Versta iš:

The Psychology of Money

Morgan Housel
Originally published in the UK
by Harriman House Ltd in 2020,
www.harriman-house.com.

Iš anglų kalbos vertė Julius Mikalajūnas

Konsultavo Domas Klimavičius, Viktorija Ivanova, Greta Krivičiūtė-Tonkė
Redagavo Rūta Pučinskaitė
El. knygos (EPUB 3) gamyba – Albertas Rinkevičius

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat
padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo
originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti
nuosavybėn be autoriaus teisių savininko sutikimo, išskyrus atvejus, kai trumpos jo
ištraukos pateikiamos kaip citatos straipsniuose ir apžvalgose.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba

archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti
ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų
įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-95168-3-7
ISBN 978-609-95168-2-0 (el. knyga)

Copyright © Morgan Housel

© Harriman House Ltd., viršelio dizainas
© Julius Mikalajūnas, vertimas į lietuvių kalbą, 2021
© UAB „Kita perspektyva“, 2021

Išleido UAB „Kita perspektyva“

www.kitaperspektyva.lt
El. paštas: info@kitaperspektyva.lt
Skiriu savo tėvams, kurie mane moko.
Gretchen, kuri yra mano vedlė.
Miles,ui ir Reese, kurie mane įkvepia.
Genijus – tai žmogus, gebantis išspręsti paprastus reikalus,
kol visi aplinkiniai eina iš proto.
– Napoleonas

Pasaulis kupinas akivaizdžių dalykų, kurių niekas, niekaip

ir niekada nepastebi.
– Šerlokas Holmsas
 ĮVADAS:

Didžiausias šou Žemėje

Studijų metais dirbau patarnautoju prabangiame Los Andželo

viešbutyje.
Jame dažnai apsistodavo vienas technologijų įmonės
vadovas. Jis buvo genijus, kuris eidamas trečią dešimtį sukūrė ir
užpatentavo svarbų bevielio ryšio maršrutizatorių
komponentą. Jis įkūrė ir pardavė keletą įmonių. Jam beprotiškai
sekėsi.
Jo santykį su pinigais pavadinčiau nesaugumo ir vaikiško
kvailumo mišiniu.
Jis nešiodavosi storą šūsnį šimtinių banknotų. Rodydavo juos
kiekvienam, kas norėjo ir nenorėjo jų matyti. Jis atvirai ir
garsiai puikuodavosi savo turtais, dažniausiai – išgėręs ir kai
niekas neprašė.
Kartą vienam iš mano bendradarbių jis padavė keletą
tūkstančių dolerių grynųjų ir pasakė: „Nueik iki juvelyrinių
dirbinių parduotuvės ir parnešk man keletą tūkstančio dolerių
vertės auksinių monetų.“
Po valandos, rankose laikydamas auksines monetas, jis su
savo bičiuliais stovėjo prieplaukoje priešais Ramųjį vandenyną.
Jie svaidė monetas į vandenį lyg plokščius akmenukus,
kikendami ir ginčydamiesi, kuris numetė toliausiai. Tiesiog
linksminosi.
Dar po keleto dienų viešbučio restorane jis sukūlė šviestuvą.
Restorano valdytojas jam pasakė, kad tas šviestuvas kainavo
penkis šimtus dolerių ir šis turėsiąs jį pakeisti.
 „Nori penkių šimtų dolerių?“ – paklausė, lyg negalėdamas
patikėti, iš kišenės ištraukė šūsnį grynųjų ir atkišo juos
valdytojui. – „Čia yra penki tūkstančiai dolerių. Dabar dink man
iš akių. Ir daugiau niekada nedrįsk manęs taip įžeidinėti.“
Galbūt svarstote, kaip ilgai galėjo tęstis toks elgesys.
Atsakymas – neilgai. Po kelerių metų sužinojau, kad jis
bankrutavo.
Pagrindinė šios knygos mintis – finansinis stabilumas
priklauso ne nuo jūsų proto, o nuo elgesio. O išmokyti elgesio
sunku net ir labai protingus žmones.
Emocijų nevaldantį genijų gali ištikti finansinė katastrofa. Ir
priešingai: paprasti žmonės be finansinio išsilavinimo gali būti
turtingi, jei žino, kaip elgtis. Tai niekaip nesusiję su aukštu
intelektu.

Mano mėgstamiausias vikipedijos įrašas prasideda taip:

„Ronaldas Džeimsas Ridas (Ronald James Read) buvo
amerikiečių filantropas, investuotojas, valytojas ir degalinės
patarnautojas.“
Ronaldas Ridas gimė kaimo vietovėje, Vermonto valstijoje.
Šeimoje jis buvo pirmas asmuo, baigęs vidurinę mokyklą, o dar
įspūdingesnis faktas, kad į mokyklą jis kiekvieną dieną
keliaudavo pakeleivingais automobiliais.
Tie, kas pažinojo Ronaldą Ridą, nebūtų apie jį pridūrę nieko
reikšmingo. Jo gyvenimas buvo visiškai paprastas.
Ronaldas Ridas dvidešimt penkerius metus aptarnavo ir
remontavo automobilius degalinėje ir septyniolika metų valė
grindis prekybos centre „JCPenney“. Būdamas trisdešimt
aštuonerių už dvylika tūkstančių dolerių jis įsigijo namą su
dviem miegamaisiais ir gyveno ten visą gyvenimą.
Penkiasdešimties jis tapo našliu ir daugiau niekada nevedė.
Draugas pamena, kad mėgstamiausias jo užsiėmimas buvo
malkų skaldymas.
Ronaldas Ridas mirė 2014-aisiais, sulaukęs devyniasdešimt
dvejų. Būtent tada paprastas kaimo valytojas pakliuvo į
tarptautinės žiniasklaidos akiratį.
2014-aisiais mirė 2 813 503 amerikiečiai. Atsisveikindami su
šiuo pasauliu mažiau nei keturi tūkstančiai iš jų turėjo daugiau
kaip 8 milijonus dolerių turto. Ronaldas Ridas buvo vienas iš jų.
Savo testamentu buvęs valytojas paliko 2 milijonus dolerių
savo povaikiams ir daugiau kaip 6 milijonus – vietos ligoninei
bei bibliotekai.
Pažinojusieji Ronaldą Ridą neteko amo. Iš kur jis turėjo tiek
pinigų?
Paaiškėjo, kad nebuvo jokios paslapties. Jis nelaimėjo
loterijoje ir nieko nepaveldėjo. Ronaldas Ridas taupė, kiek
išgalėjo, o santaupas investavo į pelningas ir saugias akcijas.
Tuomet jis laukė – keletą dešimtmečių be paliovos – kol kuklios
santaupos išaugo ir viršijo 8 milijonus dolerių.
Štai taip. Nuo valytojo iki filantropo.
Likus keletui mėnesių iki Ronaldo Rido mirties, į naujienas
pateko vyriškis vardu Ričardas.
Ričardas Faskonas (Richard Fuscone) buvo visiška Ronaldo
Rido priešingybė. Ričardo Faskono, Harvardo universiteto
absolvento, įgijusio verslo magistro laipsnį ir dirbusio
investicinio banko „Merrill Lynch“ vadovu, karjera finansų
srityje buvo tokia sėkminga, kad eidamas penktą dešimtį jis
išėjo į pensiją ir tapo filantropu. Buvęs „Merrill Lynch“
generalinis direktorius Deividas Komanskis (David Komansky)
liaupsino Ričardo Faskono „supratimą apie verslą, lyderystės
įgūdžius, gilią nuovoką ir sąžiningumą“1. Verslo žurnalas
„Crain’s“ jį buvo įtraukęs į lyderių, sulaukusių sėkmės iki 40-ies
metų, keturiasdešimtuką („40 under 40“)2.
Tačiau tuomet – kaip ir auksines monetas į vandenį
svaidžiusiam technologijų įmonės vadovui – viskas sugriuvo.
 Netrukus po 2000-ųjų Ričardas Faskonas smarkiai įsiskolino,
kad išplėstų beveik tūkstančio septynių šimtų kvadratinių
metrų namus Greniče, Konektikuto valstijoje, su vienuolika
miegamųjų kambarių, dviem liftais, dviem baseinais ir
septyniais garažais, kurių išlaikymas per mėnesį atsieidavo
daugiau nei devyniasdešimt tūkstančių dolerių.
Tuomet smogė 2008-ųjų finansų krizė.
Krizė skaudžiai palietė iš esmės kiekvieno finansus. Ričardas
Faskonas akivaizdžiai tėškėsi į balą. Didelė skola ir nelikvidus
turtas nuvarė jį į bankrotą. „Šiuo metu aš neturiu jokių
pajamų“, – pareiškė jis bankroto proceso teisėjui 2008-aisiais.
Pirmiausia iš jo buvo atimtas namas Palm Biče.
2014-aisiais atėjo rūmų Greniče eilė.
Likus penkiems mėnesiams iki Ronaldo Rido, palikusio savo
turtą labdarai, mirties, Ričardo Faskono namai – kurių svečiai
mena „jaudulį, kai pietavo ir šoko ant permatomo namų viduje
įrengto baseino stogo“, – varžytinėse buvo parduoti už 75 proc.
mažesnę kainą, negu nustatė draudimo bendrovė3.
Ronaldas Ridas buvo kantrus; Ričardas Faskonas buvo godus.
Būtent dėl to milžiniška praraja tarp jųdviejų išsilavinimo ir
patirties buvo nematoma.
Pamoka ne ta, kad reikia būti tokiems kaip Ronaldas ir ne
tokiems kaip Ričardas, – nors tai ir neblogas patarimas.
Šios istorijos unikalios tuo, kad jos galėjo nutikti tik finansų
sferoje.
Ar yra dar kokia nors sritis, kurioje asmuo be aukštojo
išsilavinimo, be pasiruošimo, be užnugario, be oficialios darbo
patirties ir be ryšių galėtų taip smarkiai pranokti kitą – su
geriausiu išsilavinimu, geriausiu pasiruošimu ir geriausiais
ryšiais?
Nežinau nė vienos.
Neįmanoma įsivaizduoti Ronaldo Rido, atliekančio širdies
persodinimo operaciją geriau už Harvardo universitete
paruoštą chirurgą. Arba suprojektuojančio dangoraižį,
pranokstantį geriausių architektų darbą. Niekada neišgirsite
istorijos apie valytoją, kuris pranoko branduolinės energetikos
inžinierius.
Tačiau tokios istorijos nutinka investicijų pasaulyje.
Faktas, jog vienu metu gali egzistuoti tiek Ronaldas Ridas,
tiek Ričardas Faskonas, turi du paaiškinimus. Pirma, finansinius
rezultatus veikia atsitiktinumas, nepriklausomai nuo proto ir
pastangų. Čia yra šiek tiek tiesos, ir kituose šios knygos
skyriuose tai aptarsiu išsamiau. Arba antra (ir manau, kad tai
pasitaiko dažniau), finansinė sėkmė nėra sunkus mokslas. Tai
yra paprastas įgūdis, kur jūsų elgesys yra svarbesnis už jūsų
žinias.
Šį paprastą įgūdį vadinu pinigų psichologija. Šios knygos
tikslas – trumpomis istorijomis įtikinti jus, kad didelio mokslo
nereikalaujantys įgūdžiai yra svarbesni už techninės finansų
pusės išmanymą. Paaiškinsiu taip, kad suprastų kiekvienas –
nuo Rido iki Faskono ir visi kiti, – kaip priimti geresnius
finansinius sprendimus.
Tie paprasti įgūdžiai kol kas deramai neįvertinami.
Finansų dažniausiai mokoma lyg matematikos, kai įrašote
duomenis į formulę ir ta formulė jums tiksliai pasako, ką daryti,
tikintis, jog imsite ir taip padarysite.
Tai yra teisinga asmeninių finansų srityje, kai jums patariama
susitaupyti šešių mėnesių atlyginimo dydžio sumą
nenumatytiems atvejams ir kas mėnesį atidėti 10 proc. nuo savo
atlyginimo.
Tai yra teisinga ir investicijose, kur mes žinome tikslią
istorinę koreliaciją tarp palūkanų normų ir vertės nustatymo.
Taip pat tai yra teisinga ir įmonių finansuose, kai vyriausiasis
finansininkas gali paskaičiuoti tikslią kapitalo vertę.
Čia nėra nieko blogo ar neteisingo. Tiesiog žinojimas, ką
reikia padaryti, nepasako nieko apie tai, kas vyksta jūsų galvoje,
kai mėginate tai daryti.
Du dalykai reikšmingi kiekvienam, nepaisant to, ar jie jums
rūpi, ar ne: sveikata ir pinigai.
Sveikatos apsaugos sritis yra šiuolaikinio mokslo triumfas,
kai tikėtina gyvenimo trukmė auga visame pasaulyje. Mokslo
atradimai pakeitė seną gydytojų supratimą apie tai, kaip veikia
žmogaus kūnas, ir dėl to faktiškai kiekvienas yra sveikesnis.
Pinigų sritis – investavimas, asmeniniai finansai, verslo
planavimas – yra kita istorija.
Finansų sritis per pastaruosius du dešimtmečius sutraukė
aštriausius protus iš geriausių universitetų. Prieš dešimtmetį
Prinstono universiteto inžinerijos mokykloje populiariausia
disciplina buvo finansų inžinerija. Ar yra kokių nors įrodymų,
kad dėl to tapome geresniais investuotojais?
Nemačiau nė vieno.
Kolektyviniu bandymų ir klaidų būdu bėgant metams
išmokome būti geresniais ūkininkais, patyrusiais santechnikais
ir pažangiais chemikais. Tačiau ar bandymai ir klaidos išmokė
mus geriau elgtis su savo asmeniniais finansais? Ar mes dabar
mažiau linkę paskęsti skolose? Labiau linkę taupyti juodai
dienai? Pasiruošti pensijai? Ar realistiškai matome, kokios įtakos
pinigai turi arba neturi mūsų laimei?
Nemačiau jokių įtikinamų įrodymų.
Iš esmės taip yra dėl to, kad, esu įsitikinęs, apie pinigus
mąstome ir esame mokomi pernelyg panašiai kaip fizikos (su
taisyklėmis ir dėsniais) ir nepakankamai panašiai kaip
psichologijos (su emocijomis ir niuansais).
Ir tai stebina tiek pat, kiek tai yra svarbu.
Pinigai yra visur, jie veikia mus visus, ir daugeliui mūsų kelia
sumaištį. Visi apie juos mąsto kiek skirtingai. Pinigai gali
pamokyti apie dalykus, susijusius su daugeliu gyvenimo sričių,
tokių kaip rizika, pasitikėjimas savimi ir laimė. Retas kitas
dalykas mums įduotų galingesnį didinamąjį stiklą, padedantį
paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi. Tai vienas iš
didžiausių šou Žemėje.
 Mano paties supratimas apie pinigų psichologiją remiasi
ilgiau nei dešimtmetį trunkančia rašymo patirtimi šia tema.
Rašyti apie finansus pradėjau 2008-ųjų pradžioje. Tai buvo
finansų krizės ir didžiausios recesijos per pastaruosius
aštuoniasdešimt metų aušra.
Kad galėčiau rašyti apie tai, kas vyksta, norėjau suprasti, kas
vyksta. Tačiau pirmasis dalykas, kurio išmokau po finansų
krizės – kad niekas negali tiksliai paaiškinti, kas nutiko, arba
kodėl tai nutiko, ar bent jau pasakyti, ką dėl to reikėtų daryti.
Kiekvienam geram paaiškinimui egzistavo toks pat įtikinamas
paneigimas.
Inžinieriai gali nustatyti tilto sugriuvimo priežastį, nes esama
bendro sutarimo, kad jei tam tikra jėga bus veikiamas tam
tikras plotas, jame įvyks lūžis. Fizika nėra prieštaringa. Ji
valdoma dėsnių. Finansai yra kas kita. Jie valdomi žmonių
elgesio. Ir tai, kaip aš elgiuosi, gali atrodyti protinga man, tačiau
beprotiška jums.
Kuo daugiau gilinausi ir rašiau apie finansų krizę, tuo labiau
supratau, kad ją galima suprasti geriau žvelgiant per
psichologijos ir istorijos, bet ne per finansų prizmę.
Kad suvoktumėte, kodėl žmonės paskandina save skolose,
jums nereikia gilintis į palūkanų normas; reikia pasigilinti į
godumo, nesaugumo ir optimizmo istoriją. Kad suprastumėte,
kodėl investuotojai parduoda savo akcijas „meškų rinkos“i
dugne, jums nereikia studijuoti laukiamos būsimos grąžos
matematikos; reikia galvoti apie agoniją, kai žvelgiate į savo
šeimą ir klausiate savęs, ar jūsų investicijos jos ateitį stumia į
pavojų.
Man labai patinka Voltero pastebėjimas, kad „Istorija savęs
niekada nekartoja; tą daro žmogus.“ Tai itin taikytina mūsų
elgesiui su pinigais.
2018-aisiais parašiau straipsnį, bendrais bruožais nusakantį
dvidešimt didžiausių trūkumų, šališkumo ir blogo elgesio
priežasčių, kaip pastebėjau, labiausiai veikiančių žmones, kai jie
tvarko savo piniginius reikalus. Straipsnis buvo pavadintas
„Pinigų psichologija“, jį perskaitė daugiau negu milijonas
žmonių. Ši knyga temą nagrinėja giliau. Kai kurios trumpos
nepakeistos pastraipos iš minėto straipsnio yra pateikiamos
šioje knygoje.
Rankose laikote dvidešimt skyrių, kurių kiekvienas
atskleidžia, mano manymu, svarbiausias ir dažnai intuicijai
prieštaraujančias pinigų psichologijos ypatybes. Skyrius vienija
ta pati tema, tačiau kiekvienas jų gali būti skaitomas atskirai.
Ši knyga nedidelės apimties. Prašom, nedėkokit. Dauguma
skaitytojų nebaigia skaityti pradėtų knygų, nes kai kurioms
temoms nereikia trijų šimtų puslapių paaiškinimų. Man atrodo,
geriau dvidešimt trumpų punktų negu vienas ilgas, kurio
neįveiksite.
Ką gi, pradėkime.

i „Meškų rinka“ – tai akcijų rinkos kainų mažėjimas tam tikrą laiko periodą (čia ir
toliau – vert. past.).
 1.
Niekas nėra beprotis

Jūsų asmeninės patirtys, susijusios su pinigais, apima

galbūt 0,00000001 proc. to, kas įvyko pasaulyje, tačiau
galbūt 80 proc. to, kaip, jūsų manymu, veikia pasaulis.
Leiskite jums papasakoti apie problemą. Galbūt tai padės jums
pasijausti geriau dėl savo elgesio su pinigais ir mažiau
kritikuosite, kaip su savaisiais elgiasi kiti.
Žmonės su pinigais pridaro beprotiškų dalykų. Tačiau niekas
nėra beprotis.
Reikalas toks: skirtingų kartų žmonės, auginti skirtingų tėvų,
uždirbusių skirtingas pajamas ir turėjusių skirtingas vertybes
skirtingose pasaulio šalyse, gimę skirtingose ekonomikose,
susidūrę su skirtingomis darbo rinkomis, veikiami skirtingų
paskatų ir patyrę skirtingą sėkmės laipsnį, išmoksta labai
skirtingas pamokas.
Kiekvienas turi savo unikalią patirtį apie tai, kaip veikia
pasaulis. Ir tai, ką patyrėte, įtikina labiau negu tai, ką sužinote iš
antrų lūpų. Tad mes visi – jūs, aš, kiekvienas – keliaujame per
gyvenimą laikydamiesi įsikibę konkrečių pažiūrų apie tai, kaip
veikia pinigai, tačiau kiekvieno žmogaus atveju tos pažiūros gali
būti labai skirtingos. Kas jums atrodo beprotiška, man gali
atrodyti visai protinga.
Skurde augęs asmuo apie riziką ir atlygį mąsto taip, kaip
turtingo bankininko vaikas nepajėgtų įsivaizduoti net
stengdamasis.
Aukštos infliacijos sąlygomis augęs asmuo patyrė tai, ko
stabilių kainų aplinkoje augusiam asmeniui niekada neteko
patirti.
Akcijų brokeris, viską praradęs Didžiosios depresijos metais,
patyrė tai, ko klestinčios technologijų įmonės darbuotojas XX a.
pabaigoje negalėjo įsivaizduoti.
Trisdešimt metų recesijos nematęs australas patyrė tai, ko
niekada nepatyrė nė vienas amerikietis.
Galima tęsti ir tęsti. Patirčių sąrašas yra begalinis.
Žinote apie pinigus tokių dalykų, kurių nežinau aš, ir
atvirkščiai. Per gyvenimą keliaujate su kitokiais įsitikinimais,
tikslais ir prognozėmis negu aš. Taip yra ne dėl to, kad vienas iš
mūsų yra protingesnis už kitą arba turi geresnės informacijos.
Taip yra dėl to, kad mūsų skirtingus gyvenimus formavo
skirtingos ir vienodai įtikinamos patirtys.
Jūsų asmeninės patirtys, susijusios su pinigais, apima galbūt
0,00000001 proc. to, kas įvyko pasaulyje, tačiau galbūt 80 proc.
to, kaip, jūsų manymu, veikia pasaulis. Tad vienodai protingi
žmonės gali nesutikti, kaip ir kodėl įvyksta recesijos, kaip
turėtumėte investuoti savo pinigus, kam turėtumėte teikti
prioritetą, kiek rizikos turėtumėte prisiimti, ir taip toliau.
Savo knygoje apie XX a. ketvirtojo dešimtmečio Ameriką
Frederikas Luisas Alenas (Frederick Lewis Allen) rašė, kad
Didžioji depresija „širdyje paženklino milijonus amerikiečių
visam likusiam gyvenimui.“ Tačiau tos patirtys buvo įvairios.
Kai po dvidešimt penkerių metų Džonas Kenedis (John F.
Kennedy) kandidatavo į prezidentus, žurnalistas jo paklausė, ką
šis prisimena apie Didžiąją depresiją. Kenedis atsakė:

Aš jos nepatyriau. Mano šeima buvo labai turtinga, ir jos turtas buvo didesnis
nei bet kada. Mūsų namai buvo didesni, turėjome daugiau patarnautojų,
daugiau keliavome. Vienintelis matytas dalykas – kai mano tėvas pasamdė
keletą papildomų sodininkų vien tam, kad duotų šiems darbo ir jie turėtų už
ką pavalgyti. Aš iš tiesų nežinojau apie Didžiąją depresiją tol, kol apie ją
neperskaičiau Harvardo universitete.

Tai buvo esminis septintojo dešimtmečio rinkimų klausimas.

Žmonės manė: kaip galima leisti kam nors, neturinčiam
supratimo apie didžiausią paskutinės kartos ekonominę istoriją,
būti atsakingam už ekonomiką? Džoną Kenedį tuo metu iškėlė
tik jo patirtis Antrajame pasauliniame kare. Tai buvo kita
didžiulė ankstesnės kartos emocinė patirtis ir tai, ko jo
pagrindinis konkurentas Hubertas Hemfris (Hubert Humphrey)
neturėjo.
Mūsų problema ta, kad jokie mokslai ir atviras mąstymas
negali prilygti baimės ir neužtikrintumo galiai.
 Galiu pasiskaityti, ką reiškė prarasti viską per Didžiąją
depresiją. Tačiau neturiu tokių emocinių randų, kuriais
paženklinti iš tiesų tai patyrusieji. Ir tai pergyvenęs žmogus
nepajėgtų suvokti, kaip aš ar kas nors kitas gali ramiai miegoti
turėdamas akcijų. Mes matome pasaulį skirtingomis akimis.
Skaičiuoklėmis galima modeliuoti didelių akcijų rinkų
nuosmukių istorinį pasikartojimą. Tačiau jomis negalima
modeliuoti jausmo, kai grįžti namo, pažiūri į savo vaikus ir
svarstai, ar nepadarei jų gyvenimą paveiksiančios klaidos.
Istorijos studijavimas leidžia pasijausti, lyg kažką suprastumėte.
Tačiau, kol to nepergyvenote ir asmeniškai nepatyrėte
pasekmių, gali pritrūkti supratimo, kad pakeistumėte savo
elgesį.
Visi manome, jog suprantame, kaip veikia pasaulis. Tačiau
visi patyrėme tik mažą jo kruopelytę.
Investuotojas Maiklas Batnikas (Michael Batnick) sako: „Kad
suprastumėte kai kurias pamokas, prieš tai turite jas patirti savo
kailiu.“ Skirtingu mastu, tačiau visi esame šios tiesos aukos.

2006-aisiais Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro ekonomistai

Ulrikė Malmendier (Ulrike Malmendier) ir Stefanas Neigelis
(Stefan Nagel) nagrinėjo vartotojų penkiasdešimties metų
finansų apklausas – detaliai pažvelgė, ką amerikiečiai daro su
savo pinigais4.
Teoriškai žmonės investicinius sprendimus turėtų grįsti savo
tikslais ir tuo metu esamų investavimo galimybių
charakteristikomis.
Tačiau žmonės elgiasi ne taip.
Ekonomistai nustatė, kad žmonių viso gyvenimo
investiciniams sprendimams didelę įtaką darė tų investuotojų
gyvenimiškos patirtys – ypač jų, kaip suaugusių žmonių,
ankstyvosios patirtys.
 Jeigu augote tuo metu, kai infliacija buvo aukšta, vėliau
gyvenime investuojate mažiau savo pinigų į obligacijas,
palyginti su tais, kurie augo tada, kai infliacija buvo žema. Jeigu
augote tuo metu, kai akcijų rinka buvo stipri, vėliau gyvenime
investuojate į akcijas daugiau pinigų negu tie, kurie augo, kai
akcijos buvo santykinai pigios.
Ekonomistai rašė: „Mūsų išvados leidžia manyti, kad
individualių investuotojų ryžtas prisiimti riziką priklauso nuo jų
asmeninės istorijos.“
Ne nuo proto, išsilavinimo ar išmanymo. Tiesiog nuo aklos
sėkmės, kada ir kur gimėte.
„Financial Times“ 2019-aisiais ėmė interviu iš Bilo Groso (Bill
Gross), garsaus obligacijų fondo valdytojo. „Grosas pripažįsta,
kad, gimęs dešimtmečiu anksčiau ar vėliau, greičiausiai jis
nebūtų ten, kur yra šiandien“, – buvo teigiama straipsnyje.
Groso karjera beveik tobulai sutapo su ištisos kartos palūkanų
normų griūtimi, iškėlusia obligacijų kainas. Tokie dalykai
paveikia ne tik jūsų kelyje pasitaikančias galimybes; jie paveikia
tai, ką apie tas galimybes galvojate su jomis susidūręs. Grosui
obligacijos buvo turto gaminimo mašinos. Jo tėvo kartai,
augusiai su aukšta infliacija ir ją iškentusiai, jos galėjo atrodyti
kaip turto krematoriumai.
Net ir gana panašūs žmonės gali labai skirtingai suvokti
pinigus.
Pažvelkime į akcijas. Jeigu gimėte 1970-aisiais, S&P 500
indeksasii, atsižvelgiant į infliaciją, nuo jūsų paauglystės iki
trisdešimtmečio išaugo beveik dešimteriopai. Tai nuostabi
grąža. Jeigu gimėte 1950-aisiais, atsižvelgiant į infliaciją, nuo
jūsų paauglystės iki trisdešimtmečio rinka tiesiogine prasme
niekur nepajudėjo. Dvi grupės žmonių, skiriamos jų gimimo
metų atsitiktinumo, per gyvenimą keliauja absoliučiai skirtingai
matydamos tai, kaip veikia akcijų rinkos:
 Arba pažvelkime į infliaciją. Jeigu gimėte Amerikoje XX a.
septintajame dešimtmetyje, infliacija jūsų paauglystės ir trečiojo
dešimtmečio laikotarpiu – jaunomis, įspūdžiams imliomis
dienomis, kai formavosi jūsų žinių pagrindai apie tai, kaip
veikia ekonomika, – kainas išpūtė daugiau nei trigubai. Tai yra
daug. Pamenate eiles degalinėse ir atlyginimus, už kuriuos
galėdavai nusipirkti vis mažiau negu už prieš tai buvusį. Tačiau
jei gimėte 1990-aisiais, infliacija visą jūsų gyvenimą tokia žema,
kad greičiausiai apie ją nė nesusimąstėte.
 Amerikos nedarbas visos šalies mastu 2009-ųjų lapkritį buvo
apie 10 proc. Tačiau nedarbo lygis tarp 16–19 metų
afroamerikiečių vaikinų, neturinčių vidurinės mokyklos
baigimo atestato, buvo 49 proc. Tarp vyresnių nei 45 metų
baltaodžių moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, jis buvo 4
proc.
Vietinės akcijų rinkos Vokietijoje ir Japonijoje Antrojo
pasaulinio karo metu buvo sunaikintos. Ištisi regionai buvo
subombarduoti. Karo pabaigoje vokiečių ūkiai tiekdavo tik tiek
maisto, kad šalies piliečiai iš jo gaudavo vos tūkstantį kalorijų
per dieną. Palyginkite tai su JAV, kur akcijų rinkos nuo 1941-ųjų
iki 1945-ųjų pabaigos daugiau nei padvigubėjo, ir ekonomika
buvo stipriausia per kone du dešimtmečius.
Niekas neturėtų tikėtis, kad tų grupių nariai visą savo
gyvenimą apie infliaciją manys tą patį. Arba apie akcijų rinką.
Ar nedarbą. Ar bendrai apie pinigus.
Niekas neturėtų tikėtis, kad jie vienodai reaguos į finansinę
informaciją. Niekas neturėtų manyti, kad jie bus veikiami
vienodų paskatų.
Niekas neturėtų tikėtis, kad jie pasikliaus tais pačiais
patarimų šaltiniais.
Niekas neturėtų tikėtis, kad jie vienodai sutiks su tuo, kas
reikšminga, kas apsimoka, kas tikėtina ir koks kelias yra
geriausias.
Jų požiūris į pinigus buvo suformuotas skirtinguose
pasauliuose. Ir tokiais atvejais vienos grupės žmonių siaubingu
laikomas požiūris į pinigus kitai grupei gali atrodyti visiškai
priimtinas.
Prieš kelerius metus „The New York Times“ publikavo istoriją
apie darbo sąlygas didžiulėje Taivano elektronikos gamykloje
„Foxconn“. Dažnu atveju sąlygos yra nežmoniškos. Skaitytojai
pagrįstai pasipiktino. Tačiau nuostabą keliantį atsiliepimą apie
tą istoriją išklojo darbininkės kinės sūnėnas, komentarų skiltyje
parašęs štai ką:

Mano teta kelerius metus dirbo vietoje, kurią amerikiečiai vadina katorga arba
„prakaito varykla“. Darbas buvo sunkus. Ilgos valandos, „mažas“ atlyginimas,
„varganos“ darbo sąlygos. Ar žinote, kuo vertėsi mano teta prieš įsidarbindama
į vieną iš tų gamyklų? Ji buvo prostitutė.
Mano manymu, palyginti su senąja gyvensena, mintis apie darbą „prakaito
varykloje“ yra žingsnis į priekį. Žinau, kad mano teta verčiau bus
„išnaudojama“ bjauraus boso kapitalisto už keletą dolerių, negu už centus leis
jos kūnu naudotis pavieniams vyrams.
Štai kodėl mane nuvilia daugelio amerikiečių mąstymas. Mes neturime
tokių pat galimybių kaip vakariečiai. Mūsų vyriausybės infrastruktūra yra
kitokia. Šalis yra kitokia. Taip, dirbti fabrike yra sunku. Ar galėtų būti geriau?
Taip, tačiau tik palyginus tokį darbą su amerikiečių darbais.

Nežinau, kaip į tai reaguoti. Dalis manęs nori įnirtingai

ginčytis. Dalis manęs nori suprasti. Tačiau iš esmės tai yra
pavyzdys, kaip skirtingos patirtys gali vesti prie kardinaliai
skirtingų požiūrių į dalykus, kurie vienai pusei intuityviai
atrodo juodi arba balti.
Kiekvienas piniginis sprendimas grindžiamas čia ir dabar
turima informacija, kuri yra įtraukiama į kiekvieno žmogaus
unikalų supratimą apie tai, kaip veikia pasaulis.
Žmonės gali būti suklaidinti. Jiems gali trūkti informacijos.
Jiems gali nesisekti matematika. Jie gali būti paveikti niekingų
rinkodaros triukų. Jie gali nesuprasti, ką daro. Jie gali neįvertinti
savo veiksmų pasekmių. Priežasčių gali būti begalė.
Tačiau kiekvienas asmens priimamas finansinis sprendimas
tą akimirką atrodo protingas ir uždeda varneles ten, kur jas
reikėjo uždėti. Jie sau turi paaiškinimą, ką ir kodėl daro, ir tą
paaiškinimą būna suformavusios jų pačių unikalios patirtys.
Paimkime pavyzdį: loterijos bilietai.
Amerikiečiai jiems išleidžia daugiau negu kino filmams,
kompiuteriniams žaidimams, muzikai, sporto renginiams ir
knygoms kartu sudėjus.
Ir kas juos perka? Daugiausia nepasiturintys žmonės.
Žemiausias pajamas turintys namų ūkiai JAV vidutiniškai per
metus išleidžia 412 dolerių loto bilietams – keturis kartus
daugiau, negu išleidžia didžiausių pajamų grupės.
Keturiasdešimt procentų amerikiečių neturėtų 400 dolerių
nenumatytam atvejui. O tai reiškia: perkantieji loterijos bilietų
už 400 dolerių, iš esmės yra tie patys žmonės, teigiantys, jog
neturėtų 400 dolerių nenumatytam atvejui. Jie iškeičia savo
apsaugą į kažką, kur tikimybė sėkmingai pataikyti yra viena iš
milijonų.
Man tai atrodo beprotiška. Ko gero, ir jums atrodo taip pat.
Tačiau aš nesu žemiausių pajamų grupėje. Tikriausiai ir jūs taip
pat. Tad daugeliui mūsų sunku intuityviai suvokti menkas
pajamas turinčių loterijos bilietų pirkėjų pasąmoninį
samprotavimą.
Tačiau truputį pasistenkite, ir jums pavyks įsivaizduoti kažką
panašaus:
 Gyvename nuo atlyginimo iki atlyginimo, ir nepavyksta nieko susitaupyti.
Mūsų perspektyvos uždirbti daugiau atrodo nepasiekiamos. Neįperkame
šaunių atostogų, naujų automobilių, sveikatos draudimo ar namų saugioje
kaimynystėje. Negalime savo vaikams suteikti aukštojo mokslo, nesulįsdami į
skolas. Jūs, finansines knygas skaitantys žmonės, arba jau turite, arba
greičiausiai turėsite daugumą tokių dalykų, kurių neturime mes. Loterijos
bilieto pirkimas – vienintelė akimirka mūsų gyvenime, kai galime kabintis į
realią svajonę gauti tų gėrybių, kurių jūs jau turite ir kurias laikote savaime
suprantamais dalykais. Mes mokame už svajonę, bet jūs galite to nesuprasti,
nes jau ir taip gyvenate svajonėje. Štai kodėl perkame daugiau bilietų negu jūs.

Neprivalote sutikti su tokiu mąstymu. Pirkti loto bilietą, kai

esate tuščiomis kišenėmis, vienareikšmiškai yra prasta mintis.
Tačiau numanau, kodėl loto bilietų prekyba tebesilaiko.
Ir tas požiūris – „Tai, ką tu darai, atrodo beprotiška, tačiau
numanau, kodėl taip elgiesi“ – apnuogina daugelio mūsų
finansinių sprendimų šaknis.
Nedaugelis žmonių priima finansinius sprendimus
naudodamiesi tik skaičiuoklėmis. Jie priima juos prie pietų stalo
ar susirinkimų kambaryje. Ten, kur jūsų asmeninė istorija,
unikali pasaulėžiūra, ego, išdidumas, rinkodara ir įvairūs
motyvai susiplaka į vieną jums priimtiną naratyvą.

Kitas svarbus momentas, padedantis paaiškinti, kodėl piniginiai

sprendimai yra tokie sudėtingi ir kodėl netinkamas elgesys yra
toks dažnas – suvokimas, kaip tai yra nauja.
Pinigai egzistuoja ilgą laiką. Manoma, kad Lidijos, dabartinės
Turkijos dalies, karalius Aliatas pirmąją oficialią valiutą išleido
600 m. pr. Kr. Tačiau šiuolaikiniai piniginių sprendimų –
taupymo ir investavimo – pamatai yra grindžiami iš esmės
visiškai naujomis sąvokomis.
Imkime išėjimą į pensiją. 2018-ųjų pabaigoje JAV pensijų
fonduose buvo 27 trilijonai dolerių, ir tai buvo pagrindinė
eilinio investuotojo taupymo ir investicinių sprendimų
varomoji jėga5.
 Tačiau apskritai teisės į pensiją sąvoka yra, geriausiu atveju,
dviejų kartų senumo.
Iki Antrojo pasaulinio karo dauguma amerikiečių dirbo iki
mirties. Tokie buvo lūkesčiai ir realybė. Iki XX a. penktojo
dešimtmečio vyresnių nei 65 metų vyrų darbo jėgos užimtumas
buvo didesnis nei 50 proc.:

Socialinis draudimas siekė tai pakeisti. Tačiau pradinės

išmokos nė iš tolo nebuvo panašios į padorią pensiją. 1940-
aisiais išsigryninusi pirmąjį socialinio draudimo čekį Ida Mei
Fuler (Ida May Fuller) gavo 22 dolerius ir 54 centus.
Atsižvelgiant į infliaciją, dabar tai prilygtų 416 dolerių. Tik
devintajame dešimtmetyje vidutinis socialinio draudimo čekis
pensininkams viršijo 1000 dolerių per mėnesį, atsižvelgiant į
infliaciją. Remiantis JAV gyventojų surašymo biuro
duomenimis, iki septintojo dešimtmečio pabaigos daugiau nei
ketvirtadalis vyresnių nei 65 metų amžiaus amerikiečių buvo
įvardijami kaip gyvenantys žemiau skurdo rizikos ribos.
Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad „anksčiau kiekvienas
gaudavo privačią pensiją“, yra smarkiai perdėtas. Darbo
užmokesčio tyrimų institutas paaiškina: „1975-aisiais vos
ketvirtadalis sulaukusiųjų 65-ių ir vyresnių gaudavo pensiją.“
Tos laimingos mažumos pensija sudarė tik 15 proc. namų ūkio
pajamų.
1955-aisiais „The New York Times“ rašė apie augantį, tačiau
neįgyvendinamą norą išeiti į pensiją: „Perfrazuojant seną
posakį: visi kalba apie pensiją, bet akivaizdu, kad retas ką nors
dėl to daro.“6
Idėja, kad kiekvienas yra užsitarnavęs ir turi turėti galimybę
oriai išeiti poilsio, buvo įgyvendinta tik devintajame
dešimtmetyje. Ir nuo tada buvo tikimasi, kad norėdami gauti tą
orią pensiją visi taupys ir investuos nuosavus pinigus.
Leiskite man pakartoti, kokia nauja yra ši idėja: Planas 401(k)
– pagrindinis amerikietiškas pensijų kaupimo įrankis –
neegzistavo iki 1978-ųjų. Asmeninės pensijos kaupimo
sąskaitos, pavadintos JAV senatoriaus Viljamo Roto varduiii,
nebuvo iki 1998-ųjų. Jei tai būtų žmogus, vargu ar šios knygos
išleidimo metu dėl savo jauno amžiaus jis jau galėtų teisėtai
išgerti.
Niekam neturėtų kelti nuostabos tai, kad daugumai mūsų
prastai sekasi taupyti ir kaupti pensijai. Mes nesame bepročiai.
Tiesiog visi esame naujokai.
Tą patį galima pasakyti apie aukštąjį mokslą. 1940-aisiais
bakalauro laipsnį turėjo mažiau nei 1 iš 20 vyresnių nei 25-ių
metų amerikiečių, o 2015-aisiais tokių buvo jau kas ketvirtas7.
Atsižvelgiant į infliaciją, vidutiniškai mokestis už mokslą per tą
laiką išaugo daugiau negu keturgubai8. Kai visuomenėje
atsitinka kažkas tokio didelio ir svarbaus taip greitai, galime
paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, tiek daug žmonių per pastaruosius
dvidešimt metų priėmė prastų sprendimų, susijusių su studijų
paskolomis. Nesama dešimtmečiais kauptos patirties, iš kurios
bent pamėgintume mokytis. Sukamės ekspromtu.
Tas pat pasakytina ir apie indeksinius fondus, kuriems
mažiau negu penkiasdešimt metų. Ir apie apribotos rizikos
fondus, atsiradusius per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Net ir plačiai
paplitęs naudojimasis vartojimo paskolomis – hipoteka, kredito
kortelės ir automobilių lizingas – atsirado tik po Antrojo
pasaulinio karo, kai į atsargą išleistiems milijonams amerikiečių
karių buvo nustatytos skolinimosi lengvatos.
Šunys buvo prijaukinti prieš dešimt tūkstančių metų, ir jiems
vis dar būdingas tam tikras laukinių protėvių elgesys. Tuo tarpu
mes, šiuolaikinėje finansų sistemoje turėdami nuo dvidešimties
iki penkiasdešimties metų patirties, tikimės tobulai prisitaikyti.
Temoje, kurioje faktus nusveria emocijos, tai yra problema. Ir
tai padeda paaiškinti, kodėl su pinigais ne visuomet darome tai,
ką turėtume daryti.
Su pinigais visi pridarome kvailysčių, nes šis žaidimas mums
visiems yra palyginti naujas, ir kas jums atrodo beprotiška, man
gali atrodyti protinga. Tačiau niekas nėra beprotis – visi
sprendimus priimame remdamiesi savo unikalia patirtimi, kuri
šią minutę atrodo pateisinama.
O dabar leiskite jums papasakoti istoriją apie tai, kaip
praturtėjo Bilas Geitsas (Bill Gates).

ii Laikomas tiksliausiu JAV ekonomikos būklę atspindinčiu indeksu. Apima 500

pagrindinių bendrovių, įtrauktų į JAV vertybinių popierių biržų sąrašus. Kai JAV
ekonomika auga, S&P 500 indeksas kyla.
iii Angl. Roth IRA – individual retirement account.
 2.
Laimingas atsitiktinumas ir
rizika

Niekas nėra taip gerai ar taip blogai, kaip atrodo.

Laimingas atsitiktinumas ir rizika yra lyg brolis ir sesuo. Jie abu
yra tikrovė, kad visus gyvenimo rezultatus valdo ne asmeninės
pastangos, o kitos jėgos.
Niujorko universiteto profesorius Skotas Galovėjus (Scott
Galloway) yra išsakęs panašią idėją, kurią svarbu atminti
vertinant sėkmę – tiek savo paties, tiek kitų: „Niekas nėra taip
gerai ar taip blogai, kaip atrodo.“

Bilas Geitsas lankė vieną iš nedaugelio pasaulio vidurinių

mokyklų, turinčių kompiuterį.
Jau pati istorija, kaip Leiksaido mokykla Sietlo priemiestyje
apskritai gavo kompiuterį, yra nepaprasta.
Bilas Dugalas (Bill Dougall) buvo Antrojo pasaulinio karo
karinio jūrų laivyno laivavedys, tapęs matematikos ir gamtos
mokslų mokytoju. „Jis tikėjo, kad knygų skaitymo negana, –
reikia ir realaus pasaulio patirties. Jis taip pat suprato, kad prieš
universiteto studijas jau turime šį tą išmanyti apie
kompiuterius“, – prisiminė velionis Polas Alenas (Paul Allen),
„Microsoft“ korporacijos bendrakūrėjis.
1968-aisiais Dugalas paprašė Leiksaido mokyklos mamų
klubo už kasmetinės sendaikčių prekybos pajamas – apie tris
tūkstančius dolerių – išsinuomoti kompiuterį „Teletype Model
30“, prijungtą prie pagrindinio „General Electric“ bendrojo
naudojimo terminalo. „Pati bendrojo naudojimo idėja, kai vienu
metu kompiuterių sistemoje atliekamos skirtingos operacijos,
užgimė 1965-aisiais, – vėliau pasakojo Geitsas. – Kai kas
žvilgtelėjo gerokai į priekį.“ Dauguma universitetinių mokyklų
neturėjo nieko panašaus į tokį kompiuterį, kokiu Bilas Geitsas
galėjo naudotis aštuntoje klasėje. Ir jis negalėjo juo atsigėrėti.
 Geitsui buvo trylika, kai 1968-aisiais jis klasėje susipažino su
Polu Alenu. Mokyklos kompiuteris buvo apsėdęs ir Aleną, tad
jiedu labai susibičiuliavo.
Leiksaido kompiuteris nebuvo bendros mokymo programos
dalis. Tai buvo atskiras mokymo dalykas. Bilas ir Polas galėjo juo
džiaugtis laisvalaikiu, leisdami nevaržomai reikštis savo
kūrybingumui po pamokų, vėlai vakare, savaitgaliais. Jie greitai
tapo kompiuterio asais.
Alenas prisiminė, kaip vieno vakarinio užsiėmimo metu
Geitsas jam parodė žurnalą „Fortune“ ir paklausė: „Kaip manai,
ką reiškia turėti „Fortune 500“ įmonę?“ Alenas atsakė, kad net
neįsivaizduoja. „Galbūt vieną dieną mes turėsime savo
kompiuterių įmonę“, – pasakė Geitsas. Dabar „Microsoft“ verta
daugiau nei trilijono dolerių.
Truputis matematikos.
Remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, 1968-aisiais
pasaulyje buvo apytikriai 303 milijonai mokyklinio amžiaus
žmonių.
Apie 18 milijonų iš jų gyveno JAV.
Apie 270 000 iš jų gyveno Vašingtono valstijoje.
Šiek tiek daugiau negu 100 000 iš jų gyveno Sietlo teritorijoje.
Ir tik apie 300 iš jų lankė Leiksaido mokyklą.
Pradedame 303 milijonais, užbaigiame 300.
Vienas iš milijono mokyklinio amžiaus vaikų lankė vidurinę
mokyklą, turėjusią pakankamai pinigų ir įžvalgumo įsigyti
kompiuterį. Taip jau nutiko, kad Bilas Geitsas buvo vienas iš jų.
Geitsas nesikuklina kalbėdamas, ką tai reiškė. „Jeigu nebūtų
Leiksaido, nebūtų ir „Microsoft“, – 2005-aisiais jis pasakė
mokyklos abiturientų klasei.
Geitsas yra stulbinamai protingas ir itin darbštus, ir jau
paauglystėje turėjo kompiuterių viziją, kuri neatėjo į galvą net
geriausiems kompiuterių gamintojams. Lankydamas Leiksaido
mokyklą jis taip pat turėjo vienam iš milijono tenkantį
pranašumą.
 Dabar leiskite jums papasakoti apie Geitso draugą Kentą
Evansą (Kent Evans). Jam kliuvo tokia pat galinga laimingo
atsitiktinumo sesers – rizikos – dalis.
Dėl „Microsoft“ sėkmės Bilas Geitsas ir Polas Alenas tapo
žinomais žmonėmis. Tačiau Leiksaido laikais buvo ir trečias šios
mokyklos kompiuterių genijų šutvės narys.
Kentas Evansas ir Bilas Geitsas aštuntoje klasėje tapo
geriausiais draugais. Geitso žodžiais tariant, Evansas buvo
geriausias klasės mokinys.
Dokumentiniame seriale „Kaip mąsto Bilas“iv Geitsas
prisimena, kad jiedu „telefonu prakalbėdavo marias laiko“. „Vis
dar atsimenu Kento telefono numerį, – teigia jis. – 525-7851.“
Evansas buvo įgudęs kompiuterininkas kaip ir Geitsas ir
Alenas. Kartą Leiksaido mokyklos administracija vargo rankiniu
būdu sudarinėdama pamokų tvarkaraštį – sprendė painų
galvosūkį, kaip šimtus moksleivių suskirstyti į reikiamas klases,
kad pamokos nesidubliuotų. Mokykla įpareigojo Bilą ir Kentą –
kad ir kaip pažvelgsime, vaikus, – parašyti kompiuterinę
programą, kuri išspręstų minėtąją problemą. Programa
problemą įveikė.
Skirtingai negu Polas Alenas, Kentas turėjo verslininko protą
ir begalinių ambicijų, kaip ir Bilas. „Kentas lyg teisininkas
visuomet su savimi nešiodavosi didelį portfelį, – prisimena
Geitsas. – Mes svarstydavome, kuo užsiimsime po penkerių ar
šešerių metų. Ar turėtume būti įmonių vadovais? Kokia galėtų
būti mūsų įtaka? Ar turėtume būti generolais? O gal
ambasadoriais?“ Kad ir ką darytų, Bilas ir Kentas žinojo, kad tuo
užsiimtų kartu.
Pasidalijęs prisiminimais apie savo ir Kento draugystę,
Geitsas nutyla.
„Mes būtume dirbę drauge. Esu tikras, būtume kartu lankę
koledžą.“ Kartu su Geitsu ir Alenu Kentas galėjo būti „Microsoft“
įkūrimo partneriu.
 Tačiau tai niekada neįvyko. Kentas žuvo laipiodamas
kalnuose dar iki mokyklos baigimo.
Kasmet JAV kalnuose žūva apie trisdešimt alpinistų9.
Tikimybė žūti kalnuose dar besimokant mokykloje yra
apytikriai viena iš milijono.
Bilas Geitsas patyrė vienam iš milijono tenkantį laimingą
atsitiktinumą mokytis Leiksaido mokykloje. Kentas Evansas
patyrė vienam iš milijono tenkančią riziką niekada nenuveikti
to, kas buvo jo ir Geitso planuose. Ta pati jėga, ta pati tikimybė,
tik veikianti priešingomis kryptimis.
Laimingo atsitiktinumo ir rizikos tikrovė tokia, kad visus
gyvenimo rezultatus valdo ne asmeninės pastangos, o kitos
jėgos. Laimingas atsitiktinumas ir rizika yra tokie panašūs, kad
negalite tikėti vienu, deramai neįvertinę kito. Jie abu veikia dėl
to, kad pasaulis yra pernelyg sudėtingas leisti 100 proc. jūsų
veiksmų lemti 100 proc. jūsų rezultatų. Juos abu valdo tas pats
reiškinys: esate vienas asmuo žaidime su septyniais milijardais
kitų žmonių ir begale niuansų. Už jūsų kontrolės ribų esančių
veiksmų atsitiktinis poveikis gali būti svaresnis už jūsų
sąmoningas pastangas.
Tačiau laimingą atsitiktinumą ir riziką taip sunku pamatuoti
ir taip sunku priimti, kad jie pernelyg dažnai būna pražiūrimi.
Kiekvienam Bilui Geitsui yra Kentas Evansas, kuris buvo toks
pat talentingas ir motyvuotas, tačiau atsidūrė kitoje gyvenimo
ruletės pusėje.
Deramai atsižvelgęs į laimingą atsitiktinumą ir riziką,
suvoksite, kad vertinant žmonių finansinę sėkmę – tiek savo
paties, tiek kitų, – niekas nėra taip gerai ar taip blogai, kaip
atrodo.

Prieš kelerius metus ekonomistui Robertui Šileriui (Robert

Shiller), Nobelio ekonomikos premijos laureatui, uždaviau
klausimą: „Ką norėtumėte žinoti apie investavimą iš to, ko
žinoti neįmanoma?“
„Koks laimingo atsitiktinumo vaidmuo sėkmės atveju“, –
atsakė jis.
Mane žavi toks atsakymas, nes iš tiesų niekas ir nemano, kad
finansinės sėkmės atveju laimingas atsitiktinumas neatlieka
jokio vaidmens. Tačiau laimingą atsitiktinumą išmatuoti sunku,
o teigti, kad žmonių finansinė sėkmė priklauso nuo laimingo
atsitiktinumo, būtų storžieviška, todėl laimingą atsitiktinumą
kaip sėkmės faktorių ignoruoti visiškai įprasta.
Jeigu pasakyčiau: „Pasaulyje yra milijardas investuotojų. Ar
tikėtina, kad dešimt iš jų milijardieriais taps vien laimingo
atsitiktinumo dėka?“ „Žinoma“, – atsakytumėte jūs. Tačiau jei
paprašyčiau jūsų įvardinti tuos investuotojus – žiūrint jiems į
akis – tikėtina, kad atsiimtumėte savo žodžius.
Vertinant kitus, jų sėkmę priskirti laimingam atsitiktinumui
atrodytų pavydu ir nemandagu, net jei ir žinome, kad taip būna.
Vertinant save, sėkmę priskirti laimingam atsitiktinumui gali
būti pernelyg demoralizuojanti mintis, kad ją galėtume priimti.
Ekonomistas Baškaras Mazumderas (Bashkar Mazumder)
pademonstravo, kad brolių pajamos tarpusavyje koreliuoja
labiau negu ūgis ar svoris. Jei esate turtingas ir aukštas, labiau
tikėtina, kad jūsų brolis taip pat yra turtingas negu kad jis yra
aukštas. Manau, kad daugelis iš mūsų intuityviai žinome, jog tai
yra tiesa, – jūsų išsilavinimo kokybė ir jums atsidarančios durys
yra stipriai susijusios su jūsų tėvų socioekonomine padėtimi.
Tačiau suraskite man du turtingus brolius ir aš jums parodysiu
du žmones, nemanančius, kad šio tyrimo atradimai yra taikytini
jiems.
Nesėkme – bet kuo nuo bankroto iki neįgyvendintų
asmeninių tikslų – piktnaudžiaujama lygiai taip pat.
Ar žlugę verslai nedėjo pakankamai pastangų? Ar
nesėkmingos investicijos nebuvo deramai apgalvotos? Ar
karjeros nepastovumas susijęs su tingumu? Taip, kartais tai
tiesa. Be jokios abejonės.
Tačiau kiek? Sunku pasakyti. Visko, ko verta siekti, sėkmės
tikimybė yra mažesnė negu 100 proc., o rizika yra tai, kas
nutinka, kai atsiduriate nesėkmingoje tos lygties pusėje. Kaip ir
laimingo atsitiktinumo atveju, viskas tampa pernelyg sunku,
pernelyg netvarkinga ir pernelyg sudėtinga, jei bandome
atsirinkti, kiek rezultatą lėmė sąmoningi sprendimai ir kiek
lėmė rizika.
Tarkime, nusiperku akcijų, ir po penkerių metų jos tampa
bevertės. Galimas daiktas, kad visų pirma priėmiau blogą
sprendimą jas įsigydamas. Tačiau taip pat įmanomas variantas,
kad priėmiau gerą sprendimą su 80 proc. tikimybe uždirbti
pinigų, bet galiausiai atsidūriau nelaimingųjų 20 proc. pusėje.
Kaip man žinoti, kas yra kas? Ar aš padariau klaidą, ar tiesiog
susidūriau su rizikos realybe?
Galima statistiškai įvertinti, ar tam tikri sprendimai buvo
išmintingi. Tačiau realiame pasaulyje, diena iš dienos, mes to
tiesiog nedarome. Tai per sunku. Pirmenybę teikiame
paprastiems paaiškinimams, kurie yra patogūs, tačiau dažnu
atveju velniškai klaidinantys.
Praleidęs nemažai metų šalia investuotojų ir verslo lyderių,
supratau, kad kieno nors kito nesėkmė paprastai aiškinama
blogais sprendimais, o savo pačių nesėkmės paprastai
priskiriamos tamsiajai rizikos pusei. Kai vertinu jūsų nesėkmes,
teikiu pirmenybę tiesmukam ir paprastam priežasties ir
pasekmės paaiškinimui, nes nežinau, kas vyksta jūsų galvoje.
„Jūsų rezultatas prastas, tad labiausiai tikėtina jo priežastis –
prastas sprendimas“ – yra man logiškiausiai atrodanti versija.
Tačiau kai vertinu save, galiu sugalvoti įstabiausią pasakojimą,
pateisinantį mano praeities sprendimus, o blogus rezultatus
priskirti rizikai.
Žurnalo „Forbes“ viršelyje nėra liaupsinami nepraturtėję
investuotojai, priėmę gerus sprendimus, tačiau patyrę
nesėkmingąją rizikos pusę. Tačiau beveik neabejotinai
šlovinami turtingi investuotojai, priėmę pusėtinus ar net
neapgalvotus sprendimus ir kuriems tiesiog aklai pasisekė. Tiek
vieni, tiek kiti metė tą pačią monetą, tik ji atsivertė kita puse.
Pavojingoji to pusė – kad mes visi mėginame išsiaiškinti, kas
pinigų atžvilgiu veiksminga ir kas ne.
Kokios investavimo strategijos veikia? Kokios neveikia?
Kokios verslo strategijos veikia? Kokios neveikia?
Kaip tapti turtingam? Kaip išvengti skurdo?
Esame linkę mokytis stebėdami sėkmes bei nesėkmes ir
sakydami: „Daryk kaip tas, nedaryk kaip anas.“
Jei turėtume burtų lazdelę, tiksliai išsiaiškintume, kokią
rezultatų dalį lėmė veiksmai, kuriuos būtų galima pakartoti, ir
kokį vaidmenį atliko akla rizika bei laimingas atsitiktinumas,
pakreipę tuos veiksmus viena ar kita linkme. Tačiau burtų
lazdelės neturime. Turime smegenis, teikiančias pirmenybę
lengviems atsakymams, pernelyg nesigilinant į niuansus. Tad
atpažinti savybes, kurias verta mėgdžioti ar kurių derėtų vengti,
gali būti kankinamai sunku.
Leiskite papasakoti dar vieną istoriją apie asmenį, kurį, kaip
ir Bilą Geitsą, lydėjo beprotiška sėkmė, tačiau kurio sėkmę
sunku aiškiai priskirti laimingam atsitiktinumui ar įgūdžiams.

Kornelijus Vanderbiltas (Cornelius Vanderbilt) buvo ką tik

užbaigęs keletą verslo sandorių, kuriais siekė išplėsti savo
geležinkelių imperiją.
Vienas iš jo verslo konsultantų palinkęs pašnabždėjo
Vanderbiltui į ausį, kad visi šiojo sandoriai prasilenkia su
įstatymu.
„Dievulėliau, Džonai, – atsakė Vanderbiltas, – juk nemanai,
kad įmanoma valdyti geležinkelį pagal Niujorko valstijos
įstatymus, ar ne?“10
 Tai perskaičius man į galvą atėjo mintis: „Jam taip sekėsi
būtent dėl tokio požiūrio.“ Vanderbilto laikais įstatymai nebuvo
pritaikyti geležinkelių kompanijoms. „Kad juos kur velniai!“ –
nusprendė Vanderbiltas ir nė nemanė sustoti.
Vanderbiltui beprotiškai sekėsi. Kyla pagunda jam būdingą
įstatymų apėjimą – kas niekam nebuvo paslaptis ir be ko jis
nieku gyvu nebūtų pasiekęs tokios sėkmės – vertinti kaip gilią
išmintį. Tas kietas vizionierius niekam neleido stoti jam skersai
kelio!
Tačiau kodėl taip vertinti pavojinga? Joks sveiko proto
žmogus šiurkščių nusikaltimų nelaikytų sveikintinu verslumo
bruožu. Galite lengvai įsivaizduoti, kaip Vanderbilto istorija
pakrypsta gerokai kita linkme – po teismo įsakymo jauna
nusikaltėlio bendrovė žlunga.
Tad čia turime problemą.
Vanderbilto gebėjimus apeiti įstatymus galėtumėte liaupsinti
taip pat aistringai, kaip už tokį pat elgesį kritikuojate kompaniją
„Enron“. Ko gero, vienam tiesiog pasisekė išvengti įstatymo
rankos, kai tuo tarpu kitą rizika pavedė.
Mažai kuo skiriasi ir Džonas Deivisonas Rokfeleris (John D.
Rockefeller). Jo nuolatinis įstatymų apeidinėjimas – kartą
teisėjas jo įmonę pavadino „ne ką geresne už eilinį vagį“ –
istorikų dažnai įvardijamas kaip sumanus verslumas. Tebūnie.
Tačiau kada naratyvas „Neleidote pasenusiems įstatymams
stabdyti naujovių“ pereina į „Jūs įvykdėte nusikaltimą“? Ar daug
trūksta, kad žodžiai „Rokfeleris buvo genijus, verta pasimokyti
iš jo sėkmės“ pasikeistų į „Rokfeleris buvo nusikaltėlis, verta
pasimokyti iš jo nesėkmių versle“? Labai nedaug.
„Kodėl man turėtų rūpėti įstatymai, – kartą pareiškė
Vanderbiltas. – Argi aš neturiu galios?“
Galios jis turėjo, ir ji veikė. Tačiau lengva įsivaizduoti, kad tai
yra paskutiniai labai skirtingai pasibaigusių istorijų žodžiai.
Linija tarp drąsos ir neatsargumo gali būti labai plona. Jeigu
deramai neįvertiname rizikos ir laimingo atsitiktinumo, ji gali
būti ir visai nematoma.
Bendžaminas Grehemas (Benjamin Graham) yra žinomas
kaip vienas iškiliausių visų laikų investuotojų, vertės
investavimo tėvas ir vienas pirmųjų Voreno Bafeto (Warren
Buffett) mentorių. Tačiau didžiąją dalį Bendžamino Grehemo
investavimo sėkmės lėmė didelio kiekio GEICO akcijų turėjimas,
kaip jis pats pripažino, laužantis beveik visas diversifikacijos
taisykles, jo paties išdėstytas savo garsiuosiuose tekstuose. Kur
šiuo atveju buvo nubrėžta plona linija tarp drąsos ir
neatsargumo? Nežinau. Grehemas rašė apie savąją GEICO
„aukso kasyklą“: „Vienas laimingas atsitiktinumas, vienas be
galo įžvalgus sprendimas – ar juos atskirtume vieną nuo kito?“
Lengva nebūtų.
Panašiai Marką Zakerbergą (Mark Zuckerberg) laikome
genijumi dėl to, kad 2006-aisiais atmetė iš „Yahoo!“ gautą
pasiūlymą nupirkti jo įmonę už milijardą dolerių. Jis matė ateitį
ir nesutiko. Tačiau žmonės taip pat aistringai kritikuoja
„Yahoo!“, kad atmetė dosnų „Microsoft“ pasiūlymą išpirkti jos
pačios akcijas, – tie kvailiai galėjo pasipinigauti, kol buvo
galimybė! Kokią pamoką iš viso šito galėtų išmokti verslininkai?
Neįsivaizduoju, nes atskirti riziką ir laimingą atsitiktinumą yra
tikrai sunku.
Yra tiek daug šito pavyzdžių.
Begalė sėkmingų istorijų (ir nesėkmių) priklausė nuo
vienokių ar kitokių svertų.
Geriausi (ir blogiausi) vadovai spaudžia savo pavaldinius,
kiek tik gali.
Tiek „klientas visuomet teisus“, tiek „klientai nežino, ko
nori“, yra neginčijama verslo išmintis.
Linija tarp „įkvepiančiai drąsus“ ir „kvailai neatsargus“ gali
būti milimetrinė, ir pastebima tik po laiko.
Rizika ir laimingas atsitiktinumas yra panašūs kaip du
vandens lašai.
 Tai problema, kurią išspręsti nelengva. Sunkumas atskirti,
kas yra laimingas atsitiktinumas, kas yra meistriškumas ir kas
yra rizika – viena didžiausių problemų, su kuriomis
susiduriame mėgindami išsiaiškinti, kaip geriausia tvarkytis su
pinigais.
Tačiau du dalykai galėtų jus nukreipti geresne linkme.

Atsargiai rinkitės, ką liaupsinate ir kuo žavitės.

Atsargiai rinkitės, į ką žvelgiate iš aukšto ir kuo
nenorėtumėte tapti.

Arba tiesiog būkite atsargus, kai manote, kad 100 proc. rezultatų
gali priklausyti nuo pastangų ir sprendimų. Kai gimė mano
sūnus, parašiau jam laišką, kurio dalį pacituosiu:

Vieni žmonės gimsta šeimose, kurios skatina išsilavinimą; kiti – kur tam
prieštaraujama. Vieni žmonės gimsta klestinčiose ekonomikose, skatinančiose
verslumą; kiti gimsta karo ir skurdo apsuptyje. Noriu, kad tau sektųsi, ir kad
sėkmę užsitarnautum pats. Tačiau turi suprasti, kad ne visuomet sėkmė kyla iš
sunkaus darbo, ir skurdas ne visuomet yra tinginystės pasekmė. Turėk tai
omenyje vertindamas žmones, taip pat ir save.

Todėl labiau dairykitės ne į konkrečius asmenis

ir atvejus, o į dažniau pasitaikančius
pavyzdžius.

Nagrinėti konkretų asmenį gali būti pavojinga, nes mes linkę

gilintis į ryškiausius pavyzdžius – milijardierius, kompanijų
prezidentus ar žiniasklaidoje dažnai aprašomas dideles
nesėkmes, – o tokie ryškūs pavyzdžiai, atsižvelgiant į jų
sudėtingumą, būna mažiausiai pritaikomi kitoms situacijoms.
Kuo ekstremalesnis rezultatas, tuo mažiau jo pamokas galite
pritaikyti savo gyvenime, nes labai tikėtina, kad tam rezultatui
įtakos turėjo kraštutinės laimingo atsitiktinumo ar rizikos
pusės.
Bus daugiau naudos, jei į sėkmes ir nesėkmes žvelgsite
plačiau. Dažniau pasitaikantys pavyzdžiai gali būti labiau
pritaikomi jūsų gyvenime. Stengtis atkartoti Voreno Bafeto
investicijų sėkmę yra sunku, nes jo rezultatai yra tokie
ekstremalūs, kad labai tikėtina, jog jo gyvenime laimingo
atsitiktinumo vaidmuo yra didelis, o laimingas atsitiktinumas
nėra tai, ką būtų galima užtikrintai atkartoti. Tačiau, kaip
pamatysime septintame skyriuje, suvokimas, kad savo laiką
kontroliuojantys žmonės gyvenime būna laimingesni, yra
aiškus ir pakankamai dažnas pastebėjimas, ir juo galima
pasinaudoti.
Mano mėgstamiausias istorikas Frederikas Luisas Alenas
savo karjerą skyrė vidutinio amerikiečio gyvenimo
atvaizdavimui – kaip jis gyveno, kaip jis keitėsi, ką dirbo, ką
valgė pietums ir t. t. Daugiau pasimokysite iš tokio plataus
masto stebėjimų, negu gilindamasis į žiniasklaidoje
dominuojančius ekstremalius pavyzdžius.

Bilas Geitsas kartą pasakė: „Sėkmė yra bjauri mokytoja. Ji įtikina

protingus žmones, kad šie negali pralošti.“
Kai reikalai klostosi ypač puikiai, supraskite, kad nėra taip
gerai, kaip jums atrodo. Nesate nenugalimas, ir jei pripažįstate,
kad už sėkmę turite būti dėkingas laimingam atsitiktinumui,
tuomet privalote tikėti ir laimingo atsitiktinumo seserimi rizika,
kuri taip pat greitai jūsų istoriją gali pakreipti priešinga linkme.
Tačiau tas pat galioja žvelgiant ir iš kitos pusės.
Nesėkmė gali būti bjauri mokytoja, nes ji įtikina protingus
žmones, kad šie priėmė siaubingus sprendimus, kai kartais tai
tiesiog atspindi negailestingą rizikos realybę. Dorojantis su
nesėkme verta savo finansinį gyvenimą pertvarkyti taip, jog
viena bloga investicija ar nepasiektas finansinis tikslas jūsų
nesugniuždytų ir galėtumėte tęsti žaidimą, kol sėkmė atsigręš į
jus.
Tačiau dar svarbiau, kad pripažindami laimingo
atsitiktinumo vaidmenį sėkmės atveju, pripažintume ir rizikos
vaidmenį, reiškiantį, kad ištikus nesėkmei turėtume sau atleisti
ir palikti vietos supratingumui.
Niekas nėra taip gerai ar taip blogai, kaip atrodo.
O dabar pažvelkime į dviejų sėkmę bandžiusių vyriškių
istorijas.

iv Angl. Inside Bill’s Brain.

 3.
Niekada nebūna gana

Kai turtingi žmonės daro beprotiškus dalykus.

Džonas Boglas (John Bogle), 2019-aisiais miręs „Vanguard“
įkūrėjas, kartą papasakojo istoriją apie pinigus, išryškinančią
tai, ko nesusimąstome apie žodį „gana“.

Šelter Ailande milijardieriaus surengto vakarėlio metu Kurtas Vonegutas (Kurt

Vonnegut) praneša savo bičiuliui Džozefui Heleriui (Joseph Heller), kad vakaro
šeimininkas, rizikos draudimo fondo vadovas, per vieną dieną uždirbo
daugiau pinigų, negu Heleris iš savo labai populiarios knygos „22-oji išlyga“v
uždirbo per visą laiką. Heleris atsako: „Taip, bet aš turiu tiek, kiek jis niekada
neturės – pakankamai. Man gana.“
Gana. Mane pribloškė paprastas šio žodžio iškalbingumas. Apstulbęs likau
dėl dviejų priežasčių: pirma, nes mano gyvenime visko buvo apstu, antra,
vargu ar galima pasakyti taikliau.
Atrodo, kad šiandien didžioji mūsų visuomenės dalis, įskaitant pačius
turtingiausius ir galingiausius, nejaučia ribos, kada yra gana.

Kokia galinga išmintis!

Leiskite pateikti du pavyzdžius apie pavojus, kylančius tada,
kai nebūna gana, ir ko jie mus galėtų pamokyti.

Radžatas Gupta (Rajat Gupta) gimė Kalkutoje ir paauglystėje liko

našlaitis. Kalbant beisbolo terminais, privilegijuoti žmonės
įvardijami kaip „gimę trečioje bazėje“. Tuo tarpu Gupta nebuvo
matęs net beisbolo stadiono.
Tai, ko jis gyvenime pasiekė su tokia pradžia, buvo tiesiog
fenomenalu.
Penktojo savo gyvenimo dešimtmečio viduryje Gupta buvo
prestižiškiausios pasaulio konsultacinės bendrovės „McKinsey“
generalinis direktorius. 2007-aisiais jis atsistatydino ir įsitraukė į
Jungtinių Tautų ir Pasaulio Ekonomikos Forumo veiklą. Kartu
su Bilu Geitsu ėmėsi bendradarbiauti filantropinėje veikloje.
Buvo penkių akcinių bendrovių direktorių tarybos narys. Kilęs
iš Kalkutos lūšnynų, Gupta tapo vienu iš labiausiai klestinčių
šiuo metu gyvenančių verslininkų.
Kartu su sėkme atėjo ir milžiniški turtai. Remiantis 2008-ųjų
duomenimis, Guptos turtas siekė šimtą milijonų JAV dolerių11.
Daugeliui tai protu nesuvokiama pinigų suma. Duodama
penkių procentų metinių palūkanų grąžą, tokia suma per
valandą uždirbtų beveik šešis šimtus dolerių, ir taip dvidešimt
keturias valandas per parą.
Gyvenime jis sau galėjo leisti ką panorėjęs.
O jis norėjo daugiau negu būti tiesiog šimto milijonų
savininku. Radžatas Gupta norėjo būti milijardieriumi. Ir to
norėjo labai.
Gupta priklausė „Goldman Sachs“ direktorių tarybai, tad jį
supo keletas turtingiausių pasaulio investuotojų. Vienas
investuotojas, kalbėdamas apie privataus kapitalo magnatų
uždarbius, apie Guptą pasakė taip: „Manau, jis nori priklausyti
tam ratui. Juk tai milijardierių ratas, ar ne? „Goldman“ yra šimtų
milijonų ratas, tiesa?“12
Tiesa. Tad Gupta rado pelningos šalutinės veiklos.
2008-aisiais, kai „Goldman Sachs“ stojo akistaton su rūsčia
finansų krize, Vorenas Bafetas planavo į banką investuoti
penkis milijardus JAV dolerių, kad padėtų jam atsilaikyti.
Būdamas „Goldman“ valdybos nariu, Gupta apie šią transakciją
sužinojo anksčiau, negu tai tapo vieša. Tai buvo vertinga
informacija. „Goldman“ išlikimas buvo abejotinas, o Bafeto
pagalba neabejotinai pakels jo akcijų kainą.
Praėjus šešiolikai sekundžių po žinios apie artėjantį sandorį,
Gupta, kuris dalyvavo telefoniniame „Goldman“ tarybos
susirinkime, padėjo ragelį ir paskambino rizikos draudimo
fondo vadovui Radžui Radžaratnamui (Raj Rajaratnam).
Skambutis nebuvo įrašytas, tačiau Radžaratnamas tuojau pat
nupirko 175 000 „Goldman Sachs“ akcijų, tad galite spėti, apie ką
buvo pokalbis. Bafeto ir „Goldman“ sandoris buvo paviešintas
po keleto valandų. „Goldman“ akcijos pabrango. Radžaratnamas
greitai uždirbo vieną milijoną JAV dolerių.
Tai buvo tik vienas įtariamos veikos pavyzdys. JAV vertybinių
popierių biržos komisija teigia, kad Guptos nutekinta
informacija leido uždirbti septyniolika milijonų dolerių pelno.
Tai buvo lengvi pinigai. O prokurorams tai buvo netgi dar
lengvesnė byla.
Gupta ir Radžaratnamas sėdo į kalėjimą už prekybą
konfidencialia informacija, o jų karjera ir reputacija žlugo
nepataisomai.
Prisiminkime Bernį Madofą (Bernie Madoff). Jo nusikaltimas
gerai žinomas. Madofas yra žinomiausias Ponzi schemos, dar
žinomos kaip finansinė piramidė, kūrėjas po paties Čarlzo Ponzi
(Charles Ponzi). Madofas investuotojus apgaudinėjo du
dešimtmečius, kol jo nusikaltimas buvo atskleistas, – ironiška,
kad tai nutiko praėjus vos keletui savaičių po Guptos skambučio
istorijos.
Derėtų atkreipti dėmesį, kad Madofas, kaip ir Gupta, buvo
daugiau negu tik sukčius. Iki Madofą išgarsinusios Ponzi
schemos jis buvo teisėtai veikiantis, sėkmės lydimas
verslininkas.
Madofas užsiėmė vertybinių popierių prekybos
tarpininkavimu. Jam tai puikiai sekėsi. Štai kaip „The Wall Street
Journal“ apibūdino Madofo fondų biržos įmonę 1992-aisiais:

Jis įkūrė labai pelningą vertybinių popierių prekybos tarpininkavimo

bendrovę, „Bernard L. Madoff Investment Securities“, atkandusią didelę dalį
prekybos apyvartos nuo Niujorko vertybinių popierių biržos. Vidutiniškai 740
milijonų JAV dolerių per dieną siekianti Madofo elektroninės vertybinių
popierių prekybos apyvarta sudaro 9 proc. Niujorko biržos apyvartos. Pono
Madofo įmonė prekybos sandorius gali įvykdyti taip greitai ir pigiai, kad ji iš
tiesų moka kitoms maklerių įmonėms komisinius mokesčius už jų klientų
finansinių operacijų įvykdymą, uždirbdama iš skirtumo tarp pirkimo ir
pardavimo kainų, už kurias suprekiaujama dauguma vertybinių popierių.
 Tai nėra žurnalisto klaidingai aprašoma dar neatskleista
apgaulė; Madofo vertybinių popierių prekybos tarpininkavimo
verslas buvo teisėtas. Buvęs jo darbuotojas teigė, kad Madofo
tarpininkavimo verslas per metus vidutiniškai uždirbdavo nuo
25 iki 50 milijonų JAV dolerių.
Bernio Madofo teisėtas, neapgaulingas verslas bet kokiu
aspektu buvo itin sėkmingas. Dėl jo jis tapo labai – ir pagrįstai –
turtingas.
Ir vis dėlto ėmėsi apgaulės.
Klausimas, kurį turėtume kelti tiek Guptos, tiek Madofo
atveju: kodėl šimtus milijonų dolerių sukaupę žmonės taip
desperatiškai siekia dar daugiau pinigų, kad jų vaikydamiesi
rizikuoja viskuo?
Vos galą su galu suduriančių asmenų nusikaltimai yra viena.
Kartą Nigerijos sukčius „The New York Times“ pasakojo, kad dėl
kitiems daromų skriaudų jis jautė kaltę, tačiau „skurdas neleido
jausti skausmo“13.
Tai, ką padarė Gupta ir Madofas, yra visai kas kita. Jie jau
turėjo viską: neįsivaizduojamus turtus, prestižą, galią, laisvę. Ir
visa tai iššvaistė, nes norėjo daugiau.
Jie nejautė, kad jau gana.
Tai yra kraštutiniai pavyzdžiai. Tačiau esama ir
nenusikalstamų tokio elgesio apraiškų.
Rizikos draudimo fondo „Long-Term Capital Management“
personalą sudarė prekybininkai, kurių kiekvienas buvo
uždirbęs dešimtis ir šimtus milijonų dolerių, ir didžiąją dalį savo
turto jie buvo investavę į savo pačių fondus. Tuomet, siekdami
dar daugiau, jie prisiėmė tiek daug rizikos, kad viską prarado –
1998-aisiais, didžiausios „bulių rinkos“vi viduryje, ekonomikai
klestint kaip niekada anksčiau. Vėliau Vorenas Bafetas apie šią
istoriją atsiliepė taip:

Kad užsidirbtų pinigų, kurių neturėjo ir kurių jiems nereikėjo, jie rizikavo
tuo, ką turėjo ir ko jiems iš tikrųjų reikėjo. Tai yra kvaila. Tikrai siaubingai
 kvaila. Jeigu rizikuojate tuo, kas jums svarbu, dėl to, kas jums nesvarbu, tai
visiškai prasilenkia su logika.

Nėra priežasties rizikuoti tuo, ką turite ir ko jums reikia, dėl to,

ko neturite ir ko jums nereikia.
Tai vienas iš tų dalykų, kuris yra akivaizdus, bet kartu ir
nepastebimas.
Mažai kas iš mūsų kada nors turės 100 milijonų dolerių, kaip
kad turėjo Gupta ar Madofas. Tačiau didelė dalis šios knygos
skaitytojų kada nors gyvenime užsidirbs ar turės tiek pinigų,
kad galės pasirūpinti visais savo esminiais poreikiais ir
įgyvendinti daugumą troškimų.
Jeigu esate vienas iš jų, atminkite keletą dalykų.

1. Sunkiausiai išlavinamas finansinis įgūdis –

nebekelti nusistatytos kartelės.

Kartu jis yra vienas iš svarbiausių. Jei lūkesčiai kyla kartu su

pasiektais rezultatais, tuomet nelogiška siekti dar daugiau, nes
įdėjęs papildomai pastangų vėl jausitės taip pat. Darosi
pavojinga, kai dėl apetito turėti daugiau – daugiau pinigų,
daugiau galios, daugiau prestižo – ambicijos kyla greičiau nei
pasitenkinimas. Tokiu atveju, žengus vieną žingsnį, tikslas
nutolsta dviem. Tuomet jaučiatės, lyg atsiliktumėte, ir
vienintelis būdas pasivyti – prisiimti vis daugiau ir daugiau
rizikos.
Šiuolaikinis kapitalizmas yra nepranokstamas auginant du
dalykus: turtą ir pavydą. Galbūt jie eina išvien, nes noras
pralenkti esančius šalia gali būti paskata sunkiai dirbti. Tačiau
be pojūčio, kada yra gana, gyvenimas būtų menkas malonumas.
Kaip sakoma, laimė – tai pasiekimai minus lūkesčiai.
 2. Socialinis palyginimas yra problema.

Įsivaizduokite pradedantįjį beisbolo žaidėją, uždirbantį penkis

šimtus tūkstančių JAV dolerių per metus. Kad ir kaip žiūrėsime –
jis yra turtingas. Tačiau tarkime, kad jis žaidžia toje pačioje
komandoje kaip ir Maikas Trautas (Mike Trout), pasirašęs
dvylikos metų, 430 milijonų JAV dolerių kontraktą. Palyginus
juos abu – naujokas yra vargeta. Bet tuomet pagalvokite apie
Maiką Trautą. 36 milijonai JAV dolerių per metus yra beprotiška
suma pinigų. Tačiau, kad pakliūtumėte į 2018-ųjų metų
dešimties daugiausiai uždirbančių rizikos draudimo fondų
valdytojų sąrašą, turėjote uždirbti bent 340 milijonų JAV dolerių
per metus14. Štai su kuo tokie žmonės kaip Trautas turėtų
lyginti savo pajamas. O per metus 340 milijonų JAV dolerių
uždirbantis rizikos draudimo fondo valdytojas save lygina su
penkiais geriausiais rizikos draudimo fondo valdytojais, 2018-
aisiais uždirbusiais bent 770 milijonų JAV dolerių. Tie geriausi
valdytojai gali dairytis į tokius žmones kaip Vorenas Bafetas,
kurio asmeninis turtas 2018-aisiais paaugo trimis su puse
milijardo dolerių. O kas nors kaip Bafetas galėtų žiūrėti į Džefą
Bezosą (Jeff Bezos), kurio grynasis turtas 2018-aisiais padidėjo
dvidešimt keturiais milijardais dolerių – tai suma, kai per
valandą uždirbama daugiau, negu „turtingas“ beisbolo žaidėjas
uždirbo per visus metus.
Reikalas tas, kad socialinio palyginimo lubos yra tokios
aukštos, jog iš esmės niekas ir niekada jų nepasieks. Tai reiškia
kovą, kuri niekada nebus laimėta, arba tai, kad vienintelis
būdas laimėti – nesigrumti nuo pat pradžių ir pripažinti, kad
jums gali būti gana, net jei tai yra mažiau, negu turi aplinkiniai.
Mano draugas kasmet keliauja į Las Vegasą. Kartą jis
paklausė krupjė: „Kokius žaidimus ir kuriuose kazino geriau
žaisti?“ Krupjė šaltu veidu atsakė: „Vienintelis būdas laimėti Las
Vegaso kazino – išeiti iš jo vos įėjus.“
 Tai lygiai taip pat pasiteisina panorus žaisti turto lenktynes.

3. „Pakankamai“ nėra per mažai.

Turėti „pakankamai“ gali atrodyti kaip susilaikymas, kai

nepasinaudojama turimu potencialu ir galimybėmis.
Nemanau, kad taip yra iš tikrųjų.
„Pakankamai“ – tai suvokimas, kad to priešingybė –
nepasotinamas apetitas siekti daugiau – nuves jus prie
apgailestavimo.
Vienintelis būdas išsiaiškinti, kiek galite suvalgyti – valgyti iki
tol, kol pasidaro bloga. Retas tą daro, nes jokio maisto gardumas
neprilygsta vėmimo bjaurumui. Dėl tam tikrų priežasčių tokios
pačios logikos negalime pritaikyti versle ir investicijose, ir
dažnas siekti daugiau nustoja tik tada, kai palūžta ar būna
priverstas. Tai gali būti toks nekaltas dalykas kaip perdegimas
darbe arba per didelės rizikos investicija. Tačiau pasaulyje
visada yra radžatų guptų ir bernių madofų, kurie griebiasi
vagysčių siekdami kiekvieno dolerio, nepaisydami pasekmių.
Kad ir kaip ten būtų, negebėjimas atsispirti kiekvienam
potencialiam doleriui galiausiai jus prigriebs.

4. Yra daug dalykų, dėl kurių niekada neverta

rizikuoti, nesvarbu, kokia būtų siekiama nauda.

Po to, kai buvo paleistas iš kalėjimo, Radžatas Gupta „The New

York Times“ pasakojo, kad jis išmoko pamoką:

Prie nieko pernelyg neprisiriškite – prie savo reputacijos, savo pasiekimų ar

dar ko nors. Dabar galvoju, argi tai svarbu? Neneigiu, šita istorija nepagrįstai
 sugriovė mano reputaciją. Tačiau tai kamuotų tik tuo atveju, jeigu man labai
rūpėtų mano reputacija.

Tai skamba kaip blogiausia įmanoma pamoka iš tokios

patirties, ir labiau primena žmogaus, desperatiškai norinčio
susigrąžinti turėtą reputaciją, bet žinančio, kad jos nebėra,
pasiteisinimus.
Reputacija yra neįkainojama.
Laisvė ir nepriklausomybė yra neįkainojamos.
Šeima ir draugai yra neįkainojami.
Būti mylimam tų, kurių meilės trokštate, yra neįkainojama.
Laimė yra neįkainojama.
Geriausias būdas visa tai išsaugoti – žinoti, kada laikas liautis
veltis į šiems dalykams pakenkti galinčią riziką. Žinoti, kada jau
pakanka.
Gera naujiena ta, kad galingiausias įrankis sukaupti
pakankamai, – visiškai paprastas ir nereikalauja rizikuoti
niekuo, kas galėtų visiems tiems dalykams pakenkti. Apie tai
papasakosiu kitame skyriuje.

v Angl. Catch-22. Lietuviškas leidimas: Joseph Heller, „22-oji išlyga“, Tyto Alba, 2002
m.; Sofoklis, 2015 m.
vi „Bulių rinka“ – tai akcijų rinkos kainų didėjimas tam tikrą laiko periodą.
 4.
Stulbinantis augimas

Iš 84,5 milijardo JAV dolerių verto Voreno Bafeto turto

81,5 milijardo buvo sukaupta po jo 65-ojo gimtadienio.
Mūsų protai nepajėgūs priimti tokių absurdų.
Vienos srities pamokos dažnai mus gali pamokyti kai ko
svarbaus apie kitas sritis. Pažvelkime į milijardą metų
apimančią ledynmečių istoriją, ir ko jie gali pamokyti apie
pinigų auginimą.

Mūsų mokslinės žinios apie Žemę yra šviežesnės, negu

galėtumėte pagalvoti. Kad suprastume, kaip veikia pasaulis,
kartais tenka gręžti giliai po jo paviršiumi – o tai mums tapo
įmanoma palyginti neseniai. Izaokas Niutonas (Isaac Newton)
žvaigždžių judėjimą tyrė šimtus metų prieš tai, kol supratome
keletą pagrindinių dalykų apie mūsų planetą.
Tik XIX a. mokslininkai pripažino, kad Žemė keletą kartų
buvo pasidengusi ledu15. Buvo pernelyg daug įrodymų, todėl
niekas nesiginčijo. Visame pasaulyje pilna ženklų, kad anksčiau
Žemė buvo užšalusi: atsitiktinėse vietose pažirę milžiniški
rieduliai; paviršiniuose sluoksniuose atsivėrę uolienų klodai.
Tapo aišku, kad būta ne vieno ledynmečio, o atskirų penkių,
kurių trukmę galime nustatyti.
Energijos kiekis, kurio reikia užšaldyti planetą, paskui
atšildyti ir užšaldyti vėl, yra stulbinantis. Kas, po galais, galėtų
sukelti tuos ciklus? Ko gero, tik galingiausia jėga mūsų
planetoje.
Taip ir buvo. Tik ne taip, kaip visi manė.
Egzistavo daug teorijų apie tai, kas lemia ledynmečius. Kad
pagrįstų jų milžinišką geologinę įtaką, jau ir pačios teorijos
buvo tokios pat grandiozinės. Buvo manyta, kad iškilę kalnų
masyvai galėjo Žemės vėjus pakreipti tiek, kad pakistų ir
klimatas. Kiti palaikė idėją, kad apledėjimas – natūrali Žemės
būsena, sutrikdyta mus sušildžiusių didžiulių ugnikalnių
išsiveržimų.
 Tačiau nė viena iš šių teorijų negalėtų pagrįsti ledynmečių
ciklų. Kalnų masyvų išaugimas ar milžiniškas ugnikalnis
paaiškintų vieną ledynmetį. Bet negalėtų paaiškinti cikliško
penkių ledynmečių pasikartojimo.
XX a. pradžioje serbų mokslininkas Milutinas Milankovičius
(Milutin Milanković) tyrė Žemės padėtį kitų planetų atžvilgiu ir
iškėlė ledynmečių teoriją, kurios tikslumu jau neabejojame:
Saulės ir Mėnulio gravitacinė trauka nežymiai paveikia Žemės
judėjimą ir pakreipia ją link Saulės. Šio ciklo etapais – galinčiais
trukti dešimtis tūkstančių metų – abiem Žemės pusrutuliams
gali tekti kiek daugiau ar kiek mažiau Saulės šilumos negu
įprastai.
Ir čia prasideda visas smagumas.
Milankovičiaus teorija iš pradžių kėlė prielaidą, kad Žemės
pusrutulių pokrypis lėmė atšiaurias žiemas, galinčias užšaldyti
visą planetą. Tačiau rusų meteorologas Vladimiras Kepenas
(Wladimir Köppen) pasigilino į Milankovičiaus darbą ir aptiko
stulbinantį niuansą.
Ledo kaltininkės buvo vėsios vasaros, o ne šaltos žiemos.
Viskas prasideda nuo to, kad vasarą neįšyla tiek, jog ištirptų
nuo praėjusios žiemos užsilikęs sniegas. Dėl ledo likučių kitą
žiemą sniegui būna lengviau kauptis, o tai padidina tikimybę,
kad sniegas liks ir kitą vasarą, todėl dar kitą žiemą sniego
prisikaupia tik dar daugiau. Neištirpęs sniegas atspindi daugiau
Saulės spindulių, dėl to tampa šalčiau, tad daugiau sninga, ir
taip be paliovos. Po keleto šimtų metų sezoninė sniego masė
išauga iki ištisą žemyną dengiančio ledo sluoksnio, ir šis
pradeda slinkti.
Tas pat nutinka ir priešinga linkme. Dėl orbitos pokrypio
planetai kliūva daugiau Saulės šviesos, ištirpsta daugiau per
žiemą susikaupusio sniego, dėl to kitais metais atspindima
mažiau šviesos, atitinkamai dėl to pakyla temperatūra, kuri
neleidžia kitais metais kauptis sniegui, ir taip toliau. Štai toks
yra tas ciklas.
 Šiuo atveju nuostabą kelia tai, kad dėl gana menko sąlygų
pasikeitimo kažkas gali išaugti šitaip smarkiai. Reikalas
prasideda nuo plono sniego sluoksnio, likusio po vėsios vasaros,
į kurį niekas net nekreiptų dėmesio, ir tuomet, geologiniu
mastu – per akimirksnį, visa Žemė jau padengta kilometrų
storio ledu. Glaciologėvii Gvena Šulc (Gwen Schultz) tai
apibūdino: „Ledo sluoksnius nebūtinai nulemia sniego kiekis.
Užtenka, kad sniegas, net ir mažas jo sluoksnis, netirptų.“
Didžioji ledynmečių pamoka tokia: dideliems rezultatams
pasiekti nereikia didžiulės jėgos.
Jei kas nors kaupiasi – t. y. jei mažas prieaugis pasitarnauja
kaip kuras būsimam augimui, – mažas pradinis pagrindas gali
atvesti iki nepaprastų, iš pažiūros net prieštaraujančių logikai,
rezultatų. Tai gali būti taip neįtikėtina, kad net neįvertinate, kas
yra įmanoma, iš kur atsiranda augimas ir iki ko jis gali nuvesti.
Tas pat pasakytina ir apie pinigus.

Parašyta daugiau negu du tūkstančiai knygų apie tai, kaip

Vorenas Bafetas sukaupė savo turtus. Dauguma iš jų – puikios.
Tačiau reta kuri atkreipia dėmesį į patį paprasčiausią faktą:
Bafeto turtų priežastis ne vien tai, kad jis yra geras
investuotojas, o tai, kad jis yra geras investuotojas nuo pat
mažumės.
Šio teksto rašymo metu Voreno Bafeto turtas siekia 84,5
milijardo JAV dolerių. Iš jų 84,2 milijardo buvo sukaupti po jo
penkiasdešimtojo gimtadienio. 81,5 milijardo uždirbta jam
pasiekus pensinį amžių, septintos jo gyvenimo dešimties
viduryje.
Vorenas Bafetas yra fenomenalus investuotojas. Tačiau
praleidžiate esmę, jei visą jo sėkmę priskiriate investiciniam
įžvalgumui. Tikrasis jo sėkmės raktas – kad jis buvo
fenomenalus investuotojas tris ketvirčius amžiaus. Jei jis būtų
pradėjęs investuoti eidamas ketvirtąją dešimtį ir šešiasdešimt
kelerių būtų išėjęs į pensiją, retas kuris apie jį būtų ką nors
girdėjęs.
Atlikime trumpą minties eksperimentą.
Bafetas pradėjo rimtai investuoti, kai jam buvo dešimt metų.
Sulaukęs trisdešimties jis turėjo milijono JAV dolerių vertės
turto, arba 9,3 milijono, atsižvelgiant į infliaciją16.
Kas būtų nutikę, jei jis būtų paprastesnis žmogus, savo
paauglystę ir trečiąją dešimtį leidęs keliaudamas po pasaulį,
ieškodamas savo aistros, ir sulaukus trisdešimties jo turtas
siektų, pavyzdžiui, dvidešimt penkis tūkstančius JAV dolerių?
Tarkime, kad jam vis dėlto būtų pavykę pasiekti ypatingą
metinę grąžą, kuria pasižymėjo jo investicijos (22 proc. per
metus), tačiau šešiasdešimties jis būtų liovęsis investuoti ir
išeitų į pensiją, kad galėtų žaisti golfą ir leisti laiką su savo
vaikaičiais.
Kiek apytikriai šiandien būtų vertas jo turtas?
Ne 84,5 milijardo JAV dolerių.
11,9 milijono JAV dolerių.
99,9 proc. mažiau, negu vertas dabar.
Iš esmės visą Voreno Bafeto finansinę sėkmę galima sieti su
finansiniais pagrindais, susikurtais paauglystėje, ir veiklos
tęstinumu senatvėje.
Jo įgūdis – investavimas, tačiau jo paslaptis – laikas.
Štai taip veikia sudėtinės palūkanos.
Pažvelkime į tai kitu kampu. Bafetas yra turtingiausias visų
laikų investuotojas. Tačiau iš tiesų jis nėra pats geriausias – bent
jau matuojant vidutine metine grąža.
Džimas Simonsas (Jim Simons), rizikos draudimo fondo
„Renaissance Technologies“ vadovas, nuo 1988-ųjų pinigus
vidutiniškai kaupia 66 proc. metinės grąžos tempu. Niekas net
nepriartėja prie šio rekordo. Kaip ką tik matėme, Bafeto turto
prieaugis per metus vidutiniškai siekia 22 proc., o tai yra vos
trečdalis to.
 Šiuo metu, kai tai rašau, Simonso turtas vertas 21 milijardo
JAV dolerių. Jis yra 75 proc. skurdesnis už Bafetą – žinau, kaip
absurdiškai tai skamba, atsižvelgiant į nagrinėjamus skaičius.
Dėl ko egzistuoja toks skirtumas, jei Simonsas yra kur kas
geresnis investuotojas? Dėl to, kad Simonsas savo investicinių
pergalių receptą rado penkiasdešimties. Laiko pinigams kaupti
jis turėjo mažiau nei pusę tiek, kiek Bafetas. Jei Simonso
investicijos duotų 66 proc. metinę grąžą 70 metų, t. y. tiek laiko,
kiek savo turtą kaupė Bafetas, jis būtų sukaupęs – prašau jus
įkvėpti oro – šešiasdešimt tris kvintilijonus devynis šimtus
kvadrilijonų septynis šimtus aštuoniasdešimt vieną trilijoną
septynis šimtus aštuoniasdešimt milijardų septynis šimtus
keturiasdešimt aštuonis milijonus šimtą šešiasdešimt tūkstančių
dolerių.
Tai absurdiški, nerealūs skaičiai. Esmė tokia, kad augimo
prielaidose menkais atrodantys pokyčiai gali atvesti iki
absurdiškų, nerealių sumų. Ir kai nagrinėjame, kodėl kažkas
tapo toks galingas, koks tapo – kodėl susiformavo ledynas, arba
kodėl Vorenas Bafetas yra toks turtingas, – mes dažnai
pražiūrime svarbiausius sėkmės katalizatorius.
Daug žmonių esu girdėjęs sakant, kad pirmą kartą pamatyta
sudėtinių palūkanų lentelė – ar viena iš tų istorijų, kiek žymiai
daugiau būtų sukaupta pensijai, pradėjus taupyti trečioje, o ne
ketvirtoje gyvenimo dešimtyje, – pakeitė jų gyvenimą. Tačiau
veikiausiai nepakeitė. Tikėtiniau, kad ji juos nustebino, nes
rezultatai intuityviai neatrodė teisingi. Linijinis mąstymas yra
intuityvesnis už eksponentinį. Jei jūsų paprašyčiau atmintinai
sudėti 8+8+8+8+8+8+8+8+8, tą padarytumėte per keletą
sekundžių (atsakymas – 72). Jei jūsų paprašyčiau sudauginti
8x8x8x8x8x8x8x8x8, jūsų galva sprogtų (atsakymas – 134 217
728).
XX a. šeštajame dešimtmetyje kompanija IBM sukūrė 3,5
megabaito standžiuosius diskus. Septintajame dešimtmetyje
reikalai pasistūmėjo iki keliasdešimties megabaitų. Aštuntajame
dešimtmetyje IBM „Winchester“ talpino 70 megabaitų. Tuomet
diskai eksponentiškai sumažėjo dydžiu ir išaugo talpa. Tipinis
asmeninis kompiuteris paskutiniajame XX a. dešimtmetyje
turėjo nuo 200 iki 500 megabaitų talpos.
O tada… pokšt! Įvyko sprogimas.
1999-aisiais pasirodė kompanijos „Apple“ kompiuteriai
„iMac“ su 6-ių gigabaitų standžiaisiais diskais.
2003-iaisiais – 120 gigabaitų „Power Mac“ kompiuteriuose.
2006-aisiais – 250 gigabaitų naujuosiuose „iMac“.
2011-aisiais – pirmasis 4-ių terabaitų standusis diskas.
2017-aisiais – 60-ies terabaitų standieji diskai.
2019-aisiais – 100-o terabaitų standieji diskai.
Visa tai sudėkime: nuo 1950-ųjų iki 1990-ųjų pasiekėme 296
megabaitus. Nuo 1990-ųjų iki dabar pasiekėme 100 milijonų
megabaitų.
Jeigu XX a. šeštajame dešimtmetyje buvote technologijų
optimistas, galbūt prognozavote, kad reali talpa padidės 1000
kartų. Galbūt 10 000 kartų, jei jūsiškis optimizmas buvo
nežabotas. Retas kuris būtų pasakęs „per mano gyvenimą
standžiųjų diskų talpa išaugs 30 milijonų kartų“. Tačiau būtent
taip ir nutiko.
Intuicijai prieštaraujanti augimo prigimtis net ir pačius
protingiausius iš mūsų sulaiko nuo deramo jo galios įvertinimo.
2004-aisiais Bilas Geitsas kritikavo naująjį Gmail paštą,
stebėdamasis, kam galėtų prireikti gigabaito talpos. Autorius
Stivenas Livis (Steven Levy) rašė: „Nepaisant pažangiausių
technologijų išmanymo, jo mentalitetas įstrigęs senojoje
paradigmoje, kur kompiuterinė atmintis yra tai, ką derėtų
taupyti.“ Niekada nepriprasime, kaip greitai viskas gali išaugti.
Čia slypi pavojus: kadangi kaupimasis nėra intuityvus, mes
linkę ignoruoti jo potencialą ir susitelkti į kitokius problemų
sprendimo būdus. Ne dėl to, kad mąstome per daug, o kad retai
stabtelime apmąstyti sudėtinių palūkanų kaupimo potencialą.
 Nė viena iš dviejų tūkstančių knygų, besigilinančių į Bafeto
sėkmę, nesivadina „Šis vyrukas be paliovos investavo tris
ketvirčius amžiaus“. Tačiau žinome, kad tai esminis jo sėkmės
pagrindas. Tiesiog sunku tokią matematiką įsikalti į galvą, nes ji
nėra intuityvi.
Egzistuoja knygos apie ekonominius ciklus, prekybos
strategijas ir investavimą į sektorius. Tačiau veiksmingiausia ir
svarbiausia knyga turėtų vadintis „Užsičiaupk ir lauk“. Vos
vieno puslapio, kuriame pavaizduotas ilgalaikio ekonominio
augimo grafikas.
O pamoką išmokstame tokią: tai, kad sudėtinių palūkanų
kaupimą intuityviai suvokti sunku, gali nulemti daugumą
nuviliančių sandorių, blogas strategijas ir sėkmingus
investicinius bandymus.
Negalite kaltinti žmonių, kad jie deda visas pastangas,
mėgindami pasiekti didžiausią investicinę grąžą. Tai intuityviai
atrodo kaip geriausias būdas praturtėti.
Tačiau geras investavimas nebūtinai reiškia pasiektą
didžiausią grąžą, nes didžiausios grąžos laimikiai dažnai būna
tik vienkartiniai sublizgėjimai, kurių nepavyksta pakartoti.
Geras investavimas reiškia gana gerą grąžą, kurią galite išlaikyti
ir kartoti kuo ilgesnį laiką. Štai tada sudėtinės palūkanos ir
įsismarkauja.
Viso to priešingybė – didžiulės pajamos, kurių nepavyksta
išlaikyti, – veda prie keleto tragiškų istorijų. Apie jas bus
papasakota kitame skyriuje.

vii Glaciologija – mokslas apie ledynus.

 5.
Tapti turtingam ir tokiam
išlikti

Geras investavimas – nebūtinai gerų sprendimų

priėmimas. Tai gebėjimas nuosekliai nesusimauti.
Yra milijonai būdų praturtėti ir galybė knygų, mokančių, kaip
tai padaryti.
Tačiau išlikti turtingam yra tik vienas būdas: tam tikras
taupumo ir paranojos derinys.
Ir tai yra tema, apie kurią kalbame per mažai.
Pradėkime nuo trumpos istorijos apie du vienas kito
nepažinojusius investuotojus, kurių keliai įdomiai susikirto
beveik prieš šimtą metų.

Džesis Livermoras (Jesse Livermore) savo laiku buvo geriausias

vertybinių popierių prekeivis. Gimęs 1877-aisiais, profesionaliu
biržos prekeiviu jis tapo anksčiau, negu dauguma žmonių
sužinojo, kad apskritai egzistuoja toks dalykas kaip vertybinių
popierių prekyba. Sulaukus 30-ies jo turtas, atsižvelgiant į
infliaciją, prilygo šimtui milijonų dolerių.
1929-aisiais Džesis Livermoras jau buvo vienas žinomiausių
pasaulio investuotojų. Tų metų akcijų rinkos griūtis, privedusi
iki Didžiosios depresijos, jo palikimą įrašė į istoriją.
Akcijų rinka nuvertėjo daugiau nei trečdaliu per vieną 1929-
ųjų spalio savaitę, ir tos dienos vėliau atitinkamai buvo
pavadintos Juoduoju pirmadieniu, Juoduoju antradieniu ir
Juoduoju ketvirtadieniu.
Livermoro žmona Dorotė (Dorothy) baiminosi blogiausio, kai
spalio 29-ąją jos vyras grįžo namo. Po Niujorką plito pranešimai
apie nusižudžiusius Volstryto spekuliantus. Ji su vaikais
verkdama pasitiko Džesį tarpduryje, o tuo tarpu jos motinai taip
pakriko protas, kad ši klykdama užsidarė kitame kambaryje.
Pasak biografo Tomo Rubitono (Tom Rubython), keletą
akimirkų Džesis stovėjo sutrikęs ir nesuvokė, kas vyksta.
 Tada savo šeimai pranešė naujienas: vedamas genialios
nuojautos ir laimingo atsitiktinumo, jis pardavė pasiskolintas
akcijas, nes manė, kad jų kursas smuks.
„Turi omeny, mes nežlugę?“ – paklausė Dorotė.
„Ne, brangioji, man šiandien sekėsi gerai kaip niekada –
esame pasakiškai turtingi ir galime daryti, ką panorėję“, – atsakė
Džesis.
Dorotė nubėgo pas savo motiną ir liepė nusiraminti.
Per vieną dieną Džesis Livermoras uždirbo sumą, kuri dabar
atitiktų daugiau nei tris milijardus dolerių.
Per vieną blogiausių mėnesių visoje akcijų rinkos istorijoje
jis tapo vienu turtingiausių žmonių pasaulyje.
Kai Livermoro šeima šventė savo nepamatuojamą sėkmę,
kitas žmogus desperatiškai klaidžiojo Niujorko gatvėmis.
Abraomas Germanskis (Abraham Germansky) buvo
multimilijonierius nekilnojamojo turto vystytojas, labai
praturtėjęs per audringą XX a. trečiąjį dešimtmetį. Sparčiai
augant ekonomikai jis darė tą patį, ką iš esmės darė kiekvienas
sėkmės lydimas niujorkietis trečiojo dešimtmečio pabaigoje:
daug investavo į kylančią akcijų rinką.
1929-ųjų spalio 26-ąją „The New York Times“ paskelbė
straipsnį, dviem pastraipomis aprašantį tragišką pabaigą:

Vakar ryte „Mount Vernon“ rezidencijoje gyvenančio pono Abraomo

Germanskio žmona kreipėsi į Brodvėjaus g. 225 dirbantį advokatą Bernardą H.
Sandlerį (Bernard H. Sandler), prašydama padėti surasti nuo ketvirtadienio
ryto be žinios dingusį jos vyrą. Pasak Sandlerio, penkiasdešimties metų ponas
Germanskis, rytinės dalies nekilnojamojo turto vystytojas, buvo daug
investavęs į akcijas.
Pono Germanskio žmona Sandleriui paminėjo, kad draugas matė jos vyrą
ketvirtadienį vakare netoli akcijų biržos. Anot informaciją suteikusio asmens,
jos vyras ėjo Brodvėjaus kryptimi, plėšė juostelę su akcijų kursais ir barstė
skutus ant šaligatvio.

Štai toks, kiek mums yra žinoma, buvo Abraomo Germanskio

galas.
 Ir čia turime kontrastą.
Po 1929-ųjų spalio akcijų biržos griūties Džesis Livermoras
tapo vienu turtingiausių pasaulio žmonių. Ta pati griūtis
sužlugdė Abraomą Germanskį, greičiausiai privesdama jį iki
savižudybės.
Tačiau greitai prabėkime vėlesnius ketverius metus, ir tada
istorijos vėl susikerta.
Po 1929-ųjų pasisekimo kupinas pasitikėjimo savimi
Livermoras rizikavo vis didesnėmis sumomis. Dėl vis didesnių
įsiskolinimų jam gerokai susisuko galva, ir galiausiai akcijų
biržoje jis viską prarado.
Bankrutavęs ir apimtas gėdos 1933-iaisiais jis porą dienų
buvo dingęs. Žmona ėmėsi jo ieškoti. 1933-iaisiais „The New
York Times“ rašė: „Be žinios dingo akcijų biržos prekeivis Džesis
L. Livermoras, dirbantis adresu Parko Aveniu 1100. Paskutinį
kartą jis buvo matytas vakar penkioliktą valandą.“
Vėliau jis parsirado, tačiau jo likimas jau buvo aiškus.
Galiausiai Livermoras nusižudė.
Nors laikas ir skyrėsi, Germanskis ir Livermoras turėjo vieną
bendrą charakterio bruožą: jiems abiem puikiai sekėsi
praturtėti, ir vienodai nesisekė išlikti turtingiems.
Net jei „turtingas“ nėra toks žodis, kurį taikytumėte sau, ši
pamoka taikytina visiems be išimties, kad ir kokios būtų jų
pajamos.
Gauti pinigų yra viena.
Juos išlaikyti – kita.

Jeigu finansinę sėkmę turėčiau apibendrinti vienu žodžiu, tai

būtų „išlikimas“.
Kaip matysime šeštame skyriuje, 40 proc. bendrovių, kurioms
pasiseka tiek, kad jų akcijomis imama prekiauti viešai, su laiku
visiškai nuvertėja. Žurnalo „Forbes“ 400 turtingiausių
amerikiečių sąrašas per dešimtmetį vidutiniškai pakinta
penktadaliu – dėl priežasčių, nesusijusių su mirtimi ar pinigų
perleidimu kitam šeimos nariui17.
Kapitalizmas yra sudėtingas. Tačiau iš dalies taip nutinka dėl
to, kad pinigų gavimas ir pinigų išlaikymas yra du skirtingi
įgūdžiai.
Kad gautumėte pinigų, tenka rizikuoti, būti optimistu ir
veikti.
Tačiau pinigams išlaikyti reikia to, kas priešinga rizikai.
Reikia kuklumo ir baimės, kad viskas, ką uždirbote, iš jūsų taip
pat greitai gali būti atimta. Reikia taupumo ir gebėjimo
pripažinti, kad bent dalis jūsų pasiekimų veikiau buvo
laimingas atsitiktinumas, todėl negalima kliautis, kad praeities
sėkmė nuolat pasikartos.
Kartą Čarlis Rouzas (Charlie Rose) milijardieriui, bendrovės
„Sequoia Capital“ vadovui Maiklui Moricui (Michael Moritz)
uždavė klausimą, kodėl „Sequoia“ tokia sėkminga. Moricas
paminėjo ilgaamžiškumą, pabrėždamas, kad kai kurios rizikos
kapitalo bendrovės būna sėkmingos penkerius ar dešimt metų,
tačiau „Sequoia“ klesti keturis dešimtmečius. Rouzas paklausė,
kodėl taip yra:

Moricas: Manau, mes visuomet baiminomės žlugti.

Rouzas: Iš tiesų? Vadinasi, esmė yra baimė? Išlieka tik paranojikai?

Moricas: Čia yra tiesos… Laikomės minties, kad rytojus nebus toks pat, kaip
vakar diena. Negalime sau leisti užmigti ant laurų. Negalime būti pernelyg
savimi patenkinti. Negalime manyti, kad vakarykštė sėkmė pavirs rytdienos
laimikiu.

Vėlgi minimas išlikimas.

Ne „augimas“, „intelektas“ ar „įžvalgos“. Esmė yra gebėjimas
išsilaikyti ilgą laiką – kai niekas jūsų neišsekina ir nepriverčia
pasiduoti. Tai turėtų būti jūsų strategijos kertinis akmuo,
nepriklausomai nuo to, ar kalbama apie investavimą, karjerą ar
jūsų verslą.
Yra dvi priežastys, kodėl išlikimo mąstysena yra tokia svarbi
pinigų atžvilgiu.
Viena priežastis akivaizdi: maža tokių pasiekimų, dėl kurių
būtų verta save pražudyti.
Kita, kaip jau matėme ketvirtame skyriuje, – intuicijai
prieštaraujanti sudėtinių palūkanų matematika.
Sudėtinės palūkanos veikia tik tada, kai savo turtui leidžiate
augti metų metus. Tai lyg ąžuolų sodinimas: po vienų metų
rimto augimo nesimatys, po dešimtmečio skirtumas jau gali būti
ryškus, o po penkiasdešimties metų iš nuostabos galite netekti
amo.
Tačiau, kad sukurtumėte ir išlaikytumėte tokį ypatingą
augimą, tenka atlaikyti visus nenuspėjamus pakilimus ir
nuosmukius, kuriuos bėgant laikui visiems neišvengiamai
tenka patirti.
Galime praleisti daug metų mėgindami išsiaiškinti, kaip
Bafetui pavyko pasiekti tokią investicijų grąžą: kaip jis atrado
geriausias bendroves, pigiausius vertybinius popierius,
geriausius vadovus. Tai sudėtinga. Lengviau, bet lygiai taip pat
svarbu, išsiaiškinti, ko jis nedarė.
Jis nesusigundė lįsti į skolas.
Jis nesupanikavo ir neišpardavė savo vertybinių popierių per
keturiolika pergyventų recesijų.
Jis nesuteršė savo verslo reputacijos.
Jis neprisirišo prie vienos strategijos, vienos pasaulėžiūros ar
vienos laikinos krypties.
Jis nesikliovė kitų pinigais (investicijų valdymas pasitelkus
viešą akcinę bendrovę reiškė, kad investuotojai negalės atsiimti
savo kapitalo).
Jis savęs neišsekino ir neapleido veiklos.
Jis išliko. Išlikimas suteikė jam ilgaamžiškumo. O
ilgaamžiškumas – nuoseklus investavimas nuo 10-ies metų bent
iki 89-erių – yra būtent tai, kas sudėtinėms palūkanoms leido
daryti stebuklus. Mėginant charakterizuoti jo sėkmę, šis
vienintelis niuansas yra pats esmingiausias.
Kad suprastumėte, ką turiu omenyje, turite išgirsti Riko
Gerino (Rick Guerin) istoriją.
Ko gero, esate girdėjęs apie Voreno Bafeto ir Čarlio Mangerio
(Charlie Munger) investavimo duetą. Tačiau prieš 40 metų
egzistavo ir trečiasis grupės narys, Rikas Gerinas.
Vorenas, Čarlis ir Rikas investuodavo kartu ir kartu
susitikdavo su verslo vadovais. Tuomet Rikas lyg ir pradingo,
bent jau atsižvelgiant į Bafeto ir Mangerio sėkmę. Investuotojas
Monišas Pabrajus (Mohnish Pabrai) kartą Bafeto paklausė, kas
nutiko Rikui. Monišas prisimena:

[Vorenas pasakė] „Mudu su Čarliu visuomet žinojome, kad tapsime labai

turtingi. Praturtėti mes nesiskubinome; tiesiog žinojome, kad taip nutiks. Rikas
buvo toks pat protingas, tačiau jis skubėjo.“
Nutiko tai, kad per 1973–1974 metų nuosmukį Rikas investicijoms naudojo
skolintas lėšas. Ir per tuos dvejus metus vertybinių popierių rinka krito beveik
70 proc., tad jis buvo priverstas parduoti akcijas. Savo Berkšyro akcijas jis
pardavė Vorenui – Vorenas taip ir pasakė: „nupirkau Riko Berkšyro akcijas“ –
pigiau nei po 40 JAV dolerių už vienetą. Rikas buvo priverstas parduoti,
kadangi investavo skolintomis lėšomis18.

Čarlis, Vorenas ir Rikas buvo vienodai įgudę turtėti. Tačiau

Vorenas ir Čarlis turėjo papildomą įgūdį išlikti turtingiems.
Bėgant laikui šis įgūdis yra svarbiausias.
Nasimas Talebas (Nassim Taleb) yra pasakęs: „Turėti
pranašumą ir išgyventi yra du skirtingi dalykai: pirmajam
reikalingas antrasis. Turite nesusimauti. Bet kokia kaina.“

Kad išlikimo mąstysena būtų pritaikoma realiame pasaulyje,

tenka pripažinti tris dalykus.
 1. Labiau nei didelės grąžos aš noriu būti
finansiškai nepalaužiamas. Iš tiesų manau, kad
būdamas nepalaužiamas gausiu didžiausią
grąžą, nes išsilaikysiu pakankamai ilgai, kol
sudėtinės palūkanos padarys stebuklus.

Vyraujant „bulių rinkai“ niekas nenori laikyti grynųjų. Visi nori

pastebimai augančio turto. „Bulių rinkoje“ laikydamas
grynuosius atrodote ir jaučiatės konservatyviai, nes aiškiai
suvokiate, kiek grąžos išsižadate neturėdamas vertingo turto.
Tarkime, grynieji per metus duoda 1 proc. grąžą, o vertybiniai
popieriai – 10 proc. Tas 9 proc. skirtumas kankins jus kiekvieną
dieną.
Tačiau jei tie grynieji apsaugo jus nuo savo vertybinių
popierių pardavimo vyraujant „meškų rinkai“, tikroji tų
grynųjų pinigų grąža nėra 1 proc. per metus – ji gali būti daug
kartų didesnė, nes apsaugodama jus nuo vieno desperatiško,
nesavalaikio vertybinių popierių pardavimo, per jūsų gyvenimą
gali duoti daugiau grąžos negu dešimtys pasakiškų pataikymų.
Sudėtinių palūkanų kaupimas nėra grįstas didelės grąžos
uždarbiu. Niekuomet neprašausite kliaudamasis tiesiog gera
nepertraukiama grąža kuo ilgesnį laiką – ypač chaoso ir
sumaišties metu.

2. Planuoti yra svarbu, tačiau svarbiausia

kiekvieno plano dalis – turėti planą, jei planas
eitųsi ne pagal planą.

Kaip ten yra sakoma? Jūs planuojate, o Dievas juokiasi. Finansų

ir investicijų planavimas yra kritiškai svarbus, nes leidžia jums
žinoti, ar dabartiniai jūsų veiksmai yra pagrįsti. Tačiau
nedaugelis planų, kad ir iš kokios srities jie būtų, atlaiko pirmąjį
susidūrimą su realiu pasauliu. Jeigu planuojate savo pajamas,
taupymo normą ir rinkos grąžą ateinantiems dviem
dešimtmečiams, pagalvokite apie reikšmingiausius įvykius,
nutikusius per praėjusius 20 metų, kurių niekas negalėjo
numatyti: rugsėjo 11-oji, nekilnojamojo turto bumas ir jo
griūtis, dėl kurios beveik 10 milijonų amerikiečių neteko savo
namų, finansų krizė, per kurią beveik devyni milijonai prarado
darbus, po to sekęs rekordinis vertybinių popierių rinkos
atsigavimas, ir koronavirusas, krečiantis pasaulį dabar, kai
rašau šį tekstą.
Planas naudingas tik tada, kai jis atlaiko tikrovę. O kiekvieno
iš mūsų tikrovė yra nežinomųjų kupina ateitis.
Turint gerą planą nereikia apsimesti, kad tai netiesa. Geras
planas apima tikrovę ir palieka erdvės klaidai. Kuo
smulkmeniškesnis ir griežtesnis planas, tuo pažeidžiamesnis
tampa jūsų finansinis gyvenimas. Jei jūsų taupymo norma
palieka pakankamai erdvės klaidai ir galite teigti: „būtų puiku,
jeigu ateinančius trisdešimt metų rinka duos 8 proc. metinę
grąžą, bet jei ji bus tik 4 proc., tai vis tiek bus gerai“, tai nuo to
jūsų planas tampa tik dar vertingesnis.
Dauguma statymų nepasiteisina ne dėl to, kad buvo klaidingi,
o dėl to, kad jie teisingi tik tose situacijose, kai įvykiai klostosi
preciziškai tiksliai. Erdvė klaidai – dažnai vadinama saugumo
atsarga – yra viena labiausiai neįvertintų jėgų finansų sferoje. Ji
turi daug formų: taupus biudžetas, lankstus mąstymas ir
nesuvaržyta laiko trukmė – bet kas, kas leidžia jums laimingai
gyventi susiklosčius skirtingoms galimoms baigtims.
Tai ne tas pat, kas būti konservatyviam. Konservatyvumas –
tam tikro rizikos laipsnio vengimas. Saugumo atsarga – tai
sėkmės tikimybės didinimas su duotuoju rizikos laipsniu,
didinant ir jūsų išlikimo šansus. Paslaptis ta, kad kuo didesnė
jūsų saugumo atsarga, tuo mažiau pranašumo prieš kitus jums
reikės, kad pasiektumėte jums palankų rezultatą.

3. Asmenybės pusiausvyra – optimistiškai

žvelgti į ateitį, tačiau paranojiškai dairytis, kas
ją gali sugadinti, – yra gyvybiškai svarbu.

Paprastai optimizmas apibrėžiamas kaip įsitikinimas, kad viskas

bus gerai. Tačiau toks apibrėžimas skurdokas. Protingas
optimizmas – tai įsitikinimas, kad visi šansai jūsų rankose ir su
laiku reikalai pakryps į gera, net jei iki tol teks pavargti. Ir, tiesą
sakant, jūs žinote, kad vargo tikrai bus. Galite optimistiškai
tikėtis, kad ilgalaikė trajektorija veda į viršų ir dešinėn, tačiau
būti toks pat tikras, kad kelyje tarp „dabar“ ir „vėliau“ yra ir
visada bus minų. Šie du dalykai eina išvien.
Manyti, kad kažkas ilgainiui išeis į naudą, net jei dabar atrodo
beviltiška, nėra natūralu, tačiau gyvenime daug dalykų veikia
būtent taip. Sulaukęs dvidešimties vidutinis žmogus būna
netekęs apytikriai pusės sinapsių, palyginti su tada, kai buvo
dvejų metų amžiaus, nes neefektyvios ir perteklinės nervų
sistemos jungtys būna pašalinamos. Tačiau vidutinis
dvidešimtmetis yra gerokai protingesnis už vidutinį dvimetį.
Progreso akivaizdoje naikinimas yra ne tik įmanomas, bet ir
efektyvus būdas atsikratyti balasto.
Įsivaizduokite, kad esate į savo vaiko smegenis galintis
pažvelgti tėvas. Kas rytą savo vaiko galvoje pastebite vis mažiau
sinapsių. Jūs supanikuotumėte! Sakytumėte: „Kažkas negerai,
čia viskas ỹra ir nyksta. Reikia, kad kas nors įsikištų. Turime
pasirodyti gydytojui!“ Tačiau to vis dėlto nedarote. Tai, ką
matote, yra normalus vystymosi kelias.
Ekonomikos, rinkos ir karjeros dažnai auga panašiai – per
praradimus.
 Štai kaip atrodo pastarųjų 170 metų JAV ekonomika:

Tačiau ar žinote, kiek visko įvyko per tą laikotarpį? Nuo ko

pradėti pasakoti…

Milijonas trys šimtai tūkstančių amerikiečių žuvo

kovodami devyniuose dideliuose karuose.
Apie 99,9 proc. įkurtų įmonių neliko.
Buvo nužudyti keturi JAV prezidentai.
675 000 amerikiečių per vienus metus mirė nuo gripo
pandemijos.
30 stichinių nelaimių pražudė bent po 400 amerikiečių.
33 recesijos bendrai sudėjus tęsėsi 48 metus.
Nė vienas prognozuotojas nenumatė bent vienos iš tų
recesijų.
 Vertybinių popierių rinka iš ką tik pasiektų aukštumų bent
102 kartus krito daugiau nei 10 proc.
Vertybiniai popieriai bent 12 kartų neteko trečdalio savo
vertės.
Metinė infliacija 7 proc. viršijo 20 kartų.
Anot „Google“, žodžiai „ekonominis pesimizmas“
laikraščiuose buvo paminėti 29 000 kartų.

Per tuos 170 metų mūsų gyvenimo lygis išaugo

dvidešimteriopai, tačiau vargu ar buvo bent viena diena,
neturėjusi realaus pagrindo pesimizmui.
Sunku vienu metu mąstyti paranojiškai ir optimistiškai, nes
matyti vien juoda arba vien balta paprasčiau, negu pripažinti,
kad galimi niuansai. Tačiau trumpalaikė paranoja reikalinga,
kad išgyventumėte ilgiau ir galėtumėte raškyti ilgalaikio
optimizmo vaisius.
Džesiui Livermorui tai buvo karti pamoka.
Gerus laikus jis susiejo su blogų laikų pabaiga. Praturtėjęs jis
pasijuto nenugalimas ir neabejojo, kad liks turtingas. Praradęs
beveik viską, jis dalijosi patirtimi:

Kartais manau, kad už pamokas, išmokančias apie save negalvoti pernelyg

gerai, biržos spekuliantui jokia kaina nėra per didelė. Daugelio talentingų
žmonių bankrotai yra tiesiogiai susiję su jų pasipūtimu.

„Ši liga brangiai kainuoja, – sakė jis, – visur ir visiems.“

Dabar pasigilinsime į kitą priežastį, kodėl taip sunku įsikalti į
galvą, kad augimas galimas net ir sunkumų akivaizdoje.
 6.
„Uodegos“ valdo viską

Galite klysti pusę laiko ir vis vien praturtėti.

 Šioje košėje verdu jau 30 metų. Manau, matematika čia
paprasta – kai kurie projektai pasiteisina, kai kurie – ne.
Bet kuriuo atveju nėra reikalo to sureikšminti. Tiesiog
imatės kito, ir tiek žinių.
– Bredas Pitas (Brad Pitt), atsiimdamas Ekrano aktorių gildijos
apdovanojimą

Heincas Bergruenas (Heinz Berggruen) iš nacistinės Vokietijos

pabėgo 1936-aisiais. Jis apsistojo Amerikoje ir studijavo
literatūrą Kalifornijos universitete Berklyje.
Anot daugelio, jo jaunystė nežadėjo nieko ypatingo. Tačiau
XX a. pabaigoje Bergruenas tapo vienu sėkmingiausių visų laikų
meno kūrinių prekeivių.
2000-aisiais Bergruenas Vokietijos vyriausybei už daugiau nei
100 milijonų eurų pardavė dalį savo didžiulės kolekcijos,
kurioje buvo Pikaso (Picasso), Brako (Braques), Klė (Klee) ir
Matiso (Matisse) darbų. Šį pirkinį vokiečiai laikė veikiau
dovana, nes kolekcijos vertė privačioje rinkoje gerokai viršijo
milijardą JAV dolerių.
Stulbina, kad vienas asmuo gali sukaupti šitiek šedevrų. Nėra
nieko subjektyviau už meną. Tad kaip žmogus jaunystėje galėjo
numatyti, kas taps geidžiamiausiais amžiaus kūriniais?
Galbūt sakysite „įgūdis“.
Galbūt sakysite „laimingas atsitiktinumas“.
Investicinė bendrovė „Horizon Research“ turi trečią
paaiškinimą. Ir jis labai aktualus investuotojams.
„Didieji investuotojai pirko gausybę meno kūrinių, – rašo
bendrovė19. – Taip susiklostė, kad kolekcijų dalys tapo
puikiomis investicijomis, ir jos buvo laikomos pakankamai ilgą
laiką, kol rinkinio duodama grąža prilygo geriausių rinkinio
elementų duodamai grąžai. Ir tiek.“
Didieji meno kūrinių prekeiviai veikė kaip indeksiniai fondai.
Jie pirko viską, ką galėjo. Ir pirko rinkiniais, o ne atskirus
patinkančius meno kūrinius. Tuomet jie sėdėjo ir laukė, kol
iškils keletas pačių geriausių.
Ir tiek.
Galimas daiktas, kad kito į Bergrueną panašaus kolekcininko
99 proc. per visą gyvenimą įsigytų meno kūrinių pasirodė esą
menkaverčiai. Tačiau tai visiškai nesvarbu, jeigu paaiškėja, kad
to 1 proc. autorius – kas nors kaip Pikasas. Bergruenas daugeliu
atvejų galėjo klysti ir galiausiai vis vien būti stulbinamai teisus.
Versle ir investavime daugybė dalykų veikia būtent taip. Ilga
„uodega“viii, kitaip tariant – tolimiausi rezultatų pasiskirstymo
galai – daro didžiulę įtaką finansams, kai vos keletas įvykių gali
nulemti daugumą rezultatų.
Gali būti sunku tą pripažinti, net jei išmanote matematiką.
Sunku suvokti, kad investuotojas gali klysti pusę laiko ir vis
vien praturtėti. Tai reiškia, jog neįvertiname, kaip normalu, kad
daugybė dalykų nepasiteisina. Ir kai taip nutinka, reaguojame
pernelyg audringai.

Voltas Disnėjus (Walt Disney) tapo žinomu animatoriumi

sukūręs animacinį filmuką „Garlaivis Vilis“. Jo verslo sėkmė
buvo kita istorija. Pirmoji Disnėjaus studija bankrutavo. Statyti
jo filmus buvo siaubingai brangu ir juos finansuoti teko
siutinamai ilgai. XX a. trečiajame dešimtmetyje Disnėjus buvo
sukūręs daugiau nei 400 animacinių filmų. Dauguma jų buvo
trumpi, dauguma buvo mylimi žiūrovų ir dauguma buvo
nuostolingi.
Viską pakeitė „Snieguolė ir septyni nykštukai“.
 8 milijonai JAV dolerių, kuriuos šis filmas uždirbo per pirmąjį
1938-ųjų pusmetį, viršijo bet kokius ankstesnius kompanijos
uždarbius. Šie pinigai absoliučiai pakeitė Disnėjaus studiją.
Visos kompanijos skolos buvo padengtos. Pagrindiniai
darbuotojai buvo apdovanoti lojalumo premijomis. Kompanija
įsigijo naują ir modernią studiją Berbanko mieste, Kalifornijoje,
kur ji tebeveikia ir šiandien. „Oskaras“ Voltą Disnėjų iš žinomo
žmogaus pavertė pasauline garsenybe. 1938-aisiais jis jau buvo
sukūręs kelis šimtus valandų animacinių filmų. Tačiau verslo
atžvilgiu 83 minučių „Snieguolė“ buvo viskas, ko reikėjo.
Visa, kas milžiniška, pelninga, žymu ar įtakinga, yra
„uodegos“ atvejo rezultatas – ryškiausio iš tūkstančių ar
milijonų atvejų. Ir didžiausią dėmesį skiriame tam, kas yra
milžiniška, pelninga, populiaru ar įtakinga. Kai dauguma to,
kam mes skiriame savo dėmesį, yra „uodegos“ rezultatas,
lengva nuvertinti, kaip reta ir galinga tai yra.
Kai kurios „uodegų“ valdomos pramonės šakos yra
akivaizdžios. Kaip pavyzdį imkime rizikos kapitalą. Atlikęs 50
investicijų rizikos kapitalas tikisi, kad pusė iš jų bus
nesėkmingos, 10 neblogų ir viena ar dvi bus „aukso kasyklos“,
duosiančios šimtaprocentinę kapitalo grąžą. Investicinė
bendrovė „Correlation Ventures“ kartą nusprendė paanalizuoti
skaičius20. Iš daugiau nei dvidešimt vieno tūkstančio rizikingų
investicijų nuo 2004-ųjų iki 2014-ųjų:
65 proc. buvo nuostolingos.
Du su puse procento atsipirko nuo dešimt iki dvidešimt
kartų.
Vienas procentas atsipirko daugiau negu dvidešimtgubai.
Pusė procento – tai yra apie šimtas įmonių iš dvidešimt vieno
tūkstančio – davė penkiasdešimtgubą ar didesnę grąžą. Iš jų
gauta didžioji rizikos kapitalo grąžos dalis.
Galite pamanyti, kad dėl to rizikos kapitalas ir yra toks
rizikingas. Kiekvienas investuojantis į rizikos kapitalą žino, kad
jis rizikingas. Dauguma startuolių žlunga, o pasiekti milžiniškos
sėkmės pasaulis leidžia vos keletui iš jų.
Jei norite saugesnės, labiau nuspėjamos ir stabilesnės grąžos,
investuojate į dideles kotiruojamas bendroves.
Arba bent jau taip galite pagalvoti.
Atminkite, „uodegos“ valdo viską.
Ilgalaikėje perspektyvoje sėkmės pasiskirstymas tarp didelių
kotiruojamų bendrovių akcijų mažai tesiskiria nuo rizikos
kapitalo.
Dauguma biržoje prekiaujamų įmonių yra niekam tikusios,
maža jų dalis veikia gerai ir vos keletas tampa ypatingais
grynuoliais, duodančiais didžiąją dalį vertybinių popierių rinkos
grąžos.
Kartą „J. P. Morgan Asset Management“ publikavo „Russell
3000“ indekso – didelio, plataus kotiruojamų kompanijų
rinkinio – grąžos pasiskirstymo nuo 1980-ųjų apžvalgą21.
Per šį periodą keturiasdešimt procentų „Russell 3000“
indekso bendrovių neteko bent 70 proc. savo vertės ir
nebeatsitiesė.
Iš esmės visa bendra indekso grąža gauta iš 7 proc. įmonių,
pranokusių bent du standartinius nuokrypius.
To galite tikėtis iš rizikos kapitalo. Tačiau taip nutiko su
nuobodžiu, diversifikuotu indeksu.
Akcijų nuvertėjimas neaplenkia jokio sektoriaus. Daugiau
nei pusė visų kotiruojamų technologijų ir telekomunikacijų
įmonių praranda didžiąją savo vertės dalį ir nebeatsitiesia. Net
tarp komunalinių paslaugų įmonių nesėkmės atvejai yra
dažnesni nei vienas iš dešimties:
 Įdomu, kad norėdami tapti kotiruojama bendrove ir „Russell
3000“ nariu, jau turite būti pasiekę tam tikrą sėkmės lygį. Tai
įsitvirtinusios korporacijos, o ne greito pelno ieškantys
startuoliai. Vis dėlto daugumos jų gyvavimo trukmė matuojama
metais, o ne kartomis.
Kaip pavyzdį imkime vieną iš tokių įmonių: „Carolco“,
buvusią „Russell 3000“ indekso narę.
Ji pastatė keletą sėkmingiausių XX a. pabaigos kino filmų,
tarp jų – pirmosios trys „Rembo“ dalys, „Terminatorius 2“,
„Esminis instinktas“ bei „Viską prisiminti“.
„Carolco“ akcijomis prekiauti viešai pradėta 1987-aisiais.
Įmonė buvo labai sėkminga ir didžiulio pasisekimo sulaukusius
filmus suko vieną po kito. 1991-aisiais ji gavo pusę milijardo JAV
dolerių pajamų, o jos rinkos kapitalizacija pasiekė 400 milijonų
– tuo metu tai buvo milžiniški pinigai, ypač – kino studijai.
O tada ji žlugo.
 Naujų milžiniško populiarumo filmų nebesukurta, keletas
mažo biudžeto projektų nepasiteisino, ir dešimtojo dešimtmečio
viduryje „Carolco“ tapo istorija. 1996-aisiais ji bankrutavo.
Akcijų vertė krinta iki nulio, o toliau – linkime jums geros
dienos! Katastrofiški nuostoliai. Tokie, kokius bėgant laikui
tenka patirti keturioms iš dešimties biržoje prekiaujamų akcinių
bendrovių. „Carolco“ atvejis vertas pasakojimo ne dėl to, kad jis
unikalus, o dėl to, kad jis labai dažnas.
Štai svarbiausia šios istorijos dalis: nuo 1980-ųjų „Russell
3000“ indeksas išaugo daugiau nei 73 kartus. Tai įspūdinga
grąža. Tai – sėkmė.
Iš esmės keturiasdešimt procentų indekso bendrovių buvo
nesėkmingos. Tačiau 7 proc. puikiai veikiančių įmonių buvo
daugiau nei pakankama tam, kad atsvertų nuostolingąsias. Kaip
Heinco Bergrueno atveju, tik vietoj Pikaso ir Matiso čia būtų
„Microsoft“ ir „Walmart“.
Keletas bendrovių ne tik generuoja didžiąją dalį rinkos
grąžos, bet tarp jų pasitaiko ir dar daugiau „uodegos“ atvejų.
2018-aisiais „Amazon“ davė 6 proc. S&P 500 indekso grąžos.
„Amazon“ augimą iš esmės lėmė „Prime“ ir „Amazon Web
Services“, kas jau savaime yra „uodegos“ atvejai kompanijoje,
eksperimentuojančioje su šimtais produktų, nuo išmaniojo
telefono „Fire Phone“ iki kelionių agentūrų.
Tais pačiais 2018-aisiais „Apple“ generavo 7 proc. indekso
grąžos. Pagrindinė tokio rezultato priežastis – išmanusis
telefonas „iPhone“, technologinių produktų pasaulyje esantis
„uodegų uodega“.
O kas yra tų bendrovių darbuotojai? „Google“ įdarbina 0,2
proc. kandidatų22. „Facebook“ – 0,1 proc.23 „Apple“ – apie 2
proc.24 Tad žmonių, dirbančių su tais „uodeguotais“ projektais,
duodančiais „uodeguotą“ grąžą, ir karjeros yra „uodeguotos“.
Idėja, kad keletas dalykų gali lemti daugumą rezultatų,
teisinga ne tik jūsų investicinio portfelio bendrovių atžvilgiu.
Tai yra ir svarbi jūsų paties, kaip investuotojo, elgesio dalis.
 Genialų karininką Napoleonas apibūdino taip: „Tai žmogus,
gebantis išspręsti paprastus reikalus, kol visi aplinkiniai eina iš
proto.“
Tas pat taikytina ir investavimui.
Dauguma finansinių patarimų yra apie šiandieną. Ką reiktų
daryti dabar ir kokie vertybiniai popieriai šiandien atrodo
patraukliai?
Tačiau didžiąją laiko dalį šiandiena nėra tokia svarbi. Per visą
jūsų, kaip investuotojo, gyvenimą šiandien, rytoj ar kitą savaitę
priimami sprendimai nė iš tolo nebus tokie svarbūs kaip jūsų
elgesys vos keletą dienų – tikėtina, 1 proc. viso laiko ar dar
mažiau, – kai visi aplinkiniai eis iš proto.
Pasvarstykite, kas nutiktų, jei kiekvieną mėnesį nuo 1900-ųjų
iki 2019-ųjų santaupoms skirtumėte po vieną dolerį.
Galėtumėte tą dolerį investuoti į JAV vertybinių popierių
biržą kiekvieną mėnesį, nepaisant nieko. Nesvarbu, ar
ekonomistai šaukia apie artėjančią recesiją, ar apie naują
„meškų rinką“. Jūs tiesiog investuojate toliau. Taip besielgiančią
investuotoją pavadinkime Sju.
Bet galbūt investuoti recesijos metu yra pernelyg baisu. Tad,
galimas daiktas, savo dolerį į vertybinių popierių biržą
investuojate nesant recesijos, viską parduodate prasidėjus
ekonominiam nuosmukiui, o kasmėnesinį dolerį į santaupas
atsidedate grynaisiais, ir, recesijai pasibaigus, viską vėl
investuojate atgal į vertybinių popierių biržą. Tokį investuotoją
pavadinkime Džimu.
Galbūt, kad išsigąstumėte, turi praeiti keletas recesijos
mėnesių, o po jos taip pat reikia laiko, kol atgaunate
pasitikėjimą ir grįžtate į rinką. Dolerį į vertybinių popierių biržą
investuojate nesant recesijos, išsiparduodate po šešių krizės
mėnesių, o jai pasibaigus, po dar šešių mėnesių investuojate vėl.
Pavadinkime jus Tomu.
Kiek pinigų galiausiai turėtų šie trys investuotojai?
Sju turėtų 435 551 dolerį.
 Džimas būtų sutaupęs 257 386 dolerius.
Tomas – 234 476 dolerius.
Sju laimi dideliu skirtumu.
Tarp 1900-ųjų ir 2019-ųjų buvo 1428 mėnesiai. Kiek daugiau
nei 300 iš jų praėjo recesijoje. Neprarasdama šaltakraujiškumo
per tuos 22 proc. laiko, kai ekonomika buvo recesijoje ar jos
šešėlyje, Sju sukaupė beveik trimis ketvirtadaliais daugiau
pinigų negu Džimas ir Tomas.
Pateiksiu ir šviežesnį pavyzdį: tikėtina, kad jūsų, kaip
investuotojo, elgesys per keletą 2008-ųjų pabaigos ir 2009-ųjų
pradžios mėnesių jūsų viso gyvenimo finansinę grąžą veiks
labiau negu visi jūsų veiksmai nuo 2000-ųjų iki 2008-ųjų.
Egzistuoja senas lakūnų juokelis, kad jų darbas – „valandų
valandos nuobodulio su keletu akimirkų visiško siaubo“. Tą patį
galima pasakyti ir apie investavimą. Jūsų, kaip investuotojo,
sėkmę nulems jūsų reakcija siaubo akimirkomis, o ne kruizo
režimu praleisti metai.
Genialaus investuotojo apibrėžimas yra toks: tai vyras ar
moteris, gebantys spręsti paprastus reikalus, kol visi aplinkiniai
eina iš proto.
Mat „uodegos“ valdo viską.

Kai pripažįstate, jog versle, investavime ir finansuose „uodegos“

valdo viską, suvokiate, kad normalu, jog daugybė dalykų
nepasiseka, dūžta, žlunga ir griūva.
Jei esate geras investuotojas į pavienes akcijas, tikėtina, kad
pusę laiko būsite teisus.
Jei esate geras verslo lyderis, pasiteisins galbūt pusė jūsų
produktų ir strateginių idėjų.
Jei esate geras investuotojas, dauguma metų bus tiesiog
vidutiniški ir bus daug prastų.
 Jei esate geras darbuotojas, tinkamą įmonę tinkamoje srityje
rasite po keleto bandymų.
Tačiau tik jei tikrai esate geras.
Piteris Linčas (Peter Lynch) yra vienas geriausių mūsų laikų
investuotojų. Kartą jis pasakė: „Jei puikiai sukatės šiame versle,
būsite teisus šešis kartus iš dešimties.“
Esama sričių, kuriose savo darbą atlikti puikiai turite kaskart.
Pavyzdžiui, pilotuodamas lėktuvą. Taip pat esama sričių,
kuriose kone visada norėtumėte pasirodyti bent jau mažų
mažiausiai gerai. Pavyzdžiui, dirbdamas restorano vyriausiuoju
virėju.
Investavimas, verslas ir finansai yra kas kita.
Iš investuotojų ir verslininkų sužinojau, kad nėra tokių
žmonių, kurie gerus sprendimus priima visą laiką. Didžiausią
įspūdį paliekantys žmonės būna pilni siaubingų idėjų ir dažnai
imasi jas įgyvendinti.
Imkime „Amazon“. Būtų nesuprantama, jei nevykusio
produkto pasirodymas stambioje bendrovėje būtų įprastas ir
toleruotinas reiškinys. Manytumėte, kad įmonės vadovas turėtų
atsiprašyti akcininkų. Tačiau Džefas Bezosas netrukus po
pragaištingos „Amazon“ išmaniojo telefono „Fire Phone“
prekybos pradžios pasakė:

Jei manote, kad tai didžiulė nesėkmė, turiu pranešti, jog dabar dirbame prie
gerokai didesnių nesėkmių. Ir aš nejuokauju. Dėl kai kurių iš jų „Fire Phone“
atrodys tik kaip menkas kluptelėjimas.

„Amazon“ priimtina prarasti daug pinigų dėl „Fire Phone“,

nes nuostolius kompensuos kitas produktas, „Amazon Web
Services“, uždirbsiantis dešimtis milijardų dolerių. Į pagalbą čia
atskuba „uodegos“.
„Netflix“ vadovas Ridas Hastingsas (Reed Hastings) sykį
pranešė, kad jo kompanija atšaukia keletą didelio biudžeto
produktų. Paaiškinimas buvo toks:
 Šiuo metu mūsų sėkmingų sprendimų procentas yra gerokai per didelis. Aš
nuolat spaudžiu turinio kolektyvą. Turime prisiimti daugiau rizikos. Reikia
išmėginti daugiau beprotiškų dalykų, kad bendras atšauktų projektų procentas
būtų didesnis.

Tai nėra kliedesiai ar negebėjimas prisiimti atsakomybės. Tai

išmintingi fakto, kad „uodegos“ atneša sėkmę, pripažinimai.
Neabejotina, kad po kiekvieno „Amazon Prime“ arba serialo
„Oranžinė – tai nauja juoda“ix turėsite ir keletą šūvių pro šalį.
Iš dalies tai nėra įprasta dėl to, kad daugumoje sričių matome
tik galutinį produktą, o ne nuostolius, patirtus kelyje link
sėkmingiausio arba iškiliausio „uodegos“ produkto.
Per televiziją rodomas komikas Krisas Rokas (Chris Rock) yra
tobulai šmaikštus. Bet mažuose klubuose kasmet pasirodymus
rengiantis Krisas Rokas yra tik geras. Taip jau yra. Joks
komedijos genijus nėra toks protingas, kad iš anksto žinotų,
kurie juokeliai sužibės labiausiai. Kiekvienas žymus komikas,
prieš rodydamas savo programą dideliuose renginiuose, ją
išbando mažuose klubuose. Kartą Roko paklausė, ar jis
nepasiilgsta mažų klubų. Šis atsakė:

Turas prasideda ne arenose. Prieš šį paskutinįjį turą aš surengiau pasirodymą

klube „Stress Factory“ Naujajame Bransvike. Ruošdamasis turui bendrai
surengiau keturiasdešimt ar penkiasdešimt klubinių pasirodymų.

Vienas laikraštis aprašė šiuos pasirodymus mažuose

klubuose. Pasakojo, kaip Rokas sklaido lapus ir ieško
medžiagos. „Galvoju praleisti kai kuriuos iš šitų juokelių“, –
pasirodymo viduryje ištaria jis. Per „Netflix“ matomi pavykę
juokeliai yra „uodegos“, išryškėjusios po šimtų bandymų.
Panašūs dalykai nutinka ir investavime. Nesunku išsiaiškinti
Voreno Bafeto turto vertę arba jo metinės grąžos vidurkį. Arba
net ir jo geriausias bei žymiausias investicijas. Tai nėra paslaptis,
ir žmonės apie tai kalba.
 Gerokai sunkiau sudėlioti paveikslą iš kiekvienos per jo
karjerą padarytos investicijos. Niekas nekalba apie
nepasiteisinusius sprendimus, nevykusius verslus, prastus
pirkinius. Tačiau jie sudaro didelę Bafeto istorijos dalį. Jie yra
kitame „uodegos“ gale.
Per „Berkshire Hathaway“ akcininkų susirinkimą 2013-aisiais
Vorenas Bafetas pasakė, kad per visą gyvenimą jis turėjo nuo
keturių iki penkių šimtų akcijų ir daugiausia pinigų uždirbo iš
dešimties. Čarlis Mangeris pratęsė: „Jei pašalintume keletą
geriausių „Berkshire“ investicijų, ilgalaikiai bendrovės
rezultatai būtų labai vidutiniški.“
Kai stebime sektinais pavyzdžiais laikomų žmonių
laimėjimus, pražiūrime, kad jų pasiekimus lėmė maža jų
veiksmų dalis. Todėl dėl savo pačių nesėkmių, praradimų ir
nuosmukių jaučiamės taip, lyg kažką darytume blogai. Tačiau
visai tikėtina, kad klystame arba būname teisūs taip pat dažnai
kaip ir profesionalai. Galbūt būdami teisūs jie buvo teisesni,
tačiau klysti galėjo lygiai taip pat dažnai kaip ir jūs.
Džordžas Sorošas (George Soros) kartą pasakė: „Svarbu ne
tai, ar esate teisus, ar klystate, o kiek pinigų užsidirbote
būdamas teisus ir kiek praradote klysdamas.“ Galite klysti pusę
laiko ir vis vien praturtėti.

Mūsų galaktikoje yra šimtas milijardų planetų ir, kiek mums

žinoma, tik viena, kurioje yra protinga gyvybė.
Faktas, kad skaitote šią knygą, yra ilgiausios „uodegos“, kokią
tik galite įsivaizduoti, rezultatas.
Galima dėl to pasidžiaugti. Toliau pažvelkime, kaip pinigai
gali suteikti dar daugiau laimės.

viii Angl. long tail – statistikoje ir versle naudojamas terminas.

ix Angl. Orange Is the New Black.
 7.
Laisvė

Savojo laiko valdymas yra didžiausi iš pinigų gaunami

dividendai.
Aukščiausia turto forma – turėti galimybę nubudus kas rytą
pasakyti: „Šiandien galėsiu daryti, ką noriu.“
Žmonės nori tapti turtingesni, kad būtų laimingesni. Laimė
yra sudėtinga tema, nes visi yra skirtingi. Tačiau jei egzistuoja
bendras laimės vardiklis – universalus džiaugsmo kuras, – tai
yra žmonių noras kontroliuoti savo gyvenimą.
Galimybė daryti ką norite, kada norite, su kuo norite ir kiek
norite, yra neįkainojama. Tai didžiausi iš pinigų gaunami
dividendai.

Angusas Kempbelas (Angus Campbell) buvo Mičigano

universiteto psichologas. Jis gimė 1910-aisiais, tad jo moksliniai
tyrinėjimai prasidėjo epochoje, kai psichologija iš esmės gilinosi
į tokius slegiančius sutrikimus kaip depresija, nerimas,
šizofrenija.
Kempbelas norėjo žinoti, dėl ko žmonės būna laimingi. 1981-
aisiais pasirodžiusi jo knyga „Gerovės jausmas Amerikoje“x
prasideda paaiškinimu, kad bendrai žmonės yra laimingesni,
negu daugelis psichologų mano. Tačiau vieni akivaizdžiai
jaučiasi geriau negu kiti. Ir nebūtinai juos galėtumėte
sugrupuoti pagal pajamas, geografinę padėtį ar išsilavinimą, nes
kiekvienoje iš šių kategorijų netrūko chroniškai nelaimingų
žmonių.
Galingiausias bendras laimės vardiklis buvo paprastas.
Kempbelas jį apibendrino taip:

Aiškus pojūtis, kad kontroliuojate savo gyvenimą, yra gerokai patikimesnis

pasitenkinimo jausmo rodiklis negu bet kokios kitos mūsų vertintos
objektyvios aplinkybės.
 Patikimesnis už jūsų atlyginimą. Už jūsų namo dydį. Už jūsų
darbo prestižą. Galimybė kontroliuoti ką, kada ir su kuo
veikiate, yra svarbiausias gyvensenos kintamasis, dėl kurio
žmonės būna laimingi.
Didžiausia pinigų vertė – ir aš tikrai neperdedu – yra jų galia
leisti jums valdyti savo laiką. Pamažu užtikrinti tokį sukaupto
turto teikiamą nepriklausomybės ir autonomijos lygį, kuris
leistų jums labiau kontroliuoti, ką ir kada galite daryti.
Šiek tiek turto reiškia galimybę negaluojant pasiimti keletą
laisvadienių ir dėl to nepatirti smūgio per kišenę. Tokia
galimybė, jeigu jos neturite, yra labai daug.
Šiek tiek daugiau turto reiškia, kad netekęs darbo galėsite
palūkuriuoti, kol atsiras geras darbo pasiūlymas, o ne griebti
pirmą pasitaikiusį. Tai gali reikšmingai pakeisti jūsų gyvenimą.
Šešių mėnesių atlyginimo dydžio santaupos nenumatytiems
gyvenimo atvejams reiškia galimybę nedrebėti pamačius savo
vadovą, nes žinote, kad nepražūsite, jei prireiktų šiek tiek laiko
susirasti naują darbą.
Dar daugiau turto reiškia galimybę imtis mažiau apmokamo
darbo, tačiau su lankstesnėmis darbo valandomis. Galbūt tokio,
kuris būtų arčiau namų. Arba kad pajėgsite kovoti su netikėtai
užklupusia liga be nerimo, kaip reikės apmokėti gydymosi
išlaidas.
Tuomet dar yra galimybė išeiti į pensiją tada, kada norite, o
ne tada, kada reikia.
Galėdamas už pinigus nusipirkti laiko ir galimybių, įgysite
tokių gyvenimo privilegijų, kurių ne visada gali suteikti net
prabangos dalykai.
Mokydamasis universitete norėjau būti investicijų
bankininku. Dėl vienos vienintelės priežasties: jie uždirba daug
pinigų. Tai buvo vienintelis stimulas, ir buvau 100 proc.
įsitikinęs, kad juo tapęs būsiu laimingesnis. Pirmaisiais studijų
metais mane pakvietė atlikti vasaros praktiką investiciniame
Los Andželo banke – jaučiausi lyg laimėjęs karjeros loterijoje.
Tai buvo viskas, apie ką kada nors svajojau.
Pirmąją dieną supratau, kodėl investicijų bankininkai
uždirba daug pinigų: jų darbo diena atrodė nežmoniškai ilga ir
kupina suvaržymų. Tiesą sakant, daugumai toks darbas tiesiog
nepakeliamas. Grįžti namo iki vidurnakčio buvo laikoma
prabanga, o darbe sklandė posakis: „Jei neateisi į darbą
šeštadienį, tai gali nebesirodyti ir sekmadienį.“ Darbas buvo
intelektualiai stimuliuojantis, gerai apmokamas, ir jį dirbdamas
jaučiausi svarbus. Tačiau kiekvieną sekundę turėjau
besąlygiškai paklusti savo vadovo reikalavimams, ir to užteko,
kad tai taptų viena klaikiausių mano gyvenimo patirčių.
Praktika turėjo trukti keturis mėnesius. Aš ištvėriau vieną.
Sunkiausia buvo tai, kad savo darbą aš mylėjau. Ir sunkiai
dirbti norėjau. Tačiau, kai darote tai, ką labai mėgstate, pagal
grafiką, kurio negalite valdyti, galite jaustis taip, lyg darytumėte
tai, ko nekenčiate.
Toks jausmas turi pavadinimą. Psichologai jį vadina
reaktansu. Pensilvanijos universiteto marketingo profesorius
Džona Bergeris (Jonah Berger) taikliai apie tai pasakė:

Žmonėms patinka jausti, kad jie kontroliuoja situaciją – jog sėdi prie vairo. Kai
mėginame juos priversti ką nors padaryti, jie pasijunta netekę galios. Užuot
jautę, kad pasirinko patys, jie jaučiasi taip, lyg juos privertė. Tad jie atsisako
arba užsiima kuo nors kitu, net jei visų pirma jiems tai būtų patikę.25

Pripažinęs, koks teisingas yra šis pastebėjimas, suvokiate, kad

skirdamas pinigus gyvenimui, kuriame galite daryti ką norite,
su kuo norite, kada norite ir kiek norite, gausite neįtikėtiną
grąžą.
Sėkmės lydimas verslininkas Derekas Siversas (Derek Sivers)
kartą rašė apie draugą, prašiusį jo papasakoti, kaip šis tapo
turtingas:
 Už beveik minimalų atlyginimą, apie dvidešimt tūkstančių JAV dolerių per
metus, dirbau Manhatano centre. Niekada nevalgiau kavinėse ir nevažinėjau
taksi. Pragyvenimui per mėnesį išleisdavau apie tūkstantį, o uždirbdavau 1800
JAV dolerių. Taip gyvenau dvejus metus ir susitaupiau dvylika tūkstančių JAV
dolerių. Tada man buvo 22 metai.
Susitaupęs dvylika tūkstančių galėjau išeiti iš darbo ir tapti muzikantu.
Žinojau, kad per mėnesį galėčiau surengti keletą koncertų ir iš to pragyventi.
Tad buvau laisvas. Dar po mėnesio išėjau iš darbo ir jo daugiau niekada
nebeturėjau.
Kai baigiau draugui pasakoti šią istoriją, jis paprašė papasakoti daugiau.
Atsakiau, kad tai viskas. Tuomet jis pasakė: „Ne, dar papasakok, kaip pardavei
savo įmonę.“
Pasakiau, kad mano gyvenime tai nebuvo labai reikšminga. Tiesiog banko
sąskaitoje padaugėjo pinigų. O visa esmė įvyko man būnant dvidešimt dvejų.26

JAV yra turtingiausia šalis per visą pasaulio istoriją. Tačiau maža
įrodymų, kad vidutiniškai jos piliečiai šiandien yra laimingesni,
negu buvo XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai turtas ir pajamos
buvo gerokai mažesni – net vertinant medianąxi ir atsižvelgiant
į infliaciją. 2019-aisiais tyrimų bendrovė „Gallup“ apklausė 150
000 žmonių iš 140 šalių ir išsiaiškino, kad apie 45 proc.
amerikiečių vakar dieną „smarkiai nerimavo“27. Pasaulio
vidurkis buvo apie 39 proc. Penkiasdešimt vienas procentas
amerikiečių vakar dieną jautė „daug streso“. Likusiame
pasaulyje taip pat atsakė 35 proc.
Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad didžiąją dalį pinigų skyrėme
įsigyti didesniems ir geresniems pirkiniams. Bet tuo pat metu
išsižadėjome galimybės labiau valdyti savo laiką. Geriausiu
atveju šie dalykai tik kompensuoja vienas kitą.
Atsižvelgiant į infliaciją, šeimos pajamų mediana 1955-aisiais
buvo 29 000 JAV dolerių28. 2019-aisiais ji šiek tiek viršijo 62 000
JAV dolerių. Tie pinigai buvo skirti tokiam gyvenimui, koks XX a.
šeštojo dešimtmečio amerikiečiui būtų vargiai įkandamas, net ir
vidutinei šeimai. Amerikiečių namų dydžio mediana išaugo nuo
91 m2 1950-aisiais iki 226 m2 2018-aisiais. Vidutiniuose
amerikiečių namuose dabar yra daugiau vonios kambarių negu
gyventojų. Mūsų automobiliai yra greitesni ir geresni,
televizoriai – pigesni ir didesnės raiškos.
Kita vertus, tai, kas nutiko su mūsų laiku, vargu ar yra
panašu į progresą. Ir labiausiai tai susiję su tuo, kokie dabar yra
daugumos mūsų darbai.
Džonas D. Rokfeleris buvo vienas sėkmingiausių visų laikų
verslininkų. Taip pat jis buvo atsiskyrėlis, daugiausia laiko
leidžiantis vienas su savimi. Jis retai kalbėdavo, o jei kas
siekdavo jo dėmesio, šis sąmoningai atsiribodavo ir tylėdavo.
Valytojas, su kuriuo Rokfeleris kartkartėmis pabendraudavo,
pasakojo: „Jis leidžia visiems kalbėti, o pats sėdi ir neištaria nė
žodžio.“
Paklaustas, kodėl susitikimų metu tyli, Rokfeleris dažnai
deklamuodavo eilėraštį:

Tarp ąžuolo šakų gyveno sena išmintinga pelėda,

Kuo daugiau ji matė, tuo mažiau kalbėjo,
Kuo mažiau kalbėjo, tuo daugiau girdėjo,
Kodėl visi nesame kaip tas išmintingas senas paukštis?

Rokfeleris buvo keistas vyrukas. Tačiau jis žinojo kai ką, ką

dabar žino dešimtys milijonų dirbančiųjų.
Darbe Rokfeleriui nereikėjo kasti šulinių, krauti prekių į
vagonus ar kilnoti statinių. Jis tiesiog galvojo ir stengėsi priimti
gerus sprendimus. Rokfelerio darbo vaisiai – jo pastangų
rezultatai – buvo kuriami ne rankomis ir net ne žodžiais. Jie
gimdavo jo galvoje. Tad būtent tam jis ir skirdavo daugiausia
laiko ir energijos. Nors didžiąją dienos dalį jis prasėdėdavo
tyliai, ir daugumai žmonių tai atrodė lyg dykaduoniavimas ar
laisvalaikis, iš tikrųjų jis nuolat dirbo su savo protu ir sprendė
problemas.
Tuo metu tokia veikla buvo išskirtinė. Rokfelerio laikais
beveik visus darbus tekdavo dirbti rankomis. Pasak ekonomisto
Roberto Gordono (Robert Gordon), 1870-aisiais 46 proc. darbų
buvo žemės ūkyje, o 35 proc. – apdirbamojoje pramonėje. Buvo
mažai profesijų, susijusių su protiniu darbu. Mąstyti
nereikėdavo, jūs tiesiog be paliovos fiziškai dirbote, o jūsų
darbas būdavo matomas ir apčiuopiamas.
Šiandien viskas yra atvirkščiai.
Trisdešimt aštuoni procentai darbų dabar skirti
„vadybininkams, tarnautojams ir specialistams“. Tai darbai,
kuriuose reikia priiminėti sprendimus. 41 proc. darbų yra
aptarnavimo sferoje, kur jūsų mintys yra tokios pat svarbios
kaip ir jūsų veiksmai.
Dabar daugelio mūsų darbai panašesni į Rokfelerio negu į
tipiško XX a. šeštojo dešimtmečio pramonės darbininko darbą, o
tai reiškia, kad mūsų darbo diena nesibaigia pasižymėjus savo
išėjimo laiką ir išėjus iš gamyklos. Mes nuolatos dirbame savo
galvose, ir dėl to atrodo, kad darbas niekada nesibaigia.
Jeigu jūsų darbas yra automobilių gamyba, tai nestovėdamas
prie surinkimo linijos mažai ką tenuveiktumėte. Atsiribojate
nuo darbo ir savo darbo įrankius paliekate gamykloje. Tačiau
jeigu jūsų darbas sukurti rinkodaros kampaniją – o tai yra
protinis sprendimų priėmimo darbas, – jūsų įrankis yra jūsų
galva, kuri visada lieka su jumis. Apie savo užduotį galite galvoti
vykdamas į darbą arba iš jo, ruošdamas pietus, migdydamas
vaikus ar trečią valandą nakties nubudęs nuo įtampos. Galbūt
dabar jūsų darbo diena yra trumpesnė negu būtų buvusi XX a.
šeštajame dešimtmetyje. Tačiau jaučiatės taip, lyg dirbtumėte 24
valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
„The Atlantic“ žurnalistas Derekas Tompsonas (Derek
Thompson) kartą šią situaciją apibūdino taip:

Jei XXI-ojo amžiaus techninė įranga yra nešiojama, tai reiškia, kad šiuolaikinė
darbovietė realiai net nėra vieta. Tai – pati diena. Kompiuterių amžius darbo
įrankius išlaisvino iš biurų. Teoriškai dauguma protinį darbą atliekančių
darbuotojų, kurių kompiuteriai ir išmanieji telefonai yra nešiojamos ir
universalios medijų kūrimo mašinos, gali būti vienodai produktyvūs tiek
antrą valandą dienos sėdėdami pagrindiniame biure, tiek antrą valandą
nakties darbuodamiesi Tokijo erdvių nuomos platformoje „WeWork“ ar tiesiog
vidurnaktį plušėdami ant savo sofos.29
 Palyginti su ankstesnėmis kartomis, dabar savojo laiko
kontrolė yra sumenkusi. O kadangi savojo laiko valdymas yra
toks svarbus laimės veiksnys, mūsų neturėtų stebinti, kad
žmonės nesijaučia laimingesni, net jei vidutiniškai dabar esame
turtingesni negu bet kada anksčiau.
Ką su visu tuo galėtume padaryti?
Išspręsti šią problemą nelengva, nes kiekvienas yra
skirtingas. Pirmasis žingsnis – tiesiog pripažinti tai, kas beveik
visiems suteikia arba nesuteikia laimės.
Savo knygoje „30 gyvenimo pamokų“xii gerontologas Karlas
Pilemeras (Karl Pillemer) apklausė tūkstantį pagyvenusių
amerikiečių apie svarbiausias jų išmoktas gyvenimo pamokas.
Jis rašė:

Visiškai niekas – nė vienas iš tūkstančio – nepasakė, jog norėdamas būti

laimingas turite stengtis dirbti kuo sunkiau, kad įpirktumėte trokštamus
daiktus.
Nė vienas žmogus nepasakė, kad svarbu būti tokiam pat turtingam kaip ir
aplinkiniai, o jei juos dargi pralenktumėte, tai jau būtų tikra sėkmė.
Nė vienas žmogus nepasakė, kad darbą turėtumėte pasirinkti pagal tai, kiek
ateityje svajojate uždirbti.

Apklaustieji vertino tokius dalykus kaip tvirta draugystė,

buvimas dalimi ko nors didesnio už save, gerai su savo vaikais
praleistas laikas. Pilemeras rašo: „Jūsų vaikai nenori jūsų pinigų
(ar to, ką galima nupirkti už jūsų pinigus) taip, kaip jie nori jūsų.
Tariant dar konkrečiau – jie nori, kad būtumėte kartu su jais.“
Įsiklausykite į tuos, kuriems teko pergyventi viską: savojo
laiko valdymas yra didžiausi iš pinigų gaunami dividendai.
Toliau – trumpas skyrelis apie mažiausius iš pinigų gaunamus
dividendus.

x Angl. The Sense of Wellbeing in America.

xi Statistikoje mediana – tai požymio reikšmė, kuri dalija variacinę eilutę,
populiaciją ar tikimybinį pasiskirstymą į dvi lygias dalis.
xii Angl. 30 Lessons for Living.
 8.
Žmogaus automobilyje
paradoksas

Jūsų turtai didžiausią įspūdį daro tik jums – ne kam nors

kitam.
Geriausia prabangaus viešbučio patarnautojo darbo dalis –
galimybė pavairuoti keletą iš šauniausių kada nors asfaltu
riedėjusių automobilių. Svečiai atvyksta ištisa aristokratiška
flotile – Ferrari, Lamborghini, Rolls-Royce markių automobiliais.
Svajojau turėti vieną tokių automobilių, nes (kaip tuo metu
maniau) aplinkiniams jie siunčia aiškų signalą apie tai, kad jums
sekasi. Esate sumanus. Esate turtingas. Jūsų geras skonis. Esate
svarbus. Tiesiog pažiūrėkite į mane.
Ironiška, kad į pačius vairuotojus aš žvilgtelėdavau retai.
Kai matote ką nors, vairuojantį prabangų automobilį, retai
pagalvojate: „Oho, tą automobilį vairuojantis vyrukas tikrai yra
kietas.“ Veikiau galvojate: „Oho, jei turėčiau tokį automobilį,
žmonės manytų, kad aš esu kietas.“ Pasąmoningai ar ne, bet
žmonės galvoja būtent taip.
Čia kyla paradoksas: žmonės linkę geisti turtų tam, kad
aplinkiniams pasiųstų signalą, jog turėtų būti mėgstami ir kad
jais būtų žavimasi. Tačiau realybėje tie kiti žmonės žavėjimąsi
jumis nustumia į šalį, – ne todėl, kad turtas nekelia
susižavėjimo, o todėl, kad matydami jūsų turtus jie vertina juos
kaip atskaitos tašką savo pačių troškimui patikti ir kelti tokį pat
pasigėrėjimą kitiems.
Laiške savo ką tik gimusiam sūnui rašiau: „Tau gali atrodyti,
kad nori brangaus automobilio, prašmatnaus laikrodžio ir
didelio namo. Patikėk manimi, iš tikrųjų tu nori ne to. Tu nori
kitų žmonių pagarbos ir palankumo ir manai, kad brangūs
daikčiukai tai duos. Tačiau to niekada nesulauksi – ypač iš tų
žmonių, kurių pagarbos ir palankumo trokšti.“
Tai supratau dirbdamas patarnautoju, kai pradėjau mąstyti
apie visus tuos žmones, į viešbutį atvykstančius savo ferariais ir
matančius, kaip spoksau. Kad ir kur jie važiuodavo, visur
atsirasdavo spoksotojų, ir neabejoju, kad jiems tai patiko. Esu
tikras, jie jautėsi verti susižavėjimo.
 Bet ar jie žinojo, kad jie man nerūpi ir kad jų pačių
dažniausiai nepastebiu? Ar žinojo, kad spoksau tik į automobilį
ir prie vairo įsivaizduoju save?
Ar jie pirko Ferrari manydami, kad dėl to jais bus žavimasi,
tačiau nesuvokdami, kad aš – ir, tikėtina, daug kitų žmonių,
kurie gėrisi automobiliu, – apie automobilio vairuotoją visiškai
negalvoja?
Ar tą patį galima pasakyti apie dideliuose namuose
gyvenančius žmones? Beveik neabejotinai.
Apie papuošalus ir drabužius? Tikrai taip.
Mintis, kurią noriu perteikti, ne ta, kad turėtumėte nustoti
siekti turto. Ar nesvajoti apie prašmatnius automobilius. Man
patinka tiek viena, tiek kita.
Tiesiog norėjau pasidalinti subtiliu pastebėjimu, kad žmonės
trokšta kitų pagarbos ir susižavėjimo, bet eikvodami pinigus
prašmatniems daiktams to gauti gali gerokai mažiau, negu
įsivaizduoja. Jei jūsų tikslas yra kitų pagarba ir žavėjimasis
jumis, paklauskite savęs, ar viso to siekiate tinkamais būdais.
Kuklumas, geranoriškumas ir empatija jums pelnys daugiau
pagarbos negu kada nors galėtų pelnyti automobilio markė ir
arklio galia.
Kalbėti apie ferarius dar nebaigėme. Dar viena istorija apie
greitų automobilių paradoksą bus kitame skyriuje.
 9.
Turtas yra tai, kas nematoma

Leisti pinigus norint parodyti, kiek daug jų turite, yra

greičiausias būdas jų turėti mažiau.
Piniguose slypi daug ironiškų dalykų. Štai vienas svarbesnių:
turtas yra tai, kas nematoma.
Los Andželo viešbučio patarnautoju dirbau pirmojo
dešimtmečio viduryje – tai buvo laikas, kai pasipuikuoti savo
materialine gerove buvo taip svarbu, kaip kvėpuoti.
Jei matote pravažiuojantį Ferrari, galite numanyti, kad jo
savininkas yra turtingas – net jei į jį patį kreipiate mažai
dėmesio. Tačiau susipažinęs su keletu iš tų žmonių supratau,
kad taip yra ne visuomet. Daugelis buvo vidutiniokai, didelę dalį
savo pajamų skiriantys automobiliui.
Pamenu vyruką, kurį vadinkime Rodžeriu. Jis buvo daugmaž
mano metų. Nenutuokiau, kuo Rodžeris verčiasi. Tačiau jis
vairavo Porsche, o to pakako, kad žmonės galėtų kelti prielaidas.
Tuomet vieną dieną Rodžeris atvažiavo su sena Honda. Taip
pat ir kitą savaitę bei dar kitą.
„Kas nutiko tavo Porsche?“ – paklausiau aš. Jis atsakė, kad
lizingo kompanija susigrąžino automobilį dėl nebeatliekamų
įmokų. Nebuvo justi nė kruopelės gėdos. Jis tai pakomentavo
taip, lyg kalbėtų apie artimiausias rungtynes. Bet kokios jums
apie jį kilusios prielaidos buvo klaidingos. Los Andžele tokių
rodžerių apstu.
Žmogus, vairuojantis šimtą tūkstančių JAV dolerių
kainuojantį automobilį, gali būti pasiturintis. Bet vienintelis apie
jo turtą jums žinomas faktas – kad dabar jis turi šimtu
tūkstančių JAV dolerių mažiau negu turėjo prieš įsigydamas šį
automobilį (arba jo skola išaugo šimtu tūkstančių). Tai viskas, ką
apie jį žinote.
Esame linkę apie turtą spręsti iš to, ką matome, nes tokia
informacija akivaizdi. Negalime matyti žmonių banko sąskaitų
ar investicinio portfelio ataskaitų. Todėl matuodami finansinę
sėkmę kliaujamės išore. Automobiliais. Namais. Instagramo
nuotraukomis.
 Šiuolaikinis kapitalizmas padeda žmonėms apsimetinėti
turtingiems, kol iš tikrųjų tokie taps, ir tai jau pavirto ištisa
industrija.
Tačiau tiesa ta, kad turtas yra tai, kas nematoma.
Turtas – tai neįsigyti šaunūs automobiliai. Nenusipirkti
deimantai. Laikrodžiai, kuriais nesipuikuojama, drabužiai,
kuriems atsispiriama, ir aukščiausios klasės patobulinimai,
kurių atsisakoma. Turtas – tai finansinės lėšos, kurios nebuvo
paverstos matomais daiktais.
Paprastai apie turtą taip nemąstome, nes negalime suteikti
konteksto tam, ko nematome.
Atlikėja Rihanna dėl pernelyg didelio išlaidavimo kone
bankrutavo ir savo finansų patarėją padavė į teismą. Patarėjas
atsikirto: „Ar iš tikrųjų turėjau jai aiškinti, kad leisdama pinigus
daiktams ji galiausiai ir turės daiktus, o ne pinigus?“30
Aišku, galite juoktis. Tačiau atsakymas toks: taip, žmonėms
reikia tai aiškinti. Kai dauguma žmonių sako, kad norėtų būti
milijonieriais, greičiausiai jie turi omenyje, kad norėtų išleisti
milijoną. O tai iš tiesų yra buvimo milijonieriumi priešingybė.
Investuotojas Bilas Manas (Bill Mann) kartą rašė: „Nėra
greitesnio būdo pasijusti turtingam, negu leidžiant krūvas
pinigų išties puikiems daiktams. Tačiau turtingi žmonės leidžia
pinigus, kuriuos turi, ir neleidžia pinigų, kurių neturi. Viskas
išties taip paprasta.“31
Tai puikus patarimas, tačiau jo gali būti maža. Vienintelis
būdas būti pasiturinčiam – neleisti pinigų, kuriuos turite. Tai ne
tik vienintelis būdas kaupti turtą; tai pati turto sąvokos esmė.
Turime būti atsargūs mėgindami apibrėžti skirtumą tarp
sąvokų pasiturintisxiii ir turtingasxiv. Tai daugiau negu
semantika. Nežinodami skirtumo galite priimti begalę prastų
finansinių sprendimų.
Turtingas siejamas su dabartinėmis pajamomis. Šimtą
tūkstančių JAV dolerių kainuojantį automobilį vairuojantis
asmuo beveik neabejotinai yra turtingas, nes, net jei tą
automobilį pirko skolon, jis turi būti užsitikrinęs tam tikrą
pajamų lygį, kad mėnesio įmokos jam būtų įkandamos. Tas pat
pasakytina apie didelių namų gyventojus. Pastebėti turtingus
žmones nėra sunku. Dažnai jie patys stengiasi būti matomi.
Pasiturinčiojo turtas yra tai, kas nematoma. Tai – neišleistos
pajamos. Turtas yra kol kas neįgyvendintas pasirinkimas ką
nors įsigyti vėliau. Jo vertę sudaro galimi nauji pasirinkimai,
lankstumas ir augimas, leisiantis vieną dieną įsigyti daugiau
dalykų, negu galėtumėte dabar.
Dieta ir mankšta mums pasitarnaus kaip analogija. Ne
paslaptis, kaip sunku sulieknėti, kartais net ir energingai
sportuojantiems žmonėms. Savo knygoje „Kūnas“xv Bilas
Braisonas (Bill Bryson) paaiškina, kodėl:

Amerikoje atlikta studija parodė, jog žmonės kalorijų, kurias sportuodami

sudegina, skaičių padidina keturis kartus. O paskui suvartoja vidutiniškai
dvigubai tiek, nei ką tik sudegino. <…> Tad mankštos poveikį galima greitai
paleisti vėjais daug valgant, o dauguma iš mūsų taip ir daro.xvi

Mankšta panaši į buvimą turtingam. Galvojate: „Gerai

paplušėta, nusipelniau sočiai pavalgyti.“ Būti pasiturinčiam – tai
susiturėti nuo vaišių ir iš tiesų sudeginti kalorijas. Tai sunku ir
reikalauja savitvardos. Tačiau tai sukuria atotrūkį tarp to, ką
galite daryti ir ką renkatės daryti, ir bėgant laikui tai jums
pasitarnauja.
Daugelio iš mūsų bėda ta, kad lengva rasti turtingų žmonių
pavyzdžių. Sunkiau rasti pasiturinčių žmonių pavyzdžių, nes
dažniausiai jų sėkmė mažiau akivaizdi.
Be abejo, esama pasiturinčių žmonių, kurie taip pat
pirkiniams išleidžia daug pinigų. Bet net ir tokiais atvejais mes
matome jų prabangą, o ne turtą. Matome automobilius, kuriuos
jie nutaria pirkti, galbūt mokyklas, į kurias nusprendžia leisti
savo vaikus. Nematome jų santaupų, pensijos sąskaitų ar
investicinių portfelių. Matome namus, kuriuos jie nusipirko, o
ne namus, kuriuos jie galėjo įpirkti, jei būtų labai panorėję.
Pavojus tas, kad, mano manymu, dauguma žmonių giliai
širdyje nori būti pasiturintys. Jie nori laisvės ir lankstumo,
kuriuos gali suteikti dar neišleistos finansinės lėšos. Tačiau
mumyse taip įsišaknijusi mintis, kad turėti pinigų reiškia leisti
pinigus, jog nesugebame įžvelgti, kiek reikia saiko, kad iš
tikrųjų būtume pasiturintys. Ir kadangi negalime to pamatyti,
sunku tą suprasti.
Žmonėms puikiai sekasi mokytis mėgdžiojant kitus. Bet dėl
užslėptos turto prigimties sunku mėgdžioti pasiturinčius
žmones ir iš jų mokytis. Po mirties Ronaldas Ridas tapo daugelio
žmonių sektinu pavyzdžiu finansų atžvilgiu. Juo buvo žavimasi
žiniasklaidoje, jis buvo liaupsinamas socialiniuose tinkluose.
Tačiau, kol buvo gyvas, finansų atžvilgiu jis niekam nebuvo
sektinas pavyzdys, nes kiekvienas jo turto centas buvo
nematomas net tiems, kurie jį pažinojo.
Įsivaizduokite, kaip sunku būtų išmokti rašyti, jei
negalėtumėte skaityti didžių rašytojų kūrinių. Kas jus įkvėptų?
Kuo žavėtumėtės? Iš ko mokytumėtės ir kieno patarimais
vadovautumėtės? Tai, kas jau ir taip yra sunku, būtų dar
sunkiau. Sunku mokytis iš to, kas nematoma. Tai paaiškina,
kodėl daugeliui taip sunku sukaupti turto.
Pasaulyje apstu žmonių, kurie atrodo kuklūs, tačiau iš tiesų
yra pasiturintys, ir žmonių, kurie atrodo turtingi, tačiau gyvena
balansuodami ant bankroto slenksčio. Turėkite tai omenyje
skubėdamas vertinti kitų sėkmę ir keldamas savo tikslus.

Jeigu turtas yra tai, ko neišleidžiate, kokia iš jo nauda? Ką gi,

leiskite man pamėginti jus įtikinti taupyti pinigus.
xiii Angl. wealthy.

xiv Angl. rich.

xv Angl. The Body.

xvi Iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė. Bill Bryson, „Kūnas“, Tyto alba, Vilnius,
2020, p. 172.
 10.
Taupykite pinigus

Vienintelis nuo jūsų priklausantis veiksnys kuria vieną

svarbiausių dalykų. Kaip puiku.
Leiskite man įtikinti jus taupyti pinigus.
Tai neužtruks.
Bet pats prašymas gana keistas, ar ne?
Nejau žmones reikia įtikinėti taupyti pinigus?
Pastebėjau, kad reikia, – bent jau daugelį.
Tam tikrą pajamų lygį pasiekę žmonės pasiskirsto į tris
grupes: tuos, kurie taupo, tuos, kurie nemano, jog įstengs
taupyti, ir tuos, kurie nemano, kad jiems reikia taupyti.
Tai skirta dviem pastarosioms grupėms.

Pirmoji mintis – paprasta, bet dažnai

pražiūrima, – kad turto kaupimas menkai
susijęs su jūsų pajamomis arba investicine
grąža, bet labai susijęs su jūsų taupymo norma.

Trumpa istorija apie efektyvumo galią.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje atrodė, kad pasaulyje ima
stigti naftos. Tą apskaičiuoti nebuvo sunku: pasaulinė
ekonomika vartojo daug naftos ir augo, o išgaunamos naftos
apimtys nespėjo įkandin.
Laimė, nafta nesibaigė. Tačiau ne vien dėl to, kad aptikome
naujus jos klodus ar išmokome geriau ją išgauti.
Pagrindinė priežastis, kodėl įveikėme naftos krizę, – ėmėme
gaminti mažiau energijos eikvojančius automobilius, statyti
energetiškai efektyvesnius fabrikus ir namus negu anksčiau.
Dabar JAV suvartoja 60 proc. mažiau energijos vienam doleriui
BVP nei 1950-aisiais32. Vidutinis mylių skaičius, kurį visos
transporto priemonės įveiktų sunaudodamos po galoną kuro,
nuo 1975-ųjų padvigubėjo. 1989-ųjų gamybos Ford Taurus
(sedanas) su vienu galonu vidutiniškai galėdavo nuvažiuoti 18
mylių. 2019-ųjų gamybos Chevy Suburban (absurdiškai didelis
visureigis) nuvažiuoja 18,1 mylios.
Pasaulis augino savo „energetinį turtą“ ne didindamas
energiją, o mažindamas energijos poreikį. JAV naftos ir dujų
gavyba nuo 1975-ųjų išaugo 65 proc., o tuo tarpu iš šios
energijos išgaunamas efektyvumas ir tvermė padidėjo daugiau
nei dvigubai. Nesunku pastebėti, kas buvo svarbiau.
Čia svarbu tai, kad papildomos energijos paieškos yra iš
esmės nevaldomos ir gaubiamos neužtikrintumo, nes labai
priklauso nuo nenuspėjamų geologinių, geografinių, klimatinių
ir geopolitinių aplinkybių. Tačiau gebėjimas efektyviau naudoti
energiją didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Sprendimas
įsigyti lengvesnį automobilį ar naudotis dviračiu priklauso nuo
jūsų, o tikimybė, kad dėl to energija bus naudojama efektyviau
– 100 proc.
Tą patį galima pasakyti apie mūsų pinigus.
Galite praturtėti gavęs didelę investicinę grąžą. Tačiau tai, ar
investavimo strategija bus veiksminga, kiek ilgai ji jums
pasitarnaus, ir ar rinkos bus palankios, visuomet kels abejonių.
Rezultatus gaubia neužtikrintumas.
Asmeninės santaupos ir ekonomiškumas – finansų tvermė ir
efektyvumas – yra labiau jūsų pačių kontroliuojamos pinigų
lygties dalys, o tikimybė, kad ateityje jos bus tokios pat
veiksmingos kaip ir dabar – šimtaprocentinė.
Jei į turto kaupimą žvelgiate kaip į kažką, kas pareikalaus
daugiau pinigų ar didelės investicinės grąžos, galite tapti tokiu
pat pesimistu kaip XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai atrodė,
kad nafta baigia išsekti. Kelias priešaky atrodo sunkus ir
nenuspėjamas.
Jei matote, kokią galią suteikia jūsų pačių taupumas ir
efektyvumas, tuomet lemtis tampa aiškesnė.
 Turtas – tai sukaupti likučiai nuo to, ką gavote ir ką išleidote.
Kaupti turtą galite ir neturėdamas didelių pajamų, tačiau
nesukaupsite be aukštos taupymo normos, taigi tampa
akivaizdu, kas yra svarbiau.

Dar svarbiau, kad turto vertė yra susijusi su

tuo, ko jums reikia.

Tarkime, kad jūsų ir mano grynasis turtas vienodas.

Taip pat tarkime, kad esate geresnis investuotojas negu aš.
Man pavyksta uždirbti 8 proc. metinę grąžą, o jums – 12 proc.
Tačiau aš efektyviau tvarkausi su savo pinigais. Tarkime, man
užtenka pusės sumos, kad būčiau laimingas, o jūsų gyvenimo
būdo išlaidos auga taip pat, kaip ir jūsų turtas.
Mano padėtis geresnė nei jūsiškė, net jeigu esu prastesnis
investuotojas. Nepaisant mažesnės grąžos, iš savo investicijų
gaunu daugiau naudos.
Tą patį galima pasakyti apie pajamas. Išmokus būti
patenkintam mažesniu pinigų kiekiu, atsiranda atotrūkis tarp
to, ką turite, ir to, ko norite, – panašus į atotrūkį, atsirandantį
augant jūsų uždarbiui, – tik lengviau sukuriamas ir labiau
priklausantis nuo jūsų.
Aukšta taupymo norma reiškia, kad išleisite mažiau, nei
galėtumėte, o mažesnės išlaidos reiškia didesnes santaupas.
Pagalvokite apie tai tokiame kontekste: kiek laiko ir pastangų
prireikia, kad metiniai investiciniai rodikliai pagerėtų 0,1 proc.,
– milijonų valandų tyrimų, dešimčių milijardų dolerių vertų
profesionalų pastangų, – tad nesunku pastebėti, kas yra
potencialiai svarbiau ir ko labiau verta siekti.
Esama profesionalių investuotojų, kurie sunkiai dirba 80
valandų per savaitę, kad savo gaunamą grąžą padidintų
dešimtadaliu procento, kai tuo tarpu jų gyvenimo būdo pokyčiai
atsvertų du ar tris pilnus procentinius punktus, ir tą būtų
galima išnaudoti su mažiau pastangų.
Nuostabu gauti didelę investicinę grąžą ir gerą uždarbį – ir
kai kuriems pavyksta to pasiekti. Tačiau faktas, kad į vieną
finansų lygties pusę dedama tiek daug pastangų, o į kitą – tiek
mažai, daugeliui žmonių reiškia galimybę.

Pasiekus tam tikrą pajamų lygį, viskas, ko jums

reikia, yra žemiau jūsų ego.

Kiekvienam būtina patenkinti bazinius poreikius. Juos

patenkinus, atsiranda kitas – svarbiausių patogumo poreikių –
lygmuo, o dar aukščiau yra poreikiai, susiję tiek su patogumu,
tiek su pramogomis bei pažinimu.
Tačiau išlaidos, viršijančios gana žemą materialinio
apsirūpinimo lygį, iš esmės yra pataikavimo savajam ego
atspindys, būdas išlaidaujant parodyti žmonėms, jog turite (ar
turėjote) pinigų.
Raginčiau apie tai mąstyti būtent taip, be to, vienas
veiksmingiausių būdų padidinti santaupas – auginti ne savo
pajamas, o savo kuklumą.
Kai į santaupas žvelgiate kaip į skirtumą tarp jūsų ego ir
pajamų, suvokiate, kodėl daug žmonių, gaunančių padorias
pajamas, sutaupo tiek nedaug. Tai kasdienė kova su instinktais
skleisti savo povo plunksnas iki begalybės ir neatsilikti nuo kitų,
darančių tą patį.
Žmonės, užsitikrinę ilgalaikę sėkmę asmeninių finansų
srityje – nebūtinai turintieji aukštas pajamas, – linkę nesukti
galvos dėl to, ką apie juos mano kiti.
 Todėl žmonių gebėjimas taupyti priklauso nuo
jų pačių gerokai labiau, negu jiems galėtų
atrodyti.

Santaupas galima auginti išleidžiant mažiau.

Išleisti mažiau galite mažiau geisdamas.
Mažiau geisite, jei mažiau galvosite, ką apie jus mano kiti.
Šioje knygoje iš esmės tą ir įrodinėju – pinigai daugiau
priklauso nuo psichologijos negu nuo finansų.

Be to, jums nereikia konkrečios priežasties

taupyti.

Kai kurie žmonės pinigus taupo pradiniam įnašui už namą,

automobiliui ar pensijai.
Be abejo, tai puiku.
Tačiau taupyti galima ir be tikslo įsigyti ką nors konkretaus.
Galite taupyti tiesiog dėl taupymo. Ir turėtumėte. Tą daryti
turėtų kiekvienas.
Taupymas vien konkrečiam tikslui būtų logiškas pasaulyje,
kuris yra nuspėjamas. Tačiau mūsų pasaulis ne toks. Taupymas
– tai apsauga nuo neišvengiamo gyvenimo gebėjimo klaikiai jus
nustebinti pačiu blogiausiu metu.
Kitą su konkrečiomis išlaidomis nesiejamų santaupų
teikiamą privilegiją aptarėme septintame skyriuje: tai –
galimybė valdyti savo laiką.
Visiems žinomos materialinės gėrybės, kurias galima nupirkti
už pinigus. Suvokti nematerialias gėrybes yra sunkiau, tad jos
dažnai lieka nepastebėtos. Tačiau nemateriali pinigų teikiama
nauda gali būti gerokai vertingesnė ir ji gali suteikti daugiau
laimės negu materialūs daiktai – akivaizdieji mūsų santaupų
taikiniai.
Santaupos, nesiejamos su konkrečiomis išlaidomis, suteikia
jums pasirinkimų ir lankstumo, galimybę laukti ir išnaudoti
geras progas. Jos jums duoda laiko pagalvoti. Leidžia keisti
kryptį taip, kaip pats norite.
Kiekvienas sutaupytas centas yra lyg žingsnelis į ateitį, kuri
būtų atitekusi kam nors kitam, tačiau nutarėte ją atiduoti sau.

Šis lankstumas ir galimybė valdyti savo laiką

yra nematoma turto duodama grąža.

Kokia yra banke laikomų grynųjų, suteikiančių jums galimybę

keisti karjerą, anksti išeiti į pensiją, ar laisvę gyventi be nerimo,
duodama grąža?
Sakyčiau, ji neapskaičiuojama.
Neapskaičiuojama dviem atžvilgiais. Ji tokia milžiniška ir
svarbi, kad negalime jos įkainoti. Tačiau ji neapskaičiuojama ir
tiesiogine prasme – negalime jos pamatuoti taip, kaip
matuojame palūkanų normas. O tai, ko negalime pamatuoti,
esame linkę pražiūrėti.
Negalėdamas valdyti savo laiko esate priverstas taikstytis su
visomis jūsų kelyje pasipainiojančiomis negandomis.
Lankstumas jums leidžia sulaukti ir gerų progų. Tai nematoma
jūsų santaupų duodama grąža.
Banke gulinčios ir nulines palūkanas duodančios santaupos
iš tiesų gali nešti ypatingą naudą, jei suteikia lankstumo imtis
menkiau apmokamo, bet daugiau prasmės teikiančio darbo
arba leidžia laukti investicinių galimybių, atsirandančių tuomet,
kai neturintieji lankstumo imasi desperatiškų veiksmų.
 Ir ta nematoma grąža tampa vis svarbesnė.

Anksčiau pasaulis buvo itin lokalus. Pasak istoriko Roberto

Gordono (Robert Gordon), vos prieš kiek daugiau nei šimtą
metų 75 proc. amerikiečių neturėjo telefonų ir jiems nebuvo
prieinamos įprastinės pašto paslaugos. Dėl to ir konkurencija
buvo itin lokali. Vidutinio intelekto darbuotojas galėjo būti
geriausias savo mieste, o geriausias todėl, kad jam nereikėjo
varžytis su sumanesniais darbuotojais iš kito miesto.
Dabar viskas kitaip.
Technologijų itin sujungtas pasaulis reiškia, kad talentų
ringas, kuriame jums tenka varžytis, padidėjo nuo šimtų ar
tūkstančių varžovų iki milijonų ar milijardų visame pasaulyje.
Tai ypač pasakytina apie darbus, kuriuos reikia dirbti
pasitelkiant galvą, o ne raumenis: mokymo, rinkodaros,
analizavimo, konsultavimo, apskaitos, programavimo,
žurnalistikos ir net medicinos talentai vis dažniau varžosi
pasauliniu mastu. Į šias gretas papuls vis daugiau profesijų,
kadangi skaitmenizacija naikina ribas visame pasaulyje – rizikos
kapitalo įmonės valdytojas Markas Andrisenas (Marc
Andreesen) šį procesą apibūdino kaip „programinės įrangos
ryjamą pasaulį“.
Konkurencijai vis labiau plečiantis turite sau užduoti tokį
klausimą: „Kuo iš kitų galiu išsiskirti aš?“
„Esu protingas“ yra vis prastesnis atsakymas į šį klausimą,
nes pasaulyje yra galybė protingų žmonių. Kiekvienais metais
beveik 600 žmonių pademonstruoja nepriekaištingus SATxvii
rezultatus. Dar septyniems tūkstančiams pritrūksta vos keleto
balų iki maksimalaus rezultato. Globaliame pasaulyje, kur
„nugalėtojai ima viską“, tokie žmonės vis dažniau tampa jūsų
tiesioginiais konkurentais.
Tokiame glaudžiai susijusiame pasaulyje, kokiu tapo
mūsiškis, intelektas nebėra tai, kas teiktų apčiuopiamą
pranašumą.
Tačiau tą duoda lankstumas.
Pasaulyje, kuriame intelektas susiduria su milžiniška
konkurencija ir dauguma ankstesnių techninių įgūdžių tapo
automatizuoti, konkurenciniais pranašumais tampa niuansų
kupini socialiniai įgūdžiai – tokie kaip komunikacija, empatija
ir, ko gero, labiausiai iš visų – lankstumas.
Būdamas lankstus laukti gerų progų galite tiek savo karjeros,
tiek investicijų atžvilgiu. Turėsite didesnę galimybę įgyti naujų
įgūdžių, kai tai būtina. Jausite mažesnę būtinybę vytis varžovus,
sugebančius tai, kas jums per sunku, ir turėsite daugiau laisvės
ieškoti savo aistros ir nišos sau priimtinu tempu. Galėsite keisti
rutiną, lėtinti tempą ir apie gyvenimą mąstyti kitu kampu.
Galimybė tai daryti tada, kai dauguma kitų negali, yra vienas iš
nedaugelio dalykų, leisiančių jums išsiskirti pasaulyje, kuriame
intelektas nebėra tvarus pranašumas.
Galimybė labiau valdyti savo laiką ir turėti daugiau
pasirinkimų tampa viena vertingiausių valiutų pasaulyje.
Štai kodėl daugiau žmonių gali – ir turi – taupyti pinigus.
Žinote, ką dar jie turėtų daryti? Nebesistengti būti tokie
racionalūs. Leiskite paaiškinti, kodėl.

xvii Stojančiųjų į JAV aukštųjų mokyklų bakalaurų programas akademinio

vertinimo testo (angl. Scholastic Aptitude Test, vėliau – Scholastic Assessment Test)
pavadinimas.
 11.
Protinga > racionaluxviii

Sveikas protas atsiperka labiau nei šaltas racionalumas.

xviii Angl. Reasonable > Rational.

Jūs ne skaičiuoklė, jūs – žmogus. Klystantis, emocionalus
žmogus.
Užtrukau, kol tai supratau, tačiau įsisąmoninęs šią tiesą
suvokiau, jog tai yra viena svarbiausių finansų pasaulio
dedamųjų.
Iš šio suvokimo gimsta dažnai pro akis prasprūstantis
patarimas: priimdamas finansinius sprendimus, nesistenkite
būti šaltai racionalus. Tiesiog stenkitės vadovautis sveiku protu.
Remtis sveiku protu yra realistiškiau, ir taip galite laikytis šios
strategijos ilgą laiką, – o tai ir yra svarbiausia tvarkantis su
pinigais.
Kad pagrįsčiau šį teiginį, leiskite papasakoti apie vyruką,
kuris bandė išgydyti sifilį, pasitelkęs maliariją.

Julijus Vagneris-Jauregas (Julius Wagner-Jauregg) buvo XIX a.

psichiatras, turėjęs du unikalius įgūdžius: jis gebėjo atpažinti
tam tikrus pasikartojimus, ir tai, kas kitiems atrodė
„beprotiška“, jam atrodė „drąsu“.
Jo specializacija buvo pacientai su sunkiu neurosifiliu – tuo
metu mirtina diagnoze be jokių žinomų gydymo būdų. Jis
pastebėjo, kad sifiliu sergančių pacientų būklė pagerėdavo, jei
jie ilgą laiką karščiuodavo dėl kitos, su sifiliu nesusijusios ligos.
Vagneris-Jauregas spėjo, jog tai gali būti susiję su kelis
šimtmečius tvyrančia, bet gydytojų taip ir neperprasta,
nuojauta: karštinės padeda organizmui kovoti su infekcija.
Taigi jis priėjo logišką išvadą.
XX a. pradžioje Vagneris-Jauregas ėmė leisti pacientams
mažas dozes vidurių šiltinės, maliarijos ir raupų virusų
atmainų, kad sukeltų karščiavimą sifiliui išgydyti. Tai buvo taip
pavojinga, kaip ir atrodo. Kai kurie pacientai nuo tokio gydymo
mirė. Gydytojas galiausiai apsistojo prie silpnos maliarijos
atmainos, nes ją buvo galima efektyviai gydyti chininu po
kaulus laužančios kelių dienų karštinės.
Po keleto tragiškų bandymų ir klaidų gydytojo eksperimentas
pavyko. Vagneris-Jauregas pranešė, kad šeši iš dešimties
pacientų, gydytų „maliarijoterapija“, pasveiko, palyginti su
trimis iš dešimties pacientų, kuriems pagalba nebuvo
suteikiama. 1927-aisiais jis laimėjo medicinos Nobelio premiją.
Šiandien organizacija apie gydytojo darbą rašo: „Vagneris-
Jauregas visą savo profesinę karjerą domėjosi galimybėmis
gydyti psichikos ligas, sukeliant karščiavimą.“33
Laimė, penicilino išradimas galiausiai nustūmė
maliarijoterapiją į užmarštį. Bet Vagneris-Jauregas išliko
vienintelis gydytojas istorijoje, kuris ne tik suprato karščiavimo
vaidmenį kovoje su infekcija, bet ir taikė tai praktikoje.
Karštinės visais laikais buvo apipintos paslaptimis ir
baimėmis. Senovės romėnai garbino Febrę – deivę, saugančią
nuo karštinių. Jos šventykloje buvo paliekami amuletai, tikintis
numaldyti deivę ir apsisaugoti nuo kitos karštinės bangos.
Bet Vagneris-Jauregas užčiuopė kai ką reikšminga. Karštinės
nebuvo atsitiktiniai nemalonumai. Jos iš tikro atlieka svarbų
vaidmenį sveikstant. Dabar turime geresnių, mokslu pagrįstų
įrodymų apie karščiavimo naudą kovojant su infekcija. Tyrimai
rodo, kad kūno temperatūros pakilimas vienu laipsniu sulėtina
kai kurių virusų dauginimąsi 200 kartų. Viename Nacionalinio
sveikatos instituto tyrime rašoma: „Daug atliktų tyrimų rodo,
kad karščiuojantys pacientai sveiksta sparčiau.“34 Sietlo vaikų
ligoninės tinklalapyje yra atskiras skyrelis, skirtas šviesti tėvus,
panikuojančius dėl menkiausio vaiko temperatūros pakilimo:
„Karščiavimas įjungia kūno imuninę sistemą. Ji padeda
organizmui kovoti su infekcija. Normalus karščiavimas nuo 37,8
°C iki 40 °C padeda sergančiam vaikui.“35
Bet čia mokslas baigiasi ir prasideda realybė.
 Karščiavimas kone visuotinai laikomas blogu dalyku. Vos tik
temperatūra pakyla, ji nedelsiant mušama tokiais vaistais kaip
„Tylenol“. Nepaisant per milijonus metų išsivysčiusio gynybos
mechanizmo, visi tėvai, visi pacientai, beveik visi gydytojai ir,
be abejo, visi vaistų gamintojai į karščiavimą žvelgia kaip į
nelaimę, kurią reikia įveikti.
Šis požiūris nesutampa su mokslu. Vienas tyrimas paskelbė
griežtą verdiktą: „Intensyvios terapijos skyriuje karščiavimo
gydymas yra dažnas ir, ko gero, labiau susijęs su dogma nei su
moksliniais įrodymais pagrįsta praktika.“36 Medicinos istorijos
centro direktorius Hovardas Markelis (Howard Markel) apie
karštinės fobiją kartą pasakė taip: „Tai kultūriniai stereotipai,
kurie sklinda taip pat plačiai, kaip ir už jų slypintys infekciniai
užkratai.“37
Kodėl taip nutinka? Jei karščiavimas naudingas, kodėl su juo
kovojame?
Nemanau, kad atsakymas sudėtingas: karščiavimas kamuoja.
O kankintis žmonės nenori.
Viskas.
Gydytojo tikslas nėra vien tik išgydyti ligą. Tikslas – išgydyti
ligą taikant tokius gydymo būdus, kurie pacientui atrodo
pagrįsti ir pakenčiami. Karščiavimas duoda šiokį tokį
pranašumą kovoje su infekcijomis, bet kelia kančią. O pas
gydytoją juk einame, kad nebereiktų kentėti. Kai guliu po
antklode drebėdamas, man nerūpi moksliniai eksperimentai,
duokite tabletę, ir viskas.
Jei turite infekciją, norėti karščiuoti yra racionalu. Bet tai
neatrodo protinga.
Į šią filosofiją – sveikas protas geriau už racionalumą –
vertėtų atsižvelgti ir tvarkant savo finansus.
Finansų mokslo tikslas – atrasti matematiškai optimalias
investavimo strategijas. Manoji teorija tokia, kad realiame
pasaulyje žmonės nenori matematiškai optimalios strategijos.
Jie nori strategijos, kuri maksimaliai pagerina investuotojo
miegą naktį.
Haris Markovičius (Harry Markowitz) pelnė Nobelio premiją
už matematinės pusiausvyros tarp rizikos ir grąžos tyrimus.
Kartą šeštajame dešimtmetyje paklaustas, kaip jis pats
investuoja savo pinigus, laureatas, neseniai sukūręs savo
pirmąsias metodikas, taip apibūdino savo portfelio paskirstymą:

Įsivaizdavau, kokį sielvartą jausčiau, jei nebūčiau investavęs į augančią rinką

arba būčiau investavęs į krintančią. Mano tikslas buvo minimalizuoti ateities
sielvartą. Dėl to paskirsčiau investicijas į akcijas ir obligacijas per pusę.

Markovičius galiausiai pakeitė savo investavimo strategiją,

labiau diversifikuodamas portfelį. Bet čia svarbūs du aspektai.
Pirmasis – teiginį „minimalizuoti ateities sielvartą“ sunku
racionaliai paaiškinti teoriškai, tačiau lengva pagrįsti realiame
gyvenime. Racionalaus investuotojo sprendimus lemia skaičiais
išreikšti faktai. Sveiku protu besivadovaujantis investuotojas
sprendimus priima konferencijų salėje, apsuptas kolegų, kurių
nuomonė apie jį jam svarbi, kartu su sutuoktiniu, kurio nenori
nuvilti ar būti lyginamas su tokiais nerimtais, bet realiais
konkurentais, kaip svainis, kaimynas ar jo paties asmeninės
abejonės. Investavimas turi socialinį komponentą, kuris, žiūrint
per griežtą finansų prizmę, dažnai yra ignoruojamas.
Antrasis aspektas – čia nėra nieko keista. Džeisonas Cveigas
(Jason Zweig), ėmęs interviu iš Markovičiaus, vėliau rašė:

Manau, žmonės yra nei racionalūs, nei neracionalūs. Mes tiesiog žmonės.
Nemėgstame galvoti daugiau, nei reikia, o mūsų dėmesys yra nepaliaujamai
blaškomas. Žvelgiant iš tokio kampo, nenuostabu, kad šiuolaikinės
investicinio portfelio teorijos kūrėjas savo portfelį konstravo taip menkai
 atsižvelgdamas į savo paties tyrimus. Taip pat nestebina, jog vėliau jis savo
portfelį performavo.38

Markovičius nėra nei racionalus, nei neracionalus. Jis tiesiog

vadovaujasi sveiku protu.
Finansų pasaulyje dažnai ignoruojamas faktas, kad kažkas
gali būti techniškai teisinga, bet, žvelgiant į kontekstą, kartu ir
visiška nesąmonė.
2008 m. pora Jeilio universiteto mokslininkų paskelbė
straipsnį, kuriame teigiama, kad jauni investuotojai turėtų
išpūsti savo kaupiamų pensijų sąskaitas – pirkdami akcijas
naudotis svertu „du prie vieno“ (investuoti du skolintus
dolerius kiekvienam nuosavam doleriui). Siūloma bėgant
metams svertą mažinti, taip prisiimant daugiau rizikos
ankstyvame amžiuje, kai galime susitvarkyti su išaugusiais
verčių svyravimais, ir mažinant riziką, kai artėja pensinis
amžius.
Tyrėjai parodė, jog net jei svertas ištuštino jūsų pensijos
sąskaitą (jei naudojate svertą „du prie vieno“, 50 proc. rinkų
smukimas jus paliks be skatiko), investuotojai ilguoju
laikotarpiu vis tiek išloš, jei laikysis plano ir toliau kaups svertu
„du prie vieno“ net po to, kai bus viską praradę.
Ši matematika teoriškai veikia. Tai racionali strategija.
Bet ji beveik absurdiškai neprotinga.
Joks normalus žmogus negalėtų stebėti, kaip išgaruoja visos
jo santaupos, ir ramiausiai toliau laikytis šios strategijos. Jis arba
nustotų investuoti, arba ieškotų alternatyvų, arba galbūt
paduotų savo finansų patarėją į teismą.
Tyrėjai teigia, kad dėl šios strategijos „tikėtinas iki pensijos
sukauptas turtas bus 90 proc. didesnis, palyginti su gyvenimo
ciklo fondų grąža“. Bet kartu tai 100 proc. mažiau protinga.
Tiesą sakant, yra racionali priežastis linkti į sprendimą, kuris
atrodo neracionalus.
Štai viena: leiskite man pasiūlyti jums įsimylėti savo
investicijas.
Tai nėra tradicinis patarimas. Investuotojo teiginys, kad jo
investicijos nekelia jam jokių emocijų, investicijų pasaulyje
prilygsta tarsi garbės medaliui, nes tai atrodo racionalu.
Jūsų investavimo strategijai ar akcijų portfeliui trūkstant
emocijos, didėja tikimybė, kad, reikalams pašlijus, su investicija
išsiskirsite – tai, kas atrodo kaip racionalus mąstymas, tampa
trūkumu. Mylėdami savo netobulas strategijas, sveiku protu
besiremiantys investuotojai turi pranašumą, nes labiau tikėtina,
jog jie savo strategijos laikysis.
Strategijos laikymasis, ypač investavimo pradžioje, yra vienas
svarbiausių finansinių kintamųjų, kuris stipriai koreliuoja su
investicine grąža, – tiek kalbant apie skaitinę išraišką, tiek apie
tikimybę tą grąžą uždirbti. Istorinė tikimybė uždirbti
investuojant JAV rinkose vieną dieną yra 50 proc., 68 proc.
investuojant metus, 88 proc. investuojant 10 metų ir (kol kas)
100 proc. investuojant 20 metų. Bet kas, išlaikantis jus
investicijų pasaulyje, suteikia kiekybinį pranašumą.
Jei posakį „daryk tai, ką mėgsti“ suvokiate kaip laimingo
gyvenimo pažadą, tai skamba kaip tuščias kiniško „laimės
sausainiuko“ patarimas. Tačiau jei jums tai reiškia daryti tai, kas
suteikia ištvermės, būtinos tam, kad galėtumėte pakreipti
kiekybinę sėkmės tikimybę savo pusėn, – tai turėtų būti
svarbiausia bet kurios finansinės strategijos dalis.
Investuokite į perspektyvią kompaniją, kuri jums nerūpi, ir
galbūt patirsite džiaugsmą, jei jos akcijos brangs. Tačiau
reikalams neišvengiamai pakrypus į blogąją pusę, staiga
atsidursite padėtyje, kai prarandate pinigus dėl kompanijos,
kuri jums nerūpi. Tai dviguba našta, o lengviausias sprendimas
– parduoti akcijas ir investuoti į ką nors kita. Tačiau jei jūs nuo
pat pradžių aistringai tikite kompanija – jums patinka jos misija,
produktai, komanda, tyrimai, dar kas nors, – neišvengiamus
periodus, kai kompanijos akcijos pinga ar jai reikia pagalbos,
praskaidrins suvokimas, jog esate dalis kažko svarbaus. Tai gali
būti ta reikalinga motyvacija, kuri apsaugos jus nuo
kapituliacijos ir kitų investicijų paieškos.
Yra ir kitų atvejų, kai su pinigais geriau elgtis protingai nei
racionaliai.
Gerai ištirtas vadinamasis „namų šališkumas“xix, kai žmonės
būna linkę investuoti į jų šalyje įsikūrusias kompanijas,
ignoruodami daugiau kaip 95 proc. planetos. Tai atrodo
neracionalu tik tol, kol nesuvokiame, jog investavimas iš esmės
yra pinigų atidavimas svetimiems žmonėms. Jei kompanijos
pažinojimas jums suteikia tikėjimą toliau į ją investuoti, tai yra
pagrįsta.
Spekuliavimas ir individualių akcijų atranka daugeliui
investuotojų nėra racionalu – šansai yra smarkiai ne jūsų
naudai. Tačiau naudoti abu šiuos metodus yra protinga, jei
skiriate tam nedideles sumas, kad numaldytumėte savyje
potraukį spekuliuoti, o pagrindines diversifikuotas investicijas
paliekate ramybėje. Investuotojas Džošas Braunas (Josh Brown),
kuris pats investuoja beveik vien į diversifikuotus fondus ir
kitiems pataria tą daryti, kartą paaiškino, kodėl turi ir nedidelį
kiekį pavienių akcijų: „Neperku pavienių akcijų manydamas,
kad generuosiu alpha [didžiausią grąžą]. Aš tiesiog myliu akcijas
nuo tada, kai man buvo 20 metų. Be to, tai mano pinigai – ką
noriu, tą darau.“ Skamba gana protingai.
Dauguma ekonomikos ir akcijų rinkų krypties prognozių yra
bauginančios, bet prognozuoti yra protinga. Gana sunku pabusti
ryte ir pasakyti sau, jog neįsivaizduoji, kas bus ateityje, net jei
tai yra tiesa. Vadovautis investicinėmis prognozėmis yra
pavojinga. Tačiau suprantu, kodėl žmonės prognozuoja, kas bus
kitais metais. Tai žmogiška prigimtis. Tai pagrįsta.
„Vanguard“ įkūrėjas Džonas Boglas savo karjerą paskyrė
Kryžiaus žygiui prilygstančiam skatinimui investuoti į mažų
kaštų pasyvius indeksinius fondus. Faktas, kad jo sūnus
pasirinko aktyvaus investavimo, didžiulių kaštų rizikos
draudimo fondų bei investicinių fondų valdytojo kelią, daug
kam pasirodė įdomus. Boglas – žmogus, pareiškęs, jog didelių
kaštų fondai pažeidžia „kuklias aritmetikos taisykles“, –
investavo dalį savo pinigų į sūnaus fondą. Koks to
paaiškinimas?
„Kai kuriuos sprendimus priimame dėl savo šeimos, –
pareiškė Boglas „The Wall Street Journal“. – Galbūt tai nėra
nuoseklu, tačiau ir pats gyvenimas nėra nuoseklus.“39
Išties gyvenimas retai būna nuoseklus.

xix Angl. home bias.

 12.
Staigmena!

Ironiška, kad pokyčius tyrinėjanti istorija yra naudojama

kaip ateities žemėlapis.
Kartą Stenfordo profesorius Skotas Saganas (Scott Sagan)
pasakė frazę, kurią kiekvienas, besidomintis ekonomika ir
finansų rinkomis, turėtų įsirėminti ir pasikabinti ant sienos:
„Dalykai, kurie iki šiol nebuvo įvykę, vyksta nuolatos.“
Istorija iš esmės yra mokslas apie netikėtus įvykius. Tačiau
investuotojai ir ekonomistai ją dažnai naudoja kaip neginčijamą
ateities orientyrą.
Ar įžvelgiate ironiją?
Ar matote problemą?
Išmanyti ekonomikos ir investavimo istoriją yra sumanu.
Istorija padeda mums sureguliuoti savo lūkesčius, apytiksliai
nustatyti, kas veikia ir kur žmonės yra linkę klysti. Tačiau tai
jokiu būdu nėra ateities žemėlapis.
Spąstus, į kuriuos įpuola dauguma investuotojų, aš vadinu
„istorikas lygu pranašas“ klystkeliu: srityje, kur pokyčiai ir
inovacijos yra progreso variklis, pernelyg pasitikima praeities
duomenimis kaip ateities įvykių nuoroda.
Dėl tokio elgesio investuotojų kaltinti negalime. Jei
investavimą laikote tiksliuoju mokslu, istorija turėtų būti
puikus ateities gidas. Geologai, apžvelgę milijardus metų
apimančius istorinius duomenis, gali suformuoti Žemės
veikimo principų modelius. Taip pat ir meteorologai. Ir
gydytojai – juk inkstai 2020-aisiais veikia taip pat, kaip jie veikė
1020-aisiais metais.
Tačiau investavimas nėra tikslusis mokslas. Investavimas –
aibės žmonių priimami netobuli sprendimai, grįsti ribota
informacija apie dalykus, turėsiančius reikšmingos įtakos jų
gerovei, o tai net ir protingus žmones gali paversti nervingais,
godžiais ir paranojiškais.
Didis fizikas Ričardas Feinmanas (Richard Feynman) kartą
pasakė: „Įsivaizduokite, kaip pasudėtingėtų fizikos mokslas, jei
elektronai turėtų jausmus.“ Na, investuotojai turi jausmus. Bent
jau dauguma. Štai kodėl sunku atspėti, kaip jie pasielgs,
remiantis vien tik tuo, kaip jie elgėsi praeityje.
Ekonomikos pagrindai skelbia, jog viskas laikui bėgant
keičiasi, nes nematoma ranka nemėgsta, kai kas nors vyksta per
gerai arba per blogai neribotą laiką. Investuotojas Bilas Boneris
(Bill Bonner) kartą taip apibūdino Ponios Rinkos veikimą: „Ji
dėvi marškinėlius su užrašu „Atsargiai, dirba kapitalizmas“ ir
rankoje nešasi kūjį.“ Mažai kas išlieka nepakitę ilgą laiką, kitaip
tariant – negalime tapatinti istorikų su pranašais.
Tam tikroms prekėms ir paslaugoms teikiama pirmenybė bei
tai, kuo save įtikina žmonės, yra pats svarbiausias visko, kas
susiję su pinigais, variklis. Šie dalykai linkę kisti. Jie keičiasi
kartu su kultūra bei kartomis. Jie visada keičiasi ir visada keisis.
Mes apsigauname, pernelyg garbindami didele finansine
patirtimi galinčius pasigirti žmones. Tam tikrų įvykių sukurta
patirtis nereiškia, jog žinosite, kas bus toliau. Tiesą pasakius,
beveik niekada nežinosite, nes patirtis labiau lemia per didelį
pasitikėjimą savimi nei gebėjimą prognozuoti.
Tai gerai apibūdino investuotojas Maiklas Batnikas. Į
teiginius, jog investuotojai, niekada nesusidūrę su palūkanų
normų augimu, nėra tokiam augimui pasiruošę – paskutinis
ilgesnis palūkanų normų augimo periodas buvo prieš beveik 40
metų, – jis atsakė, jog tai visai nesvarbu, nes patirtis ar net
praeities studijavimas nėra ateities palūkanų normų augimo
orientyras:

Na ir kas? Ar dabartinis palūkanų normų kėlimas bus toks pat, kaip paskutinį
ar kaip priešpaskutinį kartą? Ar skirtingos turto klasės elgsis panašiai, taip pat
ar visiškai priešingai?
Viena vertus, investuotojai, investavę per 1987-ųjų, 2000-ųjų ir 2008-ųjų
metų įvykius, turi skirtingų rinkų patirties. Kita vertus, ar tokia patirtis neveda
prie per didelio pasitikėjimo savimi? Ar mokėsite pripažinti savo klaidas? Ar
neįsikabinsite praeities rezultatų?
 Jei pernelyg vadovaujatės investavimo istorija kaip ateities
įvykių orientyru, gali įvykti du pavojingi dalykai:

1. Jūs veikiausiai pražiopsosite neįprastus

įvykius, lemsiančius didžiausius rinkos
svyravimus.

Istoriniai duomenys rodo, jog neįprasti ar rekordus mušantys

įvykiai yra svarbiausi. Jie labiausiai išjudina ekonomiką ir akcijų
rinką. Didžioji depresija. Antrasis pasaulinis karas. „Dot-com“
burbulas. Rugsėjo 11-oji. Būsto rinkos griūtis XXI a. pirmojo
dešimtmečio viduryje. Keletas neįprastų įvykių turi milžinišką
svarbą, nes jie paveikia daug nesusijusių įvykių, šiems tik
pradedant rutuliotis.
Per XIX ir XX amžius gimė 15 milijardų žmonių. Bet
pabandykite įsivaizduoti, kaip kitaip atrodytų pasaulinė
ekonomika – ir pats pasaulis, – jei tik 7 iš šių žmonių niekada
nebūtų egzistavę:

Adolfas Hitleris
Josifas Stalinas
Mao Dzedongas
Gavrilas Principas
Tomas Edisonas
Bilas Geitsas
Martinas Liuteris Kingas

Aš net nesu tikras, ar tai pats reikšmingiausias sąrašas. Tačiau

beveik viskas pasaulyje – nuo valstybių sienų iki technologijų ir
socialinių normų – būtų kitaip, jei šie 7 žmonės nebūtų palikę
žymės. Kitaip tariant, 0,00000000004 proc. populiacijos buvo
atsakingi už viso pasaulio kryptį per paskutinį šimtmetį.
 Tą patį galime pasakyti ir apie projektus, inovacijas ir įvykius.
Įsivaizduokite paskutinį šimtmetį be:

Didžiosios depresijos
Antrojo pasaulinio karo
Manhatano projekto
Vakcinų
Antibiotikų
ARPANET kompiuterinio tinklo
Rugsėjo 11-osios
Sovietų Sąjungos žlugimo

Kiek visko nutiko XX-ame amžiuje? Milijardai, trilijonai

įvykių – kas žino. Bet vien šie aštuoni įvykiai paveikė pasaulį
nepalyginti labiau nei kiti.
„Uodegos“ atvejus lengva nuvertinti, nes neįvertiname, kaip
įvykiai rutuliojasi. Pavyzdžiui, rugsėjo 11-osios įvykiai paskatino
Federalinę rezervų sistemąxx sumažinti palūkanų normas, tai
padėjo pūsti būsto rinkos burbulą, o tai savo ruožtu privedė
prie finansų krizės, lėmusios sudėtingą darbo rinką, dėl to
dešimtys milijonų piliečių nusprendė siekti aukštojo
išsilavinimo ir taip užaugino 1,6 trilijono JAV dolerių studijų
skolą, iš kurios 10,8 proc. teko nurašyti. Intuityviai susieti 19
lėktuvų užgrobėjų su dabartine studijų skolų našta nėra
paprasta, bet štai kas vyksta keleto išskirtinių įvykių
valdomame pasaulyje.
Daugumą bet kuriuo metu vykstančių pasaulinės
ekonomikos įvykių galima susieti su keliais praeities įvykiais,
kurių praktiškai buvo neįmanoma nuspėti.
Dažniausias ekonomikos istorijos siužetas – staigmenų
vaidmuo. Netikėtumai įvyksta ne dėl mūsų netikusių modelių
ar neišprusimo, o dėl to, kad tikimybė, jog Adolfo Hitlerio tėvai
prieš 9 mėnesius iki jam gimstant arba pykosi, arba pradėjo
naują gyvybę, yra vienoda. Nuspėti technologijų proveržį
sunku, nes Džonui Solkui (Jonas Salk) nuleidus rankas vakcinos
paieškose, galbūt Bilas Geitsas būtų miręs nuo poliomielito.
Negalėjome nuspėti studijų paskolų augimo, nes oro uosto
apsaugos darbuotojas galėjo konfiskuoti užgrobėjo peilį rugsėjo
11-ąją. Pakaktų tik tiek.
Problema ta, kad galvodami apie investicijų grąžą ateityje ir
bandydami nuspėti blogiausius scenarijus, dažniausiai
remiamės tokiais įvykiais kaip Didžioji depresija ar Antrasis
pasaulinis karas. Bet šie rekordus mušantys įvykiai buvo
beprecedenčiai. Tad prognozuotojas, manantis, jog blogiausi (ir
geriausi) ateities įvykiai bus panašūs į blogiausius (ir geriausius)
praeities įvykius, nesivadovauja istorija – jis tiesiog
nesąmoningai mano, jog beprecedenčių įvykių istorija ateičiai
nebūdinga.
Savo knygoje „Apgauti atsitiktinumo“xxi Nasimas Talebas
(Nassim Taleb) rašo:

Faraonų laikų Egipto raštininkai dokumentuodavo aukščiausiai pakildavusį

Nilo lygį ir pagal tai ruošdavosi blogiausiems potvynių scenarijams. Tą patį
matėme Fukušimos atominiame reaktoriuje, kurį per 2011 m. kilusį cunamį
ištiko katastrofa. Reaktorius buvo pastatytas taip, kad atlaikytų istoriškai
stipriausią žemės drebėjimą, statytojams nesitikint stipresnių sukrėtimų ir
nesuprantant, jog stipriausias praeities žemės drebėjimas taip pat turėjo būti
staigmena, – juk iki tol nebuvo nieko panašaus.

Tai ne analizės klaidos. Tai vaizduotės klaidos. Reikia

ypatingų įgūdžių suvokti, jog ateitis gali būti visiškai nepanaši į
praeitį, o toks įgūdis tarp finansinių prognozuotojų įprastai nėra
vertinamas.
2017-aisiais vienos vakarienės metu Niujorke Danielio
Kanemano (Daniel Kahneman) paklausė, kaip turėtų elgtis
investuotojai, kai prognozės neišsipildo. Jis atsakė:

Kai mus kas nors nustebina, mes, net jei ir pripažįstame savo klaidą, sakome:
„O, aš daugiau šios klaidos nekartosiu.“ Tiesą pasakius, kai nenumatę tam
 tikrų aplinkybių padarote klaidą, turėtumėte suprasti, jog pasaulį sunku
numatyti. Tokia būtų tinkama pamoka, kurią galima išmokti iš staigmenų:
pasaulis visada turi kuo nustebinti.

Tinkama pamoka, kurią galima išmokti iš staigmenų: pasaulis

visada turi kuo nustebinti. Praeities staigmenos, užuot
apribojusios mūsų ateities lūkesčius, turėtų padėti susigyventi
su faktu, jog paprasčiausiai neturime žalio supratimo apie tai,
kas įvyks ateityje.
Apie svarbiausius ekonomikos įvykius ateityje – tuos, kurie
atneš daugiausiai pokyčių, – istorija suteikti informacijos
praktiškai negali. Tai bus beprecedenčiai įvykiai. Jų
nenuspėjamumas reikš, jog nebūsime jiems pasiruošę, – būtent
todėl tie įvykiai ir bus tokie reikšmingi. Tai pasakytina tiek apie
tokius baisius įvykius kaip recesijos ir karai, tiek apie tokius
puikius kaip inovacijos.
Aš šiuo spėjimu tikiu, nes prognozė, kad staigmenos bus labai
paveikios, pasitvirtino praktiškai per visą mūsų istoriją.

2. Istorija neįvertina šiuolaikiniam pasauliui

aktualių struktūrinių pokyčių, todėl ji gali būti
klaidinantis ekonomikos ir akcijų rinkų ateities
gidas.

Pasvarstykime apie keletą didžiųjų pokyčių.

Planui 401(k) yra 42-eji. Asmeninės pensijos kaupimo
sąskaita yra jaunesnė, sukurta paskutiniame XX a.
dešimtmetyje. Tad patarimai asmeninių finansų tema ir tyrimai
apie šiuolaikinių amerikiečių taupymo įpročius negali būti
tiesiogiai lyginami su tuo, kas atrodė logiška vyresniajai kartai.
Mes turime naujų pasirinkimų. Laikai pasikeitė.
Arba rizikos kapitalo investicijos. Prieš 25 metus jos
praktiškai neegzistavo. Dabar turime rizikos kapitalo fondus,
dydžiu pranokstančius visą ankstesnės kartos rizikos kapitalo
rinką40. „Nike“ įkūrėjas Filas Naitas (Phil Knight) memuaruose
aprašė savo pirmąsias dienas versle:

Rizikos kapitalo investicijos neegzistavo. Perspektyviam jaunam verslininkui

beveik nebuvo kur kreiptis dėl pinigų, nes tokiose vietose buvo įsitaisę rizikos
vengiantys ir vaizduotės neturintys pinigų sergėtojai. Kitaip tariant,
bankininkai.

Tai reiškia, kad visi per keletą dešimtmečių sukaupti

duomenys apie startuolių finansavimą yra pasenę. Mūsų žinios
apie investavimo ciklus ir startuolių nesėkmių rodiklius taip pat
nėra istoriškai gilios, nes šiuolaikinis įmonių finansavimas yra
nauja istorinė paradigma.
Arba akcijų rinkos. Iki 1976-ųjų į S&P 500 indeksą nebuvo
įtrauktos finansų sektoriaus įmonės. Dabar jos sudaro iki 16
proc. viso indekso. Prieš 50 metų technologijų įmonės
praktiškai neegzistavo. Šiandien jos sudaro daugiau nei
penktadalį indekso. Laikui bėgant keitėsi apskaitos taisyklės.
Keitėsi ir informacijos atskleidimo, audito reikalavimai ir rinkos
likvidumas. Keitėsi viskas.
Per pastaruosius 150 metų tarpai tarp JAV recesijų pakito
drastiškai:
 Vidutinis laikotarpis tarp recesijų išaugo nuo 2 metų XIX a.
antrojoje pusėje iki 5 metų XX a. pradžioje, o per pastaruosius
penkis dešimtmečius – iki 8 metų.
Kai rašau šią knygą, atrodo, kad judame link recesijos –
pirmąkart per 12 metų po to, kai recesija smogė 2007-ųjų
gruodį. Tai ilgiausias laikotarpis tarp ekonominių nuosmukių,
skaičiuojant nuo JAV pilietinio karo laikų.
Yra daug teorijų, aiškinančių, kodėl recesijos retėja. Viena
teigia, jog Federalinė rezervų sistema geriau reguliuoja – ar
bent ištęsia – ekonomikos ciklą. Kita – kad sunkioji pramonė į
pakilimus ir nuosmukius lemiančią perteklinę gamybą yra
linkusi labiau nei paslaugų sektorius, dominavęs pastaruosius
penkis dešimtmečius. Pesimistinis požiūris teigia, kad,
recesijoms lėtėjant, jų įtaka didėja. Mūsų atveju nesvarbu, kas
sukėlė pokytį. Svarbiau yra tai, jog pokyčiai įvyko.
 Norėdami suprasti, kaip šie istoriniai pokyčiai turėtų paveikti
investicinius sprendimus, panagrinėkime Bendžamino
Grehemo – žmogaus, daugelio laikomu vienu protingiausių
investuotojų pasaulyje, – darbus.
Klasika tapusi Grehemo knyga „Protingas investuotojas“xxii
yra daugiau nei tik teorija. Ji suteikia praktinių nuorodų, tokių
kaip formulės, kurias galima naudoti priimant protingus
investicinius sprendimus.
Grehemo knygą skaičiau paauglystėje, pirmąkart susidūręs
su investavimo pasauliu. Knygoje pateikiamos formulės man
atrodė patrauklios, nes jos tiesiogine prasme nurodė, kaip tapti
turtingam. Tiesiog žingsnis po žingsnio sekite instrukcijas. Tai
atrodė taip lengva.
Tačiau pabandžius pritaikyti formules praktiškai, išaiškėja
tiesa: išties veikia tik keletas iš jų.
Grehemas siūlė investuoti į įmones, kurių vertė rinkoje buvo
mažesnė nei jų apyvartinis kapitalas, – iš esmės pinigai
sąskaitoje minus visos įmonės skolos. Skamba puikiai, tačiau
šiais laikais tik kelios akcijos realiai parduodamos taip pigiai –
išskyrus nebent apskaitos skandalų purtomų kompanijų
centines akcijasxxiii.
Vienas iš Grehemo kriterijų nurodo konservatyviems
investuotojams vengti akcijų, daugiau nei pusantro karto
viršijančių jų buhalterinę vertę. Jei per paskutinį dešimtmetį
būtumėte vadovavęsis šiuo kriterijumi, būtumėte pirkęs beveik
išskirtinai tik draudimo bendrovių ir bankų akcijas. Jokiame
pasaulyje tai nėra priimtina.
„Protingas investuotojas“ yra viena geriausių knygų apie
investavimą. Tačiau nepažįstu nė vieno investuotojo, kuriam
būtų pavykę sėkmingai pasinaudoti Grehemo pateiktomis
formulėmis. Knygoje tikriausiai yra daugiau išminties nei kitose
kada nors išleistose knygose apie investavimą. Tačiau jos kaip
praktinio gido kokybė, geriausiu atveju, yra abejotina.
 Kas nutiko? Ar Grehemas buvo tik gerą iškalbą turintis
oratorius, kurio patarimai neveikė? Visiškai ne. Jis pats buvo
pašėlusiai sėkmingas investuotojas.
Tačiau jis buvo praktiškas. Ir nebijojo prieštarauti. Jis nebuvo
taip prisirišęs prie savo investicinių idėjų, kad jų laikytųsi, kai,
daugeliui investuotojų įsikibus šių teorijų, jos tapdavo tokios
populiarios, jog prarasdavo savo potencialą. Vėlesnei Grehemo
knygos versijai anotaciją kūręs Džeisonas Cveigas kartą rašė:

Grehemas visąlaik eksperimentavo ir tikrino savo prielaidas, ieškodamas, kas

veikia dabar, o ne kas veikė vakar. Kiekviename atnaujintame knygos
„Protingas investuotojas“ leidime Grehemas perrašė formules, savo
sprendimus pagrįsdamas paprastais argumentais: „šios formulės nebeveikia
arba veikia nebe taip gerai kaip anksčiau, o šios formulės, atrodo, dabar veikia
geriau“.
Dažniausiai pasigirstanti kritika Grehemo atžvilgiu – visos 1972 m. leidimo
formulės yra pasenusios. Vienintelis tinkamas atsakas į tokią kritiką: „Žinoma!
Šios formulės pakeitė 1965 m. leidimo formules, kurios savo ruožtu keitė 1954
m. leidimo formules, o tosios keitė 1949 m. leidimo formules, kurios
patobulino autoriaus 1934 m. išleistos knygos „Vertybinių popierių
analizė“xxiv originaliąsias formules.

Grehemas mirė 1976-aisiais. Jei jo siūlomos formulės tarp

1934 m. ir 1972 m. buvo peržiūrėtos ir atmestos penkiskart –
kaip manote, kiek jos yra aktualios 2020-aisiais? Ar bus
aktualios 2050-aisiais?
Prieš pat mirtį paklaustas, ar pavienių vertybinių popierių
analizė – taktika, dėl kurios jis išgarsėjo, – tebėra jo
mėgstamiausia strategija, Grehemas atsakė:

Iš esmės – ne. Ieškant pridėtinės vertės galimybių, nebesu sudėtingų

vertybinių popierių analizės metodų šalininkas. Prieš 40 metų, kai mūsų
tekstas buvo pirmąkart išspausdintas, tai buvo pelninga veikla. Tačiau per tą
laiką situacija dramatiškai pasikeitė.41

O pasikeitė štai kas: labiau atsivėrus galimybėms,

konkurencija išaugo; technologijų dėka informacija tapo labiau
prieinama; pasikeitė industrijos, ekonomikai judant iš
gamybinių į technologinius sektorius, turinčius visai kitą verslo
ciklą bei kapitalo panaudojimą.
Pasaulis pasikeitė.
Investavimo istorijos keistenybė – kuo giliau žvelgsite į
praeitį, tuo labiau tikėtina, jog nagrinėsite pasaulį, su šiandiena
nebeturintį nieko bendra. Daugelį investuotojų ir ekonomistų
guodžia tai, kad jų prognozės paremtos dešimtmečių, jei ne
šimtmečių, duomenimis. Tačiau ekonomikoms besivystant,
dažniausiai geriausias ateities orientyras yra šiuolaikinė istorija,
nes labiau tikėtina, kad ji apima svarbias aplinkybes, kurios bus
aktualios ir ateityje.
Investuotojai turi populiarų, dažnai ironiškai vartojamą
posakį: „Šįkart bus kitaip.“ Jeigu norite paneigti kieno nors
prognozę, jog ateitis nebus praeities atspindys, tarkite: „O! Jūs
manote, jog šįkart bus kitaip?“, ir meskite mikrofoną žemėn.
Investuotojo Džono Templtono (John Templeton) manymu,
keturi pavojingiausi žodžiai investavime yra „šį kartą bus
kitaip“.
Vis dėlto Templtonas pareiškė, kad kitaip būna bent
penktadaliu atvejų. Pasaulis keičiasi. Žinoma. Ir šie pokyčiai
tampa patys svarbiausi. Maiklas Batnikas tai apibūdino taip: „9
pavojingiausi žodžiai investavime yra šie: „Keturi pavojingiausi
žodžiai investavime yra „šį kartą bus kitaip.“
Tai nereiškia, kad galvodami apie pinigus turime ignoruoti
istoriją. Tačiau yra svarbus niuansas: kuo giliau žvelgiate į
istoriją, tuo bendresnės turėtų būti jūsų išvados. Bendrieji
dalykai – žmonių santykis su godumu ir baime, jų elgesys
stresinėse situacijose, reakcija į paskatas – išlieka gana stabilūs.
Tyrinėjant šiuos aspektus, pinigų istorija yra naudinga.
Tačiau specifinės tendencijos, sandoriai, sektoriai,
investuotojo santykis su rinka ir apskritai žmonių elgesys su
pinigais yra progresuojančios evoliucijos pavyzdys. Istorikai
nėra pranašai.
 Tad kyla klausimas – kaip turėtume žvelgti į ateitį ir ją
planuoti? Žvilgtelkime į kitą skyrių.

xx JAV centrinis bankas.

xxi Angl. Fooled by Randomness.

xxii Angl. The Intelligent Investor. Lietuviškas leidimas: Benjamin Graham,
„Protingas investuotojas“, Alma littera, Vilnius, 2011 m.
xxiii Angl. penny stocks – akcijos, kainuojančios mažiau nei 1 JAV doleris.
xxiv Angl. Security Analysis. Lietuviškas leidimas: Benjamin Graham ir David L.
Dodd, „Vertybinių popierių analizė“, Leidybos studija, Kaunas, 2015 m.
 13.
Erdvė klaidai

Svarbiausia kiekvieno plano dalis – turėti planą, jei

planas eitųsi ne pagal planą.
Keletą geriausių protingo finansinio elgesio pavyzdžių galima
rasti ten, kur vargu ar to tikėtumėtės: Las Vegaso kazino.
Be abejo, juo pasižymi tikrai ne visi lošėjai. Tačiau maža
grupelė žaidimo „Dvidešimt vienasxxv“ lošėjų, praktikuojančių
kortų skaičiavimo strategiją, paprastus žmones galėtų pamokyti
kai ko ypač svarbaus apie tvarkymąsi su pinigais: palikti erdvės
klaidai.

Žaidimo „Dvidešimt vienas“ kortų skaičiavimo principai yra

paprasti:

Niekas negali užtikrintai žinoti, kokią kortą atvers

dalintojas.
Tačiau sekdamas, kokios kortos jau buvo padalintos, galite
apskaičiuoti, kokios kortos liko kortų kaladėje.
Tai leidžia įvertinti konkrečių kortų padalijimo tikimybę.

Lošiate iš didesnės sumos tada, kai laukiamos kortos

atsivertimo tikimybė yra jūsų pusėje, ir iš mažesnės tada, kai ji
ne jūsų pusėje.
Mums ši technika nesvarbi. Svarbu tai, kad žaidimo
„Dvidešimt vienas“ kortų skaičiuotojai žino, jog žaidžia su
tikimybėmis, o ne garantijomis. Turėdami konkrečias kortas jie
mano, kad turi neblogą šansą laimėti, tačiau tuo pat metu žino
ir tai, kad visai tikėtina, jog gali pralošti. Žinant jų profesiją, tai
gali atrodyti keista, tačiau jų strategija visiškai priklauso nuo jų
kuklumo – tai yra susitaikymo, kad jie nežino ir negali
užtikrintai žinoti, kas netrukus nutiks, todėl su turimomis
kortomis lošia atitinkamai. Kortų skaičiavimo sistema veikia dėl
to, kad ji šiek tiek pakreipia laimėjimo šansus ne kazino, o
žaidėjo naudai. Tačiau jei net ir žinodamas, kad tikimybė yra
jūsų pusėje, rizikuosite pernelyg didele suma ir pralošite, galite
prarasti tiek, kad nebeturėsite užtektinai pinigų tęsti lošimą.
Niekada neišauš akimirka, kai būsite toks teisus, kad galėsite
rizikuoti visais turimais žetonais. Pasaulis niekam nėra toks
dosnus – bent jau dažniausiai. Turite palikti erdvės klaidai.
Turite turėti planą, jei planas eitųsi ne pagal planą.
Kevinas Luisas (Kevin Lewis), knygoje „Laimėti prieš
kazino“xxvi aprašomas talentingas kortų skaičiuotojas, detaliai
pasakoja apie savo filosofiją:

Nors statistiškai įrodyta, kad kortų skaičiavimas yra veiksmingas, jis

negarantuoja, kad laimėsite su kiekviena kortų kombinacija, – ką jau kalbėti
apie kiekvieną apsilankymą kazino. Privalome būti tikri, kad turime užtektinai
pinigų atlaikyti bet kokius svyravimus.
Tarkime, kad apytikriai turite 2 procentų pranašumą prieš kazino. Tai
reiškia, kad kazino laimės 49 procentus atvejų. Dėl to reikia turėti užtektinai
pinigų, kad atlaikytumėte bet kokias nepalankias situacijas. Pagrindinė taisyklė
– privalote turėti bent šimtą sutartinių vienetų. Jei pradedate su dešimt
tūkstančių dolerių, tuomet galite ramiai lošti iš šimto dolerių vertės vienetų.

Istorijoje gausu gerų idėjų, su kuriomis nueita per toli, –

tuomet jos nebesiskiria nuo blogų idėjų. Palikti erdvės klaidai –
tai pripažinti, kad „nežinomieji“, tokie kaip neužtikrintumas,
atsitiktinumas ir rizika, – yra nuolatinė gyvenimo dalis.
Vienintelis būdas su tuo susidoroti – padidinti atotrūkį tarp to,
kas, jūsų manymu, nutiks, ir to, kas gali nutikti, tuo pat metu
paliekant sau jėgų kabintis į dar vieną dieną.

Bendžaminas Grehemas yra žinomas dėl savo sugalvotos

saugumo atsargosxxvii sąvokos. Jis ją aprašė išsamiai ir su
matematinėmis detalėmis. Tačiau man labiausiai patiko šios
teorijos reziumė, kai per interviu jis paminėjo, kad „saugumo
atsargos tikslas – padaryti prognozę nebūtina“.
Sunku apsakyti, kiek galios slypi tokiame paprastame
paaiškinime.
Saugumo atsarga – galite ją vadinti erdve klaidai ar
apsidraudimu – yra vienas iš efektyviausių būdų saugiai veikti
pasaulyje, kurį valdo atsitiktinumai, o ne užtikrintumas. O
beveik viskas, kas susiję su pinigais, egzistuoja būtent tokiame
pasaulyje.
Sunku prognozuoti tiksliai. Kortų skaičiuotojui tai akivaizdu,
nes niekas nežino, kur išmaišytoje malkoje guli konkreti korta.
Tai mažiau akivaizdu klausiančiajam „kokia artimiausią
dešimtmetį bus vidutinė akcijų rinkos duodama grąža?“ arba
„kada galėsiu išeiti į pensiją?“ Tačiau iš esmės tai yra tas pat.
Geriausia, ką galime padaryti, – galvoti apie tikimybes.
Grehemo saugumo atsarga yra paprastas samprotavimas, kad
nereikia į pasaulį žvelgti tiesiog kaip į juodą arba baltą,
nuspėjamą ar rizikingą. Išmintinga laikytis pilkojoje zonoje,
kurioje yra priimtinas platus galimų rezultatų spektras.
Tačiau žmonės nepakankamai įvertina būtinybę palikti
erdvės klaidai beveik visada, kai tai būna susiję su pinigais.
Akcijų analitikai savo klientams pateikinėja tikslinę kainą, o ne
kainų intervalą. Ekonomikos prognozuotojai teikia tikslius
prognozių skaičius; retas atvejis, kad jie pateiktų tikimybių
spektrą. Ką nors visiškai užtikrintai teigiantys žinovai susilaukia
daugiau dėmesio už sakančius, kad „užtikrintai žinoti
negalime“, ir kalbančius tikimybėmis42.
Mums tai būdinga visuomet, kad ir kokių finansinių siekių
turėtume, ypač kai jie susiję su mūsų pačių sprendimais.
Harvardo psichologas Maksas Beizermanas (Max Bazerman)
kartą pademonstravo, kad analizuodami kitų asmenų namų
renovacijos planus dauguma žmonių prognozuoja, kad projekto
sąmata biudžetą viršys nuo 25 proc. iki 50 proc.43 Tačiau savo
pačių projektų atžvilgiu žmonės prognozuoja, kad renovacija
bus baigta laiku ir neviršys biudžeto. Ak, kaip galiausiai tenka
nusivilti.
Vengiame palikti erdvės klaidai dėl dviejų priežasčių. Pirma –
įsitikinimas, kad kas nors turi žinoti, kokia bus ateitis, nes,
pripažinus priešingai, užklumpa nemalonus jausmas. Antra –
dėl šios priežasties nesiimate veiksmų, kurie leistų visiškai
įgyvendinti ateities viziją, ir pats sau kenkiate.
Tačiau erdvė klaidai lieka nepakankamai įvertinta ir
nesuprasta. Dažnai į ją žvelgiama kaip į konservatyvią apsaugą,
kuria naudojasi nenorintieji pernelyg rizikuoti arba
abejojantieji savo požiūriu. Tačiau kai ji išnaudojama deramai,
viskas būna priešingai.
Erdvė klaidai leidžia jums ištverti platų galimų rezultatų
spektrą, o ištvermė padeda išsilaikyti pakankamai ilgai, kol
pasitaikys galimybė išpešti naudos iš mažai tikėtino rezultato.
Didžiausi laimėjimai aplanko nedažnai – arba dėl to, kad jie reti,
arba reikia laiko, kol jie susidėlioja. Tad žmogus, savo
strategijoje palikęs pakankamai erdvės klaidai, t. y. turintis
grynųjų, kad ištvertų vertybinių popierių rinkos krizę, turi
pranašumą prieš žmogų, kuriam klaida reikštų krachą ir
žaidimo pabaigą.
Bilas Geitsas puikiai tai suprato. Štai kaip jis prisimena laikus,
kai „Microsoft“ buvo jauna bendrovė: „Laikiausi labai
konservatyvaus požiūrio ir siekiau, kad banko sąskaitose gulėtų
tiek pinigų, kad jų užtektų visiems darbuotojams mokėti algą
ištisus metus, net jei nebegautume jokių pajamų.“ Vorenas
Bafetas išreiškė panašią idėją, kai 2008-aisiais „Berkshire
Hathaway“ akcininkams pasakė: „Jums, kredito reitingų
agentūroms ir sau pasižadėjau, kad vadovaudamas „Berkshire“
niekada neužmiršiu, jog yra kai kas svarbesnio už gausybę
pinigų. <…> Jeigu mane priverstų rinktis, tai dėl galimybės
užsidirbti papildomai neaukočiau net savo nakties miego.“44
Esama keleto specifinių vietų, kur investuotojai galėtų
susimąstyti apie erdvę klaidai.
 Viena iš jų – nepastovumas. Ar išgyventumėte, jei jūsų turtas
sumenktų 30 proc.? Viską susumavus, ko gero, išgyventumėte –
bent jau galėtumėte apmokėti sąskaitas ir toliau uždirbti
pinigus. O psichiškai? Nereikia nuvertinti, ką 30 proc. kritimas
daro psichikai. Jūsų pasitikėjimas savimi gali būti pakirstas tą
pačią akimirką. Jūs – ar jūsų sutuoktinis – galite nuspręsti, kad
metas naujam planui ar naujai karjerai. Žinau keletą
investuotojų, kurie patyrę nuostolių viską metė, nes jautėsi
išsekę. Išsekę fiziškai. Skaičiuoklės puikiai parodo, kai skaičiai
sutampa arba ne. Tačiau jos netinkamos modeliuoti, kaip
jausitės naktį nuėjęs apkamšyti savo vaikų ir svarstydamas, ar
jūsų investiciniai sprendimai nebuvo klaida, pakenksianti jų
ateičiai. Tarpas tarp to, ką ištvertumėte techniškai, ir to, su kuo
gali tekti susidurti emociškai, yra pražiūrėta erdvė klaidai.
Kita vieta – kaupimas pensijai. Galime pažvelgti į istoriją ir
išvysime, kad, pavyzdžiui, nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio JAV
akcijų rinka, atsižvelgiant į infliaciją, davė 6,8 proc. metinę
grąžą. Galite pagrįstai remtis šiuo skaičiumi, kai mėginate
apytikriai įvertinti, ko tikėtis iš savo paties pensijai kaupiamo
diversifikuoto portfelio. Remdamasis šia prielaida galite
orientuotis, kiek pinigų jums reikės atsidėti kiekvieną mėnesį,
norint sukaupti užsibrėžtą sumą juodai dienai.
Tačiau kas bus tuo atveju, jeigu būsima grąža bus mažesnė?
Arba jei ilgalaikė praeitis yra gera ilgalaikės ateities gairė, tačiau
numatoma išėjimo į pensiją data sutaps su žiauria „meškų
rinka“, panašia į 2009-ųjų? Kas, jeigu ateities „meškų rinka“ jus
atgrasys nuo vertybinių popierių ir galiausiai pražiopsosite
ateities „bulių rinką“, tad reali jūsų gaunama grąža bus mažesnė
už rinkos vidurkį? Kas, jeigu ketvirtoje savo gyvenimo
dešimtyje jums teks ištuštinti savo pensijos sąskaitą, kad
padengtumėte nenumatytas medicinines išlaidas?
Atsakymas į šiuos „kas, jeigu“ yra toks: „Jūs negalėsite išeiti į
pensiją taip, kaip kažkada planavote.“ O tai gali būti katastrofa.
 Tad sprendimas paprastas: vertindamas savo būsimą grąžą
palikite erdvės klaidai. Tai labiau menas negu mokslas.
Vertindamas savo paties investicijas, kurias plačiau aprašysiu
dvidešimtame skyriuje, keliu prielaidą, kad būsimoji finansinė
grąža per visą mano gyvenimą bus trečdaliu žemesnė už istorinį
vidurkį. Tad taupau daugiau, negu taupyčiau manydamas, kad
ateitis atspindės praeitį. Tai mano saugumo atsarga. Ateitis gali
būti daugiau nei trečdaliu prastesnė už praeitį, tačiau jokia
saugumo atsarga neteikia šimtaprocentinės garantijos. Man
užtenka trečdalio buferio, kad galėčiau ramiai miegoti naktį. Ir
jei ateitis atspindės praeitį, liksiu maloniai nustebęs. Pasak
Čarlio Mangerio, „geriausias būdas pataikyti – taikytis žemai“.
Taikliai pasakyta.

Svarbus erdvės klaidai pusbrolis yra tai, ką vadinu perdėto

rizikos optimizmo, arba „statistiškai rusiška ruletė turėtų
veikti“, sindromu: prisirišimas prie jums palankios tikimybės,
kai priešingas rezultatas jums jokiomis aplinkybėmis
nepriimtinas.
Nasimas Talebas teigia: „Galite mėgti riziką ir bjaurėtis
žlugimu.“ Tiesą pasakius, ir turėtumėte taip elgtis.
Idėja tokia, kad norėdamas irtis į priekį, turite rizikuoti,
tačiau niekuomet neverta rizikuoti taip, kad nesėkmės atveju
žlugtumėte. Žaidžiant rusišką ruletę šansai yra jūsų pusėje.
Tačiau nesėkmė šiame žaidime neverta jokių galimų laimėjimų.
Jame nėra saugumo atsargos, galinčios kompensuoti riziką.
Tas pat pasakytina apie pinigus. Daugumos pelningų dalykų
tikimybės yra jūsų pusėje. Dažniausiai nekilnojamojo turto
kainos kyla ir dažniausiai kas mėnesį gaunate pajamų. Tačiau
jei yra 95 proc. tikimybė, kad esate teisus, tai 5 proc. klaidos
tikimybė reiškia, kad tam tikrame gyvenimo etape beveik
neabejotinai teks su ja susidurti. Ir jei to kaina – žlugimas, tai tie
95 proc. neverti rizikos, kad ir kokia patraukli ji atrodytų.
Šiuo atveju finansinio sverto taikymas yra velniškai
pavojingas reikalas. Finansinis svertas – įsiskolinimas su tikslu
iš savo pinigų išspausti daugiau – įprastą riziką padidina tiek,
kad iš tiesų įmanoma žlugti. Pavojus tas, kad kone nuolatinis
racionalus optimizmas gali užmaskuoti kartais išpuolančią
žlugimo tikimybę. Dėl to mes sistemingai nuvertiname riziką.
Prieš gerą dešimtmetį būsto kainos buvo kritusios 30 proc.
Keletas bendrovių nebepajėgė vykdyti savo finansinių
įsipareigojimų. Toks tas kapitalizmas. Taip nutinka. Tačiau
rizikingai investavusieji skolintomis lėšomis žlugo dvigubai: jie
ne tik bankrutavo, bet ir prarado visas galimybes grįžti į žaidimą
esant gerai progai. 2009-aisiais žlugęs būsto savininkas
nebeturėjo galimybės pasinaudoti žemomis būsto paskolos
palūkanomis 2010-aisiais. „Lehman Brothers“ nebeturėjo
galimybės investuoti į pigias skolas 2009-aisiais. Su jais jau buvo
viskas baigta.
Kad to išvengčiau, į savo paties pinigus žvelgiu, lyg jie būtų
sudėti ant pusiausvyrų svarstyklių. Vienoje pusėje – mano
prisiimta rizika, kitoje – siaubas. Tame nėra nieko prieštaringo,
tačiau pinigų psichologija gali įtikinti, kad čia kažkas ne taip. Aš
tiesiog noriu būti tikras, kad išsilaikysiu pakankamai ilgai, kol
mano rizika atsipirks. Kad būtumėte sėkmingas, privalote
išgyventi. Pakartosiu jau keletą kartų šioje knygoje išsakytą
mintį: galimybė daryti tai, ką norite, tada, kada norite, tiek ilgai,
kiek norite, duoda begalinę investicijų grąžą.

Erdvė klaidai yra kai kas daugiau negu taikinio aplink

laukiamus įvykius padidinimas. Ji taip pat padeda jus apsaugoti
ir nuo dalykų, kurių niekada neįsivaizdavote – o tai gali būti ir
sunkiausios patirtys, su kokiomis tenka susidurti.
 Stalingrado mūšis Antrajame pasauliniame kare buvo
didžiausias mūšis per visą istoriją. Iš jo mus pasiekę ne ką
mažiau stulbinantys pasakojimai, kaip žmonės dorojosi su
rizika.
Viena istorija nutiko 1942-ųjų pabaigoje, kai užmiesčio
pievoje stovėjo rezervinis vokiečių tankų dalinys. Kai fronte
žūtbūt reikėjo tankų, nutiko tai, kas nustebino visus: kone visi
jie neveikė.
Iš 104-ių dalinio tankų veikiančių buvo mažiau nei 20.
Mechanikai greitai nustatė priežastį. Istorikas Viljamas Kreigas
(William Craig) rašo: „Per tas savaites, kai už fronto linijų buvo
ramu, dirvinės pelės tankuose susisuko lizdus ir nugraužė
elektros sistemos izoliaciją.“
Vokiečių karinė technika buvo moderniausia visame
pasaulyje. Vis dėlto tąsyk juos nugalėjo pelės.
Galite įsivaizduoti jų nenorą tuo patikėti. Beveik neabejotinai
jie apie tai nė nebuvo susimąstę. Koks tankų projektuotojas
galvoja apie apsaugą nuo pelių? Turintieji sveiko proto tuo
neužsiima. Studijavusieji tankų istoriją taip pat to nedaro.
Tačiau tokie dalykai nutinka nuolat. Galite mėginti
apsidrausti nuo bet kokios rizikos, išskyrus tą, kuri atrodo
pernelyg beprotiška, kad ateitų jums į galvą. Ir būtent tokie
beprotiški dalykai pridaro daugiausiai žalos, nes jie nutinka
gerokai dažniau, negu jums gali atrodyti, o jūs neturite plano,
kaip su tuo dorotis.
2006-aisiais Vorenas Bafetas pranešė ieškosiąs žmogaus,
galėsiančio jį pakeisti. Reikėjo tokio, kuris būtų „genetiškai
užprogramuotas atpažinti rimtą riziką ir jos išvengti, įskaitant
tokią, su kuria anksčiau niekada nebuvo susidurta“45.
Esu matęs tokių įgūdžių startuoliuose, į kuriuos investavusi
mano įmonė „Collaborative Fund“. Paprašykite jų įkūrėjų
įvardyti didžiausias grėsmes, ir jie kalbės apie įprastus pavojus.
Tačiau greta nuspėjamų rūpesčių, su kuriais tenka susidurti
startuolių vadovams, pateikiu keletą problemų, kokias sprendė
mūsų investicinio portfelio bendrovės:

Pratrūkę vandens vamzdžiai užliejo ir sunaikino įmonės

biurą.
Į įmonės biurą buvo įsilaužta tris kartus.
Įmonė buvo išvaryta iš savo pačios gamybinių patalpų.
Parduotuvė buvo uždaryta, kai klientė kreipėsi į sveikatos
departamentą, nes jai nepatiko, kad kitas klientas atsivedė
šunį.
Generalinis direktorius turėjo sutelkti visą dėmesį į lėšų
pritraukimo procesą, tačiau tuo pat metu apsimetėliai jo
vardu platino apgaulingus elektroninius laiškus.
Steigėjas patyrė nervinį išsekimą.

Kai kurie iš šių įvykių bendrovių ateičiai buvo lemtingi.

Tačiau nė vieno iš jų nebuvo galima numatyti, nes nei šias
problemas sprendusiems įmonių vadovams, nei jų
pažįstamiems anksčiau nieko panašaus nebuvo nutikę. Tai buvo
nežinoma teritorija.
Išvengti nenumatytų rizikų neįmanoma – iš esmės dėl to, kad
jos yra nenumatomos. Negalite ruoštis tam, ko negalite
įsivaizduoti.
Jei yra vienintelis būdas apsisaugoti nuo jų daromos žalos, tai
– vengti pavienių pažaidos taškųxxviii.
Daugeliui dalykų gyvenime galioja senas dėsnis – viskas, kas
gali sulūžti, galiausiai sulūš. Tad jei daug dalykų priklauso nuo
vieno iš jų veikimo, ir sugenda būtent jis, galite skaičiuoti
dienas, likusias iki katastrofos. Tai – pavienis pažaidos taškas.
Kai kuriems žmonėms puikiai sekasi išvengti pavienių
pažaidos taškų. Dauguma kritiškai svarbių lėktuvų sistemų turi
atsargines kopijas, o tos atsarginės kopijos dažnai turi savo
atsargines kopijas. Šiuolaikiniai reaktyviniai lėktuvai turi
keturias atsargines elektros sistemas. Galite skristi vienu
varikliu, o nusileisti techniškai galite ir be jo, kadangi
kiekvienas reaktyvinis lėktuvas privalo pajėgti sustoti ant
leidimosi tako vien stabdžiais, be variklių reverso. Panašiai gali
nutrūkti dauguma kabančių tiltų kabelių ir tie vis tiek nenukris.
Didžiausias pavienis pažaidos taškas pinigų atžvilgiu yra
visiška priklausomybė nuo atlyginimo, iš kurio padengiate
trumpalaikes išlaidas, neturėdamas jokių santaupų.
Santaupomis galėtumėte susikurti atotrūkį tarp to, kokios, jūsų
manymu, išlaidos yra dabar ir kokios jos gali būti ateityje.
Gudrybė, apie kurią dažnai nesusimąsto net patys
turtingiausieji, yra tai, ką apžvelgėme dešimtame skyriuje:
suvokimas, kad taupymui nereikia konkrečios priežasties.
Puiku taupyti automobiliui, būstui ar pensijai. Tačiau lygiai taip
pat svarbu taupyti dalykams, kurių negalite numatyti ar net
suvokti, – laikykime juos finansiniais dirvinių pelių
ekvivalentais.
Prognozavimas, kam panaudosite savo santaupas, kelia
prielaidą, jog gyvenate tokiame pasaulyje, kur galima tiksliai
žinoti, kokios bus jūsų būsimos išlaidos, kai realiai to nežino
niekas. Aš daug taupau ir nė nenutuokiu, kam ateityje
panaudosiu tas santaupas. Retas kuris finansinis planas,
paruošiantis jus nebent susidūrimams su žinomomis rizikomis,
garantuoja saugumo atsargą, pakankamą išgyventi realiame
pasaulyje.
Tiesą sakant, svarbiausia kiekvieno plano dalis – turėti planą,
jei planas eitųsi ne pagal planą.
Dabar leiskite parodyti, kaip tai galioja ir jums.

xxv Angl. Blackjack.

xxvi Angl. Bringing Down the House.

xxvii Angl. Margin of safety.

xxviii Angl. Single points of failure.
 14.
Jūs pasikeisite

Ilgalaikis planavimas yra sudėtingesnis, negu atrodo,

nes žmonių tikslai ir troškimai bėgant laikui keičiasi.
Vaikystėje turėjau draugą, kuris nebuvo nei išskirtinai
protingas, nei kilęs iš privilegijuotos šeimos, bet jis buvo pats
darbščiausias iš visų mano pažįstamų. Iš tokių žmonių yra
nemažai ko pasimokyti, nes jie patys nuėjo visą kelią į sėkmę.
Paauglystėje jo gyvenimo misija ir svajonė buvo tapti
gydytoju. Būtų per kuklu sakyti, kad šansai buvo ne jo pusėje.
Tuo metu jokiam sveikai mąstančiam žmogui tai nebūtų atrodę
įmanoma.
Tačiau jis atkakliai stengėsi. Ir – nors ir būdamas dešimčia
metų vyresnis už savo kurso draugus – galiausiai jis tapo
gydytoju.
Kiek tai turėtų teikti pasitenkinimo, kai pradedate nuo nulio,
be paliovos ariate medicinos studijose ir, nepaisant jokių
sunkumų, įgyjate vieną kilniausių profesijų?
Kalbėjausi su juo prieš kelerius metus. Pokalbis skambėjo
taip:

Aš: „Šimtas metų! Kaipgi tau se…“

Jis: „Bjaurus darbas.“

Aš: „Cha cha, na bet…“

Jis: „Aš tau sakau, bjaurus darbas.“

Tai tęsėsi 10 minučių. Įtampa ir ilgos darbo valandos jį labai

išsekino. Esama padėtimi jis atrodė nusivylęs lygiai tiek pat
smarkiai, kiek prieš 15 metų veržėsi į savo tikslą.
Psichologijos pagrindai skelbia, kad žmonės prastai
prognozuoja, kokie jie patys bus ateityje.
 Įsivaizduoti tikslą yra lengva ir smagu. Įsivaizduoti tikslą
realių ir kartu su siekiais augančių gyvenimo sunkumų
kontekste yra visai kas kita.
Tai daro didelę įtaką mūsų gebėjimui planuoti savo būsimus
finansinius tikslus.

Kiekvienas penkiametis berniukas užaugęs nori vairuoti

traktorių. Mažo vaiko akyse retas kuris darbas atrodo
patraukliau, kai suvokimas apie gerą darbą prasideda ir baigiasi
mintimi „vrum vrum, pyp pyp, žiūrėkit, atvažiuoja didelis
traktorius!“
Tuomet dauguma suauga ir suvokia, kad galbūt traktoriaus
vairavimas nėra geriausia profesija. Galbūt jie užsinori ko nors
prestižiškesnio ar pelningesnio.
Tad paauglystėje jie svajoja tapti teisininkais. Dabar jie mano
– tiksliau, jie žino, – kad jų planas aiškus. Teisės studijos ir jų
kainos, mes ateiname!
Paskui, tapę teisininkais, jie dirba tokias ilgas valandas, kad
beveik nemato savo šeimų.
Tad galbūt jie imasi mažiau apmokamų darbų, tačiau su
lankstesnėmis darbo valandomis. Tuomet jie suvokia, kad vaikų
priežiūra yra tokia brangi, jog suryja beveik visą atlyginimą, tad
nusprendžia likti namie ir auginti vaikus. Ir prieina išvadą, kad
galiausiai tai yra teisingas pasirinkimas.
Sulaukę septyniasdešimties, jie suvokia, kad namuose
praleistas gyvenimas reiškia, jog iš pensijos jie neišgyvens.
Daugelis iš mūsų per gyvenimą juda panašia trajektorija.
Pasak Federalinės rezervų sistemos, tik 27 proc. baigusiųjų
universitetą dirba pagal įgytą specialybę46. 29 proc. tėvų,
nusprendusių namuose auginti vaikus, turi aukštąjį
išsilavinimą47. Žinoma, retas kuris iš jų gailisi dėl savo
išsilavinimo. Tačiau turime pripažinti, kad ką tik iškepti tėvai
ketvirtoje savo gyvenimo dešimtyje apie savo gyvenimo tikslus
gali galvoti taip, kaip net neįsivaizdavo, kai būdami
aštuoniolikos dėliojosi profesinius tikslus.
Ilgalaikis finansinis planavimas yra labai svarbus. Tačiau
viskas keičiasi – tiek jus supantis pasaulis, tiek jūsų pačių tikslai
ir troškimai. Viena yra sakyti „mes nežinome, kas laukia
ateityje“. Kita yra pripažinti, kad šiandien nenutuokiate, ko
ateityje iš tikrųjų norėsite. Tiesa ta, kad retas kuris tai nutuokia.
Sunku priimti tvirtus ilgalaikius sprendimus, kai gali būti, kad
ateityje jūsų norai pasikeis.
Istorijos pabaigos iliuzijaxxix yra tai, kuo psichologai įvardija
žmonių tendenciją aiškiai suvokti, kaip jie pasikeitė praeityje,
tačiau nuvertinti, kaip, tikėtina, jų asmenybės, troškimai ir
tikslai keisis ateityje. Harvardo psichologas Danielis Gilbertas
(Daniel Gilbert) yra sakęs:

Kiekviename gyvenimo tarpsnyje priimame sprendimus, reikšmingai

paveiksiančius žmonių, kuriais tapsime, gyvenimą, o jais tapę ne visuomet
džiaugiamės priimtais sprendimais. Tad jauni žmonės moka nemenkus
pinigus, kad pašalintų tatuiruotes, už kurias paauglystėje taip pat nemenkai
sumokėjo. Vidutinio amžiaus žmonės skuba skirtis su žmonėmis, su kuriais
jaunystėje skubėjo tuoktis. Pagyvenusieji vargsta stengdamiesi atsikratyti to,
ką troško turėti būdami vidutinio amžiaus. Ir taip be galo.48

„Visi mes, – sakė jis, – gyvename veikiami iliuzijos, kad

istorija – mūsų asmeninė istorija – jau baigėsi, kad neseniai
tapome žmonėmis, kuriais ir turėjome tapti, ir tokie išliksime
visą savo gyvenimą.“ Mes niekada neišmokstame šios pamokos.
Gilberto tyrimas atskleidžia, kad žmonės, kurių amžius nuo 18-
os iki 68-erių, neįvertina, kaip smarkiai jie pasikeis ateityje.
Akivaizdu, kad tai gali paveikti ilgalaikius finansinius planus.
Čarlis Mangeris teigia, kad pirmoji sudėtinių palūkanų kaupimo
taisyklė – niekada be reikalo jo nepertraukti. Bet kaip
nepertraukti finansinio plano – profesijų, investicijų, išlaidų,
sąmatų ar bet ko kito – kai pakinta tai, ko norite iš gyvenimo?
Tai sunku. Iš dalies tokie žmonės kaip Ronaldas Ridas –
turtingasis valytojas, apie kurį anksčiau kalbėjome šioje
knygoje, – ir Vorenas Bafetas sulaukė tokios sėkmės, nes tą patį
darė ištisus dešimtmečius ir tai leido sudėtinėms palūkanoms
įsismarkauti. Tačiau daugelis iš mūsų per gyvenimą
evoliucionuojame taip smarkiai, kad nebenorime daryti to
paties ištisus dešimtmečius. Ar bet ko panašaus. Tad ir mūsų
pinigai nugyvena ne vieną aštuoniasdešimt kelerių metų
gyvenimą, o veikiau – keturis atskirus dvidešimtmečius.
Pažįstu jaunų žmonių, tikslingai gyvenančių asketišką
gyvenimą su mažomis pajamomis, ir jiems tai visiškai tinka.
Taip pat labai sunkiai dirbančių, kad galėtų sau leisti prabangų
gyvenimą, ir jiems tai taip pat visiškai priimtina. Rizikuoja tiek
vieni, tiek kiti: pirmieji rizikuoja būti nepasiruošę išauginti
vaikus ar neapsirūpinti senatvei, o antrieji rizikuoja gailėtis, kad
savo sveikas ir jaunas dienas praleido darbo vietoje.
Šiai problemai lengvo sprendimo nėra. Pasakykite
penkiamečiam berniukui, kad jam geriau būti teisininku negu
traktoriaus vairuotoju, ir jis paprieštaraus kiekviena savo kūno
ląstele.
Tačiau yra du dalykai, kuriuos reikia įsidėmėti priimant
sprendimus, kurie jums atrodo ilgalaikiai.
Turėtume vengti finansinio planavimo kraštutinumų.
Įsivaizdavimas, kad būsite laimingas su labai mažomis
pajamomis, arba sprendimas be atokvėpio dirbti dėl didesnių
pajamų padidina tikimybę, kad vieną dieną to gailėsitės.
Istorijos pabaigos iliuziją palaiko tai, kad žmonės prisitaiko prie
įvairiausių sąlygų, todėl kraštutinio planavimo pranašumai –
paprastumas, kai neturite beveik nieko, arba jaudulys, kai turite
beveik viską, – išnyksta. Tačiau šių kraštutinumų neigiama pusė
– negalėti išeiti į pensiją arba atsigręžus atgal suvokti, kad visą
gyvenimą praleidote besivaikydamas pinigų, – tampa ilgalaikiais
apgailestavimais. Apgailestavimai būna ypač skaudūs, kai
išsižadate ankstesnio plano, ir jaučiatės taip, lyg priešinga
kryptimi turite skubėti dvigubai greičiau, kad
kompensuotumėte prarastą laiką.
Geriausiai kaupiate tada, kai leidžiate planui augti ištisus
metus ar dešimtmečius. Tai pasakytina ne tik apie santaupas,
bet ir apie profesijas bei santykius. Esminis dalykas yra
ištvermė. Ir kai įvertinate mums būdingą savybę bėgant laikui
keistis, pusiausvyros išlaikymas kiekviename gyvenimo
žingsnyje tampa geriausia strategija išvengti apgailestavimo
ateityje ir padidinti ištvermę.
Jei bet kuriuo savo karjeros metu orientuositės į vidutinio
dydžio santaupas, vidutinės trukmės laisvalaikį, ne ilgesnes nei
vidutinės trukmės keliones į darbą ir atgal, ir bent jau vidutinį
kartu su šeima leidžiamą laiką, šansai, kad jums pavyks laikytis
plano ir išvengti apgailestavimo, išaugs – priešingai nei tuo
atveju, jei bent vienas iš išvardytų dalykų nukryptų į
kraštutinumus.
Taip pat turėtume pripažinti tikrovę, kad mūsų protai
keičiasi. Vieni nelaimingiausių mano sutiktų darbuotojų yra
žmonės, likę ištikimi savo profesijai vien dėl to, kad ją pasirinko
18-os stodami į universitetus. Pripažinęs istorijos pabaigos
iliuziją suvokiate, kad tikimybė, jog artėjant pensiniam amžiui
tebesimėgausite darbu, pasirinktu tada, kai buvote per jaunas
gerti alkoholinius gėrimus, yra maža.
Visa gudrybė – pripažinti šią pokyčių tikrovę ir kuo greičiau
judėti toliau.
„The Wall Street Journal“ straipsnių apie investavimą
autorius Džeisonas Cveigas dirbo su psichologu Danieliu
Kanemanu, šiam rašant knygą „Mąstymas, greitas ir lėtas“xxx.
Kartą Cveigas papasakojo jam puikiai pasitarnavusią istoriją
apie vieną paties Kanemano keistenybę: „Jokia Danielio savybė
nenustebino manęs labiau negu jo gebėjimas susprogdinti tai,
ką ką tik nuveikėme“, – rašė jis. Cveigas ir Kanemanas prie
kokio nors skyriaus galėjo kartu praleisti begalę laiko, tačiau:
 Ir staiga [Kanemanas] atsiunčia tokį absoliučiai pakeistą teksto variantą, kad
nebegali atpažinti: jis kitaip prasideda, kitaip baigiasi, jame atsiranda istorijų ir
teiginių pagrindimų, apie kuriuos net nebūtum pagalvojęs, jame remiamasi
moksliniais tyrimais, apie kuriuos prieš tai nieko nebuvai girdėjęs.

Cveigas tęsė: „Kai Danielio paklausiau, kaip jam pavyko

pradėti iš naujo taip, lyg ankstesnio varianto iš viso nebūtume
rašę, jis pasakė žodžius, kurių niekuomet nepamiršiu: „Mano
gyvenime nebūna neatsiperkančių sąnaudų.“xxxi49
Neatsiperkančios sąnaudos – prisirišimas prie praeityje
priimtų sprendimų, kurie siekiant rezultato pasirodė bergždi, –
yra tikra rakštis pasaulyje, kuriame žmonės bėgant laikui
keičiasi. Būsimus mus jos paverčia praeities, kai buvome visai
kitokie, įkaitais. Geriausiai tai iliustruotų pavyzdys, kai
didžiausius gyvenimo sprendimus už jus priiminėja kažin koks
nepažįstamasis.
Pripažinti idėją, kad finansiniai tikslai, kuriuos išsikėlėte
būdamas kitu žmogumi, be jokio gailesčio verti išsižadėjimo, o
ne pajungimo prie gyvybės palaikymo aparatų naštos, galėtų
būti gera strategija sumažinti savo būsimus apgailestavimus.
Kuo greičiau tai padarysite, tuo greičiau galėsite sugrįžti prie
kaupimo.
Toliau pakalbėkime apie „įėjimo mokestį“ už galimybę
kaupti.

xxix Angl. The End of History Illusion.

xxx Angl. Thinking, Fast and Slow.

xxxi Angl. Sunk costs.
 15.
Nieko nėra nemokamo

Viskas turi savo kainą, tik ne visos kainos matomos

etiketėse.
Viskas turi savo kainą, ir daugelio su pinigais susijusių dalykų
esmė – išsiaiškinti šią kainą ir norėti ją sumokėti.
Problema ta, kad daugelio dalykų kaina nebūna akivaizdi, kol
netenka jos patirti tiesiogiai, kai jau delsiama susimokėti.

2004-aisiais „General Electric“ buvo didžiausia bendrovė visame

pasaulyje, verta trečdalio trilijono dolerių. Dar ankstesnį
dešimtmetį kasmet ji buvo pirma arba antra, tiesiog spindintis
kapitalizmo korporatyvinės aristokratijos pavyzdys.
Tuomet viskas dužo į šipulius.
Dėl 2008-ųjų finansų krizės „General Electric“ finansų
sektoriaus įmonės – generavusios daugiau nei pusę bendrovės
pelno – atsidūrė chaose. Galiausiai ji buvo parduota už skatikus.
Paskesni sandoriai naftos ir energetikos sektoriuose buvo
katastrofiški, dėl to teko nurašyti milijardus. „General Electric“
akcijų kaina krito nuo 40 JAV dolerių 2007-aisiais iki 7 JAV
dolerių 2018-aisiais.
Nedelsiant pasipylė griežti kaltinimai generalinio
direktoriaus Džefo Imelto (Jeff Immelt), vadovavusio bendrovei
nuo 2001-ųjų, adresu. Liejosi kritika dėl jo vadovavimo,
įsigijimų, dividendų mažinimo, darbuotojų atleidimų ir – be
abejo – dėl akcijų kainų kritimo. Ir ji buvo teisinga: tiems, kas
gausiai apdovanojami klestėjimo laikais, tenka atsakomybės
našta, kai jie praeina. Jis atsistatydino 2017-aisiais.
Tačiau pasitraukdamas jis pasakė šį tą įžvalgaus.
Atsakydamas kritikams, teigusiems, kad jis priėmė klaidingų
sprendimų, ir kad buvo akivaizdu, ką jam reikėjo daryti, savo
įpėdiniui Imeltas pasakė: „Visi darbai atrodo lengvi, kai nereikia
pačiam jų dirbti.“
 Visi darbai atrodo lengvi, kai nereikia pačiam jų dirbti, nes
kovos lauke besigrumiančiųjų iššūkiai stebinčiai miniai dažnai
būna nematomi.
Sunku ne tik tenkinti prieštaringus ir didžiulius trumpalaikių
investuotojų, reguliuotojų, profsąjungų ir įsigalėjusios
biurokratijos reikalavimus, bet ir jau vien suprasti problemų
rimtumą, kol pačiam netenka jų spręsti. Imelto įpėdinis, išdirbęs
14 mėnesių, taip pat savo kailiu patyrė šią tiesą.
Dauguma dalykų praktikoje būna sunkesni nei teorijoje.
Kartais taip nutinka dėl to, kad pernelyg savimi pasitikime.
Dažniau taip nutinka dėl to, kad mums prastai sekasi nustatyti
sėkmės kainą, o nežinodami kainos negalime jos sumokėti.

Per paskutinius 50 metų iki 2018-ųjų S&P 500 indeksas išaugo

119 kartų. Viskas, ką jums reikėjo daryti, tiesiog sėdėti ir leisti
savo pinigams kauptis. Tačiau, be jokios abejonės, sėkmingas
investavimas atrodo lengvas, kai ne pats tuo užsiimate.
Išgirsite sakančiuosius „akcijas laikyk ilgam“. Tai geras
patarimas.
Tačiau ar žinote, kaip sunku išlaikyti ilgalaikį požiūrį, kai
akcijų kainos dramatiškai krinta?
Kaip ir bet kuri apsimokanti veikla, sėkmingas investavimas
turi savo kainą. Tačiau jo valiuta ne doleriai ir centai. Tai
nepastovumas, baimė, abejonės, neužtikrintumas ir
apgailestavimas – visa tai lengva pražiūrėti, kol realiu laiku pats
su tuo nesusiduriate.
Negebėjimas suprasti, kad investavimas turi savo kainą, gali
gundyti pamėginti gauti kažką už nieką. O tai, kaip ir vagystės iš
parduotuvių, retai baigiasi geruoju.
Tarkime, užsigeidėte naujo automobilio. Jo kaina – 30 000 JAV
dolerių. Turite tris pasirinkimus: 1) už jį sumokėti 30 000 JAV
dolerių, 2) rasti pigesnį naudotą arba 3) jį pavogti. Šiuo atveju 99
proc. žmonių žino, kad trečiojo pasirinkimo derėtų vengti, nes
automobilio vagystės pasekmės nusveria naudą.
Tačiau tarkime, kad per artimiausius 30 metų iš savo
investicijų norite sulaukti 11 proc. metinės grąžos, kad
galėtumėte ramiai išeiti į pensiją. Ar šis atpildas yra
nemokamas? Žinoma, ne. Pasaulis niekuomet nebūna toks
dosnus. Esama kainos etiketės, sąskaitos, kurią reikia apmokėti.
Šiuo atveju rinka niekada nesiliauja erzinti, nes duodama didelę
grąžą lygiai taip pat greitai ją pasiima. Įskaičiuojant dividendus
„Dow Jones Industrial Average“ indeksas kasmet nuo 1950-ųjų
iki 2019-ųjų davė apie 11 proc. metinę grąžą, o tai yra puiku.
Tačiau sėkmės kaina šiuo laikotarpiu buvo bauginamai didelė.
Pilkos linijos diagramoje parodo, kada indeksas buvo kritęs
bent 5 proc. nuo ankstesnių istorinių aukštumų.
 Tai rinkos duodamos grąžos kaina. Mokestis. Tiek atsieina
dalyvavimas. Ir tai yra skausmingas reikalas.
Kaip ir daugelio produktų atžvilgiu, kuo didesnė grąža, tuo
didesnė kaina. „Netflix“ akcijos 2002–2018 m. davė didesnę nei
35 000 proc. grąžą, tačiau 94 proc. viso laiko jų kaina buvo
žemesnė, palyginti su istorinėmis aukštumomis. Energinių
gėrimų įmonės „Monster Beverage“ akcijos nuo 1995-ųjų iki
2018-ųjų davė 319 000 proc. grąžą – o tai apskritai viena
didžiausių pelningumo apraiškų per visą istoriją, – bet per visą
tą laikotarpį 95 proc. laiko akcijos buvo pardavinėjamos už
istorinių aukštumų nesiekiančią kainą.
O dabar svarbioji dalis. Kaip ir automobilio atveju, turite
keletą pasirinkimų: galite mokėti šią kainą, susitaikyti su
nepastovumu bei poslinkiais. Arba galite ieškoti turto, kurį
gaubia mažiau nežinomybės, ir kurio atsiperkamumas mažesnis
– tai būtų naudoto automobilio atitikmuo. Arba galite išmėginti
automobilio vagystės ekvivalentą: gauti grąžą stenkitės
išvengdamas greta einančio nepastovumo.
Dauguma investuojančių žmonių renkasi trečiąjį variantą.
Kaip ir automobilių vagis – tik kupini gerų ketinimų ir
gerbiantys įstatymus, – jie ieško gudrybių ir strategijų,
leidžiančių gauti grąžą nesumokant kainos. Jie spekuliuoja.
Mėgina išsiparduoti iki kitos recesijos ir apsipirkti prieš kitą
pakilimą. Dauguma net ir mažą patirtį turinčių investuotojų
žino, kad nepastovumas yra tikras ir dažnas. Tad daugelis iš jų
daro tai, kas atrodo kaip kitas logiškas žingsnis: stengiasi jo
išvengti.
Tačiau pinigų dievai nebūna palankūs tiems, kurie nori gauti
grąžą nesumokėję kainos. Kai kuriems automobilių vagims
pavyksta pasprukti nesučiuptiems. Gerokai daugiau jų
pagaunama ir nubaudžiama.
Tas pat pasakytina apie investavimą.
Sykį fondų reitingavimo agentūra „Morningstar“ analizavo,
kaip sekasi taktiniams investiciniams fondams, besilaikantiems
strategijos palankiais momentais nuo akcijų pereiti prie
obligacijų ir atvirkščiai, fiksuojant rinkos grąžą su mažesne
neigiama rizika50. Šie fondai nori gauti grąžą nemokėdami
kainos. Tyrimas apėmė laikotarpį nuo 2010-ųjų vidurio iki 2011-
ųjų pabaigos, kai naujõs recesijos bijančios JAV vertybinių
popierių rinkos tapo nevaldomos, o S&P 500 indeksas krito
daugiau negu 20 proc. Būtent tokioje terpėje šiems fondams
būna atviras kelias pademonstruoti savo taktiką. Tai buvo jų
laikas sužibėti.
„Morningstar“ skaičiavimais, tuo periodu veikė 112 taktinių
investicinių fondų. Tik devyniems iš jų pavyko gauti geresnę
pagal riziką įvertintą grąžą negu paprastiems fondams,
disponuojantiems 60 proc. akcijų ir 40 proc. obligacijų. Mažiau
nei ketvirtis taktinių investicinių fondų pasižymėjo mažesnėmis
maksimaliomis išmokomis negu indeksiniai fondai.
„Morningstar“ rašė: „Su keletu išimčių [taktiniai fondai] uždirbo
mažiau, buvo nepastovesni ir jiems grėsė tokia pat neigiama
rizika“ kaip ir neutraliems fondams.
Privatūs investuotojai taip pat susižavi tokia strategija. Pasak
„Morningstar“, vidutinio privataus kapitalo fondo investuotojo
rezultatai per metus būna puse procento prastesni, negu būtų
galima tikėtis, – taip nutinka dėl to, kad perkama ir
parduodama, kai tiesiog dera nupirkti ir pasilaikyti51.
Ironija ta, kad mėgindami nemokėti kainos investuotojai
galiausiai sumoka dvigubai.
Grįžkime prie „General Electric“. Viena iš daugelio jos ydų
įsišaknijo dar prie ankstesniojo vadovo Džeko Velčo (Jack
Welch). Velčas tapo žinomas, kai ketvirčio uždarbis už akciją vis
viršydavo Volstryto prognozes. Jis buvo tikras didmeistris. Jei
Volstryto analitikai tikėdavosi 25 centų už akciją, Džekas
užtikrindavo 26 centus, nepaisant verslo ar ekonomikos būklės.
Jis tai pasiekė manipuliuodamas skaičiais – švelniai tariant, –
dažnai įpindamas būsimųjų ketvirčių uždarbį į einamąjį
ketvirtį, kad skaičiai paklustų šeimininkui.
 „Forbes“ pateikė vieną iš daugelio pavyzdžių: „[General
Electric] dvejus metus iš eilės „pardavinėjo“ lokomotyvus
neįvardintiems finansiniams partneriams, bet ne galutiniams
vartotojams, o didžioji dalis šių sandorių rizikos, susijusios su
nuosavybės teise, likdavo neperduota.“52
Velčas niekuomet neneigė žaidęs tokį žaidimą. Savo knygoje
„Džekas. Tiesiai iš širdies“xxxii jis rašė:

Mūsų verslo lyderių atsakas į krizes visiškai atitiko „General Electric“ kultūrą.
Nors ketvirčio buhalterinė apskaita jau būdavo suvesta, daug kas tuojau pat
siūlydavo savo pagalbą padengti [pajamų] deficitą. Atsirasdavo sakančiųjų, kad
galėtų rasti papildomus dešimt, dvidešimt ar net trisdešimt milijonų JAV
dolerių iš savo verslų, kad tik neliktų šio netikėtumo.

Rezultatas buvo toks, kad vadovaujant Velčui akcininkai

neturėjo mokėti viso to kainos. Tvyrojo pastovumas ir
nuspėjamumas – akcijų vertė kilo metai po metų be jokių
staigmenų. Tuomet, kaip nutinka visada, atėjo laikas
susimokėti. „General Electric“ akcininkai per dešimtmetį patyrė
milžiniškų nuostolių, kurie anksčiau buvo dangstomi
buhalteriniais triukais. Velčo eroje uždirbti skatikai dabar virto
dešimteriopais praradimais.
Keisčiausias to pavyzdys susijęs su žlugusiais JAV būsto
paskolų gigantais „Freddie Mac“ ir „Fannie Mae“, kurie
netrukus po 2000-ųjų buvo pričiupti slepiantys milijardines
pajamas, siekiant jas paskirstyti ateityje ir tokiu būdu
investuotojams sukurti sklandumo bei nuspėjamumo iliuziją53.
Iliuziją, kad nereikia mokėti kainos.

Klausimas toks: kodėl tiek daug žmonių, norinčių sumokėti

kainą už automobilius, namus, maistą ir atostogas, taip smarkiai
stengiasi išvengti sumokėti kainą už gerą investicinę grąžą?
 Atsakymas paprastas: investicinės sėkmės kaina iš karto
nebūna akivaizdi. Nėra matomos kainų etiketės, tad kai ateina
laikas apmokėti sąskaitą, tai neatrodo kaip mokestis už ką nors
naudingo. Panašiau į baudą už tam tikrą klaidą. Ir nors žmonės
apskritai sutinka mokėti mokesčius, baudos yra tai, ko jie
norėtų išvengti. Iš jūsų to ir tikimasi, kad priimsite sprendimus,
kurie padės užbėgti už akių ir išvengti baudų. Kelių policijos ar
mokesčių inspekcijos baudos reiškia, kad kažką padarėte ne
taip ir nusipelnėte bausmės. Kiekvieno, matančio, kaip
sumažėja jo turtas, ir tą sumažėjimą suvokiančio kaip baudą,
natūrali reakcija – išvengti būsimų baudų.
Galbūt tai skamba lėkštai, tačiau rinkos nepastovumą suvokti
kaip mokestį, o ne baudą – svarbi mąstysenos, leisiančios jums
išsilaikyti pakankamai ilgai, kol jūsų investicijos jums
pasitarnaus, tobulinimo dalis.
Retas kuris investuotojas galėtų pasakyti: „Nieko tokio, jei
neteksiu 20 proc. savo pinigų.“ Ką jau kalbėti apie naujus
investuotojus, niekuomet nepatyrusius 20 proc. kritimo.
Bet jei nepastovumą suvokiate kaip mokestį, situacija atrodo
kitaip.
Bilietai į Disneilendą kainuoja 100 JAV dolerių. Tačiau už tai
kartu su vaikais praleidžiate nuostabią dieną, kurios niekada
neužmiršite. Praėjusiais metais daugiau nei 18 milijonų žmonių
manė, kad verta mokėti tokį mokestį. Mažai kam tas šimtas
dolerių atrodė kaip bausmė ar bauda. Mokesčio nauda tampa
savaime suprantama, kai būna akivaizdu, už ką mokate.
Tas pat pasakytina apie investavimą, kur nepastovumas
beveik visuomet būna mokestis, o ne bauda.
Rinkos grąža niekada nebūna nemokama ir tokia niekada
nebus. Ji reikalauja, kad sumokėtumėte kainą, kaip ir už bet
kokią kitą prekę. Jūsų niekas neverčia mokėti šio mokesčio,
kaip ir neverčia jūsų vykti į Disneilendą. Galite susirasti vietinių
pramogų, į kurias bilietas kainuos 10 dolerių, arba nemokamai
likti namuose. Ir galbūt vis vien gerai praleisite laiką. Tačiau
dažniausiai gaunate tai, už ką mokate. Tas pat būdinga ir
rinkoms. Nepastovumo ar neužtikrintumo mokestis – grąžos
kaina – yra įmoka už galimybę gauti didesnę grąžą, negu teikia
tokios nebrangios atrakcijos kaip grynieji ar obligacijos.
Visa paslaptis – įtikinti save, kad rinkos mokestis yra vertas
sumokėjimo. Tai vienintelis būdas susitaikyti su nepastovumu ir
neužtikrintumu – ne tiesiog su tuo taikstytis, o suvokti, kad tai
yra mokestis, kurį verta sumokėti už įėjimą.
Nėra garantijos, kad būtent taip ir bus. Kartais Disneilende
lyja.
Tačiau jei įėjimo mokestis jums atrodys kaip bauda, niekada
neišvysite stebuklo.
Išsiaiškinkite kainą, o tuomet ją susimokėkite.

xxxii Angl. Straight From the Gut. Lietuviškas leidimas: Jack Welch ir John A. Byrne,
„Džekas. Tiesiai iš širdies“, Rgrupė, Vilnius, 2006 m.
 16.
Jūs ir aš

Būkite atsargus imdamas pavyzdį iš žmonių, žaidžiančių

kitokį žaidimą negu jūs.
„Dot-com“ burbulo sprogimas netrukus po 2000-ųjų sumažino
namų ūkių turtą 6,2 trilijono JAV dolerių.
Sprogus būsto rinkos burbului buvo nurėžta daugiau nei 8
trilijonai JAV dolerių.
Sunku apsakyti milžinišką destruktyvią finansinių burbulų
galią socialiniu požiūriu. Jie tiesiog sugriauna gyvenimus.
Kodėl tokie dalykai nutinka?
Ir kodėl jie nutinka ir vėl?
Kodėl neišmokstame savo pamokų?
Įprastas atsakymas – nes žmonės yra godūs, o godumas yra
neišdildoma žmogaus prigimties savybė.
Galbūt tai ir tiesa, ir daugumai tai pakankamai geras
atsakymas. Tačiau prisiminkime, ką kalbėjome pirmame
skyriuje: niekas nėra beprotis. Žmonės priima finansinius
sprendimus, kurių vėliau gailisi, ir dažnai jie tai daro stokodami
informacijos ir nesivadovaudami logika. Tačiau sprendimai
jiems atrodė logiški tuomet, kai buvo priimami. Kaltę dėl
burbulų tiesiog suversdami godumui praleisite svarbias
pamokas, kaip ir kodėl žmonės mėgina racionaliai paaiškinti tai,
kas po laiko atrodo kaip godūs sprendimai.
Iš dalies pasimokyti iš burbulų sunku dėl to, kad jie nėra kaip
vėžys, kai biopsija mums suteikia aiškų perspėjimą ir diagnozę.
Jie panašesni į politinių partijų pakilimus ir nuosmukius, kai
rezultatas būna žinomas iš anksto, tik niekuomet nesutariama,
kokia buvo to priežastis ir kas kaltas.
Kova dėl investicinės grąžos yra nuožmi, ir kiekvieną
akimirką tam tikras turtas turi būti kažkieno nuosavybė. Tai
reiškia, kad pati burbulų idėja visuomet bus kontroversiška,
kadangi niekas nenori manyti, jog yra pervertinto turto
savininkas. Kur kas labiau tikėtina, kad po laiko mes į ką nors
ciniškai badysime pirštais, o ne būsime išmokę pamokas.
 Nemanau, kad kada nors galėsime deramai paaiškinti, kodėl
susiformuoja burbulai. Tai tas pat, kaip klausti, kodėl įvyksta
karai, – beveik visuomet būna keletas priežasčių, dauguma iš jų
prieštaringos, ir visos kontroversiškos.
Tai pernelyg sudėtinga tema paprastiems atsakymams.
Tačiau leiskite man pateikti vieną burbulų formavimosi
priežastį, kuri lieka nepastebėta ir kuri susijusi asmeniškai su
jumis: investuotojai dažnai nekaltai ima pavyzdį iš kitų
investuotojų, žaidžiančių kitokį žaidimą negu jie patys.

Finansų pasaulyje gyvuoja idėja, kuri atrodo nekaltai, tačiau yra

pridariusi nesuskaičiuojamos žalos.
Tai mintis, kad pasaulyje, kuriame investuotojai turi
skirtingus tikslus ir skirtingą laiko perspektyvą, akcijos turi
vieną racionalią kainą.
Užduokite sau klausimą: kiek šiandien turėtumėte mokėti už
„Google“ akciją?
Atsakymas priklauso nuo to, kas „jūs“ esate.
Ar jums priešaky – trijų dešimtmečių perspektyva? Jei taip,
tuomet protinga kaina priklauso nuo rimtos „Google“
diskontuotų pinigų srautų per artimiausius 30 metų analizės.
Ar ketinate akcijas parduoti per 10 metų laikotarpį? Tuomet
mokėtiną kainą galima išsiaiškinti analizuojant technologijų
pramonės potencialą per artimiausią dešimtmetį ir ar „Google“
vadovybė sugebės įgyvendinti savo viziją.
Galbūt ketinate akcijas perduoti per vienus metus? Tuomet
atkreipkite dėmesį į „Google“ dabartinių produktų pardavimų
ciklus ir į tai, ar mūsų laukia „meškų rinka“.
Galbūt jūs esate „dienos prekiautojas“xxxiii? Tuomet koks
skirtumas, kokia yra protinga mokėtina kaina, kadangi tiesiog
mėginate išpešti šiek tiek pinigų iš bet ko, kas nutiks nuo dabar
iki pietų, o tą galima padaryti bet kokia kaina.
 Kai investuotojai turi skirtingus tikslus ir laiko perspektyvas
– o taip yra kiekvienoje turto klasėje, – kainos, kurios vienam
žmogui atrodo absurdiškos, kitam gali atrodyti visai patrauklios,
nes šie investuotojai kreipia dėmesį į skirtingus faktorius.
Imkime „dot-com“ burbulą XX a. paskutiniajame
dešimtmetyje.
Žmonės gali pažvelgti į „Yahoo!“ 1999-ųjų akcijų kainas ir
sakyti: „Tai buvo beprotybė! Kosminiai skaičiai! Tokios kainos
prasilenkė su logika!“
Tačiau daugelio investuotojų, 1999-aisiais turėjusių „Yahoo!“
akcijų, laiko perspektyva buvo tokia trumpa, kad mokėti
absurdiškas kainas jiems atrodė logiška. Dienos prekiautojas
galėjo pasiekti savo tikslus, nepaisydamas, ar „Yahoo!“ akcijos
kaina buvo 5 ar 500 JAV dolerių, jei tik tą dieną ji judėjo
reikiama kryptimi. Daug metų taip ir buvo.
Geležinė finansų taisyklė tokia, kad pinigai siekia
maksimalios įmanomos grąžos. Jei turtas įgauna pagreitį, t. y. jo
kaina kurį laiką nuosekliai kyla aukštyn, – grupė trumpalaikių
investuotojų nebus bepročiai, manydami, kad augimas tęsis. Ne
iki begalybės; tiesiog tokį trumpą laiko periodą, į kokį jie
orientuojasi. Kainų įsibėgėjimas pritraukia trumpalaikius
investuotojus visiškai pagrįstai.
O tada prasideda.
Burbulai formuojasi tada, kai trumpalaikės grąžos pagreitis
pritraukia tiek pinigų, kad pakinta investuotojų sudėtis –
įsivyrauja nebe ilgalaikiai, o trumpalaikiai investuotojai.
Toks procesas pats save praryja. Biržos prekeiviai padidina
trumpalaikę grąžą ir kartu pritraukia dar daugiau prekeivių.
Anksčiau ar vėliau – dažniausiai to ilgai laukti nereikia – rinkoje
dominuoja ir kainas autoritetingai diktuoja tie, kurių laiko
perspektyva trumpesnė.
Vis dėlto burbulų pagrindas – ne kainų augimas. Tai tik kai ko
kito simptomas: laiko perspektyvos traukiasi, žaidimų aikštelėje
padaugėjus trumpalaikių rinkos prekeivių.
 Įprasta teigti, kad „dot-com“ burbulas buvo neracionalaus
optimizmo dėl ateities laikas. Tačiau viena dažniausių tos eros
antraščių skelbė apie rekordines prekybos apimtis, kurios
fiksuojamos investuotojams perkant ir parduodant tą pačią
dieną. Investuotojai – ypač diktuojantieji kainas – nemąstė apie
artimiausius 20 metų. 1999-aisiais vidutinio bendrojo
investicinio fondo metinė apyvarta sudarė 120 proc., o tai
reiškė, kad geriausiu atveju jie tegalvojo apie kitus aštuonis
mėnesius. Kaip ir individualūs investuotojai, nusipirkę tuos
fondus. Savo knygoje „Buliai!“xxxiv Megė Mahar (Maggie Mahar)
rašė:

Dešimtojo dešimtmečio viduryje spauda išstūmė metines ataskaitas,

publikuodama pranešimus kas ketvirtį. Šis pokytis investuotojus paskatino
didinti apsukas, tad jie suskubo įsigyti aukščiausiai vertinamus fondus, kai jie
būdavo brangiausi.

Tai buvo „dienos prekybos“, trumpalaikių sandorių ir

„paskutinės minutės“ rinkos apžvalgų era. Ne toks dalykas,
kuris jums asocijuotųsi su ilgalaikiu požiūriu.
Lygiai tas pat nutiko su būsto rinkos burbulu XXI a. pirmojo
dešimtmečio viduryje.
Sunku pateisinti tai, kad kažkas mokėjo 700 000 JAV dolerių
už dviejų miegamųjų namą sausakimšame privačių namų
kvartale Floridoje, ketindamas artimiausius dešimt metų ten
auginti vaikus. Tačiau tai atrodo visai logiška, jei planuojate po
keleto mėnesių tą namą parduoti brangiau ir iš to neblogai
uždirbti. Besipučiant burbului daug žmonių būtent tai ir darė.
Duomenys iš nekilnojamojo turto sandorius stebinčios
bendrovės „Attom“ rodo, kad 12-os mėnesių laikotarpiu
daugiau negu vieną kartą parduotų namų skaičius burbulo
fazėje išaugo penkiagubai – nuo 20 000 per pirmąjį 2000-ųjų
ketvirtį iki daugiau nei 100 000 per pirmąjį 2004-ųjų ketvirtį54.
Sprogus burbului tokia spekuliacija namais krito iki 40 000 per
ketvirtį, apytikriai tokia ji likusi iki dabar.
 Manote, šiems greito pasipelnymo ieškotojams rūpėjo
ilgalaikis būsto kainos ir nuomos santykisxxxv? Arba tai, ar jų
sumokėtos kainos buvo pagrįstos ilgalaikiu pajamų augimu?
Žinoma, ne. Jų žaidime šie skaičiai nebuvo aktualūs. Greito
pelno ieškotojams rūpėjo tik viena – kad kitą mėnesį būsto
kaina būtų didesnė negu šį. Daug metų taip ir buvo.
Apie tokius investuotojus galite pasakyti daug. Galite juos
vadinti spekuliantais. Galite juos vadinti neatsakingais. Galite
kraipyti galvą stebėdamasis jų ryžtu prisiimti milžinišką riziką.
Tačiau nemanau, kad juos galite vadinti neracionaliais.
Burbulų formavimosi pagrindas nėra žmonių neracionalus
dalyvavimas ilgalaikiame investavime. Tai tam tikras racionalus
žmonių žingsnis į trumpalaikę prekybą biržoje, siekiant sau šiek
tiek atsignybti nuo to įsismaginusio pagreičio, kuris ryja pats
save.
Kokio žmonių elgesio tikitės, kai pagautas pagreitis sukuria
didelį trumpalaikės grąžos potencialą? Kad jie sėdės ir ramiai
žiūrės? Taip nebus niekada. Pasaulis veikia ne taip. Pelno bus
vaikomasi visada. Trumpalaikiai biržos prekybininkai veikia
tokioje teritorijoje, kur ilgalaikį investavimą valdančios
taisyklės, ypač – susijusios su vertės nustatymu, ignoruojamos,
nes tame žaidime, kuris žaidžiamas, jos nesvarbios.
Štai kur ima dėtis įdomūs dalykai ir prasideda problemos.
Burbulai tampa žalingi tada, kai ilgalaikiai investuotojai,
kurie žaidžia vienokį žaidimą, pradeda imti pavyzdį iš
trumpalaikių rinkos prekeivių, žaidžiančių visai kitokį žaidimą.
1999-aisiais „Cisco“ akcijos pabrango 300 proc., iki 60 JAV
dolerių už akciją. Esant tokiai kainai bendrovė buvo įvertinta
600 milijardų JAV dolerių, o tai jau beprotiška. Mažai kam
atrodė, kad įmonė verta tiek daug; „dienos prekiautojai“ tiesiog
smaginosi. Ekonomistas Bertonas Malkielis (Burton Malkiel)
kartą atkreipė dėmesį, kad prie tokių įverčių investuotojų
laukiamas „Cisco“ augimo tempas bus toks, kad per 20 metų
įmonės vertė pranoks visą JAV ekonomiką.
 Tačiau jei 1999-aisiais buvote ilgalaikis investuotojas,
vienintelė kaina, už kurią galėjote įsigyti akcijų, buvo 60 JAV
dolerių. Ir daug žmonių jas pirko už tiek. Galbūt apsidairėte
aplink ir sau pasakėte: „Oho, galbūt tie investuotojai žino kažką,
ko nežinau aš.“ Galbūt žengėte išvien su jais. Galbūt dėl to net
jautėtės sumanus.
Deja, nesuvokėte, kad rinkos prekybininkai, nustatę tą ribinę
kainą, žaidė kitokį žaidimą negu jūs. 60 dolerių už akciją
prekeiviams buvo protinga kaina, nes jie planavo akcijas
parduoti tą pačią dieną, kai galbūt kaina bus dar aukštesnė.
Tačiau jums 60 dolerių buvo bręstanti katastrofa, nes planavote
akcijas pasilaikyti ilgam.
Šie du investuotojai retai suvokia apie vienas kito
egzistavimą. Tačiau jie yra tame pačiame mūšio lauke ir bėga
vienas link kito. Kai jų keliai netikėtai susikerta, kažkuris
pajunta skausmingą smūgį. Dauguma finansinių ir investicinių
sprendimų susiję su kitų žmonių elgesio stebėjimu – ir tada jie
kopijuojami arba statoma prieš juos. Tačiau kai nežinote, kodėl
kažkas elgiasi taip, kaip elgiasi, nežinosite ir to, kaip ilgai jie taip
elgsis, dėl ko jie gali apsigalvoti ir ar kada nors jie išmoks savo
pamoką.
Kai CNBC verslo žinių kanalo apžvalgininkas sako:
„Turėtumėte pirkti šias akcijas“, turėkite omenyje, kad jie
nežino, kas esate. Paauglys, kuris smaginasi prekiaudamas
biržoje? Pagyvenęs našlys su ribotu biudžetu? Rizikos draudimo
fondo vadovas, mėginantis uždirbti iki ketvirčio pabaigos? Ar
turime manyti, kad šių trijų žmonių prioritetai vienodi, ir, kad ir
kokiame lygyje prekiaujama konkrečiomis akcijomis, kaina
tinkama visiems trims?
Tai beprotiška.
Sunku suvokti, kad kitų investuotojų tikslai skiriasi nuo
mūsų, nes dėl psichologinio inkaro egzistavimo esame linkę
nesuprasti, kad racionalūs žmonės į pasaulį gali žvelgti per
kitokią prizmę negu jūs. Augančios kainos visus investuotojus
įtikina taip, kad pavydi net geriausi rinkodarininkai. Jos yra
narkotikas, kuris vertę suvokiančius investuotojus paverčia
naiviais optimistais, atitrūkusiais nuo savo pačių tikrovės dėl
kažkieno, žaidžiančio visiškai kitą žaidimą, veiksmų.
Kai leidžiatės būti valdomas žmonių, žaidžiančių visiškai kitą
žaidimą, gali pakisti ir jūsų supratimas, kaip leisti savo pinigus.
Labai daug vartojimo išlaidų, ypač – išsivysčiusiose šalyse, yra
socialinio pobūdžio: jums nejučia įtaką daro žmonės, kuriais
žavitės, o tada leidžiate pinigus, nes lygiai taip pat nejučia
norite, kad žmonės žavėtųsi jumis.
Tačiau nors ir matome, kiek pinigų kiti žmonės išleidžia
automobiliams, namams, drabužiams ir atostogoms, mes
nematome jų tikslų, rūpesčių ir troškimų. Jaunas teisininkas,
siekiantis tapti partneriu prestižinėje advokatų kontoroje, gali
jausti poreikį pasirūpinti tokia išvaizda, kuri man, rašytojui,
galinčiam dirbti vilkint treningu, visiškai nebūtina. Tačiau kai jo
pirkiniai užkelia mano paties lūkesčius, aš nuklystu
potencialaus nusivylimo keliu, nes leidžiu pinigus, iš to savo
karjerai nepešdamas jokios naudos, – kitaip nei jis. Nors galbūt
net ir mūsų stilius nesiskiria. Tiesiog mes kiekvienas žaidžiame
skirtingą žaidimą. Man prireikė daug metų, kol tai supratau.
Pamoka tokia, kad pinigų atžvilgiu vieni svarbiausių yra du
dalykai – suprasti savo laiko perspektyvą ir nesileisti
paveikiamam elgesio žmonių, žaidžiančių kitokį žaidimą negu
jūs.
Svarbiausias patarimas, kurį galiu duoti – labai gerai
išsiaiškinkite, kokį žaidimą žaidžiate pats.
Stebina, kiek mažai iš mūsų tai padaro. Visus, kurie
investuoja pinigus, vadiname „investuotojais“, lyg jie būtų
krepšininkai, žaidžiantys tą patį žaidimą su vienodomis
taisyklėmis. Kai suvokiate, koks klaidingas yra toks požiūris,
pamatote, kaip gyvybiškai svarbu tiesiog išsiaiškinti, ką
žaidžiate pats. Kaip aš investuoju savo paties pinigus, aprašyta
dvidešimtame skyriuje, tačiau prieš kelerius metus rašiau: „Esu
pasyvus investuotojas, optimistiškai tikintis pasaulio gebėjimu
kurti tikrą ekonominį augimą, ir esu tikras, kad per artimiausius
30 metų tas augimas padidins mano investicijas.“
Gali atrodyti keistai, tačiau kai užsirašote tą savo misijos
apibrėžimą, suvokiate, kad visa, kas su juo nesusiję – kokia šiais
metais buvo rinka ir ar kitais metais bus recesija – yra ne mano
žaidimo dalis. Tad aš į tai nekreipiu dėmesio, ir nėra grėsmės,
kad mane tai paveiks.
Toliau pakalbėkime apie pesimizmą.

xxxiii Angl. day trader.

xxxiv Angl. Bull!

xxxv Angl. price-to-rent ratio.
 17.
Pesimizmo pagunda

Optimizmas – tai lyg pardavėjo vilionė. Pesimizmas – lyg

ištiesta pagalbos ranka.
 Dėl man nesuprantamų priežasčių žmonėms patinka
girdėti, kad pasaulis ritasi velniop.
– Istorikė Deirdrė Makloski (Deirdre McCloskey)

Optimizmas – geriausias pasirinkimas daugeliui, nes didžiąją

laiko dalį daugumai žmonių pasaulis tampa vis geresnė vieta.
Tačiau pesimizmas mūsų širdyse užima ypatingą vietą.
Pesimizmas nėra tiesiog dažniau sutinkamas už optimizmą. Jis
taip pat skamba išmintingiau. Pesimizmas intelektualiai
patrauklesnis, ir jam skiriama daugiau dėmesio nei optimizmui,
kuris dažnai suvokiamas kaip rizikos ignoravimas.
Prieš nuodugniau pasigilindami turėtume apsibrėžti, kas yra
optimizmas. Tikrieji optimistai netiki, kad viskas bus puiku.
Tokiu atveju jie būtų pernelyg ramūs ir patenkinti. Optimizmas
– tai įsitikinimas, kad šansai, jog ilgainiui viskas susiklostys
palankiai, yra jūsų pusėje, net jei kelyje pasitaikys kliūčių.
Optimizmas paremtas paprasta mintimi, kad nubudę rytais
dauguma žmonių stengiasi daryti ką nors geriau ir
produktyviau, o ne tiesiog sukurti daugiau problemų. Jis nėra
sudėtingas. Tačiau taip pat neteikia ir jokių garantijų.
Dažniausiai tai tiesiog geriausias daugumos žmonių
pasirinkimas. Velionis statistikas Hansas Roslingas (Hans
Rosling) tai apibūdino kiek kitaip: „Aš nesu optimistas. Aš – labai
rimtas galimybių ieškotojas.“xxxvi
Dabar galime aptarti patrauklesnį optimizmo brolį:
pesimizmą.

2008-ųjų gruodžio 29-oji.

 Netrukus baigsis blogiausi metai per visą naujausių laikų
ekonomikos istoriją. Visame pasaulyje žlugo vertybinių
popierių rinkos. Pasaulinė finansų sistema buvo nuolat
pajungta prie gyvybės palaikymo aparatų. Nuvilnijo didžiulė
nedarbo banga.
Kai atrodė, kad būti blogiau jau nebegali, „The Wall Street
Journal“ publikavo straipsnį apie tai, kad baisiausia dar
priešaky. Pirmajame dienraščio puslapyje liejosi rusų
profesoriaus Igorio Panarino (Igor Panarin) mintys. Jo
ekonominės pažiūros galėtų varžytis su mokslinės fantastikos
autorių vaizduote.
Buvo rašoma:

[Panarinas] teigia, kad maždaug 2010-ųjų birželio pabaigoje arba liepos

pradžioje JAV skils į šešias atskiras dalis – Aliaska grįš į Rusijos glėbį. <…>
Kalifornija suformuos branduolį, kurį jis vadina „Kalifornijos Respublika“, ir
taps Kinijos dalimi arba nuo jos priklausys. Teksasas bus „Teksaso
Respublikos“ širdis – tai grupė valstijų, atiteksiančių Meksikai arba
priklausysiančių nuo jos. Vašingtonas ir Niujorkas bus „Atlanto Amerikos“
dalis ir galbūt prisijungs prie Europos Sąjungos. Kanada pasiims grupę
šiaurinių valstijų, kurias profesorius Panarinas vadina „Centrine Šiaurės
Amerikos Respublika“. Jis teigia, kad, Havajai taps Japonijos arba Kinijos
protektoratu, o Aliaska bus įtraukta į Rusijos sudėtį.55

Tai ne kokio nors užsislaptinusio tinklaraštininko paistalai ir

ne aliuminio folijos kepuraičių nešiotojų naujienlaiškis. Tai
buvo publikuota viso pasaulio prestižiškiausio finansų
dienraščio pirmajame puslapyje.
Viskas gerai, jei ekonomikos atžvilgiu esate pesimistas. Nieko
tokio, net jei laukiate apokalipsės. Istorijoje apstu pavyzdžių, kai
šalys ne tik patiria recesijas, bet ir suskyla.
Įdomu tai, kad į tokių „panariniškų“ pasakojimų priešingybę
– pasipiktinimą keliančias optimistines prognozes – retai kada
žiūrima taip rimtai, kaip į pražūties pranašus.
Imkime XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos Japoniją. Tautą
visais įmanomais atžvilgiais – ekonominiu, pramoniniu,
kultūriniu ir socialiniu – nusiaubė pralaimėjimas Antrajame
pasauliniame kare. Atšiauri 1946-ųjų žiema sukėlė badą, dėl
kurio per dieną vienas žmogus vidutiniškai su maistu
tegaudavo mažiau nei 800 kalorijų56.
Įsivaizduokite, kad tuo metu japonų mokslininkas laikraštyje
būtų publikavęs tokį straipsnį:

Nagi, visi aukščiau smakrą! Per savo gyvenimą spėsime pamatyti, kaip mūsų
ekonomika išauga beveik 15 kartų, palyginti su tuo, kokia ji buvo prieš karo
pabaigą. Mūsų gyvenimo trukmė beveik padvigubės. Mūsų vertybinių popierių
birža duos tokią grąžą, kokią nedaugelis šalių matė per visą istoriją. Per
artimiausius 40 metų nedarbas neviršys 6 proc. Tapsime elektronikos
inovacijų ir korporacinių valdymo sistemų pasauliniais lyderiais. Netrukus
būsime tokie turtingi, kad mums priklausys dalis brangiausio nekilnojamojo
turto JAV. Tarp kitko, amerikiečiai bus mūsų artimiausi sąjungininkai ir
mėgins kopijuoti mūsų ekonomines įžvalgas.

Be jokių ceremonijų jis būtų išjuoktas ir išvarytas lauk, ir jam

dar būtų pasiūlyta pasirodyti gydytojui.
Turėkite omenyje, kad tai, kas čia aprašyta, Japonijoje iš tiesų
nutiko po karo. Tačiau Panarino žvilgsniui priešingas vaizdas
atrodo absurdiškai, ko nepasakytumėte apie pražūties
prognozę.
Pesimizmas tiesiog skamba išmintingiau ir įtikinamiau negu
optimizmas.
Kam nors pasakykite, kad viskas bus puiku, ir jie į tai arba
numos ranka, arba žiūrės skeptiškai. Kam nors pasakykite, kad
jiems gresia pavojus, ir jie klausysis įtempę ausis.
Jei protingas žmogus man pasakytų, kad nusižiūrėjo įmonę,
kurios akcijos kitais metais pabrangs dešimteriopai, tą pačią
akimirką nurašyčiau tai kaip visiškus paistalus.
Jei koks nors niektauza pasakytų, kad mano turimos akcijos
visiškai nuvertės išaiškėjus sukčiavimui apskaitoje, mesčiau
visus darbus ir klausyčiausi kiekvieno jo žodžio.
Pasakykite, kad mūsų laukia didelė recesija, ir žiniasklaida
neduos jums ramybės. Pasakykite, kad nusimato vidutinis
augimas, ir niekam nebūsite įdomus. Pasakykite, kad artėjame
prie naujos Didžiosios depresijos, ir pakliūsite į televiziją. Tačiau
užsiminkite, kad priešaky laukia geri laikai ar kad rinkoms yra
kur augti, arba kad įmonė turi daug potencialo, ir
apžvalgininkai bei žiūrovai dažniausiai į jus reaguos kaip į
pardavėją arba rizikos nesuvokiantį keistuolį.
Rašantieji apie investavimą tai seniausiai žino, tad ir dabar jų
gretose apstu apokalipsės pranašų, nepaisant to, kad gyvename
terpėje, kurioje per praėjusį amžių vertybinių popierių rinka
išaugo 17 000 kartų (įskaičiuojant dividendus).
Tai būdinga ne tik finansų pasauliui. Savo knygoje
„Racionalusis optimistas“xxxvii Matas Ridlis (Matt Ridley) rašė:

Nuolatinis pesimizmo būgnų tratėjimas paprastai užgožia bet kokią pergalės

giesmę. <…> Jei sakote, kad pasaulis eina geryn, galite būti apšauktas naivuoliu
ar nenuovokiu. Jei sakote, kad pasaulis ruošiasi ir toliau eiti geryn, esate
laikomas beviltišku pamišėliu. Jei, kita vertus, tvirtinate, kad gresia katastrofa,
galite tikėtis Makartūrų fondo „genijaus apdovanojimo“ ar net Nobelio taikos
premijos. Per mano gyvenimą <…> madinga pesimizmo priežastis pasikeitė, bet
pesimizmas išliko.xxxviii

„Kiekviena mano apklausta žmonių grupė mano, kad

pasaulis yra baugesnis, agresyvesnis ir beviltiškesnis – trumpiau
tariant, dramatiškesnis, – negu yra iš tikrųjų“, – savo knygoje
„Faktų galia“xxxix rašė Hansas Roslingas.
Kai suvokiate, kaip smarkiai per vieno žmogaus gyvenimą
žmonija gali progresuoti visose srityse – nuo ekonominio
augimo iki proveržio medicinoje, vertybinių popierių rinkų
laimėjimų ar socialinės lygybės, – jums gali atrodyti, kad
optimizmas turėtų susilaukti daugiau dėmesio negu
pesimizmas. Ir vis dėlto.
Intelektinis pesimizmo žavesys buvo žinomas per amžius.
Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) XIX a. penktajame
dešimtmetyje rašė: „Pastebėjau, kad daugelis lyg išminčiumi
žavisi ne tuo, kuris kabinasi į viltį, kai kiti puola į neviltį, bet tuo,
kuris puola į neviltį, kai kiti ieško vilties.“
Klausimas, kodėl? Ir kokią tai daro įtaką mūsų mąstymui apie
pinigus?

Prisiminkime, kad niekas nėra beprotis.

Yra svarių priežasčių, kodėl finansiniuose klausimuose
pesimizmas yra toks viliojantis. Pesimizmas primena, kas yra
pinigai, ir apsaugo, kad neprikrėstume kvailysčių.
Iš dalies tai instinktyvu ir neišvengiama. Kanemanas teigia,
kad asimetriškas praradimų vengimas yra evoliucijos teikiama
apsauga. Jis rašo:

Nuostoliai, tiesiogiai palyginti su nauda, atrodo didesni už naudą. Teigiamų ir

neigiamų lūkesčių ar patirčių asimetrija išsivystė evoliucijos procese.
Organizmai, pavojus laikantys svarbesniais už galimybes, turi daugiau šansų
išlikti ir daugintis.xl

Tačiau yra dar keletas dalykų, dėl kurių finansinis

pesimizmas yra lengvas, dažnas ir įtikinamesnis už optimizmą.

Pirma: pinigai yra visur, tad blogi įvykiai gali

paveikti kiekvieną ir patraukia visų dėmesį.

To paties nepasakytume, pavyzdžiui, apie orą. Link Floridos

besiartinantis uraganas 92 proc. amerikiečių nekelia jokios
tiesioginės grėsmės. Tačiau ekonomikai grasinanti recesija gali
paveikti kiekvieną – įskaitant ir jus, tad verta atkreipti dėmesį.
Tai būdinga ir tokiam konkrečiam dalykui, kaip akcijų rinka.
Daugiau nei pusė visų amerikiečių namų ūkių tiesiogiai
disponuoja vertybiniais popieriais57. Net ir jų neturintieji apie
akcijų biržos svyravimus nuolat skalambijančioje žiniasklaidoje
prisiklauso tiek, kad „Dow Jones Industrial Average“ indeksas
gali būti jokių vertybinių popierių neturinčio namų ūkio
stebimiausias ekonomikos barometras.
Apie 1 proc. pabrangusias akcijas gali būti trumpai užsiminta
vakaro žiniose. Tačiau apie 1 proc. kritimą įprastai bus rašoma
paryškintu kraujo raudonumo šriftu ir vien didžiosiomis
raidėmis. Išvengti asimetrijos sunku.
Ir kai retas kuris svarsto ar mėgina paaiškinti, kodėl rinka
paaugo – argi ji ir taip neturi augti? – beveik visuomet atsiras
mėginimų paaiškinti, kodėl ji krito.
Ar investuotojai sunerimo dėl ekonomikos augimo?
Ar Federalinė rezervų sistema vėl viską sujaukė?
Ar politikai priiminėja blogus sprendimus?
Ar laukti dar ko nors?
Turint paaiškinimą lengviau nerimauti ir kalbėti apie tai,
kodėl įvyko kritimas, taip pat sukurti istoriją apie tai, kas nutiks
vėliau – įprastai dar daugiau to paties.
Net jei jūs neturite vertybinių popierių, tokie dalykai
patrauks jūsų dėmesį. Tik 2,5 proc. amerikiečių turėjo
vertybinių popierių 1929-ųjų didžiosios griūties vakarą, po
kurio prasidėjo Didžioji depresija. Tačiau dauguma amerikiečių
– jei ne visas pasaulis – su nuostaba žiūrėjo į tai, kaip griūva
rinka, ir svarstė, ką tai signalizuoja apie jų pačių likimą. Tai
rūpėjo ir teisininkams, ir ūkininkams, ir automobilių
mechanikams.
Istorikas Erikas Rošvėjus (Eric Rauchway) rašo:

Šis vertės kritimas tiesiogiai paveikė tik labai nedaug amerikiečių. Tačiau
kadangi kiti iš arti stebėjo rinką ir ją laikė savo likimo rodikliu, jie staiga
sustabdė didžiąją dalį savo ekonominės veiklos. Kaip vėliau rašė ekonomistas
Džozefas Šumpeteris (Joseph Schumpeter), „žmonės jautė, kad žemė slysta
jiems iš po kojų“58.
 Yra du dalykai, kurie palies jūsų gyvenimą, nepaisant to, ar
jie jums rūpi ar ne: sveikata ir pinigai. Sveikatos klausimai
dažniau būna asmeniniai, o piniginiai klausimai daugiau
sisteminiai. Glaudžiai susijusioje sistemoje, kur vieno asmens
sprendimai gali paveikti visus kitus, akivaizdu, kodėl finansinės
rizikos atsiduria dėmesio centre ir sudomina taip, kaip niekas
kitas.

Antra: pesimistai dažnai ekstrapoliuojaxli

esamas tendencijas nesigilindami, kaip rinkos
geba prisitaikyti.

2008-aisiais gamtosaugininkas Lesteris Braunas (Lester Brown)

rašė: „2030-aisiais Kinijai per dieną reikės 98 milijonų barelių
naftos. Šiuo metu pasaulis per dieną išgauna 85 milijonus
barelių ir galbūt niekada neišgaus daugiau. To padaryti neleistų
turimi pasaulio naftos rezervai.“59
Jis teisus. Tokiu atveju pasaulyje baigtųsi nafta.
Tačiau rinkos veikia ne taip.
Ekonomikoje egzistuoja geležinis dėsnis: labai geros ir labai
blogos sąlygos retai kada išsilaiko ilgai, kadangi pasiūla ir
paklausa susibalansuoja sunkiai nuspėjamais būdais.
Pažiūrėkime, kas nutiko su nafta iš karto po Brauno
prognozės.
2008-aisiais naftos kainos smarkiai pakilo, nes auganti
pasaulinė paklausa – daugiausia iš Kinijos – priartėjo prie
galimybių ribos. 2001-aisiais naftos barelis kainavo 20 JAV
dolerių, o 2008-aisiais – 138 JAV dolerius60.
Naujoji kaina reiškė, kad naftos gręžimas ėmė prilygti auksui,
virstančiam tiesiai iš žemės. Naftos gavėjų motyvacija staiga
pasikeitė. Sunkiai aptinkamos naftos tiekimas atrodė nevertas
pastangų, kai barelis buvo pardavinėjamas už 20 JAV dolerių, –
tokia kaina nepadengdavo gavybos išlaidų, – tačiau tapo
neišsenkančia aukso gysla, kai už barelį buvo galima gauti 138
JAV dolerius.
Tai išjudino naujų hidraulinio ardymo ir horizontalaus
gręžimo technologijų bangą.
Per visą žmonijos istoriją Žemės gelmėse buvo daugmaž
vienodi naftos klodai. Ir kurį laiką mums jau buvo žinoma, kur
glūdi dideli naftos telkiniai. Pasikeitė mūsų turimos
technologijos, kurios dabar leidžia iš žemės ekonomiškai išgauti
norimus išteklius. Naftos istorijos analitikas Danielis Jerginas
(Daniel Yergin) rašo: „86 proc. JAV naftos išteklių išgaunama ne
dėl jų atradimo metu atliktų skaičiavimų, bet dėl vėlesnių
patikslinimų“, vykdytų patobulėjus technologijoms.
Būtent tai ir nutiko, kai 2008-aisiais prasidėjo hidraulinis
ardymas. Vien JAV naftos gavyba išaugo nuo apytikriai penkių
milijonų barelių per dieną 2008-aisiais iki 13 milijonų 2019-
aisiais61. Pasaulinė naftos gavyba dabar viršija 100 milijonų
barelių per dieną – o tai yra apie 20 proc. daugiau nei Brauno
prognozuotos lubos.
Be abejo, 2008-aisiais naftos tendencijas ekstrapoliavusiam
pesimistui reikalai atrodė prasti. Realistui, jau anksčiau
supratusiam, kad būtinybė yra visų išradimų motina, buvo ne
taip baisu.
Prognozuoti, kad kažkas baisaus taip ir liks kažkuo baisaus,
yra labai lengva. Be to, tokia prognozė įtikinanti, kadangi
nereikalauja įsivaizduoti, jog pasaulis keičiasi. Tačiau
problemos išsprendžiamos ir žmonės prisitaiko. Grėsmės
rimtumas paskatina atitinkamo masto sprendimus. Tai dažnas
ekonomikos istorijos siužetas, kurį pernelyg lengvai užmiršta
pesimistai, prognozuojantys tiesiomis linijomis.
 Trečia: progresas vyksta pernelyg lėtai, kad
būtų pastebimas, tačiau nuosmukiai vyksta
pernelyg greitai, kad būtų ignoruojami.

Yra daugybė žaibiškai įvykusių tragedijų. Beveik nėra žaibiškai

įvykusių stebuklų.
1889-ųjų sausio 5-ąją „Detroit Free Press“ pasikėsino į
daugelio ilgai puoselėtą svajonę, kad vieną dieną žmogus galės
skristi lyg paukštis. Laikraštyje buvo rašoma, kad lėktuvai
„atrodo neįmanomi“:

Mažiausias įmanomas skraidančio aparato svoris su reikiamu kuru ir pilotu

negalėtų būti mažesnis nei 300 ar 400 svarų xlii <…> tačiau egzistuoja žema
svorio riba, apie penkiasdešimt svarų xliii, kurią viršijus jokiam gyvūnui
nebeįmanoma skristi. Gamta pasiekė savo ribą ir jokiomis pastangomis
nepavyko jos peržengti.

Po šešių mėnesių Orvilis Raitas (Orville Wright) metė

mokyklą, kad padėtų savo broliui Vilburui (Wilbur) krapštytis
kiemo pašiūrėje konstruojant spausdinimo mašiną. Tai buvo
pirmasis brolių bendras išradimas. Tačiau ne paskutinis.
Jei turėtumėte sudaryti svarbiausių XX a. išradimų sąrašą,
lėktuvas būtų mažų mažiausiai penketuke, jei ne apskritai
pirmas. Lėktuvas keitė viską. Jis pradėjo ir užbaigė pasaulinius
karus. Jis sujungė miestus ir kaimus; vandenynus ir šalis.
Tačiau brolių Raitų bandymo sukonstruoti pirmąjį lėktuvą
istorija pasižymėjo nepaprastai įdomiu vingiu.
Kai jiems pavyko pakilti, atrodė, kad niekas to nepastebėjo.
Kad iš tikrųjų niekam tai nerūpi.
Savo 1952-ųjų metų knygoje apie Amerikos istoriją
Frederikas Luisas Alenas rašė:
 Prabėgo keletas metų, kol visuomenė suvokė Raitų pasiekimus; žmonės buvo
tokie įsitikinę, jog skraidyti neįmanoma, kad dauguma mačiusiųjų jų skrydžius
1905-aisiais aplink Deitoną Ohajo valstijoje nutarė, jog tai, ką jie mato, tėra
koks nors nereikšmingas triukas – tarkime, kas nors panašaus į tai, kas
daugumai žmonių dabar atrodytų kaip telepatijos demonstravimas. Situacija
pasikeitė tik 1908-ųjų gegužę, kai praėjus beveik ketveriems su puse metų po
pirmojo Raitų skrydžio patyrę korespondentai buvo pasiųsti stebėti, kuo tie
užsiiminėja. Tuomet patyrę redaktoriai visiškai patikėjo susižavėjusių
korespondentų pasakojimais, ir pasaulis pagaliau suvokė faktą, kad žmogaus
skrydis jau tapo realybe.

Net kai žmonės suvokė tokį stebuklą kaip lėktuvas, jie

neįvertino jo svarbos metų metus.
Pirmiausia jis labiau buvo matomas kaip karinis ginklas.
Paskui – kaip turtuolio žaisliukas. Ir tik dar vėliau kaip galbūt
vieno kito keleivio transportas.
1909-aisiais „The Washington Post“ rašė: „Niekada nebus
tokio dalyko kaip komerciniai krovininiai lėktuvai. Sunkūs
kroviniai ir toliau bus lėtai gabenami žeme.“ Po penkių mėnesių
pakilo pirmasis krovininis lėktuvas.
Dabar tą lėtą, metų metus trukusį pabudimą, kol į lėktuvus
pagaliau imta žvelgti optimistiškai, palyginkime su tuo, kaip
greitai žmonės atkreipia dėmesį į tokius pesimizmo šauklius
kaip korporacijos bankrotas.
Arba didelis karas.
Arba lėktuvo katastrofa. Pirmuosius kartus Raitų lėktuvas
buvo paminėtas 1908-aisiais, kai armijos leitenantas Tomas
Selfridžas (Thomas Selfridge) žuvo per demonstracinį skrydį62.
Augimas vyksta žingsnis po žingsnio, o tam visuomet reikia
laiko. Žlugimas įvyksta dėl pavienių nesėkmių, kurioms gali
užtekti keleto sekundžių, ir prarasto pasitikėjimo, galinčio
išgaruoti akimirksniu.
Kurti pesimistinius pasakojimus yra lengviau, nes
pasakojimo elementai atrodo šviežesni ir naujesni. Optimistiniai
pasakojimai reikalauja platesnio žvilgsnio į istoriją ir raidą, bet
žmonės linkę apie tai užmiršti, tad sujungti elementus į visumą
reikia daugiau pastangų.
 Pažvelkime į medicinos progresą. Maža naudos vertinti vien
praėjusius metus. Orientuotis į bet kurį atskirą dešimtmetį taip
pat ne ką naudingiau. Tačiau pažvelgę į pastaruosius 50 metų
išvysite šį tą ypatingo. Pavyzdžiui, remiantis Nacionalinio
sveikatos instituto duomenimis, mirtingumas tam tikrose
amžiaus grupėse dėl širdies ligų nuo 1965-ųjų sumažėjo daugiau
nei 70 proc.63 Toks su širdies ligomis susijusio mirtingumo
sumažėjimas leidžia kasmet išsaugoti apie pusę milijono
amerikiečių gyvybių. Įsivaizduokite kasmet išsaugomą Atlantos
miesto populiaciją. Tačiau kadangi šitas progresas vyko taip
lėtai, jis patraukia mažiau dėmesio negu tokie staigūs ir greiti
praradimai kaip terorizmas, lėktuvų katastrofos ar stichinės
nelaimės. Uraganas Katrina mus galėtų siaubti penkis kartus
per savaitę, ir taip kiekvieną savaitę – įsivaizduokite, kiek tai
patrauktų dėmesio, – ir tai vis vien neprilygtų kasmet per
pastaruosius 50 metų išsaugomų gyvybių skaičiui.
Tas pat pasakytina apie verslą, kur prireikia daugelio metų,
kol suvokiama produkto arba bendrovės svarba, o nesėkmė gali
ištikti žaibiškai.
Taip pat ir apie akcijų rinkas, kur 40 proc. kritimas per šešis
mėnesius paskatins Kongreso tyrimus, o 140 proc. augimas per
šešis metus iš esmės gali likti nepastebėtas.
Ir apie karjeras, kur gali prireikti viso gyvenimo reputacijai
susikurti, ir tik vieno elektroninio laiško jai sugriauti.
Trumpas pesimizmo dilgtelėjimas išlieka atminty, tuo tarpu
galingas optimizmo protrūkis lieka nepastebėtas.
Tai pabrėžia svarbią anksčiau šioje knygoje išsakytą mintį:
investuodamas privalote išsiaiškinti sėkmės kainą –
nepastovumą ir praradimus ilgame augimo procese – ir būti
pasiruošęs ją sumokėti.
2004-aisiais „The New York Times“ ėmė interviu iš mokslininko
Stiveno Hokingo (Stephen Hawking), kuris dėl nepagydomos
motorinių neuronų ligos 21-erių liko paralyžiuotas ir nebegalėjo
kalbėti.
Naudodamasis savo kompiuteriu Hokingas žurnalistei
pasakė esąs giliai sujaudintas, kad pasaulio žmonės gali pirkti ir
skaityti jo knygas.
„Ar jūs visuomet būnate tokios pakilios nuotaikos?“ –
paklausė „Times“ žurnalistė.
„Kai man buvo 21-eri, mano lūkesčiai krito iki nulio. Nuo to
momento viskas yra dovana“, – atsakė jis.
Lūkesčiai, jog viskas bus puiku, reiškia iki nuobodulio idealų
scenarijų. Pesimizmas sumažina lūkesčius, susiaurindamas
atotrūkį tarp visų galimų ir jus džiuginančių rezultatų.
Galbūt todėl jis ir yra toks viliojantis. Tikėtis blogiausio yra
geriausias būdas maloniai nustebti, kai nieko panašaus
nenutinka.
Ironiška, tačiau ši mintis turėtų įkvėpti tam tikro optimizmo.
Toliau mūsų laukia trumpa istorija apie istorijas.

xxxvi Angl. possibilist.

xxxvii Angl. The Rational Optimist.

xxxviii Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė. Matt Ridley, „Racionalusis

optimistas“, Eugrimas, Vilnius, 2013, p. 240.
xxxix Angl. Factfulness. Lietuviškas leidimas: Hans Rosling, „Faktų galia“, Tyto alba,
Vilnius, 2018 m.
xl Iš anglų kalbos vertė dr. Leonas Ramutis Tamošiūnas. Daniel Kahneman,
„Mąstymas, greitas ir lėtas”, Eugrimas, Vilnius, 2016, p. 371.
xli Ekstrapoliacija – praeities patirties pritaikymas prognozuojant nežinomus
(būsimus ateityje) reiškinius, darant prielaidą, kad sąlygos iš esmės nesikeis.
xlii 135–180 kg.

xliii ~23 kg.

 18.
Kai patikėsite bet kuo

Patrauklūs pramanai, arba kodėl istorijos paveikia

stipriau nei statistika.
Įsivaizduokite į Žemę atsiųstą ateivį. Jo užduotis – stebėti mūsų
ekonomiką.
Jis suka ratus virš Niujorko, mėgindamas įvertinti ekonomiką
ir jos pokyčius nuo 2007-ųjų iki 2009-ųjų.
Naujųjų 2007-ųjų išvakarėse jis kybo virš Taimso aikštės.
Ryškių šviesų, milžiniškų reklamų, fejerverkų ir televizijos
vaizdo kamerų apsupty mato dešimtis tūkstančių laimingų
švenčiančiųjų.
2009-ųjų išvakarėse jis sugrįžta į Taimso aikštę. Ryškių šviesų,
milžiniškų reklamų, fejerverkų ir televizijos vaizdo kamerų
apsupty mato dešimtis tūkstančių laimingų švenčiančiųjų.
Viskas atrodo labai panašiai. Jis nepastebi ryškaus skirtumo.
Mato daugmaž tiek pat po miestą šurmuliuojančių
niujorkiečių. Šiuos žmones supa tiek pat biurų pastatų su tiek
pat darbo stalų ir tiek pat prie interneto prijungtų kompiuterių.
Už miesto jis mato tiek pat gamyklų ir sandėlių, sujungtų tais
pačiais greitkeliais, kuriais rieda tiek pat sunkvežimių.
Jis nusileidžia šiek tiek žemiau ir mato tuos pačius
universitetus, kuriuose dėstomi tie patys dalykai ir tokiam pat
skaičiui žmonių suteikiami tie patys moksliniai laipsniai.
Jis mato tokį patį novatoriškas idėjas saugančių patentų
skaičių.
Jis pastebi, kad technologijos patobulėjo. 2009-aisiais visi turi
išmaniuosius telefonus, kurie 2007-aisiais neegzistavo.
Kompiuteriai dabar greitesni. Medicina – geresnė. Automobiliai
eikvoja mažiau kuro. Patobulėjo saulės ir hidraulinio ardymo
technologijos. Eksponentiškai išaugo socialiniai tinklai.
Skraidydamas po šalį, jis mato tą patį. Aplink Žemę – tą patį.
Jis nusprendžia, kad ekonomika yra daugmaž tokia pati,
galbūt 2009-aisiais net kiek geresnė nei 2007-aisiais.
Tada jis pasižiūri į skaičius.
 Jį ištinka šokas, kad 2009-aisiais JAV namų ūkiai turi 16
trilijonų dolerių mažiau, nei turėjo 2007-aisiais.
Jis apstulbęs, kad darbo neturinčiųjų amerikiečių gretos
išaugo dešimčia milijonų.
Jam neįtikėtina, kad per dvejus metus akcijų rinka dvigubai
nuvertėjo.
Jis negali patikėti, kad žmonių prognozės apie jų ekonomikos
potencialą visiškai nepasiteisino.
„Nieko nesuprantu, – sako jis. – Mačiau miestus. Apžiūrėjau
gamyklas. Žmonės, juk jūs turite tas pačias žinias, tuos pačius
įrankius, tas pačias idėjas. Niekas nepasikeitė! Tai kodėl dabar
gyvenate vargingiau? Kodėl jūs pesimistiškiau nusiteikę?“
Visgi nuo 2007-ųjų iki 2009-ųjų vienas ateiviui nematomas
dalykas pasikeitė: tai mūsų pačių sau pasakojamos istorijos apie
ekonomiką.
2007-aisiais pasakojome istoriją apie būsto kainų stabilumą,
apie bankininkų apdairumą ir apie finansų rinkų gebėjimą
tiksliai įvertinti riziką.
2009-aisiais šia istorija nebetikėjome.
Tai buvo vienintelis pokytis. Tačiau jis viską pakeitė iš esmės.
Kai neliko naratyvo, kad būsto kainos ir toliau augs,
padaugėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo atvejų. Dėl to
bankai prarado pinigus ir apribojo skolinimą kitiems verslams.
Tai sukėlė atleidimų bangą, dėl ko sumažėjo vartojimas, o tai
lėmė dar didesnį nedarbą, ir taip toliau, ir taip toliau.
2009-aisiais galėjome pasitelkti naują naratyvą arba išnaudoti
turimą potencialą augti ir turtėti, kuris buvo toks pat ar net
didesnis nei 2007-aisiais. Ir vis dėlto ekonomika patyrė
didžiausią smūgį per pastaruosius 80 metų.
Jis nebuvo panašus į, tarkime, 1945-aisiais Vokietijos patirtą
smūgį, kai buvo sunaikinta jos gamybos bazė. Ar į tai, su kuo
netrukus po 2000-ųjų dėl mažėjančio darbingo amžiaus
gyventojų skaičiaus susidūrė Japonija. Šie atvejai – reali
ekonominė žala. 2009-aisiais patys prisidarėme daug žalos dėl
naratyvo, kuriuo kliovėmės. Naratyvas yra viena stipriausių
egzistuojančių ekonominių jėgų.
Galvodami apie ekonomikos, verslo, investavimo ir karjeros
perspektyvas, galvas sukame dėl realių dalykų: kiek ir ko mes
turime ir ką sugebame?
Tačiau istorijos yra galingiausia jėga ekonomikoje, ir joms
neprilygsta niekas. Jos yra lyg kuras, leidžiantis veikti realioms
ekonomikos dalims, ar lyg mūsų galimybių stabdžiai.
Valdant savo asmeninius finansus, istorijomis varomame
pasaulyje svarbu atsižvelgti į du dalykus.

1. Kuo labiau norite, kad kažkas būtų tiesa, tuo

lengviau patikite to šansus pervertinančia
istorija.

Kokia buvo laimingiausia jūsų gyvenimo diena?

Dokumentiniame filme „Kaip gyventi amžinai“xliv šis
nekaltas klausimas užduodamas šimtametei, o jos atsakymas
nustebina.
„Paliaubų diena“, – atsakė ji, turėdama omenyje 1918 metų
susitarimą, užbaigusį Pirmąjį pasaulinį karą.
„Kodėl?“ – paklausia filmo kūrėjas.
„Todėl, kad žinojome, jog daugiau niekada nebebus jokių
karų“, – atsako ji.
Po 21-erių metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, pražudęs
75 milijonus žmonių.
Gyvenime yra daugybė dalykų, kuriuos mes laikome tikrais,
kadangi desperatiškai trokštame, jog jie būtų tikri.
Aš juos vadinu „patraukliais pramanais“. Jie turi didelę įtaką
tam, kaip mes galvojame apie pinigus – ypač apie investicijas ir
ekonomiką.
 Patrauklus pramanas gimsta tada, kai esate sumanus ir norite
rasti sprendimus, bet susiduriate su ribotos kontrolės ir aukštos
rizikos deriniu.
Šie pramanai nepaprastai galingi. Jie gali jus priversti patikėti
kone bet kuo.
Trumpas pavyzdys.
Ali Hadžadžio (Ali Hajaji) sūnus sirgo. Jemeno kaimo senoliai
pasiūlė liaudišką gydymo būdą: kad liga pasitrauktų, reikia
degančiu lazdos galu besti sūnui į krūtinę.
Po šios procedūros Hadžadžis „The New York Times“
pasakojo: „Kai neturi pinigų, o tavo sūnus serga, tu patikėsi bet
kuo.“64
Medicina yra tūkstantmečiais senesnė už veiksmingą
mediciną. Iki mokslinio metodo ir mikrobų atradimo egzistavo
kraujo nuleidimas, bado terapija, kūnų badymas siekiant pro
skyles išleisti blogį, ir kiti gydymo būdai, kurie nedarė nieko
kito, tik artindavo mirtį.
Tai atrodo beprotiška. Tačiau jei jums desperatiškai reikia
sprendimo, o geras sprendimas nežinomas ar neprieinamas,
tuomet lengviausia pasukti Hadžadžio samprotavimų keliu:
tampate pasiruošęs patikėti bet kuo. Ne tik išbandyti bet ką, bet
ir tuo patikėti.
Vesdamas Didžiojo Londono maro kroniką, 1722-aisiais
Danielis Defo (Daniel Defoe) rašė:

Nuo pranašysčių ir astrologinių prognozių, sapnų ir prietarų žmonės buvo

priklausomi labiau nei bet kada. <…> Juos siaubingai gąsdino almanachaixlv.
<…> Stulpai ir namų sienos buvo apklijuoti gydytojų skelbimais ir šarlatanų,
viliojančių žmones užsukti ir išmėginti jų gydymą, plakatais, skelbiančiais:
„Patikimos piliulės nuo maro“, „Šimtaprocentinė apsauga nuo infekcijos“ ar
„Puikiausias vaistas nuo oro užterštumo“.

Per 18 mėnesių maras pražudė ketvirtadalį Londono

gyventojų. Kai rizika tokia aukšta, jūs patikėsite bet kuo.
 Dabar pasvarstykite, kaip toks pat ribotos informacijos ir
aukštos rizikos derinys veikia mūsų finansinius sprendimus.
Kodėl žmonės per televiziją klauso beveik niekada
nepasitvirtinančių investavimo komentarų? Iš dalies todėl, kad
investavimas susijęs su labai aukšta rizika. Keletą sykių įsigykite
tinkamų akcijų ir praturtėti galite be didesnių pastangų. Jei yra
bent 1 proc. tikimybė, kad kažkieno prognozė išsipildys ir dėl to
jūsų gyvenimas pasikeis, tai į ją atkreipti dėmesį nėra
beprotiška, – jūs tiesiog dėl visa ko pasidomėjote.
Kadangi egzistuoja tiek daug nuomonių apie finansus, tai
užtenka pasiremti kuria nors strategija ar požiūriu, ir jau
būnate investavęs tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Jei norite,
kad tam tikrų akcijų vertė pakiltų dešimteriopai, tai – jau jūsų
strategija. Jei manote, kad tam tikra ekonominė politika įžiebs
hiperinfliaciją, tai – jau jūsų požiūris.
Tai gali būti ir mažai tikėtini spėjimai. Problema yra ta, kad
žiūrovai negali ar nenori įvertinti mažų šansų, pavyzdžiui, 1
proc. tikimybės. Paprastai daugelis būna tvirtai įsitikinę, kad tai,
ką jie mano esant tiesa, vienareikšmiškai ir yra tiesa. Tačiau jie
taip elgiasi tik todėl, kad egzistuoja tikimybė, jog jiems gali labai
pasisekti.
Investavimas yra viena iš nedaugelio sričių, kasdien
suteikiančių galimybę pasiekti didžiulių laimėjimų. Žmonės
finansinėmis šarlatanystėmis tiki taip, kaip niekada netikėtų,
pavyzdžiui, nepasitvirtinančiomis orų prognozėmis, kadangi
atpildas už nuspėtus kitos savaitės akcijų rinkų svyravimus yra
iš visiškai kito pasaulio negu atpildas už tikslią prognozę apie
tai, ar kitą savaitę bus saulėta, ar lis.
Įvertinkite tai, kad dešimties metų laikotarpiu, pasibaigusiu
2018-aisiais, 85 proc. aktyvių investicinių fondų neaplenkė
indekso65. Šis skaičius gana stabilus ištisus dešimtmečius.
Galėtumėte pamanyti, kad tokia neefektyvi pramonės šaka būtų
puiki niša, mat jai turėtų būti sunku išsilaikyti. Tačiau į šiuos
fondus investuota beveik 5 trilijonai JAV dolerių66. Kam nors
suteikite šansą investuoti kartu su „būsimuoju Vorenu Bafetu“,
ir jie taip aistringai tuo tikės, kad milijonai žmonių iš paskos
atiduos savo viso gyvenimo santaupas.
Arba imkime Bernį Madofą. Jo finansinė piramidė po laiko
turėjo tapti akivaizdi. Jo skelbiama grąža visada buvo vienoda,
auditą atlikdavo menkai žinoma apskaitos įmonė ir jis
neatskleisdavo informacijos, kaip tokia grąža pasiekiama.
Nepaisant to, Madofas pritraukė milijardus didžiausią patirtį
turinčių pasaulio investuotojų dolerių. Jis pasakojo gerą istoriją,
ir žmonės norėjo ja tikėti.
Tai paaiškina, kodėl erdvė klaidai, lankstumas ir finansinė
nepriklausomybė – svarbios temos, aptartos ankstesniuose
skyriuose, – yra būtinai reikalingos.
Kuo didesnis bus atotrūkis tarp trokštamos ir priimtinam
rezultatui pasiekti reikiamos tiesos, tuo lengviau atsilaikysite
prieš patrauklių finansinių pasakų spąstus.
Kai prognozuojate ateitį ir mąstote apie erdvę klaidai, kyla
pagunda manyti, kad rezultatai varijuos tarp „buvau gana
teisus“ ir „buvau absoliučiai teisus“. Tačiau didžiausia rizika yra
ta, kad kažko galite norėti taip smarkiai, jog jūsų prognozių
ribos prasilenks su realybe.
Paskutiniame 2007-ųjų Federalinės rezervų sistemos
susirinkime prognozuota, kad 2008-aisiais ir 2009-aisiais
ekonomika augs67. Atsižvelgiant į silpstančią ekonomiką,
prognozė nebuvo optimistinė. Spėta, kad augimas sieks nuo 1,6
proc. iki 2,8 proc. Tokia buvo saugumo atsarga arba erdvė
klaidai. Realybėje ekonomika susitraukė daugiau nei 2 proc., o
tai reiškė, kad Federalinė rezervų sistema už žemiausios ribos
prašovė kone trigubai.
Politikos formuotojams nuspėti recesiją sunku, nes ji
komplikuotų jų karjeras. Dėl to net pagal blogiausią scenarijų
retai kada tikimasi ko nors blogesnio už „vangų“ augimą. Tai
patrauklus pramanas, ir lengva juo patikėti, kadangi bet kokie
žemesni lūkesčiai būtų pernelyg skausmingi.
 Kritikuoti politikos formuotojus lengva, tam tikru mastu mes
visi tai darome. Ir tai darome abiem kryptimis. Jei manote, kad
artėja recesija ir dėl to išparduodate savo turimas akcijas, jūsų
požiūrį į ekonomiką tuojau pat iškreips jūsų norai. Kiekvienas
mažiausias pokytis, kiekviena nugirsta istorija jums atrodys
kaip ženklas, kad apokalipsė jau prasidėjo, – ne dėl to, kad
realiai prasidėjo, o dėl to, kad taip norite jūs.
Lūkesčiai labai motyvuoja, ir visuomet turėtume atminti,
kaip jie paveikia mūsų pačių finansinius tikslus bei požiūrį.
Neperdedant galima teigti: finansų pasaulyje nėra didesnės
jėgos už erdvę klaidai, ir kuo aukštesnė rizika, tuo didesnė
turėtų būti ta erdvė.

2. Nė vienas apie pasaulį nežinome visko.

Tačiau susikuriame naratyvą, nepaliekantį
spragų.

Kai rašau šį tekstą, mano dukrai beveik vieni. Ji yra labai smalsi
ir greitai mokosi.
Tačiau kartais susimąstau apie visus dalykus, kurių ji dar
nesuvokia.
Ji nesupranta, kodėl jos tėtis kiekvieną rytą išeina į darbą.
Sąskaitos, biudžetas, karjera, paaukštinimas, kaupimas
pensijai – šios sąvokos jai absoliučiai svetimos.
Įsivaizduokite, kad mėginu jai paaiškinti, ką reiškia
Federalinė rezervų sistema, kredito išvestinės finansinės
priemonės ar Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis. Tai
neįmanoma.
Tačiau jos pasaulis nėra tamsus. Tikrai neatrodo, kad ji
ropinėja visiškoj sumaišty.
Net ir būdama vienų, ji yra susikūrusi savo vidinį naratyvą
apie tai, kaip viskas veikia. Apklotai šildo, prisiglaudus prie
mamos tampa saugu, o datulės yra skanios.
Viskas, su kuo ji susiduria, telpa į vieną iš keliasdešimties jos
išmoktų mentalinių modelių. Kai išeinu į darbą, ji nesustingsta
galvodama, kas yra atlyginimas ir sąskaitos. Situacija jai būna
absoliučiai aiški: tėtis su manimi nežaidžia, o aš norėjau, kad
žaistų. Liūdna.
Ji žino mažai, tačiau to nesuvokia, kadangi viską, kas vyksta, į
nuoseklią visumą jungia iš tų ribotų žinių.
Nepriklausomai nuo to, kiek mums metų, mes visi darome tą
patį.
Kaip ir mano dukra, aš nežinau, ko nežinau. Todėl, lygiai kaip
ir ji, linkstu paaiškinti pasaulį ribotu savo turimų mentalinių
modelių rinkiniu.
Kaip ir ji, ieškau suprantamiausių paaiškinimų viskam, su
kuo susiduriu. Ir, kaip ji, dėl labai daug ko klystu, kadangi apie
tai, kaip veikia pasaulis, žinau gerokai mažiau, negu man
atrodo.
Tas pat pasakytina apie daugelį su faktais susijusių temų.
Imkime istoriją. Tai tiesiog jau įvykusių dalykų
atpasakojimas. Ji turėtų būti aiški ir objektyvi. Tačiau kaip savo
knygoje „Kodėl mes nepasimokome iš istorijos?“xlvi rašo B. H.
Lidelas Hartas (B. H. Liddell Hart):

[Istorijos] negalima paaiškinti be vaizduotės ir intuicijos. Įrodymų gausa tokia

milžiniška, kad neišvengiamai tenka rinktis. Mokėti rinktis yra menas.
Skaitantieji istoriją linkę ieškoti to, kas įrodytų juos esant teisius ir kas
patvirtintų jų asmeninę nuomonę. Jie ištikimi savo jau turimoms idėjoms. Jie
skaito su tikslu arba patvirtinti, arba pulti. Jie priešinasi nepatogiai tiesai,
kadangi visi nori būti teisiųjų pusėje. Lygiai taip pat mes pradedame kariauti,
kad užbaigtume visus karus.

Kartą Danielis Kanemanas man pasakojo apie istorijas, kurias

sau seka žmonės, norėdami suprasti praeitį. Jis sakė:

Gebėjimas po laiko paaiškinti praeitį mums perša iliuziją, kad pasaulį galima
suprasti. Iliuziją, kad pasaulis yra logiškas, net kai jis nėra logiškas. Dėl to
 labai daug kur klystame.

Susidūrę su tuo, ko nesupranta, dauguma žmonių nesuvokia,

kad jie to nesupranta, mat sugeba rasti logiškai skambantį
paaiškinimą, grįstą jų unikalia pasaulėžiūra ir patirtimi, kad ir
kokia ji būtų ribota. Visi norime, kad tas sudėtingas pasaulis,
kuriame gyvename, atrodytų logiškas. Tad kuriame
pasakojimus, užpildančius spragas, kurios iš esmės yra mūsų
aklosios zonos.
Kaip tie pasakojimai mums atsiliepia finansiškai, gali ir
žavėti, ir varyti siaubą.
Kai bent iš dalies esu aklas tam, kaip veikia pasaulis, galiu
absoliučiai klaidingai manyti, kodėl akcijų rinka elgiasi taip,
kaip elgiasi, ir pernelyg pasitikėdamas savimi įsivaizduoju žinąs,
kaip ji elgsis toliau. Prognozuoti akcijų rinką ir ekonomiką iš
dalies taip sunku dėl to, kad esate vienintelis žmogus pasaulyje,
manantis, kad pasaulis veikia taip, kaip jums atrodo. Kai dėl
man nesuprantamų priežasčių priimate sprendimus, gali būti,
kad aklai jus kopijuodamas priimsiu tokį sprendimą, kuris jums
bus palankus, o man – pragaištingas. Kaip matėme šešioliktame
skyriuje – būtent taip formuojasi burbulai.
Pripažinimas, kad labai daug ko nežinote, kartu reiškia
pripažinimą, kad jums nepaklūsta daugybė pasaulyje
vykstančių dalykų. O tai pripažinti gali būti sunku.
Pagalvokite apie rinkos prognozes. Šioje srityje mums sekasi
labai, labai prastai. Kartą apskaičiavau, kad tiesiog iškėlęs
prielaidą, jog kiekvienais metais rinka kyla pagal savo istorinį
vidurkį, jūs būsite arčiau tiesos negu vadovaudamasis geriausių
rinkos strategų iš dvidešimties stambiausių Volstryto bankų
vidutinėmis metinėmis prognozėmis. Mūsų gebėjimai nuspėti
recesijas ne ką geresni. Ir kadangi dideli įvykiai prasideda iš
nieko, prognozės gali atnešti daugiau žalos negu naudos,
kadangi jos kuria nuspėjamumo iliuziją tokiame pasaulyje,
kuriame daugiausia rezultatų lemia nenumatyti įvykiai. Karlas
Ričardsas (Carl Richards) rašo: „Rizika yra tai, kas lieka po to, kai
manote, kad apgalvojote viską.“
Žmonės tai žino. Nesu sutikęs investuotojo, nuoširdžiai
manančio, kad rinkos prognozės iš esmės yra tikslios ar
naudingos. Tačiau vis dar egzistuoja didžiulė prognozių
paklausa – tiek iš žiniasklaidos, tiek iš finansų patarėjų.
Kodėl?
Kartą psichologas Filipas Tetlokas (Philip Tetlock) rašė:
„Mums reikia tikėti, jog gyvename prognozuojamame ir
kontroliuojamame pasaulyje, tad kliaujamės autoritetingai
kalbančiais žmonėmis, žadančiais patenkinti tą poreikį.“
Poreikio patenkinimas – puikus apibūdinimas. Noras tikėti,
kad viską kontroliuojame, panašesnis į emocinį niežulį, kurį
reikia pakasyti, negu į analitinę problemą, kurią reiktų
apskaičiuoti ir išspręsti. Kontrolės iliuzija įtikina labiau negu
nežinomybės kupina tikrovė. Tad kabinamės į istorijas,
liudijančias, kad rezultatai priklauso nuo mūsų.
Iš dalies taip yra dėl to, kad tikslumo reikalaujančius dalykus
painiojame su tais, kuriuose apstu neužtikrintumo.
Prieš keletą metų NASA kosminis zondas „New Horizons“
praskriejo pro Plutoną. Kelionė užtruko devynerius su puse
metų, per kuriuos nukeliauta trys milijardai mylių. Pasak NASA,
„kelionė užtruko maždaug viena minute mažiau, negu planuota
zondo paleidimo metu 2006-ųjų sausį“68.
Pagalvokite apie tai. NASA prognozė apie anksčiau niekada
nevykdytą dešimtmečio trukmės kelionę buvo 99,99998 proc.
tiksli. Tai prilygsta kelionės iš Niujorko į Bostoną prognozei
keturmilijoninių sekundės dalių tikslumu.
Tačiau astrofizika yra tikslumo reikalaujanti sritis. Žmonių
kaprizai ir emocijos jos neveikia taip kaip finansų srities.
Verslas, ekonomika ir investavimas yra sritys, kuriose daug
neužtikrintumo, ir jas labai veikia sprendimai, kurių nepavyktų
lengvai paaiškinti matematinėmis formulėmis, kaip kelionės į
Plutoną. Tačiau mes desperatiškai norime, kad tai būtų panašu į
kelionę į Plutoną, nes pati idėja, kad NASA inžinieriai viską
kontroliuoja 99,99998 proc. tikslumu, yra graži ir raminanti. Ji
tokia raminanti, kad neatsispiriame pagundai sau pasakoti
istorijas apie tai, kaip viską kontroliuojame ir kitose savo
gyvenimo srityse, tokiose kaip pinigai.
Kanemanas yra išdėstęs, kaip tokios istorijos rutuliojasi:

Planuodami mes susitelkiame į tai, ką norime ir ką galime

padaryti, nepaisydami to, ką planuoja ir sugeba kiti
žmonės, kurių sprendimai gali paveikti mūsų rezultatus.
Tiek aiškindami praeitį, tiek prognozuodami ateitį
manome, kad viską lemia mūsų įgūdžiai, ir ignoruojame
atsitiktinumo vaidmenį.
Mes susitelkiame į tai, ką žinome, ir nekreipiame dėmesio į
tai, ko nežinome, – ir dėl šios priežasties pernelyg
pasikliaujame savo įsitikinimais.

Jis aprašė, kaip tai veikia verslus:

Turėjau keletą progų naujų novatoriškų kompanijų steigėjams ir dalyviams

užduoti klausimą, kokiu mastu jų pastangų rezultatas priklausys nuo to, kuo
jie užsiims savo firmoje. Šis klausimas, objektyviai vertinant, lengvas, į jį
atsakoma greitai. Mano mažose imtyse šis rodiklis buvo ne mažesnis kaip 80
proc. Net ir nebūdami visiškai tikri savo sėkme, tie drąsūs žmonės mano, kad
jų likimas beveik neabejotinai priklauso nuo jų pačių. Be abejo, jie klysta:
naujos kompanijos likimas ne mažiau priklauso ir nuo jos konkurentų sėkmės
bei rinkų pokyčių. Tačiau <…> naujų kompanijų steigėjai visai natūraliai
susitelkia į tai, ką išmano geriausiai, – į savo planus ir veiksmus bei į
artimiausias grėsmes ir galimybes, pavyzdžiui, į finansavimą. Apie savo
konkurentus jie žino mažiau, todėl įsivaizduoja tokią ateitį, kurioje
konkurencijai skirtas antraeilis vaidmuo.xlvii

Tam tikru mastu taip elgiamės visi.

Ir, kaip mano dukra, dėl to sau visiškai nekvaršiname galvos.
Neklaidžiojame aplink, lyg būtume akli ir sutrikę.
Remdamiesi tuo, ką žinome, privalome manyti, kad pasaulis,
kuriame gyvename, yra logiškas. Jei atrodytų kitaip, rytais keltis
iš lovos būtų pernelyg sunku.
O ateivis, sukantis ratus virš Žemės?
Tas, kuris, remdamasis tuo, ką mato, mano žinąs viską, kas
vyksta, tačiau siaubingai klysta, nes nežino, kokios istorijos
sukasi mūsų galvose?
Tas ateivis esame mes visi.

xliv Angl. How to Live Forever.

xlv Viduramžiais populiarūs astrologijos ir medicinos leidiniai.

xlvi Angl. Why Don’t We Learn From History.

xlvii Iš anglų kalbos vertė dr. Leonas Ramutis Tamošiūnas. Daniel Kahneman,
„Mąstymas, greitas ir lėtas“, Eugrimas, Vilnius, 2016, p. 345.
 19.
Apie viską dar kartą

Ką išsiaiškinome apie jūsų pinigų psichologiją.

Sveikinu, jūs vis dar skaitote.
Atėjo metas susieti keletą išsiaiškintų dalykų.
Šį skyrių galite laikyti santrauka; tai keletas trumpų ir
praktiškų pamokų, galinčių jums padėti priimti geresnius
finansinius sprendimus.
Pirmiausia leiskite jums papasakoti istoriją, kaip vienas
vizitas pas odontologą pakrypo siaubinga linkme. Ji mus moko
kai ko esminio apie pavojus, iškylančius dalijant patarimus, kaip
elgtis su savo pinigais.

Pas odontologą Klarensas Hjuzas (Clarence Hughes) apsilankė

1931-aisiais. Jam siaubingai skaudėjo žandikaulį. Kad
prislopintų skausmą, odontologas jam taikė bendrinę nejautrą.
Kai po keleto valandų Klarensas atsibudo, jis nebeturėjo 16
dantų ir tonzilių.
Tuomet reikalai dar pablogėjo. Po savaitės Klarensas mirė dėl
komplikacijų.
Jo žmona padavė odontologą į teismą, tačiau ne dėl
komplikacijomis pasibaigusios operacijos. 1931-aisiais bet kokia
operacija reiškė grėsmę mirti.
Ji paaiškino, kad visų pirma Klarensas niekada nebūtų
sutikęs operuotis, ir jei jo kas būtų klausęs, jis būtų atsisakęs.
Byla keliavo per teismus, tačiau žmona liko nieko nepešusi.
1931-aisiais sutikimas tarp gydytojo ir paciento nebuvo
paprastas reikalas. Vienas teismas pareiškė, jog gydytojams
reikia laisvės, kad galėtų priimti geriausius medicininius
sprendimus: „Be jos negalėtume džiaugtis mokslo pažanga.“
Ilgą laiką medicinoje buvo įprasta, kad gydytojo darbas –
pasirūpinti pacientu, ir nesvarbu, ką pats pacientas mano apie
gydymo planą. Dr. Džėjus Katzas (Dr. Jay Katz) apie gydymo
filosofiją rašė savo knygoje „Nebylus gydytojo ir paciento
pasaulis“xlviii:

Gydytojams atrodė, jog tam, kad pasiektų šį tikslą, jie turėjo pareigą rūpintis
fiziniais ir emociniais pacientų poreikiais, ir tą daryti turėjo savo iniciatyva,
būtinų sprendimų neaptariant su pacientais. Mintis, kad pacientai taip pat gali
turėti teisę sprendimų priėmimo naštą dalintis su savo gydytojais, niekuomet
nebuvo medicinos etikos dalis.

Tai nebuvo ego ar piktos valios apraiškos. Tai buvo

įsitikinimas su dviem punktais:

1. Kiekvienas pacientas nori būti išgydytas.

2. Egzistuoja universalus ir teisingas būdas juos išgydyti.

Jei tikite šiais dviem punktais, tuomet mintis, jog gydymo

planui nereikia paciento sutikimo, skamba logiškai.
Tačiau medicina veikia ne taip.
Per pastaruosius 50 metų medicinos mokyklos nejučia
padarė poslinkį – nuo ligos gydymo perėjo prie pacientų
gydymo. Tai reiškė visų pirma išdėstyti gydymo planų variantus,
o tuomet leisti pacientui pasirinkti geriausią kelią.
Iš dalies šią tendenciją diktavo pacientų apsaugos įstatymai,
iš dalies – įtakinga Katzo knyga, teigianti, kad pacientų požiūris į
tai, kas yra gerai medicinoje, labai skiriasi, tad privalu atsižvelgti
į jų įsitikinimus. Katzas rašė:

Pavojinga kvailystė manyti, kad praktikoje derindami meną ir mokslą

terapeutai gali pasikliauti savo geranoriškais ketinimais, savo gebėjimais
spręsti, kas yra teisinga. <…> Tai nėra taip paprasta. Medicina yra sudėtinga
profesija, ir terapeutų sąveika su ligoniais taip pat yra sudėtingas reikalas.

Paskutinė eilutė yra svarbi. „Medicina yra sudėtinga

profesija, ir terapeutų sąveika su ligoniais taip pat yra
sudėtingas reikalas.“
 Žinote, kokia profesija yra tokia pat? Finansų patarėjo.
Negaliu jums sakyti, kaip elgtis su savo pinigais, nes jūsų
nepažįstu.
Nežinau, ko jūs norite. Nežinau, kada to norite. Nežinau,
kodėl to norite.
Tad nepasakosiu, ką turėtumėte daryti su savo pinigais.
Nenoriu su jumis elgtis taip, kaip odontologas elgėsi su Klarensu
Hjuzu.
Tačiau savaime aišku, kad gydytojai ir odontologai nėra
niekam tikę. Jie turi žinių. Jie žino, kokios yra galimybės. Jie
žino, kas galėtų padėti, net jei pacientų supratimas apie jiems
tinkamą gydymą būna kitoks.
Finansų patarėjai yra tokie pat. Egzistuoja universalios su
pinigais susijusios tiesos, net jei žmonių supratimas apie tai,
kaip tas tiesas jie norėtų pritaikyti savo pačių finansuose, būna
kitoks.
Tad turėdami tai omenyje peržvelkime keletą trumpų
rekomendacijų, galinčių jums padėti priimti geresnius
finansinius sprendimus.

Stenkitės savyje atrasti kuklumo, kai reikalai klostosi gerai,

ir atlaidumo bei užuojautos, kai jie pablogėja. Nes niekada
nebūna taip gerai ar taip blogai, kaip atrodo. Pasaulis didelis ir
sudėtingas. Egzistuoja tiek laimingas atsitiktinumas, tiek rizika,
o juos atskirti sunku. Turėkite tai omenyje vertindamas tiek
save, tiek kitus. Atsižvelkite tiek į laimingo atsitiktinumo, tiek į
rizikos galią, ir jums bus lengviau susitelkti į tai, ką iš tiesų galite
kontroliuoti. Tikėtina, kad lengviau rasite ir sektinus
pavyzdžius.
Mažiau ego – daugiau turto. Pinigų taupymas yra skirtumas
tarp jūsų ego ir jūsų pajamų, o turtas yra tai, kas nematoma.
Turtas sukaupiamas tada, kai atsispiriate šiandienos pirkiniams,
kad ateityje sau galėtumėte leisti daugiau arba turėtumėte
daugiau pasirinkimo variantų. Nesvarbu, kiek uždirbate, jūs
niekuomet nesukaupsite turto, jei nepažabosite noro smagiai
leisti pinigus dabar pat, šiandien.
Su savo pinigais elkitės taip, kad kuo ramiau
miegotumėte naktį. Tai ne tas pat, kas sakyti, jog turėtumėte
siekti didžiausios grąžos ar santaupoms atsidėti konkrečią dalį
savo pajamų. Vieni žmonės negalės ramiai miegoti, kol negaus
didžiausios grąžos; kiti bus ramūs tik investavę konservatyviai.
Kiekvienam savo. Tačiau sau užduotas klausimas „ar tai padės
man geriau miegoti naktį?“ yra universalus ir geriausias bet
kokių finansinių sprendimų palydovas.
Jei norite būti geresnis investuotojas, išplėskite savo laiko
perspektyvą – tai geriausia, ką galite padaryti. Laikas –
galingiausia jėga investavime. Jo dėka maži dalykai išauga į
didžius, jis užglaisto dideles klaidas. Jis negali panaikinti
laimingo atsitiktinumo ir rizikos, tačiau priartina rezultatus prie
to, ko žmonės nusipelnė.
Susitaikykite, kad daugelis dalykų nesiklostys taip, kaip
norite. Galite klysti pusę laiko ir vis vien praturtėti, kadangi
vos keletas įvykių gali būti daugumos rezultatų priežastimi.
Nesvarbu, ką darote su savo pinigais – turėtumėte išlikti ramus,
net jei daug kas nepasiteisina. Tiesiog pasaulis yra toks. Tad
matuoti savo progresą visuomet turėtumėte viso portfelio, o ne
atskirų investicijų atžvilgiu. Normalu turėti didelę dalį prastų
investicijų ir keletą išskirtinių. Įprastai tai yra geriausias
scenarijus. Jei savo pasiekimus vertinsite pagal atskiras
investicijas, pelningosios atrodys geresnės, negu buvo iš tikrųjų,
o dėl nuostolingųjų graušitės labiau, nei derėtų.
Pinigus naudokite tam, kad galėtumėte valdyti savo laiką,
nes jei negalėsite to daryti, tai bus stiprus universalus trukdis
jūsų laimei. Galimybė daryti tai, ką norite, tada, kada norite, su
tais, su kuo norite, tiek, kiek norite, yra didžiausi iš pinigų
gaunami dividendai.
 Būkite taktiškas ir neišsišokantis. Jūsų turtai didžiausią
įspūdį daro būtent jums pačiam – ne kam nors kitam. Jums gali
atrodyti, kad norite bangaus automobilio ar prašmatnaus
laikrodžio. Tačiau, ko gero, norite kitų žmonių pagarbos ir
žavėjimosi. Pagarbą jums greičiau pelnys malonus būdas ir
kuklumas, o ne arklio galia ir blizgesys.
Taupykite. Tiesiog taupykite. Jums nereikia konkrečios
priežasties taupyti. Puiku taupyti automobiliui, pradiniam
įnašui už būstą ar medicinos reikmėms. Tačiau taupymas tam,
ko neįmanoma numatyti ar apibrėžti, yra viena geriausių
priežasčių taupyti. Gyvenimas yra nesibaigianti staigmenų
grandinė. Su niekuo konkrečiu nesiejamos santaupos yra
apsauga nuo neišvengiamai gyvenimo pateikiamų velniškų
staigmenų blogiausiu įmanomu metu.
Apsibrėžkite sėkmės kainą ir būkite pasiruošęs ją
sumokėti. Nėra vertingų dalykų, kurie būtų nemokami. Bet
atminkite, dauguma kainų neturi matomų etikečių.
Neužtikrintumas, abejonės ir apgailestavimas finansų pasaulyje
yra dažnai sumokama kaina. Dažniausiai verta ją mokėti. Tačiau
šią kainą turite suvokti kaip mokestį (nes mainais gausite kažką
gero), o ne kaip baudą (bausmę, kurios derėtų vengti).
Šlovinkite erdvę klaidai. Skirtumas tarp to, kas galėtų
nutikti ateityje, ir to, kas joje reikalinga, kad jums sektųsi,
suteikia ištvermės, o ištvermė yra tai, dėl ko bėgant laikui
įvyksta kaupimosi stebuklas. Erdvė klaidai dažnai atrodo kaip
konservatyvi apsauga, tačiau jeigu jos padedami galite išsilaikyti
žaidime, tuomet ji atsiperka daug kartų.
Venkite su finansiniais sprendimais susijusių
kraštutinumų. Kiekvieno tikslai ir troškimai bėgant laikui
pasikeis, ir kuo ekstremalesni buvo jūsų sprendimai praeityje,
tuo labiau jų gailėsitės tapdamas brandesnis.
Turėtumėte mėgti riziką, nes bėgant laikui ji atsiperka.
Tačiau baiminkitės tokios rizikos, kuri būtų pragaištinga ir iš
jūsų atimtų galimybes perspektyviai rizikuoti ateityje.
 Išsiaiškinkite, kokį žaidimą žaidžiate, ir įsitikinkite, kad
jūsų veiksmams įtakos nedaro kitokį žaidimą žaidžiantys
žmonės.
Gerbkite painiavą. Sumanių, kompetentingų ir protingų
žmonių nuomonės finansų srityje gali išsiskirti, kadangi žmonės
gali turėti labai skirtingus tikslus ir troškimus. Nėra vieno
teisingo atsakymo; yra tik toks atsakymas, kuris tinka jums.
Dabar leiskite jums papasakoti, kas tinka man.

xlviii Angl. The Silent World Between Doctor and Patient.

 20.
Prisipažinimai

Mano pinigų psichologija.

Kalbama, kad konsultavimo įmonių grupės „First Manhattan“
įkūrėjas, milijardierius Sendis Gotesmanas (Sandy Gottesman)
atrinkdamas kandidatus į savo investavimo komandą
klausdavo: „Į ką esi investavęs ir kodėl?“
Ne „kurios, tavo manymu, akcijos yra pigios“ arba „kuriai
ekonomikai artimiausiu metu gresia recesija“.
Tiesiog parodyk, ką darai su savo paties pinigais.
Man labai patinka šis klausimas, nes jis pabrėžia tai, tarp ko
dažnai būna kilometrinė praraja, – kas žmonėms atrodo
protinga (ką žmonės tau siūlo daryti) ir kas jiems patiems
atrodo teisinga (ką jie daro patys).

Pasak „Morningstar“, pusė visų JAV kolektyvinių investicinių

fondų valdytojų neinvestuoja nė cento į savo valdomus fondus.
Ši statistika atrodo pasibaisėtinai ir atskleidžia tam tikrą
veidmainystę69.
Tačiau tokios situacijos kur kas dažnesnės, nei jums gali
atrodyti. Pietų Kalifornijos universiteto medicinos profesorius
Kenas Murėjus (Ken Murray) 2011 m. parašė straipsnį
pavadinimu „Kaip miršta gydytojai“, kuriame aprašyti atvejai,
kai gydytojai savo gyvenimo pabaigoje rinkdavosi kitokį
gydymą, nei rekomenduodavo savo pacientams70.
„[Gydytojai] nemiršta taip, kaip mes, – rašė jis. – Neįprasta tai,
kad, palyginti su dauguma amerikiečių, jie gauna ne tiek daug
gydymo. Tiek laiko skyrę nubaidyti mirtį nuo kitų, jie gana
romiai sutinka savo pačių pabaigą. Jie tiksliai žino, kas įvyks, ir
kokius pasirinkimus jie turi, be to, jie gali gauti praktiškai bet
kokią medicininę priežiūrą. Tačiau jie išeina ramiai.“ Gydytoja
gali išbandyti visas priemones kovai su paciento vėžiu, tačiau
pati renkasi paliatyviąją slaugą.
 Skirtumas tarp to, ką jums kas nors siūlo ir ką pats daro,
nebūtinai yra blogybė. Tai tik pabrėžia, kad, sprendžiant jūsų ir
jūsų šeimos gerovę veikiančias sudėtingas bei emocijas
keliančias problemas, nėra vieno teisingo atsakymo. Nėra
universalios tiesos. Yra tik jums ir jūsų šeimai tinkantys
sprendimai, kurie sudėlioja taškus ant „i“ ir leidžia ramiai
miegoti naktį.
Finansų ir medicinos pasaulyje egzistuoja pagrindiniai
principai, kurių reikia laikytis, tačiau svarbūs finansiniai
sprendimai priimami ne skaičiuoklėse ar vadovėliuose. Jie
priimami prie pietų stalo. Šie sprendimai dažnai grindžiami ne
maksimalaus pelno siekimu, o siekiu nenuvilti antrosios pusės
ar vaiko. Tai sunku apibrėžti grafikuose ar formulėse, ir tai labai
individualu. Kas tinka vienam, gali netikti kitam.
Turite atrasti, kas tinka jums. Štai, kas tinka man.

Kaip mano šeima galvoja apie taupymą

Čarlis Mangeris kartą pasakė: „Neplanavau tapti turtingas.

Tiesiog norėjau tapti nepriklausomas.“
Turtus galime palikti nuošalyje – būtent nepriklausomybė
visada buvo mano asmeninis finansinis tikslas. Manęs
nedomina aukščiausios grąžos siekis ar investavimas įkeičiant
savo turtą dėl prašmatnaus gyvenimo. Abu šie siekiai atrodo
kaip žaidimas, kurį žaidžiama norint padaryti įspūdį draugams,
ir jie abu turi paslėptų rizikų. Aš tiesiog noriu kas rytą pabusti
žinodamas, kad aš ir mano šeima galime daryti tai, ką norime, ir
taip, kaip norime. Kiekvienas mūsų priimamas finansinis
sprendimas sukasi apie šį siekį.
Mano tėvų gyvenimą galima suskirstyti į du etapus: labai
neturtingi ir gana pasiturintys. Mano tėvas tapo gydytoju
būdamas 40-ies ir turėdamas tris vaikus. Gydytojo atlyginimas
nepakeitė įpročio gyventi taupiai, kai teko auginti tris alkanus
vaikus ir tuo pat metu lankyti medicinos mokyklą, tad mano
tėvai didžiąją dalį gyvenimo pragyveno kukliau, nei jiems leido
galimybės, ir daug taupė. Jiems tai suteikė tam tikrą
nepriklausomybę. Mano tėvas buvo pirmosios pagalbos
gydytojas – tai bene labiausiai įtampą kelianti man žinoma
profesija, be to, ji reikalauja skausmingo paros ritmo
kaitaliojimo dėl dieninių ir naktinių pamainų. Po dviejų
dešimtmečių jis nusprendė, kad gana, ir sustojo. Tiesiog metė
darbą. Perėjo į kitą savo gyvenimo etapą.
Tai padarė man įspūdį. Sugebėjimas vieną rytą pabusti ir
pakeisti tai, ką darote, kai esate tam pasiruošęs, skamba kaip
svarbiausias finansinis tikslas. Man nepriklausomybė nereiškia,
jog nustojate dirbti. Tai reiškia, kad dirbate tik tai, ką norite, su
jums patinkančiais žmonėmis, savo pasirinktu laiku ir tiek, kiek
norite.
Norint pasiekti tam tikrą nepriklausomybės lygį nereikia
gauti gydytojo atlyginimo. Tai labiau priklauso nuo realistiškų
lūkesčių ir taupaus gyvenimo būdo. Kad ir kiek uždirbtumėte,
nepriklausomybę kuria taupymo norma. O viršijus tam tikrą
pajamų lygį, jūsų taupymo normą lemia jūsų gebėjimas
susilaikyti nuo pernelyg aukštų gyvenimo būdo lūkesčių.
Su žmona susipažinome koledže, o susituokėme kartu
pragyvenę nemažai metų. Po mokslų abu gavome pradinio
lygio pareigybes su mažais atlyginimais, tad gyvenome kukliai.
Gyvenimo būdo spektras platus – kas vienam žmogui atrodo
padoru, kitam gali atrodyti karališka arba skurdu. Tačiau,
atsižvelgiant į mūsų pajamas, mums atrodė, jog gyvename
geruose namuose, turime gerą automobilį, vilkime gerais
drabužiais ir valgome gerą maistą. Komforto netrūko, bet
nebuvo nieko panašaus į prabangą.
Nepaisant daugiau nei dešimtmetį augusių pajamų – aš
dirbau finansų, o žmona sveikatos srityje, – mūsų gyvenimo
būdas beveik nepasikeitė. Mes vis didinome savo taupymo
normą. Beveik kiekvienas paaugusio atlyginimo doleris keliavo
į santaupas – į mūsų „nepriklausomybės fondą“. Dabar mes
gyvename žemiau savo finansinių galimybių ribos, ir tai
daugiau pasako apie mūsų pasiryžimą išlaikyti trečioje
gyvenimo dešimtyje susikurtą gyvenimo būdą nei apie mūsų
pajamas.
Jei reiktų išskirti mūsų namų ūkio finansinio plano aspektą,
kuriuo didžiuojuosi, – tai būtų riba, kurią nubrėžėme savo
gyvenimo būdo poreikiams ankstyvame amžiuje ir kurios
nekeitėme. Mūsų taupymo norma gana aukšta, tačiau dėl to
nesijaučiame represyviai taupūs, nes mūsų siekis turėti daugiau
daiktų kito nedaug. Nėra taip, jog neturime jokių siekių – mums
patinka geri daiktai ir patogus gyvenimas. Tiesiog nebekeliame
kartelės.
Tai tinka ne kiekvienam, o mums toks planas veikia todėl,
kad jis mums abiem vienodai priimtinas – nesiekiame
kompromisų kito šeimos nario sąskaita. Daugiausia malonumo
mums teikiančios veiklos – pasivaikščiojimai, skaitymas,
tinklalaidės – kainuoja nedaug, tad retai jaučiamės taip, lyg
mums ko trūktų. Kai kartais pradedu abejoti mūsų taupymo
norma, prisimenu savo tėvų įgytą nepriklausomybę, kuri buvo
pasiekta ilgai ir stipriai taupant, ir nusiraminu. Svarbiausias
mūsų tikslas – nepriklausomybė. Papildoma gyvenimo būdo, kai
išleidžiate mažiau, nei galėtumėte, privilegija, kad galite išvengti
psichologinio spaudimo gyventi taip gerai, kaip jūsų kaimynai.
Patogus gyvenimas, kai išleidžiate mažiau, nei galėtumėte, ir
nejaučiate didelio troškimo turėti daugiau, nuima daugelio
žmonių šiais laikais patiriamą itin didelį visuomeninį spaudimą.
Nasimas Talebas aiškino: „Pabėgimas iš žiurkių lenktynių, savo
veiklą nukreipiant vidinei ramybei atrasti – štai tikroji sėkmė.“
Man tai patinka.
Mes esame tiek atsidavę nepriklausomybės idėjai, kad kai
kurie mūsų poelgiai teoriškai atrodo kvaili. Mes turime namą be
paskolos – tai blogiausias mūsų kada nors priimtas finansinis
sprendimas, bet kartu geriausias piniginis sprendimas. Kai
pirkome namą, palūkanų norma buvo absurdiškai žema. Bet
koks protingas patarėjas būtų pasiūlęs pasinaudoti pigiais
pinigais ir investuoti papildomas santaupas į daugiau grąžos
generuojantį turtą, pavyzdžiui, akcijas. Bet mūsų tikslas yra ne
šaltas racionalumas, o psichologinis pagrįstumas.
Nuosavo namo turėjimo keliamas nepriklausomybės pojūtis
gerokai nusveria finansinę naudą, kurią gaučiau, pasiėmęs pigią
paskolą. Mėnesinių įmokų anuliavimas sukelia geresnį pojūtį
nei turto vertės maksimalizavimas ilguoju laikotarpiu. Tai
leidžia jaustis nepriklausomam.
Nemėginu teisinti šio sprendimo tiems, kurie nurodo jo
trūkumus arba neketina juo sekti. Teoriškai tai neapginama. Bet
mums tai priimtina. Mums tai patinka. Štai kas svarbiausia. Geri
sprendimai ne visada yra racionalūs. Kartais tenka rinktis tarp
noro būti laimingam ir būti „teisiam“.
Mes taip pat laikome apie 20 proc. savo turto, neskaitant
namo, grynuosiuose piniguose – daugiau nei kad patartų
dauguma finansų patarėjų. Teoriškai tai neteisinga, ir aš kitiems
to nerekomenduoju. Tiesiog tai tinka mums.
Taip darome todėl, kad grynieji pinigai – tai
nepriklausomybės deguonis, bet dar svarbiau – kad niekada
nebūtume priversti parduoti mums priklausančių vertybinių
popierių. Norime, kad tikimybė, jog neplanuotos didelės išlaidos
privers parduoti vertybinius popierius, būtų kuo mažesnė.
Galbūt mes tiesiog esame mažiau atsparūs rizikai nei kiti.
Tačiau viskas, ko išmokau apie asmeninius finansus, man
sako – visi be jokios išimties galų gale susiduria su didelėmis
netikėtomis išlaidomis, ir jie tam nėra pasirengę, nes šios
išlaidos nebuvo suplanuotos. Žmonės, kurie žino, kaip
tvarkome savo finansus, klausia: „Kam jūs taupote? Namui?
Kateriui? Naujam automobiliui?“ Ne, nė vienam iš jų. Aš taupau
pasauliui, kuriame netikėti įvykiai yra dažnesni, nei mes
tikimės. Galimybė neparduoti vertybinių popierių, kad
padengtume netikėtas išlaidas, taip pat reiškia, jog didiname
tikimybę ilgą laiką iš turimų vertybinių popierių gauti sudėtinę
grąžą. Apie tai puikiai pasakė Čarlis Mangeris: „Pirma sudėtinių
palūkanų kaupimo taisyklė – niekada be priežasties nesikišti į
procesą.“

Kaip mano šeima galvoja apie investavimą

Karjerą pradėjau kaip investuotojas į pavienes akcijas. Tuo

metu turėjome tik akcijas – dauguma buvo didžiųjų įmonių,
tokių kaip „Berkshire Hathaway“ ir „Procter & Gamble“,
įmaišant ir smulkesnių bendrovių, kurias vertinau kaip labai
pigias, vertybinius popierius. Eidamas trečiąją dešimtį visuomet
turėjau maždaug 25 akcijų portfelį.
Nežinau, kaip man sekėsi, kai investavau į pavienes akcijas.
Ar aplenkiau rinką? Nesu tikras. Kaip ir dauguma bandžiusiųjų,
atidžiai nesekiau savo rezultato. Šiaip ar taip, pakeičiau savo
požiūrį ir dabar visi mūsų vertybiniai popieriai yra mažų kaštų
indeksiniuose fonduose.
Neturiu nieko prieš aktyvius investuotojus į akcijas,
nesvarbu, ar jie veiksmus atlieka patys, ar patiki savo lėšas
aktyvaus fondo valdytojui. Manau, kai kurie žmonės gali
aplenkti rinkos vidurkį, tiesiog tai yra labai sunku – sunkiau, nei
daugelis įsivaizduoja.
Mano požiūrį į investavimą galima apibrėžti taip: kiekvienas
investuotojas turėtų pasirinkti strategiją, teikiančią daugiausia
šansų įgyvendinti išsikeltus tikslus. Manau, daugeliui
investuotojų periodinis investavimas į mažų kaštų indeksinius
fondus suteiks didžiausią šansą ilgalaikei sėkmei.
Tai nereiškia, jog investavimas į indeksus visada veiks. Tai
nereiškia, jog ši strategija tinkama kiekvienam. Ir tai nereiškia,
kad aktyvus investuotojas yra pasmerktas nesėkmei.
Apibendrinant, investavimo pasaulis tapo pernelyg
poliarizuotas – ypač įnirtingai puolamas aktyvus investavimas.
Įveikti rinką turi būti sunku; šansai, jog pasiseks, turi būti
maži. Priešingu atveju visi elgtųsi vienodai, o tai reikštų, jog
nebelieka galimybių. Taigi nieko neturėtų stebinti, jog
daugumai bandančių įveikti rinką to padaryti nepavyksta.
(Statistika rodo, kad dešimties metų laikotarpiu, pasibaigusiu
2018-aisiais, net 85 proc. fondų, investuojančių į didelės
kapitalizacijos įmones, valdytojai neaplenkė S&P 500 indekso.)71
Pažįstu žmonių, manančių, jog bandyti įveikti rinką yra
beprotiška, ir kartu raginančių savo vaikus siekti aukštumų
profesionalaus sporto srityje. Kiekvienam savo. Gyvenimas – tai
žaidimas su tikimybėmis, o kiekvienas savo šansus vertiname
skirtingai.
Laikui bėgant ėmiau laikytis požiūrio, jog dešimtmečius
truksiantis periodinis pinigų investavimas į mažų kaštų
indeksinius fondus, leidžiant pinigams kauptis, suteiks
didžiausią šansą įgyvendinti visus šeimos finansinius tikslus.
Daug įtakos šiam požiūriui turi mūsų kuklių poreikių gyvenimo
būdas. Jei galite įgyvendinti visus savo tikslus, neprisiimdamas
papildomos rizikos, kylančios bandant aplenkti rinką – kam
tada iš viso bandyti? Aš galiu sau leisti nebūti geriausiu pasaulio
investuotoju, tačiau negaliu sau leisti būti blogu investuotoju.
Remiantis tokiu požiūriu, pasirinkimas pirkti ir laikyti indeksus
mums yra akivaizdus. Žinau, kad ne visi sutiks su tokiu požiūriu
– ypač mano draugai, kurių darbas yra aplenkti rinką. Gerbiu
tai, ką jie daro. Tačiau mums tai tinka.
Šiems indeksiniams fondams, susidedantiems iš JAV ir
tarptautinių įmonių akcijų, skiriame kiekvieno atlyginimo dalį.
Nėra konkrečios sumos – investuojame tiek, kiek lieka po
išlaidų. Maksimaliai išnaudojamexlix pensijų fondus,
investuodami į tuos pačius indeksinius fondus, ir prisidedame
prie vaikų studijoms skirto vadinamojo 529-ojo taupymo plano.
 Lyg ir viskas. Praktiškai visą šeimos turtą sudaro namas,
einamoji sąskaita banke ir keletas „Vanguard“ indeksinių fondų.
Mums nereikia sudėtingesnių sprendimų. Man patinka
paprastumas. Mano giliu įsitikinimu, investavimui metamos
pastangos ir investavimo rezultatas mažai koreliuoja. Taip yra
todėl, kad pasaulį valdo „uodegos“ – keli kintamieji nulemia
didžiąją dalį grąžos. Kad ir kaip stengsitės, jums nepasiseks, jei
praleisite du ar tris jūsų strategijai itin reikšmingus įvykius.
Priešingas teiginys taip pat teisingas. Paprastos investavimo
strategijos gali būti sėkmingos, jei tik apima kelis svarbiausius
tos strategijos sėkmę lemiančius dalykus. Mano investavimo
strategija nesiremia tinkamo sektoriaus parinkimu ar kitos
recesijos numatymu. Ji remiasi aukšta taupymo norma,
kantrybe ir optimistiniu tikėjimu, kad pasaulio ekonomika
ateinančius kelis dešimtmečius kurs vertę. Visos mano
investavimo pastangos sutelktos į šiuos tris dalykus – ypač į
pirmuosius du, kuriuos galiu kontroliuoti.
Praeityje keičiau savo investavimo strategiją. Tad, žinoma,
gali būti, kad ją keisiu ir ateityje.
Esu įsitikinęs – nesvarbu, kaip taupysime ar investuosime,
visuomet išliks nepriklausomybės tikslas, ir visada darysime
viską, kas leis mums ramiai miegoti naktį.
Manome, jog tai svarbiausias tikslas; pinigų psichologijos
išmanymas.
Tačiau kiekvienam savo. Niekas nėra beprotis.

xlix JAV pensijų sistemos planas 401(k) leidžia investuotojams patiems spręsti, kur
investuoti.
 POST SCRIPTUM:

Kodėl JAV vartotojai mąsto taip,

kaip mąsto

Kad suprastumėte šiuolaikinių vartotojų psichologiją ir

suvoktumėte, kas su jais gali vykti vėliau, privalote žinoti, kaip
jie tokiais tapo.
Kaip mes visi tokiais tapome.
Jei būtumėte užmigęs 1945-aisiais ir atsibudęs 2020-aisiais,
nepažintumėte jus supančio pasaulio.
Ekonominis augimas per šį laikotarpį buvo tiesiog
beprecedentis. Jus šokiruotų išvydus, koks turtingas yra
Niujorkas ir San Fransiskas. Šokiruotų, jei juos palygintumėte
su Detroito skurdu. Šokiruotų namų, mokesčių už mokslą ir
sveikatos apsaugos kainos. Šokiruotų supratus, ką apskritai
vidutinis amerikietis mąsto apie santaupas ir išlaidas. Manau,
kad jums jokiais būdais nepavyktų logiškai išmąstyti, kaip visa
tai nutiko. Mąstytumėte klaidingai, kadangi tai prieštarauja
intuicijai ir to numatyti nebuvo įmanoma.
Tai, kas su Amerika nutiko pasibaigus Antrajam pasauliniam
karui, yra Amerikos vartotojų istorija. Istorija, padedanti
paaiškinti, kodėl žmonės apie pinigus mąsto taip, kaip mąsto.
Trumpai istorija skambėtų taip: gyvenime buvo daug
neužtikrintumo, tuomet reikalai labai pagerėjo, bet tada vėl
pablogėjo, paskui situacija smarkiai pasitaisė, tačiau vėliau
buvo itin prastai, ir štai dabar esame čia. Manau, kad egzistuoja
naratyvas, apjungiantis visa tai į visumą. Ne detali ataskaita, o
istorija apie tai, kaip viskas stoja į savo vietas.
 Kadangi tai yra mėginimas susieti didelius reiškinius, lieka
nenagrinėta daug to laikotarpio smulkmenų. Greičiausiai
sutikčiau su kiekvienu, baksnojančiu pirštu į tai, ką praleidau.
Neturiu tikslo paaiškinti kiekvieną mažiausią vingį; mano
tikslas – pažvelgti į tai, kaip vieni dalykai paveikė kitus.
Štai kaip šiuolaikiniai vartotojai atsidūrė šiame taške.

1. 1945-ųjų rugpjūtis. Baigiasi Antrasis

pasaulinis karas.

„The New York Times“ rašė, kad Japonijos pasidavimas buvo

„laimingiausia diena per visą Amerikos istoriją“.
Tačiau egzistuoja posakis: „Istorija – tai viena sumauta
naujiena po kitos.“
Karo pabaigos džiaugsmą netrukus pakeitė klausimas – o kas
bus toliau?
Šešiolika milijonų amerikiečių – 11 proc. visos populiacijos –
tarnavo kare. Jo pabaigoje maždaug 8 milijonai buvo
užjūriuose. Vidutinis karių amžius – 23 metai. Per 18 mėnesių
visi, išskyrus pusantro milijono, jau bus namuose ir galės
nusivilkti uniformas.
O kas tada?
Ką jie tuomet darys?
Kur jie dirbs?
Kur gyvens?
Tai buvo svarbiausi to meto klausimai, ir tam buvo dvi
priežastys. Pirma – niekas nežinojo atsakymų. Antra – jei greitai
į juos atsakyti neįmanoma, tuomet – daugelio ekonomistų
manymu – tikėtinas scenarijus, kad ekonomika vėl nuslys į
Didžiosios depresijos gelmes.
Karo metu formavosi trys veiksniai:
 1. Gyvenamųjų namų statyba sustojo, kadangi iš esmės visi
gamybiniai pajėgumai buvo mesti karo reikmėms. 1943-
iaisiais per mėnesį buvo pastatoma mažiau nei 12
tūkstančių namų, o tai yra mažiau nei vienas namas
vienam Amerikos miestui. Grįžtantys kariai susidūrė su
rimtu būsto trūkumu.
2. Specifinės profesijos, kurių paklausa formavosi karo metu,
– laivų, tankų ir lėktuvų gamyba, – jam pasibaigus staiga
tapo nebereikalingos. Jų poreikis krito taip greitai ir tokiu
mastu, koks retai sutinkamas privačiame versle. Buvo
neaišku, kur kariai galėtų dirbti.
3. Karo metu ir netrukus po jo santuokų skaičius šovė
aukštyn. Grįžtantys kariai nenorėjo gyventi pusrūsiuose
pas savo motinas. Jie norėjo nedelsiant kurti šeimas savo
namuose ir turėti gerus darbus.
Politikos formuotojams tai kėlė nerimą, ypač dėl to, kad
Didžioji depresija, pasibaigusi vos prieš penkerius metus, vis dar
buvo šviežias prisiminimas.
1946-aisiais Ekonomikos patarėjų taryba prezidentui
Trumanui įteikė pranešimą, perspėjantį, kad „per artimiausią
laikotarpį nuo vienų iki ketverių metų gresia didelio masto
nuosmukis“.
1947-aisiais atskiru memorandumu jie reziumavo susitikimą
su Trumanu:

Galimai atsidūrėme tam tikroje recesijoje, tad privalome būti užtikrinti dėl
savo padėties, kad nuosmukį lemiančios jėgos netaptų nevaldomos. <…>
Negalime leisti, kad pro mūsų akis prasprūstų realus situacijos vaizdas, nes
tolesnis nuosmukis didintų pavojų vėl atsidurti ekonominėje depresijoje.

Šią baimę gilino faktas, kad nebuvo galima tikėtis staigaus

eksporto augimo, kadangi dvi didžiausios ekonomikos – Europa
ir Japonija – griuvėsiuose sprendė humanitarines krizes. O pati
Amerika įsiskolino labiau nei bet kada anksčiau, todėl
tiesioginės vyriausybės ekonominio skatinimo priemonės buvo
ribotos.
Tad teko šio to imtis.

2. Žemos palūkanų normos ir amerikiečių

vartotojų gimimas.

Pirmas dalykas, kurio ėmėmės, kad pokario ekonomika

išsilaikytų, – palaikėme žemas palūkanų normas. Tai nebuvo
lengvas sprendimas, kadangi kariams grįžus namo ir susidūrus
su visa ko – nuo drabužių iki automobilių – deficitu, infliacija
laikinai tapo dviženklė.
Iki 1951-ųjų Federalinė rezervų sistema nebuvo politiškai
nepriklausoma72. Prezidentas ir Federalinė rezervų sistema
galėjo koordinuoti kryptį. Kad palengvintų karo finansavimą,
1942-aisiais Federalinė rezervų sistema pranešė palaikysianti
0,38 proc. trumpalaikių paskolų palūkanų normą. Kitus
septynerius metus palūkanų normos nepajudėjo nė vienu
procentiniu punktu. Iki šeštojo dešimtmečio vidurio trijų
mėnesių valstybės iždo vekselių pajamingumas neviršijo 2 proc.
Aiški žemų palūkanų normų priežastis – palaikyti kuo
pigesnę karo finansavimo kainą, dabartiniais pinigais siekusią 6
trilijonus JAV dolerių.
Tačiau žemos palūkanų normos visiems grįžtantiems
kareiviams turėjo ir kitokios įtakos. Jie galėjo skolintis ir išties
labai pigiai įpirkti namus, automobilius, buities prietaisus ir
žaislus.
O tai, žvelgiant iš paranojiškos politikos formuotojų
perspektyvos, buvo puiku. Po Antrojo pasaulinio karo
vartojimas tapo aiškia ekonomine strategija.
Karo reikmėms taupumą skatinusi era greitai pavirto
aktyviai išlaidavimą skatinančia era. Prinstono universiteto
istorikas Šeldonas Garonas (Sheldon Garon) rašo:

Po 1945-ųjų Amerika vėl nutolo nuo Europai ir Rytų Azijai būdingų taupymo
skatinimo modelių. <…> Politikai, verslininkai ir darbininkijos lyderiai drąsino
amerikiečius leisti pinigus ir taip skatinti ekonominį augimą.73

Du dalykai eskalavo šį postūmį.

Pirmasis – amerikiečių kariams nustatyta lengvata skolintis,
suteikianti beprecedenčių galimybių. Šešiolika milijonų karo
veteranų galėjo įsigyti būstą, dažnu atveju be pradinio įnašo, be
palūkanų pirmaisiais metais ir su tokiomis žemomis fiksuotų
palūkanų normomis, kad mokėti kasmėnesines būsto paskolos
įmokas buvo pigiau nei nuomotis.
Antrasis – vartojimo kreditų bumas, kurį įgalino susilpnintas
Didžiosios depresijos eros reguliavimas. Pirmoji kredito kortelė
pristatyta 1950-aisiais. Galimybė pakeisti nepatikusias prekes,
išsimokėtini kreditai, asmeninės paskolos, avansiniai mokėjimai
– išpopuliarėjo viskas. Tuo metu bet kokių paskolų, įskaitant ir
kredito korteles, palūkanos buvo išskaičiuojamos iš pajamų
mokesčiu apmokestinamos sumos.
Visa tai atrodė labai patraukliai. Tad buvome visiški besočiai.
Paprasta istorija paprastoje lentelėje:

Metai Bendra JAV namų ūkių skola

1945 29,4 milijardo JAV dolerių
1955 125,7 milijardo JAV dolerių
1965 331,2 milijardo JAV dolerių

Namų ūkio skola XX a. šeštąjį dešimtmetį augo pusantro

karto greičiau negu per XXI a. pirmojo dešimtmečio švaistymąsi
paskolomis į kairę ir į dešinę.
 3. Kreditų bumas ir nematomas XX a. ketvirtojo
dešimtmečio produktyvumo augimas ėmė
stimuliuoti iki tol slopintą įvairiausių produktų
paklausą, o tai atnešė ryškų ekonomikos
pakilimą.

XX a. ketvirtasis dešimtmetis buvo sunkiausias ekonominis

dešimtmetis per visą Amerikos istoriją. Turėjo praeiti du
dešimtmečiai, kol pasimatė jo šviesioji pusė: Didžioji depresija
neregėtu mastu paskatino išradingumą, produktyvumą ir
inovacijas.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje į produktyvumo augimą
neatkreipėme dėmesio, nes visi buvo susitelkę į siaubingą
ekonomikos būklę. Dėmesio į jį nekreipėme ir penktajame
dešimtmetyje, nes visi buvo susitelkę į karą.
Tuomet atėjo šeštasis dešimtmetis ir staiga suvokėme: „Oho,
turime nuostabių naujovių. Ir mums puikiai sekasi jas gaminti.“
Buities prietaisai, automobiliai, telefonai, oro kondicionieriai,
elektra.
Karo metu buvo beveik neįmanoma įsigyti daugelio buities
reikmenų, nes fabrikai buvo paversti ginklų ir laivų
gamyklomis. Karui pasibaigus ir grįžus kariams prasiveržė iki
tol slopinta įvairiausių produktų paklausa. Susituokę,
trokštantys kabintis į gyvenimą ir skatinami naujų pigių
vartojimo kreditų jie įsisuko į tokį pirkimo vajų, kokio ši šalis
anksčiau niekuomet nebuvo mačiusi.
Savo knygoje „Didysis pokytis“l Frederikas Luisas Alenas
rašo:

Tais pokario metais ūkininkas pirko naują traktorių, javų kombainą, elektrinį
melžimo aparatą; kooperuodamasis su kaimynais apsirūpino ištisu žemės ūkio
technikos arsenalu. Ūkininko žmona gavo baltai spindintį elektrinį šaldytuvą,
apie kokį visuomet svajojo, bet per Didžiąją depresiją negalėjo įpirkti, taip pat
 ir naujausią skalbimo mašiną bei šaldiklį. Priemiestyje gyvenanti šeima įsitaisė
indaplovę bei elektrinę žoliapjovę. Miestiečių šeima ėmė naudotis savitarnos
skalbyklos paslaugomis ir svetainėje pasistatė televizorių. Vyro biure veikė oro
kondicionierius. Ir taip be galo.

Sunku apsakyti, kokia didžiulė buvo ši banga.

Nuo 1942-ųjų iki 1945-ųjų komercinės automobilių bei
sunkvežimių gamybos iš esmės nebeliko. Tačiau nuo 1945-ųjų
iki 1949-ųjų buvo parduota 21 milijonas automobilių. Iki 1955-
ųjų buvo parduota dar 37 milijonai.
Nuo 1940-ųjų iki 1945-ųjų buvo pastatyta beveik du milijonai
gyvenamųjų namų. Tada nuo 1945-ųjų iki 1950-ųjų – 7 milijonai.
Iki 1955-ųjų buvo pastatyta dar 8 milijonai namų.
Anksčiau slopinta įvairiausių produktų paklausa bei nauji
gamybos įgūdžiai grįžtantiems kariams sukūrė darbo vietas. Ir
tai buvo geri darbai. Sumaišius visa tai su vartojimo kreditais,
Amerikos galia leisti pinigus tiesiog pratrūko.
1951-aisiais Federalinė rezervų sistema prezidentui
Trumanui raportavo: „Iki 1950-ųjų bendros vartojimo išlaidos
kartu su gyvenamųjų namų statybos išlaidomis siekė apie 203
milijardus JAV dolerių. 1944-ųjų lygis viršytas beveik 40 proc.“74
Atsakymas į klausimą „ką visi šie kareiviai veiks po karo?“
dabar buvo akivaizdus. Iš daiktų gamybos užsidirbę pinigų jie
pirks daiktus, o už pigiai pasiskolintus pinigus jie pirks dar
daugiau daiktų.

4. Amerikiečiai tapo lygesni kaip niekada

anksčiau.

Geriausiai XX a. šeštojo dešimtmečio ekonomiką apibūdinanti

ypatybė buvo ta, kad šalis praturtėjo vargšams tampant nebe
tokiais vargšais.
 Nuo 1940-ųjų iki 1948-ųjų vidutinis atlyginimas padvigubėjo,
o iki 1963-iųjų jis padvigubėjo darkart.
Pajamų padidėjimą labiausiai pajuto tie, kurie ankstesniais
dešimtmečiais buvo palikti užnugaryje. Atotrūkis tarp
turtingųjų ir vargšų smarkiai sumažėjo.
1955-aisiais Luisas Alenas rašė:

Milžiniškas turtingųjų atotrūkis ekonominėse lenktynėse gerokai aptirpo.

Kaip visuomenės grupė, labiausiai prakuto pramonės darbininkai – jei
plieno apdirbimo pramonės darbuotojo šeimos metinės pajamos anksčiau
buvo 2500 JAV dolerių, tai dabar – 4500 JAV dolerių, įgudusio įrengimų
operatoriaus šeima, anksčiau gyvenusi iš 3000 JAV dolerių, dabar per metus
gali išleisti 5500 JAV dolerių ar dar daugiau.
Iki 1945-ųjų vieno procento pačių turtingiausiųjų, kuriuos pagal pajamas
grubiai galėtume priskirti grupei per metus uždirbančiųjų 16 000 JAV dolerių ir
daugiau, bendrų nacionalinių pajamų dalis po mokesčių nuo 13 proc.
sumenko iki 7 proc.

Tai nebuvo trumpalaikė tendencija. Nuo 1950-ųjų iki 1980-

ųjų realios 20 proc. mažiausiai uždirbančiųjų pajamos išaugo
beveik tiek pat, kiek 5 proc. uždirbančiųjų daugiausiai.
Lygybė ėmė rastis ne vien atlyginimuose.
Įsidarbino rekordinis skaičius moterų, iki tol dirbusių tik
namuose. Po karo dirbo 31 proc. moterų, ir 1955-aisiais šis
skaičius išaugo iki 37 proc., o 1965-aisiais iki 40 proc.
Išlošė ir mažumos. Po 1945-ųjų inauguracijos Eleonora
Ruzvelt (Eleanor Roosevelt) rašė apie afroamerikietę žurnalistę,
ją kalbinusią po šventės:

Ar suvokiate, kas įvyko per 12 metų? Jei per 1933-iųjų ceremoniją spalvotieji
būtų stovėję tokiose mišriose sveikintojų grupelėse kaip šiandien, apie tai
būtų rašę visi šalies laikraščiai. Dabar tai jokia naujiena, ir niekas apie tai
nekalbės.

Moterų ir mažumų teisės vis dar buvo ribotos, palyginti su

šiandieninėmis. Tačiau lygybės progresas penktojo dešimtmečio
pabaigoje ir šeštajame dešimtmetyje buvo ypatingas.
 Klasių supanašėjimas reiškė ir gyvensenos supanašėjimą.
Paprasti žmonės vairavo „Chevrolet“, turtingieji vairavo
„Cadillac“ markės automobilius. Nepriklausomai nuo klasės,
televizija ir radijas visiems leido mėgautis tomis pačiomis
pramoginėmis ir kultūros laidomis. Prekybos paštu katalogai
suvienodino žmonių dėvimus drabužius ir perkamas prekes
nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos. 1957-aisiais žurnalas
„Harper,s Magazine“ rašė:

Turtingieji rūko tokias pat cigaretes kaip ir vargšai, skutasi tokiais pat
skustuvais, naudojasi vienodais telefonais, dulkių siurbliais, radijo aparatais ir
televizoriais, jų namuose tokia pat apšvietimo ir šildymo įranga, ir taip toliau.
Skirtumai tarp jų ir vargšų automobilių minimalūs. Iš esmės jų vairuojamų
automobilių varikliai ir detalės labai panašūs, tuo tarpu amžiaus pradžioje
egzistavo automobilių hierarchija.

2016-aisiais Polas Grehemas (Paul Graham) rašė apie tai, kaip

dėl vos trijų egzistuojančių televizijos kanalų suvienodėjo
kultūra:

Dabar tai sunku įsivaizduoti, tačiau kiekvieną vakarą dešimtys milijonų šeimų
kartu susėsdavo priešais savo televizorius ir tuo pačiu laiku žiūrėdavo tas
pačias laidas kaip ir jų artimiausi kaimynai. Tai, kas dabar vyksta per
Supertaurės varžybas, anksčiau vykdavo kiekvieną vakarą. Tikrąja to žodžio
prasme mes buvome sinchronizuoti.75

Tai buvo svarbu. Savo gerovę žmonės matuoja lygindamiesi

su panašiais į save. Ir didžiąją laikotarpio nuo 1945-ųjų iki 1980-
ųjų dalį dauguma aplinkinių atrodė panašūs. Daug žmonių –
tiksliau, dauguma žmonių, – gyveno lygiaverčius ar bent jau
palyginamus gyvenimus. Mintis, kad žmonių gyvenimai
susilygino panašiai kaip ir jų pajamos, yra svarbus šios istorijos
akcentas ir mes prie jo dar sugrįšime.
 5. Skola išaugo drastiškai. Tačiau taip pat augo
ir pajamos, tad didelio sukrėtimo nebuvo.

Dėl naujos vartojimo kultūros, naujų skolinimosi priemonių ir

Federalinės rezervų sistemos žemumose palaikomų palūkanų
normų, kurios dar buvo subsidijuojamos vyriausybės
programomis, nuo 1947-ųjų iki 1957-ųjų namų ūkių skola
išaugo penkiagubai.
Tačiau tuo laikotarpiu pajamų augimas buvo toks ryškus, kad
išaugusios skolos poveikis namų ūkiams nebuvo skaudus. Be to,
po karo namų ūkių skola buvo labai maža. Didžioji depresija
eliminavo didelę jos dalį, o karo metu namų ūkių išlaidos buvo
tokios menkos, kad skolų kaupimas buvo apribotas. Tad nuo
1947-ųjų iki 1957-ųjų namų ūkių skolos ir pajamų santykis buvo
lengvai valdomas.
Šiandien skolos ir pajamų santykis viršija 100 proc. Net po
augimo per šeštąjį, septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius jis
nesiekė 60 proc.
Didelę skolos augimo dalį lėmė būsto paskolų banga.
1900-aisiais 47 proc. namų ūkių turėjo nuosavą būstą. Keturis
tolesnius dešimtmečius rimtų pokyčių nebuvo. 1945-aisiais
pasiekta 53 proc., o 1970-aisiais – 62 proc. Reikšminga
populiacijos dalis dabar buvo paėmusi paskolas, neprieinamas
ankstesnėms kartoms. Iš esmės visiems tai buvo daugiau ar
mažiau priimtina.
Savo knygoje „Šeštasis dešimtmetis“li Deividas Halberštamas
(David Halberstam) rašo:

Jų pasitikėjimas savimi ir ateitimi kėlė nuostabą tiems, kas augo sunkesniais

laikais. Jie nesibaimino skolų taip, kaip jų tėvai. <…> Nuo savo tėvų jie skyrėsi
ne tik tuo, ką uždirbo ir turėjo, bet ir tikėjimu, kad ateitis jau čia. Būdami
pirmaisiais nuosavo būsto savininkais savo šeimose, baldus ar buities
prietaisus jie pirko su tokiu džiaugsmu ir pasididžiavimu, su kokiu
ankstesniais laikais jaunos poros savo pirmajam kūdikiui pirkdavo drabužius.
 Atrodė, kad pats nuosavų namų turėjimo faktas reiškė tokį didelį lūžį, kad
jokie pirkiniai tiems namams neatrodė per geri.

Dabar tinkamas metas sujungti keletą dalykų, kadangi toliau

jie bus vis svarbesni:

Amerika sparčiai auga.

Visi kartu auga taip sparčiai, kaip niekada anksčiau.
Spartus augimas vyksta skolos sąskaita, tačiau ji
negąsdina, kadangi, palyginti su pajamomis, ji vis dar
žema, be to, kultūriškai priimta, kad skola – nieko baisaus.

6. Reikalai ima prastėti.

1973-iaisiais pirmąsyk tapo akivaizdu, kad ekonomika suka

nauja kryptimi.
Tais metais prasidėjusi recesija nedarbą išaugino iki nuo
ketvirtojo dešimtmečio nematytų aukštumų.
Kilo infliacija. Tačiau, skirtingai nei po karo, ji ir išliko aukšta.
1973-iaisiais trumpalaikių palūkanų norma pasiekė 8 proc.,
kai tuo tarpu ankstesniajame dešimtmetyje ji buvo 2,5 proc.
Dera suvokti, kokiame kontekste visa tai vyko – kiek baimės
kėlė Vietnamo karas, riaušės, Martino Liuterio Kingo ir Džono
bei Roberto Kenedžių nužudymas.
Tapo gerokai tamsiau.
Pasaulio ekonomikoje Amerika dominavo du dešimtmečius
po karo. Daugumos didžiausių šalių gamybiniai pajėgumai buvo
sunaikinti. Tačiau išaušus aštuntajam dešimtmečiui viskas
keitėsi. Suklestėjo Japonija. Vėrėsi Kinijos ekonomika. Artimieji
Rytai mankštino savuosius naftos raumenis.
Palankių ekonominių aplinkybių ir „didingosios kartos“
kultūros kombinacija, užgrūdinta Didžiosios depresijos ir
įtvirtinta sistemingo bendradarbiavimo karo metu, ėmė keistis,
kai „kūdikių bumo“ karta sulaukė pilnametystės. Naujoji karta,
turinti kitokį požiūrį į tai, kas yra normalu, suaugo tuo metu, kai
ekonomikai du dešimtmečius buvę palankūs vėjai nurimo.
Finansų pasaulyje viskas yra duomenys lūkesčių kontekste.
Vienas didžiausių praėjusio amžiaus pokyčių įvyko tuomet, kai
ekonominiai vėjai ėmė netolygiai pūsti priešinga kryptimi,
tačiau žmonių lūkesčiai vis dar buvo įsišakniję į pokario lygybės
kultūrą. Nebūtinai į pajamų lygybę, nors egzistavo ir ji.
Tebebuvo puoselėjami gyvenimo būdo ir vartojimo lygybės
lūkesčiai – idėja, kad asmens, gaunančio vidutines pajamas,
gyvenimas neturėtų smarkiai skirtis nuo gaunančiųjų dideles ir
labai dideles pajamas. Ir kad net jei kas nors, gaunantis
didžiausias pajamas, gyveno geriau, toks gyvenimas galėtų būti
suprantamas ir tam, kuris uždirbo vidutines pajamas. Taip
Amerika gyveno beveik visą laiką nuo 1945-ųjų iki 1980-ųjų.
Nesvarbu, ar jums tai atrodo moraliai teisinga ar ne. Esmė, kad
taip buvo.
Lūkesčiai visuomet kinta lėčiau nei faktai. Nuo XX a.
aštuntojo dešimtmečio pradžios iki XXI a. pirmojo dešimtmečio
pradžios ekonominis augimas tęsėsi, tačiau išaugo nelygybė, tuo
tarpu žmonių lūkesčiai neatsilikti nuo kitų nesikeitė.

7. Spartus augimas atsinaujina, tačiau dabar jis

kitoks.

Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) 1984-ųjų politinės

kampanijos „Rytas Amerikoje“lii reklama skelbė:

Dar vienas rytas Amerikoje. Į darbus šiandien eis daugiau vyrų ir moterų negu
bet kada anksčiau per visą mūsų šalies istoriją. Nuo 1980-ųjų istorinių
aukštumų palūkanų normos sumažėjo apytiksliai dvigubai, tad šiandien
beveik 2000 šeimų įsigis naujus namus, o tai yra daugiau nei bet kada per
 pastaruosius ketverius metus. Šią popietę susituoks 6500 vaikinų ir merginų, o
daugiau nei dvigubai per ketverius metus kritusi infliacija jiems leidžia drąsiai
žvelgti į ateitį.

Tai nebuvo hiperbolė. BVP augimas buvo didžiausias nuo XX

a. šeštojo dešimtmečio. 1989-aisiais darbo neturėjo šešiais
milijonais mažiau amerikiečių nei prieš septynerius metus. Nuo
1982-ųjų iki 1990-ųjų S&P 500 indeksas išaugo beveik
keturgubai. Realiojo BVP augimas XX a. paskutiniajame
dešimtmetyje beveik prilygo šeštojo dešimtmečio augimui –
atitinkamai 40 proc. ir 42 proc.
Prezidentas Klintonas (Clinton) savo 2000-ųjų metinėje
kalboje didžiavosi:

Naująjį amžių pradedame turėdami 20 milijonų naujų darbo vietų; greičiausią

ekonomikos augimą per daugiau nei 30 metų; žemiausią nedarbo lygį per 30
metų; žemiausią skurdo lygį per 20 metų; žemiausią afroamerikiečių ir
ispanakalbių nedarbo lygį per visą istoriją; pirmąjį biudžeto perviršį per 42
metus; ir kitą mėnesį Amerika pasieks ilgiausią ekonominio augimo laikotarpį
per visą mūsų istoriją. Mes sukūrėme naują ekonomiką.

Svarbus paskutinysis jo sakinys. Tai buvo nauja ekonomika.

Didžiausias skirtumas lyginant su 1945–1973 metų laikotarpiu
buvo tas, kad 1982–2000 metų laikotarpiu tokio pat augimo
vaisiai atsidūrė visiškai skirtingose kišenėse.
Galbūt esate girdėjęs tuos skaičius, bet verta pakartoti.
Žurnalas „The Atlantic“ rašo:

Nuo 1993-iųjų iki 2012-ųjų 1 proc. turtingiausiųjų pajamos išaugo 86,1 proc.,
tuo tarpu likusiųjų 99 proc. pajamos augo vos 6,6 proc.

2011-aisiais Džozefas Stiglicas (Joseph Stiglitz) rašė:

Kol 1 proc. turtingiausiųjų pajamos per pastarąjį dešimtmetį augo 18 proc.,

viduriniosios klasės pajamos krito. Tik vidurinį išsilavinimą turinčių vyrų
pajamų kritimas buvo labai ryškus – 12 proc. per pastaruosius 25-erius metus.
 Tai buvo kone priešingybė lygybei, susiformavusiai po karo.
Kodėl taip nutiko, yra vienas audringiausių ekonominių
ginčų, – jį pranoksta tik ginčas, ką dėl viso to reikėtų daryti.
Laimė, mūsų diskusijai nesvarbu nei viena, nei kita.
Svarbu tai, kad ryški nelygybė per pastaruosius 35-erius
metus virto plačiu reiškiniu, ir taip nutiko laikotarpiu, kai
amerikiečiams kultūriniu atžvilgiu buvo reikšmingos dvi po
Antrojo pasaulinio karo įsitvirtinusios ekonominės idėjos: kad
pridera gyventi panašiai, kaip gyvena dauguma amerikiečių, ir
kad dėl tokio gyvenimo verta skolintis.

8. Didysis pasitempimas.

Augančios pajamos nedidelei amerikiečių grupei leido kilstelėti

savo gyvenimo lygį.
Jie pirko didesnius namus, geresnius automobilius, lankė
brangias mokyklas ir galėjo sau leisti prašmatnias atostogas.
O visi kiti tai stebėjo – devintajame ir dešimtajame
dešimtmetyje prabangioje Madisono aveniu, o vėliau –
internete.
Mažos dalies turtingų amerikiečių gyvenimo būdas didino
daugumos, kurios pajamos neaugo, troškimus ir siekius.
Lygybės ir bendrystės kultūra, vyravusi nuo šeštojo iki
aštuntojo dešimtmečio, nejučia transformavosi į poreikį jokiu
būdu neatsilikti nuo kaimynų.
Dabar jau matote problemą.
Investicijų bankininkas Džo, uždirbantis 900 000 JAV dolerių
per metus, nusiperka 370 kvadratinių metrų ploto namą bei du
„Mercedes“ automobilius ir išleidžia savo vaikus mokytis į
prestižinį Peperdino universitetą. Jis gali tą sau leisti.
Banko filialo vadybininkas Piteris, uždirbantis 80 000 JAV
dolerių per metus, pamato Džo ir pasąmoningai pajunta turįs
teisę gyventi panašų gyvenimą, nes Piterio tėvai tikėjo – ir jam
įdiegė tą patį, – kad skirtingus darbus dirbančių amerikiečių
gyvenimas ne taip jau labai ir skiriasi. Savo laiku jo tėvai buvo
teisūs, kadangi visų pajamos buvo gana panašios. Tačiau taip
buvo tada. Piteris gyvena kitokiame pasaulyje. Bet jo lūkesčiai iš
esmės liko tokie pat, kaip jo tėvų, nors faktai ir keitėsi.
Tad ką daro Piteris?
Jis paima didžiulę paskolą. Kredito kortelėje įsiskolinta 45 000
JAV dolerių. Jis yra pasirašęs dviejų automobilių išperkamosios
nuomos sutartis. Baigę mokslus jo vaikai privalės grąžinti
dideles studijų paskolas. Jis negali sau leisti to, ką įperka Džo,
bet dėl tokio gyvenimo jis pasiryžęs pasitempti. Stipriai
pasitempti.
Ketvirtajame dešimtmetyje tai būtų buvę absurdiška. Tačiau
po karo jau 75-erius metus skatiname tokią kultūrą, kurioje
turėti namų ūkio skolą yra priimtina.
Per laiką, kai atlyginimų mediana buvo vienoda, naujų
amerikiečių namų ploto mediana išaugo 50 proc.
 Vidutiniuose amerikiečių namuose dabar yra daugiau vonios
kambarių negu gyventojų. Beveik pusėje jų yra ne mažiau kaip
keturi miegamieji kambariai, palyginti su 18 proc. namų 1983-
iaisiais.
Atsižvelgiant į infliaciją, vidutinė paskola automobiliui nuo
1975-ųjų iki 2003-ųjų išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 12 300
JAV dolerių iki 27 900 JAV dolerių.
Jums taip pat žinoma, kas nutiko su studijų kainomis ir
studijų paskolomis.liii
Nuo 1963-iųjų iki 1973-iųjų namų ūkių skolos ir pajamų
santykis beveik nekito. Tuomet jis vis augo, augo ir augo – nuo
maždaug 60 proc. 1973-iaisiais iki daugiau nei 130 proc. 2007-
aisiais.
Nors XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjęs
palūkanų normų kritimas tebesitęsė ir 2020-aisiais, skolos
padengimui skirta pajamų dalis išaugo. Tai labiausiai palietė
mažiausių pajamų grupes. Didžiausių pajamų grupės – tie, kurie
uždirba daugiausiai, – skolos ir išperkamosios nuomos
padengimui skiria kiek daugiau nei 8 proc. savo pajamų, kai tuo
tarpu uždirbantieji mažiau negu vidutines pajamas – daugiau
nei 21 proc.
Skirtumas tarp dabar augančios skolos ir šeštojo bei
septintojo dešimtmečių skolos augimo toks, kad pastarasis
šuolis prasidėjo nuo aukštos bazės.
Ekonomistas Haimanas Minskis (Hyman Minsky) taip
apibūdino skolų krizės pradžią: momentas, kai žmonės prisiima
daugiau skolų, negu gali padengti. Tai baisus, skausmingas
momentas. Tai lyg kojoto Vilioliv žvilgsnis žemyn, kai jau aišku,
kad jam nepavyko, ir status kritimas žemyn.
Be abejo, 2008-aisiais būtent tai ir nutiko.

9. Labai sunku pakeisti nusistovėjusį modelį.

Po 2008-ųjų didelė skolos dalis buvo nurašyta. Tuomet ėmė

kristi ir palūkanų normos. Procentinė pajamų dalis, skiriama
dengti namų ūkio skolą, dabar yra mažiausia per pastaruosius
35-erius metus.
Tačiau atsakas į 2008-ųjų krizę, kad ir koks jis buvo būtinas,
lėmė keletą į dabartinę situaciją atvedusių tendencijų.
Skubus pinigų masės didinimas rinkoje apsaugojo nuo
ekonomikos žlugimo ir užkėlė turto kainas – o tai į naudą išėjo
to turto savininkams, dažniausiai turtingiems žmonėms.
2008-aisiais Federalinė rezervų sistema gelbėjo verslą ir
finansavo jo skolas. Tai buvo naudinga tiems, kam tos skolos
priklausė – dažniausiai turtingiems žmonėms.
Dėl mokesčių mažinimo per pastaruosius 20 metų daugiausia
naudos turėjo gaunantieji didesnes pajamas. Didesnes pajamas
gaunantys žmonės savo vaikus išleidžia mokytis į geriausius
universitetus. Tie vaikai vėliau gauna didesnes pajamas ir
investuoja į bendrovių, kurias vėliau gelbsti Federalinė rezervų
sistema, vertybinius popierius, perka įvairiais būdais
vyriausybės remiamų įmonių akcijas, ir taip toliau.
Visa tai savaime nėra problemos, ir būtent todėl niekas
nesikeičia.
Tačiau tai yra didesnio dalyko, prasidėjusio devintojo
dešimtmečio pradžioje, simptomai: vieniems žmonėms
ekonomika veikia geriau negu kitiems. Gabumai nebelemia
sėkmės tiek, kiek anksčiau, tačiau jeigu sėkmė padovanojama,
tuomet atneša daugiau naudos negu ankstesniais laikais.
Jums nereikia sukti galvos, ar tai moraliai teisinga ar ne.
Ir mes jau išsiaiškinome, kad šiuo atveju visiškai nesvarbu,
kodėl taip nutiko.
Svarbu tai, kad taip nutiko, ir dėl to ekonomika atitolo nuo po
karo susiformavusių žmonių lūkesčių: kad egzistuoja gausi
vidurinioji klasė be sisteminės nelygybės, kai tiek artimiausi
kaimynai, tiek pažįstami už keleto kilometrų gyvena labai
panašiai kaip ir jūs.
Po to, kai nutolo nuo realybės, iš dalies šie lūkesčiai dar 35-
erius metus išsilaikė dėl to, kad tais laikais, kai jie buvo pagrįsti,
daugeliui žmonių jie buvo malonūs. Paleisti kažką tokio
malonaus – ar bent jau įspūdį, kad buvo kažkas tokio malonaus,
– nėra lengva.
Tad žmonės jų nepaleido. Ir jie nori viską susigrąžinti.

10. „Arbatos vakarėlio“ judėjimas, „Okupuok

Volstrytą“, Breksitas ir Donaldas Trumpas –
kiekvienas jų atstovauja grupei, šaukiančiai:
„Sustabdykite karuselę, aš noriu išlipti.“
Įsiklausę išgirsime, kad jie šaukia skirtingus dalykus, tačiau –
bent jau iš dalies – jie visi šaukia dėl to, kad reikalai nesiklosto
kaip pokario kontekste, kai buvo tikimasi, kad klostytis visiems
turėtų daugmaž vienodai.
Galite juoktis vien iš mėginimo Trumpo iškilimą sieti su
pajamų nelygybe. Tiesą sakant, ir turėtumėte iš to juoktis. Tokie
dalykai visuomet būna sudėtingi ir daugiasluoksniai. Tačiau jie
yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės pradeda mąstyti taip:
„Gyvenu ne tokiame pasaulyje, kokio tikėjausi. Ir tai mane
siutina. Tad velniop visa tai. Velniop ir jus! Kovosiu už ką nors
visiškai kito, nes tai – kad ir kas tai būtų – neveikia.“
Tokią galvoseną paskleiskite feisbuke, instagrame ir
kabelinėje televizijoje – ten, kur žmonės aiškiau nei bet kada
mato, kaip gyvena kiti. Tai žibalas į ugnį. Benediktas Evansas
(Benedict Evans) teigia: „Kuo daugiau požiūrio taškų žmonėms
parodo internetas, tuo labiau žmonės pyksta, kad tokie skirtingi
požiūrio taškai apskritai egzistuoja.“ Tai didelis poslinkis nuo
pokario ekonomikos, kai ekonominių pažiūrų spektras buvo
siauresnis dėl to, kad ir rezultatų įvairovė buvo mažesnė, ir kad
nebuvo taip akivaizdu, ką kiti žmonės mąsto ir kaip jie gyvena.
Nesu pesimistas. Ekonomikoje egzistuoja ciklai. Kažkas
prasideda, kažkas baigiasi.
Nedarbo lygis dabar yra žemiausias per pastaruosius
dešimtmečius. Šiuo metu mažas pajamas gaunančių darbuotojų
atlyginimai auga greičiau nei turtingųjų76. Atsiradus dotacijoms
studijų kainos iš esmės liovėsi augusios77. Jei visi nuodugniai
pasigilintų į sveikatos apsaugos, komunikacijos, transporto ir
pilietinių teisių progresą nuo šlovingojo šeštojo dešimtmečio,
spėčiau, kad dauguma nenorėtų grįžti į tuos laikus.
Tačiau pagrindinė šios istorijos tema – kad lūkesčiai kinta
lėčiau nei realybė. Iš tiesų taip ir buvo, kad žmonės laikėsi
įsikibę šeštojo dešimtmečio lūkesčių, o per 35-erius metus
ekonomika pasikeitė. Ir net jei nuo dabar vidurinioji klasė imtų
kilti, dar ilgai vyrautų įsivaizdavimas, kad pasisekti gali nebent
esantiems viršuje.
Tad era pavadinimu „Tai neveikia“ gali užsitęsti.
Gali užsitęsti ir era „Mums tučtuojau reikia kažko radikaliai
naujo, kad ir kas tai būtų.“
Iš dalies dėl to nutinka dalykų, privedančių iki tokių įvykių,
kaip Antrasis pasaulinis karas – nuo kurio ši istorija ir prasidėjo.
„Istorija – tai viena sumauta naujiena po kitos.“

l Angl. The Big Change.

li Angl. The Fifties.

lii Angl. Morning in America.

liii Bendra JAV studijų paskolų suma 2020 m. siekė 1,71 trilijono JAV dolerių ir auga
6 kartus greičiau negu šalies ekonomika. 45,3 milijono studijų paskolų gavėjų
vidutiniškai skolingi po 37 691 JAV dolerį.
liv Warner Bros. Pictures studijos sukurtas animacinis personažas, mėginantis
pagauti paukštį Bėgiką.
 Šaltiniai

1 J. Pressler „Former Merrill Lynch Executive Forced to Declare

Bankruptcy Just to Keep a $14 Million Roof Over His Head,“
žurnalas New York (2010 m. balandžio 9 d.).
2 Ten pat.
3 L. Tomas Jr., “The Tale of the $8 Million ‘Bargain’ House in
Greenwich,” The New York Times (2014 m. sausio 25 d.).
4 U. Malmendier, S. Nagel, “Depression Babies: Do
Macroeconomic Experiences Affect Risk-Taking?” (2007 m.
rugpjūtis).
5 “How large are 401(k)s?” Investment Company Institute (2019
m. gruodis).
6 R. Butler, “Retirement Pay Often Is Scanty,” The New York
Times (1955 m. rugpjūčio 14 d.).
7 “Higher education in the United States,” Vikipedija.
8 K. Bancalari, “Private college tuition is rising faster than
inflation … again,” USA Today (2017 m. birželio 9 d.).
9 “How Many People Die Rock Climbing?” The Rockulus.
10 A. T. Vanderbilt II, Fortune’s Children: The Fall of the House of
Vanderbilt (William Morrow Paperbacks, 2012 m.).
11 D. McDonald, “Rajat Gupta: Touched by scandal,” Fortune
(2010 m. spalio 1 d.).
12 “Did millionaire Rajat Gupta suffer from billionaire envy?”
The Economic Times (2011 m. kovo 27 d.).
13 J. Nicas, “Facebook Connected Her to a Tattooed Soldier in
Iraq. Or So She Thought,” The New York Times (2019 m. liepos
28 d.).
14 T. Maloney, “The Best-Paid Hedge Fund Managers Made $7.7
Billion in 2018,” Bloomberg (2019 m. vasario 15 d.).
15 S. Weart, “The Discovery of Global Warming,”
history.aip.org/climate/cycles.htm (2020 m. sausis).
16 S. Langlois, “From $6,000 to $73 billion: Warren Buffett’s
wealth through the ages,” MarketWatch (2017 m. sausio 6 d.).
17 D. Boudreaux, “Turnover in the Forbes 400, 2008–2013,” Cafe
Hayek (2014 m. gegužės 16 d.).
18 M. Pabrai, www.youtube.com/watch?
time_continue=200&v=YmmIbrKDYbw.
19 “Art Dealers: The Other Vincent van Gogh,” Horizon Research
Group (2010 m. birželis).
20 www.collaborativefund.com/uploads/venture-returns.png
21 “The Agony and the Ecstasy: The Risks and Rewards of a
Concentrated Stock Position,” Eye on the Market, J.P. Morgan
(2014 m.).
22 L. Eadicicco, “Here’s Why You Probably Won’t Get Hired At
Google,” Business Insider (2014 m. spalio 23 d.).
23 “What is the offer acceptance rate for Facebook software
engineering positions?” Quora.com.
24 W. Fulton, “If You Want to Build a Great Team, Hire Apple
Employees,” Forbes (2012 m. birželio 22 d.).
25 J. Berger, “How to Change Anyone’s Mind,” The Wall Street
Journal (2020 m. vasario 21 d.).
26 D. Sivers, “How I got rich on the other hand,” sivers.org (2019
m. spalio 30 d.).
27 N. Chokshi, “Americans Are Among the Most Stressed People
in the World, Poll Finds,” The New York Times (2019 m.
balandžio 25 d.).
28 Russell Sage Foundation—Chartbook of Social Inequality.
29 D. Thompson, “Why White-Collar Workers Spend All Day at
the Office,” The Atlantic (2019 m. gruodžio 4 d.).
30 “Rihanna’s ex-accountant fires back,” News24 (2014 m. kovo
24 d.).
31 B. Mann, “Want to Get Rich and Stay Rich?” The Motley Fool
(2017 m. kovo 7 d.).
32 “U.S. energy intensity projected to continue its steady decline
through 2040,” U.S. Energy Information Administration (2013
m. kovo 1 d.).
33 Julius Wagner-Jauregg—Biographical, nobelprize.org.
34 J. M. Cavaillon, “Good and bad fever,” Critical Care 16:2 (2012
m.).
35 “Fever—Myths Versus Facts,” Seattle Children’s.
36 J. J. Ray, ir C. I. Schulman, “Fever: suppress or let it ride?”
Journal of Thoracic Disease 7:12 (2015 m.).
37 A. LaFrance, “A Cultural History of the Fever,” The Atlantic
(2015 m. rugsėjo 16 d.).
38 J. Zweig, “What Harry Markowitz Meant,” jasonzweig.com
(2017 m. spalio 2 d.).
39 L. Pleven, “In Bogle Family, It’s Either Passive or Aggressive,”
The Wall Street Journal (2013 m. lapkričio 28 d.).
40 C. Shapiro ir M. Housel, “Disrupting Investors’ Own Game,”
The Collaborative Fund.
41 www.bylo.org
42 Washington State University, “For pundits, it’s better to be
confident than correct,” ScienceDaily (2013 m. gegužės 28 d.).
43 “Daniel Kahneman’s Favorite Approach For Making Better
Decisions,” Farnham Street (2014 m. sausis).
44 W. Buffett, Laiškas Berkshire Hathaway Inc. akcininkams
(2008 m.).
45 W. Buffett, Laiškas Berkshire Hathaway Inc. akcininkams
(2006 m.).
46 B. Plumer, “Only 27 percent of college grads have a job
related to their major,” The Washington Post (2013 m. gegužės
20 d.).
47 G. Livingston, “Stay-at-home moms and dads account for
about one-in-five U.S. parents,” Pew Research Center (2018 m.
rugsėjo 24 d.).
48 D. Gilbert, “The psychology of your future self,” TED2014.
49 J. Zweig, “What I Learned From Daniel Kahneman,”
jasonzweig.com (2014 m. kovo 30 d.).
50 J. Ptak “Tactical Funds Miss Their Chance,” Morningstar (2012
m. vasario 2 d.).
51 R. Kinnel, “Mind the Gap 2019,” Morningstar (2019 m.
rugpjūčio 15 d.).
52 M. Desmond. “Accounting Tricks Catch Up With GE,” Forbes
(2009 m. rugpjūčio 4 d.).
53 A. Berenson, “Freddie Mac Says It Understated Profits by Up to
$6.9 Billion,” The New York Times (2003 m. birželio 25 d.).
54 “U.S. Home Flipping Rate Reaches a Nine-Year High in Q1
2019,” Attom Data Solutions (2019 m. birželio 4 d.).
55 A. Osborn, “As if Things Weren’t Bad Enough, Russian
Professor Predicts End of U.S.,” The Wall Street Journal (2008
m. gruodžio 29 d.).
56 “Food in the Occupation of Japan,” Vikipedija.
57 J. M. Jones, “U.S. Stock Ownership Down Among All but Older,
Higher-Income,” Gallup (2017 m. gegužės 27 d.).
58 E. Rauchway, The Great Depression and the New Deal: A Very
Short Introduction (Oxford University Press, 2008 m.).
59 L. R. Brown, Plan B 3.0: Mobilizing to Save Civilization
(W. W. Norton & Company, 2008 m.).
60 FRED, Federal Reserve Bank of St. Louis.
61 “U.S. Crude Oil Production—Historical Chart,” Macro Trends.
62 “Thomas Selfridge,” Vikipedija.
63 www.nhlbi.nih.gov
64 D. Walsh, “The Tragedy of Saudi Arabia’s War,” The New York
Times (2018 m. spalio 26 d.).
65 B. Pisani, “Active fund managers trail the S&P 500 for the
ninth year in a row in triumph for indexing,” CNBC (2019 m.
kovo 15 d.).
66 2019 Investment Company Factbook, Investment Company
Institute.
67 “Minutes of the Federal Open Market Committee,” Federal
Reserve (2007 m. spalio 30–31 d.).
68 www.nasa.gov
69 A. Ram, “Portfolio managers shun investing in own funds,”
Financial Times (2016 m. rugsėjo 18 d.).
70 K. Murray “How Doctors Die,” Zócalo Public Square (2011 m.
lapkričio 30 d.).
71 B. Pisani, “Active fund managers trail the S&P 500 for the
ninth year in a row in triumph for indexing,” CNBC (2019 m.
kovo 15 d.).
72 “Treasury-Fed Accord,” federalreservehistory.org.
73 S. Garon, “Beyond Our Means: Why America Spends While
the World Saves,” Federal Reserve Bank of St. Louis (2012 m.
liepos 1 d.).
74 “Economic Report of the President,” FRASER, St. Louis Federal
Reserve (1951 m.).
75 P. Graham, “The Refragmentation,” paulgraham.com (2016
m.).
76 P. Davidson, “Jobs in high-wage industries are growing
fastest,” USA Today (2019 gruodžio 14 d.).
77 R. Channick, “Average college costs flat nationwide, at just
under $15K, as universities increase grants,” Chicago Tribune
(2018 m. spalio 16 d.).
 Padėka

Kaip ir visų kitų knygų, „Pinigų psichologijos“ nebūtų, jei

daugybė žmonių nebūtų padėję jai išvysti dienos šviesą. Jų
tiesiog per daug, kad galėčiau visus išvardyti. Tačiau kai kurių
pagalba buvo ypatinga:
Brianas Richardsas patikėjo manimi anksčiau nei bet kas
kitas.
Craigas Shapiro patikėjo manimi, kai neprivalėjo to daryti.
Gretchen Housel padėjo be paliovos.
Jenna Abdou padeda nieko nesitikėdama atgal.
Craigas Pearce,as mane drąsina, moko ir padeda nepaklysti.
Jamie,o Catherwoodo, Josho Browno, Brento Beshore,o,
Barry,io Ritholtzo, Beno Carlsono, Chriso Hillo, Michaelo
Batnicko ir Jameso Osorne,o grįžtamasis ryšys man yra
neįkainojamas.
Ačiū jums visiems.