Versta iš:

Bonnie Garmus
LESSONS IN CHEMISTRY
Doubleday, New York, 2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų

informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir

nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip
meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis
yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-5104-4
ISBN 978-609-01-5105-1 (el. knyga)

Copyright © 2022 by Bonnie Garmus

Jacket design and art direction by Beci Kelly/TW.
Photography by Colin Thomas
© Vertimas į lietuvių kalbą, Inga Tuliševskaitė, 2022
© Leidykla „Alma littera“, 2022

Iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė

Redaktorė Erika Merkytė-Švarcienė
Korektorė Brigita Kulikovskienė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Kotryna Šeibokaitė-Ša
El. knygos (EPUB 3) gamyba – Albertas Rinkevičius

Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius

Interneto svetainė: www.almalittera.lt
 Skiriu savo mamai,
Mary Swallow Garmus
 1 SKYRIUS

1961-ųjų lapkritis

Tais tolimais tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt

pirmaisiais, kai moterys vilkėjo įliemenuotas sukneles
plačiais sijonais, sujuostas dirželiais, ir
nesusimąstydamos vežiojo tuntus vaikų automobiliais
be saugos diržų; tada, kai dar niekas nė nesvajojo apie
septintojo dešimtmečio sąjūdį, juo labiau tokį, kurio
dalyviai ateinančius šešiasdešimt metų rašys jo
kronikas; anuomet, kai didieji karai jau buvo pasibaigę,
o slaptieji karai tik prasidėjo ir žmonės ėmė mąstyti
naujoviškai, tikėdami, kad viskas įmanoma,
trisdešimtmetė Madelinos Zot motina kas rytą
pabusdavo dar neišaušus, tikra tik dėl vieno: jos
gyvenimas baigtas.
Ir nors nėmaž tuo neabejojo, eidavo į laboratoriją
suruošti dukters priešpiečių dėžutę.
„Mokslo kuras“, – tokius žodžius Elizabetė Zot užrašė
ant popieriaus lapelio, paskui jį įdėjo į priešpiečių
dėžutę. Tada iškėlusi pieštuką sustingo lyg svarstydama.
„Per pertraukas sportuok, bet nebūtinai nusileisk
berniukams“, – parašė ant kito lapelio. Vėl susimąstė,
barbendama pieštuku į stalą. „Tai ne tavo vaizduotė“, –
užrašė ant trečio lapelio. „Dauguma žmonių yra
siaubingi.“ Du paskutinius raštelius padėjo viršuje.
Dauguma mažų vaikų nemoka skaityti, o jei ir moka,
tai dažniausiai tokius žodžius kaip šuo ar eiti. Bet
Madelina skaitė nuo trejų, o sulaukusi penkerių buvo
perskaičiusi didumą Dikenso knygų.
Madelina buvo toks vaikas – toks, kuris gali niūniuoti
Bacho koncertą, bet nemoka užsirišti batų raištelių;
kuris gali paaiškinti Žemės sukimąsi, bet sutrinka
žaisdama kryžiukus ir nuliukus. Tai buvo bėda. Nes
mažieji muzikos genijai visada liaupsinami, bet mažieji
skaitytojai – ne. Todėl, kad mažieji skaitytojai moka tai,
ką visi kiti ilgainiui irgi išmoks. Todėl toks pirmavimas
nėra niekuo ypatingas – jis tik erzina.
Madelina tai puikiai suprato. Todėl kiekvieną rytą, kai
motina jau būdavo išvažiavusi, o auklė kaimynė Harietė
kuo nors užsiėmusi, ji rūpestingai ištraukdavo raštelius
iš savo priešpiečių dėžutės, perskaitydavo ir padėdavo
prie kitų į batų dėžę, kurią laikė savo sieninės spintos
gilumoje. Mokykloje ji stengėsi apsimesti lygiai tokia
kaip visi kiti vaikai: iš esmės neraštinga. Labiau už viską
Madelinai rūpėjo pritapti. Tam ji turėjo nenuginčijamą
įrodymą: jos mama niekada nepritapo ir štai kas jai
nutiko.
Madelina užsimerkusi gulėjo savo lovoje ten, Pietų
Kalifornijoje esančiame Komonso miestelyje, kuriame
dažniausiai šilta, bet ne per šilta, kuriame dangus
dažniausiai žydras, bet ne per žydras, ir oras būdavo
švarus, nes anuomet jame nebuvo nieko, išskyrus orą, ir
laukė. Ji žinojo netrukus pajusianti ant kaktos švelnų
bučinį, rūpestingų rankų antklode apkamšomus pečius,
šnabždesį „Džiaukis šia diena“ ausyje. O po kelių
minučių išgirs užvedamą automobilio variklį, padangų
gurgždesį plimutui atbulam riedant taku, nerangų
pavarų svirtelės perėjimą iš atbulinės į pirmą pavarą. O
tada jos nuolat prislėgta motina nuvažiuos į televizijos
studiją, pasiriš prijuostę ir išeis į filmavimo aikštelę.
Laida vadinosi „Vakarienė šeštą“ ir Elizabetė Zot
neabejotinai buvo žvaigždė.
 2 SKYRIUS

Painas

Kadaise dirbusi su cheminiais tyrimais, Elizabetė Zot

buvo moteris nepriekaištinga oda ir manieromis,
akivaizdžiai bylojančiomis, kad ji nėra vidutinybė ir
niekada tokia nebus.
Ją, kaip ir visas tikras žvaigždes, atrado. Tiesa,
Elizabetės atveju tai nebuvo pieno kokteilių baras,
atsitiktinis žvilgtelėjimas į suoliuką ar laiminga pažintis.
Ne, jos atradimą nulėmė vagystė – tiksliau, maisto
vagystė.
Paprasta istorija: mergaitė vardu Amanda Pain, kuri,
kai kurių psichoterapeutų nuomone, gal kiek per daug
mėgavosi maistu, suvalgydavo Madelinos priešpiečius.
Nes Madelinos priešpiečiai nebuvo įprasti. Kai visi kiti
vaikai kramsnojo sumuštinius su žemės riešutų sviestu
ir uogiene, savo priešpiečių dėžutėje Madelina rasdavo
gabalėlį vakarykštės lazanijos su keptų cukinijų garnyru,
egzotišką į keturias dalis perpjautą kivį, penkis vyšninių
pomidorų rutuliukus, mažytį „Morton“ druskos indelį,
du dar šiltus sausainius su šokolado gabaliukais ir
raudoną languotą termosą su šaltu kaip ledas pienu.
Dėl tokio dėžutės turinio visi norėjo Madelinos
priešpiečių, kaip ir pati Madelina. Bet mergaitė
atiduodavo jį Amandai, nes draugystė reikalauja aukų, ir
dar todėl, kad Amanda vienintelė visoje mokykloje
nesišaipydavo iš Madelinos – mergaitė puikiai suvokė
esanti savotiška.
Taip tęsėsi tol, kol Elizabetė pastebėjo, kad Madelinos
drabužiai ant jos lieso kūnelio kabo kaip nevykusios
draperijos, ir ėmė stebėtis, kodėl. Jos skaičiavimais,
Madelinos dienos maisto norma buvo tiksliai tokia,
kokios reikia jos optimaliam vystymuisi, todėl svorio
kritimas buvo moksliškai nesuvokiamas. Augimo
protrūkis? Ne. Savo skaičiavimuose atsižvelgė ir į jį.
Ankstyvas valgymo sutrikimas? Nepanašu. Per
vakarienę Madelina valgydavo kaip arklys. Leukemija?
Tikrai ne. Elizabetė nebuvo linkusi panikuoti. Ji nebuvo
iš tų, kurios bemiegėmis naktimis lovoje įsivaizduotų
savo dukterį kamuojamą kokios nors nepagydomos
ligos. Kaip mokslininkė ji visada ieškodavo protingo
paaiškinimo ir tą pat akimirką, kai susitiko Amandą
Pain su pomidorų padažu suteptomis lūpomis, suprato jį
radusi.

– Pone Painai, – kreipėsi Elizabetė, trečiadienio

popietę pro sekretores įsiveržusi į vietinės televizijos
studiją, – skambinu jums tris dienas, bet nemalonėjote
man atskambinti. Esu Elizabetė Zot, Madelinos Zot
motina. Mūsų dukros lanko Vudžio pradžios mokyklą.
Atėjau pasakyti, kad jūsų dukra draugauja su mano
dukra per apgavystę.
Matydama jo sutrikimą, pridūrė:
– Jūsų dukra suvalgo mano dukros priešpiečius.
– Priešpiečius? – išlemeno Valteris Painas, žiūrėdamas
į prieš jį stovinčią patrauklią įspūdingą moterį baltu
laboratorijos chalatu su šventos šviesos aureole, išskyrus
vieną detalę: ant kišenėlės raudonai išsiuvinėtus
inicialus „E. Z.“.
– Jūsų dukra Amanda, – vėl pratrūko Elizabetė, –
suvalgo mano dukters priešpiečius. Regis, tai jau tęsiasi
ne vieną mėnesį.
Valteris tepajėgė spoksoti. Aukšta, prakauli,
pridegusios kepintos kvietinės duonos riekės su sviestu
spalvos plaukais, susuktais į pieštuku persmeigtą kuodą,
ji stovėjo rankomis įsisprendusi į šonus, be gailesčio
raudonomis lūpomis, skaisčia oda, tiesia nosimi. Žiūrėjo
į jį iš viršaus kaip karo lauko daktaras, svarstantis, ar
šitą žmogų dar verta gelbėti.
– O tai, kad ji apsimeta esanti Madelinos draugė tik
norėdama gauti jos priešpiečius, neabejotinai
smerktinas dalykas, – toliau kalbėjo Elizabetė.
– Atsiprašau, kas jūs? – sumikčiojo Valteris.
– Elizabetė Zot! – išrėkė moteris. – Madelinos Zot
motina!
 Valteris linktelėjo, bandydamas suprasti. Kaip
ilgametis popietinių televizijos laidų rengėjas jis žinojo,
kas yra drama. Bet šitai? Nesiliovė spoksojęs.
Pritrenkianti moteris. Tiesiogine prasme jį pritrenkė. Gal
ji dalyvauja kokioje nors atrankoje?
– Apgailestauju, bet visi medicinos seserų vaidmenys
jau užimti, – pagaliau ištarė.
– Atsiprašau? – nesuprato moteris.
Stojo ilga tyla.
– Amanda Pain, – pakartojo Elizabetė.
Jis sumirksėjo.
– Mano dukra? – vyras staiga susinervino. – Kas jai?
Jūs daktarė? Jūs iš mokyklos?
Jis pašoko stačias.
– Dievaži, ne, – atsakė Elizabetė. – Aš chemikė. Per
savo pietų pertrauką atvažiavau čia iš Hastingso
instituto, nes jūs man taip ir neatskambinote.
Matydama, kad jis vis dar suglumęs, paaiškino:
– Hastingso institutas? Kur novatoriški tyrimai deda
pagrindus novatoriškam gyvenimui? – išpyškino
beprasmį reklaminį šūkį. – Esmė tokia, kad ruošdama
Madelinai maistingus priešpiečius įdedu daug pastangų.
Neabejoju, jūs irgi taip elgiatės su savo dukra.
Matydama jo vis dar nieko nesuprantantį žvilgsnį,
pridūrė:
– Nes jums rūpi Amandos protinis ir fizinis
vystymasis. Nes jūs žinote, kad jos vystymasis priklauso
nuo tinkamos vitaminų ir mineralų pusiausvyros.
– Matote, ponia Pain…
 – Taip, žinau. Pradingo kovos lauke. Bandžiau su ja
susisiekti, bet man pasakė, kad ji gyvena Niujorke.
– Mes išsiskyrę.
– Apgailestauju, bet skyrybos menkai tesusijusios su
priešpiečiais.
– Taip galėtų atrodyti, bet…
– Vyras gali paruošti priešpiečius, pone Painai. Tai
nėra biologiškai neįmanoma.
– Be abejo, – pritarė apgraibomis ieškodamas kėdės. –
Ponia Zot, prašom prisėsti.
– Palikau kai ką ciklotrone, – atsakė ši suirzusi ir
dirstelėjo į laikrodį. – Ar mes vienas kitą supratom?
– Ciklo…
– Subatominių dalelių greitintuvas.
Elizabetė nužvelgė sienas. Jas puošė daugybė
įrėmintų plakatų, reklamuojančių melodramines muilo
operas ir populiarius žaidimų šou.
– Mano darbas, – pasakė Valteris, staiga sutrikęs dėl jų
menkavertiškumo. – Gal teko kurią matyti?
Elizabetė vėl atsigręžė į jį.
– Pone Painai, – tarė jau taikesniu balsu, –
apgailestauju neturinti nei laiko, nei lėšų paruošti
priešpiečius ir jūsų dukrai. Abu žinom, kad maistas yra
katalizatorius, atrakinantis mūsų smegenis,
sutvirtinantis mūsų šeimas ir nulemiantis mūsų ateitį.
Tačiau…
Ji nutilo ir prisimerkusi įsižiūrėjo į kažkokios muilo
operos plakatą, kuriame medicinos sesuo kažkaip
neįprastai slaugė pacientą.
 – Ar kas nors turi laiko išmokyti šalį ruošti visavertį
maistą? Norėčiau turėti, bet neturiu. O jūs?
Ji pasisuko eiti. Painas, nenorėdamas jos paleisti, dar
ne visai supratęs galvoje šmėkštelėjusios minties,
skubiai ištarė:
– Prašau, palaukit, sustokit… prašau. Ką jūs ką tik
pasakėt? Apie visos šalies mokymą ruošti maistą, kuris…
kuris yra visavertis?
Laida „Vakarienė šeštą“ pasirodė po keturių savaičių.
Ir nors Elizabetė netryško džiaugsmu dėl šio sumanymo
– ji buvo mokslininkė chemikė, priėmė šį pasiūlymą dėl
įprastų priežasčių: jis buvo geriau apmokamas, o jai
reikėjo išlaikyti dukrą.

Nuo pat pirmos dienos, kai Elizabetė pasirišo prijuostę ir

išėjo į filmavimo aikštelę, tapo akivaizdu, kad ji turėjo
tai, o tas tai buvo neapčiuopiamas patrauklumas. Tačiau
ji buvo ir tvirta – tokia tiesmuka, tokia netauškianti
niekų, kad žmonės nežinojo, ką su ja daryti. Kitose
valgių ruošimo laidose geraširdžiai šefai linksmai
maukė cheresą, o Elizabetė Zot buvo rimta. Ji
nesišypsodavo. Nejuokaudavo. O jos patiekalai būdavo
tokie pat paprasti ir žemiški kaip ji pati.
Per pusmetį Elizabetės laida tapo kylančia žvaigžde.
Per metus – privaloma tradicija. O per dvejus metus –
mįslingai pajėgi ne tik sutaikyti tėvus su vaikais, bet ir
piliečius su jų šalimi. Neperdedant galima pasakyti, kad,
Elizabetei Zot baigus ruošti maistą, visa tauta susėsdavo
valgyti.
Jos laidą žiūrėdavo net viceprezidentas Lindonas
Džonsonas. „Norit išgirsti mano nuomonę? – paklausė
atsisveikindamas su atkakliu reporteriu. – Manau,
turėtumėt mažiau rašyti ir daugiau žiūrėti televizorių.
Pradėkite nuo laidos „Vakarienė šeštą“ – toji Zot savo
darbą išmano.“
Ir tai buvo tiesa. Niekada nepamatytumėt Elizabetės
Zot aiškinančios, kaip pagaminti sumuštinukus su
agurkais ar rafinuotus suflė. Jos receptai buvo sotūs:
troškiniai ant viryklės, orkaitėje, valgiai didelėse
plieninėse keptuvėse. Ji pabrėždavo keturias maisto
grupes. Tikėjo, kad porcijos turi būti padorios. Ir
primygtinai kartojo, kad verti ruošti patiekalai
paruošiami per mažiau nei valandą. O kiekvieną laidą
užbaigdavo žodžiais: „Vaikai, padenkite stalą. Mamai
reikia akimirkos sau.“
Paskui žinomas reporteris parašė straipsnį
pavadinimu „Kodėl suvalgytume viską, ką ji mums
patieks“, kuriame lyg tarp kitko pavadino ją „Gardžiąja
Lizi“ ir ši taikli, skambi pravardė prilipo prie jos taip pat
greitai, kaip ir prie popieriaus, ant kurio buvo
išspausdinta. Nuo tos dienos nepažįstami žmonės vadino
ją Gardžiąja, tačiau dukra vadino ją mama, ir nors dar
vaikas, Madelina jau suprato, kad ta pravardė menkina
jos motinos gebėjimus. Mama buvo chemikė, ne
televizijos virėja. Ir Elizabetė jausdavo gėdą prieš savo
vienintelį vaiką.
 Kartais naktimis gulėdama lovoje Elizabetė
stebėdavosi, kaip jos gyvenimas galėjo taip pasisukti. Bet
nuostaba niekada ilgai netrukdavo, nes ji tai jau žinojo.
Jo vardas buvo Kalvinas Evansas.
 3 SKYRIUS

Hastingso institutas
PRIEŠ DEŠIMT METŲ, 1952-ŲJŲ SAUSIS

Kalvinas Evansas irgi dirbo Hastingso institute, bet

skirtingai nei Elizabetė, kuri dirbo perpildytoje
patalpoje, jis vienas turėjo erdvią laboratoriją.
Atsižvelgiant į jo profesinę patirtį gal jis ir nusipelnė
laboratorijos. Būdamas devyniolikos jau
bendradarbiavo vertingame tyrime, kuris padėjo
garsiam britų chemikui Frederikui Sendžeriui
užsitikrinti Nobelio premiją; dvidešimt dvejų jis išrado
greitesnį paprastųjų baltymų sintetinimo būdą;
dvidešimt ketverių padarė svarbų atradimą dėl
dibenzoselenofeno reaktyvumo ir atsidūrė ant žurnalo
„Chemistry Today“ viršelio. Be viso to, parašė šešiolika
mokslinių straipsnių, buvo pakviestas į dešimt
tarptautinių konferencijų ir jam pasiūlyta mokslinio
bendradarbio vieta Harvarde. Du kartus. Kurios jis
atsisakė. Du kartus. Iš dalies todėl, kad kadaise
Harvardas atmetė jo prašymą studijuoti, o iš dalies dėl…
tiesą sakant, nebuvo kitos priežasties. Kalvinas buvo
protingas žmogus, o jei ir turėjo kokį trūkumą – tai buvo
jo gebėjimas laikyti pagiežą.
Tiesa, be pagiežos laikymo jis dar garsėjo kantrybės
stoka. Kaip ir daugelis protingų žmonių, Kalvinas tiesiog
negalėjo suprasti, kaip kiti to nesupranta. Be to, jis buvo
introvertas, kas ne visai trūkumas, bet dažnai
pasireiškia nedraugiškumu. Bet visų blogiausia – jis
buvo irkluotojas.
Kiekvienas neirkluojantis paliudys, kad irkluotojai
toli gražu nieko smagaus. Nes irkluotojai kalba tik apie
irklavimą. Gana dviejų ar daugiau irkluotojų vienoje
patalpoje, ir kalba iškart nukrypsta nuo įprastų temų,
tokių kaip darbas ar orai, prie ilgų beprasmių istorijų
apie valtis, pūsles, irklus, yrius, ergus, irklų kampus
vandens paviršiaus atžvilgiu, treniruotes, spurtą,
atsitraukimą, atsigavimą, plyšius, sėdynes, mostus,
slydimą, startus, suolus, sprintus ir ar vanduo tikrai
„plokščias“. Paskui jie dažniausiai pereidavo prie to, kas
paskutinėse lenktynėse nepavyko, kas gali nepavykti
kitose lenktynėse ir kas dėl to buvo ir (arba) bus kaltas.
Galiausiai irkluotojai atkišdavo savo delnus ir
palygindavo nuospaudas ant jų. Jei tau išties nepasisekė,
vėliau galėjo būti eilė kurio nors iš jų kelių minučių
pasakojimui apie tobulas lengvas lenktynes, kurį visi
išklauso pagarbiai linksėdami galva.
Be chemijos, irklavimas buvo vienintelė tikra Kalvino
aistra. Išties, būtent tik dėl irklavimo jis pirmiausia ir
siekė įstoti į Harvardą: 1945-aisiais irkluoti už Harvardo
universitetą buvo irkluoti už geriausią. Tiesą sakant, už
antrą geriausią. Geriausias buvo Vašingtono
universitetas, bet Vašingtono universitetas buvo Sietle, o
Sietlas garsėjo lietumi. Kalvinas nekentė lietaus. Todėl jo
žvilgsnis nukrypo toliau – į kitą Kembridžą, tą Anglijoje,
ir taip jis paneigė vieną didžiausių mitų apie
mokslininkus: kad jie yra puikūs tyrėjai.
Pirmąją dieną, kai Kalvinas irklavo Kembridže, lijo.
Antrą dieną lijo. Trečią dieną tas pats. „Ar čia visą laiką
taip lyja?“ – pasiskundė, kai su komandos draugais
užsikėlęs ant pečių sunkią medinę valtį užsiropštė ant
prieplaukos. „O, niekada, – patikino jie. – Kembridže
dažniausiai giedra.“ Ir jie susižvalgė lyg patvirtindami,
ką seniausiai įtarė: amerikiečiai yra mulkiai.

Deja, jo kvailumas pasireiškė ir pasimatymuose – tikra

bėda, nes Kalvinas labai norėjo įsimylėti. Per tuos
šešerius vienišus Kembridže praleistus metus jam
pavyko pakviesti į pasimatymą penkias moteris, o iš tų
penkių tik viena sutiko susitikti antrą kartą, ir tik todėl,
kad palaikė jį kažkuo kitu ir atsiliepė į skambutį. Jo
pagrindinė kliūtis buvo patyrimo stoka. Jis buvo kaip
šuo, kuris po daugybės bandymo metų pagaliau
pagauna voveraitę ir neturi nė mažiausio supratimo, ką
su ja daryti.
– Labas, – išlemeno besidaužančia širdimi,
sudrėkusiais delnais, užtemusiu protu, kai jo
pasimatymas atidarė duris. – Debi?
– Diedra, – atsiduso jo pasimatymas, dirstelėjusi į
laikrodį – pirmą iš daugelio kartų tą vakarą.
Per vakarienę pokalbis švytavo nuo aromatinių
rūgščių molekulinės analizės (Kalvinas) prie galimai
rodomo filmo (Diedra), nuo nereaktyvinių baltymų
sintezės (Kalvinas) iki ar jam patinka šokti (Diedra), iki
tik pažiūrėk, kaip bėga laikas – jau pusė devynių vakaro,
o kitą rytą jam reikėjo irkluoti, todėl jis palydės ją namo
(Kalvinas).
Nereikia nė sakyti, kad po tų pasimatymų sekso buvo
mažai. Tiesą pasakius, jo nebuvo.

– Negali būti, kad tau taip nesiseka, – kalbėjo jo

Kembridžo komandos draugai. – Merginos myli
irkluotojus.
Tai buvo melas.
– O net jei tu amerikietis, visai neprastai atrodai.
Tai irgi buvo melas.
Viena iš priežasčių buvo Kalvino poza. Metro
devyniasdešimties ūgio išstypėlis, palinkęs į dešinę, – gal
todėl, kad visada irkluodavo kairėje valties pusėje.
Tačiau didžiausia bėda buvo jo veidas. Atrodė liūdnas,
kaip vaikas, užaugęs pats vienas, didelėmis pilkomis
akimis, sutaršytais šviesiais plaukais ir rausvomis
lūpomis, dažniausiai sutinusiomis, nes nuolat jas
kramtydavo. Kalvino veidas buvo iš tų, kuriuos
laikytume neįsimintinais, prastesnis nei paprastas,
neišreiškiantis galvoje slypinčių siekių ar proto, išskyrus
vieną svarbiausią bruožą – dantis: šie buvo balti ir
tiesūs, todėl šypsena atpirkdavo visą jo veido peizažą.
Laimė, Kalvinas visą laiką šypsodavosi, ypač įsimylėjęs
Elizabetę Zot.

Jie pirmąkart susitiko – ar, tiksliau, persimetė vienu kitu

žodžiu – antradienio rytą Hastingso institute, saulėtoje
Pietų Kalifornijos asmeninėje tyrimų laboratorijoje, į
kurią Kalvinas, per rekordiškai trumpą laiką baigęs
studijas Kembridžo universitete ir įgijęs mokslų daktaro
laipsnį, turėdamas keturiasdešimt tris darbo
pasiūlymus, pakviestas dirbti atvyko iš dalies dėl geros
instituto reputacijos, bet iš esmės – dėl kritulių. Komonse
lydavo retai. Kita vertus, Elizabetė priėmė darbo
pasiūlymą Hastingso institute todėl, kad jis buvo
vienintelis.
Sustojusi prie Kalvino Evanso laboratorijos durų,
Elizabetė perskaitė įspėjamuosius ženklus:

NEIKITE
VYKSTA BANDYMAS
 ĮEITI DRAUDŽIAMA
LAIKYTIS NUOŠALYJE

Tada atidarė duris.

– Labas! – šūktelėjo perrėkdama Franką Sinatrą, kuris
griaudėjo iš patalpos viduryje, visai ne vietoje, pastatyto
stereogrotuvo. – Turiu pasikalbėti su čia dirbančiu
atsakingu žmogumi.
Nustebintas jos balso, Kalvinas kyštelėjo galvą iš už
didžiulės centrifugos.
– Panele, atsiprašau, – šūktelėjo suirzęs, su dideliais
akiniais, saugančiais jo akis nuo kažin ko, kas
burbuliavo jam iš dešinės. – Čia eiti draudžiama.
Nematėte ženklų?
– Mačiau! – atsakydama suriko Elizabetė ir
nepaisydama jo tono priėjusi prie grotuvo išjungė
muziką. – Štai. Dabar galime susikalbėti.
Kalvinas pakramtė lūpas ir ištiesė ranką durų link.
– Čia būti negalite, – tarė. – Ženklai.
– Taip, bet man pasakė, kad jūs turite laboratorinių
indų perteklių, o mums jų trūksta. Čia viskas surašyta, –
pasakė įbrukdama jam popieriaus lapą. – Inventoriaus
vadybininkas viską surašė.
– Nieko apie tai negirdėjau, – ištarė Kalvinas
skaitydamas, kas parašyta lape. – Ir atsiprašau, bet ne.
Man reikia kiekvieno laboratorinio indo. Noriu
pasikalbėti su tuo chemiku. Pasakykite savo šefui, kad
man paskambintų.
Vėl įjungęs grotuvą jis grįžo prie darbo.
 Elizabetė nepajudėjo iš vietos.
– Norite pasikalbėti su chemiku? Kuo nors kitu, bet ne
su MANIMI? – perrėkė Franką.
– Taip, – atsakė Kalvinas.
Paskui jau švelnesniu tonu:
– Klausykit, žinau, ne jūs kalta, bet jie neturėtų
siuntinėti sekretorės, kad ši atliktų jų juodus darbus.
Žinau, gal jums sunku suprasti, bet aš čia darau kai ką
labai svarbaus. Prašau. Pasakykite savo viršininkui, kad
man paskambintų.
Elizabetė prisimerkė. Jai nerūpėjo žmonės, kurie
darydavo išvadas remdamiesi, jos manymu, seniai
atgyvenusiomis regimomis prielaidomis, ir jai nerūpėjo
vyrai, įsitikinę, kad būti sekretore reiškia, jog ji nepajėgi
suprasti nieko daugiau, išskyrus „Atspausdink tris
egzempliorius“, net jeigu ji ir būtų buvusi sekretorė.
– Koks sutapimas! – riktelėjo nuo lentynos imdama
didelę dėžę su laboratoriniais indais. – Ir aš turiu darbo.
O tada išėjo iš laboratorijos.

Hastingso institute dirbo daugiau nei trys tūkstančiai

žmonių, todėl Kalvinas jos ieškojo ilgiau nei savaitę, o
kai galiausiai rado, ji, regis, jo neprisiminė.
– Taip? – tarstelėjo atsigręždama pažiūrėti, kas užėjo į
laboratoriją, su dideliais apsauginiais akiniais, pro
kuriuos jos akys atrodė dar didesnės, iki alkūnių
užsitraukusi dideles gumines pirštines.
 – Labas, – pasisveikino jis. – Čia aš.
– Aš? – perklausė ji. – Galėtumėt patikslinti?
Ir pasisuko dirbti toliau.
– Aš, – atsakė Kalvinas. – Penki aukštai į viršų? Jūs
paėmėte mano laboratorinius indus.
– Gal atsistokite už tos užuolaidos, – ji mostelėjo galva
į kairę nuo savęs. – Praeitą savaitę čia nutiko nedidelis
nelaimingas atsitikimas.
– Jus nelengva rasti.
– Prašyčiau, – atsakė ji. – Dabar aš dirbu kai ką labai
svarbaus.
Jis kantriai laukė, kol ji baigs matuoti, užsirašys į
knygą pastabas, patikrins vakar dienos tyrimų
rezultatus ir nueis į poilsio kambarį.
– Jūs vis dar čia? – paklausė sugrįžusi. – Neturite
darbo?
– Gausybę.
– Neatgausite savo laboratorinių indų.
– Taigi, jūs mane prisimenate.
– Taip. Bet nemaloniai.
– Atėjau atsiprašyti.
– Nebūtina.
– O kaip dėl priešpiečių?
– Ne.
– Pietų?
– Ne.
– Kavos?
– Klausykit, – Elizabetė pirštinėtomis rankomis
įsisprendė į šonus, – manau, turėtumėt suprasti, kad
pradedat mane erzinti.
Sutrikęs Kalvinas nusuko akis.
– Nuoširdžiai prašau man atleisti, – tarė. – Išeinu.

– Ar čia buvo Kalvinas Evansas? – paklausė

laboratorijos technikas, nulydėdamas akimis Kalviną,
vingiuojantį pro penkiolika mokslininkų, dirbančių
petys petin vos ketvirčio Kalvino asmeninės
laboratorijos dydžio erdvėje. – Ko jam čia reikėjo?
– Problemėlė su laboratorinių indų nuosavybe, –
atsakė Elizabetė.
– Laboratorinių indų? – perklausė technikas. – Palauk.
Jis paėmė vieną iš naujųjų laboratorinių indų.
– Ta didelė dėžė su laboratoriniais indais, kurią
praėjusią savaitę sakei atradusi. Ar jie jo?
– Niekada nesakiau atradusi indus. Sakiau, kad juos
įsigijau.
– Iš Kalvino Evanso? – pasibaisėjo technikas. – Tu
išprotėjai?
– Ne visai.
– Ar jis pasakė, kad gali paimti jo indus?
– Ne visai. Bet aš turėjau blanką.
– Kokį blanką? Juk žinai, kad turi atsiklausti manęs.
Aš užsakau mums reikalingas priemones.
– Žinau. Bet laukiau daugiau nei tris mėnesius.
Prašiau tavęs keturis kartus, užpildžiau penkis
užsakymų lapus, pasakiau tai daktarui Donačiui.
Prisipažinsiu, nebesumojau, ko dar imtis. Nuo tų
priemonių priklauso mano tyrimas. Juk čia tik
laboratoriniai indai.
Laboratorijos technikas užsimerkė.
– Klausyk, – tarė iš lėto atsimerkdamas, lyg norėtų
pabrėžti jos kvailumą. – Dirbu čia daug ilgiau už tave ir
žinau, kas prie ko. Girdėjai, kuo garsėja Kalvinas
Evansas? Be chemijos?
– Taip. Darbo priemonių pertekliumi.
– Ne, – atsakė technikas. – Jis garsėja tuo, kad laiko
pagiežą. Pagiežą!
– Tikrai? – ištarė susidomėjusi.

Elizabetė Zot irgi laikydavo pagiežą. Tik jos pagieža

dažniausiai siejosi su patriarchaline visuomene,
paremta mintimi, kad moterys yra ne tokios. Ne tokios
gabios. Ne tokios protingos. Ne tokios išradingos.
Visuomene, kuri buvo įsitikinusi, kad vyrai eina į darbą
ir ten daro svarbius dalykus – atranda planetas, išranda
gaminius, kuria įstatymus, o moterys lieka namuose ir
augina vaikus. Ji nenorėjo vaikų – tą tikrai žinojo, bet
žinojo ir tai, kad daugybė kitų moterų nori ir vaikų, ir
dirbti. Kas čia blogo? Nieko. Juk vyrai visa tai turi.
Neseniai perskaitė, kad kažkokioje šalyje abu tėvai
dirba ir kartu augina savo vaikus. Pala, kur taip yra?
Švedijoje? Neprisiminė. Bet svarbiausia, kad tai puikiai
veikė. Darbo našumas buvo didesnis; šeimos tvirtesnės.
Įsivaizdavo save, gyvenančią tokioje visuomenėje. Ten,
kur jos automatiškai nepalaiko sekretore, ten, kur per
susirinkimą pristatydama savo tyrimų rezultatus neturi
baimintis, kad vyrai neišvengiamai ją apšnekės ar, dar
blogiau, prisiims jos darbo nuopelnus. Elizabetė papurtė
galvą. 1952-aisiais požiūris į lygybę išties nuvylė.
– Turi jo atsiprašyti, – neatlyžo laboratorijos
technikas. – Nunešk atgal tuos prakeiktus indus ir
maldauk atleisti. Sukėlei pavojų visai laboratorijai ir
įstūmei mane į keblią padėtį.
– Viskas bus gerai, – atsakė Elizabetė. – Juk čia tik
laboratoriniai indai.
Tačiau jau kitą rytą dėžė su indais pradingo, o ją
pakeitė paniekinami kai kurių kolegų chemikų žvilgsniai
– jie irgi buvo įsitikinę, kad ji jiems sukėlė pavojų patirti
Kalvino Evanso pagiežą. Elizabetė bandė su jais kalbėtis,
bet kiekvienas savaip nuo jos nusisukdavo, o vėliau,
eidama per fojė, nugirdo juos ją apkalbant: kaip ji
pučiasi, iškelia save aukščiau už bet kurį iš jų, kaip
atsisakė jų kvietimų į pasimatymą, net ir viengungių. Ir
kad vienintelis būdas, kaip ji tapo UCLA organinės
chemijos magistre, buvo tas visiems žinomas – šį žodį
lydėjo nešvankūs mostai ir kikenimas. Galų gale, kuo ji
save laiko?
– Kas nors turėtų pastatyti ją į vietą, – pasakė vienas.
– Ne tokia ji ir protinga, – pritarė kitas.
– Ji tiesiog putė, – pareiškė pažįstamas balsas. Jos šefo
Donačio.
 Pirmieji žodžiai Elizabetei jau buvo įprasti, bet
paskutinis ją apstulbino. Pajutusi pykinimą prisišliejo
prie sienos. Ją antrąkart pavadino tuo žodžiu. Pirmasis
kartas – tas pirmas klaikus kartas – nutiko UCLA.

Tai įvyko beveik prieš dvejus metus. Iki magistro studijų

baigimo liko vos dešimt dienų. Devintą vakaro ji
tebedirbo laboratorijoje, tikra, kad pavyks išaiškinti
problemą tyrimų protokoluose. Barbendama ką tik
padrožtu antro numerio pieštuku į popierių svarstė
galimus sprendimus. Staiga išgirdo, kaip prasivėrė
durys.
– Sveiki? – šūktelėjo. Nieko nelaukė.
– Jūs dar čia, – pasigirdo nėmaž nenustebęs balsas. Jos
darbo vadovas.
– Sveiki, daktare Mejersai, – pasisveikino pakeldama
akis. – Taip. Tikrinu tyrimų protokolus rytojaus darbui.
Manau, aptikau problemą.
Jis plačiau atidarė duris ir užėjo vidun.
– Neprašiau to daryti, – sudirgęs pasakė. – Juk sakiau,
viskas sutvarkyta.
– Žinau, – atsakė ji, – bet norėjau dar sykį įsitikinti.
Elizabetė nemėgo dirbti paskutinę minutę, bet žinojo,
kad jei nori išsilaikyti Mejerso vyriškoje tyrimų
komandoje, privalo taip elgtis. Ne todėl, kad jai būtų
rūpėję jo tyrimai: jie buvo žinomi, ne kokia nors
naujovė. Nors Mejersas akivaizdžiai stokojo
kūrybiškumo ir nepateikdavo jokių naujų atradimų,
buvo laikomas vienu iškiliausių DNR tyrėjų Jungtinėse
Valstijose.
Elizabetė nemėgo Mejerso; visi jo nemėgo. Gal
išskyrus UCLA – universitetas jį mylėjo, nes tas vyras
išspausdindavo daugiau straipsnių nei bet kuris kitas
šios srities mokslininkas. Mejerso paslaptis? Straipsnius
rašė ne jis, o jo studentai. Bet jis visada prisiimdavo
visus nuopelnus už kiekvieną žodį, kartais pakeisdamas
tik pavadinimą ar šen bei ten kelis sakinius, ir
atiduodavo jį spaudai kaip visiškai kitą straipsnį, o ir
lengvai galėjo taip elgtis, nes ar kas nors skaito mokslinį
straipsnį nuo pradžios iki pabaigos? Niekas. Taigi, jo
straipsnių daugėjo, o su jais augo ir jo reputacija. Taip
Mejersas tapo geriausiu DNR mokslininku: per kiekybę.
Be savo talento pateikti daugybę straipsnių, Mejersas
dar garsėjo kaip mergišius. UCLA mokslinėse katedrose
dirbo nedaug moterų, tačiau ir tos kelios ten dirbusios –
daugiausia sekretorės – tapo jo nepageidaujamo
dėmesio taikiniais. Paprastai jos išeidavo iš darbo po
pusmečio, palaužtu pasitikėjimu savimi, patinusiomis
akimis, tarusios, kad taip elgiasi dėl asmeninių
priežasčių. Bet Elizabetė neišėjo – negalėjo, jai verkiant
reikėjo magistro diplomo. Todėl ji kentė kasdienį
pažeminimą – grabaliojimą, nešvankius komentarus,
šlykščias užuominas – aiškiai parodydama, kad jos tai
nedomina. Kol vieną dieną jis pasikvietė ją į savo
kabinetą, tariamai pasikalbėti apie jos priėmimą į savo
vadovaujamą doktorantūrą, bet vietoj kalbos pakišo
ranką jai po sijonu. Įtūžusi Elizabetė ją ištraukė jėga ir
pagrasino jį įskųsti.
„Kam?“ – nusijuokė Mejersas. Paskui prikišo, kad ji
„nelinksma“, ir pliaukštelėjęs jai per užpakalį liepė
atnešti paltą iš spintos kabinete, žinodamas, kad jas
atidariusi viduje pamatys pusnuogių moterų
nuotraukas, taip pat ir išsiskėtusių keturpėsčiomis,
abejingais veidais, su pergalingai ant nugaros užkelta
batuota vyro koja.

– Štai, – tarė Elizabetė. – Devyniasdešimt antras

veiksmas du šimtai trisdešimt antrame puslapyje.
Temperatūra. Esu tikra, kad ji per aukšta. Tai reiškia,
kad enzimai tampa neaktyvūs ir iškreipia rezultatus.
Dr. Mejersas stovėjo prie durų ir žiūrėjo į ją.
– Kam dar tai parodėt?
– Niekam, – atsakė ji. – Tik dabar pastebėjau.
– Taigi, nesikalbėjot su Filipu.
Filipas buvo Mejerso vyriausiasis tyrimų asistentas.
– Ne, – atsakė ji. – Jis ką tik išėjo. Esu tikra, kad
galėčiau jį pasivyti…
– Nebūtina, – pertraukė jis. – Ar čia dar kas nors yra?
– Kiek žinau, ne.
– Protokolas teisingas, – griežtai pasakė Mejersas. –
Jūs ne ekspertė. Liaukitės kvestionuoti mano autoritetą.
Ir niekam nedrįskite apie tai užsiminti. Supratot?
– Daktare Mejersai, aš tik norėjau padėti.
 Jis pažvelgė į ją lyg vertindamas, kiek tikėtinas toks
pasiūlymas.
– Man tikrai reikia jūsų pagalbos, – pasakė vyras.
Ir pasisukęs į duris jas užrakino.
Nuo pirmo smūgio atvira plaštaka jos galva loštelėjo
kairėn kaip meistriškai trenktas spydbolo kamuoliukas.
Ištikta šoko ji aiktelėjo, bet pajėgė atsitiesti,
kraujuojančia burna, iš nuostabos išplėstomis akimis. Jis
išsiviepė, lyg būtų nepatenkintas rezultatu, ir vėl trenkė,
šįkart nuversdamas ją nuo kėdės. Mejersas buvo
stambus vyras, kone šimtas penkiolika kilogramų, todėl
jo jėga buvo masė, ne fizinis pajėgumas. Jis pasilenkė
prie gulinčios ant grindų Elizabetės, suėmęs už klubų
pakėlė, kaip keltuvas kelia šlapią rąstų krovinį, ir
numetė ant kėdės lyg skudurinę lėlę. Paskui apvertė,
nuspyrė šalin kėdę ir prispaudė ją veidu bei krūtine prie
nerūdijančiojo plieno darbastalio. „Nespurdėk, pute“, –
pareikalavo jai bandant kovoti, storais pirštais įsikibęs
po sijonu.
Elizabetė žioptelėjo, burnoje pajuto metalo skonį, o jis
draskė jos kūną, viena ranka pakėlęs sijoną, kita
bandydamas praskėsti šlaunis. Prie stalo prispaustu
veidu ji vos galėjo kvėpuoti. Apie rėkimą nebuvo nė
kalbos. Bandė jį nustumti kaip į spąstus pakliuvęs
gyvūnas, bet jos nenoras paklusti tik dar labiau jį
įsiutino.
„Nesipriešink“, – įspėjo, nuo pilvo jai ant šlaunų
varvėjo jo prakaitas. Bet judėdamas atlaisvino jos ranką.
„Nejudėk“, – įsiutęs pareikalavo, jai spurdant pirmyn
atgal, iš sukrėtimo žiopčiojant, jo išsipūtusiam liemeniui
spaudžiant jos kūną kaip blyną. Galiausiai, norėdamas
priminti, kas čia vadovauja, sugriebė už plaukų ir
patraukė. Paskui įsigrūdo kaip koks ištižęs iš
pasitenkinimo vaitojantis girtuoklis, tačiau staiga
suklykė iš skausmo.
„Velnias! – klykė Mejersas atšokęs nuo jos. – Jėzau, kas
čia buvo?“ Jis ją nustūmė šalin, paklaikęs nuo veriamo
skausmo dešiniame šone. Pažvelgė į savo storą liemenį,
bandydamas suvokti skausmo priežastį, bet tik pamatė
žemiau juostos kyšantį mažą rožinį trintuką. Jį supo
siauras kraujo žiedas.
Pieštukas numeris du. Laisva ranka Elizabetė jį
sugrabaliojo, suėmė ir įsmeigė tiesiai jam į šoną. Ne dalį
– visą. Nusmailintą grafitą, malonų liesti geltoną medį,
spindinčią auksinę juostą – visus septyniolika
centimetrų prieš septyniolika jo centimetrų. Taip ji
pervėrė ne tik jo storąją ir plonąją žarnas, bet ir savo
mokslinę karjerą.

– Jūs tikrai čia studijuojate? – paklausė universiteto

policininkas, greitajai išvežus dr. Mejersą. – Norėčiau
pamatyti studento pažymėjimą.
Sudraskytais drabužiais, drebančiomis rankomis, ant
kaktos pradedančia ryškėti mėlyne Elizabetė žiūrėjo į jį,
negalėdama patikėti.
 – Pagrįstas klausimas, – paaiškino pareigūnas. – Ką
tokiu vėlyvu metu moteris veikia laboratorijoje?
– Aš esu magistrantė, – sumikčiojo ji. – Chemijos
fakultete.
Pareigūnas garsiai iškvėpė, lyg neturėtų laiko tokioms
nesąmonėms, o tada išsitraukė bloknotą.
– Sakykit, kas, jūsų manymu, atsitiko.
Elizabetė iš sukrėtimo monotonišku balsu pateikė jam
visas smulkmenas. Atrodė, kad jis užsirašinėja, bet kai
šis nusigręžė į kitą pareigūną, kad pasakytų, jog
„kontroliuoja padėtį“, ji pamatė, kad bloknoto lapas
visiškai švarus.
– Prašau… man reikia gydytojo.
Jis užvertė bloknotą.
– Norėtumėt pareikšti apgailestaujanti?
Jis dėbtelėjo į jos sijoną, lyg pats jo audinys būtų
akivaizdus kvietimas.
– Jūs padūrėte žmogų. Bus geriau, jei parodysite, kad
gailitės.
Elizabetė įsmeigė į jį pavargusį žvilgsnį.
– Pareigūne, jūs nesupratote. Jis mane užpuolė. Aš…
gyniausi. Man reikia gydytojo.
Policininkas iškvėpė.
– Tai nepareikšite apgailestaujanti? – paklausė
paspaudęs rašiklio mygtuką.
Pravira burna, drebėdama ji spoksojo į jį. Paskui
pažvelgė į savo šlaunį, ant kurios ryškėjo violetinis
Mejerso plaštakos atspaudo kontūras. Užgniaužė norą
vemti.
 Pakėlė akis pačiu laiku – pamatė, kad jis žiūri į
laikrodį. To menko judesio užteko. Ištiesusi ranką
ištraukė jam iš rankos savo studento pažymėjimą.
– Taip, pareigūne, – prabilo lyg kalėjimo apsaugininkė
viela įtemptu balsu. – Pagalvojau, kad dėl vieno dalyko
apgailestauju.
– Taip jau geriau, – tarė policininkas. – Taip mes ko
nors pasieksim.
Jis vėl paspaudė rašiklio mygtuką.
– Paklausykim.
– Pieštukai, – tarė ji.
– Pieštukai, – pakartojo jis ir užsirašė.
Ji pakėlė akis ir jų žvilgsniai susidūrė. Jai iš smilkinio
sruvo plona kraujo srovelė.
– Gailiuosi, kad turėjau tik vieną.

Tas užpuolimas, arba „nelaimingas nutikimas“, kaip jį

pavadino priėmimo komisija prieš oficialiai atmesdama
jos stojimo į doktorantūrą prašymą, įvyko dėl jos kaltės.
Dr. Mejersas užklupo ją sukčiaujant. Ji bandė pakeisti
bandymų protokolą, kad iškreiptų tyrimo rezultatus, –
Mejersas turi to įrodymą, o kai jis jai išsakė, ką apie tai
galvoja, ji jam pasiūlė seksą. Kai tai nesuveikė, jie
susigrūmė. Jis nespėjo susivokti ir pieštukas pervėrė
žarnas. Pasisekė, kad liko gyvas.
Šia istorija beveik niekas nepatikėjo. Dr. Mejersas
garsėjo savo elgesiu. Bet jis buvo svarbus, todėl UCLA
neketino prarasti tokio iškilaus asmens. Išeiti teko
Elizabetei. Jos magistro darbas baigtas. Mėlynės sugis.
Kas nors parašys rekomendaciją. Keliauk.
Taip ji atsidūrė Hastingso institute. O dabar stovėjo
prie instituto poilsio kambario, nugara prisišliejusi prie
sienos. Ją pykino.

Pakėlusi akis, pamatė į ją įsistebeilijusį laboratorijos

techniką.
– Zot, jums viskas gerai? – paklausė jis. – Keistai
atrodot.
Ji neatsakė.
– Aš kaltas, Zot, – prisipažino. – Dėl tų laboratorinių
indų nevertėjo sukelti tokio triukšmo. O dėl jų, – jis
mostelėjo galva poilsio kambario link – akivaizdu, kad
nugirdo pokalbį, – jie tik tauškia. Nekreipk dėmesio.
Bet ji negalėjo nekreipti dėmesio. Nes jau kitą dieną
jos šefas dr. Donatis, tas, kuris išvadino ją pute, paskyrė
jai naują projektą. „Bus daug lengviau, – pasakė. – Tavo
intelektui tinkamesnis darbas.“
– Kodėl, daktare Donati? – paklausė ji. – Aš blogai
dirbu?
Esamame tyrimų projekte ji buvo pagrindinis variklis
ir jie netrukus turėjo paskelbti tyrimo rezultatus. Tačiau
Donatis parodė jai duris. Jau kitą dieną ji buvo paskirta į
žemo lygio aminorūgščių tyrimo projektą.
 Matydamas jos vis didėjantį nepasitenkinimą,
laboratorijos technikas paklausė, kodėl ji taip nori būti
mokslininke.
„Aš nenoriu būti mokslininke, – atkirto ji. – Aš esu
mokslininkė.“ Ir apsisprendė niekada neleisianti jokiems
storiems diedams iš UCLA, savo šefui ar saujelei riboto
proto kolegų sutrukdyti pasiekti tikslą. Ji jau buvo
susidūrusi su sunkumais. Atlaikys ir ateity laukiančias
negandas.
Bet negandas todėl ir sunku atlaikyti: jos palaužia.
Slinko mėnesiai ir jos tvirtybei teko ne vienas
išbandymas. Atokvėpį teikė tik teatras, bet ir šis kartais
nuvildavo.
Buvo šeštadienio vakaras, maždaug dvi savaitės po to
nutikimo su laboratoriniais indais. Ji nusipirko bilietą į
„Mikado“, kaip skelbta, linksmą operetę. Ir nors seniai
norėjo ją pamatyti, rutuliojantis veiksmui suprato, kad
jai visai nelinksma. Dainų žodžiai buvo rasistiniai,
aktoriai baltaodžiai, ir prikišamai akivaizdu, kad
pagrindinė veikėja bus apkaltinta visų kitų
nusikaltimais. Viskas jai priminė darbą. Nutarė
nutraukti kančias ir per pertrauką išeiti.
Sėkmė lėmė, kad Kalvinas Evansas tą vakarą irgi buvo
teatre, ir jeigu jis būtų įdėmiau žiūrėjęs vaidinimą,
greičiausiai būtų pritaręs Elizabetei. Tik tai buvo jo
pirmas pasimatymas su Biologijos skyriaus sekretore ir
jį pykino. Pasimatymas buvo klaida: sekretorė pakvietė
jį į operetę manydama, kad jo šlovė reiškia ir turtus, o
jis, paveiktas akis graužiančių jos kvepalų, keliskart
sumirksėjo. Ji tai palaikė atsakymu „Mielai“.
Pykinti pradėjo jau per pirmąjį veiksmą, bet
baigiantis antrajam skrandis kunkuliavo. „Atsiprašau, –
sušnabždėjo Kalvinas, – man negera. Išeinu.“
– Nesupratau, – įtariai pasakė ji. – Man jūs atrodote
sveikas.
– Mane pykina, – sumurmėjo jis.
– Atsiprašau, bet šitą suknelę nusipirkau specialiai
šiai progai ir neišeisiu neišbuvusi su ja visų keturių
valandų, – atšovė ji.
Kalvinas metė pinigų taksi jos nustebusio veido
kryptimi ir ranka spausdamas pilvą išskubėjo į fojė.
Pasuko tualeto link, stengdamasis nesukratyti savo
įsijaudrinusio skrandžio.
Sėkmė lėmė ir tai, kad Elizabetė atėjo į fojė tuo pat
metu kaip ir Kalvinas, ir taip pat pasuko link tualeto, bet
pamačiusi prie jo nutįsusią eilę sutrikusi apsisuko ir
atsitrenkė į Kalviną, kuris akimirksniu ją apvėmė.
– O Dieve, – pratarė jis tarp raugėjimų, – Jėzau.
Iš pradžių apstulbusi, Elizabetė susitvardė ir
nepaisydama savo apvemtos suknelės raminamai uždėjo
ranką jam ant nugaros.
– Šiam vyrui bloga! – dar nesupratusi, kas jis,
šūktelėjo eilei prie tualeto. – Prašau, iškvieskite daktarą!
Bet niekas to nepadarė. Visi, stovėję prie teatro
tualetų, akimirksniu pradingo, lyg nušluoti tos klaikios
negalios smarvės ir garsų.
 – O Dieve, – kartojo Kalvinas susiėmęs už pilvo, – o
Dieve.
– Atnešiu popierinį rankšluostį, – maloniai ištarė
Elizabetė. – Ir iškviesiu taksi.
O įdėmiau į jį įsižiūrėjusi paklausė:
– Ar mes kartais nepažįstami?

Po dvidešimties minučių ji padėjo jam pareiti namo.

– Manau, aerozolinę difenilaminarsino dispersiją
galima atmesti, nes daugiau niekas nenukentėjo, –
pasakė ji.
– Cheminį ginklą? – aiktelėjo Kalvinas
tebesilaikydamas už pilvo. – Tikiuosi.
– Tiesiog ką nors suvalgėt, – nuramino ji. –
Apsinuodijimas maistu.
– Ak, man taip nemalonu, – sudejavo jis. – Labai
apgailestauju. Jūsų suknelė. Sumokėsiu už valymą.
– Nieko baisaus, – atsakė ji. – Ji tik aptaškyta.
Ir nuvedė jį prie sofos, o jis sudribo ant jos kaip
maišas.
– Aš… neprisimenu, kada paskutinįkart vėmiau. Juo
labiau viešumoje.
– Pasitaiko.
– Buvau pasimatyme, – tarė jis. – Įsivaizduojat?
Palikau ją ten vieną.
– O, ne, – ištarė Elizabetė, bandydama prisiminti, kada
paskutinį kartą pati ėjo į pasimatymą.
 Jie kelias minutes tylėjo, paskui jis užsimerkė. Ji tai
palaikė ženklu išeiti.
– Dar sykį labai atsiprašau, – sušnabždėjo Kalvinas,
girdėdamas, kaip ji eina durų link.
– Neatsiprašinėkite. Tai buvo tik reakcija, cheminis
nesuderinamumas. Mes mokslininkai. Mes tuos dalykus
suprantame.
– Ne, – silpnu balsu ištarė jis, norėdamas paaiškinti. –
Kalbu apie tą kartą, kai palaikiau jus sekretore, kai
pasakiau perduoti viršininkui, kad man paskambintų, –
tarė. – Labai atsiprašau.
Ji neturėjo ką į tai atsakyti.
– Mūsų niekas oficialiai nesupažindino, – pridūrė jis. –
Aš Kalvinas Evansas.
– Elizabetė Zot, – atsakė ji ir susirinko savo daiktus.
– Elizabetė Zot, – tarė, išspaudęs blankią šypseną, – jūs
gelbėjate gyvybes.
Bet buvo akivaizdu, kad ji to neišgirdo.
– Mano DNR tyrimai buvo sutelkti į polifosforines
rūgštis kaip kondensuojančius katalizatorius, – pasakė ji
Kalvinui, kai kitą savaitę kavinėje kartu gėrė kavą. – Ir
iki šiol man puikiai sekėsi. Bet praeitą mėnesį mane
perkėlė. Į aminorūgščių tyrimus.
– Kodėl?
– Donatis – juk ir jūs jam dirbat? Taigi, jis nutarė, kad
mano darbas nereikalingas.
– Bet norint suprasti DNR kondensuojančių
katalizatorių tyrimas yra esminis…
 – Taip, žinau, žinau, – pritarė ji. – Planavau jį tyrinėti
savo doktorate. Nors iš tiesų mane domina abiogenezė.
– Abiogenezė? Teorija, kad gyvybė kilo iš paprastų,
negyvų formų? Žavu. Jūs turite filosofijos daktaro
laipsnį?
– Neturiu.
– Juk abiogenezė yra filosofijos mokslo sritis.
– Turiu chemijos magistro laipsnį. Iš UCLA.
– Akademija, – jis užjaučiamai linktelėjo. – Pasenęs
požiūris. Norėjote išeiti.
– Ne visai taip.
Stojo ilga nejauki tyla.
– Klausykit, – giliai įkvėpusi vėl prabilo Elizabetė. –
Mano hipotezė dėl polifosforinių rūgščių yra tokia.
Ir ji ėmė jam pasakoti, kalbėjo daugiau nei valandą, o
Kalvinas linksėjo, užsirašinėjo, retkarčiais pertraukdavo
sudėtingais klausimais, į kuriuos ji lengvai atsakydavo.
– Būčiau pažengusi toliau, bet, kaip jau sakiau, mane
„perkėlė“. Nors ir anksčiau buvo beveik neįmanoma
gauti priemonių, kad galėčiau tęsti bandymus.
Štai kodėl, paaiškino, ji buvo priversta vogti iš kitų
laboratorijų priemones ir atsargas.
– Kodėl taip sunkiai sekėsi gauti reikalingas
priemones? – nustebo Kalvinas. – Institutas turi krūvą
pinigų.
Elizabetė pažvelgė į jį taip, lyg jis ką tik būtų
paklausęs, kodėl, Kinijoje esant daugybei ryžių laukų,
joje yra badaujančių vaikų.
 – Lytinė diskriminacija, – atsakė, paėmė antro
numerio pieštuką, kurį visada turėdavo užsikišusi už
ausies ar persmeigusi juo kuodą, ir pabarbeno į stalą. –
O dar politika, favoritizmas, nelygybė ir visuotinė
neteisybė.
Jis kramtė lūpas.
– Bet dažniausiai lytinė diskriminacija, – pridūrė ji.
– Kodėl lytinė diskriminacija? – naiviai paklausė jis. –
Kodėl nenorėtume moterų moksle? Tai beprasmiška.
Mums reikia visų mokslininkų, kokius tik galime gauti.
Elizabetė nustebusi žiūrėjo į jį. Jai susidarė įspūdis,
kad Kalvinas Evansas yra protingas vyras, tačiau dabar
ji suprato, kad jis – vienas iš tų žmonių, kurie yra
protingi tik viena siaura prasme. Patyrinėjo įdėmiau, lyg
vertindama, kaip galėtų jį perprasti. Abiem rankomis
suėmusi plaukus, susuko juos ant viršugalvio į kuodą ir
persmeigė pieštuku.
– Studijuodamas Kembridže, kiek sutikote moterų
mokslininkių? – atsargiai paklausė vėl padėjusi abi
rankas ant stalo.
– Nė vienos. Mano koledžas buvo tik vyrams.
– Supratau, – tarė ji. – Bet kituose koledžuose moterys
juk turi vienodas galimybes? Taigi, kiek žinote moterų
mokslininkių? Ir nesakykit Madam Kiuri.
Jis pažvelgė į ją, nujausdamas bėdą.
– Kalvinai, čia ir visa problema, pusė šalies gyventojų
atmetami kaip nereikalingi. Ir ne tik aš negaliu gauti
priemonių savo darbui užbaigti, bet moterys negali gauti
reikalingo išsilavinimo, kad darytų, ką gali daryti. O net
jei jos ir studijuoja universitete, tai tik ne tokiame kaip
Kembridžas. Tai reiškia, kad joms niekada nebus
sudarytos tokios pat sąlygos ir jos nebus taip pat
gerbiamos. Jos pradės nuo apačios ir ten pasiliks. Ir
nenoriu nė pradėti kalbėti apie atlyginimus. Ir viskas
todėl, kad jos nesimokė toje mokykloje, nes nebuvo į ją
priimtos.
– Sakote, kad moterys norėtų imtis mokslo, – lėtai
ištarė jis.
Ji išpūtė akis.
– Žinoma, kad norime. Mokslo, medicinos, verslo,
muzikos, matematikos. Visko.
Čia ji nutilo, nes pati pažinojo tik saujelę moterų,
kurios norėtų dirbti mokslo ar kurioje kitoje svarbioje
srityje. Dauguma koledže sutiktų moterų tvirtino
studijuojančios tik tam, kad ištekėtų. Lyg visos būtų
išgėrusios kažko, kas laikinai atėmė protą. Tai trikdė.
– Bet moterys sėdi namie, gimdo vaikus ir valo
kilimus, – kalbėjo Elizabetė. – Tai yra įteisinta vergovė.
Net ir tos moterys, kurios nori būti namų šeimininkės,
sako, kad jų darbo niekas nevertina. Vyrai įsivaizduoja,
kad didžiausias penkių vaikų motinos dienos rūpestis –
kokia spalva nusilakuoti nagus.
Įsivaizdavęs penkis vaikus Kalvinas nusipurtė.
– Kalbant apie jūsų darbą, manau, galėčiau viską
sutvarkyti, – pasakė bandydamas pakreipti mūšį kita
linkme.
– Nenoriu, kad ką nors tvarkytumėt, – atsakė ji. – Esu
pajėgi pati tvarkyti savo reikalus.
 – Ne, nesate.
– Atsiprašau?
– Nieko negalite sutvarkyti, nes pasaulis veikia ne
taip. Gyvenimas yra neteisingas.
Tie žodžiai ją įsiutino – kad jis sako jai apie neteisybę.
Jis apie tai nieko neišmano. Ji prasižiojo kažką sakyti, bet
jis ją nutraukė.
– Klausykit, – tarė, – gyvenimas niekada nebuvo
teisingas, bet jūs ir toliau elgiatės taip, lyg jis toks būtų,
tarsi atitaisius kelias neteisybes viskas susitvarkytų. To
nenutiks. Norite patarimo?
Ir jai nespėjus ištarti „ne“, pridūrė:
– Nekovokit su sistema. Ją pergudraukit.
Ji sėdėjo tylėdama, svarstydama jo žodžius. Jie atrodė
erzinančiai teisingi siaubingai neteisingu būdu.
– O štai ir laimingas sutapimas: pastaruosius metus
kaip tik bandau naujai pažvelgti į polifosforines rūgštis –
be rezultatų. Jūsų tyrimai gali pakeisti padėtį. Jei
pasakysiu Donačiui, kad man reikia dirbti su jūsų
atradimais, jau rytoj grįšit prie ankstesnių darbų. O net
jei man jūsų tyrimų nereikėtų, – bet man jų reikia, – esu
jums skolingas. Už tą užuominą apie sekretorę, ir už
vėmalus.
Elizabetė sėdėjo tylėdama. Mintis pasirodė patraukli,
nors sveikas protas jai ir prieštaravo. Ji to nenorėjo: jai
nepatiko, kad sistemas reikia pergudrauti. Kodėl jos
negalėtų tiesiog būti protingos? Ir jai tikrai nepatiko
malonės. Jos dvelkė apgaule. Bet ji turėjo tikslą ir, po
velnių, kodėl turėtų nieko nesiimti? Nieko nedarydamas
nieko nepasieksi.
– Klausykit, – tarė be užuolankų, nusibraukusi nuo
veido plaukų sruogą. – Tikiuosi, nepagalvosite, kad
darau skubotas išvadas, bet praeityje esu turėjusi
nemalonumų ir noriu aiškiai pasakyti: tai ne pramoga.
Tai darbas, nieko daugiau. Bet kokie artimi santykiai
manęs nedomina.
– Manęs irgi, – atsakė jis. – Tai darbas. Nieko daugiau.
– Nieko daugiau.
Paėmę savo puodelius su lėkštutėmis jie pasuko
priešingomis kryptimis, kiekvienas žūtbūt tikėdamasis,
kad kitas taip negalvoja.
 4 SKYRIUS

Įvadas į chemiją

Po trijų savaičių Kalvinas ir Elizabetė drauge žingsniavo

į automobilių stovėjimo aikštelę, kalbėdamiesi pakeltais
balsais.
– Jūsų mintis visiškai klaidinga, – kalbėjo ji. –
Nepaisote baltymų sintezės pamatinės prigimties.
– Priešingai, – atsakė jis, pagalvojęs, kad dar niekas
niekada nepavadino jo minčių klaidingomis, o dabar, kai
kažkas pavadino, jam tai visai nepatiko. – Jūs pati
nepaisote molekulinės san…
– Aš ne nepaisau.
– Užmiršote dvivalenčius…
– Čia trivalenčiai ryšiai…
– Taip, bet tik tuomet, kai…
– Klausykit, – nutraukė ji jiems sustojus prie jos
automobilio. – Tai yra problema.
– Kas yra problema?
– Jūs, – atsakė tvirtai, rodydama į jį abiem rankomis. –
Jūs esate problema.
 – Todėl, kad nesutinku?
– Ne tai yra problema, – atsakė ji.
– Tuomet kas?
– Tas, kad…
Ji mostelėjo ranka ir įsmeigė žvilgsnį į tolį.
Kalvinas iškvėpė ir padėjęs rankas ant jos seno
mėlyno plimuto stogo laukė atkirčio, kuris – neabejojo –
netrukus bus duotas.
Per pastarąsias kelias savaites jiedu su Elizabete
susitiko šešis kartus: du priešpiečių ir keturis kavos.
Kaskart jam tai būdavo aukščiausias ir žemiausias tos
dienos taškas. Aukščiausias, nes ji buvo protingiausia,
įžvalgiausia, labiausiai intriguojanti ir – taip –
patraukliausia gyvenime jo sutikta moteris. Žemiausias –
ji visada skubėdavo išsiskirti. O jiems išsiskyrus jis visą
likusią dieną jausdavosi prislėgtas ir apimtas nevilties.
– Naujausi šilkverpių tyrimų rezultatai, – kalbėjo ji. –
Paskutiniame „Science Journal“ numeryje. Štai ką
turėjau galvoje kalbėdama apie sudėtingąją dalį.
Jis linktelėjo, lyg suprastų, bet nieko nesuprato, ir ne
tik apie šilkverpius. Kaskart jiems susitikus jis nerdavosi
iš kailio stengdamasis parodyti, kad ji jo nedomina
niekaip kitaip, kaip tik profesiniu požiūriu. Jis
nepasisiūlė pavaišinti jos kava, nepanešė jos priešpiečių
padėklo, netgi neatidarė jai durų – net ir tąkart, kai ji
nešė knygų stirtą, per kurią nesimatė net jos galvos. Ir
nenualpo, kai prie kriauklės ji atsitiktinai atsitrenkė į jį
nugara ir jis pajuto jos plaukų aromatą. Jis nežinojo, kad
plaukai gali taip kvepėti, lyg būtų ištrinkti dubenyje su
gėlių žiedais. Kodėl ji neįvertina jo darbas-ir-nieko-
daugiau elgesio? Tai siaubingai siutino.
– Toji dalis yra bombikolis, – paaiškino ji. –
Šilkverpiuose.
– Taip, žinoma, – abejingai pratarė galvodamas, koks
buvo kvailas tą pirmą kartą jiems susitikus, kai
pavadino ją sekretore. Išvarė iš savo laboratorijos. O
paskui? Ją apvėmė. Ji pasakė, kad nesvarbu, bet ar dar
kada nors apsivilko tą geltoną suknelę? Ne. Jam buvo
akivaizdu, kad nors ji ir pasakė nelaikanti pagiežos, iš
tikrųjų ją laikė. Pats būdamas pagiežos laikymo
čempionas, žinojo, kaip viskas vyksta.
– Tai – cheminis pernešiklis, – pasakė ji. – Šilkverpių
patelėse.
– Kirmėlės, – pašiepė jis. – Nuostabu.
Ji žingtelėjo atatupsta, nustebinta jo
lengvabūdiškumo.
– Jums neįdomu, – pasakė, o jos ausų galiukai
paraudo.
– Nė trupučio.
Elizabetė įkvėpė ir ėmė rankinėje ieškoti mašinos
raktelio.

Koks nusivylimas. Pagaliau sutiko žmogų, su kuriuo gali

pasikalbėti, žmogų, kuris jai atrodo be galo protingas,
įžvalgus, intriguojantis (ir šypsodamasis pavojingai
patrauklus), bet jis ja nėmaž nesidomi. Nė trupučio. Per
pastarąsias savaites jie susitiko šešis kartus ir kaskart ji
stengdavosi elgtis dalykiškai, kaip ir jis, nors jis būdavo
kone šiurkštus. Tądien, kai ji per nešamą knygų stirtą nė
nematė durų, jis nepasivargino jai padėti. Tačiau kaskart
jiems susitikus ji jausdavo sunkiai sutramdomą norą jį
pabučiuoti. O tai buvo labai nepanašu į ją. Bet po
kiekvieno susitikimo – stengdavosi juos užbaigti kaip
įmanydama greičiau, iš baimės, kad jį pabučiuos, – visą
likusią dieną jausdavosi prislėgta ir apimta nevilties.
– Man reikia važiuoti, – pasakė.
– Kaip visada reikalai, – atsakė jis.
Bet nė vienas iš jų nepajudėjo, tik pasuko galvas
priešingomis kryptimis, lyg dairytųsi žmonių, su kuriais
sutarė susitikti čia, stovėjimo aikštelėje, nors jau buvo
beveik septinta vakaro, penktadienis ir pietinėje
aukštelės dalyje stovėjo tik du automobiliai: jos ir jo.
– Savaitgalis suplanuotas? – įsidrąsino jis.
– Taip, – pamelavo ji.
– Linksmai praleiskite, – atžariai palinkėjo, nusigręžė
ir nuėjo.
Ji akimirką lydėjo jį akimis, paskui įsėdo į automobilį
ir užsimerkė. Kalvinas nebuvo kvailas. Jis skaitė
„Science Journal“. Turėjo žinoti, ką ji norėjo pasakyti
kalbėdama apie bombikolą – feromoną, kurį šilkverpių
patelės paskleidžia norėdamos pritraukti patinus
poravimuisi. „Kirmėlės“, – kone įžeidžiamai ištarė jis.
Koks mulkis. Ir kokia ji kvaiša, taip atvirai prabilusi apie
meilę automobilių stovėjimo aikštelėje, kad būtų
atstumta.
 „Jūsų nedomina“, – pasakė ji.
„Nė trupučio“, – atsakė jis.
Atsimerkusi įkišo raktelį į užvedimo spynelę. Turbūt
jis mano, kad jai reikėjo tik laboratorinės įrangos. Nes,
vyro manymu, dėl kokios kitos priežasties moteris
užsimintų apie bombikolį penktadienio vakarą tuščioje
automobilių stovėjimo aikštelėje, iš vakarų pučiant
švelniam vėjeliui, kuris nešė brangaus šampūno
aromatą tiesiai į jo nosies šnerves, jei ne regzdama
sąmokslą, kaip gauti daugiau laboratorinių indų? Ji
nesugalvojo kitos priežasties. Išskyrus tą tikrąją. Ji jį
įsimylėjo.
Kaip tik tada kairėje išgirdo beldimą. Pakėlusi akis,
pamatė Kalviną, rodantį atidaryti langą.
– Man nereikia jūsų sumautos laboratorinės įrangos!
– suriko nuleidusi juos skyrusią stiklo pertvarą.
– O aš nesu problema, – atšovė jis, pasilenkęs, kad
pažvelgtų jai tiesiai į akis.
Elizabetė atlaikė jo žvilgsnį, įtūžusi. Kaip jis drįsta?
Kalvinas nenuleido akių. Kaip ji drįsta?
Tada ją vėl užliejo tas jausmas, tas pats, kurį
pajusdavo kaskart būdama su juo, tik šįkart ji nutarė
veikti, todėl ištiesusi abi rankas suėmė jo veidą ir
prisitraukė prie savojo, o jų pirmasis bučinys sutvirtino
tą ilgalaikį ryšį, kurio nė chemija negalėtų paaiškinti.
 5 SKYRIUS

Šeimos vertybės

Kolegos laboratorijoje nusprendė, kad Elizabetė

susitikinėja su Kalvinu Evansu tik dėl vienos priežasties:
jo šlovės. Su Kalvinu kišenėje ji buvo neliečiama. Bet
priežastis buvo daug paprastesnė. „Nes aš jį myliu“, –
būtų atsakiusi, jei kas nors jos būtų paklausęs. Bet
niekas nepaklausė.
Jam buvo lygiai taip pat. Jei kas nors būtų jo
paklausęs, Kalvinas būtų atsakęs, kad Elizabetė Zot jam
yra brangiausia pasaulyje ne todėl, kad ji graži, ir ne
todėl, kad protinga, o todėl, kad ji jį myli, o jis myli ją,
savitos pilnatvės, įsitikinimo, tikėjimo, kuriais paremta
jų ištikimybė vienas kitam, kupina meile. Jie buvo
daugiau nei draugai, daugiau nei bičiuliai, daugiau nei
sąjungininkai, daugiau nei meilužiai. Jei žmonių
santykiai yra dėlionės, tai jų dėlionė susidėjo iškart, tarsi
kažin kas būtų iškratęs iš dėžutės jos daleles ir iš viršaus
žiūrėjęs, kaip jos krinta tiksliai į reikiamą vietą,
prisiderina vienos prie kitų, susijungia ir sukuria labai
prasmingą paveikslą. Kitoms poroms nuo jų darydavosi
bloga.
Naktį, pasimylėję jie gulėdavo visada tokioje pat
padėtyje: ant nugarų, jis – užmetęs savo kojas ant jos
kojų, ji – uždėjusi ranką ant jo šlaunies, jo galva
pasvirusi link jos galvos, ir kalbėdavosi. Kartais apie
iššūkius, kitais kartais apie ateitį ir visada apie darbą.
Nepaisant po sueities jaučiamo nuovargio, jų kalbos
dažnai užtrukdavo iki paryčių, o kai jos pasisukdavo
apie kokį nors atradimą ar formulę, kuris nors iš jų
galiausiai atsikeldavo ir užsirašydavo mintį. Kai kurių
porų dvasinė bendrystė neigiamai veikia jų darbą, bet
Elizabetei su Kalvinu viskas vyko priešingai. Jie
dirbdavo net ir nedirbdami – kurstė vienas kito
kūrybingumą ir išradingumą naujais požiūriais. Vėliau,
kai mokslo bendruomenė žavėjosi jų kūrybiniu našumu,
gal būtų dar labiau jais žavėjęsi sužinoję, kad daugiausia
mokslinių atradimų jie padarė visiškai nuogi.

– Nemiegi? – kartą jiems gulint lovoje neryžtingai

sušnabždėjo Kalvinas. – Noriu tau kai ką pasakyti ir
išgirsti tavo nuomonę. Dėl Padėkos dienos.
– Ką taip?
– Na, ji artėja. Pamaniau, ar tu važiuosi namo, o jei
važiuosi, ar pakviesi mane ir… – jis nutilo ir paskui
išbėrė vienu atsikvėpimu: – supažindinsisusavošeima.
 – Ką? – sušnabždėjo Elizabetė. – Namo? Ne,
nevažiuosiu namo. Maniau, galim atšvęsti Padėkos dieną
čia. Kartu. Nebent. Na. Tu planavai važiuoti namo.
– Tikrai ne, – atsakė jis.

Pastaraisiais mėnesiais Kalvinas ir Elizabetė kalbėjosi

kone apie viską: knygas, karjerą, įsitikinimus, siekius,
filmus, politiką, net alergijas. Bet buvo viena akivaizdi
išimtis: šeima. Tai nenutiko sąmoningai, bent jau ne iš
pradžių, tačiau po kelių mėnesių nekalbėjimo šia tema
pasidarė aišku, kad jie jos gali niekada nepaliesti.
Ne todėl, kad jiems nebūtų smalsu sužinoti apie
vienas kito šaknis. Kas nenorėtų pasinerti į kito vaikystę
ir susitikti su įprastais jos veikėjais: griežtu tėvu ar
motina, konkurentu broliu ar seserimi, pamišusia teta?
Bet ne jie.
Tad šeimos tema buvo kaip atitvertas kambarys
kokiame nors name muziejuje: galėjai įkišti galvą, kad
pamatytum, jog Kalvinas kažkur užaugo (Masačusetse?),
o Elizabetė turėjo brolių (o gal seserų?), bet negalėjai
užeiti ir dirstelėti į vaistinėlę. Kol Kalvinas prašneko
apie Padėkos dieną.
– Negaliu patikėti, kad to klausiu, – galiausiai jis
išdrįso nutraukti slogią tylą. – Bet supratau, kad nežinau,
iš kur tu.
– A, – tarstelėjo Elizabetė. – Na, daugiausia iš Oregono.
O tu?
 – Ajovos.
– Tikrai? – nustebo. – Maniau, tu iš Bostono.
– Ne, – skubiai tarė jis. – Turi brolių? Seserų?
– Brolį. O tu?
– Nieko.
Jo balsas buvo bespalvis.
Ji gulėjo nejudėdama, įsiklausydama į tą toną.
– Jauteisi vienišas? – paklausė.
– Taip, – tiesiai atsakė jis.
– Apgailestauju, – tarstelėjo ir po užklotu suėmė jo
ranką. – Tavo tėvai daugiau vaikų nenorėjo?
– Sunku pasakyti, – spigiai tarė. – Juk vaikas neklausia
tėvų tokių dalykų, ar ne? Bet gal. Tikrai.
– Tuomet…
– Jie mirė, kai buvau penkerių. Motina buvo aštuntą
mėnesį nėščia.
– O Dieve. Kalvinai, atleisk, – Elizabetė staiga atsisėdo
lovoje. – Kas atsitiko?
– Traukinys, – sausai atsakė. – Partrenkė juos.
– Kalvinai, labai atsiprašau. Negalėjau įsivaizduoti.
– Viskas gerai, – tarė jis. – Tai buvo seniai. Aš jų
nebeprisimenu.
– Bet…
– Tavo eilė, – nukirto jis.
– Ne, palauk, Kalvinai, kas tave užaugino?
– Teta. Bet paskui ji irgi mirė.
– Ką? Kaip?
– Mes važiavome automobiliu ir ją ištiko širdies
priepuolis. Automobilis peršoko bortelį ir trenkėsi į
medį.
– Dieve.
– Vadink tai šeimos tradicija. Mirti avarijose.
– Nejuokinga.
– Nebandžiau juokauti.
– Kiek tau buvo metų? – neatlyžo Elizabetė.
– Šešeri.
Ji stipriai užsimerkė.
– Ir tada tu atsidūrei…
Ji nutilo.
– Katalikiškoje berniukų prieglaudoje.
– Ir… – Elizabetė ragino jį kalbėti, nekęsdama savęs už
tai. – Kaip ten buvo?
Jis patylėjo, lyg bandydamas sąžiningai atsakyti į šį
nepadoriai paprastą klausimą.
– Sunku, – galiausiai ištarė taip tyliai, kad ji vos
išgirdo.
Kažkur netoli sušvilpė traukinys ir Elizabetė susigūžė.
Kiek naktų Kalvinas gulėjo čia, girdėjo tą švilpimą,
galvojo apie žuvusius tėvus ir beveik broliuką, bet
nepasakė nė žodžio? Nebent būtų visai apie juos
negalvojęs – juk sakė vargiai beprisimenantis. Bet ką jis
prisimena? Kaip jie atrodė? O kai jis pasakė „Sunku“, ką
tiksliai turėjo galvoje? Norėjo klausti, bet jo balsas – toks
sodrus, tylus, keistas – įspėjo verčiau nebesigilinti. O
kaip jo vėlesnis gyvenimas? Kaip jis išmoko irkluoti
Ajovoje, nekalbant, kad įstojo į Kembridžą ir ten irgi
irklavo? O koledžas? Kas už jį sumokėjo? O jo ankstesni
mokslai? Berniukų prieglauda Ajovoje neatrodė plačias
mokymosi galimybes teikianti vieta. Viena yra būti
gabiam, bet būti gabiam be galimybių – visai kas kita. Jei
Mocartas būtų gimęs vargingoje šeimoje Mumbajuje, o
ne išsilavinusioje šeimoje Zalcburge, ar jis būtų sukūręs
Simfoniją Nr. 36, C tonacijoje? Niekada. Tad kaip
Kalvinas iš nieko tapo vienu gerbiamiausių pasaulio
mokslininkų?
– Sakei Oregonas, – ištarė jis abejingu balsu, patraukęs
ją vėl atsigulti šalia.
– Taip, – patvirtino ji, bijodama, kad reikės papasakoti
savo istoriją.
– Kaip dažnai ten nuvažiuoji? – paklausė.
– Niekada.
– Kodėl? – kone suriko Kalvinas, sukrėstas, kad ji
atmeta tobulai gerą šeimą. Kuri tebėra gyva.
– Religiniai sumetimai.
Kalvinas tylėjo, lyg būtų ką nors praleidęs.
– Mano tėvas buvo… toks tarsi religijos ekspertas, –
paaiškino ji.
– Kas?
– Toks lyg Dievo pardavėjas.
– Nesuprantu…
– Tas, kuris pamokslauja apie vargus ir nelaimes, kad
uždirbtų pinigų. Žinai, – tarė sumišusi, – iš tų, kurie
rėkauja apie artėjančią pasaulio pabaigą ir pasiūlo
sprendimą, tarkim, kokį ypatingą krikštą ar brangų
talismaną, kuris dar kuriam laikui atitolintų Paskutinio
teismo dieną.
– Iš to galima uždirbti?
 Ji pasuko į jį galvą.
– O, taip.
Jis gulėjo tylėdamas, bandydamas įsivaizduoti.
– Dėl to dažnai tekdavo kraustytis. Juk negali ilgą
laiką kam nors kalbėti, kad artinasi galas, jeigu jis vis
neateina.
– O tavo motina?
– Ji darydavo amuletus.
– Ne, klausiau, ar ji irgi buvo labai tikinti?
Elizabetė padvejojo.
– Jei godumą laikytum tikėjimu. Kalvinai, tame darbe
didelė konkurencija, nes jis nepaprastai pelningas. Bet
mano tėvas buvo ypač gabus, tai patvirtino kasmet
perkamas naujas kadilakas. Bet iš esmės manau, kad
mano tėvas iškilo dėl mokėjimo sukelti savaiminį
užsidegimą.
– Pala, ką?
– Nes išties sunku nepaisyti žmogaus, kuris sušunka
„Duok man ženklą!“, ir kažkas suliepsnoja.
– Pala. Ar tu sakai…
– Kalvinai, – pertraukė jį savo įprastu moksliniu tonu,
– ar žinojai, kad pistacijos yra natūraliai degios? Nes jose
didelis riebalų kiekis. Įprastai pistacijos sandėliuojamos
griežtomis drėgmės, temperatūros ir slėgio sąlygomis,
bet jeigu tos sąlygos pasikeičia, pistacijų riebalus
skaidantys enzimai gamina laisvas riebalų rūgštis,
kurios skyla, kai veikiamas deguonies riešutas išskiria
anglies dioksidą. Rezultatas? Ugnis. Vertinu savo tėvą dėl
dviejų dalykų: jis mokėjo sukelti savaiminį užsidegimą
kaskart prireikus įtikinamo ženklo iš Dievo.
Ji papurtė galvą.
– Dievaži, kiek teko vargti su pistacijomis.
– O antras dalykas? – nustebęs paklausė jis.
– Jis išmokė mane chemijos.
Elizabetė iškvėpė.
– Turbūt turėčiau jam padėkoti, – karčiai pasakė. – Bet
nedėkosiu.
Kalvinas pasuko galvą kairėn, stengdamasis nuslėpti
savo nusivylimą. Tą akimirką jis suprato, kaip troško
susitikti su jos šeima. Tikėjosi atsisėsti prie Padėkos
dienos stalo, apsuptas žmonių, kurie galiausiai bus jo,
nes jis buvo jos.
– Kur tavo brolis? – paklausė.
– Mirė, – kimiu balsu atsakė ji. – Nusižudė.
– Nusižudė? – jam užspaudė krūtinę. – Kaip?
– Jis pasikorė.
– Bet… kodėl?
– Todėl, kad tėvas jam pasakė, jog Dievas jo nekenčia.
– Bet… bet…
– Kaip sakiau, mano tėvas mokėjo įtikinti. Jeigu
sakydavo, kad Dievas ko nors nori, paprastai Dievas tai
gaudavo. O tas Dievas buvo mano tėvas.
Kalvinui suspaudė paširdžius.
– Ar… ar judu buvote artimi?
Ji giliai įkvėpė.
– Taip.
 – Nesuprantu, – neatlyžo jis. – Kam jūsų tėvui reikėjo
taip elgtis?
Jis įsmeigė žvilgsnį į tamsias lubas. Turėjo mažai
šeiminės patirties, bet visada manė, kad svarbu
priklausyti šeimai: ji yra stabilumo prielaida, paspara
užgriuvus sunkumams. Niekada nepagalvojo, kad
kartais šeima pati yra tie sunkumai.
– Džonas, mano brolis, buvo homoseksualus, – atsakė
Elizabetė.
– A, – pratarė jis, lyg jau supratęs. – Apgailestauju.
Ji pasirėmė ant alkūnės ir žiūrėjo į jį per tamsą.
– Ką nori tuo pasakyti? – paklausė.
– Bet iš kur tu žinojai? Juk jis tau tikrai pats nepasakė,
koks yra.
– Kalvinai, gal užmiršai, aš mokslininkė. Žinojau.
Šiaip ar taip, homoseksualumas nieko blogo. Visiškai
normalus dalykas – elementarus žmogaus biologijos
faktas. Nesuprantu, kaip žmonės gali to nežinoti. Ar
niekas nebeskaito Margaretės Mid? Taigi, aš žinojau, kad
Džonas yra homoseksualus, o jis žinojo, kad aš žinau.
Mes apie tai kalbėdavomės. Jis to nepasirinko; tiesiog
tokia buvo jo tapatybė. O visų geriausia, kad jis irgi
žinojo apie mane.
– Žinojo, kad tu esi…
– Mokslininkė! – atkirto Elizabetė. – Klausyk, suprantu,
kad tau gali būti sunku suvokti, turint galvoje tavo paties
klaikias aplinkybes, bet tai, kad mes gimėme vienoje ar
kitoje šeimoje, nereiškia, jog jai priklausome.
– Bet mes priklausome…
 – Ne. Kalvinai, suprask, tokie žmonės kaip mano tėvas
pamokslauja apie meilę, bet jie kupini neapykantos.
Kiekvienas, keliantis grėsmę jų siauriems įsitikinimams,
netoleruojamas. Tądien, kai motina užklupo mano brolį
susikibusį už rankų su kitu berniuku, viskas buvo
baigta. Po metų kartojimo, kad jis yra nenormalus ir
nenusipelnė gyventi, brolis nuėjo į pašiūrę nešinas
virve.
Ji kalbėjo pakeltu balsu, kaip tas, kuris iš paskutiniųjų
stengiasi nepravirkti. Jis ištiesė į ją rankas, o ji leido jam
ją apglėbti.
– Kiek tau buvo metų? – paklausė.
– Dešimt, – atsakė ji. – Džonui buvo septyniolika.
– Papasakok man apie jį, – paprašė. – Koks jis buvo?
– Toks… – sumurmėjo ji. – Mielas. Globėjiškas. Džonas
man kas vakarą skaitydavo knygą, aptvarstydavo
nubalnotus kelius, išmokė skaityti ir rašyti. Mes dažnai
kraustydavomės iš vienos vietos į kitą ir aš nemokėjau
susirasti draugų, bet buvo Džonas. Daugiausia laiko
praleisdavom bibliotekoje. Ji tapo mūsų šventove – bet
kuriame mieste ja vienintele galėdavom pasitikėti. Kai
dabar pagalvoju, juokinga.
– Ką nori tuo pasakyti?
– Juk mano tėvai turėjo šventovių verslą.
Jis linktelėjo.
– Žinai, vieną dalyką tikrai išmokau: žmonės trokšta
paprastai išspręsti savo sudėtingas problemas. Lengviau
tikėti kuo nors, ko negali matyti, paliesti, paaiškinti,
pakeisti, nei tuo, ką gali pakeisti.
 Atsiduso.
– Kalbėjau apie save.
Įsitempė.
Jie gulėjo tylėdami, abu klampodami po savo praeities
vargus.
– Kur dabar tavo tėvai?
– Tėvas kalėjime. Vienas iš jo Dievo ženklų baigėsi
trijų žmonių mirtimi. O motina išsiskyrė, vėl ištekėjo ir
išvažiavo į Braziliją. Joje nėra ekstradicijos įstatymo. Ar
minėjau, kad mano tėvai gyvenime nemokėjo mokesčių?
Kalvinas pratisai sušvilpė. Žmogui, užaugusiam ant
nuolatinės sielvarto dietos, buvo sunku įsivaizduoti, kad
kitiems teko dar didesnės jos porcijos.
– Kai tavo brolis… mirė… likai tik tu ir tėvai…
– Ne, – pertraukė ji. – Tik aš. Tėvai dažnai
išvažiuodavo kelioms savaitėms, o be Džono turėjau pati
savimi pasirūpinti. Ir aš rūpinausi. Išmokau ruošti
maistą, remontuoti namus.
– O mokykla?
– Juk sakiau, eidavau į biblioteką.
– Tai viskas?
Ji pasisuko į jį.
– Tai viskas.
Jie gulėjo greta lyg nukritę medžiai. Už kelių kvartalų
suskambo bažnyčios varpas.
– Kai buvau vaikas, – tyliai tarė Kalvinas, –
kartodavau sau, kad kiekviena diena yra nauja. Ir gali
nutikti bet kas.
Ji vėl suėmė jo ranką.
 – Ar tai padėjo?
Prisiminus, ką vyskupas berniukų prieglaudoje jam
pasakė apie tėvą, jo veidą užliejo liūdesys.
– Tenorėjau pasakyti, kad negalim leisti sau įstrigti
praeityje.
Ji linktelėjo, įsivaizduodama berniuką, kuris ką tik
tapęs našlaičiu bando save įtikinti šviesia ateitimi. Tai
buvo ypatinga drąsos rūšis, kai vaikas, patyręs
blogiausia, nepaisydamas visų visatos dėsnių ir visų
priešingų liudijimų, nusprendžia, kad kita diena gali
būti geresnė.
– Kiekviena diena yra nauja, – pakartojo Kalvinas, lyg
tebebūtų tas vaikas. Bet jį tebeslėgė to, ką sužinojo apie
savo tėvą, prisiminimas, todėl liovėsi. – Klausyk,
pavargau. Manau, jau gana.
– Turėtume šiek tiek numigti, – tarė ji, bet
nenusižiovavo.
– Galim kitąkart apie tai pakalbėti, – pasiūlė
prislėgtas.
– Gal rytoj, – pamelavo ji.
 6 SKYRIUS

Hastingso instituto kavinė

Niekas neerzina labiau nei matyti kitų nepelnytą laimę.

Kai kuriems kolegoms iš Hastingso instituto atrodė, kad
Elizabetė ir Kalvinas turėjo tą nepelnytą laimę. Jis – nes
buvo gabus; ji – nes buvo graži. Kai jiedu tapo pora, jų
nepelnytos laimės automatiškai padvigubėjo ir tapo
išties nepelnytos.
Bet, tų žmonių nuomone, blogiausia buvo tai, kad tų
laimių jie neuždirbo – tiesiog gimė tokie, taigi, jų
nepelnytą laimę nulėmė ne sunkus darbas, o genetinė
sėkmė. O tai, kad jie nutarė sujungti savo nepelnytas
likimo dovanas į vieną meilės, o gal ir aistringo sekso
kupiną ryšį, kurį visi likusieji kasdien matydavo per
priešpiečių pertrauką, tik dar labiau viską pablogino.

– Štai jie ateina, – pasakė geologas iš septinto aukšto. –

Betmanas su Robinu.
 – Girdėjau, jie gyvena susimetę, žinojot? – paklausė
laboratorijos kolega.
– Visi tai žino.
– Aš nežinojau, – niūriai ištarė trečiasis vardu Edis.
Trys geologai žiūrėjo, kaip Elizabetė su Kalvinu
pasirinko tuščią staliuką kavinės viduryje, su aplinkui
lyg automatų papliūpos tarškančiais padėklais ir stalo
įrankiais. Kavinės siūlomo jautienos troškinio smarvei
grasinant uždusinti jos lankytojus, Kalvinas su Elizabete
išrikiavo ant staliuko plastikinius maisto indelius. Vištos
krūtinėlė su parmezano sūriu. Bulvių apkepas su sūriu.
Kažkokios salotos.
– Supratau, – pratarė kažkuris iš geologų. – Kavinės
maistas jiems per prastas.
– Mano katės valgo geriau, – pasakė kitas geologas ir
pastūmė šalin padėklą.
– Sveiki! – suspigo panelė Frask, dirbtinai linksma
Personalo skyriaus sekretorė plačiu užpakaliu. Padėjusi
ant staliuko padėklą atsikrenkštė, laukdama, kad Edis,
geologijos laboratorijos technikas, atitrauktų jai kėdę.
Frask jau tris mėnesius susitikinėjo su Edžiu ir būtų
norėjusi visiems paskelbti, kad viskas sekasi kuo
puikiausiai, tačiau taip nebuvo. Edis buvo neišauklėtas
stuobrys. Kramtydavo prasižiojęs, kvatodavo iš visai
nejuokingų pokštų, sakydavo tokius dalykus kaip
„ohohoho“. Bet Edis turėjo vieną labai didelį privalumą:
jis buvo viengungis.
– Ačiū, Edi, – padėkojo, kai jis pasilenkęs atitraukė jai
kėdę. – Kaip miela!
 – Gali tęsti savo rizika, – įspėjo vienas iš geologų,
mostelėjęs galva į Kalviną su Elizabete.
– Kodėl? – paklausė ji. – Į ką taip žiūrit?
Pasisukusi kėdėje, nusekė jų žvilgsnius.
– Jergutėliau, – pratarė pamačiusi laimingąją porą. –
Vėl?
Visi keturi tylėdami žiūrėjo, kaip Elizabetė išsitraukė
bloknotą ir padavė Kalvinui. Kalvinas perskaitė, kas
parašyta, ir pakomentavo. Elizabetė papurtė galvą,
paskui kažką parodė. Kalvinas linktelėjo, tada palenkė
galvą į šoną ir ėmė lėtai kramtyti lūpas.
– Jis toks nepatrauklus, – su pasidygėjimu ištarė Frask.
Bet ji dirbo Personalo skyriuje, o jo darbuotojai
nekomentuoja kitų darbuotojų išvaizdos, todėl pridūrė:
– Tik norėjau pasakyti, kad mėlyna spalva jam
netinka.
Vienas iš geologų suvalgė gabalėlį jautienos ir suirzęs
pasakė:
– Girdėjot paskutinį? Evansas vėl nominuotas
Nobeliui.
Visas stalas kolektyviai atsiduso.
– Na ir kas, – atsakė vienas iš geologų. – Kiekvienas
gali būti nominuotas.
– Tikrai? Ar tave kada nors nominavo?
Jie lyg užkerėti nenuleido akių nuo poros. Po kelių
minučių Elizabetė įkišo ranką į krepšį ir ištraukė kažką,
įvyniotą į vaškinį popierių.
– Kaip manote, kas ten? – paklausė vienas iš geologų.
– Kepiniai, – pagarbiai atsakė Edis. – Ji dar ir kepa.
 Jie žiūrėjo, kaip Elizabetė vaišina Kalviną
šokoladiniais pyragaičiais.
– Dievaži, – suirzo Frask. – Ką nori pasakyti tuo „dar
ir“? Kiekvienas gali kepti.
– Nesuprantu jos, – tarė kažkuris iš geologų. – Ji turi
Evansą. Kodėl dar dirba?
Paskui nutilo, lyg apsvarstydamas visas galimybes.
– Nebent Evansas nenori jos vesti.
– Kam pirkti karvę, kai gali nemokamai gerti pieną? –
atsakė kitas geologas.
– Užaugau fermoje, – pritarė Edis. – Su karvėmis daug
darbo.
Frask pašnairavo į jį. Suirzusi, kad jis nesiliauja
gręžiotis į Zot kaip saulėgrąža į saulę.
– Esu žmonių elgesio specialistė, – tarė. – Netgi
mokiausi psichologijos doktorantūroje.
Ji pažvelgė į priešpiečių draugus tikėdamasi, kad šie
paklaus apie jos akademinius siekius, bet nė vienas
neparodė nė menkiausio susidomėjimo.
– Todėl galiu tvirtai pasakyti: tai ji išnaudoja jį.

Kavinės viduryje Elizabetė sutvarkė skaitomus lapus ir

atsistojo.
– Kalvinai, atleisk, turiu eiti. Pasitarimas.
– Pasitarimas? – perklausė Kalvinas tokiu tonu, lyg ji
būtų ką tik pranešusi turinti dalyvauti egzekucijoje. – Jei
dirbtum mano laboratorijoje, niekada neturėtum eiti į
jokius pasitarimus.
– Bet aš nedirbu tavo laboratorijoje.
– Bet galėtum.
Tvarkydama plastikines dėžutes, ji atsiduso. Žinoma,
mielai dirbtų jo laboratorijoje, tik šitai buvo
neįmanoma. Ji dirbo žemiausio lygio chemike. Turėjo
prasimušti pati. Pasistenk suprasti, ne kartą jam sakė.
– Bet juk mes kartu gyvenam. Tai tik kitas loginis
žingsnis.
Jis žinojo, kad su Elizabete logika visada padėdavo.
– Tai buvo finansinis sprendimas, – priminė ji.
Iš pažiūros lyg ir tiesa. Kalvinas pirmas pasiūlė,
pasakęs, kad jie didumą laisvalaikio vis tiek praleidžia
kartu, todėl finansiškai prasminga ir kartu apsigyventi.
Bet buvo 1952-ieji, o 1952-aisiais netekėjusi moteris
neapsigyvena su vyru. Todėl truputį nustebo, kai
Elizabetė nesudvejojo. „Mokėsiu pusę išlaidų“, – pasakė.
Ji išsitraukė iš plaukų pieštuką ir pabarbeno juo į
stalą, laukdama jo atsakymo. Tiesą sakant, ji neturėjo
galvoje, kad sumokės pusę išlaidų. Tai būtų neįmanoma.
Jos atlyginimas buvo tik vos didesnis už juokingą, tad
apie pusę nebuvo nė kalbos. Šiaip ar taip, namas
išnuomotas jo vardu ir tik jis gali gauti mokesčių
lengvatą. Todėl pusė būtų neteisinga. Ji davė jam laiko
suskaičiuoti. Pusė buvo nežmoniška.
– Pusę… – ištarė susimąstęs, tarsi svarstytų šį
pasiūlymą.
 Jis jau žinojo, kad ji negalėtų sumokėti pusės nuomos.
Net ir ketvirčio. Nes Hastingso institutas jai mokėjo
varganą atlyginimą – pusę to, ką gautų jos vietoje
dirbantis vyras. Tą jis sužinojo iš jos asmeninės bylos, į
kurią neteisėtai dirstelėjo. Šiaip ar taip, jis neturėjo
paskolos. Praėjusiais metais išsimokėjo už savo namuką
iš pajamų už chemijos prizą ir iškart pasigailėjo.
Sakoma, nereikia sudėti visų kiaušinių į vieną pintinę.
Jis sudėjo.
– Arba galėtume sudaryti mainų sandorį. Žinai, kaip
daro tautos, – pasiūlė ji nušvisdama.
– Mainų sandorį?
– Nuoma už paslaugas.
Kalvinas suakmenėjo. Jis nugirdo kalbas apie
nemokamą pieną.
– Vakarienė, – pasakė. – Keturis kartus per savaitę.
O jam nespėjus prasižioti pridūrė:
– Penkis. Penkis. Tačiau tai mano paskutinis
pasiūlymas. Kalvinai, aš puiki virėja. Maisto ruošimas
yra rimtas mokslas. Tiesą sakant, tai chemija.

Taip jie apsigyveno kartu ir viską išsprendė. Bet

laboratorija? Ji nenorėjo apie tai nė galvoti.
– Kalvinai, tave ką tik nominavo Nobelio premijai, –
tarė užspausdama indelio su bulvių likučiais dangtį. –
Trečią kartą per penkerius metus. Noriu, kad mane
vertintų už mano darbus, o ne darbus, kuriuos, žmonių
manymu, tu už mane padarei.
– Visi, kas tave pažįsta, niekada taip nepagalvotų.
Ji paspaudė indelio dangtelį, kad išleistų orą, paskui
pažvelgė į jį.
– Čia ir visa bėda. Niekas manęs nepažįsta.

Ji visą gyvenimą taip jautėsi. Ją vertino ne pagal tai, ką

padarė, o pagal tai, ką padarė kiti. Praeityje buvo
padegėjo dukra, serijinės nuotakos atžala, pasikorusio
homoseksualo sesuo ar žinomo mergišiaus magistrantė.
Dabar ji garsaus chemiko mergina. Niekada nebuvo
tiesiog Elizabetė Zot.
O tomis retomis progomis, kai jos nevertindavo per
kitų veiksmus, atmesdavo kaip nerimtą moterį ar
turtingo vyro medžiotoją, remdamiesi tuo, ko ji savyje
nekentė labiausiai. Išvaizda. Kuri buvo lygiai kaip tėvo.
Kaip tik dėl jo ji beveik liovėsi šypsotis. Prieš
tapdamas evangelistu, jos tėvas norėjo tapti aktoriumi.
Jis turėjo žavesio ir dantis – šie buvo profesionaliai
protezuoti. Vienintelis trūkstamas dalykas? Talentas. Kai
paaiškėjo, kad jam nepavyks tapti aktoriumi, jis perkėlė
savo gebėjimus į atgimimo palapines, kuriose jo dirbtinė
šypsena pardavinėjo žmonėms pasaulio pabaigą. Štai
kodėl būdama dešimties Elizabetė nustojo šypsotis.
Panašumas išblėso.
 Ji vėl ėmė šypsotis tik susitikusi Kalviną Evansą.
Pirmą kartą – tą vakarą teatre, kai šis apvėmė jos
suknelę.
Iš pradžių jo neatpažino, bet atpažinusi pasilenkė,
norėdama įsižiūrėti jam į veidą, nepaisant viso jovalo.
Kalvinas Evansas! Teisybė, ji buvo jam šiurkšti, nes ir jis
šiurkščiai su ja apsiėjo – laboratoriniai indai, tačiau tarp
jų iškart radosi nenugalima trauka. O štai dabar jie
įsimylėję.

– Dar valgysi? – paklausė rodydama į beveik tuščią

dėžutę.
– Ne, – atsakė jis. – Tu pabaik. Papildomas kuras tau
neprošal.
Tiesą sakant, jis ruošėsi viską suvalgyti, bet mielai
paaukos papildomas kalorijas, kad tik ji pasiliktų. Kaip ir
Elizabetė, jis niekada nebuvo lengvai bendraujantis
žmogus. Tiesą sakant, tik pradėjus irkluoti jam pavyko
užmegzti santykius su kitais. Jis seniai suprato, kad
fizinė kančia susieja žmones taip, kaip kasdienis
gyvenimas niekada negalėtų susieti. Vis dar palaikė ryšį
su savo aštuoniais komandos draugais iš Kembridžo, o
su vienu iš jų net buvo susitikęs, kai šis praėjusį mėnesį
atvyko į konferenciją Niujorke. Ketvirtoji vieta – jie
tebevadino vienas kitą vietų valtyje numeriais – tapo
neurologu.
 – Ką turi? – nustebęs paklausė Ketvirtoji vieta. –
Merginą? Šeštasis, tau pasisekė! – pliaukštelėjo per
nugarą. – Pats laikas!
Kalvinas susijaudinęs linktelėjo, smulkiai
paaiškindamas Elizabetės darbą, įpročius, juoką ir visa
kita, dėl ko ją mylėjo. Bet jau liūdniau paaiškino ir tai,
kad nors jiedu su Elizabete kartu leidžia visą laisvalaikį,
kartu gyvena, kartu valgo, kartu važiuoja į darbą ir iš
darbo, jam dar negana. Ne todėl, pasakė Ketvirtajai
vietai, kad jis nebūtų galėjęs be jos funkcionuoti, o
labiau dėl to, kad nemato prasmės be jos funkcionuoti.
– Nežinau, kaip tai pavadinti, – prisipažino viską
išsipasakojęs. – Gal esu nuo jos priklausomas? Nesveikai
nuo jos priklausomas? Gal man smegenų vėžys?
– Jėzau, Šeštasis, tai vadinama laime, – paaiškino
Ketvirtoji vieta. – Kada vestuvės?

Tačiau tai buvo problema. Elizabetė aiškiai pasakė, kad

jai visai nerūpi ištekėti. „Kalvinai, ne todėl, kad
nepritariu santuokai, – dažnai kalbėjo, – nors nepritariu
visiems tiems, kuriems kliūva, kad mes nesusituokę. Juk
tu irgi?“
„Taip“, – sutiko Kalvinas, galvodamas, kaip džiaugtųsi
galėdamas jai ištarti šį žodį prie altoriaus. Tačiau kai ji
įsmeigė į jį akis laukdama tęsinio, skubiai pridūrė:
„Manau, mums sekasi.“ O ji nusišypsojo taip nuoširdžiai,
kad giliai viduje Kalvinas kažką pajuto. Vos tik jie
išsiskyrė, jis nuvažiavo pas vietinį juvelyrą ir ilgai
rinkosi, kol galiausiai rado didžiausią deimančiuką, kokį
galėjo įpirkti. Apsvaigęs nuo jaudulio, nešiojosi dėžutę
kišenėje, laukdamas tinkamiausios akimirkos.
– Kalvinai? – Elizabetė nurinko nuo valgyklos staliuko
paskutinius daiktus. – Ar tu klausaisi? Pasakiau, kad
rytoj einu į vestuves. Dar daugiau, aš dalyvausiu
vestuvėse, jei tik gali tuo patikėti. – Ji nervingai gūžtelėjo
pečiais. – Todėl jei sutinki, tą rūgšties tyrimą galėtume
aptarti šįvakar.
– Kas išteka?
– Mano draugė Margaretė, Fizikos skyriaus sekretorė.
Po penkiolikos minučių susitinku su ja. Pasimatuoti
suknelę.
– Palauk. Tu turi draugę?
Jis manė, kad Elizabetė turi tik bendradarbius,
kolegas mokslininkus, kurie pripažino jos gebėjimus ir
pasikasdavo po jos tyrimų rezultatais.
Elizabetė sutrikusi pajuto, kaip rausta.
– Na, taip, – atsakė susidrovėjusi, – mudvi su
Margarete koridoriuje prasilenkdamos pasisveikiname.
Ir keliskart kalbėjomės prie kavos aparato.
Kalvinas būtų norėjęs, kad jo veidas bylotų, jog tai –
priimtinas draugystės apibūdinimas.
– Viskas nutiko paskutinę minutę. Viena iš jos
pamergių susirgo, o Margaretė sako, kad svarbu turėti
vienodą skaičių pamergių ir pabrolių.
Bet vos tai ištarusi suprato, ko iš tiesų reikėjo
Margaretei: keturiasdešimto dydžio moters be planų
savaitgaliui.

Tiesa, ji nemokėjo megzti draugysčių. Tikino save, jog

taip yra dėl to, kad tiek kartų kraustėsi iš vienos vietos į
kitą, turėjo blogus tėvus, neteko brolio. Bet žinojo, kad ir
kiti buvo patyrę sunkumų, tačiau neturėjo tokių bėdų.
Priešingai, kai kurie iš jų netgi lengviau
susidraugaudavo, tarsi to nuolatinio nepastovumo ar
gilaus sielvarto šmėkla jiems būtų atskleidusi svarbą
megzti ryšius, nesvarbu, kada ir kur jie nuvyktų. Kodėl ji
buvo kitokia?
O dar toks nelogiškas moteriškos draugystės menas,
kai reikėjo gebėti išlaikyti ir atskleisti paslaptis tiksliai
nustatytu laiku. Kai ji atvažiuodavo į naują miestą,
sekmadieninėje mokykloje mergaitės pasivedėdavo ją į
šalį ir dusdamos išsipasakodavo apie savo meilę tam ar
kitam berniukui. Ji jų klausydavosi, ištikimai
pasižadėdama niekam neprasitarti. Ir tesėdavo pažadą.
Tai buvo klaidinga, nes, pasirodo, ji turėjo ją pasakyti.
Jos, kaip patikėtinės, darbas buvo sulaužyti priesaiką,
pasakyti Berniukui X, kad Mergaitei Y jis atrodo labai
mielas, ir taip pradėti grandininę reakciją tarp tų dviejų
pusių. „Kodėl pati jam to nepasakai? – klausdavo savo
būsimų draugių. – Juk jis čia pat.“ Mergaitės
pasibaisėjusios atsitraukdavo.
 – Elizabete, – kreipėsi Kalvinas. – Elizabete?
Palinkęs per stalą jis paplekšnojo jai per ranką.
– Atleisk, – atsiprašė jai krūptelėjus. – Pamaniau, kad
manęs nesiklausai. Šiaip ar taip, sakiau, kad man
patinka vestuvės. Eisiu drauge.
Tiesą sakant, jis nekentė vestuvių. Ilgus metus jos
priminė jam, kad jo vis dar niekas nemyli. Bet dabar jis
turėjo ją, o rytoj ji stovės šalia altoriaus ir jis padarė
prielaidą, kad tas artumas galėtų pakeisti jos požiūrį į
santuoką. Ši teorija netgi turėjo mokslinį pavadinimą:
asociatyvi interferencija.
– Ne, – skubiai ištarė ji. – Neturiu papildomo kvietimo,
be to, kuo mažiau žmonių matys mane su ta suknele, tuo
geriau.
– Liaukis.
Jis ištiesė savo ilgą ranką per juos skiriantį tarpą ir
patraukė ją vėl atsisėsti. – Juk Margaretė nesitiki, kad
eisi viena. Ir esu tikras, jog suknelė neatrodys taip
baisiai.
– Tikrai atrodys, – ji vėl prakalbo mokslininkės tonu
kaip apie neabejotiną faktą. – Pamergių suknelės tyčia
sukurtos taip, kad jas vilkinčios moterys atrodytų
nepatrauklios; taip nuotaka atrodys gražesnė nei
įprastai. Tokia nusistovėjusi praktika ir biologiškai
įsišaknijusi pamatinė gynybinė strategija. Tokius
dalykus nuolat stebime gamtoje.
Kalvinas prisiminė vestuves, kuriose jam teko
dalyvauti, ir pagalvojo, kad, ko gero, jos tiesa: jam nė
sykio nekilo noras pakviesti kurią nors pamergę šokti.
Ar suknelė tikrai turi tokių galių? Jis pažvelgė į kitapus
stalo sėdinčią Elizabetę, kuri tvirtomis rankomis
skrosdama orą nupasakojo suknelę: papūsti klubai,
palaidi raukiniai ties liemeniu ir krūtine, ant sėdmenų
krintantis platus kaspinas. Pagalvojo, kad tokių suknelių
kūrėjai, kaip ir bombų gamintojai ar pornografijos
žvaigždės, ko gero, nekalbėdavo apie savo pragyvenimo
šaltinį.
– Tu labai maloni, kad ją gelbėji. Tik, maniau,
nemėgsti vestuvių.
– Ne, aš nemėgstu santuokos. Kalvinai, mes apie tai
jau kalbėjomės. Žinai mano nuomonę. Bet džiaugiuosi
dėl Margaretės. Apskritai.
– Apskritai?
– Na, ji vis kalba, kaip po šeštadienio vakaro pagaliau
taps ponia Piter Dikman. Tarsi pakeisti vardą būtų
lenktynių, kuriose bėga nuo šešerių, finišo linija.
– Ji išteka už Dikmano? – nustebo Kalvinas. – Iš
Molekulinės biologijos skyriaus?
Jis nemėgo Dikmano.
– Būtent, – atsakė Elizabetė. – Negaliu suprasti, kodėl
moterys ištekėdamos turi pakeisti savo senuosius vardus
it senus automobilius, prarasti savo pavardę, o kartais ir
vardą – ponia Džon Adams! Ponia Abraham Linkoln!
Tarsi jų dvidešimt su virš metų turėtos ankstesnės
tapatybės būtų laikinos, ir jos pagaliau būtų tapusios
tikrais žmonėmis. Ponia Piter Dikman. Tai nuosprendis
iki gyvos galvos.
 „Bet Elizabetė Evans skamba tobulai“, – pagalvojo
Kalvinas. Nesusitvardęs apčiuopė kišenėje mėlynąją
dėžutę ir nedvejodamas padėjo ją prieš Elizabetę.
– Gal tai galėtų pataisyti suknelę, – ištarė patrakusiai
plakančia širdimi.

„Dėžutė su žiedu, – pranešė vienas iš geologų. – Vaikai,

laikykitės: vyksta sužieduotuvės.“ Bet Elizabetės veide
buvo kažkas nesiderinančio su tokia proga.

Elizabetė pažvelgė į dėžutę, o tada į Kalviną iš siaubo

išplėstomis akimis.
– Žinau tavo požiūrį į santuoką, – skubiai pasakė
Kalvinas, – tačiau ilgai apie tai mąsčiau ir esu tikras, kad
mūsų santuoka bus kitokia. Labai nevidutiniška. Netgi
smagi.
– Kalvinai…
– Yra ir praktinių sumetimų susituokti. Tarkim,
mažesni mokesčiai.
– Kalvinai…
– Bent pažvelk į žiedą, – maldavo jis. – Jau daug
mėnesių jį nešiojuosi. Prašau.
– Negaliu, – ji nusuko akis. – Tada bus dar sunkiau
ištarti ne.
Jos motina nuolat sakydavo, kad moters vertė
matuojama sėkminga jos santuoka. „Galėjau ištekėti už
Bilio Grehemo, – mėgdavo kartoti. – Manau, jis manęs
norėjo. Beje, Elizabete, kai susižadėsi, reikalauk paties
didžiausio įmanomo deimanto. Jei santuoka
nenusisektų, visada galėsi jį užstatyti.“ Kaip pasirodė,
motina kalbėjo iš savo patirties. Kai jos tėvai nutarė
išsiskirti, paaiškėjo, kad ji jau buvo triskart ištekėjusi.
– Nesiruošiu tekėti, – atsakė Elizabetė. – Ruošiuosi būti
mokslininke. O sėkmingai dirbančios mokslininkės
neteka.
– O, tikrai? – nusijuokė motina. – Supratau. Taigi,
manai ištekėti už savo darbo kaip vienuolės išteka už
Jėzaus? Nors, kad ir ką sakytum apie vienuoles, jos bent
gali būti tikros, kad jų vyras neknarks.
Ji žnybtelėjo Elizabetei į ranką.
– Dukra, nė viena moteris neatsisako tekėti. Tu irgi
neatsisakysi.

Kalvinas plačiai atsimerkė.

– Tu sakai ne?
– Taip.
– Elizabete!
– Kalvinai, – atsargiai pratarė ji ir suėmė jo rankas
žiūrėdama į jo nutįsusį veidą. – Maniau, mes buvome dėl
to susitarę. Pats būdamas mokslininkas, žinau, kad
supranti, kodėl man apie santuoką negali būti nė kalbos.
 Tačiau jo veido išraiška liudijo, kad jis to visai
nesupranta.
– Nes aš negaliu rizikuoti, kad tavo vardas užgožtų
mano mokslinius darbus, – paaiškino ji.
– Taip, – pratarė jis. – Žinoma. Akivaizdu. Taigi, čia
darbinis konfliktas.
– Labiau socialinis konfliktas.
– Ką gi, tai yra SIAUBINGA! – suriko jis ir kiekvienas
staliukas, kuris dar nežiūrėjo į juos, pasisuko į
nelaimingąją porą kavinės vidury.
– Kalvinai, – pasakė Elizabetė, – mes tai jau aptarėme.
– Taip, žinau. Tu nepritari vardo pakeitimui. Bet ar aš
kada nors sakiau norintis, kad pasikeistum vardą? –
prieštaravo jis. – Ne, priešingai, tikėjausi, kad pasiliksi
savąjį.
Nors tai buvo ne visai tiesa. Jis tikėjosi, kad ji
pasivadins jo vardu. Tačiau pasakė:
– Vienaip ar kitaip, mūsų būsima laimė neturėtų
priklausyti nuo to, ar saujelė žmonių apsiriks
pavadindama tave ponia Evans. Mes juos pataisysime.
Dabar nebuvo tinkamas laikas pranešti jai, kad jis jau
įrašė jos vardą į savo namuko dokumentus – Elizabetė
Evans, štai kokį vardą pateikė apygardos klerkui.
Įsiminė vos sugrįžęs į savo laboratoriją paskambinti tam
klerkui.
Elizabetė papurtė galvą.
– Kalvinai, mūsų būsima laimė nepriklauso nuo to, ar
mes susituokę, bent jau tikrai ne man. Aš esu visiškai tau
įsipareigojusi ir santuoka to nepakeis. O kalbant apie tai,
kas ką galvoja – tai ne saujelė žmonių, o visa visuomenė,
ypač moksliniais tyrimais užsiimanti visuomenė. Viskas,
ką darysiu, staiga bus priskiriama tau, lyg tu būtum tai
padaręs. Tiesą sakant, dauguma žmonių manys, jog tai
tavo darbo rezultatai, nes esi vyras, o ypač todėl, kad esi
Kalvinas Evansas. Kalvinai, nenoriu būti kita Mileva
Einštein ar Ester Lederberg; atsisakau. Ir net jei būsime
pasirūpinę visais teisiniais žingsniais užtikrinti, kad
mano vardas nepasikeis, jis pasikeis. Visi mane vadins
ponia Kalvin Evans; aš tapsiu ponia Kalvin Evans.
Kiekvienas Kalėdų sveikinimas, kiekvienas banko
išrašas, kiekvienas mokesčių biuro dokumentas bus
atsiųstas ponui ir poniai Evansams. Mums pažįstama
Elizabetė Zot liausis egzistavusi.
– O būti ponia Kalvin Evans yra absoliučiai
blogiausias dalykas, koks tik tau gali nutikti, – pasakė jis
nelaimingu veidu.
– Noriu būti Elizabete Zot, – atsakė ji. – Man tai
svarbu.

Jie minutę sėdėjo nejaukioje tyloje, su ta nekenčiama

dėžute, pūpsančia tarp jų lyg prastas teisėjas įtemptose
varžybose. Prieš savo valią ji staiga pagavo save
svarstančią, kaip atrodo žiedas.
– Tikrai labai apgailestauju, – pakartojo.
– Be problemų, – šaltai atsakė jis.
Ji nusuko akis.
 – Jie skiriasi! – sušnypštė Edis. – Jie susimovė!
„Velnias, – pagalvojo Frask, – Zot ir vėl laisva.“

Tik Kalvinas negalėjo visko taip palikti. Po trisdešimties

sekundžių jis prabilo daug garsiau, nei būtų norėjęs,
nepaisydamas dešimčių į juos įsmeigtų akių porų:
– Dėl Dievo meilės, Elizabete. Juk tai tik vardas. Jis
nieko nereiškia. Tu esi tu, ir tai svarbiausia.
– Norėčiau, kad tai būtų tiesa.
– Tai yra tiesa, – neatlyžo jis. – Kas yra vardas? Niekas!
Ji pažvelgė į jį netikėtai pilnomis vilties akimis.
– Niekas? Na, tuomet gal tu pasikeistum savo vardą?
– Į kokį?
– Į manąjį. Zot.
Jis nustebęs žiūrėjo į ją, paskui pavartė akis.
– Labai juokinga, – ištarė.
– Kodėl gi ne?
Jos balse skambėjo susierzinimas.
– Tu žinai, kodėl ne. Vyrai to nedaro. Šiaip ar taip,
mano darbai, mano reputacija. Aš esu… – jis nutilo.
– Kas?
– Aš esu… aš esu…
– Pasakyk.
– Puiku. Elizabete, aš esu garsus. Negaliu tiesiog taip
pasikeisti vardo.
– A, – ištarė ji. – Bet jei nebūtum garsus, tuomet būtų
nieko tokio, jei pasikeistum savo vardą į manąjį. Ar tai
norėjai pasakyti?
– Klausyk, supratau, – tarė jis paimdamas mėlynąją
dėžutę. – Ne aš sukūriau šitą tradiciją, tiesiog taip yra.
Ištekėdamos moterys paima vyro vardą, ir
devyniasdešimt devyniems kablelis devyniems
procentams moterų tai nekelia jokių rūpesčių.
– Ir tu gali pagrįsti šį teiginį kokiais nors tyrimais, –
pasakė ji.
– Ką?
– Kad 99,9 procentams moterų tai nekelia jokių
rūpesčių.
– Ne. Bet dar neteko girdėti nusiskundimų.
– O tu negali pasikeisti vardo todėl, kad esi garsus.
Nors devyniasdešimt devyni kablelis devyni procentai
vyrų, kurie nėra garsūs, irgi pasilieka savo vardus.
– Kartoju, – ištarė jis įsikišdamas dėžutę į kišenę taip
smarkiai, kad pradrėskė jos kampą, – ne aš sukūriau šitą
tradiciją. O kaip jau sakiau, esu – buvau – už tai, kad tu
pasiliktum savo vardą.
– Buvai.
– Nebenoriu tavęs vesti.
Elizabetė klestelėjo ant kėdės.

– Žaidimas baigtas! – nušvito vienas iš geologų. –

Dėžutė vėl kišenėje!
Kalvinas sėdėjo putodamas. Diena jau ir taip buvo sunki.
Kaip tik šįryt jis vėl gavo pluoštą pamišėliškų laiškų,
daugiausia iš žmonių, prisistatančių jo kadaise
prarastais giminėmis. Tai nebuvo naujiena; vos tik jis
išgarsėjo, pasipylė sukčių laiškai. „Prodėdė“ norėjo, kad
Kalvinas investuotų į jo alchemijos projektą; „liūdinti
motina“ tvirtino esanti jo biologinė motina ir norėjo jam
duoti pinigų; tariamas pusbrolis stokojo grynųjų. Buvo ir
du laiškai nuo moterų, kurios tvirtino pagimdžiusios jo
vaikus ir jis turintis susimokėti. Nors vienintelė moteris,
su kuria jis mylėjosi, buvo Elizabetė Zot. Ar tai kada nors
baigsis?
– Elizabete, – maldavo, braukdamas pirštais per
plaukus. – Prašau, suprask. Noriu, kad mes būtume
šeima, tikra šeima. Man tai svarbu, gal todėl, kad
netekau savo šeimos, nežinau. Tik žinau, kad nuo tada,
kai sutikau tave, visada jaučiau, kad turime būti trise.
Tu, aš ir…
Elizabetė iš baimės dar labiau išplėtė akis.
– Kalvinai, – ištarė sunerimusi, – maniau, mes
susitarėme ir dėl to.
– Na, mes apie tai niekada nesikalbėjome.
– Kalbėjomės, – nesutiko ji. – Mes tikrai apie tai
kalbėjomės.
– Tik tą vieną kartą, – atsakė jis. – Ir tai nebuvo
pokalbis. Ne visai.
– Nesuprantu, kaip gali taip sakyti, – ji pradėjo
panikuoti. – Juk sutarėme: jokių vaikų. Negaliu patikėti,
kad taip kalbi. Kas tau pasidarė?
 – Taip, tik pagalvojau, galėtume…
– Aš pasakiau labai aiškiai…
– Žinau, – pertraukė jis, – bet pagalvojau…
– Negali taip tiesiog imti ir apsigalvoti.
– Dievaži, Elizabete, – jis įtūžo. – Jei pagaliau leistum
pabaigti…
– Pirmyn, – atkirto ji. – Pabaik.
Jis sutrikęs žiūrėjo į ją.
– Pagalvojau, galėtume įsigyti šunį.
Jos veidą užliejo palengvėjimas.
– Šunį? – perklausė. – Šunį!

„Prakeikimas“, – tyliai pakomentavo Frask, kai Kalvinas

pasilenkė pabučiuoti Elizabetę. Jos jausmas akimirksniu
nuaidėjo per visą kavinę. Prie visų staliukų stalo įrankiai
dzingsėdami krito ant padėklų, susitaikę su
neišvengiamu blogiu, kėdės atstumtos su niūriu
pralaimėjimu, servetėlės sugniaužtos į purvinus
kamuoliukus. Tokį triukšmą kėlė gilus pavydas, toks,
kuris niekada nesibaigia laimingai.
 7 SKYRIUS

Šešios trisdešimt

Dauguma žmonių ieško šuns pas veisėjus, kai kurie eina

į prieglaudas, bet kartais, ypač kai taip išties yra lemta,
jūsų šuo pats jus susiranda.
Maždaug po mėnesio šeštadienio vakare Elizabetė
užbėgo į vietinę kulinariją ko nors vakarienei. Kai išėjo
iš jos nešina storu saliamiu ir maišu su bakalėjos
prekėmis, skersgatvio šešėlių prieglobstyje prisiglaudęs
nususęs smirdantis šuo žiūrėjo, kaip ji eina pro šalį.
Nors tas šuo penkias valandas nebuvo pajudėjęs iš
vietos, vos dirstelėjęs į ją atsistojo ir nusekė iš paskos.
Kalvinas kaip tik pažvelgė pro langą ir pamatė namo
sugrįžtančią Elizabetę, o paskui ją per penkių žingsnių
nuotolį pagarbiai sekantį šunį. Taip jam žiūrint į ją,
žingsniuojančią, jo kūną supurtė keistas drebulys.
„Elizabete Zot, tu pakeisi pasaulį“, –išgirdo save tariant.
O tą pačią akimirką, kai ištarė tuos žodžius, žinojo, jog
tai tiesa. Ji padarys ką nors tokio revoliucinio, tokio
reikalingo, kad jos vardas, nepaisant nesibaigiančio
neigėjų legiono, bus įamžintas. Ir lyg patvirtindama šią
mintį šiandien ji atsivedė pirmąjį savo sekėją.
– Kas tavo draugas? – šūktelėjo nuvydamas šalin tą
keistą nuojautą.
– Šešios trisdešimt, – atsakė ji, dirstelėjusi į laikrodį
ant riešo.

Šešios trisdešimt verktinai reikėjo išmaudyti. Aukštas,

pilkas, liesas, apžėlęs spygliuotą vielą primenančiu
kailiu, dėl kurio atrodė taip, lyg būtų per plauką
išvengęs mirties elektros kėdėje. Jiems jį muiluojant šuo
stovėjo nejudėdamas, įsmeigęs akis į Elizabetę.
– Manau, reikėtų pabandyti rasti jo šeimininką, –
nenoriai ištarė Elizabetė. – Esu tikra, kažkas mirtinai
nerimauja.
– Tas šuo neturi šeimininko, – patikino ją Kalvinas, ir
jis buvo teisus.
Visi skambučiai į prieglaudą ir skelbimai laikraščio
rastų ir pamestų daiktų skiltyje nieko nedavė. O net jei ir
būtų davę, Šešios trisdešimt aiškiai parodė ketinantis
pasilikti.
Iš tiesų, „pasilikti“ buvo pirmas jo išmoktas žodis,
nors per kelias savaites jis išmoko dar mažiausiai
penkis. Elizabetę tai stebino labiausiai – Šešios
trisdešimt gebėjimas mokytis.
– Ar jis tau neatrodo neįprastas? – ne kartą klausė
Kalvino. – Taip greitai mokosi.
 – Jis dėkingas, – atsakė Kalvinas. – Nori mums patikti.
Bet Elizabetė buvo teisi: Šešios trisdešimt buvo
ištreniruotas greitai mokytis. Ypač apie bombas.

Prieš atsidurdamas skersgatvyje, jis gyveno Kemp

Pendltone, vietinėje jūrų pėstininkų bazėje, kaip šuo,
mokomas užuosti bombą. Nelaimei, jam nepavyko to
išmokti. Jis ne tik laiku neužuosdavo bombos, bet ir
turėjo kęsti vokiečių aviganiams, kurie visada jas
užuosdavo, skirtas liaupses. Įpykęs dresuotojas
galiausiai jo negarbingai atsikratė – nuvežė į greitkelį ir
išmetė nežinia kur. Po dviejų savaičių jis atsitiktinai
atsidūrė tame skersgatvyje. Po dviejų savaičių ir penkių
valandų Elizabetė trinko jo kailį ir vadino jį Šešios
trisdešimt.

– Tu tikras, kad galime vežtis jį į Hastingso institutą? –

paklausė Elizabetė, kai Kalvinas pirmadienį ryte įleido
šunį į mašiną.
– Žinoma, kodėl ne?
– Nesu ten mačiusi jokio šuns. Be to, laboratorijose ne
itin saugu.
– Mes jį akylai prižiūrėsim, – atsakė Kalvinas. – Šuniui
nesveika likti visą dieną vienam. Jį reikia skatinti.
Šįkart Kalvinas buvo teisus. Šešios trisdešimt mėgo
Kemp Pendltoną iš dalies todėl, kad ten niekada
nelikdavo vienas, bet labiausiai dėl to, jog ten gavo tai,
ko niekada anksčiau neturėjo: tikslą. Tik buvo viena
problema.
Turintis suuosti bombą šuo turėjo dvi galimybes:
laiku surasti bombą, kad ji būtų nukenksminta
(pageidautina), arba šokti ant bombos ir pasiaukoti, kad
išgelbėtų dalinį (nepageidautina, bet už tai po mirties
būdavo apdovanojamas medaliu). Per treniruotes
bombos būdavo tik netikros, tad jei šuo šokdavo ant jos,
daugių daugiausia pasigirsdavo garsus sprogimas ir
gausiai ištrykšdavo raudoni dažai.
To triukšmo Šešios trisdešimt mirtinai bijojo. Todėl
kasdien, kai dresuotojas jam įsakydavo „Ieškok“, jis
iškart puldavo į rytus, nors nosis jam jau pranešė, kad
bomba yra už penkiasdešimties jardų į vakarus, ir
kišdavo nosį prie įvairiausių akmenų, laukdamas, kad
koks nors kitas, drąsesnis šuo pagaliau surastų tą
prakeiktą daiktą ir gautų nusipelnytą gardėsį. Nebent tas
šuo būdavo per lėtas ar per daug nerangus, ir bomba
sprogdavo. Tada jį tik išmaudydavo.

– Daktare Evansai, negalite čia atsivesti šuns, –

paaiškino Kalvinui panelė Frask. – Mes jau sulaukėme
nusiskundimų.
 – Man niekas nesiskundė, – patraukė pečiais Kalvinas.
Nors puikiai žinojo, kad niekas ir neišdrįstų.
Frask iškart atsitraukė.

Per kelias savaites Šešios trisdešimt visiškai

inventorizavo Hastingso institutą, įsimindamas
kiekvieną aukštą, kambarį ir išėjimą lyg katastrofai
besiruošiantis ugniagesys. Bet prie Elizabetės Zot jo
budrumas pasiekdavo aukščiausią tašką. Praeityje jai
teko nemažai iškentėti – šuo šitai jautė, todėl buvo
pasiryžęs padaryti viską, kad daugiau niekada netektų
to patirti.
Tas pats buvo ir Elizabetei. Ji jautė, kad Šešios
trisdešimt irgi teko iškentėti daugiau, nei įprastai
iškenčia greitkelio-pakelėje-pamestas-šuo, ir siekė jį
apsaugoti. Tai ji primygtinai reikalavo, kad šuo miegotų
šalia jų lovos, nors Kalvinas siūlė jo guolį padėti
virtuvėje. Bet Elizabetė laimėjo, ir jis pasiliko,
nepaprastai patenkintas, išskyrus tuos kartus, kai
Kalvinas ir Elizabetė persipindavo kojomis į netvarkingą
raizginį, o jų nerangius judesius lydėdavo šnopavimas.
Gyvūnai irgi taip elgiasi, tik nepalyginamai
veiksmingiau. Šešios trisdešimt pastebėjo, kad žmonės
linkę viską pernelyg komplikuoti.
Jei tie susitikimai vykdavo anksti ryte, iškart po to
Elizabetė atsikeldavo ruošti pusryčių. Nors mainais į
nuomą suderėjo tik virti vakarienę penkis kartus per
savaitę, prie to pridūrė pusryčius, o paskui ir pietus.
Elizabetei maisto ruošimas nebuvo kažin kokia iš anksto
nulemta moters pareiga. Kaip ji ir sakė Kalvinui, maisto
ruošimas buvo chemija. Nes maisto ruošimas iš tiesų yra
chemija.
@200 °C / 35 min = prarasti vieną H2O per mol
sacharozės; iš viso 4 per 55 min = C24H36O18, – užsirašė
bloknote. „Štai kodėl sausainių tešla skysta.“ Ji
pabarbeno pieštuku į darbastalį. „Per daug vandens
molekulių.“
– Kaip sekasi? – iš kito kambario šūktelėjo Kalvinas.
– Izomerizacijos procese vos nepraradau atomo, –
šūktelėjo atsakydama. – Manau, paruošiu ką nors kito.
Žiūri Džeką?
Ji kalbėjo apie Džeką Laleiną, garsųjį televizijos
mankštos guru, savamokslį sveikatos puoselėtoją,
skatinusį žmones rūpintis savo kūnais. Nors iš tiesų
galėjo ir neklausti – girdėjo, kaip Džekas šūkauja
„aukštyn, žemyn“, lyg būtų žmogus jo jo.
– Taip, – uždusęs atsakė Kalvinas, kai Džekas liepė dar
dešimt kartų pakartoti pratimą. – Prisijungsi?
– Denatūruoju proteiną, – šūktelėjo ji.
– O dabar bėgimas vietoje, – paragino Džekas.
Kad ir ką Džekas sakytų, Kalvinas tikrai nesiruošė bėgti
vietoje, ir kol šis bėgo vietoje apsiavęs kažką, kas be galo
priminė baleto batelius, jis padarė dar dešimt
atsilenkimų iš gulimos padėties. Kalvinas nematė
prasmės bėgti viduje su baleto bateliais, tačiau jis
kasdien bėgiodavo lauke su sportbačiais. Jis buvo senas
bėgikas, tiksliau tariant, bėgiojo dar prieš šiai veiklai
išpopuliarėjant, gerokai prieš pavadinant bėgimu ristele.
Bet kadangi ne visi buvo susipažinę su šia sąvoka, į
policijos nuovadą nuolat plaukė skambučiai dėl
pusnuogio vyro, kuris bėgioja po apylinkes, garsiai
šnopuodamas pamėlynavusiomis lūpomis. Kalvinas
visada bėgdavo tomis pačiomis keturiomis ar penkiomis
gatvėmis, todėl policija prie tų skambučių greitai
priprato. „Jis ne nusikaltėlis, – atsakydavo
skambinantiesiems. – Ten tik Kalvinas. Jis nemėgsta
bėgti vietoje su baleto bateliais.“
– Elizabete? – vėl šūktelėjo jis. – Kur Šešios trisdešimt?
Rodo Hepį.
Hepis buvo Džeko Laleino šuo, retkarčiais
dalyvaudavęs laidoje. Kai jis joje dalyvaudavo, Šešios
trisdešimt visada išeidavo iš kambario. Elizabetė jautė,
kad tas vokiečių aviganis kažkodėl verčia Šešios
trisdešimt jaustis nelaimingą.
– Jis su manim, – šūktelėjo.
Elizabetė kreipėsi į šunį, laikydama ant delno
kiaušinį.
– Šešios trisdešimt, štai mano patarimas: niekada
nemušk kiaušinio į dubens kraštą – didesnė tikimybė,
kad į dubenį prikris lukštų. Geriau trenkti per jį aštriu
plonu peiliu, lyg pliaukštelėtum botagu. Matei? – ištarė
kiaušinio turiniui sukritus į dubenį.
Šešios trisdešimt žiūrėjo nemirksėdamas.
– Štai dabar suardau vidinius kiaušinio ryšius ir
pailginu aminorūgšties grandinę, – kalbėjo plakdama
kiaušinį. – Tai leidžia vieniems išlaisvintiems atomams
susijungti su kitais lygiai taip pat išlaisvintais atomais.
Paskui atkursiu apytikslę mišinio visumą išpylusi jį ant
geležies ir anglies lydinio ir nuolat maišydama
pakaitinsiu iki tam tikros temperatūros, kol jis pasieks
beveik krekėjimo stadiją.
– Laleinas gyvulys, – pranešė Kalvinas įžengdamas į
virtuvę, kiaurai šlapiais marškinėliais.
– Pritariu.
Elizabetė nukėlė nuo ugnies keptuvę ir iškrovė
kiaušinienę į dvi lėkštes.
– Nes žmonės yra gyvūnai. Iš esmės. Nors kartais
manau, kad gyvūnai, kuriuos laikome gyvuliais, daug
pažangesni už gyvūnus, kuriais esam, nors savęs tokiais
ir nelaikom.
Ji dirstelėjo į Šešios trisdešimt tikėdamasi pritarimo,
bet šįkart net ir jis jos nesuprato.
– Džekas pakišo mintį, kuri, manau, tau patiks, –
pasakė Kalvinas nuleisdamas ant kėdės savo ilgą kūną. –
Ir manau, kad išmokysiu tave irkluoti.
– Paduok natrio chloridą.
– Tau labai patiks. Galime irkluoti dvivietę be
vairininko, gal porinę valtį. Žiūrėsim į virš vandenyno
pakylančią saulę.
– Nelabai domina.
– Rytoj galime ir pradėti.
Kalvinas tebeirkluodavo tris kartus per savaitę, bet
vienvietę valtį. Elitiniai irkluotojai dažnai taip elgdavosi:
kadaise irklavę su pažįstamais iki kaulų smegenų
komandos draugais jie sunkiai pritapdavo prie kitų.
Elizabetė žinojo, kaip jis ilgisi Kembridže irkluotos
valties. Bet irklavimas jos visai nedomino.
– Nenoriu. Be to, irkluoji pusę penktos ryto.
– Irkluoju penktą, – atsakė jis, lyg tas laikas būtų daug
priimtinesnis. – Pusę penkių išvažiuoju iš namų.
– Ne.
– Kodėl?
– Ne.
– Bet kodėl?
– Nes aš tuo metu miegu.
– Lengvai išsprendžiama. Anksčiau atsigulsim.
– Ne.
– Pirmiausia supažindinsiu tave su irklavimo mašina
– mes ją vadiname ergu. Elinge yra keletas, bet žadu
sukonstruoti vieną namams. Paskui persėsim į lengvą
lenktyninę valtį. O jau balandį slysime įlanka
gėrėdamiesi saulėtekiu, irkluodami tobulai suderintais
ilgais grybšniais.
Bet jau tardamas šiuos žodžius Kalvinas suprato, kad
dalis su irklavimu neįmanoma. Pirma, niekas to
neišmoktų per mėnesį. Net su labiausiai patyrusiais
treneriais daugelis ir po metų nesugeba gerai irkluoti,
kartais net po trejų, o dauguma – niekada. O dėl slydimo
paviršiumi, nėra jokio slydimo. Pasiekęs tašką, kai
irklavimas galėtų priminti slydimą, tikėtina, jau būtum
olimpinių žaidynių lygyje ir skriejant lenktynių taku
tavo veide šviestų ne ramus pasitenkinimas, o tvardoma
agonija. Kartais ją papildydavo ryžtas, dažniausiai
reiškiantis, kad iškart po lenktynių žadi pereiti į kitą
sportą. Bet vos tik Kalvino galvoje užgimė tokia mintis, ji
jam patiko. Irkluoti dvivietę valtį su Elizabete. Kaip
nuostabu!
– Ne.
– Bet kodėl?
– Todėl. Moterys neirkluoja.
Bet vos tai pasakiusi iškart pasigailėjo.
– Elizabete Zot, ar tu tikrai pasakei, kad moterys
negali irkluoti? – nustebęs paklausė Kalvinas.
Tai viską užtvirtino.

Kitą rytą jie išvyko iš namų tamsoje. Kalvinas su senais

marškinėliais ir treningo kelnėmis, Elizabetė apsivilkusi
tai, kas nors iš tolo priminė sportinę aprangą. Kai jie
sustojo prie elingo, Šešios trisdešimt ir Elizabetė
pažvelgę pro langą pamatė keletą ant prieplaukos
besimankštinančių kūnų.
– Ar jie neturėtų to daryti viduje? – paklausė ji. – Juk
dar tamsu.
– Tokį gražų rytą?
 Tvyrojo rūkas.
– Maniau, nemėgsti lietaus.
– Tai ne lietus.
Elizabetė mažiausiai ketvirtą kartą suprato abejojanti
šiuo planu.

– Pradėsime nuo lengvų dalykų, – kalbėjo Kalvinas

vesdamas ją ir Šešios trisdešimt į elingą. Pastatas
priminė olą, o viduje dvelkė pelėsiais ir prakaitu. Jiems
einant pro lyg blynai sukrautų ilgų medinių valčių lubas
siekiančias stirtas, Kalvinas linktelėjo susitaršiusiam
žiovaujančiam vyrui, o šis linktelėjo atgal – kalbėtis
buvo gerokai per anksti. Paskui sustojo radęs, ko ieškojo:
kampe įspraustą irklavimo mašiną, ergą. Ištraukęs
pastatė tako tarp dviejų valčių stirtų viduryje.
– Pradėsime nuo pradžių, – tarė. – Technikos.
Jis atsisėdo ir pradėjo irkluoti, o jo kvėpavimas
netrukus virto kapotu kankinamu šnopavimu, kuris
neatrodė nei lengvas, nei smagus.
– Visa gudrybė neišlenkti riešų, – iššniokštė jis, –
nuleisti kelius, įtempti pilvo raumenis ir…
Bet jo žodžius užgožė neatidėliotinas poreikis
kvėpuoti, o po kelių minučių jis tarsi užmiršo, kad šalia
stovi Elizabetė.
Tada ji pasitraukė, su Šešios trisdešimt prie kojos, ir
leidosi apžiūrėti elingo, stabtelėdama prie irklų stovo –
šie buvo tokie neregėtai ilgi, kad atrodė lyg milžinai
žaislai. Šalia jo stovėjo apdovanojimų vitrina su
brėkštančio ryto šviesoje jau pradėjusiu ryškėti turiniu:
sidabrinės taurės ir senos irklavimo uniformos, kurių
kiekviena liudijo apie tuos, kurie buvo greitesni,
veiksmingesni ar nepalenkiami, – o gal trys viename.
Pasak Kalvino, drąsūs žmonės, parodė išskirtinį
susitelkimą, todėl pirmi kirto finišo liniją.
Šalia uniformų buvo nuotraukos, iš kurių žvelgė
augaloti jauni vyrukai su milžiniškais irklais. Ten buvo
ir dar vienas žmogus – smulkutis vyras, toks pat rimtas,
koks ir smulkus, ryžtingoje, nuožmioje šypsenoje
sustingusiomis lūpomis. Vairininkas, paaiškino Kalvinas,
tas, kuris pasako irkluotojams, ką daryti ir ko nedaryti:
padidinti tempą, apsisukti, vytis kitą valtį, plaukti
greičiau. Elizabetei patiko, kad tas žmogutis laikė
aštuonių laukinių arklių vadžias, o jo žodžiai jiems buvo
įsakymas, jo rankos – jų vairas, jo padrąsinimai – jų
kuras.
Atsigręžusi žiūrėjo į besirenkančius irkluotojus –
kiekvienas pagarbiai linktelėdavo Kalvinui, kuris toliau
irklavo tą triukšmingą mašiną. Kai kurių veidais
nuslinkdavo pavydo šešėlis, kai žiūrėjo, kaip jis
akivaizdžiai lengvai didina tempą, ir net Elizabetė
atpažino tai kaip įgimto sportiškumo ženklą.
– Evansai, kada irkluosi mūsų valtyje? – paklausė
vienas iš atėjusiųjų, paplekšnojęs jam per petį. –
Panaudokime tokią energiją geram tikslui!
Bet jei Kalvinas ką nors girdėjo ar jautė, tai to
neparodė. Jo akys buvo įsmeigtos į tolį, kūnas sutelktas.
Tai jis ir čia yra legenda, pagalvojo Elizabetė. Tai buvo
akivaizdu ne tik iš jų pagarbos jam, bet ir nuolankumo,
su kuriuo jie darbavosi aplink jį ir jo netinkamai
pasirinktą vietą, – Kalvinas pastatė irklavimo mašiną
tiesiai elingo viduryje. Akivaizdžiai suirzęs, vairininkas
ėmė taisyti padėtį.
– Pasiruošt! – šūktelėjo savo aštuoniems irkluotojams
ir šie nedelsdami išsirikiavo šalia savo valties, tvirti,
pasiruošę pakelti tą svorį.
– Ištraukt, – sukomandavo jis. – Sulig dviem ant pečių.
Bet buvo akivaizdu, kad jie nepraeis, – Kalvinas buvo
vidury kelio.
– Kalvinai, – nuskubėjusi prie jo sušnabždėjo
Elizabetė, – tu užtvėrei kelią. Turi pasitraukti.
Jis nesiliovė irkluoti.
– Jėzau, – burbtelėjo vairininkas ir išpūtė orą pro
suspaustas lūpas. – Tas vyrukas.
Dirstelėjo į Elizabetę, nykščiu mostelėjo jai
pasitraukti, o tada pritūpė prie pat kairės Kalvino ausies.
– Šaunuolis, Kalvinai, – suurzgė, – irkluok, šmiki.
Turime nuplaukti penkis šimtus, o tu nepasiruošęs.
Oksfordas mus vejasi iš dešinio borto ir jau pradeda
lenkti.
Elizabetė nustebusi žiūrėjo į jį.
– Atleiskite, bet… – pradėjo.
 – Žinau, tu gali ir geriau, Evansai, – ją pertraukęs
suurzgė vyras. – Nesivaržyk manęs, sumauta mašina; kai
pasakysiu du, parodysi savo jėgą, kai pasakysiu du, sulig
mano komanda atsikratysi tų Oksfordo išperų, padarysi,
kad tie berniukai norėtų būti jau mirę, tu juos užmuši,
Evansai, varyk, brolau, mes jau trisdešimt antroje
šimtinėje iš sumautų keturiasdešimties, sulig mano ir
vienas, ir du SMARKIAU, NUSUSĘS ŠIKNIAU! – suklykė
jis. – DABAR!
Elizabetė nežinojo, kas ją labiau sukrėtė: žmogučio
kalba ar Kalvino reakcija į jo žodžius. Vos išgirdęs
žodžius „sumauta mašina“ ir „šikniai“, Kalvinas
persimainė, o jo veidas įgavo tą beprotišką išraišką,
kokią paprastai matome prastuose filmuose apie
zombius. Jis irklavo vis smarkiau ir greičiau, taip garsiai
šnopuodamas, kad atrodė lyg nevaldomas traukinys, bet
žmogutis dar buvo nepatenkintas, jis nesiliovė klykęs
ant Kalvino, reikalaudamas daugiau ir gaudamas
daugiau, tarsi piktas laikmatis skaičiuodamas yrius:
dvidešimt! Penkiolika! Dešimt! Penki! Tada skaičiavimas
nutilo ir liko tik vienas paprastas žodis, kuriam Elizabetė
pritarė visa širdimi.
– Gana, – ištarė vairininkas, o Kalvinas susmuko
dvilinkas, lyg pašautas į nugarą.
– Kalvinai! – prie jo pribėgusi suriko Elizabetė. – O
Dieve!
– Jam viskas gerai, – pasakė vairininkas. – Tiesa,
Kalvinai? O dabar patrauk tą sumautą mašiną iš kelio.
Ir Kalvinas atsakė, siurbdamas į save orą.
 – Žinoma… Semai… – šnopštė tarp įkvėpimų, – ir…
ačiū… bet… pirma… noriu… tau… pristatyti… Eliz…
Eliz… Elizabetę Zot. Mano… naujoji… porininkė…
Elizabetė akimirksniu pajuto į ją įsmigusias visų
elinge buvusių vyrų akis.
– Evanso porininkė, – išpūtęs akis ištarė vienas
irkluotojas. – Ką jūs padarėt? Laimėjot olimpinių
žaidynių auksą?
– Ką?
– Irkluojate moterų komandoje? – susidomėjęs
paklausė vairininkas.
– Ne, tiesą sakant, aš niekada… – ji staiga nutilo. – Yra
moterų komandos?
– Ji dar tik mokosi, – jau pradėjęs atgauti kvapą
paaiškino Kalvinas, – bet jau turi viską, ko reikia.
Jis giliai įkvėpė, atsistojo nuo mašinos ir ėmė ją tempti
iš kelio.
– Atėjus vasarai čiuošime įlanka kartu su jumis.
Elizabetė nebuvo tikra, ką tiksliai tai reiškia. Čiuožti
įlanka? Juk jis negalvoja apie varžybas? Ir kur pradingo
gėrėjimasis saulėtekiu?
– Na, – tyliai ištarė, atsigręžusi į vairininką, kai
Kalvinas nuėjo nusišluostyti prakaito. – Nesu tikra, ar čia
mano…
– Be abejonės, – vairininkas ją pertraukė, neleisdamas
pabaigti sakinio. – Evansas niekada nebūtų pakvietęs
žmogaus į savo valtį, jei šis nebūtų pajėgus.
Paskui primerkęs akį ją nužvelgė.
– Taip. Ir aš tai matau.
 – Ką? – nustebusi paklausė ji.
Bet jis jau buvo nusisukęs ir garsiai kriokdamas
komandavo nešti valtį į prieplauką. „Vieną koją į
vandenį, – girdėjo rėkaujant, – ir nuleidžiam.“ Po kelių
akimirkų valtis pranyko rūke, o vyrų veidai buvo keistai
laimingi, nors pirmieji šalto lietaus lašai juos ir įspėjo
apie laukiančius sunkumus.
 8 SKYRIUS

Pergudravimas

Pirmą dieną ant vandens ji su Kalvinu apvertė valtį ir

pliumptelėjo į vandenį. Antrą dieną – apvertė. Trečią
dieną – apvertė.
– Kur aš klystu? – aiktelėjo Elizabetė kalendama
dantimis, jiedviem stumiant link prieplaukos ilgą siaurą
valtį. Ji nuslėpė nuo Kalvino vieną smulkmeną:
nemokėjo plaukti.
– Visur, – atsiduso Kalvinas.

– Kaip jau minėjau, – tarė po dešimties minučių,

mostelėjęs į irklavimo mašiną, rodydamas, kad nors ir
kiaurai šlapiais drabužiais, ji turi sėstis į ją – irklavimui
reikia tobulos technikos.
Kol ji prisitaikė pėdų spyrius, jis paaiškino, kad
irkluotojai paprastai treniruojasi ant ergo, kai vanduo
per daug banguotas, kai reikia patikrinti jų pasiruošimą
arba kai trenerio nuotaika išties prasta. O kai viską
atlieki teisingai, ypač per pasiruošimo testą, tave
supykina. Dar užsiminė, kad po irklavimo mašinoje pati
blogiausia diena ant vandens pasirodys gana maloni.
Bet juos ir toliau persekiojo blogiausios dienos. O
viskas todėl, kad Kalvinas nutylėjo paprastą tiesą:
irkluoti dvivietę valtį sunkiausia. Panašiai, lyg pradėtum
mokytis skraidyti iškart su B-52. Bet ar jis turėjo
pasirinkimą? Žinojo, kad į didesnę, tarkim, aštuonvietę
valtį vyrai jos tiesiog nepriims – ji buvo moteris, be to,
neturėjo jokios patirties, taigi, sujauktų visą tvarką. Dar
blogiau, ji gali nesuvaldyti irklo ir suskaldyti kelis
šonkaulius. To jis jai irgi neminėjo. Dėl akivaizdžių
priežasčių.
Atvertę valtį, jie įropojo į ją.
– Elizabete, visa bėda, kad traukdama irklus
karščiuojiesi. Po galais, neskubėk.
– Aš irkluoju lėtai.
– Ne, tu skubi. Tai viena didžiausių irkluotojų klaidų.
Kaskart, kai paskubi traukti irklus, žinai, kas nutinka?
Dievas ima smaukytis.
– Kalvinai, dievaži.
– O užsimoji per lėtai. Juk prisimeni, tikslas yra
greitis.
– Na, tai tikrai viską paaiškina, – atkirto ji iš
laivagalio. – Lėčiau, kad plauktum greičiau.
Jis pliaukštelėjo jai per petį, lyg ji pagaliau būtų
supratusi.
– Būtent.
 Drebėdama ji tvirčiau suspaudė irklą. Koks kvailas
sportas. Kitas trisdešimt minučių bandė vykdyti jo
prieštaringas komandas: pakelk rankas; ne, nuleisk!
Pasilenk; dievaži, ne taip toli! Jėzau, tu kūpriniesi, per
daug išsitempi, skubi, vėluoji, per anksti! Kol, regis, tai
nusibodo ir valčiai ir ši vėl išvertė juos į vandenį.
– Gal ir netikęs sumanymas, – pasakė Kalvinas jiems
žingsniuojant atgal į elingą, su įsirėžusiu į permirkusius
pečius sunkios valties kraštu.
– Kur mano didžiausia bėda? – paklausė ji, kai jie
nuleido valtį ant laikiklių.
Laukė blogiausio. Kalvinas nuolat kartojo, kad
irkluojant reikia aukščiausio lygio komandinio darbo –
problema, nes, jos viršininko nuomone, ji nemokėjo
dirbti komandoje.
– Tiesiog pasakyk. Neslėpk.
– Fizika, – atsakė Kalvinas.
– Fizika, – su palengvėjimu pakartojo Elizabetė. – Ačiū
Dievui.

– Supratau, – pasakė tądien darbe pasklaidžiusi

fizikos vadovėlį. – Irklavimas – tiesiog kinetinės
energijos, valties pasipriešinimo ir masės centro sąveika.
Ji užsirašė keletą formulių.
– Ir Žemės traukos, – pridūrė. – Dar plūdrumo,
santykio, greičio, pusiausvyros, kabinimo, irklo ilgio,
mentės tipo…
 Kuo daugiau skaitė, kuo daugiau užsirašinėjo, tuo
aiškiau irklavimo ypatumai atsiskleidė jai sudėtingais
algoritmais. „Dievaži, irkluoti ne taip ir sunku“, – pasakė
atsilošusi kėdėje.
– Jėzau! – po dviejų dienų sušuko Kalvinas, kai jų
valtis takiai slydo vandeniu. – Kas tu?
Ji neatsakė, mintyse kartodama formules. Jiems
plaukiant pro besiilsinčią vyrų aštuonvietę, visi
irkluotojai nulydėjo juos žvilgsniais.
– Matėt? – piktai užriko vairininkas ant savo įgulos. –
Matėt, kaip ji užsimoja irklais, nepersistengdama?

Tačiau maždaug po mėnesio dr. Donatis apkaltino ją

būtent tuo.
– Panele Zot, jūs persistengiate, – jis uždėjo ranką jai
ant peties. – Abiogenezė – labiau mokslinio filosofijos
doktorato tema, tokia nuobodi, kad tie dalykai niekam
nerūpi. Ir nesupraskit manęs klaidingai, bet ji viršija
jūsų intelektines galimybes.
– Kaip tiksliai turėčiau tai suprasti? – paklausė
nusipurčiusi jo ranką.
– Kas atsitiko? – paklausė Donatis, nepaisydamas jos
tono, suėmęs jos aptvarstytus pirštus. – Jeigu jums sunku
su laboratorijos įranga, tereikia paprašyti kurio nors iš
kolegų pagalbos.
– Aš mokausi irkluoti, – atsakė ji, ištraukdama savo
pirštus iš jo rankų. Nepaisant naujausių laimėjimų,
keletas pastarųjų kartų buvo visiška nesėkmė.
– Irkluoti? – Donatis pavartė akis. Evansas.

Donatis irgi irklavo, o dar Harvarde, tačiau jam teko

neįtikėtina nelaimė kartą varžytis su Evansu ir jo
garsiąja Kembridžo komanda sumautoje Henlio
regatoje. Dėl to gėdingo pralaimėjimo (septyniais valties
ilgiais), kurį matė tik saujelė žmonių, galėjusių ką nors
įžiūrėti per neįtikėtinai aukštų ir plačių skrybėlių jūrą,
buvo apkaltinta išvakarėse suvalgyta žuvis su
bulvytėmis, o ne jas nuplovusios pintos alaus.
Žodžiu, jie startavo dar ne visai išsiblaivę.
Po lenktynių treneris liepė nueiti pasveikinti
kilmingąją Kembridžo komandą. O tada Donatis
pirmąkart sužinojo, kad vienas iš Kembridžo vaikinų yra
amerikietis – amerikietis, kuris Harvardui jautė kažin
kokią pagiežą. Spausdamas Evanso ranką, Donatis
pajėgė ištarti „Gerai išklavot“, bet, užuot maloniai
atsakęs, Evansas šūktelėjo: „Jėzau, ar jūs girtas?“
Donatis iškart pajuto jam antipatiją, kuri trigubai
sustiprėjo sužinojus, kad Evansas ne tik kaip ir jis pats
studijuoja chemiją, bet yra tas Evansas – Kalvinas
Evansas, vyrukas, jau išgarsėjęs chemijos pasaulyje.
Tad ar galima stebėtis, kad po daugelio metų, kai
Evansas priėmė neįtikėtinai užgaulų Hastingso instituto
darbo pasiūlymą, sukurtą Donačio, šis visai dėl to
nenudžiugo? Pirma, Evansas jo neprisiminė –
neišauklėta. Antra, Evansas išlaikė savo sportinę formą –
nervina. Trečia, žurnalui „Chemistry Today“ Evansas
pasakė priėmęs šį darbo pasiūlymą ne dėl puikios
Hastingso instituto reputacijos, o todėl, kad jam patiko
sumautas oras. Tas vyras tikras subingalvis. Bet vienas
dalykas guodė. Jis, Donatis, buvo Chemijos
departamento direktorius, ir ne tik todėl, kad jo tėvas
žaidė golfą su kompanijos vadovu, ne todėl, kad buvo
pastarojo krikštasūnis, ir tikrai ne todėl, kad vedė jo
dukterį. Taigi, Evansui teks atsiskaitinėti jam.
Norėdamas primesti tokią hierarchiją, jis
pagyrūniškai pakvietė jį susitikti, o paskui tyčia
dvidešimt minučių vėlavo. Atėjęs pamatė tuščią
susitikimų kambarį, nes Evansas išvis nepasirodė.
– Atleisk, Dino, – vėliau atsiprašė Evansas. – Nemėgstu
susitikimų.
– Aš Donatis.

O dabar? Elizabetė Zot. Jis nemėgo Zot. Ji buvo įžūli,

protinga, per daug savimi pasitikinti. Dar blogiau, turėjo
siaubingą skonį vyrams. Bet priešingai nei daugelis kitų,
Donatis nemanė, kad Zot yra graži. Žvilgtelėjo į savo
šeimos nuotrauką sidabriniuose rėmeliuose: trys
didžiaausiai berniukai, smailianosė Edita ir jis pats
šonuose. Jiedu su Edita buvo tokia komanda, kokia poros
ir turėjo būti: tikrai ne pasiruošusi drauge puoselėti
tokius pomėgius kaip irklavimas, jie veikė kaip socialiai
ir fiziškai numato jų lytys. Jis uždirbo pinigus, ji gimdė
vaikus. Tai buvo normali, naši santuoka su Dievo
palaiminimu. Ar jis gulėdavo su kitomis moterimis?
Kvailas klausimas. Ar kiti to nedarė?
– …mano pagrindinė hipotezė… – kalbėjo Zot.
Pagrindinė hipotezė, kurgi ne. Jis nemėgo Zot dar ir
dėl to: ji buvo nenuilstanti. Nepalenkiama.
Nesuprantanti, kada užbaigti. Pagalvojo – tipiški
irkluotojo bruožai. Jis jau daug metų nebuvo paėmęs į
rankas irklų. Ar mieste susikūrė moterų komanda? Juk ji
tikrai neirklavo su Evansu. Toks iškilus irkluotojas kaip
Evansas niekada nenusižemins sėsdamas į vieną valtį su
naujoke, net jeigu jie kartu miega. Dar daugiau, būtent
todėl, kad jie kartu miega. Turbūt Evansas įrašė ją į
kokią nors pradedančiųjų komandą, ir Zot, norėdama
pasirodyti, kad pajėgs – kaip visada, su tuo sutiko.
Nusipurtė pagalvojęs apie būrelį vargstančių irkluotojų,
lyg patrakusiomis mentelėmis irklais taškančių vandenį.
– …esu pasiryžusi tai peržiūrėti, pone Donati… –
pareiškė Zot.
Taip, taip, išties. Tokios moterys kaip ji visada vartojo
žodį „pasiryžusi“. Ką gi, ir jis buvo pasiryžęs. Dar vakar
vakare sugalvojo naują būdą, kaip sutvarkyti Zot. Pavogs
ją iš Evanso. Ar galėtų geriau pamokyti tą pasipūtėlį? Kai
Evanso ir Zot romanas žlugs, o tame žlugime nebus
išgyvenusiųjų – jis ją pames, sugrįš pas savo vėl nėščią
žmoną ir siaubingai rėksmingus vaikus, be nuostolių.
Jo planas buvo paprastas: pirmiausia palaužti Zot
savigarbą. Juk moteris taip lengva sugniuždyti.
 – Kaip jau sakiau, – Donatis atsistojo, įtraukė pilvą ir
pastūmėjo ją durų link. – Jūs nepakankamai protinga.
Elizabetė išdidžiai nužingsniavo koridoriumi, o jos
kulniukai taukšėjo į plyteles pavojingu staccato.
Pabandė nusiraminti giliai įkvėpdama, bet oras išsiveržė
iš jos lyg viesulas. Staiga sustojusi trenkė kumščiu į
sieną, paskui mintyse peržiūrėjo galimus pasirinkimus.
Teikti pasiūlymą iš naujo.
Išeiti iš darbo.
Padegti pastatą.
Niekada nebūtų to prisipažinusi, bet jo žodžiai buvo
kaip nauji degalai į jos vis kylantį abejonių savimi laužą.
Ji neturėjo nei tokio išsilavinimo, nei tokios patirties
kaip kiti. Jai ne tik trūko jų kvalifikacijos, bet ir
straipsnių, kolegų palaikymo, finansinės paramos,
apdovanojimų. Ir vis dėlto ji žinojo – žinojo – kažką
atradusi. Kai kurie žmonės yra tam gimę; ji buvo viena iš
jų. Elizabetė prispaudė delną prie kaktos, tarsi tai
apsaugotų ją nuo sprogimo.
– Panele Zot? Atsiprašau, panele Zot? – netikėtai
suskambo balsas. – Panele Zot!
Iš už kampo išniro pliktelėjęs vyras, nešinas pluoštu
popierių. Tai buvo dr. Boriveicas, laboratorijos kolega,
dažnai prašydavęs jos pagalbos, kaip ir dauguma kitų,
bet tik tuomet, kai niekas nematydavo.
– Galėtumėt pažvelgti? – tyliai paprašė
pasivedėdamas ją į šalį, iš jaudulio suraukta kakta. –
Mano naujausio tyrimo rezultatai.
Ir įkišo jai į rankas pluoštą popierių.
 – Aš tai pavadinčiau proveržiu, nemanot?
Jo rankos drebėjo.
– Naujove?
Jo veidas buvo kaip visada: išsigandęs, lyg ką tik būtų
pamatęs vaiduoklį. Daugelis negalėjo suprasti, kaip dr.
Boriveicas gavo chemijos daktaro laipsnį, juo labiau
darbą Hastingso institute. Dažnai ir jis pats atrodė taip,
lyg nesuprastų.
– Kaip manot, ar tai sudomintų jūsų jaunąjį draugą? –
paklausė Boriveicas. – Galėtumėt jam parodyti? Juk
dabar kaip tik ten einate? Į jo laboratoriją? Galėčiau
drauge?
Ir ištiesęs ranką sugriebė Elizabetę už dilbio, tarsi ši
būtų jo gelbėjimosi plūduras, kažkas, už ko gali laikytis,
kol atplauks išganingasis gelbėtojų laivas – Kalvino
Evanso pavidalo.
Elizabetė atsargiai paėmė popierius. Ji mėgo
Boriveicą, nors šis ir buvo vargeta. Bet mandagus,
profesionalus. Jie turėjo kažką bendro: abu atsidūrė
klaidingoje vietoje klaidingu metu, nors ir dėl skirtingų
priežasčių.
– Daktare Boriveicai, – pasakė tyrinėdama jo darbą,
nustūmusi į šalį savo rūpesčius, – čia makromolekulė su
pasikartojančiais elementais, susietais amido jungtimis.
– Taip, tiesa.
– Kitaip tariant, čia poliamidas.
– Poli…
Jo veidas ištįso. Net jis žinojo, kad poliamidai seniai
sukurti.
 – Gal suklydot, – ištarė. – Pažiūrėkite dar kartą.
– Neblogas atradimas, – maloniai atsakė ji. – Tik jau
patvirtintas.
Jis nusivylęs papurtė galvą.
– Tai Donačiui verčiau to nerodyti.
– Iš esmės, jūs vėl atradote nailoną.
– Tikrai, – jis pažvelgė į rezultatus. – Velnias.
Vyras nukarino galvą. Stojo nejauki tyla. Paskui
žvilgtelėjo į savo laikrodį, lyg ten būtų tikėjęsis rasti
atsakymą.
– Kas čia? – galiausiai paklausė, rodydamas į jos
aptvarstytus pirštus.
– A. Aš irkluoju. Bent jau bandau.
– Kaip sekasi?
– Prastai.
– Tad kodėl irkluojate?
– Nežinau.
Jis papurtė galvą.
– Dievaži, kaip aš jus suprantu.

– Kaip tavo projektas? – po kelių savaičių jiems

priešpiečiaujant Kalvinas paklausė Elizabetės.
Atsikandęs sumuštinio su kalakutiena, ėmė
energingai kramtyti, bandydamas nuslėpti, kad jau žino.
Visi žinojo.
– Gerai, – atsakė Elizabetė.
– Jokių problemų?
 – Jokių.
Ji gurkštelėjo vandens.
– Juk žinai, jei tau reikėtų pagalbos…
– Man nereikia tavo pagalbos.
Kalvinas nusivylęs atsiduso. Kažkokia naivumo
forma, pagalvojo, tas jos amžinas tikėjimas, kad
gyvenime viską galima pasiekti ištverme. Žinoma,
ištvermė yra esmė, o jeigu nesiseka, prašai padėti.
Kiekvienam reikia pagalbos, bet gal todėl, kad niekas
niekada jai jos nesiūlė, ji nenorėjo tuo patikėti. Kiek
kartų tvirtino, kad jei darys, ką gali, nugalės? Jis jau
pametė skaičių. Taip tęsėsi, nors faktai akivaizdžiai
liudijo priešingai. Ypač Hastingso institute.
Baigęs valgyti priešpiečius – ji beveik neprisilietė prie
savųjų – Kalvinas pasižadėjo niekaip nieko dėl jos
nejudinti. Gerbė jos norus. O ji norėjo viską išspręsti
pati. Todėl jis nesikiš.

– Donati, kas tau darosi? – užkriokė vos po dešimties

minučių įgriuvęs į savo viršininko kabinetą. – Ar tai dėl
gyvybės atsiradimo teorijos? Dėl religinės
bendruomenės spaudimo? Abiogenezė tik dar vienas
įrodymas, kad Dievo nėra, ir tau neramu, kad Kanzasas
su tuo nesutiks? Todėl nutraukei Zot projektą? O dar
drįsti save vadinti mokslininku.
– Kalvinai, – Donatis atsainiai sunėrė rankas už
galvos. – Kad ir kaip man patiktų mūsų pašnekesiai,
dabar esu šiek tiek užimtas.
– Nes vienintelis kitas galimas paaiškinimas – tu
nesupranti jos tyrimų, – išrėžė Kalvinas, susikišęs rankas
į plačių rusvų kelnių kišenes.
Donatis pavartė akis, o pro jo lūpas išsiveržė troškaus
oro gūsis. Kodėl protingi žmonės tokie buki? Jei Evansas
turėtų nors kiek smegenų, apkaltintų jį bandymu
paveržti iš jo gražuolę merginą.
– Tiesą sakant, bandau pastūmėti jos karjerą, –
Donatis užspaudė nuorūką. – Suteiksiu jai progą dirbti
su manim prie labai svarbaus projekto. Padėsiu augti
kitose srityse.
Štai, pagalvojo Donatis. Augti kitose srityse – ar galėtų
būti aiškiau? Bet Kalvinas toliau tauškė apie jos
naujausių tyrimų rezultatus, lyg jie tebesikalbėtų apie
darbą. Tas vyrukas beviltiškas.
– Aš kiekvieną savaitę gaunu darbo pasiūlymų, –
pagrasino Kalvinas. – Hastingsas ne vienintelė vieta,
kurioje galiu dirbti prie savo tyrimų!
Ir vėl. Kiek kartų Donatis tai jau girdėjo? Tiesa,
mokslo pasaulyje Evansas buvo labai paklausus, ir taip,
didžioji dalis jų finansavimo tiesiogiai priklausė nuo jo
buvimo čia, bet tik todėl, kad rėmėjai klaidingai tikėjo,
jog Evanso vardas traukė kitus didžiuosius protus. Taip
nebuvo. Tačiau Donatis nenorėjo, kad Evansas išeitų; jis
norėjo, kad Evansas susimautų, išprotėtų praradęs savo
meilę ir susinaikintų, sugriautų savo reputaciją ir
pakirstų savo tyrimų galimybes. Kai taip nutiks, tada
galės išeiti.
 – Kaip jau minėjau, – ramiai atsakė Donatis, – tik
norėjau suteikti panelei Zot progą augti asmeniškai…
Bandau padėti jos karjerai.
– Savo karjera ji gali pasirūpinti pati.
Donatis nusijuokė.
– Tikrai? Tai kodėl tu čia?

Tačiau Donatis nepasakė Kalvinui, kad ant jo atsikratyti-

Evansu-per-Zot masalo ką tik nutūpė didelė musė.
Neregėtai turtingas rėmėjas.
Prieš dvi dienas netikėtai atėjo vyras su čekiu be
įrašytos pinigų sumos, primygtinai norėdamas
finansuoti – iš visų tyrimų – abiogenezę. Donatis
mandagiai užginčijo. Gal lipidų metabolizmą? Pasiūlė.
Ar ląstelių dalijimąsi? Bet vyras neatlyžo: abiogenezė
arba nieko. Donačiui neliko kito pasirinkimo, kaip tik
grąžinti Zot į jos juokingą skrydį Marso link.
Teko pripažinti, kad su ja jis netoli tepasistūmėjo. Ji
nepasidavė jo nuolatiniam „jūs nesate protinga“
žeminimui. Nesvarbu, kiek sykių jis tai kartojo, ji
niekada nesureagavo taip, kaip tikėjosi. Kur jos palaužta
savigarba? Kur ašaros? Arba vėl profesionaliai
kalbėdavo apie savo nuobodžią abiogenezę, arba
ištardavo: „Dar sykį mane palieskit ir gailėsitės visą
gyvenimą.“ Po velnių, ką Evansas joje rado? Gali ją
pasilikti. Jis sugalvos kitą būdą, kaip jį pamokyti.
 – Kalvinai, – tą popietę atskubėjusi į jo laboratoriją
ištarė Elizabetė. – Turiu puikių žinių. Kai ką nuo tavęs
nuslėpiau ir dėl to labai atsiprašau, bet tik todėl, kad
nenorėjau, jog kištumeisi. Prieš kelias savaites Donatis
nutraukė mano projektą, o aš kovojau, kad jį
susigrąžinčiau. Šiandien mano kova pasiekė tikslą. Jis
atšaukė savo sprendimą, pasakė peržiūrėjęs mano darbą
ir šis per daug svarbus, kad nebūtų tęsiamas.
Kalvinas plačiai nusišypsojo – tikėjosi, kad kaip tik
tokia veido išraiška geriausiai perteiks nuostabą. Jis vos
prieš valandą išėjo iš Donačio kabineto.
– Pala, tikrai? – paplekšnojo jai per nugarą. – Jis
norėjo nutraukti abiogenezės tyrimus? Na, tuomet klydo
nuo pat pradžių.
– Atleisk, kad nieko tau nepasakiau. Norėjau
susitvarkyti pati ir džiaugiuosi, kad man pavyko.
Jaučiuosi taip, lyg tai būtų pasitikėjimo mano darbu –
manimi – patvirtinimas.
– Be abejonės.
Ji pažvelgė į jį įdėmiau, paskui žingtelėjo atgal.
– Aš pati tai pasiekiau. Tu niekaip nesusijęs.
– Pirmąkart girdžiu.
– Ir tu niekada nesikalbėjai su Donačiu, – neatlyžo ji. –
Niekaip nesikišai.
– Prisiekiu, – pamelavo jis.
Jai išėjus, Kalvinas pliaukštelėjo delnais, be žodžių
išreikšdamas savo džiaugsmą, ir įjungęs stereogrotuvą
nuleido adatą ant plokštelės „Saulėta gatvės pusė“. Jis
antrąkart išgelbėjo žmogų, kurį mylėjo labiau už viską, o
svarbiausia – ji to nežinojo.
Prisitraukęs kėdę, atsivertė bloknotą ir pradėjo rašyti.
Nuo septynerių rašė dienoraštį tarp cheminių lygčių
brūkštelėdamas savo gyvenimo faktus ir baimes. Dar ir
šiandien jo laboratorija buvo pilna tų nelabai įskaitomų
užrašų. Štai kodėl visi manė, kad jis tiek daug padarė.
Apimtis.
– Tavo raštas sunkiai įskaitomas, – sakydavo
Elizabetė. – Kas čia parašyta?
Bakstelėjo į RNR teoriją, prie kurios jis darbavosi jau
keletą mėnesių.
– Hipotezė apie ribosomas, – atsakė Kalvinas.
– O čia?
Parodė į puslapio apačią. Kažkokias jo mintis apie ją.
– Vis apie tą patį, – atsakė, numesdamas bloknotą į
šalį.
Ne todėl, kad būtų rašęs apie ją ką nors blogo,
priešingai. Tiesiog nenorėjo rizikuoti, kad ji pamatytų,
jog jis paniškai bijo jos mirties.

Buvo seniai nusprendęs esąs nelaimės pranašas, o tam

turėjo neginčijamus įrodymus: kiekvienas žmogus, kurį
mylėjo, mirė, visada per kokį nors keistą nelaimingą
atsitikimą. Vienintelis būdas nutraukti tą mirtiną
grandinę buvo nemylėti. Ir jis tai darė. Bet paskui sutiko
Elizabetę ir nejučia, kvailai ir savanaudiškai, ją pamilo.
Dabar ji buvo čia, tiesiai jo nelaimę nešančios ugnies
linijoje.
Kaip chemikas suprato, kad jo tikėjimas prakeiksmu
toli gražu ne mokslinis – tai buvo tik prietarai. Ir tegul.
Gyvenimas ne hipotezė, kurią gali testuoti ir testuoti, be
pasekmių – visada kas nors nukentėdavo. Todėl jis
nuolat rūpinosi, kad niekas nekeltų jai pavojaus, o šįryt
tai buvo irklavimas.
Jie vėl apvertė savo dvivietę – jis buvo kaltas – ir
pirmąkart atsidūrė vandenyje toje pačioje valties pusėje.
Tik dabar Kalvinas pašiurpo supratęs, kad ji nemoka
plaukti. Sprendžiant iš beviltiško kapanojimosi šuniuku,
ji gyvenime neturėjo jokios plaukimo pamokos.
Todėl, kol Elizabetė buvo elingo tualete, jiedu su
Šešios trisdešimt priėjo prie vyrų komandos kapitono
daktaro Meisono. Prasidėjo prastų orų metas, o jeigu
jiedu su Elizabete ir toliau irkluos – ji norėjo, – geriausia
plaukti aštuonviete. Saugiausia. Be to, jei aštuonvietė
apsiverstų, nors tai mažai tikėtina, ją gelbėtų daugiau
žmonių. Šiaip ar taip, Meisonas jau trejus metus bandė jį
prisikalbinti, todėl vertėjo pabandyti.
– Ką manai? – Kalvinas paklausė Meisono. – Tik teks
paimti mus abu.
– Moteris vyrų aštuonvietėje? – perklausė Meisonas
pasitaisydamas kepuraitę ant savo kariškai trumpų
plaukų. Jis tarnavo jūrų pėstininku ir nekentė buvusios
tarnybos. Bet šukuoseną išlaikė.
– Ji moka, – pasakė Kalvinas. – Labai tvirta.
 Meisonas linktelėjo. Dabar jis dirbo akušeriu. Žinojo,
kokios tvirtos gali būti moterys. Bet vis tiek, moteris?
Kaip tai suveiktų?
– Klausyk, – jau po minutės Kalvinas tarė Elizabetei. –
Vyrų komanda norėtų, kad mudu šiandien plauktume su
jais aštuonvietėje.
– Tikrai?
Ji svajojo plaukti aštuonviete. Jos retai apvirsdavo.
Nepasakė Kalvinui nemokanti plaukti. Kam versti jį
nerimauti?
– Prie manęs ką tik priėjo komandos kapitonas. Matė,
kaip irkluoji. O jis moka atpažinti talentą.
Iš apačios atsklido garsus Šešios trisdešimt atodūsis.
Melas, melas ir dar kartą melas.
– Kada pradėsime?
– Dabar.
– Dabar?
Ji supanikavo. Nors ir norėjo irkluoti aštuonvietėje,
žinojo, kad ten visi dirba sinchroniškai, o tokio lygio dar
nebuvo įvaldžiusi. Valtis nugali tada, kai joje sėdintys
žmonės geba atidėti savo smulkius nesutarimus ir
fizinius nesuderinamumus ir irkluoja kaip vienas
žmogus. Tikslas – tobula harmonija. Kartą nugirdo, kaip
Kalvinas elinge kažkam pasakojo, kad Kembridžo
komandos treneris reikalaudavo jų net ir mirksėti vienu
metu. Nustebusi pamatė tą vyruką pritariamai linktelint.
„Mes turėjom nusidildyti kojų nagus iki vienodo ilgio.
Tai labai daug lėmė.“
– Tu irkluosi antroje vietoje, – pasakė Kalvinas.
 – Puiku, – atsakė Elizabetė, tikėdamasi, kad jis
nepastebėjo jos drebančių rankų.
– Vairininkas garsiai komanduos, viskas bus gerai.
Tiesiog žiūrėk į priešais esančią irklo mentę. Ir kad ir ką
darytum, nežiūrėk už valties ribų.
– Pala, kaip galiu žiūrėti į priešais esančią irklo mentę
nežiūrėdama už valties ribų?
– Tiesiog nežiūrėk, – įspėjo jis. – Išlėksi iš sėdynės.
– Bet…
– Ir atsipalaiduok.
– Aš…
– Pasiruošt! – užkriokė vairininkas.
– Nesijaudink, viskas bus gerai, – nuramino Kalvinas.

Elizabetė kažkur skaitė, kad 98 procentai dalykų, dėl

kurių žmonės nerimauja, niekada neįvyksta. O kaip su
likusiais dviem procentais? Du procentai atrodė įtartinai
mažai. Manė, kad turėtų būti 10, gal net 20 procentų. Jos
gyvenime tas skaičius buvo arčiau 50 procentų.
Nenorėjo nerimauti dėl šio plaukimo, bet nerimavo.
Penkiasdešimt procentų tikimybės, kad ji viską sumaus.
Kai jie tamsoje nešė valtį į prieplauką, vyras priešais
ją dirstelėjo per petį, tarsi bandydamas suprasti, kodėl
vyrukas, paprastai irkluojantis antroje vietoje, staiga
susitraukė.
– Elizabetė Zot, – pasakė ji.
– Nekalbėt! – užriko vairininkas.
 – Kas? – įtariai paklausė vyras.
– Šiandien irkluosiu antroje vietoje.
– Tylos! – vėl sukriokė vairininkas.
– Antroje vietoje? – negalėdamas patikėti sušnabždėjo
vyras. – Jūs irkluosite antroje vietoje?
– Ar tai problema? – atsakydama sušvokštė Elizabetė.

– Buvai nuostabi! – po dviejų valandų sušuko

Kalvinas, barbendamas pirštais per mašinos vairą taip
įsiaudrinęs, kad Šešios trisdešimt išsigando, jog jie
pateks į avariją nepasiekę namų. – Visi taip sakė!
– Kas tie visi? – paklausė Elizabetė. – Niekas man nė
žodžio nepratarė.
– Na, irkluotojai kalba tik supykę. Svarbiausia,
trečiadienį lenktyniausim.
Jis pergalingai nusišypsojo. Vėl ją išgelbėjo – pirmiau
darbe, o dabar čia. Gal taip pavyks nutraukti prakeiksmą
– imantis slaptų, bet protingų atsargumo priemonių.
Elizabetė pažvelgė pro langą. Ar irklavimas tikrai toks
lygiateisis? Ar tai tik įprasta aplinkinių baimė –
irkluotojai, kaip ir mokslininkai, baiminosi garsiosios
Kalvino pagiežos.
Jiems važiuojant pakrante namo, saulėtekis nušvietė
tuziną banglentininkų prie nukreiptų į krantą
banglenčių, kurie pasukę galvas viltingai žiūrėjo, ar
prieš darbus dar pavyks pagauti kelias bangas. Staiga
Elizabetei dingtelėjo, kad nė sykio nepastebėjo tos
tariamos jo pagiežos apraiškų.
– Kalvinai, – tarė atsigręžusi į jį, – kodėl visi kalba, kad
tu laikai pagiežą?
– Apie ką tu? – paklausė jis nebesišypsodamas.
Slaptos, protingos atsargumo priemonės. Gyvenimo
problemų sprendimas!
– Žinai, apie ką, – atsakė ji. – Visi darbe šnabždasi, kad
sužlugdai su tavim nesutinkančius.
– A, šitai, – linksmai ištarė jis. – Gandai. Paskalos.
Pavydas. Žinoma, yra žmonių, kurių nemėgstu, bet ar
specialiai varginčiausi juos žlugdydamas? Žinoma, ne.
– Taip, bet man vis tiek smalsu, ar tavo gyvenime yra
žmogus, kuriam niekada neatleisi? – paklausė ji.
– Nieko nesugalvoju, – linksmai atsakė jis. – O
tavajame? Ar esi nutarusi ko nors nekęsti visą likusį
gyvenimą?
Jis pasisuko į ją – išraudusią nuo irklavimo,
vandenyno purslų permerktais plaukais, rimtu veidu.
Pirštus buvo ištiesusi, lyg skaičiuotų.
 9 SKYRIUS

Pagieža

Tvirtindamas, kad nelaiko pagiežos ir niekam nejaučia

neapykantos, Kalvinas kalbėjo taip, kaip kai kurie
žmonės sako pamiršę pavalgyti. Jis melavo. Nors ir kaip
stengėsi apsimesti palikęs praeitį praeityje, ši tebetūnojo
čia, širdyje, kankinamai. Daug žmonių padarė jam bloga,
bet tik vienam žmogui neatleido. Tik vieno žmogaus
prisiekė nekęsiąs iki mirties.

Pirmąkart jį pamatė būdamas dešimties. Prie berniukų

prieglaudos vartų privažiavo ilgas limuzinas ir iš jo
išlipo vyras. Jis buvo aukštas, elegantiškas, apsivilkęs
pagal užsakymą pasiūtą kostiumą, su sidabriniais
rankogalių segtukais – nė viena jo išvaizdos detalė
nederėjo su Ajovos gamtovaizdžiu. Kalvinas kartu su
kitais berniukais grūdosi prie vartelių. Turbūt kino
žvaigždė. Arba profesionalus beisbolo žaidėjas.
 Jiems tai buvo ne naujiena. Maždaug dukart per
metus garsūs žmonės atvažiuodavo į jų prieglaudą su
būriu reporterių iš paskos, kad nusifotografuotų su kai
kuriais iš berniukų. Retkarčiais tie apsilankymai
baigdavosi beisbolo pirštinių pora ar pasirašyta
portretine nuotrauka. Bet šitas vyras turėjo tik portfelį.
Jie iškart liovėsi juo domėtis.
Bet praėjus gal mėnesiui nuo to vyro apsilankymo
pradėjo plaukti visokiausi daiktai: mokykliniai
vadovėliai, matematiniai žaidimai, chemijos rinkiniai. Ir
kitaip nei portretinė nuotrauka ar beisbolo pirštinės, jų
užteko visiems.
– Viešpats pasirūpino, – tarė kunigas, padalydamas
naujutėlaičius biologijos vadovėlius. – O tai reiškia, kad
jūs nuolankiai užsičiaupsit ir sėdėsit velniškai ramiai.
Berniukai galiniuose suoluose, nesimuistykit, aš
nejuokauju!
Ir jis taip pliaukštelėjo liniuote per artimiausią suolą,
kad visi pašoko.
– Tėve, atsiprašau, bet mano vadovėlis su trūkumais.
Nėra kai kurių puslapių, – tarė Kalvinas pasklaidęs
savąjį egzempliorių.
– Jų netrūksta, Kalvinai, – atsakė kunigas. – Jie buvo
pašalinti.
– Kodėl?
– Nes jie yra klaidingi, štai kodėl. Berniukai, dabar
atsiverskite šimtas devynioliktą vadovėlio puslapį.
Pradėsime nuo…
 – Trūksta evoliucijos, – versdamas lapus neatlyžo
Kalvinas.
– Kalvinai, gana.
– Bet…
Liniuotė skaudžiai pliaukštelėjo jam per krumplius.

– Kalvinai, – pavargusiu balsu prabilo vyskupas. – Kas

tau darosi? Šią savaitę tu čia jau ketvirtą kartą.
Neskaičiuojant mano ausis pasiekusių bibliotekininko
nusiskundimų apie tavo melą.
– Kokio bibliotekininko? – nustebęs paklausė
Kalvinas.
Vyskupas tikrai nekalbėjo apie tą girtą kunigą, kuris
dažnai tūnodavo sandėliuke su apgailėtinu prieglaudos
knygų rinkiniu.
– Tėvas Amosas sako, kad tu tvirtini perskaitęs viską,
ką sukaupėme knygų lentynose. Meluoti yra nuodėmė,
bet meluoti, kad pasigirtum? Pats blogiausias melas.
– Aš tikrai perskaičiau…
– Tylos! – vyskupas grėsmingai palinko prie berniuko.
– Kai kurie žmonės gimė blogi, nes jų tėvai buvo blogi, –
kalbėjo toliau. – Tik tavo atveju nežinau, iš kur tas
blogis.
– Ką norite tuo pasakyti?
– Noriu pasakyti, – vyskupas dar labiau palinko į
priekį, – kad įtariu, jog tu gimei geras, tačiau tapai
blogas. Supuvai, nes daugybę kartų blogai pasirinkai. Ar
žinai, kad grožis ateina iš vidaus?
– Taip.
– Tavo vidus toks pat bjaurus kaip ir išorė.
Žiūrėdamas į savo ištinusius krumplius, Kalvinas
stengėsi nepravirkti.
– Kodėl negali būti dėkingas už tai, ką turi? – sudejavo
vyskupas. – Pusė biologijos vadovėlio geriau nei joks, ar
ne taip? Viešpatie, žinojau, kad bus bėdos.
Jis atsistojo nuo rašomojo stalo ir ėmė žingsniuoti po
kabinetą.
– Mokslo vadovėliai, chemijos rinkiniai. Ką tenka
priimti, kad gautume pinigų.
Piktai atsigręžė į Kalviną.
– Tu kaltas net ir dėl to, – pasakė. – Jei ne tavo tėvas,
dabar mums netektų to kęsti…
Kalvinas staiga užvertė galvą.
– Nesvarbu.
Vėl atsisėdęs už rašomojo stalo, vyskupas ėmė
sklaidyti popierius.
– Nekalbėkit apie mano tėvą, – išrėžė Kalvinas,
jausdamas, kaip karštis išmuša skruostus. – Jūs jo
nepažinojot!
– Galiu kalbėti apie ką tik noriu, Evansai, – piktai
dėbtelėjo vyskupas. – Šiaip ar taip, nekalbėjau apie tavo
tėvą, žuvusį traukinio avarijoje. Kalbėjau apie tavo
tikrąjį tėvą, tą mulkį, kuris mus užvertė šitais prakeiktais
mokykliniais vadovėliais. Jis atvažiavo čia prieš mėnesį
dideliu limuzinu, ieškodamas dešimtmečio berniuko,
kurio įtėviai žuvo po traukiniu, kurio teta trenkėsi
automobiliu į medį, berniuko, kuris „galėtų būti“ – taip
pasakė tas vyras – „labai aukštas“. Nuėjęs prie spintos,
ištraukiau tavo bylą. Pamaniau, gal jis atvažiavo
pasiimti tavęs kaip pasiklydusio lagamino – su
įvaikintais dažnai taip nutinka. Bet kai pamatė tavo
nuotrauką, jo susidomėjimas išblėso.
Suvokęs išgirstas naujienas, Kalvinas išpūtė akis. Jis
buvo įvaikintas? Neįmanoma. Jo tėvai vis dar buvo jo
tėvai, nesvarbu, mirę ar gyvi. Jis užgniaužė ašaras,
prisiminęs, koks laimingas jautėsi saugiai įspraudęs savo
rankytę į didelę tėvo plaštaką, padėjęs galvą ant šiltos
motinos krūtinės. Vyskupas klydo. Jis melavo.
Berniukams visada pasakodavo istorijas, kodėl ir kaip jie
atsidūrė Visų Šventųjų prieglaudoje: jų motinos mirė
gimdydamos, o tėvai nepajėgė susidoroti; vargas buvo
juos auginti; per daug burnų, kurias reikėjo išmaitinti.
Čia tik dar viena panaši istorija.
– Tik pasakau, kad žinotum, – toliau kalbėjo vyskupas,
lyg rinkdamasis iš sąrašo, – tavo tikroji motina mirė
gimdydama, o tikrasis tėvas nepajėgė susitvarkyti.
– Netikiu jumis!
– Suprantu, – vyskupas abejingai ištraukė iš Kalvino
bylos du popieriaus lapus: įvaikinimo liudijimą ir
moters mirties liudijimą. – Pradedančiam mokslininkui
reikia įrodymų.
Kalvinas pro ašarų šydą spoksojo į dokumentus.
Neįskaitė nė vieno žodžio.
 – Taigi, – vyskupas suplojo delnais. – Kalvinai, esu
tikras, kad jautiesi sukrėstas, bet juk yra ir teigiama
pusė. Tu turi tėvą ir jis tavim rūpinasi, ar bent jau tavo
švietimu. Tai nepalyginamai daugiau, nei turi kiti
berniukai. Pasistenk nebūti toks savanaudis. Tau
pasisekė. Pirma turėjai puikius įtėvius, dabar turi
turtingą tėvą. Priimk jo dovaną kaip atminimą. Kaip
savo motinos pagerbimą. Paminklą.
– Jeigu jis mano tikrasis tėvas, – Kalvinas vis dar
netikėjo vyskupu, – būtų mane iš čia išsivežęs. Būtų
norėjęs, kad gyvenčiau su juo.
Iš nuostabos išplėstomis akimis vyskupas pažvelgė į
Kalviną.
– Ką? Ne. Juk sakiau: tavo motina mirė gimdydama, o
tavo tėvas nepajėgė susitvarkyti. Ne, mudu sutarėme,
ypač jam perskaičius tavo bylą, kad tau geriau likti čia.
Tokiam berniukui kaip tu reikia dorovinės aplinkos,
disciplinos. Daug turtingųjų siunčia savo vaikus į
pensionus. Visi Šventieji nuo jų nelabai skiriasi.
Jis patraukė nosimi, įkvėpdamas iš virtuvės
atsklindantį kažko prarūgusio kvapą.
– Tiesa, jis pareikalavo padidinti mūsų išlaidas
švietimui. Man atrodo pretenzinga, – pridūrė
nupešdamas nuo rankovės kelis prilipusius katės
plaukus. – Mus, profesionalius mokytojus, mokyti, kaip
reikia mokyti.
Atsistojęs nuo stalo atsuko Kalvinui nugarą, pro langą
žvelgė į vakarinėje pastato pusėje įlinkusį stogą.
 – Tačiau gera žinia ta, kad jis mums paliko krūvą
pinigų, – ne tik tau, bet ir kitiems berniukams. Labai
dosnus. Arba toks būtų, jei tik nebūtų pažymėjęs, kad
visi jie mokslui ir sportui. Dievaži, tie turtuoliai. Visada
mano žinantys geriau.
– Ar jis… ar jis mokslininkas?
– Ar aš sakiau, kad jis mokslininkas? – atkirto
vyskupas. – Klausyk, jis atvažiavo, pasiteiravo, išvažiavo.
Ir paliko čekį. Dosnesnį, nei kad palieka kiti dykūnai
tėvai.
– Kada jis sugrįš? – maldaujamai paklausė Kalvinas,
labiau už viską trokšdamas ištrūkti iš prieglaudos, net ir
su visai nepažįstamu vyru.
– Pagyvensim pamatysim, – atsakė vyskupas ir
nusigręžęs pažvelgė pro lango vitražą. – Jis nepasakė.

Kalvinas lėtai nusliūkino atgal į klasę, galvodamas apie

tą vyrą: kaip galėtų jį priversti čia sugrįžti. Jis turėjo
sugrįžti. Bet prieglaudoje pasirodė tik dar daugiau
vadovėlių.
Tačiau jis buvo vaikas, o kaip vaikams įprasta,
puoselėjo viltį dar ilgai tai vilčiai išblėsus. Perskaitė
visas knygas, kurias atsiuntė jo naujai atrastas tėvas, rijo
jas, lyg šios būtų meilė, gydanti sužeistą vaiko širdį
teorijomis ir algoritmais, nusprendęs perprasti jį su tėvu
jungiančią chemiją, tą nenutrūkstamą ryšį, kuris juos
susiejo visam gyvenimui. Taip mokydamasis galiausiai
suprato, kad chemija daug sudėtingesnė už prigimtinę
teisę, kad ji vingiuoja ir sukasi kartais negailestingais
keliais. Ir jam teko gyventi žinant, kad tas kitas tėvas jį
ne tik atmetė – nė nesusitikęs su juo, bet ir kad pati
chemija pagimdė pagiežą, kurios jis negalėjo nei
paslėpti, nei augdamas pamiršti.
 10 SKYRIUS

Pavadėlis

Elizabetė dar niekada neturėjo augintinio, bet nebuvo

tikra, kad jį įsigijo. Šešios trisdešimt nebuvo žmogus, bet
atrodė turintis daugiau žmogiškumo nei kai kurie
žmonės.
Štai kodėl nenupirko jam pavadėlio: atrodė
netinkama. Netgi įžeidžiama. Jis retai kada
pasitraukdavo nuo jos kojos, niekada neidavo per gatvę
neapsižiūrėjęs, nevaikė kačių. Tiesą sakant, vienintelį
kartą pabėgo per liepos ketvirtosios minėjimą, kai tiesiai
prieš jį sprogo fejerverkas. Susirūpinę ilgas valandas jo
ieškojo, kol galiausiai rado skersgatvyje, įsispraudusį už
šiukšlių dėžių, tirtantį iš gėdos.
Bet kai mieste buvo patvirtintas pirmasis pavadėlio
įstatymas, ji vėl apie tai susimąstė, nors gal dėl daug
painesnių priežasčių. Jos prisirišimas prie šuns vis augo,
kaip ir mintis apie šuns pririšimą prie savęs.
Todėl ji nupirko pavadėlį, pakabino koridoriuje ant
kabyklos ir laukė, kada Kalvinas jį pastebės. Bet po
savaitės jis vis dar jo nebuvo pastebėjęs.
– Nupirkau pavadėlį Šešios trisdešimt, – galiausiai
pranešė ji.
– Kam? – paklausė Kalvinas.
– Toks įstatymas, – atsakė ji.
– Koks įstatymas?
Elizabetė persakė jam naująjį įstatymą, o jis
nusijuokė.
– A, šitas. Na, jis mums negalioja. Jį priėmė žmonėms,
neturintiems tokio šuns kaip Šešios trisdešimt.
– Ne, jis galioja visiems. Jis naujas. Esu tikra, kad jie
nejuokauja.
Jis nusišypsojo.
– Nesirūpink. Mudu su Šešios trisdešimt kone kasdien
praeiname pro policijos nuovadą. Policininkai mus
pažįsta.
– Dabar viskas pasikeis, – neatlyžo ji. – Gal kad labai
išaugo augintinių mirčių skaičius. Vis daugiau šunų ir
kačių papuola po automobiliais.
Ji nežinojo, ar tai buvo tiesa, bet tikrai galėtų taip būti.
– Šiaip ar taip, vakar išsivedžiau Šešios trisdešimt su
pavadėliu. Jam patiko.
– Su pavadėliu negaliu bėgioti, – Kalvinas pakėlė akis.
– Nekenčiu suvaržymų. O jis visada bėga man prie kojos.
– Gali kas nors atsitikti.
– Kas gali atsitikti?
– Jis gali išbėgti į gatvę. Jį gali partrenkti automobilis.
Prisimeni fejerverkus? Nerimauju ne dėl tavęs, o dėl jo, –
atsakė Elizabetė.
 Kalvinas širdyje nusišypsojo. Šito Elizabetės bruožo
jam dar neteko matyti: motinystės instinktas.
– Beje, praneša audrą su žaibais, – pasakė Kalvinas, –
skambino daktaras Meisonas, šią savaitę irklavimo
treniruočių nebus.
– Kaip gaila, – tarė Elizabetė stengdamasi neparodyti
palengvėjimo. Ji jau keturis kartus irklavo vyrų
aštuonvietėje ir kaskart pavargdavo labiau, nei būtų
norėjusi tą pripažinti. – Daugiau nieko nesakė?
Nenorėjo pasirodyti, lyg tikėtųsi komplimento, tačiau
iš tikrųjų laukė. Daktaras Meisonas atrodė padorus
vyras; visada kalbėdavo su ja kaip su lygia. Kalvinas
minėjo, kad jis akušeris.
– Užsiminė, kad kitą savaitę lenktyniausim, – atsakė
Kalvinas. – Ir prašė pagalvoti apie pavasarinę regatą.
– Kalbi apie varžybas?
– Tau patiks. Labai smagu.
Tiesą sakant, Kalvinas beveik neabejojo, kad jai
nepatiks. Varžybos kėlė stresą. Siaubas buvo vien baimė
pralaimėti, o kur dar žinojimas, kad irkluojant skaudės,
kad vos pasigirdus žodžiui „Dėmesio!“ irkluotojas
rizikuoja patirti širdies smūgį, susilaužyti šonkaulius,
paaukoti plaučius – viskuo, ir tik tam, kad galiausiai
gautų pigų medalį. Atplaukti antram? Prašyčiau. Ta vieta
ne šiaip sau vadinama „pirmoji nevykėlio“.
– Skamba viliojamai, – pamelavo ji.
– Taip ir yra, – pamelavo jis.
 – Gal užmiršai? Juk irklavimas atšauktas, – po dviejų
dienų pasakė Kalvinas nustebęs, kad Elizabetė tamsoje
rengiasi. Siektelėjo žadintuvo. – Ketvirta ryto. Grįžk į
lovą.
– Nesimiega, – atsakė ji. – Anksčiau nuvažiuosiu į
darbą.
– Ne, – maldavo jis. – Lik su manim.
Pakėlęs užklotą pamojo jai grįžti į lovą.
– Pašausiu bulves į nelabai karštą orkaitę, – ji apsiavė
batus. – Turėsi gardžius pusryčius.
– Klausyk, jei tu išvažiuoji, ir aš važiuosiu, – pasakė
žiovaudamas. – Tik duok man penkias minutes.
– Ne, miegok, – atsakė ji.
Jis atsibudo po valandos, vienas.
– Elizabete! – pašaukė.
Nušlepsėjęs į virtuvę, ant darbastalio rado porą
puodkėlių pirštinių ir raštelį: „Skanių bulvių. Iki greito,
apkabinu, bučiuoju. E.“

– Šįryt nubėkim į darbą, – Kalvinas šūktelėjo Šešios

trisdešimt.
Nelabai norėjo bėgti, bet šitaip jie galės grįžti namo
vienu automobiliu. Ne dėl to, kad būtų norėjęs sutaupyti
degalų, o todėl, kad negalėjo pakęsti minties, jog
Elizabetė važiuos viena. Pakeliui augo medžiai. Važiavo
traukiniai.
 Ji būtų supykusi, jei sužinotų, kaip jis nerimauja ir
jaudinasi, todėl nieko jai nesakė. Kaip būtų galėjęs
nesijaudinti dėl žmogaus, kurį mylėjo visų labiausiai, net
labiau, nei atrodė įmanoma? Juk ir ji rūpindavosi juo:
žiūrėjo, kad jis pavalgytų, vis patardavo verčiau bėgioti
viduje, kaip Džekas, o dar nupirko ir pavadėlį.
Akies krašteliu jis pastebėjo kelias sąskaitas ir įsiminė
nepamiršti sutvarkyti naujausią mulkinimo meistrų
laiškų derlių. Vėl gavo laišką iš moters, tvirtinusios, kad
yra jo motina. „Man pasakė, kad tu mirei“, –
kiekviename laiške rašė ji. Tas kartojimas jį erzino. Gavo
ir laišką iš kažkokio beraščio, kaltinusio Kalviną
pavogus jo idėjas, ir laišką nuo tariamo brolio, kuriam
reikėjo pinigų. Keista, bet nė vieno laiško iš apsimetėlio
tėvo. Gal todėl, kad jo tėvas tebebuvo gyvas, bet
apsimetinėjo niekada neturėjęs sūnaus.
Nuo tada, kai paliko berniukų prieglaudą, vieninteliu
žmogumi be vyskupo, kuriam prisipažino jaučiantis
pagiežą savo tėvui, visai netikėtai tapo jo susirašinėjimo
draugas. Niekada su juo nesusitiko, bet jie užmezgė
tvirtą draugystę. Gal todėl, kad, kaip ir per išpažintį,
abiem atrodė lengviau kalbėtis su tuo, kurio nemato. Bet
iškilus tėvų klausimui – po metus trukusio atviro
susirašinėjimo – viskas pasikeitė. Kalvinas užsiminė, jog
tikisi, kad jo tėvas miręs, o akivaizdžiai sukrėsto
susirašinėjimo draugo reakcija buvo labai netikėta: jis
liovėsi rašyti.
Kalvinas spėjo peržengęs ribą – tas vyras buvo
tikintis, o jis pats toks nebuvo; gal viltis, kad tavo tėvas
miręs, tikintiesiems buvo nepriimtina. Tačiau kad ir
kokia būtų to priežastis, jų tête-à-tête pasibaigė. Jis daug
mėnesių jautėsi prislėgtas.
Štai kodėl nutarė Elizabetei nesakyti apie savo atgijusį
tėvą. Nuoširdžiai nerimavo, kad ji gali sureaguoti taip,
kaip sureagavo jo buvęs draugas, ar staiga suvokti tai, ką
vyskupas apibūdino kaip jo lemiamą trūkumą: įgimtą
nepatrauklumą. Kalvinas Evansas, bjaurus ir viduje, ir
išorėje. Juk ji atmetė jo pasiūlymą tuoktis.
O jei dabar jai pasakytų apie tėvą, gal ji imtų svarstyti,
kodėl anksčiau to nepasakė. Tai buvo pavojinga, nes ji
galėtų paklausti savęs, ką dar jis nuo jos nuslėpė?
Ne, kai kurių dalykų geriau nesakyti. Juk ir ji jam
nepasakė apie savo nemalonumus darbe. Normalu turėti
kelias paslaptis net ir artimai draugaujant.
Jis užsitempė senas treningines kelnes, paskui
panaršė po jų bendrą kojinių stalčių ir jo nuotaika
pasitaisė užuodus jos kvepalų dvelksmą. Jis nebuvo iš tų,
kurie užsiima savęs tobulinimu: neperskaitė Deilo
Karnegio knygos „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką
žmonėms“, nes po dešimties puslapių suprato, kad jam
visai nerūpi, ką galvoja kiti. Tik taip buvo iki Elizabetės,
kol suprato, kad darydamas ją laimingą pats jaučiasi
laimingas. Ko gero, tai pati tikriausia meilės išraiška,
pagalvojo griebdamas teniso batelius. Norėti pasikeisti
dėl kito žmogaus. Kai pasilenkė užsirišti batraiščius, jo
krūtinę užliejo kažkoks naujas jausmas. Gal
dėkingumas? Jis, anksti tapęs našlaičiu, iki tol niekieno
nemylėtas nepatrauklusis Kalvinas Evansas, kažkokiu
būdu rado tą moterį, šitą šunį, tą darbą, irklavimą,
bėgimą, Džeką. Tai buvo gerokai daugiau, nei jis kada
nors tikėjosi, gerokai daugiau, nei kada nors nusipelnė.
Pažvelgė į rankinį laikrodį: 5.18 val. Elizabetė sėdėjo
ant taburetės, jos centrifugos sukosi didžiausiu
įmanomu greičiu. Švilptelėjęs pakvietė Šešios trisdešimt
prie paradinių durų. Iki darbo buvo šiek tiek daugiau
nei penkios mylios, bėgdami jie bus vietoje po
keturiasdešimt dviejų minučių. Bet jam atidarius duris
Šešios trisdešimt sudvejojo. Lauke buvo tamsu ir
dulksna.
– Ateik, – pakvietė Kalvinas. – Kas atsitiko?
Paskui prisiminė. Sugrįžęs nukabino pavadėlį ir
pasilenkė jį prisegti prie Šešios trisdešimt apykaklės.
Pirmą kartą saugiai susietas su savo šunimi, Kalvinas
išėjo, užrakindamas už savęs duris.
Po trisdešimt septynių minučių jis buvo miręs.
 11 SKYRIUS

Biudžeto apkarpymai

– Ateik, drauguži, – Kalvinas pakvietė Šešios

trisdešimt, – bėgam.
Šešios trisdešimt kaip įpratęs bėgo penki žingsniai
prieš Kalviną, kaskart atsigręždamas, lyg norėtų
įsitikinti, ar Kalvinas vis dar ten. Pasukę į dešinę jie
prabėgo spaudos kioską. „MIESTO BIUDŽETAS PASIEKĖ
DUGNĄ“, – skelbė antraštė. „KILO PAVOJUS POLICIJOS IR
UGNIAGESIŲ TARNYBOMS“.
Kalvinas timptelėjo pavadėlį, pasukdamas Šešios
trisdešimt į senesnį kvartalą, su dideliais namais ir
plačiomis vejomis.
– Vieną dieną aš čia gyvensiu, – patikino jį Kalvinas
jiems bėgant per tą kvartalą. – Gal, kai laimėsiu Nobelio
premiją.
Šešios trisdešimt žinojo, kad jis ją laimės, nes taip jam
pasakė Elizabetė.
Kai jie dar sykį pasuko, Kalvinas vos nepargriuvo
paslydęs ant samanų, bet išsilaikė ant kojų.
 – Per plauką, – garsiai iškvėpė jiems artėjant prie
policijos nuovados. Šešios trisdešimt žiūrėjo į priekyje
lyg kareiviai per patikrinimą išrikiuotus policijos
automobilius.

Tik tų automobilių niekas netikrino. Nes policijos

valdybos biudžetas vėl buvo apkarpytas – trečiąkart per
ketverius metus. Visi trys apkarpymai buvo pagal
iniciatyvą „Padaryti daugiau su mažiau!“, šūkis,
susapnuotas kokio nors vidurinės grandies vadybininko
miesto Viešųjų ryšių departamente. Jo tikroji reikšmė
buvo ta, kad šįkart iškilo pavojus jų darbo vietoms.
Atlyginimai jau apkarpyti. Jų kelti niekas nežadėjo.
Eilėje laukė laikinos pertraukos darbe.
Todėl pareigūnai darė, ką galėjo, kad jų išvengtų; jie
griebėsi naujausios „Padaryti daugiau su mažiau“
iniciatyvos ir pradėjo ją nuo ten, kur ir priklausė:
patrulinių automobilių stovėjimo aikštelės. Tegul šįkart
biudžeto apkarpymų smūgį patiria jų baltai juodi
gražuoliai. Jokios variklio patikros, jokio tepalų, stabdžių
kaladėlių, naujų padangų, žibintų lempučių keitimo –
nieko.

Šešios trisdešimt nemėgo policijos automobilių

stovėjimo aikštelės, ypač kai policija galvotrūkčiais
išvažiuodavo iš jos atbulomis. Jam netgi nepatiko
draugiški policininkai, kartais pamodavę jiems su
Kalvinu prabėgant pro šalį, kurių apsunkusi eisena buvo
visiška priešingybė Kalvino vikrumui. Šešios trisdešimt
manė, kad jie yra prislėgti, suvaržyti menkų atlyginimų,
nuobodžiaujantys, išvarginti nuolatinių smulkių
iškvietimų, kurie nė iš tolo nepriminė žmonių gelbėjimo
mokymų per studijas policijos akademijoje.
Jiedviem su Kalvinu artinantis prie aikštelės, Šešios
trisdešimt pauostė orą. Dar buvo tamsu. Saulė patekės
už dešimties…
BUM!
Iš tamsos atsklido baisus smūgio garsas. Panašus į
fejerverką – šaižus, garsus, bjaurus. Šešios trisdešimt
išsigandęs pašoko: Ar čia šaudo? Puolė pirmyn, ar bent
pabandė tai padaryti, bet su Kalvinu jį surišęs pavadis
atitraukė atgal. Kalvinas irgi sureagavo: Ar čia šaudo? Jis
puolė priešinga kryptimi. PAU! PAU! PAU! sutratėjo lyg iš
automato. Kalvinas pakėlė koją ir pasviro į priekį,
riktelėjęs Šešios trisdešimt „Čionai!“, bet šuo išplėtęs akis
pakėlė priekines letenas ir truktelėjo atgal lyg
sakydamas „Ne, čionai!“. Lyg styga įtemptas pavadis
nepaliko vietos kompromisui. Kalvinas nuleido koją ant
tepalų dėmės ir paslydo kaip nerangus čiuožėjas, o
grindinys akimirksniu atsistojo prieš jį kaip
nekantraujantis pasisveikinti senas draugas.
BUM.
Kalvino galvą apjuosė tamsi raudona aureolė, Šešios
trisdešimt pasisuko jo gelbėti, bet kažkas lėkė į juos –
neaiški didžiulė masė – su tokia jėga, kad perkirto
pavadį pusiau ir nusviedė jį į šoną.
Jis dar spėjo pakelti galvą, kad pamatytų, kaip
patrulinis policijos automobilis pervažiuoja Kalvino
kūną.

– Jėzau, kas čia buvo? – policininkas paklausė savo

partnerio.
Prie nuolatinių sproginėjimų iš automobilių
išmetamųjų dujų vamzdžių jie jau buvo pripratę, bet čia
nutiko kažkas kito. Iššokę iš mašinos, apstulbo pamatę
ant žemės tįsantį aukštą vyrą plačiai atmerktomis
pilkomis akimis. Iš žaizdos galvoje bėgantis kraujas
merkė šaligatvį. Vyras dukart mirktelėjo prie jo
sustojusiam policininkui.
– O Dieve, ar mes jį partrenkėm? Viešpatie. Pone…
girdit mane? Pone? Džimi, kviesk greitąją.
Kalvinas gulėjo perskelta kaukole, policijos
automobilio sulaužyta ranka. Ant jo riešo kabojo
pavadėlio galas.
– Šešios trisdešimt? – sušnabždėjo vyras.
– Kas čia buvo? Džimi, ką jis pasakė? Viešpatie.
– Šešios trisdešimt? – vėl sušnabždėjo Kalvinas.
– Ne, pone, – palinkęs prie jo atsakė policininkas. – Jau
beveik šešios, bet dar ne visai. Labiau penkios
penkiasdešimt. Penki penki. Dabar mes jus iš čia
išnešim… jums bus suteikta pagalba, nesijaudinkit, pone,
nereikia jaudintis.
Už jo nugaros iš pastato išbėgo policininkai. Tolumoje
sirena klykė savo ketinimą netrukus būti čia.
– Kaip liūdna, – pasakė vienas policininkas,
matydamas iš Kalvino plaučių išsiveržiantį orą, – ar čia
ne tas vyrukas, dėl kurio visi skambina, tas, kuris
bėgioja?
Šešios trisdešimt stebėjo sceną iš už dešimties pėdų,
išnarinta koja, su kadaruojančiu ant sužeisto kaklo kitu
pavadėlio galu. Labiau už viską norėjo prieiti prie
Kalvino, prikišti nosį jam prie veido, išlaižyti žaizdas,
įsikišti, kad nenutiktų nieko daugiau, nei jau nutiko. Bet
jis žinojo. Net ir tupėdamas už dešimties pėdų žinojo.
Kalvinas užmerkė akis. Jo krūtinė liovėsi kilnotis.
Jis žiūrėjo, kaip Kalviną, užklotą paklode, per neštuvų
kraštą nusvirusia dešine ranka, gniaužiančia pavadžio
galą, įkėlė į greitąją. Pakirstas sielvarto Šešios trisdešimt
nusisuko. Nusigręžė, nukarino galvą ir nutipeno
pranešti Elizabetei blogos žinios.
 12 SKYRIUS

Kalvino atsisveikinimo dovana

Kai Elizabetė buvo aštuonerių, jos brolis Džonas

įkalbinėjo ją šokti nuo uolos į vandenį ir ji tai padarė.
Apačioje plytėjo melsvai žalsvo vandens pilnas karjeras.
Ji perskrodė vandenį kaip raketa. Pirštais palietusi
dugną, atsispyrė nuo jo, o išnirusi į paviršių nustebo
šalia pamačiusi brolį. Jis įšoko iškart po jos. „Elizabete,
ką tu sau galvoji!? – tempdamas ją į krantą rėkė brolis
baimės ir nerimo persmelktu balsu. – Aš pajuokavau!
Galėjai užsimušti!“
Dabar, sustingusi ant kėdės laboratorijoje, ji girdėjo
policininką, kalbantį apie kažką numirusį, girdėjo ir kitą
žmogų, primygtinai siūlantį jai nosinę, ir dar kitą,
kalbantį kažką apie veterinarą, bet pajėgė galvoti tik
apie tą akimirką prieš daugelį metų, kai jos pirštai
palietė dugną, tą švelnų, šilkinį molį, kviečiantį pasilikti.
Žinodama, ką žinojo dabar, galėjo galvoti tik apie viena:
reikėjo likti.
Ji kalta. Bandė tai išaiškinti policininkui. Pavadėlis. Ji jį
nupirko. Bet kad ir kiek kartojo, jis nieko nesuprato,
todėl jai dingojosi, kad gal viską tik įsivaizdavo. Kalvinas
nemirė. Jis irklavo. Jis išvyko į kelionę. Jis buvo penkiais
aukštais aukščiau ir kažką užsirašinėjo savo bloknote.
Kažkas jai pasakė eiti namo.
Kelias ateinančias dienas ji ir Šešios trisdešimt
pratįsojo ant užklotos lovos – negalėjo miegoti, apie
valgymą nebuvo nė kalbos, prieš akis – tik lubos. Abu
laukė, kad jis įeitų pro duris. Tylą raižė tik skambantis
telefonas. Kaskart vis tas pats gailus balsas – laidotuvių
biuro savininko – reikalavo: Apsispręskite! Kažkam
karste reikėjo kostiumo. „Kieno karste? – paklausė ji. –
Kas kalba?“ Po begalės tokių skambučių Šešios
trisdešimt, akivaizdžiai išvargintas jos nesusivokimo,
snukiu nubaksnojo ją prie drabužinės ir letena atidarė
duris. Tada ji pamatė: jo marškiniai siūbavo lyg
pakaruokliai. Ir suprato: Kalvino nebėra.

Lygiai kaip po brolio savižudybės ir Mejerio prievartos ji

nepajėgė verkti. Kažkur anapus akių rikiavosi ašarų
kariauna, bet atsisakė palikti stovyklą. Kažkas tarsi
išstūmė iš jos orą: kad ir kaip giliai kvėpavo, plaučiai
nenorėjo prisipildyti. Prisiminė, kaip vaikystėje nugirdo
vienakojį vyrą, sakantį bibliotekininkei, kad kažkur tarp
knygų stirtų kažkas verda vandenį. Tai pavojinga,
paaiškino jis, ji privalėtų pasirūpinti. Bibliotekininkė jį
tikino, kad niekas ten neverda jokio vandens. Biblioteka
tebuvo vieno kambario ir ji matė visus, buvusius joje,
bet vyras neatlyžo ir vis rėkė, kol du vyrai jį išvedė, o
vienas iš jų paaiškino, kad vargšelis dar neatsigavo nuo
sukrėtimo šalia sprogus sviediniui. Gal niekada
nebeatsigaus.
Blogiausia, jog ir ji dabar girdėjo verdantį vandenį.

Kad tas skambantis telefonas galiausiai nutiltų, jai

reikėjo surasti kostiumą. Kalvinas jo neturėjo, todėl
surinko tai, ką – jautė – jis būtų norėjęs vilkėti: irklavimo
drabužius. Paskui nuvežė ryšuliuką į laidotuvių biurą ir
padavė laidotuvių organizatoriui. „Štai“, – ištarė.
Vyras mandagiai linktelėjęs rimtu veidu priėmė
rinkinį – buvo įpratęs bendrauti su palaužtais netekties.
Bet vos tik ji išėjo, perdavė jį savo padėjėjui taręs:
„Negyvėlio ketvirtoje patalpoje dydis keturiasdešimt
šeštas, ilgiausias.“ Padėjėjas paėmė ryšulį ir įmetė į
sandėliuką be iškabos, kur šis nukrito ant krūvelės kitų
netinkamų drabužių, per daug metų suneštų sielvarto
palaužtų šeimos narių. Paskui padėjėjas nuėjo prie
didelės spintos, nukabino ilgiausią 46 dydžio kostiumą,
papurtė kelnes, nupūtė nuo švarko pečių pilką dulkių
šydą ir leidosi į ketvirtą patalpą.
Elizabetei dar nespėjus nuvažiuoti dešimties kvartalų,
jis sėkmingai sukišo sustingusį Kalvino kūną į kostiumą,
sukišo kažkada ją glėbesčiavusias jo rankas į tamsias
švarko rankoves, sugrūdo kažkada ją apvijusias jo kojas
į vilnonius klešnių cilindrus. Paskui susagstė
marškinius, užsegė diržą, pataisė kaklaraištį ir užrišo
batraiščius, nuolat braukdamas dulkes, kurios buvo
neatskiriama mirties dalis, nuo kostiumo viršaus iki
apačios. Žingtelėjęs atgal pasigėrėjo savo darbu, pataisė
atlapą. Ištiesęs ranką prie šukų, apsigalvojo. Uždarė
duris ir nužingsniavo koridoriumi paimti savo rudojo
priešpiečių maišelio, stabtelėdamas duoti nurodymus
moteriai mažame kambarėlyje už didelio skaičiuotuvo.
Elizabetei nespėjus nuvažiuoti dvylikos kvartalų,
laidotuvių sąskaitą papildė dulkėtas kostiumas.

Laidotuvėse buvo sausakimša. Keletas irkluotojų, vienas

reporteris, gal penkios dešimtys Hastingso instituto
darbuotojų, kurių dalis, nepaisant nuleistų galvų ir
juodų drabužių, atėjo į Kalvino laidotuves ne liūdėti, o
piktdžiugauti. „Din don, – tyliai smaginosi jie. – Karalius
mirė.“
Mokslininkai zujo aplinkui ir ne vienas iš jų pastebėjo
tolumoje Zot su šuniu prie kojos. Tas prakeiktas šuo ir
vėl buvo be pavadžio – nepaisant mieste priimto naujo
įstatymo dėl pavadžio ir neatsižvelgiant į visas kapines
apsupusius ženklus, draudžiančius šunims į jas eiti. Jie
nesikeičia, nesikeičia. Net mirties akivaizdoje Zot ir
Evansas elgėsi taip, lyg taisyklės jiems negaliotų.
Elizabetė prisidengė ranka akis, norėdama apžvelgti
tolėliau stovintį būrį. Kažkokia smalsuolių pora
brangiais drabužiais stovėjo atokiau, prie kito kapo, ir
stebėjo vyksmą lyg kokią šimto automobilių avariją.
Uždėjusi ranką ant sutvarstyto Šešios trisdešimt,
Elizabetė svarstė, kaip turėtų elgtis. Tiesą sakant, ji
bijojo artintis prie karsto – žinojo, kad bandys jį atplėšti,
atsigulti jame ir pasilaidoti kartu su juo, o tai reiškė, kad
jai tektų dorotis su visais tais, kurie bandys ją sustabdyti.
Ji nenorėjo, kad ją stabdytų.
Šešios trisdešimt nujautė jos mirties geismą ir todėl
visą savaitę sergėjo nuo savižudybės. Tik blogiausia, kad
ir jis troško mirti. Dar blogiau, įtarė, jog ji jautėsi lygiai
taip pat: nors troško mirties, iš dėkingumo manė
privalanti neleisti jam numirti. Ištikimybė yra visiška
painiava.
Kaip tik tada jiems už nugaros pasigirdo: „Ką gi,
Evansui bent jau išpuolė graži diena“, lyg prastas oras
būtų galėjęs sugadinti šiaip jau šventiškas laidotuves.
Pakėlęs akis, Šešios trisdešimt pamatė liesą prakaulaus
veido vyruką su bloknotėliu rankose.
– Atleiskit, kad patrukdžiau, – jis kreipėsi į Elizabetę, –
bet pamačiau jus nuošaly ir tikėjausi, kad galėsite man
padėti. Rašau straipsnį apie Evansą, gal galėčiau užduoti
kelis klausimus? Jei sutiktumėt. Žinau, kad jis buvo
garsus mokslininkas, bet tiek ir težinau. Sakykit, iš kur jį
pažįstat? Galėtumėt papasakoti kokią istoriją? Jūs buvot
seniai pažįstami?
 – Ne, – vengdama jo įkyraus žvilgsnio atsakė
Elizabetė.
– Ne… jūs?..
– Ne, susipažinome neseniai. Ir tikrai nepažįstu jo
pakankamai ilgai.
– A, taip, suprantu, – linktelėjo reporteris. – Štai kodėl
stovite atokiau, nesate artima draugė, bet norėjot
atiduoti pagarbą. Aišku. Jis buvo jūsų kaimynas? Gal
parodytumėt, kurie yra tėvai? Broliai? Seserys?
Pusbroliai? Man reikėtų šiokio tokio antro plano. Daug
apie jį girdėjau, taip pat ir kalbų, kad jis buvo tikras
šmikis. Kokia jūsų nuomonė? Žinau, jis buvo nevedęs,
bet ar turėjo merginą?
Ji ir toliau spoksojo į tolį. Tada jis jau tylesniu balsu
pridūrė:
– Beje, nežinau, ar matėte ženklus, tačiau šunims eiti į
kapines draudžiama. Be išimčių. Sako, prižiūrėtojas dėl
to griežtas. Nebent, nežinau, čia jūsų šuo vedlys, nes
jūs… na, žinote…
– Taip.
Reporteris žingtelėjo atatupstas.
– Jergutėliau, tikrai? – atsiprašomai išlemeno. – Jūs…
Labai apgailestauju. Bet neatrodote…
– Taip, – pakartojo Elizabetė.
– Tai nepagydoma?
– Visam gyvenimui.
– Kaip gaila, – susidomėjęs ištarė reporteris. – Liga?
– Pavadėlis.
Jis žengė atatupstas dar vieną žingsnį.
 – Tikrai labai gaila, – pakartojo ir pamojavo ranka jai
prieš veidą, tikrindamas, ar ji sureaguos. Be abejo.
Nieko.
Tolumoje pasirodė dvasininkas.
– Atrodo, vakarėlis prasideda, – ištarė vyras ir ėmė jai
pasakoti, ką mato. – Žmonės sėdasi, dvasininkas
atsiverčia Bibliją ir… – atsilošė pažiūrėti, ar kas nors
ateina iš automobilių stovėjimo aikštelės, – vis dar nė
vieno šeimos nario. Kur jo šeima? Pirmoje eilėje nė
gyvos dvasios. Gal tikrai jis buvo šmikis.
Reporteris grįžtelėjo į ją tikėdamasis atsakymo ir
nustebo pamatęs, kad Elizabetė tebestovi.
– Ponia? – ištarė. – Neprivalote eiti arčiau, žmonės
supranta jūsų padėtį.
Nekreipdama į jį dėmesio, Elizabetė užčiuopė savo
rankinę.
– Bet jei tikrai norėtumėt prieiti arčiau, leiskite jums
padėti.
Ištiesęs ranką norėjo suimti ją už alkūnės, tačiau tą
pačią akimirką, kai palietė ją, Šešios trisdešimt suurzgė.
– Jėzau, – ištarė vyras. – Aš tik norėjau padėti.
– Jis nebuvo šmikis, – pro sukąstus dantis iškošė
Elizabetė.
– A, – sutrikęs nutęsė reporteris. – Ne, žinoma, ne.
Atsiprašau. Pakartojau ką girdėjęs. Žinot… apkalbos.
Prašau atleisti. Nors, regis, sakėt nelabai jį pažinojusi.
– Aš to nesakiau.
– Man regis, jūs…
– Pasakiau, kad pažįstu jį nepakankamai ilgai.
 Elizabetė krūptelėjo.
– Taip ir sakiau, – ramindamas atsakė jis ir vėl ištiesė
ranką jai prie alkūnės. – Jūs neilgai jį pažinojot.
– Nelieskit manęs.
Ištraukusi alkūnę iš jo gniaužtų, Elizabetė su Šešios
trisdešimt prie kojos leidosi per nelygią veją, vikriai
apeidama akmeninius angelus ir pavargusias gėles, kaip
tegali žmogus su nepriekaištingu regėjimu.
Pasinaudojusi pirmos eilės tuštuma, atsisėdo į kėdę
tiesiai priešais jo ilgą, juodą dėžę.

Toliau viskas vyko kaip įprasta: liūdni žvilgsniai,

žemėtas kastuvas, nuobodžios kalbos, beprasmiškos
maldos. Bet pirmiesiems žemės gniužulams trinktelėjus į
karstą Elizabetė pertraukė dvasininko atsisveikinimo
žodį ištarusi „Man reikia eiti“, apsisuko ir nužingsniavo,
su Šešios trisdešimt prie kojos.
Tai buvo ilgas kelias namo: šešios mylios su
aukštakulniais, juodais drabužiais, tik jiedu. Viskas
atrodė keista: ir tas kelias su blogomis ar geromis
atkarpomis, ir tas kontrastas: bespalvė moteris ir
sužeistas šuo ankstyvo pavasario fone. Kad ir kur ėjo,
net nykiausiuose rajonuose žiedai skleidėsi šaligatvių
plyšiuose ir gėlių lysvėse, rėkdami, girdamiesi, šaukdami
atkreipti į save dėmesį, o jų aromatai maišėsi su viltimi
sukurti nepaprastus kvepalus. Jie buvo pačioje visko
tirštumoje, vieninteliai gyvi negyvėliai.
 Laidotuvių automobilis pirmą mylią važiavo jai iš
paskos, o vairuotojas maldavo lipti vidun, kalbėdamas,
kad su tokiais aukštakulniais ištvers ne ilgiau kaip
penkiolika minučių, primindamas, kad ji jau sumokėjo
už parvežimą, ir atsiprašydamas, kad nors negali priimti
šuns, kuris nors kito automobilio vairuotojas tikrai jį
paims. Tačiau Elizabetė buvo kurčia vairuotojo
įkalbinėjimui lygiai kaip buvo akla reporterio landumui.
Galiausiai jis nusileido, kaip ir visi kiti, ir Elizabetė su
Šešios trisdešimt darė vienintelį prasmingą dalyką:
tiesiog ėjo.

Kitą dieną, nebepajėgdama likti namie ir neturėdama,

kur daugiau dėtis, Elizabetė grįžo į darbą.
Bendradarbiams tai sukėlė keblumų. Jie buvo jau
išsėmę deramų žodžių rinkinį. Labai užjaučiu. Jei tik ko
prireiktų. Kokia tragedija. Tikiu, kad jis nesikankino.
Visada jums padėsiu. Dabar jis Dievo rankose. Todėl jos
vengė.
„Galite likti namie kiek tik reikės, – per laidotuves
pasakė Donatis, uždėjęs ranką jai ant peties ir tuo pačiu
metu atkreipęs dėmesį, kad juoda spalva jai netinka. –
Visada galite manimi pasikliauti.“ Tačiau pamatęs lyg
apdujusią ant kėdės laboratorijoje jis irgi jos vengė.
Vėliau, kai galiausiai paaiškėjo, kad visi „jai padės“, jei
tik jos „čia nebus“, Elizabetė paklausė Donačio patarimo
ir išėjo.
 Vienintelė likusi vieta, į kurią galėjo nueiti, buvo
Kalvino laboratorija.
„Užėjusi galiu numirti“, – sušnabždėjo Šešios
trisdešimt, jiedviem sustojus prie Kalvino laboratorijos
durų. Šuo prispaudė galvą jai prie šlaunies, melsdamas
toliau neiti, bet ji vis tiek atidarė duris ir jie įėjo.
Valomojo skysčio kvapas trenkė lyg garvežys.
Žmonės yra keisti, – pagalvojo Šešios trisdešimt, – savo
antžeminiame pasaulyje jie įnirtingai kovoja su purvu, o
numirę mielai į jį pasilaidoja. Per laidotuvėse jis negalėjo
atsistebėti, kiek reikia žemių Kalvino karstui užkasti, o
pamatęs kastuvo dydį ėmė svarstyti, gal turėtų pagelbėti
savo užpakalinėmis kojomis. Čia, laboratorijoje, regis, ir
vėl iškilo purvo klausimas, tik neteisingai. Kiekvienas,
net ir menkiausias, Kalvino pėdsakas buvo kruopščiai
nutrintas. Šuo žiūrėjo, kaip Elizabetė sustoja vidury
kambario, sukrėsta.

Jo bloknotai pradingo. Jie buvo sudėti į dėžes ir nunešti į

sandėlį, o instituto vadovybė nervingai laukė, ar
apsireikš koks nors giminaitis ir jų pareikalaus. Savaime
suprantama, Elizabetė, geriausiai žinanti ir suprantanti
jo tyrimus, kurios giminystė su juo pranoko „giminės“
sąvoką, nesiskaito.
Laboratorijoje teliko vienintelis daiktas – dėžė, į kurią
kažkas sumetė jo asmeninius daiktus: Elizabetės
nuotrauką, kelias Franko Sinatros plokšteles, keletą
pastilių nuo gerklės skausmo, teniso kamuoliuką, šuns
skaniukus, o pačioje apačioje jo priešpiečių dėžutė,
kurioje, jai suspaudė širdį, ko gero, tebebuvo prieš
devynias dienas jos jam suteptas sumuštinis.
Bet ją atidarius Elizabetės širdis beveik sustojo. Viduje
pamatė mažą mėlyną dėžutę. O joje rado žiedą su
didžiausiu kada nors matytu deimantu.

Kaip tik tada panelė Frask pravėrė duris ir kyštelėjo

vidun galvą.
– Štai kur jūs, panele Zot, – ištarė. Jai ant kaklo lyg
neužveržta kilpa kadaravo katės akies formos akiniai
strazo rėmeliais. – Aš panelė Frask. Iš Personalo
skyriaus.
Ji nutilo.
– Nenorėjau jūsų trukdyti, bet… – pasakė plačiau
pravėrusi duris.
Tada pamatė, kaip Elizabetė naršo dėžėje.
– Panele Zot, jūs negalite to daryti. Čia asmeniniai jo
daiktai. Ir nors žinau bei pripažįstu… na… tuos
neįprastus santykius, kurie siejo jus ir poną Evansą, mes
privalome – taip įpareigoja įstatymas – dar kiek palaukti,
gal kas nors – brolis, sūnėnas, kokia nors kraujo giminė –
pasirodys paprašyti šitų daiktų. Supraskite. Tai ne prieš
jus ar jūsų asmeninius… polinkius; tikrai nereiškiu jokių
moralinių vertinimų. Tačiau be kokio nors dokumento,
kuriame būtų parašyta, kad jis tikrai norėjo šiuos
daiktus palikti jums, bijau, turime laikytis įstatymo
raidės. Mes jau pasirūpinome jo tyrimų rezultatais. Jie
saugiai užrakinti.
Nutilusi įdėmiai pažvelgė į Elizabetę.
– Panele Zot, jūs gerai jaučiatės? Atrodot taip, lyg tuoj
nualpsit.
Elizabetė palinko į priekį, o panelė Frask plačiai
atlapojo duris ir įėjo į laboratoriją.

Po tos dienos valgykloje – kai Edis pažvelgė į Zot taip,

kaip nė sykio nėra žiūrėjęs į ją, – Frask neapkentė Zot.
– Šiandien važiavau liftu, – leipo Edis, – ir įlipo panelė
Zot. Keturis aukštus važiavom kartu.
– Smagiai pasiplepėjot? – paklausė Frask pro sukąstus
dantis. – Sužinojai jos mėgstamą spalvą?
– Ne, – atsakė jis, – bet kitąkart būtinai paklausiu.
Dievaži, ji tikrai kažkas tokio.
Nuo tada bent du kartus per savaitę Frask tekdavo
klausytis, kodėl Zot yra kažkas tokio. Su Edžiu visą laiką
būdavo Zot šį, Zot tą; jis nuolat apie ją kalbėjo – tiesa,
anuomet tai darė visi. Zot, Zot, Zot. Nuo Zot ją pykino.

– Neabejoju, kad neturėčiau sakyti, jog jums dar per

anksti būti darbe… ir ypač čia, – ji linktelėjo galva į
kadaise buvusią Kalvino laboratoriją. – Jums kenkia.
Tebesate sukrėsta ir jums reikia pailsėti.
 Frask ranka judėjo aukštyn ir žemyn, nerangiai
plekšnodama Elizabetei per petį.
– Žinau, ką kalba žmonės, – ištarė leisdama suprasti
savo svarbą institute sklandančių apkalbų atžvilgiu, – ir
žinau, kad jūs taip pat žinote, ką kalba žmonės, – tęsė
nėmaž neabejodama, kad Elizabetė to nežino, – bet
manau, kad jei ponas Evansas norėjo gerti pieną
nepirkdamas karvės, nereiškia, jog ankstyva jo mirtis
jums mažiau skaudi. Tiesą sakant, manau, pienas jūsų, ir
turite teisę daryti su juo, kas jums patinka.
Štai, pagalvojo patenkinta. Dabar Zot žino, ką kalba
žmonės.
Elizabetė apstulbusi pakėlė akis į Frask. Spėjo, kad
pasakyti visiškai klaidingą dalyką visiškai klaidingu
laiku reikia turėti tam tikrų gebėjimų. Gal toks
reikalavimas keliamas atrenkant darbuotojus į
Personalo skyrių: turėti netašyto, linksmo neišmanymo,
kad sugebėtum įžeisti sielvarto palaužtus žmones.
– Ieškojau jūsų dėl kelių priežasčių, – toliau kalbėjo
Frask. – Pirmoji būtų pono Evanso šuo. Šitas, – ji bedė
pirštu į Šešios trisdešimt, o šis liūdnai pažvelgė į ją. –
Deja, jis nebegali čia būti. Supraskite. Hastingso
institutas dievino poną Evansą, todėl nuolaidžiai žiūrėjo
į jo keistenybes. Tačiau dabar, kai ponas Evansas mus
paliko, bijau, ir šuo turės išeiti. Kaip suprantu, šitas šuo,
šiaip ar taip, buvo jo šuo.
Ji pažvelgė į Elizabetę laukdama patvirtinimo.
– Ne, jis yra mūsų šuo, – sunkiai ištarė ši. – Mano šuo.
 – Suprantu, – pasakė Frask. – Bet nuo šiol jam teks
likti namie.
Šešios trisdešimt tupėdamas kampe pakėlė galvą.
– Aš negaliu būti darbe be jo, – pasakė Elizabetė. –
Tiesiog negaliu.
Frask sumirksėjo, lyg laboratorijoje būtų per daug
šviesu, ir iš kažkur ištraukė lentelę su prispaustais
lapais, kuriuose kažką užsirašė.
– Be abejo, ir aš mėgstu šunis, – ištarė nepakeldama
akių. Tai buvo melas. – Bet kaip jau sakiau, mes
nusileidome ponui Evansui. Jis mums buvo labai
svarbus. Tačiau dabar, – ji uždėjo ranką Elizabetei ant
peties ir vėl paplekšnojo, – supraskit, įtakingų žmonių
protekcija neamžina.
Elizabetės veido išraiška pasikeitė.
– Įtakingų žmonių protekcija?
Frask pakėlė akis nuo lentelės ir įdėmiai pažvelgė į ją,
stengdamasi atrodyti profesionali.
– Manau, mes žinome.
– Aš niekada nesinaudojau jo protekcija.
– Aš ir nesakiau, kad naudojotės, – ištarė Frask
pašaipiai nustebusi. Paskui nuleido balsą lyg
patikėdama paslaptį. – Galėčiau kai ką pasakyti?
Įkvėpė.
– Panele Zot, bus ir kitų vyrų. Gal ne tokių garsių ir
įtakingų kaip ponas Evansas, bet vis tiek vyrų.
Studijavau psichologiją, išmanau tuos dalykus. Jūs
pasirinkote Evansą, jis buvo garsus, viengungis, gal
tikėjotės, kad padės padaryti karjerą, niekas jūsų
nekaltina. Bet nesuveikė. Dabar jo nebėra ir jūs liūdite,
žinoma, kad liūdite. Bet pažvelkite ir į teigiamą reikalo
pusę: jūs vėl laisva. O pasaulis pilnas puikių vyrų, gražių
vyrų. Kuris nors iš jų tikrai užmaus jums ant piršto
žiedą.
Ji nutilo, prisiminusi bjaurųjį Evansą, tuomet vėl
laisvą eiti į pasimatymus gražiąją Zot, apie kurią lyg
putos vonioje grūdosi vyrai.
– O kai jį sutiksite, – kalbėjo toliau, – gal jis bus
teisininkas, – patikslino, – galėsite palikti visas tas
mokslines nesąmones, eiti namo ir susilaukti krūvos
vaikučių.
– Aš to nenoriu.
Frask išsitiesė.
– Kokios mes mažosios maištininkės, – pasakė.
Ji nuoširdžiai nekentė Zot.
– Ir paskutinis dalykas, – kalbėjo barbendama rašikliu
per lentelę. – Jūsų gedulo laisvadieniai. Institutas
dovanoja tris papildomas dienas. Iš viso bus penkios
dienos. Negirdėtas dalykas ne šeimos nariui, labai, labai
dosnus sprendimas, panele Zot, ir dar vienas
patvirtinimas, koks svarbus mums buvo ponas Evansas.
Todėl noriu jus patikinti, kad galit ir turėtumėt eiti
namo. Su šunimi. Turite mano leidimą.
Elizabetė nežinojo, ar dėl šių žiaurių Frask žodžių, ar
dėl to keisto jausmo, kurį jai sukėlė prieš įeinant Frask
kumštyje suspaustas šaltas žiedas, bet staiga pasisukusi į
kriauklę išsivėmė, nebepajėgė susitvardyti.
 – Nieko baisaus, – Frask skubriu žingsniu perėjo
laboratoriją ir atnešė jai pakelį popierinių rankšluosčių.
– Jūs vis dar sukrėsta.
Bet uždėjusi Elizabetei ant kaktos antrą rankšluostį
pasibalnojo nosį katės akies formos akiniais ir įsižiūrėjo
įdėmiau.
– A, – kritiškai atsiduso, patraukdama galvą. – A,
suprantu.
– Kas? – sumurmėjo Elizabetė.
– Nepradėkit, – priekaištingai ištarė Frask. – Ko jūs
tikėjotės?
Ir garsiai caktelėjo liežuviu, kad Zot suprastų, jog ji
žino. Bet Zot delsė pripažinti, kad žino, jog ji žino. Frask
pagalvojo apie mažytę tikimybę, kad Zot tikrai nežino. Su
kai kuriais mokslininkais taip jau nutinka. Jie tiki
mokslu, iki šis nutinka jiems.
– Tiesa, vos neužmiršau, – Frask ištraukė iš po
pažasties laikraštį. – Norėjau įsitikinti, kad matėt. Graži
nuotrauka, tiesa?
Laikraštyje buvo į laidotuves atėjusio reporterio
straipsnis. „Palaidotas talentas“, – skelbė antraštė. Toliau
buvo straipsnis, leidžiantis suprasti, kad sunkus Evanso
būdas galbūt sutrukdė jam išnaudoti visą turėtą
mokslinį potencialą. Tam įrodyti straipsnio dešinėje
įdėta prie karsto stovinčios Elizabetės ir Šešios
trisdešimt nuotrauka su užrašu „Iš tiesų meilė nėra akla“
ir glaustas paaiškinimas, kad net Evanso mergina jo
beveik nepažinojo.
 – Kaip galima šitaip rašyti, – sušnabždėjo Elizabetė
spausdama ranka pilvą.
– Juk nesiruošiat ir vėl vemti? – burbtelėjo Frask ir
padavė jai dar kelis popierinius rankšluosčius. – Panele
Zot, žinau, kad jūs chemikė, bet juk tikrai to tikėjotės.
Neabejoju, studijavot ir biologiją.
Elizabetė pakėlė galvą, papilkėjusiu veidu, tuščiomis
akimis, ir vieną trumpą akimirką Frask beveik pajuto
gailestį tai moteriai, jos bjauriam šuniui, pykinimui ir
visiems dar laukiantiems vargams. Nepaisant proto,
grožio ir neįtikėtinai laisvo elgesio su vyrais Zot padėtis
nebuvo geresnė nei visų likusių moterų.
– Tikėjausi ko? – paklausė Elizabetė. – Ką norite man
pasakyti?
– Biologija! – sukriokė Frask, pabarbendama rašikliu
Elizabetei per pilvą. – Zot, prašyčiau! Mes moterys!
Puikiai žinote, kad Evansas jums kai ką paliko!
Staiga supratusi, iš nuostabos išplėstomis akimis
Elizabetė vėl puolė prie kriauklės.
 13 SKYRIUS

Idiotai

Hastingso instituto vadovybė turėjo didelį keblumą.

Mirus jų iškiliausiam mokslininkui, o laikraščiui
paskelbus, kad bjaurus būdas jam sutrukdė pasiekti ko
nors vertingo, instituto rėmėjai – armija, laivynas,
keletas farmacijos kompanijų, keli privatūs investuotojai
ir saujelė fondų – jau šurmuliavo, siekdami „peržiūrėti
instituto pradėtus tyrimus“ ir „permąstyti būsimas
dotacijas“. Su tyrimais taip jau yra: jie priklauso nuo
juos apmokančiųjų malonės.
Štai kodėl Hastingso instituto vadovybė nutarė
pabaigti tą juokingą istoriją. Juk Evansas daug pasiekė?
Jo kabinetas buvo pilnas bloknotų ir keistų lygčių,
surašytų neperskaitomu raštu, su šauktukais ir storais
pabraukimais, kaip įprastai daro netrukus ką nors
atrasiantys žmonės. Išties, už mėnesio Ženevoje jis
turėjo pristatyti savo tyrimų pažangos ataskaitą. Ir būtų
ją pristatęs, jei policijos automobilis nebūtų jo
pervažiavęs, nes jis primygtinai norėjo bėgioti lauke per
lietų, užuot bėgiojęs viduje su baleto bateliais, kaip visi.
Mokslininkai. Jie tiesiog privalėjo būti kitokie.
Tai irgi buvo problema. Dauguma Hastingso instituto
mokslininkų nebuvo kitokie – ar bent ne užtektinai
kitokie. Jie buvo normalūs, vidutiniokai, geriausiu atveju
kiek virš vidutiniokų. Nekvaili, bet ir ne genijai. Tokie
žmonės, kokių kiekvienoje įmonėje dauguma: normalūs
žmonės, dirbantys normalų darbą, kartais pasiūlomi į
vadovus, nors ir su eiliniais darbo rezultatais. Žmonės,
kurie nepakeis pasaulio, bet ir atsitiktinai jo
nesusprogdins.
Ne, vadovybė turėjo remtis novatoriais, o nelikus
Evanso turėjo labai menką talentų pasirinkimą. Ne visi
jie buvo išpuikę kaip Kalvinas, tiesą sakant, tik keli
galbūt suprato, jog yra novatoriai. Tačiau Hastingso
vadovybė žinojo, kad nuo jų priklauso kone kiekviena
gera idėja ir proveržis.
Be retkarčiais iškylančių higienos iššūkių, su tais
žmonėmis buvo vienintelė tikra bėda: nesėkmė jiems
visada atrodo teigiamas rezultatas. „Patyriau ne
nesėkmę, – cituodavo Edisoną, – o išradau dešimt
tūkstančių būdų, kurie neveikia.“ Gal moksle ir galima
taip kalbėti, bet tikrai klaida tai sakyti būriui
investuotojų, kuriems nedelsiant reikia veiksmingų,
vertingų priemonių vėžiui gydyti. Tesaugo juos Viešpats
nuo esamo gydymo. Daug sunkiau uždirbti iš tų, kurie
nebeturi problemų. Todėl institutas padarė viską, ką
galėjo, kad prie tų žmonių neprileistų spaudos, nebent
tai būtų mokslinė spauda, nes jos niekas neskaito. O
dabar? Miręs Evansas buvo vienuoliktame „LA Times“
puslapyje, o šalia jo karsto? Zot su tuo prakeiktu šuniu.
Tai buvo trečioji vadovybės problema. Zot.
Ji buvo viena iš instituto novatorių. Be abejo,
nepripažinta, bet elgėsi taip, lyg žinotų savo vertę. Bene
kas savaitę vadovybė gaudavo kokį nors nusiskundimą:
kaip ji reiškia savo nuomonę, reikalauja, kad jos tyrimų
rezultatai būtų skelbiami jos pačios vardu, atsisako virti
kavą – sąrašas begalinis. Tačiau jos tyrimų pažanga – o
gal Kalvino? – buvo nepaneigiama.
Zot pasiūlytas abiogenezės projektas patvirtintas tik
todėl, kad iš dangaus nukrito turtingas investuotojas,
primygtinai norėjęs finansuoti abiogenezę. Kas galėjo
tikėtis? Tiesa, tokia buvo išskirtinė multimilijonierių
keistenybė: finansuoti svajokliškus projektus. Tas
turtuolis pasakė skaitęs E. Zot tyrimų ataskaitą, kažką
dar iš UCLA, ir jį sužavėjo šių tyrimų plėtros galimybės.
Nuo tada jis visur ieškojo Zot.
– Zot? Bet ponas Zot dirba pas mus! – nesusitvardžiusi
pranešė instituto vadovybė.
Turtuolis atrodė nuoširdžiai nustebęs.
– Būsiu mieste tik vieną dieną, bet labai norėčiau
susitikti su ponu Zot, – pasakė.
Čia jie pradėjo murkti ir mykti. Susitikti su Zot,
pagalvojo. Ir sužinoti, kad jis yra ji? Matys jo čekį kaip
savo ausis.
– Deja, neįmanoma, – atsakė jie. – Ponas Zot šiuo metu
Europoje. Konferencijoje.
 – Kaip gaila, – tarė turtuolis. – Gal kitą sykį.
Tada jis pasakė tikrinsiąs projekto pažangą kartą kas
kelerius metus. Supranta, kad mokslas yra lėtas. Žino,
kad mokslui reikia laiko, distancijos ir kantrybės.
Laikas. Distancija. Kantrybė. Ar tas žmogus tikras?
„Labai išmintinga, – pasakė jie, gniauždami norą
verstis kūlio po visą kabinetą. – Dėkojame už
pasitikėjimą.“ Jam dar nespėjus įsėsti į savo limuziną, jie
jau buvo atrėžę gabalą jo dosnios paramos
perspektyvesniam tyrimui finansuoti. Šiek tiek teko net
ir Evansui.
Bet ir vėl – Evansas. Kai jie taip maloniai parėmė jo
nežinia-ką-tas-vyrukas-dabar-daro projektą, jis įsiveržė į
jų kabinetus grasindamas, kad jeigu jie nefinansuos jo
gražiosios merginos tyrimų, jis išeis, o kartu išsineš visus
savo žaislus, idėjas ir nominaciją Nobelio premijai. Jie
maldavo jį būti protingą: negi jis tikrai nori finansuoti
abiogenezę? Nepradėkim. Bet jis atsisakė nusileisti ir
pasakė, kad jos idėjos gal net geresnės už jo paties.
Anuomet jie viską nurašė sekso aukso puodą laimėjusio
vyro kliedesiams. Tačiau dabar?
Jos teorijos, skirtingai nuo visų tų Edisono „aš
nepatyriau nesėkmės“ cituotojų teorijų, pasirodė – bent
jau taip sakė Evansas – tikslios ir teisingos. Darvinas
seniai tvirtino, kad gyvybė atsirado iš vienaląstės
bakterijos, iš kurios galiausiai išsivystė sudėtinga
žmonių, augalų ir gyvūnų planeta. Zot? Ji lyg pėdsekys
šuo sekė galimu tos pirmosios ląstelės atsiradimo keliu.
Kitaip tariant, ji siekė įminti vieną didžiausių visų laikų
chemijos slėpinių, o jeigu jos atradimai ir toliau suksis
tokiu greičiu, be jokios abejonės, ji pasieks dar daugiau.
Bent jau taip sakė Evansas. Vienintelė bėda – tai gali
užtrukti devyniasdešimt metų. Devyniasdešimt metų,
kurių niekas neturėjo. Turtingasis investuotojas tikrai
numirs daug greičiau. O svarbiausia – jie irgi.
Ir dar viena smulkmenėlė. Vadovybė ką tik sužinojo,
kad Zot nėščia. Netekėjusi ir nėščia.
Ar jų diena galėtų dar labiau apsiniaukti?
Akivaizdu, kad ji privalo išeiti; dėl to negali būti
jokios kalbos. Hastingso institutas turi savo
reikalavimus.
Bet jeigu ji išeis, kaip su inovacijomis? Teliks saujelė
žmonių, darančių juokingai menką pažangą. O tokia
pažanga neįkvepia didelių investicijų.
Laimė, Zot turėjo tris bendradarbius. Hastingso
vadovybė nedelsdama juos išsikvietė; norėjo užsitikrinti,
kad vadinamasis vertingas Zot tyrimas gali toliau
kepurnėtis be Zot. Nesvarbu kaip, tačiau taip, kad
atrodytų, jog pinigai, kurių tas projektas niekada
negavo, panaudoti teisingai. Bet vos tie trys mokslo
daktarai atėjo į kabinetą, instituto vadovybė suprato
pakliuvusi į bėdą. Du iš jų nenoromis pripažino, kad Zot
yra pagrindinė vykdytoja ir be jos neįmanoma jokia
tolesnė pažanga. Trečiasis – vyras pavarde Boriveicas –
pasuko kitu keliu. Tvirtino, kad visi tyrimo rezultatai yra
jo nuopelnas, bet nepajėgė nė vieno iš teiginių pagrįsti
prasmingais moksliniais paaiškinimais, tad jie suprato
susidūrę su moksliniu idiotu. Hastingso institute jų
knibždėte knibždėjo. Nenuostabu. Idiotų atsiranda
visose įmonėse. Per darbo pokalbį jie pasirodo
geriausiai.
Dabar prieš juos sėdintis chemikas? Jis net nemokėjo
parašyti žodžio abiogenezė.
Ir dar panelė Frask iš Personalo skyriaus. Kuri
pirmoji suskambino varpais dėl Zot padėties. Ji
panaudojo visus turimus ribotus gebėjimus, kad
paskleistų žinią apie Zot nėštumą. Užtikrino, kad visas
institutas dar iki vidurdienio sužinotų apie Zot padėtį.
Vadovybė išsigando. Žaibiškai pasklidusi žinia reiškė,
kad netrukus tai sužinos ir didžiausi instituto
investuotojai, o šie, kaip visi žino, nekenčia skandalų. Be
to, dar problema ir su turtinguoju Zot gerbėju. Tuo
milijonieriumi, kuris įteikė čekį be įrašytos pinigų sumos
abiogenezei finansuoti ir kuris tvirtino perskaitęs pono
Zot seną mokslinį darbą. Kaip jis pasijus sužinojęs, kad
Zot ne tik moteris, bet ir nėščia netekėjusi moteris?
Viešpatie. Įsivaizdavo, kaip didžiulis limuzinas vėl
atrieda taku, vairuotojas neišjungia variklio, o tas vyras
įžirglioja vidun ir pareikalauja grąžinti čekį. „Aš rėmiau
šliundrą profesionalę?“ – gal sušuks. Bėda. Su Zot reikia
nedelsiant ką nors daryti.

– Panele Zot, bijau, kad jūs mus įstūmėte į siaubingą,

siaubingą padėtį, – po savaitės kalbėjo dr. Donatis, per
stalą pastumdamas jai darbo sutarties nutraukimo lapą.
 – Jūs išmetat mane iš darbo? – sumišusi paklausė
Elizabetė.
– Norėčiau viską užbaigti kiek įmanoma mandagiau.
– Kodėl mane išmeta? Kokiu pagrindu?
– Manau, žinote.
– Apšvieskit, – ji palinko į priekį, tvirtai suspaudusi
rankas. Antro numerio pieštukas už kairės ausies
spindėjo šviesoje. Nežinojo, iš kur toks susitvardymas,
bet žinojo, kad privalo jį išlaikyti.
Donatis dirstelėjo į panelę Frask, kuri skubiai rašėsi
pastabas.
– Jūs esate nėščia, – atsakė. – Nebandykite to neigti.
– Taip, aš laukiuosi. Tai tiesa.
– Tai tiesa? – žagtelėjo jis. – Tai tiesa?
– Kartoju. Tai tiesa. Aš laukiuosi. Kaip tai susiję su
mano darbu?
– Prašyčiau!
– Aš neužkrečiama, – ji išnėrė rankas. – Nesergu
cholera. Nuo manęs niekas neužsikrės nėštumu.
– Jūs drąsi, – ištarė Donatis. – Puikiai žinot, kad
nėščios moterys nedirba. Tačiau jūs… ne tik nėščia, bet
ir netekėjusi. Tai gėdinga.
– Nėštumas yra normali būsena. Tai ne gėdinga. Taip
prasideda kiekvienas žmogus.
– Kaip drįstate, – Donatis pakėlė balsą. – Moteris
aiškina man, kas yra nėštumas. Kas manote esanti?
Tas klausimas ją, regis, nustebino.
– Moteris, – atsakė.
 – Panele Zot, – įsiterpė panelė Frask, – mūsų elgesio
taisyklės tokių dalykų netoleruoja ir jūs tai žinote.
Pasirašykite šį dokumentą, paskui atlaisvinkite savo
rašomąjį stalą. Mūsų institute galioja tam tikros
taisyklės.
Elizabetė nė nekrustelėjo.
– Nesupratau, – ištarė. – Atleidžiat mane remdamiesi
tuo, kad esu nėščia ir netekėjusi. O kaip vyras?
– Koks vyras? Turite galvoje Evansą? – paklausė
Donatis.
– Bet koks vyras. Kai netekėjusi moteris pastoja, ar
vyras, nuo kurio ji pastojo, irgi išmetamas iš darbo?
– Ką? Ką jūs kalbat?
– Tarkim, ar būtumėt išmetę Kalviną?
– Žinoma, ne!
– Jeigu ne, tuomet praktiškai neturite pagrindo manęs
atleisti.
Donatis atrodė sutrikęs. Ką?
– Žinoma, turiu, – atkirto. – Žinoma, turiu! Jūs
moteris! Jūs pastojote!
– Paprastai taip viskas veikia. Juk suprantate, kad
nėštumui reikia vyro spermos?
– Panele Zot, aš jus įspėju. Galvokit, ką kalbat.
– Sakote, kad jei netekėjusi moteris pastoja nuo
nevedusio vyro, jam nebus jokių pasekmių. Jo
gyvenimas tęsis. Verslas, kaip visada.
– Ne mes dėl to kalti, – pertraukė ją Frask. – Jūs
bandėte paspęsti Evansui santuokos spąstus. Tai
akivaizdu.
 – Aš tik žinau, – Elizabetė nubraukė nuo kaktos
plaukų sruogą, – kad mudu su Kalvinu nenorėjome
susilaukti vaikų. Ir žinau, kad ėmėmės visų priemonių
užkirsti tam kelią. Šitas nėštumas yra kontracepcijos, ne
moralės nesėkmė. Ir jis ne jūsų reikalas.
– Jūs jį pavertėt mūsų reikalu! – užriko Donatis. – O jei
kartais nežinojote, yra tikras būdas nepastoti, ir jis
prasideda raide S! Mes turime taisykles, panele Zot!
Taisykles!
– Ne, jūsų taisyklės neaprėpia šio klausimo, – ramiai
atsakė Elizabetė. – Perskaičiau darbuotojo vadovą nuo
pradžios iki galo.
– Tai nerašyta taisyklė!
– Todėl teisiškai neįpareigojanti.
Donatis rūsčiai žiūrėjo į ją.
– Evansui dėl jūsų būtų labai, labai gėda.
– Ne, – atsakė Elizabetė bespalviu ramiu balsu. –
Nebūtų.
Kambaryje stojo tyla. Dėl to, kaip ji reiškė savo
nesutikimą – nesivaržydama, be melodramos, lyg jai
priklausytų paskutinis žodis, lyg žinotų galiausiai
nugalėsianti. Kaip tik dėl tokio jos elgesio skųsdavosi
bendradarbiai. Ir tas jos būdas duoti suprasti, lyg
jųdviejų su Kalvinu ryšys buvo kažkokio aukštesnio
lygio, pagamintas iš kažkokios nesunaikinamos
medžiagos, kuri atlaiko viską, net mirtį. Tai erzino.
Padėjusi rankas ant stalo Elizabetė laukė, kad jie
atsipeikėtų. Mylimo žmogaus netektis atskleidžia
paprastą tiesą: kad laikas išties brangus. Žmonės dažnai
tai kartoja, bet niekada nepaiso. Ji turi padaryti darbą;
jai liko tik jis. Bet štai sėdi su apsišaukėliais moralės
sergėtojais, savimi patenkintais teisėjais, kuriems
trūksta nuovokos ir kurių vienas, regis, nelabai supranta
apvaisinimo proceso, o kita jam pritaria, nes, kaip ir
daugybė kitų moterų, mano, jog žemindama savo lyties
atstovę kažkaip pakils viršininkų vyrų akyse. O
blogiausia, kad šis su logika prasilenkiantis pokalbis
vyko mokslui skirtoje įstaigoje.
– Ar mes jau baigėm? – stodamasi paklausė Elizabetė.
Donatis išbalo. Tai buvo paskutinis lašas. Zot turi
tučtuojau išeiti, o kartu pasiimti savo pavainikį kūdikį,
novatoriškus tyrimus ir mirties nepaisančius meilės
ryšius. O jos turtingojo investuotojo imsis vėliau.
– Pasirašykite, – pareikalavo Donatis, o Frask numetė
Elizabetei rašiklį. – Vėliausiai iki vidurdienio jūsų turi
čia nelikti. Paskutinė atlyginimo diena penktadienis.
Neturite teisės niekam atskleisti atleidimo priežasčių.
– Sveikatos draudimo įmokos irgi baigsis penktadienį,
– spigiu balsu pridūrė Frask, nagu pabarbendama į
neatskiriamą lentelę. – Tiksliai.
– Tikiuosi, po šios pamokos pradėsite jausti
atsakomybę dėl savo papiktinančio elgesio, – Donatis
ištiesė ranką į pasirašytą darbo sutarties nutraukimo
lapą. – Ir liaukitės kaltinti kitus. Kaip Evansas, privertęs
mus skirti jums finansavimą. Kai stojo prieš Hastingso
instituto vadovybę ir pagrasino išeiti, jei to
nepadarysim.
Elizabetė atrodė taip, lyg būtų gavusi antausį.
 – Ką padarė Kalvinas?
– Puikiai žinote, – Donatis atidarė duris.
– Išeiti iki vidurdienio, – pakartojo Frask, pasikišdama
po pažastimi lentelę.
– Dėl rekomendacijų gali būti problemų, – pridūrė
Donatis išeidamas į koridorių.
– Protekcijos, – sušnabždėjo Frask.
 14 SKYRIUS

Sielvartas

Šešios trisdešimt nekentė eiti į kapines labiausiai dėl to,

kad turėdavo praeiti vietą, kurioje žuvo Kalvinas. Kartą
girdėjo kažką kalbant, kaip svarbu, kad tau primintų
patirtas nesėkmes, bet nesuprato, kam to reikia.
Nesėkmės iš prigimties neužmirštamos.
Artindamasis prie kapinių šuo ėmė dairytis savo
priešo kapinių prižiūrėtojo. Niekur jo nepamatęs,
prasispraudė pro užpakalinių vartų apačią ir nuskuodė
tarp kapų, pakeliui nuo kažkieno antkapio pagriebęs
šviežių gelsvųjų narcizų puokštę. Padėjo ją čia:

Kalvinas Evansas
1927–1955
Talentingas chemikas, irkluotojas, draugas, mylimasis.
Visos tavo naujos dienos suskaičiuotos.

Antkapio užrašas turėjo skambėti: „Visos tavo naujos

dienos suskaičiuotos. Panaudok jas, kad saulei atvertum
savo sielos langus“, citata iš Marko Aurelijaus raštų, bet
antkapis buvo nedidelis, o meistras, turėjęs iškalti šiuos
žodžius, pirmą sakinį parašė per didelėmis raidėmis,
todėl pritrūko vietos.
Šešios trisdešimt spoksojo į žodžius. Jis žinojo, kad ten
yra žodžiai, nes Elizabetė bandė jį mokyti žodžių. Ne
komandų. Žodžių.

– Kiek, kaip sako mokslas, šuo gali išmokti žodžių? –

vieną vakarą Elizabetė paklausė Kalvino.
– Apie penkiasdešimt, – atsakė Kalvinas,
nepakeldamas akių nuo knygos.
– Penkiasdešimt? – perklausė ji ir suspaudė lūpas. –
Klaida.
– Gal šimtą, – tarstelėjo jis, vis dar įnikęs į knygą.
– Šimtą? – perklausė ji vis taip pat nepatikliai. – Kaip
gali būti? Jis jau moka šimtą žodžių.
Kalvinas pakėlė akis.
– Ką pasakei?
– Svarstau, ar galima šunį išmokyti žmonių kalbos, –
atsakė Elizabetė. – Turiu galvoje, visko. Tarkim,
angliškai.
– Ne.
– Kodėl?
– Na, – iš lėto pradėjo Kalvinas, supratęs, kad tai
galbūt vienas iš tų dalykų, kurių ji paprasčiausiai
nepriima, – todėl, kad bendravimas tarp rūšių apribotas
smegenų apimties.
Jis užvertė knygą.
– Iš kur žinai, kad jis jau moka šimtą žodžių?
– Jis moka šimtą tris, – žvilgtelėjusi į bloknotą tarė
Elizabetė. – Aš užsirašau.
– Ir tu jį jų išmokei.
– Naudoju imlaus mokymosi techniką, pagrįstą
objektų atpažinimu. Kaip ir vaikas, jis labiau linkęs
įsiminti jį dominančius objektus.
– O jį domina…
– Maistas.
Atsistojusi nuo stalo Elizabetė susirinko knygas.
– Bet esu tikra, kad jį domina ir daugybė kitų dalykų.
Kalvinas nustebęs žiūrėjo į ją.

Taip prasidėjo jų pažintis su žodžiais: Elizabetė ir Šešios

trisdešimt tįsodami ant grindų sklaidė dideles knygas
vaikams.
– Saulė, – pasakė Elizabetė rodydama paveikslėlį.
– Vaikas, – perskaitė, rodydama į mergaitę vardu
Gretutė, kuri valgė meduolinio namo langinę.
Šešios trisdešimt nėmaž nenustebo matydamas, kad
vaikas valgo langinę. Parke vaikai valgė viską. Taip pat
ir tai, ką rasdavo savo panosėje.
Tolėliau kairėje pasirodė kapinių sargas su šautuvu ant
pečių: Šešios trisdešimt nuomone, buvo keista nešiotis
tokį daiktą ten, kur visi ir taip negyvi. Šuo prigludo prie
žemės, laukdamas, kad vyras nueitų, paskui išsitiesė ant
kapo per visą apačioje užkasto karsto ilgį. Sveikas,
Kalvinai.
Taip jis bendraudavo su žmonėmis kitapus. Gal tai
veikė, o gal ir ne. Tą pačią techniką naudojo ir su
Elizabetės viduje augančia būtybe. Labas, būtybe, –
perduodavo priglaudęs ausį prie Elizabetės pilvo. – Čia
aš, Šešios trisdešimt. Aš esu šuo.
Užmegzdamas ryšį jis visada prisistatydavo. Iš savo
pamokų žinojo, kaip svarbu viską kartoti. Tik nereikia
persistengti, nepervargti kartojant, nes bus priešingas
rezultatas ir mokinys viską užmirš. Tai vadinama
nuoboduliu. Elizabetės nuomone, šiandienos švietimą
žlugdo nuobodulys.
Būtybe, – pranešė pereitą savaitę, – čia Šešios
trisdešimt. Palaukė atsakymo. Kartais būtybė ištiesdavo
kumštelį, ir šuo pasijusdavo sukrėstas; kitais kartais jis
girdėdavo dainuojant. Bet vakar jis pranešė naujienas:
Turi kai ką sužinoti apie savo tėvą. Būtybė pravirko.
Šuo įbedė nosį į žolę. Kalvinai, – pranešė, – turim
pasikalbėti apie Elizabetę.

Praėjus gal trims mėnesiams po Kalvino mirties, Šešios

trisdešimt antrą nakties užklupo Elizabetę virtuvėje, su
naktiniais ir kaliošais. Visos šviesos degė. Rankoje ji laikė
kūjį.
Šuo nustebo matydamas, kaip ji atsitraukė, užsimojo
kūju ir trenkė juo į sieną su spintelėmis. Stabtelėjo, lyg
norėdama įvertinti padarytą žalą, paskui vėl užsimojo,
šįkart smarkiau, tarsi ruoštųsi atmušti beisbolo kamuolį.
Ir taip trankė dar dvi valandas. Šešios trisdešimt iš po
stalo žiūrėjo, kaip Elizabetė guldo virtuvę it mišką, o jos
galingą puolimą nutraukdavo tik chirurginiai išpuoliai
prieš vyrius ir vinis. Senas grindis užklojo metalo ir
lentų krūvos, o viską kaip netikėtai iškritęs sniegas
padengė tinko dulkės. Paskui ji surinko laužą ir ištempė
lauk, į tamsų užpakalinį kiemą.
– Čia įrengsim lentynas, – kalbėjo rodydama į
duobėtas sienas. – O ten pastatysim centrifugą.
Išsitraukusi ruletę pamojo šuniui išlįsti iš po stalo,
tada įkišo vieną jos galą jam tarp dantų ir parodė į kitą
virtuvės galą.
– Šešios trisdešimt, nešk ruletės galą štai ten. Truputį
toliau. Dar kiek toliau. Gerai. Stovėk ten.
Ji kažką užsirašė į bloknotą.
Apie aštuntą ryto buvo nubraižiusi apytikslį planą;
dešimtą surašė prekių sąrašą; vienuoliktą jau važiavo į
lentpjūvę.
Žmonės dažnai neįvertina, ką gali nėščia moteris, bet
visada neįvertina, ką gali nėščia sielvartaujanti moteris.
Vyras lentpjūvėje smalsiai žiūrėjo į ją.
– Jūsų vyras daro remontą? – paklausė pastebėjęs
pilvuką. – Nori pasiruošti kūdikio atėjimui?
 – Aš įrenginėju laboratoriją.
– Norėjote pasakyti, vaiko kambarį.
– Ne.
Jis pakėlė akis nuo jos eskizo.
– Kas nors negerai? – paklausė ji.
Medžiagos buvo pristatytos tą pačią dieną.
Apsiginklavusi iš bibliotekos parsineštu žurnalų
„Popular Mechanics“ rinkiniu Elizabetė ėmėsi darbo.
– Trijų colių vinį, – pasakė. Šešios trisdešimt neturėjo
jokio supratimo, kas yra trijų colių vinis, bet nusekė jos
galvos linktelėjimą į šalia gulinčias dėžutes, kažką
išrinko ir padėjo ant jos atviro delno.
– Trijų colių varžtą, – paprašė po minutės, ir jis
paieškojo kitoje dėžutėje.
– Čia medvaržtis, – tarė ji. – Pabandyk dar sykį.
Darbai vykdavo visą dieną, o dažnai nusitęsdavo ir į
naktį. Juos pertraukdavo tik žodžių pamokos ir
skambučiai į duris.

Praėjus maždaug dviem savaitėms po to, kai Elizabetę

išmetė iš instituto, dr. Boriveicas užsuko pas ją į namus
neva pasilabinti, bet iš tiesų todėl, kad vargo
interpretuodamas kai kurių tyrimų rezultatus. „Užtruks
vos kelias sekundes“, – pažadėjo, bet prireikė dviejų
valandų. Kitą dieną vėl tas pats, tik šįkart atėjo kitas
laboratorijos chemikas. Trečiąkart – dar kitas.
 Tada jai toptelėjo. Ji nustatys kainą. Tik grynaisiais. Jei
kas išdrįstų sakyti, kad tai turėtų nekainuoti, nes jie
„padeda jai nenutolti nuo tyrimų“, – dviguba kaina.
Atsaini pastaba apie Kalviną – triguba. Kokia nors
užuomina apie jos nėštumą – nušvitimas, stebuklas –
keturguba. Taip ji užsidirbdavo pragyvenimui.
Darydama kitų darbus, be jokios garbės sau. Buvo tas
pats, kas dirbti Hastingso institute, tik neprivalėjo
mokėti mokesčių.

– Eidamas taku link namo girdėjau kalant, – pasakė

vienas atėjusiųjų.
– Įsirenginėju laboratoriją.
– Jūs juokaujat.
– Aš niekada nejuokauju.
– Bet juk jūs būsite motina, – tarė negalėdamas
patikėti.
– Motina ir mokslininkė, – nubraukusi nuo rankovės
pjuvenas atkirto Elizabetė. – Juk jūs tėvas? Tėvas ir
mokslininkas.
– Taip, bet aš turiu mokslų daktaro laipsnį, – vyras
pabrėžė savo viršenybę.
Paskui parodė pluoštą tyrimų rezultatų, kurie jau
daug savaičių jį glumino.
Ji pažvelgė į jį sutrikusi.
– Jūs turite dvi problemas, – pasakė baksnodama į
lapus. – Šita temperatūra per aukšta. Sumažinkite
penkiolika laipsnių.
– Supratau. O antroji?
Palenkusi galvą į šoną įsistebeilijo į jo sumišusį veidą.
– Neišsprendžiama.

Paversti virtuvę laboratorija užtruko keturis mėnesius, o

kai viskas buvo baigta, ji su Šešios trisdešimt atsitraukė
per kelis žingsnius, kad pasigėrėtų savo darbu.
Lentynas per visą virtuvės ilgį nugulė įvairiausios
laboratorinės priemonės: chemikalai, kolbos, menzūros,
pipetės, sifonai, tušti majonezo indeliai, nagų dildžių
rinkinys, stirta lakmuso popieriaus, medicininės pipetės,
visokiausios stiklinės lazdelės, žarna iš užpakalinio
kiemo ir kažkokie nepanaudoti vamzdeliai, kuriuos rado
šiukšlių konteineryje vietinės kraujo tyrimų
laboratorijos kieme. Stalčiuose, kuriuose kadaise buvo
virtuvės įrankiai, dabar karaliavo rūgščiai ir dūriams
atsparios pirštinės bei apsauginiai akiniai. Po degikliais
įrengė metalinius kaušus denatūruotam alkoholiui,
nusipirko naudotą centrifugą, sukarpiusi lango uždangą
padarė 4 x 4 plokščių kabelių rinkinį, išpylė
mėgstamiausių kvepalų likutį, kad pasidarytų alkoholinį
degiklį, o supjausčiusi vieną iš lūpdažių tūtelių įkišo ją į
Kalvino seno termoso kamštį ir pasidarė stabdiklį, iš
vielinių pakabų padarė testų vamzdelių kabliukus, o
prieskonių lentynėlę pavertė kabančiu skysčių laikikliu.
Neliko jaukaus „Formica“ laminato darbastalio ir
senosios fajansinės kriauklės. Jų vietą užėmė pagal iš
lentpjūvėje nusipirktos faneros padaryto darbastalio
šabloną metalo dirbinių įmonėje pagaminta
nerūdijančiojo plieno kopija, tobulai priderintais
užlenktais ir nušlifuotais kraštais.
Ant to švytinčio darbastalio dabar stovėjo vienas
mikroskopas ir du panaudoti Bunseno degikliai, vienas
per Kembridžo malonę – universitetas jį buvo
padovanojęs Kalvinui kaip atminimą apie jame praleistą
laiką, kitas iš vidurinės mokyklos chemijos laboratorijos
– mokykla dalijo turimą įrangą, nes mokiniai ja
nesidomėjo. Tiesiai virš naujų dvigubų kriauklių buvo
dvi kruopščiai ranka užrašytos iškabos. TIK ATLIEKOS –
skelbė viena. H2O ŠALTINIS – skelbė kita.
Galiausiai, nors ne mažiau svarbu – ten buvo ir
traukos spinta.
– Tu už ją atsakingas, – Elizabetė pasakė Šešios
trisdešimt. – Patrauksi grandinėlę, kai mano rankos bus
užimtos. Dar turi išmokti paspausti šitą didelį mygtuką.

Kalvinai, – Šešios trisdešimt pranešė apačioje gulinčiam

kūnui per paskutinį apsilankymą kapinėse, – ji visai
nemiega. Kai nedirba laboratorijoje, nedaro kitų žmonių
darbų, neskaito man, irkluoja ant treniruoklio. O kai
neirkluoja, sėdi ant taburetės ir spokso į niekur. Būtybei
tai tikrai ne į naudą.
 Jis prisiminė, kad Kalvinas dažnai spoksodavo į
niekur. „Aš taip susikaupiu“, – paaiškino Šešios
trisdešimt. Bet kiti dėl tokio spoksojimo skųsdavosi ir
bambėdavo, kad Kalvinas Evansas, kada tik užeisi, sėdi
savo didelėje prašmatnioje laboratorijoje, apsuptas
pačios geriausios įrangos ir trankių muzikos garsų, ir
nieko neveikia. Dar blogiau, už nieko neveikimą jis
gaudavo atlyginimą. O visų blogiausia – taip jis
pelnydavo apdovanojimus.
Bet ji spokso kitaip, – bandė aiškinti Šešios trisdešimt.
– Tai lyg mirties žvilgsnis. Letargas. Nežinau, ką daryti, –
prisipažino apačioje gulintiems kaulams. – O lyg to būtų
maža, ji vis dar bando mokyti mane žodžių.
Tai buvo klaiku, nes jis negalėjo jai suteikti jokios
vilties, kad ateityje tuos žodžius galės panaudoti. O net
jei ir išmoktų kiekvieną anglų kalbos žodį, vis tiek
nežinotų, ką pasakyti. Nes ką gali pasakyti visko
netekusiam žmogui?
Kalvinai, jai reikia vilties, – pagalvojo ir smarkiai
prisispaudė prie žolės, jei kartais būtų koks skirtumas.
Atleidžiamo šautuvo saugiklio trakštelėjimas
suskambo lyg atsakymas. Pakėlęs akis pamatė į jį
šautuvą atkišusį kapinių sargą.
– Prakeiktas šunėke, – pasakė sargas, nusitaikęs į
Šešios trisdešimt. – Ateini čia, trypi mano žolę, manai,
kad esi šeimininkas.
Šešios trisdešimt suakmenėjo. Besidaužančia širdimi
įsivaizdavo, kas nutiks paskui: Elizabetė sukrėsta,
būtybė sutrikusi; vėl kraujas, vėl ašaros, vėl širdgėla.
Dar viena jo nesėkmė.
Jis šoko pirmyn ir parvertė vyrą ant žemės. Kulka
prašvilpė jam pro ausį ir smigo į Kalvino antkapį. Vyras
suriko ir siekė savo ginklo, bet Šešios trisdešimt
išsišiepęs priėjo arčiau.
Žmonės. Kai kurie iš jų tikrai nesuvokia savo padėties
gyvūnų karalystėje. Jis įvertino vyro kaklą. Vienas
krimstelėjimas per gerklę ir viskas baigta. Išsigandęs
vyras žiūrėjo į jį. Gana smarkiai trenkėsi į žemę: kairiau
nuo jo ausies tamsavo kraujo balutė. Šuo prisiminė
Kalvino kraujo klaną, koks šis buvo didelis, kaip iš
paprastos srovelės per kelias akimirkas virto tvenkiniu,
o paskui ežeru. Nenoromis prisispaudė prie vyro galvos
ir ją parėmė, kad pristabdytų kraujoplūdį. Paskui lojo,
kol atėjo žmonės.
Pirmas pasirodė reporteris – tas pats, kuris aprašė
Kalvino laidotuves; jis teberašė apie laidotuves, nes jo
skyriaus redaktorius nemanė, kad mokėtų ką nors
daugiau.
– Čia tu! – reporteris akimirksniu atpažino Šešios
trisdešimt kaip ne-neregio šunį, tą, kuris lydėjo gražiąją
ne-neregę našlę – ne, merginą – per kryžių jūrą prie
būtent šito kapo. Kol atbėgo kiti ir paskubomis tarėsi dėl
greitosios, reporteris iš visų kampų fotografavo šunį,
galvoje jau kurdamas istoriją. Paskui pakėlė sukruvintą
gyvūną ant rankų, nusinešė į savo automobilį ir nuvežė
ant pakabuko užrašytu adresu.
 – Nesijaudinkit, nesijaudinkit, jis nesužeistas, –
reporteris patikino Elizabetę, kai ši atidarė duris ir
suriko pamačiusi kruviną Šešios trisdešimt ant
nepažįstamo vyro rankų. – Čia ne jo kraujas. Bet jūsų šuo
didvyris, ponia. Bent aš ketinu jį taip pristatyti.
Kitą dieną vis dar sukrėsta Elizabetė atsivertė
laikraštį ir vienuoliktame puslapyje pamatė Šešios
trisdešimt, tupintį lygiai ten, kur jis tupėjo prieš septynis
mėnesius: ant Kalvino kapo.
– „Šuo gedi savo šeimininko ir išgelbsti žmogui
gyvybę, – perskaitė balsu. – Atšauktas draudimas šunims
eiti į kapines.“
Pasak straipsnio, žmonės jau seniai skundėsi dėl
šautuvu ginkluoto sargo, o keletas netgi pranešė apie jo
šaudymus į voveres ir paukščius net ir per laidotuves.
Tas vyras nedelsiant bus pakeistas kitu, kaip ir įrašas
antkapyje.
Ji įsižiūrėjo į Šešios trisdešimt ir Kalvino antkapio
nuotrauką stambiu planu – atsitrenkusi kulka numušė
kone trečdalį užrašo.
– O Dieve, – ištarė Elizabetė žiūrėdama į užrašo
likučius.

Kalvinas E
1927–19
Talentingas che
Visos tavo na…

Jos veidas persimainė.

 – Visos tavo na, – perskaitė. – Na.
Išraudo prisiminusi tą liūdną naktį, kai Kalvinas
išpažino jai savo vaikystės mantrą. Kiekviena diena.
Nauja.
Apstulbusi vėl pažvelgė į nuotrauką.
 15 SKYRIUS

Neprašytas patarimas

– Jūsų gyvenimas netrukus pasikeis.

– Atsiprašau?
– Jūsų gyvenimas. Jis netrukus pasikeis.
Priešais Elizabetę eilėje prie banko stovėjusi moteris
atsigręžė ir parodė į jos pilvą. Paniurusi.
– Pasikeis? – nekaltai ištarė Elizabetė, žvilgtelėjusi
žemyn į savo apvalų pilvą, lyg matytų jį pirmą kartą. –
Kad ir ką norėjote tuo pasakyti.
Tą savaitę jau septintą kartą kas nors jautėsi
priverstas jai pranešti, kad jos gyvenimas pasikeis, todėl
Elizabetei buvo gerokai įkyrėję. Ji neteko darbo, tyrimų,
šlapimo pūslės kontrolės, aiškaus savo kojų pirštų
vaizdo, ramaus miego, normalios odos, neskaudančios
nugaros, jau nekalbant apie visas kitas laisves, kurias
nesilaukiantys laiko savaime suprantamomis, – tarkime,
patogiai atsisėsti prie vairo. O ką ji gavo? Svorio.
– Kaip tik žadėjau eiti pas daktarą, – atsakė padėjusi
ranką sau ant pilvo. – Kaip manote, kas čia? Tikiuosi, ne
vėžys.
– Manote, dabar esate pavargusi, – po valandos
pakomentavo moteris garbanotais plaukais, kai
Elizabetė nusižiovavo eilėje prie kasos bakalėjos
krautuvėje. Ir papurtė galvą, lyg Elizabetė jau būtų
rodžiusi nusilpimo ženklus. – Pamatysit.
Ir pradėjo tragišką pasakojimą apie siaubingus
dvynius, nepakenčiamą trejetą, bjaurų ketvertą ir
bauginantį penketą, paskui beveik neatsikvėpusi apie
nerimo kankinamus paauglius, lytinio brendimo
spuogus ir ypač, o Dieve, audringus niolikmečius,
pabrėždama, kad su berniukais sunkiau nei su
mergaitėmis, arba su mergaitėmis sunkiau nei su
berniukais, ir taip be paliovos, kol jos pirkiniai buvo
sudėti į maišus, pakrauti į vežimėlį ir ji buvo priversta
išeiti, įsėsti į medžio imitacija apkaltą universalą ir grįžti
namo pas asmeninį nedėkingųjų rinkinį.
– Pilvas aukštai, – atkreipė dėmesį vyras degalinėje. –
Tikrai berniukas.
– Pilvas aukštai, – pakomentavo bibliotekininkė. –
Tikrai mergaitė.
– Dievas tau davė dovaną, – tą pačią savaitę kapinėse
pasakė kunigas, pastebėjęs, kaip Elizabetė viena stovi
prie keisto kapo. – Garbė Aukščiausiajam!
– Tai padarė ne Dievas, – atsakė Elizabetė, rodydama į
naują antkapį. – Tai padarė Kalvinas.
Ji palaukė, kol kunigas nutolo, tada pasilenkusi
perbraukė pirštu per naujai iškaltą užrašą.
 Kalvinas Evansas
1927–1955

– Atlygindami patirtą žalą, ne tik pastatysime naują

antkapį, bet šįkart pasirūpinsime, kad jame tilptų ir visa
citata, – pasakė jai kapų valdyboje.
Tačiau Elizabetė atsisakė antro raundo su Marku
Aurelijumi ir pasirinko cheminę laimės formulę. Niekas
kitas jos nesuprato, bet po to, ką jai teko išgyventi,
niekas ir neišreiškė kokių nors abejonių.
– Galiausiai nutariau nueiti parodyti, ką čia turiu,
Kalvinai, – pasakė rodydama į savo atsikišusį pilvą. –
Daktarui Meisonui, irkluotojui, tam, kuris priėmė mane į
savo vyrų aštuonvietę. Prisimeni?
Ji spoksojo į užrašą lyg laukdama atsakymo.
Kai po dvidešimt penkių minučių paspaudė mygtuką
siaurame lifte, kuriame vienintelis pakeleivis buvo
storas vyriškis šiaudine skrybėle, Elizabetė pasiruošė
išgirsti dar daugiau neprašytų patarimų. Kaip ir tikėjosi,
ištiesęs ranką jis priglaudė delną prie jos pilvo, lyg ji
būtų praktinis eksponatas gamtos istorijos muziejuje.
– Neabejoju, kad smagu valgyti už du, – pasakė vyras
paplekšnojęs jai per pilvą, – bet neužmirškit, vienas iš
dviejų tik kūdikis!
– Patraukite ranką arba pasigailėsite, – tarė Elizabetė.
– Bada bada bada, – uždainavo jis, lyg per bongus
barbendamas jai per pilvą.
– Bada bada bum, – prisijungė ji ir užsimojusi trenkė
rankine tiesiai jam į šakumą, o smūgį sustiprino
akmeninė piesta, kurią kaip tik tądien nusipirko
chemijos reikmenų parduotuvėje. Vyras aiktelėjo ir
sulinko iš skausmo. Lifto durys prasivėrė.
– Linkiu blogos dienos, – palinkėjo Elizabetė.
Ir nužingsniavo prieškambariu, kuriame stovėjo
dvimetrinis akiniuotas gandras su beisbolo kepuraite.
Snape jis laikė du ryšuliukus: rožinį ir žydrą.
– Elizabetė Zot, – praėjusi pro gandrą prisistatė
registratorei. – Pas daktarą Meisoną.
– Jūs vėluojate, – šaltai pasakė registratorė.
– Atėjau penkiomis minutėmis anksčiau, – dirstelėjusi
į savo laikrodį pataisė ją Elizabetė.
– Reikia užpildyti formas, – pranešė moteris,
įteikdama lentelę su prisegtu lapu. – Vyro darbovietė.
Vyro telefono numeris. Vyro draudimo kompanija. Vyro
amžius. Vyro banko sąskaitos numeris.
– Kas čia gimdys? – paklausė Elizabetė.
– Penktas kabinetas, – atsakė registratorė. –
Koridoriumi antros durys į kairę. Nusirenkite.
Apsivilkite chalatą. Užpildykite formą.
– Penktas kabinetas, – pakartojo Elizabetė laikydama
rankoje lentelę. – Tik vienas klausimas: kodėl čia
gandras?
– Atsiprašau?
– Jūsų gandras. Kodėl jis akušerio priimamajame?
Tarsi konkurentų reklama.
– Jis teikia žavesio, – atsakė registratorė. – Penktas
kabinetas.
– Bet juk kiekviena jūsų pacientė šimtu procentų žino,
kad gandras tikrai nepalengvins gimdymo kančių, –
toliau kalbėjo Elizabetė. – Kam skleisti tą pasaką?
– Daktare Meisonai, – ištarė registratorė, pamačiusi
besiartinantį vyrą baltu chalatu. – Čia jūsų ketvirtos
valandos pacientė. Ji vėluoja. Bandžiau nusiųsti ją į
penktą kabinetą.
– Nevėluoju, – pataisė Elizabetė Zot. – Laiku.
Ji atsigręžė į daktarą.
– Daktare Meisonai, turbūt jūs manęs neprisimenate…
– Kalvino Evanso žmona, – ištarė šis, iš nuostabos
žingtelėjęs atatupstas. – Ne, atsiprašau, – jis nuleido
balsą, – jo našlė.
Nutilo, lyg bandydamas apsispręsti, ką sakyti toliau.
 – Labai užjaučiu dėl netekties, ponia Evans, – ištarė
suėmęs jos rankas savosiomis ir jas papurtęs taip, lyg
plaktų kokteilį. – Jūsų vyras buvo geras žmogus. Geras
žmogus ir puikus irkluotojas.
– Aš Elizabetė Zot, – tarė Elizabetė. – Mudu su Kalvinu
nebuvome susituokę.
Ji nutilo. Laukdama registratorės caktelėjimo liežuviu
ir Meisono atsisveikinimo, tačiau daktaras tik paspaudė
rašiklio mygtuką, įsikišo jį į kišenėlę ant krūtinės, paskui
suėmė ją už alkūnės ir nusivedė koridoriumi.
– Judu su Evansu keliskart irklavote mano
aštuonvietėje, prisimenat? Maždaug prieš septynis
mėnesius. Gerai irklavot. Bet nebegrįžot. Kodėl?
Ji žiūrėjo į jį nustebusi.
– Ak, prašau atleisti, – skubiai ištarė daktaras
Meisonas. – Labai atsiprašau. Tai žinoma. Evansas.
Evansas mirė. Atsiprašau.
Sutrikęs papurtė galvą ir atidarė penkto kabineto
duris.
– Prašom. Užeikit.
Mostelėjo į kėdę.
– Jūs tebeirkluojat? Ne, ką aš kalbu, žinoma, ne, ne
tokios padėties.
Suėmęs jos plaštakas, apvertė delnais į viršų.
– Neįtikėtina. Nuospaudos išliko.
– Aš irkluoju ant treniruoklio.
– Jergutėliau.
– Ar tai blogai? Kalvinas sukonstravo ergą.
– Kam?
 – Tiesiog sukonstravo. Juk tai nieko blogo?
– Taip, žinoma, – atsakė daktaras. – Tik man dar
neteko girdėti, kad kas nors irkluotų treniruokliu savo
malonumui. Juolab nėščia moteris. Nors, gerai
pagalvojus, toks irklavimas – puikus būdas pasiruošti
gimdymui. Kalbu apie kančias. Nors kartu ir skausmą, ir
kančias. Tada jis susivokė, kad Evansui mirus skausmas
ir kančios, ko gero, buvo jos nuolatiniai palydovai. Tad
nusigręžė norėdamas nuslėpti savo netaktą.
– Žvilgtelėkime po uždanga? – maloniai tarė ir
mostelėjo į stalą. Paskui uždarė duris ir už užuolaidos
palaukė, kol ji apsivilko chalatą.

Apžiūra buvo greita, bet nuodugni, su klausimais apie

rėmenį ir pilvo pūtimą. Ar sunku miegoti? Ar kūdikis
tam tikru metu juda? Jei taip, tai kaip ilgai? Ir galiausiai
svarbiausias klausimas: kodėl ji taip ilgai delsė ateiti?
Jau buvo gerokai įpusėjęs trečiasis trimestras.
– Darbas, – atsakė ji.
Tai buvo melas. Tikroji priežastis buvo ta, jog tyliai
tikėjosi, kad nėštumas išsispręs savaime. Šeštajame
dešimtmetyje apie abortą negalėjo būti nė kalbos. Kaip,
beje, ir apie nesantuokinį kūdikį.
– Jūs irgi mokslininkė, tiesa? – paklausė daktaras iš
kito jos kūno galo.
– Taip.
 – Ir Hastingso institutas paliko jus dirbti. Pasirodo, jis
pažangesnis, nei maniau.
– Jie manęs nepasiliko, – atsakė Elizabetė. – Dirbu
laisvai samdoma mokslininke.
– Laisvai samdoma mokslininkė. To man dar neteko
girdėti. Ir kaip sekasi?
Ji atsiduso.
– Ne per geriausiai.
Daktaras Meisonas jos balse išgirdo liūdesio gaidelę ir
paskubėjo baigti, pabarbendamas šen bei ten jai per
pilvą, lyg šis būtų melionas.
– Viskas atrodo puikiai, – ištarė nusitraukdamas
pirštines.
Kai ji nenusišypsojo ir nieko neatsakė, tylesniu balsu
pridūrė:
– Bent jau kūdikiui. Neabejoju, kad jums nepaprastai
sunku.
Tai buvo pirmas kartas, kai kas nors pripažino jos
padėtį. Nuo to sukrėtimo jai užgniaužė gerklę. Pajuto,
kad iš akių tuoj paplūs pasislėpusios ašaros.
– Atsiprašau, – švelniai tarė, tyrinėdamas jos veidą,
kaip meteorologas tyrinėja atslenkančią audrą. – Noriu,
kad žinotumėte, jog su manim galit pasikalbėti. Kaip
irkluotojas su irkluotoju. Viskas liks tik tarp mūsų.
Ji nusuko akis. Ji jo netgi nepažinojo. Dar blogiau,
nebuvo tikra, kad jos jausmai, nepaisant visų jo
patikinimų, leistini. Buvo įtikėjusi esanti vienintelė
moteris pasaulyje, planavusi likti bevaikė.
 – Jei visai atvirai, – galiausiai ištarė kaltės
pritvinkusiu balsu, – nemanau, kad pajėgsiu tai
padaryti. Neplanavau tapti motina.
– Ne kiekviena moteris nori būti motina, – tarė ją
nustebindamas. – Dar daugiau, ne kiekviena moteris
turėtų ja būti.
Susiraukė, lyg galvodamas apie ką nors konkrečiai.
– Bet stebiuosi, kiek daug moterų pasiryžta
motinystei, turint galvoje, koks sunkus gali būti
nėštumas – rytinis pykinimas, strijos, mirtis. Kartoju,
jums viskas gerai, – skubiai pridūrė išvydęs jos
išsigandusį veidą. – Tik mes linkę nėštumą laikyti pačia
paprasčiausia būsena, tokia paprasta, kaip susimušus
kojos pirštą, nors iš tiesų tai panašiau į susidūrimą su
sunkvežimiu. Tiesa, sunkvežimis padaro mažiau žalos.
Jis atsikrenkštė, paskui kažką užrašė jos ligos
istorijoje.
– Norėjau pasakyti, kad pratimai padeda. Tik nežinau,
kaip tokios būklės gebate taisyklingai irkluoti. Traukti
link krūtinės turėtų būti sunku. Ką manote apie Džeko
Laleino laidą? Kartais pasižiūrite?
Išgirdus Džeko Laleino vardą, Elizabetės veidas
apniuko.
– Nemėgstate, – tarė daktaras. – Nieko tokio. Tada
tiesiog irkluokite.
– Irkluoju tik todėl, kad tuomet nuvargstu taip, jog
kartais galiu užmigti, – tyliai ištarė ji. – Gal dar ir dėl to,
kad pamaniau, jog tai, na…
 – Suprantu, – pertraukė jis ir apsidairė, lyg norėdamas
įsitikinti, kad niekas kitas negirdi. – Žinokit, nesu iš tų,
kurie mano, jog moteris privalo… – Jis staiga nutilo. – Ir
nemanau, kad… – Jis vėl nutilo. – Netekėjusi moteris…
našlė… tai… Nesvarbu, – užbaigė paimdamas jos ligos
istoriją. – Bet irklavimo treniruotės jus tikrai sustiprino,
taip pat ir kūdikį. Daugiau kraujo į smegenis, geresnė
kraujotaka. Ar atkreipėte dėmesį, kad kūdikį tai ramina?
Lingavimas pirmyn atgal.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Kiek nusiiriat?
– Dešimt tūkstančių metrų.
– Kasdien?
– Kartais daugiau.
– Mergele Švenčiausioji, – sušvilpė Meisonas. – Visada
žinojau, kad nėščios moterys išvysto neeilinį atsparumą
kančioms, bet dešimt tūkstančių metrų? Kartais
daugiau? Tai… tai… tiesą sakant, nežinau, ką ir sakyti.
Jis žiūrėjo į ją susirūpinęs.
– Ar turite, kas galėtų jums padėti? Draugas,
giminaitis, gal motina, kas nors? Vaikai – sunkus darbas.
Ji nesiryžo. Buvo nesmagu prisipažinti, kad nieko
neturi. Bet juk atėjo pas daktarą Meisoną tik todėl, kad
Kalvinas visada tvirtino, jog irkluotojus sieja tam tikras
ypatingas ryšys.
– Ką nors? – pakartojo daktaras.
– Aš turiu šunį.
– Man patinka, – pasakė Meisonas. – Šunys gali būti
puikūs pagalbininkai. Globėjiški, užjaučiantys, protingi.
Šuo ar kalytė?
– Šuo…
– Pala, man regis, aš jį prisimenu. Lygiai trys ar
kažkas panašaus? Bjaurus kaip nuodėmė?
– Jis yra…
– Šuo ir irklavimo treniruoklis, – daktaras užrašė
pastabą į jos ligos istoriją. – Gerai. Puiku.
Spustelėjo rašiklio mygtuką ir nustūmė jos kortelę į
šalį.
– Kai tik galėsit, tarkim, po metų, noriu vėl matyti jus
elinge. Mano valtis ieško tinkamo antros vietos
irkluotojo. Kažkas man kužda, kad tas tinkamas esate
jūs. Tik teks rasti auklę. Kūdikiams būti valtyje
draudžiama. Jų ir taip per akis.
Elizabetė paėmė švarką.
– Jūs labai malonus, daktare Meisonai, – tarė
manydama, kad jis tik stengiasi atrodyti malonus, – bet
ką tik pasakėt, kad netrukus susidursiu su sunkvežimiu.
– Avarija, po kurios tikrai atsigausite, – pataisė
daktaras Meisonas. – Kai kalbama apie irklavimą, turiu
nepriekaištingą atmintį ir labai gerai prisimenu mūsų
plaukimą. Jis buvo geras. Puikus.
– Kalvino dėka.
Daktaras Meisonas atrodė nustebęs.
– Ne, panele Zot. Ne tik dėl Evanso. Reikia aštuonių,
kad valtis plauktų gerai. Visų aštuonių. Bet grįžkim prie
mūsų reikalų. Dėl jūsų man jau šiek tiek ramiau. Žinau,
kaip jus sukrėtė Evanso mirtis, o paskui dar ir šitai, –
pridūrė rodydamas į jos pilvą, – bet viskas susitvarkys.
Ir gal bus dar geriau nei gerai. Šuo, treniruoklis, antra
vieta. Puiku.
Jis vėl suėmė jos rankas savosiomis ir džiugiai
suspaudė. Nors, palyginus su viskuo, ką ji iki šiol girdėjo,
jo žodžiai nebuvo labai prasmingi, visgi pirmieji,
pagaliau turintys prasmę.
 16 SKYRIUS

Gimdymas

– Į biblioteką? – maždaug po penkių savaičių

Elizabetė paklausė Šešios trisdešimt. – Vėliau susitinku
su daktaru Meisonu, bet prieš tai noriu grąžinti knygas.
Manau, tau patiks „Mobis Dikas“. Istorija apie tai, kaip
žmonės nuolat nuvertina kitas gyvybės formas ir taip
sukelia sau pavojų.
Be imliojo žodžių mokymo technikos, Elizabetė jam
garsiai skaitydavo, seniai pakeitusi paprastas vaikiškas
knygeles daug svaresniais tekstais. „Skaitydamas balsu
lavini smegenis, – pacitavo tyrimų studiją. – Ir greičiau
kaupi žodyną.“ Ir tai akivaizdžiai veikė, nes, pasak jos
užrašų, Šešios trisdešimt jau mokėjo 391 žodį.
„Tu labai protingas šuo“, – kaip tik vakar pasakė jam
Elizabetė, o jis labai troško tam pritarti, bet kol kas vis
dar nesuprato, ką reiškia žodis „protingas“. Regis, jis
turėjo tiek prasmių, kiek buvo rūšių, bet žmonės –
išskyrus Elizabetę – „protingais“ pripažindavo tik tuos,
kurie laikydavosi jų žaidimo taisyklių, ir tik tada, kai šie
jų laikydavosi. „Delfinai protingi, – sakydavo. – Bet
karvės neprotingos.“ Atrodo, iš dalies taip manyta dėl to,
kad karvės nerodo triukų. Šešios trisdešimt buvo
įsitikinęs, kad dėl to karvės yra protingesnės, ne
kvailesnės. Bet, kita vertus, ką jis gali žinoti?
Pasak Elizabetės, trys šimtai devyniasdešimt vienas
žodis. Nors iš tiesų tik 390.
Dar blogiau, jis ką tik sužinojo, kad anglų kalba nėra
vienintelė žmonių kalba. Elizabetė jam pasakė, kad yra
šimtai, gal tūkstančiai kitų kalbų, ir joks žmogus nemoka
kalbėti visomis iš jų. Dauguma kalba tik viena, gal
dviem, nebent būtų kažkas, ką vadina šveicaru, kuris
kalba aštuoniomis. Nenuostabu, kad žmonės nesupranta
gyvūnų. Jie vargiai susikalba tarpusavyje.
Laimė, ji galiausiai suvokė, kad jam nepavyks piešti.
Atrodo, piešimas buvo mėgstamiausias mažų vaikų
bendravimo būdas. Jis žavėjosi jų pastangomis, net jei
pasiekti rezultatai ir nebuvo aukščiausi. Kasdien
matydavo, kaip nuoširdžiai jų pirštukai vedžioja
kreidutėmis per šaligatvį, o jų neįtikėtini namai ir
būtybės iš pagaliukų užpildo cementą istorijomis, kurias
tik jiems lemta suprasti.

– Koks gražus piešinys! – tą savaitę išgirdo, kaip

motina džiaugiasi žiūrėdama į savo vaiko terlionę.
Šešios trisdešimt seniai pastebėjo, kad tėvai linkę
meluoti savo vaikams.
 – Čia šuniukas, – atsakė vaikutis kreiduotomis
rankomis.
– Koks gražus šuniukas! – krykštavo motina.
– Ne, – atsakė vaikutis. – Šuniukas negyvas. Užmuštas!
Šešios trisdešimt pažvelgė įdėmiau ir pamatė, kad
viskas kraupiai tikslu.
– Ne, šuniukas gyvas, – griežtai ištarė motina. – Labai
laimingas šuniukas, iš dubenėlio valgo ledus.
Nevilties apimtas vaikas numetė kreidutę į žolę ir
nupėdino prie sūpynių.
Šuo paėmė kreidutę. Dovana būtybei.

Penkis kvartalus jie ėjo vienas šalia kito. Elizabetė

vilkėjo sportišką, pilvą aptempiančią suknelę ir žengė
taip, lyg žygiuotų į karą. Jai ant nugaros pūpsojo ryškiai
raudona kuprinė su knygomis; jam per nugarą –
dviračio krepšiai, pritaikyti nešti likusias knygas,
nebetilpusias į kuprinę.
– Mirštu badu, – jiems einant per apsunkusį lapkričio
orą garsiai ištarė ji. – Arklį suvalgyčiau. Sekiau savo
šlapimo rodiklius, tyriau plaukų proteinus ir…
Tai buvo tiesa. Pastaruosius du mėnesius jų
laboratorijoje ji stebėjo cukraus kiekį šlapime, sekė
aminorūgščių grandinę plaukų keratine ir analizavo
savo kūno temperatūrą. Šešios trisdešimt nelabai
suprato, ką visa tai reiškia, bet jam palengvėjo
pamačius, kad dabar ji labiau domisi būtybe, – bent iš
mokslinės pusės. Vienintelis praktinis pasiruošimas
buvo nusipirkti storo balto audinio stačiakampiai ir
pavojingai atrodantys segtukai. Ji nupirko ir tris
drabužėlius, primenančius maišus.
– Viskas atrodo paprasta, – kalbėjo Elizabetė jiems
žingsniuojant gatve. – Pirma patirsiu priešgimdyminį,
paskui – gimdymo etapą. Liko dar dvi savaitės, bet
manau, kad dabar pats laikas pradėti apie tuos dalykus
galvoti. Svarbiausia – neužmiršti, kad kai išmuš lemiama
valanda, liktume ramūs, – pasakė.
Bet Šešios trisdešimt nesijautė ramus. Prieš kelias
valandas jai nubėgo vandenys. Ji to nepastebėjo, nes
skysčių buvo nedaug, bet jis pastebėjo, nes yra šuo.
Nesupainiojamas kvapas. Tie alkio priepuoliai visai
nebuvo alkio priepuoliai, o priešgimdyminiai sąrėmiai.
Jiems artėjant prie bibliotekos durų, pati būtybė
nusprendė viską paaiškinti.
– O, – Elizabetė dejuodama sulinko. – O Dieve…

Po trylikos valandų daktaras Meisonas iškėlė kūdikį, kad

parodytų jį išsekusiai Elizabetei.
– Didelė, – tarė žiūrėdamas į kūdikį, lyg būtų ką tik
pagavęs didžiulę žuvį. – Tikrai bus irkluotoja. Galite
netikėti, bet, manau, irkluos kairėje pusėje.
Iš viršaus pažvelgė į gulinčią Elizabetę.
– Gerai padirbėjot, panele Zot. Ir be skausmą
malšinančių vaistų. Sakiau, kad tos irklavimo
treniruotės bus į naudą. Jos geri plaučiai.
Jis apžiūrėjo kūdikio rankytes, lyg įsivaizduodamas
būsimas nuospaudas.
– Abi kelias dienas paviešėsit pas mus. Rytoj užsuksiu
į jūsų palatą. Kol kas ilsėkitės.
Bet nerimaudama dėl Šešios trisdešimt Elizabetė
išsirašė iš klinikos jau kitą rytą.
– Jokiu būdu, – pasakė vyriausioji slaugė. – Tai
nesuderinama su gydymo protokolu. Daktaras Meisonas
labai supyks.
– Pasakykit, kad man reikia irkluoti ant ergo, – atsakė
Elizabetė. – Jis pritars.
– Irkluoti? – kone užriko slaugė, kai Elizabetė jau
skambino taksi. – Kas tas ergas?

Po pusvalandžio Elizabetė jau ėjo taku namo, prie

krūtinės prispaudusi kūdikį, palengvėjusia širdimi
pamačiusi, kad Šešios trisdešimt, vis dar su krepšiais ant
nugaros, tupi prie paradinių durų it koks sargybinis.
O Dieve, – sušnopavo Šešios trisdešimt, – o Dieve, o
Dieve, tu gyva, tu gyva, o Dieve, aš taip jaudinausi.
Ji pasilenkė parodyti jam ryšulį.
Būtybė yra – šniukšt – mergaitė!
– Čia mergaitė, – šypsodamasi pasakė Elizabetė.
Sveika, būtybe! Čia aš! Šešios trisdešimt! Siaubingai
jaudinausi!
 – Labai atsiprašau, – Elizabetė atrakino duris. –
Turbūt miršti badu. Dabar, – ji pažvelgė į laikrodį, –
devynios dvidešimt dvi. Tu jau daugiau nei parą neėdęs.
Šešios trisdešimt džiugiai pavizgino uodegą. Kaip
vienose šeimose vaikai gauna vardus iš kurios nors
vienos raidės (Agata, Alfredas), o kitose labiau mėgstama
rimuoti (Molė, Polė), jo šeimoje vardus diktavo laikrodis.
Jį pavadino Šešios trisdešimt įamžinant tą tikslią
valandą, kai jie tapo šeima. O dabar jis žinojo būtybės
vardą.
Labas, Devynios dvidešimt dvi! – pranešė. – Sveika
atvykusi į išorinį gyvenimą! Kaip kelionė? Prašom, užeik,
užeik! Aš turiu kreidutę!
Kai visi trys įskubėjo pro duris, oras pritvinko keisto
džiaugsmo. Pirmąkart nuo Kalvino mirties atrodė, lyg jie
pagaliau būtų užvertę lapą.
Kol po dešimties minučių būtybė pravirko ir viskas
sugriuvo.
 17 SKYRIUS

Harietė Sloun

– Kas tau? – šimtatūkstantąjį kartą maldavo Elizabetė.

– Tiesiog PASAKYK!
Tačiau jau kelias savaites be atvangos raudantis
kūdikis atsisakė paaiškinti.
Šešios trisdešimt irgi atrodė suglumęs. Juk aš tau
pasakojau apie tėtį, – pranešė jis. – Mes apie tai
kalbėjomės. Būtybė nesiliovė kriokusi.
Antrą nakties Elizabetė žingsniavo po namuką
sūpuodama ryšulį sustirusiomis, lyg būtų surūdijusio
roboto, rankomis, kol galiausiai atsitrenkė į knygų stirtą
ir vos neparvirto. „Prakeikimas“, – šūktelėjo stipriau
prispaudusi kūdikį prie krūtinės, siekdama jį apsaugoti.
Apimta naujai iškeptos motinos stuporo, ji pavertė namų
grindis patogiu kojinyčių, pavojingai atsegtų segtukų,
bananų žievių, neperskaitytų laikraščių sąvartynu.
„Kaip toks mažas padarėlis gali pridaryti tiek
netvarkos?“ – nesuprato. Kūdikis priglaudė burnytę prie
Elizabetės ausies, giliai įkvėpė ir atsakydamas užkriokė.
 – Prašau, – Elizabetė susmuko kėdėje. – Prašau,
prašau, prašau, liaukis.
Ji pasiguldė dukrytę ant rankos linkio, įkišo buteliuko
žinduką tarp savo lėlytės lūpų ir, nors prieš tai
penkiskart jį išspjovė, dabar padarėlis ėmė godžiai žįsti,
lyg žinodamas, kad neišmanėlė motina galiausiai
susiprotės. Elizabetė sulaikė kvapą, tarsi mažiausias
įkvėpimas galėtų vėl sužadinti riksmą. Kūdikis buvo
tiksinti laikrodinė bomba. Vienas klaidingas judesys – ir
viskas baigta.
Daktaras Meisonas įspėjo, kad rūpintis kūdikiais
sunkus darbas, bet čia buvo ne darbas, o vergovė.
Mažoji tironė atrodė ne mažiau reikli už Neroną, ne
mažiau išprotėjusi už karalių Liudviką. O jau tas
verkimas. Dėl jo jautėsi bejėgė. Dar blogiau, gal jis
liudijo, kad duktė jos nemėgsta. Jau dabar.
Užsimerkusi Elizabetė pamatė savo motiną, su
prikibusia prie apatinės lūpos cigarete. Jos pelenai krito
į puodą, kurį Elizabetė ką tik ištraukė iš orkaitės. Taip.
Visiškai įmanoma nemėgti savo motinos nuo gimimo.
Be to, dar buvo nuolatinis pasikartojimas: maitinti,
maudyti, pervystyti, nuraminti, valyti, leisti atsirūgti,
liūliuoti, žingsniuoti. Trumpiau tariant, daug dalykų.
Daugybė dalykų kartodavosi: irklavimas ant
treniruoklio, metronomo tiksėjimas, fejerverkai – bet jie
paprastai baigdavosi daugiausia po valandos. O šitai gali
tęstis ilgus metus.
O kai kūdikis miegodavo, kitaip tariant, niekada,
dirbti tekdavo dar daugiau: skalbti, suruošti buteliukus,
valyti, valgyti, o dar ir skaityti daktaro Spoko knygą
„Kaip protingai auginti kūdikius ir vaikus“. Darbų buvo
tiek, kad ji net negalėjo parašyti darbų sąrašo, nes tai
būtų papildomas darbas. Be to, laukė ir kiti jos darbai.
Hastingso institutas. Sunerimusi pažvelgė į kitoje
kambario pusėje stūksančią nepaliestą bloknotų ir lapų
su tyrimų rezultatais stirtą – kolegų darbai. Gimdydama
ji pasakė daktarui Meisonui, kad nenorinti skausmą
malšinančių vaistų. „Aš esu mokslininkė, – pamelavo. –
Noriu stebėti procesą būdama pilnos sąmonės.“ Tikroji
tiesa – ji neturėjo tam pinigų.
Iš apačios atsklido patenkintas atodūsis ir nuleidusi
akis Elizabetė nustebo pamačiusi miegančią dukrą.
Sustingo nenorėdama trukdyti kūdikio miego. Tyrinėjo
jos rausvą veiduką, papūstas lūpytes, plonus šviesius
antakius.
Prabėgo valanda, o su ja ir gyvybė jos rankoje.
Elizabetė nustebusi žiūrėjo, kaip kūdikis sukrutino
lūpas, lyg bandydamas kažką paaiškinti.
Prabėgo dvi valandos.
Stokis, – pasakė sau. – Pajudėk. Palinkusi į priekį,
švelniai pakėlė nuo kėdės save ir kūdikį, tada
nesuklupusi nuėjo į miegamąjį. Atsigulusi atsargiai
padėjo šalia tebemiegančią dukrą. Užsimerkė. Iškvėpė.
Miegojo kietai, be sapnų, kol kūdikis pabudo.
Kaip rodė laikrodis, tai nutiko maždaug po penkių
minučių.
 – Ar tinkamas metas? – paklausė dr. Boriveicas, kai ji
septintą ryto atidarė jam duris.
Iškėlęs galvą jis praėjo pro ją ir per karo zoną iš lėto,
atsargiai nužingsniavo prie sofos.
– Ne.
– Na, tai netgi ne darbas, – paaiškino jis. – Tik trumpas
klausimas. Ir šiaip būčiau užsukęs pažiūrėti, kaip sekasi.
Girdėjau, pagimdėte.
Jis nužvelgė jos sulipusius plaukus, kreivai susagstytą
palaidinę, dar atsikišusį pilvą. Atsegęs portfelį ištraukė
suvyniotą dovaną.
– Sveikinu, – ištarė.
– Jūs… atnešėte man… dovaną?
– Niekutis.
– Daktare Boriveicai, ar jūs turite vaikų?
Jis nusuko akis. Neatsakė.
Atidariusi dėžutę joje rado plastikinį čiulptuką ir
pliušinį triušiuką.
– Ačiū, – padėkojo, staiga nudžiugusi, kad jis užsuko.
Po ilgų savaičių pirmas suaugęs žmogus, su kuriuo
galėjo pasikalbėti. – Jūs labai dėmesingas.
– Labai prašom, – kvailokai atsakė jis. – Tikiuosi,
jam… jai patiks.
– Jai.
Jai kaip banšei, – paaiškino Šešios trisdešimt.
Boriveicas ištraukė iš portfelio lapų pluoštą.
– Daktare Boriveicai, aš nemiegojusi, – atsiprašė
Elizabetė. – Dabar tikrai prastas metas.
 – Panele Zot, – maldaujamai ištarė Boriveicas
nudelbęs akis, – po dviejų valandų susitinku su Donačiu.
Iš piniginės ištraukė kelis banknotus.
– Prašau.
Pamačiusi pinigus, ji sudvejojo. Jau mėnesį neturėjo
jokių pajamų.
– Dešimt minučių, – pasakė paėmusi pinigus. –
Kūdikis tik snūduriuoja.
Bet prireikė visos valandos. O kai ši praėjo, kūdikis,
jos nuostabai, tebemiegojo, tad ji nuėjo į laboratoriją
pasiryžusi dirbti, bet nė nepajuto, kaip susmuko ant
grindų lyg ant čiužinio, po galva lyg pagalvę pasikišusi
knygą. Po akimirkos buvo kietai įmigusi.

Sapne ją aplankė Kalvinas. Jis skaitė knygą apie

branduolinį magnetinį rezonansą. Ji garsiai skaitė
„Ponią Bovari“ Šešios trisdešimt. Ką tik buvo paaiškinusi
šuniui, kad su grožine literatūra visada vargas. Žmonės
be paliovos tvirtina žinantys, kas ten parašyta, nors
autorius to visai negalvojo, net ir tada, kai jų išgalvota
prasmė beprasmiška. „Bovari – puikus to pavyzdys, –
kalbėjo Elizabetė. – Štai vieta, kur Ema laižo pirštus.
Vieni tvirtina, kad tai reiškia gašlumą; kiti – kad vištiena
jai labai patikusi. O ką norėjo pasakyti Floberas? Niekam
nerūpi.“
Tada pakėlęs nuo knygos akis Kalvinas pasakė:
„Neprisimenu, kad knygoje „Madam Bovari“ būtų
parašyta apie vištieną.“ Elizabetei nespėjus atsakyti,
pasigirdo įkyrus tuk, tuk, tuk, tuk, tuk, lyg darbuotųsi
genys, o paskui „Panele Zot?“ ir vėl tuk, tuk, tuk, tuk,
tada dar vienas „Panele Zot?“ ir keistas garsus
žagtelėjimas, privertęs Kalviną pašokti ir išbėgti iš
kambario.

„Panele Zot?“ – vėl pasigirdo balsas. Šįkart garsiau.

Elizabetė atsibudo ir pamatė, kaip stambi žilaplaukė
moteris dryžuota suknia ir storomis rudomis kojinėmis
sukiojasi po laboratoriją.
– Čia aš, panele Zot. Ponia Sloun. Žvilgtelėjau ir
pamačiau jus susmukusią ant grindų. Beldžiau ir
beldžiau, bet neatsiliepėt, todėl išstūmiau duris. Tik
norėjau įsitikinti, kad jums viskas gerai. Ar jums viskas
gerai? Gal iškviesti daktarą?
– Sloun…
Moteris pasilenkusi įdėmiai pažvelgė Elizabetei į
veidą.
– Ne, manau, jums viskas gerai. Jūsų kūdikis verkia.
Nueisiu atnešti, gerai? Einu atnešti.
Ji išėjo, o po akimirkos sugrįžo.
– Tik pažiūrėkit, – ištarė sūpuodama rankose ryšulėlį.
– Kuo vardu šitas velniūkštis?
– Mad. Madelina, – Elizabetė atsikėlė nuo grindų.
– Madelina, – pakartojo ponia Sloun. – Mergaitė.
Puiku. Seniai norėjau užsukti. Nuo tada, kai parsinešėt
savo mažąją velniūkštę namo, vis galvojau: „Nueik,
pažiūrėk.“ Bet pas jus nenutrūkstantis lankytojų srautas.
Tiesą sakant, mačiau, kaip vienas visai neseniai išėjo.
Nenorėjau trukdyti.
Moteris pakėlė sau prie nosies Madelinos užpakalį,
giliai įtraukė, paskui paguldė ją ant stalo ir nutraukusi
nuo šalia stovinčios džiovyklos vystyklą mitriai pervystė
besirangantį kūdikį, nelyginant kaubojus rištų veršiuką.
– Žinau, jums labai nelengva, panele Zot, norėjau
pasakyti, be pono Evanso. Ir labai užjaučiu dėl netekties.
Suprantu, vėloka sakyti užuojautas, bet geriau vėliau
negu niekada. Ponas Evansas buvo geras žmogus.
– Jūs pažinojote… Kalviną? – vis dar apdujusi
paklausė Elizabetė. – Iš kur?
– Panele Zot, aš jūsų kaimynė. Gyvenu kitapus gatvės.
Mėlyname namuke.
– A, taip, žinoma, – ištarė Elizabetė supratusi. Jai dar
neteko kalbėtis su ponia Sloun, jos kartais
pasimojuodavo nuo tako ir viskas. – Atsiprašau, ponia
Sloun, žinoma, aš jus pažįstu. Prašau atleisti, aš
pavargusi. Turbūt užmigau ant grindų. Negaliu patikėti,
tai pirmas kartas.
– Ir tikrai ne paskutinis, – atsakė ponia Sloun tik
dabar pastebėjusi, kad virtuvė visai ne virtuvė.
Pasikišusi Madeliną po pažastimi kaip kokį futbolo
kamuolį, ji apėjo apžiūrėti.
– Jūs ką tik tapote motina, esat visai viena, pervargusi,
vos pajėgiat mąstyti ir… kas čia per velnias?
Ji parodė į didelį blizgantį daiktą.
 – Centrifuga, – atsakė Elizabetė. – Man tikrai viskas
gerai.
Ji pasistengė išsitiesti.
– Su naujagimiu niekam nebūna gerai, panele Zot.
Mažoji pabaisa iščiulps visą jūsų gyvastį. Tik pažiūrėkit į
save, atrodot kaip kankinė. Išvirsiu kavos.
Ji žengė viryklės link, bet sustojo prie traukos spintos.
– Dėl Dievo meilės, – ištarė, – koks velnias ištiko šitą
virtuvę?
– Aš išvirsiu kavos, – pasakė Elizabetė.
Ponia Sloun žiūrėjo, kaip Elizabetė eina prie
nerūdijančiojo plieno darbastalio, paima nuo jo ąsotį su
distiliuotu vandeniu ir įpila jo į kolbą, paskui ją užkemša
kamščiu su viršuje susiraičiusiu vamzdeliu. Tada
pritvirtina kolbą prie vieno iš dviejų metalinių stovų
tarp Bunseno degiklių ir spusteli keistą metalinį
prietaisą, kuris sukibirkščiavo kaip titnagas į plieną.
Pasirodė liepsna ir vanduo pradėjo virti. Nuo lentynos
virš darbastalio ji paėmė maišelį su etikete C8H10N4O2,
įbėrė iš jo į piestą, sugrūdo, išvertė kažką panašaus į
žemes ant keistų svarstyklėlių, tada subėrė svarstyklių
turinį ant 6 x 6 colių marlės ir surišo ryšuliuką. Įkišusi
ryšuliuką į didesnę menzūrą pritvirtino ją prie kito
metalinio stovo ir prispaudė iš pirmosios kolbos
išeinančio vamzdelio galą prie didžiosios menzūros
dugno. Kai vanduo kolboje pradėjo burbuliuoti, ponia
Sloun atvėpusiu žandikauliu žiūrėjo, kaip jis per
vamzdelį teka į menzūrą. Mažoji kolba netrukus
ištuštėjo, ir Elizabetė išjungė Bunseno degiklį. Stikline
lazdele pamaišė menzūros turinį. Tada rudas skystis
padarė keisčiausią dalyką: pakilo kaip bildukas ir
sugrįžo į pirmąją kolbą.
– Su grietinėle ir cukrumi? – paklausė Elizabetė
atkimšusi kolbą, pilstydama kavą į puodelius.
– Mergele Švenčiausioji, – ištarė ponia Sloun, kai
Elizabetė padėjo prieš ją puodelį su kava. – Ar jūs
negirdėjote apie „Folger’s“?
Bet gurkštelėjusi nieko nebepasakė. Jai dar nebuvo
tekę gerti tokios kavos. Dieviška. Galėtų ją gerti visą
dieną.
– Ir kaip ji jums atrodo? – paklausė ponia Sloun. –
Motinystė?
Elizabetė sunkiai nugurkė.
– Matau, turite bibliją, – ištarė ponia Sloun,
pastebėjusi ant stalo daktaro Spoko knygą.
– Nusipirkau dėl pavadinimo, – prisipažino Elizabetė.
– „Kaip protingai auginti kūdikius ir vaikus“. Atrodo,
vaikų auginime daugybė nesąmonių, begalė
nereikalingos painiavos.
Ponia Sloun tyrinėjo Elizabetės veidą. Keista moters,
ką tik pridėjusios dvidešimt papildomų žingsnių, kad
išvirtų kavos puodelį, pastaba.
– Juokinga, tiesa? – tarė ponia Sloun. – Vyras parašo
knygą apie dalykus, su kuriais neturi jokios tiesioginės
patirties, – kalbu apie gimdymą ir to pasekmes, bet bum!
Bestseleris. Ką įtariu? Kad knygą parašė jo žmona, tik
paskui ant viršelio užrašė jo vardą. Vyro vardas suteikia
daugiau svorio, nemanot?
 – Nemanau, – atsakė Elizabetė.
– Pritariu.
Jos gurkštelėjo kavos.
– Sveikas, Šešios trisdešimt, – viešnia ištiesė laisvąją
ranką link šuns ir šis pritipeno prie jos.
– Jūs pažįstate Šešios trisdešimt?
– Panele Zot, aš gyvenu čia pat, kitapus gatvės! Dažnai
matau jį vaikštinėjantį. Beje, priimtas įstatymas dėl
pavadėlio…
Sulig žodžiu „pavadėlis“ Madelina prasižiojo ir išleido
kraują stingdantį klyksmą.
– O Jėzau Švenčiausioji Dievo Motina!
Ponia Sloun pašoko, vis dar su Madelina ant rankų.
– Vaike, tai išties baisu!
Ji pažvelgė į raudoną veiduką ir pradėjo sūpuoti
ryšulį po laboratoriją, perrėkdama triukšmą.
– Prieš daug metų, kai buvau ką tik tapusi motina, o
ponas Slounas išvykęs su reikalais, į namus įsilaužė
kažkoks bjaurybė ir pasakė, kad jei neatiduosiu jam
pinigų, paims kūdikį. Aš keturias dienas buvau
nemiegojusi ir nesipraususi, nesišukavusi mažiausiai
savaitę ir jau nežinau kiek neprisėdusi. Todėl jam
atkirtau: „Norite kūdikio? Prašom.“
Ji perkėlė Madeliną ant kitos rankos.
– Dar niekada nemačiau, kad suaugęs vyras taip
greitai bėgtų.
Ji dvejodama apsidairė po kambarį.
– Turite kokį prašmatnų būdą ir buteliukui paruošti
ar galiu tai padaryti įprastai?
 – Turiu vieną atsargoje, – atsakė Elizabetė,
ištraukdama buteliuką iš prikaistuvio su šiltu vandeniu.
– Naujagimiai yra siaubingi, – kalbėjo ponia Sloun
suspaudusi dirbtinių perlų vėrinį ant kaklo, kai
Elizabetė paėmė iš jos Madeliną. – Maniau, turit
pagalbininkų, kitaip būčiau seniai prisistačiusi. Pas jus
ateina daug vyrų, pačiomis keisčiausiomis valandomis.
Ji atsikrenkštė.
– Tai darbas, – atsakė Elizabetė, bandydama įkišti
Madelinai žinduką.
– Kad ir kaip pavadintumėt, – ištarė ponia Sloun.
– Aš mokslininkė, – pasakė Elizabetė.
– Maniau, ponas Evansas buvo mokslininkas.
– Aš irgi.
– Suprantu.
Atsistojusi viešnia pliaukštelėjo delnais.
– Ką gi, išeinu. Dabar jau žinot, jei prireiktų pagalbos
– esu kitapus gatvės.
Storu pieštuku užrašė savo telefono numerį tiesiai ant
virtuvės sienos virš telefono.
– Ponas Slounas pernai išėjo į pensiją ir dabar visada
būna namie, todėl negalvokit, kad galite sutrukdyti, nes
tikrai nieko nesutrukdysit. Priešingai, padarytumėt
paslaugą. Sutarta?
Pasilenkusi ištraukė kažką iš savo pirkinių krepšio.
– Padedu čia, – pasakė pastačiusi į aliuminio foliją
suvyniotą puodą. – Nesakau, kad labai gardu, bet jums
reikia maitintis.
 – Ponia Sloun, – ištarė Elizabetė staiga supratusi, kad
nenori likti viena, – jūs daug žinot apie vaikus.
– Tiek, kiek tik žmogus gali žinoti, – pritarė viešnia. –
Jie yra savanaudžiai maži sadistai. Tik svarstau, kodėl
žmonės jų turi, ir netgi ne po vieną.
– Kiek jūs turite?
– Keturis. Panele Zot, norite man ką nors pasakyti?
Jums neramu dėl ko nors konkrečiai?
– Na… – pradėjo Elizabetė, stengdamasi suvaldyti savo
drebantį balsą. – Tiesiog… tiesiog…
– Klokit, – paragino Sloun. – Bum. Pirmyn.
– Aš siaubinga motina, – išbėrė Elizabetė. – Ne tik
todėl, kad radot mane užmigusią vidury darbo, bet ir dėl
daugybės dalykų… teisingiau, dėl visko.
– Galėtumėt patikslinti?
– Tarkim, daktaras Spokas rašo, kad turėčiau jai
sudaryti tvarkaraštį, aš parašiau, bet ji nenori jo laikytis.
Harietė Sloun prunkštelėjo.
– Ir nejaučiu tų akimirkų, kurias, kaip sako, turėčiau
jausti, žinote, tų akimirkų…
– Aš ne…
– Palaimingų akimirkų…
– Žurnalų moterims nesąmonės, – pertraukė Sloun. –
Neskaitykite to šlamšto. Visiškas pramanas.
– Bet mano jausmai… aš… nemanau, kad jie
normalūs. Niekada nenorėjau turėti vaikų, o dabar
turiu. Ir man gėda prisipažinti, kad jau mažiausiai du
kartus norėjau ją atiduoti, – pasakė Elizabetė.
Ponia Sloun sustojo prie virtuvės durų.
 – Prašau, – maldavo Elizabetė, – nesmerkit manęs…
– Pala, – ištarė Sloun, lyg būtų klaidingai supratusi, –
norėjot ją atiduoti… du kartus?
Tada papurtė galvą ir nusikvatojo taip, kad Elizabetė
susigūžė.
– Tai visai nejuokinga.
– Du kartus? Tikrai? Net ir su dvidešimt kartų
būtumėt tik mėgėja.
Elizabetė nusuko akis.
– Dievaži, – užjaučiamai burbtelėjo ponia Sloun, – jūs
dirbat sunkiausią darbą pasaulyje. Ar motina jums
niekada to nesakė?
Sloun pamatė, kaip paminėjus motiną jaunosios
moters pečiai įsitempė.
– Gerai, – tarė jau švelnesniu balsu, – nesvarbu.
Nereikia taip jaudintis. Jūs puikiai tvarkotės, panele Zot.
Toliau bus dar geriau.
– Kas, jei nebus? – apimta nevilties atsiduso Elizabetė.
– Jei bus dar blogiau?
Nors ir nebuvo iš tų, kurie mėgsta liesti kitus žmones,
ponia Sloun paliko durų šventovę ir priėjusi švelniai
apglėbė jaunąją moterį per pečius.
– Bus geriau, – tarė. – Kuo jūs vardu, panele Zot?
– Elizabetė.
Ponia Sloun pakėlė rankas.
– Ką gi, Elizabete, aš Harietė.
Paskui stojo nejauki tyla, lyg pasisakydamos savo
vardus jos būtų atskleidusios daugiau, nei planavo.
 – Elizabete, ar prieš išeidama galėčiau jums duoti
vieną patarimą? – paklausė Harietė. – Ne, geriau
neduosiu. Nekenčiu, kai man patarinėja, ypač
neprašomi.
Ji išraudo.
– Ar jūs nekenčiat dalijančių neprašomus patarimus?
Aš – visa širdimi. Priverčia tave pasijusti nevisavertį. O
patarimai dažniausiai klaikūs.
– Sakykit, – paragino Elizabetė.
Harietė padvejojo, paskui kietai sučiaupė lūpas.
– Gerai, puiku. Gal čia netgi ne patarimas. Labiau
užuomina.
Elizabetė laukdama žiūrėjo į ją.
– Turėkite akimirką sau, – pasakė Harietė. – Kiekvieną
dieną.
– Akimirką.
– Akimirką, kai sau esate pati svarbiausia. Tik jūs. Ne
kūdikis, ne darbas, ne velionis ponas Evansas, ne
apšnerkšti namai, niekas kitas. Tik jūs. Elizabetė Zot.
Kad ir ko jums reikėtų, kad ir ko norėtumėt, kad ir ko
siektumėt – tą akimirką galvokite tik apie tai.
Ji timptelėjo dirbtinių perlų vėrinį.
– Ir to imkitės.
Nors Harietė nepasakė niekada nesilaikiusi šio
patarimo, o tik perskaičiusi jį viename iš tų kvailų
moterims skirtų žurnalų, ji nuoširdžiai tikėjosi, kad
vieną dieną ims siekti savo tikslo. Įsimylėti. Tikrai
įsimylėti. Paskui atidarė virtuvės duris, linktelėjo
Elizabetei ir išėjusi jas uždarė. Lyg gavusi ženklą,
Madelina pravirko.
 18 SKYRIUS

Teisiškai Mad1

Harietė Sloun niekada nebuvo graži, bet ji pažinojo

gražių žmonių ir jie, regis, visada pritraukdavo
nemalonumus. Juos arba mylėjo dėl jų grožio, arba
nekentė dėl tos pačios priežasties. Kai Kalvinas Evansas
pradėjo susitikinėti su Elizabete Zot, Harietė tarė, kad
taip nutiko dėl šios grožio. Bet kurį laiką slapta stebėjusi
juos iš savo krėslo svetainėje – jų svetainės užuolaidos
buvo svetingai atitrauktos, kad neužgožtų vaizdo, –
turėjo pergalvoti savo prielaidą.
Jai atrodė, kad Kalvinas ir Elizabetė džiaugiasi
keistais – kone antgamtiškais – santykiais, kaip vos gimę
išskirti identiški dvyniai, kurie atsitiktinai vėl susitiko
apkasuose ir, nors aplink siautė mirtis, nustebo pamatę
ne tik esantys lygiai tokie patys, abu kenčiantys nuo
alergijos jūrų moliuskams, bet ir abu nemėgstantys Dino
Martino. Įsivaizdavo, kaip Kalvinas ir Elizabetė nuolat
kartoja: „Tikrai? Ir aš!“
 Jiedu su ponu Slounu, dabar jau išėjusiu į pensiją,
niekada to nepatyrė. Džiaugsmo buvo tik pačioje
pradžioje, bet jis nusilupo kaip pigus nagų lakas. Tas
vyras jai pasirodė drąsus, nes turėjo tatuiruotę ir gal
nepastebėjo, kad jos kulkšnys storos, o plaukai reti. Kai
dabar pagalvoja, būtų turėjusi suklusti – jis jos nė
nematė, ir gal būtų supratusi, kad ir ateityje jos nematys.
Negalėjo prisiminti, ar greitai jiems susituokus
susivokė, kad jie vienas kito nemyli. Gal kažkur
pusiaukelėje tarp to, kaip jis tarė žodžius išmesdamas
balses, ir nelyginant pienės pūkeliai krintančių jo kūno
gyvaplaukių, nuklojusių visus namus.
Taip, gyventi su ponu Slounu buvo bjauru, bet jo
fiziniai trūkumai Harietei nebuvo labai atgrasūs – ji
mokėjo nuo jų atsiriboti. Labiau šlykštėjosi jo žemiausio
lygio kvailumu, tuo nuobodžiu, užsispyrusiu, nieko
nenorinčiu žinoti, nepatraukliu būdu; jo neišmanymu,
fanatizmu, vulgarumu, nejautrumu; o labiausiai –
visiškai nepagrįstu pasitikėjimu savimi. Kaip dauguma
kvailių, ponas Slounas nebuvo tiek protingas, kad
suprastų, koks yra kvailas.

Kai Elizabetė Zot atsikraustė gyventi pas Kalviną Evansą,

ponas Slounas ją iškart pastebėjo. Jis nesiliovė apie ją
kalbėjęs, laidė gašlius, nepadorius komentarus kaip
kokia nušašusi hiena. „Tik pažiūrėk“, – sakydavo
spoksodamas pro langą į jauną moterį, sėdančią į
automobilį, ir sukamaisiais judesiais kasydamas pliką
pilvą, po visus kambario kampus paskleisdamas
smulkius juodus susisukusius gyvaplaukius. „Taip.“
Kaskart, kai taip nutikdavo, Harietė išeidavo iš
kambario. Žinojo, kad dabar jau būtų turėjusi prie to
priprasti – prie to, kad jos vyras geidžia kitų moterų. Kad
jis masturbuojasi, įsmeigęs akis į žurnalus su
pusnuogėmis merginomis čia pat šalia jos, lovoje, ji
pirmąkart pamatė per jų medaus mėnesį. Ji su tuo
susitaikė, o ir ką būtų galėjusi padaryti? Be to, jai
kalbėjo, kad tai normalu. Netgi sveika. Bet žurnalai
darėsi vis nešvankesni, o įprotis vis stipresnis. Dabar,
sulaukusi penkiasdešimt penkerių, skaudančia širdimi
tvarkydavo tą lipnių žurnalų stirtą.
Jis turėjo ir kitą atgrasų bruožą. Kaip dauguma
nepatrauklių vyrų, ponas Slounas nuoširdžiai tikėjo, kad
moterys jį laiko patraukliu. Harietė neįsivaizdavo, iš kur
toks jo pasitikėjimas savimi. Kvailiai gali ir nežinoti, kad
yra kvailiai, nes jie kvaili, bet nepatrauklūs žmonės turi
žinoti, kad yra nepatrauklūs, – tereikia pažvelgti į
veidrodį.
Tiesa, būti nepatraukliam nereiškė ko nors blogo. Ji
buvo nepatraukli ir tai žinojo. Taip pat žinojo, kad
Kalvinas Evansas yra nepatrauklus, ir tas nuskuręs šuo,
kurį Elizabetė vieną dieną parsivedė namo, yra
nepatraukus, ir buvo didelė tikimybė, kad būsimas
Elizabetės vaikas bus nepatrauklus. Bet nė vienas iš jų
nebuvo – ir niekada nebus – atgrasus. O ponas Slounas
buvo atgrasus todėl, kad nepatrauklus viduje. Tiesą
sakant, visame jų kvartale vienintelis fiziškai gražus
dalykas buvo Elizabetė, ir kaip tik dėl to Harietė jos
vengė. Kaip sakydavo, gražūs žmonės traukia
nemalonumus.
Bet kai ponas Evansas mirė ir Elizabetės namuose
pradėjo lankytis tie keisti vyrai su išsipūtusiais
portfeliais, ji suprato perėmusi kai kuriuos pono Slouno
išankstinius nusistatymus. Štai kodėl tądien nuėjo pas
Elizabetę. Nors pati visam gyvenimui tapo ponia Sloun,
ji buvo katalikė, tikrai nenorėjo tapti ponu Slounu. Be to,
nusimanė apie naujagimius.

„Paskambink man, – maldavo dirsčiodama pro

užuolaidas iš namo kitoje gatvės pusėje. – Paskambink.
Paskambink. Paskambink.“

Per pastarąsias keturias dienas kitoje gatvės pusėje

Elizabetė mažiausiai tuziną kartų pakėlė ragelį, kad
paskambintų Harietei Sloun, bet kaskart nebaigdavo
rinkti numerio. Visada laikė save pajėgiu žmogumi, bet
po tos trumpos laiko atraižos, praleistos Harietės
draugijoje, suprato klydusi.
Elizabetė atsistojo prie lango ir pažvelgė kitapus
gatvės. Ją apėmė kažin kokia neviltis. Ji turi kūdikį, kurį
augins iki pilnametystės. Viešpatie – pilnametystės.
Madelina kitoje kambario pusėje pranešė, kad laikas ją
maitinti.
– Juk tu ką tik valgei, – priminė jai Elizabetė.
– BET AŠ TO NEPRISIMENU, – išrėkė Madelina ir
pradėjo labiausiai erzinantį žaidimą pasaulyje: „Atspėk
ko dabar noriu.“
Buvo ir kita problema: kaskart, Elizabetei pažvelgus į
dukters akis, į ją žiūrėdavo Kalvinas. Tai baugino. Turėjo
pripažinti ant jo tebeširstanti: dėl jo melo apie jos
tyrimų finansavimą, dėl jo spermos mesto iššūkio
kontraceptinėms priemonėms, dėl jo užsispyrimo bėgioti
lauke, užuot viduje, kaip visi, apsiavus baleto bateliais. Ji
žinojo, kad taip širsti yra nesąžininga, tačiau sielvartas
toks jau yra: negali pasirinkti. Tiesa, niekas, išskyrus ją
pačią, nežinojo, kokia ji įširdusi. Nors gal per gimdymą
ir išrėkė kelis nepageidaujamus dalykus, o jos rankų
nagai užėjus smarkesniems sąrėmiams gal ir smigo į
kokio nepažįstamojo ranką. Prisiminė kažką šalia savęs
spiegiant ir keikiantis. Atrodė keista ir neprofesionalu.
Paskui, kai viskas baigėsi, atėjo slaugė su pluoštu
popierių ir kažko paklausė – gal kaip ji jaučiasi?
Elizabetė nusprendė jai pasakyti.
– Mad.
– Mad? – perklausė slaugė.
– Taip, mad, įširdusi, – atsakė Elizabetė. Nes taip ir
jautėsi.
– Jūs tikra? – perklausė slaugė.
– Žinoma, tikra!
 Ir slaugė, pavargusi nuo moterų, kurios niekada
nebuvo geriausios formos, šita gimdydama nagais
išraižė savo vardą ant jos rankos, gimimo liudijime
užrašė „Mad“ ir išėjo.
Taip ir liko: teisiškai kūdikio vardas buvo Mad. Mad
Zot.
Elizabetė tą pamatė tik po kelių dienų namuose,
radusi dukros gimimo liudijimą ant stalo virtuvėje
paskleistų ligoninės popierių krūvoje.
– Kas čia? – nustebo žiūrėdama į dailiai surašytą
dokumentą. – Mad Zot? Dėl Dievo meilės! Ar aš tiek
kuoktelėjau?
Nedelsdama ėmėsi žingsnių pervadinti kūdikį, bet
iškilo viena problema. Visada tikėjosi, kad tinkamas
vardas toptelės vos pamačius dukrelės veidą, tačiau taip
nenutiko.
Stovėdama savo laboratorijoje ir žiūrėdama į
ryšuliuką, miegantį didelėje antklodėmis išklotoje
pintinėje, ji tyrinėjo kūdikio bruožus.
– Suzana? – atsargiai ištarė. Neatrodė tinkamas
vardas. – Liza? Liza Zot? Zelda Zot?
Nieko.
– Helena Zot? – pabandė. – Fiona Zot. Mari Zot?
Ir vėl nieko. Įsisprendusi rankomis į šonus, įsidrąsino.
– Mad Zot? – galiausiai surizikavo.
Kūdikis atsimerkė.
Po stalu gulintis Šešios trisdešimt garsiai iškvėpė. Jis
ganėtinai laiko praleido žaidimų aikštelėje, kad
suprastų, jog negalima vaiko pavadinti bet kaip, ypač kai
vaiko vardas buvo nesusipratimo pasekmė ar, Elizabetės
atveju, kerštas. Šuns nuomone, vardai buvo svarbesni už
lytį, svarbesni už tradiciją, svarbesni už bet kokius
gražius žodžius. Vardas apibūdina žmogų arba, jo atveju,
šunį. Tai yra asmeninė vėliava, kuria tas asmuo mojuoja
visą likusį gyvenimą; todėl jis turi būti teisingas. Kaip jo
paties vardas, kurio turėjo laukti ilgiau nei metus. Šešios
trisdešimt. Ar galėtų būti kas nors geriau?
„Mad Zot, – išgirdo Elizabetę šnabždant. – O varge.“
Šešios trisdešimt atsistojo ir nutipeno į miegamąjį.
Slapta nuo Elizabetės jis jau daug mėnesių po lova kaupė
sausainių atsargas – pradėjo iškart po Kalvino mirties.
Ne todėl, kad bijotų, jog Elizabetė gali užmiršti jį pašerti,
labiau dėl to, kad padarė savo asmeninį cheminį
atradimą. Suprato, kad susidūrus su rimta problema
verta užkąsti.
Mad, – svarstė grauždamas sausainį. – Madžė. Mari.
Monika. Išsitraukė dar vieną džiūvėsį ir ėmė garsiai
triaukšti. Tie sausainiai jam buvo tikras skanėstas – dar
vienas Elizabetės Zot virtuvės triumfas. Tada pagalvojo:
kodėl nepavadinus kūdikio pagal ką nors iš virtuvės?
Puodynė. Puodynė Zot. Arba iš laboratorijos? Menzūra.
Menzūra Zot. O gal žodžiu, kuris reikštų chemiją?
Sakykim, Chem? Tik tarti Kim. Kaip Kim Novak, jo
mėgstamiausia aktorė iš filmo „Auksarankis“. Kim Zot.
Ne. Kim per trumpas vardas.
Ir tada pagalvojo: O kaip Madelina? Elizabetė jam
skaitė „Prarasto laiko beieškant“ – tos knygos gal ir
nerekomenduotų, tačiau tą dalį suprato. Apie madlenas.
Sausainis. Madelina Zot? Kodėl ne?
– Ką pasakytum apie vardą Madelina? – paklausė jo
Elizabetė, nežinia kodėl atradusi ant savo naktinės
spintelės atverstą Prustą.
Jis pažvelgė į ją be jokios išraiškos.

Tik visa bėda – norint pakeisti Mad vardą į Madeliną

reikėjo važiuoti į miesto rotušę, ten užpildyti blanką, o
tam reikėjo santuokos liudijimo ir dar kelių smulkmenų,
kuriomis Elizabetė nenorėjo dalytis.
– Žinai, ką? – pasakė Elizabetė, kai vėl susitiko su
Šešios trisdešimt ant vedančių į pastatą laiptų. – Tegul
tai lieka tarp mūsų. Teisiškai ji bus Mad, bet mes ją
vadinsime Madelina, ir niekas nieko nepastebės.
Teisiškai Mad, – pagalvojo Šešios trisdešimt. – Kas
blogo gali nutikti?

Kitas dalykas su Mad: kai į namus užsukdavo kuris nors

Hastingso instituto darbuotojas, ji tiesiog pašėldavo.
„Diegliai“, – būtų diagnozavęs daktaras Spokas. Tačiau
Elizabetė manė, jog taip yra dėl to, kad kūdikis puikiai
jautė žmones. Ir jai tai kėlė nerimą. Nes ką ji manys apie
savo motiną? Moterį, kuri nesikalbėjo su savo tėvais,
atsisakė tekėti už nuoširdžiai mylimo vyro, kurią išmetė
iš darbo ir kuri leido dienas mokydama savo šunį
žodžių? Ji jai pasirodys savanaudė, pamišusi ar ir tokia,
ir tokia?
Elizabetė nebuvo tikra, bet nujautė, kad moteris
kitapus gatvės galėtų žinoti. Elizabetė nelankė
bažnyčios, tačiau Harietė Sloun turėjo kažką švento. Ji
buvo kaip praktinis dvasininkas, toks, kuriam žmogus
gali išpažinti viską – baimes, viltis, klaidas, ir tikėtis
sulaukti ne kvailo maldų ir rožinių recepto ar
standartinio psichologo išsisukinėjimo: „Ir kaip jūs dėl to
jaučiatės?“, o tikros išminties. Kaip tvarkyti reikalus.
Kaip išgyventi.
Elizabetė pakėlė ragelį, nenumanydama, kad Harietė
per žiūronus jau stebi, kaip ji renka jos numerį.
– Klausau? – nerūpestingai atsiliepė Harietė,
nusviedusi žiūronus ant sofos pagalvėlių. – Jūs
paskambinote į Slounų šeimos namus.
– Hariete. Čia Elizabetė Zot.
– Ateinu.

1 Anglų kalbos žodžių žaismas: Mad – vardas ir mad – pamišęs, beprotis;

piktas, įširdęs. (Čia ir toliau – vert. past.)
 19 SKYRIUS

1956-ųjų gruodis
PO TRYLIKOS MĖNESIŲ

Didžiausia nauda būti mokslininko vaiku? Žemai

nuleista saugumo kartelė.
Vos tik Mad pradėjo vaikščioti, Elizabetė drąsino ją
liesti, ragauti, mesti, trenkti, deginti, draskyti, liesti,
purtyti, maišyti, taškyti, uostyti ir laižyti kone viską, su
kuo tik ši susidurdavo.
– Mad! – kas rytą vos įėjusi pro duris šaukdavo
Harietė. – Padėk!
– Padėk! – sutikdavo Mad ir nusviesdavo per kambarį
puspilnį kavos puodelį.
– Ne! – rėkdavo Harietė.
– Ne! – pritardavo jai Mad.
Kol Harietė susirado skudurą, Madelina jau
nusvirduliavo į svetainę, kurioje griebė šį, metė tą, savo
purvinomis rankutėmis būtinai siekdama aštriausio,
karščiausio, nuodingiausio – dalykų, kuriuos dauguma
tėvų tyčia deda į nepasiekiamas vietas, žodžiu, to, kas
geriausia. Nepaisant visko, ji išgyveno.
Šešios trisdešimt dėka. Jis visada būdavo šalia,
užuosdamas pavojų, užstodamas elektros rozetes,
atsistodamas po knygų lentyna, kad kai ji kops ja į viršų,
– o ji tai darydavo kone kasdien, – jis būtų kaip pagalvė,
amortizuojanti jos krytį. Kartą jis neišgelbėjo mylimo
žmogaus. Tai nebepasikartos.
– Elizabete, – subarė Harietė. – Negali leisti Mad
daryti, ką tik ji nori.
– Tu visiškai teisi, Hariete, – atsakė Elizabetė
neatitraukdama akių nuo trijų kolbų. – Manau,
pastebėjai, paslėpiau peilius.
– Elizabete, – maldavo Harietė, – turi ją prižiūrėti.
Vakar radau ropojančią į skalbyklę.
– Nesijaudink, – atsakė Elizabetė tebežiūrėdama į
kolbas. – Niekada nepradedu skalbti prieš tai jos
nepatikrinusi.

Bet, nepaisant nuolatinės grėsmės, Harietė negalėjo

užginčyti, kad Mad augo taip, kaip jos pačios vaikai
niekada neaugo. Dar nuostabiau: Harietė negalėjo
nepastebėti darnaus motinos ir dukters ryšio. Vaikas
mokėsi iš motinos, bet ir motina mokėsi iš vaiko. Tai
buvo lyg abipusio garbinimo draugija – matėsi iš to, kaip
Mad žiūri į Elizabetę, kai ši jai skaitydavo, kaip ji
krykštauja, kai motina kažką šnibždėdavo jai į ausį, kaip
Elizabetė švyti, kai jos vaikas sumaišė kepimo miltelius
su actu, kaip jos nuolat dalydavosi savo mintimis ir
darbais – chemija, vapėjimu, tauškalais, kartais
vartodamos slaptą kalbą, kuri Harietei atrodė per daug
nesuprantama. Negalima – nereikėtų – būti savo vaiko
draugu, įspėjo Elizabetę. Perskaitė tai viename iš savo
žurnalų.
Harietė žiūrėjo, kaip Elizabetė užsikėlė Mad ant kelių
ir prikišo prie kunkuliuojančių kolbų. Vaiko akys
išsiplėtė iš nuostabos. Kaip Elizabetė vadino tą mokymo
būdą? Mokymasis per patirtį?
– Vaikai tarsi kempinės, – prieš savaitę paaiškino
Elizabetė, kai Harietė jai prikišo, kad garsiai skaito
Madelinai „Rūšių atsiradimą“. – Neleisiu Mad per anksti
išdžiūti.
– Džiūti! – sušuko Mad. – Džiūti, džiūti, džiūti!
– Bet juk ji nesupranta nė žodžio iš to, ką parašė
Darvinas, – prieštaravo Harietė. – Blogiausiu atveju,
galėtum skaityti sutrumpintą versiją.
Harietė skaitydavo tik sutrumpintas versijas. Kaip tik
todėl „Reader’s Digest“ buvo jos mėgstamiausias
leidinys: jame storos, nuobodžios knygos buvo
sutrauktos į praryjamą dydį, kaip „St. Joseph“ aspirinas.
Kartą parke nugirdo moterį sakant, kad „Reader’s
Digest“ galėtų sutraukti ir Bibliją, o Harietė užklupo save
galvojant: „Taip, ir santuokas.“
– Nemėgstu sutrumpintų versijų, – atsakė Elizabetė. –
Be to, man atrodo, Mad ir Šešios trisdešimt patinka šita
knyga.
 Tai buvo tas kitas dalykas: Elizabetė skaitydavo ir
Šešios trisdešimt. Harietė jį labai mėgo; tiesą sakant,
kartai jai atrodė, kad jiedu su šuniu lygiai taip pat
nerimauja dėl Elizabetės que sera sera2 požiūrio į
motinystę.
– O, kad tu galėtum su ja pasikalbėti, – sakydavo jam
Harietė. – Ji tavęs paklausytų.
Šešios trisdešimt pažvelgdavo į ją ir atsidusdavo.
Elizabetė jo klausydavo – bendravimas neapsiriboja tik
pokalbiais. Tačiau jis jautė, kad dauguma žmonių
neklauso savo šunų. Tai vadinama ignoruoti. Ar, pala,
ne. Ignorancija. Jis ką tik išmoko šį žodį. Beje,
nesigiriant, jis jau mokėjo 497 žodžius.

Vienintelis žmogus be Elizabetės, kuris, regis,

nenuvertindavo šuns supratimo galimybių ar ką reiškė
būti dirbančia motina, buvo daktaras Meisonas. Kaip ir
žadėjo, jis užsuko pas ją praėjus maždaug metams po
gimdymo, neva pasižiūrėti, kaip sekasi, bet labiau
priminti jai apie savo aštuonvietę.

– Sveiki, panele Zot, – pasisveikino septintą ryto, kai

Elizabetė atidarė duris ir nustebo už jų pamačiusi jį, su
sportiniais drabužiais, nuo sunkaus irklavimo ryto rūke
šlapiais kariškai pakirptais plaukais. – Kaip sekasi? Jei
paklaustumėt, atsakyčiau, kad šįryt plaukėm siaubingai.
 Įėjęs pro duris, praėjo pro ją, prasiskynė kelią pro
išmėtytus vaikiškus daiktus ir užėjo į laboratoriją,
kurioje rado Mad, svarstančią, kaip pasprukti iš savo
aukštos kėdutės.
– O štai ir ji! – nušvito daktaras. – Užaugusi ir vis dar
gyva. Puiku.
Pamatęs krūvą išskalbtų vystyklų, čiupo vieną ir
pradėjo lankstyti.
– Negaliu ilgai užtrukti, bet buvau netoliese, tad
sumaniau užsukti.
Pasilenkė, kad geriau įsižiūrėtų į Mad.
– Dievaži, ji išties didelė. Manau, galime padėkoti
Evansui. Kaip sekasi auginti?
Bet, Elizabetei nespėjus atsakyti, paėmė daktaro
Spoko knygą apie vaikų auginimą.
– Spokas neblogas žinių šaltinis. Žinot, jis irgi irkluoja.
1924-ųjų olimpinėse žaidynėse laimėjo aukso medalį.
– Daktare Meisonai, – ištarė Elizabetė įkvėpusi nuo jo
drabužių atsklidusį vandenyno dvelksmą, nustebusi,
kaip džiaugiasi jį matydama. – Labai malonu, kad
užsukote, bet…
– Nesijaudinkit, ilgai neliksiu, mane iškvietė.
Pažadėjau žmonai šįryt prižiūrėti vaikus. Tik norėjau
pažiūrėti, kaip jums čia sekasi. Panele Zot, atrodote
pavargusi. Kaip su pagalba? Turit ką nors?
– Užsuka kaimynė.
– Puiku. Kaimynystė – vertingas dalykas. O kaip jūs…
kaip rūpinatės savimi?
– Ką norite tuo pasakyti?
 – Tebesimankštinat?
– Na, aš…
– Irkluojat ant treniruoklio?
– Tru…
– Gerai. Kur jis? Treniruoklis.
Atsistojęs nuėjo į gretimą kambarį. „Viešpatie, –
Elizabetė išgirdo jį sakant, – Evansas buvo sadistas.“
– Daktare Meisonai? – šūktelėjo kviesdama sugrįžti į
laboratoriją. – Malonu jus matyti, bet aš čia po
pusvalandžio susitinku su vienu žmogumi ir dar turiu
daug…
– Atsiprašau, – tarė sugrįžęs daktaras. – Paprastai taip
nesielgiu, nelankau savo pagimdžiusių pacienčių.
Prisipažinsiu, niekada jų nebematau, nebent jos nutaria
papildyti gretas.
– Man garbė, – tarė ji, – bet, kaip sakiau, aš…
– Užimta, – užbaigė už ją.
Priėjęs prie kriauklės ėmė plauti indus.
– Taigi, – tarė, – turite kūdikį, treniruoklį, laisvai
samdomą darbą, tyrimus.
Muiluotomis rankomis, akimis dairydamasis aplinkui
vardijo jos įsipareigojimus.
– Beje, visai padori laboratorija.
– Dėkoju.
– Ar Evansas…
– Ne.
– Tuomet…
– Aš ją įrengiau. Kai laukiausi.
Jis nustebęs papurtė galvą.
 – Turėjau pagalbininką, – ji mostelėjo į Šešios
trisdešimt, kuris it sargybinis stovėjo prie Mad kėdės,
laukdamas nukrintančio maisto.
– A, taip, štai kur jis. Šunys puikūs padėjėjai. Mudu su
žmona supratom, kad mūsų šuo buvo tarsi treniruotė
prieš vaiką, – pasakė Meisonas tyrinėdamas keptuvę. –
Šveitimo kempinėlė?
– Jums iš kairės.
– Kalbant apie treniruotes, – pasakė įpildamas dar
muilo. – Jau laikas.
– Laikas?
– Laikas irkluoti. Prabėgo metai.
Elizabetė nusijuokė.
– Labai juokinga.
Jis atsigręžė į ją. Nuo jo šlapių rankų ant grindų
varvėjo vanduo.
– Kas čia juokingo?
Dabar atėjo Elizabetės eilė sutrikti.
– Atsilaisvino vieta. Antra vieta. Mums labai
praverstų, jei kuo greičiau grįžtumėt. Vėliausiai kitą
savaitę.
– Ką? Ne. Aš…
– Pavargusi? Užimta? Gal sakysit, kad neturite laiko.
– Nes aš jo neturiu.
– O kas turi? Suaugusieji gerokai pervertinami,
nemanot? Vos tik susitvarkai su vienu darbu, atsiranda
dar dešimt.
– Dar! – riktelėjo Mad.
 – Vienintelis geras dalykas, kurį išmokau
tarnaudamas jūrų pėstininku, yra tas, kad verta kas rytą
pasikloti lovą. Bet šalto vandens purslai į veidą nuo
dešinio borto priešaušriu? Viską pastato į vietą.

Kol Meisonas plepėjo, Elizabetė gurkštelėjo kavos. Ji

puikiai suprato, kad privalo susitvarkyti. Pasiekė naują
sielvarto stadiją: pirma gedėjusi vyro, kurį mylėjo, dabar
gedėjo tėvo, kuriuo jis būtų tapęs. Labai stengėsi
neįsivaizduoti, kaip aukštai Kalvinas išmestų Mad į orą,
kaip lengvai užsikeltų ją ant pečių. Nė vienas iš jų
nenorėjo vaikų, ir Elizabetė vis dar karštai tikėjo, kad nė
viena moteris neturėtų būti verčiama susilaukti kūdikio.
Bet štai ji čia, vieniša motina, pagrindinė paties
nemoksliškiausio visų laikų eksperimento mokslininkė:
augino žmogų. Kiekvieną dieną motinystė jai atrodė lyg
bandymas, kuriam nebuvo pasiruošusi. Klausimai
baugino ir beveik nebuvo pasirinkimų. Kartais ji
pabusdavo išpilta prakaito, įsivaizduodama beldimą į
duris ir kokį nors valdžios atstovą su tuščiu kūdikio
dydžio krepšiu, sakantį: „Mes perskaitėm jūsų naujausią
motinystės darbo ataskaitą ir negalime niekuo
pradžiuginti. Jūs atleista.“

– Daug metų bandžiau įkalbėti savo žmoną irkluoti, –

kalbėjo daktaras Meisonas. – Manau, jai būtų patikę. Bet
ji vis atsisakydavo, gal iš dalies dėl to, kad elinge nėra
kitų moterų. Panele Zot, aš ne beprotis. Moterys irkluoja.
Jūs irkluojate. Yra moterų irklavimo komandos.
– Kur?
– Osle.
– Norvegijoje?
– Ji, – jis mostelėjo į Mad. – Ji tikrai irkluos kairėje.
Matot, kaip natūraliai perkelia savo svorį į dešinę?
Abu sužiuro į Madeliną, kuri nustebusi spoksojo į
savo pirštus, suvokusi, kad jie nevienodo ilgio. Vakar
vakare, kai Elizabetė jai skaitė „Lobių salą“, jautė, kaip
įdėmiai Mad žiūri į ją, net pagarbiai prasižiojusi. Ji
pažvelgė į dukrą, apimta kitokios pagarbios baimės. Jau
labai labai seniai kas nors taip ja pasitikėjo. Elizabetę
užgriuvo meilės lavina savo suklaidintai dukrai.
– Nustebtumėt, kiek daug galima pasakyti apie tokio
amžiaus kūdikius, – kalbėjo Meisonas. – Jie nuolat
įvairiausiais būdais atskleidžia savo būsimas
asmenybes. Tarkim, ji kiaurai mato žmones.
Elizabetė linktelėjo. Praėjusią savaitę per pietų miegą
žvilgtelėjusi į Mad kambarį pamatė, kaip ji sėdi lovelėje
ir kažką rimtai aiškina Šešios trisdešimt. Elizabetė
nustebusi žiūrėjo, kaip kūdikis linguoja pirmyn atgal
tarsi grasinantis nuvirsti kėglis ir mojuodamas rankomis
beria nenutrūkstamą balsių ir priebalsių pynę, suregztą
be tvarkos, kaip ant virvės sukabinti skalbiniai, tačiau
tariamą taip aistringai, kad buvo aišku, jog tą reikalą
išmano. Šešios trisdešimt sužavėtas stovėjo prie lovelės,
įkišęs nosį tarp virbų, ausimis gaudydamas kiekvieną
garsą. Mad per vidurį sustojo, lyg būtų pametusi mintį,
paskui palinko prie šuns ir kalbėjo toliau.
„Gagagagazozozozonanovuvu, – paaiškino. –
Babbadodobabdo.“
Ir Elizabetė suprato, kad turėti vaiką – tai lyg gyventi
su ateiviu iš tolimos planetos. Buvo tam tikras
apsikeitimo žiniomis laikas, kol lankytojas mokėsi iš
tavęs, o tu mokeisi iš jo, bet palaipsniui jo žinios išblėso
ir liko tik tavosios. Ją tai liūdino, nes, skirtingai nuo
suaugusiųjų, jos lankytojas niekada nepavargdavo nuo
mažiausių atradimų, eiliniuose dalykuose įžvelgdamas
kerus. Praėjusį mėnesį Mad svetainėje suklykė ir
Elizabetė nulėkė pas ją, taip sugadindama valandos
darbą. „Mad, kas atsitiko? – paklausė įpuolusi kaip
sraigtasparnis į karo zoną. – Kas atsitiko?“
Mad pažvelgė į ją išplėtusi akis, laikydama šaukštelį.
„Tik pažiūrėk! – tarsi bylojo. – Jis buvo čia! Ant grindų!“

– Ir tai ne tik sportas, – kalbėjo daktaras Meisonas. –

Irklavimas yra gyvenimo būdas. Ar aš teisus? – paklausė
kūdikio.
– Sus! – sušuko Mad, būgnydama į savo padėklą.
– Beje, turime naują trenerį, – pasakė daktaras
Elizabetei. – Labai gabus. Aš jam papasakojau apie jus.
– Tikrai? O ar pasakėt, kad esu moteris?
– Ne! – sušuko Mad.
 – Panele Zot, matot, antra vieta mums buvo nuolatinis
galvos skausmas, – pasakė daktaras Meisonas, nuleidęs
jos klausimą negirdomis. Paėmė rankšluostį, sudrėkino
ir priėjęs prie aukštosios kėdutės nuvalė lipnias Mad
rankas. – Tarp mūsų kalbant, jis irkluoja siaubingai, o
atsidūrė valtyje tik dėl kažkokių senų koledžo ryšių. Bet
praeitą savaitgalį viskas baigėsi, nes slidinėdamas
susilaužė koją.
Meisonas stengėsi nuslėpti džiaugsmą.
– Lūžo trijose vietose!
Madelina ištiesė rankas ir daktaras iškėlė ją iš
kėdutės.
– Apgailestauju, – pasakė Elizabetė. – Ir vertinu jūsų
pasitikėjimą. Bet aš neturiu patirties. Vos kelis kartus
irklavau jūsų valtyje, ir tai tik Kalvino dėka.
– Alvino, – pakartojo Mad.
– Žinoma, turite patirties, – nustebęs tarė daktaras
Meisonas. – Jūs rimtai? Juk jus treniravo pats Kalvinas
Evansas. Dvivietėje valtyje. Mano akyse tokia patirtis
šimtąkart vertingesnė už kažkokio buvusio koledžo
pataikūno patirtį.
– Ir esu labai užimta, – paaiškino ji.
– Pusę penkių ryto? Grįšite namo jai dar nespėjus
suprasti, kad buvot išėjusi. Antra vieta.
Jis pabrėžė šiuos žodžius lyg ilgai netruksiantį
ypatingą pasiūlymą.
– Prisimenat? Mes apie tai kalbėjomės.
Elizabetė papurtė galvą. Kalvinas buvo lygiai toks pat
– irklavimas jam natūraliai išstumdavo visus kitus
dalykus. Ji prisiminė vieną rytą, kai keli irkluotojai iš
kitos valties stebėjosi, kad jų penkta vieta nepasirodė.
Vairininkas paskambino jam į namus ir sužinojo, kad
Penktoji vieta karščiuoja. „Supratau, bet juk tu
atvažiuoji?“ – paklausė vairininkas.
– Panele Zot, – tarė daktaras Meisonas, – nenoriu
stumti jūsų į keblią padėtį, bet jūs mums reikalinga.
Žinau, irklavau su jumis tik tuos kelis kartus, bet ir
žinau, kaip tada jaučiausi. Be to, vėl pradėjusi irkluoti
pasijusit nepalyginamai geriau. Mes visi pasijusim
nepalyginamai geriau, – ištarė, prisiminęs šio ryto
plaukimą. – Pasiteiraukit kaimynės, ar ji sutiktų pabūti
su vaiku.
– Pusę penkių ryto?
– Irklavimas tuo ir žavus, kad vyksta tuo metu, kai
niekas nėra labai užimtas.
Daktaras Meisonas pasisuko eiti.

– Aš mielai, – pasakė Harietė.

– Juokauji, – pasakė Elizabetė.
– Bus smagu, – atsakė Harietė, tarsi niekas neabejotų,
kad keltis vidury nakties yra smagu. Iš tiesų ji tai darė
dėl pono Slouno. Jis vis daugiau gėrė ir vis labiau
keikėsi. Vienintelis jai žinomas būdas viską iškęsti buvo
laikytis atokiau. – Juk tik trys rytai per savaitę.
– Aš tik pabandysiu. Gal netiksiu.
– Tiksi, – atsakė Harietė. – Tau puikiai seksis.
 Bet kai po dviejų dienų Elizabetė, lydima nustebusių
apsnūdusių irkluotojų žvilgsnių, ėjo į elingą, jai pradėjo
dingotis, kad ir Harietės pasitikėjimas, ir daktaro
Meisono poreikiai gerokai perdėti.
– Labas rytas, – praeidama sveikinosi su irkluotojais. –
Sveiki.
– Ką ji čia veikia? – išgirdo kažką šnibždantis.
– Jėzau, – ištarė kitas.
– Panele Zot, čionai, – pašaukė daktaras Meisonas iš
kito elingo galo.
Ji nuvingiavo kūnų labirintu prie netvarkingo vyrų
būrelio, kurie atrodė taip, lyg ką tik būtų išgirdę labai
blogą žinią.
– Elizabetė Zot, – prisistatė tvirtu balsu, ištiesusi
ranką.
– Šiandien Zot irkluos antroje vietoje, – pasakė
Meisonas. – Bilis susilaužė koją.
Tyla.
– Treneri, – daktaras Meisonas kreipėsi į
žmogžudiškos išvaizdos vyrą. – Čia irkluotojas, apie kurį
jums kalbėjau.
Tyla.
– Kai kurie iš jūsų turėtų prisiminti, ji su mumis jau
irklavo.
Tyla.
– Yra klausimų?
Tyla.
– Tuomet pradėkim.
Jis mostelėjo galva vairininkui.
„Manau, sekėsi gerai, tiesa?“ – ištarė daktaras Meisonas
jiems einant prie savo automobilių. Ji atsigręžė į jį. Per
gimdymą, kęsdama klaikų skausmą, įsitikinusi, kad
vaikas stengiasi sugriebti visus jos vidaus organus
tarytum lagaminus, kad išėjęs turėtų kuo apsirengti, ji
taip klykė, kad lovos rėmas tirtėjo. Praėjus sąrėmiui,
atsimerkusi pažvelgė į palinkusį prie jos daktarą
Meisoną. „Matot? – pasakė jis. – Visai neblogai, tiesa?“
Ji pavartė rankose mašinos raktelį.
– Manau, vairininkas ir treneris paprieštarautų.
– A, šitai, – jis mostelėjo ranka. – Normalu. Maniau,
žinot. Naujasis irkluotojas kaltas dėl visko. Jūs
daugiausia irklavot su Evansu, todėl nelabai išmanot
irklavimo kultūros subtilybes. Dar keli plaukimai ir
pamatysit.
Elizabetė tikėjosi, kad jis kalba nuoširdžiai, nes turėjo
prisipažinti, jog džiaugėsi vėl atsidūrusi valtyje. Jautėsi
pavargusi, tačiau gerąja prasme.
– Irkluojant man labiausiai patinka, kad plaukdamas
visada sėdi atbulas. Tarsi pats sportas bandytų išmokyti
mus nesistengti užbėgti sau patiems už akių.
Jis atidarė savo automobilio dureles.
– Gerai pagalvojus, irklavimas labai panašus į vaikų
auginimą. Abiejose veiklose reikia kantrybės, ištvermės,
jėgos ir atsidavimo. Ir nė vienoje veikloje nematome, kur
link judame, – tik tai, kur jau buvome. Mane tai ramina.
Žinoma, išskyrus įniršį. Jo galėtų būti ir mažiau.
– Kalbate apie apsivertimus.
 – Įniršį, – lipdamas į automobilį pakartojo Meisonas. –
Vakar vienas iš mano vaikų trenkė kitam kastuvu.

2 Kas bus, tas bus; iš dainos, pirmąkart skambėjusios 1956 m. Alfredo

Hitchcocko filme „Žmogus, kuris per daug žinojo“.
 20 SKYRIUS

Gyvenimo istorija

Nors Mad dar nebuvo nė ketverių, ji jau buvo praaugusi

daugumą penkiamečių ir mokėjo skaityti geriau už
daugelį šešiamečių. Bet nepaisant tokios fizinės ir
protinės pažangos, ji, lygiai kaip jos nebendraujanti
motina ir pagiežą laikantis tėvas, turėjo mažai draugų.
– Bijau, tai gali būti genų mutacija, – Elizabetė
pasiguodė Harietei. – Gal mudu su Kalvinu esam
nešiotojai.
– Nekenčiu-žmonių genas? – paklausė Harietė. – Ar
toks yra?
– Drovumas, intraversijos genas, – pataisė ją
Elizabetė. – Todėl užrašiau ją į mokyklą. Naujieji mokslo
metai prasideda pirmadienį, man tai pasirodė labai
prasminga. Mad reikia būti su vaikais – pati taip sakei.
Tai buvo tiesa. Per pastaruosius dvejus metus Harietė
mažiausiai šimtą kartų išsakė tokią nuomonę. Madelina
buvo ne pagal metus išsivystęs vaikas su nepaprastais
kalbos ir suvokimo gebėjimais, bet Harietė abejojo, kad
ji daro pažangą paprasčiausiuose dalykuose: kaip
užsirišti batus ar žaisti su lėlėmis. Kartą ji pasiūlė kepti
smėlio pyragėlius. Mad suraukė kaktą, o paskui
pagaliuku ant žemės užrašė 3,14153. „Padaryta“, –
pasakė.
Bet jei Mad eis į mokyklą, ką visą dieną veiks ji,
Harietė? Jau priprato būti reikalinga.
– Ji dar tokia maža, – kalbėjo Harietė. – Turėtų būti
mažiausiai penkerių. Dar geriau – šešerių.
– Jie tai minėjo, – pasakė Elizabetė. – Bet ji jau priimta.
Tiesa, Elizabetė nepasakė, kad ne dėl Madelinos
protinių gebėjimų, o labiau todėl, kad Elizabetė
išsiaiškino rašiklio tušo cheminę kompoziciją ir rado
būdą pataisyti Madelinos gimimo liudijimą. Oficialiai
Mad buvo gerokai per maža eiti į mokyklą, bet Elizabetė
nesuprato, kaip tie formalumai susiję su jos dukters
išsilavinimu.
– Vudžio pradžios mokykla, – padavė Harietei
popieriaus lapą. – Ponia Madford. Šeštas kabinetas.
Suprantu, kad Mad gal kiek labiau pažengusi už kitus
vaikus, bet manau, kad ji ne vienintelė skaito Zeiną
Grėjų4?
Šešios trisdešimt susirūpinęs pakėlė galvą. Jis irgi
nenudžiugo išgirdęs naujienas. Mad mokykloje? O kaip
jo darbas? Kaip galės apsaugoti būtybę, kai ši bus
klasėje?
Elizabetė nunešė į kriauklę kavos puodelius. Tas
netikėtas sprendimas leisti Mad į mokyklą nebuvo toks
netikėtas. Prieš kelias savaites ji užsuko į banką
paskolos, už ją įkeitusi namą. Ji neturėjo pinigų. Jei
Kalvinas nebūtų įrašęs jos vardo į namo dokumentus –
tą sužinojo tik jam mirus, joms tektų gyventi iš pašalpos.
Bankininkas paniurusiu veidu paaiškino padėtį.
„Toliau bus tik blogiau, – įspėjo. – Kai tik jūsų vaikas
sulauks reikiamo amžiaus, leiskite jį į mokyklą. O tada
susiraskit gerai apmokamą darbą. Arba ištekėkit už
turtuolio.“
Įsėdusi į automobilį, ji apsvarstė turimas galimybes.
Apiplėšti banką.
Apiplėšti juvelyrinę krautuvę.
O labiausiai pasibjaurėtina mintis – grįžti ten, kur pati
buvo apiplėšta.

Po dvidešimt penkių minučių ji įžengė į Hastingso

instituto fojė drebančiomis rankomis, sudrėkusia oda,
skambančiais visais kūno apsaugos sistemos varpais.
Įkvėpė, bandydama atgauti jėgas. „Malonėkite pakviesti
daktarą Donatį“, – paprašė priėjusi prie sekretorės.

– Ar man patiks mokykloje? – paklausė nežinia iš kur

išnirusi Mad.
– Net neabejoju, – nelabai užtikrintai ištarė Elizabetė.
– O kas čia?
Ji mostelėjo į didelį juodo rupaus popieriaus lapą,
kurį Madelina spaudė dešinėje rankoje.
 – Nupiešiau paveikslą, – atsakė mergaitė ir padėjo
lapą ant stalo prieš motiną, o pati atsišliejo į ją. Tai buvo
dar vienas piešinys kreida – kreidą Madelina mėgo
labiau už pieštukus. Tik kreida lengvai išsitepliodavo,
todėl jos piešiniai dažnai būdavo neryškūs, lyg juose
nupiešti objektai bandytų pabėgti iš lapo. Pažvelgusi į
piešinį, Elizabetė pamatė kelias figūras iš pagaliukų,
šunį, žoliapjovę, saulę, mėnulį, gal automobilį, gėles ir
ilgą dėžę. Pietuose liepsnojo gaisras; šiaurėje pliaupė
lietus. Ten buvo ir dar vienas dalykas: didelis baltas
sūkurys tiesiai per lapo vidurį.
– Na, – tarė Elizabetė, – atrodo gražu. Matau, įdėjai į jį
daug darbo.
Mad išpūtė žandus, lyg jos motina būtų nieko
nesupratusi.
Elizabetė vėl pažvelgė į piešinį. Ji skaitė Madelinai
knygą apie tai, kaip egiptiečiai ant sarkofagų
pasakodavo savo gyvenimą – sėkmes ir nesėkmes,
džiaugsmus ir vargus, viską pavaizduodami tiksliais
simboliais. Tačiau skaitydama ėmė svarstyti, ar
dailininkas niekada neišsiblaškydavo? Vietoj ožkos
nenupiešdavo nuodingosios gyvatės? O jeigu taip, ar
šitaip ir palikdavo? Labai tikėtina.
Kita vertus, argi ne toks yra gyvenimo apibrėžimas?
Nuolatinis prisitaikymas, sąlygotas nesibaigiančių
klaidų? Taip, ji turėtų tai žinoti.
Dr. Donatis pasirodė fojė po dešimties minučių. Keista,
bet atrodė, kad ją pamačius jam kone palengvėjo.
– Panele Zot! – šūktelėjo apkabindamas, o ji
pasibjaurėjusi sulaikė kvapą. – Kaip tik galvojau apie
jus!
Tiesą sakant, jis negalvojo apie nieką daugiau,
išskyrus Zot.

– Papasakok man apie šiuos žmones, – paprašė

Elizabetė rodydama į figūras iš pagaliukų.
– Čia tu, aš ir Harietė, – atsakė Mad. – Ir Šešios
trisdešimt. O čia tu irkluoji, – bakstelėjo į kažką,
primenantį dėžę. – O čia mūsų žoliapjovė. O ten gaisras.
Čia daugiau žmonių. Čia mūsų mašina. Pateka saulė,
paskui pateka mėnulis, ir dar gėlės. Supratai?
– Tikiuosi, – atsakė Elizabetė. – Šventiška istorija.
– Ne, – atsakė Mad. – Čia mano gyvenimo istorija.
Elizabetė linktelėjo apsimesdama supratusi.
Žoliapjovė?
– O kas čia? – paklausė rodydama į sūkurį paveikslo
viduryje.
– Mirties verpetas, – atsakė Mad.
Sunerimusi Elizabetė išpūtė akis.
– O čia? – paklausė rodydama į daug įžambių
brūkšnelių. – Lietus?
– Ašaros, – atsakė Mad.
 Elizabetė priklaupė, kad jos akys būtų Mad akių
lygyje.
– Širdele, tau liūdna?
Mergaitė kreiduotomis rankutėmis suėmė mamos
veidą.
– Ne. Tau liūdna.

Kai Mad išėjo į lauką žaisti, Harietė pasakė kažką apie

„iš vaiko lūpų“, bet Elizabetė apsimetė neišgirdusi. Ji jau
žinojo, kad dukra ją skaito kaip atverstą knygą. Jau ir
anksčiau buvo pastebėjusi, kaip Mad nujaučia būtent
tuos dalykus, kuriuos kiti nori nuslėpti. „Harietė niekada
nebuvo įsimylėjusi“, – prieš savaitę nei iš šio, nei iš to
per vakarienę pasakė mergaitė. „Šešios trisdešimt
tebesijaučia atsakingas“, – atsiduso per pusryčius.
„Daktaras Meisonas pavargo nuo vaginų“, – užsiminė
prieš miegą.
– Hariete, man neliūdna, – pamelavo Elizabetė. –
Priešingai, turiu puikių žinių. Hastingso institutas man
pasiūlė darbą.
– Darbą? – perklausė Harietė. – Tu jau turi darbą –
gali dirbti, auginti Mad, išvesti Šešios trisdešimt
pasivaikščioti, daryti savo tyrimus ir dar irkluoti. Kiek
moterų gali pasakyti tą patį?
Nė viena, – pagalvojo Elizabetė, įskaitant ir ją pačią.
Jos nesibaigiantys darbai ją sekino, pajamų stoka
grasino šeimai, savigarba nukrito į naują žemiausią lygį.
 – Man tai nepatinka, – pasakė Harietė, nepatenkinta
dėl mokyklos, per kurią pasidarys nebereikalinga. – Po
to, kaip jie pasielgė su tavim ir ponu Evansu? Jau gana
nusižeminai priimdama čia tuos mulkius.
– Moksle kaip ir visur, – atsakė Elizabetė. – Vieniems
sekasi geriau nei kitiems.
– Tą ir sakau. Ar iš visų sričių būtent mokslas
neturėtų išrauti savo intelektinius nulius? Argi ne to
siekė Darvinas? Kad silpnieji galiausiai nusibaigtų?
Bet matė, kad Elizabetė nesiklauso.

– Kaip kūdikis? – paklausė Donatis, paėmęs ją po

ranka ir vesdamas į savo kabinetą. Nustebęs pamatė,
kad jos pirštai aptvarstyti lygiai kaip ir tada, kai išėjo iš
darbo.
Zot kažką atsakė, bet jis per daug įtemptai galvojo
apie kitą savo žingsnį, kad kreiptų dėmesį. Pastaruosius
kelerius šlovingus metus jis buvo laisvas nuo Zot ir
Evanso, todėl jo gyvenimas klostėsi nepalyginamai
geriau. Gal ir be proveržių, bet reikalai sukosi. Net ir tas
mulkis Boriveicas tapo protingesnis. Lyg būtų prireikę
Evanso mirties ir Zot išėjimo iš darbo, kad kiti jo
chemikai atsiskleistų.
Bet šone buvo vienas dieglys. Turtingasis
investuotojas. Jis sugrįžo. Norėjo sužinoti, ką visą tą
laiką ponas Zot darė su jo pinigais. Kur ataskaitos?
Atradimai? Rezultatai?
 Zot nesiliaujant tauškus apie netikėtą teigiamą jonų
reakciją, jis pažvelgė pro langą. Viešpatie, mokslas toks
nuobodus. Sukosėjo bandydamas pridengti dėmesio
stoką. Artėjo kokteilių valanda; netrukus galės išeiti.
Prisiminė koledžo laikus: sulaukdavo pagyrimų už ypač
sausus martinius. Ir staiga jam toptelėjo – kodėl netapus
barmenu? Jam patiko gerti; jis tai mokėjo. Jo išgertuvėse
visi būdavo laimingi, o tai reiškia – girti. Juk kokteilių
maišymas turi ir mokslinę aureolę. Kokie trūkumai?
Atlyginimas?
Kalbant apie atlyginimus, savo skyriaus biudžete jis
neturėjo jokių pinigų samdyti Zot – nulį. Bet privalėjo:
jam jos reikėjo, nes investuotojui jos reikėjo, teisingiau,
investuotojui reikėjo jo, pono Zot su jo sumauta
abiogeneze. Tiesą sakant, tas reikalas jau pradėjo jį
nervinti. Daug mėnesių neatsiliepinėjo į to vyro
skambučius. Galiausiai puolė į tokią neviltį, kad
paklausė savo komandos, gal kuris nors yra tyręs ką
nors, kas nors iš tolo primintų tą temą. Spėkit, kas
pakėlė ranką? Boriveicas.
Visa bėda, kad Boriveicas negalėjo paaiškinti savo
tyrimo. Kaip tik tada Donatis ir pradėjo įtarinėti, o
Boriveicas prisipažino atsitiktinai susitikęs panelę Zot ir
jiedu kalbėjosi apie abiogenezę – koks keistas sutapimas.
Jų tyrimų rezultatai sutapo.
 – Oficialiai pareiškiu, kad grįžti į Hastingsą didelė
klaida, – pasakė Harietė.
– Tik laikinai, be to, gal antrąkart bus geriau, –
nenusileido Elizabetė.
Ir vieno karto per akis, – pagalvojo Šešios trisdešimt.

3 „Pyragėlis, pyragas“ angliškai yra pie; čia žodžių žaismas su skaičiumi Pi.
4 Zane Grey (1872–1939) – amerikiečių rašytojas, išgarsėjęs vesterno stiliaus
nuotykių romanais ir apsakymais.
 21 SKYRIUS

E. Z.

Chemijos padalinys atšventė Elizabetės sugrįžimą

padovanodamas jai naują laboratorinį chalatą.
– Nuo mūsų visų, – tarė Donatis. – Kad parodytume,
kaip jūsų pasiilgom.
Nustebinta tokio dėmesio, ji džiugiai priėmė dovaną
ir aidint plojimams bei garsiam juokui apsivilko drabužį.
Pažvelgė į siuvinėjimą ant kišenėlės. Ten, kur kadaise
buvo „E. Zot“, dabar pamatė tik „E. Z“.
– Patinka? – mirktelėjo dr. Donatis. – Beje, paukštelis
man pačiulbėjo, kad jūs tęsiate abiogenezės tyrimus.
Ir pamojo pirštu, kviesdamas į savo kabinetą.
Elizabetė nustebo. Juk apie savo tyrimus niekam
nesakė. Vienintelis žmogus, galimai galėjęs tai žinoti,
buvo Boriveicas, ir tik todėl, kad kai paskutinį kartą
užsuko pas ją, Mad pabudo iš miego, o sugrįžusi į
laboratoriją Elizabetė rado Boriveicą, sėdintį prie jos
rašomojo stalo ir sklaidantį jos popierius.
– Ką darot? – paklausė apstulbusi.
 – Nieko, panele Zot, – atsakė šis, akivaizdžiai
įskaudintas jos tono.

– Aš ir pats kai ką ruošiu, – pranešė Donatis sėsdamas

už savo rašomojo stalo. – Netrukus bus išspausdinta
„Science Journal“.
– Kokia tema?
– Nieko pritrenkiančio, – atsakė gūžtelėjęs pečiais. –
DNR reikalai. Juk žinot, kaip yra: kartkartėmis turi ką
nors pateikti, kitaip nukentėsi iš profesinės pusės. Bet
mane labiau domina jūsų darbai, kada galėčiau
perskaityti ataskaitą?
– Liko keletas klausimų, į kuriuos dar turėčiau
pasigilinti, – atsakė Elizabetė. – Jei per artimiausias
šešias savaites galėčiau atsidėti tik tam tyrimui,
neblaškoma kitų darbų, kai ką pateikčiau.
– Atsidėti tik savo tyrimams? – nustebęs perklausė
Donatis. – Tai labai kalviniškas požiūris, nemanot?
Išgirdusi Kalvino vardą, Elizabetė sustingo.
– Neabejoju, dar neužmiršote, kaip veikia mūsų
padalinys, – kalbėjo Donatis. – Mes padedame vieni
kitiems. Esame komanda. Kaip valties įgula, – pašaipiai
tarė.
Nugirdo, kaip ji vienam iš chemikų pasakė
tebeirkluojanti. Jeigu nebūtų irklavusi, gal būtų
pasistūmėjusi su tyrimais. Nors jis jau peržvelgė jos
atsineštas bylas ir apstulbo pamatęs, kad ji pažengė daug
toliau, nei suvokė Boriveicas. Tas vyras visiškas mulkis.
– Štai, – Donatis jai padavė stirtą popierių. – Pradėkite
spausdinti šituos. Ir nebeturime kavos. Ir pasikalbėkit su
vaikinais, pasidomėkit, kokios jiems reikia pagalbos.
– Pagalbos? – perklausė Elizabetė. – Aš chemikė, ne
laboratorijos technikė.
– Ne, jūs laboratorijos technikė, – griežtai atsakė
Donatis. – Kurį laiką buvot iškritusi iš žaidimo. Juk
nemanote, kad tiek metų nieko neveikusi galite čia
įplasnoti ir atgauti senąją darbo vietą? Bet susitarkim:
dirbkit ir pažiūrėsim.
– Tarėmės kitaip.
– Ramiau, Dailute, – nutęsė Donatis. – Tai ne…
– Kaip jūs ką tik mane pavadinot?
Bet nespėjo atsakyti, nes sekretorė priminė apie
laukiantį susitikimą.
– Žinokit, kai čia buvo Evansas, jūs mėgavotės
ypatinga padėtimi ir daugelis jums to nedovanojo, – jis
vėl kreipėsi į Elizabetę. – Šįkart visiems parodysim, kad
esate verta užimti savo vietą. Jūs protinga mergaitė, Lizi.
Tai pasiekiama.
– Bet aš tikėjausi chemiko atlyginimo, pone Donati.
Negaliu pragyventi iš laboratorijos techniko algos. Aš
auginu vaiką.
– Jei jau apie tai prakalbom, – Donatis mostelėjo
ranka. – Turiu jums gerų žinių. Paprašiau Hastingso
vadovybės finansuoti tolesnį jūsų išsilavinimą.
 – Tikrai? – nustebo Elizabetė. – Institutas apmokės
mano doktorantūrą?
Atsistojęs Donatis iškėlė rankas virš galvos ir
pasitempė, lyg ką tik baigęs pramankštą.
– Ne, – atsakė, – manau, jums praverstų stenografijos
mokslai, kad galėtumėt užrašinėti pasisakymus. Radau
neakivaizdinius kursus.
Įteikė jai lankstinuką.
– O visų geriausia, kad tai galėsite daryti namie,
laisvalaikiu.

Krūtinėje šokinėjančia širdimi Elizabetė grįžo prie savo

darbo stalo ir nutrenkė ant jo bylas. Tuomet leidosi
tiesiai į tualetą. Čia išsirinko tolimiausią nuo durų
kabiną ir užsirakino viduje. Harietė buvo teisi. Ką ji
padarė? Bet jai nespėjus užbaigti klausimo iš gretimos
kabinos atsklido trinksėjimas.
– Atsiprašau? – šūktelėjo Elizabetė.
Trinksėjimas liovėsi.
– Atsiprašau? – pakartojo Elizabetė. – Jums viskas
gerai?
– Žiūrėkit savo reikalų, – atkirto balsas.
Elizabetė padvejojo, paskui vėl pabandė:
– Gal jums reikia…
– Ar jūs kurčia? Palikit mane ramybėje!
Elizabetė nutilo. Balsas pasirodė pažįstamas.
 – Panele Frask? – paklausė, įsivaizduodama po
Kalvino mirties ją kankinusią Personalo skyriaus
sekretorę. – Panele Frask, ar čia jūs?
– Po velnių, kas nori žinoti? – pasigirdo karingas
balsas.
– Elizabetė Zot. Iš Chemijos departamento.
– Jėzau Marija. Zot. Iš visų žmonių.
Stojo ilga tyla.

Panelė Frask, dabar jau trisdešimt trejų, pastaruosius

ketverius metus pareigingai mynusi visus perspektyvios
karjeros takus – nuo perdėtų pagyrų Hastingso institutui
iki skyrių šnipinėjimo ir vidinės gandų skilties „jūs
pirmas tai išgirdot“ puoselėjimo, – taip ir nebuvo
paaukštinta. Dar daugiau, ji tapo pavaldi naujam
darbuotojui, dvidešimt vienų metų vaikinukui, ką tik
baigusiam koledžą, kurio vienintelis matomas talentas
buvo kurti grandinėles iš sąvaržėlių. Edis – tas geologas,
su kuriuo miegodavo, kad įrodytų, jog yra verta tapti jo
žmona, – prieš dvejus metus ją paliko dėl skaisčios
mergelės. Šiandien ji gavo naujausią antausį: jaunasis
jos viršininkas įteikė septynių punktų tobulėjimo planą.
Pirmasis punktas: numesti dvidešimt svarų.
– Taigi, jūs tikrai grįžot, – iš kabinos atsklido Frask
balsas. – Kaip nekviestas svečias.
– Atsiprašau.
– Atsivedėt ir šunį?
 – Ne.
– Zot, matau, pradėjome laikytis taisyklių?
– Mano šuo popietėmis užimtas.
– Jūsų šuo popietėmis užimtas.
Frask pavartė akis.
– Jis parveda iš mokyklos mano vaiką.
Frask pasimuistė ant unitazo. Tiesa, dabar Zot turi
vaiką.
– Berniukas? Mergaitė?
– Mergaitė.
Frask pasuko tualetinio popieriaus ritinėlį.
– Apgailestauju tai girdėdama.
Savo kabinoje Elizabetė tyrinėjo grindų plyteles. Ji
tiksliai žinojo, ką Frask turėjo galvoje. Pirmą dieną
nuvedusi Mad į mokyklą su siaubu žiūrėjo, kaip moteris
paburkusiomis akimis ir smirdančia chemine šukuosena
bando prisegti rožinį gėlės žiedą prie dukters chalatėlio.
ABC LABAI SMAGU! – buvo parašyta ant jo.
– Galėčiau gauti mėlyną gėlę? – paklausė Madelina.
– Ne, – atsakė mokytoja. – Mėlynos berniukams,
rožinės mergaitėms.
– Ne, – paprieštaravo Madelina.
Mokytoja ponia Madford perkėlė žvilgsnį nuo
Madelinos į Elizabetę, nužvelgdama gražuolę motiną
nuo galvos iki kojų, lyg norėtų pabrėžti tokio netinkamo
elgesio šaltinį. Paskui dirstelėjo į Elizabetės bevardį
pirštą be žiedo. Bingo.
 – Ir kas gi vėl atvedė jus į Hastingso institutą? –
paklausė Frask. – Dairotės naujo genijaus?
– Abiogenezė.
– Ak, tiesa, – pašiepė Frask. – Ta pati sena daina.
Girdėjau, investuotojas sugrįžo, ir tatam! Jūs irgi čia.
Galiu pasakyti: tik viena jūs tokia nuspėjama. Tik šįkart
bent vaikotės turtingesnio vyro. Nors, tarp mūsų
kalbant, ar jis jums kiek ne per senas?
– Nesupratau?
– Neapsimeskite drovuole.
Elizabetė sukando dantis.
– Nežinočiau, nuo ko pradėti.
Frask susimąstė. Tiesa. Zot nebuvo iš
apsimetinėjančių. Ji buvo negudri, nekreipianti dėmesio
į tai, kas vyksta aplinkui, lygiai kaip tądien išgirdusi, kad
Kalvinas jai paliko atsisveikinimo dovaną… dovaną, kuri
jau ėjo į mokyklą (kaip gali būti?), o iš jos grįždavo su
šunimi. Tikrai?
– Tas vyras suteikė institutui didelę paramą
abiogenezės tyrimams, paremtiems jūsų darbais.
Teisingiau, pono E. Zot darbais.
– Jūs apie ką?
– Zot, puikiai žinot, apie ką kalbu. Šiaip ar taip,
turtuolis grįžo, ir – tik pažiūrėkit! – jūs irgi. Man regis,
esate vienintelė moteris institute – įsidėmėkit, iš trijų
tūkstančių darbuotojų, – einanti ne sekretorės pareigas.
Neįsivaizduoju, kaip tai nutiko. Bet vis tiek bandėt
apsimesti vyru. Ar yra toks lygis, į kurį jūs
nenusmuktumėt? Beje, ar žinot, kodėl moterys institute
laikomos prasta investicija? Nes mes pabėgam ir
prisigimdom vaikų. Kaip jūs tai padarėt.
– Mane išmetė, – įtūžusiu balsu atsakė Elizabetė. – Iš
dalies ir per tokias moteris kaip jūs, moteris pataikūnes,
– įgėlė.
– Aš ne pataikūnė…
– Kurios pritaria…
– Aš nepritariu…
– Kurios, regis, tiki, kad jų savivertė priklauso nuo to,
ką vyras…
– Kaip jūs drįstat…
– Ne! – suriko Elizabetė ir trenkė į jas skyrusią
plieninę pertvarą. – Kaip jūs drįstat, panele Frask!
Atsistojusi atidarė savo kabinos duris, priėjo prie
kriauklės ir atsuko čiaupą taip smarkiai, kad šis liko jos
rankoje. Pliūptelėjęs vanduo permerkė laboratorinį
chalatą.
– Prakeikimas! – suklykė Elizabetė. – Prakeikimas!
– Vajėzau, – šalia jos išdygo Frask. – Leiskit man.
Nustūmusi Elizabetę į šalį pasilenkė užsukti vandens
sklendę po kriaukle. Kai atsitiesė, moterys atsidūrė
viena prieš kitą.
– Frask, aš niekada neapsimetinėjau vyru! – šaukė
Elizabetė sausindama savo chalatą popieriniu
rankšluosčiu.
– O aš ne pataikūnė!
– Aš chemikas. Ne moteris chemikė. Chemikas. Ir
velniškai geras!
 – O aš esu personalo ekspertas. Ir beveik psichologas!
– išrėkė Frask.
– Beveik psichologas?
– Užsičiaupkit.
– Ne, tikrai? – tarė Zot. – Beveik?
– Neturėjau galimybės baigti studijų, aišku? O kaip
jūs? Zot, kodėl neturite daktaro laipsnio? – atsikirto
Frask.
Elizabetė suakmenėjo ir nejučia atskleidė apie save
tai, ko dar niekada niekam nepasakojo, išskyrus policijos
pareigūną.
– Nes mano magistro baigiamojo darbo vadovas mane
išprievartavo, o paskui išmetė iš doktorantūros! – išrėkė
ji. – O jūs?
Frask sukrėsta žiūrėjo į ją.
– Taip pat, – atsakė vos girdimai.
 22 SKYRIUS

Dovana

– Kaip sekėsi pirmąją dieną sugrįžus į darbą? –

pasidomėjo Harietė, Elizabetei grįžus namo.
– Gerai, – pamelavo ši. – Mad, – pasilenkusi apkabino
dukrą, – kaip mokykla? Buvo smagu? Išmokai daug
naujo?
– Ne.
– Žinoma, kad išmokai. Papasakok.
Madelina padėjo knygą.
– Na. Kai kurie vaikai nelaiko šlapimo.
– Viešpatie, – ištarė Harietė.
– Gal jie tiesiog nervinosi, – Elizabetė paglostė
Madelinai plaukus. – Kartais sunku pradėti kažką naujo.
– Ir dar ponia Madford nori su tavim susitikti.
Madelina padavė Elizabetei laiškelį.
– Gerai, – tarė Elizabetė. – Iniciatyvūs mokytojai taip
daro.
– Kas yra iniciatyvus? – paklausė Madelina.
– Nemalonumai, – burbtelėjo Harietė.
Po kelių savaičių Elizabetė nuėjo į Personalo skyrių.
– Galėtumėt suteikti informacijos apie tą
investuotoją? – paklausė panelės Frask. – Viską, ką
žinote.
– Kodėl ne, – atsakė Frask ir iš bylos su užrašu
KONFIDENCIALU išėmė vieną ploną aplanką. – Praėjusią
savaitę priaugau du svarus.
– Ar turite ko nors daugiau? – paklausė Elizabetė
sklaidydama dokumentus. – Čia nieko nėra.
– Zot, juk žinot, kokie tie turtuoliai. Uždari. Bet gal kitą
savaitę kartu papietaukim. Turėsiu daugiau laiko
panaršyti po bylas.
Bet kitą savaitę Frask atsinešė tik sumuštinį.
– Nieko neradau, – prisipažino. – O tai labai keista,
turint galvoje sambrūzdį dėl jo paskutinio vizito. Gal tai
reiškia, kad jis nusprendė savo paramą perkelti kur nors
kitur. Dažnai taip nutinka. Beje, kaip sekasi dirbti
laboratorijos technike? Dar nesinori nusižudyti?
– Iš kur sužinojot? – paklausė Elizabetė, o jos
smilkinys pradėjo tvinksėti.
– Neužmirškit, aš dirbu Personalo skyriuje. Mes viską
žinom, viską matom. Ar, mano atveju, viską žinojau,
viską mačiau.
– Kaip suprasti?
– Šįkart atleido mane, – dalykiškai atsakė Frask. –
Šitas penktadienis – mano paskutinė darbo diena.
– Ką? Kodėl?
– Prisimenate septynių punktų tobulėjimo planą?
Numesti dvidešimt svarų? Priaugau septynis.
 – Jūsų negali išmesti tik dėl svorio, – tarė Elizabetė. –
Tai nelegalu.
Frask pasilenkė ir spustelėjo Elizabetei ranką.
– Dievaži, žinot, ką pasakysiu? Niekaip neatsistebiu
jūsų naivumu.
– Aš rimtai, – tarė Elizabetė. – Panele Frask, jūs turite
kovoti. Negalit jiems leisti taip elgtis.
– Na, – surimtėjusi ištarė Frask, – kaip personalo
profesionalė visada nuoširdžiai kalbuosi su šefais.
Pabrėžiu žmogaus kvalifikaciją ir laimėjimus: pristatau
jo būsimus iššūkius.
– Būtent.
– Juokauju, – pasakė Frask. – Tai niekada nesuveikia.
Bet nesirūpinkit, jau turiu krūvą laikinų spausdinimo
darbų. Tik prieš išeidama noriu jums šį tą padovanoti.
Kaip atsiprašymą už sielvartą, kurį suteikiau mirus
ponui Evansui. Susitikime penktadienį prie pietinio lifto.
Lygiai ketvirtą. Pažadu, nenusivilsit.

– Eisim šituo koridoriumi, – penktadienį pasakė Frask.

– Žiūrėkit, kur statote kojas. Iš biologijos laboratorijos
pabėgo tuntas pelių.
Jiedvi su Elizabete nusileido liftu į rūsį ir ilgu
koridoriumi nužingsniavo iki durų su iškaba EITI
DRAUDŽIAMA.
– Atėjome, – linksmai tarė Frask.
 – Kokia čia vieta? – paklausė Elizabetė žiūrėdama į
mažas plienines dureles, sunumeruotas nuo vieno iki
devyniasdešimt devynių.
– Saugykla, – atsakė Frask išsitraukusi raktų ryšulį. –
Turite mašiną? Su didele tuščia bagažine?
Ji perleido raktus tarp pirštų, rado pažymėtą
keturiasdešimt pirmu numeriu, įkišo į užraktą ir
pakvietė Elizabetę pažvelgti vidun.
Kalvino darbai. Sukrauti į dėžes ir užantspauduoti.
– Pasinaudosim šituo, – Frask atstūmė vežimėlį. – Iš
viso aštuonios dėžės. Tik paskubėkim, penktą privalau
grąžinti raktus.
– Ar tai teisėta?
Panelė Frask paėmė pirmą dėžę.
– Ar mums rūpi?
 23 SKYRIUS

KCTV studija
PO MĖNESIO

Valteris Painas televizijoje dirbo beveik nuo jos

atsiradimo. Jam patiko televizijos idėja, tas žmonėms
žadamas pabėgimas nuo gyvenimo kasdienybės. Todėl ją
ir pasirinko – kas nenorėtų pabėgti? Jis norėjo.
Bet su metais pradėjo jaustis kaip kalinys, pasmerktas
visą gyvenimą kasti pabėgimo tunelį. Baigiantis dienai,
kai kiti kaliniai perlipdavo per jį į laisvę, jis ten pat, su
šaukštu rankoje.
Bet ir nepaliko televizijos dėl tos pačios priežasties,
dėl kurios kiti irgi laikosi savo darbų: jis buvo tėvas,
vienišas šešiametės dukters Amandos tėvas. Ji lankė
Vudžio pradžios mokyklą ir buvo jo akių šviesa. Dėl to
vaiko galėjo viską iškęsti. Įskaitant ir kasdienius savo
viršininko priekaištus – neseniai šis pagrasino išmesiąs
jį iš darbo, jeigu jis nesugalvos, kuo užpildyti tuščią
popietinio eterio laiką.
 Išsitraukęs nosinę Valteris išsipūtė nosį ir pažvelgė į
nosinės audinį, lyg norėdamas pamatyti, iš ko susideda
jo viduriai.
Gleivės. Nieko stebėtino.
Prieš kelias dienas pas jį buvo atėjusi moteris,
Elizabetė Zot, motina… negalėjo prisiminti vaiko vardo.
Pasak Zot, Amanda kelia rūpesčių. Nenustebo. Jos
mokytoja ponia Madford tvirtina, kad Amanda visada
kelia rūpesčių. Bet jis atsisakė tuo patikėti. Taip, Amanda
šiek tiek nerimavo, kaip ir jis, turėjo antsvorio, kaip ir
jis, visada būdavo paslaugi kitiems, kaip ir jis, bet kas
dar buvo Amanda? Mielas vaikas. O mielų vaikų, kaip ir
mielų suaugusiųjų, reta.
O žinot, ko dar yra reta? Tokių moterų kaip Elizabetė
Zot. Jis nesiliovė apie ją galvojęs.

– Pagaliau, – ištarė Harietė, kai Elizabetė įėjo pro

užpakalines duris ir nusišluostė šlapias rankas į suknelę.
– Sunerimau.
– Atsiprašau, – atsakė Elizabetė, stengdamasi
neparodyti įniršio. – Darbe kai kas atsitiko.
Ji numetė rankinę ir susmuko ant kėdės.
Jau du mėnesius dirbo Hastingso institute ir darbas
vos puse pajėgumo ją mirtinai nervino. Žinojo, kad
žmonės, dirbantys atsakingus įtemptus darbus, dažnai
ilgėdavosi paprastesnių pareigų, kurias einant nereikėtų
įdėti širdies ar smegenų, tokių, kurie trečią nakties
neslėgtų jų iškankintų sielų. Tačiau dabar suprato, kad
darbas tik puse pajėgumo yra kur kas blogiau. Jos žema
padėtis ne tik atsispindėjo atlyginime, nuo veiklos stokos
jai skaudėjo galvą. Ir nors jos kolegos žinojo, kad ji toli
pranoksta juos savo intelektiniais gebėjimais, tikėjosi,
kad Elizabetė džiūgaus dėl šimtais kepamų menkiausių
jų laimėjimų.
Bet šiandieninis laimėjimas nebuvo menkas. Jis buvo
svarbus. Išėjo naujausias „Science Journal“ numeris, o
jame – Donačio straipsnis.

„Nieko pritrenkiančio.“ Taip prieš keletą mėnesių

Donatis apibūdino savo straipsnį. Tačiau tas darbas
buvo pritrenkiantis, ir ji tai žinojo. Nes jis buvo jos.
Dukart perskaitė straipsnį, kad būtų tikra. Pirmą
kartą lėtai. Bet antrą kartą pralėkė per jį kaip viesulas,
taip, kad kraujas ėmė plūsti jos gyslomis, lyg per atsuktą
ugniagesių vandens žarną. Straipsnis buvo pavogtas iš
jos bylų. O kas parašytas kaip bendraautoris?
Pakėlusi galvą pamatė, kad Boriveicas žiūri į ją. Vyras
išblyško, paskui nuleido galvą.
– Pasistenkit suprasti! – išrėkė Boriveicas, kai
Elizabetė trenkė žurnalą jam ant stalo. – Man reikia šito
darbo!
– Mums visiems reikia mūsų darbų, – putojo
Elizabetė. – Tik bėda, kad jūs niekada nedirbote savojo.
 Boriveicas spoksojo į ją, lemūro akimis melsdamas
pasigailėti, bet pamatė tik kylančią pykčio bangą. Jos
energija buvo nežinoma, tikroji galia neišbandyta.
– Apgailestauju, – maldavo jis. – Tikrai. Nemaniau,
kad Donatis nueis taip toli. Pačią pirmą dieną, kai
sugrįžot į institutą, jis nukopijavo visas jūsų bylas, bet
galvojau, kad tik norėdamas susipažinti su mūsų darbu.
– Mūsų darbu?
Jai pavyko neištiesti rankos ir jo nepasmaugti.
– Su jumis susitvarkysiu vėliau, – pažadėjo.
Tada apsisuko ir nužingsniavo koridoriumi tiesiai į
Donačio kabinetą, pakeliui vos neparvertusi vieno iš
mikrobiologų.
– Donati, jūs melagis ir sukčius, – pasakė įsiveržusi į
savo viršininko kabinetą. – Pažadu, jūs už tai sumokėsit.
Donatis žiūrėjo į ją iš kitapus rašomojo stalo.
– Zot! – šūktelėjo. – Visada malonu jus matyti.
Jis atsilošė kėdėje, savotiškai džiugiai stebėdamas jos
šėlsmą. Dėl tokio dalyko Evansas tikrai būtų išėjęs iš
darbo. Jei tik būtų gyvas ir galėtų pamatyti… Bet ne,
turėjo sugadinti šią akimirką, nes jau buvo miręs.
Jis viena ausimi klausėsi, kaip Zot plūdosi dėl jo
vagystės. Neseniai paskambinęs investuotojas
pasveikino Donatį su jo tyrimais, kažką pasakė apie dar
didesnę paramą. Jis paklausė ir apie Zot, ar šis kaip nors
prie jų prisidėjo. Donatis atsakė, kad ne, nelabai: deja,
ponas Zot pasirodė esąs nevykėlis; tiesą sakant, jis
perkeltas į žemesnes pareigas. Investuotojas atsiduso,
lyg būtų nusivylęs, paskui paklausė Donačio apie
tolimesnius žingsnius abiogenezės tyrimuose. Donatis
kažką surezgė tais sudėtingais žodžiais, kuriuos buvo
nusižiūrėjęs Zot tyrimų aprašymuose. Vėliau ji turės juos
jam išaiškinti, kai galiausiai nusiramins ir prisimins
dirbanti jam. Dieve, kaip sunku būti vadovu. Šiaip ar
taip, viskas, ką jis pasakė, turtuoliui, regis, patiko.
Bet paskui Zot turėjo viską sugadinti, padarydama tai,
ko nė vienas iš jų negalėjo leisti jai daryti. „Štai, – tarė
įmesdama laboratorijos raktą jam į kavą. – Pasilikite
savo prakeiktą darbą.“ O tada išmetė į šiukšlinę kortelę
su savo vardu, numetė savo laboratorinį chalatą ant jo
rašomojo stalo ir išlėkė, išsinešdama ir tuos sudėtingus,
jam nesuprantamus žodžius.

– Jums keturiskart skambino, – pasakė Harietė. –

Vieną kartą su pasiūlymu tapti Nilsenų5 šeima. Kiti trys
skambučiai iš Valterio Paino. Painas prašė jam
atskambinti. Pasakė, kad skubu. Tvirtino, kad judu labai
maloniai pasikalbėjote apie maistą, ne, atsiprašau, apie
priešpiečius, – pasitaisė, vėl dirstelėjusi į savo užrašus. –
Jis atrodė susirūpinęs, – pridūrė pakeldama nuo jų akis.
– Profesionaliai susirūpinęs. Kaip išauklėtas žmogus, bet
labai susirūpinęs.
– Valteris Painas, – Elizabetė sugriežė dantimis, – yra
Amandos Pain tėvas. Prieš kelias dienas nuvažiavau pas
jį į darbą pasikalbėti priešpiečių klausimu.
– Ir kaip sekėsi kalbėtis?
 – Buvo panašiau į susidūrimą.
– Tikiuosi, smarkų.
– Mam? – tarpduryje pasigirdo balsas.
– Labas, širdele, – pasisveikino Elizabetė, viena ranka
apglėbdama savo išstypusią dukrą. – Kaip sekėsi
mokykloje?
– Surišau piemenų mazgą, – Madelina iškėlė virvę. –
Parodžiau ir papasakojau.
– Visiems patiko?
– Ne.
– Nenusimink, – tarė Elizabetė prispausdama ją prie
savęs. – Žmonės ne visada mėgsta tą patį, ką ir mes.
– Ta mano „parodyk ir papasakok“ pamoka niekam
nepatiko.
– Niekšeliai, – burbtelėjo Harietė.
– Bet jiems patiko tavo atsinešta papliauška.
– Ne.
– Gal kitą savaitę pabandyk periodinę cheminių
elementų lentelę? Ji visada visiems patinka.
– Arba gali išbandyti mano medžioklinį peilį, – pasiūlė
Harietė. – Tegul žino, ką apie tai manai.
– Kada vakarienė? – paklausė Madelina. – Aš alkana.
– Įkišau vieną iš jūsų puodų į orkaitę, – eidama pro
duris Harietė pasakė Elizabetei. – Man reikia pašerti
žvėrį. Atskambinkit Painui.
– Tu paskambinai Amandai Pain? – aiktelėjo
Madelina.
– Jos tėvui, – atsakė Elizabetė. – Juk sakiau. Prieš tris
dienas nuvažiavau pas jį norėdama išsiaiškinti dėl
priešpiečių. Manau, jis suprato mūsų poziciją. Esu tikra,
kad Amanda nebevogs tavo priešpiečių. Nes vogti yra
nedora, – nukirto, galvodama apie Donatį ir jo straipsnį.
– Nedora!
Madelina su Hariete krūptelėjo.
– Mama, ji… ji atsineša priešpiečius, – atsargiai ištarė
Madelina. – Bet jie nenormalūs.
– Tai ne mūsų rūpestis.
Nieko nesuprasdama Madelina žiūrėjo į motiną.
– Širdele, turi pati suvalgyti savo priešpiečius, – jau
ramiau ėmė aiškinti Elizabetė. – Kad užaugtum aukšta.
– Aš jau esu aukšta, – pasiskundė Madelina. – Per
aukšta.
– Niekas negali būti per aukštas, – tarė Harietė.
– Robertas Vadlou numirė, nes buvo per aukštas, –
atsakė Madelina ir pabaksnojo į Gineso rekordų knygos
viršelį.
– Mad, taip nutiko dėl jo sutrikusios hipofizės liaukos,
– paaiškino Elizabetė.
– Devynių pėdų aukščio! – pabrėžė Madelina.
– Vargšelis, – tarė Harietė. – Kur tokiam apsipirkti?
– Ūgis žudo, – pakartojo Madelina.
– Taip, širdele, ilgainiui viskas žudo, – tarė Harietė. –
Todėl galiausiai visi numiršta.
Bet, pažvelgusi į liūdną Elizabetės veidą ir
susikrimtusią Madeliną, pasigailėjo savo žodžių. Pravėrė
užpakalines duris.
– Susitiksime rytoj ryte prieš irklavimą, – pasakė
Elizabetei. – O mudvi pasimatysim, kai tu pabusi, –
pasakė mergytei.
Tokią dienotvarkę jiedvi su Elizabete sukūrė nuo tada,
kai ši grįžo į darbą. Harietė palydėdavo Mad į mokyklą,
Šešios trisdešimt parvesdavo ją iš mokyklos, Harietė
likdavo su mergaite, kol Elizabetė parvažiuodavo namo.
– Vos neužmiršau, – moteris ištraukė iš kišenės lapelį.
– Dar vienas raštelis.
Reikšmingai pažvelgė į Elizabetę.
– Žinote, nuo ko.

Ponios Madford.
Elizabetė jau suprato, kad Madford nemėgsta
Madelinos. Jai nepatiko, nei kaip Madelina skaito, nei
kaip spiria kamuolį, nei kaip riša sudėtingiausius
jūrinius mazgus – mergaitė treniruodavosi juos rišti
tamsoje, lietuje, be pagalbos – dėl visa ko.
– Mad, kodėl? – kartą paklausė jos Elizabetė,
pamačiusi dukrą lauke tamsoje susirietusią po brezentu
su virvagaliu rankose.
Mad nustebusi pažvelgė į motiną. Argi nebuvo
akivaizdu, kad „dėl visa ko“ ne pasirinkimas, o
vienintelis kelias? Gyvenime reikia būti pasiruošus
viskam; paklauskit jos mirusio tėvo.
Nors jeigu ji galėtų savo mirusio tėvo ko nors
paklausti, tai paklaustų štai ko: ką jis pajuto pirmą kartą
pamatęs jos motiną? Ar tai buvo meilė iš pirmo
žvilgsnio?
Buvę bendradarbiai irgi tebeturėjo Kalvinui klausimų –
tarkim, kaip jam pavyko pelnyti tiek apdovanojimų, nors
jis, atrodė, nieko neveikdavo. O kaip seksas su Elizabete
Zot? Ji atrodė gan šalta, ar taip? Net ir Madelinos
mokytoja ponia Madford turėjo klausimų seniai
išėjusiam Kalvinui Evansui. Bet akivaizdu, kad
Madelinos tėvo jau nieko nebepaklausi, ne tik dėl to, kad
jis buvo miręs, o ir todėl, kad 1959-ųjų tėvai su vaikų
auginimu neturėjo nieko bendro.
Amandos Pain tėvas buvo išimtis, ir tik todėl, kad
nebebuvo ponios Pain. Ji jį paliko (Madford nuomone,
visai pelnytai), po to buvo garsios ir viešos skyrybos,
kuriose ponia Pain tvirtino, kad daug vyresnis Valteris
Painas netinka būti tėvu, juo labiau sutuoktiniu. Visas
reikalas turėjo trikdantį seksualinį atspalvį; ponia
Madford nenorėjo galvoti apie detales. Bet dėl to poniai
Valter Pain atiteko viskas, ką turėjo Valteris Painas,
įskaitant Amandą, kurios, kaip vėliau pasirodė, ji visai
nenorėjo. Kas galėtų ją kaltinti? Amanda nebuvo lengvas
vaikas. Taip Amanda sugrįžo pas Valterį, o jis atėjo į
mokyklą ir privertė ponią Madford klausytis jo
atsiprašymų dėl gana neįprasto Amandos priešpiečių
dėžutės turinio.
Nors pokalbiai su Valteriu Painu erzino, jie nublanko
prieš susitikimus su ponia Zot. Ar ne likimo ironija, kad
dažniausiai jai teko bendrauti su tais dviem tėvais,
kuriuos mažiausiai mėgo? Nors pripažinkim, visada
taip. Vaiko elgesio problemos prasideda namuose. Bet jei
turėtų pasirinkti tarp Amandos Pain, priešpiečių vagilės,
ir Madelinos Zot, nederamų klausimų autorės, ji
nedvejodama pasirinktų Amandą.

– Madelina užduoda nederamus klausimus? – per jų

paskutinį susitikimą sunerimusi paklausė Elizabetė.
– Taip, išties, – griežtai atsakė ponia Madford, lyg
grobį puolantis voras pešiodama nuo rankovės pūkus. –
Tarkim, vakar per pokalbių susėdus ratu valandą
kalbėjomės apie Ralfo augintinį vėžlį, o Madelina
pertraukė, kad paklaustų, kaip galėtų tapti kovotoja už
laisvę Našvilyje.
Elizabetė tylėjo, lyg bandydama suprasti, kas čia
blogo.
– Ji turėjo nepertraukinėti, – galiausiai pasakė. – Aš su
ja pasikalbėsiu.
Ponia Madford sukando dantis.
– Ponia Zot, jūs nesupratot. Vaikai pertraukia mano
kalbas ir aš galiu su tuo susitaikyti. Bet negaliu
susitaikyti, kai vaikas siekia nukreipti pokalbį į pilietines
teises. Čia mokykla, o ne Hantlio ir Brinklio pranešimai6!
Be to, – pridūrė, – jūsų dukra neseniai pasiskundė mūsų
bibliotekininkei, kad negali rasti Normano Meilerio
knygų. Ji norėjo paimti skaityti „Nuogi ir mirę“.
Mokytoja išrietė antakį, o jos žvilgsnis įsmigo į raides
E. Z., gana nevalyvu kursyvu išsiuvinėtas ant jos
kišenėlės ties krūtine.
 – Ji anksti išmoko skaityti, – tarė Elizabetė. – Gal
pamiršau paminėti.
Mokytoja sunėrė rankas ant krūtinės, paskui
grėsmingai palinko į priekį.
– Normanas Meileris.

Grįžusi į virtuvę, Elizabetė išlankstė Harietės paduotą

laiškelį. Ant jo Madford rašysena klykė du žodžiai.
VLADIMIRAS NABOKOVAS.

Ji įdėjo Madelinai į lėkštę spagečių su Bolonijos padažu.

– O išskyrus tą pamoką „parodyk ir papasakok“, ar
buvo gera diena?
Elizabetė jau seniai nebeklausdavo Mad, ar ši
mokykloje ko nors išmoko. Nebuvo prasmės.
– Nemėgstu mokyklos.
– Kodėl?
Madelina įtariai pakėlė akis nuo lėkštės.
– Visi nemėgsta mokyklos.
Po stalu Šešios trisdešimt garsiai iškvėpė. Na, štai:
būtybė nemėgo mokyklos, o kadangi jiedu su būtybe dėl
visko sutardavo, dabar ir jis nemėgo mokyklos.
– Mam, ar tau patiko mokykloje? – paklausė Mad.
– Na, mes dažnai kraustydavomės, todėl kartais
tiesiog nebuvo mokyklos, kurią galėčiau lankyti, – atsakė
Elizabetė. – Bet aš eidavau į biblioteką. Ir visada maniau,
kad smagu lankyti tikrą mokyklą.
– Kaip tada, kai mokeisi UCLA?
Prieš ją iškilo ryškus dr. Mejerso vaizdas.
– Ne.
Madelina pakreipė galvą į šoną.
– Mam, tau viskas gerai?
Elizabetė nejučia užsidengė veidą rankomis.
– Širdele, aš tik pavargusi, – pro tarpupirščius
prasismelkė jos žodžiai.
Padėjusi šakutę, Madelina žiūrėjo į sustingusią
motinos povyzą.
– Mam, ar kas nors atsitiko? – paklausė. – Darbe?
Už pirštų uždangos Elizabetė apsvarstė dukrelės
klausimą.
– Ar mes vargšai? – paklausė Madelina, tarsi šis
klausimas natūraliai eitų po pirmojo.
Elizabetė patraukė rankas nuo veido.
– Brangioji, kodėl taip sakai?
– Tomis Diksonas sako, kad mes vargšai.
– Kas tas Tomis Diksonas? – griežtai paklausė
Elizabetė.
– Berniukas iš mokyklos.
– Ką dar tas Tomis Diksonas…
– Ar tėtis buvo vargšas?
Elizabetė krūptelėjo.
Atsakymas į Mad klausimą slypėjo vienoje iš dėžių,
kurias jiedvi su Frask pavogė iš Hastingso instituto.
Trečios dėžės dugne gulėjo aplankas kaip armonikos
dumplės su užrašu „Irklavimas“. Pirmąkart jį pamačiusi
Elizabetė, savaime suprantama, tikėjosi ten rasti
laikraščių iškarpas su šlovingais jo Kembridžo irklavimo
komandos laimėjimais. Bet ne; aplankas buvo pilnas po
studijų Kembridže gautų darbo pasiūlymų.
Elizabetė atidžiai juos peržvelgė: profesūra
svarbiausiuose universitetuose, direktoriaus postai
farmacijos kompanijose, vadovaujamos pozicijos
privačiuose koncernuose. Turėjo peržiūrėti visą krūvą,
kol rado Hastingso pasiūlymą. Štai: jame pažadėta
asmeninė laboratorija – nors visuose kituose
pasiūlymuose tas irgi buvo. Vienintelis dalykas, išskyręs
Hastingso pasiūlymą iš kitų? Įžeidžiamai menkas
atlyginimas. Ji žvilgtelėjo į parašą. Donatis.
Kišdama tuos laiškus atgal į aplanką, Elizabetė
svarstė, kodėl jis pavadintas „Irklavimu“, – jame nebuvo
nieko apie irklavimą. Paskui kiekvieno pasiūlymo
viršuje pamatė dvi pastabas: nuotolis iki irklavimo
klubo ir vietos krituliai. Vėl paėmė Hastingso instituto
pasiūlymo laišką – taip, tokios pastabos buvo užrašytos
ir ant jo. Kaip ir dar vienas dalykas: stora linija apvestas
atgalinis adresas.
Komonsas, Kalifornija.
 – Jei tėtis buvo garsus, tai jis turėjo būti turtingas,
tiesa? – paklausė Mad, sukdama spagečius ant šakutės.
– Ne, brangioji. Ne visi garsūs žmonės yra turtingi.
– Kodėl? Ar jie susimauna?
Ji prisiminė darbo pasiūlymus. Kalvinas priėmė tą su
mažiausiu atlyginimu. Kas taip elgiasi?
– Tomis Diksonas sako, kad lengva tapti turtingam.
Tereikia nudažyti akmenis geltonai ir sakyti, kad ten
auksas.
– Tomis Diksonas yra mulkintojas, – tarė Elizabetė. –
Toks žmogus, kuris rezga planus, kaip įgyvendinti savo
norus neteisėtais būdais.
Kaip ir Donatis, pagalvojo kietai sukandusi dantis.
Ji prisiminė kitą Kalvino dėžėse rastą aplanką – šis
buvo pilnas laiškų nuo tokių žmonių kaip Tomis
Diksonas – ekscentriškų, siekiančių greitai praturtėti
investuotojų, ir gausybės apsimetėlių šeimos narių,
kurių kiekvienas desperatiškai prašė Kalvino pagalbos:
pusiau sesuo, seniai užmirštas dėdė, liūdinti motina,
trečios eilės pusbrolis.
Ji pasklaidė apsimetėlių šeimos narių laiškus,
stebėdamasi, kokie jie panašūs. Kiekvienas tvirtino esąs
kraujo giminė, kiekvienas aprašė prisiminimą iš tų
laikų, kurių Kalvinas nebūtų galėjęs prisiminti,
kiekvienas norėjo pinigų. Vienintelė išimtis buvo
Liūdinti motina. Tiesa, ji irgi tvirtino esanti kraujo
giminė, bet norėjo jam duoti pinigų, o ne jų gauti. „Tai
būtų parama tavo tyrimams“, – rašė. Liūdinti motina
atsiuntė Kalvinui mažiausiai penkis laiškus,
maldaudama jį atrašyti. Išties beširdiškas Liūdinčios
motinos atkaklumas, pagalvojo Elizabetė. Net Didysis
dėdė po dviejų laiškų liovėsi rašęs. „Man sakė, kad tu
gimei negyvas“, – nesiliovė kartojusi Liūdinti motina.
Tikrai? Bet kodėl ji parašė Kalvinui tik tuomet, kai šis
išgarsėjo, kaip ir visi kiti apsimetėliai giminaičiai?
Elizabetė spėjo, kad jos gudrybė buvo su juo suartėti, o
paskui pavogti jo tyrimus. Kodėl ji taip manė? Nes kaip
tik taip jai ką tik nutiko.

– Nesuprantu, – Mad nustūmė grybą prie lėkštės

krašto. – Jei esi protingas ir daug dirbi, kodėl negali
uždirbti daugiau pinigų?
– Ne visada. Nors neabejoju, kad tavo tėtis būtų
galėjęs uždirbti daugiau pinigų, tik jis pasirinko kitaip, –
atsakė Elizabetė. – Pinigai dar ne viskas.
Mad pažvelgė į ją dvejodama.

Elizabetė nepasakė Mad puikiai suprantanti, kodėl

Kalvinas taip noriai priėmė tokį nevertą Donačio
pasiūlymą. Tik priežastis buvo tokia trumparegiška,
tokia kvaila, kad nenorėjo jos išduoti. Ji norėjo, kad Mad
laikytų savo tėvą racionaliu žmogumi, priėmusiu
protingus sprendimus. Šis pasirinkimas liudijo
priešingai.
 Ji rado aplanką su užrašu „Veiklis“, kuriame Kalvinas
saugojo savo ir būsimo teologo laiškus. Vyrai buvo
plunksnos draugai, akivaizdžiai taip niekada ir
nesusitikę gyvai. Bet jų susirašinėjimas buvo žavus.
Laiškų daug. Elizabetės laimei, aplanke buvo ir Kalvino
rašytų laiškų kopijos. Tas Kalvino bruožas jai buvo
puikiai žinomas: jis pasilikdavo visko kopijas.
Veiklis, mokęsis Harvardo kunigų seminarijoje tuo pat
metu, kai Kalvinas studijavo Kembridže, regis, grūmėsi
dėl savo tikėjimo, remdamasis mokslu apskritai ir
Kalvino tyrimais konkrečiai. Iš jo laiškų aiškėjo, kad jis
dalyvavo simpoziume, kuriame trumpai pasisakė ir
Kalvinas, todėl nutarė šiam parašyti.
„Brangus pone Evansai, rašau jums po trumpo jūsų
pasirodymo praėjusią savaitę Bostone vykusiame
simpoziume. Norėčiau pasikalbėti apie neseniai
pasirodžiusį jūsų straipsnį „Spontaniškas sudėtingų
organinių molekulių atsiradimas“, – rašė Veiklis. –
Konkrečiai kalbant, noriu paklausti: kaip manot, ar
galima tikėti tuo pat metu ir Dievą, ir mokslu?“
„Žinoma, – atrašė jam Kalvinas. – Tai vadinama proto
nedora.“
Ir nors Kalvino lengvabūdiškumas, regis, daugelį
erzino, neatrodė, kad būtų sutrikdęs jaunąjį Veiklį, kuris
atsakė nedelsdamas.
„Bet juk, be abejonės, sutinkate, kad chemijos tyrimų
sritis negalėjo egzistuoti, kol jos nesukūrė chemikas –
kvalifikuotas chemikas, – jau kitame laiške teigė Veiklis.
– Lygiai kaip negali egzistuoti paveikslas, kol dailininkas
jo nenutapo.“
„Aš dirbu su įrodymais pagrįstomis tiesomis, ne su
spėjimais, – taip pat greitai jam atrašė Kalvinas. – Todėl
ne, jūsų kvalifikuoto chemiko teorija yra nesąmonė.
Beje, pastebėjau, kad mokotės Harvarde. Ar jūs
irkluojat? Aš irkluoju Kembridžo universiteto
komandoje. Gavau didžiausią įmanomą irklavimo
stipendiją.“
„Aš neirkluoju, – atsakė jam Veiklis. – Bet man patinka
vanduo. Aš banglentininkas. Užaugau Komonse,
Kalifornijoje. Ar kada nors buvote Kalifornijoje? Jei ne,
būtinai nuvažiuokit. Komonse gražu. Geriausias oras
pasaulyje. Ten daugelis irkluoja.“

Elizabetė sėdėjo sukrėsta. Prisiminė, kaip riebiai

Kalvinas apvedė Hastingso atgalinį adresą instituto
darbo pasiūlymo laiške. Komonsas, Kalifornija. Jis
priėmė tą įžeidžiantį Donačio pasiūlymą ne norėdamas
daryti karjerą, o irkluoti? Remdamasis vienos eilutės orų
prognoze, parašyta dvasininko banglentininko?
Geriausias oras pasaulyje? Tikrai? Ji paėmė kitą laišką.

„Ar visada norėjote tapti dvasininku?“ – paklausė

Kalvinas.
 „Aš kilęs iš senos dvasininkų giminės, – atrašė jam
Veiklis. – Tai mano kraujyje.“
„Kraujo sudėtis kita, – pataisė jį Kalvinas. – Beje,
norėjau paklausti: kodėl, jūsų manymu, tiek daug
žmonių tiki prieš tūkstančius metų parašytais tekstais?
Ir kodėl kuo tų tekstų šaltinis antgamtiškesnis,
neįrodomesnis, neįtikėtinesnis ir senesnis, tuo labiau
žmonės jais tiki?“
„Žmonėms reikia nusiraminimo, – atrašė jam Veiklis.
– Jie turi žinoti, kad kiti išliko net ir sunkiausiais laikais.
Skirtingai nei kitos rūšys, kurios mokosi iš savo klaidų,
žmonėms, kad būtų geri, reikia nuolatinių grasinimų ir
priminimų. Juk žinote kaip sakoma: „Žmonės niekada
nepasimoko.“ Nes jie niekada to nedaro. Bet religiniai
tekstai bando padėti jiems neišklysti iš kelio.“
„Bet juk mokslas teikia daugiau paguodos? – atsakė
Kalvinas. – Dalykai, kuriuos galime įrodyti ir todėl
stengtis juos patobulinti? Tiesiog negaliu suprasti, kaip
išvis galima tikėti kuo nors, ką kadaise senų senovėje
parašė apgirtę žmonės. Ir tikrai neteisiu jų moralės: tie
žmonės turėjo gerti vyną, vanduo buvo užterštas. Bet
svarstau, kaip jų beprotiškos istorijos – degantys krūmai,
iš dangaus krintanti duona – gali atrodyti racionalios,
ypač lyginant su įrodymais pagrįstu mokslu. Niekas
nesirinks Rasputino kraujo nuleidimo būdų, jei gali
gauti naujausią gydymą Slouno Keteringo vėžio centre.
Ir vis dėlto daugybė žmonių ir toliau tvirtina tikintys
tomis istorijomis, negana to, įžūliai siekia, kad ir kiti
jomis patikėtų.“
 „Evansai, jūs mąstote teisingai, – atrašė Veiklis. – Bet
žmonėms reikia tikėti kuo nors, didesniu už juos
pačius.“
„Kodėl? – neatlyžo Kalvinas. – Kodėl negalima tikėti
savimi? O jei jau norisi istorijų, gal verčiau tikėti
pasakomis ar pasakėčiomis? Ar jos ne toks pat svarus
įrankis mokyti moralės? Gal net geresnis? Nes niekas
neprivalo apsimetinėti, kad pasakos ir pasakėčios yra
tikrovė.“
Nors ir neprisipažino, Veiklis susivokė pritariantis
šioms mintims. Niekas neprivalo melstis Snieguolei ar
bijoti Runcuncuko pykčio, kad suprastų perduodamą
žinią. Pasakojimai buvo trumpi, įsimintini ir aprėpė
visus meilės, išdidumo, kvailybės bei atlaidumo
motyvus. Jų taisyklės buvo vieno kąsnio: nebūk šmikis.
Neskaudink kitų žmonių ar gyvūnų. Pasidalyk tuo, ką
turi, su kitais, kuriems mažiau pasisekė. Trumpiau
tariant, būk geras ir malonus. Veiklis nutarė keisti temą.
„Gerai, Evansai, – parašė galvodamas apie ankstesnį
laišką, – sutinku su jūsų mintimi, kad mano kraujyje
tiesiogiai nėra dvasininkystės, bet mes, Veikliai,
tampame dvasininkais lygiai kaip kurpiai tampa
batsiuviais. Prisipažinsiu, mane visada traukė biologija,
bet mano šeimoje to niekas nesuprastų. Gal aš tik
stengiuosi įtikti savo tėvui. Galiausiai juk mes visi taip
elgiamės? O kaip jūs? Ar jūsų tėvas mokslininkas? Norite
jam įtikti? Jeigu taip, sakyčiau, jums pavyko.“
„NEKENČIU SAVO TĖVO.“ Taip Kalvinas didžiosiomis
raidėmis parašė laiške, kuris, kaip vėliau paaiškės, buvo
paskutinis jų susirašinėjime. „TIKIUOSI, JIS MIRĘS.“

„Nekenčiu savo tėvo; tikiuosi, jis miręs“, – vėl perskaitė

apstulbusi Elizabetė. Kalvino tėvas buvo miręs, prieš du
dešimtmečius jį partrenkė traukinys. Kodėl jis parašė
tokį dalyką? Ir kodėl jo susirašinėjimas su Veikliu
nutrūko? Paskutinis laiškas rašytas kone prieš dvidešimt
metų.

– Mam, – kreipėsi Mad. – Mam! Ar tu klausaisi? Ar

mes vargšai?
– Širdele, – tarė Elizabetė, stengdamasi nepalūžti. Ar ji
tikrai metė darbą? – Man buvo sunki diena. Prašau,
tiesiog valgyk vakarienę.
– Bet mam…
Jas nutraukė telefono čirškimas. Mad pašoko nuo
kėdės.
– Mad, neatsiliepk.
– Gali būti svarbu.
– Mes vakarieniaujam.
– Alio? – atsiliepė Mad. – Mad Zot klauso.
– Širdele, – Elizabetė paėmė iš jos ragelį. – Prisimeni,
telefonu nepranešame jokios asmeninės informacijos.
Klausau? – ištarė į ragelį. – Su kuo kalbu?
– Ponia Zot? – pasigirdo balsas. – Ponia Elizabetė Zot?
Čia Valteris Painas, ponia Zot. Šią savaitę buvome
susitikę.
Elizabetė atsiduso.
– A. Taip, pone Painai.
– Visą dieną bandau jums prisiskambinti. Gal jūsų
namų tvarkytoja neperdavė mano žinučių?
– Ji ne mano namų tvarkytoja ir ji man perdavė jūsų
žinutes.
– A, – nutęsė jis sumišęs. – Supratau. Atleiskit.
Tikiuosi, netrukdau. Turėtumėt minutę? Ar dabar geras
laikas?
– Ne.
– Tada aš greitai, – pasakė jis nenorėdamas jos
paleisti. – Ponia Zot, noriu jus patikinti, kad priešpiečių
klausimas išspręstas. Viskas sutvarkyta. Nuo šiol
Amanda valgys tik savo priešpiečius, dar sykį atsiprašau.
Tačiau dabar skambinu kitu klausimu… darbo klausimu.
Jis kalbėjo toliau, primindamas esąs vietinės
televizijos popietinių programų prodiuseris.
– KCTV, – ištarė didžiuodamasis, nors ir nesididžiavo.
– Svarsčiau apie šiokius tokius programos pokyčius…
Norėčiau sukurti valgių ruošimo laidą. Kitaip tariant,
pagardinti mūsų programą, – pajuokavo, ko paprastai
nedarydavo, bet padarė, nes Elizabetė Zot vertė jį
nervintis. Laukdamas mandagaus kikenimo, kuris būtų
turėjęs pasigirsti kitame laido gale, bet nepasigirdo, jis
dar labiau susinervino. – Kaip patyręs televizijos
prodiuseris jaučiu, kad pribrendo laikas tokiai laidai.
Ir vėl tyla.
 – Pasidomėjau ir, remdamasis kai kuriomis labai
įdomiomis tendencijomis bei savo asmenine patirtimi
apie sėkmingą popietinę televizijos programą, esu tikras,
kad laida apie maisto ruošimą neišvengiamai taps
popietinės televizijos pažiba, – tauškė toliau.
Elizabetė vis dar niekaip nereagavo, o jei ir būtų
sureagavusi, tai nieko nereikštų, nes viskas, ką kalbėjo
Valteris, buvo netiesa.
Tiesa buvo ta, kad Valteris Painas neatliko jokio
tyrimo ir nežinojo jokių tendencijų. Dar daugiau, jis
menkai tenutuokė, kas lemia popietinės televizijos
programos sėkmę. Tą akivaizdžiai liudijo kanalo
reitingai, visada pakibę kažkur apačioje. Tikroji padėtis
buvo tokia: programoje atsirado laiko tarpas, kurį
reikėjo užpildyti, o reklamų užsakovai jį spaudė tai
padaryti nedelsiant. Prieš tai tame dabar tuščiame tarpe
buvo klounų laida vaikams, bet ji nebuvo labai gera, o ir
jos pagrindinis klounas nužudytas per peštynes bare,
taigi, laida mirė tiesiogine šio žodžio prasme.
Pastarąsias tris savaites jis kepurnėjosi ieškodamas,
kuo ją pakeisti. Aštuonias valandas per dieną žiūrėjo
nesuskaičiuojamų būsimų žvaigždžių reklaminius
filmukus: magai, gyvenimo patarėjai, komikai, muzikos
mokytojai, mokslo ekspertai, etiketo žinovai, lėlininkai.
Naršydamas po įrašus, negalėjo patikėti, kokių žmonės
prikuria nesąmonių, o ir tuo, kad jie gali turėti tiek
įžūlumo viską nufilmuoti, nueiti į paštą ir išsiųsti jam. Ar
jiems ne gėda? Tačiau turėjo ką nors rasti, ir greitai: nuo
to priklausė jo karjera. Jo šefas kuo aiškiausiai leido tai
suprasti.
Ir lyg rūpesčių darbe būtų maža, ponia Madford,
Amandos mokytoja, keliskart per mėnesį kviesdavo jį
susitikti, o visai neseniai jam pagrasino, nes jis, apdujęs
nuo išsekimo ir nevilties, neapsižiūrėjęs įdėjo savo džino
gertuvę vietoj Amandos termoso su pienu. Dar vietoj
sumuštinio įdėjo popieriaus segtuvą, vietoj servetėlės –
laidos scenarijų, ir kelis triufelius su šampanu, kai jie
buvo pritrūkę duonos.

– Pone Painai? – Elizabetės balsas pertraukė jo mintis.

– Man buvo sunki diena. Ko jūs norėjot?
– Noriu sukurti valgių ruošimo laidą popietinei
televizijos programai, – išbėrė jis. – Ir noriu, kad jūs
būtumėte jos vedėja. Ponia Zot, žinau, kad mokate virti,
be to, manau, turite tam tikro žavesio.
Jis nepasakė siūlantis jai vesti laidą todėl, kad ji graži.
Daug dailių žmonių naudojosi savo išvaizda, bet kažkas
jam kuždėjo, kad Elizabetė Zot nebuvo viena iš jų.
– Tai bus smagi laida, moters moterims. Jūs
bendrausite su savais žmonėmis.
Ji nieko neatsakė, todėl pridūrė:
– Namų šeimininkėmis?
Kitame laido gale Elizabetė prisimerkė.
– Nesupratau?
 Tas tonas. Valteris būtų turėjęs iškart susiprasti ir
padėti ragelį. Bet jis to nepadarė, nes atsidūrė
beviltiškoje padėtyje, o nevilties apimti žmonės dažnai
nepastebi akivaizdžių ženklų. Jis neabejojo, kad
Elizabetės Zot vieta yra prieš televizijos kameras, be to, ji
buvo kaip tik tokia moteris, dėl kurių jo šefas eina iš
proto.
– Jeigu jums neramu dėl žiūrovų, tikrai nėra ko
jaudintis, – pasakė. – Mes naudojame teksto korteles.
Jums tereikės jas skaityti ir būti savimi.
Palaukė atsakymo, bet neišgirdęs kalbėjo toliau.
– Ponia Zot, esate išvaizdi, kaip tik toks asmuo, kokį
žmonės nori matyti per televiziją, – neatlyžo. – Jūs kaip…
Pabandė rasti palyginimą, bet nieko nesugalvojo.
– Aš mokslininkė, – atkirto ji.
– Būtent!
– Sakote, kad žiūrovai norėtų klausytis mokslininkų?
– Žinoma, kas nenorėtų? – pritarė jis.
Nors pats to visai nenorėjo ir buvo beveik tikras, kad
niekas nenori.
– Nors, kaip suprantat, čia bus valgių ruošimo laida.
– Maisto ruošimas yra mokslas, pone Painai. Jie vienas
kito neatmeta.
– Koks sutapimas, kaip tik ruošiausi tai pasakyti.
Prie virtuvinio stalo Elizabetė įsivaizdavo
nesumokėtas sąskaitas už komunalines paslaugas.
– Kiek už tokius dalykus galima uždirbti? – paklausė.
Jis pasakė skaičių, po kurio iš jos laido galo atsklido
aiktelėjimas. Ji nustebo ar įsižeidė?
 – Matote, mes rizikuojame, – pasiteisino jis. – Juk jūs
dar nesat pasirodžiusi televizijoje?
Tada trumpai pristatė laidos sutartį, pabrėždamas,
kad pradinis terminas šeši mėnesiai. Jeigu laida nebus
sėkminga – pabaiga. Finito.
– Kada prasidėtų?
– Nedelsiant. Norime, kad mūsų maisto ruošimo laida
pasirodytų kaip galima greičiau, ne vėliau nei po
mėnesio.
– Norėjote pasakyti, mokslinė maisto ruošimo laida.
– Pati sakėt, kad tai vienas kito neatmeta.
Tačiau jis jau pradėjo abejoti dėl jos tinkamumo vesti
laidą. Juk ji supranta, kad maisto ruošimas nėra
mokslas. Ar nesupranta?
– Laida vadinsis „Vakarienė šeštą“, – pridūrė
pabrėždamas žodį vakarienė.
Kitame laido gale Elizabetė spoksojo į tuštumą. Ji
nekentė tos minties – ruošti maistą namų šeimininkėms
skirtoje televizijos laidoje, bet ar turėjo pasirinkimą?
Atsigręžė į Šešios trisdešimt ir Mad. Jiedu gulėjo ant
grindų šalia vienas kito. Madelina pasakojo šuniui apie
Tomį Diksoną. Šešios trisdešimt šiepė dantis.
– Ponia Zot? – Valteris klausėsi iš kito laido galo
sklindančios tylos. – Klausau? Ponia Zot? Ar jūs dar ten?
5 Nilsenų šeimos – tai tokie žmonės, kurie leidžia TV kompanijoms stebėti,
ką jie žiūri per televizorių ir klausosi per radiją. Tie duomenys vėliau
panaudojami reitingams nustatyti.
6 The Huntley-Brinkley Report – vakarinė televizijos žinių laida, 1956–1970
m. rodyta per NBC.
 24 SKYRIUS

Popietinė žemo slėgio sritis

– Neįmanoma jų vilkėti, – išėjusi iš KCTV drabužinės

Elizabetė pasakė Valteriui Painui. – Visos suknelės
aptemptos. Kai jūsų siuvėjas praėjusią savaitę mane
matavo, maniau, kad moka dirbti, bet turbūt ne. Jis
senas. Gal jam reikėtų akinių.
– Tiesą sakant, – Valteris susikišo rankas į kišenes,
stengdamasis atrodyti nerūpestingas, – suknelės turi
būti prigludusios. Kamera prideda dešimt svarų, todėl
reikia rengtis aptemptais drabužiais, kad jų nesimatytų.
Įtraukite pilvą, būsite lieknesnė. Nepatikėsit, kaip greit
prie to priprasit.
– Negalėjau kvėpuoti.
– Juk tik pusvalandžiui. Paskui galėsit kvėpuoti kiek
tinkama.
– Su kiekvienu įkvėpimu mūsų kūne vyksta kraujo
valymo procesas, su kiekvienu iškvėpimu mūsų plaučiai
išskiria anglies ir vandenilio perteklių. Suspaudę bet
kurią plaučių dalį, sukeliame pavojų tam procesui.
Susidaro krešuliai. Sutrinka kraujotaka.
– Bet jūs tikrai nenorit atrodyti stora.
Valteris nutarė išbandyti kitą taktiką.
– Nesupratau?
– Prieš kamerą – tik prašau nesuprasti manęs
klaidingai – jūs atrodysite kaip telyčaitė.
Elizabetė iš nuostabos išsižiojo.
– Valteri, – pareiškė ji. – Leiskite labai aiškiai jums
pasakyti: tų drabužių aš nesivilksiu.
Jis sukando dantis. Ar laida pavyks? Kol ieškojo naujų
jos įtikinėjimo būdų, koridoriaus gale televizijos
orkestras užgrojo naujausią dainelę. Tai buvo laidos
„Vakarienė šeštą“ tema, žvali melodija, kurią jis užsakė
sukurti. Modernaus ča ča ča ir gaisro pavojaus signalo
mišinys, puiki kompozicija, kurios klausantis norisi
trepsėti koja į taktą. Dar vakar jo šefas entuziastingai
pavadino ją amfetaminų įaudrintu Lorensu Velku7.
– Dievaži, kas čia? – iškošė ji pro sukąstus dantis.

Filas Lebensmalis, jo šefas, KCTV vykdomasis

prodiuseris ir stoties direktorius, patvirtindamas valgių
ruošimo laidos projektą pasakė labai aiškiai.
– Žinote, ką turite daryti. Papūsti plaukai, aptemptos
suknelės, jauki aplinka. Seksuali-žmona-mylinti-motina,
kokią baigiantis dienai nori matyti kiekvienas vyras.
Išpildykite jų norą, – tarė susitikęs su Elizabete Zot.
 Valteris žiūrėjo į Filą per jo juokingai platų rašomąjį
stalą. Jis nemėgo Filo: jaunas, sėkmingas ir akivaizdžiai
visose srityse geresnis už Valterį, bet ir netašytas
stuobrys. O Valteriui nepatiko stuobriai. Jie jį vertė
jaustis droviai ir nejaukiai, lyg būtų paskutinis iš
mandagių žmonių, jau išnykusios genties, garsėjusios
etiketu ir gražaus elgesio prie stalo manieromis.
Perbraukė ranka savo žilstančią penkiasdešimt trejų
metų galvą.
– Viena įdomi detalė, Filai. Ar sakiau, kad ponia Zot
puikiai gamina? Noriu pasakyti, tikrai ruošia valgius. Bet
ji yra chemikė. Dirba laboratorijoje su mėgintuvėliais ir
kitais dalykais. Tik įsivaizduokite, netgi turi chemijos
magistro laipsnį. Manau, galėtume išnaudoti jos
kvalifikaciją, parodyti namų šeimininkėms moterį, su
kuria galėtų tapatintis.
– Ką? – nustebo Filas. – Ne, Valteri, su Zot negalima
susitapatinti, ir tai yra gerai. Žmonės nenori televizijoje
matyti savęs, televizijoje jie nori matyti žmones, kuriais
niekada netaps. Gražius, seksualius žmones. Juk žinote,
kaip viskas veikia.
Sutrikęs jis pažvelgė į Valterį.
– Žinoma, žinoma, – patikino jį Valteris, – tik
pamaniau, kad galėtume kai ką šiek tiek pakeisti.
Suteikti laidai profesionalumo.
– Profesionalumo? Juk čia popietinė programa. Ten ką
tik buvo klounų šou.
– Taip, čia ir būtų netikėtumas. Vietoj klounų rodysim
kai ką prasmingo: ponia Zot mokys namų šeimininkes
ruošti maistingą vakarienę.
– Prasmingo? – atkirto Filas. – Gal jūs amišas? O dėl
maistingos vakarienės – ne. Norite sužlugdyti laidą jai nė
neprasidėjus? Valteri, juk lengva. Aptempta suknelė,
jausmingi judesiai, tarkim, kaip ji užsimauna puodkėles
pirštines, – jis pavaizdavo, kaip reikėtų ant rankų
užsitraukti šilkines pirštinaites. – O baigiantis laidai
suplaka kokteilį.
– Kokteilį?
– Ar ne puiki mintis? Ką tik toptelėjo.
– Tikrai nemanau, kad ponia Zot sutiktų…
– Beje, ką ji ten pasakė praėjusią savaitę, kad prie
absoliutaus nulio helis nesukietėja. Ar čia buvo pokštas?
– Taip, – atsakė Painas, – esu tikras, kad…
– Visai nebuvo juokinga.
Filas sakė tiesą, buvo nejuokinga, dar blogiau,
Elizabetė nejuokavo. Ji tai pateikė kaip vieną iš galimų
laidos temų. Ir tai buvo problema, nes, nors ir kiek jis jai
aiškino laidos idėją, atrodė, kad ši jos nesupranta.
– Jūs kalbėsite paprastoms namų šeimininkėms, –
aiškino jai Valteris. – Tiesiog eilinėms moteriškaitėms.
Elizabetė dėbtelėjo į jį taip, kad jis išsigando.
– Paprasta namų šeimininkė nėra eilinė, – pataisė jį.

– Valteri, – ištarė Elizabetė pagaliau pasibaigus dainai.

– Ar klausotės? Manau, drabužių klausimą galima
išspręsti dviem žodžiais: laboratorinis chalatas.
 – Ne.
– Suteiktų laidai profesionalumo.
– Ne, – pakartojo jis, galvodamas apie
nedviprasmiškus Lebensmalio lūkesčius. – Patikėkite.
Ne.
– Kodėl nepažvelgus moksliškai? Vilkėsiu jį pirmą
savaitę, paskui aptarsime rezultatus.
– Čia ne laboratorija, – šimtątūkstantąjį kartą pasakė
Painas. – Čia virtuvė.
– Kalbant apie virtuvę, kaip atrodys filmavimo
aikštelė?
– Dar nebaigta. Tvarkome apšvietimą.
Tai buvo melas: aikštelė buvo seniausiai paruošta.
Nuo užuolaidų ant netikro lango iki visokiausių
niekniekių ant darbastalių – puikiausia Geros namų
šeimininkės virtuvė. Jai tikrai nepatiks.
– Ar jums pavyko gauti mano prašytą specialią
įrangą? – paklausė Elizabetė. – Bunseno degiklį?
Osciloskopą?
– Gerai, kad užsiminėte, – atsakė jis. – Matote,
daugumoje namų virtuvių tokių dalykų nėra. Bet man
pavyko surasti beveik viską, ką buvot surašiusi: virtuvės
indus, plaktuvą…
– Dujinę viryklę?
– Taip.
– Ir, žinoma, akių plovimo kriauklę?
– T…taip, – atsakė jis, galvodamas apie plautuvę.
– Manau, Bunseno degiklį galėsim pridėti ir vėliau. Jis
gana naudingas.
 – Tikiu.
– O kaip darbastaliai?
– Jūsų prašytas nerūdijančiojo plieno buvo gerokai
per brangus.
– Keista, – ištarė ji. – Plieniniai rūgščiai atsparūs
paviršiai paprastai gana pigūs.
Valteris linktelėjo, lyg ir pats būtų nustebęs, nors visai
nebuvo. Pats parinko firmos „Formica“ paviršių:
nuotaikingą laminatą, nusėtą auksu spindinčiais
blizgučiais.
– Klausykit, žinau, kad mūsų tikslas – geras maistas:
skanus, maistingas, tik neturėtume atbaidyti žmonių.
Ruošti maistą turėtų būti patrauklu. Suprantat, smagu.
– Smagu?
– Kitaip žmonės mūsų nežiūrės.
– Bet maisto ruošimas nėra pramoga, – paaiškino ji. –
Tai rimtas reikalas.
– Išties, – pritarė jis, – bet juk galėtų būti ir šiek tiek
smagumo?
Elizabetė susiraukė.
– Nemanau.
– Taip, nors kiek smagumo. Trupinėlis smagumo, –
pasakė iškėlęs smilių ir spausdamas jį prie nykščio, kad
parodytų tą trupinėlį. – Elizabete, esmė ta, ir gal jūs tai
jau žinot, kad televiziją valdo trys griežtos taisyklės.
– Kalbate apie mandagumo taisykles, – pasakė ji. –
Elgesio normas.
– Mandagumas? Elgesio normos? – jis pagalvojo apie
Lebensmalį. – Ne, turėjau galvoje faktines taisykles.
 Jis pradėjo vardyti ant pirštų.
– Pirma taisyklė: linksminti. Antra taisyklė:
linksminti. Trečia taisyklė: linksminti.
– Bet aš ne linksmintoja. Aš chemikė.
– Taip, – pritarė jis, – bet televizijoje turite būti
linksminanti chemikė. Žinote, kodėl? Galiu nusakyti
vienu žodžiu. Popietė.
– Popietė?
– Popietė. Jau vien tardamas šį žodį pradedu snausti.
Ar jūsų jis nemigdo?
– Ne.
– Na, gal todėl, kad jūs mokslininkė ir išmanote apie
paros ritmus.
– Valteri, visi išmano apie paros ritmus. Mano
keturmetė dukra žino apie paros…
– Norėjote pasakyti, jūsų penkiametė dukra, –
pertraukė jis. – Kad galėtų lankyti mokyklą, Madelina
turi būti penkerių.
Elizabetė mostelėjo ranka lyg nenorėdama gilintis.
– Kalbėjome apie paros ritmus.
– Taip. Taigi, puikiai žinote, kad žmonės biologiškai
užprogramuoti miegoti dukart per parą: pogulio popiet
ir aštuonias valandas naktį.
Ji linktelėjo.
– Tik dauguma mūsų praleidžia pogulį, nes dirba. O
sakydamas dauguma mūsų kalbu tik apie amerikiečius.
Meksika tos problemos neturi, kaip ir Prancūzija, Italija
ar kuri nors iš tų šalių, kuriose per pietus išgeriama net
ir daugiau nei pas mus. Tačiau esmė nesikeičia: po pietų
žmogaus darbo našumas natūraliai mažėja. Televizijoje
tai vadinama Popietinės depresijos zona. Per vėlu imtis
ko nors prasmingo, per anksti eiti namo. Ir nesvarbu,
kas jūs: namų šeimininkė, moksleivis, mūrininkas ar
verslininkas, niekas nuo to neapsaugotas. Kažkur tarp
pusės dviejų ir penktos mums žinomas našus gyvenimas
liaujasi egzistavęs. Tai yra virtuali mirties zona.
Elizabetė pakėlė antakį.
– Ir nors, kaip sakiau, tai galioja visiems, bet namų
šeimininkėms tas metas ypač pavojingas, – jis kalbėjo
toliau. – Skirtingai nei moksleivis, galintis atidėti savo
namų darbus, ar verslininkas, galintis apsimesti, kad
klausosi, namų šeimininkė turi prisiversti dirbti. Ji turi
paguldyti vaikus popietinio miego, nes to nepadarius
vakare laukia pragaras. Ji turi išplauti grindis, nes to
nepadarius kas nors paslys ant išlieto pieno. Ji turi
nubėgti į parduotuvę, nes jai to nepadarius nebus ką
valgyti. Beje, ar pastebėjot, moterys visada sako
turinčios nubėgti į parduotuvę? Ne nueiti, ne užsukti.
Nubėgti. Štai apie ką kalbu. Namų šeimininkė veikia
beprotišku supernašumo lygiu. Ir nors ji užsivertusi
darbais, privalo dar ir vakarienę paruošti. Elizabete, to
neįmanoma atlaikyti. Ją gali ištikti širdies smūgis,
insultas ar mažų mažiausia bjauri nuotaika. O viskas
todėl, kad ji negali atidėti kokio nors darbo kaip jos
vaikas moksleivis ar apsimesti ką nors daranti kaip jos
vyras. Ji priversta būti naši, nors yra potencialiai
mirtinoje laiko zonoje – Popietinės depresijos zonoje.
 – Tai – klasikinis neurologinis nepriteklius, –
pritardama linktelėjo Elizabetė. – Smegenys negauna
joms reikalingo poilsio, todėl sumažėja vykdomosios
funkcijos ir pakyla kortikosterono lygis. Nuostabu. O
kaip tai susiję su televizija?
– Visokeriopai, – atsakė Painas. – Neurologinio
nepritekliaus, kaip jūs tai pavadinote, gydymas yra
popietinės programos. Skirtingai nuo rytinių ar
vakarinių programų, popietinės programos neapkrauna
smegenų. Patyrinėkite programą ir pamatysite, kad tai
tiesa. Po pietų, nuo pusės antros iki penktos, televizijoje
pilna laidų vaikams, muilo operų ir žaidimų. Nėra nieko,
kam reikėtų smegenų darbo. O taip yra dėl to, kad
televizijos vadovai supranta, jog tomis valandomis
žmonės būna leisgyviai.
Elizabetė prisiminė savo kolegas Hastingso institute.
Jie būdavo leisgyviai.
– Tam tikra prasme mes siūlome viešąją paslaugą, –
kalbėjo Valteris. – Suteikiame žmonėms, o ypač
nusivariusioms nuo kojų namų šeimininkėms,
reikalingą poilsį. Laidos vaikams yra to pagrindas: jos
tarsi elektroninės vaikų auklės, kad motinos galėtų
atsigauti prieš kitą veiksmą.
– O sakydamas veiksmą turite galvoje…
– Vakarienės ruošimą, – pasakė jis. – Ir čia pasirodote
jūs. Jūsų laida bus rodoma pusę penkių, kaip tik tuo
metu, kai jūsų žiūrovai pradeda vaduotis iš Popietinės
depresijos zonos. Sudėtingas laikas. Tyrimai rodo, kad
dauguma namų šeimininkių kaip tik šiuo paros metu
patiria didžiausią spaudimą. Jos turi padaryti labai daug
per labai trumpą laiką: paruošti vakarienę, padengti
stalą, surasti vaikus – sąrašas ilgas. Bet jos tebėra
išgverusios ir prislėgtos. Štai kodėl būtent tas laiko
tarpas toks svarbus. Nes kad ir kas joms tuo metu
kalbėtų – turi suteikti energijos. Štai kodėl sakydamas,
kad jūsų darbas linksminti, kalbu nuoširdžiai. Elizabete,
jūs turite grąžinti tuos žmones į gyvenimą. Turite juos
pažadinti gyvenimui.
– Bet…
– Prisimenate dieną, kai įsiveržėt į mano kabinetą?
Buvo popietė. Ir nors buvau Popietinės depresijos
zonoje, jūs mane pažadinote, o patikėkit, statistiškai tai
beveik neįmanoma, nes aš rengiu tik popietines
programas. Štai ką supratau: jeigu jūs pajėgėt priversti
mane atsisėsti ir klausytis, be jokios abejonės, priversite
ir kitus. Elizabete Zot, aš tikiu jumis, tikiu jūsų vertingo
maisto misija, bet kalbame ne tik apie vakarienės
ruošimą. Supraskit: turite pasistengti, kad būtų nors
truputį smagu. Jei būčiau norėjęs, kad užmigdytumėt
savo žiūrovus, būčiau paleidęs jus su jūsų puodkėlėm
pusę trijų.
Elizabetė akimirką svarstė.
– Ko gero. Tikrai nepagalvojau apie tai iš tokio taško.
– Čia televizijos mokslas, – pasakė Valteris. – Vargiai
kas jį išmano.
Elizabetė tylėdama svarstė jo žodžius.
– Bet aš ne linksminu, – galiausiai pasakė. – Aš esu
mokslininkė.
 – Mokslininkai gali linksminti.
– Duokite pavyzdį.
– Einšteinas, – atšovė Valteris. – Kas nemyli Einšteino?
Elizabetė apsvarstė duotą pavyzdį.
– Na, jo reliatyvumo teorija žavi.
– Matot? Būtent!
– Nors tiesa ir tai, kad jo žmona, kuri irgi buvo fizikė,
niekada nesulaukė įvertinimo už…
– Na štai, jūs ir vėl kankinate mūsų žiūrovus. Žmonos!
Kaip jūs pažadinsite tas einšteinų žmonas? Išbandytais
televizijos žadintojais: juokeliais, drabužiais, autoritetu…
ir, žinoma, maistu. Tarkim, lažinuosi, visi veržiasi ateiti į
jūsų surengtą kviestinę vakarienę.
– Aš nerengiu kviestinių vakarienių.
– Tikrai rengiate, – paprieštaravo jis. – Neabejoju, kad
jūs ir ponas Zotas rengiate jas visą…
– Valteri, nėra jokio pono Zoto, – pertraukė jį
Elizabetė. – Aš netekėjusi. Tiesą sakant, niekada
nebuvau ištekėjusi.
– A, – aiktelėjo Valteris, akivaizdžiai sukrėstas. – Na,
išties labai įdomu. Bet ar galėčiau paprašyti? Tik
nesupraskit klaidingai, bet ar galėtumėt niekam to
neminėti? Ypač Lebensmaliui, mano šefui? O geriausia…
visai niekam?
– Mylėjau Madelinos tėvą, – paaiškino Elizabetė, o jos
kaktoje pasimatė raukšlė, – bet negalėjau už jo ištekėti.
– Tai buvo meilės romanas, – tylesniu balsu
užjaučiamai tarė Valteris. – Jis apgaudinėjo savo žmoną.
Ar taip?
 – Ne, – Elizabetė papurtė galvą. – Mes mylėjome
vienas kitą. Tiesą sakant, gyvenome kartu jau…
– Šito irgi būtų labai gerai neminėti, – pertraukė ją
Valteris. – Niekada.
– …dvejus metus. Mes buvome giminingos sielos.
– Labai miela, – atsikrenkštė Painas. – Esu tikras, kad
viskas čia gerai. Bet vis tiek tokių dalykų verčiau niekam
pasakoti. Niekada. Nors neabejoju, kad planavot ateityje
už jo ištekėti.
– Neplanavau, – tyliai atsakė ji. – Bet visa esmė, kad jis
mirė.
Sulig tais žodžiais jos veidu nuslinko nevilties šešėlis.
Toks staigus pasikeitimas sukrėtė Valterį. Ji žinojo, ko
nori, buvo valdinga – filmavimo aikštelėje tai tikrai
pravers, bet kartu buvo trapi. Vargšelė. Nė nepajuto,
kaip ją apkabino.
– Nuoširdžiai apgailestauju, – priglaudė.
– Ir aš, – ji įsikniaubė jam į petį. – Ir aš.
Jis krūptelėjo. Kokia vienatvė. Paglostė jai nugarą,
kaip darydavo Amandai, stengdamasis parodyti, kad ne
tik užjaučia dėl netekties, bet ir ją supranta. Ar jis kada
nors taip mylėjo? Ne. Tačiau dabar puikiai suprato, koks
tai jausmas.
– Atsiprašau, – Elizabetė atsitraukė, nustebusi, kaip jai
reikėjo to apkabinimo.
– Viskas gerai, – švelniai pasakė jis. – Jums teko daug
išgyventi.
– Tačiau išties turėčiau pagalvoti prieš tai
pasakodama. Kartą mane dėl to jau išmetė iš darbo.
 Tą rytą Valteris trečiąkart krūptelėjo. Kai Elizabetė
pasakė „tai“, jis nebuvo tikras, apie ką ji kalba. Ar ją
išmetė už tai, kad nužudė savo meilužį? Ar kad buvo
netekėjusi motina? Abu paaiškinimai atrodė galimi, bet
jis daug labiau linko prie antrojo.
– Aš jį nužudžiau, – tyliai prisipažino Elizabetė,
atmesdama jo pasirinktą priežastį. – Primygtinai
norėjau, kad jis vedžiotų šunį už pavadėlio, ir jis mirė.
Nuo tada Šešios trisdešimt jau niekada nebebuvo toks
pat kaip iki tol.
– Tai siaubinga, – dar tylesniu balsu ištarė Valteris.
Nes, nors ir nesuprato jos žodžių apie pavadėlį ir šešios
trisdešimt laiką, suprato pačią mintį. Ji pasirinko ir tas
pasirinkimas atnešė nelaimę. Jis padarė lygiai tą patį. Jų
abiejų netinkami pasirinkimai baigėsi vaikais, kurie
dabar priversti kentėti savo tėvų nevykusių pasirinkimų
smūgius.
– Labai užjaučiu.
– Ir aš jus užjaučiu, – Elizabetė pabandė susitvardyti.
– Dėl skyrybų.
– Ak, nereikia, – Valteris mostelėjo ranka, sutrikęs,
kad jo meilės permainos kažkaip prilygintos josios
gyvenimo pokyčiams. – Mano padėtis toli gražu ne tokia
kaip jūsų. Ji nebuvo susijusi su meile. DNR požiūriu
Amanda netgi ne mano vaikas, – leptelėjo nepagalvojęs.
Išties, sužinojo tik prieš tris savaites.
Jo buvusi žmona seniai kalbėjo, kad jis – ne biologinis
Amandos tėvas, bet Valteris manė, jog tik norėdama jį
įskaudinti. Žinoma, jiedu su Amanda buvo nepanašūs,
bet juk daugybė vaikų nepanašūs į savo tėvus. Kaskart
apglėbęs Amandą žinojo, kad ji yra jo; jautė tą gilų,
nenutrūkstamą biologinį ryšį. Bet skaudinantis žmonos
atkaklumas jį graužė. Vos atsiradus galimybei atlikti
tėvystės testą, jis pateikė savo kraujo mėginį. Po penkių
dienų žinojo tiesą. Jis ir Amanda buvo visiškai svetimi.
Spoksojo į testo rezultatus, tikėdamasis pasijusti
apgautas, sužlugdytas ar dar kaip nors kitaip, kaip,
spėjo, būtų turėjęs jaustis, bet jautėsi visiškai sutrikęs.
Tie rezultatai nieko nereiškė. Amanda buvo jo dukra, o
jis buvo jos tėvas. Jis ją mylėjo visa širdimi. Biologija
išties pervertinama.
– Niekada neplanavau būti tėvu, – pasakė Elizabetei. –
Bet štai esu mylintis tėtis. Gyvenimas – tai paslaptis,
tiesa? Planuojantys žmonės vėliau neišvengiamai
nusivilia.
Ji pritariamai linktelėjo. Buvo planuotoja. Ir
nusivylusi.
– Šiaip ar taip, – jis kalbėjo toliau, – manau,
„Vakarienė šeštą“ gali būti puiki laida. Tik televizijoje yra
dalykų, su kuriais jums, deja, teks tiesiog susitaikyti. O
dėl suknelių, paprašysiu siuvėją išleisti per siūles. Bet
mainais už tai norėčiau jūsų šypsenos.
Ji susiraukė.
– Džekas Laleinas šypsosi net atsispaudinėdamas, –
pasakė Valteris. – Štai kodėl su juo ir sunkiausi dalykai
atrodo smagūs. Pastudijuokite Džeko stilių, jis meistras.
Išgirdusi Džeko vardą, Elizabetė įsitempė. Nuo
Kalvino mirties nežiūrėjo jo laidos, iš dalies dėl to, kad jį
kaltino – taip, žinojo, jog yra neteisi, – dėl Kalvino
mirties. Prisiminusi po Džeko laidos į virtuvę įeinantį
Kalviną staiga pajuto širdį užliejančią šilumą.
– Štai tokių, – tarė Valteris.
Elizabetė pažvelgė į jį.
– Jūs beveik šypsotės.
– Aš netyčia, – burbtelėjo ji.
– Puiku. Tyčia, netyčia. Viskas tinka. Dauguma mano
šypsenų dirbtinės. Taip pat ir tos, kurias rodau Vudžio
pradžios mokykloje. Netrukus ten eisiu. Ponia Madford
nori su manim susitikti.
– Teks ir man, – nustebusi pasakė Elizabetė. – Mano
susitikimas rytoj. Ar jus iškvietė dėl Amandos knygų
sąrašo?
– Knygų sąrašo? – nustebęs paklausė jis. – Elizabete,
juk jie tik penkiamečiai, nemoka skaityti. Bet šįkart ne
dėl Amandos, o dėl manęs. Ji mane įtarinėja, nes esu
vienišas dukrą auginantis tėvas.
– Kodėl?
Jis atrodė nustebęs.
– O kaip jums atrodo?
– A, – nutęsė staiga supratusi Elizabetė. – Ji jus laiko
seksualiniu iškrypėliu.
– Nebūčiau to pasakęs taip tiesiai šviesiai, tačiau…
taip, – atsakė Valteris. – Tarsi segėtum kortelę su užrašu
„Sveiki, aš esu pedofilas ir dirbu vaikų aukle!“.
– Tokiu atveju, ko gero, abu esam įtariami, – pasakė
Elizabetė. – Kalvinas ir aš lytiškai santykiaudavome
kone kasdien, normalu, kai esi jaunas ir aktyvus, bet
buvome nesusituokę, todėl…
– Na… – išblyško Valteris.
– Lyg santuoka kaip nors sietųsi su seksualumu…
– A…
– Kartais pabusdavau vidury nakties apimta geismo, –
dalykiškai paaiškino ji. – Neabejoju, ir jums yra taip
nutikę, bet Kalvinas būdavo REM miego cikle, todėl
netrukdydavau. Bet kai vėliau jam apie tai
užsimindavau, pykdavo. „Elizabete, – sakydavo, – visada
mane žadink. REM ar ne REM ciklas. Nedvejok.“ Ir tik
daugiau pasidomėjusi testosteronu geriau supratau vyrų
lytinę varomąją jėgą…
– Kalbant apie varomąją jėgą, – išraudęs pertraukė ją
Valteris. – Noriu priminti, kad statytumėte automobilį
šiaurinėje stovėjimo aikštelėje.
– Šiaurinėje stovėjimo aikštelėje, – pakartojo ji
įsisprendusi ranka į klubus. – Ta įvažiavus iš kairės?
– Taip.
– Bet apgailestauju, kad Madford nori jumyse matyti
kažką kita nei tiesiog mylintį tėtį. Labai abejoju, ar ji
skaitė daktaro Kinsio knygas.
– Kinsio…
– Nes jei būtų jas skaičiusi, suprastų, kad jūs ir aš
esame lytinių iškrypėlių priešingybė. Jūs ir aš esam…
– Normalūs tėvai? – skubiai paklausė jis.
– Mylinčių tėvų pavyzdžiai.
– Rūpestingi globėjai.
– Giminės, – užbaigė ji.
 Tas paskutinis žodis sutvirtino jų keistą, atvirą
draugystę, kai nuskriaustas žmogus susitinka kitą tokį
pat nuskriaustą žmogų ir supranta, kad nors tai
vienintelis jiedviem bendras dalykas, jo daugiau, nei
pakanka.
– Klausykit, – tarė Valteris, nustebintas tokio atviro
pokalbio apie seksą ir biologiją, kokio dar niekad su
niekuo nepatyrė. – Kalbant apie drabužius. Jei siuvėjui
nepavyktų persiūti suknelių taip, kad su jomis galėtumėt
kvėpuoti, kol kas pasirinkite ką nors iš savo drabužių
spintos.
– Tikrai nenorite apsvarstyti laboratorinio chalato?
– Labiau norėčiau, kad jūs būtumėt jūs, – atsakė
Valteris. – Ne mokslininkė.
Ji užsikišo už ausies išsipešusią plaukų sruogą.
– Bet aš esu mokslininkė, – paprieštaravo. – Štai kas
esu.
– Gali būti, Elizabete Zot, – atsakė jis,
nenumanydamas, kokie teisingi vėliau pasirodys jo
žodžiai. – Bet juk tai tik pradžia.

7 Lawrence Welk (1903–1992) buvo amerikietis akordeonistas, ansamblio

vadovas ir nuo 1951 iki 1982 m. populiarios televizijos laidos The Lawrence
Welk Show vedėjas. Jo stilių žiūrovai ir kritikai vadino „muzikiniu
šampanu“.
 25 SKYRIUS

Eilinė moteriškaitė

Kai dabar pagalvoja, gal reikėjo jai leisti pamatyti

filmavimo aikštelę.
Užgrojus muzikai – žaviai dainelei, už kurią Valteris
sumokėjo gerokai per daug ir kurios Elizabetė jau
negalėjo pakęsti, – ji įžengė į filmavimo aikštelę. Valteris
aiktelėjo. Elizabetė vilkėjo apdribusią suknelę su
susagstytomis iki pat apačios sagutėmis per visą priekį,
standžiai apsijuosusi liemenį sniego baltumo prijuoste
su daug kišenių ir su „Timex“ laikrodžiu ant riešo – šis
tiksėjo taip garsiai, kad Valteris galėjo prisiekti girdintis
jį net per orkestro būgnų tratėjimą. Jos galvą puošė
apsauginiai akiniai. Už kairės ausies styrojo pieštukas
numeris du. Vienoje rankoje ji laikė bloknotą, kitoje –
tris mėgintuvėlius. Atrodė kaip viešbučio kambarinės ir
sprogdintojų būrio ekspertės mišinys.
Jis stebėjo, kaip laukdama dainos pabaigos ji
apžvelgia aikštelę, nuo krašto iki krašto, kietai
susičiaupusi, o jos įsitempę pečiai rodo nepasitenkinimą.
Nutilus paskutinei gaidai, Elizabetė pasisuko į teksto
kortelę, ją perskaitė ir nusisuko. Padėjusi bloknotą ir
mėgintuvėlius ant darbastalio, priėjo prie plautuvės,
atsukdama kamerai nugarą, paskui palinko prie netikro
lango ir apžiūrėjo netikrą vaizdą už jo.
– Bjauru, – ištarė tiesiai į mikrofoną.
Operatorius išpūstomis akimis įsistebeilijo į Valterį.
– Priminkite jai, kad mes tiesioginiame eteryje, –
sušvokštė Valteris.
„TIESIOGINIS ETERIS!“ – ant lentelės užrašė
operatoriaus padėjėjas ir iškėlė, kad ji pamatytų.
Elizabetė perskaitė priminimą, paskui iškėlė smilių,
lyg rodydama dar kiek užtruksianti, ir toliau vaikštinėjo
po filmavimo aikštelę. Stabtelėjo apžiūrėti meną ant
virtuvės sienos: išsiuvinėtus žodžius „Tebus palaiminti
šie namai“, maldoje parklupusį liūdną Jėzų, mėgėjišką į
jūrą išplaukiančių laivų paveikslą. Paskui nuėjo prie
apkrautų darbastalių. Iš nuostabos pakėlė antakius
matydama siuvimo krepšelį su žiogeliais, užsukamą
stiklainį su sagomis, rudų siūlų kamuoliuką, suskilusį
dubenėlį su mėtinukais, duonos dėžę su išraitytu užrašu
„Mūsų duona kasdieninė“.
Dar vakar Valteris pagyrė scenografą už jo skonį.
„Man mieliausi visi tie niekučiai, – pasakė. – Jie čia labai
tinka.“ Bet šiandien šalia jos jie atrodė kaip šlamštas.
Žiūrėjo, kaip eina į kitą darbastalio galą ir išblykšta
pamačiusi vištos ir gaidžio formos druskinę bei pipirinę,
dirsteli į nertą rožinį skrudintuvo gaubtą, krūpteli
pastebėjusi keistą kamuoliuką iš gumyčių. Į kairę nuo
kamuoliuko stovėjo sausainių vaza, savo forma
primenanti brecelius kepančią storą vokietę. Staiga
sustojusi Elizabetė pakėlė akis į didelį kabantį laikrodį,
su lygiai ties šešta valanda sustingusiomis rodyklėmis. Jo
ciferblate švietė užrašas blizgančiomis raidėmis:
„Vakarienė šeštą“.
– Valteri, – ištarė Elizabetė ir prisidengusi ranka akis
pažvelgė pro ryškią prožektorių šviesą. – Valteri, prašau,
pasikalbėkim.
– Reklama, reklama! – sušvokštė Valteris operatoriui,
per filmavimo aikštelę žingsniuodamas jo link. –
Tučtuojau! Dabar!
– Elizabete! – šūktelėjo pašokęs nuo kėdės ir eidamas
prie jos. – Negalite taip elgtis! Grįžkit į aikštelę! Mes
tiesioginiame eteryje!
– Tikrai? Negalime būti. Šita filmavimo aikštelė
netinka.
– Viskas tinka, viskas veikia – viryklė, plautuvė, viskas
patikrinta, dabar pat grįžkite į aikštelę, – jis mojavo
rankomis, varydamas ją atgal.
– Norėjau pasakyti, kad ji netinka man.
– Klausykit, suprantu, jūs nervinatės, – tarė Valteris. –
Todėl šiandien įrašinėjame be žiūrovų studijoje,
suteikiame jums progą apsiprasti. Bet jus vis tiek
filmuoja, esate eteryje, privalote dirbti. Čia mūsų pirmoji
laida, vėliau galėsim pertvarkyti.
– Taigi, sakot, kad pakeitimai galimi, – ji vėl įsisprendė
rankomis į šonus ir apžvelgė filmavimo aikštelę. –
Prireiks daugybės.
 – Gerai, pala, ne, – sunerimo jis. – Tiesą sakant, nieko
negalima keisti. Tai, ką matot, mūsų scenografas sukūrė
po ilgų tyrimų. Ši virtuvė tokia, kokios nori šiandienos
moterys.
– Aš esu moteris ir nenoriu tokios virtuvės.
– Kalbėjau ne apie jus, – pasakė Valteris. – Kalbėjau
apie eilinę moteriškaitę.
– Eilinę moteriškaitę.
– Žinot, apie ką aš. Normalią namų šeimininkę.
Ji išleido garsą lyg banginis fontaną.
– Gerai, – tyliau ištarė Valteris, kažkodėl mojuodamas
ranka sau prie šono. – Gerai, gerai, klausykit, suprantu,
bet, Elizabete, prisiminkit, laida ne jūsų vienos, tai ir
mūsų televizijos laida, o kadangi ji mums moka
atlyginimą, priimta elgtis taip, kaip prašo stotis. Juk
žinot, kaip yra, dirbote.
– Bet galiausiai mes visi dirbame žiūrovams, –
paprieštaravo ji.
– Teisingai, – maldaujamai ištarė jis, – tam tikra
prasme. Ne, pala, ne visai. Mūsų darbas duoti žmonėms
tai, ko jie nori, net jeigu jie nežino to norintys. Juk
aiškinau: čia popietinė programa. Pusgyvis, ką tik
pabudęs, juk žinot!
– Dar vieną reklamą? – sušnabždėjo operatorius.
– Nereikia, – atsakė Elizabetė. – Visų atsiprašau. Aš
pasiruošusi.
– Mes vienas kitą supratom? – šūktelėjo Valteris jai
einant atgal į filmavimo aikštelę.
 – Taip, – atsakė Elizabetė. – Norit, kad aš kalbėčiau
eilinei moteriškaitei. Normaliai namų šeimininkei.
Jam nepatiko, kaip ji tai pasakė.
– Po penkių… – pranešė operatorius.
– Elizabete, – įspėjo Valteris.
– Keturi…
– Turite parašytus žodžius.
– Trys…
– Tiesiog skaitykit užrašus ant kortelių.
– Du…
– Prašau, – maldaujamai ištarė. – Scenarijus puikus!
– Vienas… ir veiksmas!

– Sveiki, – pasisveikino Elizabetė tiesiai į kamerą. – Aš

esu Elizabetė Zot, o čia laida „Vakarienė šeštą“.
„Kol kas viskas gerai“, – sušnabždėjo Valteris.
ŠYPSOKITĖS, – parodė jai patempdamas aukštyn savo
lūpų kampučius.
– Ir sveiki atvykę į mano virtuvę, – rūsčiai pasakė, su
jai per petį žvelgiančiu nusivylusiu Jėzumi. – Šiandien
mums bus labai…
Ji nutilo priėjusi žodį „linksma“.
Stojo nejauki tyla. Operatorius atsigręžė į Valterį. „Vėl
paleisti reklamą?“ – paklausė be žodžių.
„NE, – lūpomis ištarė Valteris. – NE! PO VELNIŲ, JI
TURI TAI PADARYTI! PRAKEIKIMAS, ELIZABETE!“ –
kalbėjo be garso mojuodamas rankomis.
 Bet Elizabetė atrodė lyg ištikta transo, ir niekas – nei
rankomis mostaguojantis Valteris, nei reklamai
pasiruošiantis operatorius, nei grimuotoja, šluostanti
savo veidą Elizabetei paruošta kempinėle, – negalėjo tų
kerų išsklaidyti. Kas jai pasidarė?
– MUZIKA, – galiausiai tik lūpomis ištarė garso
režisieriui Valteris. – MUZIKA.
Bet muzikai dar nespėjus užgroti Elizabetės dėmesį
patraukė jos tiksintis laikrodis ir ji atgijo.
– Atsiprašau, – tarė. – Taigi, kur mes sustojom?
Pažvelgė į scenarijaus korteles, dar akimirką patylėjo
ir staiga bedė pirštu į didįjį laikrodį sau virš galvos.
– Prieš pradėdama noriu įspėti nekreipti dėmesio į šį
laikrodį. Jis neveikia.
Prodiuserio kėdėje sėdintis Valteris staiga iškvėpė.
– Į valgių ruošimą aš žiūriu rimtai, ir žinau, kad jūs
žiūrite lygiai taip pat, – toliau kalbėjo Elizabetė,
nepaisydama užrašų ant kortelių.
Ji nustūmė siuvimo krepšelį nuo darbastalio į stalčių.
– Taip pat žinau, kad jūsų laikas brangus, – kalbėjo
žiūrėdama tiesiai į tuos kelis namus, kurie šiandien
atsitiktinai įsijungė laidą. – Mano irgi. Todėl sutarkime…
– Mami, – mažas berniukas šūktelėjo iš svetainės Van
Naise, Kalifornijoje, – nieko nerodo!
– Tai išjunk televizorių, – iš virtuvės atsiliepė mažojo
berniuko motina. – Aš užimta! Eik žaisti į lauką…
– Maaami!.. Maami!.. – vėl suriko mažasis berniukas.
– Pyti, dėl Dievo meilės, – moteris įėjo į kambarį su
pusiau nuskusta bulve šlapiose rankose, virtuvėje
palikusi aukštoje kėdutėje verkiantį kūdikį, – kodėl aš
turiu viską daryti už tave?
Bet kai ji ištiesė ranką, norėdama išjungti Elizabetę, ši
prabilo tiesiai į ją.
– Esu patyrusi, kad gerokai per daug žmonių
nevertina to darbo ir pasiaukojimo, kurie tenka
žmonoms, motinoms, moterims. Na, nesu viena iš jų.
Pasibaigus šiam pusvalandžiui būsime padariusios tai,
ką verta daryti. Būsime sukūrusios tai, kas neliks
nepastebėta. Mes būsime išvirusios vakarienę. Ir ji bus
svarbi.
– Kas čia? – paklausė Pyčio motina.
– Nežinau, – atsakė Pytis.
– Dabar pradėkime, – tarė Elizabetė.

Vėliau, kai ji jau buvo savo persirengimo kambaryje,

Roza – kirpėja ir grimuotoja – įkišo galvą atsisveikinti.
– Oficialiai pareiškiu, kad man patinka jūsų plaukų
pieštukas.
– Oficialiai?
– Lebensmalis jau dvidešimt minučių klykia ant
Valterio.
– Dėl pieštuko?
– Nes jūs nesilaikėte scenarijaus.
– Tiesa. Bet tik todėl, kad negalėjau perskaityti užrašų.
– A, – nutęsė Roza su akivaizdžiu palengvėjimu. – Tik
dėl to? Per mažos raidės?
 – Ne, ne, – atsakė Elizabetė. – Tiesiog užrašai buvo
klaidinantys.
– Elizabete, – persirengimo kambario tarpduryje
išdygo išraudęs Valteris.
– Šiaip ar taip, sudie, nebepasimatysim, – sušnabždėjo
moteris ir spustelėjo Elizabetei ranką.
– Labas, Valteri, – pasisveikino Elizabetė. – Kaip tik
ruošiau sąrašą daiktų, kuriuos reikia nedelsiant pakeisti.
– Nesilabinkit su manim, – atkirto vyras. – Kas jums,
po velnių, darosi?
– Kodėl su manim kažkas darosi? Tiesą sakant,
manau, pavyko visai neblogai. Prisipažinsiu, pradžioje
suklupau, bet tik todėl, kad buvau sukrėsta. Kai
sutvarkysim filmavimo aikštelę, tai nebepasikartos.
Jis nukėblino per kambarį ir susmuko ant kėdės.
– Elizabete, – ištarė. – Tai yra darbas. Turite dvi
pareigas: šypsotis ir skaityti užrašus kortelėse. Viskas.
Neturite reikšti savo nuomonės apie filmavimo aikštelę
ar užrašus kortelėse.
– Manau, turiu.
– Ne!
– Šiaip ar taip, negalėjau jų perskaityti.
– Nesąmonė, – pasakė Valteris. – Mes išbandėm
įvairiausių dydžių raides, prisimenat? Todėl žinau, kad
jūs tas prakeiktas korteles galite perskaityti. Jėzau,
Elizabete, Lebensmalis pasiruošęs viską atšaukti. Ar
suprantat sukėlusi pavojų visų mūsų darbui?
– Apgailestauju. Tučtuojau einu su juo pasikalbėti.
– O, ne, – skubiai ištarė Valteris. – Tik ne jūs.
 – Kodėl? – paklausė ji. – Išaiškinsiu jam kelis dalykus,
ypač apie filmavimo aikštelę. O dėl kortelių su užrašais –
atsiprašau, Valteri, nesakiau, kad nepajėgiau jų
perskaityti. Sakiau, kad mano sąžinė neleido jų skaityti.
Tie užrašai klaikūs. Kas parašė scenarijų?
Valteris kietai sučiaupė lūpas.
– Aš.
– A, – apstulbo ji. – Bet tie žodžiai… Jie man visai
netiko.
– Taip, – iškošė jis pro sukąstus dantis. – Taip ir buvo
sumanyta.
Ji atrodė nustebusi.
– Maniau, sakėt, kad turiu būti savimi.
– Ne ta savimi, – atsakė jis. – Ne „tai bus išties labai,
labai sudėtinga“ savimi. Ne „per daug žmonių nevertina
darbo ir pasiaukojimo, kuris tenka žmonoms, motinoms,
moterims“ savimi. Elizabete, niekas nenori to klausytis.
Turit būti pozityvi, laiminga, žvali!
– Bet tai ne aš.
– Bet galėtumėte būti jūs.
Elizabetė pergalvojo savo gyvenimą iki pat šios
dienos.
– Neįmanoma.
– Gal galėtume dėl to nesiginčyti, – ištarė Valteris
krūtinėje nemaloniai besidaužančia širdimi. – Aš esu
popietinių televizijos programų profesionalas ir jau
jums paaiškinau, kaip viskas veikia.
– O aš esu moteris, kalbanti moterų auditorijai, –
atkirto ji.
 Tarpduryje išdygo sekretorė.
– Pone Painai, mums skambina dėl laidos. Nežinau, ką
daryti.
– Jėzau Švenčiausioji Dievo Motina, – ištarė jis. –
Prasidėjo skundai.
– Dėl pirkinių sąrašo. Ne visi suprato rytojaus laidos
ingredientus. Ypač CH3COOH.
– Acto rūgštis, – paaiškino Elizabetė. – Actas… čia
keturių procentų stiprumo acto rūgštis. Atsiprašau, gal
reikėjo pateikti sąrašą neprofesionalų kalba.
– Manote? – ištarė Valteris.
– Labai dėkoju, – ir sekretorė prapuolė.
– O ir iš kur tas pirkinių sąrašas? – paklausė jis. –
Niekada nesvarstėme jokio pirkinių sąrašo, ypač
parašyto cheminėmis formulėmis.
– Žinau, – atsakė ji. – Tiesiog toptelėjo jau einant iš
filmavimo aikštelės. Bet juk mintis puiki, ar ne?
Valteris susiėmė galvą rankomis. Mintis išties buvo
puiki, tik jis nenorėjo to pripažinti.
– Negalite taip elgtis, – pasakė slopiu balsu. – Negalite
daryti, kas jums patinka.
– Aš nedarau, kas man patinka, – atšovė Elizabetė. –
Jei daryčiau, kas man patinka, dabar būčiau tyrimų
laboratorijoje. Klausykit, – pasakė, – jei neklystu, jums
pakilo kortikosterono lygis, tai, ką jūs vadinat Popietinės
depresijos zona. Manau, turėtumėt ko nors užkąsti.
– Nemokykit manęs apie Popietinės depresijos zoną, –
lediniu balsu ištarė Valteris.
 Kitas porą minučių jiedu sėdėjo persirengimo
kambaryje, vienas spoksodamas į grindis, kitas
žiūrėdamas į sieną. Nė vienas neištarė nė žodžio.
– Pone Painai? – kita sekretorė įkišo galvą į
persirengimo kambarį. – Ponas Lebensmalis skuba į oro
uostą, bet norėjo jums priminti, kad per likusias savaitės
dienas privalote „tai“ sutvarkyti. Atsiprašau, nežinau,
kas yra „tai“. Liepė pasirūpinti, kad „tai“ būtų… – ji vėl
dirstelėjo į užrašus, – …„seksualu“.
Ir išraudo.
– Ir dar šitai, – ji padavė Valteriui ranka rašytą
Lebensmalio raštelį. „O kur sumautas kokteilis?“
– Ačiū, – padėkojo Valteris.
– Atsiprašau, – ištarė moteris.
– Pone Painai, – įkišo galvą pirmoji sekretorė, kai
antroji jau ėjo lauk. – Jau vėlu, turiu eiti namo. Bet
skambučiai…
– Eik, Paula, aš atsiliepsiu, – pasakė Valteris.
– Galėčiau padėti? – pasisiūlė Elizabetė.
– Šiandien jūs man jau gana padėjot, – atsakė Valteris.
– Todėl sakydamas „Ne, ačiū“ išties galvoju ne, ačiū,
nereikia.
Nuėjo prie sekretorės rašomojo stalo, su Elizabete iš
paskos, ir pakėlė ragelį.
– KCTV, – tarė pavargusiu balsu. – Taip. Atsiprašau. Tai
actas.
– Actas, – pasakė Elizabetė kita linija.
– Actas.
– Actas.
 – Actas.
– Actas.
Po klounų laidos jis nesulaukdavo nė vieno
skambučio.
 26 SKYRIUS

Laidotuvės

– Sveiki, aš esu Elizabetė Zot, o čia laida „Vakarienė

šeštą“.
Sėdėdamas prodiuserio kėdėje Valteris stipriai
užsimerkė. „Prašau, – sušnabždėjo. – Prašau, prašau,
prašau.“ Ėjo penkiolikta laidos diena ir jis jautėsi išsekęs.
Vėl ir vėl aiškino, kad kaip jis nepasirinko rašomojo
stalo, už kurio dirba, taip ir ji negali pasirinkti virtuvės,
kurioje ruošia valgius. Nieko asmeniško: filmavimo
aikštelės, kaip ir rašomieji stalai, įrengiamos remiantis
tyrimais ir turimu biudžetu. Bet kaskart, girdėdama šį
argumentą, ji palinksėdavo galva, lyg būtų supratusi, o
paskui tardavo „Taip, bet…“. Ir vėl viskas iš naujo. Lygiai
taip ir su scenarijumi. Jis jai pasakė, kad jos darbas yra
įtraukti žiūrovus, o ne kelti jiems nuobodulį. Bet su tais
varginančiais cheminiais išvedžiojimais ji buvo tokia
nuobodi. Todėl jis nusprendė, kad pagaliau atėjo laikas
pakviesti į studiją žiūrovus. Žinojo, kad čia pat salėje
sėdintys žmonės jai parodys, kaip pavojinga nuobodžiai
vesti laidą.
– Sveiki atvykę į mūsų pirmąją laidą su žiūrovais, –
pasakė Elizabetė.
Kol kas viskas gerai.
– Kiekvieną vakarą, nuo pirmadienio iki
penktadienio, drauge ruošime vakarienę.
Tiksliai, kaip jis ir buvo parašęs.
– Šiandien vakarienei gaminsime apkeptus špinatus
su sūriu.
Po paraliais. Viskas pagal scenarijų.
– Bet pirmiausia reikia susitvarkyti darbo vietą.
Jis atsimerkė ir pamatė, kaip ji paima rudų siūlų
kamuoliuką ir sviedžia į žiūrovus.
O, ne, – maldaujamai atsiduso. Operatorius atsigręžė į
jį, o žiūrovai nervingai sukikeno.
– Gal kam nors reikia gumyčių? – paklausė Elizabetė,
iškėlusi iš gumyčių susuktą kamuoliuką.
Pakilo kelios rankos, ir ji metė kamuoliuką žiūrovams.
Valteris apstulbęs sugniaužė sulankstomosios
drobinės kėdės porankius.
– Man patinka dirbti neapsikrovus, – kalbėjo
Elizabetė. – Tai pabrėžia, kad darbas, kurį jūs ir aš
netrukus dirbsim, yra svarbus. O šiandien manęs laukia
daug darbų, todėl didesnė erdvė tikrai pravers. Gal kam
reikia vazos sausainiams?
Valterio siaubui pakilo kone visos rankos, o jam
nespėjus nė mirktelėti žmonės užplūdo filmavimo
aikštelę, Elizabetės raginami imti ką nori. Mažiau nei
per minutę viskas prapuolė – net sienų puošmenos. Liko
tik netikras langas ir didžiulis neveikiantis laikrodis.
– Gerai, – rimtai tarė ji, žiūrovams grįžus į savo vietas.
– Pradėkim.

Valteris atsikrenkštė. Viena iš pirmųjų televizijos

taisyklių buvo ne tik linksminti, bet ir apsimesti, kad,
nors ir kas nutiktų, taip buvo sumanyta. Laidų vedėjai
buvo mokomi taip elgtis, ir Valteris, nors niekada nevedė
jokios laidos, akimirksniu nusprendė ją pritaikyti. Savo
drobinėje kėdėje palinko į priekį, tarsi netvarka
televizijos laidoje būtų jo režisūros rezultatas. Žinoma,
taip nebuvo. Visi žinojo, kad čia ne jo nuopelnas, ir
kiekvienas savaip įvertino tokią jo bejėgystę: operatorius
papurtė galvą, garso režisierius atsiduso, filmavimo
aikštelės scenografas iš dešinio krašto iškėlė jam
vidurinį pirštą. O Elizabetė filmavimo aikštelėje jau
kapojo milžinišką špinatų kaugę didžiausiu jo kada nors
matytu peiliu.
Lebensmalis jį užmuš.
Jis kelioms akimirkoms užsimerkė ir įsiklausė į
žiūrovų studijoje skleidžiamus garsus: kėdžių
šiugždenimą, kosčiojimus. Tolumoje girdėjo Elizabetę
kalbant apie kalio ir magnio vaidmenį žmogaus
organizme. Kortelė, kurią jis parašė šiai laidos vietai,
buvo viena iš jo mėgstamiausių: „Kokia graži špinatų
spalva! Tokia žaluma. Primena pavasarį.“ Ji praleido ją
neskaitydama.
– …daugelis mano, kad valgydami špinatus daromės
stipresni, nes juose kone tiek pat geležies kaip mėsoje.
Bet špinatuose gausu ir oksalo rūgšties, o ji trukdo
įsisavinti geležį. Todėl, kai Popajus teigia esantis stiprus,
nes valgo špinatus, netikėkite juo.
Nuostabu. Ji išvadino Popajų melagiu.
– Bet špinatuose išties daug maistingųjų medžiagų.
Pakalbėsime apie tai ir dar daugiau iškart po reklaminės
pertraukėlės, – pasakė Elizabetė mojuodama peiliu prieš
kamerą.
Dievaži, viskas velniop. Jis nė nepasivargino atsistoti.
– Valteri, – po akimirkos pajuto, kaip Elizabetė suėmė
jį už alkūnės. – Ką pasakysit? Paklausiau jūsų patarimo.
Įtraukiau žiūrovus.
Jis atsigręžė į ją akmeniniu veidu.
– Viskas vyko taip, kaip jūs ir norėjot: linksmai. Man
reikėjo daugiau darbastalio ploto, pagalvojau apie
beisbolą, apie pardavėjus, kurie svaido žiūrovams žemės
riešutų pakelius… ir suveikė.
– Taip, – bespalviu balsu ištarė jis, – o tada pakvietėt
visus išsinešti namo prizus, lazdas, pirštines ir viską, kas
tik ten buvo.
Ji atrodė nustebusi.
– Atrodote piktas.
– Ponia Zot, trisdešimt sekundžių, – pranešė
operatorius.
 – Ne, ne, – ramiai atsakė Valteris. – Aš ne piktas. Aš
įtūžęs.
– Bet juk liepėt linksminti.
– Ne. Jūs tiesiog išdalijote jums nepriklausančius
daiktus.
– Bet man reikėjo vietos.
– Pirmadienį pasiruoškite mirti, – pasakė jis. – Pirma
aš, paskui jūs.
Elizabetė nusisuko.
„Aš grįžau“, – išgirdo jos suirzusį balsą, o žiūrovai
pritardami suplojo. Laimė, paskui jis girdėjo nedaug, bet
tik todėl, kad jam suko pilvą, o širdis krūtinėje daužėsi
taip, jog tikėjosi, kad čia kažkas labai rimto. Užsimerkė,
tikėdamasis pagreitinti savo mirtį: insultas arba
infarktas, tinka abu.
Atsimerkęs pamatė, kaip Elizabetė apveda ranka
tuščią virtuvę. „Valgių ruošimas yra chemija, – kalbėjo ji.
– O chemija yra gyvenimas. Čia prasideda jūsų
gebėjimas viską pakeisti – įskaitant ir save.“
Gerasis Dieve.
Prie jo palinko sekretorė ir sušnabždėjo kažką apie
Lebensmalį, kuris ryt iš pat ryto kviečia jį į savo
kabinetą. Jis vėl užsimerkė. „Atsipalaiduok, – ištarė sau.
– Kvėpuok.“
Pro užmerktus vokus pamatė tai, ko visai nenorėjo
matyti. Save laidotuvėse – savo laidotuvėse – ir daugybę
zujančių spalvingai apsirengusių žmonių. Išgirdo, kaip
kažkas – jo sekretorė? – pasakoja apie jo mirtį. Tas
pasakojimas buvo nuobodus ir jam nepatiko, tačiau
derėjo prie popietinės programos nuotaikos. Jis klausėsi
įdėmiai, tikėdamasis išgirsti naujienų apie savo
gyvenimą, pramaišiui su pagyromis, bet dauguma
kalbėjo tokius dalykus kaip „Ką veiksite savaitgalį?“.
Kažkur tolumoje girdėjo Elizabetę Zot, dėstančią apie
darbo svarbą. Ji ir vėl pamokslavo, kimšdama į
laidotuvių dalyvių galvas mintis apie savigarbą.
„Rizikuokite, – kalbėjo. – Nebijokite eksperimentuoti.“
Norėjo pasakyti: nebūkite kaip Valteris.
Ar laidotuvėse žmonės neturėtų vilkėti juodai?
„Drąsa virtuvėje virsta drąsa gyvenime“, – teigė Zot.
Kas jos prašė tarti apie jį žodį? Filas? Nepadoru. Ir
juokinga, žinant, kad vienintelis kartas, kai jis, Valteris
Painas, surizikavo – priėmė ją į darbą, sukėlė jo
pirmalaikę mirtį. Rizikuokite-nebijokite-
eksperimentuoti. Nė velnio, Zot. Kas čia mirė?
Jis tebegirdėjo jos balsą fone, lydimą peilio caksėjimo.
O maždaug po dešimties minučių jos laidą užbaigiančius
žodžius.
– Vaikai, padenkite stalą. Jūsų mamai reikia akimirkos
sau.
Kitaip tariant, gana apie mirusį Valterį – atgal prie
savęs.
Laidotuvių dalyviai ėmė energingai ploti. Laikas eiti
išgerti.
Paskui jau nieko. Deja, jo įsivaizduojama mirtis labai
panašėjo į jo gyvenimą. Jam toptelėjo, kad „mirtinai
nuobodu“ gal ne tik posakis.
 – Pone Painai?
– Valteri?
Pajuto, kaip kažkieno ranka palietė jo petį.
– Iškviesti daktarą? – paklausė pirmasis balsas.
– Gal, – atsakė antrasis balsas.
Atsimerkęs pamatė šalia stovinčią Zot ir Rozą.
– Ko gero, jūs nualpot, – pasakė Zot.
– Sėdėjot susmukęs, – pridūrė Roza.
– Jūsų pulsas padažnėjęs, – Elizabetė uždėjo pirštus
jam ant riešo.
– Iškviesti daktarą? – vėl paklausė Roza.
– Valteri, ar jūs valgęs? Kada paskutinįkart valgėt?
– Man viskas gerai, – kimiai atsakė Valteris. –
Pasitraukit.
Bet jam toli gražu nebuvo gerai.
– Jis nepietavo, – pasakė Roza. – Nieko nepaėmė nuo
vežimėlio. Ir juk žinom, kad nevalgė vakarienės.
– Valteri, – vėl ištarė Elizabetė. – Vežkitės šitą namo.
Įgrūdo jam į rankas didelį indą.
– Čia mano ką tik paruoštas špinatų apkepas su sūriu.
Įdėkite į šimto devyniasdešimties laipsnių karštumo
orkaitę keturiasdešimčiai minučių. Galėsite tai padaryti?
– Ne, – išsitiesdamas atsakė. – Negalėsiu. Be to,
Amanda nemėgsta špinatų, todėl dar sykį NE.
Paskui suprato, kad kalba kaip aikštingas vaikas, ir
kreipėsi į kirpėją ir grimuotoją (kuo ji vardu?):
– Labai atsiprašau už sukeltus rūpesčius, – burbtelėjo
galimų vardų mišinį, – bet aš jaučiuosi puikiai. Linkiu
gero vakaro.
 Patvirtindamas savo puikią savijautą, atsistojo nuo
kėdės ir netvirtu žingsniu patraukė į savo kabinetą
palaukti, kol jos išeis iš pastato. Tada galės išeiti ir jis. Bet
atėjęs į stovėjimo aikštelę ant savo mašinos kapoto rado
kepimo indą. „190 °C, keturiasdešimt minučių“, – buvo
parašyta lapelyje.
Parvažiavo namo ir tik todėl, kad buvo pavargęs, įkišo
tą prakeiktą indą į orkaitę. Paskui sėdo su dukra
vakarieniauti.
Po trijų kąsnių Amanda pareiškė dar niekada
nevalgiusi nieko gardesnio.
 27 SKYRIUS

”Viskas apie mane“

1960-ŲJŲ GEGUŽĖ

– Berniukai ir mergaitės, – kitą pavasarį pranešė

ponia Madford, – pradėsime naują projektą. Jis vadinasi
„Viskas apie mane“.
Mad aiktelėjo.
– Paprašykite savo motinų užpildyti šį lapą. Tai yra
šeimos medis. Viskas, ką ji ant jo surašys, jums padės
sužinoti apie labai svarbų asmenį. Kuris iš jūsų žino, kas
tas asmuo? Užuomina: atsakymas projekto pavadinime
„Viskas apie mane“.
Vaikai sėdėjo pakrikusiu pusračiu prie ponios
Madford kojų, parėmę smakrus rankomis.
– Kas norėtų spėti pirmas? – paragino Madford. –
Taip, Tomi?
– Galiu į tualetą?
– Galėčiau, Tomi, ir ne. Pamokos tuoj baigsis.
Netrukus galėsi.
– Prezidentas, – pasakė Lena.
 – Ar tai galėtų būti prezidentas? – pataisė ją ponia
Madford. – Ir ne, Lena, atsakymas klaidingas.
– Ar tai galėtų būti Lesė?– paklausė Amanda.
– Ne, Amanda. Čia šeimos medis, ne šuns būda.
Kalbame apie žmones.
– Žmonės yra gyvūnai, – tarė Madelina.
– Ne, Madelina, nėra, – subarė ją ponia Madford. –
Žmonės yra žmogiškos būtybės.
– O gal meškiukas Jogis? – paklausė kažkas.
– Ar tai galėtų būti meškiukas Jogis? – susierzinusi
pataisė ponia Madford. – Žinoma, ne. Šeimos medyje
nėra vietos meškiukams, ir jis tikrai ne apie televizijos
laidas. Mes esame žmonės!
– Bet žmonės yra gyvūnai, – neatlyžo Madelina.
– Madelina, – griežtai pertarė ją ponia Madford. –
Liaukis!
– Mes esam gyvūnai? – Tomis išpūtęs akis paklausė
Madelinos.
– NE! MES NE GYVŪNAI! – suriko ponia Madford.
Tačiau Tomis jau pasikišo rankas po pažastimis ir
pradėjo šokinėti po klasę rėkaudamas kaip beždžionė. „E
E E!“ – šūkavo kitiems vaikams ir pusė jų bemat prie jo
prisijungė. „E E O O! E E O O!“
– TOMI, LIAUKIS! – rėkė ponia Madford. – VISI
LIAUKITĖS! TUČTUOJAU LIAUKITĖS ARBA VISI EISITE
PAS DIREKTORIŲ!
Jos šaižus balsas ir grasinimai aukštesne valdžia
grąžino vaikus į vietas.
 – TAIGI, – atžariai ištarė ji, – kaip jau sakiau,
sužinosite naujų dalykų apie vieną labai svarbų asmenį.
ASMENĮ, – pabrėžė, įsmeigusi akis į Madeliną. – Taigi,
kas galėtų būti tas ASMUO?
Niekas nesujudėjo.
– KAS? – sukomandavo.
Keli vaikai papurtė galvas.
– Vaikai, juk tai JŪS! – piktai išrėkė ji.
– Ką? Kodėl? – sunerimo Džudi. – Ką blogo padariau?
– Džudi, nebūk kvaila, – atsakė jai ponia Madford. –
Dėl Dievo meilės!
– Mano mama pasakė, kad mokyklai nebeduos nė
cento, – tarė irzlus berniukas vardu Rodžeris.
– Rodžeri, ar kas nors kalbėjo apie pinigus?! – suklykė
ponia Madford.
– Galiu pamatyti medį? – paklausė Madelina.
– Galėčiau, – sugriaudė ponia Madford.
– Galėčiau? – paklausė Madelina.
– NE, NEGALĖTUM, – suspiegė ponia Madford ir
perlenkė lapą keturgubai, lyg pats lankstymo veiksmas
apsaugotų jį nuo Madelinos. – Šitas medis ne tau,
Madelina; jis tavo motinai. Vaikai, – moteris pabandė
atgauti savitvardą, – išsirikiuokit į vieną liniją. Prisegsiu
lapą prie jūsų palaidinių. O tada jau galėsite eiti namo.
– Mama nenori, kad smaigstytumėt prie manęs
visokius daiktus, – pranešė Džudi. – Ji sako, kad paskui
mano drabužiuose lieka skylės.
„Tavo motina melagė ir kekšė“, – norėjo atrėžti ponia
Madford, bet pasakė:
 – Gerai, Džudi. Tavąjį pritvirtinsiu popieriaus
susegikliu.
Vienas po kito vaikai leido poniai Madford prisegti
lapą prie savo drabužio, o paskui ėjo pro duris lauk. Vos
peržengę slenkstį staiga įgaudavo tokį pagreitį, lyg nuo
virvės nutrūkę arkliukai.
– Madelina, tu lieki čia, – pasakė ponia Madford.

– Pala, nesupratau, – ištarė Harietė, kai Mad jai

pasakė, kodėl vėluoja. – Turėjai pasilikti po pamokų, nes
pasakei mokytojai, kad žmonės yra gyvūnai? Širdele,
kodėl tu taip pasakei? Nelabai gražu.
– Negražu? – sutriko Madelina. – Bet kodėl? Juk mes
esam gyvūnai.
Harietė svarstė, gal Mad ir teisi, gal žmonės yra
gyvūnai? Nebuvo tikra.
– Tenorėjau pasakyti, kad kartais geriau nesiginčyti.
Turi gerbti savo mokytoją, o tai reiškia su ja sutikti, nors
ir nesutinki. Taip veikia diplomatija.
– Maniau, diplomatija yra elgtis maloniai.
– Tą ir sakau.
– Net jeigu ji kalba klaidingus dalykus?
– Taip.
Madelina ėmė kandžioti apatinę lūpą.
– Juk tu irgi kartais klysti? Ir nenorėtum, kad tave kas
nors taisytų girdint daugybei kitų žmonių, tiesa? Gal
ponia Madford jautėsi nepatogiai.
 – Neatrodė, kad ji jaučiasi nepatogiai. Ir jau ne pirmą
kartą mums kalba klaidingus dalykus. Praėjusią savaitę
pasakė, kad Dievas sukūrė Žemę.
– Daug žmonių tuo tiki, – tarė Harietė. – Nieko blogo
tuo tikėti.
– Tu tuo tiki?
– Pažiūrėkim, koks čia lapas, – skubiai ištarė Harietė,
nusegdama nuo Madelinos megztuko lapą.
– Čia šeimos medžio projektas, – atsakė Madelina,
trinktelėjusi savo priešpiečių dėžutę ant darbastalio. –
Mama turės jį užpildyti.
– Tokie dalykai man nepatinka, – burbtelėjo Harietė
žiūrėdama į prastai nupieštą ąžuolą, kurio šakos
reikalavo giminių vardų: gyvų, prarastų, mirusių,
susijusių per santuoką, gimimą ar nesėkmę. – Landuolė.
Ar prie jo buvo ir šaukimas į teismą?
– O turėjo būti? – išsigandusi paklausė Madelina.
– Žinai, ką manau? – Harietė vėl sulankstė lapą. –
Manau, tie medžiai tik niekingas bandymas priversti
tave pasijusti taip, lyg būtum priklausomas nuo kažko
kito. Paprastai reiškia kišimąsi į tavo asmeninį
gyvenimą. Tavo motina pašėls. Gal verčiau jai nerodyti.
– Bet aš nežinau nė vieno atsakymo. Nieko nežinau
apie savo tėtį.
Madelina prisiminė raštelį, kurį mama šįryt įdėjo į jos
priešpiečių dėžutę. „Mokykloje svarbiausia mokytoja yra
bibliotekininkė. Jeigu ji ko nors nežino, gali surasti. Ir tai
ne nuomonė, o faktas. Nesakyk to poniai Madford.“
 Bet kai Madelina paprašė mokyklos bibliotekininkės
parodyti Kembridžo universiteto metraščius, ši tik
susiraukė ir padavė jai naujausią žurnalo „Highlights“
numerį.
– Apie savo tėvą žinai daugybę dalykų, – atsakė
Harietė. – Tarkim, žinai, kad tavo tėvo tėvai – tavo
seneliai – žuvo po traukiniu, kai jis dar buvo mažas.
Tada jis apsigyveno su savo teta, bet paskui ji atsitrenkė
mašina į medį. O tada jį apgyvendino berniukų
prieglaudoje… užmiršau, kaip jie vadinosi, bet kažkaip
mergaitiškai. Ir tavo tėvas turėjo fėją krikštamotę, nors
krikštamotės ir neįrašomos į šeimos medžius.

Vos paminėjusi krikštamotę, Harietė iškart pasigailėjo.

Apie krikštamotę sužinojo pašniukštinėjusi, bet ir šiuo
atveju buvo akivaizdu, kad ten buvo ne tikra
krikštamotė, o labiau geroji fėja. O Harietė tai žinojo
todėl, kad kartą, dar iki Kalvinui sutinkant Elizabetę, jis
strimgalviais išlėkė į darbą, palikęs atviras namų duris.
Harietė kaip gera kaimynė nuėjo jų uždaryti.
O kadangi buvo rūpestingas, visada viską
patikrinantis žmogus, užėjo vidun įsitikinti, ar namai
neapvogti.
Nuodugni namų apžiūra įtikino ją, kad per
keturiasdešimt šešias sekundes nuo Kalvino išvažiavimo
tuose namuose nieko neįvyko.
 Bet užėjusi vidun sužinojo kelis dalykus. Pirma,
Kalvinas Evansas buvo kažkoks svarbus mokslininkas –
ant žurnalo viršelio pamatė jo nuotrauką. Antra, jis buvo
apsileidėlis. Trečia, užaugo Su Sityje kažkokioje
berniukų prieglaudoje bjauriu pavadinimu su
religinėmis potekstėmis. O apie tą vaikų prieglaudą
sužinojo tik todėl, kad šiukšlinėje pamatė suglamžytą
popieriaus lapą ir jį iš jos ištraukė, nes kas kartais per
klaidą neišmeta ko nors, ką būtų norėjęs pasilikti?
Laiške buvo parašyta, kad prieglaudai reikia pinigų. Jie
neteko savo pagrindinio rėmėjo – tas asmuo kadaise
pasirūpino, kad berniukai gautų „mokslinio ugdymo
galimybes ir sveikatai naudingą veiklą gryname ore“.
Dabar berniukų prieglauda kreipiasi į savo buvusius
gyventojus. Ar Kalvinas Evansas galėtų padėti? „Ištarkite
taip! Paaukokite Visų Šventųjų berniukų prieglaudai jau
šiandien!“ Jo atsakymas irgi gulėjo šiukšlinėje. Trumpiau
tariant, jame buvo parašyta: kaip drįstat, eikit velniop,
jūs visi turėtumėt sėdėti kalėjime.

– Kas yra krikštamotė? – paklausė Madelina.

– Artima šeimos draugė arba giminaitė, – atsakė
Harietė, nuvijusi šalin prisiminimus. – Žmogus, kuris
rūpintųsi tavo dvasiniu gyvenimu.
– Ar aš turiu?
– Krikštamotę?
– Dvasinį gyvenimą.
 – A, – nutęsė Harietė. – Nežinau. Ar tu tiki tuo, ko
nematai?
– Man patinka magijos triukai.
– Man nepatinka, – atsakė Harietė. – Nemėgstu, kai
mane mulkina.
– Bet juk tu tiki Dievą.
– Na, taip.
– Kodėl?
– Tiesiog tikiu. Dauguma žmonių tiki.
– Mano mama netiki.
– Žinau, – ištarė Harietė stengdamasi neparodyti tam
nepritarianti.
Harietės nuomone, netikėti Dievo buvo klaida. Liudijo
kuklumo stoką. Jos nuomone, tikėti Dievą buvo privalu,
kaip ir valytis dantis ar vilkėti apatinius. Be jokios
abejonės, visi padorūs žmonės tiki Dievą, netgi ir
nepadorūs, tokie kaip jos vyras, tiki Dievą. Jie tebebuvo
susituokę tik dėl Dievo, ir jų santuoka buvo jos našta,
nes gavo ją iš Dievo. Dievas labai mėgo naštas ir
pasirūpindavo, kad kiekvienas ją turėtų. Be to, jei netiki
Dievo, tai negali tikėti ir rojumi ar pragaru, o ji labai
norėjo tikėti pragaru, nes be galo troško, kad ponas
Slounas ten nugarmėtų. Harietė atsistojo.
– Kur tavo virvė? Manau, laikas pasitreniruoti rišti
mazgus.
– Aš jau visus moku, – atsakė Mad.
– Moki juos rišti užsimerkusi?
– Taip.
– O laikydama rankas už nugaros? Ar mokėtum?
 – Taip.
Harietė apsimetė palaikanti keistus Mad pomėgius,
nors iš tiesų jų nepalaikė. Tos mergaitės nedomino
barbės ar vaikiški žaidimai, jai patiko rišti mazgus,
skaityti knygas apie karą ir gamtos stichijas. Vakar
nugirdo, kaip Madelina klausinėja bibliotekininkės apie
Krakatau, – kada, jos manymu, ugnikalnis gali vėl
išsiveržti? Kaip bus įspėti gyventojai? Kiek maždaug
žmonių žus?
Harietė pažvelgė į Madeliną, spoksančią į šeimos
medį, įsmeigusią dideles pilkas akis į tuščias jo šakas,
kramtančią apatinę lūpą. Kalvinas visada kramtydavo
lūpas. Ar tokie dalykai genetiškai paveldimi? Harietė
nežinojo. Ji pagimdė keturis vaikus. Kiekvienas nebuvo
panašus į kitus, o visi nepanašūs į ją. O dabar? Jie buvo
kaip svetimi, kiekvienas kokiame nors tolimame mieste
su savo gyvenimu ir savo vaikais. Ji tikėjosi, kad
egzistuoja kokia nors plieninė gija, kuri ją su jais susiejo
visam gyvenimui, bet apsiriko. Šeimos ryšius reikia
nuolat puoselėti.
– Alkana? – paklausė Harietė. – Norėtum sūrio?
Ji įkišo ranką į šaldytuvo gelmes, o Madelina
išsitraukė iš kuprinės knygą. „Penkeri metai su Kongo
kanibalais“.
Harietė dirstelėjo jai per petį.
– Brangute, ar tavo mokytoja žino, kad skaitai tokias
knygas?
– Ne.
– Tegul taip ir lieka.
 Tai buvo dar vienas dalykas, dėl kurio jiedvi su
Elizabete nesutarė: skaitymas. Prieš metus ir tris
mėnesius Harietė manė, kad Madelina tik apsimeta
mokanti skaityti. Vaikams patinka mėgdžioti tėvus. Bet
netrukus tapo akivaizdu, kad Elizabetė ne tik išmokė
dukrą skaityti, bet ir skaityti sudėtingus tekstus:
laikraščius, romanus, „Popular Mechanics“ žurnalus.
Harietė svarstė, ar tas vaikas yra genijus. Jos tėvas
buvo. Bet ne. Tiesiog Madelina buvo išmokyta, o tai
padarė Elizabetė. Ši nepripažino jokių ribų, ne tik sau,
bet ir kitiems. Po pono Evanso mirties praėjus maždaug
metams Harietė ant Elizabetės rašomojo stalo pamatė
užrašus, iš kurių galėjo nuspėti, kad ji išmokė Šešios
trisdešimt tam tikrą žodžių skaičių. Anuomet Harietė tai
priskyrė laikinam pamišimui – toks yra sielvartas. Bet
kai trejų metukų Mad paklausė, ar niekas nematė jos jo
jo, Šešios trisdešimt jau po minutės padėjo žaislą jai į
skreitą.
„Vakarienė šeštą“ turėjo tokį pat neįmanomumo
dėmenį. Elizabetė kiekvieną laidą pradėdavo žodžiais,
kad valgio ruošimas – sunkus darbas ir ateinantis
pusvalandis gali būti tikra kančia.
„Maisto ruošimas nėra tikslusis mokslas, – kaip tik
vakar pasakė Elizabetė. – Pomidoras, kurį laikau
rankoje, skiriasi nuo to, kurį laikote jūs. Todėl privalote
prisitaikyti prie turimų ingredientų. Eksperimentuokite:
ragaukite, lieskite, uostykite, žiūrėkite, klausykite,
bandykite, įvertinkite.“ Tuomet žiūrovams pristatė
sudėtingas chemines reakcijas, kylančias jungiant
ingredientus tam tikrais kaitinimo būdais ir taip
sukuriančias sudėtingą enziminių sąveikų mišinį,
galiausiai tampantį kokiu nors gardžiu patiekalu. Ji daug
kalbėjo apie rūgštis ir šarmus, apie vandenilio jonus, ir
po kelių savaičių klausymosi Harietė, savo nuostabai,
pradėjo kažką suprasti.
Per visą laidą Elizabetė rimtu veidu aiškino savo
žiūrovams, kad jie sugebės priimti šį sunkų iššūkį, kad ji
žino, jog jie yra talentingi, sumanūs žmonės, kad ji jais
tiki. Labai keista laida. Nepasakysi, kad pramoginė.
Labiau lyg koptum į kalną. Kažkas, kas teikia malonumą,
bet tik tada, kai baigiasi.
Bet jiedvi su Madelina sulaikiusios kvėpavimą
kasdien drauge žiūrėdavo „Vakarienė šeštą“, tikros, jog
kiekviena nauja laida bus ir paskutinė.

Madelina atsivertė knygą ir ėmė tyrinėti raižinį,

kuriame vienas žmogus kando kitam žmogui į šlaunį.
– Ar žmonės skanūs?
– Nežinau, – tarė Harietė, padėjusi prieš ją kelis
gabalėlius sūrio. – Manau, nelygu, kaip paruoši. Tavo
motina iš kiekvieno padarytų gardų patiekalą.
„Išskyrus poną Slouną, – pagalvojo. – Nes jis supuvęs.“
Madelina linktelėjo.
– Visiems patinka mamos maistas.
– Kas tie visi?
 – Vaikai, – atsakė Madelina. – Dabar kai kurie atsineša
tokius pačius priešpiečius kaip aš.
– Tikrai? – nustebo Harietė. – Vakarienės likučius?
– Taip.
– Jų motinos žiūri tavo mamos laidą?
– Manau, kad taip.
– Tikrai?
– Taip, – pabrėžė Madelina, lyg Harietė būtų kokia
lėtapėdė.
Harietė manė, kad „Vakarienę šeštą“ mažai kas žiūri.
Elizabetė tą patvirtino pranešusi, kad jos pusmečio
bandomasis laikotarpis beveik baigiasi, viskas ėjo kaip
per gruodą, todėl ji beveik tikra, kad sutartis nebus
pratęsta.
– Bet juk galėtum nors truputį jiems nusileisti? –
paklausė Harietė stengdamasi neparodyti nevilties. Jai
patiko matyti Elizabetę televizijoje. – Gal pabandyk
šypsotis.
– Šypsotis? – atsakė Elizabetė. – Ar chirurgai per
operacijas šypsosi? Ne. Norėtum, kad šypsotųsi? Ne.
Ruošiant valgius, kaip ir operuojant, reikia susikaupti.
Bet Filas Lebensmalis reikalauja, kad elgčiausi taip, lyg
žmonės, kuriems kalbu, būtų bukapročiai. Hariete, aš to
nedarysiu, nesiruošiu tęsto mito, kad moterys yra
neišmanėlės. Jeigu jie manęs atsisakys, tebūnie. Dirbsiu
ką nors kito.
Bet joks kitas darbas nebus taip gerai apmokamas,
pagalvojo Harietė. Iš televizijoje uždirbtų pinigų
Elizabetė galėjo tesėti duotą žodį: ji mokėjo Harietei
atlyginimą. Tai buvo pirmas moters uždarbis ir ji
negalėjo patikėti, kokia jautėsi stipri jį gaudama.
– Juk žinai, aš tau pritariu, – atsargiai pradėjo Harietė,
– bet gal galėtum tik dėtis daranti tai, ko jie nori. Žinai,
apsimesti.
Elizabetė pakreipė galvą į šoną.
– Apsimesti?
– Žinai, ką noriu pasakyti, – kalbėjo Harietė. – Tu
protinga. Tai suglumintų poną Painą, ar tą Lebensmalį.
Juk žinai, kokie yra vyrai.
Elizabetė pasvarstė jos žodžius. Ne, ji nežinojo, kokie
yra vyrai. Išskyrus Kalviną, savo mirusį brolį Džoną,
daktarą Meisoną ir gal Valterį Painą, jai teko pažinti tik
pačius blogiausius vyrus. Jie norėjo ją kontroliuoti,
grabalioti, valdyti, užčiaupti, taisyti ar sakyti, ką ji turėtų
daryti. Elizabetė nesuprato, kodėl jie negalėtų elgtis su ja
kaip su tokiu pačiu žmogumi, kaip su kolege, drauge, sau
lygia, gal net kaip su nepažįstama praeive gatvėje, tuo,
su kuriuo elgiesi pagarbiai, kol sužinai, kad jis savo
namo kieme užkasė krūvą žmonių kūnų.
Harietė buvo vienintelė tikra jos draugė, ir jiedvi dėl
daugelio dalykų sutardavo, bet dėl šito – niekaip. Pagal
Harietę, vyrai buvo pasaulis, atskiras nuo moterų
pasaulio. Juos reikia lepinti, jie turi trapius ego, jie negali
leisti, kad moters protas ar gebėjimai pranoktų jų protą
ar gebėjimus. „Hariete, tai kvaila, – ginčydavosi
Elizabetė. – Ir vyrai, ir moterys yra žmonės. O kaip
žmonės, mes esame šalutiniai auklėjimo produktai,
netikusių švietimo sistemų aukos, ir patys pasirenkame
savo elgesį. Trumpiau tariant, sumenkinti moteris į
kažką mažiau už vyrus ir iškelti vyrus į kažką daugiau
už moteris susiję ne su biologija, o su kultūra. Viskas
prasideda nuo dviejų žodžių: rožinė ir mėlyna. O tada
viskas pradeda slysti iš rankų.“
Kalbant apie netikusias švietimo sistemas, vos prieš
savaitę mokytoja Madford pasikvietė aptarti su tuo
susijusią problemą: Madelina atsisako dalyvauti
mergaičių veikloje, tarkim, žaisti namus.
– Madelina nori daryti tai, kas tinkamiau berniukams,
– pasakė Madford. – Tai neteisinga. Manau, tikite, kad
moters vieta namuose, juk vedate savo… – ji kostelėjo, –
televizijos laidą. Pasikalbėkit su ja. Šią savaitę ji norėjo
būti saugaus eismo patrulis.
– Ir kodėl negalėtų?
– Nes saugaus eismo patruliai tik berniukai. Berniukai
saugo mergaites. Nes jie didesni.
– Bet Madelina aukščiausia klasėje.
– Tai irgi problema, – atsakė Madford. – Jos ūgis verčia
berniukus jaustis nejaukiai.

– Todėl ne, Hariete, – griežtai atsakė Elizabetė,

grįždama prie jų pokalbio temos. – Aš neapsimetinėsiu.
Harietė krapštė iš panagės purvą, o Elizabetė jau
postringavo apie tai, kad moterys sutinka leistis
valdomos vyrų, lyg tai būtų iš anksto nulemta, lyg jų
mažesni kūnai būtų biologinis mažesnių smegenų
rodiklis, lyg jos būtų iš prigimties menkesnės, bet labai
žavios. Dar blogiau, aiškino Elizabetė, daugelis tų
moterų tokį pat požiūrį įdiegė ir savo vaikams,
kalbėdamos, kad „berniukai yra berniukai“ arba „juk
žinai, kokios tos mergaitės“.
– Kas darosi moterims? – paklausė Elizabetė. – Kodėl
jos pritaria tokiems kultūriniams stereotipams? Dar
blogiau, kodėl juos puoselėja ir perduoda toliau? Nejaugi
jos nežino apie dominuojantį moterų vaidmenį
Amazonės džiunglėse gyvenančiose gentyse? Ar
Margaret Mid knygos staiga tapo nebeprieinamos?
Nutilo tik tuomet, kai Harietė atsistojo, tuo
parodydama, kad jokie nesutrumpinti tekstai jos
nedomina.

– Hariete. Hariete, – pakartojo Madelina. – Ar tu

klausaisi? Hariete, kas jai atsitiko? Ji irgi mirė?
– Kas mirė? – išsiblaškiusi perklausė Harietė,
galvodama, kad niekada neskaitė Margaret Mid. Ar ji
parašė „Vėjo nublokšti“?
– Krikštamotė.
– A, ji, – ištarė. – Neįsivaizduoju. Šiaip ar taip, ji – ar jis
– nebuvo oficiali krikštamotė.
– Bet juk sakei…
– Ji buvo fėja, ta, kuri tavo tėčiui duodavo pinigų.
Nieko daugiau nenorėjau pasakyti. Fėja. Ir ji – nors tai
galėjo būti ir jis – taigi, ji ar jis jų davė visiems,
gyvenusiems toje prieglaudoje. Ne vien tavo tėčiui.
– Kas ji?
– Nežinau. Argi svarbu? Fėja tėra kitas filantropo
vardas. Turtingo žmogaus, kuris aukoja pinigus
įvairiems tikslams, – kaip Endriu Karnegis ir jo
bibliotekos. Nors filantropai atleidžiami nuo mokesčių,
todėl toji pagalba nevisiškai nesavanaudiška. Mad, gal
turi kitų namų darbų? Ne vien tą prakeiktą medį?
– Galėčiau parašyti laišką į tėčio prieglaudą ir
paklausti, kas tas krikštatėvis. O tada galėčiau įrašyti jo
vardą į medį – gal kaip gilę. Ne kaip visą šaką ar
panašiai.
– Ne. Šeimos medžiuose nėra gilių. Be to, fėjos –
filantropai – neviešinami, vaikų prieglauda niekada
neišduos, iš ko gavo tuos pinigus. Trečia, nesakoma fėjai
krikštatėviai. Fėjos visada moteriškos giminės.
– Dėl organizuoto nusikalstamumo? – paklausė
Madelina.
Harietė garsiai iškvėpė iš nuostabos ir susierzinimo.
– Norėjau pasakyti, kad į šeimos medžius niekas
nerašo fėjų krikštatėvių. Pirmiausia, jie ne kraujo
giminės, antra, jie nemėgsta viešumos. Privalo slapstytis,
kitaip visi užgrius juos prašydami pinigų.
– Bet negerai ką nors slėpti.
– Ne visada.
– Ar tu turi paslapčių?
– Ne, – pamelavo Harietė.
– Manai, mano mama turi?
 – Ne, – atsakė Harietė, tik šį kartą taip ir galvojo. Būtų
norėjusi, kad Elizabetė pasilaikytų sau nors kelias
paslaptis – ar bent nuomones. – Gerai, dabar surašykim į
medį nesvarbu ką, tavo mokytoja niekada to nesupras, o
tada galėsim žiūrėti mamos laidą.
– Nori, kad meluočiau?
– Mad, ar aš sakiau, kad meluotum? – suirzo Harietė.
– Ar fėjos bekraujės?
– Žinoma, kad fėjos turi kraujo! – suklykė Harietė.
Prispaudė delną sau prie kaktos. – Kol kas palikim. Eik
žaisti į lauką.
– Bet…
– Eik pamėtyti kamuoliuką Šešios trisdešimt.
– Hariete, turiu atnešti ir nuotrauką, – pridūrė
Madelina. – Visos šeimos.
Šešios trisdešimt po stalu padėjo galvą ant jos kaulėto
kelio.
– Visos šeimos, – pabrėžė Madelina. – Tai reiškia, kad
joje turi būti ir tėtis.
– Ne, neturi.
Šešios trisdešimt atsistojo ir nutipeno į Elizabetės
kambarį.
– Jei nenori mėtyti kamuoliuko Šešios trisdešimt, tada
pasiimk jį ir keliaukit į biblioteką. Jau seniai turėjai
grąžinti knygas. Iki mamos laidos dar liko užtektinai
laiko.
– Nesinori.
– Kartais reikia daryti tai, ko nesinori.
– Ką tu darai, ko tau nesinori daryti?
Harietė užsimerkė. Įsivaizdavo poną Slouną.
 28 SKYRIUS

Šventieji

– Madelina, – pasisveikino miesto bibliotekos

bibliotekininkė, – kuo šiandien galiu tau padėti?
– Turiu rasti vienos vietos Ajovoje adresą.
– Prašom su manim.
Bibliotekininkė nusivedė Madeliną bibliotekos
labirintu, trumpai stabtelėdama sudrausminti skaitytoją,
užlenkinėjantį knygos lapų kampučius, kad pasižymėtų
vietas, ir kitą, užsikėlusį kojas ant gretimos kėdės.
– Čia Karnegio biblioteka, – piktai šnipštelėjo, – galiu
visiems laikams jums uždrausti joje lankytis.
– Madelina, štai čia, – tarė palydėjusi ją prie lentynos
su telefonų knygomis. – Sakei Ajovoje?
Ištiesusi ranką paėmė tris storas telefonų knygas.
– Koks nors konkretus miestas?
– Ieškau berniukų prieglaudos, bet mergaitišku
pavadinimu, – atsakė Madelina. – Daugiau nieko
nežinau.
 – Reikėtų daugiau informacijos, – atsiduso
bibliotekininkė. – Ajova didelė.
– Lažinčiausi dėl Su Sičio, – suskambo balsas joms už
nugaros.
– Su – ne mergaitiškas vardas, – bibliotekininkė
atsigręžė į balso šaltinį. – Tai indėniškas vardas ir…
sveiki, pastoriau. Atsiprašau, užmiršau surasti knygą,
kurios prašėte. Tučtuojau paieškosiu.
– Bet juk galima jį supainioti su mergaitišku vardu? –
toliau kalbėjo vyras juodais drabužiais. – Su kaip Sju?
Vaikas gali klysti.
– Tik ne šitas vaikas, – atsakė bibliotekininkė.

– Čia nėra, – po penkiolikos minučių ištarė Madelina,

vesdama pirštu per visą B raidės stulpelį. – Jokios
berniukų prieglaudos.
– A, turėjau paminėti, tos vietos kartais pavadinamos
šventųjų vardais, – iš kitapus bibliotekos stalo pasakė
pastorius.
– Kodėl?
– Nes žmonės, kurie rūpinasi kitų žmonių vaikais, yra
šventieji.
– Kodėl?
– Nes rūpintis vaikais yra sunku.
Madelina pavartė akis.
– Pabandyk Sent Vinsentą, – patarė pastorius ir užkišo
pirštą už dvasininko drabužio apykaklės, kad įleistų šiek
tiek gaivos.
– Ką skaitot? – paklausė Madelina, telefonų knygoje
atsivertusi S raidę.
– Religinius dalykus, – atsakė jis. – Aš dvasininkas.
– Ne, kalbėjau apie tą kitą… šitą, – ji parodė į tarp
Šventraščio lapų įkištą žurnalą.
– A, – nutęsė jis sutrikęs. – Čia tiesiog… smagumui.
– „Mad“ žurnalas, – perskaitė mergaitė ištraukusi
žurnalą iš jo slėptuvės.
– Čia humoras, – paaiškino pastorius ir skubiai įkišo jį
atgal.
– Galiu pažiūrėti?
– Nemanau, kad tavo motina tam pritartų.
– Nes ten yra nuogybių?
– Ne! – šūktelėjo pastorius. – Ne, ne… nieko panašaus.
Tiesiog kartais noriu pasijuokti. Mano darbe mažai
linksmybių.
– Kodėl?
Pastorius padvejojo.
– Gal Dievas nelabai linksmas. Kodėl tu ieškai
berniukų prieglaudos?
– Juose užaugo mano tėtis. Turiu sudaryti šeimos
medį.
– Supratau, – šypsodamasis tarė pastorius. – Na,
šeimos medis atrodo smagus dalykas.
– Diskusinis klausimas.
– Diskusinis?
– Tai reiškia ginčytinas, – atsakė Mad.
 – Išties, – nustebo pastorius. – Galėčiau paklausti?
Kiek tau metų?
– Man uždrausta teikti asmeninę informaciją.
– O, – jis išraudo, – žinoma. Teisingai.
Madelina kramtė trintuko galą.
– Bet juk smagu sužinoti apie savo protėvius? – pasakė
pastorius. – Taip manyčiau. Ką jau turi?
– Taigi, – atsakė Madelina, po kėde tabaluodama
kojomis, – iš mamos pusės: jos tėtis kalėjime už kelių
žmonių sudeginimą, jos mama Brazilijoje dėl mokesčių,
o jos brolis miręs.
– Ak…
– Ir kol kas neturiu nieko iš tėčio pusės. Bet manau,
kad tie žmonės iš vaikų prieglaudos lyg ir šeima.
– Kokia prasme?
– Nes jie juo rūpinosi.
Pastorius patrynė ranka sprandą. Jo patirtis bylojo,
kad toje vaikų prieglaudoje knibždėjo pedofilų.
– Jūs juos pavadinot šventaisiais, – priminė jam
mergaitė.
Jis širdyje atsiduso. Didžiausias dvasininko darbo
keblumas – tas nuolatinis melas. Nes žmonėms nuolat
reikėjo patikinimo, kad viskas yra gerai arba viskas bus
gerai, užuot pasakius daug akivaizdesnę tiesą: viskas yra
blogai ir bus tik blogiau. Praėjusią savaitę jis atliko
laidotuvių apeigas – vienas jo parapijiečių mirė nuo
plaučių vėžio, bet šeimai, kurioje visi rūkė kaip kaminai,
pasakė, kad tas vyras mirė ne dėl surūkytų keturių
pakelių cigarečių kasdien, o todėl, kad jį pašaukė Dievas.
Giliai įtraukdama dūmus šeima dėkojo už šią išmintį.

– Kam tau rašyti į vaikų prieglaudą? – paklausė

pastorius. – Gal tiesiog paklausk tėčio?
– Ir jis mirė, – atsiduso mergaitė.
– Viešpatie! – pastorius papurtė galvą. – Labai
užjaučiu.
– Dėkoju, – rimtai atsakė Madelina. – Kai kurie sako,
kad negali ilgėtis to, ko niekada neturėjai, bet manau,
kad gali. O kaip jūs manot?
– Žinoma, – pastorius braukė sau per sprandą, kol
galiausiai užčiuopė ilgesnį plaukų kuokštą. Kai
nuvažiavo į Liverpulį aplankyti draugo, jie nuėjo
pasiklausyti naujos muzikantų grupės, pavadintos „The
Beatles“. Tie britai buvo su kirpčiukais. Beveik
negirdėta, kad vyrai nešiotų kirpčiukus, bet jų išvaizda
jam patiko beveik kaip ir jų muzika.
– Ko jūs ten ieškote? – paklausė mergaitė rodydama į
jo skaitomą knygą.
– Įkvėpimo, – atsakė pastorius. – Ko nors, kas įkvėptų
sekmadienio pamokslui.
– O kaip fėjos krikštamotės? – paklausė mergaitė.
– Fėjos…
– Mano tėtis turėjo fėją krikštamotę. Ji duodavo pinigų
vaikų prieglaudai.
 – A, manau, kalbi apie rėmėją, – pasakė jis. – Ta vaikų
prieglauda galėjo jų turėti ir kelis. Išlaikyti tokias vietas
brangiai kainuoja.
– Ne, – atsakė mergaitė, – kalbu apie fėją krikštamotę.
Manau, turėtum būti stebuklingas, kad duotum pinigų
žmonėms, kurių nė nepažįsti.
Dvasininkas ir vėl krūptelėjo nustebęs.
– Teisybė, – pripažino.
– Bet Harietė sako, kad pinigus geriau uždirbti. Ji
nemėgsta stebuklų.
– Kas ta Harietė?
– Mano kaimynė. Ji katalikė. Negali išsiskirti. Harietė
man pasiūlė į šeimos medį surašyti, kas tik šaus į galvą,
bet aš nenoriu. Tada atrodys lyg mano šeima kažin kokia
netikusi.
– Na, – atsargiai pradėjo pastorius, galvodamas, kad
tos mergaitės šeima išties atrodo netikusi, – gal Harietė
norėjo pasakyti, kad kai kurie dalykai yra asmeniški.
– Turite galvoje slapti.
– Ne, turiu galvoje asmeniški. Tarkim, paklausiau,
kiek tau metų, ir tu man teisingai atsakei, kad tai yra
asmeninė informacija. Ji ne slapta, tiesiog tu manęs taip
gerai nepažįsti, kad galėtum pasakyti. O paslaptis yra
kažkas, ką mes uoliai saugom, nes gal kas nors, sužinojęs
tą paslaptį, gali ją panaudoti prieš mus ar priversti mus
pasijusti nejaukiai. Paslaptys paprastai susijusios su
dalykais, kurių gėdijamės.
– Jūs turite paslapčių?
– Taip, – prisipažino jis. – O tu?
 – Ir aš, – atsakė ji.
– Esu tikras, kad kiekvienas jų turi, – pasakė pastorius.
– Ypač tie, kurie tvirtina neturintys. Nenugyvensi
gyvenimo dėl ko nors nesutrikęs ar nesusigėdęs.
Madelina linktelėjo.
– Bet žmonės mano, kad tos kvailos šakos gyvenime
nesutiktų žmonių vardais jiems padės daugiau sužinoti
apie save. Tarkim, pažįstu vieną, kuris labai didžiuojasi
esantis tiesioginis Galilėjaus palikuonis, ir kitą, kurios
šaknys siekia „Mayflower“ laivu iš Anglijos į Ameriką
atplaukusias pirmąsias šeimas. Abu jie didžiuojasi savo
giminės linija taip, lyg būtų kilmingi, nors taip nėra.
Tavo giminaičiai nepadaro tavęs svarbiu ar protingu
žmogumi. Jie negali padaryti tavęs tavimi.
– O kas padaro mane manimi?
– Tai, ką pati pasirenki veikti. Kai gyveni savo
gyvenimą.
– Bet daugybė žmonių negali pasirinkti, kaip gyventi
savo gyvenimą. Tarkim, vergai.
– Ir tai tiesa, – ištarė pastorius, nuliūdintas jos
paprastos išminties.
Kelias akimirkas jie sėdėjo tylėdami. Madelina
vedžiojo pirštu per telefonų knygos lapus, o pastorius
svarstė, gal reikėtų nusipirkti gitarą.
– Visgi manau, kad šeimos medis nėra labai protingas
būdas siekiant pažinti savo šaknis, – galiausiai pridūrė.
Madelina pažvelgė į jį.
– Vos prieš minutę sakėt, kad smagu sužinoti apie
savo protėvius.
 – Taip, bet aš melavau, – prisipažino dvasininkas.
Ir jie abu nusijuokė. Bibliotekininkė iš tolo įspėdama
pakėlė galvą.
– Aš esu pastorius Veiklis, – sušnabždėjo vyras.
Atsiprašydamas linktelėjo bibliotekininkei rūsčiai
surauktais antakiais. – Pirmoji presbiterijonų bažnyčia.
– Mad Zot, – prisistatė Madelina. – Mad – kaip jūsų
žurnalas.
– Ką gi, Mad, – atsargiai pasakė jis pagalvojęs, kad
„Mad“ gal koks prancūziškas vardas. – Jei ne Sent
Vinsentas, pabandyk Sent Elmą. Arba palauk, pabandyk
Visus Šventuosius. Taip pavadinamos vietos, kai
nesutariama, kokį šventąjį pasirinkti.
– Visi Šventieji, – tarė mergaitė atsiversdama V raidę.
– Visi, Visi, Visi. Pala. Štai. Visų Šventųjų berniukų
prieglauda!
Bet jos džiaugsmas akimirksniu išblėso.
– Nėra adreso. Tik telefonas.
– Ar tai kliūtis?
– Mama sako, kad skambinti tarpmiestiniu telefonu
galima tik mirties atveju.
– Na, galėčiau paskambinti iš raštinės. Man dažnai
tenka skambinti tarpmiestiniais telefonais. Pasakysiu
pagelbėjęs parapijiečiui.
– Ir vėl meluotumėt. Ar dažnai taip darot?
– Mad, čia būtų nekaltas melas, – kiek suirzęs atsakė
pastorius.
Kodėl niekas nenori suprasti jo darbo prieštaravimų?
 – Arba gali paklausyti Harietės patarimo ir surašyti
ant medžio, kas papuola, manau, visai neprasta mintis, –
kandžiai pridūrė. – Nes praeitis dažnai lieka tik
praeityje.
– Kodėl?
– Nes praeitis yra vienintelė prasminga vieta.
– Bet mano tėtis nėra praeityje. Jis vis dar mano tėtis.
– Žinoma, – jau švelniau tarė pastorius. – Kalbėjau
apie tą skambutį į Visus Šventuosius, gal jiems bus
patogiau kalbėtis su manim, juk mes dvasininkai. Kaip,
tarkim, tau patogiau kalbėtis su vaikais mokykloje apie
mokyklos reikalus.
Madelina nustebo. Ji niekada nesijautė patogiai
mokykloje kalbėdamasi su vaikais.
– Arba geriau tegul paskambina tavo motina, –
pastorius jau troško atsiriboti nuo tos istorijos. – Juk jis
jos vyras. Jie jai tikrai padės. Gal, prieš suteikdami kokią
reikšmingą informaciją, paprašys santuokos įrodymo –
liudijimo ar panašiai, bet juk nieko sudėtingo.
Madelina suakmenėjo.
– Geriau pagalvojus, – Madelina paskubomis užrašė
ant popieriaus skiautės du žodžius, – čia mano tėčio
vardas.
Dar prirašė telefono numerį ir padavė pastoriui.
– Kada galėsite paskambinti?
Pastorius pažvelgė į vardą.
– Kalvinas Evansas? – loštelėjo iš nuostabos.
Mokydamasis Harvardo kunigų seminarijoje, Veiklis
lankė chemijos kursą. Jo tikslas: sužinoti, kaip priešo
stovykla aiškina pasaulio sukūrimą, kad galėtų paneigti
jų teiginius. Bet po metų chemijos mokslų jis atsidūrė
nepavydėtinoje padėtyje. Naujos žinios apie atomus,
medžiagas, elementus ir molekules ėmė trukdyti
patikėti, kad Dievas kažką sukūrė. Ne dangų ir ne žemę.
Netgi ne picą.
Penktos kartos pastoriui, besimokančiam vienoje
garsiausių pasaulyje kunigų seminarijų, tai buvo
didžiulė problema. Ne vien dėl šeimos lūkesčių, bet ir
dėl paties mokslo. Mokslas primygtinai reikalavo to, su
kuo būsimame darbe jis retai susidurdavo: įrodymų. O
tų įrodymų centre buvo jaunas vyras. Vardu Kalvinas
Evansas.
Evansas atvyko į Harvardą kartu su DNR tyrinėtojais
dalyvauti viešoje diskusijoje, ir Veiklis, šeštadienio
vakare neturėdamas ką geriau veikti, nuėjo paklausyti.
Evansas, gerokai jaunesnis už kitus diskusijos dalyvius,
beveik nepratarė žodžio. Kiti plepėjo apie tai, kaip
susidaro cheminiai ryšiai, kaip jie nutrūksta ir vėl
susikuria per kažką, kas vadinama „efektyvia kolizija“.
Tiesą sakant, renginys buvo nuobodokas. Vienas iš
diskusijos dalyvių nesiliovė monotoniškai aiškinęs, kad
tikrasis pokytis pasiekiamas tik pritaikius kinetinę
energiją. Tada kažkas iš auditorijos paprašė pasakyti
neefektyvios kolizijos pavyzdį – ko nors, kas dėl
energijos stokos niekada nesikeistų, bet vis tiek turėtų
didelį poveikį. Evansas palinko prie mikrofono.
„Religija“, – pasakė. Ir atsistojęs išėjo iš salės.

Jo komentaras apie religiją nedavė Veikliui ramybės,

todėl nusprendė parašyti Evansui ir tai pasakyti.
Nustebo gavęs Evanso atsakymą – tada vėl parašė
Evansui, o Evansas atrašė jam, ir taip toliau. Nors jų
nuomonės ir skyrėsi, buvo akivaizdu, kad jie vienas
kitam patinka. Todėl, pagaliau įveikę religijos ir mokslo
kliūtis, jų laiškai pasuko prie asmeninių klausimų. Kaip
tik tada jie išsiaiškino, kad ne tik yra vienmečiai, bet
juos sieja ir du bendri dalykai: kone fanatiška meilė
vandens sportui (Kalvinas buvo irkluotojas, Veiklis –
banglentininkas) ir saulėtų orų manija. Be to, nė vienas
neturėjo merginos. Ir abiem nepatiko magistrantūros
studijos. Nė vienas nežinojo, ką darys jas pabaigę.
Bet paskui Veiklis viską sugadino užsiminęs, kad seka
savo tėvo pėdomis. Pasidomėjo, ar Evansas daro tą patį.
Kalvinas atsakė didžiosiomis raidėmis užrašęs
nekenčiantis savo tėvo ir besitikintis, kad šis yra miręs.
Veiklis buvo sukrėstas. Akivaizdu, kad tėvas jį
siaubingai įskaudino, o pažinodamas Evansą neabejojo,
kad jo neapykanta rėmėsi pačiu negailestingiausiu
dalyku. Įrodymu.
Kelis kartus pabandė jam atrašyti, bet nesugalvojo, ką
sakyti. Jis. Pastorius. Vyrukas, rašantis teologijos
diplominį darbą pavadinimu „Paguodos poreikis
šiuolaikinėje visuomenėje“. Nerado žodžių.
Jų susirašinėjimas nutrūko.
Iškart pabaigus studijas, netikėtai mirė Veiklio tėvas.
Jis grįžo į Komonsą laidotuvėms ir nutarė pasilikti.
Susirado namuką pakrantėje, perėmė tėvo parapiją,
išsitraukė banglentę.
Pagyvenęs ten keletą metų sužinojo, kad Evansas irgi
Komonse. Negalėjo patikėti. Kokia buvo tikimybė? Bet
kol jis drąsinosi atnaujinti ryšį su savo garsiuoju draugu,
Evansas žuvo per kvailą nelaimingą atsitikimą.
Pasklido garsas: reikia dvasininko, kuris atliktų
mokslininko laidojimo apeigas. Veiklis pasisiūlė. Jautėsi
privalantis atiduoti pagarbą vienam iš nedaugelio
žmonių, kuriais žavėjosi, ir kaip mokėdamas nuvesti
Evanso sielą į dangaus ramybę. Be to, jam buvo smalsu.
Kas ateis? Kas sielvartaus dėl šio puikaus žmogaus
netekties?
Atsakymas: moteris ir šuo.

– Jei kartais padėtų, pasakykite jiems, kad mano tėtis

buvo irkluotojas, – pridūrė Madelina.
Veiklis tylėjo, prisiminęs labai ilgą karstą.
Jis pabandė tiksliai atkurti, ką pasakė jaunai prie kapo
stovėjusiai moteriai. Užjaučiu dėl netekties? Turbūt.
Planavo pasikalbėti su ja po pamaldų, bet jam dar
nespėjus baigti paskutinės maldos ji išėjo, su šuniu iš
paskos. Planavo su ja pasimatyti, bet nežinojo nei jos
vardo, nei kur ji gyvena. Ir nors nebūtų buvę labai
sunku išsiaiškinti, tuo neužsiėmė. Nuo jos sklido kažkas,
dėl ko jautė, kad kalba apie Evanso sielą viską gali tik
pabloginti.
Po pamaldų – ilgus mėnesius – jis nesiliovė galvojęs,
kaip trumpai Evansas gyveno. Nedaug žmonių išties
kūrė svarbius pasaulį keitusius išradimus. Evansas buvo
prasmukęs į nežinomybės plyšius ir tyrinėjo pasaulį
taip, kaip teologija vengė jį tyrinėti. Labai trumpam
Veiklis pasijuto to dalimi.
Tačiau tai buvo tada, o šitai yra dabar. Jis buvo
pastorius; jam nereikėjo mokslo. Labiau reikėjo
išradingesnių būdų paraginti savo aveles būti padoriais
žmonėmis, liautis skriausti vieniems kitus, deramai
elgtis. Galiausiai, nepaisydamas dvejonių, jis tapo
pastoriumi, bet nesiliovė galvojęs apie nepaprastąjį
Evansą. O dabar ši mergytė tvirtina esanti jo dukra.
Tikrai nežinomi Dievo keliai.
– Tiesiog, kad viskas būtų aišku, – tarė, – kalbame apie
Kalviną Evansą, tą, kuris maždaug prieš penkerius
metus žuvo automobilio avarijoje.
– Dėl pavadėlio, tačiau taip.
– A, – nutęsė Veiklis, – tik yra vienas keblumas:
Kalvinas Evansas neturėjo vaikų. Tiesą sakant, jis
nebuvo…
Veiklis nutilo.
– Ką?
– Nieko, – skubiai užbaigė.
 Be viso kito, mergaitė buvo ir nesantuokinis vaikas.
– O kas čia? – paklausė rodydamas į kyšančią iš
bloknoto pageltusią laikraščio iškarpą. – Dar viena
užduotis?
– Turiu nunešti šeimos nuotrauką, – atsakė Madelina
ir ištraukė dar drėgną nuo šuns seilių iškarpą. Laikė ją
atsargiai, tarytum brangiausią lobį. – Čia vienintelė,
kurioje mes visi.
Jis rūpestingai išlankstė lapą. Jame buvo straipsnis
apie Kalvino Evanso laidotuves, su nuotrauka, kurioje ta
moteris stovi nugara į objektyvą, taip pat ir šuo, bet
buvo akivaizdu, kaip jie palūžę žiūri į žemę, praryjančią
karstą, kurį jis ką tik palaimino. Veiklis nuliūdo.
– Bet Mad, kaip čia gali būti šeimos nuotrauka?
– Na, čia mano mama, – Madelina bakstelėjo į
Elizabetės nugarą, – o čia Šešios trisdešimt, – parodė į
šunį. – Aš esu savo mamoje, štai čia, – pasakė vėl
rodydama į Elizabetę. – O mano tėtis karste.
Pastaruosius septynerius gyvenimo metus Veiklis
praleido guosdamas žmones, bet ši mergaitė apie savo
netektį kalbėjo taip dalykiškai, kad jėgos jį apleido.
– Mad, noriu, kad suprastum vieną dalyką, – ištarė
sukrėstas, pastebėjęs nuotraukoje ir savo rankas. –
Nereikėtų šeimų rašyti medžiuose. Gal todėl, kad
žmonės priklauso ne augalijos karalystei, – mes esame
gyvūnijos karalystės dalis.
– Taigi, – aiktelėjo Madelina. – Būtent tai ir bandžiau
pasakyti poniai Madford.
 – Jei būtume medžiai, – pridūrė sunerimęs, kiek ta
mergaitė patirs skausmo aiškindama savo kilmę, – gal
būtume išmintingesni. Ilgaamžiai ir panašiai.
Tada susivokė, kad Kalvinas Evansas nugyveno
nelabai ilgą gyvenimą, numanė, kad galbūt todėl, jog
nebuvo išmintingas. Išties, jis buvo siaubingas pastorius
– pats blogiausias.
Madelina, regis, apsvarstė jo atsakymą, paskui
palinko per stalą.
– Veikli, – labai tyliai ištarė, – dabar turiu eiti žiūrėti
savo mamos, bet pagalvojau: mokėsit išlaikyti paslaptį?
– Mokėsiu, – atsakė svarstydamas, ką turėjo galvoje
sakydama eiti žiūrėti mamos. Ar jos mama serga?
Mergaitė įdėmiai pažvelgė į jį, lyg bandydama
nuspręsti, ar jis ir vėl meluoja, tada atsistojo, priėjo jam
prie šono ir taip guviai sušnabždėjo kažką į ausį, kad jo
akys iš nuostabos išsiplėtė. Nespėjęs susitvardyti,
priglaudė plaštaką jai prie ausies ir padarė tą patį. Jie
nustebę atsitraukė vienas nuo kito.
– Neblogai, Veikli, – ištarė Madelina. – Tikrai.
Bet dėl jos paslapties jam pritrūko žodžių.
 29 SKYRIUS

Junginiai

– Aš esu Elizabetė Zot, o jūs žiūrite laidą „Vakarienė

šeštą“.
Įsisprendusi rankomis į šonus, deginto molio spalvos
lūpomis, storus plaukus susisukusi į kuodelį, persmeigtą
antro numerio pieštuku, Elizabetė pakėlė akis ir
pažvelgė tiesiai į kamerą.
– Jaudinančios naujienos, – tarė. – Šiandien
patyrinėsime tris cheminių junginių tipus: joninį,
kovalentinį ir vandenilinį. Kodėl turėtume mokytis apie
junginius? Todėl, kad supratę juos suprasit patį gyvybės
pagrindą. O jūsų pyragų tešla pakils.
Visuose Pietų Kalifornijos namuose moterys
išsitraukė popieriaus ir pieštuką.
– Joninė jungtis yra cheminis junginys, pagrįstas
priešybių trauka, – paaiškino Elizabetė.
Išnirusi iš už darbastalio, pradėjo rašyti lentoje.
– Tarkim, jūs apgynėte daktaro disertaciją rinkos
ekonomikos tema, bet jūsų vyras uždirba pragyvenimui
montuodamas padangas. Jūs mylite vienas kitą, tačiau
jis, ko gero, nieko nenori girdėti apie nematomą rinkos
ranką. Ir niekas jo dėl to nekaltina, nes, kaip žinot,
nematoma rinkos ranka yra liberalių pažiūrų žmonių
paistalai.
Ji pažvelgė į auditoriją. Keletas žmonių užsirašinėjo, o
kai kurie iš tų užrašų buvo: „Nematoma rinkos ranka:
liberalių pažiūrų žmonių paistalai.“
– Taigi, noriu pasakyti, kad jūs ir jūsų vyras esate
visiškai skirtingi, bet vis tiek glaudžiai susiję. Puiku. Tai
irgi joninė jungtis.
Nutilusi pervertė lapą ant rašymo lentos,
atskleisdama švarų lapą.
– O gal jūsų santuoka labiau kovalentinė jungtis, –
pasakė užrašydama naują struktūrinę formulę. – Tokiu
atveju jums pasisekė, nes tai reiškia, kad abu turit jėgų,
kurias sujungę sukursite kai ką dar geresnio. Tarkim, kai
susijungia vandenilis ir deguonis, turime ką? Vandenį,
arba H2O, kaip jis įprastai žinomas. Daugeliu atžvilgių
kovalentinė jungtis panaši į vakarėlį, kuris dar geresnis
dėl jūsų atsinešto pyrago ir jo atsinešto vyno. Nebent jūs
nemėgstate vakarėlių – aš nemėgstu, tada apie
kovalentinę jungtį galite galvoti kaip apie mažą Europos
valstybę, tarkim, Šveicariją.
Alpės, – užrašė lentoje, – + stipri ekonomika = visi nori
ten gyventi.
La Chojoje, Kalifornijoje, namų svetainėje trys vaikai
pešėsi dėl žaislinio šiukšlių sunkvežimio, kurio sulūžusi
ašis gulėjo tiesiai šalia lyginti sukrautų skalbinių
dangoraižio, grėsusio užgriūti smulkutę moterį su
suktukais plaukuose ir bloknotu rankose. Šveicarija, –
užsirašė. – Persikraustyti.
– Atėjome prie trečiosios jungties, – Elizabetė parodė
kitą molekulių junginį. – Vandenilio jungtis – trapiausia,
pati netvariausia iš visų jungčių. Vadinu ją „meile iš
pirmo žvilgsnio“, nes abi pusės traukia viena kitą tik
pagal regimą informaciją: jai patinka jūsų šypsena, jums
patinka jos plaukai. Bet pasikalbėję ir sužinoję, kad jis
yra slaptas nacis ir mano, jog moterys per daug
skundžiasi… Pššš. Trapioji jungtis nutrūksta. Damos,
atkreipkite dėmesį į šią vandenilinę jungtį – chemija
mums primena, kad jei kas nors atrodo per daug gerai,
kad būtų tiesa, ko gero, taip ir yra.
Ji sugrįžo už darbastalio, pakeitė flomasterį peiliu ir
užsimojusi perkirto pusiau didelį geltoną svogūną.
– Šį vakarą – vištienos ir daržovių pyragas, – pranešė.
– Pradėkime.
– Matai? – Santa Monikoje moteris kreipėsi į savo
paniurėlę septyniolikmetę dukrą storai akių pieštuku
apvestomis akimis, lyg ant jų turėtų leistis lėktuvai. – Ką
sakiau? Tavo ryšys su tuo vaikinu tik vandenilinis. Kada
pagaliau pabusi ir užuosi jonus?
– Tik vėl nepradėk.
– Galėtum stoti į koledžą. Galėtum kuo nors tapti!
– Jis mane myli!
– Jis tave stabdo!
– Pratęsime šiek tiek vėliau, – ištarė Elizabetė
pamačiusi operatoriaus mostą, perspėjantį apie
reklamos pertraukėlę.
Valteris Painas pasimuistė prodiuserio kėdėje. Po
ilgiausių maldavimų jam pavyko išprašyti Filą
Lebensmalį pratęsti Zot sutartį dar pusmečiui, su sąlyga,
kad laidoje bus daugiau seksualumo ir jokio mokslo.
Šįkart laikrodis išties muša valandas, įspėjo jį Filas. Jie
sulaukia daugybės skundų. Prieš pat laidą Valteris tai
pranešė Elizabetei. „Reikia padaryti kelis pakeitimus“, –
pasakė.
Ji klausėsi mąsliai linksėdama galva, tarsi rūpestingai
svarstytų apie kiekvieną pasikeitimą. „Ne“, – atsakė.
Lyg to būtų negana, Amanda parnešė namo kažkokio
kvailo šeimos medžio užduotį, kuriai reikėjo ir
naujausios šeimos nuotraukos su mamyte, nors mamytė
jau seniausiai pradingo iš paveikslo. Dar blogiau, tas
medis primygtinai pabrėžė jo ir jo vaiko biologinį ryšį,
nors ta jungtis neegzistavo ir niekada neegzistuos. Be
abejo, jis planavo artimiausiu metu pasakyti Amandai
tiesą: kad jos bjaurybė motina niekada nebegrįš, o jie
biologiškai visai ne giminės. Įvaikinti vaikai turi teisę
žinoti. Jis tik laukė tinkamos akimirkos. Jos
keturiasdešimtojo gimtadienio.

– Valteri, – eidama jo link kalbėjo Elizabetė. – Ar jau

gavote draudimo kompanijos atsakymą? Kaip žinote,
rytojaus laidoje kalbėsime apie degimą. Nors manau,
kad nėra jokio reikšmingo pavojaus, aš… Valteri?
 Ji pamojavo ranka jam prieš veidą.
– Valteri?
– Zot, liko minutė, – pranešė operatorius.
– Nepakenktų po ranka turėti dar porą gesintuvų.
Man labiau patinka ne tie nauji vandens ir putų, o
suspausto azoto gesintuvai, bet tai tik mano nuomonė,
neabejoju, kad bet kuris iš jų puikiausiai atliks savo
darbą. Valteri? Ar klausotės? Atsakykite.
Susiraukusi nusigręžė į filmavimo aikštelę.
– Prieisiu per kitą pertraukėlę.
Jai einant į filmavimo aikštelę, Valteris žiūrėjo, kaip ji
lipa laipteliais, mėlynomis kelnėmis – ji mūvėjo kelnes –
aukštu liemeniu. Kuo ji save laiko? Katerina Hepburn?
Lebensmalis pasius. Mostelėjo grimuotojai.
– Taip, pone Painai? – paklausė Roza pilnomis
rankomis kempinėlių. – Ko nors norėjote? Beje, Zot
veidas atrodo puikiai, neblizga.
Valteris atsiduso.
– Jis niekada neblizga, – tarė, – nors tie prožektoriai
per pusę minutės iškeptų žlėgtainį, ji niekada
neprakaituoja. Kaip įmanoma?
– Neįprasta, – pritarė Roza.
– Mes grįžome, – pasigirdo abi rankas į objektyvą
ištiesusios Elizabetės balsas.
– Prašau, būk normali, – sušnabždėjo.
– Taigi, – tarė Elizabetė savo žiūrovams namuose, –
esu tikra, jog pasinaudojote šia pertraukėle ir
supjaustėte morkas, salierus bei svogūnus smulkiais
nevienodais gabalėliais, kad turėtume daugiau
paviršiaus ploto, dėl kurio lengviau susigeria prieskoniai
ir sutrumpėja virimo laikas. Todėl viskas atrodo štai
taip, – ištarė atkišdama kamerai puodą. – Dabar įberkite
norimą kiekį natrio chlorido…
– Ar ji numirtų pasakiusi druskos? – sušnypštė
Valteris. – Numirtų?
– Man patinka, kad ji kalba moksliškais žodžiais, –
pasakė Roza. – Jaučiuosi… nežinau… gabi.
– Gabi? – perklausė jis. – Gabi? O kur dingo noras
jaustis lieknai ir gražiai? Ir po velnių, kokios čia kelnės?
Iš kur jos atsirado?
– Pone Painai, jums viskas gerai? – paklausė Roza. –
Gal ko nors atnešti?
– Taip, – atsakė jis. – Cianido.
Praėjo dar kelios minutės, per kurias Elizabetė
pristatė žiūrovams cheminę kitų ingredientų sudėtį, o
dėdama kiekvieną iš jų į puodą paaiškindavo, kokie
susikuria ryšiai.
– Štai, – ji vėl atkišo puodą kamerai. – Ką čia turim?
Dviejų ar daugiau grynųjų medžiagų mišinį, kuriame
kiekviena išlaiko savo individualias chemines savybes.
Atkreipkite dėmesį, kaip mūsų vištienos su daržovėmis
pyrage morkos, žirneliai, svogūnai ir salierai susimaišo,
bet vis tiek lieka atskiri. Pagalvokite apie tai. Pavykęs
vištienos ir daržovių pyragas yra kaip veiksmingai
veikianti visuomenė. Pavadinkime ją Švedija. Čia
kiekviena daržovė turi savo vietą. Nė vienas gabalėlis
nesiekia būti svarbesnis už kitus. O kai įmetate
papildomų prieskonių – česnako, čiobrelių, pipirų ir
natrio chlorido, – sukuriate skonį, kuris ne tik sustiprina
kiekvienos medžiagos struktūrą, bet ir subalansuoja
rūgštingumą. Rezultatas? Apmokama vaikų priežiūra.
Nors neabejoju, kad ir Švedija turi savų problemų. Mažų
mažiausiai odos vėžį.
Ji pastebėjo operatoriaus ženklą.
– Vėl grįšime po mūsų televizijos užsklandos.
– Kas ten buvo? – aiktelėjo Valteris. – Ką ji pasakė?
– Apmokama vaikų priežiūra, – atsakė Roza,
perbraukdama kempinėle jo kaktą. – Mums reikėtų
pateikti šį klausimą balsavimui.
Pasilenkusi įdėmiau pažvelgė į Valterio kaktoje
tvinksinčią veną.
– Klausykit, gal jums reikėtų išgerti acetilsalicilo
rūgšties. Tai…
– Ką pasakėte? – sušvokštė jis, nustumdamas šalin
kempinėlę.
– Apmokama vaikų priežiūra.
– Ne, tas kitas…
– Acetilsalicilo rūgštis?
– Aspirinas, – kimiu balsu pareikalavo jis. – Čia, KCTV,
mes tai vadiname aspirinu. Bajerio aspirinu. O žinot,
kodėl? Nes Bajeris yra vienas iš mūsų rėmėjų. Jis
apmoka mūsų sąskaitas. Supratot? Pasakykit. Aspirinas.
– Aspirinas, – tarė Roza. – Tuoj grįšiu.
– Valteri? – iš viršaus netikėtai atsklido Elizabetės
balsas, priversdamas jį krūptelėti.
– Jėzau, Elizabete! – sušuko jis. – Ar būtina taip
prisėlinti?
 – Aš nesėlinau. Jūs buvote užsimerkęs.
– Aš mąsčiau.
– Apie gesintuvus? Ir aš. Sakykim, tegul bus trys.
Dviejų pakaktų, tačiau trys kone visiškai užkirstų kelią
bet kokiai galima tragedijai. Beveik ar net kiek daugiau
nei devyniasdešimt devyniais procentais.
– Viešpatie, – Valteris sudrebėjo ir persibraukė
sudrėkusiais delnais per kelnes. – Ar čia košmaras?
Kodėl negaliu pabusti?
– Svarstote apie likusį vieną procentą? – paklausė
Elizabetė. – Puiku. Ta menka galimybė yra beveik nuo
Dievo valios priklausomi dalykai: žemės drebėjimas,
cunamis, tai, ko dar negalime numatyti, nes mokslas tam
dar nepasiruošęs.
Nutilusi pasitaisė diržą.
– Valteri, ar jums neatrodo įdomu, kad žmonės kalba
apie Dievo valią? Juk dauguma nori tikėti, kad Dievas –
tai avinėliai, meilė ir kūdikėliai ėdžiose, tačiau toji
vadinama geroji būtybė daužo niekuo nekaltus žmones
kaip tik nori, rodydama, kad nesugeba tvardyti savo
pykčio, o gal netgi turi bipolinį asmenybės sutrikimą.
Psichiatrinėje palatoje tokį pacientą gydytų elektrošoku.
Kuriam aš nepritariu. Gydymas elektrošoku vis dar iki
galo neištirtas. Bet juk įdomu, kad Dievo valia ir
gydymas elektrošoku turi tiek daug bendro? Jie abu
smurtiniai, žiaurūs…
– Zot, minutė.
– …neatlaidūs, barbariški…
– Jėzau, Elizabete, prašau.
 – Todėl, tarkime, trys. Kiekviena moteris turi mokėti
užgesinti ugnį. Pradėsime nuo slopinimo technikos, o
jeigu nepavyktų, pereisime prie azoto.
– Zot, keturiasdešimt sekundžių.
– O kaip su kelnėmis? – paklausė Valteris taip
smarkiai sukandęs dantis, kad žodžiai kone liko už jų.
– Apie ką jūs?
– Žinote, apie ką aš.
– Jums patinka? Turėtų patikti. Juk jūs visą laiką su
kelnėmis, ir puikiai suprantu, kodėl. Labai patogu.
Nesijaudinkite, tikrai jumis patikėsiu.
– Ne! Elizabete, aš niekada…
– Pone Painai, jūsų aspirinas, – pertraukė jį šalia
išdygusi Roza. – Ir Zot… leiskit jus apžiūrėti… gerai,
gerai… dabar pasukite veidą į kitą pusę… gerai, išties
nuostabu. Puiku, jūs sutvarkyta.
– Zot, po dešimties, – šūktelėjo operatorius.
– Valteri, sergate?
– Matėte šeimos medžio projektą? – sušnabždėjo jis.
– Zot, aštuonios sekundės.
– Valteri, jūs išblyškęs.
– Medis, – sunkiai ištarė.
– Nesupratau? Juk nieko nebegaliu dovanoti.
Elizabetė sugrįžo į filmavimo aikštelę ir pasisukusi į
kamerą ištarė:
– Štai ir grįžom.
– Nežinau, ką man davėt, bet neveikia, – Valteris
burbtelėjo Rozai.
– Reikia laiko.
 – Kurio aš neturiu, – tarė jis. – Duokite man buteliuką.
– Jūs išgėrėte didžiausią leidžiamą kiekį.
– Tikrai? – atkirto pakratydamas buteliuką. – Tada
paaiškinkit, kodėl jų čia dar liko?
– Dabar suversite savo Švedijos versiją, – kalbėjo
Elizabetė, – ant prieš tai iškočioto krakmolo, lipidų ir
proteinų molekulių darinio – savo pyrago pagrindo,
kurio cheminiai ryšiai sukurti panaudojus vandens
molekulę, H2O. Su ja sukūrėte tobulą patvarumo ir
formos junginį.
Ji nutilo, miltuotomis rankomis rodydama į pyrago
tešlos padą, padengtą daržovėmis ir vištiena.
– Patvarumas ir forma, – pakartojo žiūrėdama į
žiūrovus studijoje. – Chemija neatskiriama nuo
gyvenimo, iš esmės, chemija ir yra gyvenimas. Bet, kaip
ir jūsų pyragui, gyvenimui reikia tvirto pagrindo. Savo
namuose jūs esate tas pagrindas. Tai milžiniška
atsakomybė, labiausiai neįvertintas darbas pasaulyje,
tačiau dėl jo viskas išlieka stabilu.
Keletas moterų salėje energingai sulinksėjo.
– Dabar pasigėrėkite savo eksperimentu, – toliau
kalbėjo Elizabetė. – Panaudojote cheminių ryšių
eleganciją, kad sukurtumėte pagrindą, kuris tuo pat
metu priims ir sustiprins sudedamųjų dalių skonį. Dar
kartą pažvelkite į savo įdarą, o tada paklauskit savęs: ko
nori Švedija? Citrinų rūgšties? Galbūt. Natrio chlorido?
Gali būti. Įberkite. O kai jau būsit patenkintos, užklokite
antrąjį tešlos gabalą ant viršaus lyg antklodę ir gerai
prispauskite kraštus, kad būtų sandaru. Tada viršuje
įrėžkite kelis negilius pjūvius, ventiliacijai. Jos reikia,
kad vandens molekulės turėtų užtektinai erdvės virsti
garais ir pabėgti. Be ventiliacijos angų jūsų pyragas būtų
lyg Vezuvijaus ugnikalnis. Visada įpjaukite ir
apsaugosite savo kaimo gyventojus nuo neišvengiamos
mirties.
Paėmusi peilį viršuje padarė tris negilius pjūvius.
– Štai, – tarė. – Dabar pašaukite jį į šimto
devyniasdešimties laipsnių kaitrumo orkaitę. Kepkite
maždaug keturiasdešimt penkias minutes.
Ji pažvelgė į laikrodį.
– Regis, mums dar liko truputis laiko, – tarė. – Manau,
galėčiau atsakyti į žiūrovų studijoje klausimą.
Ji pažvelgė į operatorių, laikantį pirštą sau prie
gerklės, lyg ketintų ją perrėžti. NE. NE, NE, – ištarė
lūpomis.
– Taip, – tarė Elizabetė rodydama į moterį pirmoje
eilėje, ant laku sustandintos šukuosenos užkeltais
akiniais, į apspaudžiančias kojines įspraustomis
storomis kojomis.
– Aš esu ponia Džord Filis iš Kernvilio, – atsistodama
nervingai prisistatė moteris. – Man trisdešimt aštuoneri.
Noriu pasakyti, kad labai džiaugiuosi jūsų laida. Aš…
negaliu patikėti, kiek daug išmokau. Žinau, kad nesu
šviesiausio proto, – tarė išraudusi iš gėdos, – mano vyras
man tai nuolat kartoja, bet kai praėjusią savaitę
pasakėte, kad osmosas – tai mažesnės koncentracijos
tirpalo judėjimas pro puslaidę membraną į didelės
koncentracijos tirpalą, ėmiau svarstyti, ar… na…
 – Sakykit.
– Ar mano kojų edemos negalėtų būti ydingo skysčių
laidumo kartu su nereguliariu plazmos proteinų
osmosiniu atspindžio koeficientu šalutinis poveikis?
Kaip manote?
– Labai detali diagnozė, ponia Filis, – atsakė Elizabetė.
– Kokioje medicinos srityje dirbate?
– Ak, – sutriko moteris, – ne, aš ne daktarė, aš tik
namų šeimininkė.
– Nėra pasaulyje moters, kuri būtų tik namų
šeimininkė, – atsakė Elizabetė. – Ką jūs dar veikiate?
– Nieko. Turiu kelis pomėgius. Mėgstu skaityti
medicinos žurnalus.
– Įdomu. Ką dar?
– Siuvu.
– Drabužius?
– Kūnus.
– Žaizdas?
– Taip. Turiu penkis berniukus, ir jie nuolat prisidaro
skylių savo kūnuose.
– Kai buvote jų amžiaus, įsivaizdavote tapsianti…
– Mylinčia žmona ir motina.
– Ne, rimtai…
– Širdies chirurge, – nespėjusi susitvardyti atsakė
moteris.
Studijoje stojo tiršta tyla, o jos juokinga svajonė
pakibo ore lyg šlapi skalbiniai bevėję dieną. Širdies
chirurgė? Akimirką atrodė, lyg visas pasaulis laukia
netrukus nugriaudėsiančio juoko, paskui vienoje salės
pusėje pasigirdo plojimas, iškart po jo kitas, dar kitas,
dar dešimt, dar dvidešimt ir netrukus visi žiūrovai jau
plojo atsistoję. Kažkas šūktelėjo „Daktarė Filis, širdies
chirurgė!“ ir plojimai sugriaudė dar garsiau.
– Ne, ne, – moteris pabandė perrėkti triukšmą. – Tik
juokavau. Negaliu to daryti. Šiaip ar taip, jau per vėlu.
– Niekada ne per vėlu, – pasakė Elizabetė.
– Bet aš negalėčiau. Negaliu.
– Kodėl?
– Nes tai sunku.
– O auginti penkis berniukus lengva?
Moteris pirštų galiukais palietė kaktą nusėjusius
prakaito lašelius.
– Nuo ko toks žmogus kaip aš galėtų pradėti?
– Viešosios bibliotekos, – atsakė Elizabetė. – Paskui
stojamieji egzaminai į medicinos koledžą, studijos,
rezidentūra.
Moteris staiga suvokė, kad Elizabetė nejuokauja.
– Tikrai manote, kad galėčiau? – paklausė drebančiu
balsu.
– Koks bario chlorido molekulinis svoris?
– 208,23.
– Jums puikiai seksis.
– Bet mano vyras…
– Laimingas žmogus. Beje, šiandien Dovanų diena,
ponia Filis, – tarė Elizabetė, – laidos rengėjas ką tik ją
sugalvojo. Palaikydami jūsų drąsią ateitį, dovanojame
vištienos su daržovėmis pyragą. Ateikite jį paimti.
 Griaudžiant plojimams Elizabetė įteikė dabar jau
ryžtingai nusiteikusiai poniai Filis į aliuminio foliją
suvyniotą pyragą.
– Mūsų laidos laikas baigėsi, – tarė Elizabetė, – tačiau
tikiuosi, kad rytoj ir vėl ją įsijungsite ir pasidomėsime
gaisrais virtuvėje.
Ji pažvelgė tiesiai per kameros objektyvą: lyg
žinodama, tiesiai į Kernvilyje prieš televizorių
sudribusių penkių ponios Džordž Filis vaikų nustebusius
veidus – išplėstomis akimis, prasižiojusius, lyg ką tik
pirmą kartą būtų pamatę savo motiną.
– Berniukai, padenkite stalą, – paliepė Elizabetė. –
Jūsų mamai reikia akimirkos sau.
 30 SKYRIUS

99 procentai

– Mad, – po savaitės Elizabetė atsargiai kreipėsi į

dukrą, – šiandien man į darbą paskambino ponia
Madford. Dėl kažkokios netinkamos šeimos nuotraukos.
Madelina netikėtai susidomėjo šašu ant kelio.
– O prie tos nuotraukos buvo šeimos medis, – švelniai
kalbėjo toliau Elizabetė, – kuriame tu tvirtini esanti
tiesioginė… – nutilusi pažvelgė į sąrašą, – Nefertitės,
Sodžiorner Trut ir Amelijos Erhart palikuonė. Ar tu ką
nors apie tai žinai?
Madelina pažvelgė nekalčiausiu žvilgsniu.
– Nelabai.
– Tame medyje yra ir gilė su užrašu „Fėja
krikštamotė“.
– Cha.
– O po juo kažkas užrašė „Žmonės yra gyvūnai“.
Pabraukta tris kartus. Ir dar parašyta: „Savo vidumi
žmonės genetiškai devyniasdešimt devyniais procentais
tokie patys.“
 Madelina pažvelgė į lubas.
– Devyniasdešimt devyni procentai? – paklausė
Elizabetė.
– Ką? – paklausė Madelina.
– Tai netikslu.
– Bet…
– Moksle svarbu tikslumas.
– Bet…
– Tiesa ta, kad tas panašumas gali būti
devyniasdešimt devyni kablelis devyni procentai.
Devyniasdešimt devyni kablelis devyni.
Nutilusi apsivijo rankomis dukrą.
– Širdele, aš dėl to kalta. Išskyrus skaičių Pi, mes dar
nesimokėme trupmenų.
– Atsiprašau už įsiveržimą, – šūktelėjo pro
užpakalines duris įėjusi Harietė. – Žinutės telefonu.
Pamiršau jas palikti.
Numetusi sąrašą Elizabetei prieš akis, ji pasisuko
išeiti.
– Hariete, – Elizabetė perskaitė sąrašą. – O kas šitas?
Pirmosios presbiterijonų bažnyčios pastorius?
Madelinos rankų oda pašiurpo.
– Gal vienas iš tų prekiaujančių dvasininkų. Paprašė
pakviesti Mad. Turbūt gavo klaidingą sąrašą. Bet
norėjau, kad būtinai pamatytum šitą, – ji bakstelėjo į
sąrašą. – „LA Times“.
– Skambino ir į darbą, – tarė Elizabetė. – Nori
interviu.
– Interviu!
 – Tu vėl papulsi į laikraštį? – sunerimo Mad.
Jos šeima laikraštyje buvo aprašyta du kartus: kartą,
kai tėtis mirė, o kitą, kai tėčio antkapį suskaldė
pasiklydusi kulka. Ne patys geriausi prisiminimai.
– Ne, Mad, – atsakė Elizabetė. – Asmuo, norintis imti iš
manęs interviu, netgi ne mokslo reporteris, jis rašo
moterims skirtoje skiltyje. Jau pasakė, kad nori kalbėtis
ne apie chemiją, o tik apie vakarienę. Akivaizdu,
nesupranta, kad jos neatskiriamos. Ir įtariu, kad ruošiasi
klausinėti apie šeimą, nors mūsų šeima ne jo reikalas.
– Kodėl ne? – paklausė Madelina. – Kas blogai su mūsų
šeima?
Po stalu Šešios trisdešimt pakėlė galvą. Jam nepatiko
girdėti, kad Mad galvoja, jog su jų šeima kažkas blogai. O
dėl Nefertitės ir kitų, tai nebuvo Mad pramanas. Tai tiesa
viena svarbiausia prasme: visi žmonės turi tą patį
bendrą protėvį. Kaip Madford gali to nežinoti? Jis šuo,
bet net jis žino. Beje, jei kam nors būtų įdomu, jis ką tik
išmoko naują žodį: „dienoraštis“. Jame žmogus surašo
visokias baisybes apie savo šeimą ir draugus,
nuoširdžiai tikėdamasis, kad jie to neskaitys. Su žodžiu
„dienoraštis“ jis jau mokėjo 648 žodžius.
– Pasimatysim rytoj ryte, – šūktelėjo Harietė ir
užtrenkė paskui save duris.
– Mam, kas blogai su mūsų šeima? – dar kartą
paklausė Madelina.
– Nieko, – atkirto Elizabetė nukraustydama stalą. –
Šešios trisdešimt, padėk man su traukos spinta. Noriu
pabandyti išplauti indus su angliavandenilio garais.
 – Papasakok man apie tėtį.
– Širdele, aš tau jau viską papasakojau, – atsakė meile
nušvitusiu veidu. – Jis buvo labai protingas, sąžiningas,
mylintis žmogus. Puikus irkluotojas ir talentingas
chemikas. Aukštas, pilkų akių ir labai didelėmis
plaštakomis. Jo tėvai mirė per nelaimingą atsitikimą
automobiliui susidūrus su traukiniu, o jo teta trenkėsi
mašina į medį. Jis buvo apgyvendintas berniukų
prieglaudoje, kurioje… – ji nutilo, o jos mėlynai baltai
languota suknelė subangavo aplink blauzdas. – Mad,
būk gerutė, užsidėk deguonies kaukę, Šešios trisdešimt,
ateik, uždėsiu apsauginius akinius. Štai taip, – ištarė
susagsčiusi dirželius. – Taigi, paskui tavo tėtis studijavo
Kembridže, kuriame…
– …niukų… amai, – ištarė Mad per kaukę.
– Brangute, mes apie tai jau kalbėjom. Mažai žinau
apie berniukų prieglaudą. Tavo tėtis nemėgo apie ją
pasakoti. Tai buvo asmeniška.
– Asm..iš…a? Ar sla…ta? – pro kaukę paklausė
mergaitė.
– Asmeniška, – tvirtai atsakė motina. – Kartais nutinka
blogų dalykų. Toks gyvenimas. O kalbant apie berniukų
prieglaudą, tavo tėtis apie ją nepasakojo turbūt todėl,
kad, manau, žinojo, jog tas nuolatinis kalbėjimas nieko
nebepakeis. Jis užaugo be šeimos, be tėvų, kuriais būtų
galėjęs pasikliauti, be apsaugos ir meilės, į kurią turi
teisę kiekvienas vaikas. Bet atsilaikė. Neretai geriausias
būdas įveikti blogį, – ji palietė pieštuką, – yra jį pakeisti
iš esmės, pasinaudoti juo kaip jėga, neleisti blogiui
apibrėžti savęs. Jį nugalėti.
Tai, kaip motina tai pasakė, lyg būtų karys, privertė
Madeliną sunerimti.
– Mam, ar ir tau nutiko blogų dalykų? – nedrąsiai
paklausė. – Be to, kad tėtis mirė?
Bet indų plovimo eksperimentas jau buvo įsišėlęs,
todėl jos klausimas pasiklydo kaukės kokone ir telefono
čirškime.

– Taip, Valteri, – jau po akimirkos ištarė Elizabetė.

– Tikiuosi, nesutrukdžiau…
– Visiškai ne, – atsakė ji, nors fone girdėjosi keistas
dūzgimas. – Kuo galiu padėti?
– Taigi, skambinu dėl dviejų dalykų. Pirmasis – šeimos
medžio užduotis. Svarsčiau…
– Taip, – patvirtino ji. – Turim bėdos.
– Ir mes, – liūdnai ištarė jis. – Regis, ji žinojo, kad
vardai, kuriuos surašiau ant šakų, visiškas pramanas. Ir
jūs taip surašėt?
– Ne, – atsakė Elizabetė. – Mad padarė aritmetinę
klaidą.
Nieko nesuprasdamas, jis tylėjo.
– Rytoj turiu susitikti su Madford, – Elizabetė kalbėjo
toliau. – Beje, nežinau, ar girdėjot, abi mergaitės nuo
rudens vėl paskirtos į jos klasę. Ji mokys pirmaklasius. Ir
kai sakau „mokys“, kalbu ironiškai. Aš jau parašiau
skundą.
– Viešpatie, – atsiduso Valteris.
– O koks antras dalykas?
– Filas, – atsakė vyras. Jis… jis ne… nepatenkintas.
– Aš irgi ne, – atsakė Elizabetė. – Kaip jis tapo
vykdomuoju prodiuseriu? Jam trūksta vizijos, gebėjimo
vadovauti ir gerų manierų. O tai, kaip jis televizijoje
elgiasi su moterimis, yra niekinga.
– Na, – Valteris prisiminė, kaip prieš kelias savaites,
jiems kalbantis apie Elizabetę, Lebensmalis tikrąja to
žodžio prasme jį apspjovė. – Sutinku, jis gali būti
keistokas.
– Valteri, jis ne keistokas. Tai žeminimas. Parašysiu
skundą studijos valdybai.
Valteris papurtė galvą. Ir vėl skundai.
– Elizabete, Filas yra valdybos narys.
– Na, kas nors turi sužinoti apie jo elgesį.
– Neabejoju… neabejoju, kad jūs jau žinote, jog
pasaulis pilnas filų, – atsiduso Valteris. – Geriausia
pasistengti su tuo susitaikyti. Pabandyti pasukti blogą
padėtį savo naudai. Kodėl negalite taip daryti?
Ji pabandė sugalvoti svarią priežastį, kodėl turėtų
taikstytis su Filu Lebensmaliu. Ne… nieko nesugalvojo.
– Klausykit, – toliau kalbėjo Valteris, – turiu vieną
sumanymą. Filas flirtuoja su nauju galimu rėmėju,
gaminančiu sriubas. Jis nori, kad panaudotumėte jo
sriubą savo laidoje. Nori parodyti tas sriubas jūsų
laidoje, tarkim, kokiam nors troškiniui. Padarykite tai,
pritraukite turtingą rėmėją, ir manau, kad jis nuo mūsų
atstos.
– Sriubos konservai? Aš dirbu tik su šviežiais
ingredientais.
– Ar negalėtumėt bent pasistengti man padėti? –
maldavo Valteris. – Tik viena sriubos skardinė.
Pagalvokite apie visus tuos, kurie dirba jūsų laidoje.
Elizabete, mums reikia maitinti šeimas; mums visiems
reikia išsaugoti darbus.
Jos laido gale stojo tyla, lyg ji svarstytų jo žodžius.
– Noriu susitikti su Filu akis į akį, – pasakė Elizabetė. –
Išsiaiškinti.
– Ne, – atsakė Valteris. – Tik ne tai. Niekada.
Ji staigiai iškvėpė.
– Gerai. Šiandien pirmadienis. Atneškite skardinę
ketvirtadienį. Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

Tą savaitę viskas ritosi tik į bloga. Jau kitą dieną,

antradienį, Madford klasės šeimos medžių naujienos
pasklido po visą mokyklą: Madelina – nesantuokinis
vaikas; Amanda neturi motinos; Tomio Diksono tėvas
alkoholikas. Vaikams tokie dalykai nerūpėjo, bet
Madford iš susijaudinimo sudrėkusiomis piktomis
akimis rijo tuos duomenis tarytum alkanas virusas,
paskui pasidalijo savo atradimais su kitomis motinomis,
o šios paskleidė naujienas po mokyklą nelyginant glajų.
 Trečiadienį kažkas vogčiomis pakišo po Elizabetės
persirengimo kambario durimis lapą su visų KCTV
darbuotojų atlyginimais. Elizabetė spoksojo į skaičius. Ji
uždirba trečdalį to, ką gauna vyrukas, pranešantis
sporto naujienas? Kuris matomas eteryje mažiau nei tris
minutes ir kurio vienintelis gebėjimas yra skaityti
rungtynių rezultatus? Dar blogiau, KCTV buvo kažkas,
ką vadino tantjema. Tačiau į ją galėjo pretenduoti tik
darbuotojai vyrai.
Bet labiausiai Elizabetė įtūžo ketvirtadienį ryte
pamačiusi, kaip atrodo Harietė.
Kai ji atsisėdo prie stalo nenusiėmusi saulės akinių,
nors dar buvo tamsu, Elizabetė kaip tik dėjo laiškelį į
Madelinos priešpiečių dėžutę: „Reikalo negalima nei
sukurti, nei sugriauti, bet jį galima pertvarkyti. Kitaip
tariant, nesėdėk prie Tomio Diksono.“
– Hariete? – paklausė iškart sunerimusi.
Stengdamasi kalbėti taip, lyg nebūtų nutikę nieko
baisaus, Harietė paaiškino, kad ponas Slounas praėjusį
vakarą buvo suirzęs. Ji išmetė kelis jo mėgstamus
erotinius žurnalus, Los Andželo beisbolo komanda
pralaimėjo, jam nepatiko, kaip Elizabetė drąsino tą
moterį tapti širdies chirurge. Jis sviedė į ją tuščią alaus
butelį ir ji nukrito kaip taikinys šaudymo stende.
– Aš kviečiu policiją, – Elizabetė ištiesė ranką prie
telefono.
– Ne, – Harietė uždėjo delną Elizabetei ant rankos. –
Jie nieko nedarys. Nesuteiksiu jam to malonumo. Be to,
aš trenkiau jam rankine.
 – Tučtuojau einu pas jį, – pasakė Elizabetė. – Jis
privalo suprasti, kad toks elgesys nebus toleruojamas.
Ji atsistojo.
– Paimsiu savo beisbolo lazdą.
– Ne. Jeigu jį užpulsi, policija suims tave, ne jį.
Elizabetė apsvarstė jos žodžius. Harietė kalbėjo tiesą.
Jos žandikaulio raumenys įsitempė ir ji prisiminė ją
užliejusį pyktį per susitikimą su policija prieš daugelį
metų. „Tai nepareikšite apgailestaujanti?“ Pakėlusi
ranką palietė pieštuką.
– Aš galiu savimi pasirūpinti. Elizabete, aš jo nebijau,
jis man šlykštus. Yra skirtumas.
Elizabetė jautė lygiai tą patį. Pasilenkusi apkabino
Harietę. Nors jos buvo draugės, retai liesdavo viena kitą.
– Dėl tavęs galiu viską padaryti, – Elizabetė priglaudė
Harietę prie savęs. – Juk tu žinai, tiesa?
Nustebusi, sudrėkusiomis akimis Harietė žiūrėjo į
Elizabetę.
– Ir aš. Lygiai taip pat.
Paskui vyresnioji moteris atsitraukė.
– Viskas bus gerai, – Harietė nusišluostė veidą. –
Tiesiog nekreipk dėmesio.
Tačiau Elizabetė buvo ne iš tų, kurie nekreipia
dėmesio. Kai po penkių minučių išsuko iš savo kiemo į
kelią, jau buvo sugalvojusi planą.
 – Sveiki, žiūrovai, – po trijų valandų pasakė Elizabetė.
– Ir sveiki sugrįžę. Matote šitai?
Iškėlė prieš kamerą sriubos skardinę.
– Ji padeda sutaupyti laiko.
Valteris laidos rengėjo kėdėje dėkodamas aiktelėjo. Ji
panaudos sriubą!
– Todėl, kad joje pilna chemikalų, – tarė Elizabetė ir
jos nusviesta skardinė atsidūrė artimiausioje šiukšlinėje.
– Dažniau pamaitinkite ja savo mylimuosius ir jie
ilgainiui numirs, taip sutaupydami galybę laiko, nes
jums nebereikės jų maitinti.
Sutrikęs operatorius atsigręžė į Valterį. Valteris
dirstelėjo į savo laikrodį, lyg būtų pamiršęs svarbų
susitikimą. Atsistojo ir išėjo, tiesiai į automobilių
stovėjimo aikštelę. Sėdo į savo automobilį ir išvažiavo
namo.
– Laimė, yra daug greitesnių būdų nužudyti savo
mylimuosius, – toliau kalbėjo Elizabetė, prieidama prie
stendo su grybų piešiniais. – Grybai yra puiki pradžia. Aš
rinkčiausi Amanita phalloides, – bakstelėjo į vieną iš
piešinių, – dar žinomą kaip žalsvoji musmirė. Jos nuodai
ne tik atsparūs aukštai temperatūrai, todėl galėtų būti
puikus ingredientas nepiktybiškai atrodančiam
troškiniui, bet ji ir labai panaši į savo nekaltąją
giminaitę, šilkaviršę šydabudę. Tad jei kas numirtų ir
vyktų tyrimas, visada galite apsimesti paika namų
šeimininke ir pasakyti tiesiog supainiojusi grybus.
Filas Lebensmalis pakėlė akis nuo savo rašomojo stalo
į vieną iš kelių televizijos ekranų, užgriozdinusių jo
kabinetą. Ką ji ką tik pasakė?
– Nuodingieji grybai tuo ir geri, kad juos lengva
pritaikyti bet kur, – toliau kalbėjo Elizabetė. – Jeigu ne
troškinys, galima pabandyti kimštus grybus. Galite jais
pavaišinti kaimyną, kuris neriasi iš kailio, kad
apkartintų gyvenimą žmonai. Jis jau viena koja karste.
Padėkime jam įkelti ir antrąją.
Kažkas salėje netikėtai nusikvatojo ir suplojo. O
kamerai pavyko užfiksuoti keletą rankų, rūpestingai
rašančių žodžius Amanita phalloides.
– Žinoma, tik juokavau kalbėdama apie
mylimiausiųjų nuodijimą, – pasakė Elizabetė. –
Neabejoju, kad jūsų vyrai ir vaikai nuostabūs žmonės ir
visada kartoja, kaip vertina jūsų sunkų darbą. Arba tuo
neįtikėtinu atveju, jeigu dirbate ne namuose, jūsų
vadovas pasirūpina, kad gautumėte tokį patį atlyginimą
kaip ir jūsų vyriškosios lyties kolega.
Šie žodžiai pelnė dar daugiau juoko ir plojimų, kurių
lydima ji grįžo už darbastalio.
– Šį vakarą brokolių ir grybų troškinys, – Elizabetė
iškėlė pintinę su – galbūt? – šilkaviršėmis šydabūdėmis.
– Pradėkime.
Nereikia nė sakyti, kad tą vakarą Kalifornijoje
vakarienės niekas nevalgė.

– Zot, – jau eidama namo pasakė jai grimuotoja Roza.

– Septintą Lebensmalis nori tave matyti savo kabinete.
 – Septintą? – Elizabetė išblyško. – Tas vyras
akivaizdžiai neturi vaikų. Beje, kur Valteris? Manau, jis
ant manęs pyksta.
– Jis išėjo anksčiau, – atsakė Roza. – Klausykit,
nemanau, kad turėtumėt viena eiti pas Lebensmalį. Aš
eisiu drauge.
– Roza, nesirūpink.
– Gal pirma paskambinkit Valteriui. Jis niekam iš
mūsų neleidžia vieniems eiti pas Lebensmalį.
– Žinau, – atsakė Elizabetė. – Nesijaudink.
Dvejodama Roza žiūrėjo į laikrodį.
– Eikite namo. Didelio čia daikto.
– Bent paskambinkit Valteriui, – pakartojo Roza. –
Praneškit.
Moteris pasisuko savo daiktų.
– Beje, šio vakaro laida man patiko. Labai linksma.
Elizabetė pažvelgė į ją, o jos antakiai išsirietė.
– Linksma?

Kelios minutės iki septynių, baigusi rašytis pastabas

rytojaus laidai, Elizabetė užsimetė ant peties savo
didžiulę rankinę ir tuščiais KCTV koridoriais
nužingsniavo į Lebensmalio kabinetą. Dukart
pasibeldusi užėjo vidun.
– Filai, norėjote susitikti?
Lebensmalis sėdėjo už milžiniško rašomojo stalo,
nukrauto popieriais ir maisto likučiais, o keturi
didžiuliai televizorių ekranai griaudė vaiduokliškais
nespalvotais kartojamų laidų vaizdais. Oras buvo
troškus nuo cigarečių dūmų. Vienas televizorius rodė
muilo operą; kitas Džeką Laleiną; trečias programą
vaikams; ketvirtas „Vakarienę šeštą“. Ji dar niekada
nežiūrėjo savo laidos, nė sykio negirdėjo iš garsiakalbio
sklindančio savo balso. Jis buvo siaubingas.
– Pagaliau, – suirzęs ištarė Lebensmalis,
užspausdamas cigaretę į dailų krištolinį dubenėlį.
Mostelėjo į kėdę, parodydamas, kad Elizabetė turėtų
atsisėsti, tada nupūškavo prie durų, užtrenkė jas ir
spustelėjo užrakto spragtuką.
– Man sakė septintą, – paaiškino Elizabetė.
– Ar leidau kalbėti? – atkirto jis.
Iš dešinės atsklido jos balsas, aiškinantis karščio ir
fruktozės sąveiką. Ji grįžtelėjo į televizorių. Ar teisingai
įvertino pH? Taip, teisingai.
– Ar žinot, kas aš esu? – iš kitos kabineto pusės
paklausė Lebensmalis. Griaudžiantys televizoriai užgožė
jo žodžius.
– Ar aš žinau apie… vaisius?
– Klausiau, ar žinote, kas aš esu? – sugrįžęs prie
rašomojo stalo šįkart prakalbo garsiau.
– Jūs Filas LEBENSMALIS, – garsiai ištarė Elizabetė. –
Ar galėčiau išjungti televizorius? Sunku susikalbėti.
– Nedraskykit man akių! – užrėkė vyras. – Kai klausiu,
ar žinote, kas aš esu, turiu galvoje, ar jūs žinote, kas aš
esu?
Akimirką ji atrodė sutrikusi.
 – Kartoju, jūs Filas Lebensmalis. Bet jei norėtumėt,
galime pasitikrinti jūsų vairuotojo pažymėjime.
Jis prisimerkė.
„Nusilenkimai!“ – šūkavo Džekas Laleinas.
„Šokių vakarėlis!“ – nusikvatojo klounas.
„Niekada tavęs nemylėjau“, – prisipažino slaugė.
„pH lygis“, – išgirdo savo balsą.
– Aš esu ponas Lebensmalis, vykdomasis…
– Filai, atsiprašau, – Elizabetė mostelėjo į arčiausiai
stovintį televizorių, – aš tikrai negaliu…
Ji ištiesė ranką prie garso reguliavimo suktuko.
– NELIESKITE MANO TELEVIZORIŲ! – užkaukė jis.
Atsistojo, paėmė stirtą aplankų ir perėjęs patalpą
sustojo priešais ją, plačiai išžergęs kojas, lyg trikojis.
– Ar žinote, kas čia? – paklausė kratydamas aplankus
jai prieš akis.
– Aplankai.
– Nebandykit su manim gudrauti. Čia yra laidos
„Vakarienė šeštą“ žiūrovų anketos. Reklamų pardavimo
skaičiai. Nilseno reitingai.
– Tikrai? – nustebo Elizabetė. – Norėčiau pa…
Bet, jai nespėjus nė žvilgtelėti, jis patraukė aplankus.
– Lyg mokėtumėt interpretuoti duomenis, – atkirto. –
Lyg žinotumėt, ką kuris nors iš jų reiškia.
Jis pliaukštelėjo aplankais sau per šlaunį, paskui
žengė prie savo rašomojo stalo.
– Per ilgai leidau rodyti tą nesąmonę. Valteriui
nepavyko jūsų sutramdyti, bet man pavyks. Jei norite
likti darbe, vilkėsit, ką aš parinksiu, maišysit kokteilius,
kokių aš norėsiu, ir ruošit vakarienę kalbėdama
normaliais žodžiais. Taip pat…
Sustojo per pusę žodžio, pritrenktas jos reakcijos,
tiksliau, reakcijos stokos. To, kaip ji sėdėjo. Lyg motina,
laukianti, kad vaikas baigtų aikštytis.
– Bet, geriau pagalvojus, jūs atleista! – nesusivaldęs
išrėkė.
O kai ji vis tiek niekaip nesureagavo, jis atsistojo,
nutrepsėjo prie visų keturių televizorių ir juos išjungė, o
tą darydamas sulaužė du mygtukus.
– VISI ATLEISTI! – užriaumojo. – Jūs, Painas ir
kiekvienas, kaip nors prisidėjęs ir padėjęs kurti tą jūsų
mėšlą. Visi ATLEISTI!
Sunkiai šnopuodamas sugrįžo už savo rašomojo stalo
ir susmuko į krėslą, laukdamas vienintelių dviejų
reakcijų, kurios neišvengiamai galėjo ar turėjo kilti:
ašaros arba atsiprašymas, pageidautina abi.
Staiga įsivyravusioje kabineto tyloje Elizabetė
linktelėjo ir persibraukė per kelnių priekį.
– Jūs mane atleidžiate dėl šio vakaro laidos apie
nuodingus grybus. Taip pat ir visus su laida susijusius
asmenis.
– Teisingai, – jis pabrėžė šį žodį, nepajėgdamas
nuslėpti nustebimo, kad jo grasinimai jos neišgąsdino. –
Visi lauk, ir viskas per jus. Prarastas darbas. Per jus.
Padaryta.
Nutilo, laukdamas jos maldavimų.
– Tiesiog noriu išsiaiškinti, – ištarė ji. – Jūs mane
atleidžiate, nes aš nevilkiu jūsų suknelių, nesišypsau į
jūsų kamerą ir dar dėl to – teisingai? – kad nežinau, „kas
jūs esat“. O norėdamas pabrėžti savo mintį, atleidžiate
visus, susijusius su laida „Vakarienė šeštą“, nors tie
žmonės dirba ir kitose keturiose ar penkiose jūsų
televizijos laidose, bet staiga nebegalės jose dirbti. Tai
reiškia, kad tos kitos laidos irgi nukentės ir nebegalės
būti rodomos.
Sutrikdytas jos nepalaužiamos logikos, Filas įsitempė.
– Tas vietas galiu užpildyti per parą, – pasakė
spragtelėjęs pirštais. – Netgi greičiau.
– Ir toks jūsų galutinis sprendimas, nepaisant laidos
sėkmės?
– Taip, toks mano galutinis sprendimas, – atsakė
vyras. – Ir ne, laida neturi jokio pasisekimo, štai kur visa
esmė.
Vėl paėmė aplankus ir jais pamojavo.
– Kasdien plaukia skundai dėl jūsų, jūsų nuomonės…
jūsų mokslo. Rėmėjai grasina išeiti. Tas sriubų
gamintojas… ko gero, mus paduos į teismą.
– Rėmėjai, – tarė Elizabetė suglaudusi pirštų galus, lyg
tas priminimas būtų ją nudžiuginęs. – Kaip tik norėjau
apie juos pasikalbėti. Tabletės nuo refliukso? Aspirinas?
Tokie reklamuojami gaminiai pakiša mintį, kad laidos
vakarienes sunku suvirškinti.
– Nes taip ir yra, – atšovė Filas.
Per pastarąsias dvi valandas jis sukramtė daugiau nei
dešimt tablečių nuo rėmens, bet viduriai nesiliovė urzgę.
– O kalbant apie skundus, išties turėjome kelis, –
pripažino ji, – bet tai niekis, palyginti su palaikymo
laiškais. Kurių nesitikėjau. Filai, man sunkiai sekasi
prisiderinti, bet pradedu galvoti, kad kaip tik dėl to
neprisiderinimo laida ir turi pasisekimą.
– Laida neturi pasisekimo, – pakartojo jis. – Ji
siaubinga!
Kas čia darosi? Kodėl ji kalba taip, lyg jis nebūtų jos
atleidęs?
– Siaubinga jaustis, kad nederi, – nesutrikusi Elizabetė
kalbėjo toliau. – Žmonės iš prigimties nori pritapti…
tokia mūsų biologija. Bet visuomenė mus verčia jaustis
nepakankamai gerais žmonėmis, kad pritaptume. Filai,
ar suprantat, apie ką kalbu? Nes mes lyginame save su
niekam nereikalingais sekso, rasės, religijos, politikos,
mokyklos standartais. Net ūgis ir svoris…
– Ką?
– O laida „Vakarienė šeštą“, priešingai, kalba apie
mūsų bendrumus, mūsų chemijas. Todėl net jei žiūrovai
jaučiasi apriboti išmokto visuomeninio elgesio, tarkim,
„seni vyrai yra tokie, moterys yra tokios“ ir panašiai,
laida padrąsina juos mąstyti plačiau nei tas kultūrinis
supaprastinimas. Mąstyti protingai. Kaip
mokslininkams.
Filas atsilošė krėsle, apimtas jam nepažįstamo
pralaimėjimo jausmo.
– Štai kodėl norite mane atleisti. Jūs norėtumėt, kad
laida sutvirtintų socialines normas, apribojančias
individo gebėjimus. Suprantu jus.
Filo smilkinys pradėjo tvinkčioti. Drebančiomis
rankomis jis paėmė „Marlboro“ pakelį, iškratė vieną
cigaretę ir ją užsidegė. Akimirką tyliai įtraukė dūmą, o
cigaretės galas tyliai traškėdamas nušvito kaip lėlių
laužas. Išpūsdamas dūmus jis tyrinėjo jos veidą. Paskui
staiga atsistojo, visu kūnu tirtėdamas iš įtampos, ir
nužingsniavo prie baro su įspūdingais gintarinio viskio
ir burbono buteliais. Pačiupęs vieną, pripylė storasienį
stikliuką iki kraštų taip, kad skystis jau grėsė išsilieti,
išgėrė vienu mauku, vėl pripylė, o tada atsigręžė į ją.
– Čia galioja hierarchija, – pasakė. – Ir atėjo laikas
jums paaiškinti, kaip tai atrodo.
Suglumusi ji žiūrėjo į jį.
– Noriu pabrėžti, kad Valteris Painas nepavargdamas
bandė mane priversti veikti pagal jūsų nurodymus.
Nepaisant to, kad ir jis mano, jog laida gali ir privalo būti
šis tas daugiau nei tik patiekalų gaminimo instrukcija.
Valteris neturėtų būti nubaustas dėl mano veiksmų. Jis
yra geras žmogus, lojalus darbuotojas.
Išgirdęs Valterio vardą, Lebensmalis padėjo stikliuką
ir vėl užsitraukė dūmą. Nemėgo nė vieno, abejojančio jo
valdžia, bet tikrai negali ir nesiruošia kęsti, kad tai
darytų moteris. Jo dryžuotas švarkas ties liemeniu
prasiskyrė, o jis įsmeigė į ją akis ir ėmė iš lėto segtis
diržą.
– Gal reikėjo tai padaryti iš pat pradžių, – pasakė
ištraukęs diržą iš kilpelių. – Nustatyti žaidimo taisykles.
Bet jūsų atveju tebus tai darbo pabaigos pokalbio dalis.
Elizabetė prispaudė dilbius prie kėdės porankių ir
tvirtu balsu tarė:
– Filai, patariu nesiartinti.
 Jis paniekinamai žiūrėjo į ją.
– Regis, tikrai nesuprantate, kas čia vadovauja?
Suprasit.
Nuleido akis, sėkmingai atsisegė sagą ir atsitraukė
kelnių užtrauktuką. Nusismaukęs kelnes palinko prie jos
palei veidą tabaluodamas genitalijomis.
Ji nustebusi papurtė galvą. Nesuprato, kodėl vyrai
mano, kad moterims jų genitalijos turi daryti įspūdį ar
bauginti. Pasilenkusi įkišo ranką į savo rankinę.
– Aš žinau, kas esu! – kimiai sušuko jis spausdamasis
prie jos. – Klausimas, kuo, po velnių, jūs save laikot?
– Aš esu Elizabetė Zot, – ramiai atsakė ji traukdama iš
rankinės ką tik pagaląstą trisdešimt penkių centimetrų
ilgio šefo peilį. Bet nebuvo tikra, kad jis išgirdo. Apalpęs
krito kaip maišas.
 31 SKYRIUS

Atvirutė su linkėjimais greičiau pasveikti

Jį ištiko širdies smūgis. Nedidelis, bet 1960-aisiais

dauguma neišgyvendavo ir menkų širdies smūgių. Tam
vyrui pasisekė, kad liko gyvas. Daktarai pasakė, kad jis
tris savaites praleis ligoninėje, o paskui mažiausiai
metus turės gulėti lovoje namuose. Apie darbą negali
būti nė kalbos.
– Jūs iškvietėte greitąją? – aiktelėjo Valteris. – Jūs ten
buvot?
Kitą dieną Valteris išgirdo naujienas.
– Buvau, – atsakė Elizabetė.
– O jis… ką darė? Gulėjo ant grindų? Susiėmęs už
širdies? Gaudydamas orą?
– Ne visai taip.
– Tuomet kaip? – Valteris beviltiškai išskėtė rankas, o
Elizabetė susižvalgė su grimuotoja. – Kas atsitiko?
– Sugrįšiu vėliau, – ištarė Roza skubiai susipakavusi
savo lagaminėlį.
Prieš išeidama spustelėjo Elizabetei petį.
 – Pagarba, Zot. Nuoširdžiai, pagarba.
Valteris žiūrėjo į jas, iš panikos pakėlęs antakius.
– Suprantu, jūs išgelbėjote Filui gyvybę, – pasakė
susinervinęs, kai durys užsidarė. – Bet kas atsitiko?
Nieko nepraleiskit, pradėkite nuo to, kodėl buvote jo
kabinete. Po septintos vakaro. Juk tai beprasmiška.
Pasakokit. Nieko nepraleisdama.
Elizabetė pasuko kėdę, kad žiūrėtų tiesiai į Valterį.
Siektelėjo savo antro numerio pieštuko, ištraukė jį iš
kuodelio ir užsikišo už kairės ausies, tada paėmė kavos
puodelį ir gurkštelėjo.
– Jis pakvietė mane susitikti, – atsakė. – Pasakė, kad
skubu.
– Susitikti? – pasibaisėjęs ištarė Valteris. – Bet juk
sakiau… mes apie tai kalbėjomės. Niekada nesusitikti su
Filu vienai. Ne todėl, kad manau, jog nesusitvarkytumėt,
bet esu jūsų laidos rengėjas. Manau, visada geriau, jei…
Išsitraukęs nosinę prisidėjo ją prie kaktos.
– Elizabete, – nuleido balsą, – kalbant tarp mudviejų,
Filas Lebensmalis negeras žmogus, suprantate, ką noriu
tuo pasakyti? Jis nepatikimas. Jo būdas spręsti iškilusias
problemas toks…
– Jis mane atleido.
Valteris išblyško.
– Taip pat ir jus.
– Jėzau!
– Atleido visus, kurie dirba su šia laida.
Valterio veidas papilkėjo kaip pelenai.
 – Turite suprasti, – ištarė gniauždamas nosinę, –
žinote, ką manau apie Filą. Žinote, kad sutinku ne su
viskuo, ką jis kalba. Ar aš jus suvaržiau? Nejuokinkit. Ar
priverčiau vilkėti tas kvailas sukneles? Nė sykio. Ar
verčiau skaityti korteles su linksmais laidos žodžiais?
Taip, bet tik todėl, kad aš juos parašiau.
Jis iškėlė rankas.
– Klausykit, Filas man davė dvi savaites… dvi savaites
rasti tinkamą būdą jam įrodyti, kad jūsų piktinantys
darbo metodai veikia, kad jūs gausit daugiau gerbėjų
laiškų, kad į jūsų laidą veršis daugiau žmonių nei į visas
kitas laidas kartu sudėjus – ir tik tuomet galėsite dirbti
toliau. Juk žinote, negaliu tiesiog paprasčiausiai užeiti
pas jį ir pasakyti: „Filai, tu klysti, o ji teisi.“ Tai būtų
savižudybė. Ne. Dirbti su Filu reiškia glostyti jo ego,
išnaudoti padėtį, kalbėti, ką jis nori girdėti. Suprantate,
apie ką aš. Kai iškėlėte sriubos skardinę, pamaniau, kad
tą pasieksim. Iki tos akimirkos, kai visiems pranešėte,
kad joje nuodai.
– Nes taip ir yra.
– Klausykit, – tarė Valteris, – aš gyvenu tikrame
pasaulyje, o tame pasaulyje mes sakome ir darome
dalykus, kurie mums padeda neprarasti savo sumautų
darbų. Ar įsivaizduojat, kiek mėšlo per pastaruosius
metus turėjau iškęsti? Be to, girdėjot? Mūsų rėmėjai
traukiasi.
– Jums taip sakė Filas.
– Taip. Ir žinokit, jei rėmėjai pasakys: „Mes
nekenčiame Zot“, nesvarbu, kiek šiltų ir mielų laiškų
gautumėte, tai bus galas. O Filo tyrimai rodo, kad jie jūsų
nekenčia.
Jis įsikišo nosinę atgal į kišenę, atsistojo ir prisipylė
vienkartinį popierinį puodelį vandens, palaukęs, kad
vandens indas gurktelėtų, – tas nemalonus garsas
primindavo jam turimą skrandžio opą.
– Klausykit, – kalbėjo toliau susidėjęs rankas ant pilvo,
– kol kas tegul tai lieka tarp mūsų, kol rasiu kokį nors
sprendimą. Kiek žmonių žino? Tik mudu, tiesa?
– Pasakiau visiems, kurie dirba su šia laida.
– Ne.
– Manau, dabar žino visi mūsų televizijos darbuotojai.
– Ne… – pakartojo Valteris, prispaudęs delną prie
kaktos. – Prakeikimas, Elizabete, ką jūs sau galvojat?
Negi nežinote, kaip elgtis sužinojus, kad esi atleidžiamas
iš darbo? Pirmas žingsnis: niekada niekam nesakyti
tiesos. Sakykit, kad laimėjote loterijoje, paveldėjote
galvijų fermą Vajominge, sulaukėte nuostabaus darbo
pasiūlymo Niujorke, žodžiu, ką nors panašaus. Antras
žingsnis: gerti tol, kol sugalvosi, ką daryti toliau. Jėzau.
Lyg nežinotumėte gentinių televizijos papročių!
Elizabetė vėl gurkštelėjo kavos.
– Taigi, norite išgirsti, kas atsitiko?
– Yra ir daugiau? – sunerimęs paklausė Valteris. –
Kas? Jis atims mūsų tarnybinius automobilius?
Elizabetė žiūrėjo jam tiesiai į akis, suraukusi
paprastai lygią kaktą. Jis iškart užmiršo save ir pagalvojo
apie ją. Pasijuto nejaukiai. Praleido pačią svarbiausią jos
susitikimo su Filu detalę: ji su juo susitiko viena.
 – Sakykit, – ištarė jausdamasis taip, lyg tuoj apsivems,
– prašau, pasakokit.
Ar dauguma vyrų buvo tokie kaip Filas? Valterio
nuomone, ne. Bet ar dauguma vyrų kaip nors kovojo su
tokiais vyrais kaip Filas, įskaitant ir patį Valterį? Ne.
Žinoma, tai atrodė gėdinga ar bailu, bet, atvirai sakant,
ką jie būtų galėję padaryti? Su tokiu vyru kaip Filas
nepakovosi. O siekdamas to išvengti tiesiog darai, ką jis
liepia. Visi tai žinojo ir visi taip elgėsi. Bet Elizabetė
nebuvo visi. Jis priglaudė drebančią plaštaką sau prie
kaktos, nekęsdamas kiekvieno, net ir menkiausio savo
bestuburio kūno kaulelio.
– Ar jis bandė jums ką nors padaryti? Turėjote gintis?
– sušnabždėjo.
Ji išsitiesė kėdėje, o nuo grimo veidrodžio
atsispindinti šviesa ją apgaubė tarsi tvirtybės aura. Jis su
baime stebėjo jos veidą, pagalvojęs, gal taip atrodė Žana
D’Ark prieš jiems uždegant degtuką.
– Bandė.
– Dieve! – riktelėjo Valteris, sutraiškydamas
vienkartinį puodelį. – O Dieve, ne!
– Valteri, nusiraminkit, jam nepavyko.
Valteris sudvejojo.
– Tai žinoma, dėl širdies smūgio! – ištarė su
palengvėjimu. – Kaip šiurpiai sutapo. Širdies smūgis.
Dėkui Dievui!
Nustebusi ji pažvelgė į jį, paskui pasilenkė prie savo
krepšio, to paties, kurį išvakarėse nusinešė į Filo
kabinetą.
 – Nedėkočiau Dievui, – tarė ištraukusi iš krepšio
trisdešimt penkių centimetrų ilgio peilį.
Jis aiktelėjo. Kaip dauguma virėjų, Elizabetė visada
naudodavo tik savo peilius. Kas rytą atsinešdavo ir kas
vakarą parsinešdavo juos namo. Visi tai žinojo. Visi,
išskyrus Filą.
– Aš jo nepaliečiau, – paaiškino moteris. – Jis tiesiog
nualpo.
– Jėzau… – sušnabždėjo Valteris.
– Iškviečiau greitąją, bet juk žinot, koks tokiu paros
metu eismas. Užtruko. Todėl laukdama, pamaniau,
išnaudosiu laiką. Štai. Pažiūrėkit.
Elizabetė padavė jam aplankus, tuos pačius, kuriais
Lebensmalis mojavo jai prieš nosį.
– Pasiūlymai pirkti teises rodyti laidą per kitas
televizijas, – pasakė žiūrėdama, kaip jis nustebęs skaito
aplankų turinį. – Ar žinojote, kad mus jau tris mėnesius
transliuoja Niujorko valstijoje? Ir įdomūs naujų rėmėjų
pasiūlymai. Kad ir ką Filas jums pasakojo, rėmėjai
verčiasi per galvas norėdami būti mūsų laidoje. Tarkim,
šitas, – bakstelėjusi į „RCA Victor“ kompanijos reklamą.
Valteris sėdėjo nuleidęs akis, spoksodamas į popierių
stirtą. Mostu paprašė Elizabetės pripilti jam kavos
puodelį, o gavęs išgėrė vienu mauku.
– Atsiprašau, – galiausiai pratarė. – Jaučiuosi
priblokštas.
Nekantraudama Elizabetė dirstelėjo į sieninį laikrodį.
– Negaliu patikėti, kad mus atleido, – Valteris kalbėjo
toliau. – Mes rodome pačią žiūrimiausią laidą, o mus
atleidžia?
Elizabetė žiūrėjo į jį susirūpinusi.
– Ne, Valteri, – lėtai ištarė, – mes neatleisti. Mes
dirbame toliau.

Po keturių dienų Valteris sėdėjo už Filo rašomojo stalo.

Iš kabineto buvo pašalintos peleninės, išneštas persiškas
kilimas, o telefono mygtukai mirgėjo nuo svarbių
skambučių.
– Valteri, tiesiog pakeiskite, ką, jūsų manymu, būtina
keisti, – pasakė jam Elizabetė primindama, kad jis yra
laikinai einantis pareigas vykdomasis prodiuseris. Bet
kai jis tebedvejojo nenorėdamas prisiimti atsakomybės,
supaprastino jo užduotį. – Valteri, tiesiog darykite, kas
jums tikrai atrodo teisinga. Juk nesunku. Ir paprašykite
kitų elgtis taip pat.
Nebuvo taip lengva, kaip ji kalbėjo, – vienintelis jam
žinomas vadovavimo būdas buvo bauginti ir
manipuliuoti; gyvenime jis patyrė tik tokį vadovavimą.
Bet ji, regis, tikėjo – dievaži, koks naivumas! – kad
jausdamiesi vertinami ir gerbiami darbuotojai dirbs
našiau.

– Valteri, gana blaškytis,– tarė Elizabetė, jiems stovint

prie Vudžio pradžios mokyklos ir laukiant eilinio
susitikimo su Madford. – Paimkite vairą į savo rankas.
Vairuokite. O kai abejojate, apsimeskite.

Apsimesti. Tą jis mokėjo. Per kelias dienas sudarė

daugybę sutarčių ir pardavė teisę rodyti „Vakarienę
šeštą“ televizijoms nuo pakrantės iki pakrantės. Paskui
suderėjo naują rėmėjų grupę, kuri padvigubino KCTV
įplaukas. O galiausiai, kol dar neišsigando, sušaukė visų
televizijos darbuotojų susirinkimą, kuriame pranešė
apie Filo širdies ligą, Elizabetės vaidmenį gelbėjant jo
gyvybę ir kad, nepaisydamas šio „nelaimingo
atsitikimo“, jis labai tikisi, jog visi džiaugsis savo
prasmingu darbu KCTV. Audringiausių plojimų sulaukė
žinia apie Filą ištikusį širdies smūgį.
– Paprašiau mūsų dailininko sukurti štai tokį atviruką
su linkėjimais pasveikti, – Valteris iškėlė milžinišką
atviruką su pergalingą įvartį mušančio Filo karikatūra.
Tik rankose jis laikė ne įprastą kamuolį, o savo širdį. Jam
staiga toptelėjo, kad pasirinkimas ne pats geriausias.
– Prašyčiau pasirašyti, – tarė, – ir, jei norėtumėt,
pridurti asmeninį linkėjimą.
Tądien vėliau, kai atvirukas sugrįžo pas jį, Valteris
perskaitė linkėjimus. Dauguma buvo įprastas „Linkime
pasveikti“, bet pasitaikė ir keletas piktesnių.
„Eik velniop, Lebensmali.“
„Aš nebūčiau kvietusi greitosios.“
„Kada pagaliau numirsi?“
 Painas atpažino paskutinio linkėjimo rašyseną: viena
iš Filo sekretorių.
Nors ir žinojo, kad tikrai ne vienintelis nekenčia šefo,
neįsivaizdavo, kokiam gausiam būriui priklausė. Tai tik
patvirtino jo jausmus, bet kartu ir suspaudė paširdžius.
Kaip laidų rengėjas jis priklausė Filo vadovų komandai,
o tai reiškė, kad vykdė Filo planus, nepaisydamas tų,
kuriems galiausiai tekdavo už viską sumokėti. Paėmė
plunksnakotį ir tądien ketvirtą kartą paklausė Elizabetės
Zot patarimo: daryti tai, kas teisinga.
„LINKIU NEBEPASVEIKTI“, – užrašė per vidurį
didžiosiomis raidėmis. Paskui įkišo atviruką į milžinišką
voką, padėjo į išsiunčiamos korespondencijos krepšį ir
iškilmingai sau pažadėjo. Dalykai turi pasikeisti. Jis
pradės nuo savęs.
 32 SKYRIUS

Pusiau iškeptas

– Ar mama žino? – paklausė Mad, Harietės paraginta

sėstis į automobilį. Naujieji mokslo metai buvo gerokai
įsibėgėję, ir, kaip žadėta, ją vėl mokė Madford. Štai kodėl
Harietė pagalvojo, kad Mad gali praleisti dieną. Ar
dvidešimt.
– Dievaži, ne! – Harietė pataisė galinio vaizdo
veidrodėlį. – Jeigu žinotų, ar galėtume tai daryti?
– Bet ar ji nesupyks?
– Tik jeigu sužinos.
– Puikiai padirbai jos parašą, – pagyrė Madelina
tyrinėdama Harietės parašytą Mad atleidimo nuo
pamokų raštelį. – Išskyrus E ir Z.
– Ką gi, – suirzo Harietė, – mums pasisekė, kad
mokykloje nėra rašysenos ekspertų.
– Tau tikrai pasisekė, – pritarė Mad.
– Štai planas, – nepaisydama mergaitės pastabos
toliau kalbėjo Harietė. – Atsistosim į eilę kaip visi, o
įėjusios keliausim tiesiai į paskutinę eilę. Niekas nenori
ten sėdėti. O mes ten atsisėsim todėl, kad jei kas nutiktų,
būtume tiesiai prie atsarginio išėjimo.
– Bet atsarginis išėjimas skirtas tik ypatingais atvejais,
– tarė Mad.
– Taip, jei tavo motina mus pastebės, tai bus labai
ypatingas atvejis.
– Juk tos durys su signalizacija.
– Taip… Dar vienas privalumas. Mes greitai
išsmuksime, o triukšmas atitrauks jos dėmesį.
– Hariete, tu tikra, kad turėtume taip elgtis? –
paklausė Mad. – Mama sako, kad televizijos studijoje
nesaugu.
– Nesąmonė.
– Ji sako, kad ten…
– Mad, ten saugu. Toje aplinkoje žmonės mokosi. Juk
tavo motina televizijos laidoje moko ruošti maistą?
– Ji moko chemijos, – pataisė Madelina.
– Koks gali grėsti pavojus?
Madelina pažvelgė pro langą.
– Padidėjusi radiacija, – atsakė.
Harietė garsiai iškvėpė. Tas vaikas darosi kaip jos
motina. Paprastai tokie dalykai gyvenime nutinka
vėliau, bet Mad gerokai pralenkė grafiką. Pagalvojo apie
jau suaugusią Mad. „Pasakiau kartą – pasakiau šimtą
kartų“, – ji rėks ant savo vaiko. „Niekada nepalik
Bunseno degiklio be priežiūros!“
– Atvažiavom! – sušuko Mad, priekyje pamačiusi
televizijos studijos automobilių stovėjimo aikštelę. –
KCTV! Tai bent!
 Paskui jos veidas ištįso.
– Bet, Hariete, pažiūrėk, kokia eilė!
– Prakeikimas, – nusikeikė Harietė žiūrėdama į
vingiuojančią per stovėjimo aikštelę žmonių masę.
Šimtai žmonių, daugiausia moterų su pakibusiomis ant
prakaituotų dilbių rankinėmis, bet ir keli tuzinai vyrų su
permestais per petį ant dviejų pirštų kyburiuojančiais
švarkais. Visi vėdavosi, kas kuo turėjo – žemėlapiais,
skrybėlėmis, laikraščiais.
– Ar visi jie atėjo į mamos laidą? – apstulbo Madelina.
– Ne, brangioji, čia vyksta daugybė laidų.
– Ponia, atleiskit, – aikštelės prižiūrėtojas mostelėjo
Harietei sustoti. Jis pasilenkė prie Madelinos lango. –
Nematėte ženklo? Aikštelė pilna.
– Supratau. O kur galėčiau sustoti?
– Ar jūs į „Vakarienė šeštą“?
– Taip.
– Apgailestauju, kad tenka jus nuliūdinti, bet
nepateksit, – vyras mostelėjo į ilgą eilę. – Dauguma šių
žmonių čia stovi bergždžiai. Žmonės pradeda rinktis
ketvirtą. Dauguma studijos žiūrovų jau atrinkti.
– Ką? – šūktelėjo Harietė. – Neįsivaizdavau, kad viskas
šitaip.
– Laida populiari, – atsakė vyras.
Harietė pasvarstė.
– Bet aš dėl jos paėmiau vaiką iš mokyklos.
– Apgailestauju, senele, – tarė vyras. Tada įkišo galvą
giliau į mašiną. – Ir dėl tavęs apgailestauju, vaike.
Kasdien apgręžiu daug žmonių. Patikėkit, nesmagus
darbas. Žmonės visą laiką ant manęs rėkia.
– Mano mamai tai nepatiktų, – tarė Madelina. – Ji
nenori, kad kas nors ant ko nors rėktų.
– Tavo mama miela, – tarė vyras. – Ar galėtumėt
išvažiuoti? Turiu apgręžti dar daug žmonių.
– Gerai, – atsakė Mad, – bet ar galėtumėt padaryti
paslaugėlę? Užrašykite man į sąsiuvinį savo vardą.
Pasakysiu mamai, kaip jūs čia sunkiai dirbat.
– Mad, – sušvokštė Harietė.
– Nori mano autografo? – jis nusijuokė. – Na, tai
pirmas kartas.
Harietei nespėjus įsikišti, jis paėmė Mad iš rankų
sąsiuvinį ir užrašė „Seimuras Braunas“, rūpestingai
sekdamas jos mokyklinio sąsiuvinio linijomis,
rodančiomis, kokios aukštos turėtų būti didžiosios raidės
ir kokios mažos turėtų būti mažosios raidės. Kai užvertė
sąsiuvinį, du žodžiai ant viršelio perliejo jį kaip elektros
srovė.
– Madelina Zot? – perskaitė netikėdamas tuo, ką mato.

Studijoje buvo tamsu ir vėsu, nuo vieno jos galo iki kito
buvo ištemptos storos virvės, o abiejose pusėse stovėjo
didelės filmavimo kameros, pasiruošusios suktis ir
įrašyti, ką apšviesdavo viršuje įrengti prožektoriai.
– Atėjom, – ištarė Valterio Paino sekretorė, atlydėjusi
Madeliną su Hariete prie dviejų netikėtai laisvų kėdžių
pirmoje eilėje. – Geriausios vietos mūsų studijoje.
– Ar galėtume kai ko paprašyti? – paklausė Harietė. –
Buvome nusiteikusios atsisėsti gale.
– Dievaži, ne, – atsakė moteris. – Ponas Painas mane
užmuštų.
– Kažkas čia tikrai mirs, – sumurmėjo Harietė.
– Man šitos vietos patinka, – atsisėdo Madelina.
– Žiūrėti laidą tiesiogiai visai kas kita nei namie per
televizorių, – paaiškino sekretorė. – Čia ne tik žiūri laidą,
bet ir joje dalyvauji. O šviesos – jos viską pakeičia.
Patikėkit, geriausia sėdėti čia.
– Tiesiog nenorėtume blaškyti ponios Zot, – vėl
pabandė Harietė. – Nenorime jos sunervinti.
– Sunervinti Zot? – nusijuokė sekretorė. – Juokinga.
Šiaip ar taip, ji nemato žiūrovų. Šviesos ją akina.
– Jūs tikra? – paklausė Harietė.
– Tikra kaip dėl mirties ir mokesčių.
– Visi miršta, – pastebėjo Mad, – bet ne visi susimoka
mokesčius.
– Kokia protinga mergytė, – netikėtai suirzusi ištarė
sekretorė.
Bet, Madelinai nespėjus pateikti vengimo mokėti
mokesčius statistikos, kvartetas užgrojo laidos
„Vakarienė šeštą“ melodiją, o sekretorė kažkur išgaravo.
Madelina žiūrėjo, kaip Valteris Painas salės kairėje
sėdasi į kėdę drobine atkalte. Jis linktelėjo, kamera
atriedėjo į reikiamą padėtį, ir vyras su ausinėmis iškėlė
nykštį. Grojant paskutinius taktus į filmavimo aikštelę
lyg prezidentas ant podiumo žengė pažįstama figūra,
aukštai iškėlusi galvą, tiesi, ryškioje šviesoje žvilgančiais
plaukais.

Madelina matė savo motiną šimtais įvairiausių

aplinkybių: pirmą rytais, paskutinę vakarais, palinkusią
prie Bunseno degiklio, spoksančią į mikroskopą,
pykstančią ant ponios Madford, susiraukusią prieš
atvirą pudrinę, išeinančią iš dušo, ją apkabinančią. Bet
dar niekada nematė savo motinos tokios. Niekada.
„Mama! – pagalvojo pasididžiavimo užlieta širdimi. –
Mamyte!“
– Sveiki, – pasisveikino Elizabetė. – Mano vardas
Elizabetė Zot, o čia laida „Vakarienė šeštą“.
Sekretorė buvo teisi. Šviesos kažkaip naujai
atskleisdavo daiktus. Namuose taškuotas nespalvoto
televizoriaus ekranas nepajėgė to perteikti.
– Šiandien vakarienei jautienos kepsnys, – pasakė
Elizabetė. – O tai reiškia, kad išsiaiškinsime cheminę
mėsos sudėtį. Ypač pasidomėsime „surištu vandeniu“ ir
„laisvu vandeniu“, nes gal nustebsite, – tarė paėmusi
didelį gabalą jautienos nugarinės, – bet mėsoje yra
maždaug septyniasdešimt du procentai vandens.
– Kaip ir salotose, – sušnabždėjo Harietė.
– Žinoma, ne tiek, kiek salotose, – pasakė Elizabetė, –
nes jose yra daug daugiau vandens, iki devyniasdešimt
šešių procentų. Kodėl vanduo toks svarbus? Todėl, kad
jis – mūsų kūne dažniausiai pasitaikanti molekulė, mūsų
organizme yra septyniasdešimt procentų vandens. Mūsų
kūnas be maisto išgyventų iki trijų savaičių, bet be
vandens numirtume per tris dienas. Daugiausia
keturias.
Per žiūrovus nuvilnijo neramus murmesys.
– Štai kodėl galvodami apie savo gyvybę pirmiausia
galvokite apie vandenį, – kalbėjo Elizabetė. – Bet
grįžkime prie mėsos.
Ji paėmė didelį žvilgantį peilį ir rodydama, kaip
perpjauti ir išskleisti mėsos gabalą tarsi drugelio
sparnus, pasakojo apie jautienos kepsnyje esančius
vitaminus. Ne tik paaiškino, ką kūnas daro su geležimi,
cinku ir B grupės vitaminais, bet ir kodėl žmogui augti
būtinas proteinas. Paskui pasakė, koks procentas
vandens egzistuoja raumenų audinyje kaip laisvosios
molekulės, ir pagaliau savo kalbą baigė laisvo ir surišto
vandens apibrėžimais, kuriuos akivaizdžiai laikė labai
smagiais.
Žiūrovai salėje susikaupę klausėsi jos pasakojimo:
jokių kosčiojimų, šnabždesių ar kojų kryžiavimo. Jei
retsykiais ir pasigirsdavo koks garsas, tai tik per
popierių krebždančios plunksnos jiems užsirašinėjant.
– Laikas televizijos užsklandai, – ištarė Elizabetė,
pamačiusi operatoriaus ženklą. – Likite su mumis.
Padėjusi peilį pasišalino iš filmavimo aikštelės,
stabtelėjusi, kad grimuotoja prispaustų kempinėlę jai
prie kaktos ir priplotų kelis išsipešusius plaukus.
Madelina atsigręžė į žiūrovus. Visi bruzdėjo,
nekantriai laukdami sugrįžtančios Elizabetės Zot. Ją
nudiegė pavydas. Mergaitė staiga suprato, kad savo
motina turi dalytis su daugybe kitų žmonių. Ir jai tai
visai nepatiko.

– Jautienos kepsnį įtrynę perpjauto šviežio česnako

puselėmis, – jau po poros minučių kalbėjo Elizabetė, –
abi mėsos puses pabarstykite natrio chloridu ir
piperinu. Paskui, pamatę, kad sviestas putoja, –
mostelėjo į karštą ketaus keptuvę, – dėkite jautienos
kepsnį į keptuvę. Bet būtinai palaukite, kol sviestas
pradės putoti. Putos rodo, kad jame buvęs vanduo
išgaravo. Tai labai svarbu. Tada jautienos kepsnio lipidai
galės kepti, o ne absorbuoti H2O.
Kepsniui šnypščiant, iš prijuostės kišenės ji išsitraukė
voką.
– Kol mėsa kepa, perskaitysiu Nanetės Harison iš Long
Bičo man parašytą laišką. Nanetė rašo: „Brangioji ponia
Zot, aš esu vegetarė. Ne dėl religinių sumetimų – tiesiog
manau, kad nelabai gražu valgyti gyvas būtybes. Vyras
sako, kad mano organizmui reikia mėsos, todėl esu
kvaiša. Bet aš nenoriu, kad koks nors gyvūnas būtų
žudomas dėl manęs. Jėzus tai padarė ir pažiūrėkit, kas
jam nutiko. Nuoširdžiai jūsų, ponia Nanetė Harison,
Long Bičas, Kalifornija.“
– Nanete, jūs iškėlėte labai įdomų klausimą, – tarė
Elizabetė. – Mūsų valgomas maistas turi pasekmių
kitoms gyvoms būtybėms. Bet juk augalai irgi gyvos
būtybės, nors retai kada susimąstome, kad juos gyvus
smulkiname peiliu, kramtome dantimis, nuryjame
stemple žemyn, o paskui suvirškiname skrandžiuose,
pilnuose druskos rūgšties. Nanete, aš jums ploju. Prieš
valgydamas turi pagalvoti, bet neapsirikite, jums vis tiek
tenka atimti kitų gyvybę, kad palaikytumėte savąją.
Neišvengiamai. O dėl Jėzaus – be komentarų.
Pasisukusi ir pasmeigusi keptuvėje čirškantį jautienos
kepsnį, Elizabetė pakėlė varvantį kraujo raudonumo
syvais ir pažvelgė tiesiai į kamerą.
– O dabar žodis mūsų rėmėjui.
Harietė su Madelina susižvalgė išpūtusios akis.
– Kartais svarstau, kodėl laida tokia populiari? –
sušnabždėjo Harietė.
– Ponios, atsiprašau, – sugrįžo sekretorė. – Ponas
Painas klausia, ar galėtų trumpai šnektelėti. – Tuos
žodžius ji suformulavo lyg klausimą, nors tai nebuvo
klausimas. – Eikite su manimi.
Ir nusivedė jas tolyn nuo filmavimo aikštelės,
koridoriumi iki kabineto, kuriame laukė Valteris Painas.
Prie sienos rikiavosi keturi televizoriai. Visi jie rodė
„Vakarienę šeštą“.
– Labas, Madelina, – pasisveikino. – Džiaugiuosi tave
matydamas, bet kartu esu ir nustebęs. Ar neturėtum būti
mokykloje?
Mad palenkė galvą į šoną.
– Labas, pone Painai.
Ji parodė į Harietę.
 – Čia Harietė. Jos sumanymas. Ji suklastojo atleidimo
raštelį.
Harietė pervėrė ją žvilgsniu.
– Valteris Painas, – prisistatė Valteris, paspausdamas
Harietei ranką. – Pagaliau. Labai malonu su jumis
susipažinti, Hariete… Sloun, teisingai? Apie jus girdėjau
vien tik gerus dalykus. Bet, – jis nuleido balsą, – ką judvi
čia sugalvojot? Jeigu ji sužinos, kad jūs atėjot…
– Žinau, – pasakė Harietė. – Beje, mes norėjom sėdėti
gale.
– Amanda irgi norėjo kartu, – tarė Mad, – tik Harietė
atsisakė dar labiau nusikalsti. Suklastoti dokumentą
sunkus nusikaltimas, bet pagrobti žmogų…
– Labai rūpestingas požiūris, ponia Sloun, – pertraukė
Valteris. – Jei būtų mano valia, jūs visada būtumėte čia
laukiamos. Deja, ne mano valia. Tavo motina, – kreipėsi į
Madeliną, – tik nori tave apsaugoti.
– Nuo radioaktyvumo?
Jis pasvarstė.
– Madelina, tu labai protinga mergaitė, todėl jei
pasakysiu, kad mama nori apsaugoti tave nuo šlovės,
lažinuosi, kad žinai, apie ką kalbu.
– Nežinau.
– Tai reiškia, kad ji nori apsaugoti tavo asmeninį
gyvenimą. Apsaugoti nuo tų dalykų, kuriuos žmonės
kalba ir galvoja apie visų matomus asmenis. Garsenybes.
– Ar mano motina labai garsi?
– Dabar, kai pardavėme teisę rodyti laidą ir per kitas
televizijas, ji žinoma gerokai plačiau, – Valteris palietė
pirštų galais savo kaktą. – Tavo mamutę dabar gali
žiūrėti ir žmonės, gyvenantys tokiuose miestuose kaip
Čikaga, Bostonas ar Denveris.
– Rozmarino šakelę nupjaukite pačiu aštriausiu
turimu peiliu, – fone tyliai kalbėjo Elizabetė. – Taip
sumažinsite augalui daromą žalą ir išvengsite
perteklinio elektrolitų nutekėjimo.
– Kodėl blogai būti garsiam? – paklausė Madelina.
– Nesakyčiau, kad blogai, – atsakė Valteris. – Tiesiog
gali nutikti staigmenų, kurios ne visada malonios.
Kartais žmonės įsivaizduoja asmeniškai pažįstantys
tokias garsenybes kaip tavo mama. Taip jaučiasi
svarbūs. Bet dėl to jie turi prikurti apie ją visokių
istorijų, kartais ne visai gražių. Tavo mamytė tiesiog
rūpinasi, kad niekas nekurtų istorijų apie tave.
– Apie mano mamą žmonės kuria istorijas? –
sunerimo Madelina.
Turbūt dėl prožektorių – jų šviesoje mama atrodė
neįveikiama. Tą žiūrovai ir turėjo matyti: moterį, kuri
reikalavo būti vertinama ir buvo vertinama, nors jos
motina ir turėjo rūpesčių. Kaip bet kuris kitas žmogus.
Mad pagalvojo, jog čia panašu į jos pačios
apsimetinėjimą, kad nemoka gerai skaityti. Ko
nepadarysi, kad išgyventum.
– Nesirūpink, – Valteris uždėjo ranką ant jos lieso
petuko. – Tavo motina tikrai gali savimi pasirūpinti.
Mažai kas bandytų pulti Elizabetę Zot. Ji tenori būti
tikra, kad niekas nebandys pasinaudoti tavimi.
Supranti? Tai galioja ir jums, ponia Sloun, – kreipėsi į
Harietę. – Jūs praleidžiate su Elizabete daug laiko.
Neabejoju, kad jūsų draugai norėtų viską apie ją
sužinoti.
– Turiu mažai draugų, – atsakė Harietė. – O net jeigu
turėčiau daugiau, moku elgtis.
– Protinga moteris, – tarė Valteris. – Aš irgi turiu
mažai draugų.
Pagalvojo, kad iš tiesų turi tik vieną draugą: Elizabetę
Zot. Ir ji nebuvo šiaip draugė, ji buvo geriausia jo
draugė. Tačiau niekada jai to nesakė. Taip, daugybė
žmonių pultų ginčytis, kad vyras ir moteris negali būti
tikri draugai. Jie klysta. Jis ir Elizabetė kalbėdavosi apie
viską, net intymiausius dalykus: mirtį, seksą ir vaikus.
Be to, jie padėdavo vienas kitam, kaip padeda draugai, ir
net juokdavosi kartu, kaip juokiasi draugai. Tiesa,
Elizabetė niekada nebuvo didelė linksmuolė, bet kuo
labiau laida populiarėjo, tuo labiau ji niuro.
– Todėl gal bus geriausia jus iš čia išvesti, kol tavo
mamytė mūsų neužklupo ir mūsų nesuvirškino
skrandžio sultys.
– Kaip manot, kodėl mano mama tokia populiari? –
paklausė Madelina, širdyje vis dar geisdama, kad
nereikėtų ja dalytis su kitais.
– Nes ji sako tai, ką galvoja, – atsakė Valteris. – O tai
retenybė. Ir dar todėl, kad jos ruošiamas maistas labai
labai gardus. Ir todėl, kad visi, regis, panoro mokytis
chemijos. Keista.
– Bet kodėl žmonės retai sako tai, ką galvoja?
– Todėl, kad yra pasekmių, – paaiškino Harietė.
 – Didelių pasekmių, – pritarė Valteris.
Iš televizoriaus kampe pasigirdo Elizabetės balsas:
„Regis, šiandien turime laiko studijos žiūrovo klausimui.
Taip, prašom, jūs, su levandų spalvos suknele.“
Moteris švytėdama atsistojo. „Sveiki, mano vardas
Edna Flatištein. Esu iš Kinų ežero. Norėjau pasakyti, kad
man labai patinka ši laida, ypač tai, ką pasakėte apie
padėką už maistą, todėl svarsčiau, gal turite mėgstamą
padėkos maldą, kurią sukalbate prieš valgydama,
dėkodama mūsų Viešpačiui ir Išganytojui už šias
gėrybes. Norėčiau ją išgirsti. Dėkoju!“
Elizabetė prisimerkė, lyg bandydama geriau įsižiūrėti
į Edną. „Labas, Edna, – ištarė. – Dėkoju už klausimą.
Atsakymas būtų ne, aš neturiu mėgstamos padėkos
maldos. Tiesą sakant, nesakau jokios maldos.“
Kabinete Valteris su Hariete išblyško.
– Maldauju, nesakyk to, – sušnabždėjo Valteris.
„Nes aš esu ateistė“, – dalykiškai paaiškino Elizabetė.
– Prasidėjo, – pasakė Harietė.
„Kitaip tariant, aš netikiu Dievo“, – pridūrė Elizabetė,
o žiūrovai aiktelėjo.
– Pala, ar tai retenybė? – pratarė Madelina. – Ar
netikėti Dievo yra vienas iš tų retų dalykų?
„Bet aš tikiu žmonėmis, kurių dėka turime maisto, –
tęsė Elizabetė. – Fermeriais, lauko darbininkais,
sunkvežimių vairuotojais, parduotuvių lentynas
užpildančiais darbuotojais. O labiausiai tikiu jumis,
Edna. Nes jūs ruošiate valgius, maitinančius jūsų šeimą.
Jūsų dėka auga naujosios kartos. Jūsų dėka kiti gyvena.“
 Ji nutilo, dirstelėjo į laikrodį ir pasisuko tiesiai į
kamerą. „Šiandien mūsų laikas baigėsi. Tikiuosi, būsite
su manimi ir rytoj. Patyrinėsime kerintį temperatūros
pasaulį ir kaip jis veikia skonius.“
Paskui šiek tiek palenkė galvą į kairę, lyg
svarstydama, pasakė per daug ar per mažai. „Vaikai,
padenkite stalą, – ryžtingai ištarė. – Jūsų mamai reikia
akimirkos sau.“
O po kelių akimirkų suskambo Valterio telefonas ir
jau nesiliovė skambėjęs.
 33 SKYRIUS

Tikėjimas

1961-aisiais žmonės, pasirodydavę televizijoje ir

pasakydavę, kad netiki Dievo, negalėjo tikėtis ir vėl joje
pasirodyti. Tą liudijo ir Valterio telefonas, pratrūkęs
rėmėjų ir žiūrovų grasinimais: jie reikalavo, kad
Elizabetė Zot būtų atleista, įkalinta ir (arba) užmėtyta
akmenimis. Reikalavimas atėjo iš apsišaukėlės Dievo
tautos, to paties Dievo, kuris skelbė pakantumą ir
atlaidumą.
– Po perkūnais, Elizabete, – putojo Valteris, prieš
dešimt minučių išleidęs pro šonines duris Harietę su
Madelina, – kai kurių dalykų geriau nesakyti!
Jie sėdėjo Elizabetės persirengimo kambaryje. Jos
geltonai languota prijuostė tebebuvo tvirtai apjuosusi
liauną liemenį.
– Turite visas teises tikėti, kuo tik norite tikėti, tačiau
neturėtumėte primesti savo tikėjimo kitiems, o ypač ne
per nacionalinę televiziją.
 – Kaip aš primetu savo tikėjimą kitiems? – nustebusi
paklausė Elizabetė.
– Žinote, ką turiu galvoje.
– Edna Flatištein uždavė man klausimą ir aš į jį
atsakiau. Džiaugiuosi, kad ji nori išreikšti savo tikėjimą
Dievu, ir palaikau jos teisę tai daryti. Yra tikinčių
astrologija ar Taro kortomis. Harietė tiki, kad, jei
žaisdamas „Yatzy“8 papūsi į kauliuką, išridensi geresnį
skaičių.
– Manau, abu suprantam, kad Dievas šiek tiek skiriasi
nuo „Yatzy“, – pro sukąstus dantis iškošė Valteris.
– Sutinku, – atsakė Elizabetė. – „Yatzy“ žaisti smagu.
– Mums teks už tai sumokėti, – įspėjo Valteris.
– Nagi, Valteri, – atsakė ji. – Nenustokite tikėjęs.

Tikėjimas turėjo būti pastoriaus Veiklio kompetencijos

laukas, bet šiandien jam sunkiai sekėsi atgauti savąjį.
Ilgas valandas guodęs verkšlenantį parapijietį, kuris
visus kaltino viskuo, pastorius grįžo į savo darbo
kabinetą trokšdamas vienatvės. Tačiau rado kelias
valandas per dieną dirbančią mašininkę panelę Frask. Ji
sėdėjo prie jo rašomojo stalo, spausdino jo rašomąja
mašinėle, lėtai taukšėdama trisdešimt žodžių per
minutę, įsmeigusi akis į jo kabinete stovinčio
televizoriaus ekraną.
„Gerai įsižiūrėkite į šį pomidorą“, – pasakė iš pažiūros
pažįstama moteris su styrančiu iš už galvos pieštuku.
„Sunku patikėti, kad jūs turite ką nors bendro su šituo
vaisiu, tačiau turite. DNR. Iki šešiasdešimties procentų.
Dabar pažvelkit į šalia sėdinčią moterį. Ar ji jums atrodo
pažįstama? Gal taip, o gal ir ne. Bet judvi sieja dar
daugiau: devyniasdešimt devyni kablelis devyni
procentai jūsų DNR. Kaip ir su kiekvienu kitu šios Žemės
žmogumi.“
Ji padėjo pomidorą ir iškėlė Rozos Parks nuotrauką.
„Štai kodėl palaikau mūsų pilietinių teisių sąjūdžio
vadovus, įskaitant ir drąsiąją Rozą Parks. Diskriminacija
pagal odos spalvą ne tik moksliškai absurdiška, bet ir
liudija visišką neišmanymą.“
– Panele Frask? – kreipėsi Veiklis.
– Pastoriau, palaukit, – atsakė ši iškėlusi pirštą. – Jau
beveik baigėsi. Štai jūsų pamokslas.
Iš spausdinimo mašinėlės ji ištraukė lapą.
„Gal manote, kad neišmanėliai turėtų mirti greičiau, –
tęsė Elizabetė, – bet Darvinas praleido faktą, jog
neišmanėliai retai kada pamiršta pavalgyti.“
– Kas čia?
– „Vakarienė šeštą“. Niekada negirdėjote apie laidą
„Vakarienė šeštą“?
„Turiu laiko klausimui, – pasakė Elizabetė. – Taip,
prašau, jūs su…“
„Sveiki, mano vardas Fransina Liuftson. Esu iš San
Diego. Norėjau pasakyti, kad esu didelė jūsų gerbėja,
nors jūs ir netikite Dievo! Pagalvojau, gal galėtumėte
rekomenduoti kokią nors dietą? Žinau, kad turiu
numesti svorio, bet nenoriu jaustis alkana. Kasdien
geriu piliules svoriui mažinti. Dėkoju!“
„Ačiū, Fransina, – atsakė Elizabetė, – tik aiškiai matau,
kad jūs neturite antsvorio. Manau, kad jūs tapote
negailestingo mūsų žurnalus užtvindžiusių pernelyg
lieknų moterų įvaizdžio auka. Jis griauna jūsų moralę ir
smukdo savivertę. Užuot gėrusi piliules svoriui mažinti…
– ji nutilo. – Galiu paklausti? Kiek žmonių salėje geria
šias piliules?“
Pakilo kelios drebančios rankos.
Elizabetė palaukė.
Pakilo daugiau rankų.
„Nebegerkite jų, – griežtai patarė. – Jos yra
amfetaminai. Gali sukelti psichozę.“
„Bet aš nemėgstu mankštintis“, – pasakė Fransina.
„Gal dar neradote sau tinkamos mankštos.“
„Žiūriu Džeką Laleiną.“
Išgirdusi Džeko vardą, Elizabetė užsimerkė.
„O kaip irklavimas?“ – paklausė staiga pavargusi.
„Irklavimas?“
„Irklavimas, – pakartojo ir atsimerkė. – Brutali
pramogos forma, sukurta kiekvienam tavo kūno ir proto
raumeniui išjudinti. Vyksta priešaušriu, dažniausiai
lyjant. Ir pritrina storas nuospaudas. Praplatina pečius,
krūtinę, klubus. Lūžta šonkauliai, ant rankų veriasi
žaizdos. Kartais irkluotojai savęs klausia: „Kodėl aš tai
darau?“
„Vajėzau! – susijaudinusi aiktelėjo Fransina. – Irkluoti
atrodo siaubinga!“
 Elizabetė atrodė sutrikusi.
„Tenorėjau pasakyti, kad irkluojant nereikia nei
dietos, nei piliulių. Ir jis padeda sielai.“
„Maniau, jūs netikit siela.“
Elizabetė atsiduso. Vėl užsimerkė. Kalvinas. „Sakai,
kad moterys negali irkluoti?“

– Aš dirbau su ja, – Frask išjungė televizorių. –

Hastingso institute, kol mūsų neišmetė. Jūs tikrai apie ją
negirdėjot? Elizabetė Zot. Ją rodo visos šalies televizijos.
– Ji irgi irkluoja? – nustebęs paklausė Veiklis.
– Ką norite pasakyti tuo „irgi“? – perklausė Frask. –
Pažįstate kitų irkluotojų?

– Mad, kodėl nepasakei, kad tavo mamą rodo per

televizorių? – paklausė Veiklis žiūrėdamas į milžinišką
šunį, su kuriuo Madelina atėjo į parką.
– Maniau, jūs žinot. Visi žino. Ypač dabar, kai ji netiki
Dievo.
– Nieko blogo netikėti Dievo, – tarė Veiklis. – Tai
vienas iš dalykų, kuriuos turime galvoje sakydami, kad
čia laisva šalis. Žmonės gali tikėti, kuo jiems patinka, kol
jų tikėjimas neskaudina kitų. Beje, manau, mokslas yra
religijos forma.
Madelina pakėlė antakį.
 – O kas čia? – paklausė Veiklis ištiesęs ranką, kad šuo
galėtų ją apuostyti.
– Šešios trisdešimt, – atsakė Mad. Pro šalį garsiai
plepėdamos praėjo dvi moterys.
– Šeila, pataisyk mane, – ištarė viena iš jų, – bet juk ji
pasakė, kad ketui reikia tik nulis kablelis vienuolikos
kaitros kalorijų, ir vieno atominės masės gramo
temperatūra pakils vienu Celsijaus laipsniu?
– Teisingai, Ileina, – atsakė antroji, – štai kodėl
ruošiuosi pirkti naują keptuvę.
– Prisiminiau jį, – moterims praėjus toliau kalbėjo
Veiklis. – Iš jūsų šeimos nuotraukos. Koks mielas šuo.
Šešios trisdešimt prispaudė snukį prie vyro delno.
„Geras žmogus.“
– Turbūt manai, kad aš viską užmiršau, nes praėjo
tiek daug laiko, bet man pagaliau pavyko susisiekti su
Visais Šventaisiais. Prisipažinsiu, po mūsų pokalbio
keliskart skambinau, tačiau vyskupas vis būdavo
išvykęs. Šiandien susisiekiau su jo sekretore ir ši pasakė,
kad nėra jokių įrašų apie Kalviną Evansą. Regis,
nusitaikėme į klaidingą prieglaudą.
– Ne, – paprieštaravo Madelina, – prieglauda ta. Esu
tikra.
– Mad, abejoju, kad bažnyčios sekretorė meluotų.
– Veikli, – atsakė mergaitė, – visi meluoja.
8 „Yatzy“ – tai į pokerį panašus populiarus žaidimas kauliukais.
 34 SKYRIUS

Visi Šventieji

„Kaip jie vadinasi? Visi Šventieji?“ – sukrėstas pakartojo

vyskupas. Buvo 1933-ieji, ir nors jis tikėjosi naujo
paskyrimo į turtingą, viskiu permirkusią parapiją,
nusileido į varganą berniukų prieglaudą vidury Ajovos,
kur daugiau nei šimtas įvairaus amžiaus berniūkščių,
mokomų, kaip tapti būsimais nusikaltėliais, jam nuolat
primindavo, kad kai kitą kartą norės pasišaipyti iš
arkivyskupo, pasistengtų to nedaryti šiam į akis.
– Visi Šventieji, – atsakė arkivyskupas. – Ten reikia
tvarkos. Kaip ir jums.
– Prisipažinsiu, nelabai moku elgtis su vaikais, –
pasakė arkivyskupui. – Našlės, prostitutės – čia tikrai
sužibėčiau. Kaip dėl Čikagos?
– Be tvarkos, tai vietai reikia ir pinigų, – atsakė
arkivyskupas, nepaisydamas jo maldavimo. – Taigi, jūsų
darbas bus užtikrinti ilgalaikį finansavimą. Padarykite
tai ir gal ateityje jums rasiu ką nors geriau.
 Bet ateitis nesiskubino. Išaušus 1937-iesiems
vyskupas dar nebuvo išsprendęs finansavimo
problemos. Vienintelis jo padarytas naudingas darbas?
Savo dešimties puslapių tekstą „Nekenčiu šitos vietos“
perteikti penkiomis pagrindinėmis problemomis:
trečiarūšiai kunigai, krakmolingas maistas, pelėsiai,
pedofilai ir nekintantis berniukų, laikomų per daug
išdykusiais ar per daug išalkusiais, kad galėtų gyventi
normaliose šeimose, skaičius. Tų vaikų niekas nenorėjo,
ir vyskupas tai puikiai suprato. Jis irgi jų nenorėjo.
Berniukų prieglauda šiaip ne taip vertėsi įprastomis
katalikiškomis priemonėmis: chereso mugės, Biblijos
skirtukai, elgetavimas, pataikavimas. Bet labiausiai
jiems reikėjo to, ką pasiūlė arkivyskupas: paramos
fondo. Visa bėda, kad turtingi žmonės buvo linkę remti
tai, ko ši berniukų prieglauda neturėjo. Profesūra.
Stipendijos. Memorialai. Kad ir kaip jis stengėsi pakišti
mintį apie paramos fondą, potencialūs rėmėjai iškart
atpažindavo lemtingas klaidas. „Stipendijos?“ – tardavo
pašaipiai. Išties, berniukų prieglauda nėra mokykla,
kaip ir kalėjimas ne perauklėjimo vieta – niekas
nesiveržia ten papulti. Paremti profesūrą? Ta pati bėda –
berniukų prieglaudoje nebuvo mokslinių katedrų, juo
labiau katedrų vedėjų. Memorialai? Jų globotiniai dar
buvo per jauni mirti, o ir kas norės prisiminti vaikus,
kuriuos visi stengėsi užmiršti?
Tad ir po ketverių metų jis tebebuvo įstrigęs vidury
kukurūzų laukų su tuntu niekam nereikalingų berniukų.
Tapo visiškai aišku, kad jokios maldos nepajėgs to
pakeisti. Stumdamas laiką jis kartais rūšiuodavo
berniukus pagal tai, kuris iš jų kelia daugiausia vargo,
bet ir tai tebuvo laiko gaišimas, nes vienas ir tas pats
berniukas visada atsidurdavo sąrašo viršuje. Kalvinas
Evansas.

– Vėl skambino tas pastorius iš Kalifornijos, dėl

Kalvino Evanso, – pasakė sekretorė dabar jau daug
vyresniam žilaplaukiam vyskupui, šleptelėjusi ant jo
rašomojo stalo kelias bylas. – Jau padariau, ko prašėte.
Pasakiau, kad patikrinau įrašus ir niekas tokiu vardu
niekada nebuvo čia apgyvendintas.
– Dėl Dievo meilės, kodėl jis nepalieka mūsų
ramybėje? – atsiduso vyskupas, nustumdamas bylas į
šoną. – Protestantai. Nežino, kada sustoti.
– Kas tas Kalvinas Evansas? – pasmalsavo moteris. –
Kunigas?
– Ne, – atsakė vyskupas, prisiminęs berniuką, per kurį
jis ir po kelių dešimtmečių tebebuvo įstrigęs Ajovoje. –
Prakeiksmas.

Jai išėjus, vyskupas papurtė galvą, prisiminęs, kaip

dažnai Kalvinas stovėjo jo kabinete, kaltas dėl dar vieno
prasižengimo: išdaužto lango, pavogtos knygos,
pamuštos kunigo akies, tik norėjusio parodyti jam savo
meilę. Į prieglaudą kartais užsukdavo geranoriškai
nusiteikusios poros, norėdavusios įsivaikinti kurį nors
berniuką, bet niekas niekada nesusidomėjo Kalvinu. Ar
galėtum jas kaltinti?
Bet štai vieną dieną iš nežinia kur atsirado tas vyras,
Vilsonas. Pasakė atstovaujantis Parkerio fondui,
siaubingai turtingai katalikiškai labdaros organizacijai.
Išgirdęs, kad pas juos atvyko kažkas iš Parkerio fondo,
vyskupas patikėjo pagaliau iš čia išplauksiąs. Jo širdis
daužėsi nuo minties, kokio dydžio paramą tas Vilsonas
gali pasiūlyti. Jis išklausys pasiūlymą, o paskui oriai
išpeš daugiau.

– Sveiki, vyskupe, – pasisveikino ponas Vilsonas lyg

skubėdamas. – Ieškau berniuko, dešimties, ko gero,
aukšto, šviesiaplaukio.
Paskui paaiškino, kad tas berniukas prieš ketverius
metus neteko savo šeimos per daugybę nelaimingų
atsitikimų. Ir jis turintis priežasčių manyti, kad tas
berniukas gyvena čia, Visų Šventųjų berniukų
prieglaudoje. Berniukas turi gyvų giminių, kurie ką tik
sužinojo apie jo egzistavimą. Giminės nori jį susigrąžinti.
„Jo vardas Kalvinas Evansas, – vyras dirstelėjo į laikrodį,
tarsi skubėtų į kitą susitikimą. – Jei mano apsakytas
berniukas yra čia, norėčiau su juo susitikti. Planavau jį iš
čia išsivežti.“
Vyskupas spoksojo į Vilsoną, prasižiojęs iš nusivylimo.
Per laiką, praėjusį nuo tos akimirkos, kai išgirdo, kad į
prieglaudą atvyko turtuolis, ir tos, kai jie paspaudė
vienas kitam rankas, jis jau buvo sukūręs sveikinamąją
kalbą.
„Ar viskas gerai? – paklausė Vilsonas. – Nenorėčiau
raginti, bet po dviejų valandų išskrendu.“
Nė užuominos apie pinigus. Vyskupas jautė, kaip
Čikaga slysta jam iš rankų. Jis ilgai žiūrėjo į Vilsoną.
Vyras buvo aukštas ir įžūlus. Toks pat kaip Kalvinas.
„Gal galėčiau pasivaikščioti tarp berniukų?
Pabandyčiau pats jį atpažinti.“
Vyskupas pasisuko į langą. Dar šįryt jis užklupo
Kalviną besiplaunantį rankas krikštykloje. „Šitame
vandenyje nėra nieko švento, – pranešė jam Kalvinas. –
Jis tiesiai iš čiaupo.“
Bet kad ir kaip jis troško atsikratyti Kalvino, didžioji
bėda – pinigai – niekur nedingo. Vyskupas spoksojo į
tuziną po kiemą pakrikusių apleistų antkapių. In
Memoriam, – skelbė jie.
„Vyskupe?“ Vilsonas jau stovėjo, rankoje laikydamas
portfelį.
Vyskupas neatsakė. Jam nepatiko tas vyras, jo
prašmatnūs drabužiai ir atvykimas nesusitarus iš
anksto. Dėl Dievo meilės, juk jis buvo vyskupas, kur
pagarba? Atsikrenkštė norėdamas laimėti laiko,
tebespoksodamas į čia prieš jį buvusių suvargusių
vyskupų antkapius. Jis negali paleisti Parkerio fondo
negavęs jos neapsakomų turtų pažado.
Atsigręžė į Vilsoną.
 „Turiu jums liūdną žinią, – tarė. – Kalvinas Evansas
mirė.“

– Beje, jeigu tas įkyrusis pastorius vėl paskambintų, –

tarė senasis vyskupas, sekretorei atėjus nuo jo stalo
paimti kavos puodelio, – pasakykite jam, kad miriau.
Arba ne, pala, pasakykite jam, – jis suglaudė pirštų
galiukus, – sužinojusi, jog Kalvinas Evansas gyveno
kitoje berniukų prieglaudoje, kur nors, sakykim,
Pokipsyje? Tačiau tie namai sudegė ir visi įrašai
prapuolė.
– Liepiate man meluoti? – sunerimo moteris.
– Jūs nemeluosite, – atsakė jis. – Ne visai. Pastatai
nuolat dega. Niekas nebepaiso statybos normų.
– Bet…
– Padarykite tai, – pasakė vyskupas. – Tas pastorius tik
gaišina mūsų laiką. Juk žinote, turime rinkti lėšas.
Pinigus savo gyviems, kvėpuojantiems vaikams. Jei
sulauktumėte skambučio su paramos pasiūlymu, aš
atsiliepsiu. O ta nesąmonė su Kalvinu Evansu yra
akligatvis.

Vilsonas atrodė taip, lyg būtų blogai išgirdęs.

„Ką… Ką jūs pasakėt?“
„Kalvinas neseniai mirė nuo plaučių uždegimo, –
paprastai atsakė vyskupas. – Baisus sukrėtimas. Čia visi
jį labai mylėjo.“
Pasakodamas paminėjo puikų Kalvino elgesį, jo
pirmavimą Biblijos skaitymo pamokose, kaip jis mėgo
kukurūzus. Kuo daugiau detalių atskleidė, tuo labiau
liūdo Vilsonas. Matydamas, kaip puikiai rutuliojasi jo
sukurta istorija, vyskupas priėjo prie dokumentų spintos
ir ištraukė nuotrauką. „Štai, šitą naudojame jo atminimo
fondui“, – tarė rodydamas į Kalviną, įsisprendusį
rankomis į šonus, palinkusį pirmyn, pravira burna, lyg
ant ko nors rėktų. „Mėgstu šitą nuotrauką. Joje tikrasis
Kalvinas.“
Vyskupas žiūrėjo, kaip Vilsonas tylomis spokso į
nuotrauką. Laukė, kad vyras paprašytų kokių nors
įrodymų. Bet ne… Jis atrodė sukrėstas, netgi gedintis.
Staiga ėmė svarstyti, gal šitas ponas Vilsonas nėra
vadinamasis seniai prarastas giminaitis. Vienas dalykas
atitiko – ūgis. Gal Kalvinas jo sūnėnas? Arba ne – sūnus?
O Dieve. Jei tai būtų tiesa, šis vyras nė nenumanė, nuo
kokio vargo jis jį išgelbėjo. Atsikrenkštęs davė jam dar
kelias minutes šiai liūdnai žiniai suvokti.
„Žinoma, norėtume paremti jo atminimo fondą, –
netvirtu balsu pasakė Vilsonas. – Parkerio fondas norėtų
pagerbti to berniuko atminimą.“
Jis iškvėpė, dar labiau subliūkšdamas, paskui
išsitraukė čekių knygelę.
„Žinoma, – užjausdamas tarė vyskupas. – Kalvino
Evanso atminimo fondas. Ypatinga pagarba ypatingam
berniukui.“
 „Vyskupe, susisieksiu su jumis, kad aptartume
tolesnės paramos detales, – sunkiai ištarė Vilsonas, – o
kol kas prašau priimti čekį Parkerio fondo vardu.
Dėkojame už viską, ką… padarėt.“
Vyskupas prisivertė priimti čekį į jį nepažvelgęs, bet
vos tik Vilsonas išėjo, patiesė tą popieriaus juostą ant
rašomojo stalo. Neblogas gabalas. Ir nusimato daugiau,
dėl jo sumanymo sukurti atminimo fondą tam, kuris dar
nė nemirė. Atsilošęs kėdėje sunėrė pirštus ant krūtinės.
Jei kam nors reikėjo įrodymų, kad Dievas yra, tai gali
liautis ieškojęs. Visi Šventieji: šioje vietoje Dievas išties
padeda tiems, kurie padeda patys sau.

Palikęs Madeliną parke, Veiklis sugrįžo į savo darbo

kabinetą ir nenoromis pakėlė ragelį. Vienintelė
priežastis, kodėl jis ir vėl skambino į Visus Šventuosius, –
įrodyti Mad, kad ši klysta. Ne visi meluoja. Bet ironiška –
pirmiausia jis pats turėjo meluoti.
– Laba diena, – pasisveikino išgirdęs pažįstamą
sekretorės balsą, kalbėdamas su anglišku akcentu. –
Norėčiau kalbėti su kuo nors iš jūsų paramos skyriaus.
Svarstau apie didelę auką.
– Ak! – žvaliai atsakė sekretorė. – Sujungsiu jus tiesiai
su mūsų vyskupu.
 – Kaip supratau, svarstote apie auką, – jau po kelių
akimirkų senasis vyskupas kalbėjo Veikliui.
– Teisingai, – melavo Veiklis, – mano dvasinė tarnystė
skirta padėti… vaikams, – įsivaizdavo ištįsusį Mad veidą.
– Ypač našlaičiams.
„Bet ar Kalvinas Evansas buvo našlaitis?“ – susimąstė
Veiklis. Kai jie susirašinėjo, Kalvinas labai aiškiai pasakė
turintis gyvą tėvą. „NEKENČIU SAVO TĖVO, TIKIUOSI, JIS
MIRĘS.“ Veiklis vis dar matė tuos žodžius didžiosiomis
raidėmis.
– Jei dar tiksliau, ieškau namų, kuriuose užaugo
Kalvinas Evansas.
– Kalvinas Evansas? Atsiprašau, tas vardas man nieko
nesako.
Kitame laido gale Veiklis tylėjo. Vyras melavo.
Pastoriui kasdien tekdavo klausytis melagių. Jis žinojo.
Bet kokia tikimybė, kad du dvasininkai tuo pat metu
meluotų vienas kitam?
– Kaip gaila, – atsargiai ištarė Veiklis. – Matot, mano
auka skirta tai prieglaudai, kurioje Kalvinas Evansas
praleido savo vaikystę. Neabejoju, jūs puikiai dirbate,
bet žinot, kokie tie aukotojai. Nusitaikę tik į vieną tikslą.
Kitame laido gale vyskupas pirštų galiukais užspaudė
akių vokus. Taip, jis žinojo, kokie tie aukotojai. Parkerio
fondas pavertė jo gyvenimą pragaru: pirmiausia
moksliniais vadovėliais ir irklavimo kvailyste, paskui
savo perdėta reakcija, kai sužinojo, kad jų parama buvo
skirta atminimui to, kuris, pripažinkim, dar buvo gyvas,
pagerbti. O kaip jie tai sužinojo? Nes senasis gerasis
Kalvinas sugebėjo prisikelti iš ne visai numirusių ir
atsirasti kažkokio nežinomo žurnalo „Chemistry Today“
viršelyje. Jau po dviejų sekundžių moteris vardu Eiveri
Parker paskambino jam grasindama šimtu skirtingų
teismo ieškinių.
Kas buvo Eiveri Parker? Parker iš Parkerio fondo.
Vyskupui niekada anksčiau neteko su ja kalbėtis, jis
bendravo tik su Vilsonu, kuris, kaip dabar suprato, buvo
jos asmeninis atstovas ir advokatas. Bet geriau
pagalvojęs prisiminė parašo keverzonę šalia Vilsono
parašo ant kiekvieno per pastaruosius penkiolika metų
gauto paramos dokumento.
„Jūs melavote Parkerio fondui? – rėkė ji į telefoną. –
Pasakėt, kad Kalvinas Evansas mirė nuo plaučių
uždegimo būdamas dešimties, nes norėjote gauti
paramą?“
O jis pagalvojo: „Ponia, neįsivaizduojate, kaip bloga
čia, Ajovoje.“
„Ponia Parker, – ramindamas tarė, – suprantu jūsų
nusivylimą, bet prisiekiu, kad čia gyvenęs Kalvinas
Evansas iš tiesų mirė. Tas, kuris pasirodė žurnalo
viršelyje, tėra jo bendravardis, ne daugiau. Tai labai
paplitęs vardas.“
„Ne, – neatlyžo ji. – Tai Kalvinas. Iškart jį pažinau.“
„Ar jums teko anksčiau susitikti su Kalvinu?“
Ji sudvejojo.
„Ne.“
„Supratau“, – ištarė vyskupas tonu, liudijančiu, kokia
ji juokinga.
 Po penkių sekundžių parama buvo nutraukta.

– Mūsų darbas sunkus, tiesa, pastoriau Veikli? – tarė

vyskupas. – Aukotojai slidžios žuvelės. Bet būsiu atviras
– jūsų auka mums išties praverstų. Net jei to Kalvino
Evanso pas mus ir nebuvo, turime kitų berniukų, kurie
lygiai tokie pat verti.
– Neabejoju, kad jie verti, – pritarė Veiklis, – bet mano
rankos surištos. Tą auką – ar sakiau, kad tai
penkiasdešimt tūkstančių dolerių? – galiu perduoti tik
Kalvino Evanso…
– Palaukit, – ištarė vyskupas, kurio širdis, išgirdus
tokią didelę sumą, ėmė daužytis kaip pašėlusi. –
Prašyčiau suprasti, tai konfidencialus klausimas. Mes
nekalbame apie atskirus asmenis. Net jei berniukas ir
būtų čia gyvenęs, mums draudžiama tai sakyti.
– Taip, – nutęsė Veiklis, – tačiau…
Vyskupas pakėlė akis į laikrodį. Artėjo jo mėgstamos
laidos „Vakarienė šeštą“ laikas.
– Ne, palaukit, – šūktelėjo nenorėdamas nei prarasti
aukos, nei praleisti laidos. – Jūs mane privertėt. Tarp
mudviejų ir keturių sienų kalbant, taip, Kalvinas
Evansas užaugo šioje prieglaudoje.
– Tikrai? – perklausė Veiklis išsitiesdamas kėdėje. –
Turite to įrodymų?
– Žinoma, kad turiu, – įsižeidęs atsakė vyskupas,
pirštų galais paliesdamas raukšles, kurios per tuos
metus išvagojo jo veidą, – per Kalviną. – Jeigu jo nebūtų
čia buvę, argi turėtume Kalvino Evanso atminimo
fondą?
Veiklis nustėro.
– Nesupratau?
– Kalvino Evanso atminimo fondas. Įkūrėme jį prieš
daug metų, kad pagerbtume tą nuostabų berniuką,
tapusį nepaprastu jaunu chemiku. Kiekviena padori
biblioteka turi mokesčių dokumentus, patvirtinančius
fondo egzistavimą. Bet Parkerio fondas – jie rėmė šį
fondą – primygtinai draudė bet kokią reklamą. Manau,
suprantat, kodėl. Juk jie negali remti kiekvienos
prieglaudos savo mirusiems auklėtiniams sukurtų
fondų.
– Miręs auklėtinis? – perklausė Veiklis. – Bet juk
Evansas mirė jau suaugęs.
– Taip, – sumikčiojo vyskupas, – tiesa. Tiesiog apie
savo buvusius auklėtinius kalbame kaip apie vaikus. Nes
tokius juos pažįstam geriausiai – kaip vaikus. Kalvinas
Evansas buvo nuostabus berniukas. Skvarbaus proto.
Labai aukštas. Dabar pakalbėkime apie auką.

Po kelių dienų Veiklis vėl susitiko su Madelina parke.

– Turiu gerų ir blogų žinių, – tarė. – Kalbėjai tiesą.
Tavo tėtis gyveno Visų Šventųjų berniukų prieglaudoje.
Paskui persakė jai vyskupo žodžius: kad Kalvinas
Evansas buvo „nuostabus berniukas“ ir „skvarbaus
proto“.
– Jie netgi turi Kalvino Evanso atminimo fondą, –
pridūrė. – Patikrinau bibliotekoje. Beveik penkiolika
metų jį rėmė įstaiga, vadinama Parkerio fondu.
Mergaitė suraukė antakius.
– Rėmė?
– Jau senokai liovėsi. Kartais taip nutinka. Pasikeičia
prioritetai.
– Bet, Veikli, mano tėtis mirė prieš šešerius metus.
– Ir kas?
– Kodėl Parkerio fondas būtų turėjęs penkiolika metų
remti jo atminimo fondą, kai, – ji suskaičiavo ant pirštų,
– pirmuosius devynerius metus jis nė nebuvo miręs?
– A, – Veiklis išraudo. Neatkreipė dėmesio į datų
maišatį. – Na, gal tai nebuvo atminimo fondas. Gal
labiau pagerbimo fondas. Jis pasakė, kad juo norėta
pagerbti tavo tėtį.
– O jeigu jie turi tą fondą, kodėl nepasakė patį pirmą
kartą, kai jiems paskambinot?
– Privatumo klausimai, – Veiklis pakartojo vyskupo
žodžius. Bent tai neatrodė melas. – O dabar geroji žinia.
Pasidomėjau Parkerio fondu ir sužinojau, kad jam
vadovauja toks ponas Vilsonas. Jis gyvena Bostone.
Jis pažvelgė į ją.
– Vilsonas, – pakartojo. – Dar žinomas kaip tavo
pasakų krikštatėvio gilė.
Atsisėdo ant suoliuko, laukdamas teigiamo atsakymo.
Bet mergaitė tylėjo, todėl pridūrė:
– Vilsonas skamba kaip labai kilnus žmogus.
 – Jis skamba kaip suklaidintas žmogus, – atsakė Mad
tyrinėdama šašą ant kelio. – Lyg nebūtų skaitęs „Oliverio
Tvisto“.
Mad mintis turėjo prasmės, bet šiam reikalui Veiklis
skyrė daug laiko, todėl tikėjosi, kad ji nudžiugs. Ar bent
pasijus dėkinga. Nors kodėl jis to tikėjosi? Niekas
niekada neišreikšdavo dėkingumo už jo darbą. Jis
kasdien vargo guosdamas žmones, atlaikydamas jų
bėdas ir vargus, bet visada išgirsdavo tuos pačius
nuvalkiotus žodžius: „Ir už ką Dievas mane baudžia?“
Jėzau. Po paraliais, iš kur jis gali žinoti?
– Šiaip ar taip, – tarė stengdamasis neparodyti
nusivylimo. – Tokia istorija.
Nuliūdusi Madelina sukryžiavo ant krūtinės rankas.
– Veikli, – tarė, – tai buvo gera ar bloga žinia?
– Tai buvo gera žinia, – kandžiai atsakė. Jis turėjo
labai mažai patirties su vaikais ir jau pradėjo galvoti,
kad norėtų jos turėti dar mažiau. – Vienintelė bloga žinia
ta, kad turiu Vilsono adresą Parkerio fonde, bet tik pašto
dėžutės.
– O kas čia blogo?
– Turtingi žmonės naudojasi pašto dėžutėmis, kad
apsisaugotų nuo nenorimos korespondencijos. Tai lyg
laiškų šiukšlinė.
Jis įkišo ranką į savo krepšį ir kiek panaršęs ištraukė
popieriaus skiautę. Padavė ją mergaitei.
– Štai pašto dėžutės numeris. Bet, Mad, prašau,
neprarask vilčių.
 – Neturiu vilčių, – tyrinėdama adresą atsakė Mad. –
Turiu tikėjimą.
Veiklis pažvelgė į ją nustebęs.
– Keista girdėti šį žodį iš tavo lūpų.
– Kodėl?
– Todėl, kad, kaip žinai, religija paremta tikėjimu, –
atsakė.
– Bet juk suprantat, – atsargiai ištarė Mad, lyg
nenorėdama dar labiau jo sutrikdyti, – kad tikėjimas
neparemtas religija? Tiesa?
 35 SKYRIUS

Nesėkmės skonis

Pirmadienio rytą, pusę penkių, dar nė neprašvitus, šiltai

apsirengusi Elizabetė, kaip visada, išvažiavo iš namų į
valčių pašiūrę. Bet įvažiavusi į paprastai tuščią
automobilių stovėjimo aikštelę pamatė, kad kone visos
vietos jau užimtos. Pastebėjo ir kitą dalyką. Moterys.
Daug moterų. Tamsoje žingsniuojančių pašiūrės link.
„O Dieve“, – sušnabždėjo ir užsitraukusi ant galvos
gobtuvą prasmuko pro tą minią, tikėdamasi laiku rasti
daktarą Meisoną ir viską paaiškinti. Bet jau buvo per
vėlu. Daktaras sėdėjo prie ilgo stalo ir dalijo registracijos
blankus. Pažvelgė į ją nesišypsodamas.
– Zot.
– Turbūt stebitės, kas čia darosi, – tyliai ištarė ji.
– Nelabai.
– Manau, atsitiko taip, kad viena iš mano žiūrovių
paklausė patarimo dėl dietos ir aš pasiūliau mankštintis.
Gal paminėjau irklavimą, – pasakė Elizabetė.
– Gali būti.
 – Galimai.
Moteris eilėje kreipėsi į savo draugę:
– Irklavime man tikrai patinka vienas dalykas: viską
darai sėdėdamas, – mostelėjo į valtį su aštuoniais vyrais.
– Pažiūrėkim, gal man pavyks atgaivinti jūsų atmintį,
– pasakė Meisonas, paduodamas rašiklį kitai eilėje
stovėjusiai moteriai. – Pirmiausia apsakėte irklavimą
kaip baisiausią bausmės formą, paskui pasiūlėte visos
šalies moterims jį išbandyti.
– Nemanau kalbėjusi kaip tik tokiais žodžiais…
– Tiksliai tokiais. Žinau, nes žiūrėjau jūsų laidą
laukdamas, kada mano pacientei prasivers gimdos
kaklelis. Kaip ir mano žmona. Ji niekada jos
nepraleidžia.
– Atsiprašau, Meisonai, nuoširdžiai. Niekada
nesitikėjau…
– Tikrai? – atkirto šis. – Nes prieš dvi savaites viena iš
mano pacienčių atsisakė stumti, kol nebaigsite aiškinti
Mejaro reakcijos.
Ji pažvelgė nustebusi, paskui susimąstė.
– Na, ši reakcija išties sudėtinga.
– Nuo penktadienio bandžiau jums dėl to
prisiskambinti, – kandžiai tarė Meisonas.
Elizabetė krūptelėjo. Išties. Jis skambino į studiją ir į
namus, o ji per užgriuvusius darbus užmiršo jam
atskambinti.
– Atsiprašau, buvau labai užimta.
– Būčiau paprašęs padėti man viską suorganizuoti.
– Taip.
 – Akivaizdu, kad šiandien mums neteks irkluoti.
– Dar sykį atsiprašau.
– O žinot, kas labiausiai erzina? – tarė daktaras,
mostelėjęs į moterį, atliekančią šuoliukų pratimus. –
Ilgus metus įkalbinėjau savo žmoną irkluoti. Kaip žinot,
manau, kad moterys gali ištverti didesnį skausmą.
Tačiau jokie mano žodžiai jos neįtikino. Bet vienas žodis
iš Elizabetės Zot lūpų…
Šokinėjanti moteris stabtelėjo ir iškėlė Elizabetei
nykščius.
– …ir ji negalėjo sulaukti, kada čia atvažiuos.
– A, suprantu, – lėtai ištarė Elizabetė, pritariamai
linktelėjusi moteriai. – Taigi, jūs džiaugiatės.
– Aš…
– Iš tiesų bandote pasakyti: „Dėkoju, Elizabete.“
– Ne.
– Nėra už ką, daktare Meisonai.
– Ne.
Elizabetė vėl pažvelgė į moterį.
– Jūsų žmona sėdasi ant ergo.
– O Dieve! – sušuko Meisonas. – Betsi, ne tai!

Lygiai taip nutiko ir kituose šalies elinguose. Atėjus

moterims, kai kurie klubai padrąsino jas prisijungti. Bet
nepasakytum, kad visi. Ar kad kiekvienas, žiūrėjęs
Elizabetės laidą, pritarė jos kalboms.
 „BEDIEVĖ TAMSOLĖ“, – skelbė paskubomis užrašytas
plakatas su Elizabetės atvaizdu piktos moters rankose
prie KCTV studijos.
Tą rytą tai jau buvo antra Elizabetės automobilių
stovėjimo aikštelė. Ir pilnesnė nei įprastai, kaip ir
pirmoji.
– Piketuotojai, – ištarė ją prisivijęs Valteris. –
Elizabete, štai kodėl per televiziją reikėtų ne viską
sakyti, – priminė. – Štai kodėl savo nuomones
pasilaikome sau.
– Valteri, taikus protestas yra vertinga dialogo forma,
– atsakė Elizabetė.
– Vadinate tai dialogu? – paklausė jis kažkam sušukus
„Dek pragare!“.
– Jie stokoja dėmesio, – pasakė, lyg kalbėdama iš
asmeninės patirties. – Bet galiausiai supras.

Tačiau jis nerimavo. Jai grasino mirtimi. Jis pranešė tai

policijai ir studijos apsaugai. Netgi paskambino Harietei
Sloun. Tačiau nieko neužsiminė Elizabetei, nes žinojo,
kad ji imsis viską tvarkyti pati. Be to, policija dėl tų
grasinimų nuramino. „Grupelė nekenksmingų
pamišėlių.“
Kitoje miestelio pusėje, praėjus kelioms valandoms,
Zotų šeimos svetainėje Šešios trisdešimt irgi sunerimo.
Vakarykštės laidos pabaigoje jis pastebėjo, kad ne visi jai
ploja. Šiandienos laidoje tai pasikartojo. Neplojantis.
 Šuo palaukė, kol Harietė su būtybe įniks į kažką
laboratorijoje, o tada išsmuko pro užpakalines duris,
nubėgo keturis kvartalus į pietus, paskui du kvartalus į
vakarus ir įsitaisė prie išsukimo į greitkelį. Kai
sunkvežimis atvira platforma pristabdė į greitkelį
sukančių automobilių eilėje, šuo užšoko ant jos.
Akivaizdu, kad Šešios trisdešimt žinojo, kaip rasti
KCTV. Kiekvienas, skaitęs „Neįtikėtiną kelionę“, supras,
jog visai nestebina, kaip šunys gali rasti beveik bet ką. Jį
stebino Elizabetės jam perskaityta istorija apie adatą
šieno kupetoje. Argi sunku rasti adatą šieno kupetoje?
Anglingo plieno vielos kvapas su niekuo
nesupainiojamas.
Žodžiu, pasiekti KCTV studiją buvo nesunku. Sunkiau
buvo patekti vidun.
Bėgdamas per stovėjimo aikštelę, vingiuodamas tarp
automobilių kaitrioje saulėje žvilgančiomis kėbulo
apdailomis ir galiniais pelekais, šuo ieškojo įėjimo durų.
– Ei, šuniuk, – šūktelėjo didelis vyras tamsiai mėlyna
uniforma. Jis stovėjo prie iš pažiūros svarbių durų. – Kur
susiruošei?
Šešios trisdešimt būtų norėjęs atsakyti: „Vidun.“
Pasakyti, kad jis irgi yra apsaugininkas, kaip ir tas vyras.
Tačiau negalėdamas nieko paaiškinti ėmėsi veiksmo –
televizijos kalbos.
– Dievuliau, – aiktelėjo vyras, pamatęs Šešios
trisdešimt susmukusį taip, tarsi būtų negyvas. – Palauk,
aš tuoj tau padėsiu!
 Jis beldė į duris tol, kol kažkas jas atidarė, tada pakėlė
ant rankų Šešios trisdešimt ir įnešė jį į oro
kondicionierių vėsinamą pastatą. Po minutės Šešios
trisdešimt jau lakė vandenį iš kažkurio Elizabetės
dubenėlio.
Apie žmonių rasę galite kalbėti ką tik norit, bet jų
gebėjimas būti geranoriškiems, Šešios trisdešimt
nuomone, iškėlė juos virš visų kitų rūšių.

– Šešios trisdešimt?
Elizabetė!
Jis nuskuodė prie jos taip, kaip joks karščio smūgį
patyręs šuo nebūtų pajėgęs nuskuosti.
– Kas čia… – pradėjo vyras mėlyna uniforma, pamatęs
jį stebuklingai pasveikusį.
– Šešios trisdešimt, kaip tu čia patekai? – apkabino jį
Elizabetė. – Kaip mane suradai? Seimurai, čia mano šuo,
– paaiškino vyrui mėlyna uniforma. – Šešios trisdešimt.
– Tiesą sakant, dabar penkios trisdešimt, ponia, bet
lauke vis dar kaitina. Tas šuo staiga susmuko, aš jį
pakėliau ir įnešiau vidun.
– Ačiū, Seimurai, – nuoširdžiai padėkojo ji. – Esu tau
labai dėkinga. Turbūt jis bėgo čia visą kelią, – pasakė
nustebusi. – O juk devynios mylios.
– Arba atvažiavo su jūsų dukryte ir senele kraisleriu,
– tarė Seimuras. – Kaip jos tai padarė prieš porą
savaičių.
 – Pala, – Elizabetė įsmeigė į jį skvarbų žvilgsnį. – Ką?

– Galiu paaiškinti, – Valteris iškėlė rankas, lyg

norėdamas atremti galimą puolimą.
Elizabetė seniai buvo aiškiai pasakiusi, kad Madelina
negali ateiti į studiją. Jis nesuprato, kodėl – Amanda
nuolat čia lankydavosi. Bet kaskart, kai Elizabetė apie tai
užsimindavo, linksėdavo lyg suprasdamas ir pritardavo,
nors nieko nesuprasdavo ir jam tai nėmaž nerūpėjo.
– Tai buvo namų darbas, – pamelavo. – Stebėti
dirbančius tėvus.
Nesuprato, kodėl staiga panūdo sukurti alibi Harietei
Sloun, tačiau tai atrodė teisinga.
– Jūs tokia užsiėmusi, – tarė. – Greičiausiai užmiršot.
Elizabetė krūptelėjo. Gal ir užmiršo. Juk tą rytą
Meisonas pasakė lygiai tą patį.
– Tiesiog nenoriu, kad dukra laikytų mane televizijos
žmogumi, – paaiškino atsiraitodama vieną rankovę. –
Nenoriu, kad ji manytų, jog aš… žinote… vaidinu.
Prisiminė savo tėvą ir jos veidas suakmenėjo.
– Nesijaudinkit, – šaltai ištarė Valteris. – To, ką darote,
niekas niekada nepavadintų vaidinimu.
Ji palinko į priekį.
– Dėkoju, – nuoširdžiai tarė.
Atėjo jo sekretorė su stirta laiškų.
– Pone Painai, skubius klausimus padėjau viršuje, –
pasakė. – Ir nežinau, ar jūs žinote, bet koridoriuje guli
didelis šuo.
– Kas?
– Jis mano, – paskubėjo ištarti Elizabetė. – Šešios
trisdešimt. Per jį sužinojau apie Mad „Stebėti dirbančius
tėvus“ apsilankymą čia. Seimuras man pasakė…
Išgirdęs savo vardą, Šešios trisdešimt atsistojo ir
įtapsėjo į kabinetą, uosdamas orą. „Valteris Painas.
Kenčia dėl žemos savivertės.“
Valteris išplėtęs akis prisispaudė nugara prie kėdės
atkaltės. Tas šuo buvo didžiulis. Jis įkvėpė, paskui
susitelkė į krūvą laiškų, tik viena ausim klausydamas
Elizabetės monotoniškos kalbos apie to padaro
gebėjimus: sėdėti, stovėti, gal dar atnešti – vienas Dievas
težino. Šunininkai tokie nepermaldaujami pagyrūnai,
taip juokingai išdidūs dėl mažiausių savo šunų
laimėjimų. Tačiau ta ilga kalba jam suteikė laiko
apmąstyti, kaip greitai jis gali paskambinti Harietei
Sloun ir pranešti apie savo melą, kad ir ši savo ruožtu jį
palaikytų.
– Ką pasakysit? Norėjot ko nors naujo, – kalbėjo
Elizabetė. – Manot, pavyktų?
– Kodėl gi ne, – pritardamas ištarė jis, neturėdamas
supratimo, su kuo ką tik sutiko.
– Pasaka, – atsakė ji. – Pradėsim rytoj?
– Puiku! – atsakė jis.
 – Sveiki, – jau kitą dieną pasisveikino Elizabetė. –
Mano vardas Elizabetė Zot, o čia laida „Vakarienė šeštą“.
Noriu jums pristatyti savo šunį vardu Šešios trisdešimt.
Pasisveikink su žiūrovais.
Šešios trisdešimt palenkė galvą į šoną, publika
nusijuokė ir ėmė ploti, o Valteris, kuriam tik prieš dešimt
minučių pranešė, jog šuo ir vėl televizijos pastate, o
kirpėja tvarko jam karčiukus, kad gražiai atrodytų
stambiu planu, susmuko į laidos rengėjo kėdę ir prisiekė
sau niekada nebemeluoti.

Šešios trisdešimt jau visą mėnesį dalyvavo laidoje ir

atrodė keista, kodėl jo ten nebuvo nuo pat pradžių. Visi jį
mylėjo. Jis net pradėjo gauti laiškų iš savo gerbėjų.
Vienintelis asmuo, kuris vis dar nedžiūgavo dėl šuns
dalyvavimo laidoje, buvo Valteris. Šuns nuomone, todėl,
kad Valteris nebuvo „šunininkas“, – jis vis dar bandė
suvokti šią sąvoką.
„Zot, durys prasivers po pusės minutės“, – tupėdamas
filmavimo aikštelės dešinėje išgirdo operatoriaus
žodžius. Svarstė, kaip galėtų patraukti Valterį į savo
pusę. Praėjusią savaitę numetė prie vyro kojų
kamuoliuką, kviesdamas žaisti. Nors pats ir nemėgo
žaisti žaidimo „atnešk!“ – tai jam atrodė beprasmiška.
Pasirodė, kad Valteris irgi taip mano.
„Gerai, įleiskime juos“, – galiausiai kažkas pasakė.
Durys atsilapojo ir dėkingi žiūrovai, aikčiodami ir
ūkčiodami, susėdo į vietas, kai kurie rodydami į didelį
lygiai ties šešta sustojusį laikrodį, panašiai, kaip turistai
rodo į Rašmoro kalną. „Štai tas laikrodis“, – kalbėjo.
„O ten šuo! – šūktelėdavo kone kiekvienas. – Žiūrėk,
ten Šešios trisdešimt!“
Šuo nesuprato, kodėl Elizabetei nepatinka būti
žvaigžde. Jis negalėjo atsidžiaugti.

– Bulvės luobelė, – po dešimties minučių pareiškė

Elizabetė, – sudaryta iš suberinu impregnuoto kamštinių
ląstelių sluoksnio, kuris yra išorinis gumbo peridermis.
Tai – bulvės apsauginė strategija…
Jis atsitūpė šalia Elizabetės tarsi slaptųjų tarnybų
agentas ir apžvelgė auditoriją.
– …įrodanti, kad kiekvienas šakniagumbis supranta,
jog geriausia gynyba yra geras puolimas.
Žiūrovai klausėsi pakerėti, todėl buvo lengva įsiminti
kiekvieną veidą.
– Bulvės luobelėje gausu gliukoalkaloidų, – kalbėjo
Elizabetė, – toksinų, kurie tokie atsparūs, jog lengvai
pakelia ir virimą, ir kepimą. Bet aš vis tiek naudoju
bulvių luobelę, ne tik todėl, kad joje gausu skaidulų, o ir
dėl to, kad ji kiekvieną dieną primena: bulvėse, kaip ir
gyvenime, nuolat tyko pavojai. Geriausia strategija – ne
bijoti pavojaus, o jį gerbti. Ir su juo susidoroti, – pridūrė
paėmusi peilį.
 Kamera stambiu planu parodė, kaip meistriškai ji
išpjauna bulvės ataugą.
– Visada pašalinkite bulvių ataugas ir žalias dėmes, –
pamokė apipjaustydama kitą bulvę. – Jose slepiasi
didžiausia gliukoalkaloidų koncentracija.
Šešios trisdešimt stebėjo publiką, ieškodamas vieno
veido. A, štai. Neplojančioji.
Elizabetė pranešė, kad atėjo laikas televizijos
užsklandai, ir pasišalino iš filmavimo aikštelės.
Paprastai jis sekdavo jai iš paskos, bet šiandien leidosi į
auditoriją, sukeldamas džiaugsmingus plojimus ir
šūksnius „Drauguži, šen!“. Valteris primygtinai
reikalavo, kad jis to nedarytų, – žmonės gali bijoti ar būti
alergiški, bet Šešios trisdešimt vis tiek darydavo, nes
žinojo, kaip svarbu visiems parodyti dėmesį, be to,
norėjo prisiartinti prie neplojančiosios.
Ji sėdėjo ketvirtos eilės gale, nepritariančiu veidu,
kietai suspaudusi lūpas. Jis pažinojo tokius žmones. Kol
kiti, sėdintys toje eilėje, tiesė rankas norėdami jį
paglostyti, jis lyg rentgeno spinduliais pervėrė moterį
žvilgsniu. Ji sėdėjo sustingusi, priešiška. Tiesą pasakius,
jam jos truputį pagailo. Niekas netampa toks blogas, jei
pats nebuvo tapęs blogio auka.
Suspaustalūpė moteris pažvelgė į jį akmeniniu veidu.
Atsargiai įkišo ranką į savo didelį krepšį ir išsitraukusi
cigaretę dukart patapšnojo ja į šlaunį.
Rūkalė. Viskas derėjo. Visiems žinoma, kad žmonės
laiko save protingiausia rūšimi žemėje, bet jie vis tiek
yra gyvūnai, savo noru įkvepiantys kancerogenus. Jau
norėjo nusisukti, tačiau sustojo po nikotino kvapu staiga
užuodęs kitą kvapą. Jis buvo silpnas, bet pažįstamas. Dar
sykį įtraukė oro, o „Vakarienės šeštą“ kvartetas užgrojo
„Ji sugrįžo!“ dainelę. Vėl dirstelėjo į neplojančiąją. Ši
pastatė krepšį ant grindų prie eilės krašto ir drebančia
ranka pakėlė cigaretę prie lūpų.

Jis įkvėpė. Nitroglicerinas? Negali būti.

– Pripilkite didelį puodą H2O, – sugrįžusi į sceną
kalbėjo Elizabetė, – paimkite bulves…
Jis vėl pauostė orą. Nitroglicerinas. Kai su juo
elgiamasi netinkamai, jis sukelia klaikų triukšmą, kaip
fejerverkai ar – sunkiai nugurkė, galvodamas apie
Kalviną, – sproginėjimai variklyje.
– …ir sudėkite jas į puodą, pastatytą ant didelės
ugnies.
„Po velnių, surask jį! – girdėjo savo dresuotojo iš
Kemp Pendltono raginimą. – Surask tą sumautą
sprogmenį!“
– Bulvių krakmolas, ilgasis angliavandenis, sudarytas
iš aminozės ir amilopektino molekulių…
Nitroglicerinas. Nesėkmės kvapas.
– …kai krakmolas pradeda skilti…
Jis sklido iš neplojančiosios krepšio.
Kemp Pendltone šuo turėjo tik rasti sprogmenį, jį
pašalindavo dresuotojas. Tačiau kartais kai kurie
pamaivos – vokiečių aviganiai – darydavo ir tai.
Nors studijoje buvo vėsu, Šešios trisdešimt pradėjo
lekuoti. Bandė tipenti pirmyn, bet kojos sulinko. Jis
sustojo. Tikino save, kad viskas, ką turi padaryti, – tai
žaisti nemėgstamiausią žaidimą („atnešk!“) ir surasti, iš
kur sklinda tas nekenčiamiausias nitroglicerino kvapas.
Nuo tos minties jam iškart pasidarė bloga.

– Kas čia per velnias?

Seimuras Braunas, sėdėdamas už apsaugininko
staliuko prie studijos durų, žvilgtelėjo į moterišką krepšį
šlapia rankena.
– Kokia nors ponia turėtų velniškai nerimauti.
Jis prasegė rankinę norėdamas išsiaiškinti savininkės
tapatybę, bet vos pravėręs aiktelėjo ir pakėlė telefono
ragelį.

– Dabar atsistokite sukryžiavęs ant krūtinės rankas, –

paprašė reporteris Seimuro Brauno, įdėjęs į fotoaparatą
naują blykstės lemputę. – Atrodykit kietas, kad tas, kuris
tai padarė, suprastų, su kuo susidūręs.
Neįtikėtina, tačiau ten buvo tas pats reporteris – tas iš
kapinių. Bandydamas pagerinti savo kaip žurnalisto
galimybes, mašinoje įsitaisė neteisėtą policijos radiją ir
šiandien jam tai pagaliau atsipirko: KCTV studijoje
moteriškoje rankinėje kažkas rado nedidelį sprogmenį.
Jis užsirašinėjo Seimuro pasakojimą, kad krepšys
nežinia kaip atsidūrė ant jo staliuko; neįsivaizdavo, kaip
šis ten pateko. Prasegė jį norėdamas rasti kokį nors
savininkės dokumentą, bet rado pluoštą skrajučių,
kuriose Elizabetė Zot apšaukta bedieve komuniste, ir du
dinamito strypus, surištus tokia plona viela, kad viskas
atrodė lyg sulūžęs žaislas.
– Kodėl kas nors turėtų neštis bombą į KCTV? –
paklausė reporteris. – Juk jūs rodote popietines
programas. Muilo operas. Laidas su klounais.
– Mes rodome įvairiausias laidas, – atsakė Seimuras,
virpančia ranka persibraukdamas viršugalvį. – Bet nuo
tada, kai viena iš mūsų laidų vedėjų užsiminė netikinti
Dievo, prasidėjo bėdos.
– Ką? – nustebo reporteris. – Kas netiki Dievo? Apie
kokią laidą kalbame?
– Seimurai! Seimurai! – pašaukė Valteris Painas, kartu
su policijos pareigūnu braudamasis per būrelį
sunerimusių darbuotojų. – Seimurai, dėkui Dievui, jūs
sveikas. Jūsų poelgis… juk rizikavote savo gyvybe!
– Pone Painai, man viskas gerai, – atsakė Seimuras. –
Ir aš nieko nepadariau. Beveik nieko.
– Padarėte, pone Braunai, – pareigūnas dirstelėjo į
savo užrašus. – Mes jau kuris laikas stebime tą ponią. Ji
užkietėjusi makartistė, visai pakvaišusi. Pasakė jau kelis
mėnesius grasinusi mirtimi.
Jis užvertė bloknotą.
 – Manau, jai nusibodo būti ignoruojamai.
– Grasino mirtimi? – atkuto reporteris. – Ar čia nauja
laida? Politinės nuomonės? Debatai?
– Valgių ruošimas, – atsakė Valteris.
– Jei nebūtumėt paėmęs to krepšio, ši diena galėjo
baigtis visai kitaip. Bet sakykit, kaip jums pavyko? –
paklausė pareigūnas. – Kaip paėmėt krepšį jai
nepastebėjus?
– Pala, aš visiems kartoju, kad nieko nepadariau, –
neatlyžo Seimuras. – Tiesiog sėdėjau prie savo staliuko.
– Jūs per daug kuklinatės, – Valteris paplekšnojo jam
per nugarą.
– Tikro didvyrio savybė, – linktelėjo policijos
pareigūnas.
– Mano redaktorius labai nudžiugs, – pasakė
reporteris.
Šešios trisdešimt, velniškai pavargęs, gulėjo
kamputyje.
– Dar kelios nuotraukos ir jau turėtų…
Akies krašteliu reporteris pastebėjo Šešios trisdešimt.
– Ei, – tarė, – iš kur aš pažįstu šitą šunį? Aš tikrai jį
pažįstu.
– Visi pažįsta šį šunį, – pasakė Seimuras. – Jis
dalyvauja laidoje.
Sutrikęs reporteris pažvelgė į Valterį.
– Regis, sakėt, kad laida apie valgių ruošimą…
– Teisingai.
– Šuo valgių ruošimo laidoje? Ką jis ten veikia?
Valteris pasvarstė.
 – Nieko, – pripažino.
Bet nuskambėjus šiam žodžiui staiga pasijuto
siaubingai.
Iš kito patalpos krašto Šešios trisdešimt akys susidūrė
su jo akimis. Valteris nebuvo šunininkas, bet net ir jis
negalėjo nepamatyti: šuo siaubingai pavargęs.
 36 SKYRIUS

Gyvenimas ir mirtis

– Turiu svarbių naujienų! – po savaitės pasakė

Valteris, netverdamas džiaugsmu prisėdęs prie stalo
šalia Elizabetės, Harietės, Madelinos ir Amandos. Tai
tapo įprasta: sekmadienio pietūs Elizabetės
laboratorijoje. – Šiandien paskambino iš „Life“ žurnalo.
Jie nori jums skirti pagrindinį straipsnį su nuotrauka ant
viršelio!
– Nedomina, – burbtelėjo Elizabetė.
– Bet juk tai „Life“!
– Jie klausinės asmeninių smulkmenų, dalykų, kurie
yra ne jų reikalas. Žinau, kaip viskas būna.
– Klausykit, – tarė Valteris, – mums to tikrai reikia.
Grasinimai mirtimi liovėsi, bet praverstų teigiamas
pristatymas.
– Ne.
– Elizabete, jūs atstūmėte visus žurnalus iki vieno.
Taip tęstis nebegali.
– Mielai pasikalbėsiu su „Chemistry Today“.
 – Taip, – jis pavartė akis. – Nuostabu. Ne visai mūsų
tikslinė auditorija, bet aš apimtas tokios nevilties, kad
jiems paskambinau.
– Ir?
– Pasakė, kad jų nedomina kažkokia ponia, ruošianti
valgius televizijoje.
Elizabetė atsistojo ir išėjo iš laboratorijos.

– Hariete, padėkite, – maldavo Valteris, kai jie po pietų

prisėdo ant laiptelio prie užpakalinių durų.
– Nereikėjo jos pavadinti televizijos virėja.
– Žinau, žinau. Bet jai nereikėjo visiems pranešti, kad
netiki Dievo. Mes niekada to neatitaisysim.
Durys prasivėrė.
– Hariete? – pertraukė juos Amanda. – Eikš žaisti.
– Tuojau, – atsakė Harietė apglėbdama mergaitę
ranka. – Gal pirma judvi su Mad pastatykite fortą. O tada
aš ateisiu.
– Hariete, Amanda labai jus mėgsta, – tyliai ištarė
Valteris, kai jo dukra įbėgo atgal į namus. Susivaldė
nepridūręs „Aš irgi“. Pastaraisiais mėnesiais jo vis
dažnesni apsilankymai Zot namuose reiškė, kad jis vis
dažniau matydavosi su Hariete. Kaskart išėjęs
užklupdavo save ilgas valandas mąstant apie ją. Bet ji
buvo ištekėjusi – pasak Elizabetės, nelaimingai. Tiesa, tai
neturėjo jokios reikšmės, nes ji niekada nerodė jokio
susidomėjimo juo, o ir kas galėtų ją dėl to kaltinti. Jis
buvo penkiasdešimt penkerių, praplikęs, nevykėlis
darbe ir su mažu vaiku, kuris netgi buvo ne jo. Jei
egzistuotų vadovėlis „Patys nepatraukliausi vyro
bruožai“, jis papuoštų viršelį.
– A, – išgirdus pagyrimą, Harietės kaklas išraudo.
Suėmusi suknelę, užtempė ją ant kojų iki pat kojinaičių.
– Pasikalbėsiu su Elizabete, – pažadėjo. – Bet pirma
jūs turėtumėt pasikalbėti su tuo, kas rašys straipsnį.
Įspėti, kad neužduotų asmeninių klausimų. O ypač
susijusių su Kalvinu Evansu. Tegul klausia apie
Elizabetę, apie tai, ko ji pati pasiekė.

Interviu sutartas kitą savaitę. Reporteris Franklinas

Rotas, apdovanotas žurnalistas, garsėjo savo gebėjimu
įgyti net priešiškiausių žvaigždžių pasitikėjimą. Kai jis
atsisėdo į savo vietą tarp laidos „Vakarienė šeštą“
žiūrovų, Elizabetė scenoje pjaustė didžiulę žalumynų
krūvą. „Daugelis mano, kad proteinų gauname iš mėsos,
kiaušinių ir žuvies, – kalbėjo ji, – bet proteinai atsiranda
augaluose, ir patys didžiausi bei stipriausi pasaulio
gyvūnai ėda augalus.“ Ji iškėlė „National Geographic“
žurnalą su reportažu apie dramblius, tada iki skausmo
smulkiai paaiškino didžiausio pasaulyje sausumos
gyvūno virškinimo procesą ir paprašė operatorių
stambiu planu parodyti dramblio išmatų nuotrauką.
„Galite matyti skaidulas“, – pasakė baksnodama į
nuotrauką.
 Rotas jau kelis kartus matė laidą ir ši jam pasirodė
keistai smagi, tačiau dabar, sėdėdamas tarp publikos, jis
suprato, kad ir jį supantys žiūrovai – 98 procentai jų
buvo moterys – yra jo pasakojimo dalis, ne vien tik Zot.
Visi laikė rankose bloknotą ir pieštuką, kai kurie
atsinešė chemijos vadovėlius. Visi klausėsi labai įdėmiai,
taip, kaip turėtų būti koledžų auditorijose ar bažnyčioje,
bet retai būna.
Per vieną iš reklaminių pertraukėlių jis kreipėsi į šalia
sėdinčią moterį.
– Jei galėčiau paklausti, – mandagiai pradėjo
prisistatęs, – kas šioje laidoje jums patinka labiausiai?
– Tai, kad į mane žiūri rimtai.
– Ne valgių receptai?
Nustebusi ji loštelėjo atgal.
– Kartais pagalvoju, – lėtai ištarė, – kad jei vyrui bent
vieną dieną tektų pabūti moterimi Amerikoje, jis
neištvertų iki vidurdienio.
Kitoje pusėje sėdėjusi moteris pabarbeno jam per kelį.
– Pasiruoškite maištui.

Po laidos jis nuėjo į užkulisius. Zot paspaudė jam ranką,

o jos šuo Šešios trisdešimt apuostė jį kaip policininkas
per patikrą. Po trumpų prisistatymų ji pakvietė jį ir
fotografą į savo persirengimo kambarį ir papasakojo
apie laidą – ar labiau chemiją, kurią toje laidoje aiškino.
Jis mandagiai klausėsi, tada pakomentavo jos kelnes –
pavadino jas drąsiu pasirinkimu. Ji pažvelgė į jį
nustebusi, paskui pasveikino su tokiu pačiu drąsiu
pasirinkimu. Ypatingu tonu.
Kol fotografas tyliai kliksėjo aparatu, jis prakalbo apie
jos šukuoseną. Ji perliejo jį priešišku žvilgsniu.
Sunerimęs fotografas pažvelgė į Rotą. Jam buvo liepta
padaryti nors vieną besišypsančios Elizabetės Zot
nuotrauką. „Daryk ką nors, – parodė ženklais. – Pasakyk
ką nors juokingo.“
– Galiu paklausti apie pieštuką jūsų plaukuose? – vėl
pabandė Rotas.
– Žinoma, – atsakė ji. – Čia antro numerio pieštukas.
„Du“ reiškia švino kietumą, nors pieštukuose nėra švino.
Juose yra grafito, kuris yra anglies alotropinė atmaina.
– Ne, norėjau paklausti, kodėl…
– Pieštukas, o ne parkeris? Nes grafitą, skirtingai nuo
rašalo, galima nutrinti. Žmonės gali suklysti, pone Rotai.
Pieštukas leidžia ištaisyti padarytą klaidą ir gyventi
toliau. Mokslininkai žino, kad gali suklysti, todėl
priimame savo nesėkmes.
Ir priešiškai dėbtelėjo į jo plunksnakotį.
Fotografas pavartė akis.
– Klausykit, – Rotas užvertė bloknotą. – Maniau,
sutikote duoti šį interviu, bet matau, kad jis buvo jums
primestas. Niekada nedarau interviu prieš kieno nors
valią. Nuoširdžiai atsiprašau už įsiveržimą.
Jis pasisuko į fotografą ir galva mostelėjo durų link.
Kai juos sustabdė Seimuras Braunas, jie jau buvo įpusėję
automobilių stovėjimo aikštelę. „Zot prašė palaukti čia“,
– tarė.

Po penkių minučių Rotas važiavo šalia Elizabetės jos

seno mėlyno plimuto priekinėje keleivio sėdynėje, o šuo
su fotografu buvo įkurdinti gale.
– Juk jis nekanda? – paklausė fotografas prisispaudęs
prie lango.
– Šunys geba kandžiotis, – per petį tarstelėjo Elizabetė.
– Kaip ir visi žmonės, geba padaryti žalos. Visa gudrybė
– elgtis protingai, kad tos žalos nebūtų.
– Ar tai reiškia „taip“? – vėl paklausė fotografas, bet
jie kaip tik įsuko į greitkelį ir jo klausimą užgožė variklio
gausmas.
– Kur mes važiuojam? – paklausė Rotas.
– Į mano laboratoriją.
Bet kai sustojo prie mažo rudo vienaukščio namuko
nors ir suvargusioje, tačiau tvarkingoje gyvenvietėje, jis
pamanė nenugirdęs.
– Turbūt turėčiau jūsų atsiprašyti, – pasakė Elizabetė
Rotui, pakvietusi juos užeiti. – Mano centrifuga sugedo.
Bet vis dar galiu išvirti kavos.
Ji ėmėsi darbo. Fotografas kliksėjo, o Rotas, išsižiojęs
iš nuostabos, žiūrėjo į tai, kas kadaise turėjo būti
virtuvė. Atrodė kaip sukryžminta operacinė ir
biologiškai pavojinga patalpa.
 – Nesubalansuotas krūvis, – paaiškino Elizabetė
mostelėjusi į didelį sidabru žvilgantį daiktą, dar
pridūrusi kažką apie skysčių atskyrimą pagal tirštumą.
Centrifuga? Jis nežinojo. Vėl atsivertė bloknotą. Ji padėjo
prieš juos lėkštutę su sausainiais.
– Jie su cinamaldehidu, – paaiškino.
Atsigręžęs Rotas pamatė jį stebinčias šuns akis.
– Šešios trisdešimt neįprastas vardas šuniui, – pasakė.
– Ką jis reiškia?
– Reiškia?
Degdama Bunseno degiklį ji atsisuko į jį, suraukusi
antakius taip, lyg ir vėl būtų nesupratusi, kodėl jis
užduoda tokius paprastus klausimus. Paskui išsamiai
paaiškino apie babiloniečius, kurie rėmėsi
šešiasdešimtaine sistema – skaičiavo po šešiasdešimt,
paaiškino – ir matematikoje, ir astronomijoje. „Tikiuosi,
dabar jums aiškiau“, – užbaigė.
Fotografas, kuriam ji leido pasižvalgyti po namus,
paklausė apie keistenybę ant grindų vidury svetainės.
„Ergas? Irklavimo treniruoklis. Aš irkluoju. Daug moterų
tai daro“, – atsakė Elizabetė.
Rotas padėjo bloknotą laboratorijoje ant stalo ir
nusekė paskui ją į gretimą kambarį, kuriame ji
pademonstravo irklavimo mostus. „Ergas yra energijos
vienetas“, – paaiškino Elizabetė lėtai judėdama pirmyn
atgal. Fotografas kliksėjo iš įvairių kampų. „Irklavimui
reikia daug ergų.“ Paskui ji atsistojo ir fotografas
nufotografavo nuospaudas ant jos delnų, tada visi grįžo į
laboratoriją. Rotas pamatė, kaip šuo seilėja jo užrašus.
 Taip vyko tas interviu: visapusiškai nuobodžiai. Jis
uždavinėjo klausimus, ji atsakinėjo į juos visus –
mandagiai, pareigingai, moksliškai. Kitaip tariant, jis
nieko neturėjo.
Elizabetė pastatė prieš jį kavos puodelį. Rotas nelabai
mėgo kavą – jo skoniui per karti, bet ji taip ilgai ją virė:
kolbos, vamzdeliai, pipetės, garai. Siurbtelėjo iš
mandagumo. Paskui dar sykį.
– Ar čia tikrai kava? – nustebęs paklausė.
– Gal norėtumėt pamatyti, kaip Šešios trisdešimt man
talkina laboratorijoje? – paklausė ji.
Uždėjusi šuniui apsauginius akinius paaiškino savo
tyrimų sritį – vadino ją abiogeneze, padiktavo
paraidžiui, tada čiupo jo bloknotą ir užrašė didžiosiomis
raidėmis. O fotografas fotografavo, kaip Šešios trisdešimt
spaudžia mygtuką, pakeliantį ir nuleidžiantį traukos
spintos uždangą.
– Atsivežiau jus čia todėl, – pasakė Rotui Elizabetė, –
kad noriu, jog jūsų skaitytojai suprastų: iš tiesų aš esu ne
televizijos valgių ruošimo laidos vedėja. Aš esu chemikė.
Jau kuris laikas bandau įminti vieną didžiausių pasaulio
chemijos mįslių.
Toliau ji paaiškino, kas yra abiogenezė, akivaizdžiai
susijaudinusi tiksliai nupiešė visą vaizdą. Mokėjo
aiškinti, pagalvojo Rotas, gebėjo nuobodžias sąvokas
pristatyti labai įdomiai. Mojuodama rankomis rodė
įvairius daiktus laboratorijoje, kartais pristatydama
tyrimų rezultatus ir jų interpretaciją, dar sykį
atsiprašiusi dėl neveikiančios centrifugos, paaiškinusi,
kad namuose niekaip nebūtų galėjusi įsirengti
ciklotorno, nes gyvenimo mieste taisyklės neleidžia
namuose naudoti radioaktyvių įrenginių. Jis
užsirašinėjo.
– Politikai tikrai nepalengvina gyvenimo, – pasakė
Elizabetė. – Taigi, iš kur atsirado gyvybė. Toks buvo
mano tyrimų objektas.
– Bet jau nebe? – paklausė Rotas.
– Jau nebe, – atsakė ji.
Rotas pasimuistė ant taburetės. Jis niekada
nesidomėjo mokslu – jo darbas buvo žmonės. Bet kuo
toliau, tuo labiau suprato, kad suprasti Elizabetę Zot per
jos darbus yra neįmanoma. Įtarė, kad tam yra vienas
kelias, bet Valteris Painas aiškiai įspėjo juo neiti, nes jei
pabandytų, interviu baigtųsi katastrofa. Rotas vis tiek
nutarė pabandyti.
– Papasakokite apie Kalviną Evansą, – paprašė.

Vos išgirdusi Kalvino vardą, atsigręžusi Elizabetė

pažvelgė į Rotą nusivylimo kupinomis akimis. Žiūrėjo
ilgai, kaip žiūrima į tą, kuris sulaužė pažadą.
– Taigi, jus labiau domina Kalvino darbai, – šaltai
pasakė.
Fotografas papurtė galvą ir garsiai iškvėpė, lyg
sakydamas „puikus žingsnis, genijau“. Tarsi
kapituliuodamas uždėjo dangtelį ant objektyvo.
– Būsiu lauke, – piktai burbtelėjo.
 – Manęs nedomina jo darbas, – atsakė Rotas. – Klausiu
apie jūsų ryšį su Evansu.
– Kodėl manote turintis tam teisę?
Jis ir vėl pajuto įsmeigtą šuns žvilgsnį. „Nustačiau ir
įsiminiau, kur yra tavo miego arterija.“
– Tiesiog apie jųdviejų santykius sklinda daugybė
kalbų.
– Kalbų.
– Kaip supratau, jis kilęs iš turtingos šeimos –
irkluotojas, Kembridžas, o jūs… – jis pasitikrino užrašus,
– studijavote UCLA. Tiesa, pastebėjau, kad ten neįgijote
bakalauro laipsnio. Kur studijavote? Ir dar sužinojau,
kad buvote išmesta iš Hastingso instituto.
– Pasidomėjote manimi.
– Toks mano darbas.
– Tuomet pasidomėjote ir Kalvinu.
– Ne, nereikėjo. Jis buvo toks garsus, kad…
Ji iškėlė galvą taip, kad jam pasidarė neramu.
– Ponia Zot, – ištarė, – ir jūs esate gana garsi…
– Šlovė manęs nedomina.
– Neleiskite kitiems pasakoti jūsų istorijos, ponia Zot,
– patarė Rotas. – Jie iškraipys tiesą.
– Kaip ir reporteriai, – ji atsisėdo ant kėdės šalia jo.
Akimirką atrodė, kad bendradarbiaus, bet apsigalvojo ir
įsmeigė akis į sieną.
Jie ilgai taip sėdėjo – tiek ilgai, kad kava ataušo, ir
netgi laikrodžio „Timex“ tiksėjimas prarado džiugesį.
Lauke supypsėjo automobilis ir moteris šūktelėjo:
„Pasakiau kartą – pasakiau visiems laikams!“
Jei žurnalistikoje yra kokia nors nuvalkiota tiesa, ji tokia:
žmogus pradeda kalbėti, kai reporteris liaujasi
klausinėti. Rotas tai žinojo, bet ne todėl tylėjo. Labiau dėl
to, kad nekentė savęs. Jo paprašė neperžengti ribos, bet
jis ją vis tiek peržengė. Įgijo jos pasitikėjimą ir jį sutrypė.
Norėjo atsiprašyti, bet kaip žurnalistas žinojo, kad
žodžiai čia nepadės. Nuoširdžiai atsiprašant jie retai
kada padeda.
Staiga pro šalį prašvilpė greitoji su įjungta sirena ir ji
krūptelėjo lyg pabaidyta stirna.
Pasilenkusi atvertė jo bloknotą. „Norite sužinoti apie
mudu su Kalvinu?“ – netikėtai paklausė. Ir pradėjo jam
pasakoti tai, ko reporteriui niekas ir niekada neturėtų
sakyti: gryną, nuogą tiesą. O jis nežinojo, ką jam su ja
daryti.
 37 SKYRIUS

Išparduota

„Elizabetė Zot šiandienos televizijoje, be jokios abejonės,

yra pats įtakingiausias ir protingiausias žmogus“, –
užrašė Rotas sėdėdamas 21C vietoje lėktuve atgal į
Niujorką. Sustojo, paskui užsisakė dar vieną viskio bei
vandens ir spoksojo į apačioje plytinčią tuštumą. Jis
mokėjo rašyti ir buvo geras reporteris. Šie gebėjimai,
gausiai aplaistyti alkoholiu, reiškė, kad jis ką nors
parašys, – bent jau tikėjosi. Jos istorija nebuvo laiminga,
o jo darbe dažniausiai tai buvo į gera. Bet šiuo atveju, su
šia moterimi…
Rotas pabarbeno pirštais per lėktuvo staliuką.
Dažniausiai reporteriai visada siekia būti per vidurį:
nešališki ir atsparūs jausmams. Bet štai jis jautėsi
pasislinkęs kažkur į vieną pusę, jei tiksliau, į jos pusę ir
visai nenorėjo pažvelgti į šią istoriją kaip nors kitaip.
Rotas pasimuistė kėdėje ir vienu mauku išgėrė atneštą
taurę.
 Prakeikimas. Jis kalbėjosi su daugybe kitų – Valteriu
Painu, Hariete Sloun, keliais Hastingso instituto
darbuotojais, kiekvienu laidos „Vakarienė šeštą“
kūrybinės grupės nariu. Jį netgi prileido prie mergaitės,
Madelinos, kuri įėjo į laboratoriją skaitydama – ar ten
tikrai buvo „Triukšmas ir įniršis“? Bet jis neuždavė
vaikui nė vieno klausimo, nes tai atrodė nederama, o ir
šuo įsikišo fiziškai. Kol Elizabetė gydė žaizdelę Madelinai
ant kojos, Šešios trisdešimt stovėjo pasisukęs į jį,
šiepdamas dantis.
Bet nesvarbu, ką kalbėjo kiti, – gyvenime jis nepamirš
jos žodžių.
„Mudu su Kalvinu buvome broliškos sielos“, – pradėjo
ji. Ir papasakojo apie savo jausmus tam nerangiam,
paniurusiam vyrui taip aistringai, kad jis neteko žado.
„Nebūtina gerai suprasti chemiją, kad įvertintum, kaip
retai tai nutinka, – kalbėjo ji. – Mudu su Kalvinu ne šiaip
derėjom, mes sukibom. Tiesą sakant, tiesiogine prasme,
teatro fojė. Jis mane apvėmė. Juk žinote didžiojo
sprogimo teoriją?“
Ji pasakojo jų meilės istoriją tokiais žodžiais kaip
„išsiplėtimas“, „prisotinimas“, „kaitra“, pabrėždama, kad
jų aistra rėmėsi abipuse pagarba vienas kito
gebėjimams. „Ar žinote, kaip tai reta? – paklausė. –
Vyras, į savo mylimosios darbą žiūrintis taip pat rimtai
kaip ir į savąjį?“
Jis giliai įkvėpė.
„Pone Rotai, aš esu chemikė, – kalbėjo ji, – iš pirmo
žvilgsnio tai paaiškintų, kodėl Kalviną domino mano
tyrimai. Esu dirbusi su daugybe kitų chemikų, tačiau nė
vienas iš jų nenorėjo to pripažinti. Išskyrus Kalviną ir
dar vieną.“ Jos žvilgsnis tapo rūstus. „Tas kitas – tai
daktaras Donatis, Hastingso instituto Chemijos
departamento direktorius. Jis ne tik žinojo, kad esu
chemikė, bet ir suvokė mano tyrimų vertę. Ir juos
pavogė. Publikavo pasirašęs savo vardu.“
Rotas išplėtė akis.
– Tą pačią dieną išėjau iš darbo.
– Kodėl nepranešėte žurnalui? – paklausė jis. – Kodėl
nepareikalavote paskelbti jūsų autorystės?
Elizabetė pažvelgė į Rotą lyg į ateivį.
– Jūs turbūt juokaujat.
Rotui pasidarė gėda. Žinoma. Kas patikės moters
žodžiu prieš departamento direktoriaus žodį? Jei atvirai,
nežinojo, ar pats būtų juo patikėjęs.
– Pamilau Kalviną, nes jis buvo protingas ir malonus,
todėl, kad buvo pirmas vyras, žiūrėjęs į mane rimtai.
Įsivaizduokit, jei visi vyrai rimtai žiūrėtų į moteris.
Pasikeistų švietimas. Darbo jėga pasikeistų iš pagrindų.
Vestuvių patarėjai galėtų uždaryti savo verslą.
Suprantate, ką noriu pasakyti?
Jis suprato, nors iš tiesų nenorėjo suprasti. Jį ką tik
paliko žmona, pasakiusi, kad jis negerbia jos darbo:
namų šeimininkės ir motinos. Bet juk būti namų
šeimininke ir motina nėra darbas? Labiau vaidmuo.
Šiaip ar taip, ji išėjo.
– Štai kodėl pasinaudojau laida „Vakarienė šeštą“ –
tam, kad mokyčiau chemijos. Supratusios chemiją,
moterys pradeda suvokti, kaip veikia pasaulis.
Rotas atrodė sutrikęs.
– Rotai, kalbu apie atomus ir molekules, – paaiškino ji.
– Tikruosius fizinį pasaulį valdančius dėsnius. Kai
moterys supranta šias pagrindines sąvokas, jos gali
pamatyti dirbtines joms sukurtas ribas.
– Turėjot galvoje, sukurtas vyrų.
– Turėjau galvoje, sukurtas dirbtinės kultūros ir
religijos politikos, kuri suteikia vyrams nenatūralų
vienalyčio vadovavimo vaidmenį. Net ir pamatinis
chemijos supratimas atskleidžia tokio vienpusio
požiūrio pavojų.
– Na, – pratarė jis supratęs, kad niekada nebuvo į tai
pažvelgęs iš tokio kampo, – pritariu, kad visuomenėje
dar daug ką reikėtų keisti, bet, kalbant apie religiją,
manyčiau, priverčia mus nusižeminti… suprasti savo
vietą po saule.
– Tikrai? – nustebo Elizabetė. – O aš manau, kad ji
mus atleidžia nuo atsakomybės. Moko, kad mes dėl
nieko nekalti, nes kažkas kitas tampo virveles ir
galiausiai ne mus reikia kaltinti dėl to, kaip viskas
klostosi, o norėdami ištaisyti padėtį turime melstis.
Tačiau tiesa ta, kad esame netgi labai atsakingi už visą
pasaulio blogį. Ir turime jėgų jį pašalinti.
– Bet juk nemanote, kad žmonės gali pataisyti
pasaulį?
– Kalbu apie mus, pone Rotai, mūsų klaidų taisymą.
Gamta veikia aukštesniu intelektiniu lygmeniu. Mes
galime išmokti daugiau, padaryti didesnę pažangą, bet
tam reikia plačiai atverti duris. Per daug puikių protų
neprileidžiami prie mokslinių tyrimų tokiu nemokšišku
pagrindu kaip lytis ir rasė. Tai mane siutina, tai turėtų
siutinti ir jus. Mokslui reikia spręsti didžiules
problemas: bado, ligų, išnykimo. O tie, kurie tyčia
uždaro duris kitiems, naudodami tik savo interesams
tarnaujančias atgyvenusias kultūrines sąvokas, yra ne
tik nesąžiningi, bet ir sąmoningai tingūs. Hastingso
institute tokių pilna.
Rotas liovėsi užsirašinėti. Tai buvo tiesa. Jis dirbo
padoriame profesionaliame žurnale, bet naujasis
redaktorius atėjo iš „The Hollywood Reporter“ –
bulvarinės spaudos. Tad dabar Rotas, nepaisydamas
savo Pulitzerio premijos, turėjo atsiskaityti žmogui,
kuris žinias vadino „gandais“ ir primygtinai reikalavo,
kad kiekvieno straipsnio ašis būtų „nešvarūs baltiniai“.
„Žurnalistika – tai pelno siekiantis verslas!“ – nuolat
primindavo bosas. „Žmonėms nereikia moralės!“
– Pone Rotai, aš esu ateistė, – Elizabetė sunkiai
atsiduso. – Teisingiau, humanistė. Bet prisipažinsiu,
kartais nuo žmonių giminės mane pykina.
Atsistojusi paėmė jų puodelius ir padėjo po užrašu
„Akių plovimo stotelė“. Rotą apėmė nenumaldomas
jausmas, kad jų interviu baigtas, bet ji atsigręžė į jį.
– O dėl mano bakalauro diplomo, – pasakė, – aš jo
neturiu ir niekada nesakiau turinti. Įstojau į Mejerso
magistro studijų programą tik savarankiškai įgytų žinių
pagrindu. Kalbant apie Mejersą, – pridūrė atšiauriu
balsu, išsitraukdama iš plaukų pieštuką. – Turėtumėt kai
ką žinoti.
Ir ji papasakojo visą istoriją, paaiškindama turėjusi
palikti UCLA todėl, kad kai vyrai prievartauja moteris,
nenori, kad moterys apie tai kalbėtų.
Rotas sunkiai nugurkė.
– O dėl mano kilmės, tai mane užaugino brolis, –
kalbėjo toliau. – Jis mane išmokė skaityti, atskleidė man
bibliotekų stebuklus, stengėsi apsaugoti nuo mūsų tėvų
godumo pinigų. Tądien, kai radome Džoną pakibusį
palėpėje ant gegnės, tėvas nelaukė atvažiuojančios
policijos. Nenorėjo pavėluoti į pasirodymą.
Elizabetė paaiškino, kad jos tėvas rengdavo
Paskutinio teismo dienos pasirodymus, o dabar įkalintas
dvidešimt penkeriems metams, nes per jo parodytą
stebuklą žuvo trys žmonės, nors tikrasis stebuklas buvo,
kad jis nenužudė daugiau. Savo motinos ji nematė
daugiau nei dvylika metų. Ši pradingo Brazilijoje su
nauja šeima. Vengti mokėti mokesčius gali būti
įsipareigojimas visam gyvenimui.
– Bet Kalvino vaikystė, manau, nepalyginamai
spalvingesnė.
Ir ji papasakojo apie jo tėvų žūtį, paskui apie jo tetos
žūtį, po kurios jis atsidūrė katalikiškoje berniukų
prieglaudoje. Joje patyrė kunigų prievartą, kol užaugo
pakankamai didelis, kad jai pasipriešintų. Ji rado jo seną
dienoraštį jųdviejų su Frask išvogtose dėžėse. Ir nors
vaikiška rašysena buvo sunkiai įskaitoma, sielvartas
liejosi per kraštus.
 Bet ji nutylėjo, kad to dienoraščio puslapiuose rado ir
jo nuolatinės pagiežos šaltinį. „Esu čia, nors neturėčiau
būti, – parašė Kalvinas, lyg leisdamas suprasti, kad buvo
ir kitas pasirinkimas. – Niekada neatleisiu tam vyrui.
Niekada. Niekada gyvenime.“ Perskaičiusi Kalvino
susirašinėjimą su Veikliu, Elizabetė suprato, kad
rašydamas, jog tikisi, kad šis jau miręs, kalbėjo apie savo
tėvą. Tą, kurio pasižadėjo nekęsti iki pat paskutinės savo
gyvenimo dienos. Ir tą pažadą tesėjo.
Rotas spoksojo į stalą. Jis užaugo normalioje šeimoje –
du tėvai, jokių savižudybių, jokių žmogžudysčių, nė
mažiausio parapijos klebono prisilietimo. Tačiau vis tiek
rasdavo daugybę priežasčių skųstis. Kas jam darosi?
Lygiai kaip žmonės turi blogą įprotį laikyti kitų
rūpesčius ir tragedijas nesvarbiais, taip turi ir blogą
įprotį nevertinti to, ką turi. Ar turėjo. Jis ilgėjosi savo
žmonos.
– Kalbant apie Kalvino mirtį, – pasakė Elizabetė, – aš
kalta šimtu procentų.
Jis išblyško klausydamas jos pasakojimo apie
nelaimingą atsitikimą, pavadėlį ir sirenas, ir kodėl ji
niekada gyvenime daugiau nieko nebestabdys, niekada.
Elizabetė manė, kad toji mirtis nulėmė daugybę kitų
nesėkmių: sukrėsta Donačio vagystės, apleido savo
tyrimus. Siekdama padėti dukrai prisitaikyti, užrašė ją į
mokyklą, kurioje ši nepritapo. Dar blogiau, pati tapo tuo,
kuo mažiausiai norėjo būti, – rengė pasirodymus, kaip ir
jos tėvas. Tiesa, dar paskatino Filo Lebensmalio širdies
smūgį.
 – Nors šio nelaikyčiau nesėkme, – pridūrė.

– Apie ką judu ten kalbėjotės? – paklausė fotografas

pakeliui į oro uostą. – Ką nors praleidau?
– Nieko, – pamelavo Rotas.
Dar prieš sėsdamas į taksi, Rotas jau buvo nusprendęs
neatskleisti to, ką sužinojo. Jis parašys straipsnį
tvarkingai, pagal instrukcijas, ir nė žodžio daugiau.
Parašys daug, bet nieko nepasakys. Papasakos apie ją,
bet jos neapkalbės. Kitaip tariant, laikysis reikalavimų, o
žurnalistikoje tai viena pagrindinių taisyklių.
„Kad ir ką jums sakytų Elizabetė Zot, laida „Vakarienė
šeštą“ – ne tik įvadas į chemijos mokslą, – parašė jis
tądien lėktuve. – Tai – pusvalandžio trukmės penkių
dienų per savaitę gyvenimo pamoka. Ir ne apie tai, kas
esame ar iš ko esame sudaryti, o labiau apie tai, kuo
galime tapti.“
Vietoje kokios nors asmeninės informacijos jis parašė
dviejų tūkstančių žodžių pasakojimą apie abiogenezę su
penkių šimtų žodžių prierašu, kaip dramblys virškina
maistą.
„Čia ne straipsnis!“ – užrašė naujasis redaktorius,
perskaitęs pirmuosius apmatus. – Kur purvas ant Zot?“
„Nėra“, – atsakė Rotas.
Ir štai po dviejų mėnesių ji puošė „Life“ žurnalo viršelį,
ant krūtinės sukryžiavusi rankas, nuožmiu veidu, su
antrašte „Kodėl suvalgytume viską, kad ir ką ji mums
patiektų“. Šešių puslapių straipsnyje buvo penkiolika
Elizabetės nuotraukų: laidoje, ant treniruoklio, su
makiažu, glostanti Šešios trisdešimt, pasitarime su
Valteriu Painu, ranka braukianti per plaukus. Straipsnis
prasidėjo Roto žodžiais apie ją kaip protingiausią žmogų
šiandieninėje televizijoje, tik redaktorius išbraukė
„protingiausią“ ir užrašė „patraukliausią“. Toliau ėjo
trumpas sėkmingiausių jos laidų aprašymas: apie
gesintuvą, apie nuodingus grybus, aš netikiu Dievo ir
daugybės kitų, o pabaigoje parašyta, kad jos laidos – tai
gyvenimo pamokos. Bet visa kita?

„Ji mirties angelas, – tokius žodžius ištroškęs veiklos

jaunas reporteris išgirdo iš Zot tėvo „Sing Sing“ pokalbių
kambaryje. – Velnio išpera. Ir dar įžūli pasipūtėlė.“
Jaunajam reporteriui pavyko pakalbinti ir daktarą
Mejersą iš UCLA, kuris apibūdino Zot kaip „blankią
studentę, labiau besidominčią vyrais, o ne
molekulėmis“, pridūręs, kad tikrovėje ji nė iš tolo nėra
tokia graži kaip televizijoje.
„Kas?“ – perklausė Donatis, kai jaunasis laikraščio
reporteris prakalbo apie Zot darbą institute. – Zot?
Pala… klausiate apie Dailiąją Lizi? Taip mes ją vadinom,
ir ji tam priešinosi, tačiau taip, kaip tai daro moterys, kai
iš tiesų nesipriešina.“ Jis nusišypsojo ir patvirtino savo
žodžius parodydamas jos senąjį laboratorinį chalatą su
išlikusiais inicialais. E. Z. „Dailioji Lizi buvo puiki
laboratorijos technikė – tokį darbą pas mus dirba
žmonės, norintys užsiimti mokslu, bet neturintys tam
reikalingo proto.“
Paskutiniai pacituoti ponios Madford žodžiai. „Moterų
vieta namuose, o tai, kad Elizabetė Zot nėra namuose,
kenkia jos dukters gerovei. Ji dažnai pervertindavo savo
vaiko gebėjimus – pirmas dėl savo padėties visuomenėje
susireikšminusių tėvų požymis. Bet kai jos duktė buvo
mano mokinė, labai daug dirbau, kad atsverčiau šiuos
padarinius.“ Madford žodžius lydėjo Madelinos šeimos
medžio kopija, „Melas! – skersai užrašė Madford. –
Prašau ateiti pasikalbėti!“
Iš viso straipsnio daugiausia žalos padarė tas šeimos
medis. Jame Madelina ne tik įrašė Valterį kaip giminaitį
– skaitytojai iškart nutarė, jog tai liudija, kad Elizabetė
miega su savo laidos rengėju. Ten buvo ir mažytis
senelio dryžuotais kalėjimo drabužiais piešinėlis, senelė,
Brazilijoje valganti tamales9, didelis šuo, skaitantis „Old
Yeller“, gilė su užrašu „fėja krikštamotė“, moteris vardu
Harietė, nuodijanti savo vyrą, mirusio tėvo kapas, vaikas
su kaklą apsivijusia kilpa ir migloti ryšiai su Nefertite,
Sodžiorner Trut ir Amelija Erhart.
Žurnalą išpirko per mažiau nei parą.
9 Tamales – tradiciniai senoviniai centrinės Amerikos regiono kukurūzų
miltų virtiniai.
 38 SKYRIUS

Šokoladiniai pyragaičiai
1961-ŲJŲ BIRŽELIS

Sakoma, nėra tokio dalyko kaip bloga reklama, ir tai

pasirodė tiesa. Laidos „Vakarienė šeštą“ populiarumas
neregėtai išaugo.
– Elizabete, – tarė Valteris, kai ji akmeniniu veidu
atsisėdo priešais jį kabinete. – Žinau, straipsnis jus
nuliūdino, kaip ir mus visus. Bet pažvelkim į šviesiąją
pusę. Mus užplūdo norinčiųjų reklamuotis pulkai.
Keletas gamintojų pradeda kurti naujus jūsų vardo
gaminius. Puodus, peilius, visokiausius rakandus!
Iš jos papūstų lūpų jau žinojo – lauk bėdos.
– „Mattel“ netgi atsiuntė chemijos rinkinių
mergaitėms pasiūlymų…
– Chemijos rinkinių? – ji kiek atkuto.
– Turėkit omeny, tai tik specifikacijos, – atsargiai
pasakė jis, paduodamas jai pasiūlymą. – Neabejoju, kai
kurie dalykai gali…
 – „Mergaitės!“ – garsiai perskaitė ji. – „Pasidarykite
savo kvepalus… pasitelkdamos mokslą!“ Dievaži, Valteri!
Rožinė dėžutė? Tučtuojau mane su jais sujunkit, noriu
pasakyti, kur jie gali susikišti tą plastikinį buteliuką.
– Elizabete, – raminamai ištarė jis, – neprivalome
visko priimti, bet yra šioks toks potencialas ilgalaikiam
finansiniam saugumui. Ne tik mums, bet ir mūsų
mergaitėms. Turime galvoti ne tik apie save.
– Tai nėra galvojimas, Valteri, tai yra rinkodara.
– Pone Painai, – pranešė sekretorė, – antrąja linija
skambina ponas Rotas.
– Neatsiliepkite, – įspėjo Elizabetė, įskaudinta patirto
šmeižto.

– Sveiki, mano vardas Elizabetė Zot, o čia laida

„Vakarienė šeštą“, – po kelių savaičių pasisveikino
Elizabetė.
Ji stovėjo prie pjaustymo lentelės, su priešais
išdėliotomis įvairiaspalvėmis daržovėmis.
– Šiandien vakarienės žvaigždė – baklažanas, – tarė
paėmusi didelę tamsiai violetinę daržovę. – Baklažanas
labai maistingas, tačiau dėl jo sudėtyje esančių fenolio
junginių gali būti kartus. Kad pašalintume kartumą… – ji
staiga nutilo ir pavartė daržovę rankose, lyg būtų kuo
nors nepatenkinta. – Pasakysiu kitaip. Kad
apsisaugotume nuo baklažano polinkio į kartumą… – ji
vėl nutilo ir garsiai iškvėpė. Tada padėjo baklažaną į
šalį.
– Užmirškit, – tarė. – Gyvenimas ir taip kartus.
Pasisukusi atidarė už nugaros stovinčią spintelę ir
ištraukė naujus ingredientus.
– Naujas planas, – pasakė. – Kepsime šokoladinius
pyragaičius.
Madelina gulėjo kniūbsčia prieš televizorių, ore
sukryžiavusi kojas.
– Hariete, regis, šįvakar ir vėl valgysime šokoladinius
pyragaičius. Penktą dieną iš eilės.
– Kepu šokoladinius pyragaičius tada, kai jaučiuosi
prislėgta, – prisipažino Elizabetė. – Neapsimetinėsiu, kad
sacharozė yra pagrindinis mūsų gerovės ingredientas, ją
valgydama pasijuntu geriau. Tad pradėkime.

– Mad, – šūktelėjo Harietė per Elizabetės balsą,

pasidažiusi lūpas ir pasipurenusi plaukus. – Turiu
trumpam išbėgti, gerai? Niekam neatidaryk durų,
neatsiliepk telefonu ir niekur neik. Grįšiu prieš
sugrįžtant tavo mamai. Supratai? Mad? Ar girdėjai, ką
pasakiau?
– Ką?
– Iki greito.
Jai už nugaros trinktelėjo durys.
– Šokoladiniai pyragaičiai bus skaniausi, jei juos
kepsime iš aukščiausios kokybės kakavos miltelių ar
nesaldinto kepinių šokolado, – kalbėjo Elizabetė. – Aš
labiausiai mėgstu olandišką kakavą. Joje didelis kiekis
polifenolių, kurie, kaip žinote, sumažina kūno ląsteles
oksiduojančių…
Madelina žiūrėjo, kaip televizoriaus ekrane jos
motina sumaišo kakavos miltelius su ištirpintu sviestu
bei cukrumi ir suka mediniu šaukštu dubenyje tokiu
greičiu, kad dubuo, regis, tuoj suduš. Kioskuose
pasirodžius „Life“ žurnalui, ji taip didžiavosi. Jos motina
žurnalo viršelyje! Bet straipsnio perskaityti nespėjo, nes
motina sukišo visus savo egzempliorius – ir Harietės – į
šiukšlių maišą ir išnešusi pastatė jį prie gatvės.
„Neskaitysi melo, – pasakė Madelinai. – Supratai? Jokiais
būdais.“
Madelina linktelėjo. O kitą dieną nupėdino į
biblioteką ir perskaitė nesustodama, pirštu vedžiodama
eilutes. „Ne, – kūkčiojo. – Ne, ne, ne.“ Jos ašaros ritosi ant
motinos nuotraukos, kurioje ši taisėsi plaukus, lyg tai
darytų ištisą dieną. „Mano mama yra mokslininkė.
Chemikė.“

Ji vėl nukreipė dėmesį į televizorių – motina kapojo

graikinius riešutus. „Riešutuose yra didžiulis vitamino E
kiekis gama tokoferolio pavidalu, – pasakė ji. –
Patvirtinta, kad jis apsaugo jūsų širdį.“ Nors iš to, kaip ji
juos kapojo, neatrodė, kad riešutai galėtų atitaisyti jos
širdžiai padarytą žalą.
 Netikėtai pasigirdo durų skambutis ir Mad krūptelėjo.
Harietė neleisdavo jai atidaryti durų, bet Harietės
nebuvo. Ji dirstelėjo pro langą, tikėdamasi pamatyti kokį
nepažįstamąjį, bet pamatė Veiklį.
– Mad, – ištarė pastorius jai atidarius duris. – Aš taip
nerimavau.

Laidoje Elizabetė Zot aiškino, kaip oras keliauja grublėtu

cukraus kristalų paviršiumi, o paskui pasidengia riebalų
plėvele. Taip atsiranda putos. „Kai įmušiu kiaušinius, –
pasakė, – kiaušinio baltymas kaitinant apsaugos
riebalais aptrauktus oro burbuliukus nuo subliuškimo.“
Ji pastatė dubenį. „Sugrįšim po mūsų televizijos
užsklandos.“
– Tikiuosi, nieko blogo, kad užsukau, – tarė Veiklis. –
Pamaniau, kad per motinos laidą rasiu tave namie. Ar ji
tikrai keps vakarienei šokoladinius pyragaičius?
– Jai prasta diena.
– Įsivaizduoju, dėl to straipsnio „Life“. Kur tavo auklė?
– Harietė tuoj grįš.
Ji padvejojo, žinodama, kad tai greičiausiai
netinkamas pasiūlymas.
– Veikli, norėtumėt pasilikti vakarienės?
Jis tylėjo. Jei prastos dienos nulemtų valgių
pasirinkimą, jis visą gyvenimą valgytų tik šokoladinius
pyragaičius.
 – Neturėčiau taip įsibrauti, Mad. Tik norėjau įsitikinti,
kad tau viskas gerai. Labai kremtuosi nepadėjęs daugiau
su šeimos medžiu, bet didžiuojuosi tuo, ką padarei.
Apibrėžei savo šeimą plačiais, dorais potėpiais. Šeima
yra daug daugiau nei biologija.
– Žinau.
Jis apsidairė po tą nedidelį kambarį su knygomis,
paskui jo žvilgsnis užkliuvo už ergo.
– Štai kur jis, – ištarė gėrėdamasis. – Irklavimo
treniruoklis. Mačiau žurnale. Tavo tėtis buvo labai
nagingas.
– Mano mamytė labai naginga, – patikino mergaitė. –
Mama pavertė virtuvę…
Bet, jai nespėjus parodyti laboratorijos, televizoriaus
ekrane Elizabetė pranešė sugrįžusi. „Dar vienas dalykas,
kurį labai mėgstu ruošdama valgius, – pasakė berdama į
dubenį miltų, – tai neatskiriama šio darbo nauda.
Ruošdami valgius ne tik sukuriame ką nors skanaus, ką
galime suvalgyti, sukuriame kai ką, kas mūsų ląstelėms
teikia energijos, kai ką, kas palaiko gyvybę. Tai labai
skiriasi nuo kitų sukurtų dalykų. Tarkim, – ji patylėjo,
paskui prisimerkusi pažvelgė tiesiai į kamerą, –
žurnalų.“
– Vargšelė, – Veiklis papurtė galvą.
Užpakalinės durys atsilapojo.
– Hariete? – šūktelėjo Mad.
– Ne, širdele, čia aš.
Jos balsas atrodė pavargęs.
– Grįžau anksčiau.
 Veiklis suakmenėjo.
– Tavo motina?
Jis nebuvo pasiruošęs susitikti su Elizabete Zot.
Negana, kad jaudinosi tiesiog atėjęs į namus, kuriuose
kadaise gyveno Kalvinas Evansas, bet susitikti su
moterimi, kurios nepaguodė per Evanso laidotuves? Su
garsiąja ateiste televizijos laidos vedėja? Kurios
nuotrauka puošė „Life“ viršelį? Ne. Jis turėjo išeiti,
nedelsdamas, dabar pat, kol ji nepamatė suaugusio vyro
kartu su savo dukrele tuščiuose namuose. O Dieve! Ką
sau galvojo? Ar galėtų būti blogiau?
– Iki, – šnipštelėjo Mad ir pasuko prie paradinių durų.
Bet jam nespėjus jų atidaryti prie jo pritipeno Šešios
trisdešimt.
„Veikli!“
– Mad? – šūktelėjo Elizabetė, laboratorijoje palikusi
krepšius ir įėjusi į svetainę. – Kur…
Ji nutilo.
– O.
Susiraukė, nustebusi žiūrėdama į vyrą dvasininko
apykakle, suėmusį paradinių durų rankeną.
– Labas, mamyte, – pasisveikino Madelina,
stengdamasi kalbėti nerūpestingai. – Čia Veiklis. Jis
mano draugas.
– Pastorius Veiklis, – prisistatė Veiklis, nenoriai
paleidęs durų rankeną ir ištiesęs jai ranką. – Pirmoji
presbiterijonų bažnyčia. Labai apgailestauju sutrukdęs,
ponia Zot, – skubiai pridūrė. – Labai, labai apgailestauju.
Esu tikras, jaučiatės pavargusi po ilgos darbo dienos.
Mudu su Madelina prieš kurį laiką susitikome
bibliotekoje, ir ji sako tiesą, mes draugai, mes… Aš jau
ruošiausi išeiti.
– Veiklis man padėjo nupiešti šeimos medį.
– Siaubinga užduotis, – tarė pastorius. – Visiškai
klaidinga. Visada priešinuosi namų darbams, kurie
kišasi į asmeninius šeimos reikalus. Ir ne, iš tiesų aš
nieko nepadėjau. Būčiau norėjęs padėti. Kalvinas
Evansas, jo darbai mano gyvenime turėjo didelės įtakos,
na, tai gali pasirodyti keista turint galvoje mano darbą,
bet aš juo žavėjausi, net buvau jo gerbėjas. Mudu su
Evansu…
Jis nutilo.
– Dar kartą užjaučiu dėl netekties, esu tikras, tai
buvo…
Veiklis klausėsi, kaip jo žodžiai liejasi lyg patvinusi
upė. Kuo daugiau jis vapėjo, tuo nuožmiau Elizabetė Zot
į jį žiūrėjo.
– Kur Harietė? – Elizabetė paklausė Madelinos.
– Su reikalais.
Iš televizijos ekrano Elizabetė Zot pasakė: „Turiu laiko
porai klausimų.“
„Jūs tikrai chemikė? – kažkas paklausė. – Nes „Life“
žurnale parašyta, kad…“
„Taip, aš chemikė, – atkirto ji. – Ar kas nors turi tikrą
klausimą?“
Stovėdama savo namų svetainėje Elizabetė atrodė
išsigandusi.
– Tučtuojau išjunk, – paliepė.
 Bet, jai nespėjus paspausti mygtuko, moteris salėje
smalsiai pasiteiravo: „Ar tiesa, kad jūsų duktė
nesantuokinė?“
Veiklis žengė prie televizoriaus ir jį išjungė.
– Neklausyk, Mad, – pasakė. – Pasaulyje pilna
neišmanėlių.
Paskui apsidairė, lyg norėdamas įsitikinti nieko
nepalikęs, ir vėl ištarė: „Labai apgailestauju, kad
sutrukdžiau.“ Bet kai antrąkart suėmė paradinių durų
rankeną, Elizabetė Zot palietė jo rankovę.
– Pastoriau Veikli, – ištarė liūdniausiu jo kada nors
girdėtu balsu, – mes jau buvome susitikę.

– Niekada man to nepasakojot, – Madelina paėmė

antrą šokoladinį pyragaitį. – Kodėl nepasakėt, kad
buvote per mano tėčio laidotuves?
– Nes aš buvau nereikšmingas, – atsakė Veiklis, – tik
dėl to. Labai žavėjausi tavo tėčiu, bet tai nereiškė, kad jį
pažinojau. Norėjau padėti… norėjau rasti tinkamus
žodžius, kad paguosčiau tavo mamą dėl šitos netekties,
bet neradau. Suprask, niekada nebuvau susitikęs su tavo
tėčiu, bet jaučiausi taip, lyg jį suprasčiau. Atsiprašau, gal
nuskambėjo pompastiškai, – pasakė Elizabetei.
Per vakarienę Elizabetė kalbėjo mažai, bet Veiklio
prisipažinimas ją, regis, sujaudino. Ji linktelėjo.
– Mad, – ištarė ji. – Nesantuokinis reiškia, kad esi
vaikas, gimęs nesantuokoje. Tai reiškia, kad mudu su
tavo tėčiu nebuvome susituokę.
– Žinau, ką tai reiškia, – atsakė mergaitė. – Tik
nesuprantu, kas čia tokio svarbaus.
– Tai svarbu tik kvailiams, – įsiterpė Veiklis. – Visą
dieną kalbuosi su kvailiais. Pažįstu juos. Kaip pastorius
tikėjausi sumažinti tokios kvailybės mastą, parodyti
žmonėms, kad jų veiksmai sukelia tokius bergždžius…
šiaip ar taip, tavo motina visiškai teisi tame straipsnyje
pasakiusi, kad mūsų visuomenė pagrįsta mitais, jog
kultūra, religija ir politika savotiškai iškreipia tiesą.
Nesantuokiniai vaikai – tik vienas iš tų mitų. Nekreipk
dėmesio į tą žodį ar tuos, kurie jį vartoja.
Nustebusi Elizabetė žiūrėjo į jį.
– „Life“ straipsnyje to nebuvo.
– Ko nebuvo?
– Apie mitus. Apie tiesos iškraipymą.
Dabar nustebo Veiklis.
– Tiesa, ne „Life“ straipsnyje, o naujame Roto… – jis
pažvelgė į Mad taip, lyg tik dabar būtų prisiminęs, ko čia
užsuko. – O Dieve.
Pasilenkęs ištraukė iš savo krepšio neužklijuotą rudo
popieriaus voką ir padėjo prieš Elizabetę. Ant jo buvo
užrašyti trys žodžiai: „Elizabetei Zot, asmeniškai“.
– Mamyte, – skubiai pasakė Mad, – prieš kelias dienas
buvo užėjęs ponas Rotas. Aš neatidariau durų, nes man
uždrausta, bet dar ir todėl, kad ten buvo Rotas, o Harietė
sako, jog Rotas yra visuomenės priešas numeris vienas.
Nutilusi nuleido galvą.
 – Perskaičiau „Life“ straipsnį, – prisipažino. – Žinau,
kad liepei to nedaryti, bet aš jį perskaičiau. Jis
siaubingas. Nežinau, iš kur Rotas gavo mano šeimos
medį, aš dėl to kalta ir…
Jos skruostais ritosi ašaros.
– Širdele, – nuliūdusi Elizabetė apkabino dukrą. – Ne,
tu nekalta, tu dėl nieko nekalta. Nepadarei nieko
klaidingo.
– Taip, padariau, – kūkčiojo Mad, motinai glostant jai
plaukus. – Šitai, – ji mostelėjo į rudąjį voką, kurį Veiklis
padėjo ant stalo. – Tas vokas nuo Roto. Jis jį paliko prie
durų. Aš jį atplėšiau. Ir perskaičiau, nors buvo parašyta
asmeniškai. O paskui nunešiau Veikliui.
– Bet, Mad, kodėl tu?..
Nutilusi neramiai pažvelgė į Veiklį.
– Pala, jūs irgi perskaitėt?
– Kai Mad atėjo, raštinėje manęs nebuvo, – paaiškino
Veiklis, – bet mano mašininkė pasakė, kad Mad buvo
atėjusi ir atrodė labai prislėgta. Todėl taip, perskaičiau
straipsnį. Jį perskaitė ir mano mašininkė, tai gana…
– Dievaži! – pratrūko Elizabetė. – Kas jums darosi? Ar
žodis „asmeniškai“ jau nieko nebereiškia?
Ji pačiupo voką.
– Bet, Mad, kas tave taip nuliūdino? – paklausė Veiklis,
nepaisydamas Elizabetės pykčio. – Juk ponas Rotas
stengėsi viską ištaisyti. Parašė tiesą.
– Ką norite pasakyti žodžiu tiesa? – paklausė
Elizabetė. – Tas žmogus to nemokėtų…
 Ji įkišo ranką į voką, o ištraukusi jo turinį staiga
nutilo. „Kodėl jų protai yra svarbūs“, – skelbė naujo
straipsnio antraštė.
Tai buvo dar neišspausdinto straipsnio maketas. Po
pavadinimu puikavosi Elizabetės savo namų
laboratorijoje su akiniuotu Šešios trisdešimt šalia
nuotrauka. Ją įrėmino kitų moterų mokslininkių savo
laboratorijose nuotraukos. „Mokslo pažanga ir ką šios
moterys dėl jos padarė“, – skelbė paantraštė.
Viršuje buvo prisegtas raštelis.
„Atsiprašau, Zot. Išėjau iš „Life“. Vis dar bandau
paviešinti tiesą, nors nelabai kam jos reikia. Kol kas
straipsnį atmetė dešimt mokslinių žurnalų. Keliauju
rašyti reportažų iš vietos, vadinamos Vietnamu. Jūsų, F.
R.“

Elizabetė skaitė straipsnį užgniaužusi kvapą. Jame buvo

viskas: jos tikslai, jos tyrimai. Ir tos kitos moterys, jų
darbai – ji jautėsi palaikoma jų kovos, įkvėpta jų
laimėjimų. Žiūrėjo joms į veidus. Jos akys pritvinko
ašarų.
O Madelinos skruostais tebesruvo jos ašaros.
– Širdele, – tarė Elizabetė. – Nesuprantu, kodėl
nuliūdai? Ponas Rotas gerai padirbėjo. Straipsnis puikus.
Aš ant tavęs nepykstu, džiaugiuosi, kad jį perskaitei. Jis
parašė tiesą apie mane ir tas moteris. Labai tikiuosi, kad
straipsnis bus išspausdintas. Kur nors.
 Vėl pažvelgė į raštelį. Jau atmestas dešimties
mokslinių žurnalų? Tikrai?
– Žinau, – tarė Madelina, braukdama ranka per
panosę, – dėl to man ir liūdna. Tavo vieta laboratorijoje,
o tu ruoši valgius televizijoje ir… ir.. ir dėl to kalta aš.
– Ne, – švelniai atsakė Elizabetė. – Netiesa. Visi tėvai
turi uždirbti pragyvenimui. Tokia suaugusiųjų dalia.
– Tu nedirbi laboratorijoje tik per mane…
– Kartoju, tai netiesa…
– Taip, tiesa. Man pasakė Veiklio mašininkė.
Elizabetė prasižiojo iš nuostabos.
– Jėzau, – Veiklis užsidengė veidą delnais.
– Ką? – nustebo Elizabetė. – Kas jūsų mašininkė?
– Manau, jūs ją pažįstat, – atsakė Veiklis.
– Mad, paklausyk, – pasakė Elizabetė. – Labai įdėmiai.
Aš tebesu chemikė. Chemikė televizijoje.
– Ne, – liūdnai atsakė Mad. – Nesi.
 39 SKYRIUS

Brangūs ponai

Tai nutiko prieš dvi dienas. Panelė Frask jautėsi

pakylėta. Paprastai ji spausdindavo 145 žodžius per
minutę – greitai pagal visus standartus, bet pasaulio
rekordas buvo 216 žodžių per minutę, ir šiandien Frask,
kava užsigėrusi tris svoriui mesti skirtas piliules, jautėsi
galinti jį pagerinti. Bet kai kaldama pirštais per
klaviatūrą pasiekė finišo tiesiąją, tiksint šalia pastatytam
chronometrui, išgirdo nelauktą žodį.
– Atsiprašau.
– Jėzaumarija! – atsitiesdama sutriko panelė Frask.
Pasukusi galvą kairėn pamatė liesą mergaitę su rudo
popieriaus voku rankose.
– Labas, – ištarė mergaitė.
– Po paraliais! – riktelėjo Frask.
– Ponia, jūs labai greita.
Frask prispaudė ranką prie krūtinės, lyg norėtų ten
sulaikyti širdį.
– Dėkoju, – suvebleno.
 – Jūsų vyzdžiai išsiplėtę.
– Atsiprašau?
– Ar yra Veiklis?
Frask atsilošė kėdėje jausdama širdies permušimus, o
mergaitė pasilenkusi pažvelgė į spausdinimo mašinėlėje
įsukto lapo turinį.
– Prašyčiau, – ištarė Frask.
– Aš skaičiuoju, – paaiškino vaikas. Paskui nustebusi
atsitiesė. – Oho, jūs beveik kaip Stela Padžiunas.
– Iš kur tu žinai, kas yra Stela…
– Greičiausia mašinraštininkė pasaulyje. Du šimtai
šešiolika žodžių per…
Frask išpūtė akis.
– …bet aš jus pertraukiau, todėl turėtumėt į tai
atsižvelgti.
– Kas tu? – paklausė Frask.
– Ponia, jūs prakaituojat.
Frask palietė pirštais sudrėkusią kaktą.
– Spausdinote šimtą aštuoniasdešimt žodžių per
minutę. Suapvalinus.
– Kuo tu vardu?
– Mad, – atsakė mergaitė.
Frask nužvelgė jos putlias, rausvas lūpas, ilgas,
nerangias galūnes.
– Evans? – ištarė negalvodama.
Jos žiūrėjo viena į kitą vienodai nustebusios.
 – Tavo mama, tėtis ir aš kadaise dirbome kartu, –
Frask paaiškino Madelinai prie dietinių sausainių
lėkštės. – Hastingso institute. Aš dirbau Personalo
skyriuje, o tavo mama su tėčiu Chemijos departamente.
Tavo tėtis buvo labai garsus… neabejoju, kad tu tai žinai.
O dabar ir tavo mama.
– Dėl to straipsnio „Life“, – mergaitė nuleido galvą.
– Ne, – tvirtai paprieštaravo Frask. – Nepaisant jo.
– Koks buvo mano tėtis? – Mad atsikando sausainio.
– Jis… – Frask sudvejojo. Staiga suprato nenumananti,
koks jis buvo. – Jis be galo mylėjo tavo mamą.
Madelina nušvito.
– Tikrai?
– O tavo mama be galo mylėjo jį, – toliau kalbėjo
Frask, pirmąkart be pavydo.
– O dar? – nekantriai paklausė Mad.
– Jie buvo laimingi drauge. Tokie laimingi, kad tavo
tėtis prieš mirdamas paliko tavo mamai dovaną. Ar
žinai, kokia ta dovana?
Ji linktelėjo galva į Mad.
– Tu.
Madelina pavartė akis. Tai buvo vienas iš tų dalykų,
kuriuos kalba suaugusieji, kai nori nuslėpti ką nors
blogo. Kartą ji girdėjo, kaip Veiklis pasakė
bibliotekininkei, kad, nors jos pusseserė Džois mirė –
nukrito vidury parduotuvės spausdama ranką prie
krūtinės, – ji nesikankino. Tikrai? Ar kas nors paklausė
Džois?
– O kas nutiko paskui?
 „Kas nutiko? – pagalvojo Frask. – Aš paskleidžiau
piktus gandus apie tavo motiną, ją išmetė iš darbo, ji
atsidūrė nepritekliuje ir vėl sugrįžo į institutą. Aprėkė
mane moterų tualete, tada sužinojo, kad abi patyrėme
seksualinį smurtą ir dėl to negalėjome apginti savo
mokslinių laipsnių, turėjom tenkintis nedėkingais
darbais kompanijoje, kuriai vadovavo saujelė
nekompetentingų šiknių. Štai kas nutiko.“
Bet atsakė:
– Tavo mama nusprendė, kad smagiau likti namie ir
auginti tave.
Madelina padėjo sausainį. Ir vėl. Suaugusieji ir jų
svyruojantis santykis su tiesa.
– Nesuprantu, kodėl tai turėtų būti smagiau, – pasakė
mergaitė.
– Ką turi galvoje?
– Argi ji neliūdėjo?
Frask nusuko akis.
– Kai man liūdna, nenoriu būti viena.
– Sausainio? – neryžtingai pasiūlė Frask.
– Būti viena namuose, – kalbėjo Madelina. – Be tėčio.
Be darbo. Be draugų.
Frask staiga susidomėjo leidiniu „Mūsų duona
kasdieninė“.
– Kas iš tiesų nutiko? – neatlyžo Mad.
– Ją išmetė iš darbo, – atsakė Frask, nepagalvojusi,
kokias pasekmes gali sukelti šie žodžiai. – Išmetė, nes ji
laukėsi tavęs.
 Madelina sukumpo, lyg kas būtų ją pašovęs iš
nugaros.

– Tu dėl nieko nekalta, – Frask ramino mergaitę, kuri

jau dešimt minučių nesiliovė raudojusi. – Tikrai.
Nepatikėtum, kokie siaurakakčiai dirba Hastingso
institute. Visiški bukagalviai.
Prisiminusi, kad ji buvo viena iš tų bukagalvių, Frask
suvalgė likusius sausainius, o Mad, nors ir kūkčiodama,
pranešė, kad sausainiuose yra tartrazino, maisto
dažiklio, kuris kenkia kepenų ir inkstų veiklai.
– Šiaip ar taip, tu viską matai klaidingai, – kalbėjo
Frask. – Tavo motina išėjo iš Hastingso instituto ne dėl
tavęs. Ji išėjo tavo dėka. O paskui priėmė labai prastą
sprendimą sugrįžti, bet čia jau kita istorija.
Madelina atsiduso.
– Turiu eiti, – tarė išsipūtusi nosį ir pažvelgusi į
laikrodį. – Atsiprašau, kad sutrukdžiau jums spausdinti.
Galėtumėt perduoti Veikliui?
Padavė Frask užklijuotą voką su užrašu „Elizabetei
Zot, asmeniškai“.
– Perduosiu, – pažadėjo Frask, apkabinusi mergaitę.
Bet vos tik durys užsidarė, nepaisydama vaiko prašymo,
atplėšė voką.
– Po paraliais, – susinervino perskaičiusi naujausią
Roto straipsnį, – Zot tikrai nejuokauja.
„Ponai, – jau po pusės minutės nuožmiai belsdama
klavišais pradėjo savo laišką „Life“ žurnalo redakcijai. –
Perskaičiau jūsų nevykusį straipsnį apie Elizabetę Zot ir
manau, kad turėtumėt atleisti tą, kuris jūsų žurnale
tikrina faktus. Aš pažįstu Elizabetę Zot, dirbau su ja,
todėl tikrai žinau, kad viskas, kas parašyta jūsų
straipsnyje, yra melas. Dirbau ir su ponu Donačiu. Žinau
jo darbelius Hastingse ir turiu tai patvirtinančius
dokumentus.“
Ji rašė toliau, išvardydama Elizabetės kaip chemikės
pasiekimus, nors apie daugumą jų sužinojo tik
perskaičiusi Roto straipsnį, pabrėždama skriaudas,
kurias Zot patyrė institute. „Donatis pasisavino jai skirtą
paramą, – rašė, – o paskui išmetė ją iš darbo, be jokios
priežasties. Aš tai žinau, nes taip pat prie to prisidėjau,
todėl dabar šią nuodėmę bandau išpirkti pragyvenimui
spausdindama pamokslus.“ Toliau ji papasakojo, kad
Donatis ne tik pavogė Zot tyrimus, bet ir melavo
svarbiems investuotojams. Baigė žodžiais, kad, nors ir
žino, jog „Life“ niekada neišdrįs išspausdinti jos laiško,
vis tiek privalėjusi jį parašyti.
Laišką išspausdino jau kitame numeryje.

– Elizabete, skaityk! – sušuko Harietė laikydama

rankose naujausią „Life“ numerį. – Visos šalies moterys
rašė į žurnalą, norėdamos pareikšti savo nepritarimą.
Tai maištas, visi palaiko tave. Yra net laiškas nuo moters,
kuri tvirtina dirbusi su tavim Hastingso institute.
– Neįdomu.
Elizabetė baigė rašyti šios dienos raštelį Madelinai ir
uždarė priešpiečių dėžutę, paskui apsimetė
besikrapštanti prie Bunseno degiklio. Pastarąsias kelias
savaites ji iš paskutiniųjų stengėsi nenusiminti.
Nekreipk dėmesio į tą straipsnį, kartojo sau. Gyvenk
toliau. Tokia strategija padėjo jai išgyventi savižudybę,
seksualinį smurtą, melą, vagystę ir tragišką netektį. Ir
vėl turėtų padėti. Bet ne. Šįkart, kad ir kaip aukštai ji
kėlė galvą, „Life“ išplatintas iškreiptas jos paveikslas vėl
nulenkdavo ją žemyn. Žala atrodė nepataisoma, kaip
žymė. Ji jos niekada nebeatsikratys.
Harietė garsiai skaitė laiškų ištraukas:
– Jei ne Elizabetė Zot…
– Hariete, juk sakiau, man neįdomu, – pertraukė
Elizabetė. Jos gyvenimas buvo baigtas.
– O kaip dėl to neišspausdinto Roto straipsnio? –
paklausė Harietė nekreipdama dėmesio į Elizabetės
žodžius. – To moksliško. Neturėjau žalio supratimo, kad
yra kitų moterų mokslininkių, noriu pasakyti, išskyrus
tave ir Kiuri. Perskaičiau jį du kartus. Labai įdomus. O
tai kažką reiškia, nes juk žinai. Mokslas.
– Jį atmetė dešimt mokslinių žurnalų, – prislėgtu
balsu atsakė Elizabetė. – Žmonių nedomina moterys
mokslininkės.
Paėmė mašinos raktelį.
– Pabučiuosiu Mad ir išeinu.
 – Galėtum padaryti paslaugą? Pasistenk šįkart jos
nepažadinti.
– Hariete, ar aš kada nors ją pažadinau? – nustebo
Elizabetė.

Išgirdusi, kaip Elizabetė atbula išsuka plimutu į kelią,

Harietė atidarė Madelinos priešpiečių dėžutę,
smalsaudama, kokią išmintį šįkart jai parašė mama. „Tai
ne tavo vaizduotė. Dauguma žmonių tikrai siaubingi“, –
perskaitė.
Harietė susirūpinusi suspaudė pirštais smilkinius.
Paskui ėmė suktis po laboratoriją, valydama
darbastalius, ant kurių Elizabetės prislėgta nuotaika
ryškėjo anksčiau nematytu mastu. Stirta tuščių tyrimų
žurnalų, nepaliestos chemikalų atsargos, nepadrožti
pieštukai. Tebus prakeiktas „Life“, pagalvojo. Nepaisant
pavadinimo, žurnalas pavogė Elizabetės gyvenimą,
užbaigė jį, ir daugiausia melagingais tokių žmonių kaip
Donatis ir Mejersas pasisakymais.
– Ak, širdele, – ištarė Harietė pamačiusi tarpduryje
Mad. – Mama tave pažadino?
– Kaip visada.
Atsisėdusios už stalo, jos valgė šįryt Elizabetės
iškeptas pusryčių bandeles.
– Hariete, man išties labai neramu, – tarė Mad. – Dėl
mamytės.
 – Na, ji labai nusiminusi, – atsakė Harietė, – bet greit
atsigaus. Pamatysi.
– Tu tikra?
Harietė nusuko akis. Ne, ji nebuvo tikra. Dar niekada
dėl nieko nebuvo tokia netikra. Viskas turi savo lūžio
tašką. Ji baiminosi, kad Elizabetė galiausiai pasiekė
savąjį.
Harietė pažvelgė į naujausią „Ladies’ Home Journal“
numerį. „Ar galite pasitikėti savo kirpėja?“ – skelbė
straipsnio antraštė. „Svarbiausios palaidinės metai“ –
bylojo kita. Atsidususi paėmė dar vieną bandelę. Ji
įkalbėjo Elizabetę duoti interviu „Life“. Jei kas dėl to ir
kaltas, tai tik ji.
Abi sėdėjo tylėdamos, Mad pešiodama popierinį savo
bandelės krepšelį, Harietė mintyse kartodama Elizabetės
žodžius, kad moterys mokslininkės nieko nedomina.
Atrodė tiesa.
Paskui palenkė galvą į šoną.
– Mad, palauk minutę, – lėtai ištarė galvoje staiga
nušvitus minčiai. – Tik vieną prakeiktą minutę.
 40 SKYRIUS

Normalu

– Aš daug galvoju apie mirtį, – po kelių dienų per

vakarienę Veikliui prisipažino Elizabetė.
– Ir aš, – atsakė šis.
Jie, tyliai šnekučiuodamiesi, sėdėjo ant užpakalinių
durų laiptelio. Madelina viduje žiūrėjo televizorių.
– Nemanau, kad tai normalu.
– Gal ir ne, – pritarė jis, – bet aš nežinau, kas yra
normalu. Ar mokslas atpažįsta, kas yra normalu? Kaip
apibrėžtumėt normalumą?
– Na, manau, normalu – tai kažkas paprasto,
vidutinio.
– Nežinau… Normalu nėra kaip oras; normalaus
negali tikėtis. Normalaus netgi negali padaryti. Man
atrodo, normalus gal nė neegzistuoja.
Ji pašnairavo į jį.
– Keista girdėti tokius žodžius iš to, kuriam Biblija
atrodo normalu.
 – Nė kiek, – atsakė jis. – Galiu drąsiai sakyti, kad
Biblijoje nėra nė vieno normalaus įvykio. Gal todėl ji
tokia populiari. Kas nori tikėti, kad gyvenimas tiksliai
toks, koks atrodo?
Elizabetė žiūrėjo į jį nustebusi.
– Bet jūs tikite tomis istorijomis. Jūs apie jas
pamokslaujate.
– Aš tikiu tik keliais dalykais, – pataisė jis. –
Daugiausia tais, kurie kalba, kad nereikia prarasti
vilties, nereikia pasinerti į tamsą. O dėl žodžio
„pamokslauti“, man labiau patinka žodis „pasakoti“.
Šiaip ar taip, visai nesvarbu, kuo aš tikiu. Manau, kad
jeigu jautiesi miręs, tiki, jog numirei. Bet nesi miręs. Esi
dar ir kaip gyvas. Ir dėl to tau taip sunku.
– Ką jūs pasakėt?
– Supratote, ką pasakiau.
– Jūs keistas pastorius.
– Ne, aš siaubingas pastorius, – pataisė jis.
Elizabetė pasvarstė.
– Veikli, noriu kai ką prisipažinti. Skaičiau jūsų
laiškus. Tuos, kuriuos jūs ir Kalvinas rašėte vienas
kitam. Esu tikra, kad jie buvo asmeniški, bet radau juos
tarp jo daiktų ir perskaičiau. Seniai.
Veiklis atsigręžė į ją.
– Evansas juos išsaugojo?
Jis netikėtai pajuto besiilgintis savo seno draugo.
– Nežinau, ar žinojot, bet jūs kaltas, kad jis priėmė
darbo pasiūlymą Hastingso institute.
– Ką?
 – Jūs jam parašėt, kad Komonse visada geras oras.
– Tikrai?
– Juk žinot, ką Kalvinas galvojo apie orus. Jis būtų
galėjęs važiuoti į šimtus kitų vietų ir uždirbti daug
pinigų, bet atvažiavo čia, į Komonsą. „Geriausias oras
pasaulyje.“ Regis, taip rašėt.
Veiklis pajuto savo lengvabūdiškų žodžių svorį. Dėl to,
ką jis pasakė, Evansas atvyko į Komonsą, paskui mirė
Komonse.
– Bet oras geras tik įdienojus, – paaiškino, lyg
privalėtų tai padaryti. – Kai išsisklaido ryto rūkas.
Negaliu patikėti, kad jis čia tikėjosi irkluoti saulėje. Nėra
saulės, tik ne tada, kai irkluotojai irkluoja.
– Man galite to nesakyti.
– Viskas per mane, – apimtas siaubo ištarė Veiklis,
staiga supratęs savo vaidmenį pirmalaikėje Kalvino
mirtyje. – Aš dėl visko kaltas.
– Ne, ne, – atsiduso Elizabetė. – Aš nupirkau pavadėlį.
Jie sėdėjo greta, klausydamiesi, kaip Madelina pritaria
iš televizoriaus sklindančiai dainai. „Arklys yra arklys,
niekas kitaip nepasakys, ir su arkliu susikalbėti negali
niekas, nebent tas arklys garsusis ponas Edas!“
Veiklis krūptelėjo, prisiminęs Madelinos tądien
bibliotekoje jam į ausį pakuždėtą paslaptį. „Mano šuo
supranta 981 žodį.“ Tada jis nustebo. Kodėl tokia
mergaitė kaip Madelina, kone maniakiškai trokštanti
tiesos, nutarė pasakyti tokį akivaizdų melą?
O kaip dėl jo jai išsakytos paslapties? Ji buvo dar
baisesnė. „Aš netikiu Dievo.“
 – Rytoj Kalvino mirties metinės, – staiga ištarė
Elizabetė.
Veiklis, staiga pavargęs, pažvelgė į ją.
– Žinau, – atsakė.
Ji trumpam užsimerkė, paskui atsikrenkštė.
– Veikli, aš turėjau brolį, – pasakė taip, lyg išpažintų
nuodėmę. – Jis irgi mirė.
Veiklis suraukė antakius.
– Brolis? Užjaučiu. Kada? Kas atsitiko?
– Seniai. Buvau dešimties. Jis pasikorė.
– Viešpatie gailestingas, – drebančiu balsu ištarė
Veiklis. Staiga prisiminė Madelinos šeimos medį. Pačioje
apačioje buvo nupieštas vaikas kilpoje.
– Kartą ir aš vos nenumiriau, – pasakė Elizabetė. –
Šokau į gilų vandens karjerą. Nemokėjau plaukti. Vis dar
nemoku.
– Ką?
– Brolis įšoko paskui mane. Ir kažkaip ištempė į
krantą.
– Suprantu, – pasakė Veiklis, iš lėto suprasdamas, kuo
ji save kaltina. – Brolis jus išgelbėjo, ir manot, kad
būtumėte turėjusi išgelbėti jį. Ar taip?
Ji pažvelgė į jį sutrikusi.
– Bet, Elizabete, jūs nemokėjote plaukti, todėl jis ir
šoko į vandenį paskui jus. Supraskit, savižudybė visai
kas kita. Savižudybė daug sudėtingesnis dalykas.
– Veikli, – atsakė Elizabetė, – jis irgi nemokėjo plaukti.
Jie nutilo. Veiklis iš nevilties, nežinodamas, ką sakyti,
Elizabetė prislėgta, nežinodama, ką daryti. Atėjęs Šešios
trisdešimt prisispaudė prie Elizabetės.
– Jūs sau to niekada neatleidot, – galiausiai ištarė
Veiklis. – Bet turite atleisti jam. Turite su tuo susitaikyti.
Ji išleido liūdną garsą, lyg iš padangos lėtai eitų oras.
– Jūs mokslininkė, – kalbėjo Veiklis. – Keliate
klausimus ir ieškote atsakymų į juos. Bet kartais – tikrai
žinau – atsakymų tiesiog nėra. Žinote maldą, kuri
prasideda „Dieve, nuramink mano sielą, padėk priimti
dalykus, kurių negaliu pakeisti“?
Ji suraukė kaktą.
– Ji ne apie jus.
Elizabetė pakėlė galvą.
– Chemija yra kaita, o kaita yra mūsų tikėjimo
sistemos ašis. Tai yra gerai, nes to mums labiausiai
reikia – žmonių, kurie atsisako susitaikyti su esama
padėtimi, kurie nebijo priimti nepriimtino. Bet kartais
nepriimtini dalykai – jūsų brolio savižudybė, Kalvino
mirtis – yra nuolatiniai. Elizabete, dalykai nutinka.
Tiesiog.
– Kartais suprantu, kodėl mano brolis išėjo, – tyliai
pripažino ji. – Po visko, kas nutiko, ir aš kartais jaučiuosi
taip, lyg norėčiau išeiti.
– Patikėkit, suprantu, – ištarė Veiklis, galvodamas,
kiek žalos pridarė tas „Life“ straipsnis. – Bet iš tiesų jūsų
problema kita. Ne tai, kad norite išeiti.
Ji žiūrėjo sutrikusi.
– O tai, kad norite sugrįžti.
 41 SKYRIUS

Sugrįžti

– Sveiki, – pasisveikino Elizabetė. – Mano vardas

Elizabetė Zot, o čia laida „Vakarienė šeštą“.
Valteris Painas laidos rengėjo kėdėje užsimerkė ir
prisiminė dieną, kai jie susitiko.
Ji įsiveržė pro jo sekretores, vilkėdama baltą
laboratorinį chalatą, atgal sušukuotais į kuodą susegtais
plaukais, kalbėjo aiškiu balsu. Prisiminė, kaip jis
apstulbo. Taip, ji buvo patraukli, bet jis tik dabar
suprato, kaip menkai tai siejosi su jos išvaizda. Ne, tai
buvo jos pasitikėjimas savimi, tas tikrumas dėl to, kas ji
yra. Elizabetė pasėdavo tą sėklą, ir ši įsišaknydavo
kituose žmonėse.
– Šios dienos laidą pradėsiu svarbiu pranešimu, – tarė
Elizabetė. – Palieku „Vakarienę šeštą“, jau nuo rytojaus.
Žiūrovai aiktelėjo, negalėdami patikėti. „Ką? –
klausinėjo vieni kitų. – Ką ji pasakė?“
– Ši laida mano paskutinė, – patvirtino Elizabetė.
 Sodyboje Riversaide moteris išmetė ant grindų
kiaušinių pakelį.
– Jūs juokaujat! – sušuko kažkas iš trečios eilės.
– Aš niekad nejuokauju, – atsakė Elizabetė.
Per salę nuvilnijo sukrėtimo banga.
Sutrikusi Elizabetė atsigręžė į Valterį. Šis jai atsakė
padrąsinamai linktelėdamas. Tiek tepajėgė padaryti
nepalūždamas.

Praėjusį vakarą ji nepranešusi atvažiavo pas jį į namus.

Jis dvejojo, ar atidaryti duris, nes turėjo svečių. Bet
pažvelgęs pro akutę ir pamatęs ją ten, už durų, gatvėje
stovinčiame automobilyje miegančią Mad, o prie vairo
lyg apiplėšimo gaujos vairuotojas įsitaisiusį Šešios
trisdešimt, susirūpinęs atlapojo duris.
– Elizabete, – ištarė besidaužančia širdimi. – Kas
atsitiko… kas jums nutiko?
– Čia Elizabetė? – jam už nugaros pasigirdo sunerimęs
balsas. – Mergele Švenčiausioji, kas atsitiko? Kas nors su
Mad? Ar ji sužeista?
– Hariete? – nustebusi Elizabetė žengė atatupsta.

Visi trys minutėlę tylėjo, kaip spektaklyje, kuriame

aktoriai užmiršo pjesės žodžius. Galiausiai Valteris
ištarė: „Kol kas nenorime viešintis“, o Harietė išpyškino:
„Kol aš neišsiskyriau.“ Valteris suėmė ją už rankos,
Elizabetė iš nuostabos šūktelėjo, Šešios trisdešimt
išsigandęs netyčia keliskart paspaudė mašinos signalą,
pažadindamas Madeliną, paskui Amandą, o galiausiai ir
visus kaimynus, kurie suklydo anksčiau nuėję miegoti.
Elizabetė stovėjo suakmenėjusi.
– Nežinojau, – kartojo. – Kaip galėjau nežinoti? Ar aš
tokia akla?
Harietė su Valteriu susižvalgė lyg patvirtindami: na,
taip.
– Greitai papasakosime jums visą mūsų istoriją, – tarė
Valteris. – Bet kodėl atvažiavot? Jau devynios.
Elizabetė atvažiavo nekviesta, nors taip niekada
nesielgdavo.
– Kas atsitiko?
– Nieko baisaus, – atsakė Elizabetė. – Dabar kremtuosi
dėl to, kad aš čia. Jūsų naujienos geros, o manoji…
– Kas? Ką?
– Tiesą sakant, ir mano naujiena gera, – pasitaisė.
Valteris nekantriai sumojavo rankomis lyg
ragindamas kalbėti toliau.
– Aš… nusprendžiau palikti laidą.
– Ką? – aiktelėjo Valteris.
– Rytoj, – pridūrė ji.
– Ne! – šūktelėjo Harietė.
– Aš išeinu, – pakartojo Elizabetė.
Jos balso tonas, tai, kaip ji ištarė tuos žodžius, aiškiai
bylojo, kad nors tokį sprendimą priėmė netikėtai,
apsigalvoti nesiruošia. Derėtis buvo beprasmiška,
nevertėjo priminti tokių smulkmenų kaip sutartys,
negautas pelnas ar kas užpildys spragą programoje. Jos
sprendimas buvo galutinis, todėl Valteris pravirko.
Harietė irgi atpažino tą toną. Apsimestinai išdidi kaip
motina, kurios vaikas ką tik pareiškė nusprendęs
gyvenime daryti ką nors, kas labai menkai apsimoka,
irgi pravirko. Išskleidusi rankas, priglaudė prie savęs
Valterį su Elizabete.

– Man labai patiko vesti šią laidą, – kalbėjo Elizabetė

žiūrėdama tiesiai į kamerą, – bet nutariau grįžti į
mokslinių tyrimų pasaulį. Naudodamasi proga visiems
dėkoju ne tik už tai, kad ją žiūrėjot, – ištarė garsiau, kad
perrėktų klegesį, – bet ir už draugystę. Per pastaruosius
dvejus metus mes daug pasiekėme. Šimtai patiekalų,
neįtikėtina. Bet mes ne tik ruošėme vakarienę. Ponios,
mes kūrėme istoriją.
Ji žengė žingsnį atatupsta iš nuostabos, nes žiūrovai
atsistojo pritariamai šaukdami.
– PRIEŠ IŠEIDAMA, – sušuko ji, – PAMANIAU, KAD
JUMS BUS ĮDOMU IŠGIRSTI…
Ji iškėlė rankas, tildydama publiką.
– Prisimenate ponią Džordž Filis, moterį, kuri išdrįso
prisipažinti svajojusi tapti širdies chirurge?
Iš prijuostės kišenės Elizabetė ištraukė laišką.
– Turiu naujienų. Ponia Filis ne tik per rekordiškai
trumpą laiką baigė paruošiamąsias medicinos studijas,
bet ir nuo šio rudens studijuoja medicinos mokykloje.
Sveikiname, ponia Džordž, ne, atsiprašau, Mardžori Filis.
Nė akimirkos jumis neabejojome.
Po tokios žinios žiūrovai vėl atgijo, o Elizabetė,
įprastai rimtu veidu, įsivaizdavo daktarę Filis,
plaunančią rankas prieš operaciją. Ir nusišypsojo.
– Manau, Mardžori tikrai pritars, – vėl garsiau prabilo
Elizabetė, – kad sunkiausia buvo ne grįžti į mokyklą, o
išdrįsti tai padaryti.
Priėjusi prie lentos paėmė žymeklį. CHEMIJA YRA
POKYTIS, – užrašė.
– Kaskart, kai suabejosite savimi, – ištarė vėl
atsigręžusi į salę, – kai išsigąsite, prisiminkite tai. Drąsa
yra pokyčio šaknys, o pokytis yra tai, ką chemiškai
esame sukurti daryti. Todėl rytoj pabudę pasižadėkite:
daugiau nebestabdyti savęs; nebeklausyti kitų
nuomonės apie tai, ką galit ir ko negalit pasiekti. Ir
niekam neleiskite savęs skirstyti po beprasmius sekso,
rasės, finansinės padėties ir religijos skyrelius. Ponios,
pažadinkite savo gebėjimus. Kurkite savo ateitį. Šiandien
grįžusios namo paklauskit savęs: ką jūs norėtumėt
pakeisti? O tada pradėkite veikti.
Visoje šalyje moterys pašoko nuo sofų ir ėmė būgnyti
per virtuvės stalus, išrėkdamos savo džiaugsmą dėl jos
žodžių ir sielvartą, kad ji išeina.
– Prieš IŠEIDAMA, – Elizabetė stengėsi perrėkti salės
triukšmą, – noriu padėkoti labai ypatingam DRAUGUI.
Jos vardas HARIETĖ SLOUN.
Elizabetės svetainėje Harietė prasižiojo iš nuostabos.
– Hariete, tu išgarsėjai! – šūktelėjo Mad.
 – Kaip žinote, – Elizabetė vėl iškėlė rankas ramindama
žiūrovus, – baigdavau laidas prašydama jūsų vaikus
padengti stalą, kad jūs turėtumėt akimirką sau.
„Akimirką sau“, tokį patarimą išgirdau iš Harietės Sloun
pirmą kartą su ja susitikusi. Tas patarimas man padėjo
apsispręsti palikti laidą. Tai Harietė patarė išnaudoti tą
akimirką, kad pamąstyčiau apie savo poreikius,
atpažinčiau tikrąją kryptį, sugrįžčiau. Harietės dėka
pagaliau tai darau.
– Švenčiausioji Dievo Motina, – išblyško Harietė.
– O varge, Painas tave užmuš, – pasakė Mad.
– Ačiū, Hariete, – padėkojo Elizabetė. – Dėkoju jums
visiems, – ji nusilenkė žiūrovams. – Dabar paskutinįkart
paprašysiu vaikų padengti stalą. O tada paprašysiu
kiekvienos iš jūsų skirti tą akimirką sau ir sugrįžti.
Ponios, meskite sau iššūkį. Pasinaudokite chemijos
dėsniais ir pakeiskite esamą padėtį.
Žiūrovai vėl atsistojo ir ėmė griausmingai ploti.
Elizabetė pasisuko išeiti, bet buvo akivaizdu, kad jie
nesiruošia skirstytis, – tik ne be paskutinio jos patarimo.
Nežinodama, kaip elgtis, ji pažvelgė į Valterį, o šis
pamojo jai, lyg sakytų „kai ką sugalvojau“, kažką užrašė
ant lapo ir iškėlė, kad ji galėtų perskaityti. Elizabetė
linktelėjo ir vėl atsigręžė į kamerą.
– Tuo baigiame įvadą į chemijos mokslą, – pranešė. –
Mokiniai, galite skirstytis.
 42 SKYRIUS

Personalas

Visi tikėjosi – tie visi buvo Harietė, Valteris, Veiklis,

Meisonas ir pati Elizabetė, kad pasipils darbo
pasiūlymai. Iš universitetų, tyrimų laboratorijų, gal net
nacionalinių sveikatos institutų. Nors „Life“ ir išsityčiojo
iš jos gyvenimo, ji buvo ryški asmenybė, televizijos
žvaigždė.
Nieko panašaus nenutiko. Tiesą sakant, nieko
nenutiko. Ji ne tik nesulaukė nė vieno skambučio, bet
niekieno nedomino ir jos tyrimų rezultatų santraukos.
Nors buvo populiari, mokslinė bendruomenė ir toliau
akivaizdžiai abejojo jos akademine kvalifikacija. Dr.
Mejersas, dr. Donatis – iškilūs chemikai – žurnalo
straipsnyje teigė, kad ji ne mokslininkė. Daugiau nieko ir
nereikėjo.
Taip Elizabetė susidūrė su kita nuvalkiota tiesa apie
šlovę: ji yra trumpalaikė. Ką nors dominusi Elizabetė Zot
buvo tik ta su prijuoste.
 – Visada gali grįžti į laidą, – Harietė pasakė Elizabetei,
šiai įžengus pro duris su Šešios trisdešimt ir pilnu glėbiu
knygų iš bibliotekos. – Juk žinai, jei tik sutiktum, Valteris
šiandien pat tave grąžintų į televiziją.
– Žinau, – Elizabetė padėjo knygas, – bet negaliu.
Laimė, kartojimai žiūrimi. Kavos? – paklausė uždegusi
Bunseno degiklį.
– Neturiu laiko. Einu susitikti su advokatu. O čia, –
Harietė išsitraukė iš prijuostės kišenės kelis raštelius, –
daktaras Meisonas nori pasikalbėti apie naują moterų
komandos uniformą. Ir – dėmesio! – skambino iš
Hastingso instituto. Norėjau trenkti ragelį. Įsivaizduoji?
Hastingso institutas. Jie turi įžūlumo čia skambinti.
– Kas kalbėjo? – paklausė Elizabetė stengdamasi
neišsiduoti, kad nerimauja. Pustrečių metų laukė, kada
institute pastebės, kad trūksta Kalvino dėžių.
– Personalo galva. Bet nesirūpink, pasiunčiau ją
velniop.
– Ją?
Harietė pasklaidė raštelius.
– Štai. Panelė Frask.
– Frask Hastingso institute nebedirba, – su
palengvėjimu ištarė Elizabetė. – Seniai išmesta. Ji
spausdina Veiklio pamokslus.
– Įdomu, – atsakė Harietė. – Ji tvirtino esanti
Hastingso instituto Personalo skyriaus galva.
Elizabetė suraukė antakius.
– Ji mėgsta juokauti.
Harietei išėjus, Elizabetė įsipylė į puodelį kavos ir pakėlė
telefono ragelį.
– Panelės Frask kabinetas, kalba panelė Finč, – išgirdo
balsą.
– Panelės Frask kabinetas? – pašaipiai perklausė
Elizabetė.
– Atsiprašau? – atsakė balsas.
Elizabetė sudvejojo.
– Atleiskite, su kuo aš kalbu?
– O su kuo aš kalbu? – paklausė balsas.
– Taip, gerai, sutinku, – atsakė Elizabetė. – Elizabetė
Zot skambina panelei Frask.
– Elizabetė Zot, – ištarė balsas kitame laido gale. –
Geras.
– Ar tai problema? – paklausė Elizabetė.
Tokiu tonu. Moteris kitame laido gale jį iškart
atpažino.
– Ak, – tarstelėjo, – čia tikrai jūs, panele Zot. Aš didelė
jūsų gerbėja. Man garbė jus sujungti. Nedėkite ragelio.
– Zot, – po kelių akimirkų pasigirdo balsas. – Seniai
sumautas laikas!
– Labas, Frask, – pasisveikino Elizabetė. – Vadovaujate
Personalo skyriui Hastingso institute? Ar Veiklis žino,
kad kvailiojate skambinėdama iš jo telefono?
– Trys dalykai, Zot, – žvaliai atsakė Frask. – Pirmas:
straipsnis puikus. Visada žinojau, kad pamatysiu jus ant
kokio nors žurnalo viršelio, tačiau ten? Genialu. Jei nori
giedoti chore, eik, kur vyksta pamaldos.
– Ką?
 – Antra, man patinka jūsų namų šeimininkė…
– Harietė ne namų šeimininkė…
– Tą akimirką, kai pasakiau, kad skambinu iš
Hastingso, ji pasiuntė mane velniop. Pralinksmino.
– Frask…
– Trečia, turite kuo greičiau atvažiuoti, šiandien, per
artimiausią valandą ar panašiai, tikiuosi, jums pavyks
apsisukti. Prisimenate tą velniškai turtingą investuotoją?
Jis grįžo.
– Frask, – atsiduso Elizabetė, – mėgstu gerus pokštus,
bet…
Frask nusikvatojo.
– Jūs mėgstat gerus pokštus? Čia juokas? Ne, Zot,
klausykit. Aš vėl dirbu Hastingse, tiesą sakant,
vadovauju. Tas investuotojas perskaitė mano laišką
žurnalui „Life“ ir susisiekė su manim. Vėliau
papasakosiu smulkmenas, dabar neturiu laiko. Valau
namus. Dievaži, kaip man patinka valyti! Galit
atvažiuoti? Ir nors negaliu patikėti, kad tai sakau, bet ar
galėtumėt atsivežti tą velnio šunį? Investuotojas nori su
juo susipažinti.

Harietė į „Hanson & Hanson“ advokatų kontorą įėjo

drebančiomis rankomis. Pastaruosius trisdešimt metų ji
išpažindavo savo kunigui, kad jos vyras geria, keikiasi ir
nė sykio nėra buvęs pamaldose, kad elgiasi su ja kaip su
savo verge, vadina bjauriausiais vardais. Ir pastaruosius
trisdešimt metų tas kunigas linksėdavo, o paskui
paaiškindavo, kad nors apie skyrybas negali būti nė
kalbos, ji vis dar turi ne vieną pasirinkimą. Tarkim, gali
melstis, kad rastų būdą, kaip tapti geresne žmona, gali
įdėmiau pažvelgti į save ir suprasti, kaip jį liūdina, gali
pasirūpinti savo išvaizda.
Štai kodėl ji prenumeravo žurnalus moterims – kaip
savęs tobulinimo šventraščius, turėjusius išmokyti, kaip
elgtis. Bet kad ir kokių patarimų ji laikėsi, jųdviejų su
ponu Slounu santykiai nesitaisė. Dar blogiau, kartais
koks nors patarimas sukeldavo priešingą reakciją, kaip
tada, kai ji pasidarė pusmetinį, žurnale pristatytą kaip
priemonę, „padėsiančią atkreipti jo dėmesį“, bet sulaukė
tik begalinių skundų dėl siaubingos smarvės. O tada jos
gyvenime atsirado Elizabetė Zot ir ji pagaliau suprato,
kad jai reikia ne naujų drabužių ar naujos šukuosenos.
Jai reikia darbo. Žurnale.
Ar kas nors pasaulyje apie tuos žurnalus išmanė
geriau už ją? Neįmanoma. Ir lyg tai patvirtindama, ji
tiksliai žinojo, nuo ko pradėti. Nuo dar neišspausdinto
Roto straipsnio.
Harietės nuomone, siūlydamas savo straipsnį Rotas
padarė klasikinę klaidą: jis manė, kad tik mokslinius
žurnalus domina straipsnis apie moteris mokslininkes.
Harietė žinojo, kad jis klysta. Paskambino jam,
norėdama pristatyti savo sumanymą, bet iš atsakiklio
išgirdo, kad jis vis dar… kur tai buvo? Vietname. Todėl
išsiuntė straipsnį be jo sutikimo. Kodėl ne? Jeigu jį
išspausdins, jis jai padėkos, o jeigu ne, nebus blogiau, nei
jau yra.
Ji nunešė voką su straipsniu į paštą pasverti, pridėjo
sau adresuotą voką su pašto ženklu, kad kuo greičiau
gautų atsakymą, tada sukalbėjo tris „Sveika, Marija“, du
kartus persižegnojo, giliai įkvėpė ir įmetė jį į pašto
dėžutę.
Dvi savaites negavusi jokio atsakymo, sunerimo. Po
dviejų mėnesių pajuto atmetimo skausmą. Ji pabandė
apsvarstyti faktus. Gal ne taip gerai išmano apie
žurnalus, kaip manė išmananti. Gal niekam nereikėjo
Harietės ir Roto straipsnio, lygiai kaip niekam nereikėjo
Elizabetės su savo abiogeneze.
O gal ponas Slounas, nelaimingas dėl Harietės naujai
atrastos laimės, nutarė ją nubausti netikėtu būdu. Gal jis
išmesdavo jai skirtą paštą.

– Panele Zot, – Hastingso instituto sekretorė vos

neapalpo pamačiusi į fojė įeinančią Elizabetę. –
Tučtuojau pranešiu panelei Frask, kad jūs čia.
Ji įkišo laidą į telefonų centrinę. „Ji atėjo!“ – sušnypštė
kažkam kitame laido gale.
– Galėtumėt? – sekretorė iškėlė knygą „Gamtininko
kelionė“. – Ką tik pradėjau lankyti vakarinę mokyklą.
– Mielai, – Elizabetė pasirašė ant viršelio. – Puikus
sprendimas.
 – Viskas tik jūsų dėka, panele Zot, – nuoširdžiai
pasakė jaunoji moteris. – Ir jei nebūtų sunku, gal
sutiktumėt pasirašyti ant žurnalo?
– Ne, – atsakė Elizabetė. – Man „Life“ žurnalas
neegzistuoja.
– Oi, atsiprašau, – ištarė moteris, – aš neskaitau „Life“.
Kalbėjau apie naujausią.
Ji ištiesė storą, blizgų žurnalą.
Elizabetė pažvelgė į jį, sukrėsta į ją spoksančio savo
veido.
„Kodėl jų protai yra svarbūs“ – perskaitė ant „Vogue“
viršelio.
Joms kaukšint koridoriumi, batų kulniukams
skrodžiant iš laboratorijų sklindančius prislopintus
generatorių ir ventiliatorių garsus, Frask pranešė
Elizabetei, kad susitikimas įvyks buvusioje Kalvino
laboratorijoje.
– Kodėl ten? – paklausė Elizabetė.
– Turtingasis investuotojas primygtinai norėjo.

– Malonu, panele Zot, – Vilsonas atsistojo

ištraukdamas iš po stalo savo ilgas kojas. Jis ištiesė
ranką, o Elizabetė įdėmiai jį apžiūrėjo: rūpestingai
pakirpti žili plaukai, žalsvai pilkšvos akys, vilnonio
audinio plonais dryželiais kostiumas. Jį apuostęs Šešios
trisdešimt pasuko galvą į Elizabetę. Saugu.
 – Seniai norėjau su jumis susitikti, – kalbėjo Vilsonas.
– Mes dėkojame, kad sutikote taip greitai ateiti.
– Mes? – nustebo Elizabetė.
– Jis kalba ir apie mane, – pasakė iš atsargų
sandėliuko išnirusi penkiasdešimtmetė moteris su
bloknotu rankose. Jos plaukai kadaise buvo šviesūs, bet
pamažu pasidavė amžiui. Kaip ir Vilsonas, ji vilkėjo
kostiumą, tik šis buvo šviesiai mėlynas, ir nors lygiai
toks pat prabangus, atrodė ne toks rimtas, gal dėl tikrai
nebrangios ramunės segės atlape.
– Eiveri Parker, – susijaudinusi moteris paspaudė
Elizabetei ranką. – Malonu.
Šešios trisdešimt baigė tyrinėti Vilsoną ir ėmėsi
Parker. Apuostė jos koją. „Labas, Šešios trisdešimt“, –
pasisveikino moteris. Pasilenkusi priglaudė jo galvą sau
prie šlaunies. Šuo tiriamai įkvėpė, paskui nustebęs
patraukė galvą.
– Turbūt užuodžia mano šunį, – pasakė moteris vėl jį
prisitraukusi. – Bingo didelis tavo gerbėjas, – tarė
žiūrėdama į jį. – Puikiai pasirodei laidoje.
Koks protingas žmogus.
– Reikės visiškai inventorizuoti kiekvieną
laboratoriją, – moteris kreipėsi į Frask. – Dar turėtume
žinoti, ko gali prireikti jūsų tyrimams, panele Zot, –
pagarbiai ištarė. – Kalbu apie jūsų tyrimus čia, Hastingso
institute.
– Kad galėtumėte tęsti abiogenezės tyrimus, – įsiterpė
Vilsonas. – Paskutinėje laidoje pranešėte ketinanti prie
jų sugrįžti. Kur geriau nei čia?
 Elizabetė palenkė galvą į šoną.
– Galiu išvardyti bent kelias vietas, – atsakė.
Kai ji paskutinį kartą buvo šioje patalpoje, Frask irgi
ten buvo, tik tąsyk pranešė, kad Kalvino daiktai išnešti,
Šešios trisdešimt turi išeiti, o Madelina buvo pakeliui. Ji
pažvelgė į slegiančią lentą su kažkieno kito užrašais,
paskui vėl į poną Vilsoną. Jis sėdėjo susmukęs ant
senosios Kalvino taburetės lyg skudurinis.
– Tikrai nenoriu jūsų gaišinti, – atsakė Elizabetė, – bet
neįsivaizduoju galinti sugrįžti į Hastingso institutą. Tai
asmeniška.
– Suprantu, – tarė Eiveri Parker. – Po visko, ką čia
patyrėte, niekas negalėtų jūsų kaltinti. Visgi norėčiau
pabandyti pakeisti jūsų nuomonę.
Elizabetė apsižvalgė po laboratoriją, o jos akys
užkliuvo už vienos iš senųjų Kalvino iškabų. NELĮSTI, –
skelbė ji.
– Atsiprašau, bet būtų tuščia kalba, – atsakė Elizabetė.
Eiveri Parker pažvelgė į Vilsoną, o šis savo ruožtu
pažvelgė į Frask.
– Gal išgertume kavos, – pašoko Frask. – Išvirsiu
šviežios. O kol jos lauksime, Parkerio fondas supažindins
jus su kai kuriais savo planais.
Jai nespėjus nė įpusėti laboratorijos, durys atsilapojo.
– Vilsonai! – sušuko Donatis, lyg sveikindamasis su
seniai matytu draugu. – Sužinojau, kad atvykot.
Ir nuskubėjo pirmyn, ištiesęs ranką kaip
nekantraujantis pirklys.
– Viską mečiau ir atskubėjau. Dar atostogauju, bet…
 Bet pamatęs pažįstamą veidą nustebęs nutilo.
– Panelė Frask? Ką jūs čia…
Paskui pasuko galvą į atšiaurią vyresnę moterį su
bloknotu rankoje. O už jos stovėjo… kas per velnias?
Elizabetė Zot.
– Sveiki, pone Donati, – Eiveri ištiesė ranką kaip tik tą
akimirką, kai jis nuleido savąją. – Gera pagaliau priskirti
vardui veidą.
– Atsiprašau, jūs esate?.. – paklausė globėjiškai, tuo
pat metu vengdamas žiūrėti į Zot, kaip stengiamasi
nežiūrėti į Saulės užtemimą.
– Aš Eiveri Parker, – moteris nuleido ranką, o
matydama vis dar sutrikusį jo veidą, pridūrė: – Parker, iš
Parkerio fondo.
Jo lūpos baimingai prasivėrė.
– Pone Donati, apgailestauju girdėdama, kad
nutraukėte savo atostogas, – kalbėjo Eiveri, – bet gera
žinia ta, kad netrukus turėsite daug laisvo laiko.
Žiūrėdamas į ją Donatis papurtė galvą, paskui
atsigręžė į Vilsoną.
– Kaip sakiau, jei būčiau žinojęs, kad atvažiuojate…
– Mes nenorėjome, kad žinotumėte, jog atvažiuojame,
– maloniai paaiškino Vilsonas. – Norėjome padaryti
staigmeną. Teisingiau, labiau nemaloniai nustebinti.
– Atsiprašau?
– Nemaloniai nustebinti, – pakartojo Vilsonas. –
Žinote. Lygiai kaip jūs mus nemaloniai nustebinote
neteisėtai pasisavinęs Parkerio fondo paramą. Ar kaip
nemaloniai nustebinote panelę Zot – o gal turėčiau
sakyti poną Zot? – pavogęs jos tyrimus.
Kitame patalpos gale Elizabetė iš nuostabos pakėlė
antakius.
– Klausykit, – Donatis bedė pirštu Zot pusėn, –
nežinau, ką ta moteris jums pripasakojo, bet galiu
patikinti…
Jis nutilo per pusę sakinio.
– O ką, po velnių, jūs čia veikiat? – paklausė Frask. – Ir
tas juokingas melas, kurį parašėt savo piktame laiške
žurnalui „Life“? Mano advokatas ruošiasi iškelti jums
bylą.
Jis vėl kreipėsi į Vilsoną.
– Vilsonai, gal nežinojot, bet mes išmetėme Frask iš
darbo. Ji turi dėl ko griežti dantį.
– Išties, – pritarė Vilsonas. – Ir tas dantis labai aštrus.
– Būtent, – pritarė Donatis.
– Žinau, – pridūrė Vilsonas, – esu jos advokatas.
Donatis išpūtė akis.
– Donati, – Eiveri Parker ištraukė iš savo krepšio vieną
popieriaus lapą. – Nenoriu pasirodyti nemandagi, bet
neturime laiko. Pasirašykite ir galite eiti.
Ji padavė jam dokumentą su keturiais paprastais
žodžiais viršuje: „Prašymas nutraukti darbo santykius“.
Donatis spoksojo į dokumentą netekęs žado, o
Vilsonas jam paaiškino, kad Parkerio fondas ką tik
nupirko didžiąją Hastingso akcijų paketo dalį. Frask
laiškas žurnalui „Life“ paskatino juos pasigilinti… lia, lia,
lia – tarnybinis nusižengimas – lia, lia, lia – ir nutarta
perimti visą institutą – Donatis negalėjo to klausytis. „Ar
čia ne buvusi Kalvino laboratorija?“ Iš tolo atsklido
Vilsono balsas, kalbantis apie „prastą vadybą“,
„suklastotus tyrimo rezultatus“, „plagijavimą“. Dieve,
jam reikia išgerti.
– Mes apkarpome personalą, – pasakė Frask.
– Kas tie mes? – atkirto Donatis.
– Aš apkarpau personalą, – atsakė Frask.
– Jūs sekretorė, – iškvėpė Donatis, lyg pavargęs nuo
tos šarados. – Atleista, prisimenate?
– Frask yra naujoji Personalo skyriaus vadovė, –
pranešė jam Vilsonas. – Mes jos paprašėme rasti naują
Chemijos departamento vadovą.
– Aš vadovauju Chemijos departamentui, – priminė
jam Donatis.
– Mes nutarėme tą darbą patikėti kitam, – atsakė
Eiveri Parker. Ir linktelėjo galva į Elizabetę.
Elizabetė nustebusi atsitraukė.
– Negali būti nė kalbos! – sugriaudė Donatis.
– Tiesą sakant, aš jūsų neklausiau, – atsakė Eiveri
Parker, vis dar su prašymu nutraukti darbo sutartį
rankoje. – Bet jei norite, galime leisti spręsti apie jūsų
įdarbinimą tam, kuris tikrai žino, koks esate žmogus.
Ji vėl linktelėjo galva Elizabetės pusėn.
Visų žvilgsniai nukrypo į Elizabetę, bet ji, regis, to
nepastebėjo. Stovėjo įsmeigusi akis į putojantį Donatį.
Įsisprendusi rankomis į šonus palinko pirmyn,
prisimerkusi, lyg žiūrėtų į mikroskopą. Stojo trumpa
tyla. Paskui Elizabetė atsitiesė, lyg būtų gana pamačiusi.
 – Apgailestauju, Donati, – padavė jam plunksnakotį. –
Jūs nepakankamai protingas.
 43 SKYRIUS

Gimė negyvas

– Nedaugelis geba mane nustebinti, ponia Parker, –

pasakė Elizabetė žiūrėdama, kaip Frask išlydi Donatį pro
duris. – Bet jums pavyko.
Eiveri Parker linktelėjo.
– Gerai. Pasiūlymas nuoširdus. Tikimės, kad jį
priimsit. Beje, aš panelė Parker. Netekėjusi. Tiesą sakant,
niekada nebuvau ištekėjusi, – pridūrė.
– Aš irgi, – ištarė Elizabetė.
– Taip, – pasakė Eiveri Parker kiek tylesniu balsu. –
Žinau.
Elizabetė pastebėjo pasikeitusį balso toną ir ją
nudiegė susierzinimas. „Life“ žurnalas visam pasauliui
apskelbė, kad Madelina nesantuokinis vaikas, todėl
dabar ji nuolat girdėdavo tą toną.
– Nežinau, kiek esate girdėjusi apie Parkerio fondą, –
tarė Vilsonas vaikštinėdamas po laboratoriją, retkarčiais
sustodamas perskaityti kokios nors bylos pavadinimą.
 – Žinau, kad jūs remiate mokslinius tyrimus, –
Elizabetė atsigręžė į jį. – Bet jūsų šaknys katalikiškoje
labdaroje. Bažnyčios, chorai, našlaičių prieglaudos…
Ji nutilo, staiga supratusi paskutinį žodį. Įdėmiau
įsižiūrėjo į Vilsoną.
– Taip, mūsų steigėjai buvo ištikimi katalikiškai
labdarai, bet mūsų misija visiškai pasaulietinė. Siekiame
paremti geriausius, dirbančius ties svarbiausiais
šiandienos klausimais.
Jis padėjo į šalį aplanką, parodydamas, kad tas
klausimas ne toks.
– Prieš septynerius metus, kai radome jus, rėmėme
kaip tik tai: abiogenezę. Gal jūs nežinote, panele Zot, bet
atvykome į Hastingso institutą dėl jūsų. Jūsų ir Kalvino
Evanso.
Išgirdus Kalvino vardą jai suspaudė krūtinę.
– Su Evansu nutiko keistas dalykas, – tarė Vilsonas. –
Niekas nežino, kur dingo jo darbai.
Tie paprasti žodžiai trenkė kaip viesulas. Prisitraukusi
kėdę atsisėdo ir žiūrėjo, kaip jis naršo po laboratoriją
nelyginant archeologas, tyrinėdamas tą ar kitą kamputį,
lyg tai jį galėtų atvesti prie kažin kokio užslėpto
atradimo.
– Žinau, jau išsakėte savo požiūrį, – Vilsonas kalbėjo
toliau, – bet pamaniau, kad jums bus įdomu išgirsti, jog
planuojame atnaujinti daug įrangos.
Mostelėjo į lentyną, ant kurios stovėjo nenaudojamas
senas distiliavimo aparatas. Kai jis pakėlė ranką, iš po
švarko rankovės blykstelėjo sąsaga.
 – Kaip, tarkim, šitą. Atrodo, kad šito daikto niekas
nelietė metų metus.
Bet Elizabetė niekaip nesureagavo. Sėdėjo
suakmenėjusi.

Būdamas dešimties, Kalvinas aprašė aukštą, turtingą

vyrą su spindinčiomis sąsagomis, atvažiavusį į berniukų
prieglaudą prabangiu limuzinu. Jis manė, kad šio vyro
dėka toje prieglaudoje atsirado naujų mokslinių knygų.
Bet, užuot džiaugęsis gautais vadovėliais, Kalvinas
atrodė palaužtas. „Esu čia, nors neturėčiau būti, – rašė
jis. – Niekada jam neatleisiu, tam vyrui. Niekada. Iki
mirties.“
– Pone Vilsonai, – ištarė Elizabetė bejausmiu balsu, –
sakėte, kad jūsų fondas remia tik pasaulietinius
projektus. Ar tai apima ir švietimą?
– Švietimą? Taip, žinoma, – atsakė vyras. – Remiame
keletą universitetų…
– Ne, klausiau, ar jūs esate parūpinę vadovėlių
mokyklai…
– Kartais, bet…
– O prieglaudoms?
Nustebęs Vilsonas sustojo. Jo žvilgsnis įsmigo į Parker.
Mintyse Elizabetė matė Kalvino laišką Veikliui.
„NEKENČIU SAVO TĖVO. TIKIUOSI, JIS MIRĘS.“
– Katalikiškai berniukų prieglaudai, – patikslino.
Vilsonas ir vėl pažvelgė į Parker.
 – Su Sityje, Ajovos valstija.
Stojo slogi tyla, kurią pertraukė netikėtas
ventiliatoriaus švilpesys.

Nusiteikusi priešiškai Elizabetė spoksojo į Vilsoną.

Staiga jai viskas paaiškėjo: jų siūlomas darbas tebuvo
gudrybė. Jie čia atvyko tik dėl vienos vienintelės
priežasties: pareikalauti Kalvino darbų.
Dėžės. Jie žinojo apie jas. Gal jiems pasakė Frask, gal
susiprato patys. Šiaip ar taip, Vilsonas ir Parker nupirko
Hastingso institutą, ir dabar Kalvino darbai teisėtai
priklausė jiems. Jie apipylė ją komplimentais ir pažadais,
tikėdamiesi, kad to pakaks atgauti dėžes. Bet jeigu
nesuveiktų, jie turėjo paskutinę likusią kortą.
Kalvino Evanso kraujo giminę.

– Vilsonai, – drebančiu balsu ištarė Parker. –

Galėtumėt? Norėčiau pasikalbėti su panele Zot akis į akį.
– Ne, – pertraukė Elizabetė. – Aš turiu klausimų, noriu
sužinoti tiesą…
Parker liūdnai žiūrėjo į Vilsoną.
– Vilsonai, nesijaudinkit. Ateisiu po kelių minučių.
Durims užsidarius, Elizabetė kreipėsi į Eiveri Parker.
– Žinau, kas čia vyksta, – pasakė. – Žinau, kodėl
šiandien mane čia pasikvietėt.
 – Pasikvietėme jus, kad pasiūlytume darbą, – atsakė
Parker. – Tai vienintelis mūsų tikslas. Seniai žavimės
jūsų darbais.
Elizabetė tyrinėjo moters veidą, ieškodama apgaulės
ženklų.
– Klausykit, – ištarė kiek ramesniu balsu. – Mano
klausimai skirti ne jums, o Vilsonui. Kaip seniai judu
pažįstami?
– Mes bendradarbiaujame beveik trisdešimt metų,
todėl, sakyčiau, gerai jį pažįstu.
– Ar jis turi vaikų?
Parker keistai nužvelgė Elizabetę.
– Nemanau, kad tai jūsų reikalas, bet ne, – atsakė.
– Jūs tuo tikra?
– Žinoma, aš tuo tikra. Jis mano advokatas… Fondas
priklauso man, panele Zot, bet jis yra jo veidas.
– Kodėl taip? – neatlyžo Elizabetė.
Eiveri Parker žiūrėjo į ją nemirksėdama.
– Stebiuosi, kad jūs to klausiate. Galiu turėti didelių
turtų, bet mano rankos surištos, kaip ir daugelio
pasaulio moterų. Negaliu net išrašyti čekio, jei Vilsonas
irgi jo nepasirašo.
– Kaip gali būti? Juk tai Parkerio fondas, – nustebo
Elizabetė. – Ne Vilsono fondas.
Parker prunkštelėjo.
– Taip, paveldėjau fondą su sąlyga, kad visus
finansinius sprendimus darys mano vyras. Anuomet dar
buvau netekėjusi ir valdyba paskyrė Vilsoną patikėtiniu.
O kadangi aš vis dar netekėjusi, Vilsonas ir toliau laiko
vadžias. Jūs ne vienintelė, kuriai teko kautis ir
pralaimėti, panele Zot, – ji atsistojo ir smarkiai patempė
savo švarką. – Bet man pasisekė: Vilsonas doras žmogus.

Ji pasisuko išeiti. Elizabetė dar kažko paklausė, bet

Eiveri Parker tarsi negirdėjo jos klausimo ir nekreipė į ją
dėmesio. „Ko ji tikėjosi?“ Akivaizdu, kad Elizabetės Zot
nedomino grįžimas į Hastingso institutą, o turint galvoje
jos klausimus apie Vilsoną – jau nekalbant apie kitus
klausimus, – gal visiems būtų geriau, jeigu ji čia
negrįžtų. Eiveri palietė pigią ramunės formos segę
švarko atlape. Kokia ji buvo kvaila. Nupirko institutą,
atvažiavo čia, susitiko su Zot. Taip, Zot ir jos tyrimai
visada ją žavėjo – kadaise ji pati svajojo tapti
mokslininke. Bet buvo auginama, kad taptų vienu
vieninteliu dalyku: miela. Deja, jos tėvų ir Katalikų
Bažnyčios nuomone, jai nepavyko ir šitai.
– Panele Parker… – neatlyžo Elizabetė.
– Panele Zot, – taip pat pabrėžtinai atsakė Eiveri. – Aš
suklydau. Suprantu, nenorite grįžti į Hastingso institutą.
Nesiruošiu maldauti.
Elizabetė įkvėpė.
– Visą gyvenimą maldavau, – kalbėjo Parker. –
Pavargau.
Elizabetė nubraukė nuo veido plaukų sruogą.
– Jums reikia ne manęs, – piktai atšovė. – Tiesa? Jūs
čia tik dėl tų dėžių.
 Eiveri pakėlė galvą lyg nenugirdusi.
– Dėžių?
– Suprantu. Jūs nupirkote institutą, jos priklauso jums.
Bet šitas apsimetinėjimas…
– Koks apsimetinėjimas?
– …noriu sužinoti apie Visų Šventųjų berniukų
prieglaudą. Manau, turiu teisę.
– Atsiprašau? – ištarė Parker. – Jūs turite teisę?
Leiskite jums atskleisti paslaptį apie teises: jos
neegzistuoja.
– Jos egzistuoja turtingiesiems, panele Parker, –
atkirto Elizabetė. – Papasakokite man apie Vilsoną. Apie
Vilsoną ir Kalviną.
Sutrikusi Eiveri Parker žiūrėjo į ją.
– Vilsoną ir Kalviną? Ne, ne…
Ji papurtė galvą.
– Kartoju, aš turiu teisę žinoti.
Eiveri atsirėmė delnais į darbastalį.
– Neplanavau šiandien to daryti.
– Ko daryti?
– Pirmiau norėjau jus pažinti, – kalbėjo Eiveri. –
Manau, turiu tokią teisę. Sužinoti, kas jūs tokia.
Elizabetė sukryžiavo ant krūtinės rankas.
– Atsiprašau?
Eiveri paėmė kempinę.
– Klausykit. Turiu jums papasakoti istoriją.
– Istorijos manęs nedomina.
– Ji apie septyniolikmetę mergaitę, – Eiveri Parker
nesuglumusi kalbėjo toliau, – pamilusią jaunuolį. Gan
įprasta istorija, – tarė nervingai, – kurioje mergaitė
pastoja, o jos iškilūs tėvai, gėdydamiesi pasileidėlės
dukros, išsiunčia ją į katalikiškus namus netekėjusioms
motinoms.
Ji atsuko Elizabetei nugarą.
– Gal esate girdėjusi apie tokius namus, panele Zot. Jie
kaip kalėjimai. Pilni į bėdą patekusių jaunų moterų. Jos
pagimdo vaikus, paskui jų atsisako. Joms liepia
pasirašyti oficialų blanką. Dauguma pasirašo. Toms,
kurios atsisako pasirašyti, grasinama: turės gimdyti
vienos, gal net mirs. Nepaisydama grasinimų,
septyniolikmetė atsisakė pasirašyti. Kartojo, kad turi
teisę.
Parker nutilo ir papurtė galvą, lyg vis dar negalėdama
patikėti savo naivumu.
– Kaip ir buvo žadėję, prasidėjus gimdymui jie ją
užrakino kambaryje. Ji išbuvo ten visą dieną, viena,
rėkdama iš skausmo. Galiausiai daktaras, neapsikentęs
triukšmo, nusprendė, kad jam gana. Atėjęs suleido
skausmą malšinančių vaistų. Kai po kelių valandų ji
atsipeikėjo, sužinojo liūdną naujieną. Jos kūdikis gimė
negyvas. Sukrėsta ji prašė parodyti jo kūną, bet daktaras
atsakė, kad jo jau atsikratyta.
– Greitai prasukim dešimt metų, – kalbėjo Eiveri
Parker, skausmingai žvelgdama į Elizabetę. – Slaugė iš
netekėjusių motinų namų susisiekia su dabar jau
dvidešimt septynerių metų moterimi. Nori parduoti
tiesą. Pasako, kad kūdikis gimdamas nemirė. Jis, kaip ir
visi kiti kūdikiai, atiduotas įvaikinti. Bet nutiko
neįprastas dalykas: kūdikio įtėviai tragiškai žuvo
avarijoje, paskui žuvo ir vaiko teta. Vaikas
apgyvendintas berniukų prieglaudoje Ajovos valstijoje,
kuri vadinasi Visi Šventieji.
Elizabetė sėdėjo nejudėdama.
– Tą dieną, – liūdnai ištarė Eiveri Parker, – jaunoji
moteris pradėjo ieškoti savo sūnaus.
Ji patylėjo.
– Mano sūnaus.
Išblyškusi Elizabetė atsitraukė.
– Aš Kalvino Evanso biologinė motina, – lėtai ištarė
Eiveri Parker, o jos pilkos akys priplūdo ašarų. – Ir jums
leidus, panele Zot, labai norėčiau susitikti su savo anūke.
 44 SKYRIUS

Gilė

Atrodė, lyg patalpoje būtų nebelikę oro. Elizabetė žiūrėjo

į Eiveri Parker, nežinodama, ką toliau daryti. Tai
negalėjo būti tiesa. Kalvino dienoraštyje buvo parašyta,
kad jo biologinė motina mirė gimdydama.
– Panele Parker, – atsargiai ištarė Elizabetė, lyg
žengdama per karštas anglis. – Ilgus metus daug žmonių
bandė pasinaudoti Kalvinu. Daugelis netgi apsimetė jo
seniai prarastais giminaičiais. Jūsų istorija yra…
Ji nutilo. Prisiminė Kalvino išsaugotus laiškus.
Liūdinti motina – ji keliskart jam rašė.
– Jei žinojot, kad jis toje prieglaudoje, kodėl
nenuvažiavot jo pasiimti?
– Nuvažiavau, – atsakė Eiveri Parker. – Teisingiau,
nusiunčiau Vilsoną. Gėda prisipažinti, bet nebuvau tiek
drąsi, kad važiuočiau pati.
Atsistojusi ėmė žingsniuoti išilgai darbastalio.
– Supraskit, prieš daug metų susitaikiau su tuo, kad
mano vaikas mirė. Ir staiga sužinau, kad jis gyvas?
Bijojau puoselėti viltis. Kaip ir Kalvinas, aš irgi buvau
nesuskaičiuojamų apgaulių taikinys. Žmonės bandė
apsimesti tariamais mano giminaičiais. Todėl
nusiunčiau Vilsoną, – pakartojo nudelbusi akis į grindis,
lyg šimtąjį kartą svarstytų tokį pasirinkimą. – Jau kitą
dieną jis nuvažiavo į Visus Šventuosius.
Vakuumo siurblys pradėjo naują ciklą, ir laboratoriją
užliejo šnypštimas.
– Ir… – paragino Elizabetė.
– Ir, – atsakė Eiveri, – vyskupas pranešė Vilsonui, kad
Kalvinas…
Ji sudvejojo.
– Kas? – nekantriai pertarė Elizabetė. – Ką?
Vyresniosios moters veidas sukrito.
– Mirė.
Priblokšta Elizabetė atsilošė kėdėje. Prieglaudai
reikėjo pinigų, vyskupas pamatė galimybę, buvo įkurtas
atminimo fondas. Moteris dėstė faktus monotoniškai,
negyvu žodžių srautu.
– Ar esate ko nors netekusi? – bespalviu balsu staiga
paklausė Eiveri.
– Brolio.
– Liga?
– Savižudybė.
– O Dieve, – tarė Eiveri. – Tuomet žinote, ką reiškia
jaustis atsakingai už kieno nors mirtį.
Elizabetė įsitempė. Žodžiai derėjo kaip nulieti.
– Bet ne jūs nužudėte Kalviną, – ištarė ji apsunkusia
širdimi.
 – Ne, – Parker balsas buvo pritvinkęs gailesčio. –
Padariau dar blogiau. Aš jį palaidojau.

Šiaurinėje laboratorijos pusėje supypsėjo chronometras

ir krūptelėjusi Elizabetė nuėjo jo išjungti. Atsigręžusi
pažvelgė į stovinčią prie lentos moterį. Ji buvo pasvirusi
į dešinę. Šešios trisdešimt atsistojo ir nutipeno prie
Eiveri. Prispaudė galvą prie moters šlaunies. „Žinau,
koks jausmas apvilti mylimą žmogų.“
– Mano tėvai ilgą laiką rėmė netekėjusių motinų
namus ir našlaičių prieglaudas, – toliau kalbėjo Eiveri,
uždėjusi delną Šešios trisdešimt ant galvos. – Manė, kad
tai juos daro gerais žmonėmis. Bet per savo aklą tikėjimą
Katalikų Bažnyčia jie pavertė mano sūnų našlaičiu.
Ji patylėjo.
– Panele Zot, rėmiau savo sūnaus atminimą dar prieš
jam numirštant, – pasakė tyliai. – Du kartus jį palaidojau.
Elizabetę staiga supykino.
– Vilsonui sugrįžus iš tos prieglaudos, – kalbėjo Eiveri,
– mane apėmė gili depresija. Neturėjau progos pamatyti
savo sūnaus, jį apkabinti, išgirsti jo balsą. Dar blogiau,
turėjau gyventi žinodama, kad jis kentėjo. Neteko
manęs, paskui savo įtėvių, galiausiai atsidūrė tame
vaikų šiukšlyne. O kiekviena iš tų netekčių buvo
pasirašyta, užantspauduota ir pristatyta Bažnyčios
vardu.
Ji staiga nutilo ir išraudo.
 – Panele Zot, jūs netikite Dievo dėl mokslinių
sumetimų? – staiga pratrūko. – Ką gi, aš netikiu Dievo
dėl asmeninių sumetimų.
Žodžiai kirto kaip šratai. Elizabetė bandė kalbėti, bet
nepajėgė ištarti nė žodžio.
– Vienintelis sprendimas, kurį pajėgiau priimti, – tarė
Eiveri Parker, bandydama sutvardyti savo balsą, – tai
užtikrinti, kad visi atminimo fondai būtų skirti
švietimui. Biologija. Chemija. Fizika. Ir sportas. Kalvino
tėvas – kalbu apie jo biologinį tėvą – buvo sportininkas.
Irkluotojas. Štai kodėl berniukai Visų Šventųjų
prieglaudoje mokėsi irkluoti. Jo garbei.
Elizabetė pamatė Kalviną. Jie sėdėjo dvivietėje valtyje,
jis – ankstyvo ryto saulės nuauksintu veidu,
šypsodamasis, viena ranka ant irklo, kitą tiesė į ją.
– Taip jis pateko į Kembridžą, – ištarė, o reginys
palengva išblėso. – Gavęs irkluotojo stipendiją.
Eiveri numetė kempinę.
– Nežinojau.

Viskas pamažu stojo į savo vietas, bet Elizabetę kažkas

dar graužė.
– Bet… kaip jūs galiausiai sužinojot, kad Kalvinas…
– „Chemistry Today“, – atsakė Parker, prisėdusi ant
kėdės šalia Elizabetės. – Su Kalvino nuotrauka ant
viršelio. Vis dar prisimenu tą dieną – Vilsonas įskubėjo į
mano kabinetą mojuodamas žurnalu. „Nepatikėsit“, –
pasakė. Iškart pakėliau ragelį ir paskambinau vyskupui.
Žinoma, jis spyrėsi, kad tai tik sutapimas. „Evansas labai
paplitusi pavardė“, – pasakė. Žinojau, kad jis meluoja, ir
norėjau paduoti į teismą, bet Vilsonas galiausiai mane
įtikino, jog tokia reklama ne tik pakenks fondui, bet ir
įstums į keblią padėtį Kalviną.
Ji atsilošė ir prieš kalbėdama toliau giliai įkvėpė.
– Iškart nutraukiau paramą. Ir parašiau Kalvinui,
kelis laiškus. Kaip mokėdama viską paaiškinau, prašiau
susitikti, sakiau, kad noriu remti jo tyrimus. Galiu tik
įsivaizduoti, ką jis pagalvojo, – liūdnai tarė. – Kažkokia
moteris nei iš šio, nei iš to jam parašo ir tvirtina esanti jo
motina. O gal ir žinau, nes jis man niekada neatrašė.
Elizabetė krūptelėjo. Jai prieš akis iškilo Liūdinčios
motinos laiškai, o parašas po kiekvienu iš jų staiga
nušvito kankinamai aiškiai. Eiveri Parker.
– Bet jei būtumėt susitikusi. Atskridusi į Kaliforniją…
Eiveri veidas papilkėjo.
– Klausykit. Viena yra dėti pastangas, kad surastum
vaiką, bet kai tas vaikas suauga, viskas pasikeičia.
Nutariau neskubėti. Suteikti jam laiko priimti mano
egzistavimo galimybę, sužinoti apie mano fondą,
suprasti, kad neturiu jokių priežasčių jį nuvilti. Žinojau,
kad viskas gali užtrukti ilgus metus. Prisiverčiau būti
kantri. Bet žinant, kas atsitiko… – ji įsistebeilijo į
bloknotų stirtą. – Buvau per daug kantri.
– O Dieve… – Elizabetė susiėmė rankomis galvą.
– Bet sekiau jo karjerą, – monotonišku balsu kalbėjo
Parker. – Maniau, gal galėsiu kaip nors jam padėti. Bet,
kaip pasirodė, jam nereikėjo mano pagalbos. Jūs jam
padėjot.
– Kaip sužinojot, kad Kalvinas ir aš buvome…
– Drauge? – jos lūpų kampučius išrietė liūdna
šypsena. – Visi tik ir kalbėjo apie jus, – atsakė Parker. –
Nuo tos akimirkos, kai Vilsonas įkėlė koją į Hastingso
institutą, girdėjo užuominas apie Kalviną Evansą ir jo
skandalingą meilės istoriją. Štai kodėl, kai Vilsonas
pasakė Donačiui atvykęs remti abiogenezės tyrimų,
Donatis pasistengė nukreipti jį kitur. Jis mažiausiai
norėjo, kad Kalvinas ar kas nors, susijęs su Kalvinu,
patirtų sėkmę. Be to, jūs buvote moteris. Donatis
teisingai manė, kad dauguma rėmėjų nefinansuotų
moters.
– Kodėl su tuo sutikot?
– Man kone gėda prisipažinti, bet šiek tiek smaginausi
matydama, į kokią padėtį mes jį įstūmėme. Jis tiek vargo
tikindamas Vilsoną, kad jūs esate vyras. Vilsonas
planavo su jumis susitikti Donačiui nežinant. Nusipirko
lėktuvo bilietą. O tada…
Ji nutilo.
– Kas?
– Tada Kalvinas mirė, – pasakė Parker. – Su juo, regis,
numirė ir jūsų tyrimai.
Elizabetė atrodė lyg gavusi antausį.
– Panele Parker, mane išmetė iš darbo.
Eiveri Parker papurtė galvą.
– Žinau tai dabar, panelės Frask dėka. Tačiau
anuomet pamaniau, kad galbūt jūs tiesiog bandot
gyventi toliau. Judu su Kalvinu nebuvote susituokę.
Maniau, kad jūsų ir mano sūnaus jausmai nebuvo
abipusiai. Visi kalbėjo, kad jis buvo labai sunkaus būdo…
Laikydavo pagiežą. Žinoma, nenumaniau, kad jūs
nėščia. „LA Times“ laikraštyje išspausdintame nekrologe
parašyta, jog menkai jį pažinojote.
Eiveri giliai įkvėpė.
– Beje, aš ten buvau. Jo laidotuvėse.
Elizabetė išplėtė akis.
– Mudu su Vilsonu stovėjome už kelių kapų.
Atvažiavau paskutinį kartą jį palaidoti ir pasikalbėti su
jumis. Bet kol kaupiau drąsą, jūs išėjote. Išėjote
nepasibaigus apeigoms.
Ji nuleido galvą ir prisidengė veidą rankomis,
ašarodama.
– Nors ir kaip norėjau tikėti, kad kažkas mylėjo mano
sūnų…
Sulig šiais žodžiais Elizabetė sukumpo po vis didesne
nesusipratimų našta.
– Aš mylėjau jūsų sūnų, panele Parker! – sušuko. –
Visa širdimi. Ir tebemyliu.
Sielvarto sukaustytu veidu ji apsidairė po
laboratoriją, kurioje jie pirmąkart susitiko.
– Kalvinas Evansas buvo geriausia, kas man kada
nors nutiko, – Elizabetė vos pajėgė kalbėti. – Jis buvo
pats protingiausias, mylintis vyras, pats mieliausias, pats
įdomiausias…
Ji nutilo.
 – Nežinau, kaip dar paaiškinti, – ištarė lūžtančiu
balsu, – galiu tik pasakyti, kad mus ištiko chemija. Tikra
chemija. Ir tai nebuvo nelaimingas atsitikimas.
Gal dėl to galiausiai ištarto žodžio „nelaimingas
atsitikimas“ staiga ją užgriuvo triuškinanti praradimų
našta. Padėjusi galvą Eiveri Parker ant peties, Elizabetė
pratrūko raudoti taip, kaip dar niekada neraudojo.
 45 SKYRIUS

Vakarienė šeštą

Laboratorijoje laikas tarsi sustojo. Šešios trisdešimt

pakėlė galvą ir pažvelgė į abi moteris. Vyresniosios
rankos laikė apglėbusios Elizabetę lyg apsauginis
kokonas, lyg Elizabetės netektis būtų kažkas, ką ji žinojo
mintinai. Nors jis niekada nebus chemikas, bet jis buvo
šuo. O būdamas šuo pamatęs mokėjo atpažinti ilgalaikį
ryšį.
– Didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenau
nežinodama, kas nutiko mano sūnui, – pasakė Parker
priglaudusi virpančią Elizabetę. – Neįsivaizdavau, kaip
atrodė jo įtėvių šeima, ar vyskupo istorija buvo visa
pramanyta, o gal iš dalies tikra. Net nežinau, kodėl jis
atvyko į Hastingso institutą. Aš vis dar labai mažai
žinau, – pasakė. – Arba žinojau prieš tris mėnesius. Kai
gavau šį laišką.
Ji įkišo ranką į savo krepšį ir ištraukė laišką.
Elizabetė iškart atpažino rašyseną. Madelinos.
 – Jūsų duktė parašė Vilsonui ir paminėjo savo šeimos
medžio projektą, tą, kuris buvo išspausdintas „Life“. Ji
tvirtino, kad jos tėvas užaugo berniukų prieglaudoje Su
Sityje, iš kažkur sužinojo, kad Vilsonas juos rėmė. Norėjo
asmeniškai jam padėkoti ir pasakyti, kad jos šeimos
medyje yra ir Parkerio fondas. Pamaniau, gal čia kokio
pamišėlio laiškas, bet ji pateikė tiek smulkmenų.
Įvaikinimai paprastai įslaptinti, panele Zot, beširdė
praktika, bet Madelinos pateikta informacija padėjo
privačiam detektyvui atskleisti tiesą. Viskas yra čia.
Ji ištraukė iš krepšio storą aplanką.
– Pažiūrėkit, – tarė paduodama Elizabetei suklastotą
savo mirties liudijimą – netekėjusių motinų namų kerštą
už atsisakymą paklusti.
– Štai kaip viskas prasidėjo.
Elizabetė paėmė liudijimą. Madelina kartą pasakė,
kad Veiklis tiki, jog kai kurie dalykai turi likti praeityje,
nes praeitis yra vienintelė vieta, kurioje jie turi prasmę.
Ir kaip dažnai nutikdavo su tuo, ką sakydavo Veiklis,
Elizabetei toji mintis pasirodė išmintinga. Bet buvo dar
vienas paskutinis dalykas, kurį – jautė – Kalvinas būtų
norėjęs sužinoti.
– Panele Parker, – atsargiai paklausė Elizabetė, – kas
atsitiko biologiniam Kalvino tėvui?
Eiveri Parker vėl atsivertė aplanką ir ištraukė dar
vieną mirties liudijimą – tik šitas buvo tikras.
– Mirė nuo tuberkuliozės, – atsakė. – Dar iki gimstant
Kalvinui. Turiu jo nuotrauką.
Iš piniginės ištraukė aptrintą nuotrauką.
 – Bet jis… – aiktelėjo Elizabetė, pažvelgusi į šalia daug
jaunesnės Eiveri stovintį jaunuolį.
– Atrodo lygiai kaip Kalvinas? Žinau.
Ištraukė seną „Chemistry Today“ žurnalo numerį ir
padėjo prie nuotraukos. Moterys sėdėjo viena šalia kitos,
o Kalvinas ir jo dar jaunesnis tėvas žvelgė į jas iš jų
atskirų istorijų.
– Koks jis buvo?
– Pašėlęs, – atsakė Eiveri. – Jis buvo muzikantas, ar
bent norėjo juo tapti. Susitikome atsitiktinai. Užvažiavo
ant manęs dviračiu.
– Sužeidė?
– Taip, – atsakė Eiveri. – Visa laimė. Nes jis mane
pakėlė, pasodino ant dviračio vairo, liepė laikytis ir
nuskubėjo pas daktarą. Po dešimties siūlių, – parodė
randą ant dilbio, – mes vienas kitą jau mylėjom. Jis man
padovanojo šitą segę, – parodė į ramunę atlape. –
Kasdien ją segiu.
Ji apsidairė po laboratoriją.
– Atsiprašau, kad susitikome čia. Dabar pagalvojusi
suprantu, kad turbūt įskaudinau jus. Atsiprašau.
Norėjau tik pabūti patalpoje, kurioje…
Ji nutilo.
– Suprantu, – tarė Elizabetė. – Tikrai. Ir džiaugiuosi,
kad esame čia kartu. Kaip tik čia mudu su Kalvinu
pirmąkart susitikom. Štai čia, – parodė. – Man reikėjo
menzūrų, atėjusi pavogiau dėžę iš jo.
– Labai sumanu, – pasakė Eiveri. – Ar tai buvo meilė iš
pirmo žvilgsnio?
 – Ne visai, – atsakė Elizabetė prisiminusi, kaip
Kalvinas liepė jai pasakyti savo viršininkui, kad šis jam
paskambintų. – Bet galiausiai ir mus ištiko laimingas
nelaimingas atsitikimas. Kada nors jums papasakosiu.
– Labai norėčiau išgirsti, – pasakė Eiveri. – Taip
būčiau norėjusi su juo susipažinti. Gal pažinsiu jį per jus.
Ji įkvėpė ir atsikrenkštė.
– Labai norėčiau tapti jūsų šeimos dalimi, panele Zot,
– ištarė. – Tikiuosi, tai ne per daug įžūlu.
– Vadinkite mane Elizabete. Jūs esate mūsų šeimos
narys, Eiveri. Madelina seniai tai suprato. Šeimos
medyje ji nupiešė ne Vilsoną, o jus.
– Nelabai suprantu.
– Jūs esate gilė.
Eiveri įsmeigė sudrėkusias pilkas akis kažkur į tolį.
– Fėjos krikštamotės gilė, – ištarė sau. – Aš.

Už durų pasigirdo žingsniai, paskui beldimas į duris.

Joms atsidarius įėjo Vilsonas.
– Atsiprašau, kad trukdau, – atsargiai ištarė, –
tenorėjau įsitikinti, kad viskas…
– Taip, – atsakė Eiveri Parker. – Pagaliau viskas gerai.
– Ačiū Dievui, – tarė priglaudęs ranką sau prie
krūtinės. – Tokiu atveju, nors ir kaip nenorėčiau kalbėti
apie reikalus, bet iki rytojaus išvykimo jums reikia dar
daug padaryti, Eiveri.
– Ateinu.
 – Jūs išvažiuojat? – nustebo Elizabetė, kai Vilsonas
išėjęs uždarė duris.
– Deja, privalau, – atsakė Eiveri. – Kaip jau minėjau,
neplanavau jums to pasakoti, ne anksčiau, nei būtume
geriau viena kitą pažinusios.
Paskui viltingai pridūrė:
– Bet pažadu greitai grįžti.
– Tada vakarienė šeštą.
Elizabetė nenorėjo jos paleisti.
– Namų laboratorijoje. Visi – jūs, Vilsonas, Mad, Šešios
trisdešimt, Harietė, Valteris. Paskui dar turėsite
susipažinti su Veikliu ir Meisonu. Visa šeima.
Kalvino šypsenos nušviestu netikėtai artimu veidu
Eiveri Parker sugrįžo nuo durų ir suėmė Elizabetės
rankas.
– Visa šeima, – pasakė.

Jiems išėjus, pasilenkusi Elizabetė apglėbė rankomis

Šešios trisdešimt galvą.
– Kada tu sužinojai? – paklausė žiūrėdama jam tiesiai
į akis.
„Antrą keturiasdešimt viena, – būtų norėjęs atsakyti
šuo. – Taip ketinu ją vadinti.“
Bet tik apsigręžė, užšoko ant darbastalio ir pagriebė
naują bloknotą. Elizabetė ištraukė iš kuodo pieštuką,
paėmė bloknotą ir atvertė pirmąjį lapą.
– Abiogenezė, – tarė. – Pradėkim.
 Padėka

Rašymas – solinis darbas, bet reikia armijos, kad knyga

atsidurtų lentynoje. Norėčiau padėkoti tai armijai:
Iš Ciuricho – savo bičiuliams, kurie skaitė pirmuosius
skyrius: Morgane Ghilardi, CS Wilde, Sheridai Deeprose,
Sarah’ai Nickerson, Meredithei Wadley-Suter, Alison
Baillie ir Johnui Collette’ui.
Savo virtualios rašymo mokyklos „Curtis Brown“
draugams: Tracey Stewart, Annai Marie Ball, Moragai
Hastie, Alui Wrightui, Debbie Richardson, Sarah’ai
Lothian, Denisei Turner, Janei Lawrence, Erikai
Rawnsley, Garretei Symth ir Deborah’ai Gasking.
Neįtikėtinai mane palaikiusiems talentingiesiems trijų
mėnesių „Curtis Brown“ mokyklos romanistams: Lizzie
Mary Cullen, Kausarui Turabi, Matthew Cunninghamui,
Rosie Oram, Elliotui Sweeney, Yasminai Hatem, Simonui
Hardmanui Lea, Malikai Browne, Melanie Stacey, Neilui
Dawsui, Michellei Garrett, Nessui Lyonsui, Ianui Shaw,
Markui Sapwellui ir puikiajai Charlottei Mendelson, kuri
skatino mus tobulėti.
Annai Davis iš „Curtis Brown“ mokyklos už jos taktą ir
patarimus; nepailstančiam Jackui Hadley, Katie Smart ir
Jenniferei Kerslake už jų visada nuoširdžią paramą;
Lisai Babalis, kuri kilniaširdiškai perskaitė knygos
pradžią ir suteikė vilties; Sarah’ai Harvey, Katie
Harrison, Caoimhei White ir Jodi Fabbri, geriausiai
autorinių teisių komandai pasaulyje; Rosie Pierce, kuri
pasitikėdama savimi sutvarko kiekvieną detalę; ICM
Jenniferei Joel, padrąsinančiam, pasitikinčiam balsui,
kai viskas tampa sudėtinga; Tiai Ikemoto už pagalbą; CB
filmų teisių agentui Luke’ui Speedui, kuris turbūt
dalyvauja moksliniame eksperimente, skirtame
išsiaiškinti, kaip ilgai žmogus gali išbūti nemiegojęs; ir
Annai Weguelin, kuri, esu tikra, irgi nemiega.
Tiesą sakant, manau, kad „Curtis Brown“ mokykloje ir
ICM niekas nemiega.
Ypač dėkoju Felicity Blunt iš „Curtis Brown“
mokyklos. Prieš kelerius metus, kol dar nebuvau
persikrausčiusi į Londoną, domėjausi agentais,
pamačiau Felicity interviu ir pagalvojau: jei galėčiau
gauti kokį tik noriu agentą… Ir gavau. Felicity, dėkoju tau
už tikėjimą manimi, pastabumą, geranoriškumą ir
nuolatinę paramą. Knyga jau baigta. Dabar jau gali eiti
žaisti su savo vaikais.
Iš leidybinės pusės dėkoju Janei Lawson ir Lee
Boudreaux, įžvalgiausiems redaktoriams, kokių tik gali
tikėtis rašytojas. Thomui Tebbe’ui už jo nuoširdų
palaikymą, Beci Kelly ir Emily Mahon už patrauklius
viršelius, Mariai Carellai už gražų vidinį dizainą, Carai
Reilly už tai, kad visada viską sužiūrėdavo, ir Amy Ryan
už jos talentingas korektūras. Taip pat dėkoju savo
leidėjams Larry Finlay ir Billui Thomui; savo
talentingiesiems reklamos agentams Alison Barrow,
Elenai Hershey ir Michaelui Goldsmithui; nuostabiems
rinkodaros vadovams Vicky Palmer, Laurenui Weberiui
bei Lindsay Mandel ir kūrybingiesiems protams Toddui
Doughty, Lilly Cox, Sophie MacVeigh, Kristinai Fassler
bei Erinai Merlo. Labai dėkoju kantriajai, įžvalgiajai
gamybos žinovei Ellenai Feldman, taip pat Lorraine
Hyland. Ačiū Tomui Chickenui, Laurai Richetti, Emily
Harvey, Laurai Garrod, Hanai Sparks, Sarah’ai Adams ir
visai pardavimų komandai. Ir pagaliau ypatinga padėka
Madeline McIntosh. Jūsų padrąsinimas ir palaikymas
buvo labai brangus.
Tyrinėti chemiją yra viena, o teisingai ją suprasti –
visai kas kita. Ypač dėkoju savo senam draugui puikiam
biologui dr. Mary Koto. Taip pat žinovui Eskimo Pie ir
nuostabiam chemikui bei skaitytojui iš Sietlo dr. Bethui
Mundy – jie kruopščiai patikrino visas detales. Dėkoju
irklavimo komandai iš Sietlo „Green Lake“ ir „Pocock“
klubų, o ypač irkluotojai Donyai Burns, kuri kažkada
primygtinai reikalavo, kad mūsų pavargusi komanda
„apsvarstytų kiekvieną yrį“. Tas raginimas įsitvirtino
mano galvoje ir galiausiai virto patarimu, kurį Harietė
duoda Elizabetei. Rašytojoms, kurios supranta, kokia
reali yra kova: nepaprastai poetei Joannie Stangeland;
linksmiausiam žmogui pasaulyje Diane Arieff; Sue
Monshaw už tikėjimą; ir Laurai Kasischke, kuri gal
manęs neatsimena, bet jos rašymo patarimai ir
padrąsinimai man nepaprastai padėjo. Labai ačiū
Susanai Biskeborn, labiausiai paguodžiančiam,
nuraminančiam, palaikančiam balsui rašymo tyruose.
Ačiū, Susana, už tai, kad visada žinojai, kada ir ką sakyti.
Dėkoju žmonėms, su kuriais taip norėčiau pasidalyti
šiais žodžiais, bet negaliu: savo tėvams, skaičiusiems
visą gyvenimą, ir Helenai Martin, savo seniausiai,
artimiausiai draugei. Man tavęs trūksta, 86. Ir trims
žmonėms, kurie visą tą laiką buvo su manim: Sophie,
dėkoju už visa ko pradžią, pirmiausia – už nuorodą į
„Curtis Brown“ mokyklą; sakyti, kad esu tau skolinga,
per menka. Ačiū už nuolatinę paramą ir rimtą
nusiteikimą, tavo užjaučiamą duobėto kūrybinio
proceso supratimą, leidybines įžvalgas, tavo
pasiruošimą viską pametus paklausti ir atsakyti į
amžiną klausimą: sausainiai? Ar fėjų saldainiukai? Zoë,
dėkoju už tavo gerumą blogomis dienomis ir džiaugsmą
geromis dienomis, už tavo bauginantį šeštą pavojaus
jausmą, už visas Ellie nuotraukas, kurios mane visada
prajuokindavo, ir už tavo puikų juokingų dalykų rinkinį,
kurio vieta turbūt muziejuje. Kad ir kokia būdavai
užimta, visada rasdavai laiko užsukti paplepėti. Dėkoju
Davidui, bet paprasto ačiū negana, todėl parašysiu
didžiosiomis raidėmis: AČIŪ. Už tai, kad visada buvai
pasiruošęs skaityti, už tai, kad esi geresnis virėjas, už tai,
kad įtraukdavai mane į ginčus, o ypač už tai, kad
apsimetei ramus, kai galiausiai pamatei, kaip aš
ištisomis dienomis kalbuosi su savimi. Gyvenime
nemaniau, kad tiek linksmybės (jau nekalbant apie tą
nesuprantamą gebėjimą skaičiuoti po septynis nuo trijų
šimtų ir gerokai į neigiamus skaičius mažiau nei per
minutę) gali tilpti viename žmoguje. Myliu ir žaviuosi
tavimi. Galiausiai, dėkoju savo šuniui Penktadieniui,
kuris išėjo, bet yra neužmirštas, ir visada stoiškam 99.
Atsiprašau už kiekvieną kartą, kai pasakydavau kuriam
nors iš jūsų: „Tik pabaigiu pastraipą ir galim eiti.“
 Apie autorę

BONNIE GARMUS yra reklamos kūrėja ir kūrybinė

direktorė, dirbusi įvairiose technologijų, medicinos ir
švietimo srityse. Ji yra atvirų vandenų plaukikė,
irkluotoja ir dviejų nuostabių dukrų motina. Gimusi
Kalifornijoje, o pastaruoju metu gyvenusi Sietle, dabar
su vyru ir šunimi vardu 99 gyvena Londone.