Iš anglų kalbos vertė

R IM A K A R D E L Y T Ė

Alma littera
VILNIUS t ?C1
U D K 821.111(73)-31 Versta iš:
Br291 Sandra Brown
T H E W ITNESS
W arner Books, Inc.,
New York, 1995

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir

nu tikim ai yra arba autorės vaizduotės k ū rin ia i, arba naudojam i kaip
m eninė priem onė. Bet koks panašum as į tikru s įvykius, vietoves ar
asm enis yra visiškai atsitik tin is.

ISBN 978-609-01-0069-1

By arrangem ent w ith M A R IA CARVAINIS A G EN CY , INC.

and PRAVAI PREVO D I. Translated from the English:
T H E W ITNESS, Copyright © 1995 by Sandra Brown M anagem ent Ltd
First published in the U nited States by W arner Books, New York.
© Viršelyje panaudota nuotrauka, „Shutterstock“
© Vertim as į lietu vių kalbą, Rim a Kardelytė, 2011
© Leidykla „Alm a littera“, 2011
Nenutem pk manęs su nedorėliais,
su pikta darančiais,
su žm onėm is, kurie kaim ynus draugiškai sveikina,
o širdyje puoselėja pikta.
Ps 2 8 ,3
 PfOlOQdS

K ū d ik is žindo m otinos k rū tį.

- Jis atrodo laim ingas, - pasigėrėjo seselė. - Nesunku su­
prasti, patenkintas kūdikis ar ne. Šis patenkintas.
Kendalė tik silpn ai šyptelėjo. J i vos įstengė rišliai m ąstyti,
tad ką jau bekalbės. Jos protas vis dar m ėgino įsisąm oninti,
kad juodu su kū dikiu per avariją lik o gyvi.
Ligoninės priim am ajam e apžiūrų kabinetą nuo korid o­
riaus skyrė plona geltona užuolaida, teikia n ti ligoniam s
bent m enką privatum ą. Šalia baltų spin telių su tvarsčiais,
švirkštais ir įtvarais buvo nerūdijančio plieno kriauklė. Ken­
dalė sėdėjo vid u ry kabineto ant klijuote aptraukto stalo ir
glėbyje liūliavo sūnelį.
- K iek jam ? - paklausė seselė.
- Trys m ėnesiai.
- T ik trys? Toks didelis!
- Jis labai sveikas.
- Kuo, sakėt, jis vardu?
- Kevinas.
Seselė nusišypsojo, paskui stebėdam asi ir būgštaudam a
palingavo galvą.
- Stebuklas, kad iš ten išsikapstėte. K aip jum s turėjo b ū ti
baisu, brangioji. Tu rb ū t m irtin a i išsigandot?
Avarija įvyko taip greitai, kad Kendalė nespėjo išsigąsti.
A u tom obilis kone užšoko ant išvirtu sio m edžio, kurio per
8 * Sdltli lllHI

liū tį visai nebuvo m atyti. Priekyje sėd in ti keleivė įspėdam a

šūktelėjo, tada vairuotojas staigiai pasuko vairą ir nuspaudė
stabdžius, bet buvo jau per vėlu.

Padangos ėmė slysti šlapia kelio danga, ir autom obilis, ap­

sisukęs šim tu aštuoniasdešim t laipsnių, nuskrido į m inkštą,

siaurą kelkraštį. Sis buvo apjuostas palaike užtvara. N u o tos

akim irkos viskas pakluso Žem ės traukos dėsniam s.

Kendalė prisim inė traškesį autom obiliui neriant į tankiai
prižėlusį siaurą tarpeklį. M ed žių šakos grandė dažus, lupo
gum ines juostas, num ušė ratų gaubtus. Išbyrėjo langai. Rie­
duliai ir m edžių kelm ai suniokojo m ašinos važiuoklę. Keista,
bet nė vienas salone nė nešūktelėjo. Tylėjo tu rb ū t susitaikę
su likim u.

Nors ji tikėjosi paskutinio lem tingo sm ūgio, susidūrim as

su didžiule kelią pastojusia pušim i buvo baisus.
Iš inercijos užpakaliniai ratai pakilo į orą ir autom obilis,
sukriokęs kaip m irtin a i sužeistas buivolas, sunkiai tėškėsi į
žemę, švokšdam as ir barškėdamas.
Kendalė sėdėjo užpakalinėje autom obilio sėdynėje ir buvo
prisisegusi saugos diržą, todėl lik o gyva. N ors autom obilis
pavojingai pakibo ant aukšto šlaito, ji šiaip taip išlin do iš
nuolaužų su K evinu glėbyje.
- Tos vietovės labai raižytos, - tarė seselė. - Ir kaip jūs
išsikapanojot iš to tarpeklio?

Buvo nelengva.
Kendalė suprato, jog išsiropšti viršu n ant kelio bus sunku,

bet vis dėlto nesitikėjo, kad prireiks šitiek jėgų. Kabarotis

nuolatos saugant Keviną buvo dvigubai sunkiau.

Vietovė buvo raižyta, oras baisus. Juodžem io ir purvo koše

virtusi žemė, pom iškio augalų raizgalynėje išsibarstę akme­
nys. Stipraus vėjo vejamas lietus kirto kone horizontaliai, tad
drabužiai iki paskutinio siūlo perm irko per kelias minutes.
Neįveikus nė trečdalio atstum o rankų, kojų ir nugaros
raum enys nuo įtam pos ir nuovargio ėmė degti. Nepridengta
 llulltijd • 9

oda buvo apdraskyta, nuplėšta, supjaustyta, sum ušta ir su­

čaižyta. Kelis kartus ji jau buvo beprarandanti v iltį, norėjo
pasiduoti - sustos ir užm igs, tegu gam tos stichija nusineša
jų gyvybes.

Bet savisaugos in stin ktas nugalėjo šią liūliuojančią pa­

gundą, ir Kendalė vis kabarojosi aukštyn. Kabindam asi už

vijoklių, statydam a kojas ant didelių akm enų traukte traukė

save viršun, kol galiausiai išsiropštė ant kelio, o tada ėmė

ieškoti pagalbos.
J i buvo taip išsekusi, kad beveik kliedėjo. Pro lietaus sieną
sužibo autom obilio žibin tai. Užplūdus palengvėjim ui Ken-
dalę galiausiai įveikė nuovargis. U žu o t bėgusi prie m ašinos,
ji suklupo vid u ry siauro kaim o keliuko, nužym ėto juostom is,
ir laukė, kol autom obilis privažiuos.
Kendalę išgelbėjo p lepi m oteriškė, važiuojanti į vakarinį
trečiadienio m aldin in kų susitikim ą. Pavėžėjusi ik i artim iau­
sio nam o ji pranešė pareigūnam s apie nelaim ę. Vėliau Ken­
dalė nustebo, kad nuo avarijos vietos nuėjo viso labo m ylią,
o jai rodėsi, kad dešim t.
Juodu su Kevinu buvo nuvežti į artim iausią bendruom enės
ligoninę ir nuodugniai apžiūrėti. Kevinas nenukentėjo. K ai
autom obilis nėrė nuo skardžio žemyn, Kendalė kūdikį žindė.
Instinkto vedama ji spausdam a sūnelį prie krūties pasilenkė į
priekį, kiek tik leido diržas, ir apsaugojo m ažylį savo kūnu.
Daugybė skausm ingų įdrėskim ų ir pjūvių buvo negilūs.

Ja i iš rankų viena po kitos buvo ištrauktos stiklo šukės - ne­

m aloni ir ilga procedūra, bet vieni niekai, palyginti su tuo,
ką ji galėjo iškentėti. Žaizdos buvo suvilgytos antiseptiku:
Kendalė atsisakė nuskausm inam ųjų, nes m aitin o krū tim i.
Be to, dabar, išsigelbėjus ir sulaukus m edikų pagalbos, jai
reikėjo sugalvoti, kaip pasprukti. Gavusi ram inam ųjų ji ne­
būtų galėjusi blaiviai m ąstyti. D ar vienam d in gim u i supla­
n u o ti reikėjo šviesios galvos.
- A r neprieštarautum ėt, jei užeitų šerifo padėjėjas?
10 * Sillli ((■ ■ R

- Šerifo? - pakartojo Kendalė. Seselės klausim as pabudi­

no iš apm ąstym ų.
- Jis lūkuriuoja nuo tada, kai judu buvote atvežti. T u ri jus
apklausti.
- A k. Žinom a. Kvieskit jį vidun.
Pasisotinęs Kevinas ram iai m iegojo. Kendalė susisiautę li­
goninės tu n iką - ją gavo vietoj šlapių, p u rvin ų , kru vin ų dra­
bužių, kai p ati nusiprausė po karštu dušu.
Sulaukęs seselės kvietim o vietin is pareigūnas praskleidė
užuolaidą ir sveikindam asis linktelėjo.
- K aip laikotės, ponia? A r gerai jaučiatės? - užjaučiam ai
paklausė ir m andagiai nusivožė kepurę.
- T ikriau siai gerai. - A tsikrenkštusi pasistengė labiau įt i­
kin ti: - M um s viskas gerai.
- Jum s pasisekė, ponia, kad likote gyvi ir sveiki.
- Sutinku.
- Dabar aiškiai m atyti, kas n u tiko - tas m edis ant kelio ir
kitkas. Į m edį trenkė žaibas. Pakirto iš pačių pašaknių. A u d ­
ra čia siautėja jau kelios dienos. Regis, ir ly ti niekada nenu­
stos. Visas rajonas patvinęs. Nenuostabu, kad Bingam o upe­
lis įsiurbė jūsų m ašiną ir neliko jo kių pėdsakų.
U pelis tekėjo vos už kokių dešim ties m etrų nuo sudaužyto
autom obilio. Išsiropštusi Kendalė susigūžė purve ir baim in­
gai pažiūrėjo. D rum zlinas vanduo vis kilo nešdamas nuolau­
žas. Jos sukosi apie m edžius paprastai ram iose pakrantėse.
Kendalė net sudrebėjo pagalvojusi, koks likim as b ūtų juos
ištikęs, jei atsitrenkęs į m edį autom obilis būtų nuskriejęs ke­
liais m etrais toliau. A p im ta siaubo žiūrėjo, kaip m ašina nu ­
slydo nuo šlaito ir ją pasiglem žė šėlstantis upelio vanduo.
D ar kelias akim irkas autom obilis laikėsi vandens pavir­
šiuje ir linguodam as plaukė į sraunios tėkm ės vid u rį, o ga­
liausiai nosim i nėrė gelmėn. Per kelias sekundes pradingo
raibuliuojančiam e upelio vandenyje. Kraštovaizdis po avari­
jos m ažne nepakito: tik ant išvirtusios pušies kam ieno liko
ryški žym ė ir gilios ratų provėžos.
 llvtfltlj* • 11

- Stebuklas, kad spėjote išlip ti ir nepaskendote, kai auto­

m obilis paniro į upelį, - tarė šerifo padėjėjas.
- Ne visi išlipo, - pataisė jį Kendalė, p rikim u si nuo užplū­
dusių jausm ų. - Priekyje sėdėjo keleivė. J i nuskendo su au­
tom obiliu.
Pam inėjus m irtį įprasta šerifo padėjėjo apklausa virto vi­
sai ne įprasta. Jis susiraukė.
- Ką? Keleivė?
Kendalė tarsi iš šalies m atė, kaip paplūdus ašaroms persi­
m aino jos veidas - pavėluota reakcija po sukrėtim o.
- A tleiskit.
Seselė pakišo jai p o p ie rin ių nosinaičių ir tapšnodam a per
petį param ino:
- Paverkit, m ieloji. Taip drąsiai veikėte, užtat dabar atsi­
palaiduokit ir išsiverkit į valias.
- N ežinojom e, kad autom obilyje, be jūsų, kū dikio ir vai­
ruotojo, buvo dar viena keleivė, - tylia i pratarė šerifo padė­
jėjas, gerbdam as jos em ocinę būseną.
Kendalė išsišnypštė nosį.
- J i sėdėjo greta vairuotojo. K a i m ašina paniro į upelį, jau
buvo negyva. M a n atrodo, žuvo iškart atsitrenkus į m edį.
įsitikinusi, kad Kevinas nesužeistas, ir pastebėjusi, kaip grei­
tai kyla upelio vanduo, Kendalė drebėdama prislinko iš keleivio
pusės kone žinodama, ką ten ras. Šiai autom obilio pusei teko
stipriausias smūgis. Durelės buvo įlenktos, stiklas išdužęs.
Kendalė iš p irm o žvilgsnio suprato, kad m oteris negyva.
Gražūs veido bruožai buvo nebeatpažįstam i - veido kaulai ir
au din iai sum aitoti. Prietaisų skydelis ir autom obilio variklio
dalys sulindę į krūtinės ląstą. Galva nenatūraliai nusvirusi.
N ekreipdam a dėm esio į kraują ir krešulius, Kendalė ištie­
susi ranką prispaudė pirštus m oteriai prie kaklo netoli m ie­
go arterijos. Pulso neužčiuopė.
- M aniau, tu riu pam ėginti išgelbėti ir kitus, - papasako­
jusi, ką matė, paaiškino ji padėjėjui. - Būčiau pasistengusi
ištrau kti ir ją, bet suprasdam a, kad ji m irusi...
12 * S d * fl4 l l I V R

- Ponia, tokiom is aplinkybėm is padarėte viską, ką turėjo­

te padaryti. Išgelbėjote gyvybę. Niekas jūsų neapkaltins dėl
tokio pasirinkim o. - Jis linktelėjo į m iegantį kū dikį. - Jūs
ir taip padarėte gerokai daugiau, nei leidžia žm ogaus jėgos.

K aip ištraukėte vairuotoją?

įsitikin u si, kad keleivė negyva, Kendalė paguldė Keviną
ant žemės ir pridengė veiduką antklodės krašteliu. Nors taip
gulėti ir nepatogu, ku rį laiką jis bus saugus. Paskui klupinėda­
m a apėjo autom obilį. Vairuotojas buvo sukniubęs ant vairo.
Įveikusi baim ę Kendalė pašaukė jį vardu ir spustelėjo petį.
J i prisim inė, kad nestipriai papurtė ir krūptelėjo, kai jis
nuo to sėdynėje atsilošė. Išsigandusi žengė atatupsta, kai iš
suglebusių lū p ų kam pučio nutekėjo kraujo. Dešinys sm ilki­
nys buvo g ilia i įpjautas, bet daugiau veidas nesužeistas. N ors
vyro akys buvo užm erktos, Kendalė abejojo, ar jis m iręs. U ž­
dėjo ranką ant krūtinės.
Širdis plakė.
Tada autom obilis be niekur nieko slystelėjo šlaitu per ke­
lias pėdas tem pdam asis ir ją. Kendalei vos neišniro peties
sąnarys, m at ranka tebebuvo įkišta vidun.
Nors m ašina ant uolos sustojo, ši priebėga buvo n epatiki­
ma. Kendalė suprato - kylantis vanduo, kuris jau tekšeno į
ratus, netrukus pasiglem š ir visą autom obilį. Perm irkusi d ir­
va neatlaikys m ašinos svorio. Nebuvo laiko nei ilgai svars­
tyti, nei v e rtin ti galim ybių, nei suvokti, kaip stipriai ji n o ri
atsikratyti vairuotojo.
Kendalė tik ra i turėjo priežasčių jo b ijo ti ir nekęsti. Bet jo
m irties netroško. Kiekvieno žm ogaus gyvybė verta gelbė­
ti. Todėl užplūdus adrenalinui plikom is rankom is nustūm ė
purvą ir nuplėšė kibius vijoklius, trukdančius a tid a ryti du­
reles.
Galiausiai Kendalė atplapojo dureles ir vairuotojas kriste
įk rito į glėbį. K ruvina galva nusviro Kendalei ant peties. P ri­
slėgta d idžiu lio jo kūno svorio m oteris susm uko an t kebų.
 lilditij* • *3

Apglėbusi per krū tin ę Kendalė su didžiausiu vargu ištrau­

kė jį iš autom obilio. Kelis kartus paslydo purve ir skaudžiai
griuvo ant nugaros. Bet vis kėlėsi ir nežm oniškom is pastan­
gom is traukė sužeistąjį iš nuolaužų. Vos tik spėjo išv ilk ti ko­
jas pro dureles, autom obilis trūktelėjo ir nuslydo nuo uolos

į upelį.

Kendalė pasakojo praleisdam a tik savo m in tis. Kai nutilo,

šerifo padėjėjas stovėjo taip, tarsi būtų pasiruošęs atid u oti

jai pagarbą.
- Ponia, greičiausiai jūs būsite apdovanota m edaliu.

- Labai tuo abejoju, - sum urm ėjo ji.

Jis iš m arškinių kišenės išsitraukė b lokn otėlį ir rašiklį.
-V a rd a s?
M ėgindam a išlošti laiko ji apsim etė nesupratusi.
- Atsiprašau?

- Jū sų vardas?
M ažos ligoninės personalas buvo toks m alonus, kad p riė­
mė ją be įkyrių form alum ų ir klausim ų. Tokio pasitikėjim o,
tokio neoficialaus priėm im o didelio m iesto ligoninėje tikra i
nesulauktum . O kaim iškoje D žordžijoje užuojauta pasirodė
svarbesnė už draudim o pažym ėjim ą.
Tačiau dabar Kendalė stojo akistaton su liū d n a savo padė­
tim i, nors nebuvo tam pasirengusi. J i dar nebuvo sugalvoju­
si, ką daryti, kiek sakyti, ku r iš čia keliauti.
Tiesą ji pagražindavo be jokio sąžinės graužim o. Taip da­
rydavo ir anksčiau. A tv ira i kalbant, visą gyvenim ą. Daugybę
kartų. D ažnai ir sum aniai. Bet m eluoti policijai - jau rim tas

reikalas. Taip to li dar nebuvo nuėjusi.

N uleidusi galvą Kendalė pasitrynė sm ilkinius ir pagalvo­
jo, gal paprašyti vaistų tvinkčiojančiam galvos skausm ui ap­

m alšinti.
- M a n o vardas? - perklausė ji stengdam asi laim ėti kiek
laiko ir m elsdam asi - gal staiga šaus kokia išganinga m in ­
tis. - A r tos žuvusios m oters vardas?
*4 • tufu Inai

- Pradėkim e nuo jūsų.

J i trum pai sulaikė kvėpavim ą, paskui tylia i pratarė:
- Kendalė.

- A r rašom a K-e-n-d-a-1? - pasitikslino šerifo padėjėjas ra­

šydamas bloknotėlyje.

J i linktelėjo.
- Gerai, p on ia Kendal. O koks žuvusiosios vardas?

- Ne, Kendalė...
Kendalei nespėjus ištaisyti šerifo padėjėjo klaidos, ant
alyva nesutepto bėgelio sudžeržgė m etaliniai užuolaidų žie­
dai - atėjo iškviečiam asis gydytojas.

Ja i širdis apm irė iš baimės. Sulaikiusi kvėpavim ą paklausė:

- K aip jis?

Gydytojas nusišypsojo.
- Jūsų dėka gyvas.
- A r atgavo sąm onę? A r ką nors kalbėjo? K ą jis jum s pa­
sakojo?
- N orite p ati pam atyti?
- A š ... turbūt.
- Ei, daktare, luktelėkit. T u riu jai uždu oti dar keletą klau­
sim ų, - įsikišo šerifo padėjėjas. - Daug svarbių po p ierių u ž­
p ild yti, ju k žinote.
- Negi dega? M oteris sukrėsta, o aš negaliu jai d u o ti ram i­
nam ųjų, ju k m aitina kūdikį.
Padėjėjas žvilgtelėjo į m ažylį, paskui į Kendalės krūtinę.
Jo veidas paraudo kaip prinokęs pom idoras.
- Na, šiek tiek palaukti galiu. B et darbą tu riu padaryti.

- Žinom a, žinom a, - sutiko gydytojas.

Seselė paėmė iš Kendalės kūdikį. Šis taip ir neprabudo.
- Šiam gražiam m ažyliui surasiu lovelę vaikų kam baryje.
N esirū p in kit dėl jo. Eikite su gydytoju.
Šerifo padėjėjas m indžikuodam as m inkė rankose kepurės
snapelį.
- Pasėdėsiu čia. K ai tik galėsite, ponia, na, kai baigsite...
 liriltij* • *5

- Išgerkite puodelį kavos, - šaipydam asis iš pareigūno p a­

siūlė gydytojas.
Jaunas, arogantiškas daktarėlis, Kendalės nuom one, la­
bai savim i patenkintas. J i neabejojo, kad jo diplom e rašalas
dar nespėjo išdžiū ti, bet buvo aiškiai m atyti, jog jis labai m ė­
gaujasi savo ribota valdžia. Nė nepažvelgęs į šerifo padėjėją,
daktaras nulydėjo ją koridoriu m i.
- Jam dializės trūkis, kitaip tariant, lūžo blauzdos kau­
las, - aiškino jis. - Kaulas iš vietos nepajudėjo, operacijos nei
įtvarų neprireiks. Tuo atžvilgiu jam labai pasisekė. Spren­
d žian t iš to, ką pasakojote apie autom obilį...
- V a rik lio dangtis atrodė kaip popierinė vėduoklė. Nė ne­
žinau, kaip vairas nesutraiškė jam krūtinės.
- Tiesa. Ir aš bijojau, kad bus sulaužyti šonkauliai, krau­
juos pažeisti vidaus organai, bet nieko panašaus neaptikau.
Jo būklė stabili. Tai gera naujiena. Blogoji ta, kad jis, regis,
bus stipriai susitrenkęs galvą. Rentgeno nuotraukoje m atyti
vos plauko storum o kaukolės įtrū kis, bet žaizdą pavyko su­
siū ti tik daugybe dygsnių. D abar atrodo nekaip, bet ilg ain iu i
ataugs plaukai ir paslėps. Randas tikra i nedarkys jo grožio, -
šypsodam asis dėstė jai gydytojas.
- J is stipriai kraujavo.
- D ėl viso p ikto perpylėm jam kraujo. Jam smegenų su­
krėtim as, tad jeigu kelias dienas ram iai pagulės, viskas bus
gerai. D ėl kojos lū žio teks m ėnesį vaikščioti su ram entais.
Galės gulinėti, tin g in ia u ti ir sveikti. Štai ir atėjome. - G y­
dytojas stabtelėjo prie palatos. - Jis tik prieš kelias m inutes
atgavo sąmonę, todėl vis dar apspangęs.
Daktaras pirm as žengė į blausiai apšviestą palatą. Kenda-
lė nuo slenksčio dairėsi po patalpą. A n t vienos sienos kabėjo
pagal sužym ėtus skaičius nuspalvintas atgrasus į dausas žen­
giančio Kristaus paveikslas, ant kitos - plakatas, raginantis
saugotis ŽIV. Paprastoje dvivietėje palatoje jis gulėjo vienas.
Blauzda, saugiai sugipsuota, gulėjo paspirta pagalve. V y ­
riškis buvo aprengtas ligoninės drabužiu, kuris tesiekė jam
l6 • SuHi Him

ik i pusės šlaunų. A n t baltų paklodžių šlaunys atrodė stiprios,

įdegusios ir visai nederėjo prie ligoninės aplinkos.

Seselė m atavo kraujospūdį. Po plačiu m arlin iu galvą juo­

siančiu tvarsčiu buvo m atyti tam sūs suraukti antakiai. Plau­

kai sulipę nuo sukrešėjusio kraujo ir antiseptikų. Rankos

nusėtos m ėlynėm is. Nors sužeistojo veidas buvo ištinęs,

sum uštas ir nubrozdintas, Kendalė jį atpažino iš duobutės

smakre ir griežto lūpų lin kio.

G uviai priėjęs prie seselės gydytojas žvilgtelėjo į kraujos­
pūdžio m atuoklį, ku rio rodm enis ji rašė į ligonio kortelę.
- Jau pagerėjo.
K ai seselė parodė, kokia dabar ligon io tem peratūra, gydy­
tojas pritariam ai sum urm ėjo.
Nors Kendalė vis dar stovėjo palatos tarpdury, ligonio
akys iš karto įsm igo tiesiai į ją. Jos žvelgė iš pajuodusių aki­
duobių - nuo skausm o ir nukraujavim o buvo įkritusios, bet
nepalaužiam as žvilgsnis neprarado aštrum o.
Pirm ą kartą pažiūrėjusi jam tiesiai į akis Kendalė iš karto
pajuto pagarbą skvarbiai jų įžvalgai. N et šiek tiek išsigando.
Ir dabar jo tebebijo. Atrodė, tarsi jis šiu rp iu būdu geba per­
m atyti ją kiaurai ir taip sukelti nerim ą.
Jis ją perkando per pirm ąjį susitikim ą. Vos pamatęs su­
prato - ji melagė.
Kendalė tikėjosi, kad gebėjimas skaityti m in tis padės jam
suprasti, kaip nuoširdžiai ji apgailestauja dėl jo sužalojim o.

Je i ne ji, avarija nebūtų įvykusi. Vairavo pats, bet tik dėl jos
kaltės dabar kenčia skausmą ir nepatogum us. Kendalę grau­
žė sąžinė. K ą jau ką, o ją sužeistasis m ažiausiai norėtų m aty­
ti prie savo lovos.

Nesupratusi, kodėl Kendalė dvejoja, seselė nusišypsojo ir

m ostu pakvietė vidun.
- Jis aprengtas. U žeikit.
U žgniaužusi baim ę Kendalė žengė į palatą ir puse lūpų
šyptelėjo lig on iu i.
 - Labas. K aip savijauta?

Jis kelias akim irkas nem irksėdam as į ją stebeilijo. Pažvel­

gė į daktarą, paskui į seselę ir galiausiai jo žvilgsnis vėl grįžo
prie Kendalės. Silpnu užkim usiu balsu sušvokštė:
- Kas jūs tokia?

Gydytojas palinko prie ligonio.

- A rg i jos nepažįstate?

- Ne. O turėčiau pažint? K u r aš? Kas aš?

Gydytojas tik žiopsojo išpūtęs akis. Seselė stovėjo apstul­

busi, rankoje tabalavo kraujospūdžio m atuoklio žarnelė. Ir

Kendalė atrodė priblokšta, nors jausm ai tiesiog šėlo. Protu ji

m ėgino įsisąm on in ti šį netikėtą likim o posūkį ir jo teikiam ą
naudą.

Pirm as atsipeikėjo gydytojas. Perdėtai drąsiai, netgi kiek

šypsodam asis, jis tarė:
- Regis, po smegenų sukrėtim o m ūsų lig o n iu i am nezija.
Taip dažnai nutinka. Neabejoju, ji laikina. Nėra ko jaudintis.
Po dienos kitos tik pasijuoksim e.
Gydytojas atsigręžė į Kendalę.
- Taigi dabar esate vien in telis inform acijos šaltinis. G al
verčiau m um s - ir jam - pasakykite, kas jis toks.
Kendalė ilgai dvejojo, įtam pa augo. Gydytojas su sesele
nekantriai laukė. Lovoje g u lin tis vyras atrodė ir susidom ė­
jęs, ir nepatiklus. Jo akys įtariam ai prisim erkė, bet Kendalė

galėjo tv irta i pareikšti, - o stebukle! - kad jis ničnieko n ep ri­

sim ena. Ničnieko!
Tai buvo netikėta, bet labai dosni likim o dovana. N et per
didelė, nesuvokiam a, per sudėtinga, kad nepasiruošus bū tų
galim a ją išnaudoti. Bet viena Kendalė žinojo tikrai: ji būtų

paskutinė kvailė, jei pražiopsotų tokią progą.

Todėl ram ių ram iausiai tarė:
- Jis - m ano vyras.
 Pirmas shgrius

-V is a g a lio D ievo ir Pietų Karolinos valstijos suteikta

m an galia skelbiu jus vyru ir žm ona. M etju, galite p abučiuoti

nuotaką.
K ai M etas Bem vudas apglėbė Kendalę D ito n , svečiai pra­
dėjo ploti. B u čin iu i užtrukus pratrūko juokas. M etas neno­
ria i atsiplėšė nuo jos lūpų.
- Deja, teks palaukti, - sušnibždėjo Kendalė.
M etas pažvelgė į ją ilgesingu žvilgsniu, bet, būdam as geras
žm ogus, atsisuko į kelis šim tus svečių, kurie dėl šio renginio

pasipuošė geriausiais išeiginiais drabužiais.

- Ponios ir ponai, - progiesm iu prakalbo pastorius, - leis­
kite jum s p irm ą kartą p ristatyti poną ir ponią Bem vudus.
Susikibę už rankų Kendalė su M e tu atsigręžė į besišypsan­

čius svečius. Pirm oje eilėje vienas sėdėjo M eto tėvas. A tsi­
stojęs jis apglėbė Kendalę.
- Sveika atvykusi į m ūsų šeimą, - pasveikino jis. - Dievas
m um s tave atsiuntė. M um s reikėjo m oters. Jeigu Loreleinė
būtų gyva, m ylėtų tave, kaip aš m yliu.
Kendalė pabučiavo G ib u i B em vudui į rausvą skruostą.
- Ačiū, G ibai. Jū s labai m alonus.
Loreleinė B em vu d m irė, kai M etas buvo dar paauglys, bet
juodu su G ibu apie jos m irtį kalbėdavo kaip apie neseną įvykį.
Gibas buvo įspūdingas našlys: aukštas, stuom eningas, žilais
 lillltll* * !9

ežiuku kirptais plaukais. Daugybė našlių ir išsiskyrusių m o­

terų m edžiojo tokį jaunikį, bet jų jausm ai lik o be atsako. Jis
dažnai kartodavo mylėjęs tik kartą. Todėl kitos neieškojo.
M etas viena ranka apglėbė plačius tėvo pečius, kita - Ken-
dalę.
- M u m s vienam kito reikia. D abar m ūsų šeimoje nieko
netrūksta.
- Trūksta tik vieno - kad m ano senelė būtų čia, - liū d n ai
pratarė Kendalė.
M etas užjaučiam ai nusišypsojo.
- Ir aš norėjau, kad ji pajėgtų atkeliauti iš Tenesio.
- Ja i būtų buvę per sunku. Bet ji čia dalyvauja m intim is.
- N a, nepradėkim e ašaroti, - nutraukė juos Gibas. - Ž m o ­
nės čia susirinko pavalgyti, išgerti ir pasilinksm inti. Ši diena
jūsų. D žiaukitės ja.
G ibas neskaičiavo pin igų , kad jų vestuvės būtų nepam irš­
tam os ir aptarinėjam os dar ilgus m etus. Kendalę jo išlaidu­
mas pribloškė. Sutikusi tekėti už M eto, ji pasiūlė susituokti
šeim os rate, na, gal pastoriaus darbo kabinete.
G ibas apie tai nenorėjo nė girdėti.
Nesilaikydam as tradicijos, kad už vestuves m oka nu o­
takos šeima, jis p rim ygtin ai reikalavo leidim o p risiim ti šią
naštą. Kendalė nesutiko, bet Gibas nuginklavo ją savo žave­
siu ir atrėm ė visus argum entus.
- T ik neįsižeisk, - patarė M etas, kai ji išreiškė nerim ą dėl
didin gų G ibo planų. - Tėtis n o ri surengti pobūvį, kokio Pros­
peras dar nėra matęs. N ei tu, nei tavo senelė to neišgalėtu-
m ėt, o jis su m alonum u apmokės sąskaitas. Esu vienintelis
jo vaikas. Šios vestuvės jo gyvenim e pirm os ir paskutinės.
Todėl duokim jam valią ir leiskim vadovauti.
Netrukus jaudulys apėmė ir Kendalę. J i išsirinko suknelę,
bet visus kitus reikalus tvarkė Gibas, nors taktiškai pasitarda­
vo su ja prieš galutinai priim dam as svarbiausius sprendim us.
D id žiu lis dėmesys sm ulkm enom s atsipirko, nes šiandien
jo nam ai ir pievelė atrodė įspūdingai. J i su M etu vienbalsiai
20 * S « 0 ( li IlS N D

aiktelėjo po p in u čių arka, išpuošta gardenijom is, baltom is

lelijom is ir baltom is rožėm is. D idžiulės palapinės viduje sto­
vėjo m odem us švediškas stalas, nukrautas salotom is, m iš­

rainėm is ir visų skonius tenkinančiais užkandžiais.

Vestuvinis tortas atrodė kaip kvapą gniaužianti kelių
aukštų skulptūra. K rem inį glajų puošė šviežių rožių pum pu­

rų žiedlapiai. Buvo ir šokoladinis jaunikio tortas su kone te­

niso kam uoliuko dydžio braškėm is, apšlakstytom is karam e­

le. Kibirėliuose su ledais šalo šampanas. Regis, svečiai buvo

nusiteikę išgerti jį ik i paskutinio lašo.

Nors ir prabangus, pobūvis buvo tikra šeimos šventė. M e ­
džių pavėsyje žaidė vaikai. K ai jaunikis su nuotaka leidosi
šokti vestuvinio valso, kitos poros taip pat ėmė suktis, ga­
liausiai įsitraukė visi.
Vestuvės buvo pasakiškos. Dalyvavo net pabaisa.

Kendalė, nė nenujausdam a, kokia grėsmė jos tyko, jautėsi

kaip devintam e danguje. Prisiglaudęs M etas suko ją šokių
aikštelėje. Sm okingas jam, aukštam ir lieknam , labai tiko.

M etas buvo nepaprastai išvaizdus. Taisyklingi bruožai, lygūs

plaukai, aristokratiška plėšikų barono laikysena.
- A trodai elegantiškas ir šaltas. K aip Getsbis, - kartą pa­
erzino jį Kendalė.
J i būtų šokusi su juo ištisas valandas, bet svečiai irg i no­
rėjo pašokti su nuotaka. Tarp jų buvo ir teisėjas H . V. Fargas.
J i tik sunkiai atsiduso, kai M etas perleido ją teisėjui, kuris
šokių aikštelėje rodė ne ką daugiau grakštum o negu teism o
salėje.

- Aš dėl jūsų abejojau, - pareiškė teisėjas Fargas suktelė­

jęs Kendalę taip, kad jai vos neišniro kaklas. - Išgirdęs, kad
į šios apygardos valstybinio gynėjo vietą sam dom a m oteris,
didžiai nuogąstavau, ar susidorosit su šiuo darbu.
- Šit kaip, - šaltai mestelėjo Kendalė.
 liltfltlj* • 21

Fargas ne tik siaubingas šokėjas, apgailėtinas teisėjas, bet

ir užkietėjęs m oterų niekintojas, pam anė Kendalė. Iki šiol jis
nė piršto nepajudino, kad nuslėptų savo nuogąstavim us.
- Kodėl jūs toks susirūpinęs, teisėjau? - paklausė ji steng­
dam asi m andagiai šypsotis.
- Prosperas - konservatyvi apygarda ir m iestas, - atvirai
pripažin o teisėjas. - Ir labai tuo didžiuojasi. Šių apylinkių
žm onės jau kelias kartas verčiasi tuo pačiu. M es lėtapėdžiai
ir nem ėgstam , jei kas jėga verčia m us keistis. Esam e nepratę
prie m oterų teisininkių.
- Jū s m anote, kad m oterys turėtų sėdėti nam ie ir v irti
valgį, tvarkytis ir p rižiū rėti vaikus, ar ne? Jos neturėtų siek­
ti karjeros?
J is tik num ykė.
- A š taip nesakau.
- N a, žinom a, nesakot.
Toks atviras prisipažinim as jam kainuotų balsų. Prieš kal­
bėdam as viešum oje teisėjas viską gerai pasverdavo. H . V. Far­
gas buvo patyręs politikas. Jeigu dar b ūtų ir geras teisėjas.
- A š tik sakau, kad Prosperas - švarus m iestelis. Jo neka­
m uoja bėdos, ku rių tu ri k iti m iestai. M es nugnybiam e n etin ­
kam o elgesio pum purus. M es - tu riu galvoje save ir kitus v i­
suomenės veikėjus - ketinam e išlaikyti aukštus standartus.
- Jū sų nuom one, teisėjau, aš esu to netinkam o elgesio pa­
vyzdys?
- Ne, visai ne.
- M an o darbas - suteikti teisinę gynybą tiem s, kurie ne­
išgali pasisam dyti advokato. Konstitucija tą garantuoja v i­
siems Ju n g tin ių V alstijų piliečiam s.
- Žinau, ką garantuoja Konstitucija, - irzliai atšovė Fargas.
Kendalė šypsena užglaistė savo kandžią pastabą.
- K artais privalau p ati sau tai p rim in ti. Darbe neretai
tu riu reikalų su visuom enės padugnėm is. Bet ko l yra n u si­
kaltėlių, reikalingi žm onės jiem s g in ti teism e. Kad ir koks
atgrasus būna klientas, iš visų jėgų stengiuosi jį apginti.
22 * U iiii liana

- Niekam nekyla abejonių dėl jūsų jėgų. N ors ir dalyvavo­

te toje bjaurioje byloje Tenesyje... - N utilęs jis pataikaujam ai

nusišypsojo. - Bet kam apie tai šiandien kalbėti?

Iš tiesų - kam ? Teisėjas tyčia p rim in ė jai praeities sunku­
mus. Kendalė piktin osi, kad jis laiko ją kvaiša, patikėjusia,

jog iš tiesų būta apm audžios klaidos.

- Jūs gerai dirbate, gerai, - m eilikavo jis. - T u riu prisipa­

žin ti, kad m an teko pratin tis teisės klausim ais ginčytis su
m oterim i. - Teisėjo juokas nuskam bėjo kaip šuns lojim as. -

Žin ote, ko l jūs atėjote į pokalbį, m anėm e sam dą vyrą.

- M an o vardas gali suklaidinti.

Prospero apygardos advokatų tarybos direktorių valdy­

ba nusprendė įk u rti valstybinių gynėjų biurą, kad jiem s pa­
tiem s rečiau tektų g in ti neturtėlius. Nors ši pareiga tekdavo
rotacijos p rin cip u , bylos atim davo nem ažai laiko ir lėšų.
Valdyba nustėro, kai pam atė ne kostium uotą vyrą, o su­
knele pasipuošusią, batelius trijų colių aukščio kulniukais

avinčią Kendalę. Jos gyvenim o aprašymas buvo toks įspū­

dingas, kad valdyba nedelsdam a atsakė į jos laišką ir buvo

besutinkanti p riim ti jos net nem ačiusi. Pokalbis turėjo b ū ti

paprastas form alum as.
Kendalės laukė sunkus išbandym as. Iš anksto žinoda­
m a, kad teks su sidu rti su kietakakčiais vyrukais iš Pietų, ji

rūpestingai pasirengė. Kalbai parinko tokius žodžius, kad

neįžeisdam a įveiktų išankstines jų nuostatas ir išsklaidytų

abejones.
Kendalė to darbo labai troško. Jautėsi tu rin ti reikalingą
kvalifikaciją, nuo to priklausė jos ateitis, todėl stengėsi iš
visų jėgų.
Tu rbū t ji gerai padirbėjo, nes valdyba darbą pasiūlė. Viena
dėmė Kendalės biografijoje, kaip ir jos lytis, sprendim ui be­
veik neturėjo įtakos. O gal jie tikėjosi, kad būdam a m oteris ji
pasirodys ištižėlė. J i padarė klaidą? Bet tai atleistina - juk ji
pagaliau viso labo m oteris.
 UKltaJi • 23

Kendalei nerūpėjo, ką jie m anė ar kaip priėm ė to kį spren­

dim ą. Per aštuonis m ėnesius Prospere ji parodė ką galinti.
Sunkiai dirbo, kad nusipelnytų kolegų ir plačiosios visuom e­
nės pagarbą. Skeptikam s teko prikąsti liežuvius.
N uom onę pakeitė n et vietin io laikraščio leidėjas, kuris,
paskelbus apie jos paskyrim ą į šią vietą, redaktoriaus sk ilty­
je uždavė klausim ą - ar m oteris susidoros su tokiu sudėtin­
gu darbu?
Tas leidėjas dabar prasistūm ė prie jo s , iš už nugaros apka­
b in o per liem enį ir pabučiavo į sprandą.
- Teisėjau, jūs jau užtektin ai laikote m onopolizavęs gra­
žiausią šio pobūvio m erginą.
Fargas sukikeno.
- K alb i kaip jaunavedys.
- A čiū, kad išgelbėjai, - atsidususi padėkojo Kendalė M e ­
tu i, šokio sūkury skraidinam a tolyn. Priglaudusi skruostą
prie sm okingo atlapo užsim erkė. - Gaila, kad negaliu rėžti
tiesos tam raudonsprandžiui su teisėjo m antija. Bet nesu
įpareigota šokti su juo per savo vestuves.
- Būk m aloni, - subarė M etas.
- Ir buvau. Tiesą sakant, buvau tokia žavi, kad net pačią
supykino.
- K artais teisėjas kaip rakštis geroje vietoje, bet jis - senas
tėvo bičiulis.
M etas buvo teisus. Be to, Kendalė nesuteiks progos teisė­
ju i Fargui sugadinti jos vestuvių. Pakėlusi galvą nusišypsojo
M etu i.
- M y liu tave. Kada pasku tin į kartą tai sakiau?
- Prieš šim tm ečius. M ažiausiai prieš dešim t m inučių.
Jie m eiliai glaustėsi, bet staiga nugriaudėjo balsas:
- Ei, m ažute, čia tai bent puota!
Atsisukusi Kendalė pam atė su v ietin iu va istin in ku susi­
kabinusią savo pirm ąją pamergę - pora šoko tustepą. Tylus
ir savim i nepasitikintis vyras atrodė suglum ęs, kad atsidūrė
tokios linksm os ir gausiai apdovanotos m oters glėbyje.
24 • Siitfii I m i

- Sveika, Rike Sju, - tarė Kendalė. - Sm agiai leid i laiką?

- Negi nem atyti?

Aukšta Rikės Sju šukuosena lingavo į m uzikos taktą. J i

vilkėjo šviesiai m elsvą suknelę gilia iškirpte, veidas blizgė­

jo nuo prakaito. Kendalė ilgai suko galvą, kaip rasti sukne­

lę, tinkančią jos draugei. Rikės Sju oda buvo blyški, nusėta
rausvais šlakais, plaukai - m orkų sulčių spalvos, bet ji, ne­
paisydam a savo ryškių bruožų, mėgo įm an triai rengtis. V ien
šukuosena buvo inžinerijos stebuklas.
Rikė Sju nuolatos šypsojosi rodydam a plačią prodantę.
Putlios lūpos blizgėjo išdažytos gaisrinės m ašinos spalvos
lūpdažiu - rinkdam asi lūpdažį ji nepagalvojo apie savo plau­
kų spalvą.

Pirm oji pamergė sutrim itavo:

- Sakei, tavo vyras tikras gražuolis, bet nutylėjai, kad jis
labai turtingas.
Kendalė pajuto, kaip M etas nepatenkintas įsitem pė. Rikė
Sju nenorėjo jo įžeisti. Tiesą sakant, manė sakanti jam kom ­
plim entą. B et Prospere inteligentiškoje draugijoje apie tu r­
tus nekalbam a. Bent jau garsiai.
Kai Rikė Sju su suglum usiu va istin in ku nutolo taip, kad
nebegalėjo girdėti, Kendalė tarė:
- M etai, b ū tų m andagu tau pakviesti ją šokti.
Jis susiraukė.
- J i m ane pažem ino.

- M etai, būk geras.

- Atsiprašau.
- A r tikra i atsiprašai? Per generalinę vestuvių repeticiją
aiškiai parodei, kad Rikė Sju tau iš karto nepatiko. Tikiu o si,
ji to nepastebėjo, bet aš gerai m ačiau.
- J i visai ne tokia, kaip nupasakojai.
- Sakiau, kad ji m ano geriausia draugė. Šito turėtų pakakti.
D ėl silpnos sveikatos senelė negalėjo dalyvauti vestuvėse,
tad Rikė Sju buvo vienintelė Kendalės viešnia. Jau vien dėl
 liiHtij* * 25

to Kendalė vylėsi, kad M etas pasistengs b ū ti jai draugiškas

ir dėmesingas. Bet nuo padaužiškų Rikės Sju pareiškim ų juo­
du su G ib u tik gūžėsi. Ju os glum ino nevaldom as, nešvankus
juokas, sklindantis iš jos įspūdingos krūtinės.

- Pripažįstu, kad Rikė Sju nėra gražiai išauklėta pietietė

panelė.

M etas tik nusišaipė.

- J i vulgari, Kendale. Prasčiokė. Tikėjausi, bus panaši į

tave. M oteriška, švelni ir graži.

- J i taurios sielos.

Rikė Sju dirbo advokatų kontoros „B ristol & M ath ers“ p ri­
im am ojo sekretore - ten Kendalė anksčiau dirbo jaunesniąja
partnere. K a i jos susipažino, ir Kendalė palaikė Rikę Sju įžū ­
lia raudonplauke.

Palengva Kendalė geriau pažino ir pam ilo tą jautrią m o­

terį, besislepiančią po akį rėžiančia išore. Rikė Sju buvo pa­

prasta, praktiška, tolerantiška ir patikim a. Ypač patikim a.

- Esu tikras, kad ji tu ri p u ikių bruožų, - nen oriai nusilei­
do M etas. - Na, gal ji tokia agresyvi dėl to, kad stora.
Kendalė susiraukė išgirdusi žodį „stora“, nes buvo ir tin ­
kam esnių būdvardžių. Verčiau jis susilaikytų ir nevartotų
m enkinančių žodžių.
- Je i duotum jai bent pusę šanso...
J is prispaudė pirštą Kendalei prie lūpų.
- A r mes ginčysim ės dėl tokių niekų per savo vestuvių
puotą visų svečių akivaizdoje?
Kendalė būtų galėjusi atkirsti, kad nem andagus elgesys su
jos drauge - visai ne niekai, bet pastaba dėl ginčam s n etin ka­
m o laiko buvo teisinga. Be to, ir jai ne itin patiko keli M eto

draugai.
- Gerai, paliaubos, - nusileido ji. - Bet jeigu jau pradėčiau
ginčą, tai kalbėčiau apie visas m oteris, kurios smaigstė m ane
piktais žvilgsniais. Je i žvilgsniu būtų galim a nužudyti, jau
tu zin ą kartų būčiau kritu si negyva.
26 * S«(m lim

- Kas? Kur?
Jis ėmė su kio ti galvą tarsi ieškodam as nusim inusių m o­

teriškių.
- Nė už ką, - suniurnėjo Kendalė ir tv irta i čiupo jam už at­
lapų. - Klausiu tiesiog sm alsaudam a - kiek širdžių sudaužei

m ane vesdamas?
- Kas ten suskaičiuos.
- A š nejuokauju, M etai.

- Nejuokauji? - Jis surim tėjo. - Je i kalbam e rim tai, buvau

vienas iš kelių viengungių tarp Prospero paauglių ir senių.
Štai kodėl m inioje m atyti keli nusim inę veidai. Šiose vieto­

vėse didesnė tikim ybė, kad brandžias vienišas m oteris nu ­

trenks žaibas, nei kad jos ištekės.
Lengvabūdiškos M eto kalbos pasiekė tikslą - Kendalė
pratrūko kvatoti.

- Na, šiaip ar taip, esu laim inga, kad nevedei, ko l aš čia

nepasirodžiau.

J is lio vėsi šokęs, priglaudęs ją atlošė galvą ir įsisiu rb ė į

lūpas.
- Ir aš.

Su vestuvine suknele ir nuom etu buvo sunku lik ti nepaste­

bėtai, bet vis dėlto po kokio pusvalandžio Kendalė paslapčia

įsm uko į nam us.

Ja i nepatiko G ibo namas, ypač m ilžin iška svetainė: sienos
buvo apkaltos tam sia m ediena, k u ri tiko kaip fonas G ibo
m edžioklės ir žvejybos trofėjam s dem onstruoti.
Kendalei abi ant graikinio riešutm edžio plokštės p rika l­
tos žuvys atrodė apgailėtinos. Eln io , briedžio, lokio ir k itų
la im ik ių iškam šos kėlė užuojautą ir pasibjaurėjim ą. Eidam a
per svetainę Kendalė atsargiai žvilgtelėjo į piktą, visiem s lai­
kam s sustingusią raukšlėtojo banginio galvą apnuogintom is
iltim is.
 U r ilt lj* • 27

M ed žioklė ir žvejyba nešė G ib u i pelną. Jo sporto reikm e­

nų parduotuvė buvo pagrindinėje Prospero gatvėje. M ėlyn o ­

jo Kalnagūbrio regione Pietų Karolinos šiaurės vakaruose jo

verslas klestėjo. Pagrindiniai klien tai buvo ištikim i. Jie su­
kardavo ilgiausią kelią, kad išleistų p in ig ų pas Gibą.

J is buvo savo am ato žinovas. Naujokai m edžiotojai ir

žvejai vertin o jo nuom onę ir banko kortelėm is m okėda­
vo už visokius prietaisus, teleskopus ar m asalus - visas jo
įsiūlytas prekes, kurios galėjo atnešti sėkmę m edžiojant ar
žvejojant. D ažnai jie grįždavo su laim ikiais - atitem pdavo
skerdenų tiesiai į parduotuvę, kad v isi galėtų pasigrožėti jų
m eistriškum u valdant šautuvą, spąstus, meškerę ar sp in in ­
gą su rite.

Gibas negailėdavo pagyrų ir padėkos už patarim us nelauk­

davo. Ju o buvo žavim asi ir kaip m edžiotoju ar žveju, ir kaip
žm ogum i. N egalintieji pasig irti esą jo draugai labai troško

jais tapti.
Priėjusi prie nedidelio vonios kam bario, kuris G ibo nam e
atstojo m oterų tualetą, Kendalė rado duris užrakintas. Švel­
n ia i pabeldė.
- Tuojau išeisiu.

- Rike Sju?
- Č ia tu, m ažule?
Rikė Sju atidarė. J i drėgnu rankšluosčiu šluostėsi tarpkrūtį.
- Prakaituoju kaip kiaulė. Eikš vidun.

Suėm usi suknelės šleifą ir nuom etą, Kendalė įsispraudė į

m ažytį vonios kam barį ir uždarė duris. N ors čia buvo ankš­
ta, ji džiaugėsi galėdam a pabūti su drauge dviese.
- A r tavo kam barys m otelyje geras?
Prospere m oteliai buvo prasti. Kendalė Rikei Sju rezerva­
vo p atį geriausią kam barį, bet jis turėjo m ažai patogum ų.
- Teko m iegoti ir blogesnėse vietose, - m irktelėjusi Ken-
dalei veidrodyje atsakė Rikė Sju. - Jeigu jau apie tai prakal­
bom e, ar tas tavo gražuolis eržilas toks geras, kaip atrodo?
28 SaafiaSiaus

- Niekada nesidalinu intym iom is sm ulkm enom is, - dro­

viai šypsodam asi atkirto Kendalė.
- Tada pati save apvagi, nes pasakojimas - pusė m alonumo.

„Bristol & M ath ers“ advokatų kontoroje Rikė Sju jaunes­

niuosius partnerius ir klerkus žavėdavo pasakojim ais apie

seksualinius žygius. Kas rytą šalia kavos aparato ji prie ne­

nutrūkstam o savo gyvenim o serialo pridurdavo dar vieną

seriją. K ai kuriais jos pasakojim ais būdavo sunku patikėti,

bet Rikė Sju nem eluodavo.

- M a n neram u dėl tavęs, Rike Sju. Ju k turėti daug partne­
rių pavojinga.
- Aš atsargi. Visada buvau atsargi.

- T ik iu , bet...
- Klausyk, m ažule, tik nepam okslauk. Tai, ką tu riu , išnau­

doju kaip įm anydam a geriau. Je i atrodai kaip aš, tu ri iš vyrų

im ti viską. N epažįstu nė vieno, kuris varvin tų seilę dėl tokios
figūros. - J i skėstelėjo rankom is. - Todėl, kad kaskart nelik­
čiau sudaužyta širdim i, kad netapčiau m ergina, kurios n ie­
kas nekviečia šokti, ir nebaigčiau dienų kaip kandi senm er­
gė, prieš daugybę m etų nusprendžiau b ū ti paslaugi. D uodu,

ko jie nori, ir tapau tik ru šios srities talentu. K ai šviesa už­

gesinam a ir kūnai apnuoginam i, vyram s nerūpi, ar atrodai

kaip pasakų princesė, ar kaip pabaisa, svarbu jiem s p asiū lyti

tam prią, šiltą vietelę. Tamsoje v isi jaučiasi gerai, m ažule.

- Tai apgailėtinas ir nedoras požiūris.

- Jis m an tinka.
- Bet kaip gali žin o ti, gal tas vienintelis kaip tik šiom is
dienom is pasirodys tavo gyvenim e?
Rikės Sju juokas nuskam bėjo kaip rūko sirena.
- Laim ėti loterijoje tu riu daugiau šansų. - Paskui draugės
šypsena užgeso ir ji surim tėjo. - Suprask m ane teisingai. Nė
nem irktelėjusi keisčiausi su tavim vietom is. Norėčiau turė­
ti vyrą, būrelį triukšm ingų vaikų. Bet vargu ar šiai svajonei
lem ta išsipildyti, tad nenoriu atsisakyti m alonum o. Imu
 UKltljd • 29

m eilę, ku r tik galiu jos gauti. Žinau, kad m an už nugaros

žm onės kalba: „Kaip ji leidžia vyram s taip savim i naudotis?“
Bet iš tiesų aš jais naudojuosi. Deja... - Rikė Sju nužvelgė

Kendalę geraširdiško pavydo ku pin u žvilgsniu, - ne visom s

m oterim s vienodai atseikėta. A trodau kaip rausvai rudai n u ­

dažytas jū rų vėplys, o tu... tu atrodai kaip tu.

- N en u vertin k savęs. Be to, tikėjausi, tau svarbu m ano

protas, - paerzino ją Kendalė.

- Na, tikra i esi sum ani. Tokia sum ani, kad m ane baisiai iš­
gąsdinai. D ar nesu sutikusi tokio valingo žm ogaus, nors esu

susidūrusi su tikrais kietuoliais.

Pasišaipiusi Rikė Sju rim tai pažvelgė į Kendalę.
- D žiaugiuosi, m ažule, kad čia tau viskas sėkm ingai susi­
klostė. Tu velnioniškai rizikavai. V is dar rizikuoji.

- Tam tik ru atžvilgiu taip, - prisipažino Kendalė. - Bet

esu ram i. Jau daug vandens nutekėjo. Jeigu jau būtų trenkę,
tai anksčiau.
- Nežinau, - suabejojo Rikė Sju. - Esi tikra patrakėlė, jei

taip darai. Jeigu viskas vyktų iš pradžių, vis tiek patarčiau to

nedaryti. A r M etas žino?
Kendalė tik papurtė galvą.
- A r nederėtų jam papasakoti?

-K a m ?
- G alų gale jis tavo vyras!
- Taigi. A rg i tai turėtų pakeisti jo jausm us man?
Rikė Sju akim irką svarstė.
- O ką m ano tavo senelė?
- Tą patį, ką ir tu, - nen oriai prisipažino Kendalė. - J i ver­

tė m ane jam pasakyti.

Elvė H ankok buvo vien in telis jos šeim os narys. Ją Kenda­
lė prisim inė nuo penkerių, kai tapo našlaite. Kendalę auklė­
jo tvirta, bet m ylin ti ranka. Pačiais svarbiausiais klausim ais
Kendalė su senele sutarė. Pasitikėjo senelės m oteriška nu o­
jauta ir m etam s bėgant įgyta išm in tim i.
30 • Siiiiitiiu

Bet dėl visiško atvirum o su M e tu jos laikėsi skirtingos

nuom onės. Kendalė buvo įsitikin u si, kad jos pasirinktas ke­
lias geriausias. Todėl tylia i pratarė:
- Rike Sju, ju dvi su senele tu rite šiuo klausim u m anim i
pasitikėti.
- Gerai, m ažule. Bet jeigu iš tavo spintos iššoks skeletas ir
įkąs į užpakalį, nesakyk, kad neperspėjau.
Juokdam asi iš tokios šnekos Kendalė pasilenkusi apkabi­
no draugę.
- Pasiilgsiu tavęs. Pažadėk, kad dažnai lankysiesi.
Rikė Sju rūpestingai sulankstė rankšluostį.
- K ažin ar ši m in tis gera.
Kendalės šypsena pradingo.
- Kodėl?
- Nes tavo vyras ir uošvis aiškiai parodė savo nuom onę
apie mane. Ne, neatsiprašinėk, - paskubom is išbėrė Rikė Sju
pam ačiusi, kad Kendalė n o ri prieštarauti. - M a n nė velnio
nerūpi, ką jie apie mane m ano. Ju o d u m an itin prim ena savo
teisum u neabejojančius m ano tėvus, tad dėl jų nuom onės
galvos nesuksiu. A k, velniava. Nenorėjau nieko įžeisti, tie­
siog... - Jos ryškiai išdažytos akys meldė Kendalės suprati­
m o. - N en oriu niekam p rid a ry ti bėdų.
Kendalė kuo puikiausiai suprato, ką draugė m ėgina pasa­
kyti, ir dėl to jos m eilė Rikei Sju tik dar sustiprėjo.
- Rike Sju, jųdviejų su senele ilgiuosi daug labiau, nei tikė­
jausi. Tenesis atrodo už jūrų m arių. M a n reikia draugės.
- Susirask.
- Stengiuosi, bet nesėkm ingai. M oterys čia m andagios,
bet uždaros. G al jos taip elgiasi dėl to, kad įsiveržusi į šį m ies­
telį nugvelbiau iš jų M etą. O gal m ano darbas jas atstum ia.
J ų gyvenim ai, regis, nu kreipti kita linkm e. Šiaip ar taip, ta­
vęs, kaip geriausios draugės, m an niekas nepakeis. Būk gera,
nenurašyk manęs.
- Dievas m ato, nenurašau tavęs. Ir pati ne taip daug drau­
gų turiu. Bet būkim e praktiškos. - J i spustelėjo Kendalei pe-
 lliUtaj* *

čius. - Be manęs, su Šeridanu tave sieja tik senelė. Kendale,

kai ji m irs, visiem s laikam s atsuk tam m iesteliui nugarą. N u ­
trauk su juo visus ryšius, taip pat ir su m anim i. Nebandyk

savo laim ės.

Kendalė tik linktelėjo susim ąsčiusi - suprato, koks v ertin ­

gas draugės patarim as.
- Senelė jau ilgai netrauks. Norėjau, kad kraustytus! pas

m ane, bet ji atsisakė p a lik ti nam us. D ėl šio išsiskyrim o m an

plyšta širdis. Ju k žinai, kokia ji m an svarbi.
- Ir tu jai. Senelė m yli tave. Ir visąlaik troško tau geriau­
sio. Je i tu laim inga, ir ji m irs ram i. Tai geriausia, ko gali jai

palinkėti.
Kendalė žinojo, kad Rikė Sju teisi. Ašaros užspaudė jai

gerklę.
- Pasirūpink ja dėl m anęs, Rike Sju.
- Skam binu jai kas dieną, užeinu du kartus per savaitę,
kaip tau ir žadėjau. - Paėm usi Kendalei už rankos draugė ra­
m inam ai spustelėjo. - O dabar norėčiau g rįžti į pobūvį - prie
to nuostabaus šam pano ir m aisto. G al pavyks dar kartelį su­
šokti su tuo vaistininku. Ju k jis visai m ielas, kaip m anai?

- Jis vedęs.
- N a ir kas? Vedusieji paprastai būna itin ištroškę švelnios

Rikės Sju meilės.

J i patapšnojo sau per dideles krūtis.

- K aip tau ne gėda!

- Atsiprašau, bet m ano žodyne tokio žodžio nėra. - D rau­
gė kikendam a nustūm ė Kendalę į šoną ir atidarė duris. -

E in u iš čia. Kad ir kaip norėčiau pažiūrėti.

- Į ką pažiūrėti?
- K aip su vestuvine suknia nuleidi skysčius.
 Hntids shyrius

- D ar ko nors, panele?
Kendalės m in tis apie vestuves nutraukė pardavėjo klausi­
mas. Nors prisim in ė net m enkiausias tos dienos detales, jau­

tėsi nuo to įvykio visiškai nutolusi, tarsi viskas būtų nutikę

kam nors kitam ar kitam e gyvenim e.

- Viskas, ačiū, - atsakė ji pardavėjui.

Nors oras buvo atšiaurus, „W al-Mart“ prekybos centre knibž­
dėjo pirkėjų. Tarp lentynų stovėjo daugybė prekių vežim ėlių,
prikrautų visko - pradedant riedučiais ir baigiant kočėlais.

- Šim tas keturiasdešim t du ir septyniasdešim t septyni.

G rynaisiais, čekiu ar kortele?
- Grynaisiais.
Jaunas vyras nekreipė į ją jo kio dėmesio. J i buvo viena
iš kelių šim tų pirkėjų, kuriuos jis tą dieną aptarnavo. Vėliau
paklaustas, jis Kendalės neprisim intų, negalėtų apibūdinti.
J i to ir siekė.
K ai praėjusį vakarą Stivensvilio bendruom enės ligoninė­
je Kendalė galiausiai atsigulė, buvo tokia pavargusi, kokia
neprisim inė gyvenim e buvusi. Po avarijos visą kūną maudė,
tvinkčiojo. A rtėjan t nakčiai vis labiau skaudėjo nu b rozd in i­
m ai ir m ėlynės, atsiradę jai ropščiantis iš siauro tarpeklio.
J i desperatiškai troško u žsim iršti, bet visą n aktį nesudė­
jo akių.
 liKVtSj* • 33

Kas jūs? Kas aš?

Jis mano vyras.
Ausyse vis skam bėjo šie žodžiai. Peršinčiom is akim is ji

spoksojo į lubas, išklijuotas garsą slopinančiom is plytelėm is,

ir m intyse vis kartojo tuos žodžius svarstydam a, ar ištarda­

m a juos lėm ė sau sėkmę, ar padarė kvailystę. N et ir norėda­

m a dabar jų atsiim ti negalėjo.

Jo am nezija laikina. K o l jis užspęstas užm arštyje, Ken-

dalė tu ri spėti padaryti didum ą darbo. J i vylėsi, kad m elu

laim ės laiko ir jai pavyks su K evinu išsigelbėti. Ju k Kevino
gelbėjim as - pats svarbiausias visų jos veiksm ų tikslas. Ver­
ta išnaudoti bet kokią progą, net ir labai rizikingą, kad tik
apsaugotų kūdikį.
Išgirdęs apie am neziją, jis sukėlė tikrą sum aištį. Kad g rįž­
tų atm intis, reikia p oilsio ir ramybės, aiškino jam gydytojas.
Tai išgyventi nebus sunku, nes ir koja tu ri sugyti, tad kodėl
nepasidžiaugus netikėtom is priverstinėm is atostogom is?
Kuo stipriau jis stengsis p risim in ti, tuo sunkiau jam seksis.
M ygiam as protas gali u žsispirti. Jis buvo nuolatos prašom as

atsipalaiduoti.
B et jis neatsipalaidavo nė tada, kai gydytojo patariam a
Kendalė į palatą atnešė Keviną. Pamatęs k ū d ikį jis tik dar la­
biau susijaudino ir nenurim o tol, ko l seselė berniuką išnešė.

G erokai labiau prislėgtas gydytojas vis m ėgino Kendalę

ram inti.
- Siūlyčiau jam leisti per n aktį ram iai pailsėti. Am nezija
gana keblus dalykas. G al rytojaus rytą atsibudęs jis jau viską

prisim ins.
Vos tik prašvitus Kendalė apsirengė uniform ą, kurią jai

paskolino viena iš seselių, ir susirūpinusi n u sliū kin o į jo pa­

latą. A tm in tis per n aktį negrįžo.

K a i Kendalė įžengė vidun, jis drovėdam asis užsitraukė
paklodę iki liem ens. Seselė buvo ką tik baigusi prausti jį lo-
/oje - buvo akivaizdu, kad po šios procedūros jis jautėsi ne­
34 • Sm «i4 lima

patogiai. Susirinkusi daiktus seselė pasišalino ir paliko juos

vienudu.
Kendalė nerangiai m ostelėjo.

- Nupraustas tikriau siai jautiesi geriau.

- Šiek tiek. Bet nekenčiu tos procedūros.

- A p sk rita i vyrai siaubingi ligoniai. - N eryžtingai šyptelė­

jusi ji prisiartin o . - A r galiu kuo padėti, kad b ūtų geriau?

- Ne, m an viskas gerai. O kaip tu laikaisi? K aip kūdikis?

- Per stebuklą m udu su K evin u visai nenukentėjom e.

Jis linktelėjo.
- Gerai.

Kendalė m atė, kad net toks pokalbis jį labai vargina.

- T u riu sutvarkyti kelis reikalus, bet jei ko reikia, nedvejo­
damas kviesk seseles. A trodo, jos puikios specialistės.
Jis vėl linktelėjo - šįkart be žodžių.
Kendalė jau buvo beišeinanti, bet paskui tarsi apsigalvojo,

grįžo ir pasilenkusi pabučiavo jam į kaktą. Akys akim irksn iu

atsim erkė. Išvydusi žvilgsnį Kendalė tik sušnibždėjo:
- Gerai pailsėk. Vėliau pas tave užsuksiu.
Ir išskubėjo iš palatos. Priėjusi prie seselės tarė:
- T u riu reikalų. A r čia galim a užsakyti taksi?

Seselė juokdam asi padavė jai raktų ryšulėlį.

- Šiam e m iestelyje taksi pam irškite, brangioji. N audoki­

tės m ano autom obiliu ik i pam ainos pabaigos - trečios po­

piet. Paim kit ir m ano lietpaltį.
- Labai jum s dėkoju. - Kendalė tikrai buvo dėkinga už tokį
netikėtą dosnum ą. - K evin u i reikia b ū tin iau sių dalykų, o ir
aš nešioju seselės uniform ą. M a n labai reikia apsipirkti.
Seselė paaiškino jai, kaip rasti prekybos centrą „W al-M art“,
o paskui neryžtingai pridūrė:
- Atleiskite, brangioji, kad lašuosi. Ju k visi jūsų daiktai ir do­
kum entai nuskendo su autom obiliu, tad kaip ketinate m okėti?
- Laim ė, užsegamoje švarko kišenėje turėjau šiek tiek g ry­
nųjų, - paaiškino Kendalė seselei, ku ri būtų patyrusi šoką
 liailtaj* • 35

sužinojusi, kiek grynųjų ligonė iš tiesų tu ri. Tai buvo ne

sm ulkiom s išlaidom s skirta pinigų suma. Kendalė nuolatos

taupė, tikėdam asi tokios katastrofos kaip ši. Ju o d u su Kevi-

n u iš tu rim ų santaupų galėtų dar ilgai pragyventi.

- N ors sudrėkę, bet m okėti tinkam i. G aliu n u p irkti kelis

daiktus m udviem su K evinu ir susirasti kokią vietą apsistoti.

- Šiam e m iesteliūkštyje tėra vienintelis nušiuręs m otelis.

N ešvaistykite tokiam pinigų. K o l reikės, galėsite lik ti lig o n i­
nėje.
- Jū s labai m aloni.

- Na, ką jūs. Be to, kai jūsų vyru i grįš atm intis, norėsite

b ū ti šalia jo - dieną ar naktį. - J i užjaučiam ai paglostė Ken-

dalei ranką. - Jum s vienai sunku visa tai išgyventi. A r tikrai
netu rite ko paprašyti pagalbos? Jo k ių artim ųjų?
- Ne. M u d u neturim e artim ųjų. Beje, norėčiau padėkoti
ir jum s, ir visam personalui, kad neužsim inėte vyru i apie
nelaim ę. Jis ir taip sutrikęs ir nusim inęs. Nem atau prasm ės
reikalus dar b login ti.
Ir šerifo padėjėjas pritarė jos nuom onei, kad šiuo m etu
nėra prasm ės am nezijos apim tam ligon iu i to pasakoti. Š įryt
pasirodęs pareigūnas pranešė Kendalei naujienas apie au­
tom obilį. Buvo pasiųsti narai, papasakojo jis, bet nuolaužų
a p tik ti nepavyko. M a ty t, srovė bus nunešusi jas to li nuo ava­

rijos vietos.
Purtydam as galvą jis tepasakė - sunku spėti, ku r ir kada

atsiras m ašina.
- Bingam o upelis teka per tikru s tyrlaukius. D irva per
daug įm irkusi, kad b ū tų galim a ten v a ry ti sunkiąją techniką.
Regis, lietus dar ilgai nesiliaus, praeis kelios dienos, ko l bus

galim a saugiai ieškoti.

Kelios dienos.
Jie neturi jokių dokum entų. N ei autom obilio nuolaužų, nei
viduje likusių daiktų šiuo m etu nerasta. Niekas nežino, ku r ši
trijulė atsidūrė. Vyras prarado atm intį. Kendalė išlošė laiko.
36 • s«idi< Bum

Jei išliks ram i ir elgsis protingai, pabėgs turėdam a didelį

pranašum ą. Bet jeigu susim aus, pasekmės bus siaubingos.
Bet ar kada nors galim os siaubingos pasekmės atbaidė ją
nuo veiksm ų? K ai kraustėsi į Prosperą, buvo netekusi vilties.
O sprunkant iš ten jos padėtis buvo dar beviltiškesnė.
- Panele.
Kendalė įspėjo save apie pavojų.
- Atsiprašau. K ą sakėte?
- A r tai viskas?
„W al-M art“ pardavėjas klausiam ai žvelgė į ją. Kendalė v i­
sai nenorėjo, kad kas nors atkreiptų dėm esį į apsvaigusią,
orientacijos netekusią m oterį seselės uniform a.
- A , taip. A čiū .
Paskubom is sugriebusi p irkin iu s ji patraukė pro vartelius
lin k durų, prie ku rių būriavosi laukan eiti nen orin tys p ir­
kėjai.
Kendalė nedvejojo. Palenkusi galvą nėrė į lietų. N uvaira­
vusi skolintą m ašiną ik i artim iausios degalinės, nusipirko
v ie tin į laikraštį. G reitai perm etusi jį akim is palei pastatą n u ­
ėjo prie taksofono ant išorinės sienos.
- Sveiki. Skam binu dėl skelbim o laikraštyje. A r dar nepar-
davėte autom obilio?

- Taigi fizin ės traum os nėra tokios sunkios?

- Sulaužyta dešinio blauzdikaulio diafizė ir žaizda galvoje.
Viskas.
Kendalė patykojo gydytojo ligoninės koridoriuje. Jis vilkė­
jo gatvės drabužiais ir buvo tiek prisikvepinęs, kiek būtų pa­
kakę visam bū riu i. Buvo akivaizdu, jis labai skuba baigti dar­
bą ir įgyvendinti šeštadienio vakaro planus, bet į Kendalės
klausim us reikėjo atsakyti. K ai ji įsmeigė žvilgsnį, reikalau­
jan tį daugiau inform acijos, gydytojas tik sunkiai atsiduso.
- Žinom a, visos jo traum os nėra lengvos, bet jokia čia ka­
tastrofa. Je i jūsų vyras rūpinsis koja, ji sugis po kokių šešių
 liHfyliji * 37

savaičių. Šiandien jau statėm e jį ant kojų - m ėginom e vaikš­

čio ti su ram entais. Sprin to varžybų tikrai nelaim ės, bet ju ­
dėti galės. Po savaitės ar dešim ties dienų sugis siūlės. Galvos
oda k u rį laiką bus jautri, gal liks randų, bet nieko baisaus. Jo
grožis liks nesubjaurotas.
- Jau anksčiau sakėt, - p rim in ė Kendalė, nekreipdam a
dėm esio į jo vylingą šypseną. - M a n didžiausią nerim ą kebą
am nezija.
- G ana įprastas reiškinys, tu rin t omenyje sm ūgį į galvą ir
smegenų sukrėtim ą.
- Ju k paprastai neprisim enam a kelių m in u čių ik i smege­
nų sukrėtim o ir vėlesnių įvykių, ar ne tiesa?
- Ž odis „paprastai“ m edicinoje nevartojam as.
- Na, atm intis iš viso ištrinam a gerokai rečiau, ar ne?
- Taip, rečiau.
Popietę Kendalė praleido tyrinėdam a įvairiausias am nezi­
jos form as - perskaitė viską, ką tik rado nedidelėje ligoninės
bibliotekoje. Perskaityta inform acija atitiko gydytojo dia­
gnozę. Bet jai to nepakako. J i tu ri įv e rtin ti visas galim ybes,
kad ir kokios jos neįtikim os.
- O kaip anterogradinė" am nezija?
- N esišaukit nelaim ės.
- Būkite m alonus.
Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės tarsi sakydamas „gal
baikim šias kalbas“. N esutrikusi dėl jo nekantros Kendalė
išdrožė:
- Je i teisingai suprantu, kas yra anterogradinė am nezija,
šiuo m etu m ano vyras gali nepajėgti įsim in ti inform acijos.
N et jeigu p risim in s prieš avariją nutikusius įvykius, gab
nepajėgti atgam inti įvykių nuo atm inties netekim o ik i at­
gavim o. Jis p risim in s viską, išskyrus šį laikotarp į - jis liks
užblokuotas.

* S u trik im a s , k a i p o įv y k u s io s tra u m o s ž m o g u s n e g a li įs im in ti n a u jo s
in fo rm a c ijo s . ( Č ia i r to lia u v e rtė jo s p a s ta b o s .)
3® • Sirin Inai

- Iš esmės tiesa. Bet, kaip sakiau, nereikėtų jaudintis p ir­

m a laiko. Nem anau, kad taip nutiks.
- Bet gali n u tik ti.
- Gedi. Verčiau žiūrėkim e optim istiškai, gerai?
- A r reikia dar kartą sutrenkti galvą, kad jam g rįžtų at­
m intis?
- Taip būna tik film uose, - nusišaipė jis. - Padėtis nėra
tokia dram atiška. A tm in tis gali g rįžti pam ažu, laiku i bėgant.
O gal ir vienu kartu.
- Arba gali pradingti am žinai.
- M ažai tikėtina. Nebent būtų priežastis, dėl kurios jūsų
vyras norėtų inform aciją ištrin ti. - J is suraukė antakius tar­
si užduodam as klausim ą.
Kendalė nekreipė dėm esio į prastai slepiam ą gydytojo
sm alsum ą, nes žinojo, kad pati pakišo jam galim ybę leistis
į sm ulkm enas, o jis nesusilaikė nepadem onstravęs visų su­
gebėjimų.
- M atote, pasąm onė galvos traum ą gali panaudoti kaip
svarią dingstį, kad jis pam irštų tai, ko n enori p risim in ti - ka­
žin ką, su kuo jam sunku ar net neįm anom a susidoroti. - G y­
dytojas nužvelgė Kendalę skvarbiu žvilgsniu. - A r yra kokia
nors priežastis, kodėl jis gali nesąm oningai norėti prisideng­
ti am nezija?
- A r turite psichologo licenciją, daktare? - Jos balsas išliko
apgaulingai saldus, nors akys išdavė tikrąją šio klausim o esmę.
Gydytojas pasipiktino. - Todėl m an kyla kitas klausimas, - tarė
Kendalė jam nespėjus atsikirsti. - A r neturėtum e pasikonsul­
tu oti su specialistu? G al su neurologu iš didesnės ligoninės?
- Jau konsultavausi.
- Šit kaip?
Ši naujiena Kendalę šiek tiek nustebino.
- Skam binau į A tlan tos ligoninę, - prisipažino gydytojas. -
Telefonu kalbėjau su neurologu, faksu nusiunčiau jūsų vyro
ligos istoriją ir apibūdinau jo būklę bei refleksus. Sakiau, kad
tyrim ų rezultatai rodo, jog smegenyse kraujavim o nėra. D ar
 liiltlijt • 39

pridūriau, kad nėra nei paralyžiaus, nei tirp u lio galūnėse,

nei nerišlios kalbos, nei susiliejusio vaizdo ar p ro tin io neįga­
lum o požym ių - nėra jo kių sim ptom ų, kad smegenys rim tai
pažeistos. - Pasakojim ą jis baigė pasipūtęs: - Neurologas pa­
tv irtin o , jog gali būti, kad patyręs sm ūgį į galvą ligonis tar­
si perdegino atm inties dėžės saugiklį. Jo prognozės žodis į
žod į sutam pa su m anosiom is.
Tai išgirdus Kendalei palengvėjo. J i ketin o pasinaudoti
am nezija savo tikslais, bet visai nelinkėjo jam tokios smege­
nų negalios visiem s laikam s.
O kada atm in tis gali g rįž ti - didelis klausim as. Tai gali nu ­
tik ti bet kurią akim irką, o gali ir po m etų. K ie k laiko ji tu ri?
Reikia d aryti prielaidą, kad laiko nedaug, ir elgtis a titin ­
kam ai.
Kendalė nusišypsojo daktarui.
- Labai dėkoju, kad radote laiko atsakyti į m ano klausi­
m us. Atsiprašau, kad sulaikiau jus. Tu rb ū t šįvakar laukia
karštas pasim atym as?
Iškvotusi viską, kas jai rūpėjo, Kendalė norėjo jį kiek prablaš­
kyti. Geriausias būdas - pokalbį nukreipti į jo ego. Šios taktikos
ji dažnai im davosi su prisiekusiaisiais, kai norėdavo atitraukti
jų dėmesį nuo įrodym ų, galinčių pakenkti jos klientam s.
- Vakarienė ir šokiai „Elko ložėje“, - atsakė jis.
- Regis, bus linksm a. N a, nedrįstu jūsų daugiau užlaikyti.
Palinkėjęs labos nakties gydytojas patraukė prie p agrin ­
d in ių durų. Palaukusi, k o l jis dingo iš akių, Kendalė įslin ko į
lig on io palatą. J i ėmė dvejoti tik viduje prie durų.
V irš lovos degė blausi n aktinė lem pelė - m etalinis gaubtas
kreipė šviesą nuo vyro veido į lubas. J i nem atė, ar jo akys
užm erktos, todėl krūptelėjo, kai jis prašneko:
- Nem iegu ir norėčiau su tavim i pasikalbėti.
 M ia s sHyiius

H a i artin o si prie jo lovos, ant v in ilin ių grin dų p lytelių sucy­

pė jos naujų sportukų padai. Jis gulėjo visiškai ram us, tylus

ir akylai stebėjo ją.

- M aniau, m iegi, - tarė Kendalė. - Kevinas užm igo, todėl
atėjau tavęs aplankyti. Girdėjau, vakarienės valgei lengvo
m aisto. Ju k apetitas - geras ženklas, tiesa? - Skėstelėdam a
rankas ji padarė dailų piruetą. - A r patinka m ano nauji dra­
bužiai? Naujausia mada.
Į linksm ą čiauškesį jis visai nekreipė dėmesio, todėl Kenda­
lė nuleido rankas - apsim estinė šypsena pranyko. Ju o dėta ir

ji piktintųsi, jei kas m ėgintų ją ram inti kvailais juokeliais. Jis

kentė skausmą, jautėsi pažem intas, kad yra bejėgis ir priklau­
somas. Turbūt ir šiek tiek bijojo - bijojo, kad niekada nebeat­
gaus atm inties, taip pat ką sužinos apie save atm inčiai grįžus.
- Labai užjaučiu, kad taip nutiko, - nuoširdžiai pratarė
ji. - Tu rbū t baisu n ep risim in ti, kas esi ir iš kur, kokie tavo
planai, ką darei, jautei ir galvojai. - J i n u tilo, kad padarytų
stipresnį įspūdį. - Bet visa tai sugrįš.
Pakėlęs ranką prie kaktos, jis priglaudė nykštį prie vieno
sm ilkinio, d id įjį pirštą prie kito - tarsi m ėgindam as išspaus­
ti iš kaukolės inform aciją.
- Nė velnio negaliu p risim in ti. N ičnieko. - Nuleidęs ranką
nužvelgė ją šaltu žvilgsniu. - K u r tikslia i mes esame?
 Kiltieji • 4i

- M iestelis vadinasi Stivensvilis. Džordžijoje.

Pavadinim us jis pakartojo - tarsi m ėgindam as atm intyje
juos atpažinti.
- A r mes gyvenam e D žordžijoje?
J i papurtė galvą.

- Ne, tiesiog važiavom e pro šalį keliaudam i į Pietų K aro­

lin ą.

- A š vairavau, - tarė jis. - K ad nesitrenkčiau į išvirtu sį ir

kelią užtverusį m edį, tu rb ū t per daug suktelėjau. Kelias buvo
slidus. M ū sų autom obilis sum ėtytas nulėkė į siaurą tarpeklį,
trenkėsi į m edį, o paskui nuskendo patvinusiam e upelyje.

Kendalei perdžiūvo burna.

- T u visa tai prisim eni?
- Ne, neprisim enu. Šiuos faktus m an išdėstė šerifas.
- Šerifas?
Iš karto pajutęs jos balse nerim ą, jis pažiūrėjo klausiam ai.
- Taip. Šerifo padėjėjas. Atėjo šiandien an ksti ryte, p risi­

statė ir uždavė kelis klausim us.

- Kodėl?
- Tu rbū t norėjo gauti atsakym us.

- Bet aš jam pateikiau atsakym us.

Ilgai tvyrojo tyla, jis užsigalvojęs žvelgė į ją, o paskui tylia i

tarė:
- M a ty t, pam anė, kad melavai.
- Nemelavau!

- Viešpatie.
Susiraukęs iš skausm o jis vėl pakėlė ranką prie galvos.

Kendalė iškart ėmė atgailauti.

-A tsip ra ša u , nenorėjau šaukti. A r tau skauda? G al pa­

kviesti seselę?
- Ne. - Jis stipriai užsim erkė ir g ilia i atsiduso. - M a n vis­

kas bus gerai.

Gailėdam asi dėl tokio neapgalvoto p ro trū kio ir norėda­
m a pataisyti padėtį, Kendalė iš aprasojusio plastikin io gra­
42 • ia d t n m

fin o pripylė į stiklin ę vandens. Įkišusi ranką tarp pagalvės

ir sprando atsargiai kilstelėjo jo galvą. K o l laikė stiklin ę prie
lūpų, jis per p lastikin į šiaudelį patraukė kelis gurkšnius.
- Pakaks? - paklausė ji, kai jis atlošė galvą.

Vyras linktelėjo. Kendalė švelniai nuleido jo galvą an t pa­

galvės ir pastatė stiklin ę an t padėklo su ratukais.
- Ačiū. - Jis atsiduso. - Šitas galvos skausmas - tikra kan­
kynė.

- Po dienos kitos bus geriau.

-A h a .
Jis atrodė tuo n etikin tis.

- Žinau, kad skauda, bet turėtum džiaugtis, kad išvengei

sunkesnių sužalojim ų. Gydytojas konsultavosi su neurologu

iš A tlantos.
- Girdėjau jūsų pokalbį.

- Tad neturėtum nuogąstauti. Bet ku rią akim irką atm in ­

tis gali g rįžti.
- G ali ir u žtru kti. M anau, tau taip labiau patiktų.
J i tokiai replikai nebuvo pasiruošusi, todėl akim irką ne­
teko žado.
- N esuprantu, ką... K ą n o ri pasakyti?
- Ju k labiau norėtum , kad m an atm in tis grįžtų vėliau, o
ne anksčiau?
- Kodėl turėčiau to norėti?
- N etu riu supratim o.

Kendalė nusprendė, kad geriausia bus patylėti.

Po akim irkos jis linktelėjo galvą koridoriaus lin k , ku r ji su
gydytoju kalbėjosi apie jo būklę.
- Daug skaitei apie am neziją. A trodo, tarsi m ėgintum vis­
kuo p asirū p in ti, išsiaiškin ti visas galim ybes. Tiesiog smalsu,
kam tai darai.
- Norėjau suprasti, su kuo tu - su kuo mes - susidūrėm e.
A rg i ne norm alu?
- Nežinau. A r norm alu?
 lllJlttU * 43

- M a n - taip, norm alu. M a n patinka visada žin oti, kur

esu. Patinka b ū ti pasiruošusiai blogiausiam , kad n enusim in­

čiau, kai kas nors bloga įvyks. Tas noras iš našlaitės dalios -
dar visai m aža likau be tėvų. Taip ir neatsikratau baim ės, kad
n u tiks kas nors netikėta.

Staiga susipratusi, kad per daug prikalbėjo, Kendalė užsi­

čiaupė.

- Kodėl nu tilai? - paklausė jis. - Jau darėsi įdom u.

- N en oriu tavęs trik d yti. - Išsišiepė vildam asi, kad jis pa­
laikys tai juoku ir pokalbio pabaiga. - A r skauda koją?

- Nelabai. T ik baisiai nepatogu. Ištinusios ir užgautos vie­

tos skauda labiau.

Jo dešinė ranka nejudėdam a gulėjo skraite. O da nuo rie­

šo ik i bicepso, ku rį dengė p lati ligoninės drabužio rankovė,
buvo sėte nusėta m ėlynėm is.
- Ši atrodo ypač skausm inga.
Kendalė paglosčiusi tam sią m ėlynę neatitraukė plaštakos
nuo raum eningos jo rankos. Regis, jai b ū tin a i reikėjo jį pa­
liesti.
Jo dėmesį patraukė kairė jos ranka. Tiksliau, jis spoksojo

į vestuvinį žiedą ant bevardžio piršto. Tas žvilgsnis tarsi dar

labiau sustiprino karštį, sklindantį nuo jo odos Kendalei per

pirštų galiukus. Nereikėjo jo liesti. Tikra i nereikėjo b u d in ti jo­

kių prisim inim ų. Bet Kendalė neprisivertė atitraukti rankos.
Šiek tiek pasukęs veidą jis pažiūrėjo į ją. Paskui patam sė­
jusių akių žvilgsnis n uslin ko jos veidu ir nusileido per gelsvai

rudus natūraliai banguotus plaukus ik i pat pečių. J i atlaikė

tą žvilgsnį, kaip jai rodėsi, labai ilgą, - visą tą laiką stovėjo

sulaikiusi kvėpavim ą.
Pajutusi širdies tvin ksn iu s gerklėje Kendalė paklausė:
- G al yra kokių prošvaisčių? Atpažinai?
Jo žvilgsnis vėl grįžo prie jos akių; įdom u, ar jis prisim e­
na, koks neįprastas pilkas jų atspalvis - to kį daugelis žm o­
n ių laiko žaviu, o m eluojantys liudytojai nuo jo sutrinka. K ai
44 • šuto H m

jo žvilgsnis nuslinko prie lūpų, ji pajuto pilve atsiveriančią

tuštum ą, tarsi m ilžin išku greičiu leistųsi liftu . O gal dar blo­

giau - lyg b ū tų pagauta daranti kažką uždrausta.

Kendalė pam ėgino atitraukti ranką, bet jis greitai ją sulai­

kė ir tv irta i suspaudė. Tada ėmė su kioti siaurą auksinį žiede­

lį ant jos piršto.

- V estuvinis žiedas nelabai prabangus.

Tiesa. J u k šiandien n u sip irko jį „W al-M art“ prekybos

centre.

- Tokio norėjau.

- A r neišgalėjau n u p irkti geresnio?

- Ne p in ig ai buvo svarbiausia.

Jis nesiliovė sukiojęs žiedo.

- N eprisim enu, kad būčiau tau jį užm ovęs. - Jis žvilgte­

lėjo į ją. - Ir tavęs neprisim enu. A r esi tikra, kad m udu susi­

tuokę?

J i d irb tin ai sukikeno.

- Na, dėl to suklysti negalėčiau.

- Žinom a, bet gali sum eluoti.

Kendalės širdis suplakė sm arkiau. N et praradęs atm in tį

jis p u ikiai skaitė jos m intis.

- Kam m an m eluoti?

- Nežinau. Kam ?

- Tai kvaila.

J i vėl pam ėgino ištrau kti ranką, bet jis laikė ją stebėtinai

stipriai.

- M a n tik ra i sunku visa tai įsisąm oninti.

-K ą ?

- Tave. K ūdikį. Viską.

Jis pradėjo pykti.

- Kodėl m anim i abejoji?

- Todėl, kad negaliu tavęs p risim in ti.

- Bet tu nieko neprisim eni!
 liriitiji • 45

- K ai kurie dalykai nepam irštam i, - atsakė pakeltu balsu, -

ir galiu lažintis, kad gulėti su tavim i yra vienas iš tokių.

Palubėje užsidegusios šviesos juos m ažne apakino.

- A r viskas gerai?

- Išjunkit tą prakeiktą šviesą! - suriko jis. Pakėlęs ranką

prisidengė akis nuo akinančios baltai m ėlynos šviesos.

- Išjunkite, - paliepė seselei Kendalė. - M atote, kad šviesa

žeidžia jam akis ir dėl to stiprėja galvos skausmas.

Seselė užgesino šviesą. V isi tylėjo. Bet paskutiniai vyro

žodžiai vis dar skambėjo Kendalei ausyse. Galiausiai nedrįs­

dam a pažvelgti į lig on į Kendalė kreipėsi į seselę:

- Atsiprašau, kad buvau nem andagi. Ir kad sujaudinau li­

gonį. Tas atm inties praradim as m um s abiem kelia įtam pą.

- Tad geriau n aktį pailsėkite. Gydytojas liepė ligonio sti­

p ria i nespausti. - J i atkišo padėklą, ant kurio gulėjo švirkš­

tas. - Atėjau suleisti jam labos nakties vaistų.

V ėl atsisukusi į vyrą Kendalė išsišiepė ir tarė:

- K uo labiau spausi, tuo sunkiau tavo atm in tis pasiduos.

Saldžių sapnų. A teisiu rytoj ryte.

J i švelniai paglostė jam petį ir pasišalino, ko l jis su savo

talentu n ustatyti tiesą neįskaitė jos akyse m elo.

Pralaukusi tris ilgas valandas ji leidosi į žygį.

N aujagim io lovelėje ram iai m iegojo Kevinas: keliukai pa­

riesti po krūtine, sauskelnėm is apm autas užpakaliukas pū p­

so. Iškvėpdamas jis kaskart tyliai kūdikiškai sušnarpšdavo.

Jos ausis prie tų garsų jau buvo pratusi.

Kendalė buvo tokia įsitem pusi, kad nem iegojo, negalėjo

net p rig u lti ant ligoninės lovos. Je i fizin is nuovargis paim tų

viršų prieš proto budrum ą ir ji užm igtų, pražiopsotų progą.

M o te ris jau kelioliktą kartą žvilgtelėjo į laikroduką ant

rankos. D vylika keturiasdešim t penkios. D ar penkiolika m i­

46 • stata lim

nučių, nusprendė ji. Jo kio griežto grafiko. Tiesiog ji išm oky­

ta veikti pagal įvykių eigą. Ir kuo toliau ji bus nuo Stivensvi-

lio auštant, tuo geriau.

Pirštų galais nutipenusi prie lango ji tylia i praskleidė
užuolaidas ir pažvelgė pro užrašo jusį stiklą. Lauke vis dar

sm arkiai ir tolygiai lijo. D ėl to bus sunkiau vairu oti, bet blo­

gas oras jai visada nešė sėkmę. Je i ne blogas oras, jie nebūtų
darę lanksto. Je i ne lankstas, jie nebūtų patyrę avarijos. Jei

ne avarija, jie jau būtų grįžę į Prosperą. O ras tapo jos sąjun­

gininku. Todėl dabar ji dėl jo nesikarščiuos.

Pro langą Kendalė matė autom obilį ten, ku r pastatė - k i­

toje gatvės pusėje, pusiaukelėje tarp aikštelės ir visą parą

veikiančios savitarnos skalbyklos.

- Padangos jau nuriedėjo kelis tūkstančius m ylių, - tarė

pardavėjas darbinio bato nosim i spyręs į k a irį p rie k in į ratą. -
Nėra į ką labai žiūrėti, bet važiuoja gerai.

J i neturėjo laiko rin ktis. Be to, v ietin io Stivensvilio la i­

kraščio skelbim ų skyrelyje šis autom obilis buvo vienintelis
parduodam as privataus asmens.
- M ok u tū kstan tį dolerių.
- Prašiau tūkstančio dviejų šim tų.
- Tūkstantis.
Kendalė ištraukė iš kišenės dešim t banknotų po šim tą ir
padavė jam.

Nuspjovęs į purvą ploną seilių su tabako sultim is čiurkšlę,

vyras žiūrėdam as į pinigus m ąsliai pasikasė žandenas ir ga­
liausiai apsisprendė.
- Palaukit čia. Ilgai netruksiu. D okum entai lik o nam ie.
Privertusi autom obilio pardavėją važiuoti iš paskos ik i skal­
byklos, Kendalė parvairavo seselės m ašiną prie ligoninės.
- K o l kas ketin u p a lik ti autom obilį čia, - tarė ji, kai parda­
vėjas įteikė jai du m ašinos raktelių kom plektus. - M u d u su
vyru vėliau jį paim sim e. Dabar parvešiu jus nam o. A tsip ra­
šau už nepatogum us.
 UMltijt * 47

K ad ir kokių nepatogum ų ji pridarė, juos m enkino jo kiše­

nės tu rin ys - tūkstantis dolerių. Žinom a, v yru i buvo sm al­
su, kuo ši m oteris vardu, ku r gyvena, ką veikia jos vyras. Jis

uždavė jai daugybę klausim ų, o Kendalė jam m andagiai ir

lengvai melavo.

„Esi apsigim usi melagė, - kartą jai pasakė Rikė Sju. - Štai
kodėl tu tokia gera advokatė.“

P risim in u si draugės žodžius Kendalė ilgesingai šyptelė­

jo. Jos visos trys senelės virtuvėje kepė sm u lkin tu šokoladu
apibarstytus sausainius. Kendalė taip gyvai įsivaizdavo vei­
dus ir balsus, tarsi jos b ū tų ligoninės palatoje.
Rikės Sju pastaba turėjo draugę sudrausm inti, bet Kenda­
lė palaikė ją kom plim entu.
- B ūk atsargi, Rike Sju. Tokie žodžiai ją tik padrąsina, -
įspėjo senelė. - Dievas m ato, apgaudinėti jai jokio padrąsi­
nim o nereikia.

- A š neapgaudinėju! - paprieštaravo Kendalė.

- Ta i p ati didžiausia iš visų tavo apgaulių, - pareiškė sene­
lė kratydam a tešla aplipusį m edinį šaukštą. - A r prisim eni,
kiek kartų vaikystėje buvau kviečiam a į m okyklą pasiaiškin­
ti dėl tavo beprotiškų pram anų, kuriuos pasakodavai klasės
draugams? J i vis ką nors išsigalvodavo, - paaiškino senelė
Rikei Sju.

- K artais kiek pagražindavau tiesą, kad būtų įdom iau, -

prunkštelėjusi išdidžiai prisipažin o Kendalė. - Bet to apga­

vyste nevadinčiau.
- Sutinku, - dalykiškai pritarė Rikė Sju pildam asi į b u m ą
saują šokolado drožlių. - Tai vadinam a m elu.
Kendalei užspaudė gerklę nuo sukilusių jausm ų p risim i­
nus tas dvi m oteris, k u rių taip stip riai ilgėjosi. Je i dabar pa­
siners į prisim inim us, širdies skausmas ją paralyžiuos. O jai
reikia veikti, kol dar yra laiko, kol vyrui, skaitančiam jos
m in tis kaip elem entorių, negrįžo atm intis.
J i žvilgtelėjo į laikroduką - pirm a valanda nakties. Laikas.
4** • Ju d i Iimr

N utipenusi pirštų galais pravėrė duris ir atsargiai pasidai­

rė po koridorių. Budėjo dvi seselės. Vienos dėm esį buvo p ri­

rakinęs rom anas, kita plepėjo telefonu.

K iek anksčiau Kendalė nepastebėta prasm uko pro jas ir

nunešė daiktus į m ašiną, tad dabar beliko išnešti kūdikį.

G rįžu si prie lovelės pakišo rankas m ažyliui po pilveliu ir

švelniai jį apvertė. K ūdikis susiraukė, bet neprabudo net kai

pakėlusi prispaudė jį prie krūtinės.

- Tu toks geras berniukas, - sušnibždėjo Kendalė. - Ju k

žinai, kad m am ytė tave m yli, tiesa? Ir padarysiu viską - vis­

ką, - kad tik tave apsaugočiau.

J i tylia i išslinko iš palatos. Ištisas valandas prabuvus tam ­

soje, koridorius atrodė neįprastai šviesus. Stabtelėjusi kelias

sekundes Kendalė leido akim s p rip rasti prie šviesos, o pas­

kui pradėjo sėlin ti koridorium i.

Jeigu pavyks nepastebėtai prasm ukti koridoriaus posū­

kiu, jai pasiseks. K okių dešim t m etrų ji neturės jokios prie­

dangos. Je i k u ri seselė akies krašteliu ją pam atys, Kendalė

jau turėjo sugalvojusi paaiškinim ą: K evin u i susikaupė dujų,

jis irzlus, todėl nusprendusi pasivaikščioti.

Seselės patikėtų be išlygų, bet Kendalės planai žlugtų.

K itą n aktį tektų vėl m ėginti. Bet kiekviena valanda brangi -

rytoj jau gali b ū ti per vėlu. Reikia d in g ti šiąnakt.

J i sutelkė dėm esį į žingsnius - tu ri eiti tyliai ir greitai. N u ­

kreipusi žvilgsnį į abi seseles, skaičiavo atstum ą ik i kam po.

K iek dar liko? Trys m etrai? K eturi?

Kevinas atsirūgo.

Kendalei šis garsas prilygo patrankos šūviui. J i sustingo

besidaužančia širdim i. A trodo, raugulio daugiau niekas ne­

išgirdo. V ien a seselė tebeskaitė, o kita tebeplepėjo, regis, vis

labiau įsitraukdam a į pokalbį:

- Todėl pasakiau, jeigu jis tris kartus per savaitę eis žaisti

boulingo, koks jam skirtum as, jei n aktį budėsiu ligoninėje.

 lilU K j* * 49

Jis atšovė, kad tai skirtin g i dalykai. Tada aš ir sakau: „Velniai

griebtų, tu teisus. Ju k už boulingą nė grašio negausi.“

Kendalė nesiklausė šeim inio kivirčo pabaigos. Prisėlinusi

prie kam po ji atsidūrė kitam e koridoriuje. Pavyko!

Nugara atsirėm usi į sieną, Kendalė užsim erkė, g iliai įkvė­

pė ir suskaičiavo ik i trisdešim t. K a i jau buvo tikra, kad sese­

lių neišjudino, atsim erkė.

Tačiau išsijudino jis.

 M irtas shyrius

J i s delnu užspaudė jai bum ą.

To nelabai ir reikėjo. Kendalė taip apstulbo, kad nebūtų

ėm usi spiegti. J i ir šiaip nešūkaudavo. Nerėkė net tą naktį,

kai bėgo iš Prospero, nors dėl gerokai baisesnių aplinkybių
išgyveno tik rų tikriausią šoką.
V is dėlto ji išsigando. Regis, jis išn iro tiesiog iš sienos.
K aip sugebėjo sėlin ti paskui ją, o ji to nė nepajuto?
D ėl silpnos sveikatos pavojaus Kendalei jis nekėlė. Vyras
sunkiai rėm ėsi dviem ram entais. Veidas įgavęs pilkšvą ats­
palvį, lūpose beveik nė lašo kraujo. Buvo akivaizdu - jis ken­
tė d idžiu lį skausmą.

Bet žvilgsnyje silpnum o nebuvo nė ženklo. įkritusios akys

rūsčiai žvelgė į ją. Kendalė juto, kaip sm arkiai plaka širdis. Ryž­
tingai papurtė galvą duodam a suprasti, kad neketina išleisti

jokio garso, kuris juos išduotų. Galiausiai jis ranką nuleido.

V iena registratūroje sėdinti seselė neužsikirsdam a telefo­
n u varė nepertraukiam ą skundų litaniją. K ita nė nepakėlė
akių nuo rom ano. Jo k ių ženklų, kad ku riai nors b ū tų kilęs
įtarim as, jog vienas iš lig on ių ne lovoje.
Jis vilkėjo žaliais operacinės drabužiais. D ešinė kelnių
klešnė buvo įplėšta, kad tilp tų gipso tvarstis. Atrodė, lyg jis
būtų praardęs audinį dantim is - tokia apspurusi buvo m e­
džiaga. To iš jo buvo galim a tikėtis. Nors atrodė išsekęs, žan­
 liilltij* • 5*

dikau liai buvo ryžtingai sukąsti. Jis būtų puolęs į bet kokius
kraštutinum us, kad tik išlip tų iš lovos ir apsirengtų.
Kendalė davė ženklą sekti paskui ją jo palatos pusėn. N ors

žvelgė su nepasitikėjim u, jis nesustabdė Kendalės, kai ši n u ­

tipeno per koridorių. K aip gydytojas ir sakė, su ram entais

jis m anevravo puikiai. G um a apklijuoti ram entų galai beveik

nebilsnojo į koridoriaus plyteles.

Jie praėjo pro jo palatą ir traukė p rie išėjim o - ten ko ­

rid o riu s baigėsi. V irš slėgin io skląsčio trafaretu užrašytos

raudonos raidės įspėjo, kad šios durys gali b ū ti naudoja­
m os tik avarin iu atveju ir kad jas atid ariu s im s ka u k ti si­
gnalizacija.
Kendalė ištiesė ranką p rie skląsčio. Tokiu m ik liu ir greitu,

kad žm ogaus akiai nė nepastebim u judesiu jis pakėlė dešinį

ram entą ir įrėm ė jai į krūtinę.
J i susiraukė ir tik lūpom is ištarė:
- Viskas gerai. Pasitikėk m anim i.

Lygiai taip pat tik lūpom is jis atsakė:

- Nė už ką.
M osuodam a rankom is, rodydam a įtaigias grim asas ji be
garso ginčijosi, ko l galiausiai įtik in o , kad atidarius duris ne­
įvyks nieko panašaus, kas parašyta. Jis nužvelgė ją rūsčiu,
grasinam u žvilgsniu ir tik tada nuleido ram entą.
Kendalė nuspaudė skląstį. M etalo dzingtelėjim as - ir du­
rys be jokio garso prasivėrė. Pasilenkusi į p riek į m oteris už­

gulė duris ir atidarė plačiai.

Stabtelėjusi Kendalė įsiklausė, bet ją pasitiko vienintelis
garsas - smarkaus lietaus teškenim as ant skurdžios kiem o
žolės ir cem entinio šaligatvio, vedančio nuo ligoninės durų

ik i gatvės.
Kendalė palaikė duris, ko l jis iššlubavo lauk, ir nejudėjo iš
vietos, kol sulaukė spragtelėjim o, liudijančio, kad durys vėl
saugiai užsisklendė.
T ik tada ji prabilo - tylutėliai, pašnibždom is:
52 • Sm In ■ ■ •■ I

- Tu kiaurai perm irksi.

- Ne cukrinis - neištirpsiu.

- Kodėl tau čia nepalaukus ir...

- N ieku gyvu.

- Negi iš tiesų m anai, kad apgausiu ir paliksiu tave?

Jis nužvelgė ją drausm inančiu žvilgsniu.
- N eaušink burnos, gerai? Eim e.

- Ką gi, štai ten.

- Ž in au . Tam siai m ėlynas kugaras p rie savitarnos skal­

byklos.

V isai nekreipdam as dėm esio į lie tų jis nuklibikščiavo šali­

gatviu. Laikydam a stipriai prisispaudusi Keviną ir antklode

dengdam a jam veiduką nuo lietaus, Kendalė nusekė paskui

vyrą su ram entais.

K ai galiausiai jie p risiartin o p rie autom obilio, vyras drebė­

jo nuo šalčio, skausm o ir silpnum o. Kendalė paskubom is at­
rakino jam keleivio dureles, tik paskui tekinom pribėgo prie
vairuotojo pusės. A n trą kartą užėjusi į „W al-M art“ ji nupirko
autom obilinę kūdikio kėdutę, tad pasodinusi prisegė Keviną
ir šlapią flanelės antklodėlę pakeitė sausa. K ū dikio burnelė
keliskart sujudėjo tarsi žįsdam a, bet berniukas neprabudo.
Iki kito m aitin im o buvo likusios dar kelios valandos. Pla­
nuodam a pabėgim ą Kendalė atsižvelgė į m aitin im ų grafiką.

Klestelėjusi prie vairo ji prisisegė saugos diržą, paskui įk i­

šo raktelį į spyną. M ašina iškart užsivedė.
- Geras pirkinys. M ačiau pro palatos langą, - paaiškino
jis, kai Kendalė klausiam ai į jį pažiūrėjo. - O kas tas senis?
Tavo draugas?
- Nepažįstam as. A tsiliepiau į jo skelbim ą.
- Taip ir m aniau. Iš ku r žinojai, kad darant duris signali­
zacija nesuveiks?
- Š įryt pro tas duris išėjo m eistras. Vėliau pati pam ėginau
jas atidaryti. Jokios signalizacijos. Tiesiog surizikavau.
 liautai* * 53

- Bet buvai sugalvojusi kokį logišką paaiškinim ą, jei si­

gnalizacija b ūtų suveikusi, tiesa? Ju k tu iš tų m oterų, kurios
visada pasirengusios blogiausiam ?
- N eturėtum b ū ti toks pagiežingas.
- Kodėl ne? Kodėl turėčiau b ū ti mandagus su m oterim i,
k u ri tv irtin a esanti m ano žm ona, bet m ėgina nuo manęs pa­
sprukti?
- N eketinau nuo tavęs sprukti. U žklu pai m ane pakeliui į
tavo palatą...
- Klausyk, - nutraukė jis Kendalę. Balsas buvo sausas ir
šiurkštus it švitrin is popierius. - V id u ry nakties m ėginai pa­
sp ru kti ir nė nem anei im ti manęs kartu. Pati žinai. A š irg i
žinau. - Jis nutilo. - M a n per daug skauda galvą, tad nesi­
ginčysiu, tik...
Jam p ritrū ko oro. V iršu tin ė kūno dalis sudribo nuo pa­
stangų, ku rių prireikė tokiai ilgai kalbai. Silpnu rankos m os­
tu teparodė, kad ji važiuotų.
- A r tau šalta? - paklausė ji.
-N e.
- T u kiaurai perm irkai.
- Bet m an nešalta.
- Puiku.
Stivensvilio centre verslo pastatų buvo nedaug, tik prie pa­
g rin d in ių sankryžų stovėjo keli kom erciniai ir vienas banko
pastatas. V isi, išskyrus šerifo biurą, buvo tam sūs. Kad nerei­
kėtų pro jį važiuoti, Kendalė pasuko viena gatve anksčiau.
- A r žinai, ku r važiuoji?
- Kodėl tau nepam ėginus kiek num igti?
- Todėl, kad tavim i nepasitikiu. Je i užsnūsiu, išm esi m ane
ten, ku r arčiausiai praplatės kelias.
- Jei būčiau norėjusi tave nužudyti, nebūčiau traukusi iš
m ašinos nuolaužų. Galėjau p alikti tave ten n u m irti.
Kelias m ylias jis n iūrus tylėjo. Kendalė pam anė, kad pa­
klausęs jos patarim o užm igo, bet kai atsisuko, jis įsitem pęs
žiūrėjo į ją - taip snaiperis stebi ta ik in į pro ta ik ik lio tin klelį.
54 • stata I m i

- Tu ištraukei m ane iš m ašinos nuolaužų?

-T a ip .
- Kodėl?
J i prunkštelėjo.

- Na, m an atrodė, taip elgtis žm oniška.

- Kam gelbėjai m an gyvybę? K ad paskui visko netekusį
paliktum lik im o valiai kažkokioje užkam pio ligoninėje?

- N eketinau tavęs palikti.

- Tai melas.
J i nuvargusi atsiduso.

- Šįvakar po m ūsų pokalbio tavo palatoje supratau, kad ir

tu ne itin p a sitiki tuo gydytoju. Todėl m aniau, kad geriausia
persikraustyti į kitą ligoninę ir išklausyti kito gydytojo nu o­
m onę. Nenorėjau paskęsti jų biurokratizm o liūne, bet neno­
rėjau ir įžeisti jų jausm ų, nes ir m an, ir K evin u i jie buvo labai
geri, todėl sum aniau su tavim i pasprukti.
- O jei m an būtų buvę suleista ram inam ųjų?

- Tuo geriau. N ebūtum su m anim i ginčijęsis. - Kendalė

žvilgtelėjo į jį. - A rg i m an išėjus iš palatos seselė nesuleido

tau vaistų?
- M ėgino suleist. Užsispyriau, kad duotų tabletę, o paskui
jos nenurijau. Ir aš mėgstu b ū ti pasirengęs. Nuojauta m an

pakuždėjo, kad gali ką nors panašaus iškrėsti. Norėjau tokiu

m etu išlik ti budrus.

Kendalė žvilgsniu perm etė prie odos prilipusias šlapias

žalias jo drapanas.

- Iš sieninės spintos nudžiovei operacinės drabužius?

- Negaliu m aldinėti po apylinkes p liku užpakaliu. A r mes
keliaujam e į Pietų Karoliną?
- Tiesą sakant, į Tenesį.
- Kodėl pasikeitė planai? Kodėl į Tenesį?
- Je i pasakysiu, vis tiek nepatikėsi, tai gal palauk ir pats
pam atysi?
- Ko mes prisidirbom ?
 liriltijd • 55

-Ką?

- M es sprunkam . K o k į nusikaltim ą padarėm ?

- Kas, po galais, tau pakišo tokią m in tį?

- Tokia m in tis atrodo daug logiškesnė nei skiedalas, ku­

riu o m ane šeri.

- O kuo netiki?

- N iekuo netikiu . Pirm iausia, kad esame su tu oktin ių

pora, tu rin ti kū dikį. K ad ketinai pasiim ti m ane kartu, kai

nešei kudašių. N e tik iu nė vienu tavo žodžiu. Esi gudri m ela­

gė. N eneik to ir neklausk, iš kur žinau. Tiesiog žinau. Sugal­
voji m elą tiesiog kalbėdam a.

- Tai netiesa.

J i daugiau prieštaravo dėl susirūpinim o nei dėl įžeistos sa­

vim eilės. Jo nuojauta, ku ria jis, regis, aklai pasitikėjo, buvo
pu iki. T ik senelė gebėjo ją kiaurai perm atyti. K itokiom is
aplinkybėm is tokia jo nuojauta būtų Kendalę sužavėjusi, bet
šią akim irką ji suprato, kad tai gali baigtis m irtim i.
Kendalei reikėjo v a id in ti sudėtingą m ylinčios žm onos vai­
dm enį ir nesukelti jam daugiau įtarim ų. Ju k ši padėtis la ik i­
na. Be abejo, dar ku rį laiką ji pasistengs elgtis įtikin am ai.
Ju o d u paniro į tylą. Autom obilyje buvo girdėti tik h ip n o ­
tizuojantis padangų ūžim as nuo šlapios kebo dangos ir daž­
nai m osuojančių valytuvų čiūžčiojim ai.
Kendalė pavydėjo K evin u i ramaus m iego, gyvenim o be rū ­
pesčių. B ūtų viską atidavusi, kad tik būtų galėjusi užsim erkti
ir leisti m iegui priglausti ją glėbyje. Bet ko l kas apie tai nega­
lėjo nė pagalvoti. J i negab laisvai kvėpuoti, ko l toks nedide-
bs atstum as tarp jų ir landaus Stivensvibo šerifo padėjėjo.
Sukaupusi senkančias jėgas, stipriau sugriebė vairą ir nu ­
spaudė greičio pedalą, važiavo saugiai, bet gana greitai.

Jis jautėsi tarsi pasiklydęs tam siam e, nesibaigiančiam e tu ­

nelyje, kuriam e į jį lėkė garvežys. N ei jo įžiū rėti, nei nuo jo
56 • Sail'd h m

pabėgti negalėjo. Jam teliko pasiruošti susidūrim ui. Blo­

giausia - b ijo ti to, kas neišvengiam a. N etrukus jis susidurs
su garvežiu ir viskas baigsis, nes nuo to nesiliaujančio dun­
desio akys jau lip o lauk iš akiduobių.

Visom s kūno dalim s darėsi nepatogu. Galūnės buvo su­

stirusios, sustingusios, bet nė nem ėginęs suprato, kad skau­

dančių raum enų ištem pti nepavyks. Ilgai sėdint ta pačia

poza n u tirp o užpakalis, o nuo m iegojim o susirangius su­
suko sprandą. Jo drabužiai buvo šlapi. Jis išalko ir norėjo

nusišlapinti.
Bet svarbiausia, jis vėl sapnavo.
Patekęs į košm aro spąstus negalėjo pabėgti nuo kūdikio

verksm o, kuris rodėsi dar aiškesnis ir artim esnis nei įpras­

tai, todėl ir išbudino. N ors aktyvioji sąmonė ragino visiškai
pabusti, jis vis priešinosi. Kad ir kaip nekentė to nuolatos

pasikartojančio sapno, vis dėlto jis buvo geresnis už tikrovę.

Kodėl?
Tada prisim inė.

Prisim inė, kad negali p risim in ti.

Jam am nezija, ku rią greičiausiai sukėlė kokia nors vidinė
silpnybė. N et tas subingalvis su stetoskopu išm anė tokias
psichologines gudrybes.
N usivylė ir suirzo pagalvojęs, kad pats kaltas dėl tokio ne­
pakeliam o negalavim o. Nėra abejonės - jei stengsis, atm in tį

susigrąžins.
Todėl įdėm iai apieškojo tam sius savo proto užkaborius,
m ėgindam as įžvelgti kokią švieselę. Nors ką. K okią sm ul­
km eną. Raktą. U žuom iną. B ent kruopelytę inform acijos
apie save.
Bet ten nebuvo nieko. N ičnieko. Jo gyvenim as ik i atsibun-
dant ligoninėje skendėjo tirštoje tam soje be jokio žiburėlio -
kaip juodoji skylė.
Jis pram erkė akis, kad išvengtų ramybės neduodančių
klausim ų, į kuriuos negalėjo atsakyti. Jau buvo įdienoję,
 U a lltiji * 57

nors saulė nešvietė. J p rie k in į stiklą tiško lietaus lašai, pas­

k u i susim etę į kreivus upelius tekėjo žem yn.

Jo galva buvo atrem ta į keleivio durelių stiklą. Stiklas m a­

lo n ia i vėsino. Nors ir baim indam asis vis dėlto pajudėjo - ne­

drąsiai pakėlė galvą. Ją skaudėjo ne taip kaip vakar, bet dar

stiprokai maudė.
- Labas rytas.
J is pasuko galvą į tą pusę, iš ku r sklido balsas.

Tai, ką pamatė, jį siaubingai išgąsdino.

 Ptmhtds shyiius

J i žindė kūdikį.
Sėdynė buvo ik i galo atlenkta. Jos galva gulėjo an t atra­
mos. Plaukai po n aktin io lietaus dar buvo nešukuoti, todėl
džiūdam i susivėlė į vientisą šviesų gniutulą. Iš nuovargio po

akim is atsirado tam sūs ratilai. Bet Kendalės veide švytėjo

toks natūralus pasitenkinim as, kad net neapsitvarkiusi ji at­
rodė graži.

J i dar kartą palinkėjo labo ryto. Jis iš visų jėgų stengėsi

nenukreipti akių į šalį, bet neįstengė. Sum urm ėjo pasilabi-

nim ą.

M oteris visai nesipuikavo. K ad pridengtų krūtinę, ant

peties buvo užsim etusi kūdikio antklodę. Todėl kūno visai
nesim atė. Jis tik pastebėjo, kaip po antklode kruta kūdikis.
Kendalė buvo tikras m otinystės palaim os įsikūnijim as.
Kodėl jį išpylė šaltas prakaitas? Velniai griebtų, kas jam
darosi?

J į pradėjo pykin ti. Širdis ėmė sm arkiai plakti, jis pajuto

uždaros erdvės baim ę, tarsi kvėpavim o takai būtų u žkim šti
vata ir šis atokvėpis b ūtų paskutinis.
Podraug ir bjaurėdam asis, ir žavėdam asis, jis tetroško vie­
no - din gti nuo jos su kūdikiu kuo toliau, bet akių atitrau kti
vis dėlto nepajėgė. Ta ramybės aura, ku ri tvyrojo ap lin k ją, -
jis buvo visiškai tikras, kad tokios ramybės nėra patyręs, -
 UriltiJi • 59

traukte traukė. Jos veide šviečiantis pasitenkinim as jam irg i

buvo visai nepažįstam as-. Tad suprantam a, kad traukė.
O gal, bjaurėdam asis savim i svarstė jis, jį varsto geiduliai?
G al tapo iškrypėliu, jaučiančiu potraukį p rie m aitinančių
m otinų?

S tip riai užsim erkęs jis taip sm agiai įsignybo į viršunosę,

kad n et ašaros ištryško. O gal jokios avarijos nė nebuvo? G al

jis m irė? G al ligoninė tebuvo tarpinė apsivalym o stotelė pa­
keliu i į tikrąją vietą?

Nes jis buvo tikras, kad ta tikroji vieta - pragaras.

- K aip jautiesi?

Prieš prabildam as jis turėjo n u ry ti - burna buvo p iln a ai­

trių seilių.

- Sudėk vienon krūvon visas pagirias ir padaugink iš de­

šim t.
- Užjaučiu. Tikiu o si, mes tavęs nepažadinom e. Tu m iego­
jai ik i sauskelnių keitim o.

- Je i jau prakalbom e...

- Štai ten.
J is žvilgtelėjo pro aplytą langą į tą pusę, į ku rią linktelėjo
Kendalė. J i buvo sustojusi pakelės parke: ap lin ku i nesim atė
nė vieno autom obilio. Iškylų plotas buvo apaugęs p iktžolė­
m is. M etalinėse šiukšliadėžėse žiojėjo rū džių pragraužtos

skylės - perm irkusios šiukšlės v irto per kraštus. Vietovė at­

rodė apleista.
- Deja, tualetas ne itin švarus, - tarė ji. - B ent jau m oterų.
N ors buvo bjauru juo naudotis, kitos išeities neturėjau.
- Ir aš neturiu. - Jis sugrabaliojo durų rankeną. - A r kai

grįšiu, dar būsi čia?

Šią repliką ji praleido pro ausis.
- Jei palauksi, ko l Kevinas baigs, padėsiu tau išlip ti.
Iš po antklodės išlindęs kūdikio kum štelis gniaužė jai pa­
laidinę. Piršteliai tai susispausdavo, tai vėl atsileisdavo, tai
susispausdavo, tai vėl atsileisdavo.
6o * SaiM BiawM

- Šiaip ar taip, dėkoju, - burbtelėjo jis. - Ir pats išlipsiu.

G elžbetoninis tualetas buvo vos už kelių m etrų nuo au­
tom obilio. Pasinaudojęs dėm ėtu pisuaru jis priėjo prie

kriauklės - iš čiaupo lašėjo parudavęs vanduo. Jis nusiplovė

rankas. Nebuvo kuo nusišluostyti, bet tiek to. Jos vis tiek

sušlaps, kai jis klibikščiuos atgal prie autom obilio. Tu rbū t

jis panėši į nelaim ėlį, kuris išgyveno ilgą ir sunkų karą. Štai

kaip jis jautėsi.

K ai grįžo į m ašiną, berniukas jau sėdėjo kūdikio kėdutėje.

- U ž kokių penkių m ylių bus miestas, - paleidusi variklį

tarė Kendalė. - Pam aniau, gal sustotum e kavos? O tada ga­
lėtum e paskam binti artim iausiam neurologui.
Kelionė į tualetą išsunkė paskutines jo jėgas.
- Kavos norėčiau, - atsakė m ėgindam as nuslėpti nuo jos
silpnum ą. - Bet pas kitą gydytoją neisiu.

N ustebusi Kendalė pažvelgė į jį didelėm is pilkom is aki­

m is. Rūko spalvos akim is. Rūko, kuriam e jis gali pasiklysti,
jei neteks galvos.
- Pas kitą gydytoją eiti nėra prasm ės, - paaiškino jis.

- Iš proto išsikraustei? Tikras vargas su tavim i.

-P a ty ria u smegenų sukrėtim ą. Je i kelias dienas nieko
sunkaus nedarysiu, m an viskas bus gerai. Sulaužytą koją
pagydys tik laikas. Tai kam eiti pas kitą gydytoją, m okėti d i­

džiulius pinigus ir klausyti senos giesmelės?

- Ju k nuolatos ken ti skausmus. M ažų m ažiausia tau rei­
kia nuskausm inam ųjų recepto.

- Išgersiu aspirino.
- O kaip amnezija? Turėtum pasikonsultuoti su specialistu.
- K o l konsultuosiuosi su specialistu, tu paspruksi.
- Nepaspruksiu.
- Klausyk, nežinau, kas esi ir kokia tavo istorija, bet kol
nesužinosiu, nepaleisiu tavęs iš akių. N eduosiu tau dar vie­
nos progos m ane palikti. - Jis kryptelėjo sm akrą į vairą. -
Važiuojam . M a n reikia kavos.
 unitu* * 61

Ir kitas m iestelis panėšėjo į Stivensvilj - m aža kaim o ben­

druom enė. Pagrindinėje gatvėje buvo ribojam as greitis -
Kendalė pristabdė autom obilį.

- Sustok ten, - tarė jis rodydam as į kavinę, įsispraudusią

tarp galanterijos parduotuvės ir pašto. A n t aptrupėjusio ša­

ligatvio stovėjo keli pikapai, nors jų stovėjim o laikas buvo

seniai pasibaigęs. Atrodė, kad ši kavinė - tai vieta, ku r net

lietingą sekm adienio rytą vietos gyventojai iš ankstyvo ryto

suguža išgerti kavos ir pasišnekučiuoti.
- A r tu alkanas? - paklausė Kendalė.
- T a ip .

- N u p irksiu kokio m aisto išsinešti, kad tau nereikėtų iš­

lip ti, - tarė ji. - P rižiū rėk kūdikį.
K ū d ikį. Jis m etė susirūpinusį žvilgsnį į užpakalinę sėdy­
nę. Gerai. Berniukas miega. K o l jis m iegos, viskas bus gerai.
Bet kas bus, jei jis nemiegos? Jei atsibudęs im s verkti? Ši
m intis jam sukėlė skaudų nerim ą, bet jis niekaip nesuprato
kodėl.

Lengviau atsiduso tik kai po kelių m inučių iš kavinės grįžo

Kendalė nešina dviem putplasčio puodeliais ir balto popie­
riaus m aišeliu. Jis nuėm ė dangtelį nuo puodelio, ku rį ji pa­

davė, ir m ašinoje pasklido šviežiai m altos kavos arom atas.

- A k . - Jis nugėrė gurkšnį, susiraukė ir nustebęs pažvelgė

į ją. - Kodėl nepasaldinai?

J i greitai įkvėpė; lūpos liko pravertos, nors nepratarė nė

žodžio. Kendalė nenuleisdam a akių po akim irkos atsipalai­

davo, susiraukė ir pakreipė galvą tarsi sakydam a „kaip tau

ne gėda“.
- N u o kada pradėjai g erti saldintą kavą?
įsmeigęs į ją žvilgsnį jis nugėrė dar gurkšnį juodos kavos, ku­
rią nežinia iš kur žinojo mėgstąs. M anė paspęsiąs gudrius spąs­
tus, bet Kendalė pasirodė per daug sumani, kad į juos pakliūtų.
- Šaunuolė, - pratarė nenorom is ja žavėdam asis. - Esi ti­
kra šaunuolė.
62 • j, Iii In

- Nesuprantu, apie ką kalbi.

Jis tik nepritariam ai num ykė ir paėmė m aišelį.
- Ką valgysim pusryčių?
Jis atskyrė bandelės su kiaulienos dešra puses ir tik tada
pastebėjo, kad ji n urinko nuo savo sum uštinio dešros grie­
žinėlius.
- A r užnuodijai dešrą?
- Būk geras, - sudejavusi pratarė ji.
- Kuo bloga ta dešra?
- Spėju, niekuo, - atsakė kąsdam a tik bandelės. - Tiesiog
nebevalgau kiaulienos.
- Nebevalgai? Vadinasi, anksčiau valgei? Kodėl atsisakei
kiaulienos?
- A r mes neturim e svarbesnių dalykų aptarti? - J i nuo
pirštų galiukų nulaižė tru p in iu s su sviestu. - Turėtum viską
apgalvoti ir leisti m an tave nuvežti pas gydytoją.
- Ne. Ne, - pabrėžė, kai pastebėjo, kad Kendalė ketin a g in ­
čytis. - M a n tereikia sausų drabužių ir aspirino.
- Ką gi. Puiku. Ju k galva tavo.
- Norėčiau su žin oti savo vardą.
-Ką?
J i visiškai ram iai įsmeigė į jį žvilgsnį - nė nem irksėdam a.
- Ligoninėje visi stengėsi n evadinti m anęs vardu, - tarė
jis. - N et kai m ane kam antinėjo šerifo padėjėjas, jis nesikrei­
pė į m ane vardu.
- Pagal gydytojo nurodym ą. Jis nenorėjo, kad susinervin­
tum ir sutriktum .
- Tai koks m ano vardas?
- Džonas.
- Džonas, - pakartojo tarsi išm ėgindam as. Vardas neat­
rodė svetim as. Bet nepasakytum ir kad labai tiko. - O kuo
tu vardu?
- Kendalė.
Vardai jam nieko neprim inė. Visiškas nulis. Žvelgė į ją įta ­
riamai.
 liilllij* * 63

N et pernelyg nekaltu ton u ji pasiteiravo:

- G al kas suskambėjo atm inty?
- Ne. Nes esu beveik tikras, kad m eluoji.

J i net nesiteikė atsakyti. Paleido variklį. Jie važiavo dar

kokią valandą, ko l galiausiai pasiekė m iestelį, kuriam e par­
duotuvė veikė ir sekm adienį.

- Pasakyk, ko tau n u p irkti, - paprašė pastačiusi mašiną.

J i užsirašė jo išvardintus higienos reikm enis.

- Ir kokių nors drabužių, - pridūrė jis.

- K ą nors ypatinga?
- Paprastų drabužių. Ir dar prašyčiau laikraščio.
- Laikraščio? - J i kiek padvejojo, bet paskui linktelėjusi ati­
darė dureles. - G aliu užtrukti. Nes ir aš tu riu p irkin ių sąrašą.
D ar prieš jai išlip an t jis paklausė:
- K aip k e tin i m okėti?
- G rynaisiais.
- Iš ku r jų gavai?
- U ždirbau, - trum pai n u kirto ji.
J is vėl pam ėgino ją p ričiu p ti:
- Palauk, ju k tau reikia m ano dydžių.
J i ištiesusi ranką spustelėjo jam kelį.
- Kvailiukas. Ju k žinau tavo dydžius.
N u o tokio šeim yniško, natūralaus ir pažįstam o judesio
jam per nervų sistem ą perėjo elektros iškrova.
Stebėdamas, kaip m oteris eina prie parduotuvės durų, jis
kokį tūkstantąjį kartą savęs klausė: „Kas ji ir kaip su m anim i

susijusi?“
Po kokių penkių m in u čių kūdikis pradėjo nerim auti. Iš
pradžių į m ažylio verksm ą jis nekreipė dėm esio, bet šis ėjo

vis garsyn, todėl atsisukęs pažiūrėjo - jo kių m atom ų p rie­

žasčių verkti.
J is m ėgino nesiklausyti, bet verksm as vis garsėjo, kol nuo
jo ėmė plyšti ausų būgneliai. Jis pradėjo prakaituoti. Prakai­
tas iš pažastų tekėjo per šonus. Kaktą taip pat nusėjo prakai­
64 • Idai

to lašai. Nors kūnas degte degė, lango praverti jis nesiryžo,

kad kūdikio verksm as nepatrauktų dėmesio.
„Viešpatie, ku r ji prapuolė? Ir ką taip ilgai veikia?“
Kendalė eidam a prie m ašinos dar iš to li išgirdo, kad kū­

dikis verkia. J i pasileido tekina ir vos neišlupo vairuotojo

durelių.
- Kas K evinui? Kas atsitiko?

J i num etė p irk in ių krepšius jam ant kelių ir stum telėjo sė­

dynę. Po sekundės kūdikis jau buvo jos glėbyje - kažką n iū ­

niuodam a jį ram ino.

- Kodėl nieko nedarei? - p ikta i subarė ji. - Kodėl leidai

taip įsirėkti?
- Nesum ojau, ką daryti. A p ie kūdikius nieko nežinau.
- Na, bet turėtum žin o ti, tiesa?
J i tik stipriau priglaudė vaiku tį prie peties tapšnodam a
jam per nugarytę.
- Ša, m ažuti, ša. Viskas gerai. M am ytė jau grįžo.
Liūliuodam a jį ant kairės rankos priglaudė prie krūtinės ir
kilstelėjo palaidinės kraštelį.
Per sekundės dalį jis spėjo pam atyti pieno p ritvin ku sią
k rū tį ir atsikišusį spenelį, tada šis pradingo m ažylio burne­
lėje.
Kadangi toliau išsižiojęs spoksojo į žin d an tį kūdikį, Ken­
dalė metė jam įžū lų žvilgsnį.
- A r kas negerai?
Kažkas negerai, tiesa, bet jis neturėjo nė m enkiausio supra­
tim o kas. Nusisukęs įsmeigė žvilgsnį pro langą. Jeigu ji yra jo
žm ona, kaip tvirtina, tai kodėl žiūrėdam as į jos k rū tį jis patiria
tokį nusikalstam ą jaudulį? Jeigu ji yra jo kūdikio - jo sūnaus -
m otina, kodėl jam nuo visos tos m otinystės norisi vem ti?
Viešpatie. Ir koks gi jis žm ogus?
Šis ramybės neduodantis klausim as sukėlė galvoje skaus­
m ingą tvinkčiojim ą. Užsim erkęs pam ėgino atsiribo ti nuo
prieštaringų d irg iklių kitoje m ašinos pusėje.
 Šeštas shyrius

J i s apsim etė snaudžiąs net tada, kai jie vėl įvažiavo į kelią.
Kendalė vairavo tylėdam a, nė nesiteikdam a pranešti, kada
vėl sustos. K o l ji pylė degalų, jis nuėjo į tualetą. Č ia kabėjo
veidrodis: kaip jis ir nujautė, jo veidas panėšėjo į H elovino

kaukę. Nusprendė nusiskusti, bet paskui apsigalvojo. Ne ka­

žin kas pasikeistų. Be to, nenorėjo ilgai p a lik ti Kendalės vie­
nos, kad nepaspruktų.
G rįždam as iš tualeto pam atė, kad Kendalę erzina trys pa­
augliai. Apspitę ją prie prekių autom ato, neleido praeiti. J i
abiejose rankose nešėsi užkandžių ir gėrim ų.
- Tai visai nejuokinga, vaikinai, - suirzusi tarė m ėginda­
m a apeiti patį aukščiausią.
- O aš m anau, kad juokinga, - atsakė šis. - D žo, o tau juo­
kinga?

- T ik ra i juokinga, - kvailai šypsodam asis pritarė Džo.

- M es tik stengiam ės b ū ti draugiški, - pridūrė trečias.

- Nagi, kuo tu vardu, blondine?

- J u k tu ne vietinė, gražuole?
- Ne, - šaltai atkirto Kendalė. - Ir sprendžiant iš to, ką
m atau, reikia džiaugtis, kad ne vietinė. O dabar arba pralei­
džiate mane, arba...
- A rba kas? - tyčiojosi prikišęs veidą Džo.
- A rba kaipm at gausi į kaulus.
66 * SdUldllIMR

V isi ketu ri atsigręžė - iš visų labiausiai nustebo Kendalė.

Nepaisydam a vaikėzų m aldaujam ai paprašė:
- T ik nieko nedaryk. Prašau. Pati su jais susitvarkysiu.

- K urgi ne, - nusišaipė vienas iš berniokų. - Pati su m u­

m is susitvarkys. - Jis čiupo sau už tarpkojo. - K ertu lažybų,

ji labai karšta.
D žo ir dar vienas vaikinas nusprendė, kad draugo užuom i­

na ypač sąm ojinga, todėl pratrūko žvengti.

- Tu vos an t kojų pastovi, - suprunkštė vienas, rodyda­

mas į jį.
- Jo. A r tai ji tave taip patvarkė?

- Tu k e tin i m us m ušti? Labai tuo abejoju.

- K uria koja spirsi m um s į kaulus, luošy? - erzino D žo.
Vaikėzų juokas labai greitai n u tilo , kai užsim ojęs dešiniu
ram entu jis trenkė D žo per blauzdas. V aikin u i sulinko keliai
ir baubdam as iš skausmo jis susm uko ant žemės. K iti du iš­

blyško.
- D u o kit jai kelią, - ram iai paliepė Džonas.
Vaikėzai pasitraukė nuo Kendalės. D žo cypdam as ir susi­
griebęs už blauzdų vis dar raičiojosi an t žemės. Kendalė apė­
jo jį ir greitu žingsniu patraukė p rie autom obilio.
- Patariu jum s, vaikinai, pram okti gero elgesio taisyklių, -

lipdam as į m ašiną tarė jis.

Kendalė greitai išvairavo iš degalinės. Dabar jis jautėsi ge­
riau - žinojo, kad nėra visai bevertis. Tačiau jį apstulbino jos

žodinė ataka:
- Nuostabu. Tiesiog nuostabu. Labai tau dėkoju. M a n šito

labiausiai ir reikėjo - riteris su ram entais išgelbsti m ane nuo

nekalto flirto . Galėjau pati susitvarkyti. Bet ne, tau reikėjo

įsik išti taip, kad jie nepam irštų šio susitikim o!

- Tu pyksti?
- Taip, pykstu. Kam kišaisi? Reikėjo savų reikalų žiūrėt!
- Kai prie m ano žm onos priekabiauja trys vyrai, tai ir yra
mano reikalas. A r ne?
 ll«Wij« • 67

Jos įtūžis ir karingum as atlėgo. Jau atrodė sutrikusi ir su­

irzusi, kam prarado savitvardą.

- Nenorėjai scenos, tiesa? Nes stengiesi, kad m ūsų niekas

neįsidėm ėtų, jei vėliau kas nors klausinės. Spėju, jų neišm es-
damas visai gerai pasielgiau. - Jis kilstelėjo anksčiau vilkė­

tus operacinės skudurus. - Jie paliktų pėdsakus.

A n t šio m asalo Kendalė neužkibo. Toliau žiūrėjo į kelią,

tik atsidususi atm etė plaukus.

- Atsiprašau. A čiū, kad atskubėjai m an į pagalbą. A r dra­

b u žiai gerai tinka?

- Taip, - atsakė nužvelgęs savo naujuosius šortus ir m arš­

kinėlius. Regis, ji tikrai žin o jo dydžius.

Jie važiavo siauru valstijos greitkeliu per tankius m iškus.

K elionė per užlietus laukus ir tiltu s, po kuriais sūkuriavo pa-
tvinusios upės, jam p rim in ė avariją.
Am nezija buvo didžiausias Kendalės turtas, nes laikė jį
tamsoje. Jos žodžiai buvo vienintelis inform acijos šaltinis.
J i galėjo jam bet ko prikalbėti, o jis teturėjo vienintelę išei­
tį - tik ė ti ja, nes negalėjo paprieštarauti. Nebuvo kaip išsi­
aiškin ti, kaip yra iš tikrųjų.

- Pam iršai n u p irk ti m an laikraštį, - p rim in ė jis. - A r ne­

apsižiūrėjai?
- Ne, jokio laikraščio nebuvo. Apžiūrėjau kelis stovus. V is i

parduoti.
G al nors kartą ji sako tiesą, pam anė jis. Ir degalinėje la i­
kraščių stovai buvo tušti. J is patikrino. G al kokia antraštė ar
žinutė įskeltų jam atm inties kibirkštėlę.
K ita vertus, Džonas baim inosi, kad laikraštyje perskaitys
apie ko k į baisų nusikaltėlį, o paskui paaiškės, kad tai jis. A r
prieš avariją jis buvo įsitraukęs į nusikalstam ą veiklą?
Nuojauta jam kuždėjo, kad jo autoritetas susvyravo. Bet
koks autoritetas? Profesinis? Šeim inis? To negalėjo būti, nes
68 * Š a t u lit iR

jis nė sekundę netikėjo, kad juodu - susituokusi pora. Jis ž i­

notų - kažkaip tikrai žinotų, - jeigu būtų m ylėjęsis su ja.

Joks vyras nepajėgtų pam iršti šių krūtų - dailių, seksua­

lių , nors ji ir m aitino. Pro jo akis nepraslydo ir užpakaliukas,

įspūdingos akys ir niekaip jos valiai nepaklūstantys plaukai.

Nors Kendalės grožis nebuvo klasikinis, dar ligoninės lo ­

voje Džonas pastebėjo, kokios geidulingos jos lūpos. Putlios,

provokuojančios - nepagailėtum nė tūkstančio dolerių, kad

galėtum su ja praleisti naktį.

Paskui jis m atė, kaip ji nuo pirštų galiukų nulaižo svies­
tuotus tru p in iu s. Tai dar kartą p a tvirtin o jo diagnozę. Jis
dar ne tiek pasiligojęs.

Jo reakcija buvo vyriška - sąlyginiai refleksai. Į to kį d ir­

g iklį bet kuris heteroseksualus vyras būtų sureagavęs taip.
Todėl būtų galėjęs iš bet ko la žin tis - tokius pojūčius sukėlė
svetim a, nepažįstam a m oteris.
Nusikam avęs nuo tokių m inčių, jis įjungė radiją - tikėjosi
išgirsti kokių naujienų.
- Radijas neveikia, - pranešė Kendalė.
- Tau paranku, - įgėlė jis. - K iek dar važiuosim ? Ir kur, vel­

n iai rautų, mes traukiam e? T ik nedrįsk sakyti, kad į Tenesį.

J i ir nesakė. Todėl tik pratarė:
- Į senelės nam us.

- Senelės nam us, - kandžiai pakartojo jis.

- V isiškai teisingai.

- Tavo ar m ano senelės? A r aš tu riu senelę?

M in tyse jis jau m atė stereotipą - ž ili plaukai susukti į
tvarkingą kuodą, švelni šypsena, pastabos, kad užsisegtum
švarką, net kai lauke dvidešim t ketu ri laipsniai šilum os, le­
vandų m uilo ir prieskonių kvapas. Jis nusitvėrė tokio vaiz­
dinio, bet vis dėlto niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad tokia
senelė jį kada nors lepino. A r bet kas kitas.
- M ano senelės, - atsakė ji.
- A r pranešei jai, kad atvažiuojam ?
 liiM U ji * 69

- Jos ten nebus. - Kendalės balsas prikim o. - Senelė prieš

keturis m ėnesius mirė. Kelios savaitės prieš Kevino gim im ą.
Jis susidėjo šią inform aciją galvon.
- Buvai prie jos?
- Ne. Buvau... išvykusi. O laidotuvėse nedalyvavau, nes
artėjo gim dym as.
- A r judvi buvote artim os?
- Daugiau nei artim os. M u d v i siejo ypatingas ryšys. - A k i­
vaizdus jo dom ėjim asis akino ją pasakoti toliau. - M an o tė­
vai žuvo avarijoje, kai m an buvo penkeri. Senelė tapo m ano
globėja. Senelis jau buvo m iręs, taigi likom e dviese. Todėl
m ūsų ryšys buvo nepaprastai tvirtas.
- A r aš ją pažinojau? A r lankiausi jos nam uose?
Kendalė papurtė galvą.
- K iek dar liko?
Atsidususi ji pakraipė galvą.
- Liaukis klausinėjęs. V is tiek greičiau nenuvažiuosim e.
N orėčiau spėti ik i sutem os, be to, laikas slinks greičiau, jei
m iegosi. Tau reikia poilsio.
Jis išgėrė tris aspirino tabletes - vaistai nuslopino galvos
skausm ą ir apram ino m audžiančius raum enis, bet jam vis
tiek atrodė, tarsi būtų išm uštas mėsos plaktuku. Norėdam as
nors valandėlę p a ilsin ti akis, atsilošė.
K ai po kelių valandų pabudo, buvo tam su - jie pasiekė ke­
lionės tikslą.

Nam as stovėjo vynuogienojais ir sausm edžių krūm ais apau­

gusios gatvės gale. Lietus nurim o, todėl privažiavusi nam ą
Kendalė nuleido langą ir g iliai įkvėpė sum išusių kvapų - sal­
daus vasaros arom ato. Ją užplūdo vaikystės prisim in im ai.
Senelės ilgesys kaip žnyplės aštriais galais sugnybo širdį.
Po m edžiais tem o. Iš lapų šešėlių į ją skrido švytintys va­
baliukai. J i m ažne girdėjo senelės balsą, kviečiantį apžiūrėti
šios jonvabalių galaktikos.
7° * Stitfu lima

Tai būta karkasinio nam o su kom pozito stogu, užeinančiu

ant plačios verandos. Nam ą gal reikėjo padažyti, padirbėti

kiem e, bet šiaip nuo paskutinio jos apsilankym o beveik nie­

kas nepasikeitė.

T ik senelės nebėra ir jau niekada nebebus.

Stabdant po ratais sugirgždėjo žvyras. Džonas pabudo,

nusižiovavo, pasirąžė ir žvelgdam as į prieblandą m ėgino su­
siorientuoti.

A tid a riu si dureles Kendalė išlipo, Keviną kol kas paliko

m iegantį kėdutėje. Užbėgusi priekiniais laiptais pasistiebė ir
pasiekė raktą - jis visada buvo laikom as virš staktos.
Suradusi įkišo jį į spyną. D urys prasivėrė. Tikėdam asi ge­
riausio ištiesė ranką prie jungiklio. K ai šviesa nušvito, Ken­
dalė su palengvėjim u atsikvėpė - Rikė Sju apm okėdavo sąs­
kaitas už kom unalines paslaugas.
J i greitai perlėkė per kam barius. Baldai uždengti užtiesa­
lais, justi pelėsio kvapas - dėl to, kad niekas negyvena. Bet
netrukus ji čia gyvens - bent jau ko l juodu su Kevinu bus čia.
J i grįžo svetainę. Jis atsekė jai paskos ir parim ęs ant ra­
m entų žvalgėsi po nepažįstam ą aplinką.

- Patinka?
Jis atsainiai truktelėjo pečiais.
- Žinau, dabar atrodo nekaip, bet aš viską sutvarkysiu.
Šis sakinys sukėlė tokius gyvus prisim inim us, kad ji net
suglum o.
Beveik žodis į žodį jis p rim in ė tą pažadą, ku rį ji ištarė savo
vestuvių dieną.
 Septintas shurius

d ie ta s pravėrė laukujės duris.

- Kokios nuostabios vestuvės! M a n net veido raum enys
įskaudo - tiek daug šypsojausi. - Pajutęs, kad Kendalė nese­
ka iš paskos, jis klausiam ai pažvelgė. - Kas?
- V a d in k m ane rom antiška kvaiša, bet visada svajojau,
kad per slenkstį jaunikis pem eš m ane ant rankų.
- Tu ir esi rom antiška kvaiša. - Jis šypsodam asis pakėlė
ją. - Bet tai vienas iš daugelio dalykų, dėl k u rių tave m yliu.
M etas įnešė ją vidun. Kendalė ranka apsivijo jam kaklą ir
įsisiurbė į lūpas - ilgas, svarbus bučinys. T o kį ji prisim in s
visą gyvenim ą - pirm as bučinys jų pirm uosiuose nam uose.
Vestuvių proga Gibas padovanojo jiem s nam ą - apstaty­
tą baldais, neįkeistą hipotekoje, visiškai išpirktą. Kendalę
toks dosnum as pribloškė, bet kaip paprastai Gibas jos pa­
dėkos nepriėm ė. Jis ujo rangovą, kad šis spėtų nam ą įren gti
ik i vestuvių, ir nesiklausė jokių pasiaiškinim ų. Vos prieš tris
dienas namas buvo baigtas ir paruoštas įsikelti.
M etas pastatė ją plačiam e vestibiulyje.
- G al neprieštarausi, jei šito atsikratysim e? - paklausė ro­
dydamas į nuom etą.
- V isiškai neprieštarausiu.
Jos padedamas M etas nusegė nuom etą ir savininkiškai -
ji m ėgavosi tuo jausm u - vėl ėmė ją bučiuoti. K a i galiausiai
paleido, iš laim ės ji buvo apsvaigusi ir be kvapo.
72 * Šulu lita i

Plačiai išskėtusi rankas Kendalė apsisuko ap lin k gerdam a

į save naujųjų nam ų grožį - nuo virš galvos švytinčio dan­
gaus ik i m edinių grindų tekstūros.
Tai buvo aplinką tausojantis karkasinis namas, suprojek­
tuotas taip, kad kaim iška jo išorė derėtų prie M ėlynojo kal­
nagūbrio fono. Šiuolaikiškas interjeras buvo šiltas ir jaukus.
Erdvūs ir šviesūs kam bariai. Jie vis dar kvepėjo šviežia me­
diena ir naujais dažais.
Ši akim irka Kendalei buvo ypač svarbi. J i tikėjo, kad visą
lik u sį gyvenim ą šis namas bus jos nam ai. Juodu su M e tu čia
augins vaikus. Šis namas su jais gyvens ir sens - jos jauni tė­
vai šios paprastos teisės neteko. Kendalė troško, kad jos laim ė
būtų tokia didelė, jog jos pakaktų ir jų netekčiai padengti.
J i apglėbė save.
- M y liu šį nam ą.
Nusim etęs sm okingą M etas stovėjo susikišęs rankas į k i­
šenes ir apžiūrinėjo interjerą. Baldai vis dar buvo su gam y­
klos etiketėm is. Kam bariuose trū ko sm ulkm enų.
- Šiek tiek tuštoka, ar ne?
- Tai dar ne nam ai, - pritarė Kendalė. - M es uždėsim e
savo antspaudą, padarysim e kai ką daugiau nei nam ą. Žinau,
dabar atrodo nekaip, bet aš viską sutvarkysiu. Nekantrauju,
kada galėsiu pradėti.
Savo pačios žodžių sujaudinta, ji sudėjo rankas M e tu i ant
sm okingo m arškinių klosčių ir palinko prie jo.
- A k, M etai, m yliu gyvenim ą šiam e name.
Jo rankos apsivijo jos liem enį.
- Aš irgi čia pusėtinai jaučiuosi, - paerzino jis. Tada greitai
ir stipriai ją pabučiavo. - M irštu iš bado. Tėtis sakė, kad šal­
dytuve turėtų b ū ti m aisto.
Paleidęs ją iš glėbio M etas nuėjo į virtuvę. Kendalė p risiv i­
jo jį, jau trau kian tį šam pano bu telį iš didelio šaldytuvo.
-A tk im š iu ir įpilsiu. O tu perskaityk dovanų kortelę.
Viešpatie, kai tėtis sakė, kad bus m aisto, jis nejuokavo. N et
prekybos centre tiek nerastum .
 lilKįjtlj* • 73

Jis num etė kortelę an t virtuvės stalo. Paėm usi ją Kendalė

garsiai perskaitė: „D idžiuojuosi jum is abiem . Su m eile, tėtis.
P. S. Taurės šaldiklyje.“

M etas nusijuokė.

- J is viskuo pasirūpina, tiesa?

- Jeigu norėtum e m edaus m ėnesį praleisti M arse, m anau,

jis pasistengtų tai suorganizuoti.

Nustojęs galynėtis su kam ščiu M etas pažvelgė į ją liū dn ai

šypsodam asis.
- Apgailestauju dėl to, Kendale. Netinkam as laikas.
- Suprantu, - švelniai atsakė ji.
Neseniai visai n etikėtai m irė vyriausiasis M eto redakto­

rius. Pono Gregorio m irtis M eto gyvenim e - tiek profesinia­

me, tiek asm eniniam e - atvėrė tuštum ą. K o l kas jis nerado

tinkam o kandidato į pono Gregorio vietą. O ko l nerado, ne­
galėjo p alikti savo laikraščio net medaus m ėnesio proga. Su­
prantam a, Kendalė jį atjautė.
J i negalėjo skųstis dėl atidėto m edaus m ėnesio, nes mėga­
vosi tokia prabanga. Jos vyras toks, apie kokį ji visada svajo­
jo. U ošvis kone nuodėm ingai dosnus, ir ne vien m aterialinių

gėrybių. Gibas sveikino ją atėjus į jų šeim ą visai be jokių išly­

gų, be apmaudo. Ilgus m etus M etas priklausė tik jam. Dabar
jis turėjo juo dalintis, ir dalinosi su m alonum u.
G urkšnodam i šam paną ir tepdam i sum uštinius su kum ­

p iu juodu kalbėjosi apie iškilm es ir pobūvį. M eto apetitas

buvo žvėriškas, o Kendalė iš susijaudinim o dar negalėjo nė

kąsnio n u ryti.
Gnaibydam a sum uštinio duonos plutelę ir žiūrėdam a pro

langą ji pratarė:
- N orėčiau a p so d in ti tik pusę sklypo, o k itą pusę p a lik ti,
ko k ia yra - laukinę. M edžiu ose norėčiau p a ka b in ti paukš­
čių lesyklėlių. N etru ku s čia įsiku rs voverės. T ik iu o si, ir
m eškėnai.
- Jie viską jaukia.
74 • Saitfid limn

- M ū sų m eškėnai nejauks. Jie bus tvarkingi, nes bus regu­

lia ria i šeriam i, todėl jiem s nereikės ieškoti pašaro. Ir elniai, -
toliau kalbėjo Kendalė, sunkus jo atodūsis entuziazm o neiš­
sklaidė. - G al mes prisipratinsim e elnius prie pat nam ų.
- Kendale, jeigu kiem e laikysim e elnius, m ūsų draugai at­
eis jų nušauti pačią pirm ą m edžioklės sezono dieną.
- A k, nekalbėk taip! Ir nė nesvajok, kad ant kurios nors
sienos kabinsi iškam šų galvas.
- N esuprantu tavo nem eilės m edžioklei. Tai sportas, ku rį
m udu su tėčiu labai mėgstame. Ir ne mes vieni.
- N a, nesuprantu, koks m alonum as žu d yti nekaltus gy­
vūnus.
- Švelniasielė.
- G albūt. - J i ilgesingai nusišypsojo. - V ieną vasarą m udvi
su senele išgelbėjom e elniuką. Radom e jį m ūsų mėgstamoje
vietoje prie vandens krioklio. N a, tiesą sakant, ten vanduo
tik srovena, bet tada buvau labai m aža, todėl krioklys m an
atrodė kuo tikriausias. Be to, ten stovi seniai pam iršta p ilie­
tin io karo laikų patranka. Žaisdavau ant to seno surūdijusio
pabūklo, kai tik iškylaudavom e toje vietoje, o taip daryda­
vom e bent kartą per savaitę. Taigi m iške aptikom e elniuką.
Jam buvo sulaužyta koja. M u d v i nunešėm e jį į m ašiną ir par­
sivežėme nam o. N am ie sutvarstėm e jam koją ir slaugėme,
ko l pasveikęs galėjo g rįžti į m išką.
- O kitą m edžioklės sezoną jis tapo p u ikiu trofėjum i.
- M etai!
- Atsiprašau. - Pasilenkęs per stalą paglostė jai skruos­
tą. - Kaip galėčiau tavęs atsiprašyti?
Kendalė apglėbė jo plaštaką ir pabučiavo į delną, o paskui
dantim is švelniai sukando nykštį.
- Veskis m ane į lovą, - gundom ai sušnibždėjo.
Lova jau buvo paklota. A n t n aktin ių staliukų ir kom odų
stovėjo vazos su gėlėmis. Be abejonės, G ibo rankų darbas.
Bet Kendalės geismo neužgesino n et žinia, kad uošvis buvo
įsiveržęs į jų m iegam ojo privatum ą.
 liilyltji * 75

N urengdam i vienas kitą jie kvatojosi, grabinėjosi su ke­

liais tuzinais jos suknelės sagučių, vos tverdam i iš nekantru­

mo, kuris tik kaitino, ir dabar Kendalė džiaugėsi, kad tai jų

pirm asis kartas.

Per draugystės ir sužadėtuvių laiką M etas su ja nem iego­

jo. Toks susilaikym as buvo vertas antraštės per visą puslapį.

K iek porų šiais laikais laukė pirm osios vestuvių nakties, kad

pasim ylėtų? Šis paprotys buvo beišnykstantis.

N ei Kendalė, nei M etas nebuvo skaistūs, bet ko l su sitiki­

nėjo, jis išliko džentelm enas, laikėsi garbės kodekso, drau­
džiančio m iegoti su m oterim i, kurią išsirin kai į žm onas,
Kendalė buvo pakylėta aukščiau visų m oterų, su kuriom is jis
anksčiau turėjo reikalų.
Ši senam adiška tradicija ėjo išvien su dvejopais standar­
tais, pagal kuriuos m oteris am žių am žiais buvo priklauso­
ma. Bet tam tikra prasm e Kendalei jo susilaikym as atrodė
m ielas, žavus ir didžiai rom antiškas.
Atsisveikindam a prie savo buto durų seksualiai įsiaudri­
nusi ji daugybę kartų troško, kad jis nusižengtų savo p rin ci­
pam s. N et pati jį drąsindavo. Bet M etas visada atsilaikydavo.
O dabar, kai jo rankos glostė odą, tyrinėjo jos kūno linijas,
Kendalė galvojo: kaip gera, kad juodu sulaukė šios akim ir­

kos, kai vestuviniai apdarai guli prie kojų, o nuogum as jiem s

toks pat naujas kaip vyro ir žm onos padėtis.
- Būsi tokia žm ona, kokios aš ir norėjau, - sum urm ėjo

M etas bučiuodam as jai krū tis. - Žinojau.

- Pažadu - būsiu.

Atsibudusi Kendalė kelias sekundes negalėjo p risim in ti, kodėl

jos tokia pakili nuotaika. K ai pam irkčiojusi apžvelgė aplinką,
patenkinta nusišypsojo. Kone sum urkė iš m alonum o.
Išaušo pirm as rytas po vestuvių nakties, o ji - laim ingiau­
sia m oteris visam e pasaulyje. Jos vyras pasirodė besąs švel­
76 • SdRdid lum

nūs ir dėmesingas m eilužis. Jie m ylėjosi, kol nusikam avę

užm igo.
M etas paprastai keldavosi anksti, nemėgo ilgai m iegoti.
Pro užuolaidas įspindęs saulės spindulėlis rodė, kad seniai
išaušo. N uo m inties, kad praėjusią n aktį išsekino savo vyrą,
Kendalės veidą nušvietė valiūkiška šypsena.
Nenorėdam a jo žad in ti atsargiai apsivertė. Troško nors
kelias akim irkas jam nežinant žiū rėti ir grožėtis. M etas gu­
lėjo ant nugaros: lūpos šiek tiek pravertos, krū tin ė ritm in g ai
kilnojasi. A n tklo d ė užtraukta ik i liem ens.
Intym ūs praėjusios nakties p risim in im a i išbudino jos ais­
trą. Geism as n u viln ijo per kūną, u žkaitin o kraują, užgniau­
žė kvapą, ir apatinėje kūno dalyje Kendalė pajuto tą buką,
m alonų, karčiai saldų m audulį. Praėjusią n aktį M etas su ja
elgėsi kaip su dievinam a nuotaka. Š įryt ji norėjo, kad su ja
būtų elgiam asi kaip su m oterim i.
Kyštelėjusi ranką po antklode Kendalė sušnibždėjo:
- Labas rytas.
Jis suniurnėjo. Jos ranka apėmė suglebusį penį.
- Pasakiau - labas rytas.
Jis nusišypsojo, kažką sum urm ėjo, paskui atplėšė akis.
- Kendalė.
- Na, ačiū, kad prisim eni. A trod a i nustebęs.
- Taip. Paprastai m ane budina žadintuvas.
- G ali išm esti žadintuvą. Teks p rip rasti prie šito.
- Kas rytą?
- Kodėl gi ne? A r pas m us norm uojam a?
J i paglostė vyrą, paskui kram snodam a ėmė leistis nuo
krūtinės prie pilvo.
- Kendale...
N ubloškusi antklodę įsisiurbė tiesiai po bamba.
- Kendale, tėtis.
- Hm m ?
- Tėtis. - Pastūmęs ją M etas išlip o iš lovos ir priėjo prie
lango. - Girdėjau, kaip keliuku važiavo jo pikapas.
 UHltiji • 77

Kendalei dar neišsivadavus iš geidulio m iglos, pasigirdo

beldim as į laukujės duris. M etas čiupo nuo kom odos d žin ­
sus. Įlindęs į juos tarė:

- G eriau kelkis ir renkis.

J i netekusi žado atsisėdo ir akim is nulydėjo iš kam bario

išein an tį vyrą.

- A tein u , tėti! - šūktelėjo iš koridoriaus.

Paskui ji išgirdo, kaip M etas atidarė laukujės duris.

- Labas rytas.

- A r netrukdau jum s?
- Žinom a, netrukdai. Jau ketinau v irti kavos. Užeik.
Jie patraukė į virtuvę. Kendalė pasiklausė balsų, ko l jie

n u tolo ir ji nebesuprato žodžių, tada atsiklaupė ir susirietusi

nuleido galvą ant kelių, taip m ėgindam a n u slop in ti n eviltį ir
nusivylim ą.
K a i tapo aišku, kad M etas nė neketina g rįžti į lovą, ji atsi­

kėlė ir nusiprausė po dušu. Po dešim ties m in u čių nuėjo pas

juos į virtuvę. Gibas keptuvėje vartė kum pį.
- O, štai ir nuotaka ateina! - sudainavo pam atęs ją.
Jis apėjo apie stalą ir jausm ingai ją apkabino. Paskui atsi­

traukęs pažvelgė tiesiai į akis.

- Ju k neprieštarauji, kad ateinu paruošti jum s pusryčių,
tiesa?
A r tai reikėjo suprasti kaip juoką? V e ln ia i griebtų, taip,
ji prieštarauja, jeigu ta ip bus visą m edaus m ėnesį, k u rį ji
n o rė tų le is ti tik su M e tu . Bet G ibas ta ip a tv ira i šypsojosi,
kad K endalė n edrįso išrė žti jam tiesos. Vos šyptelėjusi at­

sakė:
- Žinom a, ne, G ibai.
Išsilaisvinusi iš uošvio glėbio ji nuėjo prie kavos aparato.
Regis, apm audo nuslėpti nepavyko, nes po tokio santūraus
pasisveikinim o stojo nejauki tyla.
- G al ir ne pati geriausia m intis.
Gibas jau ketino n u sirišti prijuostę.
78 • S ilili llIMR

- N ekvailiok, tėti, - paprieštaravo M etas. - Kendalės nu o­

taika rytais ne pati geriausia. J i perspėjo m ane, kad gali b ū ti
irzli. Tiesa, brangioji?
J i atsiprašom ai nusišypsojo.
- T u r iu p rip a žin ti savo trūkum ą, G ibai. T ik pabudusi
būnu irz li kaip žvėris.
- Tikiu o si, ir alkana kaip žvėris. - Jis vėl užsirišo prijuostę
ir grįžo prie keptuvės ant viryklės. - A r tau patinka vafliai?

Pats suplakiau tešlą ir pridėjau vieną slaptą ingredientą.

- K o k į?
Jis pam erkė akį.

- M anau, dabar, kai tapai m ūsų šeimos nare, galiu tau jį

atskleisti. Vanilės, - sušnibždėjo jis. - į tešlą įdėk arbatinį
šaukštelį vanilės. Skonis bus visai kitoks.
- A čiū už patarim ą.

Atsistojęs M etas užleido jai kėdę. R afinuotai pabučiavęs

ranką tarė:
- Ponia Bem vud, prašom sėstis. Leiskite m um s jus aptar­
nauti.

J i atsisėdo ir tik tada ant stalo pastebėjo į dovanų popie­

rių suvyniotas dėžes.
- D ar dovanų? N egali būti. J u k mes jau tiek daug jų ga­

vom e.
- Tėtis jas atvežė.
- Šios dovanos buvo paliktos m ano nam uose. G al išpa-

kuokit, ko l gam inu pusryčius?

Ju od u su M e tu pasidalino dovanas ir pradėjo jas trau kti
iš pakuočių. Jie gavo „W aterford“ saldaininę, porą sidabri­
n ių žvakidžių, lakuotą padėklą. M etas padavė jai paskutinę
dovaną.

- M alonėkite.
- Šią dovaną šįryt atnešė Roskojus Kalovėjus, - paaiškino
jiem s Gibas.
- A k, kaip m iela! - sušuko Kendalė.
 LiuMlijd * 79

Roskojus dirbo teism o rūm ų prižiūrėtoju. Jau trisdešim t

m etų. K a i Kendalė pradėjo d irb ti valstybine gynėja, juodu
susidraugavo. Atplėšusi popierių ji rado įrėm intą paveikslą.

- „Sveikinam e“, - perskaitė atviruką. - J į pasirašė Rosko­

jus ir H enrieta Kalovėjai. - Šypsena dingo, m at ji m ąsliai su­

raukė antakius. - K ai dabar galvoju, neprisim enu, kad būčiau

juos m ačiusi vestuvių puotoje. Įdomu, kodėl jie neatėjo?

- Ju k patariau jų nekviesti, - švelniai prim in ė jai M etas.

- Bet aš pakviečiau, nes norėjau, - savo laikėsi Kendalė. -

Roskojus taip m aloniai su m anim elgiasi. V is ant stalo pa­

lieka šviežią rožę arba šiaip padaro ką nors m iela. Jis taip
džiaugėsi, kai m udu susižadėjom . Jis apie tave, M etai, kalba
labai pagarbiai. Ir apie jus, G ibai.
- Roskojus visai nieko.
G ibas atsisuko nuo viryklės ir patiekė jai lėkštę. V aflis
buvo tobulas - storas, rusvai auksinis, o vid u ry tirp o sviesto

gabaliukas.
U žtat G ib o kom entaras visai sugadino jai apetitą.
- „Visai nieko?“ - pakartojo tikėdam asi, kad jis turėjo gal­

voje visai ne tai, ko ji bijojo.

- Roskojus žinojo, kad juodu su žm ona bus... na, jūsų ves­

tuvėse bus tarsi ne savo rogėse, - paaiškino uošvis.

J i pažvelgė į savo vyrą, šis pritardam as rim ta i linktelėjo.

- Vestuvėse dalyvavo tik baltieji, Kendale.

- Esu tikras, kad Roskojus dėkingas už kvietim ą, nors su­
prato, kad geriau nesirodyti. Jis žin o tikrąją padėtį, nors tu
gal ir nežinai. - Gibas m eiliai spustelėjo jai p e tį ir pridūrė: -

Bet visko išm oksi.

 Rštuntds skyrius

P o ilgų valandų prie vairo Kendalė iš nuovargio nebejuto

kojų. Bet prieš griūdam a m iegoti ji turėjo p a sirū p in ti keliais
dalykais, pirm iausia rasti K evin u i nakčiai lovelę.
Sandėliuke ji aptiko seną vaikišką aptvarėlį, kuris kita­
dos buvo naudojam as kaip guolis - jam e labradore atsivedė
šuniukų. V a lik lia i stovėjo ten, ku r senelė juos visada laikė -
indaujoje. Kendalė šveitė aptvarėlį tol, kol įsitikin o , kad šis
pakankam ai švarus ir Kevinas gali jam e m iegoti.
- A r yra ko valgyti?
Džonas sunkiai rėm ėsi į ram entus - buvo akivaizdu, kad

išsekęs. Vos atvažiavus Kendalė patarė prigu lti, bet jis atsi­
sakė. K aip pėdsekys sekiojo paskui ją po nam us.

- Varai m ane iš proto, - papriekaištavo, kai staigiai pasi­

sukusi vos neatsitrenkė į jį. - Jeigu jau neguli, bent atsisėsk
ku r nors ir liaukis vaikščioti paskui mane iš kam po į kam pą.

- Kad galėtum pasprukti pro užpakalines duris?

J i suirzusi atsiduso.
- N et jeigu ir turėčiau tokių m inčių, nors iš tiesų neturiu,
aš tokia pavargusi, kad nenuvairuočiau daugiau nė m ylios.
Todėl atsipalaiduok, gerai?
Jis neatsipalaidavo, bet ėmė sekioti šiek tiek m ažiau. A t­
sakydama į jo klausim ą Kendalė tarė:
- Pažiūrėsiu, ką rasiu.
 liitgtuj* • 81

Sandėliuke m aisto būta nedaug - skardinė šparaginių p u ­

pelių ir stiklainis persikų.

- Na, ne gurm anų virtuvė, - atsiduso rodydam a į maistą.

- Tiks, - nuram ino jis. - V is geriau negu nieko.

- R yt m aisto nupirksiu. Tada ir šaldytuvas jau bus įšalęs.
Pasidalinę juodu suvalgė net ir trap u au s, kuriuos Kenda-

lė p irko iš autom ato, kai prie jos pradėjo kabinėtis vaikėzai.

D žono įsikišim as šį incidentą tikra i įrėžė atm in tin , o ypač

tam vaikiui, kuris rytoj atsibus baisiai sum uštom is blauzdo­

m is. D ėl to ji labai pyko.

K ita vertus, jo drąsa Kendalę nustebino ir pam alonino.

Regis, polin kis g in ti jam buvo g ilia i įsišaknijęs ir atm inties
netekim as jo nesunaikino. Nors Kendalė smerkė jį, kam
puolė jos gelbėti, paslapčia pripažino, kad nutikim as buvo
gana jaudinantis.
N et išsekęs, sudaužytas Džonas n oriai ją gynė. Kendalę
žavėjo jo valios jėga. Nusprendęs, kad įsibrauta į jo teritoriją,
jis tik ra i pasirodė šauniai.
Kendalė buvo ne iš tų m oterų, kurios leipsta dėl vyriškos

jėgos. Tiesą sakant, ją tai net erzino. Džiūgaudam a, kad ją

išgelbėjo šis vyriškis, ku rio fizin ė jėga žavėjo ne m ažiau už

vidinę, ji gėdijosi.
- N eprisim enu - ar tu gerai gam ini? - paklausė jis n u ­

traukdam as jos neram ias m intis.

- Ne kažin kaip, bet nebadausim .

- Regis, planuoji kuriam laiku i čia pasilikti?

- M anyčiau, turėtum e čia pagyventi, ko l tau grįš atm intis.

Č ia ram u ir gera - p u ik i vieta sveikti.

- O m ano darbas?
J i atsistojo ir greitai n u rin ko nešvarius indus. Kelis nune­
šė į kriauklę, bet kai grįžo, jis apstulbino ją staigiai užkišda-
mas ranką jai už džinsų juosm ens ir ten palikdam as. K ru m ­
p liai įsirėm ė jai į pilvą, ir tai nebuvo taip jau nem alonu.
- Turėjau gerai apm okam ą darbą, ar ne?
82 Sialii Ima

- Žinom a.
- Ką aš veikiau?
- Jeigu pasakysiu, tik im si siusti. Esi iš tokių žm onių, ku­
rie m ano esą nepakeičiam i. N orėsi tuojau pat g rįžti į darbą,
o tai neįm anom a. Patikėk m anim i - tavo darbas palauks, kol
pasveiksi. Pranešiau visiem s, kuriem s reikia žin o ti. D ėl vis­
ko sutarta.
- Kada jiem s pranešei? Telefonas čia neveikia.
Vadinasi, jis jau patikrino. Prieš avariją tikra i nebuvo pro­
to atsilikėlis. Kodėl ji darė prielaidą, kad atm inties neteki­
mas atbukins aštrų jo protą? Stengdam asi neparodyti sum i­
šim o Kendalė atsakė:
- Skam binau, kol dar gulėjai ligoninėje.
- Tai kodėl niekas neatskam bino? Ir neatsiuntė atviruko?
M a n tai atrodo labai keista. Tiesą sakant, neįtikėtina.
- Gydytojas uždraudė tave lan kyti. Jis sakė, kadangi nie­
ko negali p risim in ti, labai nusivilsi, jei tave užpuls visas ne­
pažįstam ųjų pulkas, todėl gera lin k in tys draugai padarys
daugiau žalos nei naudos. Be to, mes ten trum pai buvom e,
todėl laiškai nespėjo ateiti.
Jis žiūrėjo neslėpdam as skepticizm o.
- V iskuo pasirūpinta. Prisiekiu, - pabrėžė ji, - tavo karje­
rai jokio pavojaus nėra.
- Vadinasi, aš ir karjerą dariau, ne tik dirbau?
- G alim a ir taip sakyti.
- D u ok m an kokią užuom iną. Gydytojas? Advokatas? In­
dėnų vadas?
- Prisim eni šį vaikišką eilėraštuką?
Jo kreiva šypsenėlė pranyko.
- Regis, prisim enu, - sum urm ėjo. - K aip galiu atgam inti
vaikystės daineles, o tavęs p risim in ti nepajėgiu?
Jo žvilgsnis nuslydo prie jos krūtinės.
N uo tokio artum o ji susinervino, todėl ištraukė jo ranką iš
už džinsų juosm ens.
- G ird žiu Keviną.
 lliWaj* • ®3

Kitam e kam baryje pasigirdęs kū dikio verksm as buvo lau­

kiam as signalas - jis nutraukė kvotą. Savaime suprantam a,
jam rū pi, bet kuo m ažiau juodu kalbėsis apie jų gyvenim us

prieš avariją, tuo saugesnė ji bus. N et visai nekaltas, atsitik­

tin is žodis gali pažadinti jam atm in tį.

Kvota nutrūko labai nejaukaus intym um o akim irką - tai

Kendalę erzino daugiau, nei ji norėjo p risip ažin ti. Ju k p riva­

lo p riversti jį patikėti, kad ji - jo žm ona, bet p ati ribos per­
žengti negali.

Pam aitinusi išm audė Keviną, o paskui m igdė supamajame

krėsle niūniuodam a lopšines, kurias jai dainuodavo senelė.
D žonas sėdėjo kitoje kam bario pusėje ant sofos, sužalota
koja ilsėjosi an t kojų suolelio. Lem pa ant stalo galo m etė
tam sius šešėlius - antakiai slėpė jo akis, bet Kendalei nė ne­
reikėjo m atyti - ji žinojo, kad žvilgsnis įsm eigtas į ją. Jis kaip
vanagas nenuleido nuo jos akių.
- O kaipgi m ano šeim a? - staiga paklausė jis.
- Tavo m otina m irė prieš daugelį m etų.
Įsisąm oninęs šią inform aciją jis tarė:
- Spėju, negaliu gedėti tos, kurios nė neprisim enu. A r tu ­
riu brolių, seserų?
J i tik papurtė galvą.
- O m ano tėtis? Taip pat miręs?
- Ne. Bet judu dėl kažko nesutarėte.
- D ėl ko?
- D ar prieš avariją nuliūsdavai, kai im davai apie tai kalbė­

ti. K a žin ar dabar vertėtų į tai g ilin tis.

- A r jis žino apie avariją?
- M aniau, nenorėtum , kad jam praneščiau, todėl ir ne­

skam binau.
- M es taip stip riai atitolę? M an o tėvui net nerūpi, gyvas
aš ar m iręs?
- Jam rūpi, gyvas tu ar m iręs, bet tu nenorėtum , kad jis
žin o tų apie avariją. Atsiprašau. T u riu paguldyti Keviną.
®4 • Stud* lim

Kendalė stengėsi, kad jos išėjim as nepanėšėtų į staigų at­

sitraukim ą.
Vaikiškas aptvarėlis stovėjo m ažesniajam e iš dviejų m ie­
gamųjų. Kendalė švelniai paguldė į jį kūdikį. Jis akim irksniu
pritraukė keliukus prie krūtinės ir atkišo užpakaliuką.
- Ir kaip jis gali taip m iegoti?
J i nė nepajuto, kad jis seka iš paskos, kol bem až prie pat
peties neišgirdo jo balso.
- Daugybė kū d ikių taip miega.
- A trodo nepatogu.
- M anau, turėtum b ū ti trijų m ėnesių, kad b ūtų patogu.
- A r tavo nėštum as buvo lengvas?
- Pirm us m ėnesius turėjau šiokių tokių bėdų. Bet paskui
viskas klostėsi gerai.
- K okių bėdų?
- Įprastų. R ytin is pykinim as. Nuovargis. Depresija.
- D ėl ko tau k ilo depresija?
- Na, tai nebuvo tikra depresija. Tiesiog verkšlendavau.
- O kodėl verkšlendavai?
- Liaukis. A š nusikam avusi. A r inkvizicija negalėtų pa­
laukti?
Kendalė norėjo jį apeiti, bet jis kilstelėjęs ram entą užtvėrė
jai kelią.
- Ž in ai, - užsiplieskė ji, - m an jau bloga, aš pavargau, nes
tu nuolatos naudoji tą sum autą ram entą vietoj užkardo.
- Ir m an bloga, ir aš pavargau nuo tavo išsisukinėjim ų.
A tsakyk man: kodėl tau buvo depresija, kodėl verkšlendavai
būdam a nėščia? A r nenorėjai kūdikio?
Ja i nepakako jėgų toliau pykti. Tūžm astis išgaravo, ir ji
išvargusiu balsu paaiškino:
- H orm onų pokyčiai per pirm uosius tris nėštum o mėnesius
daugeliui m oterų sukelia ašaras. Kevino labai labai norėjau.
- O aš?
Jie kelias sekundes žvelgė vienas kitam į akis, o tada ji ra­
m iai patraukė jo ram entą į šalį.
 U l4 | ( iji * 85

- K etin u išsim audyti.

J i išjungė šviesą. Bet vos tik ji užgeso, autom obilio žib in tų

šviesos nuslinko nam o fasadu ir ėmė p lieksti tiesiai į m iega­
m ąjį.
- Dieve!

Kendalė apsisuko ir prisispaudusi prie sienos klupinėda­

m a p risia rtin o prie lango. Širdis stipriai plakė. J i su baim e
stebėjo riedan tį autom obilį. K ai jis tuščiąja eiga pavažiavo

ik i keliuko galo, žib in tų šviesos buvo nutaikytos į nam o fasa­

dą kaip prožektorių šviesos. D ėl rūko ir lietaus autom obilis
įgavo m ilžin išką dydį: jis atrodė didžiulis, grėsm ingas, o jo
variklio gausmas panėšėjo į dundesį.
J i išgirdo artėjantį ram entų kaukšėjim ą.
- N esirodyk jiem s! - p ikta i šūktelėjo ji. - Pasitrauk nuo

lango.
Jis sustingo kaip įbestas. Nė vienas iš jųdviejų nejudėjo.
Kendalė net sulaikė kvėpavim ą, kol atbula iš keliuko išvažia­
vusi m ašina nudūm ė.
- Spėju, kažkas ne ten pasuko.
Atsigręžusi Kendalė pam atė jį stovintį atviram e tarpdury­
je - ryškų siluetą iš koridoriaus sklindančioje šviesoje. Jis at­
rodė didelis ir įspūdingas. K ai ji spūdino pro šalį, jis greitai už­
degė šviesą ir kilstelėjo jos veidą pasiryžęs atidžiai apžiūrėti.
- K okia čia velniava?

- Jokia.
- Jokia? Tu išblyškusi kaip vaiduoklis. Pam ačiusi tą auto­

m o b ilį vos nenualpai. Kas vyksta? Kas mus vejasi? Kas tave

persekioja?
N ukreipusi žvilgsnį ji atsakė:
- Tiesiog nelaukiu lankytojų, štai ir viskas.
- V elniai griebtų! G al ir praradau atm intį, bet nesu silpna­
protis, todėl taip su m an im i nesielk. - Tebelaikydam as jai už
sm akro privertė pakelti akis. - Ju k bėgi gelbėdam a savo gy­
vybę, ar ne? N u o ko bėgi? A r kas n o ri tave nuskriausti? O gal
86 • Sdltfld Inai

tavo kūdikį? - Jis m etė žvilgsnį į aptvarėlį, kuriam e m iegojo

Kevinas. - Mūsų kūdikį?

- K o l mes drauge, niekas m um s nieko bloga nepadarys, -

pasakė ji - ir iš tiesų taip m anė. N ežin ia kaip nujautė, kad

Džonas kautųsi už juos ik i paskutinio kraujo lašo - nors ne­

pasitikėjo ja, nors dėl neaiškių priežasčių bjaurėjosi Kevinu.

D ėl to bus sunku jį palikti.

Kendalė suprato - geriau niekieno pagalbos nelaukti. J i

ir p ati gali susitvarkyti. Jau seniai tvarkėsi. V is dėlto su juo

ji jautėsi saugesnė, nors, tu rin t galvoje jo fizin ę būklę, toks

pojūtis buvo klaidingas. Je i ji leisis užliūliuojam a, tai gali

brangiai kain u oti, gal net gyvybę.

Kendalė atsitraukė.

- Būsiu vonioje. Pašauk, jei Kevinas verktų.

Šįkart jis jos nebelaikė.

Iki kraštų p rileid u si vonią su riestom is kojytėm is - lete­

nom is su nagais - Kendalė pasinėrė į šiltą, ram inam ą van­

denį. K ai po penkiolikos m in u čių grįžo į svetainę, buvo tik

su rankšluosčiu nuo krūtinės ik i pusės šlaunų. Šlapi, atgal

sušukuoti plaukai atidengė rūpestingai nušveistą veidą.

J is stovėjo prie pravirų laukujų durų nugara į ją ir žiūrėjo į

tam są ir nesiliaujantį lietų. Išgirdęs jos basų kojų šlepsėjim ą

atsisuko.

V isa i be reikalo ji pranešė:

- Tuojau atsijungsiu.

K ai ji pasuko į m iegam ąjį, jis paprašė:

- Palauk.

Atšlubavęs per kam barį sustojo nuo jos vos per kelis cen­

tim etrus.

K a i pakėlė ranką jai prie krūtinės, Kendalė krūptelėjo.

Klausiam ai suraukęs antakius ir kiek padvejojęs palietė drė­

gną odą.

- A r skauda?
 lialltaji * 87

Nesupratusi, ko jis klausia, Kendalė pasekė jo žvilgsnį - ir

pam atė bjaurią m ėlynę, k u ri nuo pat kaklo įstriža i k irto jai

krūtinę.

- Saugos diržas, - paaiškino ji. - Ne itin patrauklu, tiesa?

N ors gal ir visai nieko, p alygin ti su tuo, kaip galėjau atrodyti,

jei būčiau jo neužsisegusi.

Jis liū d n ai šyptelėjo.

- Taip. Būtum panaši į mane.

- A trod ai visai neblogai. - Jų žvilgsniai susitiko ir a kim ir­

ką juodu žiūrėjo vienas į kitą. Kendalė n urijo seilę ir tarė: -

Norėjau pasakyti, kad veido tinim as gerokai atlėgo.

J is tik išsiblaškęs linktelėjo, nes jo dėm esį vėl prikaustė

m ėlynė ant krūtinės.

- O ku r ji baigiasi?

Karščio banga n u viln ijo jai per pilvą ir krū tis. J i drovėjo­

si, nors kaip žm ona neturėjo drovėtis. Nenuleisdam a nuo jo

akių pakėlė rankas prie rankšluosčio galų ir lėtai praskleidė.

Taip laikydam a rankšluostį leido jam nevaržom ai grožėtis.

D ar niekada ji nesijautė tokia nuoga, tokia pažeidžiam a.

Jo akys tyrinėjo ne tik m ėlynę, bet kiekvieną jos kūno colį,

kiekvieną lin iją, lin k į. K iek įm anydam a ji kentė jo žvilgsnį,

bet kai pam ėgino rankšluostį susisiausti, jis sulaikė.

- Kas čia?

Džonas palietė ją - jos kūno apačią. Kendalė tik žioptelėjo,

nes jo prisilietim as sukėlė labai audringą kūnišką reakciją. Pil­

ve suvirpėjo, kai jo sm ilius švelniai braukė per ploną rožinį ran­

dą, kuris tikrąja ta žodžio prasme slėpėsi po gaktos plaukais.

Jis perbraukė per visą jo ilg į ir net tada neatitraukė rankos.

- Cezario pjūvio randas, - atsakė ji sulaikiusi kvėpavim ą.

- H m m . O kodėl tu virp i?

- Nes randas vis dar jautrus. Ypač po avarijos.

Iš tiesų saugos diržas paliko dar vieną plačią m ėlynę - nuo

vieno dubens kaulo ik i kito. Jis pirštais perbraukė ir per ją.

88 * Sufi* lim

Kendalė susisiautę rankšluostį ir įsisupo į jį. Džonas iš­

traukė rankas iš po jo. Jos didžiausias noras buvo bėgti nuo

jo kuo toliau, tačiau ji įsakė sau elgtis kaip žm onai.

- V onia g ili, - tarė ji. - įlip ti į ją ir išlip ti viena koja gana

sunku net be gipso. Patarčiau apsiprausti kriauklėje - m i­
trin siu tave kem pine.

Jis akim irką svarstė, pasku i sm arkiai papurtė galvą.

- A čiū. Ir pats susitvarkysiu.

- T ik ra i?

Džonas nužvelgė jos kūną, paskui nusuko akis į šalį.

- Taip. Tikrai. - Ir prakaukšėjęs pro ją uždarė vonios duris.
Kendalė atsirėm ė į durų staktą. Praėjo kelios m inutės,
kol atgavo pusiausvyrą. Bus daug sunkiau, nei ji įsivaizdavo.
Džonas itin nuovokus, o ji - p u ik i melagė. Kendalė taip gerai

m eluodavo, kad pati įtikėdavo savo m elu. Dabar vienintelis

jos išsigelbėjim as atsisuko prieš ją pačią ir v irto spąstais.

Kendalė tu ri nuo D žono pabėgti.

Bet pirm iausia reikia išgyventi šią naktį.
Kendalė m iegam ojo kom odoje susirado lengvus n a kti­
nius, paliktus per paskutinį apsilankym ą. Paklojo jam lovą,
ir kai tik išpureno pagalves, išgirdo prasiveriant vonios du­
ris. Jis lėtai ėjo per koridorių.
M ūvėjo tik šįryt pirktas trum pikes. Plaukai ant krūtinės
buvo drėgni. Jis kvepėjo m uilu, dantų pasta ir burnos ska-

lik liu . Džonas lėtai slinko prie lovos, kiekvienas jo judesys

išdavė nuovargį - taip juda trisdešim čia m etų vyresnis žm o­
gus. O da buvo įgavusi nesveiką pilkšvą atspalvį.
- G u lk ant nugaros, - švelniai pakvietė ji. - Po koja paki­
šiu pagalvę.
Jos padedamas jis įsitaisė ir g iliai atsidusęs iš palengvė­
jim o užm erkė akis. Jis vis dar atrodė sumuštas. Prie m ėly­
n ių ir įdrėskim ų, įdubusių akių ir įkritu sių skruostų Kendalė
buvo beveik pripratusi. Bet dabar jo kančios ženklai buvo to­
kie akivaizdūs, kad ją užplūdo užuojauta.
 UUVtlji • 89

J i išjungė naktinę lem pą, kad nespigintų jam į akis.

- A sp irin o gėrei?
- Kelias tabletes.
- Tikiu osi, padės tau gerai išsim iegoti.
- Išsimiegosiu.
- Ką gi, ik i pasim atym o ryte. Labos nakties.
Jo akys akim irksniu atsim erkė.
- K u r eini?
J i parodė į duris.
- M iegosiu svetainėje ant sofos. G aliu n aktį netyčia įs p irti
tau į koją.
Jis ilgai ir įdėm iai į ją žiūrėjo.
- Na, jeigu nebijai, - išgirdo ji save sakant, - galiu m iegoti
ir su tavim .
Jis be jokių kalbų n u sirito į kitą lovos pusę. Tai kainavo
daug jėgų. Jis kvėpavo paviršutiniškai, greitai, oda buvo šal­
ta ir drėgna - guldam a prisilietė prie jo.
- A r gerai jautiesi? - susirūpinusi paklausė Kendalė.
- Gerai. T ik pavargau.
- Ilsėkis.
Pasilenkusi prie jo pakštelėjo į skruostą - švelniai, nekal­
tai. Šis bučinys ne nuram ino, o greičiau nupurtė lyg trum pa­
sis jungim as.
- Esu tikras, kad gali b učiuotis ir geriau.
Jis šiurkščiai suėmė jai už sprando ir taip laikė, kol bučiavo
į lūpas. Šis bučinys nebuvo nei švelnus, nei nekaltas. Jis ryž­
tingai, seksualiai, valdingai ir savininkiškai m alė liežuviu.
Be to, p u ikiai išm anė, ką daro, nes Kendalės kūnu, nors
ji ir priešinosi, viln ijo m alonūs pojūčiai - ji buvo priblokšta.
Susijaudino ne ji viena. Paliovęs b u čiu oti jis vis dar laikė jos
galvą ir m ėgino įžvelgti jos akių gelmę.
Jo žvilgsnyje Kendalė matė audrą, abejones ir sąmyšį.
- Viešpatie, - tylia i pratarė jis.
Staigiai ją paleido, tarsi būtų per karšta liesti. Užsim erkė
ir kaipm at užm igo. Arba apsim etė miegąs.
9° • S M tM lllll

Kendalė gulėjo šalia jo sustirusi, bijodam a sukrutėti, net

bijodam a kvėpuoti, kad tik nesuardytų kažkokios gležnos

pusiausvyros.
Dieve! Ir į ką ji įsipainiojo? Iš pradžių planas apskelbti jį

savo vyru atrodė protingas ir paprastas. Ligoninėje jis p u i­

kiai tiko. Bet Kendalė nesitikėjo, kad Džonas įsijaus į vedu­

sio vyro vaidm enį, kad jis ir iš jos lauks atitinkam o atsako.

N ors jai reikėtų elgtis kaip žm onai. Jis heteroseksualus vy­

ras, o ji tv irtin a esanti jo žm ona. Pagal aplinkybes, kurias

pati sukūrė, jis elgėsi daug norm aliau nei ji.

Bet ji dar labiau nustėro, kai p rip ažin o sau, kad jo žm onos
vaidm uo anaiptol nėra atstum iantis. Nors D žono veidas ir

kūnas buvo m atęs ir šilto, ir šalto, Kendalė nė kiek neabe­

jojo, kad jam pasirodžius m oterys patalpoje sukrusdavo. Jis
skleidė abejingum ą, kuris traukė kaip magnetas. D ar atrodė
rūstus. N iekada veltui neaušino burnos. įrodym as - šios p o ­
pietės nuotykis su trim is paaugliais. Jo pasitikėjim as savim i
buvo stebinantis ir teisėtas. Buvo m atyti, kad pats nem alo­
num ų jis n eitų ieškoti, bet susidūręs su jais susitvarkytų.
Ir smakras su duobute atrodė labai seksualus. Jis p atik tų
bet kuriai m oteriai. Prieš pranešdam a, kad Džonas jos vyras,
Kendalė visai nepagalvojo, kad juodu tikrai vienas kitam pa­
tiks. Taigi jos strategija atsigręžė prieš ją pačią. J i pati save
įvarė į kam pą, į prieštaringą padėtį - pavojingą kaip m inų
laukas. Vienas neteisingas žingsnis - ir ji pražuvusi.
Ja i kilo pagunda čiu p ti Keviną ir dum ti į m ašiną, ko l padė­
tis dar nepasunkėjo, ko l ji dar neprarado noro bėgti.
Bet kūnas reikalavo poilsio. J i nerado jėgų p a k ilti iš lovos.
Be to, kur ji galėtų keliauti, ku r dar b ūtų taip saugu?
J i dar ilgai neužm igo - gulėjo šalia jo, vis dar skonėdam as!
jo bu čin iu ir bijodam a, kad rytoj jis nubus su grįžusia a tm in ­
tim i, o tada visas jos nerim as bus beprasm is.
 Devintas shyrius

S tiven svilyje nusileidęs sraigtasparnis sukėlė tikrą sąmyšį.

O F T B ženklas ant sraigtasparnio sm alsum ą dar padidino.
M ažoje D žordžijos bendruom enėje jokių įdom ybių nevyko
nuo tų laikų, kai ne itin žinom as gangsteris, slapstydam asis
draugužės kekšyne m iestelio pakrašty, žuvo per susišaudy­
m ą su F T B agentais. Bet šį įvykį prisim inė tik Stivensvilio

senbuviai.
Lipdam as iš m iestelio vidurinės m okyklos teritorijoje
nusileidusio sraigtasparnio, specialusis agentas D žim as Pe-
perdainas nekreipė dėm esio į stovinčius žioplius. Lydim as
pavaldžių agentų, kurie bėgo protekine, kad spėtų paskui jį,
jis perėjo per žaidim ų aikštelę, nužingsniavo šaligatviu ir k i­
tapus gatvės įėjo į ligoninę, ku r paskutinį kartą buvo m atyti

jo ieškom i asmenys.
Ligoninės personalui, jau išsam iai apklaustam k itų agen­
tų, buvo pranešta, kad pas juos skrenda didelis FT B virši­
ninkas. Todėl jie būriavosi laukiam ajam e, į kiurį Peperdainas
įžirgliojo dideliais žingsniais.
Per ilgas varginančias apklausos valandas geriausia jo
kom anda nieko reikšm inga neaptiko. Jie taip ir nerado nė
m enkiausios užuom inos, kas galėjo n u tik ti vyru i, m oteriai ir
kū dikiu i. Jų dingim as buvo tiesiog pro tu nesuvokiam as. V is i
trys tarsi skradžiai žemę prasmego.
92 • SMjld |||«R

D žim as Peperdainas vaiduokliais netikėjo. K aip ir atei­

viais, kurie skraidindavo įkaitus skraidančiom is lėkštėm is.
Bet jis tikėjo blogu žm ogaus išradingum u. Per darbo m etus

jam ne kartą teko tuo įsitik in ti.

V id u tin io am žiaus vyras, dabar stojęs prieš ligoninės per­

sonalą, fiziškai nebuvo patrauklus. Jau aptukęs per juosm e­

nį, o ir plaukai retėjo nerim ą keliančiu greičiu. Bet apie šį

vyrą tvyrojo tokia valdinga aura, kad kiekvienas prieš pasto­

damas jam kebą gerai pagalvodavo.

M edicinos personalas tapo jo kone niekinam o, bet kar­

tu ir tiriam o žvilgsnio objektu. Peperdainas mėgo naudotis

įbauginim o taktika, nors jo p yktis ir susirūpinim as buvo

nuoširdūs. Jis pyks ir rūpinsis tol, ko l sužinos nors apytikrę
tos trijulės buvim o vietą - ju k jie išsisuko ir nuo jo, ir nuo

k itų valstijų teisėsaugos organų.

Bėgliai buvo dingę jau trisd ešim t šešias valandas - Pe-

p erd ain u i tos trisd ešim t šešios valandos buvo b ep roty­

bė, - ko l galiausiai šios atkam pios vietovės šerifo padėjėjas
susiejo nukentėjusiuosius avarijoje su p olicijos ieškom ais
asm enim is.

Iki to skam bučio Peperdainas nė nebuvo girdėjęs apie Std-

vensvilį D žordžijoje, bet šis m iestelis akim irksniu tapo jo
pasaulio centru. Jis pasiuntė patyrusius agentus ir tie vėliau
telefonu pranešė, kad dingusiųjų požym iai sutam pa su ava­
rijoje nukentėjusiųjų požym iais.

Tada buvo mestas pastiprinim as apklausti visų, kurie su

ta trijule turėjo bent ką bendra. K o l kas iš apklausos nebuvo
jokios naudos.
Sudaužytas autom obilis buvo ištrauktas iš upelio už kokių
penkių kilom etrų pasroviui nuo avarijos vietos. P atvirtinta,
kad būta aukų. Peperdainas laukė oficialios koronerio išva­
dos dėl m irties priežasties.
Šiek tiek prasižergęs, tv irta i pastatęs kojas, Peperdainas
žiūrėjo į tylin čių žm onių būrį. P risistatyti jis negaišo laiko.
 liifgtijd * 93

- Kas budėjo tą vakarą, kai jie buvo čia atvežti? - Kelios

rankos pakilo į viršų. Jis p irštu parodė į seselę. - Kas nutiko?
Pasakokit viską iš eilės.

M oteris pateikė jam glaustą, bet aiškią ataskaitą.

- M o te ris su kū d ikiu lik o sveiki. Šiek tiek sukrėsti, bet ne­

sužeisti. Jos vyru i reikėjo skubios pagalbos. - J i linktelėjo į
agentų pusę. - Jau tu zin ą kartų jiem s pasakojom e.

Peperdainas nekreipė dėm esio į jos skundą.

- A r vyras turėjo sąmonę?

-N e .
- A r ką nors kalbėjo? G al m urm ėjo?
-N e .
- A r turėjo ginklą?

Seselė papurtė galvą.

- Jū s tikra, kad neturėjo?
- Turėjau sukarpyti jo drabužius, - tv irta i atsakė ji. - G in ­
klo jis neturėjo.

- O dokum entų?
- Ne. Vėliau m oteris m um s sakė, kad jie lik o nuskendusia-
m e autom obilyje.
- J i, tu rite omenyje...
- Ponia Kendal.

Peperdainas per petį žvilgtelėjo į vieną iš agentų, tas pa­

traukė pečiais tarsi sakydamas: „Ju k taip jum s ir sakiau.“
A kivaizd žiai pasipiktinęs Peperdainas atsisuko į seselę.
- Jos pavardė Bem vud. Kendalė Bem vud. A r ji kada šią
pavardę m inėjo?
- Ne. Į anketas ji įrašė „Džonas ir M erė K endalai“, - atsakė
seselė.
- Taip, m ačiau tas anketas. - Vienas iš agentų ištraukė an­
ketų kopijas ir įkišo jam į ranką. Peperdainas papurtė lapus
būreliui prieš nosį. - J i nepaliko nė vieno tuščio laukelio, bet
visa ši inform acija - grynas pram anas. Vardai, pavardės, te­
lefonų num eriai, socialinio draudim o num eris - viskas n eti­
94 • Sm Ii i Iiiii

kra, viskas pram anyta. A r nė vienam iš jūsų nepasirodė keis­

ta, kad ji tu ri grynųjų, o dokum entų - nė vieno?

Į jį susm igo tylūs besiginančiųjų žvilgsniai.

G aliausiai prašneko kita seselė:

- M a n visai nerūpi, kuo ji vardu, nes ji buvo m aloni. Ir

dora. Galėjo išvažiuoti nesum okėjusi m um s nė cento. N ep ri­

valėjo p a lik ti p in igų palatoje, bet paliko. Ir padėjo ten, kur,

žinojo, jie bus rasti. Ir tokią sum ą, kad padengtų jų gydym o

išlaidas. J i p u ik i m otina, be to, labai nerim avo dėl prarastos

vyro atm inties.

- J i nerim avo dėl visai ko k ito - bijojo, kad jam negrįžtų
atm intis. - Peperdainas pasisuko į gydytoją. - Kada tai gali
n u tikti?
- Bet ku rią akim irką. A rba niekada.
- Puikus atsakym as, - pasipiktinęs sum urm ėjo specialu­
sis agentas. - A r jam po sukrėtim o gresia dar koks pavojus?
- Ne, jeigu jis, kaip patariau, lik s ramus.
- O kaip jo koja?
- Lūžis švarus, be skeveldrų. Po poros m ėnesių visiškai

sugis.
D ėl lengvabūdiško gydytojo p o žiū rio agentui pašoko
kraujospūdis.
- Jū s leid ot laisvai iš čia iše iti žm ogui, kuriam sukrėstos

smegenys ir sulaužytas blauzdikaulis?

- Supratim o neturėjom e, kad ji ketina v id u ry nakties su

juo pasprukti.
- A r tokie n u tikim ai įprasti? A r jūsų ligoniai dažnai sprun­
ka, daktare? A r tai nesukėlė jum s nė m enkiausio įtarim o?
K ai kitą rytą pastebėjote, kad jie pabėgo, kodėl iš karto ne-
pranešėte šerifui?
- Šerifo padėjėjas kelis kartus juos apklausė ir, regis, jų
pasakojim ais liko patenkintas. J u k neskyrė jiem s arešto. Ką
gi jie padarė? Kodėl tiek jūsų agentų šukuoja m iestelį jų ieš­
kodam i?
 UKlIlji * 95

- Tai slapta, - tv irta i n u kirto Peperdainas.

Je i žiniasklaida įkiš savo ilgą nosį į šią bylą, reikalas tikrai
gali kom plikuotis. Peperdainas norėjo šiuos žm ones įbau­
g in ti tiek, kad jie papasakotų visas pikantiškas naujienas,

bet vis dėlto per daug nesuintriguoti, kad jie nesuvoktų sėdį
ant nacionalinio lygio istorijos, už ku rią bet kuris žin ių ka­
nalas kažin ką atiduotų. Iki šiol jam vis dar sekėsi tą dingim o
istoriją la ik yti paslaptyje. Kuo daugiau laiko jis laim ės prieš

paskelbiant istoriją viešai, tuo geriau.

- K aip jie pabėgo iš m iestelio? - paklausė Peperdainas

visų esančiųjų kam baryje.

J is buvo beveik tikras, kad trijulės Stivensvilyje nebėra.
Peperdainas m atė, kaip m iestelis atrodo iš oro, todėl abe­
jojo, ar p o n ia B ernvud - protinga ir išradinga m oteris -
galėtų čia ilgai slėptis su k ū d ik iu ir žm ogum i, praradusiu
a tm in tį. Č ia ne tie k jau daug v ietų pasislėpti. Negana to, jo
agentai po visą m iestelį išp la tin o jų nuotraukas. Prapuolė
kaip į vandenį.
- A r num anote, kaip jie galėjo iš čia pabėgti? G al kuris
nors m atėte p on ią Bernvud vairuojančią autom obilį?
- Buvau jai paskolinusi savąjį, - savo n oru p risipažin o vie­
na seselė. - Bet tik keliom s valandom s. J i važiavo į prekybos
centrą „W al-M art“ p irk ti sau ir kū d ikiu i drabužių.
- A r paskui tikrin o te, kiek nuvažiuota kilom etrų?
- K ilom etrų? - pakartojo ji, tarsi ši m in tis jai b ū tų pasiro­

džiusi nesuvokiam a.
D ar vienas aklagatvis. Policijos duom enys apie pavogtas
transporto priem ones jau p a tik rin ti - per dvejus pastaruo­
sius m etus Stivensvilyje niekam autom obilių nepavogė.
M iestelyje buvo vienintelė vieta, ku r buvo parduodam i nau­
d o ti autom obiliai. Nors aikštelėje rūdijo kelios m ašinos, per
šį pusm etį nė viena nebuvo parduota.
- Č ia nevažinėja autobusai, neskraido lėktuvai. Neplaukia
laivai ir keleiviniai trau kin iai nevažinėja.
96 • s«n<(ilim

Pakeltas Peperdaino balsas v irp in o langų stiklus, bet vis

dėlto nei atsakym o, nei kokio patarim o jis nesulaukė. Pasi­
duodam as atsiduso ir tarė:

- A čiū už sugaištą laiką, žm onės.

Besiartinant prie sraigtasparnio, vienas iš jo vyrų paklausė:

- Pone, kaip jie iš čia pabėgo?

Peperdainas palindo po besisukančiu sraigtu ir p ikta i su­

riko:
- Atm etėm visas galim ybes, todėl spėju, kad jie tiesiog iš­

skleidė sum autus sparnus ir išskrido!

 Dešimtas shyrius

- K okia jo pavardė? Atsiprašau? A r sakote Krukas? Rašo­

ma įprastai?
Įspraudusi telefoną tarp peties ir skruosto, Kendalė užsi­
rašė pavardę į bloknotą.

- Sučiuptas už rankos? Aha. Ir už tai ačiū, - sum urm ėjo ji.

Kažkas pasibeldė į kabineto duris. Pakėlusi akis pamatė
M etą ir pam ojo, kad užeitų.
- Netrukdau? - tik lūpom is paklausė jis.
J i parodė jam grim asą - kam užduodi tokius kvailus klau­

sim us. O į ragelį pasakė:

- K a i susitvarkysiu reikalus kabinete, n u lip siu ir su juo
pasikalbėsiu. O dabar tu riu lankytoją. Sudie.
Padėjusi ragelį Kendalė visais dešim t pirštų perbraukė sau
per plaukus. Paskui palaim ingai nusišypsojusi v yru i tarė:
-A tro d o , esi vienintelis norm alus. Labai to tikiuosi, nes
visi, su kuriais m an šiandien teko bendrauti, buvo nevaldomi.
Sėsdamasis ant stalo kraštelio M etas sukikeno.
- Futbolo sezonas prasidėjo. K itą penktadienį rungtynės
nam uose. Todėl visi šiek tiek išsikraustė iš proto.
- Šiek tiek? Jie visai pakvaišę! Pam išėliai. Bepročiai.
- A r teisingai nujaučiu, kad tuoj bus vardijam i pavyzdžiai?
- Na, tik pažiūrėkim . K oridoriuje tarp dviejų kaim ynų k ilo
rėkim o varžybos. V ien o iš jų vokiečių aviganis pasinaudojo
9^ • SiMia Ilian

kito kiem u vietoj tualeto vos kelios m inutės ik i jo asm eninio

palaikym o kom andos susirinkim o. O kai šokėjų piram idė
nuvirto... N a, vaizdą jau susidarei. Padėtis nem aloni. Jis pa­
teikė ieškinį. O kitas teism o laukiantis įtariam as plėšikas pa­
klausė, ar negalėčiau jo ilgesniam laiku i ištraukti iš kalėjim o,

kad jis spėtų pabūti klasės draugų dešim tm ečio susitikim e.

M etas juokėsi.
- Ju k sakiau.

- Su fu tb o lu nesusijusi tema: su m ūsų gerbiam u apygar­

dos prokuroru kariavom e žodžių mūšyje. G inčijom ės, ar rei­
kėtų įtrau kti į m ano kliento bylą ankstesnį teistum ą dėl už­

puolim o. Pasakiau D abniui, kad jis p rijau d a linčiuotojam s,

o jis išvadino mane m inkštaširde liberale, kom uniste, jankių
šalininke, padėjo ragelį ir daugiau į m ano skam budus neat­

siliepia.
M etas užjaučiam ai klausėsi.
- D abnis žinom as paniurėlis, bet paprastai jo pagieža ilgai
netrunka.
Kendalė su Dabniu G o m u gindjosi nuolatos. Barniai tapo
įprastu reikalu. Kendalei atrodė taip: jeigu jos darbas negadintų
apygardos prokurorui nuotaikos, reikštų, kad ji dirba b log ai
Bet G om as profesinius nesutarim us dažnai laikydavo as­
m eniniu įžeidim u, dėl to Kendalei buvo dukart sunkiau, nes
Prospere jis buvo gerbiam as žm ogus. Pastaruosius ketverius
rinkim us jis n egindjam ai laim ėjo, o prieš tai trejus baigė
triuškinam a pergale. Ponas G o m as buvo labai gerbiam as
bendruom enės lyderis, tvarkos ir įstatym o sim bolis, tiesos,
teisingum o ir am erikietiško gyvenim o būdo šalininkas. To­
dėl bet kuris stojęs su juo į ginčą buvo laikom as blogu vyru ­
ku - ar m oteriškute.
Negana to, jis buvo artim as Bem vudų draugas. Todėl
kalbėdam a apie jį prie M eto su G ib u Kendalė rūpestingai
rinkdavosi žodžius. Štai dėl ko ji nepasakė M etu i, kad laiko
D abnį G o m ą pasipūtusiu, savanaudišku teisės m anipuliato­
 Uilltaji • 99

rium i, kuriam labiau rū p i u žsitik rin ti vietą per rinkim us nei

įg yven din ti teisingum ą.

Drauge su teisėju Fargu, kurio pažiūros, nelaim ė, buvo v i­

siškai tokios pat, prokuroras buvo grėsm ingas priešininkas.

Nenorėdam a pasirodyti aim anuojanti dėl sunkum ų su kal­
tintojais, Kendalė ir šią nuom onę pasilaikė sau.

- A p ib en d rin u - visas pirm adienis buvo toks. - Sunerda-

m a rankas ir padėdam a jas ant stalo krašto ji parodė, kad

dabar skiria vyru i visą dėmesį. - Kuo galėčiau jum s padėti,
pone gražusis laikraščių leidėjau?
- Pirm iausia norėčiau bučinio.
- M anau, tiek galėsiu.
Jie pasibučiavo persilenkę per stalą. A tsitrau ku si ji sučep­
sėjo lūpom is.
- A čiū , m an to reikėjo.
- Prasidėjo sezonas, - pakartojo M etas. - V is i dėl futbolo
įsiaudrina.

- D idelio čia daikto, kad jūs žaidžiat futbolą?

- G al juokauji? Tėčio nuom one, po m edžioklės futbolas
užim a antrą vietą. Jis m okė m ane perduoti kam uolį tuo pat
m etu kaip ir valdyti šautuvą.

Gibas linksm ino Kendalę pasakojim ais apie M eto laim ėji­
m us futbolo aikštėje. K ai jis kalbėdavo, jo akys šviesdavo kaip
naujų atsivertėlių prisikėlim o palapinėse. Kendalė abejojo, ar
Gibas taip pat aistringai pasakotų, jei M etas vidurinėje m o­
kykloje būtų pasirinkęs pū sti fleitą su žygiuojančiu orkestru.
Jos uošvis niekin o visus nevyriškus pom ėgius. D alyvavi­
mas bet kokioje m eninėje veikloje buvo skirtas tik m oterim s
ir iškrypėliam s, o į šią kategoriją pateko v isi vyrai, kuriem s
patinka klasikinė m uzika, baletas ar teatras. K a i kurios ho-
m ofobiškos pastabos buvo tokios absurdiškos, kad Kendalei
norėjosi pratrū kti juokais. Arba n u sipu rtyti.
Kartais ypač konservatyvi jo nuom onė varė ją į n e viltį
taip, kad norėjosi rėkti. Senelė ją auklėjo, kad k iti žm onės
100 * S«a4id litin

ir jų keistybės tu ri b ū ti pakenčiam os ir gerbiamos. Ž m on ių

skirtum ai ne tik įdom ūs, bet ir įkvepiantys.
Liberalūs Elvės H ankok p o lin k ia i buvo ne tokie populiarūs
Šeridane Tenesio valstijoje. V is dėlto senelė į juos atsižvelgė

ir įdiegė juos anūkei. Kendalė spėjo, kad tai ir buvo priežas­

tis, kodėl ji tapo valstybine gynėja - kovotoja už bedalių tei­

ses. Ir dar dėl neteisybių, kurias m atė gerbiam os advokatų

kontoros „B ristol & M athers“ koridoriuose.

- Kas skam bino? - pasidom ėjo M etas. - A r negali apie tai

kalbėti?
- Ne protokolui?

- Žinom a.
- Šiandien popiet buvo pagautas vagiantis vaikinas. T ik

paklausyk. Jo pavardė Krukas.

- Jauniausias? B ilis Džo?
- Pažįsti jį? - nustebusi paklausė ji.
- Pažįstu šeimą. D vyn iai H enris su Liu teriu yra m etais vy­

resni už m ane. Po jų eina visas būrys brolių ir seserų, o pa­

skutinis - B ilis Džo. Jų tėvas m iesto pakrašty turėjo m etalo

laužo supirktuvę. Ž in a i tą surūdijusio m etalo krūvą?
J i linktelėjo - žinojo, apie k u rį akis badantį šiukšlyną jis
kalba.

- Sakai - turėjo. Būtasis laikas.

- Jis prieš porą m etų m irė. Poniai K ru k sunkūs laikai - jai

tenka sukti verslą.

- Kodėl sunkūs?
- Senis Krukas ne visada laukdavo senų m ašinų, kad pa­
p ild ytų savo inventorių. Pirkėjai kartais atpirkdavo iš jo tai,
kas neseniai būdavo iš jų m ašinų pavogta. Buvo kalbam a,
kad senis vertėsi kaip senas nusikaltėlis - siuntinėjo b ern iu ­
kus jam vogti.
- A r ponios K ru k verslas teisėtas?
- Gal, nors labai tuo abejoju. G reičiausiai ji nepralobsta
dėl sum anum o stygiaus, o ne dėl m oralinių dalykų.
 lirtltij* • 101

- H m m . Tai n o ri pasakyti, kad B ills D žo kilęs iš ilgos K ru-

kų dinastijos?
- A k , tu tikra kom ike.
- Ne visai. A čiū , kad papasakojai K ru kų šeim os istoriją,
bet daugiau į šią tem ą tu rbū t negalėtum e g ilin tis nelaužyda­
m i etikos norm ų.
- Suprantu.
Jis nespausdavo jos išpasakoti daugiau, nei ji pati norėda­
vo atskleisti kaip advokatė, sauganti kliento teisę neviešinti
inform acijos apie jį. Kadangi jis leido vietos laikraštį ir kas
dvi savaites rašydavo vedam uosius, jai reikėjo b ū ti ypač at­
sargiai ir neaptarinėti su juo bylų. Ne todėl, kad abejojo jo
dorum u, o kad saugojo savo sąžinę.
- Kas tave pas m ane atvedė? - paklausė Kendalė.
- Užėjau pasakyti, kad šįvakar nam ie nevakarieniausiu.
- A k , M etai!
Jis iškėlė rankas stabdydam as jos priekaištus.
- Apgailestauju. Bet niekaip negaliu nuo to išsisukti.
- Jau antrą kartą vos per keturias dienas. Kas šįkart?
- Leonardas V ilis pakvietė m udu su tėčiu šiąnakt m edžio­
ti m eškėnų. J is įsigijo šunį ir labai pučiasi, n o ri pasirodyti.
Tėtis priėm ė kvietim ą ir m ano vardu.
- Pasakyk, kad šįvakar negali, nes mes jau tu rim planų.
- Bet juk neturim .
- Pasakyk, kad pažadėjai m an lik ti nam ie ir tin g in ia u ti
prie televizoriaus.
- Bet aš nežadėjau.
- Jis to nežino!
- Tačiau aš žinau.
- A k , dėl D ievo meilės! - sušuko ji. - A r niekada nesi ne­
kaltai melavęs?
- Tėvui ne.
- Tada pasakyk jam tiesą. Pasakyk, kad m an PM S, kad siun­
tu kaip ragana dėl vakarų, kuriuos praleidi ne nam ie, kad gra­
sinu tave iškastruoti, jei šiąnakt paliksi mane nam ie vieną.
102 • lu lu liana

Kendalė pakilo laikydam a rankoje laiškų peilį. M etas kva­

todam as atrėm ė žaism ingą sm ūgį, nukreiptą jam į tarpkojį.

- Žinojau, kad nusim insi.

- A š nenusim iniau. Tiesiog sum autai užsiutau.

Jo šypsena pradingo.

- A r b ū tin a taip kalbėti?

Priekaištas tik dar labiau ją įkaitin o.

- Ne, M etai, nebūtina. Bet taip pasakius m an pasidarė

daug geriau. Vos prieš tris m ėnesius m ane vedęs vyras m ie­

liau renkasi le isti vakarus su m edžioklin iu šunim i. M anau,

tai suteikia m an teisę kalbėti vulgariai.

A tsukusi jam nugarą Kendalė patraukė prie knygų len ty­

nos, kurioje gulėjo jos teisės vadovėliai ir Pietų K arolinos bei

federalinių įstatym ų sąvadai. Vestuvių proga Roskojaus pa­

dovanoti nuotraukų rėm eliai stovėjo ant vienos lentynos. J i

įrėm ino juose vestuvių nuotrauką ir laikė biure, kad p riž iū ­

rėtojas m atytų ją kaskart atėjęs čia valyti.

K ai jis pirm ą kartą pam atė, kad jo dovana taip išstatyta,

siaura jo k rū tin ė išsipūtė nuo pasididžiavim o. Jo šypsena

buvo verta tų priekaištų, ku rių ji sulaukė iš M eto su G ibu,

kam nusiuntė jam kvietim ą į vestuves.

- N esu p ran tu , kuo toks svarbus tas naujas m e d žio k li­

n is šuo?

- M a n jis visai nesvarbus, - ka n tria i paaiškino M etas. -

Bet Leonardui jis labai rūpi. Negaliu įžeisti jo jausm ų.

Kendalė atsisuko į jį.

- U žtat gali įžeisti m ano jausm us.

- Taip nesakiau.

- Na, bet taip elgiesi.

- Taip elgiuosi, - sausai atkirto jis, - nes stengiuosi v i­

siems įtik ti. Tiesą sakant, m an jau nusibodo.

M a tyt, ši tem a jam buvo skaudi. J i netyčia atvėrė kelią

diskusijom s, o M etas turėjo daug ką pasakyti.

 llitfltiji • 103

- Nežinau, kas blogiau, Kendale. Įžeistas tavo žvilgsnis,

kai nesielgiu taip, kaip tu n ori, ar draugų patyčios, ku rių su­

laukiu tau nusileidęs.

Šie žodžiai įskaudino.

- Kadangi vedybos nuvylė tavo draugus, gal prieš vestu­

ves reikėjo geriau pagalvoti?

- Norėjau vesti. Norėjau tave vesti. Bet tu ri suprasti, kad...

- K ad p irm iausia priklausai jiem s. Ypač G ib u i.

M etas prisiartinęs suėmė jai už pečių.

- V isiškai teisingai, priklausau. Po m am os m irties likau

vienintelė jo paguoda. K artu pragyvenom e beveik trisde­

šim t m etų. T ik m udu. Dabar, kai išėjau iš nam ų, jis jaučiasi

vienišas.

- Vienišas? - skeptiškai perklausė ji. - Nė nesusim ąsčiusi

galiu išvardin ti bent tu zin ą jo trokštančių ir dėl jo draugijos

besivaržančių m oterų. Jeigu tik jis p riim tų visus kvietim us,

galėtų ištisus m etus vakarieniauti ne nam ie. Jis tu ri tiek

draugų, kad nepajėgtų nė žvilgsniu aprėpti. Kodėl visados

tu ri b ū ti atsakingas už jo linksm inim ą?

- Nes jis m ano tėvas ir aš jį m yliu. O jis m yli m ane. Ir tave

m yli, - pabrėždam as pridūrė M etas. - A r gali pam inėti bent

vieną nem alonų, piktą dalyką, k u rį jis tau pasakė ar padarė?

A r nesinėrė iš kailio, kad įtrau ktų tave į bendrą ratą?

Kendalė nuleidusi akis g ilia i įkvėpė.

- Taip, M etai, nėrėsi. Bet...

Jis prispaudė pirštą jai prie lūpų.

- N esibarkim , Kendale. Negaliu pakęsti, kai pykstam ės.

O ji negalėjo pakęsti, kad jis visada atsikirsdavo į k a ltin i­

m us, o paskui pasistengdavo susitaikyti taip ir nedavęs pro­

gos jai pasiaiškinti. N et teisės studentas žino, kaip svarbu

tinkam ai p a sirin kti argum entus. Pastarajam ji turėjo nusi­

leisti. Ju k jo ketinim as išeiti n esikirto su jokiais konkrečiais

jos planais.
104 • s«adi< Im i

V is dėlto vakarai nem okant socialinės duoklės jai buvo pa­

tys m ieliausi. Prisispraginę dubenį kukurūzų dviese nam ie
žiūrėdavo televizorių. M ylėdavosi. K ai jis leisdavo laiką su

draugais vyrais, ji jausdavosi pašalietė, ypač dėl to, kad nega­

lėdavo ten dalyvauti nei kaip nors su ta veikla sietis.
Bet geriau jau b ū ti vienai, nei vakaroti su jo draugų žm o­

nom is, ko l vyrų nėra nam ie.

Kendalė m ėgino užm egzti draugysčių, bet jai nekaip sekė­

si. Savo karjeros siekiais ji netyčia atstum davo kitas m oteris.

Be to, buvo dar kažkas neapibrėžiam a, kas skyrė ją iš kitų.

N ors dar negalėjo to įvardyti, Kendalė gerai jautė. Tebūnie
ji paranoike, bet jai atrodė, kad v isi žino kažkokią paslaptį,
ku ri nuo jos slepiam a. J i vylėsi, jog svetim um o jausm as kyla
dėl to, kad ji n etu ri tokių g ilių šaknų šioje bendruom enėje

kaip k iti.
Svarbiausia, kad jai taip ir nepavyko tap ti sava. G al dėl to
ji liejo p yktį ant M eto, gal iš m usės darė dram blį, nes jis tu ­
rėjo tiek daug draugų, o ji - nė vieno. O gal gėdijosi, kad jai
vis dar nepavyko įsilie ti į tuos glaudžius visuom enės būre­

lius. A tm etim as kėlė jai pavydą, ji savinosi M etą, ku rį visi

dievino.
Kad ir kaip būtų, ji tapo graudžiu stereotipu - apm audą
dėl vyro gyvenim o už nam ų rib ų liejančia jaunam arte.

- Tikiu o si, tas prakeiktas šuo neužspeis nė vieno m eškė­

no, - suburbėjo Kendalė.

Palaikęs šį sakinį balta kapituliacijos vėliava, M etas pakš­
telėjo jai į nosies galiuką.
- Ilgai nem edžiosim e, bet m anęs nelauk.
- Lauksiu. - Jis dar kartą ją pabučiavo ir patraukė prie
durų. - Būk atsargus su tais ginklais ir panašiais daiktais! -
pavym ui šūktelėjo ji.
- Visada būnu.
D ar ilgai sėdėdama ji m intyse perkratė kiekvieną jų žodį.
M etas išsakė kelias svarbias m in tis. Konkrečiau kalbant,
 linfatij* * 105

Kendalė verčia jį rin k tis - ji arba tėvas, o M etas abu m yli ir

n o ri abiem įtik ti. Tai klaida.

Kendalė negalėjo v a ry ti pleišto tarp savo vyro ir jo tėvo,

to nė nenorėjo. Ja i patiko b ū ti jų padidėjusios šeimos d ali­

m i. Verčiau kuo nors pasidom ėtų ir p risidėtų prie jų, o ne

skųstųsi, kad ji niekur neim am a. Ir M etas b ū tų patenkintas,

ir G ib u i tai patiktų - ju k jis dažnai pabrėžia pageidaująs ją

visiškai p riim ti į jų gyvenim ą.

Radusi išeitį, pasijuto daug geriau. Jeigu dabartinė padė­

tis jai nepatinka, jos užduotis ją pakeisti. Kendalė padarys

viską, kas būtina.

Nes ji nenori paprastos santuokos. Jos tu ri b ū ti geriausia.

B ilis D žo Krukas buvo aukštas išstypęs vaikinas - sunku

buvo įžiū rėti pečių, liem ens ir klubų pločių skirtum ą. Po

drabužiais kyšojo aštrūs kaulai. D ažnai kresčiodam as galvą,

tarsi būtų kam uojam as n ervin io tiko, jis kratė nuo akių švie­

sius sulipusius plaukus.

- Policijos protokole parašyta, kad sulaikom as po m arški­

niais turėjai kom paktinių diskų.

Jis sušnarpštė valydam as sinusus ir nurijo.

- Ruošiausi už juos sum okėti.

- Išėjęs iš parduotuvės?

- Ėjau prie m ašinos pasiim ti pinigų, bet tas subingalvis

prišoko iš už nugaros ir pradėjo m ane kratyti, tarsi būčiau

koks nusikaltėlis.

- K urgi ne. - Kendalės jo nekaltum o aiškinim as visai ne­

paveikė. - A r anksčiau buvai pagautas vagiliaujantis iš par­

duotuvių?
Trikd an tis bespalvių akių žvilgsnis įsm igo į ją. N ors tas

žvilgsnis kėlė šiurpą, Kendalė akių nenuleido. Galiausiai jis

liovėsi spoksojęs ir pakėlė akis į lubas, paskui per petį pa­

1 °6 . Šulu Inai

žvelgė į sargybinį prie durų, rado kelis taškus kam baryje

žvilgsniui sutelkti, tada šaltos akys vėl grįžo prie jos.

-N e .
- N em eluok m an, B ili Džo, - perspėjo ji. - Je i m eluosi,

sužinosiu. Nesvarbu, kokia baisi tiesa, bus geriau, jei ją suži­

nosiu iš tavęs, o ne iš pono G o m o biuro. A r anksčiau buvai

suim tas?

- Suim tas nebuvau.

- A r buvo kokių incidentų?

Jis kvailai išsišiepė - esą nebuvo.

- Prieš porą m etų? „Piggly W iggly“ prekybos centre?

Kendalė sukryžiavo rankas - pasiruošė klausytis.

- Na, aha, m ergužėlė iš kasos pareiškė, kad m ėginau nu ­

gvelbti kom iksų knygą. - Jis abejingai truktelėjo kaulėtus

pečius. - Ta kalė melavo.
- Tu kom iksų knygos neėm ei?
- Žinom a, paėm iau nuo lentynos. Bet nešiausi tik paskai­
ty ti į tualetą, na, kol sėdėsiu tupykloj. Ta kalė pakėlė triu kš­
m ą ir iškvietė vadybininką. Jis liepė m an nešdintis iš par­
duotuvės ir daugiau ten nesirodyti. O m an nusispjaut. Pa­

sku tin į kartą daviau jiem s progą iš manęs u ždirbti, taip jiem s
ir pasakiau.

- Esu tikra, kad sužeidei jiem s širdis.

- Ei, kale, kieno tu pusėje? - suriko jis šoktelėdam as į
priekį. - Ir kodėl vietoj advokato gavau bobą?

Kendalė stryktelėjo taip greitai, kad apvirtusi jos kėdė tarkš­

telėjo ant grindų. Prie durų budintis apsaugininkas suskubo
prie jos, bet Kendalė sustabdė jį pakeldama ranką ir kreste­
lėdama galvą. Jis paisė jos norų ir laikėsi per atstum ą, nors
atrodė pasiruošęs reikalui esant staigiai šokti prie B ilio Džo.
Kendalė spigindam a akim is į įžū lų klientą nuleido balsą
ik i grasinam o.
- Jeigu dar kartą m ane taip pavadinsi, sukišiu tavo iškir­
m ijusius dantis tau į gerklę. A r supratai? Tavim i dėta geriau
 liiw ijd • 1Q7

rinkčiausi m oterį gynėją. Esi toks atstum iantis, tai kodėl

m oteris turėtų sėdėti šalia tavęs teism o salėje ir tave g in ti,
na, nebent ji būtų be šešėlio abejonės įtik in ta , kad esi k a lti­
nam as be pagrindo.

J i davė jam laiko pagalvoti. B ilis D žo pasim uistė kėdėje,

paskui ėmė graužti sm iliaus nagą, ku rio ir taip buvo beveik
nelikę. Nors jis ir pūtėsi, Kendalė jau pastebėjo pirm uosius

nerim o ženklus.
- Gerai jau, gerai, - galiausiai pratarė jis. - T ik nereikia
psichuot. N ieko bloga neturėjau galvoj.
- D ar ir kaip turėjai. - J i ram iai pastatė kėdę ir atsisėdo. -

Pone Krukai, m an visai nerūpi, ką apie m ane asm eniškai

m anai. M a n m okam a už tai, kad tau atstovaučiau. Gerai ar
blogai tą darysiu - tai jau m ano reikalas. Ir visai nesvarbu,
kaip praeis tavo bylos svarstym as - kitą penktadienį vis tiek
gausiu algą. Supratai?
Jis suprato. Atm etęs plaukus p rislo p in tu balsu pratarė:
- N en oriu sėsti į kalėjim ą.
- Tai gerai. Apsvarstykim e m ūsų galim ybes.

- P risiim ti kaltę? N o rit pasakyt, kad jis tu ri p risip ažin ti

tai padaręs? Tu rbū t išsikraustėt iš sum auto protelio, m ote­
riške!
Storžieviškum as, regis, buvo visos K ru kų šeim os bruožas.
K aip ir p u rvin ų šiaudų spalvos plaukai ir akys beveik be jokio
spalvos pigm ento. V yresnieji B ilio D žo b roliai dvyniai buvo

aukšti ir prakaulūs, nors ne tokie liesi kaip jaunėlis. Am žius

kiek aplygino aštrius jų kam pus.
H enris ir Liuteris K ru kai tykojo Kendalės, kai ji ėjo iš teis­
m o rūm ų. Jie taip pat labai triukšm ingai išreiškė nepasiten­
kin im ą, kad jų m ažąjį broliuką gina m oteris. Nekreipdam a
dėm esio į prieštaravim us, Kendalė pranešė jiem s, kokį gyny­
bos būdą siūlo savo klien tu i.
i° 8 . jjDtfu B itu i

- A š iš p roto neišsikrausčiau, - ram iai atsakė ji. - M anau,

Bills D žo turėtų p rip a žin ti kaltę.
- P rip ažin ti kaltę, - su panieka pakartojo H enris. - N a ir
gera jūs advokatė. Ką gi, galit šią bylą pam iršti. M es susira­

sim ką kitą. Advokatą, kuris supranta, ką daro.

- Puiku. D žiaugsiuosi galėdam a perleisti bylą teism o pa­
skirtam arba jūsų pasam dytam gynėjui. M an o darbas - to­
kio pobūdžio bylas baigti kuo greičiau. G ali praeiti kelios

savaitės, kol kitas gynėjas im sis bylos. Kada n orite bylos

sprendim o?
Liuteris su H en riu akim irką m intyse kram tė šią in fo rm a­

ciją. H enris beviltiškai žvilgtelėjo į L iu terį ir tarė:

- M am a m iršta nuo m inties, kad jos m ažylis kalėjim e.

- Išklausykite mane, o tada spręskite, - pasiūlė Kendalė. -

B iliu i D žo vos šešiolika. Jis nepilnam etis. Tai pirm as jo nusi­

žengim as. Incidentą „Piggly W iggly“ prekybos centre galim e

pam iršti. J is nebuvo suim tas, jam nebuvo oficialiai pateikti
kaltinim ai, o jei ir būtų buvę pateikti, į tai būtų neatsižvel­
giam a.
-K ą ?
H enris alkūne kum štelėjo L iu te riu i į šonkaulius.
- U žsičiaupk ir leisk jai kalbėti.
Buvo akivaizdu, kad iš jųdviejų H enris protingesnis, todėl

likusius paaiškinim us Kendalė skyrė jam.

- Je i B ilis D žo stos prieš šeim os bylų teisėją ir prisipažins,
kad priėm ė klaidingą sprendim ą - išėjo iš parduotuvės paė­

męs kom paktinius diskus ir nesum okėjęs, nors tikra i ketino

tai padaryti vėliau, - tikiu , kad jam bus pareikšta pastaba ir
jis bus nuteistas lygtinai.
- Ką tai reiškia?
- Kad jis nesėdės kalėjim e ir nebus išsiųstas į K o lu m b i­
jos PK .
N epilnam ečiai nusikaltėliai keturiasdešim t penkiom s
dienom s įkalin am i pataisos kolonijoje, kur juos atidžiai ste­
 liu*|tij« • 109

b i Nepilnam ečių reikalų departam entas. Pirm ininkaujantis

teisėjas skelbia nuosprendį rem dam asis tuo stebėjim u ir de­
partam ento rekom endacijom is.
- O ką reiškia „nuteistas lyg tin ai“?

- Tai reiškia, kad B ilis D žo negali per nustatytą laikotarpį,

tarkim , per m etus, padaryti dar vienos klaidos. Jis bus ati­
džiai stebimas. Per tą laiką jam b ūtų geriau nesivelti į bėdas.
- O jei įsivels?

- Je i įsivels, tada veltu i gaištam e laiką.

V isa tai virškindam as H enris išsiblaškęs kasėsi pažastį.

- K okia kita išeitis?
- K ita išeitis - tv irtin ti, kad jis nekaltas. Tada jis stos

prieš teism ą, o tas gali s k irti dar griežtesnę bausm ę ar net

PK. M an o nuom one, šiuo atveju teisėjas palankiai įvertin tų
ginam ojo atgailavim ą.
Į ją buvo žvelgiam a bukais žvilgsniais, todėl ji dar kartą
paaiškino:

- M a n atrodo, teisėjas palankiau vertins B ilio D žo p risi­

pažinim ą ir pažadą, kad jis taip nebesielgs. T u riu pasakyti,
kad jūsų b ro liu i patiko m in tis apie prisipažinim ą. Jis m an
prisiekė, kad jei pavyks išvengti bausmės, į bėdas nebesivels.
Štai tiek. Kokia jūsų nuom onė?
D vyn iai pasitraukė tolėliau ir pašnibždom is pasitarė.
- Gerai, - už abu atsakė H enris, kai vėl grįžo prie jos. -
M es sutinkam e. Su tuo, ką jūs pasakėt.
- Puiku. B et n o riu , kad jum s b ū tų aišku - pripažindam as
kaltę B ilis D žo prisip ažin s padaręs nu sikaltim ą. Jis bus
teistas. Be to, nėra garantijos, kad toks p risip ažin im as su­
m in kštin s teisėjui širdį. Tai rizikin g as žingsnis, kuris gali
a tsisu kti prieš m us pačius. V is dėlto, m ano galva, tai sau­
gus lošim as.
Jie sutiko entuziastingai linksėdam i ir sakydam i, kokia
laim inga bus m am a išgirdusi, kad m ažasis B ilis D žo nesės į
kalėjim ą.
110 * tiU ia lim

- Nėra kalbos, kai tik jis ištrūks, ji gerai iškarš d iržu jam
kailį, kad pridarė tiek rūpesčio.
M am a irg i gera, pam anė Kendalė.
- Patarčiau prieš teism ą B iliu i D žo n u p irkti naują kostiu­

mą, - patarė ji. - Ir kokių tu aletin ių reikm enų. - Norėdam a,

kad jie geriau suprastų, paaiškino kitais žodžiais: - N oriu,

kad jis atrodytų taip, tarsi eitų į bažnyčią tuoktis.

- Jeigu jau užsim inėt apie vedybas, - pratarė Liu teris, -

jūs M eto Bem vudo žm ona, ar ne?
- Tiesa.

- Senis M etas pakabino m iesto paną.

- Ne visai, - atsakė Kendalė, kai jie ėjo laukujų d urų lin k . -
Užaugau rytin iam e Tenesyje, dar m ažesniam e m iestelyje už

Prosperą, Šeridane.
- Bet jūs elgiatės kaip m iestietė, - tarė Liuteris. - Ir ren­
giatės, - apibendrino nužvelgęs jos kostium ėlį. - Keista, kad
M etas jus vedė. Visada m aniau, kad...
Brolis vėl kum štelėjo jam alkūne į pilvą.
- Liuteris niekada nelaiko liežu vio už dantų, - atsiprašė
H enris. - M es jau keliausim nam o ir pranešim m am ai geras

naujienas.
Jis stum telėjo bro lį prie sukežusios m ašinos šalia aikšte­
lės aparato.
Pamačiusi, kad jie nuvažiavo, Kendalė atsipūtė. N u o jų jai
norėjosi lįs ti į vonią.
- Išparduodamas tunas, už tris skardines doleris.
A n t teism o rūm ų laip tų sėdintis elgeta buvo įprastas vaiz­
das. Jis garsiai skaitė pasku tin į M eto leidžiam o laikraščio
num erį. Nors jo skruostai ir smakras buvo apžėlęs netvar­
kinga žilstelėjusia barzda, senas jis nebuvo. Tu rbū t ne ką vy­
resnis už M etą.
- Labas vakaras, Bama, - pasisveikino ji šypsodam asi.
- Labas, advokate.
- Kaip laikotės?
 • 111

- Negaliu skųstis.
Roskojus pasakojo jai šio vyro istoriją.

- Išdygo vieną dieną - keli m ėnesiai prieš jum s atvažiuo­

jan t į m iestelį. Vadinasi Bam a - tai Alabam os trum pinys, ž i­

not. A n t teism o rūm ų laip tų jis sėdi kiekvieną dieną - lyja

ar šviečia saulė, karšta ar šalta - ir nuo pradžios ik i pabaigos

skaito laikraštį. Gana draugiškas vyrukas. N iekam netrukdo.

N a, bent jau per daug netrukdo. Kelis kartus buvo m ėginta

jį išvaryti, bet jis kaskart k itą dieną grįždavo. K aip apm audu
taip švaistyti gyvenim ą, tiesa?
Prižiūrėtojas liū d n a i palingavo galvą dėl tų nežinom ų

bėdų, kurios privertė Bam ą gyventi iš išm aldos ir kęsti v i­

suom enės panieką.
Kendalė ištraukė iš rankinės dolerio banknotą ir įkišo į
nešvarių d žin sin ių m arškinių kišenę ant krūtinės.
- N u sip irk to tuno, Bama.
- Širdingai jum s dėkoju, advokate.
- Labos nakties.
- Labanakt.
D iena buvo sunki. Kiekviena m inutė paliko žym ę - kaip
botago k irtį. Kendalė m ėgino kaip žadėjusi lau kti M eto, bet
pasijuto tokia m ieguista, kad vid u rn a ktį pasidavė ir nuėjo
m iegoti viena.
 Vienuolihtds shytius

- Gerbiamasis teisėjau!
- Tylos! - Teisėjas H . V. Fragas pastukseno plaktuku. - Jei
advokatė negali suvaldyti jausm us reiškiančio savo klien to
p rotrū kio ir čia dalyvaujančių jo žiūrovų, laikysiu tai teism o
negerbim u.
- Gerbiam asis teisėjau, leiskite kalbėti! - suriko Kendalė
nuo gynybos stalo, kur tuo pat m etu m ėgino n u ram in ti B ilį
D žo Kruką. Išgirdęs teisėjo sprendim ą jis pradėjo plūstis.
- Jūsų klientas pripažino kaltę, todėl skiriu jam bausm ę -
pataisos koloniją Kolum bijoje. K ą mes dar turim e?
- Gerbiam asis teisėjau, atleiskite m ano k lien tu i jausm ų
protrūkį. Bet esant tokiom s aplinkybėm s tikiu , kad jam n u ­
sižengim ą galim a dovanoti.
Pasilenkęs į p riekį Fargas šyptelėjo, bet jo veidas buvo pa­
giežingas.
- Nejau?
- Taip, gerbiam asis teisėjau.
- Tegu susikiša šiknon tą „gerbiam ąjį“, - nusišaipė B ilis
Džo. - Esi m ėšlo krūva, teisėjau. Ir ji tokia pat. Kaip ir visi
šiam e sum autam e teisme.
Kendalė pirštais taip suspaudė jam liesą ranką, kad jis tik
sucypė.
- Sėskis ir laikyk savo dvokiančią b u m ą užčiauptą. Leisk
m an kalbėti.
 UKltljd • u3

- Kodėl turėčiau leist? - ištraukęs ranką atšovė jis. - Pasa­

kiau, kaip liepei, ir dabar sėsiu į kalėjim ą. V is tiek ten kalėji­
mas. Joks psichas m anęs nevertins!
Jo plaukai, prieš teism o posėdį sutepti geliu ir sušukuoti
atgal, dabar buvo nuslydę žem yn. Jis vis kresčiojo galvą, kad
plaukai nekristų į akis. B ilis D žo rūsčiai žiūrėjo į Kendalę, o
ji rūsčiai žiūrėjo į jį. Pirm as akis nuleido B ilis D žo.
- Šūdas! - J is vėl sudribo į kėdę. - V eln iai griebtų, aš pa­
bėgsiu! Pam atysit, po velniais!
U ž atitvaro kaip įpykę ko vin iai šunys su tru m pu ir n u d ilu ­
siu pavadėliu urzgė H enris su Liuteriu. Ponia K ru k p atyliu ­
kais keikėsi. Kendalė jautėsi kaip sapnuojanti košm arą.
Akies krašteliu ji pastebėjo, kad D abnis G om as prie pro­
kuroro stalo šypsosi. Jis džiūgavo ne tik dėl jos pralaim ėji­
mo, bet ir dėl to, kad ji negali suvaldyti kliento.
Jeigu ši byla tokia nereikšm inga, kodėl G om as nepasiun­
tė vieno iš savo padėjėjų? Jis pats teism e pasirodydavo retai.
Tiesiog pasiųsdavo iš biuro saviškius, paskui didum ą darbo
dienos praleisdavo kavinėje prieš teism o rūm us, gurkšnoda­
mas atšaldytą arbatą, taukšdam as niekus su visais, kas tik
ten pasirodydavo.
Vėl kreipdam asi į teisėją Kendalė juto, kad visų, tarp jų ir
M eto , akys nukreiptos į ją. Jis užsuko jos padrąsinti. G eriau
jau b ū tų neužsukęs.
- Gerbiam asis teisėjau, kvaila to kiu atveju sk irti pataisos
koloniją. Paim tų daiktų vertė nesiekia nė šim to dolerių. K o ­
kiu pagrindu...
- Tokiu pagrindu, ponia, kad jūsų klientas vagis. Jis pats
prisipažino. Jeigu pageidaujate, galiu paprašyti teism o se­
kretorės, kad perskaitytų tą protokolo vietą.
- A čiū , gerbiam asis teisėjau, nėra reikalo. Žinau, kad m ano
klientas prisipažino esąs kaltas. Ponas Krukas pripažįsta pa­
daręs klaidą, bet mes nieku gyvu neteigiam e, kad klaida yra
vagystė, kaip tv irtin a teism as. Ju k tai pirm as m ano klien to
nusižengim as.
1X4 • šuto H m

- Pirm as oficialiai užfiksuotas, - pašiepiam ai atrėžė tei­

sėjas.
- Todėl vienintelis svarstytinas, - atsikirto Kendalė. - A r
turim e d a ryti prielaidą, kad teism as iš anksto nepalankiai
nusiteikė prieš m ano klientą?

Fargo veidas išraudo.

- Jūs apie šį teism ą tu rite n edaryti jokios prielaidos. - Ir

griežtai perspėdam as pakratė plaktuką. - Žaidžiate su ugni­
m i, gynėja. A r jau viskas?

- Ne, ne viskas. N oriu, kad b ūtų įrašyta: m anau, jog šis

sprendim as yra neteisingas ir neteisėtas. Bilis D žo Krukas
parodė, kad dėl savo veiksm ų gailisi, ir kadangi tai pirm as jo
nusikaltim as, lygtinė bausm ė labiau a titiktų p riim tu s nuos­
tatus.

- Ką gi, tada aš stengiuosi p riim tu s nuostatus patobu lin ti.

Jū sų klientas grąžinam as globoti Nepilnam ečių reikalų de­
partam entui. G alu tin is nuosprendis bus paskelbtas rem ian­
tis jo ataskaita. - Jis kaukštelėjo plaktuku. - Byla baigta.
K ai šerifo padėjėjai p risia rtin o prie B ilio D žo u ždėti ant­
rankių, šis ėmė taip priešintis, kad jiem s teko jį ram in ti. Jo
broliam s tik to ir tereikėjo. A b u peršoko per atitvarą.

Kendalė pastojo jiem s kelią, tikėdam asi juos sustabdyti ir

d u o ti šerifo padėjėjams laiko su rakin ti B ilį Džo.

- Prašau, Liu teri, H en ri, juk jūs nepadedat!

Bet jie nesiklausė. Ir neleido Kendalei p ain iotis po kojo­

m is. Tiesiog nustūm ė ją. J i griuvo šlaunim i trenkdam as! į

stalo kraštą. A tsistojusi dar pam atė, kad klykiantis ir besi­
spardantis B ilis D žo tem piam as pro šonines duris. O H enris
su Liu teriu skuba pavym ui.

Staiga pro Kendalę dar kažkas prabėgo. Tai būta M eto.

Pavijęs dvynius dar nepasiekusius durų, čiupo Liu te rį iš n u ­
garos ir trenkė į sieną. H enris m etėsi padėti broliu i, o M etas
atsistojo kovine poza. Jo išraiška buvo tokia šiurpi, kad iš
karto atvėsino H en riu i kraujo troškulį.
 liaHtij* * 1J5

-V a ik in a i, girdėjot teisėjo nuosprendį, - tarė M etas. -

Byla baigta. B ilis D žo vežam as į kalėjim ą.
- Tai ji kalta, - Liu teris m etė į Kendalę žudantį žvilgsnį. -

M es ne su tavim i baramės, M etai. Su tavo žm ona. J i pasodi­

no m ūsų m ažylį b ro lį į kalėjim ą.

- Jū sų m ažylis brolis pats sėdo į kalėjim ą, kai parduotuvė­

je pavogė tuos kom paktinius diskus. Beje, jei dar kada paliesi
m ano žm oną, perrėšiu tau gerklę.

- M etai, būk geras.

Kendalė šlubčiojo jų pusėn.
Šios rietenos pritraukė žioplių. Tarpdurys užsikim šo -

teism o rūm ų tarnautojai sugužėjo iš kabinetų pažiūrėti, dėl

ko kilo sąmyšis. Kendalė visai nenorėjo, kad visa m inia tap­
tų jos negarbės liudytojais. Jeigu pasklis kalbos, kad vyras
atėjo jos gelbėti, tai gali pakenkti jos reputacijai ir u žtrau kti
pavojų jos garbei, o ju k taip vargo, kad ją pelnytų. Skeptikai
turėtų dar vieną argum entą, kad m oteris negali d irb ti tokio
Šimkaus darbo.

Palietusi M e tu i ranką pažvelgė m aldaujam ai.

- Č ia m ano kovos laukas. A š p a ti kausiuosi savo m ūšy­
je. - Kendalė m atė, kad žod žiai jam nepatiko ir jis jau k e ti­
na prieštarauti. - Privalau p ati savim i p a sirū p in ti, M eta i.
Prašau.
M etęs brokam s Krukam s įspėjam ą žvilgsnį M etas atsi­

traukė. Kendalė p risia rtin o prie jų.

- Jeigu prisim enate, perspėjau jus, kad pripažinus kaltę
rizik a išlieka. - J i apgailestaudam a papurtė galvą. - Patikė­
kite, kaip ir jūs esu priblokšta ir nusivylusi.
- Nė velnio tu nenusivylusi.
Kendalė atsisuko išgirdusi naują balsą - m inkštą ir švelnų
it plieninė vilna.
Priešingai nei lieknos jos atžalos, ponia K ru k buvo dide­
lė m oteris. Raum enų jos stam biam e kūne buvo daugiau nei
riebalų. J i vilkėjo beform ę, prastai pasiūtą gėlėtą m edvilninę
n6 * Sdlfli Inai

suknelę, o plačias deform uotas pėdas buvo įsispyrusi į ve­

liūrines kam barines šlepetes. N u o sunkaus gyvenim o kieta
jos veido oda buvo g iliai išvagota raukšlių. N uo p lon ų lūpų į
visas puses sklido įtrū kia i, tarsi jie būtų susidarę prieš kelis

dešim tm ečius.
- M a n labai gaila, ponia K ru k, - tarė Kendalė. - Viskas
pakrypo ne taip, kaip tikėjausi.

- D ėl tavęs m ano vaikas išvežam as.

- T ik laikin ai. Anksčiau B ilis D žo nebuvo įklim pęs į didelę

bėdą. Jie atsiųs rekom endaciją, kad geriausia - lygtinė baus­

mė. N ors teisėjas neprivalo atsižvelgti į rekom endacijas, esu

tikra, kad atsižvelgs.

- Ju k buvai tikra ir dėl viso šito? - n iū ria i drėbė ji. Iš pyk­
čio jos akys prisim erkė. - Tu labai gailėsies, kad su m um is
susidūrei.

Žvilgtelėjusi Kendalei per p etį ji davė ženklą sūnum s. Jie

klu sn iai sustojo jai iš šonų ir netarę nė žodžio visi trys pa­
traukė prie durų. D uodam i jiem s kelią žio p liai prasiskyrė.
Kendalė virpančia širdim i žiūrėjo, kaip jie išeina, ir supra­
to, kad šįryt užgyveno priešų. Tokie žm onės kaip K ru kai re­

tai pam iršta nuoskaudas.

Ir niekada neatleidžia.

Likus dvidešim t m inučių ik i parduotuvės „Bem vudo sporto

prekės“ uždarym o, vidun įslin ko D abnis G om as. Sveikinda­
m asis Gibas tik vos kilstelėjo sm akrą ir toliau lik o prie žvejo,
kuris pirko masalo.
Išmušęs didelio p irkin io čekį, Gibas palydėjo pirkėją prie
durų ir užrakinęs jas lange pakabino ženklą „Uždaryta“. Tada
išjungdam as šviesas perėjo per parduotuvę ir grįžo pas lan ­
kytoją, kuris kam barėlyje už prekystalio jautėsi kaip nam ie.
Prokuroras vartė šaunam ųjų g in klų katalogą, paskui išspjovė
tabaką į trijų galonų kavos skardinę, ku ri tam čia ir stovėjo.
 liHtlllji • 417

- Klientas didelis plepys. Ilgai tau pūtė m iglą, ar ne?

- Buvo verta. N u p irko nem ažai.
Gibas atsisėdo į seną, patogų m inkštą krėslą prieš G o m ą
ir atkim šo d ietin io sodos vandens skardinę.
- Gersi?
- Jau gėriau, ačiū. - G om as atsiraugėjo, vėl nusispjovė,
tada palinko į p riekį ir lėtai patrynė rankas. - G ibai, ar girdė­
jai, kas šiandien po pietų įvyko teism o rūm uose?
- M etas m an skambino, labai susinervinęs. Suprantama, jei­
gu tiesa, kad m ano m arti su visais kovėsi dėl to Krukų vaikio.
Prokuroras žodis į žo d į su visom is sm ulkm enom is pateikė
G ib u i incidento ataskaitą. Iš pažiūros susirūpinęs tarė:
- Suprantu, dabar ji tavo gim inaitė, bet praėjo dar nedaug
laiko. K ita vertus, m udu einam e savo keliu.
V yrai tyla p a tvirtin o ypatingą juos siejantį ryšį. Šis ryšys
buvo tvirtesnis už kraujo saitus ir tvers ilgiau nei pats gyve­
nim as.
- Kas tau guli ant širdies, D abni? Ju k žin ai - gali kalbėti
laisvai.
- Ta m ergina kebą m an nerim ą, - prisipažin o šis.
J i kėlė nerim ą ir G ib u i, tik jis nenorėjo p risip ažin ti pirm a
to neišgirdęs iš G o m o . Tikras vadas žino savo patarim o ir
klausym osi vertę. Jis neatskleidžia savo m inčių, kol nesuži­
no, ką m ano a p lin kin iai.
- Kodėl gi, D abni?
- G ibai, ar tik i, kad ji kada nors taps viena iš m ūsų? Tikrai
viena iš m ūsų? - Jis sukrutėjo krėsle ir pasislinko arčiau sė­
dim osios vietos krašto tarsi apsidrausdam as dėl slaptum o. -
Prosperui reikėjo valstybinio gynėjo, kuris... p rita rtų m ūsų
p ožiū riu i, taip sakant, - dėstė savo m in tis G om as. - V isi m a­
nėme, kad tokia m ažiukė bus silpna žaidėja. Po to n u tikim o
Tenesyje nesitikėjom , kad jai dar pakaks įžūlum o. Jei pam e­
ni, tai svarbiausia priežastis, kodėl ją samdėm .
G om as išspjovė dar vieną gum ulą į kavos skardinę ir atga­
lia ranka nusišluostė b u m ą.
ii8 *S
dlR
UlllHR

- J i kietesnė, nei m anėm , labiau atsidavusi savo įs itik in i­

mams. Daug kruopštesnė, nei vylėm ės. Prieštarauja m um s

daug dažniau, nei m um s norisi. K a i kurie iš m ūsų pradeda

m anyti, kad padarėm e klaidą.

Tvirtas p rin cip ų laikym asis - ši Kendalės savybė nustebi­

no ir G ibą. K aip ir jos užsispyrim as. Jis m anė, kad m ergina

bus daug sukalbam esnė ir ne tokia tiesm uka. Buvo įs itik i­

nęs, kad laiku i bėgant ji pasikeis. T ik užtruks kiek ilgiau, nei

jie tikėjosi. Jis taip ir atsakė G o m u i.

Bet seno draugo abejonės neišsisklaidė.

- J i visai nedera prie k itų m oterų.

- D ar ne, bet derės. Palik ją m udviem su M etu. V ien ą die­

ną ji skundėsi jam , kad jaučiasi palikta. G al išspręsim e pro­

blem ą daugiau ją įtraukdam i?

D abnis G om as neslėpė nuostabos.

- M anai, tai išm intinga?

Gibas kikendam as jį nuram ino.

- Ram iau. A š ne kvailys. J i nebus įtraukta į jokius rim tus

reikalus, kol nebūsim e tik ri, kad visiškai m um s p ritaria.

- T ik ra i tik i, kad kada nors pritars?

- Taip, - nedvejodam as p a tv irtin o Gibas. - J i vis dar m ur­

dosi liberalizm o pamazgose, kuriose išaugo. Jos senelė am ­

žin ai negyvens. K ai m irs, jos įtaka Kendalei susilpnės.

- O jeigu nesusilpnės?

- Susilpnės, - griežtai atkirto Gibas. Paskui p iktą toną u ž­

glaistęs plačia šypsena pridūrė: - D abni, šių pokyčių negali­

m a skubinti. Turim e judėti iš lėto. Negalim e tai m erginai iš

karto suversti visko ant galvos. J i labai mėgsta priešgyniau­

ti. - Ištiestą plaštaką jis sugniaužė į kum štį, o jo akys blau­

siam e kam baryje žibėjo. - Bet tik pagalvok, koks turtas ji

bus, kai taps visiškai m ūsų. Palik m an tuo pasirū p in ti. T ik s­

lia i žinau, kaip su ja susitvarkyti.

Atsistojęs jis privertė stotis ir draugą.

 liriltij* * «9

- Tiesą sakant, jeigu iš čia neišsinešdinsi, aš pavėluosiu. J i

pakvietė m ane vakarienės.

Prie durų vis dar susirūpinęs G om as atsisuko, bet šįkart

dėl kitos priežasties.

- Tikiu o si, G ibai, nesupratai to klaidingai. M es su visais

broliais tavim i pasitikim e. Ir visada pasitikėjom e.

- Tada broliam s nėra ko jaudintis, tiesa?

- Tai buvo labai kilnus poelgis, M etai, bet tu riu b ū ti ne­

priklausom a.

Kendalė ištiesė ranką per valgom ąjį stalą, sugriebė jo plaš­

taką ir tvirta i spustelėjo. Jis neatlyžo ir neatsakė jai šypsena.

- V isų akivaizdoje sum enkinai m ane kaip vyrą.

- A k , liaukis!

- A rg i ne taip? Buvau viešai pažem intas.

A tsisukusi į G ibą, Kendalė gindam asi tarė:

- N ieko panašaus nebuvo.

- A trodo, ten jūs visi surengėte tikrą spektaklį.

- M etas iš viso to padarė tikrą sensaciją.

- Ir D abnio nuom one tai buvo sensacija.

- D abnio? Jū s su juo apie tai kalbėjotės?

Gibas linktelėjo.

- Jis po pietų užsuko į parduotuvę ir papasakojo m an savo

versiją.

- Aišku, pagal jo versiją pasirodžiau kaip piktadarė.

Kendalė suirzusi atm etė plaukus ir pakilo nuo stalo. J i ti­

kėjosi, kad pakvietusi G ib ą vakare drauge valgyti m ėsainių

sum inkštins M e tu i širdį - m at jo išdidum as buvo m irtin a i

įžeistas, nes ji nesileido jo ginam a.

Pasirodo, taip tik sustiprino priešininką. Kendalė atsidūrė

m ažum os pusėje. Nors Gibas nė kiek nepriekaištavo, jo vei­

de ji išskaitė tylų nepritarim ą.

120 • SMililllll

- N ebūtų buvę ko žiūrėti, jeigu M etas nebūtų įsivėlęs į

m uštynes su Krukais. - Kreipdam asi į savo vyrą ji paaiški­
no: - Nesistengiau, kad tu pakliū tu m į nepatogią padėtį. T ik
norėjau išvengti nelaim ės.
M etas vis dar pūtėsi. Tada prabilo Gibas:
- Negaliu pasakyti, kad apsidžiaugiau išgirdęs, jog m ano
sūnus su m arčia susirėm ė su tokiom is baltųjų padugnėm is
kaip Krukai, kad ir dėl kokių priežasčių.
- Jie ne m ano draugai, o Kendalės, - sum urm ėjo M etas.
Kendalė prie indaujos tvardydam asi lėtai suskaičiavo ik i
dešim t, kad pajėgtų prabilti. N usiram inusi tarė:
- Jie m an ne draugai, M etai. B ilis D žo m ano klientas. Pa­
gal Ju n g tin ių Valstijų K onstitu ciją visi, neišskiriant nė B ilio
D žo Kruko, tu ri teisę į teisinę gynybą. Jei neklystu, Prospe­
ras vis dar laikosi Konstitucijos. N et jeigu m ano klien tai ir
nėra m ūsų visuom enės grietinėlė.
- Na, m an tas nepatinka. Kasdien trin iesi alkūnėm is su
visokiais prasčiokais.
- A š dirbu savo darbą!
Gibas ėm ėsi tarpininkauti:
- Kendale, m anau, pagrindinė bėda - lojalum o konfliktas.
T u palaikei Krukus, o ne savo vyrą, ir visi tai matė.
J i prasižiojusi spoksojo į G ibą negalėdam a patikėti, kad jis
kalba rim tai, nors buvo aišku, jog nejuokauja.
- Keliate audrą stiklinėje. Ju d u abu.
- G al tu ir teisi, - m aloniai sutiko Gibas. - N orėčiau už­
k irsti kelią tokiem s nesusipratim am s ateityje. Regis, žinau
kaip. Prašom sėstis.
Jis parodė Kendalei į tuščią kėdę. J i nenoriai atsisėdo.
K aip ir M etas, Gibas neleido jai apgin ti savo pozicijų.
- Jau ku rį laiką m an neduoda ramybės viena m in tis, -
pradėjo a išk in ti Gibas. - Regis, dabar puikus m etas apie ją
prašnekti. Kendale, ar niekada nesvarstei, gal verta u žsiim ti
privačia praktika?
-N e .
 llglltij* • 121

- G al turėtum pasvarstyti?
- N enoriu eiti į dar vieną kontorą, ku r konkurentai kole­
gos taikosi perkąsti vienas kitam gerklę ir didžium a energi­
jos išeikvojam a siekiant gero vardo, o ne įgyvendinant tei­
singum ą.
- O jeigu kontoroje niekas nesitaikys perkąsti gerklės? -
tarė Gibas. - Kas, jeigu nebus jokios konkurencijos? Jeigu
įkurdinsiu tave nuosavam e biure? Apm okėčiau sąskaitas,
kol reikalai įsivažiuotų.
J i to nesitikėjo, tad akim irką iš nuostabos neteko žado.
Kendalė suprato - atsisakyti tu ri labai m aloniai ir diplom a­
tiškai, tad atgavusi žadą tarė:
- Tai be galo dosnus pasiūlym as, G ibai. Dėkoju. Bet nie­
kaip negalėčiau grąžin ti jum s skolos. N iekada neturėčiau pa­
kankam ai klientų, kad užsidirbčiau pragyvenim ui.
- T ik iu tavo galim ybėm is.
- M a n pasitikėjim o nestinga. Stokoju m iestelio gyventojų
pasitikėjim o. Prospero pažiūrų neapibūdinčiau kaip progre­
syvių, o kaip jūs m anot? - pridūrė liū d n ai šypsodam asi. -
N et Krukai nebūtų samdę manęs g in ti B ilio D žo, jei tik būtų
galėję rin ktis. Kas iš ap lin kin ių samdys m ane, moterį, ir p ati­
kės m an savo teisines problem as?
- Tau ir nebūtina turėti gausią klientūrą, - nesutiko Gibas.
Pirm ą kartą per visą vakarą atkuto M etas.
-V is iš k a i teisingai, brangioji. Galėtum e tavo pusėn pa­
k reip ti tam tikrą verslą.
- V isa i to nenoriu, M etai. Būčiau pajuokos objektas - G ibo
m arti, M eto žm ona kasryt puošiasi ir vaidina advokatę. - J i
ryžtingai papurtė galvą. - A čiū, bet ne.
- K ą gi, tavo valia rin ktis, - išleidęs nusivylim o atodūsį
tarė Gibas. - Bet m anau, valstybės tarnyboje tavo talentas
švaistom as veltui.
Jis nė nenum anė, kaip tokia pastaba ją įžeis.
- A k , švaistom as? A š laikausi kitos nuom onės. M atote,
m oterų diskrim inacija ir rungtyniavim o dvasia advokatų
122 • SintfH Hi m

kontoroje „B ristol & M athers“ buvo tik viena iš priežasčių,

kodėl troškau išeiti. Iki šios dienos, be Rikės Sju ir senelės,
niekam to nepasakojau, bet jum s pasakysiu - gal tada supra­
site, kodėl nusprendžiau tap ti valstybine gynėja.
J i atsistojo ir kalbėjo žingsniuodam a po kam barį.
- Ieškodama pagalbos pas m ane į „B ristol & M ath ers“ b iu­
rą atėjo m oteris. J i buvo užsikrėtusi ŽIV. Vyras ją užkrėtė, o
tada paliko su trim is vaikais. Jos sveikata silpo. K ai ji nebe­
galėjo d irb ti ir išlaikyti savęs ir vaikų, valstybė paėmė juos
ir įkurdino globos namuose. Praėjo šeši m ėnesiai, ji labai
troško juos pam atyti, bet jos pakarto tin iai prašym ai būdavo
atm etam i. Iš nevilties ji atėjo į valstybin į biurą su pistole­
tu rankose ir pagrasino - jeigu nepam atys savo vaikų, bus
blogai. J i buvo suim ta. Pistoletas net nebuvo užtaisytas, bet
tai jau techninės sm ulkm enos. M o te ris buvo paleista už už­
statą. N epatenkinta jai paskirtu gynėju atėjo pas m ane. Jos
padėtis m an akim irksniu sužadino užuojautą. Taip, ji įvykdė
nusikaltim ą, bet švelninančios apbnkybės buvo įtikinam os.
M an o nuom one, teisė ir teisingum as šioje byloje stojo vie­
nas prieš kitą. M oteris viso labo troško prieš m irtį paskutinį
kartą pam atyti savo vaikus. Sutikau jai atstovauti.
Kendalė g ilia i įkvėpė gniauždam a pyktį, kuris sukildavo
kaskart prisim enant kvietim ą į partn erių konferencijų salę.
- Juos apėmė siaubas. M o te ris buvo suim ta nusikaltim o
vietoje. K okia viltis, kad bylą laim ėsiu? A r advokatų ko n ­
tora iš tiesų n o ri tu rėti reikalų su AIDS sergančia bgone?
Num anom as atsakymas - garsus „ne“. Negana to, iš tiesų
lem iam as veiksnys buvo p in ig ų stoka. M oteris p in ig ų turėjo
m ažai, o valandinis kontoros atlygis buvo labai didebs. Iš ko
kontora uždirbs, jei m ielai dalys labdarą? Je i tik im sis tokios
bylos, paskhs kalbos ir kolegas teisininkus apguls išm aldos
prašytojai. Ž odžiu , m an buvo bepta atsisakyti bylos.
Je i būčiau turėjusi drąsos, būčiau iš karto išėjusi iš dar­
bo. Bet m an jo reikėjo, o „B ristol & M ath ers“ buvo labiausiai
gerbiam a Seridano advokatų kontora. Todėl dirbau joje, kol
 liautoji • 123

išgirdau apie šią vietą Pietų Karolinoje. Pam aniau, čia galėsiu
tarn au ti teisingum ui nesijaudindam a, kiek pelno uždirbsiu
savo bendrovei. M a n patinka teisė. Laikausi senam adiško
principo, kad teisės in stitu tas buvo sukurtas žm onėm s, o ne

teisininkam s. Beje, m oteris m irė bylai dar nepasiekus teis­

mo. Savo vaikų prieš m irtį ji taip ir nepam atė. Kiekvienas

bylos pralaim ėjim as m an - asm eninis pralaim ėjim as. Tarsi

dar kartą būčiau ją nuvylusi.

Po m inutės tylos Gibas švelniai pratarė:
- Jau d in an ti istorija, Kendale. N eturėtum jaustis pralai­
m ėjusi dėl to, kad teisėjas pasiuntė Bilą D žo į Kolum biją.
- Tokiom is aplinkybėm is būtinybės jį ten siųsti nebuvo.
Bet gynyba jam nepadėjo.
- Na, esu nem okša sporto prekių pardavėjas. N egaliu n u ­
spėti, kaip teisėjas priėm ė tokį sprendim ą, - pasakė Gibas. -
Ju k jis viso labo žm ogus kaip ir mes visi. Suprantam a, kad
esi nusivylusi, bet jo sprendim as anaiptol nėra tavo gebėjim ų
atspindys. Padarei viską, ką galėjai. To visi iš tavęs ir tikisi.
Kendalei reikėjo tai išgirsti. Padrąsinta nusišypsojo.

- A čiū už palaikym ą, G ibai.

- Tėtis tikras stebukladarys, kai reikia ką objektyviai iš­

aiškinti. Jis visada teisus.

Kendalė užėjo M etu i už nugaros ir uždėjo rankas ant pečių.
- M a n reikia draugo. A r mes vis dar draugai?

Jis atlošė galvą.

- O kaip tu m anai?
Pasilenkusi ji pabučiavo jam į kaktą.
- A čiū, kad puolei m anęs gelbėti. Pam ačiau tave pavojingą
ir veržlų - tokio anksčiau nepažinojau. Atsiprašau, jei sukė­
liau įspūdį, kad nesu dėkinga už tavo herojišką mostą.
- Tau atleista. - Ju o d u pasibučiavo. M etas lik o sėdėti su­
kryžiavęs rankas ant krūtinės. - Tėti, ar neturėtum e jai pra­
nešti, kokia staigm ena jos laukia šį savaitgalį?
- Staigm ena? - J i n o ria i griebėsi šios m inties.
124 • solr« iim

Diena buvo siaubinga. Rytojus irgi nebus geresnis, nes pasklis

gandas apie jos sutriuškinim ą. V isi tik apie tai ir kalbės. Elgeta
Bama - ir tas jau žinojo, kai ji po pietų išėjo iš teismo rūmų.

- Prasti popieriai, advokate, - tarė jis. - K itą karą laim ėsit.

Pakelti jo nykščiai m ažai tepaguodė. Tiesą sakant, jo skur­
das Kendalę tik dar labiau prislėgė.

G ilia i širdyje ji žinojo padariusi viską, ką galėjo. B et vis

tiek pralaim ėjim ą išgyveno skausm ingai. Pralaim ėjusi ji v i­
sada jausdavosi nuvylusi ja pasitikėjusius žm ones: klientus,

jų šeimas, savo senelę, net m irusius tėvus.

Šiandienos pralaim ėjim as kartus, bet visa tai jau praeityje.
Iš K ruko bylos ji įgijo p atirties ir dabar lauks kitos bylos. D ar
labiau stengsis. D ar daugiau dirbs. J i nusiteikusi laim ėti.
K a i grįžo ryžtas, nuotaika ėmė taisytis. Puikus poilsis sa­
vaitgalį - štai ko jai reikėjo.
- K ą judu suplanavote? - paklausė Kendalė.
- M etas sakė, kad vis kurstai jį p aim ti tave į kokią nors
m ūsų išvyką.
- Žodžio „kurstai“ nevartočiau, - nedrąsiai pratarė ji.
- O kaip tau patinka žodžiai „graužti“, „zirzti“, „kam uoti“?
J i žaism ingai niuktelėjo M e tu i į pilvą, o tas perdėtai sude­
javo iš skausm o. Patenkintas, kad šeim os harm onija grąžin­
ta, Gibas atlaidžiai jiem s šypsojosi.
- Tai n o ri išgirsti ar ne?

Kendalė surim tėjo.

- N oriu.
- Šį šeštadienį stos pilnatis.
J i jau įsivaizdavo vakarienę žvakių šviesoje kokiam e jau­
kiam e svečių nam elyje kalnuose ar plaukym ą va ltim i m ėne­

sienos nušviestam e ežere.

- Pilnatis lapkričio m ėnesį gali reikšti tik viena, - tarė M e ­
tas, ir tokie žodžiai jos lūkesčius dar kilstelėjo.
- Ką? - paklausė užgniaužusi kvapą.
- K iau lių skerstuves.
 Dvylihtds shyrius

C ib a s atvažiavo dar prieš auštant. Kendalė buvo išstum ta

į led in į ryto orą. K o l v isi trys žingsniavo p rie G ibo pikapo,
nuo jų kvapo kilo garų debesys. Įsėdusi vid u n ji nusipurtė
nuo šalčio ir pasikišo pirštinėtas rankas po pažastim is, kad
nors kiek sušiltų.
M etas apkabinęs prisitraukė ją arčiau.
- Šalta?

- T ru pu tį. Bet tuojau sušilsiu.

Ju k pati prašėsi, ju k norėjo irg i dalyvauti. Dabar nesi­
skųs.
- Prieš sušaldant mėsą oras tu ri b ū ti vėsokas - tik tada
kiaules galim a darinėti, - paaiškino Gibas išvairuodam as p i­
kapą iš keliuko. - K ita ip mėsa gali sugesti.
- Suprantam a.
- Todėl skerstuvės tapo rudens tradicija. M es visą vasarą
penim e kiaules kukurūzais.
- M es?
- Ne patys, - paaiškino M etas. - Turim e ūkininką, kuris
savo ūkyje m um s p en i kiaules.
-A iš k u .
- Tas kum pis, ku rį valgėm e vestuvių vakarą, buvo m ūsų
kiaulės, - išdid žiai pasigyrė M etas.
J i m enkai šyptelėjo.
126 * SM «Nlim

- Nė nenutuokiau, kad valgau šeim os draugą.

Ju od u su G ib u nusijuokė. Tada M etas paklausė:
- Negi m anai, kad mėsa, kurios perki parduotuvėse, taip
iš niekur atsiranda tose sandariai užlydytose pakuotėse?
- M a n taip m anyti geriau.

- A r esi tikra, kad gim ei ne m ieste?

Šis klausim as p rim in ė jai K ru kų žodžius, p rim in ė B ilį Džo,

kuris šiandien turėjo b ū ti išvežtas į Kolum biją. Vaikinas jau

v irto įžū liu triukšm adariu su nem ažu lustu ant peties. B i­
lls D žo aiškiai davė suprasti, kad nesileis tiriam as. Kendalė

nuogąstavo, kad pataisos kolonija tik padarys jam daugiau

žalos. Ją apėmė bloga nuojauta.
M etas dar tvirčiau prisiglaudė žm oną m anydam as, kad
drebulį jai sukėlė šaltis.

M išk o proskyna buvo tankiai suaugusiam e m iške ir ten buvo

galim a p rivažiu oti tik siauru duobėtu keliuku, išsukus iš pa­
g rin d in io kelio. K ai jie atvyko, ten jau būriavosi keliasdešim t
šeim ų.

Tvyrojo karnavalo nuotaika. Ledin is oras kvepėjo m edžių

dūm ais, kurie kilo nuo kelių laužaviečių - ten didžiuliuose
ketaus katiluose virė vanduo.
Vaikai tarp m edžių žaidė gaudynių. Paauglius traukė lai­
kytis krūvoje, ir susibūrę prie užpakalinio pikapo bo rto jie
šėlo ir triukšm avo.

Išlipę iš G ibo mašinos Bem vudai buvo sutikti sveikinim o

šūksniais. Kažkas pakišo Kendalei puodelį kavos. J i patenkin­

ta nugėrė gurkšnį ir jau norėjo dėkoti, bet pastebėjo karkasus.

Visos kiaulės buvo pakabintos galva žem yn už prapjautų
užpakalinių kojų sausgyslių, per kurias buvo perkištas plo­
nas strypas. Strypai buvo įsprausti tarp dvišakų kuolų.
K iau lių buvo tiek daug, kad ji negalėjo nė suskaičiuoti, bet
nepajėgė atitrau kti akių nuo to groteskiško vaizdo.
 U riitij* * u 7

- Kendale. Brangioji.
A kivaizd žiai susirūpinęs M etas paglostė jai skruostą ir
atsuko jos veidą į save. Jis buvo užsim ovęs juodas gum ines

pirštines - šios jos odai pasirodė šaltos ir svetim os. Negana

to, jis buvo apsivilkęs kom binezoną, užsirišęs ilgą gum inę
prijuostę ir apsiavęs gum inius batus ik i kelių.

Po jo kojom is žolės buvo likę nedaug. N et ir skurdūs augalai

buvo ištrypti. O purvas, kaip ir jos vyro batai, panėšėjo į rūdis.
Parodžiusi į dėmes Kendalė silpnu balsu pasiteiravo:
- Č ia kraujas?

- Paprastai čia suvažiuojam e išdoroti skerdenų.

J i sunkiai n urijo seiles.

- A trod ai išblyškusi, Kendale. A r gerai jautiesi?

- Šiek tiek pykina.
- A r galiu tikėtis, kad tai rytin is pykinim as?
- Deja, ne, - liū d n a i atsakė ji.
J is nusivylė nė kiek ne m ažiau už ją. Norėdam as kū dikio
M etas žadėjo jai visokeriopą pagalbą: jei reikės, pasamdys
nam ų šeim ininkę ir auklę, nors Kendalė buvo tikra, kad kuo
puikiausiai suderintų darbą su m otinyste.
J i negėrė kontraceptinių tablečių, bet, dideliam jųdviejų

nusivylim ui, jos kūnas kaip M ėnulis toliau gyveno savo ciklu.
M in tis apie M ė n u lį grąžino ją į dabartį.

- Nesitikėjau, kad jos atrodys tokios bejėgės... ir nuogos, -

u žsikirtu si pabaigė sakinį ir m ostelėjo į karkasus.

- Viskas prasideda ne nuo to, - paaiškino M etas sunkiai

slėpdam as linksm um ą. - Jos atvežam os čia ir pribaigiam os.
D ažniausiai kulka į galvą. Praduriam a kaklo vena, jos nu ­
kraujuoja. Tada oda nuplikom a verdančiu vandeniu ir n u ­
skutam i šeriai. V isa tai užtrunka, todėl mes m okam e, kad
žm onės tai padarytų. D ažniausiai kalnų gyventojam s. U ž
tai, kad atlieka nešvarų darbą, jie gauna kelis dolerius, šerius
ir galvas.
Kendalei p akirto kojas.
128 * Soli* llINI

- Galvas?
- Kaim iečiai iš jų verda šaltieną.
- M etai!
Atsisukę juodu pam atė tarp dviejų karkasų sto vin tį Gibą.

Apsirengęs panašiai kaip M etas, jis m ojo ranka kviesdam as

sūnų p rieiti.
- A teinu, tėti. - M etas susirūpinęs pažvelgė į Kendalę. -
A r esi tikra, kad gerai jautiesi?

- Taip, gerai. T ik anksčiau nebuvau m ačiusi...

- Kendale, tai ne taip baisu, kaip įsivaizduoji. N e t m a­

žiem s vaikam s patinka.

- A k, tai labai smagu. - Ju o d u su G ib u m anė, kad ir jai bus
nepaprastai m alonu. Kendalė nenorėjo pasirodyti nedėkin­

ga. - Spėju, reikia šiek tiek laiko priprasti.

- M etju!
- Bėgu, tėti.
M etas paskubom is ją pabučiavo ir nuskubėjo prie tėvo.
K ad num aldytų šleikštulį, Kendalė kvėpavo pro b u m ą. G ilia i
įkvėpdavo, tada lėtai iškvėpdavo. O ras čia retesnis nei m ies­
te. Ja i reikia deguonies, štai ir viskas.
A tsisukęs M etas dar kartą pažvelgė į ją. Kendalė įstengė
apsim estinai lin k sm a i pam oju oti ir šyptelėti, kad jį padrą­
sin tų . J i žiūrėjo, kaip tėvas įd u od a M e tu i ilgą p e ilį plačia
geležte. G ibas p rilaikė vieną karkasą, kad nejudėtų, o M e ­
tas pridėjo p e ilį kiau lei p rie kaklo ir sukdam as visą ratą
apie stuburą perrėžė raum enis ir kaklo audinius. Tada grą­
žinęs p e ilį tėvu i čiupo abiem rankom is už galvos ir įn ir tin ­

gai pasuko.
K ai galva atitrūko, Kendalė apalpo.

J i jautė pašaipius parapijiečių žvilgsnius, kai šonine nava

sekė paskui prižiūrėtoją prie klauptų trečioje eilėje - ten ji,
M etas ir Gibas sėdėdavo kiekvieną sekm adienio rytą.
 liiMt'j* * 129

Vos atsisėdusi ji atsivertė program ą ir apsim etė skaitanti,

kad patausotų save ir nesigėdytų sugavusi pašaipius vyrų ir

niekinam us m oterų žvilgsnius. Nėra abejonės, jie visi m ano,

kad ji gležna kaip gėlelė.

Kendalė norėjo jiem s sušukti: „Anksčiau gyvenim e nebu­

vau nualpusį!“

Žinom a, ji tylėjo, bet negalėjo nuslėpti jaudulio nuo M eto.

Pasilenkęs prie jos jis sušnibždėjo:
- A tsipalaiduok, Kendale.

- Negaliu. V is i žino, kas n u tiko vakar ryte.

Savo gėdai, sąm onę ji atgavo gulėdam a G ibo pikape, aplin k

būriavosi žm onės, vien i plekšnojo per skruostus, k iti trynė

riešus ir apkalbėjo jos gležnum ą.

- N ebūk paranojiška, - sudraudė M etas. - N et jeigu ir
pasklido kalbos apie tai, kad nualpai, kas čia baisaus?
- Jaučiuosi nepatogiai.
- Nėra reikalo taip jaustis. Labai m oteriška reakcija. Be to,
davei m an progą reabilituotis: įrodžiau sau, kad esu didvyris,
nes nunešęs tave į pikapą šokinėjau aplink. - Jis nusišypso­
jo. - Bejėgė atrodai labai žavi.
Kendalė galėjo prieštarauti, kad būdvardis „žavi“ nesu­
kelia pasitikėjim o valstybine gynėja, bet ginčytis neturėjo
noro. M eilės kupinas M eto žvilgsnis p rim in ė jai vestuvių
dieną, ir ji pajuto kūnu srovenančią šilum ą. J i įsikibo jam į
parankę ir tuo m etu v isi buvo pakviesti atsistoti.
Sugiedoję giesm ę, išklausę pranešim us ir paaukoję, pa­
rapijiečiai pasiruošė klausyti pam okslo. Kendalė išsisukti
nuo pam aldų m ėgino ne tik dėl to, kad visi m iestelyje žinojo
apie jos vakarykštę gėdą. Nors B em vudai jau daugybę m etų
buvo šios nepriklausom os protestantų bendruom enės na­
riai, ji niekada nelaukdavo pam aldų, nes jai iš esmės nepa­
tiko pastorius.
Brolis Bobas Vaitekeris būdavo ganėtinai m alonus ponas
ir geras bei rūpestingas pastorius didelei parapijai, kol įlip ­
*3° * t M llillI H I

davo į sakyklą. Ten jis virsdavo apie pragaro ugnis ir sierą

garsiai šaukiančiu pašėlusiu pam okslautoju. Bet ir tai ne itin

jaudino Kendalę. Televizijos evangelistai liepsningais įspėji­

m ais apie nuodėm es žiūrovus buvo užgrūdinę.

Kendalei nerim ą kėlė pastoriaus nuolatos kartojam as

kvietim as rūsčiai bausti. Jis taip dažnai cituodavo „akis už

a kį“, kad ji vis klausė savęs - gal tai vienintelė Biblijos ci­

tata, kurią ganytojas m oka atm in tin ai? Jis m ažai ką galėjo

pasakyti apie gailestingum ą ir m alonę, užtat labai daug apie

kerštą ir a tkirtį. Pastorius piešė D ievą kaip kraujo ištroškusį

kerštautoją, o ne m eilės ir atleidim o kūrėją.

Nors M eto raginam a ji čia atėjo, niekas negalėjo privers­

ti jos klausytis. Kendalė visai nekreipė dėm esio į nuodėm es

tulžingai p liekian tį b ro lį Bobą, p an iru si į m in tis apie visai

kitu s dalykus.

Planuodam a savaitę, Kendalė netikėtai sugavo m oters

žvilg sn į - ši sėdėjo kitoje pusėje viena eile toliau . M o te ris

buvo stu lbin am ai graži. Kendalė spėjo, kad šalia sėdi jos

su tu o ktin is, bet jis - tiesą sakant, kaip ir v isi k iti - lik o še­

šėlyje.

M oters grožis buvo netradicinis, bet ji tikra i traukė akį.

į viršų sušukuoti kaštoniniai plaukai garbanom is k rito ant

pečių. A kys, nosis ir burna buvo didelės, bet p u ikiai derėjo ir

veidą darė gim dantį, bet kartu ir n iūrų.

Kendalės dėm esį patraukė ne tik įspūdinga m oters išvaiz­

da, bet ir rūstus žvilgsnis, ku rio ji nenuleido. K ad ją pam a­

tytų , Kendalė turėjo nepatogiai pasukti galvą. Atrodė, tarsi

tą m oterį b ū tų pam ačiusi n eatsitiktin ai, tarsi ją būtų traukte

pritraukusi m agnetinė jos p ikto žvilgsnio galia.

M etas kum štelėjo jai.

- Į ką žiū ri?

J i greitai atsisuko.

- Et, į nieką.
 liitfltij* • *3i

Jis paėmė jos ranką ir per likusias pam aldas pralaikė. Ken-
dalei magėjo atsisukti ir pažiūrėti, ar m oteris vis dar tebe-
spokso į ją, bet ji kažkodėl bijojo.

K a i po palaim inim o jie šonine nava ėjo durų lin k , Kendalė

pastebėjo m oterį m inioje.

- M etai, kas ta m oteris? - linktelėdam a jos pusėn paklau­

sė. - Ta, žalia suknele?

- Sveikas, M etai. - D ar nespėjus jam p rasižioti prisigre­

tin o m okyklų inspektorius ir juodu paspaudė vienas kitam

ranką. Žvilgtelėjęs į Kendalę jis plačiai išsišiepė. - A r šian­
dien v isi pusryčių valgė kum pio? - Ir švokšdam as nusikvato­
jo. - G al ku rį vakarą šią savaitę ateitum ėt vakarienės? M u d u
su žm ona kepsninėje iškeptum e kiaulienos šonkauliukų.
M etas su G ib u įspėjo - dar ilgus m etus iš jos gali b ū ti ne­
gailestingai tyčiojam asi, kad apalpo per kiau lių skerstuves.
Tokių dalykų čia niekas nebuvo matęs.
Lauke bent pusė parapijiečių stabtelėjo paplepėti. Kenda­
lę iš pasalų užklupo m oteris, kurios dukra galvojo apie teisės
universitetą. Jied v i norėjo išgauti Kendalės nuom onę, ku ­

riam e universitete m ergaitei vertėtų studijuoti. A tsakin ė­

dam a į jų klausim us Kendalė nepaleido iš akių m oters žalia
suknele.
D ar ji pastebėjo, kaip Gibas su M e tu sustojo prie būrelio
vyrų, su kuriais ir ji buvo pažįstam a. Jie nuo visų atsiskyrė.
G al parūkyti, nusprendė Kendalė pastebėjusi, kad keli p risi­
degė cigaretes.
- Nežinau, ar išgalėsim e leisti ją į m okslus už valstijos
ribų, - išklausiusi Kendalės patarim ą pasakė m oteris. - M a ­
nyčiau, ji galėtų...
- Atsiprašau, kad jus nutraukiu, - tarė Kendalė, - bet ar
m atote tą porą, štai, kitoje gatvės pusėje sėda į m ašiną? M o ­
teris v ilk i žalią suknelę. A r pažįstate ją?
x32 • SdRtffd liana

M oteris ranka prisidengė akis nuo saulės ir pažvelgė į tą

pusę, ku r rodė Kendalė.
- A , tai Linam ai. - J i niekinam ai prunkštelėjo. - Jie pa­
m aldose lankosi ne nuolatos, nors turėtų. Je i klaustum ėte
manęs, sakyčiau - jie turėtų čia dalyvauti kiekvieną sekma­
dienį.
Kendalei paskalos nerūpėjo. J i tik norėjo p a sitikrin ti, ar
m oters pavardė jai bus girdėta, bet ne, negirdėta. V is dėlto
jos žvilgsnis bylojo, kad ji laiko pyktį. Kodėl?
- A tleiskite m an dar kartą, - atsiprašė Kendalė. - A r p o ­
nia Linam netyčia nesusijusi su Krukais?
- D ėl D ievo m eilės, ne! Kodėl jum s šovė tokia m intis?
Laim ė, kaip tik šią akim irką prie jos grįžo M etas.
- Laba diena, ponia Gardner, sveika, Eim e, - pasisveikino
jis. - A r jau eisim , m ieloji? Tėtis užsakė priešpiečius užm ies­
čio klubo bare. Jei nepaskubėsim e, baptistai užim s visus ge­
ruosius stalus. Tiesa, ponios?
Nusišypsojęs m oteriai su dukra nuginkluojančia šypsena
M etas atsiprašė ir nusivedė Kendalę šalin.
E in a n t aikštelės lin k Kendalė parodė į vyrų būrelį - Gibas
kaip tik nuo jo atsiskyrė.
- Panašu į aukščiausio lygio konferenciją. Kas čia vyksta?
- Kodėl klausi?
J i paklausė nekaltu, net žaism ingu tonu, todėl suglum o,
kad M etas lyg ėmė gintis.
- Šiaip sau. Tiesiog smalsu.
Jis atsipalaidavo ir sudirgusią išraišką pakeitė šypsena.
- D iakonai. Ryt vakare šaukiam as nepaprastasis diakonų
susirinkim as bažnyčios biu džetu i aptarti.
- Aišku.
- T ik nesiraukyk.
- Nesiraukau. Tiesą sakant, tu riu sutvarkyti daugybę po­
pierių. Tad padirbėsiu, ko l tavęs nebus.
Pastaruoju m etu ji labai stengėsi nesiskųsti, kad vakarais
vyras išeina. O jis savo ruožtu, jeigu prireikdavo išeiti, steng-
 lialltaji • 133

davosi g rįžti nam o kuo anksčiau ir grįžęs būdavo ypač m alo­

nus, atsiprašinėdavo.

Dėkodam as už supratim ą, M etas ją pabučiavo. Jie vis dar

glaustėsi, kai pasikišęs po pažastim i Bibliją p risiartino Gibas.
- Je i ir toliau taip elgsitės, šerifas suim s judu už nepadorų
elgesį.

Jis taip kalbėjo juokais - sėsdamas į užpakalinę sėdynę

šypsojosi.

- Važiuojam . Pam okslas užtruko ir m an visą laiką gurgė

pilvas.

M etas sėdo prie vairo ir paleido variklį.

- Tėti, gal girdėjai naujienų apie B ilį D žo Kruką?
Kendalė akim irksniu sukluso.
- K o kių naujienų?
- Pakeliui į K olum biją įvyko nelaim ingas atsitikim as, - at­

sakė Gibas.
A tsisukusi Kendalė pažvelgė į uošvį.
- Nelaimingas atsitikim as? Koks atsitikim as? A r jis sveikas?
- Ne, Kendale. Deja, nesveikas.

Grauždam as atšerpetojusią nagų odelę Liu teris pašnairavo į

bro lį dvynį. H enris į jo klausiam ą žvilgsnį atsakė truktelėda­

mas pečiais - tai rodė jo paties sąmyšį.

Jie buvo įsitem pę. Tiesiog prie ribos. B roliai nežinojo,
kaip suprasti, kas dedasi.
Jie nebuvo m atę savo m otinos tokios ram ios ir tylios. To­

kia ji buvo jau nuo vakar vakaro, kai sulaukė skam bučio iš
kalėjim o dėl B ilio D žo nelaim ės.
Ragelį pakėlė H enris. Jis klausėsi, ir sulig kiekvienu parei­
gūno žodžiu jo pasibaisėjim as ir įsiū tis vis didėjo.
- A r galim jį pam atyti?
- K o l kas ne, - buvo atsakyta. - M es su jum is dar susi­
sieksim e.
*34 • l i i l i i l i i u

Padėjęs ragelį jis pasivadino L iu terį laukan ir papasakojo

apie liūdną m ažojo broliuko lem tį. Liuteris paleido visą tira­
dą keiksm ų, čiupęs k irv į g iliai suvarė ašm enis į nam o sieną ir
tik tada ištarė žodžius, ku rių H en ris bijojo labiausiai:
- M es tu rim pasakyt m am ai.
Nors Liu teris sakė „mes“, H en ris suprato - m intyse brolis
turėjo „tu“.
Nebuvo laiko paskam binti nė vienai iš seserų, kad šios
praneštų. Jos gyveno per toli. Be to, būtų tik rėkavusios,
triukšm avusios ir niekuo nepadėjusios tokioje padėtyje.
Jis vyriausias - jis šeim os vyras. Atsakom ybė gula an t jo
pečių. Taigi juodu su Liu teriu sunkiu žingsniu įslin ko vidun
ir pranešė blogą naujieną m am ai.
Bet ji reagavo visai kitaip , nei jie tikėjosi. Nepradėjo siau­
tėti, nerėkė, necypė ir nesvaidė daiktų. J i n et neišm etė bu r­
nelės - nė vienos. T ik susm uko į supam ąjį krėslą ir įsižiū ­
rėjo pro langą - tokia ram i ir prasėdėjo beveik dvidešim t
keturias valandas.
M am a tarsi suakm enėjo - dėl to H enris nebesitvėrė. Jau
geriau ji būtų sriūbavusi, nei sėdėjusi čia kaip kelm as - nie­
kas nejudėjo, tik akys m irksėjo. J is net troško, kad jai užeitų
įtū žis - b ent turėjo patirties, kaip su tuo tvarkytis.
Prieš valandą paskam binę pareigūnai pranešė, kad penktą
valandą jie galės pam atyti B ilį D žo. Iki to laiko jis bus paruoš­
tas, sakė jie. D ėl to H enris suko galvą. Jam reikėjo pam atyti
broliuką, bet jis negalėjo p a likti m am os vienos. O Liu teris su
ja p asilikti atsisakė.
- V ien u i vienas? - perklausė Liu teris plonu, baim ės ku p i­
n u balsu, kai H enris pasiūlė jam lik ti su mama. - Ne, velniai
griebtų! Šitaip sėdėdama ir pro langą spoksodam a ji m ane
gąsdina. Ja i tu rbū t galvoj pasim aišė, štai ką aš m anau. V arž­
teliai atsisuko. N a jau ne, vienas su ja neliksiu.
H enris niekaip nerado sprendim o, o laikas vis bėgo. Jei
neatvažiuos, kada liepė pareigūnai, gali nebepam atyti B ilio
D žo prieš...
 lilfllij* * *35

- H enri!
Širdis vos neiššoko iš krūtinės.
- A š čia, mama!
Einant per kam barį prie supamojo krėslo jam linko keliai.

K ai prisiartino, jos žvilgsnis buvo sutelktas, todėl jis galėjo

tvirtai pasakyti - Liuteris klydo. M am a iš proto neišsikraustė.

- Tavo tėvas kape apsivers, jeigu viską taip ir paliksim .

- Teisingai, po velniais. - Su palengvėjim o išraiška veide

ir Liu teris atsiklaupė p rie jos krėslo. - N a jau ne. Nesulauks.

M es šito taip nepaliksim .

Atsivedėjusi ji trenkė jam per galvą.
- M a n galvoj nepasim aišė. K ad daugiau negirdėčiau tavęs

taip kalbant.
Bespalvės Liu terio akys p risip ild ė ašarų. Jis pasitrynė
ausį, kurioje greičiausiai skambės ir kitais m etais.
- Ne, m am a. Norėjau pasakyti, taip, m am a.
- O ką mes darysim , mama? - paklausė H enris.
K a i m am a išdėstė planą, H enris suprato - štai ką ji veikė

visą laiką spoksodam a pro langą.

 Trylihlds shyrius

- S k a n ia i kvepia kava.
Kendalė buvo taip paskendusi m intyse, kad nė negirdėjo,

kaip Džonas įslin ko į virtuvę. Išgirdusi jo balsą atsisuko. A p ­

sirengęs, bet nesiskutęs jis stovėjo tarpduryje pasirėm ęs ra­
m entais. N ors susitaršęs, atrodė pailsėjęs. Veidas buvo šiek
tiek atgavęs spalvą, o ratilai apie akis pastebim ai pašviesėję.
- Labas rytas. - J i nervingai nusišluostė delnus į šortų sė­
dynę. - Jau ketinau e iti tavęs žiūrėti. K aip jautiesi?
- Geriau. N ors dar ne puikiai.
- Tikiu osi, Kevinas tavęs neišbudino.

- Ne. Jis m iega tam e kam puotam e daikte.

-A p tva rėlyje. Sėskis. Paruošiu tau pusryčius. - J i įpylė
jam puodelį kavos. - Ko norėtum ? Blynų? K iaušinių? Pran­

cūziško skrebučio? G am inu viską, išskyrus vaflius.

- Kodėl tu nusiteikusi prieš vaflius?
- N eturim e v a flių keptuvės.
- A . Iš ku r gavome m aisto? G al fėjos naktį sunešė?
- Š įryt buvau apsipirkti.
Atrodė, jis nustebo.
- Negirdėjau, kaip išėjai.
- Ir neturėjai girdėti.
- A r to li artim iausias m iestelis?
- Nelabai.
 u*<|tlj« • x37

- G al netyčia pagalvojai apie laikraštį?

- G u li ant žurnalų staliuko svetainėje.
-A č iū .

J i paruošė tai, ko jis prašė - kiaušinienės su rūkyta šon i­

ne. Džonas greitai ir švariai išvalgė lėkštę, paliko tik vieną

šoninės griežinėlį.

- G al nori?

- N eprisim eni - nevalgau kiaulienos.

- Laikaisi to prasim anym o?

- N ieko aš neprasim anau.
- O m an atrodo, kad prasim anai. T ik kol kas nežinau ką.
Kodėl šįryt nepabėgai, jei turėjai progą?
Kodėl nepabėgo? Sis klausim as nedavė jai ramybės nuo

tada, kai grįžo. Kendalė ketino su aušra pabėgti visiem s la i­

kam s. Bet kuo toliau važiavo, tuo kaltesnė jautėsi.
J i prisim in ė visus tuos kartus, kai jis n aktį dejavo. D žonas
vos ne vos paėjo, ir smegenų sukrėtim as kėlė nerim ą. N et

gyvūno, taip sužaloto, ji nebūtų palikusi. J u k dabar negali jo

m esti, jeigu nem etė avarijos vietoje.
Tas atsakom ybės jausm as kėlė jai apm audą. Tai buvo rim ­
tas kliuvinys jos planam s įgyvendinti. V is dėlto Kendalė su­
prato - jausis supančiota tol, kol jo sveikata pasitaisys ir jis

taps savarankiškesnis.
D ar kilo m in tis, kad čia ji bus saugesnė nei kelyje. T ą ry t
važiuodam a į m iestelį jautėsi silpna, pažeidžiam a. Jeigu pa­
bėgtų, kur trauktų? Nebuvo num ačiusi jokios vietos - galvo­
jo tik apie bėgim ą. Iki šiol jai sekėsi. K o l D žonas visam jos
p lan u i nekelia tikro pavojaus, kam m ėginti laim ę ir išvykti

anksčiau, nei būtina?

D ar jai atrodė, kad šie argum entai radosi iš meilės šiam
nam ui. Č ia ji jautėsi saugi ir iš tiesų nenorėjo išvažiuoti.
- Pažadu, kad nepaliksiu tavęs tokios būklės, - tarė ji.
- N o ri pasakyti, paliksi, kai tik mano būklė pagerės?
- N eprim etinėk m an savo žodžių.
^ • Snliiliiu

- Na, kalbi vien tik aptakiai, todėl mėginu užpildyti spragas.

- Spragos pačios užsipildys, kai tavo protas bus tam pasi­

rengęs. Gydytojas iškėlė hipotezę, kad tavo atm intis blokuo­

jam a iš pasąm onės. Pats n en ori p risim in ti.

Rankom is spausdam as kavos puodelį pažiūrėjo jai tiesiai

į akis.
- A r jis teisus, Kendale?

Tai buvo pirm as kartas, kai D žonas pavadino ją vardu. Iš­

girdusi savo vardą iš jo lūpų, Kendalė neteko drąsos - aki­

m irką pam etė m inties giją.

- A r jis teisus? - pakartojo išsiblaškiusi. - T ik tu gali atsa­

k y ti į šį klausim ą.
- Jeigu nieko neprisim enu, kaip m an žin o ti, ką pasirinkau
iš trin ti iš atm inties? - Nusikeikęs sukišo pirštus į plaukus.
Siūles buvo pam iršęs ir n ekan triu judesiu jas užkliudė. - A i!
- Atsargiai! Nagi, leisk m an pažiūrėti. - Kendalė priėjusi
iš šono nustūm ė jo rankas. A tlu p u si m arlin į tvarstį apžiūrė­
jo žaizdą. - Infekcijos požym ių nėra. Siūlės nepaliestos. K iek
m atau, nepakenkta.
- Pradeda niežėti, - suirzęs pasiskundė jis.
- Vadinasi, gyja.
- Turbūt.

J i tebestovėjo šalia jo. Jis pakėlė akis.

- Iš ku r gavai p in igų m aistui?
- Sakiau tau, aš...
- U žsidirbai. Žinau. Ką darydam a?
J i dvejojo sverdam a, kokie argum entai „prieš“ ir „už“, ga­

liausiai nusprendė, kad jis neatlyš, k o l ji neprisipažins.

- Esu advokatė.
Jis kim iai nusikvatojo.
- M elu oji vis įm antriau.
- D irb u valstybine gynėja. - J is vis dar žiūrėjo nepati­
kliai. - Tai tiesa, - patikin o ji.
- Papasakok m an daugiau.
 llriltiji • *39

- K ą n o ri sužinoti?

- A r buvai gera advokatė? Lažinuosi, kad gera. Taip p u i­

kiai m eluoji.

J i nusišypsojo.
- Taip sakė ir Rikė Sju.

- Kas ji tokia?
- M an o geriausia draugė.

- H m m . - Jis išsiblaškęs žiaum ojo pasku tin į šoninės grie­

žinėlį. - Tai kokia buvai valstybinė gynėja?

J i m ėgino laim ėti laiko - įsipylė puodelį kavos ir tik tada
įsitaisė ant kėdės prieš jį kitapus stalo.
- M anau, pakankam ai gera. Geresnė nei privalom a. V er­
ta aukščiausio įv e rtin im o bent už pastangas. Norėjau b ū ti
gera, - pasakojo ji. - M an e pasam dę žm onės m anė gero­
kai rizikuojantys im d am i į tokią vietą m oterį. Taigi tu rė­
jau daug ką įro d in ėti. A p sk rita i m ano laim ėtų ir pralaim ėtų
bylų santykis visai neblogas. Ju k aišku, kad ne visas bylas
laim ėjau.
J is rodė klausantis ir taip skatino kalbėti toliau.
- Vienas pralaimėjimas buvo itin skaudus. Iš pirm o žvilgsnio
byla buvo niekuo neypatinga, bet baigėsi... gana siaubingai.
- Kas nutiko?
- Patariau šešiolikm ečiam b ern iu ku i p rip a žin ti kaltę, - jis
buvo apsivogęs parduotuvėje, - ir atsidu oti teism o m alo­
nei. Kadangi tai buvo pirm as jo nusikaltim as, tikėjausi, kad
teisėjas bus atlaidus. B et jis pasinaudojo tu o berniuku, kad

m ane pažem intų.

M enkai tekaitaliodam a toną ji atpasakojo, kas vyko teisme.

- Ju k šioje istorijoje yra post scriptum ?

- V ažiuojant į K olum biją įvyko baisi nelaim ė. M a t vaikinas
buvo surakintas antrankiais, sustojus p ailsėti jo antrankiai
už kažko užkliuvo ir ranka... - J i n u tilo ir sunkiai nurijo. -
Jo dešinė ranka buvo nutraukta nuo peties tikrąja ta žodžio
prasm e, tarsi jis būtų ketvirčiuotas. B ilis D žo gavo šoką, vos
!4 ° • $4(1*14 B itu i

m irtin a i nenukraujavo. Vaiko gyvybę pavyko išgelbėti, bet

jis taip ir neatsigavo - nei fiziškai, nei psichologiškai.

Tą rytą, kai Kendalė išgirdo apie nelaim ingą atsitikim ą,

ją apėmė baim ė, kaltės jausmas ir įniršis. V isa tai jai ik i šiol

nedavė ramybės. Žinom a, B ills D žo buvo ne angelas. Bet ne­

laim ė sunaikino visas galim ybes, kad jis kada nors taps įsta­

tym us gerbiančiu, dirbančiu visuom enės nariu. Suluošintas,

kartėlio graužiam as jis visą pasaulį kaltins dėl savo nelaim ių.

O ypač kaltins savo valstybinę gynėją.

Bent jau jo šeim a tai tikrai kaltins.

- Baisus nutikim as, - pasakė jis. Sėdėjo tyliai, duodam as

jai laiko p risim in ti tą trikd a n tį įv ykį ir jo padarinius.

A r gera m in tis toliau apie tai kalbėti? A r ne per daug ji

atsiveria? Bet taip gera išlieti būgštavim us, kuriuos ji slėpė

daugybę m ėnesių.

- Šiuo klausim u tu riu savų m inčių, - tarė ji.

- Kokių?

- Tai buvo visai ne nelaim ingas atsitikim as.

- Įdomu. - J is palinko į priekį. - A r bandei ką sužinoti?

- Tuo m etu m an tas nešovė galvon.

- O vaikino parodym us gavai?

- M ėginau gauti. Nuvažiavau į ligoninę jo aplankyti, bet

m an buvo pasakyta, kad jis sveiksta ir negali p riim in ė ti lan ­

kytojų.

- A r tai tau nesukėlė įtarim o?

- Turėjo sukelti, bet tuo m etu m an tai atrodė suprantam a.

Kelias savaites jo būklė buvo kritiška. O paskui neprašiusi

gavau įvykio ataskaitą. Joje buvo sm ulkiai aprašyta, kas at­

sitiko. Viskas rodėsi oficialu ir tvarkinga. T ik gerokai vėliau

m an toptelėjo, kad nelaim ingas atsitikim as buvo suorgani­

zuotas. B ilis D žo - planuota auka.

Kendalė persibraukė pirštais per plaukus. Kaskart p risi­

m inusi savo naivum ą susinervindavo.

 liilltij* • *4*

- K ai supratau, kad B ilis D žo n eatsitiktin ai tapo auka, jau

buvo per vėlu ką nors daryti. Aš jau buvau... - vos per daug

neprasitarusi, Kendalė nutilo.

- Ką jau buvai?

- Nieko.

-K ą ?

- Regis, girdėjau Keviną verkiant.

J i pašoko ant kojų.

- Taip lengvai neišsisuksi. Jis neverkia. Sėskis.

- A š ne šuo. Pagal kom andas netupiu.

- Kodėl n en ori pabaigti pasakojim o?

- Nes aš... aš...

- Kas yra, Kendale? N uo ko bėgi? N u o manęs?

- Ne, - šiurkščiu balsu atsakė ji.

- Niekada neprisipažinsi, bet iš tos ligoninės ketinai pa­

sprukti be manęs. Jei nebūčiau tavęs užklupęs, būtum d in ­

gusi, išnešusi kudašių nežinia kur. N esivargink prieštarauda­

ma, nes žinau, kad esu teisus. O tada atveži m ane į tokią vie­

tą, ku r nėra telefono, televizoriaus, nėra nė veikiančio radijo.

Tiesa, - pabrėžė jis, kai ji išsidavė nustebusi. - Išbandžiau tą,

k u rį paslėpei sieninėje spintoje. A r tyčia jį sugadinai?

- Žinojau, kad jis neveikia, todėl ir įkišau spinton.

A kivaizdu - jis netikėjo.

- M es neturim e ryšio su išorin iu pasauliu. Č ia netoliese

negyvena jokie kaim ynai, bent jau nė vieno nem ačiau. T u

sąm oningai m us izoliavai. Kažko m an nepasakai. Nepasakai

m an daugybės dalykų: apie m ano praeitį, savo praeitį, m ūsų

santuoką. Jeigu tokios esama.

Pasirėmęs į stalą jis atsistojo.

- Skęstu sum aišty, o tu esi vien in telis m ano saitas su gy­

venim u, k u rį gyvenau ik i avarijos. Padėk m an. Apšviesk, kol

neišsikrausčiau iš proto. Papasakok m an, ką n o riu žin o ti.

Prašau.
*42 • luta im i

J i taip suspaudė kėdės atkaltę, kad net kru m p liai pabalo.

- Gerai, ką n o ri žin oti?
- Pirm a, ką darau, kad tave užknisu?
- O kas sako, kad esu užknista?

- V isai nesunku padaryti išvadą. K a i tik randi būdą n eti­

kėtai, bet patogiai apdum ti m an akis, visada juo pasinaudoji

ir tau beveik pavyksta išsisukti. A n tra , tv irtin i, kad m udu

susituokę, bet ženklai, kuriuos m atau, aiškiai rodo ką kita.

Kodėl taip tv irtin i?

- Kokie ženklai?

- M ačiau tave nuogą. Liečiau tave nuogą. Bet kai būnam e

arti, m an nekyla joks jausm as... kad mes pažįstam i.
- Kodėl taip sakai?
- Nes aš per daug jaudinuosi.
J i neram iai perkėlė svorį ant kitos kojos.
- G al tik taip atrodo. G al dėl to, kad neprisim eni m ūsų ar­
tum o.
- O kaip tada paaiškinsi savo elgesį?
Žvilgtelėjusi į savo pabalusius krum plius ji nieko neatsa­
kė. Negalėjo.
Jis kalbėjo toliau:
- G ulėjai šalia manęs visą naktį, bet stengeisi p rie manęs
nesiliesti, n et netyčia. Gana ilgai nesudėjau bluosto ir nenu-
rim au, kol supratau - vengi odos sąlyčio.

- V isai ne. Ju k pasibučiavom e linkėdam i labos nakties.

- A š tave pabučiavau, tu m anęs ne. Ir esu visiškai tikras,

kad anksčiau nebuvau tavęs bučiavęs.

- K aip gali b ū ti tikras?
- Nes neprisim enu to.
J i tyliai nusijuokė.
- Vadinasi, m ano bučiniai nėra nepam irštam i.
- Vargu. G reičiau priešingai.
Išgirdusi tylų gergždžiantį jo balsą Kendalė turėjo pakel­
ti akis ir jų žvilgsniai susitiko. Jos veidas iškaito, tarsi nuo
 UaUOj* * *43

grobuoniško jo žvilgsnio sklistų karštis. Nesugalvojusi, kaip

protingai atsikirsti, ir neradusi jokio tv irto argum ento, Ken-

dalė išm intingai nusprendė tylėti.

Po akim irkos jis vėl grįžo prie to paties:

- N a, tik darykim e prielaidą, kad mes susituokę. A r avari­

jos m etu buvom e išsiskyrę?

- N iekada to nesakiau.

- Ir nereikėjo. Kodėl m us ištiko krizė? A r nuolatos p rie­

kaištavau tau, kad sieki karjeros?

- N ieko panašaus.

- A r m udu tikom e į porą?

- Sutarėm e gerai.

- A r ginčijom ės dėl kūdikio? M a n vis šm ėsčioja atm intyje

b arn iai dėl vaikų.

Kendalės atsakym as buvo neapgalvotas.

- Š it kaip? - nustebo ji.

- A r aš norėjau kūdikio?

- Žinom a.

J is trynėsi kaktą - atrodė suglum ęs, susirūpinęs.

- M a n taip neatrodo.

- Taip kalbėti siaubinga!

- Esu žiau riai atviras.

Jis tylom is m eldė jos teisingų paaiškinim ų, bet Kendalė

gindam asi išlaikė šaltą veidą.

- A r mes barėm ės dėl pinigų?

-N e .

- D ėl sekso?

J i nukreipė akis į šalį ir papurtė galvą.

- D ėl sekso, - tarė jis, dėl jos reakcijos padaręs savo išvadas.

- Šiuo po žiū riu tarp m ūsų nieko blogo nebuvo.

- Tai p rieik arčiau.

- Kam ?
- Eikš, - tyliai, bet tv irta i pakartojo kom andą Džonas.
144 • Saitu Iiior

Je i nepaklus, jos užsispyrim ą jis klaidingai palaikys bailu­

mu. Nors iš dalies tai ir būtų buvusi tiesa, Kendalė negalėjo
leisti jam suprasti, kad bijo. Todėl apėjusi apie stalą sustojo

tiesiai priešais jį.

- A r čia testas?

- Tam tikra prasm e, - atsakė jis.

Jis suėmė k rū tį ir šiltai spustelėjo. Kendalė aiktelėjo.

- Susim ovei, - sušnibždėjo jis.

K aip ir vakar vakare, kai D žonas ją palietė, Kendalei buvo

sunku atsilaikyti, nors žinojo p rivalan ti - antraip jam atro­

dys dar nepatikim esnė.

- Tiesiog praėjo daug laiko, štai ir viskas.

- K ie k ?

Jis delnu švelniai trynė jai spenelį.

- N uo tada, kai gim ė Kevinas.
- Tada nieko nuostabaus.

- Kas nieko nuostabaus?

K a i liem eniu glustelėjo prie jos, pasidarė aišku, ką jis tu ­
rėjo galvoje. Nuleidęs galvą perbraukė lūpom is jai per bu r­
ną - Kendalei ėmė dilgčioti visam e kūne. Tada jis tik ra i ją
pabučiavo - jo burna buvo judri, atvira ir saldi. įkišo liežuvį

jai į bum ą.
P ritrū ku si kvapo Kendalė atšlijo nuo jo.
- A š negaliu.
- Kodėl negali?

Jo lūpos nuslydo jos kaklu.

- A š pritvinkau.
- Pritvinkai?

- M a itin u krū tim i. - Atplėšusi jo rankas ji kelis žingsnius

žengė atatupsta ir droviai perbraukė sau per drėgnas, dre­
bančias lūpas, kaklą. Paskui jos ranka nuslydo per šlapias
dėmes ant m arškinėlių. - Tokiom is aplinkybėm is neturėtu­
me... nieko daryti.
- Kodėl gi?
 liitfytiji • *45

- Tai gana keblu.

- Kodėl?
- Nes am nezija mus pavertė svetim ais.
- Ju k tv irtin i, kad mes susituokę.

- Taip ir yra.

- K ad turim e kūdikį.
-T a ip .
- Bet mes beveik svetim i? Paaiškink, Kendale. O kad pa­

aiškintum ... - Jis įkišo ranką į užpakalinę šortų kišenę ir

kažką ištraukė. - Nagi.

Staigiu judesiu jis tiesiai į ją nukreipė pistoletą.
 HetuiioUhtds shyrius

- R š vardu Kendalė Bem vud.

Padėjusi p o rtfelį an t stalo ji ištiesė dešinę ranką m oteriai,

k u ri viena sėdėjo kvotų kam baryje. Jos plaukai nežvilgėjo

kaip anksčiau. Egzotišką veidą darkė patin im ai ir m ėlynės.
V is dėlto Kendalė iš karto atpažino tą, kurią tik kartą m atė
bažnyčioje.
- Žinau, kas jūs. A š - Lotė Linam .
J i akivaizdžiai be jokio entuziazm o paspaudė Kendalei ran­
ką. Kendalė atkreipė dėmesį, kad m oters delnas sausas, o ne
suprakaitavęs iš susijaudinim o, balsas lygus, žvilgsnis ram us.
Tokiom is aplinkybėm is buvo galim a tikėtis daugiau jausm ų.
K aip neseniai vyrą nužudžiusi žm ona ji atrodė stebėtinai
santūri.
- Ponia Linam , gal galėčiau jum s ko nors p arū pin ti?

- G alėtum ėt m ane iš čia ištraukti.

- Tada iš karto prie reikalo. K ą sakėte pareigūnam s, kurie
jus suėmė?
- Nieko.
- Svarbu, kad žinočiau viską, ką kalbėjote policijos arešti­
nėje, net ir pačius nereikšm ingiausius dalykus.
- Nieko jiem s nepasakojau, tik pasakiau, kad Čarlis m ane
sumušė ir išprievartavo ir kad prieš pasakodam a apie jo m ir­
ties aplinkybes n o riu advokato.
 llr illa ji • *47

- Gerai. Labai gerai.

- D ažnai žiū riu televizorių, - kreivai šyptelėjo ji.

- K elin tą valandą jūs buvote suim ta?

- A p ie ketvirtą ryto.

- Kada jus apžiūrėjo gydytojas?

- Jie iš karto atvežė m ane čia.

Kendalė pasižiūrėjo į laikroduką. Beveik septynios.

- Jū s tokios būklės prasėdėjote čia tris valandas? A r jum s

skauda?

- Siek tiek peršti. Bet galiu kentėti.

- U žtat aš negaliu. - Kendalė triukšm ingai atitraukė kėdę,

perėjo per kam barį ir p ik ta i atplėšusi duris kreipėsi į sėdin­

čius operatyvinėje patalpoje. - M an o klien tei reikalinga m e­

dicinos pagalba. Kas m us nuveš į ligoninę?

Kendalė sėdėjo užpakalinėje patru lio m ašinos sėdynėje

su p on ia Linam ir ši visą neilgą kelionę tylėjo. Ligoninėje jai

buvo atliktas ly tin ių organų tyrim as. Buvo paruošti išžagi­

nim o duom enys, tarp jų ir ponios Lin am kūno nuotraukos.

Kendalei buvo pažadėta, kad kai tik policijos departam entas

gaus tyrim o išvadas, jai bus atsiųsta ataskaitos kopija.

N ors sum ušim ai ponios Linam veide atrodė bjauriai, gydy­

tojas patikino, kad jie tik paviršiniai ir netruks užgyti. Įdrės­

kim ai ant pečių, krū tų ir šlaunų buvo su vilgyti antiseptiku.

K a i jos grįžo, Kendalės reikalavim u prieš form alią apklausą

jos klien tei buvo leista nusiprausti duše ir papusryčiauti.

- Paskam binkite, kai būsite pasirengęs ją apklausti, - tarė

Kendalė bylą tiriančiam pareigūnui. - Lauksiu savo kabinete.

Prieš išeidam a ji ram inam ai spustelėjo poniai Linam ranką.

Po dviejų valandų jos grįžo į kvotų kam barį. Lotės Linam

plaukai vis dar buvo drėgni. Jos veidas atrodė šviežiai n u ­

praustas - ir nekaltas, pastebėjo Kendalė. M oteris vilkėjo

M 8 • šu to lim

p ilk ai gelsvą kalėjim o aprangą, buvo įsispyrusi į pigias d irb ­

tinės odos šlepetes.

- Čarl... hm , aukos kūne... rastos trijų kulkų kiaurym ės, -

tarė Kendalei policijos detektyvas. - Jau turim e nusikaltim o

vietos nuotraukas. Ne itin gražios.

- G al galėčiau pam atyti?

Jis padavė jai rudo popieriaus segtuvą. K aip ir įspėjo, spal­

votose nuotraukose ryškiai raudonavo kraujas.

- V iena kulka perėjo jam per kaklą. K ita buvo iššauta į

kaktą, apytiksliai čia. - Pareigūnas bakstelėdam as į galvą pa­

rodė apytikrę vietą. - Trečia švariai įėjo pro skruostą ir išėjo

kitoje pusėje pro sm ilkin į. Šaudyta iš arti. Š įryt apie pusę

keturių. Jis m irė iš karto savo lovoje.

Kendalės akys nukrypo į Lotę, k u ri sėdėjo tv irta i sugniau­

žusi rankas skreite. Iš jos veido nebuvo galim a nieko išskai­

tyti. Kendalė iš karto sum etė, kaip stojiška laikysena padėtų

jai teism e.

J i padėkojo policijos pareigūnui už inform aciją.

- A r koroneris jau surašė autopsijos ataskaitą?

- Pradėjo šiandien iš ryto. Iki dienos pabaigos žadėjo pa­

rengti.

- Norėčiau gauti jos kopiją iš karto, kai tik ji bus pateikta.

- Žinom a. Bet ataskaita tik p a tvirtin s viską, ką jum s pa­

sakojau.

Kendalė apie tai nesileido į kalbas. J i uždavė paprastą

klausim ą:

- Kodėl m ano klientė buvo suim ta dėl žm ogžudystės?

Pareigūno padėjėjas, kuris ik i to l atsirėm ęs į sieną ir su­

kryžiavęs kojas krapštuku rakinėjosi dantis, nusikvatojo. Jis

m ostu parodė į pistoletą ant stalo. G inklas buvo m aišelyje su

p rikliju ota etikete.

- Štai čia nusikaltim o įrankis. J is gulėjo šalia lovos, ku rio ­

je Č arliu i buvo peršauta galva. M es jau patikrinom e p irštų

 Uriitijd * *49

atspaudus, be to, jai ant rankų aptikta parako pėdsakų. įtik i-

m esnių įrodym ų jau negalim a gauti.

- Jau negalim a? - m aloniai perklausė Kendalė.

įsiterpė kitas pareigūnas:

- K a i mes atvažiavom e į jų nam us, Lotė ram i kaip belgas

sėdėjo prie virtuvės stalo ir gurkšnojo neskiestą viskį.

- Num anau, kad p on ia Linam patyrė šoką, todėl išprie­

vartauta turėjo teisę išgerti.

- Išprievartauta! Čarlis buvo jos vyras. Jie jau daugybę

m etų buvo vyras ir žm ona, - nenusileido pareigūno padėjė­

jas. - A iškių aiškiausia žm ogžudystė. A kivaizdu, kas įvyko.

- A kivaizdu?

Kendalės intonacija paskatino pareigūną leistis į spėliones.

- Čarlis grįžo nam o girtas. Tas nelabai patiko Lotei. G al

ji jam papriekaištavo, tai jis ją gerokai apkūlė. Nesakau, kad

viskas taip ir buvo, - greitai pridūrė jis. - Šiaip ar taip, Lotė

supyko, todėl nušovė jį m iegantį.

- A r surinkote liu dytojų parodym us? - pasiteiravo K en­

dalė.

- Liudytojų?

- Tų, kurie ten buvo ir m atė, kas atsitiko, - nekaltu veidu

paaiškino ji. - A r kaim ynai gali p ateikti neginčijam ų įrod y­

m ų, kad toks barnis įvyko? A r kas nors gali paliudyti, kad po­

nia Linam supyko ant vyro ir nušovė jį pistoletu, kiurį, beje,

ik i šios nakties galėjo bet kada netyčia palaikyti rankose?

Pareigūnai susižvalgė.

- Ten jokių kaim ynų nėra, - n iū ria i pripažin o vienas. - Jų

namas stovi atokiai užm iestyje.

- Aišku. Tad niekas negirdėjo barnio, k u rį jūs įtariat kilus.

Nėra ir žm ogžudystės liudytojo?

Pareigūnas num etė dantų krapštuką ant grin dų ir atsi­

traukė nuo sienos.

- Bet ir prievartavim o liudytojo nėra.
x5° • liiiiiiim

Kendalė jiem s padėkojo ir paprašė p a likti ją vieną su

kliente. K ai p o licin in ka i išėjo, Lotė pirm ą kartą prabilo:

- Viskas vyko beveik taip, kaip jie sakė.

N ors Kendalė ir nusivylė, neparodė prarandanti drąsą.

- Rem iantis tais fizin ia is įkalčiais, kuriuos jie jau surinko,

beveik nekyla abejonių, kad jum s bus pateikti k a ltin im a i dėl

žm ogžudystės. Kad ir kokius reveransus išdarinėjau prieš

policin in ku s, m udvi žinom e, kad nuspaudėte gaiduką to

ginklo, ku riu o buvo nušautas jūsų vyras. Jū s nesate nekal­

ta - tai faktas. Bet ar kalta - tai dar klausim as. Tad m ano

darbas - iš tirti ir p ateikti jūsų su Č arliu gyvenim o ap lin ky­

bes, galinčias sušvelninti jūsų kaltę. Prieš eidam a į teism ą

jūsų g in ti, apie jus ir jūsų santuoką tu riu su žin oti daugiau,

nei šiaip turėčiau žin o ti. Teism o salė - vieta, ku r nereikėtų

stebinti jus ginančio advokato. Todėl iš anksto atsiprašau,

kad kišiu nosį į reikalus, kurie turėtų b ū ti asm eniniai. Tai

nem aloni, bet bū tin a m ano darbo dalis.

Buvo akivaizdu, kad tokio kišim osi Lotė nenori, bet lin k ­

telėdam a davė ženklą Kendalei kalbėti toliau.

Kendalė pradėjo nuo biografijos faktų. J i sužinojo, kad

Lotė gim ė Prospere, šeim oje buvo jauniausia iš pen kių vaikų.

Tėvai jau m irę, o b roliai ir seserys išsibarstę. Baigusi m oky­

klą m etus studijavo koledže, paskui pradėjo d irb ti draudim o

bendrovėje sekretore.

Čarlis Linam as važinėjo pardavinėdam as prekes - biuro

reikm enis.

- Jis paskam bino į draudim o bendrovę, - pasakojo ji K en­

dalei. - Pradėjo flirtu o ti, kvietė m ane ku r nors n ueiti. Iš pra­

d žių atsisakinėjau, bet galiausiai sutikau ir nuo tada m udu

susitikdavom e, kai tik jis atvažiuodavo į m iestelį. Taip pam a­

žu viskas ir prasidėjo.

Susituokę juodu pragyveno septynerius m etus. V aikų ne­

turėjo.
 unitu* * 151

- N egaliu tu rėti vaikų. Paauglystėje sirgau apendicito u ž­

degim u, po jo k ilo infekcija ir likau nevaisinga.

G yvenim as Lotei Linam didelio pasitenkinim o neteikė.

K uo daugiau ji pasakojo, tuo labiau Kendalė ją užjautė, bet

vis prim indavo sau tu rin ti išlaikyti p rofesinį objektyvum ą.

J i labai troško padėti šiai m oteriai, k u ri buvo priversta žūt­

b ū t g in tis nuo n uolat priekabiaujančio vyro.

Kendalė atsivertė bloknotą.

- K o l prausėtės ir pusryčiavote, parinkau šiokių tokių

duom enų. Per pastaruosius trejus m etus septynis kartus

kvietėte į nam us policiją. - J i pakėlė akis. - Tiesa?

- Jeigu taip sakote. Jau pam ečiau skaičių.

- D u kartus po to kių iškvietim ų buvote paguldyta į lig o n i­

nę. K artą dėl kelių sulaužytų šonkaulių. K itąkart dėl nude­

gintos nugaros. K okių b ūta nudegim ų, ponia Linam ?

- Jis paženklino m ane įkaitin tom is plaukų žnyplėm is, -

nepaprastai ram iai paaiškino ji. - Regis, m an pasisekė. Jis

m ėgino... sukišti jas m an į vidų. Sakė norįs, kad kartą ir v i­

siems laikam s priklausyčiau jam.

Kendalė vėl turėjo sukaupti dėm esį į faktus ir nerodyti

gailesčio.

- Beprotiškai pavydus. Pavydėjo visiem s kelnėtiem s. N e­

galėjau niekur eiti, nieko d aryti - n uolat m ane kaltino, kad

vilio ju kitus vyrus. Norėjo, kad atrodyčiau graži, bet kai tik

pasipuošdavau, jis supykdavo, jei kitas vyras bent pažvelg­

davo į mane. O prisigėręs m ane m ušdavo.

- A r kada nors grasino atim ti jum s gyvybę?

- N et nesuskaičiuočiau, kiek kartų.

- Norėčiau, kad prisim intum ėte konkrečius atvejus, o

ypač tokius, kai ir kas nors kitas girdėjo grasinim us nužudy­

ti. A r jūs apie jo sm urtą kam nors pasakojote? Pastoriui? G al

su tu oktin ių psichologui? - Lotė tik papurtė galvą. - Būtų ge­

rai, jei kas nors galėtų p a tv irtin ti, kaip jūs bijojote, kad per
X52 • iM llillI H

pykčio p riep u olį vyras tikrai jus nužudys. A r su niekuo apie

tai nesikalbėjote?

J i padvejojo.

- Su niekuo.

- Gerai. Ponia Linam , kas n u tiko šiąnakt?

- Carlio nebuvo kelias dienas. G rįžo pavargęs ir suirzęs,

todėl iš karto pradėjo gerti. N etrukus pasigėrė. Pasiutęs su­

m aitojo m ano pagam intą vakarienę. Taškė m aistą į sieną.

Daužė indus.

- A r policija tai matė?

- Ne. A š sutvarkiau.

Blogai. įsiū čio priepuolio įrodym as būtų tikrai pravertęs -

jeigu būtų pavykę įrod yti, kad įsiū tis apėmė būtent Čarlį.

- Pasakokite toliau, - paragino Kendalė.

- Jis apvertė nam us aukštyn kojom is ir išėjo keliom s va­

landom s. G rįžo dar girtesnis ir piktesnis. Atsisakiau su juo

m ylėtis, tai štai ką jis m an padarė, - pasakė rodydam a į su­

m uštą veidą. - M aniau, jei m oteris atsisako santykiauti, pa­

gal įstatym us tai laikom a išprievartavim u.

- Taip ir yra. Šiąnakt jūs pakankam ai aiškiai pasakėte, kad

nenorite su juo sekso, ar teisingai supratau?

J i linktelėjo.

- Bet jis m ane privertė. Prispaudė prie lovos ir laikė ranką

an t gerklės. Nutraukęs kelnaites išprievartavo. M a n skaudė­

jo. Jis tyčia darė skaudžiai.

- Ligoninėje jum s buvo išvalytos panagės. A r tyrėjai ten

ras odos audinių liku čių - įrodym ų, kad grūm ėtės?

- Turėtų rasti. Priešinausi kaip pasiutusi katė. Baigęs jis

pasilenkė virš manęs. Išvadino visokiais bjauriais žodžiais ir

grasino nužudyti.

- Kokiais žodžiais?

- Jis iš spintelės stalčiaus ištraukė pistoletą, įkišo vam z­

d į m an tarp dantų ir pasakė, kad ištaškys m an prakeiktas
 UKltljt * ^53

sm egenis. G al tada ir b ū tų m ane nušovęs, jei nebūtų išsiju n ­

gęs. D ar ilgai taip gulėjau - buvau to kia pavargusi ir išsigan­

dusi, m an taip skaudėjo, kad negalėjau pajudėti. Žinojau,

kad esu saugi, ko l jis m iega. Bet kas bus, kai atsibus? Štai

tada ir nusprendžiau jį nušauti, ko l jis m anęs nenužudė. -

Žiūrėdam a Kendalei tiesiai į akis ji p risipažin o: - Pakėliau

pistoletą ir šoviau jam į galvą tris kartus - kaip jie ir sakė.
Ir nė kiek dėl to nesigailiu. A nksčiau ar vėliau jis būtų m ane
nužudęs. N ors m ano gyvenim e ir nėra kuo p asig irti, m irti
nenorėjau.

G rįžu si į biurą Kendalė stebėjo lietaus lašus, kurie kaip m e­

ta lin ia i ru tu liu kai vagojo lango stiklą.
- Šiurpu, - sum urm ėjo ji.
Tąryt, kai atėjo į teism o rūm us, Bam a išpranašavo lietų.
- Prieš tem stant lis, - išm intingai linguodam as galvą pa­
sakė elgeta.
Kendalė nepatikliai žvilgtelėjo į giedrą dangų virš galvos.
- Nem atau jokių debesų, Bama. A r esi tikras?
- Audra prieš saulėlydį. A tm in k it m ano žodžius.
Jis buvo teisus. Perkūnija griaudėjo tolim uose kalnuose,
kurie skendėjo žem uose debesyse ir rūke. Truktelėjusi pe­

čiais dėl keistos nuojautos, Kendalė atsakė į telefono žinutes

ir peržiūrėjo paštą.
Tarp ryte atsiųstų laiškų buvo dar vienas K rukų laiškas -
sm erkiantis ją, su daugybe rašybos klaidų ir paslėptų grasi­
nim ų. N uo B ilio D žo nelaim ės atėjo jau penktas toks laiškas,
bet ir tai dar ne viskas. K ai B iliu i D žo buvo nuplėšta ranka,
po kelių dienų Kendalė gavo siu n tin į su negyva žiurke.
Ž in ia apie siu n tin į pasklido po teism o rūm us žaibo grei­
čiu. Galiausiai ji pasiekė ir laikraščio redakciją vos už dviejų
kvartalų nuo teism o. Netrukus jos kabinete jau stovėjo M e ­
tas ir reikalavo p a tv irtin ti, kad išgirstos kalbos - tiesa.
*54 • Sm Im Ii i u

K ai Kendalė parodė vyru i d vokian tį įkaltį, jis ketin o suor­

ganizuoti lin čiu otojų b ū rį susidoroti su broliais ir visais tu ­

rinčiais K ru kų pavardę. Gibas, kuris taip pat girdėjo kalbas,

pritarė M eto planui.

Kendalė tik in o juos, kad nieko nereikia nedaryti.

- Jie nusim inę dėl B ilio Džo. Iš dalies užjaučiu juos.

- U žjauti?! Ju k dėl to snargliuoto vagiūkščio padarei vis­

ką, ką galėjai! - šaukė M etas.

- Im tis tokios bauginim o taktikos - įžū lu net tokiem s pa­

dugnėms kaip Krukai, - pritarė Gibas. - Jie nusikaltėliai, to­

dėl reikėtų su jais kartą visiem s laikam s susitvarkyti.

- Jie atsilikę žmonės, - pripažino Kendalė juos ramindama.

M etas suniurzgėjo:
- įspėjau tas baltąsias šiukšles, kad jeigu tave nuskriaus...

- Jie m anęs nenuskriaudė. Atsakydam i tuo pačiu nusilei-

sim e ik i jų lygio. Prašau jūsų, M etai, G ibai, nesikaršduokit.
G alų gale tai m an pridarys daugiau žalos nei K ru kų grasini­
m ai. T u riu reaguoti profesionaliai - tikiu , kad privalau ne­

kreip ti dėm esio.

J i juos šiaip taip suvaldė ir išgavo pažadą, kad jie nesiim s
atsakom ųjų veiksm ų. įvertin u si jų pykčio m astą Kendalė
išm intingai nutylėjo gavusi ir daugiau K rukų laiškų. J i pa­

aiškino M e tu i, kad jos autom obilio priekin is stiklas išdužo,

kai greitkelyje nuo vilk ik o atšoko akm uo. Iš tie s ų jį aptiko iš­

daužtą autom obilio stiklą vakare po darbo. Prie stiklą išdau-

žusio akm ens buvo pridėtas prastai surašytas grasinim as.
Kadangi vėliau šie daiktai galės tap ti d aiktin iais įrody­
m ais, ji nieko neišm etė ir saugojo rakinam oje dokum entų
spintoje. Ir naujausią laišką įdėjusi į segtuvą Kendalė sutelkė
dėm esį į Lotę Linam . Nėra abejonės, kad ši byla dar keletą
m ėnesių bus pagrindinis darbas.
K aip ir tikėjosi, kiek po pietų Kendalė sulaukė prokuroro
D abnio G o m o . Jis pokalbį pradėjo atvirai:
- Na, regis, čia kilo šioks toks sujudim as.
 * *55

- A k šit kaip? - nekaltai paklausė Kendalė. - A r gavome

žadėtąjį liftą? Senasis jau toks iškleręs, kad visada lip u la ip ­
tais.
Jis sukikeno įvertindam as jos hum oro jausm ą.

- Toks kvailas pokštas, ponia Bem vud, su m anim neiš­

degs. Gavote karštą bylą.

- Tiesa. M a n patinka suleisti dantis į tokią bjaurastį kaip

užpuolim as, sum ušim as ir prievartavim as.

- O kaip žm ogžudystė?

- Žm ogžudystė? - nustebusi perklausė ji. - A r mes kalba­

m e apie tą p a d ą bylą?
- Lotės Linam .
- Jū s vadinate tai žm ogžudyste? Trūksta žodžių.

- Jū s m atėte tas padas įk a ld ų ataskaitas kaip ir aš.

- Vadinasi, negalėjote nem atyti ligoninėje padarytų p o ­
nios Linam nuotraukų? A rba išrašų iš jos ligos istorijos, kai ji
anksčiau gulėjo ligoninėje, arba p o lid jo s raportų apie sm ur­
tin iu s barnius Linam ų nam uose?

- V isa tai tik pagrindžia m ano prielaidą dėl iš anksto su­

planuotos žm ogžudystės, - atkirto jis. - Lotė tam turėjo

daugybę p rieža sd ų ir pakankam ai laiko viskam apgalvoti.
Ja i bus pateikti kaltin im a i dėl tyčinės iš anksto suplanuotos
žm ogžudystės. Jū s tikitės netydnės žm ogžudystės? K ą jūs.

Jūsų klientė vakar kelias valandas svarstė, ko l galiausiai n u ­

sprendė Č a rlį nušauti.

- To įro d yti neįm anom a, D abni, ir jūs tai žinote. K ad ir
šią m inutę gabu sugalvoti šim tus būdų, kaip sukelti pagrįstų

abejonių.
- Gerai, advokate, baukim ės kalbėti užuolankom is, - va­

landėlę pasvarstęs pasiūlė jis. - Čarks Linam as nėra užuo­

jautos verta auka. V is i žinojo, kad jis per daug gerdavo, o
paskui regubariai talžydavo Lotę. G al sutaupykim e m okes­
čių m okėtojų p in ig ų ir daugybę savo laiko?
- Tai koks jūsų pasiūlym as? - nutraukė jį Kendalė.
x56 • įM(i< ii m

- Raginkite Lotę p rip a žin ti kaltę dėl netyčinės žm ogžu­

dystės. G reičiausiai ji gaus dvidešim ties m etų bausmę, o at­
sėdės kokius aštuonerius.
- A čiū jum s, bet ne. M an o klientė nekalta.
- Nekalta?! - Atėjo jo eilė stebėtis. - Ketinate įrod in ėti,

kad ji nekalta?
- K aip tik ta i ir ketin u daryti.
- Ir koks jūsų argum entas - nepakaltinam a?

- Lotė Linam yra puikios psichinės sveikatos. J i žinojo, ką

tu ri padaryti, kad išgelbėtų savo gyvybę. N ors tai buvo des­

peratiškas poelgis, akivaizdu, kad vyrą ji nužudė gindam asi.
 Ppnhiolibtds shyiius

- P o n e Peperdainai.
- A š čia, - atsiliepė jis.
Jaunas, dar visai nepatyręs agentas įbėgo į virtuvėlę. Pe-
perdainas atitraukė akis nuo Kendalės B em vud nam ų ūkio
sąskaitų, kurias peržiūrinėjo pasiskleidęs ant stalo.
- K ą nors radot?
- Taip, pone. Štai ką radom e miegamajam e. Jis buvo p ri­

klijuotas prie apatinės rašom ojo stalo stalčiaus pusės.

Peperdainas paėmė iš susijaudinusio agento popierių

pluoštą ir pradėjo skaityti. Jo pavaldinys, toks įsiaudrinęs,

kad nenustygo vietoje, žingsniavo m ažoje erdvėje tarp stalo

ir viryklės.
- Sakyčiau, tas reikalas su dvasininku... su tuo Bobų Vai-
tekeriu... ypač įdom us, - surizikavo jis. - A r mes žinojom e,
kad jis nebaigė sem inarijos, tiesą sakant, net buvo iš jos iš­
prašytas, nes jo įsitik in im a i ne itin a titiko norm as?

- Ne, - sausai p rip ažin o Peperdainas.

- O ponia B em vud žinojo. J i laikė savo pareiga sužinoti.

Viskas pagrįsta dokum entais.

- H m m . M ū sų ponia B em vud turėjo nepaprastai daug

darbo.
- Yra ir Prospero prokuroro dosjė. Skirtum as tik tas, kad
Pietų Karolinoje jie vadinam i juriskonsultais. A r jau skaitėte?
*58 • sm <m Inai

- Tru m pai nupasakok.

- G o m u i Luizianoje buvo atim tas advokato laipsnis. Tada

jis persikraustė į Pietų K aroliną. Po kelerių m etų buvo iš­

rinktas Prospero prokuroru. Švelniai tariant, įtartin a. Bet

dar daugiau m edžiagos su rin kta apie teisėją. Ir bankininkus,

m okyklos vadovus, juristus. Jeigu juos visus vadintum e ben­

druom enės atram a, tai ji pasikasė po pačiais jos pam atais ir

atidengė to kį įtrū kį, pro ku rį lengvai įvažiuotų didžiausias

vilkikas. Ir viskas sudėta štai čia.

Peperdainas negalėjo atsistebėti, kad žm ogus atliko di­

desnį tiriam ąjį darbą nei visas departam entas.

- Tokiam tyrim u i reikėjo ne tik daugybės laiko, - nuspren­

dė kitas agentas, - bet ir sum anum o.

- O, sum anum o jai netrūksta, - sutiko Peperdainas. - J i

slid i kaip žaltys.

- Jau prabėgo bem až dvi savaitės, kai jie dingo iš lig o n i­

nės, o jų pėdsako - nė ženklo.

- Pats prisim enu, kiek laiko prabėgo, - atšovė Peperdainas.

Jis pašoko ant kojų ir vos neapvertė m ažyčio virtu vin io

staliuko. Jo tono išsigandę pavaldiniai išskuodė iš virtuvės

m urm ėdam i apie tolesnes paieškas miegamajame.

Peperdainas pasuko prie kriauklės. V irš jos an t palangės

nepaisydam a vandens stygiaus gležna gebenė karžygiškai

kovojo dėl išlikim o. J i augo keram iniam e vazone, išm argin­

tam e saulėgrąžom is. V irtuvės užuolaidų virvelių m azgai taip

pat buvo panašūs į saulėgrąžas. Peperdainas pagavo save vie­

ną čiupinėjantį ir kreivai besišypsantį.

„Jie priklauso pagrobėjai“, - p rim in ė sau ir skubiai ati­

traukė ranką.

Bent jau ne žudikei. K ai po avarijos D žordžijoje buvo iš­

trauktas lavonas, autopsija parodė, kad auka m irė dėl sm ū­

gio įvykus susidūrim ui. Ponia B em vud nepaliko jos nuskęs­

ti. Tad ji ne žudikė. Bent jau ko l kas.

 UriltiJ* * *59

Peperdainas žvelgė pro langą perm ąstydam as, kas nese­

n iai paaiškėjo apie p on ią B em vud ir Pietų Karolinos žm o­
nes, su kuriais jai teko tu rėti reikalų. K uo daugiau jis žinojo,
tuo m ažiau suprato. A tsakius į klausim ą iškart kildavo k i­
tas - dar sudėtingesnis ir dar labiau bauginantis. Kuo ilgiau
ieškom a bėglių, tuo labiau šąla jų pėdsakai.
Patyliukais nusikeikęs jis trinktelėjo kum ščiu į palangę.
- K u r esi, m oterie? Ir ką padarei jam?

Suskam bo sieninis telefonas. Peperdainas apsidairė ir

įsm eigė akis į aparatą. Šis suskam bo antrą kartą. Labai m aža
tikim ybė, kad kažkas skam bina Kendalei B em vud ir tas as­
m uo parodys jiem s, ku r jos ieškoti. Je i vis dėlto taip būtų,
nevalia jo nubaidyti.
Peperdainas įsitem pęs pakėlė ragelį ir atsargiai ištarė
„klausau“.
- Pone Peperdainai?
- Klausau jūsų, - nurim ęs atsakė jis.
- Kalba Rolinsas, pone. M es kai ką aptikom e.
A tpažinus vieno iš Stivensvilyje lik u sių agentų pavardę,
Peperdainui paširdžiuose kažkas suplazdėjo.

- Klausau.
- Radom e žm ogų, kuris sakosi pardavęs autom obilį K en ­
dalei Bem vud. J is atpažino ją iš nuotraukos.
- T ik ra i atpažino?
- Jo k ių abejonių.
- Tai kur, velniai griebtų, jis ik i šiol buvo?
- Lankė anūkus Floridoje. Jis ten nebuvo buvęs, todėl nu ­
sipirko bilietą į M ajam į už pinigus, kuriuos p on ia B em vud
sum okėjo jam už m ašiną.
- M okėjo grynaisiais?
- J is taip tvirtin a .
Prastos naujienos. J i vėl nepaliko p o p ie rin ių pėdsakų. Na,
vilties, kad ji tokia nerūpestinga, buvo m ažai, bet tikėtis v i­
sada galim a.
i6o . Sm Iii Inai

- K ai ieškodam i ėjome per visus nam us, jo nebuvo, - p ri­

dūrė agentas. - Žm ogus tik vakar grįžo, pats taip sakė, išgir­
do vietines žinias ir laikraštyje pam atė jos nuotrauką. Per­
skaitęs straipsnį paskam bino m um s.

- Surinkite visą inform aciją apie tą autom obilį.

- Jau surinkom e, pone.

- Puiku. Sekite jį. A š jau važiuoju.

 Šešiolihtds shyiius

Nutildykit juos! Negaliu to pakęsti. Nutildykit jų verksmą, nutil­

dykit jų verksmą, nutildykit. O Viešpatie, o Dieve! Ne!
Jis budo nuo savo riksm o. Pašokęs atsisėdo ir persigandęs
apsidairė. Nejučiom is pagraibė ginklo, ku rį slėpė po čiužiniu.
- Jo ten nėra. - Tai buvo Kendalės balsas. Jis girdėjo ją,
bet nem atė. - Paėm iau ir paslėpiau ten, ku r šįkart nerasi.
Džonas papurtė galvą, kad praskaidrėtų, ir ėmė žvilgsniu
ieškoti kam baryje Kendalės - galiausiai pastebėjo ją susiran­

giusią prie lovos krašto.

- Kas nutiko? K ą veiki ant grindų?
- Č ia nusileidau iš lovos, kai m an trenkei. Sapnavai koš­
marą, m ėginau tave p rižad in ti, bet gavau sm ūgį į petį.

- A r susižeidei?
- Ne, - atsakė ji ir atsistojo.
Širdis daužėsi kaip pašėlusi, jis buvo šlapias nuo prakaito.
N usilpęs ir netekęs nuovokos pakėlė sužeistos kojos kelį ir
priglaudė prie jo kaktą.
- Turbūt kažkas baisaus? - spėjo ji. - A r ką nors prisim eni?
Pakėlęs galvą pažvelgė į ją.
- Laim ė, ne. Bet velnioniškai nusigandau.
- Tu kiaurai perm irkęs. Atnešiu kuo nusišluostyti.
K o l ji vaikščiojo, jis atsikėlė ir nuėjęs prie lango atsisėdo
ant kėdės. Pakėlęs užuolaidą nusivylė, kai pam atė, kad diena
162 •S«a<i«lfm

vis dar dulkėta ir ram i - lygiai tokia pat kaip tada, kai jis pa­
sidavė m ieguistum ui ir užsnūdo. Po smarkaus lietaus, kuris
pylė prieš dvi savaites, prasidėjo kitas užkeikim as - sausra.
Karštis alino.
Per nuogą petį pažvelgęs į sujauktus, prakaitu perm irku­
sius patalus, pratarė į kam barį įėjusiai Kendalei:

- Atsiprašau dėl šito.

- Jokios bėdos - patalynę pakeisiu. - J i kiek padvejojo. -

Tai ne pirm as kartas, kai sapnuoji košm arus.

- Ne pirm as?
- Ne, bet šis buvo blogiausias. A r dabar geriau jautiesi?
Paėmęs lim onado stiklinę, ku rią ji atnešė ant padėklo,
jis dėkingai linktelėjo. Ranka drebėjo. Nurijęs kelis didelius
gurkšnius, priglaudė šaltą stiklin ę prie kaktos.

Jis apstulbo pajutęs, kad p rie nugaros prigludo vėsus au­

deklas. Paprastai Kendalė stengdavosi išvengti p risilietim ų .
O dabar ji braukė audeklu jam per pečius, nugarą, šonus,
per visą stuburą ik i juosm ens, ku r kaupėsi prakaitas. Švel­
nus audeklas atrodė m aloniai vėsus, ram ino. Jos p risilie ti­
m ai buvo lengvi.
Tai jam prim inė jos elgesį su kūdikiu. Ką besakyti, m otina

ji tikrai puiki. Švelni. Pasiaukojanti. Rūpestinga. M ylin ti. Ken­

dalė tuo vaidm eniu mėgavosi. Žiūrėdam a į kūdikį ji lengvai,

nuoširdžiai šypsodavosi ir dėl to nušvisdavo visas jos veidas.

Jis sekė, ypač kai ji nepastebėdavo, kaip ji rūpinasi vai­
keliu. Būdavo akim irkų, kai jis kone pavydėdavo m ažyliui.
Žinom a, savo kūdikystės nebeprisim inė, bet negalėjo nė įsi­
vaizduoti, kad jis būtų buvęs taip popinam as. D žonas abejo­
jo, ar kada nors jį - vaiką ar suaugusį - kas nors taip mylėjo.
D ar jam buvo smalsu, ar jis pajėgtų m ylėti kitą žm ogų to ­
kia pasiaukojam a, nesavanaudiška meile. Buvo neram u dėl
m inties, kad nepajėgtų.
- Geriau?
J i susuko audeklą į kom presą ir uždėjo jam ant sprando.
 llatltaji • l6 3

- Taip. A čiū. - Jis nevalingai ištiesė ranką už galvos ir del­

n u prispaudė jos plaštaką. Palaikė kom presą ant sprando
kelias akim irkas, o jos ranka taip ir gulėjo tarp jo delno ir
audeklo. - Daug geriau.
- Gerai.
G aliausiai jis nuleido ranką, o ji atitraukė savąją. Tada jis
tuo p a d u audeklu nusišluostė krū tin ę ir pilvą - netikėtai
Džonas panoro, kad pilvas būtų kietesnis, tvirtesnis ir jau­
nesnis. K a i pastebėjo, kad Kendalė į jį žiū ri, greitai nusuko
akis į šalį.
Jie abu prašneko vienu m etu.
- A š atnešiau...
- Kam visa tai?
- Luktelėk, - tarė ji atsakydam a į jo klausim ą. - Atgauk
kvapą.
J i prisėdo ant lovos krašto ir droviai sukryžiavo rankas
skreite. J i kasdien m ūvėjo šortus, tad kojos įdegė. Jam atro­
dė, kad skuta jas kaskart prausdam asi, nes jos visada atrodė
glotnios it šilkas. Jos atrodė glotnios. Iš patirties nežinojo,
nes nuo to rytm ečio, kai ją pabūdavo, daugiau jos nelietė.
D ėl jam dar nesuvokiam ų priežasčių Kendalė nustatė tvarką
„šalin rankas“. O jis m ėgino save įtik in ti, kad toks tabu jam
priim tin as. Jeigu ji n o ri - puiku.
Bet iš tiesų nieko puikaus. Džonas kentėjo nuo geismo,
kuris jau artėjo prie ribos. G yventi su ja kaip jos vyrui, bet
elgtis kaip p ašaliedu i kasdien darėsi vis sunkiau. Jis atplėšė
akis nuo jos kojų ir m ažų, siaurų pėdų.
„Kas ši m oteris? N uo ko ji bėga?“ - spėliojo Džonas. J i ti­
krai bėgo. Kendalė galėjo tai n eigti ik i Paskutinio teism o die­
nos, bet jis tik ra i žinojo - kažkas už ketu rių šio nam o sienų
kėlė jai siaubą. J i kasnakt po kelis kartus atsikeldavo, p irštų
galais nutipendavo prie lango ir apžvelgdavo kiem ą. Kodėl?
Per naktinius jos patruliavim us jis apsim esdavo miegąs,
nors p u ikiai viską jautė. Todėl jam nedavė ramybės m intis,
kad nežino, kodėl ji budi.
x**4 • sniid lioan

Kartais ta nežinia varydavo iš proto. Kodėl ji jam neatsi­

veria ir neleidžia padėti? Džonas terado vieną paaiškinim ą -
jis pats yra dalis jos bėdos. Tokia galim ybė jį baugino, bet
Kendalė galėtų viską išsklaidyti keliais tiesiais, atvirais atsa­
kym ais. M aža vilties. Džonas jau dvi ilgas savaites m iegojo
šalia, bet jos pasitikėjim o dar neįgijo.
Nors jis jau žinojo, kaip ši m oteris kvėpuoja per miegus,
vis dėlto ji jam tebebuvo m įslė. N et užrištom is akim is būtų
pažinęs jos kvapą ar balsą, bet ji jam nepriklausė. D ėl to ga­
lėjo lažin tis net iš gyvybės.
- K aip radai pistoleto slėptuvę? - paklausė jis.
- Ju k žm ogus su ram entais nedaug tetu ri slėptuvių.
Pirm ą rytm etį šiame nam e, kol ji sukiojosi po virtuvę,
apieškodam as jos daiktus D žonas vaiko sauskelnių krepšyje
rado pistoletą - tokioje vietoje m ažiausiai tikėtin a rasti m ir­
tį nešantį ginklą. Tai tik dar kartą p atvirtin o - ji visą laiką į
akis m elavo. Ir padėtis nebuvo tokia nekalta, kaip Kendalė
norėjo nušviesti.
Žinom a, ji labai susikrim to pam ačiusi jį su ginklu. K altino
jį šniukštinėjus, lindus į ne savo daiktus - jis tai pripažino,
bet kai ji pareikalavo grąžinti pistoletą, jis nusikvatojo į akis.
V is dėlto Kendalė juokėsi paskutinė - m at šovinius buvo
paslėpusi ne sauskelnių krepšyje, o kitoje vietoje. G inklas
jam nedavė naudos. V is dėlto turėdam as jį savo žinioje D žo­
nas įgavo apgaulingą jėgos pojūtį. Be to, pistoletas teikė keis­
tą patogum ą. G in k lo svoris rankoje buvo tarsi pažįstam as ir
jaudinam ai įprastas. Jam nekilo jo kių sunkum ų juo naudo­
tis. Nors pistolete nebuvo kulkų, jis iš kažkur žinojo, kaip jis
užtaisom as, kaip juo šaudoma; ir nors ginklą gerbė, baim ės
nejuto. Kadangi su ginklu jautėsi taip gerai, jam vis nedavė
ramybės klausim as, kodėl taip yra. Džonas m ėgino p risim in ­
ti, ar šaudė, ku r naudojosi ginklu, bet atm intis vis dar jo ne­
paisė. Rankoje laikom as pistoletas tarsi kvietė žvilgtelėti į
praeitį, todėl jis didžiai pyko jo netekęs.
- Aš jį susirasiu, - tarė jis.
 liiiytejd • ^5

- Šįkart tai jau ne.

- Ieškosiu, kol rasiu.
- Nerasi.
- K ieno jis?
- M ano.
- Kendale, m aitinančios m otinos retai nešiojasi pistole­
tus. Ką su juo darai? A r grobdam a m ane kam nors grasinai
ginklu? A r laikai m ane tikėdam asi išpirkos?
J i tik nusijuokė iš tokios m inties.
- K iek m anai esąs vertas? Tau atrodo, kad esi turtingas?
Jis kiek pagalvojo, paskui tik papurtė galvą.
-N e .
- Prisim eni - juk pats norėjai keliauti su m anim i? A š ta­
vęs iš ligoninės prieš tavo valią negrobiau.
Tiesa. Negrobė. Pagrobim o ir išpirkos versija subyrėjo į
šipulius.
- A r ginklą ir m ašinos raktelį paslėpei toje pačioje vietoje?
- Kodėl ieškojai m ašinos raktelio?
- O kam jį slepi?
- Je i tą raktelį pateikčiau tau ant sidabrinio padėklo, ką
su juo darytum ? - pasiteiravo ji. - Kaire koja vairu oti nega­
lėtum .
- Pam ėginčiau.
- A r paliktum m udu su Kevinu čia lik im o valiai?
Jis pabrėžtinai atsakė „taip“.
- Ju k ir tu p irm ai progai pasitaikius k e tin i m ane p alikti.
- K ą gi, bet prieš išeidam a tu riu kai ką padaryti, - sarkas­
tiškai atsakė ji. - K ai viską baigsiu, būsiu patenkinta.
A tsistojusi paėmė padėklą nuo n a k tin io stalelio. Jis įtaria i
nužvelgė p lastikin į b u telį su įtrin am u alkoholiu, žirklutes ir
pincetą.
- Ką baigsi?
- K etin u ištrau kti tau siūlus.
- Nė velnio.
- Ju okų darbas.
i66 * Šulu Inai

- Lengva tau kalbėti. Ju k tai ne tavo siūlės. Kodėl negalė­

tum e n u eiti pas gydytoją?

J i suvilgė m arlės gabaliuką alkoholiu.
- Nėra reikalo. Reikia tik suspausti ir ištraukti. Esu m ačiu­
si, kaip tai darom a.
- O aš esu m atęs atvirą širdies operaciją. Bet tai nereiškia,

kad ir aš galiu operuoti.

- Kada gi tu m atei atvirą širdies operaciją?

- Kalbėjau perkeltine prasm e. - Jis m ostelėjo į padėklą. -

Trauk tuos daiktus nuo manęs tolyn. Nė nesvajok, kad p risi­

a rtin si prie manęs su tom is žirklėm is. Iš ku r žinau, kad n eį­

sm eigsi m an jų į kaklo arteriją?
- Jeigu būčiau norėjusi, būčiau jau seniai įsm eigusi tau
m iegančiam .

Jos žodžiuose būta tiesos. Pasprukti nuo jo norėjo, bet žu­

d yti nė nem anė - bent jau jam taip atrodė.
- N ustok elgtis kaip vaikas ir nuleisk galvą.

Kendalė p risiartin o, bet jis sugriebė jai už rankų.

- A r tikra i žinai, ką darai?
- Pasitikėk m anim i.
- Nė už ką.

J i pavartė akis.
- Č ia vos kelios paviršinės siūlės. D idum a siūlų lik o po
oda, jie dabar jau ištirpę.
- Iš kur tiek daug žinai?
- Gydytojas sakė. - J i pažvelgė į jį - išraiška buvo nuošir­
di. - Neskaudės. Pažadu. Žaizda užgijo.
Tai buvo tiesa. Jau kelios dienos jam nebem audė susiūtų
vietų, praėjo ir galvos skausm ai. Jis jau galėjo trin k ti galvą.
Žaizdelės neteko pirm ykščio jautrum o - ap lin k siūles susi­
darė apskritos dėmelės. Pradėjo ataugti plaukai, dygus plo­
tas ant galvos baisiai niežėjo.
Jis nenoriai paleido jos rankas.
- Gerai. Bet jei suskaustų...
 liitfiltijd • l6 7

- A š liausiuosi.
Pridėjusi ranką jam prie skruosto ji palenkė galvą, patapš­
nojo per susiūtą randą alkoholiu sum irkyta m arle.
- Sėdėk ram iai, - sum urm ėjo padėjusi m arlę ir im dam a
m anikiūro žirklutes.

J i buvo švelni. Jei nebūtų girdėjęs čeksinčių m etalinių žir­

klių , nė nebūtų jutęs, kaip ji kerpa pirm ą siūlę. Žinom a, jo

dėm esį blaškė k iti, daug galingesni nei skausmas dirgikliai:

jos kvėpavim as į plaukus, į kojas b esitrin an ti šlaunis, v ilio ­

jančios krūtys a rti veido.

G al nereikėjo versti jos p risip ažin ti? Tuo m etu tai atrodė
gera m in tis, paprastas būdas p a tik rin ti jos santuokos versiją.
Bet dabar jį apėmė baim ė, kad tai buvusi taktin ė klaida, k u ri
jį išgąsdino labiau nei ją. Nes pastebėjęs iš n aktin ių m arški­
n ių ir palaidinės išlendantį tarpelį tarp k rū tų m intyse jau
regėjo vaizdą - naktinė pobucija.
- A r gerai jautiesi?
- Aha, žinom a.
- Skauda koją?

-N e .
- Tai kas yra?
- Nieko.
- Tada liaukis sukinėtis. Negalėsiu ištraukti, jei nesėdėsi

ram iai.
- G reičiau baik, gerai? - piktai suburbėjo jis.
Padėjusi ant padėklo žirklutes ji paėmė pincetą.

- G a li pajusti nestiprų...
- A i!
- Trūktelėjim ą.
- A i!
J i žengė atatupsta ir įsispręsdam a ištem pė m arškinėlius
ant krū tų - šios dar labiau išryškėjo.
- G al n o ri pats tai padaryti?
„N oriu padaryti tave!“ - m intyse sušuko jis.
i68 . ju tu |ltMa

- Pasakyk, ir aš liausiuosi, - tarė ji.

- Jeigu jau taip to li nuėjai, trauk tuos prakeiktus siūlus
lauk.
Ištraukusi siūlus ji vėl patrynė p lotelį alkoholiu. Šiek tiek
peršėjo, bet jis nesiskundė. Paskutinį kartą patapšnojusi
drėgnu m arlės gabalėliu ji tarė:
- Kai tik ataugs plaukai, būsi kaip naujas.
- Ne visai.
- T u ri galvoje am neziją? Jo k ių atm inties prošvaisčių?
- T ik neapsim esk dėl to nusivylusi. Ju k nenori, kad atgau-
čiau atm intį. N enori, tiesa?
- Žinom a, noriu.
- Tai kodėl nepadedi m an? Je i kalbam e apie inform aciją,
daraisi labai šykšti.
- Gydytojas sakė...
- Gydytojas sakė, gydytojas sakė... - piktai pam ėgdžiojo
jis. - Ju k pati tv irtin a i nepasitikėjusi tuo greitakalbiu, gu­
d riu m ažu šiknium i, bet kai tau patogu, visada jį cituoji.
- Gydytojas sakė, kad neperkraučiau tau galvos dideliu in ­
form acijos kiekiu.
Nors jis pyko ir plūdosi, ji išliko ram i. A r šios m oters nie­
kas nejaudina? Pakantus jos balso tonas, nesudrum sčiam a
ram ybė ne ram ino, o tik dar labiau erzino Džoną.
- Pasakinėjim as, tiesą sakant, gali tik su lėtin ti atm inties
grįžim ą, - p orin o ji. - Tavo a tm in tis grįš kada panorėjusi.
Negalim a jos skubinti.
- O tau ir gerai.
J i suirzusi atsiduso.
- Gerai, ką gi. Ką n o ri žin oti?
- Kas tau užtaisė vaiką?
Pagaliau! N uoširdi, nesuvaidinta, neapskaičiuota reakcija.
Kendalė buvo užklupta visai netikėtai. A kivaizdu, kad tikė­
josi kokio kito klausim o, o ne kas jos sūnaus tėvas.
- Jis ne m ano sūnus, - tv irta i tarė jis. - Žinau, kad ne
m ano. N ieko nėra. Nejaučiu su juo jokio ryšio.
 liitltija • ^9

- K aip gali žin oti? N iekada jo nepalietei. N et nepažvelgi į

jo pusę.
- Aš... Aš negaliu. Jis... Vaikai išvis...
Ką jis galėtų pasakyti? Kad jie kelia jam siaubą? Kenda-
lė pam anytų, kad jis išsikraustė iš proto, ir nenuostabu. V is
dėlto žodis „baimė" buvo pats tiksliausias apibūdinti tai b ū ­
senai, ku ri jį apim davo priartėjus prie vaiko.
Kendalė klausiam ai žiūrėjo, todėl Džonas turėjo kaip nors
pasiaiškinti.
- Negaliu klausyti, kaip jie inkščia ir verkia.
V ie n nuo m inties apie verkiantį vaiką jam ant veido su­
blizgo prakaito lašai. Ausyse skambėjo praėjusios nakties
košm aro aidas, bet dabar jis nesistengė nuo jo bėgti, atvirkš­
čiai, užsim erkė ir m intyse siekė jo, tarsi plėsdam as atm in ­
ties ribas. Šįkart jis tikra i pasiekė įžvalgą, ku ri nuo jo vis pa­
sprukdavo. Sapne troško, kad vaikai liau tų si verkę. Bet dabar
suprato, kad netikėta tyla jį gąsdina dar labiau n ei verksm as.
Nes tyla reiškė jų m irtį. Jis tai žinojo. D ar Džonas žinojo,
kad kažkodėl už tai yra atsakingas. O Viešpatie!
Jis dar ilgai neatsim erkė: jautėsi fiziškai nualintas, išsekęs
drebėjo, tarsi dar kartą būtų susapnavęs košm arą.
Kendalė nejudėjo. J i stebėjo jį susirūpinusiu, blogos nu o­
jautos ku pin u žvilgsniu.
- A r p a likti m ane Stivensvilyje m ėginai dėl kokių nors
priežasčių, susijusių su tavo kūdikiu? - paklausė Džonas. -
A š buvau prieš jį nusiteikęs?
-N e .
- N em eluok m an, Kendale. G riežiu d an tį ant m ažo vaiko,
bet nežinau kodėl. Je i nesu tiesiog beširdis niekšas, turėtų
b ū ti kažkokia priežastis, kodėl išgyvenu tokius jausm us jam .
Kas tai yra?
- A š nežinau.
- Pasakyk m an.
- A š nežinau!
 Spptyniolihtds shyrius

n š nėščia!
Norėdam a suvaldyti pakilų susijaudinim ą, Kendalė tv ir­
čiau sugniaužė autom obilio vairą. J i garsiai kvatojo, pečiai
kretėjo. Bet kas prasilenkdam as su ja gatvėje tikrai b ū tų pa­
manęs, kad ji išėjo iš proto, bet Kendalė buvo tokia laim inga,
kad nė kiek nesuko dėl to galvos.
A r M etas bent nujautė? Regis, ne. Kad ji išeina iš nam ų vos
prašvitus, buvo visai įprasta. J i dažnai eidavo į biurą dar gerokai
prieš darbo dienos pradžią, kad galėtų netrukdom a padirbėti.
Tačiau šįryt ji patraukė į ginekologo kabinetą. Nenorėjo
nieko sakyti M etu i, kol nebuvo m ediciniškai p atvirtin ta , kad
ilgai lauktas Bem vudų kūdikis pradėtas.
Kendalė įkalbėjo gydytoją ir jo personalą saugoti paslap­
tį. Naujienos po Prosperą sklisdavo greitai. J i nenorėjo, kad
M etas išgirstų naujieną iš ko kito , kol ji nerado progos jam
p ati pranešti.
G al per pietus? Taip, paskam bins jam ir ku r nors surengs
pasim atym ą. O gal palauks ik i vakaro - ik i vakarienės žvakių
šviesoje?
K ai privažiavo prie teism o rūm ų, buvo dar anksti. Jos m a­
šina aikštelėje buvo p irm oji. Regis, eidam a į pastatą ji plauk­
te plaukė virš žemės, o vėliau ir tuščiais koridoriais ik i savo
kabineto.
 lintf(tij« • *7*

H ole pasukusi į dešinę, pastebėjo savo kabinete degančią

šviesą. Ir Roskojus anksti pradeda darbą. J i kyštelėjo galvą
pro pravertas duris, bet vietoj įprasto „labas rytas“ sušuko:
„Dieve m ano!“

Tvarkytojui iš baim ės net širdis į kulnus nukrito, bet pam a­

čius, kad atėjo Kendalė, baim ė jo akyse v irto atsiprašym u.

- Ponia Bem vud, tikėjausi sutvarkyti, kol jūs pasirodysite.

Kabinetas buvo šiu rp iai nusiaubtas. D u rų stiklas išdauž­
tas, grindys nuklotos šukėm is. Įsilaužta į dokum entų spin ­
tą, jos turinys išbarstytas aplink. Teisės knygos nuo lentynų
šluote nušluotos an t žemės.

A n t stalo dugnais į viršų stovėjo du vazonėliai sanpauli-

jų, kuriom is ji labai rūpinosi. Sum aitoti lapai ir žem ių k rū ­
va - štai kas dabar gulėjo ant jos darbo stalo. V isa kita buvo
suversta ant grin dų ir suplėšyta, sudaužyta, sulaužyta. Prie
jos darbo stalo stovinčios dygsniuotos odinės kėdės sėdynė
žiojėjo supjaustyta.
- Kas tai padarė? - paklausė ji.
- M anote, tuodu baltieji niekšai - dvyniai Krukai?
Taip, Kendalė m anė kaip tik taip, bet apie savo įtarim us
neprasitarė. J i paskam bino m iesto policijai. Netrukus pasi­
rodė du p o licin in kai. Jie atliko nusikaltim o vietos tyrim ą,
bet Kendalė m atė - dirbo atm estinai. K ai buvo su rin kti p irš­
tų atspaudai, ji nusekė paskui juos į koridorių , kad Roskojus

negirdėtų.
- A r radote kokių tinkam ų pirštų atspaudų?
- Sunku pasakyti, - tarė vienas. - G reičiausiai aptikom e
jūsų, jūsų sekretorės ir šito seno nigerio atspaudų.
Kitas pareigūnas sm akru parodęs į kabineto pusę paklausė:
- Iš ku r žin o t, kad tai ne jo rankų darbas?
Kendalę taip įžeidė rasistinės užuom inos, kad iš pradžių ji
nė nesuprato klausim o.
- Pono Kalovėjaus? - nustebusi perklausė ji. - Kokie galė­
tų b ū ti jo m otyvai?
*72 • Satfii Ilian

Ju od u nebyliai susižvalgė, tarsi tylom is priekaištaudam i

dėl kvailum o. Vienas iš jų pratarė:

- M es jum s pranešim e, ponia Bem vud, jeigu ką reikšm in­

ga rasime. A r pastaruoju m etu įsigijote priešų?

- Kelis tuzinus, - kandžiai atšovė ji. - Ypač jūsų departa­

m ente.

įžeisdam a juos ji neturėjo ko prarasti. Jos skundai įprasta

tvarka bus užregistruoti ir pam iršti. Jokio nuodugnaus ty­

rim o nebus. J i tikra i nebuvo mėgstam a policijos. Darydam a

kryžm ines apklausas užsipuldavo daugelį p olicin in kų .

- Būsiu dėkinga už visus veiksm us.

J i pažiūrėjo, kaip jie išeina. Kendalė suprato viena - tai

ir bus jų darbo pabaiga, jeigu ji nesiim s šio incidento tirti

pati, bet dėl M e to to d aryti negalėjo. Jeigu tik vyras sužinos,

tikrai įgyvendins savo grasinim us Krukam s.

- Roskojau, gal padėsit m an sutvarkyti šitą jovalą? - pa­

klausė grįžusi į kabinetą.

- Jum s nė nereikia to prašyti.

- Ačiū. Bylos tu ri b ū ti kuo greičiau sudėliotos. - Paskui

ji dar pridūrė: - Būčiau dėkinga, jei padėtum ėt m an šį įvykį

la ik yti paslaptyje. Prašom niekam apie jį neužsim inti. N et

m ano vyrui.

A pie pietus Kendalė jau galėjo vaikščioti po kabinetą netraiš­

kydam a po padais stiklų ir nem indžiodam a kodeksų tom ų.

Sekretorė sudėliojo segtuvus bent iš pažiūros tvarkingai.

Roskojus ištraukė kam šalą iš supjaustytos kėdės sėdynės,

kad Kendalė turėtų ku r sėdėti, ko l bus nupirkta nauja.

Jeigu ji b ū tų susidūrusi su H en riu ar Liu teriu Krukais, pa­

čiai būtų k ilu si pagunda juos nušauti ne vien tik už nusiaub­

tą kabinetą, bet ir už aptem dytą džiaugsm ingą dieną. U žu ot

mėgavusis nėštum o paslaptim i ir planavusi, kokiu ypatingu

 liifgltj* * x73

būdu pranešti šią naujieną M etu i, ji buvo priversta tvarkyti

K rukų vandalizm o padarinius.

Be abejonės, netvarka jos kabinete teism o rūm ų darbuo­

tojam s kėlė sm alsum ą. Paklausta ji m elavo. M elavo net pro­

ku roru i G o m u i, kuris įžengė į jos kabinetą, kai ji buvo beiš­

einanti.

M ostelėjęs į darbininką, stiklin a n tį duris, G ornas pasitei­

ravo:

- Kas čia nutiko?

- N usprendžiau šiek tiek persitvarkyti. - Neduodam a jam

progos daugiau kam antinėti, pati paklausė: - D abni, kas gi

jus čionai atvedė šiuo dienos m etu? A r kavinėje kitapus ga­

tvės baigėsi atšaldyta arbata?

- Jū sų liežuvis tikrai kandus, advokate. Stebiuosi, kad G i-

bas su M etu jūsų lig i šiol neišm okė gerų m anierų.

- M etas m ano vyras, o ne m okytojas. O Gibas išvis ne au­

toritetas. Be to, jei neturėčiau kandaus liežuvio, nebūčiau

jum s krislas akyje. O m an šis vaidm uo kasdien vis m ieles­

nis. - J i ištiesė ranką prie jo atneštos bylos - spėjo, kad tai ir

bus tikro ji netikėto prokuroro apsilankym o priežastis. - Ką

čia atnešėte?

- Linam bylos dokum entus teism ui. Tai viskas, ką planuo­

jam e panaudoti. Todėl nebegalėsite k a ltin ti m ano biuro, kad

slepiu įkalčius ir teism e jus užsipuolu. M u m s to nereikia.

Šioje byloje viskas aišku. - Jis užsikišo nykščius už plačių

raudonų petnešų. - M es pasiruošę bylinėtis. Galėčiau be jo­

kio vargo gauti nuosprendį.

- M anau, D abni, šiom is kalbom is pats netikite. - Kendalė

atsistojusi pasiėm ė rankinę, po rtfelį ir patraukė prie durų. -

Jei tikėtum ėte, taip dažnai m an to paties nekartotum ėte.

Dėkoju už dokum entus. O dabar atsiprašysiu. Jau ėjau lauk,

kai užsukote. Siūlyčiau kitą kartą užsirašyti pas mane iš

anksto, jei norite su m anim i pasim atyti.

*74 • Inai

K iek anksčiau tądien ji sulaukė G ib o skam bučio - šis kvie­

tė juodu su M etu pas jį pavakarieniauti. Kendalė degė noru

pranešti M e tu i naujieną, bet diena pasitaikė sunki, o nu otai­

kos gam inti ar eiti ku r nors pavalgyti neturėjo, todėl priėm ė

uošvio kvietim ą.

Vakarienė buvo įprasta. Jie valgė svetainėje tiesiog nuo

padėklų, varstom i grėsm ingų G ib o m edžioklės trofėjų žvilgs­

nių. Iki pat deserto G ibas neprakalbo apie Lotės Linam bylą.

Paskui be jo kių užuolankų paklausė:

- K aip gali už ją stoti, tarsi ji b ūtų nekalta?

- Negaliu aptarinėti bylų sm ulkm enų, G ibai, ir jūs tą ži­

note.

-S u p ra n tu , advokato prerogatyva ir panašiai. Bet juk

esi tarp šeim os narių. - J is nusišypsojo. - A š ir nesigilinu į

sm ulkm enas. Kalbu apie esm ines nuostatas.

- Kurias praėjusį sekm adienį dėstė brolis Vaitekeris?

Susirinkę tik in tie ji iš sakyklos buvo išplakti žodžiais. Ken-

dalę toks pam okslas labai suerzino, todėl ji nusprendė apie

tai kalbėti, nors n ep rita rti pastoriui, ku rį M etas su G ib u d i­

d žiai gerbė, buvo tas pats kaip m ojuoti jiem s prieš nosį rau­

dona vėliava.

- Ką bendra tu ri brolio Vaitekerio pam okslas su tavo

byla? - paklausė M etas.

- N etikiu, kad brolis praėjusį sekm adienį savo avelėms at­

sitik tin a i prim inė santuokos šventum ą, - atšovė ji paniekos

ku pin u balsu. - Jis visą valandą pam okslavo, kokios aklai

nuolankios žm onos turėtų b ū ti savo vyrams.

- Šventajame Rašte kalbam a apie žm onos paklusnum ą.

- O ar Šventajame Rašte parašyta, kad žm ona tu ri b ū ti

paklusni vyrui, kuris prievartauja ją įkaitin tom is plaukų

žnyplėm is?
 lialltijd • *75

- Ši tem a ne itin m aloni vakarieniaujant, ar ne tiesa?

- Ši tem a, M etai, visada nem aloni, - karštai atkirto Ken-
dalė. - Bet jei grįžtum e prie sekm adienio pam okslo, pavadin­
čiau jį fanatišku, niekinančiu m oteris. Tarp tikin čių jų buvo
ir busim ieji prisiekusiųjų teism o nariai. Jie niekaip negalėjo

išvengti įtakos.

- Bobas nekvietė palaikyti žm onų m ušim o, - neatlyžo

M etas. - V isi žino, kad Čarlis Linam as buvo ūm us girtu oklis

gyvulys.
- Bet dėl to Lotė neįgijo teisės jo žudyti, sūnau, - paprieš­

taravo Gibas, tada atsisuko į Kendalę. - Sakiau D abniui, kad

g in i Lotės nekaltum ą, nes nieko nežinai apie jos tikrą būdą.
- K ą reiškia „sakiau D ab n iu i“? Jis su jum is aptarinėjo šią
bylą? J is n etu ri teisės...
Gibas nutraukė ją pakeldam as ranką.
- M u d u su D abniu jau seniai pažįstam i, Kendale. Tiesą sa­
kant, tai aš įkalbėjau jį dalyvauti rinkim uose, tai aš padėjau
jam laim ėti. K aip draugas jis manęs paklausė, ką m anau apie
tavo ketin im ą skelbti Lotę nekalta, ir aš jam paaiškinau. Esi
ne vietinė. Lotė apdūm ė tau akis. Ju k nežinai, kad ji buvo
paleistuvė nuo tada, kai tapo m oterim i. Santuoka jos įpročių
nepakeitė. Ir Čarlis girtavo dėl jos paleistuvysčių.

Kendalė sėdėjo netekusi žado. Prokuroras G om as šiurkš­

čiai pažeidė etiką klausdam as G ibo nuom onės apie nagrinė­
jam ą žm ogžudystės bylą, bet Gibas, regis, to nė nesuvokė. J į
per daug buvo apsėdusi m in tis, kad jo m arti palaiko m iesto
šliundros pusę.
- G ibai, ponas G om as nieku gyvu neturėtų su jum is ap­
ta rin ėti tokių dalykų. K ad ir kaip būtų, teisiam as ne ponios
Linam m oralinis elgesys. Grėsm ingai m ažai trūksta, kad pa­
sakytum ėte, jog m ušam a ir prievartaujam a ji buvo pelnytai.
- Tai visai kas kita, - nesutiko jis. - M a n nerūpi, kas rašo­
m a teisės vadovėliuose, bet kaip vyras gali prievartauti nuo­
savą žm oną?
*76 • Sum* ligai

M etas užstojo Kendalę dar nespėjus atsakyti į tą pasibai­

sėtiną klausim ą.
- Tėti, Kendalė neturėtų gin čytis su m um is dėl tos bylos.
J i nusikam avusi. Nukraustom indus ir vežu ją nam o.

Kendalė grįžo p rie pokalbio tem os dar neišsukus iš G ibo

įvažos.
- M a n baisu, kad didžiulis procentas žm onių, pakvies­
tų į prisiekusiųjų teism ą, palaikys pasenusią G ib o nuom o­
nę, neva žm onos pareiga paklusti vyrui, kad ir kokios būtų
aplinkybės. G al m an pakeisti bylos nagrinėjim o vietą? M an o
klientė Prospere niekada nesulauks teisingo teism o.
- Tėtis priklauso kita i kartai, Kendale. Ju k negali tikėtis,
kad jis ar jo draugai tam tikrais socialiniais ir m oraliniais
klausim ais laikytų si tokių pat nuostatų kaip mes.
- Tokiais klausim ais kaip nuolatin is m ušim as ir šeim inis
prievartavim as?
- T ik nepradėk bartis su m anim i, - perspėjo M etas paju­
tęs irzlų jos toną. - A š prieš tavo nuom onę nekovoju.
- Bet ir n egini jos.
- N en oriu įstrig ti nereikšm ingo barnio vidury.
- Nem anau, kad tai nereikšm inga. Ponia Linam tikrai
m ano, kad reikšm inga.
- A š ne prisiekusysis, - ram iai atkirto M etas. - Tau nerei­
kia prieš m ane g in ti kaltinam osios. Nereikėjo g in ti ir prieš
tėtį.
- Bet jis be jokio sąžinės graužim o aptarinėja bylą su pro­
kuroru, - atsakė ji ir nusim inusi, ir suglum usi. - Pasakyk man,
M etai, kodėl Dabnis tariasi dėl teisin ių dalykų su G ibu?
- Ju k tėtis paaiškino. Jie seni draugai ir tiesiog plepėjo.
N epūsk burbulo.
- Vargu. M a n rūpi, kodėl D abnis bėga pas G ibą ir plaka
liežuviu, nors ir taip nuolatos stebi m ano, kaip valstybinės
gynėjos, darbą?
 UMitaji • *77

Tai buvo dar vienas nerim ą keliantis ir taip sunkios bylos

kom ponentas. J i buvo tikra, kad Prospere išteisinim as p ri­

lygsta m iražui.

- A r neprieštarausi, jei iš ponios Linam paim siu in terviu

straipsniui?

- Ką?! - Kendalė netekusi žado pasisuko į M etą, ku rio

pasiūlym as nuskam bėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus. -

Kokiam straipsniui?

- Ponios Linam reputacija prasta. Ją gadina tiek pam oks­

lai iš sakyklos, tiek žm onės gatvėse. N et ir m ano laikraštis, -
susigraužęs prisipažino jis. - J i tu ri teisę į tokią pat tribūną.

Kendalė padėkojo jam už pasiūlym ą, bet pasakė abejojanti.

Jie šia tem a kalbėjosi ik i pat nam ų. N et eidamas ko rid o riu ­
m i į m iegam ąjį jis vis dar m ėgino įsiū ly ti savo sum anym ą.

- T a ip m ėginu u žg la isty ti skaudžias tėčio klaidas. Jis

įpratęs, kad n uolatos klausiam e patarim ų, štai ir dalija
juos. Esu tikras, jis nė nesuvokė, kad pareikšdam as D a b n iu i
savo nuom onę p rid arė tau d idelių nepatogum ų. Leisk kaip

nors a tsilyg in ti, Kendale. Prisiekiu , straipsn is nebus viešas

įžeidim as. Beje, iš anksto surašysiu klausim us. G alėsi juos
p eržiū rė ti ir p a m o kyti p o n ią Lin am , kaip į juos atsakyti.
N u o tų kon krečių klausim ų tik ra i n en u kryp siu , paskui
leisiu tau p erska ity ti paskutinę straip sn io redakciją ir tik
tada jį išspausdinsim e. G alėsi išbrau kti viską, kas tik tau

nepatiks.
K ai jis viską išdėstė, Kendalė nebem atė, kodėl turėtų ne­

sutikti.
- Gerai. Ačiū.
Jis ištiesė rankas.
- A trodai, lyg norėtum b ū ti apkabinta.
Kendalė m ielai puolė jam į glėbį. M etas laikė ją tv irta i ap­
kabinęs, masažavo juosm enį ir nuo jo tv irtų rankų raum enų
spazm ai atsileido. Vakarienė su G ib u sutrukdė pranešti jam
naujieną apie kūdikį.
*78 • Salia Inai

V ien u m etu Kendalei dingtelėjo paskelbti naujieną jiem s

abiem , bet vėliau ji tos m inties atsisakė. Gibas per dažnai

atlikdavo trečiojo vaidm enį. Ši proga labai ypatinga, verta

privatum o. J i savanaudiškai norėjo pranešusi šią naujieną

su M e tu lik ti vienudu.

Ir štai jie galiausiai vieni.

V yro vardas jau sukosi jai ant liežuvio galiuko, bet M etas

pirm as kreipėsi į ją vardu:

- Kendale. - Pasisodinęs ją kiek tolėliau nuo savęs paglos­

tė skruostą. - Pastaruoju m etu b ū n i labai išsiblaškiusi. G al

gali šįvakar visą dėm esį sk irti m an?

Taip net geriau. K a i jie pasim ylės, kai po visko atsipalai­

duos, bus pats m etas pranešti naujieną. Kendalė rankom is

apsivijo jam kaklą.

- Su didžiausiu m alonum u, - sušnibždėjo.

J i trynėsi nosim i, glostė jo kūną, ram inam a jo vyriškum o

ir fizinės jėgos. Kendalė džiaugėsi santuokiniu artum u, ku­

riuo, kaip jis prim inė, jie jau senokai mėgavosi.

Bet sueitis nesuteikė jai tokio pasitenkinim o, kokį galėjo

suteikti. M etas įsiskverbė, kai Kendalė dar nebuvo pasiruo­

šusi. Stūm im as sukėlė šiokį to k į šiurkštum o pojūtį, sum en­

k in a n tį m alonum ą. J i troško daugiau glam onių, neskubraus

seksualinio sužadinim o, kuris būtų išsklaidęs nuovargį ir

sukėlęs susijaudinim ą.

Baigęs jis lyg atsiprašydam as nusišypsojo.

- A r gerai buvo?

Tausodam a jo ego Kendalė pam elavo.

- Tavo m intys per daug išsibarsčiusios, Kendale, - parodė

nusivylim ą M etas. - M es liovėm ės derėję vienas p rie kito.

Praradom e ritm ą. Tėtis teisus.

J i pašokusi pasirėm ė alkūne.

- D ėl ko teisus?

- Per daug laiko praleidi darbe ir per m ažai nam ie.

 Uriitijj • *79

- A p tarin ėji su G ibu m ano trūkum us n et m an apie juos

nepranešęs?

- T ik nepyk. Ju k neverčiu visos kaltės tau. Atsakiau jam ,

kad akivaizdu, jog ir aš ne viską gerai darau, jei nuo manęs
tolsti.

- M etai, būk sąžiningas! - sušuko Kendalė. - K ai vakar

vakare paskam binau pasakyti, kad ilgai dirbsiu, atsakei, kad

nieko baisaus, nes ir pats išeini. G rįžau ir užm igau dar gero­
kai ik i tau pareinant.
- T ik nepyk.

- Kodėl negaliu pykti? Tavo požiūris iškreiptas. Jei g rįžtu

vėlai, aš dirbu. O tu, jei g rįžti vėlai, iškylauji, leidi laiką su

draugais ir G ibu.
- T u pavydi.
- Tai ne pavydas.
- Panašu į pavydą.

- Tada galiu tv irtin ti, kad tu pavyduliauji dėl m ano darbo.

- Taip. Pripažįstu. Nes esi velnio apsėsta dėl tos karjeros.
- Esu atsidavusi. Je i būčiau vyras, būčiau laikom a tiesiog
energingu žm ogum i.
- Bet tu ne vyras. Tu m oteris. Ir tavo darbas trukdo tau
a tlik ti savo, kaip žm onos, pareigas. - Sušvelninęs toną p ri­
sitraukė ją ir pradėjo g lostyti plaukus. - M ie lo ji, nekenčiu
barnių.
- Ir aš, M etai, bet kartais b arniai tiesiog b ū tin i. Vesdamas
m ane žinojai, kad n o riu siekti karjeros. M a n patinka b ū ti
valstybine gynėja. Studijavau teisę, kad...
- V isa tai žinau, - nutraukė ją M etas. - D idžiuojuosi tavo
nudirbtais darbais, bet ar privalu taip atsiduoti? A r nega­
li b ū ti dosnesnė pati sau? Ju k ir kitom s gyvenim o sritim s
reikia tavo laiko ir dėmesio. Kad ir m an. D ar norėčiau, kad
labiau įsitrauktum į bendruom enės reikalus, kad susidrau­
gautum su kitom is m oterim is. Ju k supranti, kad daug geriau
įsilie ti į grupę nei sėdėti vienui vienai.
l8° • tiuli Imi

M etas prispaudė lūpas jai prie sm ilkinio.

- Tėtis sako, kad m um s reikia kūdikio. Vaikas tavo gyve­
n im u i suteiktų pusiausvyros. Sutinku su juo. Pradėkim e kū­

dikį, Kendale. Šiąnakt.

Kendalė visai ne šitaip svajojo pranešti, kad jųdviejų kū­

dikis jau pradėtas. Jie dar kartą pasim ylėjo, bet nerim ą ke­

liančios M eto pastabos buvo visai nuslopinusios jos geismą.

Ryžto padaryti ją nėščią buvo tiek daug, kad vyras nė nepa­

stebėjo jos šaltum o.

 Hštuoniolihtds shyrius

- H ą čia veiki?
- Važiuoju su tavim i į m iestelį.
Jis jau sėdėjo keleivio sėdynėje, ram entai buvo suguldyti
ant grin dų prie užpakalinės sėdynės.
- Ne, nevažiuoji, - atkirto Kendalė.
- Važiuoju.
Kendalė nebyliai liepė sau nekelti triukšm o, antraip jo įta ­
rim ai p asitvirtin s.
- Patikėk m ano žodžiais - šis m iestelis nevertas dėmesio.
- N o riu pats pam atyti, be to, tavo žodžiais netikiu, kad ir
apie ką kalbėtum .
V eln iai griebtų! Ir kodėl jis nusprendė lydėti ją b ū tent
šiandien? Šiandien! A r tik vakar per pietų pogulį susapnuo­
tas košmaras nepažadino jam kokių atm inties nuotrupų? Jis
šaukė vardus - nuo tų vardų jai kraujas gyslose stingo. Jeigu
p risim in s žm ones, ku rių tie vardai, jam grįš atm intis. O tada
jai belieka tikėtis tik D ievo pagalbos.
Štai kodėl Kendalė nusprendė šiandien išvažiuoti į m ies­
telį ir nebegrįžti.
- Siaubingai karšta, - m ėgino atkalbėti jį. - T ik išvargsi.
G al pasilik ir dar dienelę pailsėk, o jei norėsi, nuvešiu tave į
m iestelį rytoj.
- Esu sujaudintas, kad taip rū pin iesi m ano sveikata,
bet... - Jis papurtė galvą. - Turėsi m ane meste išm esti iš šios
182 • Siltfli Inai

m ašinos. N et ir sulaužyta koja tave įveiksiu. Tad diskusija

baigta - aš važiuoju.
Kada kils toks m aištas, buvo tik laiko klausim as - Kendalė
tai žinojo. Kasdien jam grįžo vis daugiau jėgų. G aliausiai vis­

kas atsisuko prieš ją pačią. Kuo labiau jis sveiko, tuo didėjo

galim ybė, kad jis nugalės ją ir im sis vadovauti.

Jo nebetenkino jos išsisukinėjim as ir tiesa m enkai pagrįs­

ti atsakym ai - jais buvo sunku tikėti. Vakar Kendalė atrė­

m ė klausim us, kodėl jis bjaurisi Kevinu, aiškindam a, kad tai

greičiausiai am nezijos išdaigos, bet matė, kad dėl tokio ne­
tvirto argum ento jo nepasitikėjim as tik dar pagilėjo.

D žono nuojauta vis stiprėjo, taigi ir jos laikas artėjo prie

pabaigos. Kendalė ir taip su juo prabuvo daugiau, nei reika­

lavo padorum as. Jei pakanka jėgų m aištauti, vadinasi, galės

ir savim i pasirū p in ti, kol sulauks pagalbos.
D v i savaites ji gyveno kam uojam a dviejų baim ių: būgšta­
vo, kad jam grįš atm intis, ir bijojo p a likti saugią priebėgą.
N ors šio nam o teikiam a apsauga buvo m enka, atviram e ke­
lyje ji b ūtų buvusi dar pažeidžiam esnė - teisėsaugos agentai
jos jau ieško. Nėra abejonės, kad šurm ulys dėl jos dingim o
iš Stivensvilio jau nurim ęs. Sekliai jau turėtų b ū ti vangūs,
praradę susidom ėjim ą. V isa tai tu rin t galvoje, buvo pats tin ­

kam iausias laikas sprukti.

O Džonas jos planus sužlugdė.
K ita vertus, gal ir geriau, kad jis prim ygtin ai reikalauja
im am as kartu. J is m ano, kad išvažiavusi ji nebegrįš, bet ne­
sitik i, kad paspruks jiem s b ūnant drauge.

Per tą laiką, ko l važiuos nuo nam o ik i m iestelio, ji tu ri su­

galvoti, kaip pabėgti.
- Jeigu vis tiek n o ri važiuoti - puiku, - atsakė išspaudusi
šypseną. - K artu bus m aloniau.

Bendrakeleivis pasirodė besąs prastas kom panionas. P ir­

mas dešim t m inučių nepratarė nė žodžio, nes per daug įdė­
m iai stebėjo kelią ir ženklus. Kendalė nesuko galvos, kad
 liUgtiji • l8 3

m intyse jis braižo žem ėlapius. Jeigu jai šįry t pasiseks, šis
intensyvus navigacijos m okym osi kursas įtakos neturės.
G aliausiai jis prašneko:
- G erai p ažįsti šiuos kelius.

- O kaip kitaip? Č ia senelė m okė m ane vairuoti.

- Daug apie ją kalbi. Labai m ylėjai, ar ne?
- Labai.

- K okia ji buvo, kad sužadino tau tokią m eilę?

Kendalė juto, kad įprasti žodžiai negali atskleisti gilios

m eilės, ku rią ji jautė Elvei H ankok, bet nepaisydam a kalbos
ribotum o pasistengė ap ib ū d in ti savo jausm us.

- Senelė buvo kū ryb in ga, lin k sm a, vis sugalvodavo v i­

so kių įd o m ių darbelių. N e tik m ylėjau ją, b et ir žavėjau­
si kaip žm ogum i. J i buvo nepaprastai p akan ti, p riim d a vo
žm ones su visais jų trū ku m ais. V isą gyven im ą m okė m ane

jau stis ypatingą. N e t kai p rik rė tu si eib ių turėdavau b ū ti

nubausta, nesuabejodavau jos m eile m an. Š tai dėl ko ta ip
ją m ylėjau.
Jie priartėjo p rie m iestelio. Kendalė įvažiavo į prekybos
centro aikštelę. Palaukęs, ko l ji užgesins variklį, Džonas pa­
klausė:
- A r ją m ylėjai labiau nei mane?
Kendalė sutriko.
- Koks čia klausim as? Ju k tai visiškai skirtin g i santykiai.

Negaliu tokių dalykų lygin ti.

- M eilė yra m eilė, ar ne?
- Nieko panašaus. Tai priklauso nuo subjektyvių priežasčių.

- Kokių?
- N u o tų dviejų žm onių ir jų santykių pobūdžio.
- A r aš tave m ylėjau? Ne, nesivargink ir nieko nesakyk, -
apsigalvojo jis. - V is tiek pam eluosi. - J is valandėlę tuščiu
žvilgsniu paspoksojo pro langą, paskui m ąsliai pratarė: - N e­
prisim enu, kad būčiau ką nors mylėjęs. J u k jeigu būčiau m y­
lėjęs, tikra i atsim inčiau, kaip m anai?
l8 4 • $«■ <■ «Inai

Jis atsisuko į Kendalę ir ji išskaitė akyse susirūpinim ą. „Ką

jis galvoja? - spėliojo ji. - Jeigu aplinkybės būtų kitos...“
Bet kaip jau yra, taip: spėlionės apie em ocinę jo būklę be­

prasm iškos - taip ji tik nuolaidžiauja savo silpnybėm s.

Išlipusi Kendalė greitai iškėlė Keviną iš kėdutės.

- Ilgai neužtruksiu, - pamelavo. - Tau čia bus patogu?

- Žinom a. Atlenkęs sėdynę pasidairysiu aplinkui.
Išim ti iš bagažinės m aisto produktus nebuvo jokios gali­

mybės. G al einant per parduotuvę pasiseks ką nors greito­

m is n u sipirkti, nors laiko labai m ažai.

- A r tau ko nors n u p irkti? - paklausė kaip įm anydam a ne­

rūpestingiau.
- Būtų m alonu, jei nupirktum šešių alaus butelių pakuotę.

- K okio norėtum ?
- Negaliu p risim in ti. Bet tu turėtum p risim in ti. Brangioji.
Kendalė į jo sarkazm ą nekreipė dėmesio.
- Tiesą sakant, prisim enu. G reitai grįšiu.
Eidam a į prekybos centrą juto jo žvilgsnį - tarsi peilis sm i­

go į nugarą. Kendalė prisivertė eiti lėtai, kad atrodytų nerū­

pestinga, neskubanti. T ik įžengusi vidun ir žinodam a, kad
per veidrodinius parduotuvės stiklus jos nem atyti, nuskubė­

jo prie telefono aparato. Laim ė, num erį žinojo atm in tin ai.
- Klausau.
- Ponia Viljam s? Tai M erė D žo Sm it, prieš kelias dienas

skam binau jum s dėl autom obilio.

- Na, žinom a, jau seniai jūsų laukiu. Tikiu osi, neapsigal­
vojote? Nes kitiem s skam binantiem s pirkėjam s atsakiau,

kad m ašina jau parduota.

- Ne, ne, neapsigalvojau. T ik viena bėda... Pamenate,
skundžiausi jum s, kad m ano autom obilis jau griūva? Jis v i­
siškai sugedo ir nebeužsiveda. Negaliu atvažiuoti prie jūsų
nam o. Su m anim i kūdikis, ak... nė nežinau, ką daryti!
J i kalbėjo palūžusiu balsu, tarsi būtų vilties netekusi be­
jėgė.
 lir t iK j i • l8 5

- Na, m ieloji, žinote... - Nors ponios Viljam s balsas buvo

kupinas užuojautos, ji neprarado budrum o. M a ty t, buvo g ir­
dėjusi apie pagyvenusiom s našlėm s krečiam as kiaulystes. -
M anau, galėčiau atvairuoti m ašiną ten, ku r jūs esate.

- A k , ar galėčiau prašyti jūsų tokios paslaugos? Ne, ne. A š

tiesiog... Leiskite kiek pagalvoti.
Kendalės taktika buvo veiksm inga.

- M a n nesunku, - nuram ino ją ponia Viljam s. - K u r jūs?

J i pasakė autom obilių serviso, k u rį m atė pravažiuodam a,
adresą. Jis buvo visai n eto li prekybos centro.

- Tai vos penkios m inutės kelio nuo m ano nam ų, - paten­

kin ta atsakė p on ia V iljam s. - A tvairu osiu m ašiną, sutvarky­
sime sandorį, o tada parvešite m ane nam o.

- Jaučiuosi nepatogiai, kad užkraunu jum s rūpesčių.

- Jokios bėdos. Labai n o riu parduoti autom obilį.
- O aš labai n o riu jį n u sipirkti. Tiesą sakant, trokštu.
Ši dalis buvo gryniausia tiesa. Šiuo m etu D žim is Peperdai-
nas jau gali b ū ti suradęs vyrą, kuris Stivensvilyje pardavė jai
autom obilį. Prieš įvažiuodam a į D iksio greitkelį ji tu ri atsi­

kra tyti senojo ir persėsti į kitą.

Ponia V iljam s dar pasitikslino laiką ir vietą.
- Gerai. Po penkių m in u čių ten būsiu.
Kendalė padėjo taksofono ragelį ir patraukė prie durų k i­
toje parduotuvės pusėje. K a i autom atinės durys prasivėrė, ji

sustojo kaip įbesta.

N uo sėdėjim o autom obilyje ėmė skaudėti koją, bet D žonas

neketino praleisti progos išsiaiškinti, kas g i čia vyksta.
K ai tik Kendalė pranyko iš akių, atsidarė keleivio pusės
dureles ir išsitraukė ram entus. Išlipęs apsižvalgė.
J i buvo teisi. M iestukas tikrai niekuo neypatingas. Iš savo
stebėjim o punkto jis m atė tipišką degalinę, servisą, kepsnių
restoraną, kirpyklą ir... paštą !
i86 * UMh Inai

Jis patraukė per asfaltuotą autom obilių aikštelę - ši buvo

įkaitu si kaip keptuvė. Po m inutės jo m arškiniai perm irko

prakaitu, o raum enys ėmė v irp ė ti iš nuovargio. Dieve, kaip

jis neapsikentė, kaip p iktin o si to kiu savo silpnum u!
Akies krašteliu pastebėjo pro šalį dviračiu lekian tį vaikį.
- Sveikas, vaikine! - šūktelėjo jis.

Berniukas, kuriam galėjo b ū ti kokių dvylika, pažvelgė per

petį, apsuko dviratį ir privažiavo arčiau.
- Kas jūsų kojai?

- Lūžo per autom obilio avariją.

- Ir galva?

- Aha. Ir galva. Koks čia m iestelis? A r mes Tenesyje?

Berniukas staigiai sustabdė dviratį. Jis atidžiai pažvelgė
v yru i į veidą ir plačiai išsišiepė.
- Tai bent. Apsirūkęs, ar ne?

Suglaudęs sm ilių ir n ykštį prisikišo prie lūpų, tarsi rū kytų

m arihuaną.

- Neapsirūkęs, tik n o riu žin o ti, ku r esu.

Berniukas pašnibždom is atsakė:
- Katm andu, tėvuk. T ik ar nesi per senas svaigintis nar­
kotikais? Na, ju k tau tu rb ū t kokie keturiasdešim t.
- Aha, esu labai senas. Tikras reliktas. Na, o dabar sakyk,

kaip vadinasi šis sum autas m iesteliūkštis.

- O i, betgi nenorm alus.

Vaikis atsitraukė per saugų atstum ą, sėdo an t dviračio ir

nurūko.
- Palauk! G rįžk!
Bet berniukas tik parodė jam atkištą d idįjį pirštą.
D žonas apsidairė, ar niekas nepastebėjo jų pokalbio, nes
lyg ir nenorėjo patrau kti p olicijos dėm esio kaip sužeistas
praeivis, uždavinėjantis keistus klausim us. Todėl n u k li­
b ik ščiu o ti ik i pašto norėjo tik dėl vieno - su žin o ti, k u r jis
yra, ir pažiūrėti, ar jo nuotrauka nekaba tarp ieškom ų nu ­
sikaltėlių.
 llilltaji • lS 7

A k im is išm atavęs atstum ą jis nustatė, kad paštas gerokai

toliau, nei jis m anė. Įsitempęs klibikščiuodam as per karštį
išseko.

K iek laiko jis tu ri ik i jai sugrįžtant? K iek ji užtruks? K iek

produktų, be alaus, ji dar ketino p irk ti? Regis, eidam a į par­

duotuvę visai neskubėjo...
Staiga jam prieš akis iškilo Kendalė, einanti į parduotu­

vę. J i nešėsi Keviną, rankinę ir sauskelnių krepšį. Sauskelnių

krepšį! Jei ketino parduotuvėje prabūti vos kelias m inutes,

kam nešėsi tą krepšį?
Apsisukęs jis pradėjo šlubčioti prekybos centro lin k - ėjo
taip greitai, kiek tik ram entai jam leido.
- Prakeiktas kvailys, - keikėsi. - Kam paleidai ją iš akių?

Jam kilo įtarim as, kad Kendalė ruošiasi sprukti. Todėl

šiandien su ja ir važiavo. Bet kodėl m anė, kad taip sulaikys
ją nuo to, ką ji akivaizdžiai sum anė? Kvaila, bet tai m elagei
jis tik pagelbėjo.
Keikdam as savo patiklum ą ir neįgalum ą prisivertė šlub­
čio ti dar greičiau.

- Dieve. Dieve.
Kendalė nė nepajuto, kad pradėjo garsiai kalbėti, kol neiš­
girdo savo verkšlenančio balso.
N uleidusi galvą ji žengė atatupsta nuo laikraščių stovo,

tolyn nuo tos didžiulės savo nuotraukos pirm am e puslapyje.

Tada'paskubom is m etėsi prie durų.
T u ri išsinešdinti iš parduotuvės, kol ji dar neatpažinta. A r
penkios m inutės jau praėjo? Ponia Viljam s jau lauks. Kenda­
lė žinojo: jei ji pavėluos, m oteris nuvažiuos.
Tada jai šovė dar viena siaubinga m in tis - o jeigu pon ia
Viljam s jau skaitė ry tin į laikraštį ir atpažins ją?
V is dėlto nusprendė riziku o ti. K itos išeities nėra. Jos bai­
mė pasitvirtin o: prasidėjo gaudynės, kuriose grobis - ji.
i88 * Sali* Inai

Lauke prisim erkusi nuo saulės ji laikėsi arčiau parduotu­

vės sienos. Džonas iš m ašinos jos nem ato, bet vis dėlto...
- K ažkur susiruošei?
Kendalė atsisuko besidaužančia širdim i. Džonas sunkiai

rėm ėsi į ram entus. K rū tin ė kilnojosi nuo sunkaus kvėpavi­

mo. N uo plaukų tikrąja žodžio prasm e varvėjo prakaitas.

- Kodėl išlip ai iš m ašinos?

- O kodėl išein i pro šitas duris? Ju k autom obilis stovi k i­

toje pusėje.
- A k, išties. Tu rbū t pasukau ne į tą pusę.

- Aha. O kodėl nieko nenupirkai?

Kodėl ji nieko nenupirko? G alvok, Kendale!
- Vos įėjus į parduotuvę Kevinas apsivėmė. M anau, jis ne­

kaip jaučiasi. G al dėl karščio, o gal dėl ko kito jis irzlu s ir

neram us.
- M a n jis atrodo sveikas.
Tiesą sakant, Kevinas atrodė kaip niekada sveikas ir lai­
m ingas - daužydam as jai per auskarą pūtė seilių burbulus.
- Na, jis nesveikuoja, - atšovė ji. - A p sip irksiu kitąkart.
J i pasileido prie m ašinos, kvuri stovėjo priešingoje pusėje
nei autom obilių servisas - ten jos lauks suglum usi ir įpykusi

p on ia Viljam s.
Šiandien ji m ašinos nepirks.
Šiandien ji ir nepabėgs.
 Dpvyniolihtds shyiius

- L i - kiniška pavardė?
Atsakydam as į Kendalės klausim ą kalėjim o sargybinis tik
patraukė plačiais pečiais.
- K iniška, japoniška - koks skirtum as? N eskiriu vieno
siauraakio nuo kito.

N u o priekaištingo Kendalės žvilgsnio jis kaipm at sukru­

to ir atrakino kam bariuką, ku r ji turėjo pasikalbėti su nauju
klientu. K ai tik ji įėjo, išprievartavim u kaltinam as M aiklas
L i atsistojo.
- Būsiu čia pat už sienos, - jaunam vaikin u i kone suurzgė

sargybinis.
Kendalė išėjus sargybiniui uždarė duris, apsisuko ir p ri­

siartin o prie Li, kuris buvo toks sustiręs, kad jai kilo noras
du oti kom andą „ram iai“. Prisistačiusi ir paspaudusi ranką

pasakė, kad jis turėtų atsisėsti. Pati įsitaisė kitoje stalo p u ­

sėje.

- A r tau ko nors reikia? G al atsigerti?

- Ne, ponia, - stojiškai atsakė jis.
A štu on iolikm etis M aiklas L i atrodė labai jaunas - jam dar
nežėlė barzda, oda buvo lygi, o juodi tiesūs plaukai tvarkin ­
gai n u kirp ti. J is buvo žemas, lieknas. K ai ji iš p ortfelio trau­
kė bloknotą ir rašiklį, tam sios akys žvelgė nepatikliai, bet
sm alsiai.
190 • t iiliilim

- Kalėjim as tikrai nem aloni vieta, - tarė Kendalė. - Žinau,

kad tai itin švelnus apibūdinim as.
- A r kada sėdėjot kalėjim e? - paklausė vaikinas.
- Kartą, - nuoširdžiai p risipažin o ji. - Buvau suim ta, kai
protestavau prieš tam tik rų knygų uždraudim ą bibliotekoje.
Jis tarsi pritardam as linktelėjo.
- N etrukus pasirūpinsiu tavo paleidim u už užstatą.
- M an o šeim a negali sau to leisti, - su ryžtin gu orum u pa­
sakė M aiklas. - N enoriu apsu n kin ti savo tėvų dar daugiau -
pakanka ir šio nelaim ingo nesusipratim o, ponia Bem vud.
- Esu tikra, kad galim e rasti būdų sutvarkyti p in ig in iu s
reikalus.
- J e ig u įm anom a, norėčiau tęsti m okslus, - tarė jis. -
Svarbu, kad galėčiau b aigti su visa klase.
- Paskutiniai m etai, ar ne?
- Tiesa.
- Tėvai turėtų tavim i labai didžiuotis.
- Taip, ponia, ir didžiuojasi. M a n pasiūlytos stipendijos
keliuose universitetuose. T ik dar neapsisprendžiau, kur
m okytis. - Pažvelgęs į rankas ėmė pešioti atsiknojusią nago
odelę. - Bet po viso šito nuspręsti nebus sunku.
Kendalė pagalvojo, kad šiuo m etu geriau nu kreipti pokalbį
nuo pono L i ateities. Prim indam a, ką jam gali tekti paaukoti,
tik apsunkins reikalą. Todėl ji pratęsė susipažinim o pokalbį,
norėdam a suvokti, kas šis jaunas žm ogus, ku rį turės g in ti.
- A k ty via i dalyvauji m okyklos veikloje, esi daugelio judė­
jim ų, tarp jų ir N acionalinės garbės organizacijos, narys.
- Taip, ponia. Tiesą sakant, šios organizacijos surengtoje
kelionėje į G atlinbergą m udu su K im pirm ą kartą vienas k i­
tam kritom e į akį.
- G al pradėk nuo to įvykio ir papasakosi ik i šių dienų?
Po Tenesio kalnų m iestelio tu ristin ių pram ogų jis „pradė­
jo kartu vaikščioti“ su klasės drauge Kim berle D žonson.
- N u o tada susitikinėdavom e nuolatos. Bet niekados ne­
važiuodavau pasiim ti jos nuo nam ų. K im m anė, jog jos tėvai
 liiiltaji • *9i

n ep ritartų tam , kad susitikinėja su m anim i. Jie laiko m ane

svetim šaliu.
Staiga jo akyse įsižiebė sm arkus pasididžiavim as.
- Bet aš esu am erikietis, toks pat kaip K im . Kaip ponas
D žonsonas. M an o m otin a gim ė Am erikoje. O tėvo šeim a
em igravo, kai jis buvo dar kūdikis. J is taip ir neišm oko kin ų
kalbos, o angliškai kalba geriau už poną D žonsoną.
Kendalė tuo neabejojo. J i H erm ano D žonsono gerai nepa­
žinojo, bet gana dažnai m atydavo jį užm iesčio klube. Papras­
tai jis būdavo įkaušęs, kalbėdavo per garsiai, pasakodavo ra­
sistinius anekdotus ir nuolat apsikvailindavo.
J i nepažinojo ir pono Li, bet juodu su žm ona buvo galim a
gerai v e rtin ti už tai, kad užaugino p u ikiai išauklėtą, tikslų
tu rin tį sūnų. Sprendžiant iš surinktos inform acijos, jie buvo
darbštūs žm onės, v erti sūnaus pasididžiavim o.
Bėgant la ik u i M a ik lo L i ir K im D žonson santykiai tapo
dar artim esni.
- M es labai rim tai į tai žiūrim e, - iškilm ingai pareiškė vai­
kinas. Jis prisipažino, kad prieš porą m ėnesių jie pradėjo ly tiš­
kai santykiauti. - Atsakingai, - pabrėžė jis. - Visada saugojau-
si. Ir prisiekiu - visada buvo abipusis noras. Nė už ką nebūčiau
įskaudinęs Kim . - Jam į akis priplūdo ašarų. - Nė už ką.
- T ik iu tavim , - param ino jį Kendalė. - O dabar m an tik s­
lia i papasakok, kas n u tiko vakar vakare.
Ju o d u su K im susitiko bibliotekoje m okytis. Nors ir sėdė­
jo p rie vieno stalo, uoliai nekreipdavo vienas į kitą dėm esio,
kai tik b ibliotekin inkė nuverdavo juos grėsm ingu žvilgsniu.
Iš pastato jie išėjo atskirai, bet, kaip buvo iš anksto sutar­
ta, K im laukė jo autom obilių aikštelėje ir jis įsėdo į jos m aši­
ną. Nepajėgdamas pakelti į Kendalę akių M aiklas p risip aži­
no, kad juodu įsitaisė ant užpakalinės sėdynės pasim ylėti.
- Suprantu, kad pasakodam as jautiesi nesm agiai, - užjau­
čiam ai tarė Kendalė. - Jeigu nepavyks kaltin im ų atm esti ir
būsi teisiam as dėl išžaginim o, liu d ijan t teks atsakinėti į dar
intym esnius klausim us. Prokuroras bus negailestingas. Tad
*
92 • tililillllll

nuo šiol būtina, kad su m anim būtum atviras. A r galiu to

tikėtis?
Jis linktelėjo, ir Kendalė pradėjo klausinėti.
- A r K im nusirengė?
- T ik kelnaites nusim ovė.
- Vadinasi, ji segėjo sijoną?
-T a ip .
- Palaidinę?
-T a ip .
- Liem enėlę?
- Taip.
- A r nė vieno iš šių drabužių nenuvilkote?
- T ik atsegėme.
- O kaip tu?
- Tiesiog atsisegiau keln ių užtrauktuką.
- O m arškinius nusivilkai?
-N e .
- Atsisagstei?
-T a ip .
- A r žm onės jus užtikę matė, kad tavo m arškiniai atsags­
tyti?
- G al ir m atė. A r tai svarbu?
- Abejoju, ar prievartautojas gaištų segiodam asis m arški­
nius. Taip daro įsim ylėjėliai.
Vaikinas kiek atsipalaidavo, n et šyptelėjo.
- A r tuo m etu, kai pasirodė ponas D žonsonas, aktą jau
buvote baigę?
- Taip.
- A r tu išsiliejai?
J is nuleido akis.
- Taip, į prezervatyvą.
- Tad fizin is įkaltis, nusiųstas į laboratoriją, n en u gin či­
jam as?
- Taip. - Jis pakėlė galvą. - Ponia Bem vud, neneigiu, kad
m udu su K im lytiškai santykiavom e. Bet tai nebuvo žagini-
 IM g tiji • *93

mas, kaip tv irtin a ponas Džonsonas. Paskam binusi jam b i­

bliotekin in kė pasakė, kad iš pastato nusekiau paskui K im .
J i nerim avo dėl K im saugumo. Spėju, įtarim ą sukėlė m ano
įkypos akys, - su panieka pratarė jis. - Šiaip ar taip, kadangi
K im nebuvo nam ie, poną D žonsoną apėmė panika. Jis atva­

žiavo jos ieškodam as, putojo dar m ūsų neradęs. Ištraukęs iš

m ašinos ėmė m ane sm augti. M an iau , užm uš.
- O kaipgi Kim ? Ką ji darė?
- Isteriškai verkė. Atvažiavę p o licin in ka i ištraukė ją nuo

užpakalinės sėdynės. V is dar ne visai apsirengusią.

Jis užsidengė rankom is veidą.

- Tu rb ū t K im išgyveno baisų pažem inim ą. V is i iš b ibliote­

kos išėjo lauk pažiūrėti, dėl ko kilo sąmyšis. V is i tie žm onės
išsižioję spoksojo į ją. O aš niekuo negalėjau jai padėti.
Kendalė atidėjo rašiklį į šalį ir sukryžiavo ant stalo rankas.
- K aip m anai, ką apklausiam a K im sakys policijai?
- K ad niekada jos neprievartavau! - sušuko M aiklas. -
N iekada nedariau jai spaudim o. J i taip jiem s ir pasakys, jei

dar nepasakė. K im neleis, kad b ū d a u teisiam as už išprievar­

tavim ą. K ai tik p o lid ja ją apklaus, sužinos faktus, aš būsiu
laisvas.
Kendalė nepritarė jam: Kim berlės D žonson lojalum u ji

taip aklai nepasitikėjo. Herm anas D žonsonas įtū žo radęs du­

krą n usikaltim o vietoje su M a ik lu Li, tad m ergina galėjo b ū ti

gerokai išgąsdinta, todėl m eluos ir policijai, ir prokurorui, ir

prisiekusiųjų teism ui, kad tik išsisuktų nuo tėvo rūstybės.
Kendalė iš praktikos prisim in ė liudytojų, kurie, net ne į
tokį pavojų pakliuvę, davę priesaiką m elavo, kad išneštų

sveiką kailį. K im gali baim intis, kad jei nepaklus, šeim a ją

atstum s, ypač jei M a ik lo L i kandidatūrai nepritariam a dėl
rasistinių m otyvų.
N et jei K im prisip ažin tų tėvams, kad M aiklas jai patinka,
jie vis tiek gali priversti ją m eluoti. Tėvai gali nenorėti, kad
visi sužinotų, jog jų duktė buvo susidėjusi su azijiečių kilm ės
*94 • S a lK ln ii

vaikinu, ir visai nesvarbu, kad jis - geriausias klasės m oki­

nys, tu rin tis sakyti atsisveikinim o kalbą, kad jam skirta d i­

dinga ateitis.
Kendalė m intyse subarė save, kad be pagrindo kaltina
D žonsonus fanatizm u - ju k ji šios šeim os beveik nepažįs­

ta. Bet bijojo blogiausio. Regis, D žonsonai beatodairiškai

stengsis įro d yti, kad M aiklas L i išprievartavo jų dukrą. Kim ,
kad apsisaugotų nuo skandalo ir atsakom ųjų veiksm ų, grei­
čiausiai darys kaip liepiam a.

Šiaip ar taip, Kendalė nenorėjo atskleisti k lien tu i savo pe­

sim istin ių m inčių. Labai svarbu viską nušviesti teigiam ai.

- Be abejonės, tavo klasės draugai paliudys, jog judu su

K im esate tv irta pora. M okyto jai p a tvirtin s gerą tavo cha­
rakteristiką. Štai kiek dalykų m ūsų naudai.
J i susidėjo užrašus į p o rtfelį ir atsistojo.
- T ik iu o s i, ponas Džonsonas kaltin im ą atsiim s. Je i vis
dėlto ne, pasistengsiu, kad kaltin im a i būtų p ateikti rytoj.
Jaunuolis buvo tikras, kad taip to li reikalas nenueis.
- K im m yli m ane taip pat stipriai, kaip ir aš ją. J i pasakys

jiem s tiesą. O tada jos tėvas neturės kitos išeities, kaip tik
atsiim ti kaltinim us.
Kendalė norėjo ir pati tu o tikėti.

J i neišeidavo iš teism o rūm ų nepagalvojusi apie Bamą. M a ­

tyt, elgeta išsidangino iš m iesto p rekin iu traukiniu. Bent jau

tokią versiją juodu aptarinėjo su Roskojum i.
- Spėju, jis apsigim ęs klajūnas, - tarė Roskojus, kai Ken­

dalė ir jo paklausė, ar nepastebėjęs, kad įprastoje vietoje ant

teism o rūm ų laip tų nebėra Bam os. - Pasirodė vieną rytą iš
kažkur atsibastęs. M a ty t, vėl kažkur iškeliavo. K ažin kur. Jo
čia trūks, - liū d n a i pridūrė prižiūrėtojas.
N uo Bam os dingim o praėjo daugiau nei savaitė. N etrukus
po susitikim o su M a ik lu L i išėjus iš teism o rūm ų, Kendalei
 U riltljl • *95

suspaudė širdį - ji p risim inė jų trum pus pokalbius. Ja i trūko

jų. Elgeta buvo pirm as žm ogus, kuris pasveikindavo ją atėju­
sią, ir paskutinis, kuris išeinant palinkėdavo gero vakaro. Jis
buvo beveik tapęs draugu.
O šią popietę jai trūko draugų.

Po K ru kų siautėjim o jos kabinetas dar nebuvo sutvarky­

tas. K ad ir neturėdam a jokių įrodym ų, ji vis dar laikėsi nu o­

m onės, jog tai dvynių darbas. K aip ir num atė, policija ap lin ­
kybių tirti nesiėmė.

N uniokotas kabinetas kėlė klaustrofobiją. Po susitikim o

su M a ik lu L i Kendalė buvo prislėgta. Jausdam a, kad ketu­
rios sienos im a spausti, ji nusprendė nuvežti p on iai Lin am
bylos dokum entus. G rynas oras bus į naudą, nusprendė ji, o
važinėdam a į abi puses turės laiko netrukdom a galvoti.
Kendalė jautėsi prislėgta, ir dėl asm eninių priežasčių, ne
tik dėl profesinių. N u o tos akim irkos, kai sužinojo nešiojanti
M eto kūdikį, praėjo daugiau nei dvidešim t keturios valan­
dos, o jam dar nieko nepasakyta.
Vakar jis atėmė iš jos galim ybę pasidalyti naujiena reikš­
damas to kį po žiū rį, kokį tu rin t ji jo nė neįtarė. Kendalė pa­
šiurpo išgirdusi, kad jos vyras laikosi to kio pasenusio p ožiū ­
rio į santuoką ir su tu oktin ių vaidm enis.
Jeigu M etas būtų kalbėjęs juokais arba rėkęs apakintas pyk­
čio, Kendalė būtų nekreipusi dėmesio į tokias netikėtas m oteris
diskrim inuojančias pastabas. Bet kadangi nuom onė buvo pa­
reikšta su tokiu ram iu įsitikinim u, ji visą dieną apie tai galvojo.
Nėra abejonės - vyras kartoja G ibo m in tis. M etas nė neno­
rėtų paklusnios žm onos - pilkos pelytės. K ita ip nė nebūtų jos
vedęs. Kendalei kėlė nerim ą m intis, kad M eto nuom onei to k į
poveikį daro tėvas. Taip pat neram u buvo dėl to, kad G ibo
įtaka m iestelyje apėmė net jam visai nepavaldžias sritis.
Kad vėl p a tirtų tą euforiją, ku rią išgyveno sužinojusi
esanti nėščia, pirm iausia juodu su M e tu tu ri iš naujo ap tarti
jų santykius ir G ib o kišim ąsi.
x9 6 • tdltN llIM

Tokiam santykių aiškinim uisi Kendalei buvo tru p u tį gaila

laiko, energijos ir em ocijų, ypač dabar, kai turėjo visus v id i­

nius išteklius sutelkti Lotės Linam gynybai.

J i su prokuroru G o m u įsitraukė į aštrų ginčą dėl šios by­

los, bet teisėjas Fargas, didelei Kendalės nuostabai, priėm ė

sprendim ą jos naudai. Ponia Linam surinko p in ig ų įkeitusi

šeim os tu rtą, kuris perėjo jos nuosavybėn nepasirodžius k i­

tiem s paveldėtojam s. Niekas iš jos brolių ar seserų to tu rto

nenorėjo.

Gynybos pozicijos buvo silpnos. Kendalė tikėjosi, kad

ponia Linam pastebės ką nors naudinga tuose teisiniuose

dokum entuose, kuriuos jai vežė. G al jos akis užklius už ko

nors valstybės palaikom ų įkalčių segtuve, kas padėtų prisie­

kusiųjų galvose pasėti svarią abejonę ir palaikytų gynybos

argum entus.

Kendalė neturėjo iliu zijų . Ši byla bus tik ra i sunki, reikės

pasinaudoti visais savo įgūdžiais. Galvodam a apie šią bylą

tarp m enčių ji pajuto deginantį skausm ą - kaklo raum enų

spazm ai.

Negerai, jeigu klientė pam atys ją susirūpinusią ir įsitem ­

pusią. Im pulso pagauta Kendalė sustabdė m ašiną siauro ke­

liu ko pakrašty. N uo šios vietos lik o neilgas galiukas pėsčio­

m is. Pasivaikščiojim as tikrai bus į naudą jai - ir kūdikiui.

Išlipusi iš autom obilio Kendalė patraukė pėsčiom is. M e ­

d žių šakos buvo pasidengusios šviežia žalum a, k u ri skel­

bė - artėja pavasaris. Ši p risikėlim o v iltis su nešiojam a nauja

gyvybe atgaivino Kendalės tikslo siekį. J i buvo nusiteikusi

laim ėti - tiek asm eniniam e, tiek profesiniam e fronte. Ju k

važiuodam a į Prosperą sm arkiai rizikavo. Negali susim auti.

Ryžtas paspartino žingsnį. Bet ji akim irksniu sustingo,

kai už posūkio pam atė m ašiną, pastatytą greta ponios L i­

nam autom obilio prie m ažyčio nutriušusio nam elio.

Ką M etas galėtų čia daryti?

 UKltljd • *97

G al jis skam bino į biurą ir sužinojo, kad ji važiuoja pas po­

nią Linam ? G al nusprendė p asitikti ją čia, kad galėtų paim ti

tą in terviu , apie ku rį juodu kalbėjosi vakar vakare?

Ne, to negali būti. Ju k jis dar nepateikė jai klausim ų są­

rašo, kaip buvo žadėjęs. Nėra abejonės, M etas neveiktų jai

už nugaros ir neim tų iš ponios Linam in terviu , kol Kendalė

neturėjo progos jos tam pokalbiui parengti.

Bet jeigu jai atrodo pateisinam a, kad M etas lankosi čia v i­

dury dienos, kodėl ji neina prie durų, užuot slėpusis už gy­

vatvorės?

Sis klausim as dar nebuvo visiškai suform uluotas Kenda-

lės galvoje, kai pasirodė Lotė su M etu . Pro laukujės duris jie

drauge išėjo į priebutį. Kostium o švarką, užsikabinęs ant

sm iliaus, jis nešėsi persim etęs per petį. K ita ranka M etas

buvo apsivijęs Lotės liem enį.

J i vilkėjo tik laisvą baltą apatinuką - senam adišką, su nė­

rin iu o ta krū tin e ir prigludusiu sijonu, nesiekiančiu kelių.

V iena petnešėlė nusm uko nuo peties ir atidengė baltą jos

krūties lin k į. Jos galva ilsėjosi jam an t krūtinės, kūnas glau­

dėsi prie jo. Sunku buvo pasakyti, kas ką rem ia, nes vienas

atrodė toks pat pasiilgęs ir liūdnas kaip ir antrasis.

Priėjusi ik i p irm o laiptelio Lotė stabtelėjo ir atsisuko į jį.

Tada ryžtingai prisiglaudė. M etas paleido nuo piršto švarką

ir šis n u krito ant nedažytų priebučio grindų.

Jos rankos apsivijo jam kaklą.

Jo rankos savininkiškai spaudė jai sėdm enis ir traukė prie

savęs.

Lotė aukštai užm etė koją jam ant klubo.

M etas trynėsi į ją dubeniu.

J i atlošė galvą.

Jis dejuodam as ištarė jos vardą.

J ų lūpos ieškojo, susitiko ir susiliejo nevaldom oje aistroje.
 Dvidošimtas shyiius

- P o velniais, kas tavo plaukams?

Išeidama iš vonios į ko rid o rių Kendalė nesąm oningai pa­
lietė sprandą, kuris nusirėžus plaukus lik o plikas.
- Buvo karšta, jie vis lip o prie sprando. Nebegalėjau su jais
gyventi nė dienos. - J i žvilgsniu parodė į apskritą pusiau n u ­
skustą vietą jam prie sm ilkin io ir kandžiai pridūrė: - Apie
plaukus geriau nekalbėtum .
Jis buvo teisus - jos plaukai atrodė baisiai. Ž irklėm is nu-
sirėžti plaukus - toks žingsnis pam ačius savo veidą pirm am e
N ešvilio laikraščio puslapyje buvo drastiškas, bet būtinas.
Greičiausiai nuotrauka rodyta ir per televiziją. Kendalė tikė­
josi, kad nusikirpdam a plaukus užsim askuos.
- Vaikas verkė, - pratarė jis.
Praėjusi pro D žoną ji žengė į kam barėlį, kuriam e m iegojo
Kevinas.
- Kas atsitiko, Kevinai? H m m ?
- A r jis atpažins tave taip atrodančią?
- Jis pažįsta m ano balsą. - Iškėlusi iš aptvarėlio Kenda­
lė nusinešė kū d ikį prie rašom ojo stalo, ku rį buvo pavertusi
vystym o stalu. - A r tu šlapias? A r tokia bėda?
Kendalė išgirdo ram entų kaukšėjim ą - iš už nugaros p ri­
siartin o Džonas. Ja i vis dar buvo pikta, kad jis šaiposi iš jos
n u k irp tų plaukų, todėl nekreipė į jį dėm esio ir susitelkusi
keitė kū d ikiu i sauskelnes.
 U iiiliji • x99

- Jis apipjaustytas, - pasakė Džonas.

- M hm .

- D ėl relig in ių priežasčių?

- Ne visai. Tiesiog taip sutarėme.

- Kodėl?

- Nežinau, - netekusi kantrybės atšovė ji.

- A r norėjau, kad jis b ū tų į m ane panašus, ar priešingai -

kad b ū tų nepanašus?

- K ą n o ri tuo pasakyti?

- A š apipjaustytas ar ne?
J i pašaipiai nusijuokė.
- A r pats nežinai?

- Žinau. - J is pakišo pirštą jai po sm akru ir atsuko galvą į

save. - O tu ar žinai?
Tu rb ū t n et šautuvo šūvis nebūtų jos taip pribloškęs. G a­
liausiai Kendalė nervingai sukikeno.
- Koks kvailas klausim as.

J i m ėgino g rįžti prie darbo, bet jis sučiupo jai už riešo ir

taip laikė, kol ji nusileido ir pažvelgė į jį.

- Tai kaip yra, Kendale?

- M a n pikta, kai šitaip m ane tik rin i.
- O m an pikta, kad m eluoji. T v irtin i esanti m ano žm ona.

K ą jau ką, bet ar vyras apipjaustytas, žm ona tikrai žino.

J is kalbėjo su tokia ram ia jėga, kad žodžiai buvo vos g ir­
dim i. Žvilg sn iu įsisiurbė jai į akis, o nykščiu tin giai braukė

per delną.
- Na? A r mes visada mylėdavom ės tam soje?
- Žinom a, ne.
- A r prausėm ės kartu?
Kendalė m ėgino nusisukti, bet jis tik tvirčiau suspaudė jai
riešą. J i p ik ta i pažvelgė.
- Kartais.
- Tad nėra abejonės, kad prausei m ane. Glam onėjai. - Pa­
kėlęs jos ranką prie lūpų pabučiavo į delną. K o l kalbėjo, jo
20° • Ju tu Imu

lūpos slydo delnu. - Lažinuosi, žinojai, kaip m ane liesti, kad

pašoktų kraujospūdis.
Kendalė pajuto, kaip viduje viskas pakilo, o paskui vėl nu ­
krito . J i m ėgino n u ry ti seiles, bet burna buvo perdžiūvusi.
Ausyse aidėjo širdies dūžiai.
- Niekada nesiskundei, - silpnu balsu atsakė.
- Tad į to k į klausim ą tau turėtų b ū ti lengva atsakyti.
- Taip.
- Tada atsakyk.
- Tai kvaila.
- Suteik m an m alonum ą.
J i žinojo, kad jos balsas bus sausas ir plonas, bet jis laukė
jos atsakym o. Ir atsakymas turėjo b ū ti teisingas.
Kendalė šiaip taip nurijo seiles.
- Taip, tu apipjaustytas.
Jis ilgai žiūrėjo skvarbiu žvilgsniu, galiausiai paleido rie­
šą. J i vos nesusm uko - taip palengvėjo. Iš džiaugsm o, kad
nuosprendžio vykdym as atidėtas, ji jautėsi apsvaigusi, galva
sukosi.
Paėmusi Keviną pabučiavo linkėdam a labos nakties ir vėl
pagulė į žaidim ų aptvarėlį. Buvo pam aitinusi jį prieš praus-
dam asi, taigi berniukas jau m igo. J i užklojo jį lengva vaikiš­
ka antklodėle.
K ai atsitiesusi atsisuko, D žonas stovėjo pavojingai arti.
Suėmė jai už pečių. Jo akys patyrinėjo jos veidą, paskui
žvilgsnis vėl užkliuvo už plaukų.
- Kodėl taip padarei?
- A r labai negražu? - apgailestaudam a paklausė ji.
- Jei lygintum e su tuo, kaip buvo anksčiau, gana tragiška.
Bet kodėl n u sikirp ai pati?
- Ju k sakiau...
- Tu m an nesakei tiesos, Kendale. Jeigu nuo plaukų kaito
sprandas, galėjai susirišti. O tu juos sudarkei. Kodėl? - Jis
vėl pažvelgė į ją sunkiu, tiriam u žvilgsniu. - K etin ai šiandien
išvažiuoti, ar ne?
 liitfgtiji • 201

-N e !

- Liaukis m an m elavusi. Jeigu negali sakyti tiesos, geriau

tylėk. - Ir prisispaudė ją. Stipriai. - Nes pradedu norėti, kad

tavo melas b ūtų tiesa. Taip tavęs trokštu, kad tikrai noriu,

jog būtum m ano. Trokštu... Velniava. - Ir pabučiavo ją -

karštai, godžiai.

Kendalė leidosi bučiuojam a, leido sau atsakyti į bučinį.

Staiga suvokė, nuo ko jos sąmonė išsisukinėjo jau daug die-

nų - geidė jo ne m ažiau nei jis jos. Iš pradžių Kendalė bijojo
ir niekin o viską, kas buvo su juo susiję. Ši antipatija užgožė
jai vyrą. Bet gyvendam a su juo, m iegodam a šalia jo Kendalė

negalėjo nekreipti dėm esio į jo patrauklum ą. J i tikėjo g alin ti

atsilaikyti prieš jo seksualum ą, net prieš savo pačios, bet tai
pasirodė netiesa.

Be to, jos geismas kilo ne tik dėl horm onų. Nors jo kū­
nas jau sveiko, Kendalė jautė, kad siela dar labai sužeista ir
prašosi jos slaugom a. Tas poreikis, apie ku rį jis greičiausiai
nė nežinojo arba nė už ką nebūtų pripažinęs, suvirpino jai
vid in ę stygą. J i norėjo pam atyti, kaip iš jo akių išsisklaido

nerim as.
Kas dieną, kas m inutę jie vis artėjo prie šios akim irkos.
N uo pat pradžių tai buvo neišvengiam a. U žu o t toliau su tuo

kovojusi, Kendalė pasidavė.

Kadangi jam buvo sunku judėti, ji p ati pasislinko arčiau,

o paskui išsirietė. Sudejavęs Džonas rankom is suspaudė jai

krūtis.
- Leisk m an tave paliesti, - gergždžiančiu balsu paprašė.
Jis glam onėjo jai spenelius - ir šie sukietėjo. N uo jo gla­

m onių ant n a k tin ių m arškinių pasirodė šlapios dėmės. Jis

pažvelgė į dėmes, į savo drėgnus pirštus ir jo bruožai nuo

geismo įsitem pė.

Jis suėmė jos galvą didelėm is plaštakom is. N ykščiai slydo
skruostikauliais, per drėgnas lūpas. Palenkęs galvą dar kartą
ją pabučiavo, ir šis bučinys buvo stebėtinai švelnus. Jo lūpos
202 • Sotu Man

vos ne vos glustelėjo prie jos lūpų. Paskui dar kartą. J ų lūpos
kaskart susiliesdavo, bet nė kartą taip ir nesusiliejo į buči­
n į - nuo tokių p risilietim ų įkaitu si Kendalė tirpo.
U ž laukim ą ji galų gale buvo apdovanota - jis pabučiavo ją

karštai, liežuvis geidulingai prasiskverbė į b u m ą. Apatinėje

kūno dalyje ėmė nepakeliam ai saldžiai m austi ir ji pasijuto

brin kstan ti, tvinkčiojanti, drėgstanti - Kendalė nebeprisi­
m inė, kada pasku tin į sykį buvo patyrusi to kį nepaprastą po­

jūčių antplūdį. Krūtys sukietėjo, ėmė gelti ir Kendalė troško,

kad jis liestų jas rankom is, lūpom is. J i norėjo glaustis prie jo

arčiau ir arčiau.

- Kendale.
- Hm m ?
- Eim e į lovą.
Lovą. Jis n o ri jos lovoje - ten jie m ylėsis. Jis tik isi, kad ji
elgsis kaip žm ona.
V isai neprašyta m in tis tiesiog užgriuvo. Kendalė nebega­
lėjo nuo jos pabėgti, kaip būtų negalėjusi išsisu kti nuo griū­
ties. J i apgaubė, dusino. J i buvo neišvengiam a.
G al ji išprotėjo? G al irg i prarado atm intį? J i negali taip
elgtis!

- Atsiprašau. A š negaliu.
J i taip staigiai nuo jo atsitraukė, kad abu m ažne neteko
pusiausvyros. įsitvėru si į rašom ąjį stalą Kendalė ištiesė ran­

ką, kad sulaikytų jį.

- Labai prašau, daugiau m anęs taip neliesk.
Jo veidas nuo susijaudinim o buvo patamsėjęs. J is šiurkš­
čiu balsu nusikeikė.
- Kažkokia nesąm onė, Kendale. Kodėl negali?
- Trum pai ir aiškiai pasakiau ne. Ir taškas.
- O m an ne taškas. T u riu teisę gauti paaiškinim ą.
- Jau paaiškinau.
- M įslėm is, kurios suglum intų net b u rtin in ką. - J is rėkė,
todėl Kevinas nepatenkintas pradėjo zirzti. K a i tik kūdikis
 liiilliji • 2°3

vėl užm igo, jis suspaudė sm ilkinius delnais ir g iliai atsidu­

so. - Nesuprantu. Je i mes, kaip tu tv irtin i, esame vyras ir
žm ona, jei abu norim e...
- A š daugiau nebenoriu. Jau seniai to nebuvo.
- Kodėl?
- Buvo skaudu.

- Skaudu? - Jo veidas išbalo. - A š tave įskaudinau?

J i papurtė galvą.
- Ne fiziškai. Em ociškai. - Jos akys p ritv in k o ašarų. - Aš

per gerai viską prisim enu, m an vis dar skaudu.

V isas skausmas ir išdavystė, ku rią ji patyrė prie Lotės L i­
nam nam ų, vėl iškilo atm intyje. J i sukryžiavo rankas ties
pusiauju, tarsi kankinam a vidinės agonijos.

-V e ln ia s . - J o lūpos, kurios vos prieš kelias akim irkas

buvo tokios geidulingai prašančios, nuo kartėlio ir apm audo
kietai susičiaupė. - K ita m oteris, ar ne?
 Dvidešimt pirmas shyrius

Sėdėdam a m ediniam e krėsle priebutyje Kendalė tuščiu

žvilgsniu spoksojo į to lį. J i nepastebėjo voverių, kurios gai­

niojo viena kitą iš m edžio į m edį, nors paprastai jų kvailioji­

mas jai patikdavo. J i negirdėjo nei kaip žviegia grandininis

pjūklas, ku riu o kažką pjovė tolim as kaim ynas, nei kaip bara­
si m ėlynasis kėkštas.

Visos juslės tarsi apm irė pam ačius, kad jos vyras su Lote
Linam m ylisi su tokia aistra, kokios niekada jų vedybiniam e
guolyje nerodė.
Kendalė keikė save, kam jų neužsipuolė. Ju k pagavo akto
įkaršty. Jie nebūtų galėję išsiginti. Kodėl neperliejo jų panie­
ka, kurios abu tikrai nusipelnė?

Nes tuo m etu ji neturėjo jėgų niekam , išskyrus viena - ty­

lom is kur nors n u slin kti ir išsilaižyti žaizdas. N uo akim irkos,
kai juos išvydo, ji valandėlę spoksojo negalėdama patikėti savo
akim is, tarsi vildam asi, kad jie juokdam iesi atsisuks ir sušuks:
„Apm ovėm tave!“, padarę ją žiauraus juokelio taikiniu.
Bet tai nebuvo išdaiga. G reičiau tikra tragedija. Nepajėg­
dama atitrau kti akių Kendalė su siaubu stebėjo susivijusius
m eilužius. K a i daugiau žiūrėti nebegalėjo, nepastebėta grįžo
dulkėtu kebu. D ar nepriėjus m ašinos ją supykino ir ji išsivė-
mė į vynuogienojus prie griovio. Paskui kažkaip parvairavo
nam o, nors pačios kelionės neprisim inė.
 UKgtoji • 205

Praslinko kelios valandos. G niaužiantis pyktis ėmė vėsti -

v irto skausm u. Kendalė jau buvo pasirengusi stoti akistaton
su vyro išdavyste, nors dar nežinojo, nuo ko pradėti. Tokie
dalykai neplanuojam i, nerepetuojam i.
Šiaip ar taip, ji neturėjo laiko - jis grįžo nam o.

Kendalė m atė, kaip jo m ašina išsuka iš pagrindinio kelio

ir važiuoja ilga jų įvaža. Pastebėjęs ją sėdinčią priebutyje jis
dukart pyptelėjo. M etas išlipo šypsodam asis ir patenkintas

ją m atydam as.
- Sveika! Skam binau į biurą, bet tavo sekretorė sakė, kad
anksti išėjai. K u r buvai?
- Turėjau keletą reikalų.

Jis tekinas užbėgo laiptais, pasidėjo po rtfelį ant turėklų.

Num etė švarką ant krėslo poranldo ir pasilenkęs pabučiavo
jai į kaktą. Kendalė sukaupė visą savitvardą ir nenusisuko nuo
jo. Gerai, kad bent į lūpas nebučiavo. To ji nebūtų iškentusi.
Pastebėjęs, kad ji stokoja entuziazm o, užjaučiam ai pa­

klausė:
- Sunki diena buvo?

- V id u tin iška.
V id u tin iška? V isai priešingai - blogiau nebūna. Ją išdavė

jos gyvenim o partneris ir klientė, kurios ateitis patikėta jai.

Atsilaisvinęs kaklaraištį M etas prisėdo šalia ant kėdės.
- D idžium ą dienos praleidau kalbėdam as telefonu, ban­

džiau Kongreso rūm uose pagauti ką nors, kas su ku kliu

žurnalistu pasikalbėtų apie naujos valstybinės m okyklos
biudžetą. Kolum bijos apygardoje niekas n etu ri laiko duoti
in terviu , jei tu ne iš didelio m iesto laikraščio.
Jis nusiavė batus, nusim ovė kojines. Užsikėlęs koją ant

kitos kojos kelio trynė pėdą.

- A r šiandien kalbėjai su tėčiu?
-N e .
- Ir m an jis neskam bino. Įdomu, ką veikia. G al eisiu vidun
ir paskam binsiu.
2°6 • Ju tu I iibi

J i sustabdė jį dar nepriėjusį durų.

- M etai, kada m an tikėtis klausim ų sąrašo?
- K okių klausim ų?

- Interviu su ponia Linam .

Jis spragtelėjo pirštais.

- A k , taip. Tai p rita ri šiai m inčiai? A r m an jau duotas lei­

dimas?
- Paim ti iš jos in terv iu ar ją išdu lkin ti?

Tęsinys nebuvo labai rafinuotas, bet sm ūgis k irto stip riai

ir taikliai. M eto veide atsispindėjo visiškas sum išim as.

K ur kas ram esniu balsu, nei p ati tikėjosi, Kendalė pridūrė:

- T ik nesivaržyk ir nesėdėk netekęs žado. Tai ne bjaurios

paskalos, ku rių prisiklausiau kirpykloje. Šiandien popiet nuva­
žiavau į ponios Linam nam us ir pamačiau jus abu dienos švie­
soje. Tereikėjo padaryti išvadas. Spėlioti nebeliko prasmės.
Atsukęs jai nugarą M etas p risia rtin o prie turėklų ir nu ­
žvelgė kiem ą. Kendalė susigūžusi kan triai laukė jo atsaky­
m o. K ai galiausiai jis atsisuko, ji vos nepratrūko keiktis. M e ­
tas kasdieniškai sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Tai, ką m atei, nieko bendra su tavim i neturi.
Šis sakinys buvo pasakytas santūriai, ram iai. Todėl sukrė­
tė Kendalę lyg p otvyn io banga.

- N ieko bendra su m anim i neturi?! - u žriko ji. - A š tavo

žm ona!

- Taigi, Kendale. Į žm onas išsirin kau tave.

- O Lotę Lin am į m eilužes!

- Ir tai tiesa. Prieš daugybę m etų. Daug anksčiau, n ei su­

sipažinau su tavim .
- Prieš daugybę m etų?
Jis vėl atsuko jai nugarą, bet Kendalė pašoko, prilėkusi
pačiupo jam už rankovės ir privertė atsisukti.
- Kuris laikas su ja guli? N o riu žin oti!
Prasiveržė M eto susierzinim as - jis nusipurtė jos ranką.
- N u o keturiolikos.
 UKlIlJi • 2°7

Kendalė pasibaisėjusi žengė atatupsta.

- N a štai. A r tau geriau, kai žinai, Kendale? A r dabar jau­
tiesi geriau? Žin om a, ne. Nereikėjo aiškintis.

Beje, jis pats nesiliovė. Neapsiribojo ta pribloškiam a nau­

jiena. K ai rom anas iškilo aikštėn, M etas jau nieko nebeslėpė.
- Tais laikais, kai dar buvom e sm alsūs vaikai, tarp manęs

ir Lotės užsim ezgė kažkoks ryšys, - pradėjo pasakoti jis. -

Chem ija, karm a - vadink, kaip nori. M an e visada traukė p rie
jos, o ją - prie m anęs. K a i m um s buvo keturiolika, sm alsum ą

patenkinom . Štai nuo tada viskas ir prasidėjo.

Kendalė prispaudė pirštus prie lūpų, kad jos nevirpėtų.

Padėtis buvo daug blogesnė, nei ji m anė. Daug. Tai nebuvo

įprastas trum pas m eilės rom anas ar sveikos nuovokos pra­
radim as, po ku rio galim a atitokti, o vėliau p risim in ti jį su
sąžinės graužim u ir apm audu. Ju od u su Lote siejo daugiau
nei m eilės rom anas. Jų santykiai tvėrė ilgiau, nei tveria kai

kurios santuokos.
Kendalė buvo nusiteikusi kovai: pirm iausia ji laukė n eigi­
m o, paskui prisipažinim o, o tada - prašym o suprasti ir at­
leisti. Tokios įvykių eigos ji nesitikėjo.
- Po p irm o karto m udu su Lote slapta susitikinėdavom e
pasitaikius bet kokiai progai. Aš draugavau su kitom is m er­

ginom is, ji - su kitais vaikinais. Bet tik tam , kad niekas neį-
tartų, jog m udu bendraujam e. Lotė pirkdavo prezervatyvus,
kad vaistininkas nepaskųstų tėčiui, kiek aš jų sunaudoju.
Rezultatas - Lotė pelnė pasileidėlės reputaciją. Niekas nė

neįtarė, kad ji tu ri tik vieną m eilužį.

Žinom a, galiausiai išaiškėjo, kad mes slapta susitikinėja­
me. Tėtis pasiuto. Jis paklausė, ar žm onių šnekose esama
tiesos. A š neigiau. Paskui jis paliko m ane vieną savaitgaliui -
išvažiavo į sporto prekių mugę M em fyje. K a i grįžęs įsiveržė

vidun, užtiko m udu su Lote lovoje.

J is paskam bino Lotės tėvui ir liepė ateiti jos pasiim ti. Tėtis
gerai iškaršė m an kailį ir paskaitė paskaitą apie m oteriškas
208 * S<U<I<IIIIUI

gudrybes, kaip panašios į Lotę m erginos sugauna į spąstus

tokius vaikinus kaip aš. Tada pasakė m an viešnam io savinin­
kės D žordžijoje vardą ir adresą. D ar pasakė, kad kai tik m an
kils noras pabūti su m oterim i, jis m ielai apmokės sąskaitą.
Bet tu riu laikytis atokiai nuo to kių šiukšlių kaip Lotė. Iš to­
kio tąsym osi nieko gera neišeis, pridūrė jis.
K u rį laiką bijojau su ja susitikinėti, bijojau, kad tėtis suži­
nos. O paskui išvažiavau į koledžą. Bėgo m etai, prisim in im ai
blėso. Baigiau m okslus, grįžau į Prosperą, pradėjau ieškoti
galim ybių n u sip irkti laikraštį. K a i tik laikraštis tapo m ano
nuosavybe, patraukiau į draudim o bendrovę su žin oti, kiek
kainuos pastato ir įrangos draudim as. Ten sėdėjo Lotė.
Jis akim irką n u tilo, tarsi įsivaizduodam as ją, sėdinčią prie
stalo draudim o bendrovėje.
- M u d u pažvelgėm e vienas į kitą. To ir tereikėjo. Pradėjo­
me ten, ku r buvom e sustoję. Kelerius m etus viskas klostėsi
puikiai. Bet paskui ji pradėjo k e lti ultim atum us. Reikalavo,
kad vesčiau ją arba nešdinčiausi iš jos gyvenim o lauk. Išvadi­
nau ją apgavike ir lioviausi su ja susitikinėjęs. Po trijų m ėne­
sių ji ištekėjo už Carlio Linam o.
- Iš pykčio tau.
Jis linktelėjo.
- N uo tada ji labai nelaim inga.
- Išskyrus tą laiką, kai būna su m ano vyru.
Netekęs kantrybės jis persibraukė pirštais per plaukus.
- Šiandiena, Kendale, buvo išim tis. Su Lote nebuvau susi­
tikęs nuo m ūsų vestuvių. Įsivaizduoji, kaip jaučiausi išgirdęs,
kad žm ogžudystės byloje ją ginsi tu. M a n tas visai nepatiko,
bet nieko negalėjau padaryti.
- Kodėl šiandien buvai pas ją?
- Nežinau, - irzlia i atkirto jis. - O koks skirtum as?
- M a n didelis skirtum as. Sulaužei m ūsų santuokos įža­
dus. N o riu išgirsti pasiaiškinim ą. Bent jau to nusipelniau.
Buvo akivaizdu, kad jaučiasi užspeistas kam pe, žvelgė į ją
kram snodam as vidinę skruosto pusę.
 liiWtji • 2°9

- To neįm anom a paaiškinti, supratai?

- Ne. Nesupratau. - N ors tai jai kainavo labai daug - išd i­
dum ą, Kendalė paklausė: - A r m yli ją, M etai?
Jis ryžtingai papurtė galvą ir tv irta i pasakė „ne“.
- Bet Lotė visada galėjo...
- K ą galėjo? - paragino Kendalė. - Ką ji tau daro?
- Patenkina ypatingus poreikius! - išrėkė jis.
- Poreikius, ku rių nepatenkinu aš?
S tip riai sučiaupęs lūpas jis nutylėjo, bet atsakymas buvo
lengvai nuspėjam as ir sm arkiai užgavo Kendalės savigarbą.
A r po šiandienos dar kada galės p atikėti esartti geidžiam a?
Tarsi perskaitęs jos m in tis M etas tarė:
- Niekada nenorėjau tavęs skaudinti.
- Na, šiek tiek per vėlu, pone Bem vudai, nes jau siaubin­
gai įskaudinai. D ar esu pikta, o labiausiai - suglum usi. Je i­
gu Lotė taip gerai patenkina tavo poreikius, kodėl, velniai
griebtų, jos nevedei?
Jis nusijuokė - trum pai, nelinksm ai, nepasitikėdam as.
- Nevedžiau jos?! A pie tai negalėjo b ū ti nė kalbos. Tėtis to
niekada nebūtų leidęs.
- K ą reiškia „nebūtų leidęs“? A r rin k osi Gibas? Tai m ane
išsirin kai tu ar Gibas?
- A š taip nesakiau, Kendale.
- Kalbėdam as su m anim nekelk balso.
- Tau prasideda isterija.
- Tai ne isterija. Aš pykstu. Esu baisiai gera ir pikta. A p ­
m ovei m ane. Padarei iš manęs kvailę.
Jis skėstelėjo rankomis - nusim inim o ir nekaltumo ženklas.
- K aip tave apm oviau?
- M ergindam as mane, apsim etinėdam as, kad m yli.
- Bet aš tave m yliu. Ilgus m etus laukiau, kol pasirodys to ­
bula žm ona, ir štai tu čia. Išsirinkau tave, nes įkūnijai visas
savybes, ku rių norėjau.
- Lyg rin ktu m eisi naują autom obilį. Prieš pirkdam as lau­
kei, ko l pasirodys tinkam as m odelis.
210 * iMlMlllll

- N eprotingai kalbi, Kendale.

- M anau, m ano neprotingos kalbos dovanotinos.
- Nes vieną kartą suklydau? Nes praleidau popietę su
sena pasija? N iekaip nesuprantu, kodėl esi tokia nusim inusi

ir priblokšta.

Kendalė negalėjo patikėti savo ausim is. Kas šis vyras? A r

tikra i jį pažinojo? O jis ją? A r jis b en t įsivaizdavo, kokia jai

svarbi ištikim ybė? Ta tem a juodu niekada nesikalbėjo, bet ir

be žodžių buvo aišku, kad ji tik is i ištikim ybės.

- O jeigu aš vieną kartą suklysiu? - ėmė kam an tin ėti K en­

dalė. - Kas, jeigu u žtiksi m ane besim ylinčią su sena pasija?

- Tai visai kas kita.

- Koks skirtum as?

- D idelis, - atžariai atkirto jis.
- M etai, nėra dviejų taisyklių sąrašų - vieno m ažiem s ber­

niukam s, o k ito m ažom s m ergaitėm s.

- Šis pokalbis darosi absurdiškas. Norėčiau visa tai pa­
m iršti, eiti vid u n ir persirengti.
M etas norėjo praeiti, bet Kendalė pastojo jam kelią.

- Šis pokalbis visai ne absurdiškas, ir ik i pam iršim o dar la­

bai to li. M ačiau ją su tavim , M etai. M ačiau, kaip judu sulipo­
te. Tiesą sakant, m anau, dėl jausm ų Lotei apgaudinėji save.

Vaizdas visai neprim inė įprasto m eilės nuotykio. G reičiau

priešingai. Negaliu apsim etinėti, kad nieko neįvyko. Negaliu
taip lengvai išm esti iš galvos, kad tu svetim oteriavai.

Ja i užlūžo balsas. Kendalė g ilia i įkvėpė, kad sulaikytų aša­

ras. D ėl bet kokio silpnum o ženklo iškils pavojus visai jos

pozicijai.
Vėl suvaldžiusi balsą tarė:
- N oriu, kad persikraustytum pas Gibą. M a n reikia pabūti
vienai ir susivokti. Tuo m etu nen oriu gyventi su tavim po
vien u stogu.
M etas liū d n ai šyptelėjo, tarsi jos naivum as būtų sukėlęs
jam užuojautą.
 llaUltj* * 211

- To niekada nebus, Kendale, - tylia i pratarė jis. - Tai

mano nam ai. O tu mano žm ona. Pas Lotę ėjau ne tam , kad
tave įskaudinčiau. Apgailestauju, kad m us pam atei, bet da­
bar visa tai pam irši.

N ustūm ęs ją atidarė duris. Paskui švelniai, tarsi nebūtų

buvę jokio kivirčo, tarė:

- M u d u su tėčiu turim e darbų eln ių ganykloje. G reičiau­

siai grįšiu vėlai.

 Dvidešimt anties shyiius

(D ažiau nei per dešim t m inučių M etas persirengė kasdieniais

drabužiais, apsiavė auliniais batais, į brezentinį m aišą susidė­
jo m edžioklės reikm enis ir išėjo iš namų. Regis, jam buvo sma­
gu, kad supykusi Kendalė neatsakė į atsisveikinim o bučinį.

V y ru i išėjus ji dar ilgai sėdėjo priebutyje sukaustyta ne­

vilties. Kendalė net nesuprato, kas ją paveikė labiau: M eto
neištikim ybė ar atsainus jo požiūris.
A r ji žiūrės pro pirštus, nes jis pirm ą kartą ją apgavo? O gal
tu ri b ū ti pagirtas, kad taip ilgai atsispyrė pagundom s? Kaip
jis drįso visai nekreipti dėm esio į jos pyktį, tarsi šis nebūtų
vertas rim to požiūrio?!

Taip jam ir reikia - kol jo nėra, Kendalė susikraus daiktus

ir išeis iš nam ų. Tada jis jau tik ra i atkreips dėmesį!
Bet tai būtų pykčio protrūkis, o ne išm intingas, apgal­

votas veiksm as. Jeigu ji įsipareigojo sukurti darnią šeimą,

skubotai elgtis negali. N eištikim ybė pribloškė - to ji niekada
nepam irš. Bet vis dėlto Kendalė suprato - santuoką gali su­
griau ti ir pyktis, ir išdidum as.
Sunkiausia buvo susitaikyti su m in tim i, kad M etas su
Lote ilgus m etus mylėjo vienas kitą ir būtų susituokę, jeigu
tik Gibas būtų tam pritaręs.
Bet Lotė visai neatitiko m oters idealo, ku rį Gibas m intyse
buvo parinkęs sūnui. J i neatitiko Bem vudų standartų. U žtat
 Uidltiji • 213

Kendalė D ito n G ib u i tiko - kultūringa, išsim okslinusi, ryški

ir santūri.

V ien in telis jos trūkum as - kad nepatenkino visų savo vyro

poreikių, su kartėliu galvojo Kendalė.

K u ris ją išsirin ko - M etas ar Gibas, spėliojo ji. M in tis, kad

Gibas taip stipriai veikė M eto pasirinkim ą, jai kėlė baim ę.

K ita vertus, ko l ji bus G ib o num ylėtinė, viskas bus gerai. Bet
jeigu uošviui neįtiks, jis taps labai galingu priešu.

Kendalei ramybės nedavė viena m intis: ji tu ri nuspręsti,

ką d aryti su savo santuoka.

A r n o ri ją išsaugoti? Taip, nori. Tai ką ketina daryti?

Palyginti su Lote Linam , ji tu ri du ryškius pranašum us.
Pirm a, Gibas laiko Lotę netinkam a į žm onas, o G ibo nuom o­
nė M e tu i labai svarbi. A n tra, Lotė negali tu rėti vaikų. K en­
dalė nešioja M eto kūdikį.
Bet šis slaptas ginklas nesuteikė jokio palengvėjim o, tik
dar paaštrino širdies skausmą. Šįvakar juodu su M etu turėtų
švęsti. Turėtų džiaugtis tuo gam tos stebuklu, kuris atsirado

iš jųdviejų m eilės. Turėtų galvoti apie kū dikio kam barį, rin k ­

ti vardus, svajoti apie šviesią jųdviejų vaiko ateitį.
Bet jis išėjo palikęs ją nelaim ingą, vienišą, m intyse ka n k i­
nam ai vis reginčią juodu su Lote. Ir visai ram iai ėm ėsi savų
reikalų.
- V elniai jį griebtų! - sušuko Kendalė.
K aip drįso išeiti dėdamasis, kad visai nieko nenutiko? Jis
net nepagerbė jos vykusiu barniu.
Staiga pašokusi nuo priebučio kėdės ji įbėgo vidun. U ž ­
truko trum pai - pagriebė tik rankinę. Vos apsisprendusi po
kelių sekundžių jau sėdėjo autom obilyje ir lėkė keliu.
J i norėjo b ū ti M eto žm ona. Norėjo su ku rti tikrą šeimą.

Norėjo pati b ū ti šeim os dalis.

Su sąlyga, jei dėl to nereikės aukoti savigarbos. Jeigu į ją
bus kreipiam as dėmesys. M azgote tik ra i netaps. Ir neleis
M e tu i šio p asip iktin im o la ik yti paprastu jos suirzim u.
214 • Siiliilim

Jeigu M etas n o ri išsaugoti šeim ą, privalo p rip a žin ti savo

kaltę. T u ri pasižadėti, kad ateityje rom anai su Lote ar kuo
k itu nebepasikartos. D ėl ištikim ybės jokių ginčų negali būti.

Jeigu M etas pripažins, kad pasielgė blogai, ji jam atleis.

Šis pasiūlym as galioja tik šį vakarą.

Kendalė nebetūnos nam ie kaip nuolanki, pataikaujanti

žm onelė ir nelauks jo grįžtančio. Vengdam as b arn io jis išėjo,

todėl ji pati su juo susirem s. Jeigu Gibas bus su juo - ką gi,

puiku. Tegu pasiaiškina nepritariančiam tėvui dėl savo nie­
kingo m eilės rom ano su Lote Linam .
Kendalė buvo tikra - sulauks tvirto s G ib o param os.

Privažiavus m iestelio pakraštį pradėjo tem ti. Staiga pasi­

darė aišku - M etą rasti nebus ta ip paprasta, kaip ji manė.

K a i Prospero žib u riai nutolo, nesim atė jokių orientyrų.

E ln ių ganykloje su M e tu buvo lankiusis tik kartą. Ten sto­
vėjo m aža trobelė, kurią juodu su G ib u patys surentė. M etas
išdid žiai ją aprodė. Dabar Kendalė gailėjosi, kad tada taip
m ažai dėm esio kreipė į kelią.
Keliai, vingiuojantys po kalvotas, m iškais apžėlusias Pros­
pero apylinkes, buvo siauri, tam sūs, negrįsti. Vos keli buvo
pažym ėti kelių ženklais. T ik vietos gyventojai galėjo a tskirti
vieną keliuką nuo kito. A tvyk ėliu i jie visi buvo vienodi.

G riežtai sau pasakiusi, kad netrukus pam atys k o k į pažįs­

tam ą ženklą, ji vis važiavo. Bet pravažiavusi apleistą daržinę,

jau m atytą prieš m aždaug dešim t m inučių, suprato b eviltiš­

kai pasiklydusi.
Kendalė sustojo tiesiog vid u ry kelio.
- V elniai griebtų!
A k is užplūdo nevilties ašaros. J i taip troško surasti M etą.
K uo greičiau jie viską išsiaiškins, tuo greičiau galės viską nu ­
gram zdinti į praeitį ir toliau gyventi.
Suirzusi išlipo iš autom obilio ir dairydam asi m ėgino įžiū ­
rėti ką nors pažįstam a. Iš visų p u sių ją supo tankūs, šiurpūs
m iškai.
 įim tu* * 215

Sėdusi į m ašiną paleido variklį tv irta i žinodam a - anks­

čiau ar vėliau ras kelią į Prosperą. Tokiu m etu reikia liautis

ieškoti elnių ganyklos.

Kendalė suvokė - nėra to blogo, kas neišeitų į gera: pa­

siklydusi turėjo laiko n u rim ti prieš aiškindam asi santykius

su M etu . J i turės progą kruopščiai apgalvoti problem ą. G al

aptiks, kad p ati kažkaip pastūm ėjo M etą ieškoti buvusios

m eilės draugijos? G al p ati kuo nors kalta?

Trokšdam a kuo greičiau susitaikyti, Kendalė nuspau­

dė greičio pedalą. K a i autom obilis užlėkė į šlaito viršų, už

kokios pusm ylės virš m edžių viršū n ių ji pastebėjo raudoną

pašvaistę. Pirm iausia išsigando, kad dega m iškas. N etrukus

šią m in tį atm etė - pasirodė, kad gaisras tik vienoje vietoje ir

toliau neplinta.

Privažiavus arčiau pašvaistės vietovė pasirodė lyg pažįs­

tam a. Kendalė susigaudę, ku r esanti. Č ia buvo lapkričio ry ­

tm etį per kiau lių skerstuves. Iš šios vietos bent aišku, kaip

g rįž ti nam o. O gal parvažiavusi ras M etą - šis jau bus viską

apsvarstęs ir lauks jos nam ie?

V is dėlto nukėlusi koją nuo greičio pedalo ji nuspaudė

stabdžius. Kas čia dega?

G al pirm o ji m in tis buvo teisinga? G al kas stovyklavietė­

je paliko sm ilkstančią ugnį? Jo k ių m ašinų nem atyti, todėl

galim a d aryti išvadą, kad ugnis neprižiūrim a. Kyla pavojus

visam m iškui.

Sustabdžiusi m ašiną variklio negesino. A tsargiai apsidai­

riu si atrakino dureles ir išlipo. Pavasariniam e ore tvyrojo sti­

prus, bet gana m alonus m edžio dūm ų kvapas.

Kendalė sunerim usi patraukė į tam sų m išką. G al vis dėlto

reikėtų kuo skubiau g rįžti į m iestelį ir pranešti apie tai gais­

rin in k ų viršin in ku i?

O jeigu būrelis paauglių kepa parūkytas dešreles ar kokia

šeim a skanauja lauke keptų kepsnių? T ik be reikalo sukels

216 * Stata Hm

šurm ulį. Bus dar vienas gėdingas nutikim as kaip tas, kai nu ­

alpo per kiau lių skerstuves.

V iena buvo aišku - negalim a nuvažiuoti, jei yra nors m en­

kiausia tikim ybė, kad tai gaisras m iške. Sukaupusi visą drąsą

ji pradėjo eiti.

N uo ryto vilkėdam a dalykinį kostium ėlį ir avėdam a aukš­

takulnius Kendalė buvo m enkai pasiruošusi žygiui po m iš­

kus. Išlikti sveikos pėdkelnės niekaip negalėjo. Gervuogės,

vijo klin ia i augalai skleidė pum purus po ilgus m ėnesius tru ­

kusio žiem os m iego ir kibo jai už plaukų, drabužių, draskė

rankas ir kojas. Vos už m etro krūm uose kažkas sušlam ėjo,

bet ji nesustodam a skubėjo toliau.

Staiga orą perskrodė klyksm as.

Kendalė sustingo. Baim ė užgniaužė jai gerklę. D ėl Dievo

m eilės, kas tai? Gyvūnas? G al kokia laukinė katė? A r taip

kaukia pum os?

Ne, tai būta žm ogaus balso - baim ę ir siaubą keliančio, bet

tikra i žmogaus. D ėl D ievo m eilės, ką ji čia netyčia aptiks?

Po pirm o šaižaus klyksm o dar pasigirdo keli trūkčiojantys

tikros agonijos krioktelėjim ai.

Pam iršusi baim ę ir paakinta to, kad kažkam tik ra i reikia

pagalbos, Kendalė paskubom is nėrė į tam są - m etusi pra­

m in tą takelį, ieškodam a trum piausio kelio. J i lėkė į p riekį

tvarstydam asi už tankios lapijos, nekreipdam a dėm esio į

skaudžius dūrius, kai per odą braukė šakos, badė spygliai ir

degino dilgėlės.

Priekyje Kendalė pam atė pažįstam ą laukym ę. Pro m edžius

įžiūrėjo blykčiojančią laužo liepsną ir aplink susispietusių

žm onių siluetus.

Ten buvo pora tu zin ų žm onių, jei ne daugiau. Jie rėkė. Bet

jų balsai nepanėšėjo nei į skausm o, nei į pagalbos riksm us.

Palengvėjo, todėl Kendalė stabtelėjo, kad atgautų kvapą:

baim inosi, kad toks bauginantis žygis pirm aisiais nėštum o

 llB<|tljd • 217

m ėnesiais gali b ū ti pavojingas. Ranka atsirėm usi į m edžio

kam ieną, pasilenkė g iliai kvėpuodam a.

N etikėta juoko banga vėl privertė pakelti galvą. Sm alsu­

mas skatino sužinoti, koks keistas susirinkim as čia vyksta.

Kažkodėl jautė tu rin ti n elįsti iš slėptuvės. K o l nesužinos,

kas ir kodėl rėkė, atsarga gėdos nedarys.

N etrukus Kendalė įžiūrėjo, kad būryje vien i vyrai. G al ji

tapo priėm im o į kokią broliją liudytoja? Jau m ažne tuo pa­

tikėjusi, pastebėjo pažįstam ą veidą ir iš netikėtum o net aik­

telėjo.

Dabnis G om as. K ą apygardos prokuroras veikia vid u ry

m iškų? Ir teisėjas Fargas. A r čia vyksta koks klubo su sirin ­

kim as?

D ar ji pastebėjo m okyklos valdybos prezidentą, Prospero

pašto viršin in ką, Herm aną D žonsoną ir pastorių Bobą Vai-

tekerį.

V isų ik i vieno žvilgsniai buvo n u kreip ti į kažką g u lin tį ant

žemės. V yrai stovėjo ap lin k glaudžiu ratu, todėl Kendalei

buvo sunku įžiū rėti.

J i net pašoko iš siaubo, kai pasigirdo dar vienas riksm as.

Užvertęs galvą Herm anas D žonsonas išleido kraują sting­

dantį šūksnį, o keli grupės nariai pakėlė daiktą nuo žemės.

Tai buvo krikščio n ių kryžius.

Prie jo vin im is buvo prikaltas M aiklas Li.

 Dvidešimt trecias shurius

Ja u n u o lis buvo nuogas.

Iš tos vietos, ku r turėjo b ū ti genitalijos, čiurkšle tryško

tam sus raudonas kraujas. Galva be gyvybės ženklų tabalavo

ant plono kaklo. Vaikinas buvo negyvas arba be sąmonės.

Sukaustyta siaubo Kendalė n et nerėkė. T y lia i baisėdam a­

si žiūrėjo, kaip vienas iš vyrų sudėjo delnus ir pakišo p onui

D žonsonui po dešine koja, kad jis pasilypėtų. Pasiekęs M a ik ­

lo L i galvą, šis čiupo už plaukų, atvertė galvą ir pražiodęs

kažką sukišo į bu m ą. Kendalė lengvai num anė, kas ten ga­

lėtų būti.

K a i Džonsonas nušoko an t žemės, visi pasitiko jį p rita ri­

m o šūksniais. Triu kšm u i aprim us stojo tyla. Po kelių akim ir­

kų vyrai pradėjo giedoti giesmę.

Kendalei gerkle kilo šleikštulys. N u riju si tu lžį, kad nepra­

dėtų žiaukčioti, ėmė vogčia trauktis bijodam a, kad jos nepa­

stebėtų. J i tapo nekalto vaikino lin čo teism o liudytoja. Jeigu

lin čiu otojai sužinotų, kad ji viską m atė, neparodytų jai dau­

giau gailesčio negu M a ik lu i Li.

K ai jau buvo tikra, kad jos niekas nem ato, apsisukusi pasi­

leido bėgti draskydam asi į m edžius dar stipriau nei tada, kai

skubėjo į priekį. Jie jos neišgirs. Jie vis dar gieda giesmę -

paversdam i farsu šventus žodžius.

 iiriikj* • 219

U žkliu vu si už vijoklio Kendalė suklupo. Nesąm oningai

ranka prisidengė pilvą. Ž in ojo - dėl kū d ikio privalo saugotis.
T u ri bėgti lėčiau. Bet skubėti privalo. Jeigu teisėsaugos pa­

reigūnam s bus laiku pranešta, jie spės atvykti ir visus su im ti

niekšiško nusikaltim o vietoje.

- Dieve, - aiktelėjo įsivaizduodam a, kokį šoką šis įvykis

sukels miestelyje. K aip Herm anas Džonsonas, laikom as

bjauriu storžieviu, įkalbėjo šiuos bendruom enės ram sčius

dalyvauti tokiam e žvėriškam e susidorojim e?

Kendalė brovėsi greitai, bet jau nelėkė kaip akis išdegusi -

vis m ėgino a p tik ti takelį, kuriuo čia atėjo. Bet tamsa slėpė že­
mės nelygum us - netekusi pusiausvyros ji puolė veidu į prie­

k į ir sunkiai žnektelėjo ant žemės. G riūdam a sulaikė kvapą,

todėl kelias akim irkas tik gulėjo ir žiopčiodam a gaudė orą.

Štai tada ji užuodė to kį bjaurų dvoką, kad ėmė žiaukčioti.

Tą pačią akim irką suprato g u lin ti ne purve, o ant drabužių.
Pasirėm usi delnais į žem ę Kendalė pasikėlė - ir atsidūrė tie­
siai prieš Bam os veidą.
Pusės veido jau nebebuvo, o ir lik u si dalis atrodė baisiai
suirusi. Vienoje akiduobėje žiojėjo tuštum a - ten knibždėte
knibždėjo parazitų, kurie vis dar rado kuo m isti.
- D ievem anoDievem anoDievem ano.

Iš siaubo pradėjusi verkšlenti Kendalė paropojo atbulom is

ir išsivėm ė.
Paskui vis dar keturpėsčia paspoksojo į yran tį kūną - šis
akivaizdžiai buvo užkastas per m ažo gylio kape, neapsau-
gančiam e nuo m aitėdų. M ėsa nuo kaulų buvo nuplėšta, bet
jį nužudė ne žvėrys. Bam a m irė nuo šūvio - kaktos vid u ry
žiojėjo juoda, m usių nutupėta skylė.
Savižudybė? Abejotina. A r sutapim as, kad Bamos kūnas
paliktas visai šalia egzekucijos vietos? Kendalė beveik nea­

bejojo, kas nužudė elgetą.

Nors drebėjo keliai, buvo silpna, vis dėlto ji prisivertė atsi­
stoti. Peržengusi per Bam os kūno liekanas aklai svirduliavo,
220 * Saitu litai)

kol galiausiai pasiekė kelią. N ors nuo kurso keliais laipsniais

nukrypo, vis dėlto autom obilis buvo m atyti. N uliuoksėjusi
prie jo džiaugėsi, kad neužgesino variklio. Taip sutaupys lai­

ko. Be to, m anė, kad drebančiom is rankom is b ū tų n eįtaikiu ­

si raktelio.
Dum dam a atgal Kendalė apm ąstė strategiją. K ad pasiek­
tų m iesto centrą, tu ri pravažiuoti pro nam us. K odėl nesu­
stojus ten ir nepaskam binus šerifu i iš nam ų? G al - Dieve,

m aldauju! - M etas bus nam ie? Ja i reikia jo. Jo neištikim ybė

su Lote Linam atrodė nereikšm inga, palyginti su tuo, ką ne­
seniai matė.

Sugriebusi rankom is vairą sutelkė dėm esį į kelią, m ė­

gindam a sudėlioti, ką privalo d aryti, bet m intyse vis m atė
M a ik lą L i an t to baisaus kryžiaus. Ausyse vėl skam bėjo vyrų
p ritarim o šūksniai, kai vaikin u i į b u m ą buvo kišam os geni­

talijos.
Ir Bama. M ielas, niekam nieko bloga nedaręs Bam a - jis
kiekvienam rasdavo m alonų žodį, ypač tikslia i pranašauda­
vo orą. Nėra abejonės - jam buvo įvykdyta m irties bausmė,
nes jis gadino patrauklų m iestelio veidą. Elgeta buvo nepato­

gus, neproduktyvus m iesto p ilietis, rodantis vaikam s blogo

elgesio pavyzdį.
Dieve m ano, kiek dar nepageidaujam ų asm enų atsikraty­

ta tokiu laukiniu, barbarišku būdu?

B ilis D žo Krukas? N a, žinom a! J is vagis, todėl jam nupjau­
ta ranka. Kas suabejos šia, regis, nekalta, nors ir tragiška is­
torija apie nelaim ingą atsitikim ą? T ik jau ne B ilis D žo, kurio
gyvybei grės didelis pavojus, jeigu jis kam nors atskleis, kad
jo nelaim ė - kelių apsišaukėlių teisėjų proto vaisius.

„Akis už akį“ - toks jų credo. M aiklas L i peržengė ribą su

baltąja m ergina. Kastracija ir m irtis - toks nuosprendis jam.
Kendalė iš džiaugsm o net suriko, kai pam atė prie nam ų
M eto autom obilį. Tekina užlėkusi laiptais pašaukė jį vardu.
Ja i bėgant koridoriu m i, vyras išlin d o iš m iegam ojo - buvo
 lirittij* • 221

akivaizdu, kad ką tik prausėsi. Jo plaukai tebebuvo drėgni.

Liem enį juosė rankšluostis.

- Kendale, ku r buvai? G rįžęs radau tuščius nam us. Po

m ūsų barnio...

- M etai, ačiū D ievui, kad tu čia.

J i puolė jam į glėbį ir pradėjo raudoti prisiglaudusi prie

nuogos krūtinės. M etas stipriai apglėbė žm oną.

- Brangioji! A r gali m an atleisti? A r galim e viską pradėti

iš naujo?

- Taip, žinom a, bet paklausyk, paklausyk manęs!

K ai Kendalė nuo jo atsitraukė, M etas suprato, kad jos už­

sidegim as kilo visai ne iš aistros.

- Po galais, kas atsitiko? Tu balta kaip popierius. Kas tavo

plaukuose? - Jis sm alsiai apžiūrėjo iš plaukų ištrauktą šakelę.

- M etai, kaip siaubinga, - raudojo Kendalė. - N iekaip tuo

netikėčiau, jei nebūčiau m ačiusi savo akim is. Jie sučiupo

M a ik lą Li. G reičiausiai jo nepažįsti. Jis... T iek to, tai visai

nesvarbu, papasakosiu vėliau. G eriau apsirenk. Tučtuojau

skam binu į policiją. Tegu važiuoja čia, bus pakeliui. N uvešiu

juos į...

- Kendale, tvardykis. K ą čia vapi, dėl D ievo meilės? - D a­

bar jis turėjo laiko ją apžiūrėti - M etą apėmė ne m ažesnis

nerim as. Palietė jai skruostą - pirštai išsitepė krauju. - T u

kraujuoji. K u r taip susibraižei?

- M a n viskas gerai. Tikrai. A š tik išsigandusi.

- Kas tave nuskriaudė? - piktai paklausė jis. - D vyn iai

K rukai? Jeigu tie niekšai...

- Ne, ne! - perrėkė jį. - Paklausyk, M etai. Jie nužudė M a i­

klą Li. M anau, jis nebegyvas. Jie iškastravo jį, visur buvo p il­

na kraujo. A n t vaikino kūno, ant žemės.

Išsilaisvinusi iš jo glėbio ir peržengusi per krūvą nešvarių

drabužių, ji pasiekė telefoną. Suspaudė 911.

- Kalbi kažkokias nesąmones, Kendale. Ką čia dabar paistai?
222 • S iK u iim

- M aiklas Li, - pakartojo netekusi kantrybės. - Vaikinas,

kuris buvo neteisingai apkaltintas išprievartavęs K im D žon-
son. Jie ir Bam ą nužudė. Bėgdam a iš ten radau jo lavoną.

A lio. G irdite? Skam binu... Ne, tik neverskite m anęs laukti! -

lūžtančiu balsu suriko į ragelį.

M etas greitai atsistojo jai prie šono.

- Kendale, tau isterija.

- Ne, m an ne isterija. Prisiekiu. - N u rijo seiles per jėgą

bandydam a suvaldyti kylančią isteriją, ku rią ką tik neigė. Ja i

kaukšėjo dantys. - K o l policija čia atvažiuos, nusiram insiu.

N uvešiu juos tiesiai į tą vietą.

-K u r?

- K u r skerdžiam os kiaulės. G reičiausiai jie ten ir žudo,

kad kraujo nebūtų m atyti, - pridūrė ji staiga galvon šovusią
m in tį. - Jie sum anūs. Ir jų tiek daug. Pažįstam i žm onės, ku­
rių nieku gyvu neįtartum e.

- Ką veikei n aktį viena m iške?

- Važiavau tavęs ieškoti. - Iš akių jai plūdo karštos, sūrios
ašaros ir rito si skruostais. - Norėjau tave susirasti. N enorė­
jau, kad visas tas reikalas su Lote supūliuotų ir taptų neati­
taisom as. Negalėjau sulaukti, k o l grįši nam o, norėjau viską
kuo greičiau užglaistyti. M ėginau surasti elnių ganyklas, bet
pasiklydau.

- Pagalbos telefonas. Kuo galiu jum s padėti?

- T a ip , sveiki. - J i ženklu parodė M etu i, kad galiausiai

kažkas atsiliepė. - N o riu tučtuojau susisiekti su policija ar

šerifu. A š vardu...
M etas pagriebęs padėjo ragelį. Kendalė apstulbusi tik
spoksojo į jį.

- Kodėl taip padarei? T u riu apie tai pranešti! G aliu juos

ten palydėti. Jeigu jie nieko nelaukdam i ten nuvažiuos...
- N iekur nevažiuosi, pirm iausia eisi į dušą, o paskui - į
lovą. - Jis paglostė jai plaukus. - Je i esi nepratusi, n aktį
m iškas gali atrodyti pilnas vaiduoklių. Pasiklydai, brangioji,
 liilltiji * 223

ir tave apėmė panika. Tau nerim o priepuolis. Reikia dušo ir

taurės šalto vyno, tada viską pam irši.

- M a n visai ne nerim o priepuolis! - Susivokusi, kad spie­

giančiu tonu tik p a tvirtin a jo versiją, ji g ilia i įkvėpė. - U ž ti­
k rin u tave - visiškai kontroliuoju visus savo pojūčius. Esu
persigandusi, bet ne išprotėjusi.

- A š ir nesakau, kad išprotėjusi. Bet pastaruoju m etu pa­

tyrei nepaprastai didelį stresą, tad...
Kendalė nustūm ė vyrą į šalį.
- Liaukis elgtis su m anim globėjiškai ir klausykis. M eta i,
jie...
- Pirm iausia kas tie jie, apie kuriuos vis kalbi?

- Beveik v isi tu rin tys čia bent ko k į autoritetą. G aliu išvar­

d yti bent tu zin ą garsių vyrų.

J i ėmė vardyti, bet M etas vėl ją nutraukė.

- Ir tu tv irtin i, kad šie žm onės susiję su kastracija ir n u ­
kryžiavim u? K ą jau kalbėti apie elgetos nužudym ą? - Jis
skeptiškai kilstelėjo antakius. - Kendale, elkis atsakingai.
N egi m anai, kad patikėsiu tokia pasaka?
- T u ja tiki.
Sumišęs M etas kilstelėjo galvą. Ją nupurtė drebulys.
- A š nė žodžiu neužsim iniau apie nukryžiavim ą.
Jos žvilgsnis nuslydo per drabužių krūvą, išm ėtytą ant

grindų. Batų padai p u rvin i, aplipę skujom is. J i užuodė sil­

pną m edžių dūm ų kvapą.

Kendalė lėtai pakėlė akis. M etas stebėjo ją ram iai, jo vei­

das buvo negyvas.

- Ir tu ten buvai, ar ne? - kim iai sušnibždėjo ji. - Esi vie­

nas iš jų. Ir Gibas taip pat.

- Kendale.
Jis siektelėjo jos.
A psisukusi Kendalė pasileido bėgti, bet vos už kelių žings­
n ių M etas sučiupo jai už švarko ir trūktelėdam as sulaikė.
- Paleisk mane!
224 • Sum man

J i atm etusi rankas nagais drykstelėjo jam per veidą ir

net pajuto kažkokį m alonum ą išgirdusi, kaip jis suvaitojo iš
skausmo.
- Ju k nuo gero nebėgama, ar ne, panele B utinski?
Kendalė smogė jam alkūne. Paleidęs ją M etas susiėmė už
pilvo. J i vėl m ėgino bėgti, bet jis ir šįkart ją pagavo.
Jie grūm ėsi ir galiausiai M e tu i pavyko prispausti iškeltas
jos rankas. Jo veidas iš pykčio persikreipė. Seilės tiško iš bu r­
nos, kai pasilenkęs rėkė jai tiesiai į veidą:
- N o ri kalbėti su šerifu? A r policijos vadu? Puiku. Juos
rasi ten, ku r visi.
- Kas jūs?
- Brolija. M es patys skiriam e bausmes, nes vadinam oji
dem okratija ir teisės sistem a atsisuko prieš mus pačius. J i
visada visuom enės padugnių pusėje. Kad išlygintum e rezul­
tatą, esame priversti im ti vadžias į savo rankas.
- Jūs žudot žm ones?
- Kartais.
- Kiek? K iek jau visa tai trunka?
- Kelis dešim tm ečius.
Kendalei pakirto kelius ir ji būtų susm ukusi, jeigu M etas
nebūtų jos laikęs.
- Tikėjom ės, Kendale, kad prie m ūsų prisidėsi. Prieš mus
tikrai nepakovosi.
- G al lažinam ės?
J i spyrė jam keliu į tarpkojį. Keikdam asis M etas sulinko.
N et negalvodam a Kendalė apsisuko, čiupo nuo kom odos ro­
žių vazą ir iš visų jėgų trenkė jam į galvą. M etas griuvo kaip
pakirstas m edis ir lik o tysoti nejudėdamas.
Kendalė valandėlę žiūrėjo į nejudantį kūną, tikėdam a tuo,
ką padarė. J i garsiai, trūksm ingai alsavo. Prisim inė kūdikį.
A r jis išgyvens šią naktį? A r ji p ati liks gyva?
Jeigu pabėgs.
N usim ovusi sviedė į M etą vestuvinį žiedą. O paskui pa­
traukė prie laukujų durų ketindam a bėgti.
 liriltij* • 225

Prie nam o artėjo autom obilio žibintų šviesos. M ašina susto­

jo. Gibas išlipo iš sunkvežim iuko, užlipo laiptais ir pabeldė.
Im pulso pagauta Kendalė nuskuodė į m iegam ąjį, bet tik
akim irkai - pasičiupti chalato iš spintos.

- A teinu! - šūktelėjo ji.

Skubėdam a prie laukujų durų susikišo rankas į chalatą ir

stipriai juo susisiautę, kad nesim atytų p u rvin ų drabužių ir

subraižytų rankų. Paskutinę akim irką ji prisim inė n u sisp irti

batelius. Tada pravėrė duris ir iškišo galvą.

- O, G ibai, labas.
J i vylėsi, kad Gibas jos uždusim ą palaikys kuo kitu, tik ne

baim e. Kaip ir M eto, jo batai buvo aplipę purvu, nuo jo taip

pat kvepėjo dūm ais. Jis atvažiavo tiesiai iš kruvinos egzeku­

cijos, bet iš jo m alonios šypsenos niekas nebūtų to supratęs.

- D ar nem iegat?
J i žvilgtelėjo per p e tį beveik tikėdam asi pam atyti iš m ie­
gamojo išsvirduliuojantį M etą, trin a n tį ant galvos kru vin ą

gum bą.
Jeigu jis nem irė.
Apsim estinai kukliai šypsodamasi Kendalė atsisuko į uošvį.

- Tiesą sakant, ne. Norėjau pasakyti... na, mes dar nem ie­
game... Tiesiog... na, suprantate. - J i m aivėsi - visai kaip
gražuolė iš Pietų. - G aliu M etą pakviesti, jeigu jum s reikia

tuojau pat jį pam atyti.

Gibas sukikeno.
- Vargu ar m ano reikalas toks svarbus kaip tai, kuo jis da­

bar užsiim a.
- N a, - nedrąsiai pratarė ji, - mes jau beveik susitaikėm e.
Prieš tai buvom e Įdek susikivirčiję. - Pasikliaudam a nuojau­

ta dar pridūrė: - A rg i jis nieko nem inėjo?

- Tiesą sakant, m inėjo, nors ir nesakė, dėl ko kivirčijotės.
Atvažiavau pažiūrėti, ar negalėčiau padėti užglaistyti k o n f­
likto. - Plačiai šypsodam asis jis m irktelėjo jai. - M atau, kad
m ano taikdariškos paslaugos nereikalingos. D rožiu nam o, o
226 Stati* Im i

judu čia aiškinkitės. - K ai jis spustelėjo jai ranką, Kendalė

išsigando, kad ir vėl apsivem s. - G rįžk pas savo vyrą. Labos

nakties.
- Labanakt.
Jis apsisuko ir garsiai trepsėdam as n u lip o laiptais.

K ad jau b ūtų lygiosios, Kendalė pavym ui dar šūktelėjo:

- G al atvažiuotum ėte pusryčių? Pasiilgau jūsų garsiųjų

vaflių .
- A štu n tą būsiu.

J i pažiūrėjo, ko l iš akių pranyko autom obilio užpakalinių

žib in tų šviesos, o paskui nuskubėjo į miegam ąjį. M etas gu­

lėjo taip, kaip buvo palikusi. Kendalė negalėjo p risiversti jo

paliesti ar b en t p a tik rin ti pulsą. Koks skirtum as?
M iręs jis ar gyvas, jos lig šiolin is gyvenim as baigtas.
 Dvidešimt Netvirtas shyrius

- f l š vardu Kendalė D ito n Bem vud. Tai, ką jum s papasa­

kosiu, gali pasirodyti neįtikėtin a. Tu rb ū t pam anysite, kad aš
išprotėjusi. G aliu u žtik rin ti, kad taip nėra.
J i n u tilo ir gurkštelėjo iš kokakolos skardinės, kurią n u si­
p irko iš gėrim ų autom ato motelyje.
- Klausau jūsų.

F T B agentas Bredokas kalbėjo pavargusiu ir atsainiu bal­

su. Bet tai, ką Kendalė ruošėsi pasakyti, turėjo kaipm at jį
išbu d in ti. K ad jos n eįtikim a istorija atrodytų įtikim esnė, ji
prisistatė kaip valstybinė gynėja. K ita ip jos pašnekovas ti­
krai pam anytų, kad kalba su pam išėle.
- Od šiol Prospere pragyvenau beveik dvejus metus, o šią­
nakt aptikau, kad slapta tariam ą teisingum ą įgyvendinanti

organizacija vykdo p rotu nesuvokiam us nusikaltim us, netgi

žm ogžudystes. Šiai grupei priklauso įtakingiausi m iestelio
gyventojai, tarp jų ir m ano vyras... Jie vadinasi brolija. Pa­
sitarę tarpusavyje, šie žm onės nusprendžia, kaip nubausti
tuos, kurie nusižengė jų susikurtom s taisyklėm s, bet išsisu­
ko nuo teisingum o rankos. Nežinau, kelių žm onių per dau­
gybę m etų šitaip atsikratyta, bet šiąnakt tapau žm ogžudys­
tės liudytoja.
Kendalė agentui papasakojo apie M a ik lo L i egzekuciją ir
rastus Bamos palaikus.
228 • Sutfii lim

- Elgeta nebuvo nusikaltėlis, bet spėju, brolija atsikratė ir jo.

J i papasakojo, ką m atė m iškuose, nieko nepridedam a ir

neatim dam a, susikaupusi. Per daug em ocijų galėjo paskatin­

ti agentą suabejoti jos patikim um u.

- Ta proskyna yra g ilia i m iškuose, tolokai nuo m ieste­

lio. D ažniausiai ten po kia u lių skerstuvių dorojam os sker­

denos, bet, regis, ne tik kiau lių , - pridūrė Kendalė, balsas

virptelėjo.
Suvokusi, kad per visą pasakojim ą Bredokas nepratarė nė

žodžio, ji nutilo.
- A r jūs dar klausote?

- Taip, klausau. T ik ... T u riu pasakyti, ponia, kad ši istorija

skam ba labai neįtikim ai. A r pranešėte apie šią žm ogžudystę
vietin ei policijai?
- Policija veikia išvien su brolija.
- Ir policija? Aišku.
Niekas jam neaišku. Iš jos juokiam asi. Ką pasakyti šitam
agentui, kad jis patikėtų, jog ji - ne psichinė ligonė? Kendalė
atm etė plaukus ir vėl gurkštelėjo iš skardinės. N u o įtam pos
skaudėjo nugarą tarp m enčių. J i nuvažiavo du šim tus ketu­
riasdešim t kilom etrų viena akim i žiūrėdam a į kebą, kita - į
užpakalinį veidrodėlį, ko l įsitik in o , kad sustoti saugu.
K iek laiko truks, kol M etas atgaus sąmonę ir įspės kitus
brobjos narius, kad ji viską žino ir juos įduos? O jei Kendalė
užm ušė jį, trenkdam a ta vaza? Kada bus aptiktas kūnas? J i

tikėjosi, kad ne anksčiau kaip aštuntą valandą ryto, kai G i-

bas ateis pas juos kepti vaflių . Kendalė žvilgtelėjo į laikrodį.
Pusė trijų. Laikas senka.
- Agente Bredokai, įspėjau jus, kad m ano pasakojim as gab
pasirodyti neįtikėtinas.
- Supraskite, jūsų istorija skam ba kaip pasaka. K iek žinau,
nedidelė Prospero bendruom enė yra pavyzdinė.
- T a ip atrodo tik iš išorės, tas nekaltum as apgaubngas.
Klausykit, suprantu, kad visokie keistuobai kasdien pripasa­
 U riitiji • 229

koja jum s absurdiškiausių istorijų, bet prisiekiu, kad sakau

tiesą. Savo akim is m ačiau tą prie kryžiaus prikaltą vaikiną.
- N u siram in kit, p on ia Bem vud. Je i pasiduosite isterijai,
niekur to li nenueisim e.
- Lygiai taip pat niekur to li nenueisim e, jei nekreipsite į
m ane dėmesio.
- A š kreipiu dėmesį, tik...
- Tai ką ketinate daryti?
- Žm onės, kuriuos pam inėjote, yra gan įtakingi, - atsar­
giai tarė agentas. - A u to ritetin g i.
- Nejaugi m anote, kad pati to nesuprantu? Iš pradžių ne­
galėjau patikėti, kad daugum a Prospero gyventojų susiję su
brolija. Bet kuo daugiau apie tai galvoju, tuo aiškiau viskas
darosi.
- Kodėl taip sakote?
- Visas m iestelis persm elktas kažkokios keistos atm osfe­
ros. Negaliu to tikslia i apibūdinti, bet kažką keista pajutau
vos tik ten persikėlusi. Žm onės nėra atvirai agresyvūs kaip
skustagalviai ar neonacių grupuotės. Bet m ąsto jie panašiai.
- Verta sunerim ti.
- Baisiausia, kad brolija veikia slapta. Jos narių neįm a­
nom a susekti nei perm atyti jų tikrų jų veidų. Jie - aukštas
pareigas, valdžią ir žm onių pasitikėjim ą įgiję žm onės, o ne
šiaip kokie skustagalviai demagogai su svastikom is ant kak­
tos. T ie žm onės nenešioja apsiaustų ir sm ailų kepurių kaip
kukluksklano nariai, neorganizuoja m itingų, nešūkauja ra­
sistinės propagandos ir neaukština baltosios rasės. K a i pa­
galvoji, net būdam as baltasis gali u žsitraukti jų nem alonę.
B ills D žo Krukas baltasis. Bama taip pat.
- B ilis D žo Krukas?
Kendalė papasakojo Bredokui apie nepilnam etį nusikaltė­
lį ir apie jam n u tiku sį „nelaim ingą atsitikim ą“.
- Spėju, kad brolijos akyse žm ogus tu ri b ū ti ne tik bal­
tasis, bet ir išrinktasis, - sunkiai slėpdam a pasišlykštėjim ą
tarė Kendalė.
23° • i M l l il l ll l

FT B agentas sunkiai atsiduso.

- Kalbate protingai, ponia Bem vud. Nem anau, kad galė­
tum ėte sukurpti tokią istoriją. Surašysiu protokolą ir pažiū­
rėsiu, ką galiu padaryti.
- Dėkoju, bet biurokratiškas dokum entų pildym as niekuo
nepadės. N ebūsiu saugi tol, kol jie visi nesėdės už grotų.
- Sutinku, bet prieš juos suim ant turėsiu pasiųsti savo
žm ogų apžiūrėti tos proskynos, apie kurią pasakojote. Jei
iškviesim e ką nors apklausti, tarkim e, jūsų vyrą, tai sukels
įtarim ą kitiem s. Jie gali išsisklaidyti ir pasislėpti. M u m s rei­
kia fak tin ių įrodym ų prieš pradedant areštus, be to, viskas
tu ri b ū ti atlikta organizuotai, neišsiduodant.
A išku, Bredokas teisus. Tokia taktika geriausia. B et Ken-
dalė negalės ram iai atsikvėpti, ko l jos vyras, Gibas ir k iti ne­
sėdės už grotų.
- Kada ketinate pradėti?
- Je i nupasakosite, ku r toji proskyna yra, vos tik prašvitus
pasiųsiu vieną iš m ūsiškių.
J i paaiškino agentui, ku r gu li Bamos lavonas, būdam a be­
veik tikra, kad M aiklas Li, kai bus rastas, taip pat bus nebe­
gyvas. įdom u, kaip bus paaiškintas jo dingim as iš Prospero
kalėjim o?
Pasakodama apie savo grum tynes su M etu, Kendalė p risi­
pažino Bredokui, jog trenkė taip stipriai, kad jis neteko są­
m onės. A pie tai, kad galbūt užm ušė savo vyrą, neužsim inė.
Je i prireiks, galės p risip ažin ti vėliau.
- K ur šiuo m etu esate apsistojusi? - paklausė agentas. -
Je i rasime įkalčių, patvirtin an čių jūsų pasakojim ą, būsite pa­
grindinė liudytoja ir jum s bus reikalinga valstybinė apsauga.
D ėl to nevertėjo ginčytis.
- Esu Kingsvudo m iestelyje.
Kendalė pasakė jam valstybinio greitkelio, kertančio šią
gyvenvietę, num erį.
- Apsistojau „Pleasant View “ m otelyje. N uo greitkelio ne­
galite jo nepastebėti. 103 kam barys. K elin tą atvyksite?
 UriitiJ* • 231

- D evintą ryto.
Liko dar septynios valandos. A r išbus tiek laiko viena? K i­
tos išeities nėra. J i p ati pasikvietė juos į pagalbą, tad dabar
teks laukti.
- Likite ten, ku r esate, - perspėjo ją agentas. - N epainio­
kite kvailystės su drąsa. Je i tai, ką papasakojote m an, yra tie­
sa, - o aš jau pradedu tuo tikėti, - žm onės, su kuriais turim e
reikalą, yra itin pavojingi.
- Patikėkite, ir pati suprantu. Jeigu jie m ane ras, užm uš
nė nem irktelėję.
- Gerai, kad suprantate. N ieku gyvu neikite lauk. A r yra
tikim ybė, kad buvote sekama?
- Galėčiau prisiekti, kad ne.
- N iekas daugiau nežino, ku r esate?
- Ne. Važiavau ratais ir nesustojau tol, kol neįsitikinau,
kad esu saugi. Jum s pirm am paskam binau.
- Gerai. Vairuosiu valstybinę m ašiną be skiriam ųjų žen­
klų, p ilką sedaną.
- Lauksiu jūsų.
- A tvažiuosiu devintą ryto ir nuvešiu jus tiesiai į m ūsų pa­
grindinę būstinę Kolum bijos valstijoje.
- Dėkoju, pone Bredokai.
Kendalė padėjo ragelį. G al reikėtų paskam binti senelei?
Bet koks skam butis to kiu m etu sukeltų jai nerim ą, o šitoks
įvarytų siaubą.
Pakėlusi ragelį ji surinko num erį.
- Tikiu o si, šis reikalas tikra i svarbus, po galų galais!
- Rike Sju, tai aš.
Draugės nepasitenkinim ą akim irksniu pakeitė nuostaba.
- Kendale, kas...
- A r tu ne viena?
- Ir arkliu i aišku, kad ne viena.
- Labai atsiprašau, išties. Neprašyčiau tokios paslaugos,
jei nebūtų gyvybiškai svarbu.
- Kas darosi? A r kas atsitiko?
232 • StRlii Inai

- Taip, bet n eturiu laiko pasakoti. A r galėtum n u eiti į se­

nelės nam us ir pabūti per naktį su ja?

- Tiesiog... tuojau pat? - be jokio entuziazm o paklausė

Rikė Sju.
- Taip, dabar pat.
- Kendale, kas po velnių...

- Rike Sju, labai tavęs prašau. Ju k žinai, kad neprašyčiau,

jei padėtis nebūtų labai rim ta. Pabūk su senele, ik i tau pa­
skam binsiu. U žrakink duris ir niekam neatidaryk, net M e tu i

ar G ibui.
- K ą ...
- Nekelk telefono ragelio, nebent prieš tai suskam bėtų
dukart. Tai reikš, kad skam binu aš. Perduok senelei, kad
labai ją m yliu, ir pasakyk, kad m an viskas gerai ir kad šiuo
m etu esu saugi. Paskam binsiu, kai tik galėsiu. Ačiū.
J i padėjo ragelį Rikei Sju dar nespėjus išreikšti n ep rita ri­
m o ar užduoti daugiau klausim ų. Je i M etas lik o gyvas ir juo­
du su G ib u pradėjo ją m edžioti, visų pirm a jie ieškos Tenesio
valstijoje. Senelės gyvybei grėsė toks pat pavojus kaip ir jos.

Ir jos kūdikio.
Staiga Kendalė visiškai aiškiai suvokė dabartinės savo
padėties ilgalaikes pasekmes. G eriausiu atveju v isi brolijos
nariai turės sto ti prieš teism ą ir atsakyti už padarytus nusi­
kaltim us. J i bus pagrindinė liudytoja bent jau vienos žm og­

žudystės byloje. Valstybė ją slėps ištisus m ėnesius, jei ne

m etus, ko l prokurorai surinks įkalčius ir sukurps bylą. T y ­
rim as gali u žtru k ti ne vienus m etus. Prasidės atidėliojim ai,
pertraukos, apeliacijos ir kito kia beviltiška teisinė painiava,
visa išsitęs ik i am žinybės. Kendalė su savo kū d ikiu bus visos
šitos sum aišties vidury.
Jos gyvenim as bus valstybės rankose, ko l byla bus baig­
ta. Kiekvienas Kendalės žingsnis bus sekamas, viskam bus
reikalingi leidim ai ir ji valdys savo gyvenim ą tiek pat kiek
m arionetė.
 liutnių* * 233

Kendalė užsidengė veidą rankom is ir sudejavo. A r tai

bausmė? A r šitaip ji turės atgailauti už tai, ką padarė, kad tik
gautų darbą Prospere?
K a i agentai pradės naršyti po slaptuosius pagrindinės liu ­
dytojos gyvenim o užkaborius, ten lauks didelė staigm ena.
Anksčiau ar vėliau apie Kendalę D ito n jie sužinos viską. A r
patikim a ji atrodys, kai taip kruopščiai saugoma paslaptis iš­
lįs į dienos šviesą?
Kendalė pasijuto pakliuvusi į savo paspęstus spąstus ir
neturėjo ko ka ltin ti, kaip tik pačią save. Norėjo verkti, bet
bijojo, kad pradėjusi negalės liautis. Je i agentas Bredokas ras
ją tokią, tikrai pam anys, kad Kendalė susipyko su vyru ir su­
kūrė istoriją, kad p rid arytų jam gėdos.
K ad nusiram intų ir atpalaiduotų įsitem pusį, skaudantį
kūną, Kendalė nusprendė nusiprausti po dušu, bet neuž­
traukė užuolaidos, m at norėjo m atyti visą m iegam ąjį ik i pat
durų. J i pabėgo nepasiėm usi jokių daiktų. V is i drabužiai
buvo p u rv in i ir suplėšyti, bet Kendalė vis tiek juos apsivilko
ir atsigulė ant lovos.
Kad ir kokia pavargusi buvo, u žm igti negalėjo. Šiek tiek
nusnūdo, prabusdam a nuo m ažiausio garso. Ir vis pasižiūrė­
davo į laikrodį.
N aktis buvo labai ilga.

- G al norėtum ėte užkąsti ko nors saldaus? Šiandien tu ri­

me labai skanių m edum i apteptų bandelių.
- Dėkoju, prašyčiau tik kavos.
Buvo dvidešim t po aštuonių. Kendalė atsikėlė šeštą ryto
ir ilgai žingsniavo oranžiniu m otelio kilim u , skaičiuodam a
lėtai slenkančias m inutes. N usprendusi, kad nebegali ilgiau
lik ti m otelyje, ir trokšdam a kavos, ji nutarė nekreipti dė­
m esio į Bredoko įsakym ą niekur neiti. V is žvilgčiodam a per
petį, ar neseka kerštingi persekiotojai, Kendalė perėjo per
gatvę kavinės lin k .
234 • tia tii K m

Sum okėjusi draugiškai padavėjai ir išėjusi nešina kava,

prie pastato kam po ji pastebėjo telefono būdelę. G al reikėtų
dar kartą paskam binti į Seridaną ir p a tik rin ti, ar viskas ge­

rai? J i galėtų pasinaudoti telefonu savo kam baryje, bet kuo

m ažiau num erių bus jos viešbučio sąskaitoje, tuo geriau.

Telefono būdelės būta senoviškos, su sulankstom om is duri­

m is ant vyrių. Kendalė užsidarė duris ir įm etusi m onetų surin­
ko num erį. Po dviejų signalų padėjo ragelį ir susuko iš naujo.
Rikė Sju atsiliepė iš karto.

- Kas atsitiko? A r jie sužinojo? A r tau bėda?

- Bėda, - atsakė Kendalė, - bet ne dėl tos priežasties, apie
ku rią galvoji. K aip senelė?
- N orm aliai, bet, savaime suprantam a, jaudinasi. M es abi
būtum e labai dėkingos, jei pasakytum , kas vyksta.
- A r kas nors skam bino ieškodam as manęs?
- Ne. K u r esi, Kendale?
- Negaliu ilgai kalbėti. Aš...

- Vaikeli, kalbėk garsiau. A š tave vos ne vos girdžiu. K albi

tarsi iš šulinio.
Išsukęs iš greitkelio pilkas sedanas važiavo lin k m otelio
aikštelės kitoje gatvės pusėje. Agentas Bredokas atvažiavo
trisdešim t m inučių per anksti.
- Kendale? Tu dar ten?
- A š čia. Luktelk.
J i žvilgsniu sekė m ašiną, lėtai slenkančią palei sunum e­

ruotas m otelio kam barių duris. Priekyje sėdėjo du vyrai.

Bredokas nem inėjo, kad bus ne vienas, bet ju k federaliniai
agentai visuom et dirba porom is.
- Kendale, senelė n o ri pasikalbėti su tavim .
- Ne, palauk. Nepadėk ragelio, Rike Sju. Pasiim k kuo rašy­
ti. Paskubėk.
Sedanas sustojo prie 103 kam bario. Iš m ašinos išlipo
aukštas, lieknas vyras pražilusiais plaukais. J is buvo užsidė­
jęs akinius nuo saulės ir vilkėjo tam sų kostium ą su baltais
 UlUtiJi *2
35

m arškiniais - tipin ė federalinių agentų apranga. Apsidairęs

vyras nuėjo prie 103 kam bario durų. Pasibeldė, palaukė, vėl
pasibeldė. Pasisukęs į m ašiną truktelėjo pečiais.
- Kendale! A tsiliepk! Kas čia darosi?

Iš keleivio vietos išlipo kitas vyras. Tai buvo Gibas B em -

vudas.

- Rike Sju, klausyk m anęs įdėm iai. Labai prašau, neužda-

vinėk jokių klausim ų. Tam nėra laiko.

J i kalbėjo paskubom is, berdam a žodžius ir sakinius, bet

kartu nenuleisdam a akių nuo dviejų vyrų kitapus judraus
greitkelio.
- A r viską spėjai užsirašyti?
- Taip, stenografavau. Bet ar paaiškinsi...
- Ne dabar.
Kendalė padėjo ragelį. Širdis daužėsi pašokusi ik i gerklės.
Agentas Bredokas su G ib u tarėsi p rie kam bario durų. K o l kas
vyrai jos nem atė, bet tik dėl to, kad nežiūrėjo. Je i žvilgtelėtų
kavinės pusėn, tikriau siai pastebėtų.
Agentas kažką išsitraukė iš palto kišenės ir pasilenkė prie
durų rankenos. Po kelių sekundžių 103 kam bario durys jau

buvo praviros. Jie suėjo vidun.

Pastūm usi telefono būdelės duris, Kendalė pasileido teki­
na ir įsm ilko į siaurą gatvelę tarp kavinės ir gyvūnų paša­
rų parduotuvės. D um dam a tarp pastatų ji išbaidė šiukšlyne
ėdalo ieškančią katę, bet daugiau jos niekas nem atė.
Gatvelė baigėsi prie nedidelės autom obilių aikštelės už
vienaukščių parduotuvių eilės. Praėjusią n aktį Kendalė čia pa­
liko mašiną. Tuo m etu šis atsargus žingsnis atrodė kone me­

lodram iškas. Dabar ji padėkojo D ievui, kad pakako įžvalgos.

Įsukusi į pirm ą pasitaikiusią gatvę, stengėsi važiuoti nei
per lėtai, nei per greitai. Pervažiavo gyvenam ąjį rajoną, pro
„Fighting Trojans" am erikietiškojo fu tbolo stadioną išvažia­
vo už m iesto ir gatvė v irto paprastu kažkur vedančiu keliu.
O gal nevedančiu niekur.
 Dvidešimt penktas skyrius

J o s susitiko m otelyje Čatanugoje, kaip Kendalė ir buvo lie­

pusi per trum pą pokalbį telefonu. Senelė priglaudė ją prie
savo m enko kūno ir paglostė plaukus.
- M an o brangiausioji mergaite, taip dėl tavęs jaudinausi,
kad vos neišėjau iš proto. K o kių išdaigų p rikrėtei šįsyk?
- O tu iškart nusprendei, kad kaltininkė - aš.
- Rem iuosi p a tirtim i.
Kendalė nusijuokė ir stipriai apkabino senelę. N ors ir la­
bai džiaugėsi ją m atydam a, taip pat ir baisėjosi, kaip ji nuo
paskutinio susitikim o suseno. Bet senelės akys buvo gyvos
ir šviesios kaip visada.
Rikė Sju apglėbusi Kendalę taip suspaudė, kad šiai net p ri­
trūko kvapo.
- Ž in ok, - tarė ji šiek tiek pyktelėjusi, - kad n aktį ištraukei
m ane iš tikro eržilo glėbio. Šį rytą išbėrei nurodym us kaip
pupas į sieną. Vairavau taip ilgai, kad nebejaučiu sėdynės.
Tad labai norėčiau sužinoti, kas yra.
- Nenuostabu, kad esi nepatenkinta. Atsiprašau už visus
nepatogum us ir iš širdies gelm ių dėkoju už viską, ką dėl ma­
nęs padarei. K ai paaiškinsiu, kas atsitiko, tu rbū t suprasi,
kodėl reikėjo taip skubėti. Tai ilga istorija. Prieš pradėdam a
paklausiu - ar jūsų tikra i niekas nesekė?
- A pie šitą m iestelį apvažiavom e tiek ratų, kad n et galva
susisuko. Esu visiškai tikra, kad m ūsų niekas nesekė.
 lIKltljd • 237

K ai visos trys susėdo an t lovos, Kendalė pradėjo pasakoti

savo prikaustančią istoriją. Jos klausėsi sutelkusios visą dė­
mesį, tik Rikė Sju kartkartėm is susikeikdavo panosėje.
- Taigi šįry t pam ačiusi agentą Bredoką su G ib u supratau:
arba jis m anim i nepatikėjo ir nusprendė paskam binti arti-
m iausiem s šeim os nariam s, kad gelbėtų m oterį nuo visiško
n ervin io pakrikim o, arba - šita galim ybė m an varo siaubą -
brolija tu ri n arių ir valstijos FTB .
- Viešpatie aukščiausias! - sušuko Rikė Sju. - Kad ir kaip
būtų, tavo padėtis nepavydėtina!
- Taigi. Todėl nebegaliu rizik u o ti ir dar kartą skam binti
FTB , kol nebūsiu labai to li. Šiuo m etu esu vienintelis brolijai
nepriklausantis ir viską apie jų niekšiškus darbus žin an tis
žm ogus. Prasidės m ano m edžioklė, nes galiu juos išduoti.
K e tin u slėptis, kol tie padugnės bus suim ti, ap kaltin ti ir u ž­
d aryti už grotų be galim ybės išeiti už užstatą.
Senelė spustelėjo jai ranką. N uo rūpesčio raukšlės jos vei­
de dar pagilėjo.
- Dd tol tavo gyvybė bus pavojuje. K u r dingsi? - paklausė ji.
- N ežinau. Bet noriu, kad dingtum kartu. Prašau, sene­
le, - pradėjo m aldauti Kendalė pastebėjusi, kad senolė m ėgi­
na prieštarauti. - G ali u žtru k ti ištisus m ėnesius. N oriu, kad
būtum šalia ne tik dėl m anęs, bet ir savo pačios labui. B rolija
gali manęs ieškoti per tave. Privalai važiuoti su m anim .
J i gerą valandą įkalbinėjo senąją m oterį, bet veltui. Senelė
nenusileido nė per nago juodym ą.
- Tau bus saugiau, jei nesivilksiu iš paskos.
Kendalė paprašė Rikę Sju padėti įkalbėti senelę, bet drau­
gė stojo priešingon pusėn.
- M ąstyk blaiviai, vaikeli. Tavo senelė teisi. G ali persidažyti
plaukus, užsidėti akinius, kitaip apsirengti ir visaip kitaip keis­
ti išvaizdą. O kaip užsim askuoti tavo senelės m etų m oteriai?
- Be to, ju k žinai, kad visą laiką norėjau m irti nam ie ir
b ū ti palaidota šalia tavo tėvų ir senelio. N enoriu bū ti pakas­
ta tarp nepažįstam ų žm onių, kai ateis m ano laikas.
238 • t a iiiliH i

Kendalė neturėjo ką atsakyti, tik prašė senelės nešnekėti

apie m irtį taip, lyg ji b ūtų čia pat.
Tą n aktį jos abi m iegojo vienoje lovoje, o Rikė Sju knarkė

kitoje. Kendalė visą n aktį laikė senelę tv irta i apkabinusi. Jos

šnabždėjosi apie praėjusias dienas. Juokdam osi prisim inė

gerus kartu praleistus laikus. Su m eile kalbėjosi apie Ken-

dalės tėvus ir senelį. J ų Kendalė neprisim inė, pažinojo tik iš
senelės pasakojim ų - ši kartojo juos taip dažnai ir taip išsa­
m iai, kad Kendalė visus juos įsivaizdavo tarsi gyvus.
- T u r in t omenyje visus gyvenim e patirtu s sunkum us,

visai neblogai susitvarkėm e, ar ne? - glostydam a Kendalei

ranką paklausė senolė.

- N et labai gerai, senele. M a n teko nepaprasta laim ė tu ­

rėti savo gyvenim e tave. M ylėjai mane labiau, nei daugum a

tik rų tėvų m yli savo vaikus.

- K aip norėčiau, kad m ano m eilės tau b ū tų pakakę.
- Ir pakako! - tylia i šūktelėjo Kendalė.
- Ne. K aip ir kiekvienam vaikui, tau reikėjo tėvo ir m o ti­
nos m eilės ir p ritarim o, o jų nebuvo.
J i pasisuko į Kendalę ir priglaudė vėsią, sausą, senatvinių
dėm ių išm argintą ranką jai prie skruosto.
- Tau niekam nieko nereikia įrod yti, brangute. Tu o labiau
savo tėvams. Esi tokia, kokią jie tave būtų norėję m atyti.
N etgi geresnė. Nebūk tokia griežta sau. D žiaukis gyvenim u.

-A b e jo ju , ar po viso šito m ano gyvenim e lik s daug

džiaugsm o.

Senelė nusišypsojo lyg įžvalgi būrėja, savo krištoliniam e

rutulyje pam ačiusi kažką didinga.

- Išgyvensi ir šitai. V isuom et buvai sm alsi, drąsi ir šios sa­

vybės tau padėdavo. K a i pirm ą kartą pam ačiau tave ligoninės
naujagim ių palatoje, sm alsiai žvalgeisi, o ne ram iai m iegojai
lopšyje kaip k iti kūdikiai. Tuom et tavo m am ai pasakiau, kad
esi labai ypatinga, ir ik i šiol neapsigalvojau.
Jos akys sužibo.
 liautąjį * 239

- Esi vienintelė tokia. Likim as tau yra num atęs nuostabių

dalykų. Palauk ir įsitikin si, kad buvau teisi.

Rytą visos trys m oterys buvo prislėgtos ir liūdnos.

Senelė įspraudė Kendalei į ranką p in ig ų prikim štą voką.

Buvo nelengva jį im ti, bet kitos išeities Kendalė neturėjo.
- V iską grąžinsiu, kai tik ku r nors nusigausiu ir susirasiu
darbą.

- J u k žinai, kad kas m ano - tas ir tavo. Ir nesijaudink, iš

banko sąskaitos tokios didelės sum os nepaėm iau. Ilgus m e­

tus slapsčiau šiuos pinigus po visus nam ų kam pus.

- Tai bent, esate labai protinga m oteris, - tapšnodam a se­

nelei per nugarą įsiterpė Rikė Sju. - M a n jūsų darbo stilius
patinka.
Kendalė džiaugėsi m atydam a tarp jų užsim ezgusią drau­
gystę. Jautėsi ram i patikėdam a senelę Rikės Sju globai.
- Paskam binsiu jum s, kai tik galėsiu, - pažadėjo Kenda­
lė. - Bet tu rb ū t negalėsiu ilgai kalbėti. Tikria u sia i jūsų pokal­
bių telefonu bus klausom asi.
Pam ačiusi p riblokštus jų veidus dar pridūrė:

- Iš brolijos galim a tikėtis visko. B ūkite labai atsargios.

J i troško pasidalyti naujiena apie būsim ą kūdikį, bet nu ­
sprendė nieko nesakyti. Žinodam os jos tik dar labiau jau­
dinsis. Be to, Kendalė ir p ati savim i abejojo. Je i jos m ėgintų

įtik in ti ją nebėgti, ji galėtų neatsilaikyti ir pasilikti.

A rtėjo neišvengiam a išsiskyrim o akim irka. Kendalė tv ir­
tai suspaudė senelę glėbyje, stengdam asi įsim in ti jos trapaus
kūno p risilietim ą ir kvapą.
- M y liu tave, senele. Pasim atysim , kai tik bus galim a.
Senolė suėmė jos veidą rankom is ir atsitraukusi ilgai žiū ­
rėjo.
- Ir aš tave m yliu. Be galo, be krašto. Būk laim inga, duk­
rele.
24° • Siiiii linui

Jos veide Kendalė išskaitė galutinį atsisveikinim ą.

Suprasdama, kad gal pasku tin į kartą m ato senelę gyvą,
Kendalė norėjo įsikabin ti į ją ir nepaleisti. Bet, sekdam a oriu

senelės pavyzdžiu, išspaudė drąsią, nors ir neryžtingą šyp­

seną.

G arsiai ir nesidrovėdam a sriūbaujanti Rikė Sju paskelbė

visiškai n en o rin ti, kad jai ant ku ln ų lip tų kaim iečiai žm og­

žudžiai ir parsidavėliai agentai, todėl išsitem pė senelę pro

duris.
Kendalė pro langą pažiūrėjo, kaip jos išvažiuoja, ir parau-

dojo tol, ko l paskaudo gerklė. Ir ko gi ji bijojo tos brolijos? J i

tikra i m irs iš širdgėlos, kol brolija dar nebus jos radusi.

Kendalė paliko m ašiną Čatanugos m otelio autom obilių aikš­

telėje ir laikraštyje susiradusi asm eninį skelbim ą iš senelės
duotų p in ig ų nusipirko vos bepavažiuojančią griuveną.
M ašina ištem pė ik i D enverio, o ten išleido pasku tin į kva­
pą ir sustojo visiem s laikam s. Kendalė paliko ją stovėti kelio
pakraštyje, o pati nuėjo ik i artim iausios „M cD on ald ’s“ už­
kandinės ir kram snodam a m ėsainį peržvelgė skelbim us apie

išnuom ojam as gyvenam ąsias vietas.

Pagyvenusių žm onių rajone Kendalė rado kaip tik tai, ko
ieškojo. Nam o šeim ininkė buvo našlė, ku ri prisidurdavo prie
pensijos nuom odam a garaže įrengtą kam barį. Nam as stovė­
jo visai n eto li bibliotekos, kurioje Kendalė susirado darbą.
Kendalė dirbo ilgas valandas, su niekuo nebendravo, net
neturėjo telefono. K a i nėštum as pasidarė akivaizdus, į visus
m andagius klausim us atsakydavo tyla, ku ri atm ušdavo norą
sm alsauti.
Buvo aišku, kad nė vienas iš jos skam bučių F T B nesulaukė
jokio dėmesio, o tuo labiau tyrim o. Kas kelias savaites Ken­
dalė paskam bindavo į kurios nors valstijos biurą ir praneš­
davo apie įvykius, ku rių liudytoja tapo Prospere.
 IMltlji • 241

T ikriau siai ji buvo nurašyta kaip pašlijusios psichikos m o­

teris. Kendalė kan triai žiūrėdavo žin ių laidas ir skaitydavo
laikraščius tikėdam asi ką nors išgirsti apie išaiškintą lin -
čiuotojų organizaciją Pietų Karolinoje. Tačiau tokių prane­
šim ų nebuvo.

Brolijos vyrai buvo beišsisuką nuo bausmės už žudynes ir

Kendalė nieko negalėjo padaryti, nerizikuodam a savo gyvy­

be. Bet sėdėti sudėjusi rankas ji tikrai negalėjo.
Laisvą nuo darbo laiką Kendalė leido bibliotekoje naudo­
dam asi visiem s prieinam ais elektroniniais šaltiniais ir ieš­
kodam a inform acijos. Pamažu ji susikūrė savo biblioteką -

duom enų apie pareigūnus Prospere, neatskleistas žm ogžu­

dystes, dingusius žm ones ir visa kita, kas vieną dieną galėtų
padėti atid u o ti brolijos narius į teisingum o rankas.
Kendalė nepranešė Rikei Sju ir senelei savo buvim o vie­
tos, kad nesukeltų pavojaus jom s pačiom s. Todėl apie sene­
lės m irtį sužinojo tik kai paskam bino draugei.
- T a ip užjaučiu tave, Kendale, - pranešusi liūdną žin ią
raudojo Rikė Sju. - M a n plyšta širdis dėl to, kad sužinojai
štai taip.
- A r ji buvo viena?
- Taip. Rytą nuėjau jos aplankyti, bet niekas neatidarė
durų. Radau gulinčią lovoje.
- Vadinasi, ji m irė lengva m irtim i - m iegodam a.
- K ą d aryti su nam ais?
- A tiduok drabužius tiems, kas juos dar nešios. Visus jos as­
m eninius vertingus daiktus sudėk į seifą banke. Visa kita palik
ir užrakink namą. Ir toliau apmokėk sąskaitas iš pinigų banke.
D ar prieš išvažiuodam a į Prosperą ji buvo įgaliojusi Rikę

Sju pasirašinėti senelės m okėjim o čekius.

Kendalė su niekuo negalėjo pasidalyti savo sielvartu. T o ­

dėl šį skausm ą išgyveno viena.

J i dirbo tol, kol ik i gim dym o liko d vi savaitės, per jas pa­
ruošė savo b u telį kūdikio atėjim ui į šį pasaulį. V ieną rytą
242 • Sutlilim

prasidėjus sąrėm iam s Kendalė šeim ininkės telefonu išsi­

kvietė taksi ir išvažiavo į ligoninę.

Vaikas gim ė popiet. Tai buvo sveikas ir laim ingas ber­

niukas, sveriantis beveik puspenkto kilogram o. Kendalė

pavadino jį K evinu G rantu, pagerbdam a savo tėvą ir senelį.
Džiaugsm as liejosi per kraštus ir ji tiesiog privalėjo su kuo
nors juo pasidalinti.
- Kūdikis! - suspigo Rikė Sju.

Kad ir kaip ji džiaugėsi išgirdusi apie Kendalės sūnaus gi­

m im ą, kartu ir pyko, kad draugė slėpė nėštum ą.
- Tai gal jau grįžk? D ievulėliau, kiek tu ruošiesi slapstytis?
Ju k nepadarei nieko blogo, po galais!
Kendalė nustebo sužinojusi, kad niekas iš Prospero ne­
bandė susisiekti nei su Rike Sju, nei su senele. A išku, Gibas
sugalvojo kokią nors dingstį, kodėl ji staiga dingo, bet negi
jis nenorėjo nubausti m arčios? K ad jos niekas neieškojo -
dar įtartin iau , artim ų žm onių terorizavim as b ūtų supranta­

m esnis.
G al jie žino, ku r ji slepiasi, ir tik laukia tinkam os progos
pu lti?
Kadangi persekiotojai bet kada galėjo tyko ti už kam po,
Kendalė visaip stengėsi nepatraukti dėmesio. Jau buvo n u ­

sprendusi šitaip pragyventi visą gyvenim ą - prisidengdam a

k itu vardu, aukodam a savo teisininkės karjerą ir dirbdam a
paprastus darbus, kad išlaikytų save ir Keviną.
J i niekada nebegalės d irb ti jokio reikšm ingo darbo, nebe­
galės ištekėti. Rikė Sju siūlėsi pasidom ėti, ar M etas m irė nuo
to sm ūgio į galvą, bet Kendalė nenorėjo nieko žin o ti. Je i jis
m irė, ją b ū tų galim a ap kaltin ti žm ogžudyste. Jei lik o gyvas,
jie vis dar vyras ir žm ona. A r taip, ar taip - visiem s laikam s
supančiota.
Tą popietę, kai pasitiesusi dygsniuotą antklodę su sūne­
liu sėdėjo ant pievelės prie našlės nam ų, K evin u i jau buvo
trys m ėnesiai. D enverio m iestas mėgavosi nuostabiai šilta
 liriltij* * 243

pavasario diena. Danguje nebuvo nė debesėlio, bet Kendalė

staiga pajuto artėjančią valstybinę m ašiną taip, kaip žm ogus
pajunta, kad saulė slepiasi už debesies. Ja i per nugarą nuėjo

drebulys supratus, kad slapstym asis baigėsi.

Prie šaligatvio sustojo tam siai m ėlynas sedanas. Iš m aši­
nos išlipo du vyrai ir priėjo prie jos. Žem esnis ir stam besnis

m aloniai šypsojosi, aukštesnis buvo rim tas.

Žem esnysis kreipėsi į ją:

- Ponia Bem vud?

Nam o šeim ininkė išėjo į verandą. J i pažinojo Kendalę k ita
pavarde ir labai nustebo, kai ši atsakė teigiam ai.

Vyras iš vidinės švarko kišenės išsitraukė odinj dėklą ir

atvertęs parodė Kendalei savo pažym ėjim ą.
- Esu F T B agentas D žim as Peperdainas.
Jis linktelėjo į vyrą griežta burna, su veidrodiniais saulės
akiniais.
- O čia Ju n g tin ių Valstijų teism o pareigūnas D žonas

M akgratas.
 Dvidešimt šeštas shyrius

H ai Džonas M akgratas atsibudo, atm intis jam buvo grįžusi.

Staiga pabudo ir pajuto, kad ankstesnis m ieguistum as, nuo­
vokos praradim as praėjo. Jis aiškiai prisim inė viską iš savo
artim osios ir tolim osios praeities.
Žinojo savo vardą, prisim in ė vaikystę Rolyje, Siaurės Ka­
rolinos valstijoje, net savo num erį ant m arškinėlių m okyklos
am erikietiškojo futbolo kom andoje. Prisim inė darbą F T B ir
tą sukrečiantį įvykį prieš dvejus m etus, po ku rio jis paliko
postą, taip pat prisim inė savo dabartinį darbą. Žinojo, kaip
ir kodėl buvo išsiųstas į Denverį.
Toji avarija iš atm inties tu rb ū t ištrin ta visiem s laikam s,
bet jis prisim inė, kaip per lietų vairavo slidžiu keliu, kaip
išvydo ant kelio u žvirtu sį m edį. Prisim inė, kaip neišven­
giam os nelaim ės akivaizdoje jautėsi bejėgis, kaip pasidavė
m irčiai, kai m ašina lėkė nuo skardžio. Prisim inė, kaip atgavo
sąm onę ligoninėje, kaip jam viską skaudėjo. Apsuptas nepa­
žįstam ųjų, jis buvo nepažįstam as pats sau.
Ryškiausiai Džonas atsim inė Kendalę, žiū rin čią jam tie­

siai į akis ir sakančią:

- Tai m ano vyras.
Džonas prisidėjo ranką prie kaktos ir tylia i nusikeikė, nes
lygiai taip pat prisim inė viską, kas vyko nuo tos akim irkos.
Ypač šią naktį.
 liidlttj* * 245

Šiąnakt jis įklim p o ik i ausų.

Šiąnakt jis kūniškai pažino Kendalę Bem vud.

Pagalvė šalia D žono buvo tuščia, bet joje vis dar buvo įsi­
spaudusi Kendalės galvos žymė. Prisim indam as kiekvieną
atodūsį, šnabždesį, pojū tį ir skonį, jis sudejavęs užsidengė
veidą rankom is.

Viešpatie, argi nuostabu, kad po tokio sukrėtim o jam grįžo

atm intis? Viskas, kas D žoną M akgratą darė D žonu M akgra-
tu, šiąnakt buvo sujaukta.
Jis vėl užsidengė ir delnais pasitrynė akis. K aip reikės visa
tai paaiškinti Peperdainui? K aip p asiteisin ti pačiam sau? G e­
rai, kad bent jau neišdavė kitos m oters. Ju o d u su Liza...
Liza. Liza Frank. K aip ir visa kita, atsim inim ai apie ją
ik i šios akim irkos buvo dingę. Dabar viskas suskubo g rįžti.
Keista, bet pirm as prisim inim as iš jųdviejų santykių buvo ne
apie gerus laikus drauge, o apie barnį.
Džonas grįžo iš Prancūzijos, atlydėjęs iš Ju n g tin ių Valstijų
pabėgusį nusikaltėlį. Buvo pervargęs, purvinas ir paraudu­
siom is akim is. Laiko skirtum as darė savo, tad jis troško tik
vieno - niekieno netrukdom as išsim iegoti kokias trisdešim t
valandų. Rakindam as duris vylėsi, kad Lizos nebus.
Bet ji buvo nam ie. įsitem pusi. Ieškanti dingsties su sikivir­
čyti, m at kažkoks pusgalvis pirm os klasės keleivis tą popietę
sugadino jai nuotaiką.
- U žjaučiu dėl nenusisekusio skrydžio, - tarė jis m ėginda­
mas kalbėti supratingai. - M an iškis irg i nebuvo pats geriau­
sias. Išsim audysiu, o tada atsigulsim e ir viską pam iršim e,

gerai?
Bet Liza nebuvo iš tų žm onių, kurie lengvai su viskuo su­
tinka. K ai Džonas išlipo iš dušo kabinos, padavė jam rankš­
luostį, o kai jis įėjo į m iegam ąjį, jau laukė tarp patalų v ilio ­

jančiai šypsodam asi.

N uo tada, kai D žo n u i paaiškėjo žavūs berniukų ir m ergai­
čių skirtum ai, nuogos m oters vaizdas visuom et sukeldavo
246 • Saitu Inai

jam kūno reakciją. V is dėlto tą n aktį lovoje jis buvo savanau­

diškas ir išsiblaškęs, todėl Liza pasigedo jam būdingo subti­

lum o.
J i uždegė lem pą an t n aktin io staliuko.
- D žonai, m um s reikia pasikalbėti.
- M aldauju, tik ne dabar. N etu riu jėgų.

Iš jos tono buvo aišku, kad pokalbis bus iš tų apie m iglotą

jų santykių ateitį, bet šiandien Džonas ta tem a tik ra i neno­

rėjo kalbėti. N et ir geresnėmis naktim is jis ne itin m ėgo ana­

lizu o ti jųdviejų santykius.
Nepaisydam a D žono nuovargio ir blogos nuotaikos, Liza
leidosi į daug kartų girdėtas šnekas apie jų santykių aspek­
tus, kurie jai kliuvo, o jam , keistas sutapim as, ypač patiko.
Jie per retai m atosi, kalbėjo Liza. J i dirbo stiuardese vie­
nose iš didžiųjų oro lin ijų ir dėl nepastovaus darbo grafiko
dažnai nebūdavo nam ie. Džonas taip pat daug keliaudavo
darbo reikalais. Šiam e bute jie būdavo kartu pakankam ai
dažnai abiejų seksualiniam s poreikiam s paten kin ti, bet ne
taip dažnai, kad pasidarytų priklausom i vienas nuo kito.
D žo n u i patiko taip gyventi. Liza norėjo daugiau.
- Tu vengi įsipareigoti, - skundėsi ji.
Jis atsakė, kad tai netiesa, nors tylom is prisipažino, kad
taip ir yra. D žon u i viskas patiko taip, kaip buvo, ir jis net
nevadino to santykiais. Esam a padėtis nereikalavo jo k ių pa­
stangų, laiko ir dėmesio. D žonas norėjo, kad taip ir liktų .
Bet tą n aktį Liza niekaip nesiliovė baksnoti p irštu į jo trū ­
kum us, todėl jis pradėjo pykti.
- Liza, nenoriu šiąnakt apie tai kalbėti, - pasakė išjungęs
šviesą ir užsidėjęs pagalvę ant galvos.
- Šunsnukis, - sum urm ėjo ji, bet Džonas į šią pastabą ne­
kreipė dėmesio.
K itą rytą jis atsibudo pirm as. Gulėdam as ir žiūrėdam as į ją
Džonas suvokė, kad pažįsta Lizą Frank ne ką daugiau nei tą
dieną, kai susitikę lėktuve jie apsikeitė telefono num eriais.
 liltfltij* • 247

J ų kūnai d e k kartų in tym iai suartėjo, bet visais kitais at­

žvilgiais jie lik o svetim i. Liza apie jį taip pat nieko nežinojo.

Niekas negalėjo įsibrauti į D žono M akgrato vidų. G al jam

derėjo elgtis sąžiningiau ir įspėti ją? V is dėlto Džonas plaukė

pasroviui ik i paskutinės akim irkos, kai viskas baigėsi.

D žono m in čių srautą nutraukė lopšinė, kurią gretim am e

kam baryje K evin u i dainavo Kendalė. Tu rb ū t pirm as šios

dienos m aitinim as. Džonas įsivaizdavo ją supančią kūdikį,

besišypsančią, pirštų galiukais liečiančią m ažą veidelį ir ap­

gaubiančią jį m otiniška m eile.
K a i jis pirm ą kartą pam atė Kendalę, ji darė tą patį: sėdėjo

su kū d ikiu an t dygsniuotos antklodės ltiem e prie to nam o

Denveryje. K a i D žim as Peperdainas prisistatė, kas esąs, jos
veide šm ėkštelėjo palengvėjim as, tarytum ji būtų laukusi,
kada bus surasta, ir apsidžiaugusi, kad nebereikės slėptis.
Prieš vesdam i į m ašiną jie davė jai laiko su sirin kti savo ir
kū dikio daiktus. Kendalė pradėjo dvejoti. Jos akys neram iai
šokinėjo nuo D žim o prie jo.
- A r vešite m ane atgal į Pietų Karoliną?
- Taip, ponia, - atsakė Džim as. - Privalote g rįžti.
Per karjerą Džonas buvo matęs beveik visas em ocines iš­
raiškas, kurios žinom os žm onijai. Išstudijavęs sąlyginius ir
nesąlyginius refleksus, jis tapo patyrusiu kalbos ir veido iš­
raiškos ekspertu. Džonas stebėtinai tikslia i atskirdavo m elą
nuo tiesos. Toks buvo jo darbas, ir k iti pasitikėdavo jo žin io ­
m is apie žm onių elgesį.
Todėl kai D žim as pasakė Kendalei, kad jie ruošiasi grąžin­
ti ją į valstiją, iš kurios ji pabėgo, kai jos akys prisipildė ašarų
ir ji tarsi saugodam a suspaudė glėbyje kū dikį, Džonas buvo
visiškai tikras, kad Kendalė D ito n B em vud visa širdim i tik i

tuo, ką sako:
- Je i grąžinsite m ane atgal, jie m ane nužudys.
248 • lu lu litai

Anksčiau Džonas su D žim u Peperdainu dirbo įka itų išlaisvi­

nim o kom andoje ir laikė jį ne tik geru agentu, bet ir vienu iš
nedaugelio tik rų draugų. N ors Džonas nebedirbo FTB , Pe-

perdainas pakvietė jį dalyvauti ponios B em vud apklausoje.

- T ik kaip stebėtojas, - atsainiai burbtelėjo einant ko ri­
dorium i lin k kabineto, kuriam e laukė Kendalė. - V isa tai tau

gali pasirodyti labai įdom u. Be to, m an reikia, kad patvir­

tin tu m , ar ta m oterim i galim a pasitikėti. A r ji sako tiesą, ar

bando iškišti m um s krūvą m elo?

- Tu jau žinai, kad ji sako tiesą.
- Bet jos parodym ai turės b ū ti pakankam ai tv irti, kad p ri­
siekusieji patikėtų istorija, ku rią jie manys esant absurdišką.
Esi šaltakraujis šunsnukis, - draugiškai pridūrė Peperdai-
nas. - K u r kas kietesnis ir ciniškesnis nei daugum a p risieku­

siųjų. Jei ji įtik in s tave, vadinasi, sėkmė m um s garantuota.

- Tai jau ne m ano darbas, - prie kabineto du rų prim inė
jam Džonas.
Peperdainas uždėjo ranką ant rankenos, pažiūrėjo į D žoną
nuginkluojančiu žvilgsniu ir tarė:
- Nesąm onė.
 Dvidešimt septintas skyrius

A tsisa kiu si advokato ir pareiškusi, kad p a d sau atstovaus,

Kendalė sėdėjo kabinete viena. Keviną prižiūrėjo kitas agen­
tas. J i nerodė jokių nerim o ženklų, netgi kai Peperdainas pa­
davė jai teism o orderį.
Kendalė perm etė dokum entą akim is ir sum išusi pažvelgė
į abu vyrus.
- Tai p agrin din io liudytojo orderis.
- O ko tikėjotės? - paklausė Peperdainas. - O rderio, le i­
džiančio su im ti už žm ogžudystę?
- A r jis negyvas?
- M etas Bem vudas? A išku, gyvas.
Kendalė tv irta i sučiaupė lūpas, bet Džonas negalėjo nu ­
statyti, ar tai būta palengvėjim o, ar nerim o ženklo.

- M an iau , užm ušiau jį.

- Je i ponas Bem vudas bus pripažintas kaltu dėl visų n u si­

kaltim ų, tu rb ū t jis norės b ū ti žuvęs nuo jūsų rankos.

Kendalė, aiškiai nieko nesuprasdam a, prisidėjo prie kak­

tos ranką.
- Palaukit, nebesusigaudau. A r sakote, kad M etas suim tas
ir apkaltintas?
- Taip, jis, jo tėvas ir k iti žm onės, kuriuos nurodėte esant
tos lin čiu otojų grupės nariais.
Peperdainas padavė jai lapą su pavardėm is.
25° • tM iiilim

- K a ltin im a i prasideda nuo sąm okslo įvykd yti žm ogžu­

dystę ik i pat žm ogžudystės, už kurią baudžiam a m irties

bausme. Kadangi apskrities teisėjas ir prokuroras taip pat
apkaltinti, jų pareigas šiuo m etu eina k iti žm onės. Jie visi
suim ti, p on ia Bernvud. Ir negali b ū ti paleisti už užstatą.
- N egaliu tuo patikėti, - silpnu balsu pralem eno Kenda-
lė. - Kažkas galų gale atkreipė dėm esį į m ano skam bučius?

- Daug anksčiau b ūtų atkreipę, jei jūsų skam bučiai būtų

buvę peradresuoti į reikiam ą biurą. - Peperdainas atsisėdo
an t stalo krašto. - Teisingum o m inisterijoje jau buvo kilę
įtarim ų, kad tam e m iestelyje vyksta kažkas nešvaraus. Per
daug kalin ių vietiniam e kalėjim e m irdavo ar būdavo sužeis­
ti. N uosprendžiai būdavo itin griežti.
- Tai tyrim as jau buvo pradėtas?
- D ar prieš siūlant jum s valstybinės gynėjos vietą, - at­
sakė Džim as. - Turėjom e ten slaptai d irb an tį žm ogų. Bet jis
dingo be žinios taip ir negavęs nenuginčijam ų įrodym ų apie
nė vieną iš įtariam ųjų.
Atvertęs dokum entų segtuvą Peperdainas padavė Kenda-
lei nuotrauką.
- M anau, atpažinsit.
- Bama! Dieve m ano!
Peperdainas žvilgtelėjo į D žoną, šis vos linktelėjo. M oters

nustebim as buvo tikras.

- Bamos lavoną aptikau tą p a d ą naktį, kai jie nužudė M a i­
klą Li, - pasakė Kendalė. - N u o jo dingim o buvo praėjusi sa­
vaitė.
- M um s jis vis dar dingęs. Apieškojom e vietovę, bet nera­
dom e nė žym ės to kapo, ku rį m inėjote skam bindam a. Kaip
m anote, ar sugebėtum ėt atsim in ti, kur ta vieta yra?
- Abejoju. Praėjo daugiau nei m etai. Tą n aktį buvo tam ­
su, aš pasiklydau, buvau išsigandusi ir nesiorientavau, kur
esu. Tikrąja žodžio prasm e suklupau ant jo lavono, o paskui
pasileidau bėgti, kiek kojos neša. N et jei nuvesčiau jus į tą
 Urilttji • 25 l

pačią vietą, gam tos jėgos jau bus padariusios savo darbą ir
nepatikusios jo kių pėdsakų.
- G al rastum e šiokių tokių įrodym ų.

Kendalė suspaudė lūpas pirštais bandydam a nuslėpti dre­

bulį.
- N egaliu patikėti, kad Bam a buvo iš FTB .
- Agentas Robertas M akojus. M anom e, jis išsidavė ir už
tai sum okėjo gyvybe.

- N ebūtinai. Tu rbū t brolija pavasarį tvarkėsi ir nuspren­

dė, kad reikia n u valyti ir teism o laiptus. Tokios priežasties
žudyti jiem s pakako.
A tsistojusi Kendalė nuėjo prie lango. Rankos sukryžiuo­
tos, pečiai sugaužti - gynybinė poza. Džonas pam anė, kad
m oteris atrodo labai pažeidžiam a ir išsigandusi.

Kendalė prabilo labai tyliai, beveik šnabždėdama:

- Jū s net neįsivaizduojate, ką tie žm onės gali padaryti.
- Puikiai įsivaizduojam e, - atsakė Peperdainas. - Prisim e­
nate laikraščio, kuriam e dirbo jūsų vyras, vyriausiąjį redak­

torių?
- Tą poną m ačiau tik kartą. Jis netikėtai m irė tuo m etu,
kai m udu su M e tu buvom e susižadėję.
- N etikim e, kad tai būta natūralios m irties, kaip parašyta
jo m irties liudijim e. Redaktorius nepritarė jūsų vyro vykdo­
m ai p olitika i. Ruošiam ės ekshum uoti jo palaikus ekspertizei
atlikti. - Peperdainas nelinksm ai žvilgtelėjo į ją. - Taigi, p o ­
nia, mes tų žm onių tik ra i nenuvertinom e.
- Bijau, kad jūsų pačių biure gali b ū ti išdavikų. Agentas

Bredokas...
- Jis jau sėdi kalėjim e su kitais. Tuo jau pasirūpinta.
- Šit kaip. O iš ku r žinote, kad jis buvo vienintelis parsida­
vėlis? K iek n a rių iš viso tu ri brolija? A r žinote? - paklausė ji
iš susijaudinim o keldam a balsą. - Je i liudysiu prieš juos, jie
mane nužudys. T ik ra i ras kaip.
- M es jus apsaugosim.
252 • SollilltaR

Džim as linktelėjo į D žoną, bet Kendalės žvilgsnis aiškiai

parodė, kad apsauga abejojama.
- Negalėsite m anęs apsaugoti. Nesvarbu, kokių priem o­

n ių im sitės, to vis tiek bus negana.

- Ponia Bem vud, jūsų parodym ai šioje byloje yra gyvybiš­

kai svarbūs.
- Kas dar liudys prieš juos?
Peperdainas neturėjo ką atsakyti, todėl Kendalė tik pašie­
piam ai nusijuokė.

- Vadinasi, esu vienintelė liudytoja. Ir m anote, kad prisie­

kusieji patikės m ano vienos liudijim u? Jų advokatas sudras­
kys mane į skutelius, pasakys, kad išgalvojau šitą n eįtikėtiną
istoriją vien keršydam a savo priešam s Prospere.
- O kaip M etas Bem vudas? A r jis irg i jūsų priešas?
Džonas apsidžiaugė, kad D žim as pagaliau uždavė šį klau­
sim ą. Raporte buvo parašyta, kad Kendalė krišto lin e vaza
vožė vyru i per galvą. Įdomu kodėl.
- A r esate pasiruošusi liu d y ti prieš jį, p on ia Bem vud?
- Taip. Bėda ta, kad M a ik lo L i egzekucijos vietoje M eto
nem ačiau. Nem ačiau ir savo uošvio. Bet juodu ten dalyvavo,

žinau.
- M es taip pat tuo neabejojame. - Peperdainas atvertė
kitą segtuvą ir pažvelgė į dokum entus. - Brolija be Gibonso

B em vudo nebūtų vykdžiusi ritu a lin ių žudynių, nes jis šios

organizacijos įkūrėjas ir vedlys.

Kendalė greitai įkvėpė ir kim iu balsu pratarė:

- Galėjau ir p ati susiprotėti.
- Ką žinote apie savo uošvio praeitį?
J i susakė kelis faktus, tada pridūrė:
- Ne per daugiausia, ar ne?
Peperdainas pradėjo prabėgom is pasakoti, kas buvo išdės­
tyta G ibo Bem vudo dosjė.
- Per A n trąjį pasaulinį karą jo tėvas buvo jū rų pėstininkas
ir tarnavo Ram iojo vandenyno pietuose. Jis su keliais vyrais
 tild
y i* * 253
ta

pasisiūlė a tlik ti specialią užduotį, bet dar per pirm ą savaitę

visi k iti žuvo, o G ibo tėvas japonų okupuotoje saloje išgy­
veno aštuonis mėnesius: m ito rankom is sužvejota žuvim i
ir sugebėjo nepagautas n u žu dyti apie penkiasdešim t priešo
kareivių. K a i jū rų pėstininkai atkovojo salą, jis buvo parsiųs­
tas nam o ir pagerbtas kaip didvyris.
Karas baigėsi G ibo tėvui taip ir nespėjus g rįž ti į m ūšio lau­
ką, ir jis dėl to labai pyko. V ieną 1947 m etų spalio dieną jis
kruopščiai išvalė savo šautuvą, įsikišo vam zdį į b u m ą ir ko­
jos pirštu nuspaudė gaiduką.
N ors tėvas nusižudė, jaunasis Gibas jį idealizavo ir norėjo
sekti jo pėdom is. Jis įstojo į jū rų pėstininkų gretas ir šiek
tiek pauostė parako Korėjoje, bet karas ten jam baigėsi per
greitai. K a i atėjo V ietnam o laikai, Gibas jau buvo per senas
tarnauti. Praleidęs visas progas pakariauti jis pradėjo savo
karą, kartu visko m okydam as ir M etą.
K aip ir jo tėvas, Gibas buvo kukluksklano narys, bet sep­
tin tojo dešim tm ečio pradžioje dėl per švelnių veikim o m e­
todų susipyko su kitais. Jis nusprendė įk u rti savo organiza­
ciją - uždarą kruopščiai a trin ktų n arių grupę, kad niekam
nereikėtų atsiskaityti. Bem vudas subūrė broliją septintojo
dešim tm ečio viduryje. Savaime aišku, jis rengė M etą, kad po
jo m irties sūnus perim tų vadovavim ą.
G ib u dom ėjom ės apie trejus m etus, bet neturėjom e jokių
konkrečių įrodym ų. Esate m ūsų vien in telis ginklas prieš jį.
Jei kris Gibas, ir visi k iti grius kaip dom ino kauliukai.
K o l Peperdainas nesustodam as šnekėjo, Kendalė neišlei­
do nė garso. K ai agentas galų gale B em vudo bylą padėjo į
šalį, ji tarė:
- Ir vis dėlto negalite įrod yti, kad m ano vyras ir uošvis da­
lyvavo M a ik lo L i egzekucijoje. Fiziniam s įkaičiam s n a ik in ti
jie turėjo visus m etus. Geras advokatas - o M etas su G ib u
tikrai nusisam dys patį geriausią - pasakys, kad m ano paro­
dym ai yra ne kas kita, kaip bandym as atkeršyti už tai, kad
M etas turėjo rom aną su viena iš m ano klienčių.
254 • salia Ham

- Jis buvo neištikim as su jūsų kliente?

- Taip.
Peperdainas susiraukė, pasikasė pakaušį ir žvilgtelėjo į

D žoną, tikėdam asis patarim o.

- Regis, ponia B em vud teisi, D žim ai, - įsiterpė tas. - Jei

šis faktas paaiškės teism e, ji atrodys kaip pažem inta m oteris

ir tai susilpnins jos liudijim ą.
- Po galais.
- Tai visai nesvarbu, pone Peperdainai, - p ikta i prašneko

Kendalė. - V isa ši šneka beprasm ė. Būsiu negyva dar nepra­

sidėjus teism ui. Brolija nebūtų trisdešim t m etų išsilaikiusi,
jei jos nariai ir jų šeim os nebūtų visiškai atsidavusios. A r ti­
krai m anote, kad jie leis m an gyventi?
M ačiau, kaip jie iškastravę prie kryžiaus prikalė pu ikų jau­
n u o lį vien už tai, kad jis buvo azijietis, išdrįsęs įsim ylėti vieno
iš jų dukterį. M an o nusikaltim as jiem s yra tūkstančius kartų
baisesnis už jo. N et jei atsisakyčiau liu d yti, jie užm uštų mane
už išdavystę. N užudytų be jokios sąžinės graužaties šventai
tikėdam i, kad elgiasi teisingai. Tai ir yra baisiausia - tie žm o­
nės įsitikin ę, kad jie teisūs, kad Dievas jų pusėje. Brolija visa
ką daro Aukščiausiojo vardu. Jie giedojo religines giesmes,
ko l M aiklas L i m irtin a i nukraujavo. Brolijos n arių nuom one,
esu eretike. U žm ušdam i m ane jie tik atliktų šventą darbą.
N et jei išgyvenčiau ik i teism o pabaigos, kas bus, jei jie ne­
bus p rip a žin ti kaltais? Sakykim , jei įrodym ų, kuriuos pateik­

site, ir nepatikim o pažem intos žm onos Rūdijim o nepakaks ir

jie visi bus paleisti į laisvę? N et jei M etas nesikėsins į m ano
gyvybę, jis galės a p kaltin ti m ane šeimos išardym u ir bandyti

p risiteisti Kevino globą.

Peperdainas nesm agiai kostelėjo.
- Jum s reikėtų žin o ti, kad jis jau paprašė skyrybų rem da­
m asis tuo, kad naudojote prieš jį fizin ę jėgą.
- Nes trenkiau jam besigindam a?
Peperdainas patraukė pečiais.
 UMitaji • 255

- Toks buvo jo argum entas. Jūs per nustatytą laiką neat­

siliepėte, todėl teism as patenkino jo prašym ą.
- Teisėjas Fargas?
- Tas pats.

Džonas stebėjo, kaip Kendalė įsisąm onina, kad ji teisiškai

nebesusaistyta su M e tu Bem vudu. Buvo m atyti, kad dėl sky­

rybų ji nenusim inė, bet antakius vis dėlto suraukė.

Kitas jos klausim as atskleidė, dėl ko ji susirūpino.

- A r m ano buvęs vyras žino apie Keviną?
- Je i ir žino, tai ne iš m ūsų, - atsakė Peperdainas. - K o l
neradom e jūsų, patys nežinojom e, kad tu rite vaiką. A išku,
yra galim ybė, kad jie viską sužinojo iš k itų šaltinių.
Kendalė susm uko an t kėdės ir apglėbusi save pradėjo lin ­
guoti p irm yn atgal.
- J is nesustos, kol nenužudys m anęs ir nepavers Kevino
dar vienu slaptu brolijos nariu. Ne, - tv irta i tarė ji, - aš ne­
grįšiu atgal. Negaliu.
Peperdainas atsakė:
- Jū s p u ikiai žinote, ponia B em vud, kad neturite kitos
išeities. Pabėgote iš vietos, ku r buvo įvykd yti keli n u sikalti­
m ai. Neteisėtas m ėginim as išvengti liu d ijim o yra federalinis
nusikaltim as. U ž pusės valandos privalote stoti prieš m agis­
trato teisėją. Jis išduos orderį su laikyti jus kaip pagrindinę
liudytoją ir p rista tyti į apygardą, kurioje vyksta kaltinam asis
procesas. A išku, jei norite, galite susirasti advokatą.
- Puikiai išm anau teisės sistem ą, - šaltai atšovė Kenda­
lė. - Ir renkuosi toliau atstovauti sau pačiai.
- Panaikinsim e jum s visus kaltin im u s, jei padėsite sutup­
d yti juos už grotų.
Peperdainas patylėjo duodam as Kendalei progą kalbėti,
bet ji nieko nesakė.
- A tėjote čia m anydam a, kad būsite apkaltinta žm ogžu­
dyste. M anau, jum s turėjo palengvėti.
J i liū d n a i palingavo galvą.
25* • SiiJidliiHi

- Jūs vis dar nieko nesuprantate. Brolija pasirūpins, kad

ilgai negyvenčiau.
- Išvyksim e šiąnakt, - n u kirto Peperdainas.
Džonas žinojo, kad draugas dėl tokios padėties Kendalę
šiek tiek užjaučia. Bet jis negalėjo nusižengti taisyklėm s.
D žim as privalėjo a tlik ti šį darbą, ir atliks.
- M ū sų skrydis trečią valandą, - tarė Džim as. - Skrisite į
Kolum bijos apygardą, ten būsite slaptavietėje ik i pat pirm os
teism o dienos. V yksiu su jum is ik i Dalaso, o iš ten Džonas
M akgratas su kita teism o pareigūne palydės jus į vietą.
D žon u i lyg žemė po kojom is b ūtų susiūbavusi. Jis nusekė
paskui Peperdainą į ko rid o rių ir užsipuolė jį:
- Č ia dabar?
-K a s ?
- A š lydėsiu ją į Kolum biją? Aš?
Peperdaino veidas buvo per daug jau nekaltas.
- Ju k taip buvo tartasi, D žonai.
- Aš taip nesitariau. Č ia turėjo d irb ti Stiuartas, o ne aš.
Jis paskutinę akim irką susirgo ir dėl to buvau iškviestas jo
pavaduoti.
- Tada tau tiesiog nepasisekė.
- D žim ai, - tarė jis sugriebęs Peperdainą už rankovės, kad
stovėtų ram iai ir klausytų. - Nežinojau, kad ji tu ri vaiką.
- Niekas iš m ūsų nežinojo, D žonai.
- Negaliu im tis šitos užduoties. Aš... aš išprotėsiu. Ju k žinai.
- Bijai?
- Kaip m ane gyvą m atai.
- Kūdikio?
N et jam pačiam tai skambėjo absurdiškai. Bet vis dėlto to ­
kia buvo tiesa.
- Ju k žinai, ką patyriau po tos nesėkmės Naujojoje M eksi­
koje. Iki šiol sapnuoju košm arus.
Peperdainas galėjo pasijuokti iš šios nepagrįstos baim ės,
bet Džonas būdavo dėkingas jam už supratim ą. Peperdainas
pam ėgino susitarti gražiuoju:
 įimtojo • 257

- D žonai, m ačiau tave besiderantį su nuožm iausiais niek­

šais, D ievo paleistais į šį pasaulį. Sugebėdavai įkalbėti tero­
ristus sudėti ginklus net kai jie tikėdavo, kad pasiduodam i
nepaklius į rojų. Tavo galios įtik in ė ti beribės.
- G al kitados ir buvo beribės. Bet nebėra.

- V iena netikusi diena, ir viskas nuėjo šuniui ant uodegos?

- N etiku si diena? Tai, kas tada atsitiko, d rįsti vad in ti vie­

na netikusia diena?

- Nenorėjau to m enkinti. Bet niekas tavęs nekaltina, D žo ­

nai. Niekas. Iš ku r galėjai žin oti, kad tas psichopatas pada­

rys, kaip grasino?

- B et turėjau žin o ti, ar ne? Ju k tiek m okiausi ir trenira-
vausi! Tam ir yra tos raidės - dr. - prie m ano pavardės. Priva­
lėjau jausti, kaip to li galiu eiti, o kada tu riu atsitraukti.
- D žonai, geresnių už tave šiam e darbe nėra. M u m s vis
dar reikia tavęs, todėl tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau atleisi
sau už tai, kas atsitiko Naujojoje M eksikoje, ir sugrįši.
Peperdainas uždėjo ranką jam an t peties.
- T u ri geležinius nervus. Pagalvok pats - kiek žalos gali
p rid a ry ti m ažutėlis bedantis kūdikis?
 Dvidešimt aštuntas shyrius

D enveryje jiem s lip a n t į lėktuvą D žoną apniko nelaim ės nuo­

jauta. Jis aiškiai suvokė, kad ši kelionė geruoju nesibaigs.
Dabar, po kelių savaičių, gulėjo lovoje, ku ria dalijosi su
savo kaline. Koja sulaužyta, galvoje šviežias randas, atm intis
ką tik grįžusi. Džonas mąstė: ar galėjo ką nors padaryti k i­
taip, kad būtų buvę įm anom a išvengti tokio įvykių posūkio?
Skrydis? N u o to jų sustabdyti negalėjo. Peperdainas būtų
pamanęs, kad jam ne visi nam ie, jei būtų pasikvietęs jį į šalį
ir pasakęs, kad ta kelionė - ne itin gera m in tis, kad jo nuo­
jauta liepia viską dar kartą apm ąstyti ir sugalvoti k itą veiks­
m ų planą.

Peperdainas turėjo lik ti Dalase, o Džonas ir jo partnerė

Rūta Fordam , m aloni, švelnaus balso, iš Lotyn ų Am erikos k i­
lu si m oteris, skristi su ponia B em vud ir jos vaiku į Rolį-Dara-

m ą, o ten persėsti į lėktuvą, skrendantį į Kolum bijos valstiją.

Toks buvo jų m aršrutas.
Deja, likim as viską pakreipė netikėta linkm e.
Po pakilim o iš D enverio oro uosto Kendalei netrukus pra­
dėjo spengti ausyse. Teism o pareigūnė Fordam prašė pagal­
bos stiuardesės, bet ši nuram ino, kad lėktuvui pasiekus rei­
kiam ą aukštį skausmas turėtų liautis. Taip neatsitiko.
V isą skrydį, valandą keturiasdešim t penkias m inutes,
Kendalė išgyveno agoniją. Pajutęs, kad m otin ai kažkas ne­
 llatfltaj* • 259

gerai, kūdikis sunerim o ir pradėjo verkti. Sėdėdamas k ita ­

pus tako D žonas sugriebė sėdynės porankius m elsdam asis,
kad verksm as greičiau baigtųsi. Deja, kuo karščiau D žonas
m eldėsi, tuo labiau kūdikis klykė.

- G al tau reikėtų išgerti? - an t D žono kaktos pastebėjęs

prakaito lašus pasiūlė Peperdainas.
- A š dirbu.
- N u sišvilp k į tas taisykles. Jau visai pažaliavai.
- M a n viskas gerai.

Iš tikrų jų jam buvo negerai, bet sutelkęs dėm esį į kn ie­

dės lėktuvo salono lubose Džonas m ėgino negirdėti kū dikio
verksm o.

Riedėjimas prie laipinim o vartų truko mažne tiek pat laiko,

kiek ir skrydis. Kai lėktuvas pagaliau sustojo, Džonas alkūnė­
m is išstum dė kitus keleivius, kad tik greičiau išsigautų laukan.
K ai tik jie išlipo iš lėktuvo, teism o pareigūnė Fordam skubiai
nuvedė Kendalę į artim iausią m oterų tualetą. Peperdainui teko
laikyti kūdikį ir naujuoju auklės vaidm eniu jis ne itin džiaugėsi.
K itu m etu Džonas būtų tik pasijuokęs iš savo draugo senbernio
nerangumo. Bet tądien neišspaudė nė m ažiausio juokelio.
- K ą žin ai apie jos vyrą? - paklausė Džonas.
Iš tiesų jam ta i nerūpėjo, jis kalbėjo vien tam , kad nekreip­
tų dėm esio į k ū d ikį Peperdaino glėby.
- D ar nepatyriau m alonum o su juo su sitikti. - Berniukas

nustojo verkti. Peperdainas labai atsargiai kiln ojo jį aukštyn

žem yn. - K iek žinau, M etas Bem vudas yra tipiškas balta­
sis rasistas, nešiojantis m adingus trijų dalių kostium us. Jis
išvaizdus, m oka pašnekėti, išsilavinęs ir kultūringas. Bet
ponas Bem vudas taip pat yra puikus ginklų žinovas, bea­
todairiškas nutrūktgalvis ir fanatiškas kaip velnias. M etas
įsitikin ęs, kad jo tėtis - D ievo išrinktasis. Jei Gibas lieps jam
šokti nuo stogo, tas net nesustos pagalvoti. - D žim as paty­
lėjo, paskui pridūrė: - Bet kas išdrįsęs perbėgti jiem s kelią
rizikuoja n etekti gyvybės.
26o * Š u tu lllHI

Džonas griežtai žvilgtelėjo į jį.

- Ponia B em vud teisi, D žonai, - tarsi skaitydam as drau­

go m in tis tarė Peperdainas. - Ja i galas, jeigu buvęs vyras su

uošviu ar bet kuris jų sekėjas prie jos priartės.

- Tai šis darbas - ne tik kū dikio priežiūra?

- Toli gražu. B em vudai sėdi už grotų, bet jų čiuptuvai sie­

kia toli. A pie kai kuriuos iš jų, o gal net ir daugum ą, mes

tu rbū t dar nė nenutuokiam e.

- Dievulėliau.

- Negali išleisti jos iš akiračio. N iekuo nepasitikėk.

Po kelių m inučių m oterys grįžo prie D žim o su D žonu.

Kendalė paėmė k ū d ikį iš Peperdaino. Pareigūnė Fordam pra­
nešė planus keičiančią naujieną.

- Ponia B em vud negalės vėl skristi, ko l jos neapžiūrės

ausų gydytojas.
- Neseniai m an k ilo alergija, - paaiškino Kendalė. - T u r­
b ū t į ausis bus įsim etusi vis dar gyvybinga infekcija. O ro slė­
gio svyravim as lėktuve m an sukelia neapsakom ą skausmą.

Peperdainas viską suvertė D žonui:

- Pats spręsk, ką toliau daryti.

M akgratas pasisuko į Kendalę ir pirm ą kartą pažiūrėjo jai

tiesiai į akis. Jis pats nežinojo, kodėl ik i to l vengė tiesaus

žvilgsnio. G albūt bijojo to, ką gali pam atyti, ir tolesnių pa­

darinių.

Liza jų santykius nutraukė. K o l Džonas darbo reikalais buvo

išvykęs, ji išsikraustė susirinkusi visus savo ir kai kuriuos jo
daiktus. J i nepaliko nei raštelio, nei telefono num erio, nei

naujo adreso. Nieko. Taškas. Tačiau D žon u i tai m ažai terūpė­

jo. Tiesą pasakius, norėjo jai pasakyti viena - kad jos visiškai
netrūksta. Lizai išsikrausčius Džonas mėgavosi vienatve ir
buvo prisiekęs ku rį laiką nuo m oterų laikytis atokiai.
Bet šioji buvo kažkuo ypatinga...
J i nevirpėdam a žiūrėjo D žo n u i tiesiai į akis. Tada pirm ą
kartą kilo įtarim as, kad Kendalė - d idžiai gabi melagė. Jos
 liitfyliji * 261

žvilgsnis buvo per daug tvirtas, kad būtų buvę galim a jį pa­
la ik yti nuoširdžiu. To pasiekiam a tik ilgai m okantis.

M akgratas spėjo, kad tas apsim estinis ausų skausmas -

tik priežastis atidėti jų kelionę. J i net gali m ėginti pasprukti
ištirpdam a žm onių m inioje, zujančioje po Dalaso Fo rt V orto
oro uostą.

V is dėlto, jei skausmas b ūtų tikras, Džonas privalo nuvež­

ti ją į m edicinos įstaigą ir perkelti skrydį.

Išėjus iš term inalo, Peperdainas jų kom paniją paliko. A ts i­

sveikindam as patapšnojo D žo n u i per nugarą ir tarė:
- Pasilinksm ink, drauguži.

- E ik po velnių, - sum urm ėjo M akgratas.

Peperdainas tik nusijuokė ir nuėjo gaudyti taksi.
D žo n u i teko susigrūsti į vieną taksi su angliškai nekal­
bančiu vairuotoju, dviem m oterim is ir verkiančiu kūdikiu.
M osikuodam as rankom is ir kartodam as kelis paprasčiausius
žodžius jis šiaip taip išaiškino sutrikusiam vairuotojui, kad
n o ri p atekti į artim iausią greitosios pagalbos ligoninę.
Jiem s atvykus, pareigūnė Fordam pasiliko laukiam ajam e
su kūdikiu. Džonas palydėjo Kendalę į kabinetą, ten sese­
lė pam atavo jai kraujospūdį ir tem peratūrą, uždavė keletą
klausim ų apie sveikatą ir paliko juos vienus.
J i sėdėjo an t apžiūrų stalo ir nesiekdam a žemės tabalavo
kojom is. Susigrūdęs rankas į kišenes ir atsukęs jai nugarą,
Džonas apžiūrinėjo ant sienos pakabintą spalvotą žm ogaus
kraujotakos sistem os diagramą.

- Bijote, kad paspruksiu?

D žonas atsisuko.
- Nesupratau klausim o.
- A r su m anim i čia atėjote dėl to, kad m anote, jog pabėg­

siu pro užpakalines duris?

Jis nieko neatsakė, bet viskas ir taip buvo aišku. Kendalė
tyliai nusijuokė.
- M anote, galėčiau p a likti savo vaiką likim o valiai?
262 tutu lim

- Nežinau. A r galėtum ėt?

M alonus jos veidas staiga pasidarė akm eninis.

- Ne, - trum pai atsakė.

- M an o darbas jus saugoti, ponia Bem vud.

- O paskui perduoti m ane pareigūnam s Pietų Karolinos

valstijoje.

- Tiesa.

- K u r tikriau siai būsiu nužudyta. A rg i ne ironiška? Saugo­

damas m ano gyvybę vešite m ane ten, ku r m an grės didžiau­

sias pavojus.

Tiesą sakant, ir Džonas čia įžvelgė ironiją. Betgi, po galais,

jis tik dirba savo darbą. Jam m okam a ne už tai, kad v ertin tų

sprendim us.

- K o l esate m ano p rižiū rim a, negaliu jūsų išleisti iš akių, -

šaltai pasakė jis.

Į kabinetą įėjęs gydytojas sm alsiai nužvelgė D žoną.

- Jūs - ponas Bem vudas? - paklausė jis rem dam asis do­

kum entu, k u rį Kendalė užpildė prieš priim am a į ligoninę.

Džonas parodė savo pažym ėjim ą.

- Ju n g tin ių Valstijų teism o pareigūnas? Tikra i? A r čia

jūsų kalinė? K ą ji padarė?

- Ja i lėktuve ėmė skaudėti ausis, - irzlokai atsakė D žo ­

nas. - A r kada nors pradėsite apžiūrą?

Daktaras paklausė jos kvėpavim o, pačiupinėjo gerklę ir

pasakė, kad tonzilės šiek tiek pabrinkusios, tada p atikrin o

ausis ir p atvirtin o, kad Kendalė tikrai serga skausm ingu

abiejų ausų būgnelių uždegim u.

- A r jai galim a skristi lėktuvu?

- Nieku gyvu. Nebent norite, kad jai sprogtų ausų būgneliai.

Džonas palaukė koridoriuje, ko l seselė suleido jai an tib i­

otikų. Paskui Kendalė išėjo iš kabineto ir, žingsniuojant lau­

kiam ojo lin k , nustebino D žoną klausim u:

- M anėte, m eluoju, ar ne?

 U riltlji • 263

- Buvo kilęs toks įtarim as.

- N esivarginčiau regzti taip lengvai patikrinam o m elo.
- N o rite pasakyti, kad m eluosite, kai nebus galim a jūsų
p ričiu p ti?
Sustojusi ji pasisuko į jį.
- K aip tik taip, pone M akgratai.

- N ieko baisaus.
- Lengva pasakyti. - Džonas buvo itin prastai nusiteikęs
ir irzo dėl Peperdaino banalybių. - J u k ne tau reikės m ašina
trenktis pusantro tūkstančio kilom etrų.

Gavęs m otelyje kam barį m oterim s ir vaikui, Džonas susi­

rado Peperdainą ir supažindino su naujienom is. Peperdainas
su Ju n g tin ių Valstijų teism o pareigūnų b iu ru Kolum bijoje
derino ponios B em vud pervežim ą.
- K itos išeities nėra, D žonai, - k a n tria i paaiškino Peper­
dainas. - Pasak gydytojų, ji negalės skraidyti bent jau m ėne­
sį. M es tiek laiko neturim e. O kelionė m ašina truks tik tris
dienas, teks dukart nakvoti.
- To kį atstum ą lengvai sukarčiau ir per dvi dienas.
- Vienas. Tačiau dabar su tavim i bus keleiviai. Be to, ne­
pam iršk kūdikio. Per dieną turėtum nuvažiuoti apie penkis
šim tus kilom etrų. Nesm agi savaitgalio išvyka, kita vertus,

viso labo trys dienos.

Nekreipdam as dėm esio į skausm ingą D žono išraišką Pe­
perdainas padavė jam kelionės planą ir žem ėlapį.
- Išvažiuosite rytoj rytą ir p irm ą n a ktį nakvosite M o n ro u
m iestelyje Luizianos valstijoje. A n trą n aktį - Birm ingam e.
O trečią dieną jau būsite Kolum bijos valstijoje.
įdom u, ar jis ik i tol išgyvens.
- Gerai, kad bent Rūta Fordam važiuoja kartu. - D žonas
pam ėgino įžiū rė ti bent ką gero. - A trodo, ji sutaria su jais
abiem .
264 • suodinau

- Fordam visą laiką bus su ponia B em vud ir kūdikiu.

Abiejuose m oteliuose tau parūpinom e po kam barį, sujungtą
su jųdviejų.

Džonas perm etė akim is kelionės planą.

- Negaliu sulaukti. K aip m anai, ar galim e tikėtis, kad ji

nekrės jokių kvailysčių?

- Klausi, ar nebėgs?
- J i labai bijo, D žim ai.

Peperdainas vyptelėjo.

- Negali susilaikyti, ar ne? Jau nejučiom is ją išanalizavai.

- Nė nereikėjo analizuoti. Ir aklas kvailys pastebėtų, kad
p on ia B em vud m irtin a i įbauginta.
- Be savo kūdikio ji niekur neis. O pergudrauti judu su po­

n ia Fordam ir pabėgti su vaiku ant rankų b ūtų labai sunku.

- T ikriau siai tu teisus, bet ji ne iš kelm o spirta. Be to, tu ri

dar kai ką žin o ti. J i melagė.

- Melagė? - juokdam asis pakartojo Peperdainas. - K ą tu ri
omenyje?
- T u riu omenyje, - atkirto Džonas tuo pat ton u kaip ir
jis, - kad ji m us apgaudinėja.

- M anai, ji išsigalvojo ir...

- Ne, apie broliją ji sako tiesą. Tą p a tvirtin a ir tu rim i įro­
dym ai. Bet ponia B em vud neatskleidė m um s visų kortų. J i

kažką slepia. J i kažkokia sukta.

- Ju k ji teisininkė.

Kitam e kam bario gale prie spausdintuvo dirbantis agen­

tas prunkštelėjo iš taiklios Peperdaino pastabos. D žim as pa­
sisuko į jį.
- Radai ką nors?
-N e .
Peperdainas kreipėsi į Džoną:
- Tikrin am e jos praeitį, bet ko l kas nieko neradom , viskas
be priekaištų. Sprendžiant pagal laim ėtų ir pralaim ėtų bylų
santykį, ponia B em vud buvo u oli valstybinė gynėja ir sudarė
 Uitfllaji • 265

rim tą atsvarą korum puotai Prospero teisinei sistem ai. A ts i­

žvelgiant į tai, kokie žm onės ten ėjo svarbiausias pareigas, ji
turėjo b ū ti tikrai kieta, jei taip ilgai atsilaikė.

- Tai kas vis dėlto negerai? - paklausė Džonas mostelėjęs

galvą lin k kom piuterio, prijungto prie daugybės valstybinių
ir ta rp ta u tin ių duom enų bazių.

- A trodo, m ūsų sistem oje bus įsivėlusi klaida. G auti duo­

menys beprasm iai. M an o darbuotojas dabar m ėgina viską
išn arp lioti.

- Pranešk, kai ką nors sužinosi.

D žim as sukikeno.

- K aip m atau, daktaras M akgratas norėtų sužinoti, kur

ponios B em vud silpn oji vieta, ar ne?
- Nėra ko vaipytis, - atsakė Džonas sukdam asis durų p u ­
sėn. - Sunku atsikratyti senų įpročių, ir tiek.
- Į darbą gali g rįžti kada panorėjęs. T ik ra i pageidaučiau,
kad dirbtu m m ano skyriuje.

Peperdainas nejuokavo ir Džonas buvo dėkingas buvusiam

bendradarbiui už pasitikėjim ą, bet jo galutinis atsakym as vis
tiek buvo neigiam as.
- Č ia per daug įtam pos. M an o dabartiniam e darbe m a­
žiau streso. - Žvilgtelėjęs į žem ėlapį ir jam e pažym ėtą kelią
nuo Teksaso ik i Pietų Karolinos, nelinksm ai pridūrė: - Iki
šiol buvo m ažiau.

A tm in tis grąžino D žoną į tos dienos, kai įvyko avarija, rytą.

K ai jie išvažiavo iš Birm ingam o, jis buvo paniuręs ir troško
kuo greičiau atsikratyti ponios B em vud ir jos kūdikio. D žo ­
nas apskaičiavo, kad Pietų K arolinos valstijos sostinę turėtų
pasiekti saulei leidžiantis. Vos papusryčiavus m otelio kavi­
nėje, jis per dulksną nuskubino visus į autom obilį.
K uo toliau į rytus, tuo stipriau lijo lietus. A pie vidurdienį
D žo n u i nervai jau buvo visiškai pakrikę. Ėm ė m austi pečius,
266 . įH iH im i

nes vairavo tv irta i įsikibęs į vairą. Jis tylom is keikė sun­

kvežim ių vairuotojus, kurie lėkė net greitkelyje per dideliu
greičiu. A išku, kad anksčiau ar vėliau vienas iš jų suklys ir

padarys avariją.
Džonas iškart pastebėjo, kai eismas visose juostose ėmė
lėtėti. G alų gale m ašinos vos bejudėjo. Jis pagarsino auto­
m obilyje įtaisytą policijos radijo stotelę ir vis labiau nekan­
traudam as klausėsi pareigūnų pokalbių apie šią spūstį sukė­

lusią didžiulę avariją.

K eli autom obiliai susidūrė dėl blogo oro - visos p ie try ti­

nės šalies valstijos tebebuvo siaubiam os nenutrūkstam o lie­

taus, jau sukėlusio potvynius ir kitokias nelaim es.
Pagal apytikrius D žono skaičiavim us, avarija įvyko už
kelių m ylių nuo tos vietos, ku r jie įstrigo. Eism as buvo su­
stabdytas, kad galėtų pravažiuoti greitosios pagalbos auto­
m obiliai. K ad ir kaip Džonas užjautė avarijoje nukentėjusius
žm ones, jis vis tiek irzo dėl gaišaties.
Rūta Fordam sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje. Padavęs
jai žem ėlapį Džonas paklausė, ar ji įžiū rin ti, kaip išsukti į
ko k į kitą kelią. Pareigūnė rado m aršrutą, bet reikėjo važiuoti
aplinkui. D žonas nusprendė, kad geriau jau nuvažiu oti pa­
pildom ų m ylių nei stovėti įstrigus spūstyje, todėl pasiekęs

posūkį išsuko iš greitkelio.

Taip jie atsidūrė vietinės reikšm ės kelyje, ku r likim as buvo

jiem s paruošęs staigm eną - n u virtu sį m edį. D žono sprendi­

mas sukti iš greitkelio Rūtai Fordam kainavo gyvybę. G reit­
kelyje nebuvo ryšio, todėl jis negalėjo paskam binti į K olu m ­
bijos biurą iš m ašinos telefono. Policijos radijo dažnis buvo
kim šte užkim štas pranešim ais apie avariją, todėl D žonas n u ­
sprendė - nereikia dar labiau visų trik d y ti savo pranešim u.

Išsukęs iš p ag rin d in io kelio jis ketino sustoti ir paskam ­

b in ti iš telefono autom ato. Tačiau tose kaim o vietovėse ne­
buvo nė vienos telefono būdelės. Todėl niekas nė nenutuo­
kė, ku r jis yra.
 liifliijd •

Įdomu, kiek jų laukta Kolum bijoje prieš paskelbiant paieš­

ką? A išku, D žim o vyrai jau bus atradę jų pėdsakus toje Sti-
vensvilio ligoninėje. Džonas darė prielaidą, kad Rūta Fordam
negyva. Įdomu, ar ji turėjo šeimą? Jo kolegė beprasm iškai

žuvo vien dėl neteisingo jo sprendim o. D ar vienas kryželis

prie D žono M akgrato pavardės.

Savaime aišku, gydytojas D žim u i pasakys apie jo draugo

sužeidim us, daugiau jis nieko ir nežino.
Po velnių, ta Kendalė B em vud išties gudri. Apsvarstęs
D žonas suvokė, kad ji nepaliko jokių pėdsakų. J ų bus neįm a­
nom a susekti. Tiem s, kurie tirs jų dingim ą, atrodys, kad jis,
Kendalė ir kūdikis prapuolė kaip į vandenį.

D žo n u i dingtelėjo, kad lopšinė n u tilu si. Šniokštim as

vam zdžiuose išdavė, kad Kendalė atsuko dušo čiaupą. Jis
dar tu ri kelias m inutes pam ąstyti, ko l Kendalė pastebės, kad

jis atsibudęs.
Kendalės planas apskelbti D žoną savo vyru buvo genia­
lus. Taip ji galėjo viską spręsti pati, ko l jis nieko nepajėgė.
Pradėjusi m eluoti ji nebegalėjo sustoti. Ir m elavo labai p ro ­
fesionaliai.
V is i Kendalės atsakym ai į D žono klausim us buvo pagrįsti
tiesa. Vestuvės, pirm oji naktis, neištikim ybė - viskas buvo

tiesa. Išskyrus tai, kad Kendalė kalbėjo apie savo ir M eto

B em vudo vedybinį gyvenim ą. Nekurdam a naujos istorijos,
pasakodam a tik tai, kas n u tiko iš tiesų, ji apsisaugojo nuo ga­
lim ybės suklysti. Išm intinga. Kendalė netgi vadino D žoną t i­
kruoju vardu, kad nesusipainiotų. J i iš tikrų jų gera melagė.
Tokia gera, kad Džonas pradėjo svarstyti - ar tik praėjusi

naktis nebus dar vienas jos melas?

 Dvidešimt devintas skyrius

Praėjusią n aktį D žoną vėl pabudino košm ariškas sapnas. Ne

toks baisus kaip ankstesni, bet ir šis išgąsdino taip, kad jis
pašoko. Neram us ir suprakaitavęs išsivadavo iš šlapios, prie
kūno prilipu sios antklodės ir atsisėdo lovoje.
K ita lovos pusė buvo tuščia, bet tai nesukėlė jam įtarim o.
Kendalė dažnai keldavosi n aktį p a sirū p in ti kūdikiu. M o tin o s
instinktas iškart jai pakuždėdavo, jei vaikui ko nors reikėda­
vo. Kartais ji n et iš anksto žinodavo, kada Kevinas sunerim s,
ir Džonas tuo kaskart nuoširdžiai stebėdavosi.
Pasikišęs po pažastim is ram entus, jis n u klib in kšdavo į
k itą m iegam ąjį. Lopšys buvo tu šdas. Kam baryje nė gyvos
dvasios. Į paširdžius staiga nevyriškai dūrė nerim as ir ap­
maudas. A r Kendalė paspruko? Vakar ji visą dieną buvo neį­
prastai tyli ir prislėgta. Tu rbū t planavo dar vieną pabėgim ą.
Apsisukęs Džonas bėgte - bėgte su ram entais - pasileido
svetainės lin k , o ten sustojo taip staigiai, kad vos neišsitiesė

ant grindų.
Kam barys skendėjo tamsoje, vienintelis šviesos šaltinis
buvo mėnesiena, besiskverbianti pro plonytes ant atvirų langų
kabančias užuolaidas. Vėsus vėjelis, kurio ieškodama Kendalė
turbūt čia ir atėjo, su kiekvienu gūsiu išpūsdavo jas kaip bures.
Laikydam a Keviną glėbyje ji sėdėjo supam ojoje kėdėje.
N a k tin ių petnešėlė nusm aukta, kad būtų lengviau m aitin ti.
 llHytaJ* • 2*>9

K ū dikio burnelė buvo apžiojusi spenelį ir kas kelias sekun­

des vis pažįsdavo: apvalaini skruostukai išsipūsdavo kaip

dum plės, tada vėl subliūkšdavo.

Jie abu miegojo.

Dabar tai prisim indam as Džonas p u ikiai suprato, kad taip

spoksodam as nederam ai pasikėsino į Kendalės privatum ą,
bet tada negalėjo liautis žiūrėjęs ir g rįžti į m iegam ąjį. D žoną

M akgratą užvaldė geismas.

N et nevykusi Kendalės šukuosena nem enkino to nuosta­
baus vaizdo - ant kėdės atkaltės atloštos galvos. Patrauklus
kaklo lin k is ir negilus įdubim as kaklo apačioje buvo nušvies­
ti m ėnulio šviesos. Tarpas tarp krū tų paslaptingai skendėjo
šešėlyje. Jis norėjo ištyrin ėti tą u žb u rian tį slėnį. Džonas jau
vaizdavosi, kaip trin asi ten nosim i: ši m in tis taip sujaudino,
kad jis nejučiom is sudejavo.
J is iškart n u tilo bijodam as pažadinti Kendalę. Per senas
slapčia spoksoti į nuogas m oterų krū tis. Susijaudinti sto vin t

kitam e kam bario gale - kvaila, vaikiška ir niekuo nesiskiria

nuo m asturbacijos.
Pasišlykštėjęs savim i D žonas jau norėjo nusisukti, bet n e­
pajėgė. J is negalėjo atplėšti akių nuo p u tlių Kendalės lūpų,
kurios, atrodė, prašyte prašėsi paragaujam os. D žonas taip
norėjo p risilie sti prie vilio jan čių jos krū tų , iš tirti neatras­
tas teritorijas tarp jos kelių ir liežu viu pajusti jos skonį. Jis

norėjo...
Staiga tylą perskrodė ausis veriantis švilpim as.

Kendalė pašoko iš m iegų.

D žonas stip riai krūptelėjo - ir vienas ram entas garsiai

tarkštelėjo an t grindų.
Kelias sekundes abu buvo sustingę. Jis - susijaudinęs,
piktas ir sum išęs, kad buvo užtiktas.
- Po velnių, koks čia garsas?
- Arbatinukas, - trūkdam a kvapo atsakė Kendalė. J i pas­
kubom is užsikėlė n aktin ių petnešėlę. K ūdikis susiraukė ir
27° * SdKiilitBI

suniurzgėjo, kai Kendalė atitraukė jį nuo krūties ir prisiglau­

dė prie peties. - Pastačiau ant viryklės prieš sėsdama m ai­

tin ti Kevino. O kodėl tu nem iegi?

- Negaliu, karšta kaip pragare.

- Pastebėjau, kad šiąnakt m iegojai neram iai. N o ri arba­

tos? - A rbatinukas vis dar pasiutusiai švilpė. - Ž o lelių arba­

tos. Be kofeino.

- Ne, dėkoju.

J i priėjo p rie D žono.

- Tada palaikyk Keviną, kol užsiplikysiu puodelį.

Eidam a pro šalį Kendalė įgrūdo jam m ažylį ir nušlepsėjusi

per k o rid o rių pradingo virtuvėje. Kelias akim irkas Džonas

nieko nedarė. Jis m ėgino p risiversti nieko nejausti, bet pas­

ku i pam ažu leido keliem s juslių im pulsam s prasiveržti pro

dvigubus antipatijos ir siaubo barjerus.

Kevinas buvo rubuilis. Keista, kad jis toks lengvas. Ir ko­

kia švelni jo odelė. O gal taip atrodo tik lygin an t su plaukuo­

ta jo paties krūtine?

Pagaliau Džonas išdrįso į berniuką pažiūrėti. Bėda, kad

Kevino akutės buvo įsm eigtos į D žoną. M akgratas sulaikė

kvapą. Supratęs, kad nepažįsta jį laikančio žm ogaus, kūdikis

tikriau siai tuoj pradės verkti.

Bet Kevinas tik plačiai nusižiovavo rausva bedantę burne­

le, rodydam as m ažą liežuvį. Ir tris kartus pagadino orą - tie

tylūs dujų išm etim ai buvo ju n tam i net per sauskelnes.

Džonas nejučiom is tylia i nusijuokė.

- Taip ir m aniau, kad judu gerai sutarsite, kai tik prisileisi

jį artyn.

G rįžusios Kendalės jis nė nepastebėjo, k o l ši neprakalbo.

Pakėlęs akis Džonas pam atė ją pro apelsinais kvepiančios ar­

batos garų užuolaidą stebinčią juodu su kūdikiu.

- Jis neblogas vyrukas.

- Kevinas nuostabus, ir tu tai žinai. Patinki jam .
 U iillij* • 271

- Iš ku r žinai?

- Jis pučia burbulus. Visada taip daro, kai būna laim ingas.

K ūdikis iš tikrų jų buvo apsiseilėjęs ik i pat sm akriuko ir

džiugiai m osikavo rankytėm is. Jis atrodė patenkintas, bet

Džonas nebuvo tikras, kad taip ir yra.

- G al geriau pasiim k jį.

Kendalė, atrodo, nustebo, bet nieko netarusi pastatė ar­

batos puodelį an t stalo krašto, pasiėm ė vaiką ir nunešė į

m iegam ąjį.

- U žm igo vos paguldytas, - pranešė grįžusi. - Kodėl suau­

gusiesiem s taip neišeina?

- M ū sų galvose visko per daug.

- Ir taviškėje?

D žonas klausėsi, ar tik neišgirs pašaipos jos balse, bet ne.

Kendalės klausim as buvo rim tas, todėl jis atsakė tuo pačiu:

- Taip, aš irg i apie daug ką galvoju. Tiesą sakant, negaliu

liautis galvojęs.

D žo n u i nereikėjo nieko aiškinti. Jos akys apsiblausė, o

balsas prikim o.

- Ir aš negaliu liautis.

Jis suprato - dar vieno atstūm im o nebeištvers, bet kai

Kendalė ištarė šiuos žodžius, negalėjo susilaikyti jos nepalie­

tęs. J i švelniai prigludo jam prie krūtinės, pirštais perbrau­

kė per plaukus ir pažvelgė aukštyn. D žonas paleido ram entą

ant grindų, panardino pirštus į trum pus jos plaukus ir suė­

mė galvą.

Kendalės lūpos buvo laukiančios ir m inkštos, burna karš­

ta nuo ką tik gertos arbatos. Džonas kyštelėjo liežuvį, vėl ir

vėl, bučiavo ją kaip apsėstas, taip, kad galų gale jam sustojus

Kendalė priglaudė skruostą jam prie krūtinės.

- Ram iau, D žonai, aš vos atgaunu kvapą.

- N ieko baisaus, - p rikim u siu balsu atsakė jis. - Kvėpuoti

nebūtina.
272 • Sia<« litaa

T yliai nusijuokusi Kendalė perbraukė jam per pečius.

- Negaliu patikėti, kad liečiu tave. T iek kartų beprotiškai

to norėjau...
- Liesk į valias.
Džonas nieko daugiau nesitikėjo, tik vieno ilgo, neper­

traukiam o bu čin io alkiu i num alšinti. V ien o paragavim o

būtų užtekę visai nakčiai. Todėl Kendalės atsakas - žodžiais

ir veiksm ais - pranoko visus D žono lūkesčius. Tikrovė stai­

ga pasirodė esanti daug geresnė nei visos jo fantazijos kartu

sudėtos. J i buvo tokia nuostabi - paviršiuje šalta kaip ledas,

o viduje - deginančiai karšta.
Lūpos negalėjo atsiplėšti vienos nuo kitų, ji rankom is ap­
sivijo jo kaklą. Džonas delnais suėmė ją už pažastų, paskui
nuleido rankas ir iš šonų suėmė krūtis. Jos tv irta i spaudėsi
jam prie krūtinės, ir nuo to pojūčio jis degė.
Džonas nuleido galvą ir šiurkščiu skruostu pasitrynė į
blyškias jos krūtis. Pabučiavęs per švelnią n aktin u kų m e­
džiagą, nekantriai tem pė juos žem yn, ko l pasiekė tą vietą
lūpom is, suėmė burna, pajuto liežuviu.
Pienas, muskusas - jos skonis sužadino ir apsvaigino. Jis
palaikė spenelį prispaustą prie gom urio, paskui jį stipriai

trūktelėjo.
- Dieve.
Kim us jos balsas ir atodūsis jam pasirodė patys seksua­

liau si garsai.
Jis bučiavo jai kaklą - dantim is m eiliai kram snojo spran­

dą po nelygiai nu kirptais plaukais.

Kendalė ėmė suktis į sieną, galiausiai kakta įsirėm ė į rožė­
m is išpieštus sienų apm ušalus. Pakėlęs jos rankas šiek tiek
virš galvos, glam onėjo ją nuo alkūnių ik i p irštų galiukų.
Suėmęs į kum ščius, surinko naktin u kų m edžiagą. Sukišo
rankas už kelnaičių juosm ens ir suėmė sėdm enis. Paskui vie­
na ranka apglėbė krū tį, kita nuslydo p ilvu žem yn ik i gaktos
plaukų ir tarp šlaunų.
 UolKijd • 273

J i buvo labai sudrėkusi. Aptikęs tai Džonas nuo geism o

apsvaigo. Jis glam onėjo ją dviem pirštais, švelniai judėda­
mas tarp lyties klosčių, lįsdam as vidun.

Jis žinojo - visą gyvenim ą nepam irš to pojūčio, kaip glau­

džiai ir jaukiai buvo apgaubtas.

D ubenim i prigludo prie jos, jo sukietėjusi lytis spraudėsi

jai į tarpą tarp sėdm enų. Jis glostė sustandėjusį spenelį, erzi­
no ją, tuo tarpu pirštai švelniai judėjo jos viduje. N etrukus ji

pradėjo spaustis jam prie rankos, ir galiausiai jo ranka n u ri­

m o - n ekan triai judėjo tik jos klubai. Jos rankos susigniaužė
į m ažus kum ščius, daužančius į rožėm is išm argintą sieną.
Kendalės orgazmas buvo tylus, bet galingas. K a i tik ji n u ­
stojo virp ėti, Džonas ištraukė ranką ir atsukęs apglėbė ją.
N etekusi jėgų, visa šlapia, Kendalė prisiglaudė prie jo ir u ž­
dususi kvėpavo, vis sudejuodam a jam į krūtinės plaukus.
Po valandėlęs Džonas pirštu kilstelėjo jos smakrą.
- Je i galėčiau, nuneščiau tave į lovą.
Kendalė buvo supratinga. Pakėlė ir padavė ram entus, tada
nusivedė jį per ko rid o rių į m iegam ąjį. Č ia jis nusitraukė apa­
tin iu s ir įlip o į lovą.
Staiga Kendalė susvyravo. N et po tokio jausm ingo p atyri­
mo, k u rį ką tik kartu išgyveno, stovėdam a šalia lovos ji atro­
dė tokia nekalta ir sutrikusi.
Š įryt Džonas suprato, kodėl Kendalė abejojo. Ju od u ke­
lias savaites leido vienas kito draugijoje, bet iš tikrų jų buvo
nepažįstam i. J u k Džonas ne Kendalės vyras. Jis tebuvo jos
m eilužis, su ku riu o ji pirm ą kartą gulėsi.
K ažkur g iliai viduje jis suprato tai ir anksčiau.
Tačiau D žonas į tą įkyrų v id in į balsą nekreipė dėm esio.
Jis apsim etė negirdįs savo pasipiktinusios sąžinės. N utildęs
nuojautą, k u ri jam šaukte šaukė, kad taip d a ryti negalim a,
Džonas paėmė Kendalei už rankos ir įsitraukė ją į lovą.
- G ulkis.
- A r tu gali... su gipsu?..
274 • s o ta lim

- Ne bėda.
Pavertęs ją an t nugaros nuvilko naktinius, švystelėjo juos
ant žemės ir pradėjo glam onėti jai krū tis ir pilvą, vis dar

įraudusius nuo orgazm o.

Stebėdamas, kokia bus jos reakcija, D žonas uždėjo jos ran­

ką sau ant šakum o. Sekundės d alį ji abejojo. O paskui ėmė ir

perbraukė ik i pat galvutės. Ir dar kartą.

Tylom is keikdam asis jis praskėtė jos šlaunis ir įsitaisė

tarp jų. J is pastebėjo šviesiai rausvą cezario pjūvio randą,
ku ris driekėsi po šviesiais gaktos plaukais. Susiraukęs per­
braukė per jį p irštu - lygiai taip pat kaip pirm ą n a ktį šiuose

nam uose.
- A r esi tikra, kad nieko nebus, jeigu mes...
J i nusišypsojusi priglaudė rankas jam p rie krūtinės.
- Taip, esu tikra.
D ėl sugipsuotos kojos jam visą svorį teko la ik yti ranko­

m is. Kai tyčia neskubėdam as į ją įėjo, žvelgė jai tiesiai į akis.

Džonas judėjo vis gilyn ir gilyn, kol toliau buvo neįm ano­
m a. Laikydam as Kendalės galvą, įsisiurbė į lūpas ilgu buči­
niu. K ai galų gale jie atsiplėšė vienas nuo kito , D žonas su­
šnibždėjo:
- T u m elavai m an, Kendale.
J i sum išusi žvilgtelėjo į jį.

Džonas pradėjo judėti pirm yn ir atgal, visiškai p risid erin ­

damas prie jos klubų bangavim o.
- Niekada su tavim i šitaip nesim ylėjau, - paskubom is su­
sakė jis, m ėgindam as nepaleisti iš rankų sprūstančios kon­
trolės. - N iekaip nebūčiau šito pam iršęs.
Kendalė apkabino jį dar tvirčiau, pasim uistė.
- Prašau tavęs, nesustok.
- Būčiau tave prisim inęs. Būčiau prisim inęs šitai. Kas, po
velnių, tu esi? - iškošė jis pro sukąstus dantis.
Kendalės nugara išsirietė.
- Nesustok, m aldauju.
 liailtiji • 275

Džonas ir nebūtų galėjęs sustoti. Jie judėjo bendro orgaz­

m o lin k , kūnam s bendraujant taip, kaip, jis žinojo, jie niekad
nebuvo bendravę.

K a i D žonas nuo jos n u sirito, Kendalė užšoko jam ant k rū ­

tinės.

- Laikyk m ane, - sušnibždėjo ji. - Tvirtai.

J is su džiaugsm u darė ko prašom as. T ie k savaičių svajojo,

kad lies tai, ką m ato.

Kendalė patenkinta sum urm ėjo m ieguistu balsu:

- D žonai, kodėl tavęs nesidrovėjau?
- T u ir neturėjai drovėtis. Ju k esu tavo vyras.
J i nieko neatsakė, nes užm igo. D žonas pasvarstė, ar K en ­

dalė suprato, kad m ąstė balsu. J i visą savo geidulį atskleidė

vyrui, ku rio pirm a visiškai nepažinojo, todėl norėjo suprasti
kodėl.
D žonas ir pats norėjo suprasti.
Bet jis negalėjo leistis į asm eniškum us. Privalėjo galvoti tik
apie pribloškiančią tiesą, kad ką tik m ylėjosi su svarbiausia
liudytoja, ku ri buvo patikėta jo globai. Potraum inė am nezija
netinkam as pasiaiškinim as. Jis ju k visą laiką žinojo. Po ga­
lais, Džonas juk p u ikiai suprato, kad Kendalė jam m eluoja.

Ir vis tiek su ja pergulėjo. Ir tai, po galais, buvo taip n uos­

tabu, taip įelektrino, kad atm intis grįžo akim irksniu. D abar

D žonas p risim in ė esąs pareigūnas. O pareigūnai tikrai negali

tu rėti jokių fiz in ių ryšių su m oterim is, už kurias yra atsakin­

gi. Tarnyboje į tokius dalykus žiūrim a itin kreivai.

Tai ką, po velnių, jis dabar ketina daryti?

Džonas m okėsi b ū ti psichologu, F T B agentu, Ju n g tin ių

Valstijų teism o pareigūnu, bet niekas jo nerengė tokiai si­
tuacijai. Jis neturėjo pažym ėjim o nei kokių dokum entų,
įrodančių, kas jis toks. Ir išvis ap lin k daugiau nieko nebuvo.
Džonas net nenum anė, ku r jie.
Ir dar lūžusi koja. K aip to li jis tik isi nusigauti su pora ra­
m entų? Kendalė tikrai neleis jam nė p risia rtin ti prie m aši-
27*> • Bum

nos raktelių. N et jei Džonas sugebėtų juos nugvelbti ir pa­

im ti m ašiną, jam grįžus Kendalė, be abejonės, jau būtų d in ­

gusi. Tam ji turėjo pakankam ai priežasčių, be to, buvo labai

sum ani. Kendalė tikrai rastų būdą, kaip su K evinu išn ykti be
pėdsakų.

Kur, po galų galais, jo revolveris? Kendalė grasino, kad

kitą kartą paslėps ginklą daug geriau - kol kas jam nepavyko
rasti tos naujos slėptuvės. K ai jos nebūdavo šalia, Džonas

apieškodavo visas įm anom as vietas.

Kendalė didžiavosi gebėjim u viską p lan u oti ir nieko nepa­

lik ti likim o valiai. Iki šios akim irkos dėl jo būklės tai d aryti
buvo lengva. Na, tarė jis sau. Pastarąsias kelias savaites pa­
reigūnas Džonas M akgratas buvo beviltiškai netekęs galvos
ir gulėjo paslikas, bet dabar grįžo į rikiuotę.
Išlipęs iš lovos Džonas nuklibikščiavo ik i kom odos pasi­
im ti švarių apatinių. Stalčiuje gulėjo Kendalės gražiai su­

lankstytos ir atskirai nuo ko jin ių padėtos jo trum pikės.

Labai šeim yniška, su panieka pagalvojo D žonas p iktai
trenkdam as stalčių.
Tyliam e nam e tas garsas nuskam bėjo kaip patrankos šū­
vis, net pats susiraukė. Sustojęs Džonas įsiklausė ir lengviau
atsikvėpė išgirdęs, kad vonioje vis dar bėga vanduo. D ar liko
kelios m inutės ginklo paieškom s.
Kendalė per daug protinga, pistoleto nebus išm etusi. Jei
ji nesiruošė panaudoti revolverio prieš D žoną, - nors tokios
galimybės negalim a atm esti, n iū ria i pagalvojo jis, - tai galėjo

b ent jau p asilaikyti jį savigynai. G al persekiotojai naršydam i

po visus valstijos kam pelius jau lip a jiem s ant kulnų. G in klą

prarasti b ūtų kvaila.

Džonas peržiūrėjo stalčius, stengdam asis nesujaukti tvar­
kingai sudėtų jos kelnaičių ir liem enėlių. N ieko neradęs grį­
žo prie lovos ir apčiupinėjo čiu žin į ir karkasą, nesitikėdam as
ten nieko rasti, nes tai buvo jo paties neišradinga, banali
slėptuvė.
 Liatfilaji • 277

Džonas užm etė akį į spintos viršų, šliauždam as patikrin o

visas grindų lentas, gal yra kokia atšokusi, po kuria Kenda-

lė b ū tų galėjusi pakišti revolverį. N ak tin io staliuko stalčiai

buvo tušti.

Vanduo vonioje nustojo bėgti.

Susinervinęs ir nusivylęs savim i Džonas persibraukė ran­

kom is per plaukus. Ką dabar daryti? B ūtina p riim ti sprendi­

mą. G reitai. Tuojau pat.

D žono nuom onė apie Kendalę D ito n B em vud p asitvir­

tin o - talentinga melagė. Ja i pakaktų akiplėšiškum o ir su­

m anum o įgyven din ti net patį neįtikim iausią planą, net jei

tam reikėtų m ylėtis su n etikru vyru, kuris iš tikrų jų yra jos

kalėjim o sargas.

Be to, Kendalė buvo m otina, besirū pin an ti ne tik savo, bet

ir vaiko gyvybe. Kad apsaugotų Keviną, ji pasiryš viskam .

Bet net m otinystė nepateisins federalinio pareigūno pa­

grobim o. Kendalė pažeidė daugiau įstatym ų, nei jis dabar

galėjo suskaičiuoti. D žono pareiga - perduoti ją į atitinkam ų

pareigūnų rankas. Jis taip ir padarys. Nesvarbu, kokiom is

priem onėm is.

Džonas išslinko į koridorių. Vonios durys buvo šiek tiek

praviros. Stengdam asis nekelti triukšm o jis lėtai nupėdino

prie jų ir švelniai stum telėjo.

Kendalė stovėjo dušo kabinoje. Jos plaukai, ką tik nusau­

sin ti rankšluosčiu, pasišiaušę styrojo į visas puses. Kendalė

m ūvėjo tik kelnaites ir iškėlusi vieną ranką virš galvos bėrė

ant pažasties talko.

Nepataikydam a į taktą kažką niūniavo - atrodė m iela.

V is dėlto D žonas neleido sau šypsotis. N et neleido pagal­

vo ti ko nors švelnaus.

Viešpatie, kiek jis taip atsilaikys?

Planas buvo geras. Ir neišvengiam as. Bet kartu ir sunkiau­

sia užduotis per jo karjerą. N et per abi karjeras.
278 • K aili liana

Nors nuojauta rėkte rėkė, kad derėtų atsitraukti, Džonas

prisivertė pajudėti į priekį. J is bijojo, kad Kendalė pam atys
jo atspindį veidrodyje, bet net visiškai priartėjus nieko nepa­
stebėjo. Jis lėtai išsitraukė ram entą iš po pažasties ir tvirta i
suėmė. Tada kita ranka sugriebė Kendalei už žasto ir atsuko

ją į save.
 Trisdešimtas skyrius

- H ą tu ri omenyje - dingo?

Gibas Bem vudas naujienas sutiko ne itin džiaugsm ingai.

Jo balsas buvo toks pats žudikiškas kaip ir žvilgsnis.
B em vudų advokatas atrodė ram utėlis. K vinsis Lam aras,
pietietiškos elegancijos ir ramybės įsikūnijim as, sėdėjo su­
kryžiavęs ištįsusias kojas ir ant kelių pasidėjęs plonas, ilgas
rankas.
Jis atrodė toks baltarankis, tarytu m per visą gyvenim ą
nebūtų išliejęs nė lašo prakaito. N epriekaištingai pasiūtas
kostium as, prancūziškų m arškinių rankogaliai, susegti dei­

m antais in krustuotom is sąsagomis. K vinsio plaukai buvo

sutepti aliejum i, nagai n u p o liru oti.
K vinsio p o lin kis į m oteriškum ą pykino G ibą ir kitom is
aplinkybėm is jis nebūtų to pakentęs. Bet šis garsėjo kaip ge­
riausias, gudriausias ir lengviausiai paperkam as teisininkas,
kokį tik galėjai rasti. K ai kurie patys didžiausi Pietų valstijų
sukčiai turėjo dėkoti K vin siu i už tai, kad lik o laisvėje.
- Kaip ta m oteris sugebėjo dingti? Kada? - paklausė Gibas.
- K iek supratau, ji prapuolė prieš dvi savaites.
- D v i savaites?! - sugriaudėjo Gibas. - Ir m um s apie tai
pranešam a tik dabar? Kodėl niekas anksčiau nepasakė?
- Pone Bem vudai, nem atau jokios prasm ės šaukti ant m a­
nęs. Perdaviau žinias iš karto, kai tik sužinojau.
280 * SirilillU M

Lam aro balsas buvo švelnus kaip vilna. N ors atrodė saldus
ir nekaltas, jis m okėjo pergudrauti prisiekusiuosius ar kitą
šalį teism e ir suduoti triuškinam ą smūgį.

- Ponia B em vud buvo sulaikyta Denveryje ir vežam a į Pie­

tų K aroliną - ji turėjo b ū ti pagrindinė liudytoja jūsų teisme.
Pirm ą kartą b u m ą pravėrė M etas:
- Nereikėjo m an išsiskirti. Tada ji negalėtų b ū ti verčiam a

liu d y ti prieš mane.

- Esu tikras, kad ji neverčiam a, - švelniai atsakė Lam a-
ras ir akim irką nutilęs nupūtė nuo rankovės įsivaizduojam ą
pūkelį. - K ažkur pakeliui ponia B em vud sugebėjo nuo jų pa­
sp ru kti ir...

- N uo abiejų?! Ju k ji negalėjo įv eikti dviejų Ju n g tin ių

Valstijų teism o pareigūnų ir nuo jų pasprukti?
Lam aras žvilgtelėjo į M etą.

- N orite, kad pasakočiau toliau? A r visą laiką m ane per-

traukinėsite?
- Atsiprašau, - suburbėjo M etas.
Bet Lam aras pasakojim o tęsti neskubėjo. J is m etė m en­
kinam ą žvilgsnį G ib u i, tarytu m priekaištaudam as, kad neiš­
m okė sūnaus gerų m anierų. Gibas lengvai galėjo K vin sį u ž­
sm augti, bet kaip ir M etas n ekantriai troško išgirsti, kaipgi

Kendalei pavyko d in g ti kaip į vandenį.

- Vienas iš dviejų teism o pareigūnų buvo m oteris, - pa­
aiškino Lam aras ir papasakojo apie Kendalės ausų infekciją,
dėl kurios reikėjo iškeisti lėktuvą į m ašiną ir praleisti kelias

naktis kelyje.
Pagalvojęs jis pridūrė:
- M anau, m oteris buvo paskirta tam, kad u žtikrin tų po­

nios Bem vud apsaugą ir privatum ą, kai ji m aitindavo kūdikį.

Gibas su M etu susižvalgė ir abu tuo pačiu m etu pašoko
nuo kėdžių. G ib u i patiko sunerim ęs advokato veidas, kai pa­
čiupęs už levandų spalvos kaklaraiščio pakėlė jį nuo kėdės.
- Ką tu pasakei?
 lia ft t ij* * 281

Įsiveržęs į patalpą kalėjim o sargybinis jau siekė pistoleto

iš dėklo prie diržo.
- Paleisk jį! - sušuko G ibui.

Gibas paleido iš gniaužtų Lam arą, ir jo kaulėtas užpaka­

lis skaudžiai dunkstelėjo ant m edinės kėdės. Lam aras pasi­
m uistė lyg tikrindam as, ar galva vis dar tv irta i laikosi.

- Viskas gerai, - glostydam asis plaukus nuram ino sargy­

b in į. - M an o klientas per daug susijaudino. Daugiau tai ne­

pasikartos.
Prižiūrėtojas šiek tiek luktelėjo žiūrėdam as, ar advokatas
valdo padėtį, tik tada išėjęs iš kam bario uždarė duris.

- Kendalė tu ri kūdikį?
- Berniuką ar m ergaitę? Kiek laiko?

Nekreipdam as dėm esio į jų klausim us Lam aras žvelgė į

G ibą su nem irksinčio roplio įtūžiu.
- Je i dar kartą nors pirštu m ane paliesit, išeisiu iš čia ne­
atsigręždam as, o tada ir jūs, ir jūsų prasčiokai fašistai drau­
gai galėsite kapanotis, kaip jum s patinka. A r mes vienas k itą
supratom e, pone Bem vudai?
Šnypščiantis K vinsio balsas bet kuriam kitam žm ogui
būtų sukėlęs šiurpą, bet Gibas niekada nelaikė savęs eilin iu .
Jis pasilenkė per stalą tiek, kad jo veidas prie siauros advo­

kato nosies priartėjo per kelis centim etrus.

- Nem ėgink manęs gąsdinti, sumautas pederaste. M a n tavo
m adingi kostium ai, sulaižyti plaukai ir šilkiniai kaklaraiščiai
nedaro jokio įspūdžio. Nekenčiu ir šitų prakeiktų gėlių.
Gibas ištraukė Lam arui iš švarko atlapo gvazdiko žiedą ir

sutraiškė saujoje.
- Lygiai tą patį gabu padaryti ir tau. Todėl geriau tuojau
pat klo k m an viską, ką n o riu žin o ti apie m ano m arčiai gi­
m usį kūdikį, arba plikom is rankom is suplėšysiu tau gerklę ir
sušersiu žuvim s. A r mes supratom e vienas kitą?
Kvinsis Lam aras, garsėjantis tuo, kad sugebėdavo priešiš­
kai nusiteikusius budytojus paversti drebančiais snargbais,
282 * SdUl*

šįkart liko be žado. Jo akys nuslinko prie M eto , ku rio akm e­

n in is žvilgsnis tik p a tvirtin o tėvo grasinim us. Išsišovęs A do­

m o obuolys sujudėjo aukštyn ir žem yn, kai advokatas m ėgi­

no sudrėkinti išdžiūvusią gerklę.

G alų gale Kvinsis pradėjo pasakoti toliau.

-P o n ia B em vud pagim dė berniuką. - Jis išsitraukė iš

p ortfelio gim im o liu d ijim o kopiją ir padavė jiem s. - Darau

prielaidą, kad vaikas yra...

- M ano! - neabejodam as atsakė M etas, patikrinęs gim i­

m o datą. - Jis m ano!

Gibas apkabino M etą ir paplojo jam per nugarą.

- Taip didžiuojuosi tavim i, sūnau. D ievo m alone pagaliau

tu riu anūką! - Jų džiaugsmas greitai baigėsi, m at G ibas tren­

kė kum ščiu į stalą. - Ta kalė!

M etas pasisuko į Lam arą.

- Klausyk, n o riu savo sūnaus. Padaryk viską, kad gaučiau

jį ir galėčiau pasilikti. Išsiskyriau su Kendale nežinodam as,

kad ji nėščia. Negana to, kad m ėgino mane užm ušti ir pabė­

go, ji dar nuslėpė faktą, kad tu riu sūnų. Todėl tikrai neturėtų

b ū ti sunku gauti m an išskirtin ę sūnaus globos teisę.

Lam aras nervingai dirstelėjo į Gibą.

- Būkite protingas, pone Bem vudai. Esate kaltinam as ke­

liom is žm ogžudystėm is. G al geriau susitelkus su kti galvą,

kaip išteisin ti jus dėl šių ka ltin im ų , o ne pradėti papildom ą

bylinėjim ąsi?

- Jie negali įrod yti, kad m udu su tėčiu dalyvavom e nužu­

dant tą L i vaikį. A r kad esame kaip nors susiję su šviežiai

sukurpta Bamos byla.

- Tasai Bam a buvo F T B agentas, - rūsčiu ton u prim inė

advokatas.

- Kad ir kas tas žm ogus buvo, mes neturim e nieko bendra

su jo žūtim i, su šūviu į galvą ir palaidojim u kažkur miškuose.

Bamos lavono niekas nerado, todėl net negalim a įrod yti, kad
 LiUlUji • 283

jis m iręs. G al tas pašlemėkas iš m iesto išsidangino tuo pačiu

keliu, kaip ir atsirado.

- O kaip M a ik lo L i dingim as iš kalėjim o?

- A išku, kad tai būta pabėgim o! Ju k ir jo lavonas ik i šiol

neatsirado ir neatsiras. Jis nelįs į dienos šviesą, nes grįžęs
būtų teisiam as dėl išprievartavim o. Taigi jis tūno kažkur pa­
sislėpęs, o m udu su tėčiu esame kaltin am i dviem žm ogžu­
dystėm is, kurios net nebuvo įvykdytos.

- Tai kaip jūs paaiškintum ėte ponios B em vud pasakojim ą

pareigūnam s? - paklausė L amaras.

- J i pasiklydo m iške, jai kilo isterija, ji ėmė regėti haliu ci­

nacijas. Tuo pačiu m etu pasinaudojo proga atkeršyti m an už
rom aną su Lote Linam .
Gibas sukando dantis. Tai buvo sąlyginis refleksas, pasi­
kartojantis kaskart M e tu i pam inėjus Lotės vardą. Gibas v is­
ką žinojo beveik ik i tos dienos, kai M etas atnaujino santykius
su ta m oterim i, bet niekaip nesuvokė, kodėl jo sūnus, toks
paklusnus ir lengvai apdorojam as visose kitose gyvenim o
srityse, turėjo tokią silpnybę tai raudonplaukei šliundrai.

G ib u i tai labai nepatiko, bet norėdam as šeimoje išla ikyti

taiką jis į tą m eilės rom aną žiūrėjo pro pirštus. Šiaip ar taip,
ir Lotė buvo ištekėjusi. Be to, šis rom anas neturėjo sukelti
jo kių pragaištingų padarinių, pavyzdžiui, neplanuoto vaiko.
D ar prieš daugelį m etų Gibas pasirūpino, kad jokių nepagei­

daujam ų nėštum ų nebūtų.

K a i G ib o ausis pasiekė gandai apie tada dar šešiolikam e­
čio M eto slaptą susižavėjim ą Lote, jis paskam bino m erginos
tėvui. A b u vyrai sutarė, jog jų pareiga pasirū pin ti, kad tie

kvailiojantys vaikai neprisidarytų bėdos. Todėl Lotės tėvas

už septyniasdešim t penkis dolerius pažadėjo nepastebim ai
įm esti Lotei į pieno stiklin ę tabletę. Gibas u žtikrin o jį, kad
tai nekenksm ingas, tiesiai iš gydytojo gautas narkotikas.
N u o tos tabletės Lo tei prasidėjo spazm ai, o tas pats gydy­
tojas diagnozavo apendicitą. Gibas turėjo atseikėti tam tip u i
284 • gdR«ld IldlB

du šim tus dolerių, be to, dar reikėjo sum okėti už operaciją,

per kurią Lo tei ne tik buvo pašalintas visiškai sveikas apen­
dicitas, bet ir p errišti kiaušintakiai. Taigi skirdam as šiek tiek

m ažiau nei tū kstan tį dolerių Gibas pasirūpino, kad Lotė nie­

kada nepaleistų į šį pasaulį nesantuokinio Bem vudo. Iki pat
šios dienos jis buvo tikras, kad tai naudingiausiai jo gyveni­
me išleisti pinigai.

K o l tas rom anas netrukdė M e tu i vesti ir pradėti teisėtą

sūnų ir palikuonį, Gibas m anė, kad apsilankym ai pas Lotę,

kai šios girtu o klio vyro nebūdavo mieste, negali pakenkti.

Bet jis nenorėjo, kad apie šį rom aną sužinotų v isi žm onės.
M e tu i B em vudui, būsim am brolijos vadovui, nederėjo kan­

k in tis iš m eilės pasileidusiai baltajai šiukšlei. Tai pakenktų

jų įvaizdžiui. Jei M etas im tų nepaisyti griežtų brolijos taisy­
klių , tada ir k iti pradėtų prašyti išim čių. G im iniavim asis su
žemesnės klasės arba kitos rasės atstovais buvo pats svar­
biausias ir pirm asis tabu.
Todėl Gibas stačiai nekentė tos m inties, kad per teism ą
į dienos šviesą išlįs jo sūnaus rom anas. Bet to nuslėpti nie­
kaip nepavyks. K vinsis Lam aras net siūlė M e tu i pasinaudoti
Lote kaip alib i tą n aktį, kai M aiklas L i paslaptingai dingo iš
apygardos kalėjim o ir be pėdsakų prapuolė.
Je i ponia Linam prisiektų, kad M etas tada buvo su ja, tai

padėtų palen kti dvejojančius prisiekusiuosius savo pusėn.

Lam aras pasiūlė M e tu i p risip ažin ti kaltu dėl lengvesnio nu ­
sikaltim o. N eištikim ybė - nuodėm ė, bet už ją nebaudžiam a
m irtim i. Bent jau Am erikoje.
M etas su G ib u šį variantą apsvarstė, bet sprendim o ne­
priėm ė. Prieš atskleisdam as, koks ryšys siejo M etą su ta m o­
terim i, Gibas norėjo kuo ilgiau laukti. Šie santykiai buvo ti­
krai ne didžiausias jo sūnaus laim ėjim as, bet jiem s išaiškėjus
žm onės apie M etą nieko kito nė neprisim ins.
K ita vertus, visa Bem vudų gynyba buvo parem ta vien tik
išsisukinėjim ais. Gibas suprato, kad būtų kvaila neišnaudoti
 lluditij* • 285

galim ybės apsiginti, kad ir kokia ji nepatogi. Ž in ia , kad tu ri

anūką, paskatino G ibą į padėtį pažvelgti kitaip, perdėlioti
prio ritetu s ir k itu r sutelkti dėmesį. G al vis dėlto reikia per­
m ąstyti griežtą nusistatym ą prieš Lotės Linam panaudojim ą
gynybai.

N ors jo m intys sukosi visai kitur, Gibas viena ausim i sekė

M e to ir advokato ginčą - jų žodžių m ūšis buvo užstrigęs vie­

noje vietoje. G alų gale Gibas perrėkė juos abu:

- Pone Lam arai, m ano sūnus jum s sako, kad norim e susi­
grąžinti kūdikį. Jis m um s teisėtai priklauso. Ir mes jo norim .
- T ik ra i taip, - sutiko M etas.
Lam aras atkišo abu delnus tarytu m m ėgindam as sustab­
d yti puolim ą.
- D žentelm enai, leiskite kai ką pasakyti jūsų pačių labui.
Tai, ko jūs tikitės, yra beveik neįm anom a.
A dvokato žodžiai nė kiek nesum ažino M eto ryžto.
- Padarysiu viską, ką galėsiu, kad atim čiau tą vaiką iš m o­
tinos. Kendalė visiškai nepajėgi užau gin ti Bem vudų šeim os
vyrą. J i niekada nebus gera m otina, nes nesugebėjo b ū ti net
gera žm ona. Suteikiau Kendalei visišką laisvę - ji galėjo siek­
ti karjeros, bet pati ja rizikavo nuteikdam a prieš save b en ­
dradarbius. N iekada negailėjau jai pinigų. Gerai su ja elgiausi
ir atlikdavau vyro pareigas. Paklauskite bet ko. Išgirsite, kad
m ūsų santuoka buvo tobula. Ir štai kaip ji atsilygina. Pasa­
koja šlykštų m elą apie m ane ir m ano tėvą. U žpuolė m ane
m ūsų nam uose ir paliko m irti. Kendalė metė mane. O praė­
jus m etam s sužinau, kad tu riu sūnų. N ors berniukui jau trys
m ėnesiai, aš net nežinojau, kad jis yra! K okia ji pabaisa, kad

atplėšia sūnų nuo tėvo.

K a n tria i išklausęs klientą, K vinsis Lam aras ram iai užsise­

gė p o rtfelį ir pakilo.
- N uostabi kalba, pone Bem vudai. Įtikinam a, stip ri ir
jausm inga. Patikėjau ne tik kad esate nekaltas dėl jum s p ri­
m estų nusikaltim ų, bet ir kad tapote neregėtos ponios B em -
286 t« (n lim

vud išdavystės auka. Pasistenkite pakartoti tą patį, kai būsi­

te apklausiam as teism o salėje.
Jis pabeldė į duris duodam as ženklą, kad susitikim as baigė­
si. Laukdamas, kol sargybinis atrakins duris, Kvinsis pridūrė:

- K o l ponia B em vud nieko nekom entuoja, jūsų širdį ve­

riančio pasakojim o niekas negali užginčyti. Bet kai ji bus

surasta, - galim e lažin tis, kad jos ieškodam i agentai visose

pietinėse valstijose nepaliks akm ens an t akm ens, - šią isto­

riją gali tekti pataisyti.
Lam arui išėjus Gibas su M e tu turėjo dar kelias m inutes

netrukdom i pasišnekėti, paskui turėjo b ū ti išvesti į atskiras

kalėjim o vienutes.
- Tėti, aš tu riu sūnų! Berniuką!
Gibas sugriebė M e tu i už pečių.
- Kokios nuostabios naujienos, sūnau, aš toks laim ingas!
Bet švęsime vėliau. Deja, dabar neturim e laiko. V isiškai ne­
p asitikiu tuo subobėjusiu pederastu advokatu.
- M a n jis irg i nepatinka. Ruošiesi atleisti Lam arą ir pa­
sam dyti ką nors kitą?
Gibas papurtė galvą.
- V is i teisin in kai vienaip ar kita ip netikę. Jie gali b ū ti suk­

ti ir nelojalūs net tapę m ūsų šeim os nariais, - sausai p rid ū ­

rė. - M um s nevertėjo pasikliauti juo nei bet kuo k itu ir leisti
galvoti ir v eikti už mus.

M etas atrodė sutrikęs.

- Tėti, ku r tu suki?
- N o riu pasakyti, kad atėjo laikas reikalus p erim ti į savo

rankas.

Lotė perskaitė laišką antrą kartą. Paskui trečią. Ž in u tė buvo

šiurkšti, trum pa ir aiški.
Suglam žiusi nusviedė p opierių ant grindų. Tada keikda­
m asi priėjo prie lango ir pažvelgė į apleistą kiem ą, kuris šauk-
 * 2g7

te šaukė: „Čia gyvena padugnės.“ Čarlis buvo ne tik prastas

sutuoktinis, bet ir ne ką geresnis m aitintojas. Lotė niekada
neišgalėjo pagražinti nam ų, padaryti jų jaukesnių.
Šiaip ar taip, ko ji tikėjosi? K ad santuoka jos gyvenim e pa­
darys stebuklą?
Lotė buvo gim usi šiukšle ir šiukšlė liks. J i p ati žinojo. Č ar­
lis taip pat. Ir M etas. Tiesą sakant, M etas būtent tokiu žo­
džiu Lotę ir pavadino, kai pirm ą kartą į ją kreipėsi.
K a i abu m okėsi ketvirtoje klasėje, vieną popietę M etas pa­
tykojo jos grįžtančios iš m okyklos. Jis nušoko nuo m edžio
šakos ir m irtin a i ją išgąsdinęs pastojo kelią.
- M an ai, esi labai šauni akiplėša, ką, raudonplauke? - p ri­
kibo M etas. - Ž in o k , nieko panašaus. M an o tėtis sako, kad
taviškiai yra elgetos, baltosios šiukšlės, kad neturėčiau su
tokiom is kaip tu prasidėti.
- O aš sakau, kad tu su savo tėčiu esat vištašūdžiai. Būčiau
labai laim inga, M etai Bem vudai, jei su tavim i neturėčiau
nieko bendra. O dabar d in k m an iš kelio.
Lotė norėjo jį apeiti, bet M etas staigiai žengė į šalį, sugrie­
bė jai už pečių ir pam ėgino pabučiuoti. Spyrusi keliu jam į
tarpkojį Lotė pabėgo.
Praėjo dar keleri m etai, kol M etas sukaupė drąsos vėl pa­
b učiuoti Lotę. Šįkart ji leidosi. N uo to laiko jie abu žinojo, kas
juos sieja, ir p u ikiai suvokė, kad jo kių prasm ingų santykių
tarp jų b ū ti negali. N et būdam i vaikai jie jautė niuansus, ski­
riančius jų kastas. M etas su Lote užaugo skirtinguose pasau­
liuose ir jiem s buvo nevalia peržengti skiriam osios ribos.
Tačiau vis dėlto jie flirtuodavo, erzindavo vienas kito b u n ­
dantį seksualum ą be jokių rim tesnių ketin im ų ir galiausiai
vieną tvankią vasaros dieną susitiko prie šaltin io kalvose.
D ūko išsirengę ik i apatinių. M etas pasiūlė parungtyniauti,
kas ilgiau ištūnos po vandeniu.
A išku, jis laim ėjo. Vietoj p rizo M etas pareikalavo, kad n u ­
sisegusi liem enėlę Lotė parodytų krū tis. Jo pasipūtėlišku­
mas slėpė pažeidžiam um ą, ir tai jai pasirodė labai m iela.
288 * Saaiu Ilium

Liem enėlė nulėkė į šalį.

Jis žiūrėjo.
Paskui žiūrėjim as v irto lytėjim u. Jo p risilietim a i buvo to­
kie švelnūs, atidūs, kad Lotė leido jam, ko neleido kitiem s

berniukam s. N etrukus jau ir p ati jį lietė.

Tas pirm asis kartas buvo keistas ir nem alonus. M etas buvo
nerangus, labai skubėjo, o ji troško suteikti jam m alonum ą.
Lotė atsim inė degančią odą, nelygų abiejų alsavim ą, širdis,

kurios, atrodė, tuoj tuoj iššoks iš krūtinės, ir laim ingus paži­

nim o atodūsius. J ų aistra buvo nuoširdi ir atvira, besiliejanti
per kraštus. Ir tam tikra prasm e nekalta.
Dabar, kai Lotė stovėjo atrėm usi galvą į p u rvin ą lango
rėmą, jai skruostais riedėjo ašaros. Tą vasaros dieną ji mylėjo
M etą Bem vudą ik i išprotėjim o. Lygiai taip pat kaip dabar. Ir
ik i gyvenim o pabaigos.
Štai kodėl Lotė leido jam savim i naudotis - nes atpažino

ir atsiliepė į jo n eviltį, slepiam ą aistros. J i tenkino M eto po­

reikius, bet jautė, kad jam reikia ne tik sekso.
Lotė buvo asm eninis M eto B em vudo m aištas prieš save
patį. Jis pasiekė visus tikslus, kuriuos jam buvo iškėlęs G i-
bas, pateisino į jį sudėtas k itų žm onių v iltis, visada elgėsi
taip, kaip iš jo buvo tikim asi. O santykiai su ja buvo vien in ­
telis trūkum as, ku rį jis sau leido.
Paslaptis, gaubianti jų rom aną, M e tu i buvo ir traukos šal­
tin is. Lotė atrodė visiška priešingybė m oters, su ku ria jam
buvo privalu gyventi. Je i Lotė būtų nors šiek tiek pritapusi
prie Bem vudų socialinio sluoksnio, tu rbū t M etas dar prieš
daugelį m etų būtų nustojęs ja dom ėtis. Bet Lotė nieku gyvu
negalėjo į tą sluoksnį pakliū ti, todėl jis nesiliovė pas ją vaikš­

čiojęs.
V is dėlto ji žinojo, kad M etas ją savotiškai m yli. A išku, jis
nieko niekada taip nem ylės, kaip savo tėvą. M eto akyse nė
vienas žm ogus nebuvo nusipelnęs tokios aklos ištikim ybės
ir atsidavim o kaip Gibas.
 UUKijd • 289

Todėl Lotė užjautė Kendalę D iton - ta ištekėjo už M eto iš

apgaulingo optim izm o. Turėdam a galvoje savo vyro jausmus
tėvui, Kendalė siuto, kad visą laiką lieka antroje vietoje, ir duo­
davo aiškiai suprasti, ką apie tai mano. Dar prieš išsiskirdam as
M etas Lotei dažnai skųsdavosi, kad Kendalė per daug kalba.

O kas buvo Lotė? D u rų kilim ėlis? K lusni, nesiskundžianti

ir paslaugi m eilužė?
Šiandien iš M eto gautame laiške buvo akivaizdus atsaky­
mas. Lotė pasilenkė, pakėlė nuo grin dų suglam žytą popierių

ir padėjusi ant stalo išlygino.

M e tu i dabar jos reikia - labiau, nei kada reikėjo ar kada
reikės.
Lotė apžvelgė kam baryje stovinčius nudėvėtus, išbluku­

sius baldus, vandens dėm ėm is išm argintas lubas, subraižy­

tas m edines grindis, girgždančias sulig kiekvienu žvilgsniu.
„M ano gyvenimas niekad nepagerės“, - liūdnai pagalvojo ji.
K a i Kendalė dingo iš Prospero, Čarlio nužudym o bylą teko
atidėti, ko l bus surastas naujas advokatas. Paskirtas naujasis
gynėjas iškart pareikalavo atidėti bylos nagrinėjim ą, k o l jis

peržiūrės bylos m edžiagą ir parengs gynybos taktiką. Teis­

mas jo prašym ą patenkino. T u rin t omenyje, kokios svarbios
bylos buvo nagrinėjam os, visai įm anom a, kad kito teism o
posėdžio data bus paskirta tik už kelių m ėnesių.
Lotė troško, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Nė nesvar­
bu, koks bus teism o sprendim as, nes dabar jos gyvenim as
buvo pakibęs tarp žemės ir dangaus. Lotė nesėdėjo kalėjim e,
bet ir laisva nebuvo.
J i neturėjo vyro, vaikų ar šeim os, kurie būtų galėję ja pa­

sirū p in ti. Lotė turėjo stogą virš galvos, bet šis labiau p rim i­
nė prieglaudą nei nam us. Bendruom enėje ji neturėjo jokios
padėties.
Lotė gyvenim e patyrė vien in telį džiaugsm ą - akim irkas
M eto B em vudo glėbyje. M ylėjo jį net žinodam a apie jo sil­
pnybes, išankstines nuostatas.
29° * suti* Ii i h

J i dar kartą perskaitė kalėjim o kam eroje parašytą laišką.

M etas prašė didžiulės paslaugos. Padėdama jam Lotė riz i­
kuotų visu savo gyvenim u.
K ita vertus, pagalvojusi, kas jai dar likę, Lotė suprato, kad

n etu ri ko prarasti.
 Trisdešimt pirmas skyrius

- J ie pabėgo!
Šią pritrenkiančią naujieną pranešęs žm ogus buvo šeri­

fo padėjėjas, ku rio vienintelės pareigos buvo parodyti kelią

pasiklydusiem s ir padėti užsukusiem s į Prospero apygardos
teism o rūm us.
G enetinis šio vyro paveldas, ypač regos, buvo ne pats ge­
riausias. Jis vos ne vos išlaikė egzam iną, privalom ą šiam
darbui. Bet vis dėlto išlaikė ir dabar didžiavosi nešiodam as
žalsvai rudą uniform ą ir pareigas sim bolizuojantį ženklelį.
Kieta m arškinių apykaklė buvo per p la ti laibam jo kaklui, ne­
tv irta i laikančiam m ažą galvą sm ailiu pakaušiu.
Šerifo padėjėjas buvo vardu L i Saim onas Krukas ir jis buvo
B ilio D žo ir dvyn ių pusbrolis.
Liu teris Krukas jau buvo nusitaikęs kuo taikliausiai sm ū­
giuoti, bet pro biliardinės duris įgriuvo L i Saim onas ir išbėrė

naujienas, kurias tekinas nešė per du kvartalus nuo teism o

rūm ų. Keikdam asis, kad praleido progą atgauti praloštus de­
šim t dolerių, Liu teris atsisuko sugniaužęs kum ščius ir pasi­
ruošęs trenkti.
- L i Saim onai, šikniau tu pasipūtęs! Sutrinsiu tave į m il­
tus! Tas sm ūgis turėjo b ū ti tobulas...
- U žsičiaupk, Liuteri, - paliepė H enris, sėdintis ant baro
kėdės. - Ką ten sakei apie pabėgim ą, L i Saim onai?
292 • Slidi* IlSBD

- Jie pabėgo! Iš kalėjim o!

Sugriebęs už uniform os rankovės, Liuteris atgręžė pus­

brolį.
- Kas pabėgo, šūdgalvi tu?

- B...B...B...Bem vudai.
- Kokius čia niekus tauški?
- Dievaži, - jis persižegnojo įdubusią krūtinę, - prieš ko­

kių dešim t m inučių. Ten dabar sujudim as. Per tą sum aištį
išsm ukau ir atlėkiau čia kiek kojos neša.

N et vid u ry dienos biliardinėje būriavosi dykaduoniai vy­

rai, kurie dienas leisdavo m aukdam i alų ir skųsdam iesi paš­

tu, nuolat vėluojančiu p rista tyti jiem s socialinę pašalpą.

H enris susiraukęs nuvilko pusbrolį į tam sų, prirū kytą sa­
lės galą, davęs Liu teriu i ženklą sekti iš paskos.

- Pasiduodi? - paklausė Liu terio varžovas.

Liuteris tik švystelėjo dar vieną dešim tinę ant stalo ge­
lum bės, padėjo lazdą į vietą ir klestelėjo šalia brolio atsisu­
kęs į pusbrolį, ku rį visą gyvenim ą kankino. Žiaurūs dvyniai
kiekvieną gim inės susitikim ą fiziškai silpnesniam vaikiu i iš
trečiosios dėdės santuokos paversdavo tik ru pragaru.
N uolat kankinam as L i Saim onas buvo šuniškai atsidavęs

broliam s, ištikim as, gėrėjosi jais. D ėl to, kad pusbroliai daž­

nai pažeisdavo įstatym us, jo jausm ai tik stiprėjo.
- Liepėt n enuleisti akių ir stebėti, kas ten darosi, - pradėjo
pasakoti jis rodydam as nykščiu teism o rūm ų pusėn. - Taip ir
dariau. Po velnių, nė nem aniau, kad gali kažin kas atsitikti.

- Tai kas atsitiko?

- Jie pabėgo. M etas su savo seniu. V id u ry šviesios die­
nos.
- Kaip? O ku r žiūrėjo sargybinis?
- Tikrai ne ten, ku r reikėjo žiūrėt, - sukikeno L i Saimonas.
-K ą ?
- Tokia Lotė Linam ...
- Pažįstam , - choru atsiliepė dvyniai.
 IiiMlija * 293

- Na, šiom is dienom is ji vis ateidavo aplankyti M eto. A t­

nešdavo m ėsainių su sūriu ir pyrago su kokosiniu krem u iš
kavinės. Žurnalų, knygų ir kitko. - Jis pasilenkė virš stalo ir
pradėjo vyrišką šneką: - Ž in o t, kaip gerai ji sudėta. Įplaukia

į kalėjim ą tarsi Šebos karalienė. Visus, taip pat ir sargybi­

nius, šokdina pagal savo dūdelę, patys gi įsivaizduojat. Ir net

m ane. Po galais, mes nešiojam uniform ą, bet po ja juk vyrai

esam, ar ne?

- Taip, jos papai kaip p rip ū sti, - n ekantriai pritarė Liu te­
ris. - V aryk toliau, gerai?

L i Saim onas nusilaižė seiles lū p ų kam pučiuose.

- Taigi šiandien užsuko Lotė labai aptem pta suknele. Ir
pasistengė visiem s sk irti dėmesio, nepam iršdam a nė senojo
V ilio Džonso.
Įsismarkavęs L i Saim onas pašoko iš vietos, lūpų kam pu­
čiuose jam vėl ėmė rin k tis seilės.
- Taigi V ilis įleidžia Lotę į lankytojų salę, ten ji suklum pa
ir visą rankinę išbarsto ant grindų. Girdėjau, kad senio V ilio
akys vos neišsprogo, kai ji keturiom is puolė ant žemės rin k ti
daiktų. V yrai sako, kad ji buvo be apatinių, bet tai gali b ū ti
tik šnekos. G al jie tik troško, kad taip būtų buvę...

- Je i neisi prie reikalo...

- Gerai jau, gerai. T ik nenoriu nieko praleist. - Jis pasku­
bom is įkvėpė. - Patys žin ot, kokį didelį burbulą v isi pučia iš
G ibo B em vudo bylos. Žm onės m ano, kad jis geras vyrukas
ir taip toliau. Na, ir daugum a kalėjim o prižiūrėtojų p ritaria,
kad jis neteisingai apkaltintas, todėl galim a sakyt, kad Ber-
nvudų niekas per daug ir nesaugojo. K ai Lotės rankinė n u ­
k rito an t grindų, V ilis palikęs postą puolė jai padėti. K o l jis
rin ko lūpdažius ir kram tom ąją gum ą, M etas su G ibu, ku rie
laukė susitikim o su Lote, niekieno nepastebėti spruko pro
duris. Lotė padėkojo V iliu i už pagalbą ir vos atgaudam a kva­
pą nusiskundė: „Dievulėliau, kaipgi tokia pasirodysius savo
draugams.“ Tada pasitaisė plaukus, persibraukė rankom is
294 • S H d u lim

per suknelę atseit lygindam a, patys suprantat. Paskui Lotė

nuėjo į m oterų tualetą, ku r jos laukė M etas ir Gibas. Jie užsi­
rakino, persirengė drabužiais, kuriuos ji buvo ten paslėpusi,
o tada išėjo pro priekines duris, visi trys sėdo į jos m ašiną ir
lyg niekur nieko nuvažiavo. K eli žm onės m atė juos išeinan­
čius iš teism o rūm ų. M etas su G ib u vaipėsi, spaudė rankas
ir gyrėsi, kaip gerai, kad jie paleisti. Teisingum as nugalėjo.
Sistem a veikia. Ir panašius dalykus. T ie B em vudai ne iš kel­
m o spirti. V ilis, tas vargšas senas įkyruolis, net nesuprato,
kas atsitiko. K a i buvo paskelbtas aliarm as, jis vis dar suposi
kėdėje laukdam as, kada iš tualeto apsitvarkiusi grįš panelė
Lotė, ir svajojo apie vaizdelį, k u rį matė po jos suknele. V ilis
taip apspango, jog net nesuprato, kad jo kalin iai pabėgo!
- K u r jie dabar?
- Prieš kiek laiko jie paspruko?
- Ram iai, pusbroliai, tuoj prieisiu ir prie to. T ik b ū tų ne­
blogai suvilgyti kuo gom urį, - akim is bėgdamas per barą pa­
siūlė L i Saim onas.

H enris davė barm enui ženklą ir šis atnešė šerifo padėjėjui

alaus.
- Su u niform a turėčiau negerti, bet kas užuos tą alaus

kvapelį m an iš burnos, kai ap lin k darosi tokie dalykai? - Jis

nusiurbė alaus putą. - Pats nem ačiau, bet kalbam a, kad kai
žin ia apie pabėgim ą pasiekė tą F T B agentą, Peperdainą, - na
ir pavardė, ką? - šiam užėjo pykčio priepuolis. Jis nesuvokia,
kaip toks besm egenis senis galėjo saugoti federalinius kali­
nius ir kas paskyrė jį atsakingą. Je i žodžiai galėtų užm ušti,
tai visi, net ir paties Peperdaino vyrukai, jau būtų negyvi. Jis

nusiteikęs kovingai.
- Kaip Lotė sugebėjo išvežti juos iš m iesto? - nesuprato
H enris.
- J ų nuom one, ji turėjo paruošusi kitą m ašiną. Prieš at­
lėkdam as čia girdėjau kalbant, kad Lotės autom obilis rastas
greitkelyje po tiltu . Niekas nem atė, kaip jie persėdo. Nė vie-
 lirtatij* * 295

na iš Bem vudų m ašinų nepaim ta. Vadinasi, Lotė ją gavo iš

kažkur kitur, bet niekas nežino iš kur. Spėju, kad šiuo m etu

jie jau labai toli.

- K u r jie važiuoja?

L i Saim onas tik trūktelėjo kaulėtais pečiais.

- V is i spėlioja.

- Ir ką spėlioja? - paklausė Liuteris.

- Na, teism o rūm uose girdėjau visokių šnekų. Daugiausia

gandų. - Jis garsiai siurbtelėjo alaus. - V is i m ano, kad jie ieš­

kos buvusios M eto žm onos, m at n o ri am žiam s ją užčiaupti.

D ėl to Peperdainas ir ištaisė tokią sceną. Tai ji paskundė, kad

B em vudai užm ušė tą siauraakį, kuris dingo iš kalėjim o. T ik

paklausykit: ji pasakojo, kad pirm a nupjovė vaikiu i pim palą,

o tada jį nukryžiavo, - sušnibždėjo šerifo padėjėjas.

D vyn iai pasišlykštėję susižvalgė. Tada H enris tarė:

- Girdėjom , kad ponia B em vud apm ovė farus, kurie vežė

ją čia liu d yti.

- Taip ir buvo. Niekas nežino, ku r ji. - L i Saim onas p ritil­

dė balsą. - Bet daug kas norėtų sužinot.

- Tiesą sakai, L i Saim onai. Nesi toks kvailas, kaip atrodai.

Pagirtas vyresnių, kietesnių ir žiauresnių pusbrolių L i Sai­

m onas nušvito.

- M am a sakė, jūs visi kaltin at p on ią B em vud už tai, kad

B ilis D žo sėdo kalėjim an, ir kad negalit to pam iršti.

Po ku rio laiko B ilio D žo žaizdos užgijo ir jis buvo išsiųstas

į reabilitacijos ligoninę, ten jam buvo įtaisytas rankos pro­

tezas. D ar neišm okęs gerai juo naudotis, jis užpuolė vieną iš

savo gydytojų. D irb tin ę ranką pritaikęs kaip ginklą B ilis D žo

sužalojo tam vyru i galvą.

Šįkart jis buvo kaltinam as kaip suaugęs ir nuteistas sėdėjo

centriniuose pataisos nam uose. K ru kų akim is, dėl visų B ilio

D žo bėdų kalta buvo Prospero valstybinė gynėja, išdavusi jų

šeimą.
29 6 • S d lllilllM

- M um s nederėjo ja pasitikėti, - nutaisęs žiaurų veidą su

kartėliu ištarė H enris. - K ą kekšės išm ano apie teisę?

- V isiškai nieko, - atsakė Liuteris. - K ita ip m ūsų broliu ­

kas nesėdėtų kalėjim e.

- Ir vis dar turėtų dešinę ranką.

Ištuštinęs bokalą L i Saim onas stengdam asis įtik ti pusbro­

liam s garsiai atsiraugėjo.

- M a n jau m etas g rįžti. Taip ir žinojau, kad norėsit išgirsti

naujienas.

B roliai išsiblaškę atsisveikino su šerifo padėjėju. Jam išė­

jus, Liuteris atsistojo ir persėdo į L i Saim ono vietą, kad m a­
tytų brolį. Jie per stalą spoksojo vienas į kitą, ko l Liuteris
paklausė:
- A pie ką galvoji, H enri?
-O tų ?
- A š pirm as paklausiau.
H enris pasikasė sm akrą kaip akadem ikas, narpliojantis
sudėtingą fizikos dėsnį.
- Būtų apm audu, jei kas nors, kad ir Gibas ar M etas, už­
m uštų tą B em vud anksčiau už mus.
- Perkūniškai apm audu.
- Negalėčiau žiūrėti į save veidrody.
- Tai šeim os garbės klausim as.
- Ir išdidum o.
- Prisiekėm m am ai, kad atkeršysim Kendalei B em vud už
viską, kas atsitiko B iliu i Džo.
- Nereikėjo jai sto ti skersai kelio m um s, Krukam s.
- Jei norim įvykd yti m am ai duotą pažadą...
- Tu rim rasti ją anksčiau nei Bem vudai.
H enris pakilo nuo kėdės ir m ostelėjo b roliu i, kad sektų
paskui.
- Eim e, pažiūrėsim , ką pasakys mama.
M am a pasakė, kad sum anym as puikus. J i net įžiūrėjo pa­
pildom ą stim ulą, apie ku rį patys dvyniai nepagalvojo, nors
 lim itui • 297

jis buvo visiškai suderinam as su jų asm eniniu siekiu rasti

Kendalę Bernvud.

Suktai žvelgdam a, m am a uždavė dvyniam s klausim ą:

- K aip m anot, ką senis Bem vudas padarytų, jei išvaduo-

tum ėt jį nuo galvos skausm o? A ? J is ju k turčius, ar ne?
H enris pirm as susiprotėjo, ku r lenkia m am a. Jis m irkte­
lėjo broliui.
- Lažinam ės, kad Gibas m ielai pasidalytų pinigėliais, jei

vėliau jam nereikėtų aiškintis teism e.

K a i brolijos istorija iškilo viešum on ir K ru kai sužinojo,
kad panosėj veikė kerštautojų organizacija, dvyniai ne juo­
kais supyko - jau vien dėl to, kad jų niekas nepakvietė p risi­
dėti. Siekis išlaikyti Prosperą be jo kių užsieniečių, tyrą rasės
p o žiū riu atrodė nuostabi idėja, todėl jie nesuprato, kodėl už
tai baudžiam a.
A rg i broliam s galėjo šauti m in tis, kad tai teisėjas Fargas
liepė sužaloti B iliu i D žo ranką, tokiu skaudžiu būdu m oky­
damas pagarbos ir jį, ir Kendalę Bernvud. Jie taip pat ne­
žinojo, jog juos pačius buvo nuspręsta nubausti už tai, kad
jie išdrįso grasinti vienam iš B em vudų šeim os narių, o tik s­
liau - Kendalei. T ik atsiradus svarbesnių reikalų brolija šį

reikalą turėjo atidėti.

K r ūkų klanas dėl visų nelaim ių kalta per klaidą laikė K en ­
dalę. N uo tos dienos, kai B ilis D žo buvo patupdytas už grotų,
jie kūrė keršto planą. Išdaužtas m ašinos langas, grasinam i
laiškai ir negyva žiurkė - tik apšilim as.
N iokodam i Kendalės kabinetą bro liai į pagalbą pasitelkė
šerifo padėjėją. Jis po darbo valandų įleido Liu terį su H en ­
riu į pastatą. A tsidėkodam i dvyniai surado m oterį, k u ri už
dvidešim t dolerių sutiko su L i Saim onu praleisti visą naktį.
B roliai sandorį laikė neblogu, o jų pusbrolis iš laim ės skrajo­
jo devintam e danguje.
Jų m otinos sukurptas planas buvo toks: persekioti pon ią
Bernvud tol, kol jai įvyks „nelaim ingas“ atsitikim as. Bet b-
29 8 •soti*litui

kus keliom s akim irkom s ik i m irties Kendalė tu ri sužinoti,

kad tai K rukų kerštas.
Deja, ponia Bem vud, nelaukdam a šios didingai surežisuo­
tos pabaigos, išvyko iš m iestelio nežinom a kryp tim i. N u si­

vylę ir supykę dėl tokio netikėto įvykių posūkio, H enris su

Liu teriu prisigėrė ik i žemės graibym o ir sudegino šieno ku­

petą, kad pasijustų geriau.

Tačiau keršto priesaika nebuvo pam iršta. K ru kų neapy­

kanta Kendalei B em vud per m etus nuo jos dingim o nė kiek
nenusilpo. Išgirdę, kad Kendalė surasta Kolorado valstijoje
ir vežam a atgal į Pietų K aroliną, dvyniai atšventė vėl prisi-
gerdam i ir atim dam i nekaltybę dvylikam etei dukterėčiai.
D ar dorai neišsipagiriojus, atėjo žinia, kad jų priešė apm o­
vė Ju n g tin ių Valstijų teism o pareigūnus ir paspruko. D vy­
nius vėl prislėgė g ili depresija.
Bet L i Saim ono atneštos naujienos atgaivino ryžtą keršy­
ti. Be to, m am a sumąstė, kaip iš keršto u žsidirbti. Jie susėdo
apie stalą su b u teliu viskio ketindam i išgerti už būsim ą su­
klestėjim ą ir ik i galo suderinti planus.
- Girdėjau, kad ji tu ri vaiką, - kilstelėjęs antakį prim in ė
Liuteris. - K ą darysim su kūdikiu, sudoroję Kendalę?
M am a pliaukštelėjo jam per žandą.

- Puskvaili! A išku, kad parveši jį seniui B em vudui. J is tu r­

b ū t sumokės dvigubai, kad tik gautų anūką.

D vyn iai susižvalgė ir išsišiepė. Je i pradedi kalbą apie rei­

kalus, už m am ą geresnių nebūna, tiesa?
 Trisdešimt antras shyrius

- Vaikas?
Kendalė sujudėjo.
-K ą?

- G ird žiu , kaip verkia Kevinas.

- J is m iegojo ilgiau nei įprastai, todėl negaliu skųstis.
A tsikėlusi apsisiautė chalatą.
- Neprieštarausi, jei atsinešiu jį čia?
- H m m ... nešk.

Eidam a į Kevino kam barį ji svarstė, kodėl Džonas taip

nusiteikęs prieš kūdikius. Sapnuodam as košm arus jis m al­
daudavo Peperdaino, kad n u tild ytų vaikus. A r jis sapnuose
g ird i jų verksm ą? Ir kaip tie vaikai susiję su jo darbu? Koks
nelaim ingas atsitikim as vis persekioja D žoną?

Tai buvo tik vienas iš m ilijono klausim ų, kuriuos ji būtų

uždavusi, jei tik aplinkybės b ūtų buvusios kitokios. Kaip iro ­
niška - D žono am nezija buvo ne tik trapi ir silpna Kendalės
apsauga nuo dem askavim o, bet kartu ir neįveikiam a k liū tis
n o rin t su žin oti ką nors asm eniška apie D žoną M akgratą.
Kendalė nieko nenutuokė apie jo praeitį. N et nežinojo jo g i­
m im o datos nei antro vardo.
Jis buvo visiškai nepažįstam as. Bet kartu ir toks savas.
Kendalė jau skyrė jo balso niuansus, tem brą, bet nieko ne­
žinojo apie D žono įsitikin im u s, vertybes. Ja i buvo pažįstam i
3°° • saOtliiim

visi jo kūno randeliai ir įbrėžim ai, bet ji nė nenum anė, kaip

jie atsirado. Kendalė pirštų galiukais buvo ištyru si kiekvieną

D žono kūno lopinėlį, bet neturėjo supratim o, kiek m oterų

prieš tai darė tą patį.
G al jis net vedęs.

Šią trikdančią m in tį Kendalė staigiai nuvijo. Negalėjo nė

pagalvoti, ką D žonas galėtų m ylėti, ką m ylėdam asis su ja gal­
b ū t išduoda. Kendalės nuom one, už savo veiksm us jis nega­
lėjo atsakyti, ko l jam negrįžo atm intis.

V isa kaltė k rito tik ant jos, ir Kendalė su tuo susitaikė.

D žoną ji pavadino savo vyru nė nesusim ąsčiusi apie padari­
nius: manė, kad tai genialus planas, padėsiantis laim ėti šiek
tiek laiko dar vienam pabėgim ui. Kendalė neketino jo grobti
ir ištisas savaites taip artim ai su juo bendrauti. J i nesitikė­
jo, kad būdam as su ja ir K evinu Džonas taps švelnesnis, kad
pradės keistis, sum inkštės ir pasidarys m eilesnis.
J i tikrai neketino D žono įsim ylėti.
K a i juodu pirm ąkart pasim ylėjo, Kendalę rytą vienu m etu
apėmė panika. Džonas prisėlino iš už nugaros, kai ji stovėjo
vonios kam baryje prie kriauklės. K ai šiurkščiai sugriebęs ją
atsuko, jo akys švietė to kiu nuožm um u, kad ji buvo tikra - jis
atgavo atm intį.
Bet spindesys, k u rį ji palaikė pykčiu, iš tikrų jų buvo ais­

tros ženklas. Džonas karštai ją pabučiavo, ir nerim as dingo.

Jis nė už ką neapleistų teism o pareigūno pareigų. J i žinojo -
grįžus atm inčiai Džonas pasiustų iš pykčio ir padarytų viską,

kas jo galioje, kad tik grąžintų Kendalę į Pietų Karoliną. D ėl

to nebuvo abejonių, tad Kendalė vijo šią m in tį kuo toliau.
Pakeitusi sauskelnes ji grįžo į lovą nešina kūdikiu. Pasirė­
męs ant alkūnės Džonas stebėjo, kaip Kendalė glaudžia vai­
k u tį prie krūties. Kevino kum štelis kovojo su ja, kol burna
aklai ieškojo spenelio. Kendalė įkišo jį vaikui į b u m ą ir šis
ėmė godžiai žįsti.
- M ažas besotis užsispyrėlis, - pajuokavo Džonas.
 UKlIOjd • 301

- Jis apetitu nesiskundžia.

- Kodėl tau reikėjo d a ryti cezario pjūvį?

Kendalė paglostė švelnius plaukučius ant kūdikio galvos.

- N et prieš gim dam as Kevinas norėjo b ū ti nepriklauso­

mas, - atsakė su šypsena. - Todėl, kad jis atsisakė pasisukti

reikiam u kam pu. Akušerė bandė jį sukti, bet Kevinas nesilei­

do į kalbas. M anau, iš tuštybės. Jis tiesiog nenorėjo susiga­

d in ti tobulos savo galvos form os.

Džonas neryžtingai ištiesė ranką ir palietė Kevino sm ilki­

nį, stip riai pulsuojantį po perm atom a oda. Tada saugodamas

m om enį kuo atsargiausiai pačiupinėjo kūdikio galvutę.

- Labai gražus vaikis.

- A č iū .

- Panašus į tave.

- Šit kaip.

- Taip. Ir tu labai graži.

J ų žvilgsniai susitiko.

- T ik ra i taip m anai?

- Taip.

- Ypač gražūs m ano plaukai, ar ne?

D žono akys nuslydo trum pais, nurėžtais Kendalės plaukais.

- G ali pradėti naują madą.

- A ha, traktorisčių.

- Kokią?

- T ie k to, - tylia i juokdam asi atsakė ji.

- Taigi. T ie k to. Tu vis tiek graži.

Kendalė žinojo, kad jis iš tikrų jų taip m ano. Jos nuom o­

ne, ir Džonas buvo gražus. A išku, ne klasikin io grožio. Bet

jo veido bruožai, pradedant įspūdingais antakiais ir baigiant

kam puotu sm akru, traukė dėm esį ir atrodė itin vyriški.

Gerai pagalvojus, keista, kad Džonas ją traukė, nes fiziškai

jis buvo visiška M eto priešingybė, o šis Kendalei atrodė pats

gražiausias iš sutiktų vyrų.

302 . tuna lim

M etas buvo aukštas ir lieknas. Džonas ūgiu nenusileido,

bet buvo tv irto kūno sudėjim o. Vienas šviesiaplaukis, kito
plaukai tam sūs ir šiek tiek žilstelėję. Taurūs it aukštakilm io

M eto veido bruožai buvo tokie sim etriški, kad n et nebeįdo­

m ūs. D žono veide atsispindėjo visi p a tirti išgyvenim ai, todėl
jis atrodė itin charakteringas.

Kendalei patiko ir jo akys, kuriose žalia m išo su ruda ir

keisdavosi kaip kaleidoskopo kristalai pagal jo nuotaiką.

Kartais Džonas būdavo labai uždaras ir tylus, bet dėl to

jo retos šypsenos ir šiurkštoki juokai atrodydavo reikšm in­

gesni. Jis turėjo kažin kokio žiaurum o - Kendalė šį bruožą
priskyrė nelaim ingai vaikystei. J i spėjo, kad augant D žon u i
niekas nerodė švelnum o, todėl jis bendraudam as su kitais
jaučiasi šiek tiek nejaukiai. Bet Džonas gebėjo išgyventi gi­
lius jausm us ir nesvyruodam as veikė jų vedamas. P risim in ­
dam a, kaip D žonas apgynė ją nuo paauglių priekabių, Ken­
dalė žinojo - jis nedvejodam as užstotų juodu su Kevinu, jei
tik iškiltų koks pavojus.
Džonas buvo kietas, bet norėdam as galėjo v irsti itin švel­
niu, kaip aną n aktį, kai jo žvilgsnis slydo Kendalės veidu kaip
m inkštas m iško rūkas.
Paskui šiurkščiu kaip švitrinis popierius balsu jis paklausė:
- A r kada nors anksčiau m an tai darei?

-K ą?
- A r čiulpei m an?

J i tirštai nuraudo ir nusukusi veidą jam į petį papurtė galvą.

- Kodėl ne?
Pakėlusi galvą ji pažvelgė jam tiesiai į akis.
- Nes anksčiau to niekada nenorėjau.
Jis ilgai nenuleido būdingo tiriam o žvilgsnio, paskui tyliai
susikeikęs stipriai apkabino ir pakišo jos galvą sau po smakru.
K iek vėliau Kendalė nedrąsiai paklausė:
- A r viską gerai dariau?
Jis tik tyliai sudejavo.
 UHitij* * 303

- A , taip. Tiesiog puikiai.

J is vis dar laikė ją apkabinęs ir kurstė aistrą glostydam as
nugarą, klubus.
G aliausiai kilstelėjo ją, kad apžergtų jo juosm enį ir apgob­
tų sukietėjusią varpą.
- Ir šitaip niekada nesu dariusi, - prisipažino ji.
- Tau nieko ir nereikia daryti. T ik b ūk pačia savim i.
Jis suėmė jos smakrą, nykščiu braukė per lūpų lin k į, pra­
skyrė jas, brūkštelėjo per priekinius dantis, palietė liežuvį.
Paskui jo rankos nuslydo prie krūtinės ir uždengė krūtis. Jis
spaudė jas, glostė, glam onėjo, o ji apsižergusi judėjo su vis
augančia aistra.
- Viešpatie, - sušnibždėjo spausdamas liem enį rankom is
ir vadovaudam as jai.
Paskui jis įkišo vieną ranką tarp jųdviejų kūnų. D idžiu oju
pirštu m iklia i masažavo nedidelį iškilum ą, o Kendalę apėmė
tokia palaim a, kad ji m anė tuoj m irsianti.
Dabar Kendalė išgyveno k ito kį m alonum ą, bet tokį pat sti­
p rų ir gal net prasm ingesnį. K ai Kevinas žindo, o Džonas juos
stebėjo, ji beveik galėjo save įtik in ti, kad jie - tikra šeima.
Kendalė to visuom et troško, bet niekada neturėjo: m ylin ­
čio vyro, vaiko, šeimos. Atrodė, likim as daro viską, kad tik
paprasta jos svajonė niekada nevirstų tikrove, todėl Kendalė
buvo priversta v aidin ti. Bent jau laikinai.
Tai negalėjo ilgai tru k ti. Ši fantazija bet kurią akim irką
galėjo sudužti į šipulius. Džonas netikėtai atgaus atm in tį.
A rba agentai juos suseks ir įgriuvę pro duris suim s Kendalę
už pagrobim ą. Arba - šito ji bijojo labiausiai - juos kaip nors
suras Bem vudai.
M etas su G ib u buvo m edžiotojai ir žinojo, kaip tyko ti gro­
bio, - tai bylojo sėkm ingų m edžioklių trofėjai, iškim šti ir su­
ka b in ti an t sienų G ibo nam uose. Kendalė lengvai tapatinosi
su vargšais gyvūnais, kuriem s likim as lėm ė patekti į tųdvie­
jų vyrų ta ikiklį. J i bijojo, kad gali ta p ti k itu jų laim ikiu, kad
Kevinas paklius į jų blogio spąstus.
3°4 • stotu inao

Kad ir kaip bus, ši istorija baigsis nelaim ingai. Geriausia,

ko ji galėjo tikėtis, - kad pabėgs nuo D žono, niekada daugiau
su juo nesusitiks ir visą liku sį gyvenim ą slapstysis.
Vadinasi, reikia bėgti dabar, ko l jis dar neatgavo atm in­

ties. K ai Džonas suvoks, kad šioje trum poje pasakoje jam

skirtas nieko nenutuokiančio veikėjo vaidm uo, im s jos ne­
kęsti. Kaipgi atleisi už tai, ką Kendalė padarė - privertė jį

rū pin tis K evinu ir ja, p ati ruošdam asi d in g ti visiem s laikam s

ir p alikti jį vieną su jos dviveidiškum o pasekm ėm is. Džonas

niekins ją kaip pareigūnas ir dar labiau kaip vyras.

Kendalė tikėjosi, kad tada jau bus to li nuo šios vietos ir
D žon u i į akis pažvelgti nereikės. V isa kita ištvertų, tik šito
ne. Dieve apsaugok, jei jis kada pagalvotų, nors trum pą aki­
m irką, kad Kendalė m ylėjosi su juo tik siekdam a dar giliau
įp ain io ti į suktas m anipuliacijas.
Bet kaip p risiversti bėgti, jei Džonas taip į ją žvelgia? Jei
glosto jai skruostą ir ilgai bučiuoja?
Kad neišsiduotų verkianti, Kendalė sugniaužė į saują
kuokštą jo plaukų ir pabučiavo su visu savo m eilės ir baimės
įkarščiu. Džonas apkabino juodu su K evinu ir laikė priglau­
dęs, kol Kevinas žindo. Kendalė taip norėjo, kad ši palaim in­
ga in tym i akim irka tru k tų am žinai.
Bet tai neįm anom a. J i privalo D žoną p alikti.

T ik ne šiąnakt.
 Trisdešimt trečias sHyrius

- K aip manai, M etai, kas mums bus? Kaip visa tai baigsis?
Jis perbraukė ranka Lo tei per klubo lin k į.
- D ėl to nesijaudink. Tėtis viskuo pasirūpins.
J i pasitraukė nuo jo ir atsisėdo.
- M etai, kaip m an nesijaudinti? Ju k pažeidžiau įstaty­
m us. A š bėglė.
- Tėtis viską sutvarkys.

J i perbraukė pirštais per jo gelsvus plaukus ir nelinksm ai

nusijuokė.
- Tavo tėtis m aniakas, M etai. Nejaugi pats nem atai?
- Tyliau! Jis gali išgirsti.
M etas nervingai žvilgtelėjo į m otelio sieną, skiriančią G ibo
kam barį nuo jų. Ši vieta buvo skurdi - eilė nušiurusių kam ba­
rių plonom is sienom is, su neskoningais kilim ais; čia susitik­
davo slapti m eilužiai, jei neišgalėdavo sau leisti daugiau.

M etas savęs su Lote slaptais m eilužiais nelaikė. Tai buvo

didelį pasitenkinim ą teikiantis m eilės rom anas, prasidėjęs
dar tais laikais, kai jo horm onai siautėjo chaotiškai. Tuom et
jis nė nem anė, kad m ergaitė, kurios taip troško fiziškai, taps
jo m ylim a m oterim i.
N ors prieš dvi dienas į nusikaltim ų, kuriais buvo k a lti­
namas ir kuriuos tikrai įvykdė, sąrašą buvo įtrauktas ir pa­
bėgim as iš kalėjim o, M etas Bernvudas per visą gyvenim ą
3°6 • Šiitu Irm

nebuvo laim ingesnis. Jis buvo su Lote. Viešum oje. Su tėvo

pritarim u .

M etas suprato, kad Lotei, kaip ir visiem s kitiem s, šitaip be

išlygų pasitikėdam as tėvu atrodo labai naivus. Bet jis išties
neabejojo, kad Gibas viską sutvarkys. Gibas sakė, kad viskuo
pasirūpins, ir jo žodis buvo paskutinis. Jis niekada neklysda­
vo. Kiek M etas atsim inė, tėvas dėl visko būdavo teisus. Gibas
buvo tikras am erikiečių herojaus įsikūnijim as. K aip ir sene­

lis Bem vudas, kurio M etas niekada nem atė, tik viską apie jį
žinojo, ypač apie neprilygstam ą kario talentą. Tiesą sakant,
ir pats Gibas buvo a tm in tin ai išm okęs visas sm ulkm enas
apie išbandym us, kuriuos tėvas patyrė Ram iojo vandenyno
pietuose, ir kaip jis lik o gyvas, nors niekas to nesitikėjo.
Kaip Gibas savo tėvą laikė tobulu, taip ir M etas šventai
pasitikėjo G ibu. Tėvas niekada nebuvo jo nuvylęs.
Na, gal tik dėl Kendalės suklydo.
Gibas vertė sūnų tą m oterį vesti. Sakė, kad ji bus p u iki
visos brolijos veiklos uždanga. Per Kendalę jų organizacija
pasieksianti žm ones, kurie, jei jų nesunaikinsi, gali sugriauti
pam atus, ant ku rių pastatyta Am erika.
Vedybos su valstybine gynėja, kurią jie m anė esant ko-
rum puotą, iš pažiūros buvo nuostabus sum anym as. Deja,
jie neįvertino Kendalės nepriklausom ybės. J i nesidavė taip
lengvai paveikiam a, kaip jie tikėjosi ar norėjo, bet tai buvo
jos pačios, o ne G ibo kaltė.
M etas žinojo, kad jo tėvą labai lengva suprasti klaidingai.
Gibas kaip apsėstas mėgo valdyti. Jis niekada nepam iršdavo
ir neatleisdavo įžeidim o. Užtekdavo vieną kartą perbėgti G i-
b u i kelią, ir jis tapdavo priešu visam gyvenim ui. K a i m anyda­
vo esąs teisus, Gibas būdavo kategoriškas ir nelankstus. O kai
nuspręsdavo ką nors padaryti, niekas jo nesustabdydavo.
M eto nuom one, tai buvo ne trūkum ai, o pranašum ai.
Svarbu, kaip pažiūrėsi. K ai kurie žm onės G ibą laikė radikalu,
tačiau M etas dievino jo atsidavim ą, drąsą ir pastovum ą. U ž
 llalltij* • 307

tai, kuo tikėjo, Gibas visada kovodavo ik i galo. Ir M etas labai

troško nors iš dalies b ū ti toks stiprus kaip tėvas ir senelis.
N ors, jei b ū tų prilygęs kitiem s šeim os vyram s, M etas ne­
būtų pajėgęs taip stipriai m ylėti Lotės. Je i m eilė šiai m ote­
ria i ir buvo silpnybė, M etas niekada nenorėjo su ja kovoti.
- Nepyk, prašau tavęs, - sušnibždėjo vėl tiesdamas rankas.

Iš pradžių Lotė nepasidavė, bet greitai vėl leidosi apkabi­

nam a.
M etas pabučiavo jai į sprandą galvodam as, kaip dievina

jos odos skonį. Jis m ylėjo ją visą. Daugybę kartų ištyrinėjęs

kiekvieną jos kūno lopin ėlį, taip ir nerado nė vieno trūkum o.
Lotė buvo tobula.
T ik negalėjo turėti vaikų. Je i ne šitai, galbūt jis nebūtų n u ­
sileidęs tėvui, būtų pasakęs, kad Lotė yra jo trokštam a m ote­

ris, ir vedęs ją dar prieš daugelį m etų.

J i liū d n a i nusišypsojo.
- M etai, ju k tu to nem atai, ar ne?
- K ad esi nuostabiai graži? A išku, matau. V is i m ano, kad
esi labai graži.
- Tau apdum tos akys, brangusis, o tu net nesuvoki. - Pa­
tylėjusi dar pridūrė: - M etai, ar tiesa, kas kalbam a apie tave,
G ibą ir visus kitus? A r iš tikrų jų per apeigas žudydavot žm o­
nes? A r iškastravote ir nukryžiavote tą Li?
M etas ją pabučiavo.
- Šitai, Lote, su tavim i ir m anim i niekaip nesusiję.

- Bet ar tai tiesa?

- V iską mes darėme su D ievo palaim inim u.
- Vadinasi, tiesa, - sudejavo ji. - Viešpatie, M etai. Nejau
nesupranti, kad žengiam e tiesiai į pražūtį?
M etas švelniai pabučiavo jai į nosies galiuką.

- T u pesim istė.
- O tu - kvailys.
- Je i tikra i taip m anai, kodėl padėjai m um s pabėgti? K o ­
dėl išvažiavai su m anim ?
308 • gugu litan

Lotė panardino pirštus jam į plaukus ir sugriebė taip sti­

priai, kad net suskaudo.

- Esi idiotas. Vargšas kvailas gražuolis idiotas.

M etas pam atė, kaip jai akyse kaupiasi ašaros.

- M y liu tave, - jausm ingai sušnibždėjo Lotė. - Ši m eilė

buvo vienintelė laim ė, kurią patyriau savo sum autam e gyve­

nim e. K o l būsiu gyva, niekada nenustosiu tavęs m ylėjusi.

Ir atsigulusi ant čiu žin io prisitraukė M etą artyn.

U žsukusi čiaupus Lotė išlipo iš dušo kabinos. Siekdam a plo­

no, pu rvin o rankšluosčio pajuto, kad už nugaros kažkas sto­
vi. Atsisuko ir iš netikėtum o suriko.
- Labas rytas, Lote, - pasisveikino Gibas. - Gerai miegojai?
- Ką čia veikiat?
- Aišku, kad gerai. Šitaip išvargai dulkindam asi su m ano
sūnum i.
Lotė prisispaudė m enkutį rankšluostėlį prie kūno. J i pra­
dėjo kalenti dantim is.
- D in k it iš čia. Je i M etas jus čia aptiks...
- Neaptiks. Pati žinai, išėjo kavos ir spurgų. Prieš tai užsu­
kęs į m ano kam barį paklausė, ko norėčiau. M etas rūpestin­

gas ir paklusnus sūnus. Jei neskaitysim tavęs.

Gibas pasveikino Lotę atlikus drąsų vaidm enį pabėgim o
plane ir pagyrė už tvirtybę ir ram um ą.
Bet jis liaupsino apgaulingai, kalbant akyse nebuvo jokios
šilum os. Ir dabar ji drebėjo ne tik dėl to, kad buvo nuoga ir
šlapia. Lotė jo m irtin a i bijojo.
Gibas Bem vudas visuom et keldavo jai šiurpulį. N et maža
su tėvu nuėjusi į G ib o parduotuvę pasijusdavo nejaukiai. Tas
pasibjaurėjim as buvo instinktyvus, gyvuliškas. K aip kartais
gyvūnai be jokios aiškios priežasties nem ėgsta ku rio nors
šeimos nario, taip ir jai Gibas atrodė kažkuo atstum iantis.
Bet kiek Lotė žinojo, taip atrodė tik jai vienai.
 liiu t iji • 309

Šiąnakt po pokalbio su M etu Lotė suprato, kodėl jai taip

nepatiko Gibas. Jis buvo blogio kupinas žm ogus, įpainiojęs
sūnų į savo sukurtą nesveiką sektą, parem tą fanatizm u ir
prievarta.
- Norėčiau apsirengti, jei jūs neprieštaraujate.

Lotė stengėsi išlaikyti ram ų balsą - žinojo, kad m edžioto­

jo juslės iškart užuos baim ę.
- O kam ? Ju k visada taip didžiavaisi savo kūnu. Ištisus

dešim tm ečius be jokios gėdos dem onstravai jį m ano sūnui,

versdam a pasiduoti apgailėtinai aistrai. Tai kodėl dabar de­
diesi kukli?
- K lausykit, nežinau, ką m anote čia darantis, bet m an tai
nepatinka. Ir galiu u žtik rin ti, kad M etas taip pat nebūtų su­

žavėtas.
- A š pats žinau, kas jam geriausia.
- Paversti jį kerštingu žudiku? M anote, tai geriausia jūsų
sūnui? Vadinate tai m eile?
Gibas atgalia ranka k irto Lo tei per veidą. J i susvirdulia-
vusi įsikibo į šaltą kriauklę, kad nepargriūtų. Atrodė, kad iš
juodo fono pasipylė geltonos kibirkštys, o sienos sujudėjo.
Skausmas sąm onę pasiekė po kelių sekundžių, stiprus kaip
bom bos sprogim as.
- Kekše tu! Kas tokia esi, kad m ane čia šventeiviškai m o­
kytum ?
Sugriebęs už peties parklupdė Lotę.
- Prašau, - šnibždėjo ji, - nereikia... Kad ir ką...
Lotė žinojo, kad prašym ai nieko nepakeis, todėl užsim er­
kė ir pirm ą kartą gyvenim e pradėjo m elstis. J i m aldavo, kad
prarastų sąmonę.
Bet kai sugriebęs saują šlapių plaukų Gibas pakėlė ją aukš­
tyn, pervėrė toks skausmas ir pažem inim as, kad tapo aiš­
ku - apalpti neišeis.
3io . tiiinimi

K aip Gibas ir liepė, M etas patraukė į žm onių p iln ą parduo­

tuvę, kur užsiėm ę pardavėjai ir pirkėjai nekreipė dėm esio

vienas į kitą.
Savitarnos bare jis p ripildė tris p lastikinius puodelius ka­
vos, o prie kasos n u pirko šešias spurgas. Niekas į jį n et ne­
žvilgtelėjo.

Tėtis visada teisus.

M etas atsirakino savo m otelio kam bario duris.

- Sveikas, tėti, - pasisveikino pastebėjęs G ibą, sėdintį ant
vienintelės to kam bario kėdės. - N esitikėjau tavęs d a rasti.

K aip ir sakei...
Surikęs M etas išm etė m aišelį iš rankų. Kavos puodelių
dangteliai nulėkė ir karšta kava apiplikė kojas, bet jis nieko

n et nepajuto.
- U ždaryk duris, M etai.
M etas su siaubu žiūrėjo į lovą, kurioje gulėjo Lotė - nuoga,
išskėstom is kojom is ir tikrai negyva. Jos akys buvo sustin­
gusios, kupinos siaubo, o gerklė visai neseniai perpjauta. Iš
žaizdos vis dar lėtai sruveno kraujas, visa patalynė buvo ryš­
kia i raudona. Kraujas iš sudarkytos arterijos aptaškė ir sieną
už lovos, sugadindam as negražų žydinčios sedulos paveikslą.
Atsistojęs Gibas užėjo siaubo surakintam sūnui už nuga­
ros ir ram iai uždarė duris. Vienas iš kavos puodelių neišsi-
pylė. Gibas pakėlė jį nuo grin dų ir nuėm ęs dangtelį gurkš­

telėjo.
M etas klupdam as žengė į priekį ir būtų metęsis ant Lotės
lavono, jei Gibas nebūtų sugriebęs jo iš nugaros ir atitraukęs.
- Sūnau, kitos išeities nebuvo, - ram iu ir nuosaikiu bal­
su tarė jis. - Pats žinai. J i šaltakraujiškai nužudė savo vyrą.
A p ka ltin o išprievartavim u ir nušovė m iegantį. K o k į pavyzdį
Lotė parodė kitom s jaunom s m oterim s? Nejaugi norim , kad
 limitu* * 311

jos pradėtų tik ėti galinčios žu d yti vyrus, jei jie pasinaudo­
ja D ievo suteikta valdžia ir teise į m oters kūną? Brolija jau
buvo pažym ėjusi ją kaip n aikin tin ą. G erbdam i tave, jie pa­
tenkino tavo prašym ą atidėti bausmę, bet Lotės egzekucija
buvo tik laiko klausim as. Tiesą sakant, padariau jai paslau­

gą. Buvau gailestingas ir greitas. J i m irė darydam a tai, ką

labiausiai mėgo.

M etas į tėvą žvelgė tokiom is pat negyvom is akim is kaip

Lotės.

- Tikrai, sūnau. Lotė m irė, kai buvau joje. Išbandžiau ją

taip, kaip velnias dykroje išbandė m ūsų Viešpatį. Bet ji, k i­
taip nei Jėzus, išbandym o neatlaikė.
G ibas žvilgtelėjo į lavoną.
M etas nieko neatsakė. Jis nė garso neišleido nuo tos siau­
bingos akim irkos, kai pam atė Lotę negyvą.
- Raitydam as! ir m aldaudam a, - toliau pasakojo G ibas, -
ji išskėtė kojas kaip tikra paleistuvė. Padarė m ane silpną ir
privertė nusidėti, kaip ir tave šitiek m etų versdavo. Ten vis
dar m atyti m ano sėkla, susim aišiusi su tavąja. T ik kekšė ga­
lėtų padaryti tokią šlykštynę.
M etas nem irksėdam as žiūrėjo į begėdiškai iškėtotą kūną.
Gibas uždėjo sūnui ranką an t peties.
- J i buvo velnio išpera, M etai. Ištvirkėlė iš pragaro. Je i ne­
būčiau jos sustabdęs, būtų toliau kursčiusi visų vyrų aistras
ir dariusi tau blogą įtaką. Negalėjau to leisti.

M etas n urijo seiles.

- Bet...
- Pagalvok apie savo sūnų. N etrukus jis bus su m um is.
A rg i būtum e galėję leisti, kad Lotė sugadintų ir jį.
- Ji... ji nebūtų... Lotė buvo gera.
- A k , M etai, tu klysti. Žinau, dabar sunku suvokti, bet bė­
gant laiku i suprasi, kad buvau teisus. A tsim eni, kaip sunku
buvo pašalinti tavo m otiną?
M etas bukai linktelėjo.
312 • tariu Ima

- M ylėjau tą m oterį, sūnau. Iš visos širdies m ylėjau Lore-

leinę, bet ji peržengė visas ribas. Sužinojusi tiesą apie b ro li­
ją, ji ketino išdu oti m us tiem s, kurie nesupranta m ūsų m isi­
jos. J i turėjo b ū ti nu tildyta, M etai. A š verkiau. Tu taip pat.
A tsim eni?
- Taip, pone.

- Kad ir kaip skausminga buvo, to reikėjo. Buvai dar ber­

niukas, bet net tada supratai, ką reikėjo daryti, ar ne, sūnau?

- Taip, pone.

- Bėgant laiku i skausmas atlėgo, kaip ir sakiau. Tavo sie­

la išgijo. Išm okai nebesiilgėti m otinos. Patikėk, sūnau, tavo

gyvenim as be blogos jos įtakos bus daug geresnis. G al ir su

Kendale tebebūtum susituokęs, gal nė nebūtum e patekę į šią
keistą padėtį, jei ne šita paleistuvė Linam . T ik iu , kad laikui
bėgant Kendalė būtų supratusi m ūsų tikslus ir pripažinusi
broliją. Bet išdidum as jai niekada nebūtų leidęs susitaikyti
su tuo, kad yra Lotė. Ir ji būtų buvusi teisi. Tai, ką tu darei,
buvo svetim oteriavim as. Bet tai ne tavo kaltė. Žinau. - Gi-
bas dūrė pirštu į lavoną. - Jos kūnas buvo velnio sukurtas

taip, kad degintų vyrus aistra. Todėl visa kaltė k rin ta an t jos.
Lotė gundė tave taip, kad neatsispyrei. Todėl dabar dėl jos
neverk.
Jis paplojo M e tu i per nugarą.

- Eim e, sunešim e daiktus į autom obilį. N iekas negali su­

k liu d yti m um s surasti tavo sūnų.
 Trisdešimt belvirtas shyrius

D am as stovėjo gana to li nuo kelio, prie jo buvo privažiuo­

jam a tik siauru žvyruotu keliuku, apaugusiu tankialapiais
m edžiais. Sakos virš kelio atstojo m ėnulio šviesos nepralei­
džiančią uždangą.
Nam o vieta kuo puikiausiai a titiko jų tikslą.
Jau buvo gerokai po vidurnakčio. Daugiau nei valandą
p ag rin d in iu keliu nepravažiavo nė viena m ašina. Išjungę
šviesas jie keliskart pravažiavo pro įvažą į nam ą, galų gale

sustoję šalikelėje išjungė v a riklį ir tylom is palaukė ženklo, ar

kas nors pastebėjo jų atvykim ą. D augiau nei valandą nieko
neatsitiko.
- M an ai, ji ten?
- N esužinosim , kol n eįlįsim vidun. J i juk nesireklam uos,
kad čia slepiasi.
K ai išlipę iš m ašinos sėlino keliuku po m edžių lapija, tam ­
sa juos visiškai paslėpė, suliejo du aukštus šešėlius su m ili­
jardais kitų. K a i ik i verandos liko apie trisdešim t m etrų, jie
sulindo po krūm ais ir apm etė akim is nam ą, kuris anksčiau
priklausė Elvei H ankok, Kendalės senelei.
Ženklais susitarę išsiskyrė. Vienas pasuko į kairę, kitas į
dešinę. Laikydam iesi m edžių šešėlyje ir stengdam iesi nepa­
k liū ti į proskyną, jie apėjo nam ą iš priešingų pusių ir susitiko
už sandėliuko.
314 • S d itfilim

- Kas m atyt ar girdėt?

- Ram u kaip kapinėse.

- Tai nereiškia, kad čia nėra jos su vaiku.

- O M akgratas?

- Kas ten žino.

Jie neryžtingai paspoksojo vienas į kitą, paskui kažkuris

paklausė:
- Varom ?

- Varom .

Jie ketino išlaužti užpakalinių d in ų spyną, bet ši nebuvo

užrakinta ir durys tylia i sugirgždėjusios atsidarė. Įsmukę į

pagalbines patalpas, be garso pateko į virtuvę.

K iek jie m atė, ap lin k buvo visiškai švaru. Indai tvarkingai
sukrauti į kriauklę, an t spintelių nieko nepalikta. Norėda­
mas žvilgtelėti vid u n vienas iš jų atidarė šaldytuvo dureles,
bet užsidegė šviesa ir pasigirdo burzgim as, todėl greitai jas
užtrenkė.

Kendalė atsisėdo.
- Koks čia garsas?

Kažkas ją pažadino ir baisiai išgąsdino.

- A r nieko negirdėjai? - sušnibždėjo ji.
Džonas pakėlė galvą ir įsiklausė, bet nam e tvyrojo tyla.
- N ieko negirdžiu. Koks tas garsas buvo?
- Nežinau. A tleisk, kad pažadinau. Tu rbū t susapnavau.

- K ą nors baisaus?
- Greičiausiai.

Džonas, vėl padėjęs galvą an t pagalvės, pasitrynė nosim i

į jos nuogą petį.
- K evin u i viskas gerai?
- Taip.
Paskudnįkart pam aitinusi, ji pasiliko kū d ikį lovoje. Ber­
niukas m iegojo Kendalei prie krūtinės. J i gulėjo D žon o kūno
 miltu* • 315

linkyje: užpakalis glaudėsi prie jo pilvo, šlaunys - prie jo

šlaunų. K ai Džonas juodu su K evinu tv irta i apkabino, Ken-
dalė prisivertė atsipalaiduoti. K a i jis buvo taip arti, ji jautėsi
saugi ir ram i.

K a rtu džiaugėsi paslėpusi pistoletą taip, kad Džonas ne­

galėtų rasti. Kendalė nekentė ginklų. Negyvas Bamos veidas

šiurpiai prim inė, kokių nelaim ių jie gali sukelti. Nors M etas
dažnai siūlydavosi pam okyti šaudyti, Kendalė per visą gyve­
nim ą nebuvo paleidusi kulkos.
B et jei reikėtų gelbėti Keviną arba D žoną, ji nedvejodam a
paleistų m irtin ą šūvį.

Jau geras penkias m inutes jie stypinėjo po nam ą pirštų ga­

liukais ir vis dar nežinojo, ar jų auka čia slepiasi.
Vaikščiodam i iš vienos patalpos į kitą, jie nesuprato, ar
čia kieno nors neseniai gyventa. K ad rastų kokių asm eninių

daiktų, liudijančių žm on ių buvim ą šiam e nam e, reikėjo pasi­

šviesti žibintuvėliu, bet bijodam i išsid u oti nedrįso jo jungti.

Po kelių bergždžių paieškų m in u čių vienas atsisuko ir
trūktelėjo pečiais. Kitas davė ženklą, kad reikia eiti į m iega­
m uosius, ku r to kiu paros m etu labiau tikėtin a ką nors rasti.
Jie u žlip o laiptais į korid orių , iš ku rio vedė trejos duris.
K ai jau buvo bežengią į pirm ą kam barį, pirm asis einantis
vos nesuklupo ant kažkokio daikto, bet laiku sustojo. Pasi­
lenkęs pakėlė tą daiktą nuo grindų.
Tai buvo žaislinis m eškiukas.
Tas pirm asis atkišo žaislą b endrui ir abu išsišiepė. Vienas
parodė į kam barį kitam e koridoriaus gale, kitas pritardam as
linktelėjo. D urys buvo šiek tiek praviros ir švelniai stum telė­
tos lėtai, be garso atsidarė.
Stovėdam i vienas prieš kitą abipus staktos jie suskaičiavo
ik i trijų ir puolė į kam barį.
3*6 • s m Ii i K imi

Kendalė sum ėtė į autom atą reikalingą skaičių m onetų. Su­

jungus ją su kita valstija, pasigirdo kvietim o signalas. K en­

dalė laikė ragelį prakaituotom is rankom is.
Rikė Sju atsiliepė po antro signalo.
- „Bristol & M athers“ kontora.
- Č ia aš. N ieko nesakyk. A r gali kalbėti?
- Dieve šventasis, tu gyva! Iš to rūpesčio neradau sau vie­
tos. Esi pati geriausia dieta iš visų, ku rių laikiausi!
- Žinojau, kad nerim ausi, bet negalėjau rizik u o ti skam ­
bindam a. Ir dabar turėčiau neskam binti.
- A r tikrai pagrobei Ju n g tin ių Valstijų teism o pareigū­
ną? - greitom is paklausė Rikė Sju pritdldžiusi balsą.
- G alim a sakyt.
- Ką? Tai pagrobei ar ne? Kur, po velnių, esi?
- Tavo pačios labui nesakysiu, ir šiaip m um s nereikėtų il­
gai kalbėtis. Jie turbūt visur prikaišiojo klausym osi aparatų.
- Neabejoju. Šeridane knibžda federalinių agentų, vaikeli,
ir jie visi ieško tavęs.
Kendalė nenustebo. Bet išgirdusi, kad įvyko tai, ko ji ir
bijojo, pajuto, kaip širdis dar labiau nupuolė.
- Agentai buvo kelis kartus užsukę ir čia, į m ūsų kon to­
rą, - pranešė Rikė Sju, - norėjo sužinoti viską apie Kendalę
D iton .
- Viešpatie.
- Jie net paskyrė žm ones budėti tavo senelės name.
- Viduj? - Kendalei sukilo šleikštulys. Senelė dėl tokio įsi­
veržim o į jos asm eninę teritoriją būtų labai supykusi. - Kaip
kvaila ir beprasm iška. Ju k suprantu, kad tai p irm a vieta, kur
m anęs bus ieškom a, tai kaipgi artinčiausi prie jos nam o.
-A g e n ta i ne vien in teliai apie tai pagalvojo. Šiąnakt ten
įsilaužė du vyrai, aišku, tikėdam iesi rasti tave.
- D u vyrai? Kas tokie?
 įlietoj* • 317

- FT B buvo paspendęs spąstus, bet jie, deja, nesuveikė.

Įsibrovėliai pabėgo nespėjus jų atpažinti. Į juos buvo paleista

kulkų kruša, bet pareigūnai m ano, kad nė vienas nesužeistas.

- Bet kas...

- Nesigąsdink, vaikeli, bet ten galėjo b ū ti tavo vyras su

tėvuku.

- Jie sėdi už grotų, - n etvirtai pareiškė Kendalė.

- Jau nebe. Pabėgo prieš tris dienas.

Kendalė iškart padėjo ragelį, bet tebesilaikė už jo abiem

rankom is, lyg nuo to priklausytų jos gyvybė. J i bijojo atsi­

sukusi pam atyti M etą su G ibu, žiūrinčius į ją, patenkintus,
besišypsančius, kad pagaliau ją aptiko.
- Ponia, ar jum s dar reikalingas telefonas?

Kendalė nejučiom is pašoko, tada staigiai pažvelgė per

petį. Vyras beisbolininko uniform a, apsiavęs žaliais sp o rti­
niais bateliais, n ekantriai laukė eilės paskam binti.
- O i, atleiskit.
J i pasitraukė nuleidusi galvą. Toje degalinėje viskas at­
rodė įprastai. Vienas pirkėjas pylėsi degalų į kem perį. K itas
m etė m onetas į cigarečių autom atą. D u m echanikai stovėjo
po autom obiliu, pakeltu h id rau lin iu keltuvu, ir tarėsi su jo
savininku.
Niekas nė m ažiausio dėm esio nekreipė į berniukišką m o­
terį, m ūvinčią džinsus ir avinčią sportukus, - ši m ažai kuo
prim in ė tą m oterį, Kendalę Bem vud, valstybinę gynėją, ku­
rios nuotraukos buvo visu r išklijuotos.
V isų p ie tin ių valstijų policija ieškojo autom obilio, ku riu o
ji išvažiavo iš Stivensvilio. Tas autom obilis buvo judantis ta i­
kinys, ir kaskart sėsdama prie jo vairo Kendalė baisiai riz i­

kuodavo.
Bet jai magėjo sužinoti, kaip vyksta gaudynės ir ar greitai
gali b ū ti vėl sučiupta.
Kendalė nuskubėjo prie m ašinos. Reikėjo kuo greičiau pa­
keisti num erius. Salone buvo taip karšta, kad užėmė kvapą,
3l8 • stall* lim

bet įsukusi į greitkelį ir važiuodam a nam ų pusėn niekaip ne­

paliovė drebėti.
Nam ų?

Taip. T ie nam ai jai buvo tiek pat a rtim i kiek ir senelės

Seridane. Senelis juos paveldėjo iš dėdės. Pats m irė taip ir

nespėjęs jais pasidžiaugti, bet Kendalė su senele čia vasa­
rodavo.
Vos tik uždarius m okyklą vasaros atostogų, jos traukdavo

į kaim ą ir leisdavo čia tingias dienas. K artais žvejodavo, kar­

tais konservuodavo vaisius, ku rių nusipirkdavo pakelėse, o

kartais išvis nieko neveikdavo, tik džiaugdavosi viena kitos

draugija. Vakarais jos garsiai skaitydavo, sėdėdamos veran­
doje pindavo ram unių vainikus ir dažnai eidavo iškylauti
savo m ėgstam iausioje vietelėje prie krioklio.
Č ia neužklysdavo jokių svečių. Jos nieko n et nesikviesda­
vo paviešėti vasarą. Draugai žinojo, kad jos kasm et birželio
pradžioje išvažiuoja iš Šeridano ir grįžta po D arbo dienos, tai
yra pirm ąjį rugsėjo pirm adienį. Bet niekas tik slia i nežinojo,
ku r jos leisdavo laiką. Todėl Kendalė ir nusprendė, kad d a
pasislėpti bus saugu.
Bet nuo tada, kai M etas su G ib u paspruko, ji n ieku r nebe­

buvo saugi.
Peperdainas tu rbū t įsiutęs. Pirm a jis neteko svarbiausios
liudytojos, savo draugo D žono M akgrato, o dabar - ir pagrin­
d in ių įtariam ųjų. Jis Kendalei padarė gana gero žmogaus

įspūdį, nors ir stačioko. Nejau pykši ant Peperdaino už tai,

kad atlieka savo darbą, už ku rį m okam i pinigai. Bet Kendalė

turėjo nesileisti jo pagaunam a.

V is dėlto verčiau b ū tų rinkusis p akartotin į areštą, kad tik
M etas su G ib u jos nerastų. O jie tikra i ją suras. V ien in telė ga­
lim ybė lik ti gyvai - len k ti juos vienu žingsniu tol, kol jie bus
sugauti ir grąžin ti į kalėjim ą. Kendalė žinojo, kad šiandien
pasiim s Keviną ir pabėgs.
O Džonas?
 UMltlj* • 3^9

N ors vis dar vaikščiojo su vienu ram entu, Džonas buvo

jau beveik pasveikęs. Dabar Kendalė b ūtų galėjusi p a lik ti jį
ram ia sąžine. V iena bėda - ji nenorėjo.
Bet jei ji iš tikrų jų pam ilo, tai tu ri dar vieną priežastį bėg­
ti. K o l Džonas šalia, jo gyvybei taip pat gresia pavojus. D žo ­
nas neleistų Bem vudam s nė pirštu paliesti jos ar Kevino, su
ku riu o jis kasdien darėsi vis artim esnis. Džonas galėjo pa­
g u ldyti galvą gindam as Kendalę su vaiku ir m irti net nesuži­
nojęs visos tiesos.
J i negalėjo leisti, kad taip atsitiktų. Bendra jų ateitis nega­
lim a, bet jei teks visą lik u sį gyvenim ą pragyventi be D žono,
Kendalė norėtų žin o ti, kad jis gyvas.
Tai ką daryti? Pasiduoti policijai?
Kendalė kaipm at atm etė šią m in tį. Rikė Sju sakė, kad FT B
lankėsi kontoroje, klausinėjo, naršė po jos praeitį. Je i bus at­
skleista visa tiesa, niekas ja nebetikės.
N ep atikim i Kendalės parodym ai jiem s nebebus reikalingi.
Tada jie arba apkaltins ją pagrobus D žoną ir pasiųs už grotų,
arba tiesiog paleis į laisvę be jokios apsaugos nuo M eto su
tėvu ir jų sekėjų.
V ien in telė išeitis - vėl dingti. Kendalė siuto ant savęs,
kam šią popietę paliko Keviną su D žonu. Je i sūnus dabar
b ū tų kartu, ji galėtų tiesiog nesustodam a išvažiuoti. A išku,
sp ru kti nepam ačius D žono ir netarus jam tylaus „sudie“ -
dėl to plyštų širdis. Bet sugrįžus išvažiuoti bus dar sunkiau.
Bet Kendalė suprato - privalo išvažiuoti.

- K u ris iš jūsų susimovė?

Agentai, į kuriuos buvo įsm eigtas negailestingas Peperdai-
no žvilgsnis, nepratarė nė žodžio. Jie n et kvėpuoti bijojo.
-N a ?
N u o jo staugim o sudrebėjo langų stiklai policijos nuova­
doje Šeridane, Tenesio valstijoje, - ten persikėlus iš Prospero
laikin ai buvo įku rta jo kom andos būstinė.
320 • Šutu liana

Vienas iš dviejų agentų, kaltų dėl praėjusios nakties fias­

ko, pagaliau sukaupęs drąsos prabilo:

- Pone, sekėme tą nam ą nuo tada, kai ji dingo, ir per tą

laiką nieko neatsitiko.
- Ir?..

- Ir... mes... hm... susimovėm, - nevykusiai pabaigė agentas.

- Pone, - b ailiai įsiterpė kitas, - šauti bijojom , nes m a­

nėm , kad tai gali b ū ti ponia Beravud. A rba teism o pareigū­
nas M akgratas.

- Išties, pone, - pritarė jam partneris, džiaugdam asis gavęs

naują progą apsiginti. - O jei ten būtų buvę jie su kūdikiu?
- Ten iš tikrų jų ir buvo jie. Arba Raudonkepuraitė su d i­
deliu p iktu vilku! Bet mes nežinom , ar ne? Nes nesugebėjot
id en tifik u o ti nei įsibrovėlių, nei jų autom obilio markės!
- Ten buvo ne ponia Bem vud, - tv irta i pareiškė vienas
agentas. - Ten tikrai buvo du vyrai.
- Aha, du vyrai! Na, tada kas kita. G al Betm enas su Robi­
n u lankėsi?
Peperdainas, paleidęs tiradą šiu rp ių keiksm ažodžių, g iliai
atsiduso.

- Vyručiai, šiandien jum s teks praleisti valandą šaudykloje

labai karštoje ir saulėtoje šios valstijos vietoje. Šaudysite tol, kol
im s svilti rankos. Nes šiąnakt į dram blį nebūtum ėt pataikę.
Vienas iš vyrų išspaudė šypseną, bet ji čia visai netiko.
- Labai juokinga?! - suriaum ojo Peperdainas. - Tai gali
toje šaudykloje pabūt dvi valandas. O dabar d in k it m an iš

akių, kol rim ta i nesupykau.

V yrai išslinko ir uždarė duris. Likęs vienas Peperdainas
susm uko ant kėdės prie stalo ir užsidengė rankom is veidą.
O ptim izm o, užplūdusio šįryt apsilankius Stivensvilyje ir ga­
vus m ašinos duom enis, jau seniai nebebuvo nė kvapo.
Peperdainas neturėjo nė m inutės poilsio nuo tos akim ir­
kos, kai suprato, jog jie klydo m anydam i, kad kom piuteris
pateikė klaidingus duom enis. Je i kom piuterių specialistas į
 liilltijj • 321

gautą inform aciją nebūtų pažiūrėjęs pro pirštus, Rūta For­

dam tebebūtų gyva, o p on ia B em vud su D žonu nebūtų vėl
dingusi. K o l jie suprato klaidą ir viską išnarpliojo, jo draugui
jau buvo iškilęs pavojus. Su D žonu susisiekti m obiliuoju te­

lefonu nepavyko, o paskui jiem s kelią pastojo tas nugriuvęs

m edis ir jo atm in tis tapo kaip švari lenta.
Viešpatie. K okia keista įvykių seka.

O dar viską apsunkino Bem vudų pabėgim as iš Prospero

kalėjim o. Jo užduotis - ne tik rasti ponią B em vud su D žo ­
nu, bet ir padaryti tai anksčiau už tuodu m aniakus. Lengva
nebus. Ta m oteris Denveryje sugebėjo pratū n oti pasislėpusi
visus m etus, ko l buvo susekta.

J i ne tokia kvaila, kad grįžtų į gim tąjį m iestelį, bet aki­

vaizdu, kad kažkas neatm etė tokios galim ybės ir vakar ieš­
kojo ponios B em vud senelės nam uose.
Peperdainui dėl šio n aktin io n u tikim o buvo baugu, pikta
ir gėda. Jis baim inosi, kad įsibrovėlių tapatybė žinom a - G i-
bas ir M etas Bem vudai.
Peperdainas pažvelgė į ponios B em vud nuotrauką, išsiun­
tinėtą visom s šalies teisėsaugos institucijom s. Tada užm e­
tė akį į nusikaltim o vietos nuotraukas, atneštas m ažiau n ei
prieš valandą. N uo nuogo, kru vin o Lotės kūno jam susuko
skrandį.
Peperdainas sum urm ėjo Kendalės nuotraukai:
- Ponia, tikėkitės, kad rasim e jus p irm iau nei M etas su
savo tėtušiu.
Ir ką, po velnių, visą šį laiką veikia Džonas?
 Trisdešimt penhtds shyiius

D žon as stovėdam as prie laukujų durų pažiūrėjo į nuvažiuo­

jančią Kendalę, o tada nuklibikščiavo į m iegam ąjį, ku r žaidi­
m ų aptvarėlyje ant nugaros gulėjo Kevinas.
- Klausyk, hm m , tu riu labai m ažai laiko. Todėl m an reikia
tavo visapusiško bendradarbiavim o. Tau čia ir vienam bus
gerai. Ilgai netruksiu, m at negaliu. Tai susitariam - tu čia
atsipalaiduosi, kol grįšiu.

Džonas padvejojo tarsi tikėdam asis, kad kūdikis pradės

bartis. Bet Kevinas tik pūtė burbulus, m ojavo kum štukais ir
visai neatrodė pykstantis, kad paliekam as vienas.
- Gerai, ik i, - atsitraukdam as tarė Džonas.

Jis išėjo iš nam o ir perėjo pusę proskynos, bet išgirdęs

kažkokį triukšm ą sustojo. G al Kevinas paspringo? Paleido

dūdas? Džonas apm ąstė baisiausias galimybes. U gnis. Lau­

k in ia i gyvūnai. Vabzdžiai. Uždusim as.
M ėšlas.
Jis pažvelgė į savo ram entų pėdsakus.

- Gerai, drauguži. Tikiu osi, esi tam pasiruošęs. - Ir tyliai

pridūrė: - Tikiu o si, pats esu tam pasiruošęs.
Džonas užsim etė nešyklę, ku rią Kendalė kartais naudoda­
vo K evinui nešioti. Atrėm ęs ram entus į aptvarėlį ir n etvirtai
stovėdamas an t vienos kojos, pasilenkė p aim ti Kevino.
- Žinau, žinau, sm agum ėlis, - sum urm ėjo jis, kai Kevinas
 lliMlaji * 323

laim ingas sugugavo. K ai kūdikis buvo patogiai įtaisytas, pa­

siėmęs ram entus Džonas vėl išėjo. - Nė žodžio m am ai, su­
pratai? J i labai protinga m oteris, ta tavo mama. Vėl pasiėm ė
m ano pistoletą, todėl negaliu jai pagrasinti ir pareikalauti,
kad m us iš čia išvežtų. Važiuočiau pats vienas, bet m an g rį­
žus jos čia jau nebebus.
Džonas pašnairavo į kūdikį.

- Tu rb ū t nežinai, ku r slepiam as m ano ginklas, a? Kendalė

ne tokia kvaila, kad būtų jį išm etusi, bet, po velnių... atleisk,
dievaži, jei tik rasčiau tą revolverį... Jau visus nam us apver­
čiau aukštyn kojom is.
Gana greitai pasiekęs p ag rin d in į kelią, Džonas sustojo
pailsėti. Prakaitas liete liejosi, bet tu rin t abi rankas užim tas
buvo nelengva jį šluostytis į rankovę. Džonas žinojo, kad ši
išvyka bus sunki, bet jis neplanavo neštis papildom ų septy­
n ių kilogram ų - Kevino.
Jis ėjo lin k nam o, ku rį pastebėjo tą dieną, kai važiavo į
m iestą su Kendale.
- N u oširdžiai kalbant, m anau, tavo m otina, savo nelai­
m ei, yra pernelyg protinga, - pūkšdam as šnekėjo jis. - Ja i
derėtų sugrąžinti ginklą m an - jei išk iltų būtinybė, aš geriau
žinau, kaip juo naudotis.
Džonas nesustodam as kalbėjo, kad negalvotų apie tai, kas

bus, jei žygis pavyks. Jo būklė tokiai ilgai kelionei dar buvo
netinkam a, todėl jis kvėpavo sunkiai. Popietė buvo karšta ir
tvanki. N ors Džonas kaip įm anydam as naudojosi m enkiau­

siu šešėliu ant kelio, jie teikė m ažai atgaivos.

Laiko buvo labai m ažai. Džonas privalėjo g rįžti pirm a
Kendalės, bet nenum anė, kiek ji šiandien užtruks. Tądien,
kai į m iestelį juodu važiavo kartu, jis m ėgino apskaičiuoti
atstum ą. Į vieną pusę m aždaug dvidešim t kilom etrų.
Pridėjus vingiuotus kelius ir reikalam s tvarkyti reikalingą
laiką, greičiau nei per pusę valandos ji tikrai neturėtų apsi­
sukti. T ie k tetu ri jis laiko.
324 • Sildli llIKR

Bet krypavo labai lėtai - jo fizin ė būklė buvo prasta. Jei

nusišypsotų laim ė ir pro šalį važiuotų m ašina, Džonas galėtų
nusigauti ik i artim iausio telefono. Jam nieko daugiau nerei­
kėjo, tik šešiasdešim t sekundžių pokalbio telefonu.
Džonas žvilgtelėjo į laikrod į ant riešo. Kendalė išvažiavusi
septynios m inutės. N u o krūvio m audė nugaros ir rankų rau­
m enis, bet jis prisivertė eiti dar greičiau.
Pastangos nenuėjo veltui: paėjęs įkalnėn jis pam atė nam ą,
k u rį buvo pastebėjęs anksčiau. Iki jo dar pusė kilom etro, gal
šiek tiek m ažiau. A tstum ą įv e rtin ti buvo sunku, nes nuo as­
falto kilo karščio bangos ir raibuliuodam os kraipė vaizdą.
- Jei labai pasistengčiau, nukulniuočiau per keturias m inu­
tes, - tarė jis Kevinui. - Daugiausia per penkias. Kad ir kaip
būtų, m an jau ir taip ne visi namie, nes kalbuosi su vienu mažu
manęs nesuprantančiu žmogum. Gal vis dar esu ištiktas komos
ir sapnuoju baisų sapną? Taip turbūt ir bus. Esi tik sapnas. Tu...
Staiga Džonas pradėjo juoktis.
- Šiušioji an t m anęs, ar ne? - Šilta srovelė nuvirvėjo k rū ­
tin e žem yn. - Na, šitaip labai gerai m ane įtik in i, kad nesa­
pnuoju.
M onologas padėjo negalvoti apie protestuojančius raum e­
nis, deginantį karštį ir atstum ą, k u rį dar reikėjo įveikti. Jis
buvo neapsakom ai laim ingas pagaliau pasiekęs nam o kiem ą.
Ta įkalnė jo vos nepribaigė. Nusigavęs ik i verandos D žonas
susm uko. Atsirėm ęs į stulpą pašaukė:
- Sveiki!
Jo nuostabai, iš gerklės išėjęs garsas panėšėjo į sausą
švogždesį. D žonas kelis kartus g ilia i įkvėpė, n urijo visas sei­
les, kurias sugebėjo su rin kti burnoje, ir pam ėgino darkart:
- Sveiki!
Kevinas pravirko.
- Ša, nurim k, ne an t tavęs rėkiu.
Džonas ram inam ai patapšnojo jam per užpakaliuką. Vai­
kas nustojo verkti, bet buvo aišku, kad jo nuotaika prasta -
lū p ų kam pučiai n u leisti žem yn, akyse kaupiasi ašaros.
 Uriytiji • 325

- Žinau, kaip jautiesi, drauguži. Pats tuoj apsiraudosiu.

Apžiūrėjęs nam ą Džonas suprato, kad jam e nėra nė gyvos
dvasios ir kad čia jau ilgą laiką negyvenam a. Gėlės vazonuo­
se an t verandos grindų virtusios rudais, belapiais stagarais.
U žuolaidos an t visų langų užtrauktos. Staktų kam puose vo­
rai prirezgę voratinklių.
K ą dabar daryti? D žono drabužiai nuo prakaito jau buvo
perm irkę. K o l grįš į Kendalės nam ą, jam tu rb ū t prasidės de­
hidratacija. Ir vaikas...
Viešpatie! Je i jis pats toks perkaitęs ir ištroškęs, ir Kevi-
nas turėtų jaustis panašiai. Džonas atsim inė girdėjęs, kad
vaikų kūno tem peratūra daug aukštesnė už suaugusiųjų. Jis
pridėjo delną K evinui prie kaktos - oda buvo karšta, kūdikis
visas degė.
Atgijęs Džonas pasikišo vieną ram entą po pažastim i ir
rem dam asis visu svoriu atsistojo. Paėmęs terakotos vazoną
išdaužė laukujų durų stiklą, įkišo ranką ir, atrakinęs iš v i­
daus, atidarė duris.
D žo n u i nerūpėjo, ar nam e sum ontuota slapta begarsė
signalizacija, į kurią tu ri sureaguoti vietinė policija. Ž in o ­
damas, kad nėra nuo bausmės bėgantis nusikaltėlis, jis jau
norėjo b ū ti sučiuptas. Tačiau svarbiausia - dabar D žo n u i rei­
kėjo gauti skysčių ir sau, ir kūdikiui.
Nam as buvo nedidelis. Be abejonės, kam bariuose k u rį la i­
ką niekas negyveno, todėl jie buvo netvarkyti. Bet D žonas
žingsniavo per juos taip greitai, kad m ažai ką pastebėjo. Per
kelias sekundes radęs virtuvę, prišoko prie kriauklės ir atsu­
ko šalto vandens čiaupą. N ieko.
Po velnių!
Bet staiga jis išgirdo vam zdžiuose gaudesį, dundėjim ą - ir
iš čiaupo pasipylė vanduo: iš pradžių nešvarus, bet netrukus
jį pakeitė skaidrus. Džonas prisėm ė rieškučias, pakėlė prie
burnos ir godžiai atsigėrė, paskui užsipylė ant sprando.
Tada vėl pašlapinęs ranką priglaudė K evinui prie galvos.
- G eriau jautiesi? Nebe taip karšta?
326 • ( M in liiu

Jis suvilgė įraudusius kūdikio skruostelius.

Bet K evin u i taip pat reikėjo skysčių, ir staiga Džonas su­
prato, kad n etu ri kaip jį pagirdyti. Kendalė kartais duodavo
jam sulčių ar vandens iš buteliuko, bet D žonui, aišku, ne­

toptelėjo jo pasiim ti. Spintelėje buvo stiklin ių , bet jei jis pa­
bandytų p ilti vandens K evinui į gerklę, šis gali užspringti.
K ūdikis m okėjo tik žįsti, tai kaip...

Jis nedvejodam as pakišo sm ilių po čiaupu, lašindam as

prinešė K evin u i prie burnos ir palietė lūpas. Berniukas iš­
kart pradėjo žįsti.
Jausm as buvo nepažįstam as ir keistas, bet kartu ir džiu­
ginantis.

- Nelabai panašu į m am os pieną, ar ne, vaikine? - sum ur­

mėjo jis ir vėl pašlapinęs pirštą davė K evinui žįsti.
Džonas galvojo, ką draugai ir kolegos pam anytų pam atę
šią keistą sceną. Jie nepatikėtų savo akim is.
O Liza? J i vadindavo D žoną savanaudišku šunsnukiu, nes
šis atsisakė susilaukti su ja vaiko. Džonas n et nenorėdavo
apie tai kalbėti. D ėl šio nesutarim o juodu ir išsiskyrė.
- M an o biologinis laikrodis jau baigia tiksėti, - vieną va­

karą pranešė ji.

- Tai prisu k iš naujo, - skaitydam as laikraštį atrėžė jis.

Liza metė į jį pagalvę. Džonas nuleido laikraštį, m at paju­

to, kad jie kaupiasi didžiajam m ūšiui, kuris nulem s jųdviejų
santykių ateitį. Liza ir anksčiau keldavo šitą klausim ą, bet jis
vis jo vengdavo. Tą vakarą ji nusprendė im ti jau tį už ragų.
- Norėčiau tu rėti vaiką, D žonai. D ar norėčiau, kad to vai­

ko tėvas būtum tu.

- Esu pam alonintas, bet tu riu padėkoti ir atsisakyti. N e­
n o riu vaiko. Niekada nenorėjau ir nenorėsiu.
- Kodėl ne?
- D ėl daugelio priežasčių, ku rių dabar nevardinsiu.
Liza patogiau įsitaisė krėsle - taip kovai besiruošiantis ka­
reivis lenda į apkasus.
 Ullltijd • 327

- N ieku r neskubu. M ie la i išklausysiu tavo argum entus.

- V isų pirm a, - pradėjo dėstyti Džonas, - tai neįgyven­
dinam as sum anym as. M u d u dažnai keliaujam ir retai kada
būnam nam ie.
- Pasiim čiau darbe atostogas. K ita kliū tis? - erzinam ai
lengvabūdiškai paragino Liza.
- A š ne...
Jis ketino pasakyti, kad nem yli jos. Džonas buvo tikras,
kad ką jau ką, bet vaiką pradėti tu ri du vienas kitą m ylintys
žm onės.
Jo tėvai išsiskyrė, kai sūnui nebuvo nė dvejų, todėl šis
neatsim inė gyvenim o visavertėje šeimoje. K o l tapo sava­
rankišku žm ogum i, berniukas buvo stum dom as tarp dviejų
išsiblaškiusių individų, kurie jį laikė tik nepatogum u ir nevy­
kusios santuokos p rim in im u .
A b u D žono tėvai atkakliai ir sėkm ingai lip o karjeros la ip ­
tais. Tėvas u žsitikrin o vietą h u m an itarin ių m okslų fakultete
vienam e iš geriausių Naujosios Anglijos universitetų. M o ti­
na buvo architektų įm onės viceprezidentė.
B et kaip tėvai jie buvo visiškai niekam tikę. N eskaitant
privalom ų skam bučių per šventes Džonas su jais beveik ne­
bendravo. Tėvai nedarė ir net nenorėjo d aryti jokios įtakos
D žono gyvenim ui. Jų reti pokalbiai buvo m andagūs, bet šal­
ti. N u o pat gim im o D žonas buvo laikom as k liū tim i jų u žim ­
tuose gyvenim uose. Toks savęs vertinim as nekito jau ketu­
riasdešim t trejus m etus.
Todėl D žono požiūris į širdies reikalus ir nam us buvo gana
priešiškas. Iširusi tėvų šeim a neparengė D žono ilgalaikiam s
santykiam s ir neišugdė troškim o b ū ti tėvu. G reičiau net
priešingai.
Prieš vaikus jis nebuvo nusiteikęs. Tiesą sakant, D žonas
net jautė jiem s užuojautą. Bejėgiai vaikai dažnai tiesiog ne­
tu ri išeities su savo netikusiais tėvais. Tad jei nuo pat pra­
džių žinai, kad būsi nieko vertas tėvas ar m otina, kam reikia
tu rėti vaiką?
328 • Š u lu li t a i

Studijuodam as psichologiją Džonas sužinojo, kokią žalą

tėvai gali padaryti vaikų em ociniam vystym uisi. Geriausiu
atveju visiškai sveikas ir norm alus kūdikis užaugęs gali tapti

nepritapėliu, o blogiausiu - žudiku m aniaku. K ad taip atsi­

tiktų , visai nebūtina, kad tėvai būtų pikčiurnos ar sm urtau­

tojai, užtenka b ū ti savanaudžiam s.

D ėl to Džonas ir nenorėjo su Liza susilaukti vaiko - visiš­

kas savanaudis jis nebuvo. Jis labai abejojo, kad juodu galėtų
kartu pasenti. Neatsakinga tu rėti vaiką, kai gana gerai žinai,
kad jo gyvenim ą padarysi apgailėtiną.
Prie viso to prisidėjo ir fiasko, privertęs jį atsistatydin ti iš

FTB . Tarsi skaitydam a jo m in tis Liza palietė tą nuoskaudą.

- A r tai tu ri ką bendro su tuo, kas atsitiko Naujojoje M ek­
sikoje?
-N e .

- M anau, tu ri.
- N eturi.
- D žonai, jei tik pasidalintum su m anim m in tim is, tau pa­

lengvėtų.
- N enoriu apie tai kalbėti ir nenoriu vaiko! Taškas. Pokal­
b io pabaiga.
- Tu - savanaudis šunsnukis!
Liza kebas dienas pūtėsi, tik tada vėl teikėsi pradėti su juo
kalbėti. Džonas nenorėjo, kad ji pastotų be jo sutikim o, to­
dėl užsirašė a tlik ti vazektom ijos, o ko l kas naudojo prezer­

vatyvus.
Prieš operaciją Liza supyko dėl prezervatyvų ir išėjo iš jo
gyvenim o visiem s laikam s. N etrukus jis buvo iškviestas į
D enverį lydėti hudytojos į Pietų Karobną.
Ir štai jis stovi čia, pirštu girdydam as kūdikį. Prieš tris sa­
vaites net gresiant m irtin am pavojui nebūtų prisiartinęs nė
prie vieno vaiko, ką jau kalbėti apie prisibetim ą ar ka lb in i­
mą. O ką dabar daro - sapne nesapnavo.
- Gyvenim as - ne pasaka, ar ne, Kevinai?
 Uitfytiji * 329

K ūdikis atrodė laim ingas ir patenkintas. Džonas dirstelė­

jo į laikrodį. Po velnių! N u o Kendalės išvažiavim o praėjusios
dvidešim t trys m inutės. Jis tu ri pareiti pirm iau. K o l Kendalė
tik i, kad atm in tis jam vis dar negrįžusi, persvara D žono p u ­
sėje. Je i ji supras, kad jis išėjo ieškoti...

Telefono!

Skubėdam as pagirdyti vaiką pam iršo, ko čia atėjo. U žsu­

kęs čiaupą, Džonas nuskubėjo į svetainę. A n t kam pinio sta­
liu ko stovėjo senovinis juodas telefonas su sukam u disku.
Nusijuokęs Džonas pakėlė ragelį. Tada suprato, kad ryšio
nėra. Paspaudinėjo svirtelę tikėdam asis, kad telefoną, kaip
ir vandens vam zdžius, reikia iš pradžių paruošti naudoti.
Bet veltu i - jis tik gaišo.
įtaisęs Keviną nešyklėje, Džonas išeidam as uždarė duris.
- Atsiprašau už stiklą, - sum urm ėjo nem atom iem s šeim i­
ninkam s, kai nulipęs laiptais pasiėm ė prie verandos paliktus
ram entus.
A tgal jis ėjo nuokalnėn, bet karštybė buvo žiauri, ir rau­
m enys, anksčiau du tris kartus per savaitę su tvirtin am i pra­
kaituojant sporto salėje, atrodo, v irto vin im is badom a žele.
Pasiekęs pašto dėžutę prie įvažos, Džonas atsirėm ė į ją ir
įkvėpė oro į degančius plaučius. M etalas buvo įkaitęs ir po
kelių m in u čių Įj&sirodė, lyg jam ant rankos b ū tų svilinam as
įdagas.
Palik dėžutėje laišką, tu kvailas žioply!
Nepatogum as ir skausmas buvo v erti to atradim o. Šįvakar

jis galėtų parašyti žinutę, nepastebim ai išsm ukti ir įm esti ją

į pašto dėžutę. Jis adresuotų laišką p aštin in ku i ir paprašy­
tų sukelti an t kojų vietinę teisėsaugą, taip pat dėl visa ko
parašytų savo ir Peperdaino b iu rų telefonus, jei paštininkas
pam anytų, kad kažkas nevykusiai juokauja, ir norėtų p a ti­
k rin ti. D ar p ririštų prie dėžutės raudoną vėliavėlę, kad p ašti­
ninkas rytoj pastebėjęs tik ra i užsuktų paim ti laiško. G albūt
net pasisektų su tik ti jį patį.
33° • Stum* Inas

Sukūręs naują planą Džonas pajuto jėgų antplūdį. Iki

nam ų lik u sį atstum ą sukorė dvigubai greičiau nei eidamas į

priekį. Bet pasiekęs verandą išgirdo, kad iš p ag rin d in io kelio

suka Kendalės autom obilis.

Džonas vieną ram entą num etė svetainėje ir nuklibikščia­

vo per k o rid o rių į vonią. U žrakino duris ir atrėm ė į jas galvą.

V is i raum enys klykė iš skausm o, jis alsavo garsiai - kaip gar­

vežys. D rabužiai buvo perm irkę prakaitu, jis pats dvokė.

Je i Kendalė pam atytų tokį, iškart suprastų, kad jis veikė

kažką įtartin a.

Nors ir drebėdamas iš nuovargio, Džonas iškėlė Keviną iš

nešyklės ir paguldė vonioje ant kilim ėlio.

- M u d u kartu užvirėm šitą košę, ar ne?

Jis užkim šo vonią ir paleido vandenį.

Verandoje pasigirdo Kendalės žingsniai.

- Džonai!

Jis paskubom is nusirengė nuogai, sukišo prakaituotus rū ­

bus į skalbinių dėžę ir ėm ėsi Kevino.

- Džonai!

-K ą ?

Berniukas jau buvo išrengtas ik i sauskelnių.

-K u rtu ?

- Kendale! - Sauskelnės nuskrido į šalį. - Jau grįžai?

Džonas įsėdo į von ią laikydam as sugipsuotą koją virš van­

dens. Prireikė pam anevruoti, kol pasilenkęs arčiau čiaupo

šiaip taip sušlapino plaukus, o tada pakėlė nuo vonios k ili­

m ėlio vaiką.

- Tu tikras šaunuolis, - sušnabždėjo jis atsitiesdam as ir gul­

dydamas Keviną sau ant krūtinės. - Nepam iršiu, drauguži.

- D žonai, ką tu darai? K u r Kevinas?

- Ką? N egirdžiu, ką sakai, Kendale. Vanduo bėga.

- K ur Kevinas?
- Jis čia, su m anim .
 liriytaji * 33*

Džonas aptaškė berniuką vandeniu, šis patenkintas sugu-

gavo ir ėmė pliaukšėti delnais D žon u i per krūtinę.

- Su tavim ?

- A išku. O ku r dar jis gali būt.

Kendalė p akrutino rankeną.

- U žsirakinai.

- O i, atleisk.

- A tid a ryk duris.

- Jau sėdžiu vonioje, o išlip ti ir įlip ti su gipsu perkūniškai

keblu.

- A š einu vidun!

J is nuspėjo, kad Kendalė taip ir darys. Jos balse buvo g ir­

dėti panika: aišku, nors jie ir m eilužiai, Kendalė juo nevisiš­

kai pasitiki.

Ir gerai daro.

Je i būtų pasitaikiusi proga, Džonas šiandien būtų ją įda­

vęs. Je i tam e nam e b ūtų kas nors gyvenęs, jei b ūtų veikęs te­

lefonas, jei b ūtų sustojusi pakeleivinga m ašina, federaliniai

pareigūnai jau lėktų čia jos suim ti.

Šiandien nepavyko, bet jis m ėgins dar kartą rytoj, p o ry t -

tol, ko l pasiseks. Je i šią slaptavietę ras brolijos nariai, D žo ­

nas be ginklo ir lūžusia koja nepajėgs jų apginti.

Teism ui reikėjo Kendalės parodym ų, kad pasodintų B em -

vudus už grotų. K o l jos nesaugojo valstybė, įjo s gyvybę galė­

jo kėsintis ir slaptieji brolijos nariai. Džonas ketino parū p in ­

ti jai apsaugą, kad ir kaip Kendalė jo už tai nekęstų.

Palaikė spynelė atsirakino įkišus plaukų segtuką. Kenda­

lė įgriuvo pro duris ir, pam ačiusi juodu vonioje, sustojo be

žado. Vaizdas turėjo b ū ti neprastas: D žono koja tabaluoja

nuo vonios krašto, Kevinas jam an t krūtinės - toks mažas,

švelnus, rausvas.

- Atėjai pačiu laiku - dėkis prie m ūsų, - pakvietė D žonas

šypsodam asis Kendalei be jokios klastos. - Nors gali b ū ti

332 . SiUlilUIM

šiek tiek ankštoka. G al galėtum užsukti čiaupus? Vandens

jau užtenka.
- Ką čia veiki? - Kendalės balsas vis dar buvo nerim astin­

gas, tarytu m ji būtų negirdėjusi vingraus jo pasisveikinim o.

Dėdamasis suglumęs Džonas pasakė, kas ir taip buvo aišku:
- M audausi.

- Su Kevinu?
- Kodėl ne? Pam aniau, kad ir jam ne pro šalį atsigaivinti.

- G rįžau, o nam ie nieko nėra... Nežinojau, ku r tu... Kevino

lopšys taip pat buvo tuščias... Pam aniau... Pati nežinau, ką

pam aniau...
Kendalė sunkiai klestelėjo an t kom odos. Veidas buvo iš­
blyškęs, lūpos praradusios spalvą ir ji vos sulaikė ašaras. N u ­
leidusi galvą pasitrynė sm ilkinius. J i buvo labai nusim inusi.
Ir Džonas num anė, jog visai ne dėl to, kad juodu su K evinu
trum pai dingo jai iš akiračio.
Kažkas atsitiko mieste.
Bet kas? Kendalė buvo dar labiau sukrėsta nei prieš kelias

dienas, kai m askuodam asi nusirėžė plaukus. Džonas turėjo

kaip nors su žin oti naujienas. Iš ku r ji gavo inform acijos? Kas

ją taip n uliūdino?
Padėjusi rankas ant kelių Kendalė pakėlė galvą.
- Prašau m anęs daugiau taip negąsdinti, D žonai.
D ėl jos žvilgsnio ir drebančio balso jis pasijuto pats d i­

džiausias niekšas.
- A tleisk, nenorėjau tavęs bauginti.
K o l galutinai nesuskydo, jis prim in ė sau, kad ši iš pažiūros
palūžusi m oteris netvarkinga šukuosena įvykdė du federali-
nius nusikaltim us - pagrobė žm ogų ir pabėgo nuo pareigos

liu d yti teism e.

Džonas davė priesaiką, kad pristatys ją gyvą ir sveiką. A iš­
ku, jo m etodai netradiciniai, bet vadovėliuose neparašyta,
kaip elgtis tokioje situacijoje. Todėl jis sukosi kaip išm any­
damas.
 liiw iji * 333

Džonas šios užduoties neprašė. J i jam buvo prim esta - iš

pradžių D žim o, paskui pačios Kendalės. Todėl jeigu jam rei­

kia keisti žaidim o taisykles - ką gi, labai blogai. Nuslėpim as,

kad jis atgavo atm in tį, pripratim as prie kūdikio ir m ylėjim a-

sis su Kendale - susiklosčius tokiom s aplinkybėm s tai buvo

jo darbo pareigos.
Nuostabi kalba, Makgratai. Je i pakankam ai dažnai ją kar­
totum , gal ir pats patikėtum .
 Trisdešimt šeštas shyrius

R ik ė Sju n ekan triai pešiojo atsiknojusią nykščio odelę. K ai

pats senis B ristolis priėjęs prie jos stalo diskretiškai paprašė
sekti iš paskos, ji nudavė, kad vyresniojo p artnerio kvieti­
mas - kasdienis reiškinys.
Rikė Sju nusekė paskui krypuojantį B risto lį nekreipdam a
dėm esio į sm alsius klerkų ir ju ristų padėjėjų žvilgsnius -
tiesiais pečiais ir aukštai iškėlusi galvą ėjo kilim ais išklotu
ko rid o riu m i į konferencijų salę, ku r jis atidaręs prilaikė jai

masyvias duris.
- Prašom palaukti čia, panele Rob. Jie netrukus ateis.
„Aišku, kaipgi ne“, - m intyse atrėžė ji.
Rikė Sju laukė jau beveik pusvalandį, o „jie“ vis dar nesiro­
dė. Konferencijų salė buvo naudojam a retai, joje tvyrojo tikra
m auzoliejaus linksm ybė. Čia buvo taip šalta, kad galėjai lai­

k y ti mėsą. Iš paauksuotų rėm ų į ją rūsčiai žvelgė seniai m irę

partneriai, jų grėsm ingi veidai atrodė pasipūtę ir teisiantys.
A kim irką kilo noras greitai suraukti jiem s kokią rūgščią
grim asą, bet paskui ji apsigalvojo. Nenustebtų sužinojusi,

kad advokatų kontoros „B ristol & M ath ers“ partn eriai su­
m ontavę slaptas kam eras darbuotojam s sekti. Ju k jie paga­
vo Kendalę, tiesa?
Rikė Sju nė kankinam a nebūtų prisipažinusi, bet vis dėlto
ji nervinosi. F T B agentai ją apklausė jau kelis kartus - daug
 liilltaji • 335

dažniau nei kitus kontoros darbuotojus, nes akivaizdu, kad

žinojo, jog jiedvi su ponia B em vud geros draugės.
Žin om a, ji nieko jiem s nepasakė. Ir toliau apsim etinės
kvaile, net jeigu jie im tų po nagais grū sti bam bukų ūglius.
Staiga durys atsidarė ir į salę įžengė vyras, lydim as dar
dviejų. V is i jie vilkėjo tam sius kostium us, baltus m arškinius,
bet kas čia vadovauja - abejonių nekilo. Jo elgesys, kaip ir
eisena, buvo tiesus ir ryžtingas.
- Panelė Rob? A š specialusis agentas Peperdainas.
Jis pristatė ir kartu atėjusius agentus, bet Rikę Sju taip
užvaldė Peperdaino autoriteto aura, kad į jo bendrus ji m ažai
kreipė dėmesio. Be to, su jais jau buvo pažįstam a. Tie patys
apklausė ją kiek anksčiau.
A kivaizd u - šįkart ji įvertin ta, todėl ir atsiųstas aukšto
rango pareigūnas Peperdainas. Jis buvo visai m ielas ir aiš­
kiai m okėjo padaryti įspūdį. K aip ji gailėjosi, kad senis B ris­
tolis nedavė laiko susišukuoti ir pasidažyti lūpų.
Peperdainas be jokios įžangos tarė:
- V isa i n etu riu laiko, panele Rob, todėl arčiau reikalo.
Prisėdęs ant konferencijų stalo krašto, num etė ant blizgaus
jo paviršiaus sunkų segtuvą. K eli dokum entai iškrito, bet R i­
kei Sju nė nereikėjo jų skaityti - ir taip žinojo, kas ten yra.
- K a i pirm ą kartą duom enų bazėse tikrin om e Kendalės
D ito n biografijos faktus, atradom e painiavos. U žtrukom e,
kol viską išsiaiškinom e. Dabar žinom viską.
-V is k ą ?
- V iską. - Agentas perm etė akim is kelis dokum entus, nors
ji buvo tikra, kad jis m oka juos atm in tin ai. - įkalčių klastoji­
mas yra labai rim tas kaltinim as advokatei.
- įta rim a i ik i šiol n ep atvirtin ti, - atšovė Rikė Sju. - A r
Am erikoje galioja nekaltum o prezum pcija, ko l neįrodom a
žm ogaus kaltė?
Jis trenkė delnu per stalą ir ji net suvirpėjo nuo tik rų t i­
kriausio susižavėjim o. K aip norėtųsi įsitem pti šį vyruką į
lovą ir pam atyti jį tikrai supykusį.
336 • Sana lietu

- Šis segtuvas kim šte prikim štas m elagingų, suktų atas­

kaitų ir blogo tvarkym osi su slapta inform acija įrodym ų. Bet
m an nereikia papunkčiui skaityti viso sąrašo, nes jūs viską ir
taip žinote, tiesa?

- Tai kodėl nepakvietėte m anęs su sitikti asm eniškai? -

gundom ai paklausė ji p ritild žiu si balsą. - O gal šis su sitiki­

mas nieko bendra su darbu neturi?

K iti du agentai prunkštelėjo, bet Peperdainas išliko ra­

m us. Jis perspėjam ai dirstelėjo į pavaldinius, o paskui įsm ei­

gė bauginantį žvilgsnį į Rikę Sju.
- Jūs į viską žiū rite nerim tai, panele Rob. K o l krečiate juo­
kus ir svaidotės seksualinėm is užuom inom is, ponios B em -
vud gyvybei gresia pavojus. Pradingo federalinis pareigūnas.
Regis, ji vien in telis žm ogus visoje planetoje, kuris žino, kur
jis. N o riu juos abu surasti, ir jūs m an padėsit.
- Kam gi jum s padėti? - J i lengvai pliaukštelėjo ranka per
segtuvą. - Dabar, kai m anote viską žinąs, kam jum s padėti?
- Nes prisipažinote esanti ponios B em vud draugė, o aš
tu riu pagrindo būgštauti, kad ji gyvens nebeilgai.
Rikė Sju kreipėsi į kitus du agentus:
- N esivaržykit, pradėkit v a id in ti geruosius policininkus. -
Tada ji pasisuko į Peperdainą. - Ju k blogasis jūs, ar ne? N au­
dojatės bauginim o taktika, kad tik aš prakalbėčiau. N a, ant
tokio kabliuko neužkibsiu. G al m anote, kad gim iau vakar?
Tiesą sakant, 1962 m etų balandžio keturioliktąją. G erai jau,

gerai, 1960-aisiais, bet kas gi skaičiuoja?

Peperdainas prisim erkė.
- V is dar m anot, kad tai juokai? Patikinu jus - reikalas
rim tas. Jūsų draugė pagrobė Ju n g tin ių Valstijų teism o pa­
reigūną. K iek m um s žinom a, D žoną M akgratą ji nužudė, o
lavono atsikratė.
- To ji nebūtų padariusi! - sušuko Rikė Sju.
- J i paliko teism o pareigūnės Fordam kūną skęstančiam e
autom obilyje, - užriko jis.
 Uityliji • 337

- Ta m oteris jau buvo m irusi, - atkirto Rikė Sju. - Taip

rašė laikraščiai. K aip ir jūs, skaičiau koronerio ataskaitą, to­
dėl liaukitės m ane bauginęs. M an o draugė nenuskriaustų nė
musės. O ką jau, dėl D ievo m eilės, kalbėti apie a tm in tį prara­

dusį vyrą sulaužyta koja. Tiesą sakant, esu tikra, kad ji tik is i
jo pagalbos.

- Tada jai gresia dar didesnis pavojus, nei jūs įsivaizduo­

jat. - Peperdaino balsas stebėtinai nurim o, bet jis buvo ku ­

pinas tokios blogos nuojautos, kad šlakuotų Rikės Sju ran­

kų oda pašiurpo. - Nes vien in telis žm ogus, su kuriuo pon ia

B em vud negali kvailioti, yra Džonas M akgratas.
Rikė Sju m etė nepatiklų žvilgsnį į kitus agentus, bet šie
išliko stojiški ir pagarbūs viršin in ku i.
- Prieš dvejus m etus, - pradėjo pasakoti Peperdainas, -
sum autam e Naujosios M eksikos m iesteliūkšty, kurio nė
pavadinim o negaliu p risim in ti, vieną rytą į federalinį banką
įsiveržė dviem autom atais ir keliom is eilėm is šovinių g in ­
kluotas vyras. Jis reikalavo, kad su juo pasikalbėtų buvusi
žm ona - tikėjosi įkalbėti ją grįžti. Jo žm ona banke dirbo ka­
sininke, bet tądien dėl ligos į darbą neatėjo. K a i pam išėlis
tai sužinojo, jis dar labiau pasiuto ir pagalvojo - koks skir­
tum as? Ju k jau vis tiek ginkluotas ik i dantų, tai arba pradės
šaudyti ir išžudys pastate visus aliai vieno, arba jo žm ona
pažadės taikytis - kas n u tiks pirm a.
Rikė Sju dėjosi nuobodžiaujanti. Pasim uisčiusi ant kėdės

atsiduso:
- Ši istorija tikra i įdom i, pone Peperdainai, bet...
- T ylėkit ir klausykit.
- Gerai, klausausi. - J i sukryžiavo rankas prie m asyvių
krūtų. - Bet nelaikykim šito laiko m ano pertrauka, nors aš ir

ne prie savo darbo stalo, kitaip supyksiu.

Peperdainas nekreipdam as į ją dėm esio varė savo:
- įdienojus įka itų banke padėtis labai suprastėjo. V ietin ė
policija m ėgino perkalbėti ginkluotą vyrą, bet šis tik irzo ir
33& • sm Ju ik b i

darėsi vis karingesnis. Kad policija patikėtų, jog jis nejuo­

kauja, pam išėlis nušovė apsaugininką ir išm etė lavoną pro
antro aukšto langą. Tada ir sulaukiau skam bučio. N uskridau
ten pasiėmęs geriausią derybininką iš visų, kurie yra dirbę
biure, - daktarą D žoną M akgratą.

Rikės Sju akys iš nuostabos išsiplėtė.

- Taip, daktarą D žoną M akgratą. Jis tu ri psichologijos ir

krim inologijos daktaro laipsnį. K ą gi, kai ten nukakom , ben­
dravim o tvarka jau buvo nustatyta. D žonas m andagiai pa­
prašė to bukapročio pasikalbėti su juo telefonu. Jis pažadėjo
viską, kas žadam a tokiose neutralizacijos situacijose, ir viską

darė taip p u ikiai, kad aš net patikėjau, jog m um s pavyks.

Džonas kalbėjo apie jo žm oną. Nejau jis tik isi ją sužavėti
tokiu elgesiu? A r ji norės pas jį grįžti, jeigu jis ir toliau žudys?
Ir taip toliau. Nusikaltėlio ryžtas ėmė svyruoti. D žon u i gerai
sekėsi. M es tikėjom ės, kad viskas baigsis be papildom ų aukų.
V iena įkaitė buvo su dviem vaikais - kū d ikiu ir gal dvejų
m etų m ažyliu. Tru m piau tariant, kūdikis pravirko. Paskui jį
verkšlenti pradėjo ir vyresnėlis. Triukšm as pagrobėją suner­
vino. Jis liepė m otin ai vaikus n u tild yti.
J i stengėsi iš paskutiniųjų, bet vaikai buvo alkani ir pa­
vargę. Jie buvo per m aži suprasti, į kokį pavojų pakliuvo,

todėl toliau zirzė ir ašarojo. Banditas pagrasino juos nušau­

ti, jeigu neužsičiaups. Sunku jum s apsakyti, kaip jautėm ės
girdėdam i tų m ažylių verksm ą ir m otinos m aldavim us pa­
lik ti juos gyvus.

N uoširdžiai prisipažinsiu, nesupratau, kaip Džonas gali

taip ram iai kalbėti. V isi k iti keikėsi, vaikščiojo pirm yn atgal,
o Džonas išliko ramus. Jis paleido į darbą visą savo arsenalą:
pažadėjo tam bepročiui vos ne M ėn u lį, kad tik jis paleistų m o­
tiną su vaikais. Jo balsas skambėjo ram iai ir vienodai - kaip
hipnotizuotojo, bet jis nerim avo lygiai kaip visi. Anksčiau ne­
buvau matęs taip suprakaitavusio žmogaus. Derėdamasis jis
vos nenusirovė plaukų - taip norėjo išgelbėti tuos m ažylius.
 liiu tij* • 339

Peperdainas nutilo, bet Rikė Sju žinojo, kad jis paniręs į

prisim inim us. J i garsiai nurijo seiles.
- Tai kas nutiko?

Peperdaino akys sm eigte prism eigė ją prie m inkštos o d i­

nės kėdės.

- Vyrukas iš labai m ažo atstum o nušovė juos visus. N e­

svyruodam as, panele Rob. M o tin ą . K ūdikį. M ažąjį berniuką.

T rim is taikliais šūviais. Laim ė, specialusis padalinys įsiveržė

vid u n ir ištaškė tą vyruką, bet jis jau buvo nudėjęs tą jau­
ną gražią m oterį su vaikais. V is i skausm ingai išgyvenom e,
bet D žonas - skausm ingiausiai. M ačiau, kaip m ano kolega
ir draugas tiesiog yra per siūles. Po kelių m ėnesių jis atsista­
tydino iš F T B ir nuėjo d irb ti į J A V teism o pareigūnų biurą.
Lig šiol kaltin a save. Džonas m ano, kad susim ovė ir iš jauno
vyro atėm ė visą šeimą. D žonas nieko daugiau nė negalėjo,
pasakė viską, kas buvo būtina. įtik in ė jo gerai kaip niekada,
bet jo pastangos buvo bevaisės. Jis neišgelbėjo tų trijų gyvy­
b ių ir nuo to laiko jaučiasi kaltas.
Stojo slogi tyla. Rikė Sju silpo nuo deginančio Peperdaino
žvilgsnio. G aliausiai ji paklausė:

- Kam visa tai m an pasakojate?

- Kad žinotum ėt, jog jūsų draugei gali atrodyti, kad pasi-

im dam a D žoną pasielgė labai sum aniai, bet iš tiesų ji stovi

ant bedugnės krašto ir apie tai nė nenutuokia. Jis em ociškai
nestabilus, ypač kai šalia būna kūdikių.
Agentas to l lin ko į priekį, kol jųdviejų nosys beveik susi­

lietė.
- A r pagaunate, ką n o riu pasakyti, Rike Sju? - tylia i pa­
klausė metęs šalin form alum us. - Ponia B em vud ir jos kū ­
dikis pavojuje.
Rikę Sju taip pakerėjo seksualus, įdėm us Peperdaino
žvilgsnis, kad iš pradžių ji nieko neatsakė. G aliausiai sum irk­
sėjo ir pasukusi galvą atsitraukė nuo jo.
- Vėl n o rit m ane apm ulkinti, bet neišdegs.
340 * g u lu Ilian

Jis kreipėsi į kitus du agentus:

- A r aš ją m ulkinu?
Ju od u iškilm ingai papurtė galvas. Peperdainas vėl atsisu­

ko į ją.
- Nors Džonas per avariją neteko atm inties, patikėkite -

ta kū dikių baim ė jo pasąm onėje vis tiek gyva. K a i šalia kū­

dikis, jis kraustosi iš proto. K ad būtum ėt m ačiusi, kaip mes

skridom e iš D enverio į Dalasą. Išgirdęs kū dikio verksm ą jis

pasiunta.
- Jeigu jis toks nestabilus, kodėl juos patikėjote jo glo­

bai? - paklausė Rikė Sju.

- Nes nežinojau, kad jie patirs avariją, kad pareigūnė For­
dam žus. Turėsiu p risiim ti visą atsakom ybę, jei Džonas palūš
ir pridarys kokios žalos. M an o ketin im ai buvo geri. M aniau,
saugoti p on ią B em vud su kū d ikiu jam bus p u ik i terapija.
Žinom a, nė neįtariau, kad ji taip neprotingai rizikuos. N et
nusikalstam ai. K ita vertus, - tarė nekaltai skėstelėdamas
rankom is, - negaliu garantuoti, kad Džonas dar nepalūžo ir
jų nepribaigė.
- Tikra i nepribaigė. Jie gyvi.
Supratusi, kad padarė klaidą, Rikė Sju m intyse nusikeikė.

Peperdainas iš karto užkibo.

- Tai gavote iš jos žinių?
- Ne. Ne, negavau.
- K u r ji?
- Nežinau.
- Rike Sju, laikydam a paslaptyje jos buvim o vietą nedaro­
te jai jokios paslaugos.
- Prisiekiu - nežinau, ku r ji. - Rikė Sju pajuto per dažnai
m irksin ti - m elą išduodantis ženklas. - Gerai, kalbėjausi su
ja. Šįryt. Paskam bino į biurą žinodam a, kad atsiliepsiu aš.
Tepasakė, kad juodu su Kevinu laikosi gerai, ir padėjo ragelį.
J i kalbėjo vos kelias sekundes, m at bijojo, kad galite sekti
m ano gaunam us skam bučius.
 įimtoji • 341

J i laukė, kol jis paneigs šią versiją. Bet Peperdainas tik žiū ­
rėjo į ją.

- Ju k įrašinėjate visus pokalbius biuro telefonais, ar ne?

G reičiausiai ir m ano nam ų telefono klausotės! - J i pašoko

ant kojų. - A k tu, šunsnuki! Jeigu jau žinojai, kad kalbėjausi

su ja, kam m ane persekioji?

- Sėskitės.

- E ik velniop.

- Sėskitės.
Peperdainas stum telėjo ją ant kėdės. Nors Rikė Sju iš įn ir­
šio kone nagus graužėsi, kita vertus, ji buvo sužavėta. Supy­
kęs jis atrodė labai patrauklus.
- Esate seniausia jos draugė, Rike Sju. Tu rite bent num a­
nyti, ku r ji galėtų b ūti.
- J u k klausėtės m ūsų pokalbio. Girdėjote, kaip klausiau,
ku r ji. J i nepasakė.
- Bet gal num anote?
-N e .
- Je i išsiaiškinsiu, kad m elavote m an, pateiksiu jum s ka l­
tin im u s dėl ben d rin in kavim o ir kurstym o darant n u sikal­
tim ą.
- O i, kaip išgąsdinote.
J i susigriebė už alkūnių ir nusipurtė.
- Žavu.

- T ik r a i?
J i šypsodam asi m irktelėjo kitiem s dviem agentams. Pe­

perdainas atrodė besiruošiantis ją sm augti - Rikė Sju pam a­

nė, kad būtų labai smagu.
- Klausykit, aš nė nežinau, ku r Kendalė gyveno tuos m e­
tus Denveryje, - tarė ji. - Prisiekiu, tai tiesa. N ei m an, nei
savo senelei nepasakė, ku r apsistojo. D ėl m ūsų pačių saugu­
m o - taip paaiškino. Kendalė nenorėjo, kad m um s reikėtų
m eluoti, jeigu kas nors im tų ieškoti. - Rikė Sju plačiai n u si­
šypsojo. - Šiuo po žiū riu ji labai sum ani.
342 . S ir iiilim

- Gerokai sum anesnė už jus. - Padėjęs rankas ant jos

kėdės porankių Peperdainas lin k o artyn. - J i lydim a vyro,

kuris kaskart išgirdęs kūdikio verksm ą pam eta galvą. Ponia

B em vud tu ri kūdikį.

Rikė Sju išleido garsą, panašų į tokį, kuris suskam ba tele­

vizijoje žaidim o dalyviui atsakius neteisingai.
- Pam ėginkit dar kartą. M akgratas negali b ū ti tokios ne­

stabilios psichikos, antraip jis iš viso nedirbtų. Šis psicholo­

gas federalas neketina skriausti nei Kevino, nei jos.

Ja i į akis įsm eigtas Peperdaino žvilgsnis, regis, užtruko

visą am žinybę. G aliausiai jis tarė:

- Gal ir neketina. Bet D žono psichikos nestabilum as tėra

viena iš jūsų draugės bėdų.

Peperdainas ištiesė ranką, ir vienas iš agentų dalykiškai
kaip operacinės seselė, paduodanti skalpelį, kyštelėjo į ją
rudo popieriaus voką. Peperdainas nenuleisdam as akių nuo
Rikės Sju akių ištraukė iš voko nuotrauką ir netardam as nė
žodžio padavė jai.
Pažvelgusi į nuotrauką Rikė Sju šaižiai suriko. Gerkle pa­
kilo tulžis. J i prispaudė ranką prie burnos. Strazdanos dar
labiau išryškėjo, kai ji netikėtai išbalo.
- Štai ką Gibas ir M etas B em vudai padarė M eto m eilužei

Lotei Linam , k u ri padėjo jiem s pasprukti iš kalėjim o. Pjūvis

buvo toks gilus, kad galva vos besilaikė.

- Prašau! - žioptelėjo Rikė Sju m ėgindam a n u laik yti dre­

bančią ranką.
- Ko prašot? Prašot liautis? Prašot daugiau nieko nesa­
kyti? - pakėlė balsą jis. - V eln iai griebtų, dar daug sakysiu,
jeigu tai padės m an išm ušti iš jūsų inform aciją.
- Jau sakiau jum s, - pradėjo verkšlenti Rikė Sju, - neži­
nau, kur Kendalė.
- Rike Sju, jūs neaprėpiat viso vaizdo. Pabėgimas iš kalė­
jim o - rim tas nusikaltim as. O ką jau kalbėti apie išprievar­
tavim ą ir žm ogžudystę. Taip, mes m anom e, kad prieš m irtį
 lii*|lij« * 343

ponia Linam buvo išprievartauta. Štai su kokiais bepročiais

turim e reikalų. N uo šios vietos jiem s kelio atgal nėra. G yve­
nim as, kokį jie gyveno anksčiau, baigėsi, ir jie tai žino. Jie
n etu ri ko prarasti. Bet n et bepročiai nepuola į tokius kraš­

tutinum us, nebent vykdo kokią nors m isiją. - Jis palinko

arčiau ir sušnibždėjo: - O dabar sakykit, kaip m anot, kokia
galėtų b ū ti ta m isija?

- Surasti... surasti ją.

- V isiškai teisingai, - n iū ria i linksėdam as pritarė Peper-
dainas.

- A r tai jie įsilaužė į jos senelės nam us?

- G reičiausiai jie. Baugu, ar ne?
- A r jie jau visai arti?

- Jie ryžtingai n u site ik ę 'p risia rtin ti. B ent jau Gibas, o
M etas, atrodo, daro viską, ką sako ar daro jo tėvas.
Rikė Sju linktelėjo. Ir jai buvo susidaręs toks pirm as įspū ­
dis, o visos paslaptys, kurias jai apie vedybas atskleidė Ken-
dalė, tai tik patvirtin o.
- D abar viskas arba nieko, - tarė Peperdainas. - B em vu-
dam s nė nerūpi, ar jie bus sugauti, svarbiausia n u tild y ti tą

žm ogų, kuris pirm as davė signalą. Jie jaučiasi jos išduoti.

Jų nuom one, Kendalė eretike. Jie teisėtai pasipiktinę, kad
ji drįso suabejoti jų m etodais ir atsigręžė prieš juos. D ar tu ­
rėkite galvoje, kad prieš kelias dienas M etas Bem vudas nė
nežinojo turįs sūnų. Vargu ar jis bus patenkintas, kad buvusi
žm ona laiko berniuką nuo jo paslėpusi.

Jis vos šyptelėjo.

- Jū s dar nem atėte kūdikio, Rike Sju, ar ne? O aš m ačiau.
N et laikiau ant rankų. M ielas m ažylis. Labai panašus į m o ti­
ną - jūsų geriausią draugę.
- Liaukitės.
J is kalbėjo ram iu, dalykišku tonu.
- Per karjerą tyriau daugybę baisių nusikaltim ų. Bet tu riu
prisip ažin ti, kad nuo to, ką per kebas pastarąsias dienas su­
344 • sadii Inai

žinojau apie Bem vudus ir brolijos darbus, net m an stingsta

kraujas, o mes užgriebėm e tik paviršių. - Jis vėl palinko į
p riek į kišdam as prie jos veidą. - Jau m atau tuos fanatikus

per kokį nors ritualą žudančius kūdikį, kad įrodytų, jog jie -
išrinktieji. Šventa. Aukščiau žm onių, net D ievo įstatym ų. A r
norite, kad Kevinas baigtų savo dienas štai taip? - Jis iškėlė
jai prieš nosį Lotės Linam nuotrauką.

- Liaukitės!
Rikė Sju išplėšė jam iš rankų nuotrauką ir šoko nuo kėdės.

Peperdainas suspaudė jai p etį neleisdam as atsistoti.

- Jeigu žinote, ku r ponia Bem vud, pasakydam a išgelbėsi­
te jai gyvybę.

- Prisiekiu, nežinau! - apsiraudojo Rikė Sju.

- Tai galvokit! K u r ji eitų?
- Nežinau!
Peperdainas atsitiesė ir g iliai atsiduso.
-G e ra i, Rike Sju. N epasitikėkit m anim i. Bet tylėdam a
statote į pavojų dvi gyvybes, ką jau kalbėti apie pareigūną
M akgratą.
Jis padėjo ant stalo savo vizitin ę kortelę.
- Kitoje pusėje užrašiau v ie tin į num erį, ku riu o galite m an
paskam binti. M es dirbam e Šeridano policijos nuovadoje.
Kas nors tikrai žinos, ku r mane rasti bet ku riu o paros m etu.

Je i skam bintų p on ia Bem vud, pasakykite jai, kad ateitų.

M elskite jos. Prisiekiu, kad apsaugosim e ją.
Rikė Sju atgalia ranka nusišluostė bėgančią nosį.
- Apsaugosite? K aip anksčiau apsaugojote?
N uo šio atsakom ojo sm ūgio ji pajuto šiokį to k į m alonu­

m ą. Skubriai žengdam as pro duris jis buvo susiraukęs.

 Trisdešimt septintas shyiius

- U I o tušė piktesnė už šlapią vištą.

H enris paniuręs padėjo taksofono ragelį ir pasisuko į brolį.
Liu teris žiaum ojo pupų to rtiliją užsigerdam as „Big Red“
sodos gėrim u. Išsiblaškęs pasiūlė b ro liu i atsikąsti to rtilijos.
Jo dėm esį buvo prikausčiusios trys paauglės, kurios savitar­
nos degalinėje prie m aisto prekių kiosko pylėsi degalų į m u­
stangą kabrioletą.
- K o jos laksto tokios pusplikės, - suburbėjo gurkštelėjęs
sodos vandens. - Šortai tokie tru m pi, kad užpakaliai m atyt.
T ik pažiūrėk, kokie aptem pti m arškinėliai. Bet jeigu vyrukai
kaip aš sum anytų paim ti nors šiek tiek to, ką jos rodo, tai
brangiai sum okėtų. Nepilnam etės, - bambėjo jis.
H enris žvilgtelėjo į m ergaites, bet taip prislėgtas nė nepa­
sigrožėjo. J į ką tik iškoneveikė m am a - tai buvo ne m ažiau
skaudu nei tėvo kirčiai diržu. N u o m am os plūdim o galėjo
net randų lik ti.
- Liu teri, ar girdėjai, ką sakiau? M am a m us iškeikė.
Liu teris susikim šo lik u sį to rtilijo s gabalą, suglam žė p o ­
p ierių ir num etė ant žemės.
- Kodėl?
- D ėl vakar vakaro.
- Iš ku r galėjom žin o ti, kad tos senės nam e tūnos federa-
lin ia i agentai? M aniau, kad gudru buvo ieškot B em vud tam e
name. A r sakei m amai?
346 . |im

- M ėginau pasakyt. A trodo, ji ne viską suprato. Per garsiai

rėkė. Ju k žinai, kaip būna. K a i užsipuola, tada jau nebesi­
klauso.
Liuteris linktelėjo. Praėjusios pro juos m erginos žengė v i­

dun sum okėti už degalus. Jos taip čiauškėjo ir kikeno, kad

nė nepažvelgė į Liu terio pusę. Turtingos, važinėjančios nau­
jutėlaičiais autom obiliais, kuriuos šešioliktojo gim tadienio

proga nupirko tėveliai, - tai buvo jam nepasiekiam as pasau­

lis. Jos žvelgė per jį kiaurai, tarsi būtų nem atom as ar kokia
šiukšlė. Liu teris dėl to niršo.
-T u rė tų b ū ti koks įstatym as, draudžiantis jom s šitaip

k ru tin ti papus, - sum urm ėjo jis. - Aš rim ta i kalbu. Ju k jos

sum autai gerai žino, kaip veikia vyrukus.
- A r liausiesi sukiotis ir klausysi? - užbliovė H enris.
N ors H en ris buvo vos keliom is m in u tėm is vyresnis, jis
atsidėjęs va id in o vyresniojo b ro lio vaidm enį. Tai jis buvo
planuotojas, jis dėl visko nerim avo. D ėl to kiv irčų tarp jų ­

dviejų niekada nekildavo. Liu te ris p rip a žin o b ro lio gebė­

jim us vadovauti. Jam labiau p atiko n eb ū ti atsakingam ir
d aryti, kas liepiam a. Liu te riu buvo galim a p a sik lia u ti - įs i­
pareigojim us jis įvykdydavo, nesvarbu, teisėtom is ar n etei­
sėtom is priem onėm is, bet prisidėdavo daugiau fizin e jėga,
o ne protu.

H enris vis dar buvo nusim inęs dėl m am os paskaitos.

- J i sakė, kad iš m ūsų jokios naudos n et sudėjus smegenis
kartu. D ar barėsi, kad net paskutinis kvailys b ū tų susipratęs,

jog B em vud negrįš į senelės nam ą, nes kaip tik ten visi jos
pirm iausia ir ieškotų.
- A r galiu tau kai ką pasakyt, H en ri? - įsiterpė Liuteris. -
T ik prisiek, kad niekam neprasitarsi, ypač m am ai.
-K ą ?
- Privariau į kelnes, kai tie federalai šaudydam i vijosi. D ar
niekada nebuvau taip persigandęs.
- Ir aš. Pasisekė, kad išnešėm kailį, kitaip jau sėdėtume.
 Uriitiji • 347

Pam inėję kalėjim ą juodu iškart prisim inė B ilį D žo ir kaip

jis dabar kenčia dėl tos bobpalaikės kaltės. Kartais, kai ne­
tekdavo jėgų, drąsos ar jiem s nusibosdavo sunkūs išm ėgini­
m ai, jų užsidegim as priblėsdavo.

B et užtekdavo p risim in ti broliuką, uždarytą už grotų su

visokio plauko perėjūnais ir keistuoliais, kuris lik u sį gyveni-

m ą gyvens su viena ranka, - keršto ugnis vėl įsižiebdavo ir

pakurstydavo neapykantą.
- N a, čia mes veltui gaištam e, - nusprendė H enris. - Jos
pėdsakai kas m inutę aušta.
- Tuojau grįšiu, - Liu teris patraukė prie durų, - n o riu dar
vienos tortilijos.
H enris čiupo b rolį už m arškinių ir nutem pė prie m ašinos.
- Kurgi ne, tortilijos. N o ri dar paganyt akis į tas mergiotes.
- O kas čia blogo, kad žiū riu , ką?
K okią valandą jie važinėjo Šeridano gatvėm is tikėdam iesi,
kad gim tajam e Kendalės B em vud m iestelyje kils gera m in ­
tis, kad jie atras raktą nuo Kendalės slėptuvės, ku ri tikra i
nėra - jiem s brangiai atsiėjo tai su žin o ti - jos velionės sene­
lės nam as retai apgyvendintam e m iestelio pakrašty.
B roliai nenutuokė, kad ją bus taip sunku rasti. Buvo nete­
kę drąsos ir ilgėjosi nam ų. Je i taip ir grįš į Prosperą, m am a
pasius. Je i greitai ko nors nenuveiks, ji tik ra i nudirs jiem s

kailį.
Valandą be tikslo pravažinėjus H enris sustojo autom obi­
lių aikštelėje prie teism o rūm ų.
- K o k į velnią čia kreti, H en ri? - Liuteris nervingai apsi­
dairė. - Č ia p o licin in kų daugiau nei m usių ant nudvėsusios
žiurkės.
- N ei m ūsų, nei autom obilio jie gerai nem atė. Laikraš­
čiuose rašom a „neatpažinti įsibrovėliai“. Jie žin o tik kad
mes - vagiliaujantys paaugliai, ieškojom stereoaparatūros,
kad gautum e p in igų narkotikam s.
Toks paaiškinim as nenuram dė Liu terio drebulio.
348 • JdiJu lisa*

- V is tiek nesuprantu, ką mes čia veikiam .

- Stebim .

- Ką stebim ?

- Sėdim ir žiū rim , ką galėtum e pastebėti. G al už ko nors

užsikabinsim . K ažin ar patys tą kalę aptiksim . Kas nors tu ri
m us pas ją nuvesti.

Liuteris susm uko sėdynėje, atlošė galvą ir užsim erkė. N e­

pataikydam as į taktą pro dantis švilpiniavo m elodiją ir sma­

ginosi gašliom is fantazijom is, kuriose trys paauglės tru m ­
pais šortukais ir aptem ptom is palaidinėm is n o ria i pildė
visus jo norus. M a ty t, užsnūdo, nes net pašoko, kai H enris
bakstelėjo jam į šonkaulius.
- Varom .

Liuteris išsitiesęs nusižiovavo.

-K u r?

- A r m atai tuos tipus, va ten eina per gatvę?

Liuteris pažvelgė, ku r rodė H en rio pirštas.
- Tuos tam siais kostium ais?
- Jie ką tik išėjo iš teism o rūm ų. j ką jie tau panašūs?
- Į F T B agentus, kaip Dievą m yliu.
-A h a .

- A r ne šiam e pastate anksčiau dirbo ponia Bem vud? Jie

labai skuba ten.
- Todėl ir m anau, kad reikalas gali b ū ti svarbus, - paaiš­

k in o H enris.
Išlipę iš m ašinos jie nuskubėjo per gatvę paskui FT B agen­

tus - šie suėjo į pastatą, kuriam e buvo advokatų kontora

„B ristol & M ath ers“. B roliai jau buvo kartą pašniukštinėję
apie šį pastatą, bet taip nė kiek n ep risiartin o prie grobio.
- Jie jau viršuj, - vos įžengus į vestib iu lį pastebėjo H en­
ris. - M atai, ku r sustojo liftas? Penktam e aukšte.
D vyniai slam pinėjo po vestibiulį stengdam iesi nepatrauk­
ti dėmesio, bet buvo panašūs kaip du vandens lašai, tad visi
užėję į pastatą juos įdėm iai nužvelgdavo.
 ligotai* • 349

N etrukus toks stebėjim as Liu teriu i pabodo ir jis pradėjo

in kšti, bet H enris nesutiko išeiti. U ž kantrybę jiem s buvo
atlyginta po pusvalandžio. Iš lifto išlipo trijulė. Buvo aki­
vaizdu, kad v isi susijaudinę. Vienas ir kalbėjo, ir žingsniavo
d idžiai skubėdamas.
- V is tiek manau, kad ji ne viską sako. Labiau nei m ūsų ji
bijo išdu o ti draugę.
B roliai K ru kai tik tiek ir nugirdo, ko l tie vyrai žengė pro
stiklines sukamąsias duris. D vyn iai susižvalgė.
- K aip m anai, apie ką jie čia kalbėjo? - paklausė Liuteris.
Ir staiga sulaukė atsakym o - atsidarė liftas ir išlėkė stam ­
bi, krū tin in g a raudonplaukė m oteris. Jos veidas buvo nusė­
tas dėm ėm is, akys raudonos, užtinusios - aiškiai verkusi.
H e n riu i su Liu teriu b ežiū rin t, ji prisidėjusi nosinę garsiai
išsišnypštė. M oteris dvynių nepastebėjo, nes jos dėmesys
buvo prikaustytas prie agentų trijulės, ku ri dabar ėjo per
gatvę į teism o rūm us. Vos tik išėjusi laukan ji iškėlė d id įjį
pirštą. N ors agentai to judesio nem atė, raudonplaukei jis,
atrodo, suteikė d id žiu lį pasitenkinim ą.
- Kas ta storulė?
- N ežinau, - m ąsliai atsakė H enris. - Bet akivaizdu, kad
tarp jos ir agentų m eilės nerasi, tiesa? Kas dar galėtų juos
sieti, jei ne Kendalė Bem vud?

- J i šlykšti. - Gibas nušlavė nuo Rikės Sju kavos stalelio

visą stirtą žurnalų „Playgirl“. - Ištvirkėlė. Šiukšlė. Bet ko gi
dar tikėtis paleistuvės nam uose?
M etas žiūrėjo į žurnalus ant grindų: net jeigu jam , kaip
ir tėvui, leid in ia i regėjosi tokie pat atgrasūs, jis to nerodė.
Buvo visiškai abejingas nuo tos akim irkos, kai juodu išėjo iš
m otelio, kuriam e nužudė Lotę ir paliko jos lavoną.
- Ši m oteris rėksm inga ir kokti. V is laido gašlias užuom i­
nas. A r pam eni, sūnau, kiek nepatogum ų ji m um s sukėlė per
tavo vestuves?
350 . sun* iiim

- Taip, pone.
- V isai netinkam a b ū ti B em vudo žm onos drauge.
- Taip, pone.
- Bet paskui paaiškėjo, kad tu vedei išdavikę.
- Taip, pone.

Jau kelias valandas jie naršė po Rikės Sju nam us ieškoda­

m i užuom inos apie Kendalės slėptuvę. Iškratė visus stalčius,
perskaitė visus popiergalius: m okesčių kvitus, dienoraščius,
ranka ant lip u ko brūkštelėtus prim inim us.
Nors ir nieko nesužinojo apie Kendalę, jie p u ikiai perm atė

Rikės Sju gyvenim o būdą. Pagal grožio puoselėjim o produk­

tų kiekį jos nam ai buvo antroje vietoje po kosm etikos par­

duotuvės, be to, Rikė Sju buvo sukaupusi didžiulę erotinių
knygų ir vaizdajuosčių kolekciją.
N ak tin io stalelio stalčius prezervatyvų atsargom is būtų
nukonkuravęs vaistinės sandėlį. Ten buvo tik ra i didelis skir­
tin gų form ų, spalvų ir dydžių asortim entas.
Ja i labai patiko saldūs gėlių kvepalai ir vonios želė. J i turė­
jo daugybę apatinių, tarp jų languotus flanelinius naktinius
m arškinius ik i pat žemės ir dvejas kelnaites kiauru tarpkoju.
V irtuvės spintelės buvo kim šte prikim štos sausainių, b u l­
v ių traškučių ir d ietin ių sodos gėrim ų. Bet šaldytuve jie ap ti­
ko tik apie litrą pieno, keturias pakuotes po šešias skardines
alaus ir dru m zlin ą alyvuogių indelį.

Rikė Sju nebuvo pavyzdinga nam ų šeim ininkė, bet G ib u i

su M etu baigus paieškas tai buvo nebesvarbu - jie apvertė
aukštyn kojom is visą nam ą. Tada dar kartą perėjo tik rin d a ­
m i, ar nieko nepražiūrėjo.
- A r po lova žiūrėjai? - paklausė Gibas.
- Ne, pone.
Jie nuplėšė lovos užtiesalus, paieškojo po čiužiniais, bet
nė vienas neprisim inė, kad reikia užm esti akį po lova. M etas
suklupo ant kebų.
- Ten gub dėžė, tėti.
 UiO lijd • 351

Gibas iškart sukluso.

- K okia dėžė?

M etas ištraukė įprastą batų dėžę ir nukėlė dulkėtą dang­

tį. Pamatęs visą krūvą asm eninių laiškų ir atvirukų, parodė
dėžę G ib u i.

- Č ia gali b ū ti ir Kendalės laiškų, - sukruto Gibas. - Skai­

tom .

Jie nuėjo į svetainę - ten buvo daugiau vietos korespon­

dencijai išdėlioti. Prieš pradėdam as rū šiu o ti Gibas iškėlė

ranką, kad M etas patylėtų. N uslinkęs prie lango žvilgtelėjo

laukan.

- G rįžo . Jos m ašina ką tik sustojo an t keliuko.

Pasibjaurėjim o ku pin u žvilgsniu nužvelgęs p o rn ografin ių
knygų kolekciją jis lėtai nukreipė akis į M etą.
- M etju , m udu turim e išnaudoti šią akim irką. Ju k esame
čia tam pasiųsti, sūnau. Taip ir turėjo įvykti. Kodėl ji taip
n etikėtai grįžo nam o? Ju k ik i darbo pabaigos dar kelios va­
landos! A r supranti, ką sakau?
M etas linktelėjo nė žodžiu neišreikšdam as nepritarim o ar
būgštavim o.
- Taip, pone.
Gibas ženklu liepė jam pasislėpti už durų, o pats žengė į
valgom ojo nišą - ten bus sunkiai pastebim as, bet gerai m a­
tys laukujės duris. Abiejų vyrų žvilgsniai susm igo į durų ran­
keną, kai Rikė Sju įkišo raktą spynon.
- E i, raudonplauke!
Šūksnis atsklido iš gatvės.
D ėl tokio netikėto įvykių posūkio M etas pažvelgė į G ibą
laukdam as tolesnių nurodym ų. Gibas pro žaliuzių skersinius
m ėgino įžiū rėti, kas atitraukė Rikę Sju.
- Ko reikia?
J i paliko raktą spynoje ir apsisuko pažiūrėti, kas ją šaukia.
- Ieškome Sanseto gatvės. G al žinai, ku r ji yra?
- G al žinau, o gal ir ne, - įžū liai atkirto ji.
352 • SiRdfi H m

- G al prieisi su m um is pakalbėt?
G ibo veidą iškreipė pasipiktinim as. Jis pabaksnojo sm i­
liu m i rodydam as M etu i, kur žiūrėti. Prie šaligatvio stovėjo
senas kamaras. V iduje sėdėjo H en ris ir Liu teris Krukai.
- O jie ką čia veikia? - sušnibždėjo Gibas.

Rikė Sju neskubriu žingsniu nupėdino prie m ašinos ir pa­

silenkė prie vairuotojo lango paaiškinti, kaip rasti Sanseto

gatvę. J i flirtavo , o dvynius, akivaizdu, apakino didinga jos
figūra.

- Tu rbū t tą patį, ką ir mes, - po akim irkos prašneko G i­

bas. - Jie ieško Kendalės dėl B ilio Džo. K altin a ją dėl to ne­

laim ingo atsitikim o, - prunkštelėjo. - K ru kai trokšta keršto,

todėl tu ri ją rasti p irm iau nei valdžia. - Jis pažvelgė į M etą. -
K aip ir mes, sūnau. Skirtum as tik tas, kad jiem s nepadeda
aukštybių jėga. G reičiausiai jie ir įkliu vo į F T B spąstus se­
nelės name. Laikraščiai spėliojo, ar tai m ūsų darbas. Tarsi
m udu būtum e bukapročiai.
M etas tik klausėsi ir pritariam ai linkčiojo.
Rikė Sju plačiai m ostagavo rankom is aiškindam a dvy­
niam s m aršrutą.
Gibas užėjo M e tu i už nugaros ir uždėjo ranką ant peties.
- Eim e. A kivaizdu, kad Viešpats apsigalvojo. N etinkam as
metas. Kai ateis laikas, jis duos m um s žin oti. Paim k dėžę.
Gibas patraukė prie užpakalinio m iegam ojo lango, pro ku rį

jie ir buvo įlipę. Netaręs nė žodžio M etas nusekė iš paskos.

 Trisdešimt aštuntas shyiius

S e rid a n o policininkas įžengė į laikin ą Peperdaino biurą.

- Pone, su jum is n o ri pasikalbėti kažkokia m oteris. A ts i­
sako kalbėtis su kuo nors kitu . Trečia linija.
- J i? Ponia Bemvud? - Pajutęs v ilčių antplūdį Peperdainas
čiupo telefono ragelį ir paspaudė m irkčiojantį m ygtuką. -
Peperdainas.
- A k tu, šunsnuki!
- Atsiprašau?
- G irdėjai, ką pasakiau. Tu, niekšeli neapsiplunksnavęs
šikniau! A š dar tik pradedu. K ai išsakysiu visus m an žin o ­
m us gim tosios kalbos keiksm ažodžius, pereisiu prie užsie­
n io kalbų, kad nors ap ytikriai suprastum , kokiu pašlem ėku
tave laikau.
Peperdainas atsiduso.
- A p y tik ria i suprantu, panele Rob. G al n orite m an pra­
nešti, kodėl paskam binote keiktis?
- Pats žinai, kodėl skam binu, padugne tu!
M o te ris rėkė taip garsiai, kad net k iti agentai kam baryje
viską girdėjo. Paliovę d irb ti savo darbus šnairavo į Peperdai-
ną. Daugelis iš jų tu rbū t pavydėjo Rikei Sju drąsos.
- T ie šlykštūs niekšai nusiaubė m ano nam us, - suklykė ji.
- Kokie šlykštūs niekšai?
- Tavo šlykštūs niekšai. Išvertė stalčius. Taip ir padarė.
M an o apatiniai išdraikyti visu r ant grindų...
354 • tiriu Im i

- Luktelėkit. - Peperdainas net šoktelėjo krėsle. - Jūsų

nam e raustasi?
- N evaidink kvailio, Šerlokai.
- Ir jūs m anot, kad tai m ano vyrų darbas?

- N eapdum si manęs. Jie...

- Važiuoju.
Jis padėjo ragelį. Paliepęs dviem vyram s eiti kartu, Peper­
dainas nusikabino kostium o švarką nuo kabyklos ir nubėgo

prie artim iausių durų.

Po pen kių m in u čių jis jau žiūrėjo Rikei Sju į akis p rie jos
nam ų durų. Iš pasipiktin im o ji taip drebėjo, kad net jos plau­

kų skulptūra ėmė eižėti.

- FT B turėtų sk irti jum s intensyvų gerų m anierų kursą,
specialusis agente Peperdainai. Pirm iausia pasiunčiat porą
iškrypėlių, kad suverstų m ano nam us, o paskui nebaigęs p o ­
kalbio m etate ragelį. Daugiau nem okėsiu nė grašio m okes­
čių, jeigu tai geriausias sum autas federalinis...
- M an o „iškrypėliai“ jūsų nam ų nevertė. - Pastūmęs ją į
šalį, Peperdainas įėjo vidu n ir paleido klausim ų tiradą: - A r
viską taip ir radote? K elin tą valandą sužinojote apie įsilau ži­
mą? A r kas nors dingo? A r ką nors lietėte?
K o l k iti du agentai sukiojosi vertin dam i nuostolius, bet
neliesdam i nieko, kas vėliau galėtų tap ti įkalčiais, Rikė Sju
kaip įbesta sustojo vid u ry svetainės įrėm usi kum ščius į pla­

čius klubus.
- Tyčiojiesi iš m anęs, Peperdainai?
- Ne, - atsakė šis. - Jeigu būtum e norėję apieškoti, bū tu ­
me įteikę kratos orderį. Šįkart žaidžiam e griežtai pagal taisy­
kles, kad vėliau koks teisėjas, turėdam as daugiau užuojautos
nei smegenų ar m oralės, neatm estų bylos dėl tech n in ių k liū ­
čių. Šiaip ar taip, sakau jum s, kad visa tai padarė ne m ano
vyrai, ne Ju n g tin ių Valstijų teism o pareigūnų biuras ir ne
Šeridano policija.
- Tai kas, veln iai griebtų?
 llH lliji • 355

- Nežinau. Bet ketinu sužinoti, - trum pai n u kirto jis. - A r

ko nors pasigedote?
- N ieko nepastebėjau, nes iš tiesų nė nežiūrėjau. G rįžu si
pam ačiau šitą jovalą ir taip pasiutau, kad prieš skam binda­
m a jum s inventorizacijos nepadariau.

- A p sižiū rėkit.
J i darė kaip liepiam a, o jo vyrai paskam binę pareikalavo,
kad tučtuojau atvyktų krim inalinės ekspertizės grupė. Rikė

Sju stovėjo ir bejėgiškai žiūrėjo, kaip jos nam ai siaubiam i an­

trąkart per dieną, tik šįkart su profesionalu, ieškančiu atsa­
kym o, kas galėjo jį taip barbariškai n u n io k o ti pirm ąkart.

- K lausykit, tai ne paprastas įsilaužim as, - tarė Peperdai-

nas, kai jos priekaištai v irto keiksm ais. - M es tiriam e federa-
lin ę bylą, o jūs tu rite artim ų asm eninių ryšių su ponia B em -
vud, todėl tapote svarbia šios bylos dalim i.
- G reičiausiai tai a tsitiktin ė vagystė, nieko bendra su šia
byla n etu rin ti.
- Jū s tuo nė kiek n etikite - kaip ir aš, - atsakė jis spė­
dam as, kad jos pykčio p ro trū kia i slepia augančią blogą nu o­
jautą. Rikės Sju skundai jau nebebuvo tokie triu kšm in g i - o

tai jau geras ženklas. Jeigu nepavyko įkalbėti jos bendradar­

biau ti, gal baim ė paskatins ją atskleisti kelias paslaptis.
- Č ia ne vagis darbavosi, atėjo ne vogti, - paaiškino jis. -
Jis nepaėm ė įprastų daiktų: televizoriaus, kam eros, garso
aparatūros. Jis ieškojo visai ko kito.

- Pavyzdžiui?
- U žuom inos, ku r galėtų b ū ti p on ia Bem vud.
- Tada teapsišika jie aukštielninki.
Peperdainas nekreipė dėm esio į jos vulgarybes, nes jau ru ­

tu liojo kitą m in tį.

- Lažinuosi, kad visa tai padarė ne vienas žm ogus. Ir jūs
pati taip m anote, nes apie įsilaužėlius kalbėjote daugiskaita.
- T ik nesidžiauk, Peperdainai. Tiesiog pasakiau, kas šovė
galvon.
356 . sa tu lim

- Jum s galvon tai šovė neatsitiktinai, Rike Sju. Ju k apie

kažką galvojate, ar ne? Kaip ir aš.
Staiga susinervinusi ji apsilaižė lūpas.
- N orite pasakyti, kad čia galėjo įsibrauti M etas Bem vu-
das su tėvu?
- Galim as daiktas.
- Velnias! - sudejavo ji. - Su tais galvažudžiais nen oriu tu ­
rėti nieko bendra.
- K ai atvažiavau, jūs įsilaužėlius pavadinote iškrypė­
liais. Kodėl? - paklausė Peperdainas. - Pats m atau, kad jie
iškraustė apatinių drabužių stalčius, bet tai norm alu - visi
vagys ieško slepiam ų turtų .
- Ne tai turėjau galvoje. - J i paėmė jam už rankos ir per
svetainę nutem pė prie kavos stalelio. - Pažiūrėkit į šiuos
žurnalus.
Iš dviejų žurnalo „Playgirl“ lapų Peperdainui gundom ai
šypsojosi nuogas, raum eningas gražuolis.
- Neblogas daikčiukas. Na ir kas?
- Tikra i neblogas daikčiukas. Tai kam aš jį gadinčiau p ri­
m indam a kulnu?
Nuotraukos viduryje popierius buvo suglam žytas, žurna­
lo lapai išplyšę. Iš tiesų kažkas trypė jį kulnu.
- G al netyčia.
Rikė Sju papurtė griūvantį plaukų m onum entą.
- Vargu, nes štai ten guli kitas. Tas mane tikrai užknisa. U ž
šitą knygą paklojau penkiasdešim t žalių. Parsivežiau suveny­
rą iš San Fransisko, kai ten atostogavau prieš dvi vasaras.
J i pavėdėjo agentą už sofos. N u o len tyn ų nušluotos kn y­
gos ir vaizdajuostės buvo paliktos ant grindų. Peperdainas
priklaupė iš arčiau apžiūrėti knygos, į ku rią ji rodė. Erotinė
knyga buvo atversta - per visą puslapį puikavosi poros ly ti­
n io akto nuotrauka. A n t nuotraukos taip pat buvo m atyti
žymės, tarsi kažkas būtų į ją nusivalęs batus.
- Nepanašu į m isionieriaus pozą, - atkreipė dėm esį Pe­
perdainas.
 liaotij* * 357

- Todėl tai ir buvo geriausias puslapis iš visos knygos. D ie­

vulėliau, tai m ano svajonių vyras. V ien ši nuotrauka verta
penkiasdešim ties žalių.

- N u p irksiu jum s naują knygą, - stodam asis pažadėjo Pe-

perdainas. - N u p irksiu jum s visą nepadorių knygų b ib lio te­
ką, jeigu tik m an pasakysit, ku r yra ponia Bem vud.

- Jū s ne itin atid žiai klausotės, ar ne? Skaitykite iš lūpų,

kvaily. A š nežinau. - J i plačiai m ostelėjo rankom is aprėp­
dam a netvarką nam uose. - K ad ir koks įsilaužėlis apvertė
m ano nam us aukštyn kojom is ieškodam as užuom inos, jis,
kaip ir jūs, beldžia į ne tuos vartus.

- Pone, tai jų darbas. Pirštų atspaudai sutam pa.

Peperdainas padėkojo pareigūnui, iškart atnešusiam pa­
rengtas ataskaitas, ir apsisukęs kreipėsi į policijos kapitoną.
- Girdėjote, ką jis pasakė. Šiandien popiet Gibas ir M etas
B em vudai nusiaubė panelės Rob nam us. Jie šiam e m iestely­
je. Iškvieskite visus savo vyrus. M an o žm onės taip pat jūsų
žinioje, be to, ir pastiprinim as kelyje. N oriu , kad tie niekšai
b ū tų surasti. Šiandien. Tučtuojau.
Policininkas jau lėkė vykdyti Peperdaino nurodym ų, bet
F T B agentas dar šūktelėjo jam paskutinius žodžius:
- T ie vyrai tik ri banditai. Pasakykite saviškiam s, kad ne-
apsigautų dėl jų geros išvaizdos ir m alonaus elgesio. Jie fa­
natikai, įsitikin ę, kad vykdo D ievo valią. Žudo visus, kurie
stoja jiem s skersai kelio. Perspėkit savo pareigūnus, kad pa­

m atę juos elgtųsi itin atsargiai.

- Taip, pone.
Peperdainas sudribo į krėslą prie rašom ojo stalo ir pasi­
trynė delnais pavargusias akis. Jis negalėjo pasiduoti n u o ­
vargiui - tai buvo neleistina prabanga. N uo tada, kai buvo
paskelbta, kad Džonas dingo, jis tik retkarčiais nusnūsdavo
nutaikęs progą. Jis nem iegos ištisą naktį, kol ras savo drau­
35® • S d ilN liia i

gą ir ponią Bem vud, o Gibas ir M etas B em vudai bus negyvi

arba pasodinti už grotų.
Tai, ką jis šiandien papasakojo raudonplaukei rėksnei,
buvo tarsi asm eninė išpažintis - Peperdainas iš tiesų jautėsi
atsakingas, kad įvėlė draugą.

Viskas prasidėjo vos ne juokais, nors ir gana žiauriai. Jis

m anė, kad D žo n u i tai bus gera terapija. G al leisdam as laiką

su ponios B em vu d kū dikiu jis užsigydys Naujojoje M eksiko­

je padarytas psichikos žaizdas.

Taip m ąstė Peperdainas, patikėdam as m oterį su kū dikiu
jo globai. Jam ir galvon nešovė, kad jo draugas taps pagrin­

d in iu šio keisčiausio dešim tm ečio nusikaltim o veikėju.

Kuo daugiau faktų apie broliją biuras atskleidė, tuo labiau
Peperdainas baim inosi dėl D žono ir ponios Bem vud. Ritua­
linės egzekucijos ir kūnų darkym as, giesmės ir paslaptingi
slaptažodžiai, tiek kan kin im ų ir kraujo, kad m arkizas de Sa-
das atrodo tik mėgėjas, - štai toks įprastas brolijos braižas.
N uliūdęs Peperdainas pakilo nuo kėdės ir pasirąžė tem p­
damas skaudam ą apatinę nugaros dalį. Priėjęs p rie lango pa­
žvelgė į Šeridano m iestelį. N usileido sutem os. N ak tį B em vu ­
dai turės daugiau slėptuvių ir daugiau galim ybių pasprukti.
Jie kažkur čia. Bet kur?

K ažkur čia slepiasi ir ponia B em vud su jo draugu D žonu

M akgratu. Nė vienas žm ogus, n et toks protingas kaip ponia

Bem vud, negali d in g ti be pėdsakų. Kas nors vis tiek juos pa­
stebėjo. Jie kažkur tūno.
- Bet kur, velniai griebtų? - garsiai nusikeikė Peperdainas.
Supratim o neturėjo, ku r jų ieškoti.
Specialusis agentas Džim as Peperdainas buvo visiškai ti­
kras dėl vieno: jei M etas Bem vudas buvusią žm oną ras p ir­
m iau nei valdžios atstovai, Kendalė galės nesijaudinti, kad
bus teisiam a dėl įvykdytų nusikaltim ų.
M a t bus negyva.
 Trisdešimt devintas shyrius

„...Ir m oteris m irė nesulaukusi, ko l jos byla pasieks teis­

mą. J i m irė nuo AIDS - netekusi orum o ir kęsdam a skaus­

mą. Ja i tik rūpėjo atsisveikinti su savo vaikais. Bet tas prašy­

mas buvo atmestas.“

Kendalė p orin o D žo n u i istoriją, ku rią kitados pasakojo ir

M e tu i su G ibu, bet tai atrodė buvę kažkokiam e kitam e gy­

venim e. Viskas vyko kitam e gyvenim e, kažkur labai to li nuo

šio m ažyčio m iegam ojo jos senelės ferm oje p ietrytin iam e

Tenesyje.

- Kiekvieną kartą pralaim ėdam a bylą pralaim iu asm eniš­

kai. Tarsi vėl nuvilčiau tą m oterį.

- A r todėl išsirinkai p atį sunkiausią darbą, kokį tik galim a

rasti tu rin t tavo profesiją?

- Turbūt.

- Nėra abejonės, šis įvykis tave pastūm ėjo, bet turėjo b ū ti

ir k itų priežasčių. A trodo, žygdarbiai tave traukė dar gero­

kai anksčiau, nei tapai advokate ir sutikai tą A ID S sergančią

m oterį.

Kendalė pakėlusi galvą jam nuo peties pažvelgė į veidą.

- Kodėl n o ri kalbėtis apie m ane? A r tai svarbu?

- N ieko apie tave nežinau ik i tos akim irkos, kai atgavau

sąm onę. Taip, m an svarbu.

36o . iM iijim i

A tsid u susi Kendalė vėl nuleido galvą jam ant peties. T ie ­

są sakant, tik dėjosi, kad labai n en o ri pasakoti. Tylus jo

būdas skatin o atsiverti, be to, troško, kad D žonas ją p ris i­

m intų. Vėliau.

- Kas tave varo, Kendale?

- O kas sako, kad varo?

- Nagi, - subarė jis, - kalbėkis su m anim . Kas n u tiko tavo

tėvams?

- Jie žuvo n u kritu s privačiam lėktuvui skrisdam i slid in ėti

į Koloradą.

- Kokie jie buvo?

- Gyvybingi. Energingi. Lin ksm i. Prisirišę vienas p rie kito

ir prie m anęs. M aniau, jie du patys nuostabiausi žm onės v i­

soje žemėje. M ylėjau juos iš visos širdies.

- Jie žuvo pačiam e jėgų žydėjim e. Todėl jauti, kad tu ri

gyventi ir už juos ir gauti, ko jie neteko. Štai kas tave veda

pirm yn.

Jos galva vėl pakilo.

- O tu gal psichologas? - paerzino Kendalė, bet jis taip ir

nenusišypsojo.

- Kodėl tu tokia ryžtinga ir užsispyrusi, Kendale?

- Ju k sakiau...

- Kask giliau.

- Gerai, jei tro kšti žaisti daktarą, patenkinsiu tavo norą. -

N usileidusi ji g ilia i įkvėpė. - Tą rytą, kai jie susiruošę į K o ­

loradą atsisveikindam i visus apkabino, tėtė m an tarė: „Kol

grįšim e, pažiūrėk, ar tau pavyks susitvarkyti kam barį, kad

mes didžiuotum ės.“ Ką gi, jie taip ir negrįžo. Spėju, vis dar

stengiuosi elgtis taip, kad jie didžiuotųsi.

- Labai su tru m p in ta, bet vis tiek daug atskleid žia n ti

versija.

- Ačiū. Na, gal galim e pereiti prie ko sm agesnio? Z in a i, juk

yra ir linksm esnių būdų žaisti daktarą.

 lIKltaj* • 36i

- Kendale, m irusiųjų p rita rim o nesulauksi. N eprivalai

visa kuo b ū ti geriausia.

- Tą jau girdėjau.

- Iš ko?

- Iš savo vyro.

Jis veriam ai ją nužvelgė, ir Kendalei širdis beveik sustojo.

Ją apėmė panika, bet suprato - tu ri kalbėti toliau, pateikti

kokį skubotą paaiškinim ą.

- Na, tu dabar visai kitoks, todėl apie m ane išdavusį vyrą

galvoju kaip apie kitą žm ogų.

- A š kitas žm ogus, ar ne?

- Taip, visai kitas, - kim iai p a tvirtin o ji. - Tu pasikeitęs

net nuo tada, kai čia atvažiavom . O į vyrą, už ku rio tekėjau,

visai nebepanašus. Jis tarsi iš blogo sapno, ku rį sapnavau

labai seniai, visai kitoje vietoje.

J is ilgai žiūrėjo į ją, tik tada prabilo.

- Pradėjai m eluoti, kai žuvo tėvai, ar ne?

- A š nem eluoju.

- D ėl to net nesiginčysim , Kendale. Tau labai gerai sekasi.

- Jeigu m an taip gerai sektųsi, argi įtartu m , kad visas

m ano pasakojim as - melas?

- N e visas. Bet m elo daug. Daug m etų treniravaisi.

- Visada norėjau, kad b ūtų geriau, nei iš tiesų yra. K a i bu­

vau vaikas, aš... pertvarkydavau tikrovę, padarydavau m a­

lonesnę. U žu o t turėjusi du žuvusius tėvus, prasim aniau du

žavius gim dytojus, padariusius pasakiškas karjeras, - dėl to

mes esą ir negalim gyventi kartu. Vienais m etais jie buvo

kin o žvaigždės, norinčios apsaugoti m ane nuo neigiam os

H olivu do įtakos. Kitais - Šiaurės ašigalio tyrėjai. Paskui jie

dirbo m isionieriais šalyje už geležinės uždangos - ten se­

km adieniais atversdavo sielas, o visą savaitę vykdydavo pa­

vojingas C Ž V užduotis.
- N a ir vaizduotė.
362 • Sutii I m i

Paskendusi p risim inim uose ji šypsojosi.

- M an o vaizduotė m okyklos psichologų ir m okytojų ne­
žavėjo. V is turėdavau bėdų dėl to, ką jie vadino m elu, bet
m an atrodydavo, kad aš tik pataisau faktus gerindam a visai
nepakenčiam ą padėtį.

- O kaipgi vėbau, kai suaugai? Jeigu n etikėtai patekdavai

į nepakenčiam ą padėtį, ar pataisydavai faktus?
- Pavyzdžiui? - atsargiai pasitikslin o ji.

- Pavyzdžiui, jeigu tavo vyras kenčia nuo am nezijos ir nie­

ko negali p risim in ti apie tave ir judviejų santykius, ar m eluo­
tum , ką jam iš tiesų jauti?
Kendalės akys paplūdo ašarom is. J i papurtė galvą.

- Tu teisus, per daug prisim elavau. K artais m eluodavau

tam , kad nušviesčiau padėtį kaip geresnę. Kartais, ir tai p ri­
pažįstu, kad išsisukčiau.
J i paglostė jam plaukus, blakstienas, lūpas.
- Bet apie kai kuriuos dalykus nem eluojam a. Vienas iš
jų - m eilė. Jeigu nem ylėčiau tavęs, negalėčiau apsim etinėti.
N et nieko neprisim indam as tą pajustum , ar ne? Tiesiog pa­
justum. - Uždėjusi jo ranką sau an t širdies prispaudė. - Kai
grįš atm intis, gali p a tirti kitos rūšies am neziją - ji gali už­
b loku oti viską, kas vyko po avarijos. Pam irši šį laiką, ku rį

praleidom e drauge čia, šiam e nam e.

J i suėmė jo veidą.
- N et jeigu viską pam irši, atm ink, kad m ylėjau tave, kol

buvom e čia. - Ir švelniai pabučiavo jį tarsi sutvirtindam a

priesaiką.

Džonas į jos b u čin į atsakė. N etrukus jų lūpos susiliejo. Jo

rankos pradėjo tyrin ė ti švelnius jos kūno lin kiu s, o jos su­
lenktas kebs provokuojam ai pabaksnojo jam į slėpsnas.
- D ar kartą, - sušnibždėjo jis.
J i švelniai pabraukė kebu per šiek tiek sukietėjusią vietą,
kol erekcija tapo m atom a. Suėm usi rankom is ji pamasažavo
kietą varpą per visą ilgį.
 liriltij* • 363

Džonas nubučiavo ją ik i pat liem ens ir lenkė tol, kol ji atvir­

to ant nugaros. D antim is švelniai kram snojo jai pilvą, glaus­
tėsi prie kauburio, po tru p u tį skęsdamas glostė šlaunis.

O tada jo burna prigludo prie jos.

Kendalė atsidavė kvapą gniaužiantiem s pojūčiam s. Be

jokios gėdos ar drovum o leido jiem s banguoti nuo pilvo ik i

krū tų . Jo liežuvis švelniai tyrinėjo, spusčiojo, glostė ir brau­
kė, k o l ji subyrėjo kaip trapus krištolas.
Pasikėlęs įėjo į ją, bučiuodam as į lūpas. K a i Kendalė pa­
k ru tin o klubus, kad galėtų su im ti jį visą, jis užsim erkęs tylia i
susikeikė.
Panardinusi pirštus į plaukus Kendalė tv irta i suėmė jo

galvą.
- A tsim erk, D žonai. Pažiūrėk į m ane, - paliepė ji švelniu,
bet nekan triu balsu. - Pažiūrėk m an į veidą. Įsim ink mane.
J is padarė kaip prašom as, bet nesiliovė tvirtai, sklandžiai
ju dėti g ilia i jos viduje. Atėjus m etui ištarė jos vardą kim iu,
nelygiu balsu, paskui pasidavė traukuliam s, drebinantiem s

ir jo kūną, ir jo pasaulį.
K a i viskas baigėsi, apglėbęs įsikniaubė veidu jai į kaklą.
Kendalė dar ilgai jį taip laikė, vis glostydam a galvą ir šn ibž­

dėdama:
- P risim in k mane, D žonai. Prisim ink.
 HpturidsdPšimtas shyiius

R ik e i Sju prieš nosį atsisėdo vyras.

- Labas.

- A tsikn isk.

- Kokia nedraugiška. A r neprisim eni m anęs? M u d u su

broliu šiandien klausėm kelio.

Pastarąjį pusvalandį Rikė Sju sėdėjo viena ir n uolat gėrė

m ėgindam a atb u kin ti aštrius Peperdaino įspėjim ų kam pus.

Jeigu p o n ia i B em vud su kū d ikiu nutiks kas nors baisaus,

tai bus Rikės Sju kaltė, perspėjo jis.

Jeigu ji n o ri pam atyti savo geriausią draugę gyvą, tegu

viską kloja atvirai ir papasakoja, ką žino.

Jeigu jie žus, jų m irtis visiem s laikam s kris ant jos sąžinės.

J ų gyvybės jos rankose.

Jis vis kalbėjo ir kalbėjo, užvertė ją tokia galybe baisių

pranašysčių, kad ji norėjo bėgti nuo jo balso. K ai jis išėjo,

Rikė Sju bijojo p a silikti nam ie. Ten vis dar buvo netvarka.

Peperdainas pažadėjo rytoj atsiųsti jai tvarkym o kom andą,

kad padėtų išvalyti juodus pirštų atspaudų m iltelius, bet

Rikė Sju negalėjo nė m inutės ilgiau tverti žiūrėdam a į nu ­

niokotus nam us.

N uolatinis prim inim as, kad kažkas brovėsi į jos privatų

gyvenim ą, lietė jos asm eninius daiktus, kėlė Rikei Sju m ažai
 liriltija * 365

pažįstam ą pažeidžiam um o jausm ą. Be to, - šito ji nė už ką

nebūtų prisipažinusi Peperdainui, - bijojo lik ti viena.

Ja i reikėjo išeiti. Todėl atslinko į šitą barą. Č ia ji retai la n ­

kydavosi. Nenorėdam a draugijos šįvakar vengė tų barų, ku ­

riuose buvo gerai pažįstam a ir kuriuose buvo didelė tik im y­

bė su tik ti lin ksm in tis panorusių draugų.

Šįvakar Rikė Sju norėjo nusigerti. Viena. K eli vyrai jau

b ūtų surizikavę, bet ji atrėm ė jų viliones tokiais priešiškais

žvilgsniais, kad lig i šiol nė vienas nedrįso p risia rtin ti.

K a i pakėlusi galvą atid žiai apžiūrėjo prisėdusį vyruką,

tuoj jį atpažino. Širdis sudunksėjo. įprastai kandus a tkirtis

sustingo lūpose, piktas žvilgsnis v irto šypsena.

- A r radote Sanseto gatvę?

-T a v o dėka radom. Bet draugas, kurio ieškojom e, išsi­

kraustęs. Išvažiavo iš šio m iestelio. - H enris Krukas abejin­

gai truktelėjo pečiais. - N ieko baisaus. Važiavom pro šalį, tai

nusprendėm jį aplankyti.

- K u r tavo brolis?

- Jo vardas Liuteris. M a n o - H enris.

- O aš Rikė Sju. Rikė Sju Rob.

- N edažnai sutiksi tą p atį žm ogų dukart per dieną. L ik i­

mas ar kas.

- G albūt, - m aivydam asi šyptelėjo Rikė Sju.

Ryškiai m ėlynos akys. Šviesūs plaukai taip pat visai nieko.

Ne p roto galiūnas. Peperdainas labai protingas, bet jis - t i­

kra rakštis subinėj.

Be to, perdėm p ro tin g i vyrai versdavo ją jaustis nevisa­

vertę. Rikei Sju labiau patiko p rotin iais sugebėjim ais lygūs

vyrai. Paprastai netaisyklinga kalba ją atgrasydavo, bet pra­

kauliųjų dvynių ryžtingum as jaudino.

J i suplazdeno blakstienom is.

- Jau beveik išgėriau savo taurę.

- G al galiu pavaišinti?
366 . s o t fN lim

- Būtų m alonu. Prašom viskio su soda.

Nuėjęs prie baro H enris užsakė. Atsisukęs nusišypsojo
kažkokiu droviu, berniukišku šypsniu - nuo jo jai užgniaužė
gerklę. D rovūs vyrai Rikę Sju visada jaudindavo. Ju k tokius
ji gali daug ko išm okyti!
Jis grįžo nešinas gėrimais. Pasiurbdojusi Rikė Sju paklausė:
- Iš ku r judu kilę?
- A , iš Vakarų V irdžinijos.
- H m m . Iš kalbos atrodo, lyg būtum augęs kiek piečiau.
- M u d u ir augome Pietų Karolinoje, bet kai su Liu teriu
pradėjom m okytis vidurinėje, m ūsų šeim a išsikraustė.
- Kuo verčiatės?
- A utom obiliais.
- K aip įdom u! - susižavėjusi žioptelėjo ji. - M a n taip pa­
tin ka m ašinos, varikliai ir kitkas.
Iš tiesų autom obiliai jai nė kiek nerūpėjo, bet apsim estinis
susižavėjim as davė progą p a lin kti į H en rio pusę ir atverti p ri­
bloškiam ą gilios iškirptės vaizdą. J i vilkėjo perm atom ą juodą
palaidinę an t juodos liem enėlės, ku ri ir turėjo pasim atyti.
H enris, sukaustytas vaizdo, pakėlė bokalą prie lū p ų ir nu ­
gėrė d id žiu lį gurkšnį pilstom o alaus.
- Ž in ai, su broliu paskui grįžom prie tavo nam ų.
- G rįžot? Kada?
- K a i sužinojom , kad m ūsų draugas ten nebegyvena. Re­
gis, apie nam us zujo gauja p olicin in kų .
Rikė Sju susiraukė.
- Zujo. Kažkas įsilaužė į m ano nam us.
- Rim tai? K ą pavogė?
J i dar labiau pasilenkė.
- H enri, brangusis, jeigu neprieštarauji, gal nekalbėkim
šia tema? M a n taip liūdna.
J i ištiesė ranką ir H enris tv irta i ją suspaudė.
- Nenuostabu. M u d u su Liu teriu iš karto supratom , kad
kažkas negerai, kai pastebėjom , kad tie privatūs sekliai stebi
tavo nam us iš kito kvartalo.
 UHllIji • 367

N ors dėl alkoholio reakcija buvo prislopusi, tai išgirdusi

Rikė Sju iškart sukluso. J i num etė jo ranką.
- Kokie privatūs sekliai? K ą čia dabar tauški?
- Va tai tau! K o taip sukrutai? M u d u su Liu teriu nuspren­
dėm , gal koks tavo buvęs juos pasamdė.
- N etu riu jokio buvusio.
- A . - H enris sumišęs susiraukė. - N a, kas n o ri tave stebė­
ti, tas dabar ir stebi. Jie atsekė tave ir čia.
Bem vudai! Jie čia! N enuleidžia nuo jos akių. Į jos pakau­
šį jau nutaikytas graižtvinis šautuvas, apie k u rį jai pasakojo
Kendalė!
- Kur? - sugargaliavo ji.
- Štai ten prie cigarečių autom ato. - Jis linktelėjo rody­
damas kažkur jai už nugaros. - G ali atsisukti. Jie dabar ne­
žiū ri.
J i dirstelėjo į autom atą. Vienas buvo Peperdaino žm ogus.
Kitas nepažįstam as, bet ji buvo tikra, kad jis taip pat F T B
agentas. Jie atrodė juokingai, su švariom is, naujom is beisbo­
lo kepuraitėm is, turinčiom is padėti įsim aišyti tarp vietinių .
- A k , tas niekšas! - sušnypštė ji. - Negabu juo tikėti. Jis
seka m ane, tarsi aš būčiau nusikaltėlė.
- Kas? Kas atsitiko? Koks to niekšo vardas? N o ri, kad
m udu su Liu teriu jį aplam dytum e?
- Ne, ne. T ik ra i nieko, tik...
- Klausyk, jeigu pakhuvai į bėdą...
- A š ne, bet m ano draugė paldiuvo. Šitie vyrukai iš FTB .
Jie m ano, kad kažką žinau, bet nesakau.
- A r žinai?
- Je i ir žinočiau, nepasakyčiau.
Pavojinga gabm am gerbėjui sakyti, kad ji įsipainiojusi į
rim tus reikalus, kuriais dom isi net FTB . H enris ne tik suklu­
so, bet atrodė labai sukrėstas.
- O ho! V isai įdom iai gyveni, pon iu t.
Rikė Sju slėpdam a palengvėjim ą tik išdykėUškai jam n u ­
sišypsojo.
368 • ju ju |im

- Nė pusės nežinai, brangusis.

- Bet m ielai sužinočiau.
- Tada varom iš čia, - tarė ji spontaniškai apsisprendusi.

Jeigu jai kada ir reikėjo atsikvėpti ir atsipalaiduoti, tai šią­

nakt. - Ž in au kelias vieteles, kurios labiau tin ka asm eniš­

kiem s pokalbiam s.
V ien u gurkšniu ištuštin u si taurę ji jau ketino išeiti, bet

tada prisim in ė Peperdaino seklius.

- Prakeikim as! V isa i nenoriu, kad jie sektų iš paskos.

H enris tą pačią akim irką pasvėrė kliū tį.

- Žinau, ką daryt. M an o brolis užpakaliniam kam ba­
ry žaidžia biliardą. G al ir m udu nueikim ? A š ten šiek d ek

pabūsiu, o paskui grįšiu nuduodam as, kad m udu neradom

bendros kalbos. Ju d u su Liu teriu galėsit pro užpakalines du­
ris pasprukti. Paskui ir aš išeisiu pro priekines duris. K a i jie
susirūpinę nueis pažiūrėti į kitą kam barį, tavo ir pėdos bus
ataušusios.
- Nuostabu! - Rikė Sju stodam asi susverdėjo. - Vaje. Jau
m ažne apdujau, - sukikeno.
H enris apglėbė ją per liem enį, kad tvirčiau stovėtų.
- Baik, visai tu negirta. T ik žinai, kaip lin ksm in tis, ar ne?
Rikė Sju prisiglaudė prie jo.

- Su jum is pasm arkausim . Sakau tau.

H enrio planas apgauti agentus suveikė. M ažiau nei po pus­

valandžio visi trys susitiko prie sutarto gatvės kam po. A t­

ėjęs pėsčiom is H enris įšoko į priekinę kam aro sėdynę, kai
tik šis stabtelėjo. Liu teris nuspaudė akceleratorių ir nulėkė
žviegiant padangom s.
Rikei Sju atrodė, kad Liuteris toks pat m ielas ir žavus kaip
jo brolis dvynys. Kadangi visi trys susigrūdo ant priekinės
sėdynės, Rikei Sju teko apžergti pavarų svirtį, o tai sukėlė
dar vieną dviprasm iškų frazių ir gašlių pastabų pliūpsnį.
 Ultltlji • 369

M ašin a šokinėjo per kelio duobes pam etėdam a Rikę Sju ik i

lubų - ir dėl to griaudėjo juokas.
A u to m o b iliu i kertant geležinkelio pervažą jai prie lūpų
buvo prikištas „Jack D aniels“ butelis. G ėrim o nutekėjo per
krūtinę.
- T ik pažiūrėk, ką padarei! - sugokčiojo Rikė Sju taip gar­
siai kvatodam a, kad vos atgavo kvapą.
- Ei, Liu teri, - subarė H enris, - vairuoji kaip akis išdegęs -
m oteris visa peršlapo.
- N iekaip kitaip negalim jai padėti, tik nušluostyti.
-A h a .
Rikė Sju abiem pliaukštelėjo per šlaunis.
- K okie jūs išdykę! Žin au , ką galvojat.
H enris pasilenkęs pradėjo la ižyti jai kaklą.
- Ž in a i? Ir ką gi mes galvojam?
Rikės Sju galva loštelėjo atgal, ji pradėjo dejuoti ir m uis­
tytis.
- Ei, judu! Taip nesąžininga, - pradėjo verkšlenti L iu te­
ris. - A š tai tu riu vairuot.
Bet vairavo jis viena ranka - kita grabaliojo jai tarp šlaunų.
Vėliau Rikė Sju nebeprisim inė, kuris pirm as pasiūlė susto­
ti m otelyje. G al ir ji. Be abejonės, šiam e m otelyje ji lankėsi
jau ne pirm ą kartą. Registratūros darbuotojas buvo narko­
m anas. Jis nuolat būdavo apdujęs, todėl gavęs dvidešim tinę
nesuko galvos nei kas pasirašė registracijos knygoje, nei ar iš
viso pasirašė.
Šiaip ar taip, su dvyniais ji nei čia, nei ku r k itu r dar nebu­
vo buvusi. Nauja p atirtis tik padidino jaudulį, kai ji klu p in ė­
dam a įžengė į išnuom otą kam barį.
Liuteris, o gal H enris - kuo daugiau ji gėrė, tuo sunkiau
juos skyrė, - pasakė kažką didžiai juokingo. Purtom a juoko
Rikė Sju griuvo skersai lovos.
Liu teris prigulė iš vienos pusės, H enris - iš kitos. Vienas
ją pabučiavo. Tada kitas. Paskui vėl pirm as. Ir taip truko tol,
kol ji nebeatskyrė, kur kieno burna.
370 . siH ii liaia

Atstūm ė juos nepiktai priešindam asi.

- Liaukitės. Paklausykit. Palaukit trupučiuką. Ei, judu,
liaukitės!
N ustūm usi juos šiaip taip atsisėdo. Kam barys sukosi, to­
dėl pakėlė ranką prie galvos, kad išlaikytų pusiausvyrą. To­

k iu iškilm ingu tonu, kokį gali n u taisyti tik visiškai nuo alko­

h olio apsvaigęs žm ogus, ji tarė:

- Kantrybės, vaikinai. N u o šios akim irkos be gum yčių

daugiau nieko nebus.

D vyn iai grūm ėsi su folijos pakeliais, kuriuos ji ištraukė

iš rankinės, o pati Rikė Sju gulėjo atrėm usi galvą į netvirtą

lovos galvūgalio lentą ilgesingai lūkuriuodam a to dėmesio,
kurio, kaip nujautė, rytoj netrūks prie kavos autom ato. A r ji
kada būtų pasakojusi pram anus?
 Heturidsdešimt pirmas shyrius

įlie ta s važiavo, kol parke šalia kelio Gibas liepė sustoti. L a i­

kydam iesi nurodyto greičio ir paisydam i kelių eism o taisy­
klių jie atitrū ko nuo Seridano m iestelio, kaip Gibas sakė, per
saugų atstum ą.
G ib u i magėjo apžiūrėti po Rikės Sju lova rastos batų dė­
žutės tu rin į. Jis išbėrė laiškus ir atvirukus tarp jųdviejų ant
m ašinos sėdynės. Pasidalinę pradėjo skaityti.
N etrukus paaiškėjo, kad Rikė Sju saugojo visus nuo vyriš­
kos gim inės atstovų gautus laiškus. U žduotis pasirodė vargi­
nan ti. M etas ėmė nuobodžiauti.
- Č ia nieko nėra.
- Negalim e nė vieno praleisti, - savo laikėsi tėvas. - G al
kuris nors užves m us ant kelio.
Tarp šiurpių buvusių m eilužių laiškų buvo ir viena kreivo­

m is spausdintinėm is raidėm is surašyta žinutė nuo pradžios

m okyklos bendraklasio vardu Džefas, tas klausė, ar Rikė Sju
parodysianti jam savo kelnaites. K itą ilgą, pakriką laišką pa­
sirašė jos pusbrolis D žo - jis tarnavo Ju n g tin ių Valstijų laive
„Joh n F. Kennedy“ ir žadėjo perduoti jos adresą vienišiem s to
laivo jūreiviam s. Buvo ir sekm adieninės m okyklos m okytojo
pono H ovardo atvirukas, praėjusį sekm adienį jos pasigesta.
M etas paėmęs atviruką iškart pažino Kendalės rašyseną.
- Štai šis nuo Kendalės.
372 • $4|j|d iie m

Jis neparodė jokio susidom ėjim o radiniu - veikė tarsi au­

tom atinio p ilo to režim u, atrodė, niekaip negali susigrąžinti
kontrolės. Jam buvo ku r kas paprasčiau d aryti kas liepiam a.
A utom atinis elgesys buvo kaip buferis, dengiantis jį nuo

skausmo.
M etas tokios būsenos buvo nuo pat Lotės nužudym o.
Tarsi taip pat b ū tų m iręs. Jis nebem atė savęs rašančio dar
vieną redaktoriaus skiltį ar straipsnį savo laikraščiui. Nebe-

įsivaizdavo, kad galėtų dar kuo nors dom ėtis: m aistu, gėri­

m u, m edžiokle, brolija ar apskritai gyvenim u. Lotės m irtis

viduje atvėrė tuštum ą, ku ri jau niekuo nebebus užpildyta.
Tėtis tv irtin o , kad jis jausis visai kitaip, kai ras savo sūnų,
bet M etas tu o abejojo.
Skausmas prim in ė tą gėlą, ku rią jis išgyveno, kai juodu su
Lote dar buvo jau n ikliai ir tėvas uždraudė su ja m atytis, bet
tada ruseno v iltis, kad vieną dieną jie bus drauge. Ir jis laikėsi
tos vilties įsitvėręs. V iltis palaikė jo dvasią tom is dienom is,
kai atrodydavo, kad iš geismo m irs.
Dabar, kai Lotės neteko am žiam s, M e tu i nebebuvo ko
laukti. Norėdam as jį paguosti tėvas prim in ė, kad tikrasis at­
pildas jų laukia danguje, bet M e tu i tikras rojus buvo su Lote.
Jis abejojo, ar n o ri am žinojo gyvenim o, jei tas gyvenim as

bus be jos.
D ėl Lotės m irties kalta Kendalė. Šiuo faktu tėvas jį budino.

Je i Kendalė nebūtų kišusi nosies į reikalus, ku rių nepajėgė

suvokti, jeigu būtų buvusi nuolanki ir paklusni žm ona, nieko
panašaus nebūtų nutikę. Lotė tebebūtų gyva, pasitiktų jį šyp­
sodamasi, bučiuotų ir apkabintų - juk jis dėl to ir gyveno.
Kaskart pagalvojęs apie savo netektį M etas vos nepa-
springdavo neapykanta Kendalei. J i sumokės. Jis pasirū­
pins, kad sum okėtų. K aip ir visi tie, kuriuos brolija nubaudė,
Kendalė pati užsitraukė jų rūstybę.
J is stebeilijosi į atviru ką ir nekentė jo, nes jį siuntė K e n ­
dalė.
 liitfltiji * 373

- A tp ažįstu jos rašyseną.

- Kada jis parašytas?

M etas pakėlė atviruką prie blausios šviesos.

- Pašto antspaudas nusitrynęs, bet atrodo senas. Iš kraš­

tų pageltęs.
- V is tiek skaityk.

- „Viskas puiku, jei ne karštis ir uodai. Vakar vos neužver-

čiau kojų, kai su S keliavom į m udviejų iškylų vietelę.“
- S - tu rbū t senelė, - tarė Gibas. - Kas dar?

- J i skubėjo. Prirašyta neįskaitom ai. - M etas prisim erkęs

skaitė raideles. - „Pasakojau tau apie šią vietą - konfederaci­
jos laikų patranka, krioklys ir kitkas. Iki greito pasim atym o.“
Ir viskas. V ietoj parašo nupiešė širdelę.
- Konfederacija? Konfederacijos valstijos? K u r ta patran­
ka yra? A r ji tau kada pasakojo apie tą vietą?

M etas rausėsi atm intyje, bet pro negyvas Lotės akis buvo
taip sunku įžiū rėti praeitį.
- G al ir m inėjo. Greičiausiai. J i pasakojo m an, kad su se­
nele vasarodavo sename ūkyje.

- Ir tas ūkis kažkur n eto li konfederacijos laikų patrankos

ir k rioklio .
Gibas vis labiau jaudindam asis atidarė daiktinę ir ištrau­
kęs Tenesio kelių žem ėlapį n ekantriai pasitiesė ant kelių.
- K ą žinai apie laukinę gam tą, M etju? - paklausė jis. - K ai
gyvūnas sužeidžiam as ar išgąsdinam as, ku r jis sprunka?
K u r lekia?
- Į savo irštvą.
- K ita ip tariant, nam o, - patikslino Gibas. - Kendalė nam o
negrįžo. Negalėjo grįžti. Taigi greičiausiai pasirinko kitą gerą
vietą. M u m s reikia rasti p ilie tin io karo laikų pam inklą šalia
krioklio. - Žybčiodam as akim is pridūrė: - Pagalvok apie tai,
sūnau. A uštan t jau gal laikysi rankose savo m ažylį.
M etas m ėgino išsijudinti. M ėg in o įsivaizduoti save an t ke­
lio supantį berniuką. M ėg in o įsivaizduoti save besijuokiantį,
374 • Sirin lim

laim ingą ir laisvą. Laisvą? Taip, suvokė. Per visą gyvenim ą jis

niekada nesijautė laisvas.

Ir taip stipriai supančiotas kaip dabar.

Kendalė išsilaisvino iš D žono glėbio. Jis kažką nesupranta­

m ai sum urm ėjo.

- E in u į vonią, - sušnibždėjo ji. - Tuojau grįšiu.

Jis vėl užm igo. Pasilenkusi ji pabučiavo jam į kaktą, paskui

sustingusi apžiūrėjo veidą, stengdam asi įsidėm ėti kiekvieną

bruožą.

Jeigu viskas vyks pagal planą, tai turėtų b ū ti paskutinis

kartas, kai jį m ato.

Kendalė pajuto kylančią raudą. Tram dydam a verksm ą iš­

lip u si iš lovos tam soje tylia i ir greitai apsirengė.

N u o tos akim irkos, kai Rikė Sju pranešė, kad Gibas su

M e tu paspruko iš kalėjim o, Kendalė žinojo - ji tu ri bėgti iš

šalies. Laiko nebeliko. J i ir taip per ilgai delsė. V is dėlto, nors

laikas ir brangus, ji dovanojo sau paskutinę naktį su D žonu.

M etas su G ib u ją suseks. Kendalė buvo tikra. J ų m edžio­

tojo in stin k tu ji pasitikėjo labiau nei aukščiausios kokybės

F T B kom piuteriais ir tyrėjų tin klu .

Jeigu b ū tų iškilu si grėsmė tik jos gyvybei, surizikuotų ir

lik tų su D žonu. Bet ji tu ri galvoti apie Keviną. B em vudai

radę ją nužudytų, o Keviną pasiim tų. Ši m in tis buvo tokia

šiurpi, kad Kendalė nebesvarstė. N et jeigu jie būtų sučiupti,

Kevinas taptų valstijos g lob o tin iu ir jo a teitį lem tų nepažįs­

tam ų žm onių kom itetas.

J i privalo apsaugoti savo kū dikį, nors dėl to reikia p a likti

žm ogų, ku rį m yli.

Išeis nieko neaiškindam a, neatsisveikinusi.

Ryte pam atęs, kad ji dingo, jis tu rb ū t suglum s, gal net su­

pyks. Bet tai ilgai netruks.

 lilHKj* * 375

Parašė jam laiškelį, kad netrukus ateis pagalba. Tą popietę

prieš išvažiuodam a iš m iestelio ji išsiuntė vietiniam s teisė­

saugininkam s atviruką su paaiškinim u, ku r ieškoti D žon o

M akgrato, dingusio J A V teism o pareigūno.

Gavę atviruką, jie iškart ką nors pasiųs į šį ūkį. D žon o

draugas Peperdainas pam atys, kad jam suteikta geriausia

neurologinė pagalba. La iku i bėgant jam grįš atm intis. Jai

skaudėjo širdį, kad galbūt Džonas neprisim ins šios idilės,

ku rią juodu čia patyrė.

Nors ši m intis ją labai liūdino, Kendalė suprato - bus geriau,

jeigu Džonas nieko neprisim ins. Tada nesijaus atsakingas nei

vadovam s, nei sau pačiam dėl to, kas tarp jųdviejų įvyko.

Tylom is nuslinkusi į Kevino kam barį ji ištraukė krepšį,

kuriam e jau buvo sudėti drabužėliai, sauskelnės ir k iti svar­

biausi daiktai, ku rių gali p rire ik ti per kelias ateinančias die­

nas. K e tin o keliauti kuo m ažiau apsikrovusi.

K o l kas Kendalė paliko Keviną lovelėje. Kyštelėjusi galvą

į m iegam ąjį pamatė, kad Džonas šnopuodam as miega. Tada

per nam ą nuėjo prie užpakalinių durų.

Auš dar už kelių valandų, bet kiekviena m inutė brangi.

Įmetė krepšį į m ašiną. K iek anksčiau stoginėje už nam o ra­

dusi dažų skardinę ji pataisė autom obilio num erį - iš 3s pa­

darė 8s. Iš a rti taisym as buvo akivaizdus, bet jis gali padėti

bėgti, ko l ji galės p a likti šią m ašiną ir n u sip irk ti naują.

G rįžu si į nam ą ji nuėjo į m aisto sandėliuką, ku r į krepšius

jau buvo sudėtas negendantis m aistas ir vandens buteliai.

Galės valgyti ir gerti vairuodam a, sustodam a tik p am aitin ti

Kevino ar n u eiti į tualetą. Žin om a, reikės pam iegoti. J i rin k ­

sis nuošalius m otelius, ku r niekam nesukels įtarim o m okė­

dam a grynaisiais.

K ai prireiks pinigų, susitars su Rike Sju, kaip jos jau yra

dariusios. Rike Sju Kenedalė pasitikėjo besąlygiškai, bet sau­

godam a draugę skam bins jai kuo vėliau, tik kai bus būtina.
376 . s a d N lim

Sukrovusi į m ašiną krepšius su m aistu dar kartą grįžo ir

užėjo į svetainę. Suklupusi prie žid in io įkišo ranką į kam iną
ir ištraukė pistoletą.

Ginklas b ū tų vienintelė tikra gynybos priem onė, jeigu

M etas su G ib u ją surastų, bet vis dėlto pistoletą Kendalė lie­

tė nenoriai. K uo atsargiausiai įsikišo jį į sijono kišenę.
Tada jai kilo neram i m intis. Kas bus, jei Bem vudai D žoną
aptiks pirm iau, nei jis bus išgelbėtas? Jie tikrai žinos, kad

jis - teism o pareigūnas, jos „pagrobtas“ iš Stivensvilio ligo­

ninės. Jie nedvejodam i jį nužudys.
Kendalė ištraukė pistoletą iš kišenės ir nunešė virtuvėn.
Padėjusi ant stalo voką su laiškeliu, parėmė jį revolveriu. A t­
rodo, taip ir tu ri būti: paskutinis D žon u i grąžintas daiktas
bus pistoletas, ku rį ji pirm iausia ir ištraukė, kol jis be sąmo­
nės gulėjo ant lietaus perm erktos žemės.
Kaip to li juodu nuo tos akim irkos.
Pajutusi besitvenkiančias ašaras Kendalė greitai nutipeno
į Kevino kam barį ir iškėlė jį iš lovelės. K ūdikis nepatenkintas
suniurzgėjo, bet paguldytas ant peties iškart vėl užm igo.
Paskutinį kartą dirstelėjo į m iegam ąjį - D žonas nė krust.
Kendalė greitai perėjo ko rid o rių ir virtuvę. N ors buvo nusi­
teikusi neverkti, skruostu rito si ašara.

Tai buvo paskutinės akim irkos šiam e nam e, saugančiam e

tiek daug brangių prisim in im ų . Jeigu jau kartą jos pėdsakai
bus aptikti, daugiau šia priebėga nebesinaudos. Jau nebegrįš

į šituos kam barius, kuriuose vis dar aidi senelės juokas. Č ia ji

pažino m eilę - pirm iausia senelės, paskui D žono.
A r ji privalo atsisveikinti su visais ir viskuo, ką m yli?
Kevinas sukrutėjo.

- Ne su visais, - sušnibždėjo ji.

Pabučiavusi m ažyliui į galvą žengė prie durų. Jau tiesė
ranką prie rankenos, bet užsidegė šviesa.
J i atsisuko, bet netikėtos šviesos apakinta įžiūrėjo tik si­
luetą vyro, besiartinančio prie jos su Kevinu.
 HPtuiiasdPšimt dnlras shyrius

S u lin d ę į m otelio vonios kam barį dvyniai K ru kai sprendė d i­

lem ą. Reikėjo tiek nugirdyti storulę raudonplaukę, kad jai at­
sirištų liežuvis, bet neleisti nusigerti ik i sąmonės netekim o.
- Ei, vaikinai! - progiesm iu pašaukė ji iš lovos. - Ką jūs
ten veikiat, a?

- K ažin ar dar kartą jį pakelsiu. - Liuteris beviltiškai žvel­

gė į savo suglebusį penį. - D ar nebuvau sutikęs galinčios tiek

du lkin tis. Kaip m anai, gal ji iš prigim ties iškrypus, ar ką?

- N u stok inkšt. Reikia priverst ją prasižiot apie Kendalę.
Liu teris masažavosi sėklides.
- Ir kaip tai padaryt, H enri? J i išsiurbė vos ne visą „Jack
D aniels“ butelį, bet jis nė kiek neatrišo jai liežuvio, tik dar
labiau įkaitin o.
H enris mąstė. Iš m iegam ojo juos vėl pašaukė Rikė Sju.
- G al geriau grįžkim , ko l jai nekilo įtarim as. Ką nors su­
galvosiu. K ad ir ką sakysiu, viskam pritark.
Rikė Sju vis dar tysojo skersai lovos patem pusi lūpą.
- Jau pam aniau, kad be manęs ten linksm inatės.
H en ris pastebėjo, kad ji kalba neaiškiai - liežuvis jau ku r
kas labiau pynėsi. Išsitiesęs šalia Rikės Sju paslapčia parodė
L iu te riu i iškeltus nykščius.
- Baik tu, kaipgi mes linksm insim ės be sm agiosios drau­
gužės, ar ne, Liuteri?
378 . ||IB|

- Nė už ką. Jo k ių linksm ybių. Be to, jau metas m um s v i­

siems dar kartą išgert.
Jis apsim etė nugėręs didelį gurkšnį iš butelio, tada atkišo
jį Rikei Sju. J i įtaria i nužvelgė dvynius.
- M ėgin at m ane nugirdyti, berniukai, ar ką?
D ar nespėjus nė vienam atsakyti, ji griausm ingai nusikva­
tojo ir pakėlė butelį prie lūpų. H enris kitapus blyškaus, šla­
kuoto m oteriško kūno kalvos m irktelėjo broliui.
- Betgi tu, Rike Sju, galingai m auki - tokių kaip tu nesu
matęs. Tiesa, Liu teri?
- Tiesa.
- Ir šiaip tu stebini. Pavyzdžiui, kaip apm ovei tuos fede-
ralus. Buvo į ką pažiūrėt. Taip jiem s ir reikia - nėra ko kišt
nosies į žm onių reikalus.
J i niekinam ai prunkštelėjo.
- Tas Peperdainas m ano esąs kiečiausias. Sako, tu gi ži­
nai, ku r yra p o n ia B em vud. Ž in a i tą, žin a i aną, - pam ėg­
džiojo ji agentą. - Iš ku r jis žin o, ką aš žinau, jei tik aš viena
žinau, ką žinau?
- Aha, - pritarė Liuteris. - O jis klausinėja visokių asme­
n in ių dalykų apie geriausią tavo draugę.
H enris m etė L iu te riu i pagiežingą žvilgsnį. Kodėl brolelis
negalėtų palaikyti liežuvio už dantų? M am a teisi - jo dvy­
nys toks nem okša, kad net pavojingas. V ien u tolau sakiniu
galėjo išdu oti Rikei Sju, kad jiem s rū p i ne tik linksm ybės ir
pram ogos.
Bet Rikė Sju jau buvo tokia apgirtusi, kad nepastebėjo L iu ­
terio klaidos.
- N o riu Kendalę apsaugoti, - apsiraudojo. - J i m ano drau­
gė. Nepasakyčiau Peperdainui, ku r ji, net jei žinočiau.
J i darkart gurkštelėjo ir vos neužspringo pradėjusi kvato­
tis. Iškėlusi pirštą pranešė:
- Bet ge-rai nu-m a-nau, - reikšm ingai išskiem enavo.
- A k, m ūsų apgaudinėt tau nėra reikalo, Rike Sju. Ju k mes
ne farai, ar ne, Liuteri?
 Liii«|tiJ« * 379

- T ik ra i ne.
H enris pradėjo glam onėti jai kaklą.
- M esk iš galvos tą Peperdainą. A tsipalaiduokim .
Rikė Sju atstūm ė jį.
- A š neapgaudinėju. A š žinau, ku r ji galėtų būti. Visam e
pasaulyje vienintelė apie tai nutuokiu.
- Tai aišku, žinom a, m ergyt. M es tavim tikim e. A r ne, L iu ­
terį? - Jis m irktelėjo b ro liu i, bet tas nesusigaudė. A tv irk šti­
nės psichologijos Liu teris nesuprato.
- A ha... kurgi ne. Tikrai. K aip H en ris ir sako.
- Tai tiesa, - m ėgindam a atsisėsti pareiškė Rikė Sju. - La-
žinuosi, kad ji glaudžiasi tokioje vietelėje, ku r su senele va­
sarodavo.
- Gerai, m ažute, gerai. - H enris globėjiškai patapšnojo jai
per šlaunį. - K aip pasakysi.
J i sm arkiai trenkė kum ščiu į čiužinį.
- Žin au , ku r ji. Na, ne šim tu procentų. Bet ku r nors n eto li
M o rto n o . Ten dar yra...
-K a s ?
- Krioklys.
- K rioklys?
J i išdid žiai palenkė galvą ir su panieka pažvelgė į H en rį.
- A r ne taip ką tik pasakiau?
- Taip, m ergyt. N ėr ko pykt.
- Ten yra ir... didelis ginklas. K aip ten jis vadinasi? Na, gi
toks su ratais. Tokiais seniau būdavo šaudoma.
- Patranka?
J i bedė sm iliaus nagu H e n riu i į krūtinę.
-V is iš k a i teisingai! Tu laim ėjai! G auni pirm ąjį prizą! -
Ir plačiai atm etė rankas į šalis tarsi trofėjų siūlydam a savo
kūną. Paskui užvertė akis ir be sąm onės griuvo ant lovos.
- Jėga! - sušuko H enris. - Pavarėm! Važiuosim į M orton ą.
- O ku r jis?
- N ežinau. Bet žem ėlapy turėtų būt. Greičiau, Liu terį,
renkis.
38° • s««di«lnaa

- O kaip ji?
- Ju k žinai, ką m am a sakė.
Žvelgdam as į Rikę Sju Liuteris iš nevilties apsilaižė lūpas.

- Po galais, gaila n a ikin t tokią įdom ybę. Nebuvau niekada

lietęs raudonų kaip ugnis putytės plaukų.

-A tsip ra ša u ? - Peperdainas grieždam as dantim is ragelį

taip stipriai suspaudė, kad net kru m p liai pabalo. - G al m alo­

nėtum pakartoti?
- Pametėm ją iš akių, pone. J i užėjo į to kį pigų barą. Sė­

dėjo sau viena kabinoje ir m aukė viskį kaip užsigrūdinęs gir­

tuoklis.
- G reičiau klok.
- Taip, pone. Tas vyrukas...

- Koks vyrukas?
- Kažkoks. Aukštas, prakaulus, šviesiais plaukais ir keis­
tom is akim is. Jis prisėdo prie jos kabinoje. N u p irko gerti.
Jie sėdėjo ir plepėjo.
- A r kieno nors klausėt, kas tas vyrukas?
- Žinom a, pone. Bare niekas jo nepažino.
- M ašina?
- Ir apie ją klausėm . Niekas neprisim inė matęs, kaip jis su

broliu atvažiavo, todėl niekas ir jų autom obilio neapibūdino.

- Sakei - brolis? Jis buvo su broliu?

- Taip, pone. D vyniu.

- Viešpatie.
Peperdainas įsim etė b u m o n dvi tabletes aspirino ir u ž­
sigėrė gurkšniu vaistų nuo skrandžio. Po perkūnais, kodėl
viskas tu ri b ū ti taip sudėtinga? Ne šiaip keblum ų keliantis
brolis, o dvyniai.
- D vyn iai identiški?
- M um s taip pasakyta. V ieno nuo kito neatskirsi.
- Aišku.
 liiUOj* * 38i

- To antro taip ir nem atėm . Jis lindėjo biliardinėje. - Ir

agentas papasakojo, kaip nuo jų paspruko Rikė Sju su savo
bendrais.

- K aip jis mokėjo už gėrim us?

- Grynaisiais.

- T ie k ir pats supratau, - suniurnėjo Peperdainas. - Ir n ie­

kas nežino, kas jie tokie?

- Niekas, pone. Jo k ių vardų. A trodo, jie bus ne vietin iai. -
Peperdaino pavaldinys n u tilo laukdam as neišvengiam os py­
los. Bet bosas nieko nepratarė, tad jis išreiškė nuom onę: -

M a n o galva, pone, ji su tais vyrukais ir išėjo.

- Ir taip aišku, ar ne?
- Ne, pone, n o riu pasakyti, kad tie dvyniai nesusiję su įsi­
laužim u. Jie tikrai ne M etas ir Gibas Bem vudai. M a n atrodo,
tai buvo visiškai a tsitiktin is susitikim as. Liu d in in ka i sakė,
kad panelė Rob su tais vaikinais labai greitai susidraugavo,
na, suprantat, ką n oriu pasakyti? Tiesą sakant, vienas iš liu ­
d in in k ų savo noru m um s atskleidė inform acijos apie ją. Jis
sakė - ir keli k iti tai p atvirtin o , - kad panelė Rob yra pagar­
sėjusi svingerė. Nim fom anė. Ja i visai įprasta išeiti iš baro su
nepažįstam u vyru, pasakojo jie.
Peperdainui trūko kantrybė.
- Klausyk manęs. M a n nė velnio nerūpi, jei panelė Rob
kiekvieną šeštadienį m iestelio aikštėje m ėnesienoje dulkina­
si su šim tais vyrų. J i yra pilietė, o m ūsų pareiga ją saugoti,
net jeigu ji slepia nuo m ūsų vertingą inform aciją. Jum s buvo
duotas įsakym as neišleisti jos iš akių, bet jūs išleidot. Dabar
ji dingo. M es nežinom nei su kuo ji, nei kur, o dar yra du m a­
niakai, kurie m ano sėdį D ievo dešinėje, todėl galį žudyti kie­
kvieną stojusį jiem s skersai kelio, taip pat ir panelę Rob, nes
ji yra geriausia draugė ir patikėtinė tos, kurios jie taip ieš­
ko! - Jis nustojo rėkęs, kad atgautų kvapą. Pritilusiam e balse
suskam bo dar didesnis grasinim as. - A r jum s viskas aišku?
- Taip, pone. Atrodo, viskas.
382 . j, I ii In

- Kad nebeliktų jokių neaiškum ų, leisk dar paaiškinti:

jeigu Rikei Sju Rob n u tiks kas bloga, p rikalsiu jūsų kiaušius
prie grindų, o paskui padegsiu.

- Taip, pone.
- Im kitės darbo.
- Taip, pone.
Peperdainas nutrenkė telefono ragelį. Jis pasiuntė į barą
daugiau vyrų ieškoti neatpažintų dvynių pėdsakų. Pateikė

jiem s labai glaustą portretą.

- A ukšti, prakaulūs, šviesiaplaukiai. Kažkokiom is keisto­
m is akim is. D vyn iai identiški. M o te ris raudonplaukė storu­
lė. Nors kartą pam atę visi ją įsim ena, todėl klauskit visų.
Peperdainas vaikščiodam as po kabinetą m ąstė ir gurkšno­
jo vaistus nuo skrandžio. A r sutapim as, kad tą pačią dieną,

kai B em vudai įsilaužė į Rikės Sju nam us, ją pigiam e bare pa­
sigavo nepažįstam i dvyniai?
K aip šiuodu įvykiai galėtų b ū ti susiję? A r tie dvyniai bro­
lijos nariai? G al tai Bem vudų padėjėjai, vykdantys jų nuro­
dym us? O gal vis dėlto tai niekuo nesusiję nu tikim ai, kaip ir
spėliojo agentas?
Nuojauta Peperdainui patarė galvoti apie blogiausia. Jei
tie dvyniai slapta susitarę su Bem vudais ar kaip kitaip susiję
su byla, dabar jis tu ri nerim auti dėl ketu rių gyvybių: D žono,
ponios Bem vud, jos kūdikio ir Rikės Sju Rob.

Jeigu B ernvudai aptiks nors vien ą iš jų anksčiau n ei jo

vyrai...

Jis negali to leisti. Štai ir viskas.

Pernešti Rikę Sju iš m otelio lovos į autom obilį buvo nelen­

gvas žygdarbis, bet jiem s pavyko jos nepažadinti. V is dėlto
traukiant ją lauk sėkmė nusigręžė.
Vos tik atsitokėjo, ji pradėjo grum tis m ėgindam a išsilais­
vin ti.
 llltflllj* * 383

- O čia dabar kas? - nesusivokdam a irzlia i paklausė Rikė

Sju. M ašin a stovėjo prie tamsaus siauro kelio palei griovį. -
Kur, velniai griebtų, mes esam? Ką čia veikiam ? K u r m ano
drabužiai?
U žu o t atsakęs į jos klausim us, Liuteris kaip paprastai tik
išsižiojęs spoksojo.
Prakalbo H enris:
- M es, hm , pam anėm , gal norėsi paplaukiot.
Liu teris nustebęs pažvelgė į brolį, tada įn irtin g a i lin ksė­
dam as atsisuko į Rikę Sju.
- A ha, žinai, nuogalių m audynės.
- M audynės? - J i susirūpinusi apsidairė. - B et mes veln iai
žin o kur?
- M es žinom kur, - pasigyrė H enris. - Šiandien jau buvom
čia su Liuteriu. U ž penkiasdešim t m etrų nuo čia m išku yra
toks nieko sau upelis.
Rikė Sju pažvelgė, ku r rodė jo pirštas, bet tanki, tam si,
baugi tankm ė pasitikėjim o jai nekėlė. V isiškai nuogai vid u ­
ry nakties šlaistytis po m iškus - kokia čia pram oga. N u o ty­
kiam s ji visada būdavo n usiteikusi, bet jai patikdavo k va ilio ti
tokiose vietose, kur būdavo sienos ir lubos.
Be to, Rikė Sju nem ėgo išvykų į gamtą. Saulė jos blyškiai
odai buvo tikra nelaim ė - ją nuberdavo arba šlakais, arba
pūslėm is. Rikė Sju buvo alergiška gebenėms ir uodų įkan d i­
m am s - nuo to iššokę bjaurūs raudoni guzai paprastai supū­
liuodavo ir tekdavo gydytis antibiotikais.
K ita vertus, nuo liau n ų ilgakojų b rolių kūnų ją degino ti­
krų tikriau sia aistra. V isų jaudinančių p o tyrių viršūnė - gu­
lė ti tarp jųdviejų. K ai nuogi po vandeniu glausis prie jos ap­
valum ų, jie bus glotnūs kaip unguriai.
J i net suvirpėjo apie tai pagalvojusi.
- R odykit kelią.
- Žaidžiam indėnus ir einam vorele, - pasiūlė H enris. -
Liu teri, eik pirm as. O aš žygiuosiu iš paskos, - tarė ir pakišęs
rankas spustelėjo jai plikus sėdm enis.
384 • Saaritd Iishr

Rikė Sju iš m alonum o sucypė ir atsistojo tarp dvynių.

H enris sliūkino iš paskos. Žygiuojant per m išką, ji apglėbė

Liu terį per liem enį.

K ai prie upelio pasigirdo švelnus vandens čiurlenim as,

Rikė Sju atsiduso.

- Bus taip rom antiška. O gal aš tik girta?

H en riu i pakako proto p aim ti naują viskio butelį.

- V isai ne. Po tokio žygio galėtum e ir dar išgerti.

Butelis kartą apėjo ratu - visi išgėrė. Regis, alkoholis su­

kėlė dvyniam s virp u lį. Rikė Sju pastebėjo, kad jie nervinasi,

ypač kai paėm usi abu už parankių patraukė prie upelio.

- Kas atsitiko, vyručiai? Apsigalvojot? M a n ot, kad tokią

m oterį kaip aš net dviese sunku suvaldyti?

- M udu, hm ... m ūsų jaunesnis brolis nuskendo, - burbte­

lėjo H enris. - Buvom m aži, bet vis tiek prisim enam . Tai dėl

vandens nė vienas ir nesikraustom iš proto.

Jeigu galvoje būtų buvę šviesiau, Rikei Sju būtų parupę,

kodėl juodu pasiūlė orgiją vandenyje, jei nem ėgsta m audy­

tis. Bet Rikė Sju pajuto tik užuojautą.

- A k, vargšai m ažiukai. Nagi, eikšenkit pas Rikę Sju.

H enris netyčia užkliudė Rikės Sju svajonę, ku rią ji laikė

didžiausioj paslapty, m at tikim ybė ją įg yven din ti buvo lygi

n u liu i. J i troško m aitin ti, b ū ti nusiram inim o ir paguodos

šaltiniu vyru i, vaikui ir net tėvui, kuris ja didžiuotųsi, o ne

niekintų. Joje glūdėjo daug m eilės, bet jos niekas neprašė.

Rikės Sju širdyje buvo sukauptas didelis perviršis.

Todėl H en rio melas apie paskendusį b rolį sukėlė g ilų em o­

cin į atsaką. Rikės Sju akys patvino ašarom is. J i juos abu p ri­

sitraukė ir glostė plaukus m urm ėdam a užuojautos žodžius.

- Leiskit m an jus nuram inti. N egalvokit apie savo brolį.

Jo m ažytė sielelė dausose.

Netrukus artum as atliko užprogram uotą vaidm enį - tapo

erotika. Rikė Sju vis tvirčiau juos spaudė.

 Uilitaji • 385

- N e sirū p in kit, m eilučiai, - šnibždėjo ji. - Išaušus jūsų p o ­

žiū ris į vandens sportą bus visiškai kitoks. T ik p a likit visą

darbą Rikei Sju.

J i įb rid o į vandenį, bet kai b roliai žengė iš paskos, pakėlė

ranką stabdydam a.

- O kodėl iš m ūsų trijulės tik aš viena nuoga?

Liu teris pašnairavo į H en rį, šis patraukęs pečiais pradėjo

rengtis ir m esti drabužius an t dum blėto upelio kranto. L iu ­

teris pasekė brolio pavyzdžiu. H enris nusirengė pirm as ir

įb rid o į upelį prie Rikės Sju, ku ri stovėjo ik i kelių vandeny.

- M ažu tėli, - pratarė ji ir ištiesusi ranką ėmė glam onėti jo

penį, bet šis nereagavo.

- G aila, - susikrim to H enris. - M a ty t, dar m otely jį visiš­

kai nuvarei. G al koks padrąsinim as padarytų stebuklą.

K im ia i nusijuokusi, ji suklupo.

- D augiau nė žodžio. Jeigu tik...

U p elio dugne dum blas buvo slidus ir šaltas. Vanduo m alo­

n iai teškeno į kūną. Rikė Sju nusišypsojusi pasitrynė k rū ti­

m is H e n riu i į šlaunis.

Iš tiesų ji pajuto, kad ore virš galvos kažkas sujudėjo, ir iš­

girdo bjaurų tekštelėjim ą, tarsi pjaunant m elioną, tik paskui

pajuto sm ūgį. Tada skausmas persm elkė kaukolę. Iš skran­

džio pakilęs viskis užpildė burną. Varvėjo iš burnos, kai ji

rėkė. Rikė Sju sunkiai pūkštelėjo į vandenį ant šono.

Apsvaigusi, beveik netekusi sąm onės pakėlė akis ir pam a­

tė sto vin tį Liu terį. Jis rankose laikė trum pą, storą kuoką.

K o l ji žiūrėjo, jis vėl užsim ojo virš galvos ir sukaupęs visą

jėgą smogė žem yn.

Rikė Sju išsigąsti nespėjo - tik trum pai suglum o.

 Hetufiasdešimt trecias shyrius

R iksm as užstrigo Kendalei gerklėje.

- Džonai!
- T a ip , Džonas. K aip išm intinga pasinaudoti tikruoju
m ano vardu. J u k taip buvo lengviau, ar ne?
Supratusi ji išbalo.
- Prisim eni.
- Taip. Pabudau prisim inęs.
Ju o d u žiūrėjo vienas į kitą per atstum ą, kuris atrodė daug
didesnis nei iš tiesų. Iki šiol visi ko ziriai buvo Kendalės ran­
kose. Dabar jau ne.
- Aš... aš m aniau, kad m iegi.
- Ir norėjau, kad taip m anytum .

- Žinojai, kad ketin u išvažiuoti?

- Ju k bėgti tau - antroji p rig im tis, ar ne?
Virtuvės lem pos apšviesta Kendalė atrodė m irtin a i išba­
lusi. Tarsi gindam a prispaudė K eviną prie krūtinės. O gal
kū dikiu naudojosi kaip skydu, jeigu Džonas sum anytų ją fi­
ziškai skriausti? Jis buvo toks įpykęs, kad galėjo pasiduoti
pagim dai.
Bet tik paėmė ant stalo paliktą revolverį ir užsikišo už šor­
tų juosm ens - šiuos spėjo apsim auti miegamajame.
- Kodėl nusprendei p a likti m an ginklą?
- Pam aniau, gali tau praversti ginantis.
 Urtiliji • 387

- K aip gražu. - Rem dam asis vienu ram entu atitraukė kėdę
ir pastūm ė Kendalei. - Sėskis.
- D žonai, jeigu tik išklausytum ...
- Sėskis! - sugriaudėjo jis.

Atsargiai jį stebėdama Kendalė nedrąsiai nutūpė ant kėdės.

- A r viską prisim eni?

- V iską, - p a tvirtin o jis. - G yvenim ą ik i am nezijos ir viską,

kas n u tiko paskui. D žonas M akgratas. A n tra pavardė Lelan-
das - m otinos m ergautinė. G im iau 1952 m etų gegužės 23

dieną Šiaurės K arolinos R olio m ieste. Ten lankiau m okyklą,

aštuoniolikos m etų baigiau. 1979 m etais gavau psichologi­
jos daktaro laipsnį.
- Psichologijos? A r tu psichologas?

į šį klausim ą jis ko l kas nekreipė dėmesio.

- M a n o disertacijos tem a - „Uždelsto streso sindrom as“,
atlikau k lin ik in iu s tyrim us Betesdoje. Štai tuo ir patraukiau
F T B dėm esį, tiksliau, agento D žim o Peperdaino, jis ir įdar­
b in o m ane įka itų išlaisvinim o grupėje. G ana dažnai dirbda-
vom drauge. Prieš dvejus m etus išėjau iš biuro ir įsidarbinau
J A V teism o pareigūnų tarnyboje. - Patylėjęs pridūrė: -1 9 9 4
m etų liepos 12 dieną buvau pagrobtas. Bet nuo čia jau viską
žinai, ar ne?
- D žonai, viską galiu paaiškinti.
- Neabejoju, kad gali, ir paaiškinsi. Bet pirm iausia geriau
p asirū p in k Kevinu.
K ū d ikis pradėjo zirzti. Džonas pageidavo, kad jų pokalbio
niekas neblaškytų. Bet svarbiausia - jis nenorėjo, kad k ū d i­

k iu i b ū tų negera.
- J is šlapias. Pakeisiu sauskelnes.
A tsistojusi Kendalė m ėgino praeiti pro D žoną, bet jis pa­

gavo už rankos.
- Geras bandym as, bet neišdegs. Keisk čia.
- A n t virtuvės stalo?
- Č ia vis tiek nebevalgysim . Keisk.
388 • SdltM IltH*

J i patiesė ant stalo K evino antklodę ir num ovė šlapias

sauskelnes.

- Sausos m ašinoje.

- E ik atsinešti.

- Nebijai, kad pabėgsiu? - nusišaipė ji.

- Be Kevino nebėgsi. O jis liks su m anim . Paskubėk. -

Kendalė pažvelgė į jį, tada į berniuką. - A rba eini atsinešti

sauskelnių, arba Kevinas liks p lik u užpakaliu. K ažin ar jam

tas labai rūpi, o m an tikra i tas pats.

Šįkart ji paleido virtuvės duris, kad trinktelėtų.

Džonas nem iegojo nuo tada, kai ji išlipo iš lovos. Jis n u ­

jautė, kad išėjusi Kendalė įgyvendins antrąją plano dalį, kad

ir koks tas planas būtų.

Jis nenustebo, kad ji m ėgina pabėgti. Bet nesitikėjo, kad

slaptas atsisveikinim as sukels jam tokį skausmą. D žonas

pyko, jautėsi įžeistas.

Žinom a, dėl asm eninio p o žiū rio sprendim o jis nekeis. Pa­

dėtis tokia, kad reikia pragm atiško, bejausm io ir objektyvaus

profesionalum o. Tai jo pareiga, ir Dievas m ato - pastarąsias

kelias savaites jis nuo jos išsisukinėjo, pradedant ta slapta

kelione ir baigiant m ylėjim usi su savo globojam a liudytoja

m ažiau nei prieš dvi valandas.

Kendalė grįžo nešina sauskelnių krepšiu ir greitai perren­

gė Keviną. Prisiglaudusi kū dikį prie peties, grįžo ir atsisėdo.

- Na, pareigūne M akgratai, ar būsiu uždaryta ir gausiu tik

duonos su vandeniu?

- Nedraskyk m an akių, Kendale. Jei nebūtum pavogusi

m ano antrankių, prirakinčiau tave prie šios kėdės. Tu rbū t

nušvilpei juos kartu su pistoletu.

- Ju k negalėjau vežti tavęs į ligoninę su pistoletu, ar ne?

- Tikriau siai. D ėl to būtų kilę klausim ų, į kuriuos nebū­

tum galėjusi atsakyti. Todėl viską supaprastinai.

- M ėginau.
 UMlIlji * 389

- Kada nusprendei jiem s pasakyti, kad esu tavo vyras?

G reitosios pagalbos m ašinoje?

- Tiesą sakant, ne. Nė nenum aniau, ką sakysiu. K ai gydy­

tojas paklausė, kas tu toks, atsakym as tiesiog pats iššoko.

Jis buvo įtikim as - turėjau naujagim į. M es keliavom e kartu.

Tikom e pagal am žių.

Kendalė žiūrėdam a į jį patraukė pečiais, tarsi jos m elo

nauda būtų akivaizdi.

- Ir aš negalėjau to užginčyti.

- Tiesa. Negalėjai.

- K aip m ano žm ona galėjai daug ką lem ti.

- Taip.

- O ką jiem s pasakei apie pareigūnę Fordam ?

- K ad ji buvo tavo sesuo.

- K aip juos įtik in a i?

- Jie tiesiog patikėjo m ano žodžiais.

- Fordam buvo kilu si iš Lotyn ų A m erikos.

- Tuo m etu jie to nežinojo.

- A , taip. D ėl p otvyn io negalėjo ištrau kti m ašinos.

- Tai m an taip pat buvo į naudą.

- Taip, visos aplinkybės buvo tau parankios. Gerai, kad

ponia Fordam negyva, ar ne?

- Taip sakyti siaubinga! - sušuko ji.

- A r ji tikrai buvo negyva?

-K ą ?

- A r ji jau buvo negyva, kai m ašina paskendo upelyje?

Pasukusi galvą Kendalė ilgai spoksojo į sieną. D žonas

m atė, kad ji įsiutusi: žandikauliai sukąsti, akyse spindi pyk­

čio ašaros.

- U žsikrušk.

- T u taip ir darei, - atšovė jis su tokia pačia panieka. -

Daugybę kartų. - Jie žiūrėjo vienas į kitą. - A r leidai parei­

gūnei Fordam nuskęsti?

390 . to lu H m

J i tylėjo.

- A tsakyk m an, velniai griebtų! - sušuko jis. - A r ji jau

buvo negyva, kai...

- Taip! Taip. J i žuvo nuo sm ūgio. Esu tikra, kad koronerio

ataskaita tai patvirtin s.

Jis norėjo ja tikėti. Atrodė, kad ji sako tiesą. Pats tikėjosi,

kad ji nem eluoja. Bet kaip krim inalistas abejojo - labai jau

gerai ši m oteris m elavo.

- Kodėl nepalikai manęs m ašinoje nuskęsti? - kam anti­

nėjo jis. - J u k galėjai sau n ueiti. B ūtų praėjusios dar kelios

dienos, kol m ūsų lavonai būtų buvę a p tik ti už daugybės k ilo ­

m etrų nuo avarijos vietos. D ar būtų kiek užtrukę, ko l jie būtų

buvę atpažinti. Per tą laiką, Kendale, galėjai visiškai prading­

ti ir tavo pėdsakai būtų ataušę. Kam m ane ištraukei?

Kendalė nulaižė prie lūpų kam pučio nuriedėjusią ašarą -

ji daugiau nebepyko. Ašaros byrėjo iš gailesčio.

- M iegojai šalia manęs, m ylėjaisi su m anim i ir dar klausi,

kodėl išgelbėjau tau gyvybę? Žm ogaus gyvybę? A r iš tiesų

m anai, kad galėčiau n u eiti palikusi sužeistą žm ogų m irti? A r

tiek m ane tepažįsti?

J is palinko prie jos.

- V isai tavęs nepažįstu. Esi m an visai nepažįstam as žm o­

gus - lygiai tokia pat nepažįstam a kaip tada, kai įžengiau į

tavo kiem ą Denveryje ir pirm ą kartą tave pam ačiau.

J i papurtė galvą neigdam a visą jo šneką.

- T iek daug m an prim elavai, Kendale, tiek istorijų prirez-

gei, kad nebežinau, kas tiesa, o kas melas.

- Kevinas n o ri valgyti.

Jis atlošė galvą.

-K ą ?

Kevinas prie Kendalės krūtinės pešiodam as čiulpė palai­

dinę. Šis vaizdas D žoną kaipm at nuginklavo.

- A . M a itin k .
 lilHtM * 391

Prieš kelias valandas juodu m ylėjosi. Jis tyrinėjo jos kūną

ir rankom is, ir lūpom is. O dabar negalėjo žiūrėti, kaip ji pra­

sega palaidinę ir siūlo alkanam kū d ikiu i krū tį. Jautėsi kaltas

kaip paauglys, kuriam per išpažin tį prasidėjo erekcija, kai

kunigui sm ulkiai išpasakojo savo kūniškas nuodėm es.

Stebint, kaip ji m aitin a kūdikį, buvo velnioniškai sunku

išla ikyti tikro profesionalo povyzą. Laim ė, to ir nereikėjo,

nes Kendalė pribloškė klausim u:

- Kas tokia Liza?

- Iš ku r žinai jos vardą?

- Kalbėjai per m iegus. Ne kartą kažką apie ją m urm ėjai.

Kas ji? Tavo žm ona? A r tu vedęs?

Jos susirūpinim as jam pasirodė juokingas, bet juokėsi jis

neilgai.

- Pagrobei federalinių pajėgų pareigūną, o nerim auji dėl

svetim oteriavim o?

- A r tu vedęs?

-N e .

- Tai kas ta Liza?

- J i tiesiog... ta m oteris. - Kadangi Kendalė nenuleido

akių laukdam a paaiškinim o, jis trum pai nupasakojo jųdviejų

santykius. - J i štai taip m ane paliko, - tarė jis spragtelėda­

mas pirštais. - Ir tai m ano jausm am s nepadarė nė m enkiau­

sio poveikio. Lygiai kaip ir susitikim as su ja.

- J i buvo tiesiog šiltas kūnas, su kuriuo miegama.

J is iškart puolė gintis.

- K aip tik taip. K aip visada palaikant tik seksualinius san­

tykius, su ja nebuvo jo kių barnių. Be to, juk tau jokio sk irtu ­

m o. N ors per m iegus kalbėjau apie ją, tu vis tiek su m anim i

dulkinaisi, ar ne?

- D ėl to tu ne m ažiau kaltas nei... aš.

- Vargu. Ju k nesiprašiau į tavo gyvenim ą. Je i atvirai, pa­

kėliau D žim u i vėją, kam m ane įpainiojo. Jeigu viskas būtų
392 . Inai

vykę, kaip suplanuota, būčiau nusiplovęs rankas ir palikęs

tave Dalase. Kam m ane įvėlei, Kendale?
- G al atsim eni - neturėjau kitos išeities, - atšovė ji. - M ė ­
ginau pasprukti iš ligoninės, bet tu mane sučiupai ir užsispy­

rei keliauti kartu.

- Turėjai daugybę progų pasprukti dar ik i atvažiuojant
čia. Kad ir kaskart m an nuėjus į vyrų tualetą. Kodėl tada ne­

nuvažiavai?
- Nes kuo daugiau galvojau, tuo išm in tin giau atrodė lai­

k y ti tave kartu. N ors ir su ram entais, m udviem su Kevinu

buvai šiokia tokia apsauga.
- Bet aš p rie jo nesiliečiau, net nesiartinau.
- Tą supratau tik atvažiavusi čia. - J i m ąsliai pažvelgė į
jį. - M an buvo smalsu. Kodėl tu akim irksniu ėm ei nekęsti
Kevino?
- Ne būtent Kevino. V isų kūdikių.
- Kodėl?
Jis ryžtingai papurtė galvą duodam as ženklą, kad ši tem a
draudžiam a.
- Kur mes tiksliai esame? Koks šio m iestelio pavadinim as?
- M ortonas. Esam e rytin iam e Tenesyje, prie Siaurės Ka­
rolinos ribos. - Kendalė papasakojo nam o istoriją. - Niekas,
be m udviejų su senele, čia niekada nesilankė. Žinojau, kad

ši vieta p u ikiai tiks slėptis. - Pažvelgusi į jį rim tai pratarė: -

D žonai, negaliu g rįžti į Pietų K aroliną ir liu d y ti prieš G ibą
su M etu.
- Kad jie b ū tų nuteisti, valdžiai reikalingi tavo parodym ai.
J i paprieštaravo stip riai purtydam a galvą.
- Esu tikra, kad šiuo m etu Peperdainas jau radęs m ano
bute Denveryje kelis segtuvus. D uom enis rinkau m etus. Jie
išsam ūs. Pakankam ai inkrim inuojam osios m edžiagos apie
svarbiausius brolijos narius. Jei valdžia negali jų n u teisti už
žm ogžudystę, yra k itų sunkių nusikaltim ų, dėl ku rių galim a
pateikti kaltinim us. Ju k A l Kaponė buvo pričiuptas dėl ven­
 lillltlj* * 393

gim o m okėti m okesčius. Esu jų nusikaltim o liudytoja, D žo ­

nai, ir nerandu žodžių tam siaubui apibūdinti. Prieš kelias

valandas ik i egzekucijos aš kalbėjausi su M a ik lu Li. Jis buvo

protingas, švelnus, p u ikiai išauklėtas jaunuolis. K a i pagalvo­
ju apie tą siaubą ir kančią, kurią jam teko p atirti...

N uleidusi galvą ji įsm eigė liūdną žvilgsnį į grindis. Paskui

vėl pažvelgė į jį.

- Brolija iš manęs viską atėmė, D žonai. T ik dėl jų tapau
pabėgėle, tam tikra prasm e nusikaltėle. N iekada nebegalė­
siu verstis advokatės praktika. A š buvau gera teisininkė, -
pabrėžė ji. Iš akių paplūdo ašaros. - Tikėjau tuo, ką dariau.
Norėjau padėti žm onėm s, norėjau, kad bent kas pasikeistų.
O jie visa tai iš m anęs atėmė. Patikėk, labiau nei kas kitas n o­
riu įk išti tuos pabaisas už grotų ik i gyvenim o pabaigos. N o ­
riu a tlik ti geros pilietės pareigą, bet m irti dėl to netrokštu.
Pabrėždam a pasakytų žodžių reikšm ę patylėjo ir stipriau
apglėbė kūdikį.

- N enoriu, kad Kevinas kaip ir aš augtų našlaitis. O jeigu

tik priartėsiu prie G ibo su M etu , jie ras, kaip m ane nužudyti.
Ir m irtis bus žiauri.
Džonas viską suprato. Jos atsakymai buvo visiškai pagrįsti.
- Jie negali tavęs nuskriausti, Kendale, - švelniai pratarė
jis. - Jie sėdi kalėjim e.
- Jau nebe. Prieš tris dienas pabėgo.
Pirm iausia Džonas apstulbo, paskui jam kilo įtarim as. A r

ji m eluoja?
- Iš ku r žinai?
- M a n pasakė Rikė Sju, kai paskam binau.

-K a d a ?
- Šiandien.
- Štai kodėl grįžai iš m iesto tokia prislėgta?
J i linktelėjo.
- Sm ulkm enų nežinau, nes kai tik ji pasakė apie jų pabėgi­
mą, iškart m ečiau ragelį.
394 • Siutu Bum

Jis pirštais persibraukė per plaukus ir apsuko kelis ratus

virtuvėje vertindam as tū kstan tį ir vieną Bem vudų laisvės

reikšm ę. K a i grįžo prie Kendalės, ji sagstėsi palaidinės sagas.

Kevinas jos glėbyje miegojo.

- K aip to li esame nuo tavo gim tojo m iestelio? Šeridano,

ar ne?

- U ž m aždaug šim to penkiasdešim t kilom etrų.

- Taip arti?

- Jie ten jau buvo. - J i papasakojo jam apie nevykusią

FT B pasalą prie senelės nam o. - N ors įsibrovėliai nebuvo at­

pažinti, greičiausiai ten buvo M etas su G ibu.

- Nenuostabu, kad šiąnakt norėjai išvažiuoti. Je i būčiau

žinojęs, kad jie pabėgo, dar prieš kelias dienas būčiau jus iš

čia išvežęs. Na, kaip jau yra, taip...

- Pala! K ą pasakei? - Kendalė lėtai atsistojo. - Sakei, kad

būtum m us iš čia išvežęs dar prieš kelias dienas?

Jis bejėgiškai stebėjo, kaip suvokus jo žodžių prasm ę kei­

čiasi jos išraiška.

- Tai tavo atm intis... J i jau seniau grįžo? T u žinojai... - J i

pakėlė ranką prie lūpų slopindam a aiktelėjim ą. - T u p risi­

m inei ir vis dėlto... Trauk tave velniai! - J i trenkė jam stiprų

antausį. - Kada tau grįžo atm intis?

Jis pačiupo jai už riešo nespėjus skelti dar kartą.

- Kendale, paklausyk manęs! Dabar netu rim laiko šito

aiškintis.

- A k , daktare M akgratai, m anau, turim , - pašaipiai atrėžė

ji. - G al atsigulsiu ant sofos, kad galėtum su m anim i kiek

pasipraktikuoti? Ju k esu tikras studijų objektas, ar ne? Ju k

m iršti iš noro atverti mane ir sužinoti, kuo aš gyvenu? Tau

išties rū pi analizuot, ir ypač gerai sekasi, kai guliu!

- Ką jau kalbėti apie tai, kaip gerai tau sekasi gulėt! - su­

riko jis.

- Niekše tu.
 liifltiji * 395

- Klausyk, tai tu panorai žaisti šeim ą su nepažįstam u

vyru, kiurį p ati pagrobei. Tai tu išgalvojai istoriją, kad mes
susituokę. Turėčiau p rid u rti, kad vaidinai labai įtikin am ai.
Todėl n ekaltin k manęs, jei atsakiau kaip tavo teisėtas vyras.
Atrėm ęs ram entą į stalą jis suėmė ją už pečių ir p risitrau ­
kė artyn - Kevinas lik o suspaustas tarp jųdviejų.
- G a li m ane k a ltin ti tik tuo, kad suvaidinau vaidm enį,
k u rį tu, Kendale, m an paskyrei.

- V aidinai tam , kad išgautum m ano paslaptis ir panaudo­

tum prieš m ane. Kad papasakotum apie m ane savo draugui
Peperdainui. K ad galėtum ėt m ane aptart ir analizuot. M a n i­

puliavai m anim i.
- Ne daugiau nei tu m anim i, - atkirto jis.
- Kada tau grįžo atm intis? Pasakyk m an. Kada?

Jo p irštai tvirčiau suspaudė jai rankas.

- N et dabar nesupranti, kaip aš n etin ku tavo vyro ir Kevi-
no tėvo vaidm eniui. O tu p u ikiai atlikai žm onos vaidm enį -
daug kentėjusios, bet pasilikusios su sužeistu vyru, nors tas
ir buvo sulaužęs santuokos įžadus ir išdavęs ją su kita m o­
terim i. Puikus kankinės, linkusios viską pam iršti ir atleisti,
portretas. Buvai abejinga, bet lengvai pasiekiam a. K u kli, bet
prieinam a. Seksuali m adona, ku riai joks vyras neatsispirtų.
V eln iai tave griebtų, Kendale, ju k sugundei m ane visu šiuo
rin k in iu ir p u ikiai supratai tai daranti. Privertei m ane tavęs
geisti. Norėjau, kad būtum m ano. Norėjau... norėjau, kad
Kevinas b ū tų m ano. Tai buvo pirm as kartas gyvenim e, kai

norėjau su k itu žm ogum i tokios vienybės. Supranti, m an ne­

labai sekėsi k u rti santykius. Tiesą sakant, būdavau bjaurus.
Atsisakydavau ką nors p risile isti arti. Bet am nezija m ane pa­
keitė. Dabar jau žinau, ką jauti, kai tau kas nors reikalingas,
kai pats esi kam nors reikalingas. N ebenoriu vėl b ū ti toks
žm ogus, koks buvau.
Balsas užlūžo, tarsi ši kalba b ū tų jį išsekinusi. Džonas p ri­
glaudė kaktą prie jos.
39^ . S4*(f«lim

- M ylėdam asis su tavim i pažeidžiau vienas Dievas teži­

no kiek potvarkių, taisyklių ir įstatym ų. K a i visa tai baigsis,
būsiu apkaltintas. Nors tv irtin siu , kad vykdžiau pareigą vie­
n in teliu būdu, kuris, m ano galva, tiko šiom is aplinkybėm is,

abejoju, ar kas nors patikės.

Pakėlęs galvą Džonas įdėm iai pažvelgė jai į akis.

- Aš tave kvailinau, tiesa, bet ne daugiau nei pats save.

Velniop pareigą. Kas naktį su tavim i m ylėjausi dėl vien in te­

lės priežasties - nes to norėjau. Ne, privalėjau.

Džonas abejojo, ar Kendalė suprato, koks reikšm ingas šis
prisipažinim as. Jis m ažne prilygo m eilės prisipažin im u i.
O gal ji ir suprato jo svarbą, nes irg i liovėsi priešinusis.
Žvelgdam a m iglotu žvilgsniu pakėlė ranką ir perbraukė jam
per lūpas.
- Be jokios gėdos m anipuliavau tavim i, tiesa. Bet prisiekiu
Kevino gyvybe, tai, kas tarp m udviejų nu tiko, buvo tikra.
Ir jie pasibučiavo - atvirai, jausm ingai. N et liovęsi bučiuo­
tis tebesiglaustė. Prie pat jo lūpų Kendalė sum urm ėjo:
- M y liu tave, D žonai, bet privalau apsaugoti Keviną. Ir
tave. Nors niekad m an to neatleisi, privalau.
Jam dar nespėjus susigaudyti, Kendalė ištraukė iš už juos­

m ens pistoletą ir atstūm ė jį nuo savęs. Džonas pasviro į v iry ­

klės pusę. Netekęs pusiausvyros griuvo ant grin dų šaukda­

mas iš skausm o ir įtūžio.

Kendalė nuspyrė į šalį ir ram entus, kad Džonas nepasiektų.
- Atsiprašau, D žonai. - J i raudojo. - Atsiprašau, bet nega­

bu tau leisti m anęs ten vežti.

J i išlėkė - durys garsiai užsitrenkė.
Skausmas nuo blauzdos pakilo į viršų šlaunim i, paskui
per kirkšnį, p ilvą ir dabar jau, regis, per viršugalvį veržėsi
su ugnikalnio jėga. Apglėbęs rankom is prisitraukė sužeistą
koją prie krūtinės.
- Kendale, - pašaukė kartu aiktelėdam as iš skausmo. Pas­
ku i garsiau: - Kendale!
 lllfltlj* • 397

D žonas neturėjo nė m ažiausios vilties, kad ji grįš. Todėl

nepatikėjo savo ausim is, kai išgirdo girgžtelin t atsiverian­
čias laukujės duris.
J is atsim erkė ir sum irksėjo, kad ją įžiūrėtų.

J i grįžo. Be ne viena. Ir ne savo noru.

 Hpturidsdešimt Hptvirtas shyrins

Žm onės pagal Elm o K a m io ru tin ą galėjo tik rin ti laikrodžius.

Jis kasryt keldavosi pusę penkių, gerdavo p uodelį kavos, o
paskui per lie tų ar giedrą, šlapdribą ar karštį eidavo į tvartą
m elžti nedidelės karvių bandos. Lygiai be penkių šešios jis

sėsdavo į savo pikapą ir važiuodavo dvi m ylias į m iestelį pus­

ryčiauti kavinėje, k u ri šeštą būdavo atidarom a.
Po žm onos m irties tokia tvarka Elm o gyvenim as tekėjo
kasdien. J į p ik tin o šeštadieniai, nes tada kavinė būdavo ati­
darom a tik septintą, ir sekm adieniai, nes tada baigęs m elžti
turėdavo nusirengti darbo drabužius, pasipuošti švarku, pa­
sirišti kaklaraištį ir eiti į bažnyčią. Per pam aldas jam nuolat

gurgdavo pilvas.
Sis rytas prasidėjo įprastai. Pamelžęs karves važiavo į

m iestelį nė nenujausdam as, kas jo laukia už posūkio. Elm as

jau svajojo apie sausainius su soda ir riebalus, besisunldan-
čius iš dešrelių, bet tiesiai prieš jo visureigio groteles m ate­
rializavosi šm ėkla.
Išlindusi iš dulkėtų krūm ų palei griovį, sustojo pačiam e
kelio viduryje m osuodam a aukštai virš galvos iškeltom is

rankom is.
Elm as kone atsistojo ant stabdžių ir sankabos pedalų. Pa­
dangos sucypė. Seni stabdžiai užprotestavo kaip a rtrito pa­
žeisti sąnariai.
 limitij* • 399

Pikapas nučiuožė paskutinius kelis m etrus ir šiaip taip su­

stojo vos per kelis centim etrus nuo vaiduoklio.
E lm u i širdis daužėsi gerklėje žiū rin t, kaip šm ėkla pribėga

prie jo autom obilio iš keleivio pusės ir atplėšia dureles.

- A čiū D ievui, kad jūs čia važiuojat, ponuli.

Įlipusi į jo pikapą šm ėkla užtrenkė dureles.

- Laukiau čia ištisas valandas, - pasiskundė. - A r čia iš

viso kas nors gyvena? Beje, kur, velniai trauktų, mes esam?
V isą gyvenim ą pragyvenau Šeridane, bet neprisim enu, kad
būčiau šiuo keliu kada važiavusi. Be abejonės, g rįžti čia ne­
norėsiu, velniai m ane griebtų!

Šm ėkla n utilo, pažiūrėjo į jį ir linktelėjo į pavarų svirtį.

- K o mes laukiam ? Varyk, seneli. M a n reikia į m iestą

p-r-o-n-t-o.
Nustėręs Elm as tik vėpsojo, jo rankos ant vairo suakm e­
nėjo. Šm ėkla vaikšto ir kalba. Jis ją net užuodė. Bet niekaip
negalėjo patikėti, kad ji tikra.
- Puiku, - nusivylusi sušnibždėjo šm ėkla. - Tarsi dar bū tų

visko negana, susistabdžiau kvėšą. Na, savaitė kaip reta su­

m auta.
Vaiduoklis sum ojavo rankom is prieš pastėrusias Elm o
akis.
- Aūūūū! Seneli! A r yra kas nam ie? Sum irksėk. D ėl D ievo

m eilės, padaryk ką nors. Kas tau yra? A r nesi matęs nuogos

m oters? O gal nem atei tikros raudonplaukės?

Peperdainą pažadino operatyviniam e kam baryje kilęs sam ­

brūzdis. Prieš valandą, galiausiai įveiktas nuovargio, jis p ri­
gulė an t sulankstom osios lovos, ku rią kabinete jo reikm ėm s
pastatė Šeridano prokuroras.
Nem anė užm igsiąs, nes ketino tik p a ilsin ti akis. Bet, regis,
jo m iegota kietai. Nors n etikėtai pažadintas, agentas jautėsi
žvalus.
4oo . la m in u

Kai tik atsisėdęs ištiesė kojas, į kabinetą įgriuvo policininkas.

- Pone Peperdainai, gal geriau ateikit čia.

- Kas atsitiko? A r radot juos?

„Juos“ galėjo reikšti bet kokį žm onių skaičių, bet sekda­

mas paskui pareigūną į operatyvinę patalpą Peperdainas

nieko aiškiau nebepasakė. Ten vienas policininkas kalbėjo­

si su prakauliu, darbo drabužiais v ilk in čiu ū kin in ku , o k iti

spietėsi prie langų į m iesto rotušės pievelę.

- Po velniais, kas čia darosi?

Piktas riaum ojim as atkreipė visų dėmesį, taip pat ir ū ki­

n inko - šis nusivožė beisbolo kepurėlę ir p risiartin o.

- A r jūs ponas Peperdainas?

- Taip. O jūs kas?

- A š vardu Elm as K am is. J i liepė m an ateiti čia ir atvesti

poną Peperdainą. N ieko kito, liepė ji. Prisiekiu šventu žm o­

nos kapu, nieko blogo ar neteisėto jai nedariau. Važiavau sau

pusryčiauti, tik staiga ji - stovi vid u ry kelio nuogut nuogu­

tėlė ir m ojuoja rankom is. Vos širdies priepu olio negavau. Įli­

pusi į m ano pikapą, ji...

- Atsiprašau, kas?

- Raudonplaukė m oteris. Tokia p u tli. Sakė, kad jūs...

Peperdainas daugiau nebesiklausė. Jau lėkė prie durų.

- A r ji sužeista?

- Taip, pone, bet, kaip sakiau, aš jai nieko bloga nedariau.

- Kas nors atneškit m an apsiaustą. Švarką. Bet ką.

Pribėgo geltonu apsiaustu nuo lietaus nešinas pareigūnas.

Peperdainas čiupo jį ir tekinas išlėkė lauk. Nuskuodęs ko ri­

d oriu m i nėrė pro laukujės duris ir laiptais žem yn. Sustojo tik

pribėgęs nublukusį m ėlyną pikapą prie autom obilių stovėji­

m o autom ato.

- K ur taip ilgai? - Rikė Sju bam bėdam a atsidarė keleivio

dureles ir čiupo neperšlam pam ą apsiaustą jam iš rankų. -

T ie kvailiai sočiai prisižiūrėjo.

 UiOtaji * 401

J i metė paniekos kupiną žvilgsnį į langus, ku r vis dar b o ­

lavo keli geidulingi veidai.

Peperdainas taip pat pažvelgė ta kryp tim i. N uo jo grės­

m ingo žvilgsnio veidai pradingo. Vėl atsisukęs į Rikę Sju jis
suprato negalintis labai k a ltin ti tų žiopsančių vyrų. N uogut

nuogutėlė - kaip ūkininkas ir sakė - ji buvo tikrai įdom us

reginys.

M atydam as tiek daug ir taip akivaizdžiai rodom o kūno,

Peperdainas patyrė grynai vyrišką reakciją, bet paskui vis
dėlto atgavo profesionalum ą. V ien u m etu jis pastebėjo kelis
dalykus: jos pėdos ir kojos apskretusios purvu, visas kūnas
subraižytas ir sum uštas - plaukų kolona nusvirusi. Plaukai
laisvai k rito ant p likų pečių ir nukarusių krū tų - buvo sun­
ku nekreipti į jas dėm esio net apžiūrinėjant profesionaliai
nešališkai. Plaukai an t pakaušio sulipę - tai pasirodė besąs
sudžiūvęs kraujas.
- Jum s reikia gydytojo.
- Vėliau. M u m s reikia pasikalbėt.
- Bet jūs sužeista.
- Peperdainai, tu pasiutęs genijus, - sarkastiškai išrėžė
Rikė Sju. J i plačiai išskėtė rankas dar kartą jam parodydam a
savo didelį kūną. - Pirm iausia nesu k lie d in ti gražuolė. Ry­
tais paprastai atrodau nekaip. Bet šitaip prastai dar niekad
neatrodžiau. Žinom a, esu sužeista, m ulki! - suriko ji. - Jie

m ėgino m ane nužudyti.

- D vyniai?
- Tavo vyrai išplepėjo.
- Taigi, m ano vyrai išplepėjo.
- A r sekant žm ones tau atsistoja, Peperdainai? Šitaip su­
sijaudini?
- Turėjau sekti, kad jus apsaugočiau.
- Na, bet iš to nebuvo jokios naudos, ar ne?
- B ūtų buvę naudos, jei nebūtum ėte bare pakabinusi dvie­
jų nepažįstam ųjų. Šiais laikais - kaip galit b ū ti tokia kvaila?
402 . S a tu rn u

- Aš nežinojau... - Netikėtai karingumas išgaravo, veidas per­

simainė ir Rikė Sju pravirko. - Nemaniau, kad mane sumuš.
N evikriai pasirausęs kišenėje Peperdainas ištraukė susi­
glam žiusią nosinę. J i paėmė klausdam a:
- A r švari?

- Ž in au tiek pat, kiek jūs.

Bet jai, regis, nerūpėjo. N usišluosčiusi akis išsišnypštė

nosį. Nors daugiau nebeverkė, prikando apatinę lūpą. Peper­

dainas pastebėjo, kad be ryškiai raudono lūpdažio jos lūpos

daug gražesnės.
- Jau galėjau b ū ti negyva, - drebančiu balsu pratarė ji. -
Jie tikrai m ėgino m ane nužudyti.
- Kas, Rike Sju?
- H enris su Liu teriu . T ik tiek težinau. - J i papasakojo jam

apie m otelį, alkoholį. - Atsigavau, kai jie traukė m ane iš ma­

šinos lauk. Jau tada turėjau suprasti... Bet buvau tiek daug

išgėrusi. Na, šiaip ar taip, įbridom į upelį. Paskui tik prisim e­

nu, kad, regis, Liu teris trenkė kuoka m an p er galvą. A trėm u­
si antrą sm ūgį užkišau kulkšnį jam už kojos ir parverčiau.
Jie nesitikėjo, kad priešinsiuosi. Buvo sunku, nes m an plyšo
galva. Besigrum iant kelis kartus aptem o akyse. Na, bet są­

m onę išlaikiau.
- K u r jie paspruko?
- Paspruko? - Rikė Sju garsiai nusijuokė. - N ieku r jie ne­

paspruko. V is dar ten. Bent jau buvo, kai juos palikau. A bu

išjungiau, o paskui pačių kelnėm is p ririšau prie m edžių.
Peperdainas pradėjo kvatotis. J is žinojo, kad taip nedera,
bet negalėjo susilaikyti.
- Panele Rob, biurui reikėtų poros tūkstančių tokių kaip jūs.
Bet Rikė Sju su agentu nesidžiaugė, tik vėl liū d n ai kram s­
nojo lūpą.
- Deja, ne, Peperdainai. Bijau, kad paslaptį saugojau ne ką
geriau nei nekaltybę.
Jis iš karto surim tėjo.
 lIKltiU • 4<>3

- K okią paslaptį?
- M anau, tie subingalviai kažkaip susiję su B em vudų
byla.
- K a ip ?

- Jie prie m ano nam ų paprašė parodyti kelią, o vos po ke­

lių akim irkų aš įėjau v id u n ir aptikau įsilaužim ą.
- Ir jūs m an apie juos nieko neužsim inėte?
- Iš karto jų nesusiejau. Todėl nustok ant m anęs rėkti.
M a n skauda galvą.
- A r vakar vakare jie klausinėjo, kur slepiasi ponia Bem vud?
- Esu dar silpna, ne viską prisim enu, bet m anau, kad jie
m ane girdė, ko l viską išgavo. G al ir tu galėjai išm ėginti to kį
m etodą, Peperdainai? N everta pasikliauti vien savo žave­
siu, - kandžiai pridūrė ji.
- A r jie su kuo nors kalbėjo? Skam bino kam nors?
- Ne. Bent aš nem ačiau.
- K ą jiem s pasakėte, Rike Sju? T u riu žin o ti.
- Luktelk. Jeigu ją rasi, ar įk iši į kalėjim ą?
- Tai ne nuo m anęs priklauso.
Rikė Sju sukryžiavo rankas ant krūtinės dėdam asi u ž­
sispyrusi. Peperdainas viską sverdamas pakram tė vidin ę
skruosto pusę.
- Padėsiu jai kuo galėdamas.
- To nepakanka, Peperdainai. N enoriu, kad m ano draugė
b ū tų uždaryta vien todėl, kad norėjo išnešti sveiką kailį.
- Gerai, padarysiu viską, kas m ano galioje, kad su ja bū tų
sudarytas susitarim as. G aliu tik tiek žadėti, ir tai priklauso

nuo to, kokios būklės bus Džonas, kai jį rasim .

Rikė Sju akim irką pagalvojo, paskui tarė:
- Jeigu jai ar kū d ikiu i kas nors atsitiks...
- Štai šitam ir m ėginu u žk irsti kelią. M a n labiausiai rū pi
jų gyvybės. Prašau. Kalbėkit, Rike Sju.
- Tai tau kainuos.
- Sutinku su bet kokia kaina.
4<>4 • Siriid litai

- Vakarienė ir šokiai.
- Jū s ir aš?
- Ne, Fredas su D žindžere, - atšovė nužvelgusi jį liep sn in ­

gu žvilgsniu.
Jis palinksėjo.

- Sutinku. O dabar klokit.

 HetuiidsdPšimt ppnhtas shyiius

K en dalę atgal pro duris, pro kurias prieš kelias akim irkas
buvo išpuolusi, įvesdino du vyrai.
M etas išplėšė jai iš rankų Keviną. Gibas stip riai trenkė per
juosm enį ir ji m ažne užgriuvo ant D žono.
- J i n iekur nevažiuoja, pareigūne M akgratai. V is i susi­
rinkom e draugėn. - G ibas Bem vudas m aloniai nusišypsojo,
tarsi būtų vienas iš tų rytm ečių, kai nekviestas užsukdavo

paruošti pusryčių. - Kendale, gal išvirtu m m um s kavos?

N aktis buvo ilga ir varginanti. Išgerčiau puodelį, tu rb ū t ir
M etas neatsisakytų.
Šį vyrą supo galinga blogio aura. A r ji visada tvyrojo, ar
Kendalė jos nepastebėjo tik todėl, kad nežiūrėjo? O gal tik
dabar aikštėn iškilo jo sielos puvinys?
G ib o akys kibirkščiavo šalčiu. Prisim in u si tą košm arišką
naktį, kai buvo nužudytas M aiklas Li, Kendalė norėjo p u lti
jį, išdraskyti tas ledines akis, bet ko l M etas laikė Keviną, ne­
galėjo rizik u o ti. Iš tiesų negalėjo d aryti nieko kita, tik kas jai
buvo sakoma.
N ors iš baim ės raum enys suglebo, ji vis dėlto atsistojo ant
kojų ir m echaniškai įjungė kavos aparatą. K o l kava lašėjo į
indą, Gibas prisėdo ant virtuvinės kėdės ir pasidėjo an t ke­
lių 30,06 graižtvin į šautuvą elniam s m edžioti. Jis pasisuko į
D žoną, kuris tebesėdėjo ant grindų.
406 . ju to H m

- A š Gibas Bem vudas. M es niekad nebuvom susitikę, bet

pastaruoju m etu apie jus d ek daug rašom a, jaučiuosi lyg pa­
žinodam as jus. M a lo n u susipažinti.
Džonas tik dėbtelėjo. Jis negalėjo žin o ti, kad tylom is atsi­

sakydamas m andagiai susipažinti labai įžeidžia Gibą.

- Spėju, ne itin džiaugiatės m us m atydam as, - sausai pra­
tarė buvęs Kendalės uošvis. - N ors negaliu suprasti kodėl.
Tikrąja žodžio prasm e išgelbėjom e jus nuo protiškai nesta­

b ilios m ano m arčios. Bet iš tiesų visai nesvarbu, dėkingas jūs

m um s ar ne. K uo priešiškiau elgsitės, tuo lengviau bus jus

nudėti, kai ateis laikas. - Jis pliaukštelėjo sau per šlaunis,

tarsi būtų sutvarkytas labai svarbus reikalas. - Kendale, ar
kava jau išvirė?
Jo įprastas tonas ir draugiška kalba ją šiu rp in o daug la­
biau nei rėkim as, seilių taškym as ar plaukų rovim asis. Pui­
kią savitvardą dem onstruojantys žudikai paprastai žudo be
jokio sąžinės graužim o.
Gibas atrodė norm alus, bet buvo visiškai praradęs ryšį su
tikrove. K itiem s brolijos nariam s dvasiniai jos aspektai gal
rūpėjo tik tiek, kiek reikėjo sąžinei n u ram in ti dėl žudynių ir
k itų piktadarysčių. U žtat Gibas visa šird im i tikėjo savo reli­
gija. Be jo kių išlygų priėm ė visą savo fanatišką propagandą.

Jis laikė save visiškai kuo k itu nei visa žm onija.

Jis buvo neperm aldaujam as.
Kendalė priėjo su garuojančiu puodeliu svarstydam a, kas

būtų, jeigu išp iltų kavą ant jo. J is reaguotų in stin k ty via i -
pašoktų nuo kėdės. Sum aišty ji spėtų pačiupti iš M e to Kevi-

ną, o Džonas galėtų p u lti Gibą. J i žvilgtelėjo į D žoną. Sis ją

stebėjo. Ir suprato, apie ką ji galvoja.

Bet suprato ir Gibas. Nė nepasukdam as galvos į m arčios

pusę perspėjo:
- Kendale, tikiu osi, kvailysčių nekrėsi. - Paskui pasisuko
ir nužvelgė ją. - V isa kuo buvai tikra rakštis, išskyrus viena -
buvai labai protinga. Tiesą sakant, per protinga. Tau būtų
 lialitaji • 407

baigęsi daug geriau, jei tavo protas nebūtų toks smalsus. To­

dėl n enuvilk manęs dabar iškrėsdam a kokią kvailystę. Nes

jeigu iškrėsi, turėsiu nušauti tavo draugą.

- G a li sau šauti, - atsakė įžū liai trinktelėdam a an t stalo

kavos puodelį. - Jis m an joks draugas. Je i būčiau turėjusi

ginklą, b ū d a u p ati nušovusi. - J i nutvilkė D žoną niekinam u

žvilgsniu. - Jis apgaudinėjo m ane. Po avarijos jį ištiko am ne­

zija, bet jis nepasakė m an, kada atm intis grįžo. V isą šį laiką

m ane klaidino.

Džonas vis dar negalėjo pasiekti ram ento, todėl atsistojo

įsitvėręs kėdės.

- Tėti. - M etas žengė į p riek į nenuleisdam as nuo D žono

budraus žvilgsnio.

Gibas kilstelėjo ranką.

- Viskas gerai, sūnau. Jis nieko negali padaryti.

Tada p irm ą kartą prašneko Džonas:

- Tai tiesa, Bem vudai. N ieko negaliu padaryti. Negalėjau

nieko padaryti nei apsiginti, kai ji m ane pagrobė, - pašaipiai

tarė jis. - Ir atsivežusi m ane d a apsim etė... - Jis žvilgtelėjo į

M etą ir atsiprašom u to n u pasakė: - J i apsim etė, kad esu jos

vyras. N ežinau, kodėl taip darė, nors galėjo m anim i atsikra­

ty ti ir bėgti toliau.

- J i laukė, ko l valdžios atstovai pavargs jos ieškoti ir su­

telks dėm esį į ką kitą, - spėjo Gibas.

- G al jūs ir teisus, - p rip ažin o Džonas. - N a, vis dėlto ne­

galėjau jai prieštarauti, nes nieko neatsim iniau. Tad gyvenau

su ja kaip vyras. Tikrąja žodžio prasm e.

Supykęs M etas žengė pirm yn, bet Gibas pakeldam as ran­

ką jį sulaikė.

- N egali k a ltin ti pareigūno M akgrato, M etju. Tai ji kalta.

- Iš tiesų, M etai, - pritarė Džonas. - A š tik pasidaviau

m elui, ku rį iš jos girdėjau. Iš ku r galėjau žin o ti, kad m udu

nesusituokę?
4°8 * SiRfM(!«
■■

- Tu žinojai! - suriko Kendalė. - Jau seniai žinojai. Atga-

vai atm in tį, bet...
- Tuo m etu jau buvau sužavėtas, - nutraukė ją Džonas.
Jis vis dar kalbėjo M etu i. - V yru ti, pats žinai, nepasakosiu,
kokia ji p u ik i lovoje. Bent jau su m anim tokia buvo. G al m o­
tinystė ėmė varin ėti kraują? H orm onai ar kažkas panašaus,

na, supranti? Bet kai jai vis nepakakdavo...

- A k tu, ištvirku si paleistuve! - Staiga apsisukęs M etas
užsipuolė Kendalę: - A r paleistuvavai m ano sūnaus akivaiz­

doje?
- D ažniausiai jis būdavo su m um is lovoje, - p atvirtin o

Džonas.
M etas p ik ta i suurzgė. Kendalė stebėjo, kaip D žonas pyk­
do M etą, svarstydam a, ku r tai nuves, bet nei ji, nei D žonas
nesitikėjo tokios audringos M eto reakcijos.
Jis stipriai trenkė atgalia ranka Kendalei per veidą.
J i nepam atė, kad jis ruošiasi sm ogti, todėl sm ūgis teko
visu sm arkum u. Riktelėjusi griuvo į p riekį ir susilaikė tik įsi­
tvėrusi stalo. M etas kėlė ranką ketindam as sm ogti dar kar­
tą, bet D žonas šoko pirm yn ir čiupo M e tu i už gerklės.
- A k tu, m aniake, - urgztelėjo jis. - Je i dar kartą ją paliesi,

užm ušiu tave.

Nors D žonas grum tynėm s atidavė visas jėgas, jos buvo
nelygios. Čiupęs ram entą Gibas stipriai smogė D žo n u i per
nugarą taikydam as tiesiai į inkstus. Kendalė girdėjo, kaip jis
sudejavo iš skausm o ir suklupo. Galva nusviro, jis taip ir liko

keturiom is ant grindų.

Išsigandęs sąm yšio ir garsių balsų pravirko Kevinas. Gibas
paėmė berniuką M e tu i iš rankų ir kalbindam as priglaudė
prie peties, tarsi sekm adienį atėjęs į svečius aplankyti anū­
ko. Bet Kevino saldžios kalbos neapgavo - jis toliau klykė.
Kendalė savo vaikui padėti negalėjo niekuo. Gibas vis tiek
nebūtų jo atidavęs, todėl ji suklupo prie D žono ir apkabino jį.
- A tleisk m an, - sušnibždėjo jam į ausį. - A tleisk.
 llltfltlj* • 409

Je i ne ji su savo m elais, jo čia nebūtų. Jis dėl jos m irs. G i-

bas pažadėjo. Jų gyvenim ai baigsis šiam e kam baryje, ir jie
nieko negali padaryti. B et Kendalė neleis, kad B em vudai pa­
m atytų ją įbaugintą.
Pakėlusi galvą su panieka pažvelgė į M etą, o jai nuo sm a­
kro varvėjo kraujas. J i šį žm ogų laikė savo vyru, vadinosi jo

pavarde, bet pažinojo jį m ažiau nei D žoną. Prieš m irtį norėjo

jam išrėžti, koks apgailėtinas vyras ir m eilužis jis buvo.
- Su šiuo vyru per kelias savaites patyriau daugiau m alo­
num o ir m eilės nei su tavim per visą m ūsų santuokinį gyve­

nim ą.
- D ievo akyse tu vis dar m ano žm ona.
- Veidm ainis, - nusišaipė ji. - Ju k pats su m anim i išsiskyrei.
- Nes tu nuo m anęs pabėgai.
- Pabėgau gelbėdam asi ir saugodam a savo kūdikį.
- Jis m ano kūdikis.
- Koks iš tavęs tėvas būtų, jei dalin tu m laiką jam , brolijai

ir savo m eilužei!
M e to pečiai pakilo ir nusileido, šiurkštus atodūsis panė­

šėjo į raudą.

- Lotė negyva.
Iš nuostabos netekusi žado Kendalė pam atė, kaip M etas
užsidengė rankom is veidą purtom as raudos. Raukydam asis
iš skausm o Džonas atsirėm ęs į indaują šiaip taip atsisėdo.
Ju o d u su Kendale susižvalgė. J i matė, kad ir D žoną suglum i­

no M eto jausm ų protrūkis.

- Sūnau, liaukis!
M etas griežtai G ibo kom andai nepakluso, todėl tėvas vėl

sudraudė sūnų.
K a i M etas nuleido rankas, jo veidas buvo išpurtęs, išva­

gotas ašarų.
- Kam ją nužudei?
Kendalė aiktelėjo. Gibas nužudė Lotę Linam ? Kada? K o ­
kiom is aplinkybėm is?
4io • Siadtliiii

- Laidai gerklę kaip boba, - papriekaištavo jam Gibas. -

Tai nevyriška, negarbinga. Tučtuojau liaukis.

- Nereikėjo jos žudyti.

- M es apie tai jau kalbėjom , sūnau, ar prisim eni? J i buvo

velnio įrankis. M es padarėm e tik tai, kas buvo privalu. Tar­

nystė D ievui visada susieta su auka.

- Bet aš ją m ylėjau, - sukūkčiojo M etas. - J i buvo... ji

buvo...

- J i buvo kalė.

- N edrįsk apie ją taip kalbėti! - suriko M etas.

Per kelias akim irkas jis visai praskydo - ir fiziškai, ir em o­

ciškai. Visas jo kūnas drebėjo. O da nesveikai išblyško, kal­

bėdamas jis taškėsi seilėm is. Iš akių upeliu liejosi ašaros,

regis, jis nė nepastebėjo, kad jam teka nosis. Vaizdas buvo

per daug bjaurus, kad galėtum žiūrėti, bet ir per daug baisus,

kad galėtum nekreipti dėmesio.

- A š ją m ylėjau, - skausm ingai vaitojo jis. - M ylėjau. Aš

m ylėjau Lotę, ji m ylėjo m ane, o dabar jos nebėra. J i buvo

vienintelis žm ogus, kuris m ane suprato.

- Netiesa, sūnau, - ram ino jį Gibas. - A š tave suprantu.

Ir nutaikęs vam zdį M e tu i į krū tin ę nuspaudė gaiduką.

Kulka perskrodė šird į - jis m irė anksčiau, nei veide pasiro­

dė nuostaba. Gibas pažiūrėjo, kaip sūnaus kūnas griūva ant

žemės, o paskui vėl ram iai pakėlė šautuvą. K lykian tis Kevi-

nas gulėjo jam an t kelių.

Tada jis nuostabiai ram iai kreipėsi į siaubo sukaustytus

žiūrovus:

- M ato t, tik ra i M etą supratau. Ta m oteris apkrėtė m ano

sūnų liga. Padarė jį silpną. Silpnum as nepakenčiam as, net tų

žm onių, kuriuos m ylim . - Nerodydam as jo k ių jausm ų Gibas

žiūrėjo į sūnaus lavoną. - Visais požiūriais jis buvo idealus

sūnus. Paklusnus. Pavyzdingas brolijos narys. Rašė, ką liep ­

davau. Puikiai m edžiojo. Reikalui esant gerai kovėsi.

 liiotij* • 411

- Taip, jis buvo tikras princas, - įsiterpė Džonas. - Labai

gerai m ušė m oteris.

Ledin is G ib o žvilgsnis sm igo į jį.

- N egaiškit laiko provokuodam as mane, pareigūne
M akgratai. Jū sų kandžios šnekos paveikė m ano sūnų, bet
m anęs jos nejaudina. M etju nejuto, kada juo m anipuliuoja­
ma. O aš jaučiu. - Jis nusišypsojo. - Bet žaviuosi jum is, kad

stengiatės.
įsm eigęs akis į Kendalę, jis tarė:
- N a, o jei kalbėtum e apie tave, m an nė trupučio nerūpi,
su kuo tvarkei ūkį. M ane dom ina tik šis vaikinukas.
J is pakėlė Keviną. Jau kelias m inutes kūdikis nesustoda­
mas verkė taip garsiai, kad jie sunkiai susikalbėjo.
- Drąsus žm ogeliukas. K uo garsiau verkia, tuo stipresnis
berniukas. T ik pažiūrėkit į kum štelius, - iš pasididžiavim o
kikendam as džiaugėsi Gibas. - Padarysiu iš jo tikrą vyrą.
- N ė už ką, - n u kirto Kendalė.
Staiga Kendalė liovėsi jo bijoti. Drąsai buvo lem ta trum pai
tru k ti, ji sukilo susitaikius su m irtim i. Bet Kendalė įsikibo
jos, nes tai buvo vienintelis būdas apsiginti.
Prabildam a ji net šypsojosi.
- Neturėsi progos iš Kevino p adaryti nieko kito, tik našlai­
tį. Nes kai mus nužudysi, G ibai, jie tave ras. O FTB agentas
D žim as Peperdainas m edžios tave tol, kol pagaus. Je i suim ­
tas dar būsi gyvas, Keviną iš tavęs atim s ir tu jo daugiau ne­
bepam atysi. M a n gaila, kad sūnus manęs nepažinos. Bet ačiū
D ievui, kad jis nepažinos ir tavęs. N eturėsi kaip įskiepyti jam
savo fanatizm o. Tavęs nebus šalia, todėl jam niekas nesuks
galvos, neskandins neapykantoje ir nepavers šaltakrauju bai­
dykle, koks esi pats. Žinau, ju k tau nepavyko su M etu. Nes
galų gale pasirodė, kad jis nėra beširdis, bejausm is paklus­
nus autom atas, kokiu norėjai jį paversti. Jis tebuvo žm ogus
kaip mes v isi - su visom is silpnybėm is ir jausm ais. Jis m ylėjo
Lotę. Tu rbū t net stipriau nei tave. O to tu negalėjai pakęsti.
4“ • iiiiiiiim

Tau ir su K evinu nepavyks. N et progos neturėsi. Kevino ir

pavardė bus ne tavo. A čiū D ievui, jis jos net nežinos.
- Kalbi kaip m ano velionė žm ona, - atsakė Gibas. - Kaip
ir tave, Loreleinę labai dom ino m ūsų naktinės ekspedicijos į
m iškus ir ji sužinojo apie broliją. Deja, supratim u ta m oteris
nebuvo apdovanota. įspėjo m ane, kad būsiu suim tas. Prisie­
kė, kad pasiim s M etju, kad niekada daugiau jos nepam aty­
siu, bet jos grasinim ai buvo tokie pat tu šti kaip tavieji. - Jis
linktelėjo į kėdę. - Sėskis. M a n o anūkui reikia m otinos.
Kendalė dvejojo draskom a desperatiško troškim o atsiim ­
ti iš jo sūnų ir baim ės, kokias pinkles jis rezga. J i nenorėjo
trauktis nuo D žono, nes nežinojo, koks gali b ū ti kitas G ibo
žingsnis.
Bet m otinystės instinktas paėmė viršų. A tsistojusi paė­
mė iš G ibo Keviną. Priglaudė k ū d ikį prie krūtinės, apkabino
stengdam asi per lik u sį trum pą laiką kuo daugiau jo paliesti.
Kevinas akim irksniu kovėsi verkęs.
Gibas pastebėjo, kaip pasikeitė kūdikis.
- K etin u du o ti tau progą, Kendale, - pasiūlė jis. - Tokio­
m is aplinkybėm is aš gerokai dosnesnis, nei esi verta. A tju n ­
kysi kū d ikį per kelias dienas. Paskui būsi visiem s laikam s
ištrin ta iš jo atm inties. Jis pripras prie manęs ir m anim i v i­
siškai pasitikės. G aliu jį padaryti visiškai savą - ir padarysiu.
Deja, šiame am žiuje jam reikalinga m otina. Taigi tu ri progą.
Dabar gali m irti šalia savo m eilužio arba keliauti su m anim i
ir ku rį laiką rū p in tis vaiku. Šiaip ar taip, gyvybe sum okėsi
už savo nuodėm es: išdavystę, sanguliavim ą, - bet galėsi dar
šiek tiek pabūti su savo vaiku. Siūlau ne todėl, kad esi to ver­
ta, o todėl, kad savo anūkui lin k iu geriausio.
- T ik tiek tegaliu rin ktis?
- M an reikalingas greitas sprendim as. N ors ir nevikrūs,
vis dėlto F T B agentai jau gali b ū ti jus susekę.
- Važiuosiu su tavim , G ibai. Padėsiu tau, - ėmė m aldauti
ji. - Būsiu tau net naudinga. M a n gerai sekasi slėptis. Bet
p alik D žoną gyvą.
 litfgtiji * 4*3

Gibas susiraukė.
- Deja, dėl jo gyvybės nėra ko derėtis. Jis sanguliavo su
m ano sūnaus žm ona. U ž tai tu ri m irti.
- J u k nebebuvau M eto žm ona. Jis išsiskyrė su m anim i.
- V is tiek. K aip M etas sakė, D ievo akyse...
J is nusitaikė į Džoną.
- Ne, palauk! - sušuko Kendalė.
- Nem aldauk šito padugnės manęs pasigailėti, - piktai pra­
tarė Džonas. - Geriau jau tegu šauna, nei aš jo m aldausiu.
- Džonas nežinojo, kad esu ar buvau ištekėjusi. A tsim eni,
G ibai? - paskubom is žodžius bėrė Kendalė. - Jam buvo am ­
nezija, pam elavau jam , kad jis m ano vyras. Tai m ano kaltė.
- Bet jis atgavo atm in tį, - nenusileido Gibas. - Pati taip
sakei.
- M elavau norėdam a apsiginti prieš M etą. Džonas tik šį­
ry t atgavo atm intį.
- Tai netiesa, Bem vudai, - įsiterpė Džonas. - Jau daugiau
nei savaitę žinau, kas aš ir kas ji. Gulėjau su ja, nes m an labai
patiko.
- Jis m eluoja, G ibai.
- O kam jam m eluoti? - paklausė jos Gibas.
- K ad nukreiptų tavo dėm esį ir apsaugotų m ane su Kevi-
nu. Jo pareiga mus saugoti. Jis taip ir darys, kad ir ką dabar
šneka.
- J u k žinai, Bem vudai, kokia ji melagė, - atrėžė Džonas. -
Būtum kvailys, jei ja patikėtum .
- G ibai, aš nem eluoju. J is šįryt atsibudo ir viską p risim i­
nė. K a i suprato, kad jį apgaudinėjau, įsiuto. Jau ketino įduo­
ti m ane policijai už jo pagrobim ą. K aip tik bėgau nuo jo, kai
jūs atvažiavot. - J i kalbėjo m aldaudam a. - Je i užm uši jį,
nužudysi nekaltą žm ogų, kuris tik vykdė savo pareigą. Ju k
supranti, tiesa? Džonas kaip ir tu laikosi garbės kodekso. Jis
tik i tuo, ką daro, ir neleis, kad šiam e kelyje jį kas nors stab­
dytų. G ibai, prašau tavęs. Prisiekiu, sakau tiesą. Jis n ežin o­
jo, kad D ievo akyse tebesu M eto žm ona.
4M • Š tili* H m

Įbedęs į D žoną tiriam ą žvilgsnį Gibas svarstė. G aliausiai

sunkiai atsiduso.

- Kendale, tau jau nekaip sekasi m eluoti. N e tik iu nė vienu

tavo žodžiu. Vyras, įtaisęs m ano sūnui ragus, tu ri m irti.

Jis užlenkė pirštą prie gaiduko, bet jį sulaikė netikėtas

garsas. Šį garsą Gibas atpažino akim irksniu - taip spragteli

užtaisom as ginklas. Sustingęs pažvelgė į Kendalę.

- Jeigu jį nužudysi, ir aš nuleisiu gaiduką.

Kendalės balsas jau nebebuvo spigus ir isteriškas. J i kal­

bėjo žemu, ram iu, nepalenkiam o ryžto ku p in u balsu.

- Viešpatie, - sušnibždėjo Gibas. Jo rausvas veidas išbalo.

- Išties, G ibai. Apsaugosiu nuo tavęs Keviną, jei tik taip
tegaliu apsaugoti. G eriau jau tegu jis m iršta - nepaliksiu jo
tavo draugėje nė m inutės.
Išvargęs nuo rėkim o Kevinas užm igo prie jos krūtinės iš­
kilum o. Beveik perm atom i akių vokai buvo užm erkti, nors
ant blakstienų vis dar blizgėjo ašara. Lenktos lūpos buvo
kiek praviros.
D žono pistoleto vam zdis rėm ėsi jam į sm ilkinį.
K ai lėkdam a pro virtuvės duris beveik kaktom uša susidū­
rė su Bem vudais, jie nustebo ne ką m ažiau nei ji. O stum ia­
m a atgal sugebėjo įsik išti pistoletą į sijono kišenę, tik ik i šios
akim irkos nerado kaip juo pasinaudoti.
Gibas atgavo pusiausvyrą. N et nusišypsojo dėl jos teatra­
liško elgesio.
- N ieku gyvu to nepadarytum .
- Padaryčiau.
- Per daug jį m yli, Kendale. Iki šiol viską darei: bėgai į
Denverį, sprukai nuo pareigūnų, slėpeisi čia - tam , kad ap­
saugotum šį kūdikį.
- Tiesa. Tam , kad apsaugočiau jį nuo tavęs. Jeigu nušausi
Džoną...
N uo šūvio Kendale krūptelėjo. J i taip greitai pašoko nuo
kėdės, kad ši apvirto an t grindų.
 lliMtij* * 415

- Jeigu nušausiu D žoną... tai kas? - pasityčiojo Gibas.

Siaubo apim ta ji klupinėdam a p risia rtin o prie stalo. N e­
tikėdam a savo akim is žiūrėjo į sukniubusį D žon o kūną. Jis
pargriuvo ant šono, skruostu į grindis. K ažkur iš apačios te­
kėjo kraujas.

- N a. - Gibas dabar buvo prieš ją. Žengė artyn. - D u ok

m an anūką.
Pašokusi nuo kėdės ji kažkaip išlaikė rankose Keviną.
Šiurkščiai pažadintas jis vėl užklykė. Dabar pistoletas jai
tebuvo nereikalingas svoris bejėgiškai prie šono nuleistoje
rankoje.

Džonas nejuda. Džono kraujas teka. Džonas negyvas. J is nu­

žudė Džoną.
Gibas, turėdam as stiprią m edžiotojo nuojautą, iš karto
užuodė, kad auka pasiduoda. Jis priartėjo.
Kendalė pakėlė ranką. J i taip drebėjo, kad rodėsi, lyg p is­
toletas ją sučiupo, o ji m ėgina juo nusikratyti.
- Neversk m anęs to d aryti, G ibai. Prašau.
- N ė už ką nenužudytum savo kūdikio, Kendale.
- V isiškai teisingai. Savo kū dikio nė už ką nenužudyčiau.
J i nukreipė ginklą į G ibą ir nam elyje nuaidėjo trečio šūvio

aidas.
 HotuiidsdPšimt šeštas skyrius

- Džonai!
Peršokusi per G ibo kūną Kendalė suklupo prie D žono.

- D žonai! Džonai!

J i atvertė jį an t nugaros.

- A r tas iškrypėlis nušautas?

- A čiū D ievui, tu gyvas. - Pasilenkusi apkabino jį suspaus­

dama tarp jų Keviną. - A čiū D ievui! M aniau, jis tave nužudė.

- A r jis negyvas?

Kendalė žvilgtelėjo į kūną. Gibas Bem vudas tikrai buvo

negyvas.

-T a ip .

- Gerai.

Kendalei taip palengvėjo išgirdus D žoną kalbant, kad būtų

nusikvatojusi, jei būtų neraudojusi.

- Ak, D žonai, tik pažvelk į save. Tu sunkiai sužeistas.

- Aš sveikas. - Tai buvo melas. Kiekvienas tariam as žodis

tebuvo silpnas švokštelėjim as. - K aip kūdikis? A r jam viskas

gerai? A r jis nesužeistas?

Kevinas klykė kaip niekad garsiai.

- Šis rytas jam buvo sunkus.

Džonas skausm ingai šyptelėjo.

- Kaip m um s visiem s, ar ne?

 liaMlij* • 417

Į nam elį plūdo F T B agentai. Peperdainas, kaip ir visi k iti

ik i dantų ginkluotas, įtrepsėjo vidun. Žvilgtelėjęs į D žoną

riebiai nusikeikė ir susikišęs pirštus į burną šaižiai sušvilpė.

- Param edikus čia! Skubiai!

- V elniai griebtų, ko taip ilgai laukėte? - irz lia i paklausė

D žonas, kai draugas pasilenkė. - M aniau, m irtin a i nukrau­

juosiu, kol pasirodysit. Pirm iausia p risėlin ot tylia i kaip b i­

zonų kaim enė, o paskui tupėjot ten krapštydam i kiaušius ir

leid ot tam niekšui į m ane šauti.

Peperdainas atvertė šalm o antveidį ir nusijuokė.

- Nereikia m ums dėkoti, Džonai. Žinom e, kad esi dėkingas.

Kendalė atrodė sum išusi.

- D žonai, tai žinojai, kad jie ten?

Jis linktelėjo.

- Pro durų tin k le lį m ačiau kažką judant ir žinojau - bent

tikėjausi žinąs, - ką tai reiškia. Štai kodėl dariau viską, kad

tik išlaikyčiau Bem vudų dėmesį.

- Tau nereikėjo p u lti M eto. Jie galėjo iš karto tave nušauti.

- Negalvojau apie tai. K a i jis trenkė tau... D ėl daugybės

priežasčių norėjau pats jį nudobti.

Jie ilgai, reikšm ingai žvelgė vienas į kitą, k o l param edikai

įbedė jam į ranką intraveninę adatą.

- A i! Velnias! Skauda.

- K u ris iš jūsų užpildys spragas? - paklausė Peperdainas. -

N o riu tikslia i žin o ti, kas atsitiko.

Kendalė m atė, kaip m edikai M eto kūne bergždžiai ieško

gyvybės ženklų. J i nesielvartavo dėl buvusio vyro m irties,

bet jai buvo gaila jo nenusisekusio gyvenim o.

- Gibas nušovė M etą.

- M es matėm, - atsakė Peperdainas. - A r dėl ponios Linam ?

- Taip. M etas pasakė, kad Gibas ją nužudė.

- J i buvo rasta m otelyje perpjauta gerkle, - pranešė jiem s

Peperdainas.
4*8 • s«ali« liaan

- M etas ją tikrai m ylėjo, - liū d n a i pratarė Kendalė. - Jis

taip ir negavo progos b ū ti laim ingas. Nes turėjo to kį tėvą

kaip Gibas.

- Vienas iš m ūsų snaiperių norėjo nudėti senį, kai jis n u ­

šovė M etą, - atskleidė Peperdainas, - bet jis laikė kūdikį.

Buvo per daug pavojinga.

- Jū s visą laiką jį m atėt? - paklausė Kendalė.

- Taip, o paskui jūs atsisėdot su kū dikiu an t kėdės, - rody­

damas pasakojo jis, - ir kliudėte nusitaikyti. Bet kai jis šovė

į Džoną...

- N ieko čia ypatinga, - suniurzgė Džonas, param edikų ke­

liam as ant neštuvų.

Peperdainas liepė jam liau tis bam bėjus, bet Kendalei buvo

aišku - du seni draugai džiaugėsi galėdam i patraukti vienas

kitą per dantį.

Peperdainas pasakojo toliau.

- K ai Bem vudas šovė į D žoną, jūs pasitraukėt prie stalo, -

pasakė Kendalei. - Tikėjom ės, kad tik blefuojate įrėm usi kū­

d ikiu i į galvelę pistoletą.

- Žinom a, bet ir Gibas tai suprato. Staiga susivokiau, kad

nušovęs D žoną jis padėjo g raižtvin į šautuvą ant stalo. N u si­

ginklavo. Todėl nukreipiau į jį D žono pistoletą ir nušoviau.

- Taip, tik m ūsiškis pirm iau paguldė jį taik liu šūviu. T ie ­

siai į galvą.

Kendalė dar ilgai prisim ins tą siaubingą reginį, kai G ibo

galva tiesiog ištiško. Sudrebėjusi prisispaudė Keviną arčiau.

- Kaip gavote D žono pistoletą? - paklausė Peperdainas.

J i pažvelgė į D žoną.

- Aš jai daviau, - pam elavo šis.

- Taip, - greitai pritarė ji. - Jis m an davė pasaugoti.

- Kodėl atidavei jai saugoti savo ginklą? - parūpo agen­

tu i. - Bet pala, juk tau turėtų b ū ti am nezija! Per visą sum aiš­

tį buvau pam iršęs. Kada atgavai atm intį?

 U riitiji • 419

- Leisk m um s pailsėti, D žim ai, - atsidusęs paprašė D žo ­

nas. - Kendalė parodym us galės du oti vėliau. Dabar jai reikia

p asirū p in ti vaiku, o m an būtų neprašai kelios siūlės.

Peperdainas pasitraukė jiem s iš kelio ir pastovėjo, kol

D žonas buvo keliam as į vieną iš greitosios pagalbos autom o­

b ilių .

- A r tu pasveiksi? - susirūpinusi paklausė Kendalė.

- Taip, - nuram ino ją Džonas ir patapšnojo K evin u i per

užpakaliuką. - O jam ar viskas bus gerai?

- J is nieko neprisim ins.

- O aš niekad nepam iršiu, - švelniai tarė Džonas. - N ieko

nepam iršiu.

Sulankstę vežim ėlio kojas param edikai įkišo jį į m ašiną.

Kendalė su D žon u žiūrėjo vienas į kitą net užveriant auto­

m obilio duris. M oteris lydėjo akim is m ašiną, ko l ši išsuko iš

įvažos į kelią.

- Ponia Bem vud, - Peperdainas palietė jai ranką, - m ano

autom obilis laukia štai ten - parvešiu jus į m iestą.

- A č iū .

Jis atsisėdo su ja užpakaly, o m ašiną vairavo kitas agentas.

- Džonas kietas, ištvers.

J i tik šyptelėjo.

- Žinau.

- Žin o te, kad jis kietas ar kad ištvers?

- Ir tą, ir tą.

- H m m . Regis, jam tik ra i patinka jūsų kūdikis. - Jis lin k ­

telėjo žiūrėdam as į Keviną. - Jau nesitikėjau, kad kada nors

pam atysiu D žoną ram ų šalia kūdikio.

- Kodėl?

Peperdainas papasakojo, kas n u tiko Naujojoje M eksikoje.

- Jis vis dar kaltin a save.

- Taip. K altina, - m ąsliai linktelėjusi pritarė Kendalė. -

Jis į pareigas žiū ri labai atsakingai.

42° • sad* lim

- Džonas iš galvos kraustosi dėl atsakomybės. Ir taip kas­

dien. Kai turės laiko, esu tikras, pradės save k a ltin ti ir dėl
Fordam m irties.
- Tikiu osi, kad nepradės. Jam būtų sunku.

Peperdainas nieko neatsakė, nors sm alsiai į ją žiūrėjo.

- Deja, m ano pareiga jum s p rim in ti, kad vis dar esate Tei­
singum o departam ento saugoma svarbiausia liudytoja.

- Pone Peperdainai, paliudysiu, ką tą naktį m ačiau Pros­

pero apylinkių m iškuose.

- Tie dokum entų segtuvai, kuriuos radom e jūsų bute D en­

veryje, buvo neįkainojam i rengiant bylas teism ui.
- D žiaugiuosi. Brolija tu ri b ū ti išnaikinta be gailesčio, nes
ir jie nerodė jokio gailesčio savo aukom s. Padėsiu kaip įm a­
nydam a, kad tik visi brolijos nariai būtų teisiam i. Ir nesvar­
bu, kiek m an tai asm eniškai kainuos.
Linktelėjęs jis ku rį laiką spoksojo pro langą.
- Yra dar vienas reikalas - federalin io pareigūno pagro­
bim as.
- Tiesa, pagrobiau.
- H m . Na, gal valdžia į tai nelabai gilinsis.
Žvelgdam a jam tiesiai į akis Kendalė paaiškino:
- Neapsakom ai bijojau savo buvusio vyro ir uošvio, ir da­
bar visi žinom , kad m ano baim ės buvo pagrįstos. M aniau,

vienintelis būdas apsaugoti save ir Keviną - din gti ir slaps­

tytis visą lik u sį gyvenim ą. N esigailiu dėl to, ką padariau. Jei

reikėtų, vėl taip pat pasielgčiau, na, gal neįtraukčiau į šį rei­

kalą D žono. D ėl m ano kaltės jo gyvybei kilo pavojus ir nie­
kada sau to neatleisiu.
- Jis vykdė savo pareigą.
- Taip. Pareigą.
- Ponia Bem vud, o kada jam grįžo atm intis?
- Aš ir pati norėčiau žin oti, bet nežinau, - nuoširdžiai at­
sakė ji.
- Ponia Bem vud...
 Mitintoji • 421

- N ekenčiu tos pavardės. Prašom m anęs daugiau nevadin­

ti p on ia Bem vud.
Peperdainas griežtai pažiūrėjo į ją.
- Tai kaip jus vadinti?

- Jie - Krukai.

- A š papasakosiu, - įsiterpė Rikė Sju. Laikydam a Keviną

ant rankų leido jam žaisti savo raudonų plaukų sruoga. - Tie

niekšai m ėgino mane nužudyti.

Kendalė pakėlė nuo nuotraukų akis ir pažvelgė į Peperdai-
ną - šis klausė, ar ji galėtų atpažin ti du vyrus, dabar uždary­
tus Šeridano areštinėje. Jie buvo rasti ten, ku r Rikė Sju nu ro­
dė pareigūnam s ieškoti, - nuogi, uodų sukandžioti, p ririš ti
prie m edžių.
- H enris ir Liuteris Krukai. - J i papasakojo jiems apie Bilio
Džo Kruko nelaimę. - Jo šeima griežė ant manęs dantį, todėl
spėju, kad jie sumanė surasti mane anksčiau už M etą su Gibu.
- Per mane jiem s vos nepavyko. - Rikės Sju akys patvino
ašarom is. - K ai pagalvoju, kas galėjo n u tik ti tik dėl to, kad
prisigėriau ir paleidau ilgą liežuvį...
Kendalė ištiesė ranką per netvarkingą stalą ir širdingai
spustelėjo Rikei Sju plaštaką.
- Priešingai. Jei ne tu, agentas Peperdainas su saviškiais
nebūtų spėję atvykti laiku. O kol jie lėkė čia, Džonas... dak­

taras M akgratas p u ikiai su jais sužaidė, - p rikim u siu balsu

pabaigė sakinį Kendalė.

Džonas, kuris atsisakė gulėti ligoninėje ilgiau nei vieną

naktį, stovėjo rem dam asis ram entais, m irtin a i išbalęs, su
šviežia siūle ant sm ilkinio. Sulaužyta koja vis dar buvo sugip­
suota, o kairė ranka parišta. G ibo graižtvinio šautuvo kulka
pataikė į petį ir išlindo nugaroje - tik per plauką nekliudė
didžiosios arterijos. K ai tik Kendalė pagalvodavo, kaip arti
m irties jis buvo, jai užgniauždavo gerklę.
422 . S illM llI M

Peperdainas garsiai sukosėjo, kad nutrauktų įtem ptą tylą.

- Valdžia n o ri jum s pasiūlyti m ainus - jeigu teism e liu d y­
site prieš broliją, jum s nebus pateikta jo kių kaltinim ų.
- Labai dosnu, - pašiepė Kendalė.
- Na, pagrobim ą bus sunku įrod yti, juolab kad pagrobim o
auka atsisako atskleisti, nuo kada jis pats savo n oru įsitrau ­

kė. - Peperdainas m etė į D žoną rū stų žvilgsnį.

- Aš neprisim enu, - vangiai atsakė šis.
- Labai juokinga. - Peperdainas užvertė segtuvą ir atsisto­
jo baigdamas susitikim ą. - Dėkoju, panele Rob, už pagalbą.
- T ik nem anyk, Peperdainai, kad taip lengvai m anęs at­
sikratysi, - atkirto Rikė Sju. - J u k dalyvausi teism o posė­
džiuose Pietų Karolinoje?
- Lakstysiu p irm yn atgal.
- Ir aš ten sukiosiuosi, - plačiai nusišypsojo ji. - Esu pa­
kviesta važiu oti drauge ir rū pin tis Kevinu, kol Kendalė bus

teisme.
- M a t kaip.
- Na, taip nenusim ink. Beje, nepam iršk, kad esi m an sko­
lingas smagų vakarą.
- Kaip galėčiau pam iršti, jeigu prim enate m an kas penkio­
lika m inučių?
Staiga kabineto durys plačiai prasivėrė ir vidun buvo įleis­

tas jaunas vaikinas.

Kendalė išblyško. Rikė Sju sudejavo.
- Tai bent. Dabar tai tikra i bus linksm a.

Jaunas vyras nužvelgė vieną m oterį, paskui kitą.

- Labas abiem .

- Labas.
- Sveikas.
- Kaip laikotės?
- Gerai.
- Neblogai.
- Kas šis vaikinas? - nesuprato Džonas.
 liilglaj* • 423

- O kas čia viršininkas? - pasidom ėjo svečias.

Peperdainas žengė į priekį.
-Aš.

- Po velniais, kas čia dedasi? N ieko nesuprantu. Kodėl esu

čia? Tariausi neturįs nem alonum ų.

- N u rim k it, - tarė jam Peperdainas.

- N ieko sau - n u rim kit! Ž iū riu savų reikalų, saulėtam e
bute Rom oje kem šu m akaronus, ir štai pasirodo šiuodu

stuobriai - prisistato m at esą Ju n g tin ių Valstijų teism o pa­

reigūnai. Tada jau ne savo n oru lėktuvu grįžtu į Valstijas -

sveikas, dėde Šernai.

Reikšdam as savo nepasitenkinim ą vaikinas įsisprendė ir
viso būrelio paklausė:
- Tai kas yra?
- M anau visi, išskyrus D žoną, supranta, kas yra, - pasisu­
kęs į draugą tarė Peperdainas. - Daktare D žon ai M akgratai,
prašom susipažinti - Kendalas D itonas.
 Hoturiasdešimt septintas shytius

- flelengva paaiškinti.
- O tu pam ėgink.
Juodu su D žon u lik o biure vieni. Rikė Sju paėmė už ran­
kos tikrąjį Kendalą D ito n ą ir ištem pė lauk. J is vis dar malė
liežuviu reikalaudam as viską paaiškinti, ji jam tą ir žadėjo,
jei tik užsičiaups ir leis jai įte rp ti nors žodelį. Peperdainas ir
abu teism o pareigūnai nusekė iš paskos.
- Kendalas „B ristol & M athers“ kontoroje dirbo advoka­
tu, - pradėjo pasakoti Kendalė. - Darbovietėje pateko į bėdą,
kai apygardos prokuratūra apkaltino suklastojus įrodym us.
Šie įtarim ai nepasitvirtino, bet v isi laikėsi nuom onės, kad
greičiausiai tai būta jo tarnybinio nusižengim o. N ors jokie
kaltin im ai jam nebuvo pateikti, Kendalas iš firm os buvo at­
leistas. Jis kelis m ėnesius visur siuntinėjo savo gyvenim o

aprašym ą, bet jokiai įm onei nerūpėjo advokatas suterštu

vardu. Kendalas neteko drąsos ir nutarė kiuriam laiku i išvyk­
ti į Europą. J is paprašė manęs, kad persiųsčiau jam laiškus.
Praėjus keliem s m ėnesiam s jam atėjo laiškas iš Prospero Pie­
tų Karolinoje. Kadangi tas laiškas panėšėjo į atsakym ą dėl
darbo, nedelsdam a persiunčiau jam . Kendalas paskam bino
ir padėkojęs pasakė, kad tai iš tiesų būta darbo pasiūlym o,
tačiau jis jo nesudom inęs. Jis gyveno linksm ą viengungišką
gyvenim ą Rom oje, dirbo rinkodaros įm onėje konsultantu ir
 llHltaji • 425

buvo viskuo patenkintas. Tada ir nusprendžiau kreiptis dėl

to darbo.
J i pažvelgė į D žoną tikėdam asi veide pam atyti supratim ą,
tačiau jis buvo abejingas.

- Teisės m okyklą baigiau trečia savo kurse, buvau tarp

geriausiųjų, D žonai. „B ristol & M ath ers“ kontoroje buvau

perspektyviausia jauna advokatė, bet gavau sunkų darbą.
Buvo nuobodu, jokių iššūkių ik i tos bylos, apie ku rią jau
pasakojau, AID S sergančios m oters, ku riai žū tbū t reikėjo
m ano pagalbos. Tada ir supratau, kad m an ne vieta didelė­
je, vien pelno siekiančioje kontoroje. Norėjau padėti žm o­
nėm s. Norėjau teisingum o ir atstum tiesiem s. Tada pradėjau
siu n tin ė ti užklausas į valstijas, kuriose praktikuojam a vals­
tybinė gynyba, bet negavau nė vieno padrąsinančio atsaky­
m o. O kai Kendalas atsisakė pasiūlym o iš Prospero, m an tai
pasirodė kaip... ženklas. Senelė ir Rikė Sju, žinom a, m anė,
kad aš beprotė, bet apsim etusi Kendale vis dėlto atsakiau į
tą laišką. Labai lengva apsim esti k itu žm ogum i, nors dabar
žinau, kodėl Prospero apygarda pasam dė Kendalę D ito n ne-
atliku si kruopštaus asm ens dokum entų p atikrin im o , - iro­
n iškai pridūrė ji.
- Jiem s reikėjo paperkam o v a lsty b in io gynėjo, - tarė
D žonas.
- Taigi. Dėm ė jo karjeroje jiem s tiko. Kendalas buvo kaip

tik toks, kokio jie ieškojo. J ų pirm oji reakcija išvydus mane,
m oterį, buvo priešiška. Tačiau spėju, kad kiek pagalvoję jie
nusprendė, jog m oteris bus dar sukalbamesnė. Arba gal pa-
žeidžiam esnė.
Valandėlę pam ąsčiusi Kendalė ėm ėsi aiškinti:
- G al m ano paskatos siekiant valstybinės gynėjos vietos
nebuvo tokios jau altruistinės, kaip m an norėjosi visus įt i­
k in ti. K aip p ati norėjau, tikėti. G al m ano siekiai tebuvo pa­
rem ti išpuikim u. Norėjau pasirodyti, kad visi m atytų, kokia
esu sum ani. Norėjau neįm anom o - įtik ti įnirusiem s tėvams,
426 • š u lu Ilian

ir tą supratau tik dėl tavo įžvalgių pastabų. Šiaip ar taip, gal

galim ybė buvo iš manęs atim ta todėl, kad m ano m otyvai
buvo ne tokie jau nesavanaudiški. Senelė m ane įspėjo, kad

m elo kojos trum pos, ir ji buvo teisi.

Kendalė prisėdo an t Peperdaino stalo krašto. Vežim ėlyje

m iegojo Kevinas. J i išgirdo, kad artin asi Džonas: jo žingsniai

jau buvo pažįstam i - gum a apvilktas ram ento galas bum bsė­

jo sulig kiekvienu žingsniu.

Prisiartinęs iš už nugaros apkabino ją ir p akru tin o vežim ė­
lį, kad švelniai sulinguotų. D žonas paglostė K evin u i skruos­
tą. Kendalei širdis sutirpo m atant įdegusį vyrišką p irštą prie

glotnios m ažylio odelės, ir ne tik todėl, kad tai rodė D žono

m eilę K evinui, bet ir todėl, kad ta i reiškė - jis įveikė savąjį
drakoną.
Džonas tarė:
- Pati supratai, kad kai teism as aptiks tavo apgaulę, nebe­
turėsi nei valdžios, nei prisiekusiųjų pasitikėjim o.
- Kas b ū tų patikėjęs istorija, ku rią pasakoja savo gyveni­
m ą suklastojęs žm ogus? Neturėjau kitos išeities, privalėjau
bėgti ir rasti vietą pasislėpti. Iš pradžių Denveryje, paskui... -
Žvilgtelėjusi per p etį sušnabždėjo: - Su tavim .
Jis atsuko ją į save. Perbraukė pirštais per tru m p ai kirptu s
plaukus. Jo akys klydinėjo jos veidu. Tada beveik šiurkščiai

truktelėjęs prie savęs tv irta i apkabino.

- Jie galėjo tave nužudyti, - n iršiai tarė jis. - Jau m aniau,

pam atysiu tave negyvą.

Kendalė apkabino jį ir veidu įsikniaubė jam į kaklą.
- O jei būtum dėl m anęs žuvęs, D žonai? Kas, jei būtum
žuvęs?
Jie gana ilgai stovėjo apsikabinę, paskui Džonas ją paleido.
- N ekaltin k savęs dėl to, kas m an atsitiko.
- G erai, je i tu n e k altin si savęs dėl pareigūnės Fordam
m irties.
Jis sm aukė antakius.
 Uiditij* • 427

- Nebloga m in tis. Turėsim e kartu pasistengti.

- Kartu?
- M anau, galim e v isi trys pam ėginti k u rti šeimą. Ką pa­
sakysi?

- Regis, m udviem su Kevinu tavęs reikia. O tau reikia

m ūsų. - J i glostė jam veidą, lengvai lietė randą, iš kurio p ati
ištraukė siūles. - Iš m elo m an jokios naudos, todėl žinai, kad
kalbu tiesą. M y liu tave, D žonai.
- Ir aš tave m yliu. - A pim tas n epatirtų jausm ų krenkšte­
lėjo ir tarė: - Būtų m alonu, jei žinočiau tavo vardą.
- Pasakysiu, jei prisipažinsi, kada tau grįžo atm intis.
Jo veidą iš lėto nušvietė šypsena. Jis pasilenkė siekdam as
jos lū p ų ir gilaus, jausm ingo bučinio. Bučinyje ji galėjo len ­
gvai užsim iršti, tačiau atlošusi galvą pažvelgė į jį.
- N a, D žonai?
Šypsodam as jis pabučiavo ją dar kartą.
K I T O S S A N D R O S
SHKI1IIH 1 1 1 1
RUN
Aukščiausios klasės detektyvas, parašytas pui­
kiu, patraukliu stiliumi. Žmogžudystė, įtampa,
intrigos, korupcija... Rašytoja sukuria ir įtik i­
namą psichologinį portretą žmogaus, kuris turi
pasirinkti: aistra ar sąžinė?
Be žodžiu
Žmogžudys Karlas Herboldas pabėga iš Take-
rio kalėjimo ir pasuka Teksaso kryptimi. K la ­
jūnas Džekas Sojeris, su kuriuo K arlą sieja
lem tingi praeities įvykiai, taip pat atvyksta
į Teksasą ir įsidarbina galvijų fermoje. Čia su
uošviu ir penkerių metų sūneliu Deividu gyvena
kurčia našlė Ana Korbet, ir čia Karlas sumanęs
iškrėsti dar vieną niekšystę.
A r pavyks Džekui prakalbinti „nekalbančią“ Aną
ir ją su sūneliu išgelbėti nuo didelės nelaimės?
B R O W N K N Y G O S
Pavydas
Detektyvinių trilerių meistrė Sandra
Brown pasirūpino, kad meilės, neapy­
kantos ir pavydo pinklėse kvapą gniau­
žiančios atomazgos skaitytojas karštli­
giškai ieškotų iki paskutinių šio romano
puslapių...
Susihoitimds
Knyga, atskleidžianti galingą, beveik
mistinį ryšį tarp dvynių. Ryšį, kuris
nenutrūksta po vienos iš dvynių mirties
ir kuris įkvepia gyvą likusią seserį nueiti
beveik neįmanomą kelią, kad surastų
sesers žudikus ir atkeršytų jiems.
Užgavėnės
„Įtemptas, puikus, nenutrūkstantis pasa­
kojimas, kupinas siužeto vingių ir posūkių,
jaudinantis ir baisus kaip pelkės, ištvirkęs
ir dekadentiškas kaip Prancūzų kvartalas
Užgavėnių karnavalo įkarštyje. Puota,
kurios neįmanoma praleisti.“
Book Page
Šalčio fahtorius
Dar vienas visame pasaulyje pamėgtos
įtempto siužeto istorijų meistrės detek­
tyvinis trileris, kuriame susipina šiurpių
nusikaltimų tyrimas, nevaržoma aistra ir
auganti įtampa.
mirtinos paslaptys
„Brown talentas papasakoti istoriją begalo
retas net tarp populiariausių rašytojų.“
Toronto Sun
„Brown jėga - kurti erotizmu pagardintus
siužetus, verčiančius skaitytojus nepabaigia­
mai spėlioti“
Library Journal
nešvarus žaidimas
Intriguojanti ir kupina netikėtų peripetijų
detektyvinė istorija apie manijas ir jų pada­
rinius. Susikompromitavusi futbolo žvaigždė
prarado viską, nes žaidė ne pagal taisykles.
Dabar jo ateitį ir gyvybę lemia paskutinis
ėjimas, o laikas baigiasi...
K I T O S S A N D R O S
Po širdies persodinimo operacijos televizijos
serialų žvaigždė Keitė Delani persikelia į
Teksasą vesti kartą per savaitę transliuo­
jamos laidos ir netrukus sužino, jog kažkas
persekioja ir žudo visus, kuriems buvo perso­
dinta širdis tą pačią dieną kaip ir jai. Moteris
kreipiasi į detektyvinių romanų rašytoją, kad
šis padėtų rasti žudiką...
Svotimds veidds
Po lėktuvo katastrofos smarkiai sužalota Eiverė
per klaidą palaikoma žuvusia kandidato į Senatą
žmona Kerole. Plastikos chirurgas sudarkytą
moters veidą pakeičia Kerolės veidu. Negana to,
gulėdama ligoninėje Eiverė sužino, kad kažkas iš
būsimo senatoriaus artimųjų planuoja jį nužudy­
ti. Bandydama išgelbėti vyrui, kurį spėjo pamilti,
gyvybę, Eiverė turės gyventi kitos moters gyveni­
mą. Ir rizikuoti savuoju...
B R O W N K N Y G O S
SveiHd, tdmsd
Dėmesį prikaustanti istorija apie moterį,
bėgančią nuo praeities šmėklų, tačiau dėl
neatsargiai suteikto patarimo įsipainio-
jančią į pavojingą istoriją ir įkliūvančią į
dar kraupesnį košmarą, keliantį grėsmę
ir jos ateičiai.
Spqstdi
Dėmesį prikaustančio trilerio centre -
samdomo žudiko ir jį persekiojančio
policininko kova bei mirtį sėjančios ais­
tros istorija.
RiHošetas
Detektyvas seržantas Dankanas Hačeris
vidury nakties iškviečiamas į teisėjo Kato
Leirdo namus tirti žmogžudystės. Iš pirmo
žvilgsnio viskas atrodo paprasta: Eliza,
gražuolė teisėjo žmona, gindamasi nušovė
įsilaužėlį. Tačiau Dankanui Elizos pasako­
jimas sukelia įtarimų...
HHldVietė
Bėganti nuo jų būsimą kūdikį įvaikinti
atiduoti ketinančio merginos tėvo, paauglių
porelė užpuola degalinės parduotuvę, iš
pradžių ketindama tik apiplėšti ją ir pabėg­
ti. Tačiau padėtis tampa nevaldoma, kai jie
paima įkaitus, o merginai prasideda gimdy­
mas... Laimė, vienas iš įkaitų yra gydytojas,
o kita - reporterė Tilė Makoi...
Išshirtinis interviu
Šalies prezidento žmonai pasidalijus įtarimais,
kad jos kūdikis galbūt nužudytas, televizijos
žurnalistė Bėrė Treivis ryžtasi išsiaiškinti tiesą.
Pagalbos j i kreipiasi į buvusį prezidento patarė­
ją Grėjų Bondurantą. Jau per pirmą pasimaty­
mą ji sužino daug naudingos informacijos ir...
pasiduoda jo kerams. A r padedama Grėjaus ir
bičiulio žurnalisto Bėrė išgelbės pirmąją šalies
ponią ir paviešins prezidento paslaptis?
Dūmu uždanga
„Dūmų uždanga“ - kone pats ugningiausias,
itin įtempto siužeto Sandros Broum detektyvi­
nis trileris. Tai pasakojimas apie įžūlų sąmoks­
lą ir apie tuos, kurie išdrįstąjį atskleisti.
Draugai pasirodo esantys priešai, didvyriai
virsta nusikaltėliais ir tenka pripažinti, kad
visiškai pasitikėti negalima niekuo...
 Brown, Sandra
Br291 Liu d ytoja : [romanas] / Sandra Brow n ; iš anglų kalbos vertė
R im a K ardelytė. - V iln iu s : A lm a litte ra , 2011. - 432 p.

ISBN 978-9955-38-997-2

Profesionalia valstybine advokate tap ti troškusiai K endalei atrodo,

kad pagaliau pavyko pagauti laim ės paukštę: ji ištekėjusi už gražuolio la i­
kraščio redaktoriaus, jos uošvis gerbiam as ir populiarus bendruom enės
narys, o nedideliam m iestukui Prosperui reikia geros, atsidavusios te i­
sininkės. Bet m oteris net n eįtaria, kad Prospere viešpatauja fanatizm as
ir kad netrukus jai bus lem ta su sid urti su siaubingom is blogio jėgom is ir
ta p ti liu d y ti nen orinčia liu dyto ja bei siaubą išgyvenančia m otina, žūtbūt
besistengiančia apsaugoti savo kūd ikį...

U D K 821.111(73)-31

S a n d ra B ro w n
LIU D Y TO JA
Rom anas

Iš anglų kalbos vertė R im a K ardelytė

Redaktorė E d ita Vaskelaitė

Korektorė Gražina Stankevičienė
Viršelio dailininkas Donatas Gendvila
M aketavo Z ita P iktum ienė

Tiražas 4500 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, U lo n ų g. 2, LT-08245 V iln iu s
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė U A B „Spindulio spaustuvė“,
Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas
Interneto svetainė: www.spindulys.lt