užtraukti žolės. Gal ir visko šito.
Jos savaitės arbatpinigių užtektų porai taurių ir gerai
suktinukei marihuanos.
Ji išėjo lauk. Šalia prieangio ir ji, ir kitos merginos rūkydavo
nepaisydamos Meribelės, kirpyklos savininkės, nurodymų,
palikdavo duris atviras ir paskubomis užtraukdavo vieną kitą
nikotino dūmelį.
Užrakinusi duris, Žiogė išsižvejojo iš rankinės cigarečių ir
žiebtuvėlį. Bet sulamdytame pakelyje buvo sveikas tik galelis su
filtru, cigaretė buvo kone perlūžusi. Mėšlas. Jai pavyko tą
vargetą prisidegti traukiant skersgatviu tarp dviejų pagrindinių
gatvių. Siaura gatvelė, prigrūsta šiukšlių konteinerių, dėžių,
tarpuose griežtai draudžiant statytis automobilius. Meribelė
reikalavo, kad merginos paliktų savuosius už kvartalo, kad bent
kiek vietos ištaikytų klientams.
Nors Žiogei nebuvo nei galvoj, nei uodegoj, kur statyti
automobilį.
Be to, Meribelė jau užsiminė, kad šioks toks procentas nuo
darbuotojų arbatpinigių turėtų priklausyti jai. Tai jau tikrai.
Sena šykšti sūtrauka. Žiogei jau ateidavo minčių mesti šį darbą.
Ji baigė kokakolą ir švystelėjo skardinę į konteinerį. Vakaras
šutrus ir tamsus, nei žvaigždžių, nei mėnulio, tik vaiduokliškas
gatvės žibintų švytėjimas viliojo vabzdžius. Ją vargino uodai ir
dar velniai žino kas.
Trumpino kelią kirsdama degalinės kiemą. Pliaukštelėjusi
sutrynė uodą ir jai ėmė rodytis, kad beveik išnyko skausmai,
kankinę ją dieną. Tiesą sakant, kojos tapo kaip guminės, jau
ėmė pintis. Apsimiglojo akys. Ji per sunkiai dirbo. Tikrai per
sunkiai.
Suvargusi kaip niekad, ji šiaip taip rado savo automobiliuką
ten, kur ir buvo palikusi, tik šviesos šį vakarą buvo prastesnės,
vis gesdavo, ir gatvė buvo kaip iššluota. Nors jai tas pats,
pamanė. Viešpatie, kas jai darosi? Atrakindama dureles išgirdo
kažką vaikščiojant – visai čia pat, už nugaros. Nesutrikusi
pašnairavo per petį ir pamatė kažką – kažkokį pavidalą, gal
vyro, gal moters, susigūžusį palei lengvąjį palaikį furgonėlį.
Žiogė šleptelėjo prie vairo, tik batelio kulniukas užkliuvo už
durelių.
– Mėšlas, – sumurmėjo suvokdama, kad nė kiek dėl to
nesijaudina.
Akyse visai tavaravo ir... ir ji jau nebepajėgė nusėdėti tiesiai,
po truputį slydo atgal iš automobilio, neįstengdama įgrūsti
raktelio į variklio spynelę. Jėzau, kas čia? Tarsi būtų apsirijusi
kokos, tarsi kas nors būtų ką... pagerinęs jos kokakolą?
 Išgirdusi žingsnius išpūtė akis ir pamatė, kaip pavidalas
liuoktelėjo per keliuką... moteris, ir jai matyta... turėtų jai
pagelbėti. Žiogė bandė prabilti, stengėsi laikytis tos vienintelės
aiškesnės minties. Moteris, apsivilkusi juodai, buvo jau visai
arti. Padėkit man, prašau, mėgino ji ištarti, bet neišspaudė nė
žodžio. Jie tirpo užkliuvę gerklėje. Ir tada Žiogė pažino
pavidalą.
Ką ji čia veikia? Kodėl? Laukė? Lūkuriavo jos? O Dieve.
Netikėta, akinanti tiesa smogė Žiogei kaip griūvantis kalnas.
Pamatė moters rankas, aptemptas pirštinėmis ir plačiai iššieptą
burną.
Tarsi Češyro katinas iš „Alisos stebuklų šalyje“.
Ir to dar negana. Šypsena buvo šalta, akys godžiai blizgėjo.
Moteris įkišo ranką į rankinę ir ištraukusi stiklainiuką
pamakalavo jį Žiogei prieš akis. Blausioje automobilio šviesoje
ji išvydo, kas jame. Vabzdžiai, visų rūšių, visokiausių veislių,
sukišti į vidų, jie kabarojosi ir šliaužiojo indo sienelėmis, judino
kojeles ir ūsus, krūpčiojo prisiploję prie stiklo, ir nariuoti
kūneliai kirbėjo vienas prie kito. Ropojo vienas ant kito,
verždamiesi į krūvelės viršų, gal tikėdamiesi pasprukti.
– Tavo draugeliai? – pasiteiravo moteris, sukinėdama
pirštinėta ranka stiklainį, o jos akys pranašavo nelaimę.
Tą akimirką Žiogė suprato turėsianti mirti.
 Dvidešimtas skyrius

Tau nederėtų čia būti.

Iš Ketlinos šaipėsi jos pačios balsas. Ji išjungė variklį ir
klausėsi, kaip šis palengva nuslopo ir vėsdamas keletą kartų
sutiksėjo. Gaivus vėjas taršė visžalių ąžuolų šakas ir plakė
tankialapius krūmokšnius.
– Žinau, bet juk Džeimės gimtadienis, – garsiai pasiteisino ji,
įsmeigusi akis į namą.
Raudonų plytų triaukštis, apdailintas baltais karnizais,
pabrėžtinai siauri smulkiai sudalyti langai, juodos langinės, –
namas stovėjo nutilęs ir tamsoje jaukiai švituliavo jo žibintai.
Džeimės namai. Ketlinai prieš akis stojo angeliškas trimetės
dukrelės veidelis. Užgniaužė gerklę, bet ji nepravirko. Jau
seniai išverkė ašarų ežerus. Nedelsdama, kol liguistos mintys
neišsunkė iš jos gyvasties, įsimetė raktelius į kišenę ir išlipo iš
savo leksuso.
Naktis buvo šiltesnė, nei jai atrodė. Ji pasileido keliuku prie
kaltinių vartelių, vėjelis švelniai paglostė jai skruostus. Tikėjosi,
kad bus užrakinta, bet sklendė lengvai pasidavė ir seni vyriai
girgžtelėjo. Nuo žemės tarsi dūmelis kilo lengva migla ir raitėsi
jai apie kojas, nejaukiai sklaidėsi apie apkerpėjusias šakas jai
virš galvos. Priešais namus, kurie kadaise buvo ir jos, netikėtai
mintyse ėmė kerotis abejonė, ir ji dar kartą paklausė savęs. Ji
vieniša. Bet juk visada tokia buvo, argi ne? Viena iš septynių
vaikų, bet vieniša. Dvynė su seseria, bet vieniša. Pati jau
motina, bet vieniša.
 Gūsingas vakaro vėjas, neatvėsęs po vidurdienio kaitros,
taršė plaukus. Įsiklausiusi į tolygiai skausmingai dunksinčią
širdį, vargu ar atkreipė dėmesį į pravažiuojančio automobilio
gaudesį, į kaimynų šuns vampsėjimą.
Dabar arba niekada.
Arba turi susitikti su Džošu, arba numarinti jųdviejų
santuoką.
Pergalėdama savo pačios kūne kylantį pasipriešinimą, ji
nužingsniavo plytų takeliu, kaip šimtus kartų per tą trumpą
laiką, kol truko jųdviejų su Džošu šeimyninis gyvenimas. Trimis
laipteliais aukštyn į platų priebutį, kuriame karojo krepšiai su
petunijomis ir sklido stiprus sausmedžio kvapas. Sugniaužė
kumštį ir pakėlė stuktelėti į duris, o tos, pasirodo, neužrakintos,
veik praviros.
Tarsi kvietimas.
Nedaryk šito! Neik į vidų! Jai pasigirdo Kelės balsas, tarsi
sesuo slėptųsi čia pat šešėlyje.
Gundoma pro durų plyšį į tamsų priebutį nutįsusio šviesos
takelio, ji žengė vidun ir nuo glotnių marmuro grindų jos
žingsnių aidas atsimušė šešių metro aukščio vestibiulio
palubėje. Valandas ėmė mušti didžiulis laikrodis, sutrikdydamas
iš nematomų garsiakalbių sklindančią svajingą muziką...
klasika, regis, girdėta, ji sklido iš darbo kambario.
Ji žengė per slenkstį ir išvydo jį, sukniubusį ant rašomojo
stalo, ranka permesta per stalo kraštą, iš riešo kapsėjo kraujas,
tvenkdamasis prabangaus kilimo pūkuose.
– Džošai! – suriko ji, o tada suskambėjo telefonas.
Vieną kartą. Ji įdūrė akis į aparatą ant stalo šalia Džošo
galvos.
Suskambėjo dar kartą. Ak, Dieve, ar jai atsiliepti?
Suskambėjo trečią kartą.
 Ketlina staiga atsimerkė. Buvo išpilta prakaito, širdis
pašėlusiai daužėsi. Ji namie. Savo lovoje. Tačiau galvoje vis dar
tvyksčiojo siaubingas vyro, gulinčio skersai stalą, reginys.
Negyvas Džošas savo kabinete, šalia jo dokumentai –
pareiškimas dėl netyčinės mirties, vynas, praviros verandos
durys. Dar nepakviesta apžiūrėti nusikaltimo vietos nuotraukų,
ji žinojo, kad vaizdas jau atsispaudęs jos pasąmonėje. Tačiau
kaip? Nebent ji jau buvo ten? Nebent ji iš tikrųjų buvo jo
mirties liudytoja? Tačiau neįmanoma. Juk turi būti neįmanoma!
Pratrūko džergžti telefonas. Ji sugraibė ragelį.
– Alio, – sušnibždėjo.
Niekas neatsiliepė.
Jos kūnas nuėjo pagaugais.
– Alio, kas čia?
Jokio garso. Nė jungimo gaudesio.
Pagauta siaubo ji numetė ragelį. Viešpatie Dieve, kas čia
vyksta? Virpančia ranka ji nusišluostė kaktą.
Ji iškentė baisų sapną. Be galo klaikų.
Bet kas paskambino jai penkiolika minučių po trijų ryto?
Kas nė neketino atsakyti?
Ne tas numeris?
Ji maldavo save nusiraminti, keletą kartų giliai įkvėpė.
Kojūgalyje gulintis Oskaras rąžėsi ir žiovavo.
– Eikš čia, – pakvietė jį, tapšnodama pagalvę šalia, ir
pamažiukais prišliaužęs šuo susiraitė prie jos.
Glostydama jam kudlas, klausydamasi besisukančio palubėje
ventiliatoriaus dūzgesio, ji palengva rimo.
Telefonas prie lovos vėl suskambėjo.
Kas dabar? Ji įsitempė visu kūnu.
Apgraibomis spragtelėjo lempos jungiklį ir pakėlė ragelį.
– Alio.
Jokio atsakymo.
 – Alio?!
Besidaužančia širdimi laukė, nors girdėjo kitame laido gale
alsuojant.
– Kas čia?
Tyla. Jokio atsakymo.
Kūnu vėl perbėgo šiurpulys... Ar tik jai nepasigirdo muzika?
Kodėl niekas nekalba? Ji padėjo ragelį ir patikrino skambintojo
numerį. Numeris neatpažintas. Nieko daugiau ir nesitikėjo.
Delnu pasitrynė kaktą. Telefonas vėl sudžeržgė.
Po velnių! Ji krūptelėjo. Įbedė akis į numerį – tik atpažinusi
skambintojo numerį kels ragelį. Trojus.
– Alio, – atsiliepė ji.
– Ketlina, čia Trojus. Žinau, kad vėlu, man pačiam nemalonu
skambinti, bet, mano galva, turėtum žinoti, kad mama vežama į
ligoninę. Dėl širdies.
– Ne! O Dieve, kaip ji?
– Nežinau. Man ką tik paskambino greitosios pagalbos
gydytojas. Paprašė, kad pasitikčiau prie Rytų ligoninės. Aš jau
važiuoju.
– Ir aš, – atsiliepė ji negalvodama. – Susitiksim tenai. Ak,
Trojau, ar ne tu man skambinai prieš kelias minutes?
– Ne. Kodėl klausi?
– Suskambėjo telefonas, aš pakėliau, atsiliepiau, bet niekas
nekalbėjo.
– Ne, ne aš, – tarė jis.
Jos pirštai tvirčiau sugniaužė ragelį.
– Turbūt blogai surinko numerį, – pasakė ji, pati nė akimirkos
tuo netikėdama, ir padėjo ragelį.
Nusitraukė naktinius marškinius, užsitempė džinsus ir lengvą
nertinį, įsispyrė į basutes ir pėda pajuto kažką šiurkštų.
– Koks čia galas? – subambėjo ir tada pamatė ant vidpadžio
tamsias dėmes, rudai raudonas, ir nė nesuabejojo – kraujas.
 Jai sugniaužė paširdžius, susivokė, kad čia basutės, kurias
avėjo Džošo mirties vakarą. Akivaizdu, nuspyrė tada jas už
drabužinės, o kai kitą dieną šveitė miegamąjį, jų nepamatė. Ji
nusispyrė basutes, tarsi tos degintų kaip ugnis. Siaubas
ūžtelėjo tarsi banga virš galvos. Susirado porą sportinių
batelių, užsitempė ant virpančių pėdų ir nulėkė laiptais žemyn.
Dar nepasiekusi durų į kiemą, vėl išgirdo telefoną skambinant.
Grįžusi patikrino, kas.
Numeris nežinomas.
Turėtų atsiliepti, gal žinia apie mamą.
– Pakėlė ragelį.
– Alio...
Tyla.
– Alio...
Nieko, tik ryšio gausmas. Jos sprandas pašiurpo.
Turėjo įveikti ją apimantį siaubą.
– Kas čia? Ne, palaukit, nenoriu nė žinoti. Kad ir kas jūs,
prasmekit pragare!
– Tu prasmegsi pirma.
Šiurkštus, žemas šnibždesys – Ketlinai pasidingojo, tarsi būtų
išgirdusi savo pačios mirties nuosprendį. Ji nutrenkė ragelį,
širdis tuksėjo kaip pašėlusi, šaltas prakaitas žliaugė veidu,
tekėjo nugara. Kas čia buvo? Kodėl jie skambina?
Nusiramink!
Ketlina žingtelėjo atbula ir užkliuvo už komodos. Jai reikėjo
nusigauti į ligoninę. Neturėjo laiko sukti galvos, kas ją gąsdina.
Tačiau žengdama į šutnią Savanos naktį negalėjo atsikratyti
kraują stingdančių žodžių: Tu prasmegsi pirma.

Moderni ligoninė niūksojo nakties tamsoje, aštuoni jos

aukštai ryškiai išsiskyrė iš daugumos tos vietos istorinių
pastatų. Ketlina pastatė automobilį ir užtruko gana netrumpai,
kol pasiuntė žinutę į Kelės mobiliojo balso paštą. „Kele, čia
Ketlina. Ką tik skambino Trojus. Dėl mamos. Dabar maždaug
keturios ryto, ji skubiai išvežta į Rytų ligoninę. Nieko daugiau
nežinau, kai bus kas aiškiau, vėl paskambinsiu.“ Ji luktelėjo, pro
langą įdūrusi žvilgsnį į tuščią aikštelę. „Aš, hmm, maniau, kad
norėtum žinoti. Gal liktum gyva, jei ją aplankytum. Gal jau
laikas susitaikyti?“ Ji išjungė telefoną, suvokusi, kad turbūt ką
tik išbarė seserį. Bet, po teisybei, jai nerūpi. Sunki padėtis – tai
sunki padėtis.
Išslydo iš leksuso į šiltą, tvankią naktį. Nuo Savanos
pakrantės dvelkė lengvas vėjelis, iš toliau atnešdamas pavienių
variklių ūžesį, sutvyksčiodavo pro šalį riedančių automobilių
žibintai. Ji nukaukšėjo šaligatviu ir kone iš karto pamatė juodą
Trojaus roverį, o už jo – Hanos hondą.
Kai žengė po dengtu prieangiu, stiklinės durys atsidarė.
Viduje šviesos buvo prigesintos, koridoriai apmirę, išskyrus
priėmimo kambarį, iš šio lempos tvieskė. Dirbo naktinė
pamaina, šalia laukė keletas jos šeimos narių.
Paniuręs Trojus stovėjo prie registracijos stalo, o Hana
sėdėjo ant ilgo minkštasuolio ir išsiblaškiusi sklaidė žurnalą.
Liusilė sėdėjo ant nedidelės kėdės prie palmės vazono, atrodė
lyg mirtinai pavargusi, lyg visiškai priblokšta, Ketlinai buvo
neaišku. Amanda, nė kiek nenukentėjusi per avariją, purpsojo
ant plastikinės kėdės kraštelio, o Ijenas, vilkintis uniforma ir
gurgždančiais marškiniais, pasidėjęs kepurę ant stalo, regis,
buvo suirzęs ir kamuojamas rūpesčio. Nuolat dirsčiojo į laikrodį
ir kramtė nykščio nagą.
– Kaip mama? – paklausė Ketlina, eidama prie brolio.
– Geriau.
Trojus, pakreipęs galvą, nors šnairomis, stengėsi pažvelgti už
užtrauktų užuolaidėlių į palatos vidų. Iš garsiakalbių ant sienos
girdėjosi migdantys populiarių melodijų perdirbiniai.
 – Ačiū Dievui, – pasakė Amanda ir atsiduso. – Nežinau, ar
pajėgčiau ištverti dar vieną tragediją.
– Tu viską pajėgtum ištverti, – atsišaukė Hana, nepakeldama
akių nuo pusmečio senumo žurnalo „People“. – Tu įdiržusi kaip
sena kurpė.
– Iš kur tau žinoti?
– Žinau.
Ji lėtai perskleidė žurnalą, ir Ketlinai iš vidinio puslapio
akimirksniu šmėstelėjo Džulija Roberts.
– Puiku, nes tu aiškiaregė.
– Neeeee, tik pažįstu žmones. Visą aiškiaregystės mėšlą
palieku Liusilei.
Amanda, regis, buvo pasirengusi atsišaudyti, bet nutarė
prikąsti liežuvį. Liusilė nesiteikė nė žvilgtelėti į Hanos pusę.
Trojus apsimetė negirdįs seserų rietenų.
– Kai greitoji atvežė ją čia, daktarai stabilizavo padėtį.
– Ją ištiko dar vienas priepuolis, – pridūrė Amanda.
– Širdies?
– Mmm. Anginos.
– Angina pectoris, – įsikišo Hana, dėbtelėjusi per žurnalo
viršų, ir paaiškino: – Krūtinės angina. Paprasta angina,
palyginti su šia, niekis. Tu kalbi apie jos širdį.
– O kaip jos nitroglicerino tabletės? Juk jos turėjo padėti?
– Šį kartą jokio poveikio.
Liusilė sunkiai atsiduso ir ėmė grąžyti rankas.
– Šį kartą niekas nepadėjo, todėl paskambinau greitajai
pagalbai, – jausdamasi kalta, ji vengė Ketlinos žvilgsnio. Įdūrė
akis į kavos stalelį. – Niekas negelbėjo. Vedžiau ją aukštyn
paguldyti, tada ji pasijuto blogiau, ėmė sunkiau kvėpuoti,
skųstis, kad skauda. Šiaip taip nuėjome iki lovos, padaviau
tabletę, bet jai darėsi vis prasčiau, – senutė sučiaupė lūpas ir
papurtė galvą. – Skambinau daktarui Felersui, bet tas nekėlė
ragelio. Jūsų motina taip įpyko, o dar kentė baisų skausmą, bet
nenorėjo, kad skambinčiau kam kitam. Pagaliau jau
nebegalėjau atsilaikyti. Paskambinau pagalbai, jie atsiuntė
greitosios automobilį.
– Padarei, ką galėjai, – tarė Trojus.
Hana nusivaipė.
Amanda įbedė į ją įspėjamą žvilgsnį, bet jauniausioji sesutė,
regis, nė nežiūrėjo į ją, tik švystelėjo blizgantį žurnalą ant
staliuko.
– Turėjau greičiau paskambinti, – teisinosi Liusilė.
– Hana, o kur buvai tu? – paklausė Trojus.
– Manęs ten nebuvo, – nenoromis atsiliepė Hana ir pasičiupo
rankinę. – Einu laukan parūkyti.
– Eisiu kartu, – kišdamas ranką į švarko kišenę Trojus
paspartino žingsnį, kad ją pavytų.
Stiklinės durys prasiskyrė ir juodu, išėję į lauką, sukišo
galvas prie skardinės peleninės.
Ketlina nužvelgė Amandą.
– Kaip jautiesi?
– Turint galvoj, kas atsitiko? – atsišaukė Amanda
nerūpestingai. – Apskritai man buvo pragariška savaitė.
Ketlina negalėjo ginčytis. Bet prasiskverbus pro rūką
pirmiesiems aušros spinduliams nepermaldaujama nuojauta jai
sakė, kad bus dar blogiau.

Jam reikėjo suktis kuo greičiau.

Adamas įsprūdo į kabinetą ir patikrino, ar gerai uždarė duris.
Jis bus ką nors pražiopsojęs. Dabar beveik neabejojo. Nors tada
apieškojo kabinetą nuo viršaus iki apačios, ketino jame
panaršyti dar kartą, paskutinį, pasiryžęs apeiti visus kampelius
ir plyšelius, jeigu reikės, atlupti net prakeiktas grindlentes. Nes
laikas jau baigėsi.
 Tu įsibauginęs. Ne tik dėl Rebekos, bet ir dėl Ketlinos.
Pažvelk teisybei į akis, Hantai, tu susidomėjai ja, ir ne tik kaip
specialistas.
Stumdamas tą mintį į šalį, jis triūsė toliau. Pervertė viską.
Stalčius, aplankus, abi spintas, stalus, net pagalvėles ant
kušetės ir krėslų. Apieškojo sieninę drabužių spintą ir
nudžiūvusių augalų vazonus, nukabinęs nuo sienos paveikslus,
apžiūrėjo nugarėles, išvertė apsiaustų drabužinėje kišenes.
Atraitė kilimą, apžiūrėjo greta vonios kambarį ir, kai rytuose
ėmė nesulaikomai kilti saulė, jau ketino pasiduoti. Jei ieškomos
informacijos nėra standžiajame kompiuterio diske, jo padėtis
itin kebli. Tačiau kažkas jam nedavė ramybės, kažkas kabinete
buvo ne taip. Atsisėdęs ant kušetės jis vėl apžvelgė patalpą,
atmintyje sustatydamas baldus taip, kaip buvo įžengus jam čia
pirmą kartą, prisimindamas tuos kelis išmestus daiktus... kas
čia ne savo vietoje?
Mąstyk, Hantai, mąstyk!
Jo žvilgsnis nuslydo stalu, baldais, niekučiais. Viskas įsigyta
neseniai. Baldai pagaminti kaip sendinti, bet nusipirkti per
keletą pastarųjų metų. Be kelių knygų, poros batų, švarkelio ir
kuprinės, kiti daiktai gana nauji.
Tik kas?
Netekęs vilties jis atsisėdo pačiame kušetės kampe, šitą vietą
buvo pasirinkusi Ketlina. Jam pasirodė, kad užuodžia jos
kvepalų dvelksmą, ir širdis suplakė smarkiau. Patiklumas ir
seksuali išvaizda susiliejo į vieną viliojantį įvaizdį.
Kvailystė, kvailystė, kvailystė. Štai kas iš tikrųjų jo potraukis
Ketlinai. Dinamitas jo profesijai. Asmeninė nelaimė. Vis dėlto,
kai ji išdygo šiame kabinete, jis negalėjo paneigti kūniškos tos
moters traukos. Lieknos, bet ne kaulėtos, jos judesiai rodė
išorinį atsainumą, kuris per jų seansus išnykdavo, tada ji
žūtbūtinai stengdavosi suvaldyti įsisiautėjusius jausmus ir
išsilaikydavo nesugniužusi, mėgindama pasijuokti iš baisaus
savo nerimo. Jos šypsena kerėjo. Judesiai kėlė geismą. Jos
nerimas kilo iš širdies gelmių. Ketlinos akys patamsėdavo,
sutrikusi, ji retkarčiais timptelėdavo lūpų kampučius žemyn,
bet po nuolatinės įtampos ir tragizmo apvalkalu Adamas juto
protingą, ryškią, jausmingą moterį, nors ji retai parodydavo
tikrąją savo aš.
Jis kvailys. Visiškas. Kam jis gaišta su moterimi, o dar tokia
sudėtinga kaip Ketlina Bando. Policininkai jau šniukštinėja
aplinkui, jau klausinėja apie Rebeką. Turbūt netrukus, jau po
kelių dienų ar net valandų, jie žinos, kas toks pernuomojo jos
kabinetą ir naudojasi jos kompiuteriu. Tada jis turės šį tą
paaiškinti. Tada bus patvirtinta, kad Rebeka dingo, o jos
kabinetas užantspauduotas; ir namas. Ir jų tyrimas nebūtinai
bus blogas dalykas, tačiau jam trukdys, į jį patį bus žiūrima
įtariai. Ne kažin ką begalės nuveikti, nors, buvo tikras, kaip tik
jis, o ne kas nors kitas, Rebeką galėtų rasti.
Jis gyveno su ja kartu.
Pažinojo ją.
Suprato ją.
Jis pajėgtų ją rasti.
Tačiau jau pradėjo jaudintis, kad tai gali užtrukti. Nemažai
laiko išeikvota tuščiai. Kasdien jis vis tikriau juto, kad Rebeka
nebegyva.
Negana to, gąsdinanti nuojauta jam kuždėjo, kad Rebekos
dingimas kažkaip susijęs su Ketlina Montgomeri Bando.
 Dvidešimt pirmas skyrius

– Nežinau, kur ji, – atsiliepė Cukriukė, užstodama

policininkams duris į namelį.
Šalia Cezarina urzgė įspėdama detektyvą, kad čia jos
slenkstis.
– Bet Kristina Biskain gyvena čia?
Cukriukė linktelėjo galvą. Šiaip jau ji nekentė farų. Jais
nepasitikėjo. Bet šitas jai rodėsi kiek kitoks, nors atšiaurios, bet
neprastos išvaizdos, įdėmaus žvilgsnio. Kur kas įdomesnis už tą
žalią storžievį, kuris kvotė ją po Džošo Bando mirties. Anas
tebuvo vaikelis, o šitas tikras vyras. Atvažiavo su moterimi –
apsitempusi kūną, siaubingai arogantiška, prastai apsikirpusi.
Kas čia pasidarė? Policijos valdžia turbūt nuleido pareigūnams
aprangos reikalavimų kartelę.
– Žiogė jau suaugusi. Kartais neparvažiuoja namo.
– Ar vėliau grįš?
– Kas žino? Tikiuosi, kad grįš.
– Ar jai nereikia dirbti? – pasiteiravo policininkė.
– Taip. Bet jos grafiko nežinau.
Atrodo, jie norėjo paklausinėti daugiau, bet galiausiai tik
paprašė Cukriukės, kad pasirodžiusi namie Žiogė paskambintų
į policijos nuovadą.
Cukriukė užtruko prie durų – stebėjo, kaip detektyvas Ridas
automobilyje sėdasi į keleivio vietą. Jo eigastis graži. Lengvi
žingsniai, platūs, todėl kelnės aptempia standų užpakalį.
Įsitaisęs sėdynėje užsimaukšlino tamsius lakūno akinius. Iš
tikrųjų ne toks ir gražuolis, kaip pasakytų Holivude, bet jam
netrūksta įgimto seksualumo, vyriškumo. Gal nuo jo dvelkia
pavojumi, žinoma, šitai ją traukia. Vairuotoja prisidegė
cigaretę, pavarė automobilį atbulą ir dar nenusėdus dulkėms
nuriaumojo provėžuota gatvele, palikdama dulkių uodegą ir
Cukriukę, spėliojančią, kur, po velnių, jos sesuo.

Kur, po velnių, ji? Drėgna, šalta, tamsu... turbūt ji guli ant

purvinų grindų. Žiogė negalėjo pakrutėti, pakelti galvos,
nesuprato, ar seniai ji čia. Rankos surištos už nugaros, pėdos
kažkuo apvyniotos, burna užklijuota lipniąja juosta. Ir ji nieko
negali padaryti. Nuo tada, kai ją čia atbogino: vežė jos pačios
automobiliu, paskui tempė įverstą į vaikiškus ratelius ir atvilko
į šią purviną, dvokiančią skylę, – ji tebebuvo apsvaiginta ir
nepajėgė pajudėti. Pro durų apačią matė švysčiojant šviesą,
matyt, ateidavo ir išeidavo jos grobikė, pasivadinusi Atrope. Ėjo
valandos, o gal ir dienos, Žiogė nepasakytų, užtat galėtų
prisiekti, kad čia, šitame Dievo užmirštame rūsyje, kažkas
slankioja.
– Jau vėl atsigavai?
Žiogė krūptelėjo. Neišgirdo grobikės artinantis.
– Na, dabar jau ilgai nebetruks, ar ne?
Kad tave kur iš... tu kale! – norėjo išrėkti Žiogė, nors galvoje
viskas vėlėsi. Atrodė, tarsi miegotų ar būtų gavusi per galvą
pati to nežinodama. Tebebuvo kažkokiame požeminiame
smirdančiame ir tamsiame pasaulyje, ir jau seniai, nes ją
troškino ir, matyt, galėjo prisišlapinti... pūslė anksčiau buvo
pilna, o dabar jau ne.
Jei tik pajėgtų, užmuštų tą kalę, bet kol kas nebuvo nei
progos, nei jėgų turėjo. Kai tik protas kiek prašviesėdavo, jau
rengdavosi iškeikti užpuolikę, bet vėl nugrimzdavo į snaudulį.
Ją apkvaišino, nėra abejonės. Bet jei tik pavyktų atsikvošėti... ta
kalė jau būtų lavonas. Lavonas!
– Štai ir mes. Sugalvojau, kad turbūt jautiesi vieniša, –
pritūpė prie Žiogės galvos Atropė, spragtelėjo žibintuvėlį ir
siauras jo spindulys išskyrė iš tamsos apipuvusią medieną ir
stiklo šukes.
Aplink mėtėsi buteliai ir dar kažkas buvo ant lentynėlės,
priminė jai žiurknuodžius. O ne...
Atropė padėjo ant grindų seną stiklinį butelį nuo pieno.
Atrodė, jame kažkas juda, kvėpuoja, auga.
Žiogę išmušė prakaitas. Širdis ėmė tvaksėti, genama
kraujagyslėse baimės sukelto adrenalino.
– Pažiūrėk.
Atropė nutaikė žibintuvėlį į stiklainį. Jame pilkavo vorų lizdai,
panašūs į vatos sąnašas ir mezginių draiskanas, aplipę
jaunikliais, mažyčiais voriukais, jie keberiojosi visur, buvo ir
didelių vorų su daugybe sargių akių, kai kurie tiesė aukštyn
savo nariuotas kojas, pasirengę suryti vienas kito palikuonis.
– Veisiau juos nežinia kiek laiko, – paaiškino Atropė.
Žiogę nupurtė šiurpas.
Atropė švarkelio kišenėje surado buteliuką ir pastatė
apšviestoje vietoje. Jo viduje ant vatos gumulo glūdėjo
vabzdžiai... ne šiaip vabzdžiai. Žiogai. Trys ar keturi tamsūs
vabalai.
O Dieve gailestingas! Žiogei nudiegė vidurius.
Atropė atsargiai atsuko buteliuko kamštį ir pincetu ištraukė
iš indo vieną tų kenkėjų. Suspaustas žnyplių, jis bandė ištrūkti,
bet nepavyko. Atropė įgudusiu judesiu atlaisvino stiklainio nuo
pieno dangtelį, pradarė, tada įkišusi į indą žiogą palaikė kelias
baisias akimirkas ir praskėtė pincetą. Žiogas nukrito.
Apimta siaubo, bet nepajėgdama atplėšti nuo stiklainio akių,
Žiogė dyrėjo į pakibusį ant voratinklio spąstų vabzdį.
Jis dar bandė priešintis – trumpai.
 Ant jo metėsi vorai.
Žiogę dusino siaubas. Ji matė, kaip vorai užgula
besipriešinantį vabzdį, kaip didžiulis rudas voragyvis pergali
visus ir persmeigia žiogo kūnelį nuodingu gyliu. Ji atšlijo
paklaikusi. Širdis blaškėsi, norėjosi vemti, bet užkimšta burna ji
tysojo šioje šiurpioje patalpoje su neįžvelgiamomis
pakampėmis, butelių duženomis ir visiškai išprotėjusia rūsio
šeimininke.
– Mmm. Negražus vaizdas, – pratarė Atropė ant stiklainio
kaklelio rišdama iš raudonos ir juodos gijų supintą virvelę, tada
užsuko indo dangtelį. – Na, ką gi. Pasirodymas baigtas. Ar
prisimeni: „Miegok kietai, neleisk, kad tave kandžiotų uodai.“
Ir spragtelėjo žiebtuvėlį. Tada sugirgždėjo, sudejavo laiptai –
ji užlipo į viršų.
Žiogė vėl skendėjo tamsoje.
Su vorų stiklainiu per kelis pirštus nuo veido. Nereikėjo būti
smegenų chirurge, kad atspėtum, kokį likimą jai rengia Atropė.
Ašaros užplūdo akis, širdį persmelkė siaubas.
O visai šalia tamsoje lūkuriavo vorai.

Ar tu tai padarei?
Ar tu bandei užmušti Amandą?
Bjauriai skambėjo galvoje balsas, panašus į Kelės, ir
nesiliovė, vijo ją, važiuojančią miesto gatvėmis, neleisdamas
susikaupti; ji vos neįvažiavo į sankryžą degant raudonai šviesai.
Prikandusi lūpą įjungė radiją ir priekinius automobilio žibintus.
Nepadėjo. Prakeiktas balsas neatstojo.
O kaip Džošas? Ar jį užmušei?.. Juk kaip velnioniškai patogu,
kad negali prisiminti.
Sapnavai, kad matei Džošą mirusį, sukniubusį ant stalo. O
kaip Amanda? Ar neprisimeni, kaip atsidūrei jos garaže? Kaip
braukei pirštais lygų jos raudono sportinio automobiliuko
gaubtą? Čiuopdama pačius mažiausius jo įbrėžimus?
O paskui Bernedos priepuolis. Daktarai kalba, kad ji neišgėrė
vaistų, kad jos kraujyje nebuvo nitroglicerino pėdsakų, nors
Liusilė prisiekia, kad pasidarius blogiau Berneda nurijo tabletę.
Anądien ten buvai. Padėjai jai užlipti ir palinkėjai labos nakties.
Matei buteliuką su nitroglicerino tabletėmis ant naktinio
staliuko. Net palietei jį, imdama nosinaitę... Daugiau nieko
nepadarei? Ko nors, ką esi užkišusi savo skylėtose kaip
šveicariškas sūris smegenyse? Koks turi būti žmogus, kad
ryžtųsi užmušti savo motiną?
Ketlinos širdis tvaksėjo jau pakilusi prie gerklės. Kaltinimai
gaudė galvoje. Iš skersgatvio ji įsuko į nedidelę aikštelę. Pakėlė
akis į dailų Viktorijos laikų namą, dabar jame privatūs
kabinetai. Iš automobilio buvo matyti Adamo Hanto kabineto, to
paties, kuriame dirbo Rebeka Veid, langai. Trečiame aukšte,
kone pastogėje, virš jų tik palėpė su stoglangiais. Jau greitai
vakaras. Beveik visą dieną ji praleido ligoninėje, bet po
nelaimės „Ąžuolų Kalvoje“ Adamas sutiko ją priimti. Nutįso
pastatų, aplinkinių medžių šešėliai, pranešdami apie
atslenkančias sutemas ir prieblandą.
Gal jai nereikėjo kliautis Adamu? Ar ją susirasdamas jis
nepuoselėjo kokio slapto tikslo?
Tas pokalbis senuosiuose namuose su motina, Liusile, Ijenu,
broliu ir seserimis, paskui Berneda atsiduria ligoninėje – jai
buvo per daug, kad pajėgtų susidoroti viena. Ta melodrama. Tos
paslaptys. Tos prakeiktos užuominos. Nieko keisto, kad šeimą
lydi psichikos ligų prakeiksmas, regis, visi tik tuo ir minta.
Atėjo laikas liautis. Bent ji turi ištrūkti.
Ji turi atsigauti. Susidoroti su šmėklomis galvoje. Adamas
Hantas – psichologas, kas vyks tarp jųdviejų, labai asmeniška,
jai reikia kuo nors pasitikėti. Ne policija. Ne savo šeima. Ne
savo sąmone. Net ne Kele.
 Negi ketini išversti savo vidurius prieš svetimą žmogų?
Ketlinai kone pasigirdo Kelės patyčios.
Tu kvaiša. Patikli ir nepakaltinama. Visai kaip močiutė!
– Liaukis! – klyktelėjo Ketlina ir trinktelėjo kumščiu į vairą.
Pyptelėjo signalas, ir ji krūptelėjo. Atsipeikėjusi užgniaužė
įniršį. Daugiau nė akimirkos nesitaikstys. Nepajėgtų pakęsti
galvą kvaršinančių abejonių. Daugiau nebebus auka. Tiek metų
kentė įkalinta savo pačios sąmonės, gana.
Adamas Hantas bus arba jos išsigelbėjimas, arba pražūtis.
Kas nors jis vis dėlto turi jai būti, galbūt – jos vienintelė viltis.
Jai reikėjo išsijudinti, ieškoti kelio iš savo pačios minčių,
pavirtusių spąstais. Gal tai bus didžiausia jos gyvenimo klaida,
o gal išsigelbėjimas, bet ji vis tiek pabandys. Tarsi kieno
pastūmėta išlipo iš automobilio. Kol dar nespėjo apsigalvoti,
nužingsniavo trumpučiu takeliu prie kiemo durų į laiptinę, į
Adamo kabinetą.
Durys buvo neužrakintos.
Ji negarsiai pastukseno į dažytą lentą, ir senos durys
girgžtelėjusios atsidarė į tuščią kambarį, jame tvyrojo prietema.
Ketlinai pasidarė nejauku. Tarsi būtų pajutusi įspėjimą,
priminimą, kad neturėtų čia eiti, neturėtų žengti per slenkstį.
Bet ar ne kvaila? Atėjo tik keliomis minutėmis anksčiau. Jai
reikia pakeisti savo gyvenimą. Šiandien pat. Kol neprarado tos
varganos galios sveikai mąstyti.
Gal geriau atsisėstum koridoriuje, štai kėdės už kampo prie
laiptų aikštelės, kur laukia, kol juos pakvies, visi pacientai,
ateinantys į seansus šiame aukšte. Jauki vietelė. Ant staliuko
paskleista žurnalų, galima atsigerti vandens iš aušintuvo.
Adamas tikėsis ją lauksiant šičia.
Tačiau šį vakarą užbėgusi į viršų užpakaliniais laiptais
Ketlina nematė būtinybės laikytis taisyklių. Šį vakarą ji pasijuto
nauja asmenybe. Šį vakarą ji veikiau drąsi nei drovi. Greičiau
tiesmuka nei kukli. Ji žengė į kabineto prietemą. Iš karto į akis
krito tušti kavos puodeliai ant staliuko, suglamžytos servetėlės
šiukšliadėžėje, apdairiai užkištoje už kušetės ranktūrio. Ar
puodeliai čia nuo ano jos apsilankymo, ar Adamas turėjo
daugiau lankytojų, kitų pacientų, kuriems mėgino padėti?
Išgirdo krebždesį ir atsigręžė į praviras duris, bet jose niekas
nepasirodė.
Vaiduokliai, dingtelėjo jai, prisiminė Liusilės prisakymus – jei
ji klausysis įtempusi ausis, susitelkusi, jei jos neblaškys išorės
triukšmas, net jos pačios dunksinti širdis, vaiduoklius išgirs.
Niekas nepasirodė. Ji perbraukė pirštu Adamo rašomojo stalo
briauną spėliodama, ką jis užsirašė apie ją, apie jos šeimą. Ar
mano, kad ji iš tikrųjų kraustosi iš proto? Jo darbo bloknotai
buvo sukrauti ant stalo kampo. Jai tereikia paimti vieną ir
paskaityti. Kam nuo to bus blogiau? Negi ji turės nemalonumų,
jeigu dirstelės į savąjį? Šiaip ar taip, tai jos gyvenimas, ji moka
jam už suteikiamą pagalbą.
Prikandusi lūpą ji pakėlė pirmą bloknotą, bet išmetė tarsi
nusideginusi pirštus – išgirdo žingsnius ant laiptų. Skubiai ir
kuo tyliau nulėkė prie kušetės ir, vos spėjo prisėsti, įėjo Adamas
ir spragtelėjo lempos jungiklį. Buvo akivaizdu, kad jis nustebo –
net krūptelėjo, išvydęs ją sėdinčią kušetės kamputyje.
– Ketlina? – tarė ir dirstelėjo į laikrodį. – Nemaniau, kad jau
vėluoju.
– Jūs nevėluojate. Aš atvažiavau anksčiau, o durys buvo
neužrakintos, todėl nusprendžiau įsitaisyti čia, – nusišypsojo ji
vildamasi, kad neatrodo tokia nusikaltusi, kokia pasijuto.
Visos baimės kaipmat išsisklaidė, kai išvydo šypseną
šmėstelint jo lūpose – šiltą, neapsimestinę.
– Pamaniau, kad nieko blogo.
– Žinoma, nieko, – bet balsas nebuvo toks nuoširdus kaip
anksčiau. – Buvau išbėgęs nusipirkti kavos.
 Jis turėjo rudą maišelį, pradaręs ištraukė stiklainį su tirpia
kava ir grietinėlės pakaitalu. Nusinešęs virdulį į vonios kambarį
pripylė vandens, įjungė į tinklą. Kol vanduo kaito, jis prisitraukė
krėslą ir paėmė bloknotą. Tą patį, gulintį ant krūvelės viršaus.
– Norite papasakoti, kas atsitiko jūsų seseriai ir motinai? Kai
paskambinote, regis, buvote labai sukrėsta.
– Taip ir buvo. Ir esu, – sutiko ji.
Nenorėjo trauktis ir klausytis įspėjimų, skambančių galvoje.
Šį vakarą. Ji ketino pradėti dabar. Iš naujo išgyventi savo
gyvenimą. Šią akimirką. Suspaudė kumščius taip, kad nagai
susmigo į delnus. Po truputį atleisdama pirštus, ji pradėjo nuo
sesers avarijos ir kuo viskas baigėsi. Paaiškino, kaip į avariją
reagavo šeima, papasakojo apie Ijeno pyktį, kaip sugniužo
Berneda, kaip blogai elgėsi Hana. Užsiminė, kad Liusilė buvo
šiurkštoka, o ją pačią šeima nori laikyti nuošalėje.
– Jie ne tik mano, kad esu susipainiojusi ir skystaprotė, –
dėstė ji stodamasi ir eidama prie lango pažiūrėti, kaip naktis
apgaubia miestą, – jie su manim elgiasi kaip su kokia siaubūne
ir bijo, kad jei kuris nors pasakys ar padarys ką nors ne taip,
visiškai pakvaišiu ir su visai atsidursiu psichiatrijos ligoninėje.
– O jūs šito bijote?
– Taip! – ji atsigręžė ir pažiūrėjo tiesiai jam į akis. – Taip!
Taip! Taip! Jau buvau tokioje atsidūrusi ir, leiskit man pasakyti,
tai tikrai ne iškyla. Žmonės ten... – ji kilstelėjo rankas aukštyn,
tarsi melsdama dangaus malonės. – Dieve brangus, kiek tik
traukia mano atmintis, nugirsdavau žmones šnibždantis apie
mane, kad esu... it kokia pamišėlė. Kai kas tiki, kad aš
užmušiau Čarlzą, net ir mano šeimos nariai, nes ištraukiau tą
prakeiktą strėlę jam iš krūtinės, taigi jie mano... Ak, nežinau, ką
jie mano. Tik, spėju, kad esu kvaištelėjusi, – grįžusi ji šleptelėjo
ant kušetės. – Jų mėgstamas vertinimas – „ta kvaišelė“. Man
regis, tai ne taip šiurkštu, kaip „protiškai atsilikusi“, ir todėl
prašau neklausti manęs, ar aš atsilikusi, gerai? Nes iš tikrųjų
nežinau, – ji nusibraukė plaukų sruogą nuo veido, žūtbūt
stengdamasi nepasiduoti ir galutinai neišskysti. – Turėtumėte
juos visus pamatyti pas mus namie. Taip pat ir mamą.
Nepaaiškinamas dalykas.
– Na, stenkimės išlaikyti jus toliau nuo tos ligoninės, gerai? –
tik jai skirta jo šypsena prasibrovė pro visas pamėkles,
glūdinčias jos sąmonės vaizdiniuose.
– Tik to ir tetrokštu.
Jis pažiūrėjo jai tiesiai į akis, gal kiek ilgiau nei įprasta tokiu
atveju, ir atsidūrusi šalia vyro, kuris ją domino, ji suvirpėjo iš
jaudulio, spragtelėjus nervų galūnėlėse.
– Jūs kažką sakėte apie motiną, kuri dabar ligoninėje? –
paragino jis.
Balsas buvo vos šiurkštesnis.
– Per visą tą sujudimą, Amandai pareiškus, kad kažkas bando
ją nužudyti, manau, mamą lipant laiptais aukštyn gultis ištiko
širdies priepuolis. Priepuolis nestiprus, nors ji kol kas ir
neatsigavo, bet padėtis neblogėja.
– Džiaugiuosi tai girdėdamas.
– Ir aš, – pritarė ji, o tada sukaupė jėgas. Dabar arba niekada.
– Adamai, – ištarė ji ir, regis, pati neatpažino savo balso.
Jo akys vėl įsmigo į ją, vyzdžiai pasidarė dar tamsesni nuo
kambaryje didėjančios prietemos.
– Jums reikėtų šį tą žinoti. Nemanau, kad išprotėjau, po
teisybei, meldžiuosi, kad išlaikyčiau sveiką protą, bet...
Kaip ji galėtų paaiškinti tai, ko pati nesupranta? Delnai staiga
sudrėko, širdis ėmė tuksėti. Pamažu ji prisivertė bent atrodyti
rami.
– Kas atsitiko?
Jo šypsenos nebeliko nė šešėlio. Veidas atidus, visas kūnas
įsitempęs. Tarsi jau žinotų, apie ką ji ketina kalbėti.
 Ir ji nėrė stačia galva.
– Dedasi kai kas keista. Ne tik šeimoje, šįkart kalbu apie
save, – jai suspaudė krūtinę ir buvo sunku išsakyti tuos
siaubingus žodžius. – Sapnuoju blogus sapnus, negana to, man
būna atminties prošvaisčių, tarsi kokių déjà vu, dalykų, kurie
susiję su kadaise įvykusiomis nelaimėmis. Galvoje nušvinta,
blyksteli, bet aiškaus vaizdo nematau. Tai liečiu sesers
automobilį, su kuriuo ji vos neužsimušė, tai matau vaistus
mamos kambaryje, – ji sunkiai gurktelėjo ir pajuto, kaip visa
virpa, tarsi žengtų į tuštumą, tarsi pradarytų visada užrakintas
duris į uždraustą rūsį ir liptų laiptais.
Galimas dalykas, kad durys užsitrenks jai už nugaros, ji išgirs
pasisukantį raktą ir amžinai liks įkalinta siaubingoje tuštumoje.
Ji užsimerkė ir vėl nėrė.
– Kai nužudė Džošą, tą rytą atsibudau ir... miegamajame visur
buvo iškruvinta. Turiu galvoj – viskas visame kambaryje, – ji
suvirpėjo ir timptelėjo žemyn nertinio rankoves. – Ant lovos
užvalkalų, ant užuolaidų, kraujas ant grindų, vonios kambary...
Ak, Dieve, jo buvo visur. Ant sienų ir kilimų, buvo kruvina
kriauklė ir plytelės. Stiklinės dušo durys įdaužtos... o aš
neprisimenu, kad būčiau kišusi ranką per skylę. Ir ant
užuolaidų buvo kraujo, Dieve... – ji kone spiegė, vos prakalbėjo.
Atsimerkusi ji pamatė Adamo veidą – neįžvelgiamą kaukę,
suvaldytą išraišką; tačiau iš stipriai suspaustų lūpų ji numanė,
koks jis sukrėstas. Jau nebeverta buvo tylėti. Ji leidosi gilyn.
– Tą naktį man iš nosies bėgo kraujas. Ir dar... pamačiau štai
ką, – ji atkišo rankas, atvertusi delnus, ir parodė bjauriai
užsitraukusius šašus ant riešų. – Neprisimenu, kad būčiau tai
dariusi. Neprisimenu, ar iš nosies bėgo kraujas, ir net jeigu taip
padariau... susipjausčiau pati, vargu ar galėjau netekti tiek
kraujo, kad būtų gana taip išteplioti... ir baiminuosi... ak, Jėzau,
į galvą man vis lenda mintys, kad esu nežinia kaip atsakinga už
savo vyro mirtį.
 Dvidešimt antras skyrius

– Manote, kad jį nužudėte? – paklausė Adamas ir veido

raumenys įsitempė.
– Tas ir yra, kad nežinau. Neprisimenu. Policija sako, kad
žmogžudystės vietoje rasta mano grupės kraujo. Ir mano
miegamajame visur buvo kraujo. Stengiausi save apgauti, kad
visas kraujas mano, bet būtų neįtikima.
Ji giliai įkvėpė, jau nebe tokia tikra, kad apsisprendė
tinkamai jam prisipažindama.
– Ką prisimenate? – balsas buvo švelnus.
Ji nejuto, kad jis kaltintų ją ar smerktų. Ji paaiškino, kaip
išmanė; nuo tada, kai bare laukė Kelės ir išgėrė per daug, ir
nebeprisiminė, kaip iš baro išėjo; kaip atsidūrė pas Džošą, tik
paskui atsibudo namie susipainiojusi krauju apkrešėjusiose
paklodėse.
– Buvo labai baisu. Bjauru. Išsigandau, bet nebūčiau
ištvėrusi, jei prieš akis būčiau nuolat regėjusi tą bjaurastį.
Išvaliau viską kuo kruopščiausiai, išploviau užvalkalus,
paklodes, nušveičiau sienas, kriaukles, kilimą, viską, kur buvo
kraujo. Man reikėjo to kraujo atsikratyti.
Ji suleido pirštus į plaukus, į galvą, trokšdama nuslopinti
skausmą, tvinkčiojantį pakaušyje ties sprandu.
– Turbūt man pairo nervai. Manau, reikėtų eiti į policiją, nors
bijau. Detektyvas Ridas įtariamųjų sąraše mane jau įrašė pačią
pirmą.
– Manote, sugebėtumėt nužudyti?
 – Ne! Žinoma, ne! – ji papurtė galvą ir pasitempė plono
nertinio rankoves žemiau, iki riešų, kad nesimatytų žaizdų. –
Tačiau man netelpa galvoje, ką turėčiau manyti. Vis tvyksteli
vaizdai, prisiminimų nuotrupos iš nusikaltimo vietos. Mintyse
matau negyvą Džošą ant rašomojo stalo – ir tai ne viskas.
Ji apsakė savo déjà vu pojūtį ir sapnų vaizdinius, atsiminimų
nuotrupas, siejančias ją su nelaimingais, tragiškais šeimos
įvykiais.
– Ir čia dar ne viskas. Jaučiuosi, tarsi būčiau sekama, bet
nežinau, ar namą seka policija, ar mane persekioja nežinia koks
piktadarys... – ji atsiduso nuvargusi. – Jaučiuosi taip, tarsi
bėgčiau nežinodama iš kur, nesuprasdama, kur man reikia
nukeliauti. Tai trikdo. Veda iš proto.
– Jūs neinate iš proto.
– Luktelėkit. Dar gerai manęs nepažįstat.
– Užtektinai, kad būčiau tikras: jūs neinate iš proto, todėl nė
nebandykime ten patekti, – jis ryžtingai padėjo rašiklį. –
Padarykime pertrauką. Šitiek visko pakelti nelengva. Kodėl
mums nenuėjus išgerti tikros kavos ar pavakarieniauti? Vaišinu,
darbo sekundmatis bus išjungtas.
– Nežinau, – atsakė ji nepatikliai.
– Eime, – pakvietė jis. – Išalkau. Pažadu, apie reikalus
nekalbėsime, – dėdamas užrašus ant stalo jau stojosi. –
Netoliese, vos už kampo, yra puikus restoranas. Patikima
pietiečių virtuvė. Nueisime pėsčiomis.
– Bet...
– Aš vaišinu. Eime.
Jis jau ėjo prie durų skimbčiodamas raktais.
Kam nuo to bus blogiau? Taip, jis jos konsultantas. Bet juk
juodu gali artimiau pažinti vienas kitą, ar ne? Ak, Ketlina, čia
jau bėda. Didelė bėda.
Kita vertus, bėdos jai jokia naujiena.
 Lauke jis paėmė jai už parankės ir nusivedė skersgatviu,
paskui per parkelį į namą, statytą prieš porą šimtmečių.
Palypėjo laiptais prie durų, iš ten padavėja juos nuvedė laiptais
dar aukščiau į patalpą, kadaise, matyt, buvusį miegamąjį, už
stiklinių jo durų buvo dengta terasa. Augalai vazonuose,
apšviesti mažytėmis baltomis lemputėmis, skyrė staliukus vieną
nuo kito. Iš savo gana patogios vietos abu matė parkelį ir
medžių eiles gatvėje, apačioje. Lengvas vėjelis nešė upės
dvelksmą, šiltą duonos kvapą ir vos juntamą cigaretės dūmelį.
– Ką galėčiau jums pasiūlyti iš baro? – pasiteiravo padavėja,
atbarškinusi, kokius specialius patiekalus restoranas siūlo.
– Ketlina? – paklausė jis.
Bet ji prisiminė aną kartą, kai per daug išgėrė. Tą vakarą, kai
mirė Džošas. To vakaro prisiminimuose žiojėjo didžiulės skylės.
– Šaltos arbatos su cukrumi, – užsisakė ji.
Adamo lūpų kamputis kilstelėjo, akys supratingai šypsojosi.
– Man škotiško. Gryno.
Padavėja pranyko. Jis dirstelėjo į parkelį, takais per žibintų
palietas šviesos balas klaidžiojo keletas žmonių, niūksojo
aukšti, tamsūs ąžuolai. Ketlina spėliojo, kas tūno jų šešėliuose,
gal kas nors ten pasislėpęs ją seka. Atsivertė valgiaraštį,
nejausdama jokio noro valgyti, abejingai permetė akimis
pirmųjų patiekalų sąrašą.
– Nemanote, kad man reikėtų eiti į policiją? – paklausė
apsimesdama svarstanti, ką rinktis iš užkandžių.
– Maniau, visą šitą šneką palikome kabinete.
Ji truktelėjo petimi.
– Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę.
– Neturiu teisinio išsilavinimo, – jis trankiai užvertė savo
valgiaraštį ir numetė jį ant stalo. – Manau, jums reikėtų
advokato.
– Jau pasirinkau vieną tokį. Mano sesuo teisininkė, tik ne
kriminalinės teisės, bent dabar nebedirba šioje srityje, tačiau
man davė kelias pavardes, ir su vienu jų susitariau poryt
susitikti.
– Gerai.
– Man bus labai nemalonu.
Ji vėl pasijuto slegiama nepakeliamo sunkulio,
nebeleidžiančio jai laisvai kvėpuoti.
Adamas kiek pasilenkė per stalą ir uždėjo delną jai ant
rankos. Vakaro šviesoje jo akys patamsėjo, vyzdžiai išsiplėtė.
Delnas buvo šiltas ir kietas. Tvirtas. Jaukesnis, nei ji tikėjosi.
Nei būtų norėjusi.
– Dabar laikas pailsėti, – pasakė jis švelniai. – Tai mes
aptarsime vėliau.
– Tikrai?
– Taip.
Ir vėl burnos kamputis kryptelėjo, galėjai įžiūrėti šypseną,
tamsinamą besikalančių šerių šešėlio. Jis dailus, bet ne ryškaus,
bauginamo grožio, o veikiau raminamai santūrios išvaizdos.
Patalpoje ne pirmas iš nepažįstamųjų patrauktų tavo akį, tačiau
pajustum kitokią jo trauką, – kad juo galėtum pasitikėti, o jei
dar perprastum tą abejingą laikyseną, rastum stiprų ir aistringą
vyrą, po devyniais užraktais saugantį vieną kitą savo paslaptį.
– Ar turite čia daugiau pacientų? – paklausė ji, patraukdama
ranką, nes padavėja, liesutė mergina dažytomis plaukų
sruogomis ir per didele tokiam veidukui burna, grįžo nešina jų
gėrimais.
– Ar jau pasirinkote? – paklausė ji.
Adamas mostelėjo į Ketliną.
– Ko norėtumėt?
– Raudonųjų ryžių su krevetėmis ir keptų ybiškių, – Ketlina
prisivertė nusišypsoti. – Buvo mėgstamiausias mano tėvo
patiekalas. Tikra pietietiška virtuvė.
 Adamas tyliai nusijuokė.
– O man kiaulienos pjausnį su kukurūzų papločiu ir baltuoju
padažu.
– Dar ko nors? – paklausė padavėja.
– Vyno? – siūlydamas Adamas kilstelėjo antakį, bet Ketlina
papurtė galvą atsisakydama.
– Gal pyrago su karijomis desertui, – nelyginant scenoje
sušnibždėjo Adamas padavėjai, grąžindamas valgiaraščius.
– Paklausiu, ar turime.
Ir ji neskubėdama nuėjo prie kito staliuko.
Pirmą kartą po Džošo žmogžudystės Ketlina pasijuto saugi.
Galėjo šiek tiek atsipalaiduoti. Keli Adamo sąmojai buvo girdėti,
bet prajuokino, ir jai pavyko atsikratyti nerimo – nors laikinai.
Kai grįžo padavėja su garuojančiomis lėkštėmis, Ketlina jau
buvo praalkusi, todėl puolė prie kvapių ryžių ir sultingų ybiškių.
– Turėčiau jūsų atsiprašyti, – pratarė ji, pagavusi įdėmų
Adamo žvilgsnį.
– Dėl?..
– Kad buvau tokia niurzga. Štai, – ji apvedė ranka verandą ir
restoraną, – koks nuostabus jūsų pasiūlymas.
– Ir aš taip manau.
– Man atrodo, galėčiau ir aš prisidėti, – pareiškė ji
siurbtelėjusi šaltos arbatos.
– Ir kaipgi?
– Galėtume pažaisti daktarą, – kilstelėjo antakį, nes kvietė
išdykėliškai, bet pamačiusi, kad jis surimtėjo, pridūrė: –
Daktarė būsiu aš, o jūs pacientas.
Jis nuleido šakutę.
– Ketlina?..
– Turiu galvoj – tokia kaip jūs. Suprantate, psichologijos
daktarė. Dabar mano eilė atlikti psichoanalizę – dėl įvairovės.
– Ak, – jis plačiai nusišypsojo, – jūs tyčia taip pasakėt.
 – Pagautas! – ji nusikvatojo. – Patikėkit, turiu humoro jausmą,
nors pastarąją savaitę – maždaug – jis buvo apmiręs.
Jis padėjo peilį su šakute ir atlošęs galvą tiriamai ją nužvelgė.
– Ketlina, jūs be galo įdomi moteris.
– Čia jūsų nuomonė? – paerzino ji, tačiau pasijuto
pamaloninta.
– Ir sudėtinga.
– Cha cha, čia aš daktarė, prisimenate? Mano eilė, – ji parodė
šakute jam į krūtinę. – Išsijunkite tai kol kas. Pats suprantate,
psichologams būna sunku, nes jie negali nustoti dirbę. Kas
kartą, kai ką nors sutinka, jiems lyg naujas atvejis, ir jie
pasiruošę suleisti į tą žmogų nagus.
– Pernelyg bendras teiginys.
– Bet tiesa.
Jis gūžtelėjo pečiais, tačiau iš akių, vos pagaunamos
šypsenos veide, iš ryškių protą rodančių bruožų ji suprato, kad
jam smagu.
– Gerai, daktare, ką norėtumėte sužinoti?
– Pirmiausia, ar buvote vedęs?
Šypsena veik užgeso.
– Kartą.
– Hmm.
– Labai trumpai. Labai seniai. Kaip jau sakiau, vaikų neturiu.
– Ar judu matotės?
– Retai.
– Ar turite nuolatinę draugę?
– Dabar? Ne, – papurtė galvą. – Prisiminkite, ką tik
atsikrausčiau į miestą.
– Bet, mano galva, namie galbūt jūsų laukia moteris?
– Vidurio Vakaruose? Ne, nelaukia jokia moteris.
– Man regis, galbūt jūs bėgote nuo kažko, nuo tamsios,
paslaptingos praeities, todėl ir atsidūrėte čia.
 – Gal bėgau pas ką nors?
– Pas ką?
– Tą ir reikia išsiaiškinti, ar ne? – paerzino ją vis plačiau
šypsodamasis, nes pokalbis jau buvo pasukęs toliau nuo
pavojingų klausimų. – Gal tai lemtis ar likimas, o gal planetų
išsidėstymas.
– Taip manote? – pasiteiravo ji linksmai.
– Kas žino, bet štai aš čia ir imu tikėti, kad tai buvo viena
geriausių mano gyvenime minčių. Turiu galvoj, kaip nuostabu
sėdėti kur nors terasoje Savanoje, valgyti pasakišką maistą ir
leisti laiką su gražia, įdomia moterimi.
– Moterimi, kuri jums prisipažino neatsimenanti, ar ji
pribaigė savo vyrą, – priminė Ketlina ir truputis vakaro kerų
išsyk išsisklaidė.
– Ei, dar atneš desertą, atidėkime tai į šalį.
– Ne taip ir lengva.
– Pamėginkim, – mygo Adamas.
Jis mostelėjo padavėjai ir paprašė pyrago su ledais ir dvi
šakutes.
– Dar kelias minutes.
– Gerai.
Ir tada ji pasistengė. Kvatojosi, juokavo, leido Adamui įdėti
jai į burną kąsnelį saldaus pyrago ir vis pažvelgdavo į tamsų
parkelį kitapus gatvės, kratydamasi minties, kad iš tos rašalo
juodumo tamsos ją seka akys. Su Adamu ji buvo saugi.
Pasitikėjo juo, todėl kai jis, mokėdamas sąskaitą, atsisakė
paimti iš jos dalį pinigų, ji nesiginčijo. Paskui jie kartu patraukė
jo kabineto link ir ji nesipriešino, kai nuošaliame skersgatvyje
jis paėmė jai už rankos. Priėjo prie jos automobilio, ir jai
pasidarė šiek tiek gaila, kad vakaras baigėsi.
– Gal rytoj užeisite? – pasiūlė jis. – Tada galėsime aptarti ką
tik norite. Be to, turite mano numerį, tiesa?
 – Jūsų vizitinė mano rankinėje.
– Gerai. Galite man skambinti bet kada, – jie stovėjo po
didžiuliu nedidelės automobilių aikštelės žibintu. Jis suspaudė
jai pirštus. – Bet kada.
– Galbūt pasigailėsite šitų žodžių.
– Ne, nemanau.
Subaltavo jo dantys tamsiame veide. Jis pažvelgė jai tiesiai į
akis, ir jai užėmė kvapą. Adamas ketino ją pabučiuoti. Ji
neabejojo. Jaudulys nukibirkščiavo visu kūnu, bet jis tik
pasilenkė ir vos palietė lūpomis jai kaktą.
– Būkite atsargi.
– Ir jūs.
Ji pasistiebė ir virš durelių jos galva atsidūrė prie jo veido.
– Ačiū už tokį mielą vakarą.
Ji skubiai jį pabučiavo į lūpas ir šmurkštelėjo į savo leksusą.
Kol Adamas stovėjo, regis, apstulbęs, ji užtrenkė automobilio
dureles, įgrūdo raktelį į spynelę ir įjungė variklį, tada nuspaudė
pavarą. Pavažiavo atbula, pamojavo jam ir atsargiai nuvairavo
skersgatviu. Plačiai nusišypsojo savo atvaizdui užpakalinio
vaizdo veidrodėlyje ir žvilgtelėjo už nugaros – jis stovėjo ten
pat, po aikštelės žibintu. Bučiuoti jį buvo drąsu. Jai nebūdinga.
Kita vertus, šiomis dienomis ji dažnai elgėsi jai visiškai
nebūdingai. Ir jai tai patiko.

Berneda pramerkė apsiblaususias akis. Iš pradžių ją sutrikdė

visiška tyla aplinkui. Toli koridoriuje švytavo vienur kitur
sienoje įtaisytas šoninis apšvietimas. Paskui pamažu ji
prisiminė esanti ligoninėje, gulinti nepatogioje lovoje su
vamzdeliais, subadytais į kūną. Jai nesisekė samprotauti,
mintys rizgo, ji labai norėjo namo. Į didįjį dvaro namą, kuris jai
priminė andainykščius aristokratiškus laikus, į savo kambarį, į
nuosavą lovą.
 Norėjo, kad Liusilė jai patarnautų. Liusilė kantri ir švelni, ne
tokia, kaip šios atžarios jauniklės, kurios ją dursto ir bado
prisidengdamos sveikatos apsauga.
Ką ji veikia čia, šioje vienutėje? Dar vienas priepuolis? Taip...
taip ir buvo. O ar buvo? Jos mintys judėjo tikrai ne šviesos
greičiu. Ji bandė pasiekti nosinaitę ant stalelio, bet nepajėgė
priversti rankos paklusti minčiai. Suvokė, kad akys apsimiglojo,
kad žvilgi įranga kambaryje keistai neatitinka dydžio, ištįsusi
neįmanomais pavidalais. Mėgino apsilaižyti lūpas, bet liežuvis
buvo kažkuo apsinešęs. Kad ir kas jai buvo suduota, poveikis
stiprus.
Jai reikėtų daugiau pamiegoti. Tik tiek. Jau buvo
beužsimerkianti, bet pajuto, kad prie durų kažkas sušmėžavo.
Be garso išniro pavidalas minkštomis katės letenomis. Moteris.
Gal kokia seselė. Vėl kankins. Berneda jau beveik tikėjo, kad ta,
guvi ir jaunatviška, matuos jai temperatūrą ar kraujospūdį. Bet
moteris niūksojo jau visai čia pat, tik veidą dengė šešėlis, ir
Berneda pajuto pavojų. Merkdamasi nuo apsimiglojusio,
iškraipyto reginio, ji mėgino pralementi, tačiau nesisekė
apsivėlusia burna. Moteris ištraukė kažką jai iš už nugaros.
Pagalvę. Berneda išsižiojo, bet ją iš karto užčiaupė. Bandė
rėkti, bet pajėgė tik tampytis kaip lėlė. Moteris buvo stipri –
neįtikimai, o Berneda silpna ir apsvaigusi nuo vaistų.
Padėkit, tyliai unkštė ji, o plaučiai jau degė, atrodė, tuoj
sprogs. Kūną pervėrė skausmas – streikavo širdies vožtuvai,
sunkulio slegiama širdis priminė savo būklę. Ji žiojosi gaudyti
orą, bet gerklę užkišo medvilninis pagalvės užvalkalas. Ne!
Negali būti! Kas trokšta ją nužudyti?
Pagalvės kraštas beveik dengė jai akis, regėjimas ir taip jau
buvo sutrikęs, bet jos kankintoja užgulė jai krūtinę, tempdama
siaubą keliančią pagalvę ant nosies; ir deginama ugnies
plaučiuose Berneda pamatė priešmirtinį reginį, savo žudikę.
Pažįstamą, nors ir iškreiptą veidą.
– Aš Atropė, – sušvokštė žmogžudė Bernedai į ausį. –
Pasitinki savo lemtį.
 Dvidešimt trečias skyrius

Jis prabudo trūksmingai kvėpuodamas, visas šlapias nuo

prakaito, su didžiule erekcija. Nubloškęs apklotus Adamas
nuėjo į vonios kambarį ir susiradęs kilpinę dušo šluostę
apsivalė veidą. Miegodamas sapnavo – jis buvo su Ketlina,
bučiavo ją, lietė kone mylėdamasis. Geidė jos, kaip dar niekada
nebuvo geidęs moters.
Bet tai tebuvo sapnas.
Jis regėjo ją gulinčią ant sulankstomojo gulto nušveistos
jachtos denyje, bet tai tebuvo jo vaizduotės vaisius. Ji buvo
nuoga, tik su akiniais nuo saulės. Oda žvilgėjo karštos atogrąžų
saulės spinduliuose. Ketlina pakėlė akis ir pasiuntė jam vylingą,
geidulingą šypseną. Jis vaikščiojo aliejuotomis tikmedžio
lentomis. Pats irgi buvo nuogas, pasirengęs, jau supratęs, kad ji
nori su juo pasimylėti.
Priėjęs prie Ketlinos suklupo ir ėmė bučiuoti jai pilvą, bambą,
o ji sudejavo ir išsilenkė. Jos oda buvo sūroka, kūnas karštas.
Jis kilstelėjo ir palaižė sukietėjusį nekantrų spenelį.
– Aaa... – sudejavo ji.
Jis pažvelgė į ją, nes ji glebiu judesiu nusitraukė akinius ir
įsmeigė į jį besijuokiančias akis. Tik veidas jau buvo ne Ketlinos
Montgomeri Bando, o Rebekos, šypsenai išsilenkusios jos lūpos
suakmenėjo, akys ėmė stiklėti, pats veidas pagelto kaip vaškas,
o kūnas buvo vėsus it marmuras.
Žiūrėdamas į veidrodį jis pripažino, ko baiminosi pastarąsias
savaites. Rebeka niekur neišvyko, kaip buvo pratusi,
vėjavaikiškai paviešėti, ir nepaliko jo, kad jis galėtų susirasti
naują meilužę, – iš tikrųjų ji jau gali būti negyva.
O atsakymas buvo susijęs su Ketlina.
Iš visų Rebekos paliktų užrašų jam susidarė nuomonė, kad
Ketlina Bando buvo pati įdomiausia jos pacientė, kad ji ketino
dar tirti ją ir jos seserį Kelę, tačiau duomenys buvo padriki.
Daug žadantys, tik ne visi. Trūko daugybės lapų.
Jis apsivyniojo rankšluosčiu kaklą ir nuėjo į darbo kambarį.
Buvo ketvirta ryto, bet jis nesijautė pavargęs. Atsistūmė kėdę
prie rašomojo stalo ir įjungė kompiuterį. Kol šis krovėsi, galvoje
atgijo Ketlinos atvaizdas. Jam regėjosi ant pagalvės išsidraikę
jos tamsūs plaukai, į jį atgręžtas veidas, švelni kaip šilkas oda...
prakeikimas, jau per ilgai jis neturėjęs jokios moters. Gerokai
per ilgai. Stengdamasis pabėgti nuo gundančio vaizdo, ėmėsi
tikrinti pašto dėžutę. Tikėjosi gauti žinių iš privačios bendrovės,
kad standusis diskas gali būti atkurtas, kad įmanoma atgaminti
visus kada nors jame įrašytus duomenis. Tačiau jo draugas iš
bendrovės nieko nebuvo atrašęs.
Reikėjo laukti.
Tik laiko beveik nebeliko.
Vadinasi, jis turės aiškintis Ketlinai. Policijai. Sau pačiam.
Nes per giliai įklimpo. Jo ir Ketlinos santykiai jau peržengė
profesines ribas, jis slydo vis plonesniu ledu. Šis greitai įlūš, ir
jis atsidurs visiškoje užmarštyje, o nesuvaldyti jausmai nutemps
jį į dugną.
Ketlina jam žadino didžiulį susidomėjimą, milžinišką.
Ir taip atsitiko ne vien dėl susiklosčiusių aplinkybių.
Taip atsitiko, nes ji velnioniškai gundanti, jos negalėtum
priskirti kokiai nors atmainai. Ji gali būti tai drovi, tai narsi. Jos
nerimas atrodo toks tikroviškas – o gal čia tik užslėptos
psichozės požymis?
Baiminuosi... ak, Jėzau... į galvą man vis lenda mintys, kad aš
nežinia kaip atsakinga už savo vyro mirtį.
Žudikė?
Na jau ne.
Tai kodėl jos riešai supjaustyti?
Ir iš kur buvo ta daugybė kraujo, anot Ketlinos, jos
miegamajame? Tikro kraujo? Ar čia jos haliucinacijos?
O kas būtų blogiau?
Jis patapšnojo kaktą rankšluosčio galu, paskui nuėjo į virtuvę
ir iš šaldytuvo išsitraukė skardinę alaus. Jam nereikėjo suartėti
su Ketlina Bando. Nereikėjo. Jis atlaužė „Millers“ dangtelį ir
ilgai gėrė. Nejaugi, po velnių, jis manė, kad čia juokai? Jis jau
suartėjo. Negrįžtamai.
Jau per vėlu.

Atropė tyliai yrėsi vandens paviršiumi, valtis slydo skersai

tėkmės, ir nors jautėsi pavargusi, šypsojosi. Paslėpusi
automobilį, apšviestu mėnesienos takeliu ji nuskubėjo prie
upės. Kanoją rado ten, kur buvo palikusi, teliko stumtelėti ją į
tamsią tėkmę. Ant vandens ji visada jausdavosi nelyginant
namie, o naktis jai keldavo džiaugsmingą virpulį. Kaip vampyrui
– toptelėjo jai. Yrėsi laikydamasi savo krypties, nepasiduodama
upės spaudimui. Mėnesiena neleido jai pamiršti užsibrėžto
tikslo. Kadaise jis buvo ne visai aiškus, bet dabar žinojo einanti
geru keliu. Nujausdama telkiantis audrą, ji kreipė savo
išpuoselėtą užduoties laivę į uostą. Jau greitai užbaigs savo
kelionę. Jautėsi sykiu ir pavargusi, ir apimta veržlaus jaudulio.
Žudyti jai visada atimdavo daug jėgų, bet kartu jų ir suteikdavo,
jai tereikia šiek tiek pailsėti. Apsvarstyti, ką nuveikė. Viską
apmąstyti.
Slėpdamasi šešėlyje ji tyliai nusigavo į savo būstą, tada
nulėkė laiptais žemyn. Laiko buvo likę nedaug. Jau greitai auš.
Rado žibintuvėlį, kur buvo palikusi, ir pašvietė į savo belaisvę.
Žiogė sunkiai sumirksėjo ir iš karto nukreipė akis į stiklainį su
vorais. Išblyškusi ji raitėsi mėgindama surikti pro kamšalą.
Reikėjo ją vėl apsvaiginti.
– Pasirūpinau dar viena, – ištarė Atropė ištraukdama iš
kišenės gyvybės giją.
Žiogė sustingo.
– Berneda. Žinai, ta motina.
Atropė atsiduso ir atmetė plaukus nuo veido. Jai magėjo
užsirūkyti... tik ne dabar. Žiogė per šiukšles nusiraičiojusi toliau
nuo stiklainio. Apgailėtina. Tokia įžūli mergiščia pavirtusi į
drebučius – ir tik per keletą vorų. Kaip paprasta buvo sužinoti
apie visas jų baimes.
Į Atropę žvelgė išsigandusios akys.
– Taip, tikra tiesa. Ji negyva.
Akys suapvalėjo, Žiogė sumykė. Sunkiai įtraukė oro.
– Kaip? Ak, jos širdis buvo silpna, ir tada... na, truputį sutriko
kvėpavimas.
Kam čia jai aušinti burną. Ši niekinga pavainikė tėvo išpera
niekada nesuprastų.
– Tik jau nesijaudink. Tau nereikės ilgai laukti, – ji bakstelėjo
į giją, užrištą ant stiklainio kaklelio. – Matai?
Žinoma, ji nematė. Žiogė žiūrėjo į ją išpūtusi akis, tarsi į
kokią pamišėlę. Į ją! Krimstelėjo mažytė dvejonė, baimė, visada
užsiglaudusi čia pat, pamažu graužėsi į šviesą, akimirką ji
suabejojo savo pačios sveiku protu, bet iš karto nustūmė tą
mintį į pasąmonę, už jau įsigaunančio galvos skausmo. Pažvelgė
žemyn į purviną išsigandusį ryšulį, springstantį ir drebantį iš
baimės.
– Jau tuoj ateis tavo eilė, – pasakė Atropė, kad Žiogė
prisimintų, kur esanti.
Nukreipė šviesos spindulį į lentyną ir rado slaptą svertą.
Išjungusi žibintuvėlį išgirdo, kaip Žiogė vėl sumykė. Šioji taip ją
priveikė, kad galėtų nusižengti taisyklėms ir užmušti anksčiau
laiko.
Dar ne. Dar ne. Dar ne.
Kantrybė yra dorybė.
Ak taip, ir kas gi sugalvojo šią kvailą patarlę?
Atropė jau seniai suprato, kad turi rasti savo pačios kelią,
negalėjo laukti, kol jį jai kas nors nurodys.
Įsispyrė į operacinės šlepetes ir šmurkštelėjo į savo šventovę,
toliau nuo bjaurių vorų, dar bjauresnių padugnių kalinių, į vėsą,
kurioje galėjo nusiteikti visai kitaip ir atgauti vidinę ramybę.
Ji gali nors kiek pasimėgauti savo nuveiktais darbais.
– Iki kito karto.
Ir jis ateis jau greitai, labai greitai.

– ...ak, Dieve, Ketlina, ji mirė. Mama mirė! – Hanos balsas

sudrebėjo, ji sudejavo ir pasigirdo iš gilumos išsiveržusi širdį
draskanti rauda.
Ketlina gniaužė telefoną. Taip ir nustėro prie rašomojo stalo.
Ji ką tik buvo įsitraukusi į darbą, stengėsi nesijaudinti dėl
būsimo susitikimo su advokatu, numatyto šią popietę, ir stūmė
šalin visas painias mintis ir prieštaringus jausmus Adamui
Hantui.
– Pala, – tarė ji. Negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Įsitvėrė
stalo, kad jaustųsi tvirčiau. – Nusiramink, – čia kažkieno
suklysta. Žinoma. Gal Hana vėl svaiginasi. Kartą jau buvo
perdozavusi LSD, galbūt jai haliucinacijos, dabar jau visai
prastai. – Mama ligoninėje, prisimeni? Jai taikomas pats
geriausias įmanomas gydymas ir...
– Ir ji mirė! Nejau nesupranti? Mirė!
Ketlina negalėjo patikėti. Taip, motina buvo silpna, bet juk
gulėjo ligoninėje, taisėsi ir būklė buvo stebima.
– Netiesa. Negali būti.
 – Bet taip yra, dėl Dievo meilės! Matyt, ją kažkas nužudė.
– Pala, pala. Nešok taip aukštai.
Ketlina vis dar mėgino susigaudyti, kur tikrovė, o kur
prasimanymas.
– Argi, Ketlina? Ar tikrai taip manai? Ar dar nesusigaudai,
kas čia vyksta? – paklaikusi Hana jau kone rėkė. – Klausyk,
žinau, ji laikėsi, būklė neblogėjo, taip kalbėjo daktarai
ligoninėje ir seselės, o tada... o tada... Šįryt Trojui paskambino
iš Rytų ligoninės ją gydęs daktaras, neprisimenu pavardės, ir
pareiškė, kad mama mirė miegodama. Kodėl? Kaip šitai galėjo
atsitikti?
Ketlina priblokšta atsilošė į atkaltę.
– Nežinau. Ar tu ko nepainioji?
– Skambink pati į tą prakeiktą ligoninę, jei manim netiki.
Hana verkė, ir pagaliau Ketlina suvokė, kad tai tiesa, jos
motina mirusi. Krūtinę dar labiau sugniaužė. Berneda mirusi?
Negi įmanoma?
– Ji... ji sirgo. Gal tiesiog pasimirė?
– Ak taip, žinoma! – Hana garsiai šniurkštelėjo. – Manau,
kažkas jai dar ir padėjo. Kodėl tos velnio nitroglicerino tabletės
namie nepagelbėjo, ką? O Amanda? Praėjus vos savaitei nuo
Džošo mirties, ji nuvažiuoja nuo kelio. Ne, tai buvo padaryta
tyčia. Kažkas rauna mus lauk vieną po kito.
Ketlinai kraujas ėmė stingti gyslose. Argi Hana garsiai
neišsakė to, ko pati sau nenorėjo pripažinti? Argi ji pati, likusi
nakties vienumoje, neįtarinėja, kad kažkas apgalvotai žudo
šeimos narius? Tačiau kas? Kas trokštų juos visus nužudyti?
O kaip tu pati, Ketlina? Juk tai tau sutrinka atmintis. Juk kai
buvo nužudytas tavo vyras, kitą rytą radai savo kambarį
paplūdusį kraujais.
– Ką sako gydytojai? – tvirtai paklausė Ketlina, užgniauždama
kaltinimus, besisukančius galvoje.
 – Nežinau. Trojus skambina ją gydžiusiam daktarui, taip pat
ir daktarui Felersui, bet pati manau, kad jie visi dabar laksto po
ligoninę stengdamiesi išsisukti nuo atsakomybės.
– Ar tu viena?
– Aha, na, su Liusile.
– Gerai, kad bent su ja. Kaip ji su tuo susitaikė?
– Jau kraunasi daiktus, – Hanos balsas smerkiamai virptelėjo.
– Ką?
– Juk išgirdai. Pats pirmas jos veiksmas buvo nusipirkti
bilietą į vieną pusę, į Floridą. Pasakė, kad jai nėra jokio reikalo
lūkuriuoti. Šeimos neliko. Duktė jai nei skambina, nei pasirodo,
net tada, kai būna laukiama, o dabar nebėra mamos, ir Liusilė
rengiasi persikraustyti pas seserį.
– Jau?
– Manau, šitai ji nutarusi labai seniai. Žino, kad mama jai
paliko šiek tiek turtelio, tad viena koja ji jau kitur, lėktuvas
išskrenda rytoj. Kaip tau atrodo? Ji nė nepalaukė pigesnio reiso
po poros savaičių, kai užsisakai iš anksto.
– Bet juk laidotuvės... – sumurmėjo Ketlina, pamažu
įsisąmonindama viską, ką jai kalba Hana. – Manau, ji norėtų
dalyvauti.
– Kas ją žino? Ji keistuolė. Kvaištelėjusi, nuolat šneka apie čia
slankiojančius vaiduoklius. Sakau, pats laikas jai keliauti.
Laimingai jos nusikratysime.
– Bet liksi viena visame name.
– Viena su vaiduokliais, – atsiliepė Hana, po truputį
atgaudama įprastą savo kandumą. – Jėzau, neįmanoma patikėti,
– sesuo nutilo, Ketlina išgirdo, kaip spragteli jos žiebtuvėlis.
– Atvažiuosiu į namus per pusvalandį.
– Ne. Susitikime ligoninėje. Trojus jau ten važiuoja ir sakė
paskambinsiąs Amandai. Pasimatysim tenai!
Hana padėjo ragelį, ir Ketlina nespėjo pasakyti, kad
paskambins Kelei. Ne dėl to, kad Hanai tai rūpėtų. Nė vienam
jų nerūpėjo. Nuo pat tada, kai motina paskelbė šeimai, kad Kelė
jiems jau mirusi, visi, išskyrus Ketliną, liovėsi su ja matytis ir
net minėti sesers vardą. Nei šis, nei tas, manė Ketlina, bet
pasitaiko, kad šeimose santykiai atšąla. Surinko Kelės numerį,
palaukė signalo ir pasiuntė žinutę. Ne dėl to, kad Kelė būtų
norėjusi žinoti.
Ji visada elgėsi taip, tarsi jos su šeima nesietų jokie jausmai.
Pripažink, Ketlina, jie – būrys prakeiktų veidmainių. Mamai
pasimaišė protas, kad iššvaisčiau savo kapitalą jachtai ir
nepasivarginau jos apdrausti. Apkaltino mane dėl avarijos, o
visi mano nuostabūs artimieji kaipmat prisitaikė ir jai pritarė
vildamiesi, kad jei mama mane laiko mirusia, šitai galiausiai
duos jiems apčiuopiamos naudos ir jie paveldės mano dalį.
Verčia vemti. Kita vertus, o kas čia nauja?
Iš tiesų kas? – dingtelėjo Ketlinai, kai graibėsi megztinio,
norėdama būti tikra, kad nesimatys kasdien vis labiau gyjančių
riešų. Oskaras pamatė, kad ji pasiėmė raktus.
– Ne dabar, – ji pasijuto kalta. – Dabar per karšta. Bet kai
grįšiu, lėksim palakstyti, ką manai?
Šuo unkštelėjo ir šoko prie durų. Išleido jį lauk, ir tas
nuskuodė tiesiai prie magnolijos, kur saulėje ant kamieno
lepinosi driežas. Išgąsdintas padarėlis spruko į šakų
prieglobstį. Ketlina pradarė duris į garažą ir įsėdo į automobilį.
Ji vėl susitiks su šeima.
Kelė laikys ją veidmaine, kaip ir visi kiti.
Bet laikas Kelei jau įgauti šiokios tokios drąsos, dingtelėjo
Ketlinai, kai stūmėsi atbulomis iš garažo. Hana su Amanda
teisios – Montgomeriai krinta vienas po kito kaip musės.
Kieno rankose mušeklis, spėliojo ji.
Dievo?
Ar kokio artimo šeimai žmogaus, kuris trokšta jų mirties?
 Ridas padėjo ragelį, norėjo užsirūkyti. Atsisakė šito įpročio
prieš daug metų, bet kartais – kaip dabar – jam prireikdavo
nikotino dūrio. Narpliodamas Džošo Bando bylą, vertėsi per
galvą kiaurą parą. Po velnių, skyrius neskyrė žmogaus sekti
Ketlinai Bando, todėl tuo pats užsiėmė, savo nuožiūra; mynė jai
ant kulnų ir išeinančiai, ir pareinančiai, aukodamas kitas savo
bylas.
Tu kaip apsėstas, tau vis reikia išpešti kuo daugiau. Žiūrėk
suknisto savo gyvenimo!
O šį jis apleidęs. Mėginimai megzti santykius buvo nevykę,
grįžęs į Savaną jis kol kas pasisukiojo tik bare; turėjo keletą
vienkartinių nuotykių, nė vienas jų savaime nebuvo toks jau
prastas, jei tik pats būtų buvęs savim patenkintas. Seksas
tuokart buvo visai neblogas, bet nuo jo, tarsi nuo pigaus viskio,
kitą rytą jautėsi pavargęs, išsisėmęs, tiesiog per senas. Todėl
vienkartinių nuotykių jis atsižadėjo. Kam jam paraudusios akys
ir abipusiai kaltinimai.
Kiek kartų galima sakyti: „Paskambinsiu tau“, jei žinai, jog
nepaskambinsi, net kaip reikiant padauginęs, kad begėdiškai
meluoji, kad tenorėjai tik to vieno karto lovoje?
Gal pradėti lankyti boulingą?
Ar golfą.
O galbūt net laipioti kalnuose. Šiaip ką nors prasimanyti.
Jis pasitrynė dviejų dienų šerius, išsiurbė kavos likučius ir
nusprendė nukėblinti į Ketės Okano kabinetą. Akis į akį
paklausinėti. Iš pradžių kaip tik ji stūmė Bando tyrimą, o dabar
pati kratosi. Tarsi nekalta mergelė ant užpakalinės sėdynės, iš
pradžių nekantraujanti važiuoti, bet puolanti į paniką, kai
ateina laikas imtis reikalo.
Jis traukė pro kabinetus, paskui perėjo nedidelį vestibiulį ir
jau ketino žengti per slenkstį, tačiau kelią pastojo Ketės Okano
sekretorė Tonja. Atrodė, tarsi būtų tapusi Pasaulio imtynių
federacijos nare. Sluoksnis makiažo, juodi neklusnūs plaukai,
aštrus liežuvis ir įspūdingas, Rido akimis, nelabai moteriškas,
stotas.
– Ji išėjusi.
– Kur?
– Dalykinių pietų, – atsakė ji.
– Bet ką tik su ja kalbėjausi telefonu.
– Štai kodėl spruko iš čia kaip nuplikyta, – padarė išvadą
Tonja. – Pasakysiu jai, kad buvote užsukęs.
– Ačiū, – suurzgė jis ir susikišęs rankas į kišenes ėmė
barškinti raktais.
Nuspūdino atgal į kabinetą, tik išgirdęs jame skambant
pagreitino žingsnį. Čiupęs ragelį išgirdo Morizeti balsą, kiek
trūkinėjantį per mobilųjį ryšį, ji keiksnojo, jam pasirodė,
kažkokį vairuotoją.
– Velnio subinė! Reikėtų aprašyti tave ataskaitoje!
– Už ką? – pasiteiravo Ridas.
– Ei! Girdėjai naujienas? – paklausė ji pro griaudžiantį
triukšmą. Treškėjo policijos vidaus ryšys, pro šalį dumiančių
automobilių gausmas prilygo lėktuvų pakilimo takui. – Vakar
vakare Berneda Montgomeri atsuko padus į duris.
– Motina?
– Aha, širdies veiklai sutrikus Rytų ligoninė ją gydo, o ji vos
per parą nusikapanoja. Kaip suprasti tokią nevykusią lemtį? Ei,
kas darosi?! Ta senė mane priveikė! Tai kalė!
– Gal liksi gyva. Papasakok apie Bernedą Montgomeri.
– Daug nežinau, bet ligoninė kaip širšių lizdas. Regis,
Berneda ne šiaip mirė miegodama. Priešinosi. Svarstoma, kad
kažkas įlindo į palatą ir ją nužudė. Arba uždusino, arba
nunuodijo.
– Mėšlas, – jis prisiminė, kaip Amanda Montgomeri įspėjo jį,
kad kažkas bando išžudyti jos artimuosius. Regis, ji buvo teisi. –
Susitiksim ligoninėje.
– Jau važiuoju ten.
Imdamas švarką akies krašteliu Ridas nužiūrėjo kažką
ateinant. Atsisukęs pamatė Cukriukę Biskain, jau veik
praradusią vakarykštį įžūlumą.
– Detektyve Ridai, ar galime pasikalbėti.
Žvilgtelėjo į laikrodį, labiau pabrėžtinai nei iš didelio reikalo.
– Žinoma. Prašom įeiti.
Daili mergina ir nebijanti parodyti, ką turinti. Ankšti teniso
marškinėliai, dosniai nutaškyti žvynuotais blizgučiais, aptempė
įspūdingas krūtis, bet buvo tokie trumpi, kad nedengė liekno
liemens. Ilgas kojas pabrėžė basutės su platforma ir šortukai,
vargiai pridengiantys užpakaliuką.
– Dėl sesers Žiogės. Norėjote su ja pasikalbėti, bet jus
išgrūdau lauk. Na, po teisybei, reikalas tas, kad nei mačiau, nei
girdėjau apie ją jau porą dienų. Deja, taip kartais būna, bet...
kai pagalvoju, kas dabar dedasi, man neramu.
– Ar skambinote jos draugams? Vaikinams?
Cukriukė linktelėjo galvą, ir jam krito į akį, kad jos plaukai
veik nesujudėjo. Platinos šviesumo, iškarpyti apie veidą ir
krintantys ant pečių.
– Ar jau užpildėte pareiškimą dėl dingusio asmens?
– Ne. Maniau, pirma pasikalbėsiu su jumis.
– Klausau.
Ji atsisėdo ant kėdės šalia stalo ir užmetė koją ant kojos.
– Neįkyrėsiu jums šeimos istorija. Žinote, kad esame
Montgomerių giminaitės ir kad juos užgriuvo krūva nelaimių.
Todėl ir apsilankėte anądien. Taip pat žinote, kad teisiamės su
šeima dėl dalies senelio turto.
– Jis mirė jau seniai. Kodėl ieškinį keliate dabar?
– Nes netrūksta visokių sąlygų, ir visa kita. Dalis turto buvo
išdalyta, o kita dalis – ne. Šioji bus išdalyta, kai mirs visi vaikai
ir jų sutuoktiniai.
Ridas pastatė ausis.
– Tada čia tik laiko klausimas. Abu teisėti jo vaikai,
Kameronas ir Alisa Enė, jau mirę, kaip ir Berneda, ir mano
motina, kuri buvo...
– Benedikto Montgomerio pavainikė duktė.
– Bjaurus žodis – pavainikė, – sumurmėjo ji, ir jos koja ėmė
suptis, šokčiodama aukštyn, o basutės užkulnis – plekšnoti į
kitą padą. – Šiaip ar taip, jau pasisamdėm advokatą, Fliną
Donahju, kad padėtų pateikti ieškinį į, mūsų nuomone, mums
teisėtai priklausančią turto dalį.
– Ką visa tai turi bendra su Žioge?
– Nesu tikra, bet namie atsiliepiau į kelis bauginančius
skambučius. Iš pradžių man į juos buvo nusispjauti. Dirbu
klube, miesto centre, taigi dažnai kyla šiokių tokių
nemalonumų. Išsišokėliai seka iki namų arba gauna tavo
numerį ar adresą. Esu tikrai atsargi, nedaliju apie save jokių
žinių, klubo savininkas – taip pat, bet yra ir kitų būdų
duomenims gauti. Jei koks bjaurybė baisiai jų užsimano, o dar
turi nors kiek smegenų, jam tereikia papirkti vieną iš darbdavių
ar nuskaityti mano licencijos duomenis, ar dar kažin kaip.
Svarbiausia, tie paskutiniai skambučiai neįprasti, ne tokie:
„Galiu suteikti tau, mažute, ko tu be galo trokšti.“ Šitie...
niūresni.
Ji nebežiūrėjo į jį, stebeilijo į grindis trindamasi delnus.
– Blogis... pats tas žodis. Nuo jų trenkė blogis. Ne koks senas
raguotas šunsnukis tvarkėsi su savo galu, kalbindamas šokėją,
ne... čia visai kas kita.
Pakėlusi akis įsmeigė į jį, ir jis išvydo, kokia ji išsigandusi.
Tikrai išsigandusi. Ji sunkiai nurijo.
– Man baisu... iš galvos neišeina mintis, kad tas man
skambinęs šunsnukis galėjo prisigauti prie Žiogės.
 Dvidešimt ketvirtas skyrius

– Detektyve Ridai, ar tiesa, kad Berneda Montgomeri

nužudyta šioje ligoninėje?
Ridas kaip tik lipo iš visureigio ir pamatė, kad prie jo atlekia
reporterė, ta rakštis subinėj Nikė Džilet. Blukinti džinsai, teniso
marškinėliai, avėjo sportiniais bateliais. Aišku, buvo įsitaisiusi
ligoninės pašonėje, o dauguma jos kolegų susistatę savo įrangą
prie pagrindinių durų.
– Negaliu atsakyti.
– Čia jau antra žmogžudystė ir kartą pasikėsinta, jei
skaičiuosime, kas atsitiko Amandos Montgomeri automobiliui, –
viskas per dvi savaites. Ką jums tai sako?
– Tai ir sako – du žmonės mirę. Vienas – ne.
Neatrodė, kad ji pagavo jo žodžių prasmę, bet neatsiliko, kai
jis spėriai nuskuto prie durų. Kad suspėtų kartu, ji turėjo
protarpiais pabėgėti ristele, tačiau savo pasiekė. Na gerai,
puikiai išsimankštinusi – kuo puikiausiai, kūnas tvirtas ir
sportiškas. Neaukšta bėgikės figūra ir standus užpakaliukas.
Dar šviesiai rudi plaukai ir strazdanėlės, kurių ji nė nebando
užpudruoti, – ir tu jau pakliuvęs į bėdą. Neapsakomą bėdą. Ji
spoksojo į jį per patamsintus akinius, maža smagi burnytė buvo
beviltiškai sučiaupta. Ji nepasidavė. Tik ne teisėjo Ronaldo,
Dičkio Dėdulės Džileto, mažylė. Sudėti ginklus? – ne, šito
nebuvo jos genuose.
– Bet argi pas mus, laisvojoje Savanoje, siaučia žudikas
maniakas?
 – Negaliu atsakyti.
– Klausykite, detektyve...
– Ne, panele Džilet, tai jūs klausykite. Man reikia dirbti
darbą, neturiu laiko taukšti ir panašiems niekams. Supratote?
Jeigu mes turėsime ką pareikšti, galėsite pakalbėti su viešųjų
ryšių skyriaus pareigūnu. Jam be galo patiks suteikti jums
duomenų. O kol kas man iš tikrųjų reikia eiti.
Stiklinės durys prasivėrė ir jis įžengė vidun stebėdamasis,
kad ji nepuolė įkandin. Žirgliodamas per du laiptelius užlėkė į
trečią aukštą, kur jo tykojo kita moteris. Šiandien jam apskritai
nesisekė.
– Labai laiku pasirodei, – tyliai sumurmėjo Morizeti.
Džo Bentlis, vienas tų amžinai nusidirbusių farų, už jos
nugaros užvertė akis į lubas, tad Ridas nujautė, kad partnerė
jau ketino pasigaląsti aštrų savo liežuvėlį ir nebūtų pasigailėjusi
nė vieno iš čia esančių. Kitas faras, riestanosis raudonais
ežiuku kirptais plaukais, nutaisė jai nešvankią miną. O Ridui
sušnibždėjo garsiai, kad išgirstų ir aplinkiniai: – Žmonelė jūsų
jau pasigedo ir, vyreli, labai užsiutusi, – pakomentavo faras.
– Pabučiuok man, Stivensai, į vieną vietą, – atšovė Morizeti.
– Oi, visai užmiršau. Tai tu šeimoje mūvi kelnes ir esi...
– Užsičiaupk, – nukirto Ridas. – Neturim tam laiko.
– Ačiū, mielasis, – sučiulbėjo Morizeti, tik pakurstydama
ugnį, bet į jį atsisuko jau surimtėjusi. – Atrodo, kai kas negalėjo
sulaukti, kol pasirodys ponia su dalgiu.
Jie įėjo į Bernedos Montgomeri palatą. Ji gulėjo lovoje,
bežades akis įdūrusi į lubas, apsupta puokščių ir atvirukų,
linkinčių kuo greičiau pasveikti, – jų buvo pilna ant stalų ir
palangių. Bet poniai Montgomeri linkėjimų jau neprireiks.
Diana Mozes su savo komanda darbavosi išsijuosusi, patalpos
greta Bernedos Montgomeri palatos buvo apjuostos nusikaltimo
vietos juosta.
 – Sukamės greitai, bet darbas lėtas. Ligoninės vadovybė mus
jau spaudžia baigti. Jiems nepatinka, kad lauke įsikūrė
žiniasklaidos fanatikai su kameromis, ir skaičiuoja, kokias
sumas jų įstaiga praranda, jei negali užsiprašyti už tuščių lovų
nuomą? Ar žinai, kiek kainuoja čia praleisti naktį? Didelius
pinigus. Tūkstančius. Vien už tai, kad čia guli. Ir be medicininių
procedūrų. Todėl net ir nieko nesakydamas personalas skuba
atlaisvinti kaip tik šitą lovą. Nori, kad ši poniutė išvyktų į
morgą. Nedelsiant.
– Ilgai netruksim, – pasakė Diana, kai komanda paėmė pirštų
atspaudus, o Ridas nuodugniau apžiūrėjo auką. – Pažiūrėk čia, –
parodė ji Ridui Bernedos riešus. – Atrodo, lyg būtų priešinusis.
Viena jos ranka buvo sutvarstyta, regis, kad laikytųsi kateteris
intraveninėms injekcijoms, ir tvarsčiai nuplėšti. Liko žymės ant
riešų, matyt, ji bandė patraukti ranką nuo turėklo.
Ridas įsistebeilijo į mėlynes ant Bernedos riešų, jam buvo
nesmagu įsivaizduoti, ką moteris turėjo iškęsti mirdama.
– Dar kokių žymių?
– Jokių. Bet iškrapštėm panages. Tikimės, kad ji turėjo jėgos
ką nors padaryti žudikui laisva ranka, ir galiausiai paėmėm
truputį odos DNR tyrimui.
– Kaip viskas nutiko? Ar jai nebuvo prijungtas širdies
monitorius?
– Taip, bet seselė, turėjusi jį stebėti, buvo iškviesta pas kitą
pacientą, kaip tik buvo išsijungęs jo aparato ekranas. Taigi
spėju, kad mūsų žudikas įsprūdo į trys šimtai dvyliktą palatą,
atkabino tą vyruką, o kai šio įranga ėmė pypčioti kaip suknistas
penkių centų plyšys, gavęs šimto dolerių įmoką, visi kaip vienas
nusigrūdo ten, – ji mostelėjo į palatą už kokių dešimties metrų
nuo Bernedos. – Tada žudikas įlindo į Bernedos palatą, išjungė
jos aparato monitorių ir pačią senutę. Neturėjo būti labai
sunku. Ji ir taip buvo arti mirties.
 – Monitorius nebuvo sugedęs?
– Pasirodo – nebuvo. Tik išjungtas. Kažkas išmanė savo
darbą. Nei ligoninės seselės, nei kitas personalas to nedarė ir
nežino, kas galėjo taip pasielgti.
– Nuostabu, – subambėjo jis. – O kaip tas iš trys šimtai
dvyliktos palatos? Viskas gerai?
– Šiaip sau. Nieko neprisimena. Bet mes jau tikriname ir tą
palatą, apklausiame visus iš naktinės pamainos, ką jie
prisimena. Kol kas visi sako nieko bent kiek įtartino
nepastebėję.
– Tik tiek, kad širdies monitoriai plyšavo kaip automobiliai
pavojinguose miesto kvartaluose.
– Tik vienas kaukė. Bernedos monitorius neišleido nė
garselio.
– Mirties laikas?
– Tarp trijų penkiolika ir trijų dvidešimt. Bent jau tada pašėlo
pypčioti vaikino įranga. Kai personalas grįžo prie stalo, viskas
buvo baigta.
– O kaip reikalai klojosi prieš jos mirtį? Mūsų auka pragulėjo
čia parą, kol pas ją įsigavo žudikas. Ar buvo sąmoninga ir
pajėgė šnekėti?
– Nelabai, – papurtė galvą Morizeti. – Paskutinį vakarą ji
prasimerkė, bet kalbos nebuvo įmanoma perprasti. Seselė sakė,
kad ji kažko prašė, tik žodžių prasmės negalėjai suprasti.
Atrodo, ji vis kartojo „cukrus“, bet cukraus jai negalima, nes
moteriai buvo šioks toks diabetas.
– Šioks toks?
– Nesileido insulino. Ją prižiūrėjo jos tarnaitė Liusilė, bet ji
staiga išvyko. Pasak Hanos, kartu su ponia gyvenusios dukters,
tarnaitė jau išvyko gyventi pas seserį į Floridą. Jei senoji ponia
nusikapanojo, jos tarnyba čia baigta.
– Kaip supratau, nebuvo artima šeimai.
 – Atrodo, ne, nors padėjo užauginti visus vaikus. Kiek žinau,
jai bus atriekta šiek tiek palikimo. Gal tai būtų trinties
priežastis.
Ridui tai nepatiko. Ypač turint galvoj, kad detektyvas
Montoja iš Naujojo Orleano policijos spėja, jog Liusilės duktė
dingusi.
– Ar Liusilė Vaskes grįš į laidotuves?
– Kas ją žino? Nurašysim į nuostolius kaip keistuolę, bet kad
šioje byloje viskas keista, – trūktelėjo pečiais Morizeti.
Šitokio požiūrio ir jis nebūtų užginčijęs.
– Ir šeima kol kas čia?
– Susirinko laukiamajame. Maniau, norėtum su jais
pasikalbėti.
– Norėčiau.
Ir nuėjo porininkei iš paskos per vestibiulį į laukiamąjį. Kaip
Morizeti ir sakė, Montgomeriai laukė. Ne itin smagūs, susmukę
ant nepatogių kušečių, veidai iškreipti sielvarto. Visi sužiuro
jam atidarius duris.
– Juk sakiau jums, – pareiškė Amanda, vyriausioji, vos jis
spėjo įkelti koją. – Sakiau, kad taip nutiks!
Ji stovėjo šalia vazono su palme ir kone puolė ant jo, kai jis
įėjo. Mėlynė jai virš akies įgavo tokį atspalvį, kad jokia pudra
nepaslėpė, bet, be akivaizdaus spalvų mainymosi, neatrodė,
kad avarija jai turėjo pražūtingų padarinių, – na, nebent, kad
dabar taip jaudinasi. Ridas mielai būtų lažinęsis, kad sudužęs
automobilis neturi su jos būkle nieko bendro. Amanda
Montgomeri Dramond buvo užprogramuota ir veikė jai įprastu
sąmyšio režimu.
– Tik pažiūrėkit, kas atsitiko, – nenurimo ji. – Motina mirusi.
Dieve, ar jūs, vyrai, bent ketinate pagauti tą iškrypėlį?
– Dedame visas pastangas.
– Ne, jos ne pačios didžiausios. Negi nesuprantate? Laikas
baigiasi. Tas, kas čia veikia, jus gerokai pralenkęs. Manau,
mums geriau pasisamdyti privatų tyrėją.
– Amanda, nusiramink, – paliepė Trojus, jos brolis.
Jis sėdėjo ant kušetės kampo suspaudęs delnus tarp kelių.
Veidas panėšėjo į sielvarto kaukę. Pečiai sukumpę. Atrodė
seniai neišsimiegantis.
– Nenurodinėk man, ką turiu daryti. Kažkas nužudė mūsų
motiną. Mano galva, privatus tyrėjas – gera mintis. Akivaizdu,
maniakas laisvėje ir skina mus vieną po kito. Kažkodėl jam
reikia Montgomerių. Visi mes nesaugūs.
Jauniausioji, Hana, garsiai šniurkščiojo ir šluostėsi nosinaite
paraudusias akis. Susigūžusi kamputyje šalia Ketlinos, ji sekė
akimis Ridą, tarsi jis ir būtų tas paslaptingas priešas. Ketlina,
pamačiusi Ridą, akivaizdžiai įsitempė. Sėdėjo sausomis akimis,
ir kai jis priėjo arčiau, suakmenėjo.
– Man reikia visų jūsų parodymų.
– Ak, puiku. Manote, kad tai padarė vienas mūsų? – Amanda
dirstelėjo, kiek valandų. – Žinote, aš turiu darbą, be to, yra
žmonių, su kuriais reikia susisiekti, pasirūpinti dėl laidotuvių...
– ji kimtelėjo ir kažkas nuo tos kietos kaip geležis išorės
nutrupėjo. – Norėčiau, kad Ijenas būtų namie.
– Pakentėkite su mumis. Suprantu, nelengva, bet mes
dirbame ir norime išsiaiškinti, kas vyksta, – atsakė jis,
stengdamasis slėpti neviltį. Šie žmonės ne vieninteliai jaučia
spaudimą. Jam taip pat norėjosi kuo greičiau viską baigti. –
Pradėkime nuo jūsų, – tarė jis Ketlinai.
Jis išsiėmė diktofoną, Morizeti atsivertė bloknotą. Apklaus
juos vieną po kito, pridės parodymus prie jau gautų iš ligoninės
darbuotojų ir pabandys susiaurinti paieškos lauką.
– Kur buvote vakar apie trečią valandą nakties?

Man skaudu dėl motinos, savaip, bet į laidotuves neatvyksiu,

todėl prašau manęs neįkalbinėti. Užsukčiau, bet žinau, kad
pasijusčiau siaubingai kalta pasirodžiusi.
Trumpas ir šaltas Kelės laiškelis laukė Ketlinos, grįžusios
namo iš ligoninės, elektroninio pašto dėžutėje. Buvo nelengva
kalbėti su policija, nes su ja elgėsi kaip su įtariamąja, paskui
dar murkdytis dėl avarijos susidariusioje vėlyvos popietės
spūstyje. Ji atidengė stogą, įjungė kondicionierių, bet vis tiek
kepte kepė, ir namo parvykusi tegavo šitą. Nuostabu, tiek tų
santykių gerinimo. Nejaugi Kelė nesupranta? Motina mirusi.
Jau amžinai. Visa kita palyginti atrodė menka. Jos nebėra. Išėjo
su visai. Ketlinai sugniaužė širdį, ji mėgino sulaikyti ašaras. Jai
pavyko per Rido apklausą, nesugniužo, bet, kol važiavo namo,
vėl pasijuto nesivaldanti. Nebuvo motinos mylimiausias vaikas,
bet kadaise buvo laikai, laimingos vaikystės laikai, kurių
niekada nepamirš.
Jai reikėjo kur nors išeiti. Ką nors veikti. Pasistengti atsiriboti
nuo sielvarto. Nors su motina niekada nebuvo artima, kaip
kartais su motinomis suartėja dukros, vis dėlto jautė netektį,
didžiulę properšą, atsivėrusią savo gyvenime. Reikėtų
pabėgioti. Jeigu tik mokėtų atsikratyti žiniasklaidos. Suvirpėjo
prisiminusi, kaip reporteriai susispietė prie ligoninės. Krauja‐
siurbiai. Iš pradžių policija, paskui reporteriai. Tikras antpuolis.
Kartais ji pagalvodavo, kad reikėtų detektyvui Ridui atskleisti,
kas nutiko Džošo mirties naktį, papasakoti, kaip ji atsibudo
savo miegamajame ir pamatė visur kraują. Kas bus, tas.
Gal išprotėjai? Ji beveik girdėjo, ką apie tai pasakytų jos
dvynė sesuo.
Po teisybei, ji nežino, kaip elgtis. Atrodė, kasdien vis giliau
smunka į bedugnę. „Ketlina, išsigauk iš jos. Sukaupk jėgas.“ Iki
rytojaus. Tada susitiks su Marvinu Vailderiu, Amandos jai
parūpintu advokatu. Jis patars, kokių veiksmų jai geriausia
imtis. Atsisėdusi prie rašomojo stalo, išjungė kompiuterį.
 – Aš to nepadariau – nežudžiau Džošo, – garsiai ištarė, tačiau
pasitikėjimas savim sparčiai traukėsi, ir ji niekaip negalėjo
atsikratyti spėlionių, ar galėjo taip nutikti.
Nejaugi ji galėjo užmušti savo vyrą, kėsintis nužudyti seserį,
o kai tai nepavyko, atimti gyvybę motinai? Jai pasidarė sunku
kvėpuoti, ėmė drebėti rankos. Nusitvėrė stalo krašto. Padėk
man, tyliai maldavo ji, prašau man padėti.
Dievas padeda tiems, kurie patys sau padeda.
Iš kur šitai jai atėjo į galvą? Iš kažkokio seno pamokslo,
girdėto vaikystėje? O gal čia tėvo patarimas, po tiek metų
dabar iškilęs į paviršių, kai nužudyta jo žmona? Ji užsimerkė.
Ne, ji nepalūš. Ne dabar. Daugiau niekada.
Štai ko tau dabar reikia – teigiamai nuteikiančio nuodėmingo
martinio.
Šį kartą Kelės patarimas buvo išgirstas.
– Ne tiesiog martinio? – paklausė ji garsiai ir, žinoma,
atsakymo nesulaukė.
Jei Kelė būtų čia, išdykėliškai nusišypsotų, o akys blykstelėtų.
Ir ji atšautų: Ne, Kete, mažute... būtinai tik nuodėmingo.
– Žinoma, kad taip, – atsakė ji tuščiam kambariui. – O argi
yra kitokio?
Pasiūlymas jai pasirodė toks daug žadantis, kad ji vėl įjungė
kompiuterį ir atsakė į sesers laišką kviesdama ją susitikti ir
kartu išgerti. Gal pavyktų ją įkalbėti dalyvauti laidotuvėse.
Nutikdavo ir keistesnių dalykų.
Aha, jų nuolat nutinka, ir būtinai tau pačiai.
Ji prisiminė Džeimę, Džošą, mamą... ir vėl pasijuto byranti į
tūkstančius gabalėlių. Ne, negalėjo leisti sau suirti. Turėjo
laikytis. Skubiai surinko elektroninio pašto adresą ir pasiuntė
laišką į kibernetinę erdvę, tada persirengė sportiniais
drabužiais. Iki sutemstant dar liko pora valandų, ir jai reikėjo
apmąstyti daugybę dalykų. Nesiblaškyti. Nesileisti išmušamai iš
vėžių. Dabar daug kas galutinai pasikeitė. Ji perėjo į kitą
gyvenimo tarpsnį. Be motinos. Nuo tos minties jai suskaudo
širdį, nors jiedvi su Berneda niekada nesutikdavo, ji mylėjo
senutę, rūpinosi ja, nors prieš daugelį metų Berneda atsisakė
patikėti, kai Ketlina, mikčiodama ir drovėdamasi, papasakojo
jai, kas jai atsitiko... kaip Čarlzas ateidavo pas ją į miegamąjį
vėlai vakare, kaip gulėdama mirties patale ją lietė senelė...
– Ak, Dieve, – sušnibždėjo ji, nes tie vaizdiniai kaip žaibas
perskrodė jos mintis.
Gerklėje užstrigo gumulas, ji skaudžiai sukando lūpą.
Tamsūs, niūrūs šešėliai traukė jos mintis, bet nesidavė
pagaunami ir sprūdo šalin tarsi šaltas smėlis pro pirštus.
Čarlzas. Jis tikrai buvo jos miegamajame, ji aiškiai prisiminė,
bet daug blogiau buvo, kas vyko paskui, kai kartą jis įslinko pro
duris ir tyliai įsiropštė į jos lovą. „Ne, nereikia...“ – Ketlinai
gniaužė gerklę. Balsas jai skambėjo kaip svetimas, iš toli, tarsi
kalbėtų ne ji. Jai suspaudė plaučius, sunku buvo net kvėptelėti,
ir ji visu svoriu atsišliejo į duris.
Paskambink Adamui. Tegul jis tau padeda.
Ji norėjo paskambinti. Ak, Dieve, kaip norėjo, bet negalėjo
kliautis vien juo kiekviename žingsnyje, kol pati sau
neišsiaiškino kai kurių dalykų. Vėliau... paskui paskambins.
Ir kodėl tu taip pasielgei, mažule Kete? Aną kartą jį
pabučiavai ir tau patiko, ar ne? Tikiesi ir daugiau. Nori vėl jį
bučiuoti, godžiai. Pažiūrėti, ar jis atsakys. Pajusti, kaip jis
prisiliečia.
Ne. Kitą kartą bus tik seansas, sudraudė save ir prisivertė
nulipti žemyn.
Gerai, žinoma. Jei taip, kodėl širdelė tuksi laukdama? Hmm?
Jos ausyse aidėjo sesers kaltinimai. Čiupusi Oskaro pasaitėlį,
ji išlėkė ristele į pietų pusę. Mėgino pabėgti nuo įtarinėjimų,
kaitinančių mintis. Laikėsi pakraščio, kad lengviau prasilenktų
su praeiviais, dykinėtojais, šunimis ir dviratininkais. Buvo
vėlyva popietė, saulė traukėsi į tirštus tamsiai raudonus
debesis, besiritančius žemyno gilumon, ir vijosi ją kaip tie
skausmingi prisiminimai, nepaliekantys ramybėje.
– Ei! Dairykis, kur bėgi!
Ketlina vos neįsirėžė į rikšos vežimėlį, traukiamą
dviratininko, tik laiku atšoko į pašalį ir šokčiojo vietoje, kol
pralaisvėjo kelias. Galvoje sukosi ryškūs vaizdai – Džošas ant
rašomojo stalo, mirusi motina ligoninės lovoje, gaudanti orą
Džeimė jai ant rankų, strėlė Čarlzo krūtinėje, lovos spyruoklės,
sprygčiojančios Koperės Biskain aimanų ritmu... Ji mynė dar
greičiau, mėgindama pabėgti nuo skausmą keliančių vaizdinių,
Oskaras šuoliavo šniokštuodamas, laikydamasis greta. Ji
nesuprato, kur lekia, buvo visai nesvarbu. Greičiau. Kraujas ūžė
smilkiniuose. Plaučiuose diegė kaskart kvėptelint. Ėmė mausti
kojas. Kad ir kaip greitai skuodė, nuo užvaldžiusių ją vaizdinių
nepajėgė atsiplėšti. Iškilo reginys, kaip ji viliodama pabučiavo
Adamą, neapsakomai trokšdama nuo jo priklausyti, paskui itin
gyvomis košmariškomis spalvomis stojo prieš akis miegamasis
tą rytą, kai buvo nužudytas Džošas, o ji atsibudo kraujyje.
Garsiai sukvykė automobilio signalas, ir ji atsigodo jau
išklydusi iš takelio.
– Ei, kur lendi! – rėkavo pikapo vairuotojas. – Kitą sykį gali ir
nepasisekti!
Ji metėsi į šoną, tempdama Oskarą už pasaitėlio ir vos
nesuklupo kelkraštyje. Plaučiai degte degė, ji susilenkė per
liemenį žiopčiodama, remdamasi rankomis į kelius, traukdama
orą dideliais gurkšniais.
– Atleisk man, – atsiprašė šuns.
Pririšo jį prie stovo ir, iškrapščiusi iš kišenės kelis sulamdytus
banknotus, nuėjo į kampinę krautuvėlę nusipirkti butelio
vandens.
 Nuo ko bėgi, mažule Kete? Ar nuo to, kas tau atsitiko, ar kad
negali susitaikyti su tuo, kas esi iš tikrųjų, dėl to, ką padarei?
– Ne, – sušnibždėjo ji.
Lauke atsuko butelio kamštį, godžiai gėrė, tada suklupo prie
savo numylėtinio.
– Štai ir tau, – tarė pildama jam palakti iš suskliausto delno. –
Ne kiekvienas sargis gauna tokio – pažiūrėkim... – ji perskaitė
etiketę. – Oho, puikiausias polaidžio vanduo iš Prancūzijos
kalnų, – prajuko ji ir Oskaras suvizgino uodega. – Nagi,
keliaukim atgal. Tik jau nebėgsim, – patikino jį jusdama, kaip
vėjas kutena jai sprandą ir džiovina prakaito lašus.
Grįžtelėjo per petį, tikėdamasi ką nors pamatyti. Kelkraščiu
skubėjo praeiviai, pora skrybėlėtų senukų šnekėdamiesi
neramiai dairėsi į dangų, būrelis su pirkinių maišeliais laukė
autobuso, nulingavo moteris, stumdama vaikišką vežimėlį, bet
nė viena pora akių nesekė jos nelemtu žvilgsniu. Atkreipė
dėmesį į aplinką – suprato nubėgusi kur kas toliau, nei ketino,
neapgalvotai kilpodama gatvėmis. Žinojo, kur atsidūrusi, grįžti
buvo tolokai.
– Geriau jau eikim, – pareiškė šuniui ir nudrožė namų link.
Kol parsiras, gal Kelė bus paskambinusi ar atrašiusi laišką.
– Eikš, – paragino Oskarą ir tik dabar pamatė, kaip patamsėjo
dangus.
Karštis tebesilaikė, bet oras tapo tvankesnis. Automobilių
sumažėjo, nes priemiesčių gyventojai išsidangino iš miesto,
tačiau šaligatviu plūdo pėstieji. Ji jautėsi sekama, bet ramino
save, kad jai paranoja. Ir vėl. Nejaugi tai naujas jos gyvenimo
ypatumas... na, ne naujas, tikrai jau nuolatinis. Nuo pat Džošo
mirties jos neapleido šiurpą keliantis pojūtis, kad yra sekama.
Gal net persekiojama.
Vogčia dirstelėjo per petį ir vėl nieko nepamatė, tik praeivius,
skubančius namo. Stiprėjo vėjas, šlamino virš galvos medžių
šakas; pėstieji gūžėsi ar gaudė skrybėles.
O ji tokios neturėjo.
Iš tikrųjų jai reikėjo eiti daugiau kaip gerą kilometrą. Kol dar
lietus jos nepermerkė. Oskaras bidzeno šalia ir, nepaisydama
duoto pažado, ji pagreitino žingsnį. Pradėjo risnoti. Šunelis
šokčiojo vos nemindamas jai ant kulnų. Ji bėgo vis greičiau,
nors kojas gėlė. Per balas, toliau nuo šaligatvio, šlepsėdama į
grindinį guminiais sportbačių padais. Sutelkė mintis į
kvėpavimą ir nėrė medžiais apsodintais skersgatviais. Kai
pralėkė parduotuvę su vitrininiu langu, jai dingtelėjo, kad
viduje matė Kelę. Stabtelėjo, sumirksėjo, bet Kelės nebuvo...
išgaravo... čia tik jos vaizduotė. Ji bėgo toliau, nepaisydama
sunkiai tvaksinčios širdies ir diegiančių plaučių. Prakaitas,
sumišęs su lietaus vandeniu, žliaugė per veidą.
Dūmė skersgatviais, kol išvydo namus. Pagaliau. Sukdama už
kampo jau vos nealpo, bet tik stumtelėjo vartelius ir užbėgo
laiptais. Paėmė šlapią šunį ant rankų ir žengė į vidų. Apačioje,
vonios kambaryje, įrengtame pagal europiečių madą, rado
rankšluostį ir ištrynė Oskarą, paskui davė jam palakti.
Pradariusi gėrimų spintelę parinko, kas reikalinga martiniui,
sustatė ant indaujos.
Sparčiai lipdama aukštyn, jau traukė nuo savęs drabužius ir
iškart pasuko į dušą, jo durys vis dar buvo suaižėjusios.
Sugebėjo skylę ir sutrūkinėjusį stiklą užklijuoti lipniąja juosta,
bet toji ilgai nelaikys, nors ji apdairiai nusukdavo nuo tos pusės
stiprią srovę. Ir dabar žengė į karštas čiurkšles, leisdama
vandeniui tekėti veidu ir nugara. Užsimerkė, jusdama, kaip
karštas vanduo maloniai teška per raumenis, nebenorėjo
galvoti, kaip klaiku čia, duše, ir užmigti miegamajame, gyventi
šitame name, kuris neseniai buvo taip išniekintas. Abejojo, ar
be migdomųjų būtų pailsėjusi žinodama, kad čia dėjosi baisybės
ir kad ji pati jose dalyvavo.
 Turėtų būti priemonių, būdų, kaip išsiaiškinti, kas čia
atsitiko. Ji negali kliautis kitais. Nei policija. Nei Kele. Nei
Adamu. Ne... pati turi perprasti. Turi atrakinti savo atmintį...
gal per hipnozę... Kartą Rebeka jai taikė hipnozę, ir nors
Ketlina neprisiminė, ką atskleidė užmigdyta, daktarė Veid tikino
ją, kad padaryta didelė pažanga.
– Manau, būsite patenkinta, – pasakė Rebeka šypsodamasi,
kai Ketlina pamažu budo iš hipnozės.
– Tikrai?
– Taip.
– Kas atsitiko?
Rebeka dirstelėjo į laikrodį.
– Kol kas sakykim, kad tai lūžis. Dar nesu iki galo tikra, ką
visa tai reiškia. Leiskite man šį tą patyrinėti, bet apskritai
manau, kad turėtumėt pasijusti kur kas geriau.
Buvo dar keli hipnozės seansai, dar daugiau miglotų
atsakymų, ir jei Ketlina nebūtų pajutusi tokios atgaivos, tokios
puikios savijautos, jau būtų pyktelėjusi, kad daktarė tokia
slapukė.
– Veikiau tauškalai, – tarė jai Kelė, kai Ketlina išsipasakojo
seseriai. – Kokia save gerbianti psichoanalitikė hipnotizuotų
pacientą ir neatskleistų, kas vyksta, kai paciento sąmonė
atjungta? Nenustebčiau, jeigu ji tave vertė ką nors daryti ir tu
strakaliojai kaip višta be galvos.
– Ne, viskas ne taip.
– Tikrai žinai?
– Žinau, ir tiek. Jei būčiau dariusi ką nors keista, būčiau
pajutusi. O iš tikrųjų pasijutau tik žvalesnė.
– Įsidėmėk, mano galva, čia akių dūmimas. Išsidirbinėjimas,
mažule Kete. Išsidirbinėjimas.
Ar taip ir buvo, spėliojo Ketlina imdama šampūną. Bet kodėl
daktarė Veid taip staiga išvyko nieko daugiau nepasakiusi?
Taip, minėjo, kad ketina išvažiuoti trumpam, sutvarkyti užrašus
rašomai knygai, prižadėjo Ketlinai sugrįšianti ir jos
aptarsiančios savo seansus, jai tereikia atlikti šiokius tokius
tyrimus.
Tačiau daktarė Veid išvyko per anksti. Netikėtai.
Bent jau Ketlina padarė tokią išvadą.
Ją kankino bloga nuojauta. Visai bloga.
O jei psichoterapeutei kas nors atsitiko? Nors atrodė kvaila.
Adamas sakė, kad su ja bendravo. Jai tereikėjo pareikalauti
Rebekos Veid telefono numerio. Ir tiek. O paskui... o paskui... ar
nori sau pripažinti, ar ne, turėsi eiti į policiją.
Į policiją? Gal pakvaišai? Atsipeikėk, Kete mažule, jie tave
uždarys! Nesielk taip kvailai! Palauk. Luktelėk dar dieną. Dėl
Dievo meilės, aprimk.
Kad ir kaip ji mėgino apraminti besiblaškančią širdį,
nepavyko. Uoliai darbavosi: įtrynė šampūnu plaukus,
išsimuilino kūną, bet mintys sukosi galvoje taip pat greitai, kaip
mušė širdis krūtinėje, vėl grįždamos į tą patį tašką. Jautė, kad
tuoj gali prarasti sąmonę. Lipdama iš dušo kabinos pasiimti
rankšluosčio, turėjo atsiremti į sieną. Kojos buvo guminės.
Sudūzgė telefonas.
Neatsilieps. Turbūt vėl reporteriai.
Bet gali būti ir Kelė.
Arba Adamas.
Išsigręžė plaukus.
Taškydamasi, juosdamasi rankšluosčiu po pažastimis, sunkiai
keldama kojas nušlepsėjo per miegamąjį ir sugriebė telefono
ragelį.
– Alio, – ištarė uždususi.
Širdis tebeplakė garsiai, ji stengėsi sugraibyti rankšluostį,
kad nenuslystų ant kilimo.
– Mamyte! – šūktelėjo jai vaikiškas balselis.
 Švelnus. Prislopintas... tarsi būtų girdėti iš labai toli.
Ketlina vos nenualpo.
– Džeime? – sušnibždėjo.
Širdis nebetilpo krūtinėje. Ji pamažu atsisėdo ant čiužinio ir
mėgino susivokti.
– Mamyte? Kur tu?
Toks silpnas. Toks neaiškus balsas.
– Džeime!
Ne, negali būti. Džeimė mirusi. Mirusi! Išplėšta iš jos vos
trejų metukų. Jai ėmė tirtėti smakras.
– Kas čia? – išspaudė ji pro dantis. – Kodėl man taip darai, tu,
niekše?
– Mamyte?! – vėl pašaukė ją plonytis balselis.
Šįkart dar švelnesnis. Sumišęs.
Ketlinos širdis neatlaikė. Laisvąja ranka sugraibiusi antklodę
smarkiai sugniaužė kumštį.
– Džeime?
Negali būti. Negali. Ir vis dėlto. O jeigu...
– Mieloji... – sušnibždėjo, o mintys pasiutusiai painiojosi, ji
pamiršo, kur ji, koks laikas. – Džeime, ar... ar tu ten?
Tyla... dūzgesys... televizoriaus garsas?
Ak, Dieve. Ketlinai pasirodė, tarsi ją būtų perdaliję pusiau.
Gurktelėjo staiga perdžiūvusia burna ir suvebleno pro
kalenančius dantis: – Brangioji... Mamytė čia. Mamytė čia pat...
Klankt!
Linija išsijungė.
– Ne! – suklykė ji iš nevilties. – Nedėkite ragelio! Džeime!
Vaikeli!
Įsibauginusi ji vis tiek puikiausiai suprato – kitame laido gale
negalėjo skambėti jos mieliausios dukrelės balsas. Jos dukrelė
mirusi. Kaip ir visi kiti. Jai ištryško ašaros. Miegamasis
sutavaravo akyse, pasidingojo, kad tuoj praras sąmonę. Tas
skambutis – šlykštus, žiaurus pokštas, ir taip padarė tas, kas
nori stumtelėti ją į prarają.
Ketlina apčiuopomis padėjo ragelį, taukštelėdama į naktinį
staliuką. Ragelis susiūbavo lizde.

Mik supamas, vaikeli,

Tarp medžio šakų,
Papūs tik vėjelis –
Ir lopšį siūbuos...

– Ne!
Ji atsisėdo tiesiau, rankšluostis atsirišo ir nukrito,
apnuogindamas drėgną kūną. Bjaurus, baisus pokštas. Purtoma
drebulio, ji bandė stotis. Nepajėgė. Kambarys jai regėjosi vis
tamsesnis, priminė kraujo dėmes, kuriomis buvo išterliota siena
aną šeštadienio rytą... pirštų atspaudus ant durų staktos.
Kruvinas užuolaidas. Lipnią balą ant grindų.
Jos širdis daužėsi. Atrodė, iššoks iš krūtinės.

Šaka nulūš
Ir lopšelis iškris.
Vaikelis tik... ūžt
Su visu lopšeliu.

Akys paplūdo ašaromis. Net stojus tamsai ir viską apgobus, ji

nė nekrustelėjo, iš vos girdimo vaikų kuždesio vis dar atskyrė
dukrelės balsą.
– Mamyte? Mamyte? Kur tu?
 Dvidešimt penktas skyrius

Pasistatęs puodelį atvėsusios ir jau nusėdusios kavos ant

šūsnies ką tik gautų iš vadovybės ir dar neperskaitytų veiklos
krypčių ir darbų tvarkos, Ridas kabinete peržiūrėjo paties
susidarytą įtariamųjų sąrašą Džošo Bando nužudymo byloje. Ne
savižudybės. Nužudymo.
Sąrašas buvo gana ilgas. Gal net per ilgas. Jis peržvelgė
dabar jau pažįstamas pavardes. Čia buvo įtraukti visi
Montgomeriai kartu su Biskainais, Naomė Krisman, Modė
Havenbruk Bando Springer, Džilas Havenbrukas, Liusilė
Vaskes, Flinas Donahju, Bando klientai, jo buvęs partneris Elas
Ficdžeraldas, Morizeti draugė Milė Torm...
Po galais, kone pusė Savanos gyventojų.
Bet dauguma jų turėjo tvirtus alibi. Jo žmonės darbavosi po
dvidešimt keturias valandas per parą tikrindami ir
pertikrindami, tad jis gerokai susiaurino paieškos ratą – iki
artimų draugų ir, žinoma, Montgomerių šeimos. Buvo patikrinta
net Milė Torm, ir nors ji neparodė jokio gailesčio be laiko iš
gyvenimo išėjusiam Bando, bet prisiekė, kad savaitgalį leido su
paliegusia motina Talahasyje. Irgi patikrinta, jei tik visi seneliai
„Laurų giraitės“ bendruomenėje nebus įgudę melagiai.
Be to, Milė nurodė, kad Morizeti niekada nepritarė jos
romaniūkščiui su Džošu Bando, ir tvirtino, kad pati Morizeti su
tuo niekšu neturėjo jokių panašių reikalų. Tačiau Ridas, iš
prigimties įtarus, nebuvo įtikintas. Nebent nežinotų apie
Morizeti patirtį šioje srityje. Ir, kaip suprato, teisėjas su tuo taip
pat nebuvo supažindintas.
Tačiau Bando byloje atsirado naujas posūkis. Kai kurie
įtariamieji, norėję Bandito mirties, neturėjo jokios dingsties
užmušti Bernedos Montgomeri ar kėsintis į Amandos
Montgomeri Dramond gyvybę, bent iš tų, jam žinomų.
O kaip kiti?
Kas, po velnių, juos žino.
Daugiau nei pusės jų kraujas buvo pirmos grupės teigiamas,
be to, policijoje niekas negalėjo patvirtinti, kad antrojo asmens
kraujas nusikaltimo vietoje atsirado kaip tik tą vakarą. Net
tarnaitė Estelė Pontiak abejojo, ar tų kelių lašų nebuvo darbo
kambaryje ir anksčiau.
Labiausiai susijęs su velioniu asmuo, žinoma, buvo Ketlina
Bando. Su visomis aukomis ar galimomis aukomis ji kalbėjosi
arba bendravo tą pačią parą, kai jas ištiko mirtis. Ji užsuko pas
Bando tą vakarą, kai jis buvo nužudytas. Jos automobilį, ar
panašų į jos automobilį, nusikaltimo vietoje matė kaimynas.
Regis, ji paskutinė matė vyrą gyvą. Policija patikrino, ką
paskutinę parą Bando veikė, ir nieko neįprasto į akis nekrito.
Anot Bando sekretorės, jis atrodęs kaip visada – kad ir ką, po
velnių, tai reikštų. Be to, buvo daiktinių įrodymų. Ketlina Bando
naudojosi tokiais pat lūpų dažais, kokiais buvo išterliota taurė
indaplovėje, ji turi šunį, kurio plaukai turbūt atitiks rastus
Džošo Bando darbo kambaryje. Ta prakeikta jos kraujo grupė
rasta susimaišiusi su vyro krauju. Name visur pilna jos pirštų
atspaudų, tačiau ji kadaise čia gyveno ir paskui gana dažnai
lankydavosi. Greičiausiai su tuo velnio šunpalaikiu. Tas mažas
triukšmadarys kadaise priklausė ir Džošui Bando.
Rimtų daiktinių įrodymų ne tokia ir gausybė – nei nusikaltimo
įrankio, nei įrodymo, kad juodu susirėmė, kol kas nei kaltinimų,
nei DNR tyrimų nėra, tačiau buvo įteiktas Bando pareiškimas
skirtis ir rastas kaltinimas sukėlus netyčinę mirtį, be to, Ketlina
Bando ir anksčiau buvo turėjusi psichikos bėdų. Sudėjęs viską į
daiktą, jis turėtų pakankamai netiesioginių įrodymų jai suimti,
bet būtų neblogai gauti dar ką nors. Kas numatyta teisiniame
procese ir prie ko nebūtų galima prikibti.
Bernedos Montgomeri mirties valandą nė vieno įtariamojo
ligoninėje nebuvo. Bet Ketlina Bando, visai kaip jos brolis ir dvi
seserys, prieš tai lankėsi „Ąžuolų Kalvoje“, Montgomerių dvare
prie upės, ir bet kuris jų galėjo pakeisti nitroglicerino tabletes.
Bet tą galėjo padaryti ir kas tik nori. Daktaras, įsibrovėlis,
meistras ar tarnas.
Trindamasis sprandą jis svarstė, kaip iškaulyti cigaretę iš
Morizeti, bet įveikė tą norą. Buvo metęs jau seniau, paskui po
nesėkmės San Fransiske vėl pradėjo. Tereikėjo kartą
užsitraukti, ir jis jau buvo užsikabinęs, paskui dar kartą metė ir
pasmerkė save nikotino badui, kaip tik prieš grįždamas į
policijos pajėgas čia, Savanoje.
Nuėjęs į Morizeti kabinetą rado ją kalbančią telefonu.
– ...gerai, gerai. Duok man dvidešimt minučių, – padėjusi
ragelį ji išraiškingai pavartė akis. – Turiu lėkti namo. Regis,
Priscilai vėjaraupiai. Baisu. Vaikų auklė paklaikusi, – Morizeti
stvėrė rankinę. – Grįšiu, kai tik ją nuraminsiu. Gal pavyks ką
nors rasti... kas nesibaimina to velnio viruso ir galėtų prižiūrėti
vaikus. Ak, šūdas... Ak! Tai tokia kančia, – ji ėmė raustis
rankinėje, kol iš paties dugno išsigraibė dvi dvidešimt penkių
centų monetas ir sulamdytos kramtomosios gumos. – Tokiu
greičiu iki mėnesio pabaigos atsidursiu vargšų prieglaudoje, o
vaikai praturtės iš prakeiktų dividendų nuo savo kapitalo, –
raukydamasi dėl savo pačios žodžių, ji išsitraukė dar vieną
dvidešimt penkių centų monetą iš kutais papuoštos rankinės ir
visas tris įmetė į rašiklių skyrelį savo stalčiuje.
Pinigėliai pateko ten, kur jau pakako smulkiųjų vaišinti alumi
policijos skyrių visą savaitę – na, gal po bokalą.
 – Tik nieko man nesakyk, gerai? – paprašė ji, užtrenkdama
stalčių, monetos tik dzingtelėjo.
Morizeti sviedė kramtomosios gumos lazdelę į šiukšlių dėžę.
– Aš nors stengiuosi pasitaisyti.
– Ir šįkart tai ne dar viena skylutė auskarui?
– Žinai, Ridai, – įsmeigė į jį žvilgsnį, nuo kurio dangstydavosi
ir stipresni vyrai. – Yra ir kitų kūno dalių, kurioms pritiktų
metalas. Ir kalbame ne vien apie moteris. Gal per Kalėdas
padovanosiu tau išgraviruotą vyrišką daikčiuką su užrašu „Štai
tikras seklys“ arba „Štai tikras eržilas“. Priklausys nuo mano
nuotaikos. Jeigu nekruši man smegenų. Kokios galimybės?
Nulis? O „krušti“ nėra keiksmažodis.
– Kaip pasakysi.
– Sakau, – sumurmėjo piktai. – Nagi, ar norėjai iš manęs ko
nors, o gal užsukai, kad greičiau nutrūkčiau nuo grandinės? –
paklausė jiems jau drožiant per priėmimo skyrių, pilną stalų ir
farų.
Telefonai čirškė, pranešimų gavikliai pypsėjo, kalbos gaudė
dūzgiant kompiuteriams ir šliurenant žingsniams. Juodu pasuko
prie laukujų durų, aplenkdami porą nusivariusių farų, vedančių
paniurusį įtariamąjį sulipusiais plaukais, purvinais džinsais ir
amžina tarsi tatuiruotė išraiška: „Atsikruškit nuo manęs.“
Rankos buvo surakintos už nugaros, stengdamasis pakeliui
nesuklupti, jis skleidė aplinkui prasto gėralo dvoką.
– Ketinau vėl aplankyti Ketliną Bando, – pranešė jau
vestibiulyje Ridas. – Peržiūrėjau jos telefono išklotines. Tą
vakarą, kai buvo nužudytas Džošas Bando, ji jam skambino.
Vienuoliktą aštuoniolika. Kalbėjosi septynias minutes. Klausiu
savęs, apie ką?
– Galėtų būti įdomu, – atsakė Silvija.
– Maniau, norėtum vykti iš paskos.
– Išsiaškinkim kartą ir visiems laikams. Aš niekur „neseku iš
paskos“. Aš nebūnu šalia vien dėl draugijos.
– Šiandien mes labai jau opūs. Tiesa?
– Taip, mes tikrai tokie, po velnių. Taip atsitinka vienai
auginant vaikus.
– Ir aš tai esu girdėjęs.
– O kai buvusysis kiša nosį, kur jam nepriklauso, būna dar
blogiau. Turėtų užeiti Bartas, – paaiškino šypsodamasi rūgščiai,
tarsi būtų atsikandusi citrinos. – Laukiu nesulaukiu, – pavartė
akis ir pečiu stumtelėjo duris, ir juodu patraukė per šlapią
garuojančią aikštelę. – Reikia nešdintis iš čia, kol dar
neįsiskolinau iš kito mėnesio algos.
Atsidūrusi prie savo mažučio pikapo su aštuonių cilindrų V
pavidalo varikliu, palikto lietui merkti, Morizeti stabtelėjo ir
pliaukštelėjo pirštais: – Ei. Prieš kelias minutes skambino Rita
iš dingusių asmenų skyriaus. Ją sujungė su šerifo skyriumi
Šventojo Simono saloje. Ten ištraukė iš vandens kūną. Moters.
Baisiai prastai išsilaikiusį. Kiek žinau, neatpažinta. Jie aiškinasi
su visais aplinkinių vietovių skyriais, kurie gavę paraiškų apie
dingusius asmenis, o mes turim porą.
– Įskaičiuojant Žiogę Biskain ir Rebeką Veid.
Morizeti užsismaukė akinius nuo saulės ant viršugalvio.
– Rytoj turėtume gauti ataskaitą.
– Gal pagaliau mums ims sektis, – atitarė Ridas, nors pats tuo
nepatikėjo nė akimirksnį.
– Aha, tikrai.
Silvija trūktelėjo pikapo dureles. Kol ji, atsidūrusi prie vairo,
prisidegė cigaretę ir išmaurojo iš aikštelės, Ridas tesuspėjo
nueiti tuos kelis žingsnius iki savo automobilio – senučio
„Eldorado“. Jeigu būtų šiam skyręs bent šiek tiek lėšų, galbūt
jis atrodytų tikra klasika. Bet dabar, kai tokie sėdynių
užvalkalai, kai automobilis toks sulankstytas ir su pakeistu
varikliu jau nuvažiuota trys šimtai tūkstančių kilometrų,
kadilakas buvo viso labo metalo laužo krūva. Bet išmokėta
krūva. Ir tebevažiuojanti. Du svarbiausi jo reikalavimai.
Jis įsirangė prie vairo ir pajuto sėdynėje išsišovusias senas
spyruokles. Nėra ką ir kalbėti, reikėtų dar gabalą putplasčio
kamšalo pakišti po užvalkalu, bet taip atsinaujinti nebuvo nei
laiko, nei noro, bent kol kas. Jis ketino neįspėjęs pasirodyti prie
Ketlinos Bando durų ir užklupti ją netikėtai. Retsykiais
stebėdavo jos namus, bet nieko įtartino nematė, truputį ją
pasekė, tačiau neturėjo tam daugiau laiko, o ir tą patį jautėsi
kvailai iššvaistęs.
Dabar bus kitaip. Rytą jis užspeitė Ketriną Okano ir sužinojo,
kodėl delsiama duoti leidimą kratai. Nujautė, kad trukdo ne
taisyklės, o išskirtinė padėtis. Montgomeriai buvo dideli
policijos rėmėjai, taip pat sušelpdavo daugiau teisėjų, nei jiems
patiems reikėdavo. Nuo senojo Benedikto iki Trojaus
Montgomerių vyrai dėdavo politines aukas – kai kada ant
pakylos, kai kada po stalu. Kokia ironija – kuo labiau
Montgomerių klanas tepė teisingumo ratus, tuo lėčiau šie
sukosi.
Bet viso šito jau laukia pokyčiai.
Jis pasistengs, kad jie įvyktų.
Ridas pasuko raktelį, ir jo žvėris, nors aikštydamasis ir
užsikosėjo keletą kartų, pagaliau pagavo kibirkštį.
– Taip jau geriau, – sumurmėjo jis ir suvokė, kad čia, viduje,
tebesilaiko paskutinės Morizeti cigaretės dvelksmas. Vaidenasi.
Regis, niekur nepabėgs nuo tos moters. Įjungė stiklo valytuvus
ir jau pajudėjęs atidarė langelį iš savo pusės.
Dar netemo, bet tamsūs debesys virš galvos įprastai švytintį
miestą pavertė niūria buveine. Nuo medžių varvėjo, lietus
pliaupė, praeiviai puldinėjo kur sausiau, automobiliai taškėsi
purvino vandens purslais. Vis dar buvo taip karšta, kad
aprasojo stiklai. Ridas įjungė oro kondicionierių, tas atgijęs
suriaumojo, nudžiovino stiklus, tada jis pavažiavo atbulas ir
išvairavo iš aikštelės.
Nedidelį atstumą iki našlės Bando namų jis įveikė per kelias
minutes. Gražus lizdelis, toptelėjo jam, žvalgantis į prabangų
seną namą, visą perdažytą pagal anų laikų, kada ir buvo
pastatytas, madą. Gal po pilietinio karo... arba, kaip vietiniai
atkakliai vadino, po Šiaurės agresijos karo. San Fransiske ši
tema niekam jau nerūpi, bet čia miestas didžiuojasi savo
turtinga pietietiška praeitimi, tokia vietinių mąstysena... o gal
kai kam ir juokai.
Ketlinos name yra visi šiuolaikiniai patogumai. Jau anksčiau
jame lankėsi. Namas pačiame senamiesčio viduryje kainavo
gražų pinigą. Bet jai nekelia sunkumų. Jis jau patikrino jos
banko ataskaitas. Ji truputį užsidirba iš savo profesijos,
kurdama interneto svetainių dizainą, bet diduma jos pajamų,
regis, kaip buvo ir Džošo Bando, – iš kapitalo investicijų. Beje,
ir čia buvo neaiškių dalykų... didžiulės išlaidos kas mėnesį,
neatrodo, kad būtų vien nuolatinių einamųjų sąskaitų
mokėjimas. Gal irgi koks investavimas? Ar dar kas nors?
Ir kas tas dar galėtų būti?
Šantažas?
Pinigai už tylėjimą?
Jis pasuko už kampo ir sustojo šoninėje gatvelėje už kvartalo
nuo Ketlinos namo. Nebūtina, kad kas nors pamatytų gana
įtartiną jo automobilį. Nesidairydamas į šalis kirto gatvę ir
atsidūrė prie galinės Ketlinos namo sienos ir garažo. Dirstelėjo
pro siaurą langelį. Garaže buvo tamsu, tačiau įmanoma įžiūrėti
jos balto leksuso apybrėžas.
Vadinasi, ponia namie.
Gerai.
Tai palengvino jam darbą. Apsukęs namą ir įžengęs pro
vartelius iš gatvės pajuto šiokį tokį pasitenkinimą. Einantį per
nedidelį sodelį plytomis grįstu takeliu, jį turėjo įžūlumo išplūsti
kupliose balkšvojo sasafro šakose pasislėpusi voverė.
– Apsieisi, – sumurmėjo jai Ridas, nes voverė liuoksėjo jam
įkandin nuo vienos tirtančios šakos ant kitos.
O kai jis užlipo laipteliais ir spustelėjo skambutį, reikalai
visai suprastėjo. Tas Ketlinos šuo, tikras žiurkė, įsišėlo kaip
laukinis ir skalijo įniršęs, tarsi Ridas būtų koks plėšikas, ir gana
kvailas, nes skambina prie durų.
Jis laukė.
Niekas nepriėjo. Bet cigaretės kvapas plaukiojo ore – skystas,
karstelėjęs.
Jis vėl paskambino. Buvo tikras, kad našlė namie. Šuo lakstė
paleistas, degė lempos, be to, pačiame garažo viduryje stovėjo
leksusas. Jis nusišluostė lietaus lašus nuo veido, tyliai iškeikė
savo lemtį ir ėmė svajoti apie cigaretę. Buvo laikai, kai
nusiraminti jam dar reikėdavo nikotino poveikio.
Niekas nesirodė.
– Kalės vaikas.
Vėl nuspaudė skambutį. Užgulęs, tęsiamai.
Jau ketino trauktis, bet išgirdo žingsnius. Greitus, lengvus
žingsnius, striksinčius laiptais žemyn. Štai veidas ir kūnas šalia
durų pailgame lange. Gražus veidas, puikus kūnas.
Į jį pažvelgė jaudinančios rusvos akys, tačiau, užuot
išsigandusios, kaip dažniausiai atsitikdavo, dabar persmeigė jį
ryžtingos ir įniršusios. Įžūliai atkišusi smakrą, iššiepusi lūpas, ji
nedelsdama atrakino duris ir atsistojo tarpduryje. Buvo
nelengva patikėti, bet atrodė neketinanti pasiduoti, bent jau
nenorėjo. Tarsi būtų gavusi keletą karinio parengimo pamokų
lygia greta su santuokinio gyvenimo išminties kursais.
– Detektyve, – iškošė pro dantis ir nutaisė šypseną,
nederančią prie šalto žvilgsnio.
– Laba diena, ponia Bando.
 – Kuo galiu būti naudinga?
– Turiu dar keletą klausimų.
Ji nesitraukė. Šlapi plaukai, suimti ant pakaušio, makiažo tik
vargani pėdsakai – šlapios vištos paveikslas ne itin tiko prie
ryžtingos laikysenos.
– Man?
– Taip.
Ji nesujudėjo.
– Manau, klausimai turės palaukti. Nenoriu atsakinėti, kol
nedalyvaus mano teisininkas. O kol kas jo čia nėra.
Pasipūtusi kalė.
– Norėčiau paklausti tik apie jūsų telefono išklotines.
Ji teikėsi nusišypsoti.
– Ar jūs manęs nesupratote? Man patarta nesikalbėti su jumis
be savo advokato. Tad nemanau, kad šį vakarą ką nors
turėtume aptarti.
Ir sulig tais žodžiais ji užtrenkė duris jam prieš nosį. Pro
langą jis matė, kaip ji pranyksta namo gilumoje.
Po velnių, kas čia dabar atsitiko?
Jis paspaudė mygtuką ir laukė. Šuo vėl pasiuto skalyti.
Niekas nesirodė.
Tegul velnias ją neša. Jautėsi kaip kvailys, stovėjo tame
prakeiktame priebutyje tarsi nepageidaujamas mergintojas.
– Nagi, nagi, – sumurmėjo tyliai. – Juk tu čia.
Dirstelėjo į laikrodį. Kokį žaidimą ji čia žaidžia?
Jis vėl negailestingai užgulė skambutį.
Ir laukė. Vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Praėjo trys minutės,
penkios.
– Vardan švenčiausios Mergelės Marijos.
Kad taip turėtų leidimą kratai, išverstų duris. Šuo erzeliojo
itin triukšmingai, būtų prikėlęs mirusiuosius ir kitame kvartale.
Jėzau, tai nelaimė. Dar kartą spustelėjo mygtuką.
 Netikėtai ji vėl pasirodė, nors kai atidarė duris, jis išvydo,
kad dabar jau kiti ne tik drabužiai, bet kitoks ir jos elgesys.
Šlapi plaukai krito ant pečių, o ji žiūrėjo į jį, tarsi būtų
pamiršusi, kad jis stovi jos priebutyje. Per tą laiką ji persimainė
– džinsus ir sportinį nertinį pakeitė baltas minkštas chalatas,
suveržtas per grakštų liemenį; pamiršo ir nemandagų elgesį.
Ridas dirstelėjo į iškirptę, bet paskui nenuleido akių nuo veido.
– O, detektyve, – ištarė, regis, sumišusi, braukdama už ausies
drėgną sruogą.
Nė nebandė šypsotis, atrodė užsimiegojusi.
– Atsiprašau... negirdėjau, kad skambinate. Buvau...
prausiausi duše. Peršlapau pakliuvusi į lietų ir...
– Jūsų šuo lojo kaip pasiutęs.
– Jis dažnai loja. Bėgo vanduo. Buvau viršuje ir... – ji nutilo,
lyg susivokusi, kad kalba nesąmones. – Ar jūs ko nors iš manęs
norėjote?
– Norėjau jūsų šio to paklausti. Prisimenate?
Ji suraukė antakius.
– Ar apie motiną, bet juk atsakinėjau ligoninėje. Norite
paklausti daugiau?
Drebančia ranka nusibraukė plaukus nuo akių, netikėtai
pasirodė be galo pažeidžiama. Palūžusi. Tokia ir turėjo būti, jo
akimis, moteris, ką tik netekusi motinos.
– Ne visai. Atėjau čia dėl jūsų vyro mirties.
– Ak.
Jos ranka plastelėjo prie kaklo, sugniaužė chalato atlapus,
slėpdama iškirptę.
– Jūsų telefono pokalbių išklotinės, – tarė jis vildamasis, kad
tai atgaivins jai atmintį.
Tačiau Ketlina Bando abejingai spoksojo, ir jis ėmė spėlioti,
ar ji kvaila, ar sutrikusi, o gal vaidina. Ar galėtų būti geresnė
išeitis išvengti bausmės už nužudymą, kaip būti pripažintai
laikinai nepakaltinama? Kai jos tokia praeitis, nepakaltinamos
gynyba jai būtų garantuota.
– O kas dėl mano išklotinių?
– Jos rodo, kad tą nelaimės vakarą skambinote savo vyrui,
kalbėjotės apie septynias minutes, paskui nuėjote pas jį.
– Ne. Luktelėkite. Jos rodo, kad kažkas pasinaudojo mano
telefonu, ar aš teisi? Mano namų telefonu, ne mobiliuoju? Ir
tada kažkas tą vakarą pas jį nuėjo. Nebūtinai aš.
– Turiu liudytoją, kuris matė ten jūsų automobilį.
Ji įdėmiai į jį pažiūrėjo.
– Ar atėjote čia manęs suimti? – netikėtai paklausė.
Tada jis pamatė, kokia ji išblyškusi ir susibaigusi. Liguista.
– Ne. Norėjau tik pasikalbėti.
– Man rodos, nelabai gera mintis. Kol nepasikalbėsiu su savo
teisininku. Ar kol jis galės dalyvauti. Galėčiau jam paskambinti,
jei palauktumėte.
– Man tinka.
Ji atidarė duris ir jis nusekė jai įkandin į virtuvę.
– Gal galiu jums pasiūlyti kavos ar...
Ji žvilgtelėjo į indaują, ant kurios stovėjo pusė butelio džino,
mažesnis vermuto ir skardinė alyvuogių, šalia dvi taurės
aukštomis kojelėmis. Gėrimas buvo supilstytas ir, sprendžiant iš
medinio smeigtuko prie vienos taurės, nugertas.
– Laukiu svečių, – paaiškino ji ir susiraukė, pamačiusi, kad
durys į kiemą praviros.
Nuėjusi uždarė.
– Gal norėtumėte martinio...
– Šįkart ne.
– Taip ir maniau.
Išspaudė blankią šypseną, paskui pakėlė telefono ragelį ir
sugraibė nuo palangės prie kriauklės vizitinę. Šuo,
urgzčiodamas ir šnirpšdamas iš pasibjaurėjimo, įsitaisė po
stalu, pasidėjęs galvą ant letenų, bet nenuleisdamas nuo Rido
budrių nepatiklių akių.
Ketlina išbaksnojo numerį ir laukė atsistojusi prie virtuvinių
spintelių. Pakėlusi akis į Ridą papurtė galvą, tada pasakė į
telefoną: – Čia Ketlina Bando. Esu pono Vailderio klientė. Gal
malonėtumėte paskambinti į jo atsakiklį ir perduoti, kad jis
paskambintų man? Dabar esu namie, – padiktavusi telefono
numerį ji vėl pažvelgė į Ridą ir prisipažino: – Jo biuras šiandien
nedirba. Nežinau, kada jis man paskambins. Tebūnie –
atsakysiu į vieną jūsų klausimą. Jei klausiate, ar skambinau
Džošui tą vakarą, kai jis mirė, tai aš šito neprisimenu. Jau
pasakojau jums, ką įstengiau prisiminti iš to vakaro.
– Ar lankėtės pas motiną ligoninėje vakar vakare?
– Ne, aš... – ji nutilo. Sutrikusi suraukė antakius, pabalę
skruostai raustelėjo. – Pala. Jūs klausiate, ar nesilankiau pas
motiną ligoninėje ir jos neužmušiau? Dieve, štai kur jūs taikote,
tiesa? – ji kilstelėjo rankas, atsiduso, bet buvo matyti, kad
stengiasi nepravirkti. O gal neįniršti? Nenuliūsti? – Klausykite,
detektyve, iš tiesų manau, kad jums geriau išeiti. Jei ketinate
mane suimti, taip ir darykite, pateikite man kaltinimus, ir
baikime, sutinkate? O jeigu ne, prašyčiau išeiti, kol man pavyks
susisiekti su advokatu.
Ji laikėsi ryžtingai, veidas įsitempė, maži kumšteliai
susigniaužė, tačiau po šita narsuolės kauke jis juto kai ką kita,
greičiau neviltį. Ši moteris neabejotinai stvarstėsi už paskutinio
šiaudo.
Iš po stalo suurzgė šunelis.
– Ša, Oskarai!
Jis žinodavo, kada ir kiek gali spustelėti. Šį kartą žaidimas
jau baigtas.
– Paskambinsiu jums, – pasakė jau eidamas prie durų.
– Neabejoju, detektyve.
 Atidaręs duris Ridas žengė į priebutį, bet atsisuko žvilgtelėti
dar kartą. Ji stovėjo ant slenksčio kaip statula, pečiai pakelti,
žiūrėjo tiesiai prieš save. Kaip visada atkakliai. Jam ėmė
rodytis, kad susidūrė su puikia aktore, kuri ne tik gali priversti
jį patį keisti savo nuomonę, bet ir prisiekusiuosius galės valdyti
kaip užsimaniusi.
– Nieko taip nenorėčiau, kaip patikinti jus, kad to laukiu, – ir
užtrenkė duris jam prieš nosį.
Antrąkart.
Bet paskutinį.
Daugiau tai nepasikartos.
Jis pasistengs.
 Dvidešimt šeštas skyrius

Močiutė Adamui kartodavo, kad visada gali rinktis, kaip

pasiekti savo tikslą, kitaip tariant, katei kailį gali lupti keliais
būdais. Jam tai keistai siejosi su moterimi, kuri bet kuriuo metų
laiku savo kieme teikė prieglobstį penkiems šešiems
beglobiams gyvūnams, o šaltą Vidurio Vakarų žiemą net
įsileisdavo juos į vidų pasišildyti prie viryklės. Vis dėlto katės
lupimo pavyzdžiu ji išmokė jį ieškoti įvairių sprendimų, kaip
išbristi iš bėdos.
Tą jis ir darė išsinuomotose patalpose – sėdėjo prie
kompiuterio ir rinko iš interneto bet kokias užuominas apie
Savanos Montgomerių šeimą. Praleido valandų valandas, išgėrė
puodą kavos ir raidės ekrane ėmė lietis. O jis keliavo į
aklavietę. Sparčiai.
Netrukus ar kiek vėliau policija išsiaiškins, kad Rebeka
dingusi.
Ir ji pasibels į jo duris, o ne priešingai.
Vadinasi, jis turi dirbti greitai, surinkti kuo daugiau žinių. Tų
svarbių duomenų, kuriuos tik jis gebėtų išgauti, nes buvo
Ketlinos Bando psichologas. Išpešti duomenų, kurių farai
neturi.
Kaltės graužatis nedavė jam ramybės. Jis naudojasi ja.
Asmeniniams tikslams. Kad ir kokie nesavanaudiški jie būtų.
Bet baisiausia, kad jis Ketliną įsimylėjo. O gal manė, kad jau
įsimylėjo. Ne dabar, po galais, laikas vaidinti romantiką. Negali
su ja sau leisti nė lengvo flirto. Tai ne jo būdui ir ne jos, numanė
jis. Dėl Dievo meilės, Ketlina Montgomeri jo pacientė, o jis
vargiai tvėrė nepaleidęs į darbą rankų. Kokia kvailystė, tai
nepadėjo jam pasiekti tikslo, o vis dėlto negalėjo liautis jos
geidęs.
Matė jos veidą prabusdamas permirkusiame prakaitu patale
iš geismo maudžiančiomis slėpsnomis ir neišvengiama erekcija.
Jos kūną įsivaizdavo svajonėse, gulėdamas lovoje įbedęs akis į
lubas. Spėliojo, koks galėtų būti jų bučinys. Kaip ją turėtų
bučiuoti ir švelniai liesti. Mintyse jis pražiodavo jai lūpas,
glamonėjančiu delnu slysdamas nugara žemyn ir pirštais
apimdamas tvirtus sėdmenis.
Tai buvo kančia.
Tiek metų jis nesvajojo apie jokią moterį. Paskutinė buvo
Rebeka, bet jos įvaizdis sparčiai blanko, jį prikeldavo tik pati
Ketlina. Ir kodėl ji neina jam iš galvos? Juk ne vien dėl savo
grožio ir jau tikrai ne dėl savo silpnumo. Jis niekada nelaikė
savęs didžiu gynėju, tikrai neįsivaizdavo savęs kilniu riteriu,
pasirengusiu paleisti ristūną šuoliais ir paimti ją į savo globą.
Na jau ne. Tai daugiau nei geismas ir neturi nieko bendro su
noru ją apginti ir apsaugoti.
Užsimerkė trumpam. Po šimts velnių, jam tiesiog patinka su
ja būti. Be galo patinka. Reikia tai baigti. Kartu išmesti iš
galvos ir tas prakeiktas svajones. Jautėsi taip, tarsi eitų
standžiai ištemptu lynu virš tamsios bedugnės. Vienas netikslus
žingsnis, ir jis krinta, o jei nesielgs atsargiau, nusitemps ir
Ketliną.
Prisiversdamas vėl ėmėsi reikalų, ginė iš galvos kankinančius
Ketlinos paveikslus ir purtėsi stumiamas žengti tuo pavojingu
takeliu. Net menkiausias sekso ryšys ar romantiška draugystė
su ja virs nelaime, galinčia viską sugadinti ir sugriauti.
Sukandęs dantis įdūrė akis į kompiuterio ekraną. Jam
nepavyko rasti jokių dingusių Rebekos užrašų, tad pradėjo
nardyti po internetą, žvalgydamasis straipsnių apie
Montgomerių šeimą. Perskaitė visą su kitais Rebekos pacientais
susijusią medžiagą ir nerado joje nieko, dėl ko būtų verta taip
susijaudinti ir pareikšti, kad šitas atvejis neabejotinai pavers ją
milijoniere ir suteiks pripažinimą visoje šalyje.
Bet ne tai jam rūpėjo. Jis turėjo rasti, ką slepia Ketlina
Bando, kad Rebeka taip įsisvajojo. Ten pat turėtų slypėti ir
raktas, atskleisiantis, kur ji dingo. Tuo jis neabejojo.
Jis čiupo raktus ir nulėkė žemyn braškančiais laiptatakiais.
Lauke vis dar buvo apniukę ir rūškana, tačiau jis nieko nematė.
Jis nuvyko į „Savanos sargybinio“ redakciją, kur iš pažiūros
nuobodžiaujanti registratorė skirtingomis spalvomis lakuotais
nagais, elegantiškais akinukais, trumpai kirptais, bet
sutaršytais plaukais paklausė, kuo galinti padėti, o tada
iškalbingai dirstelėjo į laikrodį. Buvo jau po keturių.
Kai jis paprašė leidimo paskaityti archyve, greitai
paskambinusi ji palydėjo jį į patalpą, kurioje suskaitmeninti
buvo laikomi seni laikraščiai.
– Pati seniausia medžiaga – mikrokortose, – pridūrė,
rodydama į projektorių, ir palikdama vieną dar kartą jį
nužvelgė. – Bet netrukus mes baigiame darbą.
– Aš greitai, – pažadėjo jis ir įsikūrė dulkiname kambaryje ant
vienintelės biuro kėdės išklibusiu atlošu.
Pradėjo nuo naujausių straipsnių ir keliavo į praeitį, kaip
nuoroda naudodamasis reikšmingesnėmis datomis. Perskaitė
apie Ketlinos dukters mirtį, jos santuoką; kaip smulkesnės
įmonės susiliejo su Montgomerių komerciniu banku. Buvo
pranešimas, kad dėl kvaišalų suimta Hana Montgomeri, o
paskui išteisinta; apie trumpai trukusią Trojaus Montgomerio
santuoką. Taip pat straipsniai apie Amandos vedybas su Ijenu
Dramondu ir itin senų – apie Čarlzo Montgomerio mirtį.
Atsispausdino visus straipsnius, bet labiausiai jo dėmesį
prikaustė ir privertė atsisėdus kai ką pasižymėti paryškintos
skiltys apie jachtos, kurioje buvo abi Montgomerių dvynės,
avariją. Įvykis nuo pat pradžios buvo aprašytas serijoje
straipsnių, buvo abiejų merginų – kaip jam pasirodė, visiškai
identiškų dvynių, – ir sudužusios jachtos nuotraukų.
Ketlina tiksliai atsiminė įvykių eigą.
Abi merginos keliavo į vakarėlį švęsti savo dvidešimt
penktojo gimtadienio. Gėrė ir šoko iki vidurnakčio, tada pasuko
atgal į žemyną. Grįžtant namo laive įvyko sprogimas, jis buvo
tiriamas. Jachta nuskendo.
Nuo čia pasakojimas smarkiai skyrėsi nuo Ketlinos versijos.
Sukosi prakeiktu šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu.
Adamas skaitė straipsnį ir jautė, kaip visas įsitempia.
Sukando dantis, supykino širdį.
Sprendžiant iš pirmojo „Savanos sargybinio“ puslapio,
sužeista ir be sąmonės Ketlina Montgomeri buvo rasta poros,
plaukiančios pro šalį burine valtimi. Abu paliudijo, kad brangi
jachta buvo ištaškyta į šipulius. Bet jie išgelbėjo tik Ketliną.
Kelės niekas nerado – nei tą naktį, nei kitą dieną, nei kitą
savaitę.
Adamo širdis suplakė smarkiau. Ketlina iškraipė tiesą.
Įžūliausiai jam melavo.
Kaip ir tu pats jai. Nuo pačios pradžios.
– Pone Hantai, – pro duris įkišo galvą registratorė, jis kaip tik
maigė spausdintuvo mygtuką, – mes jau rakiname.
– Dar porą minučių, – pažadėjo jis.
Užvertusi akis į lubas, ji nekantriai sudzingsėjo raktais, bet
paliko jį ramybėje.
Paskui ėjo vienas po kito straipsniai apie Kelės paieškas.
Adamas atsispausdino visus, nes dabar juos spėjo vos
peržvelgti.
Perskaitė, kada Montgomerių šeima pasitraukė iš viešumos,
kad policija bijojo blogiausio ir kartu tikėjosi, kad viskas baigsis
gerai.
Trukusi savaitę, paieška buvo atšaukta, straipsnių buvo
mažiau ir vis rečiau. Ir pagaliau paskutinis laikraštis,
užsimenantis apie Kelę Grifin Montgomeri.
Nekrologas.

Galvos skausmas didžiulis. Gaudžiantis. Neleidžiantis Atropei

susikaupti. Nepadėjo nei tyli jos buveinė su vėsiomis baltomis
sienomis ir švara žvilgančiomis plytelių grindimis. Ji suklupo
virš tos baisios padugnės aname kambaryje ir jau būtų
užmiršusi operacinės šlepetes. Vos neužmiršo. Bet nepadarė
klaidos, vis dėlto apsiavė jas, nuskubėjo prie rašomojo stalo
apmąstyti. Ji Atropė, štai kas... Neišvengiamoji Atropė.
Ji laikė uždariusi Žiogę dėl kažkokios priežasties. Priežasties.
Galvok!
Prisimink savo paskirtį. Esi viena iš trijų Likimo deivių. Pati
svarbiausioji.
Taip, ji. Atropė. Ji nukerpa gyvenimo siūlą, kurį jos sesuo
Kloto, verpėja, yra suverpusi kiekvienam žmogui, o trečioji jų
sesuo Lachesė, skirstytoja, taip rūpestingai jiems atmatavusi.
Seserys... trys valdytojos, visos galvoja kaip viena... tik galva
dabar skauda, skauda pragariškai.
Ji atitraukė stalčių. Jame kantriai laukė gyvenimo siūlai –
raudonas ir juodas, ženklindami kraują ir mirtį, supinti,
išmoningai suvyti į vieną. Lemtis. Likimas. Neišvengiamybė.
Galvok! Atėjai čia turėdama tikslą.
Ji rado porą savo paskutinės aukos, motinos, nuotraukų... joje
Berneda jauna, liekna moteris su juoda suknele iki kelių. Galvą
pasukusi į šoną rodo stulbinamai nuostabų savo profilį, šviesiai
rudi plaukai suimti aukštai ant pakaušio ir prismeigti
deimantinėmis karūnos pavidalo šukomis. Liaunos rankos
aptemptos šilkinėmis pirštinėmis, ilgakočiame kandiklyje
smilksta cigaretė, aukštyn raitosi dūmas. Nuotraukai ji pozuoja,
už nugaros švyti baltas fonas, ir atrodo ji anaiptol ne
motiniškai.
Pagimdžiusi septynis vaikus, ji nuolat skųsdavosi dėl figūros,
kaip aukojasi dėl savo vados. Kadaise graži, dažnai išduodama
mergininko vyro, ji apverkdavo pražuvusį savo grožį,
gyvybingumą ir jaunystę. Turėjo silpną širdį, pagreitinusią jai
galą. Nekentė pavainikių, vyro ir uošvio sėklos.
Vargšė daug iškentėjusi Berneda.
Galiausiai ji nebekentės, mintijo Atropė ir trūktelėjusi
motinos gyvenimo giją pažiūrėjo, kurioje vietoje ta pažymėta. Iš
minkšto audinio išvyniojo savo ypatingus įrankius ir paėmė taip
branginamas chirurgines žirkles. Gnybtelėjusi nerūdijančiu
metalu, vienu judesiu nukirpo kankinės Bernedos Pomeroj
Montgomeri gyvenimo siūlą.
O kokį pavidalą suteikti nuotraukai, kad atitiktų jos nuveiktą
darbą? Hmm. Gal smėlio laikrodžio pavidalo figūrą, kuria
Berneda buvo apdovanota ir kurios paskui visą gyvenimą
gedėjo, – dabar tegul ji bus jos įkapės. Taip, tiks. Patenkinta
Atropė ėmėsi darbo. Dviem apgalvotais judesiais nukirpo
Bernedai galvą, paskui nurėžė kojas. Taip, taip,
nepriekaištinga. Gabaliukai krito ant stalo.
Pakėlusi kojas ir galvą, Atropė sudėjo kartu, paskui
rūpestingai prisegė ten, kur ir buvo jų vieta – prie gumbuoto
Montgomerių medžio kamieno. Štai ir Berneda – nedidukė,
graži, pasukta galva su žybsinčia karūna, užkelta ant blauzdų,
pailgintų aukštakulniais bateliais. Matyti ir ranka su cigarete,
todėl vaizdas atrodė kiek kreivas, bet gana elegantiškas ir
traukė akį. Maždaug to ji visada ir siekė. Atropė nusišypsojo.
Ką tik sukarpyta ir sudėta Berneda stojo šalia vyro, viliotojo. Jis
apsirengęs medžiotojo drabužiais, mat visada buvo
medžiotojas, tik jo grobis buvo moterys. Jo kūnas būtų
nepaliestas žirklių, jei ne skylė, kur susieina kojos, tik nedidelė
skylutė nelygiais kraštais, kur kadaise būta jo sėklidžių. Ji
peržvelgė ir kitus, taip pat apsigyvenusius medyje... Kūdikėlis
Parkeris, iš kurio buvo atimtas tas kvailas čiulptukas,
bliaunantis iš visų plaučių, Alisa Enė, nukirpta ir atgal keistu
kampu užrioglinta galva, bet kaip tik taip ji atrodė, kai
nuriedėjo nuo laiptų toje prabangioje įstaigoje, į kurią buvo
įkišta.
Kad taip ji turėtų užtektinai laiko savo rankų darbui
peržiūrėti, sėdėti atsilošus ir gėrėtis. Dar ne. Atropei beveik
nebeliko laiko.
Ji rado Amandos, vyriausiosios, nuotrauką ir nukirpo nuo jos
grakštaus liemens automobilį. Vyriausioji vis dar gyva – Dievo
valia – ir jos imsis vėliau. Ta mintis privertė ją nusišypsoti. Taip,
taip... viskas puikiausiai dera. Kol kas ant Amandos šakos ji
užkabino sudaužyto sportinio automobilio nuotrauką. Tegul čia
kabo, bet Amandos siūlas dar nenukirptas.
Taip nusprendė Likimo sesuo.
Taigi atėjo laikas vėl ką išsirinkti. Atsisėdusi patogiau ėmė
pašyti nuotraukas tarsi kortas. Mikliai jas pervertė, kai kurios
jų apgailėtinai senos. Vienos išbluko, kitos pagelto, dar kitos
čiupinėjant susilankstė, sulūžinėjo.
Praėjo per daug laiko. Per daug metų. Ją vėl užvaldė rūpestis.
Anksčiau tokia kantri, dabar įsitempė. Sudirgo.
Išgirdo gretimame kambaryje krutant auką. Dieve, argi ne jai
dabar laikas?
Laikas. Atropei beveik nebeliko laiko. Reikia pribaigti šitą, ir
vis tiek dar bus daug ką nuveikti. Jau per didelė prabanga
eikvoti laiką ir rinktis aukas neskubant. Kadaise galėdavo laukti
mėnesius, metų metus, dabar ją ginė baimė nebaigti darbo.
Greičiau... dar greičiau.
 Ji atvertė fotografiją ir išvydo Ketlinos veidą. Ir vėl. Regėjos,
kad pati lemtis rodo į silpnesniąją dvynukę. Bet ar dabar pats
tas tinkamiausias laikas? Atropė buvo numačiusi Ketliną palikti
paskutinę, prisiėmusią kaltę už visus jos darbus, bet gal ir
blogai apskaičiavo.
Nagi, kur, po galais, tos lepšės gyvenimo siūlas?
Rūšiuodama stalčiuje siūlgalius, supintas gijas, sužymėtas
metų tarpeliais, Atropė pamatė, kad Ketlinos laikas jau
prisiartino. Ir kitų taip pat, tad perskleisdama kitas nuotraukas
pasijuto aprimusi ir pamaloninta. Rūpestis nebeatrodė toks
didelis.
Dar dvi aukos... viena visai suniurusi, kita stengiasi išvengti
fotoaparato objektyvo, pasitraukusi atgal.
Per vėlu. Nepasislėpsi.
Atropė taikingai nusišypsojo, nors ir girdėjo, kaip tamposi ir
daužosi Žiogė, mėgindama išsilaisvinti. Mergina visai
paklaikusi. Jaučia, kas artėja. Gerai. Gal dabar laikas jai kai ką
priminti. Taip, štai ką. Atropė iki šiol niekada neimdavo įkaitų.
Jos aukos suprasdavo, kad miršta nuo jos rankos. Džošui Bando
galą ji užvilkino nepriekaištingai. Bet lėtas psichologinis
pagrobtosios kankinimas – jos naujausias laimėjimas, šuolis
aukštyn, tik negali juo mėgautis per dažnai, jei nenori būti
pagauta. Vis dėlto... kol Žiogė vieši pas ją, ji dar gali
pasimėgauti.
O ji žino kaip. Mergina spardosi, bando rėkti, todėl gal jau
pribrendo reikalas parodyti jai ką nors, kad galėtų susimąstyti.
Išvyniojo ryšulį su chirurginiais instrumentais, rado žnyples.
Užsimovė porą pirštinių. Prie durų mikliai nusispyrė šlepetes,
pasiėmė žibintuvėlį. Pirštinėta plaštaka suspaudė jo kotą ir
kūnu perbėgo virpulys dėl priartėjusios lemtingosios akimirkos.
Ji tokia nepadori ir tokia nepriekaištinga. Saugodamasi, jei
Žiogei pavyko bent kiek atlaisvinti lipniąsias juostas ir toji
galėtų įspirti, ji ėjo artyn pasišviesdama, nutaikiusi spindulį
tiesiai į merginą. Šioji atrodė prastai. Purvina. Išsekusi. Gal kad
nevalgiusi ir negėrusi... jau kelios dienos. Žiogė elgėsi
neapgalvotai. Reikėjo ją vėl apkvaišinti, bet pirmiau... taip,
svarbiausia, kad jos įkaitė suprastų.
Atropė pritūpė prie stiklainio, kuriame knibždėjo vorai.
Mergina, sudirgusi ir įsibauginusi, švokščia pro burnos
kamšalą, žodžius Atropė tegalėjo įsivaizduoti. Negražūs žodžiai.
Bet ne tai svarbiausia. Atropė lėtai atsuko stiklainio dangtelį ir
patikrino gyvenimo siūlą... laikas sparčiai ėjo į galą. Tada
pirštinėtomis rankomis suspaudusi žnyples palengva pamaišė,
kur voratinklis buvo tankesnis, kur rėpliojo gyvas galas tų
mažyčių voriukų.
– Žinai, kaip tau pasisekė, kad tave pravardžiuoja Žioge, –
tarstelėjo Atropė, šnairuodama į merginą. Tos akys išsiplėtė iš
siaubo. Negalėjo jų atplėšti nuo žnyplių, traukiančių lauk kiek
pailgą šilkinį gumulą, tvaksintį gyvybe. – Jei būtum Kiškutis,
Pumpurėlis ar Kristė, turėčiau daugiau bėdos, parinkdama tau
likimą, bet dabar...
Ji atsigręžė, pamojavo vorų rezginiu žibintuvėlio šviesoje ir
kilstelėjo jį Žiogei ties galva.
Mergina apsipylė prakaitu ir pamėgino pasiristi į kampą.
– Aš ten neskubėčiau, – įspėjo Atropė. – Mačiau ten ir žiurkių,
ir gyvačių, ir...
Žiogė ėjo iš proto. Spardėsi, mykė užklijuota burna. Atropė
neėmė į galvą. Palaikė purų gumulėlį virš merginos ir paleido.
Žiogė sukriokė.
– Nagi... pažiūrėkim. Juk nenorėtume atskirti motinos nuo
vaikučių. Kaip manai, kuri čia... ei, štai kuri.
Ji išsirinko itin bjauriai atrodantį padarą su kyšančiomis
voratinklinėmis liaukomis, dyrintį į ją pro stiklą visomis
aštuoniomis akimis, jose atsimušė šviesa.
 – Gerai, eikš čia.
Tiksliai kaip chirurgė Atropė vėl įkišo žnyples į stiklainį ir,
Žiogei švykščiant pro kamšalą ir rangantis, atsargiai sugriebė
šilkinį gumulą, kuriame buvo įsitaisęs tas padaras. Raudonas,
persmaugtas per vidurį gyvis parodė juodą blizgantį pilvą.
Atropė salo iš malonumo... turėjo surinkti tuos voragyvius, kai
kuriuos aptiko internete ir parsisiuntė į pašto dėžutę,
sumokėjusi iš anoniminės sąskaitos, ir ši, juodoji našlė su
kriaušės pavidalo maišeliu, pilnu kiaušinėlių, tapo jos
numylėtine.
– Eikš pas mamą, – pasakė ji, baksnodama atsargų padarą
žnyplėmis. Juodoji našlė. Koks taiklus vardas, nes Ketlina
būtinai bus apkaltinta ne vien dėl vyro mirties, o ir dėl visų
kitų.
Viskas kaip numatyta.
Žiogė jau kliegte kliegė. Purtėsi ir kretėjo, tarsi justų ant
savęs visus aliai vieno voriukus ir tą gyvį. Ašaros plūdo veidu.
Atropė lėtai pasisuko laikydama žnyples Žiogei virš veido,
žiūrėdama, kaip toji dreba, nes tarpas iki persmaugto raudono
burbulo vis mažėjo ir žnyplės su krutančiu grobiu jau buvo per
kelis pirštus nuo merginos nosies.
– Jie ne tokie ir nuodingi, kaip žmonės šneka, – nuramino
Atropė. – Bet, jei gerai sukandžios...
Mergina gailiai suspiegė.
Atėjo laikas visa tai baigti.
Atropė atleido žnyples.
 Dvidešimt septintas skyrius

Pasivertusi ant šono, Ketlina praplėšė akį ir pažvairavo į

laikrodį prie lovos. Pusė devynių? Negali būti. Dirstelėjo pro
stiklines duris į verandą, ant grindų plokščių tįso šešėliai,
pranašaudami vakarą. Matyt, ji prigulė išgėrusi su Kele ir... ak,
tas širdį draskantis vaiko skambutis. Gailestingasis Dieve, jai
pasidingojo, kad ten Džeimė. Kas norėtų iš jos taip iškrypėliškai
pasityčioti? Kas mėgautųsi versdamas ją nors vieną akies
mirksnį pagalvoti, kad jos dukrelė gyva?
Tas, kas tavęs nekenčia.
Kas nori, kad tu palūžtum.
Kas tave labai artimai pažįsta.
Jei tik viso to prakeikto reikalo nesusapnavai. Gal viskas tavo
pačios galvoje.
Atsidususi ji sugraibė ragelį ir patikrino skambintojo vardą,
bet telefono atmintyje nebuvo jokio numerio. Tarsi būtų juos
ištrynusi. Bet ar ištrynė?
Galvok, Ketlina, galvok.
Prisiminė, kaip grįžo pabėgiojusi, kaip maudėsi duše... ir... ir
kas? Kas?
– Tegul eina viskas velniop.
Stengėsi kaip įmanydama, bet kelių pastarųjų valandų
neprisiminė. Nors bent kiek aiškiau.
Tik pasirodęs prie durų detektyvas Ridas vis dėlto iškilo jos
atmintyje. Tiesa? Taip... ji buvo tikra, prisiminė, kaip užtrenkė
prieš jį duris atšovusi, kad pirma turi pasimatyti su advokatu.
Bet nė neabejojo, kad detektyvas grįš. Praeis kiek laiko, ir jis
grįš su antrankiais. Ak, Viešpatie, kaip ji pakliuvo į tokį
pragarą? Jos šeima baigia išmirti... vienas po kito palieka šį
pasaulį. Į širdį jai vėl įsivogė sielvartas, prisiminus dukrelę ir
motiną, ir netgi šiek tiek Džošą. Jis buvo niekšas, bet
nenusipelnė mirti taip siaubingai... ant rašomojo stalo. Ji
sumirksėjo. Prisiminė visą pokalbį iki menkiausios smulkmenos.
– Vynas, Džošai? – pasišaipė. – Bet juk tau alergija...
– Ne nuo šitos rūšies. Bet mauk iš čia, po velnių.
Šypsojosi toks patenkintas savim išgėręs iki dugno.
Koks kvailys.
Ji visa pašiurpo.
Ką ji padarė tą vakarą? Buvo tenai, pas Džošą, jo kabinete...
bet jis buvo gyvas... vadinasi, kraujas... kaip tas kraujas pateko
čia?
Gal pati jį čia atsitempei, tu pamišėle. Esi gerokai
kvėštelėjusi, kad iškrėstum ką nors panašiai. Argi tie pirštų
atspaudai neatitiko tavo pačios?
O Dieve, o Dieve, o Dieve. Širdis, atrodė, sprogs. Prieš akis
jai stojosi kambarys kaip tada: apkrešėjusios paklodės, tamsios
dėmės ant plytelių ir kilimo, įdaužtos dušo durys.
Pagraibė nežiūrėdama ant staliuko, ant kilimo nukrito
televizoriaus valdymo pultelis, tada įjungė naktinę lemputę.
Visa pašiurpusi greitai apsidairė po kambarį, durys uždarytos,
niekur nematyti sukrešėjusio kraujo, nieko neįprasto. Viskas
atrodo ramu. Gal per ramu.
Liaukis, Ketlina. Nepradėk gąsčiotis šešėlių.
Šuo, gulintis greta, ėmė rąžytis ir žiovauti, rodydamas juodą
gerklę, rausvą liežuvį ir aštrias iltis.
– Tinginių pantis, – pasakė kasydama jam paausius. Bandė
užgniaužti kylančią baimę, tiesiančią į ją nagus. – Mudu abu.
Abu geri tinginių pančiai.
 Tačiau širdis tvaksėjo su pertrūkiais, išduodama jausmų
sąmyšį ir suardytą dvasios ramybę. Ji prisivertė atsikelti ir
nueiti į vonios kambarį, ten, veidrodyje, išvydo, kokia
paklaikusi.
– Laikykis, – sumurmėjo pati sau, stipriai įsikibusi į kriauklės
spintelės atbrailą. – Nepalūžk. Nepasiduok!
Virpėdama atsuko šalto vandens čiaupą, pasilenkusi atsigėrė,
paskui apsišlakstė veidą, vildamasi supurtyti save ir atitolinti
baimės priepuolį. Tada stipriai užsimerkė ir kelis kartus giliai
įkvėpė. Nusiramink, neklausyk jokių balsų mintyse... neklausyk.
Pamažu atsimerkė ir rūsčiai pažiūrėjo į savo atvaizdą. Silpna.
Išsigandusi. Tokia trapi. Sukaupk jėgas! Pasiryžusi atsilaikyti
prieš baimę, išsivalė dantis, pirštais persišukavo plaukus.
Pamažu rimdama pamatė savo atvaizdą tarsi iš šono. Truputis
lūpų dažų nepakenktų. Atidarė vaistų spintelę ir pasklaidė
tūbeles. Tik trys. Ne keturios, kaip visada. Nebuvo rausvojo
lūpdažio, jai labiausiai patinkančio, jis parduodamas tik tinklo
„Maxxell“ parduotuvėse. Gal ji klysta? Irztelėjusi išnaršė
spintelę, paskui nusprendė, kad neverta taip imti į galvą, ir
nutarė rinktis neryškų uogų atspalvį. Anas lūpdažis greičiausiai
jos rankinėje, taip ir bus.
Pastaruoju metu ji nuolat pameta daiktus, ne ten pasideda
telefoną, makiažo priemones, batelius...
– Nenuostabu, kai aplinkui tokie dalykai, kvailele, –
sumurmėjo.
Užsitempė šortus ir teniso marškinėlius. Žymės ant riešų
buvo ne tokios ryškios, ir ji pamanė galinti jų neslėpti. Eidama
pro Džeimės kambarį, atkreipė dėmesį į uždarytas duris... kaip
keista. Ketlina neprisiminė, kad būtų jas darinėjusi. Po teisybei,
beveik nedarinėjo, laikė atviras, kad galėtų žvilgčioti vidun ir
gyventi prisiminimais.
Bet juk buvo užsukusi Kelė, ar ne? Ar buvo? Ketlina pradarė
duris ir ją iš karto užvaldė prisiminimai apie dukterį. „Mamyte,
mamyte, paskaityk man pasaką, tą apie kiškutį“, – prašydavo ji,
ir matydavai tik plačią šypseną, garbanėles ir spindinčias akis.
Sugrudusia širdimi Ketlina pasisuko atgal į duris, tik žvilgsnis
užkliuvo už lovos... ji atrodė ne taip... kažko trūko... kiškučio.
Mylimiausio minkšto Džeimės žaisliuko nebuvo ant lovos, nei
ant lentynos, nei... Ketlina pajuto, kaip į ją kvėptelėjo baimė,
atslinkusi nuo lovos.
Mamyte? Kur tu?
Jai vėl pasigirdo išsigandęs balselis, ataidintis mintyse. Ar jos
duktė... Ne, ar kažkas pasistengia, kad dukrelė tarsi ją šauktų,
ar tai tevyksta jos galvoje? Ką anksčiau Liusilė sakė: „Ketlina,
tu irgi juos girdi, žinau, kad girdi. Vaiduokliai kalba su tavim.“
Na, Liusilei šiek tiek trūko galvoj, visi taip manė, tai vienintelė
priežastis, kaip jai pavyko ištverti su motina. Ar galbūt turėjo
ištverti. Bet Džeimės balsas buvo tikras. Ji kvietė... Ketlina
nubėgo atgal į miegamąjį ir patikrino skambintojo numerį – visi
ankstesni buvo ištrinti. Kažin kas tai padarė. Ne ji. Būtų
prisiminusi.
Sakiau tau, Kete mažule, tu visai išprotėjusi, po galais! Kiek
kartų ji girdėjo galvoje griaudėjant Kelės kaltinimus. Šimtus?
Tūkstančius kartų? Kas juos suskaičiuos.
Drebėdama nuslinko prie kompiuterio. Spustelėjo
atidarydama pašto dėžutę ir rado kelias Kelės žinutes.
Labas, miegale. Kas čia darosi? Dabar jau pati turiu maišytis
sau martinį? Užsukau pas tave, bet tu teliuškavaisi it koks
Ripas van Vinklis6. Paskambink man. Xoxoxo, Kelė.
Čia buvo Kelė? Ar ji paėmė jos lūpdažį ir Džeimės kiškutį?
Ar... ar kas? Ji spustelėjo ant antros žinutės.
Pamiršau pridurti, kad pasirūpinau detektyvu Diku. Kol tu
miegojai.
Ką? Ak, Dieve. Ketlinai susuko vidurius.
 Jis pasirodė, kol tu miegojai, ir aš jam tiesiai liepiau
pradingti. Apsimečiau tavim, pasakiau, kad be savo advokato
nekalbėsiu nei su juo, nei su niekuo kitu.
Ne, to negali būti. Ketlina prisiminė, kaip pasirodė
detektyvas Ridas. Tai ji paprašė jį išeiti. Ar paprašė? Ji miegojo,
paskui... o paskui, ak, ne. Galvoje vėl ėmė gausti pavojaus
varpai.
O kol dar nepradėjai skaityti man paskaitos, kad apsimečiau
tavim, nepradėk ir jaudintis. Faras patikėjo, taip pat ir ta
nemaloni reporterė Nikė Džilet prieš kelias dienas.
Ketlinai pasidarė bloga. Kelei visada patikdavo supainiotos
tapatybės niekalai – perdėtai teatrališki, apsiausto ir durklo
stiliaus. Jai visa tai buvo tik žaidimas.
Netrukus pasimatysim.
Xoxoxo,
Kelė.
Ketlina išjungė kompiuterį ir nuleido galvą ant rankų. Dėl
Kelės vis sunkiau.
O ar ne visada taip buvo?
Gerai, kur kas sunkiau.
Kad taip Kelė atsisakytų tų mįslių. Tų apsimetinėjimų. Kad
atsiprašytų šeimos. Gyvenimas iš karto palengvėtų. Bet to
niekada nebus. Niekada. Ji bandė prisiskambinti dvynei
seseriai, bet visada susidurdavo su prakeiktu atsakikliu. Šį
kartą Ketlina nesivargino ir žinutės neperdavė.
Kam Kelei reikėtų vogti daiktus? Tokius asmeniškus kaip
lūpdažis ar mylimiausias minkštas Džeimės žaisliukas? Būtų
visai beprasmiška, jei ne... nebent Kelė tyčia nori ją sutrikdyti...
bet kam?
Nes ji užmušė Džošą, o nori įkišti tave, lyg tu eitum iš proto
ir...
– Ne! – Ketlina tuo niekada nepatikės.
 Ji nulėkė laiptais žemyn. Virtuvėje uždegė šviesą. Ant
indaujos stovėjo dvi tuščios taurės nuo martinio, atidaryta
alyvuogių skardinė. Ji taip ir sustingo tarpduryje. Kūnu perbėgo
šiurpas. Ji neprisiminė gėrusi su Kele.
Tu ir negėrei. Pramiegojai.
Bet juk ir pati kalbėjosi su detektyvu. Ar prieš, ar po Kelės?
Ak, Dieve. Ji klestelėjo į fotelį poilsio kampe, ant kilimo tysantis
Oskaras pažiūrėjo į ją ir subeldė uodega į grindis.
– Ji turi liautis, – pasakė Ketlina šuniui ir išsiblaškiusi ištiesė
ranką pakasyti jam paausio. – Turi.
Bet ji pati niekada to nepadarys. Jai pernelyg smagu. Laikysis
tokio gyvenimo būdo, prie kurio prisitaikė sprogus jachtai. Kol
kas nors jai sukliudys. Tas kas nors turėsi būti tu.
– Negaliu, – tarė Ketlina. – Tikrai negaliu!
Jai reikėjo dar tiek daug nuveikti, jos pačios gyvenimas iro ir
byrėjo, dabar dar sparčiau. Taip. Montgomerių prakeiksmas,
psichikos ligos, jos paveldėtos per kraują. Jai nepavyks jų
išvengti. Ir vėl ją perliejo baimės banga, permušdama
sutvaksėjo širdis.
Dėl Dievo meilės, išlaikyk sveiką protą. Ne dabar!
Suskambėjo telefonas, ir ji krūptelėjo. Prakeikti reporteriai!
Ji pašoko ir sugriebė ragelį nelaukdama antro signalo.
– Alio... – atsiliepė piktai.
– Ketlina? – Adamo balsas skambėjo, regis, visai čia pat,
kambaryje.
Jos akyse susitvenkė ašaros. Užplūdo palengvėjimas. Jis tas
balzamas, kurio jai reikia. Bet kodėl jį išgirdus nesinori
valdytis, tik išsiverkti?
– Labas, – šiaip taip atsakė, tramdydama verksmą,
užgniaužta gerkle.
– Gerai jaučiatės? – paklausė jis.
Ne! Nesijaučiu gerai. Ir nesijausiu. Tu, kaip niekas kitas,
turėtum tai žinoti!
Priglaudusi ragelį prie ausies ji, kaip buvo atsirėmusi nugara
į spintelę, taip ir nuslydo ant grindų.
– Išgirdau apie jūsų motiną. Labai užjaučiu.
– Man labai sunku, – pratarė ji pro besiveržiančias karštas
ašaras.
Nepratusiai prie vyriško švelnumo, jai buvo keista priimti
užuojautą, dar keisčiau suprasti.
– Pamaniau, gal norėtumėt pasikalbėti?
– Noriu. Taip.
Linktelėjo galvą, tarsi jis matytų. Jai reikėjo regėti jį, paliesti,
pajusti, kad jos gyvenime atsirado į ką atsiremti. Kuo ji gali
pasitikėti.
Pasitikėti juo? Išprotėjai? Vyrukas kaišioja savo vizitines per
laidotuves, dėl Dievo meilės, psichoterapeutas rankioja
pacientus paskaitęs nekrologus? Na jau, Kete mažute, tai
beprotiška. Nori su juo pasimatyti, nes geidi jo. Tik tiek.
Kelės balsas skambėjo mintyse. Pastarosiomis dienomis
atrodė, kad dvynė tapo ir jos sąžine, ir kankintoja.
– Galiu atvažiuoti pas jus per pusvalandį, – pasakė jis. Jo
balsas sušildė širdį. Jis rūpinasi, to nepaslėpsi. – O gal verčiau
jūs atvažiuotumėt čia?
Ji apžvelgė savo valdas – tuščios taurės, nugerti buteliai, šuns
prišiukšlinta virtuvė. Čia justi jos nerimas, kurio neatsikrato
pastaruoju metu, pojūtis, kad ji sekama.
– O gal kur nors pusiaukelėje, niekieno žemėje, – paragino
jis. – Taigi, kabinetas ar kavinukė?
– O kodėl jums neužsukus ir nepaėmus manęs? – nusibraukė
ašaras. – Tada ir nuspręsim.
– Tuoj pat būsiu, – pažadėjo jis.
Ji padėjo ragelį ir sunkiai atsistojusi sukando dantis. Negali
dabar išskysti. Kas iš to nervų priepuolio? Ne, jai reikia rasti
vidinės jėgos ir susidoroti pačiai. Ji prisivertė nustumti visas
baimes į pačius tamsiausius voratinkliais apraizgytus sąmonės
kampelius, o pati ėmė suktis virtuvėje: sudėjo taures į
indaplovę, sustatė butelius į indaują, nušluostė stalviršius ir
grindis drėgna šluoste.
– Misija įvykdyta, – paaiškino šuniui, greitosiomis peržvelgusi
kambarį. – Šitą „Misiją neįmanomą“ atlikau nepriekaištingai.
Pakeliui nusviedė purviną šluostę į skalbinių dėžę skalbykloje
ir užlipo į viršų. Apsivilko ilgą medvilninę suknelę, susirado prie
jos derantį nertinuką, pridengiantį randus ant rankų.
Apžiūrėjusi save veidrodyje susiraukė. Prilietė kelis kartus ties
blakstienomis tušo pieštuku, vikriai brūkštelėjo rausvos pudros
šepetėliu – tiek teturėjo laiko. Plaukai – na, teks juos pamiršti.
Nulėkė laiptais žemyn ir surinko dvaro numerį. Hana viena, iš
tikrųjų viena pirmą kartą savo gyvenime. Ketlina norėjo išgirsti,
kaip ji. Hana dažnai būdavo tikras galvos skausmas, o kas iš jų
nebuvo? Kelė, Amanda ir Trojus taip pat ne visada buvo tokie
šaunūs. Vienas signalas. Laukdama ji apžiūrėjo savo nagus.
Antras. Nesiseka. Trečias.
– Nieko sau.
Po ketvirto signalo trakštelėjo atsakiklis ir Ketlina nutirpo,
išgirdusi švelnų, malonų motinos balsą, tęsiamai nurodantį
palikti jai žinutę. „Jūs susisiekėte su Montgomeriais čia,
„Ąžuolų Kalvoje“. Jei būsite tokie malonūs ir paliksite savo
vardą ir numerį, jums atskambinsime...“
Ketlinos keliai ėmė linkti. Ak, mama, kaip šitai galėjo
atsitikti? Ji prisiminė, kaip sėdėdavo motinos glėbyje uosdama
kvepalus, sumišusius su cigaretės dūmais, prisiminė liūdesį,
kuris, regis, niekada neišnykdavo iš pilkų jos akių. Būdavo
naktų, kai Ketlina prabudusi girdėdavo, kaip koridoriumi
nugirgžda žingsniai. Kartais tai būdavo pavojingas, gąsdinantis
dunksėjimas, nutildavęs ties jos miegamuoju – durys
prasiverdavo, šešėlis įslinkdavo vidun. Kitais kartais
koridoriumi ir laiptais girdėdavo motinos žingsnius – jei
Berneda neišgerdavo tablečių nuo nemigos...
Įsijungė įrašymo takelis ir įkyrus pypsėjimas grąžino ją į
dabartį.
– Hana? Ar tu ten? Čia Ketlina. Norėjau pasidomėti, kaip
gyveni. Pakelk ragelį, jei tu namie, gerai? – ji luktelėjo.
Atsakymo nebuvo. – Hana, paskambink man, gerai? Namie
manęs nebus, skambink į mobilųjį. Prašau. Paskambink.
Ji tarkštelėjo ragelį apimta nesmagaus jausmo – kažkas
negerai. Kita vertus, ko čia stebėtis. Viskas pastaruoju metu
negerai, netgi labai negerai.
Išgirdo, kaip prie namo privažiavo automobilis, ir beveik iš
karto ėmė loti Oskaras.
– Lieki čia, – įspėjo šunį, kai priebutyje nuaidėjo žingsniai ir
skimbtelėjo skambutis.
Pro šoninį durų langą pamatė šmėkštelint Adamą, jo rimtą
veidą. Tamsūs plaukai atmušė priebučio lempos šviesą, buvo su
džinsais, tamsiu nertiniu ir teniso bateliais. Stovėjo rankas
susikišęs į kišenes.
Jos kvaila širdelė akimirką sustojo – jųdviejų žvilgsniai
susidūrė. Ji neištvėrė nenusišypsojusi, ir vos juntamas jaudulys
perbėgo gyslomis. Adamas turi savotiško geismingumo, galbūt
paslapties, kurią gerai slepia šauni studentiška, sportiška
išvaizda. Jai tai buvo įdomu. Ją viliojo. Ji panoro išsiaiškinti apie
jį ką nors daugiau.
Sutik, Ketlina, tave traukia prie jo patys žemiausi, gyvuliški
instinktai. Kaip patelę prie patino. Mirksnį ji įsivaizdavo: kažin
kaip juodu mylėtųsi, – tada atsigodo. Jai atsisuko varžteliai.
Negali leisti užgaidžiai fantazijai įsisiūbuoti. Paskubomis atšovė
duris. Kol Oskaras, besisukiojantis jai apie kojas, neišspruko, ji
žengė lauk ir užtrenkė duris.
 – Labas. Atrodote... – nužvelgė ją nuo galvos iki kojų Adamas,
tada papurtė galvą. – Atrodote visiškai neįtikimai, bet gal mums
neverta šitaip?..
– Ką? Pamiršote komplimentus? Tikrai ne, – mirktelėjo jam ir
paraudo. – Taip pat atrodote gana neįtikimai.
Jis nusikvatojo atmetęs galvą ir paėmė jai už rankos.
– Gal užteks jau? Mus vis dar saugo paciento ir daktaro
santykiai.
– Kaip apmaudu, – subambėjo ji, ir jis vėl nusijuokė.
Vakaras buvo tykus. Gatvėse vienas kitas praeivis. Jokio
vėjelio, nešlamėjo nė medžių lapai virš galvų.
– Kur keliausim? – paklausė ji.
– Kur tik norite. Šį kartą renkatės jūs.
Ji galvojo trumpai.
– O kaip „Nikelbis“? Už trijų kvartalų, perėjus aikštę. Puiki
kava. Gėrimai dar puikesni.
Jis nusišypsojo, rodydamas visus dantis.
– Rodykit kelią.
– Jūsų noras – man įsakymas, – pajuokavo ji ir timptelėjo jam
už rankos.
Juodu perėjo gatvę ir daug nekalbėdami, pasisukinėję nakties
pritemdytais skersgatviais, atsidūrė nedideliame bistro. Prie
mažų apskritų staliukų po silpnomis lempomis melsvais
gaubtais leido laiką kelios poros, ir pavienių lankytojų buvo
nedaug. Vienišas muzikantas tyliai brązgino akustinę gitarą
prie nuošalaus mikrofono. Nedainavo, tik retsykiais
paniūniuodavo greičiausiai savos kūrybos melodiją, galėjai
galvą dėti, neturinčią pabaigos.
Jie atsisėdo prie lango, tada užsisakė šaltos arbatos ir
limonado su trupučiu degtinės. Kai padavėjas dingo, Adamas
paklausė: – Taigi, kaip jaučiatės, kaip laikosi visa jūsų šeima?
– O kaip jūs manote? Atrodo, kai kas trokšta visų mūsų
mirties. Ar bent dalies mūsų. Žmogus linkęs jaudintis dėl tokių
dalykų, – ji įsimetė į burną riešutą ir nusivalė druskuotus
pirštus. – Ir čia dar ne viskas. Tenka akis į akį susidurti su tikra
bėda. Dvigubas prakeiksmas.
Padavėjas smailia barzdele, vietoj prijuostės apsijuosęs
rankšluostėlį, atnešė gėrimus. Buvo su berete, nusismaukta ant
pakaušio, – gal pabrėžiant stilių, o gal slepiant plinkančias
vietas.
– Laukiu, kad paskambintų Hana. Ji namie viena. Liusilė
išvyko į Floridą – ne, neklausinėkite, – pakėlė ji delną,
perpratusi jo ketinimus. – Nežinau kodėl. O mamos nebėra... –
užbaigė kone pašnibždomis. Atsiduso ir paėmė gėrimą. –
Atleiskit. Man patarė nevaidinti aukos – nevaidinsiu. Bet
meluočiau sakydama, kad nesijaučiu pažeidžiama ir priblokšta.
– Pastaruoju metu daug kas nutiko.
– Taip, – tyliai sutiko ji.
– Net ir anksčiau. Regis, jūsų šeima linkusi į tragedijas.
– Beveik kaip graikų teatre, – nugėrusi gurkšnį pritarė ji. – O
kaip jūsų?
– Mano šeima? Kad jos kaip ir nėra. Tėvas išėjo, kai buvau
dar mažas. Apie jį ne kažin ką prisimenu, nežinau, kur jis
pradingo. Mama ir mudu su broliu gyvenome pas senelę, kol
mama pasimirė. Staiga. Smegenų auglys. Buvau vienuolikos.
Brolis – šešiolikos. Tada senelė mus augino.
– O kur dabar jūsų brolis?
– Kiek girdėjau paskutinį kartą – Briuselyje. Laivynas.
Žvalgyba. Mudu ne itin artimi.
– Ir neturite seserų, ar ne?
– Bent jau nepažįstu nė vienos. Nors, kiek žinau, tėvas galėjo
paleisti į pasaulį visą seseriją.
Ji pasijuto kvailokai. Ji bent jau turėjo abu tėvus. Seserų ir
brolių. Tikrą šeimą. Kad ir kokia ji buvo.
 – Verčiate mane jaustis žliumba.
– Man taip neatrodo.
– Jei taip, tada jūs toks vienintelis, – prisipažino ji. – Mane
nuolat kaltina, kad vaidinu auką, kad nesistengiu pagyvėti, kad
amžinai savęs gailiuosi, – ji plačiai nusišypsojo. – Žinot, taip
žmogui galima įvaryti kompleksą. Gal dėl to jie visi mano, kad
aš gudrauju. Neužsipulkit manęs, kad tyčia save peikiu – taip
nėra. Mano brolis ir seserys rimtai mano, kad aš pamažu einu
iš proto, o gal ir išprotėsiu, – nusišypsojo jau liūdniau. – Bėgant
laikui.
– Kas taip sako?
– Jie visi. Hana, Amanda, Trojus. Net Kelė.
– Argi dvynė sesuo jūsų neužsistoja? – paklausė jis
susimąstęs.
– Ji nesikalba su šeima. Maniau, jūs žinote.
– Kodėl?
– Nejaugi jums nesakiau? Mama nutraukė su ja santykius po
nelaimingo atsitikimo jachtoje. Apkaltino iššvaisčius palikimą ir
vos neužmušus manęs.
Adamas susiraukė, nubraukė pirštu lašą nuo aprasojusios
taurės.
– Papasakokit dar apie avariją.
– Kodėl?
– Nes noriu jums padėti, – apdairiai atsakė jis.
– Ką pasakoti? Žinote, kas atsitiko.
– Gerai, o kas buvo paskui? Kada pirmą kartą susitikote su
Kele?
– Kai mane paleido iš ligoninės.
Kur visa tai nukrypo? Kodėl jis toks susimąstęs?
– Ir kai ją paleido, tiesa?
Muzikantas pagaliau liovėsi skambinęs, ir kavinukė staiga
aptilo. Neskimbčiojo taurės, nesigirdėjo lankytojų kalbų, tiktai
tyliai šiureno virš galvos besisukantys ventiliatoriai. Jai
nesinorėjo apie Kelę kalbėti pernelyg atvirai. Net su Adamu.
Tačiau jis laukė. Įbedęs į ją įdėmų žvilgsnį. Ji pastatė stiklą ir
giliai įkvėpė. Akivaizdu, atėjo metas „nuodugniai išpažinčiai“,
kaip kadaise sakydavo motina, liepdama atskleisti visas
paslaptis. Suvirpėjusi įkvėpė dar kartą.
– Taip.
– Ar dažnai su ja matotės?
– Ne taip dažnai, kaip norėčiau. Dažniausiai dėl darbo jos
nebūna mieste.
– Ką ji veikia? – kvotė jis.
– Ji tiekėja didžiuliame prekybos centre.
– Kuriame?
– Argi svarbu? – užsispyrė ji. Kodėl jis klausinėja apie jos
seserį? – Kelė nenori, kad kalbėčiau apie jos asmeninį
gyvenimą. Ji – privatus asmuo.
– Bet ji gyvena čia?
– Taip. Kai čia būna. Ji turi namelį prie upės.
– Jūs aplankote ją?
– Kartais, bet dažniausiai paliekame viena kitai žinutes ar
rašome elektroninius laiškus.
– O kaip kiti šeimos nariai, ar jie dažnai su ja bendrauja?
– Ne, jau sakiau, jie palaikė mamos nuostatą.
Ji nujautė: menkutis virpulys, varomas širdies, tuoj virs tikru
griaustiniu, ataidinčiu jos smilkiniuose.
– Jie visi... jie visi elgiasi taip, tarsi ji būtų mirusi.
Atrodo, pasaulis liovėsi sukęsis.
Žodžiai pakibo ore tarp jų.
Adamas neištarė nė žodžio, tik įsmeigė į ją akis, ir ji pasijuto
verčiama aiškintis.
– Tai priimtina abiem šalims. Kelė taip pat nenori turėti nieko
bendro su šeima. Jausmai abipusiai.
 – Ketlina, – pasakė jis tyliai, bet nieko gero tai nepranašavo.
Ji mėgino nuryti seiles, bet gerklė staiga išsauso tarsi
dykuma.
– Šiandien aš perskaičiau nekrologą Kelei.
Ji užsimerkė.
– Ji mirusi, – ištarė Adamas.
– Ne, – Ketlina žinojo, kad galiausiai taip atsitiks. Gurkštelėjo
iš taurės. Ėmė purtyti galvą, įnirtingai neigdama kiekvieną jo
žodį. – Jos kūnas... jos kūno taip ir nerado. Tik oficialiai
paskelbė. Bet ji liko gyva po avarijos. Tai buvo stebuklas... o gal
ir ne, – ji prisivertė apsiraminti, ūžimas galvoje ėmė tilti. –
Žinau tik tai, ką ji pati man papasakojo.
– Ką? – jei jis ir netikėjo ja, tai bent jau to neparodė.
– Kad ji tai prarasdavo sąmonę, tai atgaudavo, kad ją nunešė
tėkmė, kad iš upės ją ištraukė narkotikų platintojas, jis ir
išgelbėjo jai gyvybę, bet nenorėjo garsintis, nes buvo
pasirašytas leidimas jį suimti. Ir tada ji pati susikūrė naują
gyvenimą. Bet šeima... kai norėjau jiems papasakoti, kad ji
gyva, nenorėjo nieko apie tai girdėti. Juk žinote, jie mano, kad
man psichikos sutrikimas... ne, pala, „būklė“, man regis, tokią
sąvoką vartojo motina.
– Aišku.
Jis atsilošė į atkaltę, vėl ėmė groti muzika, matyt, kiek kitokia
tos pačios melodijos variacija.
– Jūs manim netikite.
– Taip nesakiau.
– Jums ir nereikia. Manim niekas netiki. Arba nenori tikėti.
Mano šeima gana godi, jei Kelė mirusi, kur kas mažiau žmonių
turės dalytis pelną ar dvarą arba išsidraskyti dėl senelio turto,
kad ir kaip šitai vadintum.
– Ketlina...
– Žinau, tai atrodo neįtikima, bet kas kartą, kai ją kas
atpažįsta, ji apsimeta, kad tai aš. Dabar ji turi naują pavardę.
Gyvena kaip K. K. Grifin. K – Kelė, K – Ketlina, o Grifina buvo
jos antrasis vardas.
– Kaip ir jūsų draugo vardas, berniuko, gyvenusio gretimame
ūkyje, – raginte ragino jis.
Ji suprato, kur viskas sukama.
– Taip, – įbedusi akis į išdegintas stalo lentose dėmes, ji
sušnibždėjo: – Žinau, ką dabar pasakysite, kad nebuvo jokio
Grifino, jokio vaikystės draugo. Netiesa. Jis buvo, – ji mėgino
nekreipti dėmesio, prisiminė tuos tolimus vienišės metus
vaikystėje. – Man jis egzistavo.
Adamas siektelėjo per stalą ir suėmė jos rankas į savo
delnus. Švelniai nykščiais paglostė jai pirštus.
– Jei jums jis buvo tikras, vadinasi, egzistavo. Tada. O dabar?
Ji papurtė galvą, stengėsi nepravirkti.
– Dabar žinau, kad jis buvo mano įsivaizduotas.
– Bet tada jo jums reikėjo.
– O taip, – šniurkštelėjo ji ir prikando lūpą.
Prisiminė, kaip naktį išlįsdavo pro langą ir užlipdavo ant
stogo, o Grifinas sėdėdavo greta, pasirengęs ją sugriebti, jei ji
kristų, pasirengęs pasakyti jai, kad viskas baigsis gerai, jis
neleido jai nusiminti, kitaip nei aplinkiniai, nei jos vyresnysis
brolis, kuris atsėlindavo koridoriumi, lįsdavo į jos ir į Kelės
miegamuosius, trindavosi į jos skruostus dvokiančia burna ir
graibydavo ją po antklode. Nei jos motina, netikėjusi ja ir
teigusi, kad ji kurianti pasakas. Nei tėvas, retai kada būdavęs
namie ir niekada neturėjęs laiko pasidomėti ja ar kuriuo kitu
savo vaiku.
– Grifino man iš tikrųjų reikėjo, – sutiko ji.
– Kaip dabar Kelės? – pasiteiravo jis maloniai, bet ji papurtė
galvą, nenorėdama apie tai kalbėti.
Jis nesupranta, bet juk ne jis vienas. Tik ne tada, kai reikia
aiškintis dėl dvynės sesers.
– Kelė tikra, Adamai, – nenusileido ji. – Tokia tikra, kokia aš
pati.

6 W. Irvingo romano veikėjas – išsiblaškęs, neskubantis, pramiegantis svarbius

įvykius.
 Dvidešimt aštuntas skyrius

Ridas, atsilošęs patogiame krėsle, mėgino skirti šiek tiek

dėmesio „Braves“ komandai, žaidžiančiai jo naujajame
plokščiaekraniame televizoriuje, kurio įstrižainė 36 coliai. Tas
daiktas kainavo tiek, kad liko kone basas plikas, bet jam patiko.
Apskaičiavo, kad baigs savo „vyriško dydžio“ patiekalą iš
mikrobangų krosnelės, nors skonis buvo kaip tikro jovalo, tada
vėl perlėks gatves ir padarys lanką iki Ketlinos Bando namų.
Paprašė Morizeti, kad pasektų namą, ir ji sutiko, nors duktė
kenčianti nuo „itin rimto vėjaraupių atvejo“. Ridui reikėjo
padaryti pertrauką. Jis tyrė Bando bylą nesudėdamas akių,
todėl atėjo laikas į ją pažvelgti iš šalies ir numatyti gaires.
Kol Ketlina Bando tau vėl neužtrenkė durų prieš nosį.
Velnias.
„Braves“ namie aštuntą kėlinį atsiliko šešiais taškais ir
prapylė žaidimą nepagavę dviejų kamuolių. „Mets“ ėjo kaip per
sviestą.
Ridas užgėrė valgį alumi, sutvarkė indus – išmetė plastikines
lėkštes į šiukšliadėžę, išjungė televizorių ir kai sučirškė jo
mobilusis, buvo jau už durų. Įlipęs į „Eldorado“ atsiliepė.
– Ridas.
– Labas, čia aš, – Silvija Morizeti skambino taip pat
mobiliuoju.
– Jau važiuoju.
– Pats laikas. Auklė jau du kartus man skambino.
– Kur esi?
 – Ties kampu, esančiu įstrižai sankryžos priešais „Nikelbio“
kavinukę, – paaiškino ji ir pasakė gatvės pavadinimą ir numerį.
– Perimk. Mūsų našlė, regis, atėjusi į pasimatymą. Su tuo savo
psichologu. Geria abu. Labai jaukiai.
Įdomu.
– Būsiu ten po dvidešimties minučių.
Išsuko iš savo keliuko miesto link. Nustatė policijos radijo
ryšį ir sulėtino prieš raudoną šviesą. Vėl sučirškė mobilusis.
Aišku, Morizeti spaudžia jos auklė. Jis atsiliepė.
– Ridas.
– Čia šerifo padėjėjas Belas iš Šventojo Simono salos. Sakėte,
norėsit sužinoti, kai gausime tikslius tapatybės duomenis. Tos
neatpažintos aukos, kurią ištraukėme iš vandens į šiaurę nuo
salos.
Ridas įsitempęs pasuko į kairę.
– Taip, tikrai.
– Kūnas Rebekos Veid. Medicinos ekspertai gavo kortelę iš
jos odontologo ir sutikrino duomenis.
Ridą jau beveik užvaldė bloga nuojauta.
– Ar galima spėti mirties laiką?
– Ji gerokai pabuvo vandenyje. Geras kelias savaites. Gal ir
mėnesius. Dar nenustatyta.
– Mirties priežastis?
– Irgi kol kas dar tiriama. Kai turėsiu skrodimo ataskaitą,
išsiųsiu jums tą pačią minutę. Bet atvejis keistokas, – pridūrė jis
jau niūresniu balsu, tarsi pranašaujančiu dar prastesnes žinias.
– Kai ką turbūt turėtumėt žinoti.
Posūkyje Ridas nesulėtino, ir padangos sucypė.
– Na, jos kūnas kaip reikiant suiręs, kaip ir sakiau... bet
medicinos ekspertas vieną dalyką jau nustatė, tai bus ir
ataskaitoje. Jai nupjautas liežuvis. Visiškai išpjautas iš burnos.
Ridas sukando dantis. Delnai sugniaužė vairą.
 – Ar jūs tikri, kad ne koks žvėrelis, koks grobuonis ją
užpuolė?
– Nemanau. Anot medicinos eksperto, liežuvis nupjautas
lygiai, tarsi su skustuvu nurėžtas, jį rado suvyniotą į plastiką jos
kosmetinėje, rankinėje. Buvo tik liežuvis, įvyniotas kaip
prakeiktas sumuštinis su kumpiu.

Ji leidosi jo pabučiuojama ant laiptelių.

Tai buvo pirmoji Ketlinos klaida.
Antroji – pakviesti jį dar išgerti.
Trečioji – iš tikrųjų ji norėjo su juo pasimylėti. Tiesiog čia,
namie, kol visas pasaulis aplinkui griūva. Ketlina norėjo
pasijusti globojama, apkabinta tvirtų Adamo rankų, troško
patvirtinimo, kad verta gyventi, kai aplinkui miršta tiek žmonių.
– Nežinau, ar gera mintis, – pasakė jis, kai juodu susėdę ant
sofos gurkšnojo iš taurių – ji kokteilį su degtine ir likeriu, jis
viskį su ledu. – Jis nepalaiko mums draugijos, – Adamas
kryptelėjo smakru į Oskarą.
Šunelis gulėjo tarp svetainės ir vestibiulio ir neatitraukė akių
nuo Adamo.
– Jis nepratęs, kad čia lankytųsi svetimi.
– Bet Kelę jis pripažįsta?
Ketlina atsiduso, jau numatė, kad jis kalbės apie jos seserį.
– Ar norite, kad apie ją kalbėtume?
– Būtų puiku, – atsakė jis.
– Luktelėkit.
Ji nuėjo į virtuvę, – Oskaras nusekė iš paskos, – susirado
rankinę, išsigraibė iš jos mobilųjį ir atsinešė jį į svetainę.
Adamas sėdėjo sofos gėlėtais apmušalais kampe apsiramstęs
pagalvėlėmis. Ant smakro tamsavo būsimos barzdos šešėlis,
plaukai susitaršę pėsčiomis grįžtant iš kavinukės, ilgos kojos
pakištos po staliuku. Rimtomis akimis sekė kiekvieną Ketlinos
judesį. Ji atsisėdo šalia, surinko Kelės numerį ir laukė.
– Jos gali nebūti namie.
– Galiu galvą guldyti.
– Aš nejuokauju... – Ketlina klausėsi telefono signalų, paskui
įsijungė atsakiklis. Jam pyptelėjus ji pasakė: – Labas, Kele, aš
namie. Paskambink man, gerai? Turiu su tavim pasikalbėti ir
ne... nesijaudink, neketinu tavęs prievartauti, kad eitum į
mamos laidotuves. Gerai? Paskambink man, – ji išjungė telefoną
ir dirstelėjusi į Adamą pamatė jo akyse abejonę. – Jūs vis dar
manim netikite, tiesa? Na... – vėl surinko Kelės numerį ir
padavė telefoną Adamui. – Paklausykite jos balso, palikite
žinutę. Pasakykite, kad norite su ja pasikalbėti – žūtbūt.
Adamas nenuleido nuo jos įdėmaus žvilgsnio. Ją žeidė, kad
niekas, net jos psichologas, ja netiki. Nors telefoną laikė jis,
Ketlina girdėjo telefono signalus ir Kelės žodžius, kai įsijungė
atsakiklis. Adamas nė nemirktelėjo.
– Čia Adamas Hantas. Turbūt žinote, kad konsultuoju jūsų
seserį Ketliną. Gal galėtumėte man paskambinti? Būčiau labai
dėkingas.
Jis padiktavo savo numerį ir išjungė telefoną, paskui ilgai
sėdėjo, laikydamas jį saujoje.
– Jūs vis tiek manim netikite.
– Taip nesakiau.
Jis grąžino jai telefoną.
– Jums ir nereikėjo. Galiu skaityti iš akių. Jus turėjo pavadinti
Tomu, žinote tą Tomą netikėlį.
Jausdama, kaip kyla pyktis, ji gerokai nugėrė iš taurės. Kodėl
jai turėtų būti svarbu, ką jis galvoja? Vien dėl to, kad jis
psichologas... ne, buvo kai kas svarbiau. Ji nori, kad jis būtų ne
tik jos psichologas, bet ir vyras, kuriam galėtų išsipasakoti, jos
draugas, jos... meilužis? Kuris nors kiek ja tikėtų. Nors juodu
leidžia laiką kartu dėl to, kad jos psichika nesveika.
 – Turite suprasti, kodėl man tai kelia nerimą, – lėtai aiškino
jis. – Kiek suprantu, be jūsų, niekas daugiau su Kele neturi
reikalų.
– Netiesa. Kelė savotiška atsiskyrėlė, bet išsilaiko darbe. Ji
tikrai susitinka su klientais. Ji tikrai visur skraido.
– Ar kas nors iš šeimos yra kalbėjęs su Kele po tos nelaimės?
– Ne, bet... dėl Dievo meilės, kam man reikėtų susikurti
įsivaizduojamą seserį? Noriu pasakyti – ji tikra. Patikrinkite
gimimo liudijimą.
– Man kelia nerimą ne jos gimimas, – tarė jis, – o jos mirtis.
– Tariama mirtis. Tariama. Ji gyva. Žinote, nenusileisiu, kol ji
su jumis nesusitiks. Kai paskambins jums, galėsite su ja
pasikalbėti, o jeigu jūsų ir tai neįtikins, nuvyksime pas ją į
namus.
– Kur jie?
– Už miesto, Sorgo plente... Darbo kambaryje turėtų būti
adresas, bet paštą ji gauna ne ten, pasiima iš pašto skyriaus,
matyt, tai dalis jos slapto gyvenimo. Ji apsigyvenusi mažame
patogiame vasarnamyje tiesiai priešais „Ąžuolų Kalvą“, tik
kitapus upės. Argi ne ironiška? Į dvarą ji niekada nenuvažiuoja,
bet iš savo būsto pakrantėje gali matyti, kas jame vyksta.
Nemanau, kad iš šeimos kas nors žinotų, kad anapus upės stovi
namelis.
– Kodėl?
– Gal tėvas ar senelis ir žinojo, turbūt ir broliai yra jį matę,
nes kadaise ten žvejodavo, bet jis visiškai pasislėpęs tarp
medžių. Niekas nė neįtaria, kad Kelė ten gyvena, – ji išgėrė, kas
buvo likę taurėje. – Kaip tik tai jai ir patinka.
– Ar jums niekada nedingteli, kad tai neįprasta?
– Man dažnai dingteli, kad mano šeimoje daug kas neįprasta,
– atsakė ji.
Visai neseniai ji neteko artimųjų. Liūdesys sustingdė jai širdį
– jos neatšildytum jokiu alkoholiu – ir gėlė skaudžiai, atrodė,
kad niekada nepraeis. Už viso to slypėjo dar kai kas – ją graužė
baimė, gal čia įsipainiojusi ji pati, gal skaudina ir kankina tuos,
kurie jai buvo tokie svarbūs, kaip įtarė policija. Ar ji buvo pas
Džošą tą vakarą? Ir ką? Parsinešė kibirus kraujo? Buvo, kaip ją
apkaltino, abejinga savo dukrelei? Švenčiausioji Mergele, ne...
Ji sudrebėjo. Ar lipo laiptais į motinos miegamąjį tą vakarą, kai
ta pasijuto blogai, ir kai niekas nematė, pakeitė nitroglicerino
tabletes placebu, o kai tas pasikėsinimas į Bernedos gyvybę
žlugo, ar ne ji įsigavo į ligoninę ir baigė ką pradėjusi? Vaizdiniai
– neaiškūs, įkyrūs ir tokie nepermaldaujami – stojosi prieš akis,
ir ji nė pati nepajuto, kaip ją ėmė purtyti. Nejaugi ji tais
tarpsniais, kurių nepajėgia prisiminti, tapdavo žudike? Kaip
daktaras Džekilas ir ponas Haidas? Ne... maldauju... ne...
– Ketlina?
Staiga į tikrovę ją grąžino Adamo balsas. Atgal į kambarį su
vystančiomis gėlėmis ir pažįstamais apmušalais, prie šaltų
marmurinio židinio grotelių, prie pianino su Džeimės nuotrauka
ant nublizginto dangčio. Pas vyrą, nenuleidžiantį nuo jos
susirūpinusių akių.
– Blogai jaučiatės?
Ji papurtė galvą, bet jis nepatikėjo, nes prisitraukė ją ir
apkabino. Juodu kone gulėjo ant sofos, ji jam prie šalies; ir
glaudėsi vis labiau.
– Reikalai pasitaisys.
Jis vos palietė lūpomis jai kaktą, ir ji sutirpo. Jo rankos buvo
tokios stiprios. Jos galva nuslinko jam ant krūtinės, išgirdo,
kaip raminamai ritmingai plaka jo širdis, užuodė skutimosi
losjono kvapą.
– Kodėl taip manote?
– Aš žinau.
– Ak taip, tada gerai, – paerzino ji.
 – Pasitikėkit manim, – ir pabučiavo jai į viršugalvį. – Kai kada
reikia vien tikėti.
Ji sukikeno – kokia ironija.
– Gerai jums kalbėti. Juk netikite manim net dėl sesers.
– Stengiuosi, – atsakė jis.
Ketlina norėjo tikėti Adamu, pakėlė galvą, kad pažiūrėtų jam
į akis, ir nesusilaikiusi švelniai pabučiavo į lūpas. Jis kvepėjo
viskiu ir vynu, ir vyru. Sudejavęs ir jis ėmė godžiai ją bučiuoti –
įsipainiojęs pirštais jai į plaukus, užsimerkęs.
Nedaryk to, Ketlina, nepamesk galvos.
Bet ji nepaisė bjauraus balselio, zirziančio mintyse, ir
atsidavė poreikiui pajusti žmogaus prisilietimą, troškimui būti
geidžiamai. Jos lūpos prasiskyrė ir jo liežuvis, atsidūręs jos
burnoje, glamonėdamas pasiekė gomurį. Jis nepaleido jos ir
glaudė vis labiau. Ji visa virpėjo, mušama karščio, tvoskiančio
per drabužius, ir kai jis prisispaudė jai prie pilvo apačios, buvo
justi, kaip didėja jo erekcija ir vis aistringesnis jo bučinys.
Apčiuopęs suknelės užtrauktuką ant nugaros, patraukė, ir ji
nesipriešino, leido plonai medžiagai prasiskirti ir apnuoginti
nugarą. Jo pirštai lėtai braukė nugarkaulį ir sekdami paskui
kiekvieną duobutę nuslydo iki sėdmenų.
Jos širdis smarkiai spurdėjo ir akimirką sustojo plakusi,
krūtinėje prabudo ir plito geismas, maldaudamas dar daugiau.
– Ketlina, – balsas buvo duslus, prikimęs, – mums nereikėtų.
– Žinau.
Bet ji juo nepatikėjo, tik pabučiavo lūpų kamputį.
– Gali blogai baigtis.
– Tik jeigu mes leisim, – sušnibždėjo ji, nesiliaudama
bučiuoti, jausdama jo karštį, jo geismą, ne mažesnį už jos
pačios, pulsuojantį sutirštėjusiame tarp jų ore ir ūžčiojantį
gyslomis. Glaudėsi prie jo, ilga suknelė vėlėsi tarp jų, ir jis,
regis, pasidavė.
 – Dieve, padėk man, – ištrūko jam.
Rankos sugraibė suknelės palankus ir kilstelėjo aukštyn
pirštais geismingai liesdamos šlaunis. Ji mėgavosi uosdama,
lyžčiodama, bučiuodama jam į lūpas, akis, nosį, kol jis išrengė
abu – nuvilko jai per galvą suknelę, atsegė liemenėlę,
nusitempė savo marškinėlius ir kelnes. Juodu nekalbėjo,
neatsisakinėjo, nesijaudino, ar elgiasi deramai.
Jis bučiavo ją, tarsi ir nebūtų liovęsis, numetė jos liemenėlę,
numovė kelnaites, ir ji pajuto, kaip daužosi širdis, varinėdama
kraują, kurio šniokštimą jau girdėjo smilkiniuose. Truktelėjęs ją
ant savęs, jis kilstelėjo klubus, įsisprausdamas į ją iš apačios ir
kuždėdamas jos vardą, tada ji apglėbė jį šlaunimis, ėmė lėtai
judėti, kad krūtys glamonėtų jo kūną.
Užsimerkęs jis bučiavo ją ilgai, stipriai, atrodė, oras aplink
juos sutankėjo, karštį galėjai čiuopti pirštais. Jos širdis daužėsi,
beatodairiškai puldama, tempdama ją į tamsią, pavojingą
nežinomybę.
Juodu judėjo vis greičiau, kambarys ėmė pasiutusiai suktis...
kaip pašėlęs. Jos speneliai sukietėjo, prisilietę prie jo kūno, ir
susilenkęs jis suėmė vieną lūpomis – ji riktelėjo. Alsavo greitai,
negiliai, mintys drumstėsi. Dingojosi, kad juodu juosia elektros
išlydžio žybsniai, užsimerkusi juto, kaip geismas plinta kūne ir
apima visą, jo neįmanoma patenkinti, nes jis – pats tikrasis
malonumo branduolys. Adamas gerai žinojo, kur reikia ją liesti
ir kaip...
– O... o... o Dieve, Adamai! – sudejavo ji, kai ją pasiekė
pirmasis tvyksnis.
Jis sukrėtė ir išsviedė į kitą laiko matmenį, į kitą erdvę.
Užsimerkusi ji ištirpo. Jos nebebuvo, ji nė nekvėpavo.
Po ja visas – iki mažiausio raumens – įsitempė jo kūnas.
Jis riktelėjo, balsas buvo žvėries, pirštai spaudė jai sėdmenis.
Įsikniaubė į ją, tada ji atsimerkė ir pažiūrėjo į svetimą jai
žmogų, vis dar esantį joje. Tai ją nupurtė, ji greitai sumirksėjo.
Pagaliau Kelė suprato, kas atsitiko.
Kvaiša Ketlina pasimylėjo su šituo vyru... savo psichologu.
Dieve, kokia nesąmonė, dingtelėjo Kelei, tebespaudžiančiai jį
keliais. Ak, jis visai nebjaurus, vyriško sudėjimo, ir šiaip...
Prakeiktas Adonis – kampuotas smakras, protingos akys,
išpuoselėtas kūnas. Kaip tik toks, kokie patinka Kelei. Žinoma,
Ketlina irgi gali tokius rinktis. Ji vos krustelėjo, o jis sudejavo.
Ak, šitai jai patiko. Didžiausia galia, valdanti vyrus, – seksas.
Koks nuotykis.
– Ketlina? – ištarė jis, ir ji įžūliai nusišypsojo.
Jei tik jis žinotų. Ketlina jau toli toli... ir ilgai negrįš. Gal net
kelias dienas.
– Hmm.
– Eikš čia, – pakvietė jis prikimusiu balsu ir sujudėjo, kad ji
atsigultų patogiau pasiglamonėti po ką tik įvykusio sukrėtimo.
Jėzau, koks jis nuspėjamas. Ji luktelėjo, o tada pasilenkusi
padėjo jam delną ant krūtinės, pirštais veldama gyvaplaukius.
Jai buvo visai tas pats, kad jis nė nenujaučia apie šį pokytį, kad
jos asmenybė paveržė jį iš ištižėlės, nuolat unkščiančios, auką
vaidinančios Ketlinos. Švelniai sumurkė prisiglaudusi, o jis
glostė jai pečius, glaudė prie savęs dar stipriau, tyliai kuždėjo
kažką į plaukus. Kaip romantiška. Ir kaip, po velnių, kvaila. Bet
ji ir toliau vaidins, kad jis nieko nepajustų.
Ji susilenkė ir pabučiavo jam spenelį. Jis atsimerkė tarsi
nustebęs, kad ji po visko taip greitai gali pasidaryti ir
žaisminga, ir reikli. Nenumanė, su kokia ugnimi dabar žaidžia.
Ji dėbsojo jam tiesiai į skis ir laižė jo spenelį. Jis giliai įkvėpė.
– Sakyk, Adamai, – jos balsas netikėtai pažemėjo, – ar tau
patiko?
 Dvidešimt devintas skyrius

Ridas pažiūrėjo į laikrodį. Jau naktis, po pirmos, o Ketlinos

psichologas vis dar pas ją – ir ten jau beveik tris valandas. Ir ką
ten jis veikia?
Nieko gero. Prisiminė, kaip jo senukas kadaise jam sakydavo,
kad po vidurnakčio neatsitinka nieko gero. Ridui tada buvo
šešiolika, laikė tėvą puskvailiu, bet dabar prisiminęs tuos laikus
nusprendė, kad tas buvo teisus. Jis ėmė barbenti pirštais į
vairą. Kavos nenorėjo nė gurkšnelio. Gavo jos prieš valandą
visą naktį veikiančioje maisto pusgaminių parduotuvėje, kur
dienos lempų šviesoje darbavosi vaikinas spuoguotu veidu,
liguistas ir išblyškęs, tarsi persiuostęs šniotės. Iš jo vos
nenusipirko pakelio cigarečių, paskui apsigalvojo. Dabar,
žvelgdamas į naktį, būtų ir užmušęs dėl vieno dūmo.
Morizeti jis paleido prieš kelias valandas kone pavydėdamas,
kad ji gali grįžti pas vaikus, pas savo mažą šeimynėlę. Šiek tiek
pavydėdamas. Matydamas, kaip ji vienu metu suderina ir
siekiančios iškilti policininkės pareigas, ir vienišos motinos
gyvenimą, spėliojo, iš kur ji semiasi tiek jėgų.
„Nikotinas – kofeinas, – atšovė ji, kai jis pasiteiravo. –
Rinkausi legalų narkotikų derinį.“
Kaip tik dabar jis būtų pavartojęs abiejų. Užgniaužęs žiovulį
pasvarstė, gal važiuoti namo. Čia nieko nevyksta. Didžioji šio
vakaro žinia – Floridoje, sesers namuose, pagaliau buvo aptikta
Liusilė Vaskes. Pavargusi, nusigandusi, ji tvirtino, kad jau daug
metų audusi mintį, kad reikia iš „Ąžuolų Kalvos“ išvažiuoti, bet
tikrai nuo nieko nesprukusi, kaip tikino Ridą, kuris jai
paskambino ir pakėlė iš lovos. Po teisybei, į laidotuves ketinusi
grįžti. Bet turėjusi atsigauti nuo tų pranašingų ženklų, nuo tų
mirčių, nuo sunkaus darbo, su kuriuo taikstėsi visą gyvenimą.
„Atsigausiu, – pareiškė Ridui, bet kai jis paklausė apie dukrą,
prisiminęs, kad jam skambino detektyvas Montoja iš Naujojo
Orleano, Liusilė Vaskes iškart aptilo. – Mudvi su ja dabar jau
nebe tokios artimos, – prisipažino. – Tikino mane per Kalėdas
grįšianti namo, neva reikia išsiaiškinti šį bei tą su manim, bet
taip ir nepasirodė, veikiausiai apsigalvojo. Nėra ko labai
stebėtis. Kartą nekalbėjo su manim pusantrų metų. Nei
gimtadienio atvirukų, nei skambučio per Motinos dieną, nei
Kalėdų dovanėlės – visai nieko. Bet jau tokia ji.“
Jis paaiškino, kad Montoja susirūpinęs dėl Martos, ir Liusilė
atsiduso: „Tiesiog neturiu apie tą mergaitę ko pasakyti. Kaip ir
apie kitus vaikus. Nieko nežinau. Nuo pirmos savo gimimo
dienos buvo kitokia, stengiausi kaip begalėdama ją išauginti,
bet ką tu, žmogeli, gali? Šių laikų vaikai, jie elgiasi, kaip patys
išmano.“
Gindamasi ji ilgai vardijo savo gebėjimus motinystės srityje,
ir Ridas galų gale padėjo ragelį, nesužinojęs apie Martą Vaskes
nieko, be to, ką ir taip žinojo. Ji dingusi, išvažiavo į Savaną, bet
čia taip ir nepasirodė. Jos motina dėl jos nesirūpina, gal jam juo
labiau nevertėtų.
Kažkas name sujudėjo. Prasivėrė laukujės durys. Apšviestas
prieškambario lempų psichologas ilgai bučiavo našlę, paskui
kone pastriuokomis nulėkė prie savo automobilio. Ridas stebėjo
ir svarstė, kokių čia pyragaičių su fejerverkais juodu prisikepė.
Dvejojo, ar jam reikėtų sekti Adamą Hantą ir aiškintis, kur jis
važiuos, ar likti čia ir stebėti namą.
Viena po kitos name geso šviesos. Iš pradžių apačioje, paskui
viršuje. Matyt, Ketlina Bando nuėjo gultis. Viena. Tad, jei juodu
meilužiai, kodėl Hantas neliko?
Ridas vėl dirstelėjo į laikrodį ir palaukė. Dešimt minučių.
Dvidešimt. Nusižiovavo. Pusvalandis visiškoje tamsoje.
Nusprendė važiuoti namo. Policijos skyrius už šitai jam
nemokės. Gatvėje bemiegį, jį laikė tik smalsumas ir
užsispyrimas. O rytoj bus ilga diena. Dar sykį pašnairavęs į
tamsius langus, įjungė variklį ir pasitraukė iš šalikelės. Kai
važiavo pro namą, jam pasivaideno, kad už užuolaidų kažkas
sukrutėjo, bet galbūt čia tik jo laki vaizduotė. Patraukė tiesiai
namo. Nusitempė drabužius, nustatė žadintuvą miegamojo
televizoriuje ir krito į lovą. Po kelių minučių kietai miegojo taip
ir nesužinojęs, kad pro langą jį sekė Ketlina Bando, paskui,
supratusi, kad jis negrįš, tyliai išslinko į naktį.

„Pupyčių subinytėse“ prie scenos išsirikiavo gerbėjai. Jie

sėdėjo prie žemo baro, juosiančio jos šokių aikštelę, kai kurie
pasidėję lėkštes su maistu, kiti maukė gėrimus. Rūkė, juokavo,
maivėsi, o Cukriukė šoko tarp kėdžių. Aukštai iškėlė koją, vos
nepamesdama aukštakulnio batelio, paskui apsivijo stulpą
aikštelės viduryje ir glaustėsi prie jo nelyginant prie meilužio,
tūpėsi ir stojosi, ir rodė tai, kas, jos žiniomis, vadinama galinga
subine.
Rosas paleido elektroninę muziką, ir pora džinsuotų vaikių su
darbiniais marškiniais ir petnešomis sustoję už pirmosios
nuolatinių lankytojų eilės jau sukinėjosi pagal bito ritmą
stengdamiesi, kad ji pamatytų. Tarsi ji ketintų su jais tuoj pat
turėti reikalų. Ar vėliau. Ir visus juos tvirkintų.
Cukriukė pasisukiojo palei lempas, paskui prie stulpo,
atpažino keletą nuolatinių klubo lankytojų. Vyrukų, su kuriais
turėjo skaitytis, iš jų gyveno, tačiau niekada jų neskatindavo, ir,
be nekaltos šypsenos, jie nieko daugiau iš jos negaudavo. Už jų
pinigus ji būtų galėjusi sumokėti visas sąskaitas, bet jos jie
neviliojo, juk gali netikėtai užsirauti ant kokio, kuris
užsimanytų su ja prasidėti ar netgi imtų ją persekioti. Buvo
girdėjusi apie šokėjas, įsitaisiusias nuosavus persekiotojus.
Pati pirma galą gausi.
Balsas iš telefono pasigirdo šokių muzikoje – virpesiai,
atsimušę nuo šitos senos skylės sijų, ataidėjo ausyse. Gal ji jau
mato vieną jų... tų iškrypėlių, kurie spokso į ją ir kuria
nesveikas fantazijas. Kaip tas plikis, vis atsisėdantis kampe prie
scenos užuolaidų? Ar tas žilstančia barzda ir gašliu žvilgsniu,
šitas laukdavo, kol ji nusvies sijonėlį ir palaidinukę, tada
padėdavo pinigų priešais ją ant scenos ir apsalęs dyrėdavo į jos
papus, o ji persilenkdavo skubėdama pačiupti banknotus. Kartą
matė, kaip jis lygino suglamžytą sąskaitą, laižydamas
perlenkimo vietą ilgu, smailiu liežuviu, nenuleisdamas nuo jos
akių. Tas tikrai baisus. Paskui dar buvo plokščiaveidis vyras.
Vieną vakarą jis atsistojo šešėlyje ir pirštu baksnojo į ją tarsi
pistoletu, taikydamasis jai tiesiai į tarpkojį.
Jai reikia išsigauti iš šito pasaulio, ir kuo greičiau. Kol jis jos
neįsiurbė.
Ji ėmė sukti galvą ratu, rankomis glostydamasi šlaunis.
Montgomerių pinigai – jos bilietas į laisvę ir orumą. Ji raitėsi
aplink stulpą, ilgi plaukai plaikstėsi ant nugaros.
Tada pamatė jį.
Pasislėpęs tamsesnėje vietoje prie kampinio staliuko,
toliausiai nuo baro ir nuo scenos. Kiekvieną jos judesį sekė
akimis – geidulingomis, išalkusiomis. Tą vyrą ji noriai įsileido į
lovą ir tuščiagarbiškai stengėsi palenkti prie jo širdį.
Jis padorus.
Turi pinigų.
Priklauso Savanos išrinktiesiems.
O vis dėlto jis siekia jos, perprato iš jo žvilgsnio, iš suspaustų
lūpų. Jis nekenčia jos darbo, iš kurio ji valgo duoną, ir vis tiek
dėl jos kankinasi. Irzta ir laukia, kol užkais kraujas. Todėl ji
parodys kai ką ypatinga, nekasdieniška. Tvirtai atsirėmė
pasturgalio vagele į stulpą, susiėmė krūtis abiem delnais, tada
pirštais judindama spenelius smarkiai išsilenkė ir apsilaižė
lūpas.
Per minią nubangavo pritariantis riaumojimas, tačiau jie
nežino, kad ji šoka tik jam vienam, kad rinkdama pinigus,
paliktus jai prie kojų ant scenos linoleumo, net kresčiodama
krūtis ir subinę priešais jų apsiseiliojusius snukius, mintyse
buvo krušama į užpakalį to didžiojo vyro, kuriam puikiai
pritinka garbinimas, visai kaip uniforma.
Jis vedęs, bet tai jos nebaido.
Ji persivertė, rodydama užpakalį ir atstačiusi jį miniai,
nulaižė stulpą. Beveik juto, kaip jis tirta, atsilošęs krėsle, su
stiklu gėrimo vienoje rankoje, kitą apdairiai laikydamas
kišenėje.
Muzika ėmė tilti, ji pasiuntė oro bučinį jo pusėn, nors kiek‐
vienas šitoje salėje buvo įsitikinęs, kad ji užkaitusi tik dėl jo
vieno. Dieve, jei jie žinotų, kaip Cukriukė juos niekina. Kokį
pasibjaurėjimą jie jai kelia. To jau niekas nepakeistų.
Įžūliai šokdama ji traukėsi nuo scenos ir dingo tarp
užuolaidų, kur buvo jos drabužinė.
Paėmusi gniužulą vatos pasitapšnojo veidą.
Jis retai čia užeidavo. Ir niekada savaitgaliais, kai čia spūstis
ir daugiau tikimybės, kad bus atpažintas. Bet ir tie keli kartai,
kai jis pasirodė, jau šį tą pranašavo. Ji žino, po kelių minučių jis
atsiras prie scenos durų, apsaugininkui duotas kyšis atvers jam
kelią į prastą patalpėlę, vadinamą persirengimo kambariu, ir
čia, kol ant scenos miniai kels jaudulį kita mergina, užspeis
Cukriukę kampe ties makiažo komoda, išsitrauks iš kelnių savo
pimpalą, nusuks ją žiūrėti į veidrodį, o pats užlips ant jos iš
užpakalio.
 Įeis į ją be menkiausios įžangos. Sujaudintas erzinančio jos
šokio stums smarkiai. Viskas truks trumpai. Nebus nė
užuominos apie romantiką. Ji pamatys jo raudoną veidą, išgirs
švokštimą ir apsimes pajutusi tokį patį jaudulį ir potraukį kaip
jis.
Bet ji nieko nejusdavo. Ir kaip justi? Kai prie pilvo
prisispaudžia makiažo dėklas ir veidrodžio spintelės kraštas,
kai kaitina keletas aplink veidrodį dar neperdegusių lempučių
ir matai, kokia žeminanti tavo padėtis, – jautiesi tik pigi.
Purvina. Išnaudojama. Jei kas nors kilstelėtų scenos užuolaidą,
iš karto juos sučiuptų. Juos abu gali pamatyti laukianti savo
eilės šokėja, jei ateitų anksčiau. Jeigu pro šalį atsitiktinai eitų
klubo šeimininkas, jos meilužiui tektų pakloti jam gražaus
pinigėlio, o tas, padugnių pramintas Draugo Glėbiu, ir pačią
Cukriukę paverstų pigiu savo žaisliuku. Mainais už užčiauptus
nasrus Glėbys reikalautų to paties vaisto, kokį ji taip mielai
teikia savo vedusiam meilužiui.
Ir ta mintis stojosi jai skersai gerklės.
Cukriukė didžiavosi, kad ji ir dar kelios iš viso būrio Glėbio
merginų jam nečiulpia. Norėtų taip atsilaikyti, kol pavyks
uždėti ranką ant senelio Benedikto palikimo, tada ir Glėbiui, ir
visoms jo padugnėms, pasitenkinantiems nuo jos šokio,
pasiūlytų patiems užsikrušti.
Per ritmingą muzikos gaudesį išgirdo virstelint užpakalines
duris ir skubrius meilužio žingsnius. Žvelgė į ją iš po žemai
užsmauktos skrybėlės krašto.
– Nužiūrėjau, kaip ten šiek tiek pašokai, – pasakė kišdamas
ranką į jos iškirptę žnybtelėti krūties.
Jai skaudžiai nudiegė, spenelis iš karto sustandėjo. Jis elgėsi
šiurkščiai, bet ne agresyviai.
– Tikrai?
– Šokis tik man.
 – Tik tau? Kas taip pasakė? – nusivaipė ji, pakeldama į jį akis.
– Tu moki išerzinti.
– Mmm.
– Ir tokia kalė.
Dar sykį jai įžnybė.
– Ir dar galiu tave paimti į rankas, – kvailiojo ji matydama,
kaip įsižiebia jo akys.
Aukštas, sportiškas, ją lengvai galėjo apsukti aplink,
persimesti per petį ar užsimesti ant savo pimpalo, visas vien
išmankštinti raumenys ir skvarbus protas.
– Tai pažiūrėkim, – atkirto ir nutraukė jos chalatėlį ant
žemės.
Ji stovėjo tik su bikinio kelnaitėmis ir lipdukais ant krūtų.
Atsuko ją į save nugara, stumtelėjo prie tualetinio staliuko ir
palenkė virš jo, jau atsisagstęs ir atsitraukęs užtrauktuką
atkakliai slydinėjo šlapiu pimpalu prie jos kelnaičių, pagaliau
įsistūmęs į ją suniurnėjo. Ji įsispyrė, tada jis sugriebė jai už
spenelių ir nudrėskė lipdukus didelėmis mėsingomis rankomis,
ir smarkiai bedė į ją, tarsi prieš tai būtų ilgai kentęs.
Netikėtai jai suskaudo ir perdiegė visą kūną, bet ji nesipurtė.
Tik ne su juo. Net kai delnais pliaukštelėjo jai per sėdmenis.
– Štai taip, lėlyte, – pasakė, sunkiai spausdamas ją žemyn ir
kriūkdamas iš malonumo.
Ji išsilenkė, žinojo – jam patinka, ir stumčiojo pasturgalį jo
judesiams įkandin.
– Ir tau gera, ar ne?
Urgzčiodamas jis pasilenkė ant jos ir sukando jai sprandą,
neįdrėskė odos, tik užteko priminti, kas čia šeimininkas. Ji
sudejavo atsakydama, juto, kad jis juda vis greičiau, girdėjo,
kaip dunda muzika už plonos pertvarėlės. Jis garsiai sukriokė,
perrėkdamas minios šūksnius ir ūkčiojimus, ir baigė –
aikčiodamas ir kriukčiodamas – užgriuvęs ant jos visu svoriu.
Veidrodyje ji išvydo raudoną, šlapią nuo prakaito jo veidą ir
akimirką pajuto pasibjaurėjimą.
Užgulta jo, įsikibusi, kad nesukluptų, už stalelio krašto,
susivėlusi, iškaitusi, tuščiomis akimis. Šliundra, kaip visada
bandė jai įteigti Dikis Spindulys. Ne nuolatinės minios, ne
šeimininko, niekieno, tik šito vienintelio, kuris niekada jos
nemylės. Ne dėl to, kad Cukriukė jam nepatiktų, o todėl, kad
nepriklauso jo sluoksniui. Ji skirta prisitaikyti. Neišsišokti.
Niekada netekėti. Nebuvo verta nei merginimo, nei šėlionių, ji
ta, su kuria gali atskleisti bjauriuosius savo bruožus, jai gali
suduoti ar apipylęs šampanu nulaižyti. Ji būtų padariusi dėl jo
bet ką, ir jis tai žinojo. Todėl jautėsi turįs galios, be sekso, jam
reikėjo dar ir šito.
Jis užsitraukė kelnių užtrauktuką, pasilygino marškinius, ir
jai pasidarė gėda, tas jausmas nušlavė viską karšta banga,
plūstelėjo jai į sprandą, ten, kur jis ką tik buvo suleidęs dantis.
Ji sugraibė chalatėlį ir užsimetė ant pečių. Nusižeminusi jo
nepaklausė: „Kada vėl tave pamatysiu?“
– Gerai buvo, – pasakė jis tvarkydamasis, segdamasis diržą
vos šyptelėjo. – Iš tikrųjų gerai.
– Aha.
Jis padėjo ant tualetinio staliuko dėžutę, dovanėlę, kurios ji
neatidarys, kol jis neišsispraus pro užpakalines duris į naktį.
Joje ne pinigai, jis niekada neduodavo pinigų, tik kokį moterišką
niekniekį, nebrangų.
Jis plekštelėjo jai per sėdynę ir išėjo.
Jau vėliau, spoksodama į sidabrinį bambos žiedą, susivokė,
kad jis jos nepabučiavo. Nė karto per tą trumpą jos
pertraukėlę. Jokio švelnumo. Jokios meilės. Tik šiurkštus ir
vulgarus seksas. Anksčiau žinodama, kad dulkinasi su vienu
miesto galingiausių, ji jausdavosi išskirtinė, o dabar buvo
pasibjaurėjusi, bent jau nusivylusi. Jis lengvai galėjo turėti
merginų – kiekvienam rankų pirštui, moterų, kurios šoktų
priešais jį „Šilkiniuose kutuose“, „Keistojoje porelėje“ ar bet
kurioje vietoje, kur jam reikia užsukti darbo reikalais, kuo
toliau nuo įtarių žmonos akių. Ji nelabai suprato, ką jis veikia,
kai nedirba. Bet buvo įsitikinusi dėl vieno: jo pimpalas visada
stovi ir jis apgaudinėja žmoną be menkiausios sąžinės
graužaties.
Štai ką ji turi.
Jai reikėjo eiti namo, įsipilti nors kiek šaltos degtinės ir
gerokai pastovėti po vandens srove. Nuplauti visą prakaitą.
Nuskalauti purvą. Nusišluostyti nuojautą, kad leidžia gyvenimą
veltui. Rasti Žiogę.
Cukriukė vis labiau nerimavo dėl aikštingos sesers. Jau
daugiau nei dvi dienos, kai ta nesirodo namie. Cukriukė nieko
iš jos negirdėjo. Nė žodžio. Šiaip jau nieko keisto, kad Žiogės
nėra, bet atsimenant keistus telefono skambučius, kai jai
atsiliepus niekas nekalba, padėtis Cukriukę erzino. O jeigu
Žiogei kas nors atsitiko?
Ji užsiminė net Dikiui Spinduliui, bet tas atšovė, kad ji
pernelyg jaudinasi. Tarsi jau būtų paskelbta per naujausias
žinias.
„Jėzau, Cukriuke, leisk vaikui pailsėti, – suniurnėjo brolis,
mat meistravo naują ventiliatoriaus diržą savo furgonui.
Atsigręžęs pašnairavo į ją iš po variklio gaubto, nusišluostė
pajuodusias rankas į riebaluotą skudurą ir pliaukštelėjo
liežuviu. – Leisk jai gyventi savo gyvenimą. Ar jai reikalingi tavo
perekšlės vištos kudakavimai? O tie skambučiai. Velnias, turbūt
tų iškrypėlių, kuriems šoki. Gal čia nereikia smegenų chirurgo
tokiam dalykui išsiaiškinti!“
Ji nutylėjo. Dikis Spindulys tikras kvėša. Toks nuo pirmos
savo gyvenimo dienos. Visada galvoje trūko vieno šulo. Matyt,
jis tikrų tikriausias Kamerono išvisa ir per kraujomaišą gavo
užtektinai Montgomerių genų, kad taptų toks besmegenis. Ji
skaitė apie tokius dalykus. Jie kėlė jai nerimą. Kita vertus,
šįkart Dikis Spindulys neklydo. Jai viskas kelia nerimą.
Pojūčio, kad vyksta kažkas negerai, ji neatsikratė. Kažkas iš
tikrųjų buvo negerai.
Susirengė eiti. Paskubomis perbėgo tamsų koridorių, bet
užkliuvo už valytojos kibiro. Išsilaikė nepargriuvusi, tyliai
nusikeikė ir nulipusi keletą laiptelių žemyn atsidūrė prie
užpakalinių durų, virš jų neveikiantis ženklas „Išeiti“
vaiduokliškai švytėjo žalia dėmele. Lauke buvo ne ką geriau.
Giedra, bet tamsu. Ir ramu. Beveik klaiku.
Aikštelė tuščia. Jei ne tas vienišas automobilis.
Senasis Žiogės ševroletas.
O jos sesuo prie vairo.
Ačiū Dievui!
Po velnių, ką jos seserėlė čia veikia, sėdi automobily
vidurnaktį tokiame užkampyje?
Gal ieško, iš kur susiveikti šniotės, o gal jau pavartojusi.
Na, tai jau visiška beprotybė.
Cukriukė pasuko prie automobilio, pasirengusi Žiogei įkrėsti
šiek tiek proto. Skubėdama suklupo išgraužoje ir nikstelėjo
koją.
– Ai! Mėšlas. Kad jie kur visi prasmegtų!
Šiąnakt jai visai nesisekė.
Priėjusi prie hečbeko pirštu pabarškino į vairuotojo langą,
bet Žiogė neatsisuko. Sėdi apsvaigusi ir snaudžia, aišku kaip
ant delno. Automobilyje buvo tamsu, bet sesers veidas baltavo,
nors ir murzinas. Juosvai rudi dryžiai, purvo dėmės. Tarsi ne
šios dienos šviežumo. Ir Žiogė visai nekreipė į ją dėmesio.
Suvokusi tai Cukriukė vėl sunerimo.
– Ei! – šūktelėjo ji.
Žiogė tylėjo. Ji trūktelėjo dureles. Užrakintos.
 – Prakeikimas. Žioge, atidaryk!
Ji pasilenkė pažiūrėti ir lango stikle pamatė atspindį, už
nugaros šmėsčiojo šešėlis. Kažkoks pavidalas minkštais tyliais
šuoliais artėjo prie jos. Mėšlas! Turbūt koks nors iškrypėlis –
trainiojosi prie šiukšliadėžių tikėdamasis į ją paspoksoti. Ji
pažvairavo per petį ir sušnypštė:
– Klausyk, tu išsigimęs kalės vaike, neturiu noro su tavim
prasidėti.
Ir kažkas tėškė ją į automobilį.
– Oi!
Krūtinėje iškart pritrūko oro. Galva atsitrenkė į durelių rėmą.
Galva sprogo – toks skausmas. Rankinė nuskriejo per aikštelę.
– Koks čia velnias?
Ji negalėjo pažiūrėti, kas ją užpuolė, veidu priplota prie
ševroleto šono. Gal būtų surikusi, bet burną užkimšo šlykščiai
atsiduodantis skuduras.
Po velnių, kas čia darosi? Žiogė automobilyje, o ko šitas
asilas užsimanė – ko? Išprievartauti? Mėšlas.
Išgąstis užkaitino kraują. Ji ėmė priešintis iš visų jėgų. Buvo
stipri, sportiška, šokdama valandų valandas įgavo ištvermės,
bet dabar negalėjo pajudėti. Jai taip skaudžiai užsuko ranką,
kad vos neišnarino sąnario.
Ją perliejo baimė. Kaip tai galėjo atsitikti?!
Žioge! Dėl Dievo, daryk ką nors! Kodėl, po galais, ji
neprabunda? Kodėl jos akys kaip stiklinės, apsvaigintos... o
veidas kaip ruožais nuėjusi tešla... ant veido vieni randai. Oi,
velniop! Ne! Dieve, ne, ne, ne!
Galų gale Cukriukė suvokė. Braižėsi, bandė rėkti, bet buvo
vėlu. Jai prie nosies prikišo kitą skudurą, padvelkus eteriui ji
mėgino išsisukti. Nors jos kūnas jau neklausė, ką ji klykia, ko
reikalauja mintyse. Jai pakirto kelius. Rankos, kojos pasidarė
švininės. Neišlaikė nė galva. Aikštelės lempos lėtai ėmė suktis
prieš akis it taškeliai tamsioje dangaus marškoje.
Sunkulys, spaudžiantis smegenis, ėmė trauktis. Cukriukė
lėtai susmuko ant ruplėto asfalto šalia apdaužyto Žiogės
ševroleto. Ji kaip per miglas suprato, kad užpuolėjas – ne,
užpuolikė? – ropodama renka iš Cukriukės rankinės po aikštelę
pažirusias smulkmenas ir keikiasi panosėje.
Cukriukei buvo vis vien... jos kūnas nutirpęs... mintys
išskydusios... net baimė pradingo, nors kuo aiškiausiai suvokė,
kad derėtų bijoti.
Jau veik neabejojo netrukus mirsianti.
 Trisdešimtas skyrius

Ridas išsitraukė iš fakso Rebekos Veid skrodimo ataskaitą ir

daugiau nieko be jos nebematė. Galima mirties priežastis –
užduso, ne paskendo. Iš pradžių ją nužudė, išpjovė jai liežuvį ir,
matyt, įdėjo šį į tuščią rankinę, tik tada kūną įmetė į vandenį.
Kam prireikė taip vargti?
Kažkam, kas norėjo tuo šį bei tą pasakyti.
Juk nekirsi kokios kūno dalies, nevyniosi į prakeiktą plastiko
plėvelę, negrūsi į brangią odinę rankinę, nebent norėsi
pasirodyti, įgelti policijai: „Ei, farai! Žvilgtelkit šen. Aš tai
padariau, kvėšos. Nes aš gudresnis už jus.“
Nuėjęs į poilsio kambarį įsipylė dar kavos ir linktelėjo porai
pavargusių bendradarbių. Pakeliui atgal į kabinetą mintyse vis
dar nagrinėjo ataskaitą, kone atmintinai išsilenkdamas
atitvertų staliukų. Kai tik Rebekos Veid mirties smulkmenos
paaiškės, kaipmat sulėks žiniasklaida – nelyginant varnos ant
plento maitos. Bus susirūpinta, bus pradėta kalbėti apie žudiką
maniaką, apie žmogžudį, nusitaikiusį į žmones, susijusius su
Montgomerių šeima. Turbūt bus sudaryta speciali komanda,
bus pakviestas prisidėti FTB. Ir visai neprasta mintis. Žinoma,
visuomet riejamasi dėl jurisdikcijos, šiokio tokio įgaliojimų
pasidalijimo, bet šįkart jis nesipriešintų bendradarbiauti su
Federalinio tyrimų biuro agentais.
Ridas dirbo su Vita Katalonoto, pravardžiuojama Merilina,
FTB vietos atstove. Visai nieko, tik įžūloka. Na, įžūli kaip
reikiant. Ji atkelta iš Niujorko, iš Bronkso. O tai bemaž viską
pasako. Jėzau, atrodo, kad pastaruoju metu darbe jį supa vien
moterys. Vis tie pilvo diegliai dėl lygių teisių.
Prie jo kabineto dūzgė biuro aparatūra, čirškė telefonai.
Kažkas papasakojo anekdotą, iš tų politiškai nekorektiškų, bet
jis nugirdo tik pabaigą. Visu pakraščiu palei langus per stalus
siūbtelėjo juoko banga. Jis nė ausim nesukarpė. Mintys buvo
užimtos kitkuo. Jos sukosi apie Montgomerių žmogžudystes.
Negyva Ketlinos Bando duktė, jos motina, tėvas, vyras, o
dabar ir psichoterapeutė – keletas neteisėtų giminaičių taip pat
dingusios. Pažiūrėjus iš šono, tiesiog pavojinga artintis prie
neseniai tapusios našle Ketlinos Bando.
Išgirdęs už durų žingsnius, Ridas pakėlė akis. Tiesiai į jį
pluošė aukštas, ryžtingai nusiteikęs vyras. Taisyklingų veido
bruožų, odos atspalvis išdavė kilmę – iš Lotynų Amerikos, smaili
tamsi barzdelė dengė tvirtą smakrą.
– Jūs Ridas? – paklausė.
Tamsios akys rimtos, vienoje ausyje blykstelėjo deimantinis
auskaras. Lauke karšta kaip pragare, o jauniklio puošeivos
apdarai juodi, odiniai. Iš pirmo žvilgsnio Ridas jį būtų palaikęs
užsispyrėliu, bet už tos išdidžios laikysenos įžvelgė, o ir
nuoširdus vaikino veidas rodė – anaiptol.
– Tikrai taip, – pasitempė Ridas.
– Rubinas Montoja. Naujojo Orleano policijos skyrius.
Montoja atvertė dėkliuką, ir Ridas pašnairavo į ženkliuką.
Regis, nepadirbtas.
– Girdėjau, kad Liusilė Vaskes išvyko iš miesto, – Montoja
įsikišo ženkliuką į vidinę kišenę.
– Taip, – atsakė Ridas, mostelėjęs jaunesniam farui kėdę šalia
stalo. – Bet radome Floridoje pas seserį. Ieškote jos dukters,
tiesa? Martos?
Kažkas šmėstelėjo tamsiose Montojos akyse, jis išsišiepė.
– Ji laikoma dingusia jau pusę metų.
 – Jūsų draugė?
– Taip, – prisipažino Montoja. – Gera draugė.
– Ji ne su motina. Liusilė nežino, kur dukra, apskritai jai
nelabai rūpi. Sunkus įsižeidusios motinos atvejis. Vakar vakare
kalbėjausi su ja. Nelabai įsivaizduoja, kur dukra galėtų būti.
– Jūs tikras?
– Galėčiau padėti savo pažymėjimą.
– Prakeikimas, – Montoja sučiaupė lūpas ir pasiplekšnojo per
švarko kišenę, lyg ieškodamas cigarečių. – Sutikrinau su
dingusiais asmenimis, išgirdau, kad šalia Šventojo Simono salos
rasta nuskendusi moteris.
– Pamanėte, kad galėtų būti Marta. Kaip čia taip greitai
sužinojot?
– Toks mano darbas.
Akiplėša. Pasipūtęs. Ridas neištvėrė nesižavėjęs.
– Atsivežiau odontologo kortelės išrašą, – paaiškino Montoja.
– Čia turite? – Ridui jau darėsi keista.
– Kopiją. Bet tiks, jei reikės sulyginti.
– Ar jūs tik ne per daug susidomėjęs ta byla? – pasiteiravo
Ridas.
– Gal ir galima taip pagalvoti. Bet taip nėra.
– Gal jums reikėtų kiek atsitraukti. Pažiūrėti į bylą iš šalies.
Beje, ta neatpažinta auka ne Marta Vaskes.
– Ne? – Montojos platūs pečiai atsileido, pajutę palengvėjimą.
– Jūs neabejojate?
Ridas švystelėjo ataskaitą per stalą.
– Nė kiek.
Montoja peržvelgė puslapius, skaitant skrodimo išvadas
veidas rūstėjo. Patamsėjo dar labiau.
– Išsigimėlis, ar ne?
– Arba išsigimėlė.
– Moteris?
 – Visai galimas daiktas.
– Kuri išpjauna aukoms liežuvį?
– Pasirodo, yra tokių.
– Prakeikimas, – pagaliau Montoja atsisėdo ant pasiūlytos
kėdės. – Turėjau reikalų su keletu tikrai išsigimusių vyrukų.
Porelė įsivėlė į tikrą bepročių jovalą. Vienas pasivadinęs Tėvu
Džonu, kitas pravarde Išrinktasis. Maniakai žudikai. Protu
nepaaiškinami religiniai fanatikai, sadistiški iškrypėliai.
– Mūsiškis žudikas linkęs rinktis žmones, artimus
turtingiausiai miesto šeimai, – pasakė Ridas.
Nusprendė, kad Montoja gal pažiūrės į bylą nauju žvilgsniu.
Patyrusiu. Buvo skaitęs apie pernai Naujajame Orleane
sugautus žudikus maniakus. Tikrų tikriausi psichikos ligoniai.
Montoja padėjo detektyvui Rikui Bencui juos sudoroti.
– Ketinau po valandos važiuoti į Šventojo Simono salą.
Aiškintis.
– Ar galiu vykti kartu? – pasiprašė Montoja.
Dažniausiai Ridas atmesdavo tokius prašymus. Bet sumetė
mintyse, kad reikia pasinaudoti visa įmanoma pagalba. Kad ir
kas nusitaikęs į Montgomerius, jis didina statymus. Vis daugiau
mirčių – plečiasi kaip miško gaisras.
– Gal ir nebloga mintis, – pritarė jis ir pridūrė: – Šita auka
turbūt atrodys nekaip, pats suprantat. Išbuvusi kurį laiką
vandenyje.
– Man nesukels sunkumų.
Ridas pažvelgė Montojai tiesiai į akis, bet faras iš Naujojo
Orleano nenukreipė žvilgsnio. Nė nemirktelėjo. Šitas atlaikys.
Šiaip ar taip, savo akimis matė įvykdytus kelis gana šiurpius
nusikaltimus, pats aukų žudikus gaudė.
– Priimtas.
– Kaip Rebeka Veid susijusi su Montgomerių šeima?
Ridas jį apšvietė, papasakojo apie sąsajas su Ketlina Mont‐
gomeri Bando. Netrukus koridoriuje pasigirdo tankus kulniukų
kaukšėjimas, skelbiantis, kad atvyko Morizeti. Įskrido į kambarį
šypsodamasi kaip katė, sutvarkiusi kanarėlę.
– Spėk, ką turiu?!
– Be gana rimtų ir vertų dėmesio bėdų?
– Saugokis, Ridai, nes galiu tau neatiduoti dokumentų, kurių
taip lauki. Pasirašytų paties jo šventenybės, Jo Aukštybės
Ronaldo Džileto.
– Turi kratos leidimą? – Ridas jau graibėsi švarko.
– Pasirašytas, su antspaudu ir štai, – ji švystelėjo prakeiktą
popierių ant stalo, – oficialiai įteiktas.
– Keliaujam, – Ridas apėjo stalą. Mostelėjo į svečią: –
Detektyve Silvija Morizeti, čia detektyvas Rubinas Montoja iš
Naujojo Orleano policijos skyriaus.
– Paskolintas ar su visai pas mus? – pasiteiravo ji, akimis
matuodama jaunesnį farą.
Jėzau, kas jai darosi? Jau turėjo keturis vyrus, bet iš ryškiai
pasikeitusio jos elgesio ir aklas matytų, kad ieško penkto. Kad
ir kaip ji neigtų. Kaip užkietėjęs viengungis, jis nesuprato
Silvijos poreikio valso žingsniu pražygiuoti bažnyčios tarpueiliu
su visais, kuriuos įsileisdavo į lovą permiegoti.
– Montoja ieško Martos Vaskes.
– Liusilės, Montgomerių kambarinės, dukters?
– Tos pačios.
– Šito ir reikėjo tikėtis, – Silvija linktelėjo pati sau, bet ant jos
galvos nekrustelėjo nė vienas jos šviesaus ežiuko spyglys. –
Tada gal norėsite mums pagelbėti?
– Jau pakviestas, – pranešė Ridas, kai jie vorele lipo laiptais
žemyn.
Turėjo vilties, kad Montoja galės daugiau papasakoti, kodėl
Liusilė taip staigiai išvyko. Tai atrodė labai įtartina, nors
nuojauta jam vis dėlto kuždėjo, kad ne Liusilė jų ieškoma
žudikė.
– Gali būti, kad Martos dingimas susijęs su jūsų byla, –
garsiai svarstė Montoja.
– Galbūt, – sutiko Ridas. Pats jis tuo netikėjo. Kiek žinojo,
Marta, be motinos, neturėjo jokių ryšių su Montgomeriais. –
Bet, mano nuomone, ji ne tiek artima šeimai. Matyti, kad tas,
kas čia veikia, nusitaikęs į giminaičius.
– Išskyrus Rebeką Veid, jei ta žmogžudystė irgi susijusi, –
pasakė Morizeti.
Jos dėmesys nuo atvykėlio nukrypo į tai, kas panosėje, mat
Ridas palaikė duris, kol ji praėjo. Jos akys, pridengtos akiniais
nuo saulės, išvydusios jo džentelmenišką mostą, itin
išraiškingai buvo užverstos į lubas, ir Ridas galvą galėjo dėti,
kad išgirdo ją tyliai tarstelint: „Ak, gelbėkit“, bet juodu su
Montoja jau žengė lauk į kaitrą. Ji tarė Montojai:
– Galite važiuoti su mumis kartu, Ridas jums viską paaiškins.
Kol tu šaudysi akimis ir siūlysi prekę, suburbėjo Ridas
mintyse, bet nutylėjo. Ne jo reikalas. Jam kur kas svarbiau, kad
pagaliau turėdamas leidimą kratai galės užmesti akį į ponios
Bando drabužines ir pats pamatyti, ar ji neslepia ten kokios
aukos.

– ...todėl nenoriu, kad jūs su kuo nors kalbėtumėtės man

nedalyvaujant, – pasakė Marvinas Vailderis išleisdamas Ketliną
pro kabineto duris.
Neaukštas žmogelis, juosmens apimtis turbūt tik šiek tiek
lenktų ūgį, o kupeta žilų plaukų keistai derėjo prie tamsaus
užmiesčio klubo įdegio. Prabangiai apkaltas sienas dengiantys
laimėjimai golfo lauke skaičiumi, matyt, lenkia jo teisės
diplomus.
Ketlina jautėsi nė kiek ne geriau nei prieš susitikimą. Jos
puoselėtos viltys išdėti viską, kas gulėjo ant širdies, advokato
buvo išsyk nuslopintos.
– Nesuteikime policijai nieko, prie ko jie dar galėtų prikibti,
tik ne dabar, kol jums negrįžo atmintis. Kol kas nieko niekam
nekalbėkite. Nei policijai, nei žiniasklaidai, niekam.
– O šeimai? – paklausė ji. – Ar psichologui?
– Prašyčiau, Ketlina, palaukti keletą dienų. Duokite man šiek
tiek laiko reikalams sutvarkyti. Pažįstu apygardos prokurorę.
Leiskite man pakalbėti su Keite Okano ir susidaryti nuomonę
apie mūsų padėtį.
Ketlina nebuvo įtikinta, kad elgiasi tinkamai, nebuvo tikra, ar
policija jos priešas, nors, prisiminusi detektyvą Ridą, stovintį
ant jos slenksčio, mielai būtų taip ir maniusi. Užsisakydama
kaip visuomet mėgstamą riestainį anądien kavinėje už kampo
prie namų netgi matė jį šmėkštelint gatvėje. Jos kaimynystėje.
Ak, iš tiesų. Štai kodėl ji jaučiasi sekama, dabar tuo neabejoja.
Bet negi jis skambintų tau telefonu ir nekalbėtų?
Ar mėgdžiotų tavo vaikelio balsą?
Ne, ji netiki, kad jis taip elgtųsi.
Jis neperkalbamas, tiesa, ji nenustebtų, jeigu detektyvas
pasistengtų palenkti savo naudai įstatymą, tačiau jis
nesigriebtų psichologinės prievartos.
Išėjusi iš advokato, pravažiavo pro Adamo kabinetą – buvusį
Rebekos. Jai vis dar buvo keista, kad Adamas naudojasi juo kaip
savu. Kelė teisi. Retkarčiais ir ji pati nujaučia, kad jis nevisiškai
su ja atviras, kai ką slepia, o kartais ji nė kiek neabejoja, kad jo
sąžinė švari. Ji neapsisprendė, katruo atveju Adamas jai dar
patrauklesnis. Neretai jis toks nenustygstantis, toks nekantrus,
nors slepia tai po apsimestine ramybe, ir kaip tik tai ją
jaudina... regis, jis kalba tiesiai į širdį.
Ar tu jau visai kuoktelėjusi? Negana to, dar ir romantiška
paikšė. Ką iš tikrųjų apie jį žinai? Nieko. Tik tai, ką jis pats tau
pasakojo.
 Slegiama rūpesčio, ji išvažiavo iš miesto. Vis dar nieko
negirdėjo iš Hanos, todėl ėmė nerimauti. Paskambino Trojui,
tas priminė, kad Hana, dėl ko nors kęsdama, elgiasi it sužeistas
šuo, verčiau viena pati laižosi žaizdas. Tačiau tai Ketlinos
neįtikino, net ir Amanda jai pasirodė įsitempusi.
– Man tai irgi nepatinka, – pasakė ji, kai Ketlina jai
paskambino. – Būčiau užvažiavusi šįryt, bet aš paskendusi
darbuose. Be to, būtinai turiu susitikti su pastoriumi ir
laidotuvių namų vedėju dėl mamos. Dieve brangus, ar gali tuo
patikėti? – atsiduso Amanda. – Galbūt vėliau pavyks ištaikyti
laiko. Ak, prakeikimas, juk dar pažadėjau paimti Ijeną iš oro
uosto. Bet paskui tikrai užvažiuosiu pas Haną.
– Dėl šito nesijaudink. Jei iki pietų ji man neatskambins,
nuvyksiu pas ją susitikusi su Marvinu Vailderiu.
– Ir man paskambink. Šiaip ar taip, noriu žinoti, ką pasakys
Marvinas. Kol kas tikėkimės, kad Hana atsilieps, – Amanda
kalbėjo tarsi pametusi galvą. – Aš reikalaučiau policijos
apsaugos, bet jie visi tokie mulkiai. Nepalyginti geriau būtų
privačios tarnybos – asmens sargybiniai bet kokiu atveju.
Ketinu tai pasiūlyti Trojui, ir jei jis neatseikės nė cento iš mūsų
paveldėto kapitalo, mokėsiu už tai pati. Dieve, Ketlina, kaip
sunku jaustis tokioms bejėgėms. Bet... esu tikra, kad Hana
jaučiasi gerai, – pridūrė ji jau ramesnė.
Nelabai tuo tikėdama Ketlina vėl paskambino Trojui. Bet jai
nepasisekė.
Sekretorė atžariai jai pranešė, kad Trojus „susirinkime“ ir jo
negalima trukdyti. Tad Ketlinai liko spręsti pačiai. Keliauti į
„Ąžuolų Kalvą“ ir viltis, po galais, kad Haną ten ras.

Pašto dėžutė tuščia, apkibusi voratinkliais. Varteliai į keliuką

užkabinti sunkia aprūdijusia grandine. Tačiau spyna iš pažiūros
nauja, ir dumbliname keliuke matyti lyg ir visai neseni padangų
pėdsakai. Adamas keletą kartų patikrino adresą. Vieta ta pati.
Galėtų duoti ranką nukirsti. Jis šiaip taip palenkė Ketliną
papasakoti, kur gyvena Kelė, ir ji nenoriai paaiškino jam, kur ta
vieta. Negalėjo prisiminti tikslaus adreso, bet nupasakojimas
padėjo jam paiešką susiaurinti. Pasitikrino apygardos
žemėlapyje, dar kiek pasiknaisiojo ir aptiko, kad šis namelis
išnuomotas kažkokiai Keisei Grifin. Anot nuomojamų valdų
firmos registratorės, kuri nematė reikalo sėdėti kaip burną
užsisiuvusi, įmokos gaunamos tiksliai kaip pagal laikrodį.
Na, jei čia iš tikrųjų ta vieta, tebūnie. Jis tebeturėjo savo
krapštukus, tad įspūdinga spyna kaipmat pasidavė. Tam, kas
dar paauglystėje perėmė šiokių tokių įgūdžių iš gatvės vaikėzų,
su kuriais leido laiką, čia nelabai buvo ką veikti. Spyną
patvarkyti, variklį įjungti be raktelio, įlįsti į namą ir išsprūsti
nepastebėtam – šį meną jis buvo įvaldęs nepriekaištingai ir
netgi vos neįkliuvęs į didesnę bėdą, bet senelė laiku viską
sužinojo ir nespėjusį nė susivokti įdavė broliui, kuris tada
tarnavo karo policijoje. Tas pasiūlė Adamą įkišti vietos farams.
Senelė suteikė vaikaičiui dar vieną galimybę pasitaisyti, tačiau
nusivežė prie valstijos kalėjimo ir pavedžiojo aplinkui.
Švilpimas ir pašaipūs šūksniai, geležinės grotos, spygliuotos
vielos ir iš stebėjimo bokštelių viską sekančios akys jį įtikino
atsisakyti paaugliško piktadarių gyvenimo.
Bet senieji, nors kiek primiršti įgūdžiai vis dar praversdavo.
Jis tvarkingai nukabino spyną, bet gerai pagalvojo prieš
važiuodamas pro vartus. Nenorėjo, kad jį užkluptų. Jei kas nors
atvyks, jis galėtų gana nesunkiai išsėlinti, o automobilis,
pastatytas po akimis, būtų aiškiausias skelbimas, kad jis viduje.
Turėdamas tai galvoj, jis pastatė automobilį už puskilometrio,
apleistoje žvyrduobėje, ir pastriuokomis grįžęs prie senųjų
vartelių įslinko vidun, paskui nuėjo žvyruotu keleliu, kuris
veikiau panėšėjo į dvi vėžes, kone slepiamas piktžolių. Keliuką
iš abiejų pusių užstojo ąžuolas ir pušis, todėl, dengiamas
medžių šešėlio, jis atrodė nuošalus, bet neužmirštas. Vietomis
piktžolės buvo numintos, ir Adamas ėmė spėlioti, ar tik Kelė, o
gal Keisė, nebus namie.
Kas tada?
Juk gali būti, kad žudikė ji.
Kasdien žūva žmonės.
Šiaip ar taip, šeimininkei nepatiktų, jei kas imtų čia
šniukštinėti, ji norėtų apsaugoti savo asmeninį gyvenimą, kurį
taip sunkiai susikūrė. Jis pajuto šaltuką, tarsi eitų taku į patį
blogį, o pasukęs už kampo išvydo namelį. Visai ne kažin kokį.
Ne Montgomerių lygio. Stovėjo tarp medžių, iš jo matyti upė,
galėtų būti ir šimto metų senumo. Gal ir senesnis. Nudažytas
žaliai ir rudai – na, šiaip ar taip, kadaise, labai seniai, jis išdygo
čia, miške prie upės vingio, ir atrodė kaip medžiotojų ar žvejų
prieglauda.
Vildamasis, kad jo nepasitiks medžiotojas su šautuvu, jis
stuktelėjo į laukujes duris. Jei kas atidarys, jis nemeluos, sakys,
kad ieško Keisės, tikėjosi, jei kas ir yra viduje, to nepalaikys
įžeidimu ir jo nenupils. Ji gali būti žudikė. Prisimink. Nebūk
toks šaunuolis ir nemanyk, kad ją nurungsi kaip moterį. Ji jau
yra žudžiusi.
Jis vėl bilstelėjo. Luktelėjo. Įtempė ausis – gal išgirs ką
šnarenant viduje. Tačiau, be vėjo medžių viršūnėse,
pliuškenančios upės ar retkarčiais suklykiančio pelkių
paukštelio, daugiau niekas nekėlė triukšmo.
Jis apdairiai apsuko namelį, žvilgčiodamas pro langus, bet
kone visos užuolaidos buvo užtrauktos, tarp uždarytų langinių
ir nevalytų stiklų pilna sudžiūvusių vabzdžių, vorų ir purvo. Jei
Kelė Montgomeri čia gyvena, ji tikra nevala. Priekinės durys
užsklęstos, varteliai, nuo kurių dengtas takelis vedė į pastogę
automobiliui, taip pat užrakinti. Už namo jis matė purve
įmintus pėdsakus prie pakelto priebučio, smėlyje užgesintas
nuorūkas. Kažkas neseniai čia buvo.
Jis atsargiai užlipo porą laiptelių į priebutį. Pakopos
sutreškėjo nuo svorio, nepatenkintos, kad jis braunasi. Stiklinės
durys iki grindų taip pat užrakintos, tačiau jis išsitraukė savo
įrankius ir vėl spyna pasidavė iš karto.
Jis lėtai stumtelėjo duris. Tada teisindamasis, kad jis ne
plėšikas, kad vienintelis jo pažeistas įstatymas – štai ta žala, jis
žengė vidun.
Gal minutę akys turėjo apsiprasti su tamsa. Patalpos buvo
naudojamos, tiek galėjo pasakyti. Tik netvarkomos. Trenkė
dulkėmis, pelėsiais, dūmais, gal nuo pelenų, paliktų
aptrupėjusiame plytų židinyje. Palaikės išblukusios užuolaidos,
jokio paveikslo papuošti aprūkusioms sienoms.
Ir jis turėtų patikėti, kad Kelė Montgomeri, pasipūtusi ir
išlepinta princesė, gyvena čia ir iš čia važinėja į darbą?
Na jau ne.
Ne, po velnių.
Jis priėjo prie stalo, ant šio stovėjo apdulkėjęs telefonas su
atsakikliu, mirksėdamas raudona akute, šalia rėmelis su
Ketlinos dukrelės Džeimės nuotrauka. Vienintelis Kelės
nusilenkimas šeimai? Ar ras ir dar ką nors? Nujautė, kad kur
kas daugiau klodų slūgso ten, kur iš pradžių nieko nematyti. Tik
kol kas jis neperpranta. Turėjo nuojautą ir anksčiau, tačiau per
pastarąsias dienas ir vakar naktį ji dar sustiprėjo... Jėzau, ką jis
sau galvojo?
Tu negalvojai. Vakar naktį leidai savo gaideliui galvoti už
tave.
Pasibjaurėjęs savim, jis paspaudė atsakiklio mygtuką ir
palaukė, kol atsisuks juosta. Tada pasigirdo Ketlinos balsas,
palikta žinutė – ta pati iš jos namų vakar vakare. Kol juodu buvo
kartu. Paskui išgirdo savo paties balsą – jis prisistatė ir
paprašė, kad Kelė jam atskambintų.
Jo smakras atvipo.
Jo paties balsas nuskambėjo klaikiai ir iškreiptas rėžė ausį.
Akimirką apimtas maniakiškos baimės, jis apžvelgė sienas ir
lubas, beveik tikėdamasis rasti kokią nors mažytę filmavimo
kamerą ar garso įrašymo įrangą, tarsi čia atviliotas turėtų būti
fotografuojamas, o paskui tiriamas. Bet kam? Kas, po velnių,
čia vyksta?
Probėgšmais prisiminė vakarykštę naktį ir mintyse jau buvo
pasiruošęs pats iškaršti sau kailį. Kaip galėjo sau leisti ir
visiškai nesivaldyti, kaip atsitiko, kad galiausiai juodu ėmė
mylėtis? Susiraukė, pripažinęs savo dviveidystę. Metė ant
kortos viską. Profesiją. Garbę. Savo įsitikinimus. Prakeiktą
santuoką, kad ir kokia ji buvo. Viskas tik dėl trumpalaikio
malonumo. Išsiblaškęs pasitrynė kairės rankos pirštą ir tik tada
pamatė įdubą, žymė tebebuvo, nors žiedo seniai nebemūvi.
Kaip jis galėjo sau leisti taip užsimiršti?
Viskas dėl tos moters, ji tave privertė. Susuko tau galvą.
Pripažink, ją veik įsimylėjai. Ji mįslinga, Hantai, štai kas tau
patinka, štai kas tave visada traukė. Prisimink Rebeką. Kitą
vėjavaikę, žavingą moterį, suteikusią tau kelias valandas laimės
ir metų metus sielvarto. Štai kada viskas ir prasidėjo, jis
užsigeidė rasti Rebeką, o sutiko kitą moterį, kur kas
sudėtingesnę ir pavojingesnę.
Nenorėjo manyti, kad buvo taip apvyniotas apie pirštą
moters, ir nesvarbu, kokios moters, bet taip pat negalėjo
atsikratyti nuojautos, kad ir Rebeka, ir Ketlina ne iš karto
atsiskleidė, šiuo požiūriu jos panašios.
Žvalgydamasis aplinkui jis perėjo tuos kelis namelio
kambarius. Odinė sofa, staliukas, apdulkėjęs televizorius.
Miegamajame senoviška geležinė lova su nudėvėtu vilnoniu
apklotu, vonios kambarys pristatytas paprasčiausių reikmenų:
muilo gabalėlis, tūbelė dantų pastos, kone tuščias šampūno
buteliukas, dėžutė tamponų. Rankšluosčių pamaina. Virtuvė
atrodė kur kas geriau. Trys buteliai dietinės kokakolos,
buteliukas kečupo šaldytuve, nepradrėkstas maišelis kukurūzų
traškučių, skardinė tuno ir indelis riešutų sviesto, nuvalgytas
per pirštą. Ritinėlis popierinių rankšluosčių, indų rinkinys
keturiems asmenims. Įrankiai įvairiausi – gal įsigyti kam nors
išparduodant savo turtą ar iš sendaikčių krautuvės. Čia tikrai
ne ta buveinė, kurią savo namais vadintų tos prakeiktos
pietiečių pinigų krūvos paveldėtoja.
Niekas šios vietos nelaikytų namais.
Nebent žiurkės, gyvatės ir termitai, jo manymu,
šliaužiojantys ir ropinėjantys apie pamatus ar prasigraužę
urvus sieninėse spintose. Šis namelis būtų pats tas paaugliams
įsilaužti – būtų puiki sambūrių vieta; trūksta butelių nuo alaus
ir šiukšlių. Tik tokių atliekų nematyti.
Priėjęs prie stalo atitraukė stalčių. Beveik tuščia, tik kelios
nuotraukos... Montgomerių šeimos. Vadinasi, kažkas čia
užsuka. Kažkas, susijęs su Ketlina.
Jis apsižvalgė paskutinį kartą ir ištykino iš namo tuo pačiu
keliu, kaip ir įsibrovė. Taip ir neradęs nieko svarbaus, juo
labiau nieko, kas gal padėtų rasti Rebeką.
Jei reikalai ir toliau taip prastai klosis, turės eiti į policiją.
Būtinai turės. Aiškins apie ją, o policininkai dėbsos abejodami,
netikės juo, o jis turės iškęsti.
O kol kas iš galvos nėjo Ketlina. Puiki ir kelianti sąmyšį. Ką,
po galais, su ja daryti?

Cukriukė pramerkė užtinusias akis. Tamsu. Ji guli lovoje... ne

savo, miegamasis ne jos. Negarsiai grojo muzika. Tą dainą ji,
regis, prisiminė. Ar tik ne klube ją girdėjusi?
Kaip valkata klajoju...
 Kodėl ji negali pajudėti? Negali aiškiai galvoti?
Kaip vampyras vilioju...
Defas Lepardas. Jo dainoje dar buvo „Užpilkit ant manęs
truputį cukriuko“ ar bent panašiai. Po velnių, kas čia vyksta? Ji
prisimerkė, mėgino aiškiau sudėlioti mintis. Buvo tamsu, vien
mėnesiena sklido pro langus, daug langų su nertinėmis
užuolaidomis. Lova minkšta, vėjelis, plaikstydamas užuolaidas,
atnešė žydinčio sausmedžio kvapą. Ji guli nuoga ant nugaros...
pala... pajudėti negali, bet galva dirba, tik mato lyg per miglą,
tarsi būtų sunku atsigauti padauginus LSD. Bandė pasiversti
ant šono, bet nepavyko, galiausiai suvokė esanti surišta.
Pririšta prie lovos stulpelių, kojos plačiai pražergtos, rankos
kietai pritrauktos prie atramos galvūgalyje.
Kas čia, po velnių?
Ji sukrutėjo ir pro baimę, temdančią mintis, susivokė esanti
ne viena. Mėšlas! Pasukusi galvą pamatė seserį. Jėzau!
Cukriukė pasimuistė. Raiščiai nepasidavė. Žiogė taip pat buvo
nuoga, paguldyta aukštielninka, galva, pasukta į šoną, dyrėjo į
Cukriukę tuščiomis akimis. Kūnas sėte nusėtas raudonais
taškeliais, spuogais – ji sugelta, sukandžiota...
Cukriukė mėgino rėkti, bet iš gerklės neištrūko nė garselio.
Bandė įsitempusi atsispirti, bet nepavyko nė pajudėti. Išgirdo
kažką judant, pasižiūrėjo į kojūgalį ir atpažino savo pagrobėją,
o pagavusi jos kaltinantį žvilgsnį suprato nebeturinti jokios
vilties.
– Taigi, jau prabudai. Mudvi – tavo apskretėlė sesuo ir aš –
tavęs laukėme. Ar žinai, kas aš tokia?
Žinoma, tu kale!
– Aš Atropė. Viena iš trijų likimo deivių – moirų. Kas, kad
nesuprasi, tu pusprote, bet norėjau, kad žinotum. Ir sekiau
tave, mačiau, ką darei... o taip.
Cukriukė pajuto kraują stingstant gyslose. Ji žino. Ak, Dieve,
ji žino apie Cukriukės meilužį. Cukriukė jau neabejojo, kad ji
skambino telefonu ir gąsdino. Ji persekiojo.
– Taip ilgai norėjai būti Montgomeri, o dabar jau gali. Ar
žinai, kur esi? Gal nori atspėti?
Koks čia iškrypėliškas žaidimas?
– Čia „Ąžuolų Kalva“. Visada norėjai pamatyti, kaip atrodo
vidus, tiesa? Na, dabar esi čia, galėsi kiek pabūti, – Atropė lėtai
žengė iš šešėlio. Priėjusi prie stalo paėmė stiklainį. – Gana
spėlionių.
Iš arčiau persigandusi Cukriukė išvydo ją mūvint pirštines.
– Čia medus, ir tai tik pradžia, pažiūrėsim, ar prilips visa kita.
Visa kita? Kas kita?
Paklaikusi Cukriukė mėgino spardytis. Kad ir ką sugalvotų ta
nesveika kalė, viskas bus siaubinga. Jau užmušė Žiogę, o
dabar... o dabar... Ji nejuto, kaip lipnus skystis varva ant kūno,
tarp kojų, ant krūtų, lūpų ir plaukų. Ji bandė gūžtis jau kone
kliedėdama, bet veltui. Taip atsitikti neturėjo. Nuprotėjimas.
Baisus sapnas.
– Cukriukė. Saldus vardas. Ir suteikia mintims peno.
Eik po velnių!
Tada išgirdo, kaip kažkas plyšta. Išvydo, kad Atropė vėl stovi
ties ja su nemažu maišeliu rankose. Palenkusi pylė, ir baltas,
birus – cukrus – ėmė byrėti ant jos, padengdamas visą kūną.
– Toks saldus vardas, – tarė Atropė ir pradėjo niūniuoti pagal
muziką, kuri niekaip nesibaigė, ta pati daina. Ta pati daina.
Mažyte mano nekaltoji.
Cukriukė norėjo verkti. Rėkti. Išplūsti tą siaubūnę. Tegalėjo
tik žiūrėti.
Užpilk man to savo saldumo.
Vieno maišelio neužteko. Atropė praplėšė kitą ir vis dar pylė
– ant lovos, ant Žiogės, ant Cukriukės. Kažką kalbėjo apie
vabzdžius ir minkštuosius audinius, kad Cukriukė tikra
šliundra, bet ji ne viską girdėjo per šnaresį saldžių kristalų,
krintančių jai ant kūno, į plaukus, ant rankų ir pagaliau ant
veido. Ji žiopčiojo ir springo, vis dar netikėdama. Ne, ne, ne!
Liaukis, maldauju.
Meldžiu, padėkit man.
 Trisdešimt pirmas skyrius

Blogai, kad negali iškart būti dviejose vietose. Su Montoja ir

Morizeti Ridas sustojo prie Ketlinos Bando namų, sužinojo, kad
jos nėra namie, ir perdavė kratą jos name porai detektyvų, su
kuriais kartu dirbo. Tikėjo, kad Landonas ir Mecgeras darbą
atliks sklandžiai, ir apskaičiavo, kad pats nuvažiuos į Sen
Simonsą ir grįš per kelias valandas – truputį viršydamas greitį.
Apsieis nepamatęs, kaip ji pareina namo, bet vėliau sutvarkys
su ja reikalus. Pagaliau jie sužinos, ką ji slepia. Tikėjosi
nužudymo įnagio, bet džiaugsis dėl menkiausio įkalčio, bent
kiek susiejančio ją su nusikaltimu.
Kelionė į Sen Simonsą truko apie valandą, bet jie negalėjo
ten užsibūti.
Ne taip jau lengva buvo prisiversti apžiūrėti Rebekos kūną;
ir, Rido nuomone, netgi nebuvo būtina. Juk galėjo paprašyti
nuotraukų, tačiau jį traukė pamatyti auką, o ne sklaidyti
nuotraukas, nors jos paprastai būdavo gana aiškios. Jie
apžiūrėjo palaikus, jį pradėjo tampyti, įtarė, kad tuos abu,
Morizeti ir Montoją, taip pat, tačiau visi šiaip taip įveikė
išmėginimą – neapsivėmė ir sužinojo gana įdomių dalykų iš
šerifo pavaduotojo.
– ...odontologas, iš kurio gavome Rebekos dantų aprašymą, ją
neblogai pažinojo. Ji lankėsi pas jį nuo seno ir, išgirdęs, kad ji,
matyt, nužudyta, patikėkite manim, jis visai nuliūdo.
Šerifo pavaduotojas Kroftas, apkūnus vyriškis, – artėdamas
prie pensijos jis po truputį atleisdavo diržo sagtį ir jau buvo
pasiekęs paskutinę skylutę, – pats sau linktelėjo ir išsivedė juos
iš lavoninės į ryškią Džordžijos birželio saulę. Vanduo buvo
perregimas ir saulės spinduliai slydo jo paviršiumi, kone
akindami savo blizgesiu.
– O pats įdomumas – odontologas pareiškė, kad Rebeka Veid
buvo ištekėjusi. Regis, sakėt nežinantys, ar ji turėjo artimųjų? –
paklausė Kroftas ir, nusiėmęs skrybėlę, glostydamas žilus
plaukus subraukė ant plinkančio viršugalvio.
Ridas linktelėjo galvą.
– Apie ją nedaug težinom.
– Na, ji užaugo Mičigane, viename iš tų nedidelių An Arboro
priemiesčių. Tas odontologas, Pakstonas, Timotis Pakstonas,
pažinojo ją nuo vaikystės ir prisiminė, kad ji buvo ištekėjusi už
bendramokslio universitete. Tėvai jau keletas metų kaip mirę,
bet Pakstonas neabejoja, kad ji buvo ištekėjusi už Hanterio ar
Hanto, ar Hantingtono, ar dar kaip panašiai. Kiek Pakstonui
žinoma, vaikų juodu neturėjo, bet apie skyrybas jis taip pat
nieko nebuvo girdėjęs.
– Adamas Hantas? – perklausė Ridas, susižvelgęs su Morizeti.
– Lyg ir panašiai. Aha. Galėjo tokia pavardė būti.
Dėl šito nebuvo jokių „galėjo būti“. Ridas neabejojo. Mėšlas.
Kaip jie taip apsižioplino? Jis pasiėmė duomenis ir, šviesdami
Montoją, jie jau skriejo į šiaurę Savanos link. Morizeti apsiėmė
paskambinti odontologui ir vos ne įsakmiai prispaudė
registratorę, kuri nenorėjo jos su gydytoju sujungti; toji kvaiša
manė, kad atspaudai naujajai karūnėlei kur kas svarbesni nei
žmogžudystės tyrimas. Šiaip taip Morizeti pavyko. Užsiėmusi
vieną ausį klausėsi, nes Ridas spaudė gal dvidešimt kilometrų
per valandą viršydamas leistiną greitį.
Baigusi pokalbį ji pasakė:
– Regis, pavaduotojo Krofto žinios buvo tikslios. Odontologas,
šeimos draugas, nusiminė dėl Rebekos.
 – Ką jis pasakė apie Hantą?
– Ne kažin kiek daugiau, nei sužinojome iš Krofto. Rebeka
susipažino su juo universitete, abu studijavo psichologiją.
Pagyveno su juo, baigę mokslus susituokė, o paskui ryšiai su
daktaru Pakstonu nutrūko. Jos tėvai mirę, matyt, iširo ir jos
santuoka.
– Hantui teks labai daug aiškintis. Ar kas nors kada nors su
juo kalbėjosi?
Jie dūmė per pelkėtas lygumas, ir greitkelis ėjo visai palei
pakrantę.
– Mėginau kelis kartus. Reikėjo man jį paspausti, –
prisipažino Morizeti raukydamasi ir jau graibėsi cigarečių.
Juodu su Montoja užsirūkė, prasidarę „Crown Victorios“
langus.
– Ėjau du kartus į jo kabinetą, tikėjausi ten užklupti. Ir vakar
skambinau.
– Bet jis taip ir neatskambino?
– Ne.
– Reikia jį rasti. Pateiksim naujieną, kad jo žmona ar buvusi
žmona nebegyva.
Ridas spėliojo, kiek tas vyrukas galėtų būti įsipainiojęs. Jeigu
įsipainiojęs. Policija išsiaiškins, ar buvo paduotas pareiškimas
dėl dingusio asmens, ar Hantas su Veid vis dar buvo susituokę,
kai ji žuvo, ar jis tada buvo netoliese, ar yra testamentas,
draudimas, gal kitas vyras ar moteris. Matė Hantą ant Ketlinos
Bando namų slenksčio, bučiavosi tarsi tikri meilužiai. Jis
negailėjo automobiliui degalų iki soties ir visą kelią iki miesto
jie tarėsi dėl Adamo Hanto – ką reikės nuveikti.
Sulėtino greitį ties Ketlinos namais, ten krata buvo pačiame
įkarštyje. Atidavęs automobilio raktelius Morizeti, jis paliepė:
– Patikrink, kur Hantas. Pranešk jam apie Rebeką Veid.
Išpešk, ką jis žino. Į skyrių grįšiu kartu su Mecgeru. – Montojai
jis tarė: – Galite vykti kartu su pareigūne, jei norite...
prižiūrėsit, kad neprisidarytų kokių nemalonumų.
– O tu sėkmingai užsikrušk čia, – blykstelėjo akimis Morizeti.
– Ilgai, nuobodžiai, kad tavo plaukuota subinė užaktų.
Montoja kilstelėjo antakį.
– Nė neklauskite. Pakeliui pas Hantą ji galės jums papasakoti
apie sutartį su vaikais. Susiję su bendru jų kačiukų banku.
– Ei, katinėli, – teatšovė Morizeti Ridui, kai šis išlipo iš
automobilio, o ji persėdo į jo vietą.
– Užsisekite saugos diržą, – patarė jis Montojai.
Plekštelėjęs per automobilio šoną, Ridas nuskubėjo
plytelėmis klotu takeliu. Akies krašteliu pamatė prie namo jau
važiuojantį vietos žinių furgonėlį. Nuostabu. Tik jo mums
tetrūko.
Kol reporteriai išsiropštė iš furgonėlio, Ridas spėjo įžengti į
namą ir gerai uždarė duris. Detektyvai šunelį buvo užrakinę
skalbykloje, joje ir buvo jo migis. Anot Landono, šunpalaikis nė
minutės negalėjęs patylėti. Lojęs kaip prisuktas.
– Šeimininkė negrįžo?
– Dar ne, – atsakė Landonas.
Stambus, juodas ir gražus, taip jie apibūdindavo Landoną.
Jam užteko ne tik ūgio, kad būtų priimtas žaisti į koledžo
krepšinio komandą, bet ir proto, kai NBA nesiteikė jo pakviesti,
todėl dabar jis šiek tiek užsidirbdavo pragyvenimui apygardos
prokuratūroje. Vakarais Landonas mokėsi teisės kursuose ir
atidžiai sekė, kaip dirba Ketrina Okano. Skutosi galvą plikai,
augino palūpyje barzdelę, o skulptūriškas kūnas rodė pagarbą
kariuomenės papročiui kilnoti svarmenis.
– Gerai, kad neprivalėjom jai pirmiau pranešti apie kratą, –
pareiškė jis.
Ridas pritarė. Tikra kančia, jei būtų buvę suvaržyti ir turėję
gauti Ketlinos Bando sutikimą.
 – Ar radote ką nors?
– Jokio ginklo, nieko, bet eikim į viršų, – Landonas nusivedė
Ridą į antrą aukštą. – Pažiūrėkit štai čia... – parodė į išblukusią
dėmę ant kilimo. – Ir ten. Atkreipkit dėmesį į dušą, – mostelėjo
galva į vonios kambarį, dušo kabinos duryse buvo išdaužta
skylė, suaižėjusiu stiklu nuo jos tįso spinduliai. – Manome,
dėmė miegamajame galėjo likti nuo kraujo. Radome kelis
taškelius ant grindjuosčių, todėl jau išsikvietėme nusikaltimo
vietos tyrimo komandą. Ji pažadėjo pereiti namą su skaisčiu.
– Gerai, patikrinkit, – skaisčio tyrimas įrodytų, ar ant kilimo,
ar dar kur kambaryje būta kraujo. – Ir nustatykit kraujo grupę
ar grupes, – pridūrė Ridas.
Prasta jo nuojauta vis stiprėjo.
– Atrodo kaip bala kraujo, – tarė Landonas. – Bet auka
užmušta kitur, ar ne? Jo namuose? Nejau suklysta ir jis buvo
nužudytas čia ir pergabentas?
– Iš to, kaip buvo sustingęs rastas kūnas, kaip kraujas
sukrešėjęs kraujagyslėse, vargu ar Bando buvo pervežtas.
Svarbiausia, kad kažkas gaišo laiką ir suvaidino jo savižudybę –
nevykusiai mėgino visus įtikinti, kad jis persipjovė venas, o nei
nusikaltimo vietoje, nei kraujagyslėse nebuvo tiek kraujo, kad
kaip nors būtų galima tai paaiškinti.
– Jums trūko kraujo? – prunkštelėjo Landonas.
– Taip.
– Spėju, tą kraują jau radote.

– Hana? – šūktelėjo Ketlina, garsiai belsdama į senojo namo,

kadaise vadinto namais, duris.
Buvo sunerimusi. Hana neatsakė į skambučius ir
neatskambino, Ketlina kone visą dieną jos ieškojo. Pirmiausia
mieste keliose vietose, kur ta lankydavosi, nes Hana neatsiliepė
telefonu, paskui, nebežinodama, kur dar ieškoti, pasiuntė jai
žinutę, kad atvažiuoja į namus ir palauksianti jos ten. Jai
nepatiko, kad Hana liko gyventi tokioje nuošalioje vietoje,
šiame sename, tuščiame, apgriuvusiame dvare.
Lietvamzdžiai apačioje buvo surūdiję, išklibusios langinės
neužsidarė, nuo plačios terasos, sumūrytos iš plytų, tinkas
trupėjo. Kadaise šiame name tilpo didžiulė šeima, dabar jis
buvo veik tuščias. Liko tik Hana, tai negerai. Tokio amžiaus
niekam nederėtų užsidaryti nutriušusiame muziejuje.
Sesuo neatsiliepė, todėl Ketlina nuėjo į kiemą, plačioje
įstiklintoje svečių terasoje stovėjo stalas ir kėdės. Praėjo dar
nedaug laiko nuo tos dienos, kai joje sėdėjo, o motina ant
gulimojo krėslo jaudinosi, ar Ketlinos neapkaltins nužudžius
savo vyrą.
Viešpatie brangus, kiek visko įvyko per tas kelias dienas.
O kaip vakarykštė naktis? Kas atsitiko? Tu bučiavai Adamą,
tiesiog meteisi prie jo, po teisybei, viliojai jį, ir staiga nieko
nebeprisimeni? Tavo atmintis vėl sušlubavo, iškrito kelios
valandos... valandos. Kaip?
Ji nenorėjo galvoti apie tuščias atminties properšas. Laiko
tarpsniai tarp jų vis trumpėjo, tai nutikdavo vis dažniau,
gyvenimas sprūdo jai iš rankų. Ji palūžo, štai kas. Policija mina
jai ant kulnų, ji saugo tą siaubingą paslaptį apie kraują, rastą
kitą rytą, kai buvo nužudytas Džošas; nužudyta ir motina, o
dabar... O Dieve, dabar ji nerimauja dėl Hanos.
Ji turi raktą. Taip ir neatidavė jo, kai išsikraustė. Susirado jį
ir nutarė pati atsirakinti duris. Pastūmusi jas įėjo į namą.
Išvydo stalą, prie kurio valgydavo pusryčius su broliais ir
seserimis prieš išeidama į mokyklą, už durų pamatė kabyklą,
kur kabėdavo jų kuprinės ir švarkeliai, ir širdis jau sugrudo.
Po kojomis sugirgždėjo grindlentės; nors lauke buvo dar
šviesu, bet saulę užslinko debesys, todėl visi terasos,
teikiančios namui vėsos, langai užtemo, ir atrodė, kad saulė jau
nusileido.
– Hana? – sušuko ji, bet niekas neatsiliepė.
Namas, regis, tuščias, tačiau... ar tik ne muzika girdėti, o gal
televizorius įjungtas? Groja, atrodo, viršuje.
– Hana? Tu namie?
Suskambėjo jos mobilusis, ji krūptelėjo, o paskui subarė save
dėl tokio jautrumo. Šitas senas dvaras kadaise buvo jos namai,
ji čia užaugo. Bet čia atsitikdavo ir blogų dalykų. Ne tik gerų.
Prisimeni naktis, kai slėpdavaisi po lova, grasius žingsnius
koridoriuje prie tavo durų, baisų šešėlį, slenkantį pro šalį,
užtemdantį šviesų tarpelį po durimis ir nutykinantį toliau...
pabaisa... brolis... Čarlzas, jam iš burnos tvoskia karštis,
šiurkščios rankos...
Ji kvėpavo tankiau, kraujas gyslose ūžė. Telefonas plyšavo; ji
aiktelėjo, pasirausė rankinėje ir jį išsitraukė.
– Alio, – ištarė be kvapo, nuspaudusi mygtuką.
Nieko. Ak, ne, ne dabar.
– Alio...
Ji skubiai spustelėjo „Baigti“. Ir visai išjungė prakeiktą
telefoną. Tas, kas užsimanė ją terorizuoti, žino jos mobiliojo
numerį. Ir ką dar? Kokias kitas asmenines jos gyvenimo smulk‐
menas jiems pavyko sužinoti?
Hanos namie nėra. Jai irgi reikėtų iš čia eiti. Bet ji jau pasuko
prie laiptų, jau neabejojo nugirdusi iš viršaus tylius balsus ir
protarpiais, atrodo, muziką. Krūtinėje sukilo baimė.
Nebūk tokia baikšti. Šitais laiptais gyvenime lipai tūkstančius
kartų. Dėl Dievo meilės, Ketlina, tu kvanktelėjusi. Juk dar
diena. Čia buvo tavo motinos namai. Ir tavo.
Giliai įkvėpusi ji užlipo iki laiptų aikštelės. Muzika
suskambėjo garsiau. Galbūt Hana užsnūdo žiūrėdama
televizorių. Ji užlipo laiptais ir stabtelėjo. Hanos durys praviros.
Šviesa išjungta. Jokio radijo ar televizoriaus.
 Bet muzika girdėti iš Ketlinos kambario. Jo durys uždarytos,
bet prislopinti garsai tikrų tikriausiai sklinda iš jos kambario
kitame koridoriaus gale. Melodija lyg ir girdėta. Ji delsė, akis
įbedusi į saulės spinduliuose mirgančius spalvotus stoglangio
stiklus virš laiptų aikštelės, tada tarė sau – dabar arba niekada.
Galėtų išeiti taip ir neatidariusi durų, galėtų paskambinti Kelei
arba Trojui, arba Adamui ir laukti jų atvykstant, arba galėtų
parodyti nors truputį prakeiktos narsos ir įžengti į miegamąjį,
kuriame dar prieš kelias dienas miegojo savo senovinėje lovoje
su baldakimu.
Arba... durys į seną Čarlzo kambarį taip pat buvo atviros.
Užgniaužusi baimę įtykino į kambarį. Jame niekas nejudinta.
Palikta kaip buvo, kai aštuoniolikos sulaukęs jis buvo užmuštas.
Ant lentynos išrikiuoti sporto trofėjai, pranešimas iš jo
aukštosios mokyklos, dabar išblukęs, prismeigtas prie lentos, o
šalia lovos, naktinėje spintelėje, turėtų gulėti jo pistoletas. Ji
atitraukė stalčių – štai nedidukas pistoletas... kaip pats kadaise
jį čia paliko.
Būgne nebuvo šovinių, ji nė nežino, kur jie galėtų būti... Tada
prisimerkė ir įsižiūrėjo į vieną jo šaudymo trofėjų, taurės
pavidalo. Prieš daug metų, kaip tik prieš jo mirtį, ji matė, kaip
jis ištuština mažąjį savo pistoletą ir suberia šovinius į taurę.
„Bus saugiau“, – pasakė jai ir mirktelėjo, nutvėręs ją žiūrint
iš koridoriaus.
Ar galėjo taip būti? Negi jai taip pasisektų? Ji paėmė taurę su
stoveliu ir kartu su pasenusiu nepanaudotu prezervatyvu
giliame taurės dubenyje išvydo šovinius – tarsi būtų jos laukę. Ji
apsisprendė akimirksniu, užtaisė pistoletą ir įsikišo į rankinę.
Tada, ginkluota ir pavojinga, nužvelgė vieninteles antrame
aukšte uždarytas duris.
– Eik tenai, – sumurmėjo sau nepaisydama, kad kakta
sudrėko nuo prakaito, kad gyvaplaukiai ant rankų pašiurpo.
 Sportinių batelių garsas iš karto nuslopo ant koridoriaus
tako. Prisivertusi ji žingsnis po žingsnio nuslinko iki koridoriaus
galo, pasuko durų rankeną.
Durys prasivėrė ir įėjo.
Ji buvo ne viena.
Dvi moterys, dvi nuogos moterys gulėjo pririštos ant jos
lovos.
Ketlina aiktelėjo. Žingtelėjo atgal. Skaisčiau blykstelėjo
televizorius, ir tada ją apėmė siaubas. Į ją dėbsojo nereginčios
Cukriukės Biskain ir jos sesers Žiogės akys. Abi buvo negyvos.
Pririštos prie lovos galų, kūnai lopais sugelti ar iškramtyti,
storai apibirę baltais trupiniais. Po krūveles cukraus ropinėjo
vabzdžiai. Skruzdėlės. Žiogai. Musės. Širšės. Kambaryje
tvinkčiojo muzika, ją skleidė nedidelis grotuvas kampe, sukosi
vis ta pati daina... Užpilk man to savo saldumo... Televizoriuje
blykčiojo kulinarinis šou, garsas buvo prisuktas.
Traukdamasi atatupsta Ketlina vos neišgriuvo į koridorių, bet
išsilaikė ant kojų. Pajuto, kaip ėmė pykinti. Pasileido laiptais
žemyn. Turėjo bėgti iš čia, kol tas, kas taip padarė, nerado ir
jos.
Išpuolė iš namo palikdama duris atviras. Širdis daužėsi
krūtinėje iš baimės. Ji sugrabaliojo raktelius. Įsispraudė prie
vairo ir veik negalvodama braižė rakteliu spynelę.
– Ei, nagi, nagi, – murmėjo grabaliodama drebančiais
pirštais.
Pagaliau pasuko raktelį.
Bet garso neišgirdo.
Ką? Ak, Dieve, ne!
Kaip pašėlusi nuspaudė paminą ir pabandė iš naujo.
– Nagi, nagi! – suriko.
Jokios naudos. Jokios.
Širdis kaip pašėlusi tvaksėjo tankiai ir skaudžiai, pulsas
permušinėjo. Ji išsigando, kad gali prarasti sąmonę, o tada ją
prarytų klaiki tamsa. To negali leisti. Nepasiduos. Bet
prakeiktas automobilis nenorėjo išsijudinti.
Nepasiduok išgąsčiui. Turi pistoletą.
Bet kas iš to nedidelio ginklo? Priešas nematomas ir jau tiek
nužudęs.
Rado mobilųjį ir padiktavo Adamui baimės kupiną pranešimą.
Skambink policijai.
Tamsa veik gaubė sąmonę. Vilko į dugną. Ji ėmė vėl rinkti
numerį. Trumpąjį numerį. Pagalbos. Bet dar nepaspaudus
paskutinio skaičiaus, telefonas jos rankoje suskambėjo. Jai
palengvėjo, mėgindama tvardytis, nes viskas jau tavaravo
aplinkui, nuspaudė pokalbio mygtuką.
– Adamai, aš „Ąžuolų Kalvoje“. Čia atsitiko kai kas siaubinga.
Negyvi žmonės. Neįstengiu paleisti variklio ir... ir...
– Mamyte? – vos girdimai sukuždėjo mergytės balselis.
– O Dieve, ne!
Negali būti. Čia ne Džeimė... o gal? Galvoje viskas ėmė
jauktis. Ji kvėpavo sunkiai, tankiai, širdis vėl veržėsi iš krūtinės.
– Mamyte... nerandu tavęs...
– Džeime! Vaikeli? Mamytė čia...
– Mamyte, man baisu...
– Man taip pat, dukrele, man taip pat, – atsiliepė ji ir ūmai
suvokė, kad jau nesivaldo, kad slysta, alpsta... O Dieve...
Sudrebėjo, purtydamasi ją užplūdusių jausmų, ir išnyko. Ji
nebebuvo pati savim.
Jėzau Kristau, tarė sau Kelė, sklandžiai atsiradusi čia pat.
Ketlina dvasiškai visada buvo pernelyg trapi, ji silpnavalė, kaip
ir kitos nemąstančios drovuolės, kurių Kelė negali pakęsti.
Nevėkšla iš didžiosios N.
Na, bet dabar čia jos nėra, tiesa? Pranyko kaip nebuvusi. Gal
pagaliau dings amžinai. Jos nėra. Išsisklaidė. Ir puiku. Atėjo
laikas Kelei suimti viską į savo rankas.

Atropė sterilioje šventovėje išjungė magnetofoną. Motiniškas

Ketlinos instinktas toks numanomas. Taip lengvai sužadinamas.
Paleisi kasetę, kurioje įrašytas jos mirusios dukrelės balsas, ir ji
bėgte atbėgs. Net žinodama, kad mažylė mirusi.
Kita vertus, Ketlina niekada nebuvo vientisa. Vaikystėje buvo
susikūrusi draugą Grifiną... vaizduotėje, kad turėtų su kuo
žaisti, jeigu jos broliai ir seserys, ypač Kelė, nuolat erzindavusi
sesutę, būdavo užsiėmę. Grifiną Ketlina prasimanė, kai buvo
užrakinta su mirusia močiute. Atropė nusišypsojo. Močiutė tada
nė neįtarė, kad į arbatą jai kai ko įmaišyta ir kad jos silpnumas
kai kieno rankų darbas.
Patyrusi tą siaubą su močiute, Ketlina rado paguodą
įsivaizduojamo draugo širdyje. Ji nesiliaudavo pasakojusi apie
Grifiną, neapsikentusi Berneda net uždraudė apie jį prasižioti.
Atmesdavo ir kitų mintį, kad Ketlinai reikia pagalbos; ji viso
labo vaikas su mintyse apsigyvenusiu draugu. Negi dėl to kam
nors bus žalos? Berneda nė iš tolo nenorėjo pripažinti, kad
kuris nors jos vaikų yra kamuojamas Montgomerių prakeiksmo,
kad jo protas gali būti taip lengvai pažeidžiamas.
Todėl įsivaizduojamas Grifinas liko su Ketlina, buvo kartu, kai
ji rado sniegu užneštą Čarlzo kūną. Draugo vaizdinys ar
šizofrenijos pradžia? Argi svarbu? Ketlina buvo pamišėlė. Ir
galutinai išsikraustė iš proto sudužus jachtai.
Galvodama apie Ketliną, Atropė apkarpė Žiogės ir Cukriukės
nuotraukas. Teturėjo momentinę Žiogės nuotrauką iš vairuotojo
pažymėjimo, tikrai bjaurų atvaizdą, bet jai ir nereikia geresnio.
Nukirpo Žiogei galvą ir pridėjo prie vabalo kūno... taip, puikus
potėpis. O Cukriukei ji panaudos polaroidinę nuotrauką, rastą
tos šliundros meilužio piniginėje... nufotografuota ant lovos
nuoga, pražergtom kojom. Vaizdas kėlė pasibjaurėjimą, bet bus
pats tas ant gumbuoto šeimos medžio šakos, palaužtos ir veik
nukritusios, tik tokią ji skyrė Biskainams.
Mėgaudamasi Atropė dorojo smerktiną fotografiją – iškirpo
Cukriukės krūtis ir tarpkojį. Priklijavo tas iškarpėles prie
cukraus paketėlio, kurį įsikišo į rankinę apsilankiusi kavinukėje
prieš kelias dienas. Cukriukės galvą įkišo į paketėlį, buvo
matyti tik akys. Tobula. Jau galima pritaisyti jų gyvenimo siūlus.
Mažė Žiogė gavo ūsus, sparnus ir vabzdžio kojas. Atropė
prismeigė ją tarsi plaštakę prie šakos, galima sakyti, patupdė
ant aksomo, ir nutempė gyvenimo siūlą prie medžio kamieno.
Paskui prilipdė tuščią cukraus paketėlį su papais ir tarpkoju
prie tos pačios susisukusios šakos ir parišo Cukriukės gyvenimo
siūlą.
Žavėjosi savo darbu labai trumpai. Jai reikia dar tiek
nuveikti, o laiko beveik nebeliko.
 Trisdešimt antras skyrius

Adamas negrįžo tiesiai prie automobilio. Išsėlinęs iš Keisės

Grifin namo, palandžiojo aplinkui, nieko ypatingo nerado,
nebent kelias nesenas tepalo dėmes ant žemės po stogine
automobiliui, tada neilgu takeliu pro medžius patraukė prie
upės. Namelis stovėjo šiek tiek aukščiau nuo vandens, tad iš jo
buvo matyti upė ir kitas jos krantas, kur tolumoje, anot
Ketlinos, stūkso „Ąžuolų Kalva“. Prieplaukos čia nebuvo, bet
aukštuose švendruose ir piktžolėse rado įstumtą mažą kanoją
su joje užkištais irklais ir žibintu. Šis atrodė naujas ir veikė, kai
jį įjungė, spindulys perrėžė atslenkančią prieblandą. Į šviesą
suskridę vabzdžiai ėmė zyzti ir suktis aplinkui, todėl greitai
išjungė žibintą ir įdėmiai įsižiūrėjo į tamsuojančią, vos
srovenančią upę.
Kažkas čia ne taip... negerai. Tamsoje nematomas tyko
kažkoks piktavalis. Kažkas, nuolatos sekiojantis Ketliną tarsi jos
pačios šešėlis, kažkas, ko jis nepajėgia suprasti.
Kažkas? Kas nors? O jeigu viskas blogai?
Palei namelį prie upės jis praleido kelias valandas,
tikėdamasis ką nors pasirodysiant – Keisę? Kelę? Ar dar ką
nors. Pasivaikščiojo pakrante, netyčia įbrido į vandenį, bet
galiausiai atsisėdo ant plokščio akmens ir ėmė svaidyti
akmenėlius į upę stebėdamas, kaip nuo jų sklinda ratilai. Jo
mintys sukosi apie Ketliną, spėliojo, kur ji dabar. Ji jam patinka.
Labai. Kur kas labiau nei leistina. Po Rebekos ji pirmoji, kurią
jis prisileido taip arti.
 Be to, ji sunkiausiai suprantama.
O dar labiau įsitempusi.
Ketlina ir Kelė. Dvynės. Jo mintyse jos sukosi ir susiliejo,
tokios panašios, anot Ketlinos, ir tokios skirtingos. Ir Kelė jau
mirusi. Bent taip mano visi, tik ne Ketlina. Nors Kelės kūno taip
ir nerado. Šeima ją palaidojo, ir tikrai giliai. Tose pačiose
kapinėse, kur guli Džošas Bando, Ketlinos tėvas ir broliai, buvo
pakasta ir Kelė Grifin Montgomeri, nesvarbu, ar buvo rastas jos
lavonas. Jis pats matė jos kapą su antkapiu iš to išraižyto
marmuro, įkasto į žemę. Amžinatvė jį šiurpino taip, kad kūnas
ėjo pagaugais.
Ketlina mano, kad visa tai netiesa. Neva Kelė tik slapstosi dėl
nesantaikos su šeima. Amžinos, niekaip neįveikiamos
nesantaikos.
Ar tai tiesa?
Ar Ketlina tik nori tuo tikėti?
Ar Kelė gyva iš tikrųjų?
Ar ji vaiduoklis?
Mėšlas... jis visai nusikamavęs. Jokių vaiduoklių. Tik
įaudrinta ir norams pasiduodanti vaizduotė. Sutrikusi Ketlina
susigalvojo įsivaizduojamų draugų. Per jachtos avariją
praradusi seserį, ji nepajėgė ištverti netekties ir sukėlusi jos
vaizdinį mintyse susigrąžino ją į gyvenimą.
Jis atsistojo, nusivalė delnus ir pažvelgė per upę į „Ąžuolų
Kalvą“. Dvaras stovėjo ant skardžio ties upe, maždaug už kelių
šimtų metrų pasroviui. Iš čia jis gerai įžiūrėjo senąjį rūmą ir
klausė savęs, ar dažnai taip elgiasi Keisė, kad ir kas ji būtų iš
tiesų. Peržiūrėjo nuotraukas, kurias susirinko iš trobelės, ir
susikišo į kišenę. Tarp jų buvo net mėgėjo daryta kūdikio
nuotrauka, galbūt Parkerio, kadaise mirusio nuo ūmios kūdikių
mirties sindromo.
O galbūt jis irgi buvo nužudytas.
 Tiek mirčių. Nuo Kelės rankos? Ketlinos? Dar kieno nors? Jis
turi pasikalbėti su Ketlina ir eiti į policiją su tuo, ką žino.
Pirmiausia patartų Ketlinai pasisamdyti advokatą, paaiškintų
jai, kad ir pats padėsiąs kiek galėdamas.
Negali pasakoti policijai nieko; tu jos konsultantas, jos
psichologas.
Bet jis turi ją gelbėti, tik nuo ko?
Vis labiau jis nujautė, kad nori ją išgelbėti nuo savęs.
Jei tai įmanoma.
Sutrikęs, kad mintys taip pasisuko, jis protekiniais grįžo prie
automobilio; sparčiai temo. Atviroje vietovėje jau matė dangų,
mirksintį milijardais žvaigždžių, atsklido stipresnis upės
kvapas. Ėmė kurkti varlės, čirškė vabzdžiai. Atrodytų taip
ramu, jei ne nelaimės nuojauta. Nesiliaujanti ir persmelkianti
kiaurai.
Jis atidarė automobiliuko bagažinę, surado skudurą
nusišluostyti batams. Į akis krito Rebekos kuprinė, kurią ji laikė
pakabinusi drabužinėje, savo kabinete. Jam vis ateidavo į galvą,
kad ta kuprinė tarsi ne savo vietoje, vienintelis iš nedaugelio
daiktų, jai likusių iš jųdviejų bendro gyvenimo. Nudrengta ir
apdilusi, pasinaudojo ja išmesdamas iš jos kabineto
nereikalingus daiktus. Rado ją tuščią, ir dabar joje beveik nieko
nebuvo.
– Ir kur, po velnių, tu dabar, Rebeka? – garsiai svarstė jis,
radęs seną golfo rankšluostį, kurį buvo įkišęs į atsarginės
padangos skyrių.
Nusišluostė kojas ir pasivalė batus, kad neliktų nė pėdsako
dumblino vandens. Jau ketino sviesti rankšluostį į bagažinę ir
keliauti, bet stabtelėjęs pakėlė kuprinę. Joje buvo keli daiktai iš
jos kabineto, ketino grąžinti. Išėmė juos. Jau patikrinti aplankai
ir kompiuterio diskai, pora nuotraukų ir bloknotas. Padėjo viską
bagažinėje šalia šviečiančios lemputės ir atidžiai apžiūrėjo
kuprinę. Paprasta, pasiūta iš storos drobės pakaitalo, dugnas
sutvirtintas oda. Vienas diržas sudilęs. Vietomis nusitrynusi,
vietomis perplyšusi. Visos kišenės ir skyreliai su užtrauktukas
tušti. Didžiausio skyriaus užtrauktukas sugedęs,
neužsidarantis. Kad ir kaip žiūrėtum, tik senas krepšys – tikra
šiukšlė. Tai kodėl Rebeka nenusipirko naujo? Kodėl taip įsikibo
kuprinės? Nostalgija? Šitai? Kažin – suabejojo. Atsikratė savo
gyvenime vyro, bet pasiliko šią seną sulamdytą kuprinę, nors
turėjo odinį portfelį, – rado pas ją namie. Tikrai ne Rebekos
būdui. Pakėlęs kuprinę sukiojo blankioje nuo automobilio stogo
lemputės krintančioje šviesoje. Apvertęs pamatė kai ką –
prarėžtą dugną, jo drobė vėl buvo prisiūta prie odos.
Rebeka susiuvo įplyšusį dugną, o ne užtrauktuką pataisė?
Jis timptelėjo; siūlas stiprus, negrabiais dygsniais persiūta
kelis kartus. Neturėjo peilio, bet pasinaudojo raktais, traukė ir
ardė dygsnius čia, žvyrduobėje, tarsi koks kvailys; greičiausiai
čia nieko nėra, tik paskubomis sutaisyta. Pagaliau kuprinės
dugnas prasižiojo tiek, kad įžiūrėjo, kas viduje. Įkištas giliai
viduje glūdėjo kompaktinis diskelis.
Jam sugniaužė gerklę. Tą pačią akimirką suprato radęs
duomenis, kurių ieškojo, duomenis apie Ketliną Montgomeri
Bando.

Ridas į policijos skyrių grįžo kartu su Mecgeru. Tas vyrukas

turėjo apie dvidešimties kilogramų antsvorį. Kai nerūkydavo,
kramtydavo tabaką, turėjo žmoną ir penkis vaikus, o jo
cholesterolis buvo pakilęs į stratosferos aukštį. Ir buvo vienas
geriausių farų, su kuriais kada nors Ridas buvo dirbęs.
Pas Ketliną Ridas paliko Dianą Mozes su komanda, paliepė
jiems sulaikyti Ketliną Bando, jei ji grįžtų, ir nedelsiant
skambinti jam. Atskirai nurodė paimti plaukų pavyzdžius – ir iš
šuns, ir iš Ketlinos šepečių, todėl nusipelnė garsųjį Dianos
žvilgsnį: „Neaiškink man, kaip turiu dirbti su savo komanda.“
Todėl ir užsičiaupė. Draugijoje Diana ne itin įdomi, bet savo
darbą išmano.
Kai juodu su Mecgeru suko į policijos automobilių aikštelę,
Morizeti su Montoja kaip tik lipo lauk iš savo fordo „Crown
Victoria“ be policijos ženklų.
– Kaip sekėsi? – paklausė Ridas, bet iš surūgusio Morizeti
veido galėjo pats pasakyti, kad toji grįžo tuščiomis.
– Nieko. Nei Hanto bute, nei kabinete, tą užantspaudavome.
Nė vieno Montgomerių ir jų giminaičių buvimo vietos taip pat
negalėjome nustatyti. Trojus – cituoju – „ne savo kabinete“; ir
sekretorė nepasakė kur, nors žada paskambinti jam į mobilųjį.
Verčiant į žmonių kalbą – jis žaidžia golfą arba yra su moterimi,
kurios nenorėtų viešinti. Amandos biure nėra, išvykusi pas
klientą, advokatų kontoros sekretorė irgi stengsis jai
paskambinti. Cukriukė Biskain, matyt, susitiko su seserimi, nes
su ja taip pat negaliu susisiekti, nuo pat vakar vakaro jos niekas
nematė. Hana namie neatsako, todėl imu apygardos šerifo
pavaduotoją ir vykstu belstis pas ją. O dėl Liusilės Vaskes, ji vis
dar Floridoje, ar ne? – paklausė Morizeti Rido, ir šiam krito į
akis, kad Montoja įsitempė.
– Kiek žinau, bent jau spėjama, ji turėjo grįžti į Bernedos
laidotuves.
– Kurios bus kada – poryt?
– Greitai, – gūžtelėjo pečiais Ridas. – Šeima jau reikalavo, kad
atiduotume kūną.
– O mes jau atidavėme? – pasiteiravo ji, traukiant jiems per
kiemą.
– Taip. Skrodimas baigtas. Toksikologų ataskaita atiduota.
Jokio reikalo lavoną laikyti.
– O kaip pėdsakų tyrimas? Ką nors rado ant lovos paklodžių
ar mėginiuose iš panagių?
 – Tebetiriama.
– Kalės vaikai, suprantat? – pareiškė Morizeti, užsikeldama
tamsius akinius ant pakaušio. – Neįmanoma susisiekti su visa
prakeikta jų šeimynėle. Argi ne patogu, lyg dalytų nemokamus
mėsainius vegetarų suvažiavime? Jau perdaviau visiems
postams dėl abiejų – Hanto ir Ketlinos Bando – automobilių, bet
kol kas nieko.
– Mes juos rasim.
– Va štai kaip reikia, – pirmą kartą nuo tada, kai susipažino su
Ridu, Montoja plačiai išsišiepė.
– Aha, – sutiko Silvija. – Esu tikra, tie bjaurybės savęs gailisi.
Mums jau užtenka abejingumo, kad ir tų suskių, kuriuos
suimam. Juk Naujajame Orleane tas pats: jiems neišeina kitaip,
juos įtraukia nusikaltimo liūnas, nes, žinote, vaikystėje jiems
buvo taip sunku. Blogi patėviai, šlykštūs mokytojai, ir jų
motinos turėjo dirbti. Duokit man, po galais, atsikvėpti, dejuoja
jie. Jei jau norite žinoti mano nuomonę – pasaulis pilnas
inkščiančių kvailių. – Netikėtai suskambėjo jos mobilusis,
užkištas už diržo. – Morizeti, – suniurzgė ji, bet iš karto visą
dėmesį sutelkė į pokalbį. – Aha... jūs tikri? Gerai... supratau.
Man tai nepatinka. Kvieskit pastiprinimą ir suimkit. Mes jau
važiuojam, – ji išjungė telefoną surimtėjusi. – Vykstam, – tarė
sukdama atgal prie savo automobilio. – Užtiko Hanto pėdsakus.
Atrodo, jis važiuoja į Montgomerių šeimos dvarą. Vairuosiu aš.
Kad jus kur, tik nebandykit ginčytis.

Kelė juto šaltą pistoleto plieną delne. Sėlino laikydamasi

šešėlio, krintančio nuo krūmokšnių, didžiulis senas namas
niūksojo jai už nugaros Tik vienas langas, jos pačios
miegamojo, švysčiojo melsvai nuo įjungto televizoriaus.
Aplinkui buvo ramu. Ir klaiku. Atrodė negyvenama. Bet ji
suprato – ją nori išdurti.
 Kažkas čia yra. Bloga nuojauta lyg šiurpuliais nudaigstė per
nugarą.
Išmoko šaudyti labai seniai, reikalaujant tėvui Kameronui.
Senas šunsnukis. Kalbame apie tą, kuris gavo, ko nusipelnė.
Na, jie visi nusipelnė, gal ne? Kaip ir Kameronas, kuris
užsimušė grįždamas namo iš meilužės, nesuvaldė automobilio ir
prarado vieną kiaušelį? Kaip beprotė teta Alisa, kuri patikėjo
šeimai savo likimą ir leidosi įkišama į psichų pensioną? Ar ne
įdomu, kad toje vietoje, kur pacientas tiesiog nešiojamas ant
rankų, kartu jam ir visa dvasia išmušama? Paskui Čarlzas, jis
buvo nušautas tiesiai į šaltą niekam tikusią širdį. Buvo
plėšrūnas, o tapo grobiu... Taigi, tose mirtyse įžvelgtum
prasmę. Net Džošas... Kelei neprireikė būti tokiai begėdei ir
pilti nuodų jam į vyną, atsirado, kas atėjo ir pagelbėjo, atsikratė
jo kliustelėjęs silpninančio marmalo, o paskui perpjovė jam
venas, kad atrodytų kaip savižudybė. Ji atvažiavo pas jį tą naktį,
kai Ketlina sėdėjo bare ir gėrė, paskui neprisimins, kas atsitiko.
Laiką Kelė apskaičiavo nepriekaištingai. Ji nusprendė padaryti
galą sesers kančioms. Visiems laikams.
Apsimetė, kad ji Ketlina, nuvažiavo į to niekšo namus baltu
sesers leksusu. Atėjo laikas pasiųsti jį pas protėvius. Tiek metų
jis siurbė Ketlinos kraują, palaužė žmoną taip, kad išmušė jai
visą savivertę, jeigu bent kokią ši turėjo. Kelei jis mirtinai buvo
nusibodęs. Todėl pasirodė ant jo slenksčio su buteliu
„pagerinto“ vyno ir apsimetė Ketlina.
Jos klasta suveikė. Bet teko šiek tiek apmuilinti akis. Kai jis
atidarė duris ir susiraukęs pasiteiravo, ko ji, velniai griebtų, čia
norinti, sukandus dantis turėjo tylėti, kad nelieptų pačiam
niekšui dangintis tiesiai į pragarą.
Jėzau, ką Ketlina iš viso įžiūrėjo tame pašlemėke? Jai panižo
nagai jį užmušti tiesiai ten, kur stovi, bet susilaikė, suvaidino
drovuolę Ketliną iki galo.
 Atsistojęs prieangyje pareiškė, kad nenori jos matyti, bet
nutarė verčiau nekelti triukšmo ir malonėjo ją įsileisti vidun.
Bet padarė klaidą nusivesdamas į darbo kambarį, kur ant
rašomojo stalo gulėjo tie popieriai dėl kaltinimo sukėlus
netyčinę mirtį. Dar niekada joks vyras taip nebuvo nusipelnęs
mirti. Godus šliužas. Kelė apsidžiaugė atsinešusi vyno
perklijuota etikete. Apsimetė silpna, susirūpinusi, net rankas
ėmė grąžyti, kaip matė darant Ketliną, ir Džošas kiek atsileido.
Dieve, jis buvo toks melagis ir dviveidis.
Bet jai tą naktį pasisekė. Bent taip jai tada atrodė. Džošas jau
buvo išgėręs pakankamai, nebeturėjo aiškios nuovokos. Jis kiek
sutižo, net pasiūlė jai taurę vyno, kurį pats gėrė prieš jai
ateinant, ir atidarė jos atsineštą mirtinąjį – pokštelėjo kamštis,
atskambėjęs aidu Kelės ausyse, ir ji pakerėta sekė, kaip Džošas
Banditas Bando prisipila taurę. Turėjo suveikti panašiai kaip
dėmėtoji mauda.
Ji gurkštelėjo iš savo taurės, nenuleisdama nuo jo akių, o jis
gėrė kone užsivertęs.
– Atėjai, bet nieko nebepakeisi, – patikino jis, o liežuvis jau
painiojosi. – Aš vis tiek ruošiuosi teikti pareiškimą ir... ir...
Jis papurtė svaigstančią galvą, tada įsipylė dar ir papildė
Kelės taurę jos atsineštu vynu. Tačiau kai jis išgėrė dar vyno,
jam mirtino, ji apsigalvojo.
Ūmai jai dingtelėjo – ji padarė siaubingą klaidą. Juk ji ne
žudikė. Tikrai ne. Todėl negalėtų niekada su tuo susitaikyti. Ji
išsigando.
– Daugiau nebegerk, – įsakė ji. – Džošai, klausyk, aš
suklydau. Iš tikrųjų.
– Kete, tu klydai daugybę kartų.
Jis vangiai panarino galvą, ir ji išvydo, kad prakaito lašai jau
renkasi jam ant kaktos ir viršutinės lūpos.
– Norėjau pasakyti, kad čia ne tas vynas, kaip manai, –
prisipažino ji, žiūrėdama tiesiai jam į akis. – Turi išgerti
epinefrino.
– Ką?
– Tuojau pat, Džošai.
Jis vos neišmetė taurės. Čiupo butelį ir perskaitė etiketę.
– Bet šitą visada geriu...
– Butely ne tas vynas. Tu išgėrei su sulfitais.
– Velnias. Tu mane nunuodijai? Tu, prakeikta kale! Ketlina...
ar... ar kas tu tokia? Lauk! Tuojau pat!
Šlitinėdamas jis žingtelėjo prie jos, bet iš karto nusisuko ir
kone griūdamas nusivilko į vonios kambarį, kuriame, ji žinojo,
jis laikė savo antialergetikus. Pro praviras duris veidrodyje
matė, kaip jis geria turinčią jį išgelbėti dozę.
Jai sulinko kojos. Ką sau manė? – klausinėjo savęs. Brangus
Dieve, nejau ji iš tikrųjų ketino nužudyti Ketlinos vyrą? Ji tikrai
ne žudikė ir pati dabar jautėsi apsvaigusi... įkaušusi. Negi ji
tokia pat nukvošusi kaip sesuo? – klausė savęs, o akyse viskas
jau plaukė.
Sėlindama šešėlių apklėstu „Ąžuolų Kalvos“ kiemu, ji nieko
daugiau neprisiminė iš tos nakties, kai mirė Džošas. Tąkart ji
jau norėjo išeiti, bet keistai pasijuto, nebesuvokė, kas vyksta,
kojos pasidarė kaip guminės. Akies krašteliu matė, kaip Džošas
grįžo į kambarį ir kone įgriuvo į krėslą prie rašomojo stalo. Ji
norėjo jam sušukti, nors nesuprato, kas čia darosi, ji užkliuvo
ir... griuvo apalpusi, matyt, tada susimušė galvą. Paskui visiška
tamsa, daugiau ji nieko neprisiminė. Kitą dieną sužinojo, kad
Džošas nebegyvas.
Neabejotinai nužudytas – to, kas vieną po kito skynė
Montgomerių šeimą.
Kad ir kas stovėjo už šitų žmogžudysčių, turėjo pavydėtiną
humoro jausmą, bet buvo nepermaldaujamas kaip pats blogio
angelas. Tas žmogus jau kartą bandė užmušti dvynes, sukėlęs
jachtos sprogimą, neseniai pasistengė, kad Ketliną apkaltintų
dėl jos vyro mirties.
Tykiai – nors širdis plakė garsiai – Kelė apėjo drevę
milžiniškame ąžuole, šakos vos girdimai braškėjo. Užuodė nuo
upės nešamą tirštą jos vandenų ir sausos žolės kvapą, matė,
kaip klaikiai judinama vėjo plevena kedeninė tilandsija,
nelyginant lengvutės permatomos dvaselės šmėkščiodamos
šlietųsi prie sukumpusių ąžuolo šakų. Sukandusi dantis
stengėsi nugalėti ją persmelkusią ir protą temdančią baimę.
Jautė esanti ne viena. Žudikas tūno netoliese. Ji turi pistoletą,
mobilųjį ir žibintuvėlį iš leksuso daiktadėžės, bet gyvaplaukiai
iš baimės vis tiek šiurpo ant kūno.
Ištversi.
Ji nepasiduos ir neatvirs į žliumbą Ketliną. Jau niekada.
Nebeleis savo silpnaprotei dvynei tapti auka. Daugiau niekada.
Tai baigsis čia. Šį vakarą. Nesvarbu, kas bus.
Pūstelėjo vėjo šuoras, sušiaušdamas jai plaukus ir, regis,
juokdamasis iš jos narsos.
Apie tai ir kalbėdavo Liusilė. „Šiame dvare visur šmėklos, tai
jau nežinot? Ir jūs girdit jas. O kaipgi, naje. Mes su jom kalbam,
jūs su jom kalbat.“
Kelės nuomone, tos šnekos buvo kvailystės, bet dabar,
žiūrėdama, kaip virpa, kaip šokčioja tilandsija, nebežinojo, ką
galvoti. Pirštai nevalingai suspaudė pistoletą. Ji neketino bėgti į
automobilį tarsi į kampą užspeista pelė, pati nežinia ko
laukianti ir pasirengusi, kad ant jos užmestų – ak, atleisk man,
Ketlina, – skrybėlę. Čarlzo pistoletas tuo pasirūpins.
Suskambėjo mobilusis, mintyse ji save iškeikė atsinešusi jį iš
automobilio. Jei kas čia yra ir jos laukia, puikiausiai išgirdo. Ji
nėrė už senosios siurblinės ir mikliai nuspaudė pokalbio
mygtuką. Niekas neatsakė. Girdėjo krebždesį, bet niekas
nekalbėjo. Bet koks triukšmas kaipmat atves medžiotoją tiesiai
prie jos. Ji kilstelėjo pirštą išjungti pokalbį, o paskui ir telefoną,
o tada vos girdimai silpnu balseliu pro ašaras sušneko mažylė.
Graudus kačiuko unkščiojimas.
– Mamyte, kur tu?
Kelė aiktelėjo. Širdis kone nukrito į kulnus.
Štai koks čia žaidimas. Pasinaudojo Džeimės atminimu ir
Ketlinos kalte tarsi jauku. Kelė prisispaudė prie orų nugairintų
siurblinės sienų. Pakaušyje plito skausmas, tarsi peiliu kas būtų
lupęs odą.
– Aš čia, meilute, ateinu tavęs pasiimti, – sušnibždėjo.
– Čia tamsu, aš bijau.
Kelė akimis naršė pievą, priestatus, senąjį garažą, vaisių
rūsį... arklides, senąjį vergų namą.
– Mažute, tu išsigandusi. Sakyk, kur tu... Mamytė tuoj ateis, –
suvirpino balsą, tikėdamasi apkvailinti tą, kas kitame laido gale
viliasi, kad ji, kaip ta velnio Ketlina, pakrikusi ir išėjusi iš proto.
Ji sumikčiojo, net apsimetė verkianti.
– Džeime? Meilute, sakyk man, kur tu?
– Nežinau... čia... čia tamsu... šalta... čia... čia... purvas ir
stiklai, čia smirda...
Kažkas ėmė kūkčioti ir akimirką Kelė patikėjo švepla
išsigandusio kūdikio vaidyba. Beveik. Bet ne visai.
– Mamyte, prašau ateiti, – trūkinėjo silpnas balselis,
drebantis ir beviltiškas.
Ak, dėl Dievo meilės!
– Ateinu, – sukuždėjo. – Mamytė turi išjungti telefoną.
– Ne! Prašau... Aš... aš... myliu tave, mamyte, aš labai bijau...
Klankt.
Kelė nutirpo. Nesitikėjo, kad kažkas pirmas išjungs telefoną.
Nebent pamatė, kur ji. Nebent tas, kalbėjęs kitame gale,
žmogžudys, apsimetęs maža mergyte, jau visai čia pat ir ją
išgirdo, nustatė, kur ji slepiasi.
 Prakeikimas.
Išsigandusi ji nebeturėjo iš ko rinktis – tik nereikia pulti kaip
akis išdegus, išlįsti iš priedangos. Kaip katė slystelėjo už
daržinės ir užsiglaudė už vandens lovio. Kur slėptųsi tas
žmogus... čia, šioje aplinkoje? Kokios buvo užuominos? Ką jis
šnibždėjo vaikišku balseliu?
Tamsu.
Na, po velnių, čia visur tamsu.
Čia... purvas ir stiklai, čia smirda...
Požemis.
Čia yra keli rūsiai, kur...
O, ji jau žino. Be abejo, žino.
Vaikystėje ten žaisdavo.

Adamas dūmė kaip beprotis. Mobiliojo elementas išsikrovė, ir

paskambinti jis nebegalėjo, vos spėjo išgirsti Ketlinos jam
paliktą pranešimą – ji važiuojanti į „Ąžuolų Kalvą“.
Sugniaužęs vairą iki skausmo stengėsi nustumti į šalį nerimą,
kuris nedingo nuo pat tos minutės, kai įdėjo į savo kompiuterį
kuprinėje rastą kompaktinį diskelį. Dar žvyrduobėje jis skaitė
Rebekos užrašus ir atsiskleidžiant paslaptims kuo toliau, tuo
aiškiau suvokė pavojų. Kaip jis anksčiau nematė, kas taip
akivaizdu? Kaip galėjo būti toks aklas? – klausė jis savęs
lėkdamas per tiltą neleistinu greičiu, nes jau šmėstelėjo
posūkio į „Ąžuolų Kalvą“ ženklas.
Rebeka suprato, kad Ketlina ne tik serga DTS, disociaciniu
tapatumo sutrikimu, dažniausiai vadinamu asmenybės
susidvejinimu, bet tas sutrikimas, nediagnozuotas vaikystėje, ją
kamuoja visą gyvenimą. Vos nežuvusi per jachtos avariją, ji
pasisavino sesers asmenybę. Prarasdavo laiko pojūtį ir per tas
properšas tapdavo Kele, kurios kūnas taip ir nebuvo rastas.
Ketlinai sesuo buvo gyva, davė Kelei įsivaizduojamą darbą,
išnuomojo jai namelį prie upės. Jei Ketliną ištikdavo koks
smūgis ir kai sutankėdavo jos pulsas, kai adrenalino lygis
pakildavo ir kaip pašėlęs ūždavo jos gyslose, ji virsdavo Kele.
Taip atsitiko ir jiems pasimylėjus.
Jis įskėlė naują kibirkštį.
Štai kodėl jos sutrikimas paūmėjo.
Adamas nežinojo kito tokio atvejo, kad asmuo, kaip
šeimininkas, prisiimtų kito tikro asmens tapatybę. Sutrikę
žmonės dažnai susidvejindavo, bet jie vis tiek būdavo viena
asmenybė. Jie nesikalbėdavo su savo antruoju aš. O Ketrinos
būsena panėšėjo veikiau į šizofreniją, kai pacientas sukurdavo
žmones ir bendraudavo su jais, nors nėra tų jų „matomų“
žmonių. Ketlinos būklė buvo išskirtinė, tai paskatino Rebeką,
kuri visada siekė sukrėsti mokslo pasaulį, gavus milijono
dolerių vertės užsakymą plačiai užsimoti ir parašyti apie tai
knygą.
Jėzau, jis buvo kvailys.
Aklas.
Nes padarei prakeiktą klaidą. Įsimylėjai savo pacientę. Tą
pačią moterį, kuria pasinaudojęs tikėjaisi rasti Rebeką.
Kaltė jį dusino kaip virvė ant kaklo, bet jis sukando dantis.
Ne laikas save kaltinti. Ne dabar, kai ant kortos pastatyta
Ketlinos gyvybė.
Užsukęs vairą taip, kad priešindamosi sužviegė padangos,
užpakalinio vaizdo veidrodėlyje jis išvydo prietemoje
blyksinčius policijos automobilių žibintus. Gerai. Pagalba jam
reikalinga. Jei Ketlina buvo Kelė, jeigu ji kaip nors susijusi su
savo vyro, motinos ir kitų šeimos narių žmogžudystėmis, – ji
gali būti pavojinga.
Ne vien jam.
Ir jai pačiai gresia pavojus.
Ji niokoja save.
 Jėzau, ne. Jis negali jos prarasti. Ir nepraras. Nepraras, jei tik
galės jai padėti.
Jis vėl spustelėjo paminą ir sekė, kaip prietemoje palei kelią
šmėkščioja medžiai.
Kaukdamas ir blykčiodamas ryškiomis šviesomis, jam iš
paskos riaumojo farų automobilis.
Adamas turėjo vilties, kad jie dar nepavėlavo.

Rūsy po vergų namu tvyrojo pragaro tamsa ir mirtina tyla.

Kvapą gniaužė pelėsių tvaikas ir dar kai kas... metalo
prieskonis. Žingsnis po žingsnio lipdama laiptais žemyn, Kelė
nurijo sprangų kamuolį gerklėje. Visa įsitempusi,
prakaituotame delne gniaužė pistoletą. Brangus Dieve, ką ji čia
ras?
Kiekviena pakopa girgžtelėdavo pranešdama, kad ji jau
atvyko. Nualinta įtampos, pagaliau ji pasiekė žemėmis apneštas
grindis. Netikėtai tamsoje užsidegė netolygi švieselė, kaip
pragaro švyturys prasiskverbusi pro plyšį apačioje, tolimesnėje
sienoje, užstotoje apdulkėjusių, seniai pamirštų vyno butelių
lentynos. Jai už nugaros tamsiame kampe sutapsėjo žiurkės ir ji
krūptelėjusi vos neišmetė pistoleto.
Susiimk, įsakė sau, baimindamasi kiekvieną akimirką pakliūti
į spąstus. Neatitraukė akių nuo šviesos plyšelio, ir ūmai visos
senos paskalos ėmė klijuotis mintyse į vieną vaizdinį. Vergų
butai, jau seniai nenaudojami, kadaise buvo atnaujinti ir
požemio patalpos paverstos vyno rūsiais. Šeimoje sklido tildomi
gandai, kad labai seniai Kameronas čia net buvo įsirengęs
slaptą kambarį ir jame susitikinėdavo su meiluže, nes Berneda
jau buvo ėmusi įtarti, kas vyksta karietinėje. Negi tai buvo
tiesa? Negi čia kas nors slepiasi?
Stingdoma baimės Kelė prisivertė patikrinti. Spragtelėjo
žibintuvėlį nepaisydama, kad gali trinktelėti šūvis į širdį ir
pakirsti kulka.
Nieko.
Skubiai pervedė žibintuvėlio spinduliu tuščias įdubas,
pamirštų audeklinių maišų krūvas, butelių duženas, lūženas...
viskas sena ir suirę...
Širdis vos nesustojo. Pačiame viduryje ant grindų tarp stiklo
šukių, per metų metus vėjo suneštų lapų ir dulkių gulėjo
kiškutis – Džeimės dievinamas minkštas žaisliukas
nulinkusiomis ausimis, tas, kuris turėtų sėdėti ant Džeimės
lovytės Ketlinos namuose.
Kelei suskaudo širdį dėl dukterėčios, nekalto vaikelio. Negi
kas nors galėjo paimti patį brangiausią Džeimės žaislelį ir
numesti jį čia, kad pasityčiotų ir pakankintų Ketliną?
Matyt, už viso to besislepiantis žmogus – ligotas ir iškrypęs
niekšas.
Sukandusi dantis Kelė nutaikė žibintuvėlį į sieną virš
švysčiojančio plyšio prie grindų. Vos nepražiūrėjo, nes
spindulys vis užkliūdavo už senų butelių, bet pagaliau pamatė,
ko ieško, – sužvilgėjo metalas, sienoje paslėpta svirtis.
Palengva ėmė slinkti į priekį, apeidama kiškutį, kaupdama
drąsą. Suspaudusi pistoletą rankoje, nuspaudė svirtį ir
žingtelėjo atatupsta.
Siena tyliai prasivėrė.
Greitai.
Netikėtai Kelę apakino dienos šviesos tvanas.
Ji švytėjo iš visur.
Pamirksėjusi išvydo švytinčias fluorescencines lempas, baltas
sienas, baltus baldus, blizgantį nerūdijančio plieno stalą.
Švytintis baltumas ją puolė iš visų pusių.
Pradžioje nepajėgė sutelkti dėmesio. Paskui akies krašteliu
pastebėjo kažką judant, ir štai čia, senojo vyno rūsio
prietemoje, pamatė pavidalą, kylantį iš po senų audeklinių
maišų. Juos svaidydama į šalis, keldama dulkes pakilo figūra,
iškėlusi virš galvos kažkokį vėzdą.
Kelė atsigręžė. Nusitaikė. Iššovė, ir žudikas, – ak, Dieve,
moteris, – nors kluptelėjo, iš visų jėgų užsimojo.
Vėzdas trenkė Kelei per galvą.
Dunkst!
Siaubingai plykstelėjęs viršugalvyje skausmas sprogo.
Ji vos išsilaikė ant kojų. Kažkur nuskriejo pistoletas.
Mobilusis bilstelėjo ant purvinų plytelių.
Kelei sulinko kojos. Ji stengėsi ant jų išsilaikyti ir neprarasti
sąmonės. Susmukusi ant šaltų drėgnų plytelių išvydo kažką
sužvilgant tamsoje. Adata. Plona. Klastinga. Mirtina. Ji mėgino
trauktis, bet neturėjo jėgų. Tarsi iš toli matė, kaip jai į ranką
įbedė švirkšto adatą.
Jai pasivaideno toli kaukianti sirena. Galva stuktelėjo į
grindis, bet vis dar regėjo panašų į operacinę kambarį, jai krito
į akis groteskiškas paveikslas ant plikos baltos sienos – medis
su tįstančiais ilgais raudonais ir juodais siūlais. Prie šakų
prismeigti sudarkyti kūnai... šlykštūs atvaizdai. Siaubą
keliančios nuotraukos.
– Ketlina, čia aš, Atropė, – atskambėjo pažįstamas balsas.
Tačiau tamsa jau traukė jai akis, grasindama ją pasigrobti.
Atropė?
– Atėjo tavo eilė. Laikas tau prisidėti prie kitų.
Veidas, kurį ji atpažino, buvo visai prie pat. Siaubinga
nuojauta sugniaužė širdį – suprato jau žengianti į mirtį.
– Taip, taip... jau laikas, – ištarė Atropė, jos veidą iškreipė
negailestingas vypsnys. – Galų gale radai savo lemtį.
 Trisdešimt trečias skyrius

– Reikia eiti į namą, – nurodė Adamas. Jis nenustygo kailyje,

o tas bukagalvis faras laikė nutaikęs į jį revolverį. – Tuoj pat!
Nejaugi nesuprantat! Žudikas laisvėje ir...
– Pone, tik nusigręžkit, rankas ant automobilio, ir niekas
nenukentės.
Laisvoje faro rankoje jau suposi pora antrankių.
– Klausykit. Turit suprasti, – kone pašėlo Adamas. Jis
baiminosi dėl Ketlinos gyvybės. – Moteriai gresia pavojus.
Rimtas pavojus. Ji gali kelti pavojų sau, bet čia gali būti ir dar
kai kas. Ketlina Bando. Džošo Bando, kuris buvo užmuštas,
našlė.
– Žinau, kas jis. Nagi, nusigręžkit.
– Turite manim patikėti! Negalim švaistyti laiko!
– Darykit, kas liepiama! – įsakė faras, ir kai Adamas ėmė
svarstyti, ar nepavyktų išmušti jam ginklo, pareigūnas įspėjo: –
Nė negalvokit apie tai.
– Bet turim jai padėti. Ir nedelsdami. Gal dar išgelbėtume jai
gyvybę!
Faras sudvejojo, bet tik akimirksnį. Jo veidas surūstėjo.
Tokias kalbas buvo girdėjęs gal tūkstančius kartų.
– Klausykit, turim ją rasti. Tuoj pat. Kol dar ne vėlu. Leiskit
man įeiti ir...
– Negalima.
– Bet...
– Jau gana! Nusigręžkit!
 Adamas neketino pasiduoti.
– Skambinkit detektyvui Ridui į Savanos policiją, į
žmogžudysčių skyrių. Pasakykit jam, kad Ketlinai Bando
disociacinis tapatumo sutrikimas, kad ji manosi esanti ir Kelė
Montgomeri.
– Pliauškiat nesąmones, – suurzgė faras jau niršdamas. –
Užsičiaupkit.
– Aš netylėsiu! Aš jos psichologas, o ji čia, pažiūrėkit, čia jos
automobilis. Patikrinkit jos numerius. Jis Ketlinos Bando.
Faras dirstelėjo į baltą leksusą, ir Adamas pajuto, kad
pareigūnas vėl suabejojo.
– Klausykit! Nėra laiko! Skambinkit detektyvui Ridui.
Skambinkit kuo greičiau!
– Pirmiau dėkit rankas ant gaubto.
– Tada jam paskambinsit?
– Tada pagalvosiu.
– Mėšlas.
Adamui norėjosi smogti farui į terlę, vaizduojančią blogąjį
farą, bet taip padėtis tik pablogėtų. Nenoriai nusisuko, padarė
ką liepiamas, leido farui užlaužti rankas už nugaros ir surakinti.
– Aš kalbu rimtai. Greičiau skambinkit.
– Kai jau būsit narvely.
– Juk nėra laiko...
– Lįskit vidun, po velnių!
Peštukas faras atplėšė dureles ir uždėjęs delną Adamui ant
pakaušio kone įgrūdo jį į visureigio galą. Adamas griuvo ant
sėdynės, kuri įtartinai dvokė šlapimu ir lizoliu, paskui šiaip taip
atsisėdo tiesiau ir pažvelgė pro langą. Faras užtrenkė dureles ir
jau skambino mobiliuoju. Užspeistas ant užpakalinės sėdynės
Adamas mintyse lipo ant sienų. Laikas tiksėjo nenumaldomai.
Kiekvienas mirksnis buvo brangus ir Ketlinai galėjo reikšti
gyvybę ar mirtį. Ak, Dieve, ką jam daryti? Kodėl leidosi
įgrūdamas į visureigį.
– Ei! – ėmė trankyti į langus. – Mums reikia eiti į namą. Kuo
greičiau! Ji ten!
– Užsičiaupk!– suniurnėjo faras, tačiau išsitraukė iš dėklo
ginklą. Regis, taisėsi jau eiti. Vienas. O Dieve, tas asilas nežino,
su kuo gali susidurti.
Adamas nesiliovė trankytis kaip pašėlęs. Turėjo išsigauti
lauk. Jis turi padėti.
Prieš akis matė Ketlinos veidą – Kelės veidą. Įsivaizdavo
pasruvusį jį krauju, lūpas nupilkusias, sustiklėjusį jos akių
žvilgsnį. Ne! Ne! Ne! Negailestingai spardė stiklą, tada išgirdo
naktį plėšančių sirenų kauksmą. Pasisukęs spoksojo pro
užpakalinį langą – du farų automobiliai lėkė ilga įvaža,
taškydami ant medžių ir apšiurusių senojo dvaro lentų geltonas
ir mėlynas signalinių žibintų šviesas.
Kavalerija? Ar priešai? Adamas nežinojo.
Padangos sugurgždėjo stabdomos, priekiniai žibintai apšvietė
pakilusias dulkes.
Iš visureigių išlipo trys detektyvai, bet naktį veidus buvo
sunku įžiūrėti.
Jis neiškentė. Vėl kulnais ėmė spardyti langus, stengdamasis
kuo labiau triukšmauti.
Staiga durelės atsidarė ir faras, surakinęs jam rankas, įkišo
galvą vidun.
– Dar pasispardyk, ir taip tave supančiosiu, kad nebežinosi,
kur esąs.
– Leiskit pasikalbėti su detektyvu Ridu.
– Pasakiau...
– Paklausykim, ką jis sakys, – pasigirdo kitas vyriškas balsas.
– Aš Ridas. Išlipkit iš automobilio. Ir nekrėskit kvailysčių.
Adamas kone nusirito nuo sėdynės, bet kojomis palietęs
žvyrą atsitiesė. Ir akis į akį susidūrė su dalykišku faro žvilgsniu.
Greta Rido stovėjo uniformuota moteris. Vieną koją atmetusi, ji
degėsi cigaretę ir žvilgčiojo į jį virš degtuko liepsnos. Perdavusi
cigaretę farui tamsia barzdele, juodoms kelnėmis ir odiniu
švarku, prisidegė sau kitą.
– Ketlina Bando yra Kelė Montgomeri, bent ji pati taip mano,
– išpyškino susijaudinęs Adamas. – Ji serga DTS ir, galimas
dalykas, šizofrenija.
– DTS? Kas per velnias? – paklausė moteris.
– Disociacinio tapatumo sutrikimas, – prisimerkė jaunesnysis
faras su barzdele ir smarkiai užsitraukė dūmo.
– Paistalai, – atsiliepė Ridas.
– Ką, po galais, DTS turi bendra su tuo, kas čia vyksta? –
išpūtęs debesį dūmų paklausė jauniklis faras.
– Tai reiškia viena, kad jai gresia pavojus. Arba pavojinga ji
pati. Bet kuriuo atveju dabar ji čia. Manau, čia yra ir žudikas.
Turime juos rasti. Tuojau pat.
– Kaip žydri dūmai veidrody, – apibendrino Ridas.
– Anaiptol, – nenusileido Adamas. – Mano buvusi žmona... tai
ji šitą ligą jai nustatė.
– Jūsų žmona? – Ridas prisimerkė, bet Adamui darėsi vis
baisiau.
Jie švaisto laiką. Brangios sekundės tiksėjo veltui.
– Rebeka Veid. Atvykau čia jos ieškodamas. Ilgai pasakoti.
Bet ji jau buvo išlėkusi. Nebuvau tikras, ar ji dingo, mes jau
keleri metai išsiskyrę, bet... – jis pamatė, kaip farai susižvalgė.
– Kas? O Dieve.
– Regis, turim jums prastų naujienų, – pratarė Ridas ir jam
pasivaideno, kad naktis piktai sugergždė išsiderinusiais balsais.
Adamas stengėsi valdytis. Jau suprato, kas bus. Vis dėlto jam
buvo sunku susiimti išvadai, kurią paskelbs Ridas.
– Jūsų buvusios žmonos kūnas jau rastas. Identifikuotas kaip
Rebekos Vest.
 – Kur? Kaip?.. – jam pritrūko kvapo.
Galva staiga pasidarė tuščia. Rebeka mirusi? Gyvybinga, dar
gyva prieš minutę Rebeka? Ne... Ak, Dieve... jam pasidarė
bloga.
– Ištraukėme ją iš vandens prie Šventojo Simono krantų.
Išbuvusią vandenyje kelias savaites, – niūriai pranešė Ridas.
– Ji... – Adamas papurtė galvą stengdamasis atsigauti. – Ar
ji?..
– Nužudyta? – baigė klausimą Ridas ir linktelėjo galvą. –
Labai užjaučiu, – pridūrė, ir Adamas pajuto, kaip pareigūnas
spustelėjo jam petį.
Mintis, kad Rebeka buvo nužudyta, vertė jo kūną eiti
pagaugais. Taip, juodu buvo skirtingi, daug ginčydavosi, bet
Rebeka buvo aistringa ir tryško gyvybe. Adamas stipriai
užsimerkė, pajutęs sielvarto dūrį. Ir suvokė, jeigu dabar
neatsitokės, toks pats likimas gali ištikti ir Ketliną.
– Mes... mes turime ją rasti, – ištarė. – Ketliną... turime rasti,
kol dar ne vėlu.
– Sutinku, – nužvelgė būrelį farų Ridas. – Prie darbo, kol
neužsikrovėm ant pečių dar vienos žmogžudystės. Jūs grįžkit į
automobilį.
– Bet...
– Nesiginčykit. Gaištam laiką, – metė akį į bukagalvį farą,
kuris neseniai buvo surakinęs Adamui rankas. – Liksi su juo ir
iškviesi pastiprinimą.
Kol tas prakeiktas psichologas nepradėjo ginčytis, Ridas
nusivedė Silviją ir Montoją į tamsų namą. Tas atrodė tuščias ir
dvelkė mirtimi. Tačiau iš jo sklido ir muzika, klaiki daina.
Nuojauta Ridui nieko gero nežadėjo ir, žengiant jiems iš vieno
tamsaus kambario į kitą, ji tik prastėjo. Įsiklausę, iš kur sklinda
garsai, jie užlipo į viršų ir atidarė duris į miegamąjį, kuriame
dvi nuogos moterys buvo pasitikę savo pražūtį.
 – Tai kalės vaikas. Šunkaros vaikas, – pratrūko Morizeti
blyksinčioje televizoriaus šviesoje spoksodama į lovą. Baltais
milteliais, regis, cukrumi ir dar kai kuo, galbūt medumi, spėjo
Ridas, aplipusiais kūnais ropojo gyviai.
– Niekšas, – Montojos lūpos susispaudė į kietą negailestingą
brūkšnį, nors ir jis visko buvo matęs savo darbe.
Silvija Morizeti užspringo, bet paskui paleido tokį srautą
nešvankių keiksmažodžių, kad jeigu būtų sąžiningai mokėjusi
įnašus, būtų tapusi vaikų banko įkaite iki gyvenimo pabaigos. Ji
atpažino Cukriukę ir Žiogę Biskain.
– Kokį velnią šitas iškrypęs šūdas reikštų? – paklausė ji. –
Cukriukė – nes jos toks vardas, ir žiogai... O Dieve, sugaukim tą
niekšą.
– Pirmiausia jį ar ją reikia rasti, – pasakė Ridas,
apžvelgdamas koktų vaizdą. – Kviesk nusikaltimo vietos tyrimo
komandą. – Jis žvilgtelėjo pro langą į naktį. – Eime. Čia dar ne
pabaiga. Gali būti ir daugiau kūnų.
– Jėzus, – sumurmėjo Morizeti.
– Arba žudikas, – pridūrė Montoja.
– Taigi. O dabar einam. Gal čia kur nors pabaidysim Ketliną
Bando.
– Jei dar ne vėlu, – sušnibždėjo Morizeti darydama ant
krūtinės kryžiaus ženklą
Pirmą kartą, kiek prisiminė Ridas.
– Ji galėjo tai padaryti, – blaiviai įspėjo jis.
Koks velnias gali žinoti? Adamas Hantas mano, kad Ketlina –
susidvejinusi asmenybė. Tai paaiškintų daugybę dalykų, tačiau
Rido neįtikins. Viskas atrodė kaip visiško psicho tralialia. Iš to,
ką jis žino, žudikė gali būti Ketlina Bando.
Arba žudė kita jos asmenybės pusė.
Arba ta kita asmenybės pusė susiveikė įtikinamą alibi.
Kol neras Ketlinos Montgomeri Bando, pasiliks teisę
nuspręsti vėliau.

Ji plūduriavo nei gyva, nei mirusi, tai Kelė, tai Ketlina, ant
stalo baltame švytinčiame kambaryje. Plieskė dienos šviesos
lempos, plytelių grindys buvo padengtos švaria plastiko plėvele.
Ketlina buvo atsimerkusi, bet negalėjo nė krustelėti, galva
pasukta, skruostas prigludęs prie šalto stalo paviršiaus, iš
burnos tekėjo seilės... Kaip Džošui, kai mirė. Kambarys
tavaravo prieš akis, pro miglas ji matė užpuolikę – Atropę. Ta
mitriai darbavosi, matavo siūlus ir karpė juos ilgomis
nerūdijančio metalo žirklėmis, atmušančiomis raižią šviesą.
Atropė, kurgi ne, pamanė Ketlina. Žudikė, burbanti pati sau, iš
tiesų Amanda, Ketlinos sesuo, buvo apsivilkusi ligoninės
drabužiais, mūvėjo latekso pirštines ir netgi buvo su šlepetėmis
ir kepuraite, po kuria buvo susikišusi plaukus.
Ketlinai buvo sunku patikėti. Nenorėjo patikėti. Amanda, į
kurią ji kreipdavosi pagalbos ir patarimo.
Nejaugi visus taip žiauriai žudo Amanda?
Amanda? Juk neįmanoma. Amanda pati buvo užpulta. Tačiau
nežuvo. Tas medis, į kurį ji trenkėsi sportiniu savo automobiliu,
buvo vienintelis ilgiausiame ruože. Ji, matyt, suvaidino avariją
taip, kad atrodytų kaip auka. Kokia beprotybė. Argi ne? Ketlinai
galvoje ūžė, tačiau ji negalėjo jos nei pakelti, nei pajudinti.
Galėjo tik spėlioti.
Amanda į ją žvilgtelėjo, ir tik dabar Ketlina suvokė, ką
vyresnioji jos sesuo burba pindama raudonus ir juodus siūlus.
– ...taigi, matai, Ketlina. Ar dabar tu Kelė? Kartais nė
nepasakysi. Bet kai čia atėjai, tikrai buvai Kelė.
Ką? Kelė čia? Kur?
Amanda susimąsčiusi vėl pažiūrėjo į Ketliną ir prisimerkė.
– Matyt, dabar tu Ketlina, nes atrodo, kad nieko nesupranti.
Net neprisimeni, kad Kelė iš tikrųjų mirusi, kad kartais ja
apsimeti jai dingus.
Ketlinai sukosi galva, buvo sunku aiškiai samprotauti.
Amanda pliauškė niekus, tačiau tolimame sąmonės užkampyje
tūnojo šiurpus pripažinimas, kad vyresniosios sesers žodžiuose
esama tiesos.
– Tiesa, Kete mažule, tu pamišėlė. Tavo galvoj gyvena
mažiausiai du žmonės, ir Dievas žino, kiek ten jų dar, bet jau
tikrai kartais manai, kad esi Kelė, po velnių, dėl to nė kiek
neabejoji. Net gyvenai toje trobelėje... Jėzau, toje kitapus upės,
ir tau aptemdavo sąmonė. Ant tavęs krito Montgomerių
prakeiksmas. Ar žinai?
Tu klysti, norėjo ji atsakyti, tai tu čia prakeikta. Tai tu
pamišusi. Tai tavo asmenybė susidvejinusi: kartais tu Amanda,
kartais – Atropė.
– Na, šiaip ar taip, visi tie, kam buvo skirta mirti, visi,
siekiantys Montgomerių turto, buvo ne šiaip užmušti, jiems
mirtis buvo numatyta... rūpestingai apgalvota... ir labai
derama. Aš nulėmiau jiems likimą. Atropė.
Tarsi Atropė būtų kas kita, atskira. Dvi esybės. Vienas kūnas.
– Viskas prasidėjo nuo Parkerio. Aš jį nužudžiau. Jis buvo
pirmasis mano... – sparčiai judantys Amandos pirštai sustingo,
ji susimąstė. – Na, nutiko beveik netyčia.
Ak, Dieve, Amanda prisipažino užmušusi mažylį Parkerį.
Ketlinai pasidingojo, kad tuoj vems. Buvo siaubinga. Ir keista.
– Visai nesunku buvo jį uždusinti, kai niekas nematė, –
pasakojo Amanda prisimerkusi, tarsi žvelgtų į praeitį. – Ir, po
teisybei, padariau visiems paslaugą. Jis nuolat verkdavo, jam
skaudėdavo pilvuką ir... buvo kaip rakštis subinėj. Toks rėksnys,
pasmirdęs vaikigalis. Kas galėjo patikėti, kad mama po tos
nelaimės dar susilauks vaikų... Na, tu žinai Kameroną, brangų
mūsų tėveliuką, dulkindavo ką užsimanęs. Ir vis tiek retkarčiais
ištaikydavo laiko padaryti mamai pilvą ir sumeistrauti dar
daugiau mažų Montgomeriukų, kad tie galėtų peštis dėl jo
pinigų.
Amanda žvelgė tiesiai Ketlinai į akis.
– Ar gali įsivaizduoti? Laukiesi vaiko nuo vyro, kuris, žinai,
dulkina savo netikrą seserį, – Amandos veidas darėsi rūstus.
Lūpos išsiviepė. – Ir ne tik. Koperė taip pat gimdė vaikus.
Kameronas neįstengė nulaikyti savo gaidžio kelnėse, ar ne? O
apie saugojimąsi nieko nenuraukė. Tik ne mūsų iškrypęs
šunsnukis tėvelis. Veisė toliau vaikus, ir tiek. Su dviem
moterimis. Koks pislius, nė trupinio dorovės. Jis nusipelnė
mirti.
Ji nukando dantimis galiuką siūlo ir ėmė grožėtis savo
supinta gija.
Ketlina stengėsi susikaupti, išlaikyti sveiką protą, nes
Amanda atrodė kaip apsėsta – taip troško išsilieti.
– Ir tėvelis darė tai ne tik su Kopere, ar žinai? Jis turėjo ir dar
vieną meilužę, – Amanda dirstelėjo į Ketliną ir smakru
mostelėjo į šoną. – Galiu lažintis, jog nežinojai, kad net amžinai
ištikima Liusilė negalėjo jam pasipriešinti. Nugirdau, kaip daug
vėliau jie apie tai kalbėjosi. Ak, ji verkė ir karščiavosi, ir
prižadėjo, kad prižiūrės motiną, bet tiesa ta, kad ji turėjo su
Kameronu vienos nakties nuotykį; ir bumbt, tapo nėščia.
Ketlina jau klaiko. Ką čia Amanda kalba? Dieve, ar šita
iškrypusi moteris gali būti tikra jos sesuo, ta mergaitė, ta
moteris, su kuria ji užaugo?
– Tikra tiesa, Marta Vaskes, Liusilės duktė, buvo mūsų
netikra sesuo. Bet Liusilė įsigudrino ją pristatyti kaip savo
buvusio vyro vaiką. Kaip manai, kodėl Liusilė taip mikliai
išsinešdino, kai mama mirė? Nes viską perkando. Suprato, kad
kažkas žudo visus, kas tik turi ryšį su Montgomeriais, įskaitant
ir jos dukterį. Su ta man labai pasisekė. Marta buvo tokia višta,
kad atėjo pas mane į darbą, kai ten buvo tvirtinamas tėvelio
testamentas. Ketino jį užprotestuoti, nes sužinojo esanti
Montgomeri. Spėju, Liusilė galiausiai pasakė jai teisybę. Kas
žino? Užuot ėjusi pas vieną iš partnerių, Marta pradėjo nuo
manęs. Laimė, niekas nė nežinojo, kad mudvi buvome
susitikusios. O tada... turėjau improvizuoti.
Amandos žvilgsnis nukrypo į medį aplaužytom šakom. Ant jo
buvo Martos, dar mergytės, nuotrauka.
Ketlinai buvo bloga.
Amanda linktelėjo, tarsi įtikinėdama save.
– Ak, taip, Marta turėjo dingti. Kaip ir kiti, – ji patylėjo,
paskui pridūrė: – Ir tėvelis kartu su jais.
Ketlinai vis dar buvo sunku sukaupti mintis pokalbiui, bet
Amanda jai padėjo.
– Taip, taip, aš jį užmušiau. Nežinojai, ar ne? Ir niekas
nežinojo. Tik aš. Tą dieną važiavau su juo kartu, čiupau tą
prakeiktą vairą ir pasukau į pelkėtą upę. Man pavyko, nes buvo
girtas, – ji gudriai nusišypsojo. – Tikras pokštas, iš anksto
buvau paknebinėjusi jo saugos diržą, turėjau būti tikra, kad jis
neišlaikys, – dirstelėjo į Ketliną, tarsi laukdama pagyrimo, kad
buvo tokia protinga. – Bet saugos diržas buvo juokai. Pasakysiu
tau, kad nupjauti jam sėklidę pareikalavo daugiau ištvermės.
Iškilau į paviršių, paskui porą kartų panėriau. Gerai, kad ilgam
galiu sulaikyti kvapą.
Amanda sportininkė. Žinoma. Plaukiojo, šaudė, bėgiojo,
irklavo... gali vardyti be galo. Visur buvo pirma. Ketlina
sudrebėjo. Prisiminė, kaip išvydo Cukriukę ir Žiogę savo
lovoje... apniktas ropinėjančių vabzdžių, su išėstom akim,
burnom ir kitom gleivinėm. Amanda jas nužudė... nužudė visus.
Be jokios abejonės, ji numačiusi ir Ketlinai lemtį. Nuo tos
minties Ketlina sužiaukčiojo.
Amanda atsiduso.
– Kete, tu visada buvai tokia verksnė. Tokia silpnavalė. Kai
Kelė dingo, buvai kaip nesava. Ir tą aš sustygavau. Norėjau,
kad žūtumėt abi, tačiau Kelė, matyt, nuskendo, o tu buvai
išgelbėta ir prisiėmei jos tapatybę. Nustebau, kad tik aš viena
šitai suvokiau, bet juk visa šeima buvo taip sukrėsta. Man buvo
paranku, kad tu palūžai. Turėjau atpirkimo ožį – būtinai
pasirūpindavau, kad būtum netoliese, kai ką nors galabysiu.
Sumanu, tiesa?
Tu kale!
Ta mintis buvo svetima. Tarsi būtų atėjusi iš kitur – iš Kelės
smegenų? Ne... Kelė nežuvusi... Taip, ji mirusi. Jau seniai
žinojai, tik nenorėdavai to pripažinti.
Ne, aš esu Kelė.
Ką? Ne... tu Ketlina. Tu jau seniai tai žinojai. Kovoji su savo
sąmonės užtemimais, kartais nugali norą pasiduoti Kelei, nes
jai pasiduodama išvengi skausmo. Turi sau aiškiai pasakyti.
Kovoti. Turi išsigelbėti.
Ketlina sutirtėjo, bet stengėsi neužsimerkti, ji suvokė, kad
galva kiek prašviesėjo. Galva tvinkčiojo, bet matė ji aiškiau, ir
mintys buvo rišlesnės.
Ji išgirdo krebždesį ir pažiūrėjo į apačią. O Viešpatie. Hana,
vargšė Hana, surišta, užklijuota burna, išplėtusi akis, prakaito
išmuštu veidu.
Gyva! Ji gyva! Akimirką Ketlinai pasivaideno spindulėlis
vilties, bet greit užgeso. Amanda jų nepaleis. Jau karpo
raudonus ir juodus siūlus, kad suvytų dar vieną virvelę ir
pririštų prie klaikaus šeimos medžio. Hana, regis, ne
apsvaiginta, o viso labo išsigandusi ir nesusivokianti.
Suk galvą, Ketlina, suk galvą! Tu turi ją išgelbėti. Ir pati
išsigelbėti. Turi kaip nors iš čia išsigauti, ir kuo greičiau. Laiko
nedaug.
– Oi... – Amanda pamatė, kaip seserys susižvelgė. – Spėju,
nežinojai, kad Hana irgi čia. Ji tavęs laukė. Leidau jai pamatyti
kitas, – pati žinai, tas name, viršuje, tavo miegamajame. Cuk‐
riukę su Žioge, prakeiktas įsibrovėles, ji supranta, kas nutiks.
Hana, nepaisydama burnos kamšalo, kažką sumykė.
– Nutilk! – sušuko Amanda Hanai ir paspyrė ją, tada vėl
dirstelėjo į Ketliną. – Visada buvo išlepinta. Atsikalbinėdavo. Ji
taip pat iškeliaus. Ir Trojus... dar nenusprendžiau kaip. Man
nepavyks dėl jo mirties apkaltinti tavęs, todėl turėsiu
pasistengti, kad atrodytų, neva jis pakliuvo į siaubingą avariją,
ką nors panašiai, gal kils koks gaisras, kaip tas, atėmęs Koperei
Biskain gyvybę.
Pakėlusi antakį ji tyliai prisipažino nužudžiusi Koperę.
Hana klykė užkimšta burna ir bandė pasiristi grindimis.
– Juk liepiau užsičiaupti! Ar nori, kad suleisčiau to paties, ko
gavo Ketlina? Jėzau, tu man išūžei galvą nuo pat tada, kai
paskambinau tau iš Ketlinos ir pakviečiau „kartu papietauti“.
Ajajai, – nusivaipė liguistai, – taip ir nenuėjai į jokį restoraną.
Tik šiaip pradingai, ar ne? Niekas negalėjo vargšelės Hanos
rasti, net jos vyresnioji sesutė Amanda ėjo iš proto, – Amanda
pati sau sukikeno. – Nevaidink aukos, gerai? Čia tau ne prastas
siaubo filmas.
Hana tik tankiai mirkčiojo. Apimta siaubo. Jos akyse rinkosi
ašaros. Ketlina troško susiriesti į kamuoliuką. Pasislėpti.
Apsimesti, kad čia tik sapnas, ir tikėtis, kad pabus iš jo...
Liaukis! Įsidėmėk, čia niekas tau nepadės, mažule Kete!
Dabar ne laikas gąsčiotis. Turi išsigelbėti. Ir išgelbėti Haną.
Išgelbėti mane, Kelės balsas garsiai skambėjo Ketlinos galvoje.
Ką ji gali padaryti... ką? Ieškodamos atsakymo mintys skriejo
neįtikimu greičiu, jos žvilgsnis stabtelėdavo prie įsibaiminusios
Hanos veido, paskui prie mirtinai ramaus Amandos... Prie
Atropės, vis dar vejančios ir pinančios šlykščius raudonus ir
juodus siūlus.
– Žinai, aš viską sugalvojau. Prisimeni, kaip lankei tetą Alisą
Enę? Prisimeni, tada man papasakojai. O paskui pasikėsinimas į
Amandos gyvybę, pasistengiau, kad atsirastum ten ir nueitum į
garažą, kad paliestum automobilį ir tavo pirštų atspaudai liktų
ant šono. Amanda turėjo atrodyti kaip auka, – kalbėjo ji ir
Ketlina suprato, kad dabar ji Atropė, žudikė, kita jos vyresnės
sesers esybė.
Nagi, Ketlina, judinkis. Stenkis, po velnių!
– Žinojau, kad tu neatidi ir neprisiminsi, – trumpam pakėlė
akis nuo savo darbo Atropė. – Verčiau jau nereikėjo pasakoti
man apie susitikimus su savo psichoterapeute. Štai kas mane
perspėjo. Supratau, kad kai kas vyksta, kad jau keitiesi,
sustiprėjai, bet nenumaniau kodėl, kol savo akimis nepamačiau,
kaip keitiesi po hipnozės seansų. Kartą pamačiau pokyčius,
buvai labai susijaudinusi ir tau pakilo adrenalinas. Iš pradžių
buvo keista matyti, kaip iškyla Kelės asmenybė, bet pagaliau
supratau, ką paspausti, kaip priversti tavo širdį plakti dažniau,
kaip sugrąžinti Kelę, kai man jos reikia. Kartu man paaiškėjo,
kad Rebeka Veid taip pat perprato suskilusią tavo asmenybę,
todėl įsilaužiau į kabinetą, nes turėjau įsitikinti. Viskas buvo
kompiuterio rinkmenose, ir jas perskaičiusi supratau, jog Veid
ketina parašyti apie tave knygą, tavo atvejis turėjo būti tikras
lūžis mokslo raidoje. Ji buvo apžiojusi per didelį kąsnį. Buvo
įdomu ant jos kailio išmėginti gama hidroksibutanoatą, įpyliau
jo Rebekai į kavą. Oi, ne, gal ne į kavą, – ji patylėjo, įrėmusi
pirštą į smakrą. – Atrodo, tai buvo aukštas puodelis neriebios
latės su didele puta, – ji vėl nusijuokė patenkinta savim. – Ar
tau patinka, kad nurodžiau pėdsaką į mafiją, nupjoviau jai
liežuvį, kad daugiau nebešnekėtų, nors ir taip jau buvo mirusi?
Ak, Dieve, ne. Tik ne Rebeka!
Ketlina kai ką pajuto. Dilgtelėjo. Gal tik įsivaizduoja, o gal
tikrai pajudino nykštį?
Neklausyk, ką ji čia kalba. Krutinkis, Ketlina, dėl Dievo
meilės. Judėk. Tai tavo vienintelė proga, Kelės balsas rėkė ant
jos, regis, jos pačios galvoje.
– Bet psichoterapeutės užrašai man tikrai padėjo, ir štai kaip,
– toliau kalbėjo Atropė. – Parodė, kaip iššaukti Kelės asmenybę,
kai man to reikia. Kai susiprotėjau, kaip padaryti, kad imtum
tankiai kvėpuoti ir tau pakiltų kraujo spaudimas, galėjau
susigrąžinti Kelę kada tik panorėjusi, kad prarastum laiko
nuovoką ir neturėtum alibi.
Hana baimingai klyktelėjo, o Ketlina įdūrė į ją žvilgsnį
trokšdama, kad ta suprastų ir nusiramintų.
– Aš protinga? – paklausė Amanda, surišusi siūlus.
Ne protinga, o maniakė. Psichė. Ligonė. Siaubūnė.
Amanda kankino tiek žmonių, užmušė juos, pasinaudojo jais
ir patvarkė taip, kad galėtų apkaltinti ją. Ketlina jau juto kojas
ir rankas, nors nė nemėgino kelti galvos, baiminosi išsiduoti jau
atsigaunanti. Jei Amandai kils nors mažiausias įtarimas, kad ji
jau pajėgia pajudinti nors vieną raumenėlį, vėl ją apkvaišins.
Kol kas, kol neatgaus visų jėgų, geriau apsimesti, kad ji visiškai
neveiksni.
– Ir turėsi mirti čia, šitame sename savo urve... Aš pareikšiu,
kad viskas buvo priešingai, neva tu mane pagrobei. Še,
pažiūrėk, – ji kilstelėjo rankas ir parodė mėlynes ant riešų. –
Antrankiai, – paaiškino ji. – Nes turės atrodyti, kad buvai mane
prirakinusi antrankiais prie stulpo vyno rūsyje, o aš
išsilaisvinau, mudvi susigrūmėme, kortos atsivertė kitaip,
galiausiai žuvai tu, o ne aš.
Ji pririšo dar vieną giją. Laiko beveik nebeliko.
– Man buvo parankus tavo... ar ten buvo Kelė... apgailėtinas
bandymas nužudyti Džošą. Nežinojai, kad aš jau atvykusi, kad
mačiau jį geriantį. Kai jis nuėjo į vonią, įbėriau jam
hidroksibutanoato. Tada išsmukau į kiemelį palaukti, kas bus
toliau, ir spėk, kas nutiko? Pasirodei tu. Policijai pasiūlei
nepriekaištingą įtariamąją. Džošui nė netoptelėjo, kad jo
gėrimas jau su priedais, davė taurę ir tau. Bingo, numušiau du
paukštelius vienu akmeniu.
Žavėdamasi savo darbu, akies krašteliu Amanda dirstelėjo į
Ketliną. Šiai daugiau nieko neliko, tik ramiai gulėti. Jai ėmė
dilgsėti kojos ir rankos, palengva jos vėl atitirpo.
– Žinai, juk Džošas mirė deramai, tiesa? – tarė Amanda. –
Išsiurbė kitiems tiek kraujo, tai paskui teko nuleisti jam pačiam
– kol pakratė kojas.
Ji baigė pinti ir vėl nužvelgė Ketliną, šios rega šiek tiek
pasitaisė. Dabar jau aiškiau matė seserį. Nuo klaikių sesers
samprotavimų jai darėsi negera. Ar ji Amanda, ar Atropė – vis
tiek žudikė, šaltakraujė žmogžudė.
– ...su mažąja Džeime buvo sunkiau.
Ką? Ji nužudė ir Džeimę?
Ne, o Dieve... Ne! Ne! Ne! Baisi kančia persmelkė ją visą ir
puolė negailestingai nagais draskyti jai proto, kiek jo dar buvo
likę. Tik ne vaikelį. Prašau, prašau, ne mano brangų,
brangiausią vaikelį.
Krūtinėje viskas apsivertė, Ketlina juto pamažu prarandanti
save. Ne... ne dabar, ji negali pasiduoti. Ji negali, neturi
nusileisti Kelės asmenybei. Turi grumtis. Turi nugalėti. Buvo
nepakeliamai sunku. Ketlina visada būdavo silpnesnė, bet šįkart
ji nepasiduos. Negali.
– Ji vis tiek būtų mirusi, – tvirtino palaimingai vypsodama
Atropė. – Tokia nuostabi mergytė, bet visi žinojome, kad ji
liguista, visai silpna, kad nėra jokių vilčių.
Ketlinai užšalo širdis. Kaip ši siaubūnė gali kalbėti apie
Džeimę taip ramiai, lyg skelbtų diagnozę?
– Man buvo nesmagu. Bet aš tik paskubinau ją, visai kaip
mamą. Pati supranti, juk buvo įpėdinė. Kad ir ne pirma eilėje.
Kai susirengiau Džeimės imtis, dar pasistengiau įrašyti jos
balsą. Ligoninėje ji buvo išsigandusi. Kai nulipai žemyn
papietauti, pirmą kartą ji liko viena, tada įlindau į palatą jos
„aplankyti“, kišenėje turėjau mažąjį savo diktofoną. Tą balsą ir
girdėjai per telefoną, be to, ir pati ją pamėgdžiojau, – ji nutilo, o
paskui prabilo išgąsdinto vaiko balsu: – Mamyte... mamyte...
kur tu?
Ketlina tramdė save, kad nerėktų, nesujudėtų. Jos dukrelė!
Sesuo nužudė jos mažylę! Adrenalinas šniokštė jos gyslomis.
Per ją liejosi pyktis ir įniršis. Pirštai kietai sugniaužė stalo
kraštą.
Hana dusliai sumykė.
– Tu tokia beviltiška. Neįtikima, kad mes kilusios iš to paties
prakeikto medžio, – pasakė piktai nužvelgdama Haną. Paskui
bakstelėjo pirštu į Ketliną. – O tu man sudarai sunkumų. Ar
dabar tu Ketlina? O gal Kelė? Dvynės. Du žmonės viename
kūne? – Amanda ėmė vaikštinėti. – Manau, geriausia būtų tave
perdalyti pusiau. Lygiai per vidurį. Vieną pusę nukišti vienur,
kitą pusę – kitur. Bet būtų tokia terlionė. Tokia terlionė... Vieną
kartą taip jau vargau. Privarvinau iš Džošo kraujo ir ištaškiau
po visą tavo miegamąjį – nebuvo lengva. Tu buvai visiškai
atsijungusi, o man reikėjo tavo pirštų atspaudų, kad liktų
žymės. Laimė, kai apalpai pas Džošą, užsigavai nosį ir pati
papylei šiek tiek kraujo. Dedu galvą, kitą rytą atsibudusi visai
pakvaišai? Turbūt pamanei, kad nebereikia tiek gerti?
Ji nusikvatojo, tas juokas buvo nelyginant šėtono žvengimas.
Ketlina visa tirtėjo, bet žūtbūt stengėsi susiimti. Jau galėjo
judėti. Šiek tiek. Migla, neseniai traukusi akis, jau sklaidėsi, be
to, atrodė, kad pro netylančias Amandos šnekas nugirdo
žingsnius. Bet gal tą garsą tik įsivaizdavo.
– Neleisk, Ketlina, kad tau kas dar sykį įpiltų į gėrimą
hidroksibutanoato. Tada jau apalpsti ir nieko neprisimeni, –
šypsodamasi ji sustojo prie baisiojo šeimos medžio. – Bet, spėju,
dėl to tau nebereikės jaudintis. Tau jau niekas nebekels
rūpesčių.
Hana nepastebimai raitydamasi slinko prie Amandos kojų. Ji
pagavo Ketlinos žvilgsnį, ir toji jai mirktelėjo, vildamasi, kad
sesuo supras.
Amanda plepėjo toliau, bet Ketlina beveik jos negirdėjo,
susitelkusi mankštino pirštus ir įtempusi ausis klausėsi. Gal kas
nors atklydo prie šito pasibaisėtino urvo, gal artinasi? Ar ne
laiptai sugirgždėjo? Ji vos nepašoko... ir pajuto, kaip grįžta
gebėjimas valdyti kūną. Jei pabandytų... sukaupusi jėgas
kilstelėjo dešinės rankos smilių. Hana pamatė tą judesį ir
sustingo.
Amanda gėrėjosi savo darbu.
– Nagi, pažiūrėkim, – ji žvilgtelėjo į Ketliną, – iš smagesnės
pusės. Aš, visai kaip Atropė, nukirpsiu šitas gijas.
Pasiėmė ilgas operacines žirkles ir ryžtingai čekštelėjo
raudoną ir juodą siūlus.
Ketlinai pavyko pakelti tik vieną pirštą. Ir tai vos vos.
– Be priekaištų, – paskelbė Amanda, dėdama žirkles ant stalo,
ir nusisuko į groteskišką medį su šiurpiais atvaizdais. – Jau tuoj
būsi kartu su jais.
Nebūsiu, jei ištversiu! Jai galvoje nuaidėjo Kelės balsas:
Pajudink tą prakeiktą savo ranką, Ketlina. Čiupk žirkles!
Ketlina įsitempė, palengva tiesė ranką. Amanda buvo
atsukusi nugarą. Akivaizdu, ji manė, kad Ketlina negali
pajudėti, nematė ir Hanos, pamažu visu kūnu besistumiančios
visai prie jos, atbulomis žingtelėjusi galėjo šią net užminti.
– Ką čia darai? – netikėtai užsipuolė piktai nužvelgusi Haną. –
Taip ir nepasimokei, ar ne? Matyt, turėsiu duoti dar vieną
pamoką, – pasisukusi į stalą čiupo nuo jo žirkles. – Gal tau
parodyti, kas atsitiko Džošui?
Hana papurtė galvą ir trūkčiodama visu kūnu mėgino
pasiristi toliau.
– Lašas po lašo jis nukraujavo mirtinai.
Ji artėjo prie Hanos, pasiritusios visai šalia Ketlinos ir per
stalo kojas nebegalinčios pajudėti.
Amanda pasilenkė, bet nesiėmė atpainioti Hanai rankų ir
apnuoginti riešų. Ji čiupo Hanai už plaukų ir trūktelėjo atgal,
kad būtų geriau matyti kaklas.
O Dieve.
Pistoletas! Kur tas prakeiktas Čarlzo pistoletas?
Ketlina kaip pašėlusi ėmė dairytis, tada išvydo jį ant patiesalo
kampo, bet jai pasirodė, kad už puskilometrio. Nespės jo
pasiekti. Nors ir lėtai silpo vaistų poveikis Ketlinos kraujyje, ji
jau galėjo judėti. Šiek tiek pakrutino kojų pirštus. Raumenys
pamažu pasidavė įsakymui. Nevalia delsti, kitaip prakeikto
pistoleto nepačiups. Amanda žymėjo įsivaizduojamą brėžį ant
Hanos kaklo, o ta purtoma siaubo lošėsi atgal, bet visa
supančiota galėjo tik verkti ir unkščioti.
– Žiūrėk, Ketlina. Ar matai? – paklausė Amanda. – Po jos
imsiuosi tavęs. Tam čia ir patiesiau plėvelę, kad kraujo ant
grindų nepritikštų. Kai tik Hana paties kojas, bus tavo eilė.
Visai netrukus.
Ji išskėtė žirkles. Piktai sužvilgo ašmenys. Labai lėtai, kuo
ilgiau tęsdama veiksmą, Amanda prispaudė aštrųjį kraštą
besipriešinančiai Hanai prie balto kaklo. Ant odos ištryško lašas
kraujo.
Dabar arba niekada.
Daryk ką nors. Tuojau pat!
Įsitempusi Ketlina staigiai kilstelėjo ranką. Iš savo vietos
šiaip taip matė, kad Amandai tai neprasprūdo pro akis, tačiau
ta tik suskubo rėžti greičiau. Hana muistėsi ir traukėsi.
Trykštelėjo kraujas, ir Amanda liuoktelėjo prie Ketlinos, iškėlusi
kruvinas žirkles.
 – Tu, nusususi kale, manei, pavyks pabėgti?
Ašmenys leidosi tiesiai ties Ketlinos veidu, bet ji pasitraukė,
pasisuko visu kūnu į kitą pusę, ir Amanda nepataikė, žirklės
garsiai atsitrenkė į stalą, o Ketlina spyrė taip, kad pėda kone
sulindo Amandai į pilvą.
Apstulbusi Amanda atsilošė ir užkliuvo už Hanos. Ketlina ėmė
graibytis žirklių, kurios nubarškėjo per stalą. Hana ant grindų
kliurkčiojo, iš žaizdos ir burnos tekėjo kraujas. Dieve, viskas
baigta.
Bet triukšmas stiprėjo. Pagaliau ir Amanda išgirdo žingsnius,
nes vos ne griūdama puolė prie pistoleto.
– Kas per velnias?
– Policija. Atidarykit! – nuaidėjo vyro balsas požemyje.
– Mėšlas, – Amanda čiupo Čarlzo pistoletą, akyse liepsnojo
įniršis. Dūrė žvilgsnį į Ketliną. – Tavo darbas, ar ne? Tu juos čia
atvedei, – ji prisimerkė.
– Policija. Atidarykit duris. Tučtuojau!
– Užsikruškit, – sumurmėjo Amanda ir nutaikė pistoletą
Ketlinai į galvą. – Ne taip buvau numačiusi, mažule Kete, bet
nieko nepadarysi.
Dusliai kriokdama, Hana pasirito Amandai po kojomis. Ant
plėvelės tiško kraujas.
Ketlina sugraibė žirkles ir puolė, griuvo ant vyresnės sesers
visu svoriu. Bet šoko nevikriai, nedrąsiai.
Amanda kluptelėjo. Atatupsta krito ant Hanos, Ketlina ant
viršaus.
Nugriaudėjo šūvis. Kurtinantis aidas nugrumėjo per nedidelę
patalpą.
Ketlinai pilvą pervėrė deginantis skausmas. Sukaupusi visas
jėgas, ji stipriai smeigė žirkles Amandai į kaklą ir nusirito nuo
jos.
Kraujas, nelyginant klaikus raudonų plunksnų kuokštas,
trykštelėjo Amandai iš gerklės, ji baisiai sugargė.
Durys subildėjo ir atsivėrė.
Ketlina vos gyva gaudė kvapą, kūnas karščiavo. Hana, o
Dieve, meldžiu, neleisk Hanai mirti!
Pareigūnai išsitraukę pistoletus suvirto į kambarį. Į ją buvo
nutaikyti vamzdžiai, bet užslinkusi tamsa tempė ją gilyn ir ji
nebejuto, kaip aštriai skausmas degina pilvą.
– Kvieskit greitąją, – sušuko vyriškas balsas.
Pažįstamas. Rido. Čia buvo jis – detektyvas Pirsas Ridas.
– Jau važiuoja, – atsakė moteris, bet Ketlina nematė
pareigūnės, galvoje taip ūžė, kad stelbė balsus ir gožė
triukšmą.
– Reikia pagalbos nedelsiant! Jėzau, jos visos mirtinai
nukraujuos!
Balsai nutolo, buvo vos girdėti, ji geso. Prieš akis kilo
vaizdiniai ir keitė vienas kitą. Kelė, dar vaikas, juokiasi ir ją
erzina, tada sprogimas, liepsnos stulpas, iškilęs nakties
tamsoje... Grifinas miške dalijasi su ja savo paslaptimis...
Močiutė, šaltos jos akys, dar šaltesnės rankos... Miške guli
kruvinas Čarlzas, jis nebegalės įslinkti pas ją į miegamąjį, ir
Džeimė, mieloji, mieloji Džeimė, ji kikena, ir vasara, abi stato
smėlio pilis paplūdimy... tada Adamas. Gražus. Tvirtas. Kantrus.
Tamsūs plaukai ir paslaptinga šypsena... Supratingos akys ir
ryžtinga burna... Ji beveik nekvėpavo. Nutolo kojų tapsėjimas,
iš toli dar atsklido žmonių šūksmai. Jai rodėsi, kad turėtų
pasakyti jam, jei dar būtų suteikta galimybė.
Ak, prašau... Adamai... atleisk, kad buvau nestipri.
 Trisdešimt ketvirtas skyrius

Adamas klaidžiojo iš vieno ligoninės laukiamojo kampo į kitą.

Visiškai vienas mynė taką mėlyname kilime, nutiestame tarp
džiūstančios vazone palmės ir veidrodinio stiklo langų į
automobilių aikštelę.
Nuo šūvių praėjo dvylika valandų, keturias iš jų Ketlina
praleido operacinėje, reikėjo išimti kulką, kuri pataikė jai į
blužnį, kai grūmėsi su Amanda. Ketlina liko gyva. Amanda – ne.
Labai pasisekė, dingtelėjo Adamui pikta mintis. Amanda
Montgomeri, kaip paaiškėjo, nukankino daugybę žmonių.
Hanos gyvybė laikėsi ant siūlelio, jai buvo perpilamas
kraujas, bet niekas nežadėjo, kad ji gyvens. Jis trumpai
pasimeldė už ją, už Ketliną taip pat.
Ketlina kėlė jam nerimą. Ir taip labai pažeidžiamos psichikos,
kaip ji atlaikys, kai įsisąmonins užmušusi seserį, seserį, kuri
išžudė kone visą šeimą, kartu ir Ketlinos dukrelę? Kaip ji
susitaikys su žinia, kad serga DTS ir galbūt šizofrenija, kad ji,
prisiėmusi sesers tapatybę, yra vienintelis toks atvejis
psichologijos moksle. Pasitrynęs smakrą pajuto geros dienos
šerius.
Jį nepaliaudama persekiojo kaltė. Graužėsi į smegenis.
Draskė sielą. Verčiau reikėjo Ketlinai sakyti tiesą nuo pat
pradžių, reikėjo ryžtis ir papasakoti policijai apie Rebeką. Gal
tada reikalai būtų klostęsi kitaip. Gal būtų išsaugotos bent
kelios gyvybės. Išvengta kurių nors skerdynių. Gal Ketlina
nebūtų turėjusi taip kentėti.
 Švenčiausioji Mergele, jis viską sumovė. Jei tik...
– Daktare Hantai? – prie jo ėjo seselė.
Jis kilstelėjo galvą.
– Klausau jūsų.
– Ponia Bando atsigavo, dabar ją apklausia policija. Ji
teiravosi jūsų.
– Eikim, – Adamui akmuo nusirito nuo krūtinės.
Seselė nė nekrustelėjo, tik pažvelgė į jį supratingai.
– Bet supraskit, pabūkite tik kelias minutes. Daktaras
reikalauja, kad ji ilsėtųsi.
– Viskas gerai.
Seselė nušvito.
– Ji trys šimtai septintoje palatoje. Liftas koridoriaus gale, už
kampo.
– Ačiū.
Jis kone pastriuokomis nulėkė prie liftų, aplenkdamas slaugą,
stumiantį ligoninės vežimėlį. Kai pagaliau jam leido pasimatyti
su Ketlina, nedelsė nė sekundės. Jis turėjo pamatyti savo
akimis, kad ji atlaikė išmėginimą. Kad ji tikroji Ketlina, kad
suvokia savo būklę, kad... ak, po velnių, dar daug ką.
Jis buvo trumparegis kvailys. Užuot laukęs lifto, Adamas
puolė prie laiptų ir šokčiodamas per dvi pakopas užskriejo į
trečią aukštą. Ką Ketlina pasakys, vėl jį pamačiusi? Kaip elgsis?
Jis turi pasakyti jai visą tiesą. Viską.
Ristele pro duris, paskui už kampo ir vos neįpuolė į glėbį
detektyvui Ridui, stoviniuojančiam netoli Ketlinos palatos durų.
Susiglamžiusiais drabužiais, susivėlęs, atlaisvinęs kaklaraištį,
smakras apžėlęs šiurkščiais šeriais, akys raudonos nuo
nemigos. Matyt, paties Adamo atspindys.
– Maniau, jūs, vyrai, jau baigėte.
– Baigėme. Bet norėjau keletą klausimų užduoti jums, tik
surišti kai kuriuos galus.
 – Gerai, bet pirma...
– Taip, eikit, aplankykit ją. Aš gavęs progą kavinėje išgersiu
puodelį kavos, jei žiniasklaida leis. Visi supuolė, – pavargęs
papurtė galvą. – Aš čia jau nuo pat pradžios. Mane rasite
apačioje, kai pasikalbėsit.
– Rasiu, – linktelėjo Adamas ir įžengė į sterilią palatą.
Ketlina nemiegojo. Gulėjo ant nugaros su intraveniniu
lašelinės kateteriu rankoje. Sutaršytais plaukais, sumenkusi,
per parą netekusi gal penkių kilogramų, bet kai jis priėjo
arčiau, jos akys prašviesėjo. Ir greitai tapo labai piktos.
– Jūs žinojote, – kirto ji, jam nespėjus nė prasižioti. – Žinojote
apie susidvejinusią asmenybę, bet nesijaudinkit, dabar aš
Ketlina, ne Kelė.
– Nežinojau. Turėjau suvokti, bet tiesą supratau tik tada, kai
radau Rebekos įrašus. Ketinau iš karto jums pasakyti, kai tik...
– Jūs niekšas!
– Suprantu, kaip jūs jaučiatės...
– Kaip jūs galėjot? Išprotėjot? – išgirdusi savo pačios žodžius
užvertė akis į lubas. – Nė nenumanot, kaip jaučiuosi, ką turėjau
iškęsti.
Jis žingtelėjo dar arčiau, bet ji sustabdė jį žvilgsniu, be žodžių
įspėjančiu laikytis atstumo.
– O kaip mano seansai, bent jie gal buvo tikri? Ar buvo? Kaip
supratau, buvote vedęs Rebeką. Domėjotės ne manim. Tik
norėjote rasti žmoną ir...
– Buvusią žmoną.
– Vis dar tokią žmoną, kuri jums rūpėjo, todėl atvykote čia ir
melavote man... ir...
– Ir jus įsimylėjau, – užbaigė jis, tarsi padėdamas tašką.
Kambaryje stojo tyla. Jis pajuto, kad rankos nevalingai
susigniaužė į kumščius, kad visi jausmai įsitempę it stygos, jis
norėjo jai pasakyti tiesą iš karto, kai pats tą suprato.
 – Įsimylėjote? – sukuždėjo ji netikėdama.
– Taip.
– Gana, – ji vėl užvertė akis į lubas.
– Gerai. Viskas prasidėjo ne taip, ne tokie buvo mano
ketinimai, bet, Ketlina, prisiekiu, kaip tik taip nutiko.
– Ir viskas vyko tarp žmogžudysčių. Ir pagrobimų. Ir
prakeikto melo. Adamai, grįžkite į tikrovę.
Ji suspaudė lūpas, džiaugsmo kibirkštėlė, jo matyta prieš
kelias dienas, buvo išblėsus iš jos akių. Gal ir su visai. Kokia
nauda stengtis ir įrodinėti, kad yra priešingai.
– Aš labai gailiuosi, – jis susikišo rankas į džinsų kišenes.
– Ir turėtumėt. Nors aš jumis netikiu.
– Klausykit, Ketlina, nepriekaištauju jums, kad jūs tokia
sutrikusi. Iš tikrųjų, – sukandęs dantis jis stengėsi save
nugalėti, nepulti prie jos ir neįtikinėti, kaip smarkiai ji jam rūpi.
– Klausykit, noriu, kad žinotumėt, atsiųsiu registruotu paštu
visus Rebekos užrašus apie jus, jos aplankus su popieriais ir
kompiuterio diskelius. Galėsite daryti su jais ką norite, eiti pas
kitą psichoterapeutą, atiduoti policijai – nesvarbu. Jie vertingi.
Jūsų atvejis vienintelis. Štai ko Rebeka siekė. Jau turėjo agentą
ir ja besidomintį leidėją.
– Vadinasi, ji taip pat mane laikė tik bandomuoju triušiu, –
sumirkčiojo Ketlina, stengdamasi sulaikyti besiveržiančias
ašaras. Akys jų buvo pilnos, tačiau ji neleido nusiristi per
skruostus nė ašarėlei. – Ir šitai kainavo Rebekai gyvybę.
– Nemanau, kad taip buvo iš pat pradžių, bet pažiūrėkit, kas
įvyko toliau, išsiaiškinkit ir spręskit pati, – jis svarstė, ar
nepaliesti jai rankos, bet įniršis jos akyse įtikino, kad
sumanymas prastas. – Kai jus iš čia paleis, jei norėsite ką nors
aptarti, man bus malonu...
– Nė nemanau, – nukirto ji, nesipriešino ir jis.
Ji tiek kartų buvo atsidūrusi pačiame pragare ir grįžusi iš jo.
 – Aš lauksiu.
– Iš tikrųjų nesivarginkit.
Kraštelis jo lūpų kiek kilstelėjo.
– Koks čia vargas.
– Grįžkit atgal į Viskonsiną ar Ohają, ar iš kur ten esate, ir
palikit mane ramybėje.
– Ar tikrai šito norite?
– Taip, – nuvėrė jį rūsčiai. – Jei jau klausiate, galiu jums
pasakyti, ko iš tikrųjų noriu, kad šitas košmaras jau būtų
praeitis, – ji tankiai sumirksėjo ir sukando dantis. – Noriu savo
dukrelės. Noriu, kad artimieji būtų gyvi, kad motina būtų gyva.
Noriu pamatyti Kelę, irgi gyvą, o ne pati ja būti, noriu, kad viso
to prakeiksmo nebūtų buvę, bet jo neišvengėm. Ir dabar turėsiu
į visa tai pažvelgti kitomis akimis. Todėl, kad galėčiau tai
įvertinti deramai, tikrai tinkamai, man reikės laiko, nepalyginti
daugiau laiko.
– Aš moku laukti.
– Nesivarginkit, – tarė ji. – Niekas negali taip ilgai laukti.
Jis palietė jai ranką, tada greitai spustelėjo pirštus – kiek
trunka vienas širdies tvinksnis.
– Saugokitės.

Ridas nejautė psichologui didelio prielankumo. Bet

kalbėdamasis kavinėje ėmė keisti savo nuomonę. Arba vaikinas
puikus aktorius, arba jam iš tikrųjų rūpi Ketlina Bando. Na, kas
nors turėtų ja rūpintis. Moteriškė neteko beveik visos šeimos.
Gyvas liko Trojus ir Hana, į ją mirtis jau tiesė savo nagus, iš
kurių gal bus ištraukta, nors daktarai sakė, kad padėtis itin
sunki. Ji jauna ir stipri, bet prarado labai daug kraujo, randas
ant kaklo primins kitą, negyjantį širdyje. Dieve, kas po tokių
dalykų galėtų gyventi kaip niekuo neišsiskiriantis žmogus. Kita
vertus, kuris iš Montgomerių kada buvo neišsiskiriantis?
 Tad jeigu Hanai pavyks išsikapstyti, reikės atsižvelgti, ką
apie tai pasakys psichiatrai... Prakeikimas, dar gyvi
Montgomeriai galės laikyti savo psichiatrus po ranka, jau
susėdusius į BMW, visą gyvenimą. Morizeti buvo teisi, jie –
animacinių filmukų herojai.
Psichologas Adamas Hantas dirba teisėtai, Morizeti
patikrino, ir dabar drybso priešais ant plastikinės kavinės kėdės
lamdydamas tuščią kavos puodelį. Ridas patikrino – Hantas
niekaip nesusijęs su žmogžudystėmis. Bet jis turėtų kai ką
pranešti.
– Vadinasi, jūs neatiduosite policijai užrašų apie Ketliną
Bando.
– Ne, jau sakiau, ta informacija slapta. Turėtumėte į mane
kreiptis per teismą.
– Tą ir padarysim.
– Puiku, – suspaudė lūpas Adamas.
– Norime suprasti, kodėl Amanda Montgomeri užmušė jūsų
žmoną.
– Mano buvusią žmoną. Mes jau keleri metai išsiskyrę.
– Tačiau atvykote čia išsiaiškinti, kas jai atsitiko?
– Taip, tikrai.
– Jums reikėjo kreiptis į policiją.
Adamas gūžtelėjo pečiais.
– Tuo ir gražus žvilgsnis į praeitį. Viską matai daug aiškiau.
Pokalbis dar nesibaigė, bet kad ir kiek Ridas klausinėjo,
nedaug ką apie Ketliną ar Kelę sužinojo. Hantas neketino
pateikti medžiagos apie Montgomerius nei policijai, nei kam
kitam, be to, atrodė, rengiasi įsikurti kur nors netoliese, kol
Ketlina bus išleista iš ligoninės. Gerai. Padės atremti vieną kitą
reporterį, kurių jau prisirinko.
Ridas švystelėjo tuščią savo kavos puodelį į šiukšliadėžę,
išėjo lauk pro kiemo duris ir pamatė tykančią prie policijos
automobilio Nikę Džilet.
– Detektyve Ridai, – šūktelėjo ji modama ranka.
Dieve, nejau ta mergina niekada nepasiduos?
– Jokių komentarų.
– Kol kas aš nieko neklausiau.
– Puiku.
– Klausykit, detektyve Ridai, Savanos gyventojai turi žinoti
tiesą.
– Policijos atstovas jau rengia pranešimą spaudai.
– Bet jūs vadovavote tyrimui. Jei galėtumėte skirti man porą
minučių, nupirkčiau jums puodelį kavos...
– Ačiū, ne.
Jis įsėdo į automobilį. Akivaizdu, ši įkyruolė nesupranta
žodžio „ne“. Šiaip ar taip, užaugo išrinktųjų šeimoje, teisėjo
Didžiojo Tėtės, Rono Džileto, duktė, išlepinta graži mergelė,
nesuvokianti, kad negali gauti visko, ko užsimaniusi.
Išvairuodamas dirstelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį – ji
stovėjo sunėrusi rankas ant krūtinės, šviesiai rudi plaukai
žaižaravo vėlyvos popietės saulės nušviesti.
Nuovadoje jį pasitiko bruzdesys. Išsisuko nuo dar vieno
reporterio, Makso – kaip ten jo pavardė, landaus kalės vaiko
kampuotu smakru iš apygardos žinių, ir nuskubėjo į viršų
užpakaliniais laiptais. Su Morizeti susidūrė savo kabinete.
– Ką turi? – paklausė jos.
– Užtektinai visko, – atrodė nusivariusi. – Žvejojama upėje,
toje vietoje už namelio, kurį Ketlina Bando neva išnuomojo
seseriai Kelei, – ji pirštais parodė kabutes. – Šioji taip pat Keisė
Grifin. Jėzau, ar gali įsivaizduoti, kad moki už namą savo kitai
asmenybei? Spėlioji, ką iš tikrųjų Ketlina apie save manė? Šiaip
ar taip, upėje kažką pamatė žvejys, tada pasiuntėme narus.
Balta „Mazda“ su numeriais, kurie atitinka Martos Vaskes.
– Ji automobilyje?
 Morizeti pažvelgė jam tiesiai į akis.
– Kažkas sėdi.
– Montoja žino?
– Jis jau ten.
– Mėšlas. Važiuojam.

Lėkė viršgarsiniu greičiu. Prie vairo Morizeti žongliravo

cigarete, mobiliuoju ir sekė eismą. Kai jie atvyko, automobilis
jau buvo iškeltas iš upės dugno, varvantis ir purvinas. Prie
vairo sėdėjo moteris, tokia suirusi, kad buvo sunku apie ją ką
nors pasakyti, bet nebuvo abejonės, kad tai dar viena Amandos
Montgomeri auka. Velnias, toji buvo tikra iškrypėlė. Ridas matė
sterilią laboratoriją su makabrišku šeimos medžiu. Dabar
pašaliniams ji buvo užantspauduota. Nusikaltimo vietos tyrimo
komanda naršė joje ieškodama daugiau įrodymų.
Įsmeigęs akis į kabantį ore automobilį Ridas mintyse jau
matė, kaip Dianos Mozes komanda vargs viršvalandžius jį
apžiūrinėdama.
Montoja buvo ten. Ir vėl niūrus, kietu lyg akmeniniu žvilgsniu
sekė, kaip automobilis nuleidžiamas ant kranto. Morizeti su
Ridu priėjo arčiau.
– Kaip jūs? – paklausė Morizeti ir išsitraukusi iš rankinės
cigaretes padavė Montojai.
Jis paėmė vieną, prisidegė.
– Laikausi.
Rido tai neįtikino.
– Čia jos automobilis?
– Taip.
– Užjaučiu, – pasakė Morizeti.
– Argi mums visiems negaila?
Montoja buvo nusiteikęs ryžtingai. Pasiteiravus, gal nenorėtų
matyti smarkiai suirusio kūno, jis stovėjo tvirtas, tamsios akys
peržvelgė tai, kas buvo likę iš jo merginos. Turėjo kiek užtrukti,
kol bus sutikrinta su dantų duomenimis, bet visi suprato, kad
palaikai prie vairo greičiausiai Martos Vaskes. Montojos veido
raumenys tik krustelėjo, kad nusiramintų, jis giliai įtraukė
dūmo.
Ridas su Morizeti ne kažin ką galėjo padėti.
Niekas nieko negalėjo padėti.

Ketlina nesitvėrė kailyje, trokšdama greičiau atsidurti namie.

Negalėjo pakęsti ligoninės, netikėtai užklupta atsakinėti
reporteriams, matyti pirmuose laikraščių puslapiuose savo
pačios, pribedžiotos vamzdelių ir žarnelių, nuotraukas ir
smalsius psichiatrų žvilgsnius. Net kai kurie medikai elgėsi su
ja kaip su kitokia, pati nugirdo kelių sesučių pokalbį.
Manydamos, kad ji miega, jos pliauškė apie ją kaip apie kokią
bulvarinę įžymybę ar laboratorinio tyrimo pavyzdį.
Nors ir namie nebus daug geriau.
Bet praėjo jau penkios dienos, ji sveiko, ir gydytojai sutiko ją
išleisti. Ar patiko jai, ar ne, atėjo metas susidurti su nauju
gyvenimu. Vieno asmens. Nebebus susidvejinusios asmenybės
painiavos... bent ji tikėjosi. Adamas bemaž visą tą laiką leido
ligoninėje. Ji nuolat liepdavo jam keliauti namo, tačiau
nepajėgė paprašyti seselės, kad jį išvarytų. Nors tokia mintis jai
buvo kilusi. Kartais jis padarydavo pertrauką – pasirūpindavo,
kad Oskaras būtų pašertas ir pavedžiotas. Atrodė, nuoširdžiai ja
rūpinasi.
Bet Ketlina juo netikėjo. Kol kas dar ne. Ir jam neatleido.
Vis dėlto ji kiek atlyžo, giliai širdyje kirbėjo įtarimas, kad
kitomis aplinkybėmis Adamą ji būtų įsimylėjusi.
Tačiau susiklostė šitaip. Juk nė nebūtų su juo susipažinusi,
jeigu ne keistas jos ligos atvejis.
Ji negalėjo užmiršti, koks įgudęs melagis pasirodė esąs
Adamas. Nepaprastai įgudęs. Jos niekaip neapleido mintis, kad
buvo jam ne kas kita, kaip tik įdomus, retas atvejis, kuris galbūt
būtų jį sėkmingai išgarsinęs, jei būtų sutarta dėl pelningos
knygos ar statyti filmą. O jeigu jis ne toks godus kalės vaikas,
tada, matyt, nesitraukia nuo jos kamuojamas kaltės. Bet čia jau
jo paties bėda.
Ji šiaip taip įlindo į puskelnes, užsitempė teniso marškinėlius.
Tvarstis ant liemens dar bus porą savaičių, bet vamzdeliai jau
ištraukti. Ją ištyręs gydytojų būrys pripažino, kad ji sveiksta, ir
prisakė po dviejų savaičių ateiti pasitikrinti. Jos psichikos būklė
buvo kas kita, nors ir dėl jos jautėsi stipresnė nei visus šiuos
metus. Kelės asmenybė tylėjo... užtat pačios Ketlinos liežuvėlis
paaštrėjo, jai jau netrūksta ryžto, kuris buvo stipriosios Kelės
bruožas.
Dar viena gera žinia – į gyvenimą kabinosi ir Hana. Viena iš
keleto Montgomerių vaikų, kuriai pavyko išvengti mirtinų
Atropės pinklių.
Tarpduryje pasirodė seselė su ligoninės ratukais.
– Tokia ligoninės tvarka, – tvirtai pareiškė, matyt, tikėdamasi
Ketlinos priešinimosi, bet ši tylėjo. – Ar kas nors atvyks jūsų
paimti?
– Brolis prižadėjo dešimtą čia būti.
Adamas siūlėsi ją paimti, bet Ketlina atsisakė tvirtindama,
kad atvažiuos Trojus, nors tas ne taip ir veržėsi padėti.
– Tada verčiau eikim, – dirstelėjo į laikrodį seselė. – Jau
penkios po dešimtos.
Slaugė neklusniais garbanotais plaukais, suimtais į
šokčiojančius ant galvos kuokštus, surinko jos daiktus,
atvirukus ir gėles į nedidelį vežimėlį, jo girgždesys ėjo per
dantis.
Ketlina vis dar gėrė vaistus nuo skausmo ir nemigos. Vis dar
sapnavo košmarus, jos gydytojas supažindino ją su nauju jos
psichoterapeutu. Kitą penktadienį turėjo būti pirmas seansas. Ji
svarstė, ar kada nors tai baigsis, ar ji visiškai pasveiks.
Kažin, turint galvoj, ką tau teko ištverti, dabar susitaikyk su
tuo, kaip yra.
Seselės stumiama koridoriumi ji prisiminė pastarąsias
dienas. Ar įmanoma palikti visa tai praeityje, klausinėjo savęs,
riedėdama į liftą. Dieve, buvo nelengva apie Amandą dabar
galvoti kaip apie Atropę, žudikę, atėmusią jos artimiesiems
gyvybę, net Džošui ir Džeimei. Buvo tiek visko, kuo Ketlina
buvo linkusi netikėti... kad Rebeka Veid tikrai norėjo rašyti apie
ją knygą, kad Adamas buvo Rebeką vedęs, kad Amanda
apsimetė ja, suvaidino netikrą Džošo savižudybę taip, kad
atrodytų, lyg dėl visko kalta Ketlina. Amanda pavogė jos
lūpdažius, išjungė elektroninį laikrodį, nudžiovė iš namų
Džeimės kiškutį, per pokalbį telefonu apsimetė jos dukrele ir
stengėsi išvesti Ketliną iš proto – na, paversti dar didesne
beprote, nei ji buvo iš tikrųjų. Ir dar sunkiau buvo manyti, kad
Adamas šį tą žinojo, bet nuo jos slėpė, kad ir nelabai ilgai. Nuo
šito jai kaskart užvirdavo kraujas.
Neklaidžiok praeity. Ženk į priekį.
Leisk Adamui pasitaisyti.
Pasipiktinusi ji prunkštelėjo. Adamas jai melavo. Ja
pasinaudojo.
Kaip ir visi vyrai jos gyvenime.
Bet dabar jis nesitraukia nuo tavęs. Ar tai jau nėra šis tas?
Šis zirziantis balselis jos, čia ne Kelė bamba. Ketlina jau
spėliojo, ar tas balsas kada nors priklausė dvynei. Nors po
avarijos jos kūno ir nerado, visi susitaikė su mintim, kad ji
mirusi. Su tokia nuostata kovojo tik Ketlina, taip jos asmenybė,
patyrusi sukrėtimą, perskilo į dvi esybes, jei tikėtum
psichiatrais. Jai buvo sakoma, kad jos laukia daug metų
gydymosi, kad pagaliau ji pajėgs Kelės asmenybę pergalėti ir
tapti vientisa asmenybe, o ne dviem atskirom esybėm. Reikės
laiko, bet ji bus sveika, bus pati savim, laiminga ir saugi, apie
dvynę seserį liks tik prisiminimai.
Lifto durys pirmame aukšte atsidarė ir Ketlina nustėro.
Ligoninės vestibiulyje įsikūrę netoli durų laukė du reporteriai.
Tvirto smakro Maksas O’Delas, vilkintis tvido švarku ir polo
marškinėliais, mūvintis žalsvomis kelnėmis, stoviniavo su
apygardos televizijos operatoriumi, o Nikė Džilet fotelyje šalia
informacijos stalo sklaidė negailestingai nuplėšytą žurnalą.
Šaunu.
Jų čia tetrūko.
Abu ją pamatė ir išsyk prie jos puolė.
– Ponia Bando, gal galėtume trumpai pasišnekėti, – tarė
Maksas, prišokęs pirmas, ir nutvieskė ją pačia žaviausia
šypsena.
– Žinote, kokia tvarka ligoninėje, – sustabdė jį seselė.
– Jokių komentarų, – šaltai atrėmė jo itin bičiulišką vypsnį
Ketlina. Tada atsisuko į Nikę, kuri irgi buvo jau čia pat,
užsimetusi kuprinę ant peties. – Taip pat ir jums.
Seselė išstūmė ratukinę kėdę su Ketlina pro dvejas duris, iš
paskos ištarškėjo slaugė su vežimėliu gėlių. Maksas ir Nikė, nė
kiek neišsigandę, sekė pridurmui tarsi skalikai. Ketlina neturėjo
iš ko rinktis, tik pasistengė neišrėkti jiems į akis, kad paliktų ją
ramybėje, kad nenorinti matyti nei savo veido, nei pavardės
stambiomis raidėmis per visą pirmą „Savanos sargybinio“
puslapį, kad ji tetrokštanti trupučio ramybės.
Lauke laukė Adamas, užstatęs automobilį kitiems prieš nosį
ir džinsais aptemptą šlaunį įrėmęs į radiatoriaus groteles. Ant
pečių buvo užsimetęs seną odinį švarką. Išvydęs ją nusišypsojo
puse lūpų ir atidarė keleivio dureles, tarsi lauktų, kad ji įliptų.
– Palaukit, o kur Trojus? – griežtai pasiteiravo Ketlina.
– Užtruko banke.
 – Ką? Kalbėjausi su juo vos prieš valandą.
Adamo akyse blykstelėjo šelmiška kibirkštėlė.
– Jį nutvėrė paskutinę minutę.
– Kokie paistalai.
– Bent man jis taip sakė.
– Gal jam paskambinkime, – Ketlina nenorėjo, kad jai būtų
dumiama į akis.
– Mobilusis automobilyje.
– Gerai, gal galėtumėt man paduoti? – atšovė ji.
Tada pamatė, kad seselė nekantrauja, kad slaugė jau
pristūmė vežimėlį prie visureigio bagažinės, o Maksas O’Delas
su Nike Džilet ir operatoriumi staiposi visai čia pat, stebėdami,
kas vyksta tarp Ketlinos ir Adamo Hanto, ir tikėdamiesi bent
kokios medžiagos.
– Eime, aš nesikandžioju, – vėl blykstelėjo jo akys. – Na, retai
kada.
– Galbūt aš taip darau.
– O jūs – neabejotinai.
– Kaip juokinga, – prisimerkusi dėbtelėjo.
Paskui dirstelėjo per petį. Nejaugi operatorius jau filmuoja?
Dėl Dievo meilės!
– Gal kur nors vyksta įdomesnių dalykų nei tai, kad aš
išrašoma iš ligoninės? – paklausė Makso O’Delo, paskui
atsisuko į Adamą.
– Apsigalvojau. Gerai, važiuojam.
Adamas padėjo jai įsėsti, o ji klausė savęs, ar nedaro
didžiausios savo gyvenime klaidos.
Turint galvoj, kaip klostėsi tavo gyvenimas, juk būtų kai kas
nauja. Duok vyrui galimybę. Išklausyk jį. Ką prarasi?
Nenorėjo apie tai galvoti. Žiūrėjo, kaip jis sėdasi prie vairo,
įjungia variklį. Nuo jo dvelkė vyru ir silpnu odekolonu.
Prisiminė, kaip jį bučiavo, kaip juto jo lūpas prie savųjų, ir
skubiai nuvijo tą mintį.
– Pažiūrėkim, ar pavyks atsikratyti žiniasklaidos, – pasakė jis,
spausdamas greičio paminą.
Jis išsuko iš aikštelės, o ji, nusimetusi naštą, atsirėmė į odinį
atlošą. Buvo per daug pavargusi ginčytis. Žiūrėdama pro
automobilio langą į prasidedančią saulėtą dieną, ji vėl svarstė,
ar jo neįsimylėti. Ar būtų taip jau blogai? Ar jis sudaužytų jai
širdį?
Ak, baik visa tai. Tavo širdis jau seniausiai sudaužyta. Jei jis
pasirodys nevykėlis, bet kada galėsi jį išspirti. Nagi, Kete
mažule. Drąsiau.
Ji vėl girdėjo mintyse sesers patarimus, bet suvokė, kad šį
kartą jai anaiptol neskaudu tikėti, kad klausosi dvynės. Šį kartą
jai norėjosi ją prisiminti. Net leido sau įsivaizduoti Kelę
vaikystėje – ši stumia ją ropštis į medį, ragina plaukti upėje kur
giliau; ta besijuokianti ir besišaipanti mergaitė atrodė tokia
panaši į ją, bet buvo ir tokia skirtinga. Paauglystėje Kelė buvo
drąsi, bemaž tokia gera sportininkė kaip Amanda, bet vis dėlto
moteriška ir kiek įžūloka... Buvo tokia savim pasitikinti ir laisva
tą dieną, kai įvyko avarija... Taip, Ketlinai buvo gera ją
prisiminti, tik nereikėtų nuklysti mintimis per toli.
Po velnių, Kete mažule, regis, kalbėjo jai Kelė, liaukis
kabinėtis prie Adamo. Esi visiška kvaiša, jei nematai, kad jis
tave įsimylėjęs.
Ketlina akies krašteliu pašnairavo į jį – Adamas užsikabino
ant nosies akinius nuo saulės ir pasuko visureigį skersai eismo
juostų. Pajutęs jos smalsų žvilgsnį, jis šyptelėjo, uždėjo delną jai
ant rankos ir vos spustelėjęs iš karto paleido.
Jos širdis kvailai suspurdo.
– Tik vairuokit, – tarstelėjo jam.
– Jūsų noras – man įsakymas.
– Taip, kaipgi.
 Jis nusikvatojo, ir ji kartu. Juk jis turbūt ne toks jau blogas.
Tik laikas parodys.
Kaip parodydavo ir anksčiau.

– Aš visiškai išsisėmusi. Bando byla oficialiai baigta, – po

savaitės pareiškė Morizeti, peržengusi Rido slenkstį.
Pamosavo čekiu ir plačiai nusišypsojo.
– Kas čia? – pakėlė akis nuo ataskaitų Ridas ir atsilošė krėsle.
– Pinigai iš Barto. Ar patikėsi? Pagaliau nutarė išlaikyti
vaikus. Per šitiek metų pirmą kartą!
Ji plumptelėjo ant jo stalo krašto ir sulanksčiusi čekį įsikišo į
kišenę.
– Išlošė loterijoje?
– Panašiai. Mirė jo teta ir šiek tiek paliko jam. Ir kol
neiššvaistė pinigų naujam pikapui, – ak, taip, jį Bartas taip pat
nusipirko, – jo sąžinė prabilo ir jis nusprendė sumokėti man
skolas, kol jam į šikną neįkibo mano užsiundyti antstoliai. Koks
princas. Ar aš pasakiau princas? Turėjau galvoj – mulkis, – ji
persibraukė ežiuku kirptą galvą. – Taigi, ar mes jau visai
atsikratėme Montgomerių reikalo?
– Manau. Reikia dar sutvarkyti popierius, bet taip,
susidorojome. Tie palaikai, kuriuos ištraukė iš upės, tikrai
Martos Vaskes. Motina užpirko už ją pamaldas. Kalbėjau su
Liusile telefonu, ir ji papasakojo man viską. Kad turėjo vienos
nakties nuotykį su savo šeimininku. – Pamatęs pakeltą Morizeti
antakį, jis prieštaraudamas gūžtelėjo. – Vienos nakties nuotykis,
tvirtino ji, o kaip ten buvo iš tikrųjų, kas žino. Svarbiausia – kas
būtų pagalvojęs, kad Marta Vaskes buvo dar vienas neteisėtas
Kamerono Montgomerio vaikas? Žmogau, ar tas vyrukas kada
nors užsimaudavo kelnes?
– Ir Martai nepasisekė, kad pirma pakliuvo Amandai, ar
Atropei, ar kaip ten šioji buvo pasivadinusi.
 – Dar vienas vaikas, užsimanęs senio pinigų, tik per vėlai
reikalo ėmėsi. Marta Vaskes sužinojo, kad Kameronas jos tėvas,
tik aną gruodį, kai Liusilė jai prisipažino kalbėdamasi telefonu.
– Ir ji nematė reikalo pasakyti Montojai?
– Nesakė niekam. Išskyrus Amandą, nes ši atstovavo teisinei
firmai, tvarkiusiai Kamerono palikimą, – Ridas vėl atsilošė į
atkaltę ir ėmė mankštinti pečius.
– O kur dabar Montoja? – paklausė Morizeti, tarsi ta mintis
tik dabar būtų šovusi į galvą, bet Ridas ją per gerai pažinojo.
Per tas kelias Montojos viešnagės Savanoje dienas kietuolė
detektyvė Morizeti nusižiūrėjo jaunesnį už save vyriškį. Tai
buvo jos nelaimė – nuolatos keikdama vyrus įsimylėdavo kiek‐
vieną vaikiną, kuris patraukdavo jos akį. Ridui teko paskelbti
blogąją žinią.
– Montoja jau išvažiavo.
Jei Morizeti ir nusivylė, neparodė, nes labai dėmesingai
skaitė jo stalą nuklojusias ataskaitas.
– Užsiminė, kad Naujajame Orleane pasiims nemokamų
atostogų. Regis, tikisi, kad jo porininkas Bencas supras. Telieka
įtikinti valdžią.
– Kodėl negrįžta čia?
– Matyt, per daug blogų prisiminimų.
– Šito nenuneigsi, bet gal kokia nors moteris priverstų jį
pamiršti Martą.
Ridas pažiūrėjo tiesiai jai į akis.
– Jei ta kokia nors moteris neprasidėtų su dešimčia ar dvylika
metų jaunesniu puošeiva.
– O jeigu tik septyneriais?
– Aha, net jeigu ir septyneriais.
Morizeti sužaibavo akimis ir nusuko kalbą.
– Girdėjau, kad Dikis Biskainas lipa ant kulnų
Montgomeriams dėl savo palikimo dalies. Samdosi Fliną
Donahju. Nori Žiogės ir Cukriukės dalies, o gal net Amandos.
Veikiausiai pasimokė iš Džošo Bando, norėjusio įteikti ieškinį
sukėlus netgi netyčinę mirtį.
– Godus kalės vaikas.
– Argi jie ne visi tokie? – paklausė Morizeti. – Ijenas
Dramondas, Amandos buvusysis, jau viliojamas išleisti knygą su
kuo sultingesnėmis smulkmenomis, be to, nori žmonai
priklausiusios palikimo dalies, nors dulkino Cukriukę Biskain.
Vyrelį, ką tik praradusį dvi savo mylimąsias, neabejotinai
reikėtų sušelpti. Pinigai turėtų užgydyti sudužusią širdį.
– Patikrintas dalykas.
– Tikimasi, kad Hana pasveiks. Sako ketinanti iš čia
kraustytis. Norėtų pradėti viską nuo pradžių. Šitai palikti
praeityje. Jei tai įmanoma.
Ridas linktelėjo.
– Aš jos nepeikiu. Ji taip pat turėjo reikalų su Bando. O paskui
sesuo mėgina ją nužudyti – perpjauti jai gerklę, – jis papurtė
galvą. Savana garsėjo gėdingais įvykiais, bet šitas užtemdė
visus. – Po galais, Rebeka Veid taip pat įlipo į šitą košę, ar ne?
– Ir galiausiai tapo dar viena auka.
– Ilgoje pynėje.
– Kam tas žodžių žaismas? – papriekaištavo Morizeti.
Ridas prisiminė Atropę su ilgomis operacinėmis žirklėmis ir
supintomis gijomis.
– Kokia psichopatė! Ir, kaip pagaliau išaiškėjo, Amanda žudė
dėl Montgomerių pinigų, – piktinosi Silvija.
– Tai jau ne, – Ridas tuo netikėjo. – Ji žudė dėl paties žudymo,
– jis prisiminė visas aukas, jų kančias, kaip Amanda, tai yra
Atropė, negailėjo nei kūrybos, nei pastangų kiekvienai
žmogžudystei. – Tai kėlė jai jaudulį, taip ji savaip galėjo įrodyti
esanti šaunesnė už kitus, nusipelniusi paveldėti senio turtus. Jai
patiko tas vaidinimas.
 Morizeti linktelėjo galvą.
– Galbūt. Kokia gėda. Kokia gėda, po paraliais.
Morizeti vis dar pamaldžiai aukojo pinigus prakeiktam
„Labas, Katyte“ bankui, tačiau jos kalba vis dar nesitaisė. Ką gi,
bent jau vaikai gaus padoresnį išsilavinimą, po velnių, matyt,
galės vykti į tą sumautą Šiaurės Rytų sporto koledžą.
– Nenustebčiau, jei Adamas Hantas parašytų knygą, žinai,
perimtų nuo tos vietos, kur buvusi žmona sustojo, – tarė Ridas.
– Girdėjau, leidėjai šniukštinėja aplink jį ir Ketliną Bando.
Kalbama net apie filmą. Kaip tau šitai?
– Kas nors tikrai jį pastatys, – ji pasikasė alkūnę. – Jei
Amanda žudydavo kiekvieną, kad paveldėtų jų turtą, po velnių,
ji tikrai turėdavo laukti progos. Pirmas buvo kūdikis Parkeris, o
paskui po daugelio metų ji ima skubėti? Ir kodėl. Keistoka.
– Kaip ir viskas šioje byloje, – Ridas jau mąstė apie visą tą
laiką. – Čia tik tarp mudviejų, manau, ji nutrūko nuo grandinės
sužinojusi, kad vyras susidėjo su Cukriuke Biskain, kita vertus,
iš tikrųjų nieko nežinau. Aš juk ne psichoanalitikas. Ji velniškai
pasityčiojo pakišdama Ketliną, jai buvo naudinga kalbos apie
psichikos ligas, paplitusias šeimoje, o iš tikrųjų pati buvo
įsitikinusi esanti kitas žmogus. Ji buvo apsėsta valdžios
troškimo, pati sirgo psichikos liga ir buvo maniakė. Iš viso to
mėšlo su Atrope atrodo, kad jos pačios asmenybė buvo
pasidalijusi. Ketlina Bando miesto mokesčių mokėtojams
padarė didelę paslaugą ją pašalindama iš žaidimo.
Jis pažvelgė pro langą, kokia saulėta diena. Savana buvo tarsi
puiki sena ponia, jei vėl reikėtų rinktis, kur gyventi, dėl šio
miesto neabejotų, nors jis ir turi paslapčių, Tamsių, iki šiol
neatskleistų paslapčių.
– Ar galėtum taip apsisunkinti sąžinę – užmušti seserį? –
pasiteiravo Morizeti.
– Manęs tokia mintis nė kiek nevargintų. Prisimink, kokia ta
sesuo, jeigu ji nužudė mano dukrelę, motiną, tėvą, vyrą ir visus
kitus, kuriuos spėjo. Kaip pasijusčiau nuėmęs nuo jos pečių tą
naštą? – Ridas plačiai nusišypsojo. – Labai puikiai. Patikėk.
– Aha, tu teisus.
– Bet Ketlina Bando metų metus gydysis, neabejoju. Gal iki
gyvenimo galo.
– Ji bent jau gyva. Be to, girdėjau, susitikinėja su Adamu
Hantu.
– Romantiškai?
– Jis gražus vyras, – gūžtelėjo pečiais Morizeti.
– Kam spręsti, jei ne tau.
– Amen, broli, amen.
Jos pranešimų gaviklis ėmė plyšoti taip, kad ji net tėškė delnu
į stalą.
– Kas dabar? – pažvelgė į numerį ir stryktelėjo ant grindų. –
Auklė. Turiu bėgti. Pasiimu laisvą, bent kiek liko dienos,
pabūsiu su vaikais. Vesiuos pasimaudyti, nes abu jau sveiki,
eisim apsipirkti už prakeiktus Barto pinigus. Nesijaudink,
pirkinių sąrašui turiu kitą banką. Pirmasis jau pilnas.
– Įsitaisei dar vieną keiksmažodžių reikalams?
– O ar yra kitokios rūšies? Jei tau ko reikės, tik jau prašau
neskambinti.
Ir akies mirksniu ji pranyko.
– Vairuok saugiai, – užriko Ridas jai iš paskos. – Prisimink,
mieste greitis ribojamas – dabar baudžia griežtai.
– Susikišk sau, Ridai! – tik juokas ataidėjo iki jo.
Silvija Morizeti šaunuolė – jeigu įveiki jos pasipūtimą „aš nė
kiek ne prastesnė už vyrus farus“. Jam pačiam yra tekę
pasirodyti ir prasčiau. Kur kas prasčiau.
 Pabaiga

– Nori pasivažinėti? – paklausė Oskaro Ketlina, nuskubėjusi

laiptais žemyn. – Tada eime.
Šunelis šoko pirmas pro duris į garažą. Leksusas jau buvo
pilnas visžalio krūmo šakelių ir ryškių puošniausiųjų karpažolių
– kalėdinių puokščių kapinėms.
Su Oskaru, kuris kaišiojo nosį pro pravirą langą, ji nuvažiavo
per miestą, paskui pro didingus senus pastatus, išpuoštus
lempučių girliandomis, žalumynais ir kaspinais. Tuoj Kalėdos,
Ketlina jautėsi kur kas geriau, labai seniai taip gerai nesijautė.
Ji lankėsi pas naują psichoterapeutą, jokių asmeniškumų, ir net
svarstė, gal leisti Adamui aprašyti jos atvejį. Nors jis neprašė.
Per pastarąjį pusmetį nė neužsiminė, o jie susitikdavo kone
kasdien. Adamas norėjo, kad persikraustytų pas jį, užsiminė ir
apie vedybas, bet joms dar nebuvo pasirengusi. Jai reikėjo
daugiau laiko išsiaiškinti, kas ji – Ketlina Montgomeri Bando –
tokia. Kol nebuvo visiškai tikra, kad jos asmenybė vėl vientisa,
nepasidalijusi, nenorėjo tapti kieno nors kito gyvenimo dalimi.
Sustojo netoli šeimos kapo, užsegė Oskarui pasaitėlį. Vėjas,
kaip Savanoje, palyginti gaivus, šiaušė sausus lapus ir taršė
kedeninę tilandsiją. Nepaleisdama Oskaro, tampančio pasaitėlį,
ji sunešė gėles ant kiekvieno kapo ir prie dukters antkapio
sutramdė ašaras.
Pajutusi gumulą gerklėje, pabučiavo pirštų pagalvėles ir
perbraukė jomis per šaltą marmurą.
– Myliu tave, – sukuždėjo ir pasimeldė už mažytę šviesią
Džeimės sielą.
Šis skausmas niekada neapmalš, su tuo susitaikė.
Tačiau siaubas, kurį kėlė klaikūs su Amanda susiję
išbandymai, pamažu blėso, sklaidėsi praeityje ir labai retai
prikeldavo ją naktimis.
Akies krašteliu nužiūrėjo, kad Adamas jau čia, ir nusišypsojo
pro ašaras. Sakė lauksiąs jos čia, šioje vietoje, kur pirmą kartą
juodu susitiko. Laikui bėgant ji liovėsi dėl jo abejoti, jis mielas
ir švelnus, dėmesingas meilužis, ir kantrus, ir aistringas. Kai jie
mylėjosi pirmą kartą jai grįžus iš ligoninės, buvo neramu, nes
nežinojo, ar neįsižiebs ir negrįš Kelės asmenybė. Nereikėjo taip
jaudintis. Visą naktį bučiuodamasi, lytėdama ir atrasdama
Adamą, ji buvo savim, ir pirmą kartą pajuto džiaugsmą, kad
taip jį myli.
Tą kartą jie vedžiojo Oskarą, ir dangus ūmai prakiuro.
Merkiami lietaus jie spruko atgal į namus ir nuskubėjo į
virtuvę. Ji vos nesuklupo primynusi Oskaro pasaitėlį, Adamas ją
pagavo. Abu nugriuvo ant grindų, ji užvirto ant viršaus, ir
Adamas ją prisitraukė arčiau; įsikniaubęs tarp krūtų, išryškintų
permirkusios palaidinukės, ėmė ją bučiuoti. Ji atsakė noriai, ir
šįkart, kai atrado vienas kitą, kai sulipo jų slidūs, šlapi kūnai, ji
mėgavosi kiekvienu pojūčiu, kiekvienu dilgčiojančiu potyriu – jo
rankomis ant savo sėdmenų, jo liežuviu, liečiančiu jai spenelius,
erekcija, spaudžiančia jai pilvo apačią, kol pagaliau jis įslydo jai
tarp kojų ir mylėjosi su ja, tarsi niekada nebūtų liovęsis.
Net ir dabar šis atsiminimas buvo tyras kaip krištolas. Ji
nepersikūnijo į Kelę. Tiesą sakant, bėgant savaitėms ana
asmenybė blėso. Ketlina žinojo, kad ateis diena ir ji pasijus
visiškai vientisa. Ir Adamas bus kartu su ja. Pasigręžė į jį
sutramdžiusi besiveržiančias karštas ašaras.
– Labas, – tarė jam, kai jis priėjo arčiau.
– Labas, – jis pažvelgė į pilnas ašarų jos akis. – Kaip tu?
 – Tu čia psichologas, tu ir pasakyk.
– Mano, kaip profesionalo, nuomonė? Tu beviltiška.
Ji pliaukštelėjo jam per ranką.
– Nori mano paties nuomonės?
Ji pakėlė antakį.
– Tau viskas gerai, – suėmė ją į glėbį. – Gal netgi daugiau nei
gerai. Netgi puiku.
– Dieve, Adamai, užteks ir gerai, – nusijuokė ji. – Puiku? – ji
prisiminė, ką jai teko iškęsti, kaip jis padėjo, kaip gerai ją
pažįsta. – Tau pačiam reikėtų daugiau poilsio.
– Gerai sumanyta. Kaip dėl pietų? – pasiūlė jis.
– Mmm. Galbūt.
– Virsiu aš.
– Tada, manau, aš nedalyvausiu, – ji vėl nusijuokė.
Jis suspaudė ją.
– Blogai.
– Nuo puikiai iki blogai per dešimt sekundžių. Turėtų būti jau
rekordas.
– Nagi, važiuojam namo. Tu galėsi virti.
Ji tik suklapsėjo blakstienomis, nes Oskaras sukosi apie juos,
pančiodamas pasaitėliu kojas.
– Ne, nieku gyvu. Einam kur nors.
– Kur tik nori.
Jis pakštelėjo jai į lūpas, ir ji pajuto, kaip krūtinėje plečiasi
šiluma. Ji saugi. Vientisa. O vis tiek pakvaišusi.
– Pakeičiau nuomonę, – neslėpė ji akyse klastingų
kibirkštėlių. – Likim namie. Visą vakarą.
– Tada pica ir alus.
– Bent iš pradžių, – pritarė ji, stengdamasi atvynioti Oskaro
pasaitėlį, kad nesukluptų. – Paskui – kas žino? Gal imsimės
kokių nors vaidmenų.
Jis mėgino dėtis rimtas ir slėpti plačią šypseną.
– Gali būti pavojinga, nemanai?
– Ak, nemanau, – atšovė ir vėl jį pabučiavo. – Aš žinau.
 Brangūs Skaitytojai,
tikiuosi, jums patiko „Tą naktį“. Turiu prisipažinti, kad
rašydama knygą pati smagiai praleidau laiką, ir argi tyrimas
nebuvo įtraukiantis?! Dvi kelionės į Savaną. Buvo smagu.
Savana iš tiesų didingas, traukiantis dėmesį miestas – didžiuliai
senoviniai namai, gandai apie vaiduoklius ir turtinga istorija.
Jaučiausi jame kaip rojuje, net kai pakliuvau į liūtį, nes ta
pranoko visas, patirtas Oregone.
Tad man iš tikrųjų pasisekė. Manau, turiu grįžti į Savaną
ieškoti medžiagos savo kitam trileriui – „Kitą rytą“. Tai tiesa,
„Kitą rytą“ – lyg ir knygos „Tą naktį“ tęsinys, bent jau su keliais
pažįstamais veikėjais.
Truputį pakalbėkime apie „Kitą rytą“. Jos pagrindiniai
veikėjai – detektyvas Pirsas Ridas ir nusivylusi „Savanos
sargybinio“ reporterė Nikė Džilet.
Nikė jau keleri metai laukia savo progos. Pavargo nuolatos
siuntinėjama į vietos visuomenės arbatėles, žodžių konkursus ir
biudžeto svarstymus, ji teisėjo Rono Džileto duktė ir ieško, kaip
pačiai prasimušti ir pasiekti kur kas daugiau.
Ridui Nikė tikra rakštis užpakalyje, nuolatos šniukštinėja, ką
jis tiria, o šita byla kaip tik susijusi su žudiku maniaku,
užpuldinėjančiu Savanos gatvėse, čia nėra ko kvailioti mėgėjui.
Šio vyro žmogžudystės keistos ir šiurpios. Žudikas turi planą,
galutinis jo tikslas – Ridas.
Landžios reporterės, kišančios nosį kur nereikia, detektyvas
Ridas ir Savanos policijos skyrius tikrai nepasigestų.
Reikalai eina vis prastyn. Įkalčiai padeda atskleisti paslaptis.
Apimtas protą temdančio siaubo Ridas perpranta tikruosius
žudiko motyvus. Visi nesaugūs. O nesaugiausia Nikė Džilet.
Tikiuosi, paimsite į rankas ir „Kitą rytą“. Kai kuriuos šios
knygos veikėjus esate sutikę kituose mano romanuose.
Mano svetainė: www.lisajackson.com. Joje rasite daugiau
apie „Tą naktį“, „Kitą rytą“ ir daugybę kitų leidinių.

Skaitykite!
Lisa Jackson
Padėka Norėčiau pasinaudoti proga ir padėkoti Bucky
Burnsedui, Savanos policijos skyriaus viešųjų ryšių
pareigūnui, padėjusiam man pasukti tinkama linkme.
Jis atsakė į man kilusius klausimus ir nurodė kelias
mano klaidas, tai neįkainojama pagalba. Deja, turėjau
nukrypti nuo taisyklių, veiksmo vietos, laiko ir
nustatytos tvarkos, kad paspartinčiau pasakojimą.
Kaip visada, ir šią knygą parašyti man padėjo daugybė
žmonių. Kai kurie pagelbėjo ieškant medžiagos, vieni skaitė
tekstą, kiti redagavo, dar kiti kėlė man dvasią.
Dėkoju Nancy Berland, Kelly Bush, Nancy Bush, Matthew
Crose’ui, Michaelui Crose’ui, Alexisui Harringtonui, Ianui
Kavanaugh’ui, Arlai Melum, Kenui Melumui, Ari Okano, Betty ir
Jackui Pedersonams, Sally Peters, Robinui Rue, Johnui
Scognamiglio ir Larry Sparksui. Nuoširdžiai prašau atleisti, jei
ką pamiršau. Jūs patys geriausi!