Versta iš:

Huntley Fitzpatrick, MY LIFE NEXT DOOR, Dial Books, 2012

ISBN 978-609-01-1216-8

Copyright © 2012 by Huntley Fitzpatrick

Visos teisės saugomos.
This edition published by arrangement with Dial Books for Young Readers, a division of Penguin Young Readers Group, a member of
Penguin Group (USA) LLC, A Penguin Random House Company.

Viršelio iliustracijos:
© Nata Sdobnikova / Shutterstock.com
© foaloce / Shutterstock.com

© Vertimas į lietuvių kalbą, Loreta Gema Baltaduonė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Redaktorė Birutė Sabonienė

Korektorės Gražina Stankevičienė, Giedrė Bulatovienė
Viršelio dailininkė Jurga Kurtinaitienė
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
 Colettei Corry – geriausiai draugei,
nors šie žodžiai, deja, visko neišreiškia.
 Pirmas skyrius

Su Garetais bendrauti buvo uždrausta nuo pat pradžių.

Tačiau jie ypatingi ne todėl.
Tą dieną, prieš dešimt metų, kai buvome kieme, prie gretimo namo malksnomis dengtu stogu su
žemais šlaitais privažiavo senutėlaitis jų sedanas, sekdamas paskui dengtą sunkvežimį su baldais.
– Vaje, – atsiduso mama iš nevilties nuleisdama rankas. – Aš tikėjausi, kad šito išvengsime.
– Ko šito? – šūktelėjo mano vyresnioji sesuo nuo įvažos į mūsų kiemą.
Ji buvo aštuonerių ir jai jau buvo nusibodusi tos dienos užduotis – gėlyne priešais namą pasodinti
žonkilinių narcizų svogūnėlius. Nieko nelaukdama ji nutipeno prie statinių tvoros, kuri skyrė mūsų
namą nuo kaimynų, ir pasistiebė ant pirštų galiukų, kad galėtų pamatyti atvykėlius. Aš prisiplojau
veidu prie skersinių ir apstulbusi vėpsojau, kaip iš sedano pabiro tėvai ir penki vaikai tarsi iš klounų
automobilio cirke.
– Kaip tik šito, – mostelėjo mama kastuvėliu į automobilį kita ranka sukdama savo sidabriškai
gelsvus plaukus į kuodelį. – Kiekvienoj apylinkėj būna po vieną tokią šeimą. Jie niekada
nenusipjauna žolės. Po visą kiemą išmėto žaislus. Niekada nepasisodina gėlių arba pasisodina, bet
neprižiūri. Netvarkinga šeima, per kurią nukrinta nekilnojamojo turto vertė. Štai jie. Kaimynystėje.
Samanta, svogūnėlį sodini aukštyn kojom.
Aš apverčiau svogūnėlį keliais įsiremdama į žemę, kad būčiau kuo arčiau tvoros, ir nė akimirkos
nenuleidau akių nuo tėvo, kuris lengvu judesiu nuo automobilio sėdynės pakėlė kūdikį, o jam ant
nugaros užsiropštė garbanotas dvimetis.
– Jie atrodo malonūs, – tariau aš.
Pamenu, kad po to stojo tyla ir aš pakėliau akis į mamą.
Ji purtė galvą nutaisiusi keistą išraišką.
– Samanta, čia svarbu ne tai, ar jie malonūs. Tau jau septyneri. Tu privalai suprasti, kas yra
svarbiausia. Penki vaikai. Dieve šventas. Visai kaip jūsų tėvo šeimoje. Beprotybė. – Užvertusi akis į
dangų ji vėl papurtė galvą.
Aš pasislinkau arčiau Treisės ir nagu nuo tvoros nukrapščiau baltų dažų atplaišėlę. Sesuo metė į
mane tą patį įspėjamą žvilgsnį, kaip ir tuomet, kai ji žiūrėdavo televizorių, o aš prieidavau ko nors
paklausti.
– Koks jis gražus, – tarė ji ir prisimerkusi toliau spoksojo pro tvorą. Aš pamačiau iš automobilio
galo išsirangiusį vyresnį berniuką su beisbolo pirštine rankoje, siekiantį kartono dėžės su sporto
reikmenimis.

Jau tada Treisė mėgdavo prieštarauti pamiršdama, kaip mamai sunku mus auginti vienai. Tėtis išėjo
net neatsisveikinęs, palikdamas kupiną nevilties mamą su metukų kūdikiu ir į pasaulį besiruošiančiu
ateiti kitu, bet, laimė, su palikimu, gautu iš jos tėvų.
Po kurio laiko paaiškėjo, kad mūsų naujieji kaimynai Garetai buvo lygiai tokie, kaip mama ir
spėjo. Veją geriausiu atveju nusipjaudavo kartkartėmis. Jų kalėdinės lemputės kybodavo iki Velykų.
Jų kiemas buvo tikras kratinys: jame buvo baseinas, batutas, sūpuoklės ir laipynė. Retkarčiais
ponia Garet pasodindavo ko nors sezoninio, chrizantemų rugsėjį ar sprigių birželį, bet gėlės
nugeibdavo ir sunykdavo, nes ji turėjo svarbesnių darbų – prižiūrėti savo penkis vaikus. Po kurio
laiko jų jau buvo aštuoni. Visi gimę maždaug kas treji metai.
– Kai jie sulaukia dvidešimt dviejų mėnesių, – nugirdau vieną dieną parduotuvėje ponią Garet
aiškinančią poniai Meison, pastebėjusiai jos augantį pilvuką, – man pasidaro neramu. Jie jau išauga
iš kūdikystės, o aš taip myliu kūdikius.
Ponia Meison kilstelėjo antakius ir nusišypsojo, paskui sučiaupusi lūpas nusigręžė ir suglumusi
papurtė galvą.
Tačiau ponia Garet, regis, nekreipė į tai dėmesio, atrodė rami ir patenkinta savo chaotiška
šeimynėle. Kai man sukako septyniolika, jų buvo penki berniukai ir trys mergaitės.
Džoelis, Alisa, Džeisas, Endė, Dafas, Haris, Džordžas ir Petsė.

Per tuos dešimt metų, kai Garetai gyveno šalia mūsų, turbūt nebuvo nė karto, kad mama, pažvelgusi
pro šoninius mūsų namo langus, irzliai neatsidustų. Ant batuto per daug vaikų. Ant vejos suversti
dviračiai. Prie pašto dėžutės vėl pririštas ir vėjyje šoka rausvas ar žydras balionas. Triukšmingas
krepšinis. Visu garsu įjungta muzika, o Alisa su draugais kaitinasi saulėje. Vyresnieji berniukai
plauna automobilius ir laistosi iš žarnų. O jei ne, tai ponia Garet ramiai sau maitina krūtimi ant
priekinių laiptelių arba sėdi ten pat ponui Garetui ant kelių ir nesijaudina, kad visi mato.
– Tai nepadoru, – sakydavo mama stebėdama.
– Jie įstatymų nepažeidžia, – visuomet atremdavo Treisė, būsimoji teisininkė, atmesdama atgal
platininės spalvos plaukus. Ji atsistodavo šalia mamos ir sekdavo Garetus pro didįjį šoninį virtuvės
langą. – Teismas leidžia maitinti krūtimi kur tik nori. O jos namų laiptai iš tiesų yra visiškai teisėta
vieta.
– Bet kam? Kam to reikia, jeigu yra buteliukai ir mišinukai? O jeigu jau taip būtina, juk galima ir
viduje.
– Mama, ji tuo pat metu prižiūri kitus vaikus. Ji kitaip negali, – kartais įsiterpdavau ir aš
pritardama Treisei.
Mama atsidusdavo, papurtydavo galvą ir iš sandėliuko išsitraukdavo dulkių siurblį lyg kokius
raminamuosius vaistus. Man vaikystės lopšinė – tai ūžiantis mamos dulkių siurblys, kuris ant smėlinės
spalvos svetainės kilimo palikdavo tobulai simetriškas linijas. Rodos, kad jai linijos buvo tokios
svarbios, esminės, jog ji įsijungdavo siurblį, kai mudvi su Treise pusryčiaudavome, ir po to iš lėto
sekdavo paskui mus, kol užsivilkdavome paltukus ir užsidėdavome kuprines. Tada atsitraukusi
panaikindavo mūsų pėdsakus, paskui savo pačios, ir pagaliau mes visos atsidurdavome lauke.
Galiausiai ji rūpestingai atremdavo siurblį į vieną iš mūsų prieangio kolonų ir įsitempdavo jį atgal į
namus, kai vakare sugrįždavo iš darbo.

Iš pat pradžių buvo aišku, kad su Garetais žaisti negalima. Nunešusi privalomą lazaniją „sveiki
atvykę į mūsų gatvę“, mama kaip įmanydama stengdavosi būti kuo nedraugiškesnė. Į ponios Garet
pasisveikinimo šypsenas ji atsakydavo išdidžiu linktelėjimu. Pono Gareto pasiūlymus nupjauti veją,
sugrėbti lapus ar nukasti sniegą ji atmesdavo atžariu: „Mums viską padaro firma, bet dėkui už
pasiūlymą.“
Galiausiai Garetai liovėsi siūlęsi.
Nors jie gyveno gretimame name ir man laistant mamos gėles pro šalį dviračiu pravažiuodavo
vienas iš vaikų, jų išvengti buvo nesunku. Jų vaikai lankė vietines valstybines mokyklas. Mudvi su
Treise ėjome į Hodžsą, vienintelę mūsų nediduko Konektikuto valstijos miestelio privačią mokyklą.

Vieno dalyko mama nežinojo (ir būtų griežtai sudraudusi), kad aš stebėjau Garetus. Nuolatos.
Už mano kambario lango yra nedidelė stogo plokštuma, apjuosta miniatiūrine tvorele. Ne
balkonėlis, o labiau palangė. Ji yra tarp dviejų išsikišusių stogo šlaitų, kurie užstoja ją nuo gatvės ir
kiemo pusės, o nuo jos matyti dešinioji Garetų namo pusė. Dar prieš jiems atsikraustant, aš čia
sėdėdavau ir mąstydavau. O vėliau svajodavau.
Kai ateidavo laikas miegoti, aš išsiropšdavau laukan paspoksoti pro šviečiančius langus ir
pasižiūrėti, kaip ponia Garet, šalia ant stalo pasisodinusi vieną iš savo mažylių, plauna indus. Arba
kaip svetainėje su vyresniaisiais berniukais ponas Garetas eina imtynių. Arba kaip užsidegus šviesai,
kur tikriausiai miegodavo kūdikis, ponas Garetas ar ponia Garet žingsniuoja pirmyn ir atgal ir trina
sau juosmenį. Tai buvo lyg žiūrint nebylųjį kiną, visiškai nepanašų į mano gyvenimą.
Bėgant metams aš įsidrąsinau. Kartais stebėdavau dienos metu, po mokyklos, susigūžusi ir
atsišliejusi į šiurkštų kraigą, bandydama susigaudyti, kuris Garetas atsiliepia į vardą, išgirstą šaukiant
pro tinklelio duris. Tai nebuvo paprasta, nes jie visi buvo rusvų garbanotų plaukų, įdegę ir tvirto
sudėjimo, tarsi kokia atskira gentis.
Lengviausia buvo atpažinti Džoelį – jis buvo vyriausias ir sportiškiausias. Jo nuotrauka dažnai
puikuodavosi vietiniuose laikraščiuose dėl įvairių sportinių pasiekimų – aš buvau įsiminus jo
nespalvotą atvaizdą. Alisa, antroji pagal amžių, dažėsi plaukus keisčiausiomis spalvomis ir dėvėjo
drabužius, kurie nelikdavo nepastebėti ponios Garet, taigi aš įsidėmėjau ir ją. Džordžas ir Petsė buvo
patys mažiausi. Vidurinieji berniukai: Džeisas, Dafas ir Haris… Aš jų neskyriau. Buvau tikra, kad
Džeisas vyriausias iš trijų, bet ar jis ir aukščiausias? Dafas turėjo būti protingiukas, kuris varžėsi
šachmatų turnyruose ir protų mūšiuose, bet nenešiojo akinių ir neturėjo jokių kitų akivaizdžių žiniuko
požymių. Haris nuolatos pakliūdavo į bėdą – jį vis lydėdavo „Hari! Kodėl taip padarei?“ O
viduriniosios mergaitės Endės, regis, amžiais visi pasigesdavo, nes, kai ateidavo pietų metas ar
šeimyna kur nors važiuodavo, jos vardą šaukdavo ilgiausiai:
– Ennnnnnnnndeeeeeeeeee!
Iš savo slėptuvės apžvelgdavau kiemą mėgindama surasti Endę, sužinoti, ką vėl iškrėtė Haris, arba
pamatyti ekstravagantiškus Alisos apdarus. Garetai buvo mano pasaka prieš miegą, kai dar nė
nenumaniau, jog pati vieną dieną tapsiu tos pasakos veikėja.
 Antras skyrius

Pirmąjį tvankų birželio vakarą aš leipstu namuose viena, stengiuosi džiaugtis ramybe, tačiau
šmirinėju po kambarius ir negaliu nurimti.
Treisė išėjo į pasimatymą su Flipu, nauju šviesiaplaukiu tenisininku iš nesibaigiančios jos
draugužių plejados. Aš negaliu prisiskambinti savo geriausiai draugei Nenei, kurią nusigvelbė jos
bičiulis Danielius, nes aną savaitę jis baigė mokyklą. Televizorius nerodo nieko įdomaus, į miestą
eiti nenoriu. Truputį pasėdėjau verandoje, bet per atoslūgį oras pritvinkęs drėgmės ir atsiduoda
dumblu, kurio kvapą nuo upės atneša vėjelis.
Taigi aš sėdžiu mūsų skliautuotoje svetainėje, kramsnoju ledo gabalėlį, likusį išgėrus selterį, ir
vartau Treisės madų žurnalus. Staiga išgirstu šaižų pratisą skambutį. Jis nesiliauja, ir sunerimusi
apsidairau bandydama atspėti, kas tai galėtų būti. Džiovintuvas? Dūmų detektorius? Pagaliau suvokiu,
kad tai durų skambutis, kuris vis skamba ir niekaip nenutyla. Aš nuskubu atidaryti durų tikėdamasi
pamatyti – atsidūstu – vieną iš Treisės buvusių kavalierių, po nesuskaičiuojamų braškinių kokteilių
užmiesčio klube sumaniusių ją susigrąžinti.
Bet pamatau prie durų skambučio prisispaudusią mamą, kurią aistringai bučiuoja kažkoks tipas.
Kai plačiai atveriu duris, jie susvirduliuoja, tada jis ranka įsiremia į staktą ir bučiuoja ją toliau. O aš
stoviu sutrikusi, sunėrusi rankas, slegiančiame ore vos pastebimai plevena mano ploni naktiniai
marškiniai. Mane apgaubia vasaros garsai. Bangų pliuškenimas tolumoje; gatve atriaumojantis
motociklas; sedulos medžiuose šnarantis vėjas. Nė vienas šių garsų, net mano pasirodymas
nesustabdo nei mamos, nei to vyruko. Net kai drioksteli į Garetų kiemą įsukusio motociklo variklio
cilindras, kas paprastai varo mamą iš proto.
Pagaliau jie pritrūksta oro ir mama nejaukiai susijuokdama atsigręžia.
– Samanta, Dieve! Kaip tu mane išgąsdinai.
Ji sutrikusi, jos balsas aukštas kaip mergaitės. Ne tas valdingas „bus taip, o ne kitaip“ tonas, kokiu
ji paprastai kalba namuose, ir ne medaus ir plieno, kokį ji nutaiso darbe.
Prieš penketą metų mama įsitraukė į politiką. Iš pradžių mudvi su Treise į tai rimtai nežiūrėjome –
mes net neprisiminėme mamos balsuojančios. Tačiau kartą ji grįžo namo iš mitingo visa įkaitusi ir
pasiryžusi tapti valstijos senatore. Ji iškėlė savo kandidatūrą, laimėjo, ir mūsų gyvenimas apsivertė
aukštyn kojom.
Mes ja didžiavomės. Tikrai. Tačiau ji neberuošdavo mums pusryčių ir netikrindavo namų darbų, o
išeidavo penktą ryto ir traukdavo į Hartfordą, „kol neprasidėjo spūstys“. Iki vėlumos posėdžiaudavo
komisijose ir specialiose sesijose. Savaitgaliais laiką skirdavo ne Treisės gimnastikos treniruotėms
ar mano plaukimo pamokoms, o ruošdavosi būsimiems rinkimams, dalyvaudavo susirinkimuose ir
vietiniuose renginiuose. Treisė darė viską, ką daro sunkūs paaugliai. Kvailiojo su narkotikais ir
alkoholiu, vagiliavo parduotuvėse, miegojo su daugybe vaikinų. O aš perskaičiau kalnus knygų,
mintyse tapau demokrate (mama buvo respublikonė) ir dar daugiau laiko leidau stebėdama Garetus.
Taigi šįvakar aš čia, priblokšta spoksau į netikėtą ir ilgai trunkantį VMD (viešą meilumo
demonstravimą), kol galiausiai mama tą tipą paleidžia. Jis atsisuka į mane, ir aš aikteliu.
Kai vyras tave palieka, nėščią ir su kūdikiu, jo nuotraukos ant židinio nelaikai. Mes turime vos
kelias tėčio nuotraukas, ir visos jos Treisės kambaryje. Visgi aš jį atpažįstu – jo žandikaulio linkį,
duobutes skruostuose, spindinčius gelsvus kaip kviečiai plaukus ir plačius pečius. Šitas vyras turi
visus šiuos bruožus.
– Tėti?
Svajingas ir apspangęs mamos veidas staiga persimaino, lyg būčiau nusikeikusi.
Vyrukas atsitraukia nuo mamos ir ištiesia man ranką. Jam įžengus į apšviestą svetainę, aš pamatau,
kad jis daug jaunesnis, nei dabar turėtų būti mano tėtis.
– Sveika, brangute. Aš esu naujausias – taip pat ir energingiausias – tavo mamos rinkimų štabo
narys.
Energingiausias? Tai jau tikrai.
Jis paspaudžia man ranką, bet aš neatsakau.
– Tai Klėjus Takeris, – pagarbiai taria mama, lyg tartų Vinsento van Gogo arba Abraomo
Linkolno vardą. Ji priekaištaudama į mane pažvelgia, be jokios abejonės, dėl „tėčio“, bet greitai
susitvardo. – Klėjus yra dirbęs nacionalinėse rinkimų kampanijose. Labai pasisekė, kad jis sutiko
man pagelbėti.
Kokios jo pareigos? – svarstau jai kedenantis plaukus, ir tas judesys yra ne kas kita, o grynas
koketavimas. Mano mama?
– Taigi, Klėjau, – suokia ji. – Juk sakiau tau, kad Samanta didelė mergaitė.
Aš nustembu. Mano ūgis metras šešiasdešimt. Su kulniukais. „Didelė mergaitė“ yra gerokai
perdėta. Tada man paaiškėja. Ji turi omeny, kad suaugusi. Per daug suaugusi tokiai jaunai kaip ji.
– Klėjus didžiai nustebo sužinojęs, kad turiu paauglę dukrą. – Mama užsikiša už ausies sruogą,
išslydusią sukedenus plaukus. – Jis sako, kad aš ir pati kaip paauglė.
Įdomu, ar ji jam minėjo Treisę, o gal ją pasiliks kitam kartui.
– Tu tokia pat graži kaip ir tavo mama, – sako jis man, – todėl dabar aš tuo tikiu. – Jis kalba su
pietietišku akcentu, kuris man asocijuojasi su tirpstančiu ant sklindžio sviestu ir sūpuoklėmis
verandoje.
Klėjus dairosi po svetainę.
– Koks nuostabus kambarys, – giria jis. – Tarsi kviestų vyrą prisėsti ir ištiesti kojas po ilgos,
sunkios dienos.
Mama šypsosi laiminga. Ji didžiuojasi mūsų namais, dažnai atnaujina interjerą, vis ką nors
padailindama jau ir taip tobulame name. Jis iš lėto sukiojasi po kambarį, tyrinėja ant akinamai baltų
sienų sukabintus milžiniškus paveikslus su kraštovaizdžiu, apžiūrinėja smėlio spalvos minkštasuolius,
tokius pilvotus, kad vargiai galėtum ant jų atsisėsti, bei didžiulius fotelius ir galiausiai įsitaiso
viename iš jų priešais židinį. Aš sukrėsta. Dirsteliu į mamos veidą. Jos gerbėjai visuomet palydi ją
tik iki durų. Tiesą sakant, į pasimatymus ji beveik nevaikšto.
Tačiau mama nesielgia kaip įprastai: ji nežvilgteli į laikrodį ir nesako: „O Dieve, kaip vėlu“ ir
mandagiai neišgrūda jo pro duris lauk. Užuot tai padariusi, ji vėl sukikena kaip mergaitė,
pasičiupinėja perlo auskarą ir ištaria:
 – Aš tuoj išvirsiu kavos.
Ji pasisuka eiti į virtuvę, bet, jai nespėjus žengti žingsnio, prie manęs prieina Klėjus Takeris ir ant
peties uždeda ranką.
– Man atrodo, – sako jis, – kad tu esi iš tų mergaičių, kurios išverda kavos ir leidžia mamai
pailsėti.
Mano veidas plyksteli raudoniu ir aš nesąmoningai atsitraukiu. Aš tikrai užplikau mamai arbatos,
kai ji vėlai grįžta namo. Tai tarsi ritualas. Tačiau dar niekas niekada man nėra liepęs to daryti.
Pamanau, kad ne taip nugirdau. Susipažinau su šiuo vyruku vos prieš porą akimirkų. Kartu kaipmat
imu graužtis, kaip nutinka mokykloje, kai būnu užmiršusi išspręsti papildomus matematikos
uždavinius, kad gaučiau geresnį pažymį, ar kai nelankstytus švarius skalbinius sugrūdu į komodą.
Stoviu, nežinodama, ką atsakyti, ir tyliu. Pagaliau linkteliu ir nupėdinu į virtuvę.
Skaičiuodama, kiek šaukštelių kavos beriu į kavinuką, klausausi iš svetainės atsklindančio
murmėjimo ir juoko. Kas tas vyras? Ar Treisė jį pažįsta? Greičiausiai ne, jeigu jau aš esu suaugusi
dukra. Be to, Treisė lydi Flipą į teniso varžybas nuo praėjusios savaitės, kai jiedu baigė mokyklą. Ne
varžybų metu, kol mama darbe, jų kabrioletas stovi mūsų kieme su nuleistais sėdynių atlošais.
– Ar kava jau paruošta, mieloji? – sušunka mama. – Klėjui neprošal išgerti ko nors tonizuojančio.
Jis nusidirbęs kaip šuo.
Kaip šuo? Išpilstau kavą į puodelius, pastatau juos ant padėklo, ištraukiu grietinėlę, cukrų,
servetėles ir nužingsniuoju atgal į svetainę.
– Ačiū, mieloji, bet Klėjus geria iš didelio puodelio. Ar ne, Klėjau?
– Teisingai, – atsako jis plačiai šypsodamasis ir atkiša man puodelį. – Paties didžiausio, kokį tik
turite, Samanta. Kofeinas – tai mano kuras. Mano silpnybė. – Jis mirkteli.
Grįžusi iš virtuvės antrą kartą tėkšteliu priešais Klėjų puodelį. Mama sako:
– Tu pamilsi Samantą, Klėjau. Ji labai šauni mergaitė. Šiais metais ji pasirinko visus dalykus
pažangiems moksleiviams. Gavo geriausius pažymius. Ji dirbo metraščio redkolegijoje, leido
mokyklos laikraštį, dalyvaudavo plaukimo varžybose… Tikra žvaigždė ta mano dukra. – Mamos
veidą nušviečia jos tikroji šypsena, toji, kuri siekia akis. Aš atsileidžiu.
– Kokia mama, tokia ir duktė, – sako Klėjus, mamos akys nuslysta atgal prie jo veido ir stačiai į jį
įsisiurbia. Jie vogčiomis persimeta žvilgsniais, mama nueina ir atsisėda ant jo fotelio ranktūrio.
Akimirksnį aš suabejoju, ar vis dar esu kambaryje. Akivaizdu, kad man leidžiama eiti. Puiku. Esu
išgelbėta nuo neabejotinos galimybės netekti savitvardos ir šliūkštelėti dar karštą Klėjaus kavą iš
didelio puodelio jam ant kelių. Arba ką nors tikrai šalto ant mamos.

Atsiliepk, atsiliepk, maldauju telefono. Pagaliau ragelyje sukliksi. Tačiau išgirstu ne Nenės, o Timo
balsą.
– Meisonų namai, – atsiliepia jis. – Jeigu tu esi Danielius, žinok, kad Nenė išėjo į pasimatymą su
kitu. Jo galas didesnis.
– Aš ne Danielius, – atsakau jam. – Bet ar tikrai? Ar ji tikrai su kitu?
– Nagi, žinoma, ne. Nenė? Jai pasisekė, kad turi Danielių, mėšlas kaip liūdna.
– Kur ji?
 – Kažkur netoliese, – paslaugiai aiškina Timas. – Aš esu savo kambaryje. Ar kada nors
susimąstei, kam reikalingi plaukeliai ant kojų pirštų?
Timas gatavas. Kaip paprastai. Aš užsimerkiu.
– Ar dabar galiu su ja pasikalbėti?
Timas atsako, kad tuojau ją pakvies, bet po dešimties minučių aš vis dar laukiu. Jis tikriausiai net
užmiršo, kad atsiliepė telefonu.
Aš išjungiu telefoną, trumpam atsigulu ant lovos ir spoksau į ventiliatorių palubėj. Paskui atidarau
langą ir išlipu laukan.
Kaip visuomet Garetų namuose dega beveik visos šviesos. Taip pat ir įvažoje, kur Alisa, jos
provokuojamai apsirengę draugai ir Garetų berniukai žaidžia krepšinį. Tarp jų gali būti ir Garetų
panelių kavalierių. Sunku suprasti, nes jie visi kaip pašėlę šokinėja, iš „iPod“ garsiakalbių, padėtų
ant laiptų, žviegia muzika.
Aš nemoku žaisti krepšinio, bet žaidimas, regis, smagus. Žvilgteliu pro svetainės langus ir matau
ponus Garetus. Ji stovi atsirėmusi į jo krėslo atkaltę ir žiūri į jį, o jis rodo jai kažką žurnale. Jų
miegamajame, kur miega kūdikis, dar dega šviesa, nors jau labai vėlu. Įdomu, ar Petsė bijo tamsos.
Staiga išgirstu balsą, visai čia pat. Apačioje.
– Labas.
Aš taip išsigąstu, kad vos nenusiritu. Paskui ant kulkšnies pajuntu tvirtą ranką ir išgirstu šnaresį,
kažkokiam vaikinui vijoklių atramomis ropščiantis ant stogo į mano slaptavietę.
– Labas, – pakartoja jis sėsdamas greta it senas pažįstamas. – Gal tave reikia išgelbėti?
 Trečias skyrius

Aš spoksau į šį vaikiną. Jis, žinoma, Garetas, bet ne Džoelis, tad kuris? Iš arti, apšviestas iš mano
kambario sklindančios šviesos, jis atrodo kitoks nei dauguma Garetų: jo ilgesnės kojos, jis
lieknesnis, jo banguoti plaukai šviesesnio rusvo atspalvio, su sruogelėmis, jau išblukintomis saulės.
– Kam mane gelbėti? Tai mano namai, mano stogas.
– Nežinau. Pamatęs tave čia, aš tiesiog pagalvojau, kad galbūt esi Erškėtrožė? Bokšte uždaryta
princesė ar panašiai. Tokie ilgi šviesūs plaukai ir… na…
– O tu kas būtum? – Žinau, kad imčiau juoktis, jeigu jis pasakytų „princas“.
Tačiau jis atsako „Džeisas Garetas“ ir ištiesia man ranką pasisveikinti, tarsi mes būtumėm
koledžo priėmimo komisijoje, o ne vakare atsitiktinai sutūpę ant mano stogo.
– Samanta Rid. – Aš priglaudžiu savo ranką prie jo delno kažkaip savaime labai mandagiai, nors
aplinkybės ir keistos.
– Tikras princesės vardas, – atsako jis atsisukdamas į mane ir nusišypso. Jo labai balti dantys.
– Aš ne princesė.
Jis mane nužvelgia tiriamu žvilgsniu.
– Tu tai sakai itin pabrėžtinai. Ar aš turėčiau žinoti ką nors daugiau?
Visas pokalbis labai keistas. Visai nelogiška tikėtis, kad Džeisas Garetas turėtų ar privalėtų ką
nors apie mane žinoti. Tačiau, užuot jam taip ir pasakiusi, nejučiomis imu ir prisipažįstu:
– Na, pavyzdžiui, vos prieš akimirką norėjau užmušti žmogų, su kuriuo ką tik susipažinau.
Džeisas ilgai nieko neatsako, lyg rinktųsi žodžius.
– Kąąą gi, – pagaliau taria jis. – Įsivaizduoju, kad taip jaučiasi daugybė princesių… iš anksto
sutartos vedybos ir visa kita. Kas žino, su kuo tau bus lemta gyventi? Bet… ar tas asmuo, kurį nori
suluošinti, esu aš? Aš užuominą suprasiu. Gali manęs paprašyti nulipti nuo savo stogo, bet tik ne
trupinti mano kelio girnelių.
Jis ištiesia kojas, suneria rankas už galvos (ak, kaip patogu, ypač ne savo teritorijoje).
Nepaisydama tokios jo povyzos kažkodėl pradedu jam pasakoti apie Klėjų Takerį. Gal todėl, kad
Treisės nėra namie, o mama elgiasi kaip svetima. Gal todėl, kad Timas netikęs, o Nenė kažkur
dingusi. O gal tai susiję su Džeisu, su jo ramiu sėdėjimu laukiant mano pasakojimo, lyg jam būtų
įdomūs nepažįstamos mergaitės paistalai. Šiaip ar taip, aš jam papasakoju.
Kai baigiu, stoja tyla.
Galiausiai jis prabyla iš prieblandos, jo profilį apšviečia mano lango šviesa.
– Na, Samanta… tave supažindino su tuo tipu. Nuo tos akimirkos reikalai ėmė ristis žemyn. Dėl to
žmogžudystę būtų galima pateisinti. Retkarčiais man kildavo noras užmušti vieną ar kitą žmogų, kurį
pažinojau dar mažiau… kokį pirkėją prekybos centre.
Gal aš sėdžiu ant stogo su psichopatu? Aš imu trauktis atgal, o jis dėsto toliau:
– Tuos, kurie dažnai prieina prie mano mamos, kai ji būna su visa mūsų šutve, ir jai sako: „Žinote,
yra būdų šito išvengti.“ Tarsi turėti didelę šeimą būtų tolygu, na, miško gaisrui, o jie būtų ugniagesiai.
Tuos, kurie aiškina mano tėčiui apie vazektomiją ir universitetinio išsilavinimo brangybę, lyg jis to
nežinotų. Ne kartą norėjosi juos prikulti.
O! Dar niekada nebuvau sutikusi vaikino, nei mokykloje, nei kitur, kuris taip greitai pereitų nuo
banalių dalykų prie rimtų.
– Reikia būti budriam susidūrus su žmonėmis, kurie manosi žiną vienintelį teisingą kelią, – svarsto
Džeisas. – Jeigu pasipainiosi jiems po kojomis, jie gali netyčia tave nudėti.
Prisimenu visas savo mamos kalbas apie vazektomiją ir universitetą.
– Užjaučiu, – atsakau.
Džeisas nustebęs sukruta.
– O mano mama sako, jog tai jų reikia gailėtis, gailėtis visų, kurie mano, kad jų tiesa turėtų tapti
visuotiniu įstatymu.
– O ką sako tavo tėtis?
– Mudu šiuo klausimu sutariame. Kaip ir visa mūsų šeima. Mama yra mūsų pacifistė. – Jis šypteli.
Krepšinio aikštelėje girdėti džiaugsmo šūksniai. Aš žvilgteliu į aikštelę ir pamatau, kaip vienas
berniukas sugriebia mergaitę už juosmens, pakėlęs ją apsuka ir nuleidęs ant žemės stipriai
prispaudžia prie savęs.
– Kodėl tu ne ten? – paklausiu jo.
Jis ilgai žvelgia į mane lyg galvodamas, ką atsakyti. Pagaliau taria:
– Tai tu man pasakyk, Samanta.
Tada jis atsistoja, pasirąžo, palinki labos nakties ir nulipa vijoklių atramomis žemyn.
 Ketvirtas skyrius

Rytmečio šviesoje valantis dantis, atliekant įprastą rytinę ruošą, žvelgiant į gerai pažįstamą veidą
veidrodyje – šviesius plaukus, mėlynas akis, strazdanas, nieko ypatingo – lengva patikėti, kad
sapnavau, jog sėdėjau tamsoje vienais naktiniais marškiniais ir kalbėjausi apie jausmus su
nepažįstamu vaikinu – su pačiu Garetu.
Per pusryčius mamos paklausiu, kur ji susipažino su Klėjum Takeriu, tačiau nieko nepešu, nes ji
dulkių siurbliu kruopščiai išsiurbia save pro duris ir trumpai teatsako:
– Politiniame renginyje.
Kadangi kitur ji nevaikšto, todėl aiškiau netampa.
Virtuvėje pasigaunu Treisę, kuri priešais veidrodį virš baro dažosi blakstienas netepančiu tušu
ruošdamasi praleisti dieną paplūdimyje su Flipu, ir papasakoju apie praėjusį vakarą. Bet nutyliu apie
Džeisą ant stogo.
– Ir kas čia tokio? – atsako ji pasilenkdama arčiau prie savo atvaizdo. – Pagaliau mama sutiko
vyrą, kuris ją uždega. Jeigu jis gali padėti jos rinkimų kampanijai, juo geriau. Juk žinai, kaip ji
nervinasi dėl lapkričio. – Treisė pakreipia savo dažytas akis į manąsias. – Ar tu jaudiniesi dėl savęs
ir artumos baimės?
Nekenčiu, kai Treisė ima man kišti tą savo psichoanalitinį šlamštą. Nuo tada, kai jos maištingasis
etapas baigėsi metais terapijos, ji jaučiasi pasikausčiusi ir išbando tai su kitais.
– Ne, aš jaudinuosi dėl mamos, – tvirtinu aš. – Ji buvo kaip nesava. Jeigu būtum čia buvus, būtum
mačius pati.
Treisė plačiai išskečia rankas, tuo vienu judesiu apimdama visą mūsų šiuolaikinę virtuvę, sujungtą
su milžiniška svetaine ir erdviu holu. Trims žmonėms to per daug, per daug ištaiginga, ir dievai žino,
ką apie mus byloja. Mūsų namas tikriausiai triskart didesnis už Garetų. O jų dešimt.
– Ką man čia veikti? – klausia ji. – Ką mums visoms čia veikti?
Man norisi atsakyti: „Aš čia gyvenu.“ Tačiau suprantu, ką ji nori pasakyti. Mūsų name viskas
aukščiausios klasės, pati naujausia buitinė technika, ir viskas spindi švara. Ir trys žmonės, kuriems
labiau norėtųsi gyventi kur nors kitur.

Mamai patinka rutina. Tai reiškia, kad tam tikromis dienomis vakare valgom tam tikrus patiekalus:
pirmadienį sriubą ir mišrainę, antradienį makaronus, trečiadienį – jautienos kepsnį… taigi galite
įsivaizduoti. Ant sienos ji pasikabinusi mūsų popamokinės veiklos tvarkaraščius, nors neturi laiko
joje dalyvauti pati ir viską sutvarko taip, kad vasarą nebūtumėm per daug laisvos. Tapusi senatore
vienų dalykų ji nebesilaiko, o kitus sugriežtino. Tačiau šventai laikomasi tradicijos penktadieniais
vakarieniauti Stouni Bėjaus baseino ir teniso klube.
Stouni Bėjaus baseino ir teniso klubas ypatingas: visi miestelėnai tvirtai tiki, kad narystė jame
rodo gerą skonį. Jis pastatytas prieš penkiolika metų, nors atrodo kaip Tiudorų stiliaus pilaitė.
Pastatas stūkso ant kalvos virš miesto, taigi iš ten atsiveria puikus upės vaizdas ir girdėti triukšmas
Olimpiniame ir Lagūnos baseinuose. Mama labai mėgsta šį klubą. Ji netgi priklauso jo direktorių
valdybai. O kadangi aš priklausau plaukikų komandai, šią vasarą, kaip ir praėjusią, neatsižvelgus į
mano norus esu įrašyta gelbėtoja ir nuo pirmadienio turėsiu budėti dukart per savaitę. Tai ištisos dvi
dienos klube ir dar penktadienio vakarienės.
Taigi, kadangi šiandien penktadienis, mūsų trijulė: aš, Treisė ir Flipas, žygiuojame paskui mamą
pro įspūdingas ąžuolines duris. Nors Treisė ir Flipas nuolatos siekia VMD olimpinio aukso, mamai
Flipas patinka. Galbūt dėl to, kad jo tėtis yra solidžiausias Stouni Bėjaus verslininkas. Kad ir kaip ten
būtų, kadangi Flipas su Treise susitikinėja jau pusę metų, jis visada kviečiamas penktadieniais kartu
pavakarieniauti skambant dūdmaišių muzikai. Sekasi vaikinui.
Mes turime savo staliuką po didžiuliu paveikslu, kuriame banginių medžiotojų laivas apsuptas
gigantiškų banginių, ir nors banginiai persmeigti harpūnų, jie dar gali praryti vieną kitą nelaimėlį
jūrininką.
– Reikia sudaryti jūsų vasaros planus, – prabyla mama, kai atnešamas krepšelis su duona. – Kad
viskas būtų aišku.
– Ma-ma! Mes jau viską aptarėm. Aš vykstu į Vinjardą. Flipas gavo mielą darbelį pamokyti keletą
šeimų žaisti tenisą, mes su draugėmis išsinuomojom namą, aš dirbsiu padavėja restorane. Nuomą
pradedame mokėti nuo kitos savaitės. Jau viskas sutarta.
Mama nutraukia nuo lėkštės žemyn servetėlę ir ją išlanksto.
– Tai tiesa, Treise, tu man apie tai minėjai. Bet aš tam nepritariau.
– Šitą vasarą leisiu, kaip panorėsiu. Aš šito nusipelniau, – sako Treisė, pasilenkusi virš savo
lėkštės ir siekdama stiklinės su vandeniu. – Tiesa, Flipai?
Flipas išmintingai puola prie duonos, tepa bandelę klevų sviestu ir negali atsakyti.
– Man nebereikia siųsti atsakymų koledžams. Aš pasirinkau Midlberį. Aš nieko neprivalau
įrodinėti.
– Ar stropiai ir gerai dirbti reikia tik tam, kad kažką įrodytum? – kilsteli antakius mama.
– Flipai! – vėl kreipiasi į jį Treisė. Jis vis dar neatsižavi savo bandele, užsitepa dar sviesto ir
nesustodamas kramto.
Mama atsisuka į mane.
– Ką gi, Samanta. Noriu įsitikinti, ar tu pasiruošusi vasarai. Kiek pusdienių per savaitę dirbsi
užkandinėje? – Padavėjui, kuris mums išpilsto šaltą vandenį, ji padovanoja šypseną, skirtą publikai
sužavėti.
– Tris.
– Dar dvi dienas dirbsi gelbėtoja. – Jos kaktoje atsiranda mažytė raukšlelė. – Vadinasi, turi tris
laisvas popietes. Dar savaitgalius. Hm. – Žiūriu, kaip ji perlaužia saldžią grietininę bandelę ir užtepa
ją sviestu, ir puikiai žinau, kad jos nevalgys. Ji tai daro, kai nori susikaupti.
– Mama! Samantai septyniolika! Dieve! – piktinasi Treisė. – Palik jai bent šiek tiek laisvalaikio.
Jai tariant šiuos žodžius stalą aptemdo šešėlis ir mes visi pakeliame galvas. Tai Klėjus Takeris.
– Labas, Greise… – jis pabučiuoja ją į vieną skruostą, paskui į kitą, išsitraukia kėdę šalia mamos,
ją apsuka ir apžergęs atsisėda, – …ir mieloji šeimynėle. Nežinojau, kad turi sūnų.
Treisė su mama skuba ištaisyti klaidą, ir tuo metu prieina padavėjas su valgiaraščiu. Tarsi ir
nebūtina siūlyti, nes klube penktadienio vakarais valgiaraštis nesikeičia nuo tada, kai po žemę
klaidžiojo dinozaurai.
– Kaip tik aiškinau Treisei, kad vasarai ji turėtų pasirinkti ką nors prasmingesnio, – sako mama,
atiduodama Klėjui savo bandelę su sviestu. – Ką nors įdomesnio už linksmybes Vinjarde.
Jis apsikabina kėdės atlošą ir pakreipęs galvą žvelgia į Treisę.
– Man rodos, Greise, tavo Treisei reikėtų praleisti vasarą ne namuose… taip ji geriausiai
pasiruoš mokslams koledže. O tu galėsi daugiau dėmesio skirti rinkimų kampanijai.
Akimirką mama studijuoja jo veidą ir, regis, jame aptinka nematomą ženklą.
– Ką gi, – nusileidžia ji. – Gal ir paskubėjau, Treise. Surašyk man pavardes, telefonų numerius ir
adresus tų mergaičių, su kuriomis nuomosies namą, ir savo darbo valandas.
– Greise, mieloji, – Klėjus Takeris tyliai sukikena. – Čia tėvystė. Ne politika. Čia gatvių adresai
nebūtini.
Mama jam nusišypso, jos skruostikaulius nuskaistina raudonis.
– Tu teisus. Protėju visai be reikalo.
Protėju? Nuo kada mama vartoja tokius žodžius? Mano akyse ji virsta Skarlet Ohara1. Ar tai
padės jai laimėti rinkimus Konektikute? Po stalu iš kišenės išsitraukiu mobilųjį telefoną ir Nenei
nusiunčiu žinutę: „Mamą pagrobė ateiviai, patark, ką daryti.“
Ir ką jūs manote? Nenė man atrašo, nekreipdama į tai dėmesio: „Laimėjau literatūros premiją!
Mano rašinį apie Haką Finą ir Holdeną Kolfildą skelbs valstijos mokyklų lit. žurnale!!!!! Danieliaus
rašinį skelbė pernai, jis sako, kad jam padėjo labai gerai išlaikyti egzą į MTI!!! Kolumbija2, aš
ateinu!“
Prisimenu tą rašinį. Nenė kaip reikiant prie jo prakaitavo, ir man atrodė keista, kodėl ji pasirinko
tokią temą, nes žinau, kad „Rugiuose prie bedugnės“ jai labai nepatinka: „Ten tiek keiksmažodžių. Be
to, jis trenktas.“
„Faina!“– spėju atsakyti, paskui mama paima mano telefoną, uždaro dangtelį ir įsideda į rankinę.
– Samanta, šiandien man skambino Merė Meison dėl Timo. – Ji tyčia gurkšteli vandens ir žvelgia į
mane vėl pakeltais antakiais.
Tai nieko gero nežada. Pastaruoju metu „dėl Timo“ reiškia „nelaimė“.
– Ji nori, kad aš per savo pažįstamus padėčiau jam gauti gelbėtojo darbą. Matyt, „Dešrainių
rojuje“ jam nepasisekė.
Teisingai. Jeigu tau per sudėtinga ant dešrelės užpilti kečupo ir garstyčių, reikia keisti darbą ir
tapti žmonių gelbėtoju.
– Klube atsirado dar viena gelbėtojo vieta, nes atidaromas Lagūnos baseinas. Ką manai?
Užuodžiu nelaimę! Timas ir gelbėjimas nelabai koks derinukas. Žinau, kad jis puikiai plaukia – iki
išmetamas iš Hodžso mokyklos jis buvo jos plaukimo komandoje, – bet…
– Ką? – nekantrauja ji, kol aš kandžioju lūpą.
Dirbdama gelbėtoja aš nenuleidžiu akių nuo baseino nė akimirkos. Įsivaizduoju, kaip Timas sėdi
gelbėtojo krėsle ir raukosi. Tačiau aš seniai nutyliu apie tai, ką jis veikia… jo tėvams, savo mamai…
– Mama, pastaruoju metu… jis labai išsiblaškęs. Aš nemanau…
– Žinau. – Jos balsas nekantrus. – Tai ir yra svarbiausia, Samanta… todėl jam tai būtų naudinga.
Jis turi susitelkti, pabūti saulėje ir gryname ore. Svarbiausia, tai rimtai atrodys jo prašyme į
universitetą. Aš jam rašysiu rekomendaciją. – Ji išsitraukia mobilųjį ir galvos linktelėjimu leidžia
suprasti, kad pokalbis baigtas.
– Ką gi, – sako Klėjus, nusišypsodamas man, Treisei ir Flipui. – Ar jūs, vaikai, nieko prieš, jeigu
mudu su mama paplepėsim apie reikalus?
– Plepėkit į valias, – nerūpestingai atsako Treisė.
Nieko nelaukdamas Klėjus prakalba apie reikalus.
– Greise, aš tyrinėjau to vyruko, Beno Kristoferio, tavo konkurento, išskirtinius bruožus. Ir štai ką
manau: tu turi labiau artimauti su žmonėmis.
Nejaugi yra toks žodis?
Mama žiūri į jį prisimerkusi, lyg jis kalbėtų nesuprantama kalba, tad gal tokio ir nėra.
– Štai Benas Kristoferis. – Klėjus piešia jo portretą: – Užaugo Bridžporte, vargingoje šeimoje,
mokydamasis vidurinėje gaudavo stipendiją, sukūrė nuosavą įmonę, gaminančią saulės baterijas, ir už
jį balsuoja žalieji. – Jis nutyla, užsitepa kitą mamos bandelės pusę sviestu ir atsikanda didelį kąsnį. –
Jis turi nuoširdaus žmogaus įvaizdį. O tu, mieloji, gali kai kam pasirodyti per daug oficiali. Šalta. –
Atsikanda dar vieną kąsnį, vėl kramto. – Aš žinau, kad yra kitaip, bet…
Ui! Žvilgteliu į Treisę tikėdamasi, kad ją tai papiktino lygiai taip pat, kaip ir mane, tačiau jai rūpi
tik Flipas, su kuriuo sėdi supynusi rankas.
– Tai ką man daryti? – Tarp mamos antakių atsiranda gili raukšlė. Dar nesu girdėjusi, kad ji ką
nors klaustų patarimo. Jai sunku paklausti kelio, net kai būna visiškai pasiklydusi.
– Atsipalaiduok. – Klėjus paima jos ranką ir spusteli. – Mes tik parodysime, ką turi. Švelnesnę
Greisės pusę.
Skamba kaip skalbimo miltelių reklama.
Jis kyšteli ranką į kišenę, kažką išsitraukia ir mums visiems rodo. Vieną ankstesnės mamos
kampanijos skrajutę.
– Štai ką turiu minty. Tavo buvusios kampanijos šūkį. „Greisė Rid: Dirbu visų gerovei.“
Brangioji, tai siaubinga.
Mama teisinasi:
– Klėjau, bet aš laimėjau.
Aš stebiuosi, koks jis su ja tiesmukas. Mokykloje mudvi su Treise su kaupu atsiėmėm už tą
rinkiminį šūkį.
– Taip, – šypteli jis, – dėl savo žavesio ir sugebėjimų. Bet kam ta „gerovė“? Atleiskite. Argi aš
neteisus, mergaitės? Flipai? – Flipas suniurna čiaumodamas trečią bandelę ir ilgesingai žvelgia į
duris. Aš jo nekaltinu, kad nori pabėgti. – Savo politinėje kampanijoje paskutinį kartą tai panaudojo
Džonas Adamsas. O gal Aleksandras Hamiltonas. Kaip jau sakiau, turi būti žmonėms pasiekiamesnė,
būti ta, kurios žmonės ieško. Į mūsų valstiją atsikrausto vis daugiau šeimų, jaunų šeimų. Tai tavo
paslėptas lobis. Už tave nebalsuos darbininkai. Jų balsus jau turi Benas Kristoferis. Štai kokia mano
mintis: Greisė Rid atiduoda visas savo jėgas už tavo šeimą, nes šeima jai yra svarbiausia. Ką apie tai
manai?
Čia prieina padavėjas su mūsų užkandžiais. Jis nenustemba, kad prie mūsų stalo sėdi Klėjus, ir aš
pagalvoju, ar tai nebuvo seniai suplanuota.
– Dieve mano, kaip gardžiai atrodo, – sako Klėjus Takeris, kai padavėjas padeda priešais jį
moliuskų sriubą. – Kai kas pasakytų, kad mes, pietiečiai, nemokame tokių dalykų vertinti. Bet man
patinka tai, ką matau priešais save. Ir tai… – jis parodo šaukštu į mano mamą, o mums plačiai
išsiviepia, – yra labai skanu.
Jaučiu, kad Klėjų Takerį matysiu dažnai.

1 Margaret Mitchell romano „Vėjo nublokšti“ pagrindinė herojė iš JAV pietų. (Čia ir toliau – vert. past.)
2 MTI – Masačusetso technologijos institutas. Turimas omenyje Kolumbijos universitetas.
 Penktas skyrius

Kai kitą dieną parsirandu namo, nuo ėjimo vasaros karštyje išpilta lipnaus prakaito, mano akys
kaipmat nukrypsta Garetų pusėn. Namas neįprastai tylus. Stoviu ir žiūriu, paskui kieme pamatau
Džeisą, gulintį ant nugaros ir remontuojantį didžiulį juodos ir sidabro spalvos motociklą.
Noriu iškart pasakyti, kad tikrai nesu iš tų merginų, kurioms patinka motociklai ir odiniai švarkai.
Nė kiek. Maiklas Kristofas su tamsiais megztiniais aukštom apykaklėm ir niūria poezija buvo
vienintelis man patikęs „nenaudėlis“, ir jo užteko, kad atbaidytų nuo jų visam gyvenimui. Mes
draugavome beveik visą pavasarį, kol pagaliau supratau, kad jis ne tiek besikankinantis menininkas,
kiek pati kančia. Taigi nieko negalvodama nueinu iki pat mūsų kiemo galo, pasuku už mamos „geros
kaimynystės“ užtvaros – metro aštuoniasdešimt statinių tvoros, kurią ji pastatė praėjus keliems
mėnesiams po Garetų atsikraustymo, – ir patraukiu per jų kiemą.
– Labas, – pasisveikinu. Nuostabi įžanga, Samanta.
Džeisas atsiremia ant vienos alkūnės ir žvelgia į mane kurį laiką netardamas nė žodžio. Jo veido
išraiška neperprantama, ir man norisi savo ėjimą atsukti atgal.
Tada jis paklausia:
– Tai tikriausiai uniforma?
Mėšlas. Pamiršau, kad nepersirengiau. Pasižiūriu į save, savo trumpą mėlyną sijoną, išpūstą baltą
jūrininko palaidinę ir linksmą raudoną kaklaskarę.
– Nuostabu. – Jaučiuosi siaubingai nejaukiai.
Jis linkteli, tada plačiai nusišypso.
– Man buvo kažkaip nepanašu į Samantą Rid. Kur, po šimts, dirbi? – Jis atsikrenkščia. – Ir kodėl
kaip tik ten?
– Užkandinėje „Pusryčiai visiems“. Prie doko. Mėgstu ką nors veikti.
– O uniforma?
– Pats viršininkas tokią sugalvojo.
Minutę ar dvi Džeisas mane tyrinėja ir paskui taria:
– Jo tikriausiai turtinga fantazija.
Nežinau, ką atsakyti, todėl padarau vieną iš atsainių Treisės gestų ir gūžteliu pečiais.
– Ar gerai moka? – klausia Džeisas siekdamas veržliarakčio.
– Geriausi arbatpinigiai visame mieste.
– Kurgi ne.
Nesuprantu, kodėl pradėjau šį pokalbį. Ir neįsivaizduoju, kaip jį tęsti. Jis susikaupęs kažką
atsukinėja atsuktuvu, raktu ar kaip jis ten, todėl paklausiu:
– Ar tai tavo motociklas?
– Brolio Džoelio. – Jis liaujasi dirbęs ir atsitiesia, lyg taip kalbėtis būtų nemandagu, jeigu jau
bandome kalbėtis. – Jam patinka vaizduoti laisvos dvasios vaikiną, gyvenantį už įstatymo ribų.
Labiau nei žokėjų, nors, tiesą sakant, jis yra žokėjus. Sako, šitaip jis suvysto kietesnes merginas.
 Aš linkteliu, tarsi apie tai nusimanyčiau.
– Ir tikrai?
– Nežinau. – Džeisas suraukia kaktą. – Man įvaizdžio kūrimas yra labiau panašu į apgaulę,
manipuliaciją.
– Vadinasi, tu neturi kokio nors savo veido? – Aš atsisėdu ant pievutės prie žvyruotos
važiuojamosios dalies.
– Ne. Aš esu toks, kokį matai. – Jis man vėl nusišypso.
Atvirai sakant, ką aš matau iš arti ir dienos metu, yra labai gražu. Be banguotų kaštoninių plaukų
su saulės nublukintomis sruogomis ir lygių baltų dantų, Džeisas Garetas turi žalias akis ir tokias
vingrias lūpas, kurios, regis, tuoj šyptels. Ir tas ramus žvilgsnis, tarsi sakantis „nebijau žiūrėti tau
tiesiai į akis“. O, Dieve.
Aš apsidairau, galvoju, ką čia pasakius. Galiausiai:
– Šiandien čia labai tylu.
– Aš prižiūriu kūdikį.
Aš dar kartą apsižvalgau.
– O kur kūdikis? Įrankių dėžėje?
Jis linkteli mano pusėn galva parodydamas, kad suprato mano humorą.
– Miego laikas, – paaiškina jis. – Džordžui ir Petsei. Mama išvažiavo į parduotuvę maisto. Ji
užtrunka visą amžinybę.
– Įsivaizduoju. – Smalsaudama pažvelgiu žemiau jo veido ir pastebiu, kad jo marškinėliai apie
kaklą ir pažastyse šlapi nuo prakaito.
– Gal nori atsigerti? – klausiu aš.
Plati šypsena.
– Taip. Bet nerizikuosiu savo gyvybe ir neprašysiu, kad atneštum ko nors atsigerti. Žinau, kad tavo
mamos naujajam draugužiui būdinga tau įsakinėti.
– Aš irgi ištroškus. Be to, labai karšta. Mano mama gamina skanų limonadą.
Aš atsistoju ir pradedu eiti namų link.
– Samanta.
– Ką?
– Sugrįžk, gerai?
Žvelgiu į jį kokią sekundę, linkteliu ir nueinu namo, palendu po dušu ir pamatau, kad Treisė vėl
niekšiškai sunaudojo visą mano kondicionierių, paskui užsimaunu šortus, užsivelku marškinėlius ir
grįžtu su dviem dideliausiais plastikiniais puodeliais, sklidinais limonado ir skambančių ledukų.
Kai einu per jų kiemą, Džeisas nusisukęs kažką daro vienam ratui, bet išgirdęs mano šliurių
šlepsėjimą atsisuka.
Paduodu jam limonadą. Jis įdėmiai jį apžiūri, ir tada aš imu suprasti, kad šitaip Džeisas Garetas
apžiūri viską – atidžiai, įsidėmėdamas kiekvieną smulkmeną.
– Vaje. Ledukuose ji net užšaldo citrinų žievelių ir mėtų. O ledukai iš užšaldyto limonado.
– Ji perfekcionistė. Kai juos gamina, jautiesi lyg gamtos mokslų laboratorijoje mokykloje.
Jis vienu mauku ištuština visą puodelį ir tiesia ranką kito.
 – Šitas mano, – atsakau.
– O, Dieve. Žinoma. Atleisk. Aš labai ištroškęs.
Ištiesiu ranką su limonadu.
– Gali išgerti. Yra dar.
Jis papurto galvą.
– Negaliu iš tavęs atimti.
Paširdžiuose jaučiu tą keistą plazdėjimą, apie kurį visi kalba. Negerai. Tai antras mudviejų
pokalbis. Labai negerai, Samanta.
Kaip tik tada išgirstu į mano kiemą įburzgiant automobilį.
– Ei, Samanta!
Tai Flipas. Jis išjungia variklį ir atžirglioja pas mus.
– Sveikas, Flipai, – sušunka Džeisas.
– Tu jį pažįsti?
– Pernai jis susitikinėjo su mano seserim Alisa.
Flipas nedelsdamas manęs paprašo:
– Tik nesakyk Treisei.
Džeisas atsisuka į mane klausiamu žvilgsniu.
– Mano sesuo labai savininkiška, – paaiškinu jam.
– Ne tas žodis, – priduria Flipas.
– Nemėgsta savo vaikino buvusių merginų, – sakau aš.
– Ir dar kaip, – sutinka Flipas.
– Puikuuu, – taria Džeisas.
Flipas teisinasi:
– Bet ji ištikima. Nemiega su mano teniso partneriu.
Džeisas susiraukia.
– Žmogau, tu tikriausiai žinojai, į ką įsiveli, kai pradėjai draugauti su Alisa.
Aš žiūriu čia į vieną, čia į kitą.
Flipas atsako:
– Ne… aš nežinojau, kad judu pažįstami.
– Mes ir nebuvome, – atsakau jam ir tuo pat metu Džeisas pritaria:
– Taip.
– Na gerai. Yra kaip yra. – Flipas pamoja ranka parodydamas, kad jo tai nedomina. – Taigi, o kur
Treisė?
– Aš privalau tau sakyti, kad ji visą dieną užsiėmusi, – prisipažįstu aš. Mano sesuo meistriškai
vaidina sunkiai pasiekiamą. Net ir tada, kai ją jau būna pasiekę.
– Nieko sau. Tai kur ji iš tiesų?
– Paplūdimyje.
– Einu ten. – Flipas pasisuka eiti.
– Nunešk jai žurnalą „People“ ir kokosinių sausainių, – sušunku jam pavymui. – Jie aukso vertės.
Kai atsigręžiu į Džeisą, jis vėl man plačiai šypsosi.
 – Tu labai maloni. – Jis atrodo patenkintas, lyg būtų nesitikėjęs, kad turiu tokį charakterio bruožą.
– Nelabai. Man geriau, kai ji laiminga. Tuomet mažiau skolinasi mano drabužių. Juk žinai tas
seseris.
– Taip. Bet maniškės mano drabužių nesiskolina.
Staiga išgirstu veriantį klyksmą, kriokimą, garsą, panašų į priešmirtinį riksmą. Išsigandusi pašoku.
Džeisas parodo į kūdikio monitorių, įjungtą prie garažo durų.
– Džordžas. – Jis pasisuka į namą, paskui atsisuka ir pamoja, kad sekčiau paskui.
Štai taip, einu pas Garetus, po tiekos metų.
Dėkui Dievui, mama dirbs iki vėlumos.
Pirmiausia mane nustebina spalva. Mūsų virtuvė visa balta ir sidabriškai pilka – sienos, granito
stalviršiai, „Sub-Zero“ šaldiklis, „Bosch“ indaplovė. Garetų sienos saulės geltonumo. Užuolaidos
tokios pat geltonos, tik su žaliais lapeliais. O visa kita – įvairiausių spalvų šėlsmas. Visas šaldytuvas
apklijuotas piešiniais, kiti kabo ant sienų. Pigūs žali stalviršiai nukrauti plastilino skardinėmis,
minkštais žaislais ir javainių dėžėmis. Kriauklėje sukrautas lėkščių kalnas jau beveik svyruoja. Stalas
toks didelis, kad prie jo gali susėsti visi Garetai, bet ne tiek didelis, kad ant jo tilptų krūvos
laikraščių bei žurnalų, kojinės, užkandžių pakuotės, plaukiojimo akiniai, prakąsti obuoliai ir bananų
žievės.
Džordžas pasitinka mus vos įėjusius į virtuvę. Rankoje laiko didelį plastikinį triceratopsą ir dėvi
tik marškinėlius su užrašu „Bruklino botanikos sodas“. Taip sakant, be kelnių, be apatinių.
– Ooo, drauguži. – Džeisas pasilenkia ranka mosteldamas į pliką brolio kūno dalį. – Kas gi čia
dabar?
Džordžas, dar drėgnu nuo ašarų veidu, bet nebeklykiantis, giliai atsidūsta. Jo plaukai taip pat
banguoti ir rusvi, bet ašaromis paplūdusios plačios akys mėlynos.
– Aš sapnavau juodąsias skyles.
– Supratau. – Džeisas stodamasis linksi galva. – Ar šlapia visa lova?
Džordžas jausdamasis kaltas nuleidžia galvą, paskui smalsiai pažiūri į mane pro sulipusias
drėgnas blakstienas.
– Kas ji?
– Mūsų kaimynė. Samanta. Ji tikriausiai puikiai nusimano apie juodąsias skyles.
Džordžas įtariai mane nužvelgia.
– Tikrai?
– Na, – prabylu aš, – aaa, žinau, kad tai žvaigždės, kurios išnaudojo visą savo kurą ir dėl savo
pačių gravitacinės jėgos sukrito, ir, aaa, viskas, kas ant jų patenka, pradingsta iš matomos visatos.
Džordžas vėl pradeda kriokti.
Džeisas paima jį ant rankų su pliku užpakaliuku ir visa kita.
– Ji taip pat žino, kad aplink Konektikutą nėra nė vienos juodosios skylės. Ar ne, Samanta?
Jaučiuosi siaubingai.
– Net ir mūsų visatoje, – suskumbu pridurti, nors esu beveik tikra, kad Paukščių Take viena tokia
skylė yra.
– Paukščių Take viena yra, – rauda Džordžas.
 – Bet tai tikrai toli nuo Stouni Bėjaus. – Aš ištiesiu ranką norėdama paglostyti jam nugarą, bet
netyčia prisiliečiu prie Džeiso rankos, nes jis jau glosto broliuką. Staigiai atitraukiu savąją.
– Taigi, bičiuli, tu visiškai saugus.
Džordžo verksmas pamažu rimsta ir virsta žagsėjimu, paskui išvis pranyksta, nes jį nustelbia
citrinų skonio ledinukas ant pagaliuko.
– Aš siaubingai atsiprašau, – sušnabždu Džeisui atsisakydama dėžėje likusio ledinuko, apelsinų
skonio. Negi čia niekas nemėgsta apelsininių ledinukų?
– Iš kur tu galėjai žinoti? – pašnabždomis atsako jis. – Ir kaip aš galėjau žinoti, kad tu esi
astrofizikė?
– Aš buvau pasimaišiusi dėl žvaigždžių stebėjimo. – Mano veidas ima rausti prisiminus, kiek
naktų mano sėdėta ant stogo, spoksota į žvaigždes… ir į Garetus.
Nustebęs jis kilsteli antakį, lyg jam būtų neaišku, kodėl turėčiau šito gėdytis. Blondinei blogiausia,
kad nurausta visas kūnas – ausys, kaklas, viskas. Nepastebėti neįmanoma.
Viršuje dar kažkas užstaugia.
– Tai Petsė. – Džeisas pasileidžia laiptais aukštyn. – Palauk čia.
– Geriau eisiu namo, – sakau jam, nors, tiesą sakant, tam nėra jokios priežasties.
– Ne. Pabūk. Aš tuoj.
Lieku su Džordžu. Jis mąsliai čiulpia ledinuką, tada paklausia:
– Ar žinai, kad kosmose labai labai šalta? Ir kad ten nėra deguonies? Ir jeigu astronautas iškristų
iš raketos be kostiumo, jis kaipmat numirtų?
Aš jau pasimokiau.
– Bet šitai niekada nenutiks. Nes astronautai elgiasi nepaprastai atsargiai.
Džordžas man nusišypso tokia pat akinama meilia šypsena kaip ir jo vyresnysis brolis, tačiau
parodydamas žalius dantis.
– Gal tave ir vesiu, – pareiškia jis. – Ar tu nori daug vaikų?
Aš užsikosėju ir pajuntu, kad man per nugarą pliaukši kažkieno ranka.
– Džordžai, geriausia tokius dalykus aptarinėti užsimovus kelnes. – Džeisas numeta šortus
Džordžui prie kojų, tada šalia jo ant žemės nuleidžia Petsę.
Ji apvilkta rožiniu maudymuku, plaukai surišti į kuokštą, styrantį ant paties viršugalvio, jos
rankutės putlios, o kojytės šleivos. Jai gal metukai?
– Tia? – be užuolankų klausia ji gan karingai rodydama į mane pirštuku.
– Čia Samanta, – paaiškina jai Džeisas. – Rodos, greitai taps tavo broliene. – Jis kilsteli antakį. –
Judu su Džordžu greitai susikukavot.
– Mes kalbėjomės apie astronautus, – paaiškinau aš, kaip tik tuo metu durys atsivėrė ir įėjo ponia
Garet, svirduliuodama nuo kokių penkiasdešimties pirkinių krepšelių svorio.
– Supratau. – Jis mirkteli ir pasisuka į motiną. – Labas, mama.
– Labas, mielasis. Kaip jie elgėsi? – Visas jos dėmesys sutelktas į vyresnįjį sūnų ir manęs ji,
regis, nepastebi.
– Neblogai, – atsako jai Džeisas. – Bet reikia pervilkti Džordžo patalynę. – Jis paima iš jos keletą
pirkinių krepšelių ir padeda ant grindų greta šaldytuvo.
 Ji prisimerkia. Jos akys žalios kaip Džeiso. Kaip mama ji daili, jos atviras, draugiškas veidas,
akių kampučiuose susimetusios raukšlelės, lyg ji daug šypsotųsi, visai šeimai būdinga saulėje įdegusi
oda, garbanoti rusvi plaukai.
– Ką jam perskaitei prieš miegą?
– „Lapę snapę“. Aš ją kiek paredagavau. Ten buvo nedidelė oro baliono avarija, kurią, maniau,
gali būti keblu jam paaiškinti. – Paskui jis atsigrįžta į mane. – Oi, atleisk. Samanta, tai mano mama.
Mam, tai Samanta Rid. Kaimynė.
Ji man plačiai nusišypso.
– Net nemačiau, kad tu čia stovi. Nesuprantu, kaip galėjau nepastebėti tokios gražios mergaitės.
Man labai patinka tavo spindintis lūpų blizgis.
– Mam. – Džeisui truputį nesmagu.
Ji vėl pasisuka į jį.
– Tai tik pirmoji banga. Ar gali atnešti kitus krepšius?
Kol Džeisas nešioja nesibaigiančius maišelius su maisto produktais, ponia Garet šnekučiuojasi su
manimi, tarsi būtumėm senos pažįstamos. Kaip keista sėdėti virtuvėje su moterimi, kurią dešimt metų
matydavau iš toli. Tarsi atsidūrus viename lifte su garsenybe. Aš vos susilaikau neištarusi: „Aš
didelė jūsų gerbėja.“
Padedu jai išdėlioti maisto produktus, kuriuos ji sugeba tvarkyti maitindama krūtimi. Mano mama
numirtų vietoj. Aš stengiuos apsimesti, kad tai regėti man įprasta.
Valanda Garetų namuose, o aš jau spėjau pamatyti vieną iš jų pusplikį ir ponios Garet krūtį. Lieka
tik, kad Džeisas nusivilktų marškinius.
Laimė, jis to nepadaro ir manęs nesutrikdo, nors sunešęs visus pirkinių krepšius jis paskelbia, kad
nori nusiprausti po dušu, pamoja man sekti paskui ir ima lipti laiptais aukštyn.
Aš ir nuseku jam iš paskos. Tai beprotiškoji dalis. Aš jo net nepažįstu. Visiškai nežinau, kas jis
per žmogus. Bet svarstau: jeigu jo normalios išvaizdos motina leidžia jam vestis merginą į savo
kambarį, jis nebus beprotis prievartautojas. Visgi ką apie tai pagalvotų mama?
Įėjęs į Džeiso kambarį pasijunti tarytum patekęs į… na, nežinau, kaip tai pavadinti… Gal mišką?
Paukščių prieglobstį? Vieną iš tų atogrąžų kampelių zoologijos soduose? Jis pilnas augalų, labai
aukštų, svyrančių, sukulentų ir kaktusų. Viename narvelyje tupi trys papūgos, kitame – nedraugiška
kakadu. Kur tik pažvelgi, tūno koks nors gyvūnas. Aptvarėlyje už rašomojo stalo – vėžlys. Kitame
narvelyje – smiltpelių būrelis. Terariumas su kažkokia būtybe, panašia į driežą. Dar viename
narvelyje mažame hamake įsitaisęs šeškas. Sunkiai atpažįstamas žvėris pilku ir juodu kailiuku, lyg ir
graužikas. Ir pagaliau, ant nepriekaištingai paklotos Džeiso lovos įsitaisiusi milžiniška balta katė,
tokia stora, kad atrodo kaip balionas su mažučiais kailiniais priedėliais.
– Tai Mazda. – Džeisas ranka parodo man sėstis ant kėdės prie lovos. Kai atsisėdu, Mazda užšoka
man ant kelių ir puola įnirtingai glaustytis bandydama čiulpti mano šortus ir tyliai burzgia.
– Ji draugiška.
– Ne tas žodis. Per anksti nujunkėme, – aiškina Džeisas. – Na, lendu po dušu. Jauskis kaip namie.
Puiku. Jo kambaryje. Man nesunku.
Kartais aš užeidavau į Maiklo kambarį, bet paprastai tamsoje, ir jis deklamuodavo man atmintinai
išmoktą niūrią poeziją. Ir atsidūriau ten ne po dviejų pokalbių, o daug vėliau. Aną rudenį trumpai
susitikinėjau ir su Čarliu Taileriu, kol supratome, kad draugystei negana, jog man patinka duobutės jo
skruostuose, o jam – mano šviesūs plaukai, tiksliau tariant, būkim atviri, mano papai. Jis nė karto
nebuvo nusivedęs manęs į savo kambarį. Gal Džeisas Garetas yra koks gyvačių kerėtojas. Tuomet
būtų aišku, kodėl pas jį tiek gyvūnų. Aš vėl apsižvalgau. O Dieve, čia yra ir gyvatė. Tokia baisi
oranžinė, balta ir juoda, kuri, kiek žinau, yra nenuodinga, bet vis vien mirtinai mane išgąsdina.
Durys atsidaro, bet tai ne Džeisas. Tai Džordžas, jau su šortais, bet be marškinių. Jis įeina,
klesteli ant sofos ir rimtai į mane žiūri.
– Ar žinai, kad erdvėlaivis „Čelendžeris“ susprogo?
Aš linkteliu.
– Labai seniai. Dabar erdvėlaiviai daug tobulesni.
– Aš dirbsiu NASA žemės tarnyboje. Ne erdvėlaivyje. Aš nenoriu mirti.
Man norisi jį apkabinti.
– Aš irgi nenoriu, Džordžai.
– Ar Džeisas jau tave ves?
Aš vėl užsikosčiu.
– A. Ne. Ne. Džordžai, man tik septyniolika.
Tarsi tai būtų vienintelė priežastis, kodėl mes nesusižadėję.
– O man tiek, – Džordžas iškelia keturis murzinus pirštelius. – Bet Džeisui septyniolika su puse.
Judu galėtumėt ir susituokti. Tuomet gyventum pas mus. Turėtumėt daug vaikų.
Džeisas grįžta į kambarį ir, žinoma, per patį pasiūlymo vidurį.
– Džordžai, spausk iš čia. Eik žiūrėti „Discovery“ kanalo.
Džordžas išsliūkina iš kambario ir dar spėja pasakyti:
– Jo lova labai patogi. Ir jis niekada į ją neprišlapina.
Durys užsidaro, ir mes abu prapliumpame juokais.
– Jėzau. – Džeisas, persivilkęs naujais žaliais marškinėliais ir tamsiai mėlynais bėgimo šortais,
atsisėda ant lovos. Šlapi jo plaukai dar labiau banguojasi, ant pečių varva maži lašeliai.
– Nieko tokio. Man jis labai patinka, – sakau aš. – Turbūt už jo tekėsiu.
– Gerai pasvarstyk. Bent jau gerai apgalvok, ką jam skaitysi prieš miegą.
Jis man tingiai šypteli.
Aš turiu ištrūkti iš šio vaikino kambario. Kuo greičiau. Atsistoju ir žengiu per kambarį, tada
pamatau mergaitės nuotrauką, priklijuotą ant veidrodžio už rašomojo stalo. Prieinu apžiūrėti iš arčiau.
Jos garbanoti juodi plaukai, surišti į uodegėlę, ir rimtas veidas. Be to, ji labai daili.
– Kas ji?
– Mano buvusi mergina. Lindė. Prekybcentry ji pasidarė savo nuotrauką-lipduką. Negaliu
nugramdyti.
– Kodėl buvusi? – Kam aš to klausiu?
– Ji buvo pasidariusi per daug pavojinga, – aiškina Džeisas. – Žinai, sugalvojau – galiu ant
viršaus užklijuoti kitą lipduką.
– Gali. – Aš pasilenkiu arčiau, kad geriau apžiūrėčiau jos tobulus bruožus. – Ką reiškia
pavojinga?
– Ji vagiliaudavo iš parduotuvių. Ir labai dažnai. Ir per pasimatymus mes eidavom tik į
prekybcentrį. Gali pasirodyti kaip bendrininkas. Nenorėčiau praleisti vakaro areštinėje ir laukti, kol
kas nors mane ištrauks už užstatą.
– Mano sesuo taip pat vagiliaudavo, – prisiminiau aš, tarsi tai būtų kokia mada, su kuria
susidūrėme mudu abu.
– Ar ir tave pasiimdavo?
– Dėkui Dievui, ne. Būčiau numirusi iš gėdos, jei būčiau įkliuvusi.
Džeisas įdėmiai į mane žvelgia, tarsi būčiau pasakiusi kažką labai svarbaus.
– Ne, nemirtum, Samanta. Tikrai nemirtum. Tik susijaudintum ir gyventum toliau lyg niekur nieko.
Jis stovi už manęs, ir vėl per arti. Kvepia mėtų šampūnu ir labai švaria oda. Matyt, bet koks
atstumas man yra per arti.
– Na, taip, reikia judėti. Namop. Turiu darbo.
– Tikrai?
Aš energingai palinksiu galva. Mums įėjus į virtuvę trinkteli tinklelio durys ir įeina ponas Garetas,
o iš paskos seka mažas berniukas. Mažas, bet didesnis už Džordžą. Dafas? Gal Haris?
Kaip ir kitus šeimos narius, iki šios akimirkos Džeiso tėvą esu mačiusi tik iš toli. Iš arčiau jis
atrodo jaunesnis, aukštesnis ir iš tų žmonių, kuriems vos įžengus, kambary tarsi nelieka vietos. Jo
plaukai tokie pat banguoti rusvi kaip ir Džeiso, tik ne su saulės nublukintom sruogelėm, o žilstelėję.
Džordžas perbėga per virtuvę ir įsikabina tėvo kojos. Ponia Garet atsitraukia nuo kriauklės ir jam
nusišypso. Ji nušvinta, kaip mokykloje mačiau nušvintant mergaites, pamačiusias kitame sausakimšo
koridoriaus gale savo meilę.
– Džekai! Anksti grįžai.
– Parduotuvėje pralaukėme tris valandas, ir niekas nepasirodė. – Ponas Garetas nubraukia plaukų
sruogą jai nuo veido ir užkiša už ausies. – Nusprendžiau, kad geriau ilgiau pasitreniruosiu su Džeisu,
taigi atėmiau Harį iš jo žaidimų draugės ir grįžau namo.
– Man leis nuspausti chronometrą! Man leis nuspausti chronometrą! – šaukia Haris.
– Dabar mano eilė! Tėtuk! Dabar mano eilė! – Džordžo veidelis susiraukia.
– Tu net nepažįsti skaičių, – sako Haris. – Ar jis bėga greitai, ar lėtai, tu visada sakai, kad praėjo
vienuolika minučių. Dabar mano eilė.
– Iš krautuvės parnešiau dar vieną chronometrą, – ramina juos ponas Garetas. – Džeisonai, ar tu
nusiteikęs?
– Pas jį Samanta… – prabyla ponia Garet, tačiau aš įsiterpiu:
– Aš jau išeinu.
– Ak, sveika, Samanta. – Mano delnas paskęsta jo plačioj plaštakoj, jis įdėmiai mane nužvelgia ir
išsišiepia. – Tai tu ta paslaptingoji kaimynų mergaitė.
Žvilgteliu į Džeisą, tačiau jo veido išraiška nenuspėjama.
– Aš kaimynė. Bet čia nėra jokios paslapties.
– Malonu pamatyti iš arčiau. Nežinojau, kad Džeisas…
– Tėti, aš ją išlydėsiu. Tada pasiruošiu pakilnoti… tą šiandien pirmiausia ir padarysiu, gerai?
 Mums išeinant pro virtuvės duris, ponia Garet pakviečia užsukti bet kuriuo metu.
– Džiaugiuosi, kad užėjai, – sako Džeisas, kai nueiname iki kiemo krašto. – Dar kartą atsiprašau
dėl Džordžo.
– Man patinka Džordžas. Kam jūs treniruojatės?
– Ak, aaa, futbolo sezonui. Šiais metais esu gynėjas. Gal nurausiu stipendiją, o tai, turiu pripažinti,
būtų labai gerai.
Stoviu plieskiant saulei prisimerkusi nuo jos akinamos šviesos ir svarstau, ką čia dar pasakius,
kaip šauniai išsiskirti arba kaip išvis išsiskirti ir kodėl dėl to taip stengiuosi, nors mamos nebus
namie dar ištisas valandas. Žengiu žingsnį atgal, užkliūnu už plastikinio kastuvo ir vos neparvirstu.
Džeisas staigiai ištiesia ranką.
– Atsargiai.
– A. Taip. Oi. Ką gi. Viso. – Nervingai pamojavusi nuskubu namo.
Oi?
Dieve, Samanta.
 Šeštas skyrius

Flipas su Treise parsiranda namo įdegę saulėje ir susivėlę, užkandinėje prisipirkę keptų moliuskų,
limonado ir kone pusmetrinių dešrainių. Viską dėlioja virtuvėje, tarpais sustodami ir nustverdami
vienas kitą už juosmens, įžnybdami į sėdynę ar pabučiuodami į ausį.
Gaila, kad ilgiau nepasilikau pas Garetus. Kodėl?
Timas tikriausiai vis dar saugo Nenės mobilųjį, nes paskambinus štai kokio atsakymo sulaukiu:
– Paklausyk, Heide, mums tikrai nederėtų vėl susitikinėti.
– Čia Samanta. Kur Nenė?
– O, dėl Dievo meilės. Juk žinai, kad mes nesame Siamo dvyniai, ar ne? Ko tu vis klausinėji
manęs šito mėšlo?
– Ak, nežinau. Gal todėl, kad vis atsiliepi jos telefonu. Ar ji namie?
– Manau, kad taip. Tikriausiai. O gal ir ne, – atsako Timas.
Aš išjungiu telefoną. Laidinis telefonas užimtas, o Meisonai neturi skambučio laukimo funkcijos
(anot ponios Meison, „tai tik elektroninė neišsiauklėjimo atmaina“), taigi nutariu nuvažiuoti pas Nenę
dviračiu.
Treisė su Flipu persikėlė ant svetainės sofos, be perstojo girdėti kikenimas ir murmesys. Kai
nusigaunu į prieškambarį, girdžiu, kaip Flipas nekantriai šnabžda:
– Ooo, mažute, tu mane užvedi.
Kaip kokioje melodramoje.
– Man taip gera vidujeeeee, – atsakau jam dainuodama.
– Dink, – surinka Treisė.

Dabar pats potvynis ir labai karšta, vadinasi, sūrus kvapas ypač stiprus, beveik nustelbia upės
dumblo kvapą. Dvi miesto pusės. Aš jas abi labai mėgstu. Man patinka, kad gali nuspėti metų laiką
užsimerkdamas ir giliai įkvėpdamas. Štai dabar užsimerkiu įkvėpdama sodrų karštą orą, paskui
išgirstu išgąstingą riksmą ir vos spėju apvažiuoti moterį su rožiniu kepurės snapeliu ir rožinėmis
kojinėmis sandaluose. Stouni Bėjus yra mažame pusiasalyje Konektikuto upės žiotyse. Turime plačią
prieplauką, todėl mūsų miestelis mėgstamas turistų. Vasarą jame žmonių triskart tiek, todėl turėčiau
elgtis protingai ir nevairuoti dviračio užsimerkusi.
Man pabeldus Nenė atidaro duris prie ausies prisidėjusi telefoną. Ji nusišypso, prispaudžia pirštą
prie lūpų, kresteli smakru svetainės link, o į ragelį sako:
– Na, pirmiausia rinkčiausi jus, taigi tikrai norėčiau, kad priimtumėt palankų sprendimą.
Kai įžengiu pro Meisonų namų duris, mane visada apima tas pats jausmas. Visur pridėliota
brangių porcelianinių statulėlių laimingais veidais, sienos nukabinėtos lėkštelėmis su airiškais
palaiminimais, ant visų krėslų ir net ant televizoriaus priklota servetėlių. Vonios kambaryje tualetinis
popierius paslėptas po nertos blyškiaakės lėlės pūstu rožiniu sijonėliu.
Lentynose nė vienos knygos, tik dar daugiau statulėlių ir Nenės bei Timo vaikystės nuotraukų,
kuriose jie atrodo kaip dvyniai. Aš jas tyrinėju jau tūkstantąjį kartą, kol Nenė telefonu diktuoja savo
adresą. Nenė ir Timas kūdikystėje apvilkti Kalėdų seneliu ir senele. Vos pradėję vaikščioti Nenė ir
Timas su švelnių plaukučių kupetom ir plačiom akim, per Velykas aprengti kaip viščiukai. Darželiniai
Nenė ir Timas bavariškais tautiniais kostiumais. Nuotraukų serija nutrūksta staiga, kai jiems sukanka
kokie aštuoneri. Jeigu gerai pamenu, tais metais, Liepos ketvirtąją, jie buvo persirengę kaip Dėdė
Semas ir Kolumbija ir Timas įkando fotografui.
Nuotraukose jiedu atrodo daug panašesni nei dabar. Abu raudonplaukiai ir strazdanoti. Tačiau,
kadangi pasaulyje teisybės nėra, Nenės plaukai blankūs, išblukusios rausvos spalvos, visas jos kūnas
nusėtas strazdanų, o blakstienos šviesios. Timo nosis nutaškuota vos keliom strazdanėlėm, o antakiai
ir blakstienos tamsūs, plaukai tamsiai rusvi. Jeigu jis nebūtų nuolat išsijungęs, būtų tikras gražuolis.
– Aš kalbuosi su Kolumbijos univerke… noriu užsisakyti stojimo paraiškos formą, – sušnabžda
Nenė. – Kaip gerai, kad atėjai. Aš tokia sutrikusi.
– Aš tau skambinau, bet atsiliepdavo Timas ir tavęs nekviesdavo.
– Štai kur jis! Dieve! Jis išnaudojo visas savo minutes, o dabar naudojasi manosiomis. Aš jį
užmušiu.
– Ar negalėjai atsidaryti Kolumbijos universiteto interneto svetainės ir ten užsisakyti paraiškos? –
šnibžteliu aš, nors atsakymą ir žinau. Nenė beviltiška su kompiuteriais – vienu metu atsidaro daugybę
langų ir niekada jų neuždaro – nešiojamasis kompiuteris nuolatos užlūžta.
– Savo kompiuterį vėl atidaviau remontuoti mačo Mičui. – Mičas – tai be galo simpatiškas, gal
kiek piktokas kompiuterininkas, kuris, kai kas nors nutinka jos kompiuteriui, atvyksta pas Nenę į
namus. Nenė mano, kad jis panašus į Stivą Makviną, jos dievaitį. Man jis atrodo paniuręs ir sudirgęs,
nes visąlaik taiso tuos pačius gedimus.
– Ačiū… taip, o kada išsiųsite? – klausia Nenė telefonu ir kaip tik tą akimirką į kambarį įslenka
Timas, plaukai styro į visas puses, užsimovęs nutriušusias languotos flanelės pižamos kelnes ir
užsivilkęs firminius Elerio mokyklos marškinėlius. Į mus jis nežiūri, tik čiupinėja porcelianines
Nojaus arkos figūrėles ant palangės ir sustato jas nepadoriomis pozomis.
Jis sustatė ponią Nojienę ir kupranugarį kompromituojančia ir anatomiškai neįmanoma poza, ir
kaip tik tuomet Nenė baigia pokalbį.
– Aš vis ruošiausi tau paskambinti, – sako ji. – Kada prasidės tavo gelbėtojos darbas? Nuo kitos
savaitės dirbsiu suvenyrų parduotuvėje.
– Ir aš.
Timas garsiai nusižiovauja, pasikaso krūtinę ir sudėlioja porą beždžionių ir raganosį sunkiai
įsivaizduojama trijų poza. Užuodžiu jį iš tolo – žolę ir alų.
– Timuti, galėtum su Samanta bent pasisveikinti.
– Labas, mergyt. Jaučiuosi, lyg būtumėm kalbėjęsi vos prieš keletą akimirkų. Ak, tiesa.
Kalbėjomės. Atleisk. Nežinau, kur, po velnių, dingo mano geros manieros. Jos pasikeitė tada, kai
susitraukė cheminėj valykloj. Nori? – Iš užpakalinės kišenės išsitraukia buteliuką akių lašų ir pasiūlo
man.
– Ne, dėkui, stengiuos atprasti, – atsakau jam. Pilkoms Timo akims reikia vaistų. Nekenčiu, kai
matau, kaip šaunus ir supratingas žmogus pamažu virsta išglebusiu kvailiu. Jis sudejuoja ir krinta
nugara ant sofos viena ranka užsidengdamas akis. Net neprisimenu, koks jis buvo prieš pradėdamas
lankytis priklausomybių centre.
Kai buvome vaikai, mūsų šeimos dažnai kartu leisdavo vasaros savaitgalius paplūdimyje. Tada aš
labiau draugavau su Timu negu su Nene. Nenė ir Treisė skaitydavo ir kaitindavosi saulėje, į vandenį
kaišiodavo kojų pirštus, o Timas, mane pasiėmęs, nebijodavo bristi gilyn, kur didžiausios bangos.
Kaip tik jis atrado potvynio bangą upelyje, kuri pagriebdavo ir nunešdavo į jūrą.
– Nagi, gražuole… ar šiais laikais bent kiek gauni? – Gulėdamas aukštielninkas jis pakraipo
antakius. – Čarlis siuto, nes tu nenorėjai su juo pasiausti, jei supranti, ką turiu minty. Ne, tikrai…
gerai, kad išsiskyrei su Čarliu, Samanta. Jis tikras šunsnukis. Aš su juo nebedraugauju, nes, nors ir
kaip keista, jis mano, kad tai aš šunsnukis.
– Sunku įsivaizduoti, – atsako Nenė. – Timuti… eik miegoti. Netrukus sugrįš mama ir ji nepatikės,
kad perdozavai benadrilio nuo alergijos. Ji žino, kad nesi alergiškas.
– Bet aš esu, – pakeltu balsu sako Timas, perdėtai pasipiktinęs. Iš marškinių kišenės išsitraukia
cigaretę su marihuana ir triumfuodamas man ja pamojuoja. – Aš alergiškas žolei. – Tada pratrūksta
juokais. Mudvi su Nene susižvalgome. Paprastai Timas būna prisirūkęs ir girtas. Tačiau dabar
jaučiasi padidėjęs nervingumas ir dirglumas, o tai byloja apie stipresnius narkotikus.
– Eime iš čia, – pasiūlau aš. – Į miestą.
Ji linkteli.
– Gal į „Dveino“ ledainę? Norėčiau pieno kokteilio su šokoladu ir ledais. – Nuo pūstos gėlėtos
kėdės ji pastveria savo rankinę ir pasilenkusi į priekį supurto Timą, šis sukikena. – Eik į savo
kambarį, – liepia ji. – Tuojau pat. Kol neužmigai.
– Aš neužmigsiu, sese. Aš tik ilsinu akis, – murma Timas.
Nenė dar kartą papurto jam petį. Kai tik ji atsitraukia, jis griebia jos rankinę ir ji staiga sustoja.
– Nene. Sese. Nene, širdele, man kai ko reikia, – maldauja jis, jo veidas iškreiptas nevilties.
Ji kilsteli blyškų antakį.
– Šūdmaišį žirniukų iš „Dveino“, gerai? Bet ne žalių. Jie man kelia šiurpą.
 Septintas skyrius

Prieangy paimu Nenę už rankos ir spusteliu.

– O varge! – atsidūsta ji. – Kai jį išmetė iš Elerio mokyklos, viskas eina tik blogyn. Jis šitaip
leidžia kiauras dienas, ir vienas Dievas težino, ką jis veikia naktimis. Mano tėvai absoliučiai nieko
nenutuokia. Mama patiki visomis jo melagystėmis: „Ak, ma, ten, krepšyje katžolė. Tabletės? Tai
aspirinas. Tie balti milteliai? Paprasčiausia druska.“ Dar jinai bara jį už keikimąsi ir liepia įmesti
pinigų į keiksmažodžių dėžutę, o jeigu jis pritrūksta, įlenda į mano rankinę. Tėtis? Nieko. – Ji gūžteli
pečiais.
Ponia Meison – džiaugsmingiausias žmogus pasaulyje. Visi jos sakiniai prasideda šūksniais:
Taigi! Vaje! Na! Dieve mano! Ponas Meisonas, atvirkščiai, retai ištaria kokį žodį. Vaikystėje turėjau
tokį prisukamą žaisliuką, plastikinį viščiuką iš Velykų krepšelio, – man jis buvo panašus į poną
Meisoną. Atsisėdęs į languotą krėslą po darbo išsėdėdavo iki vakarienės beveik nekrusteldamas, po
jos – vėl į krėslą ta pačia poza iki pat miego, prisuktas veikdavo, tik kol nueidavo į darbą ir
sugrįždavo namo, paskui, kol pavalgydavo.
– Tarp savo augalų jis net laiko Timo kanapę ir ją patręšia. Koks vyras, praleidęs jaunystę
devintajame dešimtmetyje, neatpažįsta kanapės? – Ji juokiasi, bet jos balse justi isterijos gaidelė. –
Būtų tas pats, jeigu Timas skęstų, o jiems terūpėtų jo glaudžių spalva.
– O tu negali jiems pasakyti? – stebiuosi aš jau ne pirmą, ne antrą ir ne tūkstantąjį kartą. Nors kas
aš tokia, kad galėčiau taip kalbėti? Aš juk savo mamai irgi nepasakoju apie Timą.
Nenė juokiasi, bet į klausimą neatsako.
– Šį rytą, kai nulipau pusryčių, tėtis pasakė, kad galbūt Timui būtų naudinga karo mokykla, kur iš
jo padarytų tikrą vyrą. Arba tarnyba kariuomenėje. Ar gali įsivaizduoti? Juk aišku, koks iš jo
kareivis: jis taip užrūstintų vadus, kad jie įkištų jį į kokį siaubingą požeminį urvą ir pamirštų apie jo
egzistavimą. Arba pašnabždėtų dalinio peštukui, Timas pasiduotų provokacijai ir būtų mirtinai
sumuštas. Arba užmegztų romaną su rikiuotės seržanto žmona ir įsiutęs vyras nušautų jį į nugarą.
– Gerai, kad nešvaistai laiko svarstydama visų tų galimybių, – sakau jai.
Nenė apkabina mane per pečius.
– Pasiilgau tavęs, Samanta. Atleisk. Aš buvau taip užsiėmusi su Danielium – ėjau į jo išleistuvių
vakarėlius, – o iš tiesų, kad tik nereikėtų būti namie.
– Kaip jums sekasi? – Jaučiu, kad ji labai nori pasipasakoti ir pamiršti apie Timo problemas.
– Danielius… – Ji atsidūsta. – Gal man geriau būti įsimylėjus tik mačo Mičą ir Stivą Makviną?
Nesuprantu, kas jam. Jis labai įsitempęs ir piktas, nes labai nori įstoti į MTI, betgi žinai, koks jis
gabus… o mokslo metai prasidės tik po trijų mėnesių. Juk dar tik birželis. Kodėl jis negali
nusiraminti?
– Suprantu. – Aš jai niūkteliu pečiu. – Nes tu darai lygiai tą patį: vos baigusi mokyklą tą pačią
milisekundę mergina užsisako koledžų katalogus.
– Štai todėl mudu ir esame ideali pora, ar ne? – nusivaipo ji. Įsukus į Didžiąją gatvę, pūsteli
vėjelis, sujudina palei gatvę augančių klevų lapus, ir pasigirsta tarsi tylus atodūsis. Nuo to garso ore
pakvimpa sodria žaluma, sūruma. Mums artėjant prie „Tamsaus ir audringo“ baro ir mėsainių
užkandinės, pro duris išnyra dvi žmogystos, apakintos ryškios saulės šviesos. Klėjus. Ir labai daili
tamsiaplaukė moteris brangiu kostiumėliu. Sustoju ir spoksau į jį, o jis plačiai jai nusišypso, paskui
pasilenkia į priekį ir ją pabučiuoja. Į lūpas. Ir pabrauko jai per nugarą.
Tikėjausi dažniau sutikti Klėjų Takerį, bet ne šitaip.
– Samanta, kas atsitiko? – Nenė trūkteli man už rankos.
Kas čia vyksta? Tas bučinys nebuvo gilus, bet jis akivaizdžiai bylojo, kad „ji nėra mano sesuo“.
– Tai mano mamos naujasis kavalierius. – Dabar Klėjus spusteli moters petį ir vis dar
šypsodamasis jai mirkteli.
– Tavo mama turi draugą? Juokauji. Nuo kada?
Moteris juokiasi ir perbraukia per Klėjaus rankovę.
Nenė suraukia antakius.
– Nežinau, kada jiedu susipažino. Regis, rimta. Noriu pasakyti, kad panašu, jog rimta. Bent jau iš
mamos pusės.
Dabar brunetė, kuri, pastebiu, bent jau dešimt metų jaunesnė už mamą, atsega portfelį ir paduoda
Klėjui rudą aplanką. Jis pakreipia galvą tarsi sakydamas „tu esi nuostabi“.
– Nežinai, ar jis vedęs? – klausinėja Nenė prislopintu balsu. Staiga suvokiu, kad mes vis dar
stovime ant šaligatvio ir spoksome. Kaip tik tą akimirką Klėjus grįžteli ir mus pamato. Jis man
pamojuoja, rodos, nė kiek nesutrikęs. Jeigu apgaudinėji mano mamą, galvoju sau, bet minties toliau
nerutulioju, nes, tiesą sakant, ką aš daryčiau?
– Tikriausiai ji tik draugė, – ramina mane Nenė, bet nelabai įtikinamai. – Na, eime ledų. –
Paskutinį kartą pažvelgiu į Klėjų tikėdamasi, jog jis pagavo mano mintį, kad saugotų brangiausias
savo kūno dalis, jeigu apgaudinėja mano mamą. Ir nuseku paskui Nenę. O ką man daryti?
Stengiuosi ištrinti Klėjų iš atminties, bent jau, kol grįšiu namo ir galėsiu apie tai pamąstyti. Dėkui
Dievui, Nenė apie tai nebeužsimena.
Man palengvėja, kai pagaliau pasiekiame ledainę. Ji yra nedidukame į druskinę panašiame name
netoli prieplaukos, kuri skiria upės žiotis nuo vandenyno. Tais laikais, kai ledinukas kainavo vieną
centą, čia buvo saldainių krautuvėlė. Dabar čia visus vilioja iš ledinuko padarytas gaidys, lesiojantis
grūdus, – kandžių išėstas netikras gaidys su tikrom plunksnom, ir jeigu nori, kad jis pradėtų įnirtingai
lesti sudūlėjusius grūdus, turi įmesti dvidešimt penkių centų monetą. Kažkodėl jis labai traukia
turistus, kaip ir ledai, irisai bei puikus vaizdas su švyturiu.
Nenė rausiasi rankinėje.
– Samanta! Aš turėjau dvidešimt dolerių. Čia tuščia! Užmušiu tą savo brolį.
– Nieko tokio, – raminu ją ir išsitraukiu keletą banknotų iš kišenės.
– Aš tau grąžinsiu, – pažada Nenė, imdama iš manęs pinigus.
– Ne bėda, Nene. Taigi, ar nori ledų?
– Tuojau. Vakar Danielius buvo nusivedęs mane pasižiūrėti filmo. Maniau, kad mums abiem buvo
smagu, bet šiandien jis man atsiuntė tik vieną žinutę ir parašė tik pirmąsias raides „MT“ („myliu
tave“), o ne visus žodžius. Kaip manai, ką tai galėtų reikšti?
 Danieliaus aš niekaip neperprantu. Jis iš tų protinguolių, su kuriais jautiesi kvailas.
– Gal jis skubėjo?
– Man rašydamas? Jeigu jau skiri kam laiko, tai gal pirmiausia savo panelei? – Nenė prisideda į
plastikinį maišelį meškiuko ir statinaitės formos guminukų, šokoladu aplietų žirniukų. Saldėsių
pirkimo terapija.
Net nežinau, ką atsakyti. Galiausiai nepakeldama į ją akių išpyškinu tai, ką manau jau kurį laiką.
– Pastebėjau, kad Danielius tau sukelia įtampą. Ar tai gerai?
Šią akimirką Nenė studijuoja gaidį, kuris, panašu, apimtas epilepsijos priepuolio. Jis nebelesa
grūdų, o ritmingai linguoja pirmyn atgal.
– Ką aš žinau? – pagaliau ištaria ji. – Danielius yra mano pirmas tikras vaikinas. Tu turėjai Čarlį
ir Maiklą. Aštuntoje klasėje netgi Teilorą Oliveirą.
– Teiloras nesiskaito. Mes tik kartą pasibučiavome.
– O jis visiems papasakojo, kad tu leidaisi iki galo! – primena Nenė, tarytum tai pagrįstų jos
argumentą.
– Tikrai, buvau apie tai pamiršusi. Tai bent princas. Jis buvo mano gyvenimo meilė, tai tiesa.
Kaip patiko filmas?
Gaidys linguoja vis lėčiau ir lėčiau, paskui susipurto ir sustoja.
– Filmas? – išsiblaškiusi pakartoja Nenė. – Ak taip… „Liūdesys ir gailestis“. Neblogas… truko
tris valandas, nespalvotas, apie nacius, o po to nuėjome į kavinę ir ten sutikome keletą vaikinų,
baigusių Jeilio universitetą. Danielius staiga pasipūtė ir ėmė kalbėti tokiais žodžiais kaip
„tautologinis“ ir „potekstė“.
Aš juokiuosi. Nors Nenė susižavėjo Danieliumi dėl jo proto, bet mes dažnai pasišnekame apie jo
polinkį į pompastiką.
– Galų gale šiaip taip nusitempiau jį į automobilį ir priverčiau mane bučiuoti, kad nustotų
kalbėjęs.
Jai tariant žodį „bučiuoti“ aš įsivaizduoju Džeiso Gareto lūpas. Gražios lūpos. Apatinė putli, bet
ne patempta, ne irzli. Atsisuku į Nenę. Ji pasilenkusi virš žirniukų, jos šviesiai rusvi plaukai užkišti
už vienos ausies, į burną įkištas pirštas su nulūžusiu nagu. Jos nosis šiek tiek nusvilusi, lupasi,
strazdanos tamsesnės nei prieš savaitę. Aš praveriu burną norėdama papasakoti, kad susipažinau su
šiuo vaikinu, bet negaliu ištarti nė žodžio. Net Nenei nesu sakiusi, kad stebėdavau Garetus. Ne todėl,
kad nuo jos slėpčiau. Tiesiog niekada apie tai nepasakodavau. Be to… Tikrai susipažinau su šiuo
vaikinu? Šis nutikimas gali rutuliotis toliau. Arba ne. Nusisuku į saldainius.
– Ką manai? – klausia Nenė. – Ar parnešti Timui žirniukų? Pinigų turi tik tu.
– Gerai, nupirkim jam. Bet tik tų baisuoklių žalių.
Nenė garsiai uždaro savo rankinę.
– Samanta, ką su juo darysime?
Į baltą popierinį maišelį semtuvėliu pilu tratančius žalius obuolių skonio žirnelius ir prisimenu
laikus, kai mums buvo septyneri. Mane nudegino medūza. Timas verkė, nes jo mama, taip pat ir mano,
neleido jam nusišlapinti man ant kojos, nors jis buvo girdėjęs, kad tada nebeskauda. „Mamyte, aš
galiu ją išgelbėti!“ – sriūbavo jis. Dar ilgai dėl to kikendavome: „Nepamiršk, kad turiu galių tave
išgelbėti!“ O dabar jis negali išgelbėti net savęs.
– Lieka tik viltis, jog šie žirniukai turi stebuklingų galių, – sakau aš. – O daugiau neįsivaizduoju,
ką galėtumėm padaryti.
 Aštuntas skyrius

Kitos dienos popietę prieangy nusispiriu darbo batelius ir jau eisiu vidun persirengti, bet išgirstu
ponios Garet balsą:
– Samanta! Samanta, ar gali ateiti sekundėlei?
Ji stovi mūsų kiemo pakrašty su Petse ant rankų. Šalia jos Džordžas su vienom trumpikėm. Kiek
artėliau Haris tūno pasislėpęs už vežimėlio ir rankose laiko laistymo žarnos antgalį, tikriausiai
žaidžia snaiperį.
Eidama artyn pamatau, kad ji vėl krūtimi maitina Petsę. Ji plačiai man nusišypso ir sako:
– Ak, Samanta… Man į galvą šovė mintis. Džeisas pasakojo, kaip gražiai bendravai su Džordžu…
ir pamaniau, kad gal kada nors… – Ji staiga nutyla ir vis labiau nustebdama įsistebeilija į mane.
Pažvelgiu į savo aprangą. Ak, uniforma.
– Tai mano darbo drabužiai. Viršininkas pats sugalvojo. – Nežinau, kodėl visąlaik priduriu dar ir
tai, gal todėl, kad kitomis aplinkybėmis geriau mirčiau, nei vilkėčiau mėlyną sijonuką ir jūreivišką
palaidinę.
– Aiškiai matyti, kad vyro darbas, – sausai tarsteli ponia Garet.
Aš linkteliu.
– Suprantama. Na… – ji ima berti greitakalbe. – Pamaniau, gal kada nors norėtum prižiūrėti
vaikus? Džeisas nenorėjo, kad prašyčiau tavęs. Jis bijojo, kad pagalvosi, jog jis įsivilioja nieko
neįtariančias merginas į namus, kad aš galėčiau jas išnaudoti. Kaip kokia baltoji vergvaldė.
Aš nusikvatoju.
– Aš taip negalvoju.
– Žinoma, kad ne. – Ji man vėl nusišypso. – Žinau, kad daugelis mano, jog taip elgiuosi, kad
prašau visų sutiktų mergaičių prižiūrėti savo vaikus, bet aš taip nedarau. Labai mažai žmonių sutaria
su Džordžu nuo pat pirmos akimirkos, ir Džeisas sako, kad tu iškart jį perpratai. Be abejo, tai gali
atlikti vyresnieji mano vaikai, bet labai nenorėčiau, kad jie manytų, jog privalo tai daryti. Pavyzdžiui,
Alisa visuomet elgiasi taip, tarsi jai tai būtų didžiulė našta. – Ponia Garet greitai beria žodžius lyg
jaudintųsi. – Džeisas visuomet sutinka, bet darbas tėvo krautuvėje ir treniruotės užima daug laiko, jo
dažnai nebūna namie, išskyrus vieną popietę per savaitę ir, žinoma, savaitgalius. O man reikėtų kelių
valandėlių kokį kartą kitą.
– Aš pabūčiau, – atsakau jai. – Neturiu daug patirties, bet greitai mokausi, ir man patiktų prižiūrėti
vaikus. Jeigu nesakysite mano mamai.
Ponia Garet apdovanoja mane dėkingu žvilgsniu, tada atitraukia Petsę nuo krūties prieš tai kažką
atsegusi ir perkelia vaiką prie kitos. Petsė protestuodama užbliauna. Ponia Garet užverčia akis į
viršų.
– Jai patinka tik viena pusė, – prisipažįsta ji man. – Tai labai nepatogu.
Aš vėl linkteliu galva, nors nė nenutuokiu, kodėl taip galėtų būti. Dėl išsamių mamos paaiškinimų,
kaip „keičiasi tavo kūnas“, apie seksą ir nėštumą man viskas aišku, bet maitinimas krūtimi man dar
šiek tiek miglotas. Dėkui Dievui.
Kaip tik tada įsiterpia Džordžas.
– Ar žinai, kad jeigu mestum centą iš šimtojo aukšto, galėtum užmušti žmogų?
– Aš tai žinau. Bet taip niekada nenutiks, – skubu jam atsakyti. – Nes dangoraižių apžvalgos
aikštelėse žmonės būna nepaprastai atsargūs. Be to, ten būna įrengta aukšta plastiko siena.
Ponia Garet purto galvą.
– Džeisas teisus. Tu tiesiog tam gimusi.
Mane užlieja maloni šiluma, kad Džeisas mano, jog kažką darau gerai.
– Taigi, – toliau šneka ji, – ar galėtum ateiti vieną, o gal dukart per savaitę… po pietų, jeigu tuo
metu nedirbi?
Aš sutinku, paaiškinu, koks mano darbo grafikas, jai nespėjus pasiūlyti daugiau, nei uždirbu
užkandinėje. Tuomet ji paklausia vėl atrodydama šiek tiek sutrikusi, ar negalėčiau pradėti šiandien.
– Žinoma. Tik persirengsiu.
– Nepersirenk. – Džordžas ištiesia ranką ir murzinu piršteliu nori paliesti mano sijoną. – Man jis
patinka. Atrodai kaip Jūrininkė supermergaitė.
– Man labiau panašu į Jūrininkę Barbę, Džordžai. Aš privalau persirengti, nes su šia uniforma
dirbau kiaurą rytą ir ji atsiduoda kiaušiniene su kumpiu.
– Aš mėgstu kiaušinienę su kumpiu, – sako Džordžas. – Bet… – jo veidas apsiniaukia, – …ar
žinai, kad kumpis tai… – jo akyse pasirodo ašaros, – paršelis Vilburas?
Ponia Garet kaipmat atsitupia šalia jo.
– Džordžai, mes jau apie tai kalbėjome. Ar prisimeni? Iš paršelio Vilburo kumpio nedarė.
– Teisingai. – Aš taip pat pasilenkiu, pro Džordžo blakstienas pabyra ašaros. – Vorė Šarlotė jį
išgelbėjo. Jis ilgai ir laimingai gyveno… su Šarlotės dukterimis, hm, Nele, Uranija ir…
– Džoja, – užbaigia ponia Garet. – Samanta, tu tikras auksas. Tikiuosi, kad nevagiliauji
parduotuvėse.
Aš užsikosėju.
– Ne. Aš to nedarau.
– O paršiukas Širdukas, mama? Kaip Širdukas?
– Ne, ne, Širdukas vis dar gano avis. Kumpis pagamintas ne iš Širduko. Kumpis pagamintas iš
labai nedorų kiaulių, Džordžai. – Ponia Garet glosto jam plaukus, paskui nušluosto ašaras.
– Iš negerų kiaulių, – patikslinu aš.
– Būna negerų kiaulių? – Džordžas susijaudina. Oi.
– Kiaulių, na, kurios neturi sielos. – Tai irgi nekaip nuskamba. Ieškau tinkamo paaiškinimo. –
Kaip tie gyvūnai, kurie Narnijoje nekalba. – Kvaila. Džordžui ketveri. Ar jis jau girdėjęs apie
Narniją? Jis dar Kodėlčiuko amžiaus. Reikia ištaisyti klaidą.
Tačiau jo veidelis praskaidrėja.
– O! Tuomet gerai. Nes aš labai mėgstu kiaulieną.

Kai sugrįžtu, Džordžas jau stovi pripučiamame baseinėlyje, o Haris su žarna pila į jį vandenį. Ponia
Garet mikliai nuima Petsei vystyklą ir užmauna pūstas plastikines kelnaites, nubarstytas saulutėmis.
 – Tu dar nesusipažinai su Hariu. Hari, čia Džeiso draugė Samanta, kuri su tavim pabus.
Kaip aš tapau Džeiso drauge? Mes tik porą kartų šnektelėjome. Oho, ponia Garet visai kitokia
nei mano mama.
Haris, kurio akys žalios, beveik tiesūs tamsiai rudi plaukai ir visas strazdanotas, žvilgteli į mane
provokuojamai.
– Ar moki nerti nugara?
– Hm. Taip.
– Ar išmokysi mane? Dabar?
Įsikiša ponia Garet.
– Hari, mes apie tai jau kalbėjome. Samanta negali tavęs vestis į didįjį baseiną, nes ji turi
prižiūrėti mažuosius.
Haris atkiša apatinę lūpą.
– Ji gali įsisodinti Petsę į nešioklę ir įbristi į vandenį. Džordžą laikytų už rankos. Jis labai gerai
plaukia su pripučiamom rankovėm.
Ponia Garet atsiprašydama žvilgteli į mane.
– Mano vaikai tikisi, kad visi žmonės gali dirbti daugybę darbų vienu metu. Ne, Hari. Arba šis
baseinėlis, arba nieko.
– Bet aš jau moku plaukti. Labai gerai moku. O ji moka nerti nugara. Galėtų išmokyti ir mane.
Laikyti kūdikį ant rankų ir Džordžą už rankutės? Turėčiau būti Jūrininke supermergaite.
– Ne, – tvirtai pakartoja ponia Garet. Paskui sako man: – Reikia geležinės valios. Paprasčiausiai
visąlaik kartok ne. Galiausiai jis užsiims kuo nors kitu. – Ji nusiveda mane į namus, parodo, kur
sauskelnės, pasiūlo iš šaldytuvo imti, ką noriu, užrašo savo mobiliojo telefono numerį, atkreipia
dėmesį į pagalbos telefonų sąrašą, perspėja prie Džordžo nekalbėti apie audras, šoka į savo furgonėlį
ir nuvažiuoja.
Palikusi mane su Petse, kuri pešioja mano palaidinę, Džordžu, kuris man aiškina, kad negalima
liesti mėlynžiedžio aštuonkojo, ir Hariu, kuris, regis, norėtų mane užmušti.

Tiesą sakant, viskas ne taip blogai.

Paprastai aš vengiu vaikų priežiūros. Ne todėl, kad nemyliu mažų vaikų, o todėl, kad nepatinka
neribotos valandos. Nepatinka atsiprašinėjantys pavėlavę tėvai ir namo parvežantis tėvelis, bandantis
palaikyti mandagų pokalbį. Bet su Garetų vaikais labai lengva. Nusivedu juos į savo namus pasiimti
sodo purkštuvo – sudėtingai atrodančio besisukiojančio varinio daikčiuko. Laimė, Haris juo labai
susidomi, ir jiedu su Džordžu žaidžia pusantros valandos, paskui įšoka į baseinėlį, o Petsė sėdi man
ant kelių, dantenom kandžioja mano nykštį ir seilioja ranką.
Baigus užkandžiauti genu vaikus prie baseinėlio, ir tuo metu atvažiuoja motociklas.
Atsisuku nutvilkyta laukimo jaudulio, bet tai ne Džeisas. Tai Džoelis. Jis nulipa nuo motociklo,
atsiremia į jį ir lėtai, tarsi vertindamas, nužvelgia mano kūną. Daug tokių žvilgsnių sulaukiu
užkandinėje.
– Džordžai, Hari, ką parsivedėte į namus? – klausia Džoelis. Jis gražus, tik gal per aiškiai parodo,
jog tai žino.
 – Tai Jūrininkė supermergaitė, – paaiškina Džordžas. – Ji išmano apie juodąsias skyles.
– Ir moka nerti į vandenį nugara, – priduria Haris.
– Bet ji ne tau, nes ji tekės už Džeiso, – užbaigia Džordžas.
Nuostabu.
Džoelis atrodo nustebęs, ir ne be pagrindo.
– Tu Džeiso draugė?
– Na, ne visai, tai yra mudu neseniai susipažinome. Atėjau prižiūrėti vaikų.
– Bet ji buvo jo kambaryje, – priduria Džordžas.
Džoelis kilsteli antakį.
Ir vėl parausta visas kūnas. Tai ypač matoma dėvint bikinį.
– Aš tik auklė.
Džordžas apkabina mane per liemenį ir pabučiuoja į bambutę.
– Ne, tu esi Jūrininkė supermergaitė.
– Tai iš kur tu? – Džoelis suneria rankas ir atsiremia į motociklą.
Džordžas su Hariu nubėga prie varinio purkštuvo. Aš laikau Petsę pasisodinusi ant klubo, o ji
visaip mėgina nutraukti man maudymuko liemenėlę.
– Perkelk ją ant kito klubo, – pasiūlo Džoelis nė nemirktelėjęs.
– Ak, tikrai. – Mažylė Petsė, žindanti tik iš vienos pusės.
– Tai visgi iš kur tu? – Džoelis vis dar tingiai atsilošęs į motociklą.
– Iš čia pat. Aš gyvenu kaimynystėje.
– Tu Treisės Rid sesuo?
Žinoma. Juk jis niekaip negalėjo nepastebėti Treisės. Aš esu šviesiaplaukė, o Treisė – tikra
blondinė. Tai yra mano plaukai šiaudų spalvos, oda medaus atspalvio ir su strazdanomis,
paveldėtomis iš tėčio, o Treisė – blondinė su šviesia oda. Galima pamanyti, kad ji nebūna saulėje,
nors beveik visas vasaras praleidžia paplūdimiuose.
– Taip. – Paskui staiga pagalvoju, kad gal mano sesuo taip pat slapta bendravo su Garetais. Bet
Džoelis ne blondinas, o tai pagrindinis Treisės reikalavimas jos vaikinams, kaip ir geras kairinis
smūgis, taigi greičiausiai – ne. Dėl viso pikto paklausiu: – Ar tu žaidi tenisą?
Toks netikėtas mano klausimas Džoelio nesutrikdo, akivaizdu, jog jam ne naujiena susijaudinusios
merginos, šnekančios nei šį, nei tą.
– Prastai. – Jis ištiesia rankas paimti Petsės, kuri, matyt, nusprendžia, kad jai tiks bet kokia
krūtinė. Jos maži pirštukai atkakliai knebinėja mano liemenėlę.
– Taip, odinis švarkas tikriausiai trukdo greitai atmušti kamuoliuką. – Paduodu jam kūdikį.
– Jūrininkė supermergaitė ir nekvaila. Puiku.
Kaip tik tada dideliu greičiu į kiemą įvažiuoja džipas. Su trenksmu išlipa Alisa, įkišusi galvą į
automobilį atpainioja rankinės dirželį nuo pavarų svirties ir trūkteli į save. Šiuo metu jos plaukai
žalsvai mėlyni, ant šono suimti į uodegą. Ji dėvi juodą palaidinę be pečių, surišamą už kaklo, ir labai
trumpus šortus.
– Juk žinojai, kaip bus, Klivai, – rėžia ji automobilio vairuotojui. – Žinojai, ką darai. – Ji
išsitiesia visu ūgiu, išdidžiai nužingsniuoja prie virtuvės ir, užėjusi vidun, užtrenkia paskui save
duris. Ne taip kaip jos broliai, ji nedidukė, bet tai nesumenkina jos neabejotinai autoritetingos
povyzos.
Neatrodo, kad Klivas, švelnios išvaizdos vaikinas su havajietiškais raštais išmargintom glaudėm
ir madingais marškinėliais, žinojo, kaip bus. Jis sėdi sudribęs už vairo.
Džoelis grąžina man Petsę ir nueina prie jo.
– Viena kančia, žmogau, – sako Klivui, kuris pritardamas kresteli galvą, bet nieko neatsako.
Aš grįžtu prie purkštuvo ir atsisėdu. Šalia klesteli Džordžas.
– Ar žinai, kad paukščiaėdis tarantulas kaip tavo delnas?
– Džeisas tikriausiai jų neturi?
Džordžas nusišypso man kaip saulutė.
– Ne. Anksčiau turėjo paprastą tarantulą Agnę, bet ji… – jo balsas staiga tampa gedulingas, –
mirė.
– Esu tikra, kad dabar ji tarantulų rojuje, – skubu jį raminti ir net susipurtau pagalvojusi, kaip tai
turėtų atrodyti.
Už motociklo sustoja atvažiavęs ponios Garet furgonėlis, iš kurio išsirita, kaip suprantu, Dafas su
Ende, abu raudoni ir nugairinti vėjo. Sprendžiant iš jų gelbėjimo liemenių, jie iškylavo su baidarėmis.
Džordžas ir Haris, mano ištikimieji gerbėjai, vienas per kitą karštai dėsto mamai apie mano
sugebėjimus, o Petsė kaipmat paleidžia dūdas, tarsi kaltindama rodo pirštu į mamą ir rėkia:
– Papą.
– Tai buvo jos pirmas ištartas žodis. – Ponia Garet pasiima Petsę iš manęs nekreipdama dėmesio į
šlapią jos maudymuką. – Dar turi žodį kūdikio knygelėms pavadinti.
 Devintas skyrius

Kadangi mamos ir Treisės nėra, vakare namie taip tylu, kad galiu suskaičiuoti garsus. Sudūzgia ledo
gaminimo mašina ir į indą šaldiklyje kliunkteli ledo gabalėlis. Centrinė oro gaivinimo sistema
pereina iš vieno greičio į kitą. Paskui išgirstu triukšmą, kurio nesitikiu, nes apie dešimtą vakaro guliu
savo kambaryje ir svarstau, ar sakyti mamai apie tą moterį, kuri buvo su Klėjum. Girdžiu ritmišką
beldimą lauke, po savo langu. Atidarau jį, išlipu, pažvelgiu žemyn, o ten stovi Džeisas ir plaktuku
kala vijoklių atramą. Jis pakelia galvą tarp dantų įsikandęs vinį ir man pamojuoja.
Man smagu jį matyti, bet kartu ir keista.
– Ką darai?
– Čia viena lenta atsiknojusi. – Jis išsiima iš burnos vinį, prideda prie atramos ir vėl ima kalti. –
Buvo nesaugu.
– Man ar tau?
– O kaip tau atrodo? – Jis paskutinį kartą stuktelį per vinį, padeda plaktuką ant žolės, akimirksniu
užsliuogia per vijoklius aukštyn ir jau sėdi greta. – Girdėjau, kad mano šeima tave jau sudorojo. Už
tai atsiprašau.
– Viskas gerai, – šiek tiek pasitraukiu. Aš vėl su naktiniais ir jaučiuosi nesmagiai.
– Aš juos visus dievinu, bet kartais jų būna… – jis stabteli, lyg ieškotų tinkamo žodžio, – …per
daug.
– Manęs taip lengvai iš vėžių neišmuši.
Džeisas žvelgia į mane, tomis žaliomis akimis tyrinėja mano veidą.
– Ne. Neišmuši, ar ne?
Sėdėdama čia staiga pagalvoju, kad su juo galiu būti kokia tik noriu. Tada pamatau ant jo peties
kažką judant.
– Kas tai?
Džeisas pasuka galvą į šoną.
– A, turi galvoje Herbį? – Jis nusiima nuo peties voverę… triušiuką… kažką pūkuotą.
– Herbis?
– Tai cukrinis skraiduolis. – Jis ištiesia ranką, kurioje laiko pūkuotą padarėlį, panašų į voverę
skraiduolę, su plačia juoda juosta per nugarą ir juodais ratilais apie akis.
Aš nedrąsiai paglostau jam galvytę.
– Jam tai labai patinka. Labai jaukus. – Džeisas sudeda delnus ir laiko Herbį tarytum lopšyje. Jo
rankos šiurkščios ir viską sugebančios. Džeisas Garetas labiau vyriškas nei berniukiškas.
– Gal tu… koks… daktaras Dolitlis ar kas?
– Man patinka gyvūnai, ir tiek. O tau?
– Na taip. Bet savo kambaryje zoologijos sodo nelaikau.
– Ne, tikrai, ne. Labai tvarkingas kambarys. Ar jis visada toks?
Norisi teisintis, paskui teisintis, kad teisinuos.
 – Paprastai taip. Kartais aš…
– Leidi sau nepasikabinti vonios chalato? – pasiūlo jis.
– Yra buvę ir taip. – Jis sėdi taip arti, kad ant savo skruosto jaučiu jo kvapsnį. Paširdžiuose vėl
suplazda.
– Girdėjau, kad esi supermergaitė.
– Taip. Pabuvau keletą valandų su tavo artimaisiais ir štai jau turiu antgamtinių galių.
– Tau jų tikrai prireiks. – Jis atsilošia ir pasideda Herbį ant pilvo, paskui pasiremia ant alkūnių. –
Be to, tu moki nerti nugara.
– Taip. Buvau plaukikų komandoje.
Žvelgdamas į mane Džeisas lėtai linkteli. Kad ir ką jis darytų, viskas atrodo taip apgalvota,
tikslinga. Matyt, esu įpratusi prie vaikinų, kurie tarsi lekia inertiškai per gyvenimą, ir tiek. Čarlis,
kuris iš esmės tikėjosi tik sekso, ir Maiklas, priklausomas nuo nuotaikų kaitos: arba pakilus, arba
gilioj nevilty.
– Ar nori paplaukioti? – pagaliau pasiūlo Džeisas.
– Dabar?
– Dabar. Mūsų baseine. Juk taip karšta.
Oras drėgnas ir sunkus, beveik tirštas. Turiu pagalvoti. Paplaukioti. Naktį. Su vaikinu. Kuris
beveik nepažįstamas. Ir dar Garetas. Tiesiog galva sukasi pagalvojus, kiek bus sulaužyta mamos
taisyklių.
Septyniolika metų pamokslavimo, pokalbių ir priminimų: „Pagalvok, kaip tai atrodo, Samanta. Ne
tik, ką jauti. Rinkis protingai. Visuomet pagalvok apie pasekmes.“
Trunka mažiau nei septyniolika sekundžių pasakyti:
– Tuojau pasiimsiu maudymuką.
Po penkių minučių stoviu kieme po savo kambario langu, nervingai laukiu, kol grįš glaudėmis
persimovęs Džeisas. Vis žvilgčioju į mūsų įvažą, bijau, kad tuoj orą perskros žibintai ir Klėjus
parveš mamą namo, pamatys mane stovinčią su juodu ištisiniu maudymuku, taigi ne ten, kur ji tikėtųsi
mane rasti.
Bet išgirstu tylų Džeiso balsą.
– Ei, – sako jis, žingsniuodamas tamsoje mano kiemu.
– Tu jau be Herbio?
– Taip. Jis nėra vandens gerbėjas. Eime. – Džeisas vedasi mane aplink mano mamos metro
aštuoniasdešimties barikadą į Garetų kiemą, prie aukštos žalios tinklinės tvoros, juosiančios baseiną.
– Puiku, – sako jis. – Ar tu gerai laipioji?
– Kodėl mes lipame per viršų? Tai tavo baseinas? Kodėl negalime įeiti pro vartelius?
Džeisas, atsirėmęs į tvorą, sukryžiuoja rankas ir nusišypso, tamsoje švysteli balti dantys.
– Šitaip įdomiau. Jeigu jau laužyti taisykles, tai laužyti.
Aš įtariai žiūriu į jį.
– Tu juk nesi iš tų, kurie jaučia malonumą įstumti merginą į bėdą, kad pasijuoktų?
– Tikrai ne. Lipk. Gal tau padėti?
Reikėtų, bet neprisipažįstu. Kišu kojų pirštus į tvoros akutę, užlipu ant viršaus, persisveriu, tvirtai
įsikabinu ir nušoku žemėn. Džeisas atsiduria šalia beveik tą pat akimirką. Puikus laipiotojas.
Suprantama, pagalvoju aš, prisiminusi vijoklių atramas.
Jis įjungia povandenines baseino lempas. Baseine plaukioja keli pripučiami žaislai, dėl kurių
mama nuolat dejuodavo.
– Nejaugi jie nesupranta, jog kiekvieną vakarą žaislus reikia padėti į vietą, kad nesugestų filtras?
Dievaži, tas baseinas toks nehigieniškas.
Tačiau jis neatrodo nehigieniškas. Jis gražus, tarsi švytintis safyras naktyje. Neriu į vandenį,
nuplaukiu iki galo ir išnyru įkvėpti oro.
– Tu greita, – sušunka Džeisas iš baseino vidurio. – Palenktyniaukim?
– Ar tu visada lenktyniauji su merginomis, kad nugalėtum ir įrodytum savo vyriškumą?
– Kaip matau, – sako Džeisas, – tu pažįsti daugybę paikų žmonių. Samanta, aš esu aš.
Lenktyniaujam?
– Jeigu taip nori.
Aš nebelankau baseino jau metai. Po treniruočių likdavo per mažai laiko namų darbams, ir mama
griežtai uždraudė. Tačiau, kai tik galiu, vis dar paplaukioju. Ir vis dar greitai. Jis vis tiek laimi.
Dukart. Paskui aš, bent kartą. Po to mes tik pliuškenamės vandenyje.
Pagaliau Džeisas išlipa, iš didelės medinės dėžės ištraukia du rankšluosčius ir pakloja ant žolės.
Aš nudrimbu ant vieno iš jų ir užverčiu galvą į naktinį dangų. Labai karšta, drėgmė spaudžia prie
žemės tarsi pirštais.
Jis atsigula greta.
Tiesą sakant, aš vis laukiu, kada jis ims prie manęs lįsti. Čarlis Taileris būtų ėmęsis mano
maudymuko liemenėlės greičiau už Petsę. Bet Džeisas tik sulenkia po galva ranką ir žiūri į dangų.
– Kas toji žvaigždė? – klausia jis, rodydamas pirštu.
– Ką?
– Sakei, kad mėgsti stebėti žvaigždes. Pasakyk, kaip vadinasi tas žvaigždynas?
Aš prisimerkusi žiūriu, kur jis rodo.
– Slibinas.
– O šitas?
– Šiaurės Vainikas.
– O ten?
– Skorpionas.
– Tu tikra astrofizikė. O štai toji?
– Matuoklė.
– Rimtai?
– O tu turėjai tarantulą, vardu Agnė. Taip, rimtai.
Jis nustebęs atsiverčia ant šono.
– Kaip sužinojai apie Agnę?
– Džordžas.
– Žinoma. Džordžas viską išplepa.
– Man patinka Džordžas, – sakau jam.
 Na, gerai, dabar jo veidas labai arti manojo. Jeigu tik truputį kilstelčiau galvą… Bet šito
nedarysiu, nes aš tikrai to nedarysiu pirma. Niekada taip nedariau, nedarysiu ir dabar. Tik žiūriu į
Džeisą, ir tiek, svarstydama, ar jis pasilenks arčiau. Tuo metu pamatau, kaip mūsų įvažą nušviečia
automobilio žibintai.
Aš pašoku.
– Turiu grįžti namo. Turiu grįžti nedelsdama.
Mano balsas aukštas, išsigandęs. Prieš eidama miegoti mama visada užsuka į mano kambarį.
Nuskuodžiu prie tvoros, atsidarau vartelius, paskui apie savo liemenį pajuntu Džeiso ranką, jis mane
pakelia, aš beveik pasiekiu mūsų aukštos slidžios tvoros viršų ir galiu perkelti koją.
– Neskubėk. Spėsi. Nesijaudink. – Jo balsas tylus, raminantis. Tikriausiai tokiu balsu ramina
sunerimusius gyvūnus.
Nušoku kitoje tvoros pusėje ir bėgu paknopstom prie vijoklių atramų.
– Samanta!
Aš atsigręžiu, bet virš tvoros matau tik jo viršugalvį.
– Neužlipk ant plaktuko. Jis paliktas ant žolės. Ačiū už lenktynes.
Aš linkteliu, pamojuoju ranka ir nubėgu.
 Dešimtas skyrius

– Samanta! Samanta! – Į mano kambarį įsiveržia Treisė. – Kur tavo tamsiai mėlyna paplūdimio
palaidinė?
– Stalčiuje, Treise. Kodėl klausi? – maloniai teiraujuos. Treisė kraunasi daiktus ir ruošiasi vykti į
Martos Vynuogyno salą – likus pusvalandžiui, iki jos atvažiuos Flipas. Kaip visada. Ji įsivaizduoja,
kad vyresnioji sesuo turi teisę nešioti mano drabužius, kurių tik užsigeidžia, jeigu tuo metu jie ne ant
mano kūno.
– Pasiskolinsiu, gerai? Tik vasarai – atiduosiu rudenį, pažadu. – Ji iš visų jėgų trūkteli komodos
stalčių, pasirausia tarp rūbų, išsitraukia ne tik mėlyną palaidinę, bet pasiima ir kelias baltas.
– Žinoma, nes tos palaidinės man reikės kaip tik rudenį. Kitas padėk į vietą.
– Nagi, nebūk tokia! Man reikia turėti daugiau baltų palaidinių – mes ištisai žaisime tenisą.
– Girdėjau, kad šiais laikais Vynuogyne gali būti net parduotuvių.
Treisė užverčia akis į viršų, sugrūda baltąsias palaidines atgal į stalčių ir kaip viesulas išskrieja į
savo kambarį. Pernai Baseino ir teniso klube ji mokė teniso, ir staiga man dingtelėjo, kad bus keista
nematyti jos ne tik namie, bet ir tenai. Mano sesers praktiškai nebėra.
– Aš tavęs pasiilgsiu, – sakau jai, o ji traukia sukneles vieną po kitos nuo pakabų, bet kaip deda
jas į mamos lagaminą visai nesijaudindama dėl aiškiai matomos mamos monogramos.
– Aš tau siųsiu atvirukus. – Žygiuodama į vonios kambarį ji atsega pagalvės užvalkalą. Stebiu,
kaip į jį nuo stalelio braukia plaukų tiesintuvą, žnyples plaukams garbanoti ir elektrinį dantų šepetėlį.
– Tikiuosi, Samanta, kad per daug manęs nepasigesi. Rudenį eisi į paskutinę klasę. Pamiršk apie
mamą. Pakelk sparnus. Džiaukis gyvenimu. – Pabrėždama savo žodžius ji pamosuoja man prieš veidą
kontraceptinių tablečių dėžute.
Fui. Aš nenoriu matyti sesers lytinio gyvenimo vizualinių priemonių.
Įkišusi dėžutę į užvalkalą, užriša jį mazgu. Paskui jos pečiai nusvyra, ir staiga ji atrodo
pažeidžiama.
– Bijau, kad su Flipu santykiai darosi per daug rimti. Visą vasarą praleisiu su juo… Gal tai
nelabai protinga.
– Man patinka Flipas, – sakau jai.
– Taip, man jis irgi patinka, – taria ji, – bet norėtųsi, kad patiktų tik iki rugpjūčio galo. Jis mokysis
Floridoje, o aš vyksiu į Vermontą.
– Lėktuvai, traukiniai, automobiliai… – siūlau išeitį.
– Nekenčiu nepatogumų, kuriuos sukelia ilgi atstumai, Samanta. Be to, reikės jaudintis, ar
universiteto miestelyje nėra kokios merginos, apie kurią nieko nežinai, ir ar neapsijuoksi.
– Turi pasitikėti, Treise. Flipas atrodo labai atsidavęs.
Ji atsidūsta.
– Žinau. Aną dieną paplūdimyje jis atnešė man žurnalą ir kokosinių sausainių. Tai buvo taip miela.
Štai tada ir supratau, kad per giliai klimpstu.
 Oi.
– Ar negali palaukti ir pasižiūrėti, kaip klostysis jūsų reikalai?
Treisės šypsena gaili.
– Jeigu neklystu, kai susitikinėjai su Čarliu, turėjai susidariusi tokį savotišką tvarkaraštį
kiekvienam krustelėjimui, kurį leisdavai jam padaryti.
– Čarliui būtinai reikėjo tvarkaraščio, antraip jis būtų pareikalavęs sekso prie mūsų namo savo
tėvo tojotoj „Prius“ dar prieš pirmąjį pasimatymą.
Ji sukikena.
– Jis buvo tikras eržilas. Bet duobutės skruostuose neprilygstamos. Ar kada su juo permiegojai?
– Ne, niekada. – Kaip ji galėjo pamiršti? Jaučiuosi šiek tiek užgauta. Aš prisimenu kiekvieną
Treisės meilės romanų smulkmeną, tarp jų ir tą skausmingą vasarą prieš dvejus metus, kai ji
susitikinėjo su trimis broliais, sudaužė dviem iš jų širdis, o trečiasis sudaužė jos.
Flipas signalizuoja prie namo, ko mama paprastai nekenčia, bet kai tai daro Flipas, ji kažkodėl
nesusierzina.
– Padėkite! Vėluoju… turiu bėgti! Myliu tave! – Treisė nubilda laiptais žemyn su tokiu triukšmu,
lyg sportbačiais trepsėtų visa dramblių banda. Niekaip nesuprantu, kaip nedidukė, liauna mano sesuo
gali taip garsiai dundėti laiptais. Ji puola mamai ant kaklo, trumpai ją stipriai suspaudžia, neria pro
duris ir šaukia: – Jau ateinu, Flipai! Manęs verta laukti, pamatysi!
– Žinau, lėlyt! – sušunka Flipas.
Treisė atbėga vėl, garsiai pakšteli man į skruostą ir lekia atgal.
– Ar tikrai negalima tų baltų palaidinių?
– Ne. Keliauk! – atsakau jai, suplevena jos sijonas, trinkteli durelės, ir jos nebėra.

– Taigi šį rugpjūtį Stouni Bėjaus mokykloje vyks bandomasis stojamasis egzaminas, – praneša
man Nenė, kai mudvi einame į klubą. Mes užsukome į ledainę ir dabar ji siurbčioja pieno kokteilį su
sausainiais ir grietinėle, o aš triauškiu ledo gabalėlius.
– Raminkis, širdele. Dabar juk vasara. – Aš atkišu veidą į saulę, giliai įkvepiu šilto oro.
Atoslūgis. Kvepia saulės sušildyta upė.
– Žinau, – atsako ji. – Bet tai tik vienas rytas. Kai anąkart laikėm egzaminus, susirgau gastritu ir
gavau tik tūkstantį devynis šimtus balų. To neužtenka. Kolumbijai tai tikrai ne.
– Ar negalima laikyti internetu? – Man patinka mokytis ir aš myliu Nenę, bet taip anksti apie
vidurkį ir balus galvoti nesinori, bent jau ne iki Darbo šventės.
– Tai ne tas pats. Čia tave stebi ir visa kita. Sąlygos beveik tokios pat kaip tikrame egzamine.
Galėtumėm laikyti kartu. Būtų smagu.
Aš jai nusišypsau ir prisitraukiu jos pieno kokteilį paragauti.
– Tu taip įsivaizduoji smagumą? Gal paprasčiausiai paplaukiokime vandenyne kartu su rykliais?
– Prašau. Tu juk žinai, kaip jaudinuosi per egzaminus. Būtų labai gerai, jeigu galėtumėm
pasitreniruoti tikroviškoj aplinkoj. Be to, visuomet jaučiuosi geriau žinodama, kad tu šalia. Aš net
sumokėsiu už tave mokestį. Samanta, labai prašau!
Suburbu, kad pagalvosiu. Mes priėjome klubą, kur prieš pradėdamos dirbti turime užpildyti
anketas. Yra dar vienas dalykas, kurį noriu padaryti.
Beldžiant į pono Lenokso kabineto duris mane išmuša lengvas prakaitas ir apimta kaltės jausmo
jas praveriu.
– Užeikite! – pakviečia ponas Lenoksas. Jis atrodo nustebęs, kai kyšteliu galvą. – Ką gi, sveika,
panele Rid. Juk žinote, kad jūsų pirmoji diena tik kitą savaitę.
Užeinu į kabinetą ir kaip visuomet pagalvoju, kad ponui Lenoksui turėtų parūpinti mažesnį
rašomąjį stalą. Jis neaukštas, ir masyvus raižyto ąžuolo stalas jį tarsi visą praryja.
– Žinau, – atsakau sėsdamasi. – Užėjau užpildyti dokumentų. Ir pamaniau… man reikia… norėčiau
šiais metais grįžti į plaukimo komandą. Todėl noriu pasitreniruoti. Ar negalėčiau ateiti valanda
anksčiau, prieš atidarymą, ir paplaukioti Olimpiniame baseine? – Ponas Lenoksas atsainiai atsilošia
kėdėje. – Tai yra galėčiau plaukioti vandenyne arba upėje, bet noriu apsiskaičiuoti laiką, man
lengviau, kai žinau, kiek nuplaukiu ir per kokį laiką.
Jis sudeda pirštus sau po nosim.
– Baseinas atsidaro dešimtą ryto.
Stengiuosi išlaikyti pečius, kad nesusmuktų. Buvo taip gera paplaukioti su Džeisu aną vakarą,
parungtyniauti, nors ir nerimtai. Aš labai nenorėjau mesti plaukimo. Rudenio trimestrą mano
matematikos ir gamtos mokslų pažymiai ėmė prastėti, todėl mama griežtai uždraudė. Galbūt, jei geriau
suplanuosiu laiką ir iš širdies pasistengsiu…
Ponas Lenoksas dėsto toliau:
– Kita vertus, jūsų mama yra labai svarbi direktorių valdybos narė… – Jis atitraukia pirštus nuo
veido tiek, kad pasirodo nežymi šypsenėlė. – O jūs visuomet buvote Puiki Darbuotoja. Galite
naudotis baseinu, jeigu tik laikysitės taisyklių: iš pradžių nusiprausite po dušu, užsimausite
maudymosi kepuraitę ir Ničniekam Neprasitarsite Apie Mūsų Susitarimą.
Aš pašoku.
– Dėkoju, pone Lenoksai. Tikrai ne, pažadu. Tai yra darysiu viską, ką liepsite. Ačiū.
Kai išeinu iš kabineto, manęs laukia Nenė. Pamačiusi, jog šypsausi, sako:
– Turbūt supranti, kad tikriausiai vienintelį kartą per visą savo gyvenimą ponas Lenoksas peržengė
ribas? Net nežinau, pasveikinti jį ar užjausti.
– Bet aš tikrai to noriu, – atsakau.
– Tu visada daug laimingesnė, kai plauki, – sutinka Nenė. – Dabar tikriausiai šiek tiek praradusi
formą? – nerūpestingai priduria ji. – Tau tai bus į naudą.
Atsisuku į ją, bet ji jau žingsniuoja koridoriumi atgal aplenkusi mane per kelis žingsnius.

Kitos dienos rytą užkandinėje turiu dirbti vėlesnėj pamainoj, ne nuo šešių iki vienuolikos, o nuo
devynių iki pirmos. Taigi nusprendžiu pasidaryti braškių kokteilį, kol mama raukosi skaitydama
telefone žinutes. Aš ją matau po ilgokos pertraukos ir svarstau, ar ne laikas pasakyti apie Klėjų.
Nutariu, kad pasakysiu, kai tik ji išjungs savo telefoną ir atidariusi šaldytuvo dureles sandalu ims
tapsėti į grindis. Mama visuomet taip daro stovėdama priešais šaldytuvą, lyg lauktų, kad dubuo su
braškėmis sušuktų: „Valgykit mane!“ arba apelsinų sultys pačios iššoktų ir įsipiltų į stiklinę.
Tap. Tap. Tap.
 Be to, tai jos mėgstama taktika, nes tyla tokia garsi, kad kas nors turi prabilti ir tą tylą užpildyti.
Aš vėl praveriu burną, tačiau, mano nuostabai, mama prakalba pirmoji.
– Brangioji, aš apie tave galvojau.
Ji šitai pasako tokiu tonu, kad nesusivaldau.
– Apie mano vasaros grafiką? – paklausiu ir kaipmat pasijuntu kalta dėl sarkazmo, prasiveržusio
mano žodžiuose.
Mama išsiima dėžutę kiaušinių, paspokso į ją ir padeda atgal į šaldytuvą.
– Žinoma, apie tai. Šie rinkimai nebus lengvi. Ne tokie kaip pirmą kartą, kai mano vienintelis
priešininkas buvo tasai liberalas. Jeigu nepasistengsiu, galiu netekti vietos. Štai kodėl esu tokia
dėkinga Klėjui. Turiu susikaupti ir jaustis rami, kad jumis, mergaitės, pasirūpinta. Treisė… – Vėl
tapsi koja. – Klėjus mano, kad man neverta jaudintis. Tegu ji važiuoja. Rudenį ji išvyks į koledžą. Bet
tu… Kaip čia geriau paaiškinti, kad suprastum?
– Man septyniolika. Aš viską suprantu. – Vėl mintyse šmėkšteli Klėjaus ir tos moters vaizdas. Nuo
ko pradėti? Pasilenkiu pro ją braškių.
Mama suduoda man pirštu per skruostą.
– Kai taip sakai, kaip tik tada ir prisimenu, koks tu dar vaikas. – Paskui jos veidas sušvelnėja. –
Žinau, kad tau bus sunku priprasti, jog nebėra Treisės. Man taip pat. Namuose bus tylu. Tu juk
supranti, kad visą vasarą turėsiu sunkiai dirbti, ar ne, mieloji?
Aš linkteliu. Name jau dabar tylu, nes iš dušinės nebesklinda nevykęs Treisės dainavimas ir į
laiptus nebestuksena jos pakulnės.
Mama išima iš šaldytuvo filtruoto vandens ir pripila jo į virdulį.
– Klėjus sako, kad man ši pozicija per menka. Kad galėčiau tapti svarbi. Kad galėčiau tapti
daugiau nei turtinga moterimi, patekusia į politiką vien per savo pinigus.
Daugybė antraščių skelbė kaip tik tai, kai ji laimėjo pirmą kartą. Aš jas perskaičiau, nustebau ir
laikraštį paslėpiau tikėdamasi, kad mama jų nepamatys. Bet ji, žinoma, pamatė.
– Kaip seniai į mane kas nors žiūrėjo ir iškart mane suprato, – staiga priduria rankoje laikydama
filtruotą vandenį. – Tavo tėvas… na, maniau, kad jis suprato. Bet vėliau… po jo… vis labai
užsiėmusi, sensti… ir niekas į tave nebepažvelgia. Tu ir Treisė… Rudenį ji išvažiuos į koledžą. Tu
išvažiuosi dar kitais metais… Manau, dabar jų eilė? Kur prapuolė mano šansai? Klėjus labai greitai
apsiprato su mintim, kad turiu paaugles dukras. Jis mane supranta, Samanta. Negaliu tau apsakyti,
koks tai nepaprastas jausmas. – Ji pasisuka ir žiūri į mane, aš dar niekada nesu jos mačiusi… tokios
švytinčios.
Kaip galėčiau ištarti: „Mmm… mama… man atrodo, kad jis susitikinėja su kita“?
Prisimenu Džeisą Garetą, kaip jis, regis, viską supranta be jokių mano paaiškinimų. Ar mama taip
pat jaučiasi su Klėjum? Kad tik jis nebūtų koks šlykštukas mergišius.
– Džiaugiuosi, mama, – sakau jai. Įjungiu plaktuvą ir virtuvė prisipildo smulkinamų braškių ir
ledo garso.
Ji nubraukia man nuo kaktos plaukų sruogą, paskui pastato filtruotą vandenį ir lūkuriuoja prie
mano alkūnės, kol išjungiu plaktuvą. Tada stoja tyla.
– Judvi, tu ir Treisė, – pagaliau ji prabyla man į nugarą, – esate geriausia, ką turiu gyvenime.
Asmeniniame. Tačiau gyvenime yra ne tik asmeniniai dalykai. Nenoriu, kad mano gyvenime viskas
jumis ir užsibaigtų. Noriu… – Jos balsas nutyla ir atsigrįžusi pamatau, kad ji žiūri į šalį, ten, kur aš
nieko nematau. Staiga aš jos tokios išsigąstu. Šitaip stovinti su svajinga veido išraiška ji man atrodo
moteris – ne mano mama, dulkių siurblio karalienė, kuri varto akis pamačiusi Garetus ar dėl bet kokio
neaiškaus dalyko. Tiesą sakant, mačiau Klėjų tik du kartus. Jis žavingas, bet ir mano tėtis buvo
žavingas. Mama dažnai su kartėliu kartodavo: „Tavo tėvas buvo žavingas“, tarsi žavesys būtų koks
narkotikas, kurio jai buvo pridėta, kad ji pamestų dėl jo galvą.
Aš kosteliu.
– Taigi, – sakau aš tikėdamasi, kad ištariau tai nerūpestingu tonu, o ne norėdama ką nors iškvosti,
– ar gerai pažįsti Klėjų Takerį?
Mama piktai į mane dėbteli.
– Kodėl to klausi, Samanta? Koks tavo reikalas?
Štai kodėl aš nieko nesakau. Įkišu šaukštą į braškių kokteilį, į stiklinės sienelę sutrinu braškės
gabaliuką.
– Tik pagalvojau. Jis atrodo…
Kaip tykanti nelaimė? Jaunesnis? Gal taip sakyti nelabai taktiška. Ar galima tai pasakyti kaip nors
mandagiai?
Taigi sakinio neužbaigiu… paprastai tokia taktika naudojasi mama, kai nori, kad mes jai
pasipasakotumėm. Stebėtina, tai veikia ir šiuo atveju.
– Na, aš tikrai žinau, kad kaip tokio amžiaus vyras jis pasiekęs labai daug. Per pastaruosius
rinkimus jis konsultavo Respublikonų nacionalinį komitetą, lankėsi pas prezidentą Bušą Krofordo
rančoje…
Ak, ui. Treisė erzindavo mamą, kad ji kalba tokiu pagarbiu tonu apie buvusį prezidentą: „Mamytė
įsimylėjo šefąąą.“ Aš neerzindavau, nes man tai nepatikdavo.
– Klėjus Takeris yra labai įtakingas, – pagaliau ima pasakoti ji. – Negaliu patikėti, kad jis skiria
laiko tokiai nežymiai mano kampanijai.
Padedu braškes atgal į šaldytuvą, paskui maišau šaukštu savo kokteilį ir ieškau nuo plaktuvo
pabėgusių gabaliukų.
– Kaip jis atsidūrė Stouni Bėjuje? – Ar atsivežė ir žmoną? Ar mylimąją iš savo gimtinės?
– Jis nupirko tėvams vasarnamį Sišelo saloje. – Mama atidaro šaldytuvą ir perkelia braškes iš
antros lentynos, kur buvau jas padėjusi, į trečią. – Žinai tą salelę upės žiotyse? Jis per daug dirbo ir
atvažiavo truputį pailsėti ir papramogauti. – Ji šypsosi. – Paskui perskaitė apie mano kandidatavimą
ir užsimanė man padėti.
Rinkiminėj kampanijoj? Ar apsukti mamai galvą? Galbūt jis koks slaptasis agentas, kuris ieško
būdų ją diskredituoti. Bet jam nieko neišeis. Ji neturi jokių paslapčių.
– Ar tai gerai? – Aš pakabinu šaukštą braškių ir jas godžiai praryju. – Kad jis lyg ir… tavo
vaikinas… lyg ir… hm… patarėjas? Maniau, kad tai nepriimtina.
Mama visuomet labai griežtai atskirdavo politinį gyvenimą nuo asmeninio. Prieš keletą metų
Treisė užmiršo atsinešti pinigų susimokėti už pačiūžas „Makinskio čiuožykloje“ ir ten dirbantis
vyrukas, mamos rėmėjas, pasakė jai nesijaudinti. Kitą dieną mama liepė Treisei ten nueiti ir sumokėti
visą kainą, nors Treisė čiuožinėjo pigesniu laiku.
– Samanta, mes esame sąmoningi žmonės. Abu nesusituokę. Mes nieko nepažeidžiame. – Ji kilsteli
smakrą ir suneria rankas. – Man nepatinka tavo tonas.
– Aš… – Bet ji jau prie sandėliuko durų, išsitraukia dulkių siurblį, įjungia ir pasigirsta kriokimas
it kokio „Boingo 747“.
Aš mėgaujuosi braškių kokteiliu ir galvoju, ar galėjau pasielgti kaip nors protingiau. Mama
išsišniukštinėjo viską apie Čarlį ir Maiklą, o ką jau kalbėti apie kai kuriuos abejotinus Treisės
draugelius. Bet kai kalba pasisuka apie ją pačią…
Dulkių siurblys netikėtai ima springti ir nutyla. Mama jį purto, išjungia, ištraukia iš lizdo, įjungia
vėl, bet nieko.
– Samanta! – pašaukia ji. – Gal žinai, kas jam? – Seniai žinau, jog tai reiškia: „Ar tai tu
sugadinai?“
– Ne, mama. Juk žinai, kad niekada jo neliečiu.
Vėl jį pakrato lyg kaltindama mane.
– Vakar vakare jis kuo puikiausiai veikė.
– Mama, aš jo neėmiau.
Staiga ji ima rėkti.
– Tai kas jam yra? Šitokiu laiku imti ir sugesti! Klėjus ateina vakarienės su galimais kampanijos
rėmėjais, o išvalyta tik pusė kambario. – Ji trenkia siurblį žemėn.
Kaip visada svetainė atrodo lyg nauja. Išvalytoji pusė niekuo nesiskiria nuo neišvalytosios.
– Mama, bus gerai. Jie net nepastebės.
Ji spiria į siurblį ir atsuka į mane rūstų žvilgsnį.
– Bet aš pastebėsiu.
Ką gi.
– Mama. – Aš pripratusi prie jos pykčio, bet šįkart to jau per daug.
Netikėtai staigiu judesiu ji ištraukia iš lizdo laidą, sudeda siurblį, pereina kambarį ir išmeta jį pro
duris į lauką. Tas bildėdamas nukrenta ant asfalto. Aš apstulbusi.
– Samanta, ar tu neturi būti darbe?
 Vienuoliktas skyrius

Darbe, žinoma, ypač susierzinu, nes užeina Čarlis Taileris su keletu berniukų iš mokyklos. Mudu su
Čarliu išsiskyrėme draugiškai, tačiau jis vis dar negali liautis šnairavęs, laidęs užuominas ir
juokelius: „Stop, kažką matau pro didinamąjį stiklą“, „Gal nori užsiropšti ant mano stiebo?“
Suprantama, jie atsisėda prie mano aptarnaujamo staliuko, aštuntojo, ir varinėja mane vandens,
sviesto, dar kečupo vien todėl, kad turi tokią teisę.
Galiausiai jie susiruošia eiti. Dėkui Dievui, palieka dosnių arbatpinigių. Išeidamas Čarlis man
mirkteli, ir jo skruostuose pasirodo duobutės.
– Sem Seme, pasiūlymas dėl stiebo dar galioja.
– Atstok, Čarli.
Tvarkau jų siaubingai prišnerkštą stalą ir pajuntu, kad kažkas timpteli man už sijono juosmens.
– Mažute!
Timas nesiskutęs, jo rusvi plaukai susivėlę, jis vis dar su tais pačiais drabužiais, su kuriais
mačiau jį paskutinįkart, – su flanelinės pižamos kelnėmis, kurios vasaros karštyje atrodo labai keistai.
Aišku, kad jos nėra mačiusios skalbyklės.
– Žinai, man reikia grynųjų, turtuoliuke.
Tai žeidžia. Timas žino, ar bent jau žinojo, kaip nekenčiu tos pravardės, kuria mane vadindavo
priešininkų plaukimo komandos.
– Aš tau pinigų neduosiu, Timai.
– Todėl, kad „juos imsiu ir pragersiu“, taip? – klausia jis plonu, sarkastišku balsu,
pamėgdžiodamas mamą, kai lankydamiesi Niu Heivene praeidavom pro benamius. – Juk žinai, kad
nebūtinai. Aš galiu juos išleisti ir žolei. Arba, jeigu būsi dosni ir man pasiseks, kokiai pupytei. Nagi,
duok man penkiasdešimtinę.
Jis atsiremia į barą, suneria rankas ir manęs link kilsteli smakrą.
Suglumusi žiūriu į jį. Grumsimės? Netikėtai jis puola prie mano sijono kišenės, kur susidedu savo
arbatpinigius.
– Tau tai menkniekis. Nesuprantu, Samanta, kam, po galais, išvis dirbi. Duok man tik kelis žalius.
Aš atsitraukiu, taip smarkiai trukteldama, kad bijau, jog galiu suplėšyti pigų sijono audinį.
– Timai! Baik. Žinai, kad neduosiu.
Jis purto galvą.
– Anksčiau buvai kieta. Kada tapai tokia kale?
– Tada, kai tu pavirtai į tokį šunsnukį. – Praeinu pro jį nešina padėklu, pilnu nešvarių indų. Akyse
prisikaupia ašarų. Tik neapsiverk, įsakau sau. Bet niekas taip gerai manęs nepažįsta kaip Timas.
– Kas nors negerai? – klausia virėjas Ernestas, pakėlęs galvą nuo vienu metu čirškančių šešių
keptuvių. „Pusrytinė“ – tai ne sveiko maisto užkandinė.
– Vienas toks kvailys. – Su triukšmu nutrenkiu padėklą į nešvarių indų dėžę su ratukais.
– Nieko naujo. Nelemtas miestas pilnas nelemtų avigalvių, gimusių su marškinėliais ant tos savo
nelemtos…
Oi! Netyčia įjungiau Ernesto „mėgstamiausio niurzgėjimo“ mygtuką. Aš jo nebeklausau, nutaisau
nuožmią šypseną ir grįžtu kovoti su Timu, tačiau spėju pamatyti tik nešvarios languotos pižamos
atraitą ir užtrenkiamas duris. Ant stalelio netoli durų – nugriebta monetų krūvelė, kelios monetos
nukritusios ant grindų. Kiti mano arbatpinigiai dingę.
Tokią pat dieną septintoje klasėje Hodžso mokykloje pačioje mokslo metų pradžioje, dar prieš tai,
kai buvo išmestas Timas, užmiršusi pasiimti pinigų priešpiečiams aš ieškojau Treisės arba Nenės.
Tačiau susitikau Timą, tūnantį krūmuose su pačia baisiausia Hodžso narkomanų gauja, – Timas, kiek
tuo metu žinojau, dar buvo toks pat švarus kaip ir mudvi su Nene. Kompanijos centre buvo Dreikas
Markosas, narkomanas iš vyresnės klasės, nuolatos besišlaistantis su tokia pat apsvaigusia šutve.
Neblogas pasiekimas mokykloje.
– O, tai Treisės Rid sesuo! Išsivaduok nuo nerimo, Treisės Rid seserie. Atrodai įsitempusi. Tau
reikia atsipalaiduuuoti, – erzino Dreikas. Kiti vaikigaliai kikeno, lyg jis būtų pasakęs kažką
beprotiškai juokingo. Aš pažvelgiau į Timą – jis stovėjo nudelbęs akis.
– Pasiausk, Treisės Rid seserie. – Dreikas pamojavo man maišeliu – tuomet net nesupratau, kas
jame.
Sugalvojau kažkokią netikusią pasišalinimo dingstį, kurią Dreikas su malonumu pataršė ir sukėlė
jam atsidavusių garbintojų pataikūnišką prunkštimą.
Pradėjau eiti, paskui atsisukau ir paraginau Timą: „Eime“, o jis vis dar stovėjo įbedęs akis į savo
batus.
Štai tada jis pagaliau pakėlė galvą.
– Atsiknisk, Samanta.
 Dvyliktas skyrius

Negreit užmirštu apie Timo apsilankymą, bet „Pusrytinėje“ reikia sparčiai suktis, ir tai padeda.
Tačiau šiandien viskas sekasi prastai.
Rytą ateina moteris, kuri įniršta, nes neleidžiame jos pudeliukui sėdėti kartu su ja prie stalo, ir
vyras su bjauriais mažyliais, kurie į mane svaido džemo ir cukraus pakelius ir į servetėlių dėklą
prispaudžia garstyčių su kečupu. Eidama namo pasitikrinu žinutes mobiliajame telefone ir vieną randu
nuo mamos, vis dar suirzusiu tonu liepiančią sutvarkyti namus: „Kad blizgėtų.“ Kitą: „Nesirodyk
akyse, nes Klėjus atsives rėmėjų.“
Mama dar niekada nėra manęs prašiusi nesirodyti jai akyse. Gal dėl to, kad klausinėjau apie
Klėjų? Taip mąstydama pereinu kiemą ir pamatau dulkių siurblį, iki šiol išsidrėbusį kaip valkata.
– Samanta! – iš kitapus tvoros pašaukia Džeisas. – Kaip laikaisi? Atrodo, šiandien vargai kaip
laivelis audringame vandenyne.
– Prašau, tik be jūreiviškų juokelių. Patikėk, esu girdėjusi jau visus.
Jis prieina arčiau šypsodamasis ir purtydamas galvą. Šiandien jis vilki baltus marškinėlius, su
kuriais atrodo dar labiau įdegęs.
– Tikiu, kad girdėjai. Bet rimtai, ar gerai jautiesi? Hm, nesusišukavusi, o tai tau nebūdinga.
Paaiškinu jam, kad turiu sutvarkyti namus ir nesirodyti akyse.
– O dulkių siurblys, – paspiriu jį, – sugedęs.
– Galiu sutaisyti. Tuoj atsinešiu įrankius. – Jis nubėga man nespėjus prasižioti. Įeinu į namą,
nusimetu jūreivišką uniformą ir užsivelku žydrą suknutę. Kai Džeisas pasibeldžia, pilstau limonadą.
– Aš virtuvėje!
Jis užeina abiem rankom nešdamas dulkių siurblį kaip avarijos auką, ant nykščio kyburiuoja
įrankių dėžė.
– Kuri namo dalis netvarkinga?
– Mano mama pedantė.
Džeisas linkteli galvą, kilsteli antakį, bet nieko nesako. Jis pastato dulkių siurblį ant grindų
plytelių, atsidaro įrankių dėžę ir palenkia virš jos galvą ieškodamas reikiamo įnagio. Aš stebeiliju į
jo raumeningas rankas, ir staiga apima toks stiprus noras perbraukti jas pirštu, kad išsigąstu. Tuomet
apipurškiu stalviršį dezinfekciniu skysčiu ir imu uoliai trinti popieriniu rankšluosčiu. Lauk,
nelaimingos dėmės.
Jis sutaiso dulkių siurblį greičiau nei per penkias minutes. Greičiausiai kalta buvo Klėjaus
rankogalio sąsaga. Nuveju šalin vaizdą, kaip mama, apimta aistros, it puma karštligiškai ją atsega.
Paskui Džeisas padeda man išvalyti ir šiaip nepriekaištingai švarų pirmąjį aukštą.
– Sunku suprasti, ar ką nors išvaliau, kai ir taip tobula, – sako jis siurbdamas dulkes nuo krėslo,
kol aš taisau simetriškai išdėliotas pagalvėles. – Gal mums vertėtų čia atsivesti Džordžą su Petse,
duoti jiems plastilino ir pirštų dažų, paskui iškepti šokoladinių keksiukų, kad iš tiesų būtų ką valyti.
Kai baigiame, Džeisas klausia:
 – Ar tau yra nustatyta komendanto valanda?
– Vienuolikta, – atsakau jam sutrikusi, nes dar vos po pusiaudienio.
– Tuomet pasiimk megztuką ir maudymosi kostiumą.
– Ką darysime?
– Juk privalai dingt iš akių, ar ne? Eime, pranyksi minioje mano namuose, paskui ką nors
sugalvosime.

Kaip visada Garetų ir mūsų kiemas skiriasi lyg diena ir naktis. Alisa su kažkokiu vaikinu svaido
lėkštę. Nuo baseino sklinda klyksmas ir krykštavimas. Haris mėto kamuolį į krepšį. Alisa sviedžia
lėkštę į Džeisą, šis lengvai pagauna ir meta vaikinui, panašiam ne į Klivą-kuris-žinojo-kaip-bus, o į
dramblotą amerikietiško futbolo žaidėją. Girdžiu, kaip prie baseino ponia Garet garsiai barasi:
– Džordžai! Ar tau nesakiau, kad čia sysioti negalima?
Paskui su trenksmu atsidaro tinklelio durys ir išlekia Endė, nešina kokiais penkiais skirtingais
maudymosi kostiumais.
– Alisa! Padėk man.
Alisa varto akis.
– Išsirink vieną, Ende. Bus gerai. Tai tik pasimatymas.
Endė, daili keturiolikmetė su kabėmis, krato galvą ir, rodos, tuoj prapliups ašarom.
– Tai pasimatymas su Kailu. Su Kailu, Alisa! Dar niekada nebuvau pakviesta į pasimatymą, o jis
pakvietė. Ir tu man net nenori padėti.
– Kas nutiko, Ende? – Džeisas prieina prie jos.
– Tai Kailas Komstokas. Pameni, iš buriavimo stovyklos? Aš vos neapverčiau valties
spoksodama į jį ištisas tris vasaras. Jis pakvietė mane į paplūdimį, o paskui į jūrų gėrybių restoraną.
Alisa man nieko nepadeda. O mama, užuot patarusi, liepia pasitepti kremu nuo saulės.
Alisa nekantriai purto galvą.
– Na, Bredai, eime, sušlapinsim kojas. – Su tuo futbolininku ji nužygiuoja prie baseino.
Džeisas supažindina mane su Ende, kuri atsuka į mane nerimastingas rusvas akis.
– Ar gali man padėti? Niekas neturėtų eiti į pirmą pasimatymą su maudymosi kostiumėliu. Tai
neteisinga.
– Tu teisi, – pritariu jai. – Parodyk man, ką turi.
Endė pakloja maudymukus ant žemės.
– Trys vientisiniai, du bikiniai. Mama sako, kad su bikiniu neičiau. Ką manai, Džeisai?
– Jokių bikinių per pirmą pasimatymą. – Jis linkteli. – Esu tikras, kad niekas šitaip neina. Arba
neturėtų eiti. Bent jau mano seserys.
– Koks jis? – klausiu jos apžiūrinėdama kitus kostiumėlius.
– Kailas? Ak, na, žinai. Tobulas. – Ji sumosikuoja rankomis.
– Konkrečiau, Ende, – abejingai tarsteli Džeisas.
– Juokingas. Sportiškas. Populiarus. Gražus, bet neparodo, kad tai žino. Toks, kuris visus
prajuokina per daug nesistengdamas.
– Šitas. – Aš parodau į raudoną sportinį maudymuką.
 – Ačiū. O po to, kai paplaukiosim. Ar užsivilkti suknelę? Ar pasidažyti? Kaip man su juo
kalbėtis? Kam aš sutikau eiti? Aš nemėgstu moliuskų!
– Užsisakyk dešrainį, – pataria Džeisas. – Jis pigesnis. Kailas bus tau dėkingas.
– Jokios kosmetikos. Tau jos nereikia, – priduriu aš. – Ypač išėjus iš paplūdimio. Pasitepk
plaukus kondicionieriumi, kad ilgiau atrodytų kaip šlapi. Suknutė – puiku. Paklausinėk apie jį patį.
– Tu išgelbėjai man gyvybę. Lieku skolinga iki gyvenimo pabaigos, – karštai dėkoja Endė ir dumia
atgal į namą.
– Esu sužavėtas, – pusbalsiu sako Džeisas. – Kaip tu išrinkai kostiumą?
– Ji sakė sportiškas, – paaiškinu jam. Jo balsas taip arti mano ausies sukutena man sprandą. – Be
to, tamsūs plaukai ir įdegusi oda dera prie raudonos. Tikriausiai pavydžiu. Mano mama sako, kad
blondinėms raudonai rengtis nedera.
– O aš maniau, kad Jūrininkė supermergaitė gali viską. – Džeisas atidaro virtuvės duris ir
pavadina mane vidun.
– Gaila, bet mano galios ribotos.
– Ar gali padaryti taip, kad tas Kailas Komstokas būtų geras vaikinas? Tai būtų labai naudinga
galia.
– Be abejo, – atsakau jam. – Galėčiau tokią galią panaudoti savo mamos vaikinui. Bet, deja.
Nieko nesakydamas Džeisas eina prie laiptų, aš nuseku į jo kambarį tarsi paskui gyvatės kerėtoją,
ir koridoriuje sutinkame išsigandusį Dafą. Jo plaukai kaštoniniai kaip ir visos šeimos, ilgoki, ir
didelės žalios akys. Jis stipresnis už Džeisą, bet gerokai žemesnis.
– Dingo Voldemortas, – praneša jis.
– Velnias, – Džeiso balsas susirūpinęs, o turint minty, jog visi žino, kad Hario Poterio
Voldemortas dingo, man keista, ko jie jaudinasi. – Ar paėmei jį iš narvelio? – Du žingsniai ir Džeisas
jau prie durų.
– Luktelėk. Pasižiūrėsiu, ar jis greitai turi išsinerti.
– Dafai, tu gi žinojai, kad negalima. – Džeisas parklupęs ant kelių žvalgosi po lova ir rašomuoju
stalu.
– Kas tas Voldemortas? – klausiu Dafo.
– Džeiso kukurūzinis žaltys. Aš sugalvojau jam vardą.
Turiu griežtai susiimti, kad neužšokčiau ant stalo. Dabar Džeisas naršo po spintą.
– Jam patinka batai, – aiškina per petį.
Voldemortas – kukurūzinis žaltys, turintis silpnybę batams. Nuostabu.
– Gal pakviesti mamą? – Dafas stovi pasiruošęs tarpdury.
– Ne. Radau. – Džeisas išlenda iš spintos su oranžinės, baltos ir juodos spalvos gyvate,
apsirangiusia jam aplink ranką. Aš per kelis žingsnius atsitraukiu.
– Jis labai drovus. Samanta, nebijok. Visiškai nepavojingas. Ar ne, Dafai?
– Tai tiesa. – Dafas žvelgia į mane rimtai. – Kukurūziniai žalčiai ne be reikalo laikomi naminiais
gyvūnais. Jie labai švelnūs ir protingi. Tik prastos reputacijos, kaip žiurkės ir vilkai.
– Patikėsiu tavo žodžiu, – pralemenu stebėdama, kaip Džeisas nuvynioja gyvatę nuo rankos ir
padeda į narvelį, kur ji guli kaip didelė, pavojinga apyrankė.
 – Galiu apie jį atspausdinti iš interneto, jei nori, – Dafas mane ramina. – Žalčių reikia saugotis tik
tuomet, kai jie susijaudina ir ima tuštintis.
– Dafai, liaukis. Eik, – liepia Džeisas.
Dafo veidas apniunka ir jis išeina. Paskui į kambarį įsiveržia Džoelis su aptemptais juodais
marškinėliais, juodais džinsais ir suirzusia mina.
– Maniau, kad suremontavai. Po dešimties minučių turiu paimti Džizelę.
– Jis veikė, – atsako Džeisas.
– Nebe, brolau. Pažvelk.
Džeisas lyg prasikaltęs į mane žvilgteli.
– Tai motociklas. Eime kartu, patikrinsiu.
Džeisui užtenka keletą minučių kažką paklibinti, atsukti ir vėl užsukti, ir motociklas atgyja. Džoelis
užšoka ant jo, suburba kažką, tikriausiai ačiū, bet per variklio burzgimą neįmanoma išgirsti, ir
nurūksta.
– Iš kur taip viską moki? – klausiu Džeiso, kai jis šluostosi tepaluotas rankas į šluostę iš įrankių
dėžės.
– Viską? – pakartoja jis mąsliai.
– Taisyti… – mosteliu į motociklą, paskui į savo namą turėdama minty dulkių siurblį.
– Mano tėtis turi metalo dirbinių krautuvę. Turiu geresnes galimybes nei kiti.
– Jis yra ir Džoelio tėtis, – tarsteliu aš. – Bet motociklą remontuoji tu. Ir rūpiniesi visais tais
gyvūnėliais.
Džeiso žalios akys susitinka su manosiomis, ir jis nuleidžia blakstienas.
– Gal dėl to, kad man patinka viskas, kam reikia laiko ir dėmesio. Tada norisi stengtis.
Nesuprantu, kodėl jo žodžiai mane priverčia nurausti, bet juose kažkas slypi.
Kaip tik tada atlekia Haris šaukdamas:
– Dabar pamokysi mane šokti nugara, gerai, Jūrininke supermergaite? Dabar, gerai?
– Hari, Samanta neprivalo…
– Man nesunku, – greitai atsakau džiaugdamasi, kad galiu bent kažką padaryti. – Pasiimsiu savo
maudymuką.
Haris labai uolus mokinys, nors nerdamas priekiu jis vis dar laiko rankas per daug ištiesęs ir
pilvu teškiasi ant vandens. Jis reikalauja, kad vis rodyčiau jam, kaip šokti į vandenį, tuo metu ponia
Garet pliuškenasi sekliajame gale su Džordžu ir Petse. Džeisas padaro keletą yrių, paskui ima stebėti
mudu su Hariu. Alisa ir josios Bredas kažkur dingę.
– Ar girdėjai, kad orkos žmonių paprastai nežudo? – šaukia Džordžas nuo baseino laiptelių.
– Taip, šitai girdėjau.
– Joms nepatinka mūsų skonis. O ar žinai, kad žmonėms pavojingiausi yra baltieji, tigriniai,
kūjarykliai ir bukasnukiai rykliai?
– Taip, Džordžai, – atsakau ranka prilaikydama Harį už juosmens, kad jis pasilenktų tinkamu
kampu.
– Bet šiame baseine nė vieno jų nėra, – priduria Džeisas.
– Džeisai, gal visi nueitumėm į Moliuskų restoraną vakarienės, pasižiūrėti, kaip sekasi Endei? –
pasiūlo ponia Garet.
– Mama, ji sudegs iš gėdos. – Džeisas atsiremia į baseino kraštą, alkūnes užsikėlęs ant betoninės
atbrailos.
– Žinau, bet iš tiesų jai tik keturiolika, o jau pasimatyme! Net Alisai buvo penkiolika.
Jis užsimerkia.
– Mama. Sakei, kad šią savaitę man nereikės sėdėti su vaikais. Ir Samanta negali dirbti kaip
prisuktas laikrodis.
Ponia Garet suraukia kaktą.
– Žinau. Bet Endė, nors ir keturiolikos, dar tokia vaikiška. Aš visiškai nepažįstu to vaikino
Komstoko.
Džeisas atsidūsta ir žvilgteli į mane.
– Galėtumėm užsukti į Moliuskų restoraną ir paklausinėti apie jį, – pasiūlau aš. – Atsargiai. Gal
pavyktų?
Ponia Garet man laiminga nusišypso.
– Šnipinėjimo pasimatymas? – abejoja Džeisas. – Gal tai ir padėtų. Samanta, gal turi uniformą šiai
misijai?
Aš aptaškau jį vandeniu nudžiugusi, kad jis tai pavadina pasimatymu. Viduje aš ne ką labiau
subrendusi už Endę.
– Tik nesiruošiu atrodyti kaip kapų plėšikė Lara Kroft, jeigu tai turi minty.
– O gaila, – sako jis ir aptaško mane.
 Tryliktas skyrius

Netrukus juodu BMW privažiuoja Kailo Komstoko tėvas, aukštas išvaizdus vyras iškankintu veidu.
Kailas išlipa ir užeina į didįjį kiemą ieškodamas Endės. Jis žavus, su rusvai šviesiom garbanom ir
užkrečiančia šypsena, kurios nedarko kabės.
Endė su raudonu maudymosi kostiumėliu ir tamsiai mėlyna suknute, metusi į mudu su Džeisu
„matote, koks jis“ žvilgsnį, įšoka į automobilį.
Kai po valandos nusigauname į moliuskų restoraną, kaip įprastai jis pilnut pilnutėlis. Tai nedidukė
aptriušusi užeiga Stouni Bėjaus paplūdimyje, maždaug mano mamos drabužinės dydžio, prie kurios
ištisą vasarą lauke būna eilė. Tai vienintelė vieta paplūdimyje, kur galima pavalgyti, o Stouni Bėjus –
didžiausias ir geriausias viešas miestelio paplūdimys su plačia smėlio juosta. Kai pagaliau
patenkame į vidų, pamatome Endę su Kailu prie kampinio stalelio. Jis kažką jai nuoširdžiai dėsto, o ji
knebinėja keptas bulvytes raudona kaip jos maudymukas. Tai pamatęs Džeisas užsimerkia.
– Skaudu matyti, kai tai tavo sesuo? – klausiu jo.
– Aš nesijaudinu dėl Alisos. Ji kaip tas voras, kuris nukanda atsibodusiam vaikinui galvą. Bet
Endė kitokia. Jai gali plyšti jos paaugliška širdis.
Jis apsidairo ieškodamas laisvų vietų ir klausia:
– Samanta, ar pažįsti tą vaikiną?
Pažvelgiu ton pusėn ir pamatau prie baro sėdintį vienišą Maiklą ir rūsčiai mus stebintį. Abu buvę
vaikinai per vieną dieną. Na ir sekasi.
– Jis, a… mudu… hm, kurį laiką draugavome.
– Taip ir pamaniau. – Džeisui tai atrodo juokinga. – Panašu, kad jis tuoj prieis ir iškvies mane į
dvikovą.
– Ne. Bet jis tikrai šįvakar parašys apie tave piktą eilėraštį, – paaiškinu jam.
Laisvų vietų nėra, taigi Džeisas išsineša savo mėsainį, o aš – tirštą žuvienę į lauką ir nueiname
prie molo. Saulė dar aukštai danguje ir kaitina visu smarkumu, bet čia pučia gaivus vėjas. Aš
užsivelku megztuką.
– Taigi, kas nutiko tam emo dabitai? Išsiskyrėte piktuoju?
– Lyg ir. Labai dramatiškai. Toks tas Maiklas. Ne todėl, kad jis būtų beprotiškai mane įsimylėjęs.
Tikrai ne. Toks jau jis yra. – Kramsnoju sūrius sausainukus ir žiūriu į vandenyną, tamsiai mėlynas
bangas. – Aš jam buvau ne aš, o jo poetinė herojė, iš pradžių buvau nepasiekiamas objektas, paskui
tapau auksine mergaite, kuri turėjo amžiams išgelbėti jį nuo liūdesio, arba sirena, kuri viliojo jį
seksui, kai jis nenorėjo…
Džeisas paspringsta kepta bulvyte.
– Hm. Tikrai?
Pajuntu, kad nuraustu.
– Ne tiesiogiai. Jis elgiasi kaip katalikas. Taigi žengia žingsnį ir paskui dienų dienas dėl to
kankinasi.
 – Keistas vaikinas. Turėtum jį suvesti su mano buvusia mergina Linde.
– Linde vagile? – Noriu paimti iš jo keptą bulvytę, bet iškart atitraukiu ranką. Jis atkiša man
indelį.
– Taip, ta. Jokios sąžinės. Gal jiedu vienas kitą kaip nors papildytų.
– Ar tave buvo suėmę? – klausinėju aš.
– Buvau nuvežtas į nuovadą policijos automobiliu, ir man to pakako. Gavau įspėjimą, bet, kaip
paaiškėjo, kai mus sugavo, tai buvo jau ne pirmas Lindės nusižengimas, taigi jai skyrė didelę baudą,
kurią ji norėjo, kad sumokėčiau su ja per pusę, ir viešųjų darbų.
– Ir tu mokėjai pusę? – godžiai nurijau dar vieną Džeiso bulvytę. Stengiuos į jį nežiūrėti. Medumi
nusispalvinusioj vakaro šviesoj man jau darosi truputį per daug žalių akių, įdegusios odos ir linksmos
šypsenos.
– Beveik, nes jaučiausi kaip paskutinis kvailys. Tėtis mane atkalbėjo, nes aš nenutuokiau, kad
Lindė taip elgėsi. Ji net nemirktelėjusi galėdavo susišluoti į rankinę tuziną prekių. Kai priėjo
apsaugos darbuotojas, ji buvo ištuštinusi kone visą kosmetikos skyrių. – Jis purto galvą.
– Maiklas rašė piktus eilėraščius apie nutrūkusius santykius, po kelis per dieną, visus tris
mėnesius ir siųsdavo man išperkamuoju paštu.
– Būtinai juos supažindinkim. Jiedu vienas kito verti. – Jis atsistoja, suglamžo nuo mėsainio likusį
sviestinį popierių ir įsikiša į kišenę. – Ar nori pasivaikščioti iki švyturio?
Man šalta, bet vis vien noriu eiti. Prie švyturio vedantis molas keistas – maždaug iki pusės
akmenys visiškai plokšti ir lygūs, vėliau darosi dantyti, bet kaip sumesti, todėl reikia laipioti, tvirtai
įsikabinti. Kol pasiekiam švyturį, vakaro šviesa nebe auksinė, o nuo saulėlydžio tapusi rausvai
auksinė. Džeisas pasideda rankas ant metalinio turėklo ir žvelgia į vandenyną, kurio tolyje vis dar
matyti mažučiai baltų jachtų trikampiai, skubantys namo. Vaizdas toks žavingas, kad nenustebčiau
išgirdusi orkestro garsus.
Tokiuose dalykuose Treisė tikra profesionalė. Ji kluptų ir atsitrenktų į vaikiną, žvelgtų į jį pro
blakstienas. Arba virpėtų ir glaustųsi arčiau tarsi nesąmoningai. Ji tiksliai žinotų, ką daryti, kad ją
pabučiuotų kaip tik tada, kai ji norėtų, ir taip, kaip norėtų.
Bet aš taip nemoku. Todėl tik stoviu prie Džeiso pasirėmusi į turėklą, stebiu jachtas ir jaučiu nuo
jo rankos, padėtos šalia manosios, sklindančią šilumą. Po keleto minučių jis atsigręžia ir žiūri į mane.
Tas jo žvilgsnis toks atviras, mąslus, atidžiai tyrinėjantis mano veidą. Ar jo akys užtrunka ant
manųjų, ant mano lūpų? Nežinau. Bet norėčiau. Paskui jis sako:
– Eime namo. Paimsime mašiniuką ir kur nors nuvažiuosim. Alisa man skolinga.
Kai ropščiamės atgal per akmenis, aš vis galvoju, kas ką tik nutiko. Galiu prisiekti, kad jis žiūrėjo
į mane taip, lyg būtų norėjęs pabučiuoti. Kas jį sulaiko? Gal aš jam visai nepatinku? Gal jis nori,
kad būtumėm tik draugai? Nežinau, ar galėčiau būti tik draugė vaikino, nuo kurio norisi nuplėšti
drabužius.
O, Dieve. Ar aš tikrai ką tik apie tai pagalvojau? Vogčiomis žvilgteliu į Džeiso džinsus. Taip.
Taip, pagalvojau.
Mes dar kartą užmetam akį į Endę ir Kailą. Dabar kalba ji, o jis laiko jos ranką ir žiūri į ją.
Rodos, yra vilties.
 Kai sugrįžtame į Garetų namus, furgonėlio nebėra. Mudu įeiname į svetainę, kur ant sofos guli
išsidrėbę Alisa su Bredu ir jis masažuoja jai kojas. Džordžas miega, nuogas, atsigulęs veidu į grindis.
Petsė šliaužioja su violetinės spalvos pižama ir gailiai virkauja:
– Papą.
– Alisa, Petsė turi būti lovoje. – Džeisas ją pakelia, ant jo didelės plaštakos jos rausvas
užpakaliukas atrodo toks mažutis. Alisa nustemba, kad kūdikis dar čia, lyg Petsė jau seniai turėjo pati
atsigulti į lovą. Džeisas eina į virtuvę atnešti buteliuko, o Alisa spokso į mane prisimerkusi, tarsi
stengdamasi atpažinti. Šįkart jos plaukai tamsiai raudoni, sukietinti blizgančia žele ir styrantys į visas
puses.
Keletą minučių mane nužiūrinėja, paskui sako:
– Tu Treisės Rid sesuo? Pažįstu Treisę. – Iš jos tono gali suprasti, kad pažinoti Treisę nereiškia ją
mėgti.
– Taip, gyvenu šalia.
– Judu su Džeisu pora?
– Draugai.
– Neskaudink jo. Jis nuostabiausias vaikinas pasaulyje.
Džeisas sugrįžta į kambarį ir nugirsta jos žodžius, slapčia pavarto akis, kad matyčiau tik aš. Paskui
lengvai pakelia miegantį Džordžą ant rankų ir dairosi po kambarį.
– Kur Hepis?
Alisa, įsitaisiusi Bredui ant kelių, gūžteli pečiais.
– Alisa, jeigu Džordžas pabus ir neras Hepio, jį ištiks priepuolis.
– Kas tas Hepis? Plastikinis dinozauras? – teiraujasi Bredas. – Nes dinozauras vonioje.
– Ne. Hepis – minkštas skalikas. – Džeisas naršo po sofa ir netrukus išnyra laikydamas Hepį,
kuris per savo gyvenimą yra visko matęs. – Aš tik sekundę. – Jis praeina pro mane uždėdamas delną
man ant juosmens.
– Aš rimtai, – griežtai įspėja Alisa, jam nuėjus. – Jeigu jį apmausi, turėsi reikalų su manim.
Panašu, kad ji pasamdytų žudiką, jeigu ką nors ne taip padaryčiau. Oi.

Atidaręs Alisos automobilį, senstelėjusį baltą folksvageną „vabalą“, Džeisas surenka nuo sėdynės
apie penkiasdešimt kompaktinių plokštelių ir atveria daiktadėžę mėgindamas jas ten sugrūsti. Iš
dėtuvės iškrenta nėriniuota raudona liemenėlė.
– Jėzau, – nustemba jis skubiai kišdamas ją atgal tarp plokštelių.
– Kaip suprantu, tai ne tavo, – sakau jam.
– Man tikrai reikėtų įsigyti automobilį, – sako jis. – Ar nori važiuoti prie ežero?
Kai pajudame iš kiemo, įvairuoja ponas ir ponia Garetai ir sustoja bučiuodamiesi kaip paaugliai,
jos rankos apsivijusios jam kaklą, jo pirštai jos plaukuose. Džeisas krato galvą tarsi jam būtų truputį
nesmagu, bet aš neatitraukiu nuo jų akių.
– Papasakok man apie tai, – paprašau jo.
Jis važiuoja atbuliniu greičiu ranką uždėjęs ant mano sėdynės atlošo.
– Ką papasakoti?
 – Ką reiškia turėti laimingus tėvus. Tėvus, gyvenančius kartu. Abu tėvus.
– Tau buvo kitaip?
– Taip. Savo tėvo nesu mačiusi. Net nežinau, ar jis dar gyvas.
Džeisas nustebęs suraukia kaktą.
– Ir negauni jokių alimentų?
– Ne. Mano mamai tėvai paliko turto. Man rodos, jis mėgino susitarti, bet, kadangi ją metė nėščią,
neteko jokių galimybių.
– Tikiuosi, – sumurmėjo Džeisas. – Atleisk, Samanta. Man sunku suprasti, nes gyvenu su abiem
tėvais. Namai man svarbiausia. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų jų neturėti.
Aš gūžteliu pečiais stebėdamasi, kodėl prie Džeiso taip elgiuosi. Anksčiau man nebūdavo sunku
tylėti apie savo šeimą. Tačiau ramus Džeiso dėmesingumas mane prakalbina.
Iki ežero, kuris yra pačiame miesto pakraštyje, apie penkiolika minučių. Aš čia retai užklystu.
Žinau, kad čia mėgsta rinktis mokiniai, – net yra kažkoks iniciacijos ritualas, kai paskutinę mokslo
metų dieną vyresniųjų klasių moksleiviai su visais rūbais šoka į vandenį. Įsivaizduoju, kad prie ežero
bus daug automobilių su aprasojusiais langais, tačiau kai atvažiuojame, stovėjimo aikštelė tuščia.
Džeisas iš folksvageno bagažinės išėmęs rankšluostį paima mane už rankos ir pro medžius nueiname į
pakrantę. Čia daug šilčiau nei paplūdimyje, nuo vandenyno nepučia vėjas.
– Palenktyniaukim iki pontono? – siūlo jis rodydamas į tirštėjančiose sutemose vos įžiūrimą
siluetą. Aš nusimetu švarkelį ir suknutę – aš vis dar su maudymosi kostiumėliu – ir lekiu prie
vandens.
Ežeras vėsus, šilkinis, vanduo minkštesnis nei vandenyne. Žolės tarp kojų mane pristabdo ir
stengiuosi negalvoti apie apačioje manęs tykančius upėtakius ir vėžlius. Džeisas plaukia tolyn, ir
norėdama pasivyti turiu paskubėti.
Jis vis vien mane aplenkia ir stovi ant pontoninio tiltelio pasiruošęs ištraukti, kai tik priplauksiu.
Dairausi po tykų vandens paviršių, tolimą krantą ir suvirpu, kai jis uždeda ranką ant manosios.
– Ką aš čia su tavim veikiu? – klausiu aš.
– Ką?
– Aš tavęs beveik nepažįstu. Gal tu koks serijinis žudikas, tykantis manęs tuščioje ežero
pakrantėje.
Džeisas nusijuokia ir atsigula ant nugaros po galva sulenkęs rankas.
– Ne, nesu. Ir tu tai žinai.
– Iš kur aš galiu žinoti? – šypsausi jam guldamasi šalia, mūsų klubai beveik susiliečia. – Tas
mielas-vaikinas-iš-laimingos-šeimos gali būti tik priedanga.
– Ne, nes yra nuojauta. Juk jauti, kuo gali pasitikėti. Žmonės sugeba taip pat kaip gyvūnai. Mes
neįsiklausome taip kaip jie, bet tas instinktas mumyse yra. Tas perspėjantis dilgčiojimas, kai kažkas
ne taip. Ramybė, kai viskas gerai. – Tamsoje jo balsas tylus ir prikimęs.
– Džeisai?
– Mmm? – Jis pasikelia ant vienos alkūnės, prieblandoje jo veido beveik nematyti.
– Turi mane pabučiuoti, – išgirstu save sakant.
– Taip. – Jis pasilenkia arčiau. – Turiu.
 Jo šiltos ir švelnios lūpos paliečia mano kaktą, paskui nuslysta skruostu žemyn prie mano burnos.
Jo ranka pakyla ir priglunda prie mano kaklo po šlapiais plaukais, o mano ranka nuslysta jo nugara.
Po vėsia šlapuma jo oda šilta, jam gulint vis dar atsirėmus ant alkūnės raumenys įsitempę. Aš
prisiglaudžiu arčiau.
Aš nesu bučiavimosi naujokė. Tiksliau tariant, maniau, kad nesu, bet nieko panašaus dar nesu
patyrusi. Negaliu prisibrauti arčiau. Kai Džeisas ima švelniai bučiuoti giliau, jaučiu, kad viskas
gerai, nė akimirkos nesuabejoju išsigandusi kaip anksčiau.
Gerokai vėliau mudu nuplaukiame atgal į krantą, išsitiesiam ant savo rankšluosčių ir vėl
bučiuojamės. Džeiso lūpos šypsosi po manosiomis, kai bučiniais nuberiu visą jo veidą. Mano rankos
tvirčiau suspaudžia jo pečius, kai jis nosimi prisiglaudžia prie mano kaklo ir švelniai kandžioja
raktikaulį. Tarsi visas pasaulis apmiršta, kol gulime vasaros naktyje.
– Turim eiti namo, – šnabžda Džeisas ranka glostydamas man liemenį.
– Ne. Dar ne. Dar ne, – atsakau ir mano lūpos nuslysta link jo laukiančios burnos linkio.
 Keturioliktas skyrius

Būdama tiksli kaip laikrodis aš niekaip nesuprantu posakio „praradau laiko nuovoką“. Aš niekada
nieko nesu praradusi ar užmiršusi: nei savo mobiliojo, nei namų darbų, nei darbo grafiko ar, kas be
ko, laiko. Tačiau šiąnakt praradau. Kai įsėdame į automobilį, jau be penkiolikos vienuolika.
Stengiuosi nuslopinti balse paniką, kai Džeisui primenu apie komendanto valandą. Jis šiek tiek
padidina greitį, tačiau neviršija raminamai liesdamas mano kelį.
– Aš eisiu su tavim, – pasisiūlo jis, kai sustojame žiedinėje mūsų įvažoje. – Paaiškinsiu, kad tai
mano kaltė.
– Ne. – Folksvageno žibintai apšviečia kieme stovintį leksusą. Klėjus? Vienas iš rėmėjų?
Apgraibomis ieškau rakto, mano delnas prakaituotas ir lipnus. Karštligiškai kuriu pasiaiškinimą, kuris
mamai būtų priimtinas. Šįryt ji nebuvo labai gerai nusiteikusi. Nebent rėmėjai apibėrė ją pinigais, o
jeigu ir apibėrė, aš vis vien gausiu pylos. Tereikia įeiti pro duris, nes mama jau tikriausiai patikrino
mano lovą.
– Labanakt, Džeisai, – paskubom atsisveikinu ir lekiu net neatsisukdama. Jau veriu duris, bet jos
staigiai atsidaro ir aš vos neįkrentu vidun. Ten stovi mama, jos veidas persikreipęs iš pykčio.
– Samanta Kristina Rid! – prabyla ji. – Ar žinai, kelinta dabar valanda?
– Jau po komendanto valandos. Aš žinau. Aš…
Ji krato man prieš nosį vyno taurę lyg burtų lazdelę, kuri atimtų man žadą.
– Aš nesiruošiu žaisti dar ir su tavim… ar girdi mane? Aš jau atkentėjau sunkią tavo sesers
paauglystę. Aš daugiau nebegaliu, ar tu tai supranti?
– Mama, aš pavėlavau tik dešimt minučių.
– Ne tai svarbiausia. – Jos balsas kyla. – Svarbiausia, kad šitaip elgtis negalima! Tikėjausi, kad
būsi supratingesnė. Ypač šią vasarą. Juk žinai, kiek patiriu streso. Dabar ne laikas tavo sunkiai
paauglystei.
Norom nenorom pagalvoju, ar yra tėvų, kurie į savo darbotvarkę įtraukia ir sunkią paauglystę.
Panašu, Sara, kad savaitė per lėtai slenka. Įsirašysiu į darbotvarkę tavo valgymo sutrikimą.
– Tai ne sunki paauglystė, – aiškinu jai, ir man tai skamba kaip tiesa. Tai mama sunki. Timas
sunkus. Kartais net Nenė. Džeisas ir Garetai… jie priešingybė viskam, kas sunku. Saulėje sušilęs
užutėkio vanduo, pilnas egzotiškų būtybių, bet nepavojingas.
– Neatsikalbinėk, Samanta, – piktai nutraukia mane mama. – Niekur nebeišeisi.
– Mama!
– Kas čia vyksta, Greise? – klausia balsas su švelniu pietietišku akcentu, ir į svetainę įeina
Klėjus, rankovės užraitytos, kaklaryšis atlaisvintas.
– Aš susitvarkysiu, – atkerta jam mama.
Aš jau maniau, kad jis atsitrauks lyg gavęs antausį, nes ir man norisi taip padaryti, kai ji kalba
tokiu tonu, tačiau jis dar labiau atsipalaiduoja. Atsiremia į durų staktą, nusibraukia kažką nuo peties ir
lyg niekur nieko taria:
 – Man atrodo, kad tau reikia mano pagalbos.
Mama tokia susinervinusi, kad beveik virpa. Ji labai uždaras žmogus – niekada nešauktų ant manęs
ar Treisės, jeigu manytų, kad kas nors gali nugirsti, – tik sušnabždėtų: „Pasikalbėsime apie tai
vėliau.“ Tačiau tai Klėjus, ir jos ranka staiga ima taisytis plaukus darydama tą kvailą, koketišką
judesį, kokio niekada nemačiau jos darant anksčiau, tik su Klėjum.
– Samanta atėjo vėliau nustatytos valandos. Be jokio pasiteisinimo.
Na, tiesą sakant, ji man neleido pasiteisinti, nors, kita vertus, aš ir nežinau, kaip pasiteisinti.
Klėjus žvilgteli į savo „Roleksą“.
– Kada prasideda komendanto valanda, mieloji?
– Vienuoliktą, – atsako mama sušvelninusi toną.
Klėjus nusijuokia sodriu, žemu balsu.
– Vienuoliktą valandą vasaros vakarą? Ir jai septyniolika? Brangioji, tokiame amžiuje niekas
negrįžta namo laiku.
Jis prie jos prieina, ranka lengvai spusteli sprandą.
– Aš tikrai negrįždavau. Esu tikras, kad tu taip pat. – Jis ranka paliečia jai smakrą, pakreipia taip,
kad ji žiūrėtų į jį. – Atleisk šiek tiek vadžias, meilute.
Mama žiūri įbedusi į jį akis. Aš nustoju kvėpavusi. Dirsteliu į savo neįtikėtiną gelbėtoją. Jis man
mirkteli, krumpliais baksteli mamai į smakrą. Jo žvilgsnyje nėra nė lašelio kaltės ar – ir aš stebiuosi,
kaip man dėl to palengvėja, – bendrininkavimo dėl to, kad jis žino, jog aš mačiau.
– Gal ir per jautriai sureagavau, – galiausiai sako ji ne man, o jam.
Bet aš vis vien imu svarstyti. Gal tą brunetę galima kaip nors lengvai paaiškinti?
– Mums visiems nutinka, mieloji. Duokš, įpilsiu tau dar vyno.
Jis paima taurę iš jos nesipriešinančių pirštų ir patraukia į virtuvę lyg savo namuose.
Mudvi su mama nejudame iš vietos.
– Tavo šlapi plaukai, – pagaliau ištaria ji. – Geriau išsiplauk su kondicionieriumi, antraip
išdžiūvę liks susivėlę.
Aš linkteliu galva ir pasisuku laiptų link. Nueinu vos kelis žingsnius ir išgirstu ją atsekant paskui.
Tačiau apsimetu, kad negirdžiu, nueinu į savo kambarį ir veidu krentu ant lovos, vis dar su šlapiu
maudymuku ir drėgna suknele. Mama atsisėda, ir čiužinys įdumba.
– Samanta… kodėl tu mane taip pykdai?
– Aš nenorėjau… tai ne dėl…
Ji ima trinti man nugarą kaip vaikystėje, kai sapnuodavau košmarus.
– Dukrele, tu nesupranti, kaip sunku būti mama, ypač vieniša. Kai judvi gimėte, auginau jus nieko
apie tai neišmanydama, nežinodama, ar teisingai elgiuosi. Štai Treisė ir ta vagystė iš krautuvės. O tu
su tuo Maiklu, kuris, ką aš žinau, gal buvo narkomanas.
– Mama, jis ne narkomanas. Aš tau jau sakiau. Jis tiesiog keistokas.
– Tebūnie. Negalima, kad kampanijos metu vyktų tokie dalykai. Aš privalau susitelkti. Negaliu tau
leisti blaškyti mane tokiomis išdaigomis.
Išdaigomis? Lyg būčiau grįžusi paryčiais nuoga, dvokianti alkoholiu ir žole.
Ji glosto man nugarą, paskui susiraukia.
 – Kodėl tavo plaukai šlapi?
Melas labai lengvai išsprūsta, nors anksčiau niekada nesu mamai melavusi.
– Palindau pas Nenę po dušu. Mes bandėme kosmetiką ir kaukes.
– Štai kaip. – Paskui tyliu balsu: – Aš tave stebiu, Samanta. Tu visada buvai mano geroji dukrelė.
Tad ir… elkis atitinkamai, gerai?
Aš visada taip elgiuosi. Dėl to ir jaudinausi. Bet vis vien sušnabždu „gerai“ ir guliu
nekrustelėdama po jos pirštais. Pagaliau ji atsistoja, palinki labos nakties ir išeina.
Po kokių dešimties minučių išgirstu beldimą į langą. Sustingstu klausydamasi, ar ir mama išgirdo.
Bet apačioje tylu. Atveriu langą ir ant palangės pamatau pritūpusį Džeisą.
– Norėjau įsitikinti, ar tau viskas gerai. – Paskui atidžiau pasižiūri man į veidą. – Viskas gerai?
– Luktelėk, – liepiu uždarydama langą ir vos nepriverdama jam pirštų. Nuskubu prie durų, išeinu į
laiptų aikštelę ir surinku: – Mama, aš dabar dušinėje, kaip ir sakei.
– Neužmiršk kondicionieriaus! – sušunka ji, daug ramesnė. Puolu į savo vonios kambarį, visu
smarkumu atsuku vandenį ir grįžtu atidaryti lango.
Džeisas apstulbęs.
– Ar viskas gerai?
– Mama truputį per daug mane saugo. – Permetu per langą vieną koją, paskui kitą ir įsitaisau šalia
Džeiso, patogiai atsišliejusio į stogo kraigą. Pro mus nuošia vėjelis, ryškiai spingsi žvaigždės.
– Tai buvo mano kaltė. Aš vairavau. Leisk man pasikalbėti su tavo mama. Aš jai pasakysiu…
Įsivaizduoju, kaip mama pultų Džeisą. Tai, kad pirmą kartą pavėlavau būdama su „vienu iš tų
Garetų“, jai būtų tik patvirtinimas visko, ką apie juos yra sakiusi. Aš jau žinau.
– Nepadės.
Savo šiltais pirštais jis suima mano ledinę ranką. Pajutęs, kad ji šalta, uždeda ant jos savo kitą
ranką.
– Ar tikrai gerai jautiesi?
Jausčiausi gerai, jeigu neįsivaizduočiau, kaip ateina mama patikrinti, ar sutepiau plaukus
kondicionieriumi, ir atranda mane čia. Sutramdau jaudulį.
– Viskas gerai. Ar susitiksim ryt?
Jis pasilenkia į priekį vis dar laikydamas mano ranką, lūpomis braukia per mano nosies kuprelę
iki lūpų ir gundo jas atsiverti. Įtampa viduje ima atslūgti, bet man pasigirsta, kad kažkas beldžiasi.
– Turiu eiti. Aš… labos nakties.
Jis spusteli man ranką, paskui nusišypso tokia akinama šypsena, kad nuo jos suspaudžia širdį dar
smarkiau.
– Taip. Iki rytojaus.
Nors ir bučiavomės, negaliu nurimti. Pirmą kartą gyvenime pavėlavau dešimt minučių ir jau
žlugdau kampaniją? Gal mama ir Meisonai gautų nuolaidą karo mokykloje ir išsiųstų ten mudu
abu su Timu?
Užsuku vandenį, garsiai trinkteliu matinio stiklo durelėmis. Kambaryje paimu pagalvę ir ją
supurenu. Nežinau, ar užmigsiu. Kūnas įsitempęs. Jeigu dabar Čarlis Taileris mane kabintų, eičiau iki
galo net žinodama, kad jam tai nieko nereiškia. Jeigu Maiklas tikrai būtų narkomanas ir pasiūlytų man
akimirksniu užsimiršti, aš sutikčiau, nors dvejoju net imdama aspirino tabletę. Jeigu Džeisas vėl
pasibelstų į langą ir pasiūlytų dabar važiuoti motociklu į Kaliforniją, važiuočiau.
Kas iš to, kad esu tokia pat kaip visada, jeigu vos atpažįstu savo mamą?
 Penkioliktas skyrius

Kitą dieną ponia Garet pasiima mane kartu į parduotuvę, kad užimčiau vaikus ir atiminėčiau iš jų
nesveiko maisto produktus, o ji tuo metu tikrina savo kuponų pluoštą ir peržiūri specialistų patarimus.
– Na ir pulkas, – šitai ji girdi iš visų pusių.
– Užtat neturiu laiko niekams, – atsako ji kuo ramiausiai iš miklių Džordžo rankų ištraukdama
šokoladinių kukurūzų dėžę.
– Jūs tikriausiai katalikė, – tai dar viena frazė, kurią ji dažnai išgirsta.
– Ne, tik vaisinga. – Ji atplėšia Hario rankutes nuo naujausio transformerio.
– Kūdikiui reikia kepuraitės, – auklėja ją pagyvenusi griežto veido moteriškė šaldyto maisto
skyriuje.
– Dėkui, bet ne, ji turi keletą gražių kepurėlių namie. – Ponia Garet pasiima ekonomiškos pakuotės
šaldytų vaflių ir įsideda į vežimėlį.
Paduodu Petsei buteliuką su sultimis, ir moteris bulvių traškučio veidu tuoj šoka mokyti:
– Šitas vaikas jau per didelis buteliukui. Ji jau turi gerti iš puodelio su snapeliu.
Kas šie žmonės, kodėl jie mano, kad yra teisūs?
– Ar jums nesinori jų nudėti arba bent į akis nusikeikti? – klausiu pusbalsiu stumdama vežimėlį
tolyn nuo tos įkyrios moteriškės, o Haris su Džordžu tipena įsikibę iš abiejų pusių kaip beždžioniukai.
– Žinoma. – Ponia Garet gūžteli pečiais. – Bet kokį pavyzdį rodyčiau kitiems?

Nebesuskaičiuoju, kiek nuplaukiau ratų, bet žinau, kad mažiau nei anksčiau, ir kai užlipu laipteliais ir
gręžiu plaukus, esu uždususi, bet jaučiuosi atsigavusi. Man patinka plaukioti nuo tada, kai iš saugios
seklumos drąsiai nuplaukiau paskui Timą į gilesnius vandenis. Aš būtinai grįšiu į tą komandą.
Brūkšteliu rankšluosčiu sau per veidą, pasižiūriu į laikrodį – liko penkiolika minučių iki baseino
atidarymo, ir po duris čia ims gužėti žmonės. Ant kėdės subirbia mano mobilusis.
Gana, vandenų mergaite! Nenė atsiuntė man žinutę iš klubo suvenyrų krautuvės: atšok pas mane.
Stouni Bėjus labai savimi didžiuojasi. Baseino ir teniso klubo krautuvė „Įlankos suvenyrai“
kimšte prikimšta įvairiausių niekučių, reklamuojančių miesto įžymybes. Kai užeinu vidun, Nenė jau
atidariusi krautuvėlę ir maloniai aiškina vyrui su rožiniais languotais šortais:
– Kaip matote, galite nusipirkti šį kilimėlį pelei su Didžiosios gatvės vaizdu arba padėklus
lėkštėms su upės žiočių nuotraukomis, padarytomis iš lėktuvo, o ši stalo lempa atrodo kaip mūsų
švyturys, o padėkliukai puodeliams yra su doko vaizdais – jums nereikėtų niekur eiti. Visą miestą
matytumėt sėdėdamas prie savo pietų stalo.
Vyras atrodo sutrikęs, ar dėl Nenės užslėpto sarkazmo, ar dėl to, kad išleistų daug pinigų.
– Man tereikia šitų, – sako jis, rankoje laikydamas servetėles su užrašu „Viens martinis, du
martiniai, trys martiniai, grindys“. – Ar galite įrašyti jas į mano klubo sąskaitą?

Kai Nenė sutvarko jo sąskaitą ir jis išeina, ji pažvelgia į mane žvairuodama.

 – Mano pirma diena darbe, o aš jau gailiuosi. Jeigu beliaupsindama Stouni Bėjų išprotėsiu ir tau
pasakysiu, kad noriu stoti į sodininkų klubą, tu mane išprogramuok, gerai?
– Aš tavęs nepaliksiu, sese. Ar matei Timą? Jis turėjo ateiti prieš dešimt minučių, kad parodyčiau,
kur jo uniforma, ir viską paaiškinčiau.
Nenė žvilgteli į savo laikrodį.
– Oficialiai jis dar nevėluoja. Dar pora minučių. Kaip aš sugebėjau gauti patį nuobodžiausią
darbą su ilgiausiomis darbo valandomis visame mieste? Sutikau dirbti tik todėl, kad ponia
Gricmoker, kuri viską perka, yra ištekėjusi už pono Gricmokerio, mano biologijos mokytojo, kurio
prašysiu rekomendacijos.
– Tokia tavo beribių ambicijų kaina, – sakau jai. – Dar ne vėlu atgailauti ir dirbti prasmingesnį
darbą, pavyzdžiui, „Pusrytinėje“.
Nenė vypteli, vasaros saulė jau paryškino jos nesuskaičiuojamas strazdanas.
– Taip, na, aš taupau savąją Šelmės jūrininkės uniformą Helovinui. – Ji dirsteli pro langą už
manęs. – Be to, mudviem teks prižiūrėti mano brolį, nes jį atleido iš dešrainių kiosko.
– Už ką? – teiraujuos aš atidarydama vieną iš lūpų blizgio pavyzdžių, padėtų prie kasos, patrinu
juo pirštą ir pauostau. Fui. Nemėgstu kokoso.
– Klausė pirkėjų, kokios dešrelės jie nori – valgomos ar ne, – išsiblaškiusi atsako Nenė. – Jis ten.
Prie nuolaidų kiosko. Eik ir patikrink, ar nekrečia niekų.
Prisimindama mudviejų neseną susidūrimą atsargiai prisiartinu. Timas atsirėmęs į mano gelbėtojo
kėdę, užsidėjęs saulės akinius, nors ir apsiniaukę. Blogas ženklas. Prisėlinu arčiau. Jis būdavo toks
ramus, o Nenė atvirkščiai. Dabar jis kaip delstinė bomba, kuri gali bet kada sprogti rankose.
– Na, – dvejodama užkalbinu. – Kaip sekasi?
– Gerai, – atsako šiurkščiai. Arba jis man neatleido už tai, kad nebuvau jo bankomatas, arba jam
skauda galvą. O galbūt ir viena, ir kita.
– Tikrai? Nes šis darbas rimtas.
– Taip, pasaulio likimas priklauso nuo įvykių Lagūnos baseine. Supratau. Esu pasiruošęs tau
tarnauti. – Jis saliutuoja nežiūrėdamas į mane, paskui ant delno išsispaudžia saulės kremo ir pasitepa
juo savo baltą krūtinę.
– Aš rimtai, Timai. Čia negalima dirbti atsainiai. Čia yra mažų vaikų ir…
Jis uždeda ranką ant manosios, kad nutilčiau.
– Taip, taip. Atsiknisk su savo pamokslais, princese Fiona. Aš viską žinau. – Nusiėmęs akinius
duria jais sau į širdį tarsi pabrėždamas savo žodžius ir suktai šypsosi. – Man pagirios, bet aš
neapsinešęs. Pasismaginsiu, kai baigsiu darbą. O dabar atšok ir dirbk savo darbą.
– Aš už tave atsakinga. Turiu tau parodyti, kur sudėtos uniformos. Palauk.
Ant savo kėdės padedu ženklą „Gelbėtojui pertrauka“, kad būtų matomas, nueinu pro krūmokšnius
į Lagūnos baseiną ir ten pastatau tokį pat ženklą. Pulkelis mamyčių, stovinčių prie baseino vartelių su
vaikais ir rankose laikančių vaikiškas plūdes, pasipiktinusios.
– Tik penkioms minutėms, – sušunku aš ir valdingu balsu priduriu: – Iškilo saugumo problemų.
Prakaituodamas ir susirūpinęs Timas seka paskui mane koridorių labirintu į kambarį, kur laikomos
uniformos. Mes praeiname pro prausyklas su sunkiomis ąžuolinėmis durimis bei storais geležiniais
vyriais, pro plakatus, ant kurių užrašyta „Piratai“ ir „Kirai“ ir tie žodžiai išreikšti signalinėmis jūrų
vėliavėlėm.
– Mane tuoj supykins, – skundžiasi jis.
– Taip, skamba absurdiškai, bet…
Jis stveria man už rankovės.
– Aš nemeluoju. Palauk. – Jis dingsta vyrų tualete.
Nieko gero. Pasitraukiu nuo durų, kad nereikėtų klausytis. Po penketo minučių jis išeina.
– Ką? – klausia karingai.
– Nieko.
– Puiku, – suniurna jis. Pagaliau ateiname į uniformų sandėlį.
– Taigi štai tavo apranga… ir visa kita, – jam į rankas įbruku rankšluostį, kepurę, liemenę ir
švilpuką, kurį privaloma turėti, taip pat tamsiai mėlynus šortus su prisiūtu auksiniu ornamentu.
– Turbūt juokauji. Kodėl negaliu būti su savo glaudėmis?
– Ne… privalai nešioti klubo herbą, – aiškinu jam tramdydama šypseną.
– Po velnių, Samanta. Aš negaliu jų dėvėti. Kaip aš kabinsiu pupytes ir su jomis dulkinsiuos?
– Tu turi gelbėti žmones, o ne apgaudinėti merginas.
– Užsičiaupk, Samanta.
Regis, visi mūsų pokalbiai atsiduria aklavietėje.
Paimu kepurę su prašmatniu herbu ir užvožiu jam ant galvos.
Timas nuplėšia ją greičiau, nei spėja ištarti:
– Aš nenešiosiu šitos velnio išmonės! Ir tu būni su tokia?
– Ne. Kažkodėl jos skirtos tik gelbėtojams vyrams. Man duoda tik liemenę su herbu.
– Ką gi, tik ne šis vyrukas. Jau geriau persirengsiu transvestitu.

Negaliu jaudintis dėl Timo. Tai beviltiška. Be to, šiame darbe prastovos draudžiamos. Tolimajame
Olimpinio baseino gale pagyvenusių moteriškių būrelis dalyvauja aerobikos pamokoje. Nors toji
baseino dalis atitverta virve, vaikai vis nusviedžia ten kamuolį, aptaško moteris ir išmuša jas iš
pusiausvyros, kurią joms ir taip sunku išlaikyti. Nuolatos atsiranda mažylis be plaukimo vystyklo,
nors aplink pilna perspėjimų, kad tokį turėti būtina, ir aš priversta kalbėtis su motina, kuri dažnai
būna priešiškai nusiteikusi… „Peiton naudojasi tualetu jau nuo vienuolikos mėnesių. Jai nereikia
jokių vystyklų!“
Antrą valandą baseinas veik tuščias ir galiu truputį pailsėti. Mamos nusivedė mažylius namo
popiečio miego. Liko tie, kurie kaitinasi saulėje arba dykinėja. Ant plastikinės kėdės sėdėjau taip
ilgai, kad perkaitau ir limpa visas kūnas. Lipdama žemyn pūsteliu savo švilpuku ir iškeliu „Gelbėtojui
pertrauka“ ženklą ketindama užkandinėje nusipirkti gazuoto vandens ir atsivėsinti.
– Man pertrauka. Gal tau atnešti ko nors atsigerti? – sušunku Timui.
– Nebent aštuonių laipsnių stiprumo, – atsiliepia jis per krūmus ir granito akmenis, kurie skiria
Olimpinį nuo Lagūnos baseino.
Už nugaros suskamba tarnybinių durų skambutis. Keista. Visi klubo svečiai turi užsiregistruoti prie
vartų. Galinės durys tik prekėms pristatyti, ir Nenė nieko nesakė, kad atveš naujų Stouni Bėjaus
suvenyrų.
Paspaudžiu mygtuką, durys atsidaro, o už jų stovi ponas Garetas, ant peties laikantis krūvą
rąstelių, ir tai taip netikėta, kad žvilgteliu du kartus įsitikinti. Jis tarsi įžengė iš kito filmo, balkšvų
vartų fone tamsiai rudai įdegęs ir trykštantis energija. Pamačius mane jo veidą nutvieskia plati
šypsena.
– Samanta! Džeisas sakė, kad čia dirbi, bet nežinojau, kada tavo pamaina. Jis labai apsidžiaugs.
Mano pigi liemenė su emblema ir kvailas maudymosi kostiumėlis su auksiniu ornamentu labai
netikę, bet, rodos, ponas Garetas jų nepastebi.
– Tai tik pirma partija, – aiškina jis man. – Kur juos padėti?
Mediena? Ničnieko nesuprantu ir tai atsispindi mano veide.
– Nesijaudink. Aš paskambinsiu statybų vadovui ir tada atnešiu likusius.
Nežinojau, kad „Gareto metalo dirbinių parduotuvė“ prekiauja dar ir mediena. Aš nieko nežinau
apie Garetų verslą, ir staiga man dėl to pasidaro gėda, lyg būčiau turėjusi žinoti.
Kol jis skambina, aš žiūriu per jo petį į lauką ir pamatau Džeiso nugarą, palinkusią virš
išblukusios žalios spalvos sunkvežimio. Mano širdis ima plakti tankiau. Kaip čia yra, kad mano ir
Garetų pasauliai buvo taip griežtai vienas nuo kito atriboti, o nuo šios vasaros jie nuolatos persipina?
– Supratau… – ponas Garetas uždaro savo telefoną. – Liepė padėti tarp dviejų baseinų. Spėju, kad
statys egzotišką barą.
Šaunu. Egzotiškas baras puikiai įsilies į Henriko VIII stilių, kuris šiuo metu madingas klube. Ei,
mergše, atnešk man dubenį skorpionų. Per krūmynus dairausi Timo, bet pamatau tik cigaretės dūmą.
– Seme! – Džeisas ant peties neša krūvą lentų nuo vasaros karščio išmuštas prakaito. Jis su
džinsais ir storomis darbinėmis pirštinėmis. Lentos barškėdamos krinta prie baseino, ir jis eina
tiesiai prie manęs bučinio, tokio sūraus ir karšto. Ant rankų jaučiu jo šiurkščias pirštines, o jo burnos
skonis kaip kramtomosios gumos su cinamonu. Atsitraukiu staiga suvokusi, kad į baseiną išeina pono
Lenokso langas ir vos už penketo metrų yra Timas. Ir Nenė. O ką jau kalbėti apie ponią Henderson,
kuri netoliese kaitinasi saulėje. Jiedvi su mano mama priklauso sodininkų klubui.
Džeisas žengteli atgal norėdamas mane apžiūrėti ir vos kilsteli antakius.
– Tai dabar tu admirolė? – Ne šito iš jo laukiu. Jis paliečia auksinę pynę ant mano liemenės pečių.
– Didelis paaukštinimas nuo „Pusrytinės“. – Jis šypsosi. – Ar atiduoti tau pagarbą?
– Prašau, nereikia.
Džeisas lenkiasi pabučiuoti dar kartą. Aš sustingstu. Akies kampučiu matau, kaip ponia Henderson
atsisėda prie ausies prisidėjusi telefoną. Negi ji spėjo paskambinti mano mamai?..
Iš Džeiso akių matau, kad jis nustebęs ir truputį įsižeidęs. Jis atidžiai tyrinėja mano veidą.
– Atleisk! – sakau jam. – Būdama su uniforma privalau elgtis mandagiai. – Susinervinusi
suplasnoju rankom. Mandagiai elgtis? – Tai yra… neatitraukti akių nuo baseino. Nesiblaškyti.
Vadovybė labai pyksta už „broliavimąsi darbo metu“, – teisinuosi jam rodydama į pono Lenokso
langą.
Pamatęs užrašą „Gelbėtojui pertrauka“, sumišęs Džeisas atlėgsta ir linkteli. Viduje susigūžiu.
– Gerai, – atsako jis lėtai. – O taip ar leidžiama? – Jis staiga palenkia galvą ir pakšteli nekaltą
bučinį man į kaktą.
 Ponas Garetas prašo Džeiso:
– Ei, sūnau, šitam panešti reikia keturių rankų, o aš turiu tik dvi.
Mane užlieja raudonis, bet Džeisas tik nusišypso ir eina padėti tėčiui. Gal ponas Garetas įpratęs,
kad Džeisas bučiuojasi jo akivaizdoje? Jiems, matyt, tai atrodo paprasta ir abu šitaip elgiasi. Bet
kodėl man tai keista ir sudėtinga?
Kaip tik atkulniuoja susinervinęs ponas Lenoksas. Aš pasiruošusi gintis.
– Man nepranešė, kada atvešite, – dėsto jis. – Tik pasakė, kad tarp dvyliktos ir penktos! – Aš
nurimstu, kad be reikalo jaudinausi.
– Netinkamas laikas? – klausia ponas Garetas nuleisdamas naštą ant jau suneštų lentų.
– Tik norėčiau Žinoti Iš Anksto, – paprieštarauja ponas Lenoksas. – Ar prie vartų
užsiregistravote? Visi aptarnaujantys darbuotojai privalo užregistruoti Tikslų Atvykimo Ir Išvykimo
Laiką.
– Mes sustojome prie šaligatvio, ir tiek. Aš jau ir anksčiau esu čia vežęs. Nemaniau, kad dėl to
gali kilti sunkumų.
– Toks yra Klubo Protokolas, – ponas Lenoksas atkakliai laikosi savo.
– Užsiregistruosiu išvykdamas, – siūlo ponas Garetas. – Ar likusią medieną sukrauti čia? Kada
prasidės statybos darbai?
Matyt, tai dar vienas sudirgusio pono Lenokso skaudulys.
– Jie manęs ir apie tai neinformavo.
– Dėl to nesijaudinkite, – ramina jį ponas Garetas. – Paliksime čia brezentą, jeigu lytų.
Jiedu su Džeisu mina pirmyn atgal ir nešioja medžiagas tai po vieną, tai dviese. Ponas Lenoksas
lūkuriuoja, nes netrukus turės pasirašyti važtaraštį.
– Viskas, – pagaliau ištaria ponas Garetas. – Pasirašykite čia. – Jis paduoda ponui Lenoksui lapą
ir atsitraukia gniaužydamas kairę ranką ir raukydamasis.
Žvilgteliu į Džeisą. Jis nusimovęs pirštines ir šluostosi kaktą. Nors apsiniaukę, oro temperatūra
per dvidešimt penkis laipsnius šilumos ir kaip visada drėgna.
– Gal atnešti jums ko nors atsigerti? – pasiūlau jiems.
– Nesirūpink. Mašinoje turime termosą. Bet tualeto reikėtų. – Džeisas pakreipia į mane galvą. –
Ar pirma turiu užsiregistruoti prie vartų?
Nieko neatsakau, tik palydžiu jį į tualetą ir neryžtingai stoviniuoju. Ponas Garetas pasilenkia prie
baseino krašto, įkiša rankas ir ant veido užsipila vandens, kuris nubėga per jo banguotus rudus
plaukus, tokius pačius kaip ir jo sūnaus. Nors ponas Lenoksas burbėdamas jau dingo, aš jaučiuosi
kalta.
– Atleiskite dėl… – mosteliu ranka klubo link.
Ponas Garetas nusijuokia.
– Samanta, tu tikrai neatsakinga už tai, kad jie taip gerbia savo taisykles. Ir anksčiau esu su jais
susidūręs. Nieko naujo.
Džeisas grįžta iš tualeto šypsodamasis.
– Ten kažkokie grifai apžiūrinėja kioskelius. – Jis parodo nykščiu per petį.
– Gali neskubėti, – ponas Garetas sako Džeisui ir paploja per petį. – Mašinoje turiu sutvarkyti kai
kuriuos dokumentus.
– Ačiū, tėti, – sumurma Džeisas prieš atsigrįždamas į mane.
– Taigi… ar vakare pasimatysim? – klausiu aš.
– Būtinai. Kada baigi darbą? O… buvau užmiršęs. Galėsim susitikti tik labai vėlai. Šiandien
ketvirtadienis, vėl treniruosimės su tėčiu. Paplūdimyje.
– Treniruositės futbolui paplūdimyje? Kaip?
– Jis moko mane savo senųjų pratimų. Jį kviesdavosi antrosios lygos koledžai, kol nebuvo
susižeidęs kelio, taigi turiu sutvirtėti. Tai reiškia, kad reikia bėgti iki kelių vandenyje, o man tai vis
dar peilis.
– Džeisonai… pasiruošęs? – pakviečia jį ponas Garetas.
– Einu. – Jis numeta pirštines ant žemės, delnais braukia per mano rankas aukštyn ir stumteli mane
į krūmo pavėsį. Noriu prie jo prisiglausti, bet vis dar esu įsitempusi. Už jo galvos matau, kaip Timas
rankoje susiskaičiuoja monetas ir traukia į užkandinę. Jis atsisuka į mus, įvertina vaizdelį, kvailai
šypteli ir pagrūmoja mums smiliumi. Vaje vaje.
– Iš pagarbos uniformai nesibroliausiu, – sako Džeisas bučiuodamas mane į skruostą. – Bet vakare
pasimatysim.
– Be uniformos, – priduriu ir užčiaupiu sau ranka burną.
Jis išsišiepia, bet tepasako:
– Man tinka.
 Šešioliktas skyrius

Džeisas laiko pridėjęs ranką prie lango stiklo ir labai tyliai barbena, bet aš taip budriai laukiu to
garso, kad išgirstu, plačiai atveriu langą ir išlipu lauk, ir viskas mažiau nei per dvidešimt sekundžių.
Jis rodo į antklodę, patiestą ant stogo.
– Pasiruošęs! – tariu aš šliuoždama prie jo.
Viena ranka jis apkabina mane.
– Stengiuosi galvoti į priekį. Be to, man reikia įkvėpimo, kad galėčiau užbaigti paskutinįjį
treniruočių etapą, todėl įsivaizdavau, kaip su tavim čia susitiksiu.
– Tai aš buvau tas įkvėpimas?
– Taip, tu. – Jaučiu jo šiltą ranką. Antklodės kojūgaly suriečiu kojų pirštus ir prisiliečiu prie dar
karštų stogo čerpių. Beveik devynios, ir tamsai pralaimi paskutiniai dienos atšvaitai. Dar viena
žvaigždėta naktis.
– Ar žinai, kad skirtingose pasaulio vietose žvaigždės atrodo kitaip? Jeigu būtumėm Australijoje,
matytumėm visai kitokį dangų.
– Ne atbulai? – Džeisas prisitraukia mane arčiau, priglaudžia mano galvą sau prie krūtinės. Aš
giliai įkvepiu jo karštos odos ir švarių marškinių kvapo. – O gal aukštyn kojomis? Visiškai kitaip?
– Dažniausiai, – aiškinu jam. – Australijoje dabar žiema, todėl jie mato Gulbės žvaigždyną… ir
Oriono juostą. O ši raudonai oranžinė žvaigždė, Aldebaranas, yra Tauro akies dalis. Na, supranti,
jaučio.
– Tai kaip ten atsitiko, – klausia jis nesąmoningai vedžiodamas pirštu per mano marškinių
apykaklę – užburiantis judesys, – kada tapai astrofizike?
– Kažkaip netyčia. – Užsimerkiu ir įtraukiu nupjautos žolės, mamos rožių ir švarios Džeiso odos
kvapo.
– Pasakok, – liepia jis, o jo pirštas slysta mano kaklu aukštyn, per žandikaulį ir vėl žemyn link
apykaklės. Tas paprastas judesys mane beveik užhipnotizuoja, ir nejučiomis pradedu pasakoti jam,
apie ką niekam nesu pasakojusi.
– Jau sakiau, kad tėtis paliko mamą prieš man gimstant?
Jis linkteli, suraukia kaktą, bet tyli.
– Na, aš nežinau, kaip ten buvo, – ji apie tai nepasakoja. Ar jinai jį išmetė, ar jis išėjo pats, ar jie
smarkiai susikivirčijo, ar… nežinau. Tačiau jis paliko keletą savo daiktų… tokioje didelėje dėžėje,
kurią mama turėjo jam išsiųsti. Bet ji turėjo netrukus gimdyti mane, Treisė irgi buvo labai maža, vos
metukų. Todėl ji tos dėžės neišsiuntė, o nukišo į sandėliuko kampą.
Man visąlaik atrodė, kad tai taip nebūdinga mamai – neišsiurbti mažiausio užkaborio.
Mudvi su Treise tą dėžę suradome, kai buvome maždaug penkerių ir šešerių. Manėme, kad tai
kalėdinė dovana ar kas nors panašaus. Taigi labai apsidžiaugusios ją atidarėme. Tačiau joje buvo
mums neįdomūs daiktai: padėvėti marškinėliai su muzikos grupių pavadinimais, kasetės, nepažįstamų
didelių grupių žmonių nuotraukos, sporto reikmenys, vienas sportbatis. Įvairūs daiktai. Visai ne tai,
ko tikėjomės, kai supratome, kas čia yra.
– O ko jūs tikėjotės? – Džeiso balsas buvo ramus.
– Lobio. Senų dienoraščių ar ko nors panašaus. Jo barbių kolekcijos.
– Eee… tavo tėtis kolekcionavo barbes?
Aš nusijuokiu.
– Nežinau. Bet mes buvome mažos. Mums jos būtų labiau patikusios nei dvokiantys batai, dėvėti
„R.E.M.“ ar „Blind Melon“ marškinėliai.
– Taip, tikriausiai. – Dabar Džeiso pirštas atsidūręs ant mano šortų krašto ir lygiai taip pat iš lėto
keliauja juosmenėliu. Aš negirdimai aikteliu.
– Kad ir kaip ten būtų, pačiame dugne radome teleskopą. Nepaprastą, neišvyniotą, lyg būtų jį
gavęs ir nepasižiūrėjęs. O gal kas nors padovanojo ir jam jis buvo nereikalingas. Taigi aš jį
pasiėmiau ir paslėpiau savo spintoje.
– Ir paskui pro jį žiūrėjai? Nuo stogo? – Džeisas atsiremia ant alkūnės ir žvelgia tiesiai man į
veidą.
– Ne nuo stogo, pro langą. Negreitai supratau, kaip juo naudotis. Bet kai supratau, o taip,
žiūrėdavau dažnai. Ieškojau ateivių, radau Grįžulo Ratus. – Aš gūžteliu pečiais.
– Gal ieškojai, kur tavo tėtis?
– Ak, galbūt. Tikriausiai taip. Iš pradžių. Vėliau mane apsėdo mintis apie tolimas planetas, nes
žavėjo pasakojimai apie jas.
Džeisas linkteli, tarsi viską suprastų.
Jaučiuosi truputį susijaudinusi.
– Dabar tavo eilė.
– Hmm? – Švelniu savo pirštu suka ratus apie mano bambutę.
Dieve mano.
– Papasakok man ką nors. – Aš pakreipiu galvą ir priglaudžiu lūpas prie susidėvėjusio jo
medvilninių marškinių audinio. – Papasakok man, ko dar nežinau.
Taigi, kai niekas netrukdo, neįsiveržia nei broliai, nei seserys, nesupa draugų būrys, ne tą
trikdančią akimirką darbe, kai esame tik mudu su Džeisu, aš sužinau apie Garetus tokių dalykų, kurių
nebuvau pastebėjusi. Sužinau, kad Alisa lanko medicinos seserų mokyklą. Džeisas nustebęs kilsteli
antakį, kai nusijuokiu tai išgirdusi.
– Ką, mano sesuo tau nepanaši į slaugantį angelą? Aš sukrėstas.
Dafas alergiškas braškėms. Endė gimė dviem mėnesiais anksčiau. Visi Garetai muzikalūs. Džeisas
groja gitara, Alisa mažąja fleita, Dafas violončele, Endė smuiku.
– O Džoelis? – smalsauju aš.
– Žinoma, būgnais, – atsako Džeisas. – Iš pradžių grojo klarnetu, bet paskui suprato, kad jam
neturi ūpo.
Švelnus oras kvepia gėlių žiedais ir medžių lapais. Jaučiu, kaip po mano skruostu lėtai plaka
Džeiso širdis, užsimerkiu ir atsipalaiduoju.
– Kaip sekėsi treniruotė?
– Šiek tiek skauda raumenis, – prisipažįsta Džeisas. – Bet tėtis žino, ką daro. Juk Džoelis pasiekė
gerų rezultatų. Dėl futbolo jis gavo gerą stipendiją valstijos universitete.
– O kur tu ruošiesi stoti, į kokį koledžą… gal jau žinai?
Džeisas, prieš tai pasirėmęs viena alkūne, atsigula ant nugaros ir nykščiu pasitrina nosies šoną. Jo
veidas, paprastai toks švytintis ir atviras, apsiniaukia.
– Aš nežinau. Nesu tikras, ar galiu stoti.
– Ką?
Jis pirštais persibraukia.
– Mano tėvai… mano tėtis… jie niekada nėra turėję skolų. Bet pernai ta naujoji statybos
kompanija „Lowe’s“ ėmė kasti žemę. Tėtis pagalvojo, kad būtų gerai paimti paskolą ir investuoti į
įrangą. Tokią, kokios „Lowe’s“ neturėtų. Bet, ak, jie nebestato. Parduotuvė vos suduria galą su galu.
Turime labai taupyti. Alisa gauna dalinę stipendiją ir šiek tiek pinigų iš mūsų senelės sesers Alisos.
Be to, šią vasarą ji dar susirado privačios slaugės padėjėjos darbą. O aš… na… mane gali išgelbėti
futbolas, bet aš – tai ne mano brolis.
Aš persikreipiu, kad pamatyčiau jo veidą.
– Bet juk turi būti kokia nors išeitis, Džeisai. Gal kitokia stipendija… studento paskola. Esu tikra,
kad yra.
Prisimenu ponią Garet, matuojančią vaikams sultis. „Dafai, tu visos stiklinės neišgersi. Įsipilk
mažiau, o jeigu norėsi dar, galėsi įsipilti.“ Paskui mamą, kuri, pasižiūrėjusi Maisto kanalą, sumano
paruošti kokį gurmanišką patiekalą, nors pati jo nevalgys, nes namie mažai būna, o mudvi su Treise,
dabar aš viena, viso nesuvalgysime.
– Išeitis yra, Džeisai. Mes ją surasime.
Jis gūžteli pečiais ir, kai jo akys žvelgia į mane, jis atrodo nebe toks niūrus.
– Jūrininkė supermergaitė mane išgelbės?
Aš atiduodu jam pagarbą.
– Jūsų paslaugoms.
– Tikrai? – Jis pasilenkia artyn ir mudviejų nosys susiliečia. – Gal galėčiau pateikti tų paslaugų
sąrašą?
– Aš tau parodysiu savo sąrašą, – imu tankiai alsuoti, – jeigu…
– Sutarėm, – murma Džeisas, jo lūpos atsiduria ant manųjų, karštos ir užtikrintos, ir rankomis
prisitraukia mane prie savęs.
Vėliau jis pasilenkia prie manęs dar kartą pabučiuoti, nulipa žemyn ir palaukia, kol aš
sulanksčiusi antklodę numetu jam.
– Labanakt!
– Labanakt! – sušnabždu ir už nugaros išgirstu mamos balsą.
– Brangioji?
O, Dieve. Šoku pro langą taip greitai, kad susitrenkiu į staktą galvą.
– Oi!
– Ar su kažkuo kalbėjaisi? – Mama, apsivilkusi elegantišką juodą palaidinę be rankovių ir
aptemptas baltas kelnes, stovi sunėrusi rankas ir suraukusi kaktą. – Man pasirodė, kad girdėjau
balsus.
 Bandau sulaikyti veidą užliejantį raudonį. Nepasiseka, ir mano lūpos patinusios. Kaltesnei
atrodyti neįmanoma.
– Tik pasisveikinau su ponia Šmit kitoje gatvės pusėje, – atsakau. – Ji išėjo pasiimti pašto.
Neįtikėtina, bet mama patiki. Pavyko.
– Aš tau šimtą kartų sakiau, kad nepaliktum lango atdaro. Išeina atvėsintas oras ir priskrenda
vabzdžių! – Ji užtrenkia langą, užrakina ir pažvelgia pro jį laukan. Meldžiuosi, kad nepastebėtų namo
einančio išdavikiško Džeiso silueto, Dieve, ir dar su antklode! Mama, žinoma, nesuprastų, iš kur jis
eina, bet ji vos mūsų neužtiko, o ji nekvaila ir…
Širdis daužosi taip smarkiai, kad, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės.
– Kodėl tie žmonės negali susirinkti savo kieme daiktų? – niurna ji sau po nosim užtraukdama
naktinę užuolaidą.
– Mamyte, ar ko nors norėjai? – klausiu jos ir nusivaipau. Nesu pavadinusi jos mamyte mažiausiai
šešerius metus.
Tačiau šis žodis, rodos, sumažina įtampą ir ji prieina, nubraukia man nuo veido plaukus, panašiai
kaip Džeisas, suima juos į kuodelį ir pasilenkia pasižiūrėti, kaip atrodo, šypsodamasi ne vien
lūpomis, bet ir akimis.
– Samanta, man reikia tavo pagalbos. Rytoj turėsiu keletą renginių ir esu aklavietėj. Ar man
padėsi? Išgerkime arbatos.
Po kelių minučių mano adrenalinas pamažu nuslūgsta, aš siurbčioju ramunėlių arbatą ir žiūriu, kaip
mama ant lovos ištiesia linines kelnes ir vasarinius megztukus. Paprastai taip daro Treisė; kad ir ką
galvotų, pirmiausia rūpinasi, kuo rengsis, ir iš vakaro pasiruošia drabužius. Tačiau kažkodėl
visuomet tai būdavo mano drabužiai.
– Štai kas manęs laukia, – dalijasi su manimi mama. – Sodininkų klubo pietūs, paskui turiu nueiti į
šimtąjį gimtadienį, o iš jo iškart į kruizą.
Patogiai atsiremiu į pagalvėlę ir iš visų drabužių išrenku juodą suknelę, paprastą balto lino
kostiumėlį, sijoną su mėlynom gėlytėm ir rugiagėlių mėlynumo šalį.
– Juoda, – patariu jai, – tinka prie visko.
– Hmmm. – Ji suraukia kaktą, paima suknelę, prisideda prie savęs ir atsisuka pasižiūrėti į aukštą
veidrodį. – Mano mama visada įspėdavo, kad nereikia rengtis vien juodai. Atrodo atšiauriai,
nuobodžiai. – Man nespėjus paklausti, kam tuomet ją pirko, ji pažvalėja. – Bet turiu tokią pačią
tamsiai mėlyną.
Pareiškiu, kad toji suknelė tikrai tobula. Mama pranyksta drabužinėje pasiimti rinktinių batelių. Aš
įsirausiu giliau tarp pagalvėlių. Nors ji beveik tokio pat ūgio kaip ir aš, jos lova Kalifornijos
karališkoji, gal buvo skirta kam nors iš „Los Andželo Leikersų“ ar dar kam. Kai čia būnu, visada
pasijuntu maža.
Mums peržiūrėjus batus ir atmetus gundančius arba kankinančius aukštakulnius bei „praktiškus, bet
atstumiančius“ natūralaus stiliaus, mama atsisėda ant lovos ir pasiima puodelį arbatos. Jai įkvėpus
oro pečiai pakyla, paskui nusileidžia.
– Kaip gera. – Ji man nusišypso. – Atrodo, seniai tai darėme.
Taip atrodo todėl, kad taip ir yra. Arbatos gėrimo ritualas, aprangos rinkimasis, mama vakare
namie… sunku prisiminti, kada tai buvo paskutinį kartą.
– Elektroniniu paštu Treisė man atsiuntė labai gražią savo ir Flipo nuotrauką prie Ist Čopo
švyturio.
– Aš taip pat ją gavau, – atsakau.
– Jiedu labai miela pora. – Mama siurbteli arbatos.
Treisės ir Flipo nepavadinčiau „miela pora“, tačiau esu juos užtikusi nederamu laiku, o mama, kad
ir kaip keista, nė karto. O jeigu ji būtų užėjusi pas mane keliom minutėm anksčiau? Atdaras langas
jai būtų parodęs, kur aš. Ką būčiau sakiusi? Ką būtų daręs Džeisas?
– Ar tau neapmaudu, kad neturi vaikino? – Esu užklupta labai netikėtai. Ji atsistoja, pakelia nuo
lovos mūsų atmestus drabužius ir eina prie spintos sukabinti jų atgal. Aš tyliu. – Žinau, kad tavo metų
tai svarbu. – Ji gailiai nusijuokia. – Galbūt ir mano. Buvau užmiršusi… – Akimirką mama nuklysta
kažkur toli, paskui atsitokėja ir grįžta prie temos. – Kaip tau Torpas, Samanta? Jaunesnysis Flipo
brolis? Jis toks šaunus vaikinas.
Nejaugi ji man siūlo kandidatus į vaikinus? Toks mamos elgesys labai naujas ir labai keistas.
– Aha, Torpas žaidžia už kitą komandą, – paaiškinu jai.
– Na negi svarbu, kokią komandą remi, – atsako ji. – Jis visuomet toks mandagus.
– Mama, nuo mokyklos laikų jis beveik neišlenda iš rūbų spintos.
Ji tankiai sumirksi įsisąmonindama mano žodžius.
– O, o! Na ką gi.
Suskamba jos telefonas, labai šaižiai tyliame kambaryje.
– Sveikas, mielasis.
Mama prispaudžia telefoną petimi ir pasikedena plaukus, nors Klėjaus čia ir nėra.
– Kada? Gerai, tuoj pat įsijungiu. Paskambinsiu tau, kai baigsis!
Ji susiranda pultelį, kuris guli tvarkingai padėtas pintame krepšelyje šalia jos naktinio staliuko.
– Per Septintąjį kanalą transliuoja mano kalbą teisės studentams. Pasakyk, Samanta, ką apie ją
manai.
Įdomu, ar kino žvaigždžių vaikai irgi patiria tą patį keistą jausmą, kad su tuo jie visai nesusiję,
kaip ir aš dabar. Ekrane pasirodžiusi žmogysta atrodo kaip ta moteris, kuri mūsų virtuvėje gamina
limonadą, tačiau iš jos lūpų išskriejančių žodžių neatpažįstu. Be to, seniau imigrantai jai
neužkliūdavo. Arba gėjų santuokos. Ji visuomet buvo nuosaikiai konservatyvi. Aš klausausi jos
kalbos, dirsteliu į jos susijaudinusį veidą ir nežinau, ką jai pasakyti. Gal tai Klėjus? Kad ir kas tai
būtų, manyje sukyla nesmagus jausmas.
 Septynioliktas skyrius

Kai mama neužsiėmusi savo kampanija, kuri dabar pačiame įkarštyje, Klėjus būna pas mus. Turiu
prie šito priprasti. Kaip pastebėjau iš pat pradžių, Klėjus visiškai kitoks nei mes. Nusirišęs kaklaryšį
ir ant krėslo numetęs švarką jis išsitiesia ant sofos, bet kur nuspiria batus, nesidrovėdamas atsidaro
šaldytuvą, ima mūsų maistą ir valgo tiesiai iš „Tupperware“ indų. Ko nei Treisei, nei man mama
niekada neleistų. Bet Klėjui tai leidžiama. Kartais rytais užėjusi į virtuvę randu jį gaminantį pusryčius
mamai, nesuvokiamus pusryčius iš tokio maisto, kokio ji niekada nevalgydavo – kukurūzų košę ir
keptas bulvytes. Kol mama tyrinėja dienotvarkę, Klėjus įpila jai kavos ir tai darydamas pabučiuoja
jai galvą.
Tą rytą, kai iš vakaro išsirinkome, kuo apsirengti, atėjusi į virtuvę randu jį su prijuoste!
– Samanta, tavo mama išbėgo nusipirkti laikraščių. Ar nori sklindžių su dešrelių padažu?
Fui, ne. Jis elgiasi su keptuve taip pat pasitikinčiai, kaip ir su viskuo. Keista namuose matyti
patogiai įsitaisiusį vyrą.
Tada man topteli į galvą, kad nuo to laiko, kai netyčia susitikau jį Didžiojoje gatvėje, pirmą kartą
užtinku jį vieną. Tai man proga paklausti apie tą moterį, bet nežinau, kaip pradėti.
– Imk. Paragauk, – siūlo jis padėdamas prieš mane lėkštę. Atrodo, lyg ant sklindžio būtų privemta,
bet kvepia gardžiai.
– Na, – ragina jis. – Nebūk kaip tos džiūsnos, kurios bijo sustorėti.
Jo plaukai berniukiškai krinta ant kaktos, akys šypsosi. Noriu jį mėgti. Su juo mama tokia
laiminga. Be to, jis užsistojo mane, kai pavėlavau grįžti. Aš muistausi.
– Beje, dėkui, kad išgelbėjot mane aną vakarą, – pagaliau ištariu šakute bedžiodama gumulėliais
sušokusį padažą.
Klėjus sukikena.
– Kadaise ir aš buvau jaunas, brangute.
Tu vis dar jaunas, manau sau tyliai staiga suvokusi, kad pagal amžių jis arčiau manęs nei mamos.
– Nagi, Samanta. Nebūk bailė. Paragauk.
Gerai, mąstau sau. Nebūsiu bailė. Pažvelgiu jam tiesiai į akis.
– Tai kas ta moteris, su kuria jus mačiau?
Laukiu, kad jis man atšaus, jog tai ne mano reikalas. Arba pasakys, kad nesupranta, apie ką aš
kalbu. Bet jis nė kiek nesutrinka.
– Mieste? Tu dėl to jaudinies?
Gūžteliu pečiais.
– Nežinojau, ką galvoti. Ar papasakoti mamai.
Jis pasideda rankas ant stalo ir žiūri tiesiai į mane.
– Nes matei mane pietaujant su sena bičiule?
Ore įtampa šiek tiek atslūgsta. Jis šypsosi, bet nesu tikra, ar šįkart nuoširdžiai.
– Judviejų santykiai atrodė labai draugiški, – sakau jam.
 Klėjus mane tyrinėja vis dar atsirėmęs į stalą. Aš atlaikau jo žvilgsnį. Po akimirkos jis staiga
atsipalaiduoja.
– Ji tik bičiulė, Samanta. Kadaise mes draugavome, bet tai jau praeitis. Dabar aš su tavo mama.
Šakute ant padažo brėžiu mažus rėželius.
– Vadinasi, mama apie ją žino?
– Mes dar rimtai nesikalbėjome apie savo praeitį. Šiuo metu per daug reikalų. Bet tavo mamai
nėra jokio pagrindo nerimauti dėl Marsės. Kaip man – dėl tavo tėčio. Ar nori apelsinų sulčių? – Jis
pripila stiklinę, man nespėjus nieko atsakyti. – Mes suaugę žmonės, meilute. Visi turime savo praeitį.
Esu tikras, kad ir tu turi. Bet ji ne tokia svarbi, palyginti su dabartimi, ar ne?
Na… tikriausiai, taip. Tai yra aš beveik neprisimenu, kuo man patiko Maiklas ar Čarlis.
– Mes visi turime ir dabartį, – priduria jis, – apie kurią ne viską pasakome net brangiems
žmonėms.
Aš staiga pakeliu galvą. Ne, negali būti, tai nesąmonė. Jis čia būna dar rečiau už mamą. Jis tikrai
negali žinoti apie Džeisą. Bet pala, ar tai reiškia…
– Kaip ir sakiau, Marsė yra praeitis. Ji nėra mano dabartis, Samanta. Ir tu mane pažįsti jau tiek,
kad suprastum, jog man velniškai rūpi ateitis, o ne praeitis.

Aš šveičiu neįtikėtinai gardų sklindį ir tuo metu grįžta mama, sukaitusi nuo karščio, nešina didele
krūva laikraščių. Klėjus juos paima jai iš rankų, skambiai pabučiuoja ir atitraukia jai kėdę.
– Bandžiau iš tavo dukters padaryti pietietę, Greise. Tikiuosi, neprieštarauji.
– Žinoma, ne, mielasis. – Ji atsisėda ant kėdės šalia manęs. – Atrodo skaniai. Aš tokia išbadėjusi!
Klėjus įdeda jai du sklindžius, užpila padažo, ir mama kimba į juos kaip koks medkirtys. Tiek ir
teliko iš jos įprastų pusryčių iš kantalupos ir ruginės duonos skrebučio.
Taigi. Jis jau mūsų gyvenime, mūsų name ir visur kitur.

Jaučiu, kad kurį laiką nematysiu mamos. Kas rytą ji išrūksta iš namų su drabužiais vakarui,
pasikabinusi juos prie galinės automobilio sėdynės. Ilgiausi mudviejų pokalbiai vyksta mobiliojo
telefono žinutėmis, kai praneša, kad ji iškyloje, keptų moliuskų vakarėlyje, atidarymo ceremonijoje,
lėšų rinkimo kruize, profsąjungos susirinkime… ir taip toliau. Ji net nesiurbia kambarių, tik palieka
priklijuotus raštelius, kuriuose man liepia išvalyti dulkes. Kai ji vakarieniauja namie, būna ir Klėjus;
valgydamas jis staiga pastumia savo lėkštę į šoną, išsitraukia bloknotą kažką užsirašyti, kartkartėmis
išsiblaškęs paima šakutę ir susiranda gabaliuką mėsos ar pomidoro nesvarbu kieno lėkštėj – savo,
mano ar mamos.
Girdėjau žmones sakant: „Jis gyvas vien entuziazmu“, bet niekada nebuvau mačiusi, kaip tai
atrodo iš tiesų. Klėjus Takeris – gyvas politika. Palyginti su juo, mama su savo negailestinga
dienotvarke atrodo kaip atsitiktinė mėgėja. Jis iš jos lipdo naują žmogų, panašų į save. Galbūt tai
gerai… Bet tiesa ta, kad aš ilgiuosi savo mamos.
 Aštuonioliktas skyrius

– Panele Rid! Panele Rid! Prašau, ateikite! – Lenokso balsas perskrodžia orą, kuris nuo pykčio
beveik vibruoja. – Tuojau pat!
Sušvilpiu švilpuku, įsitikinusi, jog vandenyje nėra tėvų neprižiūrimų vaikų, ant savo kėdės
pastatau ženklą, kad gelbėtojo nėra, ir patraukiu link Lagūnos baseino. Tenai ponas Lenoksas stovi su
Timu. Poną Lenoksą, regis, tuoj ištiks apopleksija. Timas prisimerkęs nuo saulės, linksmas ir šiek
tiek suglebęs.
– Tai, – ponas Lenoksas rodo į mane, – gelbėtojas.
– Ooooooo, – atsako Timas. – Dabar suprantu.
– Ne, jaunuoli, nesupranti. Ar tu gali save vadinti gelbėtoju? Ar šitaip save vadini?
Man pažįstama Timo mina, kai jis neapsisprendžia, būti akiplėša ar ne. Galiausiai jis taria:
– Savo draugams leidžiu į save kreiptis Timu.
– Aš ne tai turiu omeny! – Ponas Lenoksas kaip suktukas atsigręžia į mane. – Ar žinote, kiek
nuobaudų šis jaunuolis yra sukaupęs?
Klube jis dirba tik savaitę, taigi suskaičiuoju, kiek jų galėtų būti mažiausiai.
– Mmm… penkias?
– Aštuonias! Aštuonias! – Jau beveik matau, kaip ponas Lenoksas sprogsta ir virsta ugnies
kamuoliu. – Aštuoni įspėjimai. Jūs čia dirbate jau antrą vasarą. Kiek turite nuobaudų?
Timas suneria rankas ir žiūri į mane. „Broliavimasis“ darbe vertas keturių nuobaudų, tačiau jis nė
žodeliu nėra prasitaręs nei man, nei, regis, Nenei, kad matė mane su Džeisu.
– Nežinau, – atsakau aš. – Nė vienos.
– Nė vienos! – paskelbia ponas Lenoksas. – Per savo trumpą tarnybą šis jaunuolis, – jis iškelia
pirštus ir lenkia juos po vieną, – ėmė maistą iš užkandžių baro – du kartus – ir nesusimokėjo.
Nenešiojo uniforminės kepurės – triskart. Leido kitam asmeniui sėdėti gelbėtojo kėdėje…
– Tai buvo tik mažas vaikas, – įsiterpė Timas. – Jis norėjo pažiūrėti, kas matyti nuo kėdės. Jam
gal kokie ketveri.
– Toji kėdė ne žaisliukas. Be to, palikote savo postą nepadėjęs ženklo, kad gelbėtojui pertrauka –
dukart.
– Aš buvau prie baseino, – prieštarauja Timas. – Tik šnektelėjau su keliom mergaitėm. Būčiau
nustojęs, jei kas nors būtų skendęs. Jos nebuvo labai gundančios, – šią pastabą jis priduria man, lyg
privalėtų pasiteisinti dėl savo neatsakingumo.
– Jūs net nepastebėjote, kad stovėjau už jūsų ir kostelėjau! Aš kostelėjau tris kartus.
– Ar kad neišgirsti kostelėjimo, laikoma atskira nuobauda, be to, jog nepadedi to ženklo? O gal tai
trys skirtingos nuobaudos už tai, kad tris kartus…
Pono Lenokso veidas susitraukia ir sustingsta. Jis išsitiesia tiek, kiek gali išsitiesti žemaūgis
vyras.
– Jūs, – jis beda pirštu Timui į krūtinę, – nejaučiate „Baseino ir teniso klubo“ dvasios. – Jis vėl
beda pirštu pabrėždamas kiekvieną žodį.
Timo lūpa trūkčioja – dar vienas nelemtas judesys.
– Nuo šiol, – griaudėja ponas Lenoksas, – jūs čia nebedirbate.
Už nugaros išgirstu atodūsį ir atsisukusi pamatau Nenę.
– Vos savaitė, – sušnabžda ji. – Naujas rekordas, Timi.
Ponas Lenoksas, pasisukdamas ant kulno, įsako:
– Prašau į kabinetą iš savo spintelės atnešti visus daiktus, kurie priklauso klubui.
– O, mėšlas, – taria Timas, iš nertinio su gobtuvu, užmesto ant gelbėtojo kėdės, kišenės išsitraukia
„Marlboro“ pakelį. – Aš taip tikėjausi, kad galėsiu pasilikti atminčiai tą dailią kepuraitę.
– Tik tiek? – Nenės balsas netikėtai garsus ir spigus. – Tik tiek gali pasakyti? Tai jau ketvirtas
darbas, kurio netekai išmestas iš mokyklos! Trečios mokyklos per trejus metus! Ketvirto darbo per
tris mėnesius! Kaip tu sugebi taip dažnai išlėkti iš darbo?
– Pirma, tas darbelis kino teatre buvo klaiki nuobodybė, – dėsto Timas užsidegdamas cigaretę.
– Tai kas! Tau tereikėjo surinkti bilietus! – šaukia Nenė. Timas kalba tyliai, ponas Lenoksas rėkė,
ir Nenei, kuri nemėgsta scenų, dabar nebesvarbu, kad ji irgi kelia sceną. Į mus spokso nustebusių
mažylių būrelis. Ponia Henderson vėl kalbasi telefonu. – Ir tu susimovei suleisdamas visus
pažįstamus nemokamai!
– Jie velniškai daug ima už skrudintus kukurūzus ir ledinukus – administracija vargu ar pajuto
nuostolį.
Nenė susikiša pirštus į plaukus, drėgnus nuo karščio, o gal iš nevilties.
– Paskui tas senjorų centras. Ką tu sau manai, Timai, dalinti marihuaną pagyvenusiems žmonėms?
Kaip tai paaiškinsi? – Ponia Henderson prisiartina, tarytum eitų į užkandžių barą.
– Nagi, Nene, jeigu mano subinė sėdėtų invalido vežimėlyje tokioje vietoje kaip tas centras, aš tik
ir laukčiau tavęs su žole. Tiems vargšeliams reikėjo, kad jų tikrovė taptų ne tokia ryški. Aš atlikau
visuomeninę pareigą. Juos ten vertė šokti liaudies šokius. Jiems rengdavo netikrų Amerikos dievaičių
konkursus. Absurdišką skrybėlių šventę. Tai buvo panašu į pagyvenusių žmonių kankinimo festivalį.
Juos ten…
– Tu toks beviltiškas, – sako Nenė, kuri niekada nerūstauja. – Negaliu patikėti, kad mudu to paties
kraujo.
Tuomet nutinka keistas dalykas. Timo veidą perkreipia nuoskauda. Jis užsimerkia, vėl atsimerkia
ir žiūri į ją išplėtęs akis.
– Ką padarysi, sesute. Genai tie patys. Galėčiau tavęs nekęsti už tai, kad daugiau paveldėjai
tobulųjų genų, bet kadangi per juos esi tokia suknistai nelaiminga, neapykantos tau nejaučiu. Gali tuos
genus pasilikti sau.
– Gana, liaukitės, – sudraudžiu kaip anksčiau, kai vaikystėje jiedu susikibdavo, grumdavosi
parvirtę ant žolės, žnaibydavosi, draskydavosi, mušdavosi nesustodami. Mane tai visada gąsdindavo,
bijodavau, kad jie gali rimtai vienas kitą sužeisti. Kažkodėl dabar, kai kaunamasi žodžiais, ta
galimybė atrodo daug realesnė.
– Samanta, – sako Nenė, – grįžkime prie darbo. Turime nudirbti bent jau tuos, kuriuos dar turime.
– Puiku, – sušunka Timas jos tolstančiai nugarai. – Tuomet galėsi prisipirkti brangių rūbų! Tai
svarbiausia, ar ne, Nene? – Jis pakelia kepurę ir padeda ant gelbėtojo kėdės, į kurią užgesina
cigaretę.
 Devynioliktas skyrius

– Turiu staigmeną. – Po poros dienų Džeisas atidaro man furgono dureles. Nei Timo, nei Nenės
nemačiau nuo incidento klube ir slapčia džiaugiuosi, kad galiu nuo tos dramos atsikvėpti.
Įsliuogiu į furgoną, mano sportbačiai sušiugždena sulankstytų žurnalų krūvą, tuščią „Dunkin’
Donuts“ kavos puodelį, butelius nuo mineralinio, gaiviųjų gėrimų ir gausybę neįmanomų atpažinti
užkandžių pakuočių. Akivaizdu, kad Alisa dar negrįžo savo „vabalu“ iš darbo.
– Staigmena, man? – klausiu susidomėjusi.
– Tiesą sakant, ji man, bet netiesiogiai ir tau. Noriu, kad kai ką pamatytum.
Aš šiek tiek įsitempiu.
– Ar tai kūno dalis? – klausiu jo.
Džeisas užverčia akis.
– Ne. Jėzau. Tikiuosi, būčiau daug subtilesnis.
Aš juokiuosi.
– Gerai. Tik noriu pasitikrinti. Rodyk.
Mudu važiuojame į Meiplvudą, kuris yra už dviejų miestelių ir dar labiau nutriušęs nei Stouni
Bėjus. Džeisas pastato furgoną stovėjimo aikštelėje su didžiuliu raudonos, baltos ir mėlynos spalvos
užrašu „Prancūzo Bobo naudoti automobiliai“.
– Prancūzo Bobo?
– Deja, Bobas mano, kad pridūrus „prancūzo“, užrašas atrodys prašmatnesnis.
– Supratau. O tu būtum prancūzas Džeisas?
– Oi, oi. Eikš. Noriu, kad pasakytum, ką apie ją manai.
Apie ją?
Kai išlipame iš furgono, jis paima mane už rankos ir vedasi į aikštelės galą. Čia begalė
neapsakomai senų automobilių, ant kurių priekinio stiklo baltais dažais ištėplioti užrašai. Dirsteliu į
juos ir pastebiu, kad jie visi panašūs: „PLIENAS UŽ 3 999 JAV DOL.!“, „TOKIŲ DAUGIAU
NEBEGAMINA“ ar „URZGIA KAIP TIGRAS“.
Sustojame priešais papilkėjusį baltą automobilį su didžiuliu variklio gaubtu ir mažyte kabina. Ant
stiklo užrašyta: „ŠI MIELA GRAŽUOLĖ GALI BŪTI JŪSŲ VOS UŽ KELIS CENTUS.“
– Žinoma, vos keli centai reiškia tūkstantį penkis šimtus žalių, – paaiškina Džeisas. – Bet argi
mašinytė ne gražuolė?
Aš nesu automobilių žinovė, bet jo akys spindi, todėl entuziastingai atsakau:
– Ji žavinga.
Jis juokiasi iš tokio mano apibūdinimo.
– Žinau, kad ne dabar. Bet tai septyniasdešimt trečiųjų mustangas. Įsivaizduok ją nudažytą, o ne
gruntuotą. Įsivaizduok su sėdynių užvalkalais, oda aptrauktu vairu ir…
– Su kabančiais meškiukais? – svarstau abejodama. – Obuolių ledinukų raudona spalva?
Užvalkalai su leopardo raštu?
 Džeisas purto galvą.
– Kas, manai, aš esu, Samanta? Nieku gyvu. Be abejo, tamsiai žalia. Ir jokių meškiukų. Ir, kol dar
nespėjai paklausti, ant jos taipogi nebus havajiečių šokėjų.
– Tuomet man ji labai patinka.
Jis šypsosi.
– Puiku. Nes neabejoju, kad galiu ją suremontuoti, be to, ji su pakeliamu stogu, ir norėjau
įsitikinti, ar tau… ji patiks, nes… tik norėjau įsitikinti, kad tau ji patinka.
Kiek palenkęs galvą jis paplekšnoja per gaubtą.
– Taupau automobiliui jau ketverius metus. Žinau, kad turėčiau atidėti koledžui, – sako jis, lyg
tikėtųsi, kad aš imsiu pamokslauti apie fiskalinę drausmę. – Bet, kaip ir visada, tokiomis dienomis
Alisa važinėja „vabalu“, o Bredas prastas vairuotojas. Mes juk negalime ištisai skirti pasimatymus
ant tavo stogo. Be to, tai toks geras pasiūlymas.
Atkreipiu dėmesį į tai, ką jis pasakė.
– Tu taupai automobiliui nuo trylikos metų?
– Na ir kas? Ar tau tai keista?
Jo šypsena tokia užkrečianti, kad aš jam taip pat nusišypsau dar nespėjusi nieko atsakyti.
– Nežinau. Tik maniau, kad trylikamečiai pirmiausia tauposi žaidimų priedėliams.
– Džoelis išmokė mane vairuoti, kai man buvo trylika… rudenį, paplūdimio automobilių
stovėjimo aikštelėje. Ir aš užsidegiau. Todėl ir pradėjau mokytis remontuoti mašinas… nes pagal
įstatymą vairuoti dar negalėjau. Tau tikriausiai atrodo, kad aš išprotėjęs, ar ne? Matau iš tavo akių.
– Išprotėjęs gerąja prasme, – patikinu jį.
– Nieko, kaip nors išgyvensiu. O dabar eime, ma chérie, ir sumokėkime prancūzui Bobui.
Bobas sutinka nutempti mustangą prie Garetų namų vėliausiai penktadienį. Kai mudu įsėdame
atgal į furgoną, aš klausiu:
– Kur tu ją remontuosi? – Aš irgi pradėjau kalbėti apie automobilį, tarsi jis turėtų lytį.
– Mūsų kieme. Džoelis važiuoja į darbą motociklu, todėl ten bus laisva. Be to, garaže nebus
vietos, kol mama nesurengs mūsų senų daiktų išpardavimo, apie kurį kalba jau penktus metus.
Aš jau įsivaizduoju savo mamą, rankomis įsirėmusią į klubus, pro langą įbedusią rūstų žvilgsnį į
palaikį automobilį ir nekantriai dūsaujančią: „O dabar surūdijęs laužas! Ką dar išsigalvos?
Plastikinius flamingus?“
Aš spusteliu Džeisui kelį, jis iškart apgaubia mano pirštus savaisiais ir lėtai, svaiginamai man
nusišypso. Viduje kažkas sukirba, tarsi atiduočiau dalį savęs, kurios anksčiau niekam nesu davusi. Ir
staiga prisimenu, kaip Treisė labai jaudinosi, kad per daug neįsimylėtų Flipo. Mudu draugaujame vos
kelios savaitės ir, regis, nuplaukiau nuo kranto ganėtinai toli.

Džeisas toks pat užsiėmęs, kaip ir mano mama. Krautuvė, treniruotės, retkarčiais ką nors
suremontuoja dviračių parduotuvėje, pristato medieną… Vieną popietę, po darbo baseine, savo namo
prieangyje stoviu dvejodama, ar jį pašaukti, bet išgirstu švilpimą, ir jis jau atkulniuoja mūsų įvaža.
Jis greitosiomis apžiūri mano švarkelį su epoletais ir tą nelemtą kostiumą su herbu. Aš taip
troškau kuo greičiau dingti iš klubo, kad net nepersirengiau.
 – Štai ir vėl admirolė Samanta.
– Žinau, – atsakau. – Tau gerai, gali dėvėti ką nori. – Mosteliu į jo išblukusius šortus ir palaidus
tamsiai žalios spalvos marškinius.
– Bet tu vis vien atrodai šauniau už mane. Kada šiandien grįš tavo mama?
– Vėlai. Ji kažkokiame lėšų rinkimo renginyje „Bei Harbor“ kepsnių restorane. – Aš užverčiu akis.
– Gal nori užeiti pas mane? Ar tau leidžiama broliautis po darbo?
Liepiu jam palaukti porą minučių, kol nusimesiu uniformą.
Pas Garetus kaip įprastai – lyg bičių avily. Prie stalo ponia Garet krūtimi maitina Petsę ir prieš
buriavimo stovyklą klausinėja Hario įvairių virvės mazgų pavadinimų. Dafas prie kompiuterio.
Pusnuogis Džordžas valgo sausainius su šokolado gabalėliais, svajingai mirko juos į pieną ir varto
„Nacionalinę geografiją vaikams“. Prie kriauklės Alisa ir Endė kažką įsikarščiavusios aptarinėja.
– Kaip man jį priversti tai padaryti? Mane tai žudo. Aš mirsiu. – Endė stipriai užmerkia akis.
– Nuo ko mirsi, brangioji? – klausia ponia Garet. – Negirdėjau.
– Kailas Komstokas iki šiol manęs nepabučiavo. Mane tai žudo.
– Neturėtų taip ilgai atidėlioti, – taria Alisa. – Gal jis gėjus?
– Alisa, – paprieštarauja Džeisas. – Jam keturiolika. Jėzau!
– Ką reiškia gėjus? – klausia Džordžas pilna burna sausainių.
– Gėjai kaip tie pingvinai, apie kuriuos skaitėme Centrinio parko zoologijos sode, – aiškina Dafas
spausdindamas kompiuteriu. – Ar atmeni, kad kartais berniukai pingvinai poruojasi su kitais
berniukais pingvinais?
– Aaa. Prisimenu. Pamiršau, ką reiškia poruojasi? – vėl klausia Džordžas kramtydamas.
– Pabandyk šitaip, – siūlo Alisa. Ji prieina prie Džeiso, kresteli plaukus atgal, nudelbia akis
žemyn, pirštais nukeliauja jo krūtine aukštyn ir šiek tiek palinkdama į priekį ima atseginėti jo
marškinių sagą. – Tai visada suveikia.
– Bet ne tavo broliui. – Džeisas atsitraukia ir užsisega marškinius.
– Gal ir pabandysiu. – Endės balse abejonė. – O jeigu jis iškart ims ir įkiš liežuvį man į burną? Aš
tam dar nepasiruošusi.
– Fuuui, – suspiegia Haris. – Tuoj susivemsiu. Kaip šlykštu.
Pajutusi, kad veidas kaista, dirsteliu į Džeisą. Jis irgi rausta. Tačiau gudriai man šypteli.
Ponia Garet atsidūsta.
– Man rodos, Ende, tu paprasčiausiai neskubėk.
– Tikrai, tai bjauru ar malonu? – Endė atsisuka į mane. – Man taip sunku suprasti, nors ir stengiuos
įsivaizduoti. Visą laiką.
– Mudu su Samanta einame į viršų, mmm, pašerti gyvūnų. – Džeisas čiumpa man už rankos.
– Štai kaip tai vadinama šiais laikais, – nuobodžiai tarsteli Alisa.
– Alisa, – sudraudžia ją ponia Garet, o mudu nuskubame laiptais viršun į bent šiokią tokią Džeiso
kambario ramybę.
– Atleisk, – sako jis, jo ausų galiukai vis dar rausvi.
– Nieko tokio. – Iš plaukų išsitraukiu gumytę, kresteliu juos atgal, sumirksiu blakstienomis ir
ištiesusi ranką teatrališkai pirštais nukeliauju jo krūtine atsegti sagutės.
 – O Dieve, – šnabžda Džeisas. – Lyg ką tik būčiau gavęs… Negaliu susivaldyti… Aš… –
Smiliumi užkabinęs mano šortų juosmenį jis prisitraukia mane artyn. Mano lūpas paliečia jo lūpos,
šįkart man jau pažįstamos, tik dar labiau jaudinančios. Keletą pastarųjų savaičių mes bučiavomės
valandų valandas, bet tik bučiavomės, tik lietėme vienas kito veidą, nugarą ir juosmenį. Džeisas
niekada neskuba.
Ne taip kaip Čarlis, kuris nesugebėdavo prisiglausti prie mano lūpų nepasiekdamas kai ko toliau,
ar Maiklas, kuris iškart pakišdavo rankas man po palaidine, atsegdavo liemenėlę, sudejuodavo ir
sakydavo: „Kodėl tu taip mane veiki?“ Šįkart kaip tik mano rankos nuslysta po Džeiso marškiniais,
krūtine į viršų, galvą nuleidžiu jam ant peties ir giliai įkvepiu. Anksčiau mūsų bučiniai buvo lėti ir
atsargūs, paežerėj, ant stogo ar kai netoliese būdavo žmonių. Dabar mes jo kambaryje, atmosfera
labiau gundanti ir pavojinga. Mano rankos pasiekia jo marškinių kraštą ir jį pakelia, kita mano pusė
apstulbusi, kad aš tai darau.
Džeisas žengia žingsnį atgal, perveria mane žalsvom akim. Paskui pakelia rankas, kad galėčiau
nuvilkti jam marškinius.
Aš nuvelku.
Esu jį mačiusi pusnuogį. Esu jį mačiusi su glaudėmis. Bet prie jo krūtinės esu prisilietusi tik
tamsoje. O dabar popiečio saulė įslysta į kambarį, atsiduodantį žeme ir šiluma nuo augalų, tylu,
girdėti tik mudviejų alsavimas.
– Samanta.
– Mmm, – atsiliepiu aš, braukiu rankomis jam per pilvą ir jaučiu, kaip įsitempia raumenys.
Jis ištiesia ranką. Aš užsimerkiu ir galvoju, kad man bus labai gėda, jeigu jis mane sustabdys.
Tačiau jis tvirtai pirštais suima mano palaidinės kraštą, jį kilsteli, o kita ranka apsiveja apie mano
liemenį, paskui paliečia skruostą nebyliai klausdamas. Aš linkteliu, ir jis nuvelka man palaidinę.
Tada mane prisitraukia ir mes vėl bučiuojamės, o kai tiek daug nuogo kūno susiliečia, bučiniai
daug intymesni. Jaučiu, kaip dunksi jo širdis, kaip pakyla ir nusileidžia krūtinė. Panardinu rankas į jo
garbanas ir prisispaudžiu dar arčiau.
Atsidaro durys, ir įeina Džordžas.
– Mamytė liepė atnešti.
Mes staigiai atšokame vienas nuo kito ir pamatome, kad jis laiko lėkštę su šokoladiniais
sausainiais, kai kurių gerokai atsikąsta. Džordžas kalta mina atkiša mums lėkštę.
– Norėjau paragauti, ar jie nesugedę. – Paskui: – Ei, draugeliai, jūs neapsirengę!
– A, Džordžai… – Džeisas persibraukia per pakaušį.
– Aš taip pat. – Džordžas duria piršteliu į savo nuogą krūtinę. – Mes vienodi.
– Šaunuolis. – Džeisas palydi jį prie durų padavęs jam tris sausainius. – Bičiuli. Lipk žemyn. – Jis
švelniai stumteli savo broliuką tarp jo liesų menčių ir tvirtai uždaro paskui jį duris.
– Ar jis pasakys tavo mamai, kad matė mus be marškinių? – nerimauju aš.
– Greičiausiai. – Džeisas atsiremia į duris ir užsimerkia.
– Džordžas viską papasakoja.
Aš stveriu savo palaidinę ir skubėdama kišu rankas į rankoves.
– Mes tik… mmm… – pasitikintis Džeisas sutrikęs.
 – Pašersime gyvūnėlius? – pasiūlau aš.
– Taip. Žinoma. Mmm, čia. – Jis prieina prie stalčių palovy. – Aš juos atskyriau…
Mes išrūšiuojame pašarą, išimame butelius, pripilame į juos vandens, atsargiai į narvelius
pridedame šiaudų. Po maždaug penketo minučių aš jam liepiu:
– Dabar užsivilk. – Įbruku jam marškinius.
– Gerai. O kam?
– Tiesiog užsivilk.
– Tave neįtikėtinai trikdo mano kūnas, ką, Samanta?
– Taip.
Jis juokiasi.
– Puiku. Vadinasi, esame tame pačiame puslapyje. – Pauzė. Paskui jis sako: – Negerai pasakiau.
Tarsi svarbiausia būtų tavo kūnas, o taip nėra. Paprasčiausiai tu visiškai kitokia, nei maniau.
– Nei manei, kad buvau? Kada?
– Kai tave matydavau. Sėdinčią ant stogo. Metų metus.
– Tu mane matydavai? Metų metus? – Pajuntu, kad vėl išraustu. – Man to nesakei.
– Metų metus. Žinoma, nesakiau. Žinojau, kad mus stebi. Negalėjau suprasti, kodėl paprasčiausiai
neužeini. Maniau, gal esi drovi… ar snobė… Tuomet tavęs nepažinojau, Seme. Bet negalėjau
susilaikyti nestebėjęs tavęs.
– Nes aš tokia įdomi ir žavinga? – Aš užverčiu į viršų akis.
– Aš tave matydavau pro virtuvės langą per vakarienę, arba naktį, kai plaukiodavau baseine ir
svarstydavau, apie ką tu galvoji. Tu visada atrodei rami, šaltakraujė, tobula… bet tai…
Jis nutyla ir vėl šiaušia savo plaukus.
– Tu daugiau… mažiau… man dabar labiau patinki.
– Ką turi omeny?
– Man patinka, kad tu čia – tokia tikra, niekuo neapsimetanti ir taip ramiai susidoroji su visa šia
beprotybe – Džordžu, Ende, Gariu ir tikriausiai manimi. Man patinka, kokia tu esi iš tikrųjų.
Jis ilgai žiūri į mane susimąstęs, paskui nusigręžia ir atsargiai pastato butelį su vandeniu į šeško
narvelį.
Po malonia šiluma nuo jo žodžių kirba nerimo kirminas. Ar aš rami? Ar aš į viską ramiai žiūriu?
Džeisas toks tikras, kad mane perprato.
Beldimas į duris. Šįkart tai Dafas, kuris prašo padėti su jūriniais mazgais. Paskui Alisa, kuriai
rytoj pirmosios pagalbos egzaminas ir jai reikia savanorės aukos.
– Niekaip negaliu, – atsisako Džeisas. – Imk Bredą.
Man atrodo, gerai, kad mums trukdo. Nes šiuo metu aš visai nesijaučiu rami, esu visiškai išmušta
iš vėžių to, kas įvyko mums stovint, kai buvo susiglaudę pusnuogiai kūnai, stiprėjant jausmui, kad to,
kas tarp mudviejų vyksta, nėra mano darbotvarkėje, kad to nepajėgsiu suvaldyti. Ne aš sprendžiu
išeiti, atsitraukti ar pasitraukti, o aistra, kurią ne taip lengva kontroliuoti. Anksčiau mane skatino
smalsumas, o ne… ne potraukis. Kokia Džeiso patirtis? Jis fantastiškai bučiuojasi; bet, kita vertus, jis
viską daro gerai, taigi tai ne rodiklis. Žinau apie vienintelę jo panelę – vagilę Lindę, o ji tai jau tikrai
iš tų žmonių, kurie iš gyvenimo pasiima viską, ko nori.
 Kai užeina ponia Garet paklausti, ar nenoriu pasilikti vakarienės, aš atsisakau, ir mano tylūs, tušti
namai su maisto likučiais „Tupperware“ induose pirmą kartą man tampa priebėga nuo įkaitusios
Džeiso kambario tylos.
 Dvidešimtas skyrius

– Štai, Greise. Senjorų centro kepto paršelio puota. Šv. Damijono dukterų žuvies šventė.
Visagalio Mykolo sūnų palaimintosios žuvies šventė. Visose turi dalyvauti.
Klėjus rankose laiko žymeklį ir vietinį laikraštį. Mama geria trečią rytinės kavos puodelį.
– Žuvies šventės? – bejėgiškai pakartoja ji. – Niekada nesu jose buvusi.
– Anksčiau, Greise, neturėjai tikro oponento. Taip, visose. Pažvelk, Bei Kreste sename
prekiniame vagone atidaroma užkandinė. Privalai ten nueiti.
Mama lėtai gurkšteli kavos. Jos plaukai dar niekada nebuvo tokie netvarkingi, – kai ji atsiremia
galva į sofos atlošą, ten, kur turi būti kuodelis, tik platinos spalvos plaukų raizgalynė.
Klėjus pažymi dar kelis straipsnius ir pakelia akis į mamą.
– Tu išvargusi, – sako jis. – Žinau. Bet tu tai sugebi, Greise, ir privalai padaryti.
Mama išsitiesia, lyg Klėjus būtų truktelėjęs ją už virvučių. Ji prieina prie jo ir atsisėda šalia,
permeta akimis laikraščio puslapį ir už ausies užsikiša plaukų sruogą.
Man darosi nejauku, kai ji šitaip elgiasi Klėjaus akivaizdoje. Ar ji taip pat elgdavosi su tėčiu? Aš
dabar suprantu, kad savo santykiuose Treisė ir Flipas yra lygiaverčiai, bet mama kartais atrodo kaip
užkerėta. Prisimenu akimirkas Džeiso kambaryje. Jeigu mama taip jaučiasi su Klėjum, aš galiu
suprasti. Tačiau… tačiau virpulys, kurį jaučiu su Džeisu, visai nepanašus į dabar pašiurpusią odą,
matant, kaip susiglaudžia jų šviesiaplaukės galvos.
– Ar ko nors norėjai, meilute? – klausia Klėjus, pastebėjęs mane lūkuriuojant.
Aš praveriu burną, bet tuoj pat užsičiaupiu. Gal Treisė ir teisi, jog nesu pratusi, kad mama „turi
draugą“. Gal, nepaisydama visko, noriu apginti savo nematomą tėvą. Gal manyje sukilo hormonų
audra. Dirsteliu į laikrodį – iki baseino liko pusantros valandos. Įsivaizduoju vėsų vandenį, jo
paviršiuje blykčiojančią saulę, ramų povandeninį pasaulį, kurį sutrikdo tik mano ritmiški yriai.
Pasičiumpu savo daiktus ir išeinu.

– Jūrininke supermergaite! Tave rodo per televizorių! – Haris puola prie manęs, vos man įžengus
pro virtuvės duris. – Tai tu! Per patį „Žinduolių paslapčių“ vidurį. Ateik pasižiūrėti!
Garetų svetainėje Džordžas, Dafas ir Endė tarsi užburti žiūri mamos politinės reklamos filmukus.
Kaip tik dabar jos veidas per visą ekraną priešais Kapitolijaus pastatą. „Mes, moterys, motinos,
žinome, kad šeima yra pirmoje vietoje“, – sako ji, ir ekrane rodomos nuotraukos, kur mudvi su Treise
derančiomis suknutėmis laikome krepšelius su velykiniais kiaušiniais, žaidžiame paplūdimyje,
sėdime klube Kalėdų seneliui ant kelių, ir visur už mūsų matyti mama. Aš nežinojau, kad buvau
nufotografuota su Kalėdų seneliu neverkianti, nes šioje nuotraukoje atrodau gana rami. Nuo klubo
Kalėdų senelio visuomet trenkdavo alumi, ir jis turėdavo ilgą, aiškiai netikrą barzdą. – „Šeima man
visuomet buvo pati svarbiausia.“
– Tavo mama graži, bet nepanaši į mamą, – taria Džordžas.
– Taip sakyti nemandagu, – moko jį Endė, kai pradedamos rodyti kitos nuotraukos: Treisei
įteikiamas apdovanojimas gimnastikos varžybose, aš laimiu gamtos mokslų prizą už ląstelės modelį.
– O, žiūrėk… tu irgi nešiojai kabes, Samanta. Nemaniau, kad tau jų reikėjo.
– Tik norėjau pasakyti, kad ji labai pasipuošusi, – aiškina Džordžas, o mano mama nusišypso ir
sako: „Kai buvau išrinkta atstovauti jums senate, visą laiką pirmiausia rūpinausi savo šeima. Bet
dabar mano šeima smarkiai išaugo.“
Toliau rodomos nuotraukos, kuriose mama šalia būrio absolventų su kepurėmis ir apsiaustais,
pasilenkusi prie mosuojančios vėliavėle senutės rateliuose, iš vaiko gaunanti gėlių.
– Ar tikrai visi šitie žmonės iš tavo šeimos? – įtariai klausia Haris. – Jūsų kieme niekada jų
nemačiau.
Dabar kamera iš arti parodo mamą prie pietų stalo su pulku įvairių rasių ir tautybių žmonių, visi
šypsosi ir linksi galvomis, aišku, pasakoja jai apie savo vertybes ir gyvenimą prie… tradicinių
Konektikuto valgių. Įžiūriu keptus moliuskus, Naujosios Anglijos tradicinius virtų produktų
patiekalus, picą iš Niu Heiveno – maistą, kokio niekada nėra buvę ant mūsų stalo.
„Mano rinkėjai yra mano šeima. Man bus garbė atsisėsti prie jūsų stalo, o lapkritį jūs galėsite už
mane balsuoti. Aš esu Greisė Rid ir patvirtinu, kad tokia yra mano žinia“, – tvirtai užbaigia mama.
– Ar tu gerai jautiesi, Jūrininke supermergaite? – Džordžas timpteli mane už rankos.
– Tu atrodai liūdna. Nenorėjau pasakyti nieko blogo apie tavo mamytę.
Atplėšiu akis nuo ekrano ir pamatau jį stovintį šalia, garsiai šnopuojantį, kaip daro maži
berniukai, atkišusį man visko mačiusį minkštą šunelį Hepį.
– Jeigu tau liūdna, – aiškina jis, – Hepis stebuklingas, jis visiems padeda.
Paimu šunį ir apkabinu Džordžą. Šnopavimas pagarsėja. Hepis suspaustas tarp mudviejų,
atsiduoda žemės riešutų sviestu, plastilinu ir žemėmis.
– Na, draugužiai. Tokia graži diena, o jūs sėdite kambaryje ir žiūrite „Žinduolių paslaptis“.
Televizorių palikite lietingam orui. – Aš išsivedu Garetus į lauką, paskutinį kartą žvilgtelėjusi į
televizorių. Nors ir buvau mačiusi plakatų ir skrajučių, nuotraukų laikraščiuose, televizoriaus ekrane
mama man atrodo vis dar siurrealistiškai. O dar keisčiau matyti save, tarsi ten, šalia mamos, man ir
vieta.
 Dvidešimt pirmas skyrius

Timą, išmestą iš baseino, Meisonai, vis dar ieškantys jam tinkamos griežtos stovyklos, bando užimti.
Šįvakar davė jam pinigų, kad nusivestų mudvi su Nene į kiną.
– Labai prašau, – maldauja Nenė telefonu. – Tai kinas. Tau nebus labai blogai. Jam visai nesvarbu
– jis nė nepastebės, nors išsirinktumėm ir vaikišką.
Bet kai tik įsėdu į Timo džetos galą, iškart suvokiu, kad šis planas nesuveiks. Reikia lipti iš
automobilio, bet nelipu. Negaliu palikti Nenės bėdoje.
– Timai, šitas kelias ne į kiną! – keleivio sėdynėje Nenė pasilenkia į priekį.
– Teisingai, sese. Velniop kiną. Tai kelias į Naująjį Hampšyrą ir neapmokestintą bakardį.
Spidometras peršoka šimtą dvidešimt. Timas nežiūri į kelią, o grotuve ieško muzikos, taukšteli per
žiebtuvėlį arba iš marškinių kišenės traukia naują „Marlboro“ cigaretę. Jaučiu, kaip automobilis
iškrypsta iš savo juostos, paskui Timas trūkteli vairą ir tas sugrįžta. Dirsteliu į Nenės profilį.
Neatsisukdama ji iškiša ranką ir įsikimba į manąją.
Po kokių dvidešimties minučių lėkimo ir vingiuoto važiavimo Timas pasuka prie „Makdonaldo“
užkandinės ir taip staigiai sustoja, kad mane ir Nenę kresteli pirmyn ir atgal. Vis vien jaučiu
palengvėjimą. Mano pirštai sustingę, nes mėšlungiškai laikėsi įsikibę durų rankenėlės. Timas grįžta
atgal dar įtartinesnis, jo lėliukės išsiplėtusios beveik sulig rainele, kaštoniniai plaukai styro į visas
puses.
– Reikia suktis iš padėties, – šnabždu Nenei. – Tu vairuok.
– Turiu tik mokinio pažymėjimą, – atsako Nenė. – Prisišaukčiau rimtą bėdą.
Sunku įsivaizduoti, ar įmanoma pakliūti į rimtesnę bėdą. Aš, žinoma, nemoku vairuoti, nes mama
vis atidėliodavo mano vairavimo pamokas tvirtindama, kad esu per jauna ir kad kelyje dauguma
vairuotojų yra nemokšos. Niekada nemaniau, kad dėl to verta ginčytis, nes visur nuveža Treisė. Dabar
gailiuosi, kad tėvų sutikimo anketoje nepadirbau mamos parašo. Gal kaip nors susigaudyčiau.
Prisimenu per žinias girdėtus pasakojimus apie šešiamečius, kurie nuveža nelaimės ištiktą senelį į
ligoninę. Žvilgteliu į džetos priekį. Pavarų dėžė mechaninė. Nepavyks.
– Nene, turime greitai ką nors sugalvoti.
– Žinau, – sumurma ji. Pasilenkusi į priekį ji uždeda ranką Timui ant peties, kai tas nesėkmingai
mėgina pataikyti raktelį į spynelę.
– Timi, tai neprotinga. Kol nusigausime į Naująjį Hampšyrą, benzinas suris visą mokestinę
lengvatą, kurią sutaupytume.
– Sese, tai velniškai puikus nuotykis. – Galiausiai Timas įkiša raktelį, iki galo nuspaudžia greičio
paminą ir svylančiom padangom išvažiuoja iš stovėjimo aikštelės. – Negi nesvajojai kada nors patirti
nuotykį?
Automobilis skrieja vis greičiau. Per sėdynes vilnija visu pajėgumu dirbančio variklio vibracija.
Timas aplenkia automobilį iš dešinės. Kaip kulka perlėkėm Midltauną ir netrukus pasieksime
Hartfordą. Pasižiūriu į laikrodį. Po aštuonių penkiolika… Namie privalau būti vienuoliktą. O iki
Naujojo Hampšyro bus dar geras kelio gabalas. Jeigu iki to laiko nesitrenksime į medį. Aš taip
stipriai laikausi įsikibusi durų rankenėlės, kad paskausta pirštai. Jaučiu, kaip kaktą išmuša prakaitas.
– Timai, sustok! Tučtuojau sustok ir išleisk mus! – garsiai surėkiu. – Mes nenorim su tavim jokių
nuotykių.
– Pralinksmėk, Samanta.
– Per tave mes visi žūsim! – meldžia Nenė.
– Esu tikras, kad abi mirsite skaisčios. Ir stebėsitės, kam taip save tausojote, ar ne?
– Timi, ar gali liautis kartojęs tą žodį?
Žinoma, Timui tokio prašymo ir tereikia.
– Kokį žodį? Aaaa. Tą žodį! – Iš to žodžio jis sukuria dainelę ištardamas jį tai garsiau, tai tyliau,
sujungdamas į virtinę. Ir traukia nesustodamas keletą minučių vis pridurdamas kokį nors keiksmažodį.
Paskui pritaiko kokios populiarios dainos melodiją ir vėl dainuoja be paliovos. Pro mano lūpas
išsprūsta isteriškas juokas. Tada pamatau, kad spidometras jau perkopęs šimtą šešiasdešimt. Išsigąstu
labiau nei kada nors gyvenime.
– Mėšlas. Farai. – Timas padaro platų vingiuojantį posūkį į vilkikų stovėjimo aikštelę. Aš
meldžiuosi, kad policijos mašina sektų paskui mus, tačiau ji pralekia pro šalį su kaukiančia sirena.
Nenės veidas baltas kaip popierius. Džeta cypdama sustoja šalikelėj. Timas išsvirduliuoja iš
vairuotojo sėdynės taręs: „Velnias, reikia pasysiot“ ir nukrypuoja milžiniško mėlyno šiukšlių
konteinerio pusėn.
Iš spynelės greitai ištraukiu raktelius, išlipu ir įmetu juos į krūmus stovėjimo aikštelės pakrašty.
– Ką darai? – suklykia Nenė sekdama paskui mane atkišusi delnus.
– Noriu išsaugoti mums gyvybę.
Ji purto galvą.
– Samanta, ką tu sau galvojai? Prie šitų raktų Timas turėjo prisegęs dviračio spynos raktelius.
Aš pasilenkiu rankas pasidėjusi ant kelių ir giliai kvėpuoju. Atsisuku į ją. Pamačiusi mano veido
išraišką ji ima juoktis.
– Na gerai. Tai beprotybė, – sutinka ji. – Bet kaip mes iš čia išsikapstysim?
Kaip tik link mūsų atsvirduliuoja Timas. Jis atsisėda į vairuotojo vietą ir kakta atsiremia į vairą.
– Aš blogai jaučiuosi. – Jis įkvepia oro, rankomis apsikabina ant vairo padėtą galvą ir paspaudžia
signalą. – Judvi puikios merginos. Garbės žodis. Nesuprantu, koks kipšas mane apsėdo.
Žinoma, nei Nenė, nei aš atsakymo nežinome. Uždarome dureles ir atsiremiam į automobilį.
Kairėje pro šalį dumia mašinos. Kiek žmonių. Niekas nieko neįtaria. O gal mes pasiklydome
dykumoje?
– Ir kas toliau? – klausia Nenė.
Mama yra man skaičiusi šimtus pamokslų, ką daryti, jeigu vairuotojas nepatikimas. Taigi aš jai
paskambinu. Skambinu namo. Skambinu į jos mobilųjį. Ak, Klėjaus mobilųjį. Treisės… iš Martos
Vynuogyno ji niekuo man padėti negalės, bet… Nė vienas neatsiliepia. Bandau prisiminti, kur šį
vakarą ruošėsi eiti mama, bet veltui. Pastaruoju metu viskas susipynė į viena: „diskusijas ekonomikos
klausimais“, „miesto tarybos posėdį“ ar „trumpą pasitarimą su rinkimų štabo darbuotojais“.
Taigi paskambinu Džeisui. Jis atsiliepia po trečio signalo.
 – Samanta! Labas, aš…
Aš jį pertraukiu ir papasakoju, kas atsitiko.
Nenė, patikrinusi, kokia Timo savijauta, sušunka:
– Jis atsijungė! Aš taip manau. Jis visas šlapias. O Dieve. Samanta!
– Kur tiksliai jūs esat? – klausia Džeisas. – Alisa, man reikia tavo pagalbos, – sušunka jis kažkur
toli. – Ar ten yra kokių nors greitkelio ženklų? Koks yra artimiausias išvažiavimas?
Aš apsidairau, bet nieko nematau. Pakviečiu Nenę ir klausiu, koks buvo paskutinis miestelis, bet ji
purto galvą ir sako:
– Aš važiavau užsimerkusi.
– Laukit, – liepia jis man. – Sėskitės į automobilį, užsirakinkit ir įjunkit avarinį signalą. Mes jus
susirasim.
Ir susiranda. Po keturiasdešimt penkių minučių į automobilio langą pasibeldžia, aš pakeliu akis ir
pamatau Džeisą, o už jo Alisą. Atidarau dureles. Mano raumenys sutraukti mėšlungio, rodos, tuoj
parkrisiu. Džeisas mane apkabina, toks šiltas, tvirtas ir ramus. Aš paskęstu jo glėbyje. Nenė,
išsikabarojusi paskui mane, pakelia galvą, pamato mus ir sustoja kaip įbesta. Jos žandikaulis
atvimpa.
Netrukus jis mane paleidžia ir padeda Alisai, kuri stebėtinai tyli ir kantri, pasodinti atsijungusį
Timą ant galinės „vabalo“ sėdynės. Timas ima garsiai knarkti, akivaizdu, kad jis kietai įmigęs.
– Ką jis vartojo? – klausia Alisa.
– Aš… aš nežinau, – pralemena Nenė.
Alisa pasilenkia, uždeda pirštus jam ant riešo, pauosto jo iškvėptą orą ir papurto galvą.
– Man regis, jam viskas gerai. Tik atsijungęs. Aš nuvešiu šiuos draugelius namo, jeigu ji, – Alisa
parodo į Nenę, – paaiškins, kur važiuoti, paskui atvažiuok ir paimk mane, gerai, Džei? – Ji klesteli
ant vairuotojo sėdynės, prisitraukia ją arčiau vairo, kad jos smulkiam kūnui būtų patogiau.
Nenė įsėda į „vabalą“ šalia Alisos, susiraukia ir tik lūpomis klausia: „Kas čia vyksta?“, paskui
suvaidina, kad prie ausies prisideda telefoną. Aš linkteliu ir virpulingai giliai atsidūstu. Laukiu, kol
Džeisas manęs paklaus, apie ką aš mąsčiau važiuodama su žmogum tokios būklės, tačiau jis pasako:
– Labai teisingai pasielgei.
Aš stengiuosi būti tokia, kokią Džeisas mane įsivaizduoja. Ta ramia, dėl nieko nesijaudinančia
mergina, kurios niekas nesutrikdo. Bet tokios nėra. Aš pratrūkstu verkti garsiai pasikūkčiodama,
gaudydama orą.
Žinoma, jis puola manęs guosti. Mes stovime, kol aš susitvardau. Tada jis iš kišenės ištraukia
šokoladuką.
– Alisa sako, kad tai padeda nuo šoko. Juk ji mokosi medicinos mokykloje.
– Aš išmečiau raktelius į krūmus.
– Labai protinga. – Jis patraukia į krūmynus, ten atsitupia ir rankomis čiupinėja žemę. Aš nuseku
paskui ir darau tą patį.
– Tai bent ranka, – pagaliau taria jis, kai ieškant praeina kokios dešimt minučių.
– Žaidžiau softbolą Hodžso mokyklos mergaičių komandoje iki pat aštuntos klasės, – paaiškinu
jam. – Ką dabar darysim?
 Džeisas nieko neatsako, tik sugrįžta prie džetos ir atidaro keleivio dureles pamodamas man, kad
lipčiau vidun. Aš taip ir padarau ir su nuostaba žiūriu, kaip nuo vairo kolonėlės jis nuima plastikinį
dangtį, apnuogina dviejų raudonų laidelių galus ir juos supina. Paskui ištraukia rudą laidą ir prideda
jį prie raudonų.
Pasipila žiežirbos.
– Tu moki užvesti variklį be raktelio? – Esu tai mačiusi tik filmuose.
– Tik tam, kad parvarytumėm namo.
– Iš kur to išmokai?
Kai variklis suriaumoja, Džeisas žvilgteli į mane.
– Man patinka automobiliai, – atsako jis paprastai. – Aš viską apie juos žinau.
Tylomis pavažiavus dešimt minučių Džeisas taria susimąstęs:
– Timotis Meisonas. Buvo galima nuspėti.
– Tu jį pažįsti? – nustembu aš. Iš pradžių Flipas, dabar Timas. Kadangi nepažinojau Garetų,
įsivaizdavau, kad jie gyvena pasaulyje, visai nesusijusiame su manuoju.
– Skautai. – Džeisas ištiesia ranką du pirštus iškėlęs į viršų tradiciniam pasveikinimui.
Aš sukrizenu.
Pagalvojus apie Timą pirmiausia į galvą ateina tikrai ne skautai.
– Jau ir tuomet, kur jis pasirodydavo, laukdavo nelaimė. Arba ji jau būdavo įvykusi. – Džeisas
mąsliai prikanda apatinę lūpą.
– Kokainas stovyklose? – klausiu aš.
– Ne, dažniausiai bandydavo užkurti laužą su didinamuoju stiklu ir vogdavo kitų vaikų
ženklelius… geras vaikinas, tikrai, bet atrodė, kad jis būtinai nori prisivirti košės. O jo sesuo tavo
geriausia draugė? Kokia ji?
– Visiška priešingybė. Perfekcionistė. – Prisiminusi Nenę pirmą kartą žvilgteliu į laikrodį
prietaisų skyde. Jau be penkiolikos vienuolika. Mano racionalusis protas – kuris pastaruoju metu yra
mane apleidęs – man sako, kad tokiomis aplinkybėmis mama nieku gyvu negalėtų manęs kaltinti, jog
pavėlavau. Visgi jaučiu, kad mano kūnas įsitempia. Mama gali sugalvoti – aš žinau, kad gali, – kaip
man suversti visą kaltę. Arba dar blogiau, suversti kaltę Džeisui.
– Atleisk, kad įvėliau tave.
– Tai menkniekis, Samanta. Džiaugiuosi, kad tu gyva ir sveika. Visa kita nesvarbu. – Jis dirsteli į
mane. – Net ir komendanto valanda. – Jo balsas tylus, švelnus, ir mano akyse vėl tvenkiasi ašaros.
Kas man yra?
Likusį kelią Džeisas stengiasi mane prablaškyti. Jis smulkiai išdėsto man visiškai nesuprantama
kalba sąrašą dalykų, kurių reikia, kad mustangas važiuotų („turi apie tris šimtus arklio jėgų, bet
deformuotos aliuminio galvutės, todėl aušinimo skystis patenka į išmetimo sistemą; trečioj pavaroj
praslysta sankabos diskas; reikia remontuoti variklio alkūninį veleną, tačiau tai kainuotų gerus penkis
šimtus žalių; nors bjauriausia, kai, perjungiant į trečią pavarą, praslysta tas nelemtas diskas“) ir kad
atrodytų „kaip pridera“. Paskui papasakoja, kad šiandien kaip tik kieme jį remontavo, o Kailas
Komstokas sėdėjo su Ende ant namo laiptų.
– Stengiausi neklausyti ir nematyti, bet, ak Dieve, buvo graudu žiūrėti. Jis vis bandė savo
manevrus: tai baksteldavo keliu arba rąžydamasis išskėsdavo rankas, bet paskutinę akimirką jam
neužtekdavo drąsos. Arba ištiesdavo ranką ir staigiai ją atitraukdavo. O Endė laižėsi lūpas ir
kresteldavo plaukus taip dažnai, jog maniau, kad jai perlūš kaklas. Ir visą laiką pokalbis sukosi apie
tai, kaip praėjusiais metais gamtos mokslų laboratorijoje jie turėjo išskrosti kiaulės embrioną.
– Nelabai uždegantis.
– Tikrai ne. Gamtos mokslų laboratorija gali būti daug žadanti, bet negyvos kiaulės skrodimas
tikrai ne tas kelias.
– Labai sunku rasti teisingą kelią. – Aš papurtau galvą. – Ypač, kai tau keturiolika.
– Arba septyniolika. – Džeisas įjungia posūkio signalą ir išsuka iš greitkelio.
– Net ir septyniolika, – pritariu jam. Jau ne pirmą kartą svarstau, kokios Džeisas turi patirties.

Kai sustojame prie Meisonų namo, pamatom, kad Alisa su Nene irgi ką tik atvažiavo. Jos stovi prie
„vabalo“ ir kažką aptarinėja. Dauguma langų Meisonų namuose jau tamsūs, tik pro arkinius svetainės
langus prasiskverbia oranžinis švytėjimas ir spingsi dvi prieangio lempelės.
– Labai prašau, ar negalėtumėm jo įvesti, kad niekas nepamatytų? – maldauja Nenė plonais
pirštais įsikibusi Alisai į ranką.
– Tik ar mums tikrai reikia jį įvesti, kad niekas nepamatytų. Tokius dalykus tėvai privalo žinoti. –
Alisos tonas sąmoningai kantrus, lyg jai tai ne pirmas kartas.
– Alisa teisi, – įsiterpia Džeisas. – Jeigu jo nepagaus, na, jeigu tąkart manęs nebūtų pagavę su
Linde, galbūt aš būčiau įnikęs vagiliauti. Čia šuo pakastas giliau… Jeigu niekas nežinos, kaip toli
nuėjęs Timas, jis vėl gali atsidurti panašioje situacijoje, tik su kitokiom pasekmėm. Kaip ir tu. Taip
pat ir Samanta.
– Džeisai, ar pameni Riverį Filipį? Tėvai kęsdavo visas jo išdaigas, apsimesdavo, kad nemato.
Viskas baigėsi tuo, kad jis trenkėsi į tris automobilius ir iššoko į priešingą juostą 1-95 kelyje.
– Bet tu suprask, kad Timas jau ir taip prisiviręs daug košės. Mano tėvai nori jį išsiųsti į kokią
nors siaubingą karinę stovyklą. Tai tikrai jam nepadės. Tikrai. Žinau, kad jis visiškas kvailys ir
nelaimėlis, bet jis mano brolis… – Nenė staiga nutyla. Jos balsas dreba, taip pat ir visas kūnas.
Prieinu prie jos ir paimu už rankos. Prisimenu tuos nejaukius pietus jų namuose, nieko nematantį pono
Meisono žvilgsnį prie stalo, ponios Meison čiauškėjimą, kaip ji gamina artišokus su įdaru. Jaučiuosi
kaip sūpuoklėse, kuriose supuosi aukštyn žemyn tarp to, kas, mano manymu, yra teisinga, ir to, kas yra
akivaizdu, o prie to atvedė visos praeities akimirkos ir priežastys, kurias aš žinau. Džeisas ir Alisa
teisūs, bet Timas yra aklavietėje, ir vis prisimenu jo žodžius, kad jis toks sutrikęs ir nežinąs, kokia
velniava jam darosi.
– Ar gali paslapčia įsmukti ir atidaryti rūsio duris? – klausiu Nenės. – Tuomet galėtumėm nuvesti
Timą į rūsį, ir jis išsimiegotų žaidimų kambaryje. Rytą jis, šiaip ar taip, jausis geriau.
Nenė giliai atsikvepia.
– Galiu.
Mudvi atsisukame į Alisą su Džeisu.
Alisa, suraukusi antakius, gūžteli pečiais.
– Jeigu jau taip sakote, bet man atrodo tai negerai.
 – Jos geriau žino, kokia padėtis, – tikina ją Džeisas. – Gerai, Nene. Eik ir atidaryk rūsio duris.
Mes šį vaikiną pro ten ir įvilksime.
Savaime suprantama, kad nešamas vidun Timas prabunda, nesupranta, kur esąs, ir apvemia Alisą.
Aš užsispaudžiu nosį. Smarvė tokia, kad gali uždusti. Stebėtina, kaip Alisa nesupyksta, tik vartalioja
akis ir lyg niekur nieko nusivalo suterštą palaidinę. Mes numetam Timą, kuris, nors liesas, bet aukštas
ir nelengvas, ant kušetės. Džeisas paima kibirą, esantį šalia skalbyklės, ir pastato jį prie Timo. Nenė
atneša stiklinę vandens ir aspirino tablečių. Timas guli ant nugaros, išbalęs kaip numirėlis. Atmerkia
paraudusias akis, apsiblausęs pažvelgia į Alisą su juoda nėriniuota liemenėle ir ištaria: „Ooo“. Tada
vėl išsijungia.
Anąkart gavau pylos, kad pavėlavau dešimčia minučių. Bet šiąnakt, kai patekau į gyvybei pavojų
sukėlusį nutikimą, kurio metu neabejotinai galėjau pasielgti protingiau, – kodėl gi iš savo mobiliojo
nepaskambinau pagalbos telefonu ir nepranešiau apie girtą vairuotoją? – šiąnakt, kai folksvagenas
sustoja mūsų įvažoje, visi namo langai tamsūs. Mamos dar nėra namie.
– Šiąnakt išvengei ne vienos kulkos, Samanta. – Džeisas iššoka atidaryti man durelių.
Aš apeinu automobilį.
– Ačiū, – padėkoju Alisai. – Tu šauniai viską padarei. Atleisk dėl palaidinės.
Alisa įsmeigia į mane akis.
– Buvo nesunku. Jeigu šiam kvailiui viskas baigsis tik sunkiom pagiriom ir cheminės valyklos
sąskaita, jam pasisekė daug labiau nei turėtų. Džeisas vertas daugiau nei širdgėlos dėl kažkokios
panos, kuri priėmė buką sprendimą ir užvertė kojas.
– Taip, jis tikrai vertas. – Žiūriu jai tiesiai į akis. – Aš tai žinau.
Ji pasisuka į Džeisą.
– Aš jau važiuoju namo, Džei. Savo vargšelei gali palinkėti labos nakties.
Labai kandu. Mano veidą užlieja raudonis. Mudu nueiname iki namo durų ir aš į jas atsiremiu.
– Dėkui tau, – pakartoju dar kartą.
– Tu tą patį padarytum dėl manęs. – Džeisas pakiša man po smakru nykštį ir kilsteli mano veidą. –
Man buvo nesunku.
– Na, išskyrus tai, kad aš nemoku vairuoti ir tu niekada nebūtum pakliuvęs į tokią situaciją, ir…
– Ššš. – Jis švelniai sukanda mano apatinę lūpą, paskui priglaudžia savo lūpas prie mano. Iš
pradžių labai atsargiai, o paskui taip giliai ir kryptingai, kad galiu galvoti tik apie jo lygią nugarą po
mano delnais. Mano pirštai nukeliauja prie purių jo plaukų, ir aš visiškai atsiduodu jo lūpoms ir
liežuviui. Aš taip džiaugiuosi, kad esu gyva ir galiu tai patirti.
 Dvidešimt antras skyrius

Kai kitą dieną ateinu į klubą visa valanda anksčiau, patraukiu tiesiai į baseiną. Įkvepiu chloro kvapo
ir visą dėmesį sutelkiu į lygius rankų yrius. Pradedu prisiminti treniruotės eigą. „Plaukti be sustojimo,
yriai, poilsis, įkvėpti į dešinę, įkvėpti į kairę, įkvėpti kas trečią yrį.“ Seku laiką. Viską užmirštu. Po
keturiasdešimt penkių minučių išsipurtau plaukus, prie ausų prispaudžiu delnus, kad išbėgtų vanduo,
ir leidžiuos į „Įlankos suvenyrus“ pas Nenę.
Ji neatsakė nė į vieną mano žinutę. Įsivaizduoju blogiausia. Jos tėvai mus nugirdo, nulipo žemyn,
ir Timas jau pakeliui į griežto režimo stovyklą Vidurio Vakaruose, kur skaldys granitą ir galiausiai
bus nušautas kokio įsiutusio auklėtojo.
Bet tuomet Nenė krautuvės kampe juk ramiai nedėliotų prijuosčių, ar ne? O gal ir dėliotų. Kaip ir
mamai, mano geriausiai draugei tvarka yra svarbiau už viską pasaulyje.
– Kaip Timas?
Nenė atsisuka, atsiremia alkūnėmis į prekystalį ir žiūri į mane.
– Jam viskas gerai. Pakalbėkime apie svarbesnius dalykus, kurie nebuvo pakankamai svarbūs, kad
papasakotum man. Kodėl?
– Kas nebuvo svarbūs?
Nenės oda po strazdanomis pabąla. Ji ant manęs pyksta? Kodėl? Ir staiga suprantu. Nulenkiu galvą
ir jaučiu, kaip kaklu kyla raudonis.
– Tau ir į galvą neatėjo man užsiminti, kad turi draugą. Nei kad jis toks neapsakomai žavingas.
Samanta, tu geriausia mano draugė. Tu viską žinai apie mane ir Danielių. Viską.
Labai nesmagu. Aš nieko nesakiau Nenei apie Džeisą. Nieko. Kodėl? Užsimerkiu ir akimirką
pasijuntu jo glėbyje. Kaip gera. Kodėl nepasakiau Nenei? Ji sulanksto šiugždančią prijuostę su užrašu
„Nieko naujo po saule“ ir nerūpestingai padeda ją ant kitų krūvelės.
– Tu mano geriausia draugė. Juk nesutikai šio vaikino vakar. Kas čia vyksta?
– Mes draugaujame neseniai. Mėnesį. Gal net truputį mažiau. – Mano veidas kaista. –
Paprasčiausiai… aš jaučiau… nenorėjau… mama taip niekina Garetus… įpratau slėpti.
– Tavo mama visus niekina. Bet tai nesutrukdė tau papasakoti man apie Čarlį ir Maiklą. Ar dabar
kitaip? Pala… Garetai? Tai tie kaimynai, kurie dauginasi kaip triušiai? – Kai linkteliu galva, ji
atsako: – Oho. Kaip tu sugebėjai su vienu iš jų susipažinti?
Taigi papasakoju Nenei, kaip buvo. Apie Džeisą, šią vasarą, kaip mama manęs vos nenubaudė ir
kaip jis įlipo į mano kambarį. Ir apie žvaigždes.
– Jis įlipa pas tave pro langą? – Nenė pirštais užsidengia burną. – Tavo mama pasiustų! Juk žinai,
ar ne? Jeigu sužinotų, kas vyksta, pastatytų sargybą. – Dabar ji nebe taip pyksta, labiau žavisi.
– Tas tiesa, – pritariu jai, o virš durų suskamba varpelis, pranešantis, kad atėjo moteris su rožinės
spalvos paplūdimio tunika, milžiniška šiaudine skrybėle ir ryžtinga mina.
– Kai neseniai čia buvau, – taria ji kiek per garsiai, kaip kai kurie žmonės kalba su pardavėjais, –
mačiau labai mielų marškinėlių. Atėjau jų nusipirkti.
 Nenė atsistoja, nutaiso abejingą veidą.
– Mes turime daug mielų marškinėlių.
– Jie buvo su užrašais, – neatlyžta moteris.
– Tokių turime daug, – atrėžia Nenė ir atlošia pečius.
– „Stouni Bėjus… nėra eilinis buriavimo miestukas“, – cituoja pirkėja. – Ten dar buvo…
– Jūrinio mazgo piešinys, – nutraukia ją Nenė. – Jie kampe prie palangės. – Ji nykščiu parodo ta
kryptimi ir pasisuka labiau į mane. Moteris nutyla ir nukulniuoja prie marškinėlių krūvos.
– Samanta, kaip toli nuėję santykiai, apie kuriuos nieko nežinau? Jis atrodo… na, nežinau… lyg ir
vyresnis už mus. Tarsi žinotų, ką daro. Ar judu?..
– Ne! Ne, aš tau būčiau apie tai papasakojusi, – sakau jai. Ar tikrai?
– Ar suteiksite nuolaidą, jeigu jų nupirksiu visiems mūsų turistinio laivo įgulos nariams? – šūkteli
moteris.
– Ne, – kaip kirviu nukerta Nenė. Ji pasilenkia arčiau manęs. – Mudu su Danielium apie tai
kalbamės. Pastaruoju metu labai dažnai.
Turiu pripažinti, kad tai mane nustebina. Danielius toks santūrus, kad sunku prisiminti, jog jam irgi
aštuoniolika. Žinoma, kad po šitiek metų draugystės jiedu su Nene aptarinėja sekso klausimą. Mintyse
blyksteli vaizdas, kaip mokykloje Danielius, vilkintis uniforma, vadovauja diskusijų komandai ir
santūriu balsu sako: „Iš pradžių aptarkime „už“, paskui tiek pat laiko skirsime „prieš“.“
– Timas mano, kad aš kvailė. – Nenė smiliumi įspaudžia vašką Stouni Bėjaus švyturio formos
žvakėje. – Jis sako, kad Danielius gaidys ir kad lovoje bus beviltiškas.
Timas!
– Kaip jam baigėsi? Ar tėvai jį pričiupo?
Nenė papurto galvą.
– Ne, jam pasisekė. Arba, tiksliau tariant, tavo netikėto draugo ir jo pabaisos sesutės dėka jis
išgyveno, kad galėtų susidirbti kitą dieną. Mama su tėčiu nieko negirdėjo. Prieš išeidama į darbą
nuėjau į rūsį ir išnešiau kibirą su vėmalais. Pasakiau mamai, kad jis vėlai grįžo ir dabar ilsisi.
– Nene, Alisa, ko gero, teisi, kad gana dėl šito apsimetinėti. Praeitą naktį buvo…
Ji linkteli galvą ir kramtydama piršto nagą kvėpteli oro.
– Suprantu. Suprantu. Tikra nelaimė. Bet negi išsiųsti jį į kokią sukarintą stovyklą? Nemanau, kad
tai jam padėtų.
Moteris prieina prie kasos su glėbiu marškinėlių – visi rožiniai.
Nenė atsigręžia į ją nutaisiusi išmiklintą šypseną.
– Galiu skaičiuoti? Įrašyti į jūsų klubo sąskaitą ar mokėsite atskirai?
Aš lūkuriuoju netoliese, tuomet laikrodis man praneša, kad laikas į darbą. Nenė tyli, tačiau, prieš
man išeinant, keisdama popierių kasos aparate ji trumpam stabteli ir taria:
– Samanta, tu turi viską, apie ką svajoja merginos.
– Tu turi Danielių, – atsakau.
– Žinoma. Bet tu turi viską. Kaip tau visą laiką taip sekasi? – Jos balse justi kartėlis. Pagalvoju
apie Nenę, kuri mokykloje būtinai atlieka visas papildomas užduotis. Kuri būtinai nurodo, kad mano
pažymys su minusu, o jos – su pliusu. Kuri būtinai pasako, kad kelnės, kurios man kaip tik, jai bus
„gerokai per didelės“. Aš niekada nenorėjau su ja varžytis, tik draugauti, būti tuo vieninteliu
žmogumi, kurio ji nenorėtų aplenkti. Tačiau kartais – pavyzdžiui, dabar – pagalvoju, ar Nenė
apskritai gali nelenktyniauti.
– Aš nieko specialiai nedarau, Nenete. – Suskamba varpelis, ir įeina naujas pirkėjas.
– Gal ir ne. – Jos balse nuovargis. – Galbūt tu specialiai ir nesistengi. Bet tau vis vien pavyksta,
ar ne? – Ji nusisuka man nespėjus atsakyti. Tarkim, jei būčiau žinojusi, ką.
 Dvidešimt trečias skyrius

Po darbo įsipilu limonado ir, kol nusitempiu tą kvailą maudymosi kostiumą su herbu, suskamba durų
skambutis. Prasidėjus vasarai pasikeitė net skambučio melodija. Dabar turime tokį, kuris gali
skambėti dvidešimčia skirtingų melodijų. Prieš dvi savaites mama užprogramavo, kad skambėtų
himnas. Aš nejuokauju.
Iš skalbyklės pasigriebiu marškinėlius ir šortus, skubiai juos užsivelku ir žvilgteliu pro matinį
stiklą. Tai Nenė su Timu. Keista. Ketvirtadienio ir penktadienio vakarai būna Danieliaus. O mano
namai nėra mėgstamiausia Timo vieta. Ir mano taip pat.
– Ar norėtumėt artimesnio ryšio su Viešpačiu? – klausia Timas, kai atidarau duris. – Nes aš
išgelbėtas ir noriu jums perduoti Gerąją Naujieną… tik už tūkstantį dolerių ir tris valandas jūsų laiko.
Juokauju. Samanta, ar galime užeiti?
Vos tik jiems įėjus į virtuvę, Nenė iškart suka prie šaldytuvo įsipilti mamos ruošto limonado. Po
šitiek metų ji gerai žino, kur padėti ledukai, užšaldyti su mėtomis ir citrinų žievelėmis. Ji įpila stiklinę
Timui, jis ją paima ir susiraukęs žiūri į mažus ledo gabalėlius su viduje užšalusiais geltonais ir
žaliais trupiniais.
– Gal turi tekilos? Vėl juokauju. Cha cha.
Jam nejauku. Jau seniai mačiau Timą kitokį, nei apimtą abejingo nuobodulio, apdujusios apatijos
ar perdėtos paniekos.
– Timas nori atsiprašyti dėl praėjusios nakties, – aiškina Nenė krimsdama ledo gabalėlį.
– Tiesą sakant, tai Nenė norėjo, kad aš atsiprašyčiau, – patikslina Timas, bet žvelgia tiesiai į
mane. – Aš norėjau pasakyti, kad velniškai apgailestauju. Tai buvo begėdiškai kvaila ir, jeigu kas
nors būtų taip pasielgęs su mano seserim ar su tavim, sakyčiau, kad jis visiškas ir nepataisomas
šiknius, o tai, žinoma, neišvengiamai perša mums išvadą, jog neabejotinai aš toks ir esu. – Jis papurto
galvą ir išgeria didelį gurkšnį limonado. – Tačiau atkreipk dėmesį į tai, kaip vartoju įspūdingus
žodžius iš švietimo komisijos mokyklų žodynėlio. Kaip gaila, kad buvau išspirtas iš privačios
mokyklos, ar ne?
Ar esu kada girdėjusi, kad Timas dėl ko nors atsiprašinėtų? Jo galva nuleista ir įsprausta tarp
dviejų sulenktų rankų, jis giliai alsuoja, lyg būtų bėgęs mylių mylias, o gal tokiam atsiprašymui reikia
daugiau deguonies nei įprastam kvėpavimui. Net jo plaukai šlapi, tarsi jį piltų prakaitas. Jis atrodo
toks sutrikęs, kad skaudu žiūrėti. Žvilgteliu į Nenę, bet ji pasigardžiuodama geria limonadą, jos
veidas abejingas.
– Ačiū, Timai. Visi likome gyvi. Bet tu mane gąsdini. Ar gerai jautiesi?
– Na, išskyrus tai, kad esu toks pats kvailys kaip ir vakar, tik ne toks prisisiurbęs, jaučiuosi gerai.
O tu? Tai susidėjai su Džeisu Garetu? Ar jis pažengė toliau už mano bičiulį Čarlį? Mat Čarlis buvo
pasiutusiai nusivylęs. Tačiau įdomiausia, kas gi tvarko karštąją Džeiso sesutę?
– Jo karštoji sesutė turi draugą futbolininką, sveriantį per šimtą kilogramų, – paaiškinu jam
išsisukdama nuo klausimo apie Džeisą.
 – Žinoma, turi, – kvailai šypsosi Timas. – Jis tikriausiai dėsto ir sekmadieninėje mokyklėlėje.
– Ne. Bet man atrodo, kad jis mormonas, – nusišypsau jam. – Bet pralinksmėk. Jiedu draugauja jau
mėnesį, ir, kiek girdėjau iš Džeiso, Alisai tai riba.
– Vadinasi, gyvensiu viltimi. – Timas ištuština stiklinę ir garsiai pastato ją ant stalo. – Ar turi
kokių morkų, salierų, gal obuolių? Mūsų šaldytuve į viską įmaišyta kokio nors šlamšto.
– Taip, tiesa, – pritaria Nenė. – Šiandien atsikandau, regis, paprastos slyvos, o viduje radau
keisto pelėsinio sūrio įdaro. Mama tą prietaisiuką nusipirko paštu.
– Kulinarinis švirkštas. Su juo galite įšvirkšti skanių įdarų į savo mėgstamiausius produktus, –
cituoja Timas diktoriaus balsu.
Kaip tik tuomet vėl suskamba durų skambutis. Šįkart tai Džeisas. Jis vilki išblukusiais pilkais
marškinėliais – matyt, atėjo tiesiai iš darbo.
– Labas! – žvaliai pasisveikina Nenė. – Jeigu praėjusią naktį tu kartais nesusigaudei, aš esu Nenė,
geriausia Samantos draugė. Labai norėčiau pasakyti, kad daug apie tave esame girdėję, bet iš tiesų ji
nė žodžiu apie tave neprasitarė. Bet brolis teigia, kad tave pažįsta. – Ji ištiesia Džeisui ranką.
Atsitokėjęs jis paduoda jai ranką ir kiek suglumęs pažvelgia į mane.
– Labas, Nene. Meison. – Kai jis pasisveikina su Timu, jo balse juntamas susierzinimas, o Timas
sukanda dantis. Paskui Džeisas atsistoja prie manęs ir tvirtai apkabina mane per liemenį.
Mes išeiname į kiemą, nes mano namuose viskas taip griežta ir šalta, kad nerasi jaukaus kampelio
atsisėsti ir pailsėti. Džeisas išsitiesia ant nugaros nuožulnioje vejoje, o aš atsigulu skersai, pasidedu
galvą jam ant pilvo ir nekreipiu dėmesio į kartkartėmis sužybsinčias Nenės akis.
Kalba mezgasi ne iškart. Džeisas su Timu prisimena tai vieną, tai kitą bendrą pažįstamą iš
mokyklos futbolo komandos. Aš tyrinėju vaikinus ir svarstau, kokie jie atrodytų mamai. Štai Džeisas,
įdegusia oda ir plačiais pečiais, kurio laikysena sudaro įspūdį, kad jam daugiau nei septyniolika, kad
beveik vyras. O štai Timas, išblyškęs, pajuodusiais paakiais, ryškiomis strazdanomis, ilgas liesas
kojas užsidėjęs vieną ant kitos, jo veidas gražus, bet išbalęs ir prakaulus. Džeiso džinsai tepaluoti,
marškinėliai ties kaklu apspurę, išsitampę. Timas mūvi šiugždančias rusvai žalsvos spalvos kelnes ir
vilki storus medvilninius marškinius mėlynais dryžiais, užraitotomis rankovėmis. Jeigu paklaustum
mamos, katras yra „pavojingasai“, ji neabejodama parodytų į Džeisą, kuris moka viską suremontuoti,
gelbsti gyvūnus ir mane. Ne į Timą, kuris, man stebint, atsainiai traiško ilgakojį uodą.
Valydamasis į žolę ranką Timas sako:
– Turiu išlaikyti kelis egzus, kad gaučiau vidurinio mokslo diplomą, antraip tėvai išsiųs mane į
užsienio legioną arba likusį savo gyvenimą – kurio bus belikę labai mažai – praleisiu jų rūsyje.
– Mano tėtis laikė ir gavo tą diplomą, – prisipažįsta Džeisas žaisdamas su mano plaukais. –
Galėtum su juo pasikalbėti.
– Ar tik kartais taip nedarė ir tavo sesuo Alisa?
Džeiso lūpa trukteli.
– Tikrai ne.
– Kokia kančia. Be to, turiu susirasti darbą, kad nereikėtų dienų leisti su mama ir žiūrėti, ką ji dar
išgalvos su švirkštu.
– Mamos rinkimų štabe yra laisva vieta, – prisimenu aš. – Dabar jai reikia kaip įmanoma padėti,
nes ji visiškai pametė galvą dėl Klėjaus Takerio.
– Kas per velnias tas Klėjus Takeris?
– Tai… – Nenė ima kalbėti tyliau, nors pasako labai nedaug, – tai jaunas vyriškis, su kuriuo
draugauja Samantos mama.
– Tavo mama su kažkuo draugauja? – Timas atrodo sukrėstas. – Maniau, kad nuo tada, kai tavo
tėvas ją išdūrė, ji tenkinasi vibratoriumi ir dušo galvute.
– Timi. – Nenės veidas skaisčiai nurausta.
– Mano tėvo krautuvėje visuomet atsiras darbo. – Džeisas ramiai sau rąžosi ir žiovauja. – Prekių
papildymas, užsakymų priėmimas. Nieko įdomaus, bet…
– Puiku. – Timas nudelbęs akis nuo nykščio krapšto šerpetą. – Esu tikras, kad kaip tik to tavo tėvui
ir reikia – prisiliuobusio, iš mokyklos išmesto sandėlininko, kuris turi priklausomybę nelegaliom
narkotinėm medžiagom.
Džeisas pasiremia ant vienos alkūnės ir žvelgia tiesiai į Timą.
– Na, jeigu tas sandėlininkas nebegeria ir taip toliau ir, būdamas girtut girtutėlis, nepasiima mano
merginos pasivažinėti. Daugiau niekada šito nedaryk. – Džeiso balsas griežtas. Jis dar kelias
sekundes įdėmiai žvelgia į Timą, paskui vėl atsigula ant žolės.
Timas atsisuka truputį baltesnis, jeigu tai išvis įmanoma, paskui nurausta.
– Ak… Na… aš… ak. – Jis žvilgteli į mane, paskui į Nenę ir vėl sugrįžta prie savo šerpetos.
Tyla.
– Ką gi, sandėlininko darbas gal ir ne pats įdomiausias, bet, matyt, geriau nesugalvosi, – prabyla
Nenė po minutės kitos. – Ką manai, Timi?
– Nebent sandėly dirbtų ir Alisa, ypač pasilypėjusi ant kopėčių su tais savo trumpučiais šortais,
nes šiaip jau ketinu pasikalbėti su žavingąja Greise apie politiką. Man patinka politika. Galima
manipuliuoti žmonėmis, meluoti, apgaudinėti, ir visa tai legalu.
– Kiek skaičiau, Samantos mamai labiau patinka apie tai galvoti kaip apie darbą visų gerovei. –
Džeisas žiovaudamas ištiesia rankas virš galvos. Aš atsisėdu nustebusi, kad Džeisas cituoja praeitos
rinkimų kampanijos šūkį, iš kurio taip negailestingai išsišaipė Klėjus Takeris. Mudu su Džeisu apie
politiką niekada nesame užsiminę, bet jis tikriausiai visą laiką sekė jos veiklą.
– Geras. Užrašyk mane. Aš būsiu visuotinės gerovės dantračiu. Su tokia praeitimi kaip mano aš
tikriausiai sumaučiau visus tris valdžios ramsčius per pusantros savaitės, – porina Timas. – Ar
karštoji Alisa bent truputį domisi politika?

Mama grįžta anksti, laimė, kai Nenė su Timu jau išdrožę namo, o Džeisas į treniruotę. Šįvakar ji turi
susitikti su rinkėjais Ist Stounhile ir nori, kad važiuočiau kartu.
– Klėjus sako, kadangi aš akcentuoju šeimą, mes būtinai turime dažniau parodyti mano šeimą.
Aš stoviu šalia jos visą amžinybę ir kartoju:
– Taip, aš didžiuojuos savo mama. Prašau balsuoti už ją,– o ji tuo tarpu visiems iš eilės paduoda
ranką.
Kai ją išrinko pirmą kartą, buvo smagu ir įdomu. Visi tie žmonės, kurių nepažinojau, bet, rodės,
jie pažinojo mane ir džiaugėsi mus matydami. Dabar tai atrodo siurrealistiškai. Aš stengiuosi įdėmiau
klausytis mamos kalbos, bandau analizuoti, kas pasikeitė. Ji daug labiau pasitiki savimi, tie nauji
rankų mostai – oro kapojimas, rankos ištiestos prašant, rankos sukryžiuotos ant krūtinės… bet yra dar
kai kas. Aną kartą mama daugiausia kalbėjo apie vietinius reikalus, ir gana santūriai. O dabar ji kalba
apie federalines išlaidas, vyriausybės dydį ir apie neteisingus mokesčius pasiturintiesiems, kurie
sukuria visas darbo vietas…
– Tu nesišypsai, – baksteli man Klėjus Takeris. – Todėl pamaniau, kad esi išalkusi. Šie užkandžiai
įstabūs. Aš tave pavaduosiu, kol užkrimsi. – Jis paduoda man lėkštę su krevečių užkandėle ir
įdarytais moliuskais.
– Ar dar ilgai truks? – teiraujuosi aš į padažą mirkydama krevetę.
– Iki paskutinio rankos paspaudimo, kad ir kiek tai truktų, Samanta. – Jis mosteli į mano mamą
dantų krapštuku. – Pažvelk į Greisę. Net neįtarsi, kad ji tai daro jau dvi valandas ir jai tikriausiai
spaudžia bateliai ir norisi į tualetą. Ta tavo mama tikra profė.
Mama iš tiesų atrodo žvali, rami ir dalykiška. Palenkusi galvą ji klausosi senelio, tarsi tas būtų
svarbiausias pasaulyje. Anksčiau nepagalvojau, kad sugebėjimas apsimesti gali būti jos stiprybė, bet
dabar, matyt, taip yra.
– Ar šitą valgysi? – klausia Klėjus persmeigdamas moliuską, man nespėjus prasižioti.
 Dvidešimt ketvirtas skyrius

Vėlai vakare guliu lovoje ir spoksau į lubas ką tik nusipraususi po dušu ir apsivilkusi naktinius
marškinius, kuriuos turiu nuo tada, kai man buvo aštuoneri. Jie būdavo romantiškai ilgi; dabar vos
dengia šlaunis.
Mama pagaliau prisipažįsta, kad jaučiasi išsekusi, ir nueina į savo kambarius. Pirmą kartą į galvą
šauna mintis, ar Klėjus yra pas ją nakvojęs. Aš nežinočiau, jeigu būtų, nes jos kambariai kitoje namo
dalyje ir iš lauko yra laiptai. Ak, geriau apie tai negalvoti.
Pasigirsta beldimas į mano langą, ir ant stiklo pamatau priplotą delną. Džeisas. Kai jį pamatau,
jausmas toks, lyg būtų užėmę kvapą ir po kurio laiko pagaliau vėl galiu giliai visais plaučiais įkvėpti.
Prieinu, priploju savo delną prie jo delno už stiklo ir atidarau langą.
– Labas. Ar galiu užeiti?
Jis grakščiai įkelia kojas, tvirtai įsiremia į grindis ir atsargiai pralenda po viršulangiu, tarsi būtų
tai daręs tūkstantį kartų. Paskui apsidairo po kambarį ir nusišypso.
– Čia taip tvarkinga, Seme. Aš būtinai turiu tai padaryti.
Jis nusimauna vieną sportbatį ir nusviedžia jį ant kėdės, o paskui kitą ir atsargiai, tyliai numeta
prie durų.
Tada vieną kojinę nušveičia ant rašomojo stalo, o kitą įmeta į knygų lentyną.
– Nesivaržyk. – Čiumpu už jo marškinių, nuvelku ir numetu į kitą kambario galą, kur jie pakimba
ant kėdės atkaltės.
Kai ištiesiu į jį ranką, jis ją sulaiko.
– Seme.
– Mmm, – atsakau, prikaustyta plonytės plaukelių linijos, einančios apie jo bambą ir žemyn.
– Gal man derėtų susirūpinti?
Išsiblaškiusi pakeliu į jį akis.
– Dėl ko?
– Dėl to, kad tu turbūt pasaulyje vienintelė mergina, kuri nepapasakoja savo geriausiai draugei tą
pat minutę, kai tai nutinka. Aš turiu seseris, Seme. Maniau, kad tai dėsnis – geriausia draugė žino
viską. Taviškė nė nenutuokė apie mano egzistavimą.
– Nenė? – greitai paklausiu, paskui suvokiu, kad nežinau, ką atsakyti. – Su ja gana sudėtinga. Jos
gyvenime visko tiek daug… Tad pagalvojau, kad… – gūžteliu pečiais.
– Sakai, kad taip elgiesi, nes nenori jai užkrauti savo rūpesčių? – klausia Džeisas, atsitraukdamas
nuo manęs ir sėsdamas ant lovos. – Ne dėl to, kad tau gėda?
Jaučiu, kaip iš plaučių išeina visas oras ir nebegaliu įkvėpti.
– Dėl tavęs? Ne. Ne. Tikrai ne. Aš tik… – prikandu lūpą.
Jis atidžiai stebi mano veidą.
– Nenoriu tavęs kamantinėti. Tik bandau suprasti. Tu esi… Nežinau… „valstijos senatorės duktė“.
Aš… na… „vienas iš tų Garetų“, kaip sakydavo Lindės tėtis.
 Jis tai pasako tarsi cituodamas, ir aš negaliu to pakęsti. Atsisėdu ant lovos greta jo, pridedu delną
jam prie skruosto.
– Esu, kokia esu, – atsakau. – Džiaugiuosi, kad atėjai.
Džeisas tyrinėja mano veidą, paima už rankos ir paguldo. Jis atsargiai atsigula už manęs taip, kad
mano galva atsidurtų ant jo rankos, o jo galva man ant peties. Jo pirštai iš lėto braukia per mano
plaukus. Juokingiausia, kad nugara jaučiu jo krūtinės šilumą ir mane apsivijusių jo kojų raumenis po
šortais, bet kartu pasijuntu taip saugiai ir patogiai, jog beveik iškart užmiegu.
Pabundu Džeiso purtoma už peties.
– Man jau metas, – šnabžda jis. – Jau rytas.
– Negali būti. – Prisitraukiu jį arčiau. – Aš tik trumpai numigau.
– Gali. – Džeisas pabučiuoja man į skruostą. – Turiu eiti. Jau dvidešimt septynios po penkių.
Aš sugriebiu jam už riešo, prisimerkusi bandau įžiūrėti jo elektroninį laikrodį.
– Negali būti.
– Rimtai, – tvirtina Džeisas. – Paklausyk. Karveliai.
Kilsteliu galvą ir išgirstu tarsi ūbaujant pelėdą. Išlipęs iš lovos Džeisas užsimeta marškinius,
užsimauna kojines, apsiauna, vėl sugrįžta prie manęs, pasilenkia, pabučiuoja į kaktą, paskui lūpomis
lėtai nukeliauja prie mano lūpų kampučio.
– Ar tikrai turi eiti?
– Taip. Samanta, aš… – Jis nutyla. Aš apsikabinu jo kaklą ir lenkiu jį žemyn. Jis truputį priešinasi,
paskui atsigula šalia. Įkiša pirštus į mano plaukus, per naktį išsipynusius, ir mūsų bučiniai darosi vis
gilesni ir aistringesni. Pakišu vieną ranką po juo ir trukteliu taip, kad jis atsigultų ant manęs, žvelgiu į
jo žalias akis, kurios nežymiai išsiplečia. Tada jis atsiremia ant alkūnių ir tos rūpestingos, viską
gebančios rankos atsega mano naktinių marškinių sagutes.
Keista, bet man visai ne gėda. Aš nekantrauju. Kai jo lūpos nusileidžia, iš malonumo mano
atodūsis pereina per visą kūną.
– Džeisai…
– Mmm. – Jis lūpomis baksnoja vieną mano krūtį, o kitą švelniai glosto pirštų galiukais, vos
prisiliesdamas, bet vis vien man pašiurpsta oda.
– Džeisai, aš noriu… aš noriu… prašau.
Jis pažvelgia man į veidą, jo akys apspangusios ir apstulbusios.
– Žinau. Žinau. Aš irgi noriu. Bet ne taip. Ne tada, kai nėra laiko. Ne tada, kai neturime… – Jis
nuryja gumulą. – Ne šitaip. Bet, Jėzau, Samanta. Tik pažvelk į save.
Jis taip į mane žiūri, kad pasijuntu be galo graži.
– Negaliu atplėšti akių, – taria jis prikimusiu balsu. – Bet turiu eiti. – Giliai atsidusdamas jis
užsega mano naktinius marškinius ir pabučiuoja į kaklą.
– Džeisai, ar tu… ar tu esi?..
Pajuntu, kaip jis papurto galvą, paskui pasislenka, kad matytų mano veidą.
– Ne. Nė karto. Beveik. Su Linde. Bet ne. Aš negalėjau… Su ja niekada nesu jautęsis taip, kaip
kaskart pamatęs tave. Taigi ne… nesu.
Uždedu delną ant dygios jo veido odos.
 – Aš irgi ne.
Jo lūpų kampučiai kilsteli ir jis pasuka galvą, kad lūpomis prisiliestų prie mano delno.
– Tuomet mudviem nereikia skubėti. Kad galėtumėm… – Jis vėl nuryja gumulą ir užsimerkia. –
Kartais, kai žvelgiu į tave, negaliu apie nieką galvoti. Mums reikia laiko, kad abu apie tai
pamąstytumėm.
– Gerai, – pritariu jam ir staiga dėl kažko susigėstu. – Hm…
– Man patinka, kaip parausta visas tavo kūnas, kai sutrinki, – murma jis. – Visur. Net tavo ausys
nurausta. Net ir keliai. Lažinuosi, kad nurausta ir tavo kojų pirštai.
– Jeigu taip kalbėsi, jie nesiliaus rausti. – Aš dar labiau nuraustu.
– Žinau. – Jis lėtai nusliuogia nuo manęs ir nulipa nuo lovos. – Bet aš nenoriu, kad jie nustotų
rausti. Man tai patinka. Dabar jau tikrai turiu eiti. Kada šiandien grįši namo?
Bandau galvoti apie ką nors kita, o ne kaip parsiversti Džeisą atgal ant savęs.
– Hm… Dirbsiu dvi pamainas „Pusrytinėje“. Taigi iki trijų.
– Puiku, – sako Džeisas. – Gaila, kad krautuvė šiandien dirbs iki vėlumos. Aš grįšiu apie septintą.
Vadinasi, ilgėsiuos tavęs visą dieną.
Jis atidaro langą ir išsmunka laukan. Aš užsimerkiu, pakeliu ranką ir paliečiu kaklą, kur jis
pabučiavo.
Aš skaisti. Pasirodo, Džeisas taip pat. Per sveikos gyvensenos pamokas mums pasakojo apie
lytinius santykius. Esu mačiusi filmų suaugusiesiems. Girdėjusi Treisę giriantis, kiek kartų jiedu su
Flipu gali tai padaryti. Skaičiusi knygų su erotinėmis scenomis. Bet aš dar tiek daug nežinau. Ar
instinktas užvaldo, ir tiek? Ar patinka iškart, ar skonį pajunti tik vėliau, panašiai kaip žmonės kalba
apie cigaretes ir vyną? Ar labai skauda pirmą kartą? O gal išvis neskauda? Ar aš turiu nupirkti
prezervatyvų? O gal jis? Kad kontraceptinės tabletės imtų veikti, reikia laiko. Tai yra jas reikia gerti
mėnesį ar ilgiau? Ir ar tų tablečių turėčiau eiti pas savo gydytoją… gydytoją, kuriam per
septyniasdešimt, kurio ilgi ūsai užraityti į viršų, o iš nosies kyšo plaukeliai, be to, jis ir mano mamos
gydytojas.
Kaip būtų gerai, kad galėčiau šito paklausti mamos, bet jos veidas, kokį įsivaizduoju, jeigu
paklausčiau, toks baisus, jog geriau tų atsakymų nežinoti. Kaip norėčiau paklausti ponios Garet.
Bet… juk jis jos sūnus. Būtų keista. Labai keista. Nors žinau, kad šito noriu pati, imu panikuoti, tada
prisimenu, jog turiu žmogų, kuriuo pasaulyje pasitikiu labiausiai. Džeisą. Ir nusprendžiu, kad jis
teisus. Mudu viską išsiaiškinsime.
 Dvidešimt penktas skyrius

Kai po darbo grįžtu namo skaudamom kojom ir atsiduodama šonine bei klevų sirupu, vienintelis
matomas mamos buvimo ženklas – priklijuotas raštelis: „Išsiurbk svetainę.“ Į šį paliepimą nekreipiu
dėmesio. Dar matyti paskutinio siurbimo linijos. Suskamba telefonas, bet tai ne mama. Tai Endė.
– Samanta, ar gali ateiti? Mama serga, tėtis dar negrįžęs, o man pasimatymas su Kailu ir… Ar
galėtum pabūti su vaikais, kol sugrįš Džeisas? Dafas nemoka pakeisti vystyklų, o Petsė smarkiai
išberta spuogais. Na, juk žinai, jiems gydyti reikia receptinio tepalo. Išbertas visas jos užpakaliukas
ir kojos.
Aš, žinoma, nieko neišmanau apie bėrimą nuo šlapių vystyklų, bet pasakau jai, kad tuojau ateisiu.
Garetų namuose neįprasta sumaištis.
– Mama viršuje, tikriausiai miega. Ji tikrai prastai jaučiasi. – Endė mėgina man viską paaiškinti
apsivedžiodama akis ir tuo pačiu metu audamasi batus. Aš iš naujo apvedžioju jai akis ir supinu
prancūzišką kaselę.
– Ar visi pavalgę?
– Petsė. Bet kiti vaikai greičiausiai išbadėję. Nors ir sumaitinau jiems visus sausainius. Alisa
tikriausiai su Bredu, nepamenu. Kad ir kaip ten būtų… – Endė iškiša galvą pro duris, – ponas
Komstokas jau čia. Viso. – Ji neria laukan, palikusi mane su Hariu, Dafu ir Džordžu, jau
mosikuojančiais šakutėmis, ir Petse, kuri patikliai man šypsosi ir sako:
– Kaaaka.
Aš imu juoktis.
– Štai kas būna po papo?
Dafas atidaro šaldytuvą. Nusivylęs atsidūsta:
– Taip ir maniau. Mama tikrai turėtų parinkti Petsei įdomesnių knygučių. Čia tuščia. Samanta, ką
mums duosi valgyti?
Galiausiai tą vakarą Garetai valgo picas iš bandelių, makaronus su sūriu, brokolius su džiovintais
pomidorais bei makaronų ir pekano riešutų mišrainę (didelio susižavėjimo ji nesukėlė) ir geria mano
mamos limonadą, kurio į savo namus nusiunčiau Dafą, paaiškinusi apie ypatingus ledukus.
Kol prausiu Petsę su Džordžu, pirmame aukšte sujudimas. Vėl pabėgo kukurūzinis žaltys
Voldemortas. Girdžiu, kaip dunda Dafo žingsniai, kaip susijaudinęs rėkauja Haris ir tada pamatau tą
menką būtybę, įvingiuojančią į kambarį ir bandančią įsirangyti nešvariame Džordžo „Transformerio“
sportbatyje. Aš taip didžiuojuosi savimi, kad paimu Voldemortą ir ramut ramutėlė perduodu jį Dafui.
Ir net nesuklykiu, kai Voldemortas, aiškiai susijaudinęs, padaro tai, ką padarytų visi kukurūziniai
žalčiai, – apkakoja man visą ranką.
– Kaaaka! – patenkinta sušunka Petsė, kai einu prie kriauklės nusiprausti.
Po pusvalandžio Petsė miega savo lovelėje su penkiais žindukais, kuriuos ji būtinai turi laikyti
rankose, – ji niekada nesideda jų į burną. Džordžas mieguistas rąžosi ant sofos snūduriuodamas
priešais televizorių, kuris per „Animal Planet“ kanalą rodo serialą „Dešimt stulbinamiausių gyvūnų
metamorfozių“. Dafas prie kompiuterio, o Haris iš konstruktoriaus stato kažką panašaus į Pentagoną,
ir tuomet trinkteli durys. Grįžo Alisa, kurios plaukai dabar tamsiai kaštoniniai su geltona sruoga
priekyje, ir Džeisas, visas prakaituotas ir pasišiaušęs, matyt, ką tik pristatęs užsakovui medieną.
Pamatęs mane kilsteli smakrą, jo veide pasirodo plati šypsena. Jis jau eis prie manęs, bet jam kelią
pastoja Alisa.
– Nusiprausk prieš lįsdamas bučiuotis, – liepia jam. – Aš važiavau su tavim ir viešai sakau, kad
atrodai pasibjaurėtinai.
Kol jis viršuje, aš viską papasakoju Alisai.
– Mama miega? – Jai sunku patikėti. – Kodėl?
Aš gūžteliu pečiais.
– Endė sakė, kad ji prastai jaučiasi.
– Mėšlas, tikiuosi, ne gripas. Manęs laukia trys egzaminai ir neturiu laiko žaisti mamą. – Alisa nuo
stalo nurinkinėja vakarienės indus ir maisto likučius meta į šiukšliadėžę.
– Samanta čia jau baigė. – Grįžęs į kambarį Džeisas paima geltoną plastikinę lazdelę nugarai
pasikasyti, gulinčią ant stalo šalia purvinų kojinių, tuščio bulvių traškučių pakelio, penkių
automobilių modeliukų, Endės pieštuko akims ir pusės banano. Jis pabaksnoja lazdele Alisai per petį,
paskui per kitą. – Nuo šiol eini mamos pareigas, kol pareis tėtis. Mudu su Samanta lipame į viršų. –
Ir paėmęs mane už rankų tempiasi paskui save.
Tačiau visa ta skuba, matyt, labiau tam, kad pabėgtų nuo apačioje tvyrančio chaoso, o ne kad
įsiviliotų mane į lovą, nes, mudviem atėjus į kambarį, jis apsikabina mane per liemenį ir pasilenkęs
lengvai pabučiuoja. Paskui lošteli atgal ir nužvelgia mane.
– Ką? – klausiu jo ir bandau jį pasiekti, nes noriu dar.
– Štai apie ką galvojau, Samanta. Ar tu nori…
– Taip, – atsakau negalvodama.
Jis juokiasi.
– Pirma išklausyk klausimą. Aš daug mąsčiau apie tai, ką kalbėjome šį rytą. Kaip tu?.. Ar tu…
nori visa tai suplanuoti, ar…
– Turi omeny dieną, laiką ir vietą? Tikriausiai labai jaudinčiausi. Skaičiuočiau, kiek liko. Nenoriu
tavęs planuoti. Tik ne taip.
Jis lengviau atsidūsta.
– Aš irgi jaučiu tą patį. Taigi pamaniau, kad paprasčiausiai turime būti… na, hm, pasiruošę. Bet
kuriuo metu. Ir, kai reikalai pajudės, kad abu…
– Būtumėm pasirengę? – klausiu aš.
– Jaustumės gerai, – patikslina Džeisas. – Kad nesijaustumėm užklupti.
Aš stumteliu jį už peties.
– Ak tu, skaute.
– Už tokius nuopelnus skautai ženklelio negauna. – Džeisas juokiasi. – Nors jis būtų labai
populiarus. Be to, naudingas. Šiandien buvau vaistinėje, ten per platus, hm, sargių pasirinkimas.
– Žinau. – Nusišypsau. – Aš irgi buvau užsukusi.
– Kitą kartą reikėtų nueiti kartu, – taria jis, paima mano ranką, ją atsuka ir pabučiuoja į riešą.
 Mano širdis suplaka smarkiau, vien nuo lengvo lūpų prisilietimo. Oho.

Tą vakarą mes ir nueiname į vaistinę, nes ponia Garet pabunda, išeina iš savo miegamojo, susivėlusi
ir įsisupusi į safyro spalvos chalatą, ir paprašo Džeiso parnešti jai mineralinio vandens. Taigi mes
čia, prie šeimos planavimo lentynų, mūsų vežimėlis prikrautas gaiviųjų gėrimų, o rankos pilnos…
– „Trojiečiai“, „Ramzis“, „Magnus“… Dieve, pavadinimai baisesni už treniruoklius, – sako
Džeisas pirštais perbėgdamas per lentynoje išdėliotas dėžutes.
– Jie skamba, kaip čia pasakius, galingai. – Aš apverčiu dėžutę, kurią laikau rankoje, ir skaitau
instrukciją.
Džeisas žvilgteli į mane ir nusišypso.
– Nesijaudink, Seme. Būsime tik mudu.
– Nesuprantu pusės šitų aprašymų… Kas yra vibruojantis žiedas?
– Skamba kaip nuolatos gendanti skalbyklės detalė. Ką reiškia ypač jautrus? Paprastai šitaip mes
apibūdiname Džordžą.
Aš krizenu.
– O tai geriau ar blogiau už „maksimalų pojūtį“… žiūrėk… yra „abipusio malonumo“ ir „jos
malonumo“ sargių. Bet „jo malonumo“ nėra.
– Esu tikras, kad tai priklauso nuo teritorijos, – šaltai atkerta Džeisas. – Padėk atgal tuos
spalvotus. Nenormalių mums nereikia.
– Bet mėlyna mano mėgstamiausia spalva, – mirksiu jam blakstienomis.
– Padėk juos. Taip pat ir tuos švytinčius tamsoje. Jėzau! Kam jie išvis tokius gamina?
– Gal silpnaregiams? – klausiu dėdama dėžutes atgal į lentyną.
Ateiname prie kasos.
– Gero jums vakaro, – palinki pardavėjas mums nueinant.
– Kaip tau atrodo, ar jis suprato? – klausiu aš.
– Tu vėl rausti, – lyg tarp kitko sumurma Džeisas. – Kas suprato ką?
– Tas pardavėjas. Kam mes juos perkame.
Šypsena pasirodo jo lūpų kampučiuose.
– Žinoma, ne. Galvą guldau, kad jam ir į galvą nešovė, jog kontraceptines priemones perkame sau.
Garantuoju, kad jis manė, jog tai… ė… įkurtuvių dovana.
Na gerai, šneku nesąmones.
– Arba vakarėlio fantai, – juokiuosi aš.
– Arba… – jis pasižiūri į čekį, – …priemonės labai brangiam vandens balionų mūšiui.
– Vizualinės priemonės sveikos gyvensenos paskaitai? – Aš įkišu ranką į Džeiso džinsų
užpakalinę kišenę.
– Arba mažyčiai lietpalčiai… – Jis nutyla nesugalvodamas, kam.
– Barbėms, – pasiūlau aš.
– Kenams, – pataiso jis, įkiša savo laisvą ranką į mano džinsų užpakalinę kišenę ir bumpsi savo
klubu į manąjį, kol nusigauname iki automobilio.
Tą vakarą valydamasi dantis, klausydamasi, kaip vasaros lietus barbena į langus, stebiuosi, kaip
greitai viskas gali apsiversti aukštyn kojom. Prieš mėnesį buvau toji, kuri vaistinėje prie kasos
padėdavo dvidešimt penkias nereikalingas prekes – ausų krapštukus, nagų lako valiklį, žurnalą
paauglėms, tušą blakstienoms ir rankų losjoną, – kad atitrauktų pardavėjo dėmesį nuo pakelio
tamponų, vienintelės man reikalingos keblios prekės. Šiandien aš pirkau sargius ir beveik nieko
daugiau su vaikinu, su kuriuo ketinu jais pasinaudoti.
Džeisas nusinešė juos namo, nes mano mama vis dar reguliariai atsidaro mano komodos stalčius ir
sudeda mano drabužius pagal spalvas. Ji tikrai nepatikėtų, kad pirkau „priemones labai brangiam
vandens balionų mūšiui“. Kai paklausiau, ar ponia Garet daro tą patį ir ar juos surastų, Džeisas
pažvelgė į mane labai nustebęs.
– Seme, aš pats skalbiuosi savo drabužius.
Niekada nesu turėjusi pravardės. Mama visuomet mane vadindavo pilnu Samantos vardu. Čarlis
kartais mane pavadindavo Sem Seme, nes žinojo, kad tai mane erzina. Bet man patinka būti Seme.
Man patinka būti Džeiso Seme. Tai skamba taip laisvai, nerūpestingai, aiškiai. Noriu ja būti.
Aš išspjaunu dantų pastą ir spoksau į savo atspindį veidrodyje. Vieną dieną, kuri ne taip jau toli,
mudu su Džeisu tuos sargius naudosime. Ar po to aš atrodysiu kitaip? Kaip aš jausiuos? Kaip mes
suprasime, kad jau laikas?
 Dvidešimt šeštas skyrius

Po dviejų dienų pagal mano nurodymus Timas važiuoja į mano mamos rinkimų štabą pokalbio dėl
darbo. Jis atrodo visai kitas žmogus, ne tas, kuris sėdėjo už vairo ir vežė mus bakardžio į Naująjį
Hampšyrą, – tvarkingai apsirengęs: su rusvai žalsvos spalvos kostiumu ir kaklaryšiu raudonais ir
mėlynais dryželiais. Jis barbena pirštais į vairą, užsidega cigaretę, surūko, vos baigęs užsidega kitą.
– Kaip jautiesi? – klausiu jo nurodydama, kad sankryžoje reikia sukti kairėn.
– Suknistai. – Timas išsviedžia nuorūką pro langą ir užsidega kitą cigaretę. – Ištisas dienas nei
gėriau, nei rūkiau žolės. Tai ilgiausia pertrauka nuo kokių vienuolikos. Jaučiuosi suknistai.
– Ar tu tikras, kad nori šito darbo? Agitavimas… visa tai teatras… mane nuo jo pykina,
nesikeikiant.
Timas suprunkščia.
– Nesikeikiant? Tik pažiūrėkit, kas kalba. Šneki visai kaip mano suknistas senelis.
Aš užverčiu akis į viršų.
– Atsiprašau, kad nemoku naujausio žargono. Bet vis tiek mane supratai.
– Negaliu kiauras dienas kiurksoti su motina namuose. Ji varo mane iš proto. Ir jeigu neįrodysiu,
kad naudingai praleidžiu laiką, mane išsiųs į sunkiųjų darbų stovyklą „Tomahaukas“.
– Juokauji. Toks stovyklos, kur tėvai nori tave išsiųsti, pavadinimas?
– Panašus. O gal „Giljotina“. Ar „Kastravimas“. Kad ir koks pavadinimas, tokioje vietoje
neišgyvenčiau. Tikrai nesiruošiu klausytis pamokslų, kaip išgyventi mintant vien šaknelėm ir uogom,
mokytis pasinaudoti voratinkliu kaip kompasu ar dar kokių nesąmonių, kurias ten verčia daryti palikę
vieną negyvenamoje vietovėje. Tas mėšlas tikrai ne man.
– Man atrodo, tau geriau būtų dirbti pas Džeiso tėtį. – Kitoje sankryžoje liepiu jam sukti į dešinę.
– Jis daug lankstesnis už mamą. Be to, vakarais būtum laisvas.
– Samanta, Džeiso tėvas turi metalo dirbinių krautuvę. Aš neskiriu atsuktuvo nuo veržliarakčio. Aš
nesu ponas Auksarankis, kaip kad tavo mylimasis.
– Ten juk nereikia nieko taisyti, tik pardavinėti įrankius. Šitas pastatas, štai čia.
Timas sustoja priešais štabo būstinę, kur vejoje puikuojasi milžiniški plakatai, išrašyti raudonai,
baltai ir mėlynai. GREISĖ RID: MŪSŲ MIESTAI, MŪSŲ ŠEIMOS, MŪSŲ ATEITIS. Vienuose ji
dėvi geltoną striukę ir sveikinasi su žveju ar kitu didvyriškos profesijos atstovu, laikomu žemės
druska. Kituose ji tokia, kokią pažįstu: aukštai susuktas kuodelis, apsirengusi kostiumėliu kalbasi ir
sveikinasi su piliečiais.
Timas iššoka iš automobilio ir eidamas šaligatviu pasitaiso kaklaryšį. Jo pirštai virpa.
– Ar susidorosi?
– Prašau, liaukis klausinėti tokių dalykų. Mano atsakymas nesikeis. Jaučiuosi kaip per aštuonis ir
devynias dešimtąsias balo pagal Richterio skalę.
– Tuomet neik.
– Privalau ką nors daryti, antraip išprotėsiu, – piktai atkerta jis. Paskui atsisuka, ir jo veidas
sušvelnėja. – Nurimk, vaike. Kai nebūnu tiek prisisiurbęs, kad pasisektų, tada suvaidinu.
Sėdžiu koridoriuje, vartau žurnalą „People“, galvoju, kiek tas pokalbis užtruks, ir sulaukiu Džeiso
skambučio.
– Labas, mažute.
– Labas. Aš vis dar laukiu, kol baigsis Timo pokalbis.
– Kai baigsite, tėtis prašė jus užsukti, jeigu jis nori ir čia pabandyti. Čia pranašumas tas, kad
vienas iš darbuotojų tave įsižiūrėjęs.
– Tikrai? Ir kaip tam darbuotojui sekasi… ar paplūdimyje jis jau nubėga su kareiviškais batais
pusantro kilometro per keturias minutes?
– Gaila, bet ne. Vis nepavyksta. Man rodos, kad pastaruosius keletą bėgimų jį blaškė mergina, kuri
sekė laiką.
– Tikrai? Vadinasi, jam reikėtų mokytis susikaupti, ar ne?
– Nereikia, dėkui. Jam patinka, kai jo dėmesys nukrypsta į ją. Pasimatysim, kai atvažiuosit.
Aš šypsausi, o šalia jau trypia sugrįžęs Timas ir kraipo galvą.
– Nuo judviejų bloga iki vėmimo.
– Kaip tu atspėjai, kad tai Džeisas?
– Neapsimetinėk, Samanta. Mačiau iš tolo, kad visa virpi.
Aš pakeičiu temą.
– Kaip sekėsi su mamos rinkimų štabo viršininku?
– Kas tas įkyrus pimpis? Jis tikrai suteikia naują prasmę žodžiams „pasipūtęs mulkis“. Bet darbą
gavau.
Iš galinio kabineto pasirodo mama ir uždėjusi ranką Timui ant peties stipriai jį spusteli.
– Samanta, mūsų Timotis – naujas perspektyvus darbuotojas. Aš taip didžiuojuos! Turėtum su juo
leisti daugiau laiko. Jis gerai žino, ko siekia.
Aš abejingai linkteliu, o Timas kvailai šypsosi.
Kai išeiname į gatvę, aš jo klausiu:
– Ką padarei, kad pelnytum tokį įvertinimą?
Timas prunkščia.
– Po šimts, Samanta. Mane iš Elerio būtų išmetę prieš daugelį metų, jeigu nebūčiau išmokęs, kaip
prisisiurbti prie būsimos valdžios. Pernai žiemą parašiau referatą apie Reiganą. Ten, – jis mosteli
ranka į pastatą už mūsų, – aš paprasčiausiai nuplagijavau vieną kitą frazę. Tas kvaišelis ir tavo mama
vos nepatyrė orgazmo…
Aš pakeliu ranką.
– Supratau.
– Kas judviem su Nene? Po velnių, jūs tokios įsitempusios, – niurna Timas. Jis vairuoja – per
dideliu greičiu – ir kurį laiką tyli, paskui prabyla: – Atleisk! Nesitveriu savam kailyje. Noriu tik
vieno – dozės.
Absurdiškai tikėdamasi, kad tai jį prablaškys, aš jam papasakoju apie pono Gareto pasiūlymą.
– Man būtina ką nors veikti, tad pabandysiu. Bet jeigu man reikės nešioti tą sumautą prijuostę, šito
darbo tikrai nedirbsiu.
 – Jokių prijuosčių. Ir Alisa dažnai užsuka.
– Parduota. – Timas vėl pralinksmėja.
Kai užeiname į krautuvę, ponas Garetas su Džeisu stovi už prekystalio. Mums įeinant pro duris,
Džeisas stovi nugara į mus. Ponas Garetas pasilenkęs į priekį ir atsirėmęs į prekystalį lygiai taip,
kaip Džeisas atsiremia į virtuvės stalą namie. Jis augalotesnis už Džeisą, labiau kaip Džoelis. Ar
Džeisas atrodys kaip jis, kai jam bus per trisdešimt? Ar tada aš būsiu su juo?
Mus pastebėjęs ponas Garetas pakelia galvą. Jis šypsosi.
– Timas Meisonas… skautas. Aš buvau jūsų būrio vadas, pameni?
Timas išsigąsta.
– Jūs, mėšl… ė… mane prisimenate ir vis vien norite su manim pasikalbėti?
– Žinoma. Eime į kabinetą. Jau gali nusivilkti švarką ir nusirišti kaklaryšį. Jauskis patogiai.
Timas nuseka paskui jį koridoriumi vis tiek jausdamasis nepatogiai, supratęs, kad čia jam nepadės
joks Ronaldo Reigano plagiatas.

– Ar tavo tėvas visuomet toks griežtas? – klausia Timas, po valandos veždamas mus namo.
Aš kaipmat užimu gynybinę poziciją, bet Džeisas nesutrinka.
– Taip ir maniau, kad tau taip pasirodys.
Stebiu Džeiso profilį, kaip vėjas kedena jo plaukus. Aš sėdžiu gale. Timas vėl rūko vieną cigaretę
po kitos. Aš pamojuoju ranka sau prieš veidą ir dar daugiau nuleidžiu lango stiklą.
– Pasiutusiai sunki sąlyga darbui gauti. – Timas nuleidžia saulės skydelį, ir jam ant kelių nukrenta
pakelis „Marlboro“. – Nesu tikras, ar verta dėl to sutikti.
– Tai ne mano reikalas. – Džeisas gūžteli pečiais. – Bet ar tau bus blogiau nei dabar? Nesuprantu,
kodėl.
– Ne todėl, kad blogiau, šikniau. Bet nėra pasirinkimo.
– Galima pamanyti, kad labai jau turi iš ko rinktis, – atsako Džeisas. – Sakyčiau, verta pabandyti,
žmogau.
Man atrodo, tarsi jie kalbėtų užkoduotai. Nesuprantu, kas vyksta. Kai pasilenkiu į priekį ir
pažvelgiu į Džeisą, jis atrodo ne tas vaikinas, kuris taip meiliai pabučiavo mane palinkėdamas labos
nakties.
– Na štai, – taria Timas, įvažiuodamas į Garetų kiemą. – Namai namučiai. Labanakt, jaunieji
įsimylėjėliai.
Atsisveikinę su Timu stovime Garetų vejoje. Aš žvilgteliu į savo namą ir, kaip tikėjausi, pamatau,
kad visi langai tamsūs. Mamos dar nėra. Trukteliu Džeiso riešą ir pasižiūriu į laikrodį: po septynių
dešimt. Matyt, dar vienas motyvacinis susirinkimas, pilietinis renginys rotušėje… arba dar kas nors.
– Kas Timui? – klausiu smiliumi čiuopdama vos matomas mėlynas jo kraujagyslių linijas ant
riešo.
– Tėtis iškėlė sąlygą, kad norėdamas gauti darbą per devyniasdešimt dienų turi nueiti į
devyniasdešimt susitikimų, – aiškina Džeisas. – Jis taip daro, kad žmonės negertų. Žinojau, kad jis tai
padarys. – Jo lūpos švelniai prisiliečia prie mano raktikaulio.
– Devyniasdešimt susitikimų su juo?
 – Devyniasdešimt AA susitikimų. Anoniminių alkoholikų. Timas Meisonas ne vienintelis taip
nusivažiavęs. Mano tėtis buvo vakarėlių liūtas, jaunystėje smarkiai gėrė. Niekada nesu matęs, kad jis
pakeltų taurelę, bet žinau iš jo pasakojimų. Įtariau, kad jis iškart supras Timo bėdą.
Pakeliu ranką, paliečiu Džeisui lūpas, pirštu imu vedžioti per apatinę.
– O jeigu Timas nesugebės nustoti? Jeigu jis vėl susimaus?
– Mes visi turime teisę pabandyti, ar ne? – sako Džeisas, įkiša ranką po mano marškinėliais ir
užsimerkia.
– Džeisai… – sakau aš. Greičiau atsidūstu.
– Ei jūs, susiraskit kambarį, – pasiūlo mums balsas. Mes pakeliame galvas ir pamatome į mus
atžygiuojančią Alisą ir paskui atsekantį Bredą.
Džeisas atsitraukia per žingsnį nuo manęs ir persibraukia per plaukus juos pašiaušdamas ir
atrodydamas dar žavingiau.
Alisa purto galvą ir praeina pro šalį.
 Dvidešimt septintas skyrius

Liepos 4-ąją mūsų namai dūzgia nuo keisto sujudimo.

Turite suprasti, kad Liepos 4-oji yra Stouni Bėjaus miestelio šventė. Prasidėjus pilietiniam karui,
pakeliui į svarbų mūšį mūsų uoste britai lyg tarp kitko paskubomis sudegino keletą laivų, taigi Stouni
Bėjaus gyventojai jaučiasi asmeniškai prisidėję prie Nepriklausomybės. Paradas prasideda kapinėse
už rotušės, žygiuoja į kalvą link senosios baptistų bažnyčios, kur ant Nežinomo kareivio kapo
veteranai padeda vainikus, tada pasuka šlaitu žemyn, atsiduria trijų eismo juostų Didžiojoje gatvėje,
pražygiuoja pro namus, nudažytus privaloma balta, geltona ir rusvai raudona spalvomis, švarius ir
tvarkingus kaip dėžutės akvarelės piešinyje, ir pagaliau pasiekia uostą. Visų vietinių mokyklų
orkestrai groja patriotines dainas. Nuo to laiko, kai buvo išrinkta, mama visą laiką sako atidarymo ir
uždarymo kalbas. Abiturientas atmintinai padeklamuoja Konstitucijos įžangą, o pavyzdingas
moksleivis perskaito savo rašinį apie gyvenimą, laisvę ir teisingumo siekį.
Šiais metais toji moksleivė yra Nenė.
– Negaliu patikėti, – vis stebisi ji. – O tu gali? Pernai buvo Danielius, o šįmet aš. Man visai
neatrodo, kad „Keturios laisvės“ yra mano geriausias rašinys! Maniau, kad apie Haklberį Finą ir
Holdeno Kolfildo maištą yra daug geresni.
– Tačiau jie nelabai tinka Liepos ketvirtajai, – sakau. Kalbant atvirai, aš taip pat nustebusi. Nenė
nemėgsta rašinių laisvom temom. Jai daug labiau patinka iškalti nei improvizuoti. Ir šiandien tai ne
vienintelė keistenybė.
Mama, Klėjus, Nenė ir aš sėdime svetainėje. Mama klausosi Nenės repetuojamos kalbos, o Klėjus
peržiūri šventės programą ir bando sugalvoti, kaip, jo žodžiais tariant, „mama galėtų suteikti šių metų
iškilmėms įdomesnio skambesio“.
Jis guli ant pilvo priešais židinį išsidėliojęs laikraščių iškarpas ir geltono popieriaus lapelius,
rankoje laiko žymeklį.
– Regis, turi savo standartinę agitacinę kalbą, Greise. Visur akis bado „visuotinė gerovė“. – Jis
pakelia galvą ir mirkteli jai, paskui Nenei ir man. – Šįmet mums prireiks fejerverkų.
– Mes jų turime, – atsako mama. – Jų kasmet padovanoja „Donačio prekyba“ – leidimo
paprašome prieš keletą mėnesių.
Klėjus nuleidžia galvą.
– Greise, brangute, turiu omeny fejerverkus perkeltine prasme. – Jis krumpliais pabeldžia per
laikraščių iškarpas. – Šitos kalbos tiko vietinei politikei. Bet tu gali daugiau. Ir, mieloji, jeigu šiais
metais nori laimėti, turi pasistengti.
Mamos skruostikauliai nurausta – aiškus ženklas, kad ji graužiasi. Mama prieina prie jo, padeda
ant peties ranką ir skaito, ką jis pažymi.
– Pamokyk mane, – prašo ji, paspaudžia rašiklį ir atsiverčia švarų bloknoto lapą pamiršusi ir
Nenę, ir mane.
– Oho, – stebisi Nenė, kai sėdam ant dviračių ir ruošiamės važiuoti pas ją į namus. – Labai keista.
Tas Klėjus kaip reikiant trauko tavo mamą už virvučių, ar ne?
– Panašu, kad taip, – atsakau. – Pastaruoju metu kitaip ir nebūna. Nesuprantu… tai yra…
akivaizdu, kad jinai jį įsimylėjusi, bet…
– Ar manai, kad tai, – Nenė pritildo balsą, – dėl sekso?
– Fui, Nene. Neįsivaizduoju. Nenoriu taip apie juos galvoti.
– Na, arba seksas, arba ji pasidariusi lobotomiją, – niurna Nenė. – Kaip tau atrodo, kuo turėčiau
apsivilkti? Gal raudona, balta ir mėlyna spalvomis? – Ji nurieda nuo šaligatvio ant gatvės, kad galėtų
važiuoti greta manęs. – Maldauju, pasakyk, kad ne. Gal tik mėlynai? O gal baltai? Atrodysiu kaip
mergelė. – Ji varto akis. – Nemanau, kad tai nedera. Ar paprašyti Danieliaus, kad nufilmuotų, kaip
skaitau savo rašinį, ir nusiųsti į koledžą vietoj prašymo priimti? O gal tai atrodys kvaila?
Ji nesiliauja kėlusi klausimus, į kuriuos neturiu atsakymų, nes galvoju visai apie kitką. Kas darosi
mano mamai? Juk ji niekada nieko neklausydavo, tik savęs.

Treisė atvažiuoja komandiniam pasirodymui Liepos 4-osios šventėje. Jai tinka, nes, aiškina ji man,
„šį savaitgalį Martos Vynuogynas sausakimšas turistų“. Nėra prasmės klausti, ar dirbdama padavėja
mėnesį ar kiek ji labai apsisaugojo nuo turistų. Treisė yra Treisė.
Ir Flipas namie. Jis padovanojo Treisei teniso apyrankę su prikabinta miniatiūrine auksine rakete,
ir dėl to atsirado naujų riešo ir plaštakos gestų, kad būtų matoma apyrankė.
– Prie jos buvo pridėtas raštelis „Gyvenu tam, kad tau tarnaučiau“, – šnabžda ji man tą vakarą, kai
parvažiuoja namo. – Ar galėtum atsilaikyti?
Man tai skamba kaip užrašas ant marškinėlių, kuriuos Nenė pardavinėja suvenyrų krautuvėje, bet
mano sesers akys spindi.
– Kas nutiko meilei per atstumą ir kodėl tai nebūtų suveikę? – klausiu jos. Galite sakyti, kad
neleidžiu kitiems pasidžiaugti.
– Tai bus tik rugsėjį! – juokiasi Treisė. – Dieve, Samanta. Iki to dar daugybė laiko. – Ji
paplekšnoja man per petį. – Jeigu būtum kada nors įsimylėjusi, suprastum.
Dalis manęs taip norėtų pasakyti: „Žinai, Treise, atvirai kalbant, aš…“
Bet aš taip įpratau tylėti, taip įpratau būti mamos ir Treisės klausytoja, kai jos pasakojasi savo
nutikimus. Aš tik klausausi jos pasakojimo apie Martos Vynuogyną, uosto festivalį ir vasaros
lygiadienio šventę. Flipas darė tą, Flipas sakė aną ir tuomet Treisė padarė tą.

Liepos ketvirtąją, aštuntą ryto susirinkus mokyklos orkestrams, jau trisdešimt šilumos, ir karštos
vasaros dangus pilkai melsvos spalvos, pranašaujančios, kad bus dar tvankiau. Tačiau mama baltu
lininiu kostiumėliu ir didele mėlyna šiaudine skrybėle su raudonu kaspinu atrodo šaltakraujiškai rami.
Po ilgų ginčų Treisė dėvi tamsiai mėlyną suknelę, perjuostą baltu dirželiu. Aš apvilkta balta šilkine
suknute, kuri labai patinka mamai ir su kuria atrodau daugių daugiausia dešimties.
Laukdama su mama ir Treise, kol renkasi parado dalyviai, matau Dafą, besistengiantį nulaikyti
savo tūbą, visą raudoną paradui dar net neprasidėjus, ir Endę, kuri prisimerkusi veržia savo smuiko
stygą. Taisydamasi smuiką ant peties ji pakelia galvą, pastebi mane ir plačiai nusišypso sužybsėdama
kabėmis.
 Šiandien Garetų krautuvė nedirba, bet Džeisas su ponu Garetu prie jos pardavinėja įvairaus
dydžio vėliavėles ir kaspinus dviračiams, o Haris puola prie kiekvieno praeivio ir primygtinai siūlo
pirkti limonado:
– Ei! Pone! Atrodote ištroškęs. Dvidešimt penki centai! Ei, jūs! Ponia!
Ponia Garet įsimaišiusi į minią su Džordžu ir Petse. Man niekada nešovė į galvą, kad miestelio
žmonės galėtų eiti į paradą.
Pirmoji daina, kurią groja orkestras, – „Gražioji Amerika“. Bent jau taip spėju. Orkestras groja
prastai. Paskui ponas Makolifas, vadovaujantis vienos Stouni Bėjaus mokyklos orkestrui, pradeda
žygiuoti ir paskui jį pajuda visi eisenos dalyviai.
Būgnininkai dunda, mama stovi už pakylos. Mudvi su Treise sėdime tiesiai už jos, abiturientė
Marisa Levi ir Nenė – joms skirtose vietose. Pagaliau minios nuošalėj pamatau ponią Garet su
didžiuliu cukraus vatos kamuoliu, ji atplėšia truputį Džordžui, o Petsė į vatą tiesia rankutes. Meisonai
sėdi pirmoje eilėje, pačiame viduryje, ponas Meisonas apkabinęs žmoną, o šalia Timas, apsivilkęs…
smokingą? Žinau, kad ponia Meison liepė jam pasipuošti. Timas, žinoma, pasirinko kraštutinį
variantą. Jam turėtų būti karšta kaip pragare.
Mama pasako kalbą apie tai, kaip du šimtai trisdešimt didingų metų pavertė Stouni Bėjų tokiu,
koks jis yra dabar, du šimtai trisdešimt pavyzdingų metų, ir taip toliau. Nežinau, kuo ši kalba skiriasi
nuo tos, kurią ji paprastai sako, bet matau Klėjų prie „Žinių centro 9“ kameros, jis linksi ir šypsosi,
pasilenkia arčiau operatoriaus tarsi norėdamas įsitikinti, kad būtų užfiksuoti svarbiausi kadrai.
Po mamos – tyla, ir ant pakylos skubiai užlipa Nenė. Kaip ir daugelis kitų dvynių bruožų, ūgio
genai buvo padalinti netolygiai. Nenė už mane aukštesnė kokiais penkiais centimetrais, jos ūgis
daugių daugiausia metras šešiasdešimt keturi, o Timas jau seniai perkopęs metrą aštuoniasdešimt. Ji
turi pasilypėti dar kelis laiptelius, kad matytų pulto paviršių. Pasideda popierių, jį išlygina, nuryja
jaudulį, o blyškiame veide ryškiai šviečia strazdanos.
Ilga pauzė, ir aš imu nerimauti. Tada mūsų žvilgsniai susitinka, ji greitai sužvairuoja akimis ir
pradeda skaityti.
– Mūsų dienomis savo šalyje esame įpratę iškilmingai minėti tai, ką turime. Arba tai, ko siekiame.
Bet ne tai, ko trūksta. Šią dieną, kuri žymi tai, apie ką svajojo ir ko mums linkėjo protėviai, norėčiau
paminėti keturias laisves… ir pabrėžti, kad dvi iš jų – žodžio ir tikėjimo laisvę – turime, bet kita tiek
trūksta: išsilaisvinimo iš skurdo… ir baimės.
Mikrofonas cypčioja, retkarčiais suskamba aukštas garsas, tarsi kas inkštų. Mama stovi pakreipusi
galvą, įdėmiai klausosi kalbos, lyg nebūtų girdėjusi Nenės repetuojant daugybę kartų. Treisė su Flipu
bumpsi vienas į kitą kojomis, jų rankos susipynusios, tačiau veidai rimti. Tarp sėdinčiųjų akimis
susirandu ponią Meison, rankomis pasirėmusią smakrą, ir poną Meisoną, kuris sėdi įrėmęs žvilgsnį į
Nenę, vienu petim palinkęs į savo žmoną. Ieškau Timo, o jis nulenkęs galvą ir kumščiais užspaudęs
akis.
Kai Nenė baigia, pasigirsta plojimų audra. Ji pasidaro raudona kaip jos plaukai, greitai tūpteli ir
nueina atsisėsti ant suolo prie mano mamos.
– Ar įmanoma pasakyti gražiau? – klausia mama. – Liepos ketvirtoji skirta tam, kad paminėtumėm,
ką mūsų protėviai pasirinko ir ką atmetė, apie ką jie svajojo, kad turėtumėm, ir kuo jie pavertė savo
svajonę.
Dar daug kalbama ta pačia gaida, bet aš matau, kaip tėvai apkabina Nenę, kaip jie pagaliau
džiaugiasi jos pasiekimais ir nebekreipia dėmesio į Timo bėdas, kaip virš jų susijungusių rankų švyti
jos veidas. Aš ieškau Timo tikėdamasi pamatyti jį šeimos rate, bet jo nėra.
Mama toliau kalba apie laisvę, pasirinkimą ir kaip mes atlaikome išbandymus. Klėjus, įsitaisęs
paskutinėje eilėje, jai nusišypso ir iškelia nykščius.
Eisena lėtai nužingsniuoja nuokalne į uostą, metamas vainikas žuvusiems kariams pagerbti ir Vinė
Tekseira iš pradinės mokyklos trimitu sugroja iškilmingą melodiją. Tada visi pasakome priesaiką ir
oficialioji Liepos 4-osios delegacija išsiskirsto cukraus vatos, atšaldyto limonado ir itališkų ledų,
kuriuos iš vagonėlių parduoda „Dveino ledainė“.
Ieškau Nenės, bet ji minioje su tėvais. Treisė su Flipu greitai tolsta nuo mamos, Treisė kažką
sušunka per petį ir pamojuoja. Mama apsupta žmonių, sveikinasi, dalija autografus ir… fe… bučiuoja
kūdikius. Mama negali pakęsti mažų vaikų, bet to nė neįtartum matydamas, kaip ji ima džiūgauti
priėjusi prie keleto plikagalvių ir apsiseilėjusių mažylių. Aš neryžtingai stoviniuoju, noriu kuo
greičiau nusimesti bjaurią vaikišką suknelę ir pasislėpti kur nors pavėsyje.
Iš už nugaros mano liemenį apkabina rankos ir prie kaklo prisiglaudžia Džeiso lūpos.
– Tai ką, Seme. Kur uniforma? Bandžiau atspėti, kas būsi: Laisvės statula ar pirmoji prezidentienė
Marta Vašington.
Apsisuku jo glėbyje.
– Atleisk, kad tave nuvyliau.
Dar daugiau bučinių. Jau bučiuojuos gatvėje. Atsimerkiu, atsitraukiu ir dairausi mamos.
– Ir tu ieškai Timo?
– Timo? Ne…
– Jis buvo atėjęs prie mūsų kiosko, – dėsto Džeisas, – kažkoks liūdnas. Reikėtų jį surasti.
Kurį laiką stovime prie turniketo Didžiosios gatvės pradžioje, aš užsiropštusi ant baltų plytų
paaukštinimo, Džeisas žvalgosi aplink, bet Timo nė ženklo. Paskui aš jį pamatau, tarsi nuogą su tuo
juodu smokingu tarp šventinių vasariškų spalvų. Jis kalbasi su Trojum Rodsu, nepailstančiu vietiniu
narkotikų platintoju.
– Jis ten, – niūkteliu Džeisą.
– Puiku. – Džeisas prikanda lūpą. – Geroj draugijoj. – Trojus tikriausiai apsilanko ir valstybinėje
mokykloje.
Mudu su Džeisu braunamės per minią, tačiau, kai pasiekiame Trojų, Timas jau dingęs. Džeisas
spusteli man ranką.
– Mes jį surasime, – pažada jis.
Timas vėl su tėvais. Priėję prie Meisonų nugirstame, kaip senis ponas Erlicheris, kuris vadovauja
savanorių lygai Stouni Bėjaus bibliotekoje, sako:
– O štai mūsų spindinti žvaigždė, – ir pabučiuoja Nenę. Jis pasisuka į Timą, išsidrėbusį ant kėdės
šalia Nenės. – Tavo mama sakė, kad tu, jaunuoli, niekaip nerandi sau vietos.
– Toks jau esu, – atšauna jam Timas nepakeldamas galvos, – vaikinas be vietos.
Ponas Erlicheris baksteli jam į petį.
 – Aš irgi vėlai subrendau. Chi chi chi. O pažvelk į mane dabar.
Jis geras žmogus, bet jo didžiausias mums žinomas pasiekimas – jeigu jau pradeda kalbėti, nuo jo
išsisukti beveik neįmanoma, tad jo žodžiai Timo visai neguodžia. Jo akys naršo tarp žmonių pulkų,
įsminga į mudu su Džeisu ir vėl nuklysta, lyg iš mūsų nebūtų jokios naudos.
– Ei, – Džeisas ištaria abejingu balsu. – Karšta. Nešdinkimės iš čia.
Danielius prasibrovęs prie Nenės lūkuriuoja jai už nugaros, kol ji priima sveikinimus. Nenė tokia
švytinti, kad prieš ją nublanksta saulė.
– Timai, eime, – pakartoja Džeisas. – Prie krautuvės stovi „vabalas“. Lekiam į paplūdimį.
Timas žvelgia čia į vieną, čia į kitą, paskui vėl į minią. Pagaliau gūžteli pečiais ir nupliumpina
paskui mus susikišęs rankas į smokingo kišenes. Kai ateiname prie automobilio, jis atkakliai tvirtina,
kad sės į galą, nors jo kojos tokios ilgos, jog tai skamba absurdiškai.
– Man gerai, – nutraukia jis mane atsisakydamas pakartotinai siūlomos priekinės sėdynės. – Sėskis
prie savo mylimojo. Judu išskirti – tikras nusikaltimas, mano sąžinę ir taip daug kas slegia. Aš
sėdėsiu gale ir išbandysiu keletą sudėtingesnių Kama Sutros pozų. Vienas. Deja.
Saulė taip plieskia ir iš taip aukštai, kad manytum, jog visi miestelėnai traukia į paplūdimį, bet kai
ten atvažiuojame, jis dar tuščias.
– Uf, – sako Džeisas. – Aš plaukiosiu su šortais. – Jis nusitraukia marškinius, įmeta juos pro langą
į automobilio vidų ir lenkiasi nusiauti sportbačių.
Jau norėjau sakyti, kad einu namo maudymosi kostiumėlio, bet pamatau, kaip Timas parkrenta į
smėlį, su visu smokingu, ir niekur nebeinu. Ar jis nusipirko ko nors iš Trojaus? Jeigu nusipirko, kada
spėjo surūkyti ar prisiuostyti?
Džeisas atsistoja.
– Nori palenktyniauti? – pakviečia jis Timą.
Timas patraukia nuo akių ranką.
– O, taip. Palenktyniaukim. Nes tu puikios formos sportininkas, o aš – suknistas išglebėlis. Būtinai
palenktyniaukim. Paplūdimyje. Aš vilkėsiu smokingą. – Jis iškelia pirštą. – Ne. Geriau pagalvojus,
nelenktyniaukim. Turiu per daug nesąžiningų privalumų. Nenorėčiau, kad prastai pasirodytum prieš
Samantą.
Džeisas paspiria smėlį.
– Nebūk asilas. Tik pamaniau, kad tai padės tau prasiblaškyti. Aš bėgu, kai noriu negalvoti.
– Rimtai? – Timo balsas kandus. – Ir padeda? Ar bėgimas tau padeda atitraukti mintis nuo
aistringo Samantos kūno ir…
– Žmogau, jeigu nori, kad užtvočiau, – atkerta Džeisas, – nebūtina pasirodyti didesniu mulkiu nei
paprastai. Nebūtina čia kišti Samantos.
Timas vėl užsidengia ranka akis. Aš pažvelgiu į mėlynas bangas. Noriu atsinešti maudymosi
kostiumėlį, bet jeigu mama jau namie ir mane nusitemps į kokį politinį renginį?
– Alisa visuomet bagažinėje vežiojasi maudymosi kostiumėlį, – prisimena Džeisas, ir tuomet
suskamba mano telefonas.
– Samanta Rid! Kur tu?
– Hm, labas, mama, aš…
 Laimė, klausimas retorinis, nes mama kalba toliau.
– Po parado dairiausi, bet tavęs niekur neradau. Niekur. Tikėčiausi šito iš Treisės, bet ne iš
tavęs…
– Aš…
– Mudu su Klėjum plauksime garlaiviu. Riverhamptone sakysiu kalbą, paskui garlaiviu grįšime
atgal pasižiūrėti fejerverkų. Norėjau pasiimti ir tave. Kur tu esi?
Timas lėtai nusijuosia platų diržą ir nusisega varlytę. Džeisas atsiremia į „vabalą“ ir pasitempia.
Aš stipriai užsimerkiu.
– Su Nene, – sakau aš šokdama nuo skardžio ir vildamasi, kad šią akimirką Nenė nestovi šalia
mamos.
Dėkui Dievui, jos balsas sušvelnėja.
– Šiandien ji buvo nuostabi, ar ne? Tobulas įvadas į mano kalbą. Ką? – klausia ji kažko
prislopintu balsu. – Garlaivis jau tuoj išplauks, mieloji. Grįšiu apie dešimtą. Susisiek su Treise.
Ateinu, Klėjau! Gražiai elkis, širdele. Iki pasimatymo.
– Ar viskas gerai? – klausia Džeisas.
– Tai mama, – paaiškinu jam ir suraukiu kaktą. – Kur, sakei, maudymukas?
Jis atidaro „vabalo“ bagažinę.
– Nežinau, kur jis… na, Alisa minėjo… – Jis atrodo nusivylęs ir man įdomu kodėl, bet kaip tik tą
akimirką vėl suskamba mano telefonas.
– Samanta! Samanta! – šaukia Nenė. – Ar girdi mane?
– Girdžiu.
Ji ir toliau klykia, tarsi tai galėtų padėti.
– Skambinu iš savo telefono, bet turiu trumpai kalbėti. Timas vėl išnaudojo visas mano minutes!
Danielius imasi mane kartu į savo tėvų jachtą. Ar girdi mane? Koks suknistas ryšys!
Rėkiu jai, kad girdžiu, tikėdamasi, jog ji išgirs.
– PASAKYK MANO TĖVAMS, KAD AŠ SU TAVIM, – staugia ji. – GERAI?
– JEIGU TU PASAKYSI MANO MAMAI, KAD AŠ SU TAVIM! GERAI?
– KĄ? – suspiegia ji.
– KĄ? – suspiegiu aš.
– GALBŪT MES NAKVOSIME LAIVE. PASAKYK, KAD NAKVOJU PAS TAVE! – Ji taip
šaukia, kad girdėti tarsi per garsiakalbį. Timas atsitiesia, suklūsta.
– Noriu su ja šnektelti, – sako man skubiai.
– SU TAVIM NORI PAKALBĖTI TIMAS. – Jis griebia man iš rankų telefoną.
– AŠ TAU VISKĄ VĖLIAU PAPASAKOSIU, – griaudžia Nenė. – TIK PADARYK MAN ŠITĄ
PASLAUGĄ.
– BŪTINAI! – Timas rėkia į telefoną. – DĖL TAVĘS PADARYSIU VISKĄ, MANO
PRIZININKE SESUTE!
Jis atiduoda man telefoną.
– Ar Timui viskas gerai? – tyliai klausia Nenė.
– Aš ne… – pradedu sakyti, bet pasigirsta keli liūdni garsai, kurie reiškia, kad telefonas išsikrovė,
ir jis visai išsijungia.
– Seme, ar nepakliūsi į bėdą? – klausia Džeisas.
– Atkreipiau dėmesį, kad manęs neklausi, – sušunka Timas, maudamasis kelnes ir atidengdamas
trumpikes, išmargintas mažyčiais herbais. Jis pastebi, kad aš žiūriu.
– Elerio mokykla pardavinėja trumpikes. Šitas gavau per Kalėdas iš mamos. Kai išmeta iš
mokyklos, jų nekonfiskuoja.
Džeisas vis dar klausiamai į mane žiūri. Aš naršau po „vabalo“ bagažinę.
– Susitiksime pakrantėje, kai persirengsi, – sako Džeisas. – Eime, Timai.
Ieškodama maudymuko, užkišto už lakroso lazdų ir futbolo kamuolių, mineralinio vandens butelių
bei šokolado popierėlių, suprantu, ką turėjo omeny Džeisas. Vienintelis man tinkantis maudymukas –
dviejų miniatiūrinių juodos dirbtinės odos skiaučių bikinis. Daugiau nieko, išskyrus Džeiso Stouni
Bėjaus futbolo komandos šortus ir ištisinį maudymuką, kuris tiktų Petsei. Jis tikriausiai irgi Alisos.
Taigi įsispraudžiu į juodą neva odinį bikinį, pasiimu rankšluostį ir žingsniuoju į paplūdimį
stengdamasi atrodyti nerūpestinga.
Nelabai pavyksta.
Džeisas pažvelgia į mane, nurausta, vėl pasižiūri ir brenda gilyn. Timas pamato mane ir sako:
– Dieve šventas, tikra pupytė!
– Jis Alisos, – sakau aš. – Plaukim.

Likusią dienos dalį tinginiaujame. Džeisas, Timas ir aš gulime paplūdimyje, moliuskų restorane
nusiperkame dešrainių ir dar kiek pasivoliojame. Galiausiai nuvažiuojame pas Garetus ir apsistojame
prie baseino. Džordžas įsitaiso šalia manęs.
– Man patinka tavo maudymukas. Bet dabar tu panaši į vampyrę. Ar esi mačiusi šikšnosparnį
vampyrą? Ar žinai, kad iš tikrųjų jie į plaukus neįsivelia? Tai mitas. Jie labai gražūs. Jie siurbia tik iš
karvių ir panašiai. Bet kraują, ne pieną.
– Ne, niekada nesu mačiusi, – atsakau. – Ir netrokštu pamatyti, kad ir kokie gražūs jie būtų.
Trinkteli galinės durys ir prie baseino atsklendžia švytinti Endė. Ji susmunka prie tvoros ir
dramatiškai užmerkia akis.
– Pagaliau tai įvyko.
– Kailas Komstokas? – teiraujuosi aš.
– Taip! Pagaliau jis mane pabučiavo. Ir… – ji nutyla, – kažkodėl truputį skaudėjo. Jis irgi nešioja
kabes. Bet vis vien buvo nuostabu. Be to, jis tai padarė visiems matant. Lyg ir po parado? Prisiminsiu
amžinai. Tai bus mano paskutinė mintis prieš amžiams užmerkiant akis. Paskui, kai nusipirkome ledų,
jis vėl mane pabučiavo, paskui, kai…
– Supratome, – nutraukia ją Džeisas. – Džiaugiuosi dėl tavęs, Ende.
– Ir kas toliau? – sunerimsta ji. – Gal kitą kartą jis įkiš liežuvį?
– Šįkart neįkišo? – negali patikėti Timas. – Jėzau.
– Ne. O ar turėjo? Gal mes neteisingai tai darėme?
– Ende, tokiuose reikaluose taisyklių nėra. – Džeisas atsigula ant rankšluosčio greta manęs ir
Džordžo.
 – O turėtų būti, – ginčijasi Endė. – Nes kaip kitaip susigaudysi? Tai ne tas pats, kaip bučiuoti savo
lovos koją arba vonios veidrodį.
Džeisas su Timu pratrūksta kvatotis.
– Be liežuvio, – sumurma Džeisas.
– Arba tik su savu. Bet vienam gerai neišeina, – juokiasi Timas.
– Kam bučiuoti savo lovos koją, Ende? Juk neskanu. – Džordžas suraukia nosytę. Endė piktai
nužvelgia visus tris vaikinus ir nuplasnoja atgal į namą.
Timas pasiima smokingą, iš vidinės kišenės išsitraukia cigarečių pakelį ir vieną iškrato į delną.
Džordžas išplečia akis.
– Čia cigaretė? Ar čia cigaretės?
Timas neatrodo bent kiek sutrikęs.
– Žinoma. Ar tu nieko prieš?
– Jeigu jas rūkysi, mirsi. Tavo plaučiai pajuos ir susitrauks. Tada numirsi. – Džordžas staiga
susigraudena. – Nemirk. Nenoriu, kad tu mirtum. Mačiau, kaip mirė Džeiso žiurkėnas, jis visas
pastiro, jo akytės buvo atmerktos, bet nebeblizgėjo.
Timas nieko nesupranta. Jis žvilgteli į Džeisą tarsi prašydamas paaiškinimo. Džeisas tik žvilgteli į
jį.
– Velniava, – taria Timas ir įdeda cigaretę atgal į pakelį. Jis atsistoja, nužirglioja prie vandens ir
neria.
Džordžas atsigręžia į mane.
– Ką tai reiškia? Taip ar ne?
Pro užpakalines duris galvą iškiša ponia Garet.
– Džeisai… vėl sugedo atliekų smulkintuvas. Ar gali padėti?
Garetai turi fejerverkų, kaip man paaiškina ponia Garet, gautų iš jos brolio Henko, kuris gyvena
pietuose ir kasmet jų atsiunčia nelegaliai. Tad vasaros dangui vakarėjant, mes visi susirinkę Garetų
pievelėje.
– Džekai! – įspėja ponia Garet. – Tik nenusidegink rankos! Kodėl turiu tai kartoti? Sakau
kiekvienais metais.
– Jeigu nusideginsiu, – atsako ponas Garetas, dėdamas keletą raketų į ratą, padarytą iš akmenų, –
paduosiu į teismą tavo brolį. Jis niekada neatsiunčia instrukcijų. Džeisai, uždek!
Džeisas uždega ilgą degtuką ir perduoda tėvui. Ponia Garet apkabina Džordžą ir Petsę.
– Tu vis tiek jų neskaitytum! – sušunka ji, degtukas suliepsnoja mėlynai, ir į nakties dangų šauna
raketos.
Užgesus fejerverkui, aš pasisuku ant šono ir smiliumi vedžioju Džeiso veido linijas.
– Tu man nė karto negrojai, – sakau jam.
– Mmm? – jo balsas mieguistas.
– Mačiau, kad Endė ir Dafas groja savo instrumentais. Sakai, kad moki groti gitara. Bet niekada
nesu mačiusi tokio teiginio įrodymo. Kada sugrosi man baladę?
– Ak, turbūt niekada.
– Kodėl? – klausiu ir pirštu vedžioju jo tamsų antakį.
 – Nes tai skambėtų neįtikėtinai nevykusiai, be to, atrodytų kvailai. O aš stengiuos nieko nedaryti
nevykusiai, juo labiau – nesielgti kvailai.
Jis vėl atsigula ant nugaros ir rodo į juodą dangų.
– Na, kokios šitos žvaigždės? O šitos?
– Vasaros trikampis. Čia Vega, Denebas ir Altayras. O štai ten… Lyra, Šaulys… – smiliumi
brėžiu taką tarp žvaigždžių.
– Man patinka, kad žinai tokius dalykus, – šnabžda Džeisas. – Ei, ar tai ne krintanti žvaigždė? Juk
ją pamačius galima sugalvoti norą, ar ne?
– Džeisai, tai lėktuvas. Ar matai raudoną užpakalinį žibintą?
– Dieve. Supratau. O taip stengiuos nepasirodyti nevykusiai ir kvailai.
Aš juokiuosi, pasilenkiu ir pabučiuoju jam į kaklą.
– Bet jeigu nori, gali sugalvoti norą ir pamatęs lėktuvą.
– Kažkodėl nebeįdomu, – atsako jis prisitraukdama mane artyn. – Be to, ko dar galėčiau norėti?
 Dvidešimt aštuntas skyrius

– Sveika, brangioji. – Balsas vėsus kaip vanduo. – Ar nori man ką nors pasakyti?
Tyliai uždarydama duris sustingstu vietoj. O Dieve. Kaip galėjau nepastebėti mamos
automobilio? Maniau, kad fejerverkai ir garlaivis užtruks ilgiau. Kaip galėjau taip vėlai užsibūti?
– Niekada nemaniau, kad kada nors tau šitaip padarysiu. – Dabar balsas linksmas, pakeliu galvą ir
pamatau ant sofos Treisę, žiūrinčią į mane ir purtančią galvą.
Buvau užmiršusi, kaip tobulai ji moka pamėgdžioti mamos balsą, kuris kartu su jos įspūdingu
sugebėjimu klastoti parašą yra išgelbėjęs ją nuo klasės ekskursijų, į kurias ji nenorėdavo važiuoti,
kontrolinių darbų, kuriems ji nebūdavo pasiruošusi, ir sveikos gyvensenos pamokų, kuriose jai
būdavo nuobodu.
Aš imu juoktis ir giliai įkvepiu oro.
– Dieve, Treise. Vos negavau širdies smūgio.
Ji patenkinta šypsosi.
– Mama paskambino lygiai vienuoliktą, kad įsitikintų, ar tu namie. Aš jai pasakiau, kad tu jau
seniai guli savo lovelėje ir sapnuoji saldžius nekaltus sapnelius. Gerai, kad ji tavęs dabar nemato. –
Treisė atsistoja, prieina prie manęs ir atsuka mane į veidrodį. – Tai kas tas vaikinas?
– Nėra… – žiojuos sakyti.
– Samanta, labai prašau. Tavo plaukai susivėlę, lūpos paburkusios ir tau reikėtų to kvailo
„Pusrytinės“ šalikėlio, kad paslėptų štai šitą mėlynę. Aš klausiu dar kartą: kas tas vaikinas?
Aš tikrai raudona ir susivėlusi, tokią matydavau Treisę daugybę kartų, bet dar nesu įpratusi tokios
matyti savęs.
– Tu jo nepažįsti, – sakau bandydama susiglostyti plaukus. – Prašau, nesakyk nieko mamai.
– Mažoji panelė Tobulybė turi slaptą meilužį! – krizena Treisė.
– Mes ne… Mes dar ne…
– Ak, – atsako Treisė, nesujaudinta mano prisipažinimo. – Sprendžiant iš tavo veido išraiškos, tai
tik laiko klausimas. Aš tave išgelbėjau. Dabar pasakok. Jeigu aš jo nepažįstu, turi būti kokia nors
priežastis. Maldauju, pasakyk, kad jis nėra vaikinas, dėl kurio mama nualptų.
– Jai nepatiktų, – pripažįstu aš.
– Kodėl? Jis narkomanas? Alkoholikas?
– Garetas, – atsakau. – Kaimynas.
– Dieve padėk, Samanta. Tu linksti į kraštutinumus. Kas galėjo pamanyti, kad tapsi tokia
maištautoja? Ar tai tas su odine striuke ir motociklu? Jeigu taip, tu pasmerkta. Mama tave užrakins ir
neišleis, kol tau sueis trisdešimt penkeri.
Aš nekantriai atsidūstu.
– Ne tas… jaunesnis brolis. Džeisas. Kuris, ko gero, pats nuostabiausias žmogus, kokį esu
sutikusi… puikus, šaunus… geras. Jis… aš… – man pritrūksta žodžių ir pirštais pasitrinu lūpas.
– Tu žuvus, – suaimanuoja Treisė. – Jau vien tavęs klausantis aišku, kad jis tave užvaldė. Neturi to
leisti, kad ir koks nepaprastas tas dabita tau atrodo. Jeigu sugulsite, elkis taip, kad jis manytų, jog
darai jam paslaugą. Antraip prašaisi, kad tavim pasinaudotų ir mestų.
Tai mano sesė, ta nepagydoma romantikė.

Ką gi. Kitą rytą rašau Nenei žinutę.

????, atsako ji.
dar laive? kas nutiko?
ne. danielius turėjo grąžinti, kad tėvai nesužinotų, jog jis buvo išplaukęs visai nakčiai. aš namie.
ir???
kur tu?
Aš paplūdimyje prieš savo pamainą baseine stebiu, kaip ponas Garetas treniruoja Džeisą. Kaip tik
dabar Džeisas bėga vandenyje įsibridęs iki kelių, išlipa padaryti atsispaudimų ir vėl brenda į
vandenį. Jeigu prieš kelias savaites kas būtų man pasakęs, kad tai bus įdomu, būčiau nusijuokusi.
Mano pirštai lūkuriuoja, abejoja, ar verta viską išpasakoti Nenei, bet imu ir parašau: paplūdimyje.
Duok dešimt, atrašo ji.
Nenė išdygsta po penkiolikos minučių, kai Džeisas vėl parkrenta ant smėlio daryti atsispaudimų.
– O, dabar suprantu, – atsako ji gudriai šypsodama. – Maniau, kad plaukioji arba nori pagauti
rytinės saulės. Bet viskas dėl draugo, ar ne, Samanta?
Aš nekreipiu į jos žodžius dėmesio.
– Kas atsitiko Danieliui?
Nenė krinta ant nugaros, ranka užsidengia akis – beveik taip pat, kaip vakar darė Timas. Net po
šitiek metų mane stulbina, kaip jiedu nesąmoningai vienas kitą atkartoja. Ji prisimerkia nuo saulės,
paskui apsiverčia ant pilvo ir atsuka į mane rimtas pilkas akis.
– Laive? Na, nuplaukėme iki Rokio parko, ten prisišvartavome, pasėdėjom, pavalgėm. Paskui
nuplaukėm iki sąsiaurio. Danielius paplaukiojo, bet aš išsigandau, kad ten gali būti baltųjų ryklių. Jis
man aiškino, kad rykliams ten per šalta, bet…
– Nene! Juk žinai, kad ne tai turiu omeny.
– Tikrai? – naiviai paklausia ji, paskui atlyžta. – Tu klausi, ar savo santykiuose mudu su
Danielium Perėjome Į Kitą Pakopą?
– A, ne. Kas gi taip vadina? – Sviedžiu į ją kriauklę…
– Danielius. – Nenė atsisėda ir dabar žiūri į jūrą nuo saulės prisidengusi akis. – Mes neperėjome.
– Nes?.. Nusprendėte, kad nepasiruošę? Ar Danielius ne tai turėjo omeny?
Džeisas brenda atgal į vandenį, masažuojasi šlaunį, lyg ją būtų sutraukęs mėšlungis.
– Kam jis tai daro? – klausia Nenė. – Tai panašu į kankinimą. Aš vis laukiu, kada jo tėtis pasiims
žarną ir šaltu vandeniu apipils jam veidą. Arba lieps jam dainuoti vieną iš tų vyrų dainų – „Mūsų
lėktuvų sparnai iš švino, viens du trys…“
– Jis treniruojasi futbolo sezonui, – paaiškinu Nenei ir metu į ją dar vieną rausvą kriauklelę. – Tu
išsisukinėji nuo klausimo.
– Danielius turėjo omeny kaip tik tai. Aš irgi tai turėjau omeny. Bet paskutinę akimirką… tiesiog
negalėjau. – Nenė atsisėda, prisitraukia prie krūtinės kelius ir nuleidžia smakrą. – Jis per ilgai
kalbėjo. Iš pradžių padavė man vyno, tada būtų buvę gerai, bet jis būtinai norėjo paaiškinti, jog šito
reikia, kad nustočiau varžytis. Tada jis ėmė visaip išvedžioti, koks tai svarbus žingsnis ir kad jis
neatšaukiamas, kad tai Visiems Laikams Pakeis Mūsų Santykius. Aš laukiau, kada jis ištrauks
sutarties tekstą.
– Kaip seksualu, pupyt, – ištariu aš.
– Aš tą žinau! Tai yra… Suprantu, kad gyvenime nebūna kaip filme „Meilė nepažįstamajam“. –
Tai mėgstamiausias Nenės filmas, su jos numylėtiniu Stivu Makvinu ir Natali Vud. – Aš nesitikiu…
varpų ir gitarų. Na… bent jau ne iš Danieliaus. – Ji nuleidžia galvą. – Gal net niekada.
Aš stebiu Džeisą, ir jis, lyg pajutęs, atsisuka ir nusišypso man akinama šypsena.
– Kodėl ne, Nene? – švelniai klausiu jos.
– Aš daug apie tai mąstau. – Nenė kramto jau ir taip trumpą nykščio nagą – įprotis nuo darželio
laikų. Aš paimu jos ranką ir atitraukiu nuo burnos – įprotis nuo darželio laikų. – Tarp mūsų nebus
beprotiškos aistros. Mes draugaujame jau dvejus metus… Vienas kitam tinkame. Nebūtų nejauku.
Ponas Garetas pakelia aukštyn nykštį ir sušunka Džeisui:
– Puiku, sūnau!
– Džoelis, – atsako Džeisas giliai ir nelygiai kvėpuodamas, – nubėgtų greičiau. Man taip atrodo.
– O man nepavykdavo, – sako jam ponas Garetas. – Bet vis vien koledžai dėl manęs varžėsi. Tau
puikiai sekasi. – Jis paploja Džeisui per petį.
– O gal turėtų būti geriau nei „jauku“, Nanete?
Nenė ištraukia ranką iš manosios ir spokso į savo mažojo pirštelio nagą.
– Realiame pasaulyje? Mama man yra davusi tik vieną patarimą dėl sekso: „Kai tekėjau, buvau
nekalta. Nedaryk tos pačios klaidos.“
Aš vėl atitraukiu jos ranką, ir ji juokais man suduoda. Džeisas parpuola ant žemės ir daro
atsispaudimus. Matau, kad jo rankos dreba.
– Kai man prasidėjo menstruacijos, mama paaiškino, kaip tai daroma, paskui prisakė niekada
neužsiimti seksu.
– Tokia taktika puikiai pasitarnavo Treisei. – Nenė sukikena, suraukia antakius ir nuseka mano
žvilgsnį.
– Danielius keliauja. – Ji braižo pirštu smėlyje. – Žinoma. Jis abiturientas, jis anksti apsisprendė
stoti į MTI. Tuo mudu panašūs… Daugiau nieko nenoriu, tik dingti iš čia. – Ji mosteli ranka už
horizonto, lyg tuo vienu judesiu norėtų jį ištrinti. – Rudenį mausiu į Kolumbijos universitetą, pabėgsiu
nuo Timo, mamos ir tėčio, ir… nuo visko.
– Nene… – prabylu aš, bet nebežinau, ką sakyti toliau.
– Kuo jis taps, tas Garetų vaikinas? – klausia Nenė. – Noriu pasakyti, kad dabar jis žavingas,
dievaži. Bet po penkerių, dešimties metų… Kaip ir jo tėvas. Turi šiokią tokią metalo dirbinių
krautuvėlę šiame provinciniame Konektikuto miestelyje. Prisigimdė per daug vaikų… Mudu su
Danielium gal ir negyvensim kartu, bet… bent jau… jis netemps manęs žemyn.
Jaučiu, kad peršti veido odą.
– Nene, tu net nepažįsti Džeiso, – prabylu aš, bet kaip tik tuo metu jis pribėga prie mūsų,
pasilenkia uždėjęs plaštakas su išskėstais pirštais ant pražergtų šlaunų ir gaudo orą.
– Sveikos, Seme, Nene. Atsiprašau, tuoj atgausiu kvapą. Tėti, turiu baigti.
– Nubėk dar kartelį, – liepia jam ponas Garetas. – Susiimk. Tu gali.
Džeisas purto galvą, gūžteli mums pečiais, bet vis tiek brenda į vandenį.
 Dvidešimt devintas skyrius

Visų didžiulei nuostabai ir tikriausiai savo paties, mamos rinkimų štabe Timas klesti. Jis registruoja
rinkėjų skambučius nutaisydamas dvidešimt skirtingų akcentų. Įkalba paprastus žmones, kurie tiki
mama, parašyti į vietinius laikraščius apie tai, kaip pasikeitė jų gyvenimas, nes senatorė Greisė Rid
nebuvo abejinga. Po dviejų savaičių jis jau mamai rašo trumpas kalbas. Mama su Klėjum nesiliauja
apie jį kalbėję.
– Kaip tas vaikis sugeba suktis, – neatsistebi Klėjus, mums važiuojant į dar vieną susitikimą su
rinkėjais, kuriame aš stovėsiu šalia mamos ir stengsiuosi pasirodyti gera dukra, remianti savo mamą.
– Jo puiki orientacija ir jis gudrus. Mąsto tvirtai stovėdamas ant žemės.
– Ką gi. Pasirodo, kad visa ko esmė – manipuliacijos detalėmis… ir žmonėmis, – pareiškia
Timas, kai perpasakoju jam Klėjaus žodžius. Mes tūnome Garetų kieme, o Džeisas remontuoja
mustangą. Aš sėdžiu ant variklio dangčio pasitiesusi apklotą, kurį gėdydamasis man įsiūlė Džeisas
sakydamas, jog nenori, kad susibraižytų dažai. Jis tvarko kažkokius laidus. – Kas galėjo pamanyti, jog
šitiek metų melavimo ir niekų tauškimo kada nors pravers?
– Ir tau dėl to nei šilta, nei šalta? – klausia Džeisas. – Ei, Seme, ar gali man paduoti veržliaraktį?
Dievas žino, ką veikė vyrukas, kuriam priklausė šis automobilis. Dalyvavo šonaslydžio varžybose?
Sankaba visiškai sudegusi… ir pavarų dėžė kelia triukšmą. Be to, atsipalaidavusios važiuoklės
svirtys.
– Šnekėk žmonių kalba, biče, – paprašo Timas paduodamas Džeisui veržliaraktį. Tas guli po
automobiliu, smarkiai pluša, ir man kyla noras pabučiuoti jo suprakaitavusį kaklą. Aš netenku
savitvardos.
– Kažkas nesirūpino šia mašina, – atsako Džeisas. – Bet tu – atleisk, Seme, – tu, Timai, juk netiki
tuo, ką skelbia Greisė Rid. Tu net ne respublikonas. Ar nemanai, kad neteisinga jai padėti?
– Žinoma, – nerūpestingai sutinka Timas. – Bet ar buvo laikas, kai nesijaučiau, kad darau kažką
neteisingai? Ne pirmas kartas.
Džeisas lėtai išsirango iš po mustango.
– Ir tu nesijauti dėl to blogai? Aš nesuprantu, kaip tai įmanoma.
Timas gūžteli pečiais.
Džeisas pasikedena plaukus – paprastai taip daro, kai būna sutrikęs ar abejoja.
– Taigi, Nenė su savo draugu šį savaitgalį išvyko į Niujorką, – burba Timas.
Aš išsigąstu. Nežinojau, kad Nenė važiuoja kažkur su Danielium.
– Iš to, ką matau, man atrodo, kad jis pasipūtęs gaidys, kuris galų gale įskaudins Nenę. Bet ar aš ją
bandžiau sustabdyti? Ne. Esu padaręs tūkstančius klaidų. Laikas senutei Nano atsigriebti.
Džeiso pirštai įrankių dėžėje kažką sugniaužia. Jis vėl nušliuožia po automobiliu.
– Ar tau geriau, kai ji nelaiminga?
– Galbūt. – Timas užsiverčia mineralinio butelį, kurį laiko apsikabinęs visą pastarąjį pusvalandį.
– Bent jau nebūsiu vienas.
 – Samanta, nesikūprink. Atsistok tiesiai ir šypsokis, – sušnabžda man mama. Stoviu šalia jos
„Amerikos revoliucijos dukterų“ susirinkime, sveikinuosi su žmonėmis paduodama ranką. Mes čia
jau pusantros valandos ir aš kokius penkiolika milijonų kartų kartoju: „Prašau paremti mano mamą. Ji
nuoširdžiai rūpinasi Konektikuto valstija.“ Ir ji tikrai rūpinasi. Tai tiesa. Sulig kiekvienu renginiu aš
jaučiuosi vis prasčiau, vis labiau kyla kaltės jausmas dėl tų dalykų, kuriais ji rūpinasi.
Aš nesu politinis padaras. Apie tai, kas vyksta, sužinau iš laikraščių ir diskusijų mokykloje, bet
nevaikštau į mitingus ar piketus. Visgi atotrūkis tarp to, kuo tikiu aš, ir kuo tiki mano mama, regis,
kasdien vis didėja. Esu girdėjusi Klėjų jai sakant, kad labai gerai, jog Beno Kristoferio silpniausia
vieta yra per didelis liberalumas, todėl kuo labiau mama kryps į priešingą pusę, tuo geriau. Bet… kai
ji dalyvavo rinkimuose aną kartą, man buvo vienuolika. Ir tuomet ji varžėsi su vienu tokiu maniaku,
kuris norėjo naikinti valstybės remiamą švietimą.
Tačiau šįkart… Įdomu, kiek politikų vaikų mąstė taip, kaip dabar mąstau aš, kiek jų spaudė ranką
gausybei rinkėjų ir kartojo: „Paremkite mano mamą“, o tuo pat metu galvojo: „Tik ne tai, ką remia ji.
Nes aš to neremiu.“
– Šypsokis, – šnypščia pro dantis mama ir pasilenkusi klausosi smulkutės žilagalvės senutės, kuri
pyksta dėl kažkokios naujos statybos Didžiojoje gatvėje.
– Juk pastatai turi dailiai atrodyti, o šitas taip neatrodo! Aš kovoju, senatore Rid, kovoju!
Mama sumurma kažką raminamo, kad reikia pasižiūrėti, ar tai nepažeidžia įstatymų, ir kad
paprašys savo darbuotojų pasidomėti.
– Kiek dar? – šnabždu jai.
– Kol baigsis, jaunoji panele. Kai dirbi žmonių labui, tenka dirbti viršvalandžius.
Žvelgiu į tolį, į vieną iš mamos plakatų, atremtų į trikojį – GREISĖ RID, KOVOTOJA UŽ MŪSŲ
PROTĖVIUS, MŪSŲ ŠEIMAS IR MŪSŲ ATEITĮ, – ir stengiuosi nepastebėti už stiklinių durų
smaragdu tviskančio baseino. Kaip norėčiau šokti į jį. Man karšta ir nepatogu su paraukta po krūtine
tamsiai mėlyna suknele, kurią mama man liepė užsivilkti: „Šios moterys itin konservatyvios, Samanta.
Privalai rodyti kuo mažiau odos.“
Man kyla beprotiškas noras nusiplėšti suknelę. Jeigu visi imtų klykti ir alpti, mes galėtumėm
važiuoti namo. Kodėl nepasakiau mamai, kad neisiu? Kas aš, pelytė? Marionetė? Klėjus valdo mamą,
o mama valdo mane.

– Nebūtina visą laiką atrodyti tokiai nemaloniai, – sako ji įpykusi važiuojant namo. – Kitos
dukterys džiaugtųsi galėdamos dalyvauti tokioje veikloje. Bušų dvynės ėjo visur, kai Bušas
jaunesnysis kandidatavo į prezidentus.
Neturiu ką atsakyti. Timpčioju iš suknelės siūlės išlindusį siūlą. Mama ištiesia ranką ir uždeda ant
manosios, kad liaučiausi. Jos ranka tvirta. Paskui paima mano ranką ir spusteli.
– Vis dūsavai ir brūžinai kojomis. – Ji atsidūsta. – Buvo labai nesmagu prieš žmones.
Pasisuku ir įremiu į ją akis.
– Mama, gal kitą kartą nereikėtų manęs vežtis.
Ji smeigia į mane žvilgsnį ir puikiai supranta, ką noriu pasakyti.
Jos akyse vėl plienas ir ji purto galvą.
 – Nežinau, ką apie tavo spektakliuką pasakys Klėjus.
Klėjus išvyko šiek tiek anksčiau, kad galėtų užsukti į štabą ir užgriebti daugiau atributikos kitam
renginiui, iškylai prie jūros Linden parke, kur, laimė, manęs nereikės.
– Nemanau, kad Klėjus atkreipia į mane dėmesį. Jis mato tik tave, – sakau jai.
Jos skruostus nuskaistina raudonis, ir ji tyliai taria:
– Gal tu ir teisi. Jis labai… atsidavęs.
Keletą minučių mama smulkiai analizuoja Klėjaus išmanymą ir pasišventimą, bet aš klausausi
neįdėmiai ir viliuosi, kad ji kalba iš profesinės pusės. Deja, ne. Pastaruoju metu jis visą laiką mūsų
namuose palieka drabužius, raktus ir kitus daiktus, svetainėje turi savo mėgstamą krėslą, virtuvės
radijuje – savo stotį, kuri jam patinka. Mama perka jo mėgstamą vandenį, kažkokį keistą pietietišką
vyšnių gėrimą. Man rodos, parsisiųsdina jo iš pietų.
Kai mudvi pagaliau namie ir tylėdamos išlipame iš automobilio, aš išgirstu burzgimą ir pamatau
Džoelio motociklą. Bet juo važiuoja ne Džoelis. Tai Džeisas.
Aš sukalbu maldelę, kad jis įvažiuotų į savo kiemą, bet jis mus pastebi, įsuka į mūsiškį ir sustoja.
Nusiėmęs šalmą atbula ranka nusišluosto kaktą ir nusišypso man savo nuoširdžiausia šypsena.
– Sveika, Samanta.
Mama į mane griežtai žvilgteli.
– Ar tu pažįsti šį vaikiną? – klausia ji tyliai.
– Taip, – atsakau pabrėžtinai. – Tai Džeisas.
Kaip visada mandagus jis jau tiesia ranką. Meldžiu, kad neminėtų savo pavardės.
– Džeisas Garetas, kaimynas. Sveiki.
Mama atsainiai paspaudžia jam ranką ir žvilgteli į mane nenusakomu žvilgsniu.
Džeisas žiūri čia į vieną, čia į kitą, palaukia, paskui užsimaukšlina šalmą.
– Važiuoju pasivažinėti. Seme, nori kartu?
Svarstau, kiek turėsiu bėdos, jeigu sutiksiu. Užrakinta namie iki trisdešimties? Kas žino? Kam tai
rūpi. Staiga suvokiu, kad man nesvarbu. Lindėjau sausakimšoje salėje valandų valandas
apsimetinėdama, ir prastai, kad esu tokia duktė, kokios nori mama. Dangus virš galvos akinamai
žydras, horizontas platus. Pajuntu netikėtą ūžesį, tarsi vėjo, bet iš tiesų tai kraujas, ūžtelėjęs man į
ausis, kaip kad būdavo, kai mudu su Timu, dar maži, paplūdimyje stačia galva nerdavome į aukštas
bangas. Permetu koją per motociklo galą ir pasiimu atsarginį šalmą.
Nuskriejame kaip raketa. Priglundu veidu Džeisui prie peties tyčia nesigręžiodama į mamą, bet vis
vien bijau, kad mus tuoj pasivys sirenos arba sraigtasparniai su specialiųjų pajėgų būriu. Netrukus
nuo viso to mane išgelbsti didžiulis malonumas. Vėjas plaka mano plaukus, rankos tvirčiau
apsikabina Džeiso liemenį. Kurį laiką jis važiuoja smėlėta Pakrantės gatve, kurios abi pusės
apžėlusios augalija, paskui per miestą, visišką priešingybę, su tvarkingais raudonais ir baltais
dviaukščiais namukais ir lygiais tarpais augančiais klevais. Paskui vėl Pakrantės gatve prie
paplūdimio. Jis išjungia variklį Makgvairo parke, netoli vaikų žaidimų aikštelės, kurioje seniai nesu
buvusi. Čia sustodavau pakeliui iš vaikų darželio.
– Na, Samanta. – Džeisas nusiima šalmą, pakabina ant vairo ir ištiesia ranką, kad padėtų man
nusiropšti nuo sėdynės. – Matyt, esu iš kitos kastos. – Jis nusigręžia ir sportbačiu nuspiria žemėn
motociklo stovą.
– Atleisk, – sakau jam susimąsčiusi.
– Pirmą kartą susitikau su tavo mama. Maniau, kad ji tiesiog griežta. Tau. Nežinojau, kad man. Ar
mano šeimai.
– Ne. Ne visai. – Kalbu trumpais, kapotais sakiniais. Negaliu atsikvėpti. – Ji tokia. Ji… atleisk…
Ji… iš tų žmonių, kurie parduotuvėje sako pastabas. Bet aš kitokia.
Džeisas kilsteli smakrą, ilgai į mane žiūri. Aš irgi žvelgiu tiesiai į jį, noriu, kad jis manimi
patikėtų.
Jo veidas – graži, neiššifruojama kaukė, kokios iki šiol jis nėra dėvėjęs. Staiga supykstu.
– Liaukis. Nustok sprendęs apie mane pagal tai, ką padarė mano mama. Ji – ne aš. Jeigu ruošiesi
apie mane spręsti pagal tai, kaip ji elgiasi, vadinasi, esi toks pat kaip ir ji.
Džeisas nieko neatsako, tik sportbačiu baksnoja į žemę.
– Nežinau, – pagaliau ištaria jis. – Negaliu nepastebėti, kad… tu esi mano gyvenime… mūsų
namuose, su mano šeima, mano pasaulyje. Bet ar aš tikrai esu tavajame? Mūsų susitikimas klube buvo
keistas. Tu net nepapasakojai apie mane savo geriausiai draugei. Aš niekada… – Purtydamas galvą
jis abiem rankom persibraukia per plaukus. – Nesu pas tave vakarieniavęs. Arba… na, nežinau,
nesusipažinęs su tavo seserim.
– Jos visą vasarą nėra, – paaiškinu silpnu balsu.
– Supranti, ką turiu omeny. Turiu omeny… tu visur būni su manim. Mano kambaryje, krautuvėje,
padedi man treniruotis, bet tik… ten. O kur aš būnu su tavim? Tiesą sakant, nežinau.
Man užgniaužia gerklę.
– Tu irgi su manim būni visur.
– Tikrai? – Jis nustoja spardęs žemę ir prieina, nuo jo kūno sklinda šiluma, akyse skausmas. – Ar
tu tuo tiki? Man atrodo, kad arčiausiai tavęs esu ant tavo stogo… arba tavo kambary. Ar tu tikra, kad
tau tai paprasčiausiai ne… kaip čia pasakius… ne pramoga?
– Pramoga? Nes draugauju su kaimynu?
Džeisas žvelgia į mane ir lyg norėtų nusišypsoti, bet jam nepavyksta.
– Turi pripažinti, Seme, kad tavo mama nežiūrėjo į mane kaip į kaimyną. Neatrodė, kad ji norėjo
kaimyniškai atnešti mums puodą su troškiniu ar ką nors tokio. Tai buvo labiau panašu į atgrasymą.
Man atlėgsta, kad jis juokauja, ir nusiimu šalmą.
– Tai mano mama, Džeisai. Niekas nėra manęs vertas. Jos akimis žiūrint. Mano pirmasis vaikinas
Čarlis buvo iškrypęs sekso fanatikas, kuris tenorėjo manimi pasinaudoti ir po to atsikratyti. Paskui
Maiklas, tas emo vaikinas, tu jį matei, buvo vienišas narkomanas, kuris tikriausiai norėjo pripratinti
mane prie narkotikų, o paskui nužudyti prezidentą.
– Palyginti su jais, turėjau atrodyti neblogai. Bet vargu. – Jis susigūžia.
– Tai dėl motociklo.
– O, tikrai? – Džeisas paima mane už rankos. – Primink man, kad kitą kartą užsivilkčiau Džoelio
odinį švarką.
Jis parodo į krūmynus akligatvio gale, už supimosi lentos, laipynės ir sūpuoklių. Makgvairo
parkas labai tvarkingas, čia viskas apgalvota, bet kai tik pasuki už aikštelės, žole apaugusiu šlaitu gali
nusileisti žemyn pro laukinį avietyną, paskui ilgas labirintas iš riedulių nuveda tave į patį upės vidurį.
Jais galima nušokuoti ir atsisėsti ant didžiulės, plokščios granito uolos, kuri gerokai nutolusi nuo
kranto.
– Žinai šitą slėptuvę? – klausiu aš.
– Maniau, kad ji tik mano. – Jis nusišypso, gal kiek santūriai, bet vis tiek šypsosi. Aš jam irgi
nusišypsau galvodama apie mamą. Šypsokis, Samanta. Šįkart niekam nereikia manęs raginti.
Braunamės per brūzgynus šalin nuo veido lenkdami atsikišusias šakeles, paskui šokam nuo akmens ant
akmens, pagaliau pasiekiame į plaustą panašų akmenį upėje. Džeisas atsisėdęs sulenkia kelius ir
apsikabina juos rankomis, aš atsisėdu šalia. Suvirpu prisiminusi, kad čia būna daug vėsiau, nes virš
upės pučia vėjas. Netardamas nė žodžio jis nusivelka savo nertinį su gobtuvu ir paduoda man. Viską
aplink užlieja dienos šviesa, mus gaubia upės kvapas, toks šiltas ir sūrstelėjęs. Viskas pažįstama ir
aišku.
– Džeisai!
– Ką? – Jis pakelia ant uolos gulinčią lazdą ir numeta tolyn į vandenį.
– Man reikėjo jai anksčiau pasakyti. Atleisk man. Ar mes vėl draugai?
Kurį laiką jis nieko nesako, tik stebi, kaip vis platyn sklinda raibuliai. Bet tada:
– Draugai, Seme.
Aš atsigulu ant uolos ir žvelgiu į dangaus žydrynę. Džeisas atsigula greta ir rodo.
– Raudonuodegis suopis.
Mudu sekame, kaip suopis suka ratus, paskui Džeisas paima mano ranką, suspaudžia ir
nebepaleidžia. Aplink dūsauja upė, mažutės mano kūno pavaros, visą dieną lėkusios pasiutusiu tempu,
sulėtėja iki tingaus suopio greičio ir ramaus mano širdies plakimo.
 Trisdešimtas skyrius

Gerai, kad turime tokių akimirkų, nes vos įžengusi į namus pajuntu nuo mamos atsklindantį įsiūtį.
Dulkių siurblio riaumojimą išgirstu dar neatidariusi durų, o kai atidarau, ji šėlsta paskui jį po namus
kietai sukandusi žandikaulius.
Durys užsidaro, ji su įniršiu trūkteli laidą iš lizdo ir atsigręžia į mane lyg kažko laukdama.
Nesiruošiu atsiprašinėti, tarsi ji būtų teisi, o aš padariusi kažką nedovanotina. Tuomet tai, ką
sakiau Džeisui, būtų melas. Aš jam nebemeluosiu, netgi neišsakydama visos tiesos iki galo.
Nužingsniuoju prie šaldytuvo ir išsiimu limonado.
– Tik tiek? – klausia mama.
– Nori? – pasiūlau jai.
– Tai apsimesi, kad nieko nenutiko? Lyg nebūčiau mačiusi savo nepilnametės dukters sėdančios
ant nepažįstamo žmogaus motociklo.
– Jis nėra nepažįstamas. Tai Džeisas. Kaimynas.
– Aš puikiai žinau, iš kur jis, Samanta. Pastaruosius dešimt metų kenčiau tą netvarkingą kiemą ir tą
triukšmingą gausią šeimą. Ar seniai pažįsti šį vaikiną? Ar dažnai važinėjies su juo motociklu dievai
žino kur?
Aš gurkšteliu limonado ir atsikrenkščiu.
– Ne, tai buvo pirmas kartas. Tai ne jo motociklas, o brolio. Džeisas sutaisė tavo dulkių siurblį,
kai tu išmetei… kai jis sugedo.
– Ar už tai jis atsiųs man sąskaitą? – klausia mama.
Aš išsižioju.
– Tu juokauji? Jis taip pasielgė norėdamas būti malonus. Nes jis geras žmogus ir aš jo paprašiau.
Jam nereikia tavo pinigų.
Mama pakreipia galvą ir įdėmiai mane stebi.
– Ar tu draugauji su šiuo vaikinu?
Iš mano lūpų išlekiantys žodžiai drąsesni už mane pačią, bet nepakankamai drąsūs.
– Mama, mes draugai, – atsakau. – Man septyniolika. Aš pati renkuosi sau draugus. – Šitaip
mamai dėsto Treisė, bet ne aš. Kai klausydavausi jų ginčų, norėdavau tik, kad sesuo nutiltų. Dabar
suprantu, kodėl ji negalėdavo nutilti.
– Aš tuo netikiu. – Mama pasilenkia po virtuvės kriaukle, išsitraukia „Ajaxo“ dėžutę ir pabarsto
milteliais nepriekaištingai švarų spintelės viršų. – Judu draugai? Ką tiksliai tai reiškia?
Pavyzdžiui, mama, mes nusipirkome sargių ir kada nors, netrukus… Aš taip noriu visa tai ištarti
garsiai, kad bijau, jog žodžiai ims ir išsiverš.
– Tai reiškia, kad jis man patinka. Ir aš jam patinku. Mums patinka kartu leisti laiką.
– Ir ką gi veikiate? – Mama pakelia grafiną su limonadu ir nušluosto po juo susidariusį kondensato
apskritimą.
– Tu niekada šito neklausi Treisės apie Flipą.
 Aš visuomet maniau, kad neklausė, nes nenorėjo išgirsti atsakymo, bet dabar ji kalba tokiu tonu,
lyg sakytų „mums atrodo, jog tai savaime suprantama“.
– Flipas – iš geros, atsakingos šeimos.
– Džeisas – taip pat.
Mama atsidūsta ir nueina prie šoninio lango, pro kurį matyti Garetų veja.
– Pažvelk.
Dafas su Hariu aiškiai pešasi. Dafas mojuoja žaislu lyg kardu grasindamas savo jaunesniajam
broliui, kuris, mums stebint, paima plastikinį kibirą ir sviedžia į Dafą. Džordžas sėdi be kelnių ant
laiptų ir čiulpia ledinuką ant pagaliuko. Ponia Garet žindo Petsę ir laiko knygą, kurią tikriausiai
skaito garsiai.
Mustango variklio dangtis pakeltas, Džeisas kažką taiso.
– Na ir kas? – sakau jai. – Jo didelė šeima. Kodėl tau tai šitaip rūpi? Koks tau skirtumas?
Mama lėtai purto galvą ir stebi juos taip kaip visuomet.
– Tavo tėvas kaip tik iš tokios šeimos. Ar žinai?
Taip. Tikrai. Prisimenu nuotraukas su daugybe žmonių toje dėžėje, kurią kadaise su Treise
atidarėme. Ar tai jo giminės? Nežinau, ko griebtis: ar šio trupinėlio žinių apie tėvo šeimą, ar
susitelkti į tai, kas vyksta dabar.
– Kaip tik tokia, – pakartoja mama. – Didelė, netvarkinga ir jokio atsakomybės jausmo. Ir štai kuo
baigėsi tavo tėvui.
Noriu jai pasakyti, kad nežinau, kuo jam baigėsi. Bet… jis mus paliko. Tad gal ir žinau.
– Tai tėčio šeima. Ne Džeiso.
– Vienas ir tas pats, – sako ji. – Mes kalbame apie atsakomybę.
Tikrai? Man neatrodo, kad kalbame apie tai.
– Mama, ką tuo nori pasakyti?
Jos veidas sustingsta, tik blakstienos mirksi, kaip esu mačiusi sudėtinguose debatuose. Jaučiu,
kaip ji stengiasi suvaldyti pyktį, rasti taktiškų žodžių.
– Samanta, tau visuomet sekdavosi vienas dalykas – teisingai pasirinkti. Tavo sesuo visur puola
užmerktomis akimis, bet tu iš pradžių pagalvoji. Net kai buvai labai maža. Šaunūs sprendimai. Šaunūs
draugai. Turėjai Nenę. Treisė draugavo su ta siaubinga Ema su žiedu nosyje ir su Darbe. Pameni
Darbę? Jos vaikiną ir šukuoseną? Žinau, kad dėl to Treisė ir turėjo bėdų vidurinėje. Neteisingi
žmonės gali atvesti tave prie neteisingų sprendimų.
– Ar tėtis?.. – prasižioju aš, bet ji nukerta.
– Nenoriu daugiau matyti šito Garetų berniuko.
Aš jai to neleisiu – ji neatims iš manęs Džeiso, lyg jis būtų kliūtis jos kelyje arba mano, kaip
kartais išmeta mano nusipirktus drabužius, kurie jai nepatinka, kaip privertė mane mesti plaukimą.
– Mama, tu negali taip kalbėti. Mes nieko blogo nepadarėme. Aš pasivažinėjau su juo motociklu.
Mes draugai. Man septyniolika.
Ji susiima pirštais tarpuakį.
– Samanta, man tai nepatinka.
– O jeigu man nepatinka Klėjus Takeris? Nes man jis nepatinka. Ar tu nustosi su juo draugavusi,
ar nebeleisi jam… – ore parodau kabutes, ko šiaip jau nekenčiu, – patarinėti tau kampanijos
klausimais?
– Tai visiškai kitokia situacija, nepalyginama su tavąja, – šaltai atsako mama. – Mes esame
suaugę ir mokame atsakyti už pasekmes. Tu esi vaikas. Įsitraukei į tai, ko nesupranti ir kuo neturi
pagrindo pasitikėti.
– Aš juo pasitikiu. – Mano balsas kyla. – Ar to nepakanka? Ar ne aš esu ta atsakingoji, kuri priima
protingus sprendimus ir taip toliau?
Mama įlašina ploviklio į plaktuvą, kurį buvau palikusi kriauklėje, įpila vandens ir įnirtingai
šveičia.
– Samanta, man nepatinka tavo tonas. Kai tu šitaip kalbi, aš tavęs nebepažįstu.
Aš įsiuntu. O po akimirkos išsenku. Aš savęs truputį išsigąstu. Niekada nesu šitaip kalbėjusi su
mama, ir mano rankų oda pašiurpsta ne nuo vėsaus kondicionuoto oro. Tačiau pamačiusi, kaip mama
dar kartą meta kritišką, dešimtmetį ugdytą žvilgsnį į Garetus kieme, aš žinau, kur eisiu.
Nueinu prie šoninių durų ir pasilenkiu įsispirti į basutes.
Mama stovi man už nugaros.
– Tu išeini? Mes dar nebaigėme kalbėtis! Neleidžiu niekur eiti.
– Greit grįšiu, – atsakau per petį. Paskui pereinu verandą, pasuku už tvoros ir atsidūrusi kaimynų
kieme uždedu ranką ant šiltos Džeiso nugaros, pasilenkusios virš mustango vidurių.
Jis pasuka į mane veidą, nusišypso ir skubiai riešu nusibraukia kaktą.
– Seme!
– Koks tu įkaitęs, – sakau jam.
Jis paslapčia žvilgteli į mamą, kuri vis dar skaito Džordžui ir žindo Petsę. Dafas su Hariu, matyt,
persikėlė peštis kitur.
– Mmm, ačiū. – Jo balsas sutrikęs.
– Eime su manim. Į mano namus.
– Aš nelabai… man tikriausiai reikėtų palįsti po dušu. Arba užsivilkti marškinius.
Aš traukiu jį už rankos, slidžios nuo prakaito ir tepalų.
– Atrodai gerai ir taip. Eime.
Džeisas žiūri į mane keletą akimirkų ir nuseka iš paskos.
– Gal man reikėjo pasiimti įrankių dėžę? – klausia jis ramiai, kai tempiu jį laipteliais.
– Taisyti nieko nereikia. Ne tokiu būdu.
Būdama lauke girdžiu, kad mama vėl įjungusi dulkių siurblį. Atidarau duris ir pamoju jam užeiti.
Nustebęs Džeisas užeina į vidų.
– Mama! – pašaukiu aš.
Ji nustoja siurbusi sofos pagalvėlę, atsitiesia ir stovi žiūrėdama į mudu. Prieinu ir išjungiu siurblį.
– Mama, tai Džeisas Garetas. Vienas iš tavo rinkėjų. Jis ištroškęs ir norėtų atsigerti tavo
limonado.
 Trisdešimt pirmas skyrius

– Taigi dabar susipažinai su mano mama, – sakau Džeisui tą vakarą atsirėmusi į stogą.
– Iš tiesų. Jaučiausi apstulbęs. Ir labai nejaukiai.
– Bet dėl limonado buvo verta, ar ne?
– Limonadas buvo gardus, – atsako Džeisas. – Bet labiausiai mane apstulbino ta mergaitė.
Aš atsisėdu tiesiai, pasislenku arčiau lango, jį atidarau, įkeliu vidun vieną koją, paskui kitą ir
atsisuku į Džeisą.
– Eikš.
Jis pakelia antakius ir gaubiančiose sutemose švysteli jo šypsena, bet, kol aš rakinu kambario
duris, jis atsargiai įlipa.

– Ramiai, – liepiu jam. – Dabar viską apie tave sužinosiu.

Kiek vėliau Džeisas guli ant nugaros mano lovoje vien su šortais, o aš klūpiu greta.
– Man rodos, tu jau pakankamai gerai mane pažįsti. – Jis ištraukia gumytę man iš plaukų, kad jie
išsileistų ir kristų jam ant krūtinės.
– Ne. Dar daug ką turiu sužinoti. Ar turi strazdanų? Apgamų? Randų? Aš juos visus surasiu. –
Pasilenkiu ir lūpomis prisiliečiu prie jo bambos. – Štai, turi įdubusią bambą. Reikia įsidėmėti.
Džeisas aikteli.
– Nesu tikras, ar galėsiu ramiai išgulėti. Jėzau, Samanta.
– Žiūrėk, čia… – Liežuviu vedu nuo bambos žemyn. – Visgi turi randą. Ar prisimeni, iš kur jis?
– Samanta, kai šitaip darai, aš net neprisimenu savo vardo. Bet nesustok. Man patinka, kai liečiasi
tavo plaukai.
Aš pakratau galvą, ir plaukai dar labiau išsiskleidžia. Įdomu, iš kur toks pasitikėjimas savimi, bet
ar dabar tai svarbu? Matant, kaip jį tai veikia, dingsta bet koks neryžtingumas, bet koks drovumas.
– Su jais nematyti viso vaizdo. – Uždedu rankas ant jo šortų juosmens.
Jo akių vokai užsimerkia, ir jis dar kartą aikteli. Aš lėtai smaukiu juos žemyn truktelėdama ties jo
lieknais klubais.
– Trumpikės. Paprastos. Be animacinių filmukų veikėjų. Taip ir maniau.
– Samanta, leisk ir man pažvelgti į tave. Prašau.
– Ką nori pamatyti? – Aš numaunu šortus iki pat galo. Ir šiek tiek tuo naudojuos, nes mano bravūra
nuslopsta, pamačius Džeisą vien su trumpikėm. Ir kad jis negali prieš mane atsilaikyti.
Na gerai, šį tą žinau apie sujaudinimą. Čarlis tokios būsenos buvo nuolatos. Maiklui būdavo
sunkiau, bet jis visada patraukdavo mano ranką sau ant tarpkojo. Tačiau čia Džeisas, ir nuo tos
minties, kad aš jį jaudinu, man džiūsta burna, kitas mano kūno dalis apima toks troškimas, prie kokio
nesu pratusi.
Jis nubraukia mano plaukus nuo suknelės nugaros, kad surastų užtrauktuką. Jo akys vis dar
užmerktos, bet kai užtrauktukas atsisega, jo akys atsimerkia ir jos tokios spindinčiai žalios, kaip
pavasarį išsiskleidę lapeliai. Jis pirštų galiukais glosto man pečius ir paskui palengva nuvelka
suknelę, paima rankas ir ištraukia jas iš rankovių. Aš suvirpu. Bet man nešalta.
Gaila, kad neturiu gundančių apatinių. Dėviu paprastą liemenėlę, tokią, kurių viduryje būna mažas
kaspinėlis. Bet, kaip mano dėmesį prikausto paprastos Džeiso trumpikės, taip jį, rodos, pakeri mano
paprastutė liemenėlė. Jo nykščiai perbraukia per jos priekį, apvedžioja kontūrus, paskui aplinkui.
Dabar mano eilė giliai kvėptelėti. Bet aš negaliu, nes jo rankos grįžta prie mano nugaros ir ieško
sagties.
Aš pažvelgiu žemyn.
– Aha, tu turi apgamą. – Paliečiu jo šlaunį. – Štai čia. Jis atrodo beveik kaip piršto atspaudas. –
Mano smiliaus galiukas jį visą uždengia.
Džeisas nuima liemenėlę šnabždėdamas:
– Tavo tokia švelni oda. Eikš arčiau.
Guliu ant jo, oda prie odos. Jis aukštas, o aš ne, bet kai šitaip gulime, mūsų kūnai visiškai
sutampa. Visi mano išgaubimai ir įlinkiai atitinka jo kūną.
Kai žmonės kalba apie seksą, atrodo, tarsi tai vien technikos reikalas… arba kad bauginamai
nevaldomas. Toli nuo jausmo, kad tai teisinga, kad esame vienas kitam skirti.
Bet mes tik gulime, toliau neiname. Aš jaučiu, kaip po manimi dusliai plaka Džeiso širdis, kaip jis
truputį išsiriečia susidrovėjęs, kad jo troškimas matyti aiškiau už manąjį. Todėl aš glostau jam
skruostą ir sakau – taip, toji mergina, kuri visą laiką saugojo savo širdį, – aš pirmą kartą sakau:
– Aš tave myliu. Viskas gerai.
Džeisas pažvelgia man tiesiai į akis.
– Taip, – sušnabžda jis. – Tai ir yra, ar ne? Aš irgi tave myliu, manoji Seme.

Keletą dienų po mūsų ginčo dėl Džeiso mama: a) nekalba, tik dūsauja, šaltai į mane žvilgčioja ir
piktai niurna sau po nosim; b) tardo mane, kokie mano planai kiekvienai dienos valandai, ir c)
nustatinėja taisykles:
– Neleidžiu tam vaikinui pas mus lankytis, kol aš būnu darbe, jaunoji panele. Žinau, kas vyksta,
kai paaugliai būna vieni, ir šito mano namuose nebus.
Aš išdrįstu atšauti, kad tokiu atveju mes susirasime patogią galinę automobilio sėdynę arba pigų
motelį. Mudu su Džeisu vis labiau ir labiau suartėjame. Mane traukia jo odos kvapas. Mane domina
kiekviena jo dienos smulkmena, kaip jis analizuoja klientus ir tiekėjus, kaip tiksliai, bet jautriai juos
apibūdina. Mane žavi, kaip jis šypsosi suglumęs, kai aš kalbu, lyg klausytųsi mano balse muzikos ir
gertų mane visą. Man patinka visos jo kūno vietos, kurias pažįstu, ir kiekvieną naują jo kūno lopinėlį
priimu kaip dovaną.
Ar šitaip jaučiasi mama? Ar viskas, ką turi Klėjus, teikia mamai džiaugsmo? Nuo tos minties
man darosi bjauru. Bet jeigu ji taip jaučiasi, tai kas man yra, kad nepatinka, kai jis šalia?

– Turėsi man padėti, mergyt, – sako Timas įėjęs į virtuvę, kur iš orkaitės imu pašildytus fokačios
kvadratėlius ir apibarstau tarkuotu parmezano sūriu. – Jiems reikia dar vyno, bet prašyti manęs pabūti
someljė – ne pati geriausia mintis. Greisė sakė – du butelius „Pinot grigio“. – Jis kalba juokaudamas,
bet prakaituoja ir tikriausiai ne nuo šilumos.
– Kodėl jie tavęs prašė? Maniau, kad esi čia kaip štabo darbuotojas, o ne padavėjas. – Mama
pasikvietė vakarienės dvylika rėmėjų. Maistas užsakytas, tačiau ji tai slepia nuo rėmėjų, ir aš turiu
atnešti iš anksto pagamintus ir pašildytus patiekalus.
– Kartais ribos būna miglotos. Tu neįsivaizduoji, kiek laksčiau parnešti kavos ir spurgų, kai
pradėjau dirbti tavo motinos rinkimų štabe. Ar moki juos atkimšti? – Jis mosteli galva link dviejų
butelių, kuriuos ištraukiau iš apatinės šaldytuvo lentynos.
– Manau, kad sugalvosiu, kaip.
– Aš nemėgstu vyno, – susimąstęs aiškina Timas. – Man niekada nepatiko jo kvapas, jei gali tuo
patikėti. Dabar abu juos išpliumpinčiau lygiai per dvi sekundes. – Jis užsimerkia.
Aš nulupu nuo viršaus aliuminio dangtelį ir suku kamščiatraukį, tokį naujovišką, labiau panašų į
malūnėlį pipirams malti.
– Atleisk, Timai. Jeigu nori pas juos grįžti, aš atnešiu vyną.
– Ne. Ten nuo vaidybos darosi koktu. O ką jau kalbėti apie fanatizmą. Tas vyrukas Lamontas –
tikras pasturgalis.
Pritariu. Stivas Lamontas – mokesčių advokatas, pagarsėjęs savo politiniu nekorektiškumu. Mamai
jis niekada nepatiko, nes jis dar ir moterų niekintojas ir mėgsta juokauti, kad reikia rengtis gedulo
rūbais minint dieną, kai moterys išsikovojo balso teisę.
– Nesuprantu, kodėl jį apskritai pakvietė, – stebiuosi aš. – Klėjus – iš pietų, bet nemanau, kad jis
fanatikas. O ponas Lamontas…
– Jis velniškai turtingas, mieloji. Arba kaip pasakytų Klėjus: „Jis toks pinigingas, kad, kaskart
sušlapus jo jachtai, jis perkasi naują.“ Tai ir yra svarbiausia. Kad galėtų įlįsti į kišenę, jie iškęstų dar
ne tai.
Traukdama kamštį sudrebu, ir jis lūžta.
– O, velnias.
Timas nori paimti butelį, bet aš jį nustumiu.
– Nesijaudink, pabandysiu ištraukti likusį kamštį.
– Timoti? Kur taip užtrukai? – Mama įžygiuoja pro dvivėres duris ir žiūri į mudu.
Aš atkišu jai butelį.
– Garbės žodis! – nervinasi ji. – Jeigu į vidų įkris kamščio trupinių, sugadins visą vyną. – Ji atima
butelį man iš rankų, suraukusi antakius žvilgteli į jį, išmeta į šiukšlių dėžę ir atsidariusi šaldytuvą
ištraukia naują. Jau imsiu iš jos vyną, bet ji pačiumpa kamščiatraukį ir mikliai jį pasuka. Paskui
atkemša ir antrą butelį.
Tada paduoda jį Timui.
– Apeik stalą ir pripildyk svečių taures.
Jis atsidūsta.
– Gerai, Greise.
Iš indų džiovyklės ji paima taurę, prisipila vyno ir išgeria didelį gurkšnį.
– Timai, nepamiršk, kad viešai į mane šitaip nesikreiptum.
– Gerai, senatore. – Jis laiko butelį priešais save taip, tarsi tas galėtų sprogti.
 Mama išgeria dar vieną gurkšnį.
– Labai geras, – praneša ji mums lyg tarp kitko. – Mano galva, ten viskas vyksta sklandžiai. Ką
manai? – Klausimas skirtas Timui, kuris linkteli galva.
– Beveik girdėti, kaip atsiriša kapšelio virvutė, – sako jis. Jo balsas kiek pašaipus, bet mama
nepastebi.
– Na, sužinosi, kai ateis čekiai. – Ji ištuština vyno taurę vienu dideliu mauku, paskui žvilgteli į
mane. – Ar dar liko kiek lūpų dažų?
– Tik kraštelis, – atsakau. Beveik visi pasiliko ant taurės.
Ji nervingai išpučia orą.
– Užlėksiu į viršų ir pasidažysiu iš naujo. Timai, eik pas juos ir pripildyk taures. Samanta, fokačia
jau aušta. Nešk ant stalo ir įpilk alyvuogių aliejaus mirkymui.
Apsigręžusi kaip vėjas ji skuba laiptais į viršų. Iš Timo paimu vyną ir įduodu jam butelį alyvuogių
aliejaus.
– Dėkui, mergyt. Šitas ne taip vilioja.
Apžiūriu taurę su rausva dėme.
– Ji tiesiog prilipdė juos prie stiklo.
Jis gūžteli pečiais.
– Tavo mama nemėgsta prašinėti mėšlo. Ne jos stilius. Jai jau tikriausiai jūra iki kelių.
 Trisdešimt antras skyrius

– Tu nepatikėsi, kas man ką tik nutiko, – praneša Džeisas man vos spėjus atsiliepti telefonu, klube
gavus pertraukėlę. Nusisuku nuo didžiulio lango, jeigu kartais ponas Lenoksas, nepaisydamas
pertraukos ženklo, atūžtų ir tėkštelėtų man pirmą gyvenime baudą.
– Pabandyk.
Jis ima kalbėti tyliau.
– Pameni, kad į savo kambario duris įdėjau spyną? Ką gi, tėtis pastebėjo. Šiandien kraunu prekes
vejos skyriuje, o jis prieina ir klausia, kam ta spyna.
– Aha. – Aš pagaunu vaikigalio, kuris vogčiomis sėlino prie sūkurinės vonios (į ją draudžiama eiti
vaikams, jaunesniems nei šešiolikos), žvilgsnį ir griežtai purtau galvą. Jis nusliūkina. Tikriausiai dėl
mano įspūdingos uniformos.
– Aš jam aiškinu, kad kartais man reikia privatumo, jog kambaryje būname mudu ir nenorime, kad
mus trukdytų tūkstančius kartų.
– Teisingai.
– Žinoma. Maniau, kad tuo ir baigsime. Tačiau jis man liepė ateiti į kambarėlį „pasikalbėti“.
– Aha, – dar kartą.
Džeisas ima juoktis.
– Aš nuseku paskui jį, jis liepia man sėstis ir klausia, ar aš turiu atsakomybės jausmą. Hm. Tavo
atžvilgiu.
Pasitraukiu giliau į krūmų šešėlį, kad dar labiau nutolčiau nuo pono Lenokso akių.
– O Dieve.
– Aš jam sakau, taip, mes kontroliuojame padėtį, viskas gerai. Bet, jeigu rimtai, negaliu patikėti,
kad jis manęs klausinėjo tokių dalykų. Tikrai, Samanta, Jėzau! Mano tėvai? Šiuose namuose sunku
nesužinoti gyvenimo faktų ir viso kito. Taigi aš jam sakau, kad mes judame palengva ir…
– Tu jam taip pasakei? – Dieve, Džeisai! Kaip aš pažvelgsiu ponui Garetui į akis? Padėkite!
– Samanta, jis mano tėtis. Taip. Aš norėjau kuo greičiau užbaigti pokalbį, bet…
– Ir kas tada atsitiko?
– Na, aš jam priminiau, kad mes gana išsamiai viso to mokėmės mokykloje, o ką jau kalbėti apie
mūsų namus, ir kad mes nesame neatsakingi žmonės.
Aš užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti tokį pokalbį su mama. Neįsivaizduojama.
– Tada… jis pradeda man aiškinti… – Džeisas ima kalbėti dar tyliau, – hm… apie dėmesingumą
ir hm… abipusį malonumą.
– O, jergutėliau! Numirčiau vietoj. Ką tu jam atsakei? – klausiu norėdama išgirsti viską, bet
pradedu galvoti apie kitką. Abipusis malonumas? Ką aš išmanau apie tai, kaip kitam suteikti
malonumą? O jeigu vagilė Lindė žinojo keletą triukų, apie kuriuos aš nė nenutuokiu? Juk negaliu
pasiklausti mamos. „Per pokalbį su dukra valstijos senatorę ištiko širdies smūgis.“
– Aš atsakiau, taip, sere, aš daug žinau. Ir jis aiškino be galo ir be krašto, o man galvoje kirbėjo
tik viena mintis, kad kiekvieną akimirką gali užeiti Timas ir išgirsti, kaip mano tėtis sako, pavyzdžiui,
„Man ir mamai atrodo, kad…“ ir taip toliau, ir panašiai.
Aš juokiuosi ir negaliu sustoti.
– Netikiu. Netikiu, kad jis minėjo tavo mamą.
– Tas ir yra! – Džeisas irgi juokiasi. – Tai yra… juk žinai, kad mes su tėvais labai artimi, bet…
Jėzau.

– Na, ir ką manai? – klausia Džeisas nuo žemės keldamas dvi skardines su dažais ir dėdamas jas
ant prekystalio. Jis atidaro vienos dėžutės dangtelį, paskui kitos, įmerkia plokščią medinę mentelę ir
pamaišo dažus. – Tai mustangui. Turime tavo tamsiai žalios. – Jis perbraukia pagaliuku per laikraščio
skiautę. – O čia truputį blizga. – Dar kartą perbraukia. – Kurią renkiesi?
Jos beveik nesiskiria. Aš vis tiek atidžiai apžiūriu abu pagaliukus.
– O kokia buvo originali mustango spalva? – klausiu.
– Paprasta žalia. Kuri lyg ir tiktų. Bet…
Suskamba mano mobilusis telefonas.
– Labas, mergyt… man reikia tavo pagalbos. – Tai Timas. – Aš dabar štabe, savo nešiojamą
kompiuterį palikau krautuvėje. Parašiau tavo mamai kalbą, įžanginę, kurią ji turės sakyti šiandien
vakare. Reikia, kad tu persiųstum kopiją į jos elektroninio pašto dėžutę. Kompiuteris – sandėly… ant
pono Gareto stalo.
Aš nesunkiai surandu kompiuterį.
– Radau, toliau?
– Atsidaryk, nepamenu, kaip vadinasi… ten nedaug dokumentų. Darbas ar kažkaip panašiai.
– Koks tavo slaptažodis? – Mano pirštai kybo virš klaviatūros.
– Alisa, – atsako Timas. – Bet jeigu kam nors prasižiosi, aš tai paneigsiu.
– Stebuklų šalyje, taip?
– Kaip tik taip. Turiu eiti… tas siaurašiknis Malkolmas dėl kažko isterikuoja. Jeigu nerasi,
paskambink.
Įvedu slaptažodį ir ieškau dokumentų. Nerandu nė vieno, pavadinto darbu. Peržiūriu pavadinimus
ir pagaliau randu aplanką, pavadintą šlamštu. Pažįstant Timą, tai labai panašu. Paspaudžiu pelę, ir
atsidaro keli dokumentai. Parašykite tai mergaitei dešimt: „Apie poeto Hotorno lyrinį herojų“,
„Haklberio Fino ir Holdeno Kolfildo palyginimas“, „Pavojus Dikenso kūriniuose“, „Keturios
laisvės“.
Paspaudžiu „Keturias laisves“… ir štai ji. Premijuota Liepos 4-osios Nenės kalba. Dokumentas
sukurtas praėjusį rudenį.
Bet rašė jį kursui apie JAV valdymą. Šį pavasarį.
Danielius studijavo „Amerikos valdymą“ pernai. Aš prisimenu, kaip per mūsų priešpiečius jis vis
aiškino apie Džoną Adamsą. Vadinasi, Nenė greičiausiai gavo kurso programą iš jo. Ji visuomet taip
ruošiasi. Bet vis tiek… rašyti referatą dar neprasidėjus paskaitoms? Kraštutinybė. Net Nenei.
Bet kodėl jis Timo kompiuteryje? Na gerai. Nenė dažnai skolindavosi jo kompiuterį, kai jos
sugesdavo.
 Pajudinu pelę ir paspaudžiu Holdeną Kolfildą ir Haklberį Finą, Nenės rašinį, kuris bus
skelbiamas literatūros žurnale. Štai jis, laimėjęs moksleivių literatūrinę premiją, žodis žodin.
Žinau, kad ji dengdavo Timą. Būkime atviri, mes abi dengdavom. Bet šito jau per daug, nemaniau,
kad Nenė eis taip toli.
Negaliu patikėti. Timas naudojosi Nenės darbu.
Aš nenuleidžiu akių nuo monitoriaus ir jaučiuosi, lyg man iš galvos būtų išsiurbtas visas kraujas.

– Samanta, man reikia tavo pagalbos! Ar gali trumpam atsiklijuoti nuo savojo Vaikino? – Mano
mobiliajame traška Nenės balsas, plonas ir drebantis.
– Žinoma. Kur tu?
– Ateik į „Dveiną“. Man reikia ledų.
Nenei vėl reikia saldumynų terapijos. Blogas ženklas. Ar ji važiavo su Danielium į Niujorką?
Dar tik šeštadienis. Jei neklystu, Timas minėjo, kad ji sakė tėvams, jog jis vežasi ją į kažkokį
Jungtinių Tautų renginį ir kad jie apsistos jo labai griežto dėdės namuose…
Aš netgi nežinau, ar Danielius tikrai turi dėdę Niujorke, o jeigu ir turi, galiu lažintis, kad jis nėra
griežtas.
Meisonų namas daug arčiau miesto centro nei mano, todėl nusigavusi į „Dveiną“ nenustembu
pamačiusi ją prie baro. Bet nustembu, kad ji jau kerta bananų desertą.
– Nepyk, – sako ji pilna burna plaktos grietinėlės. – Negalėjau ilgiau laukti. Jau maniau, peršoksiu
barą ir imsiu kabinti tiesiai iš kibirų. Dabar mane gali išgelbėti tik šokoladinis pieno kokteilis. Visai
kaip Timą. Kai nustojo gėręs, jis kaip maniakas griebia viską, kas saldu.
– Bet tu nesieki atsikratyti įpročio, – primenu jai. – O gal taip? Kaip sekasi su Danielium?
Ją išmuša ryškus raudonis, akys prisipildo ašarų, ir jos pabyra nuraudusiais strazdanotais
skruostais.
– O Nene. – Aš noriu ją apkabinti, bet ji krato galvą.
– Užsisakyk sau ir atsisėskim prie staliuko lauke. Nenoriu, kad girdėtų visa ledainė.
Šiuo metu vieninteliai lankytojai – mama su mažyliu, kuris klykia, nes mama nenuperka jam
pusmetrio ilgio saldainio.
– BLOGA MAMYTĖ! AŠ TAVE NUDĖSIU SU KARDU!
– Taip, geriau nešdinamės iš čia, kol netapome žmogžudystės liudininkėmis, – pasiūlau. – Aš
vėliau nusipirksiu ledų. Eik pirma.
Ji pasideda dubenėlį priešais save ant staliuko, šaukštu išgriebia vyšnią ir įmeta ją į šokoladinio
padažo balutę.
– Kaip tau atrodo, kiek milijonų kalorijų čia?
– Nene, pasakok. Kas nutiko? Timas sakė, kad buvote kartu visą savaitgalį.
– Nepyk, kad nepasakiau. Danielius nenorėjo, kad kas nors žinotų. Aš pasakiau tik Timui, nes
maniau, kad jis padės man sugalvoti geresnę priedangą, tačiau, jo nuomone, užteko Jungtinių Tautų
renginio ir griežto dėdės. Kita vertus, jis sakė, kad būtų dar geriau, jeigu būčiau sugalvojusi, jog
apsistosime pas jo tetą vienuolyne.
– Galėjai man pasakyti. Aš niekada tavęs neišduočiau. – Ar ji žino, kad Timas vagia jos rašinius?
Ar pasakyti jai?
Jos akys vėl sudrėksta, ji nekantriai nusibraukia ašaras ir pakabina dar vieną kupiną šaukštą ledų.
– Žinau. Atleisk. Aš… man pasirodė, kad tu per daug užsiėmusi su tuo savo jaunikaičiu ir tau
niekas neberūpi. Maniau, kad nuskrisiu ir sugrįšiu jau Rafinuota Moteris, Kuri Didžiajame Obuolyje
Perkėlė Savo Santykius Į Aukštesnę Pakopą.
Aš sutrinku. Dabar ne laikas užsiminti apie Timą.
– Ar Danielius vėl naudojo tą frazę? Galbūt vertėtų jam sudaryti nediduką žodynėlį? Išverstumėm
jo žodžius bent truputį seksualiau. Mūsų Santykių Perkėlimas Į Aukštesnę Pakopą galėtų būti Eikš,
Mažute, Uždek Manyje Ugnį.
Ji godžiai įsideda į burną dar vieną šaukštą ledų, nuryja ir sako:
– Kaip reikėtų perfrazuoti Laikas Praplėsti Mūsų Jaukumo Zoną?
– Ak, Nene. Tikrai?
Ji linkteli.
– Lyg jis būtų ne mūsų vienmetis. Gal Danieliaus kūne apsigyveno koks sukriošęs profesorius ar
draudimo agentas. – Ji pakabina dar vieną milžinišką šaukštą.
– Nene, o praplėtus jaukumo zoną, kas toliau? – klausinėju atsargiai.
– Na, apsistojome jo dėdės namuose… tai tiesa. Bet jo dėdė buvo savaitgalį išvykęs į Paund
Ridžą, taigi… mes vakarieniavome ir vaikščiojome parke – nelabai ilgai, nes Danieliui vis atrodė,
kad mus tuoj kas nors užpuls. Tada grįžome namo ir jis įjungė muziką.
– Tik nesakyk, kad tai buvo Ravelio „Bolero“.
– Tiesą sakant, jis nepagavo stoties, kurios norėjo, todėl klausėmės repo dainų. Bet jam jos atrodė
juokingos. Pastebėjau, kad jis buvo ne toks sustingęs, kai mes, tai yra kai aš dariausi labiau… hm…
– Labiau pasitikinti savimi?
– Kaip tik taip. Aš lyg ir žinojau, kad Danieliaus akmuo – kriptonitas. Todėl dėvėjau žalią suknelę
su sagutėmis priekyje ir aš ją atlapojau. Sagutės pasklido po visą kambarį. Būtum mačiusi jo veidą!
– Oho! – Neįsivaizduoju taip darančios Nenės. Kai pas ją nakvoju, ji vis dar persirenginėja
drabužinėje.
– Tada aš jam pasakiau: „Baik tauškėjęs, profesoriau.“ Ir jėga nuplėšiau jam marškinius. – Ji
šypteli.
– Nene, begėde ištvirkėle. – Šypsena dingsta, ji pasideda galvą ant stalo šalia tirpstančių ledų ir
ima raudoti. – Nepyk. Aš pajuokavau. Kas įvyko paskui? Jis neliepė tau tuoj pat nueiti į Medisono
alėją ir nupirkti jam naujų?
– Ne. Jam labai patiko. Jis pasakė, kad tai mano nauja pusė ir kad jo negąsdina savimi
pasitikinčios moterys. – Ji šaukštu pasemia bananų deserto su sirupu, bet meta šaukštą ir išpučia nosį
į savo marškinėlių kraštą. – Kad aš graži, kad nieko nėra geriau, kai protas būna kartu su grožiu, tada
jis nutilo ir ėmė mane bučiuoti kaip pamišęs. Mudu gulėjome ant grindų priešais židinį ir… – Ji vėl
ėmė kūkčioti.
Mano ranka glosto Nenės pakaušį, mintyse karštligiškai perkratau visus įmanomus scenarijus.
Danielius pareiškė, kad jis gėjus. Danielius serga erekcijos disfunkcija. Danielius prisipažino, kad
jis vampyras ir negali su ja turėti lytinių santykių, nes gali ją nužudyti.
 – Atėjo jo dėdė. Tiesiai į biblioteką. Jis niekur nebuvo išvykęs. Ketino važiuoti kitą savaitgalį.
Kai mes pasidėjome lagaminus, jis buvo darbe, grįžęs prausėsi vonioje, išgirdo triukšmą ir įėjo su
lazda pasiruošęs mus užmušti.
Ak, vargšelė Nenė.
– Jis rėkia ant Danieliaus, o mane išvadina šliundra ir panašiai, Danielius neranda savo kelnių,
todėl stovi nuogas ir tada jis priešais save stumteli mane.
Prakeiktas Danielius. Net nesugebėjo pabūti džentelmenu ir ją pridengti? Timas teisus. Jis
tikras pimpis.
– Koks bailys. – Oi, ar Nenė dėl to neužsius? Aš pasiruošiu jos puolimui. Tačiau ji tik palinksi
galva ir sako:
– Tikrai, tiesa? Stivas Makvinas niekada nebūtų taip pasielgęs. Jis būtų jį prilupęs kaip tą niekšą
gydytoją viename iš savo filmų.
– Ir kas buvo paskui?
– Paskui dėdė su Danielium ima kivirčytis. Danielius maldauja, kad tas nepasakytų tėvams, o dėdė
ant jo klykia. Galiausiai sutinka nesakyti, jeigu mes Tučtuojau Išeisime.
Dabar suprantu, iš ko Danielius perėmė tokį kalbėjimo stilių.
– Ir tada sugrįžai namo?
– Ne, jau buvo labai vėlu. Mes pasinaudojome mano „American Express“ kortele, skirta
nenumatytiems atvejams, ir pernakvojome viešbutyje. Danielius norėjo tęsti toliau, bet nuotaika buvo
nebe ta. Mes žiūrėjome visas „Žvaigždžių karų“ serijas, kol užmigome.
Aš ištiesiu rankas ir šįkart ji puola į glėbį, jos galva nulinksta man ant peties, pečiai dreba.
– Kodėl man taip nesiseka? Aš tik norėjau būti žavinga ir drąsi. O dabar esu tik Raudonplaukė,
tarsi kokia prostitutė, ir net neišbandžiusi sekso. Esu Netikusi Raudonplaukė. – Nuo jos karštų ašarų
sušlampa mano raktikaulis.
– Manau, kad esi nepakartojama. Nuplėšei jam marškinius, puolei. Nene Meison, esi
Raudonplaukė pačia geriausia prasme.
– Tiesą sakant, juos nuplėšti buvo sunku. – Ji šluostosi ašaras atbula ranka. – „Brooks Brothers“
tikriausiai prisiuva sagas vielutėmis.
– Jis sakė, kad tu graži ir drąsi, – primenu jai. – Tokia ir buvai.
– Niekam nepasakok, kas atsitiko. Aš nesakiau net Timui. Tik prisipažinau, kad Danielius apvertė
mano pasaulį aukštyn kojom. Ak.
Man regis, Timas supras, kad ne viskas įvyko, kaip planuota.
Aš švelniai trinu jai nugarą ir sakau:
– Prisiekiu, kad tylėsiu.
Staiga ji atsitiesia.
– Nieku gyvu nepasakok tam Garetui. Negaliu net pagalvoti, kad jūs iš mūsų juoksitės.
Aš susigūžiu. Žinau, kaip Džeisas saugo savo seseris, kad ragina Timą supratingiau elgtis su Nene
ir kad jis niekada nesijuoktų. Tai, jog Nenė mano, kad Džeisas galėtų juoktis, mane įskaudina, kaip
įskaudintų, jeigu manytų, kad ir aš galėčiau juoktis. Bet pasakau jai tik tiek:
– Aš niekam nepasakosiu.
 – Man reikia dar ledų, – sako ji. Jos veidas toks raudonas ir ištinęs, kad net akys prisimerkusios. –
Ar nori pusės tų „Dveino dinamo“, kur lėkštėje telpa dešimt kaušelių?
 Trisdešimt trečias skyrius

– Palinkėkite man sėkmės „Chuck E. Cheese“ picerijoje, – ponia Garet atsidūsta išleisdama mane
su Džeisu prie metalo dirbinių krautuvės. – Ten tikras pragaras – su picom ir kalbančia milžiniška
pele.
Šiandien Džeiso ir Timo pamaina. Bet Timas neatvažiavo mūsų paimti. Mus nuvežė ponia Garet
sakydama, kad man nereikia prižiūrėti vaikų, nes Džordžas pakviestas į gimtadienį „Chuck E.
Cheese“ picerijoje. Po pietų man nereikia dirbti „Pusrytinėje“ ir aš tingiai vartau bandomųjų
egzaminų vadovą, kurį man davė Nenė.
Džeisas išpakuoja vinių krovinį. Mudu nekalbame apie tai, kad Timo nėra, bet pastebiu, jog
Džeiso akys po tamsiom ir tankiom blakstienom vis dirsteli į laikrodį virš durų, lygiai kaip ir mano.
Nenoriu, kad Timas susikirstų. Bet praeina dešimt minučių, paskui dvidešimt, pusvalandis.
Iš savo kabineto pasisveikinti išeina ponas Garetas. Jis paploja Džeisui per nugarą, pabučiuoja
man į skruostą ir pasako, kad jo kabinete yra daug kavos. Jis ten dirba nepakeldamas galvos,
tvarkydamas ketvirčio buhalteriją, sako jis. Džeisas švilpauja sau po nosim, rūšiuoja vinis, į
bloknotėlį užsirašo kiekius. Girdžiu pasikartojančius garsus, sklindančius iš pono Gareto kabineto.
Verčiu egzaminų vadovo puslapius ir stengiuosi suprasti, kas tai.
Klept klept, klept klept klept.
Atsisuku į Džeisą.
– Rašiklio dangtelis, – paaiškina jis. – Tėtis sako, kad spragsint dangteliu jam visuomet lengviau
sekasi sudėti… arba, mūsų atveju, atimti. – Jis atidaro dėžę su vinimis ir barškėdamas supila jas į
priešais save padėtą permatomą plastikinį stalčių.
– Negerėja… finansai? – Prieinu ir apkabinu jį iš už nugaros priglausdama skruostą prie jo
mentės. Šiandien jis užsivilkęs pilką sportinį nertinį ir aš įtraukiu Džeiso kvapo.
– Bet ir neblogėja, – atsako jis išsišiepęs, atsisuka į mane, uždeda ranką man ant sprando ir
prisitraukia prie savęs arčiau.
– Atrodai nusibaigęs. – Pirštu lėtai apvedu tamsiai mėlyną šešėlį paakyje.
– Taip. Toks ir esu. Kaip gera, Seme.
– Gal dirbai iki išnaktų? Ką veikei?
– Gal ir iki išnaktų, nes ketvirta ryto tikrai ne diena.
Jo akys vis dar užmerktos. Aš glostau pirštu jam skruostą, paskui nuvedu prie kitos akies.
– Tu keliesi ketvirtą ryto? Kodėl?
– Nesijuok.
Kodėl toks pasakymas visuomet kelia šypseną? Jis atsimerkia ir taip pat man nusišypso.
Nutaisau rimtą miną.
– Nesijuoksiu.
– Aš nešioju laikraščius.
– Ką?
 – Dirbu „Stouni Bėjaus sargybinio“ redakcijoje. Pradedu ketvirtą, šešias dienas per savaitę.
– Ar seniai?
– Porą savaičių. Nemaniau, kad bus taip sunku. Filmuose niekada nematai laikraščių išnešiotojų
siurbiančių „Red Bull“ ar „No-Doz“.
– Gal todėl, kad jie dažniausiai būna dešimtmečiai. Ar Dafas negali to padaryti?
Jo ranka nuslysta prie mano surištų plaukų, kad ištrauktų gumelę, nes jis visada taip daro.
– Dafui nereikės kitais metais eiti į koledžą. O man reikės. Nors, sprendžiant iš visko, labai maža
tikimybė. Velnias, man nereikėjo pirkti tos mašinos. Bet aš… taip jos norėjau. Ir ji jau beveik
važiuoja. Jeigu dar įdėčiau šiek tiek pinigų. – Aš prikandu lūpą. Man niekada nereikia jaudintis dėl
pinigų. – Nebūk tokia liūdna, Seme. Viskas bus gerai. Nereikėjo man apie tai pasakoti.
– Tai aš pradėjau kalbą, – primenu jam. – Aš tavo mergina. Tu turėtum su manim dalintis tokiais
dalykais. Juk svarbu ne tik tai, kad galiu išdarinėti su tavo žavingu kūnu ką panorėjusi.
– Tačiau tą patį galiu pasakyti ir apie save, – sako Džeisas sukišdamas pirštus į mano plaukus ir
prisitraukdamas mane dar arčiau.
– Po šimts. Vėl ta VMD nesąmonė.
Mudu atsisukame į duris, pro kurias įžygiuoja Timas, vilkintis savo pilku kostiumu Nustebink
Greisę Rid, susiglamžęs ir siaubingai susinervinęs.
– Meisonai, – pasveikina jį Džeisas nepaleisdamas manęs. – Ar viskas gerai? – Peties
krustelėjimu jis parodo į laikrodį.
– Tai priklauso nuo to, kas yra „gerai“. – Timas nusimeta švarką ir pakabina jį ant kabliuko.
Nusiriša kaklaryšį, tarsi tas būtų apie jo kaklą susirangęs smauglys. – Iš kur, po galais, galiu žinoti? –
Jis prieina ir atsistoja šalia Džeiso, kuris slapta patikrina jo lėliukes ir pauosto iš burnos sklindantį
kvapą. Aš nieko neužuodžiu. Tikiuosi, kad ir Džeisas neužuodžia. Timas neatrodo apsinešęs… tik
įsiutęs.
– Kas nutiko? – Džeisas paduoda jam darbo grafiką.
Timas pasilenkia ir juodu rašikliu įrašo laiką.
– Samanta, ką, po velnių, tu žinai apie tą Klėjų Takerį?
– Timai, baik keiktis. – Aš uždedu ranką ant jo. Pastaruoju metu jis keikdavosi mažiau, kartais per
visą pokalbį neištardavo nė vieno keiksmažodžio.
– Kodėl, Samanta? Kodėl, po velnių, turėčiau? – Jis nusišypso vaidindamas žavingą. – Aš taip
kalbu, bet juk visi taip daro.
– Atsiknisk, Timai. Tai ne Samantos kaltė. Ką tas Klėjus Takeris padarė? – Džeisas atsiremia į
stalą ir sukryžiuoja rankas.
– Nežinau. Ne man kritikuoti tuos galvijus manipuliatorius, nes ir pats toks esu. Bet šitas
vaikinas… tai aukštesnis lygis. Ir tavo mama, Samanta… pučia su juo į vieną dūdą. – Timas pasitrina
kaktą.
– Paaiškink, – prašau jo vienu metu su ponu Garetu, kuris klausia:
– Ar šį vakarą pas juos dar grįši? – Mes neišgirdome, kaip jis atėjo.
Timas krato galvą, bet jo kaklas ima rausti. Jis dar nė karto nebuvo pavėlavęs, tik jau ne čia.
– Puiku. Tuomet pasilik, kai užsidarys krautuvė, ir pabaik sandėlio inventorizaciją, kurią pradėjai
aną dieną.
Timas linkteli ir nuryja gumulą. Ponas Garetas uždeda ranką jam ant peties.
– Daugiau niekada nevėluok, Timoti. Supratai? – Jis nueina koridorium į savo kabinetą, jo platūs
pečiai atrodo truputį susmukę.
Džeisas išsitraukia iš džinsų kišenės pakelį kramtomosios gumos ir pasiūlo Timui.
– Nagi, pasakok toliau.
– Taigi tas Klėjus… – Timas paima šešias juosteles gumos – pusę pakelio. Džeisas kilsteli
antakius, bet nieko nesako. – Jo pilna visur. Pakelk akmenį šioje kampanijoje, ir iš po akmens iššliauš
jis. Greisė turi prisikvietusi darbuotojų, o suskis Klėjus viskam vadovauja. Jis ką nors pasako, ir visi
pašoka. Net aš. Šis vyrukas niekada nemiega. Netgi tas mažasis šmikis, tavo mamos mėšlino štabo
vadybininkas Malkolmas, regis, jau pavargo, bet Klėjus varo kaip tas suknistas kiškis su „Energizer“
baterijomis. Jis netgi turi pupytę… seksualią brunetę iš Beno Kristoferio biuro, kuri dirba Klėjui kaip
dviguba agentė. Ji pasirodo kas rytą ir raportuoja, ką Kristoferis veikia. Todėl Greisė gali tuo
pasinaudoti ir pasirodyti geriau.
Tai, ką išgirstu, mane pritrenkia, bet nespėju to apmąstyti, nes Timas pasakoja kaip prisuktas.
– Be to, jis pasimaišęs dėl to fotografavimosi. Vakar tai buvo vargšas tipas, Afganistane netekęs
abiejų kojų. Kaipmat išdygo Klėjus ir pasirūpino, kad „Stouni Bėjaus trimite“ būtų mielosios Greisės
nuotrauka, kurioje ji bučiuoja tą nelaimėlį į skruostą. – Timas susigrūda rankas į kišenes ir
kalbėdamas žingsniuoja po kambarį. – Paskui einame į vaikų darželį, kur jis liepia nufotografuoti
Greisę su šešiais žavingais šviesiaplaukiais vaikučiais, susibūrusiais apie ją. Jis praktiškai nustūmė
šalin vieną mergaitę su dideliu raudonu apgamu ant veido. Noriu pasakyti, kad jis viską atlieka
puikiai. Nuostabu žiūrėti, kaip jis dirba. Bet darosi ir velniškai baisu. O tavo mama, Samanta… nieko
nesako. Ji stovi ramiai, lyg dirbtų jam. Kokia čia velniava?
Aš irgi apie tai pagalvoju jau ne pirmą kartą. Bet, kai tai pasako dar ir Timas, noriu pulti teisintis.
Be to, kokią Timas turi teisę taip kalbėti?
– Klausyk, – sakau jam. – Gali pasirodyti, kad jis viršininkas, bet mama niekada taip nepasiduotų.
Jai patinka jos darbas ir ji viską daro, kad laimėtų, o varžytis – ne juokas… – Aš nutylu. Kalbu visai
kaip ji.
– O taip, ir ji pirmauja visose mūsų vidinėse apklausose. Net esant nedidelei paklaidai. Nedaug,
bet pirmauja. Tačiau Klėjui to, žinoma, neužtenka. Klėjus negali rizikuoti. Lapkritį Klėjus privalo
padaryti savo mažytę staigmeną, todėl jis trūks plyš turi užtikrinti, kad ji ne tik laimėtų, bet oponentas
pralaimėtų. Ir žiauriai. Čia ant kortos ne rinkimai. Ant kortos visa jo karjera.
Kairės rankos delnu Džeisas nesąmoningai glosto man šoną, o kita iš kartoninės dėžės ima vinių
paketus.
– Ir kaip jis šito siekia?..
– Atkapsto purvą, kuris visai nereikšmingas, paverčia jį reikšmingu ir prilipdo.
Mes abu nustebę žiūrime į Timą.
– Turiu omeny Beną Kristoferį, kuris varžosi su Greise. Jis turi dvi nuobaudas už važiavimą
išgėrus, – toliau pasakoja jis. – Pirmąją gavo prieš trisdešimt metų, kai dar mokėsi aukštojoje.
Antrąją – prieš dvidešimt šešerius metus. Jis atidirbo viešuosius darbus, susimokėjo baudas. Matau
tą bičą susirinkimuose. Jis be galo padorus. Padarė viską, kad išpirktų savo kaltę. Bet išpera Klėjus
jau ruošia jam staigmeną, kad jo praeitis niekada neliktų praeityje. Iš savo numylėtinės šnipelės jis
žino, kad Kristoferio štabas išstenėtų ir plytą, kad tik laimėtų. Taigi Klėjus lieps senutei Greisei
surengti masinį mitingą, kuriame vienas šiknius apie tai ir prasitars. Ir tai vyks likus trims dienoms iki
rinkimų.
– O tu kaip čia įsipainiojęs? – klausia Džeisas.
Timas žvelgia į mus maldaujančiomis akimis.
– Nežinau. Klėjus Takeris mano, kad aš sugebu vaikščioti vandens paviršiumi. Kažkodėl viskas,
ką darau, šitam iškrypėliui palieka didelį įspūdį. Šiandien jis mane pagyrė už tai, kaip išanalizavau
laikraščius, dėl Dievo meilės. Dar niekas manimi šitaip nesistebėjo. Net kai apsimetinėjau išsijuosęs.
Dabar jau nebe. Teisybę sakant, man patinka šitas mėšlas. Be to, man reikia rekomendacijos. – Jis
pakelia balsą keliom oktavom. – „Metalo dirbinių krautuvė – labai puiku, Timoti, bet patirtis
rinkimuose ir valstijos senatorės nuomonė apie tave padės atitaisyti žalą, kurią esi sau padaręs.“
– Tai tavo mama? – klausiu aš.
– Žinoma, ne. Visame pasaulyje nerasi žmogaus, kuris taip gražiai apie mane suoktų kaip Klėjus
Takeris. Be abejo, man nepasisekė, kad kartu jis ruošiasi sužlugdyti gerą žmogų.
Tą akimirką į krautuvę netikėtai suguža pirkėjų būrys. Suirzusi moteris su paaugle dukra renkasi
dažų spalvą. Pagyvenusi moteriškė nori lapų pūtiklio, kurį galėtų valdyti visai nenaudodama jėgos.
Sutrikęs barzdočius aiškina Timui, kad nori „to daikto, su kuriuo galima viską remontuoti, kaip rodo
per televizorių“. Po penkių minučių Timas pasiūlo jam visus įmanomus įrankius, pradedant mentele ir
baigiant peiliais, o Džeisas pagaliau susigaudo, kad vyrukas nori įrankių rinkinio. Apsidžiaugęs jis
išskuba iš parduotuvės.
– Tai ką darysi? – klausiu Timo.
– Velnias, velnias, velnias, – atsako jis kišdamas ranką į marškinių kišenėlę, kur vis dar laiko
cigaretes, paskui nuleidžia ranką – be cigarečių. Pastate rūkyti draudžiama. Jis užsimerkia, veido
išraiška tokia, lyg kas kaltų vinį jam į smilkinį, paskui atsimerkia, bet atrodo ne ką geriau. Smogia
kumščiu į stalą taip smarkiai, kad pašoka plastikinis indelis su pieštukais. – Negaliu prisiversti išeiti.
Aš jau tiek esu prisidirbęs. Tai atrodys panašiai… nors taip ir nėra. – Jis pasilenkia virš kasos
aparato, delnų apačia stipriai užspausdamas akis. Negi verkia?
– Galėtum jam pasakyti, ką manai apie jo taktiką, – siūlo Džeisas. – Pasakyk, kad jie elgiasi
neteisingai.
– Lyg jam tai rūpėtų. Negaliu pakęsti. Negaliu pakęsti, kai žinau, kaip turiu pasielgti, bet neužtenka
drąsos. Tai knisa. Tai atpildas, ar ne? Nepatikėtum, ko esu pridaręs, kiek apgaudinėjęs egzaminuose,
kiek taisyklių pažeidęs, kiek kartų susimovęs, kiek apgavęs žmonių.
– Ak, žmogau, gali mums neaiškinti, „kiek siaubingų dalykų esi patyręs“. Tai nebeįdomu, –
nutraukia jį Džeisas.
Aš giliai atsikvepiu, lyg ruoščiausi ką sakyti – neįsivaizduoju, ką, – bet jis kalba toliau, man
nespėjus įsiterpti.
– Tu gi nežudei naujagimių ir negėrei jų kraujo. Susimovei parengiamojoj mokykloj. Nepervertink
savęs.
 Timo antakiai pakyla iki pat plaukų linijos. Nei Timas, nei aš dar nesame matę supykusio Džeiso.
– Tai nėra šimtmečio dilema. – Džeisas pirštais persibraukia plaukus. – Tau nereikia galvoti,
gaminti atominę bombą ar ne. Tereikia apsispręsti – elgtis padoriai ar ir toliau užsiimti šlykščiais
dalykais. Taigi rinkis. Ir nustok aimanuoti.
Timas nežymiai linkteli į viršų kilstelėdamas smakrą, tada visas susitelkia į kasos aparatą, lyg
nieko įdomesnio už jo skaičius ir simbolius nebūtų matęs. Pastaruoju metu jo veidas išraiškingesnis
nei įprastai, bet dabar jis užsidėjęs bereikšmę kaukę, kurią per klaidą laikiau jo tikruoju veidu.
– Man reikia į sandėlį, – suburba jis ir nueina koridoriumi.
Džeisas išberia pilną maišelį vinių į plastikinę dėžę. Barškesys nutraukia tylą.
– Dar negirdėjau tavęs šitaip kalbant, – tyliai užsimenu vis dar stovėdama greta.
Džeisas susigėdęs.
– Netyčia išsprūdo. Tai… jaučiuosi kaip… mane pribaigia tokie dalykai. – Jis ranka pasitrina
sprandą, paskui užsidengia akis. – Man patinka Timas. Jis geras vaikinas… – Jis nuleidžia ranką ir
nusišypso. – Bet negaliu sakyti, jog nenoriu, kad tarp tų galimybių, kurias jis turėjo, atsirastų
prošvaistė. O kai jis elgiasi tarsi būtų užkeiktas… – Džeisas papurto galvą lyg nubaidydamas mintį,
atsigręžia į mane ir mosteli į laikrodį. – Sakiau tėčiui, kad šiandien pasiliksiu po darbo ir parengsiu
keletą užsakymų. – Paėmęs kelias mano plaukų sruogas užsivynioja ant piršto. – Ar vėliau būsi
užsiėmusi?
– Turėjau važiuoti į mamos susitikimą su rinkėjais Ferporte, bet pasakiau, kad turiu ruoštis
bandomajam egzaminui.
– Ji tuo patikėjo? Dabar vasara, Seme.
– Nenė įrašė mane į tą kvailą bandomąjį egzaminą. Ir… gal ir pasakiau mamai, kai ji buvo
geresnės nuotaikos.
– Bet, žinoma, netyčia.
– Žinoma, – atsakau.
– Tad jeigu ateisiu pas tave po aštuonių, tu mokysies.
– Taip. Bet gal man reikia… partnerio. Nes gali būti, kad teks grumtis su išties sudėtingais
uždaviniais.
– Grumtis?
– Imtis, – sakau aš. – Galynėtis. Susikibti.
– Supratau. Atrodo, kad uždaviniams spręsti reikės atsinešti ko nors savigynai. – Džeisas plačiai
man šypsosi.
– Tu kietas. Sugebėsi.
 Trisdešimt ketvirtas skyrius

Tik išeinu pro duris, ir suskamba mano mobilusis.

– Taigi, kadangi rytoj renginys prasideda labai anksti ryte… Tik pamanyk, gamykla pradeda dirbti
penktą… tikrai protingiau būtų… susitiksime, kai grįši iš mokyklos. – Mano telefono ryšys labai
geras, bet per jį atsklindantis plonas balselis vis kažkur pradingsta, lyg niekaip negalėčiau surasti
radijo dažnio. Kadangi balsas sako, kad jos nebus visą naktį, nes iš pat ryto vyks susitikimas su
rinkėjais gamykloje, vakariniame valstijos rajone… tai negali būti „Greisės Rid“ radijo stotis. Aš
tikriausiai atsisukau kitą stotį. Arba kosmosą. Tačiau ji užbaigia šitaip: – Mes jau pusiaukelėje, ir
nėra prasmės iš taip toli važiuoti namo. Klėjus surado mums pasakišką viešbutį. Tu pabūsi viena,
gerai?
Aš tokia priblokšta, kad linkteliu galva, ir tik paskui suvokiu, jog ji manęs nemato.
– Nieko tokio, mama. Pabūsiu. Gero vakaro viešbutyje. – Jau noriu pridurti, kad jeigu ji nori, gali
pasilikti ir kitai nakčiai, bet nusprendžiu, jog toks mano entuziazmas gali pasirodyti įtartinas.
Jos nebus. Visą naktį. Su Klėjum – ir jo painia programa – pasakiškame viešbučio kambaryje. Bet
aš apie tai negalvoju. Apie ką galvoju, apie ką iškart pagalvoju – apie visą naktį. Štai kodėl
nedelsdama paskambinu Džeisui.
– Seme. – Jaučiu, kad jis šypsosi. Išėjau iš krautuvės vos prieš dešimt minučių. – Tau jau
prasidėjo mokymosi krizė?
– Šiąnakt mamos namie nebus. Visai nebus.
Tyla, per kurią jaučiu, kaip jaudinuosi. Gal pasakyti aiškiau? Kaip tai reikia daryti?
– Ar nori pas mane pernakvoti? – Mums ne šešeri.
– Tavo mamos visai nebus namie? – pakartoja jis.
– Taip.
– Tai gal tau reikia draugijos, nes grumsies su uždaviniais?
– To labiausiai ir norėčiau.
– Pro duris ar langą? – klausia jis.
– Kaip tik dabar atrakinu langą.

Išsipinu kasą ir susišukuoju palaidus plaukus. Iš tiesų vieną dieną turėčiau nusikirpti. Jie jau užaugę
iki juosmens, po baseino džiūsta valandų valandas. Kodėl apie tai dabar galvoju? Tikriausiai truputį
jaudinuos. Nenorėjau per daug apie tai galvoti, bet jeigu mes įsikarščiavę pulsime vienas ant kito…
būtų sunku tai padaryti, logiškai mąstant, reikia šiek tiek paplanuoti. Laiko gilinimuisi nelieka.
Išgirstu barbenimą ir nueinu prie lango, uždedu ranką ant Džeiso delno ir tik tada stumteliu stiklą.
Jis atsinešė miegmaišį, tokį didžiulį, žalią ir labai griozdišką. Žvilgteliu į jį nustebus.
Pamatęs mano žvilgsnį Džeisas išrausta.
– Pasakiau tėvams, kad padėsiu tau mokytis, paskui galbūt žiūrėsime filmą ir, jeigu bus labai vėlu,
krisiu miegoti svetainėje ant grindų.
 – Ir ką jie į tai?
– Mama pasakė: „Gerai praleisk laiką, mielasis.“ O tėtis tik pasižiūrėjo į mane.
– Ar buvo labai nesmagu?
– Buvo verta.
Jis lėtai prieina nenuleisdamas nuo manęs akių ir apkabina per liemenį.
– Hm. Na… ar mokysimės? – Mano balsas tyčia nerūpestingas.
Džeisas užkiša nykščius man už ausų ir patrina paausius. Jis visai prie pat mano veido, žvelgia
man į akis.
– Žinoma, aš vis dar tave tyrinėju. – Jis lėtai nužvelgia mane visą, paskui sugrįžta prie akių. –
Mėlynų rainelių viduryje yra aukso kruopelių. – Jis pasilenkia į priekį ir lūpomis paliečia vieną akies
voką, paskui kitą ir atsitraukia. – O tavo blakstienos visai ne gelsvos, jos rudos. O… – Dabar jis kiek
atsitraukia šypsodamasis. – Tu jau rausti… čia… – jo lūpos prisiliečia prie pulso mano kaklo
duobutėje… – ir tikriausiai dar čia… – Nykštys, kuris braukia per mano krūtį, šiltas net per
marškinėlius.
Filmuose, kai porelė pasiruošusi mylėtis, drabužiai tiesiog ištirpsta ore. Viskas ten būna gražios
aukso spalvos, gerai apšviesta, skamba pakili muzika. Tikrovėje taip nėra. Džeisas turi nusivilkti
marškinius, apgraibomis atsisega diržą, o aš šokčioju po kambarį maudamasi kojines ir svarstydama,
ar tai labai neseksualu. Filmuose žmonės kojinių net neturi. Kai Džeisas nusimauna džinsus, iš kišenės
iškrenta monetos ir žvangėdamos pažyra ant grindų.
– Atsiprašau! – sako jis, ir mudu abu sustingstame, nors namuose nieko nėra ir niekas negali
išgirsti.
Filmuose tokią akimirką niekas nepradeda galvoti, ar nereikėjo išsivalyti dantų. Filmuose viskas
gražiai surežisuota pagal vis dramatiškesnį garso takelį.
Filmuose, kai vaikinas priglaudžia prie savęs merginą, jiems abiem pagaliau nusirengus, jų dantys
niekada nesusidaužia, jie nesusidrovi, neima juoktis ir bandyti iš naujo.
Bet tiesa tokia: filmuose nebūna nė pusės to gerumo kaip čia ir dabar su Džeisu.
Giliai įkvepiu, kai jo ranka slysta vis žemiau ir žemiau iki mano pakinklių. Nuo jo odos, viso kūno
prisilietimo mano oda pašiurpsta. Tada jis stipriau mane apkabina ir mes pasineriame į bučinį, gilų
kaip vandens gelmės. Kai pagaliau sustojame atsikvėpti, aš abiem kojom apsikabinu jo klubus. Jo
akių kampučiai susiraukšlėja. Jis tvirtai laiko mane už sėdynės ir nuneša prie lovos. Aš nuo jo
nuslystu, atsigulu ant šono ir pakeliu į jį akis. Džeisas atsitupia prie lovos ir uždeda ranką man ant
širdies. Aš padarau tą patį, jaučiu, kaip tankiai plaka jo širdis.
– Tu jaudiniesi? – šnabždu. – Neatrodo.
– Aš susirūpinęs, kad iš pradžių tau gali skaudėti. Galvoju, kad tai neteisinga.
– Nieko tokio. Aš dėl to nesijaudinu. Eikš pas mane.
Džeisas lėtai atsistoja, nueina prie savo džinsų paimti sargio, kurių mes prisipirkome. Jis ištiesia
delną.
– Visai nesinervinu. – Galvos linktelėjimu parodo į savo pirštus, kurie vos virpa.
– Kaip vadinasi šitas? – klausiu jo.
– Net nežinau. Prieš ateidamas nustvėriau krūvelę. – Mes abu pasilenkiame virš mažo keturkampio
folijos pakučio. – „Ramzis“.
– Na ir pavadinimai! – tarsteliu aš, o Džeisas atsargiai išvynioja pakuotę. – Nejaugi egiptiečiai
garsėjo veiksmingu šeimos planavimu? Ir kodėl „Trojiečiai“? Juk juos prisimename todėl, kad jie
pralaimėjo. Reikėtų vadinti makedoniečiais, nes jie laimėjo, ar ne? Suprantu, kad tai neskamba
vyriškai, bet…
Džeisas prideda man prie lūpų du pirštus.
– Samanta, viskas bus gerai. Ša. Mums nebūtina… Mes galime tik…
– Bet aš noriu, – sušnabždu. – Aš noriu. – Giliai atsikvepiu ir paimu prezervatyvą. – Ar gali man
padėti, hm, užmauti?
Džeisas nurausta.
– Taip, žinoma.
Kai mudu gulime ant lovos, pirmą kartą visiškai nuogi, man sugniaužia gerklę vien pamačius jį
apšviestą mėnesienos.
– Oho, – ištariu aš.
– Man atrodo, tai aš turiu taip sakyti, – tyliai atsako Džeisas. Jis uždeda ranką man ant skruosto ir
įdėmiai žiūri. Mano ranka pridengia jo ranką. Tada jo kūnas atsigula ant manęs, o manasis atsiveria ir
jį priima.
Puiku. Visgi truputį skauda. Maniau, kad neskaudės, vien todėl, jog tai Džeisas. Skausmą jaučiu,
bet jis ne smarkus ar veriantis, o labiau kaip įgėlimas, kai kažkas įtrūksta, paskui dar paskauda, kol
jis į mane įeina.
Aš prikandu apatinę lūpą ir atsimerkusi pamatau, kad ir Džeisas prikandęs lūpą ir žiūri į mane toks
susirūpinęs, jog mano širdis jam atsiduoda galutinai.
– Ar tau viskas gerai? Ar gerai?
Aš linkteliu tvirčiau priglausdama jo klubus prie savųjų.
– Dabar bus geriau, – prisiekia Džeisas, ima vėl mane bučiuoti ir ritmingai judėti. Mano kūnas
seka jo judesius nenorėdamas paleisti ir apsidžiaugiu, kai jis pagaliau nurimsta.
 Trisdešimt penktas skyrius

Tikriausiai įsivaizduojate, kad kitą dieną „Pusrytinėje“ iš manęs jokios naudos. Ačiū Dievui, nereikia
budėti baseine. Jeigu neprisimenu, kokią kiaušinienę mėgsta kai kurie klientai, kurie ateina kiekvieną
mielą dieną, jeigu spoksau tuščiom akim į kavos aparatą ir negaliu liautis šypsojusis, dėl to pavojus
gyvybei nekyla.
Ketvirtą ryto išlipęs pro mano langą Džeisas iš pusiaukelės grįžo atgal.
– Kai baigsi darbą, užsuk į krautuvę, – sukuždėjo jis po paskutinio bučinio.
Tad ten ir leidžiuos, kai tik baigiasi mano pamaina, taip greitai, kad beveik bėgu. Atsidūrusi
Didžiojoje gatvėje mėginu sulėtinti žingsnį, bet negaliu. Atlapoju krautuvės duris pamiršusi, kad
sulūžę vyriai, ir jos garsiai trinkteli į sieną.
Savo poste už kasos aparato ponas Garetas pakelia galvą, ant nosies kabo skaitymo akiniai, ant
kelių guli krūva popierių.
– Ką gi. Sveika, Samanta.
Aš net nepersivilkau uniformos, kurios niekas nepavadintų suteikiančia galių ir didinančia
pasitikėjimą savimi. Jaučiuosi siaubingai nejaukiai, prisimenu spyną duryse ir galvoju: „Jis žino, jis
žino, viskas matyti, matyti kaip ant delno.“
– Jis gale, – ramiai praneša ponas Garetas, – išpakuoja prekes. – Tada grįžta prie savo popierių.
Jaučiu, kad privalau jam pasiaiškinti.
– Pamaniau, užšoksiu. Paskui prižiūrėsiu vaikus. Jūsų namuose. Tik noriu pasakyti labas. Na…
Einu dabar tai padaryti. Džeisas gale? Tik pasisveikinsiu…
Kokia aš mandagi.
Dar neatidariusi galinių durų girdžiu, kaip peilis drasko dėžes, o už durų randu Džeisą prie didelio
kartoninių dėžių kalno. Jis atsukęs į mane nugarą, ir staiga susidroviu, kaip ir prieš jo tėvą.
Tai kvaila.
Atmesdama šalin drovumą prieinu ir jam ant peties uždedu ranką.
Jis atsitiesia plačiai išsišiepęs.
– Kaip gera tave matyti!
– Ak, tikrai?
– Tikrai. Maniau, tai tėtis, kuris tuoj pasakys, kad vėl prišiukšlinau. Visą dieną viskas krenta iš
rankų. Vis ką nors apverčiu. Dažų skardines, sodininkystės stendą. Galiausiai jis išsiuntė mane čia,
kur apverčiau kopėčias. Manau, esu kažkoks užsisvajojęs.
– Gal buvo per mažai miego? – klausiu aš.
– Tikrai ne, – atsako jis, ir mes ilgai žiūrime vienas į kitą.
Kažkodėl tikėjausi, kad jis atrodys kitaip, kaip ir šįryt veidrodyje, maniau, pamatysiu save
kitokią… Maniau, kad jausiuos labiau patenkinta, laimingesnė, bet vienintelis išdavikiškas požymis –
nuo bučinių patinusios lūpos. Džeisas irgi toks pat kaip visados.
– Gyvenime nesu geriau ruošusis egzaminams, – prisipažįstu jam.
 – Aš irgi labai gerai viską išmokau, – pritaria jis, paskui lyg drovėdamasis nusisuka ir lenkiasi
atidaryti naujos dėžės. – Nors, kai kabinau ant sienos stendą, vos tai prisiminęs, kaliau plaktuku per
nykštį.
– Šitą nykštį? – paimu jo įdiržusią ranką ir pabučiuoju nykštį.
– Kairįjį. – Džeisas ima šypsotis, kai paimu jo kitą ranką.
– Kartą susilaužiau raktikaulį, – pasakoja jis rodydamas, kurioje pusėje. Aš tą vietą pabučiuoju. –
Taip pat kelis šonkaulius per peštynes mokykloje.
Aš nekeliu jo marškinių iki tos vietos, kur jis rodo pirštu. Nesu tokia drąsi. Bet pasilenkiu ir
pabučiuoju per minkštą marškinių audinį.
– Dabar geriau?
Jo akys spindi.
– Aštuntoje klasėje susimušiau su vaikigaliu, kuris kabinėjosi prie Dafo, ir jis įtaisė man po akim
mėlynę.
Mano lūpos nukeliauja prie jo dešiniosios akies, paskui kairiosios. Šiltomis rankomis jis suima
man už sprando, iš abiejų pusių kaip replėmis suspaudžia mane kojomis ir kužda į ausį:
– Jei gerai pamenu, ir lūpa buvo praskelta.
Tada mes bučiuojamės ir visa kita mums nebeegzistuoja. Bet kurią akimirką gali užeiti ponas
Garetas, gali atvažiuoti sunkvežimis su prekėmis, dangų apniaukti marsiečių erdvėlaivių flotilė, o aš
tikriausiai nepastebėčiau.
Stovime atsirėmę į duris, tada iš tiesų atvažiuoja didelis sunkvežimis, ir Džeisas turi iškrauti
prekes. Dar tik pusė dvyliktos, o pas Garetus man – trečią, todėl nenoriu išeiti, o tai reiškia, kad,
norėdama ką nors veikti, atlieku beprasmį darbą: dažų skyriuje perdėlioju skardines, klausausi pono
Gareto rašiklio dangtelio klept klept klept ir dar kartą laiminga išgyvenu pastaruosius įvykius.

Vėliau sunkiai sekasi susikaupti ir padėti Dafui gamtos stovyklos parodai iš antrinių žaliavų pastatyti
„žmonišką buveinę arktiniams gyvūnams“. Užduotį apsunkina tai, kad Džordžas su Hariu vis suvalgo
cukraus kubelius, kuriuos mes norime panaudoti kaip statybinę medžiagą. Be to, Dafas neįtikėtinai
smulkiai klausinėja, kas yra „antrinės žaliavos“.
– Nesu tikras, ar cukrus gali būti laikomas antrine žaliava. O dūdų šluostė tai jau tikrai ne! – sako
jis spindinčiomis akimis žiūrėdamas, kaip baltais dažais nutepu kiaušinių dėžutes paversdama jas
ledkalniais, kurie plūduriuos aliuminio folijos arktiniuose vandenyse.
Staiga atsidaro virtuvės durys ir įsiveržia Endė, nieko neaiškina, tik plūsta ašaromis ir jos rauda
ataidi net iš antro aukšto.
– Negaliu suklijuoti šitų dviejų kubelių. Kai sutepu klijais, jie ištirpsta, – pyksta Dafas,
mirkydamas teptuką klijuose, kurie ką tik ištirpdė dar vieną cukraus kubelį.
– O jeigu ant jų užteptumėm nagų lako? – pasiūlau jam.
– Jis irgi ištirps, – niūriai atsako Dafas.
– O mes imkim ir pabandykim, – sakau aš.
Kramtydamas Džordžas sumurma, kad geriau statytumėm iš zefyrų.
– Man tie cukraus gabalėliai jau nusibodo.
 Tai sukelia neapsakomą Dafo rūstybę.
– Džordžai, aš nestatau gardėsio tau. Zefyrai nepanašūs į stiklo plytas. Aš privalau puikiai
pasirodyti – jeigu mane gerai įvertins, gausiu kaspinėlį ir kitą mėnesį už stovyklą mokėsiu tik pusę
kainos.
– Paklauskime tėčio, – siūlo Haris. – Gal tiktų laivo derva? Ar kas nors panašaus?
– Mano gyvenimas baigtas, – kūkčioja Endė antrame aukšte.
– Geriau einu su ja pasikalbėti, – sakau berniukams. – Paskambinkite tėčiui… arba Džeisui.
Lipu laiptais atsklindančios aimanos link, vonioje nusičiumpu dėžutę su popierinėmis
servetėlėmis ir užeinu į Endės ir Alisos kambarį.
Ji guli veidu ant pagalvės su šlapiu maudymosi kostiumėliu ir taip smarkiai rauda, kad ant
pagalvės jau susidaręs didelis drėgnas ratas. Atsisėdu prie jos ir paduodu pluoštą servetėlių.
– Baigta. Viskas baigta.
– Kailas? – klausiu liūdnai, nes žinau, kad taip ir yra.
– Jis… jis mane metė! – Endė pakelia galvą, jos rudos akys apsipylusios ašarom. – Parašė ant…
lipnaus popierėlio. Kai mokiausi kelti burę, jis priklijavo ant mano gelbėjimosi liemenės.
– Juokauji, – ištariu, nors žinau, kad taip sakyti nederėtų, na, bet garbės žodis.
Endė įkiša ranką po pagalve ir ištraukia oranžinį keturkampį popierėlį, kuriame parašyta:
„Andrėja, buvo smagu, bet dabar noriu draugauti su Džeide Vilan. Iki. Kailas.“
– Labai mandagus.
– Ir pati žinau! – Endė vėl prapliumpa raudoti. – Aš jį mylėjau trejus metus, nuo tada, kai pirmąją
buriavimo stovyklos dieną jis išmokė mane užrišti slankųjį mazgą… ir jis net negali man pasakyti į
akis! „Iki“?! Džeidė Vilan? Per ketvirtaklasių susirinkimus ji vesdavosi berniukus už pianino ir
rodydavo jiems savo liemenėlę! Jai tos liemenėlės net nereikėjo! Nekenčiu jos. Nekenčiu ir jo.
– Suprantu, – guodžiu ją. – Labai užjaučiu.
Trinu Endei nugarą nedideliais ratais, panašiai kaip Nenei.
– Pirmas berniukas, su kuriuo pasibučiavau, buvo Teiloras Oliveira. Jis visai mokyklai
papasakojo, kad nežinojau, ką daryti su liežuviu.
Endė verksmingu balsu sukikena.
– Tikrai?
– Nė nenutuokiau. Bet ir Teiloras nežinojo. Jis liežuvį naudojo kaip dantų šepetėlį. Fui. Gal todėl,
kad jo tėtis dantų gydytojas.
Endė sukikena, paskui pažvelgia į raštelį. Vėl pasipila ašaros.
– Tai buvo mano pirmas tikras bučinys. Laukiau vaikino, kurį iš tiesų mylėsiu… o pasirodo, kad
jis pašlemėkas. Dabar negaliu jo atsiimti. Sugadinau savo pirmąjį bučinį su pašlemėku! – Ji
susiriečia į kamuoliuką ir užbliauna dar garsiau.
– Užsičiaupk, Ende, negaliu susikaupti prie savo projekto! – rikteli Dafas iš apačios.
– Mano gyvenimas baigėsi, – atšauna ji garsiai, – tad man vis vien!
Tuo metu atklysta Petsė, neseniai išmokusi išlipti iš savo lovelės ir nusiplėšti sauskelnes. Šįkart
jos pilnos. Ji triumfuodama rodo jas man.
– Kaaaka.
 – Oi, – dejuoja Endė. – Aš tuoj apsivemsiu.
– Aš sutvarkysiu. – Pagalvoju, kad prieš du mėnesius su sauskelnėmis nebuvau turėjusi reikalų.
Dabar beveik galėčiau dėstyti kursą apie tai, kaip susidoroti su įvairiausiomis tualeto nelaimėmis.
Lyg iš šalies Petsė smalsiai stebi, kaip aš valau jos lovelės pertvarėlę (fe), pakeičiu patalynę (vėl
fe), pasodinu ją į vonelę su vandeniu, pakeičiu sauskelnes ir perrengiu švariais rūbeliais.
– Kur kaka? – graudžiai klausia ji ir tiesia kaklą norėdama apžiūrėti savo užpakaliuką.
– Džooordžai! – suriaumoja įsiutęs balsas iš virtuvės. Nulipu žemyn, o ten… iš savo įrankių dėžės
pasiėmęs plaktuką Džordžas sutrupino likusius cukraus gabalėlius, kol Dafas telefonu kalbėjosi su
tėčiu. Dabar Džordžas mėtydamas į šalis savo išstypusias kojas išlekia pro duris beveik nuogas, tik
su supermeno trumpikėmis, o Dafas krypuoja paskui jį piktai mosikuodamas telefonu tarsi ginklu.
Vaikausi juos po kiemą, ir kaip tik tuomet sustoja įvažiavęs „vabalas“, iš kurio išlipa ilgakojis
Džeisas, grakštumo įsikūnijimas.
– Ei liaukitės. – Jis ištiesia į mane rankas. Mes stovime kieme ir Džeisas mane bučiuoja, lyg būtų
visai nesvarbu, kad Haris vaidina, jog vemia, o Dafas tuoj užmuš Džordžą. Tada jis apkabina mane
per liemenį, atsisuka į brolius ir sako:
– Tai kas gi čia vyksta?
Netrukus jis viską išsprendžia. Dafas dažo ledinukų pagaliukus baltai ir jais parems trupančias
cukraus sienas. Endė tėvų kambaryje, jų plačiojoje lovoje valgo pieninį šokoladą ir žiūri „Užburtąją
Elą“. Picos jau pakeliui. Haris iš pagalvių stato narvą Petsei su Džordžu, kurie vaidina tigriukus.
– O dabar, – taria Džeisas, – kol tas namukas vėl nesugriuvo, ateik pas mane. – Jis atsiremia į
virtuvės spintelę, įkalina mane tarp savo šlaunų ir glosto man nugarą.

Kaip gera. Mano kūnas dainuoja iš laimės, mano dienos kupinos gražiausių akimirkų, mano
gyvenimas dar niekada nebuvo toks puikus. Patikėkit, taip būna, pati tai patyriau. Eini gyvenimo keliu
apstulbęs, kad jis toks tobulas, kad taip nuostabiai jautiesi, staiga prieini kryžkelę ir taip sutrinki, jog
negalėjai nė įsivaizduoti.
 Trisdešimt šeštas skyrius

Kai kitą dieną baigiu darbą klube, nustembu pamačiusi, kad į automobilių stovėjimo aikštelę
įvažiuoja džeta ir iš jos man moja Timas.
– Man tavęs reikia, – pašaukia jis.
– Kam? – klausiu jo ir įlipu į automobilį nejaukiai traukdama žemyn savo trumpą sijonėlį.
– Mečiau tavo mamą. Tiksliau sakant, labiau Klėjų. Pranešiau telefonu, kad išeinu. Dabar iš biuro
turiu pasiimti savo mėšlą ir man reikia – kiek sveri? – penkiasdešimtkilograminio skydo.
– Bus mažiau, – pataisau jį. – Nemanau, kad Klėjus ten. Jiedu su mama kažkokiame renginyje
gamykloje.
Timas išsikrato cigaretę iš „Marlboro“ pakelio, kurį laiko už saulės skydelio, ir įsideda į burnos
kamputį.
– Žinau. Aš žinau jo darbotvarkę. – Jis patapšnoja pirštu sau į smilkinį. – O gal man tavęs reikia,
kad padaryčiau tai iki galo ir paskutinę akimirką neprikraučiau į kelnes. Gal man tavęs reikia, kad
stumtelėtum pro duris į vidų ir laukan. Ar padėsi man?
Aš linkteliu.
– Žinoma. Bet jeigu tau reikia skydo, Džeisas už mane daug didesnis.
– Taip, taip. Bet, esu tikras, kad žinai, jog tavo mylimasis šiandien užsiėmęs.
Neketinu prisipažinti jam, kad žinau, tik išsipinu plaukus.
– Žmogau, kokia tu gražuolė. – Timas kraipo galvą. – Kodėl visos karštos merginos nori tik
sportininkų ir gerų berniukų? Labiausiai jūsų reikia mums, nelaimėliams.
Atsargiai į jį pažvelgiu. Anksčiau man niekad neatrodė, kad aš jam patinku. Gal matyti mano
naujasis nebe mergaitės statusas. Gal dabar nuo manęs sklinda sekso garas. Bet abejoju, ypač
dabar, vilkėdama šią žavingą gelbėtojo liemenę su herbu ir tamsiai mėlyną elastano sijonėlį.
– Nestresuok. – Pagaliau Timas užsidega tabaluojančią cigaretę. – Neketinu būti nevykėlis,
šokantis ant merginos, kurios negali turėti. Tik šiaip sakau. – Jis plačiai ir neleistinai apsisuka, kad
greičiau patektumėm į mamos biurą. – Nori parūkyti? – Jis numeta man ant kelių „Marlboro“ pakelį.
– Nenoriu. Timai, juk žinai.
– Nesuprantu vieno dalyko: ką darai laisvu laiku ir laisvomis rankomis. – Jis vieną ranką nuima
nuo vairo ir smarkiai pakrato, lyg ją būtų ištikęs nesuvaldomas traukulys. – Už ko laikaisi?
Jaučiu, kaip įkaista veidas.
Timas mane erzina.
– O taip. Visai pamiršau. Be mylimojo ir jo…
Jam nespėjus baigti, keičiu temą.
– Timai, ar vis dar sunku susilaikyti nuo gėrimo ir žolės? Jau gal koks mėnuo?
– Trisdešimt trys dienos. Nors aš neskaičiuoju. Taip, be abejo, velniškai sunku. Lengvai sekasi tik
tokiems kaip tu ir ponas Tobulybė. Man kasdien – tūkstantį kartų per dieną – norisi grįžti pas tą
liepsnojančią merginą, tai yra prie litro bakardžio ir maišelio kokos ar ko nors panašaus, net ir žinant,
kad ji vėl mane išdurs.
– Timai, turi nustoti galvojęs, kad visiems kitiems viskas lengva. Tai netiesa, ir tokių kalbų
klausytis nuobodu.
Timas švilpteli.
– Įjungei Džeiso kanalą, ką?
Papurtau galvą.
– Ne, tik… Tik matant, kaip tu ir Nenė… – Aš nutylu. Ar sakyti jam, kad žinau, jog pasinaudojo
Nenės darbu? Ar dabar tai svarbu? Jis išmestas. O Nenė laimėjo premiją.
– Nenė daro ką? – klausia Timas, pajutęs, kad, tariant jos vardą, mano balsas suvirpėjo. Jis išmeta
nuorūką pro langą ir išsitraukia naują cigaretę.
Aš bandau išsisukti.
– Ji taip nervinasi šią vasarą dėl stojimo…
– Ak taip, mums, Meisonams, labai būdingas apsėdimas ir stiprus potraukis. – Timas piktai
suprunkščia. – Paprastai aš renkuosi potraukį ir leidžiu Nenei rinktis maniją, bet kartais mes
susikeičiame. Aš myliu savo seserį, bet mudu abu neturime nė akimirkos atokvėpio. Mano užduotis
pateikti jai vaizdžią pamoką, kaip užknisa, kai susidirbi, o ji man vis primena, kokia ji nelaiminga
atrodydama tobula. Ir, kalbant apie nelaimėlius, štai mes ir atvažiavome.
Jis įvairuoja į mamos biuro automobilių aikštelę.
Nors jos darbotvarkė perpildyta, aš kažkodėl vis dar nustembu, kad biuras pilnas žmonių, kurie,
sustoję konvejeriu, lanksto skrajutes, deda į vokus, užklijuoja etiketes ir pašto ženklus. Žmonės iš
tiesų ja tiki, jei sėdi tvankiuose kabinetuose ir atlieka nuobodžius darbus gražiausiomis trumpos
Konektikuto vasaros dienomis.
Mums užėjus, dvi pagyvenusios moteriškės prie didžiulio pagrindinio stalo pakelia galvas ir
plačiai, motiniškai nusišypso Timui.
– Girdėjome gandą, kad mus palieki, bet žinojome, jog tai netiesa, – sako aukštesnioji ir
lieknesnioji. – Imk kėdę, brangusis Timoti.
Timas apkabina ją per kaulėtus pečius.
– Atleisk, Dote. Tas gandas – tiesa. Išeinu, kad galėčiau daugiau laiko praleisti su savo
artimaisiais. – Pastaruosius žodžius jis ištaria diktoriaus balsu.
– O čia… – Kita moteris žiūri į mane šnairomis. – A! Senatorės duktė. – Ji žvilgteli į jį. – Ir
tavo… draugė? Ji labai graži.
– Deja, Dote, ji priklauso kitam. Aš tik ilgiuosi jos kaip slaptas įsimylėjėlis.
Jis ima krautis popierius ir kanceliarinius reikmenis į savo kuprinę. Vaikštinėju po biurą, pakeliu
pasižiūrėti brošiūras ir ženklelius, reklamuojančius mamą, ir padedu atgal. Pagaliau užklystu į jos tylų
kabinetą.
Mama mėgsta patogumus. Jos kėdė pati ergonomiškiausia, aptraukta brangia oda. Stalas ne pilko
metalo iš biuro reikmenų parduotuvės, o brangus raižyto ąžuolo antikvarinis baldas. Ant jo stovi vaza
su raudonomis rožėmis ir nuotrauka, kurioje mama su manim ir Treise, aprengtomis kalėdiniais
drabužėliais iš satino ir aksomo.
Čia ir didelis sodo įrankių krepšys, įvyniotas kaip dovana į blizgantį žalią celofaną, ir su kortele,
kurioje parašyta: „Ridžio kokybiškos vejos“ darbuotojai dėkoja Jums už paramą.
Prie kamštinės lentos prisegti du bilietai į Brodvėjaus spektaklį: Leiskite Jums pasiūlyti aukštos
klasės pramogą atsidėkojant už viską, ką padarėte, – nuo Bobo ir Mardžės Konsidainų.
Vizitinė kortelė, kurioje rašoma: Dėkojame, kad rimtai apsvarstėte mūsų konkursinį pasiūlymą,
„Karlailo užsakymai“.
Nežinau, kokios rinkimų kampanijos taisyklės, bet man tai atrodo neteisinga. Taip ir stoviu, apimta
negerumo jausmo, ir tuo metu įeina Timas, ant peties užsimetęs kuprinę, rankoje laikydamas kartoninę
dėžę.
– Na, vaike. Dinkim iš čia, kad nereikėtų susitikti su tavo mama ar Klėjum. Sklinda gandas, kad
jie jau pakeliui. Kadangi pono Moralumo vaidmuo man naujas, galiu supainioti savo žodžius.
Mums išėjus į lauką, Timas numeta dėžę su savo daiktais ir kuprinę ant užpakalinės džetos
sėdynės, paskui užverčia keleivio sėdynės atlošą, kad galėčiau įlipti.
– Ar Klėjus labai blogas? – klausiu aš tyliai. – Tai yra, ar jis tikrai nesąžiningas?
– Aš pasiknaisiojau apie jį internete, – prisipažįsta Timas. – Kaip tik trisdešimt šešerių vyruko, jo
pasiekimų sąrašas velnioniškai įspūdingas.
Trisdešimt šešeri? Mamai keturiasdešimt šešeri. Taigi jis jaunas. Tai nebūtinai reiškia, kad jis
blogas. Mama jo klausosi, tarsi jis būtų vienintelis teisingas dažnis, bet ir tai nereiškia, kad jis
blogas. Tačiau… tačiau, kaip ten su ta dviguba agente? Konektikute rinkimų kampanija nedidelė, tai
ne Šaltasis karas.
– Kaip, tavo manymu, jis sugebėjo taip greitai iškilti? – klausiu Timo. – Jam tikrai… tik trisdešimt
šešeri? Ir jeigu jis tokia ryški žvaigždė respublikonų dangaus skliaute, kodėl gaišta laiką tokiuose
mažuose valstijos senatoriaus rinkimuose? Juk jie kaip taškiukas radaro ekrane.
– Nežinau, vaike. Jam tokia veikla tikrai labai patinka. Anądien per televiziją rodė reklaminį
filmuką apie rinkimus Rod Ailande, ir Klėjus taip užsiplieskė, kad paskambino tam rinkimų štabui ir
išdėstė, kas negerai. Gal pagalba tavo mamai jam kaip atostogos. – Timas žvilgteli į mane ir
prisimerkia. – Atostogos su papildomais priedais.
– Tie priedai mano mamos ar tos brunetės, apie kurią pasakojai?
Timas įsirango į vairuotojo vietą, vienu metu užveda variklį ir taukšteli per žiebtuvėlį.
– Nežinau, kas ten vyksta. Jis su ja flirtuoja, bet visi vyrukai iš pietų tokie. Jis tikrai visiškai
užvaldęs tavo mamą.
Bjauru. Žinau, bet nenoriu apie tai galvoti.
– Laimė, tai jau ne mano problema.
– Bet dėl to, kad tai ne tavo problema, ji nedingsta.
– Taip, motin. Paklausyk, Klėjus eina kiaurai sieną ir visas paniręs į politiką. Jam tai labai sekasi,
Samanta. Tad kam jam keistis? Jokio akstino. Neapsimoka. Per savo trumputę karjerą, per kurią
sublizgėjau kaip politikos liūtas, išmokau, kad svarbiausia – tai akstinas, grąža, išorė. Būti politiku –
tas pats, kas būti susilaikiusiu alkoholiku.
 Trisdešimt septintas skyrius

Bandomojo egzamino dieną mudvi su Nene dviračiais numiname į Stouni Bėjaus vidurinę. Rugpjūtis,
nuo šaligatvių tvoskia karštis, tingiai čirpia cikados. Tačiau, vos įžengus į mokyklą, tarsi kas būtų
nuspaudęs jungiklį. Tvanki prisigrūdusi klasė atsiduoda pieštukų drožlėmis, visuomeninių pastatų
dezinfekciniu skysčiu, per sodriais vaisiniais kvepalais ir sportininkų dezodorantais.
Stouni Bėjaus valstybinė mokykla – tai žemas, be galo ilgas trupančių plytų pastatas su langais,
užtamsintais nuo saulės šlykščia žalia spalva, pilkomis apsilaupusiomis durimis ir grindimis,
išklotomis raudonu linoleumu užsiraičiusiais kraštais. Ji nė iš tolo neprilygsta privačiai Hodžso
mokyklai, kuri panaši į tvirtovę su dantytom sienom, vitražo langais ir nuleidžiamais grotuotais
vartais. Ji turi net pakeliamąjį tiltą, nes ką žinai, kada tavo mokyklą gali užpulti saksai.
Tiek valstybinėje, tiek privačioje tas pats mokyklos kvapas, ir šiandien, kai muistausi ant lipnios
kėdės ir klausausi tingaus vejapjovės burzgimo lauke, tas kvapas taip nedera su vasara.
– Primink, kam aš dar kartą laikau bandomąjį? – prašau Nenės, kai ji sėdasi priešais mane toje
pačioje eilėje ir prie kojų pasideda kuprinę.
– Nes kartojimas yra mokslų motina. Arba bent jau galimybė patekti į pirmąjį dutūkstantuką ir
pakliūti į savo svajonių koledžą. Ir todėl, kad esi geriausia mano draugė. – Iš kuprinės kišenėlės ji
išsiima vazelino ir pasitepa nuo saulės suskirdusias lūpas. Tuomet netyčia pastebiu, kad ji ne tik vilki
savo mylimus žydros ir baltos spalvos Kolumbijos universiteto marškinėlius, bet taip pat užsikabinusi
kryželį, gautą per Pirmąją Komuniją, ir užsimovusi apyrankę amuletą, dovanotą jos airės močiutės, su
karančiais žalios ir baltos emalės keturlapiais dobilėliais.
– O kur Buda? – klausiu jos. – Ar jis nepasijus užmirštas? O Dzeusas? Triušio koja?
Ji juokais nutaiso grėsmingą žvilgsnį, ant suolo krašto lygia eile išsidėlioja septynis antrojo
numerio pieštukus.
– Tai labai svarbu. Šnekama, kad bandomieji egzaminai nėra tokie populiarūs kaip anksčiau, bet
žinai, jog tai netiesa. Atsarga gėdos nedaro. Deginčiau šalaviją, stočiau į Scientologų bažnyčią ir
nešiočiau kabalos apyrankę, jeigu tik žinočiau, kad tai man padės. Privalau kaip nors pabėgti iš šito
miesto.
Kad ir kiek Nenė tai kartotų, kiekvieną sykį man suspaudžia širdį. Absurdas. Juk ji kalba ne apie
mane. Apie Meisonų namus niekas nepasakytų, kad tai ramus prieglobstis.
Tarsi patvirtindama ji šneka toliau:
– Dabar, kai Timas dirba vien pono Gareto parduotuvėje, tik dar blogiau. Visus pokalbius mama
pradeda taip: „Na, kadangi apsisprendei būti netikėlis visą gyvenimą“, tada papurto galvą ir išeina iš
kambario.
Aš atsidūstu.
– O kaip į tai reaguoja Timas?
– Man rodos, jam per dieną reikia trijų pakelių, – atsako Nenė. – Cigarečių ir čiulpinukų. Bet
kitko nematyti… kol kas. – Jos balsas nusiminęs, akivaizdu, kad bet kurią akimirką ji tikisi aptikti
blogiausia. – Jis.. – pradeda ji, bet nutyla, nes šoninės klasės durys atsidaro ir įeina smulkutė smėlio
spalvos moteris bei aukštas vyras saulės nublukintais plaukais, ir abu prisistato kaip šio bandomojo
egzamino stebėtojai. Moteris monotonišku balsu paaiškina procedūrą, tuo metu vyras patikrina mūsų
asmens tapatybes ir išdalina mėlynus sąsiuvinius.
Oro kondicionierius sugaudžia smarkiau, beveik nuslopindamas smėlinės moters monotonišką
balsą. Nenė iš kuprinės ištraukia sportinio džemperio gobtuvą ir sukiodamasi pataiso, kad jis būtų
viršuje, dėl viso pikto. Tada atsisėda tiesiai, pasideda alkūnes ant suolo, rankomis pasiremia smakrą
ir atsidūsta.
– Kaip nekenčiu rašymo, – suniurna ji. – Visko, kas su tuo susiję. Gramatikos, stilistikos… tuoj
apsivemsiu. – Nors kaip visuomet baigiantis vasarai ji lengvai įdegusi, po strazdanomis atrodo
išblyškusi, apie metų laiką byloja tik jos nusvilusi nosis.
– Tu tikra rašinių žvaigždė, – primenu jai. – Išplauksi ir dabar. Nepamiršk apie premijuotų rašinių
antologiją. Bandomieji tau per žema lyga.
Aukštasis blondinas plačiu mostu parodo į laikrodį, smėlio spalvos moteris pasako „ša“ ir ima
taip iškilmingai skaičiuoti, lyg ruoštumės susprogdinti Kanaveralo kyšulį, o ne rašyti bandomąjį
egzaminą.
– Po dešimties, devynių, aštuonių… – Aš apsidairau po klasę. Aiškiai matyti, kad visi pasiruošę
rašyti kaip Nenė, pasidėję priešais save mėlynus sąsiuvinius ir tobula simetrija išsidėlioję pieštukus.
Aš dar kartą žvilgteliu į Nenę ir pamatau, kad kuprinėje ji pataiso džemperio rankovę, tada pastebiu,
jog iš rankovės kyšo elektroninio žodynėlio kampas.
Ji įdėmiai seka laikrodį, jos lūpos – niūri linija, pieštukas taip smarkiai suspaustas tarp pirštų, kad
keista, jog neperlūžta pusiau. Nenė kairiarankė. Jos dešinioji padėta ant šlaunies, kad galėtų greitai
pasiekti kuprinę.
Staiga prisimenu, kaip Nenė sėdėdavo per visus egzaminus, kuriuos laikydavom kartu, – visuomet
su atremta kuprine, iš kurios būdavo išlindęs koks džemperis ar megztukas. Visi prisiminimai
susidėlioja kaip filmo kadrai vienas paskui kitą, ir suvokiu, kad šis – ne vienintelis atvejis. Nenė,
mano geriausia draugė ir gabiausia klasės mokinė, pirmūnė, daugybę metų apgaudinėjo.
Ačiū Dievui, kad tai tik bandomasis, – sunkiai begaliu susikaupti. Galvoju tik apie tai, ką
pamačiau, ką dabar tiksliai žinau. Nenei nereikia apgaudinėti. Niekam nereikia apgaudinėti, bet Nenei
– tai tikrai. Pažvelkit į jos rašinius.
Jos rašiniai.
Tie dokumentai Timo kompiuteryje, kuriuos mačiau…
Dėl kurių kaltinau Timą, kad pavogė. Suvokusi visa apmirštu. Minutės tiksi, pagaliau paimu
pieštuką ir bandau susikaupti.
Per pertrauką, bjaurioje mėlynom plytelėm išklijuotoje prausykloje apsipilu veidą vandeniu ir
galvoju, ką daryti. Pasakyti stebėtojams? Jokiu būdu. Ji – mano geriausia draugė. Bet…
Man dvejojant ir spoksant sau į akis, ateina ir šalia atsistoja Nenė, ant rankų užsipurškia
dezinfekcinio losjono ir trinasi jas lyg prieš operaciją.
– Vargu ar nusiplaus, – išsprūsta man.
– Kas?
 – Kaltė. Juk ledi Makbet nepavyko?
Ji išbąla, paskui parausta, strazdanota perregima oda persimaino labai greitai. Ji skubiai
apsižvalgo po prausyklą norėdama įsitikinti, ar mes vienos.
– Aš galvoju apie ateitį, – sušnypščia ji. – Savo ateitį. Tau gal ir užtenka trainiotis po garažą su
savo parankiniu, valgyti pigius makaronus su sūriu, bet aš, Samanta, stosiu į Kolumbiją. Aš pabėgsiu
nuo… – Jos veidas susiraukia. – Nuo viso šito. – Ji pamojuoja ranka. – Nuo visko.
– Nene, – einu prie jos ištiestomis rankomis.
– Ir nuo tavęs. Tu esi viso to dalis. – Ji nusisuka ir išžygiuoja iš prausyklos, stabteli tik pasiimti
kuprinės, iš kurios išlindusi beprasmiškai tabaluoja džemperio rankovė.
Ar tai įvyko iš tiesų? Man darosi bloga. Kas čia ką tik nutiko? Nuo kada ir aš atsidūriau tarp tų,
nuo kurių Nenė nori pabėgti?
 Trisdešimt aštuntas skyrius

Viešbučio pobūvių salėje trošku ir karšta, lyg kas būtų pamiršęs įjungti oro kondicionierių. Mane
tikriausiai pradėtų imti miegas, net jeigu ir nebūčiau pabudusi penktą ryto neramios nuotaikos,
galvojusi apie Nenę ir nuėjusi į vandenyną išsimaudyti. O juo labiau kad mes Vestfilde, kitame
valstijos krašte, po ilgos kelionės iš namų, ir mane varžo oficialioji žydra lininė suknelė. Salės
viduryje – didelis fontanas, aplink jį sustatyti stalai su kąsnio dydžio užkandėlėmis ir šaltais
patiekalais. Ne laiku ištrauktos kalėdinės lemputės spindi aplink skulptūrų kopijas: iš bangų kylančios
Veneros ir Mikelandželo Dovydo, kurie atrodo tokie pat niūrūs ir visai ne vietoje, kaip ir aš šiame
lėšų rinkimo susibūrime. Ant pakylos mama, šalia stovint Klėjui, pasako kalbą, o aš kaip įmanydama
stengiuos neprarasti sąmonės.
– Jūs tikriausiai taip didžiuojatės savo mama, – vis kartoja man žmonės, taškydamiesi vaisiniais
šampano kokteiliais mažyčiuose plastikiniuose puodeliuose, o aš atsakau tą patį per tą patį:
– O taip, didžiuojuos. Labai didžiuojuos. – Mano kėdė prie pat pakylos, ir, kai vėl žodis
suteikiamas mamai, neištvėrusi atremiu galvą į pakylą, bet mama man skaudžiai baksteli koja ir aš
atsisėdu tiesiai stengdamasi neužsimerkti.
Pagaliau ji pasako trumpą atsisveikinimo kalbelę, žmonės ploja ir šaukia:
– Pirmyn, Rid!
Klėjus laiko ranką jai ant juosmens ir stumia, kai mes spraudžiamės iš salės į lauką, kur nėra labai
tamsu, tokia arbatos spalva, nes mes mieste.
– Tu tikras stebuklas, Greise. Dvylika valandų ant kojų, o taip šauniai atrodai.
Mama patenkinta nusijuokia ir žaidžia su savo auskaru.
– Mielasis, – kiek padvejojusi klausia ji, – aš tik nesuprantu, kodėl ta Marsė būna beveik
kiekviename mano renginyje?
– Ar ji čia buvo? – nustemba Klėjus. – Nepastebėjau. Juk jau sakiau… jie siunčia ją, kaip ir mes
Timą, suskaičiuoti automobilių Kristoferio mitinguose arba Dorotėją patikrinti jo spaudos
konferencijų.
Aš žinau, kad kalbama apie brunetę. Bet nepanašu, kad Klėjus norėtų apgauti mamą. Iš jo balso
suprantu, jog jis tikrai nežinojo, kad čia buvo toji Marsė.
– Tu privalai teisingai vertinti… – jis stabteli, nusijuokia ir paskui tiksliai pakartoja: – …Įvertinti
savo priešininko stipriąsias ir silpnąsias puses.
Klėjus klupteli ant šaligatvio, ir mama tyliai sukrizena.
– Atsargiai, mielasis.
– Atsiprašau… kažkaip tie akmenys išslydo man iš po kojų. – Jiedu sustoja tamsoje palinkę vienas
į kitą ir lengvai svyruoja. – Geriau vairuok tu.
– Žinoma, – sako mama. – Duokš raktelius.
Jiedu nesiliaudami juokiasi, kol ji naršo po jo švarko kišenes – oi, fe, – o aš noriu kuo greičiau
namo.
 Mama įjungia variklį, ir tas suriaumoja rrrr, o ji nustebusi kikena, lyg automobiliai tokių garsų
neleistų.
– Brangute, gal geriau duok raktelius man, – liepia jai Klėjus.
– Jau susigaudžiau, – atsako mama. – Tu išgėrei keturias taures, o aš tik tris.
– Gali būti, – taria Klėjus. – Gal ir taip.
– Man taip patinka tavo pietietiškas akcentas, – murma mama.
Laikas nuskęsta migloje. Aš įsliuogiu į savo vietą, ištiesiu kojas virš nepatogios krūvos dėžių su
Greisės Rid plakatais ir skrajutėmis ir nukreipiu akis į kieta oda aptrauktą lopinėlį po langu. Stebiu
greitkelio šviesas, mano vokai sunkėja, paskui gatvių šviesos blanksta, keliai vis siaurėja, ir mes jau
artėjame prie namų.
– Suk į Pakrantės gatvę, – tyliai liepia jai Klėjus. – Ten mažiau automobilių. Mes jau beveik
namie, Greise.
Prie skruosto jaučiu vėsų lango stiklą, vienintelę vėsą tvankiame automobilyje. Pro šalį švysčioja
žibintai ir išnyksta. Kai važiuojame pro Makgvairo parką, pagaliau ant vandens pamatau mėnulio
atspindį. Prisimenu, kaip čia buvome su Džeisu, gulėjome ant saulės sušildyto akmens upėje, paskui
mano vokai lėtai užsimerkia, variklio burzgimas panašus į mamos dulkių siurblio ūžimą, pažįstama
lopšinė.
BUM.
Mano nosis taip smarkiai atsitrenkia į sėdynę priešais, kad akyse sužaižaruoja ir suspengia ausyse.
– O Dieve! – suspiegia panikos apimta mama, o jos balsas baisesnis už tą staigų krestelėjimą. Ji
spūsteli stabdžius.
– Pavažiuok atgal, Greise. – Klėjaus balsas ramus ir tvirtas.
– Mama! Mama! Kas atsitiko?
– O Dieve, – kartoja mama. Ji visada bijo, kad nenusibraižytų dažai. Klėjus atsidaro dureles,
išlipa, ir į automobilį įsiveržia vėsus nakties oras. Po akimirkos sugrįžta.
– Greise, pavažiuok atgal. Nagi. Nieko neatsitiko, Samanta. Miegok.
Matau jo apšviestą profilį, ranką ant mamos kaklo, pirštus jos plaukuose, ir kaip ragindamas jai
baksnoja.
– Pavažiuok atgal ir kuo greičiau dinkim iš čia, – liepia jis.
Automobilis trukteli atgal ir sustoja.
– Greise, pasistenk. – Automobilis rauna į priekį, paskui į kairę. – Parvežk mus namo.
– Mama!
– Viskas gerai, mieloji. Miegok. Atsitrenkiau į nedidelį gūbrį ant kelio. Miegok, – irzliai įsako
mama.
Ir aš užmiegu. Galbūt ji kalba toliau, bet aš tokia pavargusi. Kai mudvi su Treise buvome mažos,
kartais per žiemos atostogas mama nuveždavo mus į Floridą – mes neskrisdavome. Jai patikdavo
sustoti Manhatane, Vašingtone, Atlantoje, pernakvoti viešbutukuose, pakeliui įkišti nosį į antikvarines
parduotuves. Aš visada taip laukdavau, kada pagaliau pamatysiu smėlį ir delfinus, kad automobilyje
stengdavausi visą laiką miegoti. Dabar jaučiuosi panašiai. Panyru į tokią absoliučią tamsą, kad
niekaip negaliu iš jos išsivaduoti, kai mama mane žadina:
 – Samanta, mes jau namie. Eik į savo lovą. – Ji judina mano ranką, gana šiurkščiai, net skauda,
šiaip taip užlipu laiptais, krentu ant lovos per daug pavargusi, kad nusivilkčiau suknelę ar palįsčiau
po antklode. Ir smengu į nebūtį.

Atkakliai skamba mano mobilusis. Kaip visuomet pasikišau jį po pagalve. Dabar per miegus jo
ieškau, mano pirštai gniaužo patalą, o skambutis nesiliauja skambėjęs. Pagaliau surandu.
– Seme! – Džeiso balsas, užkimęs ir beveik neatpažįstamas. – Seme!
– Hmm?
– Samanta!
Jo balsas garsus, rėžia ausį. Staigiai nuo ausies atitraukiu telefoną.
– Ką? Džeisai.
– Seme. Mums, a, mums tavęs reikia. Ar gali ateiti?
Nušliaužiu per lovą, apsiblaususi bandau įžiūrėti elektroninį laikrodį.
Šešiolika po pirmos – nakties.
Ką?
– Dabar?
– Dabar. Prašau, ar gali ateiti dabar?
Ištempiu save iš lovos, traukte nusitraukiu suknelę, užsimaunu šortus, užsivelku marškinėlius,
įsispiriu į klumpes, išlipu pro langą ir nusiropščiu vijoklių atramomis. Grįžteliu į namą, mamos
miegamojo langai tamsūs, tad lekiu per veją, krapnojant lietučiui, tiesiai pas Garetus.
Kur spigina visos šviesos – kieme, verandoje, virtuvėje. Taip keista tokiu paros metu, kad
suklumpu ir sustoju.
– Samanta! – pašaukia Endės balsas pro virtuvės duris. – Tai tu? Džeisas sakė, kad ateisi.
Tarpdury jos siluetas, apsuptas mažesnių šešėlių. Dafas, Haris, Džordžas ir Petsė ant Endės
rankų? Tokiu metu? Kas čia vyksta?
– Tėvelis. – Endė vos tramdo ašaras. – Kažkas atsitiko tėveliui. Paskambino mamai. – Jos veidas
susiraukia. – Ji nuvažiavo į ligoninę kartu su Alisa. – Endė puola man į glėbį. – Džeisas irgi
išvažiavo su jomis. Jis sakė, kad ateisi su mumis pabūti.
– Gerai. Gerai, eime vidun, – sakau. Endė tris kartus giliai įkvepia stengdamasi susiimti. Suglumę
mažieji spokso išplėstom akim. Dar nė į nieką nebuvo taip sunku žiūrėti kaip į sustingusį Džordžo
veidelį. Kiek jis prisigalvodavo nelaimių, bet tokios niekada neįsivaizdavo.
 Trisdešimt devintas skyrius

Apšviestoj virtuvėj vaikai mirksi, užsimiegoję ir sutrikę. Pagalvoju, ką darytų ponia Garet norėdama
patenkinti visų skonius, ir į galvą šauna tik kukurūzų spragėsiai. Jų ir pasiūlau. Ir karšto šokolado –
nesvarbu, kad tvanku lyg po elektrine antklode, nors ir lyja. Džordžas įsitaiso ant stalo šalia manęs, o
aš į pieną beriu šokolado miltelius.
– Mama pirma deda šokoladą, – priekaištauja jis, prisimerkęs nuo ryškios šviesos.
Tai, be abejo, puiki mintis, nes vargstu į puodo šoną trindama miltelių gumulėlius. Mama naudoja
ypatingąsias „Ghirardelli“ šokolado drožles iš San Fransisko. Jos lengviau tirpsta.
Mes neturime plaktos grietinėlės. Haris nusiminęs. Koks karštas šokoladas be plaktos grietinėlės.
– Tinka zefyrai, – nepasiduoda Džordžas.
– Papą, – liūdnai virkauja Petsė ant Endės rankų. – Kur papas?
– O jeigu tėtis mirė ir jie mums nesako? – įsiterpia Endė. Džordžas ima kūkčioti. Kai jį pakeliu,
jis padeda galvytę man ant nuogo peties, ir pajuntu riedančias karštas ašaras. Akimirką prisimenu,
kaip mano glėbyje verkė Nenė, ir susigraudinu. O dabar ji visiškai atsitvėrusi. Kas galėjo nutikti
sveikam, stipriam ponui Garetui: širdies smūgis, insultas, smegenų aneurizma…
– Jis nemirė, – ryžtingai pareiškia Dafas. – Kai kas nors miršta, į namus ateina policija. Mačiau
per televizorių.
Haris nulekia prie durų ir staigiai jas atidaro.
– Policininkų nėra, – praneša jis visiems. – Bet, a… labas, Timai.
– Labas, vaikai. – Timas prasibrauna pro juos į kambarį, jo plaukai sudrėkę, žvilga šlapia
vėjastriukė. – Man paskambino Džeisas. Tu, Samanta, važiuok į ligoninę. Aš čia pabūsiu. – Jis
numeta man džetos raktelius. – Važiuok, – pakartoja jis.
– Aš nemoku vairuoti.
– Ak, po šimts. Na gerai. – Jis pasisuka į Endę. – Aš nuvešiu ją į ligoninę ir tada grįšiu tau
padėti… a, padarysiu, ką reikės… tik nekeisiu sauskelnių. – Jis atkiša smilių į Petsę. – Tik nebandyk
kaka.
– Kaaaka, – sako Petsė plonu pritildytu balseliu.
Važiuojant į ligoninę Timas staigiai sustoja prie degalinės nusipirkti cigarečių ir savo kišenėse
ieško grynųjų.
– Mes neturime laiko, – sušnypščiu aš. – Be to, tai kenkia tavo plaučiams.
– Ar turi dešimt žalių? – atsiliepia jis. – Dabar mano plaučiai tau turėtų rūpėti mažiausiai.
Įbruku jam keletą banknotų. Kai tik nusiperka cigarečių, nulekiame į ligoninę.
Ponios Garet ten nė ženklo, nei Alisos. Tačiau Džeisas sėdi laukiamajame ant baisios oranžinės
plastikinės kėdės, susikūprinęs, kaktą atrėmęs į delnus. Timas mane smarkiai stumteli ir dingsta.
Atsisėdu į kėdę greta Džeiso. Jis nejuda, net nepastebi, kad šalia kažkas atsisėdo.
Uždedu ranką jam ant nugaros.
Jo rankos nusvyra, ir jis pažvelgia į mane. Jo akys sklidinos ašarų.
 Tada jis stipriai mane apsikabina, o aš stipriai apkabinu jį. Taip sėdime ilgai netardami nė žodžio.
Po kurio laiko Džeisas atsistoja, nueina prie vandens fontanėlio, apsišlaksto veidą ir sugrįžęs man
ant skruostų uždeda savo šaltas, šlapias rankas. Mes vis dar nepratariame nė žodžio.
Trinkteli durys. Alisa.
– Galvos trauma, – niūriai paaiškina ji Džeisui. – Jis vis dar be sąmonės. Gali būti subduralinė
hematoma. Jie dar negali pasakyti, ar tai labai rimta, tik stengiasi sustabdyti kraujavimą. Daug kur
ištinę. Akivaizdu, kad sužeistas pilvas – labai rimtai. Keletas šonkaulių… čia nieko tokio. Bet kurį
laiką apie smegenis jie nieko negalės pasakyti.
– Prakeikimas. Prakeikimas, – kartoja Džeisas. – Alisa…
– Žinau, – guodžia ji. – Nesuprantu. Kodėl jis taip vėlai ėjo Pakrantės gatve? Ten jis neturi jokių
pažįstamų, kiek žinau.
Pakrantės gatvė.
Pakrantės gatvė.
Tarsi išsisklaidžius siaubingam rūkui, man prieš akis iškyla vaizdas, kaip mama vairuoja iš
Vestfildo, įsuka į tuščią gatvę palei upę. Makgvairo parkas. Upė. Pakrantės gatvė.
– Turiu grįžti, – sako mums Alisa. – Kai sužinosiu ką daugiau, ateisiu.
Nė karto nesu buvusi ligoninėje. Laukiamajame prisirenka žmonių. Vieni, regis, sunkiai serga, kiti
atrodo tokie ramūs, lyg lauktų autobuso ir jiems visai nesvarbu, kur juos nuveš. Trumpoji laikrodžio
rodyklė pasislenka nuo trijų prie keturių. Keli žmonės, „laukiantys autobuso“, pakviečiami pirmiau už
tuos, kurie atrodo taip, tarsi šioje žemėje jiems būtų likusios kelios sekundės. Mudu su Džeisu sėdime
ir girdime pranešimus: „Gydytojau Rodrigesai. Pranešimas gydytojui Rodrigesui. Gydytojau
Vilkoksai. Mėlynas kodas. Gydytojau Vilkoksai.“
Iš pradžių atsiremiu į Džeiso petį, paskui jis palenkia galvą ir ji svyra vis žemiau ir žemiau. Kai
Alisa grįžta, jo galva ant mano kelių, o aš knapsau virš jo garbanų.
Ji mane smarkiai supurto, pažadina iš sapno apie Pakrantės gatvę, ir aš vėl atsiduriu laukiamajame
su dienos lempomis, ant kelių jaučiu Džeiso ir visos tragedijos svorį.
– Mama sako, kad važiuotumėt namo. – Alisa gurkšteli kokakolos, paskui prispaudžia butelį prie
smilkinio. – Džeisas turi atidaryti krautuvę. Negalime jos laikyti uždarytos nė vienos dienos. Todėl
jam būtina numigti kelias valandas.
– Ką? – Džeisas pašoka iš miego. – A? – Jis paprastai atrodo vyresnis už mane, bet dabar, kai
plaukai susivėlę ir mieguistos žalios akys apsiblaususios, jis atrodo toks jaunutis. Mudviejų su Alisa
akys susitinka, jos žvilgsnis įsakmus, be žodžių liepiantis juo pasirūpinti.
– Važiuok namo. Mes dar nieko nežinome. – Keliais dideliais gurkšniais Alisa ištuština butelį ir
įmeta jį į mėlyną plastikinę antrinių žaliavų šiukšliadėžę – tobulą krepšį.
Kai mudu su Džeisu einame link automobilio, vis dar dulkia švelnaus rūko lašeliais. Džeisas
užverčia galvą į apniukusį dangų, žvaigždžių nematyti.
Važiuodami namo nesikalbame, bet jis nuima vieną ranką nuo vairo, suima manąją ir suspaudžia
taip stipriai, kad net skauda.
Kai įvažiuojame į kiemą, Garetų namas vis dar kaip gimtadienio tortas.
– Negali būti, kad jie iki šiol nemiega, – sumurma Džeisas.
 – Jie buvo labai išsigandę, – paaiškinu jam ir pagalvoju, kiek viduje rasime netvarkos. Palikti
Timą atsakingu? Gal tai ir nebuvo pati geriausia mintis.
Tačiau name tylu. Virtuvė atrodo taip, tarsi ją būtų nusiaubusi alkana priešo armija: visur
prikrauta ledų indelių, bulvių traškučių maišelių, javainių dėžių, dubenėlių ir lėkščių, bet nė gyvos
dvasios.
– Galėjai perspėti, kad šitas vaikas neužmiega, – rikteli Timas iš svetainės. Mes užeiname į
kambarį ir pamatome Timą, susmukusį ant kėdės šalia ištiestos sofos-lovos. Endė guli ant jos
išskėtusi ilgas įdegusias kojas, glėbyje laiko Džordžą. Dafas, dar su rūbais, įsitaisęs kojūgaly, Haris
susirietęs į kamuoliuką ant pagalvės po ištiesta Endės koja. Saugiausia, matyt, krūvoj.
Petsė kaišioja pirštą Timui į nosį, timpčioja jo apatinę lūpą, jos mėlynos akys plačiai atmerktos.
– Atleisk, žmogau, – sako jam Džeisas. – Paprastai ji užmiega kartu su visais.
– Ar įsivaizduojate, kiek kartų šitam vaikui perskaičiau „Jeigu duosi peliukui sausainuką“? Tai
bent suknista pasakaitė. Ir tai knygelė kūdikiams?
Džeisas juokiasi.
– Maniau, kad vaikams ji patinka.
– Po šimts, bet tai priklausomybė. Tai suknistai pelei vis negana. Duodi jai viena, o ji nori kitko,
paskui prašo dar ir dar, ir dar. Mane pribaigė. Bet Petsei patiko. Penkiasdešimt tūkstančių kartų. –
Timas nusižiovauja, o Petsė patogiau prisiglaudžia jam prie krūtinės į saują suėmusi jo marškinių
kamputį. – Tai kas naujo?
Mes jam papasakojame, ką žinome – nieko, – paskui paguldome Petsę į lovelę. Ji žiūri į mus
rūsčiom akelėm supykusi ir suglumusi, tada pasičiumpa savo penkis čiulptukus, stipriai užsimerkia ir
kaipmat kietai užmiega.
– Susitiksime parduotuvėje, šmiki. Aš atidarysiu. Labanakt, Samanta. – Timas išeina į naktį.
Mudu su Džeisu keletą minučių stovime tarpdury ir stebime, kaip Timas įjungia džetos žibintus ir
atbuline eiga išvažiuoja iš kiemo.
Tada tarp mudviejų stoja tyla.
– Seme, o jeigu tėčio smegenys pažeistos? Jeigu sužeista galva? O jeigu jį ištiko koma ir jis
niekada neatsibus?
– Mes dar nežinome, ar tie sužeidimai sunkūs, – sakau jam. Gal nėra taip blogai. Meldžiu, kad tik
nebūtų blogai.
Džeisas pasilenkia ir nusiauna sportbatį.
– O jo galva, Seme? Ji tikrai sunkiai sužeista. Mama su tėčiu neturi sveikatos draudimo sau, – tik
mums, vaikams.
Aš užsimerkiu ir trinuosi kaktą, lyg norėdama tuos žodžius ištrinti.
– Jie nutraukė savo draudimo sutartį pernai pavasarį, – tyliai sako Džeisas. – Girdėjau, kaip jie
kalbėjosi… sakė, kad tik keliems mėnesiams, nes abu sveiki, dar jauni, neturi jokių bėdų… kad nieko
baisaus. – Dusliai nukrenta antrasis sportbatis, ir Džeisas sau po nosimi priduria: – Bet dabar baisu.
Aš nuryju gumulą, purtau galvą ir nežinau, kaip jį paguosti, ir dėl traumos, ir dėl draudimo.
Atsitiesęs jis paima mane už rankos ir tempiasi į viršų.
Jo kambarį apšviečia šildymo lempa Voldemorto narvelyje; švyti taip silpnai, rausvai, kad vos
matyti kiti narveliai ir lizdai, nuo kurių sklinda žemiškas augalų aromatas ir aštrus šviežių pjuvenų
kvapas; tykiai sukasi žiurkėno ratelis.
Džeisas įjungia naktinę lempą, iš užpakalinės kišenės išsiima mobilųjį, padidina skambučio garsą
ir numeta telefoną ant lovos. Pastumia į kojūgalį lovos vidury iškeltom letenėlėm išsidrėbusią katę
Mazdą. Tada nueina prie komodos, ištraukia baltus marškinėlius ir paduoda man.
– Seme, – atsisukęs į mane sukužda jis, gražus, sutrikęs vaikinas.
Aš atsidūstu jam į kaklą, iš rankų ant grindų išmetu marškinėlius, kai jo rankos nuslysta man ant
juosmens ir taip stipriai priglaudžia prie savęs, kad jo širdies plakimas atsimuša į manąjį.
Tai, ką manau, niekaip negali būti tiesa, todėl glaudžiuosi prie Džeiso ir stengiuos išlieti jam visą
savo meilę ir stiprybę, kiek tik turiu: per lūpas, rankas ir kūną. Stumiu tolyn aidinčius žodžius
„Pakrantės gatvė“, mamos šūksnį „O Dieve!“, ramų Klėjaus balsą ir tą siaubingą dunkstelėjimą. Aš
juos sulankstau, supakuoju, įvynioju į polietileno plėvelę ir sutvirtinu lipnia juostele.
Mes ir anksčiau esame skubėję, kad išjaustumėm viską, kas susikaupę, bet šitaip dar niekada, dar
niekada kaip paklaikę. Jis nuvelka man marškinius, o mano delnai šliuožia jo lygiais šonais; jaučiu,
kaip reaguodami trūkčioja jo įsitempę raumenys, šiltas jo lūpas ant kaklo, savo pirštus jo plaukuose,
neviltį ir kartu palengvėjimą, gyvenimo jėgą šioj ramioj nakty.
Vėliau sunkiai alsuodamas Džeisas pasideda man ant peties sunkią galvą. Kurį laiką mes tylime.
Tada:
– Gal turėčiau atsiprašyti? – klausia jis. – Aš nežinau, kas tai… Nežinau, kodėl aš… Tai padėjo,
bet…
Lėtai pridedu pirštus jam prie lūpų.
– Ne, nereikia. Nereikia. Man taip pat padėjo.
Mes taip gulime ilgai, mūsų širdys palengva sugrįžta į normalų ritmą, ant odos nudžiūsta prakaitas,
alsavimas susilieja. Galiausiai nieko netardami atsigulame į lovą. Jis priglaudžia mano galvą sau prie
krūtinės, šilta ranka apkabina kaklą. Netrukus jo kvėpavimas pasidaro lygus, bet aš nemiegu ir
spoksau į lubas.
Mama, ką tu padarei?
 Keturiasdešimtas skyrius

– Džeisai, mielasis. Džeisai! – Už tylaus kambario durų ponios Garet balsas suskamba labai
garsiai. Ji lengvai paklibina durų rankeną, bet jis duris užrakinęs, todėl jos neatsidaro. Džeisas
pašoka, žaibiškai atsiduria prie durų, šviesoje išryškėja jo aukštas siluetas, atrakina duris, bet
praveria tik mažytį plyšelį.
– Ar tėtis… Kaip jis? – Jo balsas gergždžia.
– Jo būklė stabili. Jie atliko kraštutinę procedūrą – jo kaukolėje išgręžė skylę, kad galvoje
sumažintų spaudimą. Alisa sako, kad tai įprasta. Aš atvažiavau tik persirengti ir nusitraukti pieno
Petsei. Ten dabar Džoelis. Niekas neaišku, kol jis nepabudęs. – Jos balsas tvirtas, bet verksmingas. –
Ar tikrai šiandien galėsi pasirūpinti krautuve?
– Aš pasiruošęs, mama.
– Alisa bus su manim, padės suprasti medikų kalbą. Džoeliui reikia į darbą, bet vakare jis sugrįš.
Ar gali paprašyti Timo, kad tau padėtų? Žinau, kad šiandien jam laisvadienis, bet…
Džeisas išeina į koridorių ir pasilenkia jos apkabinti. Man visuomet atrodė, kad ponia Garet
aukšta. Suglumusi pamatau, kad šalia savo ilgakojo sūnaus ji tokia pat nedidukė kaip aš.
– Viskas bus gerai. Mes susitvarkysim. Timas jau pasisiūlė atidaryti krautuvę. Pasakyk tėčiui…
pasakyk jam, kad myliu. Nunešk jam ką nors paskaityti. Gal „Tobulą audrą“? Jis seniai norėjo ją
perskaityti. Guli jo furgone.
– Samanta! Ar gali prižiūrėti vaikus? – šūkteli ponia Garet.
Net prieblandoje matau, kad Džeisas parausta.
– Semė tik… – Jis nutyla. Vargšas Džeisas. Ką jis gali pasakyti. Užsuko? Padėjo pašerti
gyvūnėlius?
– Nesijaudink, viskas gerai, – greitai įsiterpia jo mama. – Seme, ar gali pasilikti?
– Aš pabūsiu, – atsiliepiu.
Diena praeina kaip migloje. Darau ką ir įprastai, kai prižiūriu Garetų vaikus, bet ne viskas sekasi
taip, kaip turėtų. Esu buvusi su Petse vos kelias valandas, ir nežinia, ko ji labiau nekenčia – buteliuko
ar manęs. Ponia Garet skambina dešimtą ir atsiprašinėja: ji negalinti atvažiuoti namo jos pamaitinti,
pieno yra šaldytuve. Petsė į jį nė nežiūri. Ji rėkdama nustumia buteliuką. Antrą valandą jos veidelis
išpurtęs, ji kūkčioja ir visa prakaituota. Balse girdžiu isterijos gaidelių ir suprantu, kad ji išvargusi,
bet miegoti nesigula. Kai paguldau į lovelę, priešinasi ir išmeta visus žaislinius žvėrelius. Džordžas
nesitraukia nuo manęs nė per žingsnį. Jis man tyliai įsitempusiu balseliu pila įvairiausius faktus,
laikosi įsikibęs rankos, kad jo išklausyčiau, vos tik kas – ir pravirksta. Haris vis ką nors iškrečia:
muša Džordžą ir Dafą, į klozetą įmeta visą tualetinio popieriaus rulonėlį, nes nori pamatyti „kas bus“,
iš šaldytuvo išima sausainių tešlą ir valgo ją pirštais. Kai Džeisas pareina šeštą, aš pasiruošusi gultis
šalia Petsės ir taip pat kulnimis daužyti į grindis. Bet džiaugiuosi, kad esu užsiėmusi, nes beveik… ne
visai, bet beveik… pavyksta išjungti mintyse bėgančią eilutę, kokia būna televizoriaus ekrano
apačioje. Tai visai nesusiję su mama. Negali būti. Jokiu būdu.
 Džeisas atrodo toks išsekęs, kad aš susitvardau ir paklausiu, kaip sekėsi prekyba, ar sulaukė žinių
iš ligoninės.
– Nieko, – atsako jis atsirišdamas vieną sportbatį ir šveisdamas jį į prieškambarį. – Jo būklė
stabili. Nesikeičia. Nežinau, kaip suprasti stabili. Jį partrenkė mašina, jo kaukolėje išgręžta skylė.
„Stabilu“ sakai tada, kai viskas yra taip pat. Bet čia nieko nėra taip pat. – Jis smarkiai sviedžia antrą
sportbatį į sieną, ir ant jos lieka purvina dėmė. Triukšmas išgąsdina Petsę ant mano rankų, ir ji vėl
paleidžia gerklę.
Džeisas pažvelgia į ją, pasiima ant rankų, palyginti su jos putliomis baltomis rankutėmis, jo
įdegusi oda atrodo tamsi.
– Tave, Seme, šiandien tikriausiai taip pat užkniso.
– Bet kitaip. – Petsė sugriebia į saują jo marškinėlius ir kišasi į burnytę.
– Vargšelė, – tyliai šnabžda Džeisas jai į kakliuką.
Netrukus pareina Alisa, atneša picos ir naujienų, įvyniotų į medicininį žargoną.
– Jie pragręžė skylę, Džeisai, kad kaukolėje sumažintų spaudimą. Tokios traumos atveju visada
iškyla smegenų patinimo pavojus, o jis, regis, krito tiesiai ant galvos. Tačiau tokie ligoniai paprastai
pagyja be ilgalaikių pasekmių, jeigu tik nėra dar kokių nors traumų, apie kurias kol kas nieko
nežinome.
Džeisas purto galvą, kandžioja lūpą ir nusisuka, o tuo tarpu į virtuvę sugriūva vaikai, privilioti
picos aromato ir viską suprantančių vyresniųjų kalbų.
– Šiandien dviračiu numyniau į Pakrantės gatvę, – sako Dafas, – ieškojau kokių nors pėdsakų. Bet
nieko.
– Dafai, čia ne „CSI kriminalistai“, – Alisos balsas aštresnis už peilį, kuriuo ji pjausto picą.
– Bet labai mįslinga. Kažkas partrenkė tėtį ir nuvažiavo. Maniau, rasiu kokių padangų žymių ir bus
galima atpažinti automobilį. Arba sudužusio žibinto šukių ar dar ko nors. Iš to būtų galima nustatyti
automobilio markę…
– Ir nieko nepešti, – atšauna Alisa. – Tų, kurie partrenkė tėtį, jau seniai ir pėdos ataušusios.
– Dažniausiai iš įvykio vietos pabėgusių vairuotojų nerandama, – pritaria Dafas. – Skaičiau apie
tai internete.
Aš užsimerkiu, ir mane perlieja gėdinga palengvėjimo banga.
Džeisas gniaužydamas kumščius nueina prie durų.
– Jėzau, kaip buvo galima taip padaryti? Kas tai per žmogus? Partrenkti… partrenkti kitą žmogų ir
nuvažiuoti?
Man pasidaro silpna.
– Gal jie nežinojo, kad kažką partrenkė?
– Tai neįmanoma. – Jo balsas toks griežtas, toks rūstus, kokio dar nesu girdėjusi. – Vairuodamas
gali atskirti, ką pervažiavai: prastą žvyrkelio atkarpą, senos padangos atplaišą, tuščią greitojo maisto
pakuotę ar negyvą voverę. Kaip gali partrenkti aštuoniasdešimt kilogramų sveriantį vyrą ir
nepastebėti?
– O gal tėtis turėjo susitikti su tuo žmogum, kuris jį partrenkė, – svarsto Dafas. – Gal tėtis
įsipainiojęs į kokį nors slaptą sandėrį ir…
 – Dafai, tai tau ne filmas apie šnipus. Tai tikras gyvenimas. Mūsų gyvenimas. – Alisa piktai
tėkšteli popierinę lėkštę priešais savo jaunesnįjį brolį.
Dafo veidas išrausta, akys pritvinsta ašarų. Jis nuryja seiles ir nudelbia akis į savo picą.
– Aš tik noriu padėti.
Džeisas atsistoja jam už nugaros ir spusteli petį.
– Žinoma, Dafai. Ačiū tau. Mes visi tai suprantam.
Mažyliai kimba į picą – nepaisant nelaimės, jų apetitas puikus.
– Galbūt tėtis yra gaujos narys, – kiek vėliau vėl mintija Dafas jau sausom akim ir pilna burna. –
Jis jau ruošėsi tą reikalą užrišti ir…
– Dafai, užčiaupk savo snapą! Tėtis nepriklauso jokiai gaujai! Jis juk ne italas! – surinka Endė.
– Būna kinų gaujų ir…
– Baik! Tu tyčia apsimeti kvailiu ir erzini, – pravirksta Endė.
– Vyručiai! – ramina juos Džeisas.
– Nu-til-kit, – išskiemenuoja Alisa, o jos balsas toks grėsmingas, kad visi sustingsta vietoj.
Džordžas užsidengęs ausis nuleidžia galvą ant stalo. Petsė smerkiamai duria pirštu į Alisą ir sako:
„Kaka“, Dafas iškiša Endei liežuvį, o ši perveria jį nirtulingu žvilgsniu. Mano Garetai iškriko.
Stoja ilga tyla, kurią nutraukia Džordžo rauda.
– Noriu tėtuko, – aimanuoja jis. – Aš tavęs nemyliu, Alisa. Tu bloga. Noriu mamytės ir tėtuko.
Reikia paimti tėtuką iš ligoninės. Jam ten pavojinga. Jam į lašelinę gali pakliūti oro burbulas. Jam
gali paduoti ne tų vaistų. Pas jį gali ateiti bloga seselė žudikė.
– Bičiuli, – Džeisas paima jį ant rankų, – to tikrai neatsitiks.
– Iš kur žinai? – įsiaudrinęs klausia Džordžas mataruodamas kojom. – Prisiek!
Džeisas užsimerkia, patrina mažutę atsikišusią Džordžo mentę.
– Prisiekiu garbės žodžiu.
Bet aš matau, kad Džordžas juo netiki.

Išvargusi Petsė užmiega savo aukštoje kėdutėje rausvu skruostuku atsirėmusi į pomidorų padažą.
Džordžas su Hariu žiūri filmuką apie būrį dinozauriukų, kurie atogrąžose patiria įvairiausių nuotykių.
Alisa keliauja atgal į ligoninę. Aš paskambinu mamai pranešti, kad vakarienės negrįšiu. Ji atsiliepia
iš kažkokios triukšmingos vietos, kur girdėti daug juoko.
– Gerai, mieloji, aš bendrauju su rinkėjais Taidvoteryje. Susirinko daug daugiau žmonių, negu
tikėjomės. Tai didelė sėkmė!
Jos balsas ramus ir linksmas, jokios įtampos. Greičiausiai tai tik sutapimas, tas bumbtelėjimas
naktį ir ponas Garetas. Tie du įvykiai visai nesusiję. Jeigu apie tai prabilčiau, mane palaikytų
pamišėle.
Ji mus auklėjo būti sąžiningomis. Man ir Treisei pati didžiausia nuodėmė buvo melas: „Pasielgėte
negerai, bet meluoti yra šimtą kartų blogiau“, – šiuos žodžius girdėdavome kartojamus taip dažnai,
kad jie mums buvo virtę kone giesmele.
 Keturiasdešimt pirmas skyrius

Kitą dieną „Pusrytinėje“ barška dūžta indai, kai užbėgu pranešti, kad išeinu. Aiškinu Felipei, kad
nebedirbsiu, ir girdžiu, kaip susikeikia Ernestas dėl neįprastai gausaus rytinių lankytojų antplūdžio.
Felipė negali patikėti. Taip, žinau, paprastai aš neišeinu iš anksto neįspėjusi. Ir ypač pačiame vasaros
sezono įkarštyje. Bet manęs reikia Garetams.
– No creo que se pueda volver y recuperar su trabajo, – suirzęs Felipė paberia gimtąja ispanų
kalba, paskui išverčia: – Nemanyk, kad atžygiuosi ir vėl gausi darbą, panele. Išeik, išeik ir negrįžk.
Širdyje užspaudžiu gėlą. Negailestingas „Pusrytinės“ tempas, išsunkiantis visas jėgas, būdavo
kaip priešnuodis prailgusioms ramybės ir rutinos valandoms klube. Bet pabėgti iš klubo negaliu,
kaipmat sužinotų mama.
Džeisas tam prieštarauja, bet aš jo neklausau.
– Atsikratysiu ta uniforma! Jau seniai laikas, – paaiškinu jam. Svarbiausia, kad, išėjusi iš
„Pusrytinės“, turėsiu tris laisvus pusdienius per savaitę.
– Man nepatinka, kad tai keičia ir tavo gyvenimą.
Bet ne taip, kaip keičia Garetų gyvenimą. Ponia Garet praktiškai gyvena ligoninėje. Ji sugrįžta
pamaitinti Petsės, kelias valandas numinga ir telefonu veda ilgas, nerimą keliančias derybas su
ligoninės buhalteriais. Alisa, Džoelis ir Džeisas iš eilės budi prie tėvo naktimis. Džordžas nuolatos
prišlapina lovą, o Petsė aistringai demonstruoja savo neapykantą buteliukui. Haris keikiasi dažniau už
Timą, o Endė ištisai sėdi feisbuke ir skaito visas „Saulėlydžio“ sagos knygas.

Mano kambaryje naktį karšta ir tvanku taip, kad galima uždusti, ir aš pabundu trokšdama vėsos ir
vandens. Lipu žemyn į virtuvę ir išgirdusi mamos balsą sustoju.
– Klėjau, taip negerai.
– Mudu apie tai jau kalbėjome. Kiek taurių vyno buvai išgėrusi?
Jos balsas plonas ir dreba.
– Tris, o gal keturias? Nežinau. Ne iki dugno, žinoma, po kelis gurkšnius iš vienos, kitos.
– Greise, tai daugiau, nei leidžiama. Tavo karjerai būtų galas. Ar supranti? Niekas nežino. Kas
padaryta, padaryta. Eikime toliau.
– Klėjau, aš…
– Pagalvok, kas pastatyta ant kortos. Jeigu tave perrinks, galėsi žmonėms padaryti daug gero. Tu
suklupai… suklydai. Visiems viešiems asmenims taip nutinka. Tau pasisekė labiau nei kitiems… tai
įvyko ne viešai.
Suskamba mamos telefonas.
– Tai Malkolmas iš biuro, – sako ji. – Turiu atsiliepti.
– Palauk, – stabdo ją Klėjus. – Paklausyk, ką kalbi, meilute. Paklausyk. Pirmiausia galvok apie
savo pareigą. Pačiame krizės įkarštyje. Ar tikrai nori, kad žmonės netektų tokios jiems pasišventusios
senatorės kaip tu? Pagalvok apie tai. Ar toks žingsnis būtų teisingas?
 Girdžiu, kaip mamos kulnai nukaukši į jos darbo kambarį, o aš imu slinkti laiptais aukštyn.
– Samanta, – ramiai sako Klėjus. – Žinau, kad tu čia.
Aš sustoju kaip įbesta. Iš kur jis žino? Laiptai iškloti kilimu, o aš basa.
– Tavo atvaizdą matau prieškambario veidrodyje.
– Aš tik… norėjau gerti ir…
– Viską girdėjai, – užbaigia Klėjus.
– Aš ne… – mano balsas nutyla.
Jis apeina laiptų kampą, atsainiai sukryžiuotom rankom atsiremia į sieną, bet jo rami povyza
atrodo nenatūrali.
– Aš čia atsiradau ne šiaip sau, – prakalba jis tyliai. Virtuvės šviesa jį apšviečia iš už nugaros, ir
aš nematau jo veido. – Išgirdau apie tavo mamą. Tavo mama… ji puiki, Samanta. Partija ją vertina. Ji
turi viską, ko reikia. Išvaizdą, stilių, esmę… ji galėtų toli nueiti. Pakilti į nacionalinį lygį. Labai
nesunkiai.
– Bet… – sakau aš. – Juk jinai jį partrenkė.. – Tai pirmas kartas, kai ištariu tai garsiai. Jis šiek
tiek pasisuka, ir dabar matau jį aiškiau. Kaip norėčiau, kad jo veidą persmelktų nuostaba ar
sumišimas. Bet nieko panašaus – tik sutelktas, įdėmus ir dar niūresnis žvilgsnis.
– Avarija.
– Argi tai nėra svarbu? Ponas Garetas sužeistas. Sunkiai. Jie neturi sveikatos draudimo ir jau
išleido visas santaupas…
– Labai liūdna, – sako Klėjus. – Tikrai. Geriems žmonėms visada sunkiau. Gyvenimas neteisingas.
Bet yra žmonių, kurie gali atnešti pokyčių, kurie visiems yra svarbūs. Kaip kad tavo mama. Žinau, jog
draugauji su tais Garetais. Bet, Samanta, kalbama apie svarbesnius reikalus.
Mintyse matau poną Garetą: kaip jis kantriai treniruoja Džeisą, kaip virtuvėje prieina prie ponios
Garet, pabučiuoja jai į petį, draugiškai priima mane, padeda Timui, paima mieguistą Džordžą ant
rankų, matau jį, apšviestą fejerverkų, tvirtą ir sumanų, spragsintį savo rašikliu ir trinančiu akis prie
apskaitos knygų.
– Tai jie yra svarbus reikalas.
– Kai tau septyniolika ir ima šėlti hormonai, galbūt. – Jis tyliai nusijuokia. – Suprantu, kad dabar
tau jie – svarbiausi.
– Aš ne tai turiu omeny, – prieštarauju jam. – Mama nusižengė. Jūs tai žinot. Ir aš tai žinau. Rimtai
sužeidė kitą žmogų. Ir…
Klėjus atsisėda ant laiptų, kilsteli galvą ir atremia į sieną, toks tolerantiškas, patenkintas savimi.
– Ar neturėtum pirmiausia pasirūpinti savo mama? Juk žinai, kaip ji sunkiai dirba. Kiek daug jai
tai reiškia. Ar tikrai galėtum sau atleisti, jeigu visa tai iš jos atimtum?
Jo balsas sušvelnėja.
– Tik tu, aš ir tavo mama. Mes esame vieninteliai žmonės visame pasaulyje, kurie apie tai žino.
Tik pradėk kalbėti, pasakyk tai šeimai, ir sužinos visi. Tai atsidurs laikraščiuose, žiniose… gal net
nacionalinėse. Tu nebebūsi privilegijuota princesė tame savo tobulame pasaulyje. Būsi nusikaltėlės
duktė. Kaip tada jausies?
Viduje sukyla pyktis.
 – Aš nesu princesė, – atrėžiu.
– Žinoma, esi, – atsako Klėjus nekeisdamas tono. Jis mosteli ranka į erdvią svetainę, elegantiškus
baldus, brangius meno kūrinius. – Tu visuomet buvai princesė, todėl tau tai atrodo įprasta. Tačiau
viskas, ką turi, viskas, kas esi, yra tavo mamos. Įsigyta už jos tėvų pinigus ir uždirbta jos pačios
sunkiu darbu. Geras būdas jai už tai atsilyginti.
– Ar negalėtų ji… paaiškinti. tai yra… prisipažinti ir…
– Samanta, neįmanoma pasiteisinti, jei sukėlęs avariją pasišalinai iš įvykio vietos. Ypač, jei esi
viešas asmuo. Net Tedžiui Kenedžiui nepavyko, jei kartais nesi apie tai girdėjusi. Tai sugriaus tavo
mamos gyvenimą. Ir tavo. Ir, kad geriau suprastum, nemanau, jog tai labai padės tavo meilės romanui.
Nemanau, kad tavo vaikinas norės draugauti su jo tėvą suluošinusios moters dukra.
Žodžiai Klėjui iš burnos byra taip lengvai, ir aš įsivaizduoju save, bandančią paaiškinti Džeisui,
kas atsitiko, kaip jis į mane pažvelgtų, prisimenu jo veidą ligoninės laukiamajame, jo sutrikusį
žvilgsnį. Jis manęs neapkęstų. „Koks žmogus galėtų taip pasielgti“, klausė jis. Kaip aš galėčiau
atsakyti: „Mano mama“?
Ramus Klėjaus veidas susidrumsčia pro ašaras, ištryškusias man iš akių. Jis išsiima iš kišenės
medvilninę nosinę ir paduoda man.
– Tai ne pasaulio pabaiga, – taria švelniai. – Tai tik vienas vaikinas, viena vasara. Bet pasakysiu
tau dalyką, Samanta, kurį kadaise sužinojau pats. Svarbiausia yra sava šeima.

„Pasišalinimas iš įvykio vietos: vienas rimčiausių Konektikuto valstijos nusikaltimų. Iki dešimties
metų kalėjimo ir 10 000 dolerių bauda.“
Nustėrusi spoksau į informaciją, kurią susiradau internete, kol šie juodi žodžiai ima durti akis.
Kas būtų, jeigu mama dešimčiai metų sėstų į kalėjimą? Treisė mokytųsi koledže, paskui kur nors
išvažiuotų… O kur eičiau aš? Aš juk negaliu prašytis tėčio malonės. Nes jis net nesulaukė, kol
gimsiu, todėl greičiausiai neapsidžiaugs ant savo slenksčio pamatęs jau paauglę dukrą.
O ponas Garetas… Praėjusią naktį buvo Džeiso eilė budėti ligoninėje. Jis man paskambino ir
pranešė:
– Tėtis jau pabudęs, o tai labai gerai, ir jis mus atpažįsta. Tačiau dabar jam kažkokia gili venos
trombozė, bet dėl galvos negalima duoti vaistų, kad kraujas neišsilietų į smegenis. Klausiausi
medicininio žargono… nesuprantu, kodėl jie negali visko paaiškinti žmoniškai. Gal todėl, kad tai
beprotiškai baisu?
Aš negaliu jam sakyti. Negaliu. Ką man daryti? Būti su jais – tai miglota ir nieko nereiškia. Kaip
ženklas ant marškinėlių arba lipdukas ant automobilio, skelbiantis šūkį, kurio nereikia įrodyti
veiksmais.
Galiu prižiūrėti vaikus. Visą laiką. Be užmokesčio. Galiu…
Ką? Apmokėti ligoninės sąskaitą? Iš rašomojo stalo stalčiaus išsitraukiu savo santaupų knygelę,
pasižiūriu, kiek susitaupiau dirbdama pastarąsias tris vasaras ir beveik neišlaidaudama, – 4532
doleriai su keliais centais. Tikriausiai užtektų kokiems tvarsčiams ir aspirinui. Jeigu pavyktų
sugalvoti, kaip tuos pinigus paduoti, kad Garetai nesužinotų.
Kelias valandas suku galvą ir ieškau išeičių. Laiškas pašto dėžutėje „Nuo užjaučiančio draugo“.
Slapta įdėti pinigus į kasos aparatą krautuvėje. Suklastoti dokumentus, kad Garetai laimėjo loterijoje;
mirė ligotas, senas, nemalonus, nepažįstamas giminaitis…
Diena išaušta be jokių puikių idėjų. Taigi padarau bent jau tiek, kiek galiu, kiek įstengiu
sugalvoti… perbėgu kiemą, pasuku už tvoros, nušlepsiu per jų kiemą, atsirakinu duris raktu, kurį
Garetai slepia po vaikų baseinėliu, beveik prapuolusiu nepjautoj žolėj.
Išverdu kavos. Ištraukiu dėžes su javainiais. Bandau sutvarkyti šiukšlyną ant virtuvės stalo. Įdomu,
kas namuose, gal pakilti į Džeiso kambarį, bet trinkteli durys ir įeina jis pats trindamasis akis ir
pamatęs mane išsigąsta.
– Treniruotė? – klausiu jo, bet dar kartą žvilgtelėjusi pamatau, kad atrodo per daug tvarkingai.
– Laikraščiai. Žinai, Mako skersgatvyje yra vaikinas, kuris kas rytą laukia, kada mesiu laikraštį, ir
gaudo. Jeigu pavėluoju bent penkias minutes, jis mane bara. Ką čia veiki, Seme? Bet, – jis prieina
prie manęs ir padeda galvą ant peties, – labai džiaugiuosi tave matydamas.
Mosteliu stalo link.
– Pamaniau, kad pradėsiu iš ryto. Nežinojau, ar tavo mama namie…
Džeisas nusižiovauja.
– Ne. Buvau pas ją užsukęs pakeliui namo. Ji šiandien bus ligoninėje visą dieną. Alisa
išsinuomojo tą pientraukį. – Jis parausta. – Na, žinai, Petsei. Vienu žodžiu, dabar tuo pasirūpinta.
Mama nenori palikti tėčio, nes jis pagaliau prakalbo.
– Ar jis… ką nors prisimena? – Jeigu taip, jis negalėjo pasakyti Džeisui, kurio atviras,
išraiškingas veidas niekada nenuslepia nė vienos minties.
– Absoliučiai nieko. – Jis atidaro šaldytuvą, išsiima pieno butelį ir atsigeria tiesiai iš jo. – Tik
tiek, kad po susirinkimo nusprendė eiti namo pėsčias ir pakvėpuoti grynu oru manydamas, jog tuoj lis,
o paskui pabudo su prijungtais vamzdeliais.
Palengvėjimą pajuto mano ištikimoji ar neištikimoji pusė?
Džeisas pakelia rankas virš galvos, pasilenkia į vieną pusę, paskui į kitą, pasitempia ir
užsimerkia.
Labai tyliai, beveik sau po nosim jis sako:
– Mama laukiasi.
– Ką?
– Tiksliai nežinau. Gal ir ne pats geriausias laikas tai paskelbti, ar ne? Bet esu beveik tikras.
Mačiau, kad rytais jai bloga, ištisai maukia mineralinį… vienu žodžiu, aš žinau, kokie būna požymiai.
– Oho, – atsakau ir klesteliu ant kėdės.
– Tai gerai, tiesa? Turėčiau džiaugtis. Anksčiau aš visuomet apsidžiaugdavau, bet…
– Ne pats geriausias laikas, – atkartoju jo žodžius.
– Kartais jaučiuosi toks velnioniškai kaltas, Seme, dėl to, ką kartais pastaruoju metu pagalvoju.
Kažkodėl, nors ir gerai vienas kitą pažįstam, niekada nemaniau, kad Džeisas galėtų jaustis dėl ko
nors kaltas. Jis tiesiog atrodo per daug sveikai mąstantis, turintis pusiausvyrą.
– Juk žinai, kaip mane užknisa žmonės, – toliau kalba jis vis dar tyliai, lyg net pats nenorėtų
girdėti, ką sako. – Tie, kurie prekybos centre ar kur kitur prieina prie mamos ir aiškina, kad yra toks
dalykas kaip kontraceptinės priemonės. Arba tas šiknius, kuris prieš mėnesį krautuvėje remontavo
generatorių. Kai tėtis paklausė, ar galės jam užmokėti dalimis, tas vyrukas atsakė: „Negi nežinojai,
kad niekada neturėsi pinigų, jeigu prisigimdysi tiek vaikų?“ Norėjau išspirti jį lauk. Bet… kartais aš
irgi apie tai pagalvoju. Man įdomu, kodėl tėvai niekada… nesusimąstė… ko kiekvienas gimsiantis
vaikas neleis turėti kitiems, jau esantiems. Kaip aš savęs už tai nekenčiu. Bet pagalvoju apie tai.
Suimu jo veidą rankomis ir stipriai suspaudžiu.
– Negalima savęs nekęsti.
– Bet aš nekenčiu. Taip negalima galvoti. Pavyzdžiui, be kurio galėčiau apsieiti? Be Hario?
Petsės? Endės? Negalėčiau be jų apsieiti… bet… bet, Samanta, aš tik trečias vaikas, ir koledžui jau
nėra pinigų. O kas bus, kai ateis eilė Džordžui?
Prieš akis iškyla liūdnas Džordžo veidelis, pasilenkęs virš knygų apie gyvūnus, prisimenu, kiek jis
gali tau pažerti faktų.
– Džordžas pats sau koledžas, – atsakau. – Gareto universitetas.
Džeisas nusijuokia.
– Taip, tu teisi. Bet… aš kitoks. Aš noriu mokytis universitete. Noriu gauti… išsilavinimą. – Jis
trumpam nutyla. – Dėl tavęs. Kad nebūčiau tamsuolis iš kitos barikadų pusės, Samanta.
– Tai ji taip mano. Ne aš.
– Gal šiek tiek ir aš pats, – sako jis liūdnai, – nes, Samanta… pažvelk į save.
– Aš tesu mergaitė, kuri nerūpestingai gyvena iš motinos pinigų. Kuri neturi jokių bėdų. O pažvelk
į save. – Tuomet man į galvą šauna baisi mintis. – Ar tu… na, gal… ar tai tave piktina?
Jis prunkšteli.
– Nekalbėk nesąmonių. Kodėl turėtų piktinti? Tu to nepriimi kaip savaime suprantamo dalyko. Tu
visą laiką dirbi. – Jis nutyla. – Manęs net Timas nebepiktina. Iš pradžių piktino, nes jis atrodė toks
viskam abejingas. Bet iš tiesų jis toks nėra. O jo tėvai – blogiau nebūna.
– Tikrai. – Štai ponas Meisonas, kuris visą gyvenimą pramiega fotelyje ir net nežino, kas vyksta
aplinkui, ir ponia Meison su tuo savo linksmu balsu, linksmomis porceliano figūrėlėmis ir
nelaimingais vaikais. Pagalvoju apie Nenę. Ar ji bus tokia pat, kaip ir jos mama?
– Džeisai, – ištariu iš lėto, – aš turiu… truputį pinigų. Susitaupiau. Man jie nėra tokie svarbūs kaip
tau. Aš galėčiau…
– Ne, – nutildo jis griežtai. – Liaukis. Nereikia.
Tarp mūsų stojusi tyla sunki, sustingusi, dusinanti. Kitokia. Aš jos nekenčiu. Iš spintelių surankioju
dubenėlius, susirandu šaukštus, kad būčiau užsiėmusi.
Džeisas pasirąžo sukabinęs pirštus už galvos.
– Turiu nepamiršti, koks aš laimingas. Mano tėvai, nors ir neturi pinigų, nors dabar mums klostosi
nekaip, iš tiesų nuostabūs. Kai buvome maži, Alisa klausdavo mamos, ar mes turtingi. Mama
visuomet atsakydavo, kad esame turtingi pačiuose svarbiausiuose dalykuose. Turiu nepamiršti, kokia
ji teisi.
Džeisas yra Džeisas – nusiramina ir prisimena, ką turi gero.
Jis prieina prie pat ir šiurkščiu pirštu paliečia man smakrą.
– Pabučiuok mane, Seme, kad galėčiau sau atleisti ir nustoti galvojęs apie save.
– Džeisai Garetai, aš tau atleidžiu už tai, kad esi žmogus, – sakau aš.
 Jam taip lengva atleisti. Be vienos nuodėmės. Ne taip, kaip mano mama. Ne taip, kaip aš. Kai
mudviejų lūpos susitinka, aš nepajuntu pažįstamos šilumos ir lengvumo. Jaučiuosi kaip Judas.
 Keturiasdešimt antras skyrius

Ten, kur turėtų būti Nenė, žioji plati skylė. Galėčiau pas ją nueiti ir jai viską papasakoti, ir Nenė
tikrai mane išklausytų ir galbūt net rastų išeitį. Nenė vienintelė suprastų. Ji buvo šalia, kai teniso
korte per fizinio pamoką man vilkint baltus šortus prasidėjo menstruacijos. Ji pirmoji pastebėjo,
pasivedėjo mane į šoną, nusimovė savo šortus ir atidavė man – drovioji Nenė, – su vienom apatinėm
kelnaitėm nuėjo į persirengimo kambarį ir iš spintelės pasiėmė kitus… taip pat ir tamponą. Aš buvau
pas juos, kai pirmą kartą pamatėme Timą girtą, jam buvo dvylika, nutempėme jį po šaltu dušu (tai
nepadėjo) ir išvirėm kavos (irgi ne), paskui paguldėm jį į lovą, kad išsimiegotų. Ji buvo šalia, kai
mūsų namuose, kol mama buvo darbe, Treisė pasinaudojo laisvu plotu, paskui išvažiavo su savo
draugeliu ir paliko mums, keturiolikmetėms, išmesti lauk keturiasdešimt už mus vyresnių paauglių ir
sutvarkyti namus, iki sugrįš mama.
Bet dabar ji neatsako į žinutes ir nepaskambina. Kai užsuku į suvenyrų krautuvėlę, ji apsimeta, kad
užsiėmusi su pirkėjais, arba sako: „Aš einu į sandėlį užkąsti susitikti su savo viršininku.“
Kaip galėjo visą mūsų draugystę, ištisus dvylika metų, kuriuos viena kitą pažinojome, užbraukti
tai, ką pamačiau? Arba tai, ką ji padarė. Ar ką pasakė apie tai, ką padarė. Negaliu jai leisti šitaip
imti ir pasitraukti, sakau sau, nors Nenei, regis, taip pasielgti visai nesunku. Taigi penktą valandą,
kai klubas baigia darbą, aš ją randu pildant prekių užsakymo formą.
Kai uždedu jai ant peties ranką, ji ją nupurto, nesąmoningai, kaip arklys nupurto įkyrią musę.
– Nene, mieloji. Ar taip mane ir paliksi? Visiem laikam?
– Neturiu ką tau pasakyti.
– O aš turiu ką tau pasakyti. Mes draugaujame nuo penkerių. Ar tai nesvarbu? Tu manęs nekenti?
– Taip nėra. – Nenės žvilgsnyje šmėkšteli jausmas, kurio neatpažįstu, paskui ji nuleidžia akis ir
užrakina kasos aparatą. – Nejaučiu tau jokios neapykantos, bet mudvi per daug skirtingos. Man per
sunku būti tavo drauge.
Šito aš nesitikėjau.
– Per sunku? Kodėl?
Gal pati to nenumanydama esu egocentriška? Perkratau prisiminimus. Gal per ilgai jai dūsavau
apie savo mamą? Gal per daug jai gyriausi apie Džeisą? Bet juk iš tiesų pasakodavomės po lygiai. Aš
valandų valandas klausydavausi apie Timo išdaigas. Esu išklausiusi apie kiekvieną timptelėjimą ir
trūktelėjimą jos santykiuose su Danielium. Užjaučiau ją dėl tėvų. Žiūrėdavau kartu filmus, kuriuose
vaidina jos numylėtinis Stivas Makvinas, nors šio susižavėjimo taip niekada ir nesupratau. Argi tai
nieko nereiškia?
Ji atsitiesia, pažvelgia man į akis. Pastebiu, kad jos rankos virpa.
– Tu esi turtinga ir graži. Turi tobulą gyvenimą, tobulą kūną, tobulus pažymius ir tau nereikia dėl
nieko stengtis, – iškošia ji pro dantis. – Tau dėl nieko nereikia prakaituoti, Samanta. Viskas tau
nukrenta tiesiai į rankas. Maiklas Kristofas vis dar rašo apie tave eiles. Žinau, nes šį pavasarį kartu
lankėme grožinės literatūros kursą. Čarlis Taileris visiems pasakoja, kad esi patraukliausia mergina
visoje mokykloje. Ir meluoja, kad miega su tavim. Žinau, nes kažkas pasakė Timui, o Timas pasakė
man. O dabar tas Džeisas Garetas, gražuolis kaip iš pasakos, mano, kad tu esi pati saulė. Mane tai
pykina. Man nuo tavęs bloga. Su tavim draugauti ir būti tavo tarnaite – per daug sunku. – Toliau ji
kalba dar tyliau. – Juo labiau kad dabar kai ką apie mane žinai ir tuo pasinaudodama gali sugriauti
man gyvenimą.
– Aš niekam nesakysiu, – tariu jai švelniai, stengdamasi nuryti gėlą. Man labai spaudžia krūtinę,
trūksta oro. Nene, per daug sunku? Nes negali apsimesti, kad esi draugė? – Negi manęs visai
nepažįsti? Aš taip niekada nepasielgčiau. Aš tik… tau nebūtina apgaudinėti… tu tokia protinga, aš
tikrai noriu būti tavo draugė… man tavęs reikia. Džeiso tėvui atsitiko nelaimė ir…
– Girdėjau, – nukerta ji. – Timas man pasakojo. Vieną dieną atėjo ir tavo draugelis, pranešė man,
kaip jam fantastiškai padėjai ir kad manęs pasiilgai. Niekam nesakysi, taip? Miestelio gražuoliukas
aiškiai žinojo, kad kažkas įvyko.
– Aš jam visko nepasakojau. Beveik nieko nesakiau. – Ak, kaip man nepatinka tas teisinimasis. –
Tik kad mes susikivirčijome. – Žiūriu į jos rankas, matau jos nagus, kurie visuomet būna apšerpetoję,
o dabar nukandžioti iki pat mėsos, kruvini ir patinę. – Nesitikėjau, kad jis ateis pas jus.
– Taip, jis atėjo. Ponas Gelbėtojas. Tavęs visuomet kas nors nori. O man telieka… Danielius.
Noriu pasakyti: „Tu pati išsirinkai Danielių“, bet tai nepadės. Dabar jos veidas raudonas, žinau,
kad taip būna prieš ašaras.
– Nene, – vėl sakau jai, bet ji mane šiurkščiai nutraukia.
– Man nereikia tavo gailesčio. Ir tavo draugystės. – Pasiėmusi rankinę ir užsikabinusi ant laibo
peties ji liepia: – Eime, turiu užrakinti parduotuvę. – Aš nuseku paskui ją į koridorių. Ji užrakina
spyną, nusisuka ir nueina. Dar kartą atsisuka, tokia liesa ir susivaržiusi. – Kaip jautiesi negavusi, ko
nori, Samanta?

Dar niekada taip nesijaučiau.

Ši mintis dažnai mane aplankydavo nuo tada, kai susipažinau su Džeisu. Tačiau visuomet būdavo
apie gerus dalykus, o ne šis dūris paširdžiuose, kuris lydi mane visur.
Džeisas atvažiuoja į klubą ir klausia, ar aš nieko prieš užsukti į ligoninę.
Jaučiu, kaip susigniaužia viduriai. Nemačiau pono Gareto nuo tada, kai jį sužalojo mama.
– Žinoma, ne, – sakau jam mandagiai meluodama, ko būdama su juo iki šiol nesu dariusi.
Intensyvios priežiūros palata ketvirtame aukšte, ir ten patekti mums reikia leidimų. Kai pakylame,
matau, kaip prieš užeidamas į palatą Džeisas susiima. Aš padarau tą patį slapčia.
Su ligoninės pižama jis atrodo toks susitraukęs, iš visur styro vamzdeliai, melsvoje ligoninės
šviesoje jo įdegusi oda atrodo bauginamai blyški. Tai ne tas žmogus, kuris be vargo nešdavosi ant
pečių krūvą lentų, aukštai iškeldavo Harį ir Džordžą ar suspausdavo futbolo kamuolį. Džeisas
prisitraukia arčiau kėdę ir atsisėda, paskui paima tėčio ranką su lipnia juostele priklijuotais
vamzdeliais. Jis pasilenkia kažką pasakyti ponui Garetui į ausį, o aš stebeiliju į širdies monitorių,
kaip kreivė jame kyla ir leidžiasi, kyla ir leidžiasi.

Važiuojant namo Džeisas žiūri įsmeigęs akis į priekį. Jis nepaima manęs už rankos kaip paprastai, bet
laikosi už vairo įsikibęs taip stipriai, kad pabąla krumpliai. Aš patogiai įsitaisau sėdynėje ir ant
prietaisų skydo užsikeliu kojas. Mes pralekiame posūkį į Didžiąją gatvę.
– Mes nevažiuojam namo? – klausiu jo.
Džeisas atsidūsta.
– Pamaniau, kad reikia užsukti pas prancūzą Bobą. Paklausti, kiek jis man duotų, jeigu grąžinčiau
mustangą. Prie jo sugaišau daug laiko, o ką jau kalbėti apie sukištus pinigus.
Aš sugriebiu jam už rankos.
– Ne, jokiu būdu. Juk negali parduoti mustango.
– Tai tik automobilis, Seme.
Negaliu net pagalvoti apie tai. Kiek valandų Džeisas švilpaudamas apie jį tupinėjo, remontavo.
Kiek žurnalų apie automobilius vartydavo ir užsilenkdavo jam įdomių puslapių kampučius. Tai ne tik
automobilis. Prie jo jis atsipalaiduodavo, atsigaudavo. Lygiai kaip aš tyrinėdama žvaigždes. Arba
stebėdama Garetus. Ar plaukiodama.
– Tai ne tik automobilis, – atsakau.
Jis nebelekia greitkeliu prancūzo Bobo link, o stabteli pakelėje, plačiai apsisukęs įvažiuoja į
gatvę, einančią palei upę, ir sustoja Makgvairo parke.
„Vabalas“ senas ir garsiai birbia, bet, Džeisui pasukus raktelį ir išjungus variklį, taip tylu atrodo
tikriausiai ne todėl. Po anos nakties aš čia pirmą kartą. Girdžiu garsus: į uolas vangiai pliuškena
bangos, nes ką tik praplaukė motorinė valtis, klykdamos žemyn neria žuvėdros, kurioms iš snapų ant
akmenų iškrenta moliuskai. Džeisas išlipa, sportbačio nosimi spardo kelio žvyrą ir patraukia ne į
slėptuvę, o link posūkio, šalia kurio yra žaidimų aikštelė.
– Aš jiems vis paskambinu, – guodžiasi jis man. – Policijai. O jie pasako, kad tikrai negali nieko
padaryti. Nėra liudininkų. – Nuo spyrio akmenėliai nuskrieja nuo kelio ir išsibarsto po žolę. – Ir
kodėl kaip tik tą naktį lijo? Visą vasarą bemaž neiškrito nė lašo.
– Ar tai svarbu? – klausiu aš.
– Jei ne lietus, – jis pasilenkia ir pirštu vedžioja po žemę, – būtų likusios žymės. Padangų ar
kokios kitos. O dabar… tas, kuris tai padarė, išlįs visiškai švarus ir net nesužinos, kiek pridirbo
žalos.
Arba žinos, bet jam bus vis tiek.
Krūtinę degina gėda, kuri nustelbia pyktį dėl Nenės. Labiau už viską pasaulyje norėčiau pasakyti
jam tiesą. Iš pat pradžių buvo lengva jam sakyti tik tiesą, tokią, kokios niekam nesu sakiusi. Jis
visuomet išklausydavo ir suprasdavo.
Tačiau šito suprasti neįmanoma.
Kaip jis galėtų suprasti, jeigu aš pati nesuprantu.
 Keturiasdešimt ketvirtas skyrius

– Labas, širdele! Aš tau ruošiu maistą, kad galėtum pavalgyti, kada panorėjusi. Manęs taip dažnai
nebūna, kad kartu nebevakarieniaujam. Nenoriu, jog valgytum tą šlamštą „Pusrytinėje“ ar klube
pirktum sumuštinius. Todėl pagaminau kelias vakarienes: keptos vištienos, kaip tu mėgsti, su grybais
ir bolonietiškų makaronų. – Mama tai pasako linksmai, kai po darbo klube grįžtu namo ir atsivelku į
virtuvę. – Ant visų priklijavau etiketes ir kai ką padėsiu į šaldiklį. – Ir taip toliau, ir panašiai.
Jos balsas tvirtas, ramus ir šnekus. Ji vilki arbūzo spalvos susisiaučiama suknute, plaukai palaidi,
atrodo tokia jauna, kad galėtų būti mano vyresnioji sesuo. Pastaruoju metu ponia Garet vaikšto
pajuodusiais paakiais, sulysusi ir labai išsiblaškiusi. Nors stengiuosi palaikyti švarą, Garetų namuose
kas dieną vis didesnė netvarka. Petsė kaprizinga, Džordžas manęs nepaleidžia, Haris blogai elgiasi,
Endė su Dafu grumiasi kaip meškinai. Džeisas įsitempęs ir susirūpinęs, Alisa dar kandesnė. Pas
kaimynus viskas keičiasi. O čia – po senovei.
– Gal nori limonado? – pasiūlo mama.– „Gibsono gastronome“ radau Majerio citrinų, todėl
pagaminau iš jų, kad būtų įvairiau. Man atrodo, kad tokių gerų citrinų dar nebuvau pirkusi.
Ji pripila man stiklinę – stačiai elegantiško paslaugumo ir motiniško rūpestingumo įsikūnijimas.
– Mama, liaukis, – pertraukiu ją ropšdamasi ant baro taburetės.
– Žinau, nenori, kad apie tave šokinėčiau. Bet anas vasaras, kai daug dirbdavau, su tavim būdavo
Treisė. Ar užrašyti tau, kas užšaldyta, o kas šviežia? Bet nebūtina to daryti. Tu juk prisiminsi, ar ne?
Man tik dabar dingtelėjo, kad tu labai vieniša.
– Nė neįsivaizduoji.
Mano balse ji kažką pajunta, nes stabteli, nervingai į mane pašnairuoja ir greitakalbe beria toliau:
– Kai baigsis rinkimai, mes pasiimsim gerų ilgų atostogų. Gal patrauksim kur nors į Karibus.
Girdėjau įdomių atsiliepimų apie Virdžin Gordą.
– Negaliu patikėti. Gal tu pavirtai robotu? Kaip tu gali elgtis lyg niekur nieko?
Mama buvo bededanti „Tupperware“ indelius į šaldiklį, bet sustingsta vietoj.
– Nesuprantu, apie ką tu kalbi, – nustemba ji.
– Turi pasakyti tiesą apie tai, kas įvyko, – atrėžiu jai.
Ji lėtai atsitiesia ir prikandusi apatinę lūpą pirmą kartą per daugelį dienų pažvelgia man į akis.
– Jis pasveiks. – Ji lengvai spusteli dangtelį. – Aš seku naujienas. Džekas Garetas dar palyginti
jaunas vyras, puikios formos. Kurį laiką gali būti sunku, bet jis pasveiks. Paskui viskas užsimirš.
Aš pasilenkiu į priekį rankomis atsirėmusi į stalviršį, ir delnai nuslysta per vėsų jo paviršių.
– Kaip gali šitaip kalbėti? Ar pati tuo tiki? Tai nėra smulkmena… – Aš per staigiai pakeliu ranką,
netyčia užkliudau krištolinę „Waterford“ vazą, pilną citrinų, toji nuskrieja ir atsitrenkia į sieną,
šaižiai pabyra ant grindų šukės, pasišokėdamos į visas puses pasklinda citrinos.
– Ji buvo mano senelių, – iškošia pro dantis mama. – Nejudėk. Tuoj atsinešiu dulkių siurblį.
Nuo to pažįstamo vaizdo, kai ji, apsivilkusi išeigine suknute ir apsiavusi aukštakulniais,
pasilenkusi pedantiškai simetriškai juda paskui dulkių siurblį, rodos, tuoj sprogsiu. Aš nušoku nuo
taburetės ir išjungiu jį.
– Mama, nemanyk, kad gali susitvarkyti ir viską užmiršti. Garetai neturi sveikatos draudimo. Ar
tai žinai?
Iš po kriauklės ji išsitraukia šiukšlių dėžę, užsimauna gumines pirštines, ima kruopščiai rinkti
didesnes stiklo šukes ir mesti į šiukšlių maišą.
– Tai ne mano kaltė.
– Tai tavo kaltė, kad jiems iškilo sveikatos draudimo klausimas. Ligoninėje jis praleis ne vieną
mėnesį! Paskui tikriausiai bus reabilitacijoj – kas žino, kiek tai užtruks? Jų krautuvė jau prieš tai vos
sudūrė galą su galu.
– Tai irgi visai su manim nesusiję. Daugybė smulkių verslininkų sunkiai verčiasi, Samanta. Deja,
ir pati žinai, kiek apie tai kalbėjau savo pranešimuose…
– Pranešimuose? Tu rimtai?
Ji krūpteli nuo mano garsaus balso, paskui nusisuka ir vėl įjungia dulkių siurblį.
Ištraukiu laidą iš elektros lizdo.
– Kam tada mokei mane nevengti savo pareigų? Ar tu rimtai apie tai kalbėjai?
– Samanta, nekalbėk su manim šitaip. Aš tavo motina. Aš elgiuosi atsakingai ir esu ten, kur galiu
daryti gera. Kaip aš padėsiu Garetams, jeigu neteksiu darbo, jeigu turėsiu gėdingai atsistatydinti? Tai
nieko neištaisys. Kas padaryta, padaryta.
– Jis galėjo numirti. O jeigu jis būtų miręs, mama? Aštuonių vaikų tėvas. Ką tada būtum dariusi?
– Jis nemirė. Tą naktį degalinėje Klėjus iš būdelės paskambino policijai. Mes neignoravome to,
kas nutiko.
– Bet tu ignoruoji apskritai. Kaip tik tai ir darai. Ponia Garet laukiasi. Jie turės dar vieną vaiką, o
ponas Garetas negalės dirbti! Kas tau nutiko?
Mama piktai atima iš manęs dulkių siurblio laidą ir tvirtai suvynioja.
– Taigi. Kas mūsų laikais turi tiek vaikų? Jie neturėtų tiek jų gimdyti, jeigu negali išlaikyti.
– Kaip Džeisas rudenį eis į mokyklą, jeigu turės vietoj tėvo dirbti krautuvėje?
– Štai, matai! – irzliai sušunka mama. – Klėjus man taip ir sakė. Viskas dėl tavo jausmų šiam
jaunuoliui. Viskas dėl tavęs, Samanta.
Aš stoviu apstulbusi.
– Su manim tai visai nesusiję! – Ji suneria rankas ir su gailesčiu žvelgia į mane.
– Jeigu būčiau partrenkusi ką nors, ko tu nepažįsti, tau svetimą žmogų, ar tu šitaip elgtumeis? Ar
reikalautum, kad atsisakyčiau savo karjeros, nes kažkam iškils laikinų sunkumų?
Žiūriu į ją nustebusi.
– Tikiuosi, kad reikalaučiau. Manau, kad reikalaučiau. Nes tai būtų teisingiausia.
Jos pasibjaurėjimo kupinas atodūsis sukedena kelias tvarkingos šukuosenos sruogeles.
– Ak, Samanta, pasigailėk manęs. Taip paprasta nuspręsti, kas teisinga, kai tau septyniolika ir kai
nereikia priimti svarbių sprendimų. Kai žinai, kad kas nors vis tiek tavimi pasirūpins ir viską
sutvarkys. Tačiau, kai esi suaugęs, pasaulis nėra juodas ir baltas, ir nebūna aiškiai pažymėta, kas
teisinga. Nutinka visokių dalykų, ir suaugusieji priima sprendimus, čia ir yra visa esmė.
– Esmė yra ta, kad tu partrenkei žmogų ir nuvažiavai… – atkakliai laikausi savo, bet skardus
mamos telefono skambutis mane nutraukia.
Ji patikrina, kas skambina, ir taria:
– Skambina Klėjus. Mūsų pokalbis baigtas. Kas padaryta, padaryta, ir visi judėsime pirmyn. – Ji
atlenkia telefono dangtelį. – Labas, brangusis. Ne, neužsiėmusi. Žinoma, tik nueisiu į savo darbo
kambarį ir paimsiu.
Jos kulniukai nukaukši prieškambario plytelėmis. Virtuvės kampas nubarstytas citrinomis ir
smulkiomis krištolo šukėmis.
Vėl užsliuogiu ant taburetės ir pasidedu smakrą ant vėsaus stalviršio granito. Dienų dienas
ruošiausi šiam pokalbiui su mama, mintyse daug ką perkračiau, stengiausi kuo aiškiau suformuluoti
savo argumentus. Išsakiau visus, bet pokalbio kaip nebūta, lyg būtų sušluotas ir išmestas.
Tą vakarą išlipu pro langą ir atsisėdu savo senon vieton. Nors daugelį metų čia sėdėdavau viena,
be Džeiso keista ir neįprasta. Bet jis vėl ligoninėje. Pro Garetų virtuvės langą matau, kad Alisa
plauna indus. Kiti namo langai tamsūs. Man bežiūrint, į kiemą įvažiuoja furgonėlis. Laukiu, kol išlips
ponia Garet, bet ji nelipa. Ji sėdi viduj įsmeigusi akis į tolį taip ilgai, kad nebegaliu žiūrėti ir pro
langą grįžtu į savo kambarį.

Nenė sakė, kad viską gaunu nepajudindama nė piršto.

Man taip niekada neatrodė, bet aš tikrai viską gaudavau, ko norėdavau, jeigu labiau
pasistengdavau.
Bet ne dabar.
Nors ir kaip stengiuos, o man dar dėl nieko neteko šitaip stengtis, niekaip nepavyksta palengvinti
Garetų dalios. Blogiausia, kad su Džeisu labai sunku. Pasisiūlau per jo treniruotes pabūti treneriu.
– Jeigu tavo tėtis yra viską surašęs, juk ir aš galiu perskaityti, ką ir po ko tau daryti.
– Jis viską laikė galvoje. Taigi ačiū, bet nereikia. – Apdulkėjęs po medienos pristatymo Džeisas
atsisuka čiaupą virš indų pilnos kriauklės ir apsišlaksto veidą, paskui pakiša galvą atsigerti vandens
ir netyčia nuo stalo nustumia artipilnę pieno stiklinę. Kai stiklinė nukrinta ant grindų, jos nepakelia, o
spiria į sieną, ir per visą virtuvę nusidriekia pieno takelis.
Galugerklį užspaudžia baimė, kurios skonis kaip metalo. Prieinu prie jo ir ant peties uždedu ranką.
Jo galva nuleista, ir matau, kaip trūkčioja žandikaulio raumuo. Jo ranka po mano pirštais
neatsileidžia, ir jis į mane nežvilgteli. Gerklę ima veržti švininis kumštis.
– Dykaduoni! – sušunka Timas iš galinio kiemo, kur valo baseiną. – Šita velnio mašina purvą ne
siurbia, o išpučia. Ar gali pasižiūrėti?
– Taip, taip, sutvarkysiu, – nekrusteldamas atsiliepia Džeisas.
– Ką be tavęs visi darytų? – stengiuosi ištarti kuo švelniau. – Viskas sulūžtų.
Jis suprunkščia, bet be juoko.
– Beveik viskas jau sulūžę, ar ne?
Aš prieinu arčiau, priglaudžiu jam prie peties skruostą, glostau nugarą.
– Kaip aš galiu padėti? – klausiu. – Padarysiu viską.
– Tu niekuo negali padėti, Seme, tik… – jis nusigręžia ir susikiša rankas į kišenes. – Gal… tik…
duok man šiek tiek erdvės.
 Aš traukiuos link virtuvės durų.
– Gerai. Žinoma. Aš trumpam einu namo.
Tarytum čia būtumėm ne mudu. Lūkuriuoju tarpdury tikėdamasi… Nesu tikra.
Jis tik linkteli nepakeldamas į mane akių ir pasilenkia išvalyti palieto pieno.
Kai pareinu namo, kur vis dar ramu, švaru ir tylu, o visus lauko garsus nustelbia oro
kondicionierius, lipu į viršų ir jaučiuosi, lyg stumčiausi per vandenį arba avėčiau švininiais batais.
Staiga atsisėdu ant laiptų, padedu galvą ant aukštesnės pakopos ir užsimerkiu.
Po nelaimingo atsitikimo tūkstantį kartų buvau besižiojanti papasakoti nebegalėdama savęs
sustabdyti, nebegalėdama tokios naštos ilgiau slėpti nuo Džeiso. Ir kaskart prikąsdavau liežuvį,
tylėdavau ir galvodavau: jeigu pasakysiu, aš jo neteksiu.
Šiandien žinau.
Jau netekau.

Vėlai vakare svetainėje dega tik viena blausi lempa. Mamai patinka, kai šviečia visos lempos virš
galvos, taigi iškart suprantu, kad tai ne ji. Ir aš teisi. Didžiajame krėsle prie židinio sėdi Klėjus, be
batų, jam prie kojų guli didžiulis auksaspalvis retriveris. Mama susirietusi ant kušetės miega, iš
kruopščiai susukto kuodelio išslydę plaukai krinta jai ant pečių.
Klėjus parodo smakru į šunį.
– Kurvuazjė. Vadinu jį Koriu. Grynaveislis, iš čempionų giminės. Bet jau senas.
Ir tikrai, snukis, padėtas ant basos Klėjaus kojos, pražilęs. Man įėjus Koris pakelia galvą ir
sveikindamas daužo į grindis uodega.
– Nežinojau, kad turi šunį. Mama miega? – klausiu jo, nors tai akivaizdu.
– Ilga diena. Penktą ryto buvo susitikimas su rinkėjais aviacijos gamykloje. Paskui sakė kalbą
organizacijai „Respublikonai už pokyčius“ ir vakarieniavo „Baltojo arklio smuklėje“. Tavo mama
profė. Vis eina ir eina. Ji nusipelnė poilsio. – Jis atsistoja, nuo kušetės galo paima austinį smėlio
spalvos pledą ir ją užkloja.
Jau sukuosi eiti, bet jis sulaiko mane už rankos.
– Prisėsk, Samanta. Tu irgi nusilaksčiusi. Kaip sekasi tiems Garetams?
Kaip jis drįsta klausti ir dar taip ramiai?
– Nekaip, – atsakau.
– Taip. Sunku. – Klėjus pakelia taurę vyno ir gurkšteli. – Taip būna, kai veži vienas… viskas
priklauso nuo sėkmės.
– Kam apsimetinėji, kad užjauti? – priekaištauju jam, ir tyliame kambaryje mano balsas nuskamba
netikėtai garsiai. Mama per miegus sujuda ir veidu dar labiau prisispaudžia prie pagalvės. – Tarsi
avarija būtų Dievo valia, o ne tavo darbas! Tarsi suprastum, ką jie turi ištverti!
– Apie mane nieko nežinai. – Jis išgeria dar gurkšnį vyno ir paglosto Koriui galvą. – Tu niekada
nežinosi geriau už mane, kas yra skurdas. Mano tėtis turėjo degalinę. Aš vesdavau apskaitą. Mūsų
miestukas buvo toks mažas, kad patekti iš vieno krašto į kitą automobilio praktiškai nereikėjo. O
žmonės vakarų Virdžinijoje yra, kaip čia pasakius, iš prigimties taupūs. Mėnesių mėnesius jis nieko
neuždirbdavo ir negalėdavo sumokėti net savo darbuotojams. Aš žinau, ką reiškia neturėti skatiko
kišenėje ir būti priremtam prie sienos.
Staiga jis įsmeigia į mane akis.
– Ir aš palikau tai giliai praeity. Tavo mama yra laimingas bilietas su šviesia ateitimi. Aš neleisiu,
kad kažkokia pagiežinga paauglė iš jos tai atimtų. Arba iš manęs.
Mama vėl sukruta ir dar labiau susiriečia kone į embriono pozą.
– Privalai atsitraukti nuo tos šeimos, – priduria Klėjus beveik tėvišku balsu. – Ir turi tai padaryti
nedelsdama. Antraip gali baigtis, kaip neturėtų, nes hormonų veikiami paaugliai ne visada būna
atsargūs.
– Aš ne mama, – atšaunu. – Neprivalau elgtis pagal tavo nurodymus.
Jis atsilošia, šviesūs plaukai užkrinta ant kaktos.
– Tu ne mama, bet ir nesi kvaila. Ar atidžiai žvilgtelėjai į Garetų krautuvės buhalterines knygas?
Taip, mačiau, mes visi matome, Timas, Džeisas ir aš, patys jas tvarkom. Nors nelabai išmanau
buhalteriją, bet skaičiai nekokie. Ponas Garetas pašėlusiai klapsėtų savo rašikliu.
– Ar atkreipei dėmesį į sutartį su „Rid kampanija“? Garetas gamina tavo mamai visus ženklus,
stendus, vėliavėles. Tam sunaudojama labai daug medienos. Ji norėjo tartis su „Lowe“ firma, bet
pasakiau jai, kad ji atrodys geriau, jeigu išsirinks vietinį verslininką. Parduotuvė už tai gauna
nuolatines pajamas, nuo pat lapkričio. Ir ne tik. Baseino ir teniso klubas taip pat viską gaminasi
Gareto firmoj. Tavo mamai rekomendavus. Klubas statosi naują priestatą su dengtu baseinu. Šie
pinigai plaukia tiesiai į parduotuvę. Užtektų vieno ar kito nusiskundimo. Neišdžiūvusi mediena,
nekokybiškas darbas…
– Ką nori pasakyti? Jeigu neišsiskirsiu su Džeisu, tai ką, nutrauksi tas sutartis?
Lempos šviesoje Klėjaus plaukai spindi kaip kokio angelo, atrodo beveik tokios pat spalvos kaip
Korio. Su baltais marškiniais užraitytom rankovėm, didelėm mėlynom atvirom akim jis atrodo
tvarkingas ir nekaltas.
Jis man šypsosi.
– Samanta, aš nieko nesakau. Tik pateikiu faktus. Išvadas pasidaryk pati. – Jis patyli. – Tavo
mama man nuolat kartoja, kad tu labai protinga.
 Keturiasdešimt ketvirtas skyrius

Kitos dienos ankstų rytą per savo kiemą nuslenku pas Garetus Džeiso.
Eidama įvaža girdžiu, kaip jis švilpauja. Norisi šypsotis.
Pirmiausia pamatau jo įdegusias kojas ir nunešiotus sportbačius, kyšančius iš po mustango. Jis
guli po nugara pasidėjęs Dafo riedlentę ir remontuoja automobilio dugną. Jo veido nematau ir dėl to
džiaugiuosi. Nesu tikra, ar galėčiau tai padaryti matydama Džeiso veidą.
Bet jis atpažįsta mano žingsnius. O gal batelius.
– Ei, Seme. Labas, mergyt. – Jo balsas linksmas, mažiau įtemptas nei ankstesnėm dienom. Jis
nusiraminęs, daro tai, ką moka, ir trumpam nuo visko pabėga.
Valdausi. Gerklė kaip užsikimšusi, lyg žodžiai, kuriuos turiu ištarti, sušokę į dusinantį gumulą.
– Džeisai. – Balsas lyg ne mano. Gal ir gerai, nes geriau galvoti, kad tai ne aš. Atsikrenkščiu. –
Nebegaliu su tavim matytis.
– Aš tuoj. Tik užveršiu, antraip ištekės visi tepalai.
– Nereikia. Noriu pasakyti, kad daugiau negaliu su tavim susitikinėti.
– Ką? – Girdžiu, kaip jis sėdasi užmiršęs, kur esąs, ir atsitrenkia į metalą. Paskui išrieda iš po
automobilio. Ant jo kaktos juoda alyvuota dėmė, ryškiai raudonas sumušimas. Bus mėlynė.
– Nebegaliu su tavim susitikinėti. Nebegaliu… šito daryti. Prižiūrėti Džordžo ir Petsės ar matytis
su tavim. Labai apgailestauju.
– Seme… kaipgi?
– Taip. Nebegaliu, ir tiek. Ir su tavim. Dabar negaliu.
Jis stovi prie pat manęs, toks aukštas ir taip arti, kad užuodžiu jo, marenikės gumos, ratų tepalo ir
„Tide“ skalbimo miltelių kvapą.
Žengteliu atgal. Privalau tai padaryti. Tiek daug jau sužlugdyta. Esu tikra, kad Klėjus kalbėjo
rimtai. Užtenka prisiminti jo veidą, kai jis aiškino, kad viską reikia palikti praeity, jo
nepermaldaujamą balsą, liepiantį mamai pavažiuoti atgal ir paskui namo. Jeigu šito nepadarysiu, jis
padarys viską, kad Garetai sužlugtų. Daug nereikės.
– Negaliu, – pakartoju aš.
Džeisas krato galvą.
– Negali taip elgtis. Turi suteikti man galimybę pasitaisyti, jeigu ką nors blogo padariau. Ką aš
padariau?
– Tai ne dėl tavęs. – Tai seniausias ir niekam tikęs pasiteisinimas pasaulyje nutraukiant santykius.
Bet šiuo atveju pats tiksliausias.
– Tai ne tavo žodžiai. Tu taip niekada nesielgi. Kas atsitiko? – Jis žengia žingsnį prie manęs, jo
žvilgsnį aptemdęs susirūpinimas. – Pasakyk man, kad galėčiau suremontuoti.
Suneriu rankas ir atsitraukiu dar toliau.
– Ne viską gali suremontuoti, Džeisai.
– Taip, be abejo, net nežinojau, kad kažkas sulūžę. Aš nesuprantu. Paaiškink man. – Jis sako
tyliau: – Ar tai dėl sekso… gal mes per greitai? Galime neskubėti. Mes galime tik… Ko tik panorėsi,
Seme. Ar tai dėl tavo mamos? Pasakyk man, ko tu nori.
Aš nusisuku.
– Turiu eiti.
Jis tvirtai suima mane virš alkūnės, kad sustabdytų. Mano visas kūnas tarsi susitraukia, susigūžia.
Džeisas spokso į mane nepatikliai, paskui nuleidžia ranką.
– Atrodo, net nenori, kad tave liesčiau? Kodėl?
– Nebegaliu daugiau kalbėti, turiu eiti. – Privalau išeiti, kol to nepadariau, kol visko neišplepėjau,
kad ir kas vėliau nutiktų mamai, Klėjui ir krautuvei. Privalau.
– Taip imsi ir išeisi… taip paprastai? Šitaip viską paliksi? Dabar? Aš myliu tave. Tu negali…
– Aš privalau. – Bet kuris žodis tuoj mane uždusins. Nusisuku ir einu iš kiemo, stengiuosi žengti
ramiai, nebėgti, neverkti, nieko nejausti.
Girdžiu paskui save skubius Džeiso žingsnius.
– Duok man ramybę, – šūkteliu per petį paskubindama žingsnį ir bėgdama namo lyg į kokį saugų
prieglobstį. Džeisas, kuris gali lengvai mane pasivyti ir aplenkti, atsilieka, aš atsidarau sunkias duris,
įvirstu į koridorių ir susirietusi į kamuoliuką užsidengiu rankomis akis.
Laukiu, kada man lieps pasiaiškinti. Alisa paskambins į duris ir mane prikuls. Ateis su Petse ant
rankų ponia Garet, pirmą kartą ant manęs supykusi. Arba pasirodys Džordžas plačiom nustebusiom
akim ir paklaus, kas nutiko Jūreivei supermergaitei. Tačiau nieko panašaus neįvyksta. Tarsi man
įkritus į vandenį neatsirastų jokių raibulių.
 Keturiasdešimt penktas skyrius

Juk ne mane partrenkė automobilis. Ne aš turiu aštuonis vaikus ir laukiuosi dar vieno. Aš ne
Džeisas, kuris stengiasi gelbėti šeimą ir ketina parduoti tai, kas jam teikia ramybę.
Kai kas rytą pabudus norisi užsitraukti ant galvos antklodę, imu savęs nekęsti. Tai atsitiko ne man.
Aš tik mergaitė, besidžiaugianti lengvu gyvenimu ir užtikrintu pragyvenimo šaltiniu. Taip ir pasakiau
Džeisui. Bet vis vien negaliu išlipti iš lovos.
Šiomis dienomis mama ypač linksma ir dėmesinga, suplaka braškių kokteilį, man nespėjus to
padaryti pačiai, ant mano lovos palieka dailius paketėlius su džiaugsmingais rašteliais. „Pamačiau šią
dailią palaidinę ir supratau, kad tau labai tiks.“ „Nusipirkau basutes, bet žinau, kad patiks ir tau!“ Ji
man nepriekaištauja, kad miegu iki pietų. Nekreipia dėmesio į mano vienskiemenius atsakymus ir kad
jai pačiai reikia užpildyti tylą. Per vakarienę jiedu su Klėjum tariasi, kaip kitai vasarai man išrūpinti
praktiką Vašingtone, o gal Niujorke, išskleidžia prieš mane ištisą galimybių paletę („Ateičiai tau
labai pravers!“), o aš tik baksnoju šaukštu jūrų gėrybių troškinį.
Kadangi man nebesvarbu, ką sakys mama, klubui pranešu, kad nebedirbsiu. Žinodama, kad Nenė
yra vos už kelių dešimčių metrų ir pro suvenyrų krautuvės sienas spinduliuoja pyktį bei neapykantą,
aš puolu į neviltį. Olimpiniame baseine spoksau į vieną tašką ir nebepastebiu, ką veikia plaukikai.
Ne taip kaip Felipė „Pusrytinėje“, ponas Lenoksas neniršta. Tik, kai įteikiu jam prašymą ir
išskalbtus, tvarkingai sulankstytus sportinį maudymuką, liemenę bei sijoną, bando mane perkalbėti.
– Na kas gi čia dabar, panele Rid! Na jau tikrai… – Jis dirsteli pro langą, giliai atsidūsta, paskui
nueina prie durų ir jas uždaro. – Negi jūs tikrai norite taip Skubotai Priimti Sprendimą?
Netikėtai sujaudinta, kad jis taip dėl manęs išgyvena, paaiškinu, kad būtinai turiu išeiti. Iš švarko
kišenės jis išsitraukia mažą turkišku raštu margintą šilkinę skarelę ir paduoda man.
– Jūs buvote tokia pavyzdinga darbuotoja. Jūsų darbo etika nepriekaištinga. Labai nenorėčiau, kad
išeitumėt impulso pagauta. Ar… gal… darbe susidarė Subtili Situacija, ir dėl to jūs jaučiatės
nejaukiai? Gal tai naujasis gelbėtojas? Jis prie jūsų Kabinėjasi?
Man norisi isteriškai krizenti. Tačiau iš didelių rudų pono Lenokso akių, kurias dar labiau
padidina akiniai, sklinda nuoširdumas ir rūpestis.
– Gal man derėtų Su Kuo Nors Griežtai Pasikalbėti? – teiraujasi jis. – Gal norite man
Pasipasakoti Ir Nusimesti Naštą?
O, kad jūs žinotumėt.
Vieną akimirksnį mano burna prisipildo žodžių. Mano mama vos neužmušė mano mylimo vaikino
tėvo, aš sudaužiau jam širdį ir niekam negaliu apie tai papasakoti. Mano geriausia draugė manęs
nekenčia už tai, ką ji pati padarė, ir negaliu to ištaisyti. Nebeatpažįstu savo mamos, neatpažįstu savęs,
ir viskas tiesiog siaubinga.
Įsivaizduoju save išliejančią tuos žodžius ponui Lenoksui, kuris susijaudina vien dėl to, kad
nežino, kurią valandą turi būti pristatyta mediena. Jokiu būdu.
– Tai visai ne dėl darbo. Tiesiog nebegaliu čia likti.
 – Priimu jūsų atsistatydinimą Didžiai Apgailestaudamas.
Aš jam padėkoju. Kai nusisuku eiti, jis pašaukia mane:
– Panele Rid!
– Hm?
– Tikiuosi, kad ir toliau plaukiosite. Raktą galite pasilikti. Mūsų Susitarimas dėl jūsų treniruočių
lieka galioti.
Suvokdama, kokia tai dovana, aš jam sakau:
– Dėkoju, – ir išeinu, kol neištariau ko nors daugiau.

Nebeturint jokios darbotvarkės, auklės darbo, rytinės pamainos užkandinėje ar gelbėtojos pareigų,
diena susilieja su naktim. Naktimis negaliu nustygti vietoje ir neramiai klaidžioju po namą arba žiūriu
senus filmus, kur herojams daug blogiau nei man.
Kodėl nepaskambinu seseriai?
Atsakau – žinoma, kad skambinu. Žinoma, kad skambinu. Ji viską žino atmintinai, pažįsta mamą,
pažįsta mane. Ji žino viską. Bet štai kas nutinka, man paskambinus.
Įjungtas balso paštas. Mano sesers prikimęs balsas, sodrus juokas, toks artimas ir taip toli.
„Pagavai mane. O gal ir ne. Žinai, ką daryti. Pasikalbėk su manim! Gal net ir paskambinsiu.“
Įsivaizduoju: Treisė paplūdimyje, jos ryškiai mėlynos akys prisimerkusios nuo saulės, ji
nerūpestingai leidžia vasarą, kurią, kaip sakė mamai, ji užsitarnavo, telefonas Flipo kišenėje arba
išjungtas, nes kam gi jo reikia. Jų tobuloji vasara. Aš praveriu burną kažką sakyti, bet susičiaupiu ir
uždarau telefoną.

Kas keisčiausia? Anksčiau ant mano palaidinės mama pastebėdavo vos įžiūrimą dėmę arba kad į
plaukus įsitryniau per mažai kondicionieriaus, arba kad mano rytinė rutina nežymiai pasikeitė:
„Samanta, tu visada prieš darbą išgeri kokteilį. Kodėl šiandien valgai skrebutį? Aš skaičiau, kad
pasikeitusi paauglio rutina – tai rimtas signalas, jog jis vartoja narkotikus.“ O dabar? Pro mano durų
apačią kamuoliais galėtų veržtis rūkomos žolės dūmai, bet dėl to raštelių pūga tikriausiai nesiliautų,
nes dabar jie yra pagrindinė jos ryšio priemonė.
Prašau, paimk iš cheminės valyklos mano šilkinį kostiumėlį. Darbo kambaryje ant krėslo yra
dėmė, išvalyk su „OxiClean“. Šiandien ilgai negrįšiu; kai eisi miegoti, įsijunk žadintuvą.
Mečiau visus savo darbus ir virtau atsiskyrėle. O mano mama, regis, to nepastebi.

– Mieloji! Pačiu laiku, – džiaugsmingai pasitinka mama, kai atšliaužiu į virtuvę atsiliepdama į jos
„aūūū, Samanta, man tavęs reikia“. – Aš ką tik rodžiau šiam maloniam vyrui, kaip pagaminti
limonadą. Kurtai, toks, sakėte, jūsų vardas? – klausia mama vyriškio, sėdinčio prie mūsų virtuvės
stalo ir linksmai man mojančio citrinų skutikliu.
– Karlas, – patikslina jis. Aš jį pažįstu. Tai ponas Agnolis, „Stouni Bėjaus trimito“ fotografas. Jis
visuomet fotografuodavo laimėjusias plaukikų komandas. Dabar jis mūsų virtuvėje, pakerėtas mano
įžymiosios mamos.
– Mes pamanėme, kad labai tiks trumpa medžiagėlė apie valstijos senatorę namuose su
nuotraukomis, kuriose ji gamina limonadą. Tai tarsi metafora, ką ji galėtų padaryti valstijai, –
pasakoja man ponas Agnolis. Mama nusisuka, ant viryklės patikrina, kaip vandenyje tirpsta cukrus, ir
aiškina ponui Agnoliui, kad viską padaro citrinų žievelė.
– Aš einu į savo kambarį, – sakau jiems, taip ir padarau. Jeigu išmiegočiau šimtą metų, gal
atsibusčiau geresnėj pasakoj.

Mane pažadina mama smarkiai purtydama už peties.

– Negalima miegoti visą dieną, mieloji. Aš turiu planų.
Ji atrodo kaip visuomet: tvarkingai susuktas kuodelis, nepriekaištingas makiažas, ramios mėlynos
akys. Aš atrodau visai kitaip nei tada, kai Džeisas pas mane praleido naktį. Kai tau nutinka svarbūs
dalykai… ar to neturėtų atsispindėti tavo veide? Tik ne mamos.
– Visą dieną pasiėmiau laisvą. – Ji trina man nugarą. – Buvau siaubingai užsiėmusi, apleidau tave,
žinau. Gal kartu nueitumėm veido masažo, gal…
– Veido masažo?
Išgirdusi mano balsą ji truputį atsitraukia, paskui suokia tokiu pat liūliuojančiu balsu:
– Ar prisimeni, kaip eidavome pirmą vasaros atostogų dieną? Jau buvome įpratusios, bet šiais
metais praleidau. Grąžinčiau tau šią skolą, paskui eitumėm kur nors papietauti…
Aš kaipmat atsisėdu.
– Ar tu tikrai manai, kad šitai padės? Ne man turi grąžinti skolą.
Ji nueina prie lango, išeinančio į Garetų kiemą.
– Liaukis. Iš to nebus nieko gero.
– Galbūt, mama, jei galėčiau suprasti, kodėl nieko gero. – Išsiritu iš lovos, atsistoju šalia jos prie
lango ir matau Garetų namą, žaislus kieme, baseine plūduriuojančius pripučiamus žaislus, mustangą.
Ji stipriai sučiaupia lūpas.
– Nori išgirsti tiesą? Puiku. Kai judvi su Treise buvote mažos, man toks gyvenimas nepatiko. Aš
ne tokia, kaip toji moteris tenai… – Ji pamoja ranka pro langą Garetų link. – Aš nesu veislinė kumelė.
Vaikų, aišku, norėjau. Augau vienturtė ir jausdavausi vieniša. Kai susipažinau su tavo tėčiu, maniau…
Bet nepakenčiau chaoso, kvapų, nuolatinio triukšmo. Paaiškėjo, kad ir jam visko buvo per akis. Taigi
jis vėl virto berniuku ir paliko mane su dviem kūdikiais. Galėjau pasisamdyti dešimt auklių, tau vieną
kaip tik ir samdžiau, ji ateidavo darbo dienom. Tą laikotarpį šiaip taip išgyvenau. O dabar pagaliau
susiradau sau vietą. – Ji vėl suima man virš alkūnės ir timpčioja ranką, lyg žadintų iš naujo. – Ir tu
nori, kad aš to atsisakyčiau?
– Bet…
– Aš taip sunkiai dirbu ir šitaip dirbu ilgiau, nei tu gali įsivaizduoti. Ir dabar turėčiau atlikti
bausmę visą likusį savo gyvenimą už vieną naktį, kai sugebėjau atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką?
– Vėl purto mano ranką. Jos veidas prie pat manojo.
– Ar tikrai manai, Samanta, kad tai teisinga?
Nebežinau, kas teisinga, kas ne. Man gelia širdį ir nejaučiu nieko, tik sustingusią tuštumą. Noriu
paimti jos argumentą ir ištraukti iš jo tą neteisingąjį siūlą, bet viskas tarsi įstrigę trikampyje.
Vis dar stebiu Garetus ir man palengvėja, kai pamatau ženklus, kad gyvenimas grįžta į vėžes: Alisa
guli ant vejos ir kaitinasi saulėje, o Dafas su Hariu purškiasi iš vandens pistoletų. Tačiau stebėjimas
nebesuteikia man to jausmo kaip anksčiau – viltingo ir raminamo, kad, be mano pasaulio, yra ir kitų,
kur vyksta nepaprasti dalykai. Dabar jaučiuosi kaip tremtyje, kažkur Kanzase, kur visos spalvos
išblukusios ir yra tik juoda ir balta.
Visaip stengiuosi vengti prisiminimų apie Džeisą, bet jų yra visur. Vakar po lova radau jo
marškinius ir stovėjau su jais rankoje nustėrusi, kad nepastebėjau – ir mama nepastebėjo. Įkišau į
stalčių prie savo marškinių. Paskui išsitraukiau ir su jais miegojau.
 Keturiasdešimt šeštas skyrius

Einu per savo kiemą, vieną iš tų retų kartų, kai lauke sujuoduoja mano šešėlis, staiga kažkas paliečia
man petį ir atsisukusi pamatau Timą.
– Ką, po perkūnais, sugalvojai? – klausia jis manęs sulaikydamas už rankos.
– Duok man ramybę. – Aš išsisuku iš jo gniaužtų.
– Nė velnio. Tik nevaidink prieš mane tos sumautos sniego karalienės, Samanta. Metei Džeisą be
jokio paaiškinimo. Iš Nenės neišspausi apie tave nė vieno suknisto žodžio, tik tiek, kad jūs nebe
draugės. Pažvelk į save – atrodai kaip numirėlė, sulysusi ir išbalusi. Nebepanaši į save. Kas, po
velnių, tau darosi?
Išsitraukiu raktą ir atsirakinu duris. Nors diena karšta, raktas rankoje tarsi būtų akmeninis, sunkus
ir šaltas.
– Aš nesiruošiu tau nieko pasakoti, Timai. Tai ne tavo reikalas.
– Eik peklon. Jis mano draugas. Tai per tave jis atėjo į mano gyvenimą. Jis man padarė daug gero.
Tikrai nestovėsiu ir nežiūrėsiu, kaip tu klampini jį mėšle, kai jo gyvenimas ir taip griūna. Jam ir be
tavęs visko per akis.
Atidarau duris ir ant grindų numetu rankinę, nes ji irgi sunki kaip švinas. Spaudžia širdį. Timas,
žinoma, negailestingasis šmikis, užeina paskui mane ir leidžia durims užsitrenkti.
– Negaliu su tavim kalbėtis.
– Puiku. Kalbėkis su Džeisu.
Pasisuku, norėdama žvilgtelti į jį. Net ir tas judesys sukelia skausmą. Gal aš pamažu virstu
akmeniu. Bet tuomet taip neskaudėtų, ar ne?
Timas tyrinėja mano veidą, ir jo žvilgsnyje vietoj pykčio atsiranda susirūpinimas.
– Prašau, Samanta. Aš tave pažįstu. Tu taip niekada nesielgi. Šitaip žaidžia tik tos kvaišos
susipainiojusios merginos, kurios siekia užvaldyti vaikiną. Šitaip elgiasi tokie liurbiai kaip aš.
Pažįstu tave nuo mažumės, visą laiką būdavai blaivaus proto. Dabar nieko nesuprantu. Judu su
Džeisu… tokia ištikima pora. Negali taip imti ir viską mesti. Kas, po šimts, tau darosi?
– Negaliu su tavim kalbėtis, – kartoju jam.
Jo ramios pilkos akys lėtai skenuoja mano veidą ir bando suprasti.
– Privalai su kuo nors kalbėtis. Jeigu ne su Džeisu, ne su Nene… esu tikras, kad ir ne su savo
motina… Su kuo nori kalbėtis?
Netikėtai imu ir pravirkstu. Aš visai neverkiau, o dabar negaliu sustoti. Timas, aišku, išsigandęs,
dairosi po kambarį, lyg tikėtųsi, kad kas nors, bet kas, užeis ir išgelbės jį nuo šitos raudančios
mergiotės. Nušliuožiu siena žemyn ir nesiliauju verkusi.
– Mėšlas, nustok. Negali būti taip blogai. Kad ir kas tai būtų… viską galima išspręsti. – Jis nueina
į virtuvę, atvynioja ilgą popierinio rankšluosčio gabalą ir bruka man. – Imk, nusišluostyk akis. Viską
galima sutvarkyti. Net mane. Paklausyk, aš pradėjau mokytis, kad gaučiau vidurinės diplomą. Greitai
išsikraustysiu. Mano bičiulis Konoras iš AA virš savo autoserviso turi butą, ir aš ten gyvensiu, o tai
reiškia, kad su savo seniais nebeturėsiu jokių reikalų, ir aš galiu… Še, išsipūsk nosį.
Paimu atplėštą skiautę ir pučiu. Žinau, kad mano veidas raudonas ir išpurtęs, ir dabar, pradėjusi
verkti, labai galimas daiktas, jog nebegalėsiu sustoti.
– Na, štai. – Timas nerangiai patapšnoja man per nugarą, greičiau kad išjudintų mano gerklose
įstrigusį daiktą, nei kad paguostų. – Kad ir kas vyktų, viskas bus gerai… bet aš negaliu patikėti, jog
tau padės, jeigu mesi Džeisą.
Aš įsiraudu dar smarkiau.
Su vilties netekusio išraiška Timas atplėšia dar daugiau rankšluosčio.
– Ar galiu?.. – Pradedu žagsėti, kaip paprastai būna po ilgo verkimo, ir man sunku įkvėpti oro.
– Ar gali ką? Klok, ir viskas.
– Ar galiu persikelti su tavim? Į tą butą virš garažo?
Timas apstulbęs, jo ranka, šluosčiusi man akis, sustingsta.
– Kkką?
Man neužtenka oro ar galbūt drąsos pakartoti.
– Samanta… tu negali… man labai malonu, bet… kodėl, po galais, norėtum?
– Aš negaliu čia likti. Kai šalia gyvena jie, ir su mama. Negaliu žiūrėti Džeisui į akis ir negaliu
pakęsti jos.
– Tai dėl Greisės? Ką ji padarė? Tikriausiai pagrasino neduoti pinigų, jeigu nemesi Džeiso?
Purtau galvą ir į jį nežiūriu.
Timas nučiuožia siena žemyn prie manęs, ištiesia ilgas kojas, o aš tūnau susirietusi į mažą
kamuoliuką, kelius prispaudusi prie krūtinės.
– Pasakok, vaike. – Jis įdėmiai žvelgia man į akis. – Pritrenk mane. Aš vaikštau į susirinkimus ir
neįsivaizduoji, kokio prisiklausau siaubo.
– Aš žinau, kas sužeidė poną Garetą, – išstenu.
Timas netiki.
– O dangau. Tikrai? Kas?
– Negaliu sakyti.
– Gal tu visai beprotė? Negali šito slėpti. Pasakyk Garetams. Pasakyk Džeisui. Gal jie paduotų tą
niekšą į teismą ir prisiteistų milijonus. Bet kaip tu sužinojai?
– Aš ten buvau. Tą naktį. Automobilyje. Su mama.
Jo veidas po strazdanomis išbąla, ir plaukai išryškėja it pagauti liepsnos.
Tarp mudviejų tarsi uždanga nusileidžia tyla.
Pagaliau Timas taria:
– Pasirinkau ne tą dieną nustoti gerti amfetaminą.
Aš įdėmiai į jį žiūriu.
– Atleisk. Tai lakūnų juokelis. Aš gi nesubrendėlis. Suprantu, ką sakai. Bet nenoriu to žinoti.
– Tuomet išeik.
– Samanta, – jis įsikimba man į rankovę, – negalima tylėti. Greisė padarė baisų nusikaltimą.
– Tai sugriaus jai gyvenimą.
– Todėl leisi jai sugriauti jų gyvenimą?
 – Timai, ji mano mama.
– Taip, ir tavo mama stambiai prisidirbo. Dėl to tu suknisi Džeiso, Garetų ir tų vaikų gyvenimus?
Ir savo?.. Ir liks mėšlas.
– Tai ką man daryti? Nueiti pas juos… pažvelgti Džeisui į akis ir sakyti: „Atleisk… tu pažįsti tą
žmogų, kuris, manei, neegzistuoja, kuris gali partrenkti kitą ir pabėgti. Ji tavo kaimynė. Tai mano
mama.“
– Jis turi teisę žinoti.
– Tu nesupranti.
– Teisingai, nė velnio nesuprantu. Su tuo tikrai nesu nė karto susidūręs. Dieve, kaip noriu rūkyti. –
Jis pasičiupinėja marškinių kišenę, bet ji tuščia.
– Ją tai sužlugdys.
– Būtų neprošal ir išgerti.
– Taip, labai praverstų, – sakau aš. – Štai kas nutiko. Ji išgėrė per daug vyno ir sėdo už vairo, ir..
– Aš užsidengiu veidą rankomis. – Aš miegojau ir pajutau labai stiprų dunkstelėjimą. – Pažvelgiu į jį
pro pirštus. – Negaliu to užmiršti.
– Ooo, vaike! Ooo, koks mėšlas. – Jis nedrąsiai apkabina mano drebančius pečius.
– Klėjus jai liepė važiuoti toliau, pavažiuoti atbuliniu ir važiuoti namo… ji taip ir padarė. –
Girdžiu, kaip užlūžta mano balsas, vis dar netikiu tuo, ką pasakoju. – Štai taip.
– Iškart supratau, kad tas tipas šiukšlė, – išspjauna Timas. – Žinojau. Pats niekingiausias iš visų.
Gudrus niekšas.
Keletą minučių abu tylime nugaromis atsirėmę į sieną. Tada Timas pakartoja:
– Turi apie tai papasakoti Džeisui, viską papasakoti.
Kumščiais suspaudžiu sau skruostus.
– Tuomet jai reikės atsistatydinti ir ji gali sėsti į kalėjimą, ir viskas būtų per mane. – Dabar, kai
prakalbau, vienas per kitą veržiasi žodžiai.
– Ne. Ne, vaike. Tai per ją. Tai ji padarė nusikaltimą. Tu pasielgtum teisingai.
– Kaip tu pasielgei su Nene? – sakau jam tyliai.
Nustebusios Timo akys šauna į mane. Pakreipia galvą, spokso į mane, ir jo veidą užlieja
suvokimas, tada jis parausta ir nudelbia akis į savo rankas.
– Ak, na, kaip čia pasakius, – išstena jis. – Nenė tikra rakštis subinėj, ir man patinka ją išdūrinėti
ir apskritai pakankinti… bet ji mano sesuo.
– O čia mano mama.
– Tai kas kita, – suburba Timas. – Supranti, aš jau ir taip buvau beviltiškas. Su rašiniais
neapgaudinėjau, bet krėčiau visas kitas nesąmones, kokios tik šaudavo į galvą. Man atrodė, kad
apgaudinėjimas kyla iš mano karmos. Tačiau tu kitokia. Ar žinai, kas esi?
– Kvaiša.
Jis žvilgteli į mane.
– Na… šiek tiek. Bet jeigu dar kartą išsipūsi nosį, truputį pasišukuosi…
Nesusilaikau ir nusijuokiu, todėl dar labiau ima bėgti nosis, esu tikra, tuo prisidėdama prie mano
jau ir taip žavingos išvaizdos.
 Timas užverčia akis, atsitiesia ir paduoda man visą popierinio rankšluosčio ritinį.
– Ar kalbėjaisi su mama? Ponas Garetas pasigavo kažkokią infekciją… labai karščiuoja, ir
apskritai viskas sumauta. Gal jeigu ji sužinotų, kokia mėšlina padėtis…
– Aš bandžiau. Žinoma, bandžiau. Tai tas pats, kas kalbėtis su siena. Įvyko tai įvyko, jau baigėsi,
iš atsistatydinimo Garetams nebus jokios naudos, ir taip toliau, ir panašiai.
– Jiems padėtų, jeigu paduotų jos subinę į teismą, – niurzga Timas. – O policija? Jeigu tu jiems
praneštum anonimiškai? Ne, jiems reikėtų įrodymų. O jeigu iš pradžių pakalbėtum su ponia Garet? Ji
kieta.
– Timai, man gėda pakelti akis ir pažvelgti į jų namą. Aš negaliu kalbėti su ponia Garet.
– Tuomet pradėk nuo Džeiso. Seme, tas bičas visai palūžęs. Visą laiką dirba parduotuvėje,
važiuoja į ligoninę, užsiima tomis savo kvailomis treniruotėmis ir stengiasi namuose palaikyti
tvarką… ir visą laiką suka galvą, kas per velniava nutiko jo merginai, – ar tau buvo per sunku, ar jis
padarė ką nors blogo, ar tu manai, kad jo šeima nelaimėlių padermės, ir nenori su jais turėti jokių
reikalų.
– Taip galvoja mama, – atsakau automatiškai. – Ne aš. – Mano leitmotyvas nesikeičia.
Bet… tai aš. Tyliai tūnau ir apsimetinėju. Darau lygiai tą patį, ką ir mama. Juk aš visai tokia
pat kaip ji.
Atsistoju.
– Ar žinai, kur dabar Džeisas? Krautuvėje?
– Krautuvė uždaryta, Samanta, jau po penkių. Nežinau, kur jis dabar. Aš pats uždariau krautuvę.
Bet turiu mašiną ir jo telefono numerį. Aš tave pas jį nuvešiu. Nepasiliksiu, nedalyvausiu. Tai turi
vykti tik tarp judviejų. Aš tave pas jį tik nuvešiu. – Jis sulenkia ranką per alkūnę ir atkiša man, kad
įsikibčiau, kaip koks mandagus devynioliktojo amžiaus džentelmenas. Džeinės Ostin ponas Darsis.
Neįprastomis aplinkybėmis.
Giliai atsidūstu ir įsikimbu jam į parankę.
– Ir pareiškiu oficialiai, – priduria Timas, – kad aš velniškai užjaučiu, Samanta. Velniškai,
velniškai užjaučiu dėl to, kas įvyko.
 Keturiasdešimt septintas skyrius

Nuo pat pirmos dienos užeidavau į Garetų namus nesibelsdama. Tačiau dabar, kai Timas uždeda
ranką ant tinklelio durų rankenos, aš pakratau galvą. Durų skambučio nėra, taigi garsiai pabarškinu į
metalinę tinklelio durų staktą ir ją supurtau. Girdžiu, kaip kitame kambaryje kimus Džordžo balsas
nesustodamas tauškia, todėl žinau, kad namie kažkas yra.
Prie durų prieina Alisa. Jos šypsena kaipmat dingsta.
– Ko nori? – klausia ji per tinklelį.
– Kur Džeisas?
Ji žvilgteli atgal sau per petį, paskui išeina ant laiptelių ir už savęs užtrenkia tinklelio duris. Ji
vilki baltą bikinio liemenėlę ir išblukusius nukirptus džinsus. Jaučiu, kaip Timo dėmesingumas
išgaruoja greičiau nei oras iš sprogusio baliono.
– Kam reikia? – Sunėrusi rankas Alisa tvirtai atsiremia į duris.
– Noriu kai ką… jam pasakyti. – Mano balsas užkimęs. Atsikrenkščiu. Timas pasislenka arčiau
norėdamas mane paremti, o gal geriau pamatyti Alisos bikinį.
– Esu tikra, kad jau viskas pasakyta, – taria ji kategoriškai. – Drožk, iš kur atėjusi.
Viena mano pusė, kuri įpratusi daryti, kas liepta, laikosi taisyklių, savo mamos dukra, apsipylusi
ašaromis, lekia per kiemą atgal. Bet kita pusė, tikroji aš, neišsigąsta. Aš negaliu grįžti ten, iš kur
atėjusi. Tos Samantos nebėra.
– Alisa, aš būtinai turiu jį pamatyti. Ar jis yra?
Ji papurto galvą. Po pono Gareto avarijos ji nebekaitalioja savo šukuosenų ir dabar jos banguoti
rusvi plaukai su šviesiom sruogelėm smarkiai ataugę.
– Nematau reikalo tau sakyti, kur jis yra. Nelįsk prie jo.
– Alisa, tai svarbu, – įsiterpia Timas, jau atsitokėjęs.
Mestelėjusi į jį deginantį žvilgsnį, ji vėl atsisuka į mane.
– Paklausyk, Samanta, mes neturime nei laiko, nei noro tavo dramoms. Buvau bepradedanti
manyti, kad tu kitokia, ne privačios mokyklos princesė, bet atrodo, jog kaip tik tokia ir esi. Mano
broliui tokios nereikia.
– Tavo broliui išties nereikia, kad spręstum už jį. – Kaip norėčiau būti aukštesnė ir ją pagąsdinti
savo grėsminga povyza, bet mudvi su Alisa vienodo ūgio. Dėl to jai patogu nutaikyti savo mirtinus
žaibus tiesiai man į akis.
– O taip, jis mano brolis, todėl jo rūpesčiai yra ir mano rūpesčiai, – atšauna Alisa.
– Ei, merginos. – Timas, gerokai aukštesnis, atsistoja tarp mudviejų. – Negaliu patikėti, kad turiu
išskirti dvi besipešančias karštas pupytes, bet šįkart tai mėšlinas reikalas. Džeisas privalo išklausyti
Samantą. Alisa, pasidėk savo botagą.
Alisa nekreipia į jį dėmesio.
– Klausyk, suprantu, kad nori nusiristi nuo širdies akmenį, kad nenorėjai jo įskaudinti, kad
norėtum likti draugais ir visą kitą šlamštą. Bet praleiskime tai. Eik. Čia nebeturi ką veikti.
 – Jūrininkė supermergaitė! – sušunka džiaugsmingas balsas, ir pasirodo Džordžas, prispaudęs
savo nosytę prie durų tinklelio. – Šiandien per pusryčius valgiau eskimų pyrago. Ar žinai, kad jį
iškepė ne eskimas? Ir… – jo balsas prityla, – jis padarytas ne iš eskimų. Ar žinai, kad eskimai
gamina ledus iš ruonių taukų? Man būtų fui kaip neskanu.
Aš pasilenkiu į šoną, toliau nuo Alisos.
– Džordžai… ar Džeisas namie?
– Jis savo kambaryje. Galiu tave pas jį nuvesti. O gal jį pašaukti? – Jo veidelis toks švytintis ir
gyvas mane pamačius, nė lašelio priekaišto dėl mano dingimo. Atlaidusis Džordžas. Įdomu, ką jam…
visiems apie mane pasakė Garetai… ar Džeisas. Man bežiūrint į Džordžą, jo veidelis apsiniaukia. –
Kaip tau atrodo, jie juk nedaro ledų iš ruoniukų? Iš tų pūkuotų mažylių?
Alisa dar tvirčiau atsiremia į duris.
– Džordžai, Samanta jau ruošiasi eiti. Netrukdyk Džeiso.
– Jie negamina ledų iš ruoniukų, – atsakau Džordžui. – Jie tik daro ledus iš… – nebesugalvoju,
kaip užbaigti sakinio.
– Nepagydomai sergančių ruonių, – įsiterpia Timas. – Iš ruonių savižudžių.
Džordžas, žinoma, nieko nesupranta.
– Iš ruonių, kurie nori, kad iš jų būtų pagaminti ledai, – greitai jam paaiškina Alisa. – Jie pasisiūlo
patys. Tam turi loteriją. Tai didelė garbė.
Jis linkteli bandydamas tai suvirškinti. Mes visi stebime jo veidą ir laukiame, ar šis paaiškinimas
jį patenkins. Ir už jo išgirstu savo vardą:
– Seme, tai tu?
Jo plaukai styro į visas puses, dar šlapi po dušo. Akys įkritusios, o žandikauliai atsikišę.
– Sveikas, biče, – sveikinasi su juo Timas. – Tik užvežiau tavo merginą, žaviuosi tavo apsaugine
ir taip toliau. Bet, – sako jis nulipdamas laipteliais žemyn, – jau keliauju. Pasimatysime vėliau.
Skambink man, Alisa, bet kada, kad surengčiau purvo imtynes.
Džeisas stumteli tinklelio duris, ir Alisa nenoriai pasitraukia, paskui gūžteli pečiais ir sugrįžta į
vidų.
Džeisas išeina ant laiptų, jo veido išraiška neperprantama.
– Na, – sako jis, – ko atėjai?
Džordžas grįžta prie tinklelio.
– Ar jie turi įvairių skonių? Tie jų ledai? Pavyzdžiui, šokoladinis ruonis arba ruonis su braškėm?
– Drauguži, mes išsiaiškinsim tai vėliau, gerai? – nutildo jį Džeisas.
Džordžas atsitraukia.
– Turi „vabalą“? Arba motociklą? – klausiu aš.
– Galiu gauti „vabalą“, – atsako jis. – Motociklu Džoelis išvažiavo į darbą. – Jis nusisuka ir
sušunka: – Alisa, aš pasiimu „vabalą“.
Alisos atsakymo negirdžiu, bet guldau galvą, kad tai du trumpi žodelyčiai.
– Tai kur važiuosim? – klausia jis, kai įsėdame į „vabalą“.
Kad aš žinočiau.
– Į Makgvairo parką, – pasiūlau aš.
 Džeisas suvirpa.
– Šiuo metu jis nesukelia džiugių prisiminimų.
– Žinau, – atsakau ir jam ant kelio padedu ranką. – Bet noriu ten, kur nebūtų žmonių. Jeigu nori,
galime eiti prie švyturio ar kur nors kitur. Aš noriu, kad būtumėm tik mudu. – Džeisas pažvelgia į
mano ranką. Aš ją nuimu.
– Tuomet važiuokim į Makgvairą. Slaptavietė bus geriausia. – Jo balsas ramus, bejausmis. Jis
apsuka automobilį, paspaudžia greičio paminą stipriau nei įprastai ir važiuoja link Didžiosios gatvės.
Mudu gaubia tyla, tokia nejauki, kokios niekada nebūdavo. Mano gerai išauklėtoji (mamos
dukters) pusė norėtų užpildyti ją plepalais: „Ką gi, gražūs orai, man sekasi gerai, ačiū, o tau? Puiku!
O kaip sekasi „Soksų“ komandai?“
Tačiau aš to nedarau. Tik spoksau į savo rankas ant kelių, kartkartėmis vogčiomis dirsteliu į jo
bejausmį profilį.

Kai šokinėjame per akmenis iki išsikišusios uolos upės viduryje, jis negalvodamas paduoda man
ranką. Ta šilta, tvirta plaštaka tokia pažįstama, tokia saugi, kad, kai mane paleidžia, kai atsiduriame
ant uolos, mano rankai kažko pritrūksta.
– Taigi…– sako jis sėsdamasis, rankom apsikabina kelius ir įsispokso ne į mane, o į upės tolį.
Tokiai situacijai turėtų būti tinkamų žodžių. Taktiška įžanga. Įtikinamas paaiškinimas. Bet aš jų
nežinau. Išsilieja nepadailinta, baisi tiesa.
– Tavo tėtį partrenkė mano mama. Tai ji vairavo automobilį.
Džeisas staigiai atsisuka išplėstom akim. Matau, kaip po įdegiu veidas išbąla. Jo lūpos prasiveria,
bet jis nieko nesako.
– Aš ten buvau. Miegojau ant galinės sėdynės. Aš to nemačiau. Nežinojau, kas nutiko. Ilgai
nežinojau. Net neįtariau. – Mūsų akys susitinka, laukiu, kada jo žvilgsnyje nuostaba virs panieka,
panieka neapykanta, ir raminu save, kad išgyvensiu. Bet jis tik žiūri, ir tiek. Gal jį ištiko šokas, ir
reikia viską pakartoti? Pamenu, kaip po pasivažinėjimo su Timu jis man davė šokolado plytelę, nes
Alisa sakė, kad šokoladas sumažina stresą. Gaila, kad neturiu. Laukiu, kol jis ką nors pasakys, bet jis
tik žiūri, lyg būčiau jam sudavusi į paširdžius ir jis nebegalėtų kvėpuoti.
– Klėjus ten irgi buvo, – be reikalo priduriu. – Jis jai liepė važiuoti toliau, tai, žinoma, nesvarbu,
nes tai ji partrenkė, bet…
– Ar jie bent sustojo? – Džeisas pakelia toną, jo balsas šiurkštus. – Jie patikrino, ar jis kvėpuoja?
Ar jam pasakė, kad atvyksta greitoji pagalba? Ar jie ką nors darė?
Stengiuos įkvėpti į plaučius kuo daugiau oro, bet nesiseka.
– Ne. Mama pavažiavo atgal ir nuvažiavo. Klėjus paskambino pagalbos telefonu iš degalinės
netoliese.
– Samanta, jis gulėjo vienas lietui lyjant.
Aš linkteliu, noriu nuryti gerklėje įstrigusią spygliuotą vielą.
– Jeigu būčiau žinojusi, jeigu būčiau supratusi. Būčiau ką nors dariusi. Bet kai tai atsitiko, aš
miegojau, jie tik pavažiavo atgal… viskas įvyko labai greitai.
Jis atsistoja ir nusisukęs žvelgia į upę. Paskui kažką pasako taip tyliai, kad lengvas upės vėjas
nuneša jo žodžius tolyn. Aš pasislenku arčiau. Noriu jį paliesti, panaikinti tą atstumą tarp mūsų, bet
Džeisas apmiręs ir nejuda, jį juosia jėgos laukas, kuris neleidžia man prisiartinti.
– Kada sužinojai? – klausia jis tokiu pačiu tyliu balsu.
– Kai paminėjai Pakrantės gatvę, kažką nujaučiau, bet…
– Tai buvo kitą dieną, – dabar jau garsiai pertraukia mane Džeisas. – Tą dieną tėčio kaukolėje
daktarai gręžė skylę, o policija mėgino ką nors sužinoti apie įvykį. – Susikišęs rankas į kišenes jis
paėjėja toliau iki grublėto uolos krašto, kuris nusileidžia į vandenį.
Aš nuseku iš paskos, paliečiu jam petį.
– Bet aš nežinojau, kas įvyko iš tikrųjų. Nesiaiškinau. Tik po savaitės išgirdau Klėjaus ir mamos
pokalbį.
Džeisas į mane neatsisuka, vis dar žiūri į upę. Bet ir nenumeta mano rankos.
– Tada ir nusprendei, kad tai tinkamas laikas išsiskirti? – Jo įprastai jausmingas balsas – šaltas.
– Tada supratau, kad nebegaliu žiūrėti tau į akis. Ir Klėjus grasino, kad atšauks visas mamos štabo
sutartis su tavo tėčio krautuve, ir aš…
Jis nuryja gumulą gerklėj stengdamasis viską suprasti. Tada jo akys atsigręžia į mane.
– Labai visko daug. Sunku iškart suvokti.
Aš linkteliu.
– Negalėjau išmesti iš galvos to vaizdo. Tėtis guli lietui lyjant. Ar žinojai, kad jis parkrito veidu
ant žemės? Automobilis jį partrenkė ir dar nusviedė kokius tris metrus. Kai greitoji pagalba
atvažiavo, jis gulėjo baloje. Dar kelios minutės, ir būtų prigėręs.
Ir vėl noriu pabėgti. Daugiau neturiu, ką pasakyti, ir nieko neįmanoma atitaisyti.
– Jis nieko neprisimena, – sako Džeisas. – Tik pastebėjo, kad lyja, ir atgavo sąmonę jau
ligoninėje. Bet aš vis pagalvoju, kad gulėdamas jis dar spėjo suprasti, jog paliktas vienas, sužeistas ir
niekas juo nesirūpina. – Jo kūnas trūkteli manęs link. – Bet tu būtum prie jo pasilikusi?
Sakoma, kad nežinia, kaip mes elgtumės hipotetiškoje situacijoje. Mes visi mieliau manome, kad
būtumėm tarp tų, kurie atidavė savo gelbėjimosi liemenes kitiems ir stojiškai atsisveikino stovėdami
ant svyrančio „Titaniko“ denio, kurie šoko priešais nepažįstamojo kulką arba apsisuko ir nulėkė į
vieną iš Dvynių dangoraižių ieškodami, kam reikia pagalbos, ir nesirūpindami savo saugumu. Bet
tikrai nežinai, ar nelaimės atveju apie savo saugumą pagalvosi pirma ar paskui.
Pakeliu į Džeisą akis ir pasakau jam tik tai, ką žinau.
– Aš nežinau. Negalėjau rinktis. Bet žinau, kas vyksta dabar. Ir renkuosi tave.
Neaišku, kuris pirmas puolėm kitam į glėbį. Nesvarbu. Džeisas mano glėby, ir laikau jį tvirtai
apkabinusi. Aš tiek daug verkiau, kad ašarų nebėra. Džeiso pečiai dreba, bet pamažu rimsta. Ilgai
neištariame nė žodžio.
Ir labai gerai, nes netgi patys svarbiausi – „aš tave myliu, apgailestauju, atleisk, aš čia“ – tai tik
pakaitalai to, ką gali geriau išreikšti nieko nesakydamas.
 Keturiasdešimt aštuntas skyrius

Kelionė atgal pas Garetus tyli, kaip ir į priekį, bet tyla visai kitokia. Kai Džeisui nereikia keisti
pavaros, jo laisva ranka susipynusi su manąja, aš sėdžiu pasilenkusi virš sėdynių tarpo ir padėjusi
galvą jam ant peties.
Įvažiuojame į jų kiemą šalia furgonėlio, ir jis klausia:
– Kas toliau, Seme?
Sunkiausia dalis buvo papasakoti jam. Bet sunkių dalių dar bus daug. Reikės stoti prieš Alisą,
ponią Garet, mano mamą.
– Kol kas papasakojau tik tau.
Džeisas linkteli galva prikandęs apatinę lūpą ir išjungia variklį.
Jis sukanda dantis ir žvelgia žemyn į savo rankas.
– Kaip nori tai padaryti? Ar užeisi kartu su manim?
– Manau, kad turiu pranešti mamai. Kad tu jau žinai. Ji… – rankomis pasitrinu veidą. –
Neįsivaizduoju, kaip ji reaguos ir ką darys. Taip pat ir Klėjus. Bet jai būtinai turiu pasakyti.
– Žinai, man reikia laiko pagalvoti. Kaip apie tai pranešti. Pradėti nuo mamos ar… nežinau. Turiu
telefoną. Jeigu kas atsitiktų, jeigu tau manęs reikėtų, paskambink, gerai?
– Gerai. – Jau lipu iš automobilio, bet Džeisas pagauna mane už rankos ir sulaiko.
– Nežinau, ką galvoti, – sako jis. – Tu apie tai žinojai. Nuo pat pradžių. Kaip galėjai nežinoti?
Tai esminis klausimas.
– Kaip galėjai nesuprasti, kad nutiko kažkas siaubingo? – klausia Džeisas.
– Aš miegojau, – atsakau jam. – Ilgiau, nei derėjo.

Kai pareinu namo, žinau, kad mama sugrįžusi, nes prie durų guli jos tamsiai mėlynos basutės, ant
staliuko numesta „Prada“ rankinė, tačiau jos nėra nei virtuvėje, nei svetainėje. Taigi lipu į viršų, į jos
miegamąjį, ir jaučiu, tarsi pažeisčiau jos privatumą, nors ir esu savo namuose.
Ji tikriausiai renkasi, ką vilkėti kokiame nors renginyje, ir neapsisprendžia, nes ant lovos sumesta
krūva drabužių… visa paletė gėlėtų, pastelinių ir sodrių vandenyno spalvų, kurie visiška priešingybė
jos baltiems ir tamsiai mėlyniems dalykiniams kostiumėliams.
Dušo kabinoje teka vanduo.
Mamos vonios kambarys milžiniškas. Bėgant metams ji vis jį atnaujindavo. Kaskart jis
padidėdavo, tapdavo ištaigingesnis. Jis visas išklotas kilimu, su kušete ir įleista vonia, rankšluosčių
džiovykle ir stikline dušo kabina, kurioje yra septynios iš visų pusių purškiančios galvutės.
Dominuoja mamos vadinamoji austrių spalva, kuri man atrodo pilka. Kampe stovi tualetinis staliukas
su minkštasuoliu, ant staliuko išrikiuoti kvepalų ir losjonų buteliukai ir marios visokios kosmetikos.
Kai praveriu duris, viduje tiek garų, ir tokių tirštų, kad aš ją sunkiai įžiūriu.
– Mama! – pašaukiu.
Ji suspiegia.
 – Negalima taip elgtis, Samanta. Negalima užeiti, jeigu žmogus prausiasi po dušu! Ar buvai pas
savo psichologą?
– Turiu su tavim pasikalbėti.
– Dabar aš garinuosi.
– Kai baigsi. Bet kuo greičiau, tuo geriau.
Dušas staiga nutyla.
– Ar gali paduoti man rankšluostį? Ir chalatą.
Nukabinu jos persikinį šilko chalatėlį nuo durų, kur, negaliu nepastebėti, kabo ir tamsiai mėlynas
vyriškas chalatas. Ji iškiša ranką pro dušo kabinos dureles ir paima chalatėlį.
Tvarkingai susijuosusi jį ir iš prabangaus austrių spalvos rankšluosčio ant galvos susisukusi
turbaną, ji pasiima veido kremą.
– Nusprendžiau, kad tarp antakių reikia trupučio kremo nuo raukšlių, – sako ji. – Kad pašalintų tą
mažą raukšlelę. – Ji rodo į nesamą raukšlelę, paskui abiem rankom ištempia kaktos odą. – Tai labai
praverstų mano karjerai, nes žmonės gali pagalvoti, kad raukšlės kaktoje reiškia, jog nervinuosi.
Mano rinkėjai neturėtų manyti, kad kažkas man kelia nerimą, tai sumažintų jų pasitikėjimą manimi,
kaip manai? – Ji man šypsosi, mano mama su savo įmantria logika ir rankšluosčio karūna.
Aš pasirenku taktiką Jokių Tuščių Šnekų.
– Džeisas žino.
Jos oda po veido kremu pabąla, paskui susiraukia antakiai.
– Netikiu.
– Pasakiau.
Mama pašoka nuo minkštasuolio taip staigiai, kad jis apsiverčia.
– Samanta… kodėl?
– Taip reikėjo, mama.
Ji nužingsniuoja per kambarį, paskui eina atgal. Ir pirmą kartą pastebiu raukšles ant jos kaktos,
gilias vagas, paryškinančias burną.
– Mes apie tai kalbėjome, sutarėme, kad taip bus visiems geriau, jog paliksime tai praeity.
– Šitaip jūs tarėtės su Klėjum, mama. Ne su manim.
Ji sustoja, iš akių lekia žiežirbos.
– Tu man prižadėjai.
– Tikrai ne. Tu nesiklausei, ką tau sakiau.
Mama susmunka ant suolo, pakumpusi, paskui pakelia į mane plačias, maldaujančias akis.
– Aš prarasiu ir Klėjų. Jeigu bus skandalas, kai bus skandalas, turėsiu atsistatydinti… jis su
manim nepasiliks. Klėjus Takeris dirba nugalėtojams. Toks jis yra.
Kaip mama gali norėti būti su vyru žinodama, kad jis toks? Jei bėda, mažyte, aš iš čia dingstu.
Džiaugiuosi, kad nepažįstu savo tėčio. Liūdna, bet tai tiesa. Jeigu jis ir Klėjus yra tokie, kaip juos
apibūdina mama, man jos labai gaila.
Jos akyse sužiba ašaros. Nejučia mane apima kaltės jausmas, bet kaltė nebesirango mano
viduriuose kaip anksčiau, kai niekam nieko nepasakojau.
Mama nusisuka į veidrodį, alkūnėmis pasiremia į stalelį ir žiūri į savo atvaizdą.
 – Noriu pabūti viena, Samanta.
Uždedu ranką ant durų rankenos.
– Mama!
– Kas dar?
– Ar gali pažvelgti į mane?
Ji pasitinka mano žvilgsnį veidrodyje.
– Kam?
– Akis į akį.
Garsiai atsidusdama ji atsigręžia ant suoliuko.
– Na, kas?
– Pasakyk man į akis, kad manai, jog pasielgiau neteisingai. Žvelk į mane ir pasakyk tai. Jeigu
tikrai taip manai.
Ne taip kaip mano akys, kuriose yra aukso kruopelių, o gal ir žalsvų, mamos – ryškiai mėlynos. Ji
pasitinka mano žvilgsnį, kiek pažiūri, paskui nusuka akis.

– Aš dar niekam nepasakiau, – taria man Džeisas, kai atidarau jam langą vakare, saulei
nenusileidus.
Išsekusi nuo pokalbio su mama aš džiaugiuosi, kad man daugiau niekam nieko nereikia prisipažinti
ar atsilaikyti prieš kitų reakciją.
Tačiau tas savanaudiškas jausmas ilgai neužsibūna.
– Kodėl ne?
– Mama grįžo ir prigulė. Praėjusią naktį nemiegojo, nes dėl infekcijos tėčiui buvo atlikta kažkokia
procedūra. Pamaniau, tegu pamiega. Bet aš pagalvojau, ką daryti toliau. Regis, reikia ištraukti mūsų
kalbančią lazdą.
– Ką ištraukti?
– Kalbančią lazdą. Tai į krantą išmestas pagalys, kurį vaikystėje rado Džoelis, o Alisa nudažė.
Pas mus tuo metu svečiavosi mamos draugė su savo pasiutusiais vaikais – jie karstydavosi
užuolaidomis ir supdavosi ant gegnių. Mamos draugė Lorė neva nežinojo, kaip juos suvaldyti, todėl ji
eidavo aplink ir šaukdavo: „Šia tema pasikalbėsime, kai susėsime aplink kalbančią lazdą.“ Matyt, jie
rengdavo šeimos susirinkimus ir tas, kuris laikydavo lazdą, turėdavo kalbėti apie tai, kas svarbu visai
šeimai. Mama su tėčiu iš to juokdavosi, bet paskui jie pastebėjo, kad susėdę aptarti šeimos reikalų
visi kalbėdavome vienu metu ir kits kito nesiklausydavome. Todėl ir mes pradėjome naudoti
kalbančią lazdą. Kai reikia priimti svarbius sprendimus arba pranešti naujienas, mes ją dar ir dabar
išsitraukiame. – Jis nusijuokia žiūrėdamas žemėn. – Kartą mokykloje Dafas pasakė, kad, kai tik tėtis
atsineša didžiąją lazdą, mama pagimdo vaiką. Dėl to net buvo iškviesti tėvai.
Gera juoktis.
– Oi, – aš klesteliu ant lovos ir paplekšnoju per tuščią vietą šalia savęs.
Džeisas nesisėda. Jis susikiša rankas į kišenes ir atremia galvą į sieną.
– Aš vis mąstau apie vieną dalyką.
Mane supurto bloga nuojauta. Jo balse girdžiu nepažįstamą gaidelę, kuri meta šešėlį tam tyram
džiaugsmui, kad jis vėl su manim.
– Ką?
Sportbačio nosim jis atverčia kilimėlio kampą, paskui vėl išlygina.
– Gal tai smulkmena. Man tik dabar šovė į galvą prisiminus, kaip pas mane atėjai. Timas jau
žinojo, ką ruošeisi pasakyti. Tu jam pasakei. Pirmam. Prieš pasakydama man.
Ar ta nepažįstama gaidelė yra pavydas? O gal abejonė? Sunku suprasti.
– Jis praktiškai iš manęs tai ištraukė, nepaleido, kol nepapasakojau. Jis mano draugas. –
Nenuleisdama akių nuo jo palenktos galvos priduriu: – Aš nesu jo įsimylėjusi, jeigu tai turi minty.
Tuomet jis pakelia galvą.
– Manau, kad aš tai žinau. Žinau. Bet ar neturėtum būti atvira su tais, kuriuos myli? Ar ne čia visa
esmė?
Aš prieinu arčiau, užverčiu galvą, kad aiškiai matyčiau jo skaidrias žalsvas akis.
– Timas pratęs prie baisių dalykų, – ištariu pagaliau.
– O taip, aš irgi prie to jau įpratau. Seme, kodėl nepapasakojai man iš pat pradžių?
– Bijojau, kad imsi manęs nekęsti. Ir Klėjus grasino sužlugdyti krautuvę. Aš ir taip viską
sužlugdžiau. Maniau, kad geriau tave palikti, negu imtum manęs nekęsti.
Jo kakta susiraukia.
– Aš nekęsčiau tavęs už tai, ką padarė tavo mama? Ar kad tas šiukšlė grasino? Kodėl? Kokia būtų
buvus prasmė?
– Viskas neturėjo prasmės. Buvau kvaila ir… sutrikusi. Prieš tai viskas klostėsi nuostabiai, o
paskui staiga siaubingai. Tu turi savo laimingą šeimą, ir viskas joje gerai. Aš į ją ateinu, ir kai kas iš
mano pasaulio ją sujaukia.
Džeisas nusisuka pasižiūrėti pro langą, pro mūsų langą į savo namą.
– Pasaulis yra vienas, Seme.
– Ne visai, Džeisai. Aš turiu… susitikimus su rinkėjais, „grifus“ klube ir apsimetu, kad viskas
gerai, nors taip nėra ir viskas mėšlas. O tu turi…
– Skolas, sauskelnes, sujauktus kambarius ir dar daugiau mėšlo, – pasiduoda jis. – Kodėl tu
nepagalvojai, jeigu tai tavo pasaulis ir tau reikia spręsti problemas, gal aš norėčiau, kad jos būtų ir
mano?
Aš užsimerkiu, lėtai įkvepiu ir atsimerkusi pamatau, kad jis žiūri į mane su meile ir pasitikėjimu.
– Buvau praradusi viltį, – atsakau jam.
– O dabar? – klausia jis tyliai.
Aš ištiesiu atvirą delną, ir Džeisas paima už rankos. Jis švelniai mane trukteli, aš atsiduriu jo
glėby ir tvirtai jį apsikabinu. Niekas negroja pakylėtos muzikos, tik girdžiu jo širdies plakimą ir savo.
Tuomet atsidaro mano kambario durys ir tarpdury pasirodo apstulbusi mama.
 Keturiasdešimt devintas skyrius

– Jūs abu čia, – sako mama. – Puiku.

Ne tai būčiau įsivaizdavusi ją sakant, užtiktus kartu miegamajame. Nustebimas Džeiso veide turėtų
atsispindėti manajame.
– Klėjus jau važiuoja, – taria ji uždususi. – Po kelių minučių jis bus čia. Ateikit į virtuvę.
Džeisas dirsteli į mane. Aš gūžteliu pečiais. Mama lipa laiptais žemyn.
Kai ateiname į virtuvę, ji atsisuka ir nusišypso savo draugiška „mes čia visi draugai, ar ne?“
šypsena.
– Kol laukiame, galime ko nors išgerti. Džeisai, gal nori valgyti? – Jos balse justi pietietiškas
tęsimas, kurį ji perėmė iš Klėjaus.
– A… ačiū, ne. – Džeisas į ją žiūri atsargiai, lyg ji būtų žvėris, o jis nežinotų, ko iš jo tikėtis. Ji
vilki ryškia citrinų spalvos suknele, jos plaukai tvarkingi, makiažas nepriekaištingas. Visai nepanaši į
tą priblokštą moterį su chalatu ir veido kauke, kurią ne taip seniai palikau.
– Kai atvažiuos Klėjus, mes visi nueisime į mano darbo kambarį. Gal reikėtų užplikyti arbatos. –
Ji nužvelgia Džeisą. – Nors tu nepanašus į arbatos mėgėją. Gal alaus?
– Aš nepilnametis, senatore Rid, taigi dėkui. – Džeiso balsas bejausmis.
– Gali kreiptis į mane Greise, – sako mama, Džeiso balse nepajutusi sarkazmo. Nieko sau. Net
Nenė su Timu, kurie mamą pažįsta visą gyvenimą, nevadina jos vardu. Bent jau viešai.
Ji prieina kiek artėliau prie Džeiso, kuris stovi įsitempęs, jeigu kartais žvėris pultų be įspėjimo.
– Dieve, na ir platūs tavo pečiai.
Dieve, mama, na ir vulgarūs tavo juokeliai.
– Kas čia vyksta… – imu piktintis, bet ji mane nutraukia.
– Šiandien žiauriai karšta. Gal judu išgertumėt limonado? Surasčiau net keletą sausainių!
Ar ji proto neteko? Ko ji tikisi iš Džeiso? Kad atsakys: „Ar jie su šokolado gabalėliais? Gal su
riešutais? Jeigu taip, viską atleidžiu! Ką reiškia partrenkti žmogų ir pabėgti, palyginti su tokiom
nuostabiom vaišėm?“
Kai išgirstame trinktelint lauko duris, paimu jį už rankos, jis manąją suspaudžia, ir mudu
atsistojame arčiau vienas kito.
– Greise!
– Virtuvėje, brangusis, – meiliai sušunka mama. Įžygiuoja Klėjus, rankos kišenėse, prabangių
marškinių rankovės užraitytos.
– Labas visiems, tu Džeisonas, ar ne?
– Mane visi vadina Džeisu. – Dabar Džeisas stebi abi būtybes, kurios nežinia, kaip elgsis. Aš
pasislenku dar arčiau jo, o jis išeina į priekį ir užstoja mane savo nugara. Aš jį apeinu ir atsistoju
greta.
– Vadinasi, Džeisas, – nerūpestingai atsako Klėjus. – Sūnau, koks tu aukštas!
Kodėl jiems dabar taip rūpi Džeiso išvaizda? Jis žvilgteli į mane lyg klausdamas: „Ar jis
matuoja mane karstui?“ Tačiau atsako mandagiai:
– Metras devyniasdešimt… sere.
– Tikriausiai žaidi krepšinį?
– Futbolą. Aš kampinis gynėjas.
– Aha, pagrindinė pozicija. Aš pats buvau įžaidėjas, – prisipažįsta Klėjus. – Pamenu, kartą…
– Nuostabu, – pertraukia jį Džeisas. – Ar galėtumėt mums paaiškinti, kas čia vyksta? Žinau, kas
atsitiko mano tėčiui. Semė man papasakojo.
Klėjaus rami, geraširdė išraiška nė kiek nepasikeičia.
– Taip, esu informuotas. Kodėl mums visiems neužėjus į Greisės darbo kambarį? Greise,
brangute, vesk mus.
Mamos darbo kambarys namuose daug moteriškesnis už kabinetą biure: su švelniai žydrom sienom
ir baltai aptrauktom kėdėmis ir kušete. Biuro kėdės vietoje stovi krėslas, aptrauktas dramblio kaulo
spalvos šilko brokatu. Ji įsitaiso ant šio krėslo prie rašomojo stalo, o Klėjus sudrimba ant kitos kėdės
paversdamas ją ant užpakalinių kojų, kaip paprastai kad daro.
Mudu su Džeisu atsisėdame vienas prie pat kito ant kušetės.
– Taigi, Džeisai, tikiesi ir toliau žaisti futbolą universitete, ar ne?
– Man neaišku, kodėl mes apie tai kalbame, – atsako Džeisas. – Mano studijos universitete, sere,
visai nesusijusios su senatore ir su tuo, ką ji padarė mano tėčiui.
Klėjaus veidas vis dar mandagus ir malonus.
– Žaviuosi, Džeisai, tiesia šneka. – Jis tyliai nusijuokia. – Kai esi pasinėręs į politiką, retai kada
tenka tokią išgirsti. – Jis nusišypso Džeisui, bet tas atsako akmeniniu veidu.
– Na gerai, – pereina prie reikalo Klėjus. – Būkime atviri. Džeisai, Samanta, Greise… Turime
rimtą situaciją. Kai kas nutiko, ir turime tai išspręsti. Tiesa?
Kadangi toks platus apibendrinimas gali reikšti viską – nuo šuns prišlapinimo ant naujo kilimo iki
netyčinio branduolinių galvučių paleidimo, – mudu su Džeisu pritariamai linktelim.
– Padaryta skriauda, ar teisingai suprantu?
Dirsteliu į mamą, kuri kyšteli liežuvio galiuką ir nervingai apsilaižo viršutinę lūpą.
– Taip, – atsakau aš, nes Džeisas vėl pasidaro budrus, mat bet kada gali trenkti žaibas, ir seka
Klėjų.
– Taigi, kiek žmonių apie tai žino? Keturi, ar ne? O gal, Džeisai, pasakei dar kam nors?
– Dar ne. – Džeiso balsas plieninis.
– Bet ketini, nes tai būtų teisingas žingsnis, ar ne, sūnau?
– Aš ne jūsų sūnus. Taip.
Su trenksmu pastatęs kėdę tiesiai Klėjus pasilenkia į priekį, alkūnėmis atsiremia į kelius ir
išskečia rankas tarsi maldaudamas.
– Kaip tik šioje vietoje, su visa pagarba tau, manau, kad mąstai neblaiviai.
– Tikrai? – sarkastiškai klausia Džeisas. – Kur aš klystu?
– Galvodamas, kad dvi skriaudos gali ištaisyti padėtį. Kai papasakosi kitiems, kas atsitiko,
senatorė Rid tikrai nukentės. Žlugs jos karjera, kuriai ji paskyrė savo gyvenimą, dėl kurios ji taip
puikiai tarnauja Konektikuto žmonėms. Tačiau nesu tikras, ar gerai pagalvojai, kaip nukentės tavo
mergina. Jei viskas iškils viešumon, ji bus paženklinta, kaip sakoma, ta pačia dėme. Deja, nusikaltėlių
vaikams taip jau būna.
Mama krūpteli išgirdusi žodį „nusikaltėliai“, bet Klėjus dėsto toliau:
– Ar esi pasirengęs su tuo gyventi? Kur tik Samanta pasirodys, visur žmonės kalbės apie jos
moralę. Manys, kad jos moralė nekokia. Jaunai moteriai tai gali būti pavojinga. Yra vyrų, kurie
pasirengę tuo pasinaudoti.
Džeisas pažvelgia į savo rankas, sugniaužtas į kumščius. Tačiau jo veide – skausmas ir, dar
blogiau, sumaištis.
– Man vis vien, – pareiškiu aš. – Kalbate nesąmones. Norite pasakyti, kad visas pasaulis laikys
mane kekše, nes mano mama partrenkė žmogų? Liaukitės. Blogiečių mokykloje turėtų išmokyti kalbėti
protingiau.
Džeisas susijuokia ir apkabina mane.
Netikėtai Klėjus irgi ima juoktis. Mama klausosi neišsiduodama.
– Tokiu atveju, matyt, nepavyks susitarti, jeigu už tylėjimą pasiūlytumėm judviem pinigų
nepažymėtais banknotais, ar ne? – Klėjus atsistoja, nužingsniuoja už mamos ir pradeda masažuoti jai
pečius. – Puiku, tuomet kokios mūsų pozicijos? Koks tavo kitas ėjimas, Džeisai?
– Pasakysiu savo šeimai. Tegu tėvai patys nusprendžia, ką daryti, kai apie viską sužinos.
– Nereikia taip teisintis. Ei, aš juk iš pietų. Žaviuosi žmogumi, kuris gina savo šeimą. Tai tikrai
pagirtina. Taigi pasakysi savo tėvams ir tu nieko prieš, jeigu tėvai norės surengti spaudos
konferenciją ir paskelbti šią žinią.
– Tikrai taip. – Džeiso ranka stipriau suspaudžia mane per pečius.
– O jeigu kaltinimų niekas rimtai nepriims, nes nėra liudininkų, ir žmonės ims manyti, kad tavo
tėvai pakvaišę, sumanę šitaip užsidirbti pinigų, tu irgi nieko prieš?
Džeiso veide vėl atsiranda netikrumas.
– Bet?..
– Liudininkas yra, tai aš, – įsiterpiu.
Klėjus žvelgdamas į mane kilsteli galvą ir vieną kartą linkteli.
– Tiesa, pamiršau, kad tu be skrupulų išduotum savo mamą.
– Tai irgi eilutė iš Blogiečių mokyklos programos, – atkertu jam.
Mama užsidengia galvą rankomis, jos pečiai virpa.
– Nėra jokios prasmės, – sako ji. – Jei Garetai sužinos, jie pasielgs, kaip tinkami, ir nieko čia
nepadarysi. – Ji pakelia ašarotą veidą į Klėjų. – Bet ačiū už pastangas, brangusis.
Jis išsitraukia iš kišenės nosinę ir švelniai nušluosto jai akis.
– Greise, meilute, visuomet galima rasti būdą, kaip sužaisti. Nenustok vilties. Šiame žaidime nesu
naujokas.
Nudelbusi akis mama šniurkščia nosim. Mudu su Džeisu nustebę susižvalgome. Žaidimas?
Klėjus į kišenes įsikiša nykščius, vėl apeina stalą ir ima žingsniuoti pirmyn atgal.
– Gerai, Greise. O jeigu tu sukviestum spaudos konferenciją… kartu su Garetais. Tu kalbėtum
pirma. Viską prisipažintum. Atsitiko siaubingas dalykas. Tave kankina kaltės jausmas, bet kadangi
tavo duktė ir Garetų sūnus draugauja… – jis padaro pauzę ir lyg palaimindamas mums nusišypso, –
…tu tylėjai. Tu nenorėjai sugadinti savo dukters pirmosios tikros meilės. Visi supras – mes visi tai
esame patyrę, o jeigu ne, tikrai būtumėm to norėję. Taigi tu tylėjai savo dukters labui, bet… – jis
žingsniuoja toliau, kakta suraukta, – …negali garbingai atstovauti žmonėms, kai tavo sąžinę slegia
tokia baisi kaltė. Šitas kelias rizikingesnis, bet esu matęs, kad jis pasiteisina. Visiems patinka
atgailaujantys nusidėjėliai. Tu būtum su savo artimaisiais – šalia tavęs stovėtų dukterys. Garetai,
garbingi piliečiai, jaunieji įsimylėjėliai…
– Pala, – pertraukia jį Džeisas, – mudviejų su Seme jausmai vienas kitam nėra… – jis stabteli
rinkdamasis žodžius, – rinkodaros įrankis.
Klėjus patenkintas jam šypteli.
– Gerbiu tavo nuomonę, sūnau, bet visų jausmai yra rinkodaros įrankis. Čia ir glūdi rinkodaros
esmė – suduoti žmonėms tiesiai į paširdžius. Štai jauni įsimylėjėliai, darbininkų šeima, netikėtai
atsidūrusi krizėje… – Jis sustoja ir išsišiepia. – Greise, mieloji, sugalvojau. Kartu galėtum pasiūlyti
naują įstatymo projektą, kuris padėtų darbininkų šeimoms. Nieko per daug radikalaus, tik tiek, kad
parodytų, jog po tokios patirties Greisė Rid dar geriau atjaučia žmones, kuriems ji tarnauja. Dabar
man viskas atrodo savo vietose. Mes paprašytumėm poną Garetą – sužeistąjį darbininką – pasakyti,
jog jis nenori, kad tai pakenktų geriems senatorės Rid darbams.
Pašnairuoju į Džeisą. Jo lūpos pravertos, jis kaip užkerėtas žiūri į Klėjų. Panašiai kaip žiūrėtum į
besiruošiančią kirsti kobrą.
– Tuomet galėtum kreiptis į žmones ir prašyti, kad jie skambintų, rašytų arba siųstų elektronines
žinutes tiesiai tau į biurą, ar jie nori, kad tu ir toliau būtum jų senatorė. Tie, kurie užsiima politika,
tokį kreipimąsi vadina „Siųskite savo balsus“. Žmones pagauna entuziazmas, jie susijaudina, nes
jaučiasi dalyvaujantys procese. Tavo biuras apgultas – keletą dienų niekur nesirodai, paskui sukvieti
kitą spaudos konferenciją, nuolankiai padėkoji Konektikuto piliečiams už jų pasitikėjimą ir pažadi
pateisinti jų lūkesčius. Tai kritinis ėjimas ir mažiausiai vieną iš dviejų kartų garantuoja laimėjimą
rinkimuose, – užbaigia jis pergalingai šypsodamasis mamai.
Ji irgi spokso į jį prasižiojusi.
– Bet… – pralemena ji.
Mudu su Džeisu tylime.
– Na, – ragina Klėjus, – viskas labai logiška. Tai būtų protingiausia.
Džeisas pakyla. Aš su malonumu pastebiu, kad jis aukštesnis už Klėjų.
– Viskas, ką sakote, sere, yra protinga. Tikriausiai ir logiška. Bet, su visa pagarba jums, jūs
išsikraustėt iš savo suknisto proto. Seme, eime namo.
 Penkiasdešimtas skyrius

Kai einame iš namo, diena jau blėsta ir kaupiasi sutemos. Džeiso ilgos kojos žirglioja per kiemą ir
norėdama neatsilikti turiu bėgti kone ristele. Jau beveik prie Garetų virtuvės durų aš sustoju kaip
įbesta.
– Palauk.
– Atleisk. Aš beveik velku tave paskui save. Noriu kuo greičiau nusiprausti po dušu. Dieve
šventas, Seme, kas tai buvo?
– Suprantu tave, – sakau aš. – Atleisk. – Kaip galėjo Klėjus tiek pričiulbėti? O mama tik sėdėjo
tarytum girta. Pasitrinu kaktą. – Atleisk, – vėl suniurnu.
– Būtų gerai, jeigu daugiau neatsiprašinėtum, – sudraudžia jis mane.
Žiūriu į jo batus ir giliai atsidūstu.
– Daugiau neturiu, ką sakyti.
Džeiso labai didelė koja. Palyginti su jo, manoji atrodo kaip nykštuko. Jis kaip visada avi
sportbačius, o aš įsispyrusi į šlepetes. Mudu stovime surėmę kojų pirštus, paskui jis įspraudžia savo
didelę koją tarp mano mažų pėdų.
– Tu puikiai laikeisi, – tariu džiaugdamasi, kad vėl galiu sakyti tiesą.
Jis susigrūda rankas į kišenes.
– Tu juokauji? Tai tu sakei, kad jis kalba mėšlą kaskart, kai mane užhipnotizuodavo jo argumentai
apie skriaudą ir teisybę, ar kad kairė yra dešinė.
– Tik todėl, kad jau buvau tai girdėjusi. Prireikė ne vienos savaitės, kol perpratau jo hipnozę.
Džeisas purto galvą.
– Staiga viskas virto fotosesija. Kaip jis tai sugeba? Suprantu, kodėl Timas taip įsiuto ant šito
vyruko.
Mudu tylime, žiūrime į mano namą.
– Mano mama, – pradedu sakyti, bet nutylu. Nors Klėjus teigia, kad esu lengvabūdė duktė
išdavikė, man nelengva. Iš kur Džeisas gali žinoti ar kada nors suprasti, kad visus tuos metus ji mus
auklėjo teisingai? Kaip jai atrodė teisingiausia.
Tačiau jis laukia, kantrus ir susimąstęs, kol pasakysiu ką nors daugiau.
– Ji nėra pabaisa. Noriu, kad tai žinotum. Tai, žinoma, nesvarbu, nes ji pasielgė neteisingai.
Tačiau ji nėra piktavalis žmogus. Tik… – mano balsas suvirpa, – netvirta.
Džeisas ištraukia man iš plaukų gumelę ir paleidžia plaukus. Aš taip ilgėjausi šito jo judesio.
Kai mudu ėjome iš namų, aš į mamą nežiūrėjau. Kokia prasmė? Net kai prieš tai pažvelgiau į jos
veidą, nežinojau, kaip ją suprasti.
– Tikriausiai mama nenorės, kad šįvakar eičiau vakarieniauti į klubą. Ar kad likčiau namie.
– Na, mielai kviečiu pas save. – Jis priglaudžia mane prie savęs, mūsų klubai susiliečia. – Galime
paklausyti Džordžo pasiūlymo. Gali atsikraustyti į mano kambarį, miegoti mano lovoje. Kai jis tai
pasakė, man jo mintis pasirodė puiki.
 – Džordžas minėjo tik kambarį, ne lovą.
– Jis juk tau sakė, kad aš niekada neprišlapinu lovos. Todėl ir pasiūlė.
– Kai kam atrodo, kad švari patalynė yra savaime suprantamas dalykas. Gali būti, kad prireiks
rimtesnės paskatos.
– Pagalvosiu, ką galiu padaryti, – atsako Džeisas.
– Jūrininke supermergaite! – šaukia Džordžas pro tinklines duris. – Aš turėsiu broliuką! Arba
sesutę, bet noriu broliuko. Mes turime nuotrauką. Ateik pasižiūrėti, ateik pasižiūrėti, ateik pasižiūrėti!
Pasisuku į Džeisą.
– Vadinasi, pasitvirtino?
– Alisa išgavo iš mamos pasinaudojusi savo seselės nindzės taktika. Galbūt panašiai kaip Timas
iš tavęs.
Džordžas sugrįžta prie tinklinių durų ir prispaudžia kažkokius lapus.
– Matai? Čia mano broliukas. Dabar jis panašus į audros debesį, bet paskui smarkiai pasikeis, nes
mama sako, kad kūdikiai tai labai moka.
Džeisas jį perspėja:
– Pasitrauk, bičiuli, – atsargiai praveria duris tiek, kad galėtumėm pralįsti.
Seniai buvau mačiusi Džoelį. Anksčiau jis atrodė orus, viskam abejingas jaunuolis, o dabar
nervingas, trepsi po virtuvę. Alisa blynams plaka tešlą, o mažesnieji sėdi prie stalo ir stebi, tarsi
vyresnėliai būtų jų Disnėjaus televizijos kanalas.
Kai įeiname, Džoelis kaip tik klausia:
– Kodėl tėčiui į gerklę įkištas tas daiktas? Juk jis gerai kvėpavo. Ar reikalai prastėja?
Alisa nuo keptuvės nukrato mažą, ploną, pajuodusį blyną.
– Slaugės viską paaiškino.
– Nesuprantama kalba. Alisa, būk gera, išversk.
– Tai dėl gilios venų trombozės, dėl jo trombo. Todėl jie užmovė jam tuos pripučiamus batus, nes
nenori duoti antikoaguliantų…
– Prašau žmonių kalba, – pakartoja Džoelis.
– Vaistų, kurie skystina kraują. Dėl jo galvos traumos. Jie užmovė jam batus, bet kažkas iš
personalo nekreipė dėmesio ar nepastebėjo nurodymo, kad kas dvi valandas juos reikia numauti ir vėl
užmauti.
– Gal galime už tai paduoti į teismą? – niršta Džoelis. – Jis kalbėjo, jau taisėsi, o dabar vėl
jaučiasi blogiau nei prieš tai.
Alisa išima iš keptuvės dar keturis plonus, juodus kaip anglis blynelius ir įdeda sviesto.
– Visa laimė, Džo, kad jie greitai susiprato. – Ji pakelia akis ir, rodos, tik dabar pastebi, kad greta
Džeiso stoviu aš.
– O tu ką čia veiki?
– Ji čia gyvens, – atsako jai Džeisas. – Neniurzgėk, Alisa.
Endė pravirksta.
– Jis nebepanašus į tėtį.
– Panašus. Jis mūsų tėtis, – ryžtingai tvirtina Džordžas. Jis paduoda man kompiuterinį atspaudą. –
Tai mūsų kūdikis.
– Jis labai gražus, – sakau Džordžui ir apžiūrinėju nuotrauką, kurioje iš tiesų vaizdas labiau panėši
į uraganą prie Bahamų.
– Iš tėčio liko vieni kaulai, – toliau virkauja Endė. – Ir jis atsiduoda ligonine. Kai jį matau, labai
išsigąstu. Lyg staiga virstų seneliu. Aš nenoriu senelio. Noriu tėčio.
Džeisas jai mirkteli.
– Jam reikia užvalgyti Alisos blynų, Ende. Ir iškart pasveiks.
– Alisa kepa pačius baisiausius blynus, kokius yra kada mačiusi žmonija, – taria Džoelis. – Jie
labiau panašūs į padėkliukus puodeliams.
– Aš gaminu valgį, o tu ką darai? – įgelia jam Alisa. – Esi kulinarijos kritikas? Rašai apie
restoranus? Eik ir nusipirk pagaminto maisto, jeigu nori būti kuo naudingas. Kvailys.
Džeisas pažvelgia į savo brolius ir seseris, paskui į mane. Suprantu jo neryžtingumą. Nors Garetų
gyvenimas sutrikdytas – valgoma bet kada, visi suirzę, bet jis vis vien gana normalus. Nesinori, kad
svarbi naujiena detonuotų bombą. Lyg įsiterptumėm į šeimyninį ginčą su savo „Norime sudrumsti jūsų
įprastą gyvenimą epinio mąsto tragedija“.
– Ei! – Tinklinės durys atsidaro, ir pasirodo Timas, nešinas keturiom picos dėžėm, dviem
kibirėliais ledų, o ant viršaus uždėtas mėlynas maišas, kuriame Garetai laiko savo krautuvės kasos
pinigus.
– Sveika, karštoji Alisa! Gal nori užsivilkti savo uniformą ir patikrinti mano pulsą?
– Aš nežaidžiu su mažais berniukais, – atšauna jam Alisa neatsigrįždama iš savo vietos prie
viryklės, kur ji vis dar kantriai kepa blynus.
– O turėtum. Mes tokie energingi. Ir išdykę.
Alisa nesivargina atsakyti.
Džeisas ima iš jo dėžes, krauna ant stalo ir muša mažiesiems per landžias rankas.
– Palaukit, kol paduosiu lėkštes! Jėzau! Kokios šiandien įplaukos?
– Tiesą sakant, stebėtinai geros. – Timas išsitraukia iš kišenės pluoštą popierinių servetėlių ir
išskleidžia jas ant stalo kaip vėduoklę. – Pardavėme medienos smulkintuvą – tą pabaisą, kuri užėmė
visą kampą.
– Netikiu. – Džeisas išima iš šaldytuvo butelį pieno ir rūpestingai išpilsto į popierinius puodelius.
– Du tūkstančiai dolerių. – Timas išdėlioja ant lėkščių picą ir pakiša Dafui, Hariui, Endei,
Džordžui ir vis dar bambančiam Džoeliui.
– Ei, mergyt. Kaip gerai, kad tu čia. – Timas man nusišypso. – Grįžai ten, kur tau ir vieta, ir taip
toliau.
– Mano! – rėkia Petsė rodydama į Timą. Jis nueina prie jos ir pakedena retus plaukučius.
– Matai, karštoji Alisa? Mano žavesys traukia net pačias mažiausias. Tai kaip nepermaldaujamas
potraukis, žemės traukos jėga arba…
– Papą!
– Arba šitai. – Timas atitraukia Petsės rankutę, kuri tampo jam už marškinių. Vargšė mergytė. Kaip
ji nemėgsta gerti iš buteliuko.
Jis išsišiepia Alisai.
 – Na, karštoji Alisa, ką manai? Užsivilk savo uniformą ir patikrink mano refleksus.
– Timai, nustok mūsų virtuvėje kibinęs mano seserį. Dieve mano! Jeigu nori žinoti, Alisos slaugės
uniforma – tai žalios juodadarbės kelnės. Su jomis ji atrodo ne tokia karšta, – paaiškina Džeisas
statydamas pieną atgal į šaldytuvą.
– Aš išbadėjęs, bet picos nenoriu, – sunkiai dūsauja Dafas. – Mes tik jas ir valgom. Man jau bloga
nuo picų ir saldžių javainių, o neseniai jie man buvo skaniausi pasaulyje.
– Galvodavau, kaip būtų smagu visą laiką žiūrėti televizorių, – sako Haris. – Bet jau nebe, labai
nuobodu.
– Praėjusią naktį nemiegojau iki trijų, žiūrėjau viską iš eilės, net ir filmus suaugusiesiems, –
prisipažįsta Endė. – Bet niekas nepastebėjo ir nenuvarė manęs miegot.
– Dalijamės savo nuoskaudomis? – klausia Džoelis. – Gal atsinešti kalbančią lazdą?
– Na, ko gero… – prabyla Džeisas, ir kaip tik tuomet pasigirsta beldimas į duris.
– Džoeli, negi užsakei maisto į namus žinodamas, kad kepu blynus? – piktai klausia Alisa.
Džoelis gindamasis pakelia rankas.
– Dievaži, norėjau, bet neužsakiau. Prisiekiu.
Vėl pasigirsta beldimas, Dafas atidaro duris ir įleidžia… mano mamą.
– Norėjau paklausti, ar mano duktė pas jus? – Jos žvilgsnis klaidžioja apie stalą, prie kurio sėdi
Petsė, sviestu, sirupu ir pomidorų padažu ištepliotais plaukais; Džordžas be marškinių, kuriam ant
krūtinės nutekėję truputis sirupo; Haris, siekiantis dar picos; Dafas, ypač paniuręs, ir apsiašarojusi
Endė. Taip pat Džeisas, kuris sustingsta kaip nutvilkytas.
– Labas, mama.
Jos žvilgsnis apsistoja prie manęs.
– Taip ir maniau, kad rasiu tave čia. Sveika, brangioji.
– Labas, Greise. – Timas atitempia iš svetainės kėdę. – Nusimesk naštą. Atsipalaiduok.
Pasivaišink. – Jis dirsteli į mane, paskui į Džeisą ir nustebęs kilsteli antakius.
Džeisas vis dar spokso į mamą, jo veidas vėl toks sutrikęs, koks buvo jos darbo kambaryje. Mama
apžiūrinėja picos dėžes, tarsi jos būtų ateivių artefaktai iš Rosvelo Naujojoj Meksikoj.
Žinau, kad ji mėgsta picą su pesto padažu, artišoko šerdimis ir krevetėmis. Tačiau ji atsisėda.
– Ačiū.
Nenuleidžiu nuo jos akių. Prieš mane ne sugniuždyta moteris su šilko chalatėliu ir ne nervinga
šeimininkė, siūlanti Džeisui alaus. Jos veide įžiūriu kažką, ko nepastebėdavau anksčiau. Žvilgteliu į
Džeisą, jis ją irgi tyrinėja, jo veidas šaltas.
– Tai tu esi Jūrininkės supermergaitės mamytė, – Džordžas sunkiai taria žodžius, nes prisigrūdęs
pilną burną picos. – Mes tavęs niekad iš arti nematėm. Tik per televizorių.
Mama jam vos pastebimai šypteli.
– Koks tavo vardas?
Aš greitai visus supažindinu. Ji atrodo tokia susivaržiusi ir susidrovėjusi, dailiai apsirengusi ir
nederanti prie šios virtuvės jaukaus chaoso.
– Mama, gal eime namo?
Ji purto galvą.
 – Ne. Noriu susipažinti su Džeiso šeima. Dieve mano, ar čia jūs visi?
– Tik nėra tėčio, nes jis ligoninėje, – noriai aiškina jai Džordžas, paskui atsistoja ir apeina ją. – Ir
mamytės, nes ji miega. Ir mūsų naujo lėliuko, nes jis mamytės pilve ir geria jos kraujuką.
Mama išblykšta.
Alisa užverčia akis ir sako:
– Džordžai, ne taip. Aš tau aiškinau, kai klausei, kaip lėliukai valgo. Maisto medžiagos patenka
per virkštelę kartu su mamos kraujuku, todėl…
– Aš žinau, kaip lėliukas ten įlindo, – pareiškia Haris. – Vienas vaikas buriavimo stovykloje man
papasakojo. Supranti, tėvelis įdeda…
– Na, gerai, bičiuliai, – nutraukia juos Džeisas. – Nusiraminkite. – Jis vėl pažvelgia į mamą, kuri
smiliumi barbena į stalą.
Tyla.
Truputį nejauku. O juo labiau neįprasta. Džordžas, Haris, Dafas ir Endė valgo pilnom burnom.
Džoelis atsegęs pinigų maišą ir rūšiuoja banknotus. Timas atsidaręs vieną ledų kibirėlį ir kabina
tiesiai iš jo.
Alisa tai pastebi.
– Ar tu supranti, kaip tai nehigieniška?
Jis, lyg prasikaltęs, padeda šaukštą.
– Atsiprašau. Nepagalvojau. Man tik reikėjo cukraus. Pastaruoju metu tik ir valgau saldumynus.
Aš gal ir blaivas, ir daug nerūkau, bet ateityje manęs laukia mirtinas nutukimas.
Alisa jam net nusišypso.
– Tai dėl abstinencijos, Timai. Visai normalu. Tik… pasiimk dubenėlį, gerai?
Timas jai irgi nusišypso, ir stoja keista trumpa tyla, paskui Alisa nusigręžia ir paduoda jam iš
stalčiaus dubenėlį.
– Imk.
– Noriu ledų! Noriu ledų! – Džordžas daužo šaukštu į stalą.
Petsė entuziastingai ploja rankytėmis per savo kėdę.
– Papą! – rėkia ji. – Kaka!
Mama susiraukia.
– Tai jos pirmieji žodžiai, – skubu paaiškinti. Ir susigėstu. Kodėl man norisi užstoti Petsę?
– Štai kaip.
Džeisas pagauna mano žvilgsnį. Jo akys nerimastingos, jose matau tokį sutrikimą ir skausmą, kad
man suduria širdį.
Ko jai čia reikia? Mudu su Džeisu jau atsigavę, vėl susitaikę, ir štai atėjo ji. Kodėl?
Džeisas kresteli galva durų link.
– Atneškim dar ledų iš garažo šaldiklio. Eime, Seme.
Ant stalo jau stovi du pilni kibirėliai. Alisa pasižiūri į juos, paskui į Džeisą.
– Bet… – žiojasi sakyti ji.
Jis jai purto galva.
– Seme!
 Aš išeinu paskui jį. Matau, kaip juda jo žandikauliai; matau, kaip įsitempę jo pečiai, tarsi jie būtų
mano kūno dalis.
Kai tik nulipame laipteliais žemyn, jis atsisuka į mane.
– Kas čia dabar? Kodėl ji čia?
Aš lošteliu atgal.
– Nežinau, – atsakau jam. Mano mama elgiasi labai normaliai, ramiai, užbėgo kaip draugiška
kaimynė. Bet čia nieko nėra normalaus. Kaip ji gali būti tokia rami?
– Ar tai vėl koks nors Klėjaus mėšlas? – klausia Džeisas. – Ar jis privertė ją čia ateiti ir, kol dar
niekas nežino, pasirodyti visiems, kokia ji gerutė?
Man ima perštėti akys, tuoj pravirksiu.
– Aš nežinau, – kartoju jam.
– Kad mano šeima galvotų, jog ši miela ponia negali taip siaubingai pasielgti, o gal aš nieko
nebesuprantu ir…
Paimu jo ranką.
– Aš nežinau, – sušnabždu. Ar tai dar vienas Klėjaus triukas? Žinoma, visko gali būti. Bet man
kažkodėl atrodo, kad mama siūlo… taiką, o gal tai dar viena politinė gudrybė? Man sutraukia skrandį.
Nežinau, ką galvoti. Nežinau, kaip jaustis. Ašaros, kurias bandžiau suturėti, išsiveržia. Piktai
šluostausi veidą.
– Atleisk, – sako Džeisas, prisitraukia mane prie savęs taip, kad mano skruostas prisiglaudžia jam
prie krūtinės. – Žinoma, nežinai. Aš tik… kai matau ją virtuvėje, kaip ji su visais valgo picą, tarsi
viskas būtų gerai, mane…
– Pykina, – užbaigiu aš ir užsimerkiu.
– Ir dėl tavęs. Ne tik dėl tėčio. Ir dėl tavęs, Seme.
Noriu su juo ginčytis, vėl kartoti, kad ji nėra bloga. Bet jeigu ji tikrai čia atėjo Klėjui paliepus
parodyti „švelniąją Greisės pusę“, tuomet…
– Ar radai ledus? – Alisa šaukia nuo durų. – Netikėjau, kad pritrūksime, bet matau, kad reikia dar.
– Aha… tuoj, – surinka jai Džeisas skubėdamas pakelti garažo duris. Atidaro Garetų šaldiklį,
kuris visuomet pilnas maisto produktų iš didmeninio prekybos centro, ir išima kibirėlį. – Grįžkime,
kol jie nesugraužė dubenėlių. – Jis bando kaip seniau linksmai šyptelėti, bet nepavyksta.
Kai sugrįžtame į virtuvę, Džordžas mamai aiškina:
– Man patinka ant ledų užsibarstyti javainių, kurie vadinasi „Gorilos traškučiai“. Bet jie padaryti
ne iš gorilos.
– Ak. Tai gerai.
– Tai tik riešutų sviestas ir kiti sveiki dalykai. – Džordžas pasižiūri dėžutės vidun, ją paverčia ir
susiberia javainius į dubenėlį. – Bet jeigu pirksi javainius, gali išgelbėti gorilas. O tai tikrai labai
gerai, antraip jos gali mirti.
Mama pakelia į mane akis, kad išversčiau. O gal, kad išgelbėčiau.
– Išnykti, – paaiškinu jai.
– Taip ir norėjau sakyti. – Džordžas užsipila pieno ant javainių su ledais ir energingai maišo. –
Tai reiškia, kad jos nebesiporuos ir tada numirs amžiams.
 Vėl tyla. Slogi tyla. Numirs amžiams. Tie žodžiai, regis, sklando ore, bent jau man. Ponas Garetas
lietui lyjant guli veidu į žemę, Džeisas pridėjo šį vaizdą prie to pykinančio dunkstelėjimo aido. Ar
mama tai irgi mato? Ji padeda savo picą, sugrubusiais pirštais laiko servetėlę ir valosi lūpas. Džeisas
stovi nudelbęs akis į žemę.
Mama atsistoja taip staiga, kad jos kėdė vos neapvirsta.
– Samanta, ar gali valandėlei išeiti su manim į lauką?
Mane suima baimė. Juk ji nesiruošia manęs varyti namo pas Klėjų, kad tas vėl spaustų. Prašau,
nereikia. Pažvelgiu į Džeisą.
Mama pasilenkia virš stalo ir žiūri į Džordžą.
– Labai apgailestauju dėl tavo tėvelio, – sako jam. – Tikiuosi, kad jis greitai pasveiks. – Tada
nuskuba prie durų būdama tikra, jog seksiu paskui ją nepaisydama nieko.
Eik, Džeisas ištaria tik lūpomis ir smakru parodo į duris. Užtenka į jį žvilgtelėti, ir iškart aišku: jis
privalo žinoti viską.
Nuskubu paskui mamą, kurios bateliai kaukši kiemo grindiniu. Ji sustoja, paskui lėtai atsigręžia.
Jau beveik tamsu, gatvės lempa apšviečia nedidelę salelę priešais namą.
– Mama! – Gaudau jos žvilgsnį.
– Tie vaikai.
– Ką nori pasakyti?
– Nebegalėjau ilgiau ištverti. – Žodžiai lėtai velkasi, bet paskui pabyra labai greitai: – Ar žinai
pono Gareto palatos numerį? Jis lyg ir Meiplvudo ligoninėje, ar ne?
Mano galva pilna melodramatiškų scenarijų. Klėjus ten nuvažiuos ir ponui Garetui ant veido uždės
pagalvę, o į jo lašelinę įleis oro burbulą… Nebesuprantu, ką ji ruošiasi daryti. Ar ji tikrai gali ateiti,
valgyti picą ir paskui padaryti ką nors baisaus?
Bet ji jau padarė baisų dalyką ir paskui atėjo pas Garetus. Štai aš, jūsų geroji kaimynėlė.
– Kam tau reikia? – klausiu jos.
– Noriu jam papasakoti, kas atsitiko. Ką aš padariau. – Ji suspaudžia lūpas, žvilgsnis vėl
nukrypsta į Garetų namą, tinklinėse duryse taisyklingą šviesos keturkampį.
O, dėkui Dievui.
– Dabar pat? Pasakysi tiesą?
– Viską, – atsako ji plonu tyliu balsu. Ji atsidaro rankinę ir išsiima rašiklį bei mažytę užrašų
knygelę. – Koks jo palatos numeris?
– Mama, jis guli intensyvios priežiūros skyriuje. – Mano balsas šaižus – negi ji neprisimena? – Tu
negalėsi su juo pasikalbėti. Tavęs neįleis. Tu nesi šeimos narys.
Ji pažvelgia į mane ir sumirkčioja tramdydama ašaras.
– Aš tavo mama.
Žiūriu į ją nustebusi, visiškai sumišusi, bet paskui suprantu. Ji mano, kad norėjau pasakyti, jog ji
nėra mano šeima. Akimirką atrodo, kad tai tiesa. Ir staiga jaučiu, kad stoviu kažkur labai toli nuo jos.
Visos mano jėgos, visa valia nukreipta tam, kad apginčiau šitą šeimą. Mano mama… Ką ji padarė…
Aš negaliu jos apginti.
– Jie neleis tavęs į jo palatą, – tesugebu išarti. – Tik jo artimuosius.
 Jos veidas persikreipia ir su skaudama širdim perprantu jos veido išraišką. Gėda. Bet labiau
palengvėjimas. Jai nereikės su juo susitikti.
Pamatau furgonėlį, vairuotojo dureles. Jau žinau, kas dar būtinai turi sužinoti tiesą. Mama
nesąmoningai lygina savo sijono raukšles.
– Pasikalbėk su ponia Garet, – sakau jai. – Jai papasakok. Ji namie. Gali tai padaryti dabar.
Ji vėl dirsteli į duris, paskui staigiai nusisuka, lyg visas namas būtų avarijos vieta.
– Negaliu vėl ten eiti. – Tempiu mamą už sustingusios rankos, raginu ją eiti atgal per kiemą. Jos
delnas drėgnas. – Tik ne pas tuos vaikus.
– Tu privalai.
– Negaliu.
Aš taip pat akimis sugrįžtu prie durų, lyg tikėčiausi ten rasti sprendimą.
Ir randu. Džeisą, o šalia jo – ponią Garet. Jo pečiai ryžtingi, ranka tvirtai apkabinusi motiną.
Tinklinės durys atsidaro, ir jiedu išeina į lauką.
– Senatore Rid, aš pasakiau mamai, kad norite su ja pasikalbėti.
Mama linkteli, matyti, kaip nuryja gumulą. Ponia Garet basa, po miego jos plaukai susivėlę,
veidas išvargęs, bet santūrus. Džeisas dar jai nepasakė.
– Taip, aš… turiu su jumis pasikalbėti, – sako mama. – Asmeniškai. Ar galėtumėt… užeiti pas
mane išgerti limonado? – Vienu krumpliu ji nusišluosto panosę ir priduria: – Šįvakar labai tvanku.
– Galite kalbėtis čia. – Džeisas, žinoma, nenori, kad jo mama atsidurtų Klėjaus hipnozės lauke. Ji
kilsteli antakį, nustebinta tokio jo tono.
– Mielai prašom užeiti vidun, senatore, – ponios Garet balsas ramus ir mandagus.
– Be mudviejų, daugiau nieko nebus, – mama patikina Džeisą. – Esu tikra, kad mano svečias jau
išvažiavo.
– Bus gerai ir čia, – neatlyžta jis. – Mudu su Seme užimsim vaikus viduje.
– Džeisai… – įsiterpia ponia Garet, nurausdama dėl nesuprantamai šiurkštaus sūnaus elgesio.
– Gerai. – Mama giliai atsidūsta.
Džeisas atidaro tinklines duris ir pamoja man užeiti. Aš dar pastoviu žiūrėdama čia į mamą, čia į
ponią Garet. Gatvės lempos apšviestos moterys tokios skirtingos. Mamos – ryškiai geltona aptempta
suknutė, išpuoselėti kojų pirštų nagai, ponios Garet – susiglamžiusi vasarinė suknia ir nelakuoti kojų
pirštų nagai. Mama aukštesnė, ponia Garet jaunesnė. Bet raukšlė tarp antakių – abiejų labai panaši.
Nerimas veiduose vienodas.
 Penkiasdešimt pirmas skyrius

Nežinau, kaip mama viską papasakojo, ar iš jos lūpų tiesa išsiliejo kaip krioklys, ar kaip srovelė. Per
virtuvės triukšmą negirdėjo nei Džeisas, nei aš, tik tirštėjančiose sutemose matėme jųdviejų siluetus,
kai tvarkydami stalą, varydami vaikus į vonią, lovą ar prie hipnotizuojančiai murmančio televizoriaus
užmesdavom į jas akį. Žinau tik tiek, kad po kokių dvidešimties minučių ponia Garet neišsiduodančia
veido išraiška atidarė virtuvės duris. Ji pasakė Alisai ir Džoeliui, jog važiuojanti į ligoninę ir norinti,
kad jie važiuotų kartu, tada atsisuko į Džeisą.
– Ar tu važiuosi?
Kai jie išvažiuoja, o Endė, kuri, suprantama, dar jaučia filmų maratono padarinius, užmiega ant
kušetės, iš galinės verandos išgirstu, kad mane kažkas kviečia.
– Vaike!
Atidžiau pasižiūrėjusi pro tinklelį pamatau rusenančios Timo cigaretės galiuką.
– Ateik ir tu. Nenoriu rūkyti viduje, nes Džordžas gali pabusti, bet traukiu vieną po kitos ir negaliu
sustoti.
Išeinu į lauką ir nustembu, kaip gaiviai kvepia oras, kaip sutemusio dangaus fone juda medžių
lapai. Jaučiu, tarsi ilgas valandas, net dienas, šimtmečius buvau laikoma pridvisusiuose kambariuose
negalėdama kvėpuoti. Net Makgvairo parke negalėjau giliai įkvėpti žinodama, ką privalau papasakoti
Džeisui.
– Nori? – Timas pasiūlo man cigaretę. – Panašu, kad tave tuoj supykins. – Jis atkiša man
sulamdytą „Marlboro“ pakelį.
Mane suima juokas.
– Tikrai paimčiau, jeigu rūkyčiau. Per vėlu mane sugadinti, Timai.
Man ausį rėžia žodis „sugadinti“ – Garetai jau žino. Ar jie pranešė policijai? Spaudai? Kur
mama?
– Ką gi. – Timas atidaro žiebtuvėlį šlepete sutrindamas cigaretės nuorūką. – Tiesa išplaukė į
dienos paviršių, ką?
– Maniau, kad išėjai namo.
– Kai judvi su Greise išėjote, įsitaisiau lauke. Maniau, kad Džeisas viską papasakos, nes visa
šeima susirinkusi ir taip toliau.
Taip, gražus šeimos susibūrimas.
– Bet nenorėjau eiti namo, jeigu kartais prireiktų mano pagalbos. Pavėžinti, duoti į kaulus ar
pasiūlyti seksualines paslaugas. – Aš nusivaipau, nes jis pratrūksta juokais. – Kalbu apie Alisą, ne
apie tave. Gal būtų reikėję pabūti su vaikais, ar panašiai. Išnaudoti kuriuos nors mano sugebėjimus.
Mane tai sujaudina. Nenės nėra, bet štai yra Timas. Ir po tokios ilgos pertraukos.
Jis, regis, skaito mano mintis, nes nesustodamas dėsto toliau.
– Apie seksualines paslaugas kalbu iš gryno egoizmo. Be to, negaliu prisiversti eiti namo, todėl…
Kur Greisė?
 Gal ji jau supažindinama su jos teisėmis?
Mano akys sudrėksta. Nekenčiu šito.
– Velnias. Tik ne vėl. Baik. – Timas pamojuoja ranka man prieš veidą, lyg galėtų nubaidyti
jausmus kaip muses. – Ar ji išvažiavo į ligoninę prisipažinti?
Paaiškinu jam apie intensyvios priežiūros palatos taisykles. Jis sušvilpia.
– Apie tai nepagalvojau. Tai gal ji namie?
Kai atsakau, kad nė nenutuokiu, jis numeta cigaretę ant žemės, ją sutrina, padeda rankas man ant
pečių ir apgręžia į mano kiemo pusę.
– Eik ir susirask. Aš čia pasaugosiu.

Aš nueinu per Garetų kiemą. Mama telefonu neatsiliepia. Gal jį jau konfiskavo policija, o mamą jau
suėmė ir paėmė pirštų atspaudus. Dabar dešimta valanda. Jie išvažiavo prieš valandą.
Mūsų namo langai tamsūs. Mamos automobilio nematyti, bet jis gali būti garaže. Užlipu laiptais į
verandą ketindama eiti pro šonines duris patikrinti ir pamatau ją.
Ji sėdi prie namo durų ant kaltinės geležies suolo, ant to, kurį nupirko mums, kad čia atsisėdusios
nusiautumėm batus. Ji sėdi rankomis apglėbusi sulenktus kelius.
– Sveika, – sako ji tyliu, pavargusiu balsu. Paima kažkokį daiktą šalia.
Taurę baltojo vyno.
Pamačius vyną man vėl pasidaro silpna. Ji sėdi ant laiptų su šardonė? Kur Klėjus? Šildo fokačią?
Kai paklausiu, ji gūžteli pečiais.
– Ak, turėtų būti jau pusiaukelėj į savo vasarnamį. – Pamenu ją sakant, jeigu ji prisipažins, neteks
ir jo. Klėjus žaidžia tik laiminčioje komandoje. Mama vėl gurkšteli ir žiūrėdama į taurės vidų
pateliūskuoja vyną.
– Tai… judu… išsiskyrėte?
Ji atsidūsta.
– Tik be tiek daug žodžių.
– Ką tai turėtų reikšti?
– Jis manim nelabai patenkintas. Nors tikriausiai sugalvos gerą kalbą „apie pasitraukimą iš
rinkiminės kovos“. Klėjus mėgsta iššūkius.
– Taigi… tu jį išmetei? Ar jis išvažiavo pats? Ar kaip? – Aš noriu paimti iš jos rankų taurę ir
sviesti tolyn.
– Pasakiau jam, kad Garetai turi teisę žinoti tiesą. Jis atsakė, kad tiesa yra lankstus dalykas. Mes
apsižodžiavome. Pasakiau, kad einu pasikalbėti su tavim. Ir su Garetais. Jis iškėlė man ultimatumą.
Aš vis tiek išėjau. Kai grįžau, jo nebebuvo. Bet atsiuntė man žinutę. – Kaip įrodymą iš suknutės
kišenės ji išsiima telefoną.
Nors telefono ekrano nematau, mama pasakoja toliau.
– Pasakė, kad jis palaiko draugiškus ryšius su visomis savo senosiomis draugėmis. – Ji padaro
grimasą. – Tikriausiai turėjo omeny, kad su „buvusiomis“ draugėmis, nes aš turbūt iš jų visų
seniausia. Sakė, kad jis nenutraukia ryšių, bet gal vertėtų „padaryti trumpą pertrauką ir apmąstyti
mūsų situaciją“.
 Prakeiktas Klėjus.
– Vadinasi, jis tau nebedirbs?
– Jis turi draugę Kristoferio komandoje, Marsę, kuri sako, kad jiems praverstų jo įgūdžiai.
Tikiu.
– Tačiau Benas Kristoferis demokratas!
– Na taip, – atsako mama. – Aš jam tą patį parašiau žinutėje. Klėjus tik atrašė, kad „tai politika,
meilute. Čia nieko asmeniško.“ – Jos balsas jau su viskuo susitaikęs.
– Kas pasikeitė? – parodau į jos darbo kambario langą, grakščiai išsigaubusį mūsų namo fasade. –
Ten… judu su Klėjum vienoje nuotraukoje.
Mama lyžteli lūpas.
– Nežinau, Samanta. Aš vis mąsčiau apie jo žodžius, ką aš dėl tavęs padariau. Kad apsaugočiau
tave ir Garetų berniuką. – Ji ištiesia rankas, suima delnais mano veidą ir pagaliau pažvelgia man į
akis. – Reikalas tas… kad apie tave galvojau mažiausiai. Kai tave prisimindavau… – Ji pasitrina
viršunosę. – Vienintelė mano mintis buvo, jeigu tavęs nebūtų, niekas nesužinotų. – Man nespėjus
atsakyti ar net suvokti, ji pakelia ranką. – Suprantu. Tau nereikia nieko aiškinti. Kas per motina, kuri
šitaip galvoja? Aš nesu gera mama. Štai ką aš supratau. Nei stipri moteris.
Man spaudžia krūtinę. Nors apie tai pagalvodavau ir pati, nors neseniai tą patį pasakiau Džeisui,
man liūdna ir jaučiuosi kalta.
– Bet dabar pasakei, mama. Vadinasi, esi stipri. Tai gerai.
Ji gūžteli pečiais atmesdama užuojautą.
– Kai šį pavasarį susipažinau su Klėjum, susilaikiau ir nepasakiau jam, kad turiu paauglių vaikų.
Ši tiesa man buvo… tiesiog nepatogi. Kad aš ketvirtoj dešimty ir turiu dvi beveik suaugusias dukteris.
– Ji tyliai ir gailiai susijuokia. – Tuomet tai atrodė be galo svarbu.
– Ar Treisė žino?
– Ji parvažiuoja ryt rytą. Parėjusi namo jai paskambinau.
Bandau įsivaizduoti Treisės reakciją. Mano sesuo, būsimoji teisininkė. Pasibaisėjusi mama?
Priblokšta, kad sugadinta jos vasara? O gal buvo kaip nors kitaip? Ko net negaliu įsivaizduoti. Ak,
Treisė. Kaip aš jos pasiilgau.
– Ką pasakė ponia Garet? Kas dabar bus?
Ji gerokai gurkšteli vyno. Tai man kelia nerimą.
– Nenoriu apie tai galvoti, – atsako ji. – Mes greitai sužinosime. – Ji nuleidžia kojas ir atsistoja. –
Jau vėlu. Turėtum būti lovoje.
Jos motiniškas, perspėjantis tonas. Po visko, kas nutiko, skamba absurdiškai. Bet kai pamatau jos
susmukusius pečius, kai ji siekia durų rankenos, galiu jai pasakyti dar vieną tiesą, nors ir labai
nepatogią.
– Mama, aš tave myliu.
Galvos linktelėjimu ji parodo, kad suprato, paskui stumteli mane vidun, į vėsų kondicionuotą
namą. Pati nusisuka užrakinti paskui save durų ir atsidūsta:
– Aš taip ir žinojau.
– Ką žinojai? – klausiu atsigrįžusi.
– Žinojau, kad pažintis su tais kaimynais prie gero neprives.
 Penkiasdešimt antras skyrius

Ne taip kaip pranašavo Klėjus, kitą dieną Garetai nekviečia spaudos konferencijos. Ir neina tiesiai į
policiją. Jie išsitraukia kalbančią lazdą. Ligoninėje įvyksta šeimos konferencija, su visais vaikais iki
pat Dafo. Alisa ir Džoelis nori, kad mama iškart praneštų policijai. Endė ir Džeisas tam prieštarauja.
Galiausiai tėvai nusprendžia, kad tai liks tarp šeimos narių. Džeisas man papasakoja, kad mama
pasisiūlė apmokėti visas gydymo išlaidas ir atlyginimą, už kurį būtų pasamdytas žmogus dirbti
krautuvėje, bet tėvai niekaip neapsisprendžia. Ponas Garetas nenori labdaros… ar pinigų mainais už
tylėjimą.
Ištisą savaitę šeima aptarinėja šiuos klausimus. Ponas Garetas perkeliamas iš intensyvios
priežiūros palatos, ir mama nueina jo aplankyti.
Netgi Džeisas nežino, apie ką jiedu kalbėjosi, bet kitą dieną mama pasitraukia iš rinkimų
kampanijos.
Kaip ir žadėjo, Klėjus parašo jai kalbą.
– Tam tikri įvykiai mano šeimoje mane įtikino, kad turiu atsisakyti garbės dar kartą kandidatuoti į
postą tikėdamasi tarnauti jums kaip senatorė. Valstybės tarnautojai yra ir privatūs asmenys, todėl
privalau atlikti pareigą savo artimiausiesiems, o tik paskui tarnauti platesnei visuomenei.
Spaudoje gausu niūrių spėlionių – turbūt jų visada būna daug, kai netikėtai atsistatydina politikas,
– bet po kelių savaičių viskas nurimsta.
Aš laukiu, kada ji leisis į kruizą, į tą Virdžin Gordą, kad pabėgtų, bet, užuot išvykusi, ji daug laiko
leidžia namuose, dirba sode, kuriuo rūpindavosi prieš pasinerdama į politiką. Ji gamina pietus
Garetams ir paduoda man nunešti, kol Dafui taip pabosta saulėje džiovinti pomidorai, ožkos sūris ir
sluoksniuota tešla, kaip prieš tai pica. Nusukusi akis ji manęs klausinėja, kaip jaučiasi ponas Garetas.
Kai Džeisas pasisiūlo nupjauti mūsų veją, ji liepia jam padėkoti ir pasakyti, kad yra kas mums
nupjauna.
Galėtum pamanyti, kad šitiek metų vaikščiojusi į klubą, į visas penktadienio vakarienes su
dūdmaišiais, per visas šventes, tiek laiko pramirkusi baseine arba pratinginiavusi prie jo, kad nuo
tada, kai pakabinau savo uniformą ir atsisveikinau su ponu Lenoksu, turėčiau labai jo išsiilgti. Tačiau,
nors mama nusprendžia, kad tai vienintelė įmanoma vieta, kur galėtumėm paskutinį kartą
pavakarieniauti visa šeima, prieš Treisei išvykstant į universitetą, manęs staiga neapima nostalgija,
atidarius sunkias ąžuolines duris į restorano salę, tik nuostaba, kad čia niekas nepasikeitė. Švelni
klasikinė muzika skamba taip tyliai, kad gali ją girdėti tik mintyse, triukšmingas juokas bare,
sidabrinių indų skambesys. Citrinų aliejus, kietai iškrakmolytos staltiesės ir gardūs šonkauliukai.
Treisė eina pirma, o tai nauja. Mama – iš paskos. Kaip visada mus pasitinka pažįstamas
administratorius, bet jis neveda prie stalo, visuomet paliekamo mums, po būriu medžiojamų banginių
ir nelaimingų jūrininkų. Jis nuveda mus prie mažesnio stalelio kampe.
– Labai apgailestauju, – teisinasi jis mamai. – Jūsų kurį laiką čia nebuvo, ir mes įpratome prie to
stalo sodinti poną Lamontą – jis lankosi kiekvieną penktadienį.
 Mama pažiūri žemyn į savo rankas, paskui staiga vėl pakelia į jį akis.
– Žinoma. Tai suprantama. Šitas mums labai tinka. Daugiau privatumo.
Ji atsisėda į kėdę, atsuktą ne į valgomąjį, ir išsilanksto servetėlę.
– Mums buvo labai gaila, senatore Rid, kai sužinojome, kad daugiau mums nebeatstovausit, –
priduria jis švelniai.
– Ak taip. Laikas judėti pirmyn. – Iš duonos krepšelio mama pasiima bandelę ir labai susikaupusi
tepa ją sviestu. Paskui suvalgo, lyg tai būtų jos paskutinė vakarienė. Treisė kilsteli man antakius.
Pastaruoju metu dažnai taip darome. Mūsų namas – tylus minų laukas. Treisė nekantrauja pabėgti į
Midlberį, ir aš jos nekaltinu.
– Kalbant ta pačia tema, – sako Treisė, – truputį keičiu savo studijų planus.
Mama padeda paskutinį bandelės kąsnį.
– Tik ne tai, – vos girdimai ištaria ji.
Treisė žvelgia į ją ir tyli. Tarsi mama būtų netekusi teisės pritarti ar drausti, ir tokia Treisės
laikysena yra nuo pat pirmos dienos sugrįžus iš Martos Vynuogyno. Ir mama nusuka akis į šalį.
– Flipas persikelia į Vermontą. Kad galėtų būti su manim. Jis turi puikų darbą – kelių dėstytojų
asistento Anglų kalbos katedroje. Mes kartu nuomosimės butą.
Mama, regis, nežino, nuo ko pradėti. Pagaliau ji klausia:
– Asistento?
– Taip, mama. – Treisė varto meniu. – Ir butą kartu.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jos vėl kariauja kaip anksčiau: Treisė kovoja už teisę
maištauti, o mama jai neleidžia. Tačiau šiomis dienomis mama pasiduoda pirmoji. Ji įsmeigia akis į
servetėlę, susikaupusi atsigeria vandens ir sako:
– O. Na ką gi. Tokios naujienos.
Tylim, kol padavėjas priima mūsų užsakymą. Mes vis dar per daug gerai išauklėtos ar gerai
ištreniruotos personalo akivaizdoje nerodyti jausmų. Tačiau, jam nuėjus, šilkinio megztuko, kabančio
ant kėdės atlošo, kišenėje mama kažko ieško.
– Tikriausiai dabar geriausias laikas jums parodyti štai ką. – Ji atsargiai išvynioja popieriaus
lapą, išlygina jį ranka ir padeda tarp manęs ir Treisės.
„Parduodama. Jūsų svajonių namas. Įsikūręs ramiame akligatvyje, išskirtiniame Konektikuto
mieste, šis tikras brangakmenis turi viską: moderniausius patogumus, arti pagrindinės alėjos ir
paplūdimio, kietmedžio grindys, viskas aukščiausios klasės. Kainos teirautis agentūroje „Postscript
Realty“.“
Spoksau į lapą ir ne iškart suprantu, bet Treisė kaipmat susigaudo.
– Tu parduodi namą? Mes persikraustom?
– Persikraustom aš ir Samanta. Tu jau būsi išvažiavusi, – sako mama, jos senojo aštrumo likęs tik
atgarsis.
Tik tuomet nuotraukoje atpažįstu mūsų namą, nufotografuotą kampu, tokį vaizdą retai bematau –
priešinga Garetams namo pusė.
– Logiška, – gyvai taria mama, kai padavėjas be garso padeda prieš ją salotų ir sūrio lėkštę. –
Dviem žmonėm namas per didelis. Per didelis… – Jos balsas išblėsta, ir ji pasmeigia džiovintą
spanguolę. – Jie sako parduosią per mėnesį, ilgiausia, – tarsteli.
– Per mėnesį! – pratrūksta Treisė. – Paskutiniais Samantos mokslo metais? Kur jūs persikelsit?
Mama sukramto kąsnį ir nusišluosto lūpas.
– Ak, gal į vieną iš tų naujų kooperatinių butų prie įlankėlės? Kol susiorientuosim, kas kur.
Samantai niekas nesikeis. Ji ir toliau lankys Hodžso mokyklą.
– Puiku, – suburba Treisė. – Dieve, mama, negi Samantai per mažai pokyčių?
Aš nepratariu nė žodžio, bet tam tikra prasme Treisė teisi. Kas buvo ta mergaitė, kuri čia sukiojosi
vasaros pradžioje su Nene, savo geriausia drauge, jaudinosi dėl Timo, piktinosi Klėjum ir niekam
neišsidavė apie savo meilę?
Bet, kita vertus, kaip tik taip ir yra. Viskas, kas svarbiausia, jau įvyko.
Mūsų namas buvo mamos meno kūrinys, jos liudijimas, kad ji verta viso ko geriausio. Tačiau man
labiausiai patiko vaizdas. Ir tai, kas aš taip ilgai buvau, – mergaitė, kuri stebėjo Garetus. Ir mano
gyvenimas kaimynystėje.
Tačiau aš nebesu stebėtoja. Tai, kas tarp mudviejų su Džeisu, yra tikra ir gyva. Nesvarbu, kaip tai
atrodo iš šalies, svarbu, kaip tai atrodo iš arti. Tai nebesikeis.
 Penkiasdešimt trečias skyrius

Aušta, Darbo šventės savaitgalis. Rytoj prasideda pamokos su nesibaigiančiais namų darbais,
papildomomis pamokomis stojantiesiems į universitetą ir lūkesčiais. Kai atsimerkiu, iškart jaučiu
pokyčius, tingesnį orą, kad Naujosios Anglijos vasara užleidžia vietą rudeninei gaivai. Dviračiu
numinu prie vandenyno, kad išsimaudyčiau dar saulei nepakilus, atidžiai iriuosi, paskui plūduriuoju
ant bangų ir tyrinėju danguje blėstančias žvaigždes. Šį rudenį prašysiuos į plaukimo komandą.
Aš vėl namie saulei dar nepakilus, ką tik išėjau iš dušinės ir išgirstu jį.
– Samanta! Seme! – Rankšluosčiu trinuosi plaukus ir einu prie lango. Dar tamsu, bet brėkštančio
ryto šviesoje jau galiu įžiūrėti Džeisą, stovintį prie vijoklių po langu ir kažką laikantį rankoje.
– Pasitrauk į šoną sekundėlei, – šūkteli jis.
Kai pasitraukiu, pro langą įlekia laikraštis, nuskriejęs taisyklingu lanku.
Iškišu galvą.
– Tai bent taiklumas! Bet aš neprenumeruoju „Stouni Bėjaus trimito“.
– Pasižiūrėk, kas viduje.
Nuimu nuo paketo gumytę ir išvynioju laikraštį. Viduje – tobulas laukinės morkos debesėlis,
trapus, su žiedukais aplink viduriuką, žalią kaip pavasaris, ir su rašteliu, užvyniotu ant stiebo: Ateik
kaimynystėn. Tavęs laukia karieta.
Nulipu per vijoklius žemyn. Garetų kieme stovi mustangas, apspuręs sėdynių apmušalas pakeistas
lygia ruda oda, priekis nudažytas ryškia tamsiai žalia spalva.
– Labai gražu, – žaviuosi aš.
– Norėjau palaukti, kol viską baigsiu, kol perdažysiu visą. Vėliau supratau, kad gali tekti laukti
per ilgai.
– Nenupiešei pusnuogių havajiečių merginų, – tarsteliu aš.
– Jeigu nori pašokti – havajietiškai, – labai prašom. Bet priekinė sėdynė per ankšta. Reikėtų šokti
ant kapoto.
Aš nusikvatoju.
– Ir subraižyti dažus? Negaliu.
– Eikš. – Jis iškilmingai atidaro dureles ir liepia man lipti vidun, paskui pats mikliai įšoka pro
vairuotojo dureles.
– Koks tu mandagus, – sakau juokdamasi.
– Tikrai? Treniravausi. Svarbiausia nenutūpti ant pavarų lazdos.
Aš vis dar juokiuosi, kai jis pasuka raktelį ir paleidžia variklį, ir automobilis suriaumoja.
– Ji važiuoja!
– Žinoma, – patenkintas atsako Džeisas. – Prisisek. Noriu tau dar kai ką parodyti.
Važiuojame miesto gatvėmis, ramiomis, tyliomis, parduotuvėms atsidaryti dar per anksti,
„Pusrytinei“ irgi per anksti atverti savo tentą. Tačiau laikraščių išnešiotojai savo darbą jau atlikę.
Važiuojame ilgu pakrantės keliu ir įsukame į paplūdimio automobilių aikštelę netoli moliuskų
restorano, kur buvo mūsų pirmas pasimatymas.
– Eime, Seme.
Paimu Džeiso ranką ir einame paplūdimiu. Po atoslūgio smėlis vėsus, kietas ir drėgnas, tačiau
oras nuo karščio jau virpa, o tai reiškia, kad diena bus kaitri.
Einame akmenuotu taku į švyturį. Prieblanda dar iki galo neišsisklaidžiusi, ir Džeisas apkabina
mane per liemenį, kad nenukrisčiau lipdama per didžiules nelygias uolas. Kai pasiekiame švyturį, jis
tempia mane prie juodų emaliuotų vamzdžių, iš kurių suvirinti laipteliai, vedantys ant stogo.
– Lipk pirma, – sako jis. – Aš iš paskos.
Užlipę įlendame į patalpą, kurioje atsukta į vandenyną šviečia didžiulė lempa, paskui
užsiropščiame ant nuožulnaus stogo. Džeisas dirsteli į savo laikrodį.
– Dešimt, devyni, aštuoni…
– Gal kas nors sprogs? – klausiu jo.
– Ša. Tai laikraščių išnešiotojo privilegija. Žinau, kada tiksliai tai nutiks. Ša, Samanta, stebėk.
Gulime susiėmę rankomis, žvelgiame virš vandenyno ir matome, kaip virš pasaulio stogo pateka
saulė.
 Padėka

Nors niekada nemaniau, kad rašymo procese dalyvauja tik rašytojas ir vėjų perpučiama mansarda,
prieš pradėdama rašyti nesitikėjau, kad prireiks tiek daug žmonių, kurie padėtų žodžius paversti šia
knyga jūsų rankose. Man labai pasisekė.
Pradėsiu nuo nepaprastos ir be galo mane palaikiusios agentės Christinos Hogrebe iš „Jane
Rotrosen“ agentūros. Joje puikiai dera rinkos išmanymas, atidi teksto analizė ir parama
besijaudinančiam rašytojui. Ji tikras stebuklas.
Megė Ruley ir Annelisa Robey, taip pat iš „Jane Rotrosen“, kurios kartojo magiškus žodžius „tu
tikrai gali“ ir palaikė mane rašant.
Sunku apsakyti, kaip man padėjo Carlie Webber žinios ir jos įžvalgūs klausimai.
Dar buvo Jessica Garrison, mano redaktorė. Tai buvo vienos laimingiausių dienų mano gyvenime,
kai ji perskaitė „Mano gyvenimą šalia“ ir prisidėjo savo talentu bei patirtimi. Nėra tokio knygos
puslapio, kurio nebūtų padailinusi akyla jos akis, dėmesys smulkmenoms ir kūrybiškumas.
Nežinau, kaip atsidėkoti visam „Dial Penguin Books for Young Readers“ kolektyvui. Reginos
Castillo antgamtinė gramatinė ir įvairių siužeto detalių atmintis apsaugojo mane nuo ne vienos
klaidos. Kathy Dawson ir Jackie Engel tikėjo šia knyga, kai ji dar buvo nerangios paauglystės
stadijoje. Theresa Evangelista sukūrė tokį puikų viršelį, apie kokį net nesvajojau, o Jasmin Rubero
suteikė mano žodžiams stulbinamai gražią išvaizdą.
Šis pasakojimas taip ir liktų neparašytas, jeigu ne mano mylimos FTHRWA grupės kantrybė ir
atvirumas. Jos man padėjo viskuo: parūpino šiuolaikinio paauglių žargono ir nuoširdžiai palaikė už
rankos. Ačiū jums, Ginny Lester, Ana Morgan, Morgan (Carole) Wyatt, Amy Villalba, Jaclyn Di
Bona ir Ushma Kothari. Taip pat draugams iš mano gimtojo miesto, kurie suteikė man svarbių žinių
apie automobilio vidų, paaiškino, kas darosi paauglio galvoje ir kokios būna sutrikdytos sveikatos
pasekmės.
Dar buvo CTRWA. Po pirmojo susiėjimo paskambinau vyrui ir pasakiau: „Aš radau saviškių“, ir
jūs, bičiuliai, man buvote savi ir daug daugiau. Noriu sušukti ačiū Jessicai Anderson, kuri parinko
man šmaikščių žodelių, bei Toniui Andrewsui, kuris prigalvojo daugybę kodėlčiuko klausimų.
Kaip ir jos avalynė, Kristanos Higgins dosnumas pradedantiems rašytojams yra tikra legenda.
Kristana darė viską, kas įmanoma. Dėkoju jai ir jos talentingiems klonams, kurių ji TIKRAI turi.
Tiesa?
Pagaliau Gay’us Thomas ir Rhonda Pollero buvo neįtikėtinai geri per visą mano kelionę. Jie
nepakeičiami draugai ir nuostabūs rašytojai. Man labai pasisekė, kad juos pažįstu, ir didelė garbė.
O kalbant apie mano vaikus, – jūs mane priverčiate juoktis, suteikiate nuostabių akimirkų ir nuolat
primenate, kas gyvenime svarbiausia. Myliu jus labiau už viską pasaulyje.
Mano sesuo deLancey mane palaikė ir visą laiką, kol rašiau, rūpinosi manimi. Kaip gera turėti
seserį, kuri tave budriai saugo, be baimės rėžia tiesą į akis ir yra fantastiškai linksma. Kuri niekada
nėra draugavusi su blondinais tenisininkais. Tikrai ne.
 Mano tėtis – jis visą gyvenimą buvo mano didvyris. Ir Georgia, mano mylimoji įmotė.
Ir mano vyras Johnas: kai per pirmąjį mūsų pasimatymą pasakiau, kad aš „esu rašytoja“, jis
niekada to neužmiršo ir visą laiką ragino ne tik girtis, bet ir įrodyti darbu. Tu esi mano ištikimiausias
gerbėjas, svarbiausias viešųjų ryšių agentas ir gailestingiausias kritikas.