Paul Pearsall - Psichologai Klysta 2013 LT PDF

UDK159.
«^
Pe-02
© 2005 by Basic Books

© Vertimas į lietuvių kalbą, Julius Kvedarauskas, 2013
© Leidimas lietuvių kalba, UAB Žmogaus psichologijos studija, 2013
ISBN 978-9955-9987-7-8
TURINYS
Padėkos........................................................................... 4
ĮŽANGA. Mokslas apie gerą savijautą................................... 7
I DALIS. Kodėl savipagalba nepadėjo? 15

1skyrius. Savipagalbai reikia mūsų pagalbos ........................ 17
2 skyrius. Gyvenimo tiesos?............................................... 39
3 skyrius. Mėgautis savo geru gyvenimu............................... 65
II DALIS. Kaip tai įmanoma ............................................ 79

4 skyrius. Prieštaraujanti sąmonė......................................... 81
5 skyrius. Melas apie meilę ir kodėl mes juo tikime................. 93
6 skyrius. Įsipareigoję šeimyniniams globos namams ............ 115
7 skyrius. Gyvas gyvenimas .............................................. 135
8 skyrius. Sveikatos isterija ir kaip iš jos išsivaduoti .............. 155
9 skyrius. Jaunystė - kliūtis, kurią teks įveikti....................... 175
10 skyrius. Sveikai mirti ir tinkamai gedėti.......................... 199
EPILOGAS. Penktasis faktorius ........................................ 219

Nuorodos ..................................................................... 225
4 PSICHOLOGAI IRGI KLYSTA
PADĖKOS
Knygos rašymas geriausiai parodo žmogaus vidinės galios ribotumą.

Be pagalbos, kurią gavau iš žmonos Celest ir sūnų Scotto bei Rogerio,
nebūčiau likęs gyvas, taigi, ir šios knygos nebūčiau parašęs. Be nuosta
biai chaotiško savo šeimos gyvenimo, kuriame sukosi mama Carol,
šviesios atminties tėvas Frankas, kurio dvasia vis dar gaivina mano sie
lą, ir brolis Denisas, nebūčiau supratęs, kad kitų žmonių pagalba visada
svarbesnė už savipagalbą. Be savo didelės havajietiškos šeimos globos,
be jos itin nesavanaudiško gyvenimo būdo, meilės ir darbo pavyzdžių,
niekada nebūčiau pažinęs senosios Okeanijos išminties, parodančios,
kokios absurdiškos yra savęs įtvirtinimo idėjos. Havajiečių kalba sakau
„o wau iho no“ išreikšdamas visiems jums nuoširdžią padėką.
Nerimavau, kad ši knyga niekada nepasieks skaitytojų. Nes joje pa
teikiamas požiūris prieštarauja knygų, kurios parduodamos milijoni
niais tiražais, idėjoms. Prieštarauja populiariems jų autoriams ir popu
liariajai psichologijai, kuri Jungtinėse Amerikos Valstijose tampa nauja
religijos forma. Abejojau, ar kuris nors leidėjas rizikuos mesti iššūkį
galingai savipagalbos industrijai. Buvau beveik nuleidęs rankas, kai
mane parėmė drąsioji agentūros „Dystel & Goderich Literary Mana
gement“ įkūrėja Jane Dystel ir jos kolegos Jessica Papin bei Michaelas
Bourretas. Jaučiausi pagerbtas ir pamalonintas, kai skeptiškoji „Basic
Books“ leidyklos leidėja Jo Ann Miller pareiškė norą kartu stoti į kovą
prieš populiariosios psichologijos banalybes. Kai po savo pranešimo
Amerikos psichologų asociacijos metinėje konferencijoje Havajuose
5
sutikau Ellen Garrison iš „Basic Books“, patikėjau, kad jos entuziazmas

galiausiai padės šiai knygai išvysti dienos šviesą. Esu labai skolingas
visiems šiems drąsiems žmonėms. Tikiuosi, kad jūs šia knyga galėsite
didžiuotis taip, kaip aš didžiuojuosi jumis.
Taip pat esu be galo dėkingas daugeliui kitų žmonių. Visi moksli
ninkai, kuriuos cituoju, yra paaukoję daugybę valandų ieškodami
moksliškai pagrįstų būdų, kaip pasiekti geresnę savijautą. Dažniausiai
jų darbus galime rasti tik mokslo žurnaluose, o ne knygynų lentynose,
jų darbai pristatomi mokslo renginiuose, o ne pramoginėse televizijos
laidose. Jeigu pasigilinsime į jų atradimus ir į tai, kaip jie prisiliečia prie
žmogaus proto paslapčių, atrasime ne tik patikimų atsakymų į mums
rūpimus klausimus, bet iškils ir naujų klausimų, praplečiančių mūsų
akiratį. Jų darbus pateikiu supaprastintus, taip, kad jie būtų supranta
mi plačiam skaitytojų ratui, ir atsiprašau, jeigu dėl šios priežasties bus
įsivėlusi viena kita klaida.
Iš visų jūsų išmokau labai daug, bet daugiausiai išmokau iš pagrin
dinės knygos minties - nė vienas iš mūsų negali padėti pats sau. Tikro
ji galia yra ne vidinė, bet tarpasmeninė. Geras gyvenimas tėra iliuzija,
tačiau bendras geras gyvenimas tikrai įmanomas, jeigu suvokiame, kad
mūsų silpnumas ir stiprybė nėra tik mūsų viduje. Tai yra tarp mūsų.
Paul Pearsall
Honolulu, Havajaiy 2005
ĮŽANGA
Mokslas apie gerą savijautą

Gyventi buvopaprasta, kol nepradėjome
skaityti apie taiykaip reikiagyventi.
BEN WILD
BEJĖGIS
Prieš 16 metų sunkiai sirgau ketvirtos stadijos limfoma. Bijojau mir
ties. Gydytojai manė, kad mirsiu, o šeimos nariai kaip įmanydami ven
gė tai pripažinti. Fiziškai aš merdėjau: mano gyvybė vos vos ruseno.
Kaip ir daugelis labai sunkiai sergančiųjų, buvau apimtas panikos.
Norėjau aiškių nuorodų, gydymo plano, kaip sau padėti tiek fiziškai, tiek
dvasiškai. Turėdamas beveik 20-ies metų mokslininko ir klinikinio psi
chologo patirtį, susidūręs su liga, ėmiau ieškoti atramos, kurią vargu ar
galėjo pasiūlyti moksliškai pagrįsta psichologija. Man reikėjo kažko, kas
padėtų išlikti savo likimo šeimininku. Atsisakiau mokslinio mąstymo ir
ėmiau domėtis gudriai įpakuotais pažadais bei programomis, siūliusio
mis tai, ką norėjau išgirsti. Taip patekau į savipagalbos pasaulį.
Savipagalbos knygos viliojo ne tik mane, bet ir mano draugus bei šei
mą, pasiruošusią visomis išgalėmis man padėti. Beveik kasdieną man
būdavo pasiūloma nauja programa ar metodas. Taip po mano lova su
sikaupė per penkiasdešimt pusiau perskaitytų knygų bei įrašų, kuriuos
ištraukdavau tik tada, kai apsilankydavo juos atnešę asmenys. Tiesą sa
kant, per knygas negalėjau net patogiai įsitaisyti ligoninės lovoje.
Keista, bet kuo daugiau gaudavau savipagalbos patarimų, tuo labiau
įsitempęs ir bejėgis jaučiausi. „Kas gi man darosi? - klausinėjau savęs.
- Kodėl negaliu pasinaudoti tokia išbandyta ir tikra išmintimi? Kodėl
savipagalbos filosofija aiški visiems, tik ne man?“ Skausmo ir mirties pri
tvinkusiame onkologijos skyriuje receptai, skatinantys pozityvią laikyse
ną, tvirtą viltį, dvasingumą, ėmė skambėti tuščiai ir beveik šventvagiškai.
Savipagalbos „mantros“ negalėjo suteikti trijų man labiausiai reikalingų
dalykų: prasmės, supratimo ir gebėjimo tvarkytis. Tradicinė psichologija
tvirtina, kad būtent jie sudaro tikros savipagalbos esmę.1Kodėl gi man
nepavyko tai, kas pavyko milijonams savipagalba pasinaudojusių žmo
nių? Gal aš nevykėlis savipagalbos srityje?
Kartą seselė pasakė: „Tos knygos tau tik trukdo.“ Nepamiršau jos
žodžių.
GREITAS MAISTAS ALKANAI SIELAI

Savipagalbos žanras paremtas pagrįstų psichologijos principų taikymu
kasdienybėje, kitaip tariant, mokslu. Tačiau pastaraisiais metais, ati
trūkęs nuo mokslinio inkaro, jis tapo industrija. Tyrimais paremta psi
chologija ignoruojama. Psichoterapija dabar skirta beveik be išimties
tiems, kurie „rimtai serga“, o savipagalba nukreipta į „nerimaujančias“
mases kaip psichologijos bei moralės normų rinkinys apie gyvenimą,
meilę ir darbą. Beieškodami gero gyvenimo, tapome psichologiniais
Mokslas apie gerą savijautą 9
trumparegiais. Savipagalbos principai taip plačiai paplito, kad niekas

jais nesuabejoja. Visi - nuo politikų iki dėstytojų, nuo mokytojų iki te
levizijos laidų vedėjų - mechaniškai kartoja banalybes apie įsitvirtini
mą, lyg jos būtų moksliškai pagrįstos kaip fizikos dėsniai. Vėliau jums
parodysiu, kad jos yra ne tik klaidingos, bet ir kenksmingos. Nepa
grįsti savipagalbos receptai, programos, įtikinėjimai ir guru yra kliūtis
mūsų kelyje į laimę ir pasitenkinimą.
Skaitytojams, be saiko ryjantiems savipagalbos knygas, duodavau
gyvenimo žinių testą ir keletą metų rinkau jų atsakymus. Testą taip pat
pateikdavau psichologijos, psichiatrijos, medicinos tyrėjams prašyda
mas, kad savo atsakymus jie palygintų su vidutinio savipagalbos žanro
skaitytojo atsakymais. Jų atsakymai įspūdingi. Atlikite šį testą patys, o
vėliau aš viską paaiškinsiu.
Testą sudaro viso labo 20 klausimų. Pažymėkite tuos teiginius, ku
rie, anot jūsų, padeda sveikai ir laimingai gyventi.
1. Turime niekada neprarasti vilties.
2. Turime būti atlaidūs ir niekada nesmerkti.
3. Vaikystės patyrimas nulemia suaugusio žmogaus jausmus ir elgesį.
4. Tikra meilė turi būti besąlyginė.
5. Pozityvus požiūris gydo, o negatyvus požiūris gali sukelti ligą.
6. Laimėtojai niekada nepasiduoda, o pasiduodantys niekada nelaimi.
7. Aukšta savigarba yra esminė geros psichinės sveikatos sąlyga.
8. Psichologinis konsultavimas padeda išgyventi svarbiausias gyve
nimo netektis.
" 9. Gyventi neigiant kenkia sveikatai.
10. Dauguma žmonių yra nuo ko nors priklausomi.
11. Sveikimas nuo priklausomybių trunka visą gyvenimą.
12. Aktyvūs fiziniai pratimai užtikrina ilgą gyvenimą.
13. Jeigu pasirinksite tinkamą dietą ir nepritrūksite valios, pasieksi
te norimą svorį.
14. Dauguma žmonių, turinčių tokių širdies ligų rizikos faktorių,

kaip nutukimas, aukštas kraujospūdis, rūkymas, galiausiai patirs
širdies infarktą ar insultą. O dauguma neturinčių minėtų rizikos
faktorių insulto ar infarkto išvengs.
15. Jūsų vidinė galia yra neribota. Jei tik labai ko nors norėsite ir
įdėsite proto pastangų, jūs pasieksite trokštamą tikslą.
16. Negalėsite mylėti kito pirmiausiai neišmokę mylėti savęs.
17. Priklausomybė - asmenybės silpnumo požymis.
18. Turime įsiklausyti į savo jausmus ir jais vadovautis.
19. Gėdos ir kaltės jausmai kenkia sveikatai.
20. Ilgalaikiams santykiams išsaugoti reikia daug žodinio bendra
vimo.
Atsakiusieji pažymėjo vidutiniškai 18 teiginių, beveik pusė iš jų pažy

mėjo visus 20. O jeigu teisingi visiškai priešingi teiginiai? Toliau kny
goje pateikiama tyrimų, įrodančių, jog būtent taip ir yra. Geriausia,
jei pažymėtų teiginių skaičius būtų 0! Ir iš tiesų, 20 psichologijos, psi
chiatrijos, medicinos tyrėjų nepažymėjo nė vieno teiginio.
ABEJOJIMAS TIESOMIS
Pradžioje užduok sau šiuos esminius klausimus.
Ar tu iš tiesų jautiesi toks bevertis?Savipagalba prasideda nuo įtiki
nėjimo, kad mums jos būtinai reikia. Visuotinai priimta manyti, kad
mes kenčiame nuo žemos savivertės epidemijos. Melodie Beattie, best
selerio Išsivadavimas nuo priklausomybės autorė, rašo: „Visi kenčiame
nuo migloto, bet visa persmelkiančio skausmo - žemos savivertės.“ Ką
ji pataria? „Liaukimės save kankinę, aukščiau pakelkime galvas ir tuč
tuojau padovanokime sau didelį emocinį bei protinį bučinį.“ Be abe
jonės, ponia Beattie vartoja įvardį „mes“ iš atjautos ir solidarumo, nes

jeigu jos programa veiksminga, ji turėtų tiesiog dievinti save.
Mano knygoje teigiama, kad, dauguma mūsų nesame tokios jau
blogos nuomonės apie save, nebent kažkas mus aktyviai įtikinėja taip
galvoti. Iš tikrųjų dauguma mūsų problemų kyla greičiau iš per dide
lio, o ne per mažo susikoncentravimo į save. Hipochondrišką pacientą
geriausia gydyti skatinant jį rūpintis ne savo, o kito žmogaus sveikata.
Ar savipagalba iš tiesų yra auksinis psichinės sveikatos standartas?
Prielaidos apie žemą savivertę tąsa tapo savivertės stiprinimas - vienas
iš pagrindinių savipagalbos tikslų. Matthew McKay‘us savo knygoje Sa-
vivertė rašo: „Savivertė yra esminė psichologinio išlikimo sąlyga.“ M.
McKay‘us šio teiginio niekaip nepagrindžia. Nors ir nekyla abejonių,
kaip svarbu yra gerai apie save galvoti, tačiau tyrimai rodo, kad aukšta
savivertė susijusi su stresu ir sveikatos problemomis. Dar daugiau, seri
jiniai žudikai, gaujų vadai ir net žaidimų aikštelės peštukai išsiskiria ne
žema saviverte (kurią jie neva mėgina pakelti smurtu įrodinėdami savo
vertę), bet veikiau perdėm išpūsta saviverte ir nesiskaitymu su kitais.
Ar būtina pirmiausiai mylėti save, kad galėtum mylėti kitų? Dar vie
na iš pagrindinių savipagalbos judėjimo prielaidų teigia, kad prieš už
megzdamas bet kokius romantiškus santykius, žmogus pirmiausia turi
išmokti mylėti save. Savipagalbos himnu tapusioje dainoje Whitney
Houston tvirtina: „Didžiausia meilė - išmokti mylėti save.“ Savo best
seleryje Meilė 101: viso gyvenimo meilė prasideda nuo meilės sau Pete
ris McWilliamsas paklausė: „Kas gali žinoti, ko tau reikia, kada tiksliai
tau reikia ir kas visada gali duoti tai, ko reikia?“ Jo atsakymas? „Tu!“
Melody Beattie knygoje Tapk savo meilužiu teigia tą patį. Savipagalbos
guru ir seminarų vadovė Jackie Schwartz savo knygoje Atsisveikinimas
su stresu pataria: „Parašyk sau meilės laišką ir išsakyk jame, kokius savo
bruožus labiausiai vertini, kurie dalykai tau labiausiai patinka, kas tave
labiausiai guodžia ir jaudina.“ O aš teigiu, kad tiesa yra priešinga, kad
būtent iš meilės kitiems mes tampame labiau mylintys ir verti meilės,

bei pateikiu įrodymus, kad svarbiau yra pirmiausia mylėti kitus.
Ar savikritika yra blogai?Savipagalbos mokymus baigę asmenys pri
valo net tik nuolatos save įtvirtinti, jie negali būti kritiški savo atžvilgiu.
Savivertės autorius Matthew McKay‘us rašo: „Privalai nebegalvoti apie
kitų elgesį. Atsisakyk moralinių vertinimų. Žmonės daro geriausia,
ką gali daryti.“ Kaip ir visos savipagalbos prielaidos, patarimas veng
ti skubotų vertinimų taip pat turi tiesos grūdą, tačiau nesutinku, kad
moralinis savęs ir kitų vertinimas toks svarbus psichiniam, socialiniam
gerbūviui bei dvasiniam ar moraliniam tobulėjimui.
Ar kenksminga jaustis kaltam bei nerimauti?Wayneas Dyeris kny
goje Klaidingos zonos kaltę bei nerimą vadina nenatūraliomis, nenau
dingomis emocijomis. Niekaip moksliškai nepagrįsdamas, jis rašo: „Į
savo kaltę ir nerimą galima žvelgti arba kaip į reakcijas, likusias nuo
kadaise primestų dabar jau nesančio autoriteto normų, arba kaip į
bandymą atitikti paties susikurtas normas. Bet kuriuo atveju tai yra
kvailas, o svarbiausia nenaudingas elgesys.“ Aš manau kitaip. Kaltė ir
nerimas yra natūralios ir evoliuciškai reikalingos reakcijos. Jeigu mūsų
protėviai nebūtų jų turėję, šiandien mes čia negyventume. Mūsų pro
tėviai išgyveno tik budriai saugodamiesi, kad nenutiktų kas blogo, ir
apmąstydami tai, kas blogo jau nutiko. Mano knygoje, kuri yra iššūkis
savipagalbos filosofijai, pateikiama įrodymų, kad laimingiausi, svei
kiausi žmonės yra tie, kurie jaučia kaltę ir nerimauja.
Taigi, kodėl klaidingos savipagalbos idėjos buvo taip noriai ir plačiai
priimtos? Pirmiausia dėl to, kad į sutrikimus susikoncentravusi akade
minė psichologija mažai tegalėjo padėti žmonėms, susidūrusiems su
kasdienybės iššūkiais. Kita vertus, Freudo iškeltas „normalios neuro
zės“ tikslas šiandien mums nebepatrauklus. Mes norime išsilaisvinti
nuo neurozės. Ieškome būdų, kaip išsigydyti nuo visa apimančio nelai
mingumo jausmo. Nuo pojūčio, kad kenčiame nepaisant visų savo ge
rųjų savybių. 1995-aisiais JAV buvo apklausti 3032 suaugusieji, kurių

amžius svyravo nuo dvidešimt penkerių iki septyniasdešimt ketverių
metų. Apklausą atliko tarpdisciplininė mokslininkų grupė (remiama
Johno D. ir Catherine T. MacArthurų fondo), tyrinėjusi sveiką senėji
mą ir žmogaus vystymąsi. Mokslininkai nustatė, kad kiekvieną dieną
gerai jautėsi mažiau nei du iš dešimties apklaustų suaugusiųjų.2Tyri
mas plačiai nuskambėjo žiniasklaidoje, nes jis atspindėjo negalavimą,
su kuriuo susiduria dauguma iš mūsų: nepaisant ramaus gyvenimo,
materialinės gerovės, apie kokią likusiam pasauliui tik pasvajoti, mes
vis tiek esame nepatenkinti. Anot psichologų Fredo B. Bryanto ir Jo-
sepho VerofFo, mes vis tiek nesimėgaujame gyvenimo skoniu.
Manau, kad ši kančia, šis skonio trūkumas dar labiau, nei tokios
nelaimės, kaip liga, mirtis ar skyrybos, į knygynus pritraukia minias
žmonių, ieškančių savipagalbos literatūros. Visi ieškome būdų, kaip
mėgautis gyvenimu, kaip atsikratyti šio negalavimo ir suklestėti. To
kios įžymybės, kaip Dr. Philas ir Dr. Laura, Deepakas Chopra ir Tony
Robbinsas*, klesti dėl savo skleidžiamo gyvybingumo ir aklo jų sekėjų
tikėjimo. Atrodo, kad jie turi raktą nuo gero gyvenimo durų, o mes
tapome nekritiškais to gero gyvenimo vartotojais. Mat esame pernelyg
užimti, pernelyg išsiblaškę ar pernelyg nugrimzdę į save, kad galėtume
atidžiai pažvelgti į tai, kas mums siūloma.
Pozityvioji psichologija yra psichologijos šaka, besidominti, kaip
asmuo gali suklestėti ir ko gali pasimokyti iš tų, kurie yra lankstūs ir
savaime laimingi. Tikrasis pozityviosios psichologijos mokslas teigia,
*Phillipas Calvin Me Graw - psichologas, populiarus Amerikos televizijos laidų vedėjas.

Laura Catherine Schlessinger - fiziologe, santuokos ir šeimos terapeute, išgarsėjusi kaip radio
laidų vedėja ir daugelio savipagalbos bestselerių autorė.
Deepakas Chopra - populiarus indų kilmės gydytojas, alternatyvios ir holistinės medicinos
propaguotojas, daugelio savipagalbos knygų autorius.
Tony Robbinsas - populiarus savipagalbos knygų autorius, motyvuojantis pranešėjas.
kad geras gyvenimas yra mitas, o tai prieštarauja vienai švenčiausių sa-
vipagalbos psichologijos tezių - kad gerą gyvenimą mes turime atrasti
patys. Joks planas, pateiktas dietų knygoje, sekso vadove ar santykių
vadovėlyje, mums nepadės.
Savipagalbos judėjimas dažnai siūlo guodžiančių ir džiuginančių
minčių. Tačiau apakinti jų blizgaus populiarumo ir viliojančio papra
stumo mes nebematome mokslo, kuris gali padėti pritaikyti jas gyveni
me. Mes nebematome, kad be savipagalbos yra dar ir kitas pasaulis. Jį
sudaro pamokos, išmoktos ne tik iš asmeninės patirties bei anekdotų,
bet ir iš rimtų psichologijos mokslo tyrimų.
Savipagalba ir populiarioji psichologija mums gali labai praversti,
jeigu tik atsargiau vertinsime jos prielaidas ir ieškosime, kaip tos prie
laidos moksliškai pagrindžiamos. Savipagalba be mokslo yra lyg gražiai
išdekoruotas, bet neturintis vidinio karkaso namas. Anksčiau ar vėliau
įgrius jo stogas, ir gražios užuolaidos bus palaidotos po nuolaužomis.
Ir vis dėlto dėmesys tiesoms, kuriomis grindžiami savipagalbos šūkiai,
gali padėti kai kuriems populiariosios psichologijos receptams tapti ne
langų puošmena, o realia pagalba.
Šią knygą parašiau siekdamas padėti skaitytojams kitaip pažvelgti į
saldžiai piešiamą savipagalbos pasaulį. Nesiūlau išmesti turimų savipa
galbos knygų, nesiūlau ir atsisakyti savęs įtvirtinimo filosofijos. Tiesiog
viliuosi, kad perskaičius šią knygą, anos knygos jums taps naudinges
nės. Tikra savipagalba reikalauja, kad pripažintume abi psichologijos
kryptis - mokslinę ir populiariąją, bei nuolat tikrintume tiesas. Tik
tada mums pradės sektis ir mūsų gyvenimas taps tikrai geras.
I DALIS
Kodėl
savipagalba
nepadėjo?
Sakoma, kadjei nori, tai ir gali tai pasiekti.
Ką gi, norėti noriu; sunkiausia yra galėti.
VĖŽIU SERGANTIS PACIENTAS
1
Savipagalbai reikia
mūsų pagalbos
Gebėjimas įvertinti mintį neskubant jos priimti -
išsilavinusio žmogaus požymis.
ARISTOTELIS
ausio 1-oji yra Savipagalbos diena. Pirmąją naujų metų dieną mi
S lijonai žmonių vėl mėgina tapti geresni, negu yra. Geresnis mėgi
nau tapti ir aš, tačiau kad ir ką pasižadėdavau - kad valgysiu sveikesnį
maistą, daugiau mankštinsiuos, medituosiu kasdien ar tapsiu tvarkin
gesnis, - viskas baigdavosi nesėkme. Kai prieš keletą metų ėmiau tyri
nėti savipagalbos judėjimą, nutariau atsisakyti naujametinių pasižadė
jimų, bet man nepavyko.
Esu gana indoktrinuotas savipagalbos knygų, kurių prikimštos kny
gynų lentynos. Jaučiuosi kaltas, jog mano knyga taip pat užims vietą
tose lentynose, ir tikiuosi, kad ji netaps viena iš serijos „Nepirk kitų
savipagalbos knygų, pirk maniškę“. Tikiuosi, kad jos iššūkiai ir tyri
nėjimai jums bus vertingi ir kad joje rasite išsamių atsakymų į jums
rūpimus klausimus.
SURASK APELSINĄ IR IŠSPAUSK JĮ

Neseniai skaičiau JAV senatoriaus Alo Frankeno knygą Esu gana geras,
gana apsukrus ir, velniai rautų, žmonėms ašpatinku!, kurioje šaipomasi
iš minties, kad esame su trūkumais, nelaimingi, per mažai mylimi ir
kad mums reikalinga pagalba. Šią idėją skleidžianti industrija uždirba
milijonus dolerių parduodama knygas, įrašus, rengdama seminarus
ir kurdama televizijos reklamą pagal principą „surask apelsiną ir iš-
spausk jį“. Pakanka tiesiog surasti idėją, nukreiptą ten, kur žmonėms
reikia pagalbos, sugalvoti protingą metodo pavadinimą, sukurti užtik
rintą daugiapakopę programą ir ją aprašyti autoritetingu bei įkvepian
čiu stiliumi. Tada belieka jį publikuoti, populiarinti per seminarus ir,
svarbiausia, reklamuotis pačiam.
Ar nuo savipagalbos mokymo esame priklausomi todėl, kad neri
maujame labiau nei mūsų protėviai? Taip nemanau. Manau, kad tapo
me egoistiškesni ir kad mūsų lūkesčiai pakilo iki nerealistiškų viršū
nių. Patenkinę pagrindinius savo poreikius, turime laiko galvoti apie
naujus. Dauguma turime pakankamai pinigų, kad ieškotume „kažko
daugiau“ (savipagalbos knygos nerašomos neturtingiems) ir, užuot
pasikliovę savo intuicija arba vyresniais, išmintingesniais draugais ar
giminaičiais, kreipiamės į nepažįstamuosius, siūlančius patrauklius
vingius kelyje į gerą gyvenimą.
PREKYBA KVAILUMU
Milijonai žmonių kasdien nusiperka kokią nors savipagalbos knygą.
Savipagalbos knygų rinkoje pirmauja JAV (šiuo metu Amazon.com
portale rastume apie 20 000 savipagalbos knygų pavadinimų), bet ki
tose šalyse taip pat gausu savipagalbos vartotojų. Net laisvieji australai
Savipagalbai reikia musų pagalbos 19
knygoms, kuriose nurodoma, kaip jiems gyventi, pernai išleido 24 mi

lijonus dolerių.
Iš nuolat besiplečiančių lentynų savipagalbos knygos šaukia mums
įvairiais balsais. Jos nurodo, kokios dietos geriau laikytis ir kaip ge
riau mankštintis; jos pataria, kaip padidinti savo sąskaitas bankuose,
kaip susitvarkyti hormonus, kaip padaryti karjerą, kaip kurti santykį
su Dievu, kaip nugalėti baimes, kaip pagerinti seksualinį, šeimyninį
ar asmeninį gyvenimą. Moterims jos pataria, kaip tapti panašesnėms
į vyrus; vyrams - kaip atskleisti savo moteriškumą, o kai kurios netgi
tvirtina, jog vyrai ir moterys atvyko iš skirtingų planetų. Jos šaukia
vaikams, pagyvenusiems žmonėms, etninėms mažumoms ir visų įma
nomų seksualinių orientacijų atstovams.
Apsižvalgykime aplinkui. Amerikiečiai tebėra labai apkūnūs, ne
laimingi bei vieniši. Mes tebesame dvasiškai pasimetę, o šunys mūsų
vis tiek neklauso. Nepaisant šimtų tobulų programų, padedančių at
skleisti savo potencialą ir nuostabiai gyventi, dauguma mūsų ir to
liau kenčia nuo depresijos ir mano, kad galėtų būti daug laimingesni.
Klesti savipagalbos rinka, bet ne jos vartotojai. Amerikos savipagal
bos kliringo namai Denvilyje, Naujojo Džersio valstijoje, nurodo
daugiau nei 1 000 tarptautinių savipagalbos grupių ir prognozuoja,
kad maždaug kas penktas amerikietis bus dalyvavęs kurioje nors sa
vipagalbos programoje.1Ši rinka klesti dėl nestabilumo. Galų gale,
kas nutiktų savipagalbos rinkai, jeigu mes būtume saugūs, savimi
pasitikintys ir laimingi? Kad ir kiek stengtumėmės, savipagalba vis
tiek nepadeda. Kaip teigiama šmaikščioje knygoje Dievas yra mano
brokeris, vienintelis būdas praturtėti iš savipagalbos knygų - parašyti
vieną iš jų pačiam.
Vis dėlto savipagalbos ateitis teikia vilties. Užuot pykęs ant savipa
galbos judėjimo, ėmiau žvelgti į jį kitaip, objektyviau, tai yra kaip į si
stemą, skirtą ne nurodinėti, o padėti mąstyti ir suvokti. Savipagalba
gali padėti sveikiau gyventi tiek fiziškai, tiek dvasiškai, bet tik tuo at
veju, jeigu blaiviai įvertinę jos idėjas sukursime savąsias. Tolesniuose
skyriuose pateiksiu pasiūlymų, kaip psichologijos mokslas kartu su gy
venimiška patirtimi bei išmintimi gali suteikti aiškumo sumišusiame
savipagalbos pasaulyje. Tačiau prieš domintis, kur keliausime, pravar
tu žvilgtelėti, iš kur atvykome.
SAVI PAGALBOS PRADININKAI

Savipagalba nėra naujas dalykas. Pirmoji knyga, pavadinta Savipagal-
ba, buvo parašyta 1859-aisiais škotų gydytojo, visuomenės reformuo
tojo Samuelio Smileso. Pirmasis sakinys skambėjo taip: „Dievas pade
da tiems, kurie padeda sau.“ Toliau S. Smilesas rašė: „Viltis yra galios
pagalbininkė ir sėkmės motina; tas, kuris nenustoja vilties, turi galios
daryti stebuklus.“2 Jeigu šiandien S. Smilesas būtų gyvas, jo absoliu
čiai pozityvus požiūris ir neginčijamas, stebuklus darantis optimizmas
greičiausiai atvestų jį į televizijos pokalbių laidą.
S. Smileso knyga ne tik skleidė tvirtą viltį, bet taip pat ir „aš galiu“
laikyseną, pasireiškiančią per kruopščias pastangas tobulinti save. Jis
rašė: „Kas turi ryžto, tas randa išeitį - taip byloja senas ir teisingas po
sakis. Tas, kas nusprendžia veikti, jau vien savo apsisprendimu įveikia
kliūtis ir užsitikrina, kad pasieks tikslą. Galvoti, kad galiu, yra beveik
tolygu galėti. Pasiryžti siekiui dažnai reiškia pasiekti.“3 Kalbant šian
dienine kalba - just do it (angį. „tiesiog imk ir padaryk“)!
Gero gyvenimo etiką, pasiekiamą per pozityvų mąstymą, skelbė ir
laikrodininkas Phineasas Parkhurstas Quimby. Jis gimė 1802 m. Liba
ne Naujojo Hampšyro valstijoje ir yra laikomas „Naujosios minties“,
skelbusios individualaus proto galią, pseudomokslinius teiginius, įvai
rias senovės gydymo sistemas ir pasaulietinį tikėjimą „aš“ šventumu,
Savipagalbai reikia mūsų pagalbos 21
pradininku. Kartais jo filosofija laikoma „Naujojo amžiaus“ judėjimo

ištakomis.
Neturėdamas pripažinto išsilavinimo, Ph. P. Quimby būtinai papasa
kodavo įkvepiančią asmeninę istoriją. Jaunystėje jis susirgo tuberkulio
ze ir labai nusivylė to laiko medicininio gydymo standartais. Atmetęs
tradicinę mediciną, jis atrado savigydos būdą - ilgus pasivažinėjimus
vežimu. Išstudijavęs įvairius gydymo metodus, jis įsitikino, kad gydo
teisingas mąstymas.4
Kaip ir dauguma savipagalbos autoritetų, Quimby galiausiai atidarė
savo gydymo centrą. Vienas jo sekėjų, Horatio W. Dresseris netgi pa
siūlė Quimbyo mokymu paremtą septynių elementų sąrašą. Kaip ir
dauguma šiuo metu egzistuojančių septynių žingsnių programų, H. W.
Dresserio sąrašas apėmė ir religinius aspektus.5 Pats Ph. P. Quimby
nesinaudojo savo patarimais arba naudojosi, bet jie jam nebuvo veiks
mingi; paskutiniais gyvenimo metais jo sveikata buvo labai prasta, ir
būdamas 64-erių jis mirė nuo to, ką šiandien savipagalbos žinovai pa
vadintų darboholizmu.
Praėjus beveik šimtmečiui nuo Dr. Smileso ir Mr. Quimbyo publi
kacijų, 1952-aisiais Normanas Vincentas Pealeas išleido knygą Pozi
tyvios minties galia, tapusią savipagalbos klasika ir paremtą krikščio
niškos savivertės ir entuziastingo atsinaujinimo idėjomis. Šiandien vis
dar perleidžiama kaip Pozityvaus mąstymo galia, Pealeo knyga žada,
kad visa permainantis entuziazmas ir pozityvumo principas parodys
mums kelią į gerą gyvenimą. Jis palaiko Smileso ir Quimbyo skelb
tas idėjas: niekada nepraraskite vilties, nuolat kelkite savivertę, visada
laikykitės pozityvaus požiūrio ir pozityvių minčių, ligas sukelia klai
dingas mąstymas arba blogos nuostatos, sėkmę atneša proto kontrolė,
jeigu tik labai norėsite, pasieksite gerą gyvenimą.6 Pealeo pozityvaus
mąstymo knyga buvo parduota didesniu nei 7 milijonų tiražu ir išvers
ta į keletą užsienio kalbų.
PHILAS DONAHUE, DR. RUTH

IR KINSEY INSTITUTAS
„Privalai susitikti su Philu Donahue“, - šiuos žodžius nuolat girdėdavau
po to, kai buvo išleista pirmoji mano knyga. „Tai vienintelis būdas tavo
knygai tapti bestseleriu, - pasakė mano leidėjas. - Philas yra žmogus,
į kurį kiekvienas kreipiasi svarbiais gyvenimo klausimais. Tik jis gali
padėti tavo knygai tapti bestseleriu.“ Tuomet, devintojo dešimtmečio
pradžioje, vadovavau psichiatrijos poliklinikai Detroite, kur padėda
vome pacientams spręsti kasdieninio gyvenimo sunkumus. Mano tė
vai dažnai atvykdavo nešini savipagalbos knygomis ir perpasakodavo
naujausius eksperto Donahue pamokslus apie tai, kaip reikia gyventi.
Tada Donahue buvo tuo, kuo dabar yra Oprah ir Dr. Philas - teisėju ar
bent jau mokytoju, kaip reikia gyventi.
Neseniai, keliaudamas į Niujorką, „Learning Annex“ mokyklos
lankstinuke skaičiau saviugdos kursų sąrašą. Šiame lankstinuke buvo
galima rasti dešimtis kursų, skirtų visuomenei, kuri niekada neužauga
ir nesubręsta. Immanuelis Kantas rašė, kad nušvitimas yra žmogaus
išsivadavimas iš nebrandumo ir kad nebrandumas yra negebėjimas
vadovautis savo supratimu be kitų žmonių vadovavimo. Jeigu jis buvo
teisus, „Learning Annex“ mokyklos kursai mums kalbėtų apie vaikišką
priklausomybę nuo kitų žmonių idėjų, kaip ir dėl ko gyventi.
Besimokantiems „Learning Annex“ mokykloje siūlomos Deepako
Chopros „Paslaptys apie išgijimą, meilę, atjautą ir tai, kas mes iš tik
ro esame“, išdėstomos per 3 valandas už 150 dolerių mokestį, į kurį
įskaičiuotas ir susitikimas su pačiu Deepaku Chopra. Įgiję reikiamąiš-
gijimą, meilę, atjautą ir tikėjimą, dalyviai gali užsiregistruoti į Johno
Bradshaw dienos trukmės mokymus apie tai, „kaip visose gyvenimo
srityse sukurti sveikus meilės santykius“. Jie kainuoja 99,95 dolerio, į
kainą įskaičiuotas ir specialus priėmimas. O jeigu jūsų gyvenimas dar
neprimena rojaus, galite nusipirkti žymios dvasinės mokytojos ir gy-

dūnės Rosemary Alteos dienos mokymus, paremtus jos paskutine kny
ga, ir išmokti apie „sielos ženklus bei kaip užmegzti ryšį su anapusybe“.
Žymioji ir populiarioji sekso mokytoja Dr. Sue Johnson gali pamokyti,
kaip vietoj paprastos meilės atrasti „pašėlusią ir aistringą meilę“. Taip
pat galite pasimokyti draugiškų barnių meno, kaip bendrauti su ange
lais ir kaip nukeliauti į „svajonių mokyklą dideliems vaikams“.
Tikriausiai iš „Learning Annex“ mokyklos programos galima gauti
ir vertingos informacijos, bet pasinaudoti ja nėra lengva. Kiekvienas
kursas siūlo, kaip geriausiai išspręsti kiekvieną jūsų problemą, o ne
retai ir tą problemą, kurios neturite, bet reikėtų turėti. Turbūt mokykla
galėtų pasiūlyti ir kursą, kaip jos patarimus pritaikyti praktiškai.
GURUKRATIJOS ELITAS
Tuo metu kai Smilesas, Quimby, Peale as ir kiti „Learning Annex“ guru
rašė knygas paprastiems žmonėms, akademinė psichologija buvo tvirtai
užsidariusi savo dramblio kaulo bokšte. Daugumai žmonių proto pa
slaptys liko nepasiekiamos, o išmintis prieinama tik išrinktiesiems, bai
gusiems universitetus. Psichinės, kaip ir fizinės, sveikatos paslaugos buvo
prieinamos tik galintiems už jas sumokėti, o psichologai praktikai tapo
labai specializuoti. Užuot siūlę sprendimus kasdienio gyvenimo sunku
mams įveikti, dauguma akademinių psichologų ėmė tyrinėti egzotiškas
ligas, tamsiąsias froidiškas paslaptis ir keistą elgesį. Praktinė psichologi
jos pusė tapo sunkiai prieinama eiliniam žmogui. Todėl nenuostabu, kad
Dr. Smilesas ir jo sekėjai pasinaudojo galimybe užpildyti šią nišą.
Smilesas ir Quimby buvo populiarūs savo laiko autoriai, bet jų pa
siekimai nebuvo tokie ryškūs, kokiais puikuojasi šiandieniniai savipa-
galbos guru. Oprah ir Deepakas, Dr. Philas, Dr. Laura ir Dr. Ruth žino
mi kiekvienuose namuose. Būtent nuo vardo pripažinimo priklauso jų

autoritetas sielos, proto ir kūno reikaluose. Įdomu, kiek skaitytojų žino,
kad Dr. Laura savo daktaro disertaciją apsigynė ne iš psichologijos, bet
iš fiziologijos; kad Dr. Philas neturi psichologijos mokslo specializa
cijos, susijusios su dieta, šeima, seksu ar tėvyste; kad Dr. Ruth baigusi
edukologiją ir kad jos patarimai sekso klausimais yra tik jos asmeninė
nuomonė; kad Dr. Chopra yra endokrinologas, o ne dvasingumo, mei
lės, vadybos, kvantinės fizikos ir visų kitų sričių, kurių paslaptis kelyje
į gerą gyvenimą jis atskleidžia, specialistas?
Mūsų kultūroje įžymybių galia didžiulė. Kaip rodo pagrindinių sa
vipagalbos guru įtaka, įžymybės dažniausiai ateina ne iš mokslo, bet
iš žiniasklaidos. Tik labai nedaugelis puikių tyrinėtojų, gabių moks
lininkų bei išmintingų pasaulio gydytojų moka taip pateikti save, kad
taptų savipagalbos sensacijomis. Jie turi daug paskaitų universitetuose,
jie rašo į akademinius žurnalus, jie nepriklauso „Learning Annex“ mo
kyklai ir nerašo savipagalbos bestselerių. Jie nepasirodo nei Oprah, nei
Donahue, nei Dr. Philo pramoginėse pokalbių laidose, jų neišgirsite
Lauros radijo laidose. Tačiau jų darbai bus pristatyti šioje knygoje.
TONO- BANGEI EFEKTAS

Kas nutinka, kai sumanus verslininkas patenka į įžymybes garbinančią
visuomenę? Vieną atsakymą galima rasti H. G. Wellso 1909 m. išleis
toje knygoje Tono-Bangei (angį. Tono-Bungay). Nors ir ne tokia popu
liari kaip kiti jo romanai Pasaulių karai ar Laiko mašina, Tono-Bangei
buvo greitai pripažinta klasikiniu įtaigos ir patiklumo pavyzdžiu. H. G.
Wellso romane pagrindinis veikėjas Edvardas Ponderovas pelno turtus
ir šlovę įsiūlydamas žmonėms netikrą, bet puikiai išreklamuotą visa
gydantį eliksyrą „Tono-Bangei“. (Nežinia, ar autorius to siekė sąmo
ningai, tačiau šiuolaikinio žmogaus ausiai „Tono-Bangei“ skamba kaip

„totalus š...“, apibūdinantis bevertį, bet puikiai Edvardo išreklamuotą
gyvatės aliejų.) Prekę noriai perka ir vartoja pasimetusi ir skurstanti
XIX a. visuomenė, įtikinta, kad galėtų gyventi geriau, tačiau per daug
užimta, kad gero gyvenimo ieškotų savarankiškai. Derindamas moks
lą ir socialinę satyrą, H. G. Wellsas aprašo, kaip pardavėjas gali tapti
svarbesnis už tai, ką jis parduoda, ir kas nutinka, kai nepasitenkinimas
priverčia mus impulsyviai vartoti, užuot atidžiai domėjusis.
Pradinėje prekės reklamavimo visuomenei stadijoje Edvardas moko
savo sūnėną, kaip reikia eliksyrą pristatyti: „Šauk garsiai! Kiekvienam.
Tono—TONO—TONO-BANGEI!“ Šiandien mums taip pat garsiai
šaukia populiariosios psichologijos knygų autoriai ir leidėjai; kad ir
kokiais šaunuoliais save laikytume, savipagalbos vilionėms sunku atsi
spirti, ypač kai siūloma tiek daug, taip greitai ir taip įtikinamai.
Savo vaistininko kvalifikacija Edvardas pasinaudojo siekdamas rekla
mai suteikti prestižo. Jeigu gyventų šiandien, jis turbūt taip pat sėkmingai
įtikintų mus vartoti „Tono-Bangei“, nes galėtų pasiekti milijonus žmonių,
linkusių paklusti reklamos galiai. Šiuolaikiniai jo kolegos yra okupavę
mūsų sąmonę. Jie apibrėžia, kas yra geras gyvenimas, parodo, kaip reikia
gerai gyventi, bei pateikia vaistų nuo bet kokių trukdžių gerai gyventi.
Liūdna, tačiau ir šiandieninei visuomenei galioja H. G. Wellso pavyzdžiai
apie tai, kokie patiklūs, paklusnūs ir korumpuoti gali būti žmonės.
UŽDARAS PROTAS, ATVIRA PINIGINĖ

Tono-Bangei efektas parodo, kaip masės nekvestionuodamos priima
prielaidas apie gerovę. Prielaidas, paremtas jų skleidėjų populiarumu ir
gebėjimu reklamuoti. Tono-Bangei efektą geriausiai iliustruoja tai, kad
mes sutinkame su savipagalbos judėjimo prielaida, jog „aš“ yra viskas,
jog tam „aš“ kažkas negerai, jog sunkumų priežastys glūdi „aš“ viduje
ir kažkas žino, kaip visa tai sutvarkyti.
Šį nekritišką minios mąstymą, užgožiantį skeptikų balsus, vadinu
patikliu mąstymu. Būname perdėm patiklūs, kai priimame paplitusias,
bet nepagrįstas banalybes apie gerą gyvenimą, nuo kurių lūžta kny
gynų lentynos, kurios atakuoja mus iš TV ekranų ir žurnalų viršelių.
Patiklus mąstymas leidžia tam tikras „tiesas“ (apie jas pakalbėsime vė
liau) pritaikyti kiekvienai šiuolaikinei ligai.
Tai, kad tapome patiklia savipagalbos visuomene, parodo mūsų kas
dienė kalba. Kaip dažnai girdime žodžius „įveikti“, „bendrauti“, „per
žengti“, „būti pozityviam“? Kaip dažnai juos vartojame mes patys? Jie
vartojami nuolat, bet ką jie reiškia? Tokia miglota frazė kaip „suvokti
savo vidinius jausmus“ tapo panacėja ieškantiems ligų, bet ne pagalba
norintiems gyventi. „Būk tas, kas esi“ - dar viena savipagalbos pasau
lio „mantra“ tėra tuščias, neįgyvendinamas patarimas. Retai susimąs
tome, ką šie žodžiai ar frazės reiškia. Jie tiesiog tapo patogiais bereikš
miais reklaminiais savipagalbos blizgučiais.
PAVOJINGOS BANALYBĖS
Vienas keistesnių atvejų mano praktikoje buvo susijęs su šiaip jau tai
kaus būdo pacientu, vieną naktį staiga stipriai sumušusiu savo žmoną,
fo elgesys buvo toks netikėtas ir nepaaiškinamas, kad žmona už užstatą
pasiėmė jį iš kalėjimo ir atvyko šeimos konsultacijai. Mums susitikus,
jis sėdėjo ramus ir nusiminęs, o žmona pasakojo apie keletą metų tru
kusius mėginimus savipagalbos metodais išgelbėti santuoką.
Diana papasakojo, kad jiedu su vyru nesėkmingai dalyvavo keliuo
se santykių seminaruose bei santuokos programose. „Mes perskaitėme
geriausias knygas apie tarpasmeninius santykius ir žiūrėjome televizijos
laidą apie žmonių, kurių vidiniai vaikai sužeisti, santuokas, bet niekas
nepadėjo. Tada, tęsė Diana, Haroldas tiesiog sprogo. Anksčiau jis nieka
da nebuvo nei manęs mušęs, nei man grasinęs.“ Vienoje porų grupėje
konsultantė paaiškino Dianai, kad greičiausiai smurtaujančio vyro būdo
anksčiau ji tiesiog nepastebėdavo, nes galėjo būti išstūmusi tuos prisimi
nimus iš atminties dėl vaikystėje pačios patirto smurto. „Manau, kad ji
buvo teisi, tęsė Diana, aš perskaičiau knygą apie tai, jog žmogus yra pa
smerktas vis patirti savo praeitį, net ir nežinodamas, kad jis tokią praeitį
turi. Ir kad išstumti prisiminimai gali valdyti ir net sugriauti žmogaus
gyvenimą. Manau, kad visą laiką jie manyje buvo ir reiškėsi daugelį metų.
Manau, kad jį graužė mano žema savivertė. Aš nepripažinau savojausmų,
ojis savųjų. Jis buvo pilnas pykčio, kurio jis nepripažino ir neišreiškė. Ne
išleidus pykčio, įvyksta sprogimas, kaip galiausiai jam ir nutiko.“
Dianos litanija mane vis labiau erzino, todėl dėmesį nukreipiau į jos
vyrą. Mačiau, kad jo galva rami, o akys vis lakstė pirmyn atgal. Rankos
nežymiai drebėjo, o kai jo apie tai paklausiau, žmona atsakė už jį: „Vie
na iš grupės vadovių tai irgi pastebėjo. Ji sakė, kad rankos dreba nuo jo
pastangų suvaldyti verdantį vidinį pyktį.“
Kaip klinikinis neuropsichologas, ėmiau tuo abejoti. Haroldą nu
siunčiau neurologo konsultacijai ir smegenų tyrimui. Tyrimo metu
buvo nustatyta oligodendroglioma - retas, lėtai besivystantis smegenų
auglys, lokalizuotas toje smegenų vietoje, kuri atsakinga už emocijų
kontrolę. Dažniausiai šis auglys vystosi vidutiniame amžiuje ir, laiku
aptiktas, gali būti chirurgiškai pašalintas.
Kai Haroldas sužinojo šią baisią žinią, buvau prie jo lovos. Jo aša
rotos akys nušvito, mačiau palengvėjimą. Jis tarė: „Manau, kad žmona
buvo teisi. Aš ėjau iš proto, bet ne tuo keliu, kurį ji įsivaizdavo.“
Tikroji vyro problema buvo ne psichologinė, o medicininė. Deja,
tai išaiškėjo per vėlai; jis mirė praėjus dviem mėnesiams po diagnozės
nustatymo.
KAS TAIP SAKO

IR IŠ KUR JIE TAI ŽINO?
Dianą ir jos vyrą užklupusi tragedija akivaizdžiai parodė, kas gali nu
tikti, kai mokslinį tyrimą pakeičia nepatikrintos savipagalbos žinios.
Patiklūs mąstytojai atskaitos tašku ima laikyti savo emocines reakcijas
į žmones, daiktus, idėjas ir net į save pačius. Jeigu jie taip jaučia, vadi
nasi, tai yra tiesa! Vadovaukis emocijomis - tokia jų filosofija; jiems
jausmai tampa gyvenimo tiesomis.
Mokslinis mąstymas kyla iš skepticizmo; idėjos tikrinamos, tada išva
das peržiūri kiti tyrėjai, ir apskritai moksliniam mąstymui labiau rūpi kelti
naujus klausimus, nei rasti konkrečius atsakymus. Savipagalba suklestėjo
todėl, kad ją siūlantiems buvo užduodama per mažai klausimų. Nepriva
lome būti mokslininkais, bet galime užduoti tokius klausimus: „Kaip jūsų
išsilavinimas susijęs su tuo, ką teigiate? Iš kur jūs tai žinote? Ar galite nuro
dyti savo duomenų šaltinį? Kas galėtų patvirtinti tai, ką sakote?“
Savipagalbos vadybininkai retai remiasi konkrečiais tyrimais ar pati
kimais duomenimis. O kai remiasi, neįtikėtinai laisvai interpretuoja jų
rezultatus ir išvadas. „90 procentų bendravimo sudaro kūno kalba ir tik
10 procentų žodžiai“, - teigė viena „ekspertė“ reklamuodama savo knygą
apie tai, kaip tapti pranašesniam bendraujant. Kitas „ekspertas“, siūlantis
knygą apie laiko planavimą, nurodė tokius duomenis: „90 procentų savo
laiko iššvaistome nereikšmingiems darbams.“ Ar tikrai? Kaip jie pama
tavo? O jeigu jie klysta? Ar būtina mums vadovautis jų patarimais?
MOKSLAS AR SCIENTIZMAS
Pagal savipagalbos normas, kiekvienas per daug abejojantis gali būti
traktuojamas kaip nesilaikantis programos arba stokojantis pasitikę-
jimo bei tvirtos vidinės galios. Lėčiau mąstantys, kontempliatyvūs ir

lankstūs politiniai kandidatai vargu ar patirtų sėkmę rinkimuose, ta
čiau šios savybės gali padėti apsisaugoti nuo prisitaikėliškos išminties.
Kad ir ką įrodinėtų politinių kampanijų dalyviai, žmogaus gebė
jimas pakeisti nuomonę gavus naujos informacijos rodo jo kūrybiš
kumą. Gyvename sudėtingame, besikeičiančiame pasaulyje, kuriame
reikalingas protinis lankstumas.
Kaip mokslininkas, stengiuosi būti objektyvus idėjų, kurias pateikiu
skaitytojams, atžvilgiu, bet neretai tenka supainioti mokslą su scien-
tizmu. Mokslinis mąstymas yra galingas ir naudingas mąstymo būdas,
bet kartais tenka priimti ir mokslui nepasiekiamas idėjas. Dėl to jos
netampa nei teisingos, nei klaidingos, o tiesiog svarbios apmąstymui.
Žymieji „ekspertai“ man kelia susirūpinimą dėl to, kad jie užsiima po
puliariosios psichologijos scientizmu. Jie teigia esą objektyvūs ir ati
džiai stebintys, bet dažniausiai jie stebi reiškinį, subjektyviai jį inter
pretuoja iš savo pradinio požiūrio taško ir tada pataria, remdamiesi šia
uždara sistema. Pavyzdžiui, vienas savipagalbos atstovas teigė: „Matau,
kiek daug sergančių vėžiu pacientų tampa depresyvūs ir praranda viltį.
Vėžį sukelia depresija ir vilties stoka, tai aš ir pastebiu čia, onkologijos
skyriuje. Jūs turite pradėti galvoti pozityviau.“
Kai gydžiausi nuo vėžio, tokie patarimai mane tiesiog siutino. Ži
noma, aš suprantu, kad norisi atrasti nelaimės priežastį; priežastis nu
teikia darbui. Jeigu yra problemos priežastis, yra ir jos sprendimas. Bet
mano vėžys buvo labiau susijęs su metastazėmis ląstelėse, o ne su blės
tančia viltimi. Mane siutino žmonių raginimas eiti skaudžiu, bet per
nelyg paprastu keliu - kaltinti save, užuot pripažinus šaltus, sunkius
mokslinius faktus.
Pasveikęs ėmiau suprasti, jog mano požiūris taip pat buvo pernelyg
siauras. Reikėjo vėl peržiūrėti kai kuriuos populiariosios psichologi
jos patarimus, kuriuos gavau laikydamasis savo mokslinio mąstymo.
Šiuolaikinių savipagalbos gynėjų mąstymas apie problemas yra ribo

tas, nes jų atsakymai yra tiesiog vieno žmogaus tvirtai pareikšta nuo
monė. Sirgdamas supratau filosofo Hustono Smitho žodžius: „Mes visi
pakliuvome į tuos ribotus modernaus požiūrio spąstus. Mes visi esame
už tai atsakingi.“7
VIDUJE AR TARP?
Savipagalbos ekspertai linkę daugumos sunkumų priežastis kildinti iš
asmens vidaus, užuot matę jas žmonių tarpusavio santykiuose. Į asme
nį nukreiptas požiūris patrauklus, nes visi turime jausmų, baimių, vil
čių, apie kurias taip sklandžiai ir įtikinamai kalbama. Kas iš mūsų ne
same mokykloje susidūrę su chuliganu, gadinusiu gražias mokyklines
dienas arba paversdavusiu grįžimą namo košmaru? Nesunku patikėti,
kad problema glūdi žmogaus viduje ir neturi nieko bendra su tarpas
meninių santykių dinamika, kurią mes galėtume bent kiek paveikti.
Bet atsakymai ne visada tokie paprasti, ir psichologija neturi patikrin
tų mokslinių įrodymų, kuriais galėtume remtis, kai tik susiduriame su
tamsiąja žmogaus elgesio puse.
Nereikia būti mokslo daktaru, kad suprastume, kodėl mes jaučia
me ir elgiamės būtent taip. Pakanka atsiversti psichologijos įvadą. Ten
pateiktos mintys vertos mūsų dėmesio, jeigu norime suprasti, kodėl
elgiamės būtent taip, o ne kitaip. Šioje knygoje pasidalinsiu su jumis
tuo, ką vadinu klasika. Tai bus psichologijos ir kitų su sveikata susi
jusių sričių tyrimai, kuriais patikrinamos ir išplečiamos savipagalbos
prielaidos. Daugiau nei prieš 40 metų Stanley Milgramas atliko klasi
kinį tyrimą, kurio objektas - konfliktas tarp paklusnumo autoritetui,
asmeninio moralumo ir elgesio. Daugiau nei prieš 30 metų Philipas
Zimbardo atliko kitą klasikinį tyrimą, kuriame analizuojamas elgesys
su nuteistaisiais. Šie eksperimentai tapo iššūkiu patikliam mąstymui,

nes atskleidė tamsiuosius mūsų psichikos užkaborius ir parodė, kaip
mes atsispiriame blogiausiems savo impulsams.
ŽIAURUSIS „ TARP“
Profesorius Stanley Milgramas, originaliai mąstantis Jeilio universiteto
tyrinėtojas psichologas, domėjosi pasiteisinimais, kuriuos kaltinamieji
genocidu pateikė Niurnbergo teismui. Jie teisinosi tuo, kad tiesiog vyk
dė įsakymus ir kad kiekvienas jų vietoje būtų pasielgęs taip pat. Ar šie
žmonės tapo žiaurūs dėl kokio nors charakterio trūkumo ar dėl stip
raus psichinio sutrikimo? Gal jie kentė dėl žemos savivertės ar tėvų
smurto? S. Milgramas domėjosi, ar gali būti, kad Adolfas Eichmannas
ir jo holokausto bendrininkai sakė tiesą - kad vykdė žiaurias užduotis
todėl, kad jiems buvo įsakyta.
Ieškodamas atsakymo, S. Milgramas pasitelkė ne prielaidas ir teo
riją, o tyrimą. Jis pasikvietė tyrimui vadinamuosius mokytojus (tiesos
apie eksperimentą nežinojusius) ir pažadėjo jiems už valandą darbo
sumokėti po keturis su puse dolerio. „Mokytojams“, tai yra tiriamie
siems, buvo paaiškinta, kad jie dalyvaują atminties ir išmokimo tyri
me. Jiems buvo pristatytas griežtas, valdingas „mokslininkas“ baltu
chalatu. „Mokytojams“ taip pat buvo pristatytas maloniai atrodantis,
draugiškas „mokinys“, tariamai atrinktas pagal skelbimą laikraštyje. Iš
tikrųjų tai buvo aktorius, padedantis atlikti eksperimentą.
Dviem „mokytojams“ buvo duota po popieriaus lapelį su užrašu
„mokytojas“, o aktorius teigė, kad ant jo lapelio buvęs užrašas „moki
nys.“ Šia gudrybe siekta užtikrinti, kad tiriamieji galvotų, jog užduotys
jiems buvo pateiktos visiškai atsitiktinai. Tada abu „mokytojai“ buvo
pasodinti į kėdę, kurioje gavo 45 voltų stiprumo elektros šoką, kad ži-
notų, kaip „mokinys“ eksperimento metu bus nubaustas už neteisin

gus atsakymus apie išmokstamą elgesį.
Toliau „mokslininkas“ (juo buvo pats Milgramas arba vienas iš jo
asistentų, dėvintis baltą chalatą) „mokytojams“ duodavo užduotį skai
tyti „mokiniui“ žodžių poras, kurias jie turėjo išmokti, ir mygtuko pa
spaudimu sukelti elektros šoką tuo atveju, jeigu „mokinys“ padaryda
vo klaidą. Buvo sutarta, kad už kiekvieną pakartotiną klaidą elektros
įtampos stiprumas bus padidintas 15 voltų. Priešais „mokytoją“ esantis
prietaisas buvo sugraduotas padalomis nuo „lengvas šokas“ iki „pa
vojinga: stiprus šokas“. Kadangi „mokinys“ būdavo kitoje patalpoje,
„mokytojas“ galėdavo tik girdėti jo atsakymus.
Iš tikrųjų šokas nebuvo sukeliamas, aktorius tik suvaidindavo jau
čiamą skausmą, tačiau patalpoje kartu su bausmes skiriančiu „moky
toju“ būdavo griežtasis „mokslininkas“. Kai tik „mokytojas“ paklaus
davo, ar jam tęsti bausmes, „mokslininkas“ skatindavo skirti jų kuo
daugiau, nes tai esą būtina eksperimentui. Nepaisant skausmo, kurį,
kaip jie manė, sukeldavo savo eksperimento partneriams, 65 procentai
„mokytojų“ paklusdavo nurodymams bausti mokinius iki 450 voltų ri
bos, ir nė vienas iš tiriamųjų nesustojo iki 300 voltų ribos! „Mokytojui“
paklausus, kas bus atsakingas už galimas žalingas pasekmes, „moksli
ninkas“ atsakydavo, kad visą atsakomybę prisiima jis pats. To pakakda
vo, ir „mokytojai“ toliau skirdavo bausmes.
Įdomu tai, kad eksperimentą atliekant eiliniame biurų pastate, o
ne įspūdingose Jeilio universiteto salėse, kur vyko pirmieji bandymai,
tiriamųjų, sutikusių vykdyti instrukcijas, procentas nukrito iki 47,5.
Taigi, veiksmų eigą įtakojo vieta ir asmeninis santykis su griežtuoju
„mokslininku“. Milgramas vėliau taip aprašė šį savo tyrimą: „Stipri val
džia buvo pastatyta prieš tvirčiausius moralinius tiriamojo įsitikinimus
neskriausti kitų žmonių, tačiau net skambant aukų šauksmams daž
niau nugalėdavo valdžia.“8
Tokie tyrimai moko mus, kad „tarp“ yra ne mažiau svarbu negu „vi
duje.“ Atsidūrę tam tikroje situacijoje, ne tik psichologiškai traumuoti
asmenys, tačiau ir kiekvienas iš mūsų galėtų pasielgti siaubingai. Taigi
blogo elgesio šaknys - ne tik siuntantys mūsų vidiniai vaikai, tai ir są
veika tarp žmonių ir vietos.
Tačiau, pasirodo, kai kurie žmonės nepaklūsta valdžiai, jeigu ši klys
ta. Iš kur tie 45 procentai „rezistentų“, nepaklususių įsakymams? Kas
jiems padėjo peržengti situacijos ribas ir elgtis moraliai bei nepriklau
somai? Psichologija tradiciškai labiau linkusi domėtis mūsų blogosio
mis, silpnosiomis pusėmis, nei tuo, kas gera. Gal „rezistentai“ tiesiog
turėjo nuostabius tėvus? O gal jie tiesiog patys mums dar nežinomais
būdais išmoko galvoti bei elgtis skirtingai?
KOKIU KALĖJIMO PRIŽIŪRĖTOJU

BŪTUM TU?
1971 metų rugpjūčio 17 dieną, sekmadienį, Palo Alto policija savo
namuose tariamai areštavo devynis jaunuolius. Jie buvo tarp septy
niasdešimties koledžo studentų, norėjusių už 15 dolerių dienos atlygį
dalyvauti dvi savaites truksiančiame eksperimente, susijusiame su ka
lėjimo gyvenimu. Po išsamaus psichologinio įvertinimo buvo atrinkti
dvidešimt keturi sveikiausi ir normaliausi tos grupės atstovai, turėję
būti arba kaliniais, arba prižiūrėtojais. „Kaliniams“buvo uždėti antran
kiai, ir „prižiūrėtojai“ juos nuvedė į laikiną kalėjimą, įrengtą Stenfordo
universiteto Džordano rūmų rūsyje. „Prižiūrėtojams“ buvo išdalintos
uniformos ir nurodyta nenaudoti prievartos bei rūpintis, kad kalėjime
būtų laikomasi tvarkos.
Po dviejų dienų „kaliniai“ surengė improvizuotas riaušes. Po šio su
kilimo, „prižiūrėtojai“ „kalinių“ atžvilgiu darėsi vis agresyvesni, ėmė
naudoti prievartą. Jie žemino „kalinius“ versdami juos plikomis ran

komis valyti tualetus ir atlikti kitus žeminančius veiksmus. Eksperi
mento organizatoriai pakartotinai prašydavo „prižiūrėtojų“ nebesielgti
užgauliai ir nežeminti „kalinių“, tačiau vakarais, organizatoriams išvy
kus, patyčių daugėdavo. Šiame tyrime valdžios būdavo nepaisoma, ir
patyčios tapdavo vis žiauresnės.
Vieną vėlų vakarą į „kalėjimą“ užėjo psichologė Christina Maslach.
Nors ir buvo artimai susijusi su už eksperimentą atsakingu asmeniu, ji
prisipažino, kad buvo sukrėsta pamačiusi jaunuolius, aprengtus chaki
spalvos uniformomis, dėvinčius akis slepiančius veidrodinius akinius
ir prižiūrinčius grupę „nuteistųjų“. „Kaliniai“ dėvėjo beformes palai
dines, jų galvas dengė popieriniai maišeliai, jų blyškios drebančios ko
jos buvo surakintos sunkiomis grandinėmis. Dr. Maslach pasipriešino
eksperimentui ir įsitikino, kad netgi tyrėjai buvo tapę abejingi tam,
kas dėjosi.
Eksperimentas buvo nutrauktas. Šiandien dr. Maslach psichologai
dažnai mini kaip heroję, nutraukusią Stenfordo eksperimentą. Ji buvo
„rezistente“, žmogus, apie kurį žinome mažiau nei apie žiaurius „pri
žiūrėtojus“.
Abu aprašyti eksperimentai nustebino jų organizatorius. Milgramas

nesitikėjo, kad tiek žmonių nueis taip toli skirdami elektros šoką savo
kolegoms. Zimbardo neįsivaizdavo, kad jo „kalėjimo prižiūrėtojai“ nu
siris iki tokio barbariškumo. Tačiau gerai organizuotam tyrimui svar
biausia pripažinti netikėtus rezultatus ir dirbti siekiant naujų žinių, o
ne siekti šališkų lūkesčių patvirtinimo.
Visuomet sutikdavau su Benjamino Disraelio mintimi, jog per daug
pasitikime sistema ir per mažai vyrais bei moterimis. Šį įsitikinimą su
stiprina tai, jog kai kurie Milgramo tiriamieji neskyrė mirtinai pavojin
go šoko, taip mesdami iššūkį nuolankiam mąstymui. Panašiai elgėsi ir

dr. Maslach, drąsiai pasipriešinusi nežmoniškam elgesiui su Stenfordo
„kaliniais“. Nėra lengva atsispirti savo impulsams, taip pat ir impul
sui paklusti baltu chalatu vilkinčio „mokslininko“ ar televizijos ekrane
kalbančios galvos autoritetui.
Visoms šioms situacijoms buvo būdinga tai, kas paveikė ne tiek jų
dalyvių psichiką, kiek elgesį. Galima įvairiai aiškinti brutalų, bejausmį
elgesį; šią blogąją žmogaus charakterio pusę galime pažinti remdamie
si ne moksliškai nepatikrintomis klišėmis ar prielaidomis, bet tik tyri
nėdami mokslinių tyrimų duomenis.
Anksčiau juokiausi iš supaprastinto Dr. Smileso pozityvizmo, tačiau
vėliau, permąstydamas šią knygą, atradau, kad jis iškelia žmogaus at
sakomybę už tobulėjimą ne tik dėl asmeninės, bet ir dėl viso pasau
lio gerovės. Išmintingi man atrodo šie jo žodžiai: „Tauta tėra individų
visuma, o civilizaciją asmeniškai kuria ją sudarantys vyrai, moterys
ir vaikai.“9 Pritariau jo minčiai, kad valstybės vertė ir galia priklauso
ne tiek nuo jos institucijų, kiek nuo atskirų žmonių. Deja, mes prie to
neprisidedame. Mes per lengvai pasiduodame įtakai tų, kurie nurodo,
kokie turime būti ir kaip turime gyventi. Visuomenė, vertinusi sava
rankišką savipagalbą, tapo priklausoma nuo kito pagalbos.“
KAIP AŠ SUSI DŪRIAU

SU DR. PHILU
Man berašant šią knygą, žmona pakvietė prie televizoriaus pažiūrėti
interviu su Dr. Philu. CNN laidos vedėjas paprašė jo, kaip visų psicho
loginių reikalų žinovo, paaiškinti siaubingą prižiūrėtojų elgesį su kali
niais Abu Graibo kalėjime Irake. Kodėl amerikiečių kariai elgėsi taip
niekingai? Ką reiktų daryti? Dr. Philas, kaip visada, turėjo atsakymą -
apkaltino smurtautojų tėvus. Jis teigė, kad įtariamiems smurtautojams

vaikystėje greičiausiai buvo būdinga žema savivertė ir kad jie tapo chu
liganais siekdami kompensuoti žemą savivertę. Esą jie „išsidirbinėjo“,
ir jais turėjo būti pasirūpinta anksčiau, kitaip sakant, jie turėjo būti
intensyviai perauklėjami. CNN vedėjas, aštriai ginčydavęsis su politi
kais kitose laidose, šįsyk, deja, pritariamai linktelėjo galvą ir padėkojo
Dr. Philui už jo „išmintį“.
Mane tai išgąsdino, nors ir nenustebino. Šiame interviu buvo visi
nuodingi savipagalbos elementai: konformistinis mąstymas, įžymy
bei teikiama svarba, „lengvo mokslo“ taikymas praktikoje. Milgramo
paklusnumo eksperimentas ir Stenfordo kalėjimo prižiūrėtojų eks
perimentas išpranašavo skandalą JAV kariniame kalėjime Irake. Yra
žinoma, kad ne tik menkai save vertinantys, bet beveik kiekvienas iš
mūsų turi galingą instinktą paklusti. Yra žinoma, kad autoritarinės
visuomenės su aiškia hierarchine riba tarp galingųjų ir bejėgių taip
pat gali būti smurto priežastimi, nepriklausomai nuo to, ar galingųjų
tėvai buvo rūpestingi ar aplaidus. Visuomenei buvo galima pateikti ir
mokslu pagrįstą žiauraus smurto Irake paaiškinimą, tačiau Dr. Philas
to nepadarė.
Mattas Burgas iš Jeilio ir Teresa Seeman iš Kalifornijos universiteto
nuosekliai tyrinėjo patarimų ieškojimo dinamiką.10Nors jie daugiau
siai domėjosi, kokių neigiamų pasekmių gali turėti šeimos narių pa
tarimai krizės (pavyzdžiui, vėžio), o ne kasdienių buitinių sunkumų
atvejais, jų atradimai priverčia susimąstyti apie patarimų klausymo pa
vojų. M. Burgas ir T. Seeman nustatė, kad kitų žmonių patarimai gali
būti neveiksmingi ir netgi žalingi. Jie gali sukelti kaltės jausmą, kad
esame prastesni, negu galėtume būti, kad esame našta, kad negebame
deramai bendrauti. Kitaip tariant, kitų žmonių pagalba gali priversti
mus jaustis bejėgius, galime netgi imti galvoti, jog mūsų vidinis vaikas
ateityje taps serijiniu žudiku.
KŪRYBIŠKA SAVI PAGALBA

Šiame savipagalbos pasaulyje mums kišami patarimai, kurie geriausiu
atveju yra mažai naudingi, o gali ir stipriai pakenkti. Dauguma mūsų
sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis ieškome pagalbos, tačiau pasi
renkame blogą konformistinės pagalbos rūšį.
Priešingas konformistiniam mąstymui yra kūrybiškas mąstymas.
Kūrybiška savipagalba remiasi prielaida, kad savipagalba yra pernelyg
orientuota į individą ir kad greičiau tarpasmeninė, o ne vidinė galia
gali padėti gyventi visavertiškai. Kaip rodo Milgramo eksperimentas,
mūsų elgesį nulemia būtent santykis tarp žmonių: tarp „mokytojo“ ir
„mokinio“, tarp „tiriamojo“ ir „mokslininko“. Mūsų problemos ne vi
suomet yra vidinės. Jos formuojasi tarp mūsų.
Kūrybiška savipagalba taip pat iškelia mintį, kad visos mūsų proble
mos yra susijusios tarpusavyje. Kai mums kas nors nesiseka, savipagal
bos knygų lentynoje ieškome specifinės su nesėkme susijusios knygos.
Dietų knygose dažniausiai nesvarstomos seksualinės problemos, sekso
vadovuose neaptariami dietų klausimai, knygose apie santykius nena
grinėjama mirties problema, o knygose apie mirtį dažniausiai neaptik
sime ką tik paminėtų temų. Iš savo pagalbininkų tikimės gauti atsaky
mą į specifinį mus varginantį klausimą ir nenorime, kad mus blaškytų
kitais gyvenimo rūpesčiais.
Jeigu tobulindamiesi nesilaikysime sistemingo, plataus, gerai ap
svarstyto požiūrio, savipagalbos idėjos apie gyvenimą gali tapti ribo
jančios ir skaldančios. Viena mano klientė taip pasakė: „Manau, kad
blogiausios mūsų šeimyninio gyvenimo dienos būna tada, "kai vyras
užsirašo į naują savipagalbos programą. Dar sunkesnės dienos būna po
to, kai jam nepasiseka. Besistengdamas būti pats geriausias, jis pamirš
ta, kuo mes galėtume būti kartu.“
Turbūt didžiausias savipagalbos trūkumas yra tai, kad ieškome jos

tik tada, kai prireikia, ir pamirštame padėti sau tada, kai sekasi ge
rai. Mes pernelyg norime, kad už mus galvotų kiti. Man savipagalba
nepadėjo todėl, kad nustojau galvoti ir susikoncentravau į veikimą.
Laimei, mano artimieji ir kolegos paskatino mane mąstyti kitaip -
kūrybiškai, kontempliatyviai, išsirenkant tai, ką psichologija ir šiuo
laikinė medicina gali pasiūlyti geriausia. Būtent tai galiausiai padėjo
išsaugoti man gyvybę.
Kitame skyriuje apžvelgsime keletą labiausiai paplitusių savipagal
bos mitų ir, pasitelkę kūrybišką požiūrį, atskleisime tiesą, slypinčią po
kiekviena nepagrįsta prielaida. Viliuosi, kad ši knyga taps iššūkiu jūsų
konformistiniam mąstymui, patikliam patarimų ieškojimui ir paska
tins gero gyvenimo ieškoti bendrystėje su kitais.
2
Gyvenimo tiesos?
Malonė Dievo duota, o žinias tenka nusipirkti pačiam.
HUGH COUGH
-aisiais tūkstančiai amerikiečių mirė nuo pelagros - li

gos, pasireiškiančios dermatitu, viduriavimu, silpnapro
tyste ir galiausiai mirtimi. Kadangi namuose nebūdavo nei higieniškų
tualetų, nei kanalizacijos, to meto sveikatos ekspertai ėmė manyti, jog
ligą platino mikroorganizmai, esantys apsikrėtusių žmonių išmatose.
Kadangi ši versija nebuvo iki galo įrodyta, su epidemija kovoti nesise
kė. Tokia ligos versija neįtikino autoritetingo chirurgo Josepho Gold-
bergerio. Tikrąją baisios ligos priežastį atskleidė jo atliktas empirinis
tyrimas.
J. Goldbergeris į problemą pažvelgė plačiau. Jis stebėjo pacientus,
suformulavo hipotezę ir ją patikrino praktiškai. Chirurgas pastebė
jo, kad dauguma pelagra susirgusių žmonių prastai maitinosi. Iki tol
pelagra buvo tyrinėjama stebint tai, kas išeina iš organizmo vidaus, o
J. Goldbergeris labiau domėjosi tuo, kas patenka į žmogaus organizmą.
Atlikdamas tyrimą, kuriam šiandien vargu ar pritartų kurio nors

universiteto tyrimų etikos komitetas, J. Goldbergeris paėmė dviejų li
gonių išmatų ir šlapimo, visa tai sumaišė su miltais ir pagamino keletą
tešlos rutuliukų. Tada chirurgas su žmona juos suvalgė! (Mano žmona
sako, kad gyvenimas su mokslininku nėra lengvas, bet aš tikiuosi, kad
J. Goldbergerio eksperimentas pateisina mano erzinantį skepticizmą ir
abejones populiariomis idėjomis). Kadangi nei jis pats, nei jo žmona
neužsikrėtė pelagra, J. Goldbergeris nusprendė tęsti eksperimentą. Ti
riamų kalinių grupei jis paskyrė dietą, kuri, jo nuomone, galėjo sukelti
ligą. Dietoje trūko niacino ir proteino. Žinoma, šiandien joks tyrimų
etikos besilaikantis mokslininkas neleistų sau atlikti tokio eksperimen
to, tačiau skeptiškas, įrodymų reikalaujantis J. Goldbergerio protas tie
siog liudija jo mokslinį išradingumą.
J. Goldbergerio eksperimentas nenuėjo veltui. Po kelių mėnesių jo
hipotezė apie tikrąją ligos priežastį buvo patvirtinta. Visi kaliniai, ku
rių maiste trūko niacino ir proteino, susirgo; kontrolinė grupė kalinių,
gavusi įprastą maistą, liko sveika.1Jeigu visuomenė būtų priėmusi pir
mąją ligos versiją, pelagra ir toliau būtų plitusi. Žinoma, ne pro šalį
būtų buvę įrengti geresnius, švaresnius tualetus, bet tai nebūtų panai
kinę tikrosios problemos priežasties.
Išankstinės nuostatos įtakoja mokslinį mąstymą. Mokslininkas turi
jų paisyti, kad suvoktų, kaip jo paties nuostatos gali jį apriboti. Kuriant
mokslinę teoriją, privalu kažkuo tikėti; problemų kyla tada, kai moks
lininkas (psichologas, guru ar pacientas) nesugeba atskirti nuostatos
nuo fakto, ir teoriją nusveria jo nuostatos. Didžiausias pavojus kyla
tada, kai jis nesuvokia turįs nuostatų. Kartais reikia paminti savo pui
kybę ir imtis akivaizdžios analizės. Savipagalba, paremta tik nuostato
mis, galiausiai gali vesti prie visiško negebėjimo tvarkytis su tikromis
gyvenimo problemomis.
Gyvenimo tiesos? 41
IŠPLĖSTO RATO FENOMENAS

Havajuose pirmasis vaiko gimtadienis yra didelė šventė. Ši sėkmingo
gyvenimo pradžią žyminti šventė dažniausiai švenčiama paplūdimyje;
šimtai kaimynų ir draugų atsineša maisto, žaidžiami žaidimai. Kartą ir aš
dalyvavau tokioje šventėje, vykusioje draugo namuose. Viena maža mer
gaitė paprašė, kad su ja pamėtyčiau žiedus. Po to, kai jai nepasisekė pa
taikyti nė vieno žiedo į baltais dažais apibrėžtą apskritimą, ji nubėgo pas
mamą, paėmė dažų skardinę ir nupiešė naują didesnį apskritimą taip,
kad į jį pateko visi minėti žiedai. „Mama, aš visus pataikiau!“ - prane
šė mergaitė. Panašiai vyksta su daugeliu savipagalbos programų: aplink
faktą nubrėžiamas toks platus ratas, kad jo interpretacija bei savipagal
bos planas pataikytų į taikinį. Psichologas Davidas G. Myersas atkreipė
dėmesį į tai, ką psichologai vadina neapdairiu šališkumu: „Kaip lengva
būti gudriam ir nupiešti buliaus akį aplink įsmigusią strėlę.“2
Išplėsto rato fenomeno pavyzdžiu gali būti emocinės hidraulikos
idėja, kuria iš dalies remiasi savipagalba. Tai nepagrįstas, tačiau pa
plitęs požiūris, kad mūsų gyvenimo įvykiai yra kažkaip saugomi mūsų
sąmonėje tam, kad visą gyvenimą žaistų slėpynių. Siekdami padėti sau,
turime savyje ieškoti šių paslėptų jausmų ir juos radę čia pat išvėdinti.
Savipagalbos sąvoka „atverk jausmus“ kyla būtent iš tokio mąstymo.
Kai imame galvoti, kad mus valdo paslaptingos vidinės emocijos, nu-
brėžiame platų ratą jausmams ir elgesiui, kurie nėra susiję su tiesio
giniu bendravimu. Kai save imame laikyti emocinėmis hidraulinėmis
mašinomis, kuriančiomis vidinį slėgį, kurį visomis priemonėmis turi
me sumažinti, tampame ventiliatorių visuomene, kuri jaučiasi galinti
spjaudyti emocines šiukšles bet kur bet kada ant bet ko. Šio požiūrio
šaknys glūdi „dinaminėje“ S. Freudo psichologijoje. Žodis „dinaminė“
gerai tinka apibūdinti hidraulikos idėjai būdingą užslopintos psichinės
energijos aspektą. Bet nuslopintų emocijų prilyginimas sudegintam ir
šiukšliadėžėje uždarytam popieriaus lapui menkai mokslo pagrįstas.

Ne ką labiau pagrįstas ir manymas, kad išleisti tas užslopintas baisias
emocijas yra naudinga.
IŠKAPSTYTI PRISIMINIMAI
Savipagalbos psichologija teigia ne tik tai, kad emocijos kaupiasi ir rei
kia jas atverti, bet ir tai, kad mes patys jas giliai užkasame. Savipagalba
nurodo, kad blogus dalykus mes paslepiame ir kad jie, kaip teigė S.
Freudas, veikia mūsų dabartinius jausmus bei elgesį tol, kol mes jų ne-
atskleidžiame ir neišreiškiame. Savipagalba tebesiremia Platono min
timi, kad mūsų išrūšiuoti prisiminimai yra puikiai saugomi. Tyrimai
rodo, kad 88 proc. studentų tiki savipagalbos požiūriu, kad neigiamą
patyrimą mes išstumiame ir uždarome į pasąmonę.3
Yra atvejų, kai žmonės būdavo tardomi ir nuteisiami vien todėl,
kad teismas pripažindavo suaugusiųjų staiga „atkurtus“ prisimini
mus apie prievartą, kadaise patirtą iš tėvų, mokytojų, vaikų globos
namų darbuotojų ar dvasininkų. Manoma, kad didžiąją dalį mūsų
tariamo vidinio vaiko sudaro skaudi praeities patirtis, kurią galima
iškelti į paviršių laisvų asociacijų metodu, patraukliam savipagalbos
ekspertui padedant.
Remiantis išstumtų prisiminimų ir jų tikslaus atkūrimo idėja, buvo
sukurta visa savipagalbos industrija. Knygos, žurnalai, TV laidos ska
tino kapstyti tiek skaudžius, tiek ir nereikšmingus prisiminimus ir taip
atrasti blogos savijautos ar netinkamo elgesio priežastis. Tie prisimi
nimų ,atkūrimo“ metodai dažniausiai labai įtartini. Pavyzdžiui, savi
pagalbos knygų autorė Wendy Maltz parašė keletą knygų apie seksu
alumą, trijose iš jų nagrinėjami išstumti prisiminimai apie seksualinę
prievartą ir kraujomaišą. Internete gausu W. Maltz skaitytojų atsilie
Gyvenimo tiesos? 43
pimų. Dauguma jų teigia prisiminę savo patirtą seksualinę prievartą.

Padėdama atkurti išstumtus prisiminimus apie seksualinę prievartą,
W. Maltz skelbia dar vieną savipagalbos idėją - kad kūrybingumas,
intuicija ir fantazija yra tinkami būdai „susisiekti“ su tais įslaptintais
jausmais ir išstumtais prisiminimais. W. Maltz rašo: „Skirkite laiko įsi
vaizdavimui, kaip buvote seksualiai išnaudojamas, nesirūpindami ky
lančių minčių tikslumu, prasmingumu, nesistenkite jomis nieko įro
dyti, atsiduokite vaizduotei, intuicijai.“4Ar mes privalome priimti šias
pamatines savipagalbos idėjas?
Kūrybinga, ikonoklastiška psichologė ir mokslininkė Elizabeth
Loftus tyrinėjo, kiek pagrįstos yra idėjos apie prisiminimų prigimtį.
Viename tyrime tiriamieji savo seserims ar broliams įteigė išgalvotų
prisiminimų. Kitame tyrime E. Loftus savo tiriamiesiems davė lanks
tinukus, kuriuose buvo aprašyti trys tikri šeimos narių prisiminimai ir
vienas išgalvotas pasakojimas apie tai, kaip vienas šeimos narys pasi
klydo prekybos centre. Todėl šis tyrimas ir vadinamas „Pasiklydęs pre
kybos centre“. E. Loftus įrodė, kad išgalvoti, tačiau detalūs bei kruopš
čiai parengti prisiminimai būdavo lengvai priimami už tiesą.5Ji rašo:
„Pasakos apie išstumtus prisiminimus... iš dalies paneigiamos, iš dalies
neįrodytos, iš dalies neįrodomos.“6
Išskyrus asmeninius užgauliojimus, E. Loftus tyrimai savipagalbos
srityje buvo mažai pastebėti. Įkyrios idėjos apie išstūmimą plinta ir
toliau, nepaisant įrodymų, kad tai perdėta. Dauguma mokslininkų,
tyrinėjusių išstumtus prisiminimus tvirtina, kad blogos patirties išstū
mimas, jeigu ir nutinka, tai nutinka retai.
Tyrimai patvirtina, kad trauminė patirtis ne visuomet išmetama į
įsivaizduojamą šiukšliadėžę. Netgi priešingai, įprastus prisiminimus
gali papildyti vadinamieji „blykstės“ prisiminimai. Tai gyvi, amži
nai išliekantys reikšmingų, kad ir labai baisių (dažnai kaip tik todėl
ir išliekančių) įvykių prisiminimai.7 Tarytum mūsų smegenys šaky-
tų: „Nufotografuok tai. Verta šiuos įvykius amžinai prisiminti, nes jie
daug ką pakeitė.“
Mūsų prisiminimai apie prezidento Johno F. Kennedyb nužudymą,
2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykius, taip pat ir kiti asmeniškai skausmin
gi prisiminimai yra „blykstės“ prisiminimai, ir jie mus stipriai veikia.
Baisūs įvykiai atmenami, o ne išstumiami. Kartais blyksteldami mūsų
protuose, jie skatina pamąstyti apie kurios nors praeinančios gyveni
mo krizės prasmę. Kitą rytą po rugsėjo 11-osios įvykių New York Times
šią baisią dieną taikliai apibūdino kaip momentą, kuomet istorija pasi
dalija į dvi dalis, ir mes pasaulį imame suvokti kaip „prieš“ ir „po“.
IŠSTUMTI IDĖJĄ APIE IŠSTŪMIMĄ

feigu blogiausi mūsų gyvenimo įvykiai verti „blykstės“ prisiminimų,
kurie sudaro mūsų savasties ir gyvenimo jausmo pagrindą, tai kaip
tada vertinti išstumtus prisiminimus? Jei mūsų sąmonė suręsta taip,
kad pamirštume, kas nutiko blogiausia, kaip tada paaiškintume tokį
tyrimą. Jame dalyvavo 5-10 metų amžiaus vaikai, kurių akivaizdoje
buvo nužudyti jų tėvai. Vaikai šių prisiminimų neišstūmė, bet aiškiai
atkūrė ir apie tai galvojo.8Nors tirta tik 16 vaikų, jie visi gyvai prisi
minė tuos kraupius įvykius. Tyrimas buvo atliktas labai kruopščiai ir
nešališkai, todėl tiriamųjų skaičius nesumažina jo vertės.
• Dienoraščius rašantys žmonės neigiamus savo kasdienybės įvy
kius prisimena taip pat dažnai, kaip ir teigiamus.9
• Britų ligoninės neurologijos skyriuje Antrojo pasaulinio karo
metu sužeisti kareiviai nebūdavo išstūmę prisiminimų apie mūšio
lauką. 35 procentams tų, kuriems pasireiškė stipresnė ar silpnesnė
amnezija, būdavo arba sutrenktos smegenys, arba jie sąmoningai si
muliavo amneziją, arba turėjo kitų fizinių pažeidimų.10
Gyvenimo tiesos? 45
Tyrimai rodo, kad holokaustą išgyvenę asmenys ypač gerai prisime

na matytus ar patirtus žiaurumus.11Vadovaudamas Sinai psichiatrijos
poliklinikai Detroite sutikau keletą tokių asmenų, ir nė vienas iš jų nei
buvo pamiršęs, nei norėjo pamiršti tų įvykių. Vienas pacientas paro
dė man mėlyną tatuiruotę, išdegintą ant rankos koncentracijos stovy
kloje. Mano jaunam rezidentui paklausus, ar jis nenorėtų pašalinti tos
tatuiruotės, pacientas atsakė: „Gink Dieve, ne. Niekada to nepamiršiu.
Niekas to neturėtų užmiršti. Kiekvieną dieną pažvelgiu į šį išdegintą
numerį ir kitiems parodau. Skaičiai padeda prisiminti tai, kas turi būti
prisiminta, idant niekam niekada daugiau tai nenutiktų.“
Vis dėlto kartais trauminiai įvykiai užmirštami dėl streso ar kito
kių sveikatos problemų. Vaikystėje nutinka baisių dalykų, todėl būtų
žiauru, jeigu medikas ar psichologas savo praktikoje imtų nepaisyti
suaugusiųjų, besikreipiančių dėl prisiminimų apie patirtą smurtą. Tai
būtų netinkamas skepticizmas, kuris ieškant tiesos gali būti tiek pat
žalingas, kaip ir paviršutiniškas mokslas. Būtina patikrinti tuos pri
siminimus, bet nepriimti jų už gryną pinigą. Idėja, kad beveik visuo
met išstumiame tai, kas blogiausia mūsų gyvenime, ir kad prisiminti
įvykiai yra tikri, verta mokslinio tyrinėjimo, tačiau negalime jos pri
imti aklai.
Amerikos medikų, psichologų, psichiatrų asociacijos, Didžiosios
Britanijos ir Australijos psichologų draugijos, Kanados psichiatrų aso
ciacija ieškojo atsakymo, kiek patikimos gali būti idėjos apie išstumtus
ir vėliau atkurtus prisiminimus. Buvo jautriai atsižvelgiama į tūkstan
čius žmonių, galbūt patyrusių smurtą. Jų bendrą požiūrį šiuo klausimu
pareiškė Karališkojo psichiatrijos koledžo darbo grupė savo pareiški
me dėl atkurtų prisiminimų apie vaikystėje patirtą seksualinę prievar
tą. Čia rašoma: „Kai prisiminimai atkuriami po ilgų užmaršties laiko
tarpių, ypač kai tai įvyksta taikant neįprastus metodus, labai tikėtina,
kad prisiminimai yra melagingi.“12
IŠAUKŠTI NTAS SAVĘS VERTINIMAS

Kita tendencinga savipagalbos nuostata yra visuotinai priimta idėja,
kad kiekvieno žmogaus svarbiausia pareiga yra kelti savivertę, taip pat
ir kiekvieno tėvo pareiga savo vaikų atžvilgiu. Skelbiama, kad mes tu
rime jaustis ne šiaip gerai, bet labai labai gerai. Savipagalba teigia, kad
mokant vaikus pajusti vidinę galią ir pasitikėti savo galimybėmis už
tikrinama jų sėkmė ateityje. Šias banalybes verta apsvarstyti plačiau.
Aukšta savivertė gali atnešti žalos ir jums, ir aplinkiniams. Pamąs
tykite apie tai. Kai stokojama savikritikos, galima lengvai sutrypti kito
žmogaus jausmus ar teises, nejaučiant nė mažiausio sąžinės priekaišto.
Perskaitęs Johno Deano knygą Akla ambicija, pagalvojau, kad pavadi
nimas parinktas netinkamai.13Knyga galėtų vadintis Savivertės pavo
jus. Joje rašoma apie prezidentą Richardą Nixoną ir nelaimę, kuri gali
nutikti, jeigu kaltę ar abejonę savimi pakeičia arogantiškas pasitikėji
mas ir „galiu daryti viską“ laikysena.
Anot savipagalbos eksperto Nathanielio Brandono, žemos saviver
tės ar visiškai savęs nevertinantys asmenys pasauliui negali duoti nie
ko.14Abrahamas Lincolnas buvo nuolat kankinamas dvejonių, kaltės,
nesaugumo jausmo. Panašus buvo ir Winstonas Churchillis, kalbėjęs
apie jį persekiojusį „juodą šunį“, keldavusį nusivylimą ir graužiantį kal
tės jausmą. N. Brandonas ryžtingai pabrėžia savivertės galią, bestsele
ryje Savivertės psichologija jis rašo: „Nerasčiau nė vienos psichologinės
problemos, ar tai būtų nerimas, depresija, artumo ar sėkmės baimė,
neapykanta sutuoktiniui ar vaikų patyčios, kurios šaknys neglūdėtų že
moje savivertėje.”15
Žymūs mokslininkai Martinas Seligmanas ir Davidas Myersas pa
teikia tokius klausimus apie šias tendencingas nuostatas:
• Ar iš tiesų nepatirdamas nevilties bei nerimo suaugęs žmogus
būna laimingesnis bei gabesnis?
Gyvenimo tiesos? 47
• Ar kelyje į sėkmę, džiaugsmą, pasitenkinimą, malonumą vaikai

neturi patirti nesėkmės, liūdesio, susierzinimo bei pykčio?
• Ar kartu su teigiamais išgyvenimais vaikai neturi patirti ir tam
sos, nuopuolio, nusivylimo jausmų?
• Ką manote apie posakį „nėra dienos be nakties“?Ar saugodamie
si nuo blogų jausmų neapsaugome savęs ir nuo gerų jausmų bei pil
natvės patyrimo?
• Ar ne tiesa, kad kai kurie sėkmingiausi ir laimingiausi žmonės
vaikystėje turėjo nemažai neigiamos patirties?
• Ar ne tiesa, kad kai kurie žiaurūs ir blogi žmonės kartais būna
užaugę mylinčiose ir rūpestingose šeimose?
• Ar tikrai Freudo teiginys apie didelę praeities svarbą žmogaus gy
venimui yra teisingas?
KALTĖ - TAURUS JAUSMAS

Anot savipagalbos atstovų, kaltės jausmas labiau nei kiti jausmai verčia
žmogų jaustis nelaimingą. Jie teigia, kad kaltę išgyvenantis žmogus ne
gali būti laimingas, o aš teigiu, kad nejaučiantis kaltės žmogus negali
būti tikrai laimingas. Kaltė nėra visai izoliuotas, individualus jausmas,
iš tikrųjų kaltė susijusi su mūsų kolektyvine laime. Žmogus neretai jau
čiasi kaltas todėl, kad pažeidė tą kolektyvinę laimę ir todėl nebegali
pats vienas ja džiaugtis.
Būtent kaltė skatina keistis. Ji gali paskatinti geriau apmąstyti gyve
nimą: kaip gyvename ir kokią įtaką darome kitiems žmonėms. Vaikas,
kuris nebejaučia gėdos nuskriaudęs draugą, taip niekada ir nesužinos,
kad muštis yra blogai, arba ims tai vertinti kaip teisėtą stipresniojo
veiksmą. Meluojantis sutuoktinis, žmogus, įžeidęs draugą, vaikais ne
sirūpinantys tėvai - visi jie turėtų jaustis kalti. Praradę kaltės jausmą,
tampame tiesiog egocentriškomis būtybėmis, o gal net ir sociopatais.

Viename interviu psichiatras Willardas Gaylinas sakė: „Visi populia
rieji psichologai klaidina žmones kalbėdami apie kaltę ir sąžinę. Kaltė
yra taurus jausmas, be kurio žmogus pavirstų gyvuliu.“16
Mėginimas išvengti kaltės ir kuo geriau save vertinti skatina gyventi
neatsakingai, nepaisant to, kokia sėkminga būtų mūsų karjera bei so
cialinis gyvenimas. Jeigu galutinis tikslas yra išsaugoti ir kelti savivertę,
mes rizikuojame praleisti būtinus gyvenimo pokyčius.
Užvaldyti siekio gerai jaustis, tiesiog pavargstame ir susergame, o
galiausiai nebesugebame mėgautis gyvenimu. Pamiršę apie džiaugsmo
trumpalaikiškumą, siekiame per ilgai ir per dažnai išlikti aukštumose
ir todėl tenka neišvengiamai nusivilti. Atkakliai ieškodami pastovios
laimės, liekame vieniši, dreifuojantys savimeilės jūroje. Deja, taip nie
kada ir nepasiekiame tos saulėtos vietos, kuri atrodo čia pat, už ho
rizonto. Ar pasielgę blogai neturėtume savęs žemai vertinti? Juk gali
būti, kad būtent žema savivertė sukelia norą sau padėti ir keistis.
NEGATYVUMAS KAIP STRATEGIJA,

O NE SIMPTOMAS
Raginimas būti pozityviam, neprarasti vilties - dar viena populiari
savipagalbos nuostata. Ji papildo garsiuosius šūkius apie laimę, emo
cinę hidrauliką, išstumtus prisiminimus ir visa tai kartu paėmus gali
mus nutolinti nuo tikrojo džiaugsmo. Viltis gali mums padėti, kai
patenkame į bėdą, tačiau ji - ne vienintelė išeitis. Jeigu viltis tėra kaž
kieno įteigta iliuzija, derėtų paklausti savęs, ar iliuzija - vienintelis
mūsų pagalbos šaltinis.
Dažniausiai viltis mums siūloma tada, kai patenkame į bėdą, todėl
susirgęs vėžiu aš dažnai apie ją girdėdavau. Viltis susijusi su nesibai
Gyvenimo tiesos? 49
giančiu savipagalbos siūlomu optimizmu, tačiau, geriau pasvarsčius,

kyla klausimas, ar tik iliuzija bei optimistinis nusiteikimas tegali padėti
bėdoje? Ar saviapgaulė verčiant save mąstyti pozityviai tikrai mums
padeda, ypač tada, kai tos pagalbos reikia labiausiai?
Tvirta motyvacija, ryžtingas optimizmas - vyraujančios savipagal
bos nuostatos, ir nemažai žmonių jomis vadovaudamiesi yra daug pa
siekę. Aprašydamas savo sėkmę „Chrysler“ kompanijoje, Lee Iacocca
siūlo: „Nuspręsk, ko nori pasiekti, ir energingu darbu to siek.“ Tačiau
juk netrūksta žmonių, nusprendusių, ką nori daryti, energingai dirbu
sių, besivadovavusių laimėtojo požiūriu, tačiau, deja, taip ir nepasie
kusių savo tikslų. Jiems liko sielvartas, nusivylimas bei pasibjaurėjimas
savimi. Kiekvienas toks laimėtojas slepia daugybę sunkiai dirbančių,
stipriai motyvuotų žmonių, pagal savipagalbos kriterijus laikančių
save nevykėliais.
Kai sirgau, buvau nuolat skatinamas neprarasti vilties. Gavau ke
letą įžymių antipesimizmo pranašų parašytų bestselerių, kuriuose jie
teigė, kad svarbiausia yra neprarasti vilties. Patiems autoriams ir kny
gas man atnešusiems lankytojams teiginys „neprarask vilties“ buvo
neginčytina tiesa.
Niekas man neatnešė knygos apie džiaugsmą, kurį gali suteikti be
viltiškumas, todėl teko apie tai pasvarstyti pačiam. Kuo labiau mačiau
viltį, kaip vieną iš galimybių, bet ne vienintelę, tuo labiau ėmiau vertin
ti neviltį, kaip galimybę kitaip pažvelgti į gyvenimą, ypač sunkiausio
mis nevilties akimirkomis.
Išsigandau supratęs, kad siekiant išsaugoti neblėstančią viltį, gali
tekti šiandieną paaukoti dėl geresnio rytojaus iliuzijos. Susimąsčiau,
ar leidžiu kitiems pamatyti savo beprasmę dabartį. Pagalvojau, kad į
ateitį galima pažvelgti kaip į laikotarpį, kuris jau įvyko vakar ir tęsiasi
šiandien, man apie tai nė nesusimąsčius. Nuolatinės pastangos išsau
goti viltį man sukėlė būseną, kurią psichologai vadina negebėjimu būti
čia ir dabar. Supratau, kad sveikas protas yra atviras dabarčiai ir neap
temdytas geresnės ateities pažadų.
Remdamasis savo patirtimi spėju, kad skatindami kenčiantį žmogų
neprarasti vilties, padėsime jam tik paslėpti pesimizmą ir baimes. Vie
no neseniai atlikto tyrimo, nagrinėjusio sąsajas tarp vilties ir vėžio, au
torius rašo: „Nuostata, kad viltis padės išgyventi, yra klaidinga.“17Nors
nėra mokslinio pagrindo manyti, kad viltis įtakoja gydymo procesą ar
prailgina gyvenimą, tačiau ji gali pagerinti gyvenimo kokybę. Bet jeigu
akcentuosime tik viltį, užkrausime pacientams lūkesčius, kurie visai
nereikalingi ir taip didelį stresą patiriančiam žmogui. Kito tyrimo apie
viltį autorius rašo: „Svarbu pripažinti ir vertinti pesimizmą išgyvenan
čio žmogaus jausmus.“18Kitaip tariant, tiek nevilties, tiek optimizmo
priėmimas yra gydymo proceso dalis, nes iš jų galima išmokti svarbių
pamokų apie gyvenimą ir mirtį.
Galbūt geriau mažiau viltis dėl ateities, daugiau dėmesio skiriant
dabarčiai, emociškai įsitraukiant į savo pačių ir aplinkinių žmonių
gyvenimus.
IŠGALVOTA PRIKLAUSOMYBĖ
Priklausomybė - viena iš trijų pagrindinių savipagalbos temų, susiju
sių su gero gyvenimo siekiamybe. Štai jums klasikinis pavyzdys, kuo
met nesėkmių priežastys randamos išorėje. Tai patrauklu, todėl be
veik neginčytinai buvo priimtos idėjos apie priklausomas asmenybes,
daugybines priklausomybes, netgi įvairius priklausomybės laipsnius
- nuo lengvos iki sunkios. Įtikėjome, kad galime tapti priklausomi nuo
daiktų, elgesio, žmonių, alkoholio, darbo, sekso, šokolado, mylimojo
ar televizoriaus. Jeigu iš tiesų egzistuotų tokios priklausomybės, mums
iškiltų pavojus tapti priklausomiems nuo pačios priklausomybės.
Gyvenimo tiesos? 51
Priklausomybių gydymo centruose dažnai cituojamas japonų posa

kis: „Pirmiausia gėrimą paima žmogus, vėliau gėrimas paima žmogų.“
Tuo norima pasakyti, kad priklausomybę sukelia išorinės jėgos, kurių
nepajėgiame suvaldyti. Tačiau moksliškai šis teiginys nepagrįstas. Daug
žmonių išgeria, bet ne visi jie tampa priklausomi visam gyvenimui.
Tikroji priklausomybė išvargina sielas, sunaikina kūnus ir suardo
šeimas. Vis dėlto, reikia pasakyti, kad tokia priklausomybė, kaip ją
apibūdina savipagalbos psichologija, yra išgalvota. Ji neegzistuoja taip,
kaip egzistuoja virusai ar bakterijos. Originalus priklausomybių tyri
nėtojas Bruceas Alexanderis teigia, kad tokios medžiagos, kuri sukeltų
priklausomybę, nėra. Priklausomybė - ne gyvenimo faktas, bet mūsų
pasirinkto gyvenimo būdo apibūdinimas.19
Septintajame dešimtmetyje gydytojas E. M. Jellineckas vienas pirmų
jų alkoholizmą pavadino liga. Biomedicinos požiūriu, alkoholizmas yra
paveldėtas polinkis į fizinę priklausomybę; tai yra chroniška smegenų
liga, sukelta biologinio psichoaktyviųjų medžiagų poveikio, kurį nutrau
kus pasireiškia abstinencijos simptomai. Savipagalbos šalininkai šį po
žiūrį pakreipė savaip, iškeldami priklausomo elgesio idėją. Tai reiškia,
kad priklausomybe galima laikyti viską, nuo ko sunku susilaikyti.
Aštuntajame dešimtmetyje alkoholizmą kaip ligą patvirtino moks
liniai tyrimai, kuriais buvo siekta sukurti priklausomybę laboratorinė
mis sąlygomis. Buvo bandoma dirbtinai sukelti didįjį priklausomybės
simptomų ketvertą: siekimą, toleranciją, priklausomybę ir abstinen
ciją. Psichologai Jamesas Oldsas ir Peteris Milneris priklausomybės
ligą aiškino tirdami narvuose uždarytas žiurkes, kurioms elektra buvo
nuolat stimuliuojami žiurkių smegenyse esantys malonumo centrai
(pagumburio pertvaros zonos).20 Narvuose laikomos žiurkės bandė
kuo dažniau elektra stimuliuoti savo smegenis. Toks apdovanojimo
modelis pagrindė požiūrį į priklausomybę kaip į biomedicininę ligą,
sukeliamą malonumo centrų stimuliacijos.
Kai sužinojau apie Oldso ir Milnerio eksperimentą, buvau jaunas

studentas. Tada susimąsčiau apie tai, kad baisiuose narvuose užda
rytoms žiurkėms tikriausiai nieko kito ir neliko, kaip tik siekti „elek
trinio džiaugsmo“. Šis eksperimentas visai netiko žmogaus gyvenimo
sąlygoms. Tokie narkotikai kaip heroinas ar kokainas iš tiesų sukelia
labai malonią būseną, ir dėl to kai kuriems žmonėms išsivysto stipri
priklausomybė; tačiau tabakas, nuo kurio tampama ne ką mažiau pri
klausomu, anaiptol nesukelia tokių malonių būsenų.21 Vadinamasis
apdovanojimo modelis negali paaiškinti, kodėl medžiagos toliau var
tojamos netgi atsiradus tokiems nemaloniems šalutiniams poveikiams
kaip nerimas, jaudulys, konvulsijos, vėmimas.
Didžiausia apdovanojimo modelio bėda yra tai, kad jį savipagalbos
psichologija priėmė kaip neginčytiną tiesą. Anot šio supaprastinto teo
rinio modelio, kažkurį asmens vidaus dalis tampa priklausoma arba
nepajėgianti priklausomybei pasipriešinti. Tačiau prisiminkime pir
majame skyriuje aprašytą Stanleyaus Milgramo tyrimą, [rodžiusį, kad
noras kankinti kitus kyla ne iš žmogaus vidaus, bet iš tokį elgesį paska
tinusios situacijos. Savipagalbai būdingas požiūris, kad problemos kyla
iš vidaus, dažnai ignoruoja išorinių aplinkybių svarbą.
Devintojo dešimtmečio pradžioje kūrybiškas ir originalus Bruceb Ale
xanders bei jo kolegų Rogerio Coamso ir Patricios Hadaway atliktas ty
rimas privertė suabejoti dominuojančiu to meto požiūriu į priklausomy
bę. Jie pasiūlė į apdovanojimo modelį pažvelgti plačiau, atrandant naujų
kovos su priklausomybėmis būdų, paneigiančių įsigalėjusius mitus.
ŽIURKIŲ ROJAUS PAMOKA

Pamatęs patalpas, kuriose vyko eksperimentas su žiurkėmis, B. Alexan-
deris pasijuto panašiai kaip ir aš. Ten jis pamatė sulysusias, išbadėjusias
Gyvenimo tiesos? 53
žiurkes narkomanes su iš galvų kyšančiais kateteriais, gyvenančias nar

vuose tarp savo išmatų; visą savo liūdnos egzistencijos laiką jos leido
spaudinėdamos elektros stimuliaciją sukeliančias svirteles. B. Alexande-
ris pakomentavo: „Jeigu gyvenčiau tokiomis sąlygomis, save stimuliuo
čiau taip pat kaip ir jos.“22Jis susidomėjo, ar tiriant gyvūnus geresnėmis
sąlygomis jų elgesys būtų toks pat, kaip ir narvuose uždarytų žiurkių.
Siekdamas patikrinti šią hipotezę, B. Alexanders ir jo tyrėjų koman
da sukūrė vadinamąjį žiurkių parką, arba žiurkių rojų. Jie sukonstravo
200 kvadratinių pėdų, tai yra maždaug miegamojo kambario ploto,
gyvenamąją žiurkių koloniją. Joje buvo šildymas, skanių kedro drožlių
ir puikių žaislų. Patalpoje buvo pakankamai vietos poravimuisi, sienas
komanda nudažė taip, kaip savo vaizduotėje matė žiurkių rojų. Kon
trolinė žiurkių grupė gyveno įprastiniuose laboratoriniuose narvuose
įrengtuose „lūšnynuose“.
Tada komanda žiurkių „parko“ ir „lūšnynų“ gyventojoms pasiūlė
vandens su morfinu. „Lūšnynų“ žiurkės gėrė jį tol, kol pasiekdavo nar
kotinio apsvaigimo būseną. „Parko“ gyventojos vengė vandens, nors
jis ir buvo nuolat saldinamas siekiant jas suvilioti. Kai kurios žiurkių
„parko“ gyventojos retkarčiais gurkšteldavo vandens su morfinu, bet
vėliau vėl rinkdavosi paprastą vandenį. Žiurkių „rojaus“ gyventojoms
viliojantys laimės stimulai nesukėlė priklausomybės. Netgi tos žiurkės,
kurios padaugindavo vandens su morfinu, galiausiai vis tiek nustoda
vo jį gėrusios. Jos nepasiekdavo „abstinencijos simptomų“, kuriuos kai
kam galbūt yra tekę matyti filmuose; jos atsikeldavo ir grįždavo į „par
ką“, kad toliau mėgautųsi gyvenimu.
B. Alexanderis į priklausomybę pažvelgė iš kultūrinės, arba elgesio,
perspektyvos. Jo tyrimas rodo, kad priklausomybę sukelia ne nuskriaus
tas vidinis vaikas, priklausomas tėvas, iš vaikystės atsinešta kaltė, negaty
vus mąstymas, žema savivertė, priklausomybės genas ar stipri viliojanti
išorinė jėga. Priklausomybė yra labiau aplinkos, o ne psichologijos reika
las; ją sukelia situacija, o ne pažeidžiama psichika. Pakartotinas susidūri

mas net su labiausiai priklausomybę provokuojančiomis medžiagomis,
dažniausiai neveda į priklausomybę. Problema yra ne narkotikas, kurio
pavartojame, bet aplinka, kurioje atsiduriame. Būtent ji veda į priklau
somybę. Pasirodo, kad priklausomybė susijusi su tuo, ar jaučiamės gyve
nantys baisiame narve ar mieloje bendruomenėje.
B. Alexanderis priklausomybę pavadino gyvenimo stiliaus strategi
ja; tai laisvas mūsų elgesys, kuriuo siekiame paveikti nemalonias sąly
gas. Mes galime jį pakeisti. Nors visiems naujai įtikėjusiems dvylikos
žingsnių AA progama ar kitomis priklausomybių įveikimo programo
mis tai gali skambėti kaip erezija, priklausomybė vis dėlto yra gyveni
mo pasirinkimas.
SAVIPAGALBOS EREZIJA
Savipagalbos judėjimas persmelktas aukos mentaliteto ir orientacijos
į žmogaus vidų, o ne į tarpasmeninius santykius. Religinis požiūris,
kuomet prisipažįstamą esant priklausomu ir kreipiamasi į aukštesnę
jėgą (Dievą, terapeutą, grupę, programą) ir žingsnis po žingsnio ke
liaujama į nesibaigiantį sveikimą, yra savipagalbos būdas. Nors tik 5
procentams dalyvavusių dvylikos žingsnių programose pavyksta išlikti
blaiviems, jų gynėjai bet kokią kritiką vis dar laiko erezija.
Bendruomenės vietoj narvo idėjos kritikai akcentuoja, kad turtingi
žmonės dažniausiai gydosi prabangiuose priklausomybių gydymo cen
truose. Remdamasis savo klinikine ir asmenine praktika, galiu pasaky
ti, kad nemažai turtingų žmonių labiausiai jaučiasi įkalinti santykių,
veiklos ir savo gyvenimo, kupino didžiulių dvasinių kančių. Visi esame
girdėję apie multimilijonieres roko žvaigždes ir atletus, priklausomus
nuo narkotikų. Kita vertus, daug žmonių, vos suduriančių galą su galu,
Gyvenimo tiesos? 55
išvengia narkotikų ir priklausomybės. Svarbiausia - geri santykiai ir

dalyvavimas bendruomenėje, kurioje rūpinamasi vieni kitais.
Taip pat teko girdėti argumentų, kad opioidų, kokaino ir kitų nar
kotikų vartotojų smegenyse atsiranda pokyčių, kurie susilpnina jų va
lią. Bet visi mokslininkai puikiai žino, kad sąsajos tai dar ne priežastys.
Spėju, kad priklausomybės, kaip ir visų kitų savipagalbos nagrinėja
mų klausimų atveju, tiesos yra mažai. Kitoks, kūrybiškas, požiūris į
savipagalbą pirmiausiai reikalauja, kad būtume atsargūs priimdami
jos idėjas ir tik kruopščiai jas išnagrinėję lanksčiai taikytume savo as
meniniam gyvenimui.
GALBŪT TAIP, O GALBŪT NE

Svarstant apie savipagalbos mitologiją, verta prisiminti prezidento
Johno F. Kennedyb perspėjimą. Jis rašė: „Melas, kad ir koks tyčinis,
išradingas, nesąžiningas būtų, nėra didžiausias tiesos priešas. Didžiau
sias jos priešas yra mitas - pastovus, įkyrus ir nerealistiškas.“
Antroje šios knygos dalyje rasite kūrybišką požiūrį į savipagalbą sep
tyniose gyvenimo srityse. Susirūpinau dėl skaičiaus septyni, nes dauge
lis savipagalbos programų savo mokymus pagrindžia būtent septyniais
žingsniais arba septyniomis paslaptimis. (Neurologijoje žinoma, kad
dauguma žmonių gali nesunkiai atmintyje išsaugoti septynis objektus,
taigi ne sutapimas, kad telefono numerį dažniausiai sudaro 7 skaičiai ir
Sniego Karalienė turėjo būtent septynis, o ne aštuonis nykštukus.)
Pateiksiu alternatyvių idėjų, kurios bus tik pasiūlymai, bet ne nuo
rodos. Tuo noriu pasakyti, kad idėjos yra tik penas pamąstymui, bet ne
žingsniai ar nuorodos, nuo kurių reikia pradėti asmeninio atkūrimo pro
gramą. Nesiūlau programų, žingsnių ar atsakymų; siūlau tik idėjas, ku
rios, tikiuosi, bus vertos pamąstymo kuriant savo savipagalbos programą.
Savipagalba klesti tik dėl tikėjimo, kad mums kažkas negerai. Seniau
tradicinė psichologija tyrinėdavo tik kenčiančius ir ligonius, „sveikuo
sius“ palikdama savipagalbai, idant šie joje galėtų „iki galo atsiskleisti“.
Daug tyrimų, kuriais aš iliustruoju kūrybišką požiūrį į savipagalbą,
atlikta naujoje pozityviosiosios psichologijos kryptyje.23 Tai mokslo
kryptis, besidominti sveikąja žmogaus puse. Tradicinis požiūris buvo
istoriškai orientuotas į sutrikimus bei jų ištaisymą, o pozityvioji psi
chologija domisi sveikais žmogaus aspektais ir būdais juos atpažinti.
Pozityvioji psichologija orientuota į žmones, kurie klesti nepaisydami
gyvenimo prieštaringumo, o dažnai kaip tik jo dėka, ir siekia atskleisti
jų paprastas paslaptis. Besiremdama tokių naujų krypčių kaip emo
cinis neuromokslas, psichoneuroimunologija, energetinė kardiologija
bei keleto kitų visuomenei mažai žinomų krypčių atradimais, pozity
vioji psichologija tampa pagrindu kūrybiškai savipagalbai.
Keletas alternatyvių gyvenimo tiesų

Pateiksiu keletą alternatyvų savipagalbos propaguojamoms gyvenimo
liesoms. Tebūna tai katalizatoriai, padedantys į gyvenimą žvelgti kritiš
kiau, kūrybiškiau, ir tebūna kūrybiškos savipagalbos kelrodžiai. Tikiuo
si, jie padės geriau apmąstyti tai, kuo dažniausiai patikima per lengvai.
• Praraskite viltį. Siekimas sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
išsaugoti viltį gali labai išvarginti. Neseniai Harvardo ir Kalifornijos
universitetuose atlikti tyrimai rodo, kad viltis nei gydo, nei prisideda
prie vėžio gydymo efektyvumo. Mėginimas išsaugoti viltį gali trukdyti
nuoširdžiai reikšti jausmus, kurie baisiausiomis akimirkomis gali pa
dėti palaikyti bei pagerinti gyvenimo kokybę.
Bekovodamas su vėžiu, supratau, kad pesimizmas, baimė, pyktis ir
panika yra tokie pat teisėti, kaip ir viltis. Jie netgi gali tapti esminiais
emociniais išgyvenimais. Kai kiti skatina mus išsaugoti viltį, kartais iš
girstame: „Dabartinė tavo padėtis yra baisi, todėl belieka galvoti tik apie
Gyvenimo tiesos? 57
geresnę ateitį.“ Tai pavojingas ir ribotas požiūris, teigiantis, kad dabarti

nis gyvenimas yra nieko vertas ir kad džiaugsmą galima rasti tik ateityje.
• Pasiduokite. Atkaklumas nėra vienintelis būdas savo galiai paro
dyti. Tvirtos pastangos siekiant įveikti išorinę kliūtį taip pat ne visa
da rodo galią. Ją taip pat gali rodyti mokėjimas laiku nuleisti rankas,
mokėjimas pasiduoti ir vėl judėti pirmyn. Nors savipagalbos judėjime
pasidavimas turi blogą reputaciją, laimėtojai kartais sąmoningai atsi
traukia, o atsitraukiantys dažnai galiausiai pasiekia pergalę.
Kartais atkaklumas tampa šlovinga kvailyste, o nepasidavimas atima
puikių galimybių. Per dažnai mes užtrenkiame duris šiandienai, nes
nuolat jaučiame spaudimą kovoti dėl geresnio rytojaus. Tik gebėdami
atsisakyti tiek siekio, tiek tikslo, įgysime laisvės kūrybiškai galvoti apie
problemas. Jeigu vis dėlto atsisakysime siekio, bet liksime prisirišę prie
savo tikslo, galiausiai patirsime neviltį ir bejėgiškumą.
• Nesikratykite liūdnų minčių. Įsileisdami tik džiaugsmingas mintis,
apribojame savo galimybes mąstyti kritiškai ir kūrybiškai. Mūsų lai
mė mažai tepriklauso nuo išorinių veiksnių ar nuo mąstymo būdo; la
biausiai ji priklauso nuo mūsų turimų laimės ribų, kurios svyruoja nuo
varginančio Mikės Pūkuotuko pakilumo iki chroniško Asiliuko Nu
lėpausio liūdesio. Esame, kas esame, ir jokie pozityvūs teiginiai mūsų
nepakeis. Pasaulyje daug vargo ir daug priežasčių liūdnoms mintims
kilti. Kaip be nakties nėra dienos, taip šalia pakilių mąstytojų reikalingi
liūdnieji. Visi turime savo džiaugsmo kartelę, kurios negali pakelti nei
pastangos džiugiau galvoti, nei laimėjimas loterijoje, nei pasinaudoji
mas palankiomis aplinkybėmis.
• Tapkite antru (trečiu ar šeštu) geriausiuoju. Kiekvienose gyvenimo
varžybose yra tik viena pirmoji vieta. Atsipalaiduokite ir likite vienu iš
tūkstančių, kurie jos neužima. Mano atlikti sėkmingų žmonių tyrinė
jimai, pateikti knygoje Nuodinga sėkmėyrodo, kad sėkmę patirdami tik
kitų žmonių nesėkmių sąskaita, galiausiai tampame nelaimingi.
• Venkite „perdirbti“gedėjimą. Patogeniškas, arba disfunkcinis, sa-

vipagalbos požiūris dažniausiai prasideda nuo teiginio, kad gedėjimui
ir kitiems natūraliems gyvenimo etapams mums reikalinga pagalba,
kad tie etapai yra kažkaip gydytini. Nauji mokslo tyrimai rodo, kad
daugeliu gedėjimo atvejų skubotos konsultacijos gali labiau pakenkti
nei padėti. Ypač tada, kai jų siūlomos gedėjimo prielaidos visai neati
tinka individualaus žmogaus gedėjimo būdo.
Gedėjimas nėra simptomas. Tai natūralus, reikalingas gyvenimo
procesas. Gyvename, todėl ir mirštame. Mirštame, todėl gedime. Kaip
rašiau anksčiau, mes nesame hidraulinės mašinos, kuriose mūsų jaus
mai kurtų dvasinį garą, būtiną išleisti. Jeigu neturime kitų psichologi
nių problemų, galime sėkmingai ir ganėtinai greitai išgyventi gedulą ir
be „perdirbimo“ ar specialistų pagalbos.
• Pabūkite pesimistu. Šiek tiek gynybinio pesimizmo gali tapti ilga
laikiu pagalbininku kuriant gerą gyvenimą. Taip galvodami nusivilsite
retai, o kartais būsite maloniai nustebinti. Pastangos visada mąstyti po
zityviai kelia įtampą, išvargina ir apriboja, nebent tokia būtų jūsų pri
gimtis. Jeigu egzistuotų koks nors mokslinis Neigiamų rezultatų žurna-
laSy jame neabejotinai rastume svarbių pamokymų ir naujų klausimų.
Galvoti neigiamai yra lengviau ir natūraliau. Antraip mūsų protėviai
nebūtų išlikę. Mūsų natūralus polinkis į pesimizmą yra evoliuciškai su
siformavęs bruožas, padedantis išlikti budriems pavojaus akivaizdoje.
Tyrimai patvirtina, kad pasaulio ilgaamžiai iš kitų išsiskirdavo būtent
savo pesimistiniu požiūriu.
• Nebandykite ieškoti savo vidinės galios. Vis tiek jos neturite tiek,
kiek norėtųsi. Verčiau susirūpinkite savo tarpasmeninėmis silpnybė
mis - tai atneš daugiau laimės ir būsite sveikesni.
• Nepasitikėkite savimi. Kad ir kiek pasitikėjimo įgytumėte, vis tiek
negalėsite nuveikti visko, ko norėtųsi. Vengdami lemtingos klaidos,
įgyjame stiprybės, padedančios pralaimėti. Žmogus nėra mažas visa
Gyvenimo tiesos? 59
galis varikliukas: jaučiuosi puikiai, atrodau puikiai, man puikiai sekasi!

Saugokitės tokio požiūrio į sveikatą.
• Nebandykite turėti visko, padaryti visko ir visada sakyti „taip“.Tai
vargina ir toli gražu nesuteikia tiek sveikatos ir laimės, kiek gebėjimas
turėti mažiau, padaryti mažiau ir pasakyti „ne“.
• Liaukitės save išreiškinėję, pateikinėję ir įtvirtinėję. Užsičiaupkite
ir klausykite. Tyrimai rodo, kad žmonės, pertraukinėjantys kitus, linkę
triskart dažniau mirti nuo infarkto ir kad šeimos dažniau subyra dėl
per didelio, o ne per mažo bendravimo. Dažniau išlieka tos poros, ku
rios daug laiko kartu praleidžia tyloje.
• Vyrai nėra iš Marso, o moterys nėra iš Veneros. Vienas mano paci
entas gėjus parodė tarpasmeninių santykių guru Johno Grayaus knygą
apie skirtingas planetas, iš kurių, anot autoriaus, yra kilę vyrai ir moterys.
Numetęs ją ant stalo jis tarė: „Gerai, jei šis žmogus teisus, tai kokioje pla
netoje turi gyventi gėjai, lesbietės ir transseksualai?“ Bėda ne tai, kad vy
rai ir moterys mąsto taip, lyg būtų kilę iš skirtingų planetų; bėda tai, kad
jie paklausė blogo patarimo, kaip gyventi kartu dar šioje planetoje. Vyrai
ir moterys toli gražu nėra tokie skirtingi, kaip priimta manyti. (Nusta
čiau, kad beveik kiekvienos populiaresnės knygos apie santykius autorius
būna išsiskyręs, patyręs daug nesėkmių su priešingos lyties atstovais.)
Dažnai šiose knygose nurodomi lyčių skirtumai prieštarauja moks
lo faktams. Vyrai, o ne moterys iš tikrųjų yra linkę būti emocinges-
ni, prieraišesni, reiklesni bei labiau tuščiažodžiaujantys. (Viena mano
pacientė sakė: „Mano vyras vartoja žymiai daugiau žodžių nei aš. Jis
tiesiog išsikalba darbe prieš grįždamas namo.“)
• Jūs nesate auka. Išskyrus atvejus, kai žmonės patenka į avarijas
arba tampa smurto aukomis, dauguma žmonių nėra kieno nors aukos,
nebent paties galvojimo, kad tokie yra. Paklausykite grupės žmonių,
kalbančių apie kasdienybės problemas ir išgirsite aukų mentalitetą. Iš
girsite, kad jie tapo bent jau „šiandieninio pasaulio“ aukomis.
Kalbant apie savipagalbos viktimologinę orientaciją, svarbu paste

bėti, jog dauguma vaikų nėra patyrę fizinio ar emocinio smurto. Tie,
kurie jį patyrė, nėra automatiškai pasmerkti visą gyvenimą būti ne
laimingi, tapti tolesnio smurto aukomis ar patys tapti smurtautojais.
Savipagalbos psichologija, nuvertindama temperamento svarbą, per
nelyg akcentuoja psichologinę praeitį, ignoruodama tyrimus, kuriais
įrodyta, jog vaikystės patirtis turi nedidelę įtaką suaugusio žmogaus
jausmams ar elgesiui.
• Būkite geru kaltintoju. Klysti žmogiška, tačiau atleisti ne visada
dieviška. Dažnai pamirštamas pirmasis savipagalbos patarimo „atleisk
ir judėk pirmyn“ žingsnis - geras, stiprus, rūpestingas kaltinimas. Ge
bėjimas apkaltinti to nusipelniusį asmenį padeda palaikyti gerą psi
chologinę savijautą.
• Neskaitykite knygų apie lieknėjimą, valgykite jas. Tas knygas su
darančios skaidulos kūnui vertingesnės nei informacija apie nuolati
nį lieknėjimą. Jeigu suvalgysite, jūsų organizme jos išliks ilgiau ir bus
naudingesnės žarnynui nei ten aprašyti lieknėjimo planai.
• Atsisakykite dietų. Tyrimai patvirtina, kad jokia dieta nėra veiks
minga ilgam laikui ir kad nuolatiniai bandymai jų laikytis bei patiria
mos nesėkmės sukelia depresiją, sveikatos pablogėjimą ir, galiausiai,
priaugama dar daugiau svorio. Naudokitės patarimu: „Nustok neri
mauti, valgyk mažiau, judėk daugiau.“
• Mėgaukitės. Tyrimai apie senėjimą rodo, kad energija ir gera fizi
nė sveikata būdinga tiems ilgaamžiams, kurie leidžia sau kasdien bent
po vieną gryną malonumą už kiekvieną nugyventą dešimtmetį. Kad ir
ką būtumėt veikęs, tai yra darbas, todėl apdovanokite save ir - nepai
sydami grėsmės pasijusti kalti - pirmyn, mėgaukitės, jauskitės kalti,
skęskite savikaltoje!
• Užgniaužkite savo pyktį. Idėjai, jog išlieti pyktį yra sveika, prieš
tarauja gydytojo Redfordo Williamso tyrimo rezultatai, įrodantys, jog
Gyvenimo tiesos? 61
pykčio išliejimas kenkia jums ir jūsų aplinkiniams. Ar pamenate savo

pastarąją pykčio iškrovą? Kada geriau jautėtės - prieš ar po jos? Ar jūsų
pykčio taikinys po to pasikeitė? Tyrimai rodo, jog pykčio įsisąmonini
mas gali būti naudingas, tačiau priešiška jo iškrova silpnina imuninę
sistemą, kietina jūsų ir aplinkinių širdis.
• Rodykite savo amžių. Metai jūsų kūne paliks žymes. Kad ir ką da
rytumėt, senatvės ir raukšlių išvengti nepavyks. Mėgaukitės tuo, jog
pasenus nebereikia nerimauti, kad mirsite jaunas.
• Nelepinkite savo vidinio vaiko - įspirkite jam į užpakalį. Geriau
jaučiamės, kai mokame atpažinti savo vidinį vaiką, o ne pataikaujame
mitiniam, dejuojančiam, narciziškam vidiniam kūdikiui. Rūpinkitės
tuo, kaip bendraujate su suaugusiaisiais, neieškodami problemų savo
vidinėje infantilioje sąmonėje.
• Venkite daugelio paramos grupių. Pasidalinimas savo problema
su kitais gali padėti. Tačiau neretai paramos grupės išvirsta į grupinę
pseudoterapiją, kuri, užuot skatinusi dalyvius prisiimti atsakomybę už
sunkius gyvenimo pokyčius, palaiko ir pateisina žalingą jų elgesį. Gru
pė diskutuojančių žmonių, save laikančių bulimikais, parduotuvių va
gimis ar seksoholikais, gali imti palaikyti problemą, užuot kruopščiai
ieškoję jos šaknų.
• Nepainiokite psichologijos su religija. Šėtono apsėdimas - tai ne
asmenybės sutrikimas. Senuosiuose dvasiniuose mokymuose galima
atrasti bei pasisemti daug psichologinės ir mokslinės išminties, tačiau
šiuolaikinė psichologija yra ir turėtų būti pirmiausia mokslas, o ne re
liginė sistema. Jeigu ieškote religijos, iš savipagalbos skyriaus knygyne
keliaukite tiesiai į bažnyčią ar šventyklą.
• Pripažinkite - jūsų šeima puiki. Vienintelis disfunkcinių šeimų
gydymo būdas - jų išnaikinimas. Kiekvienoje šeimoje yra bent vienas,
o dažniausiai ir keli keistuoliai šeimos nariai. Iš tiesų, dauguma mūsų
patys tokie esame! Šeima tėra grupė žmonių, prisidedančių prie vienas
kito gerovės. Būti geru šeimos nariu - tai mokėti džiaugtis kasdienybe
grupėje, kurioje būna visko. Gera šeima yra grupė, priimanti jus net
tada, kai dauguma sveikų ir įžvalgių žmonių jus tiesiog išvarytų.
• Nelaikykite savęs priklausomu. Dauguma mūsų nesame ir nieka
da nebūsime nuo ko nors priklausomi, išskyrus nebent priklausomybę
nuo mados ir psichoholizmą - priklausomybę nuo naujausio savipa-
galbos judėjimo ar programos. Jūs nesate šokoladoholikas, jūs tiesiog
tikslingai prisiryjate šokolado, nes jis skanus. Jūs nesate seksoholikas,
jūs tiesiog beprotiškai dažnai mylitės, nes tai jums patinka. Net jeigu
vienam iš jūsų tėvų medikai yra diagnozavę alkoholizmą, kaip rodo
ilgalaikiai tyrimai, jūs nesate pasmerktas tokiam pačiam likimui.
Gyvenime yra ne tik neigimo ir sveikimo stadijos, bet daug kitų da
lykų. Užstrigę menamoje sveikimo stadijoje prarandame daug kūrybi
nės energijos. Kaip jau esu minėjęs, žymioji dvylikos žingsnių programa
neefektyvi 95 procentams ją lankiusių žmonių. Geriausias būdas nustoti
daryti tai, ko neturėtumėte daryti, yra vieno žingsnio programa - nustok!
Čia dar gali labai padėti šiek tiek sveiko kaltės jausmo ir pelnytos gėdos.
• Liaukitės ieškoję to vienintelio ar tos vienintelės. Ilgalaikei meilei
nereikia tinkamo žmogaus. Reikia pačiam būti tinkamu žmogumi.
Nė vienas nėra mylimas taip, kaip norėtų būti mylimas. Užuot ieškoję
meilės, pradėkite ją rodyti patys. Labiau rūpinkitės būti verti meilės,
o ne mylimi. Supraskite, kad mylėti pačią santuoką ne mažiau svarbu,
nei ieškoti žmogaus, norinčio tuoktis iš meilės.
• Jeigu įsimylėjote, nubuskite. Psichologas Robertas Sternbergas
teigia, kad romantiška meilė tėra laikina proto liga ar būsena, sukelta
neurohormoninio disbalanso. Tai evoliucijos būdas, padedantis dau
gintis, tačiau neužtikrinantis ilgo gyvenimo kartu. Jeigu neskubame ir
palaukiame, romantiška meilė visada praeina ir ima augti tikra meilė.
Tikra meilė nėra jausmas; tai sprendimas. Jeigu manote, kad giliai
žvelgdamas į partnerio akis matote meilę, jūs klystate. Matote akių
Gyvenimo tiesos? 63
obuolius. Tikra meilė yra gebėjimas išmokti kartu žvelgti į pasaulį, o

ne ilgesingai žiūrėti vienas į kitą.
• Mylėkite sąlygiškai. Sveika ilgalaikė meilė nėra besąlygiška, ji pri
klauso nuo sąlygų. Niekas, nei jūs nei aš, nesame verti meilės, jeigu jos
nenusipelnome savo elgesiu. Savaime nesame verti meilės. Todėl užuot
rūpinęsi saviverte, labiau rūpinkitės būti verti meilės.
• Apgaukite save. Kadangi visi esame su trūkumais ir gyventi su
mumis nelengva, todėl galima teigti, kad kiekvienas vedęs žmogus yra
vedęs kvailį. Tyrimai rodo, kad savęs apgaudinėjimas dėl partnerio,
tai yra jo laikymas švelnesniu, rūpestingesnių, negu iš tikro yra, labai
svarbus norint išsaugoti ilgalaikius santykius. Kuo didesnis neatitiki
mas tarp to, kaip mūsų sutuoktinį objektyviai mato artimi draugai, ir
to, kaip subjektyviai matome mes patys, tuo laimingesnė ir patvaresnė
santuoka.
• Nesitikėkite, kad visada pasiseks. Dažnai visiškiems menkystoms
ir blogiems žmonėms labai sekasi. Žmogaus gerumas nieko negaran
tuoja. Blogiems žmonėms nutinka geri dalykai. Kartais reikalai tiesiog
nesusiklosto arba neišeina į gera.
• Liaukitės „atskleidinėję visą savo potecialą“. Greičiausiai jūs jau
esate atskleidęs savo galimybes, todėl bandymai atrasti jų dar daugiau
gali sukelti tik nusivylimą. Liaukitės tai daryti, verčiau pamąstykite, ką
gero galite nuveikti su jau turimais talentais. Mėginimas būti tuo, kuo
nesate, galiausiai veda į nusivylimą, o kartais tampa ir infarkto prie
žastimi. Nepaisant visų savipagalbos knygų, iš tikrųjų žmonės keičiasi
labai mažai. Daugiausia, ką galime pasiekti, tai išmokti sugyventi su
savo paveldėtomis savybėmis.
• Nesistenkite būti viskuo, kuo tik galite būti. Nors taip ragina nau
jokų į JAVkariuomenę šaukimo propaganda, šis šūkis veda į išsekimą.
Niekada iki galo neišeikvokite savęs, pasilikite rezervo. Jeigu tapsite
viskuo, kuo tik galėtumėte būti, tuo viskas ir pasibaigs. Mėgindami
būti viskuo, kuo tik galime būti, mes pripažįstame, kad dabar dar tokie
nesame, bet dažniausiai mes kaip tik dabar tokie ir būname.
• Nesikapstykitepo savo „išstumtus“prisiminimus. Į savipagalbos ju
dėjimą yra prasiskverbę daug S. Freudo teorinių aspektų (neigimas,
gynybiškumas, pasyvi agresija ir pan.) Tačiau moksliniai tyrimai rodo,
kad savipagalbos ramsčiu tapusi išstūmimo idėja yra pasenusi. Psicho
logas Drew Westenas teigia: „Daugelis Freudo teorijos aspektų yra iš
tiesų pasenę. Freudas mirė 1939-aisiais, ir nuo to laiko jo idėjos labai
vangiai peržiūrimos.“24
Apsvarstydami šias ką tik pateiktas gyvenimo tiesų alternatyvas ir
galvodami, kiek jos gali būti pritaikytos jūsų gyvenimo situacijai, į sa-
vipagalbą pažvelgsite kūrybiškai. Laikydamiesi „taip, bet“ požiūrio ir
apsvarstydami pagrindinių savipagalbos principų alternatyvas, atrasite
naujų būdų, kaip sau padėti ieškant gyvenimo prasmės, supratimo bei
gebėjimo tvarkytis. Tik per tokią aiškesnę ir visapusiškesnę savipagal-
bą galėsime padėti žmonėms, kuriuos mylime. Taip ir atskleisime visas
savo galimybes bei žmogiškumą.
3
Mėgautis savo geru gyvenimu

Polinkis neapgalvotai vertinti yra, ko gero,
pagrindinė mūsų nelaimingumo priežastis.
ELLEN LANGER
'V '
Šios knygos įžangoje rašiau apie mėgavimąsi gyvenimu. Manau,

kad būtent troškimas pajusti gyvenimo skonį daugelį žmonių ir
paskatina ieškoti savipagalbos. Daugumos mūsų nevargina tikra pri
klausomybė, išstumti prisiminimai ar žema savivertė; visa tai tėra sa
vipagalbos jaukas. Iš tiesų ieškoti pagalbos mus skatina noras pajusti
gyvenimą. Noras užuot tik egzistavus, pradėti gyventi visavertiškai.
TYLI EPIDEMIJA
Žmogiška, kad į pasaulį žvelgiame ir savo gyvenimą vertiname iš as
meninės perspektyvos. Dažniausiai ji neapsaugo nuo nuobodulio ar
nerimo ir negarantuoja džiaugsmo tada, kai mums sekasi. Mes linkę
galvoti, kad gyvenimas turėtų būti įdomesnis, dinamiškesnis, negu yra

dabar. Galiausiai mes ne mėgaujamės gyvenimu, o vertiname jį.
Toks ydingas mąstymas, anot tyrėjų, sukėlė tylią ir varginančią epi
demiją. Tokio galvojimo būdo, kuris yra paveikęs beveik 80 procentų
gyventojų, rezultatas - pravaikštos, sumažėjęs darbingumas, išlaidos
gydymui. Per metus tai atneša apie 50 milijardų dolerių nuostolių, bet
didžiausia žala padaroma žmogaus psichikai.1Ši būsena verčia milijo
nus žmonių ieškoti pagalbos: knygynuose jie sukinėjasi prie savipagal-
bos knygų lentynų, dalyvauja savipagalbos stovyklose, seminaruose ir
per televiziją patikliai žiūri pramogines terapines laidas.
Chroniško kasdienio slogučio atmosferą geriausiai apibūdintų pasa
kymas „nei šilta, nei šalta“. Praradome gebėjimą stebėtis, mėgautis gyve
nimu kaip dovana. Mes ne išprotėjome, o tiesiog apsileidome. Nekeista,
kad šis negalavimas daugelį žmonių nuvedė pas guru, kurie skelbiasi
atskleidę paslaptį, kaip mėgautis gyvenimu. Tačiau kančią tikriausiai su
kelia galvojimas, kad nesvarbu, kaip jaučiamės - privalome jaustis dar
geriau. Nepaliaujamas kartojimas, jog reikia nuolat tobulėti, jaustis vis
geriau, būti „viskuo, kuo tik galime būti“ žmonėms sukėlė priešingą
reakciją. Mes tapome nepatenkinti savimi ir pačiu gyvenimu.
NE VERTINTI, O BŪTI
Mes neprivalome pasiduoti tokiai gyvenimo kančiai. Užuot pasyviai ste
bėję, kaip gyvenimas bėga pro šalį, turime išmokti būti atidūs, skanauti
gyvenimą, jaustis taip, lyg išgyventume kiekvieną jo akimirką, tiek gerą,
tiek blogą. Būtent vertinimas, pozityvus ar negatyvus, iš mūsų atima
gebėjimą džiaugtis gyvenimu. Pagrindinę kliūtį laimingam gyvenimui
pasistatome tada, kai imame spręsti, vertinti, lyginti, užuot iki galo įsi
traukę į gyvenimą su visomis blogomis ir geromis jo pusėmis.
Mėgautis savo geru gyvenimu 67
Visa, ką iki šiol parašiau, parašiau dėmesingo įsisąmoninimo

(mindfulness) dvasia. Kruopštus, apgalvotas savipagalbos teiginių iša-
nalizavimas taip pat yra viena iš tokio dėmesingo įsisąmoninimo for
mų. Mes turime būti dėmesingi, jeigu norime savo gyvenime sėkmin
gai pritaikyti tai, ką siūlo savipagalba. Psichologai, tyrinėję dėmesingo
įsisąmoninimo sąvoką, apibūdina tai kaip gebėjimą būti budriam ir
kontroliuoti tai, ką įsileidžiame į savo sąmonę.
Psichologė Ellen Langer pirmoji pasiūlė įtraukti šį terminą į šiuolai
kinės psichologijos terminiją. Ji dėmesingą įsisąmoninimą apibūdino
kaip lanksčią, kontempliatyvią proto būseną, pasiektą per mūsų dėme
singumą ir apsaugotą nuo to, kas garsu, ryškiai matoma ir prikišamai de
klaruojama. Dėmesingas įsisąmoninimas yra daug daugiau nei vien tik
proto gudrybė: tai būdas būti įsitraukus į gyvenimą. Tai sunkus darbas
siekiant sukaupti ir valdyti savo dėmesį pasaulyje, kuris nuolat kėsinasi jį
iš mūsų pavogti. Tai gebėjimas mąstyti kritiškai, laikytis „gali būti“, „taip,
betwpožiūrio, užuot aklai paklusus kieno nors tvirtinimams.
Dėmesingas įsisąmoninimas reiškia gebėjimą visada pasilikti sau
erdvės proto „mankštai“, nepriklausomai nuo to, kaip atkakliai mums
būtų peršama kokia nors idėja. Tai reiškia, jog mūsų gyvenimo kokybė
priklauso nuo to, kaip mes patys kontroliuojame savo sąmonę, o ne
nuo programos, kurioje galvojama už mus, ir ne nuo nuostatų, tapusių
garsiaisiais savipagalbos šūkiais.
E. Langer pastebėjo, kad dėmesingas įsisąmoninimas reiškia gebė
jimą būti atviram naujoms ir prieštaringoms idėjoms, kurios iš pirmo
žvilgsnio gali atrodyti keistos ar net absurdiškos.2Dėmesingai įsisąmo
ninti - tai giliai reflektuoti, o ne vertinti. Dėmesingai įsisąmoninti -
vengti iš anksto spręsti apie ateitį, vengti skubotai priimti kieno nors
nustatytas gyvenimo tiesas apie dabartį ar geresnę ateitį.
Nekantriam protui dėmesingas įsisąmoninimas gali pasirodyti kaip
neaiškus ar paralyžiuotas mąstymas. Dėmesingą įsisąmoninimą ne
sunku supainioti su proto vangumu; užimtai galvai tai gali atrodyti

kaip stalo teniso žaidimas, kuriame reikalinga stebėti priešininką ir
žaisti su idėjomis, užuot jas vienareikšmiškai priėmus. Dėmesingas įsi
sąmoninimas apima gebėjimą leisti praeities pamokoms veikti mūsų
dabartines idėjas, idant suprastume tų idėjų ateities galimybes. Dėme
singas įsisąmoninimas reiškia ne tik gebėjimą išlaikyti neapibrėžtumą,
bet ir jo siekti, ypač tada, kai kiti būna dėl ko nors labai tikri. Ir galiau
siai, dėmesingas įsisąmoninimas reiškia gebėjimą nieko nespręsti netgi
tada, kai aplinka spaudžia nedelsiant ką nors daryti.
E. Langer pastebi, kad būdami dėmesingai sąmoningi, mes vadovau
jamės taisyklėmis ir rutina; tačiau praradę proto budrumą, tampame
tų taisyklių ir rutinos vergais. Kūrybinga savipagalba reiškia gebėjimą
mąstyti moksliškai: sužinoti tai, kas jau žinoma, klausti apie tai, kelti
hipotezes ir jas tikrinti, dalintis mintimis su kitais moksliškai mąstan
čiais asmenimis ir visada būti atviriems mokymuisi. Aklai paklūstanti
savipagalba priima kitų žmonių idėjas ir iš karto jas įgyvendina prieš
tai jų nė nepatikrinusi.
KODĖL POZITYVUS MĄSTYMAS

VEIKIA DEPRESIŠKAI
Savipagalbos akcentuojamas pozityvus mąstymas ir pozityvių teigi
nių kartojimas siekiant paveikti pasąmonę rodo paviršutinišką, ver
tinančią savipagalbos prigimtį. Tyrimai patvirtina, jog depresija yra
susijusi su perfekcionistiniu mąstymu, kraštutiniu ir skubotu emo
ciniu reagavimu, polinkiu viską priimti asmeniškai ir įvykius ver
tinti kaip generalizuotus ir ilgalaikius. Dėmesingai apsvarstęs šiuos
rezultatus, priėjau prie išvados, kad pozityvus mąstymas gali veikti
depresiškai.
Tokiuose teiginiuose kaip „kad ir kur būčiau, kad ir ką daryčiau, kas

dieną man sekasi vis geriau ir geriau“ gausu žodžių „aš“, „man“, „vis
kas“, „visada“, „visiškai“, „nuo šiol visuomet“... Šie žodžiai yra emociniai
kraštutinumai, skatinantys vertinti dabartinę situaciją, užuot dėmesin
gai ją įsisąmoninus.
KETURMEČIŲ IŠMINTIS
Dėmesingos valios pavyzdžiu gali būti klasikinis zefyrų tyrimas, kurio
metu keturmečiai išmoko atsispirti pagundai tuoj pat suvalgyti priešais
padėtus zefyrus ir riestainius.3Vaikams buvo pažadėta daugiau vaišių,
jeigu tuojau pat nesušlamš prieš jų akis padėtų saldumynų.
Vienoje grupėje vaikai buvo mokomi atsispirti saldumynų pagun
dai skatinant dėmesingiau vertinti situaciją. Jiems buvo parodyta,
kaip galima pakeisti staigų impulsą ir situacijos vertinimą, leidžiant
protui nurimti ir visą situaciją apsvarstyti platesniame kontekste.
Jiems buvo siūloma zefyrus įsivaizduoti kaip putlius debesėlius, o ne
kramtomus saldumynus, o riestainius - kaip medinius žaisliukus, o
ne traškius skanėstus.
Šios grupės vaikams buvo parodyta, kaip galima pasinaudoti savo
protu, užuot pasidavus skubotiems alkano pilvo impulsams. Išmokę
nuraminti stimulus, šie vaikai sugebėjo išlaukti beveik tris kartus il
giau, nei kontrolinės grupės vaikai, kurie buvo palikti reaguoti pagal
viliojančius akimirkos impulsus.
Kai dėmesingo įsisąmoninimo mokyti vaikai galiausiai valgė zefyrus
ir riestainius su papildomais, už kantrybę padovanotais skanumynais,
jie mėgavosi dvigubai. Jie mėgavosi laukimo tarp debesėlių ir žaisliukų
akimirkomis, jie mėgavosi prizinių gardumynų laukimu. Galime nu
spėti ir tai, kad laukusiems vaišės buvo gardesnės.
LAIMĖ KELIA STRESĄ

Poetas Jevgenijus Jevtušenka kviečia atkreipti dėmesį į „vulgarią, žei
džiančią pasaką, kuri nuo mokyklos laikų buvo kalama mums į gal
vas - kad gyvenimo prasmė yra jaustis laimingam.“4Savipagalbos pa
saulyje laimė tapatinama su aukšta saviverte.
Kai imame vadovautis tik šiuo vieninteliu gero gyvenimo kelrodžiu,
tampame egoistiškais paaugliais, kuriems rūpi tik tai, kaip jie jaučiasi.
Svari alternatyva tokiam keliui gali būti mėgavimasis gyvenimu. Psi
chologai Fredas B. Bryantas ir Josephas Veroffas iš Lojolos universi
teto mėgavimąsi apibūdina kaip tikslingą, sąmoningą dėmesingumą
daiktams, žmonėms, įvykiams. Tai teikia malonumą.5Atsižvelgdamas
į dėmesingo įsisąmoninimo tyrinėjimus, vietoj „teikia malonumą“ sa
kyčiau „teikia gyvenimo pilnatvės jausmą“.
Bryantas ir Veloffas nurodo keturis mėgavimosi tipus: patį mėga
vimąsi (džiaugimąsi tuo, kas teikia malonumą), padėką (dėkingumo
už gautas malones išraišką), žavėjimąsi (užsimiršimą ypatingų poty
rių metu), prabangų ištaigavimą (atsidavimą maloniems pojūčiams).
Visi jie apima gebėjimą džiaugtis kuo nors geru, padedančiu stipriau
just i gyvenimą. Niekas negalėtų paneigti jų reikšmės sveikatai. O kas
gi būtų jiems priešinga? Gal tai būtų proto, emocinės, dvasinės ar net
fizinės pamokos, išmoktos iš nusivylimo, erzulio, nuobodulio ir savi-
plakos? Nesu tuo tikras, bet ilgai mąstęs apie mėgavimosi piešingy-
bes atradau įdomių gyvenimo perspektyvų. Supratau, kad kai kurios
tamsiausios mano gyvenimo akimirkos buvo pats kūrybiškiausias
mano gyvenimo laikas.
TAMSŪS DEBESYS PILKAIS APDARAIS

Kuo daugiau sirgdamas mąsčiau apie viltį, tuo aiškiau supratau, kad
puoselėti viltį dažnai būdavo lengviau, nei ją prarasti ir mokytis iš
patiriamos kančios. Atradęs depresyvias pozityvaus mąstymo šaknis,
ėmiau galvoti, kad neviltis ir baimė man yra taip pat gyvybiškai svar
būs kaip ir geresnio rytojaus perspektyva. Nusprendžiau vėl leisti sau
prarasti viltį, tik šįkart apgalvotai ir sąmoningai. Savipagalbos knygos
apie viltį man padėjo, bet tik tada, kai dėmesingai jas apmąsčiau.
Pamenu, kaip vieną vėlų vakarą seselė mėgino mane pralinksminti.
Verkiau, buvau paskendęs giliuose apmąstymuose apie netektį, kurią
numačiau sau ir savo šeimai. Šiose sunkiose akimirkose buvo kažkas
švento ir stipriai pamokančio, o ta seselė buvo savipagalbos gerbėja
ėriuko kailyje. Ji tarė: „Ką tik perskaičiau knygą apie stebuklus medici
noje ir apie gydomąją vilties ir pozityvaus mąstymo galią. Protas svar
biau už materiją. Neprarask vilties. Nepamiršk, kad kiekvienas tamsus
debesis turi sidabro apdarą. Rytoj bus geriau.“
Kai seselė šypsodamasi išėjo, pasijutau, lyg iš manęs būtų pavogta
šiandiena. Ji sakė, jog mano prastą savijautą sukėlė negebėjimas matyti
vilties, optimistiškai galvoti apie ateitį ir kad galvojimas apie dabartinę
kančią man neatneš jokios naudos. Jos požiūryje gijimas buvo supainio
tas su išsilaisvinimu nuo blogos savijautos bei liūdesio. Seselė sakė, kad
mano esama padėtis yra bevertė ir turėčiau kuo daugiau galvoti apie tai,
kaip kuo greičiau išsikapstyti iš šios situacijos ir viltis geresnės rytdienos.
Seselei paminėjus juodus debesis, prisiminiau, jog visada juos mė
gau. Man jie buvo pripildyti galimybių, dar neišreikštos gyvybinės
energijos. Tamsuma teikė jiems visai kitokios potencijos nei putli
baltuma. Visada pastebėdavau, kad kuo tamsesnis debesis, tuo labiau
mane apimdavo liūdnas susimąstymas ir tuo gilesnis bei platesnis tap
davo mano jausmų ir minčių spektras.
Pilkos ir tamsios akimirkos man buvo reikalingos dėl kitko, tačiau

jų reikėjo ne mažiau nei vilties spindulių. Man reikėjo „ir...irw,o ne
„arba...arba“. Viltis dėl ateities teikė energijos ir kėlė nuotaiką, tačiau
tamsiausios nevilties akimirkos buvo taip pat vertingos. Jose buvo kaž
kas didingai jaudinančio ir gyvenimiškai tikro. Net ir kęsdamas didelį
skausmą, norėjau būti kiek įmanoma gyvesnis ir sąmoningesnis.
Keletą mėnesių praleidau skausmo agonijoje. Chemoterapija, viso
kūno spindulinė terapija, kaulų čiulpų transplantacija mane taip išseki
no, jog vos begalėjau pakelti ranką. Pradžioje galvojau, kad padėti gali
tik viltis ir kad gyvenimo džiaugsmas slepiasi kažkur ateityje. Bet ap
mąstymų valandos padėjo suprasti, kad šis ligos primestas pasyvumas,
priklausomybė, nejudrumas man teikė galimybę pagyventi su prisimi
nimais, meile savo šeimai, brėkštančiais rytais, už lango ant cemento
kapsinčiais lietaus lašais, aš turėjau laiko pamąstyti apie to lietaus kil
mę ir paskirtį, apie gyvenimo ir mirties prasmę.
Iš ligos blogio ir mirties baimės kažin kaip gimė gyvenimo gėris.
Kuo labiau silpo kūnas, tuo stipresnė darėsi siela. Kuo mažiau sten
giausi vertinti savo situaciją pozityviai ir kuo labiau ją dėmesingai įsi
sąmoninau, tuo aiškiau mačiau, kad vilties išsaugojimui skirtas laikas
tapdavo laiku, atimamu iš gyvenimo. Ėmiau svarstyti, kaip suderin
ti žvilgsnį į geresnį rytojų ir išsilaisvinimą iš negatyvaus šiandienos
vertinimo.
OPERACIJA „TĖVAI KEIČIA LYTĮ “

Vengiame priimti ir gera, ir bloga, baimindamiesi, kad bloga apnuodys
gera. Šią baimę sustiprina savipagalbos požiūris į pažeistą psichiką: su
žeistai sielai reikalinga pagalba, priešingu atveju ji amžiams liks luoša.
Tačiau mano gyvenimiška ir profesinė patirtis rodo, jog tai netiesa.
1979-aisiais į mano kliniką paskambino vienas psichiatras iš Niujor

ko. Jis norėjo pasitarti dėl, jo žodžiais tariant, labai keistos situacijos. Jis
buvo pradėjęs gydyti šeimą, kurios sakė niekada nepamiršiąs. Ir iš tie
sų, po tos patirties jis smarkiai pakeitė savo psichoanalitines pažiūras
bei idėjas apie pažeidžiamą bręstančią vaikų psichiką. Su juo sutarėme,
jog keletą metų stebėsime tolesnį keturių tos šeimos vaikų augimą.
Aplinka, kurioje jie augo, buvo katastrofiška. Tėvas ir motina būdavo
pakartotinai areštuojami už narkotikų pardavinėjimą ir vartojimą. Tėvas
lankė anoniminių seksoholikų grupę. Tai buvo „pasišventusio vadovo“
ir sekso terapeuto vedama dvylikos žingsnių savipagalbos programa.
Deja, vyro elgesys nesikeitė. Jis dažnai prarasdavo savitvardą ir imda
vo dėl mažmožių diržu mušti savo vaikus, ypač tada, kai vaikai tapdavo
kliūtimi dalyvauti sekso vakarėliuose. Tai būdavo orgijos su sadizmo ir
mazochizmo elementais, kuriuos jis vadindavo spagečių ir kotletų smū
giais. Orgijos vykdavo vos už keleto metrų nuo jo vaikų miegamųjų.
Šios patologiškos šeimos motina išgyveno gilią depresiją. Anot jos,
šiose vyro orgijose ji būdavo sekso žaisliukas. Atrodė, turėtų pakakti
keleto tokio gyvenimo metų, kad vaikai būtų stipriai traumuoti. Tačiau
vėliau prasidėjo dar keistesni dalykai. Po kelerių metų gydymosi pas
psichiatrą Niujorke ir keturių mėginimų gydytis pagal priklausomy
bės nuo sekso programas, tėvai suprato pagaliau atradę savo „tikrąsias“
problemas - jie esą įkalinti netinkamuose kūnuose. Abu tėvai atliko
chirurgines lyties keitimo operacijas, buvo gydomi hormonų terapija.
Po dvejų metų tėvas tapo vaikų mama, o mama tapo tėčiu.
Kai vėliau kalbėjausi su keturiais jau suaugusiais jų vaikais, tikėjau
si išgirsiąs labai rimtų problemų. Maniau, kad vaikai neišvengiamai
skųsis priklausomybėmis, seksualinėmis problemomis, skyrybomis
ir kitomis bėdomis. Visi keturi vaikai buvo vedę, vis dar gyveno san
tuokoje, nė vienas nebuvo pakeitęs lyties. Kalbėjausi su kiekvieno iš
jų sutuoktiniais; nė vienas nenurodė kokių nors išskirtinių problemų.
Visi jie turėjo savų vaikų, kuriems sekėsi irgi neblogai. Visi keturi teigė
esantys patenkinti seksualiniais santykiais savo šeimose. Visi buvo pa
baigę koledžus, du turėjo magistro diplomus, vienas buvo gydytojas.
Nė vienas nesiskundė priklausomybe nuo alkoholio ar narkotikų, nė
vienas nebuvo gydęsis dėl šių sutrikimų. Savo gyvenimus jie apibūdino
kaip „nuobodžiai normalius“.
Tai puikus pavyzdys, kaip šviesa gali nugalėti gyvenimo tamsybes.
Žinoma, visi tie keturi žmonės būtų norėję kitokios vaikystės (daugu
ma mūsų to norėtų). Nesakau, kad jų vaikystės patyrimas padarė juos
laimingais, kai užaugo. Tiesiog pasakoju jų istoriją, norėdamas paneig
ti prietarą, kad priimdami tamsias dienas mes netenkame šviesių. Šis
prietaras trukdo gyventi visavertį gyvenimą.
Žinoma, vienas išskirtinis atvejis nieko neįrodo apie savipagalbos
nuostatų teisingumą. Aš to ir nesiekiu. Niekas jokiam vaikui nelinkė
tų tokios vaikystės, kokią patyrė minėti keturi žmonės; bet ilgamečiai
vaikų raidos tyrimai rodo, kad mūsų vaikystės patirtis nėra tokia reikš
minga, kaip kartais bandoma įteigti.6
KETURIOS DR. BUDOS TIESOS

Dėmesingo įsisąmoninimo sąvoka atsirado maždaug prieš 2 500 metų;
jos šaknys siekia Budos mokymą, ypač trečiąją iš keturių Budos taurių
jų tiesų. (Jeigu Buda gyventų šiandien ir norėtų savo mokymą skleisti
šiuolaikinės rinkodaros priemonėmis, jis greičiausiai būtų vadinamas
Dr. Buda, jo knygos būtų perkamiausių knygų dešimtukų viršūnėse, jis
siūlytų seminarus, ir daugelis verslo kompanijų jį kviestųsi kaip moty
vuojantį asmeninių pokyčių konsultantą.)
Pirmoji tiesa sako, kad kančia yra subjektyvi, natūrali, reikalinga
gamtos dovana. Mes labiau sau padėtume, jeigu atmintume šią pamo
ką ir neprašytume gyvenimo to, ko jis negali duoti - nuolatinio visiško

pasitenkinimo ir laimės. Nepaisant pretenzijų turėti viską, mes vis
ko turėti negalime; mėginimas turėti viską galiausiai sugriautų mūsų
santykius ir atvestų mus prie savižudybės. Esame sukurti su kalte ir
džiaugsmu, liūdesiu ir linksmumu, pakilumu ir nusivylimu. Gavome
dovaną būti lanksčiais, besikeičiančiais žmonėmis. Gyvenimas statiš
koje ir numatomoje būsenoje gali vilioti, tačiau jeigu gerai pamąstytu-
me, suprastume, jog tai prakeikimas.
Antroji tiesa teigia: galvodami, jog neturėtume kentėti, mes kančią
tik padidiname. Siekdami sumažinti kančią mes linkę prisirišti prie
daiktų ir objektų. Vienu iš tokio prisirišimo pavyzdžių galėtų būti ne-
apleidžiančios mintys apie aukštą savivertę.
Ketvirtoji tiesa. (Ne, trečiosios tiesos aš nepamiršau. Nepaisydamas
populiariojoje psichologijoje mėgstamos žingsnio po žingsnio tvar
kos, ją pateiksiu po šios.) Ši tiesa moko, kad mes galime suvaldyti savo
protą. Mes galime išsilaisvinti iš „beždžioniškos“ mąstysenos, kuriai
būdingas automatinis reagavimas į stimulus, ir nuo ketinimų kaip ga
lima greičiau pereiti prie norų įgyvendinimo (nes patys taip galvoja
me arba kiti sako, kad mums to reikia). Savipagalbos programos žada
greitą ir betarpišką mūsų sunkumo palengvinimą; o kūrybiškas po
žiūris į savipagalbą siūlo susimąstyti, ar mums tikrai „sunku“ ir, jeigu
taip yra, ar verta dėl greito palengvėjimo šiandieną iškeisti į šviesesnio
rytojaus pažadą.
Trečioji tiesa. Trys anksčiau aprašytos tiesos susijusios su dėmesin
gu įsisąmoninimu, o Trečioji tiesa tiesiog jį aiškiai apibūdina. Ji moko
mus, kad sielos ramybė ir širdies malonė - ko mes taip siekiame - ne
priklauso nuo išorinių aplinkybių, kitų žmonių idėjų ar programų,
būtinybės nuolat jaustis laimingiems ir nejausti kaltės ar nuo kokios
nors kitos idėjos. Sielos ramybės nesuteikia pasiekta aukšta savivertė
ar visiškai nutraukti ryšiai su vaikyste. Trečioji tiesa - tai mąstymo ir
vystymosi būdas, apimantis sąmoningą buvimą dabartyje ir jame ky

lančius įvairius jausmus.
Psichologai, tyrę dėmesingą įsisąmoninimą, jį apibūdino kaip gebė
jimą valdyti savo sąmonės turinį, budriai stebint tai, kas į jį patenka.
Paprastai tariant, tai kontempliacija, o ne vertinimas; tai lėtas ir ilgas
galvojimas, o ne skubotas kito žmogaus minčių priėmimas. Tai mūsų
lekiančio proto suvaržymas, teikiantis laiko nurimti ir pagalvoti dėl sa
vęs, o ne tik apie save. Dėmesingas įsisąmoninimas, kaip būdas moky
tis skanauti gyvenimą, yra raktas į kūrybišką savipagalbą.
MĄSTYTI KITAIP
E. Langer ir bendraautorių aprašytą dėmesingą įsisąmoninimą trum
pai galima būtų perteikti taip:
• Atminkite, kad gyvenimo skonį teikia dėmesingas įsisąmonini
mas, o ne pozityvus vertinimas.
• Kritiškai vertinkite ne tik kitų žmonių, bet ir savo vertybes bei
prielaidas.
• Užuot visais įmanomais būdais gynę savo hipotezes, galvokite
apie sąlygas, kurios padėtų jums mąstyti kitaip (plačiau, įvairiau).
• Išminties ir nušvitimo ieškokite tiek savo viduje, tiek ir kituose žmo
nėse. Neieškokite jų vien tik dėmesį patraukiančiuose stimuluose.
• Kreipkite dėmesį tiek į praeitį, tiek į ateitį, tiek į dabartį ir neleis
kite, kad vienas iš šių etapų taptų jums kalėjimu.
• Bendraudami su kitais žmonėmis būkite subjektyvūs ir asmeniš
ki, tačiau išlikite objektyvūs jų idėjų ir patarimų atžvilgiu.
• Ieškodami atsakymo į klausimą, kaip pasiekti (tapti, padaryti, už
dirbti...) ..., būkite reiklūs ir išrankūs pirkėjai. Siūlomas idėjas ap
svarstykite neskubėdami, giliai, kritiškai. Ieškokite savos išminties,
idant nereiktų aklai pasikliauti populiariausiomis, labiausiai išrekla

muotomis ir autoritetingai pateiktomis idėjomis.
• Vertinkite tą laiką, kai būnate sutrikęs ir jums kyla daugiau klau
simų nei atsakymų.
• Užuot galvoję vien apie save, galvokite sau ir dėl savęs - tegul tai
jums teikia vidinės šviesos.
VIDINĖS ŠVIESOS TEIKIAMA IŠMINTIS

Mano kolegos iš Havajų universiteto rašytojo Jacqueso Lusseyrano gy
venimas parodo, kaip mėgavimasis dėmesingu įsisąmoninimu padeda
atrasti minėtą vidinę šviesą.
Būdamas visiškai aklas nuo aštuonerių metų amžiaus, Jacquesas
baigė koledžą. Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo Pasipriešinimo
dalyviu, leido pogrindinį laikraštį ir, nors patekęs į koncentracijos sto
vyklą buvo kankinamas bei badavo, tapo įkvėpimo šaltiniu kitiems
kaliniams. Jis įstengdavo surasti maisto silpniausiems kaliniams ir,
nepaisant prižiūrėtojų budrumo, padėjo sukonstruoti radijo imtuvą.
Deja, tarp laikraščio leidėjų pasitaikė informatorius, ir Jacquesas buvo
sučiuptas. Prieš priimant tą žmogų į Pasipriešinimo judėjimą, Jacque
sas juo abejojo, tačiau visi kiti laikraščio darbuotojai teigė įtikėję to
žmogaus prisistatymu. Lusseyranas nusileido.
Aprašydamas savo apgailestavimą, kad skundiko atžvilgiu nesivado
vavo savo vidine nuojauta ir nepasipriešino viešai nuomonei, jis kalbė
jo apie dėmesingą įsisąmoninimą. Lusseyranas rašė: „Visa, kas mums
nutinka, nutinka viduje. Šviesa pas mus neateina iš išorės. Šviesa yra
mumyse, netgi tada, kai neturime akių.“7
Norėdami mėgautis geru gyvenimu turime atsisakyti mėginimų su
rasti tą vienintelį gerą gyvenimą ir atidžiai išnagrinėti mums siūlomus
gero gyvenimo receptus. Pamąstykime apie šiuos E. L. Doctorowo

žodžius: „Kai idėjos ilgai netyrinėjamos ir nekritikuojamos, nutinka
keistų dalykų. Jos tampa mitologija ir įgauna didžiulės galios.“ Antroje
knygos dalyje kviečiu į tą galią pažvelgti kritiškai.
II DALIS
...Kaip tai įmanoma

Idant taptumei tuo, kuo tu dar nesi,
Eiti turi keliu, kur tavęs nėra. *
T. S. ELIOT. K ETU RI KVARTETAI
* Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis.

4
Prieštaraujanti sąmonė
Be prieštarų judėjimas pirmyn neįmanomas.
WILLIAM BLAKE
eigu iš šios knygos išplėštumėte puslapį ir perlenktumėte jį pusiau,

J tada vėl pusiau ir tai pakartotumėte šimtą kartų, kaip manote, kokio
storio būtų tas lapas? Kelių, keliasdešimties centimetrų, metro? Tei
singas atsakymas toks: jis būtų lygus atstumui nuo Žemės iki Saulės,
padaugintam iš aštuonių šimtų trilijonų!1Daugumą žmonių šis faktas
pritrenkia, nes tai visiškai prieštarauja jų intuicijai. Tokia yra ir viena iš
savipagalbos problemų. Jos prielaidos tiesiog atitinka intuityvų jausmą,
kitaip sakant, gerai skamba. Tačiau tai dar nereiškia, kad jos teisingos.
Dauguma jaučiame, kad pagrindiniai savipagalbos teiginiai yra kaž
kaip savaime teisingi. Jie patrauklūs, nes kelia gerus jausmus, bent trum
pam laikui, juos, kaip ir greitą maistą, mes galime greitai ir lengvai pra
ryti. Tačiau iš tiesų jie tėra garsių šūkių rinkinys. Tai gyvenimo principai,
kuriuos lengva praryti, tačiau ilgalaikei sveikatai yra visai nenaudingi.
Dažniausiai jie neatlaiko kruopštesnio mokslinio apmąstymo.
Jokiu būdu neteigiu, kad mūsų intuicija visuomet klysta, tiesiog noriu
pasakyti, kad ji ne visada teisinga. Savipagalbos prielaidos ir gero gyve
nimo perspektyvos išbujojo, nes mes niekada jų rimtai nepatikrindavo
me. Kūrybiška savipagalba prasideda nuo skepsio, o ne nuo įkvėpimo. Jai
reikalingi skeptikai, kuriuos filosofas Paulas Kurtzas apibūdina taip: „Tai
žmogus, galintis suabejoti bet kokia priimta tiesa, prašantis, kad apibrėži
mai būtų aiškūs, logiškai nuoseklūs, o įrodymai ganėtinai akivaizdūs.“2
Būtent prieštaraujanti sąmonė gali padėti įveikti perdėtą pasitikėji
mą savo intuicija. Pagalvokime apie tipišką prieštaraujantį vaiką - ne
paklusnų, reikalaujantį, kad viskas vyktų kitaip. Nors ir nenorėtume
sėdėti šalia tokio vaiko lėktuve, tačiau jis galėtų būti naudingas bendra
keleivis intelektinėje kelionėje. Kai idėją apmąstome jai prieštarauda
mi, galime atrasti stulbinančių dalykų, kurių niekaip kitaip nebūtume
pastebėję. Prisiminkime žmones, pavyzdžiui, Galilėjų, kuriems būda
vo kartojami „faktai“, kad žemė esanti plokščia, o jie vis tiek atkakliai
abejojo, kėlė klausimus ir prieštaravo, kol galiausiai įrodė priešingai -
kad Žemė yra apvali. Laikydamiesi tokio požiūrio, galime pasiekti be
veik tokių pačių revoliucingų rezultatų savo gyvenime.
„ KARŠTAS “ VEIKIMAS
IR „ V Ė S U S “ ŽINOJIMAS
Norėdami mąstyti prieštaringai, turime išmokti atsispirti įgimtam
bandos instinktui. Tai reiškia, kad turime išsiugdyti „vėsesnį“ ir rames
nį mąstymo būdą ir juo remtis susidurdami su emociškai „karštais“ sa
vipagalbos teiginiais, skatinančiais ne tik greičiau mąstyti, bet ir judėti
vis greičiau, siekiant naujų aukštumų.
Tyrinėdami, kaip žmonės psichologiškai įveikinėja savo gyvenimo
iššūkius, kognityvinės psichologijos atstovai Johnas Metcalfe ir Wal-
Prieštaraujanti sąmonė 83
teris Mischelis pirmieji išskyrė ir aprašė du skirtingus psichologinius

reagavimo būdus: „vėsų žinantį“ ir „karštą veikiantį“.3Tyrimai patvirti
no, kad „karštas veikiantis“ tipas remiasi intuityviai skubotu mąstymu,
paremtu populiaria savipagalbos filosofija: daryk tai, kas malonu. „Vė
sus žinantis“ reagavimas yra sąmoningesnis, daugiau prieštaraujantis.
Tokios reakcijos žmogus vadovaujasi taisykle: prieš darydamas tai, kas
malonu, pagalvok. Šiam reagavimui būdingas lėtas žvilgsnis ir ilgas
mąstymas, skatinantis racionalų ir reflektyvų protą.
Negalėsime būti kritiški tol, kol neišmoksime „vėsaus žinančio“ rea
gavimo. Būtent mūsų „karštas veikiantis“ reagavimas neretai pavadina
mas priklausomybės tendencijomis. Taip pat šis reagavimo būdas mus
skatina pamiršti tai, ką žinome apie saugų seksą, ir atsiduoti stiprioms
pojūčių pagundoms. Trečiame skyriuje aprašyti keturmečiai vaikai po
zefyrų tyrimo suprato, kad susimąstymas padėjo jiems nereaguoti im
pulsyviai ir priimti išmintingesnį sprendimą. Panašiai kaip ir jie, mes
suprasime, kad „vėsus žinantis“ reagavimo būdas gali mums suteikti
dvasinių jėgų, valios ir laiko, reikalingo išmintingesniems sprendi
mams priimti.
ĮSITIKINUSIO p r o t o g a l i a
1979 metais psichologo Charleso Lordo ir jo kolegų atliktas tyrimas
parodė, kaip sunku pakeisti žmonių įsitikinimus.4 Jie tyrė žmones su
priešingais požiūriais į mirties bausmę. Dviem tiriamųjų grupėms jie
davė po du tyrimų rezultatų rinkinius. Viename jų buvo pateikti ty
rimai, kurie patvirtino, jog mirties bausmė mažina nusikalstamumą,
o kitame - tyrimai, paneigiantys šią nuomonę. Galiausiai tiriamie
ji labiau susidomėdavo pačiais tyrimais, palaikančiais jų požiūrius,
ir ginčydavosi dėl jiems prieštaraujančių rezultatų teisingumo. Taigi,
skirtingi tyrimų rezultatai, užuot padėję abiejų grupių atstovams visa

pusiškiau vertinti mirties bausmės klausimą, tik dar labiau sustiprino
pradinius jų įsitikinimus.
Norėdami suvaldyti savų įsitikinimų galią ir liautis aklai pasitikėję
savo nuojautomis, turime žinoti apie psichologinį įsitikinimų tvirtumą.
Kai kuo nors įsitikiname, esame linkę atkakliai tuo tikėti, nepaisydami
tam prieštaraujančių įrodymų.
Nelengva atsisakyti turimų nuostatų. Sunku atsisakyti įsitikinimo,
kuris buvo įaustas į kitų įsitikinimų voratinklį, nes tai paliestų ir kitus
voratinklio įsitikinimus. Šis klausimas tampa ypač svarbus žvelgiant į
pasaulį, kuriame tautiniai ir religiniai įsitikinimai tampa dirva nepa
kantumui ir smurtui. (Norėdami išgirsti įsitikinimų atkaklumo pavyz
džių, pasiklausykite žmonių, kalbančių rinkimų kampanijos metu).
VISIŠKAI PRIEŠINGA
Ar gali mūsų įsitikinimų tvirtumą paveikti jų atžvilgiu kritiška in
formacija? Nebūtinai. Psichologų Craigo Andersono ir Lee Ross ty
rimas parodė, kaip sunku pakeisti įsitikinimą po to, kai žmogus turi
jį palaikančių idėjų.5 Grupės žmonių jie klausinėjo, kas yra geresni
ugniagesiai: linkę rizikuoti ar atsargesni žmonės. Pusei tiriamųjų jie
papasakojo istoriją apie rizikuoti linkusį žmogų, kuriam greitas reaga
vimo būdas padėjo būti puikiu ugniagesiu. Ir istoriją apie tai, kaip at
sargumas trukdė ugniagesiui gerai atlikti savo pareigas. Iš šių išgalvotų
istorijų tiriamieji nusprendė, kad rizikuoti linkę žmonės yra geresni
ugniagesiai. Kita pusė tiriamųjų išgirdo du priešingus pasakojimus; ši
tiriamųjų grupė nusprendė, kad atsargūs žmonės pagalvoja prieš veik
dami ir padaro mažiau klaidų. Pasakojimų išvados nestebina, tačiau ne
tai buvo įdomiausia C. Andersono ir L. Ross eksperimente.
Galėtume manyti, kad tyrėjams atskleidus tiesą - jog visos istorijos

buvo išgalvotos - tiriamieji turėtų atsisakyti savo įsitikinimų. Tačiau
taip neįvyko. Jie toliau jų laikėsi ir toliau juos grindė tais pačiais pa
aiškinimais, kuriuos buvo išgirdę iš fiktyvių istorijų.
Šį įsitvėrimo mentalitetą galime pastebėti įvairiose mūsų gyvenimo
srityse, nuo politinių kampanijų iki šeimyninių konfliktų; taigi, nėra
lengva pakeisti ir iš savipagalbos literatūros įgytus tvirtus įsitikinimus
meilės ar kasdienio gyvenimo klausimais. Kūrybiška savipagalba, vie
nintelė galinti padėti siekti tikrų ir ilgalaikių pokyčių, nėra lengva sa
vipagalba. Tai, kad teiginiai pateikiami supaprastinti ir atrodo tobulai
atitinkantys mūsų nuojautas, dar nereiškia, kad jie yra teisingi.
Po keleto metų Ch. Lordas su kolegomis pakartojo požiūrio į mirties
bausmę tyrimą su kitais tiriamaisiais. Šį kartą vienos grupės tiriamųjų
jie prašė, išgirdus pasakojimą, būti kiek įmanoma objektyvesniems ir
nešališkiems. Toks prašymas niekaip nepaveikė tvirtų abiejų tiriamųjų
grupių įsitikinimų mirties bausmės atžvilgiu. Vis dėlto, kai dar vienos
tiriamųjų grupės jie paklausė, ar jie laikytųsi tokios pat nuomonės, jei
gu tokių pačių tyrimų rezultatai būtų visiškai priešingi, ir paprašė pa
galvoti kritiškai, tiriamieji nebe taip atkakliai laikėsi savo įsitikinimų.6
Įtikinus tiriamuosius į rezultatus žvelgti iš priešingos perspektyvos,
buvo sumažintas įsitikinimų tvirtumo efektas.
Dauguma savipagalbos lyderių laikosi įsitvėrę savo nuostatų. Po
litologas Robertas Jarvisas pastebėjo, kad kuo nors tvirtai įsitikinus,
tas įsitikinimas paveikia visą su tuo klausimu susijusią informaciją.7
S. Freudas, kurio įsitikinimas apie emocijų hidrauliką vis dar labai ga
jus savipagalbos psichologijoje, rašė, kad jo idėjos jį taip užvaldžiusios,
jog jis nebegalėjęs galvoti niekaip kitaip. Įsitikinimų tvirtumo apraiškų
pastebėjau viename grafityje ant sienos. Štai kokį užrašą sukurpė Ra-
yaus Charleso gerbėjas: „Dievas yra meilė. Meilė akla. Rayus Charle-
sas buvo aklas. Ray‘us Charlesas yra Dievas.“
KELETAS MANO PASIŪLYMŲ,

KURIŲ NEBŪTI NA PRIIMTI
Likusioje knygos dalyje pasiūlysiu kitaip pažvelgti į savipagalbos teigi
nius apie gyvenimą. Šie pasiūlymai gimė iš mano ilgamečių pastangų
atidžiai apmąstyti meilę, darbą, vaikų auklėjimą, traumų gydymą ir
susidūrimus su nelaimėmis, gedėjimu ar mirtimi. Mano mintys bus
pagrįstos tuo, ką perskaičiau apie mokslinius tyrimus, susijusius su sa
vipagalbos rekomendacijomis ir filosofija. Dažnai vis permąstau tuos
tyrimus, stengdamasis būti atviras ir kritiškai vertinti faktus.
Ši kūrybiška mano savipagalbos versija bus savotiškas įvadas, api
mantis idėjas ir sąvokas, reikalingas ruošiantis tyrinėti tam tikrą sritį.
Savo sąvokas ir idėjas siūlau kaip pradinius atspirties taškus pamąsty
mui, tačiau jokiu būdu ne baigtinius geresnio gyvenimo receptus.
DEŠIMTIES ĮSAKYMŲ LAUŽYMAS

Kad pasirengtumėte svarstyti kūrybiškos savipagalbos siūlymus, kvie
čiu apmąstyti mano alternatyvas kiekvienam iš savipagalbos įsakymų.
Jas pateikiu kartu su originaliu populiariausių įsakymų dešimtuku to
kia kalba, kokią vartoja ir savipagalbos literatūra.
DEŠIMT SAVI PAGALBAI PRIEŠINGŲ ĮSAKYMŲ
Savipagalbos įsakymas Priešingas įsakymas

1. Nemylėk savo artimo tol, Išmok mylėti artimą,jei nori pats būti vertas
kol nepamilsi pats savęs. meilės.
2. Negalvok negatyviai, Išminties ieškok įžvalgose, kurias tau teiks

nesijausk kaltas, nežvelk pesimistinis požiūris ir negatyvus mąsty
pesimistiškai. mas. Įkvėpimo pokyčiams - kaltėje. Auten
tiškumo - sąmoningai išgyvendamas visas
emocijas.
3. Niekada neprarask vilties. Beviltiškumo jausmą priimk kaip protinę ir
dvasinę atgaivą nuo nuolatinių pastangų to
bulėti. Kaip ženklą, kad negalima šiandienos
tikrovės iškeisti į tuščius rytdienos pažadus.
Kaip galimybę pesimizme ir dvejonėse įžvelg
ti prasmę.
4. Niekada nebūk mažesnis, Džiaukis tuo, kuo jau esi., stenkis remtis savo
nei gali būti. stipriomis pusėmis, užuot keitęs silpnąsias.
Asmeninės laimės nelaikyk gyvenimo tikslu ir
vertink tai, kąjau turi.
5. Niekada nebūk Vertink kūrybingos priklausomybės teikiamą
priklausomas. jėgąy pagarbos teikiamą paguodos malonę,
mėgaukis paklusnumo teikiama ramybe.
6. Niekada nesustok kėlęs Atsisakyk ir tiksloy ir pastangų jį pasiekti.
ir siekęs tikslų. Mokykis kūrybiškai atsisakyti tiksloypaleisk
jįypasiduok, priimk pralaimėjimą ir neieškok
naudos sau kito nesėkmėje.
7. Atrask savojausmus Užuot kapstęsis po savuosius, prisiliesk prie
ir išreikškjuos. kito žmogaus jausmų.
8. Nemylėk sąlygiškai. Mylėk tiek, kiek kitas nori būti mylimas, ir
neskubėk atleisti tam, kuris nori gauti meilės
pats jos neduodamas.
9. Negyvenk neigimu. Mėgaukis neigimo teikiama ramybe ir saviap-
gaulės teikiama taika.
10. Niekada neužgniaužk Užgniaužk savo pyktį, nes išreikštas pyktis tik
savo pykčio. dar labiau pakursto pykčio liepsną, kuri ga
liausiai praryja ir patį pykstantįjį, ir žmones,
į kuriuos pyktis nukreiptas.
„Pagalvokite apie tai“

Tolesniuose skyreliuose siūlau ne receptus, o tik idėjas pamąstymui.
Dėmesingai, kritiškai apmąstę šias idėjas galėsime iš tikrųjų padėti sau
ir pamatysime, jog dažnai paskubame ką nors daryti, neskyrę laiko idė
jos apmąstymui. Kuo dažniau jūs pagrįstai nesutiksite su mano nuo
mone, tuo aš būsiu arčiau savo tikslo - skatinti kritišką požiūrį.
Toliau pateiksiu keletą idėjų, kilusių iš mano paties kritiško požiūrio
į savipagalbos teiginius.
• Nepirkite savipagalbos knygos vien todėl, kad jos autorius turi
daktaro laipsnį. Išsilavinimas vienoje srityje nepadaro žmogaus visų
kitų sričių ekspertu. Daug žmonių, turinčių mokslinius laipsnius, deja,
nemąsto moksliškai. (Tik 30 proc. Amerikos psichologų asociacijos
narių skaito profesinius savo organizacijos leidinius).
• Nesusižavėkite autoriaus garsumu bei žinomumu. Vertingiausias
savipagalbos knygas yra parašę mažiau žinomi profesionalai ir nepro-
fesionalai. Būkite atsargus ir sumanus savipagalbos literatūros pirkėjas.
Įtaigi kalba dar nereiškia, kad už ją verta mokėti didelius pinigus.
• Pirkdami savipagalbos knygą ar knygų seriją neapsiribokite vie
nu autoriumi. Autoriaus minčių vienpusiškumas neleis jums pamatyti
viso vaizdo.
• Savipagalbos autoriams, treneriams, konsultantams kelkite tokius
pat reikalavimus, kokius keltumėte asmeniniam savo finansų tvarkytojui.
• Savipagalbos knygą ar programą rinkitės taip pat atidžiai, kaip
ir automobilį. Gerai apsižvalgykite, apmąstykite, pasitarkite su knygą
perskaičiusiu ar programą išbandžiusiu asmeniu.
• Nepamirškite, kad savipagalba yra verslas. Autoriai ir leidėjai nori,
kad pirktumėte, skaitytumėte, patikėtumėte tuo, ką skaitote ir vėl pirk-
tumėte. Tai nereiškia, kad jų knygos yra bevertės, tai reiškia, kad turite
būti atsargūs vartotojai, o ne pacientai, kurie samdosi virtualų psicho
terapeutą.
• Neapsiribokite viena knyga, parašyta jums rūpimu klausimu.

Rinkodaros politika reikalauja, kad savipagalbos knygos būtų orien
tuotos į vieną siaurą problemą, o ne visą gyvenimą. Realiame gy
venime toks siauras požiūris nėra veiksmingas, nes problemos yra
tarpusavyje susijusios.
• Nekreipkite dėmesio į knygos viršelyje pateikiamus reklaminius
kitų autorių atsiliepimus. Jeigu jie būtų teisingi, kiekviena knyga būtų
„knyga, pakeitusi visą gyvenimą“, nesvarbu kokia tema ji būtų parašyta.
Dauguma atsiliepimų autorių gerai pažįsta vieni kitus ir juos rašo dary
dami vienas kitam paslaugą, neretai net neperskaitę pačios knygos.
• Nedelsdami atverskite knygos pabaigą. Jeigu ten nėra naudotos
literatūros sąrašo arba nuorodų skyrelio, padėkite knygą atgal. Litera
tūros sąrašas bei nuorodos atskleidžia, ar autorius susipažinęs su kitais
tos srities darbais ir kaip jis priėjo prie savo išvadų. Savipagalbos kny
gos nėra recenzuojamos kaip profesiniai leidiniai, todėl jų autoriai gali
rašyti viską, ką nori.
• Nepirkite knygos vien todėl, kad ji pristatoma kaip bestseleris.
Joks įstatymas neapibrėžia šio žodžio vartojimo.
• Būkite labai labai atsargūs rinkdamiesi knygas, kurių antraštėse
pateikiami skaičiai. Konkretus žingsnių į gerą gyvenimą skaičius gra
žiai skamba reklamoje, tačiau gyvenimas nėra linijinis, ir skaičiai daž
niausiai nepadeda spręsti problemų. Per 15 metų 15 milijonų parduotų
knygos 7 labai efektyvių žmonių įpročiai egzempliorių jos autorių Step-
heną Covey'ų įkvėpė naujiems „atradimams“:jis teigė „iš trečiosios di
mensijos“ atradęs 8-ąjį įprotį.
• Prieš pritaikydami patarimą savo gyvenime, nesivadovaukite nuo
mone žmogaus, kuriam tas patarimas jau yra padėjęs. Savipagalbos
knygų pirkėjai gali būti tapę aklais ir neobjektyviais savo mėgstamų
autorių garbintojais. Paprašykite, kad knygą paskaitytų ir savo nuo
monę pareikštų žmogus, kuris šiaip jos niekada nebūtų pirkęs. Nesku
bėkite priimti jo nuomonės, tačiau, prieš pradėdami vadovautis nauja

programa, gerai ją apmąstykite.
• Įsigykite psichologijos įvadą. Rodyklėje susiraskite savo problemą,
perskaitykite tuos skyrius, kuriuose aprašomas jums rūpimas klausi
mas, tada bibliografijoje susiraskite tą sritį tyrinėjusių mokslininkų
darbus. (Tikiuosi, kad žvilgtelėsite ir į šios knygos pabaigoje pateiktas
nuorodas). Nueikite į biblioteką ir pasiskaitykite apie tuos tyrimus.
• Nesileiskite suviliojami „naujų kelių į laimingą gyvenimą“. Savipa-
galbos literatūra atsirado maždaug prieš 3500 metų, jos ištakos randa
mos senuosiuose Egipto ir Graikijos rašytiniuose šaltiniuose. Šiuolai
kiškas požiūris į savipagalbą tėra nauji bandymai suteikti palengvėjimą
neramioms sieloms. Taigi, atsigręžimas į senųjų laikų klasikinės literatū
ros išmintį bei pamokymus gali suteikti geros medžiagos apmąstymams.
• Nepainiokite psichoterapijos, konsultavimo, mokymų ar koučin-
go su psichologija. Dauguma psichoterapeutų dažniausiai moko savo
gyvenimo nuostatų, o ne moksliškai įrodytų tiesų. Mokslo tyrimais pa
grįsta psichologija tradiciškai nuo pat pradžių kritiškai vertino tokių
nuostatų patikimumą ir įrodė, kad dauguma iš „ekspertų“ gautų „psi
choterapinių“ patarimų padeda ne daugiau nei gero draugo patarimai.
• Nesitikėkite, kad psichoterapeutai, konsultantai, mokymų vado
vai ar koučeriai išmano psichologiją. Dažniausiai jie tiesiog siūlo savo
požiūrį į bendrus gyvenimo principus ir apie laimingą gyvenimą išma
no ne daugiau už jus. Tyrimai rodo, kad dauguma taip besivadinančių
žmonių savo praktikoje net tik nesiremia nei klasikinių, nei naujausių
mokslo tyrimų duomenimis, bet apie juos net nežino.
• Kreipkite dėmesį į laikotarpį. Norėdami daugiau sužinoti apie
idėją, kuria remiantis duodamas patarimas, atsižvelkite į jos susifor
mavimo laikotarpį. Pavyzdžiui, vis dar vyraujanti emocijų hidrauli
kos idėja („nuleisk garą“, „pravėdink jausmus“) kilo iš XIX a. būdingo
„garinio“ mąstymo. XX a. pradžiai būdingas „elektrinis“ mąstymas, jo
pasekmė - vidinės energijos prielaida („pasikrauk“, „nusėdo bateri

jos“, „vidinės energijos ištekliai“). Po Antrojo pasaulinio karo atsiradęs
„kompiuterinis“ mąstymas suformavo informacinį požiūrį („atminties
apimtis“, „persikrauti“, „prisijungti“, „išsitrynė iš atminties“).
• Informacija nėra vertinga savaime. Tol, kol mes jos protu nesu
virškiname ir nepritaikome tinkamame kontekste, informacija tėra
tik sausi duomenys. Kartais informacijos gausa tik dar labiau mus su
painioja, o daug užtikrintų atsakymų į visus klausimus sukelia nuo
vargį nuo faktų.
• Saugokitės Barnumo efekto. Tai moksliniais tyrimais patvirtintas
psichologinis principas, kuris remiasi populiariu P. T. Barnumo teigi
niu: „Kiekvieną minutę pasaulyje gimsta žinduklis.“ Čia turimas ome
ny mūsų psichologinis patiklumas, tikėjimas mūsų gyvenimo apibūdi
nimais vien todėl, kad jie užrašyti, be to, juos užrašė ekspertas ir, kaip ir
horoskopų atveju, jie parašyti tokiam plačiam žmonių ratui, kad negali
būti nei labai teisingi, nei labai klaidingi.
• Paskaitykite, ką apie savipagalbą rašo satyrikai. Jie gali būti žiaurūs
ir drastiškai iškreipiantys savipagalbos bei jos guru požiūrį, bet naujas
požiūris į visuotinai priimtas tiesas kaip tik ir teikia satyrai jėgos. Skep
ticizmas „šventųjų savipagalbos karvių“ atžvilgiu ir kritiškas požiūris
žmonių, kurie jomis visai netiki, gali padėti mums ugdyti kritišką mąs
tymą. Beviltiškoje ligos akivaizdoje šios satyrinės knygos man padėjo
tikrai ne mažiau, nei savipagalbos literatūra. Keletą mėgstamiausių au
torių pateikiu šio skyriaus literatūros išnašose.
• Nenustokite pirkę savipagalbos knygų. Tai, kad jos šališkos, dar
nereiškia, kad jose nerasite gerų minčių, vertų kruopštaus ir kritiško
apmąstymo.
Viliuosi, kad šie pasiūlymai padės jums įvairiapusiškai pažvelgti į
tai, ką visi intuityviai „žino“ apie laimingą gyvenimą. Prieštaraujan
ti sąmonė padės perkratyti asmeninius įsitikinimus apie savipagalbos
teiginius ir programas. Tikiuosi, jog skaitydami tolesnius skyrius tei

singai įžvelgsite mano rodomą kryptį ir nenukąsite mano rodomojo
piršto. Kaip rašė filosofas Arturas Schopenhaueris, svarbu pamatyti ne
tai, ko dar niekas nematė, bet apie visiems matomus dalykus galvoti
taip, kaip dar niekas negalvojo.
5
Melas apie meilę

ir kodėl mes juo tikime
Jei nori, kad tave mylėtų, būk vertas meilės.
OVIDIJUS
TEIGINIAI APIE MEILĘ

1. Save galėsi pamilti tik išmokęs mylėti artimą.
2. Tikra meilė kyla iš valios, o ne iš jausmo.
3. Tvirta meilė yra sąlyginė, o ne besąlyginė.
4. Sveika meilė reiškia gebėjimą pačiam būti tinkamu partneriu, o
ne tinkamo partnerio suradimą.
5. Ilgalaikė meilė remiasi abipuse iliuzija.
NEPAVYKUSIOS SĄJUNGOS
Ar norite patekti tarp 10 procentų laimingiausių pasaulio žmonių, iš
saugoti tvirtą fizinę ir psichologinę sveikatą bei gyventi maždaug ke-
tveriais metais ilgiau nei jūsų vaikai? Jeigu taip, užmegzkite artimą,
abipusiškai puoselėjamą, nuoširdžią, abipusiu įsipareigojimu paremtą
bendrystę su geriausiu draugu. Trumpumo dėlei pavadinsiu ją santuo
ka. Kalbėsiu apie jėgą, kurią dėl jai būdingo abipusio pasiaukojimo ir
rūpesčio, įžvalgūs mokslininkai pavadino M faktoriumi.1
Daug vertingų tyrimų įrodo santuokos naudą sveikatai ir pasitenki
nimui gyvenimu. Jie patvirtina, kad susituokę žmonės ne tik apsukres
ni, mielesni ir laimingesni. Netgi užklupus netikėtai ligai ar kitokiai
krizei, kuri daugumą žmonių paverčia nelaimingais ir sunkiai sugyve
namais, santuoka visuomenėje išlieka stipriausiu laimės, sveikimo ir
atsparumo garantu.2
Psichologas Davidas Myersas santuoką pavadino vadybai nepaval
džia sąjunga.3Kai paskaitos klausytojams prisipažinau, kad su žmona
Celest santuokoje gyvename 40 metų, vienas vyras nepatikliai šūktelė
jo: „Toje pačioje santuokoje?“ Santuokos institucijoje stabilus yra vie
nintelis dalykas - skyrybų skaičius. Pastaruoju metu Kanadoje ir JAV
išyra kas antra santuoka, ir tai atneša didžiulę žalą.4Dažnai sakoma,
kad santuoka esąs kertinis šeimos akmuo. Vyro ir moters sąjungos,
kaip institucijos, sakralumą akcentuoja gėjų santuokų oponentai, to
kiose sąjungose įžvelgiantys pavojų pažeisti visuomenės audinį. Tačiau
šis audinys jau yra pakankamai sudilęs. Heteroseksualių santuokų sta
tistika tokia niūri, kad gali kilti klausimas, kodėl homoseksualus as
muo dar gali norėti tokią sąjungą sudaryti.
TERMITŲ PAMOKOS
Amerikiečių psichologo L. Termano gyvenimo ciklo tyrimas tuo metu
buvo revoliucingas gabių vaikų tyrimas. Juos tyrėjai pavadino termi
tais. Kai Riversaide Kalifornijos universiteto psichologas Howardas
Melas apie meilę ir kodėl mes juo tikime 95
Friedmanas pasidomėjo termitų gyvenimu, jis ir jo kolegos su nerimu

pastebėjo, kad skyrybos turėjo ilgalaikių pasekmių vaikų sveikatai.5
Mokslininkai nustatė, kad vaikams, kurių tėvai išsiskyrė anksčiau, nei
jiems sukako 21-eri, ankstyvos mirties rizika padidėdavo 30 procentų;
tai reiškia, kad suaugusieji, kurių tėvai išsiskyrė, miršta vidutiniškai ke
tvertais metais anksčiau, negu tie, kurių tėvai išsaugojo santuoką.
Kai H. Friedmanas patyrinėjo suaugusių termitų santuokas, jis nu
statė tokią pat skyrybų žalą sveikatai. Ankstyva mirtis tarp išsiskyrusių
moterų buvo 80 procentų dažnesnė, nei tarp gyvenusių santuokoje. Iš
siskyrusių vyrų tarpe ankstyvos mirties tikimybė padidėdavo 120 pro
centų! Pakartotinos santuokos taip pat kėlė grėsmę ilgaamžiškumui.
Termitų, gyvenusių pakartotinėse santuokose, ankstyvos mirties rizika
padidėdavo 40 procentų.
KODĖL LAIMINGOSE SANTUOKOSE

GYVENANTYS ŽMONĖS NĖRA ĮSIMYLĖJĘ
Daug žmonių iš santuokos tikisi daugiau, nei patys gali duoti. Norime,
kad santuoka taptų romantiška savipagalbos programa, padedančia at
rasti savo „antrąsias puses“ ir pasiekti pilnatvę. Būtų neblogai, jeigu
moksliniai tyrimai padėtų suprasti, jog meilė yra veiksmažodis, o ne
daiktavardis.
Ilgai santuokoje gyvenantys žmonės nėra įsimylėję, bent jau svaigiai
romantine šio žodžio prasme. Jausdami abipusius teigiamus jausmus,
jie myli vienas kitą siekdami nepastebėti vienas kito klaidų ir silpny
bių. Jie yra įsimylėję pačią santuoką: ilgai santuokoje gyvenančioms
poroms santuokos gerinimas yra svarbiau negu savęs įtvirtinimas. Jie
žino, kad labiau tikėtina sveikatą ir laimę rasti rūpinantis santuoka, o
ne savuoju „aš“.
Tyrimai rodo, kad išsaugota santuoka yra vienas svarbiausių ilgo ir

gero gyvenimo garantų. Tačiau, nepaisant šimtų knygų apie tai, kaip
surasti tinkamą partnerį, kokių taisyklių laikytis einant į pasimatymą,
kaip gelbėti griūvančius santykius, dauguma taip ir neišmokome ilga
laikės meilės meno.
Kodėl gi mums taip nesiseka daryti to, kas, anot mūsų jausmų ir
tyrimų, yra gera? Ar nenutinka taip, jog rūpindamiesi vaikus išmokyti
gyventi geriau nei mes, nebepajėgiame jiems parodyti savo pagarbos
santuokai, kaip šeimos pagrindui? Keliu prielaidą, kad šis meilės pra
radimas yra savipagalbos palikimas.
Šeštajame skyriuje supažindinsiu jus su mokslo tyrimais, patvirtinan
čiais, kad nors mes ir nemušame, neapleidžiame ir neišnaudojame savo
vaikų, kaip teigia kai kurios teorijos (vaikų istorijų ar išstumtų prisimi
nimų), mes vis dėlto verčiame juos kentėti nuo vadinamosios diadinės
deprivacijos. Diadinė deprivacija yra neturėjimas galimybės augti na
muose su dviem suaugusiais žmonėmis, mylinčiais vienas kitą.
KODĖL NEGALIME LIKTI KARTU?

Kodėl taip lengva įsimylėti ir taip sunku meilę išsaugoti? Kodėl taip
dažnai tampame melagiais, nes žadame amžiną meilę ir nemokame
jos išsaugoti? Ar mūsų duota amžinos meilės priesaika tėra noras, kad
tęstųsi atsiradęs jausmas? Kodėl, nepaisant gausybės santykių ekspertų
patarimų, nepavyksta sukurti tikros ir ilgalaikės meilės? Ar mums pa
dėtų, jeigu meilės reikaluose būtume atsargesni ir, kaip pataria daugelis
savipagalbos vadovų, prieš įregistruodami santuoką „pabandytume iš
plaukti į santuokinius vandenis“ tiesiog pagyvendami kartu? Ar toks
praktiškas santuokos išbandymas prisideda prie santuokos stabilumo
ateityje? Tačiau klasikiniai psichologijos tyrimai nesiūlo atsakymų, jie
tik parodo, kad savipagalbos požiūris nėra geriausias būdas mokytis

rūpestingų ir nesavanaudiškų santykių.
Mes negalime pasikutenti patys. Esame taip sukurti, kad mūsų pojū
čių stimuliavimui reikalingas kitas žmogus. Nepaisant gausių knygų apie
meilę, kuriose mokoma, jog prieš mylint kitą reikia pamilti save, daugu
ma mūsų santykių vis dar sugriūva. Kad ir kiek knygų apie meilę įsigytu
me, „The Beatles“ dainos žodžiai yra teisingi - meilės nenusipirksi.
Aukšta savivertė, kurią akcentuoja savipagalbos judėjimas, prisidė
jo prie daugelio problemų, iškilusių mokantis ilgalaikės meilės. Užuot
ieškoję žmogaus, su kuriuo galėtume galvoti apie laimingo gyvenimo
kūrybą, ieškome idealizuoto asmens, su kuriuo gerai jaustumėmės, bet
gera savijauta dažniausiai pasirodo esanti tik laikina būsena.
Daug kalbama apie „sielos draugo“ įsimylėjimą. Mes nesąmoningai
meluojame kalbėdami apie „amžiną jausmą“ arba „gebėjimą mylėti
amžinai“. Tačiau mažai kalbame apie tai, ko iš tikrųjų reikia, norint visą
gyvenimą mylėti vieną žmogų. Prancūzai sako: „Meilė padeda praeiti
laikui, o laikas - meilei.“ Bet ar taip turėtų būti?
Ikisantuokinis išbandymas
Savipagalbos siūlymas pamėginti prieš santuoką pagyventi kartu -
kritiško žvilgsnio vertas pavyzdys apie akivaizdžiai savanaudišką
impulsyvumą, apsunkinantį meilę. Ši idėja teigia, kad ikisantuoki
nis išbandymas padės partneriams atrasti, ką reiškia gyventi tikroje
santuokoje ir sumažins skyrybų tikimybę. 62 procentai 20-30 metų
amžiaus amerikiečių galvoja, kad gyvenimas kartu sumažina skyry
bų tikimybę. O štai dešimt didžiausių tyrimų, atliktų Europoje, Ka
nadoje ir JAV parodė, kad ikisantuokinis gyvenimas kartu skyrybų
tikimybę tik padidina.6
Yra keletas priežasčių, dėl kurių gyvenimas kartu paskatina nesė
kmes santuokoje. Viena iš jų - netikras pasitikėjimo jausmas. Jau
ni žmonės, kartu išgyvenantys laimingą, gaivų, bet visuomet laikiną

romantinį žydėjimą, mano: „Mums pavyko išgyventi kartu jau dvejis
metus! Santuokinis gyvenimas turėtų klostytis puikiai.“ Bet santuoka
tęsis visą gyvenimą. Partneriai turėtų žinoti, kad kelių pirmųjų bendro
gyvenimo metų svaigulys palaipsniui išblės. Ir, tarp kitko, gerai, kad iš
blės. Kam užtektų energijos ir ištvermės šešiasdešimt metų trunkančiai
aistrai? Jeigu ir užtektų, kaip tada mes rastume laiko ir dėmesio vaikų
auginimui, tapimui sėkmingais visuomenės nariais ir mėgavimuisi na
tūraliais ilgalaikio bendro gyvenimo pokyčiais bei iššūkiais?
Romantiško bendro ikisantuokinio gyvenimo metu pora gali įtikėti
esanti atspari santuokinėms problemoms. Todėl vėliau santuokinio gy
venimo rutina tokiai porai gali sukelti tikrą nusivylimą. Porai, kurios
pasitikėjimas buvo nerealistiškai didelis, nusivylimas gali būti skaudes
nis ir sunkiau pakeliamas, nei porai, kuri tų sunkumų tikėjosi.
TAVO GYVENIMO ŠVIESOS APAKINTAS

Dirbdamas klinikiniu psichologu, atsakingu už vieną pirmųjų ir di
džiausių šeimyninių ir seksualinių sutrikimų klinikų pasaulyje, kasdie
ną susidurdavau su meilės melo padariniais. Girdėdavau tokius prisi
pažinimus: „Ji tikrai uždegdavo mane, bet vėliau ji pasikeitė“, „jis mane
tobulai sušildydavo, bet paskui jis atšalo“, „niekas man nesukeldavo
tokių jausmų kaip ji, bet ji nebuvo tokia, kokia aš ją laikiau“, „tikėjausi,
kad pagaliau radau man skirtą žmogų ir kad mes amžinai liksime kar
tu“. Supratau, kad žmonės ne tik painiodavo aistrą su meile, bet kad iš
tikrųjų jie ir nenorėdavo ko nors mylėti. Savipagalbos koncentracija į
savojo „aš“ garbinimą ir stiprinimą atitraukė mus nuo tikrojo ilgalai
kės meilės šaltinio. Tvirti ilgalaikiai meilės santykiai remiasi ne tiek
požiūriu į save, kiek rūpinimusi pačiu santykiu.
Vienos moters pasakojimas privertė mane susimąstyti, ar kas nors

iš mūsų apskritai yra pajėgus mylėti protu ir širdimi. Ji jau buvo išsi
skyrusi septynis kartus ir planavo vėl ištekėti už vyro, kuris, anot jos,
uždegąs joje tikrą liepsną. Ji pridūrė: „Kiekvienas vyras, už kurio buvau
ištekėjusi, būdavo mano gyvenimo šviesa, bet šviesa visuomet užges
davo, ir todėl dabar aš turiu uždegti naują degtuką. Tikiuosi, kad šįkart
degtukas tikrai neužges.“ Aš nusijuokiau, ir moteris įsižeidė. Ji nejuo
kavo. Ji tarė: „Meilė yra svarbiausia gyvenime, ir aš neketinu pasiduo
ti.“ Jos istorija parodė, kaip įsimylėjėliai, užuot norėję su kitu žmogum
dalintis gyvenimu, tikisi, kad kas nors kitas nušvies jų asmeninį gyve
nimą. Ir dar parodė, kaip greitai įsimylėjėliai, susitaikę su viena užge
susia meile, ima ieškoti kito, karščiau degančio degtuko.
Daug mano konsultuotų nelaimingų sutuoktinių ieškodavo ne pa
galbos šeimai, bet terapijos sau. Jie būdavo motyvuoti savipagalbos
propaguojamos asmeninės laimės etikos, skatinančios ieškoti part
nerių, kurie „uždegtų“ jų gyvenimus. Jie dažnai rasdavo partnerius,
norinčius keistis melu apie meilę, kaip amžiną tapsmą viena visuma.
Bet jie retai pajėgdavo įsipareigoti vienas kitam mokytis kartu įveikti
sunkias gyvenimo akimirkas. Sugriuvę santykiai dažniausiai būdavo
paremti tik biologiniu potraukiu ir aukšta saviverte. Galbūt įsimylėjė
liai sąmoningai vienas kito ir neapgaudinėjo, bet jų aistringų prisipa
žinimų pasekmė buvo neišpildomas pažadas iki pat mirties išsaugoti
intensyvią, aistringą ir romantišką meilę.
Per dažnai meilė tampa besitęsiančia savirealizacijos paieška. Esame
nepajėgūs suprasti, kad aistra kyla savaime, o tikra meilė yra apsispren
dimas viso gyvenimo darbui, siekiant tapti rūpestingais partneriais, ku
riančiais tai, ką psichologai vadina partneriška meile. Bernardas Shaw
pjesėje Žmogus ir antžmogis, išleistoje 1903 m., rašė: „Kai du žmones
veikia audringiausia, beprotiškiausia, apgaulingiausia, nepastoviausia iš
visų aistrų, iš jų reikalaujama prisiekti, kad jie iki mirties liks toje ne
normalioje, sekinančioje susijaudinimo būsenoje.“ Žinoma, tai neįma

noma. Aistra gali įžiebti meilę, bet aistra nėra meilė ir ji negali išsaugoti
meilės. „Ne meilės, bet draugystės trūkumas santuoką padaro nelai
minga“ - taip tikrą ilgalaikę meilę apibūdino Friedrichas Nietzsche.
RYŠYS, NUOBODULYS IR PALAIMA

Dėl daugumos mūsų artimuose santykiuose patiriamų nesėkmių kal
tinu savipagalbos judėjimą ar bent jau Vakarų pasauliui būdingą savi-
vertės aukštinimą. Nuolat propaguodama savivertę ir asmeninės lai
mes siekį, savipagalba siūlo receptą santykiams sugriauti; meilę ji mato
ne kaip esminę pilnatvės būseną, bet kaip dar vieną daiktą, kurį galima
įsigyti vartotojiškame gyvenime. Savipagalbos vadovai santuokoje la
biau akcentuoja tai, kaip partneriai iš santykių galėtų gauti tai, ko nori,
o ne tai, kaip jie patys galėtų prie santuokos prisidėti.
Savipagalbai būdinga laimės etika ignoruoja mokslinius tyrimus apie
laimę. Pavyzdžiui, psichologijoje jau seniai žinomas adaptacijos lygio
principas. Čia kalbama apie tai, kad esame linkę priprasti prie savo ap
linkos žmonių, daiktų ir tada pradėti galvoti, kad mūsų laimė slepiasi
kažkur kitur, kažkur toliau. Mums niekada negana, o branda būtent ir
reikalauja tai pripažinti, nusiraminti, būti mažiau savanaudžiams bei
priimti mūsų partnerius tokius, kokie jie yra. Mes linkę greitai nusta
tyti „neutralų laimės tašką“ ir tada viską ir visus lyginti atsižvelgdami į
tą tašką. Tai veda į chronišką nepasitenkinimą esama laimės būsena.
įsivaizduokite, kad staiga dingsta spalvota televizija. Dauguma
mūsų būtų labai nepatenkinti nespalvotais vaizdais ekrane, o jauniausi
iš mūsų apskritai negalėtų įsivaizduoti gyvenimo be spalvotos televizi
jos. Esame pripratę prie spalvų, ir, ieškodami kažko labiau egzotiško,
nei mūsų dabartinė neutrali spalvotos televizijos patirtis, savo poreikių
kartelę keliame vis aukščiau. Tam išmokstame specialius terminus, kaip

rezoliucija, erdvinis garso efektas, geras ryškumas, plazminis ekranas,
kurių nebuvo iki aukštųjų technologijų įsigalėjimo. Mokslininkas Ri
chardas Ryanas rašė apie trumpalaikį pasitenkinimą. Tas pats tinka ir
kalbant apie tarpusavio santykius.7Giliai neapmąstę meilės esmės, mes
taip ir nesuvoksime, kad visavertį gyvenimą gali suteikti būtent meilė
kitam žmogui iki gyvenimo pabaigos.
DVI MEILES PUSES

Kol vadovausimės hormonais ir savęs įtvirtinimo motyvacija bei gi
liau nesusimąstysime apie meilės esmę, mažai tikėtina, kad santuokos
bus patvarios ir ilgalaikės. Kol tėvai netaps brandžiomis bendrakelei
vių poromis ir vaikai neišmoks tėvais rūpintis taip, kaip pačiais savimi,
jaunesnioji karta vargu ar išmoks ilgalaikės meilės.
Svarbus psichologinis tyrimas siūlo kitaip pažvelgti į meilę ir ilius
truoja vadinamąją dviejų veiksnių meilės teoriją. Ji teigia, kad mūsų
emocijos susideda iš dviejų dalių: fizinio sujaudinimo ir kognityvinio
sujaudinimo. Meilės atveju tai būtų jausminė ir protinga meilė. Psicho
logė Elaine Hatfield yra mažiau žinoma nei santykių guru, bestselerio
Vyrai kilę iš Marso, o moterys - iš Veneros autorius Johnas Grey us, ta
čiau jos mokslinis požiūris į meilę pateikia gerų idėjų piešiant mūsų
asmeninius meilės žemėlapius.
E. Hartfield tyrimai patvirtina, kad yra dvi meilės stadijos: laikina
(visuomet laikina) aistringa meilė (fizinė, savanaudiška, hormoninė)
ir sąmoningesnė protinga meilė (mąstanti apie mūsų jausmus, dėl
ko mes taip jaučiamės ir kaip mes prisidedame prie savo partnerio
jausmų).8Jos teorija ir atradimai paskatino mane studentams, teigian
tiems, kad jie įsimylėję, pasiūlyti kur nors nuvykti, pakentėti, palaukti
keletą mėnesių ir įsitikinti, kad tokia meilė tikrai praeis. Degantiems

iš meilės siūlau nurimti ir pagalvoti, kaip jie galėtų mokytis drauge
mąstyti. Mano tyrimai rodo, kad vienas kitą mylintys žmonės neturi
galvoti vienodai, tačiau, jeigu jie nori patirti ilgalaikę meilę, jie turi
būti daug sąmoningesni, nei žmonės, valdomi hormonų ir savanau
diškų smegenų impulsų.
Psichologai Donaldas Duttonas ir Arthuras Aronas tyrė, kokia sti
pri gali būti pirmosios stadijos, tai yra aistringoji, meilė ir kaip ji gali
nustelbti antrosios stadijos, tai yra protingąją, meilę. Jie nuvyko prie
dviejų tiltų, nutiestų per Kapilano upę, tekančią Britų Kolumbijoje.9
Vienas tiltas rizikingai siūbavo virš upės, kitas buvo žemas ir tvirtas. Ir
vieną, ir kitą tiltą perėjusius vyrus pasitikdavo jauna patraukli moteris
ir paprašydavo užpildyti klausimyną apie jos kuruojamą projektą bei
pasiūlydavo savo telefono numerį, kuriuo galima būtų daugiau suži
noti apie jos veiklą. Žymiai dažniau jos telefono numerį paimdavo ir
paskambindavo vyrai, perėję siūbuojantį tiltą. Tie, kurie kartu su savo
mylimaisiais vyksta ieškoti aštrių pojūčių (parašiutizmas, atrakcionų
parkai), žino, kad ne tik mylimasis, bet ir adrenalinas priverčia širdį
plakti stipriau ar bent jau greičiau. Tai nėra nei gerai, nei blogai; tai
paprasčiausiai parodo, kad vadinamieji gilūs instinktai kyla lengviau,
nei mes įsivaizduojame.
E. Hatfield teoriją, teigiančią, kad mes labai lengvai supainiojame
jausmus su mintimis, patvirtina kitas, naujesnis tyrimas. Koledžo
studentai buvo stimuliuojami trimis skirtingomis veiklomis: bėgimu
vietoje, erotinės medžiagos žiūrėjimu ir juokingų arba nemalonių mo
nologų klausymusi. Tada jiems būdavo pristatoma patraukli moteris ir
prašoma įvertinti jos patrauklumą. Skirtingai nuo kontrolinės grupės
vyrų, kurie nebūdavo stimuliuojami, šie vyrai teigdavo, kad jie būdavo
sujaudinti būtent moterų, o ne kitos rūšies stimuliacijos.10Savipagalba
nuolat akcentuoja jausmus, o siekiant patvarios ilgalaikės meilės reikia
daugiau orientuotis į tai, kaip mes apmąstome savo jausmus. Mums

patinka būti pirmojoje meilės stadijoje ir, deja, mąstome per mažai,
kad pereitume į antrąją.
BAIMĖ BŪTI ATSTUMTAM

Visa, kas buvo pasakyta apie sąmoningesnę meilę, galbūt neskamba labai
romantiškai, bet tai nėra blogai. Tyrimai rodo, kad šios žinios būtinos
kuriant ramesnius, gilesnius, abipusiu rūpesčiu paremtus ilgalaikius tar
pasmeninius santykius, stiprinančius sveikatą ir palaikančius gerą psi
chologinę savijautą. Mokslininkė Ellen Berscheid su bendraautoriais ty
rinėjo aistringą ir atjaučiančią meilę. Jie priėjo prie tokios išvados: „Jeigu
žmonės geriau suprastų neišvengiamus amžinai aistringos meilės pavo
jus, jie dažniau sutiktų rinktis ramesnį pasitenkinimo jausmą.“11
Kai manome pagaliau atradę žmogų, galintį padaryti mūsų „aš“ lai
mingą, sakome „įsimylėjau iki ausų“ ar „išprotėjau iš meilės“. Šiuo atveju
turime omeny impulsyvią, nesąmoningą meilę, nepadedančią mums iš
tikrųjų pažinti kito žmogaus. Ši savanaudiška meilė pavojinga tuo, kad
gali kelti baimę, jog netekę meilės objekto visiškai pražūsime, kitaip sa
kant, kelti atstūmimo nerimą, trukdantį blaiviai vertinti santykius.
Psichologai nustatė, jog meilė, skirta užpildyti savąjį „aš“ ir motyvuo
ta jau minėto atstūmimo nerimo, galiausiai veda prie vadinamosios ais
tros paranojos. Tai emocinis ir protinis polinkis nuolat laukti pabaigos
ženklų ir į kiekvieną liepsnos blėsčiojimą reaguoti labai audringai.12
Atstūmimo nerimas yra užstrigimo paauglystėje apraiška, kurią vis
stiprina savipagalbai būdingas ruošimosi gyventi požiūris. Paauglius
jis paverčia pakvaišėliais. Užuot kartu mokęsi mylėti, vienas partneris
nuolat budriai laukia menkiausio atstūmimo ženklo, o kitas tuo tarpu
jaučiasi spaudžiamas vaidinti arba apsimetinėti.
SVEIKOS MEILĖS TRIKAMPIS

Tyrimai patvirtina, kad tikra, sąmoningai santuokai (kurią viena iš
mano gydytų porų pavadino apgalvota jungtimi) būdinga meilė vienu
metu pasireiškia trimis pavidalais: vaikiškoji, tėviškoji ir paaugliškoji.
• Vaikiškoji - tai pažeidžiama, atvirai priklausoma meilė. Tai paklus
ni, nuolaidi ir reikli meilė tam, kas nepastebi mūsų trūkumų ir gali
pasiūlyti tėvišką apsaugą, priėmimą, vadovavimą ir pasitikėjimą.
• Tėviškoji - tai atlaidi meilė tam, kas myli mus vaikiškai ir kam
reikalinga mūsų apsauga, priėmimas, vadovavimas ir pasitikėjimas.
• Paaugliška - tai veržli meilė, įkvėpta stipraus fizinio artumo po
reikio. Tai meilė, nuolat žadinanti gilaus ryšio jausmą.
Tyrimai rodo, kad laimės pojūtis labiau priklauso nuo gebėjimo pa
laikyti santykius, kuriems būdingi visi trys komponentai, nei pasiten
kinimas darbu ir turtas kartu sudėjus. Šis meilės trikampis geriausiai
apsaugo nuo skurdo, sumažina ligų tikimybę ir pagerina sveikimą sun
kiai sergant.13Apie tokią meilę medikai mūsų neklausia per kasmetinį
sveikatos patikrinimą, nors galėtų.
Dauguma mūsų jaučiame, kad didžiausia mūsų žmogiška stiprybė
yra ryšys su kitais žmonėmis. Jeigu šis M faktorius yra toks stebėtinai ga
lingas, kodėl tuomet mes vis dėlto nepajėgiame mylėti protingai? Kodėl
mes, anot Oso Guinnesso, gyvename ilgiau, bet mylime trumpiau?14
PER DAUG SAVANAUDI ŠKI

ILGALAIKEI MEILEI?
Kasmet JAV užregistruojama apie 2,4 milijono santuokų ir apie 1,2
milijono skyrybų. Šie skaičiai neapima iširusių sugyventinių porų.
Be to, reikia turėti omeny, kad tuokiasi vis mažiau porų. 1960-aisiais
nesusituokę buvo apie 25 procentai suaugusių amerikiečių. Šiandien

šis skaičius pasiekė beveik 50 procentų. Kaip jau minėjau, nutrūkusių
santykių epidemija bent iš dalies susijusi su tuo, kad poros gyveno sa-
vipagalbos atmosferoje. Du vien tik savirealizacija užsiėmę partneriai
niekada nepajėgs sukurti ilgalaikių santykių.
Savipagalbos aukštinamas įgimtas narcisizmas ir bendras pesimiz
mas žmogiškumo atžvilgiu paskatina tokius teiginius, kaip savipagal
bos autoriaus Johno Bradshaw. Jis rašo: „Žmogiškas saugumas neeg
zistuoja. Niekada nebus žmogaus, kuris mumis visada pasirūpintų.“15
Jo mintis atspindi savanaudišką požiūrį į meilę. Jo žinia ignoruoja ir
netgi niekina tuos, kurie myli rūpindamiesi kitais ir patys priimdami
kitų rūpestį. Turbūt dėl vyraujančios jo paties savirealizacijos nuosta
tos, šis autorius negali įsivaizduoti, kad kažkas norėtų būti nesavanau-
dis ir įsipareigoti visą laiką juo rūpintis. Jeigu ir galėtų, jis tikriausiai
galvotų, kad tas žmogus kenčia nuo bauginančios, savipagalbos išras
tos priklausomybės ligos.
Savipagalba labai pesimistiškai vertina ilgalaikės meilės galimybę ir la
bai lengvai priima nutrūkstančių santykių realybę. J skyrybas žvelgia ne
kaip į nesėkmę, o kaip į asmeninio augimo ženklą besivystančiame pa
saulyje. Savipagalba taiso santykius, kurie kažkada vis tiek nutrūks. Kaip
ir į daugumą mūsų gyvenimo sričių, taip ir į meilę savipagalba žvelgia iš
patologizuojančios perspektyvos. Savipagalba ieško, kas meilėje yra blo
ga. Įvairios savipagalbos programos siūlo ne atrasti ir stiprinti gerąsias
mūsų meilės puses, bet „kaip reikiant pakovoti“ ir „išspręsti konfliktą“.
PRIEŠYBĖS TRUKDO
Tipiško savipagalbai būdingo „mes sutaisysime viską“požiūrio atstovas,
santuokos ekspertas Georgeas Levingeris teigė: „Laimingoje santuokoje
svarbu ne suderinamumas, bet kaip sutuoktiniai su tuo nesuderinamu

mu tvarkosi.“16Jo optimizmas viršija tyrimų apie santuoką duomenis.
Rinkdamiesi savo gyvenimo partnerį, turėtume atminti, jog panašumas
didina pasitenkinimą. Jeigu santuoka bus kuriama remiantis idėja, kad
priešybės traukia viena kitą, abu partneriai susidurs su didžiuliais sun
kumais, nepriklausomai nuo gausybės savipagalbos patarimų.
Santuokos ilgalaikiškumas iš esmės priklauso nuo poros suderina
mumo.17Istorijos apie priešybių trauką ir lieka istorijomis. Jose pasa
kojama, kaip įvairios būtybės su visiškai priešingais bruožais gyvena
harmoningoje bendrystėje; pavyzdžiui, Arnoldo Lobelio knygų veikė
jos Varlė ir Rupūžė. Bet realiame gyvenime panašumų svarba didelė.
Žymus žurnalistas Walteris Lippmannas pakartojo moksliniais tyri
mais paremtą tiesą sakydamas, kad meilė tęsiasi tada, kai „du žmo
nės kartu myli kitus dalykus, o ne tik vienas kitą.“ Lengvai priimdami
nesuderinamumą ir paskui mėgindami tai ištaisyti mes galime prisi
dėti prie savipagalbos literatūros verslo, bet ne meilės ilgalaikiškumo.
Kuriant santuoką, pirmiausiai vertėtų pagalvoti apie panašumus. Pra
dėdami kurti santuoką nuo nesuderinamumų taisymo tik dar labiau
apsisunkintume mokymąsi mylėti iki gyvenimo pabaigos, kas ir taip
yra ganėtinai didelis iššūkis.
TEIGINIAI APIE MEILĘ

Pateiksiu keletą asmeninių pastebėjimų meilės tema. Jie gali priešta
rauti tam, ką jūs skaitėte knygose ar girdėjote iš savipagalbos guru, bet,
atsižvelgiant į anksčiau paminėtus pagrindinius meilės tyrimus, jie
verti jūsų ar jūsų partnerio dėmesio.
1-as teiginys. Norėdami pamilti save, pirmiausia turite išmokti mylėti
kitus. Kaip jau skaitėte anksčiau, pagrindinė savipagalbos prielaida tei
gia, kad gera savijauta yra pirmiausia asmeninis reikalas. Perfrazuojant

garsų Vinceb Lombardi posakį, savivertė nėra viskas, tai tik savivertė.
Visi mes turime stiprų meilės poreikį, tai tiesa, tačiau mes turime ir ne
mažiau stiprų - kaip rodo tėviška meilė, - netgi stipresnį tarpasmeni
nio ryšio poreikį. Sąmoningas požiūris į meilę reikalauja, kad santykį
vertintume netgi labiau nei save pačius. Savipagalba problemas mato
žmogaus viduje, bet iš tikrųjų sveikatos ir laimės buveinė yra mūsų
santykiuose.18
Atsakinguose santykiuose, kuriuose gausu kasdienių silpnumo aki
mirkų bei nusivylimų, mylėti vieną žmogų gali būti sudėtingiau, nei
mylėti save, bet tokia meilė teikia didelį džiaugsmą tiek ją gaunančiam,
tiek ir ją dovanojančiam asmeniui. Savipagalbos autoriai teigia, kad
„myliu tave“ prasideda nuo žvilgsnio į „aš“, o ne į „tu“. Savimonė ir
autentiškumas yra esminiai brandos požymiai, o savimonės niekada
nerasime tuštumoje. Save pažįstame tik pažindami kitus; tiek „aš“, tiek
„tu“ yra vienodai svarbūs meilėje.
Tvirta meilė yra dviejų žmonių reikalas. Ji prasideda nuo motinos
ir vaiko ryšio jos įsčiose. Paklauskite, ir kiekviena mama jums pasa
kys, kad savo vaiką mylėjo dar prieš jo gimimą ir, kad jos meilės ryšys
su tuo vaiku yra beribis. Naujagimis dar nesuvokia, kas yra meilė, bet
kūdikis gyvenimą patiria pagal tai, kiek leidžia jo sąmonė visiškos pri
klausomybės nuo kito asmens kontekste. Manau, kad gyvenimą pra
dedame ne kaip vienas, o kaip du žmonės ir kad savirealizacijos bei
aukštesnės savivertės paieškos gali tiek padėti, tiek ir pakenkti.
Havajietiška legenda pasakoja apie du mylinčius žmones, turėjusius
išsiskirti. Mergaitė iš už ausies išsitraukė gėlę ir padalijo ją pusiau. Jos
ašaros riedėjo žiedlapiais, ir iki šiol gėlės žieduose galima jas pamatyti.
Pusę gėlės ji atidavė savo mylimajam, pasmerktam amžinai likti kal
nuose, o kitą pusę vėl užsikišo už ausies ir iškeliavo visiems laikams
gyventi prie jūros. Dabar skaisčioje Havajų saulėje naupaka gėlės žydi
ir kalnuose, ir prie jūros. Ši legenda pasakoja apie meilę, paremtą ži

nojimu, kad niekas negali pasiekti savirealizijos tol, kol neišmoksta už
megzti pastovaus nesavanaudiško meilės ryšio.
2- as teiginys. Tikra meilė nėra emocinė meilė; tai valinga meilė. Gar
siais Chaucerio žodžiais „meilė akla“ kalbama apie neapgalvotą „aš“
susižavėjimą meilės objektu, kuris tą „aš“ kažkaip pastiprina. Tuomet
supainiojama emocinio susižavėjimo būsena su protinėmis, emocinė
mis, fizinėmis ir dvasinėmis pastangomis, reikalingomis užmegzti, pa
laikyti ir puoselėti ilgalaikį ryšį. Meilė - ne tik širdies, bet lygiai tiek pat
ir proto reikalas.
Kai rūpinamės aukšta saviverte, o ne naujojo „mes“ gyvenimo kūrimu,
vėliau pjauname tai, ką pasėjome. Nieko keisto, kad dažniausiai skyry
bos įvyksta po santuokos praėjus maždaug trejiems metams, kai baigia
si emocinio ir fizinio susižavėjimo laikotarpis. Tai laikas, kuomet reikia
ne apleisti santykius, bet daugiau apie juos galvoti.19Todėl išmintingiau
tuoktis ne tada, kai esame įsimylėję, bet tada, kai jaučiamės pasiruošę mo
kytis pamilti pačią santuoką. Užuot kasęsi tai, ką poetas W. H. Audėnas
pavadino „nepakeliamu nerviniu niežuliu“, turime nurimti ir pagalvoti.
Ilgalaikei meilei reikia ne pasidavimo fiziologiniam impulsui, bet
protu paremto apsisprendimo. Meilė labiau remiasi sąmoninga abipu
se mąstysena, ramiu žinojimu, o ne individualiu karštakošišku reaga
vimu. Meilė yra abipusė priklausomybė, dėl kurios abu partneriai su
daro protu ir emocijomis grįstą susitarimą augti ir mokytis kartu, o ne
individualiai kopti savirealizacijos laiptais.
3- as teiginys. Tvirta meilė yra sąlyginė, o ne besąlyginė. Kitas savipa-
galbos principas teigia, kad meilė turėtų būti besąlyginė. Tokia meilė
nebepastebės neapgalvoto ar savanaudiško elgesio ir ves į atsakomybės
stygių. Mano nuomone, visa meilė, tiek ta, kurią tikimės gauti, tiek ir
ta, į kurią investuojame, turėtų būti sąlyginė, užtarnauta meilės vertu
elgesiu, o ne paremta tuščiais pažadais ar atsiprašymais.
Perfrazuojant filmo herojų Forestą Gampą, meilė yra tada, kai ji vei
kia. Savipagalba teigia, kad elgiamės taip, kaip jaučiamės, bet juk ir
mūsų jausmai gali priklausyti nuo mūsų elgesio. Valdydami savo elgesį,
galime valdyti ir emocijas. Šiuo klausimu galimas dvejopas požiūris.
Kai kurie žmonės mano, kad meilė savo partneriui nėra svarbiausia;
kiti įsitikinę, kad jie nusipelnę meilės, nepriklausomai nuo to, kaip jie
elgiasi. Sakyčiau, kad abu požiūriai klaidingi.
Pastebėjau, kad daug vyrų ir moterų, teigiančių, kad myli savo part
nerius, mandagiau ir pagarbiau elgiasi ne su jais, o su visiškai svetimais
žmonėmis. Mane stulbina, kad tiek daug vyrų ir moterų leidžiasi įžei
dinėjami, patys elgiasi šiurkščiai ir sako, kad jie myli savo partnerius.
Nesame verti meilės savaime, mes jos nusipelnome. Meilė priklauso
nuo to, kaip atsakingai tariame žodžius, kaip dėmesingai išklausome,
kiek atsisakome savęs padėdami kitam, kiek laiko skiriame santykių
puoselėjimui, kiek atsakomybės prisiimame už santykių kokybę ir už
partnerio gyvenimą. Romantiška sėdėti prie žvakės ir ilgesingai žiūrėti
vienas kitam į akis, tačiau tam, kad būtumėte verti meilės, gali tekti
kartu sėdėti prie televizoriaus ir žiūrėti jūsų partneriui, bet ne jums
labai patinkančią laidą.
Norint būti mylimam, pirmiausia reikia būti vertam meilės. Nelauki
te, kol įsimylėsite; pradėkite mylėti ten, kur šiuo metu yra jūsų širdis. Tas,
kas nebando nuolat nusipelnyti meilės, nėra jos vertas. Esminis klausi
mas yra ne „Ar aš įsimylėjęs?“, tačiau „Ar mano elgesys vertas meilės?“
4-as teiginys. Sveikai mylėti - tai ne sutikti tinkamą žmogų, bet pa
čiam būti tinkamu partneriu. „Ar norėtumėte, kad sutuoktinis būtų
toks kaip jūs?“ Pastebėjau, kad gerai apgalvotas ir nuoširdus atsaky
mas į šį klausimą gali būti patikimas mūsų gebėjimo mylėti rodiklis.
Tai reiškia, kad tikra meilė - tai ne ieškoti vienintelio mums tinkančio
asmens; tikra meilė - priimti iššūkį tapti tokiu asmeniu, su kuriuo pa
čiam norėtųsi praleisti visą gyvenimą.
TESTAS „KIEK ESATE VERTAS MEI LĖS“

Atsakę į žemiau pateiktus klausimus, galėsite įvertinti, kiek jūsų meilė
atitinka mano ką tik aprašytą ketvirtąjį teiginį. Pradžioje gali pasirody
ti, kad mano klausimai kilę iš tradicinio savanaudiško požiūrio. Tačiau
iš tikrųjų jie skirti paskatinti jus susimąstyti apie tai, kaip jūsų elgesys
veikia jūsų partnerį. Atsakydami į kiekvieną iš jų, pasvarstykite, kaip
jūsų elgesys veikia poros santykių „meilės ekologiją“. Pažymėkite tuos
klausimus, į kuriuos nedvejodami galite atsakyti „taip“.
1. Ar tvirtai žinote, kiek dėmesio jūsų partneris tikisi išjūsų sulaukti; ar
stengiatės jo tiek suteikti net ir nežinodami, kodėl jam reikia tiek daug?
2. Ar priimate savo partnerio požiūrį į namų ruošą ir padarote dau
giau, nei jums atrodo turėtų būti iš jūsų reikalaujama?
3. Ar patylite ir nepasakote ko nors vien todėl, kad tai galėtų įžeisti
jūsų partnerio jausmus?
4. Ar pritariate partnerio sampratai apie higieną ir bandote ją pri
imti, kai ji nesutampa su jūsiške ar tiesiog atrodo kvaila?
5. Ar mėginate rengtis taip, kaip patinka jūsų partneriui, nors pats
mieliau rengtumėtės kitaip?
6. Ar stengiatės gyventi pagal savo partnerio punktualumo supratimą?
7. Ar sutinkate priimti savo partnerio bendravimo taisykles - klau
sytis jo tiek, kiek jis nori, kalbėtis apie tai, apie ką reikia kalbėtis, -
net jeigu tai pareikalauja daug jūsų energijos, dėmesio ir pastangų
slepiant nuobodulį?
8. Ar imatės kokios nors veiklos (kaip apsipirkimas, sporto laidų
žiūrėjimas, darbas darže) vien todėl, kad jūsų parneriui labiau pa
tinka, kai darote tai kartu?
9. Ar susilaikote nuo mėginimų pataisyti savo partnerį netgi tada,
kai lengvai ir teisėtai galėtumėte tai padaryti?
10. Ar stengiatės būti geru miego partneriu, vengdamas prižadinti
partnerį, atiduodamas savąją paklodės dalį, išjungdamas šviesą ar

televizorių, nors dar nesinori, prisiderindamas prie partnerio guli-
mosi ir kėlimosi ritmo?
11. Ar žinote, kas jūsų partnerį prajuokina, ar mėginate pralinks
minti jį, ar juokiatės iš partnerio juokų netgi tada, kai girdite juos
šimtąjį kartą?
12. Ar esate atsargus komentuodamas ar juokaudamas netgi tada,
kai žinote, kad partnerio jautrumas kai kurioms temoms yra perdė
tas? (Santuokinio humoro taisyklė: jis turi būti padorus, pasakytas
laiku ir skoningas).
13. Ar esate pasidomėję, kas jūsų partneriui svarbu seksualiniame
gyvenime, ir ar stengiatės į tai atsižvelgti?
14. Ar „meluojate“ partneriui girdami jo patiekalą arba projektą,
kuris jums asmeniškai atrodo „tragedija“?
15. Ar manote, kad jūsų partneris noriai tuoktųsi su jumis antrą kartą?
TEIGIAMŲ ATSAKYMŲ SUM A
Kuo daugiau surinkote teigiamų atsakymų, tuo labiau tikėtina,

kad esate vertas meilės. Šį testą panaudojau tirdamas poras, atėjusias
į mano paskaitas. Iš 173 porų, kurias galėjau stebėti ilgesnį laiką, 58
poros išsiskyrė. Visų išsiskyrusiųjų teigiamų atsakymų skaičius šiame
klausimyne nesiekė 15. Vien pamąstymas apie šiuos klausimus ir pasi
kalbėjimas apie tai su parneriu galėtų padėti judviem užmegzti dialo
gą, vedantį į ilgalaikę meilę. Greičiausiai tuomet galėtumėte mėgautis
pranašumais, kuriuos teikia santykių, o ne savojo „aš“ vertinimas.
Niekas iš mūsų tikriausiai niekada nebus mylimas tiksliai taip, kaip
norėtume būti mylimi. Jeigu tikimės sukurti ilgalaikius, pasitenkinimą
teikiančius meilės santykius, pirmiausiai turime stengtis ne ieškoti tin
kamų partnerių, bet patys tokie tapti.
5-as teiginys. Ilgalaikei meilei būdingas iškreiptas matymas. Kiekvie

nas susituokęs žmogus yra vedęs kvailį (ištekėjusi už kvailio). Tas pat
pasakytina ir apie jo (jos) sutuoktinį. Jeigu du netobuli žmonės, kurių
klaidos metams bėgant ir aistrai blėstant taps vis akivaizdesnės, norės
išsaugoti meilę, kiekvienam teks savo parnerį matyti šiek tiek iškreip
tai. Tvirtai meilei reikia, kad partneriai būtų linkę nepamatyti kai kurių
erzinančių vienas kito trūkumų.
Mokslo tyrimai rodo, kad kuo didesnis neatitikimas tarp to, kaip
objektyviai mūsų partnerį mato kiti, ir to, kaip subjektyviai partne
rio silpnybes matote jūs, tuo didesnė ilgalaikės meilės tikimybė.20
Pavyzdžiui, pažinojau tarpusavyje nederančią porą: žmona buvo
šviesi moteris, matanti gerąsias visa ko puses, tačiau jos vyras, nors
sąmojingas ir geraširdis, buvo tikras priešgyna. Jeigu žmona sakyda
vo, kad tuoj išlįs saulė, jis pasiimdavo skėtį; kai jai atrodydavo, kad
vaikai užsiima kūrybinga veikla, jis matydavo tik sukuistą kambarį.
Kai viena jos draugė neiškentusi paklausė, kaip ji ištveria tokį nega
tyvų vyro požiūrį, ji tarė: „O, jis savaip laimingas. Jis tiesiog taip savo
laimę parodo.“
Naujausi tyrimai rodo, kad laimingiausios ir ilgiausiai meilę išsau-
gančios yra poros, kurios labiausiai iliuziškai mato vienas kito klaidas.
Ilgalaikei meilei išsaugoti reikalingas gebėjimas matyti savo partnerio
dorybes ten, kur iš tikrųjų jų nėra. Laikui bėgant pasireiškia pozityvūs
šių meilės iliuzijų šalutiniai efektai: mūsų partneriai gali pamažu mė
ginti tokie ir tapti.
Pozityviosios psichologijos pradininkas Martinas Seligmanas mei
lės iliuzijas apibūdina pasitelkdamas „taip, bet“ požiūrį į meilę.21 Skir
tingai negu besąlyginės meilės atveju, partneriai, kuriems būdingas
„taip, bet“ mąstymas, ne susitaiko su juos erzinančiu partnerio elgesiu
sakydami „vis tiek jį (ją) myliu“, o nepaisydami tų klaidų parodo ryžtą
išsaugoti santykius ir išmintingai vertinti juos pozityviau.
Mano žmona yra pasaulinio masto meilės iliuzioniste. Gyvenant su

manimi, jai tai buvo labai reikalinga. Vienas mano trūkumų yra ne
kantrumas ir dirglumas lengvabūdiškų žmonių atžvilgiu. Neabejoju,
kad draugai pastebi mano karštakošiškumą, tačiau žmona vadovaujasi
„taip, bet“ požiūriu. Ji sako: „Žinoma, Paulas reaguoja skubotai, bet jis
mato, kad kiti gali elgtis geriau, nei jie elgiasi dabar.“ Žinia, po tokių
žodžių ryžausi bent jau pamėginti pakeisti savo netolerantišką nekan
trumą ir gyventi atitikdamas žmonos meilės iliuziją.
Besivystant santykiams, partneriai turėtų sąmoningai ar nesąmo
ningai padėti vienas kitam kurti bendrą iliuziją apie vienas kito trū
kumus ir stipriąsias puses. Taip jie padėtų vienas kitam susikurti iliu
zinius meilės žemėlapius, kuriais remdamiesi galėtų mokytis elgesio,
atitinkančio tas iliuzijas.
Užuot matę savo partnerį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, pamėginkite jį
matyti tokį, koks jis galėtų būti ir patys pamėginkite tapti tokie, kokius
jus mato partneris. Bent jau retkarčiais mūsų partneriai gali mus nu
stebinti išpildydami mūsų iliuzines svajones. O jeigu pavyksta tai pa
daryti kartu, tai ir būna tiesiausias ir patikimiausias kelias į meilę.
6
įsipareigoję šeimyniniams
globos namams
Jei tavęs niekada nepersekiojo tavo vaikas,
tu niekada nebuvai tėvu.
BETTE DAVIS
TEIGINIAI APIE VAIKŲ AUGINIMĄ

1. Veiksmingas yra ne vaikų auginimas, bet augimas kartu šeimoje.
2. Vaikystės patirtis nelemia suaugusio žmogaus elgesio.
3. Vaikai nėra brangiausias mūsų turtas.
4. Geri tėvai perdėm nesirūpina aukšta vaikų saviverte.
5. Vaikai nėra nusipelnę gyventi geriau nei tėvai.
ŽAVIAI SUTRIKĘ
Ar jūsų šeima ne keista? Ar jūsų šeimoje nėra šaukiama, ginčijamasi ar
net kovojama? Ar jūsų šeimoje nėra bent vieno žmogaus, kuris neatsi-
duria gatvėje tik todėl, kad yra šeimos narys? Ar niekada nesvajojate
pabėgti iš savo šeimos?
Jeigu į šiuos klausimus atsakėte teigiamai, sveikinu! Jūsų šeima yra
visiškai sveika, žaviai sutrikusi ir puikiai atliekanti savo funkcijas, tai
yra teikianti saugų prieglobstį žmonėms su trūkumais, kur jie gali pa
valgyti, išsimiegoti, augti, mokytis, pražysti ir daryti tai, ko netoleruotų
žmonės, esantys už šeimos ribų.
Geriausias šeimos apibūdinimas, kokį man pavyko rasti, skamba
taip: „Šeima - tai grupė iš dviejų ar daugiau žmonių, neracionaliai įsi
pareigojusių kurti bendrą gerovę.“ Namus geriausiai apibūdino Rober
tas Frostas: „Namai - tai vieta, priimanti tave sugrįžusį.“
Mėgstu šiuos apibūdinimus, nes juose šeima yra disfunkciška. Šei
mos - tai visuomenės sukurtos mažos institucijos, globos namai, ku
riems mes savanoriškai įsipareigojame.
Mąstydamas apie šeimą kaip apie globos namus, aš sugalvojau šei
myniškumo sąvoką, kuri išreiškia šeimos solidarumo, tradicijų ir rū
pesčio pirmenybę prieš asmeninius interesus. Šeimyniškumas yra
puikus priešnuodis prieš mūsų visuomenėje įsigalėjusią maniją rūpin
tis savuoju „aš“, neiškeliantis vieno žmogaus (vaiko, mamos ar tėvo)
poreikių aukščiau už kito. Lygiai taip, kaip meilės santykiuose dviejų
žmonių ryšį vertinu labiau už individualų domėjimąsi savimi, taip ir
šeimyniškumas šeimą, kaip visumą, vertina labiau už kiekvieno jos na
rio interesus.
SAUGUMAS GLOBOS NAMUOSE

Nors ir teigiau, kad intymi dviejų suaugusių žmonių meilė turėtų būti
sąlygiška, stiprios šeimos išsiskiria gebėjimu besąlygiškai priimti vienas
kitą. Tie, kam teko patirti ar matyti siaubingą šeimos nario elgesį, žino,
Įsipareigoję šeimyniniams globos namams 117
kad tas žmogus vis tiek yra ir visuomet liks šeimos narys. Visose šeimy
ninėse situacijose tenka priimti kito elgesį ir judėti pirmyn. Jokiu būdu
nesiūlau susitaikyti su, pavyzdžiui, chronišku tėvų smurtu vaiko atžvil
giu. Tačiau negalima ir paneigti tokio tėvo svarbos mūsų gyvenime.
Po to, kai gimstame ar esame įvaikinami, susituokiame ar kitu keliu
patenkame į šeimą, mes visam gyvenimui įsipareigojame šiai dažnai
keistai, bet stipriausiai iš visų visuomenės institucijų. Lengvesniais
netinkamo elgesio šeimoje atvejais, kurių turbūt visi esame patyrę ir
kurie nutinka tik todėl, kad per gerai žinome vieni kitus, šeimos saitų
galia gali stulbinti. Juos palaiko ne tiek logika, kiek meilė.
Besąlyginė šeimos meilė nepateisina destruktyvaus elgesio, bet lei
džia išmėginti leistinas elgesio ribas. Blogas elgesys nėra pateisinamas,
net nebūtinai siekiama jį suprasti. Patvari, neracionali meilė yra šeimos
ypatumas. Reikia, kad visuomenėje būtų vieta, kur kažkas tavimi rūpi
nasi nepaisant nieko. Nuo mažo besikandžiojančio vaiko iki vagiančio
paauglio ir tėvo, kuris tikisi emocinės savo vaikų pagalbos - kiekvienas
narys šeimoje ko nors mokosi ir iš jos ką nors gauna.
Disfunkcija, kurios taip bijoma savipagalboje, nėra blogas dalykas.
Vertinant pagal savipagalbos kriterijus, kiekviena šeima, įskaitant
manąją, tikriausiai yra disfunkciška. Visi mes kivirčijamės, elgiamės
vaikiškai ir priklausome vieni nuo kitų, visi mes ilgai neužaugame, vi
siems būna pykčio priepuolių. Bet mes visi esame šeima, ir joje yra
bent vienas žmogus, su kuriuo bet koks kitas protingas suaugėlis ne
norėtų praleisti daug laiko. Vienas iš kito mes gauname tai, ko mums
trūksta: kantrybės, patarimų, stabilumo, galimybę išsisakyti ir išklau
syti, bet, svarbiausia, galimybę mylėti. Vieno žmogaus disfunkcija ki
tam asmeniui teikia galimybę augti. Susidurdami su netinkamu kurio
nors šeimos nario elgesiu, mokomės kantrybės, kuri yra rūpestingos ir
padorios visuomenės pagrindas. Šeima, būdama netobula, neramioms
sieloms siūlo emociškai saugų būstą.
ŠEIMOS - NE VAIKAMS
Priešingai, nei įprasta manyti, šeima nėra tik vieta, skirta užauginti ap
sukriems ir talentingiems vaikams. Šeimos tikslas nėra laimingi vaikai.
Jos tikslas - mylintys, laisvi, atsakingi suaugusieji, mokantys kitus ver
tinti labiau nei save pačius.
Šeima - tai sunkus išbandymas, kai individualios silpnybės ir stip
riosios pusės susilieja į visumą, kuri yra daugiau nei atskirų dalių suma.
Šeima nėra tik vaikų dienos priežiūros centras, bet centras, kuriame rū
pinamasi kiekvienu jam priklausančiu asmeniu. Būtent dėl to šeima ir
yra nuostabus, kartais erzinantis ir daug jėgų reikalaujantis išbandymas.
Šeima yra vieta, kur visi nariai gali išmokti svarbiausio įgūdžio - įsi
pareigoti didesniam nei savasis „aš“ tikslui - meilės ryšiui. Šiuo atveju
meistriškumas ugdomas ne siekiant individualių, o abipusių bendrų
tikslų. Būtent čia šeimos nariai mokosi nepriklausomybės, ir kartu -
priklausomybės. Taigi, jaunesni nariai čia mokosi mylėti kitus ir ryžtis
sudėtingam šeimos plėtros iššūkiui.
TĖVYSTĖS PROBLEMA IR PRIVILEGIJA

Jeigu nesame tam iki galo pasiruošę, vaiko gimimas gali tapti vienu
blogiausių gyvenimo nutikimų. Laimei, gali tapti ir vienu nuostabiau
sių įvykių. Vaikų auginimas gali tapti didžiausia privilegija arba grau
žiančia gyvenimo kliūtimi priklausomai nuo to, ar vaikus norėsime
auginti, ar augti kartu su vaikais. Tėvystės patirtis rodo, kad, nepaisant
auklėjimo metodų, savanaudiški žmonės tampa bjauriais tėvais ir au
gina dar labiau savimi susirūpinusias atžalas.
Skaitydami savipagalbos knygas apie tėvystę, suprasime, kad vai
kų auginimas tapo nebe šeimos džiaugsmu, bet dar viena išmoksta
ma užduotimi ir dar viena iš daugelio planuojamų veiklų. Daiktavardį

„tėvas“ savipagalba pakeitė veiksmažodžiu, apibūdinančiu daugybę
žingsnių ir programų, kurias reikia įveikti. Užuot vaikams parodę gyvą
pavyzdį, tėvai tapo priemone, padedančia vaikams visais įmanomais
būdais išreikšti save.
„Tėvystė“ dažnai tampa dar vienu savipagalbos meniu pasirinkimu,
vedančiu į iliuzinę savirealizaciją per „vaiko turėjimo“ patyrimą. Dėl
tokio save įtvirtinančio požiūrio į vaiko ir tėvo santykį tėvystė, užuot
buvusi šventa privilegija, tampa projektu. Savipagalbai būdinga gero
gyvenimo etika ir nuolatinis vis didesnės laimės ieškojimas veda prie
įsitikinimo, kad tėviška savivertė priklauso nuo mūsų gebėjimo matyti
savo vaikus, gyvenančius laimingiau už mus.
Svarstau, ar geresnis gyvenimas, kurio tėvai linki savo vaikams, ne
taps dar labiau skubotas, paviršutiniškas ir padrikas, nei buvo jų pačių
gyvenimas. Būtų išmintingiau, jei užuot panirę į geresnio gyvenimo
sau ar savo vaikams paieškas, patys tėvai parodytų atžaloms, jog jau
dabar gyvena sektiną meilės gyvenimą. Didžiausia dovana, kokią tik
gali tėvai duoti savo vaikams, yra žinia, kad jie patys mėgaujasi geru
bendru gyvenimu.
GELEŽINIŲ MERGELIU PAMOKOS

Mūsų visuomenėje gajus įsitikinimas, kad šeimos, ypač tėvai, turi labai
stiprią ir beveik nesuvokiamą įtaką savo vaikų ateičiai. Pasiremdama
keletu vertingų mokslo atradimų, savipagalbos industrija pastatė ga
lingą tvirtovę, iš kurios skleidžiamos idėjos apie tai, kaip tėvų elgesys
nulemia visą tolesnį vaikų gyvenimą.
Ši idėja grindžiama vieno tyrimo rezultatais. Turbūt joks kitas ty
rimas taip aiškiai neparodė tėviškos meilės reikalingumo, kaip šis
Harryb Harlow darbas su makakomis, kurias jis vadino savo Geleži

nėmis Mergelėmis.
H. Harlow buvo žymus (kai kas tam prieštarauja) psichologas, ty
rinėjęs meilę, fizinio kontakto svarbą ir kitus meilės ryšio aspektus.
Vieno tyrimo metu jis siekė, kad beždžionių makakų naujagimiai pri
sirištų ne prie tikrųjų, bet prie surogatinių mamų. Tam jis sukonstravo
vienas „mamas“ iš vielos, kitas iš frotinio audinio.1H. Harlow nustatė,
kad beždžionių naujagimiai labiau prisirišdavo prie „mamų“, paga
mintų iš minkšto audinio, nei prie metalinių, bet turinčių pieno dirbti
nių motinų. Meilę skatino švelnus prisilietimas, o ne geras skonis. Nuo
tada atsirado terminas „prisilietimo paguoda“.
Grįžtant į tuos laikus (penktojo dešimtmečio pabaiga-šeštojo pra
džia), kai psichologijoje vyravo bihevioristinis bausmės ir paskatinimo
požiūris į tėvystę, idėja, kad meilė atsiranda nesant motinos pieno pa
skatinimo, buvo revoliucinga. Bet H. Harlow labiau domėjosi meilės
galia, todėl sukūrė Geležinę Mergelę. Skirtingai, nei ankstesnės iš vie
los arba iš frotinio audinio pagamintos „mamos“, prie kurių meiliai
glaudėsi beždžionėlės, Geležinė Mergelė nebuvo tokia guodžianti.
Geležinės Mergelė buvo skriaudžianti motina. Ji buvo pagaminta iš
kieto, šalto metalo, jos aštrūs spygliai skleidė šalto oro gūsius, kurie
beždžionių jauniklius nublošdavo prie metalinių narvo virbų. (Nesun
ku suprasti, kodėl po šio tyrimo H. Harlow pelnė gyvūnų kankintojo
reputaciją.) Kai kurios Geležinės Mergelės į beždžioniukus purškė šal
tą vandenį, kai kurios netgi badė juos, tačiau beždžioniukai vis tiek
grįždavo ieškodami kontakto su vienintele jiems prieinama motina.
Meilė, kurios jaunikliai ieškojo, juos žalojo, tačiau šie vis tiek išlikdavo
atkakliai prisirišę prie savo brutalios pamotės.
Tapusios paauglėmis, surogatinių motinų užaugintos beždžionės
būdavo nepasiruošusios mylėti, poruotis, bendrauti ir mėgautis gy
venimu. Jos valandų valandomis tūnodavo narvuose rėkdamos, dau
žydamos narvo sienas, netgi grauždamos savo pirštus iš nepasiten

kinimo. Tyrimas įrodė, jog blogas elgesys ankstyvojoje vaikystėje yra
vienareikšmiškai žalingas.
Būtų pavojinga remiantis šiais atradimais padaryti per plačias išva
das. H. Harlow tyrimas padeda suprasti tris dalykus: pirma, žiaurus
elgesys vaikystėje gali turėti ilgalaikes pasekmes; antra, kūdikiams švel
nus kontaktas svarbesnis už maitinimą; trečia, visada egzistuoja įgim
tas instinktas sugrįžti į savo šeimą, kad ir kokia žiauri ji būtų.
Tačiau savipagalbos „liaudies išmintis“ skelbia, kad kiekvieno su
augusio žmogaus sutrikimo šaknys glūdi vaikystėje patirtoje traumoje.
Savipagalbos psichologija atkakliai tikina, kad šeima yra lopšys įvai
riausių išstumtų prisiminimų, kuriuos sukėlė žiaurūs tėvai, palikę iš
tisas kartas traumuotų vidinių vaikų, dabar priverstų ieškoti „namų“
savipagalbos knygų lentynose. Kai savęs ieškome atsiribodami nuo
šeimų ir užsiimdami izoliuota savirealizacija, galiausiai tampame vi
siškai atskirti nuo dvasiškai mus galinčių palaikyti kultūrinių šaknų ir
priklausymo jausmo.
PER DAUG PAGYRŲ,

PER DAUG KALTĖS
Dauguma mūsų nebuvo nei apleisti, nei traumuoti savo tėvų. Tėvai galė
jo padaryti klaidų, kartais net labai didelių (kurias mes iki šiol prisime
name su skausmu ir apmaudu), tačiau mes vis dėlto mielai prisimename
su tėvais praleistą laiką. Galbūt jie nepadarė geriausia, ką galėjo padaryti,
tačiau mes tikime, kad jie bent jau stengėsi padaryti geriausia.
Tyrimai rodo, kad tėvai nėra nusipelnę nei visos garbės, kurią jie
gauna, kai mes padarome nuostabių dalykų, nei visų kaltinimų, kurie
jiems atitenka dėl mūsų blogos dabartinės savijautos ir problemų. Man
nerimą kelia tai, kad visos savipagalbos šalininkų kalbos apie jautrių
vaikų traumavimą pernelyg sureikšmina natūraliai neišvengiamas tėvų
klaidas ir priverčia tėvus dar labiau klysti, nes jie persistengia bijodami
pakenkti savo vaikams. Toks perdėjimas pavojingai sumenkina tikro
smurto prieš vaikus brutalumą.
Mokslininkai Robertas Plominas ir Denise as Danielsas ištyrė šimtus
brolių ir seserų. Jie rašė: „Du vienos šeimos vaikai tarpusavyje skiriasi
taip pat, kaip ir du kiti atsitiktinai atrinkti vaikai.“2Dauguma tėvų, au
ginančių daugiau nei vieną vaiką dažnai suabejoja, ar ligoninėje neįvy
ko klaida. Ar jiems nebuvo atneštas visai kitos šeimos (o gal planetos)
vaikas? Vienas mūsų vaikas spontaniškai pats bėga į jūrą, o kitą tenka
atsargiai atnešti prie vandens ir sušlapinti kojos pirštuką. Ta pati šeima,
tie patys tėvai, tačiau visiškai skirtingi vaikų temperamentai.
Savipagalba pasinaudojo tuo, ką mokslinkas psichologas Michaelas
Gazzaniga pavadino žiauria kraštutine ekologija: tėvai įtikinami, kad
viskas, ką jie padaro arba ko jie nepadaro, prisideda prie dar vieno
traumuoto vidinio vaiko.3Gero linkintys ir nusivylę tėvai dėl to labai
išgyvena. Tyrimai rodo, kad mūsų vaikus traumuoti gali tik ilgalaikis,
nuolatinis netinkamas tėvų elgesys.
LANKSČIOS ŠAKELĖS
Apibendrindamas vaikų raidos tyrinėjimus, Martinas Seligmanas rašė:
„Jeigu norite dėl savo problemų kaltinti tėvus, turite kaltinti iš jų pa
veldėtus genus, bet negalite kaltinti jų elgesio su jumis... Mes nesame
savo praeities įkaitai.“4
Vaikystės traumos idėja, kurią skleidžia savipagalba, remiasi Si-
gmundo Freudo prielaida, kad suaugusio žmogaus problemų priežas
tys glūdi vaikystės patirtyje. Nors Freudui dažnai priskiriamas posakis
„Vaikas yra žmogaus tėvas“, tikrasis šios minties autorius yra poetas
Williamas Wordsworth, kuris taip sakė tikriausiai perfrazuodamas žy
mųjį XVIII a. anglų poeto Alexanderio Popeo posakį: „Palenkus šaką,
palinksta medis.“5Kalbėdamas apie šakelės lankstumą, poetas kalbėjo
apie mokymo sistemas ir jų įtaką vaikams, o ne tėvystei. Jeigu šią au
gančio medžio analogiją pritaikysime šeimos gyvenimui, suprasime,
kad naujus medžio ūglius metų metais lenkia kitų medžių šakos, uolos,
vėjas. Šia prasme, mes irgi esame šakelės, turinčios vidinę tiesaus ir
teisingo augimo trajektoriją. Apibendrindamas tyrimus apie auklėji
mo įtaką vaikams, psichologas Robinas Dawesas rašė: „Tik nuolatinės
didelės kliūtys gali neleisti sulenktai šakelei vėliau tiestis į saulę.“6
Norėčiau sau prisiimti nuopelnų už cerebrinį paralyžių turinčio
sūnaus Scotto kantrybę ir didžiulę drąsą, bet žinau, kad taip nėra. Jis
buvo mielas ir stiprus nuo pat gimimo. Dažnai kaltinu save, kad nors
ir stengiuosi, nepajėgiu padėti mūsų įvaikintam Rogeriui įveikti moky
mosi sunkumų, tačiau nuo pat pirmos akimirkos, kai berniukas pradė
jo kalbėti, jis matė daiktus savaip. Aš juos abu labai myliu, tačiau nesu
tikras, kiek mūsų pastangos juos gerai auklėti padėjo ar pakenkė. Iš
mokslo tyrimų žinau, kad mažiausiai 50 procentų to, kas ir kokie mes
esame, yra nuspręsta genetiškai, taigi nuo pat gimimo būname šiek tiek
„palenkti“; tėvai gali mus dar linktelėti į vieną ar kitą pusę, tačiau toli
gražu ne tiek, kad nulemtų vėlesnį mūsų, jau suaugusiųjų, elgesį.
PRARASTI VAIKAI
PBS televizijos kanalo laida Frontline užfiksavo Džordžijos valstijos
Rokdeilio apygardoje vykusį teismo procesą, iliustruojantį mano įsiti
kinimą, kad paauglių ir suaugusių bėdos nėra tiesiogiai susiję su blogu
tėvų elgesiu.
Laidoje buvo pasakojama apie keletą tragedijų, įvykusių mažoje

Džordžijos valstijos apygardoje, kurios dauguma gyventojų priklausė
viduriniajai klasei. Šešiolikmetis berniukas žuvo muštynėse, vykusiose
prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje. Kitas paauglys vidu
rinėje mokykloje nušovė šešis bendramokslius. Septyniolikai kitų ke-
turiolikos-septyniolikos metų paauglių buvo nustatyti teigiami sifilio
tyrimo rezultatai, dar du šimtai paauglių buvo lytiškai bendravę su si
filiu užsikrėtusiaisiais. Sveikatos departamentui ištyrus sifilio protrūkį,
buvo nustatyta, kad net tarp jauniausių paauglių buvo plačiai paplitęs
grupinis seksas, alkoholio ir narkotikų vartojimas.
Šių paauglių tėvai buvo labai sėkmingi, finansiškai pasiturintys, bet
labai užsiėmę ir išsiblaškę žmonės. Tai buvo geri žmonės, sunkiai dir
bantys tam, kad savo vaikams užtikrintų geresnį gyvenimą. Jie rūpi
nosi savo vaikais ir stengėsi būti kuo geresniais tėvais. Jie nebuvo apsi
leidę ar smurtaujantys; dauguma jų visą savo laisvalaikį skirdavo vaikų
mokslui ir užklasinei veiklai. Jų auklėjimo įgūdžiai buvo nepriekaištin
gi, tačiau jiems labai trūko šeimyninės patirties.
Komenduodamas šiuos prarastus Rokdeilio apygardos vaikus, so
ciologas Michaelas Resnikas teigė, jog ten būta „fundamentalios tuš
tumos“.7Jis atkreipė dėmesį į gatves, apstatytas brangiais, bet tuščiais
namais, ir tikrų ryšių trūkumą tarp juos išsimokėtinai įsigijusių suau
gusiųjų bei retkarčiais juose apsilankančių vaikų. Tėvų ir vaikų nesiejo
niekas, išskyrus nežabotą malonumų poreikį bei atkaklų norą reali
zuoti save. Vaikai nebuvo traumuoti taip, kaip teigia savipagalba, bet iš
jų buvo atimta galimybė patirti augančią ir auginančią meilę.
Panašiai, kaip ir Harryb Harlow tirti beždžionių jaunikliai, kurie pasi
ėmę pieno iš geležinių „mamų“, toliau paguodos ieškodavo glausdamiesi
prie medžiaginių figūrų, taip ir šie vaikai buvo gyvas pavyzdys, įrodantis,
jog nepakanka vien materialinės gerovės. Jie irgi gaudavo „pieno“: ma
šinas, nepriekaištingus namus, madingus rūbus, brangias vasaros stovy
klas, tačiau jie negaudavo svarbiausio - vienijančios meilės, kurią galima

atrasti tvirtose šeimose. Dėl to ir nutiko minėtos nelaimės.
AUGTI ŽEMYN,
UŽUOT AUGUS AUKŠTYN
Rokdeilio apygardos tėvų elgesys vargu ar galėtų būti taisyklės išimtis.
Visoje šalyje suaugusieji vis labiau elgiasi kaip vaikai - susirūpinę savi
mi, paskendę savyje.
Savipagalbos judėjimas vertina „augimą žemyn“. Čia pabrėžiamas
nuolatinis „aš pirma“ nebrandumas, peraugantis į paauglystei būdingą
nuolaidžiavimą savo įgeidžiams. Jeigu mums nepasisekė kaip tėvams,
mums nepasisekė todėl, kad mūsų vaikai tapo tokie, kaip ir mes - mažie
ji savirealizuotojai, pirmiausia atkakliai ieškantys asmeninės laimės. Mes
nekuriame pažeistų vidinių vaikų, mes kuriame realius vaikus, kurie yra
taip pat pasimetę, kaip ir mes. Iš dalies dėl to kalta savipagalbos nuostata,
pirmenybę teikianti vidiniam „aš“, o ne tarpasmeniniam „mes“.
Neseniai stebėjau savipagalbos seminarą, kuriame gydytojai, teisi
ninkai, politikai, verslininkai buvo skatinami elgtis kaip vaikai ir taip
„atrasti savo potencialą“. Drąsinami vadovės jie šokavo, strakaliojo, šo
kinėjo, mušė būgnelius, pūtė švilpukus, šaudė vienas į kitą žaisliniais
šautuvais ir šaukė. „Išleiskite savo vidinį vaiką. Leiskite jam žaisti su
gyvenimu, suteikite jam visišką laisvę! - šaukė seminaro vadovė rau
dona klouno nosimi. - Niekada neužaukite! Išlaisvinkite emocijas! Pa
saulį pamatykite vidinio vaiko akimis! Ten glūdi visas kūrybiškumas.“
Žaidimas ir laisva saviraiška yra neabejotinai svarbu. Gyventi be
juoko ir be grįžimo į vaikystę džiaugsmo yra ne tik nuobodu, bet mir
tinai pavojinga mūsų fizinei ir psichinei sveikatai. Per sunkiai, per ilgai
dirbti, būti nuolatos suaugusiam - tai gali sukelti chronišką stresą. Ir
vis dėlto, įgyvendinę idėją, jog nevaržomas klajojimas ir sau pataikau

jantis vidinis vaikas yra galutiniai žmonijos vystymosi tikslai, visą pa
saulį pripildysime mažų ir didelių nebrendylų, taip ir nepajėgiančių
„atrasti savęs“.
Ateina laikas, kai turime elgtis kaip suaugusieji ir savo elgesiu taip
sudominti vaikus, kad jie norėtų ne šaipytis iš mūsų, bet prie mūsų
prisidėti. Argi sakydami norį, kad vaikai gyventų geriau už mus, ne-
pranešame jiems, kad nesame patenkinti dabartiniu savo gyvenimu?
Argi taip nesiunčiame signalo,, kad jie mums trukdo džiaugtis? Ar ne
labiausiai vaikams reikia augti tokioje šeimoje, kurioje patys tėvai yra
laimingi? Auklėjant vaikus, svarbiausi yra šie klausimai: „Ar norėtu
mėte, kad užaugę jūsų vaikai būtų tokie kaip jūs?w,„Ar norėtumėte,
kad jie dirbtų, gyventų, džiaugtųsi gyvenimu ir elgtųsi su kitais taip,
kaip tai darote jūs?“
Tikriausiai viena iš priežasčių, kodėl tiek daug vaikų yra paniurę ir
elgiasi lyg būtų beglobiai nedisciplinuoti maži suaugusieji, yra ta, kad
jie jaučiasi dievinami, o ne brandžiai mylimi sektino suaugusiojo. Jie
mato, kaip tėvai, užuot mėgavęsi branda ir rūpinęsi kitais, vaikosi savi-
vertės idėjų ir laikosi įsitvėrę savo jaunystės.
Šiandien tėvai daug laiko skiria veikdami kažką dėl vaikų, užuot
buvę su jais, mokydamiesi kartu gyventi pasaulyje. Kad būtume geri
tėvai, pajėgūs padėti vaikams augti, pirmiausia turime suaugti patys.
KLAUSIMAS VISAM GYVENIMUI

Vienas išsamiausių tyrimų, nagrinėjusių ankstyvosios gyvenimo pa
tirties bei streso įtaką, prieš keletą dešimtmečių buvo atliktas su Har
vardo universiteto studentais.8Pagrindinis ankstyvos mirties veiksnys
šioje tiriamųjų grupėje buvo tėviškos meilės patirties trūkumas. Gy
venimo trukmė būdavo labiausiai susijusi su atsakymais į šį klausimą:

„Ar jūsų tėvai mylėjo ir gerbė vienas kitą ir ar tai parodydavo?“ Stu
dentai, kurie apibūdindami tėvų santykius vartodavo daugiau žodžių
apie rūpestį, meilę, gyvendavo ilgiau ir sveikiau, nei mažiau tokių žo
džių nurodžiusieji.
Nors blogas auklėjimas ir nelemia mūsų likimo, mūsų bendra svei
kata pagerėja ir gyvenimas pailgėja, kai gyvename globojami dviejų
vienas kitą mylinčių žmonių. Užuot atkakliai ieškoję blogų dalykų,
kurie galėjo nutikti, verčiau pamatykime tai, kas mūsų gyvenime įvy
ko nuostabaus. Kartais net sunkiausios šeimos problemos nėra tokios
baisios, kaip jas pristato televizijos laidos.
Esu daug kalbėjęs apie tėvų meilės ryšį, kaip vertingą dovaną vai
kams. Vieniša mama, atėjusi į mano kliniką, yra pavyzdys, kaip baisi
šeimos situacija gali virsti tėvų meilės ryšiu. Po savo vyro mirties ji
viena augino vaikus. Kartu su mirusiu vyru ji buvo priklausoma nuo
narkotikų, taigi, jų dukterys daugiau nuveikė augindamos savo tėvus,
negu jas auginę tėvai. Tačiau nepaisant to, kad tėvai buvo narkomanai,
tarp jų buvo meilės ryšys, palikęs ilgalaikius pėdsakus dukterų sielose.
Kai kalbėjausi su viena iš dukterų, buvau nustebintas šių septynio
likmetės žodžių: „Mama ir tėtis mylėjo vienas kitą. Tai galėjau matyti
nepaisant viso jų gyvenimo mėšlo, ir man tai labai svarbu. Niekada ne
pamiršiu vaizdų, kaip mama šluosto sunkiai sergančio tėvo kaktą ir pa
deda jam valgyti. Matydavau, kaip tėtis apsikabindavo mamą, kaip jam
reikėdavo jos, kaip mamai reikėdavo tėčio. Matydavau, kaip jie verkia
vienas dėl kito. Su seserimi matydavome, kaip jie myli vienas kitą, ir tai
išliko mūsų atmintyje. Nenorėtume patirti to, ką išgyveno mūsų tėvai,
bet abi norėtume sukurti panašias santuokas ir savo vaikams palikti
panašių prisiminimų.“
Tokia meilė gali suteikti emocinį palaikymą, savotišką meilės „bufe
rį“, apsaugantį nuo kasdienės rutinos vargų. Prisimindamas tėvų meilę
vis dar randu paguodą ir atsakymus, reikalingus savo šeimos gyveni

mui. Jie visada buvo švelnumo pavyzdys mano paties santuokai.
SPRENDI MAS IŠSISKIRTI

Esu matęs, kokie nuostabūs ir drąsūs gali būti vieniši tėvai, auginan
tys sveikus ir laimingus vaikus, tačiau esu tikras, kad jokie auklėjimo
įgūdžiai negali pakeisti galimybės augti namuose su dviem vienas kitą
mylinčiais tėvais, besidalijančiais privilegija patiems augti kartu su
vaikais. Jeigu susikoncentruojame į pagalbą „man“, o ne „mums“, tokį
modelį pasiekti labai sunku. Visuomenėje dominuoja vieniši tėvai, trys
iš keturių vaikų užauga namuose be vieno iš tėvų. Ar taip atsitiko ne
todėl, kad pirmenybę teikiame asmeninei laimei, o ne atsakingai tė
vystei? Nebūtų blogai, jei jaustumėmės šiek tiek kaltesni dėl to, kad per
mažai laiko skiriame meilės santykių kūrimui ir išsaugojimui.
Nors kartais nebelieka kitos išeities, kaip nutraukti santuoką ir ryžtis
vienam auginti vaikus, vis dėlto akcentuodami savirealizacijos svarbą,
beveik visada vaikus nustumsime į antrą planą. Dabar manoma, kad
gyvenimas kartu dėl vaikų yra netinkama priežastis likti santuokoje.
Tyrimai rodo, kad likti kartu verta ne tik dėl vaikų, bet ir dėl geresnės
pačių tėvų savijautos.
Tyrimų rezultatai patvirtina neigiamas skyrybų pasekmes visiems
su tuo susijusiems asmenims. Skyrybos nėra tik dar vienas įvykis, nu
tinkantis kelyje į saviešką ir savirealizaciją; tai baisus įvykis. Nei su
augęs, nei vaikas neturėtų to patirti. Pritariu Davidui Myersui, taip
apibendrinusiam savo tyrimus apie skyrybų pasekmes: „Skyrybos pa
našios į kojos amputaciją. Galbūt tai vienintelė išeitis, bet visuomet tai
yra bloga žinia, kurios visi tikimės išvengti. Kartais tai yra geriau, nei
palikti beviltiškai ligotą galūnę.“9
Tyrimais įrodyta, kad du tėvai vaikams yra geriau nei vienas.10Ne

todėl, kad vieniši tėvai savo vaikus mylėtų mažiau; o todėl, kad noras
realizuoti savo potencialą ir daryti tai, kas atrodo geriausia sau pačiam,
prisidėjo prie jų sprendimo nustoti investuoti į santykius su partneriu.
To rezultatas - sumažėjusios galimybės mylėti, nes vienam tenka dary
ti tai, ką ganėtinai sudėtinga daryti netgi dviese.
Tai gali skambėti senamadiškai ar konservatyviai. Tačiau mano as
meninė patirtis ir šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad gyventi kartu dėl vai
kų ir mažiau galvoti apie savirealizaciją nėra taip žalinga nei tėvams,
nei vaikams, kaip teigia savipagalbos autoriai. Tiems, kurie sako, kad
likti kartu negali dėl nuolatinių barnių, siūlau pasistengti užsičiaupti,
užaugti ir liautis kovoti. Prašau jų pasvarstyti, ar savęs sureikšminimo
ir įsitvirtinimo jie nebus užkėlę ant pjedestalo ir pamynę pilnos šei
mos vertybes.
TEIGINIAI APIE VAIKŲ AUGINIMĄ

1-as teiginys. Veiksmingas yra ne vaikų auginimasy bet augimas kartu
šeimoje. Sąvoka „vaikų auginimas“ yra vienas iš savipagalbos išradimų,
tai populiariosios psichologijos kūrinys, o ne realus procesas. Nėra pa
tikrintų taisyklių rinkinio, kaip būti geru tėvu, yra nebent keletas idėjų,
galinčių padėti augti kartu šeimoje.
• Šeima bus laiminga ir mylinti tik tiek, kiek laimingi ir mylintys
vienas kitą bus suaugę jos nariai.
• Kiekvienas šeimos narys turi rūpintis kitais nariais ir visomis iš
galėmis tai parodyti.
• Šeimos ryšiui išsaugoti nebūtinas atsiprašymas ar atleidimas. Kad
ir ką padarytų šeimos narys, jis visada liks šeimos dalimi.
• Vaikai yra tiek pat atsakingi prieš tėvus, kiek ir tėvai prieš vaikus.
• Visos šeimos yra disfunkciškos. Jos tam ir skirtos, kad keistiems,

nusivylusiems, baimingiems, nesaugiems ir kartais „nuodingiems“
(tokie mes visi kartais būname) žmonėms suteiktų prieglobstį, kur
jie galėtų visada grįžti, nebijodami būti išmesti į gatvę.
• Įveikdami krizes ar mėgaudamiesi geru gyvenimu šeimos nariai
remiasi ne asmeniniu, bet šeimos potencialu ir ištikimybe. Tai juos
padaro grupe mylinčių žmonių, kuriuos tik sustiprina pasidalytas
skausmas.
2-as teiginys. Vaikystės patirtis nelemia suaugusio žmogaus elgesio.
Klasikinis tyrimas apie žmogišką atsparumą, kurį atliko Emmy Wer
ner ir Ruth Smith, parodė, kad nepaisant baisių patirčių šeimose, dau
guma vaikų užauga visai neblogi žmonės.11 1955-1979 metais Werner
ir Smith tyrė pažeidžiamą grupę, sudarytą iš septynių šimtų vaikų,
užaugusių Havajuose nestabiliu šalies istorijos laikotarpiu. Pietryčių
Azijos karo metu į Havajų salas atvyko tūkstančiai imigrantų, kurie
labai menkai žinojo ir gerbė vietinę kultūrą. Daug Werner ir Smith
tirtų vaikų buvo kilę iš išardytų šeimų ir augę su vienišais tėvais, ken
tusiais skurdą, depresiją ir priklausomybę nuo alkoholio. Nors dalis
tyrime dalyvavusių vaikų vėliau ir neišvengė psichologinių bei elgesio
problemų, dauguma net ir sunkiausias situacijas patyrusių vaikų, už
augo gana sveiki. Apibendrindamos rezultatus, Werner ir Smith teigė,
kad dauguma vaikų net ir blogomis šeimyninėmis aplinkybėmis išau
go gabūs ir savarankiški žmonės.
Psichologės Sandra Scarr, Deborah Philips ir Kathleen McCartney
tyrinėjo vaikystės patirties reikšmę.12 Tai yra išsamiausias šios srities
tyrimas, kokį man pavyko aptikti. Apibendrindamos duomenis, gau
tus analizuojant vaikų raidos atvejus, jos vieningai nurodė stebinantį
įgimtą vaikų atsparumą net ir žalingiausiam aplinkos poveikiui. Anot
tyrėjų, tik stipriausi, ilgai trunkantys trauminiai patyrimai gali sukelti
ilgalaikį traumuojantį poveikį. Jos priėjo prie išvados, kad tyrimų duo
menys nepatvirtina ankstyvųjų prisiminimų svarbos ir kad tęstinumas

dar nereiškia neišvengiamumo.
Kitą tyrimą apie vaikystės patirties reikšmę atliko psichologė Cathy
Widom.13Norėdama palyginti grupę vaikų, kurie iki vienuolikos metų
amžiaus buvo apleisti ar patyrę smurtą su to paties socialinio bei eko
nominio statuso vaikais, kurie to nebuvo patyrę, ji ištyrė apie 2600 pa
reiškimų, susijusių su vaikų nepriežiūra ar smurtu. Toliau ji išanalizavo
dvidešimties metų laikotarpio teismų įrašus, ieškodama duomenų apie tų
vaikų areštus. Ji rašė: „Lyginant su kontroline grupe, apleisti ar smurtą pa
tyrę vaikai būdavo dažniau areštuojami paauglystėje (atitinkamai 26 pro
centai ir 17 procentų), suaugę (29 procentai ir 21 procentas) ir dažniau
areštuoti už bet kokį smurtinį pažeidimą (11 procentai ir 7 procentai).“14
C. Widom tyrimas patvirtino prielaidą, kad žalingas vaikų auklėji
mas paskatina asocialų elgesį, bet vėliau tame pačiame tyrime ji atkrei
pė dėmesį, kad dauguma apleistų ir smurtą patyrusių vaikų vis dėlto
netapo pažeidėjais, smurtautojais ar kriminalinio pasaulio atstovais.15
Procentiniai skaičiai mums rodo, kad beveik du trečdaliai nuskriaustų
vaikų užaugę nesielgė nusikalstamai.
Taigi mums, tėvams, vertėtų gerai apmąstyti šiuos tikslus.
• Skirti daugiau dėmesio meilės ryšiams, iš kurių vaikai galėtų
mokytis.
• Jeigu tokio meilės modelio pasiūlyti mes negalime, reiktų įdėti
daugiau pastangų mokant vaikus mylėti.
• Skirti daugiau dėmesio kuriant geresnius namus (plačiąja pra
sme), užuot rūpinusis asmeninio augimo galimybėmis.16
3-as teiginys. Vaikai nėra brangiausias mūsų turtas. Svarbiausias
mūsų turtas yra du nesavanaudiškai gyvenantys suaugę žmonės, mo
kantys savo vaikus tokios pačios altruistinės meilės. Jokia kita visuo
menės ląstelė nebus stipresnė už tėvus, galinčius mokyti jungiančios
meilės, o ne nuolatinio savęs įtvirtinimo.
Skirdami vaikams svarbiausią vaidmenį šeimoje, mes darome jiems

meškos paslaugą. Parodydami, kad nuo jų pasiekimų priklauso tėvų ir
visos šeimos laimė, mes uždėtume vaikams labai sunkią naštą. Tuo at
imtume iš jų galimybę mokytis tarpusavio priklausomybės, empatijos
džiaugsmo, atlaidumo ir nuolankumo - savybių, būtinų kuriant ilga
laikius meilės ryšius ateityje. Suvokiau, kad man pačiam vertinga būti
tėvu, iš kurio mano sūnūs visą laiką mokosi būti mylinčiais tėvais. Mes
su žmona siekiame juos išmokyti, kad tvarūs ilgalaikiai meilės ryšiai
yra svarbiausia gyvenimo vertybė.
4-as teiginys. Geri tėvai perdėtai nesirūpina aukšta vaikų saviverte. Šioje
knygoje vis primenu, kad savipagalbos autoriai perdėm akcentuoja sa-
vivertės svarbą. Nors jokie moksliniai tyrimai to nepatvirtina, daugiau
nei 300 valstijų priimta per 170 įstatų, remiančių aukštos savivertės ska
tinimą.17Esame susitaikę su tuo, kad savipagalboje laimė tapatinama su
puikybe, todėl nenuostabu, kad visuomenėje prisikaupė narcizų, besirū
pinančių tik gera savijauta ir nenutrūkstamu jos gerinimu. Tyrimai pa
tvirtina, kad savivertės judėjime pernelyg sureikšminamas mūsų požiūris
į savąjį „aš“ Psichologas Roy us Baumeisteris atliko bene daugiausiai tyri
mų iš visų man žinomų šios srities tyrinėtojų. Jis rašė: „Dažniausiai entu
ziastingi savivertės judėjimo teiginiai tėra fantazijos ar tušti paistalai.“18
R. Baumeisteris nustatė, kad geriausiai save vertinantys asmenys
dažnai būna įžūlūs, pertraukinėjantys, linkę pamokslauti ir negeban
tys palaikyti pagarbaus pokalbio (šio įgūdžio išmokstama ramiai va
karieniaujant šeimoje). Kai kurie didžiausi pasaulio niekšai taip pat
pasižymėdavo „aukšta saviverte“. Žiaurūs gaujų vadeivos dažniausiai
labai gerai galvoja apie save, o organizuotos korupcijos sukčiai, akty
viai propaguojantys vidinės galios seminarus, neseniai pademonstravo
aukštos savivertės pavojus.
Į tai savipagalba atsako, kad blogai besielgiantys asmenys neva tik
demonstruoja aukštą savivertę, tačiau iš tikrųjų jie kenčia nuo užslėp
tos žemos savivertės. Tačiau tyrimai šio fakto vėlgi nepatvirtina. Ro-
bynas Dawesas rašė: „Paslėptas savivertės trūkumas yra „Naujojo am
žiaus“ psichologų „arkliukas“. Dar mažiau įtikinanti yra prielaida, kad
paslėptoje žemoje savivertėje glūdi nepageidaujamo elgesio šaknys.
Nėra jokių tai pagrindžiančių įrodymų.“19
Arogantiški žmonės paprastai nestokodavo gerų vertinimų iš savo
tėvų. Problema ta, kad jie taip niekada ir neišmoko nutildyti savojo
„aš“ vardan šeimos „mes“. Jie nežino, kaip konstruktyviai gyventi šei
moje, nemanipuliuojant ja savo poreikių tenkinimui. Šis šeimyninio
mąstymo trūkumas galiausiai veda prie to, kad tokie žmonės mažai be
galvoja apie kitus. Jų savanaudiško elgesio priežastis yra nepatenkintas
poreikis priklausyti, o ne žemos savivertės kompensavimas.
Tėvams derėtų mažiau išgyventi dėl aukštos savo vaikų savivertės
puoselėjimo. Jie savo vaikams skolingi tai, ką ir vaikai jiems skolingi -
turiu omeny mylintį, tiesų, kantrų ir sąžiningą ryšį, iš kurio mokomasi
intymaus, rūpestingo bendravimo įgūdžių. Vaikams jie turėtų sukurti
meilės aplinką, kurioje šiems galėtų nepasisekti, kur jie galėtų prisipažin
ti, kad kas nors nepasisekė, ir būti pamokyti, kaip elgtis geriau. Vaikams
turėtų būti sudarytos galimybės augti ir tapti gerais šeimos atstovais.
5-as teiginys. Vaikai nėra nusipelnę gyventi geriau nei tėvai. Kaip jau
minėta, kitas savipagalbos skelbiamas vaikų auginimo šūkis - kad mes
turėtume siekti vaikams duoti tai, ko neturėjome patys. Verta šią mintį
apsvarstyti įdėmiau. Kaip tėvai, turėtume gyventi vientisą, prasmingą
ir džiaugsmingą gyvenimą, kad, matydami mūsų pavyzdį, taip gyven
ti panorėtų ir mūsų vaikai. Jeigu vaikams mėginame duoti daugiau,
nei turime patys, mes nuvertiname savo gyvenimą. Ar tai yra ta žinia,
kurią norime perduoti vaikams? Ar norime, tegul ir subtiliai, vaikams
perteikti nepasitenkinimą savo gyvenimu? Dauguma vaikų, su kuriais
yra tekę dirbti savo klinikoje, sakydavo, kaip liūdna ir neramu jiems
būdavo matyti, kad tėvai nelaimingi. Galbūt vertėtų daugiau laiko skir
ti mokantis dalytis gyvenimo skoniu taip, kad to galėtų išmokti ir vai

kai. Visai šeimai būtų naudinga, jeigu daugiau pabrėžtume bendrą au
gimą, o ne asmenines pastangas. Mums visiems būtų naudinga, jeigu
akcentuotume ne kaip pasiekti asmeninę pilnatvę, o kaip būti šeima.
Siekiant sveiko ir laimingo gyvenimo prasmingiau yra mokytis mė
gautis bendru gyvenimu, o ne pamokslauti apie asmeninį pasitenki
nimą. Kai sirgau, šeimos nariai prie mano lovos praleido nemažai va
landų. Tos valandos mus išmokė, kad viena didžiausių dovanų, kokią
tik galime padovanoti vaikams - tai savo žodžiais ir darbais parodyti
jiems, kad patys esame be galo laiminga ir turtinga šeima.
7
Gyvas gyvenimas
Didžiausias atlygis už darbąyra ne tai,
ką gaunu bet tau kuo tampi.
SYDNEY HARRIS
TEIGINIAI APIE DARBA

1. Būti darboholiku sveika.
2. Neramus gyvenimas yra geras gyvenimas.
3. Visas mūsų laikas yra vertingas.
4. Laiko valdymas yra laiko švaistymas.
5. Sveika sėkmė nepasiekiama.
DIRBTI TAM, KAD SKURSTUME

Motina Teresė, besisvečiuodama JAV, Kalkutos lūšnynus pavadino skur
džiausia vieta pasaulyje. Ji turėjo omenyje ne ekonomiką, o bendrą sielos
skurdą, tai yra būseną, kurią anksčiau apibūdinau kaip sielos tuštumą.
Kai sėkmingam respublikonų rinkiminės kampanijos strategui Lee

Atwateriui buvo diagnozuotas smegenų auglys, jis prisipažino, jog aki
stata su mirtimi pakeitė jo požiūrį į sėkmę. L. Atwateris papasakojo,
kaip vėžys padėjo jam pamatyti Amerikos visuomenės „dvasinį va
kuumą“, kurį buvo pastebėjusi ir Motina Teresė. Būdamas arti mirties,
visuomenės požiūrį į sėkmę jis apibūdino kaip sielos auglį. Viena šios
tuštumos priežasčių yra mūsų požiūris į darbą ir sėkmę. Gebėjimas
mėgautis gyvenimu priklauso nuo to, kiek gyvenimo būdas padeda
mums ir aplinkiniams jaustis gyviems ir energingiems.
Johnas DeGraatas, Davidas Wannas ir Thomas Nayloras vartoja ter
miną „affluenza“, kai kalba apie socialiai užkrečiamą skolos, nerimo,
atsietumo ir besaikio darbo būseną atkakliai siekiant vis daugiau.1Bet
ar sėkmingi žmonės tikrai jaučiasi gyvybingi ir laimingi?
TOKSIŠKOS SĖKMĖS SINDROMAS

Dvidešimt metų tyrinėjau labai sėkmingus žmones ir jų požiūrį į dar
bą.2 Būseną, kurią Motina Teresė įvardijo kaip sielos skurdą, o Lee
Atwateris pavadino sielos augliu, aš pavadinau toksiškos sėkmės sin
dromu. Jis paremtas tikėjimu netikrais faktais apie darbo prigimtį ir sa-
vipagalbos idėjomis apie gerą gyvenimą bei būdus jo siekti. Netgi tarp
sėkmingiausių mano tiriamųjų (vertinant pagal prestižą ir finansines
pajamas) buvo šimtai kenčiančių darbuotojų, kurie aktyviai siekdami
sėkmės galiausiai pasijusdavo suspausti tarp girnų. Mano pokalbiai su
tiriamaisiais patvirtino, kad Arnoldas Toynbee buvo teisus rašydamas,
jog didžiausias pasiekimas yra mokėti ištrinti ribą tarp darbo ir žaidi
mo. Kai dirbame sveikai, jaučiamės gyvybingi, budrūs, žaismingi, nes
tada mums „dirbasi“; o kai dirbame nesveikai, baigę darbą jaučiamės
pavargę ir išsiblaškę.
Gyvas gyvenimas 137
Vis daugiau žmonių dirba namuose, tikėdamiesi, kad daugiau laiko

liks „gyvenimui“, tačiau tyrimai rodo, jog taip nėra. Mano tiriamieji
iš pradžių tikėdavosi, kad galės atsikelti tada, kai panorės, dirbs vilkė
dami pižamas, daugiau „kokybiško“ laiko praleis su šeimomis. Tačiau
taip nenutikdavo. Dauguma jų pastebėjo, jog neprivalėdami išsiruošti
į darbą, darėsi vis vangesni, jiems ėmė trūkti darbinio bendravimo. Jų
šeimos nariai nuvargdavo nuo jų buvimo namuose, nes iš tikrųjų jie
nebūdavo „namuose“. Jų šeimyninį gyvenimą griovė tai, kad meilės
vietą jie paversdavo darbo vieta. Galiausiai jie suprasdavo, kad vis dėlto
privalo dirbti sinchroniškai su „darbo pasauliu“.
DIDYSIS KETVERTAS
Psichologas Robertas Emmonsas tyrinėjo žmones, kurie dirba ir gy
vena ieškodami laimės. Jis išskyrė 4 elementus, būdingus prasmingam
bei energingam gyvenimui, ir pavadino juos didžiuoju ketvertu. Tai
darbas, artumas, dvasingumas ir transcendencija.3 Kaip ir dauguma
kitų pozityviosios psichologijos mokslininkų, R. Emmonsas nustatė,
kad darbas yra vienas esminių pozityvaus gyvenimo komponentų. Vis
dėlto jeigu darbas apsiriboja materialiu atlygiu (nėra artumo), neturi
aukštesnės prasmės (dvasingumo) ir neteikia bendrumo su pasauliu
jausmo (transcendencijos), jis tampa tik tarnyba.
Pokalbiai su tiriamaisiais parodė, kad dauguma jų darbe praleidžia
daugiau nei pusę savo budraus laiko ir dar daugiau laiko - galvodami
apie darbą. Jų smegenys taip pripranta prie nuolatinės stimuliacijos ir
užduočių, kad bet kokią kitą veiklą (bėgiojimą, darbą sode, net seksą)
turi lydėti nuolatinė stimuliacija, sklindanti iš ausinių, kompiuterių
ar televizorių. Gimnastikos salėje, šeimos susibūrime, nakties poilsio
metu į jų sąmonę dažnai atsėlina mintys apie darbą.
Visiškai atsiduodame darbui, tačiau nepajėgiame gauti už tai dera

mo atlygio. Darbas, kurį atliekame, turėtų mums padėti jaustis gyvy-
bingesniems ir susijusiems su kitais žmonėmis, deja, vis labiau darbas
tampa sumaišties šaltiniu. Nepaisant visų darbo našumą skatinančių
technologijų, darbas pareikalauja vis daugiau ir daugiau mūsų dėmesio
bei laiko. Jeigu darbe nesisekdavo, mano tiriamieji jausdavosi blogai.
Jie dažnai sakydavo, jog svarbiausia šeima, tačiau iš tikrųjų pirmenybę
teikdavo darbui.
Savipagalbos patarimas niekada nepainioti darbo ir asmeninio gy
venimo yra ne tik neišpildomas, bet ir klaidingas. Tai, kaip mes mylime
ir būname šeimoje yra neatskiriama nuo to, kaip mes dirbame. Gerai,
jeigu darbe jaučiamės labiau žaidžiantys, nei atliekantys pareigas. Toks
darbas gali padėti mums ir mus mylintiems žmonėms jaustis gyvy-
bingesniems ir mažiau pavargti. Jei dirbdamas dažniau švilpaujate, nei
dūsaujate, tikriausiai jūsų gyvenimas yra gana gyvas.
DVASINĖ BEDARBYSTĖ
Eleanor Rusvelt yra pasakiusi: „Merdėti pradedi tada, kai nustoji daly
tis.“ Iš mūsų jaunuolių atimama galimybė dalytis. Tai savipagalbos kar
ta, turinti, deja, labai mažai galimybių mėgautis produktyviu gyvenimu
ir dalijimosi džiaugsmu. Kuo daugiau šeima gali duoti savo vaikams,
tuo vėliau jie suauga. Labiausiai privilegijuoti jaunuoliai, įžengę į tre
čiąjį savo gyvenimo dešimtmetį, vis dar išlieka paaugliais. Jų nedomina
neprivilegijuotas ir menkai apmokamas tekintojo darbas, dažniausiai
jie nesidomi darbais, nesuteikiančiais galimybių tolesniam mokslui ar
didelių svajonių išsipildymui. Jiems nerūpi mėgautis sėkme, kuri pa
laipsniui ateina dirbant mėgstamą darbą, jie verčiau renkasi dirbti ne
mėgstamą darbą tam, kad kuo greičiau taptų sėkmingi.
Gyvas gyvenimas 139
Mokslui tapus privalomam ir vis didesnę vertę įgyjant nepriklauso

mybei bei savirealizacijai, paaugliai tampa atskirti nuo suaugusio žmo
gaus gyvenimo. Palikę namus, jie keliauja į mokyklą, kur visas dėmesys
būna nukreiptas į save ir į aukštą savivertę. Jiems neberūpi socialinė,
dvasinė ar praktinė nauda, kurią gali suteikti sunkus darbas siekiant
tikslo, esančio už savojo „aš“ ribų.
Ši nesibaigianti paauglystė atsispindi moraliniame savipagalbos po
žiūryje į darbą. Darbas čia pristatomas kaip dar vienas metodas, galintis
padėti „atrasti save“. Tačiau sveikiau dirbti siekiant geriau pažinti kitus
žmones ir mūsų jiems daromą poveikį. Idėjos apie darbo naudingumą
visuomenei, apie tai, kaip pramonė gali prisidėti prie pasaulio gerovės
ir kad daugiau dėmesio reiktų skirti ne sau, o bendros prasmės jausmui,
tapo svetimos tiek savipagalbos pasaulyje, tiek ir vidurinėse mokyklose.
GERO DARBO TEIKIAMA PRIVILEGIJA

Poreikis, kad darbas būtų prasmingas, nėra išgalvotas. Bedarbystės
krizė palieka didžiules praktines, finansines pasekmes ir dar didesnį
vidinį skausmą. Paklauskite kiekvieno, kam yra tekę būti atleistam iš
darbo, ir jūs išgirsite, kad tapimas bedarbiu sukelia dvasinę krizę.
Susirgęs vėžiu, nebegalėjau dirbti, todėl pasijutau dvasiškai skęstan
tis ir nelaimingas. Tuomet savęs klausiau: „Kodėl tiek daug žmonių
privilegiją dirbti laiko savaime suprantamu dalyku?“ Pasižadėjau, kad
nuo tos akimirkos mėgausiuosi kiekviena darbo akimirka, ir gyvensiu
taip, kad mano darbu galėtų džiaugtis mano mylimi žmonės.
Gulėdamas palatoje, kasdien girdėdavau dvasinius bedarbystės
simptomus iš žmonių, užėmusių gerai mokamas ir aukštai vertinamas
pareigas. Girdėjau medicinos personalo vartojamus pasakymus, kaip
„stalaryčiai“ (pusryčiai, skubotai suvalgomi prie darbo stalo), „silkės
diena“ (diena, praleista sunkiai, bet tuščiai dirbant), „streso pienbur

nis“ (žmogus, kuris skundžiasi stresu, bet slapta jo trokšta). Apie „už
duotis“, „daugybines užduotis“, „24/7“ jie kalbėdavo kaip apie savo
gyvenimo tikrovę. Supratau, kad darbas jiems buvo tapęs asmeniniais
greitkeliais į savirealizaciją, o ne bendro naudojimo keliais į „skanų“
gyvenimą. Būtent tada ir sugalvojau pasakymą „toksiška sėkmė“.
Gulėdamas ligoninėje, galėjau stebėti gydytojų, slaugytojų, rezidentų,

valytojų darbą. Nors kiekvienos profesijos atstovų tarpe buvo tokių, ku
rie dejavo ir skundėsi, pastebėjau, kad džiugiausiai savo darbą atlikdavo
pagalbinis personalas. Būtent jie labiausiai mėgavosi darbu ir vertino tai,
ką darė. Pacientai kasdien labiausiai laukdavo būtent šių žmonių. Savo
darbui jie mokėjo suteikti prieskonį, kurį jusdavo net nepagydomi li
goniai. Pastebėjau, kad daugumai tų, kurie mėgavosi savo darbu, labiau
rūpėjo ne statusas ar savivertė, o tinkamai padėti kitiems.
Gydytojai su pacientais dažnai elgdavosi taip, kaip elgiasi mecha
nikai su savo automobiliais. Jie dirbo skubotai, pildė medicinines for
mas, atlikę vieną užduotį, tuojau pat imdavosi kitos. Jie dirbo sunkiai,
bet be džiaugsmo. Kai vienos gydytojos paklausiau, ar darbas jai teikia
malonumą, ji pažvelgė į mane ir nusijuokė: „Žinoma, kai tik turėsiu
laisvą minutę, būtinai pasimėgausiu savo darbu. Tučtuojau užsirašysiu
šią mintį savo darbotvarkėje.“
GYDANTI ROUZI
Ten dirbo Rouzi. Kaip ir dauguma tų, kurie kasdien valydavo mano palatą,
ji buvo patenkinta savo darbu ir dažniausiai dirbdama švilpaudavo. Ne
pamenu, kad bent vienas iš mano gydytojų būtų niūniavęs ar švilpavęs. O
Gyvas gyvenimas 141
Rouzi švilpavo. Ji buvo slaugytojos padėjėja, o tai reiškė, jog už mažą atlygį
jai tekdavo daug juodo darbo. Ji sutvarkydavo, kai apsivemdavome, išva
lydavo, kai nevalingai pasituštindavome, jai tekdavo išpilti mūsų šlapimą.
Nepaisant tokio sunkaus ir nemalonaus darbo, Rouzi visada būdavo links
ma ir mirties kvapu persmelktoje aplinkoje sukeldavo daug pagyvėjimo.
Niekada nemačiau žmogaus, kuris dirbtų taip nesavanaudiškai, būtų
taip patenkintas darbu, kaip Rouzi. Ji prisipažino, kad nėra perskaičiusi
nė vienos psichologinės knygos. O man norėjosi, kad bent vieną knygą
Rouzi parašytų pati. Vėliau sužinojau, kad Rouzi buvo laimingai ište
kėjusi, ir šeima buvo jos gyvenimo centras. Menkiausios darbo užduo
tys jai teikė pasitenkinimą. Bendraudama su pacientais bei personalu
ji visada likdavo savimi. Visada vertinusi galimybę dirbti, Rouzi buvo
nuolankumo ir, jeigu ne atlaidumo, tai bent jau pakantumo šiurkščiau-
siems pacientams ar personalui pavyzdys. Savo misiją ir pašaukimą
padėti ligoniams ji suvokė aiškiau nei bet kuris kitas darbuotojas.
Apie galimybę dirbti ligoninėje Rouzi kalbėdavo su pasididžiavimu.
Ji buvo atsidavusi pacientams, personalui ir gydymo misijai. Jos veidą
visada puošė šypsena, ji visada pasakydavo „labas“, o apie savo darbus
pasakodavo taip, lyg studentų auditorijos akivaizdoje atliktų kruopščią
chirurginę operaciją. Baigusi darbą, ji stabteldavo ir įdėmiai peržvelg
davo palatą, norėdama įsitikinti, ar nieko nepamiršo.
Apie save Rouzi visada kalbėdavo trečiuoju asmeniu (man tai atrodė
nelyg mažas protestas prieš visuomenę, susikoncentravusią tik į save).
Atrodydavo, kad darbe ji tiesiog užmiršta save. Baigusi darbą, ji klaus
davo: „Ar prieš atsisveikindama Rouzi dar galėtų jums ką nors pada
ryti? “ Jeigu nieko nebūdavo prašoma, ji linkteldavo galvą, patylėdavo
ir tyliai sušnibždėdavo: „Telaimina jus Dievas. Iki rytojaus.“
Kai atėjo laikas išsirašyti iš ligoninės, norėjau padėkoti Rouzi, kaip
svarbiausiam mane gydžiusiam asmeniui. Sutikau ją dirbančią kitame
ligoninės aukšte. Rouzi tyliai dainavo. Mane pamačiusi, ji metė savo
šluostę, plačiai ištiesė savo rankas ir pasileido link manęs. Staiga su
stojo: „O, o. Ar Rouzi gali dabar tave stipriai apkabinti? Ji negalėjo to
padaryti transplantacijų skyriuje. Ar dabar tai būtų saugu?“
„Atleisk, bet gydytojai sako, kad ne,“ - atsakiau. Mano veidą vis dar
dengusi chirurginė kaukė buvo šlapia nuo ašarų. Rouzi tarė: „Gerai,
tuomet stipriai apkabinu tave iš toli.“ Ji nusišypsojo, rankomis apglėbė
krūvą paklodžių ir nusijuokė. Paklausiau, ar galime šnektelėti dviese.
Atsisėdome ant ilgo suolo, toli vienas nuo kito ir aš paklausiau, kodėl
ji taip myli savo darbą. Ji tarė: „Nes dirbdama Rouzi jaučiasi lyg žais
tų. Tai jos pašaukimas. Jeigu Rouzi nedarytų to, ką daro, gydytojų ir
seselių darbas būtų neveiksmingas. Rouzi tam tikra prasme irgi gydo,
ir jai tai patinka.“ Tada aš paklausiau, kodėl prieš išeidama iš palatos
Rouzi visada akimirką patyli. Jos atsakyme atsispindėjo dvasingumas,
visuomet lydėjęs jos pašaukimą. Pirmąsyk jos veide pamačiau sutriki
mą. Ji apsižvalgė aplinkui, nuleido akis ir, kaip įprasta prieš atsisveiki
nant, tyliai sušnibždėjo: „Prieš išeidama iš palatos Rouzi visuomet už
kiekvieną ligonį sukalba trumpą maldelę. Tai užtrunka, bet ne laikas
svarbiausia gyvenime. Tiesiog taip Rouzi kiekvienoje palatoje užbai
gia savo nedideles gydymo procedūras. Tokiu būdu Rouzi siekia savo
tikslo - gydyti žmones.“ Ji nusijuokė, pliaukštelėjo sau per šlaunį ir
tarė: „Na, matai? Galvojai, kad Rouzi yra tik slaugytojos padėjėja, o iš
tikrųjų ji yra gydytoja, persirengusi padėjėjos uniforma.”
PSICHOLOGINĖS PRAVAIKŠTOS
Vartotojiškoje visuomenėje dirbama dėl gamybos, nes be gamybos
vartojimas būtų neįmanomas. Dirbama dėl pragyvenimo. Deja, šis po
reikis uždirbti pragyvenimui mūsų darbą paverčia tik tarnyba, kurią
reikia atlikti, arba karjera, kurią reikia pasiekti. Darbas nebėra atsakas
į vidinį kvietimą, kaip tai buvo Rouzi atveju.
Gyvas gyvenimas 143
Tyrimai rodo, kad atlyginimas už darbą gali būti dvejopas: vidinis ir

išorinis. Išorinis -tai finansinis atlygis, susijęs su priedais, lengvatomis
ir statusu. Vidinis - tai atlygis, kurį gaudavo Rouzi. Tai pilnatvės jaus
mas atliekant vertingą ir svarbų darbą bendrojo gėrio labui. Išorinis
atlygis dominuoja chaotiškame darbe, kuriam būdingas elektroninis,
o ne žmogiškas ryšys, terminuotos darbo sutartys, o ne ilgalaikis įsi
pareigojimas, kuriame yra didelis atotrūkis tarp to, ką žmogus dirba
kasdien, bei galutinio darbo rezultato. Net ir labai mėgstant darbą, su
sikoncentravimas į išorinį atlygį gali atimti jo vidinę vertę. Tada iš dar
bo lieka tik tarnyba arba karjera, bet ne pašaukimas.
Mėgautis darbu mums kliudo tai, kad psichologiškai jame nedaly
vaujame. Mes chaotiškai stumiame laiką, neįsigilindami į tai, kas svar
biausia - ką, dėl ko ir kuriam žmogui darome. Mes vertiname kitus,
kiti mus vertina, tačiau tai nereiškia, kad dirbame sąmoningai. Kai esa
me darbe, mūsų siela būna namie, o kai mes namie, siela būna darbe.
Retai kada dirbame visiškai įsitraukę. Lyg paaugliai vis ruošiamės kaž
ką daryti, kažkur eiti ar būti kažkur kitur.
24/7y8/5 ir streso sukeltas stresas

Daug žmonių patiria stresą, nes turi dirbti „24/7“, tai yra dvidešimt
keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Retai sutin
ku žmonių, kurie dirbtų „8/5“, tai yra aštuonias valandas per dieną,
penkias dienas per savaitę. Savirealizacijai reikia nuolat taupyti laiką,
bet iš tikrųjų mes tik švaistome savo gyvenimą. Tapome kompulsyvių,
dirbančių pagal laikrodį darbuotojų tauta, kurios pagrindiniu tikslu
tampa laiko valdymas. Niekaip nesuprantu, ką mes darome su vadina
muoju sutaupytu laiku, nes mums jo vis trūksta.
Kai 1893 metais prekyboje pasirodė kviečių košė, ji buvo reklamuo
jama kaip greiti pusryčiai, nes paruošimas tetrukdavo 15 minučių. 1939
metais košės paruošimo laikas buvo sutrumpėjęs iki 5 minučių, o šian
dien tai trunka vos 30 sekundžių. XIX a. pradžioje Bethoveno koncertai

trukdavo ilgiau nei 6 valandas. Devintajame dvidešimto amžiaus dešim
tmetyje įprastas klasikinės muzikos koncertas trukdavo apie 2 valandas.
Dabar žiūrovai ima nerimauti, jeigu koncertas užsitęsia ilgiau nei 90
minučių. Maisto gaminimą, pasivaikščiojimus, pokalbius, laiškų rašymą
pakeitė greitas maistas, vairavimas, internetas, SMS žinutės ir elektro
ninis paštas.4 Netgi „nuotraukos per valandą“ žmonių nebepatenkina,
jiems reikia „momentinių skaitmeninių“. Toks gyvenimo tempas tapo
norma. Korporacijos kviečia savipagalbos ekspertus, kad jų darbuotojus
išmokytų laiko valdymo, tačiau tikroji problema yra dėmesio valdymas.
Darbuotojai ir darbdaviai žino, kad skubantys, nelaimingi ir nesvei
ki žmonės organizacijose sukuria liguistumo ir kančios klimatą. Spren
džiant šią problemą buvo sukurtas savipagalbos ideologija paremtas
klaidingų tiesų rinkinys, tapęs nesėkmingu bandymu suvaldyti stresą.
Tikėtasi, kad gydytis nuo streso ir skubos padės papildoma veikla. Vie
nas žmogus man taip pasakojo: „Lyg mano gyvenime būtų buvę maža
streso, dabar aš dar papildomai stresuoju mėgindamas sumažinti stre
są. Kenčiu nuo streso sukelto streso.“
Panašiai kaip ir tie, kurie nuolat geria rūgštingumą mažinančias
tabletes, net nesusimąstydami, kodėl valgo sunkiai virškinamą maistą,
taip ir mes priimame stresą, o paskui mėginame jį suvaldyti. Sielą kaus
tantis tempas, lydimas pasiteisinimų, jog visi taip daro, sukėlė kančios
epidemiją, kuri yra suvokiama kaip gyvenimo norma. Tokia „norma“
kelia didelį pavojų mūsų sveikatai ir pirmiausia tai pasireiškia darbe.
A TIPO ASMENYBĖS ŽAVESYS IR PRANAŠUMAI

A tipo asmenybės sąvoka tapo taip plačiai vartojama, kad žmonės
dabar arba tuo giriasi, arba, kaip ir greito maisto mėgėjai, prisipaži
Gyvas gyvenimas 145
nę tokie esantys, bejėgiškai nuleidžia rankas. Polinkis ilgai ir sunkiai

dirbti, konkuruoti, visiškai atsiduoti darbui, energingumas, nuolatinė
veikla, skubėjimas dažnai laikomi A tipo asmenybės simptomais. No
riu pasakyti, kad šie bruožai anaiptol nekelia pavojaus sveikatai, netgi
priešingai - jie gali būti naudingi. Anot neuromokslininko Roberto Sa-
polskyo, skuba, nekantrumas, orientacija į pasiekimus vargu ar turi ką
nors bendra su padidinta širdies ligų rizika.5
„A tipas“ yra tobula savipagalbos sąvoka. Intuityviai ji teisinga, ati
tinkanti nuojautą, kad iki galo neišnaudojame savo galimybių. Kaip ir
idėja apie priklausomą asmenybę, ji mus skatina prisiimti aukos vaid
menį ir teikia emocinį pasiteisinimą, esą mes sergame nustatyta liga.
„A tipas“ tapo potencializmo liga, kitaip tariant, skubėjimo liga.
Mintis, kad skubėjimas gadina mūsų arterijas, intuityviai skamba
neblogai, tačiau mokslas to neįrodė. Tris dešimtmečius moksliniais ty
rimais nesugebėta pagrįsti prielaidos, kad sunkus darbas ir skubėjimas
mus žudo. Pasirodo, jog mus žudo skubotas mąstymas ir savanaudiš
kas agresyvumas, o ne sunkus darbas ir greitas gyvenimo tempas.
„A tipo asmenybės“ sąvoką 1959 metais pasiūlė kardiologai Meyer
Friedman ir Ray‘us Rosenmanas, apibūdinę ją kaip graužiantį skubos
jausmą.6Anot Jameso Gliecko, idėja apie A tipą, kaip ir dauguma kitų
savipagalbos „tiesų“, yra moksliškai nepagrįsta.7A tipo asmenybės idė
ją buvo bandoma įrodyti tyrimu, kuriame dalyvavo nedidelė 83 vyrų
grupė, pavadinta A grupe. Ją sudarė sėkmingi verslininkai, kurie svėrė,
gėrė ir rūkė daugiau nei kontrolinės Bgrupės tiriamieji. Bgrupės žmo
nių niekas išsamiau netyrė. Ji buvo tiesiog naudojama kaip kontrastas
palyginimui su A grupės tiriamaisiais, linkusiais į širdies ligas.
Rašydamas apie A tipą išsiplėčiau, nes norėjau parodyti, kaip pavir
šutiniškai atlikti tyrimai prielaidą gali paversti visuotinai priimtu fak
tu. Kaip A tipas evoliucionavo nuo nuomonės iki „tiesos“, taip ir dau
guma kitų savipagalbos principų tapo išsipildančiomis pranašystėmis.
Vadinamieji A tipažai ir toliau sėkmingai laksto ir neretai jų sveikata

geresnė už mieguistų Btipažų sveikatą.
Gerai apsvarstęs Aasmenybės tipo teoriją bei susipažinęs su šia tema
atliktais tyrimais, supratau, kad ji nėra taip lengvai paaiškinama, kaip
priimta manyti. Jeigu buvimas A tipo asmenybe tikrai keltų pavojų, tai
nebent tokį, kad nesidalindami savo geru gyvenimu, jie suerzins Btipo
asmenybėse gyvenančius kipšiukus.
Geriau panagrinėjus A tipą ir su tuo susijusius tyrimus, tampa aišku,
jog tikrą pavojų sveikatai kelia ne skubos persmelktas ar konkuren
cingas gyvenimo būdas, bet nuolatinė kovinė parengtis.8Yra žmonių,
kurie į iššūkius reaguoja karštai. Netgi prieštaraujantis žodis ar įsivaiz
duojamas puolimas gali įaudrinti jų nervų sistemą ir sukelti gynybines
reakcijas. Per sekundės dalelytę jų kūnas pasiruošia kovai. Kraujo pri
plūsta į raumenis tam, kad jie galėtų pasiruošti stipresniam smūgiui. Į
raumenis iš kitų vidaus organų (pavyzdžiui, kepenų) patenkantis krau
jas nėra išvalomas nuo toksinių medžiagų, kurios dažniausiai nusėda
arti širdies esančiose arterijose. Lyg laukdama būsimo puolimo, širdis
gali imti plakti neritmingai. Gali prasidėti prieširdžiu virpėjimas, o tai
reiškia, jog dvi viršutinės širdies ertmės susitraukinėja per dažnai. Lai
kui bėgant, širdies raumenys tampa vis kietesni. Vargu ar kas norėtų
turėti tokią „plieninę“ širdį. „Plieninė“ širdis greitai sustoja.
Žemiau pateikiu keletą savipagalbos idėjų apie streso valdymą dar
be. Visas jas paėmiau iš savipagalbos knygų apie laiko valdymą ir mo
tyvacinių paskaitų didelėse korporacijose.
• Netapkite A tipo asmenybe. Tai jus nužudys.
• Lėtinkite gyvenimo tempą.
• Išmokite planuoti laiką.
• Svarbu ne šeimoje praleidžiamo laiko trukmė, bet jo kokybė.
• Nebūkite darboholiku.
• Gyvenkite ramų gyvenimą.
Gyvas gyvenimas 147
• Naudokite streso mažinimo būdus.

• Kelias užduotis atlikite vienu metu, taip sutaupysite laiko.
• Darbo problemų nespręskite namuose.
• Besąlygiškai palaikykite streso kamuojamą sutuoktinį.
Klausytojams patinka šie išmintingi žodžiai apie stresą ir darbą.
Įvairiais pavidalais jie pasirodo populiariose knygose apie šeimos ir
darbo derinimą, tačiau kaip ir visas kitas savipagalbos banalybes, pri
imti juos galima tik labai gerai prieš tai apgalvojus.
Penki teiginiai apie darbą

Toliau pateiksiu keletą savo minčių apie darbą ir stresą. Jos remia
si mano paties atliktais tyrimais apie toksišką sėkmę bei naujausiais
mokslo tyrimais apie sveiką darbą. Prieš apsisprendžiant dalyvauti
laiko planavimo ar streso mažinimo programose, siūlau apie jas gerai
pamąstyti.
1-as teiginys. Būti darboholiku sveika. Viena iš klaidingų savipagal
bos propaguojamų idėjų yra darboholizmas. Manoma, kad kentėdami
nuo skubėjimo ligos, darboholikai yra kraštutiniai A tipo asmenybės
pavyzdžiai. Tačiau toks teiginys yra dar vienas skambus, bet mokslu
nepagrįstas savipagalbos ,,-izmas“.
Pasak Marilyn Machlowitz, darboholikas yra žmogus su prikimštu
portfeliu, kažkur skubantis, kažką įrašinėjantis į diktofoną, vis žvilg
čiojantis į laikrodį ir paskubomis kemšantis sumuštinį.9Taip gyvena ir
dirba kai kurie žmonės, tačiau nė vienas netampa tikrai priklausomu
nuo tokio elgesio ir, nustojęs taip elgtis, nė vienas nepatiria abstinen
cijos simptomų. Galbūt jiems taip patinka darbas, kad nenori sustoti.
Laikydami juos priklausomais, rizikuojame nepastebėti tikrosios pri
klausomybės pavojų.
Teiginiuose apie A tipo asmenybę ir darboholizmą trūksta tarpas
meninio konteksto. Savipagalbos autoriai visų problemų šaltiniu laiko
pažeistą vidinį „aš“, o ne tarpasmeninį „mes“. Žmogus, darbe mėgs

tantis beribį aktyvumą, nebus geras gyvenimo bendrakeleivis žmogui,
mėgstančiam palaimingą tylą ir ramybę.
Žmogus, kuris mato kalną ir turi į jį įkopti, nes „jis ten yra“, nebus
ilgai laimingas su tuo, kuris matydamas kalną sėdės jo papėdėje, nes
„kalnas ten yra“. Darbas bei su juo susijęs stresas, kaip ir kitos gyveni
mo sritys, savipagalboje vertinamos iš individualios, o ne tarpasme
ninės perspektyvos. Čia nepripažįstama tiesa, kad jeigu mus mylintys
žmonės gyvena ir dirba taip pat, kaip ir mes, tuomet būti darboholiku
gali būti naudinga ne tik mūsų sveikatai, bet ir santykiams.
Dauguma mano toksiškos sėkmės tyrimo dalyvių, kurie save laikė
darboholikais, sakė mėgstantys savo darbą, jis jiems panašus į žaidimą
ir suteikiąs gyvybingumo.
Darbe svarbiausia tai, kaip mūsų elgesys veikia aplinkinius. Vie
niems iš mūsų būdinga sunkiai dirbti, kitiems - ne. Jūsų sveikatai bus
tik į naudą, jeigu sutuoktinis laikysis požiūrio, kad darbas jam teikiąs
džiaugsmą ar bent jau tokį požiūrį supras. Nebus geriau, jeigu mėgin
site save stabdyti, raminti ir būti tuo, kuo nesate. Nėra įrodyta, kad
sunkus, ilgas, daug pastangų ir visiško atsidavimo reikalaujantis darbas
kenktų sveikatai. Yra daug tyrimų, patvirtinančių, kad nuolatinės pa
stangos būti tuo, kuo nesame, gali mus pražudyti.
2-as teiginys. Neramus gyvenimas yra geras gyvenimas. Ar jūsų gy
venime yra pusiausvyra? Tikiuosi, kad ne. Tobula pusiausvyra yra ne
tik nepasiekiamas tikslas, bet ir visiška nuobodybė, jeigu ją ir pasiektu
me. Gamtoje pusiausvyra neegzistuoja. Miškai, vandenynai, žvaigždės
nuolat kinta. Mums gali pasirodyti, kad miške esanti tobula pusiausvy
ra, tačiau iš tiesų jame vyksta nuolatinė kova tarp gyvenimo ir mirties.
Kai sirgau, ilgėjausi natūralaus gyvenimiško chaoso ir nelaimių. Ži
nojau, kad kai tik pasirodys, jog gyvenime nusistovi pusiausvyra, iškart
pakvips naujos kančios grėsme ir naujomis problemomis. Tai, ką lai
Gyvas gyvenimas 149
kydavau pagerėjimo ženklu, dažniausiai tapdavo pavojingo sąstingio

požymiu. Pusiausvyros nebuvimas, arba disbalansas, yra sveika ir na
tūrali gyvenimo būsena. Sveikos širdies ritmas yra kintantis ir chaotiš
kas. Visiškai nekintantis kraujospūdis rodo, kad kažkas negerai. Mes
esame natūraliai nesubalansuoti chaotiško pasaulio gyventojai. Pasiek
ti pusiausvyros taip pat neįmanoma, kaip ir išstovėti visiškai nejudant.
Kitaip tariant, ramios akimirkos nuostabiai gražiame gyvenime visada
yra kismo būsenos. Po palaimingu paviršiumi visada slepiasi nesibai
giantis neramios gamtos gausmas.
Sveikas darbas neturi subalansuoti mūsų gyvenimo. Neretai dirbda
mi ieškome naujų idėjų, požiūrių, iššūkių, o tai dažniau išmuša iš pu
siausvyros. Sveikai dirbdami prisidedame prie žmonių, kuriems svar
biausia džiaugtis mažomis pergalėmis ir stiprėti mokantis iš gyvenime
patirtų traumų. Vadinu tai bendru pasitenkinimu katastrofos akivaiz
doje, ir tai yra pamoka, kurią išmoksta vėžininkai: tobula pusiausvyra
gyvenime ne tik neįmanoma ir nepageidautina, bet ir pavojinga.
Rašytojas iš Pietų Afrikos seras Laurensas van der Postas taip rašė
apie susitikimą su C. G. Jungu: „Juokdamasis jis man pasakė, kad ne
įsivaizduoja baisesnio, blogesnio už mirtį likimo, kaip patirti tobulą
harmoniją ir pusiausvyrą.“10 Jeigu jums atrodo, kad dirbate per sun
kiai, patiriate per daug streso, jums nuolat trūksta laiko ir gyvenate
chaotiškai, džiaukitės. Tai ir yra gyvenimas. Mėgaukitės juo. Galvokite
ne apie laiko taupymą, o apie mėgavimąsi turimu laiku. Neišgyvenkite
dėl pusiausvyros nebuvimo, o pradėkite džiaugtis tobulu chaosu, ku
riame gyvenate.
3-as teiginys. Visas mūsų laikas yra vertingas. Pagrindinė šios mano
knygos mintis yra ta, kad gyvenimo kokybė labiausiai priklauso nuo
mūsų noro būti sąmoningiems ir kontroliuoti sąmonės turinį. Jeigu
tai tiesa, laiko kokybė priklauso nuo to, kur ir kaip nukreipsime savo
dėmesį ir ką nuspręsime įsileisti į savo sielą. Laikas tampa kokybiškas
tada, kai mes sąmoningai kiekvieną akimirką išgyvename kaip gyveni

mo duotą dovaną.
Savipagalboje laikas neretai dalijamas į tokias kategorijas kaip išgi
jimo laikas, asmeninės erdvės laikas, užduočių atlikimo laikas. Tačiau
gebėjimas sąmoningai mėgautis gyvenimu nesusijęs su laiko dalijimu
į kategorijas. Mes gyvename tiesiog gyvenimą, o ne sekso gyvenimą,
darbo gyvenimą, meilės gyvenimą, vaikų auginimo gyvenimą. Galvo
dami, kad mus sudaro kokios nors skirtingos dalys, kad skirtingu laiku
galvojame ir elgiamės skirtingai, tik apgaudinėsime save. Negalime į
namus neparsinešti darbo problemų, nes mes patys esame problema.
Išskirdami keletą savaitės valandų ir pavadindami jas kokybišku lai
ku, mes visą likusį laiką nuvertinsime kaip nevertą dėmesio. Supra
tęs, kiek nedaug man lieka laiko, ėmiau labiau vertinti kiekvieną, net
paprasčiausią akimirką. Man patinka valytis dantis, gerti vandenį ar
tiesiog sėdėti nieko neveikiant. Stengiuosi visą savo laiką leisti kiek
įmanoma sąmoningiau ir paversti jį kuo šventesnių.
4-as teiginys. Laiko valdymas yra laiko švaistymas. Kalbėdamas apie
laiką noriu pabrėžti, kad tol, kol neišmoksime koncentruoti savo dė
mesio, visos savipagalbos programos apie laiko valdymą bus bevertės.
Nuo septintojo dešimtmečio išleista šimtai knygų, kuriose siūloma
įvairių laiko valdymo būdų. Gali pasirodyti, kad laikas yra ribotas.
Organizacijų ekspertai pamiršta, kad laikas nėra pinigai, tad jis gali
būti tik išleistas, bet ne sutaupytas. Iš tikrųjų, daugeliu atžvilgių laikas
iš viso neegzistuoja. Tai tik vienas iš žmonijos išradimų, padedantis
sukurti kontrolės jausmą ir struktūruoti gyvenimą, bet jis nėra tikras.
Laikas gali nebūti mūsų pusėje, bet jis bus mūsų sieloje. Tik būdami
dėmesingi ir sąmoningi, galėsime „sustabdyti akimirką žavingą“.
Iš patogumui skirto išradimo laikas virto gyvenimo diktatoriumi.
Kai paprašau savo pacientų nebenešioti laikrodžių, jie atkakliai prieši
nasi. Jie sako man: „Grįžkite į realybę“, bet juk mūsų gebėjimas dėmesį
Gyvas gyvenimas 151
sukoncentruoti ten, kur norime, ir yra realybė. Per labai trumpą laiko
tarpą galima kam nors skirti labai daug dėmesio. Pamenu, kartą stovė
jau prie šviesoforo. Mano automobilio langas buvo atvertas ir išgirdau,
kaip šalia stovėjusiame automobilyje moteris nusičiaudėjo. Nusišypso
jau ir tariau: „Į sveikatą!“ Ji taip pat nusišypsojo ir atsakė: „Ačiū.“ Man
tai buvo trumpa akimirka, įprasminta paprasto tarpasmeninio ryšio.
Įkvėpimas yra menas mėgautis. Tyrimai rodo, kad jis atsiranda tada,
kai taip įsitraukiame į kokią nors veiklą, jog prarandame laiko ir sa
vęs jausmą.11Tuomet mes ne tik vertiname, bet tiesiog branginame tą
akimirką ir atliekamą užduotį. Priešingai nei streso atveju, įkvėpimas
reiškia įsitraukimą, kai tokie dalykai kaip atlygis, galia, prestižas tampa
nebereikšmingi.
Užuot dalyvavę laiko valdymo seminaruose, verčiau grįžkime namo
ir daugiau dėmesio skirkime brangiausiems žmonėms. Dėmesys gali
būti vertinga valiuta, meilės valiuta. Reikia išmokti dirbti taip, kad dar
bas ne stiprintų savojo „aš“ pojūtį, bet visiškai jį ištirpintų. Turime taip
dirbti, kad liktų laiko atgauti svarbiausią žmogišką dovaną - gebėjimą
valdyti savo dėmesį.
5-as teiginys. Neįmanoma tapti sveikai sėkmingais. Kur jūsų vidi
nė galia?! Išsikeikite aukštus tikslus ir pirmyn! Pralaimėtojai niekada
nelaimi, o laimėtojai niekada nepralošia! Nepasiseks tik tada, jeigu
galvosite, kad nepasiseks! Varžytis negana: jūs turite sutriuškinti savo
varžovą! Galvokite apie pergalės jaudulį ir niekada nepatirsite pralai
mėjimo agonijos. Galvokite, kad galite viską, ir jūs galėsite; galvodami
priešingai, jūs negalėsite nieko. Jums tikrai pasiseks! Viskas priklauso
nuo jūsų valios. Būkite pirmi, nes antroji vieta niekam nerūpi! Ponai
ir ponios, sėkmė jūsų rankose, bet pirmiausia jūs turite to labai labai
norėti! Ar jūs to norite? Negirdžiu! Ar jūs iš tikrųjų labai labai norite?
Būtent taip vienoje didžiausių pasaulinių draudimo kompanijų kal
bėjo motyvuojantis pranešėjas. Kalba priminė pasiruošimą kovai. Jis
kalbėjo maždaug penkiems šimtams geriausių kompanijos prekybos

agentų. Beveik kiekvieną jo pasakytą savipagalbos frazę lydėdavo ploji
mai. Agentai atsistodavo jam dar nebaigus sakinio. Publiką jis audrino
demonstruodamas scenas iš filmo „Rokis“; už jo nugaros du didžiuliai
ekranai rodė aršiausias amerikietiško futbolo akimirkas. Pranešėjui iš
einant iš salės, klausytojai veržėsi į priekį, norėdami jį paliesti.
Tai buvo tobulas savipagalbos teatro pavyzdys. Čia buvo keletas
svarbiausių savipagalbos elementų: vidinė galia, vidinių „milžinų“
prikėlimas, saviaktualizacija, laimės etika, meilė sau, idėja, svarbesnė
už esmę. Pranešėjo pagrindinė mintis sukosi apie tai, kad norint tapti
sėkmingiems, pakanka to labai norėti ir savanaudiškai bet kokia kaina
to siekti. Auditorijos reakcija mane labai nuliūdino. Pagalvojau, kodėl
niekas nepaklausia, iš kur jis tai žino. Kodėl jie taip noriai priima sa
vipagalbos ,,-izmus“? Tuomet prisiminiau H. G. Wellso istoriją apie
Tono-Bangei efektą ir daugybę patiklių žmonių, ieškančių atsakymų
bei pasiryžusių patikėti visais autoritetingai pateiktais reklaminiais
triukais. Pagalvojau apie savo paties atliktą toksiškos sėkmės tyrimą ir
apie tai, kodėl tiek daug sėkmingų žmonių kenčia iškeitę bendro gyve
nimo prasmę į intensyvaus asmeninio gyvenimo tuštumą.
Supratau, kad priešingai, nei teigia savipagalbos „mantros“, nėra
sveiko būdo sėkmei pasiekti. Tokia sėkmė, kaip ją apibūdina šiandieni
nis darbo pasaulis, reiškia pinigų sankaupą, galią ir prestižą. Kai visas
dėmesys skiriamas šiam tikslui, labai rizikuojame prarasti tai, kas iš
esmės teikia gyvenimo prasmę. Tai mūsų šeima, mūsų dvasinis „aš“,
ryšiai su bendruomene, vidinės ramybės jausmas, gyvo įsitraukimo į
bendrą gyvenimą jausmas. Atkakliai siekiant asmeninės sėkmės, visi
šie elementai tampa nebe tokie svarbūs.
Vargu ar perdėčiau sakydamas, kad laimingiausi žmonės yra tie,
kurie moka džiaugtis visais savo gyvenimo aspektais ir kad sėkmin
giausi žmonės, turintys daugiausiai žaislų, dažnai būna labai vieniši bei
Gyvas gyvenimas 153
nelaimingi. Ir vis tiek mes atkakliai ieškome „sveikų“ būdų tapti sėk
mingais. Man tai primena „priklausomybės nesukeliančių“ cigarečių
rūkymą. Jeigu nerimaujate dėl žalingo rūkymo poveikio organizmui,
meskite rūkyti. Jeigu išgyvenate dėl toksiško sėkmės vaikymosi povei
kio jūsų gyvenimui, sustokite. Perkainokite savo vertybes. Pakeiskite
požiūrį į sėkmę. Susiraskite darbą, kurį atlikdami švilpautumėte.
Galiausiai, sėkmė nepasiekiama individualiai. Ji mus aplanko tada,
kai nesame savanaudiški, kai rūpinamės tuo, kas mūsų gyvenime svar
biausia, ir nesivaikome pergalių, dėl kurių kiti žmonės tampa nelai
mingi. Sėkmė aplanko tada, kai vietoj galios renkamės gyvenimo pra
smę, o vietoj laikino įsigijimo malonumo - nesibaigiantį dovanojimo
džiaugsmą.
8
Sveikatos isterija ir
kaip iš jos išsivaduoti
Sveikata susijusi ne tiek su veikimu, kiek su buvimu.
ABRAHAM MASLOW
TEIGINIAI APIE SVEIKATĄ IR IŠGIJIMĄ

1. Liga yra neišvengiama sveikatos dalis.
2. Palepinkite save.
3. Emocijos nėra ligų priežastis.
4. Pozityvus požiūris nėra būtina išgijimo sąlyga.
5. Susitaikymas yra esminė sveikimo dalis.
KAIP LAIKAISI?
Geriausia į šį klausimą būtų atsakyti klausimu „Lyginant su kuo?“ Iš
atsakymų galima suprasti, kaip mes suvokiame, kas yra sveikas gyveni-
mas. Atsakydami „puikiai“ arba „gerai“, mes, užuot išsamiai apibūdinę

savo sveikatą, dažniausiai tiesiog apsikeičiame mandagiomis frazėmis.
Kartais atsakome remdamiesi simptomų nebuvimu: „neblogai“, „būna
ir blogiau“. Vienas mano draugas atsakė taip: „pajėgus sėdėti ir priimti
maistą“. Vis dėlto dažniausiai mes, amerikiečiai, atsakome OK (gerai),
taip parodydami, jog mums priimtina sveikatos, kaip ligos nebuvimo
arba labai lėto merdėjimo, idėja.
Jeigu stabtelsime ir susimąstysime, suvoksime, jog klausimas „kaip
laikaisi?“ yra sudėtingas ir svarbus domintis kito žmogaus gyvenimo
kokybe. Tai savotiškas sveikatos matuoklis, parodantis, kaip mes, ly
ginant su kitais žmonėmis, suprantame sveiką gyvenimą. Kai savipa-
galbos ,,-izmai“ nustato realiai nepasiekiamus sveikatos tikslus, mes
galiausiai nustojame jų siekę ir tampame visuomene, sudaryta iš ne
vykėlių, laikančių rankose nebegaliojančius ir nepanaudotus leidimus
j sveikatingumo klubus.
Tapome sveikatos isterijos apimtos hipochondrikų visuomenės įkai
tais. Mums nuolat primenama apie sveikatos trapumą ir priekaištau
jama dėl naujausių sveikatingumo programų nesilaikymo. Ši patoge-
niška orientacija dažnai ignoruoja mūsų atsparumą ir gebėjimą gerai
gyventi net sunkiausiomis sąlygomis. Mes nuolat gąsdinami, kad be
veik viskas, ką mėgstame, kenkia mūsų sveikatai. Dėl to užuot mėgavę-
si kasdienybe, visą laiką skiriame apsisaugoti nuo ligų.
Žodis health (sveikata) į anglų kalbą atkeliavo iš senosios vokiečių
kalbos per žodžius hale (tvirtas, stiprus) ir whole (pilnas, vientisas). Kal
bininkai šiuos žodžius sieja su viduramžių mūšio lauku, kuriame sužeis
tas karys prarasdavo savo tvirtumą. Bet mūsų sveikata neapsiriboja vien
nebuvimu žaizdų, paliktų šiuolaikiniame gyvenime vykstančių „buitinių
karų“.1Pasaulinė Sveikatos Organizacija 1946 metais išleistoje chartijoje
sveikatą apibūdino kaip fizinę, dvasinę ir socialinę gerovę, o ne tik ligos
ar negalios nebuvimą. Be abejo, tai yra vertingas tikslas, tačiau ar kam
Sveikatos isterija ir kaip iš jos išsivaduoti 157
nors yra tekę pasiekti tokią sveikatos gerovę? Manau, kad tai yra nepa
siekiamas tikslas ir jo siekimas būtų dar vienas savipagalbos ideologijos
apie aklą, aistringą tobulos savirealizacijos siekį pavyzdys.
Prie Nekropolio Katedros Škotijoje yra senos kapinės, slepiančios pa

mirštą sveikatos paslaptį. Apie 1990-uosius metus tyrinėtojas Georgeas
Davey Smithas atliko tyrimą, kuriuo mėgino atsakyti į keistą klausimą:
„Ar gali antkapiai suteikti informacijos apie mirusiojo sveikatą ir ilga
amžiškumą?“2Siekdamas atsakyti į šį klausimą, jis kiekvieno antkapio
aukštį palygino su ten palaidoto žmogaus nugyventu amžiumi. Smitho
atradimai paneigė prielaidą, kad gera sveikata priklauso nuo genetiškai
paveldimos sėkmės, spartietiškų dietų, kasdienio bėgiojimo, valios atsi
sakyti malonumų ir dalyvavimo naujausioje savipagalbos programoje.
Smithas pastebėjo, kad kuo aukštesnis antkapis, tuo ilgiau gyveno
žmogus. Mirusieji, kuriems pastatyti aukšti paminklai, gyveno viduti
niškai 3 metais ilgiau, nei tie, kurių paminklai žemesni. Žinoma, aukš
to antkapio įsigijimas negarantuos ilgesnio gyvenimo. Tačiau tai, ką jis
atrado, patvirtina visiems gerai žinomą (bet dažnai ignoruojamą) tiesą:
sveikata ir ilgaamžiškumas susiję su socialine padėtimi.
Socialinę padėtį nusako trys veiksniai: pajamos, išsilavinimas ir pro
fesinis statusas. Deja, savipagalbos programose visi šie veiksniai igno
ruojami. Remiantis naujausiais tyrimais, kūrybiška savipagalba galėtų
būti vertinga mūsų sveikatai, jeigu gydytojai ne tik pamatuotų kraujos
pūdį, bet ir paklaustų, ar esame patenkinti savo uždarbiu, ar jaučiamės
galintys kažko naujo išmokti ir ar didžiuojamės savo atliekamu darbu.
Smithas nustatė, kad seniau antkapių paminklai buvo svarbus so
cialinio prestižo ir sveikatos rodiklis. Kuo turtingesnis žmogus, tuo
aukštesnis buvo jo paminklas. Tada, kaip ir dabar, pasiturintys žmonės
buvo sveikesni ir gyveno ilgiau negu vargšai.3
Ar socialinės padėties poveikis tik patvirtina mūsų jau žinomą tie

są, kad turtingi žmonės gyvena saugesniuose ir geresniuose rajonuose,
valgo sveikesnį maistą ir gauna geresnę sveikatos priežiūrą? Taip, bet
ne tik. Nors ir nežinome visų priežasčių, kodėl turtingi žmonės gyvena
ilgiau, tyrimai rodo, kad labai svarbu, kaip žmogus jaučiasi dėl savo
socialinės padėties. Čia kalbama ne tik apie didžiulius socialinius skir
tumus tarp turtuolių ir vargšų. Mes visi lyginame save vieni su kitais
trimis minėtais socialinės padėties aspektais, ir tas lyginimas yra svar
bus, nors neretai pamirštamas sveikatos faktorius.
Manydami, kad sveikatą nesunkiai pagerinsime laikydamiesi tam
tikro požiūrio ar valgydami tinkamą maistą, save tik apgaudinėsime.
Mūsų sveikata priklauso nuo daug ko: kaip mes elgiamės, jaučiamės,
matome save. Deja, savipagalboje šie aspektai dažnai ignoruojami.
DIDIEJI DIETŲ VERSLO SUKČIAI

Nepaisant 40 milijardų dolerių apyvartos dietų industrijos, daugelis tur
tingiausių pasaulio žmonių yra nutukę. Nepaisant labai pelningo treni
ruoklių įrangos verslo ir sveikatingumo klubų, žadančių per keletą mė
nesių sukurti naują kūną, dauguma amerikiečių vis tiek yra nutukę.
Nuolatiniai priminimai apie antsvorį, blogą mitybą ir judėjimo sto
ką gali sukelti ganėtinai baimės ir kaltės, kad priverstų mus įsigyti die
tų knygą ar bėgimo takelį, tačiau ne tiek, kad priverstų jais nuosekliai
naudotis. Pasikeisti lengva, bet išlaikyti pokyčius - sunku. Gerai ne
pagalvoję apie norimus sveikatos pokyčius ir apie tai, kaip džiaugtis
turima sveikata, galiausiai pajusime, kad mūsų varginančios pastangos
išsaugoti sveikatą tik dar labiau ją gadina.
Savipagalba pateisina mūsų negebėjimą išlaikyti pokyčius teigdama,
jog mes iki galo dar neatskleidėme savo žmogiškojo potencialo ir gerai
nevaldome savęs, kad dar ne visiškai supratome priklausomybės esmę

ir neišmokome mąstyti pozityviai. Anot savipagalbos, mes vis dar ser
game priklausomybe nuo nesveiko maisto ir televizoriaus.
Dietų guru galvoja, jog nesibaigiančią mūsų savigraužą suvaldys jų
kvaili lozungai: „Svorio kontrolė prasideda nuo piršto kontrolės“, „Pa
keiskite savo požiūrį į maistą, ir maistas pasikeis“, „Susiaurinkite mąs
tymą, ir sulieknės jūsų kūnas“. Toks perdėtas supaprastinimas vargu ar
padeda spręsti problemą. Jeigu pradėjus taip siaurai mąstyti, problemos
išsispręstų, galėtume savęs paklausti, ar mūsų galvos ne per plačios? Pa
mišimas dėl dietų milijonus amerikiečių privertė pasijusti netikėliais,
stokojančiais vidinės galios pasinaudoti naujausios programos pasiūly
mais. Dauguma tyrimų patvirtina, kad kūno svoriui didžiulę įtaką turi
paveldimumas. Populiariausios dietos gali būti trumpam veiksmingos,
tačiau nėra jokio mokslinio pagrindo tikėti ilgalaikiu dietų poveikiu.
Dietos dažniau padeda mums atsikratyti pinigų, o ne svorio. Tai, kad
paskutiniu metu lozungą „Ne angliavandeniams!” pakeitė šūkis „Ma
žiau angliavandenių!“, tik patvirtina, jog dietos tėra ruletė, kurioje daug
žmonių pralošia savo laimę ir sveikatą.
Actekų medicina
Kai chemoterapija buvo užslopinusi mano skonio receptorius, nežinia
kodėl vis tiek likau smaližius. Labai norėjosi šokolado, nors gydytojai
sakė, kad tai esąs bevertis maistas, kurio turėčiau vengti. Nesiklausiau
jų patarimo, teigdamas, kad aš, kaip ir senovės actekai, laikau šokoladą
dievų dovana. Patyręs vaistų ir chemoterapijos kartybę neketinau atsi
sakyti galimybės pasimėgauti saldžiu šokolado skoniu. Nuo šio nesvei
ko malonumo pasijusdavau sveikesnis.
Šiuolaikinė medicina, kaip ir savipagalba, dažnai vadovaujasi sku
botomis prielaidomis. Mokslas niekada nėra vien tik juodas arba tik
baltas, kaip rodo mano pavyzdys su šokoladu. Mums nuolat primena-
ma, kad šokoladas tukina, užkemša arterijas ir gadina dantis. O moks

las liudija, kad tai, kas skanu, kvepia ar gražiai atrodo, gali būti naudin
ga mūsų organizmui. Ypač juodajame šokolade gausu augalinės kilmės
polifenolių, medžiagų, stiprinančių širdį bei randamų ir raudonajame
vyne.4 O dėl dantų gadinimo, reikia pripažinti, jog šokolade yra me
džiagų, apsaugančių dantų emalį.5Nemanau, kad gydantis širdies ligas,
hipertenziją ar sugedusis dantis reiktų gydytis valgant šokoladą, bet
siūlau patikėti, kad puiki sveikata labiau susijusi su saikingu vartojimu,
o ne kraštutiniu vengimu.
Dauguma rizikosfaktorių nėra tokiejau rizikingi

Pažįstu vieną moksleivį, kuriam algebros pamokos rodėsi per daug
painios. Savo mamai jis skundėsi: „Vieną kartą jie moko, kad x lygu
5, o kitą - kad 17!“ Turiu pripažinti, jog panašiai jaučiuosi ir aš, kai
kalbama apie rizikos faktorius. Šiandien pateikiami duomenys gali ne-
begalioti rytoj, nes rytoj mus pasieks nauja informacija.
Pusei širdies infarktą patyrusių žmonių nebūdingi tokie rizikos
veiksniai kaip persivalgymas ar rūkymas. Pusė žmonių, kurie persi-
valgo ir rūko, niekada nepatiria infarkto.6Dauguma pažįstame ar bent
esame girdėję apie anksti mirusius žmones, besistengusius gyventi la
bai sveikai, ir apie neklaužadas, pasiekusius labai garbingą amžių.
Havajų universitete buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo keli
šimtai septyniasdešimtmečių vyrų.7 Tyrimas yra puikus mano skati
namo prieštaraujančio mąstymo pavyzdys, nes jis įrodė, kad didesnę
riziką susirgti širdies infarktu turėjo vyrai, kurių kraujyje nustatytas
mažesnis cholesterolio kiekis. Tyrimų apie fizinių pratimų naudą svei
katai rezultatai taip pat yra prieštaringi.
Kad bent kiek atitolintų mirtį, šiandien tūkstančiai žmonių atsisako
paprasčiausių malonumų. Žodis „pasilepinimas“, reiškiantis troškimo
patenkinimą, nepelnytai įgavo neigiamą atspalvį, ypač tarp manan
čiųjų, jog savirealizacijai būtina turėti idealią krūtinę ir raumenis. Kai

visos jų aukos ir susilaikymai nuo paprasčiausių malonumų vis tiek
nesukuria trokštamų kūno formų, jie griebiasi alternatyvų.
Nepatenkintiems pesimistine šiuolaikinės medicinos orientacija kaip

panacėja siūloma alternatyvioji medicina. Ji tapo viena iš savipagalbos
religinių formų, patraukusių paskui save tūkstančius šalininkų.
Alternatyvioji medicina remiasi įvairiomis japonų, indų ajurvedos,
kinų, indėnų medicinos ar šamanų tradicijomis. Įvairių alternatyvio
sios medicinos metodų dažniausiai moko psichologai, guru, o kartais
ir tradiciniais gydymo metodais nusivylę gydytojai. Alternatyviosios
medicinos šaknys glūdi senosiose gydymo sistemose. Deja, dauguma
šiandien šiuos metodus taikančių asmenų visai nesupranta ir neatsi
žvelgia į jų senas kultūrines šaknis. Šie gydytojai tiesiog pasisavina se
nąsias sistemas, visiškai ignoruodami jų kilmę ir kontekstą, kuriame
jos buvo sukurtos. Tokio kultūrinio aklumo rezultatas - begalė prak
tinių užsiėmimų, metodikų, programų, kurios dvasiškai ir moksliškai
lieka tokios pat ribotos, kaip ir tos, kurias siūlo tradicinė medicina.
Su liūdesiu stebėjau, kaip keletas mano pažįstamų žmonių atsisakė
tradicinės medicinos ir lydimi tvirto tikėjimo holistine medicina bei
jos guru, lėtai geso ir mirė. Šiuolaikinė medicina toli gražu ne tobula
ir neretai pakenkia, tačiau ji gali būti labai veiksminga ten, kur gali
padėti. Nežinau, ar tie, kurie nusigręžė nuo tradicinės ir pasirinko al
ternatyviąją mediciną, būtų išgyvenę ilgiau, jei būtų pasirinkę dažnai
toksiškus ir invazinius tradicinės onkologijos metodus. Bandau supra
sti, kuo jų pasirinkimas buvo „holistiškas“.
„Holistinis“ nereiškia desperatiško blaškymosi ieškant metodo, ku
ris padėtų; šis terminas reiškia ieškojimą gydymo, kuris kitiems yra pa-
gelbėjęs praeityje, įskaitant šiuolaikinės medicinos tyrimus ir praktiką
bei senųjų kultūrų išmintį. Taigi, pagalbos verčiau ieškoti ne įvairių

alternatyviosios medicinos pasiūlymų košėje, bet įrodymais pagrįstoje
medicinoje, prieš tai sąmoningai apsvarstant jos pasiūlymus.
AMŽINI LIGONIAI
Manoma, kad pirmieji gydūnai (angį. healer) atsirado maždaug prieš
17 tūkstančių metų. Jų istorija susijusi Pietų Prancūzijoje atrastais olų
piešiniais, kuriuose vaizduojamas ledynmečio šamanas su gyvūną pri
menančia raganiaus kauke. Sunku tiksliai nustatyti, kada atsirado savi-
pagalbos idėja, tačiau žmogiškojo potencialo judėjimas gimė septintojo
XX a. dešimtmečio pradžioje. Klausimas, ar įmanoma gydytis pačiam,
vertas pamąstymo, ypač jeigu norime užsiimti kūrybiška savipagalba.
Filosofas Josiahas Royceas rašė: „Kiekvienas, kuris savo mintyse be
galo sureikšmina faktą, kad jis, tik eilinis žmogelis, kažkada sirgo ir
vėliau pasveiko, ir toliau lieka ligonis.“8 Tai patvirtina savipagalboje
nuolat akcentuojamas sveikimas po numanomos ligos ar priklauso
mybės (kitaip sakant, skatinimas susitapatinti su nuolat sveikstančiu
asmeniu). Atminkime, jog savipagalba subankrutuos, jeigu imsime ir
pasveiksime. Jai reikalingi amžini ligoniai, vis sveikstantys, bet taip ir
nepasveikstantys.
Kaip jau minėjau, savipagalbos judėjimas teigia, kad problema glūdi
žmogaus viduje, o ne santykiuose, todėl pats ligonis galiausiai turi save
gydyti. Čia mokoma, kad geriausia problemą spręsti atrandant vidinių
resursų ir susikuriant pozityvų požiūrį. Tačiau mano gydymo patirtis
rodo ką kita. Nors asmeniniai pokyčiai ir gali būti naudingi, vis dėlto
sveikstant labai svarbu yra pripažinti asmeninį bejėgiškumą ir priklau
somybę nuo kitų žmonių. Manau, kad kai mums tikrai blogai, savipa
galba yra per daug savanaudiška, kad galėtų padėti.
Kad išgytum, nepakanka „susiimti“, tai sudėtingas dvasinis proce

sas. Čia neužtenka geriau save pažinti, išgijimui reikia pasinaudoti kitų
žmonių pagalba ir atrasti savo vietą mus supančiame pasaulyje.
Tiek ligos priežastimi, tiek ir jos pasekme gali tapti tikras ar įsivaiz
duojamas atsiskyrimas. Kuo daugiau mėginame užsiimti savipagalba,
tuo labiau atsiskiriame nuo kitų. Populiarūs vaizduotės ir vizualizaci-
jos metodai, kaip mėginimai padėti sau, gali būti veiksmingi, tačiau
kai sirgau, labiau norėjosi ne užsidaryti savajame „aš“, o kažką veikti
kartu su kitais žmonėmis. Jau pati savigydos idėja man kėlė vienišumo
ir baimės jausmus.
Ligonis gali būti vienišas ir susikoncentravęs tik į save, bet sveikstant
svarbu pasinaudoti ne tik pozityviuoju individualiu, bet ir kolektyviniu
mąstymu. Išgijimui gali padėti nusigręžimas nuo savęs į kitus. Užuot
buvę tais, kuriuos glosto, pamėginkite patys paliesti ir paglostyti myli
mus žmones, išklausyti juos, pasidomėti jų skausmais ir baimėmis. Šia
prasme sveikimas yra procesas, kurio metu sąmoningiau įsitraukiama
į ryšius su kitais žmonėmis. Kitą kartą, kai pakliūsite į ligoninę, nedels
dami kam nors nusiųskite puokštę gėlių.
Įpilkąją zoną
Tiems, kam teko asmeniškai ar per mylimų žmonių netektis susidurti
su mirtimi, bus artimi šie Shlomo Breznitzo žodžiai apie gyvenimą ir
mirtį: „Kova su stresu vyksta pilkame mūšio lauke tarp vilties ir be
prasmybės.“9 Pilka spalva puikiai tinka apibūdinti mano gyvenimui
nuo tada, kai vėžys išsekino sielą ir kūną. Tai spalva sielos, ne tik pavar
gusios nuo kovos, bet ir pradedančios abejoti, ar vera kovoti apskritai.
Sunki krizė tave įmeta į naują realybę. Kai tau pranešama apie ar
tėjančią mirtį arba kad mirė tau artimas žmogus, pasaulis aptemsta,
kartais tiesiogine prasme. Daug žmonių, patekusių į tokias aplinky
bes, teigia gyvenantys pilkoje zonoje - kažkur tarp mėginimo išgyventi
ir pavojingos pagundos leisti pasauliui išnykti. Kai gyvenimas tampa

žiaurus, gali būti sunku likti sąmoningam. Būtent tada supaprastinti
savipagalbos būdai gali atrodyti labai patrauklūs. Jie siūlo dar ką nors
daryti, kai jau niekas nebepadeda.
Kartą ant vienos pažįstamos ligonės palatos durų pastebėjau užrašą:
„Netrukdykite - vyksta gijimas.“ Įkišęs nosį į vidų, išvydau ją, sėdinčią
prie lovos, žiūrinčią į niekur ir kažką murmančią. Vėliau ji man paaiš
kino, kad tuo metu kartojo savigydai skirtas pozityvias frazes. Žinau,
kad kartais yra būtina ir naudinga pabūti vienumoje su savimi, tačiau
aš pasidariau kitokį užrašą: „Malonėkite patrukdyti. Gijimui reikalinga
jūsų pagalba.“ Jaučiau, kad vienumoje praleistas laikas mane varė į ne
viltį. Man reikėjo žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti apie tai, kas
su manimi vyksta ir kaip tai galėčiau panaudoti savo gijimo procese.
Sveikimas - įvairialypis procesas; tam, kad išgytume kartais reikia ko

voti, augti, o kartais - pasiduoti ir susitaikyti. Aktyviai kovoti gali būti
lengviau, nei atsitraukti ir pasukti kitu keliu. Šiandieninėje visuome
nėje įsigalėjusi vidinės galios dvasia: visi vertina ir palaiko kovotojus,
o pralaimėtojai yra niekinami. Sąmoningas atsitraukimas yra vienas
sunkiausių iššūkių sveikstant.
Noras išgyventi yra prigimtinis, evoliuciškai susiformavęs porei
kis. Kova dėl išgyvenimo natūraliai padeda mums įveikti gyvenimo
sunkumus. Instinktas gyventi veikia savaime, kad jis veiktų, nebūtina
įsigyti savipagalbos knygų. Tačiau išgijimas apima ne tik kovą, bet ir
augimą patiriant krizę, o tai nėra taip instinktyvu. Augti sunkiau, nei
kovoti, nes tam reikia suvokti, kada kova tampa tik vertingos kūrybi
nės energijos švaistymu.
Išmokti kūrybingai pralaimėti yra sunku, bet tai gali labai padėti
sveikstant. Tai reiškia, kad suvokę būtinybę atsitraukti, mes atsitrauktu-
me ir augtume naujai taip, kaip net neįsivaizdavome. Gijimui reikia per

žiūrėti visas įmanomas galimybes, visus kelius, įskaitant ir atsitraukimą.
Savo sveikimui pasirinkau ne kovos su vėžiu, bet sąmoningų paieškų,
kaip labiau įsitraukti į esamą gyvenimą su kitais žmonėmis, kelią.
Atsitraukimas turi blogą reputaciją, bet kartais pralaimėtojai laimi.
Svarbu laiku atsitraukti nuo iššūkio, išsikelti naujus tikslus arba kuriam
laikui susilaikyti nuo bet kokių tikslų siekimo. Kartais atkaklumas
tampa kvailu užsispyrimu, o atsitraukimas gali tapti išmintingiausiu ir
lanksčiausių reagavimo į nesėkmę būdu.
Savo knygoje Bethoveno faktorius užsiminiau apie didžiojo kom
pozitoriaus talentą sukurti „Odę džiaugsmui“ tuo metu, kai jis buvo
kurčias ir arti mirties.10 Rašydamas apie išgijimą, Bethoveną pasirin
kau todėl, kad jis buvo žmogus su trūkumais - toli nuo savipagalbos
keliamų idealų. Jis būdavo nepatenkintas, skųsdavosi, pavyduliaudavo;
jis nuleisdavo rankas, pykdavo ir dažnai būdavo emociškai nestabilus.
Bethoveno niekas negydė, tačiau jo muzika liudija, kad kūrėjo genialu
mas augo patiriant kančią, o gal nepaisant jos.
Bethovenas kentėjo iki gyvenimo pabaigos. Į kančią jis reagavo kū
ryba ir liko kūrybingas net tada, kai tam priešinosi fizinė realybė. Jis
toli gražu nebuvo tvirtavalis kovotojas, bet visuomet liko atsakingas už
tai, kaip reaguos į savo gyvenimą: atsisakė ilgai puoselėtų planų kurti
šeimą ir pasirinko naują, unikalų būdą atsiduoti muzikai. Jis rašė kito
kią, nepaprastai talentingą muziką, kuri net šiandien įkvepia ir malo
nina visą pasaulį. Kūriniai styginių kvartetams, kuriuos jis parašė prieš
mirtį, išreiškė visiškai naują požiūrį į kompoziciją ir liudijo tiek dvasinį
jo bejėgiškumą, tiek ir stiprų charakterį.
Bethoveno gyvenime trūko meilės ryšio (kuris gali labai padėti sveiks
tant), bet būtent muzika padėjo jam susisieti su pasauliu, netgi tada, kai
fiziškai jis buvo nuo pasaulio atskirtas. Ryšį su praeitimi jis rado ieškoda
mas įkvėpimo ankstesnių kompozitorių, rašytojų ir poetų kūryboje. Ryšį
su ateitimi jis užmezgė palikdamas turtingą muzikinį palikimą. Atsisa

kęs įprasto kūrybos kelio, reikalaujančio gebėjimų, kurių jis nebeturėjo,
Bethovenas rado naujų kūrybiškų būdų gyventi pilnatviškai. Neatsisakęs
senų įprastinių, naujų būdų greičiausiai nebūtų radęs.
AR MES TIKRAI IŠPROTĖJOME?

Nors daugiausiai dėmesio skiriu gijimui po fizinių ligų, turiu pripažin
ti, kad psichinės ligos teikia ne mažiau kančios ir jų gydymas reikalauja
ne mažiau dėmesio. Šios ligos atskiria nuo pasaulio, todėl žmonės su-
svetimėja. Psichinė liga tampa dideliu trukdžiu mėgautis gyvenimu ir
gali stipriai sužaloti šeimos dvasią.
Anot savipagalbos ir psichologijos, visuomenė vis labiau serga dva
siškai. Psichikos sutrikimų biblija vadinamą Diagnostinį ir statistinį
psichikos ligų vadovų 1952 metais sudarė aštuoniasdešimt šeši pusla
piai, o 1994 metais knyga pastorėjo iki devynių šimtų puslapių. Psichi
kos sutrikimų skaičius nuo 106 išaugo iki 297 ir vis dar auga. Tačiau
tai neparodo tikrojo visuomenės psichinės sveikatos paveikslo. Jeigu
visas savo mintis, jausmus, veiksmus ar troškimus, kurie nėra logiški
ar adaptyvūs, priskirsime prie sutrikimų, tuomet psichinė sveikata taps
išskirtinai reta ir nesveika būsena.
Svarbu atminti, jog tai, kas šiandien diagnozuojama kaip emocinis
ar psichinis sutrikimas, anksčiau buvo laikoma norma. Taip yra dėl
to, kad į ligą orientuota sveikatos apsaugos sistema prikuria kategori
jų, kurios neretai lieka tik nuomonėmis, o ne faktais. O gijimui reikia,
kad pažvelgtume anapus etikečių bei diagnozių ir pamatytumėm, kaip
žmogus gyvena pasaulyje. Jeigu gerai įsižiūrėsime ir pamąstysime apie
gyvenimą, dažniausiai atrasime, kad didesnė mūsų dalis vis dėlto yra
sveika, o ne ligota.
Jeigu nepasiduosime naujausiai medicinos propagandai ar savipa-

galbos įtikinėjimams, įsitikinsime, kad didžiąją laiko dalį gyvename
visai neblogai. Pagalvokite: ar dažniausiai neišsikapstote iš blogos savi
jautos be išorinės pagalbos ir ypatingų asmeninių pastangų? Kad ir kas
būtų, dažniausiai tai praeina savaime. Todėl, pasijutus blogai, pirmiau
sia ir geriausia yra nedaryti nieko.
Netgi tada, kai problema yra didesnė nei bloga nuotaika, mūsų psi
chika lieka gana atspari ir pajėgi susitvarkyti pati. Tyrimai rodo, kad
dauguma žmonių per gyvenimą bent kartą patiria smurtą ar grėsmę
gyvybei.11 Ir nepaisant gausybės savipagalbos pasiūlymų, dauguma
mūsų sėkmingai tą krizę įveikia be konsultavimo, psichoterapijos ar
savipagalbos programų.
Psichologas Georgeas A. Bonanno tyrinėjo, kaip žmonės tvarkosi ir
gyja po didelių netekčių. Jis pažymi, kad tradicinis psichologijos po
žiūris į traumą siūlo gedulo darbą, kitaip sakant, siūlo vesti pacientus
per kentėjimo „perdirbimo“ procesą. Jo tyrimas kritikuoja šį požiūrį
ir teigia, jog dažnai žmogui nereikia tiek pagalbos, kiek yra siūloma.
G. A. Bonanno rašė: „ Dauguma žmonių gana gerai susitvarko su lai
kinais sukrėtimais, kuriuos sukelia netektys ar traumuojantys įvykiai.
Daugumai pavyksta išvengti akivaizdesnių neigiamų pasekmių san
tykiuose ar darbe ir gana lengvai toliau tvarkytis su kitais gyvenimo
iššūkiais.“12
Pagal naujausius medicinos diagnostikos kriterijus, trys iš keturių

žmonių turi kokį nors sutrikimą.13 Tiek savipagalba, tiek ir moderni
medicina ieško problemų ir dažniausių jų randa. Vienas gydytojas pa
siūlė, kad kiekvienas sveikas žmogus turėtų būti pripažintas sergančiu:
„Kaip ir bet kokios rūšies išnykimo atveju turėsime paskutinį išgyve
nusįjį, ir jis bus vienintelis sveikas žmogus.“14
Kodėl turtingiausios pasaulio šalies piliečiai tokie ligoti ar bent jau

taip susirūpinę dėl ligų? Viena iš priežasčių - per daug apie save gal
vojame. Kažkaip nujaučiame, kad gyvename nesveikai ir bijome neiš
vengiamų to pasekmių. Kai daugiau laiko skiriame gyventi sąmonin
giau, suvokiame, kaip mes patys nuodijame savo gyvenimą. Tačiau
baisu sužinoti, kad už nesąmoningą ir skubotą gyvenimo būdą mūsų
kūnai brangiai moka.
Peržvelkite šį neįprastą mano sukurtą sveikatos patikrinimo testą.
Jis paremtas kritišku mąstymu apie gerą sveikatą. Jis gali padėti jums
kitaip pažvelgti į sveikatą ir paskatinti labiau mėgautis gyvenimu.
1. Ar kada nors patiriate malonių pojūčių krūtinės srityje?Ar jaučiate
šilumą ir atvirumą krūtinėje matydamas kitų gerumą ir rūpestį?
2. Ar yra tekę prarasti pojūčius?Ar kada nors buvote taip įsitraukęs,
kad praradote bet kokį laiko, erdvės ir savęs jausmą?
3. Ar pavyksta nekreipti dėmesio į daugumą rizikosfaktorių? Ar gy
venate pagal savo principus, vertybes, sąmoningus apmąstymus ir
nepasiduodate kitų įtikinėjimams apie tai, kas jums kenkia?
4. Ar pavyksta išbandymuose atrasti gerų dalykų? Ar pavyksta net
sunkiausiomis akimirkomis atrasti ligos prasmę, kuri sustiprintų jus
ir jūsų šeimos narius?
5. Ar yra tekę prarasti savojo,,aš“jausmą? Ar manote, kad jūsų svei
katą įtakoja ne tik jūsų jausmai ar požiūris į gyvenimą, bet ir santy
kiai su šeimos nariais, aplinkiniais ir apskritai su pasauliu?
6. Ar niūriomis savo gyvenimo dienomis pastebite prašviesėjimų? Ar
pajėgiate vertinti netgi tas dienas, kai sergate, ir mėgautis tada, kai
jaučiatės tik pusėtinai?
7. Ar įvairūs vienas kitam prieštaraujantys įspėjimai apie sveikatą ne
susuka jums galvos? Ar pajėgiate išvengti kaltės dėl sveikatos ir savi-
pagalbos įteigto nerimo, esą jūsų simptomai atsirado dėl neteisingo
jūsų mąstymo?
8. Ar teko kada atrasti, jog viskas yra tarpusavyje susiję?Ar laikote

sveikatą ne tik asmeniniu, bet bendru visų žmonių reikalu?
Žinau vos keletą medicininių problemų, kurioms esant žmonės į
daugumą klausimų atsakytų neigiamai. Netgi sunkiai sergantys as
menys pagal mano testą gali būti gana sveiki.
PENKI TEIGINIAI APIE SVEIKATĄ

IR SVEIKIMĄ
Noriu padėti jums išsivaduoti iš kai kurių šiuolaikinės medicinos pri
mestų kalčių bei savipagalbos spaudimo, todėl pateikiu keletą pasiū
lymų sveikatos tema. Atminkite, kad daugumoje fizinei sveikatai skir
tų savipagalbos knygų visai nekalbama apie meilės, šeimos ar darbo
įtaką. Jose dažniausiai siaurai aptariamas vienas pasirinktas sveikatos
klausimas, o sveikata ir liga priklauso nuo įvairių tarpusavyje susijusių
veiksnių. Tikiuosi, kad mano pasiūlymai paskatins jus kartkartėmis
pamąstyti apie tai, ką reiškia būti sveikam.
1 -as teiginys. Liga yra neišvengiama sveikatos dalis. Galime išgydy
ti daugybę ligų, tačiau retai susimąstome, kodėl susergame. Jeigu dėl
evoliucijos mūsų kūne susiformavo imuninės ir gijimą skatinančios
sistemos, kodėl jos neišnaikina visų ligų? Kam mums reikalinga liga?
Mokslininkai Randolphas Nesse ir Georgeas Williamsas sukūrė nau
ją darviniškosios (evoliucinės) medicinos kryptį tyrinėti būtent šiems
klausimams.15Jų tyrimai siūlo prielaidą, kad liga reikalinga sveikatai.
Pagal evoliucijos principą, kad išmoktume įveikti ligą, reikia, kad išlik
tų išgyvenę sunkiausias jos formas.
Kai jums pakyla temperatūra ar nuvargstate, jūsų imuninė sistema
gina jus nuo milijonų mažų įsibrovėlių; bloga savijauta yra signalas,
kad jums reikalingas poilsis. Pykinimas rodo, kad organizmui reikia
išsivalyti nuo kažko kenksmingo. Negalavimas yra būtina organizmo

reakcija į ligą - tai nėra priešas, su kuriuo reikia stoti į mūšį.
Baisi savijauta man primindavo, kad esu gyvas; ir pykinimas buvo
vienas iš mano gerėjančios sveikatos požymių. Blogiausiais savo ligos
momentais aš gulėdavau sustingęs nuo gaunamų vaistų. Sumažinus
vaistų dozes, atsirasdavo įvairiausių nemalonių pojūčių ir, nepaisant
to, kiek jie mane vargino, išmokau juos ištverti ir vertinti.
2-as teiginys. Palepinkite save. Dažniausiai perspėjimai dėl sveikatos
siunčia žinią, kad malonumai yra blogai ir kad susilaikydami nuo troš
kimų patenkinimo gyvensime ilgiau. Jeigu malonumai būtų nenaudin
gi mūsų sveikatai, jų būtų nelikę dėl evoliucijos. Jeigu jums patinka
kvapas, skonis ar kitas pojūtis, mėgaukitės juo. Svarbu ne atsisakyti, bet
lėtai skanauti. Pripildykite savo gyvenimą nuodėmingų malonumų ir
mėgaudamiesi jais atgailaukite. Skanaukite gėdą, kurią jausite stebimi
sveikuolių, kurie baisėsis ir drauge pavydės, kad įstengėte pabėgti nuo
sveikatos terorizmo.
Malonumai daro gerą ilgalaikį poveikį sveikatai tuo atveju, jeigu
prisimename malonumų receptą: skanauk lėtai, prilaikyk save ir ieš
kok įvairovės. Tyrimai rodo, kad saikingumas pasiekiamas lėtai ir be
atodairiškai mėgaujantis, o ne užslopinant natūralias kūno reakcijas.16
Jeigu mėgstate šokoladą, leiskite sau lėtai jo paskanauti. Atkąskite ga
balėlį, palaikykite jį burnoje, pajuskite jo skonį, neskubėkite praryti,
palaukite, kol šokoladas visai ištirps. Toliau - sunkiausia dalis. Išlau
kite „saikingumo“ minutę. Neimkite kito kąsnio 60 sekundžių. Tas lai
kas gali pasirodyti amžinybe, bet kito gabalėlio imti negalima. Vėliau
kito kąsnio galbūt ir nebesinorės. Jeigu norėsis, skaunaukite toliau, bet
prieš imdami dar vieną, nepamirškite vėl padaryti pauzę. Galiausiai
pabandykite įvairių formų ir rūšių šokolado. Išmėginkite kuo daugiau
nuodėmingų malonumų, mėgaukitės jais lėtai, paskirstykite juos savo
kasdienybėje. Toks požiūris sumažina tikimybę, kad priprasite prie
malonumų. Pripratimas veda prie persisotinimo ir automatiško, nesą

moningo vartojimo, o tai gali pakenkti sveikatai.
Remdamasis medžiaga, kurią perskaičiau apie šioje srityje atliktus
tyrimus, susikūriau savitą požiūrį į sveikatą, kurį pavadinau „Skanauk
ilgiau, valgyk mažiau, judėk daugiau“. Neneigiu, kad rūkymas, besai
kis alkoholio vartojimas, judėjimo trūkumas ar gausus riebaus maisto
valgymas gali kenkti sveikatai. Tiesiog manau, kad sveikatos reikalai
yra paprastesni, nei mes linkę manyti; mes tiesiog privalome nustoti
elgęsi akivaizdžiai kvailai ir pradėti gyventi (valgyti, gerti, mankštintis)
sąmoningiau. Nesame tokie pažeidžiami, kokius mus nori matyti svei
katos teroristai. Komikas Johny Carsonas juokaudamas taip pailiustra
vo pusiausvyrą tarp malonumo ir atsargumo: „Pažinojau žmogų, kuris
visiškai metė gerti, rūkyti ir mylėtis. Jis buvo sveikas iki pat tos dienos,
kai nusižudė.“
3-as teiginys. Emocijos nėra ligos priežastis. Sirgdamas išgyvenau
įvairiausių emocijų. Neabejoju, kad kartais mano nuotaika vertė žmo
ną pasvarstyti apie eutanaziją, kaip galimybę išlaisvinti mane nuo de
jonių ir bambėjimo, tačiau nė viena iš vadinamųjų neigiamų emocijų
manęs nenužudė. Esu įsitikinęs, jog kalbėdami apie emocinę sveikatą,
turime pripažinti, jog ligą sukeliančių emocijų nėra, yra tik „užstrin
gančios“ emocijos. Kai sunkiai sirgau, kartais ilgam laikui „užstrigda
vo“ bloga nuotaika, tačiau išmokau išlaukti tuos sunkius laikotarpius ir
gauti iš jų naudos. Supratau, kad nuotaikų trukmei neturiu nustatinėti
savų laiko ribų: po lietaus juk vis tiek kažkada pasirodys saulė. Supra
tau, kodėl mirštame. Mirštame ne dėl neigiamų emocijų, pažiūrų ar
mąstymo būdo. Mirštame todėl, kad esame mirtingi.
Nėra amžinų emocinių būsenų, tai galioja ir laimei. Kad ir koks
prislėgtas ar pakilios nuotaikos jausčiausi, ta emocija natūraliai praeis.
Prisimenu, ką 1759 metais savo knygoje Moralinių jausmų teorija rašė
Adamas Smithas: „Kiekvieno žmogaus dvasia anksčiau ar vėliau grįžta
į prigimtinę ramybės būseną. Pakilumo ar nevilties būsenos kada nors

baigiasi ir dvasia sugrįžta į pradinę ramybę.“ Vienintelė negatyvi emo
cija yra „užstrigusi“ emocija. Kuo žemiau krentama, tuo aukštesnis bus
pakilimas. Kuo aukščiau žmogus pakyla, tuo žemiau krenta. Nors sun
ku visuomet tai prisiminti, tačiau savo ligos metu aš supratau, jog po
didelės nevilties visuomet ateina pakilūs jausmai.
Šiandien stengiuosi suspėti pasimėgauti pakiliomis akimirkomis,
nes žinau, kad joms pasibaigus neišvengiamai apims slogi nuotaika.
Neįmanoma - ir labai nesveika - nuolat būti pakilios būsenos. Gal tai
ir nebus tas geras gyvenimas, kurį siūlo savipagalba, tačiau kad susi
kurtume savąjį, turime išmokti mėgautis kuo didesne savo gyvenimo
(tiek gero, tiek blogo) dalimi. Savipagalboje propaguojama laimės etika
žlugdo mūsų emocinį gyvenimą, nes skatina mus nuolat siekti tokios
emocinės būsenos, kuri negali trukti ilgai. Netgi jei mes ir pasiektu
me tokį ilgalaikį pakilumą, emocinės dinamikos dėsnis mus ilgam nu
blokštų į didžiulę emocinę duobę.
4-as teiginys. Pozityvus požiūris nėra būtina išgijimo sąlyga. 2002
metais Suzanne C. Segerstrom už tyrimus optimizmo tematika laimėjo
didžiausią piniginį prizą psichologijoje - Templtono pozityviosios psi
chologijos apdovanojimą. Ji tyrimais įrodė, kad nuolatinės pastangos
laikytis pozityvaus ir optimistinio požiūrio nebūtinai padeda sveikti,
netgi priešingai - taip eikvojama gijimui reikalinga energija. Tyrimai
taip pat patvirtino, kad sveikti gali padėti gera, bet jau nebemadinga
priemonė - bambėjimas ir dejonės. Taip pat įrodyta, jog negatyvus
mąstymas gali teikti pozityvios, prisitaikyti padedančios energijos.
S. C. Segerstrom tyrimas parodė, kad toks gyvenimo būdas, kai at
kakliai pabrėžiami pozityvūs ir eliminuojami negatyvūs dalykai, nėra
geriausia priemonė sveikstant. Kartais ypatingai neramus ir negatyvus
mąstymas, pasireiškiantis vadinamuoju gynybiniu pesimizmu padeda
ne ką mažiau nei strateginis optimizmas.17Neigiamų pasekmių išgy
venimas gali būti tiek pat vertingas gydymui, kaip ir nuostabių dalykų
vizualizacija.
Gydyti gali tik sąmoningas, visavertis optimizmas, apimantis ir
tamsiąją gyvenimo pusę, neigiamą informaciją bei visiems mums nu
tinkančius neigiamus įvykius, iš kurių galime pasimokyti. Svarbu, kad
optimistinis požiūris neatmestų kurio nors vieno iš trijų gyti padedan
čių veiksnių: kovos, atsitraukimo ir augimo. Mąstymo būdas, paremtas
ramiu ir sąmoningu, o ne karštu ir impulsyviu (savipagalbos primeta
mu) optimizmu, stiprina imuninę sistemą, padeda gyti po operacijų ir
gyventi ilgiau bei sveikiau.18
5-as teiginys. Susitaikymas yra esminė sveikimo dalis. Sveikstame
lengviau, kai jaučiamės galį valdyti situaciją, bet, kaip jau esu rašęs,
kontrolė įgyjama nebūtinai tik atkakliai siekiant tikslo. Kartais kon
trolę įgyjame atsisakę siekti tikslo. Atsitraukimo nereiktų sutapatinti
su bejėgiškumu nelaimės atžvilgiu.19 Svarbu aiškiai atskirti „daugiau
nebemėginsiu“ nuo visiško atsisakymo sveikti. Jeigu tik sumažinsime
pastangas, bet kryptingai sieksime savo pradinio tikslo, rizikuosime
likti bejėgiškai įkalinti savo siekių, negalintys atsitraukti nuo tikslo.
Taip liksime gijimui nepalankios streso būsenos.20
Didžiausi mūsų tikslai gali tapti sudėtingiausiomis kliūtimis sie
kiant mėgautis kasdienio gyvenimo džiaugsmais. Vienas pagrindinių
mano tikslų sergant vėžiu buvo ne tik išgyventi, bet ir ateityje nebeken-
tėti nuo skausmo. Dabar suprantu, koks savanaudiškai kvailas buvo tas
tikslas. Dabar žinau, kad skausmas, kaip ir malonumas, yra pilnatviš
ko gyvenimo dalis. Kiekvieną skausmą, ar tai būtų galvos ar raume
nų skausmas, vertinu kaip priminimą, jog esu gyvas. Tiek nuostabios
mano gyvenimo akimirkos, tiek ir skausmas yra gyvenimas. Skausmas
iš prigimties yra laikinas.
Dabar apie sveikatą galvoju taip pat, kaip ir apie sąmoningumą - kaip
apie visišką įsitraukimą į gyvenimą. Užuot į savo ligą žvelgęs kaip į
man vienam skirtą išbandymą, pamėginau į ją pažvelgti plačiau. Pa
mėginau lėtai, sąmoningai viską apmąstyti ir kartu su žmona paieško
ti vienos, antros, trečios specialistų nuomonės, perskaityti jų atliktus
tyrimus, o svarbiausia - sužinoti šeimos narių ir draugų nuomones.
Nemažai mąsčiau tiek pozityviai, tiek negatyviai, kol galiausiai nusi
raminimą atradau bei gavau gerų pamokų būtent todėl, kad buvau di
džiausias pasaulyje bambeklis. Supratau, kad sveikata - tai gebėjimas
išlikti sąmoningam netgi tada, kai skausmas blaško tavo dėmesį. Su
pratau, kad sveikata - tai gebėjimas išsaugoti žmogiškus ryšius tada,
kai liga drasko tavo kūną į skutus. Supratau, kad nėra vieno vienintelio
sveikatinančio galvojimo ar jausenos būdo, nėra vieno gydymosi taisy
klių rinkinio. Sveikata labiau priklauso nuo sąmoningo buvimo, o ne
nuo atkaklaus veikimo.
9
Jaunystė - kliūtis,
kurią teks įveikti
Senstu! Griūnu! Ir tai labai įdomu!
WILLIAM SAROYAN
TEIGINIAI APIE SENĖJIMĄ

1. Jauni žmonės miršta dažniau nei pagyvenę.
2. Sėkmingai pasenti nereiškia likti jaunam.
3. Vyresni žmonės ne tokie depresiški nei jauni.
4. Vyresni žmonės yra labiau patenkinti seksualiniu gyvenimu
nei jauni.
5. Senatvė nėra tiesiogiai susijusi su bloga sveikata.
TREČIOJO GYVENIMO TARPSNIO DOVANA

Ką laikote didžiausiais XX amžiaus pasiekimais? Žmogaus išsilaipini
mą Mėnulyje? Kompiuterių eros pradžią? Keliones lėktuvu? Kad ir ko-
kie svarbūs būtų šie pasiekimai, jie nublanksta prieš vieną faktą - dau
gumos amerikiečių vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo trisdešimčia
metų. Šalia jaunystės ir vidutinio amžiaus mūsų gyvenimuose atsirado
trečiasis tarpsnis.
Pirmąsyk istorijoje dauguma Vakarų pasaulyje gimusių žmonių gali
sulaukti senatvės.1 Šiandien gimstantys vaikai turi realių galimybių
pasiekti šimtą metų. Vaikas, gimęs 1900-aisiais galėjo tikėtis tik pusės
tiek. Nėra abejonės, kad gyvenimo trukmė ilgėja. Tačiau gyventi ilgai
dar ne viskas. Visai kas kita gyventi ilgą sąmoningą gyvenimą, kuriuo
būtum patenkintas.
Atkreipdamas dėmesį į pavojų, kurį kelia požiūris į senatvę kaip į
kovą už teisę likti jaunam, gerontologas Walteris Bortzas įspėjo, jog gali
nutikti taip, kad didelę savo ilgo gyvenimo dalį ne gyvensime, o mer-
dėsime.2Jis tiksliai pastebėjo, kad savipagalbos idealizuojamas „sveikas
senėjimas“ iš viso nėra senėjimas. Tam, kad galėtume klestėti ir mė
gautis nuostabia papildomų trisdešimties metų dovana, reikia iš esmės
pakeisti požiūrį į senatvę ir jos apraiškas. Turime atsisakyti lozungo
„nesenstantis kūnas ir amžinas protas“. Ar apsiribosime gyvenimu kaip
kova dėl išlikimo, ar mokysimės mėgautis mums padovanotais metais,
priklausys ne tik nuo to, kaip priimsime, bet ir kaip vertinsime poky
čius, kuriuos metai įrašo į mūsų kūnus bei protus. Norint mėgautis
brandžiais metais, gali tekti atsisakyti baimės dėl silpstančios atminties;
užuot baiminęsi, verčiau pamąstykime, ar dalies atminties praradimas
nebūtų mums į naudą. Gali būti, kad palaipsnis trumpalaikės atminties
silpnėjimas leidžia mums giliau išgyventi dabartį. Mėgautis senatve -
tai atsisakyti siekio išsaugoti jauną, tvirtą kūną. Mėgautis senatve - tai
galvoti, kad metams bėgant susikaupę skausmai yra gamtos būdas pra
nešti mums, jog atėjo laikas prisėsti, užsičiaupti ir mėgautis gyvenimu.
Dauguma apie „sveiką senėjimą“ pamokslaujančių savipagalbos
guru yra jauni. Jų rekomendacijose apie tai, kaip gyventi ilgiau išsau
Jaunystė - kliūtis, kurią teks įveikti 177
gant jauną išvaizdą bei jauseną, atsispindi jų pačių baimė patirti tai, kas
ateina natūraliai su amžiumi. Norint gerai nugyventi ilgą gyvenimą,
prasmingiau remtis tikrais džiugios senatvės ekspertais - „atsipūtu-
siais“ senjorais, kuriuos gyvenimo patirtis išmokė mėgautis branda.
Norėdami sąmoningiau vertinti senėjimo procesą, turime prisimin
ti Sokrato žodžius: „Mėgstu bendrauti su senoliais. Jie prieš mus nuėjo
kelią, kuriuo ir mums gali tekti keliauti, todėl manau, kad verta iš jų
daugiau sužinoti apie šią kelionę.“ Viena išmintinga devyniasdešim
tmetė prisipažino, kad surinkusi visas savipagalbos knygas apie tai,
kaip neatrodyti senai, kaip palaikyti gerą fizinę būklę bei likti jaunai
ir seksualiai, surišo jas į du paketus. „Nešioju juos po keletą kartų per
dieną, - paaiškino senutė, - tai puiki fizinė mankšta, padedanti man
daug labiau nei tų knygų turinys.“ Kitas žavus aštuoniasdešimt šešerių
metų senjoras pasakojo: „Keista, kad visi jauni žmonės perka knygas
apie tai, kaip lėtinti gyvenimo tempą, medituoti ir džiaugtis gyvenimu.
Senstantis kūnas ir protas savaime verčia mane tai daryti. Tenka lė
tai judėti ir mąstyti. Jeigu paklaustumėte manęs, kaip įsiklausyti į savo
kūną, atsakyčiau, kad jauni žmonės pirmiausiai turėtų stebėti, kaip gy
vename mes ir iš mūsų mokytis. Mes natūraliai gyvename būtent taip,
kaip moko visos tos knygos.“
1874 metais, kai keturiasdešimtmečio sulaukę žmonės jau buvo laiko
mi seniais, Henri Amielis rašė: „Žinios apie senėjimą yra išminties sukur
tas šedevras ir viena sudėtingiausių gyvenimo meno dalių.“ Be reikalo
jaunystę garbinanti visuomenė šią gyvenimo dalį taip sukomplikavo.
Neseniai pamačiau didelę botokso reklamą. Tai nuodinga cheminė
medžiaga, kuri, išvirkšta po veido oda, laikinai sustabdo raukšlių atsi
radimą. Reklamoje parodyti vyras ir moteris, dar nesulaukę trisdešim
ties metų amžiaus. Užrašas skelbė: „ Pasižadėjome kartu pasenti, bet
likti jaunatviškos išvaizdos.“ Nejaugi Dievas mums uždraudė atrodyti
pagal savo metus?!
Įsitvėrę savipagalbos idėjos apie nesibaigiančią jaunystę, sutinkame

verčiau būti įsislaptinusiais senjorais, kurie žino, kad yra seni, tačiau
nenori „išsiduoti“, nes bijo su amžiumi susijusios diskriminacijos. Širdis
apsąla, kai mums pasakoma, kad atrodome jaunesni; bet įsižeidžiame
išgirdę: „Jūsų išvaizda atitinka jūsų metus.“ Mūsų nuostata dėl amžiaus
neišgalvota, ir ją įveikti galime tik visiškai išmesdami ją iš savo gyve
nimo. Kaip ir bet kokios kitos diskriminacijos atveju, jaunystės stabas
nepasitrauks tol, kol žmonės jam lankstysis.
Jaunystės obsesiją sukėlė ne savipagalbos judėjimas, bet savipagalba ją
skatina ir ja naudojasi. Jaunystė savipagalboje prilyginama savirealizacijai.
Čia teigiama, kad norint gerai gyventi, būtina dėti visas pastangas išlikti
jaunam. Saviraiškos šalininkams prisipažinimas „jaučiuosi senas“ prilygs
ta prisipažinimams „nesugebu tinkamai maitintis bei dirbti“ ar „nemoku
žvelgti jaunatviškai“. Vienas mano pacientas teigė: „Man septyniasdešimt
šešeri, aš taip atrodau ir taip jaučiuosi. Nenoriu atrodyti ir jaustis jaunas.
Aš toks jau buvau. Dabar išgyvenu kitą gyvenimo tarpsnį. Nors galbūt
jauni žmonės to ir nesupras, šis laikas ne mažiau nuostabus už jaunystę.“
Retai kas už prailgintą gyvenimo kelionę nori mokėti kelių mokes
tį. Paimkime, kad ir posakį „senas diedas“. Dažniausiai šitaip sakoma
apie nelankstų žmogų, įsikandusį savo nuomonės, nepajėgiantį priimti
ir įsisavinti naujos informacijos. Remdamasis savo patirtimi sakyčiau,
kad „jaunų diedų“ yra ne ką mažiau. Tačiau nuostata, kad šios savybės
būdingos vyresniems žmonėms yra labai gaji.
Šiuolaikinė Vakarų psichologija tėra naujausi bandymai suprasti
žmogaus psichiką; jai dažnai būdinga kultūrinė trumparegystė, pasi
reiškianti stoka žinių, kaip senosios kultūros vertino senatvę. Vaka
rietiškai kultūrai būdingi jaunystės kultas, žavėjimasis jaunatviška iš
vaizda bei elgesiu, senų žmonių diskriminacija darbe. Tai skiriasi nuo
Rytų ir mano gimtosios havajietiškos kultūros, kur žavimasi vyresniais
žmonėmis, norima iš jų pasimokyti, siekiama jų vadovavimo.
Jaunystės kulto dėka apie trisdešimt senatvės metų žinoma daug ma
žiau nei apie penkerius pirmuosius gyvenimo metus. Taip yra dėl to,
kad dauguma mokslininkų yra gana jauni ir nenori susidurti su savo
pačių senėjimo tikrove. Gerontologai pagyvenusius žmones tyrinėja
kaip atskirus „objektus“, tolimus nuo jų pačių ir patiriančius procesą,
kurio jie patys galbūt išvengs ar bent jau atitolins gausybės medika
mentų pagalba.
Siaurą požiūrį į senėjimą iliustruoja mano pokalbis su žymiu tris
dešimt šešerių metų gerontologu. Paklaustas, kodėl domisi senėjimo
problematika, jis atsakė: „Nes vieną dieną ir aš imsiu senti.“ Kai vėl pa
klausiau, kurią gi savo gyvenimo dieną jis nustojo senti, gerontologas
labai suglumo.
Dauguma gydytojų bei medicinos mokslininkų, užuot skatinę mė
gautis esamu gyvenimu, ieško būdų, kaip išvengti kančios. Dėl savo
temperamento arba įgytų mokslo žinių jie pasineria į problemų, o ne
pranašumų paieškas. Dėmesį jie sutelkia į su senėjimu susijusius trū
kumus, o ne į naujas brandaus amžiaus teikiamas galimybes. Dėl tokio
aklumo jie negali pastebėti ramybės ir poveikio sveikatai, kurie gali
būti vertingi tiek jauniems, tiek pagyvenusiems. Dėmesio stoka jiems
neleidžia suprasti, kad seni žmonės gali mėgautis prisiminimais, kurių
neturi jaunimas, ir mąstyti apie tai, kur jau buvo, užuot rūpinęsi, kur
keliauti toliau.
AR BLOGAI, JEIGU I ŠVAIZDA

ATITINKA METUS?
Savipagalbos šalininkai kalba apie mirties, vienatvės, depresijos baimes,
kurios, anot mokslinių tyrimų,visai nebūdingos senyviems žmonėms.
Harvardo universitete atliktas ilgalaikis suaugusio žmogaus raidos ty
rimas patvirtino, kad dauguma pagyvenusių žmonių nenorėtų vėl būti

jauni, mirties bijo mažiau nei jaunimas, turi pakankamai draugų, yra
pilni malonių praeities prisiminimų ir labiau patenkinti gyvenimu nei
jauni žmonės. Deja, žodžiai „oho, jūs atrodote daug jaunesnis (-ė)!“ vis
tik išlieka didžiausias komplimentas garbaus amžiaus asmeniui.
Kad ir kiek sunaudotume dažų plaukams, kremo nuo raukšlių, vi
taminų ar žolelių ekstraktų, daugumos mūsų išvaizda vis tiek išduos
tikrą amžių, tai tiesa. Sunkiai įsivaizduojamas toks komplimentas: „La
bas, šiandien atrodai gražiai pasenęs.“ Laikydamiesi tabu, draudžian
čių taip sakyti, nes senatvė prilygsta bjaurumui, mes palaikome diskri
minaciją pagal išvaizdą.
Sirgdamas už galimybę atrodyti senam buvau pasiruošęs paaukoti
viską. Vienam iš savo gydytojų pasigyriau atradęs naujausią vaistą nuo
senėjimo - intensyvią chemoterapiją. Žvelgdamas į veidrodį mačiau,
kad steroidų paveiktas mano veidas darėsi kūdikiškas, o dėl chemote
rapijos nuplikęs staiga ėmiau atrodyti jaunesnis nei 47-erių. Juokavau,
kad man atliktas pilnas medicinis makiažas, įskaitant chemoterapinį
veido odos patempimą, vėžinį plaukų kirpimą ir spindulinę pilvo ko
rekciją. Kai žiūriu į to meto nuotraukas, būnu priblokštas paradokso,
kad nekontroliuojamas vėžio plitimas mano organizme išstūmė natū
ralų senėjimo procesą, kurio taip aršiai vengia jauni žmonės.
Mane pralinksmindavo kai kurie vyresni gydytojai, akivaizdžiai da
žantys savo plaukus. Penkiasdešimtmečių veidais ir aštuoniolikmečių
plaukais jie būdavo panašesni į lėles, o ne į žmones. Matydamas moteris,
kurioms buvo atliktas veido odos patempimas bei kitos amžiaus pėdsa
kus naikinančios chirurginės procedūros, galvojau, kad jos neatrodo nei
senesnės, nei jaunesnės. Jų veidų oda tiesiog atrodė keistai ištempta.
Pagalvojau, kodėl užuot slėpusios savo metus, jos negali to parodyti?
Jeigu sulauksiu amžiaus, kai atsiranda raukšlės, jų neslėpsiu. Senėjimas
yra pasiekimas ir malonė, o ne prakeikimas ar nelaimė.
Žymus komikas Georgeas Burnsas parodė gerą pavyzdį, kaip my

lėti savo senstantį kūną. Jis sąmoningai, savaip, nepasiduodamas sa-
vipagalbos spaudimui priėmė savo kūną tokį, koks yra. Vienas tyrėjas
paklausė devyniasdešimt penkerių sulaukusio G. Burnso, ką jam sako
gydytojas dėl rūkymo ir gėrimo. Su jam būdingu nepakartojamu hu
moru G. Burnsas atsakė: „Mano gydytojas jau mirė.“
SENĖJIMAS - LINKSMAS REIKALAS

Kaip pademonstravo Georgeas Burnsas, geras humoras yra garbaus
amžiaus privilegija. Nes vyresni žmonės yra išgyvenę pakankamai,
kad pamatytų, koks absurdiškas gali būti gyvenimas, kaip kvaila yra
susireikšminti ir gyventi visiškos savikontrolės ar amžinos jaunystės
iliuzijomis. Viena ilgaamžiškiausių mano pacienčių buvo devyniasde
šimt devynerių sulaukusi gydytoja. Kartą ji atėjo po apžiūros pas jauną
medicinos studentą ir paprašė: „Gal galėtumėt nueiti ir nuraminti tą
jaunuolį. Jis atrodo baisiai nusiminęs.“ Paklausta, kas nutiko, ji papasa
kojo, kad paklausė studento, kodėl šis nepasidomėjo apie jos seksualinį
gyvenimą. Jis atrodė labai sutrikęs, todėl jam nuraminti senutė papa
sakojo juoką. Ji paklausė studento: „Koks skirtumas tarp padangos ir
365 prezervatyvų?“ Kai šis atsakė nežinąs, ji paaiškino: „Galvodamas
apie padangą, galvoji apie „Goodyear“*, galvodamas apie 365 prezer
vatyvus, galvoji apie great year***“Tą akimirką iš jauno gydytojo rankų
iškrito stetoskopas, ir jis išėjo.
Paprašiau savo sekretorės atnešti pacientės medicininę kortelę.
Jaunas gydytojas buvo užrašęs: „Pacientė išsako neadekvačių minčių
^„Goodyear” - padangų gamintojas, angį. g o o d y ea r - geri metai. (Vert. past.)

**Angį. great yea r - puikūs metai. (Vert. past.)
seksualine tema.“ Kai jai tai perskaičiau, ji nusijuokė ir tarė: „Varg

šelis. Nei savo senėjimui, nei darbui su senais žmonėmis jis aiškiai
nepasirengęs.“
GERONTOLOGIJA AR PATOLOGIJA
Gerontologija iš tikrųjų yra gerontopatologija. Kaip medicinos sritis,
senėjimo požymius ji laiko senatvės ligos simptomais. Terminas „sėk
minga branda“ yra naujausias skambus savipagalbos išradimas. Sens
tantiems pokariu gimusiems amerikiečiams dabar išleidžiama dešimt
ys naujų savipagalbos knygų. Šiose knygose siūloma įvairiausių būdų,
kaip išvengti senatvės. Rimtas savipagalbos trūkumas yra tai, jog dė
mesys čia sutelkiamas į amžiną vidinį vaiką ir reikalaujama išoriškai
niekada neparodyti senstančio žmogaus.
Kaip ir kiekviena savipagalbos programa, medicina vyresniems
žmonėms beveik be išimties siūlo tik atstatymus ir prevenciją. Tai reiš
kia, jog į senėjimą žiūrimą kaip į ligą, kurią reikia gydyti. Vyresniems
pacientams taikomi vidutinio amžiaus žmogaus kriterijai, taigi natūra
lūs senatvei būdingi pokyčiai vertinami kaip negebėjimo likti amžinai
jauniems simptomai.
Dauguma vyresnio amžiaus žmonių kenčia nuo artrito. Artritą pa
skelbę liga, daugumai senjorų priklijuojame ligonių etiketes. Nepaisant
gausios vaistų nuo artrito pasiūlos, artritas lieka natūralia senstančių
sąnarių ir kaulų pasekme. Visų ilgai gyvenančių būtybių lankstumas
metams bėgant mažėja. Stiprūs artritui gydyti skirtų vaistų šalutiniai
poveikiai gali savaime sumažinti senyvo amžiaus teikiamą džiaugsmą.
Dauguma mūsų sendami jausime maudimą, skausmus, gunktelėsime.
Vienas mano pacientas pasakė: „Kodėl mano daktaras nori, kad likčiau
vidutinio amžiaus? Tai skatina mane užstrigti pusiaukelėje. Jau dabar
noriu mėgautis senatve, nenoriu būti jauninamas tiek, kad nebeliktų
laiko dabartiniam mano gyvenimui. Be to, visi mano draugai yra pa
gyvenę... Nenoriu išsiskirti iš jų rato.“
Dauguma vaistų, kraunamų į pagyvenusių žmonių stalčius, nebūna
ištirti su vyresniais žmonėmis. Anot tyrimų statistikos, dažniausiai šie
vaistai būna išbandomi su jaunais baltaodžiais vyrais, kartais su balto-
dėmis moterimis, labai dažnai su baltomis žiurkėmis ir labai retai - su
baltaplaukiais, tai yra žilais, žmonėmis. Šiuolaikinė medicina beveik be
išimties remiasi vadinamaisiais atsitiktinių imčių kontroliuojamais tyri
mais, į kuriuos labai retai patenka vyresni nei septyniasdešimt penkerių
metų amžiaus asmenys. Iš tikrųjų, vyresni žmonės tapo bandomaisiais
gyvūnais, priverstinai įtraukiamais į masinius eksperimentus: su jais iš
bandomi vaistai, kurie padės, o galbūt ir nepadės ateities senjorams.
Kai kurių su senėjimu susijusių faktų nepakeis nei vaistai, nei pozity
vus požiūris, nei jaunatviška išvaizda. Kad ir kaip jaunatviškai stengtu
mėmės galvoti ar atrodyti, vis tiek kažkada pasensime. Aš noriu gyventi
gerą seno žmogaus gyvenimą, o ne vaikytis amžinos jaunystės iliuzijos.
Po to, kai teko asmeniškai susidurti su mirtimi, visiškai praradau
norą „mąstyti jaunatviškai“. Vertinu galimybę būti savo amžiaus, su
tikčiau netgi būti kiek vyresnis. Žmonėms, kurie dar neturėjo skaus
mingos privilegijos pažvelgti mirčiai į akis, siūlau prisėsti ir savęs pa
klausti: „Jeigu Dievas leistų man rinktis, ar mirti jaunam, ar staiga tapti
senam bei gyventi ilgą aktyvų gyvenimą, ką pasirinkčiau?“ Dauguma
žmonių renkasi ilgą senatvę. Daug mano apklaustų senyvų žmonių tei
gė, kad jaunystė yra gerai, tačiau ne visada. Vienas senukas pastebėjo:
„Jaunystė tėra tikro gyvenimo preliudija.“
Nors mums gali būti sunku pripažinti šiuos faktus apie senatvę, joks
magiškas eliksyras, pozityvus mąstymas ar vidinė galia nesugebės žen
kliai pakeisti senėjimo procesų. Rimtai pažvelkime į realybę:
• Dauguma mūsų patirsime įvairaus stiprumo skausmų dėl artrito.
• Maistą virškinsime sunkiau.
• Susilpnės mūsų klausa.

• Susilpnės trumpalaikė atmintis.
• Mūsų oda nukars, o raukšlės pagilės.
• Dažniau norėsis pasnūduriuoti.
• Amžius paženklins mūsų veidus ir kitas kūno dalis. (Iš tikrųjų tai
bus „streso dėmės“, kurias sukelia sumažėjęs streso hormonų meta
bolizmas.)
• Sumažės lyčių tarpusavio skirtumai, vyriški ir moteriški požymiai
taps mažiau akivaizdūs.
• Atsakydami į Žemės kvietimą grįžti atgal, mūsų kūnai pasiduos
traukos jėgai ir vis labiau links žemyn.
• Judėsime vis lėčiau ir kelsimės vis sunkiau.
Kai galvoju apie šiuos neišvengiamus pokyčius, girdžiu gamtos kvie
timą ne tik senti gracingai, bet ir gyventi su džiaugsmu. Šie skaudūs
faktai mums yra kvietimas gerai gyventi jau dabar, nepaisant to, kiek
mums metų.
• Pajutę skausmą, neskubėkite gerti tabletės, pirmiausiai snustelkite.
• Vartokite mažiau riebaus ir aštraus maisto.
• Kalbėkite mažiau, klausykite daugiau.
• Vertinkite savo ilgalaikius prisiminimus ir mažiau nerimaukite
dėl susilpnėjusios trumpalaikės atminties.
• Mažiau išgyvenkite dėl savo išvaizdos.
• Neeikvokite per daug laiko miegui.
• Savo senatvės požymius vertinkite kaip apdovanojimus už pilna
tvišką gerai nugyventą gyvenimą.
• Pastebėkite, kiek daug aplinkui į jus panašių vyrų ir moterų.
• Prisėskite. Būkite savo vietoje. Negebėdami „būti čia“, niekada ne
nukeliausite „ten“.
• Nurimkite. Šiaip ar taip gyvenote per greitai.
JAUSTI SAVO METUS. MĖGAUTIS JAIS

Nors savipagalba atkakliai teigia, jog amžius viso labo proto nusiteiki
mas, taip nėra. Senėjimas yra natūralus procesas. Kai mums nuolat pri
menama, kad reikia galvoti jaunatviškai, turėtume suprasti, kad senat
viška mąstysena yra mažiau vertinga nei jaunatviška. Vargu ar galėčiau
džiaugtis savo paties jaunatvišku mąstymu ir jo rezultatais. Būdamas
šešiasdešimt dvejų, noriu galvoti pagal metus. Noriu, kad mano protas
būtų brandus ir derėtų prie kūno.
Cora Harvey Armstrong rašė: „Kiekviename senolyje gyvena jaunas
žmogus, besistebintis, kas gi čia po velnių nutiko.“ Jeigu mes nesame
pasiruošę senatvės pokyčiams ir atkakliai siekiame atrodyti jauni, se
natvė mus gali užklupti pernakt. Kad ir kaip teisingai elgtumėmės, kad
ir kaip tobulai laikytumėmės instrukcijų, vieną dieną pažvelgę į veid
rodį vis tiek savęs paklausime: „Kada gi aš spėjau pasenti?“ Atsakymas
- senstame nuolatos, tik kartais per daug skubame mėgautis, o kartais
būname per daug savanaudiškai kvaili, kad tai įvertintume.
Vyresni žmonės gali sau leisti būti dviamžiais, tai yra kartais vado
vautis jaunatviška mąstysena, o kartais - brandžiu protu. Skirtingai
negu jaunimas, mes žinome, ką reiškia būti tiek jaunam, tiek ir pagyve
nusiam. Nesu tikras, ar žodžius „galvojate kaip keturiasdešimtmetis“,
ašuoniasdešimtmetis priimtų kaip komplimentą.
TAS PATS ŽMOGUS, SKIRTINGAS KŪNAS

Dauguma mano apklaustų pagyvenusių žmonių teigė nesijaučią skir
tingai, nei jautėsi būdami jauni. Esminis jų tapatumo jausmas buvo
nepakitęs. Kartais pagyvenę žmonės sako, kad gali galvoti tiek jaunat
viškai, tiek brandžiai ir kad dėl to jų mąstymas tampa kūrybiškesnis
bei mažiau konformistiškas. Kadangi gyventi lieka vis mažiau, jie la
biau vertina gyvenimą, kurį pasiūlo kiekviena nauja diena. Būdamas
vyresnio amžiaus, nubudęs niekada neskubu atsikelti. Visada leidžiu
sau keletą minučių pagulėti ir pasimėgauti tuo, kad esu gyvas.
Pagyvenusio žmogaus mąstysena ar išvaizda nėra nei bloga, nei ligota.
Niekam nekyla mintis parodyti į vaiką ir sakyti: „Vargšelis. Pažiūrėkite,
kokia baisiai minkšta ir blyški jo oda.“ Niekas apie sėkmingą jauną ver
slininkę nesako: „Kaip baisu, ji mąsto ir atsakinėja taip greitai.“
Mūsų sąmoningumas vystosi, tačiau nesensta taip, kaip kūnas.
Mūsų kūno pokyčiams gamta nustato savo tvarkaraštį. Nei fizininiai
pratimai, nei dietos ar meditavimas negali padėti persukti to laikro
džio. Deepakas Chopra neteisus sakydamas, kad mūsų kūnai amžini,
bet teisus sakydamas, kad dvasia amžina.
Tam tikra prasme laikas yra galutinis sveikatos kriterijus. Jokiu
būdu neteigiu, kad reiktų sustoti ir naudojant „proto galios“ metodą
atsigręžti atgal, idant gyventume nuolatinės tyros jaunystės būsenoje.
Tiesiog grįžtu prie Vakarų kultūroje sunkiai priimamos idėjos, kad yra
dvi skirtingos laiko rūšys. Vienas linijinis laikrodinis laikas, dažnai va
dinamas monochroniniu arba pasaulietišku laiku. Tai mums įprastas
požiūris į laiką, taip mes jį suprantame žiūrėdami į byrančias smilteles
smėlio laikrodyje ar judančias laikrodžio rodykles. Tai laikas, apie kurį
Šekspyras savo dramoje Ričardas II rašė: „Anksčiau laiką švaisčiau aš,
o dabar laikas švaisto mane.“
Kitas laikas, kurį nustatome mes patys, yra „šventas“, arba polichro-
ninis, laikas. Tai laikas, kurį suvokiame skirtingai. Esame pajėgūs patys
nustatyti gyvenimo tempą, pasirinkdami, kaip jame dalyvausime. Ir
mokėjimas džiaugtis savo senėjimu priklauso nuo noro būti atsakin
giems už savo sąmoningumą bei nuo gebėjimo nepasiduoti išorinių
įvykių spaudimui. Be to, jeigu pasirinksime ir toliau mąstyti lanksčiai
ir priimsime senėjimo procesą, užuot jo vengę, galėsime naudotis bich-
ronologine sąmone. Tai sąmonė, kuri įgalina mus į gyvenimą žvelgti iš

dviejų perspektyvų: vienos, kylančios iš jaunatviško mąstymo, ir kitos,
kylančios iš senstant įgytos išminties.
Vėžys anksčiau laiko pasendino mano kūną, tačiau iš esmės likau toks
pat žmogus, koks buvau prieš ligos padarytus nuostolius. Tuo metu, kai
vėžys bauginančiu greičiu skatino mano senėjimą, ėmiau suprasti, kad
būdamas senas galiu tapti daug išmintingesnis nei jaunas. Galėjau likti
laisvas nuo laiko keliamų reikalavimų, nes laikas priklausė nuo to, kaip
galvojau apie mane supantį pasaulį. Dabar mane labiau domina lėtas ir
ilgesnis mąstymas bei pastangos būti išmintingesniam. Žinau, kad reflek
sija, charakteris, sprendimai ir bendras mąstymas yra ne mažiau svarbūs,
nei savipagalbos skatinamas greitas individualus mąstymas, aukšta savi-
vertė, vidinė galia ir tvirtai deklaruojamos idėjos apie gerą gyvenimą.
Nemanau, kad žinios apie senėjimą prideda išminties. Išminties įgau
name priimdami tai, ko nežinome ir niekada nesužinosime. Supratau,
kad neturiu pasiduoti savipagalbos įtikinėjimams siekti visko. Žvelgda
mas atgal į nugyventus metus, suprantu, kad visada to siekiau. Tik atsi
sakę šio siekio galime išmokti naudotis visomis trimis žmogiškosiomis
stiprybėmis: ne tik atkaklumu, tačiau ir augimu bei gebėjimu atsitraukti.
Sendami galime toliau augti tik tada, jeigu nustojame kovoti su senatvės
požymiais ir juos priimame. Toliau augti galėsime tik atsisakydami savi-
pagalboje propaguojamos iliuzijos apie savo likimo valdymą.
SENYVO GYVENIMO RATAS

Dauguma mūsų pirmuosius dvidešimt savo gyvenimo metų skiriame
išgyvenimui, kitus dvidešimt - veržimuisi į priekį, dar dvidešimt -
grįžimui, o dovanai gautą dar vieną trisdešimtmetį vėl skiriame išli
kimui. Kaip jau minėjau skyreliuose apie meilę, darbą, šeimą, gerą gy
venimą ir sveikimą, taip ir senatvės atveju, gyventi gerai - tai išmokti

aklai nepriimti savipagalbos „tiesų“ apie senėjimą. Trečiame skyriuje
jau rašiau apie Fredo Bryanto ir Josepho Veroffo tyrimą, paskatinusį
atsirasti naują terminą „mėgavimasis“. Mėgavimąsi jie apibūdino kaip
visiškai sąmoningą įsitraukimą į gyvenimą tokį, koks jis yra, vengiant
nuolatinio ateities, kuri jau buvo vakar, planavimo. Jų tyrimo rezultatai
patvirtino, kad praeities pasiekimų vertinimas, dėkingumas, pojūčių
palepinimas ir ypač gebėjimas žavėtis esama akimirka yra svarbiausi
mėgavimosi komponentai. Visa tai įmanoma dėl senatvės, padovano-
jančios mums praeitį bei patirtį.
Idėja, kad mūsų gyvenimą sudaro atskiros pakopos, tėra dar viena
iš savipagalbos prielaidų, trukdančių mėgautis brandos metais. Popu
liarioji psichologija žmones skirsto į skirtingas amžiaus kategorijas.
Mus ji mato tik kaip naujagimius, kūdikius, vaikus, paauglius, jaunuo
lius, vidutinio amžiaus suaugusiuosius arba kaip bauginančio senatvės
amžiaus sulaukusius žmones. Ji sukuria iliuzinę ir mėgautis gyvenimu
trukdančią ribą tarp jaunystės ir senatvės, tačiau vargu ar kuriam nors
iš mūsų yra tekę tokią ribą patirti.
Dauguma mūsų negyvename etapais. Mes nuolat keliaujame ratu
aplink savo gyvenimo patirtį. Kai su žmona šventėme mūsų santuokos
keturiasdešimtmetį, supratome, kad gyvenimas yra panašesnis į ap
skritimą, o ne į laiptus. Posakis „Kuo labiau viskas keičiasi, tuo labiau
lieka savo vietoje“ tinka ir mūsų gyvenimo patirčiai. Gyvename labai
gerai, paskui mums labai nesiseka, po to vėl sekasi. Jeigu gyvenimas
turi „etapus“, mes dažniausiai jais judame ratu.
Tik tuomet, kai daug jaunesnis žmogus man praneša, koks senas
atrodau, prisimenu, kaip paseno mano kūnas. Jaučiu, kad skirtingu
laiku ir skirtingose situacijose aš sąveikauju su pasauliu kaip vaikas,
paauglys, vidutinio ar senyvo amžiaus žmogus. Nenoriu ilgiau užsi
būti kuriame nors viename amžiaus tarpsnyje. Aš mielai darau tai, ko
baiminausi, kad niekada negalėsiu daryti. Dabar, vis labiau sendamas,

mėgaujuosi kiekviena gyvenimo akimirka.
Gyvenime esu gavęs dvi malones. Pirma, nuo mirties slenksčio pa
vyko grįžti atgal į gyvenimą ir, antra, galiu mėgautis trisdešimčia papil
domų brandaus gyvenimo metų. Dabar galvoju, kad būtent ligos dėka
išmokau labiau mėgautis ir stebėtis gyvenimu. Žinau, kad mano, kaip
ir daugumos žmonių, arterijos sukietės, nepriklausomai nuo to, kiek
savipagalbos programų būčiau lankęs. Sąnariai taps mažiau paslankūs,
tačiau mano mąstymas nebūtinai sustabarės. Senstant gali sukietėti ar
terijos, bet nebūtinai atbuks mūsų požiūris į senėjimą.
Grėsmę gyvenimo kokybei kelia ne senėjimas, bet negebėjimas są
moningai priimti tai, ką pasiūlo gyvenimas, nesvarbu, koks mūsų am
žius. Manau, kad iš tikrųjų nėra jokios vidurio amžiaus ar senatvės kri
zės. Mes patiriame tik vieną - gyvenimo krizę. Ir dažniausiai tai būna
negebėjimas mėgautis bendru gyvenimu.
PRAŽILTI AR NUŠVISTI?
Po chemoterapijos nuslinko visi mano galvos plaukai. Netgi gyvaplau
kiai, ir tie beveik išnyko. Kai ataugo galvos plaukai, maniau, kad pra
žilau. Klydau. Pasirodo, tai buvo švytinčios senatvės pradžia.
Mūsų plaukai nepražyla; jie pamažu nušvinta. Su amžiumi mūsų
plaukuose išnyksta jungiamoji proteino medžiaga, teikianti plaukams
spalvą. Iš tikrųjų jie tampa bespalviai. Dėl to šviesos spindulėliai pa
liečia kiekvieną plauką ir mūsų galvas papuošia sidabro aureolės. Nuo
mūsų noro sužinoti tiesą apie senėjimą ir įsisąmoninti savo patyrimą
priklausys, ar spinduliuosime sidabro išmintį ar tuščią lengvabūdiš
kumą. Asmeniškai man labai palengvėjo, kai atsisakiau ambicijų likti
jaunas. Dabar suprantu psichologo Williamo Jameso pasakymą: „Kokia
maloni ta diena, kai nustojame siekę būti jauni ir grakštūs. Ačiū Dievui,
šios iliuzijos praeina. Kaip ir išdidumas, visa tai tėra papildoma našta.“
Vienas mano devyniasdešimtmetis pacientas, vardu Haroldas, buvo
fizikas, dirbęs federalinėje vyriausybėje. Jis apsilankė tada, kai Detroito
Sinai ligoninėje dirbau neuropsichologu. Haroldo šeimos gydytojas man
buvo pranešęs, kad pacientui esą vystosi silpnaprotystė. Haroldas buvo
nekantrus ir mėgo niurzgėti. Jo žmona paaiškino: „Jis nėra senas bam
beklis, jis tiesiog bambeklis. Visada toks buvo. Tai ne dėl senatvės. Toks
jo būdas.“ Kai pasakiau Haroldui, kad neuropsichologiniai tyrimai būtų
tuščias laiko švaistymas, jis tam pritarė. Vyriškis stebėjosi: „Kodėl kai
sensti, žmonės sako, kad tau kažkas negerai? Juk niekas nesako, kad kūdi
kiui kažkas negerai, nes jis verkia ir sisioja. Kūdikis tiesiog toks yra. Man
devyniasdešimt, ir aš tiesiog toks esu. Didelė mano dalis nėra tokia jau
sena. Esu fizikas ir žinau, kad mano kūną sudaro 98 procentai vandens,
bet niekad negirdėjau, kad vandenį kas nors vadintų senu. Aš sudarytas
iš atomų, o atomai sudaro 99 procentus erdvės. Bet niekas nesako, kad er
dvė yra pasenusi. Tai mano gydytojui kažkas negerai - jis nemoka priimti
su amžiumi susijusių pokyčių. Tai jo, o ne mano problema.“
Porai išeinant, žmona švelniai kumštelėjo vyrą. Ji buvo pensininkė,
daug metų dirbusi sesele vietinės ligoninės gerontologiniame skyriuje.
Neva piktai ir gana garsiai (kad išgirstų mano sekretorė ir aš) ji pasakė:
„Matai, sakiau, kad mano diagnozė teisinga: jaunystėje buvai šiknius,
vėliau buvai suaugęs šiknius, o dabar tapai senu šikniumi.“ Durims už
sidarius, dar ilgokai girdėjome išeinančios poros juoką.
PENKI TEIGINIAI APIE SENĖJIMĄ

Kai skaitau paskaitas apie senėjimą, žmonių paklausiu, kokio am
žiaus jie jaučiasi. Neretai šis klausimas juos prajuokina, bet jis ne ma
žiau svarbus nei klausimas apie fizinį amžių. Ar jūsų emocinė branda
atitinka jūsų amžių? Ar išaugote iš vaikiško gynybiškumo? Ar esate
ramesnis, mažiau impulsyvus, kantresnis ir išmintingesnis ar bent
jau stengiatės toks būti? Ar įveikėte savo paauglišką egocentriškumą?
Norint senti sveikai, labai svarbu sau atsakyti į šiuos klausimus. Tai
ne mažiau svarbu, nei apsisaugoti nuo ligų, kūniškų skausmų ar kitų
negalavimų.
1-as teiginys. Jauni žmonės miršta dažniau nei pagyvenę. Senda
mas supranti, kad mirtis yra ne tai, kas gali nutikti, bet tai, kas nutiks.
Mano devyniasdešimt trejų metų havajietis draugas yra kapuna, kitaip
tariant, gerbiamas senolis. Kalbėdamas apie baigtinumą jis sakė: „Kai
ėmiau dažniau pastebėti saulėlydžius, o ne saulėtekius, supratau, kad
senstu. Nemanau, kad gali būti kas nors gražesnio už saulėtekius, bet
dabar į horizontą dažniau žvelgiu saulei leidžiantis, negu tekant. Ma
nau, kad gražu pasaulį matyti vien tik kaip saulėtekį, bet aš žinau, kad
tai saulėlydis. Tai tiesiog jausmas, ir nebūtinai liūdnas jausmas.“
Mūsų gyvenimo trukmę lemia genai, tai tiesa. (Su savo studentais
juokauju, kad jeigu jų tėvai neturėjo vaikų, tai ir jie liks bevaikiai). Jeigu
abu jūsų tėvai peržengė aštuoniasdešimties metų slenkstį, statistiškai
tikėtina, kad jūs gyvensite maždaug trejais metais ilgiau nei amžiaus
vidurkis, tačiau likusių dvidešimt septynerių (iš trisdešimties mums
„dovanotų“ metų) kokybė yra grynai jūsų rankose.
Tik vieno procento mirčių priežastis yra senas amžius.3 Tereikia
pažvelgti į laikraštį, kad pamatytumėte, jog miršta daugiau jaunų nei
senų žmonių. Georgeas Burnsas teigė, jog tikėjosi sulaukti šimto metų,
nes žinojo labai mažai žmonių, kurie mirtų būdami tokio amžiaus.
Sieti mirtį su senatve yra beprasmiškas reikalas. Mėgindami nutolinti
mirtį dideliu fiziniu aktyvumu ar neprivalgymu, prarasime galimybę
mėgautis dabartiniu gyvenimu.
Sveikiausi ir laimingiausi senyvi žmonės, su kuriais man teko ben-
drauti, dėl mirties nerimavo daug mažiau negu jauni. Taigi, senėjimas
nėra judėjimas į mirtį, tai galimybė augti tikro gyvenimo link.
2- as teiginys. Sėkmingai pasenti nereiškia likti jaunam. Kaip rodo ap
klausos, dauguma penkiasdešimties nesulaukusių amerikiečių galvoja,
kad svarbiausi gyvenimo įvykiai nutinka iki penkiasdešimties metų
amžiaus.4Tai žmonės, indoktrinuoti potencializmui būdingos senatvės
fobijos. Jie nesuvokia, kad praeities patyrimas, o ne ateities tikslai apdo
vanoja mus stabiliais artimais santykiais, galimybe mėgautis augančiais
vaikais ar jaustis saugiems ir sėkmingiems savo darbuose.
Mums senstant, susilpnėja klausa, nes gamta žino, jog pasaulyje per
daug triukšmo ir atėjo laikas padėti mums pasimėgauti taika bei ramy
be. Tikriausiai gamta pasirūpino ir nedideliais mūsų dėmesio sutriki
mais, nes pasaulyje tvyrantis informacijos chaosas tikrai nevertas viso
mūsų dėmesio. Be to, ta informacija mums visai nenaudinga.
Mano manymu, atkaklus amžinos jaunystės skatinimas prieštarauja
sveikam protui. Įsivaizduokime žmogų, sunkiai dirbusį penkiasdešimt
metų ir galiausiai atsisakiusį dalyvauti išleistuvių į pensiją pobūvyje.
Arba žmogų, pavasario laukusį tam, kad išskristų į šiaurę. Vaikystėje
ir jaunystėje stengiamės, kad sulaukę brandos metų galėtume mėgautis
to darbo vaisiais. Sėkmingai senti reiškia jaunystei ištarti linksmą „su
die“, o ne laikytis jos desperatiškai įsitvėrus.
3- as teiginys. Vyresni žmonės yra mažiau depresiški nei jauni. Nors
seniems žmonėms išrašoma daug antidepresantų, klinikinė depresija
tarp pagyvenusių žmonių pasireiškia rečiau nei tarp jaunų.5Liūdesys,
kurį išgyvena senoliai, yra visiškai natūrali reakcija į tai, kad pasaulis
juos atmeta.
Dažniausiai antidepresantai netinka gydyti tokiai depresijai, kokia
pasireiškia vyresniems žmonėms. Tai depresija, kylanti dėl to, kad iš
pagyvenusių asmenų atimama galimybė gyventi tokiems, kokie jie iš
tikrųjų yra. Iš jų atimama laisvė gyventi savaip. Aktyvi fizinė veikla
kai kuriems pagyvenusiems žmonėms gali būti tinkamas gyvenimo

būdas, tačiau ne ką blogesnis yra ir pasyviai, apmąstymuose savo se
natvę leidžiančio žmogaus gyvenimas. Jeigu mums primetamos sve
timos idėjos apie tai, kokia turėtų būti senatvė, labai tikėtina, kad gali
apimti depresija.
Svarbu pabrėžti, kad nėra blogai būti depresiškam. Gyvenimas ir jo
pokyčiai gali kelti liūdesį. Verkimas, slogi nuotaika, savigaila gali pasi
reikšti bet kokiame amžiuje, ir tai nėra sutrikimas. Tai žmogiška. Ne
paisant savipagalbos propaguojamos džiaugsmologijos, kartais tiesiog
būtina ir sveika paliūdėti. Tol, kol mes „neužstringame“ savo depresijo
je ir kol ji netampa chroniška, liūdesys ir gyvenimo vargų apmąstymas
gali paskatinti mąstyti kūrybingai. Kartais žmonės būna depresiški ne
todėl, kad nemato realybės, bet būtent todėl, kad ją gerai pastebi.
Tai, kad senjorams labiau būdingas ramus ir lėtas, o ne jaunatviš
kai karštas ir impulsyvus emocingumas, gali erzinti aplink lakstantį
jaunimą. Todėl ir jaunesni gydytojai neretai tokį jų būdą supainioja
su klinikine depresija; šiaip ar taip ramumas ir lėtumas yra natūralūs
senėjimo požymiai.
Harvardo universitete buvo atliktas senėjimo tyrimas ir nustatyta,
kad tikra pagyvenusių žmonių depresija pasireiškia retai ir dažnai ji
diagnozuojama klaidingai. Williamo A. Sandlerio atlikta senėjimo ir
depresijos tyrimų apžvalga parodė, kad senstant mąstymas ir emocijos
tampa gilesni bei sudėtingesni, tačiau gilus mąstymas nėra tolygus dep
resiškam mąstymui. Jauni žmonės, kuriems būdingas „karštas ir veik
lus“ mąstymas, neretai lėtą, kontempliatyvią mintį laiko depresijos po
žymiu ir gilumą bei sudėtingumą painioja su vangumu bei nukaršimu.
Dažnai jauni žmonės mano, kad vyresnieji taip ilgai galvoja dėl to, kad
jie susipainioja mintyse, o iš tikrųjų jie nori įsigilinti į kalbamą dalyką.
Mat jaunieji nėra girdėję taiklaus psichologo Tomo Peterso pastebėji
mo: „Jeigu jūs dar nesusipainiojote, vadinasi, gerai neįsigilinote.“
Tyrimais patvirtinta, kad vyresnių žmonių išgyvenamos emocijos

sudėtingesnės ir gilesnės. Bręstant keičiasi žmogaus tikslai: jaunystėje
daugiau siekiama žadinti protą, o vyresniame amžiuje imama vertinti
prasmė, praeitis ir stabilumas. Tai nėra depresija. Tai išmintis.
Su amžiumi gilėja ir emocinis ryšys su šeimos nariais bei draugais.
Vyresni žmonės turi mažiau atsitiktinių pažįstamų, bet paprastai jų
draugai būna artimesni nei jaunų žmonių. Jų draugų rato mažėjimas
būna susijęs ne tiek su draugų mirtimi, bet greičiau su atsisakymu tų
draugysčių, kurios tėra laiko švaistymas. Vyresni žmonės užsiima va
dinamuoju ryšių genėjimu, kitaip tariant, apriboja savo bendravimo
vietą, laiką ir dalyvius, pasilikdami tik tai, kas jiems svarbiausia.
Laimės siekis nebėra vienintelis pagyvenusių žmonių rūpestis. Jie su
geba patirti dabarties akimirką bei vertinti jausmą, kuriame persipina
ir džiaugsmas, ir liūdesys. Kai vėžys privertė mane mąstyti brandžiau,
nustebau suvokęs, kiek mažai dauguma mūsų žino apie dabartį. Jauni
vyresnių mano pacientų giminaičiai dažnai pabrėžia, kad jų senelis ar
močiutė „nuplaukia“, o iš tikrųjų jie taip ištirpsta dabarties akimirkoje,
jog erzina tuos, kurie nuolatos skuba pirmyn.
Tie, kam tenka nuolat bendrauti su senyvais žmonėmis, neretai
man skundžiasi, kad jų vyresni giminaičiai dažnai verkia be priežas
ties. Jie klysta. Mano paties apklausos ir psichologo Rocio Fernande-
zo-Bellesterosos atliktas tyrimas rodo, kad senyvi žmonės verkia dėl
priežasčių, kurias jaunimui tiesiog sunku suprasti. Jų ašaros rieda iš
telkinio, kurį sudaro meilės prisiminimai ir staigus, intensyvus da
barties akimirkos išgyvenimas. Prisiminimai jiems atgaivina jausmus,
susijusius ne tik su gyvenimo didingumo, bet ir jo trumpalaikiškumo
bei trapumo suvokimu.
4-as teiginys. Vyresni žmonės labiau patenkinti seksualiniu gyvenimu.
Spręsdamas pagal tai, ką teko girdėti iš man pažįstamų jaunų vyrų
lūpų, sakyčiau, jog „nepadorių“ jaunų vyrų ne ką mažiau nei pagyve
nusių. Jauniems tiesiog lengviau atleidžiama dėl jų karšto ir geidulingo

būdo nei vyresniems, kurie laikomi senais ištvirkusiais pirdžiais. Jau
nos poros, viešai demonstruojančios meilę, laikomos romantiškomis.
Pagyvenusios savo jausmus rodančios poros laikomos „mielomis“,
„nestandartinėmis savo amžiui“ arba, kaip sakė vienas medicinos stu
dentas, „kažkokiomis keistomis“.
Kalbant apie senatvę, ko gero viena didžiausių klaidų yra manyti,
kad senyvų žmonių lytinis gyvenimas įmanomas tik su išorine pa
galba. Priimta galvoti, kad lytinis poreikis ir pajėgumas su amžiumi
mažėja. Moksliniai tyrimai to nepatvirtina. Senyvi žmonės teigia, kad
lytinis poreikis išlieka labai ilgai ir kad senatvėje jiems lieka daugiau
laiko galvoti ir mėgautis lytiniu gyvenimu nei jaunystėje.
Marge, mano aštuoniasdešimt šešerių metų pacientė, taip apibū
dino savo lytinį gyvenimą: „Mūsų intymus gyvenimas ne toks, kaip
jaunimo. Velniai rautų, mes tokio ir nenorėtume. Manau, kad jauni
žmonės galėtų pasimokyti iš mūsų. Jiems vertėtų būti lėtesniems, pa-
prastesniems ir daugiau galvoti apie tarpusavio santykius, o ne lyti
nius organus. Manau, jiems reiktų būti gerokai atsargesniems ir inty
mumui skirti daugiau laiko. Senatvėje tai vyksta lėčiau, ir tai tik į gera.
Kartais jiems būtų ne pro šalį įgauti pagyvenusių žmonių intymaus
gyvenimo patirties.“
Nėra abejonių, kad geras lytinis gyvenimas prisideda prie geros
sveikatos. Reguliarus lytinis aktyvumas sumažina ankstyvos mirties ti
kimybę. Dešimtmetį trukęs 3500 britų tyrimas patvirtino, kad vyresni
žmonės, gyvenę reguliarų lytinį gyvenimą, buvo geresnės bendros fizi
nės sveikatos. Be to, aplinkiniai tokiems žmonėms dažniau sakydavo,
kad jie atrodo 7-10 metų jaunesni nei iš tikrųjų. Vis dėlto vienas mano
pacientas sakė: „Myliuosi ne tam, kad atrodyčiau jaunesnis, o todėl,
kad man tai patinka.“ Prancūzų kino aktorė Jeanne Moreau pastebėjo,
kad metai neapsaugo nuo meilės, bet meilė apsaugo nuo metų. Iš tikrų
jų, seksas nebūtinai apsaugo nuo senėjimo, tačiau senatvei gali suteikti
daugiau džiaugsmo.
5-as teiginys. Senatvė nėra tiesiogiai susijusi su bloga sveikata. Dau
gumos 65 metų amžių peržengusių žmonių sveikata yra puiki.6 Tai,
ką matome televizijos reklamose, reklamuojančiose vaistus seniems
žmonėms, yra netiesa: dauguma senų žmonių neserga. Daugiau nei 90
procentų labai senų žmonių negyvena senelių namuose. 73 procentai
senų žmonių, kurių amžius nuo 76 iki 84 metų, neturi jokių negalių.
Apie pusė žmonių, sulaukusių aštuoniasdešimt penkerių, neturi fizi
nių ar protinių sunkumų, kurie ribotų jų kasdieninį gyvenimą.7Tai, ką
girdime apie pagyvenusių žmonių demografinį sprogimą, tėra gandai.
Mes nesame ant geriatrinės pasaulio pabaigos slenksčio.
Senyvi žmonės tikrai neapsunkins pasaulio tapdami milijonais
šykščių nukaršėlių, siurbančių jaunų žmonių lėšas savo beribiams
medicininiams poreikiams tenkinti. Jeigu senjorai suvartoja milijar
dų dolerių vertės vaistų, dėl to kalti mes, kad užuot priėmę ir supratę,
nusprendžiame juos gydyti. Aukštas kraujospūdis, padidėjęs cukraus
kiekis kraujyje, sąnarių skausmai ir kitos senatvės bėdos yra natūra
lūs senstančio kūno procesai. Nėra būtina, kad iš mūsų kūnų kyšotų
kateteriai, o senas širdies kraujagysles pakeistų gausybė šuntų. Ypač
tada, kai dėl to nepagerėja gyvenimo kokybė ir nesumažėja skaus
mas. Tiesiog turėtume nustoti kabinėtis ir leisti seniems žmonėms
tokiais ir būti.
Netgi tie senyvi žmonės, kurie už nepažangumą buvo išmesti iš
savipagalbos programų ir nepasirūpino savo sveikata, gali džiaugtis,
nes gamta yra nepaprastai atlaidi. Rūkyti metusių ir penkerius me
tus neberūkančių žmonių rizika susirgti širdies infarktu lieka tokia
pati, kaip ir niekada nerūkiusių žmonių.8Išskyrus organinių ligų, to
kių kaip insultas arba su amžiumi progresuojanti Alzheimerio liga,
atvejus, daugumos pagyvenusių žmonių mąstymas bei mokymosi ge
bėjimai senstant neblogėja.9 Protinė veikla silpsta tada, kai žmogus

nebeatlieka protinių užduočių arba nustoja mėgautis kasdienybe. Tai
galioja ir jauniems žmonėms.
Komike Phyllis Diller kartą pasiskundė: „Esu tokio amžiaus, kai
mano nugara paveda dažniau nei aš.“ Mums senstant vyksta daug fizi
nių pokyčių, ir dažniausiai tai, ką mes jaučiame, nėra „senatvės ligos“
simptomai, tai veikiau simptomai, primenantys, kad mes gyvi ir iki
skausmo stiprūs.
Po to, kai teko pagyventi tarp daugybės sunkiai sergančių pacientų,
įsitikinau, kad peržengus septyniasdešimtmečio slenkstį, reikia tęsti
tai, ką darėme visą gyvenimą. Jeigu neturite kokios nors specifinės pro
blemos, liepkite gydytojams palikti jus ramybėje. Jeigu gydytojas nori
jums atlikti kokią nors procedūrą arba siūlo vartoti vaistą, nedelsdami
pasikonsultuokite su kitu specialistu, bent kiek išmanančiu apie sveiką
senėjimą, geriau su tuo, kuris pats yra peržengęs aštuoniasdešimtme
čio slenkstį ir moka mėgautis senatve.
Jeigu jums per septyniasdešimt, išmeskite iš galvos sveiką mitybą.
Jeigu sulaukėte tokio amžiaus, vadinasi, maitinotės gerai, todėl ką
nors keisti būtų rizikinga. Robertas Orbenas buvo teisus rašydamas:
„Senyviems žmonėms nederėtų maitintis sveikai. Jie turėtų vartoti
kuo daugiau konservantų.“ Labiausiai varginančios su amžiumi susi
jusios fizinės sveikatos problemos gali būti palengvintos, atidėtos ar
jų išvengta reguliariai mankštinantis ir laikantis mano siūlomos kūry
biškos savipagalbos formulės: nustok nerimauti, valgyk mažiau, judėk
daugiau. Vyresniems žmonėms dar pridurčiau: pasilepinkite. Kada gi
pasilepinsite, jei ne senatvėje?
Senatvė suteikia galimybę ilgiau patirti pagarbos kupiną gyvenimą,
tai yra kasdien žavėtis paprasčiausiais dalykais. Apie sveiką senėjimą
rašo ir kardinolas Johnas Henry Newmanas taip įspėdamas: „Nebijo
kite, kad jūsų gyvenimas baigsis, bijokite, kad jis dar neprasidėjo.“
10
Sveikai mirti ir tinkamai gedėti

Domėjimasis liga ir mirtimi tėra dar vienas
būdas domėtis gyvenimu.
THOMAS MANN
TEIGINIAI APIE MIRIMĄ IR GEDĖJIMĄ

1. Mirtis nėra gyvenimo faktas, tai žmogaus sąmonės kūrinys.
2. Žmonės iškeliauja tik tada, kai mes juos išmetame.
3. Nėra skirtingų mirimo ir gedėjimo etapų.
4. Nėra „anapus“, kur iškeliautų mirę žmonės.
5. Buvimo arti gyvenimo patyrimai svarbesni už buvimo
arti mirties išgyvenimus.
KLAUSIMAS EINŠTEINUI
1950-ųjų vasarą mirė vaikas. Tėvas rašė, kad sūnaus mirtis jį „iš esmės
egzistenciškai sukrėtė“ ir kad jo gyvenimas „tapo beveik beprasmiška
tuštuma“. Mirties žiaurumo akivaizdoje desperatiškai prasmės ieškan

tis tėvas parašė Albertui Einšteinui, klausdamas, ar genialus moksli
ninkas galėtų pasakyti ką nors, kas palengvintų nenumaldomą ilgesį,
nepakeliamą trūkumą ir nenurimstančią meilę brangiam sūnui.1
Gedintis tėvas buvo ką tik perskaitęs Einšteino veikalą Pasaulis
mano akimis, kuriame mokslininkas rašė: „Fizinė žmogaus mirtis
mano protui nepažini... Tokios idėjos kyla iš baimių arba absurdiško
egoizmo, būdingų silpnoms sieloms.“2 Šie žodžiai, pasakyti vieno di
džiausių pasaulio mąstytojų lūpomis, iš pasimetusio vyro atėmė bet
kokią viltį suvokti sūnaus mirties prasmę. Jis rašė Einšteinui: „Ar tai
reiškia, kad mano gražus, mielas vaikas amžiams liks dulkėmis, kad
jame nebuvo nieko, ko nenugalėtų mirtis, kas pergyventų mirtį?“
Visiems žinomas vaiko tėvo skausmas. Dauguma žmonių yra pa
tyrę artimojo netekties siaubą, o kai kas susidūrę ir su savo gyvybės
trapumu. Paguodos žmonės ieško stengdamiesi atrasti mirties prasmę.
Kai susirgau pavojinga liga, to ėmėmės ir mudu su žmona. Nors dau
gelis žmonių paguodos randa institucionalizuotose religijose, kai kurie
jaučia poreikį suprasti mirtį peržengdami tradicinių religinių sąvokų
ribas. Anot mokslinių tyrimų, žmonės, kurie geba po netekties ar trau
mos atrasti prasmę, linkę patirti mažiau depresijos, nerimo ir streso,
nesvarbu, kur ieškotų paguodos. Jiems taip pat būdingas stipresnis
imunitetas ir ilgesnė gyvenimo trukmė.
Albertas Einšteinas ne iš karto parašė asmeninį atsakymą prislėg
tam tėvui, ir jo žodžiai yra puikus sąmoningo požiūrio į mirtį pavyz
dys. Jo žodžiai - iššūkis savipagalbos iliuzijai apie atskiro savojo „aš“
egzistavimą. Štai ką Einšteinas parašė gedinčiam tėvui: „Žmogus yra
visata vadinamo pasaulio dalis, riboto laiko ir ribotos erdvės dalis.“
Toliau jis rašė, kad galvojimas apie save, kaip apie būtybes, atskiras
nuo visatos, nuo kitų žmonių ir viso, iš ko sudaryta visata, yra „optinė
savimonės iliuzija“. Jis pridūrė, kad „tikra religija gali padėti išsiva
Sveikai mirti ir tinkamai gedėti 201
duoti iš šios iliuzijos“. Ši Einšteino mintis prieštarauja šventojo „aš“

religijai.
Gedinčiam tėvui Einšteinas patarė pasistengti nežiūrėti nei į savo
paties, nei į sūnaus, nei į bet kokio kito žmogaus egzistenciją kaip į at
skirą - tokiu būdu galima pasiekti dvasinę ramybę. Jis pavartojo žodį
„galima“, leisdamas suprasti, kad netekties prasmės paieškos yra ribo
tos. Svarbiau pats ieškojimas, o ne surasti atsakymai, ir Einšteino pa
tarimas užuot galvojus apie „aš“ iliuziją, galvoti apie begalinį ryšį su
visata šiose paieškose mums gali labai praversti.
MIRIMO PRASMĖ IR NAUDA

Mičigano universiteto mokslininkai 1998 metais atliko tyrimą apie tai,
kaip žmonės išgyvena šeimos nario netektį.3 Jie apklausė žmones li
kus maždaug 3 mėnesiams iki nepagydomai sergančio šeimos nario
mirties ir praėjus maždaug 18 mėnesių po jo netekties. Mokslininkai
sužinojo įdomių faktų apie prasmės svarbą kūrybiškai savipagalbai.
Visi žinome, kaip svarbu yra atrasti prasmę, tačiau ar žinome, kad
skirtingiems žmonėms ji gali reikšti skirtingus dalykus. Mičigano uni
versiteto tyrimas parodė, kad mirties prasmę žmonės linkę suvokti dve
jopai (tai galima pastebėti ir gedinčio tėvo laiške Einšteinui). Viena yra
suvokti įvykio prasmę ir visai kas kita yra gauti iš jo naudingos patirties.
Gauti naudos iš mylimo žmogaus mirties - ši mintis iš pradžių gali
atrodyti pasibaisėtina. Tačiau turbūt neretas iš mūsų, kam yra tekę
slaugyti sergantį giminaitį ar išgyventi gedulą, galėtų paminėti kokį
nors teigiamą atradimą. Supratimas, kad mylimas žmogus nebekentės,
gili atjauta ar netikėtai parodytas draugo ar nepažįstamojo rūpestis,
kantrybė, dvasinė jėga ar ryšys, patirtas gyvenant kartu su išeinančiu
asmeniu gali tapti vertingomis dovanomis.
Mičigano tyrimas parodė, kad praėjus metams po netekties tiriamieji

matė mažiau pozityvių mirties įprasminimo pusių, tačiau net ir nedideli
atrasti pozityvūs dalykai padėdavo geriau adaptuotis gyvenime praėjus
18 mėnesių po mirties. Šio tyrimo rezultatai buvo statistiškai patikimi
netgi tada, kai tyrėjai savo tiriamuosius išskirstė į grupes pagal atskirus
faktorius, tokius kaip emocinė būsena iki netekties, bendras optimizmo
ar pesimizmo lygis, religiniai įsitikinimai ir prarastų artimųjų amžius.
Šis neįprastas tyrimas padėjo kitu kampu pažvelgti į skubų konsul
tavimą gedulo atveju. Jis parodė, kaip svarbu neskubėti užbaigti natū
ralių psichinių procesų bei priimti svetimas idėjas apie gyvenimo ir
mirties prasmę. Kartą stebėjau, kaip „gedulo konsultantė“ kalbėjo vy
resnių klasių mokiniams, per avariją, įvykusią dėl girto vairuotojo kal
tės, praradusiems keturis klasės draugus. Ji mokinius skatino atminti,
jog niekas nevyksta be priežasties, tačiau jos geranoriškas patarimas
vargu ar padėjo, nes ji nurodė prasmę, kurią sveiko gedėjimo atveju
žmonės turėtų atrasti patys. Greičiausiai tai buvo jos pačios sukurta
prasmė ir kadangi tai buvo gatava moksleivius įtikinanti prasmė, jos
ilgalaikė nauda abejotina.
Kai nutinka tokia beprasmė tragedija, turbūt neverta ieškoti vienos
visa paaiškinančios prasmės. Svarbu, kad tam tikrą laiką išgyventume
iracionalią kančią, priimdami gyvenimo neteisingumą.
DI DŽI AUSIA SAVIPAGALBOS BAIMĖ

Ekspertai žada, kad pakreipę savo mintis teisinga linkme, galėsime gy
venti amžinai. Vienos kabelinės televizijos pramoginės laidos (nepa
garbiai vadinamos Bullshit (angį. „niekalas“)) vedėjai Pennas ir Telleris
domėjosi savipagalbos judėjimu. Jų svečias buvo „amžino gyvenimo
ekspertas“, vedantis seminarus, žadančius didžiausią savipagalbos pa
siekimą - nemarų „aš“. Jis teigė, kad mirštame tik todėl, kad galvojame,
jog mirsime, o negalvodami apie mirtį, galime ją nugalėti.
Netgi jeigu ir pamėgintume laikytis tokio kvailo požiūrio, mums vis
tiek nepavyktų visai negalvoti apie mirtį. Psichologas Danielis Wegne-
ris parašė nuostabią knygą Baltos meškos ir kiti nepageidautini dalykai,
kurioje aprašė tai, ką mokslininkai vadina ironiško proceso teorija.4
Tai teorija, paaiškinanti, kodėl kuo labiau stengiamės negalvoti apie ką
nors, tuo daugiau apie tai galvojame.
Vieną iš D. Wegnerio aprašytų eksperimentų galite išmėginti patys.
Tuoj pat atidėkite šią knygą į šalį ir atsisėdę galvokite apie bet ką, tik ne
apie baltas meškas. Negalvokite apie poliarines meškas, apie Arktiką,
sniegą, apie tai, kas primena baltas meškas. Padėkite knygą į šalį ir ke
letą minučių mėginkite atlikti šią užduotį.
Na, kaip? Ironiška, bet būtent tai, apie ką prašiau negalvoti ir ką jūs
anksčiau turbūt labai retai prisimindavote, jūsų sąmonėje ėmė užimti
tiek daug vietos, nepaisant jūsų norų. Štai todėl ši teorija ir vadinama
ironiško proceso teorija, ir ji daug ką pasako apie savipagalbai būdingą
požiūrį, jog viskas priklauso nuo mąstymo.
Anot D. Wegnerio, mąstydamas mūsų protas vadovaujasi dviem vie
nas kitą papildančiais procesais. Vieną jis vadina tikslingai veikiančiu
procesu, padedančiu mums sąmoningai galvoti apie tai, apie ką norime
galvoti. Tuo pat metu mūsų pasąmonėje vyksta ir kitas, vadinamasis
ironiškas stebėjimo procesas. Tai procesas, kuris padeda vengti mums
nepageidautinų minčių. Kai mėginote negalvoti apie baltas meškas,
naudojotės tikslingu operaciniu procesu, bet jūsų ironiškasis procesas
siekdamas praleisti tas mintis, ieškojo minčių, bent kiek susijusių su
baltomis meškomis. Problema yra tai, kad dėl šios stebėjimo sistemos
neįmanoma neturėti minčių, kurių tikslingai vengiame.
Psichologijos mokslas daug nuveikė, kad būtų išaiškinta, kodėl
mintys apie mirtį neduoda ramybės tiems žmonėms, kurie labiausiai
stengiasi ją paneigti. Mes bijome mirties, užsimerkiame prieš ją, daug

darome, kad nuo jos apsisaugotume ar netgi ją nugalėtume, ir vis tiek
mirtis mus toliau persekioja. Kuo labiau stengiamės jos nematyti, tuo
atkakliau ji reiškiasi mūsų psichikoje. Mirties priėmimas yra vieninte
lis būdas įveikti mirties obsesiją.
MANO PALATOJE BUVO DRAMBLYS

Kai atrodė, kad mirštu, man labai pagelbėjo Einšteino žodžiai, nes dau
guma aplinkinių visiškai nenorėjo liesti mirties temos. Mane vargino ta
pati tanatofobija (mirties baimė), kurią patiria daugelis iš mūsų. Mirtį
mačiau kaip gyvenimo priešingybę; ji man rodėsi arba kaip baisi visa
ko pabaiga, arba kaip ramus perėjimas į anapusybę, kur manasis „aš“
vis dar kažkaip išsiskirs iš visų kitų angeliškų formų.
Nors tie, kas mane slaugė, vengė kalbėti šia tema, mirties šmėkla
nuolatos sklandė vėžininkų skyriuje. Žinoma, toli nuo mūsų ji niekada
neatsitraukia, tačiau gyvendamas ten, kur mirtis apsilanko reguliariai,
esi priverstas daug apie ją galvoti. Galbūt dėl to daug onkologinių pa
cientų į gyvenimą ir į mirtį ima žiūrėti nesavanaudiškai.
Tiek man, tiek ir kitiems pacientams mirtis tapo palatoje gyve
nančiu drambliu, kurio visi sutartinai apsimeta nematą. Išskyrus me
chaniškai išmoktus religinius paaiškinimus ar sustabarėjusias klišes
(pavyzdžiui, „niekas nevyksta be priežasties“), niekas nežinojo, kaip
apie tai kalbėti.
<2 ^ 0
Kai kurie iš mano sutiktų pacientų paguodą rasdavo skaitydami kny

gas. Jų autoriai teigė atradę mistinių vidinių galių nuolat bendrauti su
tikraisiais mirties ekspertais: mirusiais, bet kažkokiu būdu, kažkurio
je anapusybėje „gyvenančiais“ asmenimis. Save jie laikė psichologais

ir tvirtindavo gebantys bendrauti su viena iš milijardų anapusybėje
kontakto laukiančių sielų. Dėl nežinomų priežasčių šios pomirtinės ir
Žemės nepaliekančios asmenybės bendrauti gali tik per tarpininkus.
Kiti mano skyriaus pacientai išminties sėmėsi iš autorių, kurie, atsisakę
tarpininkų paslaugų, teigė galintys su Dievu bendrauti tiesiogiai. Man
prakalbus apie dramblį, tai yra paklausus „Ar aš jau mirštu?“, sulauk
davau tokių atsakymų: „mes visi mirštame“ arba „dabar apie tai net ne
galvokime“, arba „būkime optimistai ir galvokime pozityviai“. Įdomu,
kaip tiems žmonėms atrodė, kada būtų geriau galvoti apie mirtį, jeigu
ne tuomet, kai esi ant jos namų slenksčio? Ne, jie tiesiog dar nebuvo
pasiruošę susidurti su mirtimi. Medicinos studijos juos išmokė, kad
mirtis yra priešas ir pralaimėjimo požymis. Tiesą pasakius, daugiausiai
apie mirtį sužinojau iš paukštelio, buvusio už mano lango.
RAMI KLAUDIJOS MIRTIS

Pro mano palatos langą buvo matyti keletas medžių. Valandų valandas
stebėdavau paukščius, kol galiausiai kai kuriuos jų galėdavau atpažin
ti. Taigi nusprendžiau keletui jų duoti vardus. Mano dėmesį patraukė
viena paukštelė, kurios apgailėtina išvaizda atitiko mano savijautą - ji
atrodė silpna, įkalinta ir bejėgė. Nutariau pavadinti ją Klaudija.
Klaudijai trūko vienos kojos, todėl ji keistai šokuodavo rankiodama
trupinius, numestus darbininkų priešpiečių metu. Kiti paukščiai ją vis
vaikydavo, tačiau neatrodė, kad ji dėl to išgyventų. Vienas sparnelis
buvo susirietęs, panašu, kad sulaužytas. Klaudija beveik negalėjo pa
skristi, kiekvienas bandymas jai buvo skausmingas. Ji labai neužtikrin
tai nusileisdavo ant žemės ir tada, lyg naujokas akrobatas, mėginantis
išlaikyti pusiausvyrą, vėl stengdavosi skristi. Kuo ilgiau ją stebėjau, tuo
aiškiau suvokiau, kad gamtai maža terūpi tai, ko mes labiausiai bijo
me - mūsų pačių ir mums brangių žmonių baigtinumas.
Mane jaudino kiekvienas Klaudijos bandymas nukeliauti ant kitos
šakos. Nuo šakos ją dažnai nublokšdavo vėjo gūsis arba kitų paukščių
lakiojimas. Ji desperatiškai plazdeno savo sveikuoju sparnu, bet ga
liausiai vis tiek netekusi jėgų krisdavo ant žemės ir kurį laiką gulėda
vo nejudri, lyg būtų mirusi. Tada staiga Klaudija suvirpėdavo, pašok
davo ir lėtai nusvirduliuodavo į užuovėją, kur virpėdama praleisdavo
valandų valandas. Vėliau, patikrinęs, ar ji dar gyva, dažniausiai jos
ten neberasdavau.
Vieną ankstų vakarą pastebėjau, kad Klaudija merdi. Saulė leidosi ir
ramiame oranžiniame danguje buvo matyti ryškį juoda šaka, ant ku
rios ji tupėjo. Tą vakarą nebuvo nė menkiausio vėjelio. Lyg dalyvauda
mi kažkokiame rituale, visi paukščiai keistai tylėjo.
Svarsčiau, ar Klaudija buvo pati pasirinkusi savo mirties laiką ir vie
tą. Ji visa virpėjo, atrodė vos kvėpuojanti ir vos besilaikanti ant šakos.
Taip įi išbuvo ilgiau nei dvi valandas. Visiškai sutemo, ir aš vos bega
lėjau įžiūrėti jos profilį. Visą tą laiką ji žvelgė į saulėlydį, kol galiausiai
atrėmė galvą į krūtinę, kurį laiką pabuvo ramiai ir nukrito ant žemės.
Klaudijai merdint, ėmiau suprasti, kodėl mirtis mums, žmonėms,
yra tokia paslaptinga, baugi ir sunkiai suprantama. Mes jos bijome, nes
tikime individualaus „aš“ svarba, vidinės galios iliuzija, gebėjimu val
dyti savo likimą ir kad mūsų „aš“ yra visiškai atskiras nuo kitų žmonių.
Prieštaraudami natūraliems gamtos dėsniams, mes tikime sienomis,
jas statome ir giname.
Paskambinau seselei ir paklausiau, ar kas nors galėtų nusileisti į
apačią, surasti ir palaidoti Klaudiją. Verkiau, todėl seselė tikriausiai
pagalvojo, kad man nuo vaistų išsivystė psichozė arba depresija, ta
čiau iš tikrųjų tuo metu jaučiausi įkvėptas šio liūdno įvykio. Malda
vau seselės, kad rimtai pažiūrėtų į mano prašymą. Ji nenoriai apsi
vilko striukę ir išėjo ieškoti Klaudijos. Nors išeidama ji nepatikliai

papurtė savo galvą, mačiau, kaip pakeliui į liftą ji vis dėlto paėmė
tuščią dėžutę ir šaukštą.
Mėginau įžiūrėti, kas vyksta po mano langu, bet buvo per tamsu.
Kai seselė grįžo į mano palatą, ji sakė gerai apžiūrėjusi aplinkui ir nera
dusi jokio mirusio paukščio. Paprašiau, kad išeidama iš darbo dar kar
tą paieškotų, ir ji sutiko. Tikėjausi, kad ji tai darė ne norėdama įsiteikti.
Kitą vakarą ta pati seselė atėjo į naktinį budėjimą. Paklausiau, ar
paieškojo dar kartą. Ji atsakė, kad taip. Seselė patikino ieškojusi netgi
grįždama į darbą. Ji sakė: „Garantuoju jums, kad ten mirusio paukš
telio tikrai nėra. Galbūt Klaudijai pagerėjo. Galbūt iškritusi iš medžio
ji nenumirė ir nuskrido į kitą vietą.“ Pamenu, jog tada pamaniau, kad
tam tikra prasme seselė galėjo būti teisi.
MIRTIES ILIUZIJA
Mirtis yra protui skirtas išradimas, panašus į tai, ką Einšteinas pava
dino sąmonės optine apgaule. Tai toks mąstymas, kai labiausiai gyve
nime vertinamas atskiras visagalis „aš“, kaip pagrindinis laimės šalti
nis. Šis mąstymas paremtas tikėjimu ribomis, kurių egzistavimą gamta
kasdien paneigia. Nors visi gyviai pasmerkti kančiai ir mirčiai, gamtos
pasauliui šie įvykiai nėra tokie reikšmingi kaip mums, žmonėms.
Kam nors netyčia primynus mano auksaplaukės retriverės Lijos
uodegą, ji cypteli, bet greitai pamiršta, apsisuka ir eina toliau miego
ti. Galbūt todėl, kad šuniškus metus skaičiuoja savaip, Lijai nerūpi,
jog gyventi beliko tik kokie dešimt žmogiško gyvenimo metų. Pame
nu, kai mums tekdavo užmigdyti kurį nors pasenusį augintinį, šeima
kankindavosi, o šunys būdavo nuolankiai ramūs. Jie nebūdavo susi
rūpinę savimi taip, kaip mes.
Galima manyti, kad gyvūnai nesureikšmina mirties tiesiog dėl to,

kad yra kvaili ir kad dėl genetinių mūsų bei gyvūnų skirtumų mes
esame pranešesni. Tačiau katrie iš tiesų yra išmintingesni, kai kalba
ma apie praeinantį laiką ir gyvybės baigtinumą? Nors negaliu būti
tikras, bet atrodė, kad Klaudija neskyrė daug savo paukštiško gyve
nimo laiko nerimavimui dėl mirties, apmąstymams apie savąjį „aš“
ar tikro paukštiškojo identiteto paieškoms. Nemanau, kad ji būtų
lankiusi motyvacinius paukščių seminarus ir laikiusis sumažintų an
gliavandenių sėklyčių dietos. Ji visada atrodė labai noriai gyvenanti
gerą gyvenimą ir neieškanti tobulesnio. Vargu ar ji galvojo, kad toks
gyvenimas galėtų būti.
Mes, žmonės, dirbame kaip šunys, tačiau ne pro šalį mums būtų per
imti dalį šuniško mąstymo, ypač ribų tarp gyvenimo ir mirties klausi
mais. Gamta mus moko natūralaus neapriboto mąstymo, leidžiančio į
gyvenimą žvelgti transcendentiškai. Pirmiausiai apie mirtį reikia gal
voti lėtai ir ilgai, apsvarstant jos reikšmę mūsų gyvenime ir tai, ką ji
mums gali duoti.
Kai sirgau, dažnai galvojau apie meilę, kurią gaunu iš šeimos. Ėmiau
suprasti, kad mirties baimė daugeliu atvejų buvo mano savanaudišku
mo atspindys. Kartą pamačiau, kaip vienam pacientui atsakingas as
muo pranešė apie tėvo mirtį ir apie tai, jog prieš mirtį tėvas prašęs
perduoti, kad jį mylįs. Paciento akyse pasirodė ašaros. Aš buvau skep
tiškas, tačiau pagalvojau, kad jeigu žinia pacientui reikšminga, kodėl
turėčiau jį teisti. Galbūt tas atstovas, kalbantis tėvo vardu, pacientui
suteikė tikėjimo, kad jis amžinai būsiąs gyvas jam brangių žmonių at
mintyje. Galbūt, kaip nutinka su mūsų mylimais žmonėmis, jo meilė
liko tuose žmonėse, o ne kažkokioje asmeninėje egzistencijoje, priei
namoje tik išskirtiniams tarpininkams. Tada pamaniau, kad šias mano
mintis galėtų puikiai iliustruoti Thomo Campbello žodžiai: „Gyventi
širdyse tų, kurie pasilieka, reiškia nemirti.“
PASTABOS APIE NARCISIZMĄ

Jeigu savąjį „aš“ laikysime žmogaus fizinės egzistencijos ir sąmoningu
mo pagrindu, toks „aš“ kada nors tikrai mirs. Jei galvosime, kad esame
tik atskiras krepšelis ląstelių, kurioms vadovauja individualios, nuo ap
linkos nepriklausomos smegenys, būsime pasmerkti išnykti. Bet jeigu
rimčiau pamąstysime apie Alfredo Einšteino mintį, kad „aš“ tėra opti
nė apgaulė, tas „aš“ taps vaizduotės fragmentu ir savipagalbai būdingo
egocentrizmo simptomu.
Turime neapleisti minties, kad ne savojo „aš“ jausmo stiprinimas
bei gynimas, bet jo praradimas veda į kasdieninį džiaugsmą ir nemir
tingumą. Daugumai iš mūsų dar teks išmokti Klaudijos pamoką apie
vietinį skausmą kosminio džiaugsmo kontekste. „Aš“ yra baigtinis, o
„mes“ niekada nesibaigia.
Šioje knygoje kritikavau narcisizmą, kuriuo paremti vidinės galios,
aukštos savivertės, potencializmo judėjimai. Rašiau, kaip jis prisideda
prie to, kad mirtis tampa mūsų priešu, kad nugyvename nenaudingai,
tuščiai su ja kovodami. Sąmoningumas mums padeda suprasti, kad gy
venimas nėra labai paprastas ir vienpusiškas. Sąmonėdamas ėmiau ne
kęsti narcisizmo, kaip arogantiško savanaudiškumo formos. Tačiau tuo
pat metu aiškiau supratau, kad nėra prasmės nekęsti sindromo, kurį
sukelia meilės trūkumas. Būtent tada į narcisizmą ėmiau žvelgti kaip į
socialinę problemą, pasireiškiančią žmogaus savanaudiškumu.
Tono-Bangei efektą sukūrė vaistininkas, tačiau nekritiškas priėmi
mas ir masinė priklausomybė parodė, kokia patikli ir savirealizacijoje
paskendusi buvo visuomenė. Nebemanau, kad narcisizmas yra proble
ma savaime; problema yra mūsų narciziškas elgesys, kurį skleidžia sa-
vipagalbos judėjimas ir kuris mus veda klaidinga kryptimi.
Rašydamas šį skyrių, aptikau savo senus psichoanalizės paskaitų už
rašus. Buvau užsirašęs apie du narcisizmo tipus. Pirminis narcisizmas
pasireiškia nekalta savimeile, būdinga mažiems vaikams; šis narcisiz

mas paauglius skatina elgtis taip, lyg be jų pasaulyje daugiau nieko ne
būtų. Tai nereiškia, kad vaikai savanaudžiai, tai reiškia, kad, panašiai
kaip Klaudija, jie nesvarsto apie „aš“. Jie tiesiog yra.
Tiek tada, tiek ir dabar man daugiau nerimo kelia antrinis narcisiz
mas. Šia egocentrizmo forma paremtas savipagalbos judėjimas, iš jos
kyla mirties fobija. Būtent dėl jos savipagalba taip ir nesuteikia laimės,
kurią žada vadovėliai apie gerą gyvenimą.
Antrinis narcisizmas yra žymiai mažiau spontaniškas nei pirminis,
jam būdingas išrankus, egoistiškas požiūris į save, netikras rūpestis ki
tais. Jis veda į tikslingą rūpinimąsi tik savimi, siekiant vis labiau save
pažinti ir pamilti, neleidžiant sau tiesiog atsiduoti paprastiems gyve
nimo džiaugsmams. Pirminiam narcisizmui būdingas nekaltas mėga
vimasis gyvenimu natūraliai traukia prie jų kitus žmones, tai padeda
jiems atrasti bendravimo džiaugsmą ir dar labiau mėgautis gyvenimu.
O štai antriniai narcizai susitelkia tik į save, tad lieka vieniši ir apleisti
kelyje į individualų, save išreiškiantį „aš“.
PRISIMINIMU ŽAVESYS
Pamėginkite prisiminti mylimą mirusį žmogų. Pažadu, kad šių prisi
minimų tikrai nebūsite išstūmę iš sąmonės, jie laukia jūsų dėmesio.
Tikriausiai pastebėsite, kad smegenys beveik visiškai užmiršo bruožus
žmogaus, kuriuo kažkada taip domėjosi. Vienu iš liūdniausių ir skau
džiausių artimo žmogaus netekties aspektų yra tai, kad mes niekada jo
nebepamatysime, nebepaliesime ir neišgirsime. Netgi turėdami vaiz
do įrašus, matysime tik atvaizdą, bet ne mylimą žmogų. Kad ir kiek
stengtumėmės, vis tiek nepamatysime aiškaus to žmogaus veido ir ne
išgirsime balso taip, kaip girdėdavome jam esant gyvam. Tačiau sąmo
ningai pasistengę, galėsite atkurti jį, tuos atvaizdus, kuriuos jis paliko
būdamas ne atskiru „aš“, bet artima jūsų dalimi. Be žodžių pajusite,
koks buvo tas žmogus, kaip jūs mylėjote vienas kitą. Taip veikia mūsų
sąmonė, peržengianti laiko ir erdvės ribas. Galbūt taip ir atrandame
nemirtingumą.
Žmogiškasis instinktas yra labai galingas, kai tenka pasirūpinti mūsų
išlikimu, tačiau jis toks trumparegis, jog toli gražu nepadeda mums,
kai viskas gerai klojasi: smegenys bijo netekti savęs ir kūno, kuriam jos
priklauso. Ši baimė prieštarauja tam, ko išmokote apie septynias šioje
knygoje mano aprašytas gyvenimo sritis. Kadangi mirtis yra didžiau
sias save įtvirtinusios asmenybės priešas, ironiška stebėjimo sistema
smegenyse yra sukurta tam, kad anksčiau ar vėliau atkreiptume dėmesį
į jos teikiamas gyvenimo pamokas.
Mirties fobija pasireiškia keistuose Holivudo siaubo filmuose: šar
latanai, kalbantys su būtybėmis iš „anapus“, klonavimas, krionika
(mirusiųjų užšaldymas), kapinių iškėlimas toli už gyvenamųjų rajonų.
Liga man leido suprasti, kad nustatydami aiškią ribą tarp gyvenimo ir
mirties mes tik dar labiau apsunkiname mirimą, o pačią mirtį darome
nepažinią savanaudiškam žmogaus protui.
VANDENS LOGIKA
Mūsų ribota sąmonė kuria apgaulingus barjerus ne tik tarp žmonių,
bet ir tarp žmonių bei gyvenimo. Tai mąstymas, kuriuo paremta sa-
vipagalbos ideologija; deklaruodama besąlygišką meilę visiems ir vis
kam, iš tikrųjų ji garbina tik savąjį „aš“, savęs pateikimą ir stiprinimą.
Tokį mąstymą fizikas ir psichologas Edwardas de Bono vadina
akmens logika, priešpriešindamas ją ne tokiai savanaudiškai ir labiau
susiejančiai vandens logikai.5Jeigu mes save laikome akmeniu, tai net
ir susijungę su kitu akmeniu, vis tiek liksime dviem skirtingais akme

nimis. Vandens logika nepripažįsta barjerų ar izoliacijos. Jeigu apie
save galvosime kaip apie vandenį, tai susiliedami su kitu asmeniu, pa
virsime vienu vandeniu. Vienas mano draugas havajietis išmintingai
pasakė: „Visada, net audringiausiomis gyvenimo akimirkomis atmink,
kad mes esame bangos, kartu plaukiančios per gyvenimo vandenyną.“
Tai dėmesio vertas kuklaus psichologo tyrimas apie mūsų pasimeti
mą tarp psichikos ekspertų, arti mirties buvusių liudytojų, vaiduoklių
ir kitų tanatofobinės industrijos produktų. Tyrimas pateikia vertingų
įrodymų, susijusių su barjeru tarp gyvenimo ir mirties. Jo darbas ilius
truoja vandens logiką, arba vandenyninį nesavanaudiškos havajietiš-
kos kultūros, kurioje gyvenu, mąstymą.
AMŽINOS SIELOS
Ianas Stevensonas yra Virdžinijos universiteto psichologijos profesorius.
Trisdešimt septynerius metus jis keliavo po Libaną, Indiją ir pietinius
JAV regionus, tyrinėdamas ir kruopščiai fiksuodamas daugiau nei 2000
vaikų pasakojimus apie ankstesnius gyvenimus.6Daugybė žmonių žino
populiariuosius „psichologus“ iš televizijos ir jais tiki, o apie vertingą bei
pagarbos vertą Dr. Stevensono darbą žinoma labai mažai. Tai darbas,
stebinantis savo atradimais bei daug pamokantis apie mirtį ir mirimą.
I. Stewensono tyrimai leidžia manyti, kad aiškios ribos tarp gyveni
mo ir mirties nėra. Skeptiškas Washington Post dienraščio žurnalistas
Tomas Shroderis ryžosi pats lydėti I. Stevensoną, kad galėtų asmeniš
kai stebėti jo tyrimus. Vėliau T. Shroderis teigė supratęs didžiulę tyrimo
vertę. Tūkstančiai tyrime dalyvavusių vaikų smulkiai nupasakojo šei
mas, kuriose gyveno ankstesniuose savo gyvenimuose. Skirtingai nuo
populiarių mitų apie reinkarnaciją, vaikų pasakojimai nebuvo indukuo-
ti hipnozės ar istorijų apie tai, kaip gyventa prieš šimtmečius. Vaikai

pasakodavo apie realias šeimas, gyvenančias kitose šalyse ir miestuose.
Jie prisiminė, kad prieš mirtį gyveno būtent tose šeimose. Kai remiantis
vaikų prisiminimais apie ankstesnius gyvenimus, mokslininkui tarpi
ninkaujant, susitikdavo žmonės iš visai nepažįstamų šeimų, stebindavo
vaikų pasakojimų ir tikrovės atitikimas. Kai kuriais atvejais vaikų ap
gamų vietos tiksliai atitikdavo vietas sužeidimų, nuo kurių buvo miręs
žmogus, kuriuo vaikas teigė buvęs ankstesniame savo gyvenime.
Labai rekomenduoju paskaityti apie Dr. Stevensono darbą. Jis ne
dalyvavo nei Ophrah, nei Dr. Philo, nei kitose pramoginėse televizijos
laidose. Jis nelaiko savęs mediumu, jis nėra tikras dėl savo tyrimo pras
mės, jis neturi gebėjimų bendrauti su mirusiaisiais. Nesiūlo savipagal-
bos vadovo apie reinkarnaciją ir neteigia, kad reinkarnacija tikrai eg
zistuoja. Jis tėra mokslininkas, besidomintis klausimais apie ribą tarp
gyvenimo ir mirties, tarp praeities, dabarties ir ateities.
PENKI TEIGINIAI APIE MIRIMĄ

Mano ir šeimos narių susidūrimas su mirtimi padėjo suprasti, kaip
reikia sveikai mąstyti apie mirtį ir gedėjimą. Taigi, pateikiu keletą
savo pasiūlymų.
1-as teiginys. Mirtis nėra gyvenimo faktas, tai žmogaus sąmonės kū
rinys. Kaip jau rašiau, gyvenimo faktu mirtis taps tik tada, jei savąjį
„aš“ laikysime izoliuotu kūnu su atskira sąmone. Jeigu vadovausimės
ne akmens, bet vandens logika, galėsime visavertiškai mėgautis ben
dravimu su kitais ir būti jų mylimiems. Meilės ryšiai nėra tik fiziniai,
taigi, jie gali peržengti fizines ribas. Žmonių, kurie supranta, kad meilė
ir šeima gali padėti įveikti mirties baimę, sąmonėje lieka neištrinamas
meilės pėdsakas.
Išdalinę save, mes nebeturime savojo „aš“, kurį galėtų pasisavinti

mirtis. Jeigu tik leis mūsų mąstymas, savasis „aš“ gali įsilieti į ryšių
jūrą, kurioje mirtis neegzistuoja. Jeigu ieškome nemirtingumo, turėtu
me savo jėgas skirti ilgalaikei meilei puoselėti, o ne vizitams pas dva
sinius tarpininkus, vadinančius save mediumais. Visiškai atsiduodami
meilei ir atsisakydami mito apie vidinę galią, mes kursime bendrus
prisiminimus, kurie amžinai gyvens juos sukūrusių žmonių širdyse.
2-as teiginys. Žmonės iškeliauja tik tada, kai mesjuos išmetame. Sirg
damas daug laiko praleidau prisimindamas vaizdus, kvapus, garsus,
susijusius su mirusiais man brangiais žmonėmis. Anksčiau niekada
tiek daug laiko neskirdavau prisiminimams apie praeities santykius.
Iki mane ištikusios krizės buvau linkęs veikti, o ne kapstytis po prisi
minimus. Susikoncentravęs į veikimą, kvailai ir nerūpestingai švais
čiau laiką, kurį galėjau skirti mėgavimuisi prisiminimais apie mylimus
žmones. Jie neišėjo, tiesiog aš pats juos buvau nustūmęs toli nuo savo
sąmonės. Jie visi laukė, kada aš juos prisiminsiu.
Po ligos ėmiau daug dėmesio skirti nugyventam gyvenimui: ne tik
prisiminimams, bet ir naujoms patirtims, kurios taps prisiminimais. Da
bar ėmiau atidžiau įsižiūrėti į veidus žmonių, kuriuos aš myliu ir kurie
myli mane, tam, kad mano atminty būtų nuolat tapomas meilės paveiks
las. Daugiau stebiu, kaip gyvenu ir myliu dabar, stengiuosi mane prisi
minsiantiems žmonėms palikti stiprius bei neištrinamus priminimus.
Kai aplinkui tvyrojo mirties atmosfera, sąmonėje iškilo mano miręs
tėvas. Iškilo ne kaip fizinė būtybė, o kaip mano širdyje gyvos emocijos
ir sieloje išgraviruoti prisiminimai. Kai užuot žvalgęsis aplinkui, pa
žvelgiau į savo vidų, atradau tėvą. Dar niekada po tėvo mirties nebuvau
jo matęs taip aiškiai. Girdėjau, kaip jis man perduoda bežodes žinias.
Sąmoningai susikaupus, kalba dažnai tampa nebereikalinga.
Prisiminimai apie tėvą mane aplankė lyg havajietiška vaivorykštė,
staiga iškylanti iš niekur, dingstanti ir vėl pasirodanti. Kai apie šiuos
prisiminimus papasakojau savo mamai, ji pasakė, kad aš dar per jaunas

jais gyventi, bet jie esantys labai tikslūs.
3-as teiginys. Nėra skirtingų mirimo irgedėjimo etapų. Turbūt dėl su
sitelkimo ties savuoju „aš“ savipagalbos judėjimas daug dėmesio skiria
mirčiai ir gedėjimui. Čia vadovaujamasi vadinamąja gedėjimo darbo
idėja.7 Laikomasi požiūrio, kad netektį patyrusiam žmogui geriausiai
padeda gedėjimo darbas arba emocijų perdirbimas. Tačiau tyrimai to
nepatvirtina.
Naujausi tyrimai apie gedėjimą ne tik nepatvirtino gedėjimo darbo
ir emocijų perdirbimo naudos, jie parodė, kad gedinčiųjų konsultan
tai, patys to nenorėdami, gali pakenkti netektį patyrusiems žmonėms.
Jie gali tiems žmonėms primesti emocijas ar mintis, kurios natūraliai
nekiltų. Jie gali įteigti kaltę, kad žmogus reikiamu metu nejaučia rei
kiamos emocijos. Tyrimai rodo, kad daugumai gedinčių žmonių tokios
intervencijos visiškai nereikalingos.8Dauguma mūsų po mylimo žmo
gaus netekties nepatiriame užsitęsusio streso ar depresijos. Tai jokiu
būdu nereiškia, jog mūsų santykiai su mirusiu žmogum buvo paviršu
tiniški. Tai reiškia, kad jeigu mums duotas gyvenimas, mums duotos
ir galimybės susitvarkyti su jo baigtimi. Dauguma esame pajėgūs pra
einančias gyvenimo krizes įveikti be išorinės intervencijos. Dauguma
natūraliai išgyvename gedėjimo laiką ir per tą laiką paaugame bei kai
ko išmokstame. Deja, į patologiją nukreiptas savipagalbos judėjimas
atkakliai tikina, jog šį procesą būtina „gydyti“.
Prielaidoje apie gedėjimo darbą numatoma, jog gedėjimo metu
reiktų patirti ilgalaikį ir gilų liūdesį, įvairiai pasireiškiantį skirtingais
etapais. Tačiau mokslas nepatvirtina, kad daugumai mūsų būdingas
būtent toks gedėjimo būdas. Nepaisant veriančio skausmo, kurį suke
lia netektis, dauguma mūsų esame iš prigimties gebantys atsitiesti, kad
jį ištvertume ir gyventume toliau. Šis gebėjimas atsitiesti nereiškia, kad
esame užstrigę neigimo stadijoje. Ojei ir būtume užstrigę, kas tada? Tai
reiškia, kad esame sukurti tam, kad gyventume, džiaugtumėmės, ken

tėtume, mirtume, gedėtume ir taptume dar gyvesni. Kaip gedinčiam
tėvui sakė Einšteinas, gyvybingumas reiškia, kad esame sąmoningos
būtybės, kurių atmintį ir charakterį formuoja gyvenimo išbandymai.
4-as teiginys. Nėra „anapus“kur iškeliautų mirę žmonės. Galbūt apie
mirtį, kaip persikėlimą anapus, mes galvojame iš baimės, jog galinti
būti tik viena pusė, tai yra viena begalinė visuma, ir kad dabar mes
joje gyvename, ir gyvename ne tam, kad nusipelnytume kažkur patekti
vėliau. Mes nerepetuojame. Mes gyvename!
Niekada nesijaučiau toks artimas mirusiam tėvui, kaip tada, kai su
pratau, jog neturiu jo ieškoti toli ar pasamdyti žmogų, kuris padėtų jį
surasti. Jeigu atveriu protą ir širdį, galiu lengvai su juo bendrauti. Nejau
čiau, kad jis būtų kažkur tenai ar „anapus“. Jeigu pats nekuriu barjerų,
fizinis nebuvimas jo neatitolina. Tėvas yra su manimi, čia ir dabar.
Kai sirgau, vienas mano havajietis mokytojas kalbėjo apie tai, kaip
iškreiptai šiuolaikinėje visuomenėje suprantama mirtis. Jis buvo atėjęs
manęs aplankyti kaip tik po Klaudijos mirties. Aš verkiau ir papasako
jau jam, kas buvo nutikę. Su jam būdinga išmintimi ir humoru moky
tojas tarė: „Ką gi, panašu, kad tu dėl šio įvykio nusiminei labiau nei pati
Klaudija ar jos draugai paukščiai.“
„Matai, - tęsė mokytojas, - mirtis nėra akmeninė siena, skirianti
dabartinį gyvenimą nuo kito gyvenimo, kuris, kaip viliamės, egzistuo
ja. Mes nesame tik visumos dalis, mes patys esame visuma. Pagalvok
apie bangą, vaikiškai bijančią išnykti, kai pasieks krantą. Jai nėra ko
baimintis. Tai vandenynas. Ji negali sudužti ir negali pasibaigti. Bijoti
ir kentėti ji ims tik tada, kai apie save galvos kaip apie dalį, atskirą nuo
vandenyno. Būtent tada ji nebegalės justi buvimo vandenynu žavesio ir
džiaugsmo. Visuomet prisimink šį pavyzdį apie bangą. Prisimink tada,
kai imsi baimintis pabaigos, kurios iš tikrųjų nėra. Netgi jeigu galvoji
kaip akmuo, tu pats vis tiek esi banga ir tu pats esi vandenynas.“
Bemąstydamas apie išmintingus mokytojo žodžius, vėl prisiminiau

Klaudijos mirtį. Neatrodė, kad ji būtų save supratusi ir nerimavusi dėl
savo individualumo. Atrodė, jog kiti paukščiai su pagarba priėmė jos
išėjimą, ir nepanašu, kad jie būtų bijoję. Viskas vyko taip, kaip turėjo
vykti, ir atrodė, jog visi paukščiai tai žino ir savaip supranta.
Pagalvojau, kokią didelę gyvenimo dalį praleidžiame bijodami mir
ties. Tą baimę palaiko iliuzija apie atskirą „aš“. Kaip tai turi būti kvai
la, nes būtent pamiršdami save tampame laimingi. Nerimas dėl mūsų
baigtinumo trukdo mums gyventi pilnatviškai. Jeigu mūsų nerimą apie
mirties sukeliamą kančią ir skausmą dar galima suprasti, tai mirties
baimė neverta tiek mūsų dėmesio.
5-as teiginys. Buvimo arti gyvenimo patyrimai svarbesni už buvimo
arti mirties išgyvenimus. Vienas populiariausių savipagalbos mitų apie
mirtį yra buvimo arti mirties potyriai. Mano būsena ligos metu kele
tą kartų tapo tokia kritiška, jog gyvybės požymiai buvo beveik dingę,
todėl vėliau manęs dažnai klausdavo, ar patyriau buvimo arti mirties
išgyvenimų. Veikiausiai manoma, kad mirti turėtume pagal kažkokią
mirimo programą. Dažniausiai ją turėtų sudaryti: kokie nors judėji
mo ar plūduriavimo pojūčiai, kelionė tuneliu į viliojančią šviesą, sklin
dančią iš „anapus“, ir susitikimas su mirusiais artimaisiais bei į Dievą
panašia figūra. Kai pajuokauju, kad toks apibūdinimas man labiau pri
mena ne perėjimą į anapusybę, bet kelionę į šį pasaulį iš motinos įsčių,
būnu apkaltinamas šventvagiškumu.
Tikrai žinau, kad buvau arti mirties, bet nesu tikras, ar turėjau kokių
nors su tuo susijusių potyrių. Galbūt buvau pernelyg išsigandęs, kad
galėčiau juos atpažinti. Kartais pagalvoju, kad kažką panašaus paty
riau, bet pagalvoju ir apie tai, jog visi tie požymiai man buvo žinomi
iš anksčiau ir tai tiesiog galėjo tapti išsipildžiusią pranašyste. Galbūt
aš tiesiog atkūriau tai, ką tikėjausi patirti tada, kai būsiu arti mirties.
Galbūt man blykstelėjo kažkokia dieviška paslaptis; o gal (tai labiausiai
tikėtina) aš patyriau mirštančiose smegenyse vykstančius biocheminius

pokyčius. Tiesiog nežinau. Bet esu tikras, kad galvojimas apie šiuos daly
kus padeda man labiau vertinti gyvenimą ir geriau suvokti jo prasmę.
Kaip neuropsichologas, aš žinau, kad mirštančiose smegenyse atsiran
da deguonies trūkumas ir kad dėl to gali kilti įvairių iliuzijų ar haliuci
nacijų. Žinau, kad ypač tankus širdies ritmas sukelia anglies dvideginio
perteklių, o tai irgi gali sukelti haliucinacijų, svaigimo ar plūduriavimo
pojūčių. Nesu tikras, ar tai yra buvimo arti mirties potyrių esmė, bet
žinau, kad kalbėjimas apie šiuos potyrius yra dar vienas mėginimas atsa
kyti į Jobo klausimą: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“
Nemažai galvojau, ką atsakyčiau į Jobo klausimą. Mano atsakymas:
ne. Nemanau, kad vėl gyvensiu su plakančia širdimi, aktyviomis sme
genimis arba kokiu nors eteriniu pavidalu, retkarčiais bendraudamas
su mediumu, gerai mokančiu mirusiųjų kalbą. Manau, kad tai nesvar
bu. Svarbiausia yra suprasti, kad mirties baimė, kaip ir dauguma bai
mių, yra iracionali ir kliudo mums patirti gyvenimo pilnatvę.
Sokratas mąstė: „Bijoti mirties - tai laikyti save išmintingu, kai toks
nesi, nes galvoji, kad žinai tai, ko iš tikrųjų nežinai.“ Įtikėti tokiu požiū
riu mane paskatino kruopštūs apmąstymai apie mirtį ir mirimą. Tiesiog
nežinome, kokia bus mūsų sąmonė, kai patirsime fizinę baigtį, tačiau są
monė skatina mus daugiau dėmesio skirti neribotoms dvasinėms žmo
gaus galimybėms. Dabar tikiu, kad kuo sąmoningiau priimame gyve
nimo sąsajas su kitais gyvenimais, tuo labiau įsitikiname, kad jau dabar
savo gyvenimą galime padaryti bent truputį nemirtingesnį.
Nedidelis savanaudiškumas pateisinamas tuo atveju, jeigu jis kyla iš
mėginimo gyventi ir mylėti tam, kad paliktume pėdsaką kitų širdyse. Ži
nau, kad bent jau mano atmintyje Klaudija liko nemirtinga dėl jos bebai
mės ir ramios mirties. Ji turbūt nebuvo pajėgi ką nors sužinoti apie savąjį
„aš“ ir, nepaisant to, ji man padėjo. Ji mane išmokė, kad mirtis yra mūsų
įsivaizduojamo „aš“ pabaiga ir kad tas „aš“ mirti turėjo daug anksčiau.
EPILOGAS
Penktasis faktorius
Pasakojimas tesuteikiajumsjėgų.
Tikėjimas tepalengvina skausmų.
MOHAUKŲ INDĖNŲ GENTIES GYDŪNAS
DIDYSIS PENKETAS
Aštuntajame XX a. dešimtmetyje mokslininkai psichologai apžvelgė
tyrimus apie fizinę ir psichinę sveikatą. Jie nustatė asmenybės savy
bes, turinčias didžiausią įtaką gerai savijautai, ir pavadino jas didžiuoju
penketu.1Šioje apžvalgoje visai neužsimenama apie savivertės stipri
nimą, siekį tapti viskuo, kuo tik galime, niekuomet nejaučiamą kaltę
ar nežinojimą, kas yra kenčiantis vidinis vaikas. Duomenys patvirtino,
kad gyvenimo kokybei ir trukmei daugiausiai įtakos turi elgesys, nu
kreiptas ne į save, bet į kitus. Taigi, didysis penketas atrodo taip:
• Ekstravertiškumas: bendrauti su kitais yra sveikiau, nei susikon
centruoti į save.
• Nuolaidumas: būti maloniam ir sukalbamam yra sveikiau, nei
būti pernelyg atkakliam ir gerai save pateikiančiam.
• Emocinis stabilumas: stebėti ir kontroliuoti savo emocijas yra

sveikiau, nei „nuleidinėti garą“.
• Atvirumas: būti atviram ir pažeidžiamam yra sveikiau, nei nuolat
stiprinti vidinę galią ar puoselėti aukštą savivertę.
• Sąžiningumas: suvokti, ką kiti apie mus galvoja, ir gyventi atsi
žvelgiant į kitų lūkesčius yra sveikiau, nei visą laiką siekti savanau
diškų tikslų.
SĄMONINGAS „ A Š “
AR SĄŽI NINGAS „ ME S “?
Penktasis didžiojo penketo faktorius yra sąžiningumas, apibūdinamas
kaip polinkis į impulsų kontrolę, atsakingumą, tvarką ir paklusnumą.
Sąžiningumas - tai pirmiausiai „mes“ suvokimas. Tyrinėtojas Brentas
Robertsas teigė, kad su sąžiningumo stoka susijusios visos ankstyvų
mirčių priežastys. Jo rezultatai patvirtina, kad sąžiningiausi ir socialiai
nuolankiausi žmonės dažnai gyvena ilgiau ir laimingiau. Deja, savipa-
galba orientuojasi tik į sąmoningą „aš“, o ne bendruomenės gerovę.2
Vienu pirmųjų savipagalbos ir asmeninio potencializmo judėjimo
tėvų laikomas psichoterapeutas Fritzas Perlsas. Jis kategoriškai nesu
tiko gyventi pagal penktąjį faktorių - patikti kitiems, prisiderinti prie
jų lūkesčių ir nuolankiai sutarti su aplinkiniais, siekiant mėgautis gy
venimo bendryste. Savo sekėjus jis mokė: „Jūsų teisės baigiasi ten, kur
prasideda mano nosis.“ R Perlsas vadovavo dar prieš šiuolaikinę sa-
vipagalbą atsiradusiam geštaltinės psichologijos judėjimui. Jis vienas
pirmųjų skleidė rūpinimosi savimi filosofiją, kuria ir paremta savipa-
galba. Nors vokiečių kalbos žodis gestalt reiškia visumą, o tai yra dau
giau nei jos atskirų dalių suma, F. Perlsas aiškino, kad tapti visybiškam
reiškia atskleisti vieną mažą kolektyvinės visumos dalį - savąjį „aš“. E
Penktasis faktorius 221
Perlsui ir jo kolegoms penktasis faktorius reiškė papildomą apriboji

mą, kuriam nereikia teikti daug reikšmės, svarbiausią dėmesį skiriant
saviraiškai, kad ir ką apie tai galvotų ar kaip jaustųsi kiti.
F. PERLSO KLAIDA
Kartu su tokiais savipagalbos pradininkais, kaip Carlas Rogersas, Rollo
May ir Abrahamas Maslow, F. Perlsas teigė, kad mes visi dar nesame
tapę tais, kuo galėtume tapti. Be to, anot F. Perlso, visas mūsų silpnybes
bei stipriąsias puses galima atrasti tik žmogaus viduje, o ne tarpusavio
santykiuose. Rūpinimosi kitais idėja čia praleidžiama pro ausis. Geros
savijautos piramidės viršuje puikuojasi savirealizacija.
Kartą stebėjau grupinę geštalto terapijos sesiją, kurią vedė vienas F.
Perlso mokinių. Kai grupės dalyvė pasakė, kad jai labai svarbu, ką apie
ją galvoja kiti, likusieji nepatikliai purtė galvas, o grupės vadovas staiga
pakilo iš savo vietos. Jis nuėjo prie jos, atsistojo priešais ir sušuko: „Už
auk, dėl Dievo meilės! Juk tu nebesi maža mamytės mergaitė, laukianti
jos pritarimo!? Kur tavo savigarba? Tujos niekada nerasi prisitaikyda
ma prie kitų arba įrodinėdama, jog esi puikus, meilės vertas asmuo. Tu
jau dabar esi verta meilės, tau nereikia jos užsitarnauti. Dėl Dievo mei
lės, moterie, negi per šias savaites tu nieko neišgirdai? Pradėk rūpin
tis savimi ir užsiimti savais reikalais.“ Pažadėjusi užsiimti terapeuto ir
grupės nurodytais reikalais, moteris pravirko. Po to, kai ji pasakė paga
liau išsilaisvinusi iš „savanaudiškumo jausmo“, grupė kartu su vadovu
jai suteikė tai, ką terapeutas pavadino grupės apkabinimu, skirtu nura
minti jos besiblaškantį, kitų pritarimo ieškantį „aš“. Keista, bet grupės
ir terapeuto pritarimo siekimas kažkodėl buvo vertinamas palankiai.
Dėl geštalto psichologijos ir jos atmainų įtakos psichoterapiniais ir
populiariosios psichologijos patarimais buvo siekiama pagelbėti žmo
nėms užmegzti geresnius ryšius su vidiniais „aš“. Toliau buvo mėgina

ma naujai atrastąjį „aš“ išlaisvinti iš tokių gyvenimą ribojančių veiks
nių, kaip įsipareigojimas, pareiga, atsakomybė, pagarba ir rūpestis dėl
kitų. Didžiausios mūsų nesėkmės tapo susijusios ne su tarpasmeniniais
santykiais, o su negebėjimu tapti tuo, kuo galėtume tapti.
PRIVALIZMAS IR SAVĘS TURINIMAS

Anot Perlso ir daugumos dabartinių populiariosios psichologijos auto
rių, daryti ką nors iš atsakingumo jausmo yra privalizmas. Iš to ir kyla
priklausomybės. Perlso grupinės terapijos programos būdavo orien
tuotos į apsivalymą nuo pareigos jausmo, kurį jis vadindavo savęs tu-
rinimu. Geštalto terapeutas, kurio vedamą grupę stebėjau, taip pasakė
vienam grupės dalyviui: „Galvoji apie tai, ką turi padaryti, kad patiktum
kitiems. Turi, turi, turi. Tu ir toliau gyvensi savo sumautą gyvenimą,
jeigu nesiliausi visur savęs turinęs.“ Pacientas išraudo, o grupė juokėsi.
Perlsas pabrėžė vidinės galios ir savirealizacijos svarbą, kuri ir šian
dien savipagalboje pasireiškia narcisistinės filosofijos forma. Ją ir sten
giausi demaskuoti šioje knygoje. Negalime tiksliai žinoti, ar Perlsas ir
jo šiandieniniai pasekėjai yra individualistinio požiūrio priežastis ar
pasekmė. Bet kuriuo atveju šis požiūris ir toliau išlieka labai gajus ame
rikiečių nacionalinėje sąmonėje.
DVI MALDOS
Tarsi iliustruodamas religinę savipagalbos prigimtį, Fritzas Perlsas pa
siūlė vadinamąją geštalto terapijos maldą.3 Perlso malda, skirta lais
vam ir save realizavusiam „aš“, aiškiai rodo individualizmą, kuriuo re
Penktasis faktorius 223
miasi visi praktikuojantys potencialistai. Užbaigdamas knygą, pateikiu

šią maldą kartu su priešingais teiginiais, kuriuos užrašiau prieš keletą
metų, apibendrindamas savo paties geštalto studijų rezultatus.
Perlsas:
Aš rūpinuosi savo reikalais, tu rūpinkis savo.
Tačiau jeigu tu rūpinsiesi tik savo reikalais, o aš - tik savo, galbūt
mes visam laikui prarasime ir vienas kitą, ir prisiminimus, kuriuos
galėtume sukurti kartu.
Perkas:
Šiame pasaulyje esu ne tamykad tenkinčiau tavo lūkesčius.
Tačiau galbūt šiame pasaulyje esu tam, kad gyvenčiau duodamas tai,
ko tau iš manęs reikia, padėdamas tavo lūkesčiams išsipildyti ir mo
kydamasis džiaugtis meilės ryšiu.
Perkas:
Ir tu šiame pasaulyje esi ne tam, kad gyventum pagal mane.
Tačiau galbūt ir tu šiame pasaulyje esi tam, kad pasistengtum pažinti
mano mintis, jausmus, ir pamėgintum gyventi pagal mano lūkesčius.
Perkas:
Tu esi tu, o aš esu aš.
Tačiau galbūt tikros mus skiriančios ribos nėra, išskyrus tą, kurią
patys sukuriame savo sąmonėje.
Perkas:
Ir bus gražu, jeigu mes atsitiktinai atrasime vienas kitą.
Tačiau galbūt tam, kad atrastume vienas kitą, reikia apsispręsti, nuolat
stengtis, įsipareigoti, o viso to stokojant, pasaulis netenka daug grožio.
Perkas:
Ojeigu neatrasime, tiekjau to.
Tačiau jei jau galime sąmoningai veikti ir jausti, tad galbūt galime ir
rinktis būti kartu, o tai galiausiai išeina į naudą tiek mums patiems,
tiek pasauliui.
Tikiuosi, mano atsakymai į Fritzo Perlso maldą suteiks jums ir jūsų

mylimiems žmonėms šiek tiek kitokių išminties perlų apie gerą gyve
nimą. Tikiuosi, tai jums primins, kad į savipagalbos patarimus verta
pažvelgti kritiškai. Jeigu šiame didėjančio nerimo ir atskirties amžiuje
mes patys netapsime sąmoningesni bei atsparesni atkakliai savipagal
bos įtakai, tada tepadeda mums Dievas.
NUORODOS
Įžanga. Mokslas apiegerąsavijautą

1. Nelaim ės akivaizdoje m um s reikia žm ogaus, kuris paaiškintų, kas su m u
mis vyksta ir padėtų su tuo tvarkytis. Turime sukurti sau priimtinus paaiškini
mus ir tai, ką psichologai vadina suderinam um u (angį. coherence). Vienas pir
mųjų suderinam um o sąvoką tyrinėjo A. Antonovskis. Plačiau apie tai galima
pasiskaityti jo knygoje Unraveling the Mystery of Health: How People Manage
Stress and Stay Well (San Francisco: Jossey-Bass, 1987).
2. Šis tyrimas aprašytas knygoje Flourishing: Positive Psychology and the Life
Well Livedy ed. C. L. M. Keyes and J. Haidt (W ashington, D.C: American
Psychological Association, 2003), 293-312.
1skyrius. Savipagalbai reikia mūsąpagalbos

1. Pristatė Joan Petterson leidinyje Las Vegas-Review Journal 1998; žr.
http://w w w .review journral.com /lvrj_h om e/1998/F eb-24-T u e-1998/lifesty-
les/6989890.htm .
2. S. Smiles and P. W. Sinneman, eds., Self-Help (N ew York: Oxford University
Press, 2002), 5.
3. Ten pat, 6.
4. R P. Quimby, The Complete Writingsyvols. 1, 2, and 3 (NewYork: DeVorss,

1988).
5. H. W Dresser, ed., Quimby Manuscripts 1921 (N ew York: Kessinger, 2003).
6. N. V. Peale, The Power ofPositive Thinking (New York: Random House, 1992).
7. Interviu su Jeffrey M ishlove pateiktas H. Smith knygoje „Beyond the Post-
M odern M ind“, Thinking Out Loud Productions, 1998, http://www.intuition.
org/txt/sm ith.htm .
8. Šio tyrimo aprašymą galima rasti interneto svetainėje adresu http://www.
age-of-the-sage.org/psychology/m ilgram _obedience_experim ent.htm l.
9. S. Smiles and P. W. Sinmens, Self-Help: Conduct and Perseverance (London:
Oxford University Press, 2002).
10. M. M. Burg and T. E. Seeman, „Families and Health: The Negative Side of
Social Ties“, Annals of Behavioral Medicine 16 (1994): 710-722.
2 skyrius. Gyvenimo tiesosf

1. K. E. Stanovich and R. F. West, „Individual Differences in Rational
Thought“, Journal of Experimental Psychology 127, no. 2 (1998): 161-188.
2. D. G. Myers, Psichologija (UAB „Poligrafija ir informatika, 2000).
3. M. Garry, E. F. Loftus and S. W. Brown, „Memory: A River Runs Through
It“, Consciousness and Cognition 3 (1994): 438-451.
4. W. Maltz, The Sexual HealingJourney (N ew York: HarperCollins, 1991).
5. E. Loftus, „The Reality o f Repressed M emories“, American Psychologist
48(1993): 14-22.
6. E. Loftus and K. Ketcham, The Myth of Repressed Memory (N ew York: St.
Martins Press, 1994): 38.
7. E. Loftus and L. Kaufman, „Why D o Traumatic Experiences Sometimes
Produce G ood M em ory (Flashbulbs) and Som etim es N o M em ory (Repres
sion)?“ in Affect and Accuracy in Recall: Studies of„Flashbulb“Memories, ed. E.
Winograd and U. Neisser (N ew York: Cambridge University Press, 1992).
8. C. P. Malquist, „Children W ho W itness Parental Murder: Post-Trauma
tic Aspects“, Journal of the American Academy of Child Psychiatry 25 (1986):
320-325.
Nuorodos 227
9. C. P. Thompson et ai., „Involuntary M emories in Depressed and Nonde-

pressed Individuals“ (pranešimas skaitytas Psichonom ijos draugijos suvažia
vim e 1996 metais).
10. D. S. Holmes, „Is There Evidence for Repression? Doubtful“, Harvard
Mental Health Letter (June 1994): 4 -6 .
11. W. B. Helmreich, Against All Odds: Holocaust Survivors and the Successful
Lives They Made in America (N ew York: Simon & Schuster, 1992).
12. Šį teiginį ir puikią apžvalgą apie išstumtus prisim inim us bei jų atkūrimą
galima rasti S. Brandon ir bendraautorių straipsnyje „Recovered M emories o f
C hildhood Sexual Abuse: Implications for Clinical Practice“, BritishJournal of
Psychiatry 172 (1998): 294-307.
13. J. W. Dean, Blind Ambition (N ew York: Simon & Schuster, 1976).
14. N. Brandon, „In Defense o f ‘Self“, Association for Humanistic Psychology
Perspectives (August-Septem ber 1984): 12-13.
15. R. Dawes, House of Cards: Psychology and Psychotherapy Built on Myth
(N ew York: Free Press, 1996): 234.
16. Iš interviu su Willardu Gaylinu, publikuotu leidinyje Publishers Weekly
March 23, 1990.
17. Žurnale Cancer publikuotas Australijoje atliktas tyrimas su 179 vėžiu
sergančiais ligoniais. Jis patvirtino, kad kai kuriems vėžiu sergantiesiems pa
laikyti viltį ir optim izm ą gali būti per sunkus uždavinys. Tyrimu nerasta įro
dymų, kad viltis ir optim izm as padidina pasveikim o tikimybę, bet nustatyta,
kad vilties skatinimas gali kliudyti ligoniam s reikšti natūraliai kylančius pe
sim istinius išgyvenim us. Žr.: D. Yee, „In Cancer, Bright Side Has D ownside“,
Honolulu Advertiserį February 28, 2004, Al ir A5.
18. Ten pat, A5.
19. B. Alexander, P. Hadaway and R. Coambs, „Rat Park Chronicle“, leidinyje
Illicit Drugs in Canada, ed. J. Blackwell and P. Eriskson (Toronto University
Press, 1999), 565-566.
20. J. Olds and P. Milner, „Positive Reinforcement Produced by Electrical
Stimulation o f Septal Area and Other Regions o f the Rat Brain“, Journal of
Comparative and Physiological Psychology 47 (1954): 419-422.
21. S. Jarvis, Drug Prevention with Youth (Tulsa, Okla.: National Resource
Center for Youth Services, 1994).
22. Žavų Bruceo Alexanderio ir kitų m okslininkų darbų, stipriai įtakojusių
mūsų mąstymą savipagalbos klausimais, aprašymą rasite L. Slaterio knygoje
Opening Skinners Box: Great Psychological Experiments of the Twentieth Cen
tury (N ew York: W. W. Norton, 2004). Šią Alexanderio citatą galima rasti 166
puslapyje.
23. Geriausią įvadą šia tema rasite Martino Seligmano knygoje Authentic
Happiness: Using the New Positive Psychology to Realize Your Potential for Las
ting Fulfillment (N ew York: Free Press, 2002). Mano knygoje The Beethoven
Factor: The New Positive Psychology of HardinessyHappiness, Healing, and Hope
(Char-lottesville, Va.: Hampton Roads, 2003) taip pat nagrinėjama nauja ir
įdom i kūrybiškos savipagalbos sritis.
24. D. Westen, „The Scientific Legacy o f Sigmund Freud: Toward a Psycho-
dynamically Informed Psychological Science“, Psychological Bulletin 124
(1998): 576-577.
3 skyrius. Mėgautis savogerugyvenimu

1. C. L. M. Keyes and C. D. Ryff, „Psychological Well-Being in Midlife“, leidi
nyje Middle Aging: Development in the Third Chiarter ofLife, ed. S. L. Willis and
J. D. Reid (Orlando, Fla.: Academic Press), 161-180. Taip pat žr.: C. L. M. Keyes
and S. J. Lopez, „Toward a Science o f Mental Health: Positive Directions in D ia
gnosis and Interventions“, leidinyje The Handbook of Positive Psychology, ed. C.
R. Snyder and S. J. Lopez (NewYork: Oxford University Press, 2002), 45-49.
2. E. Langer, Mindfulness (Reading, Mass.: Addison-W esley 1989). Taip pat
žr.: E. Langer „Well-Being: M indfulness Versus Positive Evaluation“, leidinyje
Handbook of Positive Psychology, ed. C. R. Snyder and S. J. Lopez (N ew York:
Oxford University Press, 2002), 214-230.
3. W. M ischel ir N. Baker, „Cognitive Appraisals and Transformations in Delay
Behavior“, Journal of Personality and Social Psychology 31 (1975): 254-261.
4. Šią citatą paėmiau iš leidinio Chronicle of Higher Education, June 12, 1991,
B3.
Nuorodos 229
5. Apie įžanginį darbą, atliktą naujai kuriamoje srityje, pavadintoje mėgavi

musi, skaitykite Martino Seligmano knygoje Authentic Happiness: Using the
New Positive Psychology to Realize Your Potentialfor Lasting Fulfillment (New
York: Free Press, 2002), 110.
6. Šis tyrimas aprašytas keletame leidinių. Pavyzdžiui, A. Clarke ir A. D. Clar
ke, Early Experience: Myth and Evidence (N ew York: Free Press, 1976).
7. J. Lusseyran, And There Was Light (N ew York: Parabola Books, 1994).
4 skyrius. Prieštaraujanti sąmonė

1. Šis ir kiti pavyzdžiai apie tiesas, kurios prieštarauja mūsų intuicijai, patei
kiami T. Gilovicho knygoje How We Know What Isnt So: The Fallibility of Hu
man Reason in Everyday Life (N ew York: Free Press, 1991).
2. P. Kurtz, „Stars, Planets, and People“, The Skeptical Inquirer (Spring 1983): 66.
3. J. Metcalfe ir W. M ischel, „A H ot/C ool System Analysis o f Delay Gratifi
cation: Dynam ics o f W illpower“, Psychological Review 106 (1999): 1-6.
4. C. G. Lord, L. Ross, and M. Lepper, „Biased Assim ilation and Attitude Po
larization: The Effects o f Prior Theories on Subseąuently Considered Eviden
ce“, Journal of Personality and Social Psychology 37 (1979): 2098-2109.
5. M. Lepper, C. A. Anderson, and L. Ross, „Perseverance o f Social Theories:
The Role o f Explanation in the Persistence o f Discredited Informatikon“, Jour
nal of Personality and Social Psychology 39 (1980): 1037-1049.
6. D. G. Lord, L. Ross, ir M. Lepper, „Considering the Opposite: A Corrective
Strategy for Social Judgment“, Journal of Personality and Social Psychology 47
(1984): 1231-1247.
7. R. Jervis citata D. G olem ano knygoje „Political Forces Com e Under New
Scrutiny o f Psychology“, New York Times, March 6, 1999, C l ir C4.
8. R. Dawes, House of Cards: Psychology and Psychotherapy Built on Myth
(NewYork: Free Press, 1996), 74.
9. Rinkdamas medžiagą šiai knygai apklausiau 50 abiejų lyčių terapeutų, kon
sultantų bei vadovų. 6 iš jų buvo psichologai. Jiems pateikiau sąrašą m oks
lininkų, kurie, panašiai kaip ir šioje knygoje m inim i mokslininkai, psicho
logijos srityje atliko moksliškai vertingą darbą. Parinkau 10 visiem s mokslo
psichologam s žinom ų asmenų, kurie atrodė kom petetingi konsultuojant kas

dienio gyvenim o klausimais. Tai buvo Stanley‘us Milgramas (destruktyvus
paklusnumas ir mitas apie autoritarinę asmenybę), Sodom onas Aschas (su
vokim o iškraipymai), Davidas Rosnehanas (klaidos ir nuostatos klinikiniuose
sprendim uose), Elizabeth Loftus (mitas apie išstumtus prisim inim us), Leonas
Festingeris (kaip kognityvinis disonansas įtakoja mūsų sprendimus ir elgesį),
Bruce as Alexanderis (mitai apie priklausomą asmenybę), Jeromeas Raganas
(temperamento vaidm uo ir požiūriai į mitus apie tėvų įtaką), Pauas Ekmanas
(em ocijos ir veido išraiška), Kurtas Lewinas (ekopsichologija ir aplinkos įtaka
jausmams bei elgesiui), Emmy Werner (vaikų psichologinis atsparumas) ir
Georgeas Valliantas (tyrimai apie sveiką senatvę ir tvirtų suaugusiųjų tarpas
m eninių ryšių svarbą įveikiant vaikystės traumą).
10. Pateikiu sąrašą satyros kūrinių, kuriuos parašė skeptiškai savipagalbos at
žvilgiu nusiteikę autoriai: J. Bines ir G. Greenberg, Self-Helpless: The Greatest
Self-Help Books Youll Never Read (Franklin Lakes, N.J.: Career Press, 1999);
B. S. Held, Stop Smiling, Start Kvetching: A 5-Step Guide to Creative Complai
ning {New York: St. Martins Griffin, 2001); K. Salmansohn, How to Be Happy,
Dammit: A Cynics Guide to Spiritual Awareness (Berkeley, Calif.: Celestial Arts,
2001); K. Salmansohn, How to Change Your Entire Life by Doing Absolutely
Nothing (NewYork: Simon & Schuster, 2003); C. C. Schmidtt, Cosmic Relief
(Houston, Tex.: Brockton Publishing, 2001).
5 skyrius. Melas apie meilę ir kodėl mesjuo tikime

1. Kruopštaus m okslinio požiūrio į m eilės energiją pavyzdžiu gali būti Prins-
tono inžinerinių anomalijų tyrimų programos Prinstono universitete direk
toriaus Roberto G. Jahno darbas. Savo straipsnyje „Information, C onscio
usness, and Health“ jis vartoja terminus „M“ ir „meilės energija“ Straipsnis
publikuotas leidinyje Alternative Therapies 2 (1996): 34.
2. Y. Hu ir N. Goldm an, „Mortality Differentials by Marital Status: An Inter
national Comparison“, Demography 27 (1990): 233-250.
3. D. G. Myers, Psichologija (UAB „Poligrafija ir informatika, 2000).
4. Bureau o f the Census, Statistical Abstract of the United States, 1998 (Was-
Nuorodos 231
hington, D.C.: Governm ent Printing Office), 1998.

5. H. S. Friedman et ai., „Psychological and Behavioral Predictors o f Longe
vity: The Aging and Death o f the ‘Term ites“, American Psychologist 50 (1995):
69-7 8 .
6. Šiuos duom enis psichologas Davidas Myersas apžvelgia savo informaty
vioje ir moksliškai pagrįstoje knygoje The American Paradox: Spiritual Hunger
in an Age ofPlenty (N ew Haven, Conn.: Yale University Press, 2000). Šiuo dar
bu galima remtis kaip įvadiniu psichologiniu tekstu kuriant savą savipagalbos
programą, kaip siūlau 6 skyriuje.
7. R. Ryan citata iš Alfie Kohno straipsnio „In Pursuit o f Affluence, At a
Price“, New York Times, Feb. 2, 1999, http://www.nytim es.com ., 525 ir 526.
8. E. Hatfield, „Passionate and Com panionate Love“, in The Psychology of
Love, ed. R. J. Sternberg and M. L. Barnes (N ew Haven, Conn.: Yale University
Press, 1988).
9. D. G. Dutton and A. P. Aron, „Some Evidence for Heightened Sexual
Attraction Under Conditions o f High A nxiety“, Journal of Personality and So
cial Psychology 30 (1974): 510-517.
10. G. L. W hite ir D. Knight, „Misattribution o f Arousal and Attraction:
Effects o f Salience o f Explanations for Arousal“, Journal ofExperimental Social
Psychology 20 (1984): 55-64.
11. E. Berscheid, S. W. Gangestad, and D. Kulakowski, „Emotion in Close Re
lationships: Implications for Relationship Counseling“, in Handbook of Coun
selingPsychology, ed. S. D. Brown and R. W. Lent (N ew York: Wiley, 1984), 734.
12. G. D ow ney and S. Feldman, „Implications o f Rejection Sensitivity for In
ti-mate Relationships“, Personal Relationships 7 (1996): 1327-1343.
13. Tyrimų, patvirtinančių m eilės ryšio įtaką sveikatai bei laimės jausmui,
apžvalga pateikta D. Ornish knygoje Love and Survival: The Scientific Basisfor
the Healing Power ofIntimacy (N ew York: HarperCollins, 1998).
14. O. Guinness, The American Hour: A Time of Reckoning and the Once and
Future Role of Faith (N ew York: Free Press, 1993), 309.
15. J. Bradshaw, TreatingLove: The Last Great Stage ofGrowth (N ew York: Ban
tam Books, 1992), 342.
16. G. K. Levinger and H. L. Rausch, eds., Close Relationships: Perspectives on

the Meaning ofIntimacy (Boston: University o f Massachusetts Press, 1977), 67.
17. B. Gray-Little and N. Burks, „Power and Satisfaction in Marriage: A Re
view and Critique“, Psychological Bulletin 93 (1983): 513-538.
18. Daugiau apie perdėtą susirūpinim ą saviverte rasite R. Daweso straipsnyje
„The Social Usefulness o f Self Esteem: A Skeptical View“, Harvard Mental He
alth Letter (October 1998): 4-5.
19. M okslinę m eilės analizę rasite puikioje Helen Fischer šia tema atliktoje
apžvalgoje: Anatomy of Love: The Natural History of Monogamy Adultery; and
Divorce (N ew York: W. W. Norton, 1992).
20. S. Murray, „The Quest for Conviction: Motivated Cognition in Romantic
Relationships“, Psychological Inquiry 10 (1999): 23-34.
21. M artin Seligman, Authentic Happiness: Using the New Positive Psychology to
Realize Your Potentialfor Lasting Fulfillment (New York: Free Press, 2003), 200.
6 skyrius. Įsipareigoję šeimyniniams globos namams

1. Šio klasikinio eksperim ento aprašymą rasite: H. Harlow, „The Nature of
Love“, American Psychologist 13 (1958).
2. R. Plomin and D. Daniels, „Why Are Children in the Same Family So Diffe
rent from One Another?“ Behavioral and Brain Sciences 10 (1987): 1-60.
3. M. S. Gazzaniga, Natures Mind: The Biological Roots of Thinking Emotions,
Sexuality Languageyand Intelligence (New York: Basic Books, 1992), 202.
4. M. E. P. Seligman, What You Can Change and What You Cant (N ew York:
K nopf 1994), 87.
5. A. Popeb citata, paimta iš Bartlett Familiar Quotations, 230. W. Wordwort-
ho citata paimta iš „My Heart Leaps Up W hen I Behold“, Bartlett Familiar
Quotations, 469. Robynas M. Dawesas idėją apie mūsų lanksčią prigimtį kil
dina iš m inėtų citatų ir savo puikioje knygoje parodo, kokia klaidinga gali
būti prielaida apie vaikystės patirties svarbą: House of Cards: Psychology and
Psychotherapy Built on Myth (N ew York: Free Press, 1994). Manau, kad šią
knygą turėtų perskaityti visi, besidom intys tikra savipagalba, o ypač, kaip pa
brėžia Dawesas, tie du trečdaliai psichologų, kurie neskaito m okslo žurnalų.
Nuorodos 233
6. R. M. Dawes, House of Cards: Psychology and Psychotherapy Built on Myth

(New York: Free Press, 1994), 218.
7. C. L. M. Keyes citata iš „Complete Mental Health: An Agenda for the 21st
M entury“, Flourishing: Positive Psychology and the Life Well-Lived, ed. C. L. M.
Keyes and J. Haidt (W ashington, D.C.: American Psychological Association,
2003), 293-312.
8. Žr.: L. G. Russek and G. E. Schwartz, „Narrative Descriptions o f Parental
Love and Caring Predict Health Status in Midlife: A 35-Year Follow-Up o f the
Harvard Mastery o f Stress Study“, Alternative Therapies 2 (1996): 53-62.
9. D. G. Myers, The American Paradox (N ew Haven, Conn.: Yale University
Press, 2000), 42.
10. Dalis šių tyrimų apžvelgta J. Leo straipsnyje „The Sleeper Effect“, U.S.
News & World Report (October 2000): 18. Taip pat žr.: H. S. Friedman et al.,
„Psychological and Behavioral Predictors o f Longevity“, American Psycholo
gist 50, no. 2 (1995): 69-78.
11. E. S. Werner and R. S. Smith, Vulnerable but Invincible: A Study of Resi
lient Children (N ew York: M cG raw Hill, 1982). Vėlesni su pradiniu tyrimu
susiję Wernerio and Smitho darbai publikuojami leidinyje High Risk Children
from Birth to Adulthood (Ithaca, N.Y: Cornell University Press, 1992).
12. S. Scarr, D. Phillips, and K. McCartney, „Facts, Fantasies, and the Future
o f Child Care in the United States“, Psychological Science 1 (1990): 26-33. Taip
pat žr.: S. Scarr and J. Arnett, „Malleability: Lessons from Intervention and
Family Studies“, in The Malleability of Children, ed. J. J. Gallagher (New York:
Basic Books, 1987), 71-84. Taip pat žr.: J. Kagan, „Family Experience and the
C hilds D evelopm ent“, American Psychologist 34 (1979): 886-891.
13. C. S. W idom , „The Cycle o f Violence“, Science 244 (1989): 160-166.
14. Ten pat, 162.
15. Ten pat, 163.
16. P. B. Neubaurer and A. Neubauer, Natures Thumbprint: The New Genetics
of Personality (Reading, Mass.: Addison-W esley, 1990), 20-21.
17. Pagal J. Collier, The Rise of Selfishness in America (Oxford, U.K.: Oxford
University Press, 1991).
18. R. Baumeister, „Should Schools Try to Boost Self-Esteem? Beware the

Dark Side“, American Educator 20 (1996): 14-19.
19. R. Dawes, „The Social Usefulness o f Self-Esteem: A Skeptical View“, Har
vard Mental Health Letter (October 1998): 4 -5 .
7 skyrius. Gyvas gyvenimas

1. J. DeGraaf, D. Wann, and T. H. Naylor, Affluenza: The All-Consuming Epi
demic (San Francisco: Berrett-Koehler, 2001), 2.
2. Šį tyrimą aprašiau savo knygoje Toxic Success: How to Stop Striving and
Start Thriving (Makawau, Hawaii: Inner Ocean Publishing, 2002). Taip pat ž.r.
P. Pearsall, „Toxic Success and the M ind o f a Surgeon“, Archives of Surgery 139
(2004): 879-888.
3. R. A. Em m ons, „Personal Goals, Life M eaning, and Virtue: Wellsprings
o f a Positive Life“, in Flourishing: Positive Psychology and the Life Well-Lived,
ed. C. L. M. Keyes and }. Haidt (W ashington, D.G.: American Psychological
Association, 2003), 105-128.
4. Pagal R. Nilsen, „Take It Slow“, Honolulu Advertiser; August 31, 2003, E10.
5. R. M. Sapolsky, Why Zebras Dont Get Ulcers (NewYork: W. H. Freeman,
1994), 55.
6. M. Friedman and R. H. Rosenman, Type A Behavior and Your Heart (New
York: Knopf, 1974), 4.
7. J. Gleick, Faster: The Acceleration of Just About Everythhtg (N ew York: Pant
heon, 1999), 17.
8. T. Kamark and J. R. Jennings, „Biobehavioral Factors in Sudden Cardiac
Death“ Psychological Bulletin 109 (1991): 4 2 -7 5 .
9. Pagal T. Ferguson, „Contented Workaholics“, Medical Self-Care (1981):
20-24.
10. Sir Laurens van der Post, ]ung and the Story of Our Time (N ew York: Ran
dom House/Vintage, 1977), 76-77.
11. Terminą „įkvėpimas“ sugalvojo psichologas Mihaly Csikszentmihalyi,
kuris taip pat atliko išsamų tyrimą apie džiaugsmą, kylantį iš visiško savo
jo „aš“ atsisakymo. Žr.: M ihaly Csikzentmihalyi, The Psychology of Optimal
Nuorodos 235
Experience (N ew York: Harper & Row, 1990). Ši knyga - dar vienas moksliškai
paremtos kūrybiškos savipagalbos literatūros pavyzdys.
8 skyrius. Sveikatos isterija ir kaip išjos išsivaduoti

1. Žodžio health (sveikata) kilmę aprašė sveikatos psichologas Richardas
Straubas, Health Psychology (N ew York: Vvbrth, 2002), 6.
2. Šis pavyzdys paimtas iš puikios Norman B. Anderson ir R Elizabeth A n
derson knygos apie ilgaamžiškumą: Emotional Longevity (New York: Viking,
2003), 150. Tai dar vienas m okslinės kūrybiškos savipagalbos literatūros pa
vyzdys, kurį labai rekomenduoju paskaityti.
3. J. Smith, „Healthy Bodies and Thick Wallets: The Dual Relation Between
Health and Socioeconom ic Status“, Journal of Economic Perspectives 10
(1999):145-166.
4. Remiuosi vokiečių tyrimu, publikuotu Journal of the American Medical
Association. Pagal L. Tanner, „Eating Dark Chocolate Just Got a Little Less
Sinful“, Honolulu Advertiser, August 27, 2003.
5. Pagal E. C. Reynolds, „The Prevention o f Sub-Surface Demineralization of
Bovine Enamel and Change in Plaque Com position by Casein in an Intro-
Oral M odel“, Journal of Dental Research 66, no. 6 (1985): 1120-1127.
6. Diskusiją apie kai kurios išgalvotus rizikos veiksnius galima rasti: R. Orns-
tein and D. Sobel, Healthy Pleasures (Reading, Mass.: A ddison-W esley, 1989).
7. Kai rašiau šią knygą, tyrimas dar nebuvo publikuotas. Apie jį sužinojau
dėstydamas Havajų universitete Manoa.
8. Citata iš E. B. Holifield, A History of Pastoral Care in America (Nashville,
Tenn.: Abingdon Press, 1983), 209.
9. S. Breznitz, „The Noble Challenge o f Stress“, in Stress in Israel, ed. S. Brez-
nitz (N ew York: Van Nostrand Reinhold, 1983), 265.
10. P. Pearsall,The Beethoven Factor: The New Positive Psychology of Hardi
ness, Happiness, Healing, and Hope (Charlottesville, Va.: Hampton Roads, 2003).
11. E. J. Ozer et al., „Predictors o f Posttraumatic Stress Disorder and Symp
tom s in Adults: A Meta-analysis“, Psychological Bulletin 129 (2003): 52-71.
12. G. A. Bonanno, „Loss, Trauma, and Human Resilience: Have We Under
estimated the Human Capacity to Thrive After Extremely Aversive Events?“

American Psychologist (January 2004): 20.
13. E. S. Fisher and H. G. Welch, „Avoiding the Unintended Consequences
o f Growth in Medical Care: How More M ight Be Worse“, Journal of the Ame
rican Medical Association 81, no. 5 (1999): 445-453.
14. C. K. Meador, „The Last Well Person“, New England Journal of Medicine
330, no. 6 (1994): 440-44 1 .
15. R. M. Nesse and G. C. W illiams, Why We Get Siek: The New Science of
Danvinian Medicine (NewYork: Random House, 1994).
16. Daugiau informacijos apie siekimą, pripratimą ir atkrytį rasite: P. Shiz-
gal, „Neural Basis o f Utility Estimation“, Current Opinion in Neurobiology 1
(1997): 198-208.
17. J. K. Norem , The Positive Power of Negative Thinking (N ew York: Basic
Books, 2001).
18. S. Segerstrom et al, „Optimism Is Associated with M ood, Coping, and
Immune Change in Response to Stress“, Journal of Personality and Social
Psychology 74(1998): 1646-1655.
19. Apie paradoksalų gydomąjį atsitraukimo poveikį rašo B. S. Cole ir K. I.
Pargament: „Spiritual Surrender: A Paradoxical Path to Control“, Integrating
Spirituality Into Treatment: Resourcesfor Practitioners, ed. W. R. Miller (Was
hington, D.C: American Psychological Association, 1999), 179-198.
20. Apie šią nepalankią būseną ir jos emocines pasekmes galite pasiskaityti C. S.
Carver ir M. F. Scheier straipsnyje „Origins and Functions o f Positive and Negati
ve Affect: A Control-Process View“, Psychological Review 97 (1990): 19-35.
9 skyrius. Jaunystė - kliūtis, kurią teks įveikti

1. Ilgėjant gyvenim o trukmei, optim alia trukme laikoma 115-120 metų. D is
kusiją apie biologinį mūsų gyvenim o potencialą rasite: W. M. Bortz, We Live
Too Short and Die Too Long: How to Achieve Your Natural 100-Year-Plus Life
Span (New York: Bantam, 1992).
2. Ten pat. Taip pat žr.: Bortz „The Oldest Old“, Scientific American (January
1995): 70-75.
Nuorodos 237
3. Puikų senėjim o statistikos pristatymą rasite A. Pire ir L. Bronte knygoje

Our Aging Society (N ew York: Norton, 1986).
4. W. A. Sadler, The Third Age: 6 Principlesfor Growth and Renewal After Forty
(Cambridge, Mass.: Perseus, 2000), 18.
5. J. M. Rybash, P. A. Roodin, and W. J. Hoyer, Adult Development and Aging
(M adison, Wis.: Brown and Benchmark, 1995).
6. Daugiau informacijos apie senjorų sveikatą rasite: G. M. W illiamson,
„Aging Well“, Handbook ofPositive Psychology, ed. C. R. Snyder and S. J. Lopez
(N ew York: Oxford University Press, 2002), 676-686.
7. K. G. Manton, E. Stallard, and L. Corder, “Changes in Morbidity and
Chrome Disability in the U.S. Elderly Population: Evidence from the 1982,
1984, and 1999 National Long-Term Care Surveys,” Journal of Gerontology 50
(1995): 1914-204.
8. W illiam son, “Aging Well,” 677.
9. M. P. Lawton and L. Nahemow, “Ecology and the Aging Process,” in
Psychology ofAdult Development and Aging, ed. C. Eisdorger and M. P. Law-
ton (W ashington, D.C.: American Psychological Association, 1973), 619-674.
10 skyrius. Sveikai mirti ir tinkamai gedėti

1. Žr.: A. Calaprice, ed., Dear Professor Einstein (NewYork: Barnes and Noble
Books, 2002), 181-184.
2. Ten pat, 183.
3. C. G. Davis, S. N olen-H oeksem a, and J. Larson, “Making Sense o f Loss
and Benefiting from the Experience: Two Constructs o f Meaning,” Journal of
Personality and Social Psychology 75 (1998): 561-574.
4. D. Wegner, White Bears and Other Unwanted Things (N ew York: Guiltord
Publishers 1994). Įdomų pranešimą apie laisvą valią ir apie tai, ar mes galime
vadovautis savipagalbos patarimu „sugalvok ką nors ir įgyvendink tai“ rasite:
D. M. Wegner, „When the Antidote Is the Poison: Ironic Mental Control Pro
cesses“, Psychological Science 8 (1997): 148-150.
5. E. de Bono, I Am Right, You Are Wrong: From Rock Logic to Water Logic
(N ew York: Viking, 1991).
6. Šis stulbinantis tyrimas aprašytas: T. Shroder, Old Souls: The Scientific Evi
dencefor Past Lives (N ew York: Sim on & Schuster, 1999).
7. G. A. Bonanno, „Loss, Trauma, and Human Resilience“, American Psycho
logist (January 2004): 2 0-27.
8. G. A. Bonanno and S. Kaltman, „The Varieties o f Grief Experience“, Clini
cal Psychology Review 125 (1999): 760-776.
Epilogas. Penktasisfaktorius
1. Išsamesnį šių veiksnių aprašymą rasite: R. R. McCrae and R T. Costa, Jr.,
“Validation o f a Five-Factor M odel o f Personality Across Instruments and
Observers,” Journal of Personality and Social Psychology 52 (1987): 81-90.
2. K. Kersting, „Turning Happiness Into Econom ic Power“, Monitor on
Psychology (D ecem ber 2003): 27.
3. Perlso m aldos versija pateikta D. G. Meyerso knygoje The American Para
dox: Spiritual Hunger in an Age of Plenty (N ew Haven, Conn.: Yale University
Press, 2000), 168.
Pe-02 Psichologai irgi klysta / Paul Pearsall; iš anglų kalbos vertė Julius Kvedarauskas.
Kaunas: Spindulys, 2013. -240 p.
ISBN 978-9955-9987-7-8
Remdamasis asmenine patirtimi, autorius šmaikščiai ir kritiškai žvelgia į, atro

do, savaime suprantamas, įprastas tiesas; skatina ir mus sąmoningiau atsirinkti
tai, ką skaitome.
UDK 159.923
Paul Pearsall
PSICHOLOGAI IRGI KLYSTA
Vertėjas: Julius Kvedarauskas

Redaktorė: Asta Žūkaitė
Viršelio dailininkė ir maketuotoja: Saulė Gylienė
Išleido UAB Žmogaus psichologijos studija, Kaunas
Interneto svetainė: http://www.zps.lt, el.p. zpstudija@gmail.com
Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė“, Kaunas, www.spindulys.lt
PAUL PEARS
Pasaulyje prip,
daktaras, unive
(Polas Piersalasj taip pat yra ir septymoliKos Knygų
bei daugiau nei 200 mokslinių straipsnių autorius.
Visų gyvenimų jis siekė plačiai dalintis platesniam
žmonių ratui sunkiai prieinamomis asmeninėmis
ir mokslinėmis žiniomis. Paulas Pearsallas skatino
kritiškai vertinti tiek naujausius mokslo tyrimus,
tiek ir visuotinai pripažintas tiesas, ypač savipagal-
bos, psichologijos ir medicinos srityse. Už savo veiklų
jis buvo ne kartų apdovanotas įvairiomis premi
jomis, tačiau labiausiai vertino savo darbe sutiktų
žmonių asmenines patirtis.
Gydytojas pajuokavo, jog šią knygą perskaičiusiam psichologui telieka pasikarti. Tačiau
kai perskaičiau knygą, sustiprėjo noras gyventi. Mėgautis gyvenimu. Skanauti knygas. Ne
ryti, bet sukramtyti jose pateikiamą sielos ir proto maistą. Nebekimšti į save savipagalbos
„mėsainių“, nuo kurių lūžta knygynų lentynos.
Vertėjas, psichologas Julius Kvedarauskas
Kartais nelengva atskirti paprastumą nuo banalumo, aiškumą nuo primityvumo. Taip
pat nėra lengva atskirti populiariąją psichologiją nuo komercinio psichologinio „popso“.
Ši knyga gali tapti puikia patarėja, padedančia atsirinkti iš daugelio šiuo metu madingų
ir populiarių psichologijos knygų. Ją vertėtų perskaityti tiems, kurie mėgsta visokius
„tobulėjimus“, „asmenybės augimus“ ir greitos laimės paieškas. Psichologai irgi neturėtų
aplenkti šios knygos, kad galėtų atsakingiau rekomenduoti psichologinę literatūrą savo
klientams.
Psichoterapeutas Robertas Petronis
ISBN 978-9955-9987-7-8
9 789955 998778

Paul Pearsall - Psichologai Klysta 2013 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Paul Pearsall - Psichologai Klysta 2013 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

UDK159.

© 2005 by Basic Books

I DALIS. Kodėl savipagalba nepadėjo? 15

II DALIS. Kaip tai įmanoma ............................................ 79

EPILOGAS. Penktasis faktorius ........................................ 219

Knygos rašymas geriausiai parodo žmogaus vidinės galios ribotumą.

sutikau Ellen Garrison iš „Basic Books“, patikėjau, kad jos entuziazmas

Mokslas apie gerą savijautą

GREITAS MAISTAS ALKANAI SIELAI

trumparegiais. Savipagalbos principai taip plačiai paplito, kad niekas

14. Dauguma žmonių, turinčių tokių širdies ligų rizikos faktorių,

Atsakiusieji pažymėjo vidutiniškai 18 teiginių, beveik pusė iš jų pažy­

jonės, ponia Beattie vartoja įvardį „mes“ iš atjautos ir solidarumo, nes

būtent iš meilės kitiems mes tampame labiau mylintys ir verti meilės,

rųjų savybių. 1995-aisiais JAV buvo apklausti 3032 suaugusieji, kurių

*Phillipas Calvin Me Graw - psichologas, populiarus Amerikos televizijos laidų vedėjas.

SURASK APELSINĄ IR IŠSPAUSK JĮ

knygoms, kuriose nurodoma, kaip jiems gyventi, pernai išleido 24 mi­

SAVI PAGALBOS PRADININKAI

pradininku. Kartais jo filosofija laikoma „Naujojo amžiaus“ judėjimo

PHILAS DONAHUE, DR. RUTH

neprimena rojaus, galite nusipirkti žymios dvasinės mokytojos ir gy-

mi kiekvienuose namuose. Būtent nuo vardo pripažinimo priklauso jų

TONO- BANGEI EFEKTAS

ningai, tačiau šiuolaikinio žmogaus ausiai „Tono-Bangei“ skamba kaip

UŽDARAS PROTAS, ATVIRA PINIGINĖ

KAS TAIP SAKO

jimo bei tvirtos vidinės galios. Lėčiau mąstantys, kontempliatyvūs ir

Šiuolaikinių savipagalbos gynėjų mąstymas apie problemas yra ribo­

su nuteistaisiais. Šie eksperimentai tapo iššūkiu patikliam mąstymui,

notų, kaip „mokinys“ eksperimento metu bus nubaustas už neteisin­

KOKIU KALĖJIMO PRIŽIŪRĖTOJU

naudoti prievartą. Jie žemino „kalinius“ versdami juos plikomis ran­

Abu aprašyti eksperimentai nustebino jų organizatorius. Milgramas

go šoko, taip mesdami iššūkį nuolankiam mąstymui. Panašiai elgėsi ir

KAIP AŠ SUSI DŪRIAU

apkaltino smurtautojų tėvus. Jis teigė, kad įtariamiems smurtautojams

KŪRYBIŠKA SAVI PAGALBA

Turbūt didžiausias savipagalbos trūkumas yra tai, kad ieškome jos

-aisiais tūkstančiai amerikiečių mirė nuo pelagros - li­

Atlikdamas tyrimą, kuriam šiandien vargu ar pritartų kurio nors

IŠPLĖSTO RATO FENOMENAS

šiukšliadėžėje uždarytam popieriaus lapui menkai mokslo pagrįstas.

pimų. Dauguma jų teigia prisiminę savo patirtą seksualinę prievartą.

IŠSTUMTI IDĖJĄ APIE IŠSTŪMIMĄ

Tyrimai rodo, kad holokaustą išgyvenę asmenys ypač gerai prisime­

IŠAUKŠTI NTAS SAVĘS VERTINIMAS

• Ar kelyje į sėkmę, džiaugsmą, pasitenkinimą, malonumą vaikai

KALTĖ - TAURUS JAUSMAS

tampame tiesiog egocentriškomis būtybėmis, o gal net ir sociopatais.

NEGATYVUMAS KAIP STRATEGIJA,

giančiu savipagalbos siūlomu optimizmu, tačiau, geriau pasvarsčius,

Priklausomybių gydymo centruose dažnai cituojamas japonų posa­

Kai sužinojau apie Oldso ir Milnerio eksperimentą, buvau jaunas

ŽIURKIŲ ROJAUS PAMOKA

žiurkes narkomanes su iš galvų kyšančiais kateteriais, gyvenančias nar­

las; ją sukelia situacija, o ne pažeidžiama psichika. Pakartotinas susidūri­

išvengia narkotikų ir priklausomybės. Svarbiausia - geri santykiai ir

GALBŪT TAIP, O GALBŪT NE

Keletas alternatyvių gyvenimo tiesų

geresnę ateitį.“ Tai pavojingas ir ribotas požiūris, teigiantis, kad dabarti­

• Venkite „perdirbti“gedėjimą. Patogeniškas, arba disfunkcinis, sa-

galis varikliukas: jaučiuosi puikiai, atrodau puikiai, man puikiai sekasi!

Atsakiusieji pažymėjo vidutiniškai 18 teiginių, beveik pusė iš jų pažy

knygoms, kuriose nurodoma, kaip jiems gyventi, pernai išleido 24 mi

Šiuolaikinių savipagalbos gynėjų mąstymas apie problemas yra ribo

notų, kaip „mokinys“ eksperimento metu bus nubaustas už neteisin

naudoti prievartą. Jie žemino „kalinius“ versdami juos plikomis ran

-aisiais tūkstančiai amerikiečių mirė nuo pelagros - li

Tyrimai rodo, kad holokaustą išgyvenę asmenys ypač gerai prisime

Priklausomybių gydymo centruose dažnai cituojamas japonų posa

žiurkes narkomanes su iš galvų kyšančiais kateteriais, gyvenančias nar

las; ją sukelia situacija, o ne pažeidžiama psichika. Pakartotinas susidūri

geresnę ateitį.“ Tai pavojingas ir ribotas požiūris, teigiantis, kad dabarti

Kalbant apie savipagalbos viktimologinę orientaciją, svarbu paste

1979-aisiais į mano kliniką paskambino vienas psichiatras iš Niujor

vystymosi būdas, apimantis sąmoningą buvimą dabartyje ir jame ky

idant nereiktų aklai pasikliauti populiariausiomis, labiausiai išrekla

skirtingi tyrimų rezultatai, užuot padėję abiejų grupių atstovams visa

pasekmė - vidinės energijos prielaida („pasikrauk“, „nusėdo bateri

teiginius ir programas. Tikiuosi, jog skaitydami tolesnius skyrius tei

normalioje, sekinančioje susijaudinimo būsenoje.“ Žinoma, tai neįma

svarbu ne suderinamumas, bet kaip sutuoktiniai su tuo nesuderinamu

ir kalnuose, ir prie jūros. Ši legenda pasakoja apie meilę, paremtą ži

5-as teiginys. Ilgalaikei meilei būdingas iškreiptas matymas. Kiekvie