Jude

Deveraux
nori

Iš anglį} kalbos vertė dailė Kristinavičiūtė

Jotenia
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno
Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-9955-13-875-4

Jude Deveraux
AS YOUVVISH
MIRA Books, Toronto, 2018

Copyright © 2018 by Deveraux Ine.

©Vertimas j lietuvių kalbą, Gailė Kristinavičiūtė, 2019
©UAB „Jotema", 2019
Redaktorė Lina Čekauskaitė
Viršelio dailininkė Vilūne Grigaitė
Viršelio fotografija iš shutterstock
EI. knygos (EPUB 3) gamyba - Albertas Rinkevičius

UAB „Jotema", Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

Tel. 337695, ei. paštas: info@jotema.lt
http://www.jotema.lt
Prologas
LANGUS, VIRDŽINIJOS VALSTIJA
1970-ieji

— Sutvirtėk, |dek saulėje. Ar užteks proto padaryti šiuos du dalykus,

vaike?
Vyras buvo Kito ūgio — pora colių aukštesnis nei šešių pėdų, bet
labai stambus. Kitas svarstė, ar šiam karininkui prilygtų ir trys jo
sudėjimo vaikinai. Dėl trumpų juodų plaukų vyras panėšėjo j animacinį
meškiną.
— Taip, pone, — Kito nugara buvo tiesi it strėlė.
— O kai mes tave rudenį pasiimsim, nenoriu pamatyti tavo baltai
šviečiančios sėdynės, jeigu prireiktų nusimauti kelnes. Ar aiškiai kalbu?
— Taip, pone. Aš deginsiuosi kaip nudistas.
Vos tai ištaręs Kitas suprato, kad pavartojo ne tuos žodžius. Jie
nuskambėjo per daug arogantiškai ir pernelyg aiškiai rodė, kad Kitas
nėra „vienas iš tų vaikinų", kurių tėčiai remontuoja automobilius. Jo
tėtis sustabdė porą genčių karų Viduriniuose Rytuose, tačiau tuo girtis
vaikinas negalėjo.
Dabar didysis vyras pasilenkė artyn, ir kad ir kaip Kitas troško žengti
žingsnį atgal, to nepadarė.
— Ką nori tuo pasakyti? Čia pokštas? Ar tu tyčiojiesi iš manęs, vaike?
— Ne, pone! — kone užriko Kitas, o kaklu jam žliaugė prakaitas.
Buvo šešta ryto, kai Kitą ištraukė iš ankstyvos treniruotės ir pakvietė
j šio vyro kabinetą. Bet vaikinas tam neprieštaravo. Devyniolikmetis
Kitas buvo jauniausias iš naujokų, — kai kurie kariai jau po porą metų
buvo praleidę Vietname, — tad prie jo ir kabinėjosi daugiausia.
J tr dar geri tik motinos pieną, vaike? Ar dar darai j puoduką?"
„Juk jau pasiilgai savo mamytės, ar ne?"
 „Prieš keletą metų patyriau vienos nakties nuotykį su mergina,
pavarde Montgomer. Kaip manai, gal aš tavo tėvelis?"
Vaikinas šias replikas palydėdavo šypsniu, bet kiekviena ją vis labiau
augino Kito ryžtą atlikti pavestą užduotį, kuriai vienintelis turėjo tinkamą
savybig.
Pagaliau didysis vyras atsitraukė nuo Kito.
— Tu... Maudykis, — ištarė pašiepiančiu tonu. — Apskritai daryk kaip
išmanai, bet rugsėjį tave ir tavo didelę nosį noriu matyti atrodančius
taip, tarytum visuomet būtum gyvenęs dykumoje. Ar aiškiai kalbu?
— Taip, pone, aiškiai.
Vyras žengė dar vieną žingsnį atgal ir su panieka nužvelgė vaikiną
nuo galvos iki kojg. Lygiai kaip ir visi jo tėvo šeimoje, Kitas buvo
aukštas ir liesas. Tokio sudėjimo jis labiau panėšėjo į bėgiką, negu į šį
vyruką, kuris vietoje svarmeng tikriausiai pajėgtą kilnoti ir automobilius.
— Nežinau, ką jie galvojo, pasirinkdami tave, — sumurmėjo
karininkas. — Juk tu tik berniukas, ir dar toks liesas, kad pralįstum pro
rakto skylutę, — vyras nepritariamai papurtė galvą. - Ar aš turiu tau
priminti, kad niekas, netgi tavo žymusis tėvelis, negali sužinoti, kokiam
darbui kažkoks idiotas tave išrinko?
— Ne, pone, neturite.
— Kaip manai, Montgomeri, ar būdamas su saviškiais sugebėsi
jiems neprasitarti, kodėl tu — kaip kad tai pavadinai — deginiesi kaip
nudistas?
— Aš nebūsiu su jais, pone, — Kitas žiūrėjo vyrui pro petį, bet ne
tiesiai į jį.
— Ak taip, tikrai, — pasišaipė karininkas, — tu juk turtingas. Turi daug
namą, ar ne?
Kitas nebuvo tikras, ar jam iš viso derėtą reaguoti į šią repliką. Jau
kuris laikas vaikinas žinojo, kad prieš išplaukdamas negalės praleisti
vasaros su savo šeima. Jie buvo pernelyg smalsūs bei nuovokūs.
Kaipmat suuostą, kad Kitas kažką planuoja, ir padarytą viską, jog tą
išsiaiškintą. Žinant jo šeimą, jie tikriausiai pasirūpintą, kad šitai niekada
ir neįvyktą.
 Niekas negalėjo sužinoti, kad Kitas buvo apmokomas dirbti po
priedanga Libijoje. Jaunasis Muamaras ai Kadafis ką tik užgrobė visą
šalį, ir Kito užduotis buvo išsiaiškinti, ką jis planuoja. Vaikinas turėjo
būti dėkingas savo diplomatui tėvui, kad laisvai išmoko kalbėti
skirtingais arabų kalbos dialektais. Kitas mokėjo juos visus: nuo
klasikinio iki Libano arabų kalbos dialekto, kuris iš tiesų buvo pusiau
prancūzų kalba, ir net iki gerklinio arabų kalbos dialekto, kuriuo kalba
Saudo Arabijos gyventojai.
Be to, iš tėvo šeimos Kitas paveldėjo ir erelio nosj, o iš motinos
protėvių, kurie buvo italai, — tamsias akis. jdegęs ir atitinkamai
apsirengęs jis galėtų sėdėti arabiškame turguje sukę, rūkyti vandens
pypkę ir neatkreipti j save jokio dėmesio.
Kartą prieš keletą mėnesių Kito šeimos namuose Kaire savaitę
svečiavosi vienas iš tėvo draugų — buvęs Amerikos ambasadorius
Sirijoje. Vaikinas matė, kad vyriškis negalėjo nuleisti nuo jo akių, kai jis
su vietiniais egiptiečiais žaidė kikbolą, valgė iš gatvės prekeivio
nusipirktą šavarmą ir su taksi vairuotoju audringai ginčijosi arabų kalba.
Prieš išvykdamas ambasadorius paprašė Kito pasikalbėti su juo akis j
akj. Pokalbį jis pradėjo nedviprasmišku klausimu: ar Kitas norėtų padėti
jo šaliai. Ši dramatiška pradžia ir pažadino giliai Kito viduje glūdintį
stiprų patriotizmą, tad vaikinas nedvejodamas atsakė „taip".
Meluoti šeimai, kad metus jis nori padaryti pertrauką nuo koledžo ir
praleisti juos bastydamasis po pasaulį, nebuvo lengva. Tačiau, atrodo,
vienintelis tėvas perkando tikruosius Kito ketinimus. Kurį laiką jis
stebeilijosi j savo sūnų ir galiausiai tarė:
— Kaip mes galėtume tau padėti pasiruošti šiai... kelionei?
— Tiesiog išvežkite mane iš čia, — berte išbėrė žodžius dar prieš juos
apgalvodamas, bet tėvas tik supratingai palinksėjo galva.
Jau po dviejų dienų Kitas gavo kvietimą praleisti vasarą senoje
plantacijoje Tetvele, kuri priklausė jo motinos giminaičiams
Tatingtonams.
Vaikinui taip ir neatsakius j klausimą, didysis vyras pamojo ranka.
— Pirmyn. Eik iš čia. Tik atsimink, kad aš būsiu vienas iš tų, kurie
tave pasiims, tad jau geriau būtum tvirtas ir tamsus. O dabar eik!
 Kitą naktį Kitas atvyko į Samer Hilį Virdžinijos valstijoje, o dar kitą
dieną pirmą kartą pažvelgė į akis moteriai, kurią mylės visą savo likusį
gyvenimą. Deja, panelė Olivija Peidžet jam to paties nejautė. Tiesą
sakant, netgi visai priešingai. Tačiau kadangi nuo to priklausė visas Kito
gyvenimas, vaikinas darė viską, kad jos nuomonę pakeistų.
1

SAMER HILIS, VIRDŽINIJOS VALSTIJA

Šiandien

„Gailestis“, — pagalvojo Olivija, apsidairiusi po restoranėlį. Tą rytą,

žiūrėdama televizijos pokalbių laidą, ji stebėjo, kaip jauna, tiesiog
tobulos išvaizdos vedėja nenatūraliai blizgančiais plaukais paklausė
seno aktoriaus, ar šis dėl ko nors gailisi po ilgų metų, praleistų šou
versle.
Žinoma, jis atsakė „ne". Aktorius nugyveno gražų gyvenimą ir jis
nieko nenorėtų pakeisti. Ką gi dar galėjo pasakyti? Negi tai, kad gailisi
santuokos su antrąja žmona, kuri paėmė viską, ką jis per
keturiasdešimt metų užgyveno filmuodamasis? Ar tai, kad verčiau
nebūtų vaidinęs tuose trijuose tikrai bloguose siaubo filmuose, kai buvo
bankrutavęs? Ar kad dvylika metų tuščiai iššvaistė paskendęs narkotikų
ir alkoholio liūne? Nors, kita vertus, visi kritikai sutiko, kad
girtuokliaudamas jis buvo geresnis aktorius. Grįžęs iš reabilitacijos
klinikos vyras staiga tapo rimtas ir nuobodus. O drauge dirbusi filmų
žvaigždė paantrino, kad būtent burbonas tikriausiai ir buvo aktoriaus
džiaugsmo šaltinis.
Bet jis teigė nesigailjs nieko.
Už tai ir išgersiu, pamanė Olivija.
Ką gi ji pati atsakytų laidos vedėjai, vilkinčiai aptemptą lyg gyvatės
oda ir beveik tokio paties dydžio suknelę, jeigu ši Olivijos paklaustų, ar
savo gyvenime ko nors gailisi?
— Sekso, — atsakytų Olivija. — Aš praleidau tuos brangius jaunystės
sekso metus. Kai esi prispausta prie sienos, kai visą naktį, iki kol pateka
saulė, pavarų perjungimo svirčiai daužantis į nugarą ir nuo nosies
varvant prakaitui, barškiniesi automobilio priekinėje sėdynėje, o kitą
dieną tau taip skauda, kad vos gali paeiti. Štai ko aš ilgiuosi neturėjusi
savo gyvenime. Vienos vasaros nebuvo gana.
Ji įsivaizdavo laidos vedėjos veidą ir ant jo sustingstantį ryškų
makiažą, kuris darė ją panašią į plastikinę lėlę. Ar ji griežtai iškoštų, kad
taip atsakyti nedera? Ar tai, ką Olivija pasakė, būtų eteryje užtildyta? Ar
Robinas Viljamsas nusišypsotų iš dangaus ir ištartų: „Pirmyn, mergyt!"?
Kodėl jauni žmonės yra įsitikinę, kad sekso norai, poreikiai, mintys,
troškimai ir visa kita su amžiumi tiesiog pradingsta? Tai buvo viena iš
didžiausių mįslių gyvenime, neduodančių Olivijai ramybės. Kada
žmogus iš patrauklaus tampa mielu? „Jie tokia miela pora", — štai ką
jaunimas automatiškai sako apie vyrus ir moteris, vyresnius negu... Na,
Olivija nebuvo tikra, kada viskas pasikeičia. Kuriuo metu tu jau turi
pamiršti, kad iš viso kadaise mylėjaisi? Pamiršti tas dienas, kurias
nuoga praleidai prie tvenkinio. Sutryptos žolės kvapą po savo kūnu.
Vandenį, tokį šiltą ir besisunkiantį į kūno plyšelius, o po to iš ten jo
išlaižomą. Jaunuolius ištinka šokas, jeigu vyresnis nei
penkiasdešimties žmogus pamini ką nors, susijusio su seksu. Tad kada
gi savo gyvenime tu vėl tampi skaistus?
— Sveiki.
Olivija pažvelgė aukštyn ir pamatė aukštą, stuomeningą, dar gana
jauną vyrą, na, bent jau jai jauną — trisdešimt kelerių metų, gal kiek
vyresnį. Jis buvo gana dailios išvaizdos, o akyse spindėjo laukinė
energija, kuri, Olivijos spėjimu, leisdavo jam gauti ko tik užsigeisdavo.
Marškiniai ir kelnės, kuriuos vyras dėvėjo, nors ir atrodė paprasti, tačiau,
ji galėjo pasakyti, neabejotinai siūti pagal užsakymą. Bet
nepriekaištinga vyriškio išvaizda atrodė dirbtinė, tarsi iš tiesų jis būtų
vaidmenį vaidinantis aktorius.
— Ar tai jūs — ponia Montgomer? — jo žodžiai skambėjo be jokio
akcento, tarsi būtų tariami žinių vedėjo. Bet Olivija galėjo lažintis, kad
vaikystėje jis taip nekalbėjo.
— Taip, tai aš. O jus atsiuntė daktarė Haitauer?
— Taip, jūs nieko prieš?
Vyras mandagiai luktelėjo, kol ši pamos jam ranka, kviesdama užimti
kėdę priešais. Jis atsisėdo, tada linktelėjo galva jaunai padavėjai, kuri,
kaip Olivija ir spėjo būsiant, priėjo labai greitai. Vyrui užsisakius juodos
kavos, Olivija džiaugėsi matydama, kad jis akimis nenužvelginėja
jaunos gražios merginos. Jis net nepradėjo kalbėti, kol padavėja
nenuėjo šalin.
— Džine, tai yra daktarė Haitauer, minėjo, kad jūs nuvešite mus j jos
namą.
— Taip, bet mums reikia sulaukti dar vienos viešnios — Elizos. Gavau
žinutę, kad ji turėtų būti čia po kelių minučių.
Padavėja priešais vyrą padėjo jo kavą, o greta lėkštę citrininių
sausainėlių.
— Jais vaišina šeimininkai, — mergina dėbtelėjo į Oliviją, — jus abu.
Olivija pažinojo jos motiną. Jai reikėjo pašnairuoti, kad mergina
nueitų šalin. Kai vėl pažiūrėjo į vyrą, susimąstė, ar šis tikrai nepastebėjo
padavėjos parodyto dėmesio, kaip kad dėjosi.
— Spėčiau, kad Džine jums prasitarė, jog aš — Rėjus Hanranas.
— Man pasakė nedaug daugiau nei tik jūsų vardą, bet aš sumojau,
kad jūs ir Eliza esate draugai.
— Ak, visai ne, — atsakė jis. — Savo naujosios kaimynės kol kas net
matęs nesu. Kartu su mumis turėjo apsistoti dar viena vyresnė moteris,
tačiau ji atsisakė.
Olivija negalėjo nesusiraukti.
— Žinau, kad toji viešnia yra gana jauna.
— Tikrai? Net neįsivaizduoju. Juk pažįstate Džinę. Ji mažai ką
pasakoja.
— Tiesą sakant, aš jos visai nepažįstu. Ją pažįsta mano vyras Kitas,
kuris ir paprašė manęs judu nugabenti j Kamden Holo valdas.
— Valdas? Skamba kaip šis tas daug didesnio, nei aš įsivaizdavau.
— Džinės vasarnamis yra tik vienas iš keturių mažųjų namų ten, kur
driekiasi gana didelė teritorija, — visgi Olivijai labiau rūpėjo viską
surikiuoti į savo vietas. — Ar ši jauna moteris, Eliza, žino, kad savaitgalį
leis su vyru, kurio nėra mačiusi? — ji nukreipė žvilgsnį į vestuvinį žiedą
ant kairės jo rankos. Vyro šypsena išdavė jį numanant, ką Olivija turėjo
omenyje.
 — Aš nežinau, ar jai ką nors pasakė. Visa šitai nebuvo mano darbas.
Džinei prireikė keleto savaičių, kad įtikintų mane mesti visus darbus ir
išvažiuoti į kažin kokią miškais apsuptą trobelę, — jo akys staiga
išsiplėtė. — Juk nemanote, kad čia kažkas panašaus į pažinčių
paslaugas, skirtas supiršti mane su vieniša jauna savo kliente?
Kai vyras atsilošė, Olivija pamanė, kad jis rengiasi išeiti, o tai būtų
labai nuliūdinę Kitą.
— Iš tikrųjų aš nieko nežinau, — ji greitai išbėrė. — Mano vyras buvo
iškviestas į Vašingtoną, iš kur parašė man elektroninį laišką ir pranešė,
kad psichologė daktarė Džine Haitauer siunčia du savo klientus čia
ilgajam savaitgaliui. Jis pasiteiravo, gal aš būčiau tokia maloni ir
pasitikčiau juos šiame restorane, o paskui palydėčiau į vietą. Ją rasti
gana sudėtinga.
Rėjus susiraukė.
— Aš nieko nesuprantu. Aš turiu... — jis gurkštelėjo savo kavos ir
atrodė, kad svarsto, ar gali pasitikėti Olivija. — Aš turiu rimtų santuokos
problemų, dėl to man ir parekomendavo Džinę. Lankiausi pas ją daugelį
savaičių, bet taip ir nepavyko pasiekti jokios pažangos, apsispręsti, ką
daryti. Netgi planavau mesti terapiją, ir tada Džine pradėjo mane
įkalbinėti atvažiuoti j Virdžiniją ir praleisti laiką jos vasarnamyje.
Galiausiai pasidaviau įkalbinėjimams ir štai aš čia.
Rėjaus veide staiga šmėstelėjo siaubingas išgąstis.
— Juk tai nėra vienas iš tų gydymo būdų? Kai aš turėsiu vilkėti baltą
apsiaustą ir kalbėti apie... savo jausmus?
Olivija negalėjo susilaikyti nesusijuokusi iš jo paklaikusio balso:
— Ne, nėra. Tai dailus trijų miegamųjų ir trijų vonios kambarių namas,
kuris stovėjo tuščias metų metus. Aš net nenumaniau, kad jis buvo
parduotas. Gyvenau Samer Hilyje visą savo gyvenimą, tačiau Kamden
Holo žemėse esu buvus tik kartą, ir tai jau prieš daugelį metų. O dabar,
kad jau gyvenu ten...
— Jūs gyvenate toje vietoje, bet tik kartą ten buvote?
Olivija nemėgo kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą, bet žinojo
turinti ką nors pasakyti, kad sulaikytų šį vyrą. Labai ramiu balsu, kuriuo
dažnai kalbėdavo su nepažįstamaisiais, moteris tarė:
 — Matote, esu ką tik susituokusi, — ji laukė vyro nuostabos.
Atrodo, jauni žmonės galvoja, kad vyresnės moterys jau gimė
ištekėjusios. Jis atrodė nustebęs, tačiau tik akimirką.
— Per mūsų vestuves vyras padovanojo man namo Kamdeno
valdose nuosavybės dokumentus. Su juo mudu buvome kartu jau
daugelį metų dar iki tol, kai pirmą kartą pamatėme tą senąjį namelį prie
upės, tad jis žinojo, kaip toji vieta man patiko.
Olivija trumpam nutilo, leisdamasi į prisiminimus apie svilinančiai
karštą dieną, kai juodu buvo visiškai nuogi. Jauni ir stiprūs kūnai
blizgėjo saulėje. Ji vėl pažvelgė į Rėjų.
— Mano vyras nupirko tą namą man, bet aš jo dar nemačiau. Iš karto
po vestuvių išvykome į pusmečio trukmės medaus mėnesį aplankyti
vietų, kuriose jis dirbo per savo diplomatinę karjerą.
Aplankyti vietas, kurias aš turėjau pamatyti kartu su juo, — pagalvojo
Olivija, bet neištarė to garsiai. Kitas tik neseniai supažindino ją ir su
žmonėmis, kuriuos ji turėjo pažinoti jau daugiau kaip keturiasdešimt
metų.
— Vos tik sugrįžome į Jungtines Valstijas, Kitui kai kas paskambino
iš Vašingtono, tad jis turėjo išvykti, o aš grįžau į Samer Hilj. Praeitą
naktį praleidau draugės namuose. Kai padėsiu jums su jaunąja Eliza
įsikurti daktarės Haitauer name, ketinu važiuoti į namą, kurį nupirko
mano vyras. Jis kitoje valdų pusėje.
Rėjus kurį laiką žvelgė į Oliviją, atrodo, apmąstydamas ką tik išgirstą
informaciją.
— Argi jaunikis neturėtų pernešti savo nuotakos per naujo namo
slenkstį?
Jeigu Olivija nebūtų klaususi savęs to paties dalyko anksčiau, ko
gero, būtų nusijuokusi. Bet dabar jos veide šmėstelėjo nusivylimas.
Pirmą kartą pamatyti namo vidų Olivija norėjo būdama su Kitu. Tokį ilgą
laiką skirti medaus mėnesiui juos paskatino dar ir tai, kad senąjį namą
reikėjo suremontuoti, perdažyti, apstatyti baldais. Kiekvieną dieną su
malonumu jie peržiūrėdavo dekoratorių ir darbus atliekančios
komandos atsiųstas nuotraukas. Pradėti reikėjo nuo voratinklių ir pelių,
nuo meškėno mansardoje ir nuo 1940 metų elektros instaliacijos. Bet
po visais nešvarumais slėpėsi gražios senos sijos ir akmeniniai židiniai,
taip pat milžiniški langai, žvelgiantys j nuostabų tvenkinį su sala
viduryje. Viskas turėjo būti tiesiog tobula!
Nors ir džiaugėsi galimybe keliauti ir pirkti daiktus jųdviejų namui,
kartais Oliviją užplūsdavo tokios stingdančios gailesčio bangos, kad ji
tarsi suakmenėdavo. Kitas ir Olivija pažinojo vienas kitą labai seniai, ir
visą šj laiką jiems teko būti kartu. Ji turėjo žinoti geriausias apsipirkimo
vietas Stambule. Ji turėjo mokėti arabų kalbą, nes turėjo gyventi kartu
su Kitu, kai šis buvo dislokuotas Egipte. Ji turėjo...
Pažvelgusi j Rėjų Olivija pamatė, kad jo, ramiai sėdinčio ir stebinčio
ją, akys bemaž žėrėjo susidomėjimu, klausant kiekvieno jos ištarto
žodžio. Prireikė tik minutėlės atpažinti tą žvilgsnį.
— Argi jūsų profesija kartais ne pardavėjas?
Rėjus kone išspjovė geriamą kavą, nevalingai išsprūdus juokui,
paskui greitai pagriebė servetėlę ir prisidengė ja burną.
— Kas mane išdavė?
— įkypas ir alkanas žvilgsnis, — ištarė ji, cituodama Šekspyrą. — Tai
ką gi jūs bandote man parduoti, pasinaudodamas visu savo rūpesčiu?
— Pasilikite su mumis.
— Ką turite omenyje?
— Džine atsiuntė mane čia, kad turėčiau laiko pagalvoti. Kai aš dirbu
arba esu namie su savo žmona Keite, negaliu atsitraukti ir tarsi iš šalies
pamatyti, kas iš tiesų vyksta. Pasak Džinės, ji nori man leisti pabėgti
nuo kasdienybės, kad galėčiau priimti svarbiausią sprendimą gyvenime,
— akimirką jis nutilo. — Bet kai kas pasikeitė. Aš maniau, kad jeigu jau
ten bus dvi moterys, jos galėtų...
Olivija stebeilijosi j Rėjų, paimantį ir lėtai kramtantį sausainį.
— Jos galėtų gaminti maistą ir kartu maloniai leisti laiką, o jūs
galėtumėte daryti ką panorėjęs.
Rėjus nusijuokė:
— Ar jūs tikrai ne Džinės sesuo? Na, taip, aš išlepintas. Mudu su
Keite neturime vaikų, tad aš kaip ir... — jis gūžtelėjo pečiais.
— Jūs jai — viskas, ką ji turi?
 — Galima sakyti ir taip. Keitė iš tiesų nelabai turi savo pačios
gyvenimo. Tik mane.
— Kas tuomet negerai? Kas nors darbe?
Rėjus giliai įkvėpė.
— Aš noriu skyrybų, bet nežinau, kaip pasakyti žmonai.
— O, — aiktelėjo Olivija, — na, tai — problema. Matau, kad jums tikrai
reikia daugiau laiko pagalvoti, irtai nebus lengva.
— Tiesa, ir jeigu tame name būsiu vienui vienas su ta mergina, ji gali
mane neteisingai suprasti.
Olivija iš tiesų pamanė priešingai, tačiau ir Rėjus tam tikra prasme
buvo teisus — atrodė taip, tarsi tikrai prie savęs trauktų moteris.
— Pasilikite su mumis, — pakartojo Rėjus, — kad ir kelioms dienoms.
Tuomet grįš jūsų vyras ir galės jus pernešti per slenkstį. Galės padaryti
tai, ką ir privalo.
— Hmm, — sekundėlę Olivija atrodė susimąsčiusi, tada palinko prie
Rėjaus. — Gal jūs nekantraujate manęs paklausti, ar aš moku gaminti?
— Jeigu nemokate, būsiu priverstas misti pica, — atrodė, kad Rėjus
kalba rimtai.
— Ir sugadinti savo tobulą juosmenį? Tai jau būtų tikra tragedija, —
Olivija juokavo mėgindama nuslėpti tai, kas sukosi mintyse.
Kai pirmą kartą pamatė drauge su Kitu išrinktas medžiagas ir
spalvas, ji nenorėjo nieko daugiau, tik kad jis būtų su ja. Ji norėjo juoko
ir...
Prisiminimų, pagalvojo Olivija. Dabar jiems abiem yra per
šešiasdešimt. Kiek dar laiko liko sukurti prisiminimus, kurie jau turėjo
būti sukurti per daugiau nei keturiasdešimt metų? Gerai žinojo, jog tiek
laiko būtų pakakę užauginti vaikus, anūkams tapti paaugliais. Tačiau ji
ir Kitas visa tai praleido. Tokie prisiminimai neegzistuoja.
— Ar jums viskas gerai? — pasiteiravo Rėjus.
— Žinoma, — atsakė Olivija. — Manau, mums derėtų luktelti Elizos,
prieš priimant kokius nors sprendimus.
— Gera mintis, — pritarė Rėjus, — bet noriu, kad kai ką žinotumėte.
Jeigu toji mergina pasirodys esanti paklydęs avinėlis, ieškantis tėviško
autoriteto, aš iš čia dingstu.
 Olivija sumirksėjo iš netikėtumo, bet žinojo, kad Rėjus teisus. Ji jau
matė padavėją į jj žvilgčiojant. Ir tai, kad Rėjus nė neketino sureaguoti j
nedviprasmišką merginos kūno kalbą.
Kai suskambo Rėjaus mobilusis, jis išsitraukė telefoną iš kišenės ir
pažvelgė j skambinančiojo vardą.
— Tai — Keitė, tad aš verčiau... — Rėjus tarsi prašė Olivijos leidimo
atsiliepti j skambutį vienumoje.
— Žinoma. Neskubėkite.
Jam kalbant telefonu, vyro veidas persimainė ir dabar atrodė
susirūpinęs. Ir jeigu Olivija gerai spėjo, ši veido išraiška reiškė meilę.
Stebėdama jį išeinantį pro mažyčio restorano šonines duris, ji visai
nepavydėjo jo situacijos. Rėjus buvo vedęs moterį, kuri visą savo
gyvenimą paskyrė tik jam. Olivija tai matė daugybę kartų. Toji moteris
neturėjo vaikų, neturėjo darbo, jokių artimų draugų, todėl vyras tapo jos
gyvenimo pagrindu. Ir dėl to neverta stebėtis, kad kiekvienas jos
sprendimas, viskas, ką ji darė, buvo nulemta vien klausimo, ar Rėjui tai
patiks.
Olivija iš savo patirties galėjo pasakyti, kad dažniausiai vyrams toks
elgesys patinka. Pernelyg dažnai jie patys reikalauja tokio atsidavimo.
Bet Olivija dar niekada nebuvo šio klausimo apsvarsčiusi iš
perspektyvos vyro, kuris visai nenori panašaus prieraišumo. Vyro, kuris
nenorėjo besąlygiškai nuo jo priklausančios žmonos. Olivija įsivaizdavo
žmonos paniką, jam vėlai grįžus iš darbo. Isteriją dėl girgždančios
grindlentės. Nesibaigiančius telefono skambučius. Nuolat reikalingą jo
pritarimą.
Kiekvienas atvejis, kai Rėjus neparodytų absoliutaus savo dėmesio,
sukeltų kančią. Ar ji lietų ašaras, jeigu Rėjus jos nepaisytų? Aš praleidau
visą dieną, ruošdama šią vakarienę, o tu net negali manęs pagirti?
Suvalgiusi citrininį sausainėlį, Olivija mąstė apie šio vyro problemą.
Taip, palikti tokią moterį tikrai labai sunkus sprendimas. Pabėgti nuo
pykčio būtų lengviau, negu susidoroti su visomis šiomis ašaromis.
Olivija pro langą dirstelėjo į telefonu kalbantį Rėjų. Šis švelniai,
maloniai šypsojosi, tarsi šnekučiuotųsi su brangiu draugu. Taip, jo laukė
ypač sunkus sprendimas.
 Nusisukusi nuo lango Olivija pamatė jauną moterį, pro priekines
duris įeinančią į restoraną. Nė neabejojo, jog tai ir yra ta kita
nuomininkė. Neturėjo trisdešimties, aukšta, liekna, natūrali blondinė ir
labai dailaus veido. Mūvėjo plėšytus džinsus, vilkėjo marškinėlius
trumpomis rankovėmis, avėjo basutes. Tai buvo įprastinė jos kartos
apranga.
Tačiau pati mergina buvo kitokia. Viena vertus, ji buvo tobula.
Mergina atrodė ne tik tobulai graži — ji be mažiausio trūkumo, tokiai
išvaizdai pasiekti prireiktų visų pinigų gyvenime. Kai mergina atsisuko,
Olivija pažvelgė į išskirtinai mėlynas jos akis ir jose pamatė aukles ir
virėjus, sunkius sidabrinius stalo įrankius, Gebenės lygos universitetus
ir merginų lakroso komandą.
Tą pačią sekundę Olivija priėmė sprendimą. Taip, ji pasiliks
vasarnamyje su Rėjumi ir šia mergina. Galbūt jis ir manė, kad nejaučia
jokio susidomėjimo kitomis moterimis, tačiau Olivija vyro akyse įžvelgė
šiokią tokią ambiciją. Geriau bus jo negundyti.
Mergina priėjo prie Olivijos staliuko ir pasiteiravo:
— Ar jūs ponia Montgomer?
— Taip, tai aš.
— Puiku, o aš — Eliza Arington, — ji numetė savo mažą drobinį
maišelį ant grindų ir tik įsitaisiusi ant Rėjaus kėdės pastebėjo kavos
puodelį. — Ar kas nors čia jau sėdi?
— Jūsų kaimynas, — Olivija linktelėjo didžiulio lango pusėn — Rėjus
vis dar kalbėjo telefonu, o jo dailiame veide spindėjo miela šypsena.
Olivija įdėmiai stebėjo Elizą, kaip ši pažvelgė į Rėjų. Ar ji bus tokia pat
kaip ir padavėja? Tik nežymiai prasiplėtė Elizos akys, bet jokių kitų
ženklų ji neparodė. Olivija pagalvojo, kad šios giliai įsišaknijusios
merginos manieros turėjo būti išugdytos dar vaikystėje.
— Na, jis gana stambus, ar ne? — pastebėjo Eliza. Jos balse girdėjosi
tarsi paniekos krislelis.
Olivija džiaugėsi, kad bent jau ši mergina vyriškiui nepajuto jokio
potraukio.
— Aš nežinau, ar daktarė Haitauer jums apie tai pranešė, bet vienas
iš trijų gyventojų neatvyks.
 Eliza palinko į priekį ir kiek tylesniu balsu paklausė:
— Vadinasi, namu aš dalinsiuosi tik su juo?
— Na, Rėjus manęs jau teiravosi, galbūt aš taip pat likčiau kartu.
Jeigu jums tinka, tuomet taip ir padarysiu.
— Taip, man tai patiktų, - su palengvėjimu atsiduso Eliza ir atsisuko
j padavėją, kuri j ją pabrėžtinai nekreipė dėmesio.
Olivija jsipatogino kėdėje. Ji nebuvo tikra, ar tai, kas vyksta, virsta
įdomiu žaidimu, ar galbūt jai reikėtų pabėgti tiesiog dabar pat. Moteris,
tiesą sakant, labai nerimavo, kad turės tiek daug laiko praleisti atskirai
nuo savo naujojo sutuoktinio.
Jie dar nebuvo iki galo nutarę, ką ketina daryti su savo gyvenimais.
Kitas, galima sakyti, jau buvo išėjęs j pensiją, bet jj vis dar retkarčiais
iškviesdavo j Vašingtoną. O Olivija didžiąją savo gyvenimo dalį praleido
vadovaudama buities prietaisų parduotuvėms ir kurdama jaukius
namus savo velioniui vyrui ir jo sūnui. Ji manė buvusi gera žmona,
tačiau mirties patale gulintis jos sutuoktinis visas parduotuves paliko
savo sūnui, o tai reiškė, kad Olivija lieka be darbo.
Olivija stebėjo Elizą, atsistojančią ir einančią pateikti užsakymo prie
prekystalio. Ten dirbanti moteris, kuri, Olivijos žiniomis, ir buvo
restoranėlio savininkė, atsiprašė už prastą aptarnavimą. Elizai
nusigręžus, savininkė priėjo prie padavėjos ir ją sudrausmino.
Padavėjai įsmeigus žvilgsnį j Elizos pakaušį, Olivija vos tvardėsi
nenusišypsojusi. Ak, toji amžina kova dėl dominuojančio patino. Rėjus
buvo prizas, tad padavėja Elizą matė kaip savo varžovę.
Eliza prisėdo prie stalelio ir linktelėjo Rėjaus pusėn.
— Su kuo jis ten kalba?
— Su savo žmona.
— Džiaugiuosi, kad jis vedęs.
Restoranėlio savininkė atnešė ir priešais Elizą padėjo jos sumuštinį
su tunu viso grūdo kvietinėje duonoje bei šaltą arbatą, ir mergina jai už
tai padėkojo. Moteriai nuėjus, Eliza vėl prabilo:
— Jeigu nenorite likti, tuomet, prašau, pasakykite, kur miestelyje
galėčiau rasti viešbutį arba nakvynės namus.
 — Mielai likčiau su jumis dviem, tačiau turėtum žinoti, kad Rėjus
atrodo tikrai labai malonus. Visai nepanašus į grobuonį.
— Bet jis čia dėl psichoterapijos, vadinasi, ir jam kažkas negerai.
Jdomu, ką padarė, kad atsiuntė čia?
— Nenoriu nieko įžeisti, bet ar tas pat nepasakytina ir apie jus?
Eliza sukramtė kąsnį.
— Aš nepadariau nieko. Džine mane išgelbėjo iš psichiatrijos
ligoninės.
— 0, - Olivija labai stengėsi, kad nuostaba nekilsteltg antakių, nors ir
norėjo apiberti merginą klausimais. Ar ji serga bipoliniu sutrikimu?
Šizofrenija? Ar ją kamavo žiaurumo priepuoliai?
— Jeigu norėtumėte... - išlemeno Olivija, tačiau nežinojo, ką pasakyti
toliau.
— Viskas gerai, - atsakė Eliza, - aš nieko nenuskriaudžiau. Jiems
atrodo, kad bandžiau nusižudyti, tad turėjo mane ten uždaryti.
— Kas tokie?
— Mano tėvai ir vyras. Šis sumuštinis tikrai labai geras. Gana
šviežias.
— Jūs bandėte nusižudyti? — Olivijos balsas staiga tapo švelnus ir
rūpestingas.
Eliza atsigėrė didelj gurkšnį arbatos.
— Ne, nebandžiau. Buvau labai supykusi ant Kento, savo vyro,
negalėjau užmigti, todėl išgėriau tabletę jo migdomųjų. Tačiau
nežinojau, kad jis buvo sutrupinęs dar keturias tabletes j gėrimą, kurį
man buvo paruošęs. Kai atsibudau ligoninėje, Kentas verkė ir maldavo
atleidimo, kad įmaišė daugiau tablečių ir vos manęs nenužudė.
Pasakiau, kad noriu skirtis. Kitą akimirką įėjo mano tėvai kartu su
gydytoju, kuris jiems aiškino, kad mėginau nusižudyti. Mano gerklė
buvo tokia sudirgusi, kad negalėjau kalbėti, tad pažvelgiau j Kentą ir
žvilgsniu prašiau jo pasakyti tiesą. Bet jis pamelavo, pasakė, kad
tabletes išgėriau pati. Žinoma, niekas nebūtų manimi patikėjęs, kadangi
aš ką tik pakėliau prieš save ranką. Na, šiaip ar taip, buvau uždaryta dėl
savo pačios saugumo ir savaitėmis klausiausi apie savo depresiją su
savižudybės požymiais. Vienintelė Džine manimi patikėjo, kai pasakiau,
kad jeigu ir rengiuosi ką nors nužudyti, tai tik savo vyrą, o ne nusižudyti
pati. Kaip manote, ar jie čia turi pyrago? Pastaruoju metu nedaug
valgiau, nes gana ilgai slėpiausi Džinės automobilio bagažinėje ir
pernelyg pykau, kad galėčiau valgyti. Ar čia yra tualetas?
Olivija mirksėjo taip tankiai, kad net negalėjo sureaguoti j Elizos
žodžius. Slėpėsi daktarės bagažinėje? Jai žūtbūt reikėjo išgirsti šią
istoriją. Galiausiai parodžiusi tualeto duris Olivija pakėlė ranką,
kviesdama prieiti restoranėlio savininkę.
— Kuo galiu padėti, Olivija? Ir labai atsiprašau dėl padavėjos. Ji
išsiskyrė su vaikinu ir dabar ieško naujo, — savininkė dirstelėjo j Rėjų,
kaip tik tuo metu įeinantį vidun. — Ar jis prieinamas?
— Ne. Tikrai ne. Ar galėtumėte mums atnešti po gabalėlį kiekvieno
pyrago, kokio tik turite?
— Turime šešių rūšių.
— Puiku. Tuomet kiekvieno po gabalėlį ir su dvidešimt penkių
procentų arbatpinigiais įskaičiuokite į Kito sąskaitą.
— Tuoj pat, - ji stebėjo atgal grįžtantį Rėjų. - Jeigu tik būčiau
dešimčia metų jaunesnė... - atsidususi moteris surinko tuščius indus ir
nuėjo.
Rėjus atsisėdo priešais Oliviją ir pažvelgė į arbatos stiklinę.
— Ar ji jau pasirodė?
— Taip, pasirodė, - Olivija vis dar bandė suvirškinti viską, ką išgirdo.
— Ar ji beprotė? Turiu omeny, juk ji viena iš Džinės pacientų.
— Tikrai ne beprotė, - atsakė Olivija. — Ar norėtumėte pyrago?
Užsakiau jo labai daug.
— Mielai suvalgyčiau.
2

— Ar tau tikrai viskas gerai? — pasiteiravo Kitas. — Ar Estelės namai

patogūs?
Priglaudusi mobilųjį prie ausies, Olivija stebėjo Rėjų ir Elizą,
besigrožinčius jos draugės sodu. Rėjus buvo stambus ir išvaizdus, šiek
tiek šiurkštokų bruožų, o Eliza rodėsi trapi it drugelis. Jiedu buvo tokie
skirtingi, tarytum priklausytų skirtingoms žmonių rūšims.
— Ar tu vis dar čia? — pasiteiravo Kitas.
— Taip, — atsakė Olivija, — aš čia ir įdėmiai klausau. Girdėjau, kaip
sakei, kad tikriausiai turėsi likti Vašingtone visai savaitei. Kurią šalį
bandai išgelbėti dabar?
— Aš, na...
— Žinau. Negali sakyti. 0, beje, ką žinai apie daktarę Džinę Haitauer?
— Olivija pakeitė temą.
— Iš tikrųjų nieko ypatingo. Mano pusseserės Keilos draugė Elė Abot
ja labai pasikliauja.
— Viskas aišku. Dvi detektyvų rašytojos.
— Taip, — o tada kiek tyliau paklausė: — Ar kas nors atsitiko? Tu
atrodai tarsi... na, būtum kažkur kitur.
— Aš tiesiog susidūriau su pora labai įdomių problemų ir tiek.
— Ketini likti su Džinės pacientais ir jiems padėti, ar ne?
Olivijai išsprūdo garsas, primenantis pusiau dejonę, pusiau juoką:
— Nesu tikra, ar man patinka, kai mane kas nors taip gerai perpranta.
— Gal ir praleidau kelerius metus, tačiau aš viską prisimenu. Tad
papasakok, kas vyksta.
— Rėjus yra didelis vyrukas, įpusėjęs ketvirtą dešimtį, jis greičiausiai
užaugo ne pačiame geriausiame rajone, bet atrodo, dabar yra
sėkmingai įsitvirtinęs pardavimų pasaulyje. Jis vilki Bondo gat-vėje
pardavinėjamais drabužiais, bet lažinuosi, kad kur nors ant savo tobulai
ištreniruoto kūno turi gaujos tatuiruotę.
 — Tikiuosi, nebandysi to išsiaiškinti, — nusijuokė Kitas. — Na, o
mergina?
— Pinigai ir manieros. Ji apsirengusi tarsi gatvės vaikas, nors
greičiausiai lankė panelės Porter ir Brajano Mauerio mokyklas. Dar
negirdėjau visos jos istorijos, bet man atrodo, kad Eliza bandė
pasipriešinti sistemai ir dėl to buvo įkalinta.
— įkalinta, kaip kalėjime?
— Ne. (kalinta psichiatrijos įstaigoje po spyna su užraktu. Atrodo,
Džine ją išlaisvino, paslėpė savo automobilio bagažinėje ir pervežė per
visą šalį.
Kurį laiką patylėjęs Kitas prabilo:
— Galvojau, kad tai, ką darau aš, yra jaudinama, bet tu mane
nurungei. Dabar esu susirūpinęs, ar apskritai manęs pasiilgs:.
— Aš nenoriu pamatyti mūsų namo, kol nebūsime drauge, — pratarė
Olivija.
— Gerai! Man tai patinka. Čia tu norėjai būti praktiška ir likti ten
viena.
— Nori pasakyti, kad tai tu - tas romantiškasis?
— Povai, mažytė trobelė, mėnesienos vakarėliai apsinuoginus. Visi
šie dalykai atėjo iš manęs. Taip, manau, kad aš esu romantikos
imperatorius.
Olivija šypsojosi, galvodama apie Kito primintus vaizdinius iš
praeities.
— Nesu tikra. Kai grįši, turėsi man tai įrodyti.
— Negaliu sulaukti, kol darysiu vien tik tai.
Kurį laiką jie abu tylėjo, buvo girdėti tik įkvepiamas ir iškvepiamas
oras.
— Bus geriau, jeigu aš jau eisiu, — pirmoji prabilo Olivija. — Karys ir
princesė fėja nustojo kalbėtis. Rėjus gali bandyti parduoti jai kalną,
kuris gali būti arba nebūti pilnas aukso.
— O kokia jo problema?
— Jis bando surasti savyje drąsos pasakyti žmonai, kad nori skirtis.
Vargšelė. Aš ją labai užjaučiu. Rėjus - visas jos gyvenimas, o jis ketina
ją palikti.
 — Manai, tai dėl kitos moters?
— Greičiausiai. Žinai posakį: vyrai išsiskiria, kai susiranda ką nors
kitą, o moterys išeina, kai joms atsibosta.
— Ne, šio posakio nesu girdėjęs, — jis pritilo. — Ar aš tau atsibodau?
— Pats žinai, kad neatsibodai. Kas nutiko tarp mūsų, buvo
atsitiktinumas. Tiesiog likimas.
— Ir du išlepinti vaikai, ir povas, ir... Kadafis.
— Gera mintis, - nusijuokė Olivija, - kaltinkime jj. Aš tik-rai turiu eiti.
Rėjus žiūri j savo laikrodį, o Eliza atrodo taip, tarsi galėtų išskristi j savo
susikurtą fėjų šalį.
— Ak, mano žmona - puiki žmonių stebėtoja. Kaip naudingai būčiau
galėjęs išnaudoti šj tavo gebėjimą dirbdamas Maroke. Mes būtume
galėję...
— Prašau, nereikia, - sušnabždėjo Olivija.
Jie buvo sutarę neišgyventi dėl to, ką praleido nebūdami kartu visus
tuos metus. Bent jau ne garsiai.
— Tu teisi. Man jau irgi reikia eiti. Prezas manęs jau laukia.
— Pats prezidentas? O ne! Neatsakyk. Tiesiog eik. Myliu tave.
— O aš myliu tave labiau. Informuok mane, kaip seksis. Šitas reikalas
atrodo įdomus.
— Pažadu.
Pagaliau nenoriai abu baigė pokalbį, ir Olivija nužingsniavo į sodą.
Rėjus ir Eliza stovėjo priešingose pusėse, kiekvienas paskendęs savo
mintyse.
Tvyranti tyla Olivijos mintis perskrodė tarytum žaibas: o jeigu ši
nepažįstama moteris, daktarė Džine Haitauer, iš tiesų norėjo, kad ji liktų
kartu su Rėjumi ir Eliza? Žinoma, tam reikėtų viską skrupulingai
suplanuoti, tačiau, kita vertus, tai nėra neįmanoma. Šioje situacijoje per
daug sutapimų. Kažkokia vyresnė moteris turėjo gyventi su jais, bet
staiga atsisakė. Ar tai galėjo būti tik atsitiktinumas, kad būtent Olivijai
buvo pasiūlyta palaikyti kompaniją Rėjui su Eliza? Ji taip nemanė.
— Jeigu jūs pasirengę, galime vykti.
Olivijai išlydint juodu iš namo, Rėjus paėmė moters lagaminą,
stovintį greta paradinių durų, ir nusekė paskui ją laukan. Lagaminą jis
paguldė į naujitelaitį moters BMW — dar vieną Kito dovaną.
Olivija dėbtelėjo į žvilgantį Rėjaus jaguarą, rodosi, labiau pritinkantį
viengungiui negu vedusiam vyrui.
— Ketinu jo atsikratyti ir įsigyti visureigį, — Rėjus užtrenkė bagažinę.
— Mergina laukiasi? — išsprūdo Olivijai. - Atsiprašau, man nederėjo.
Rėjus prunkštelėjo:
— Ar jūs kartais ne Džinės sesuo? Dar ne, bet stengiuosi ir atsisakau
dėl to jaustis kaltas. Visuomet norėjau vaikų, o mano žmona negali jų
turėti. Na, jeigu tai daro mane blogu vyruku...
Olivija kilstelėjo ranką.
— Žinau viską apie norą turėti vaikų. Tad, Rėjau, aš neteisiu. Galite
sakyti, ką tik norite. Spėčiau, jog daktarė Haitauertam ir ištrėmė jus čia
su nepažjstamaisiais, kad galėtumėte kalbėti.
— Atrodo, tai bus jausmingas ir verksmingas savaitgalis, ar ne? -
suniurzgėjo Rėjus. — Kur čia artimiausias baras?
— Deja, tai neleistina, — šypsodamasi atsakė Olivija. - Ar jau
kalbėjotės su Eliza? - ji linktelėjo jaunos moters pusėn, kuri mandagiai
stoviniavo kiek atokiau.
— Dar ne, išskyrus apie tai, kokios gražios gėlės. Man atrodo, ji kilusi
iš pinigingos aplinkos.
— Manote?
Rėjus nusijuokė:
— Ji aptekusi pinigais, argi ne? Kokia jos problema? Tėvelis
nenuperka asmeninio lėktuvo?
— Kas teisia dabar?
— Gerai, aš nustosiu. Tačiau juk mano darbas greitai perprasti
žmones, kad galėčiau jiems parduoti prekes. Manau, jos atveju tai būtų
„Chanel" ir „Cartier". Galiu lažintis, kad ji turi juodą „American Express"
kortelę.
Olivija nenorėjo atskleisti asmeninės informacijos, bet kartais reikia
užkirsti kelią nepagrįstoms prielaidoms.
— Eliza išsigelbėjo nuo persekiojimo užrakinta Džeinės automobilio
bagažinėje. Jokios spalvos kredito kortelė nebūtų išgelbėjusi, jeigu
viena iš jų būtų buvusi pričiupta. Jūs pasirengęs?
 Nueidama šalin moteris pakvietė Elizą, kuri įsitaisė keleivio sėdynėje
greta, ir jos pajudėjo link vasarnamio. Pažvelgusi pro galinio vaizdo
veidrodėlį Olivija džiaugėsi, matydama vis dar apstulbusj Rėjų. Ir gerai!
Dažnai kitų žmonių problemų matymas padeda išspręsti savąsias.

Iki pat trečios popiet Olivija prabuvo kartu su savo svečiais. Ji įvažiavo j
Kamden Holo žemes, Eliza sėdėjo šalia, o Rėjus iš paskos sekė
išblizgintu automobiliu. Prie vartų juos pasitiko Jaunasis Pitas, kuriam
jau per aštuoniasdešimt, ir mostu pakvietė vidun. Olivija įėjo j pastatą,
anksčiau buvusį sodininko nameliu. Lentelė ant durų bylojo, jog tai
buvęs „Dianos kotedžas". Olivija spėjo, kad jis buvo pavadintas Dianos
Medžiotojos vardu. Jos motina yra pasakojusi apie anksčiau šiose
apylinkėse gyvenusius fazanus, tada galbūt namelis priklausė jų
prižiūrėtojui.
Kad ir kam buvo skirtas anksčiau, dabar kotedžas atrodė iki
skausmo mielas. Akmeninis, su aukštu stogu, perskrostu dviejų langų.
Vienas jų buvo apskritas, tarytum akis, stebinti visą teritoriją. Olivija
nustebo, kai Eliza išsirinko kambarj viršuje su būtent tuo langu. Jis
buvo toks mažas, kad negalėtum pro jj pažvelgti vidun, ir kartu
pakankamo dydžio, kad mergina galėtų matyti, jei kas nors ateitų.
Olivija užėmė antrąjį miegamąjį ir buvo laiminga, turėdama savo
vonią. Nors jokių diskusijų nekilo, atrodė, kad Rėjus ir pats žinojo, jog
turės gyventi apačioje.
Moteris džiaugėsi matydama, kad tiek šaldytuvas, tiek sandėliukas
buvo užpildyti maistu, nors stebėjosi, kas galėjo tai padaryti. Džine,
kuriai šis kotedžas ir priklauso? 0 gal Kitas kieno nors paprašė? Olivija
po truputį suprato, jog jos vyras tapo žmogumi, kuris verčia kitus šokti
pagal savo dūdelę.
Tačiau ne visada taip buvo, pagalvojo ji. Kai jie susipažino, Kitas buvo
devyniolikos metų jaunuolis, kuriam visas pasaulis rodėsi tarsi
stebuklas.
Kol padėjo svečiams įsikurti, Olivija tenorėjo iš ten pabėgti. Rėjus
elgėsi tarsi bulius, prieš kurio nosį būtų mosuojama keturiomis
raudonomis vėliavomis. Kai jau atėjo laikas jam priimti sprendimą,
vyras nežinojo, nuo ko pradėti.
Na, o švelnioji, nežemiškos išvaizdos Eliza, nors ir vaizdavosi, kad
jos nė kiek nepaveikė aplinkybės, kuriomis buvo paguldyta j
psichiatrijos ligoninę, o paskui iš jos išsigelbėjo automobilio
bagažinėje, lakstė po namą ir visur užtraukinėjo žaliuzes. Paskui
atsisėdo ant tolimiausio sofos krašto su padėta ant kelių pagalvėle ir
stebeilijosi j galines duris, tarsi ketintų pro jas sprukti.
Olivija kone išbėgo laukan ir kurj laiką tiesiog stovėjo kvėpuodama
grynu oru. Ar ji tikrai ir tvirtai pasiryžusi rūpintis šiais dviem dėmesio
reikalaujančiais... vaikais? Didysis Rėjus ir jo laukinis žvilgsnis. Aukšta ir
trapi Eliza su po kambarį lakstančiomis akimis. Ar ji galės su jais
susitvarkyti?
Ji turėjo įtikinti Rėjų, kad jis, be abejo, gali ir pats susitepti sumuštinį,
o Elizai parodyti, kad jos miegamojo durys užsirakina. Olivija mėgino
nurimti ir apsižvalgyti. Moteris stovėjo dailioje akmeninėmis
plokštelėmis dengtoje terasoje, kuri driekėsi mažame sodelyje su jj
supančia žema tvorele. Svarstė, kad greičiausiai anksčiau čia buvo
auginamos daržovės, tačiau dabar kerojo tik keletas krūmų. Uždarą
sodelį supo medžiai, kuriuos jau buvo laikas genėti.
Toliau bolavo aukšta akmeninė tvora, juosianti nuosavybę. Visi
miestelyje žinojo, jog pavasarį Jaunasis Pitas samdydavo tvirtus
vidurinės mokyklos berniukus įvertinti per žiemą padarytą žalą ir
sutvirtinti senąją tvorą. „Stogus ir sienas, — sakydavo jis, — yra visų
svarbiausia prižiūrėti." Šiomis dienomis jau retokai jis palikdavo žemes,
kurias prižiūrėjo trys jo šeimos kartos. Senasis Pitas, Pitas ir Jaunasis
Pitas. Nė vienas šeimos jaunosios kartos atstovas nebenorėjo užsiimti
senų namų priežiūra.
Olivija dairėsi po išsikerojusiais krūmais apaugusį sodelį ir galvojo,
kaip norėtų jį padalinti besikryžiuojančiais takeliais. Vietoj žvyro
panaudotų medžio žievę, kad jais vaikščiojant nesklistų nė garselis.
Viduryje būtų pavėsinė ir suolelis. Palei kraštus...
Viena mintis staiga perskrodė kitą. Ar šis apleistas sodas taip pat
panaudotas kaip jaukas, kad Olivija imtųsi globoti tuodu sugniuždytus
žmones? Jeigu taip, tai kam kilo tokia idėja? Kitui? O gal iki šiol taip ir
nesutiktai Džinei?
Staiga išgirdusi triukšmą, sklindantį iš namo vidaus, Olivija skubiai
išbėgo pro vartelius link kelio, kuriuo jie atvažiavo. Tačiau paties kelio
vengė — nenorėjo būti pamatyta. Tiek Rėjus, tiek Eliza atrodė taip, tarsi
bet kurią sekundę galėtų paklausti, ką, jos nuomone, jie turėtų daryti.
Olivija to bijojo. Galbūt kitomis aplinkybėmis ir galėtų padėti jiems
surasti atsakymus, bet šiuo metu jos galva buvo užpildyta mintimis
apie savo pačios problemas.
Praėjusi senas arklides Olivija pažvelgė tolyn j Kamden Holą. Tai
buvo didelis platyn išsidriekęs trijų aukštų Eduardo stiliaus namas;
„daugiau stiklo negu sienų", — kaip yra sakoma. Namas buvo gražus,
tačiau atrodė toks tuščias, tarytum būtų negyvenamas taip seniai, kiek
tik kas nors prisimena.
Už namo plytėjo tai, kas anksčiau buvo vadinama pramogų parku,
daugybė gėlių ir dekoratyvinių medžių. Tvarkingai nugenėtas, dabar
parkas buvo beveik plikas.
Priekyje pamatė tai, ko ir ieškojo - aukštą tvorelę, kuri neseniai Kito
prašymu buvo pakeista. Pasenusios rožės rūpestingai iškarpytos iš
aptrupėjusių plytų, o jų apgenėtos šakelės, pastačius naują tvorą,
pririštos prie jos. Kitais metais rožės iš naujo visa jėga sužydės
nuostabiausia spalva.
Tvorelė supo namelį prie upės — vietą, kurią Kitas nupirko jai ir kurią
jie abu prikėlė antram gyvenimui per savo ilgąjį medaus mėnesį. Olivija
prasitarė Rėjui nenorinti apžiūrėti namo be savo vyro, ir tai buvo tiesa.
Tačiau ji norėjo išvysti mažulytę salą seklioje upėje, srūvančioje tiesiai
priešais namą. Štai čia ji ir Kitas mylėjosi 1970-aisiais ir buvo pričiupti.
Net ir dabar, po šitiek metų, šis atsiminimas privertė Oliviją
nusišypsoti. O kaip Kitas stengėsi ją apginti! Tuomet Jaunasis Pitas
visai neseniai buvo perėmęs prižiūrėtojo darbą, kurį dirbo itin uoliai ir
atsakingai. Tą dieną išgirdęs balsus jis nubėgo namo pasiimti savo
šautuvo.
Olivija ir Kitas, abu nuogi, drabužius numetę ant žemės, pro medžių ir
krūmų tankmę ant upės kranto išvydo Jaunąjį Pitą. Jis ėjo artyn,
rankose laikydamas šautuvą.
Jiedu pažvelgė vienas j kitą: susikabinę rankomis, nuogutėliai,
išplėstomis akimis. Ar jiems reikėjo sušukti Jaunajam Pitui, kad nebuvo
įsibrovėliai? Vis dėlto įsibrovėliai jie buvo. Olivija būtų pasirodžiusi kas
esanti, jeigu čia būtų buvęs jo tėvas. Tačiau Jaunasis Pitas — visai kitas
reikalas. Kas žino, ką jis gali padaryti?
Kitas ėmėsi iniciatyvos. Jis pagriebė saują purvo, išsitepliojo juo
veidą ir sau j plaukus įsmeigė lapais apkibusią medžio šakelę. Iš visų
plaučių rėkdamas ir atrodydamas labai baugiai, nuogut nuogutėlis jis
bėgo per tiltą link tvoros, juosiančios valdas.
Jaunasis Pitas liko toks apstulbęs, pamatęs nuogą laukinį vyrą, kad
tik stovėjo ir spoksojo, o jo ginklas nusviro žemyn.
Kitas buvo jau beveik perlipęs tvorą, kai Jaunasis Pitas atsikvošėjo ir
pakėlęs šautuvą ėmė taikytis. Olivija, vidurinėje mokykloje žaidusi
merginų softbolo komandoje, pagriebė kumščio dydžio akmenį ir jį
metė. Akmuo pataikė Jaunajam Pitui į apatinę nugaros dalį. Jis
atsigręžė atgal, o tuo metu netyčia iššovusio ginklo atatranka netikėtai
nusviedė vyrą veidu į vandenį.
Olivija, nuogutėlė it ką tik gimusi, pačiupo jųdviejų drabužius ir
nuskuodė tiltu tvoros link. Pasilypėjusi ant kelmo pašoko aukštyn, kur,
kaip ir tikėjosi, persisvėręs per tvorą jos laukė Kitas, abiem rankomis
pasirengęs merginą pastverti. Jis trūktelėjo ją aukštyn ir perkėlė per
tvorą. Tvirtai susikibę rankomis Olivija ir Kitas bėgo miškeliu. Pasiekę jo
pakraštį, juodu sustojo ir kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą. Olivija
panaudojo Kito marškinius ir jais nuvalė purvą jam nuo veido, o Kitas
bučiavo - kruvinus įbrėžimus, paliktus ant jos kūno akmeninės tvoros.
Tik pasimylėję ant žolės jie apsižiūrėjo, kad dingusi Olivijos
liemenėlė.
Abu sustingo, akyse pasirodė išgąstis. Ar per tai jie galėtų būti
atpažinti? Areštuoti dėl įsibrovimo?
Tačiau tada Kito akys nušvito. Kaip apatiniai galėtų išduoti, kam jie
priklauso? Vaikinas paklausė:
— Ar tai buvo toji rožinė liemenėlė su rožės pumpurėliu per patį
vidurį?
 — Tikrai ta pati, — atsakė Olivija, ir abu prapliupo juoktis, ir niekaip
nepaliovė kvatotis iki pasiekė didžiulę senąją plantaciją Tetvele,
kuriame gyveno ir dirbo.
Nuo to karto užtekdavo tik paminėti rožės pumpurą, ir abu
prapliupdavo griausmingu juoku.
Na, o Jaunasis Pitas, nešinas rožine satinine liemenėle prisistatęs
pas šerifą ir pareikalavęs surasti jos savininkę, sukėlė tokj juoką, kuris
nebuvo pamirštas dvidešimt metų.
Šerifas tada pasakė:
— Mes apieškosime visą miestelį ir išsiaiškinsime, kam ji tinka.
— Kaip Pelenės kurpaitė, — pridūrė šerifo pavaduotojas, — tik kad
skirta kitai kūno vietai.
— Kai pareiga šaukia, privalome ją atlikti, — pritarė antrasis šerifo
pavaduotojas.
Vyras pažvelgė j dispečerę Molę, dėvinčią aptemptą megztinį. Ji
buvo apdovanota 36D dydžio krūtine, tačiau dėvėjo 34B dydžio
liemenėlę.
Vyrai šypsojosi Molei, tarsi norėdami pasakyti, kad ji bus pirmoji.
— Jūsų svajonėse, - pasakė Molė ir toliau ramiai spausdino.
Ši istorija mažame miestelyje pasklido taip plačiai, kaip tik galėjo.
Jaunojo Pito buvo nuolat klausinėjama, ar šis jau suradęs savo
įsilaužėlę. Ar jam nereikėjo pagalbos, peržiūrint galimų įtariamųjų
nuotraukas. Kažkoks gudruolis netgi padarė specialią nuotrauką ir
pagamino apie paiešką skelbiantį plakatą:

1000 DOLERIŲ ATLYGIS UŽ SATININJ BANDITĄ.

PRAŠAU SU MANIMI SUSISIEKTI.

Vienas po kito galiausiai kiekvienas vyras miestelyje jau buvo

išbraukęs visus kitus telefono numerius ir ant plakato užrašęs savąjį.
Tai buvo ta vieta, kurią Olivija ir norėjo pamatyti. Pats namas nekėlė
jokių prisiminimų, tiesiog ji ir Kitas manė, jog namas gražus. Pirmiausia
pamatė galinę jo pusę. Tai buvo trijų aukštų pastatas su ilgu vieno
aukšto priestatu vienoje pusėje. Jiedu nutarė, kad tai bus Kito biuras.
Mintis, kad jis galėtų čia dirbti, buvo gera, nors iš tiesų nė vienas jų
negalėjo įsivaizduoti buvimo tame pačiame name, tačiau skirtinguose
kambariuose. Jiedu turėjo atsigriebti už tiek daug laiko. Kartu praleido
vieną nuostabią vasarą, o tuomet buvo išskirti dešimtmečiams. Per
daug laiko prarasta!
Tyliai ir lėtai Olivija slinko palei namą, paskui atsigręžė ir pažvelgė j
jo fasadą. Jį puošė daugybė skirtinguose aukščiuose įrengtų stogelių,
dengiančių kiekvieną priestatą, prilipdytą bėgant laikui. Vienas aukštas
langas buvo arkos formos. Sklandė kalbos, kad ket-virtajame
dešimtmetyje ten buvo įrengta dailininko studija. Vėliau, šeštajame
dešimtmetyje, erdvę pritaikė virtuvei; taip ji su Kitu ją ir paliko. Jie
nenorėjo salelės virtuvėje, kuri rodėsi kaip modernus sprendimas,
tačiau troško stalo, prie kurio vienas galėtų sėdėti kitam gaminant.
Olivijos visai netraukė dirstelėti vidun ir pažiūrėti, kaip vyksta
atnaujinimo darbai.
Jos dešinėje stovėjo mažas apvalus plytų statinys, anksčiau
naudotas sodo įrankiams laikyti. Olivija ir Kitas nusprendė, jog jis tam
pernelyg dailus. Kol kas juodu dar nenutarė, kam jj pritaikys.
Priekyje stūksojo senasis tiltelis. Jis buvo sutrūnijęs ir sulūžęs, tik
senos medienos rievėse dar bolavo mėlynų dažų, kadaise dengusių
visą tiltelį, likučiai. Tą dieną, kai ji ir Kitas mylėjosi saloje, vaikinas
pasakė:
— Tiltelis turėtų būti padengtas raudonu laku. Dvidešimčia sluoksnių.
Olivija sutiko su šia mintimi juokdamasi ir jj bučiuodama. Tiltelio
lakavimas raudonai buvo įtrauktas į jų planuojamų darbų sąrašą.
Ji galvojo apie tą dieną tolimoje praeityje, prisimindama ir
permąstydama kiekvieną sekundę. Kitas nešė ją per tą tiltelį, užsikėlęs
ant pečių.
Šią salelę sukūrė žmogus, pastatęs Kamden Holą. Tuo metu dar
daug gilesnė upė buvo praplatinta, priešais namą suformuotas didelis
tvenkinys. Iš upės dugno iškastos žemės supiltos viduryje, o kraštai
papildomai sutvirtinti akmenimis.
Salelė savo klestėjimo laikais turėjo būti tikra žvejo svajonė.
 Tolimojoje salos pusėje jie buvo radę griuvėsius, kadaise buvusią
pašiūrę — joje buvo galima prisėsti ir laukti elnių, kurie nieko neįtardami
ateidavo atsigerti vandens.
Kitas sakė, kad tai įsimylėjėlių susitikimo vieta.
Jų amžiuje tiek ir tereikėjo: tik paminėti žodį „meilužiai", ir vienas nuo
kito jau plėšdavo drabužius. Juos numesdavo ant žemės tolimajame
salos krašte ir atsiguldavo ant samanotos žemės toje vietoje, kuri
kadaise teikė užuovėją žvejui, įsimylėjėlių susitikimams arba — ši
paskirtis Olivijai patiko mažiausiai — pakabinti elnio skerdenai.
Perėjusi per tiltelį moteris apsidairė. Kraštovaizdis buvo pasikeitęs.
Prieš daugelį metų ši teritorija buvo šienaujama, o ją kirto takelis,
kraštuose apžėlęs laukų gėlėmis. Dabar čia augo tik piktžolės ir
peraugę medžiai, metantys šešėlius.
Olivija bateliu braukė palei žolę, ieškodama pakankamai tvirtos
žemės plotelių. Eidama ir peržengdama dideles medžių šakas, ji
pagaliau pasiekė tolimąją salos pusę. Mažosios pašiūrės pamatų
akmenys vis dar buvo, tačiau dabar jau beveik visiškai apaugę.
Moteris pasilenkė ir palietė vieną iš akmenų, su šypsena
prisimindama tą dieną. Ji kone jautė, kaip jie mylėjosi. Girdėjo tai.
Užuodė. Juto kiaurai drabužius šildančią saulę. Stiprias dar jauno Kito
rankas ant savo krūtų. Jos galva buvo atlošta atgal, o joje tik vienintelė
mintis — troškimas turėti dar ir dar daugiau jo. Su juo tapti vienu. Kūnu,
mintimis ir siela.
Staiga Olivija pajuto silpnumą ir turėjo prisėsti ant akmenų. Saulės
spindulys perskrodė medžius, ir ji ištiesė linkjo ranką.
Viskas visai kitaip! - pagalvojo Olivija. Ji prisiminė švelnią rožinę
savo odą. Bet saulės šviesoje pasirodė randai, venos ir keletas tų rudų
dėmelių, nuo kurių negalėjo apsaugoti net ir gausiai naudojamos
apsauginės priemonės nuo saulės.
Prisitraukusi ranką prie savęs, ji sugniaužė kumštį ir sekundėlę
užmerkė akis.
Daugiau negu keturiasdešimt metų, pagalvojo Olivija, štai ką jie
prarado.
 Olivija palypėjo ant akmeninių pamatų. Impulso paskatinta ant jų
prigulė ir pažvelgė j medžių viršūnes. Per jų medaus mėnesį Kitas daug
kalbėjo apie savo diplomatinę tarnybą, pasakojo ir apie trejus
bauginančius metus, kai buvo infiltruotas į naująjį jaunojo Kadafio
režimą. Dalijosi prisiminimais apie mėnesius, praleistus ligoninėje po
to, kai apsivertė jo šarvuotis. Vyro patirtas skausmas ir ilga reabilitacija
buvo sunkiai pakeliami.
0 Olivija jam pasakojo apie valdytas buities prietaisų parduotuves ir
apie tai, kad vėliau ji atidarė dar daugiau parduotuvių. Moteris savyje
buvo atradusi verslininkės gyslelę.
Tačiau jie nekalbėjo apie savo santuokas. Taip nusprendė vieną
popietę, viešėdami Paryžiuje. Tąkart, jiems sėdint jaukioje lauko
kavinukėje ir geriant kavą, Kitas pradėjo pasakoti apie gimusį savo
sūnų.
— Aš nežinojau, kad galiu pajusti tokią meilę, kokią pajutau
laikydamas jį savo rankose. Jo veidelis buvo raudonas, jis buvo be
plaukų, bet aš pagalvojau, kad tas kūdikis - gražiausias dalykas
žemėje. 0 Džiną buvo...
Kitas nutilo, pažvelgęs j kitoje stalelio pusėje sėdinčią Oliviją -
šypsojosi, o jos skruostais riedėjo ašaros. Jo sūnus nebuvo jųdviejų
vaikas. Lovoje su Kitu tuomet buvo ne Olivija.
Kitas paėmė jos ranką ir pabučiavo delną.
— Nebuvo nieko kito, — švelniai ištarė, — visuomet buvome tik mes.
Kartu ar atskirai, tačiau tik mes.
Olivija iš visų jėgų bandė nuryti ašaras, prieš joms ją užvaldant. Jie
nugyveno gražius gyvenimus. Tiesiog ne kartu.
Kitas pabučiavo jos smilių.
— Ką gi, — jis pabučiavo didįjį pirštą, — po galais, — pabučiavo
bevardį pirštą, — aš turėčiau daryti, — lūpomis apglėbė mažąjį pirštelį, —
su šiuo suknistu teatru?
Netikėtas klausimas taip prajuokino Oliviją, kad ašaros greitai
pranyko.
Tai Kito giminaitis 1970-aisiais atvedė jį į Samer Hilį, o kitas
giminaitis po daugelio metų grąžino jį atgal. Kitas pasakojo, jog visai
nesibaimino čia sugrįžti ir greičiausiai vėl pamatyti ją. Jis manėsi, kad
sutikęs Oliviją nieko nebejaus. Žinoma, po tiek metų ir tiek visko
patyrus gyvenime, viena vasara gali atrodyti blanki ir tolima. Jis tikėjosi,
kad galbūt jie iš to tik pasijuoks. Galbūt taps draugais.
Bet nutiko priešingai. Kitas pamatė Oliviją žingsniuojant gat-ve ir
viskas sukilo iš naujo.
Jo akimis, ji vis dar buvo tokia pat graži kaip tuomet, kai ją sutiko.
Jis bijojo prie Olivijos prieiti, nerimavo, kad ši gali liepti dingti iš jos
gyvenimo. Ne mažiau gerai Kitas pažinojo ir save — jo paties išdidumas
tokiu atveju priverstų jj išvykti ir daugiau niekada negrįžti.
Tad vietoj tiesioginio susidūrimo Kitas paspendė spąstus, turėjusius
jam padėti prisivilioti Oliviją.
— Tarytum voras, — vėliau sakė ši.
— Būtent, — pritarė jis, — didelis ir labai alkanas voras.
Pirmąją kartu praleistą vasarą prieš daugelį metų Oliviją kaip tik
ruošėsi Brodvėjaus pasirodymui. Pjesėje „Puikybė ir prietarai" ji turėjo
vaidinti Elizabetą. Vasarą būtų praleidusi scenoje, bet teatre kilo
gaisras, ir pjesę teko atidėti iki rudens.
Bandydamas iš naujo užkariauti Olivijos širdį, Samer Hilyje Kitas
nupirko seną sandėlį ir pavertė jį teatru. Tuomet jis paskelbė atranką
vaidinti spektaklyje „Puikybė ir prietarai" ir netgi apgaule pasitelkė savo
pusbrolį, žymų aktorių, Darsio vaidmeniui.
Kelyje į Olivijos širdį pasitaikė visokių sunkumų, vienas iš aktorių
netgi pateko už grotų, bet Kitas gavo ko norėjęs. Jis ir Oliviją susituokė
netrukus po baigiamojo pasirodymo, ir tą pačią dieną abu išvyko į ilgą
medaus mėnesį.
— Iš tiesų, — sakė Kitas, — tas sandėlis man kainavo galybę pinigų, o
jo remontas — dar daugiau.
Su kiekvienu Kito žodžiu Oliviją šypsojosi vis plačiau. Kuo vyresnė
nei šešiasdešimties metų moteris turėjo užburti vyrą, kad šis padarytų
tiek daug, norėdamas laimėti jos širdį?
— Ar nori jį valdyti? — paklausė Kitas.
— Aš? — Oliviją atsilošė kėdėje. — Turi omenyje būti direktore,
prodiusere, scenos valdytoja ar...
 — Aktore. Ar bet kuo kitu. Kodėl gi ne?
— Ne, - nukirto Olivija, — tai ne man.
Tą vasarą prieš daug metų, kurią jie praleido kartu, Olivija manė, kad
nori tapti aktore. Kai jai teko pagrindinis vaidmuo, buvo tikra, kad tai jos
šlovingos karjeros pradžia. Tačiau kai Olivija jau buvo ten, viskas, apie
ką ji galėjo galvoti, buvo namai ir... Kitas. Jis pradingo nepasakęs nė
žodžio ir taip išplėšė jai širdį.
Olivija pažvelgė j Kitą.
— Mes turėsime surasti ką nors kitą. Gal yra koks giminaitis, kuris
norėtų vadovauti mažyčiam vietiniam teatrui?
Kitas nusišypsojo. Olivija dažnai jj erzindavo dėl didelės šio šeimos,
nuo kurios ir jam pačiam taip pat ne mažiau norėjosi pabėgti.
— Aš paskelbsiu apie tai ir galbūt kas nors norės užimti šią vietą.
Galbūt miestelis netgi galėtų rodyti po naują pjesę kas porą mėnesių.
Tai netgi atneštų šiokių tokių pajamų. Ar tu pasirengusi eiti?
Tuomet Olivija suvokė, kad Kitas savo planus įgyvendino, ir jos
ašaras galutinai pakeitė šypsena. Štai kodėl jis buvo toks geras
diplomatas, štai kodėl Prezas skambino ir prašė jo pagalbos.
— Ačiū, — ištarė Olivija, kai Kitas atstūmė jos kėdę.
— Viskas tik dėl tavęs, — jis paėmė ją už rankos.
Tą dieną buvo nubrėžtos ribos. Daugiau jie niekada neminėjo pačių
asmeniškiausių dalykų, nutikusių abiem per tuos metus nesant kartu.
Nepaisant to, Kitas kartą išsidavė negalintis pakęsti savo buvusios
žmonos Džinos:
— Kiekvienas bjaurus dalykas, kurį ji ant manęs išrėkė, buvo tiesa, ir
aš jos nekenčiau iš visos širdies, nes ji taip gerai pastebėjo mano
blogąsias puses.
— Kai nemyli žmogaus, viskas, ką jis daro, tampa tiesiog
nepakenčiama, — pridūrė Olivija.
— Būtent!
Taip tęsėsi jųdviejų diskusija apie Kito santuoką ir skyrybas. Kita
vertus, Olivija niekada neužsiminė apie savo santuoką, o Kitas ir
neklausė. Ir ji dėl to džiaugėsi, nes niekada nenorėjo pripažinti, kad jos
vyras turėjo ilgalaikį meilės romaną. Tiesą sakant, jis šalia turėjo visai
kitą gyvenimą. Labiausiai Olivija jautėsi pažeminta fakto, kad meilės
romaną jos sutuoktinis užmezgė dėl jos kaltės.
Neilgai trukus po tos vasaros, kurią Olivija praleido kartu su Kitu,
Alenas Trambalas, ką tik tapęs našliu, pasamdė ją atsakinėti j telefono
skambučius ir rūpintis sąskaitomis savo šeimai priklausančioje buitinių
prietaisų parduotuvėje. Ji matė, jog vyras buvo pasinėręs j rūpinimąsi
savo kūdikiu ir visai apleido parduotuvę. Olivija netroško kištis j kitų
žmonių problemas. Ji tenorėjo dirbti taip sunkiai, kad nebeturėtų laiko ir
jėgų galvoti apie tai, kokį piktą pokštą jai iškrėtė gyvenimas.
Tačiau kelias savaites tyliai prasėdėjusi parduotuvėje Olivija palūžo.
Matydama, kaip nerangiai Alenas elgiasi ne tik su savo kūdikiu, bet ir su
sąskaitomis bei pardavėjais, ji pripažino savo pralaimėjimą. Negalėjo
ten ilgiau sėdėti ir nieko nedaryti. Pačiupo kūdikį iš Aleno rankų ir
pradėjo vadovauti jo gyvenimui, verslui, vaikui ir namams. Einant
mėnesiams, Alenas atsitraukė ir leido Olivijai rūpintis viskuo vienai. Jis
niekada iš tikrųjų ir nepasipiršo. Tiesiog sumurmėjo: „Turbūt geriau
būtų įteisinti tai", ir jau po dviejų savaičių jiedu buvo susituokę. Jų
pirmoji naktis praėjo greitai, atsainiai. Be meilės. Ji palaukė lovoje, kol
Alenas užmigs, tuomet užlipo viršun ir peržiūrėjo ketvirčio mokesčių
ataskaitas. Buvo tik du pasirinkimai — daryti tai arba naktį praleisti
verkiant. Naktį po nakties ji galvojo: Kitai, Kitai. Kur tu? Kodėl tu mane
palikai? Kodėl tau neužteko manęs?
Bėgant metams Olivijai pamažu pavyko darbu ir namų ruoša
užblokuoti visus tuos klausimus, tačiau jos pyktis vis augo,
nesulaukiant jokios pagalbos. Alenas sakydavo: „Su verslu tu tvarkaisi
daug geriau nei aš, Live. Juk nenori, kad tau trukdyčiau." Ir tuomet jis
išeidavo žaisti golfo.
Tik jam mirštant nuo vėžio Olivija suprato, kad Alenas net nežino,
kurį golfo lazdos galą reikia laikyti. Ji sėdėjo šalia jo ligoninėje ir
klausėsi istorijos apie tai, kaip iš tikrųjų jis kūrė slaptą gyvenimą su
tylia, apvalia, nesupykdoma moterimi vardu Vilė. Jiedu turėjo dukterį.
Tai Olivijos sunkus darbas buities prietaisų parduotuvėje padėjo
išlaikyti ir motiną, ir dukrą. Pinigų užteko mergaitę netgi išleisti j gerą
universitetą.
 Aleno prisipažinimas apie meilę kitai šeimai taip pribloškė Oliviją,
kad ši negalėjo pratarti nė žodžio. Vyras paėmėjos ranką ir tarė:
— Prašau, Live, nepyk ir nebausk manęs. Prašau, leisk man jas
pamatyti.
Olivija nepyko. Ji atsistojo ir iš viršaus pažvelgė) savo vyrą.
— Alenai, aš nemaniau, kad savyje turi tiek drąsos, — ji jau žingsniavo
iš kambario, bet paskui sugrįžo ir pabučiavo jam j kaktą.
Olivija negalėjo to net numanyti, tačiau dabar ji netgi džiūgavo
žinodama, kad jos vyras gyvenime patyrė džiaugsmą. Dievaži, ji Alenui
niekada jo nesuteikė. Atlikdavo visą darbą ir visas pareigas, bet
nepadarė nieko, kas galėtų bent iš dalies suteikti tikrą laimę — nei jam,
nei sau.
Vilė atvyko j ligoninę, jo gražuolė dukra atvairavo iš pat Floridos, o
Aleno sūnus Kevinas supratingai pradėjo visais jais rūpintis. Staiga
Olivija tapo pašaline, tad norėjo išeiti ir palikti juos vienus, tačiau Vilė
buvo tokia pat bejėgė kaip ir Alenas. Tad jiedu, mirštantis Alenas ir
nenutrūkstamai raudanti Vilė, tikėjosi, kad būtent Olivija viskuo
pasirūpins.
Ir ji pasirūpino. Gydytojais, vaistais, alternatyviosios medicinos
priemonėmis, kuriam laikui jiems suteikusiomis viltį. Viskas nugulė ant
Olivijos pečių.
Alenui mirus, ji surengė laidotuves ir buvo ta, kuri palaikė Vilę —
moteris nesiliovė verkti iki pat einant miegoti.
Olivija žinojo, kad per laidotuves sulauks daugybės klausimų apie
Vilę ir jos dukterį. Jei papasakotų visą tiesą, sulauktų užuojautos. Juk
tai Olivija buvo apgautoji moteris. Ji paaukojo savo gyvenimą Alenui su
Kevinu, ir visi miestelyje apie tai žinojo. Ir ką už tai gavo? Jos
sutuoktinis susuko lizdelį su vyresne, neišvaizdžia ir mažiau protinga
moterimi negu Olivija. Nedėkingas šunsnukis!
Taip, Olivija galėjo priversti žmones nekęsti Aleno Trambalo. Ji
galėjo vaidinti kenčiančią ir būtų sulaukusi deramos užuojautos.
Tačiau tik ji žinojo tiesą apie susiklosčiusią situaciją. Ir nutarė
nesuteršti savo velionio vyro atminimo.
 Tikrąjį sukrėtimą Olivija patyrė, kai buvo perskaitytas testamentas.
Pasirodo, padedamas prestižinės Ričmondo advokatų kontoros, tą pat
akimirką, kai sužinojo mirštantis, Alenas sugebėjo perimti verslą j savo
nuosavybę, o tai padaręs — palikti jj visą savo sūnui. Olivijai teko
namas, kurį ji įrengė ir atnaujino, bei pensijos planas, kurį pati ir
parūpino. O visa kita paveldėjo Kevinas. Tuo tarpu Vilei ir jos dukrai
Alenas jau prieš daugelį metų buvo įsteigęs patikos fondą.
Kurį laiką Olivija jautėsi tokia įsiutusi, kad jis klasta išgavo jos parašą
ant dokumentų, jog jau ketino visiems papasakoti apie antrąją Aleno
šeimą. Sunaikindama jo kaip „gero vyruko" įvaizdį, Olivija būtų stipriai
jam atkeršijusi.
Bet ir antrą kartą ji to nepadarė. Alenas, šiaip jau gyvenime buvęs
visiškas bailys, surado drąsos Olivijai papasakoti, ką galvojo apie tuos
metus, kai ji buvo perėmus vadeles į savo rankas. Mirdamas jos vyras
atėmė viską, ką Olivija laikė savo išsigelbėjimu nuo minčių apie 1970-
ųjų vasarą bei jos padarinius.
Ji perdavė raktus posūniui ir bandė susirasti kitą užsiėmimą.
Sodininkystė, darbai bažnyčioje, maisto gaminimas paramos rinkėjams.
Viską išbandė. Pamažu tapo žmogumi, kurio visuomet buvo prašoma
pagalbos, vos tik ko nors prireikdavo.
Miestelis ją laikė šventąja. Olivija tiek daug padarė dėl Aleno ir
Kevino, o dabar aukojasi miesteliui. Žmonės stebėjosi, ar ta moteris
kada nors bent pagalvoja apie save.
Kalbant apie Keviną, Olivija stengėsi nesikišti į jo gyvenimą. Ji nieko
nesakė ir jam palikus parduotuves likimo valiai. Kevinas vedė moterį,
kuri šiam visą laiką nurodinėjo, ir Olivija dėl to įžvelgė savo kaltę. Tai jos
pavyzdys privertė Keviną galvoti, kad tokia žmona ir turėtų būti.
Ji taip pat nė žodeliu nepapriekaištavo ir tuomet, kai matė Keviną su
Hilde, savo žmona, išlaidaujant. Namui, automobiliams, kelionėms,
prabangiems apdarams. Buities prietaisų parduotuvės susidūrė su
sunkumais, o vėliau visai žlugo, palikdamos Keviną su didelėmis
skolomis.
Olivijai pardavus savo namą, išsigryninus pensijos plano pinigus ir už
juos ištraukus posūnį iš skolų, miestelio žmonės ėmė pašnibždomis
tarti jos vardą. Ta moteris - tikra šventoji.
Olivija atsikraustė gyventi j užpakalinėje pusėje esantį miegamąjį
didžiuliame Kevino ir Hildės name, kurį ji ir išpirko, ketindama jiems
padėti, o tai reiškė, kad daugiau ar mažiau ji tapo jg nemokama
tarnaite.
Visa tai truko keturiolika mėnesių, kol Kitas Montgomeris grįžo į
miestelį, įsteigė jame teatrą, ir tuomet viskas pasikeitė.
Išskyrus sugadintus gyvenimus, pagalvojo Olivija. Suluošinti
gyvenimai niekada negali būti išgydyti iki galo.
3

— Labas.
Olivija net prisėdo iš netikėtumo, tačiau tuomet pamatė Elizą,
stovinčią vos už kelių pėdų.
— Nenorėjau tavęs išgąsdinti. Vaikštinėjau ir staiga pamačiau kažką
geltona... — gūžtelėjo pečiais mergina.
Olivija vilkėjo blyškiai gelsva palaidine ir tamsiai rudomis laisvomis
kelnėmis — tikrai nepakankamai ryškiai, kad taptų lengvai pro medžius
pastebimu švyturiu. Atrodo, Eliza jos ieškojo.
— Ar slepiesi nuo Rėjaus, ar nuo savo vyro?
— Abiejų, — nusišypsojo Eliza. — Rėjus trankosi aplinkui, kažko
ieškodamas, tačiau net neįsivaizduoju ko. Ir... — ji akimirką sudvejojo. —
Dabar mano šeima jau žino, kad esu dingusi. Jie manęs ieškos.
Olivija pabandė įsivaizduoti tą siaubą, kai tave persekioja... Kas?
Policija? Ar mergina buvo pažymėta kaip pabėgusi iš psichiatrijos
įstaigos? Paskelbta esanti potencialiai pavojinga?
— Kas nutiktų, jeigu jie tave rastų?
— Nežinau. Džine sakė, kad tai, ką jie daro, yra neteisėta, bet mano
tėvas sumokėjo už visą flygelį klinikoje, tad nemanau, kad kas nors
manęs klausytų. Aš su savimi neturiu pinigų ir...
Eliza nutilo, nes Olivija ištiesė ranką pakviesdama. Mergina prisėdo
greta ant akmeninės tvorelės ir leido Olivijai ją apkabinti.
— Ką padarė tavo vyras, kad taip tave įsiutino?
— Jis mylėjo kitą, — paprastai ištarė Eliza. — O mane vedė todėl, kad
mūsų motinos buvo geriausios draugės nuo koledžo laikų, ir mano
tėvas Kentui davė darbo, ir namą, ir...
Eliza verkė, ir Olivija spėjo, kad ji dėl to yra jau daug ašarų išliejusi.
— Atleisk, — mergina staiga atsitiesė. — Visai nenorėjau užkrauti
savo problemų. Tu tokia tobula ir elegantiška, o mano gyvenimas dabar
toks bjaurus, tarsi būtų rodomas per televizijos laidą „20/20".
 — Ar toje laidoje nėra kalbama apie žmogžudystes?
— Esu tikra, kad Kentas, būdamas su manimi, galvojo apie tai, -
sumurmėjo Eliza.
Olivija pažvelgė j ją, tarsi pajutusi pavojaus signalą.
— Juokauju. Kentas manęs niekada nenužudytų. O jeigu ir nužudytų,
tėtis jj greičiausiai atleistų. Turbūt. Jeigu nebūčiau jo priedanga, Kentas
negalėtų šlaistytis su Karmena. Ir ką gi jis pristatytų pasauliui, jeigu ne
mane? Aš esu tas paveikslas, kurį jis nori parodyti žmonėms. O ne
sodininko seserį.
— O, — atsiduso Olivija, — Karmena gauna aistrą, o tu — damų
priešpiečius, padedančius tęstis sutuoktinio karjerai.
Eliza sudejavo:
— Man dar tik dvidešimt penkeri, o jau esu tikra clichė.
Olivija negalėjo nustoti kikenti.
— Visai nejuokinga, — sušniurkščiojo Eliza. — Na, galbūt šiek tiek.
Ji nežymiai nusišypsojo, tada rankomis užsidengė veidą.
— Ką gi aš darysiu? Aš nežinau, kaip šitai išspręsti.
Olivija paėmė Elizą už rankų ir įdėmiai j ją pažvelgė.
— Mes tai sutvarkysime. Mano vyro šeimoje yra daug teisininkų ir
mes juos visus pasitelksime. Jie bus tarsi vilkai, persekiojantys ėriukus.
Kaip tau tai skamba?
— Ar galėsime persekioti ir Karmeną? Ji atėjo j mano vestuves. Man
jos buvo gaila, kadangi vis negalėjo nustoti vemti. Žinojau, kad
Karmena nėščia, bet negalėjau numanyti, kad tėvas — mano
sutuoktinis.
— Ar kartais ji nesilaukė mergaitės?
Gražiosios Elizos akys išsiplėtė.
— Taip, mergaitės. Iš kur žinai? — ji atitraukė savo rankas nuo
Olivijos. — Juk tu nesi išvien su jais? Ar tu...
— Ne, — ramiai ištarė Olivija, — tačiau atrodo, kad mudvi turime šj tą
bendra. Mano velionis vyras Alenas turėjo dukterį vardu Alena. Ji gimė
po ketverių metų nuo mūsų vestuvių. Dirbdavau šešias dienas per
savaitę, vadovaudama buitinių prietaisų parduotuvėms, ir taip padėjau
Alenai papulti j koledžą.
 — Ak! — pritariamai šūktelėjo Eliza. — 0 aš surengiau tuzinus
vakarienių Kento klientams. Kiekvieną rytą jis įteikdavo man sąrašą
dalykų, kuriuos turėdavau padaryti dėl jo. Praleidau gyvenimą
automobilyje, bandydama visur sulakstyti. Ir viskas dėl to, kad jis turėtų
daugiau laiko su Karmena.
— Alenas sakė, kad žaidžia golfą. Jis buvo toks didelis golfo
aistruolis, kad netgi važiavo j kelias išvykas žaisti nuostabiuose
aikštynuose. Tačiau tik jam mirštant sužinojau, kad jis neturėjo net
lazdų rinkinio.
Eliza nusijuokė iš visų plaučių, tada atsilošusi pasirėmė rankomis.
— Mano vyras skųsdavosi, kad per daug išleidžiu maistui, o pats tuo
metu Karmenai pirko „Escada".
Greta prisišliejo ir Olivija.
— Alenas mums nupirko namą atostogoms. Tai buvo miela, nedidelė
vieta kalnuose, vos už penkiasdešimties mylių. Bet kiekvieną kartą, kai
planuodavome ten važiuoti, jis vis kuo nors susirgdavo. Vėliau
išsiaiškinau, kad ten gyveno jo moteris su dukterimi.
Dabar buvo Elizos eilė:
— Kai buvau uždaryta, tėvai atvyko manęs aplankyti, ir aš pasakiau
nutuokianti, kad jie visą laiką žinojo apie Karmeną. Spėk, ką jie atsakė.
— Net neįsivaizduoju...
— Mano motina pasakė: „Brangioji, Kentas juk negalėtų vesti
sodininko sesers. Per vakarienę ji turbūt patiektų takus. Kaip su tokia
žmona klostytųsi Kento karjera?"
Olivija sumirksėjo apstulbinta Elizos tėvų abejingumo, su kuriuo
niekas, ką ji būtų pasakiusi, nebūtų galėjęs konkuruoti. Tačiau
užuojauta būtų privertusi Elizą pasijusti tik blogiau.
— Nežinau, kaip tu, bet aš dievinu takus.
— Aš irgi, — Eliza šypsodamasi prisėdo. — Ačiū. Jau jaučiuosi geriau,
- ji apsidairė. — Kokia čia vieta?
Galbūt dėl to, kad ką tik pasidalino savo paslaptimis, o gal todėl, kad
Eliza pavadino Oliviją elegantiška, moteris nusprendė iškloti visą tiesą.
— Tai yra ta vieta, kur aš ir mano vyras pašėlusiai, aistringai,
nežabotai mylėjomės 1970-ųjų vasarą. Kai mus vijosi prižiūrėtojas su
šautuvu, mes, nuogi kaip kūdikėlis Jėzus, perlipome akmeninę tvorą ir
taip išsigelbėjome.
Eliza išplėtusi akis spoksojo j moterį.
— Norėčiau patirti tokį nuotykį. Tačiau Kentas viską saugo Karmenai.
O aš esu toji, kuri paima jo drabužius iš valyklos.
— Tai buvo nuotykis, ir šiek tiek pavojingas, — nusišypsojo Olivija. -
Tuomet aš būčiau jį sekusi kad ir j pasaulio kraštą.
— Net ir ten, kur yra šaunamųjų ginklų, — Eliza atsiduso. — Štai ko aš
noriu. Vyro, kuris nebijotų dėl manęs stoti prieš ginklą.
Dabar Olivija atrodė surimtėjusi.
— Lažinuosi, kad jeigu įsibrautum į drabužių valyklą vidury nakties,
greičiausiai susidurtum su ginklu.
Eliza nusijuokė.
— Tu tikrai praskaidrini man nuotaiką! Kaip manai, ar mums
nereikėtų grįžti atgal ir pažiūrėti, ar Rėjus nemiršta iš bado?
— Žinai, tai gana juokinga. Vyrai bejėgiai tik tuomet, kai žino, kad
netoliese yra kas nors, kas juos aptarnaus.
— O kokia iš tikrųjų Rėjaus problema?
Olivija jau žiojosi pasakoti, bet persigalvojo.
— Geriau eikime atgal ir paklauskime jo paties.
Jos pasuko tiltelio link ir staiga išgirdo trinktelint automobilio
dureles, o tada ir moters balsą:
— Kevinai! Sakiau tau, kad čia jos nėra. Važiuojam!
Staiga Olivija grįžtelėjo kelis žingsnius atgal link medžių, o Eliza šiek
tiek atsiliko nuo jos.
— Kas jie tokie? — sušnabždėjo Eliza.
Olivijos veidas išbalo.
— Mano posūnis ir jo žmona. Jie ant manęs siaubingai pyksta.
— Ką tokio baisaus jiems padarei?
— Ištekėjau ir išsikrausčiau iš jų namų. Nebeliko, kas jiems už dyką
gamintų ir tvarkytų namus.
— Net nenumaniau, kad tu — toks savanaudis žmogus.
Kad garsiai nenusijuoktų, Olivija ranka prisidengė burną.
 — Nagi, Hilde, — paragino Kevinas. — Aš paėmiau pikniko krepšį ir du
butelius vyno. Juk žinai, kad jos lėktuvas nusileidžia šiandien, ir tai, be
abejo, reiškia, kad ji sugrįš čia. Palaukime.
— Kodėl ji norėjo iškeisti mūsų gražius naujus namus į šitą siaubingą
senieną — aš to niekada nesuprasiu. Arba kodėl ji ištekėjo už to senio.
— Jis turtingas ir tu tai žinai, — ištarė Kevinas. — Olivija visuomet
mėgo pinigus. Kai buvau vaikas, ji nuolatos dirbdavo. Jeigu nebūčiau
turėjęs dar vienų namų pas Vilę ir Aleną, nežinau, kaip būčiau ištvėręs
vaikystę. Jos visada turėjo man laiko.
Vos už kelių pėdų, kitoje siauro tvenkinio pusėje, Olivija suakmenėjo.
Tai buvo kai kas, ko ji dar nebuvo girdėjusi. Ji privalėjo dirbti. Ji turėjo
išlaikyti juos visus. Ji turėjo...
— Kas, po velniais, jo manymu, sumokėjo už tą namą? — iš Elizos
lūpų liejosi pyktis. - Kas jiems suteikė laiko neveikti nieko?
Olivija atsigręžė ir dėkingumo kupinu žvilgsniu pažvelgusi į Elizą
pamatė, jog ši per galvą maunasi savo marškinėlius.
— Ką darai?
— Ketinu išsigelbėti perlipdama tą tvorą kaip Dievas sukūrė. Man
reikia nuotykio.
Akimirką Olivija sudvejojo. Jos kūnas nebuvo toks gražus kaip
kadais, bet vis dar geros formos. Olivijos kabinete buvo medinis slidžių
treniruoklis ir ant jo kasdien praleisdavo po dvidešimt minučių.
Išeikvodama susikaupusią pykčio energiją moteris išliko sveiko proto.
Pardavėjai jau buvo įpratę ateiti pasikalbėti ir rasti ją uždususią. Olivija
atsisegė palaidinę.
— Aš su tavim.
Po marškinėliais Eliza vilkėjo labai dailią baltą nėriniuotą liemenėlę.
Ją atsiseginėjant, Olivija pajuokavo:
— Jeigu paliksi liemenėlę čia, Jaunasis Pitas galės ją pasidėti greta
tos, kurią rado prieš daugelį metų. Esu girdėjusi, kad ji įrėminta ir ant jo
sienos kabo nelyg trofėjus.
Išdykėliškai šypsodamasi Eliza nusviedė liemenėlę ant žemės, o
tada, nusivilkusi likusius drabužius, persimetė juos per ranką,
spoksodama į nusirenginėjančią Oliviją.
 — Mano mama galėtų ką nors nužudyti dėl tokio kūno. Gulėjimas ant
stalo, leidžiant kūną liesti nuostabių vyrų rankoms, ir to vadinimas
masažu nepadėjo, — ji linktelėjo namo pusėn. - Ar jie vis dar ten?
— O, taip, — atsakė Olivija. - Bet jie žiūri j kitą pusę, tad, manau,
galime perbėgti tiltą nepastebėtos.
Stovėdama visiškai nuoga moteris jautėsi kvailai, buvo truputį
susigėdusi, bet kartu ir šiek tiek džiūgavo. Taip, beveik visą savo
medaus mėnesį ji praleido nuoga, bet ši situacija kitokia. Šitai buvo
kažkieno kito fantazija.
Staiga Eliza pagriebė akmenį.
— Ką tu darai?
— Ketinu jį numesti į tolimiausią terasos kampą ir taip nukreipti jų
dėmesį.
— Leisk man.
Olivija paėmė akmenį iš Elizos. Jau senokai moteris nieko nebuvo
mėčiusi, bet rankas ji visgi išlaikė stiprias. Dar tikėjosi, kad galbūt ir
nedėkingi Kevino žodžiai padės jai geriau nusitaikyti.
Olivija kiek atsilošė ir atsistojo beisbolo kamuoliuko padavėjo poza,
šiek tiek pakelta koja, o tada metė akmenį. Jis praskriejo virš vandens ir
kliudė butelį vyno, stovintį ant šaldiklio. Akmeniui atsimušus į butelį, šis
garsiai duždamas suskilo į šukes.
— įspūdinga, — pagyrė Eliza.
— Kas čia buvo, po velniais? — suriko Kevinas, net pašokdamas iš
vietos.
— Čia tas siaubingas senas namas! - atgal jam sušuko Hildė. - Jis
byra. Aš sakiau Olivijai, kad tas vyras — apsišaukėlis. Jis įkurdino ją
šiame name ir paliko, kaip jau yra padaręs ir anksčiau. Kevinai, mes
privalome ją iš čia ištraukti. Net jeigu ir turėsime apsigyventi šiame
name, čia sulauksime jos grįžtančios. Lažinuosi, jei gerai paieškosime,
surasime kur nors paslėptą raktą. Privalome daryti viską, kad
atvestume Oliviją į protą.
— Ar ten yra raktas? - šnabždėdama paklausė Eliza.
Olivija palinksėjo.
— Man atrodo, ką tik atvėrėme pragaro vartus.
 — Nagi, — sušuko Eliza, — aplenksiu tave!
Olivija pasileido jai įkandin, tačiau vedina impulso dar spėjo j
medžius nusviesti savo dailią mėlynai baltą satininę liemenėlę. Ji
skuodė paskui merginą nuoga, per ranką persimetusi savo drabužius,
tuomet, perbėgusi tiltą, staiga pasuko j kairę ir perbrido seklų vandens
ruoželį, siekiantį apnuogintas kulkšnis.
Pasiekusi akmeninę tvorą Eliza sudvejojo, nežinodama, kaip
persigauti kiton pusėn. Iš paskos pribėgusi Olivija pradėjo per ją
ryžtingai mėtyti savo drabužius. Kelmo, ant kurio pasilypėjo prieš
daugelį metų, jau nebebuvo, bet moteris pamatė žemai augančią storą
medžio šaką, nusvirusią j kitą tvoros pusę. Olivija pašoko, pagriebė
šaką ir jos prisilaikydama užsiropštė ant tvoros. Tuomet moteris
pažvelgė žemyn j Elizą.
Ant jų nuogų kūnų žaidė saulės spinduliai.
— Nagi, — persisvėrusi Olivija ištiesė ranką Elizai, - tik jau dabar
neatsitrauk.
Eliza pačiupo Olivijos ranką ir ją taip tvirtai sugniaužė, jog atrodė, kad
ji būtų praktikavusi tai daryti daugybę kartų, tuomet atsispyrusi
užsliuogė aukštyn. Nuo tvoros viršaus abi moterys skubiai persirito j
kitą pusę.
Olivija sudejavo:
— Tikrai nenorėčiau, kad mano ginekologas pamatytų, ką pasidariau
savo jautrioms vietelėms.
— 0 aš tik ginekologei savo sužeidimus ir parodyčiau.
— Na, nežinau. Atrodo, ir Rėjui tu visai patinki.
— Nedorėlė Olivija! — sušuko Eliza, šliuoždama žemyn šaka ir
nušokdama greta vyresniosios moters.
Vos tik atsidūrusios ant žemės jos leidosi bėgti, nekreipdamos
dėmesio į šokčiojančius kūnų apvalumus. Nepaisant jųdviejų amžiaus
skirtumo, abi moterys buvo aukštos, lieknos ir dailios tarytum miško
fėjos.
Staiga Olivija pagriebė Elizos ranką ir ją sekundę sustabdė. Be garso
ji atkreipė jaunos moters dėmesį j pakrantę. Kadaise ji pro čia bėgo su
Kitu, o dabar šioje vietoje matėsi naujai pastatyti namai.
 Tyliai kikendamos jos apsivilko drabužius, tarp kurių, žinoma, nebuvo
liemenėlių, ir pradėjo eiti palei senąją akmeninę tvorą vartų link.
— Darosi vėlu ir aš jau labai išalkau, — pasiskundė Eliza. — Kaip
manai, ar j Rėjaus, kaip į gaujos nario, pareigas įėjo ir tuno apkepo
gaminimas?
Olivija suprunkštė:
— Tu jame matai tą patį, ką ir aš? Būtent toks Rėjus man ir atrodo.
Esu minėjusi Kitui, kad jis man primena žmogų, ant kurio labai
išpuoselėto kūno būtų galima rasti vieną ar daugiau gaujos tatuiruočių.
— Ir ką sakė tavo vyras?
— Kad tikisi, jog tų tatuiruočių aš neieškosiu.
Eliza nusijuokė:
— Dievinu vyrus, turinčius gerą humoro jausmą.
— Pažiūrėkime, ką mes išsiaiškinome... Iš vyro tikiesi aistros ir
humoro jausmo. Ko dar?
— Negi vyrai gali pasižymėti daugiau negu dviem geromis
savybėmis?
— Ooo, — atsiduso Olivija, — tokia jauna ir jau tokia cinikė.
— Mano vieninteliai pavyzdžiai — tėvas ir vyras. Jų požiūriu, tik pinigų
kiekis vyrą padaro vyru.
— Suprantu. Tokiu atveju mano velionis vyras buvo labai vyriškas. Jis
turėjo visus pinigus, kuriuos tik galėjau uždirbti.
— Ką dabar galiu vadinti cinike?
— Teisinga, mieloji, aš tik būnu teisinga.
— Na, šiaip ar taip, apie Rėjų aš galiu sakyti, ką tik norinti. Jis j mane
žiūri tarsi būčiau kažkokia besmegenė turtuolė, kuri gyvenime nėra
turėjusi jokių problemų.
— Tai pakeisk jo požiūrį, — pasiūlė Olivija.
Tuo metu jos pasiekė pagrindinius vartus j Kamden Holo teritoriją.
Kairėje matėsi Jaunojo Pito namelis, o jų dešinėje buvo trijų aukštų
akmeninis bokštas. Prieš kelis dešimtmečius kaimynų vaikai praminė jį
Pito šnipinėjimo bokštu. Trys šeimos kartos žvelgdavo pro atvirą angą
viršuje, kuri priminė kalėjimo prižiūrėtojo langelį.
 Elizai ir Olivijai įėjus į teritoriją, jos pamatė netoliese stovintį Jaunąjį
Pitą. Jo ištįsęs ir nesišypsantis veidas buvo susiraukšlėjęs nuo ilgo
gyvenimo bei buvimo lauke bet kokiu oru. Akys ašarojo, tačiau buvo
kalbama, kad senolis pamatytų ir musę iš šimto jardų atstumo.
Taip ramiai, kaip tik galėjo, Olivija pasiteiravo Jaunojo Pito, kaip šis
laikosi, ir pristatė Elizą. Jaunasis Pitas neatsakė nieko, tik kažką
suniurnėjęs linktelėjo.
Žingsniuodamos kotedžo link moterys vos tramdė juoką. Jeigu tik
Jaunasis Pitas būtų jas matęs keliomis minutėmis anksčiau...
Ir tada jas pasivijo vyriškas balsas:
- Ką gi, Olivija, matau, kad grįžai prie savo senų triukų.
Olivija sustingo. Jaunasis Pitas ne tik žinojo, ką ji padarė šiandien,
bet ir suprato, kad tai ji buvo toji nusikaltėlė prieš daugelį metų. Moteris
jautė, kaip visu kūnu nuvilnija raudonis. Apimta nenumaldomos gėdos,
Olivija pasileido galvotrūkčiais bėgti, o Eliza iš visų jėgų stengėsi
neatsilikti.
Vos Elizai spėjus įsmukti vidun, Olivija jai už nugaros užtrenkė
kotedžo duris.
Rėjus, kuris sėdėjo ant sofos ir skaitinėjo žurnalą prekybos
profesionalams, pratarė:
- Judvi nekaip atrodote.
Eliza pradėjo juoktis, bet tuoj pat nustojo, pamačiusi stingdantį
Olivijos žvilgsnį.
- Jeigu žino jis — žino visas miestelis, — sumurmėjo moteris, — ir
bažnyčia, ir siuvinėjimo būrelis. O ne! Turbūt ir mano tėvai žino.
Eliza atsisuko į Rėjų.
- Ar moki paruošti gerą gėrimą? Ne vieną tų bjaurių arbatos spalvos
birzgalų su ledu, bet ką nors, kas būtų išties skanu?
Rėjus lėtai nužvelgė Elizą nuo galvos iki kojų, tarytum matytų ją
pirmą kartą. Kai jo akys susidūrė su josios, vyro žvilgsnyje buvo kai kas,
ko per vakarienę būtų troškusi toji padavėja. Jis buvo susidomėjęs.
Tačiau mergina nenusuko akių. Ji stebeilijosi į jį.
Galiausiai Rėjus nusileido ir linktelėjęs galva pasuko virtuvėn, iš kur
moterys išgirdo barškant kratomus ledo kubelius. Po kelių minučių
grįžo su dviem dailiomis taurėmis, kuriose pūpsojo ledo kalneliai.
Kiekvienoje jg buvo po dvi alyvuoges, pervertas dantg krapštuku.
— Ar pakankamai mergaitiška? — paklausė Rėjus.
Eliza gurkštelėjo iš savo taurės ir švelniai pasišaipė:
— Skanu. Turbūt turi barmeno patirties.
Rėjus, netikėdamas tuo, ką girdėjo, papurtė galvą. Vienu sakiniu ji
atėmė visą jo per daugelį metg užsitarnautą sėkmę ir sugrąžino atgal į
tuos laikus, kai dienomis lankė koledžą, o naktimis dirbdavo barmenu.
— O tau tėvelis nustojo mokėjęs kišenpinigius, ar ne? Dabar baisu,
kad reikės susirasti darbą, kaip ir visiems mums?
Dar prieš Elizai atgaunant amą, Olivija iškėlė tuščią taurę ir pareiškė:
— Dar vieną, prašau.
— Tikiuosi, kad judvi, bastūnės, nepadauginsite. Orkaitėje laukia tuno
apkepas.
Šito moterims jau buvo per daug. Kokteiliai į tuščius skrandžius,
prisiminimai apie tai, ką padarė ir ką žinojo Jaunasis Pitas, o galiausiai
— Rėjaus tuno apkepas privertė jas nenumaldomai kvatoti. Jos vos
išstovėjo ant kojg.
4

Barmeno darbas studentų miestelyje Rėjui suteikė daug patirties, kaip

elgtis su įkaušusiomis moterimis. Savo dideles rankas jis uždėjo Elizai
ir Olivijai ant pečių ir, pusiau stumdamas, pusiau tempdamas, atvedė
jas j virtuvę, kur pasodino ant ilgo suolo po langu. Moterys leipo juokais
ir tauškė visiškai absurdiškus dalykus, tokius kaip:
— Ar jis įrėmins dvi naujas greta mano senosios?
— Galbūt jis įsigis tris vitrinas.
— Ant dešiniojo žanduko turiu įbrėžimą, ir neturiu omenyje savo
veido.
— O aš turiu randą ant kojos dar nuo pirmojo karto! Ta prakeikta
tvora turėtų būti nupoliruota, kad ateities nuotykių ieškotojai būtų
saugesni, — tarškėjo Olivija.
— Paaiškink tai rangovui! - jai antrino ir Eliza. — Ak. Palauk!
Karmenos brolis galbūt galėtų tai padaryti. Kaip manote, gal net
gaučiau nuolaidą už visas suteiktas paslaugas? — jos vėl prapliupo
juoktis.
Rėjus purtė galvą matydamas, kaip kiekvienas moterų sakinys vis
labiau jas verčia raitytis iš juoko. Situacija darėsi nebevaldoma.
Atidaręs orkaitę Rėjus iš jos ištraukė didžiulį apkepą. Nors jau
senokai nebuvo nieko gaminęs, gana lengvai prisiminė, kaip tai daryti.
Išverdi makaronus, nusipili vandenį, susmulkini kelias skardines tuno.
Tuomet įdedi sūrio. Visai nesudėtinga.
Moterys už Rėjaus nugaros dabar čiauškėjo apie žmones,
besivadinančius Kevinu ir Hilde. Kad ir kas ten nutiko, jis norėjo būti su
jomis ir pats savo kailiu patirti tų nuotykių skonį drauge su Olivija ir
Eliza. Kita vertus, greičiausiai jam, vyrui, esant šalia, daugelis dalykų net
negalėtų įvykti. Moterų juokas bylojo tai buvus išskirtinai mergaitišką
nuotykį.
 Netrukus Rėjus surado lėkštes ir šakutes, j dubenį subėrė pakelį
salotų asorti, iš šaldytuvo ištraukė butelį padažo ir pradėjo serviruoti
stalą.
Dabar Eliza dosniai žarstė komplimentus Olivijai, kaip ši puikiai
akmeniu pataikė į vyno butelį.
— Iš tiesų aš taikiausi į tą didelį metalinį vazoną už trijų pėdų, —
išpyškino Olivija, ir tai jas privertė juoktis dar garsiau.
Rėjus į tris taures įpylė kolos, tikėdamasis, kad galbūt kofeinas
galėtų padėti joms kiek prablaivėti. Tačiau paimdamas butelį į rankas
vyras staiga suprato šioms moterims pavydintis jų džiugesio. Rėįaus
gyvenime šiuo metu nebuvo nieko, kas būtų bent šiek tiek panašu į
laimę. Jo žmona — nuostabi moteris. Ji puoselėjo namus. Ji buvo jo
boso duktė.
Toliau eidamas pasirinktu keliu, vyras visa tai praras. Žmoną, kuri
kartu buvo ir geriausia jo draugė, namus, darbo taip pat greičiausiai
neteks.
Ir dėl ko visa tai? Dėl meilės? Ar ji to verta?
Rėjus pažvelgė j sėdinčias prie lango moteris. Viskas, ką jis žinojo
apie jaunąją Elizą, buvo tik tai, ką papasakojo Olivija, ir viskas skambėjo
gana šiurpiai. Na, o pati Olivija, kai pirmą kartą ją pamatė, atrodė taip,
tarsi būtų truputį apsėsta. Ji šypsojosi ir buvo maloni, bet joje buvo ir
dar šis tas, tarytum jai trūktų dalies savęs. Tarytum būtų neišbaigta.
— Koks, po perkūnais, skirtumas, — sumurmėjo Rėjus ir atidaręs
spintelę išjos ištraukė butelį romo.
Galbūt šis kotedžas toks magiškas, kad net jis galėtų apsvaigti tiek,
kad sugebėtų juoktis taip pat smagiai, kaip šios dvi moterys. Gaila,
patirtis jau buvo parodžiusi, jog alkoholis tik dar labiau sustiprindavo
nerimą.
— Prašom, damos, — Rėjus pastatė gėrimus priešais Oliviją su Eliza,
- dar daugiau alkoholio jums. Ir aš pažadu nešioti jį visą vakarą, jeigu
tik papasakosite, ką gi tokio juokingo iškrėtėte.
— Ar turi tatuiruočių? - netikėtai paklausė Eliza ir, Olivijai ją bandant
nutildyti, pradėjo kvatoti.
 — Būtinai jas parodysiu, jeigu viską papasakosite, — žemu gundančiu
balsu atsakė Rėjus.
— Fui! — vienbalsiai sušuko moterys, o tada susižvalgė. —
Sutinkame, - kartu pareiškė.
Rėjus tylomis šyptelėjo, ir visi trys pradėjo siurbčioti romą su kola bei
taršyti didžiulį apkepą. Klausydamasis moterų, daugiausia nerišliai
pasakojančių atskiras istorijos detales, vyras pagaliau pradėjo visas jas
sujungti j bendrą pasakojimą. Atrodo, kad jiedvi nusiplėšė visus
drabužius ir nuogos kartu perbėgo mišką.
Jis troško taip pat ten būti kartu su jomis. Ir ne dėl to, kad pamatytų
šias moteris nuogas, o paprasčiausiai norėdamas patirti jų džiaugsmą.
Visa savo siela Rėjus norėjo pasidalinti šiuo jausmu.
Kai visi iki soties prisikimšo, Rėjus pakilo nuo stalo ir, jj pastūmęs
šalin per maždaug tris pėdas, ištiesė moterims abi rankas. Olivija iškart
įsitvėrė vienos jo rankos, tačiau Eliza net neketino pajudėti. Abiejų
akyse atsispindėjo su niekuo nesupainiojamas apgirtęs žvilgsnis.
— Tu vis dar su marškiniais, — prabilo Eliza.
— O tu nori, kad juos nusivilkčiau, nes... — Rėjaus balsas slėpė
užuominą.
— Vyras be marškinių primena geriausia, ką turiu namuose, — jaunoji
moteris žodžius dėliojo kiek neaiškiai, o jos akys buvo svajingos.
— Turi omenyje savo vyrą?
— O dangau, ne! — sušuko Eliza. — Turiu omenyje Karmenos brolį,
kuris darbuojasi sode ir niekada nevilki marškinių, nesvarbu, ar lietus
lyja, ar saulė šviečia. Jis dailesnis už pentinius1, — ji gurkštelėjo savo
gėrimo, — ir yra mano draugas.
Tiek Olivija, tiek Rėjus suprato, kad Eliza pasakoja tikrai ne viską, bet
nė vienas iš jų neklausė nieko daugiau. Tai nebuvo laikas, skirtas
rimtiems pokalbiams, šiuo metu visiems tereikėjo geros porcijos
gydančio juoko.
Puse lūpų šypsodamasis Rėjus per galvą nusivilko savo brangius
marškinius ir numetė juos ant suolo prie lango.
— Ar manęs užteks?
 Vyro žodžiai skambėjo šiek tiek pasipūtėliškai — ir pats jis žinojo,
kad atrodo labai gerai. Buvo drūtas, raumeningas ir beveik neturėjo
jokių riebalų. Keturios valandos per savaitę su asmeniniu treneriu
padėjo palaikyti puikią formą.
— Apsisuk, - sukomandavo Olivija, ir Rėjus jai pakluso.
Kiek aukščiau ant jo kairiojo peties puikavosi skorpiono tatuiruotė, o
greta - ištatuiruotas skaičius 283. Eliza prisidengė burną ranka, kad
sulaikytų staiga prasiveržusį juoką.
— Ar kartais nebuvai roko grupės „Scorpions" narys? - paklausė
Olivija, iš visų jėgų bandydama sutramdyti juoką, bet jis aidėjo jos
balse.
Atsigręždamas atgal vyras papurtė galvą, o jo veide švietė šypsena.
— Dvi snobiškos mergaitės, gal galėčiau judviem pasiūlyti įsigyti
deimantais inkrustuotų laikrodžių?
— Amžinas pardavėjas, — atšovė Olivija, ir jos abi dar kartą
nusijuokė.
Šįkart abi moterys paėmėjoms ištiestas rankas.
— Ar moki važiuoti motociklu? — paklausė Eliza Rėjaus, sekdama
paskui jj j svetainę.
— Tarsi būčiau ant jo gimęs. Ir ne, niekada nesu dalyvavęs gaujų
karuose. Atrodo, judviem rūpi tokie pat klausimai, kokius man
užduodavo Keitė.
— Ak, tavo žmona! — pratarė Eliza, kartu su Olivija jsipatogindama
ant sofos.
Tuo metu Rėjus sugrįžo j virtuvę, iš kur netrukus atnešė didelį pakelį
tortilijų traškučių bei indelį šviežiai pagamintos gvakamolės padažo ir
padėjo ant kavos stalelio. Jis tebebuvo be marškinių ir, atrodo, nė
neketino jų vėl užsivilkti. Vyras prisėdo ant didelės šone stovinčios
kėdės ir mestelėjo:
— O dabar siūlau kiekvienam papasakoti po savo mėgstamiausią
seksualinę fantaziją.
J tai sureaguodama Olivija nusijuokė, o Eliza kone užspringo
traškučiu.
 — Nagi, judvi erzinate mane nuo pat tada, kai grįžote visą dieną
bėgiojusios tarsi pora ledi Godivų2. Galbūt man vertėtų įsilaužti į
prižiūrėtojo namus ir pamatyti jo saugomus trofėjus, — jis kiek primerkė
akis, žiūrėdamas į Elizą. — Ir taip, panele turtuole, aš esu įsilaužęs į
daugiau nei vieną namą. Ir kol nepradėjai vilioti iš manęs likusios
istorijos dalies, pasakysiu tik tiek, kad po to, kai mano geriausias
draugas buvo nužudytas per vieną tokių apiplėšimų, aš mečiau šį
reikalą. Baigtas kriukis. Tuomet sugebėjau pabaigti koledžą. Savo
jėgomis prasiskyniau kelią į viršų. Vedžiau savo boso dukterį, su kuria
dabar ir noriu išsiskirti. Ar turi dar klausimų?
— Aš — ne, — Eliza žvilgtelėjo į Oliviją. - 0 tu?
— Nė vieno. Aš vis susapnuoju vieną pasikartojantį sapną, — moteris
pažvelgė į Rėjų ir paaiškino: - Grįžtu prie minties apie seksualines
fantazijas. Aišku, jeigu gali įsivaizduoti tokią seną moterį kaip aš,
užsiimančią seksu.
— Olivija, — lėtai tarė jis, - aš netgi galiu įsivaizduoti tave nuogą
darančią akrobatinius triukus.
Olivija šyptelėjo:
— Aš gana lanksti.
— Ar man palikti judu kambaryje vienus? — pusiau rimtai paklausė
Eliza.
— Ne, — atsakė Rėjus, — Džeinė yra man pasakojusi, kad Livės vyras
gali vienu rankos mostu nuversti vyriausybes. Geriau jau nerizikuosiu.
— Galiu pasakyti tik tiek, kad flirtuoti aš mėgstu labiau, negu jauni
vyrai mėgsta manęs paklausti, ar nereikia panešti mano pirkinių
krepšelio, — išbėrė Olivija ir įkvėpusi oro tarė: — Gerai, sugrįžkime prie
fantazijų. Tai labai paprastas sapnas, tačiau, jam vis kartojantis jau apie
ketverius metus, imu galvoti, kad galbūt tai nuojauta. Taigi, aš lovoje...
— Puiki pradžia, — pastebėjo Rėjus.
— Nutilk, pone Skorpione, — Eliza atsirėmė j pagalvę ir pažvelgė į
Oliviją. — Ir ką gi tu darai toje lovoje?
— Aš atsibundu, sapne bučiuojama keleto vyrų.
— Ir viskas? — paklausė Rėjus.
 — Jų visg oda skirtingų spalvų. Juoda, ruda, raudona... Net nežinau.
Galbūt ir mėlyna. Anksčiau esu turėjusi labai malonių minčių apie
mėlynus vyrus iš to filmo. Kad ir kaip būtų, spalva čia nėra svarbiausia,
svarbu — kontrastas, — ji nutilo ir atsilošė.
Pirmasis prabilo Rėjus:
— 0 kas nutinka po bučiavimosi?
— Net nežinau. Sapnas niekada nesitęsia, tačiau tikiuosi, kad jame
būna dar daug bučinių, — Olivija dirstelėjo j Elizą.
— 0 kokia tavo fantazija?
— Tikiuosi, ji geresnė negu pirmoji, — sumurmėjo Rėjus.
Elizai atsakyti prireikė tiek daug laiko, kad vyras ne tik spėjo
suvaikščioti j virtuvę ir atgal bei iš jos atnešti dar romo, kolos ir ledo,
bet ir iš naujo pripildyti taures. Tada moteris ir vėl šypsojosi.
— Po to, kai susituokiau, — pratarė Eliza, — daug laiko praleidau
galvodama apie savo vestuvių dieną. Mane aplankė tiek daug minčių,
kad aš net... Na... Aš...
— Nagi, — paragino Rėjus, — sakyk.
— Aš netgi praktikavausi savo fantazijos įgyvendinimą.
— Dabar tikrai privalai mums apie ją papasakoti, — padrąsino Olivija.
— Mano vestuvinė suknelė kainavo keturiasdešimt aštuonis
tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt vieną dolerį ir
aštuoniasdešimt du centus, - ji luktelėjo, kai abudu klausiamai pakėlė
antakius. — Ji buvo siaubinga. Motina manė, kad esu tokia blanki, jog
be tokios didžiulės suknelės, kurią būtų galima panaudoti vietoj
palapinės, manęs niekas net nepastebės. Suknia buvo sunki ir
nepatogi. Su ja vos paėjau. Tačiau po ja galėjau išskėsti kojas, ir niekas
to nematė.
Tiek Olivija, tiek Rėjus išplėtė akis.
— Ne, ne, visai ne tai, — puolė aiškinti Eliza. - Motina taip ir
nesužinojo, bet po ta baisia suknele aš buvau apsitempusi baltas jogos
kelnes. Tai tiesiog buvo mano maištas ir iš to nieko neišėjo, tačiau
stovėdama prie altoriaus jaučiausi tarsi būčiau išlaikiusi dalelę savęs.
Vis dėlto po to, kai susituokėme, jaučiausi ir tokia... nusivylusi. Spėju,
dėl to, jog tapau apsėsta minties, kas būtų buvę, jeigu nebūčiau
 ištekėjusi. Aš galvodavau apie tokius siaubingus dalykus kaip
automobilių avarijos, Kentą nusinešantys uraganai, kartą netgi
pagalvojau, o jeigu būčiau pasakiusi jam „ne". Tai buvo baisiausia, ką tik
galėjau įsivaizduoti.
Ji gurkštelėjo savo gėrimo.
— Maždaug tada pradėjau fantazuoti, kas galėjo nutikti.
Įsivaizduodavau, kad prieš pat man Kentui ištariant „taip" link bažnyčios
altoriaus juodu žirgu atjoja vyras, ir, žinoma, visi nuščiūva, aš — taip pat.
Pasiekęs altorių, jis ant manęs uždeda savo ranką. Vyras nieko nesako,
bet aš žinau, ką turi omenyje. Aš pačiumpu jo ranką, užsėdu ant žirgo
jam už nugaros ir mudu iššuoliuojame iš bažnyčios.
— O kas tada? - paklausė Rėjus.
— Man patinka galvoti, kad mes kur nors nukeliautume ir
mylėtumėmės, kaip rodo filmuose. Ir tai nebūtų panašu j tai, ką mudu
su Kentu vienuolika minučių darydavome kas antrą savaitę. Mes
užsiimtume tikru seksu, priverčiančiu iš tiesų prakaituoti.
— Taip! Taip! — pritariamai sušuko Olivija.
Rėjus šyptelėjo ir paklausė:
— Ir kaipgi tu praktikavaisi šitam?
— Aš neišdrįsau praktikuotis sekso technikos, jeigu tai turi omenyje,
todėl visiems pasakiau, kad noriu lankyti jojimo pamokas. Kento motina
vaikystėje jodinėjo, vadinasi, ir man galima tuo užsiimti. Kad ir ką darė
mamytė, tai buvo tobulumo viršūnė, ir dėl to man leistina taip pat.
Rėjus su Olivija tylėdami laukė, kol Eliza gurkštels romo su kola ir
pratęs istoriją. Abiem atrodė, kad ji pasako ne viską.
— Taigi, pradėjau lankyti jojimo pamokas ir tik po keleto savaičių
įsidrąsinau savo instruktoriui pasakyti, jog norėčiau išmokti užsėsti ant
žirgo vyrui už nugaros. Jis iš karto sutiko mane to išmokyti. Manau,
instruktoriui jau buvo nusibodę turtingas mergaites mokyti
paprasčiausiai risnoti per parką. Mes praktikavomės savaičių savaites.
Jis atjodavo pas mane, tada pasilenkdavo žemyn. Aš sugriebdavau jo
ranką taip aukštai, kaip tik pavykdavo, įkišdavau koją į balnakilpę ir
užšokdavau ant žirgo. Tai buvo tikrai sudėtinga, tačiau galiausiai
išmokau. Gal ir kvaila, bet mokėdama taip užsėsti ant žirgo jaučiausi,
na... pasiruošusi.
- Tam, kad nuoga moteris, palinkusi nuo medžio šakos, tau ištiestų
savo ranką? - pašmaikštavo Rėjus. Kai greta sėdinčios moterys
nustebusios į jj sužiuro, vyras tarė: - Aš klausausi. Privalau klausytis,
kad vėliau galėčiau žmonėms ką nors parduoti.
Prisiminimas apie dienos nuotykį privertė liūdesį palikti dailų Elizos
veidą ir dabar ji šypsojosi.
- Būtent! Jeigu nebūčiau praktikavusis, nebūčiau galėjusi įveikti
tvoros, ir tas senis greičiausiai būtų pataikęs į mus iš savo šautuvo.
- Tu iš anksto išgelbėjai mums gyvybes, - pasakė Olivija, ir abi
moterys vėl prapliupo juokais, kuriuos netrukus sustabdė Rėjaus
dejonė.
- Moterys, tikiuosi, suprantate, jog nė viena iš jūsų mažyčių svajonių
nė iš tolo neturi nieko bendra su seksu. Tikra seksualinė fantazija
prasideda nuo liežuvių ant kūno, ir buvimo pririštam prie lovos, ir
skirtingų angų, ir...
Rėjus trumpam nutilo, nes moterys žvelgė į jį su didžiuliu
susidomėjimu.
- Man regis, judviem tesinori romantinių fantazijų.
Olivija ir Eliza susižvalgė, tada vėl sužiuro į Rėjų.
- Ne, seksas irgi tiks, - galiausiai ištarė Olivija.
- Pritariu, — atitarė Eliza, — papasakok mums apie seksą. Ar blogi
berniukai... Na, žinai... Ar jie daro tai skirtingais būdais?
- Ne, - atsakė jis, - nedarome. — Dabar Rėjus vaipėsi. — Blogas
berniukas. Jau ilgai niekas apie mane taip negalvojo. Manau, visi tie
kostiumai, kuriuos turiu vilkėti, sušvelnina aštrius vyro kampus.
- Tiesa. Dabar tu atrodai kaip biržos makleris, — Eliza šypsojosi,
stebeilydama į apnuogintą Rėjaus viršutinę kūno dalį.
- Jeigu nemanyčiau, kad perlaužčiau tave tokią mažytę perpus, tuoj
pat pademonstruočiau, ką moku. Aš galėčiau...
Čia jį nutraukė Olivija:
- Manyčiau, tu jau ir taip turi nemažai problemų gyvenime su dviem
moterimis. Verčiau papasakok apie savo seksualinę fantaziją, jeigu joje
kartu nedalyvauja ir tavo žmona, ir meilužė. Šitai jau per daug primintų
namus, kad galėčiau ištverti.
— Nesijaudinkite, — atsakė Rėjus, — su Keite mes ne... Šiaip ar taip,
jeigu norite sužinoti apie seksualines fantazijas, paprašykite, kad jūsų
mamos nupirktų jums po knygą. O štai mano romantinė fantazija yra
šalia moters būti savimi. Ne paveikslėliu, o tikruoju savimi. Ir kad tokj
mane ji vis tiek mėgtų.
— Gaila, tačiau aš visiškai suprantu, ką turi omenyje, — atsiduso
Olivija. — Mano velionis vyras iš tikrųjų manęs niekada nemėgo.
— Net ir po visko, ką dėl jo padarei?
— Manau, kaip tik dėl to, kad tiek visko dėl jo padariau.
Rėjus papildė taures.
— Dėl manęs visai nereikia tapti sentimentaliais. Gerkite daugiau
romo ir valgykite gvakamolę. Šaldiklyje yra ledų. Gal norite?
— O kaip tu susipažinai su savo žmona?
— Spėju, jūs sakytumėte, kad tai atsitiko dėl mano milžiniškų
ambicijų.
— Nes jos tėvui priklausė bendrovė, kurioje dirbai? — griežtai
pasiteiravo Eliza.
— Ne, ne dėl to. Aš ir pats būčiau galėjęs daug išmokti apie verslą,
bet Keitė žinojo kitus dalykus, kurių nežinojau aš.
Rėjus nusišypsojo moterims, žvelgiančioms j jj su susidomėjimu.
— Turiu omenyje tokius dalykus kaip trys šakutės ant stalo.
— Aš rengdavau vakarėlius, kuriuose serviruodavau po keturias
šakutes, - nusiviepė Eliza. - Kento šeima mėgsta žmonėms daryti
jspūdj.
— Taigi, Keitė išmano visus tuos dalykus. Ji tikrai puiki. Kartu su
savo mama ji gyveno dideliame name Konektikute, o jos tėtis
daugiausia apsistodavo savo bute mieste. Turėdami omenyje Berto
Kormako būdą, mes visi tai supratome.
Rėjus įkvėpė oro.
— Aš žinojau, kad Keitė kaip ir buvo mane įsižiūrėjusi — ji nuolat
sukiojosi apie mano kabinetą. Tik aš nerimavau, kad po visiems
matomu mielumu galbūt slepiasi jos tėvo charakteris. Bertas su
suknele? Na jau ne, ačiū! Taigi apie ją aš išties niekada negalvojau kaip
apie potencialią žmoną, ir taip iki pat kasmetinio darbo vakarėlio.
Vakarinė apranga, daugybė klientų.
— Kokių klientų? — paklausė Olivija.
— Reklamos paslaugų. Mes turėjome labai stambių užsakymų. Kad
ir kas sakoma apie Kormaką, jis vis tiek vienas geriausių. Tą vakarą aš
turėjau būti išvykęs iš miesto, tačiau Bertas norėjo, kad dalyvaučiau
vakarėlyje, todėl parskridau atgal ir man liko vos keletas valandų
susirasti porą tam vakarui. Tad paskambinau senai draugei Doloresai,
kurią pažinojau kone visą savo gyvenimą.
Rėjus kilstelėjo ranką.
— Didelė klaida. Doloresa visiškai išėjo iš savęs. Ji prisigėrė, o tada
ne tik išpylė ant Keitės savo gėrimą, bet dar ir prikalbėjo jai daugybę
bjaurių dalykų. Bandžiau nutildyti, deja, nespėjau. Visgi tuomet
pasirodė, kad Keitė nebuvo iš kelmo spirta.
— Ką ji padarė? — įsiterpė Olivija.
— Kaip ir sakiau, iki tos nakties j Keitę beveik nekreipiau dėmesio. Ji
buvo labai graži, tačiau truputį... Koks tas vokiškas žodis? Zaftig3 štai
jis. Visiškai ne mano skonio. Be to, ji buvo tokia užgožta savo tėvo,
todėl maniau, jog yra visiškai silpna ir bejėgė.
Rėjaus prisiminimai privertė jį nusišypsoti.
— O tą vakarą Keitė gerokai mane nustebino. Prisiekiu, ji kone
juokėsi iš tų bjaurių dalykų, kurių prikalbėjo Doloresa. Juokėsi! Lyg to
nebūtų gana, po to Keitė Doloresą apkabino ir kartu su ja išėjo iš salės.
Buvau tiesiog sužavėtas. Pagalvojau, čia tai aukštas lygis, — vyras
trūktelėjo pečiais. — Vėliau pamačiau Keitę verkiančią. Ne stipriai
raudančią, bet vis tiek supratau, jog Doloresos žodžiai įžeidė jos
jausmus. Tą naktį kalbėjomės daugybę valandų, ir tuomet pradėjau
manyti, kad galbūt aš ir Keitė galėtume vienas kitam padėti.
— O dabar tau jau reikia kažko kito, — buvo lengva suprasti, jog Eliza
galvoja apie savo pačios santuoką.
Olivija gurkšnojo gėrimą ir tebežvelgė j Rėjų.
— Spėčiau, dabar radai moterį, panašesnę į save. Arba į žmones, su
kuriais užaugai.
 — Daktarei Džinei reikės pasistengti, kad išsaugotų savo darbą, —
pajuokavo vyras. — Ar jūs, merginos, nieko prieš, jeigu aš... — Rėjus
parodė ranka į savo nuogą krūtinę.
Tuomet, nelaukdamas atsakymo, atsistojo ir nuėjo j virtuvę pasiimti
marškinių, juos apsivilko ir savo taurę pripildė gryno viskio. Butelį j
svetainę atsinešė kartu su savimi.
— Buvai užsiminęs apie vyrą, kurio mirtis pakeitė tavo gyvenimą, —
pradėjo Olivija. — Ar didysis tavo sprendimas yra susijęs su juo?
Rėjus pabaigė ką tik įsipiltą gėrimą ir vėl prisipildė taurę.
— Taip. Viskas tik dėl jo. Jis buvo Karlas. O Rita — moteris, kuria aš
susižavėjau, — jo mažoji sesutė.
— Papasakok visą savo gyvenimo istoriją, — paprašė Eliza. — Padėk
mums pabėgti nuo savo problemų.
Krizendamas Rėjus atsilošė kėdėje.
— Aš užaugau prastame Bruklino rajone. Be tėvo, su motina —
šventąja, kuri darė viską, kas įmanoma, dirbdama per du darbus, bet aš
nuolatos būdavau vienas. Nuo pat antros klasės mudu su Karlu
Moralesu buvome geriausi draugai. Buvome aukštesni ir stambesni
negu visi kiti vaikai, — jis paragavo savo gėrimo. - Kai esi visa galva
aukštesnis ir dvidešimčia svarų stambesnis už kitus savo
bendraamžius, gali rinktis vieną iš dviejų kelių.
— Būti peštuku arba?.. — įsiterpė Olivija.
— Saugotoju. Globėju. Mudu su Karlu įsivaizdavome esantys karaliai,
kurių darbas — prižiūrėti savo pavaldinius.
— Ir kaipgi turėdami tokį požiūrį jūs patekote į gaują? - atrodė, kad
Eliza bando Rėjų sumenkinti.
— Mes buvome dideli, o ne gudrūs, — atsakė vyras. - Bet visgi, tai ne
visai tiesa. Aš visuomet buvau gudrus, tik nelabai išmintingas. Taip pat
labai ambicingas. Karlas sekė paskui mane. Kad ir kur vedžiau, jis ėjo
su manimi. Kai sulaukiau dvylikos, mano gyvenimo tikslas buvo tapti
„Skorpionų" vadu. Mano požiūriu, tai buvo daugiausia, ko žmogus
galėjo pasiekti. Mudu su Karlu metėme mokyklą penkiolikos ir
prisidėjome prie gaujos. O tuomet praleidome trejus metus, bandydami
jiems įrodyti, kad esame geriausi.
 — Plėsdami namus, — įsiterpė Olivija.
— Taip, ir darydami dar daugybę kitų nusikaltimų. Automobilių
vagystės, įsilaužimai ir taip toliau. Mums sekėsi taip gerai, kad
pasidarėme neatsargūs. Kai buvome beveik aštuoniolikos, vieno namo
šeimininkas turėjo ginklą ir...
Akimirką patylėjęs Rėjus tęsė:
— Karlas metėsi priešais mane ir dėl to žuvo, — jis užmerkė akis. —
Aš niekuomet neįsivaizdavau savo gyvenimo bėjo. Mes beveik niekada
nesiskirdavome, o ir neturėjome jokių paslapčių. Mes buvome... — Rėjus
sunkiai atsiduso. — Jis paliko motiną ir mažąją sesutę. Per Karlo
laidotuves jo motina apkaltino mane dėl sūnaus mirties, sakė, kad
Karlui nebūtų užtekę proto pačiam jsivelti j bėdą. Ji man pasakė, jog aš
turėjau pasirinkimą. Galėjau jam padėti, kad savo gyvenime padarytų ką
nors gero, bet vietoje to išmokiau jj būti nusikaltėliu.
Rėjus pastatė taurę su gėrimu ant kavos stalelio.
— Ir ji buvo teisi. Karlas savo gyvenimą atidavė j mano rankas, ir aš
leidau jam nueiti šunkeliais. Kitą dieną išėjau iš gaujos. Turėjau
suknežinti kelias nosis, kad jrodyčiau savo, tačiau man pavyko. Tuomet
įsidarbinau mechaniku, gavau mokyklos baigimo pažymėjimą, įstojau j
koledžą, - Rėjus patraukė pečiais. — Vienas iš mano dėstytojų sakė,
kad tebuvau per žingsnį nuo sukčiaus, galinčio gražbylystėmis išvilioti
pinigus, tad man vertėtų pasinaudoti savo talentu ir pasukti j pardavimų
sritį. Todėl taip ir padariau.
Kurį laiką visiems tylint pirmoji prabilo Olivija:
— Ir Rita buvo mažoji sesutė.
— Aha, - išsišiepė Rėjus. — Nuo Karlo laidotuvių dienos siunčiau
pinigus jo motinai. Siunčiau tiek, kiek tik galėjau, ir man pradėjus geriau
verstis, sumos tik didėjo. Ji niekada man nepadėkojo, niekada to
nepripažino, bet čekiai buvo išgryninti.
Vyras atsiduso.
— Jo mama niekuomet man neatleido, o Rita užaugo ir pradėjo
lankyti bendruomenės koledžą. Nepatikėsite, ką jos motina padarė šiai
palikus koledžą.
— Atsiuntė ją dirbti pas tave? — paklausė Olivija.
 - Arti to, bet ne visai. Ji nusiuntė Ritą pas Keitę. Manau, ji žinojo, kad
nebūčiau samdęs to vaiko. Su ja susiję per daug prisiminimų ir kaltės.
Tačiau Keitė apie visa tai net nenumanė. Ji tiesiog išgirdo liūdną istoriją
ir įdarbino Ritą mano asistente.
- Tavo žmona ją pasamdė? — nepatikėjo Eliza. — Aš niekuomet
nedariau nieko, susijusio su Kento darbu.
Rėjus tik patraukė pečiais.
- Keitė sprendžia geriau negu darbo santykių departamentas. Ji yra
man daug padėjusi.
Moterys laukė, kad jis tęstų pasakojimą, bet Rėjus tylėjo. Pirmoji
prabilo Eliza:
- Ar ji žinojo apie tave ir Karlą?
- Ne, — atsakė Rėjus. - Niekuomet nenorėjau, kad toks mielas ir
nekaltas žmogus kaip Keitė sužinotų apie mano niekšišką praeitį. Kai ji
klausdavo manęs apie vaikystę, vaidindavau romantiškąjį blogiuką.
Pasakodavau apie motociklus, juodus odinius švarkus ir panašius
dalykus. Bet nieko nesakiau apie išdaužtus langus ir iš vaikų pavogtus
„Xbox" žaidimų kompiuterius.
- O kas nutiko po to, kai Keitė įdarbino Ritą? — pasmalsavo Olivija.
- Nebuvau jos matęs nuo pat vaikystės, tačiau akimirksniu
supratau, kas ji tokia. Rita ir Karlas buvo skirtingų tėvų, bet abu turėjo
motinos akis, tokias keistai mėlynai žalias, galinčias sustingdyti į ledą.
Su tomis akimis Karlas galėjo ir žmogų sušaldyti.
- Irtu ją pamilai, — svajingai ištarė Olivija.
- Ne iš karto. Labai pykau, kad ją pasamdė, dėl to net turėjau rimtą
pokalbį su Keite. Kaskart, kai mano asistentė pradėdavo dirbti
pakankamai gerai, įsikišdavo žmona ir padėdavo jai pereiti į kitą darbą.
Tai vedė mane iš proto! Žinojau, Keitė pavydi, nors ir prisiekinėjau, kad
tam nėra priežasties. Tikrai norėjau ją atriboti nuo biuro gyvenimo, bet
net ir geriausių norų vedamas negalėjau to padaryti, kadangi ten viskas
priklausė jos tėvui. Be to, Keitė buvo mano lakmuso popierėlis
kiekvienai idėjai, kuri man tik kildavo. Kalbant apie verslą, mes su ja
esame partneriai. Na, aš buvau toks piktas, kad iš pradžių su Rita nieko
daugiau nedarėme, tik ginčijomės. Vienintelis dalykas, joje primenantis
brolį, buvo akys. Ji nebuvo tokia nuolanki kaip Karlas. Rita buvo
valdinga ir ambicinga bei nuolat man kartodavo, kad esu kvailas ir
neteisus.
Olivija nusijuokė:
— Atrodo kaip tikra meilė.
— Aha, — Rėjaus balsas skambėjo užsisvajojusiai. — Taip ir buvo.
Taip ir yra. Mus su Rita sieja viskas. Su Keite turėjau visko išmokti.
Niekas nepavyko natūraliai. Patiekalai, drabužiai, dantų valymasis.
Viskas, ką mudu darėme, buvo pernelyg skirtinga, tad pirmiausia reikėjo
išsiaiškinti, kaip tai suderinti. 0 štai su Rita esame panašūs. Su ja taip
lengva. Žinau, ko ji nori vakarienei, savo gimtadieniui. Žinau, kaip ją
patenkinti. Ar tai skamba logiškai? Aš myliu Keitę, tačiau nemanau, kad
man kada nors pavyko iš tikrųjų ją padaryti laimingą.
Čia įsiterpė Olivija:
— Tu sakei, kad — ir čia cituoju: „Su Keite mes ne..." Neužbaigei to
sakinio, todėl esu linkusi manyti, kad turėjai omenyje seksą, - moteris
luktelėjo, kol Rėjus nenorom linktels. — O kaip dėl jūsų su Rita?
Rėjus vis dvejojo, nesiryždamas atsakyti.
— Nagi, — paragino ir Eliza. — Pasakyk tiesą. Jokių paslapčių ir jokio
smerkimo.
— Na, aš tuo nesididžiuoju, tačiau taip, buvo labai daug sekso.
Eliza žvelgė j jj plačiai atmerkusi akis.
— Sienos? Stalai?
Vyro akyse pasirodė kibirkštėlė.
— Didžiulį ąžuolinį stalą mano kabinete naudojome taip dažnai, kad
šis išsiklibino. Artai nori išgirsti?
— Galbūt, — atsargiai atsakė Eliza. - Tai būtų... Galai nematė. Taip!
Būtent to ir noriu. Kentas su manimi toks švelnus, kad man norisi rėkti.
Galėčiau lažintis, su Karmena jis elgiasi kitaip.
Pradėjusi blaivėti Olivija pažiūrėjo j Rėjų.
— Ar kada nors pagalvojai, kad Keitė irgi norėtų patirti šiek tiek
aistros?
Vyras įtemptai pažvelgė j ją.
 — Visi kalba, kad abi lytys neturi vienodų galimybių, bet šioje srityje
moterys neabejotinai laimi. Moteris gali ir suvaidinti, o štai vyras,
nejausdamas aistros, to padaryti negali. Aš nuoširdžiai myliu savo
žmoną, bet seksualinio potraukio jai jaučiu tiek pat, kiek jaučiau Karlui.
— Vargšė moteris, — sušnabždėjo Olivija. - Aš irgi buvau ja.
— Aš taip pat! — paantrino Eliza.
— Žiūrėkite, matau, stojate jos pusėn, ir jūs neabejotinai teisios. Keitė
yra nuostabi ir nusipelno visa ko geriausio. Jos tėvas be gailesčio prie
jos kabinėjasi, o ji tik sustingsta iš baimės. Jeigu išeičiau, ji liktų jo
valioje. Man sunku apie tai net pagalvoti. Bet problema ta, kad pirmą
kartą gyvenime esu iki ausų įsimylėjęs. įsimylėjęs taip, kad nuėjau pas
daktarę Haitauer, tikėdamasis, jog ši man padės išsiaiškinti, ką turėčiau
daryti. Ar turėčiau palikti Keitę ir leisti jai subyrėti? - Rėjus žvelgė į
moteris, maldaudamas bent užuominos, kaip elgtis su savo gyvenimu.
Tačiau nei Olivija, nei Eliza nežinojo, ką atsakyti. Galiausiai Eliza
atsistojusi pareiškė:
— Nežinau, kaip jums, bet man jau metas j lovą. Šiandien įvyko tiek,
kad daugiau įspūdžių nepakelčiau.
Tuomet Olivija dvejodama pažvelgė į Rėjų. Jeigu pasiliktų, ji žinojo,
jie kalbėtų dar ilgai, o to moteris jau nebegalėjo pakelti. Bijojo, jog j
klausimą, o ką gi vertėtų daryti, negalėtų atsakyti. Dalis jos matė Rėjų
esant susituokus su moterimi, kurios negalėjo mylėti kitaip nei draugės.
Tačiau kita savo esybės dalimi moteris tapatinosi su Keite. Jo žmona
gyveno santuokoje be aistros. Ar dėl to ji savo vyrui paaukojo visą
gyvenimą? Bandydama priversti jj trokšti jos taip, kaip šis troško
gimtojo miestelio, Ritos?
O Keitei supratus, jog jai nepavyko, turėtų prasiveržti pykčio banga
Jeigu moteris buvo bent kiek panaši j savo grėsmingą tėvą, visa tai
galėtų baigtis labai blogai.
Pagaliau apsisprendusi Olivija atsistojo šalia Elizos.
— Aš irgi jau eisiu. Pasimatysime ryte.
— Bailės, - teišgirdo Olivija iškošiant Rėjų.
Moteris šyptelėjo, tačiau nebeatsigręžė.
Kurį laiką Rėjus sėdėjo vienumoje ir siurbčiojo viskį. Paskui kišenėje
susirado mobilųjį ir jj įsijungė. Pasirodė astuoni elektroniniai laiškai nuo
Keitės. Iš patirties žinojo, kad tiek daug laiškų reiškė nutikus kažką
bloga. Tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas, mirtis arba, — ir tai
labiausiai tikėtina, - Bertą Kormaką ištiko vienas tų legenda tapusių
priepuolių, kurių priežastis, jo nuomone, pašalinti galėjo tik Rėjus, kad ir
kokia rimta problema tai būtų.
Praleidęs ankstesnius Keitės laiškus, vyras perėjo prie vėliausiojo.

TURĖČIAU TEN BŪTI IKI SEPTINTOS RYTO. VISKĄ, KO TAU

GALĖTŲ PRIREIKTI, TURIU SU SAVIMI, IŠKAITANT TAVO
LĖKTUVO BILIETĄ IR PASĄ. BŪK SUSIKROVĘS DAIKTUS IR
PASIRENGĘS IŠVYKTI. KALAS ATKALBĖJO TĖT) VYKTI KARTU SU
TAVIMI. DABAR TU JAM SKOLINGAS AUSTRALIŠKĄ SKRYBĖLĘ.

— Po perkūnais, — sumurmėjo Rėjus.

Australija reiškė Hanbergo reikalą. Šis buvo toks didelis, kad jeigu
Kalui pavyko atkalbėti Bertą pačiam jo imtis, Rėjus tam vyrui skolingas
kur kas daugiau nei skrybėlę. Kuo vyresnis Bertas Kormakas darėsi, tuo
sunkiau su juo buvo susitarti. Kelerius pastaruosius metus jo karštas
būdas prasiverždavo vos per keletą sekundžių, tad, jam pačiam
nuvykus j Australiją, gerasis klientas būtų prarastas.
BŪSIU PASIRENGĘS, - atrašė Rėjus.
Sugrįžęs j miegamąjį pagalvojo, kad reikėtų susikrauti daiktus, tačiau
to nedarė. Žinojo, kad Keitė tai padarys už jj. Eidamas j dušą vyras
mąstė, kad štai Rita niekada nepakuotų jo lagamino. Ji tik
papurkštautų: „Taigi dabar aš tau atrodau kaip tarnaitė? Nori, kad
užsivilkčiau tą mažytę uniformą? Trumpą ir mielą? Tu tik palauk."
Vien tik mintis apie jos įžūlų būdą privertė Rėjų ilgėtis Ritos.
Nusimaudęs po dušu vyras jai paskambino, ir jie gyvybingai pasimylėjo
telefonu.
Na, o kalbant apie savo žmoną, Rėjus neperskaitė likusių elektroninių
laiškų, nepadėkojo už suplanuotą kelionę bei viską, ką ji padarė, kad
išsaugotų klientą. Tačiau tai tebuvo dalykai, kuriuos Keitė visuomet dėl
jo darydavo. Tad jis jų net nebepastebėdavo.

1Aukštos daugiametės gėlės. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.)

2 Ledi Godiva - anglų didiko žmona, kuri, pasak legendos, nuoga, tik
prisidengusi plaukais, perjojo per Koventrio miestą, siekdama sumažinti savo
vyro nustatytus mokesčius.
3 Dailiai apvalus, pilnas.
5

Olivija pabudo anksti ir dar kurį laiką gulėjo lovoje, klausydamasi namo
tylos. Ji su Kitu gyvens vos per kelis jardus nuo čia, šalia didžiojo
Kamden Holo, nuo namelio prie upės. Moteris susimąstė, kas būtų
nutikę, jeigu jiedu būtų likę kartu po jų 1970-ųjų vasaros.
Ar būtų sugrįžę j tą namą? Ar bent j šj miestelj? O gal būtų pasirinkę
gyventi visai kitur pasaulyje, kur nors, kur buvo keliavęs Kitas? Ar jie
būtų sakę ką nors panašaus:
— Tiesiog įsimylėjau Morėjos salą. Kodėl mums nejsikūrus ten?
Olivijai kilo daugybė klausimų, j kuriuos ji atsakyti negalėjo. Kitas
sakydavo, kad vietos visai nesvarbios — svarbūs tik žmonės. Ji žinojo,
Kitas turėjo omenyje juos, kad jie galėtų gyventi bet kur, ir vis tiek
jaustųsi laimingi, kol būtų drauge. Tačiau moteris taip pat žinojo, kiek
daug Kitui reiškėjo šeima.
Praėjusią naktį ji paskambino savo vyrui. Iš balso jis atrodė
pavargęs, ir nors Kitas to nepasakė, moteris spėjo jj kurį laiką
nesudėjus bluosto. Ji bandė pralinksminti Kitą, pasakodama juokingą
istoriją apie Rėjaus ir Elizos konkurenciją, bet nutylėjo rimtesnius
pasakojimo aspektus, kuriais nenorėjo apsunkinti savo naujojo vyro.
Neužsiminė apie Keitę, vargšę Rėjaus žmoną, ir kas jos laukė, apie
gąsdinančią Elizos ateitį. Nepasakojo Olivija jam ir apie Keviną su Hilde,
kurie sakėsi gyvensiantys namelyje prie upės. Kito temperamentas
buvo ganėtinai nuožmus, tad jis galėtų nusiųsti ten šerifą.
Ne, ji neketino apkrauti savo vyro daugiau, negu tai jau darė
Jungtinių Valstijų vyriausybė.
Kita vertus, buvo dėkinga Kitui už pažadą paprašyti kieno nors
pasiaiškinti keblią Elizos padėtį.
Tarp to, ką Olivija norėjo nutylėti, ir Kito darbo slaptumo, jiedu
neturėjo per daug apie ką kalbėti. Kai palinkėjo vienas kitam labos
nakties, ji žinojo, kad jai nuėjus miegoti Kitas turės grįžti prie darbo.
 Olivija pakilo iš lovos, apsirengė ir paliko kambarį. Elizos kambario
durys buvo uždarytos, ir moteris pasvarstė, ar ši jas užsklendusi iš
vidaus. Ant pirštų galų nusileido laiptais, žvilgtelėjo j uždarytas Rėjaus
duris ir išėjo laukan. Rytas buvo vėsus, oras maloniai kvepėjo.
Šiek tiek keista atrodė būti teritorijoje, visiškai atitvertoje aukštos
akmeninės tvoros. Anapus išėjimo moteris galėjo matyti Pito bokštą.
Šis rodėsi tuščias, tačiau vyras buvo ganėtinai pasalūniškas, todėl
galėjo stebėti pasislėpęs.
Olivija vėl pradėjo rausti, prisiminusi, kad jis leido jai suprasti, jog
prieš daugelį metų vos jų nesučiupo. Vakar diena buvo tiesiog
nepakartojama! Plika subine ji slydo medžio šaka, nusibrozdino odą į
akmeninę tvorą, nuoga bėgo per mišką. Kas daro tokius dalykus, ir dar
jos amžiaus?
Žmonės, kurie pražiopsojo savo jaunystę, pagalvojo moteris. Nuo tos
akimirkos, kai Olivija įžengė į „Trambalo prietaisus" prieš daugelį metų,
atrodė, tarsi jos gyvenimas nepriklausytų jai pačiai. Rūpinimasis Aleno
sūnumi ir bandymas suprasti, ką daryti, kad senos buities prietaisų
parduotuvės atsinaujintų, užėmė visą Olivijos laiką. Taip pat jai reikėjo
prižiūrėti ir patį Aleną. Jis buvo vienas tų vyrų, kurie niekada
neatsimena, kur pasideda savo daiktus, kurie nuolat užmiršta, kur ir
kada turėtų būti. Olivija tapo vaikščiojančiu kalendoriumi.
O Kevinas buvo visai kaip ir jo tėvas. Reikėjo tikrinti, ar berniukas
atliko namų darbus, nuolat priminti, kada ir ką privalu padaryti. Olivija
bandė leisti jam būti savarankiškam, tačiau Kevino ašaros, kai šiam
nebuvo leista važiuoti į klasės išvyką, nes berniukas pamiršo gauti
parašą ant sutikimo lapelio, ją galutinai palaužė. Nusivylusi Olivija
Kevino mokytojai skyrė didžiulę nuolaidą brangiai prekei savo
parduotuvėje mainais už tai, kad ši tiesiogiai jai perduotų posūnio
užduotis. Kitais metais ji ir vėl padarė tą patį. Moteris buvo girdėjusi, jog
kiekvienų mokslo metų pabaigoje mokytojai rengdavo loteriją ir iš
dubens traukdavo popierėlius. Visi popierėliai buvo tušti, išskyrus vieną
— ant jo buvo užrašytas Kevino vardas. Laimėtojui atitekdavo jos
posūnis, ramus, gana tingus mažas berniukas, o kartu su juo — ir
pasirinkta prekė iš parduotuvės.
 Olivija nė nemėgino išsiaiškinti, ar gandai buvo tiesa, ar ne.
Dabar moteris ėjo rasota žole, stengdamasi išlikti nepastebėta, jeigu
Jaunasis Pitas žvalgosi iš bokšto.
Tai, ką ji nugirdo Keviną sakant vakar, žeidė labiau, negu pati norėjo
pripažinti.
Tėvai dažnai juokauja, kokie nedėkingi jg vaikai, tačiau Kevino
žodžiai, kad Olivija myli pinigus ir vien dėl jg ištekėjo, moterį stipriai
įskaudino. Tai buvo visiška netiesa!
Atidaryti daugiau buities prietaisg parduotuvig buvo Aleno mintis, į
kurią Olivija žiūrėjo skeptiškai ir sakė netikinti, kad jie galėtg varžytis su
šalyje veikiančiomis didelėmis franšizėmis. Ir, be to, kaip ji galėtg dirbti
dar daugiau, negu jau dirbo iki tol?
Tačiau Alenas tikino pats valdysiantis naujas parduotuves. Jis
priminė Olivijai, kad tai jo šeima įkūrė „Trambalo prietaisus". „Tai mano
kraujyje", - tuomet sakė vyras.
Žinoma, Aleną užstojo ir jo motina. Ji tikėjo savo vienturtį vaiką
galint padaryti bet ką.
Olivija atliko visą darbą, reikalingą įkurti pirmąją iš naujg parduotuvig,
ir vis kartojo sau, kad Alenas jau greitai ateis jai į pagalbą. Bet vos
atidarius parduotuvę Alenas teigė susižeidęs nugarą, kai iškrovė vilkiką,
pilną „Wolf" orkaičig. Jis žadėjo vos pasveikęs grįžti atgal prie darbo.
Bet jam niekuomet nepagerėjo tiek, kad galėtg padėti. Parduotuvėms
vadovauti padėjo jo motina. Tad verslą ji valdė kartu su Olivija.
Praėjus šešiems mėnesiams po didžiojo naujos parduotuvės
atidarymo, Alenas nupirko namelį kalnuose, kuris, jo teigimu, buvo
skirtas juodviem su Olivija. Bet ten ji pabuvojo vos kartą.
Olivija papurtė galvą, norėdama išsklaidyti prisiminimus. Dabar
moteris svarstė, kodėl ji taikstėsi su visu tuo. Kodėl ji ne?..
Tiesą pasakius, šie klausimai kilo jau po laiko. Jai nepatiko, ką
išgirdo apie save, tačiau moteris net nenumanė, kad Alenas ir Kevinas
buvo tokie nelaimingi.
Nors tai ir tiesa, jai nebuvo svarbu, kad jiedu su Alenu, galima sakyti,
beveik neturėjo seksualinio gyvenimo. Olivija savo vyrui niekada nejautė
tokios laukinės aistros, kokią jautė Kitui, tad to visai ir netroško.
 Galbūt ji buvo pernelyg griežta Kevinui. Moteris nuolat bandė mokyti
jį... Ko? Būti mažiau panašų į savo tėvą? Ne visada kliautis kitais, kad
šie padėtų ištrūkti iš keblių situacijų?
Apie tai galvodama Olivija nesusilaikė neprunkštelėjusi. Kaip ir jo
tėvas, Kevinas lengvai išsisuko. Jis vedė Hildę, moterį, kuri priimdavo
visus sprendimus už juos abu. O susidūrus su finansinėmis bėdomis iš
bankroto juos ištraukė Olivija, tad jai padedant jiedu neprarado beveik
nieko. Šiandien Kevinas ir Hildė tebeturėjo savo milžinišką namą, du
automobilius ir pikapą, atostogas dukart per metus, užmiesčio klubo
narystę ir taip toliau.
Olivija žinojo, kad dabar jie ir vėl kaupė sąskaitas, bet daugiau pinigų
moteris neturėjo. Ar Kevinas ir Hildė tikėjosi, jog kitą kartą įklimpus į
skolas juos ištrauks Kitas? Ji su nerimu laukė, kuo tai baigsis. Abiejų
pusių pyktis galėtų...
Nemalonias Olivijos mintis nutraukė Eliza, sėdinti ant seno suolelio
už Kamden Holo ir jai besišypsanti. Ji atrodė tokia jauna ir trapiai daili,
kad Olivija nustojo raukiusis ir nusiuntė šypseną atgal.
— Pagirios? — paklausė moteris, sėsdamasi greta Elizos.
— Ne, visai ne. Manau, Rėjaus istorija apie draugo mirtį mane
prablaivė. Ir dar tai, ką jis papasakojo apie savo žmoną — to jau buvo
per daug.
— Vargšė Keitė, — pritarė Olivija.
— Būtent. Atrodo, ji puiki žmona. Rūpinasi juo, padeda darbe, tačiau
jiedu nesimyli. Nes jis „negali" to daryti.
— Na, bent jau ne su Keite, o štai su Rita Rėjus sulaužė didįjį ąžuolinį
stalą, - atsiduso Olivija. - Kaip šiandien atsimenu tokias dienas.
— Ak, kaip norėčiau turėti ką atsiminti.
— Na, o kas tuomet yra tas pentinių Adonis?
— Ką turi omenyje? - šviesi Elizos oda iš gėdos tapo kone violetinė.
— Ar ketini tai nuo manęs slėpti? Po to, kuo jau pasidalinome?
— Na gerai, galbūt yra toks vaikinas, su kuriuo... aš praleidau šiek tiek
laiko. Kentas pažįsta Karmeną tik dėl to, jog vyresnysis jos brolis
prižiūri mūsų didžiulius bendruosius sodus.
Olivija atrodė sutrikusi, todėl Eliza paaiškino:
 — Mano tėvai ir Kento tėvai gyvena vieni kitų kaimynystėje, o mes su
Kentu turime namą už jų.
— Skamba klaikiai!
— Net neįsivaizduoji. Aš neturiu jokio privatumo. Karmena atlieka
buhalterinę apskaitą, vykdo kitus pavedimus, viską, ko prireikia, jos
broliui teikiant apželdinimo paslaugas. Jie sodininkauja didžiojoje
mūsų kaimynystės dalyje.
— Taigi, su tuo broliu tu ir... na...
— Sergėk Dieve, ne! Diegas turi tris vaikus. Jaunesnysis iš brolių,
Alechandras, yra tas, su kuriuo aš susipažinau. Jis... Na, jis gana dailus.
Olivija pažvelgė j Elizą, kurios veidas dabar tapo kiek blankiau
rausvas.
— Juk jis stulbinamai gražus, ar ne?
Eliza stipriai atsiduso:
— Juodi plaukai, tamsios akys. Oda it medus, o kūnas... Tik jau
negalvok, kad aš j jj labai stebeilijausi.
— Aišku. Kokius žiūronus tu naudoji?
— Tokius, kurie skirti iš už mylios stebėti erelius. Galėčiau atpažinti
bet kuriuos tris kvadratinius colius jo nuogos viršutinės kūno dalies.
Galėčiau atskirti džinsus vilkinčią jo kūno apatinę dalį iš vos kelių
centimetrų lopinėlio.
— Ar j tavo susidomėjimą buvo atsakyta?
— Galima būtų sakyti, jog didelę dalį praeitos vasaros aš praleidau
vilkėdama gana nedidelį raudoną bikinį.
Olivija kilstelėjo antakį.
— Nežiūrėk j mane taip! Niekuomet nesu sulaužiusi savo santuokos
įžadų. Su Alechandru esame tik draugai. Jis man padėjo mokytis
ispanų kalbos, kartu apželdinome sodą, — kalbėdama Eliza nė akies
krašteliu nežvilgtelėjo j Oliviją. — Na, šiaip ar taip, tai jo sesuo Karmena
yra toji mano vyro gyvenimo meilė. Sunku apie tai galvoti po to, ką
sužinojau, tačiau vos prieš kelias savaites prašiau Kento mano vardu ją
išbarti.
Olivija klausiamai sužiuro j jaunąją moterį.
 — Karmena nuo žemos tvorelės nustūmė milžinišką gėlių vazoną,
kuris kone užkrito man ant pėdos. Tas daiktas būtų, tikrai būtų sulaužęs
kelis kaulus. Kai apie tai papasakojau Kentui, jis bandė mane įtikinti,
kad visa — tik mano vaizduotė, Karmena nieku gyvu nieko panašaus
nepadarytų tyčia, — iš pykčio Elizos balsas vis kilo.
— Netekėjusios motinos gali turėti nemažai pagiežos savo mylimųjų
žmonoms, — Olivijos žodžiai prajuokino Elizą ir jai gerokai palengvėjo.
— Jau greitai man reikės visa tai išspręsti ir noriu, kad man padėtum.
Olivija paėmėjos ranką.
— Žinoma. Būsiu ten ir su savimi atsigabensiu pilną sunkvežimį savo
vyro giminaičių teisininkų.
— Skamba tobulai. Ar neprieštarautum, jeigu tą sunkvežimį vairuotų
Alechandras?
— Su marškiniais ar be?
— įdomus klausimas, juolab kad su marškiniais jį mačiau nedažnai.
Tik tąkart, kai kartu nuvažiavome į medelyną, ir tą paskutiniąją naktį... —
ji kilstelėjo galvą. — Nemanau, kad jis turi daug marškinių.
— Galėtum keletą jam nupirkti.
— Tai būtų tas pat, kas užmesti apdangalą ant Dovydo skulptūros.
Arba pertapyti Siksto koplyčią. Uždengti...
— Suprantu, — juokdamasi Elizą pertraukė Olivija.
Kurį laiką jos sėdėjo tylėdamos, mėgaudamosi viena kitos draugija.
— Juk atėjai pasižiūrėti, ar tavo posūnis su žmona vis dar čia, argi
ne?
— Taip, — linksma pokalbio atmosfera jau buvo išgaravusi.
— Jie dar čia, — pertarė Eliza. — Negalėjau miegoti, tad atėjau dar
prieš brėkštant ir pašniukštinėjau. Jie namo viduje. Man derėtų pranešti
šerifui.
Tačiau jos abi žinojo, kad mergina to nepadarys. Jie išsiaiškintų, kad
su tuo susijusi Olivija, taip pat ir pati Eliza. Per daug rizikos.
Tuo pat metu kažkas Elizos balse privertė Oliviją paimti jos ranką ir
suspausti delne.
— Kas tave prižadino? — švelniai paklausė moteris.
 — Maniau, kad girdėjau trinktelint automobilio dureles. Bandžiau vėl
užmigti, bet negalėjau šalin nuvyti minties apie baltai vilkinčius žmones,
kurie apsupo pastatą. Kuo ilgiau gulėjau, tuo tikresnis darėsi mano
įsivaizdavimas, — Eliza gūžtelėjo pečiais. — Tad aš pasidaviau.
— Vakar vakare mano vyras pažadėjo atsiųsti ką nors patik-rinti, kas
vyksta. Ir taip pat išsiaiškinti, ar Džine nėra patekusi j bėdą.
— Ar ji slepiasi?
— Nežinau. Bet norėčiau...
— Kad visa tai nebūtų įvykę? — pertraukė ją Eliza. - Aš irgi. Guliu
atmerktomis akimis ir svarstau, kodėl to nenumačiau. Visuomet buvau
tokia įsimylėjusi Kentą. Jis buvo aukštas ir gražus, o aš - tik paliegęs
vaikas, kuris gyveno šalimais. Būdama maždaug dvylikos kaip visada
slėpiausi krūmuose ir stebėjau jį, su draugais žaidžiantį futbolą.
Netikėtai kamuolys taip stipriai pataikė man į krūtinę, kad vos
nenualpau, tačiau Kentui paklausus, kaip jaučiuosi, pasakiau, kad
viskas gerai. Visa mano krūtinė pasidarė juodai mėlyna, bet man viskas
buvo gerai, nes Kentas iš tikrųjų į mane pažiūrėjo.
— Ir tu manei, kad jam tave vedus viskas pasikeis?
— Taip. Tikėjausi tapsianti jo pasaulio centru. Mes susituokėme
lygiai taip, kaip mūsų tėvai ir norėjo, tačiau aš vis tiek likau tuo vaiku,
besislepiančiu krūmuose, — Eliza atsiduso ir pakeitė temą. — Tavo
virtuvė labai graži.
Olivija klausiamai pažvelgė į merginą.
— Pamačiau ją, kai pro langą pažvelgiau vidun. Mano virtuvės
interjerą parinko mama. Ji su juodomis spintelėmis.
— Na, man labiau patinka baltos, — pasakė Olivija.
— Man taip pat.
— Ar name matei dar ką nors? Ką nors girdėjai? Nors manau, kad
pernelyg ankstyvas metas, jog Hildėjau būtų pakirdusi.
— Tiesą sakant, nutariau pašnipinėti, nes išgirdau iš vidaus
sklindančius pakeltus balsus. Panašu, jie gana karštai diskutavo apie
popierius ant stalo. Ten buvo čekių knygelės ir sąskaitos, tokie ir
panašūs dalykai.
 — O ne, — sudejavo Olivija. — Jie tikrai susidūrė su finansinėmis
problemomis. To ir bijojau. Pasakiau Hildei, kad galiu perimti čekių
knygelės tvarkymą, bet ji atsisakė. Tuomet ir pradėjau kažką įtarti. Ji
niekuomet nepraleidžia progos savo darbus užkrauti kam nors kitam.
— įtariu, jie planuoja likti tavo namuose, iki tu grįši.
— Net neabejoju. Hildė paskambino man, vos tik su Kitu grįžome iš
Jungtinių Valstijų, ir aš kvailai prasitariau, kad jam reikės keliauti į
Vašingtoną, tad namo parvyksiu viena. Netgi pasakiau jiems, kada
tiksliai parsirasiu. Tačiau tada Džine paskambino Kitui ir aš grįžau diena
anksčiau.
— Taigi jie žino, kad čia būsi viena, be savo vyro?
Olivija palinksėjo.
— Greičiausiai jie jau praktikuojasi, kaip brauks ašaras. Kevinas
naudodavo jas prieš mane, kai buvo vaikas. Tačiau jau tuziną kartų
jiems sakiau, kad pinigų daugiau nebeturiu.
— Bet jų turi tavo vyras.
— Taip, — tarė Olivija. — Tik mažiausia, ko norėčiau, pradėdama savo
vedybinį gyvenimą, tai bjaurios scenos su savo giminaičiais. Jokių
problemų nekiltų, jeigu juodu tiesiog nustotų leisti tiek daug pinigų.
Stulbinamai papuošti Kalėdų eglutę visai nereikia samdyti interjero
dizainerio! O ketvirti kailiniai taip pat nėra labai reikalingi. Jeigu... -
moteris staiga nutilo, išgirdusi su niekuo nesupainiojamą užtrenkiamų
automobilio durelių garsą.
Dailiu Elizos veidu šmėstelėjo tokia baimė, kad ir Olivijos širdis
nusirito j kulnus.
— Tai galėtų būti ir kas nors kitas.
— Taip anksti ryte?
— Užlipsime j Pito bokštą ir pasižiūrėsime. O jeigu Jaunasis Pitas jau
ten, išmesime jį per bokšto kraštą.
Moterys nulėkė j tolimąją Kamden Holo pusę, ketindamos pasiekti
bokštą, saugantį priekinius vartus.
Eliza šuoliavo laiptais it jaunas kumeliukas, o Olivija sekė iš paskos.
Būdama jau pačiame viršuje mergina pažvelgė žemyn ir sušuko:
— Tu niekada nepatikėsi, kas ten!
 — Kas gi? — Olivija užlipo ant atviros laiptų aikštelės.
Mažas mielas vasarnamis buvo matyti kaip ant delno. Priešais jj
stovėjo juodas prabangus sedanas, vienas tokių, kuriuos vairuoja
vairuotojas. Rėjus stovėjo prie galinių durų ir kalbėjosi su moterimi. Net
iš tokio atstumo jos galėjo matyti, kad ji buvo labai graži, vešliais vario
spalvos plaukais ir putlesnių kūno linijų. Moteris visiškai nebuvo
madingai liekna. Tuo metu vairuotojas j automobilio bagažinę dėjo
didelį odinį Rėjaus lagaminą, o iš jos lauk traukė porą elegantiškai
rudais atspalviais išdailintų krepšių.
— Lažinuosi, kad ten — Keitė, — ištarė Olivija.
— Jeigu tie krepšiai jos, kodėl vairuotojas išima juos iš automobilio?
— Galbūt ji ketina parvairuoti jo automobilį į Niujorką?
— O kodėl tada ji pati nenuveža jo į oro uostą? — smalsavo Eliza.
Olivija patrūkčiojo pečiais, ir jos pamatė, kaip Rėjus nunešė savo
žmonos krepšius namo vidun.
— Ji lieka, — moters balse galėjai jausti pyktį. — Jis palieka tą vargšę
su mumis. Kaip dabar galime žiūrėti į ją be užuojautos? Ji gali ką nors
įtarti. Mes vargiai išsaugosime tokią milžinišką paslaptį.
Eliza nuleido akis.
— Jis nori, kad mes jai pasakytume. Tas kalės vaikas galvoja, kad
mus papirko, tad dabar gali mums perleisti savo darbą: papasakoti
žmonai, kad ją apgaudinėjantis vyras nori skirtis.
— Kitame baseino gale yra vartai. Galėtume pasivyti jį gatvėje.
Šįkart Olivija pirma pasileido laiptais žemyn, kone pranokdama
eiklias jaunosios Elizos kojas.
Šoninius vartus slėpė azalijų krūmai, bet Olivija tiksliai žinojo, kur jie
yra. Prieš daugelį metų įrenginėjant baseiną tvoroje buvo iškirstas
išėjimas.
Norėdamos atidaryti senas duris, abi moterys turėjo jas traukti iš
visų jėgų, o vos išgirdusios ant kelio po automobilio ratais traškant
žvyrą, pradėjo plėšti duris it paklaikusios. Pro vartus jiedvi prasiveržė
kaip tik laiku, kai Rėjaus automobilis suko iš už kampo.
Eliza šoko į kelią priešais mašiną, priversdama vairuotoją staigiai
nuspausti stabdžius.
 Vairuotojas atplėšė dureles ir pradėjo šaukti:
— Ką tu manai čia daranti? Vos tavęs nepartrenkiau!
Tuo metu Olivija pabeldė j galinį langą, ir Rėjusjj nuleido.
— Olivija, — jo balsas skambėjo džiaugsmingai. — Palikau jums
raštelį. Turiu vykti j Australiją. Jeigu nevyksiu, tada ten keliaus Bertas, ir
mes prarasime klientą. Klausyk, buvo puiku su jumis susipažinti. Būtinai
kada nors atvykite vakarienės, tačiau dabar turiu skubėti į lėktuvą.
Iš už automobilio kampo išniro Eliza, ji įkišo ranką pro pravirą langą ir
griebė Rėjui už kaklaraiščio. Tai vyrą paliko be žado.
— Tu palikai savo žmoną su mumis!
— Palikau. Keitė norėjo likti, ir aš nemaniau, kad jūs prieštarausite.
Būsite trys damos, kurios kartu galės kiek tik norės skųstis mumis,
vyrais.
Eliza trūktelėjo Rėjaus kaklaraištį.
— Juk tu tikiesi, kad tai mes jai papasakosime, argi ne?
— Ne, — surimtėjusią veido išraiška Rėjus išsilaisvino nuo merginos
rankos. - Nenoriu, kad ką nors jai sakytumėte. Tiesiog leiskite Keitei
gerai praleisti laiką. Priverskite ją juoktis. Pasiimkite apsipirkti, — jis
pažvelgė į Oliviją. — Ar šis miestelis turi parduotuvių? Jau žinau,
nusivežkite ją j Ričmondą, kur ir judvi galėsite ką nors sau įsigyti. Mano
dovana. O dabar jau tikrai turiu važiuoti, — Rėjus linktelėjo vairuotojui.
— Ne, negalime... — pradėjo Eliza, bet jis jau uždarinėjo automobilio
langą, tad jai teko patraukti ranką.
Rėjus joms pamojo ir dingo.
Einant atgal pro vartus, Eliza pažvelgė j Oliviją.
— Jeigu paskambinčiau savo tėvui, jis atsiųstų baltai vilkinčius
žmones manęs paimti. Jau beveik geriau padaryčiau tai, negu
susitikčiau su Rėjaus žmona. O tu?
— O aš verčiau eičiau klausytis verksmų apie Kevino ir Hildės skurdą.
Ei! Aš juk galėčiau išrašyti jiems čekį. Daugybė dienų praeitų, kol jiems
praneštų, kad čekio nėra iš ko apmokėti.
— Tai galėtų juos taip supykdyti, kad jie įkištų tave j kalėjimą.
— Aš pažjstu šerifą. Jis mane apsaugotų. Reikia dar šiek tiek
pasvarstyti. O koks tavo sprendimas?
 — Na... Keletas naujų drabužių tikrai praverstų. Turiu tik tai, ką
nusipirkome kartu su Džeine.
— Lažinuosi, Rėjaus kortelės sąskaitą galėtume išpūsti kaip balioną.
— Bet ar verta? Nelaiminga Keitė prieš „Armani", — Eliza rankomis
imitavo svarstyklių lėkšteles.
Jiedvi vėl prisėdo ant suolelio.
— Nebus labai malonu, — ištarė Olivija.
— Tu aktorė, tad gali vaidinti, tačiau mano veidas išduoda viską, ką
jaučiu. Jeigu atvirai, manau, kad mums nevertėtų palikti šios vietos.
Tave gali kas nors pamatyti ir visiems pranešti, jog esi čia. O iš to, ką
pati žinau, mano vadinamoji šeima apie mane pranešė per CNN
televiziją. Kad sugautų pamišusią moterį. Mane įduos už atlygį.
Olivija apsižvalgė po teritoriją, apsuptą aukštos tvoros. Kas prieš
minutę rodėsi it šventykla, dabar labiau priminė kalėjimą.
— Gerai, štai ką mes darysime. Mes būsime malonios vargšei Rėjaus
žmonai. Gali būti, kad tai bus paskutinė jos ramybės užuovėja prieš
sugriūvant visam gyvenimui. Pagalvok, kaip tu jauteisi, išgirdusi apie
Kentą su Karmena.
— Tarsi galėčiau ką nors nužudyti, - ištarė Eliza ir, sulaukusi aštraus
Olivijos žvilgsnio, pridūrė: — Bet ne save.
— Žinau. Gerai. Giliai įkvėpkime. Nuraminkime nervus. Šypsokimės ir
būkime maloniausios, kokios tik galime būti, bet nė užuominos apie tai,
kad kas nors negerai. Ta vargšė, vargšė moteris.
— Pritariu, — paantrino Eliza, ir jiedvi pasuko vasarnamio link.
6

Keitė dar niekada savo gyvenime nesijautė tokia atstumta. Visą rytą
kaip įmanydama ji stengėsi susidraugauti su moterimis, kurios, Rėjaus
teigimu, buvo tiesiog nuostabios. „Jos labai linksmos, - sakė Rėjus. -
Kalbėjomės valandų valandas. Papasakojau joms keletą labai
asmeniškų dalykų. Tos moterys iš manęs išgavo daugiau, negu daktarė
Haitauer kada nors sugebėjo."
J šiuos žodžius Keitė nesureagavo, kadangi Rėjus savo vizitus pas
Džinę Haitauer laikė tokioje paslaptyje, jog ta moteris pradėjo ją pykdyti.
Apie ką jis su ja kalbėdavo? Keitė numanė, kas tai galėtų būti, bet
nebuvo tikra, kol jis pats to nepasakė.
Bet šios moterys! Ką gi tokio jos padarė, kad Rėjui su jomis taip
lengva kalbėtis? O štai ji iš jųdviejų vos galėjo išplėšti daugiau nei
dešimt žodžių. Keitė bandė įkalbėti moteris palikti namą ir su ja išeiti j
Samer Hilį, tačiau to padaryti nepavyko.
Keitė negalėjo nustoti svarstyti, ar tik problema nebuvo jos svoris.
Abi buvo labai lieknos, ir bet kurią akimirką moteris tikėjosi išgirsti jų
pasiūlymus, — tuo pranašesniu balso tonu, kokį išsipraktikavusios
lieknosios merginos, — pradėti valgyti „sveikai", na, žinai, kad
numestum svorio. Jos greičiausiai manė, kad Keitė valgė spurgas
keturis kartus per dieną.
Šiuos pamokymus, žinoma, sektų raginimas mankštintis, tarytum
viskas, ką ji darytų, tai visą dieną sėdėdama valgytų saldainius.
Lieknosios visuomet mano žinančios visus atsakymus j kiekvieną su
svoriu susijusį klausimą. Mažiau valgyk, daugiau judėk. Jų manymu,
viskas taip lengva.
Ir visa tai sakoma lieknosioms valgant ir valgant, o paskui valgant
dar šiek tiek.
O jų mankštos suvokimas yra trys kojos iškėlimai ir žvitri ristelė iki
savo automobilio. Mėgstamiausias išgirstas Keitės pamokymas buvo
pasistatyti automobilį atokiau nuo parduotuvės ir eiti. Moteris
atsakydavo bejausme veido išraiška: „Ar į tai turėčiau iškeisti savo
kasdienį trijų mylių bėgimą?"
Keitė turėjo tris asmeninius trenerius: vieną boksui (garantuojantį,
kad jj lankantis žmogus numes svorio, ha!), vieną AUT — aukšto
intensyvumo intervalinėms treniruotėms, kurių metu ji stumdavo
plieninį įtaisą, apkrautą keturiasdešimt penkių svarų svarmenimis, ir
vieną - jogai (Keitė galėjo pasilenkusi rankomis pasiekti grindis).
Jei kalbėsime apie maistą, ji rinkosi svoriu besirūpinančiųjų
produktus, vargiai per dieną suvartodavo daugiau negu tūkstantį du
šimtus kalorijų, o svorio taip niekada ir nenumetė, nesvarbu, kiek judėjo,
kėlė ar tampėsi. Arba kiek nedaug iš tiesų ji valgė. Jeigu kokia nors
liekna mergina turėtų visą dieną gyventi kaip Keitė, ji prisėstų ir sakytų:
„Turiu ką nors suvalgyti arba kitaip atsijungsiu." O Keitė tuomet turėtų
užjausti ją ir jos trisdešimt šešių colių užpakalį.
Tačiau šios moterys beveik visai nekalbėjo. O ir tai, ką sakė, nebuvo
asmeniška. Mandagiai, maloniai Olivija papasakojo apylinkių istoriją.
Eliza prasitarė apie namelį prie upės, kuriame Olivija gyvens su savo
naujuoju vyru, bei apie tai, kokia graži yra salelė priešais namą.
Keitė nepraleido pro akis fakto, jog ir Olivijos, ir Elizos pasakojimas
pulsavo kažkokia bendra paslaptimi, susijusia su tąja sala. Bet jos ta
paslaptimi nesidalijo.
Olivija čiauškėjo apie sodininkystę ir bažnyčią, apie vaidinimą, kurį
miestelis surengė pernai vasarą. Eliza pridūrė, kad praėjusiais metais
taip pat labai susidomėjo sodininkavimu. Tiesą sakant, ji praleisdavo
valandų valandas kiekvieną dieną paprasčiausiai stebėdama augalus.
Čia ir vėl pasirodė vos matomos šypsenos, išduodančios apie
bendras paslaptis. Ir vėl Keitė buvo atstumta. Dabar lieknosios sėdėjo
svetainėje, kiekviena su savo knyga, ir tylėjo.
Staiga Keitei j galvą šovė mintis, kad galbūt problema buvo kažkas,
ką joms pasakė Rėjus.
Ši mintis kone privertė jos širdį sustoti. Ar jis papasakojo joms apie,
— prašau, tik ne tai! — jųdviejų neegzistuojantj seksualinį gyvenimą?
Kaip moterys visur kariasi jam ant kaklo? Keitė matė ir girdėjo
tūkstančius skirtingų Ką toks gražuolis kaip tu daro su storule kaip ji?
versijų.
Ir koks galėtų būti tinkamas jos atsakas j tuos nesibaigiančius
klausimus? Kad jos tėvui priklauso kompanija, kurioje Rėjus dirba?
Tobula. Iš karto taptų daugiau negu aišku, jog toks tikras vyras kaip
Rėjus nejaučia jokios aistros tokiai drūtai moteriai kaip ji.
Taigi, ką Rėjus galėjo papasakoti? Žinoma, buvo gana įtartina, kai jis
pranešė pats vienas keliausiąs j Virdžiniją. Juk jam patiko būti tarp
žmonių. Po to, kai Rėjus išvyko, paskambino jo sekretorė Rita, kuri
nušvietė apie situaciją darbe, tad Keitė žinojo, kad dabar jam teks vykti j
Australiją.
Kai vakar vakare Keitei pagaliau pavyko Rėjui prisiskambinti, - nors
jis neatsakė j jos elektroninius laiškus, o pirmi du skambučiai nukeliavo
j balso paštą, — šis tiek daug svaičiojo apie tas moteris, kad Keitė iš
visos širdies panoro su jomis susipažinti. Tai buvo jos pačios mintis
atkeliauti j Virdžiniją ir čia kurį laiką apsistoti.
Keitei labai keista pasirodė ir tai, jog staiga Rėjus pradėjo ją
atkalbinėti atvykti. Sakė, jog namas „per mažas ir žingsnį žengti" ir kad
jam visai nepatiko žemės su didžiuliu tuščiu namu, apsuptu tvoros. Bet
Keitė labai troško nors trumpam išvykti, o Rėjaus pasakojimas apie tas
nepažįstamas moteris skambėjo tiesiog stulbinamai.
Ji turėjo susiprasti: viskas skambėjo per daug tobulai, kad būtų
tiesa. Galbūt tos moterys tebuvo dar vienos iš daugelio kitų,
pasidavusių Rėjaus kerams. Galbūt jaunoji Eliza jj įsižiūrėjo. Ar tai dėl to
jos iš aukšto stebėjo šią jo ne tokią gracingą žmoną?
Dar iki pietų Keitė buvo nusprendusi susikrauti daiktus ir išvažiuoti.
Jai nebuvo naujiena, kad moterys susižavi jos vyru, bet šitai buvo
tiesiog absurdiška!
— Ar dar kas nors alkanas? — paklausė Olivija. — Aš tai tikrai.
Moteris stovėjo tarpduryje ir, jeigu Keitė nesuklydo, jos veide
atsispindėjo gailestis.
Staiga Keitė pratrūko:
— Galbūt užsisakykime tris didžiausias picas? Po gabalėlį jums, o aš
suvalgysiu kas liks? Taip pat nepamirškime milžiniško butelio
įprastinės kolos bei tų cinamoninių batonėlių. - Lieknoji Eliza stovėjo
greta Olivijos. - O dar geriau negu maisto pristatymas bus tai, jog aš
pati nuvažiuosiu parvežti picų, tad judviejų niekas nepamatys su
manimi.
Keitė nužingsniavo laiptų link.
- Kas negerai? — pasiteiravo Eliza. — Ką mes padarėme?
Tuomet Olivija suprato, jog visai to nenorėdamos buvo per daug
santūrios su Keite.
Jos neketino to daryti, tačiau atstūmė ją.
Olivija garsiai ištarė:
- Mano posūnis su žmona stovyklauja mano name tolimajame šių
valdų gale. Jie planuoja mane užklupti ir prašyti pinigų, tad visai
nenoriu, kad sužinotų, jog jau grįžau j miestelį. O Elizos greičiausiai
ieško policija, todėl jos niekas negali pamatyti už šios teritorijos ribų.
Štai dėl ko nenorėjome su tavimi keliauti j miestelį.
Keitė sustingo tarpduryje, bet liko atgręžusi nugarą, tad Olivija tęsė:
- Mums buvo gėda tau apie tai pasakoti, todėl tylėjome. Aš
atsiprašau.
- Ir aš! — sušuko Eliza. — Tikrai norėjau su tavimi eiti apsipirkti, bet
bijau, kad man panaudojus kredito kortelę tėvas atsiųs žmones manęs
ieškoti, ir būsiu uždaryta atgal j beprotnamį.
Keitė atsigręžė j moteris.
- O jeigu išeisiu aš, — antrino Olivija, — kas nors miestelyje apie tai
papasakos mano marčiai, ir ji, atlėkusi čia, užgrauš negyvai. Ir verks.
Žinau, galiausiai turėsiu su visu tuo susidurti, tačiau... - moteris
gūžtelėjo pečiais.
Keitė iš visų jėgų stengėsi suprasti, ką jos sakė.
- Ar judvi irgi esate daktarės Haitauer pacientės?
- Aš esu, — atsakė Eliza. — Ji ištraukė mane iš psichiatrijos įstaigos,
j kurią mane įkišo vyras Kentas kartu su mano tėvu.
- Džine padėjo jai pabėgti, paslėpusi savo automobilio bagažinėje,
- paantrino Olivija. - Greičiausiai dėl to ji patirs teisines pasekmes.
Nesu viena jos pacientų, bet manau, kad būtent per ją čia atsidūriau.
- Tikrai? — paklausė Eliza. — To man nepasakojai.
 — Tai tiesiog mano teorija, kurios teisingumą žadu patikrinti, jeigu
kada nors tą moterį sutiksiu.
— Ji... - pradėjo Eliza, bet čia ją nutraukė Keitė.
— Taigi judvi neatstūmėte manęs dėl... — ji ranka parodė į savo kūną.
— Žinoma, ne, - paneigė Olivija. — Kokia siaubinga mintis.
— Bet aš tikrai turėčiau, - įsiterpė Eliza. — Tu atrodai kaip aukštesnė
Karmenos versija. Tik veidas dailesnis. Ir ką tu naudoji savo plaukams?
Jie nepriekaištingi. Ak, ir Karmena yra moteris, dėl kurios vyras mane
metė. Jie augina mažą mergaitę. Su manimi šeimos turėti jis nenorėjo.
Keitė prisėdo ant sofos ir sumurmėjo, kad tai grožio salone įsigytas
šampūnas daro stebuklus. Žvilgsnį ji buvo įsmeigusi j Elizą.
— Šito aš nesuprantu. Tavo vyras?..
— Turi antrą šeimą, - pripažino Eliza.
— Maniškis taip pat turėjo, — pridūrė Olivija.
Abi žvelgė j Keitę ir laukė šios reakcijos. Jos žinojo, jog Keitės vyras
taip pat buvo netoli nuo naujos šeimos kūrimo, tačiau to nesakė. Jeigu
pati Keitė tai irgi žinojo, niekuo neišsidavė.
Tylą nutraukė Eliza, sužiurusi j Oliviją:
— Kaip manai, ar Džine mudvi suvedė, nes abi turime tą pačią
problemą?
— Nenumanau, bet tai būtų logiška, - atsakė Olivija. — Jau pradėjau
tikėti, kad šis savaitgalis skirtas terapijai.
— Ir jo metu mes išliejame savo nuoskaudas, kažkas panašaus j tai?
- pertarė Eliza. — Tiesą sakant, labai norėčiau papasakoti visą savo
istoriją. Bet tik tuo atveju, jeigu niekas neminės savižudybės.
Abi moterys atsisuko j Keitę, tyliai bandydamos išskaityti, ar ši
norėtų išgirsti apie Elizos problemas.
Iš nuostabos Keitė tegalėjo mirksėti. Galbūt tai buvo dėl milijardo
lieknėjimo programų, kurių visą savo suaugusios gyvenimą laikėsi
Keitė, bet jai atrodė, kad jeigu tik numestum svorio, viskas būtų tobula.
Jeigu turi santuokos problemų, plonesnės šlaunys jas visas išspręstų.
Ir tada liekna tu galėtum stovėti greta visų išdidžių merginų pasaulyje.
Galbūt tave netgi pakviestų prie jų prisidėti.
 Tačiau dabar visa tai nebeatrodė teisinga. Aukštos, lieknos it
modelio Elizos vyras mieliau pasirinko moterį, ant kaulų turinčią mėsos.
— Prašyčiau, — pagaliau ištarė Keitė, — mielai išgirsčiau viską, ką tik
nori papasakoti.
— Palaukite! - sušuko Olivija. — Tik paimsiu produktus
sumuštiniams ir vyno. Ar judviem taip tinka?
— Tiesiog tobula, - atsakė Eliza. — Manau, man turbūt derėtų
pradėti pasakoti nuo pabaigos ir eiti atgal į priekį. Noriu, kad
žinotumėte, kas iš tiesų dėjosi tuo metu, kol aš taip nekaltai dūkau
purve su Alechandru.
— Alechandru? - perklausė Keitė.
— Mūsų šeimos sodininko mažuoju broliu. Gražiausiu vyru žemėje.
— Šiam titului aš turiu kitą kandidatą, — pasakė Olivija, ir abi su Eliza
sužiuro į Keitę.
— Savojo vis dar ieškau.
— O kaipgi... — pradėjo sakinį Olivija, paskui staiga nutilo ir pažvelgė į
Elizą. — Prašau, tęsk.
— Kai žiūriu atgalios, — pradėjo Eliza, — atrodo, kad viskas — Kentas,
Alechandras, Karmena — buvo nulemta Taros. Pažinojau ją iš mokyklos
laikų, ji buvo visiška kalė. Maždaug prieš du mėnesius, vieną tingią
popietę, nekviesta ji pasirodė ant mano namų slenksčio. Jau vien iš
laukinio žvilgsnio akyse galėjau pasakyti, kad ji atėjo papasakoti kažko
siaubingo. Paprastai tai būdavo paskalos apie žmogų, kurį abi
pažinojome. Tai galėjo būti kieno nors skyrybos arba tai, kad ji matė
kitos moters vyrą su gražia mergina. Ką nors nepadoraus ir niekšiško.
— Kuo ji užsiima gyvenime? — paklausė Olivija, kuri sėdėjo prie
tolimesniojo kavos stalelio krašto, po užpakaliu pasikišusi pagalvėlę. Ji
pradėjo majonezu tepti duoną bei krauti ant jos mėsos riekeles ir salotų
lapus.
— Ji teisininkė, ir tuo man labai mėgsta girtis, - Eliza pašiepiamai
pradėjo kalbėti falcetu: - Ak, kaip norėčiau būti tavo vietoje, Eliza, ir
leisti dienas nieko neveikdama, tik mėgaudamasi laiku sau. Gyventi be
streso.
— Tiesiog pasaka, — paantrino Keitė.
 — Pavydas, štai kas tai yra, — Olivija padavė Keitei lėkštę su storu
sumuštiniu ant jos. — Ar ji bandė suartėti su tavo vyru ir buvo atstumta?
Eliza šyptelėjo.
— Kiek žinau — ne. Bet ji man du kartus sakė, kad tikisi sulaukti
sužadėtuvių žiedo iš vaikino, su kuriuo susitikinėja. Tik to taip ir
neįvyko. Visgi tą dieną galėjau numanyti, kad ji turėjo svarbių naujienų.
Tara neištarė nė žodžio, tik įbruko man savo mobilųjį telefoną. Jame
švietė nuotrauka, kurioje buvo matyti Kentas, apsipirkinėjantis su dailia
moterimi ir maža mergaite. Atidaviau jai telefoną ir pasakiau, kad toji
moteris — Karmena, mūsų sodininko sesuo. Labiausiai pykau dėl to,
kad Kentas buvo prekybos centre, nors man visuomet sakydavo, jog
neturi laiko ir negali palikti darbo, — Eliza įkvėpė oro. — Tara atidarė
savo lagaminėlį ir iš jo ištraukė storą segtuvą. Jis buvo pilnas
nuotraukų ir dokumentų - viskas apie mano vyrą. Atrodė, kad jau kurį
laiką Tara ties tuo intensyviai dirbo. Ji viską paliko man ir iš karto
nuskuodė šalin.
Olivija surado ir globėjiškai paėmė Elizos ranką.
- Taigi, aš prisėdau ant sofos ir peržiūrėjau visus popierius. Vėl ir vėl
iš naujo. Iš pradžių nemačiau nieko kito tik pinigus. Kažkokiu būdu Tara
įsigavo į Kento banko sąskaitą, apie kurią ničnieko nežinojau. Kentas
visuomet man prikaišiodavo, kad netaupau pinigų. Mėgstamiausi jo
žodžiai buvo: „Kiek tai kainavo?" Bet ši slapta banko sąskaita atskleidė,
kad jis uždirbo kur kas daugiau, negu sakėsi uždirbąs, ir kad daugybę
pinigų išleisdavo... jiems.
Iš visų jėgų Eliza stengėsi kontroliuoti bandančias prasiveržti
emocijas.
- Užtruko šiek tiek laiko, kol pastebėjau gimimo liudijimą, kuris
žymėjo, jog Karmenos dukters tėvas - Kentas. Atsimenu tą savaitę, kai
mergaitė gimė. Buvo praėję tik keli mėnesiai po mūsų vestuvių, ir
Kentas turėjo išvykti dviem savaitėm į konferenciją. Visą tą laiką jis
man neskambino. Jo teigimu, sugedo telefonas ir nebuvo laiko jo
sutaisyti arba nusipirkti naujo, — Eliza nutilo. — Tik po kiek laiko
supratau, kad pinigai į sąskaitą pervesti tiesioginiu debetu. 0 tai reiškia,
kad jo bosas, mano tėvas, turėjo žinoti apie kitą Kento šeimą.
 - Tave išdavė visi, — su apgailestavimu ištarė Olivija.
- Taip.
- Ir ką tuomet darei? — pasiteiravo Keitė.
- Tą naktį grįžus Kentui - buvo jau po vienuoliktos — aš vis dar
sėdėjau ant sofos su visais tais popieriais ant kelių. Valandų valandas
negalėjau pajudėti iš vietos. Tuomet atsistojau ir padaviau jam segtuvą.
Žinote, ką jis tada pasakė?
Olivija ir Keitė papurtė galvas.
- Galiu tiksliai pacituoti, nes tai įsirėžė man į atmintį. Jis pasakė:
„Lažinuosi, kad čia Taros darbas. Jai visuomet patiko kišti nosį ne į
savo reikalus. Eliza, mažute, tau derėtų nuo jos laikytis atokiau."
- Oi, - šūktelėjo Keitė. — Kaip žiauru.
- Tai išsigandusio vyro taktika, - Olivija raukėsi. — Ir ką j tai atsakei?
- Aš pratrūkau, — kalbėjo Eliza. - Pradėjau šaukti. Tuo metu mudu
su Alechandru... — ji nutilo.
- Prasitarei jam apie Alechandrą? — paklausė Olivija.
- Ne. Man užteko proto neminėti Karmenos brolio.
- A, - atsiduso Olivija. - Tačiau dalis tavęs svarstė, ar Alechandras
nebuvo tik masalas.
Eliza gurkštelėjo gaiviojo gėrimo.
- Tikrai rodėsi nemažas sutapimas, kad jiedu su Karmena buvo
kartu, o mes su Alechandru buvome... Buvome draugai.
- Kaip į visa tai reagavo Kentas? — smalsavo Keitė.
- Jis atrodė ramus, bet toks nebuvo. Paruošė man gėrimą, bet
nervinosi taip stipriai, kad pusę jo išlaistė.
- Ir tada į gėrimą įdėjo tabletes, — švelniai pridūrė Olivija.
Keitė išsižiojo iš nuostabos.
- Taip, įdėjo, — kurį laiką Elizos lūpos buvo tvirtai sučiauptos. -
Laksčiau iš kampo į kampą ir rėkiau, tad nemačiau, kaip jis tai padarė.
Norėjau pagriebti kokį nors daiktą ir jam trenkti. Jis net nenumanė, kiek
daug planavau dėl jo atsisakyti! Turiu tokį stiprų ištikimybės jausmą,
kad ne... Aš niekuomet... — ji nurijo gumulą. — Šiaip ar taip, buvau tokia
įtūžusi, jog beveik nieko negirdėjau ir nemačiau. Kai jis padavė gėrimą,
prarijau jį visą net nestabtelėdama. Tai buvo beveik gryna degtinė, o aš
nebuvau valgiusi visą dieną, tad gėrimas kalė tiesiai j galvą. Taip
apsvaigau, kad Kentas turėjo nustumti mane j miegamąjį, kur tiesiog
nukritau ant lovos. Jis išėjo iš kambario.
Eliza atsistojo, šiek tiek pavaikščiojusi pirmyn ir atgal, atsigręžusi
pasižiūrėjo j moteris.
— Vos galva nustojo suktis, aš atsistojau, nuėjau prie durų ir jas
atidariau. Kentas kalbėjo telefonu. Išgirdau jj sakant: „Ji žino."
— Ir būtent tada pradėjai suvokti realybę, — ištarė Olivija.
Eliza pritariamai linktelėjo galva.
— Aš pagaliau, galų gale, supratau, kad mano vyras niekada iš tikrųjų
manęs nemylės.
— Tai dėl meilės, — pratarė Keitė. — Tau nebuvo pikta dėl pinigų ar
net dėl kitos moters, bet pikta buvo dėl meilės.
— Taip. Tai tiesa.
Olivija vėl suspaudė Elizos ranką.
— Štai tada tu troškai užsimiršti ir dėl to išgėrei tabletę.
— Taip, bet tik tam, jog nusiraminčiau ir vėl sugebėčiau mąstyti, —
paaiškino Eliza. — Ant stalelio šalia lovos buvo buteliukas Kentui
išrašytų migdomųjų. Jis sakėsi, jog dėl streso darbe negali užmigti.
— 0 gal greičiau užmigti jam neleido prabudusi sąžinė, — pasakė
Olivija.
— Arba nerimas, kaip už viską sumokėti, - nusivaipė Keitė.
— Labiau panašu j tai, - pritarėjai Eliza.
— Taigi tu išgėrei tabletę, - pasakoti ragino Olivija, — bet nežinojai,
kad Kentas tau jau davė tablečių.
Eliza palinksėjo galva.
— Pasijutau mieguista, dėl to tik džiaugiausi. Situacija buvo
siaubinga, tačiau tuo pat metu jutau ir palengvėjimą. Mąsčiau, kaip ryte
paskambinsiu advokatui.
— Ar tai būtų buvusi Tara? - pasmalsavo Keitė.
Eliza nusišypsojo.
— Ji, be jokios abejonės, pažinotų patį niekšiškiausią, beširdiškiausią
advokatą, koks tik galėtų būti. Nugrimzdama j miegą jaučiausi beveik
laiminga.
 - Mąstei apie Alechandrą, — ištarė Olivija.
- Aš tikėjausi. Galbūt jis nežinojo apie savo seserį ir mano vyrą. Kita
vertus, jis bei jo brolis yra prikalbėję tokių dalykų, kurie staiga pradėjo
įgauti prasmę. Ar viskas tarp mudviejų buvo skirta tik nukreipti mano
dėmesiui? Ar įmanoma, kad tai buvo milžiniškas, visatos siųstas
sutapimas, dėl kurio mano vyras ir aš įsižiūrėjome du žmones iš tos
pačios šeimos?
- Arba tai buvo tiesiog senas geras artumas. Karmena ir jos brolis
visą laiką buvo ten, labai arti judviejų, — svarstė Olivija. - Galiu
paliudyti, kad žmones paprastai veda jaunystės hormonai, o ne
išmintis. Kas nutiko paskui, kai prabudai ligoninėje?
- Kentas laikė mano ranką, mačiau, kad jis ką tik verkė.
- Iš baimės sėsti į kalėjimą? — Keitės balse buvo girdėti pyktis.
- Aš spėčiau, jog jam iš tiesų buvo gaila dėl to, kas atsitiko, —
nesutiko Olivija. — Abejoju, kad jis būtų norėjęs tave nuskriausti.
- Jis ir nenorėjo, — atsakė Eliza. — Jis paprasčiausiai pasielgė
kvailai, štai ir viskas. Kentas bučiavo mano ranką ir atsiprašinėjo. Ir
kartojo, kad nuo dabar bus geresnis vyras, kad kartu mes atversime
naują švarų lapą. Pamiršime praeitį ir viską pradėsime nuo pradžių.
- Ar patikėjai juo? — paklausė Olivija.
- Viskas, apie ką tegalėjau mąstyti, buvo miela jo mažytė dukrelė. Ar
jis ketino ją apleisti? Nemaniau, kad taip padarytų, ir net nenorėjau.
Mano gerklė perštėjo nuo į ją įvesto vamzdelio, tačiau sugebėjau ištarti,
kad noriu skyrybų.
- Ir ką jis atsakė? — paklausė Keitė.
- Pradėjo maldauti. Žinojau, kad Kentas bijojo, nes dėl skyrybų
mano tėvas jį atleistų. Kentas matė, jog manęs neperkalbės. Štai tada
atvyko mano ir jo tėvai.
Eliza žvilgtelėjo į Keitę.
- Su jais buvo terapeute, kuri kalbėjo apie mano bandymą
nusižudyti, tarytum tai būtų buvęs patvirtintas faktas. Ji pasakojo jiems,
kaip su manimi „tvarkytis", kad tai nepasikartotų ir vėl, taip pat kalbėjo
apie vietą, kurioje aš būsiu „saugi". Vos galėjau prašnekėti, tačiau viską
neigiau ir bandžiau priversti Kentą jiems pasakyti tiesą.
 - Bet jis pamatė progą ir ja pasinaudojo, — konstatavo Olivija.
- Taip. Manau, jis bijojo, kad nepateikčiau jam kaltinimų. Jdėti
tabletes j kieno nors gėrimą yra nusikaltimas.
- 0 ką sakė tavo tėvai? - pasiteiravo Keitė.
- Mano mama — kaip ir visada — buvo manimi pasibjaurėjusi.
Nemanau, kad bent kartą gyvenime esu ją padariusi laimingą. Bet mano
tėvas... — Eliza ir vėl kietai sučiaupė lūpas. - Mano tėvas Kentui mėtė
tokius žvilgsnius, tarytum norėtų pasakyti: „Žinojau, kad taip ir nutiks."
- Kaip manai, ar tavo tėvas žinojo, kad Kentas tau j gėrimą primaišė
tablečių? — paklausė Olivija.
- Ne. Manau, tėvas galvojo, jog, sužinojusi apie Karmeną, bandžiau
pasidaryti galą. Jis norėjo, kad manimi būtų nuolatos rūpinamasi ir aš
negalėčiau vėl padaryti to paties. Jis kartu su Kentu pasirašė
reikalingus dokumentus, ir mane... — Eliza patraukė pečiais.
- Tave uždarė j psichiatrijos palatą, — užbaigė Olivija.
- Niekas netikėjo mano kalbomis, jog nemėginau nusižudyti. Vieno
iš gydytojų tvirtinimu, buvau tokia jtūžusi, kad išsigando, jog išleista iš
ligoninės galiu pabandyti nuskriausti Karmeną ir jos vaiką.
- Tai pasibaisėtina! - sušuko Keitė. - Tave pavertė piktadare. 0 tuo
metu Kentas laiką leido namuose, tarytum nieko nebūtų nutikę.
- Ir štai tada tu susipažinai su Džine, — įsiterpė Olivija.
- Ji nebuvo mano gydytoja, tad negalėjo manęs išleisti be mano
tėvo ir mano vyro leidimo. Tų, žinai, sveiko proto žmonių.
- Taigi tu išsigelbėjai, pasislėpusi jos automobilio bagažinėje.
- Taip ir buvo. Iš ten ji mane išleido tik kai kirtome valstijos sieną.
Tada persėdau j priekinę automobilio sėdynę. Vairavome
pasikeisdamos.
- Apie ką jūs tuomet kalbėjotės? — paklausė Olivija.
Eliza nusišypsojo.
- Džine pasakė, kad, jos įsitikinimu, visa mano šeima yra krūva
mulkių, kuriuos ji norėtų pamatyti uždarytus. Visgi tuomet ji pasiūlė
kalbėtis apie linksmus dalykus, tad taip ir padarėme. Kalbėjomės apie
maistą, sodus ir vietas, kuriose esame pabuvojusios. Kitą dieną ji paliko
mane užkandinėje Samer Hilyje. Ir pažadėjo pasirūpinti, jog turėčiau
galimybę visą šią situaciją išspręsti.
- Su teisininkų pagalba, - čia įsiterpė Keitė. - Pažįstu jų keletą.
— Nesistebiu, tačiau manau, jog omenyje ji turėjo kai ką kita.
— Šįkart aš Džinės pusėje, — nusišypsojo Olivija. — Noriu išgirsti
daugiau apie linksmus dalykus. Noriu daugiau sužinoti apie tavo
bemarškinj herojų.
— Kuris galbūt leido laiką su manimi, bandydamas pridengti
Karmeną su...
Olivija kilstelėjo ranką.
— Papasakok visą istoriją, o tada leisk mums su Keite nuspręsti.
Kaip jūs su Alechandru susipažinote?
— Per Tarą, — atsakė Eliza. — Na, bent jau ji yra toji, kurios dėka aš jį
iš tiesų pamačiau, — moteris papurtė gaivą. — Sunku tai įsivaizduoti
dabar, tačiau buvau tokia užsiėmusi savo sutuoktiniu, kad nekreipiau nė
kiek dėmesio j dieviškai gražų pusnuogį vyrą, slankiojantį po sodą du
kartus per savaitę. 0 tada pasirodė Tara ir...
- Palauk! - pertraukė Keitė. — Kur ir kada tiksliai tai nutiko?
- Long Ailande, vasarą prieš man sužinant apie Karmeną ir jų vaiką.
Tuomet, kai vis dar tikėjau, jog su Kentu tikriausiai galime būti laiminga
pora.
- Norėčiau sužinoti, kaip judu su Kentu elgdavotės, būdami kartu, —
pasmalsavo Olivija. - 0 ypač — kaip elgdavaisi tu.
Eliza nusivaipė ir tarė:
- Buvau tiesiog tobula, kadangi maniau, jog tokiai ir reikia būti, kad
vyras mane pamiltų.
— Buvau ten pat, dariau tą patj, — įsiterpė Keitė. — Su kiekviena dieta
tikėjausi, kad... Ne. Tai - tavo istorija. Papasakok mums apie save su
Kentu, o paskui mes norime detalių apie tave ir dailųjį Alechandrą.
- Mes buvome ne daugiau nei draugai. Tai ir viskas, - Elizos balsas
sušvelnėjo. - Niekuomet neperžengiau ribos, nors pas-kutinę naktį ir
pabandžiau. Tačiau jis pasakė ne, — merginos akys, rodos, aptemo,
tarytum ji būtų sapnavusi.
 - Ar Alechandro akys tamsios? — paklausė Keitė ir tuo sugrąžino
Elizą į realybę.
- Kaip eržilo vidurnaktį.
- Ir niekuomet su juo neatsidūrei lovoje? - toliau smalsavo moteris.
- Niekuomet nebuvau neištikima Kentui. Ne daugiau nei bučiniu. Bet
buvo viena naktis su Alechandru, kai jaučiau tokią pagundą, kad vos
nepalūžau. Mėnesienos šviesa ir margaritos. Mes susiginčijome, o jis
ketino palikti šalį. Turėjau priimti kelis sprendimus ir... - Eliza pažvelgė j
abi moteris. - Turbūt turėčiau pradėti nuo pradžių.
- Tikrai turėtum, — pasakė Olivija, ir moterys patogiai įsitaisė,
pasirengusios klausytis.
7

Eliza vilkėjo kai ką, kas atrodė tarytum naktiniai marškiniai iš šeštojo
dešimtmečio. Kažką iš Sandros Di filmo. Jei kalbėtume apie išvaizdą,
mergina nebuvo apdovanota didele krūtine, tačiau žinojo, jog jos ilgos
lieknos kojos priversdavo vyrų akis suktis spiralėmis. Šj rytą, kaip ir
visuomet, ji bandė sugundyti savo vyrą iš tiesų pažvelgti j ją.
— Beketai yra labai svarbi pora, tad galbūt galėtum pagaminti ką
nors ypatinga? — paklausė Kentas.
Eliza atsišliejo j virtuvės darbastalį taip, kad dabar jos kojos atrodė
dar ilgesnės.
— Ką, pavyzdžiui?
- Nežinau. Aš ne virėjas. Ar matei mano raktus?
- Už tavęs.
Jis atsisuko.
- Kur?
- Ten. Raudonoje lakuotoje dėžutėje.
- Nesistebiu, kad negalėjau jų rasti. Kodėl įdėjai juos ten? - Kentas
surado ir pasiėmė raktus.
- Tai japoniška tebako dėžutė ir aš niekuomet nesugalvočiau j ją
dėti automobilio raktų. Jie gali pažeisti dekorą.
— Jeigu tu jų nedėjai, tai tada kas? - Kentas kalbėdamas kilstelėjo
ranką. — Nesvarbu. Turiu eiti.
— Palauk! Svarsčiau, ar tau patinka tai, ką vilkiu, — Eliza apsisuko.
Drabužis buvo labai trumpas, viršutinę jos kūno dalį dengiantis
pusiau perregimu švelniai rausvu šilku, tačiau paliekantis apatinę kūno
dalį atidengtą.
— Miela. Kiek tai kainavo?
Eliza bandė neišsiduoti, kad jos ūpas dingo:
— Visiškai nieko. Turėjau juos dar prieš mums susituokiant. Dalis
mano kraičio.
 — Tai gerai, — jis stovėjo, spoksodamas j Elizą ir laukdamas, kol ši
leis eiti. — Nagi, sakyk. Matau, kažkas neduoda tau ramybės.
— Noriu susirasti darbą.
Staiga Kento akyse suspindo pašaipa.
— Ir ką gi tu darytum? Suprantu, tau nuobodu, bet rimtai, kokį darbą
galėtum gauti?
— Svarsčiau apie meno galeriją.
— Čia aplink niekur nėra meno galerijų, nebent turi galvoje vietinę
amatų mugę.
— Galbūt tėtis galėtų paskolinti pinigų, ir aš pati atidaryčiau galeriją?
Kentas prunkštelėjo iš juoko. Tai buvo gražus vyras, aukštas, tamsus
blondinas mėlynomis akimis. Geriausiai atrodė vilkėdamas baltais
teniso drabužiais, pečius apsigobęs megztiniu. Jis buvo tipiškas sveiko
vyro, kurio protėviai buvo kilę iš angliškosios aristokratijos, pavyzdys.
Nors Elizos šeima buvo turtinga iš kartos j kartą, būtent Kentas
puikavosi garsia kilme.
— Atleisk, mažyte, bet tu pažįsti savo tėvą. Jis nedarys nieko, jeigu
tai neatneš jam dešimteriopai didesnio pelno. Galbūt tau vertėtų lankyti
kokias nors pamokas?
— Dar daugiau gaminimo?
— Tai išties puiki mintis! Išmoktum pagaminti ką nors fantastiško,
kai j svečius pasikviesime poną ir ponią Beketus. Antį a l’orange. Kaip
tau tai? Ar neskamba puikiai?
— Kaip smagu!
Kentas atsiduso.
— Gerai, taigi daugiau kulinarijos pamokų lankyti tu nenori, — jis
pažvelgė j savo laikrodį, auksinį „Piaget", kurį kaip vestuvių dovaną jam
įteikė Elizos tėvai. — Turiu eiti. Šiandien dirbame ties dideliu
susijungimu, tad privalau būti ten. Šįvakar prisėsime, apie viską
pasikalbėsime, ir aš pabandysiu sugalvoti, ką tau veikti.
— Vadinasi, namo grįši dar iki sutemstant?
— Žinoma. Ne. Palauk. Šiandien aštuoniolikta diena, tiesa? Turėsiu...
Kai kur šįvakar dalyvauti. Prisileisk vonią, įsitaisyk su knyga. Išnaudok
vakarą be manęs, mėgaudamasi laiku tik sau, — Kentas paskubomis
pabučiavo Elizą į skruostą ir išrūko pro duris.
Jauna moteris stovėjo prie lango ir stebėjo jj nuvažiuojantį savo
BMW automobiliu, kuris iš tiesų priklausė jos tėvo kompanijai. Kitapus
vejos pro medžius ji galėjo matyti vieną savo tėvų namo pusę, tad
svarstė, ar jos motina taip pat stebėjo išvykstantį Kentą.
Ten, kur jie gyveno, anksčiau buvo svečių namas, kurį naudodavo
pernakt apsistojantiems tėvo valdomos kompanijos klientams. Tačiau
Elizai ir Kentui susituokus, visi, išskyrus, žinoma, pačią Elizą, manė, jog
būtų puiku, jeigu „jų vaikai" augtų šiame name.
Šiek tiek pasisukusi, dešinėje ji galėjo matyti Kento tėvų namo
kampą.
Jų mamos susipažino koledže ir buvo tokios skirtingos, kad puikiai
derėjo kartu. Tačiau jų elegancija ir ambicijos ėmė viršų — šių
charakterio bruožų mokėsi viena iš kitos.
Sutikusios j save panašius vyrus, griebė juos taip greitai, kad patys
vyrai nė nesumojo, kas gi įvyko. Moterys jtikino savo sutuoktinius
nupirkti du didžiulius namus vieną greta kito. Jos elgėsi taip, tarytum
abu namai ir žemė aplink juos sudarė vieną bendrą teritoriją, ir mėgo
šią vietą vadinti valdomis.
Didžiuliam nusivylimui, viena iš moterų pastojo, o kita - ne. Gimė
berniukas, kurį pavadino Kentu, vėliau dar du vaikai. Ir tik po keleto
metų pagaliau gimė Eliza. Šeimoje ji buvo vienturtė.
Nuo tada, kai Eliza buvo vos vienų, jos motina mergaite jautėsi
nusivylusi.
Eliza buvo tylus, skrajojantis padebesiais svajoklis vaikas, labiau
susidomėjęs menu negu varžybomis su kitais vaikais klasėje dėl
geriausiojo titulo. Ji nemėgo konkuruoti, neatrodė turinti kokių nors
ambicijų ir mielai pasitraukdavo iš kelio, leisdama laimėti kitiems. „Tai
daro kitus žmones tokius laimingus", — sakydavo Eliza, ir to jai visiškai
pakako.
Vienintelis dalykas, kuris patiko jos motinai, buvo aklas Elizos
susižavėjimas Kentu. Kaskart, kai akiratyje pasirodydavo Kentas, Eliza
mesdavo šalin savo piešinius bei kreideles ir smalsiai jj stebėdavo.
 — Manau, jiems reikėtų susituokti, — vieną saulėtą popietę tarė
Kento motina, visiems auklių prižiūrimiems vaikams žaidžiant baseine.
— Pritariu, — atsakė Elizos motina, irtai buvo viskas.
Jos daugiau niekada apie tai nekalbėjo. Tačiau joms ir nereikėjo.
Viskas jau buvo nuspręsta.
Eliza dar kartą pro langą pažvelgė j abu namus ir pasijuto įkalinta. Ji
negalėjo suprasti, kodėl vyras toks nuo jos nutolęs. Nesumojo, kas
negerai, bet jautė, kad kažko trūksta. Jų santuokoje žiojėjo skylė, ir
jauna moteris nežinojo, kaip ją užpildyti.
Atsidususi Eliza apsirengė šortais iki kelių, berankove linine
palaidine, apsiavė sandalus ir sutvarkė virtuvę, kuri jai niekada nepatiko.
Ant sienos kabojo jos dienos darbų sąrašas. Paimti iš valyklos Kento
drabužius. Paskambinti poniai Beket ir pasiteirauti, ar ji ir jos vyras
nealergiški maistui. J taisyklą nuvežti Kento batus. Nuvykti j parduotuvę
ir išrinkti dovaną vienam iš Kento klientų, kurio ji niekada ir mačiusi
nebuvo. Dvidešimt mylių belstis pas žuvies pardavėją, kuris labai patiko
Kentui, ir nupirkti raudonąjį rifešerj.
Eliza nukabino sąrašą nuo sienos ir vos susilaikė nepasidavusi
impulsui jo sugniaužyti. Mintyse ji stengėsi sudėlioti seką, ką kada
atlikti. Nutarusi sąrašą ignoruoti, numetė jj ant mažyčio virtuvės stalo,
pasiėmė romaną, kurio jau savaitę neskaitė, ir juo nešina išėjo j lauką.
Užpakalinėje namo dalyje buvo nedidelė terasa, nematoma iš
didžiųjų namų. Ji tapo Elizos prieglobsčiu. Kitoje pusėje, kur stovėjo
grilis ir privalomai įrengtas ugniakuras, plytėjo dar viena, tik didesnė,
akmeninė terasa. Šią vietą Kento pasamdytas dizaineris vadino
„linksmybių zona". Naudojama ji buvo tik tiems klientams, prieš kuriuos
vyras norėdavo pasirodyti.
Mažoji terasa buvo Elizos mėgstamiausia vieta visame svečių name.
Ją dengė šešėlis, o iš trijų pusių supo neaukšta akmeninė tvorelė, todėl
čia Eliza jautėsi apginta ir saugoma.
Jiems atsikrausčius į namą, Kentas terasą norėjo nugriauti.
„Atsigabensime buldozerį, viską sulyginsime ir šią vietą padarysime
penkiskart didesnę", — sakė vyras. Tačiau kraštovaizdžio dizaineris,
kuris buvo labai mielas vyresnis vyras, pastebėjo, kaip šie žodžiai kone
privertė jaunąją nuotaką verkti. Todėl jis Kentui pasakė, jog tai
siaubinga idėja, ir pasiūlė naująją linksmybių zoną įrengti saulėtoje
namo pusėje. Elizai be garso ištariant padėkos žodžius, jis tik
nusišypsojo.
Praeitą vasarą kartu su Diegu, meksikiečiu, kuris prižiūrėjo visų trijų
namų sodus, ji planavo mažąją terasą paversti dar dailesne. Eliza
pabandė nupiešti eskizą, kaip, jos įsivaizdavimu, viskas turėtų atrodyti,
bet neturėjo pakankamai sodininkystės žinių, kaip šias idėjas būtų
galima įgyvendinti.
„Mano brolis, kuris kaip tik atvyksta čia, labai daug išmano apie
augalus. Jis padės man nuspręsti, kuo apsodinti mažąją terasą, kad
atrodytų kaip tavo piešinyje“, — pažadėjo jai Diegas.
Eliza nusišypsojo. Ji visuomet mėgo šj vyrą, kuris čia dirbo dar nuo
tada, kai būdama mergaitė ji lankė pagrindinę mokyklą. Diego sesuo
Karmena taip pat dažnai sukiodavosi netoliese, tad jos visai neblogai
sutardavo ir kartkartėmis kartu iš ko nors pasijuokdavo. Tačiau tai
tęsėsi tik iki kol Eliza pirmą kartą iš koledžo grįžo namo. Viskas. Nuo to
karto Karmena dėbsodavo į ją kaip į priešę. Eliza klausdavo, ar kas
negerai, tačiau ši tylėjo.
Prieš Elizai ir Kentui susituokiant, Karmena buvo tokia priešiška, kad
Eliza pradėjo nuo jos laikytis atokiau.
Praėjusią vasarą, kai Eliza su Kentu grįžo iš kelionės, kuri turėjo
atstoti antrąjį jų medaus mėnesį, nors vyras beveik visą laiką praleido
kalbėdamas telefonu, Diegas jau buvo baigęs apželdinti mažąją terasą.
Jos grožis Elizą tiesiog pakerėjo.
— Kokios jos gražios! — pasakė ji, liesdama vynmedžio šakeles,
besileidžiančias tvorele. — Argi tu ne augalų genijus?
— Tai ne mano darbas. Čia pasidarbavo mano brolis Alechandras.
— Padėkok jam nuo manęs, — tarė Eliza ir įžengė atgal į namus.
Jai reikėjo sutvarkyti krūvą sąskaitų, pasirūpinti paštu, išskalbti
drabužius, nuvažiuoti produktų ir... Jai reikėjo padaryti viską.
Likusią vasaros dalį Eliza buvo paskendusi reikaluose, kuriais jos
prašė pasirūpinti Kentas. Iškilmingos vakarienės, grilio vakarėliai ir vyro
klientai, užsukantys kokteilių.
 Kartais jai visa tai pabosdavo:
- Kodėl negali nusivesti jg j restoraną?
- Visi juos vedasi j restoranus. Jie nori pasijusti šeimos dalimi,
mūsų šeimos dalimi.
Jis apglėbdavo ją, savo rankas tvirtai sukryžiuodamas Elizai už
nugaros.
- Nagi, mažyte, visa tai dėl mūsg. Tau ir man. Kad greičiau ateitų
metas pradėti šeimą, kurios taip trokšti.
Pažadu susilaukti kūdikio Kentas prieš ją mosavo nelyg morka
asiliukui. Irtai visada priversdavo Elizą nusileisti.
Ėjo trečioji vasara po jg vestuvių, ir Eliza buvo pasiryžusi šiais metais
viską daryti kitaip. Ji norėjo veikti ką nors daugiau, negu surinkti Kento
drabužius iš valyklos. Kulinarijos pamokų mergina taip pat buvo
lankiusi gana daug ir suprato, kad maisto ruošimas nėra tas įgūdis, kurį
ji norėtų tobulinti dar labiau.
Eliza išsitiesė ant vienos tų kušečių storu paminkštinimu ir atsivertė
knygą, tačiau neskaitė. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, ką daryti su savo
santuoka.
- Atrodo, ši knyga tave labai sužavėjo, - pasigirdo sarkastiškas
balsas.
Eliza stengėsi neparodyti ją apėmusio siaubo. Tara! Mokyklos
paskalų maišas. Mergina, kuri išsiaiškindavo visų paslaptis ir visai
nesidrovėdavo jų išplepėti. Ji gyveno Niujorke, bet jos motina turėjo
namą šalimais.
- Labas, - šiaip ne taip ištarė Eliza. - Kokie vėjai atpūtė j šj Dievo
užmirštą kampelį?
- Mama užsimanė niujorkietiškų beigelių su sykų salotomis, todėl
turėjau viską mesti ir jai jų atvežti.
Tai Elizos visai nestebino. Taros motina mokėjo už šios butą
Niujorke - su sąlyga, kad dukra pildys visas jos užgaidas.
Tara pliumptelėjo ant kušetės šalimais.
- Tai ką dar veiki, be to, kad spoksai j dangų? Bandai atsigauti po
nakties? Turint omenyje, koks eržilas yra Kentas, lovoje laiką turėtum
leisti fantastiškai.
 Eliza jai atsakė paslaptinga turėjusia atrodyti šypsenėle:
— Taip, žinoma. Mums niekad negana.
Atrodė, kad Tarai tokio atsakymo pakako, tad dabar ji žvelgė tolyn už
terasą supančios tvorelės. Už jos plytėjo veja ir medžiai, kuriuos
kruopščiai formuodavo Diegas su savo vyrais.
Staiga Tara atsitiesė.
— Gerasis Viešpatie! Kas ten?
Eliza pažvelgė ta pačia kryptimi, bet nieko nepamatė.
— Nežinau. Kartais čia užklysta lapės, tačiau...
— Ne! Jis. Vyras.
— Diegas? Kažkuris iš jo vyrų? Jie sodininkai.
Tara pakilo nuo kušetės ir pažvelgė namo šono kryptimi.
— Ei! Taip, tu! — sušuko ji. - Ateik čia!
— Tara, leisk vyrams dirbti.
— Jie gali dirbti su manimi, — iškvėpdama orą beveik be garso
atšovė ši.
— Dauguma vyrų vedę ir turi vaikų. Manau, tau nederėtų... — Eliza
staiga nutilo.
Ant tvorelės viršaus stovėjo dieviškai gražus vyras. Jis vilkėjo
purvinas medvilnines kelnes, avėjo sunkiais batais, bet nuo pusiaujo
aukštyn buvo visiškai nuogas. Ilgi sausi raumenys, pilvas tarytum
šokolado plytelė, medaus atspalvio oda. Nors jo kūnas buvo
stulbinamai dailus, veidas atrodė tarsi nuo žurnalo viršelio: aukšti
skruostikauliai, pilnos lūpos, tamsios akys, apjuostos storomis
juodomis blakstienomis. Anglių juodumo plaukai nugaroje siekė kaklą.
Eliza neįsivaizdavo, kas jis toks.
— Ar. Tu. Kalbi. Angliškai? — garsiai paklausė Tara.
Vyras grakščiai it atletas nušoko ant terasos, tada, jos nusivylimui,
Elizai atsuko nugarą ir pažvelgė j Tarą. Elizos veidas buvo per pėdą nuo
jo saulės nubučiuotos odos. Jeigu ištiestų ranką, galėtų jj paliesti.
Sekundės jai prireikė suprasti, kodėl jis siekia sau už nugaros. Už
juosmens vyras buvo užsikišęs „Žiedų valdovo" knygą. Rodė jai, kad, be
abejo, moka kalbėti angliškai.
 Eliza apėjo aplink jj ir atsistojo greta Taros, kuri vyrą nužiūrinėjo taip,
tarytum jis būtų gardus kąsnelis, o ji — visiškai išbadėjusi.
— Kaip manai, ar jis moka kalbėti? — puse lūpų paklausė Tara.
Eliza pamatė kibirkštėlę jaunojo vyro akyse.
— Neturiu jokio supratimo. Niekada iki šiol jo neregėjau. Turbūt jis
vienas iš Diego giminaičių.
— Tai jų yra bent du?
Eliza pastebėjo, kad vyras stengiasi sulaikyti besiveržiančią šypseną.
— Ne. Diegas visai neatrodo kaip jis.
— Koks. Yra. Tavo. Vardas? — paklausė Tara. — Aš — Tara. Tu?..
— Tarzanas? — įsiterpė Eliza, tačiau tai Tarą privertė susiraukti.
— Iš tikrųjų, Eliza, kaip tu gali taip juokauti? Šis vyras trinasi aplink
tavo namus, o tu net nenumanai, kas jis toks.
Tarai nusisukus, vyras pažvelgė j tvorelę už jų ir šiek tiek linktelėjo.
— Jis — Diego brolis, — staiga suprato Eliza. — Tai jis išrinko augalus,
pasodintus palei šią tvorelę. Koks gi jo vardas? Aleksas? Ne.
Alechandras.
— Si, si, Alechandras, - nusivaipė vyras, parodydamas lygius baltus
dantis.
Tuo metu Tara nuėjo prie kušetės ir ant jos padėtoje rankinėje
pradėjo kažin ko ieškoti.
— Man patinka vyrai, kurie nekalba angliškai.
Vyras sąmoksliškai mirktelėjo į jį pažvelgusiai Elizai. Iš karto po to
Tara įbruko jam savo vizitinę kortelę.
— Čia mano adresas Long Ailande. Kodėl gi tau neužsukus rytoj
popiet? Galėtume pasikalbėti apie mano sodo priežiūrą.
J tai Alechandras net nesureagavo.
— Kaip manai, ar jis tave supranta? — paklausė Eliza.
— Greičiausiai ne, — nusišypsojo jam Tara. — Mariana. Supranti?
Rytoj antrą valandą. Dos.
— Mariana. Dos. Si, — pakartojo Alechandras.
— Geras berniukas, — pagyrė jį Tara ir žengė žingsnį į šalį.
Dar vienas žingsnis, ir ji pamatys knygą, užkištą už juosmens,
bylojančią apie tai, kad jis Tarą tik mausto.
 Eliza buvo mačiusi, kokių bjaurių dalykų Tara buvo iškrėtusi iš jos
besijuokusiems žmonėms. Tad akimirksniu ji čiupo ir Alechandrui iš už
juosmens ištraukė knygą, kurią tuoj pat prispaudė sau už nugaros.
Žinoma, gėrėdamasi vaizdu Tara žvelgė j jo nugarą. Tačiau ten buvo
tik daug odos ir jokios knygos. Ji atsitraukė ir tarė:
— Man jau metas eiti, — delnu Tara perbraukė Alechandrui per ranką.
— 0 tu, mielasis, ateik pas mane rytoj. Mariana.
— Si, si. Mariana. Tres, — Alechandras j moterį žiūrėjo taip, tarytum iš
visų jėgų stengtųsi ją suprasti.
— Ne, ne. Dos. Antrą. Atvyk rytoj antrą popiet, — Tara pavartė akis ir
sušnabždėjo Elizai: — Dailus, bet kvailas.
Dar kartą dirstelėjusi j Alechandrą ji nuėjo.
Eliza stovėjo tylėdama, iki Tara dingo iš akiračio.
— Aš labai atsiprašau, — ji atidavė Alechandrui jo knygą.
— Viskas gerai, — atsakė vyras. — Taip nesilinksminau jau keletą
mėnesių.
— Be to, ši knyga - viena iš mano mėgstamiausių, — Eliza linktelėjo
knygos pusėn. - Jaučiuosi tau skolinga. Galbūt norėtum stiklinės
limonado?
— Taip, bet ne. Brolis mane nužudytų. Lažinuosi, ir dabar jis spigina
man j nugarą.
Pažvelgusi tolėliau Eliza pamatė Diegą, tūžmingai spoksantį j savo
brolį.
— Taip ir yra, — sušnabždėjo ji ir žengė žingsnį į šoną. Tada garsiai
pridūrė: - Ar galėtum man parodyti? Net nenumanau, kaip tai atrodo.
Jis kitoje namo pusėje.
Jiems išnykus Diegui iš akių, mergina ištiesė ranką ir prisistatė:
— Aš — Eliza.
— O aš — Alechandras.
Jie paspaudė vienas kitam rankas. Vyro delnas buvo didelis,
sudiržęs nuo darbo ir labai šiltas.
Alechandras pirmas atitraukė ranką.
— Man tikrai reikia grįžti prie darbo, - jis žengė žingsnį atbulomis.
 — O kodėl tu apskritai esi čia? Tu nepanašus j... — Eliza jautė, kad
tuoj prisikalbės. — Turiu omeny... Tavo anglų kalba. Ji labai gera, tačiau
turiu omenyje...
— Viskas gerai. Aš suprantu. Gimtojoje Meksikoje anglus mokau
ispanų kalbos, tad anglų kalba privalau kalbėti tikrai gerai.
— Ir dar tu nusimanai apie augalus, tiesa?
— Taip. Studijavau botaniką. Nors mano brolis mano, kad mokytis
tokį dalyką yra laiko švaistymas.
— Mano šeima galvoja lygiai tą patj! Turiu vaizduojamosios dailės
diplomą. Pabandyk gauti darbą su tokiu išsilavinimu!
Po šių Elizos žodžių jie vienas kitam nusišypsojo.
— Nenoriu pasirodyti arogantiška, bet kodėl tu čia, jei turi ir mokslo
laipsnį, ir darbą? - ji kilstelėjo ranką ir pamojo sodo link. - Užsiimi
šituo.
— Atskleisiu paslaptį. Namuose patekau į bėdą, ir didysis brolis
mane nuo jos išgelbėjo. Ištraukė iš šalies ir pasiūlė darbą.
— Ak. Bėdą, susijusią su narkotikais?
— Norėčiau. Tuomet būčiau turtingas. Galbūt negyvas, bet turtingas.
Eliza nusijuokė.
— Esu tikras, kad turi svarbesnių darbų, negu klausytis sodininko
gyvenimo istorijos.
— Nepasakyčiau, kad turiu. Mano vyras pageidauja, kad jo klientams
ruoščiau egzotiškus patiekalus. Bet iš tiesų jie visi nori paprasčiausios
jautienos. Daug jautienos. Tad ne, iš tiesų neturiu ką daugiau veikti.
Kokios čia gėlės?
— Bijūnai. Paeonia californica. O tos štai ten — Paeonia corsica.
— Oho. Aš sužavėta. Ir, žvelgdama į mano mažąjį sodelį, manau, kad
tavo mokslo laipsnis visai naudingas.
— Ačiū. Tikėjausi, kad tau patiks.
Jo akys buvo nepaprastos.
— Verčiau turėjau mokytis namų ūkio valdymo.
— O aš gailiuosi nesimokęs, kaip į kalną užstumti karutį su šimtu
penkiasdešimt svarų sveriančia sedula. Kai bandžiau pirmą kartą, tas
daiktas iškrito dukart.
 — Taigi ją turėjai pakelti ir įdėti atgal j karutį?
— Gali spėti, ar Diegas ketino man padėti. Jis...
— Alechandrai! — tai buvo įsakmus Diego balsas.
— Brolis nori, kad grįžčiau atgal prie darbo. Turiu eiti.
Eliza mintyse desperatiškai ieškojo priežasties, dėl ko jie būtų
priversti pasikalbėti dar kartą.
— Jeigu lankyčiau ispanų pamokas, ar man padėtum?
— Taip, — Alechandras ėjo atbulomis. — Dauguma mano klienčių
buvo moterys. Nuobodžiaujančios turtingų vyrų žmonos. Kaip tavo
draugė Tara. Jos ir buvo ta bėda.
— Ak, suprantu. Ir ji man ne draugė, — Eliza pakėlė galvą. — Spėju,
kad aš visai kaip jos, - ji niekaip negalėjo nuslėpti kartėlio savo balse.
— Toli gražu, kad būtum kaip bet kuri iš jų, - šitai jis ištarė taip
mielai, kad Eliza nusišypsojo.
— Alechandrai! — subliuvo Diegas.
— O dabar aš ir vėl patekau j bėdą. Iki manana.
Vis dar šypsodamasi Eliza stebėjo vyrą išnykstant iš akiračio.
8

Eliza jau mėnesį lankė ispanų kalbos pamokas, tačiau Alechandro ji

nematė, nors Diegas su kitais savo vyrais, kaip ir įprasta, buvo čia. Jie
spėriai šienavo, genėjo, rovė piktžoles, o paskui išvyko pora senų
sunkvežimių.
Ji neišdrįso Diego paklausti, kur jo brolis. Mergina nenorėjo, jog jis
pamanytų ją norint iš jo ko nors daugiau negu tik pokalbis. Tikino save,
kad jai nieko daugiau ir nereikia.
Vieną sekmadienį, per bendrą šeimos vakarienę, Elizos motina
papriekaištavo, kad jai jau laikas būtų imtis vaidmens bendruomenėje.
Eliza susilaikė nepriešgyniavusi, nors žinojo, kad motinai tai reiškė
įsitraukimą j komitetų veiklą ir bandymą rodyti susidomėjimą tuo, ką kiti
nariai, iš kurių visi buvo vyresni nei šešiasdešimties, turėjo pasakyti.
Eliza niekam nebuvo užsiminusi, kad tris rytus per savaitę lanko
ispanų kalbos pamokas. Buvo tikra, kad jos motinai nepatiktų, jog
mokosi ji ne prancūzų.
Jos mokytoja buvo j šeštą dešimtį įžengusi labai maloni moteris,
kuri nuolat Elizą maitindavo. „Tu per liekna!" — sakydavo ji Elizai, o ši,
nors ir suvalgydavo viską, kas būdavo patiekta, svorio nepriaugo. Kita
vertus, ji niekuomet nenustygo vietoje, tad nebuvo sąlygų kauptis
kalorijoms.
Vieną rytą pamokoje dalyvavo ir trys maži mokytojos anūkai.
Pamačiusi juos Eliza užmiršo apie mokytoją. Su jais ji praleido dvi
valandas, per kurias vaikai džiūgavo galėdami pranešti, jog kiekvienas
merginos žodis, tariamas ispaniškai, skambėjo visiškai netaisyklingai.
Būdama su jais Eliza išmoko daug daugiau, negu per bet kurią įprastą
pamoką.
Nuo to karto mokytoja j pamoką visuomet atsivesdavo ir savo
anūkus. Eliza buvo puiki auklė. Kartu su vaikais gamindavo
meksikietiškus patiekalus, žaidė meksikietiškus žaidimus ir kalbėjo
vien tik ispaniškai. Nors praėjus mėnesiui ji labai gerai kalbos dar
nemokėjo, tobulėjo sparčiai.
Viskas pasikeitė, kai mokytoja pranešė turinti grįžti j Meksiką dėl
savo tėvo ligos. Tuomet Eliza ir vėl pradėjo jaustis vieniša. Kento nuolat
nebuvo namuose, visos draugės, atrodo, buvo labai įnikusios j savo
gyvenimus, o motina ją spaudė prisijungti prie tų siaubingų komitetų.
Tuo metu Eliza pradėjo sapnuoti sapnus, tiek tikroviškus, tiek
nerealius, apie ją nuo visko išgelbstintj vyrą ant žirgo. Kartą rytą
prabudo krečiama siaubo. Jos sapne vyras ant žirgo buvo Alechandras.
Pagaliau vieną dieną ji sukaupė drąsą ir Diego pasiteiravo apie brolj.
Jis atsakė, kad Alechandras „kitame darbe". Diego balsas skambėjo
nedviprasmiškai. Alechandras peržengė ribą su ja, ištekėjusia moterimi.
Tą sekmadienį Eliza ramstė duris, laukdama, kol Kentas baigs kalbėti
telefonu, kad jie galėtų kartu nueiti pas jos tėvus kassavaitinės
vakarienės. Arba kitaip dar vadinamos „kas negerai Elizai" vakarienės.
— Nagi, viskas juk ne taip ir blogai, — pagaliau prisijungęs prie Elizos
tarė Kentas.
— Motina nori, kad prisidėčiau prie jos komiteto, skirto parkams
švarinti.
— Skamba kaip kilni misija.
— Taip ir būtų, jeigu mes iš tiesų tuos parkus švarintume. Tačiau čia
aš turėčiau padėti kitoms moterims nuspręsti, kaip tvarkytis su
žmonėmis, kuriems teismas paskyrė atlikti viešuosius darbus. Tarsi
kuri nors iš mūsų nutuoktų, kaip tai daryti.
— Esu tikras, tau puikiai seksis, — Kentas žiūrėjo j savo laik-rodj.
— Turi būti kur nors kitur?
— Nepradėk! Bent kartą maloniai pavakarieniaukime, tau nesukėlus
barnio. Galbūt tau tikrai būtų neprašai įsitraukti j vieno kito komiteto
veiklą. Daryk ką nors, užuot sėdėjusi čia visą dieną ir skundusis.
Nuo tokio nesąžiningo jo kaltinimo Elizai net kvapą užėmė.
— Visą savo gyvenimą viską darau tik dėl tavęs.
— O aš dėl tavęs, tad mes atsiskaitę. Ar pasiruošusi eiti? Pabaikime
šitai. Turiu...
— Grįžti į biurą, - kandžiai ištarė Eliza.
 - Tu nepataisoma. Turi viską, ko bet kuri moteris galėtų tik trokšti,
bet vis tiek nelaiminga.
Jis išėjo pro duris, palikdamas ją už nugaros.
Eliza prisišliejo prie sienos ir užsimerkė. Jis buvo teisus. Gyvenime ji
turėjo viską, bet laiminga nebuvo. Laiminga tesijautė lankydama ispanų
kalbos pamokas. Vaikai, namų buitis, juokas. Net ir liūdesys kam nors
susirgus. Visa tai buvo tikras gyvenimas. Ir jis darė ją laimingą.
Eliza išsitiesė, atlošė pečius ir nukulniavo vakarienės.
Per sekmadienio vakarienes visuomet buvo vilkima formali apranga,
tiekiamas maistas ir patarnaujama. Ji tikėjo tuo, ką vadino „mandagiu
pokalbiu" Tai reiškė, jog visi turėjo su ja sutikti. Bet koks
prieštaravimas nebuvo leidžiamas.
Paprastai Eliza stengdavosi dalyvauti pokalbiuose, bet šįkart liko tyli.
Klausė savęs, ką gi tikrai ir nuoširdžiai norėtų daryti. Ką pakeistų, jeigu
galėtų pamoti stebuklinga lazdele?
Ji apžvelgė ratu susėdusius abejus tėvus ir savo vyrą. Jauna moteris
pagalvojo, kad pakeisti norėtų viską.
- Eliza! — pasipiktinusiu tonu šūktelėjo jos motina. — Gal būtum
tokia maloni ir prisijungtum prie suaugusių žmonių pokalbių?
Eliza pažvelgė j ją per stalą.
- Mąsčiau apie prieskonines žoleles ir žirgus.
Jos tėvas nesusilaikė neprunkštelėjęs:
- Žirgai neėda prieskoninių žolelių.
- Manau, man vertėtų lankyti jojimo pamokas. Taip pat man reikia
darželio prieskoninėms žolelėms. Ponia Beket leido sau pastebėti, jog
gali atskirti, kad patiekalui naudojau džiovintą baziliką. Ji sakė jaučianti
skirtumą.
Pretenzinga moterėlė, pagalvojo Eliza. Pastebėjo ant spintelės
stovintį indelį, o bandė visus įtikinti esanti aukščiau jų.
Visi nustebę žiūrėjo į Elizą, ir ji buvo tuo patenkinta.
- Beket, kaip iš „Beketo plieno"? — perklausė jos tėvas.
- Taip, tai jie. Pamaniau, paprašysiu mūsų sodininkų iškasti duobelę
ar kelias už namo, vos praėjus ąžuolą, kad galėčiau pasisodinti ten
keletą augalų.
 — Duobelę?! — pasibaisėjusi paklausė motina.
— Taip, kad tilptų vienas ar du vazonai. Man daug nereikia.
— Tikrai jau, Eliza, kartais galvoju, kad buvai užauginta tarnų, —
motina nepritariamai purtė galvą.
Juos mačiau dažniau, pagalvojo Eliza, bet garsiai to neištarė.
— Rytoj paskambinsiu Leonardui, kad jis ką nors tau suprojektuotų,
— nutarė Elizos motina.
Tai išgirdusi ji vos susilaikė nenusivaipiusi. Eliza pakęsti negalėjo to
mažo žmogeliuko. Jis kibindavo visas moteris, su jomis flirtavo, kol
šios pradėdavo kikenti, ir taip galiausiai jj pasamdydavo. Tad apie jj
išgirdusi Eliza nekaltai pažvelgė j Kentą ir pasiteiravo:
— Argi jis nėra labai brangus? Pagalvojau, ir pati galėčiau pabraižyti
eskizą, o mūsų sodininkai pagal jj įrengtų darželį.
Elizos tėvas mokėjo už sodininkų paslaugas, bet profesionalus
dizaineris savo sąskaitą būtų siuntęs tiesiai Kentui.
— Aš tikrai nemanau, jog... - pradėjo jos motina, bet, nepabaigus
minties, čia ją pertraukė Kentas.
— Manau, tai puiki idėja, — pasakė jis ir pažvelgė j savo uošvį, akimis
ieškodamas pritarimo.
Mes esame vaikai, gyvenantys diktatūroje, — pagalvojo Eliza. Vis dar
turime tėvų prašyti leidimo viskam, ką norime daryti.
— Taip, — žiūrėdamas j dukterį pritarė Elizos tėvas. — Nuostabi
mintis. Panaudok žinias iš tų brangių mokslų, už kuriuos mokėjau.
— Edgarai! Tikrai jau, — nepritariamai šūktelėjo motina, — Eliza juk
negali...
Kentas, kuris įprastai niekuomet nepriešgyniaudavo savo uošvei,
dabar tarė:
— Manau, ji tikrai gali. Širdele, kodėl gi tau nejsirengus sau mažyčio
darželio. Jis bus puikus užsiėmimas visai dienai.
— O jojimo pamokos? — toliau spaudė Eliza.
— Nematau jokios priežasties, kodėl tau reikėtų.. — pradėjo jos
motina ir vėl buvo pertraukta.
— Aš lankiau jojimo pamokas prieš pradėdama mokytis koledže, —
čia įsiterpė Kento motina, kuri buvo gerokai tylesnė. — Manau, ir tau tai
galėtų būti labai malonus užsiėmimas.
Nors ji ir buvo ta tylioji, puikiai žinojo, kaip pasiekti savo. Eliza jai
dėkingai nusišypsojo.
— Ačiū, — švelniai tarė.
Kentas išrūko iš karto po valgio, tad Eliza nešvaistė laiko ir pradėjo,
ką sugalvojusi. Daugelį valandų ji praleido internete ieškodama idėjų
prieskoninių žolelių darželiams.
Išaušus pirmadieniui, kai su savo vyrais atvyko Diegas, Eliza jau
turėjo patinkantį piešinį.
Ji nubėgo jo pasitikti šiam dar tik lipant iš sunkvežimio ir viršun
iškėlė savo eskizą. Jame buvo pavaizduotas didelis apskritimas, jį kirto
susikryžiuojantys takeliai, kurių viduryje matėsi paukščių girdyklėlė.
— Man reikia prieskoninių žolelių darželio, — pareiškė jam. — Tačiau
nežinau, ką jame pasodinti. Motina nori, kad jis būtų dailus ir
elegantiškas, taip pat skaniai kvepėtų, — paskutiniai žodžiai buvo
melas, bet Eliza jautė, kad taip bus geriau. Ji nebuvo apsvarsčiusi, kur
jis gali nuvesti, tačiau apie tai galvoti dabar nenorėjo.
Diegas taip skvarbiai pažvelgė Elizai į akis, jog ši pajuto į galvą
plūstantį kraują.
Atrodė, jis susitaikė su tuo, jog nieko nebegali padaryti, kad
sustabdytų tai, kas jau vyko. Išsitraukęs mobilųjį paskambino. Eliza
ispanų kalbą jau mokėjo pakankamai, todėl suprato, jog vyras perspėjo
savo brolį neliesti mažosios gringa, antraip bus išsiųstas atgal į
Meksiką. Maža to, Diegas grasino Alechandrą supiršti su mergina,
gyvenančia jų motinos kaimynystėje.
Eliza nusisuko išgirdusi, kaip Alechandras meldžia pasigailėjimo.
Tuomet Diegas išjungė pokalbį ir pranešė Elizai, jog jo brolis padės
šiai išsirinkti reikalingus augalus.
Kai atvyko Alechandras, kurį laiką jiedu tiesiog žiūrėjo vienas į kitą —
ir Eliza suprato, kad jis irgi apie ją galvojo.
— Tai kaip laikosi Tara? — pagaliau paklausė mergina.
Alechandro veido išraiška nė kiek nepasikeitė.
— Puikiai. Kitą savaitę tuokiamės.
 Tai išgirdusi Eliza nusijuokė. Tara jai skambino ir buvo gerokai
įtūžusi, nes „tas kvailys tavo sodininkas" taip ir nepasirodė.
— Atsiprašau, kad atitraukiu tave nuo kito darbo.
— Diegas įtaisė mane sodinti dyglainig gyvatvorę - su visais jų
spygliais — aplink kažkokius šiukšlių konteinerius. Taip pat iki pat
Naujojo Džersio turėjau važiuoti paimti bromelijinių augalų, nors juos
parduoda ir vos už keturių mylių. Atrodė, jis bandė mane laikyti kuo
toliau nuo čia. Tik niekaip nesuprantu kodėl.
Ši užuomina Elizą privertė susiraukti.
— Aš tikrai ne... Turiu omenyje...
— Mes būsime draugai.
— Taip, — pritarė ji. - Amigos. Gal galėtume kalbėtis ispaniškai, kol
įrenginėsime darželį?
— Gerai. Išskyrus galbūt tuos kartus, kai mano brolis pasidarys per
daug valdingas ir man reikės su juo kalbėtis angliškais
keiksmažodžiais. Jie geriausi.
— Tikrai?
— O taip.
— Tada man bus garbė, kad vartosi mano kalbą.
— Taigi, kur tavo planelis ir kur esi numačiusi vietą darželiui?
Žemę darželiui jie kasė ratu, sekdami ant pagaliukų pritvirtinta
virvele, žyminčia ribas.

— Tu neprivalai šito daryti, — pasakė Alechandras.

Šešėlyje netoli jų, šalia laistymo žarnos, savo eilės laukė daugiau
kaip šimtas skirtingų rūšių augalų, kuriuos jie išsirinko. Laiką kartu
juodu leido jau dvi savaites, tad nejučia Elizos ir Alechandro
bendravimas tapo asmeniškas bei palaipsniui peraugo į flirtą.
— Tai tik mano brolis, demonstruojantis, kad jis čia bosas.
Eliza įsmeigė kastuvą į žemę ir, atplėšusi juo didelį žemės grumstą,
nusviedė į karutį.
— Aš tuo mėgaujuosi.
Alechandras rodė netikintis jos žodžiais.
 — Na, gerai, galbūt nesu labai laiminga, kasdama milžinišką
apskritimą, tačiau bent jau būnu lauke.
Kepino saulutė, ir ji labai tikėjosi, kad prakaitas nenuplaus
apsauginio kremo nuo saulės. Žinojo, kad geriau reikėjo mautis kelnes
ir vilktis marškinius ilgomis rankovėmis, bet mūvėdama šortais ir
vilkėdama palaidinę su petnešėlėmis greta Alechandro jautėsi geriau. Ir
ką gi reikštų tas mažas nusvilimas? Saulės padaryta žala ant jos
nesimatys dar gerus trisdešimt metų. Kita vertus, Alechandras kaip
visuomet buvo iki pusės nuogas.
Ji pažvelgė j jiems bekasant atsiveriančią erdvę. Diegas buvo
nurodęs visą prieskoninių žolelių lysvę sukasti rankomis, bet laisvų vyrų
atsiųsti j pagalbą jis neturėjo. Vyras tikėjosi, kad mažasis jo broliukas
bus toks užsiėmęs kasimu, jog neturės laiko bendrauti su jų darbdavio
žmona. Tačiau jis nenumatė to, kad Eliza pati norės Alechandrui padėti.
— Papasakok man apie savo gimtinę, — paprašė ji.
— Jau pasakojau. Turėjau problemų su...
— Šitą dalį jau žinau, — greitai įsiterpė Eliza. - Susijaudinusi vyresnė
moteris, jaunas ir gražus mokytojas. Ji negalėjo savęs kontroliuoti.
Pabaiga.
Giliai varpydamas žemę, Alechandras nusišypsojo.
— Gražus, ar ne?
— Atrodo, kad iki šiol grožis tau sukėlė daugiau problemų negu
padėjo.
— Tu nežinai nė pusės to, - sumurmėjo jis.
— Tada papasakok man. Leisk man galvoti apie ką nors kita, negu
norą trinktelėti šiuo kastuvu tavo broliui per galvą. Ar jis visada buvo
toks užsispyręs?
— Nuo pat gimimo. Su tėvu ginčydavosi taip, kad stogas kilnodavosi.
— Norėčiau turėti drąsos paprieštarauti savo tėvui, — atsiduso Eliza
ir, nusivaliusi nuo kaktos prakaitą, pasiėmė savo vandens buteliuką. —
Ar dėl to Diegas ir gyvena čia, Jungtinėse Valstijose?
Alechandras pasirėmė ant kastuvo ir su pasigėrėjimu stebėjo, iki
Eliza išgėrė kone pusę buteliuko vandens. Tik jai baigus gerti, vyras vėl
pradėjo kasti.
 — Mano tėvas susilaužė koją.
Eliza suprato tai būsiant istorijos pradžią, tad paprašė:
— Kiek galėdamas pasakok ispaniškai ir, prašau, padėk man su
vertimu.
Alechandras taip maloniai jai nusišypsojo, kad Eliza vos neprarado
pusiausvyros.
Galiausiai abu ėmėsi kasti ir jis pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą
Meksikoje. Alechandrui dar esant vaikui, jo tėvas susilaužė koją ir dėl to
negalėjo vykti į savo buhalterio darbą pervežimo įmonėje. Tėvai
nerimavo, kaip reikės išlaikyti visą šeimą. Iš to nusivylimo Alechandro
motina pasakė, kad moka tik vieną dalyką — gaminti.
— Ar ji gerai gamina?
Alechandras pavartė akis.
— Geriausiai. Visi taip sakydavo. Ji atidarė virtuvės langą ir pakabino
ženklą, skelbiantį, kad čia pardavinėjami buritai. Visi galvotrūkčiais
puolė jg pirkti. Po metg tėtis ir Diegas jau statė pavėsinę ir keturis
stalelius. Dar kitais metais jie išnuomojo pastatą su dengta terasa ir... —
Alechandras patraukė pečiais.
— Ir jūs atidarėte penkig žvaigždučių restoraną.
— Kartą užsuko net New York Times kritikas ir apie mus parašė gana
neblogą straipsnį.
Elizai prireikė pagalbos išsiverčiant šj sakinj.
— Oho! New York Times restoranų apžvalga. Ar ir tu ten dirbai? Gal
irgi moki gaminti?
— Šiek tiek. Iš tos vietos daugiausia išpešė Diegas ir kitas mano
brolis, Rikardas, - Alechandras valiūkiškai šypsojosi, ir Eliza troško
sužinoti daugiau.
— Mano motina pasamdė septyniolikmetę mergaitę, kuri ką tik buvo
baigusi mokyklą, ir dvejus metus ją apmokė. Ji...
— Leisk man spėti. Ji tapo Diego žmona.
— Teisingai, — nusišypsojo Alechandras. — Tada mano motina
pasamdė antrą mergaitę. Jauną, gražią, protingą, — jis pažvelgė j Elizą.
— Ir ją pasiėmė tavo brolis Rikardas?
— Taip ir buvo, — nusijuokė Alechandras.
 - O tau merginos ir neliko. Kas nutiko trečiai mergaitei? Ar tuo metu
buvai per jaunas?
- Tuo metu jau buvau pakankamai subrendęs, bet mano motina
kartojo, kad turiu stoti j universitetą. Tad jokios žmonos! Norėdama būti
tikra, kad nejsimylėsiu ir iš jos neatimsiu pagalbininkės, ji pasisamdė į
ketvirtą dešimtį įkopusią moterį su dviem vaikais.
Jam nutilus, Eliza pažvelgė j Alechandrą.
- Ar tu rausti? - Eliza sulaikė kvėpavimą. — Juk tu to nepadarei!
Alechandras dirstelėjo j ją iš padilbų.
- Ji mane daug ko išmokė.
- Ar tavo motina apie tai žinojo? - kvatojo j kastuvą atsirėmusi
Eliza.
- Nesu tikras. Bet vieną dieną man nuobodžiaujant ji drėbtelėjo, kad
bent jau nevedu.
- Ji tikrai žinojo.
- Greičiausiai, — šypsojosi Alechandras. — Kitais metais išvažiavau
studijuoti j Meksiko universitetą.
- Ir mokeisi apie augalus.
- Taip pat ir anglų kalbos bei literatūros, keleto kitų kalbų. Visus
tuos nieko vertus dalykus, anot Diego.
Elizai toptelėjo mintis, kad Alechandras nieko neužsiminė apie savo
seserj.
- 0 kaip Karmena? Ar ji pamilo kokj nors nuostabų jaunuolį?
- Ne, - nukirto Alechandras, ir Eliza suprato jj nenorint apie tai
kalbėti.
- Ar pateko j bėdą ir štai todėl dabar yra čia su tavimi ir Diegu? -
tyliau paklausė ji.
Kurį laiką Alechandras delsė atsakyti, tarytum būtų bandęs
apsvarstyti, kaip tai padaryti geriausiai.
- Ji tiesiog norėjo atvykti j Ameriką. Kaip ir mūsų tėvui, Karmenai
gerai sekasi skaičiai, tad ji padeda Diegui tvarkyti buhalterinę apskaitą.
- Nenoriu kištis ne j savo reikalus, bet man atrodo, kad Karmena
pasikeitė. Kai buvome paauglės, beveik draugavome. Aš pirkdavau
cinamoninę kramtomąją gumą ir jai atiduodavau, nes žinojau, kad
Karmenai ji patinka. Tačiau vieną dieną Karmena rėžė nebenorinti mano
išmaldos. Atsiprašiau, nors man tai ir neatrodė kaip išmalda. Aš taip
pat pirkdavau ir „Kit Kat" šokoladukus savo draugei Lizai. Tai buvo
tiesiog... — Eliza trūktelėjo pečiais.
Šįkart Alechandras ir vėl užtruko atsakyti.
- J i . . . Na... Ji...
Suskambo Elizos mobilusis, ir atrodė, kad Alechandrui tarsi akmuo
nuo pečių būtų nusiritęs.
— Geriau jau atsiliepk, - paragino jis.
— Skambutis nesvarbus. Ar Karmenai atsitiko kas nors baisaus? Dėl
to ji pasikeitė? — Elizos akys išsiplėtė. — Juk amerikietis jai nepadarė
nieko blogo? Ar amerikietė? Ar todėl staiga pradėjo atrodyti, kad
Karmena mane mato kaip grietinėlės atstovę, o...
— Tavo telefonas! Jis vis skamba. Galbūt kas nors atsitiko.
Raukydamas! Eliza nusivalė j juosmenį rankas ir pakėlė ant
rankšluosčio žolėje gulintį mobilųjį.
— Tai motina, — ištarė ji sunkiai atsidusdama, o tada atsiliepė. -
Taip, aš čia.
Kurj laiką mergina tik klausėsi.
— Dabar? Šią akimirką? — Eliza atsiduso. — Taip. Žinoma, taip ir
padarysiu, — staiga jos akys nušvito. — Taip jau nutiko, kad su manimi
yra vienas iš sodininkų. Ne, aš tikra, kad jis neprieštaraus. Taip, aš
pasakysiu jam nusiauti batus, - Eliza purtė galvą. — Mama! Jis niekur
neprineš purvo. Jeigu reikės, priversiu jj išsirengti nuogai, o lipant viršun
stebėsiu kiekvieną žingsnį, kad įsitikinčiau, ar nieko neliečia.
Alechandras pradėjo kosėti, bandydamas nuslėpti juoką, o Eliza,
apšaukiama motinos, telefoną laikė toliau nuo ausies. Po kiek laiko vėl
pridėjo jį prie ausies ir tarė:
— Taip, aš atsiprašau už savo nemandagią, vulgarią repliką. Buvau
labai nejautri. Pasirūpinsiu, kad sodininkas būtų apsirengęs ir švarus. Ir
taip, būsiu ten už kelių minučių, - Eliza baigė pokalbį. — Turime eiti į
namus.
Alechandras pažvelgė į nuogą savo krūtinę.
— Man reikia pasiimti marškinius.
 - Ne! - mirktelėjo ji. - Tiksliau, tai nėra būtina. Mano tėvai su
draugais savaitgaliui išvyksta j Hamptonus. Turiu nueiti ir nuskinti
mamai rožių, kad šias ji galėtų pasiimti kartu.
- Ir jas nuskinti turi tu?
- Mamai nepatinka spygliai.
- 0 kada aš turėsiu lipti laiptais?
- Kai jie išvyks, žinoma.
Alechandras pažvelgė j ją, pakėlęs vieną antakį.
- Aš tau per jauna, tad nustok tikėtis. Mama nori, kad perneštum j
mano namą kėdę, tik bijo, kad viską ištepsi. Nagi, turiu eiti, antraip ji
pavers mano gyvenimą siaubingu.
- Nemanau, kad tavo motina norėtų pamatyti mus drauge.
- Ji nepastebės, o be to, tau reikės nuo rožių nuskabyti spyg-lius, -
Eliza matė, kad Alechandras raukosi. - Kas negerai?
- Manau, turėčiau pasiimti marškinius iš sunkvežimio.
Eliza primerkė akis.
- Jeigu prisidengti nori dėl jų, ar tai reiškia, kad pusnuogis tu dėl
manęs?
- O, kaip galvoji, ar tavo nuogos kojos nenusvils?
- Touchė. Mes... — Elizos telefonas ir vėl skambėjo. Ji žvilgtelėjo j
ekraną. - Mama. Pasivyk mane!
Alechandras bemat ją pralenkė, bet, pasiekęs didžiulj Elizos motinos
rožių sodą, suvaidino kojos mėšlungį ir leido jai laimėti.
Juokdamasi Eliza nuskubėjo į nedidelę pašiūrę tolimesnėje sodo
pusėje, iš kurios atsinešė pirštines, sekatorių ir medinj lovelį.
- Mažas juokingas krepšelis, — numetė repliką Alechandras.
- Tai — angliška kraitelė.
Kad įsimintų, šį pavadinimą jis pakartojo kelis kartus.
- Kokių rožių nori pirmiausia? Damasko? Hibridinių?
Stambiažiedžių?
- Pagyrūnas. Noriu tų didelių, kurios smirda.
- Tavo motina taip pat turi gražių burboninių rožių.
- Mano motina nė pusės tiek nežino, kiek tu.
- Apie rožes ar apie savo dukterį?
 — J šią repliką neketinu atsakyti, — atkirto ji. - Štai! Laikyk kraitelę,
kol aš kirpsiu, o tada prisėsime ana ten ir nuskabysime spyglius.
Alechandras sekė paskui ją, žingsniuojančią tarp lysvių, ir žvilgčiojo j
namą.
— Ar esi tikra, kad tavo tėvai neprieštarauja, jog aš čia? Tavo motinai
nepatinka, kai pernelyg priartėjame prie namo.
Elizą nutvilkė gėda dėl savo motinos nejautrumo, jos snobiškumo,
nukreipto prieš daugumą žmonių.
Suskinti rožes prireikė dvidešimties minučių, dar dvidešimtį užtruko
pašalinti spyglius. Du kartus Eliza įsidūrė, ir Alechandras rodėsi, ketino
pabučiuoti jai sužeistą ranką, bet mergina piktai sušnairavo.
— Negali kaltinti vyro dėl to, kad jis bando.
Tarp jų tvyrojo nebylus susitarimas neperžengti ribos. Ji buvo
ištekėjusi ir dėl to — nepasiekiama. Bet nekaltas erzinimasis leido
suprasti, kad abu vienas kito troško, o tai buvo nuostabus jausmas!
Žinodama, kad vyras galvoja ją esant gražią ir geidžiamą, vertė Elizą
atsitiesti ir iškelti galvą. Dabar drabužius ji rinkosi gerokai kruopščiau,
rūpinosi savo plaukais ir makiažu. Nenorėjo galvoti, kad visa tai — dėl
netinkamo vyro.
— Geriau nunešiu jas mamai, — ištarė Eliza.
Ant medinio suolelio pavėsyje jiedu sėdėjo vienas šalia kito. Dabar jo
palikti čia jai visai nesinorėjo.
— Turėtum eiti kartu su manimi.
Alechandras ištiesė rankas už suolelio.
— Geriau pakviesk mane, kai baigsi, tada užlipsiu tais laiptais.
Akivaizdu, vyras visai nenorėjo susitikti jos motinos. Besijuokdama
Eliza patraukė namo priekin, kur Eduardas, vienas iš jos tėvų
darbuotojų, į milžinišką visureigį krovė daiktus.
— Labas. Ar jie pasirengę važiuoti?
Eduardas nusišypsojo. Jis čia dirbo dar nuo tada, kai Eliza buvo
kūdikis.
— Tavo motina persirengė gal tuziną kartų. O kas tas nuogas
vyrukas, su kuriuo tu sulipusi?
 — Jis? Tai Diego brolis. Nuolatos kartoju jam ką nors užsivilkti, bet jis
neklauso. Manau, vargšas vaikinas yra ne viso protelio.
Šiuos žodžius Eduardas palydėjo grimasa.
— Ar tai dėl to prakaituoji saulėje greta jo? Buvau gerokai nustebęs,
kad moki naudotis kastuvu.
— Jis — mano naujasis draugas gėjus, kuris man parodė, kaip juo
naudotis.
— Gėjus! Čia tai geras. Tas vaikinas ryja tave akimis.
Staiga Eliza surimtėjo.
— Ar mama daug matė?
— Nematė nieko. Pasakiau jai, kad Diegas išpurškė žolę nuodais
gyvatėms galabyti. Ji nė karto nebuvo išėjusi laukan. Nežinau, ar ji bijo
nuodų, ar gyvačių.
— Ačiū.
Eduardas užtrenkė visureigio dureles.
— Ar tu tikra, kad žinai, ką darai?
— Tik stengiuosi išsaugoti sveiką protą.
— Manau... — prabilo Eduardas, bet staiga atsidarė paradinės durys.
Pro jas išėjusi Elizos motina nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.
— Kaip siaubingai apsirengusi. Atrodai kaip fermerė. Ar tavo nosis
nusvilusi? Iš tikrųjų, Eliza, esi gėda mūsų šeimai.
Jai už nugaros Eduardas vartė akis. Šis vyras visuomet suteikdavo
Elizai stiprybės atlaikyti motinos kritiką.
— Tavo rožės, — Eliza ištiesė pilną jų gilų krepšį. - Mes pašalinome
kiekvieną spygliuką.
Staiga ji sulaikė kvėpavimą supratusi, jog ką tik prasitarė per daug.
Ar jos motina paklaus, kas tie „mes"?
Tačiau moteris krepšio nepaėmė.
— Mažiausia, ką galėjai padaryti, tai pamerkti jas j vandenį. Mūsų
laukia ilgas kelias. O ne! Pamiršau savo perlų auskarus! - sušuko ji ir
nuskubėjo atgal vidun.
Po kelių minučių automobilis nuvažiavo, tad Eliza nuėjo atgal pas
Alechandrą, kuris vis dar sėdėjo ant suolelio. Saulei pakeitus padėtį
danguje, jos spinduliai dabar krito tiesiai jam ant veido. Alechandras
buvo užsimerkęs, tad mergina kurj laiką stovėjo tiesiog spoksodama j
jj. J juodas jo žandenas, j nugaroje kaklu besiraitančius plaukus. J jo
odos spalvą, įlinkius ant plokščios krūtinės.
Žinojo, koks jis stiprus, kaip greitai juda. Vieną kartą suklupusi ji vos
neparkrito, kai vienu staigiu judesiu Alechandras numetė kastuvą ir
čiupo ją už abiejų rankų. Tačiau tą pačią akimirką, kai Eliza j jj pažvelgė,
vyras ją paleido. Ji suprato. Viena buvo erzinti ir flirtuoti, visai kas kita —
iš tikrųjų liesti.
— Ar jų jau nebėra? - paklausė Alechandras, neatmerkdamas akių.
Jis žino, kad esu čia, suprato Eliza ir atsakė:
— Taip. Personalas pasiėmė laisvą popietę nusipelnyto poilsio.
Namas tuščias.
Alechandras atsistojo.
— Jeigu mano brolis sužinos, kad vienui vieni buvome tame name, jis
išsiųs mane namo.
— Kad vestum kaimynų merginą?
— Nugirdai tai, ar ne? Užkilk j viršų, numesk kėdę žemyn, o aš ją
išnešiu.
— Nagi, bailiuk. Pala, ką tu darai? - Eliza sutrikusi stebėjo jj
atsisegant kelnių sagą.
— Laiptai. Aš turiu būti nuogas, pameni?
Kvatodama iš juoko mergina kelnes liepė pasilikti ir sukomandavo
sekti iš paskos.
Jie įėjo pro šonines duris, o ne pro virtuvę, manydami, kad ten gali
sutikti ilgiau užtrukusių personalo darbuotojų. Visgi Eliza abejojo, ar kas
nors liktų bent dviem minutėm ilgiau po to, kai jos tėvai išvyko.
Didžiulis namas kėlė tą tylios, šiurpios tuštumos pojūtį. Jie slinko
tyliai ir nesikalbėjo. Kai pasiekė pagrindinio įėjimo holą, Alechandras
sustingo.
Patalpa buvo išties įspūdinga - ant marmurinių grindų tobula tvarka
išdėliotos stūksojo milžiniškos kiniškos vazos. Centre stovėjo apskritas
stalas, pritaikytas muziejui.
— Kartą čia įspyriau futbolo kamuolį. Mama nebuvo labai patenkinta.
Alechandro veido išraiška reiškė užuojautą.
 Laiptai buvo platūs, besisukantys, uždengti tamsiai raudonu kilimu.
Eliza jais lipo pirma, tada trumpam atsigręžė į vyrą, o paskui ir vėl kopė
aukštyn.
- Jeigu kada nors prireiktų, šiais laiptais galima nusėlinti visiškai
tyliai. O šaldiklyje visuomet yra ledų.
- Prisiminsiu.
Užlipusi viršun Eliza praėjo dvejas uždarytas duris, tada atidarė
vienas kairėje pusėje. Viduje buvo milžiniškas kambarys, skirtas mažai
mergaitei. Jame stovėjo karališka lova, iš kupolo viršuje driekėsi
baldakimas. Už lovos kabojo šilkinis audeklas su išsiuvinėtu ant jo
medžiu. Baltos spintelės ir lentynos, prikrautos knygų. Ant kamštinės
lentos vis dar kabojo lapeliai, primenantys padaryti namų darbus.
- Jis visas rožinis, — galiausiai ištarė Alechandras.
— Persikinis. Anot dizainerio, tai daug subtilesnė spalva.
Ji atidarė dvejas didžiules duris, kurių apdailos lentelės buvo
sudėliotos, paliekant nedidelius tarpelius, ir taip atvėrė aukštą plačią
spintą, pilnai prigrūstą drabužių.
— Jie visi tavo?
— Kiekviena suknelė, batas, vėrinys ir kaspinas, - norėdama
patvirtinti savo žodžius, ant galvos Eliza užsidėjo rožinį Alisos lankelį.
— Tavo palaidi plaukai man patinka labiau. Arba atmesti atgal.
Galbūt su rože juose.
— Kaip flamenko šokėjos?
— Kaip gražios merginos, kuri patenkinta savo gyvenimu.
- Na, tokiu atveju rožės aš nešioti negaliu, — ji nusiėmė lankelį. -
Prisėsk, kol surasiu, ko man reikia.
Ten pat stovėjo milžiniškas apskritas pufas, tad Alechandras prisėdo
ant jo ir stebėjo, kaip Eliza atidarinėja ir uždarinėja stalčius bei ant
grindų netoli jo iš jų mėto daiktus.
- Kodėl tavo drabužiai čia, o ne tavo namuose?
- Ten nėra pakankamai vietos. Ir Kento kostiumai... — ji staiga nutilo.
Jiedu niekada neminėdavo jo vardo. Tarytum nenorėtų prisiminti,
kad Kentas iš viso egzistavo. Garsiai ištartas vardas grąžindavo j
realybę.
 Alechandras nuo žemės pakėlė mėlynai baltą suknelę su plačiomis
juostomis viršuje ir rauktu sijonu apačioje.
— Šioji labai graži. Galėtum su ja šokti.
Prireikė minutėlės, kol Eliza mintimis grįžo j dabartį.
— Vilkėjau šią suknelę per mamos surengtą vakarėlį sode. Prie jos
dar yra ir švarkelis. Ak, štai jis, — ji ištiesė trumpą tamsiai mėlyną
bolero.
— Labai gražu. Man patinka. Tik kaipgi tu ketini visa tai nusigabenti j
savo namus?
Eliza saldžiai nusišypsojo jam, tarytum mestelėdama užuominą.
— Aš — vyras. Aš nenešu suknelių. Bent jau tokių, kurių niekas tuo
metu nevilki.
— Prigrūsiu į jas kitų drabužių, tad tau tereiks nešti vieną.
— 0 kur kėdė, kurią turėjau paimti? — sudejavo Alechandras.
— Ji yra... Oi! — Eliza staiga užkliuvo už ištiestos ant pagalvėlės jo
pėdos ir kluptelėjo. Alechandras pagavo ją už rankos, tačiau, užuot
įprastai flirtavęs, nužiūrinėjo milžinišką spintą ir raukėsi.
Ji kone galėjo perskaityti jo mintis.
— Man nereikia visų šių daiktų, kad būčiau laiminga.
— Bet prie to esi pripratusi. Tai — tavo pasaulis. Tu priklausai čia.
Šiuos žodžius Alechandras ištarė ispaniškai, o gilus jo balsas
privertė juos skambėti dar gražiau. Vyras tebelaikė suspaudęs jos
nuogą ranką virš alkūnės. Negalvodama, ką daro, Eliza uždėjo delną ant
šiltos jo krūtinės ir pasilenkė j priekį. Apie nieką kitą daugiau galvoti ji
negalėjo, išskyrus, kaip karštai troško bučiuoti jo lūpas.
Jis sudvejojo, bet galiausiai nustūmė ją šalin ir atsistojo.
Alechandras bandė apsimesti, kad ničnieko neįvyko.
— Ar tu tikra, kad tau reikia visų šių drabužių?
Intymi akimirka jau buvo išnykusi. Už jo stovinti Eliza užmerkė akis.
Kai jas atmerkė, suprato, kad Alechandras į ją žiūri pro veidrodį virš
tualetinio stalelio. Sekundės dalį jo žvilgsnyje ji pamatė šmėstelint
ilgesį. Giliausią troškimą to, ko, jis žinojo, niekada negalės turėti.
Eliza norėjo bėgti pas jį, bet negalėjo. Jis buvo teisus. Jos
gyvenimas, jo gyvenimas. Jie nebuvo panašūs. Jie netgi nėjo greta
vienas kito.
— Jeigu tik galėtume susitikti kur nors, kur būtume tokie patys, —
sušnibždėjo Eliza, - kaip lygus su lygiu, mes galėtume... - ji nutilo
pamačiusi atsigręžiančio Alechandro žvilgsnį. Abu žinojo, kad kalbėti
beprasmiška.
Jeigu jie pradėtų ką nors, ko negalėtų pabaigti, skausmas, kurį jaučia
dabar, būtų nepalyginamai mažesnis už tą, kurį galėtų jausti ateityje.
Ji skubiai linktelėjo, parodydama, kad supranta, ir pasitraukė nuo jo.
Giliai įkvėpusi grįžo j realybę, prie to, kokia ji buvo, tačiau esančią labai
toli nuo to, kokia būti galėtų.
— Kiek batų vienu metu gali panešti?
Alechandras iš lėto išspaudė šypseną, džiaugdamasis, kad ji
suprato.
— Vieną porą ir viskas.
— Lažinuosi, ant tavo rankų tilptų geras tuzinas porų basučių.
— Aš kaip koks pakinkytas arklys.
— Arklys! — suvaitojo Eliza. - Mano jojimo pamoka. Privalau eiti!
Alechandras pasuko durų link, tačiau čia jis buvo sustabdytas.
— Pamiršai mano drabužius.
— Maniau, kad skubi.
— Ne tiek, kad pamirščiau sukneles. Ištiesk rankas, aš tau j jas visko
pridėsiu.
— Arklys, mulas, kalėdinė eglutė, — murmėjo, Elizai kraunant jam ant
rankų basutes, ir abu jie nusišypsojo.
9

Tiek Keitė, tiek Olivija žvelgė j Elizą giliai sukrėstos. Pirmoji žadą atgavo
Keitė.
— Tu nenuėjai su juo į lovą?
— Ne. Ir dabar labai to gailiuosi.
— Žinau viską apie gailėjimąsi, — paantrino Olivija. — Jei tik būčiau
pasakiusi arba padariusi, ką sakė širdis, mano gyvenimas būtų buvęs...
laimingas, — ji pažvelgė j Elizą. — Koks buvo tavo pasiteisinimas?
— Kaltė. Kentas taip sunkiai dirbo. Dėl manęs. Bent jau maniau, kad
taip buvo. O aš žaidžiau su sodininku ir... — mergina trūktelėjo pečiais.
— Galbūt mane gąsdino stiprūs jausmai Alechandrui, aš nė nežinojau,
ar jis man patiko iš tikrųjų, ar tik geidžiau jo.
— Ar dabar jau išsiaiškinai, ką jam jautei? — paklausė Olivija.
— Manau, taip, — Eliza nurijo gumulą. - Ne, iš tikrųjų tai nėra tiesa.
Geidulį aš galėčiau ištverti. Tai, ar guliausi su juo į lovą, ar ne, buvo it
kirviu nukirsta. Bet, jis man patiko, gal net... - ji nutilo. — Galbūt net
mylėjau jj, o to ištverti aš negalėjau, - Eliza pažvelgė j moteris. -
Alechandras buvo teisus. Mes esame iš dviejų visiškai skirtingų
pasaulių. Romantiška būtų sakyti, kad gyvensime tik mūsų meile, tačiau
nelabai praktiška.
— Žinau, kaip kartais sunku sudurti galą su galu, - atsiduso Olivija.
— Kartais pinigai tampa prioritetu gyvenime.
— Hm! - įsiterpė Keitė. — Turėdama tokj tėvą ir dar ištekėjusi už jo
klono, galiu patvirtinti, kokie svarbūs tampa pinigai.
— Po to atsitikimo savo spintoje pradėjau mąstyti, ką iš tikrųjų darau
savo gyvenime.
— Norėčiau būti buvusi tokia pat protinga su Rėjumi, — pridūrė Keitė.
— Tuo metu nesijaučiau labai gudri. Jaučiausi šalta ir viską
apskaičiuojanti. Galvojau, koks iš tikrųjų gyvenimas manęs lauktų, jeigu
išsiskirčiau su Kentu ir pabėgčiau su gražiuoju Alechandru. Kas tada?
Aš neturiu darbo įgūdžių, tad nemanau, kad būčiau galėjusi prisidėti
finansiškai. Ir dar buvo mūsų šeimos, ką jau kalbėti apie pinigus. Mano
šeima tikrai būtų manęs išsižadėjusi. Nemanau, kad ir jo šeima būtų
mane priėmusi. Vienam iš mūsų būtų tekę atsižadėti viso savo
gyvenimo: šeimos ir draugų, pažįstamų vietų, visko'. Viskas, ką iki tol
žinojome, vienam iš mūsų būtų atimta visiems laikams. Kai žiūrėjau į
šią situaciją iš šono, mačiau tik tragišką jos baigtį.
Eliza užsidengė veidą rankomis.
— Dėl savo minčių jaučiausi siaubingai, mačiau tik Alechandrą ir
nieko daugiau. Tačiau ilgainiui būtume pradėję vienas kito nekęsti — ir
tai būtų buvusi mano kaltė.
— Tai ką tu darei? - pasiteiravo Keitė.
— Žinojau, kad turiu viską užbaigti. Sustabdyti, kol nebuvo ištartas
žodis „meilė".
Eliza pažvelgė šalin ir pirštais suspaudė užmerktus akių vokus,
norėdama sulaikyti ašaras.
— Visus sprendimus priėmiau dar iki mums užbaigiant įrengti
prieskoninių žolelių darželį. Jis buvo toks mielas, nors ir labai
paprastas. Su mažyčiais žvyru grįstais takeliais, kurių viduryje
pastatėme fontanėlį paukščiams. Mes taip gerai leidome laiką! Su juo
važiavome į medelynus pirkti augalų. Nuostabiai, puikiai, tiesiog
dieviškai bėgo dienos, pripildytos juoko, važinėjantis senuoju Diego
sunkvežimiu. Jame nebuvo oro kondicionieriaus, todėl vėjas švilpdavo
pro atvirus langus. į medelyną atvykdavome suprakaitavę, bet laimingi.
Elizai prireikė minutėlės nurimti.
— Mes mėgavomės vienas kitu. Man tai atrodo kaip didžiausias
komplimentas. Niekuomet neišsemdavome pokalbio temų,
šokinėdavome nuo ispanų prie anglų, kol imdavo rodytis, kad turime
savo atskirą kalbą, — Eliza pažvelgė į Oliviją su Keite. - Viską su juo
daryti buvo smagu. Labai lengva. Niekuomet neturėjau to su Kentu.
Mūsų santykių modelis buvo nustatytas dar vaikystėje. Jis už mane
vyresnis, tad ir gudresnis, daugiau nusimanantis ir apskritai
protingesnis. O aš buvau tik maža mergaitė, žvelgianti į jį susižavėjimo
kupinu žvilgsniu ir užčiaupusi burną.
 - Su Alechandru jūs buvote lygūs, — įsiterpė Keitė.
- Taip. Mes sutardavome dėl esminių dalykų, tokių kaip... — ji pakėlė
rankas. - Nežinau, kaip paaiškinti, bet mes buvome tokie patys.
- Žinau, ką turi omenyje, - tarė Olivija. - Mums su Kitu buvo taip
pat. Kad ir kokia mintis vienam šautų į galvą, kitam ji patikdavo.
- Būtent! Važiuodavome j medelyną, ten išsiskirdavome ir po
dvidešimties minučių susitikdavome j savo vežimėlius prisikrovę lygiai
tokių pačių augalų. Diegą tai vemti vertė. Kartą jis bandė įsiterpti j tai,
ką darėme. Patarė darželio pakraščius apsodinti raudonomis gėlėmis.
Nesutikau, sakiau, kad noriu mėlynų. Vėliau Alechandras užsiminė
broliui atsakęs lygiai tą patį, ką ir aš. Tada Diegas iškėlė rankas ir
dėbtelėjo, kad abu mes pamišę, — Eliza nusuko žvilgsnį. — Viskas buvo
pernelyg gerai. Per daug tobula, pernelyg nuostabu. Ir tuomet supratau
— aš viską privalau užbaigti.
- Kol dar galėjai, - pridūrė Olivija.
- Taip. Kai darželis buvo baigtas įrengti, mes žvelgėme vienas į kitą
ir žinojome, kad abu galvojame tą patį: kas bus naujasis mūsų
projektas. Tačiau tuo metu aš jau buvau priėmusi sprendimą.
- Ir kokį? — pasiteiravo Keitė.
- Užbaigti viską taip, kad neliktų jokių abejonių, ką turiu omenyje, —
Elizos balsas prislopo. — Tai buvo siaubinga. Aš buvau pabaisa. Aš
buvau...
- Mums gali atsiverti, - drąsinamai jos ranką suspaudė Olivija.
- Aš pasakiau, kad, dėkui Dievui, tai pagaliau baigta. Ir dabar galėsiu
daryti ką nors naudingo. Dar pasimatysime, Alechandrai. Tada atsukau
jam nugarą ir nuėjau šalin.
- Ir kaip ilgai po to verkei? — tarsi žinodama paklausė Olivija.
- Su pertraukomis savaitę. Stengiausi daugiau dėmesio skirti
Kentui. Pakviečiau jj j pasimatymą. Gaminau jam. Bandžiau jį sugundyti
pasimylėti.
- įsivaizduodama, kad esi su Alechandru? - spėjo Keitė.
- Būčiau to norėjus, bet lovoje Kentas buvo toks greitas, kad
nemaniau Alechandrą esant tokį pat.
 — Ar tada horizonte ir pasirodė raudonasis bikinis bei žiūronai? —
smalsavo Olivija.
— Taip. Artyn neidavau, tačiau stebėdavau jį iš už užuolaidų. Mačiau,
kaip įsitempia jo raumenys, stebėjau, kaip jis purškė ant savęs vandenį.
— Spėčiau, Alechandras žinojo, jog žiūri j jį.
— 0 taip. Piktžoles iš vazonų mano matymo lauke jis ravėdavo
dukart per dieną. O aš pradėjau plaukioti, — Eliza puse lūpų
nusišypsojo. — Apsivilkusi mažulytį bikinį. Ne vien iš virvelių, bet
panašų. Ir, norėdama atrodyti puikiai, kas rytą eidavau į sporto salę. Esu
mačiusi, kaip Alechandras nužvelgia mano kojas, tad su jomis dirbau
daugiausia.
— Jis tave taip pat stebėjo? — paklausė Olivija.
— Taip. Mano tėvų baseiną juosia didžiulė gyvatvorė, todėl vieną
dieną jam einant aplink ją aš kaip tik sėdėjau ant nardymo lieptelio
krašto. Apsimečiau jo nepastebėjusi. Man visuomet gerai sekėsi
plaukioti. Atsistojau, nužingsniavau į lieptelio pradžią, tada pradėjau
bėgti juo iki pat galo ir atlikau tobulą gulbės šuolj j vandenį. Nuplaukusi
į kitą baseino kraštą išlipau ir, pažvelgusi pro gyvatvorės tarpą, pradėjau
jo dairytis, bet Alechandras jau buvo dingęs.
— Tu žiauri, - Keitės šypsenoje buvo galima įžvelgti pasigėrėjimą.
— Jauni įsimylėjėliai visuomet yra žiaurūs vienas kitam, —
konstatavo Olivija.
— Ar visą likusią vasaros dalį taip ir praleidote vienas kitą
kankindami? — paklausė Keitė.
— Ne. Mūsų išsiskyrimas baigėsi, kai susipykau su Kentu. Buvo
vasaros pabaiga, oras vėso. Labai savęs gailėjausi. Jaučiausi kaip
kankinė. Jaučiausi viską atidavusi dėl Kento, bet iš jo nesulaukusi to
paties. Prašiau, prašiau, maldavau jo su manimi išvykti porai savaičių.
Tik mudu. Bet jis sakėsi esantis per daug užimtas, kad galėtų kur nors
važiuoti.
— Per daug užsiėmęs savo kita šeima, - iškošė Olivija. — Buvau tavo
vietoje, bet tikrai niekuomet nemaldavau Aleno skirti man daugiau
laiko.
 — O aš Rėjaus niekuomet ir neprašiau su manimi išvykti, — ši mintis
Keitę privertė krūptelėti. — Jam reikia daug veiksmo, daug žmonių.
Tęsk. Kas nutiko paskui?
Kurj laiką Eliza ir Olivija žvelgė į Keitę praradusios amą. Rėjaus apie
ją sukurtas įspūdis buvo visai ne toks. Joms vyras leido suprasti, kad
Keitė su juo norėjo leisti kiekvieną minutę kiekvieną dieną.
— Tai kas gi nutiko paskui? — pakartojo Keitė.
— Aš pratrūkau, — atsakė Eliza. — Galbūt taip nutiko dėl to, kad
žinojau, jog vos už kelių dienų Alechandras turėjo išvykti atgal j
Meksiką. Žiemą Diegui jo nereikėjo, tad Alechandras keliavo namo.
— Ir bijojai daugiau niekada jo nepamatyti, - pasakė Olivija.
— Tai mane ir kamavo. Galbūt sutikau vyrą, kurj galėčiau mylėti, bet
greičiausiai jis iš mano gyvenimo išnyks amžiams.
— Galėtum mylėti? — pertarė Keitė. — Susidaro įspūdis, kad tam vyrui
buvai visiškai neabejinga.
— Ko gero, - atsakė Eliza, - bet niekas nepasikeitė. Vis dar galvojau
nusitempti jį į lovą, tačiau bijojau, kad taip padariusi kentėsiu dar labiau,
kai jis išvyks.
— Kai kuris skausmas yra pakeliamas, — įsiterpė Olivija. — Manau,
kad šį būtum išgyvenusi.
Eliza palinksėjo.
— Po visko, kas nutiko ir ką dabar žinau, nuoširdžiai gailiuosi
nesėdėjusi jam ant veido.
Po šių jos žodžių kilęs stiprėjantis Keitės ir Olivijos juokas išblaškė
ore tvyrantį slogutį.
— Tai ką iš tikrųjų tu darei? — galiausiai paklausė Keitė.
— Supykau ant Kento ir išrėžiau jam, kad visą vasarą praleido
dirbdamas, tad aš visai jo nemačiau.
— Ir ką jis atsakė? - teiravosi Olivija.
— Jis metė į mane griežtą žvilgsnį ir paklausė, kas nutiko, kad tapau
tokia reikli.
— Oi! Visai kaip namuose, - prisipažino Keitė.
— Taigi. Norėjau išrėkti jam, kad dėl jo atsižadėjau savo gyvenimo
meilės, o jis vis tiek kaltino mane per dideliu reiklumu.
 — Tokia ir buvai, — pasakė Olivija.
— Tikrai taip, tačiau Kentas nedarė nieko, kad man padėtų. | darbą tą
dieną išėjo supykęs, o popietę atsiuntė žinutę. Joje pranešė, kad
vakarienės atsives tuziną žmonių ir man reikės patiekti ką nors
„ypatingo".
— Bausmė, — ištarė Olivija, — paprasta, sena gera bausmė. Jis
suaugęs vyras, o tu — tik maža mergaitė, tad negali jam nurodinėti.
— Tu teisi. Ir visgi viskas, ko aš tenorėjau, tai kad jis mane
apkabintų... ir nuramintų. Manau, jeigu Kentas man tai būtų suteikęs,
viskas tarp mūsų būtų išsisprendę. Bet jis nedarė nieko, - Eliza giliai
įkvėpė. — Išėjau laukan, atsisėdau savo mažojoje terasoje ir pravirkau.
Atrodo, tuomet ir pradėjau suprasti, kokia nevykusi mano santuoka.
Nemanau, kad verkiau garsiai, tačiau Alechandras mane išgirdo.
Olivija su Keite šypsojosi.
— Rankos, kurių tau taip reikėjo.
— Jis manęs nelietė. Tik atsisėdo ant kušetės krašto ir klausėsi.
Išgirdęs apie vakarienę pasiteiravo, ar neleisčiau tuo pasirūpinti jam su
Diegu. Sugebėjau tik pritariamai linktelti.
— Jie paruošė vakarienę, ar ne? — paklausė Keitė.
— Visi Diegui dirbantys vyrai buvo jo giminaičiai, kadaise padėję ir jo
motinai. Jie perėmė mano virtuvę tarsi profesionalūs šefai.
— Ir ką jie pagamino? — susidomėjo Keitė.
— Vištieną cordon bleu.
— Esu ją gaminusi, — prisiminė Olivija. — Išmuštos vištienos filė
kepsneliai, įdaryti kumpiu ir sūriu.
— Šaldiklyje turėjau vištienos krūtinėlių. Kol Alechandras jas atšildė
mikrobangų krosnelėje, Diegas savo vyrams pateikė reikalingų maisto
produktų sąrašą. Jau netrukus mes kapojome, maišėme ir ragavome.
— Kaip sekėsi judviem su Alechandru? — pasiteiravo Olivija.
— Tarytum visų tų tylos mėnesių nė nebūtų buvę, — nusišypsojo
Eliza. — Pasirodo, tai jis buvo virtuvės šefas. Diegas ten dirbo
vadybininku. Jis liepė savo vyrams padengti stalą ir surasti serviravimo
indus. Mudu su Alechandru stovėjome prie viryklės, aš vykdžiau jo
nurodymus. Tai buvo... — sekundę Eliza užmerkė akis. — Tai buvo
nuostabu. Dirbome visi kartu, aš jaučiausi komandos dalis. Kai buvau
dviem kalbomis apšaukta, kad kažką darau netinkamai, Alechandras
kas kartą užstojo mane, anglų kalba liepdamas jiems atsiknisti.
— Nes mes anglų kalboje turime geriausius keiksmažodžius, -
ankstesnius Elizos pasakojimo žodžius pakartojo Keitė.
— Ir jis gali juos vartoti! — mergina nusišypsojo. — Likus penkiolikai
minučių iki Kento grjžimo, Alechandras liepė man eiti pasiruošti
vakarienei. Atrodžiau klaikiai ir neturėjau tam daug laiko. Tuomet jis
pasakė, kad net ir vienos minutės visiškai pakaktų man tapti gražiausia
moterimi pasaulyje.
— Ooo, — duetu atsiduso Keitė ir Olivija.
— Jis paprašė manęs vilkėti raudonai, bet šiek tiek daugiau negu
įprastai. Jis turėjo omeny...
— Tavo raudonąjį bikinį, - mintj užbaigė Olivija. — Tavo Alechandras
man jau patinka.
— Ir man, - čia pat pritarė ir Keitė.
— Vakarienė pavyko labai skani, laiką praleidome maloniai. Buvau
labai geros nuotaikos ir pati puikiausia vakaro šeimininkė. Užėmiau
svečius, maitinau ir rūpinausi, kad vyno taurės visuomet būtų sklidinos.
— Man smalsu, kaip j tai reagavo Kentas, — paklausė Olivija.
— Jam tai nepatiko. Visą vakarą sėdėjo susiraukęs. Kiekvieną kartą
kam nors mane pagiriant, jis pašaipiai laidė užuominas, kad paprastai
aš nemoku tinkamai elgtis. Kentas aiškiai leido suprasti, kad mano
sėkmė tą vakarą buvo gana neįprasta.
— Kaip į tai reagavo svečiai?
— O taip, — nusišypsojo Eliza. — Jie buvo mano pusėje. Viena iš
moterų kelis kartus įgėlė Kentui. Su ja per stalą susidaužėme taurėmis.
Buvo išties magiškas vakaras.
— Ir viskas dėl Alechandro, — pastebėjo Keitė.
— Tą vasarą, kiekvieną kartą, kai juokdavausi, kai atsitikdavo kas
nors gero, už viso to slypėjo Alechandras.
Olivija susižvalgė su Keite, tada vėl pažiūrėjo į Elizą.
— Ar tai buvo paskutinis kartas, kai jį matei, prieš jam paliekant šalį?
 — O ne, — dabar jau susiraukusi atsakė ši. — Kitą dieną sugebėjau
Alechandrą labai supykdyti ir jau maniau, kad jis daugiau niekada
nebekalbės su manimi, o aš - su juo.
— Ar kas nors pageidautų daugiau vyno? — pasiūlė Keitė. — Mums jo
turbūt prireiks, kadangi noriu išgirsti kiekvieną šios istorijos žodį.
— Pripildyk taures, — neatsisakė Olivija.
Abi moterys atsilošė ir ėmė įdėmiai klausytis.
10

Gamindama vakarienę Eliza vis žvilgčiojo j pirkinių maišelį. Kentas

siaubingai pasius, kai pamatys sąskaitą. Ir kol kas ji negalėjo rasti jokio
tinkamo pasiaiškinimo. Ji nemanė, kad žodžiai „norėjau atsidėkoti
vienam iš sodininkų, nes man buvo toks mielas“ jį nuramintų. Eliza kone
galėjo girdėti jo reakciją. Jis kalbėtų tuo maloniu, kantriu balsu. Kentas
buvo tarsi išminties guru, mokantis ją gyvenimo. „Eliza, — sakytų jis, —
mes sodininkams neperkame penkis tūkstančius dolerių kainuojančių
auksinių laikrodžių. Arbatpinigiai, sakykime, penkiasdešimt dolerių,
būtų daugiau negu pakankamai."
Pamokslaujant jo balsas vis kiltų. Jis iškalbėtų Elizai, kad ši
nesupranta pinigų vertės, nes niekada jų neuždirbo. „Tau viskas
visuomet buvo padėta ant lėkštutės. Mano tėvai ir aš privalėjome
sunkiai dirbti, kad turėtume tai, ką turi tu."
Šioje vietoje Eliza būtų priversta prikąsti liežuvį ir patylėti. Pinigus
uždirbdavo jos tėvas. Jis turėjo akį sandoriams. Kai tėvas vedė, puikiai
suprato, kad jo žmona buvo geras laimikis kartu su savo geriausia
drauge bei jos vyru. Visiems keturiems puikiai sutariant, tokia draugystė
nebuvo našta.
Tai Elizos motina reikalavo naujojo vyro duoti darbus savo draugams
„tam, kad galėtume nusipirkti didelius namus šalimais". Kento tėvas
buvo paskirtas vykdomuoju viceprezidentu ir tapo atsakingu... Na,
niekas nebuvo tikras už ką. Bet jam neblogai mokėjo ir abu vyrai
susibičiuliavo.
Kiekvieną kartą Kentui prakalbus apie tai, kaip sunkiai dirbo jo šeima,
Eliza žinojo negalinti nieko sakyti. Girdėdamas, kad ji prieštarauja ir
žeria tiesą į akis, jis pasiųsdavo ir išrūkdavo. Kartą yra negrįžęs net tris
dienas.
Šįvakar ji ruošė jo mėgstamiausią patiekalą — netikrą zuikį su bulvių
koše. Nors buvo garbingos kilmės ir turėjo Gebenės lygos išsilavinimą,
 Kento skonis buvo labiau paprastas. Puikiai leisti laiką Kentui reiškė
žiūrėti futbolą ir valgyti vištienos sparnelius su buffalo padažu.
Vos išgirdusi į kiemą įvažiuojant jo automobilį, Eliza iš orkaitės
ištraukė netikrą zuikį. Tuomet pagriebė pirkinių maišelį ir paslėpė jį
rankšluosčių stalčiuje po puodkėlėmis.
J namus Kentas įžengė susiraukęs. Eliza nubėgo pasisveikinti ir jo
pabučiuoti.
— Nepradėk. Mano prasta nuotaika.
Eliza atsitraukė. Toks jis buvo nuo pat anos vakarienės jų namuose.
Piktas, užsisklendęs, tarytum apie kažin ką įtemptai mąstytų.
Praeityje ji būtų stengusis švelnumu pataisyti vyrui nuotaiką, tačiau
ne šįvakar. Eliza nuėjo į virtuvę, įsidėjo maisto į lėkštę, su ja išėjo laukan
ir, prisėdusi savo mažojoje terasoje, valgė viena.
Ji svarstė, kur tuo metu buvo Alechandras. Vos už kelių dienų jis
turėjo išvykti į savo šalį. Ar ten įsimylės kokią nors dailią juodaplaukę
su raudona rože už ausies? Ar pavasarį sugrįš ir liks čia? Jeigu viskas
klostytųsi pagal Diego planą, tokiu laiku kitais metais Alechandras jau
turėtų besilaukiančią žmoną.
Eliza girdėjo, kaip name esantis Kentas garsiai varsto stalčius. Jis
nebuvo įpratęs apsitarnauti pats.
- Turiu ką nors daryti su savo gyvenimu, — sušnabždėjo pati sau
Eliza. - Iš tikrųjų kažką daryti.
Iki susituokdama ji manė, kad tokiu metu jau turės vaiką, kuriuo
rūpinsis. Eliza būtų viena iš tų atsidavusių motinų, kurios planuoja savo
vaikų žaidimus. Būtų tėvų ir mokytojų asociacijos vadovė, besirūpinanti,
kad kitos mamos ateitų laiku. Ji būtų...
Jos skruostais tekėjo ašaros. Nei vaikų, nei darbo, ir vyras, kuris vos
galėjo ją pakęsti. Ir visuomet jai pabrėžiama, kad ji turi „viską".
Tą naktį Eliza miegojo antrajame miegamajame. Ji fantazavo, kad
Kentas ateis pas ją ir atsiprašys, jog elgėsi „kaip koks gyvulys". Ir tada
ją pamylės. O ryte intuicija pakuždės, jog yra nėščia.
Bet jis tik pabeldė į duris. Kitą rytą Eliza liko kambaryje, kol jis išėjo
pro duris. Ateinančią naktį vyras turėjo būti išvykęs, tad dabar į durų
staktą daužė savo lagaminą, kurį imdavo, kai nakvodavo ne namuose.
Pirmą kartą jo daiktus pakavo ne ji.
Kai namas liko tylus ir tuščias, Eliza išėjo iš kambario ir kruopščiai
apgalvojusi apsirengė. Užsimovė tamsias linines kelnes, apsivilko baltą
palaidinę, įsispyrė į balerinos batus. Iš stalčiaus ištraukė pirkinių
maišelį ir jj atidarė.
Viduje gulėjo auksinis „Cartier" laikrodis. Jis buvo paprastas, bet
elegantiškas. Kai laikrodį pamatė parduotuvės vitrinoje, Eliza pagalvojo,
kad šis buvo visai kaip Alechandras: iš pažiūros atrodė tarytum niekuo
neišsiskiriantis vyras, bet Elizai jis buvo aukso grynuolis. Žinojo turinti
jam ką nors padovanoti. Kas primintų apie ją. Eliza norėjo, kad
segėdamas tą laikrodį Alechandras galvotų apie ją, kad užmerktų akis ir
prisimintų, ką jie patyrė. Kaip kartu kasė žemę, kaip jis sėdėjo jos
drabužinėje, kol ji jam prie kojų svaidė drabužius, kaip stūmė pilnus
augalų vežimėlius medelynuose. Eliza norėjo Alechandrui padovanoti
ką nors tokio gražaus, kad jis niekuomet jos nepamirštų. Net jeigu
susituoktų su kita ir ji daugiau niekada jo neišvystų, Eliza troško, kad
bent maža dalelė jos širdies priklausytų jam.
Iš namų Eliza išėjo su išsipūtusia nuo dėžutės kelnių kišene. Toli
Alechandro ieškoti nereikėjo. Atrodė, kad jis vis sukiojasi aplinkui. Ar
tam, jeigu ji vėl pratrūktų raudoti? Ar jis atbėgtų jai į pagalbą?
Visų pirma ji nuėjo pas Diegą ir jį kartu su visais vyrais trečiai
valandai pakvietė į padėkos vakarėlį savo namuose.
Mergina nenorėjo jų užlaikyti po penktos valandos, kad visi laiku
galėtų važiuoti namo.
Diegas pažadėjo ateiti, bet atrodė sunerimęs, tarytum įtartų, kad
Eliza kažką sugalvojo — o taip ir buvo. Eliza troško daugiau laiko su
Alechandru. Tiek, kiek tik galėjo gauti.
Galiausiai ji nuėjo pas Alechandrą.
- Labas, - ištarė.
Alechandras nustojo kasęs mulčių ir jai nusišypsojo. Eliza nebuvo
mačiusi jo nuo anos vakarienės, kai jie visi taip smagiai leido laiką. Tą
vakarą, kai Kentas purkštavo tarsi išlepintas vaikas. Tą vakarą, kai Eliza
nevaidino prastesnės, negu buvo iš tikrųjų.
 Ji apsidairė ir įsitikino, kad juodu vieni.
— Nežinau, kaip atsidėkoti už tai, ką dėl manęs padarei. Vakarėlis
praėjo labai gerai.
— Jiems patiko maistas?
— Labai.
Ji prisėdo ant žolės greta Alechandro ir stebėjo, kaip jis grįžo prie
darbo. Saulė bučiavo gelsvą jo odą, atsispindėjo juoduose tarsi anglys
plaukuose.
Po kurio laiko vyras liovėsi kasęs ir atsisuko į Elizą. Nieko nesakė,
bet jo akyse buvo matyti toks ilgesys, kad jai net kvapą užgniaužė.
Ji norėjo eiti pas jį, atsidurti jo rankose ir niekada nepaleisti. Tačiau
per visą savo gyvenimą buvo įpratusi daryti tai, ką turėjo, o ne tai, ką
norėjo, ir šitai ją sulaikė.
Vyras suprato, apie ką Eliza galvoja. Jis tik linktelėjo, tada įsmeigė
kastuvą į mulčig ir pasėmė jo.
Eliza atsistojo ir priėjo.
— Žinau, kad netrukus išvyksti, — ji dar labiau prisiartino. — Mano
ispanų kalbos mokytoja ir jos anūkai, tiksliau, labiausiai anūkai, išmokė
mane gaminti keletą meksikietiškų patiekalų. Pakviečiau Diegą su
vyrais į nedidelį vakarėlį šiandien mano namuose. Trečią valandą. Ar
tinka?
Alechandras padėjo šalin kastuvą ir atsisuko į ją.
— Žinoma. Labai malonu, — jo balsas skambėjo taip formaliai, taip
tolimai, rodėsi, tarytum jau būtų išvykęs.
— Norėjau tau padovanoti dovaną, kai ką ypatinga. Nuo manęs.
— Dovaną? — jis pakėlė antakius.
Iš kišenės Eliza išsitraukė dėžutę ir padavėją Alechandrui.
Kai ėmė iš Elizos dėžutę, jo veidas vis labiau niaukėsi. Jis atidarė
dėžutę, užmetė akį vidun, uždarė dangtelį ir dovaną įbruko jai atgal į
rankas. Vyras atsitiesė visu ūgiu ir sparčiu žingsniu nuėjo šalin.
Sekundėlę Eliza stovėjo it suakmenėjusi. Atrodė, kad jis ant jos
pyksta. Kaip taip gali būti?
Ji nuskubėjo iš paskos, bet Alechandras ėjo taip greitai, kad šiai
reikėjo bėgti. Kai Eliza pakankamai priartėjo, ji sugriebė vyro dilbį,
tačiau šis išsimuistė ir žingsniavo toliau.
— Ar pasakysi, kas negerai? - maldavo Eliza.
Alechandras nei sulėtino žingsnį, nei teikėsi jai atsakyti. Eliza
pamatė jį sukant link galinės tvoros ir suprato, kad vyras skuba prie
sunkvežimių. Jis ketino išvažiuoti!
Ji bėgo greičiau negu bet kada gyvenime ir, vos jam pasiekus vartus,
metėsi priekin. Eliza vos gaudė kvapą.
Alechandras nekalbėjo, tik susikryžiavęs rankas ant krūtinės
spoksojo j tvorą. Vyras vengė jos žvilgsnio.
— Kas?.. — Eliza dukart įkvėpė oro. — Ar aš... — dar du įkvėpimai. —
Ar?..
Eliza nutilo, kai Alechandras pažvelgė j ją tokiu pykčio kupinu
žvilgsniu, kad šiai net plaukai pasišiaušė. O tada nusuko akis šalin ir
toliau spoksojo j tvorą.
Savo pačios nuostabai, tai Elizos neatgrasė. Kai tėvai arba Kentas
ant jos supykdavo, ji pasijusdavo apgailėtina ir nusliūkindavo šalin.
Galbūt tai susiję su... prisirišimu, pagalvojo ji. Mergina visuomet bijojo
prarasti jų meilę.
Tačiau su Alechandru viskas buvo kitaip. Ji nebijojo nieko, kas buvo
susiję su juo.
— Ar tu šitai ketini daryti? - sukandusi dantis iškošė Eliza. — Stovėsi
čia ir spoksosi j sieną? Net negali su manimi kalbėti? Norėjau
padovanoti tau ką nors, kas primintų mane. Tai tu išvažiuoji. Šiuo laiku
kitais metais greičiausiai jau būsi vedęs ir turėsi vaiką, kol aš... — ji
nutilo, kadangi jis net nesiteikė žvilgtelti.
— Na ir keliauk sau! Man jau užtenka visų tų susiraukusių nedėkingų
vyrų, daugiau to nebepakęsiu. Tapsiu lesbiete. Eikit visi po velnių.
Eliza apsigręžė ir nuskuto atgal, bet vos už kelių pėdų priešais ją
išdygo Alechandras. Ji apėjo jj ir nė neketino sulėtinti tempo.
Vyras ir vėl aplenkė ją ir pagaliau tarė:
— Ar taip apie mane galvoji? Ar manai, kad tiek dėl tavęs padariau,
jog duotum man arbatpinigių?
— Dovana yra visai kas kita, — rankoje ji vis dar laikė dėžutę su
laikrodžiu. — Tai... — Eliza pamojavo tąja ranka jam prieš akis. — Tu vis
tiek neklausai, tad kam vargintis? Judu su seseria esate tokie patys. Ar
cinamoninė guma, ar „Cartier" laikrodžiai. Sukatės nuo ją, tarytum jie
būtg kažkuo blogi, — Eliza pažvelgė Alechandrui j akis. — Jeigu manai,
kad turiu kokig nors slaptg kėslg, - dėžutę laikė iškėlusi jam priešais
veidą, - jau geriau įmesiu ją j ežerą, negu atiduosiu tau.
Pykčio kupinu žvilgsniu ji žiūrėjo j Alechandrą. Viskas atsispindėjo
jos akyse: įsiūtis dėl Kento, dėl tėvų, dėl to, koks jos gyvenimas turėjo
būti, bet nebuvo.
Jis žengė j šoną, atlaisvindamas kelią, ir Eliza nuskuodė namg link.
- Neateik j mano vakarėlį šiandien, - mestelėjo per petį, — jis
skirtas tiems, kurie man patinka.
Grįžusi namo Eliza užtrenkė duris.
Valandą valandas ji sukosi it vijurkas. Gamino maistą ir švarinosi,
kurtinančiu garsu klausydama muzikos. Tokiu būdu įstengė negalvoti
apie tai, kas nutiko.
- Kodėl aš visuomet turiu būti neteisi? - suriko Eliza, tačiau muzika
grojo taip garsiai, kad ji negirdėjo savo balso.
Iki trečios valandos paruošė didžiulius dubenis gvakamolės padažo
su pilnu indu šiltg tortilijų traškučig. Taip pat pagamino įdarytą aitriąją
papriką, buritą ir enčiladą suktinuką.
Kai atvyko Diegas su savo vyrais, mergina iš visą jėgą stengėsi
šypsotis, bet jos akys vis dar buvo kupinos įtūžio. Ji pritildė muziką.
- Galbūt verčiau mes grįšime atgal, — pasiūlė Diegas.
- Ne, žinoma, kad ne. Prigaminau kalnus maisto. Valgykite. Ir
likučius pasiimkite namo.
Migelis, atsisukęs į Franką, šiam ispaniškai pasakė:
- Džiaugiuosi, kad nesu Alechandras.
Tai išgirdusi Eliza staigiai atsisuko ir taip pat ispaniškai išpoškino:
- Alechandras yra dvokianti krūva šuns išmatą. Ar jums patinka
gvakamolė?
Vyrai grįžtelėjo išplėtę akis.
- Si, si. Labai gera.
- Tuomet valgykite!
 Grįžusi vidun Eliza atsišliejo į šaldytuvą. Jai žūtbūt reikėjo suimti
save į rankas. Kadangi vyrai dar turėjo parvairuoti namo, jiems buvo
atnešusi tik alaus, tačiau dabar iš šaldytuvo Eliza traukė žaliąsias
citrinas. Buvo metas margaritai. Arba dvylikai margaritg.
Praėjus dviem valandoms, Eliza jau juokėsi ir šoko su vienu vyru po
kito. Jie šokdino ją pakaitomis. Palaipsniui Elizos muziką pakeitė
meksikietiškos dainos, blerbiančios iš vyrų mobiliųjų telefonų.
Šeštą valandą Eliza paragino vyrus jau važiuoti namo pas savo
šeimas, tačiau jie atsakė, kad žmonos ir vaikai liko Meksikoje. Nors
Meksikoje buvo tik Diego šeima. Ji iškėlė sklidiną taurę rupia druska
padengtu krašteliu.
— Už vienatvę! — sušuko ispaniškai.
Ir jie visi už tai išgėrė.
Diegas, kuris visiems vadovavo ir visus prižiūrėjo, atsipalaiduoti ir
mėgautis pradėjo paskutinis. Vyrai kartojo Diegą esant geriausią
šokėją, ir visgi ant kojų Elizai pastatyti jį pavyko tik jau beveik visiškai
sutemus.
Diegas šoko puikiai. Jis judėjo taip lengvai, kad Eliza kone sklandė
po akmeninę terasą.
— Ar taip ir suviliojai savo žmoną? — paklausė ji.
— Pažadėjau ištraukti ją iš savo motinos priespaudos. Ji pas mane
tekina atbėgo, — Diegas apsuko Elizą per ištiestos rankos ilgį. - Tu
žlugdai mano mažąjj brolį.
— Ir gerai! Jis plėšia širdį man iš krūtinės, ir ji srūva krauju man po
kojomis. Galiu nuskęsti savo pačios kraujyje.
Šitai ji ištarė ispaniškai ir su tokia ekspresija, kad Diegas pradėjo
juoktis.
— Yra dalykų, kurių apie mano šeimą tu nežinai. Savo paslaptis mes
mėgstame pasilaikyti sau.
— Tai papasakok man savo didžiausią ir baisiausią paslaptį.
— Galbūt turėčiau taip ir padaryti. Galbūt turėtume tau papasakoti.
— Tikrai norėčiau išgirsti apie kieno nors kito problemas.
— Tada turiu nutilti, — nukirto Diegas.
 Ji ėmė klausinėti, ką vyras turėjo omenyje, bet jis ir vėl pradėjo ją
sukti ratu, o tada jos ranką perėmė Migelis, tada Frankas, o paskui...
Eliza atsidūrė Alechandro rankose, jos krūtys lietėsi jam prie
krūtinės. Vyras vilkėjo akinamai baltus marškinius su žemyn nuo
vidurio besileidžiančiais dramblio kaulo spalvos siuvinėjimais ir perlų
sagutėmis. Plaukai buvo švariai išplauti, sušukuoti atgal. Terasa
nebuvo gerai apšviesta, tad prieblandoje vyro akys atrodė dar
tamsesnės.
Eliza bandė atsiplėšti nuo Alechandro, bet šis ją laikė tvirtai.
- Nekenčiu tavęs.
- Žinau, - jis staiga prisitraukė Elizą prie savęs ir jos rankos
atsidūrė jam ant krūtinės. Alechandro širdis plakė šalia moters veido.
Muzika staiga sulėtėjo ir vyras pasidavė jos ritmui.
- Aš turiu grįžti.
- Pas savo tikrąją šeimą? - paklausė mergina.
- Ne, visai ne. Dalis manęs ten niekada nebepriklausys.
- Tuoj apsiverksiu.
- Gerai. Galėsim raudoti kartu.
Kurį laiką šoko tik dviese. Viena ranka Eliza buvo apsivijusi
Alechandro nugarą, kitą sulenkusi jam ant krūtinės. Vyras laikė jos
delną savajame.
- Abu turime problemų, kurias reikia išspręsti, — kalbėjo jis.
- Tu turi merginą, — staiga įsitempė Eliza.
- Norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta, - sukrizeno Alechandras.
Lėtą muziką pakeitė trankus ritmas. Alechandras paėmė Elizos
ranką ir nusivedė ją į sodą toliau nuo vyrų. Jie bandė erzintis, tačiau šis
nė nesulėtino tempo.
Sustojo prie suolelio greta prieskoninių žolelių darželio ir ant jo
prisėdo. Alechandras nepaleido Elizos rankos.
Ji pažvelgė į jj, maldaudama bučinio, tačiau jis nepasilenkė į priekį.
Vyras užsikišo plaukų sruogą už ausies ir jos ranką uždėjo sau ant
krūtinės.
- Negalime pradėti to, ko vėliau nebūsime pajėgūs sustabdyti, —
ranka jis perbraukė jos plaukus. — Abu privalome būti tikri dėl to, ką
darome, — pridūrė jis. — Nepakęsčiau būti kieno nors žaisliuku, su
kuriuo žaidžiama, o vėliau numetama šalin.
- Niekuomet to nepadaryčiau.
- Ne sąmoningai, tačiau matau, kaip elgiesi su savo vyru. Tavyje vis
dar yra dalelė, kuri, jam pakvietus, sektų iš paskos. Mirčiau, jeigu taip
atsitiktų.
Nors Elizos kūnas nevirpėjo, nedaug trūko, kad širdis būtų iššokusi iš
krūtinės. Atrodė, kad jis sakosi ją mylintis. Ir atrodė, kad savo jausmais
buvo labai užtikrintas. O štai vos praėjusią naktį Eliza tikėjosi
susilauksianti Kento kūdikio.
- Išvykstu iš pat ryto.
- Ne! Tu negali...
Alechandras suspaudė Elizos ranką ir nusišypsojo.
- Pavasarį sugrįšiu ir pažiūrėsime, kas pasikeitė.
- Turi omenyje, kad turiu pasirinkti tave arba savo vyrą?
- Turi apsispręsti dėl daug daugiau dalykų. Savo gyvenimo, savo
namų. Niekuomet nebuvai atsiskyrusi nuo tėvų. O tavo vyras su tavimi
elgiasi kaip su vaiku. Jis turi tokių paslapčių, kad...
- Kad ką? — Alechandras tylėjo, tad ji atsilošė, norėdama geriau
matyti jo veidą. — Negana jau Diegas laidė užuominas, o dabar ir tu. Ką
jūs bandote man pasakyti?
Kurj laiką jis delsė atsakyti.
- Palauksiu, kol sužinosi pati. Kai turėsi faktus, tau reikės pasirinkti,
ką nori daryti toliau.
Eliza suprato, kad Alechandras bando jai kažką pasakyti, bet
negalėjo suprasti, ką konkrečiai.
- Nesu tikra, kad turiu stiprybės, kurios iš manęs tikiesi.
Jis vėl priglaudė jos galvą sau prie krūtinės.
- Tu buvai labai stipri, kai pamatei, kas iš tikrųjų galėjo įvykti. Ir
teisingai pasielgei tai sustabdydama.
- Turi omenyje, kai pabėgau nuo tavęs, mudviem užbaigus darželį?
- Taip. Buvai stipresnė nei aš. Negalėjau galvoti apie nieką kitą, tik
kaip nusitempti tave j lovą.
 — Tikrai? — paklausė ji taip entuziastingai, kad Alechandras
nusijuokė.
— Pasiilgau tavęs tą pačią sekundę, kai pabėgai.
— Tikrai? — Eliza prašė patvirtinimo.
— Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę tavęs ilgėjausi. Troškau girdėti
tavo juoką, su tavimi kalbėtis, tiesiog būti šalia tavęs.
— Aš jaučiausi lygiai taip pat, — sušnabždėjo Eliza.
— Kaip galėjai jausti ką nors kitą negu šaltį su tuo savo mažyčiu
raudonu maudymosi kostiumėliu?
— Iš tikrųjų maudytis su juo negaliu. Jis vis nukrinta.
Alechandras sunkiai atsiduso.
— Tu, nelaboji, nenustoji manęs kankinusi. Mums reikia laiko viskam
išsiaiškinti.
Eliza laukė, kad vyras pratęstų savo mintj, nors jam tai ir nebuvo
būtina. Ji suprato, ką jis turi omenyje.
Kaip jie galėjo taip supainioti savo gyvenimus? Elizai reikėjo būti
visiškai tikrai, ką daryti su Kentu. O su tėvais? Ar ji galėtų kur nors
įsidarbinti?
— Taip, — teįstengė sušnabždėti ji. Nė nesusivokė verkianti, kol
nepajuto drėgmės ant Alechandro marškinių.
— Sugrįšiu tavęs pavasarį. Tuomet galėsi man pasakyti, ką
nusprendusi.
— O kaip tu?
— Aš puikiai žinau, ko noriu. Visuomet žinojau. Nuo pat pirmos
akimirkos, kai tave pamačiau, - Alechandras tvirčiau suspaudė ją savo
rankose. — Aš melsiuosi. Galvosiu norus, krintant žvaigždėms. Pirksiu
magiškus viralus, - akimirką jis nutilo. — Aš tikėsiuosi. Kai sugrįšiu ir
vėl tave išvysiu, suprasiu, ką nusprendei.
Tuomet vyras atšlijo nuo Elizos ir jos rankas padėjo jai ant kelio.
— Turiu eiti dabar, arba kitaip nebepajėgsiu savęs kontroliuoti.
— Alechandrai, prašau, pasilik, - ji priglaudė delną jam prie skruosto.
- Tik šiąnakt. Vienai nakčiai.
Alechandras pabučiavo Elizai delną, ir tuomet jj paleido. Paskui
atsistojo, žengė į tamsą ir po sekundės jau buvo dingęs.
11

Eliza pažvelgė į Oliviją su Keite.

— Tai nutiko prieš keletą mėnesių, ir nuo to laiko jo nei mačiau, nei
apie jj ką nors girdėjau.
— Oho, — nusistebėjo Keitė. — Tavo vietoje tą naktį būčiau nuo jo
nuplėšusi visus drabužius.
— Norėčiau, kad taip būtų nutikę, — liūdnai atsakė Eliza. — Dabar
niekuomet nebeturėsiu progos. Šiuo metu jis tikriausiai jau žino, kad
buvau uždaryta dėl bandymo nusižudyti.
— Manau, jis žino kur kas daugiau nei tik tai, nes yra Karmenos
brolis, — tarė Olivija. — Žinoma, tai dėl jos tave bandė perspėti abu
vyrai.
— Kad mano vyras ir jų sesuo... — Eliza giliai įkvėpė. — O dabar aš
bėgu nuo įstatymo ir nesitikiu dar kada nors jį išvysti. Nors tai
nesvarbu. Vis dar nežinau, kaip mudu su Alechandru gyventume.
Olivija pakėlė galvą.
— Alechandras minėjo, kad lauks, kol pati viską išsiaiškinsi. Kaip
manai, ar jis galėjo pastūmėti Tarą pradėti šniukštinėti aplink Kentą?
— Nežinau, — atsakė Eliza. — Bet visai įmanoma.
— Alechandras turėjo Taros vizitinę kortelę, — pridūrė Keitė. - Galbūt
jis ką nors jai nusiuntė.
Akimirką Eliza užmerkė akis.
— Tai reikštų, kad jis pasirinko mane, o ne savo seserį. Man jis davė
savo ištikimybę ir meilę. O ką padariau aš? Iki pat paskutinės nakties
prieš man išsiaiškinant tiesą vis dar tikėjausi, kad mudu su Kentu
galėtume... Nežinau, pradėti viską iš pradžių? Alechandras man buvo
ištikimesnis negu aš jam. Norėčiau pakeisti... Pakeisti viską!
— Ir aš, — pritarė Olivija.
— Aš taip pat, — pridūrė ir Keitė.
 Pradėjo lyti, ir atsimušantys j stogą lietaus lašai name skambėjo kaip
muzika. Moterys pakilo iš vietų, padarė tualeto pertraukėlę, sutvarkė
virtuvę ir bandė suvirškinti viską, ką išgirdusios.
Eliza nesiliovė šypsotis iš palengvėjimo, kad pagaliau galėjo kam
nors pasipasakoti apie save su Alechandru. Tuo metu, kai viskas vyko,
Eliza save tikino tai nebuvus rimta, bet garsiai apie Alechandrą prabilusi
mergina suprato, kad tarp jų buvo daug daugiau, negu ji suvokė. Ką ten
sakė Keitė? Kad Eliza buvo jam labai neabejinga.
Gal ir buvo. 0 gal vis dar yra.
— Gal kas nors norėtų pažaisti žodžių loto? — pasiūlė Keitė, joms
sugrįžus j svetainę.
Olivija ir Eliza j ją žiūrėjo taip, tarytum jų žvilgsniai reikštų tu kita\
Bet Keitė apie save pasakoti nesiryžo.
— Olivija, juk tavo vyras diplomatas, tiesa? Ar tau teko daug keliauti?
Eliza žiojosi kažin ką sakyti, tačiau tuomet, Keitei pažvelgus j Oliviją,
šios žvilgsnyje moteris pamatė kažką, ko negalėjo suprasti. Kas tai
buvo? Ar ji Keitei jautė gailestį? Bet kodėl?
Prireikė tik minutėlės, ir Keitė pradėjo suvokti, kad Rėjus kažką joms
apie ją papasakojo. Tik kas, po paraliais, tai galėjo būti? Ir, geriau
pagalvojus, ką jis iš tikrųjų žinojo apie savo žmoną? Moterų akys troško
daugiau informacijos, bet jos bijojo atsakymų.
Galima sakyti, Keitė buvo Berto Kormako dukra daugiau nei viena
prasme. Iš motinos ji paveldėjo savo jautrumą, tačiau jai pakako ir tėvo
savybių, kad Keitė, na, savo gyvenime galėtų ištverti du vyrus. Ir vienas
iš būdų, kurį moteris nuolat naudojo, buvo užčiaupti burną. Ji
niekuomet niekuo visiškai nepasitikėjo. Viena ji leisdavo pamatyti
kitiems, o visai ką kita, tiesą, pasilikdavo sau.
Tačiau šios moterys, šios nepažįstamosios, pasitikėjo ja. Maža to,
jos Keitei patikėjo keletą tamsių savo paslapčių. Skambutis policijai
galėtų amžiams pakeisti Elizos gyvenimą. O Olivija...
— Gal žodžių loto ir ne tokia bloga mintis, — tylą pralaužė Olivija. —
Ar kas nors matė žaidimo lentą? — ji atidarė kampinę spintelę.
Tačiau tiesa ta, kad — kaip ką tik tai padarė Eliza - Keitė taip pat
norėjo išsikalbėti. Ji norėjo išsipasakoti šioms moterims, taip
susidomėjusioms jos gyvenimu. Keitė giliai įkvėpė. Pasakojimas jos
laukė nelengvas, tad nusprendė pradėti nuo ko nors paprastesnio.
- Ar Rėjus jums minėjo, kaip mes susipažinome?
Eliza su Olivija liovėsi darinėjusios spintelių dureles ir nusišypsojo.
- Jo partnerė ant tavęs išpylė savo gėrimą, bet tu puikiai su tuo
susitvarkei, — atsakė Olivija.
- Tiesiog klasiškai, — pridūrė Eliza. — Rėjus to nepasakė, bet man
atrodo, tą akimirką jis tave ir jsimylėjo.
Keitė pakaitomis žvelgė j abi moteris ir galiausiai garsiai nusijuokė:
- Kaip juokinga! Rėjus nejsimylėjo manęs tada arba kada nors
vėliau.
- Bet jis juk myli tave! - Olivija pasakė tai labai rimtai.
- Taip, myli, — Keitė atsišliejo savo kėdėje. — Jis labai mane myli.
Labiau, negu pats nutuokia, bet vedė mane ne todėl.
Olivija ir Eliza spoksojo, tačiau neatrodė jos žodžių nustebintos.
- Lažinuosi, Rėjus papasakojo ir tai, kad po incidento dėl išpilto
gėrimo jis pamatė mane verkiančią.
- Taip, papasakojo, — pripažino Olivija. — Sakė, jog jo mergina įžeidė
tavo jausmus.
- Rėjus yra idiotas! Protingas, gal net genialus, bet idiotas. Tiesa ta,
kad tai aš pati viską surežisavau.
- Nekantrauju išgirsti! - sušuko Eliza.
- Tai — istorijų namas, ir tu pasakoji kita, - pritarė Olivija. - Eliza,
gal galėtum atnešti vyną ir taures? Ar dar liko tų traškučių?
- 0, ne, - sudejavo Keitė. - Priaugu svorio vien žiūrėdama į maistą.
Gal turite gazuoto vandens?
- Keite, - ramino ją Olivija, - nežinau, kas sujaukė tau protą, bet tu
atrodai nuostabiai.
- Norėčiau turėti tokias krūtis kaip tavo, - pridūrė Eliza.
- Su jomis nepajėgtum nė atsistoti, — atšovė Keitė ir staiga
prisidengė ranka burną. — Atsiprašau.
Eliza su Olivija pradėjo juoktis ir nuėjo j virtuvę. Po kelių minučių ant
kavos staliuko jau buvo ištaisyta tikra puota: vynas ir traškučiai su
pažadu.
 Jau seniai Keitė nebuvo patyrusi seno gero mergaičių pasibuvimo.
Bandydama įtikti tėvui ir Rėjui - vyrams, kurie daug reikalavo ir daug
gavo, — Keitė neturėjo daug laiko mergaitiškiems tauškalams. Abu vyrai
nematė poreikio aptarinėti nieko, kas neuždirbs pinigų.
O štai dabar šios dvi moterys žvelgė į ją tylomis, kantriai laukdamos,
kol ji papasakos, kas nutiko. Eliza jau išliejo savo širdį, ir Keitė suprato
- dabar eilė jai. Bet dar niekada niekam ji nėra pasakojusi, kas nutiko iš
tikrųjų. Ir ar kas nors galėtų suprasti, kokie galingi buvo Bertas
Kormakas ir Rėjus Hanranas? Visus tuos nedaugelį kartų, kai Keitė
pabandė juos apibūdinti savo draugėms moterims, sulaukė tik iš siaubo
skėsčiojamų rankų.
„Turėtum nuo jų pabėgti", — patarė jos. „Pasipriešink tiems
tironams." „Būk gera sau."
Ir taip toliau. Kartais moterų „palaikymui" trūko supratingumo. Ir
paprastumo.
Keitė niekam neišdrįso papasakoti, kad dalelė jos dievino iššūkius ir
fejerverkus, kuriuos sukūrė gyvenimas greta tų vyrų.
Fejerverkai, pagalvojo ji. Taip, šis žodis apibūdino Rėjų gana gerai.
Tais retais kartais, kai vyras buvo tylus, jis panėšėjo j tiksinčių bombą.
Begalinis dėmesys, kurį jai skyrė, net ir prašydamas surasti pamestus
savo dokumentus, buvo tiesiog jaudinantis.
Keitė giliai įkvėpė, pakėlė taurę šalto baltojo vyno, kurio jai įpylė
Olivija, ir paragavo gurkšnelį.
— Vargšė Doloresa, — pradėjo ji. — Mūsų pastate, tik dviem aukštais
žemiau, vyko vienas iš tų prašmatnių tėčio pokylių, skirtų pasirodyti
prieš savo klientus. Ne, Bertas Kormakas nebūtų atskyręs ir balto
kaklaraiščio nuo klouno varlytės. Visą pokylio organizavimą jis paliko
man, — Keitė vėl gurkštelėjo vyno. — Turite suprasti, kad mano tėvas ir
mano vyras vienas kitą myli. Tėvo ir sūnaus meile. Žvejybos bičiulių
meile. Jie yra geriausi draugai. Galima sakyti, klonai. Tad kai tėtis
suprato, jog tas prašmatnus renginys įvyks be Rėjaus, liepė man jj
surasti.
- Palauk, — pertraukė Keitę Olivija. — Rėjus minėjo, kad padedi jam,
tačiau nesupratau, kad irtu dirbi toje pačioje kompanijoje.
 — Turi omenyje, kad gaunu atlyginimą, nemokamas odontologo
paslaugas ir panašius dalykus? Tada nedirbu. Bertas Kormakas tiki
šeima — arba bent jau taip sako. Jam tai reiškia, kad aš padarau trijų
darbuotojų darbą, bet už tai niekada negaunu nei pripažinimo, nei
pinigų. Ir, žinoma, nė mažiausios padėkos.
Olivija j ją žiūrėjo pasibaisėjusi. Bet Eliza šypsojosi.
— Šilkiniai marškiniai, kuriuos dabar vilki, yra itališki ir kainuoja
daugiau nei tūkstantį. O brangieji akmenys tavo kaklo papuošale yra
tikri. Manau, tau dosniai atsilyginama.
— Aš juk savo tėvo dukrelė, — iš lėto šypseną išspaudė Keitė.
Tai išgirdusi Olivija įsipatogino ant sofos.
— Manau, pradedi man patikti, Keite Hanran. Taigi, Rėjui buvo liepta
sugrįžti iš savo verslo kelionės, ir jis paskambino merginai iš Bruklino,
siūlydamas būti jo pora.
— Taip, — patvirtino Keitė. — Ir tuomet radau ją verkiančią tualete.
Nenoriu pasirodyti kandi, tačiau jai ir derėjo verkti. Doloresa atrodė
siaubingai! Mergina vilkėjo violetinę poliesterio suknelę ir segėjo kalnų
krištolo papuošalus, kokius pardavinėja vieno dolerio parduotuvėse.
Tikrąja to žodžio prasme. O jos plaukai! Siaubingi. Tačiau Rėjus buvo
davęs jai tik tris valandas susiruošti, įskaitant ir laiką nusipirkti naujai
suknelei, tad ji padarė geriausia, ką galėjo.
— Kodėl ji neatsisakė? — paklausė Eliza.
— įtariu, jog kai Rėjus pasitelkia savo žavesį, yra neįmanoma jam
atsakyti, — Keitei už akių užbėgo Olivija.
— Tu visiškai teisi, — pritarė Keitė. — Pirmiausia ištempiau ją iš to
tualeto. Turėjau raktą nuo tėčio kabineto, kurio vonios kambaryje laikiau
dėžutę kosmetikos. Pamaniau galėsianti pagražinti jos veidą. Nieko
negalėjau padaryti su ta suknele, bet galėjau atsikratyti violetinių akių
šešėlių.
Keitė išgėrė dar šiek tiek vyno.
— Apie tą vakarą turėčiau pasakyti ir dar kai ką. Maniausi turinti
vaikiną, Larį. Mes buvome susipažinę prieš keletą mėnesių, ir jis buvo
toks dėmesingas, kad iš galvos beveik išmečiau Endį.
 - Reikia suprasti, kad Endis — tai tas nepasiekiamasis? -
pasiteiravo Olivija.
- Tas, kuris niekuomet j mane nežiūrėjo. Jo kabinetas buvo greta
Rėjaus, tad sukinėdavausi aplink, kiekvieną kartą atsidūrusi mieste.
Tikėjausi, Endis mane pastebės. Tik taip niekuomet ir neatsitiko.
Kai Olivija žvilgtelėjo j Elizą, Keitė viską suprato.
— Leiskite spėti. Rėjus jums sakė, kad greta jo kabineto sukinėjausi
todėl, kad įsižiūrėjusi buvau jį.
Abi moterys palinksėjo galvomis. Tai Keitę privertė nusijuokti.
— Aš pažįstu savo vyrą. Na, šiaip ar taip, tą vakarą jaučiausi puikiai,
kupina meilės visam pasauliui, tad norėjau padėti ir tai merginai.
Doloresa buvo gana žemo ūgio, tad, kol taisiau jos makiažą,
pasisodinau ją ant spintelės vonios kambaryje, ir mes pradėjome
šnekučiuotis.
12

- Rėjus man neleis su juo išsiskirti, — šniurkščiojo Doloresa. - Aš jau

bandžiau. Iš pradžių jis sutinka, o vėliau vis tiek pasirodo prie mano
durų ir... — ji gūžtelėjo savo kaulėtais pečiais, ir ta siaubinga suknelė
vos nuo jų nenuslydo.
Jos ūgis buvo vos apie penkias pėdas, mergina nesvėrė nė šimto
svarų. Šalia Rėjaus atrodė tarsi sutrikęs vaikas.
Keitė ausų krapštuku valė nubėgusį Doloresos blakstienų tušą.
— Rėjus visai kaip mano tėtis. Jis nori laimėti, net nesvarbu kokį
prizą, — paaiškino Keitė.
— O taip, Rėjus toks, visiškai teisingai! — Doloresa atrodė nustebusi,
kad Keitė jj taip gerai perprato.
— Mudvi su mama nuolat stengiamės rasti būdų, kaip elgtis, kad
tėtis darytų tai, ko reikia mums. O dabar mums reikia, kad nuo tavęs
atstotų Rėjus, — Keitė pradėjo Doloresos akių šešėlius keisti kitais —
keturių rudos atspalvių, liedama vieną spalvą su kita.
— Ir kaip aš tai padarysiu? — atrodė, kad mergina tuoj ir vėl pradės
verkti. — Jau ant jo šaukiau. Prieš veidą užtrenkiau duris. Nėra tokio
vardo, kuriuo jo nebūčiau išvadinusi. Tačiau visai nesvarbu, ką aš
sakau, nes Rėjus vis tiek sugeba prikalbėti man tokių gražių dalykų. Ir
viskas. Tada mano kelnaitės dingsta. Atrodo, lyg pačios nuo manęs
nukristų.
Keitės akys beklausant išsiplėtė.
— O dabar tu šokiruota. Man geriau išeiti.
— Ne! — sušuko Keitė. — Aš nešokiruota. Aš pavydžiu. Norėčiau, kad
mano vaikinas irgi taip elgtųsi.
— Taip visuomet ir būna, — atsiduso Doloresa. — Tu nori to, ką man
suteikia Rėjus, o jis nori, kad aš būčiau tokia elegantiška ir rafinuota,
kokia esi tu. Kaip manai, ar žmonės, kurie vienas kitam tinka, kada nors
iš tikrųjų būna drauge?
 Keitė grįžtelėjo atgal įvertinti savo atlikto darbo. Daug geriau!
— Kiek esu mačiusi — ne. Būsiu visiškai atvira, mano vaikino tėvams
atrodo, kad esu kilusi iš žemos klasės darbininkų šeimos. Jiems aš tik
per žingsnį nuo šiukšlių surinkėjo dukters. Jie nustebę, kad lėkštėje
nepjaustau žirnelių, — Doloresa nusijuokė ir pridūrė: — Tu maloni.
— Stengiuosi tokia būti. Ką pasakysi, jeigu mudvi padarytume ką
nors siaubingo, kad Rėjus turėtų su tavimi išsiskirti? — Keitė Doloresai
nuo veido nuvalė raudonus dažus ir vietoje jų užtepė šiek tiek persiko
spalvos skaistalų. — Ar namuose yra kas nors, kas tau išties patinka?
— Aha. Donis. Bet jis yra matęs mane su Rėjumi, tad bijo ir artintis.
— Jeigu šitai suveiks, pakviesk mane j jūsų vestuves.

Keitė vėl pažvelgė j Oliviją su Eliza.

— Taigi mes sukūrėme planą: palauksime, kol Rėjus atsidurs kitame
salės gale, ir tuomet ji ant manęs išpils savo gėrimą, kuris bus tik
gazuotas vanduo, bei mane iškoneveiks. Viskas vos nežlugo, nes kai
Doloresa mane apšaukė, kad j ją žiūriu tarsi j šiukšlių surinkėjo dukrą,
kuri žirnelius valgo nuo peilio, aš užspringau. Turėjau staigiai palikti
salę, kad niekas nepamatytų, kaip kvatoju.
— Jeigu viskas taip puikiai suveikė, kas tuomet privertė tave verkti?
- paklausė Eliza.
— Aš... — Keitė giliai įkvėpė. — Apie šj prisiminimą kalbėti sunku.
— O, manai, man pasakoti savo istoriją buvo lengva? Kaip palikau
Alechandrą? Girdėti jj sakant, kad man vis dar reikia apsispręsti. Kad aš
turėčiau... - Eliza nutilo paraginta Olivijos žvilgsnio. — Na, gerai,
atsiprašau. Tačiau tau reikia atsiverti.
Linksėdama galva Keitė dar kartelį gurkštelėjo vyno.
— Tėvo vonios kambaryje buvau palikusi savo delninukę, tad nuėjau
jos pasiimti, — ji pažvelgė j Oliviją. — Ar kada nors gyvenime jums yra
nutikę, kad vienintelė sekundė pakeistų absoliučiai viską?
— Man — taip, - prisipažino Oliviją. — Kažkas paprašė manęs
nuvykti j Ričmondą ir aš sutikau. Kai grįžau, vyras, kurį mylėjau visa
širdimi, buvo dingęs. Daugiau jo nebemačiau ilgiau nei keturiasdešimt
metų.
- 0, - Keitė nutilo ir mirksėdama įtemptai galvojo apie tai, ką
išgirdo. - Tada spėju, žinai, ką tai reiškia. Buvau vonios kambaryje, kai j
jį įsiveržė Laris, kuris, maniau, buvo mano vaikinas, kartu su Kalo
mergina Felisite.
- Palauk! — paprašė Olivija. - Kastas Kalas? Ir kiek jam metų?
- Kalvinas Nordhofas, valdymo direktorius. Spėju, jis panašaus
amžiaus kaip ir Rėjus. Tėtis sako, kad be Kalo, kuris užtikrina, kad
viskas vyktų sklandžiai, jam nepavyktų išlaikyti kompanijos. Jis puikai
subalansuoja karštą Rėjaus būdą ir tėvo užsispyrimą.
- Vyras, kuris gali subalansuoti tųdviejų charakterius, — pastebėjo
Olivija. — Trečia stalo koja. Pašalink vieną, ir viskas sugrius. įdomu.
- Niekuomet šitaip negalvojau, tačiau, spėju, esi teisi, - Keitė
sumirksėjo keletą kartų. - Tiesa ta, kad niekuomet tiksliai nežinojau, ką
daro Kalas. Tik visuomet maniau, kad į mane jis žiūri nepalankiai. Boso
dukrelė, kišanti nosį į kiekvieną departamentą. Vengdavau Kalo, kiek tik
buvo įmanoma. Šiaip ar taip, Felisitė buvo tarsi viskas, ko aš bijojau,
sudėta į vieną labai liekną kūną. Ji tokiu žvilgsniu nužvelgdavo mane
nuo galvos iki kojų, kad norėdavau pasislėpti spintoje.
- Kodėl Laris ir Felisitė buvo tavo tėčio kabinete? — įsiterpė Eliza.
Keitė atsiduso.
- Net juokinga, kaip kartais, net ir po daugelio metų, tiesa gali
skaudinti, - ji pažvelgė aukštyn. — Juodu ketino pasimylėti ant
milžiniško, neskoningo, parodysiu jiems, kas čia bosas mano tėvo stalo,
- Keitė nutilo, o paskui ir vėl tęsė: - Žinojau, kad Felisitė, kaip ir Laris,
buvo teisininkė, bet nežinojau, kad jie kartu lankė universitetą. Ir tikrai
negalėjau žinoti, kad kartu gyveno pirmaisiais studijų metais. Tačiau
galų gale buvo ir daugybė kitų dalykų, kurių nežinojau apie Lorensą J.
Vinbeką trečiąjį.
Keitė dar kartelį stabtelėjo prieš pasakodama toliau.
- Žinojau, kad turiu pasirodyti, vos juos išgirdusi ir supratusi, ką
ketina daryti, bet tarytum suakmenėjau. Nors nežiūrėjau, girdėjau viską.
Net neįsivaizdavau, kad Laris savyje turi tiek energijos. Man visuomet
atrodė, kad jis pernelyg skrupulingas tokiam laukiniam ir purvinam
seksui. Tai, ką jie darė, buvo greita, intensyvu ir nė kiek nepanašu j tai,
kaip mylėdavomės mes. Viskas netrukus baigėsi, o kabinetas, rodėsi,
net garavo. Stovėjau tamsiame vonios kambaryje pravertomis durimis
ir jaučiau, kaip daužosi širdis.
— Turėjo būti ypač sunku matyti vyrą, su kuriuo susitikinėjai, su kita,
— švelniai ištarė Olivija.
— Ir taip, ir ne. Manau, labiau pavydėjau, tačiau neįprastiniu pavydu.
Pirmiausia Doloresa su savo krintančiomis kelnaitėmis, paskui ant
tėčio stalo tratinama Felisitė. Pavydėjau to, ką gavo kitos moterys, o ne
aš. O kada išauš mano laikas tokiai beprotiškai aistrai?
— Aš irgi apie šitai galvoju, — Elizos balse girdėjosi liūdesys, sumišęs
su pykčiu. Keitė pažvelgė j ją užjaučiamai.
— Dar iki šiandienos maniau, kad tokia liekna ir graži mergina kaip tu
gali turėti viską.
— Aš irgi, — ištarė Eliza. — Kai ištekėjau už Kento, maniau...
Čia ją pertraukė Olivija:
— Noriu sužinoti, kas paskui atsitiko tame kabinete.
Keitė giliai atsiduso ir tęsė:
— Viskas pasidarė tik dar blogiau. Jie gulėjo ant kilimo ir pradėjo
kalbėtis.
— Taip, pokalbiai blogiausia, — sutiko Olivija. — Ką jie sakė?
— Jie kalbėjo tik apie mane.

— Ar ketini tai padaryti? — paklausė Felisitė. — Ar tikrai ketini sukaupti

visą drąsą ir vesti tą savo storą, nuobodžią, ak, bet tokią turtingą
merginą?
— Žinoma. Dar šešios savaitės, ir ji bus mano. Kita vertus, juk
privalau tai padaryti, argi ne? Mano tėvas Bertui Kormakui skolingas per
daug pinigų, kad galėčiau atsitraukti.
— Nepasakok man to mėšlo! Tu neparduotum sielos už savo senį. Tu
nori namo, automobilio ir lengvo darbo, kuriuos gausi žiūrėdamas, kaip
tas jūrų vėplys žengia link altoriaus. Jau lauki savo pirmosios nakties?
 — Nustok, — pertraukė ją Laris. — Keitė miela. Ji naivi kaip vaikas,
bet iš esmės visai nieko. Ji siaubingai bijo savo tėvo, bet jo bijau ir aš.
Tai bus gera santuoka. Nors ir nejaudinanti, tačiau stabili ir saugi.
— Ir tu užmegsi kelias biuro aferas, kad patenkintum savo libido ir...
— Po perkūnais, ne!
— Manai, patikėsiu, jog būsi ištikimas tai... Tam bejėgiam banginiui?
— Noriu pasakyti, kad neketinu turėti biuro. Maždaug po ketverig
metų nuo to, kai vienas kitam ištarsime „taip", planuoju susižeisti. Ta
trauma neleis man sėdėti prie stalo. Jau turiu gydytoją, kuris išrašys
pažymą. Ketinu praleisti savo gyvenimą užmiesčio klube.
— Ir merginų persirengimo kambaryje?
— Dabar tu pradedi suprasti, — pasakė Laris.
— Kokia tikimybė, kad tavo puikioji milžiniška auksinė mina išspirs
tave ir nueis j teismą? Nenorėčiau su Bertu Kormaku susitikti teismo
salėje!
— Be šansų. Keitė tokia ištroškusi meilės, kad viskas, ką turiu daryti,
tai tik šypsotis jai, ir ji pati atbėgs pas mane. Argi taip nėra jums su
Kalu?
— Ne visai, — nusijuokė Felisitė. — Kalas — kietas riešutėlis.
— Tačiau tu prie to dirbi?
— Greičiausiai. Jis nėra vienas tų, kuris dalintųsi savo slapčiausiomis
mintimis. Nieko nežinau apie jo praeitį, tačiau seksas geras, tai kurį
laiką dar pasisukinėsiu aplink.
Kažkas pabandė atidaryti kabineto duris, ir Keitė nejučia aiktelėjo.
— Geriau dinkime iš čia, — pasakė Laris.
— Palauk! — girdėjau kažkokį garsą, sklindantį iš vonios kambario.
Kažkas ir vėl pabandė įeiti, tačiau šįkart Keitė sulaikė kvėpavimą ir
neišleido nė garselio.
— Nieko ten nėra. Pasiimk batus, ir išeisime pro kitą pusę.
Jiems išėjus, Keitė įžengė j kabinetą ir atidarė savo tėvui duris.
Nusiteikusi kandžiam jo komentarui suprato, kad iš tikrųjų tam tikra
prasme bijojo tėvo. Bertas Kormakas kalbėjo garsiai ir elgėsi gana
agresyviai, tad ji ir mama tiesiog pasiduodavo jam. Taip buvo lengviau.
 Tačiau šįkart tėvas jos nepašiepė. Kurį laiką žvelgė į Keitę,
raukydamasis dėl to, ką matė, bet nesakė nieko. Žengtelėjęs į šoną, ant
kažko užmynė, pasilenkė ir nuo grindų pakėlė apyrankę.
— Atrodo, kažkas buvo čia ir darė kažką nederamo, — Bertas
mestelėjo apyrankę Keitei ir nuėjo link tolimojo stalo kampo pasiimti
reikalingų dokumentų.
Keitė it sustingusi stovėjo ten ir spoksojo j apyrankę, žinodama, kad
ji Felisitės. Kaip ji anksčiau nematė, koks yra Laris? Ji norėjo
papasakoti tėčiui apie tai, kas nutiko ir kaip tai ją įskaudino. Troško
susirangyti jam ant kelių, norėjo, kad tėtis apkabintų ir pasakytų: viskas
bus gerai. Tačiau Bertas Kormakas nebuvo toks tėvas, kuris mėgtų
glaustytis. Jis Keitei būtų pasakęs, kad pati buvo kvaila, apskritai
trokšdama Lario.
Tad Keitė tepaklausė:
— Ar neprieštarausi, jeigu išsiskirsiu su Lariu?
— Ir išgelbėsi mane nuo to, kad vieną dieną turėčiau tą tingų
šunsnukį išlaikyti? - suprunkštė Bertas.
Keitei užėmė kvapą. Jeigu jos tėvas suprato, koks Laris yra iš tikrųjų,
kas suprato dar? Ar kiti žmonės iš jos juokėsi? Ji buvo tas bejėgis
banginis. Gal Keitei reikėtų parašyti knygą vaikams tokiu pavadinimu.
Tėvas pažiūrėjo j ją be įprasto sau nekantrumo veide. Akimirką Keitė
pamanė jo akyse įžvelgusi užuojautą. Ji linktelėjo ir išėjo iš kabineto, už
savęs uždarydama duris.
įlipusi j liftą moteris suprato, kad tikras suvokimas apie tai, kas ką tik
atsitiko, dar neatėjo. Ji kol kas negalėjo susikoncentruoti į tai, ką matė
ir girdėjo. Tačiau kaip ji su tuo susitvarkys? Ar nueis kur nors nuošaliau
ir išsiverks? Ar stos akis j akį su Lariu ir pasakys mačiusi, ką jis padarė?
Keitė neketino verkti. Galbūt joje tėvo buvo daugiau, nei pati manė,
nes viskas, ką moteris dabar jautė, buvo pyktis. įsiūtis. Jis sruvo ja
tarytum lava.
Būtent tas juodas įsiūtis vertė ją stovėti iškėlus galvą. Keista, tačiau
Keitė jautėsi gana rami.
Laris planavo ją įtikinti už jo tekėti. Dėl jos tėvo pinigų. Ir, regis, nei jis,
nei Felisitė nemanė, kad vyrui galėtų ir nepavykti.
 Jiedu pavadinimo ją miela. Ir ištroškusią meilės.
Kalas su Felisite sukosi šokių aikštelėje. Buvo graži pora. Kalas,
aukštas ir išvaizdus, vilkėjo smokingą, o Felisitė atrodė labai
elegantiška su savo dizainerio suknele. J Kalą ji žvelgė susižavėjimo
kupinu žvilgsniu. Niekas nė nejtartg, kad vos prieš kelias minutes
kojomis moteris buvo apsivijusi Lario kaklą.
Šypsodamasi Keitė skynėsi kelią pro šokėjų minią. Ji buvo boso
dukrelė, tad visi mandagiai traukėsi j šoną.
Kai Keitė minioje pasiekė Kalą su Felisite, jie nustojo šokę. Kalas
pažvelgė j Keitę tokiu apsimestinai globėjišku žvilgsniu, jog moteris
pradėjo svarstyti, ką tokio padariusi, kad jis jos šitaip nemėgsta.
Felisitė, kaip ir visuomet, Keitę nužvelgė nuo galvos iki kojų ir suraukė
lūpas iš pasibjaurėjimo.
— Atsiprašau, kad trukdau, — savo saldžiausiu balsu pasakė Keitė,
pirštų galiukais laikydama iškėlusi tąją apyrankę. — Palikai šitai ant
grindų mano tėvo kabinete, kai dulkinai Larį. Žinai, galbūt man ir
nederėtų to sakyti, tačiau manau, kad apgamą ant savo kairiojo
užpakalio žanduko turėtum parodyti gydytojui. Jis gali būti vėžinis, —
Keitė nusišypsojo. — Bet labai džiaugiuosi, kad renginys jums patiko.
Gražaus vakaro.
Keitė apsisuko ir nuėjo šalin, o šokėjai, kurie girdėjo viską, prasiskyrė
tarytum Raudonoji jūra.
13

— Tai štai kodėl iš tikrųjų tu verkei, — ištarė Olivija,

— Taip. Visą mano sceną su Kalu ir Felisite Rėjus praleido. Jis
įsodino Doloresą į taksi, tada kažkur nuėjo keleto gėrimų. Rėjus niekada
neprisipažino, bet, man atrodo, jis tada galvojo apie savo gyvenimą. Kai
pagaliau grjžo j vakarėlį, mano afekto būsena jau buvo praėjusi.
Slėpiausi biure viršuje ir ilgai graudžiai verkiau. Rėjus užlipo viršun
pasiimti kelių dokumentų, pamatė mane ir... — ji trūktelėjo pečiais.
— Seksas? — Elizos balse buvo girdėti vilties gaidelė.
— Ne. Jis nusiaubė biuro virtuvėlę ir pagamino mums milžinišką ledų
desertą, kurį pasidalijome. Manau, kaip tik tą naktį Rėjus nusprendė
nustoti vaikytis romantikos ir susitupėti su kuo nors, kas galėtų padėti
jo karjerai.
- Tad susitupėjai irtu, — pastebėjo Olivija.
— Priėmiau tai, kas man buvo siūloma. Norėdama apginti save,
pasakysiu, jog niekada negalvojau, kad mūsų santuoka galėtų būti
mažiau nei... nei reali, — Keitė sutrikusi šyptelėjo. — Manau, tai
Doloresos žodžiai įstrigo mano galvoje. Galbūt ir nepatirsiu romantikos,
apie kurią taip svajojau, tačiau tikrai maniau gausianti Rėjaus aistrą.
Keitė minutėlę stabtelėjo.
- Bet taip nenutiko. Nors susituokę su Rėjumi sutarėme gerai. Jis
gausiai žarstydavo komplimentus apie mano verslo žinias, su manimi
aptardavo kiekvieną kiekvieno kliento atvejj. Jis buvo pagarbus ir
mandagus.
- O kaip dėl intymumo? — paklausė Olivija.
- Buvo bučiniai ir šiek tiek glamonių, bet nieko daugiau. Kartojau
sau, kad Rėjus praktikuojasi būti tikru džentelmenu. Jis prašė manęs
išmokyti visko, ką žinojau apie geras manieras, - Keitė rankomis
užsidengė veidą. - 0 aš vis prisimindavau Doloresą ir jos kelnaites.
Tikėjausi, kad mums susituokus viskas pasikeis, kad Rėjus išlaisvins
savo vidinę ugnį. Su manimi.
— Aš irgi, — pridūrė Eliza. - Vyliausi, kad santuoka mudu su Kentu
padarys lygius. Ir jis su manimi nebesielgs tarytum vyresnis brolis.
— 0 aš maniau, kad tokie įsitikinimai buvo būdingi tik mano kartai, —
nusistebėjo Olivija. - Maniau, kad jūs, vaikai, jau geriau žinote, kad
neverta tikėti senoviniais mitais apie problemas išsprendžiančią
santuoką.
— Ne, — atsakė Keitė. — Mes nieko nežinome geriau. Nieko
neišmokome.
— Aš irgi tikrai nieko neišmokau, - pridūrė Eliza. — Ei! Bet juk visa
tai, apie ką kalbame, nutiko prieš daugybę metų. Kas jiems visiems per
tą laiką nutiko, o ypač — grindų gimnastams?
— įskaitant ir nepasiekiamąjį Endį, - pridūrė Olivija.
Keitė papurtė galvą.
— Ateities neįmanoma nuspėti. Ko gero, tikėjau, kad gyvename
devyniolikto amžiaus pabaigoje, ir Felisitė bus atskirta nuo visuomenės
po to, kai j dienos šviesą išvilkau mažą jos pasimatymą. Bet tai kaip tik
užaugino jos populiarumą. Žmonės sakydavo: „Ak, Felisite, tu nedora
mergaite", ir tada juokdavosi.
Keitė įkvėpė oro.
— O štai Laris sugrįžo pas savo buvusią merginą, kurios šeima yra
tokia turtinga, kad prieš ją mes atrodome visiški skurdžiai. Neseniai
girdėjau, kad per nelaimingą atsitikimą jis susižeidė nugarą ir daugiau
nebegali dirbti pas savo uošvį.
Kai Eliza prunkštelėjo, Keitė taip pat nesusilaikė nenusišypsojusi.
— Endis, vyras, kurio norėjau aš, galiausiai paprašė Šerilės iš
buhalterijos rankos. Toji moteris sveria maždaug tiek, kiek aš. Dabar jie
turi du vaikus. Visgi labiausiai man patinka tai, kad Felisitė visgi nuėjo
pas daktarą dėl savo apgamo. Praeitais metais ji už to daktaro ir
ištekėjo.
Pirmoji kvatoti pradėjo Eliza, palaipsniui prie jos prisijungė ir kitos dvi
moterys. Šiek tiek juoko išgelbėjo Oliviją nuo apėmusio slogučio.
 - O kaip Kalas? — paklausė Olivija. - Felisitė gerą pokštą jam
iškrėtė. Kaip jis jautėsi po tokio viešo pažeminimo?
- Net neįsivaizduoju, - Keitė prisipildė savo vyno taurę. - Jis nėra
susituokęs, jeigu klausi šito. Kiekvienam vakarėliui turi naują porą.
Kodėl tau parūpo Kalas?
- Na, atrodo, kad jis vienintelis liko nuošalyje, - pastebėjo Olivija. -
Svarstau, kaip jis reagavo tą naktį. Pyko ant Felisitės? Ar buvo
supratingas? Toks dalykas parodo tikrąjį žmogaus charakterį.
- Nežinau. Kaip ir sakiau, Kalas nuo manęs laikosi atokiau. Žinau tik
tiek, kad po tos nakties jis mane mėgsta dar mažiau negu bet kada
anksčiau. Daugelį mėnesių po to su manimi jis nelikdavo ir viename
kambaryje. Per mūsų vestuves pasakė: „Tikiuosi, kad iš gyvenimo gausi
tai, ko nori." Tai, kaip Kalas tai pasakė, privertė man plaukus pasišiaušti.
Tiesą sakant, tas žmogus mane kažkuria prasme gąsdina.
- O dabar tavo gyvenimas yra Rėjus, — švelniai ištarė Olivija. —
Daugiau ar mažiau.
- Galbūt Endis su tavimi bijojo kalbėti, nes esi boso dukrelė? Kodėl
pati jo nepakvietei j pasimatymą? — įsiterpė Eliza.
- Aš gana užtikrinta tuo, ką galiu reklamos pasaulyje. Man šauna
gerų minčių. Tačiau, - ji ranka parodė j savo kūną, — nesu tokia
užtikrinta, na, asmeniniame gyvenime.
- Na ir kas, — numojo ranka Eliza. — Tavo vyras bent jau žino, kad
turi smegenų. Maniškis galvoja, kad nesu pats šviesiausias vaikas.
- Tačiau, maniškio įsitikinimu, esu tinkama tik darbui.
- Jeigu sutinki savo vienintelį — tada ne, — paprieštaravo Olivija. -
Jei visus tuos metus būčiau turėjusi Kitą, nebūčiau laksčiusi paskui
Aleną ir jo sūnų, — ji atsiduso. — Jie būtų susikūrę gyvenimą su
žmonėmis, kurie būtų padarę juos laimingus.
- Man nereikėjo tikėtis, kad esu tokia galinga, jog priversiu Kentą
mane įsimylėti.
- O man reikėjo nueiti pas Endj ir pakviesti jj vakarienės.
Atrodo, net oras kambaryje pasidarė sunkus nuo jų apgailestavimų,
tad Olivija nusprendė suteikti šiek tiek lengvumo.
 - Jūs, jaunos vištelės, manote, kad jums sunku? Leiskite jums
pasakyti, jei jau kalbame apie romantiką, kad nieko nėra blogiau, nei
būti vyresne, netekėjusia ir finansiškai stabilia moterimi. Žinote, kaip
rodo per televizorių ir filmuose: kai miršta vyresnio vyro žmona, ant
slenksčio staiga išdygsta milijardai moterų, nešinų apkepais? Aš nė
neįtariau, kad žmonės iš tikrųjų mano, jog finansiškai užsitik-rinusi
našlė tenori priimti po savo sparneliu kokj nors vyrą, jj išlaikyti, maitinti
ir be perstojo rankioti jo išmėtytus daiktus. „Slaugės arba piniginės."
Štai ko jie tenori, — ji gurkštelėjo vyno. — Aleno laidotuvių dieną manimi
susidomėjo trys seni vyrai. Kiekvienam iš jų atrodė, kad tai buvo jo
sprendimas jsikraustyti ar nejsikraustyti j mano nejkeistą namą. Ir kai
aš pasakiau ne... Koks pyktis! Nė vienas iš tų vyrų nenorėjo manęs. Jie
paprasčiausiai manė, kad jais rūpintis buvo mano pareiga. Kartais
pagalvoju, jog įsikrausčiau pas savo posūnį vien norėdama save
apsaugoti.
Keitė pastatė savo taurę ant stalelio.
- O štai aš turiu aukštą išvaizdų vyrą, kuris spinduliuoja tokiu
laukiniu seksualumu, kad moterys gatvėje pradeda sekti iš paskos. Su
juo esame geriausi draugai ir nuoširdžiai vienas kitą mylime, bet jis
niekada manęs neliečia. Yra malonus, dėmesingas bei dosnus — ir visa
tai aš nemirktelėjusi iškeisčiau j vieną tikrai gerą pasidulkinimą.
Dabar Keitė su Olivija sužiuro j Elizą.
- Aš? Aš gera mergaitė. Visuomet nuolanki. Tėvams niekuomet
nekėliau problemų. Kai jie stūmė mane į santuoką su Kentu, sutikau. O
kodėl gi ne? Jis labai gražus ir protingas, ir ambicingas. Neužaugau
fantazuodama apie roko žvaigždes. Man tai visuomet buvo Kentas. Kai
buvau vos aštuonerių, pradėjau išsikarpyti nuotraukas namo, kurį
ateityje kartu turėsime. Buvau lygiai tokia, kokia jam patiktų. Plaukai iki
pečių ir galvos raištis? Yra. Modernios klasikos drabužiai? Gerai. Ėjau j
tas mokyklas, j kurias, jis sakė, norėtų, kad būtų ėjusi moteris, kurią
Kentas vestų. Padariau viską. Niekada nieko nekvestionavau. Tačiau
kas gi atsitiko? Taip, jis mane vedė, aš jam patinku, tačiau aistrą jis
jaučia Karmenai. Neįmanoma būti didesnėms priešingybėms nei aš su
Karmena, - Eliza parodė j didžiulę Keitės krūtinę.
 — Nemanyk, kad šios pupos išspręstų tavo problemas! —
paprieštaravo Keitė. — Gyvenu vien salotomis ir orkaitėje kepta vištiena.
Tačiau net ir tuo atveju, jeigu būčiau tokia liekna kaip tu, nemanau, kad
tai padėtų įžiebti kibirkštėlę tarp manęs ir Rėjaus.
Eliza klausiamai pažvelgė j Oliviją. Ar jos turėtų pasakyti Keitei, kad
Rėjus rengiasi ją palikti? Olivija atžagariai linktelėjo ir jau rengėsi
praverti burną, bet staiga visas krūptelti privertė garsus beldimas j
duris, tad ji nuėjo atidaryti.
Prietemoje stovėjo Jaunasis Pitas. Senas raukšlėtas jo veidas buvo
rūškanas, vyras vilkėjo lietaus lašais nusėtą geltoną lietpaltį.
— Liepiau tiedviem nešdintis. Jie paklausė, tačiau paliko pravirus
langus.
Eliza ir Keitė spoksojo j senąjį vyrą Olivijai iš už nugaros.
Jaunajam Pitui pamačius Keitę, giliomis raukšlėmis išvagotame jo
veide pasirodė šypsena.
— Nemačiau jūsų čia, — vyro balsas buvo toks lipšnus, šiam
geidulingai nužvelgiant ją nuo galvos iki kojų. Jis ištiesė Keitei skėtį. -
Tai jums.
— Ačiū, — Keitė skėtį paėmė ir šiltai nusišypsojo.
Netrukus Jaunasis Pitas apsisuko eiti, atrodė itin patenkintas
netikėtu susitikimu.
Olivija uždarė duris.
— Kaip suprantu, Kevinas su Hilde išvažiavo. Geriau eisiu uždaryti
langų.
— Eisime su tavimi, — pasisiūlė Eliza. — Kas nors turi apsaugoti Keitę
nuo to ištvirkėlio Jaunojo Pito.
— Ne! Nereikia! Jis geriausia, ką man pasiūlė per daugybę metų, —
tarė Keitė ir jos visos prapliupo juoktis.
Keitė Elizai paskolino savo „Prada" švarkelį. Nors ir didokas, švelnutė
jo oda ant kūno buvo tarsi dangiškas prisilietimas.
— Mudvi su Keite uždarysime langus, — pasakė Eliza Olivijai, kai ši iš
rankinės ištraukė namo raktus. — Tau nereikia eiti vidun.
Tuomet Eliza Keitei paaiškino, jog Olivija norėjo sulaukti Kito ir pirmą
kartą j namą įeiti kartu.
 — Nereikia, — atsakė Olivija. — Manau, dabar visai noriu žvilgtelėti
vidun. Judvi padėjote man pasijusti taip gerai, kad turiu vyrą, kuris iš
tikrųjų manęs nori.
Olivijai nusisukus j duris, Eliza susižvalgė su Keite. Galbūt Olivija ir
rado idealų vyrą, bet kaip dėl tų praleistų daugiau kaip
keturiasdešimties metų? Ir ar būtent ne su tuo buvo susijusios
šiandieninės jos problemos? Kevinas su Hilde buvo dalis jos velionio
vyro gyvenimo. Tačiau moterys nesakė nieko.
Virtuvės stalčiuje Keitė surado žibintuvėlį, ir jos nusekė paskui Oliviją
per jvažiavimą link tvoros, juosiančios namelio prie upės sklypą. Eliza
juokavo, kad žibintuvėlį būtų galima panaudoti kaip ginklą apsiginti nuo
Jaunojo Pito, jeigu šis vaikytųsi Keitę.
— Gal juokauji? — pertraukė ją Keitė. — Kaip tik jj padrąsinsiu.
Parodyk, kuris namas jo, kad vėliau galėčiau išsėlinti ir su juo susitikti.
Tas vyras bus mano asmeninis prižiūrėtojas.
Olivijos namą jos pasiekė kvatodamos. Moteris tikėjosi, jog, pirmą
kartą išvydusi namo, kuriame gyvens kartu su Kitu, interjerą, ji pajus
gryną džiaugsmą. Per jų medaus mėnesį Olivija prisipirko daugybę
mielų dekoro detalių: Ispanijoje įsigijo nėrinių, Markizo salose vietinių
skulptūrėlių, Kinijoje - antikvarinių dirbinių.
Steisė Hartman, jų dizainerė, pasakė, ko trūksta. Parašė, kad reikia
komodos patalynei, ir nurodė jos matmenis. Ji pridūrė, jog komodos
spalva turėtų būti melsvo atspalvio arba sidabrinė, na, arba raudonai
lakuota, tada derės su kilimu, kurį Kitas prieš dvidešimt metų nupirko
Egipto turguje.
Ieškoti gražių dalykėlių namams buvo labai smagu. Kai rasdavo ką
nors, kas neatitiko Steisės duotų nurodymų, Olivija su Kitu nusiųsdavo
jai to daikto nuotrauką ir prašydavo surasti naujajam pirkiniui vietą. Ir ji
visuomet surasdavo.
Iš pradžių Steisė elektroniniu paštu siųsdavo jiems galinčių tikti
medžiagų nuotraukas, tačiau greitai suprato, kad jiedu gali gauti ką
nors panašaus kiekvienoje šalyje, kurioje vieši. Visa jų kelionė per Italiją
link šalies pietų buvo skirta medžiagoms pirkti. Ji išsiderėjo rūmuose
naudotų audinių atraižų. Vieną dieną Olivija iš senų kilimų krūvos
ištraukė skiautę brokato ir pasakė mananti, kad jis puikiai tiktų svečių
miegamojo lovos galvūgaliui. Medžiaga buvo purvina ir vietomis
patamsėjusi, bet be mažiausios skylutės. Kitas dėl jos tuomet derėjosi
itališkai, ir galiausiai jie išėjo šalin su nuostabiu audiniu už puikią kainą.
Po dviejų dienų Olivija su Kitu grįžo į tą pačią parduotuvėlę ir pamatė,
kad senas ir suktas jos savininkas ant kilimų krūvos buvo užklojęs kitą
dailų gobeleną. Rodydamas dantis jis aiškino, kad kiekvieną kartą
turėdamas medžiagą, kurios niekaip negali atsikratyti, jis užmeta ją ant
kilimų ir uždengia grindų sąšlavomis. Taip medžiaga parduodama
akimirksniu. „Dažniausiai amerikiečiams", — sakė jis šviečiančiomis iš
laimės akimis.
Name daug Kito daiktų buvo ir iš tų laikų, kai Olivija su juo negyveno,
bet ir tarp jų moteris jautėsi kaip namuose — užteko ir to, ką jie pirko
drauge. Vis dėlto iš galvos ji negalėjo išmesti minties, ką norėtų
pakeisti. Jeigu jie būtų buvę kartu devintajame dešimtmetyje, Olivija
būtų užprotestavusi afrikietiškas kaukes. Jeigu drauge būtų buvę
dešimtmečiu vėliau — išrinkusi visai kitokius kilimus. Jeigu, jeigu, jeigu,
pagalvojo ji ir nusekė j virtuvę moterims iš paskos.
Steisė buvo pripildžiusi maisto sandėliuką ir šaldytuvą, tad jos
pasigamino salotų ir j orkaitę pašovė dvi dideles picas.
— Noriu viską išgirsti apie tave, apie 1970-ųjų vasarą, kai buvote
drauge su Kitu, — paprašė Eliza.
Lauke smarkiai lijo, ir tai privertė moteris pasijusti šiek tiek atskirtas
nuo išorinio pasaulio.
— Net nežinau... — atsakė ši.
Tai buvo istorija, kurią ji keturiasdešimt metų bandė pamiršti arba
bent jau palaidoti po savo gyvenimo realybe. Keitė ir Eliza klausiamai
žvelgė j Oliviją.
— Net nesu tikra, ar viską gerai atsimenu.
Nei Eliza, nei Keitė neištarė nė žodžio, bet akys išdavė jas netikint
tuo, ką girdėjo. Olivija užmetė akj į orkaitės langelį patikrinti picų. Ką ji
bandė apgauti? Save? Jeigu taip, tai ši taktika visiškai neveikė, kadangi
Olivija prisiminė kiekvieną tos vasaros sekundę. Moteris pasiėmė
didžiulę medinę ližę ir ja iš orkaitės ištraukė picas, kurios iš karto
nukeliavo j valgomąjį.
— Šis stalas atkeliavo iš Anglijos, ir mums sakė, kad anksčiau jis
priklausė... — ji nutilo, nes Eliza ir Keitė vis dar stovėjo, laukdamos, kol
Olivija pradės pasakoti savo gyvenimo istoriją.
— Dabar tavo eilė, — pasakė Keitė.
— Dar ne, — atšovė Olivija. — Dar ne viską išgirdome apie tavo
gyvenimą su Rėjumi. Argi nesakei, kad kartu su juo dirbate?
— Mes tarsi verslo partneriai. Kiekvieną idėją jis pristato man ir
mudu jas išsamiai aptariame. Nieko įdomaus. Joks tamsiaakis
sodininkas neateina manęs išgelbėti. Ir retai sulaukiu pagyrimo už savo
nuopelnus. Taigi! Tai ir viskas. 0 dabar noriu išgirsti apie tave, Kitą bei
vasarą, kurią verta atsiminti.
— Pritariu, — Eliza prisėdo greta Keitės. — Noriu išgirsti ją visą. Nuo
pradžių.
Olivija užėmė kėdę priešais.
Jeigu papasakočiau visą istoriją, ji parodytų mane labai blogoje
šviesoje. Aš buvau labai įžūli.
— Tu? — perklausė Eliza. — Bet juk tu tobula. Rami ir viską
apgalvojanti, puikiai perpranti žmones. Tu...
— Jeigu nori pasakyti, kad tikiesi būti tokia kaip aš, kai sulauksi
mano metų, išmesiu tave į lietų už durų ir leisiu Jaunajam Pitui tave
pasilikti.
— Aš tikrai labai noriu viską išgirsti, — meldė ją Keitė. — Ir, prašau,
papasakok tiesą apie save. Ir apie kiekvieną šioje istorijoje.
Olivija užsimerkė, atrodė, kad ji bando priimti sprendimą.
— Taip stengiausi visa tai užmiršti, bet niekada nepajėgiau, — kurį
laiką ji tylėjo. — 1970-ieji, — pradėjo moteris. — Baltuosiuose rūmuose
buvo Niksonas, o Vietname žuvo jauni vyrai, — Olivija iškėlė savo vyno
taurę ir ilgai j ją žiūrėjo. Jos veido išraiška neatrodė labai patenkinta. —
Maisto ir vaistų administracija išleido įspėjimą, kad kontraceptinės
tabletės gali sukelti kraujo krešulius, tad mes nenorėjome jų vartoti.
Olivijai kalbant Keitė su Eliza pradėjo valgyti.
 - Iš ryto gavau koledžo diplomą, o po pietų jau sėdėjau lėktuve j
Niujorką. Mano dramos mokytoja suorganizavo perklausą Elizabetos iš
„Puikybės ir prietarų" vaidmeniui gauti naujame Brodvėjaus pastatyme.
Gėda ir prisipažinti, tačiau kai gavau tą vaidmenį, jaučiausi ne tiek
dėkinga, kiek įsitikinusi, kad taip ir turėjo būti. Man dar niekada nieko
blogo nebuvo nutikę, tad jaučiausi nenugalima. Man niekada ir neturėjo
nutikti nieko blogo!
Po akimirkos Olivija tęsė pasakojimą:
- Eidavau tiesiai j perklausas ir mėgavausi kiekviena akimirka. Su
mergina, vaidinančia Džeinę, dalijomės mažytį butą ketvirtame namo be
lifto aukšte miesto centre. Ji buvo iš mažo miestelio Nebraskoje ir abi
buvome ištroškusios visko, ką Niujorkas galėjo pasiūlyti. Mėgavomės
nuostabiausiu laiku ten, o aš galvojau, kad mano gyvenimas toks bus
amžinai, — padariusi pauzę moteris kalbėjo toliau. — Tačiau tuomet
teatras užsiliepsnojo nuo senų nusidėvėjusių elektros laidų ir buvo
uždarytas kapitaliniam remontui. Tiesą sakant, teatrą reikėjo visiškai
perstatyti. Pasirodymus sustabdė iki rugsėjo. Negalėjau sau leisti
gyventi Niujorke, neturėdama jokio darbo, tad išvažiavau namo.
Olivija stabtelėjo, paskui vėl tęsė:
- Kaip ir minėjau, buvau įžūli. Man išvažiavus mokytis j koledžą,
tėvai mėgavosi ramybe, o aš grįžau kupina Niujorko energijos. Kritiškai
žiūrėjau į nuobodų Samer Hilio gyvenimą ir pykau, kad „mano"
pastatymo nerodė dabar pat, - moteris nusišypsojo. - Tuomet dar to
nežinojau, tačiau mano motina buvo labai išmintinga moteris. Ji ir tėtis
su manimi taikstėsi visas tris dienas. 0 paskui, kadangi mama tiksliai
numatė, kad tokia būsiu ir toliau, surado man darbą vasarai. Ji pranešė,
kad įsikursiu pas du pagyvenusius vyrus ir būsiu jų virėja bei namų
tvarkytoja.
- Ir ką į tai jai atsakei? — smalsavo Eliza.
- Labai dramatiškai išrėžiau, kad verčiau jau mirsiu, negu paskutinę
savo paprasto žmogaus vasarą praleisiu gamindama kažkokiems
seniams, - Olivija purtė galvą. - Žinote, tik tiek laiko tebuvo likę, iki
turėjau tapti tarptautiniu mastu pripažinta žvaigžde, - moteris
nusijuokė. — Dabar sunku apie tai galvoti, bet buvau išlepintas
vienturtis vyresnių tėvų vaikas, o už tai nieko negali būti blogiau. Visgi
mano motina suprato, kad man jau metas suaugti. Ji įdavė man
supakuotą lagaminą ir pasakė, kad ponas Geitsas už dešimties minučių
mane pasiims. Buvau šokiruota! Tačiau kartojau sau: jeigu viskas, ką
teks daryti, tai taikstytis su dviem, kaip supratau, gero būdo senukais,
tokiu atveju turėsiu laiko ištobulinti savo vaidmens žodžius.
Olivija gurkštelėjo vyno.
— Tik mums jau esant kelyje ponas Geitsas pranešė, kad darbo vieta
atsilaisvino, kai ponia Tatington, jų giminaitė, kuri įprastai gamindavo
jiems vasaromis, susilaužė ranką. Ji ten gyveno su savo vyru ir penkerių
metų dukra. Didžiajame jų name taip buvo pat apsistojęs ir daktaro
Evereto penkerių metų sūnus. Ponas Geitsas, be kita ko, labai
pageidavo padėti ir jiems.
— Kiek čia iš viso žmonių? — paklausė Keitė.
— Du pagyvenę vyrai, iš kurių vienas sėdi neįgaliojo vežimėlyje, trys
Tatingtonų šeimos nariai ir mažasis berniukas. Tad iš viso man rūpintis
reikėjo šešiais žmonėmis.
— Ar tarp jų nebuvo Kito?
— Kelias pirmąsias dienas nebuvo. Tą naktj, kai jis atvyko, jaučiausi
tokia išsekusi nuo gaminimo ir švarinimosi, kad pramiegojau visą
šurmulį. Kitą rytą, sužinojusi, kad prie viso mano darbo krūvio prisidės
dar ir devyniolikmetis vaikinas, pasiutau. Ugnikalniai daug ramesni,
negu tuo metu buvau aš, — Olivija šypsojosi.
— Spėju, kai kas privertė tave apsigalvoti, — tarė Eliza.
— Pagalvok, kaip apsirengęs būdavo Alechandras.
— Taip, — atsakė Eliza. — Bemarškinis.
— Ir beveik be kelnių, — užsisvajojusiu balsu pridūrė Olivija. — 1970-
aisiais nebuvau mačiusi mažiau apsirengusio vyro, negu tuo metu buvo
Kitas. Ir niekuomet per visą savo gyvenimą nebuvau mačiusi gražesnio
kūno negu jo, - moteris nusišypsojo. — Vėliau irgi.
14

SAMER HILIS, VIRDŽINIJOS VALSTIJA

1970-ieji

Olivija padėjo indų šluostę ant didžiulės porcelianinės kriauklės krašto

ir pro langą pažvelgė į senąsias gražiąsias plantacijas, tačiau kai esi
toks piktas, kokia buvo ji, nedžiugina niekas.
Užjos nugaros prie virtuvės stalo sėdėjo dėdė Fredis, ponas Geitsas
ir abu vaikučiai.
Dėdės Fredžio neįgaliojo vežimėlis stovėjo greta pono Geitso šalia
senos kėdės su atlošu, o vaikai sėdėjo ant suolo ir tabalavo kojomis.
Visi jie valgė „CampbeU's" sriubą iš skardinės ir keptus sumuštinius su
sūriu, kuriuos ji pagamino pietums. Vėl.
Olivija žinojo, kad turėtų suvaldyti savo pyktį, bet šiuo metu jos
gyvenimas atrodė per daug neteisingas, kad galėtų blaiviai mąstyti.
Anksčiau viskas buvo taip tobula. Ji turėjo Brodvėjų ir daug žadančią
ateitį.
Atsisukusi mergina pažvelgė į tuos keturis žmones, kurie nuleidę
galvas valgė tyloje.
Prakeikimas! Kaip jai pasprukti iš šio darbo? Olivija jam visiškai
netiko. Ji niekada daugiau negamino ir visai nenorėjo to išmokti. Tie
vyrai ir vaikai — ypač mažasis Eisas, kurį jie visi meiliai vadino Tūzu, —
nusipelnė ko nors geriau. Praėjusį vakarą ji šen bei ten paskambinėjo ir
rado laisvą darbo vietą Abigailės suknelių parduotuvėje. Jei tik galėtų
rasti pamainą čia, Olivija gautų tą darbą.
Mergina pažvelgė į palinkusią dėdės Fredžio galvą. Jis buvo senas
vyriškis, ir Olivija nenorėjo jo skaudinti. Šalimais sėdintis ponas Geitsas
buvo vyro gyvenimo kompanionas. Abu mėgdavo juokais kartoti, kad
yra gimę tą pačią dieną ir dėl to yra dvyniai. Dėdė Fredis buvo baltaodis
blondinas, o ponas Geitsas — afroamerikietis.
 Jie dalinosi tuo pačiu gimtadieniu, bet atėjo iš labai skirtingų
pasaulių ir visi Samer Hilyje žinojo jų istoriją.
Frederikas Etanas Tatingtonas buvo jauniausias iš keturių sūnų,
gimusių pagyvenusiai, turtingai, darbščiai ir labai rimtai šeimai
Filadelfijoje. Per dvidešimt pirmąjį jo gimtadienį tėvas paklausė Fredžio,
kaip klausė ir kitų savo vaikų, kokia jo didžiausia svajonė. Kiekvienas iš
vyresniųjų jaunuolio brolių atsakė skirtingai, bet visų mintis buvo ta pati
— valdyti pasaulį. Taigi tėvas įsteigė jiems verslus, kuriems šie galėtų
vadovauti.
Bet jaunasis Fredis, neeilinio grožio ir visų mylimas, pareiškė norįs
Tetvelo — šeimai priklausančios plantacijos Virdžinijoje. Ši nuosavybė
pietinėje valstijoje buvo šeimos gėda. Ir taip nutiko ne dėl tuo metu
svarstomų žmoniškumo klausimų, o dėl to, jog jie buvo karą
pralaimėjusioje pusėje. Džiaugdamasis, kad gali pasitraukti iš šio
verslo, tėvas sūnui perdavė erozijos apimtą plantaciją bei pinigus,
reikalingus jai prikelti.
Fredis visuomet buvo laimingas žmogus, bet sulaukus dvidešimt
trečiojo gimtadienio jam teko patirti keletą nemenkų išbandymų.
Vaikinas išgėrė tris taures šampano, keldamas tostą už viską, kas gero
nutiko gyvenime. Tada pasikinkė žirgą ir nusprendė patikrinti, ar pajėgs
peršokti per šieno vežimą, nors visi jo maldavo to nedaryti.
Jis peršoko per vežimą, bet, vos žirgo kojos palietė žemę,
pasipainiojo viena iš svirno kačių. Nenorėdamas gyvūnėlio sužeisti,
Fredis trūktelėjo vadeles j dešinę. Žirgas bandė pasisukti, tačiau
nebespėjo. Fredis nuskriejo šalin, juosmeniu atsitrenkė j seną akmeninį
šulinį ir nuo pusiaujo liko paralyžiuotas.
Tuomet jj paliko ir gražioji jo sužadėtinė, o šeima Fredžiui paliepė
sugrįžti į Filadelfiją. Tačiau vaikinas liko ten, kur ir buvęs, ir niekada
neprarado gyvenimo džiaugsmo. Praėjus maždaug metams nuo
nelaimingo atsitikimo, — po to, kai Fredis labai maloniai atleido tris itin
aukštos kvalifikacijos vyrus, jo šeimos pasamdytus vaikinui padėti, —
ieškodamas darbo užklydo aukštas, lieknas, jaunas afroamerikietis. Jis
dėbtelėjo j įėjimo vartus ir pasakė, kad jo vardas Geitsas4, tik tas vienas
vardas.
 Fredis jį pasamdė, prie vardo pridėjo priedėlį „ponas", o po dviejų
savaičių jie jau buvo neišskiriami kompanionai.
Per daugelį metų dėdė Fredis tapo žinomas visiems, kadangi padėjo
daugeliui. Jis duodavo darbo plantacijoje, kuri, atrodo, tik rijo pinigus.
Jis išklausydavo žmones. Tiesą sakant, Fredis gyveno mintimi, jog
daugelį problemų galima išspręsti vien tik nuoširdžiai vienas kito
klausantis.
Jis susikūrė pažinčių ratą teisėsaugoje, tarp socialinių paslaugų
teikėjų, dvasininkų. Fredis perprato, kur su kokia problema kreiptis.
Vienintelė gyvenimo sritis, kurioje jam nesisekė, buvo namų
tvarkytojos ir virėjos paieškos. Nė viena neištverdavo labai ilgai. Namas
buvo per didelis, pamaitinti reikėjo per daug burnų, ir taip toliau.
Ilgiausiai, kiek kas nors išdirbo, buvo treji metai. Tai buvo Margareta ir
ilgiau ji liko vien dėl to, jog dėdė Fredis leisdavo nedirbti vasaromis.
Prieš trejus metus pasisvečiuoti vasarai atvyko dėdės Fredžio
tolimos eilės pusbrolis Viliamas su žmona Nina bei dvejų metų dukrele
Rūta. Bilas dėstė fiziką rytiniame koledže, o Nina buvo namų
šeimininkė. Vasarą jie ketino praleisti Bilui su vietiniais vaikinais
apdirbant žemes aplink senąjį namą bei rūpinantis vaismedžių sodu ir
daržovių lysvėmis, o tuo metu Nina turėjo gaminti, konservuoti ir šaldyti
viską, kas užaugdavo. Rudenį jie planavo grįžti į rytus, o Margareta būtų
grįžusi iš viešnagės pas savo seserį Alabamoje ir radusi pilną
sandėliuką maisto, kurio jai nereikėjo ruošti.
Viskas taip ir klojosi maždaug mėnesį, o tada apžiūrėti dėdės
Fredžio atvyko Samer Hilio daktaras Everetas Čapmanas. Jo žmona
turėjo susirinkimą bažnyčioje, tad daktaras savo dvejų metų sūnų Kailą
pasiėmė kartu. Nina pažadėjo prižiūrėti vaikus, kol vyrai bus užsiėmę.
Ir tada vaikai dingo. Tiesiog išnyko. Pusė miestelio prisijungė prie
paieškų. Po aštuonių valandų ieškojimo ir vis dar neaptikus vaikų nė
ženklo, jų šeimos ir kone visas miestelis buvo paklaikęs.
Tačiau tuomet vaikai nusileido iš palėpės, purvini ir aplipę
voratinkliais. Jie buvo labai alkani.
Tą naktį buvo rimtai pamokslaujama ir net bauginama, bet vaikams
tai nerūpėjo.
 Kitą dieną mažasis Kailas pamatė raudoną pono Geitso sunk-vežimį
ir išsėlino iš namo. įlipęs iš galo jis pasislėpė už skaldytų kukurūzų
maišų.
Kai tėvai rado jį Tetvele kartu su Rūta, dėdė Fredis pasiūlė leisti
vaikui pasilikti.
Ponia Čapman, kuri tuo metu laukėsi ir jautėsi klaikiai, sutiko, kad
Kailas liktų dviem naktims. Vėliau ji persileido ir buvo tokia apimta
depresijos, kad likusiai vasaros daliai nuvyko pas savo motiną j Tenesj.
Kailas persikėlė į vieną iš daugelio miegamųjų Tetvele, kad jo tėvas
galėtų netrukdomas rūpintis miestelio ligoniais.
Kitą vasarą Kailo tėvai stengėsi susilaukti dar vieno vaiko, o berniuką
norėjo pasiimti į namus. Tačiau kai šis pabėgo tris kartus per dvi
dienas, jie nutarė leisti jam likti Tetvele. Tai buvo vasara, kai Rūta
pasiprašė nuo šiol būti vadinama princese Kolete, kas vėliau buvo
sutrumpinta iki Letės, o Kailas — Eisu, ir šie vardai vaikams prigijo.
Jau trejus metus vaikai kartu leido Tetvele. Letė su tėvais buvo
apsistojusi ten, kur anksčiau buvo senoji virtuvė, o Eisas turėjo savo
kambarį didžiojo namo viršuje.
Iš pažiūros ši vasara atrodė lygiai kaip ir kitos, tačiau prieš tris
savaites Nina paslydo vonioje ir susilaužė dešiniąją ranką. Ji
nebegalėjo gaminti tiek daug, kiek įprasta vasarą. Nepajėgė rūpintis
didžiuliu daržovių pilnu daržu ir paruošti žiemai visų tų kvortų pupų ir
pomidorų, negalėjo prigaminti galonų obuolių padažo. Ir jeigu visos
šios atsargos nebus paruoštos iki grįžtant Margaretai, ji gali Alabamoje
ir likti. 0 ką tada darys vyrai?
Tačiau vasara buvo kitokia dar ir todėl, kad Eiso motina sirgo
kiaušidžių vėžiu ir jai buvo likę visai nebedaug.
Tai sužinojusi Olivija suprato, kad nemokės susitvarkyti su tokiu
sielvartu. T o ji visai neišmanė. Ponas Geitsas patarė su vaikais tiesiog
elgtis maloniai, bet vakar jie prabėgo pro lauke padžiautas paklodes ir
pusę jų nusviedė į purvą. Mergaitę ji taip pat pamatė dėvint savo
mėgstamiausią šilkinį šalikėlį, o tai reiškė, kad vaikai buvo jos
kambaryje ir rausėsi tarp jos daiktų. Neapsikentusi Olivija paprašė rakto
nuo savo kambario durų, bet dėdė Fredis tik linksmai nusikvatojo. Nė
vienos iš durų nebuvo rakinamos jau amžių ar net daugiau.
— Gal net nuo tada, kai čia užėjo jankiai, — pasakė ponas Geitsas, ir
abu senukai nusijuokė.
Šiaip ar taip tos trys dienos, kurias Olivija praleido Tetvele, buvo
daugiau, negu ji galėjo iškęsti. Neklaužados vaikai, senukai, kuriems
viskas atrodė labai juokinga, bandymas gaminti maistą, - o tam ji buvo
visai niekam tikusi, — jokio ryšio su teatro pasauliu neturėjimas ją
sutriuškino. Merginą tiesiog išsunkė.
— Geriau pasaugok vieną skardinę sriubos Kitui, — patarė ponas
Geitsas j ją net nedirstelėjęs.
Olivijai prireikė sekundės suprasti, kad tai jis sako būtent jai.
— Kas jis toks?
Merginos veidas darėsi vis rūškanesnis.
Jeigu tai dar vienas žmogus, kuriuo reikės rūpintis, ji gali pradėti
klykti.
Iš valgymo transo grįžo ir vaikai.
— Jis aukštas, — pasakė Letė.
— Ir stiprus, - pridūrė Eisas.
Primerkusi akis Olivija pažiūrėjo j dėdę Fredį.
— Kas jis toks? - pakartojo.
— Jis... — dėdė Fredis nurijo kąsnį. — Jis iš Meino valstijos, mano
giminaičio iš motinos pusės sūnus. Jo tėvas paskambino man ir
pasiguodė, kad Kitui reikia kažkur praleisti vasarą, tad aš... — senolis
neturėjo drąsos pripažinti, ką padaręs.
Olivija rankomis užsidengė burną ir pradėjo artintis link dėdės
Fredžio. Ji buvo gerokai aukštesnė už jį, sėdintį neįgaliojo vežimėlyje.
— Vasarą? Prie viso mano krūvio pridėjote dar vieną vyrą? Net
neatsiklausę?
— Na, — įsiterpė ponas Geitsas, — būdamas devyniolikos, jis dar
nelabai...
— Devyniolikos! — Olivija kone šaukė. — Norite, kad rūpinčiausi
devyniolikmečiu vaikinu? Ar bent nutuokiate, kiek daug jie valgo?
Turėsiu gaminti katilus maisto. Pietums kepti po visą kalakutą.
Turėsiu... — ji įkvėpė oro. — Aš to nedarysiu, — metė mergina abiem
senukams. — įsidarbinsiu Abigailės Harding suknelių parduotuvėje.
Vaikai nustojo kramtę ir išplėstomis akimis lakstė nuo vieno
suaugusiojo prie kito. Tai buvo vienas tų suaugusiųjų barnių, kurių jiems
nebūdavo leidžiama girdėti.
Dėdė Fredis pasisuko, kad matytų laukujės duris su didžiuliu langu.
— Štai ir jis.
— Tas vaikinas gali dirbti! — pridūrė ponas Geitsas. — Čia jis atvyko
tik pirmą valandą nakties, - jis pažiūrėjo į Oliviją. — Spėčiau, kad
pramiegojai jo atvykimą. Mudu su Eisu stengėmės būti tyliai. Iš
pagarbos tau, Live, - vyras vėl pažvelgė j dėdę Fredį. — Vaikinas
pakirdo dar prieš brėkštant. Jis pasiėmė rankinj pjūklą ir nuėjo genėti
senų erškėčių. Ketinau tai padaryti maždaug dešimt metų.
— Bilas sakė, kad niekuomet nematė darbštesnio žmogaus nei tas
vaikis, — antrino dėdė Fredis.
Olivija žinojo, kad šiedu seniokai bandė įtikinti ją pasilikti, bet jiems
nepavyks. Ji dėbtelėjo į dėdę Fredį ir poną Geitsą.
— Man buvo pasakyta, kad gaminsiu dviem. Ir viskas. Tačiau pusė
Samer Hilio staiga atsiduria šioje virtuvėje ir aš turiu juos visus
aptarnauti. O dabar jūs man dar užkraunate ir paauglį? Ar judu
pagalvojote, kad šalia jo bus vaikai? Jis čia atsiveš merginų ir... ir
marihuanos. Štai ką jaunuoliai veikia šiais laikais.
Su kiekvienu jos žodžiu vaikų akys vis labiau plėtėsi. Jie laukė tos
akimirkos, kai kas nors lieps jiems išeiti, bet taip nenutiko.
— Tu turi jam pasakyti, — tarė dėdė Fredis.
— Taip, tu pati turi Kitui pasakyti... — ponas Geitsas pamojo ranka. —
Pasakyti jam valgyti kur nors kitur, arba kitaip išvyksi. Esu tikra, jis
supras.
Olivija nujautė juos kažką rezgant, bet nenumanė ką. Galbūt jie
manė, kad merginai neužteks drąsos pakovoti už save. Arba, neduok
Dieve, jie galvojo, kad būdama dvidešimt dvejų Olivija tokio pat amžiaus
kaip tas vaikinas.
Ryžtu degančiomis akimis ji nuėjo prie laukujų durų ir garsiai jas
atidarė. Mergina buvo visiškai pasirengusi susidurti su tuo vaikiu ir
liepti jam susirasti kitą vietą valgyti.
Jis buvo, kaip Letė ir sakė, aukštas, aukštesnis nei šešių pėdų ūgio, ir
nevilkėjo beveik nieko. Viršutinė kūno dalis buvo nuoga, tik žemai ant
klubų kabėjo senos chaki spalvos kelnės, todėl ji galėjo matyti žemyn
besileidžiančią V formos apatinę torso dalj. Kelnių klešnės nukirptos
taip aukštai, kad vos iš viso ką nors dengė.
Kitas stovėjo prie senojo vandens siurblio, kur muilavosi nuogą
krūtinę ir rankomis ilgais pirštais braukė sau per kūną bei tankius
juodus plaukus.
Olivija stovėjo tarpduryje ir negalėjo pajudėti, o jis tuo metu virš
galvos užsivertė kibirą vandens ir leido jam tekėti visu savo kūnu.
Mergina stebėjo kelią žemyn besiskinančias vandens sroveles.
Jo kūnas... - pagalvojo arba, dar tikriau, pajuto Olivija. Ji net
nenumanė, kad žmogaus kūnas iš viso galėtų taip atrodyti: lieknas, bet
raumeningas, linkiai ir plokštumos, keičiančios pozicijas, vaikinui
sujudant. 0 jo pilvas!
Kiekvienoje pusėje raumenys rikiavosi tarsi augalams sodinti
paruoštos lysvės. Jo rankos buvo tarytum skulptūros, šlaunys tvirtos, o
blauzdos it medžio šakos. Ta mažytė kelnių skiautė, kurią vaikinas
mūvėjo, kabėjo labai žemai. Ji puikiai matė jo klubakaulius.
Dar niekada gyvenime nebuvo regėjusi nieko gražesnio nei šio
žmogaus kūnas.
Nejučiomis Olivija grįžtelėjo atgal. Nors juos skyrė tam tik-ras
atstumas, tarytum jautė nuo jo spinduliuojantį laukinį, seksualinį karštį.
Jis buvo tarytum ugnikalnis, kuris ją tempė į save. Traukė ją.
Vaikinas pasilenkė prie siurblio iš naujo prisipildyti kibiro vandens, ir
Olivija pamatė jo nugaros raumenis. Jie judėjo, tarytum vilnijo. Vasaros
saulė buvo pradėjusi rusvinti jo dievišką odą, neišmatuojamus jos
plotus. Matant šį vaizdą merginai maudė burną ir pirštų galiukus,
kažkas jos viduje pulsavo.
Nemirksėdama ji paėjėjo žingsnį atgal, paskui dar vieną. Durys liko
praviros, ir ji vis dar matė jj ant savo dailaus, tiesiog dieviško kūno
užsipilant dar vieną kibirą vandens.
Jai už nugaros abu senukai vos tvardė juoką.
 Eisas žiojosi klausti, kas nutiko Livei, bet ponas Geitsas žvilgsniu
privertė berniuką nutilti. Tuomet jis pažvelgė j Letę, akimis
parodydamas, kad kas akimirką situacija darosi vis įdomesnė.
Ji pritariamai linktelėjo. Taip'.
Staiga dėdė Fredis ant grindų pastebėjo medinį sunkvežimiuką,
gulinį atgal besitraukiančiai Olivijai ant kelio. Daugelį metų neįgaliojo
vežimėlyje praleidęs vyras mikliai jį apsuko, kad galėtų pasilenkti ir
pagriebti sunkvežimiuką, tada žaislą pamėtėjo ponui Geitsui ir, likus vos
akimirkai, iki kol Olivija būtų ant jo užkritusi, išsitiesė vežimėlyje.
Neatitraukdamas akių nuo merginos, ponas Geitsas padėjo
sunkvežimiuką ant stalo.
Olivija sustojo tik nugara atsirėmusi į tolimesniąją virtuvės sieną.
Pro praviras duris tiesiai prieš juos buvo matyti, kaip Kitas purtė
vandenį nuo beveik nuogo savo kūno. Rankomis jis sausino tankius
plaukus, saulėje pažerdamas vandens lašelius.
Olivijos širdis plakė it pasiutusi, kvėpavimas greitėjo ir dažnėjo.
Dabar ji nebūtų pastebėjusi net virtuvėje praūžiančio tornado.
Visa tai tęsėsi tol, kol Kitas nuėjo šalin ir dingo iš jos matymo lauko.
Tik tada Olivija pradėjo susivokti, kur esanti. Grįžusi į realybę mergina
tapo tiksli it kariuomenės vadas. Ji pasisuko j keturis prie stalo
sėdinčius žmones ir, ignoruodama kvailas senukų šypsenėles, pažiūrėjo
į Letę.
— Eik ir pasakyk jam, kad pietūs bus patiekti po pusvalandžio, - tada
pažvelgė į Eisą. — Atnešk man iš daržo keturias cukinijas.
Tačiau vaikai net nepajudėjo iš savo vietų.
— Mes ką tik papietavome, — atšovė Letė.
— Zoologijos sodas5. Labiausiai man patinka tigrai, — pasakė Eisas.
— Valgysime antrus pietus, — Olivija nuo stalo nurinkinėjo puspilnius
indus. — Ir, kol nepaklausėte, ne, mes jokių pirmųjų nevalgėme. 0
cukinijos — tai tos žalios daržovės, kurias naudojate kaip kosminius
ginklus. O dabar bėgte!
Vaikai pašoko lėkti pro duris.
— Ir užimkite jį kuo nors! — pavymui sušuko Olivija.
— Ką galime daryti? — paklausė tarpduryje sustojusi Letė.
 — Bet ką, — tyliai iškošė sulaikiusi kvėpavimą mergina. Paskui
garsiau pridūrė: - Būkite savimi. Tai turėtąjį užimti gerą valandą.
Tada Olivija vėl atsisuko j abu vyrus. Jiedu atrodė labai savimi
patenkinti. Tarsi ant kaktą būtą švietę žodžiai „argi nesakėm?".
— Bent vienas žodis, ir aš pasakysiu, kad jūs jau valgėte.
Bemat vyrą išraiškos persimainė j angeliškai nekaltas.
— Kaip galime padėti? — paklausė ponas Geitsas.
Olivija ant stalo nutėškė porą seną pjaustymo lentą, du peilius ir
krūvą bulvią bei svogūną.
— Lupkite ir pjaustykite, — sukomandavo, — ir greitai. Jokią istoriją
apie senus gerus laikus.
Vyrai nieko nesakę pradėjo pjaustyti daržoves.
Olivija žinojo, kad elgiasi kvailai. Net absurdiškai, tačiau... Ji negalėjo
niekaip paaiškinti savo elgesio: juto skambėjimą ausyse, virpantį kūną,
o vietoje smegeną buvo plakta kiaušinienė. Tarsi jos viduje kažkas
suveikė. Sirena? Ne. Labiau jau bomba.
Olivija prie virtuvės lango pašėlusiu greičiu skuto morkas. Dvieją
senuką, sėdinčią merginai už nugaros, tyla užpildė patalpą. Dažniausiai
jie neturėdavo kuo užsiimti, kaip tik juoktis iš pasaulio. Visgi dabar iš už
stalo ji jautė ją žvilgsnius ir kilnojamus antakius.
Mergina stengėsi atsiriboti nuo savo jausmą, kaip jautėsi, pakilti virš
ją. Tačiau užmetusi akį j langą ir vėl išvydo jj. Vaikai, kaip ir buvo galima
tikėtis, be perstojo užėmė vaikiną savo įkyrumu. Per tą laiką Eisas prie
galinią durą numetė šešias cukinijas, iš kurią trys buvo perlūžusios
pusiau, ir nubėgo atgal pas Letę. Tai ji buvo kalbėtoja — Eisui geriau
sekėsi veikti. Letė atakavo tą jauną aukštą vaikiną tūkstančiais
klausimą, nepalikdama laiko atsakyti. Jis žemyn į ją žvelgė su
žaisminga šypsenėle.
Pirmą kartą pamačiusi Kitą, Olivija neatkreipė dėmesio į jo veidą. Jis
galėjo turėti ir tris akis - mergina vis tiek nebūtą pastebėjusi, kad kažin
kas ne taip. Tačiau dabar, išvydus vaikino veidą, į galvą jai atėjo
vienintelis žodis - „aristokratas“. Aštrūs skruostikauliai, paslaptingos, o
ne atviros ir apvalios akys, tarytum jis nebūtą norėjęs leisti aplinkiniams
žinoti, apie ką galvoja. Jo nosis buvo didelė tarsi vanago.
 Apskritai Olivija lengvai galėjo įsivaizduoti vaikiną, pasidabinusį
didiko apdarais ir žvelgiantį iš paveikslo visu ūgiu. Teatre jis vaidintų
karalių.
Mergina susirinko cukinijas. Ką gi su jomis darydavo jos motina?
Dabar gailėjosi neskyrusi daugiau dėmesio tam, kas vykdavo virtuvėje.
Šaldytuve gulėjo gabalėliais supjaustytas viščiukas, kurį Olivija
ketino ruošti vakarienei, tačiau...
Mergina pagriebė vištieną, įdėjo ją j dubenį su miltais ir pipirais,
įkaitino aliejų gilioje keptuvėje. Ji būtų galėjusi cukiniją apvolioti
džiūvėsėliuose ir pagruzdinti. Bet pamanė, kad patiekalas bus pernelyg
pietietiškas. Šis vyrutis buvo jankis, tad, matyt, bjaurėjosi bet kuo, kas
kilę iš Pietų. Jis...
— Pomidorai, — ištarė dėdė Fredis.
Iš pradžių Olivija jo neišgirdo.
— Pomidorai, — garsiau pakartojo ponas Geitsas. — Šį rytą mačiau,
kaip Kitas nusiraškė prinokusį pomidorą ir suvalgė jį tarytum obuolį. Jis
sakė, kad jie geriausi, kokius kada nors valgė.
Išgirdusi šiuos žodžius Olivija ištiesė jam didelį emaliuotą dubenį.
— Galite jų parnešti. Aš supjaustysiu.
— Mano išialgija šiandien ypač kamuoja, — ponas Geitsas uždėjo
ranką sau ant nugaros. — Live, manau, kad išeiti priskinti pomidorų
turėtum tu.
Akimirką mergina tik mirksėjo. Eiti laukan? Kai jis netoli? Ji nužvelgė
savo suknelę, kuri buvo jau sena ir nuskalbta. Nebuvo jokio reikalo
vilkėti Niujorko drabužiais prieš senukus ir vaikus. Kita vertus, nuo
daugybės skalbimų medvilnė šiek tiek susitraukė, ir suknelė dar labiau
prigludo. Vaikystėje Olivija lankydavo šokių pamokas pas vienintelį
trenerį Samer Hilyje. Baletas, džiazas, čečiotka ir kiekvienas žingsnelis,
kurį yra atlikusi, atsispindėjo merginos figūroje. Kitas atrodė nuostabiai,
vilkėdamas tuos trumpučius šortus, tad Olivija suprato, kad, apsivilkusi
aptemptą suknelę, puikiai priėjo derės.
Dėdė Fredis ir ponas Geitsas padrąsinamai žvelgė į merginą. Jie
norėjo, kad ji nueitų tų pomidorų. Jiems, atrodo, nieko nereiškė tai, kad
per visas tris savo buvimo čia dienas ji nė karto nebuvo įžengusi j
didžiulį sodą.
Olivija pastatė dubenį ant virtuvės darbastalio ir susirado dailų
krepšelį, kuriuo nešini vaikai eidavo rinkti kiaušinių. Detalės buvo labai
svarbios.
Ji nuėjo link durų, tuomet akimirką stabtelėjo ir atsisukusi dar kartą
pažvelgė) senukus. Šie jai linktelėjo.
Olivija ištiesino nugarą ir žengė laukan. Ji nežiūrėjo j jaunuolį ir du
krykštaujančius vaikus. Jis laikė juos savo ilgomis raumeningomis
rankomis ir prausė veidus. Nuo tada, kai Olivija čia atvyko, dar niekam
nebuvo pavykę jų pagauti ir nuprausti. Aukštai iškėlusi galvą ir tiesia
laikysena, išduodančia apie metų metus, praleistus šokant baletą,
Olivija įžengė j daržą. Ji puikiai girdėjo, kad triukšmas už nugaros staiga
liovėsi. Vaikai nebeklykė protestuodami, kad nuo jų mažų, nemalonų
kvapą skleidžiančių prakaituotų kūnelių šalinamas per savaites
susikaupęs purvas.
Mergina žinojo, kad jaunuolis stebi ir vertina ją lygiai taip pat, kaip
dar neseniai darė pati. Tarytum vaidindama spektaklyje Olivija
vaikštinėjo po daržą ir dailiai peržengė milžinišką kopūstą. Pasiekusi
pomidorų lysvę pamatė, kad jie kone lūžo nuo virkščių. Rankas
laikydama klasikine baleto poza, nuraškė kelis pomidorus ir įdėjo į
pintinę.
— Ei! - sušuko Letė. — Šis krepšelis kiaušiniams.
Olivija giliai įkvėpė. Dabar susidurs su juo akis į akį. Ji atsisuko ir
juos visus nužvelgė. Beveik nuogas jaunuolis, po abiem pažastimis
laikydamas po vaiką, spoksojo į merginą taip, tarytum savo gyvenime
nebūtų regėjęs nieko panašaus.
Tik daug metų vaidindama, sugebėjo išmokti maskuoti savo
emocijas. Ji turėjo atsistoti kaip balerina, antraip būtų pradėjusi link jo
svirti.
— Galbūt, - lėtai ištarė Olivija, - surastum man kitą pintinę, į kurią
galėčiau sudėti daržoves?
— Kokias žoles? — nesupratęs žodžio paklausė Eisas, kurį Kitas laikė
prispaudęs prie šono tarytum maišą miltų.
 — Kokias tik nori, - stulbinamai nusišypsojo Olivija. Galiausiai ji
pakėlė akis j jaunuolį. Privalau tai kontroliuoti! — pasakė sau.
— Ar tai tu tas vaikinas, kurį pasamdė padėti tvarkytis šiose valdose?
Kitas linktelėjo, bet neištarė nė žodžio.
— Galbūt tuomet galėtum pririšti pomidorus?
Jis ir vėl tylomis linktelėjo.
— Gerai, — Olivija jam nusišypsojo gražiausiai, kaip tik sugebėjo. -
Priešpiečiai po dvidešimties minučių. Pašauksiu tave, — pasakė ji ir
praėjo pro jj taip oriai, kaip tik sugebėjo.
Dėdė Fredis ir ponas Geitsas stovėjo tarpduryje, ir ji vos nesuklupo
ant neįgaliojo vežimėlio. Virtuvėje jiems už nugarų iš giliosios keptuvės
rūko dūmai, atrodė, kad ugnis persimetė ir po kita keptuve.
— Judu mirsite prisikvėpavę dujų. Atidarykite tą langą! Ar apvertėte
vištieną? Kodėl neužbaigėte pjaustyti bulvių? — ji atplėšė šaldytuvo
dureles. - Kur citrinos, kurias vakar pirkau?
— Eisas... - pradėjo dėdė Fredis.
— Nepasakokite, - Olivija komanduojamai iškėlė ranką. - Ir vėl
kažkas su tais kosmoso demonais, — ji pažvelgė j poną Geitsą. -
Šiandien popiet duosiu sąrašą, ir jūs nuvažiuosite nupirkti produktų.
— Taip, ponia, — pabrėžtinai mandagiai atsakė tas.
— Ak, nustokite, — atkirto ji ir su milžinišku energijos pliūpsniu grįžo
prie darbo.
Praėjus bemaž valandai Olivija surengė tikrą puotą: ant stalo buvo
patiekta kepta vištiena, riekelėmis pjaustyti pomidorai, su svogūnais
apkeptos cukinijos, bulvių košė, apelsinų sultyse troškintos morkytės.
Panaudojusi greitai paruošiamą vanilinj mišinį, ji įstengė pagaminti net
ir dubenj bananų pudingo. Baigusi ruošą, paprašė dėdės Fredžio visus
pakviesti prie stalo.
Vaikai, įėję j virtuvę tviskančiai švariais veideliais, sustingo iš
netikėtumo. Kvapai, karštis, maisto gausa juos tiesiog apstulbino.
Už jų, vilkėdamas mėlynus medvilninius marškinius ir ilgas chaki
spalvos kelnes, bet vis dar drėgnais plaukais, stovėjo jaunasis vyras. Jis
buvo nuleidęs galvą, tarytum prašytų leidimo užeiti.
 Vaikai užšoko ant suolo ir jau siekė indo su vištiena, bet čia buvo
sustabdyti pono Geitso žvilgsnio.
- Juk žinote, kad prieš valgydami visuomet prašome maistą
palaiminti.
Eisas žiojosi kažką sakyti, tačiau dėdės Fredžio žvilgsnis jj privertė
užčiaupti burną.
- Kitai, - dėdė Fredis ranka pamojo į tuščią kėdę, — ar jau
susipažinai su Olivija?
Kitas prisėdo, tačiau, kaip ir prieš tai, tik linktelėjo ir neištarė nė
žodžio.
Po maldos Olivija baigė serviruoti stalą ir prisėdo šalia.
Ji buvo pasodinta tiesiai priešais vaikiną, tad negalėjo nustoti j jj
paslapčiomis žvilgčiojusi. Iš taip arti jis atrodė dar labiau neeilinis. Buvo
nesiskutęs, tad jam ant skruostų ir virš viršutinės lūpos styrojo barzdos
šeriukai. Vaikino plaukai buvo ilgesni negu visų kitų vyrų, kuriuos ji
pažinojo. Bet čia Olivija save pataisė, pagalvodama, kad jo plaukai
ilgesni negu miestelyje besisukinėjančių berniukų iš vidurinės
mokyklos. Ar jis grupės „The Beatles" gerbėjas?
Ji paėmė nediduką Skarletės O'Haros odos atspalvio vištienos
gabalėlį, kadangi priešais jj nenorėjo valgyti kaip plantacijos
darbininkas.
Suaugusieji valgė tylėdami, o Letė ir Eisas čiauškėjo apie savo
vėliausią kovą su demonais. Pasak vaikų, tai buvo trečioji jų armija,
pasirinkusi Samer Hilj Virdžinijoje pradėti savo karą su pasauliu. Dar
kartelį ponas Geitsas jspėjo juos nesiartinti prie Tatingtono kapinių.
Kaip ir beveik visuomet jis žadėjo jau labai greitai tą vietą sutvarkyti.
Visiems nutilus, Olivija pakėlė akis. Ir vyrai, ir vaikai žvelgė j aukštąjį
vaikiną, palinkusį virš lėkštės. Jis turėjo gerą apetitą!
Iš pradžių ji nesumojo, ko jie laukia, bet paskui vaikinas pažvelgė j
poną Geitsą ir tylėdamas linktelėjo. Atrodo, jis pažadėjo pasirūpinti
kapinėmis.
Olivija nesusilaikė nesusiraukusi. Ar vaikinas iš viso moka kalbėti?
Nusprendė, kad jis drovus. Ir visgi, nors dar negyveno pakankamai ilgai.
kad perprastų pasaulį, jam derėjo parodyti bent jau pastangas palaikyti
pokalbį suaugusiųjų kompanijoje.
Kai Kitas ir vėl tylomis ėmė stebeilytis į savo lėkštę, Oliviją staiga
užplūdo keistas jausmas, tarytum ji būtų misionierė, galinti pagelbėti
šiam droviam jaunuoliui peržengti nepažįstamų žmonių baimę. Ji
padės jam išmokti elgtis kaip tikram suaugusiam vyrui. Ji...
Kitas pakėlė galvą. Pirmą kartą pažvelgė Olivijai tiesiai į akis.
Tame žvilgsnyje nebuvo nieko drovaus. Jame ji pamatė karštį,
pamatė liepsną. Kitas žvelgė į merginą taip, kaip žiūrėti jau buvo bandę
ir kiti vyrai, tačiau jie nė iš tolo neprilygo jam.
Jo žvilgsnis nebuvo berniuko žvilgsnis. Akys — tikro vyro, visiškai
suaugusio ir... Ji įkvėpė oro. Patyrusio. Kitas nė iš tolo nebuvo nerangus
nekaltas berniokas, kurį Olivija ketino ko nors išmokyti.
JIS ŽINO, - pagalvojo mergina. Kad jį kur velniai griebtų, jis tikrai
žino.
Minutę jos mintyse sukosi filmas apie jį. Beveik nuogą. Ar Kitas taip
darė žinodamas, kad netoliese yra jauna moteris, kuri greičiausiai jį
stebi? O Eisas „padėjo" ponui Geitsui, kai Kitas atvyko jau po
vidurnakčio. Olivija nebūtų nustebusi, jeigu vaikas būtų atlapojęs jos
miegamojo duris ir parodęs ją naujajam svečiui. Tarytum demonstruotų
kaip prizą įteikiamą paršelį.
Bet net jeigu jaunuolis jos dar ir nebuvo matęs, Eisas vis tiek
tikriausiai papasakojo apie čia pat apsigyvenusią Livę. Berniukas nuolat
kartodavo, kad ji atrodo tarytum filmų žvaigždė.
Tad šis vaikinas, vardu Kitas, nusimetė drabužius ir demonstravo, ką
turįs, o Olivija ant šio kabliuko ir užkibo. Kraujo raudonis išmušė jai
veidą, vos prisiminus, kaip sureagavo pirmą kartą jį pamačiusi.
O dar mergina kone atliko „Gulbių ežerą" pomidorų lysvėje.
Nebedaug trūko ir iki Grand Jetė žingsnelio virš trijų pėdų pločio
moliūgo.
Ir jis visa tai matė. Blogiausia, jog Kitas žinojo, kad visa tai buvo
būtent dėl jo. Jam akims paganyti.
Atsilošusi kėdėje Olivija dėbsojo vaikinui į viršugalvį.
— Live, — kreipėsi į ją dėdė Fredis, — ar viskas gerai?
 — Kuo puikiausiai, — ji neatitraukė akių nuo palinkusios Kito galvos.
Mergina visuomet įsivaizdavo esanti puiki aktorė, tačiau šiandien jai
nepavyko. Ir kaip ji iš karto nesumojo, kad toks išvaizdus vaikinas kaip
jis viską žino apie moteris? Meine Kitas greičiausiai turėjo tuzinus
merginų. Ir visos jos, be jokios abejonės, vilkėjo flaneliniais drabužiais ir
avėjo guminius batus. Jis buvo jankis, tad greičiausiai manė, kad
pietietės merginos lengvai prieinamos.
Olivija buvo tikra, kad vaikinas žino, jog ji į jį žiūri. Letė tuo metu
klausinėjo, kaip jiems pasigaminti skydus nuo paskutinės kosmoso
monstrų invazijos.
— Ar tu žinai, kaip pasidaryti skydą? - ponas Geitsas žvilgtelėjo į
Oliviją.
Užuot atsakiusi, ji palaukė, kol jaunuolis ant stalo pastatys savo
šaltos arbatos stiklinę, ir stumtelėjo didžiąją vištienos lėkštę, tik vos
vos, tačiau to užteko, kad jo stiklinė nuvirstų. Kiti nematė, kas iš tikrųjų
atsitiko, tad atrodė, kad jis pats išliejo savo arbatą.
— Čia ne aš! — sušuko Eisas.
Kitas pažvelgė j Oliviją. Šįkart jo akyse nebebuvo to visažinio
žvilgsnio. Jis atrodė sutrikęs, tarytum klaustų, kodėl ji šitaip pasielgė.
Visi sužiuro į Oliviją. Tai ji tokiais atvejais pašokdavo iš vietos ir
pagriebusi šluostę išvalydavo, kas prisilieję. Bet dabar mergina sėdėjo
savo vietoje, neatitraukdama akių nuo Kito.
— Aš neaptarnauju niekam tikusių berniokų, — pasakė
nerūpestingiausiu balsu, kokį tik mokėjo nutaisyti.
Šis nemandagus Livės gestas sekundę visus sustingdė savo vietose.
Tuo metu arbata nubėgo per stalo kraštą ir varvėjo ant grindų. Ponas
Geitsas lėtai, apsimesdamas visiškai nusenusiu, ėmė keltis iš vietos ir
siekti šluostės. Čia jam už akių užbėgo Kitas — atsitiesęs visu savo ilgu
kūnu, pačiupo nuo kabyklos rankšluostį ir juo ėmė valyti arbatą.
Vaikai, praradę amą, sėdėjo tylomis. Jie ir vėl tikėjosi būsią išsiųsti iš
virtuvės.
Nusausinęs stalą ir grindis Kitas kruopščiai sulankstė rankš- luostj ir
išėjo laukan, švelniai sau už nugaros užverdamas duris.
Visi atsisuko) Livę,tarytum prašydami pasiaiškinti.
 Tačiau mergina nė neketino to daryti. Ji atsistojo ir žvaliai paklausė:
— Ar visi jau pavalgėte? — tuomet lipšniai nusišypsojo vaikams. —
Kodėl mums po pietų nenuėjus prie didžiosios magnolijos, galėčiau
pagaminti jums porų skydų? Ar kas nors pageidautų bananų pudingo?
Letė su Eisu išplėtę akis spoksojo j ją ir vos galėjo pritariamai
linksėti.
Ponas Geitsas pažvelgė j kitoje stalo pusėje sėdintį dėdę Fredį.
Abiejų akys spindėjo. Tiek daug metų pragyvenę viename name, jie
puikiai suprato, ką kitas galvoja. Metas įtikinėjimui.
— Tas vaikinas tikrai gali dirbti, — pasakė ponas Geitsas.
— Geriausias darbininkas, kokį esu matęs, — pridūrė dėdė Fredis. —
Lažinuosi, kapinės tviskės dar iki sutemų.
Laikydama rankose pudingo dubenį, Olivija pažvelgė į tuodu.
Tarytum būtų laukusi, kol, pasakius vieną žodį, bus ištartas ir kitas. Ką
jie turi omenyje?
— Taigi, Live, kokią sriubą valgysime vakarienei? — ponas Geitsas
šypsojosi. - Galbūt man vertėtų nuvažiuoti j restorano prekių
parduotuvę Ričmonde ir dėl visa ko nupirkti keletą skardinių
„Campbell's" sriubos?
Olivija kietai sučiaupė lūpas.
- Visai nereikia to daryti, — perdėtai garsiai atsakė dėdė Fredis. —
Olivija juk ketina dirbti suknelių parduotuvėje.
- Ne! - sušuko Letė. — Kas padarys mums skydus?
Virpanti Eiso lūpa Olivijai staiga priminė, kas šio berniuko laukia. Jis
žinojo, kad jo motina labai serga ir...
Olivija atrodė įniršusi. Ji ne virėja. Ji buvo moteris, kurios laukia
stulbinama karjera. Ji nėra viena iš tų žemiškų motinų, kurioms rūpintis
vaikais taip natūralu. Ji nėra...
Mergina atsiduso ir pažvelgė j dėdę Fredį.
- Jūs mokėsite kam nors kitam, kad tvarkytų šj namą. Aš to daryti
neketinu. Man taip pat per daug skalbinių, - ji pasisuko j poną Geitsą.
- Jūs atsakingas už apsipirkinėjimus.
Abu senukai linktelėjo. Derybos pavyko.
- O ką darysime mes, Live? — paklausė Eisas.
 — Surinksite kiaušinius. Ir daugiau jokio jų ridinėjimo. Ir padėsite
man apsikuopti sode.
— Ir priskinsime tigro daržovių? — smalsavo Eisas.
Prireikė šiek tiek laiko, kol Olivija pagaliau suprato, ką berniukas turi
omenyje. Cukinijos reiškia zoologijos sodą, o pastarasis reiškia tigrus.
— Teisingai. Tigro daržovės, — ji pasuko durų link. — Jūs keturiese
galite sutvarkyti virtuvę. Man reikia nueiti pas Niną.
— Mano mamą? — Letė atrodė sunerimusi. — Aš tos lempos
nesudaužiau. Ji tiesiog nukrito. Buvau per milijoną pėdų nuo jos.
Garaže.
— Apie tai pasikalbėsime vėliau, — Olivija papurtė galvą. — Tavo
motina turi receptų knygą, kurią noriu pasiskolinti. — Ji pažvelgė j vyrus.
— Džiulijos Čaild „Jvaldant prancūziškos virtuvės meną", — tai pasakiusi,
mergina išėjo laukan.
— Kas tai? — paklausė Letė.
— Rojus, — atsakė ponas Geitsas. — Tikras rojus žemėje. Kas nori
bananų pudingo?
— Boeuf Bourguignon6, — sušnabždėjo dėdė Fredis, tarytum tai būtų
buvę šventi žodžiai. — Ar esu pasakojęs istoriją apie tą kartą, kai buvau
Paryžiuje?
Ponas Geitsas istoriją jau girdėjo mažiausiai tuziną kartų, bet vis tiek
atsakė, matyt, šią praleidęs.
Visi šypsodamiesi baigė valgyti antruosius pietus ir klausėsi dėdės
Fredžio istorijos. Jis pasakojo, kokį nuostabų patiekalą valgė dar visai
jaunas viešėdamas Paryžiuje. Jie džiaugėsi, kad Livė lieka. Nors
mergina ir daug skundėsi bei dažnai buvo surūgusi, savo nurodymais
tarytum įpūsdavo visiems gyvybės. Tačiau visų svarbiausia — ji ne
laukė, o darė.

4Angį. gatęs - vartai.

5Angį. žodžiai cukinija ir zoologijos sodas panašiai skamba.
6Jautiena raudonajame vyne burgundiškai (pranc.).
15

— O kas tada? — paklausė Keitė. — Dabar sustoti negali.

Eliza palinko priekin.
— Kodėl jis bėgiojo taip menkai apsirengęs?
— Tai jau visai kita istorija, — Olivija atsistojo. — Ar kas nors nori dar
vyno? 0 gal ledų?
Po šių žodžių moterys nusekė ją j virtuvę.
— Sakei, Kitas yra gyvenęs daug kur pasaulyje ir dabar dirba
vyriausybei, - tarė Keitė. — Spėčiau, tai ir buvo priežastis, dėl kurios jis
atsidūrė ten. Jis planavo vykti j savo pirmąją misiją, ar ne?
— Tu teisi, - atsakė Olivija, - bet jau greičiau jis būtų miręs, negu
kam nors apie tai prasitaręs. Šalis jam buvo pirmoje vietoje. O aš
tiesiog pagalvojau, kad jis — ekshibicionistas. Ir dar plėšrūnas, ir... — ji
pamojavo ranka, — viskas blogiausia.
— Nekentei jo, bet buvai apžavėta, — įvertino Keitė.
Olivija skobė ledus ir pildė jais dubenėlius.
— Kaip tik tokia ir buvau. O po to, kai išgirdau jj kalbant, pykau dar
labiau.
Keitė ir Eliza laukė, kol Olivija pratęs mintį.
— Ar kada nors girdėjote balsą, verčiantį nugara bėgioti šiurpuliukus?
Plaukus statantį piestu? Priverčiantį širdį daužytis it pasiutusią? —
paklausė ji.
— Ar čia priskaičiuotume ant manęs šaukiantį tėtį, kai šešerių
sudaužiau „Tiffany" vazą? — nusivaipė Eliza.
— Tikrai ne, — atsakė Olivija ir pasisuko j Keitę.
— J mane nežiūrėk! Rėjaus balsas mane priverčia susimąstyti, ko dar
jis nori, kad padaryčiau.
Olivija akimirką galvojo apie tai, ką pasakė Keitė. Anot Rėjaus, jo
žmona tik ir tegyveno vien dėl jo. Tačiau Keitė skundėsi aistros
trūkumu.
 — Ar Rėjus?..
— Tęsk savo istoriją, — nukirto Eliza. — Skolinaisi receptų knygą ir
gaminai skydus.
— Ne šiaip receptų knygą, — pridūrė Keitė, — o tą receptų knygą.
— Teisingai, — tarė Olivija. — Aš, kuri nemokėjau iškepti net netikro
zuikio, ketinau gaminti prancūziškos virtuvės patiekalus. Žinoma, iš
tikrųjų net negalvojau taip darysianti. Buvau labai įtūžusi dėl tų senukų
šypsenėlių, todėl būčiau pasakiusi bet ką, kad tik jie nutiltų. — Paskui
pridūrė: — Iry'/'s! Tas vaikinas! Man jau buvo bloga ir klausytis, koks jis
nuostabus. Tenorėjau būti geresnė užjj. Visose srityse.
— Tai ką tuomet darei? — paklausė Keitė.
— Vos nenusižudžiau ir nenužudžiau jo, — Olivija nusijuokė. — Trys
savaitės, per kurias varžėmės su Kitu, turėtų įeiti į istoriją kaip
nuožmiausios, aršiausios... — ji nusišiepė. — Pats kvailiausias kada nors
kilęs karas.
— Gerai, — tarė Eliza, — pradėk nuo pradžių. Ar pirmiau buvo receptų
knyga, ar magnolija?
Olivija suvalgė kąsnelį mokos kavos skonio ledų.
— Pirmiausia buvo skydai. Man nepatogu prisipažinti, bet tuo metu
taip niršau, jog ignoravau vaikus. Tais laikais juos tiesiog išvarydavai
laukan ir leisdavai patiems kuo nors užsiimti. Tėvams nereikėjo
prižiūrėti kiekvienos jų gyvenimo sekundės.
— Bet tu pamatei su jais žaidžiantį Kitą, — suprato Keitė.
— Taip, ir net pradėjau pavydėti. Taigi po medžiu nusinešiau didelę
kartoninę dėžę, žirkles, virvelės, lipniosios juostos ir folijos. Vaikai sekė
man iš paskos nelyg ančiukai. Tuo metu ir į galvą neatėjo, tačiau
nesąmoningai viską dariau lauke, kad tik tas niekam tikęs vaikinas
matytų, - Olivija trumpam nutilo. — Prireikė poros valandų, kol
pagaminau du blogiausius kada nors kieno nors sukurptus skydus. Jie
buvo netvirti, o virvelių rankenos, kurias priklijavau iš vidinės pusės,
atšoko, folija prairo. Vaikai buvo mandagūs ir nieko nesakė, bet net ir jie
žinojo, kad skydai tiesiog tragiški.
— O ką darė Kitas? — paklausė Keitė. Jos balse buvo vos girdima
pasibjaurėjimo gaidelė. — Jeigu tai būtų buvęs Rėjus, jis būtų pasirodęs
su kokiu nors rankų darbo šedevru vien tam, kad išplėštų pergalę.
- Panašiai taip ir nutiko, - Olivija pažvelgė j Keitę su nuostaba. -
Bandžiau prie vidinės skydų pusės pritvirtinti medžio šakų, kad jie būtų
stipresni, kai jis privažiavo traktoriumi.
- Modernus lenktyninio žirgo atitikmuo, — pajuokavo Eliza. — Tarsi
iš mano asmeninės fantazijos.
- Aš to nežinojau, bet dar ryte vaikai buvo jo paprašę pagaminti
jiems skydus, tad Kitas suklijavo tris lakštus storo kartono, o po pietų,
panaudodamas seną juostinį pjūklą, juos išpjovė.
- Argi taip sąžininga? Tu juk neturėjai jokių įrankių, - atsiduso Keitė.
- Aš pagalvojau tą patį. Iš vidinės pusės Kitas pritvirtino vertikalias
medines rankenas, o šalia jų batų raišteliais pririšo plačias skiautes
odos.
- Ak, — linksėjo Keitė, - kad vaikai galėtų prakišti rankas.
- Taip, — patvirtinto Olivija. — Tai buvo tikrai kvapą gniaužiantys
skydai ir vaikams kėlė pagarbią baimę, Kitas — taip pat. Neapsakomai
dėkingi Eisas su Lete metėsi prie jo ir vaikinas abu juos pakėlė, -
moteris papurtė galvą. — Aš taip pavydėjau! Mano apgailėtini skydai
gulėjo ant žemės sulinkę ir jau beveik pradėję irti, o štai jo buvo stiprūs
ir... - ji mostelėjo ranka.
- O ką sakė Kitas? — paklausė Eliza.
- Nieko. Vaikai suposi Kitui ant rankų, o jis žiūrėjo j mane taip,
tarytum tikėtųsi, kad ir aš jj šlovinsiu. Dėkosiu jam. O aš norėjau trenkti
jam tais skydais per galvą. Arba pervažiuoti traktoriumi. Visgi vietoje to
tepasakiau: „Eik šalin."
Olivija pažvelgė j Keitę su Eliza, kurios kantriai laukė šios pratęsiant
pasakojimą.
- Kitas pastatė vaikus ant žemės bei taręs „kaip nori" įlipo j traktorių
ir nuvažiavo.
- Kaip filme „Princesė nuotaka", — atsiduso Eliza.
- Tik kad Kitas pasakė tai dar iki pasirodant filmui.
- Ir jo balsas privertė tavo kūnu bėgioti šiurpuliukus, — pridūrė
mergina.
 — O kaip tave veikdavo tavo jaunojo sodininko Adonio balsas? —
paklausė Olivija.
— Tarytum manimi tekėtų karštas šampanas, — atsiduso Eliza. — 0
kai kalba ispaniškai, jo balsas skamba dar geriau.
— Kito irgi, kai kalba arabiškai, — nusišypsojo moteris. — Bet tą
pirmąjį kartą, kai jj išgirdau, gilus ir su šiek tiek žvyro Kito balsas
privertė manimi pereiti elektros iškrovą.
— Ir tai tave dar labiau supykdė, - įsiterpė Keitė.
— Tikrai taip. Nuoširdžiai nekenčiau to niekam tikusio bernioko.
— Kuris toli gražu nebebuvo vaikas, — pridūrė Keitė.
— Teisingai. Aš buvau suaugusi, tačiau Kitas... Jis buvo už mane
pranašesnis. Jam plojo už darbą, o iš mano darbų šaipėsi. Vaikai jj
dievino, o mane tik toleravo. Mano skydai buvo blogi. Jo — tobuli.
Mintyse paskelbiau karą. Privalėjau įrodyti esanti geresnė už jj.
Keitė atkimšo vyno butelį.
— Kokiais ginklais kovojai? — paklausė. — Ruošdama maistą ir kaip
dar?
— Visaip. Bet kaip, — Olivija sekundę užmerkė akis. — Per tris
savaites vos nenusibaigiau. Atsimenate filmą apie moterį, kuri
pagamino visus patiekalus iš Džiulijos Čaild knygos? Nedaug trūko, ir
būčiau pati tai padariusi dar iki jos. Antis a t'orange ir coquilles Saint
Jacques, ir bavariškas crėme. Konservavau vynuogių džemą,
marmeladą ir galonus obuolių padažo. Prigaminau milžiniškus katilus
soupe au pistou bei vichyssoise ir užšaldžiau.
— Lažinuosi, vyrai dėl to ėjo iš proto, — tarė Keitė.
— Tikrai taip! Ponas Geitsas į maisto prekių parduotuvę važiavo kone
kasdien. Jie pradėjo apie maistą kalbėti taip, tarytum būtų buvę kritikai,
rašantys j New York Times.
— O vaikai? — paklausė Eliza, ir Olivija tik nusišypsojo.
— Dar vienas dalykas, kurio nemokėjo daryti Kitas, buvo siuvimas.
Apieškojusi palėpę radau seną siuvimo mašiną su pedalu, o mano
motina ištuštino savo medžiagų atsargas. Pasiuvau vaikams
viduramžiškus kostiumus, puikiai tinkančius prie Kito pagamintų skydų,
kuriuos, beje, nudažiau sidabriniais dažais. Kadangi buvau lankiusi
scenos dekoracijų pamokas, Eiso skydą išdailinau mėlynu drakonu, o
Letės — baltu vienaragiu. Dėl to gavau labai daug apkabinimų ir bučinių.
— O ką tuo metu darė Kitas? - paklausė Keitė.
— Dirbo taip pat uoliai kaip ir aš. Kiekvieną dieną Letės tėvas Bilas
atėjęs pasakodavo, ką nuveikė Kitas. Be niekieno pagalbos jis sutvarkė
senąsias kapinaites. Bilas mums aiškino, kaip Kitas rankomis ant
cementinio pagrindo užkėlė ir pritvirtino didžiulius marmurinius
antkapius, kaip nuo jų nuvalė samanas. Kaip sutaisė senąją tvorą ir ją
apsodino rožių krūmais. Bilas pasakojo, kad Kitas ant pilvo šliaužė pro
laukinių gervuogių ūglius, norėdamas pasiekti senąjį šulinį ir
ketindamas suremontuoti jo stogelį, — Olivija giliai įkvėpė oro. — Bilas
sakė, kad kadangi mudu su Kitu tiek daug dirbome, jiems atsirado laiko
antram medaus mėnesiui. Jis prasitarė, kad Nina labai nori dar vieno
kūdikio. Senukai iš to tik pasijuokė, o aš jaučiausi susigėdusi.
— 0 kas laimėjo? — paklausė Keitė.
— Nė vienas iš mūsų, — atsakė Olivija. — Viskas liovėsi po to karto,
kai kartu miegojome.
— Ak... Senas geras seksas, - atsidusdama ištarė Eliza.
— Ne, ne seksas. Miegas. Ir mes nežinojome, kad tuo metu buvome
kartu. Savaičių savaites sunkiai dirbome be jokio poilsio. Buvome
tiesiog išsunkti. To nežinodami abu nuvirtame po didžiąja magnolija,
skirtingose jos pusėse, ir užmigome. Viskas būtų buvę gerai, jeigu
mūsų nebūtų pamatę vaikai, - Olivija nusijuokė. — Tuo metu visus juos
maitinau prancūzišku maistu su tiek daug sviesto, kad jie turėjo
virškinimo problemų. Visi jau buvo spėję pasiilgti to prėsko maisto, kurį
įprastai valgydavo. O vaikai iš viso nesiteikė valgyti nieko su ančiuviais
arba česnakais, ką jau kalbėti apie vištienos kepenėles. Jie tenorėjo
pomidorų sriubos iš skardinės ir kepto sumuštinio su sūriu — be jokių
žalumynų. „Kaip seniau", — sakydavo jie.
Olivija nusišypsojo.
— Po daugelio metų daktaras Kailas, kuriuo užaugo Eisas, pasakojo,
kad dėdė Fredis sakydavo, jog jeigu Livė ir Kitas nenustos peštis, jis
perdegs. Vargšas minkštaširdis Eisas nebuvo girdėjęs apie deginantį
rėmenį ir nežinojo, kad ši liga nėra mirtina. Jis galvojo, kad dėdė Fredis
bus išvežtas į ligoninę, kur gulėjo ir jo motina.
— Ir ką gi jie darė, kad jus sutaikytų? — paklausė Keitė.
— Apaudė, — Olivijos akys tviskėjo tai prisiminus. — Kol miegojome,
tie triukšmingi, padūkę vaikai tipendami ant pirštų galiukų įkalino mus
su Kitu voratinklyje. Manau, jiems atrodė, kad surišti j vieną būsime
priversti kalbėtis ir tapsime draugais. Bent jau toks mano spėjimas.
Galbūt eikime prisėsti j svetainę?
— Tik jeigu papasakosi daugiau istorijos, - atsakė Eliza ir atsistojo.
— Pritariu, — tarė Keitė, ir jos visos paliko virtuvę.
16

SAMER HILIS, VIRDŽINIJOS VALSTIJA

1970-ieji

Olivija pabudo nuo akmenukų lietaus, kurį lydėjo prislopintas dviejų

vaikų kikenimas, paskui išgirdo juos nubėgant šalin.
Akių ji neatmerkė. Mergina prisiminė, jog prigulė po didžiąja
magnolija, ir suprato skaniai užsnūdusi. J nugarą rėmėsi šaka, bet ji
nekreipė dėmesio. Oras buvo pritvinkęs šilumos ir vasaros aromatų.
Jau keturias savaites Olivija neišeina iš virtuvės, nuo kurios jai jau
bloga1 . Svogūnai, pomidorai, agurkai. Greičiausiai nebenorės jų matyti
niekada gyvenime.
Ir viskas dėl to vaikino1. Dėl to, kad jis kilnojo antkapius be niekieno
pagalbos. Plikomis rankomis skabė erškėčius. Statė. Restauravo.
Taisė.
Viskas buvo taip koktu irjaito jau pakako.
Atsidususi Olivija pagaliau atsimerkė ir pažvelgė viršun j didžiulį
gražų medį. Dėdė Fredis minėjo, kad magnoliją pasodino jo motina, ir
dėl to jos garbei po medžiu dabar stovėjo moters skulptūra. Vaikai
sakė, kad ji buvo Atėnės planetos karalienė (šj vardą jie išgirdo iš dėdės
Fredžio), tad jos skulptūrą papuošė pačių pagamintomis gėlių
girliandomis.
Olivija žinojo privalanti keltis. Reikėjo pagaminti džemą. Išvirti
sriubos. Iškepti viščiukus.
— įdomu, kokius fenomenalius dalykus padarė jis, kol aš miegojau, —
sumurmėjo ji.
Jau norėjo kilstelti ranką, tačiau suprato, kad negali.
— Kas po paraliais?.. — Olivija pamėgino atsisėsti, bet irgi negalėjo,
tarytum būtų buvusi pririšta prie žemės.
 Stipriai trūktelėjusi vieną ranką, Olivija ją išlaisvino. Vis dar ramiai
gulėdama ant žemės, ranką pakėlė aukštyn ir pažvelgė j ją. Ranka buvo
apvyta gal tuzinu skirtingų spalvų siūlų.
Šiaip ne taip iš lėto mergina įstengė atsisėsti. Kiekvienas
krustelėjimas traukiojo siūlus, pririštus prie įsmeigtų j minkštą žemę
skalbinių segtukų.
Olivijos suirzimas virto nuostaba. Kaip, po paraliais, vaikams pavyko
šis liliputiškas darbas? Letės kambaryje mergina buvo pastebėjusi
didžiulę iliustruotą knygą „Guliverio kelionės“. Ar vaikai bandė atkartoti
knygos istoriją?
— Kas per velnias?
Tai buvo jo balsas, sklindantis iš kitos medžio pusės.
— Girdžiu, kaip kvėpuoji, — pasakė Kitas, — tad ateik ir nuimk šituos
nuo manęs.
Olivija suprato jį manant, kad kitoje pusėje slepiasi vienas iš vaikų.
— Čia aš, — tai buvo pirmieji Kitui skirti jos žodžiai, kurie neskambėjo
priešiškai. - Ar tu pririštas?
Vaikinas sudejavo iš skausmo.
— Taip. 0 tu?
Kelis kartus spyrusi j orą, o paskui pasiritusi j šoną Olivija galiausiai
nutraukė pančius. Ji atsistojo ir nuėjo kitapus medžio.
Kitas sėdėjo ant žemės, bandydamas išpainioti savo kulkšnis iš
violetinių mezgimo siūlų. Kaip ir visuomet, jis buvo apsirengęs tik tiek,
kad išsisuktų nesuimtas. Visur nuo jo driekėsi siūlai.
Olivija prajuko ir suprato, kad susierzinimas slopsta.
Tačiau Kitas j ją pažvelgė su pasibaisėjimu ir tarė:
— Žinau. Niekam tikęs berniokas dar labiau apsijuokė.
Olivija ištiesė savo rankas, nuo kurių tjso visų vaivorykštės spalvų
virvelės.
— Tai megzta skraistė. Kaip manai, ar šis stilius dar grjš j madą? —
siūlai kabojo ir ant jos suknelės, vijosi apie kulkšnis.
Kitas palinko atgal ir rankomis atsirėmė j žemę. Nuskambėjus jos
pokštui, jo veido išraiška tapo švelnesnė.
— Atrodo, kad ir tave jie pričiupo.
 Olivija pasilenkė ir nagais atlaisvino mazgus, surištus jam ant
kulkšnių.
— Kaip, manai, vaikams pavyko visa tai padaryti, neprižadinant
mūsų? — ji sėdėjo ant žemės netoli jo ir nuo drabužių rinko siūlus.
Kitas rožinius mezgimo siūlus bandė nusivynioti sau nuo riešo.
Nepavykus pačiam atlaisvinti mazgo, ranką jis ištiesė Olivijai.
— Sklęsdami orlaiviu. Iš tųdviejų laukti galima bet ko. Turėsiu papilti
skaldytų kukurūzų aplink gervuogių ūglius, kad jie nelįstų. įspėjimai, kad
nuo spyglių jie ims kraujuoti, neveikia.
Olivija stengėsi atlaisvinti mazgą, tačiau jis buvo pernelyg suveržtas,
tad virvelę ji pabandė nutraukti, bet Kitas staiga patraukė ranką.
— Susižeisi.
Nusitraukus siūlą, jam ant riešo matėsi raudona žymė. Ji stengėsi
nekreipti dėmesio, kad yra taip arti beveik nuogo vaikino.
— Kodėl būtent skaldytų kukurūzų?
— Kad priviliočiau senąjj Tomą saugoti tunelj, kurį iškasiau savo
jėgomis. — Kitas atsistojo.
Omenyje jis turėjo neapykantos pilną, agresyvų, prasto charakterio
senąjį povą, vaikštinėjantį po teritoriją. Nuostabus vaikino kūnas buvo
per kelis colius nuo jos. Kitas ištiesė Olivijai savo ranką, kurią ji paėmė
ir atsistojo priešais jį. Arčiau jo mergina niekada nebuvo stovėjusi. O
dabar ji buvo taip arti, kad jautė jo kūno šilumą. Kai Kitas ištiesė ranką,
tarytum būtų ketinęs paliesti jai veidą, Olivija instinktyviai atsitraukė.
— Tavo plaukuose siūlai.
Kurį laiką ji stovėjo ramiai ir leido Kitui iš plaukų ištraukti kelias
virveles, kitas jis nuėmė jai nuo pečių. Vaikinas apėjo aplink Oliviją ir
nuo drabužių nurinko, kas dar buvo likę. Galiausiai pasilenkė ir dvi ilgas
žalias gijas nuvyniojo merginai nuo kulkšnių.
— Štai! - Kitas grįžtelėjo atgal, kad geriau ją visą matytų. - Dabar tu
ir vėl atrodai tobulai.
Akimirką jie taip ir stovėjo tylėdami, žvelgdami vienas kitam j akis.
— Man turbūt geriau grįžti prie darbo, — galiausiai ištarė jis.
— Man taip pat.
 Kitas nusisuko ir buvo beeinąs, bet sudvejojęs sustojo ir vėl pažvelgė
j Oliviją.
- Arba mudu su tavimi galėtume paskelbti paliaubas ir pasiimti
laisvą popietę. Man reikia nuvažiuoti j miestelį, kad...
- Taip, — nesulaukusi, kol Kitas baigs mintį, atsakė Olivija, — bet kur.
Nuvažiuoti — mano naujas mėgstamiausias žodis.
Kitas nusišypsojo parodydamas dantis.
- Tada verčiau eikime pakraščiu. Jeigu bet kuris iš jg mus pamatys,
duos darbo.
- Arba lieps gaminti, — pridūrė Olivija. - 0 kaip dėl... — ji galva
linktelėjo j pusnuogį jo kūną.
- Laikau drabužius paslėpęs po šulinio stogeliu.
- A, teisingai, — tarė mergina. - Drabužius globoja erškėčiai, kuriuos
saugo senasis Tomas.
- Taip!
Olivija sekė Kitą per teritoriją, o šiam sustojus už milžiniškų
krūmokšnių bei medžių kamienų ir pradėjus dairytis j šalis, darė tą patį.
Jie atrodė tarytum porelė šnipų iš kokios nors komedijos, sprunkančių
iš vienos slaptavietės j kitą.
- Siūlų monstrai! - sušuko Kitas, nusitraukdamas dar vieną giją nuo
rankos. - Kaip aš sugebėjau neatsibusti?
- Trijų savaičių miego stygiaus ir nenutrūkstamo darbo rezultatas, —
atsakė Olivija, pritūpdama už platano medžio.
Kitas sustojo greta.
- Mums derėtų liautis.
Ji žinojo, ką vaikinas turi omenyje. Jie turėtų nustoti stengtis vienas
kitą pranokti.
Olivija palinksėjo galva, išreikšdama pritarimą, ir jie nubėgo prie
milžiniško gervuogių masyvo. Daugelis šakelių jau seniai nebevedė
uogų ir turėjo būti išpjautos, tačiau daugybę metų buvo pamirštos.
- Geriau palauk manęs čia, - pasakė Kitas ir atsigulęs ant pilvo ėmė
šliaužti pro kažką panašaus j tunelį.
- Nes aš mergina? — Olivijos tonas ir vėl pasidarė priešiškas.
 — Labiau galvojau apie dailią tavo suknelę, — jis apsivertė ant
nugaros ir pamojo tunelio pradžios link. — Tačiau, prašau, būk mano
viešnia.
Olivija visai netroško šliaužioti, bet pati įspraudė save j kampą, todėl
atsigulė ant žemės ir, ignoruodama smagią jai mesteltą šypsenėlę,
pradėjo ropoti tuneliu.
Tunelio gale stovėjo nedidelis pastatas su per šakas vos
atsiveriančiomis durimis. Viduje vietos buvo nedaug, vienoje pusėje
švietė langelis. Ant kabyklos prie sienos kabojo išlyginti mėlyni
marškiniai trumpomis rankovėmis ir šviesios kelnės. Ant grindų gulėjo
pora įsispiriamų mokasinų.
Kampe ji pamatė pusę tuzino pagalvėlių, kurios, Olivija žinojo,
anksčiau buvo padėtos ant baldų didžiajame name. Ant senos lentynos
stovėjo keletas knygų. Šen bei ten sustatyti trofėjai, matyt, rasti
plantacijoje: strėlių antgaliai, kriauklės, puodelis be ąselės, aprūdijęs
kardas, kuris atrodė menantis pilietinio karo laikus.
Kitas vidun įėjo tylėdamas ir leido jai netrukdomai apsižvalgyti.
— Dabar pamatei mano slaptą vietą. J kurią pabėgu ir pasislepiu.
Ji puikiai suprato, kam jam toks prieglobstis. Privatumas Tetvele
nebuvo lengva ranka pasiekiamas. Su vaikais ir dviem senoliais Olivija
retai kada ištaikydavo minutėlę praleisti vienumoje.
— Kaip čia šaunu, - tarė sėsdamasi ant pagalvėlių rietuvės. -
Manau, lengvai vėl užsnūsčiau.
Kitas šypsojosi pamalonintas, kad Olivijai patiko jo slaptavietė.
— Ar neprieštarausi, jeigu aš?.. — ranka jis pamojo į savo drabužius.
Olivija neutraliausiai kaip tik sugebėjo trūktelėjo pečiais, tarytum
sakydama „aš juk pasaulio moteris", ir paėmė vieną iš knygų. Tai buvo
karo istorija iš Rusijos perspektyvos. Ji apsimetė skaitanti, tačiau
slapčiomis stebėjo jį nusivelkant tuos mažyčius šortukus. Po apačia
vaikinas mūvėjo šortų tipo trumpikes, bet mergina tai jau žinojo,
kadangi šių medžiaga neretai išlįsdavo pro kraštą. Ne tai, kad ji būtų
žiūrėjusi!
Kitas nusisuko į Oliviją nugara, tad ji jau atviriau gėrėjosi stip-riai
įdegusia jo oda. Vienai trumpikių klešnei nusileidus žemyn, merginai
prireikė akimirkos suprasti, kad po ja nesimato stipriai
kontrastuojančios baltos odos. O dangau, pagalvojo ji. Jis įdegęs visur.
Kažkur šioje senoje plantacijoje Kristoferis Montgomeris laksto nuogut
nuogutėlis.
Kitas mikliai užsitempė drabužius, o kai atsisukęs vėl pažvelgė j
merginą, ji buvo įnikusi j knygą.
- Puiku, — atsistojusi pasakė ji, — tu švarus, o aš — nevala. Niekur
negaliu eiti taip atrodydama.
- Galėčiau pakelti tave virš rožių grotelių, kad patektum j savo
miegamąjį, — jis siūlomai žvelgė j Oliviją, ir tai vertė ją šypsotis.
- Ačiū, bet gal geriau stabtelkime mano tėvų namuose, kai
pasieksime miestelį. Man reikia pasiimti drabužių.
- Nori mane supažindinti su savo tėvais? - Kito veidas staiga
persimainė. - Prasčiausią iš prastų? Ar nebijai, kad juos užkrėsiu?
Olivija iš visų jėgų stengėsi nesijuokti.
- Dabar antradienio popietė. Tėtis šiuo metu žvejoja, o mama —
bridžo klube.
- Turėjau susiprasti, — tai jis ištarė tokiu tonu, kad Olivija
nebesusilaikė nenusijuokusi. — Po tavęs, — Kitas mostelėjo tunelio link.
- Kaip tu ketini išlįsti nesusitepęs savo švarių drabužių?
- Tai — paslaptis.
Olivija nusileido ant žemės ir iššliaužė pro gervuogių ūglius. Dirva
buvo drėgna, tačiau jos suknelė jau ir taip buvo purvina, tad jai tai
nerūpėjo.
Atsigręžusi atgal matė, kaip Kitas išropojo iš tunelio. Jis ištrūko,
pasiremdamas rankomis iki alkūnių ir pėdomis. Vaikino keliai ir švarios
kelnės prie žemės nė nesilietė. Tokio judesio ji dar nebuvo mačiusi, tad
liko apstulbinta. Jam atlikti reikėjo tikrai puikios fizinės formos.
Olivija ir vėl sekė Kitą per plantaciją, ir vėl slinko nuo medžio prie
medžio, kad tik niekas nestebėtų, kol pasiekė vietą, kur stovėjo senas
sunkvežimis. Vaikinas pakėlė akmenį, ir ji pamatė, kad po juo slepiasi
skardinė, kurios viduje buvo sunkvežimio rakteliai.
- Kol kas vaikai nerado mano slaptavietės, bet, esu tikras, tai tik
laiko klausimas.
 Šypsodamasi Olivija įlipo į sunkvežimį, ir jie pajudėjo. Pasiekę
keliuką j miestą, susižvalgė ir ėmė kvatoti. Jie išsigelbėjo!
— Taigi, kodėl tu čia dirbi? - po kurio laiko paklausė Kitas.
Dėdė Fredis ir ponas Geitsas tiesiog dievino paskalas, tad Olivija
nustebo, kad nė vienas jg vaikinui neišpasakojo visko apie ją.
— Užaugau Samer Hilyje. Aš mažo miestelio mergaitė. Mes imamės
tg darbg, kuriuos galime gauti.
Kitas trumpam nusuko akis nuo kelio ir dėbtelėjo j Oliviją.
— Tu tokia pat namg šeimininkė, kaip aš sodininkas. Kodėl esi čia?
Mergina jautėsi pamaloninta jo žodžig, bet nenorėjo išsiduoti.
— Tiesą sakant, turiu ir kitą darbą. Tačiau mano teatre kilo gaisras ir
spektaklius atidėjo iki rudens.
— Teatre?
Olivija tylėjo, tad Kitas paklausė dar kartą:
— Ar versi mane spėlioti?
Ji truktelėjo pečiu.
— Ričmonde?
— Ne visai, — ji žiūrėjo j jj tokiu išdidžiu žvilgsniu, kokį tik galėjo
nutaisyti.
— Turi būti kažkas vietinio. Ar gavai pagrindinį vaidmenį pjesėje apie
Samer Hilio istoriją?
— Ne! Aš... — Olivija aiškiai suprato, kad Kitas ją erzina, tik nieko
negalėjo padaryti. — Brodvėjuje.
— Kur tai yra? Virdžinijoje? Šiaurės Karolinoje?
Olivija tylėdama laukė, kol Kitas supras, ką ji turi omenyje. Pagaliau
jo akys pradėjo plėstis iš nuostabos, ir tai merginą labai pamalonino.
— Tame Brodvėjuje?
— Tame pačiame, — saldžiai šypsodamasi atsakė Olivija.
Likusią kelionės dalj ji pasakojo apie tai, kaip perklausose laimėjo
pagrindinj vaidmenį, kaip su kita aktore iš repeticijg dalijosi butą ir
galiausiai kaip dėl gaisro buvo atidėti vaidinimai.
Kitas įsuko j įvažą prie Olivijos tėvg namo, užgesino variklį ir
pažiūrėjo į ją.
 - Esu sužavėtas. Tikrai sužavėtas. Dabar suprantu, kodėl buvai tokia
pikta, kai atvykau.
Tai, kaip jis šitai ištarė, privertė merginos skruostus nusidažyti
raudoniu.
- Turbūt buvau. Šiek tiek.
- Juokus mėgsti? Pirmą dieną tavęs taip bijojau, kad nė žodžio
pratarti negalėjau. Buvau sunerimęs, ką man padarysi. Tas, kas gali
prasklęsti per kopūstus taip, kaip kad tu tai darei, turi būti pavojingai
stiprus. Baiminausi, kad tu gali...
Žvilgsniu Olivija privertė Kitą nutilti, tad juokdamasis šis iššoko iš
sunkvežimio.
Mergina nuėjo užrietusi nosį, tačiau gniauždama šypseną. Girdėti
humorą buvo taip gera. Ištisas savaites apie šį vaikiną ji klausėsi tik tai,
kaip gerai jis dirba. Ir dar matė jo kūną. Olivijai nė j galvą nešovė, kad jis
gali turėti smegenų... Arba būti asmenybe.
Kaip ir visuomet, paradinės jos tėvų namo durys nebuvo užrakintos,
įėjusi į vidų Olivija apsidairė, tarytum viską matytų pirmą kartą. Namą
dekoravo ji su mama. Šiuolaikiniame stiliuje dominavo ryškios spalvos
ir dekoruotos aliuminio folijos tapetai. Bet jos liko prie pastelinių smėlio
ir kreminės spalvų, taip pat ankstyvo rytmečio rožinės. Olivijai vis dar
patiko šis interjeras, tik anksčiau niekuomet neatkreipė dėmesio, kiek
daug svetainėje jos nuotraukų, kurias vaikščiodamas aplink kambarį
tylomis dabar apžiūrinėjo Kitas. Merginos tėvai primygtinai reikalavo ją
dalyvauti profesionalioje fotosesijoje su kiekvienu spektaklyje vilkėtu
kostiumu, nesvarbu, ar jis buvo pastatytas mokykloje, ar koledže.
Viename kadre Olivija buvo trumpa pasišiaušusia Žanos d'Ark
šukuosena. Kitame vilkėjo vienuolės abitu vidurinės mokyklos
vaidinimui. Mėgstamiausia Olivijos nuotrauka, kur ji užsimaukšlinusi
laikraščius gatvėje pardavinėjančio berniuko kepurę plokščiu viršumi, o
jos veido išraiška atrodo iškilminga. Tuo metu mergina iš koledžo
namo buvo grįžusi atostogų, ir, jai besiklausant tėčio, mama padarė šią
nuotrauką.
Kitas pakėlė kaip tik tą nuotrauką ir gerai j ją įsižiūrėjo prieš
padėdamas atgal.
 - Graži ir talentinga, - tarė švelniai, o jo balsas buvo dar gilesnis
negu visuomet.
Olivija į šj komplimentą numojo ranka, tarytum jis nieko nereikštų,
nors viduje jautėsi gana pamaloninta.
- Tiesiog pasiimsiu savo drabužius ir galėsime eiti j miestelį, ir... -
mergina nutilo, nes nežinojo, ką jie ten veiks.
Olivija nemanė, kad Kitas kartu su ja eis j miegamąjį, bet jis nusekė
paskui ją koridoriumi. Liepdama jam pasilikti, kur stovi, pasirodytų per
daug provinciali. Ji priminė sau, kad yra gyvenusi Niujorke, tad vidurinės
klasės manieros jai nebetiko.
Olivijos kambarys buvo tokių pat spalvų, kaip ir visas namas. Siena
už lovos ištapetuota labai subtilios rožinės ir kreminių spalvų
juostomis. Su motina jos apsikeitė keliais aštresniais žodžiais apie
Olivijos pageidavimą ištapetuoti tik vieną kambario sieną. Tačiau taip ji
matė žurnale ir buvo nepalenkiama.
Kambaryje kabojo impresionizmo dailininkų - Renuaro, Matiso,
Dega — paveikslų kopijos.
Atidarydama spintos duris Olivija dėbtelėjo į Kitą. Šis stovėjo
tarpduryje, atrodė labai rimtai nusiteikęs, tarytum kruopščiai studijuotų
viską, kas pakliuvo akiratin. Tarsi režisierius, bandantis nuspręsti, ar
dekoracijos pakankamai geros scenai, kurią jis ketina filmuoti.
Sudėjęs rankas už nugaros Kitas įžengė įjo s miegamąjį.
— Atidžiai stebėdamas nusprendžiau, kad nors jūsų kilmė
prasčiokiška, o jūsų šeima neužima aukštos padėties šiame niekuo
neįsimintiname miestelyje, laikysiu jus savo kompanione šiam vakarui.
Galbūt netgi vakarienei.
Olivija išsižiojo iš nuostabos. Tik kai Kitas pakėlė „Puikybės ir
prietarų" scenarijaus kopiją nuo šalimais stovinčio stalelio, ji viską
suprato. Jis vaidino Darsį.
Merginos veidas buvo perkreiptas siaubo.
— Jūs įžeidėte mane, mano šeimą ir net mano kilmę, bet vis tiek
tikitės, kad kur nors su jumis eisiu? Pone! Niekuomet nekelsiu kojos į
jūsų kompaniją.
 — Kalbate taip todėl, kad girdėjote, ką jums apie mane sakė, — Kitas
atrodė labai rimtas. — Leiskite jus patikinti, kad tai užkeikti vaikai savo
violetiniais vilnoniais pažeminimo pančiais iš manęs atėmė mano
orumą.
— Jūsų neišmatuojamai puikybei pamatyti nereikia jokią pančių. Tai,
kad jūs neapsirengęs ir staipotės čia beveik nuogas, jums pačiam
užtraukia nešlovę.
Kitas pravėrė burną, ketindamas atsakyti, bet negalėjo susiturėti ir
pradėjo juoktis.
— Mano motina su jumis sutiktų, tačiau aš...
Olivija laukė, kol jis pratęs, bet Kitas nieko daugiau nepasakė, tik
prisėdo ant jos kreminės spalvos kėdės.
— Svarsčiau tiems išdykusiems vaikams nupirkti dviračius. Ar juos
čia kur nors pardavinėja?
Olivija iš savo spintos išsitraukė megztinį bei tris palaidines ir padėjo
juos ant lovos.
- „Trambalo prietaisuose" gali užsakyti, ko tik reikia, antraip teks
važiuoti j Ričmondą arba Šarlotsvilj.
- Taip pat darome ir ten, kur gyvenu aš.
- Ak? - tarė ji drąsinančiu tonu.
— Varbruke, Meino valstijoje. Miestelis buvo įkurtas mano protėvio,
tad jame pilna giminių. Jeigu nenorime vesti savo pusseserės, turime
išvykti iš valstijos.
— O jeigu nori vesti pusseserę? — paklausė ji ir iš spintos išsitraukė
baltą plačių vyriško stiliaus kelnių kostiumą su auksinėmis sagutėmis.
Olivijai jau pabodo visą laiką rengtis nusidėvėjusiomis suknelėmis.
Galbūt kurį vakarą jiedu galėtų panaudoti didžiulį raudonmedžio stalą
valgomajame.
- Tiek pat tikėtina, kiek ir tai, kad tu išeitum j pasimatymą su vaikiu,
pristatančiu propano dujas.
- Nežinau... Alfis visai mielas.
- Na, bent jau taip jis galvoja apie tave, - Kito balse buvo girdėti
pagieža. - Ir tas vyrukas, kuris sakėsi užsukęs pasimatyti su senukais,
tačiau negalėjo atplėšti akių nuo tavęs.
 Olivija spoksojo j Kitą visiškai apstulbusi. Jis buvo smarkiai
susiraukęs.
— Tai — Tedas. Jo tėvui priklauso baldų parduotuvė. Beveik jo
nepažįstu.
Kitas neatsakė nieko, bet atrodė susierzinęs. Jis atsistojo,
sumurmėjo kažką panašaus j „pasimatysime vėliau" ir išėjo iš
kambario.
Olivija akimirką stovėjo it stabo ištikta. Kas, po paraliais, jam
negerai? Ant lovos ji paklojo mėlyną „Pierre Cardin" švarkelį, tada iš
spintos ištraukė dar ir raudoną kombinezoną. Viršutinė jo dalis vijosi
apie kaklą ir buvo be rankovių, klešnės buvo plačios, o liemuo siauras.
Galbūt jie galėtų surengti pikniką po magnolijos medžiu. Olivija taip pat
paėmė dar kelis daiktus, šiek tiek papuošalų, kelias poras batų, tuomet
iš po lovos išsitraukė lagaminą ir viską j jj susidėjo. Ji neskubėjo,
nenorėjo, kad Kitas manytų, jog nekantrauja su juo eiti j miestelį.
Baigusi pakuotis drabužius mergina prisėdo ant lovos. Reikėjo
pagalvoti apie tai, ką ji darė. Ji žinojo esanti labai, na, gerai, nepaprastai
juo susižavėjusi, bet tai juk negali niekur nuvesti. Tame, kad visą vasarą
reikės praleisti laukiant, kol spektakliai vėl bus rodomi, jos draugai
Niujorke bandė įžvelgti ir teigiamą pusę. Daugelis jų vasarą planavo
užmegzti neįpareigojančius meilės romanus. „Vasaros darbas, vasaros
seksas", — sakė vienas iš jų.
Olivija norėjo pasirodyti tokia pat pasaulietiška kaip ir jie, tad pritarė
šiai minčiai. Bet vasaros romanas su paaugliu? O kas tada? Sudaužyti
jam širdį ir išvykti atgal j Niujorką? O galbūt, kai Kitui bus
penkiasdešimt, jis visiems pasakos, kad žymi aktorė išplėšė jam širdį?
Olivija nenorėjo, kad kas nors panašaus asocijuotųsi su jos vardu.
Pasigirdę balsai privertė merginą sugrįžti realybėn. Namuose nieko
neturėjo būti. Ką, po galais, Kitas pasikvietė j jos tėvų namus?
Olivija įžengė j svetainę tuo pat metu, kai j ją iš koridoriaus, vedančio
j tėvo studiją, įėjo ir Kitas su jos tėvu. Tėvas buvo išėjęs j pensiją ir
banke nebedirbo, tad dabar mėgavosi savo aistra senovės istorijai, kai
ką netgi rašė ir pats.
— Štai ir tu, — džiaugsmingai ištarė tėtis.
 Jis buvo žemesnis už Kitą ir šiek tiek pakumpęs nuo daugelio metų,
praleistų prie rašomojo stalo, bet vis dar patrauklus.
- Tavo jaunuolis pasakojo man apie gyvenimą Egipte. Jis netgi
pakvietė mus su tavo mama sausį apsistoti jo tėvų name Kaire.
Tik metų metai vaidinimo pamokų Olivijai padėjo nuslėpti šoką, kuris
ištiko išgirdus šiuos žodžius.
- Kaip miela, — pavyko ištarti jai. - Ir jis ne mano jaunuolis. Jam tik
devyniolika.
- Ak, suprantu. Mano klaida.
Olivija pašnairavo j tėvą. Ji puikiai žinojo, kada jis iš jos juokiasi. Kito
akys taip pat atrodė linksmos.
- Ar galime eiti? - atsainiai paklausė mergina. - Ar nori likti ir
kalbėtis apie Tutanchamono kapą, kurį greičiausiai tu ir padėjai
pastatyti.
Ponas Peidžetas atrodė šokiruotas savo dukters netakto.
- Tiesą sakant, — pradėjo Kitas, — kapą aš mačiau. Jis buvo
atidarytas vos kelioms valandoms, tad tėvas atėjo manęs pažadinti
trečią valandą ryto, kad ten nuvyktume. Man buvo dešimt metų, ir
viskas atrodė be galo įspūdingai.
Su kiekvienu Kito žodžiu pono Peidžeto akys vis labiau plėtėsi.
- Ar tai yra... Ar tai...
- Ar negalėtum paimti mano lagamino? — paprašė Olivija vaikino,
eidama link paradinių durų.
Išėjusi laukan, ji norėjo sau įspirti. Kas tame vaikine vertė ją būti
blogiausia savo pačios versija? Atrodė, kad būdamas šalia Kitas
pažadina visas Olivijos emocijas. Pyktis, juokas, geismas, troškimas
laimėti — šie jausmai buvo tokie stiprūs, kad ją kone žudė. Ir, mergina
turėjo pripažinti, kartais ją užvaldydavo pavydas. Vaikai, dėdė Fredis,
ponas Geitsas, o dabar ir jos pačios tėvas — atrodė, kad juo žavisi visi.
Kitas negalėjo nieko padaryti blogai. Regis, visiems atrodė, kad jis
talentingas, gebantis pralinksminti, darbštus, o dabar, pasirodo, dar ir
keliautojas po pasaulj. Namas Kaire! Ne Ilinojaus valstijoje, kur
pavadinimas tariasi „Keras", o tame tikrame. Su piramidėmis. Su turkų
pašautu Sfinksu. Iš tikrųjų! Ar jo privalumai turėjo galą?
 Kitas išėjo laukan, nešinas jos lagaminu. įdėjęs jį bagažinėn, apėjo
sunkvežimį atidaryti durelių Olivijai, bet ji atsidarė jas pati.
Kitas užvedė variklį, ir jie pajudėjo miestelio link. Paskui staiga jis
nusuko prie pono Eliso karvių ganyklos, užgesino variklį, iššoko laukan
ir apėjęs aplink atidarė dureles Olivijos pusėje.
- Mums reikia pasikalbėti.
Olivija spoksojo tiesiai priešais save ir net neketino pajudėti.
- Jeigu turėsiu tave iškelti, taip ir padarysiu.
Nenoromis mergina išlipo iš sunkvežimio, savo veido mina leisdama
suprasti, kad jai nepatinka jo nusistatymas. Netoliese matėsi vartai, ir
Kitas pamojo į juos. Jie žingsniavo tylėdami ir netrukus priėjo
įspūdingai susiformavusias uolienas. Būdama dar visai vaikas Olivija
čia lankėsi daugybę kartų.
Grįžteldamas atgal Kitas ištiesė ranką. Jis rodė jai sėstis.
Kurj laiką jiedu taip ir sėdėjo per jardą vienas nuo kito, tylomis
stebėdami laukuose besiganančias karves.
- Augau daug kur pasaulyje, — prabilo Kitas. - Kadangi mano tėvas
dirba diplomatinėje tarnyboje. Jis pats visko pasiekė: nuo vaiko,
nešiojančio kažkokio majoro portfelį, iki keliaujančio po pasaulį
patarėjo. Jeigu Viduriniuose Rytuose kildavo kokia nors problema,
dažnu atveju jį kviesdavo ją išspręsti. Mano motina visur keliavo kartu,
o paskui save tempė ir tris vaikus. Aš — jauniausiasis iš mūsų, tad
aplankiau daugiau šalių, patyriau daugiau skirtingų kultūrų, išmokau
daugiau kalbų negu kiti.
Olivija nesakė nieko. Atrodė, kad tai, ką jis pasakoja, labai rimta. Ar
jie turėtų duoti laisvę tarp jų pulsuojančioms stiprioms emocijoms, ar
atsitraukti? Viską sustabdyti dar iki prasidedant?
- Manęs laukia karjera, - pagaliau ištarė Olivija. - Dirbau dėl jos
nuo mažų dienų.
- Kai kas laukia ir manęs, — prasitarė Kitas.
Ji davė jam laiko papasakoti, ką šis ketinąs daryti, bet Kitas nieko
nepaaiškino. Olivija suprato, kad apie tai jis daugiau neištars nė žodžio.
- Būsime draugai, - pareiškė mergina, o Kitas tik pritariamai
linktelėjo.
 Tegu taip ir būna, pagalvojo ji. Arba, kaip jis jau yra sakęs, kaip nori.
Jie ką tik nustatė ribas. Ir nors atvirai nepripažino savo... savo traukos
vienas kitam, tačiau tam tikra prasme ir pripažino - bent jau dėl to
sutarė. Laikas nebuvo tinkamas nė vienam iš jg. Abu jau buvo
susiplanavę savo gyvenimus ir plang griauti nenorėjo. Jg likimas buvo
draugystė.
— Kokia ta didžioji Eiso paslaptis? - staiga paklausė Kitas. — Ir koks
tikrasis to vaiko vardas?
- Niekas tau nepapasakojo? - Olivija netikėdama atsigręžė j jį.
Kitas papurtė galvą.
- Gana daug dirbau, tad neturėjau laiko pašnekesiams.
— Aš irgi, — tarė ji, — tačiau coq au vin nė iš tolo neprilygsta seng
antkapig kilnojimui plikomis rankomis.
- Man jie sakė, kad geriau dirbi tu.
Žvelgdami vienas j kitą jie pradėjo juoktis. Panašu, kad senukai žaidė
su jais abiem. Juokas išsklaidė ore tvyrančią įtampą.
Olivija giliai įkvėpė ir tarė:
— Tikrasis Eiso vardas yra Kailas Čapmanas, jo motina miršta nuo
kiaušidžig vėžio. Berniuko tėvas — vienintelis gydytojas miestelyje ir,
lakstydamas tarp savo pacientą bei žmonos, jis negali vaiku deramai
pasirūpinti. Ir be to, Eisui reikia Letės.
— Vargšas berniukas. Jis dar toks mažas.
— Juk neketini į jj dabar žiūrėti su gailesčiu?
- Ne, - pratarė Kitas, — ketinu...
Nepabaigęs minties jis nusisuko. Olivija, išgirdusi, kaip žodžiai
užstrigo jam gerklėje, paėmė vaikino ranką.
- Manau, mums reikia elgtis taip normaliai, kaip tik įmanoma.
— Galbūt violetiniais siūlais pririškime juos medyje?
Kitas vėl pažvelgė j Oliviją ir tvirčiau suspaudė jai ranką, tačiau
mergina ją staiga atitraukė. Jie buvo pernelyg vieni čia, šioje
nuostabioje aplinkoje, kad rizikuotą vienas kitą liesdami.
- Balsuoju už tai, kad vaikams suteiktume gražiausią vasarą jg
gyvenime, — pasiūlė Olivija.
 - Lepinsime juos dovanomis? Kalėdos kasdien? Ar taip darysime? —
paklausė Kitas.
- Tikrai ne! Visų pirma turime atkeršyti už tai, kad mus supančiojo, ir,
man atrodo, palėpėje vaidenasi, o senasis Tomas yra iš planetos Zenos
pavadinimu.
Su kiekvienu jos žodžiu Kito šypsena darėsi vis platesnė.
- Man patinka tavo mąstymas. Nežinau, kaip tu, bet aš mirštu iš
bado. Ar miestelyje negalėjau matyti arbatinės? Prisikimškime pilvus,
kol planuosime, kokius baisius dalykus iškrėsime tiems neklaužadoms.
Taip pat noriu užsakyti jiems dviračius.
- Ar gali sau tai leisti? — paklausė Olivija ir kilstelėjo ranką. — Leisk
man spėti. Tu turtingas.
Kitas atsistojo ir ištiesėjai savo ranką.
- Tai tik dar viena iš mano blogųjų savybių. Ar turi su savimi
scenarijų? Gal galiu vaidinti Vikhemą ir pabėgti su mergina?
- Lidija - tikra idiote.
Pasilaikydama už Kito rankos, mergina atsistojo. Jis nušoko nuo
uolos, o tada, apkabinęs per liemenį, ant žemės nukėlė ir Oliviją.
- Primink, kad paskambinčiau tėčiui ir pasakyčiau, kad sausį jie
sulauks poros lankytojų.
- Ar jie tikrai galėtų tai padaryti? Net nenumanai, ką tai reikštų mano
tėčiui. Ar nuvažiuoti iki piramidžių reikia visureigio?
- Cha! Jos kitoje „Mena House" viešbučio pusėje. Šalia yra
greitkelis, kuris ties piramidėmis daro vingį į dešinę.
- Jis bus nusivylęs.
- Nesijaudink. Ten yra daug vietų, kurios gali jj sužavėti. Egiptas
magiškas.
Kitas atidarė Oiivijai sunkvežimio dureles, ir ši įšoko vidun.
Link vairuotojo pusės jis ėjo pro sunkvežimio galą, kad Olivija
nematytų jo šypsenos. Draugais. Štai kuo ji norėjo būti. Ir jeigu to jai
šiuo metu tikrai reikėjo, tą iš jo ir gaus.
Bet Kitas rado moterį, kurią pamilo ir kurią visuomet mylės. Jis buvo
pasirengęs padaryti bet ką, kad užkariautų Olivijos širdį. Jis neskubės ir
nieko neskubins, ir veiks taip lėtai, kaip tik jai reikės.
O kai ateis laikas... Vaikinas nusišypsojo. Ji nesupras, kas nutiko.
17

— Ar taip jis tau ir pasakė? - paklausė Keitė. — Kad planuoja tave

užkariauti, nesvarbu, ką jam reikės padaryti?
— Tuomet jis man nesakė, apie ką galvojo, bet išsidavė per mūsų
medaus mėnesį.
— Turi omenyje, tik visai neseniai.
— Taip, — atsakė Olivija. - Labai neseniai.
Eliza ir Keitė tylomis mąstė apie tai, ką išgirdo. Viskas, ką joms
pasakojo Olivija, vyko jau labai seniai. Net jeigu jos ir nežinotų, kaip jie
vienas kitą myli dabar, buvo lengva nuspėti, kur link sukosi jaunuolių
istorija. Ir visgi savo gyvenimus jie nugyveno atskirai.
— O kada nuo draugystės perėjote prie aistros? - paklausė Eliza. -
Ar tai vyko mėnesienoje? Pamatei Kitą po medžiu ir tave taip užvaldė
aistra, kad ilgiau nebegalėjai susilaikyti?
Dabar Keitė ir Olivija spoksojo j Elizą.
— Mieloji, — tarė Keitė, — tau reikia vyro.
Olivija pritariamai linksėjo.
— Aš tam pasirengusi, tačiau vienintelis vyras, kurį mačiau
pastaruoju metu, buvo Rėjus, o jo nenorėčiau, net jeigu... - staiga
susipratusi paklaikusiu žvilgsniu ji dirstelėjo j Keitę. - Aš atsiprašau.
Visai nenorėjau blogai atsiliepti apie tavo vyrą. Jis gana mielas. | jj
malonu žiūrėti. Mudvi su Olivija privertėme jj valandų valandas sėdėti
bemarškinj, ir jis... - Eliza ir vėl nutilo. - Man jau tikrai laikas
užsičiaupti. Ar čia yra šaltos arbatos? Vyno išgėriau jau daugiau nei
pakankamai.
Keitė akimirką ilgiau nei įprastai stebeilijosi j Elizą, paskui vėl
pažiūrėjo į Oliviją, tuo metu pildančią taurę Elizai.
— Kaip ilgai tęsėsi jūsų miela, nekalta draugystė?
— Minutėlę, — įsiterpė Eliza. - Dar noriu sužinoti apie vaikus. Sakei,
kad Eisas užaugęs tapo gydytoju, o kas nutiko Letei? Prašau, pasakyk
mums, kad vaikai užaugę susituokė vienas su kitu.
— Ne, nesusituokė, — tarė Olivija. — Kai vaikams buvo maždaug
dešimt metų, Bilas gavo darbą Kalifornijoje, ir jie nustojo leisti vasaras
Tetvele. Letė ištekėjo už vyro, su kuriuo susipažino koledže. Beje, ar
žinote aktorių Teitą Landersą?
— Žinoma. Kas gi jo nežino? - atsakė Keitė.
— Jis beveik toks pat gražus kaip Alechandras. Ne visai, bet jau
netoli.
— Jis - Letės sūnus, - Olivija padarė reikšmingą pauzę. - Ir
neseniai vedė vieną iš Eiso dukterų.
— Kaip gerai, - tarė Keitė. - Tikrai puiku. Ar Teito vardas kilęs iš
Tetvelo?
— Teitas - tai Tatono trumpinys, o abu vardai kilę iš Tatingtono
pavardės. Jo sesers vardas, beje, yra Nina, - Olivija ir vėl stabtelėjo. -
Teitas nusipirko plantaciją savo motinos atminimui.
— Atminimui? — perklausė Eliza. - 0, ne! Koks siaubas žinoti ateitį.
Vargšas Eisas bei jo motina, ir vargšė jauna mirusi Letė. Ir jūs su Kitu, —
moters akyse pasirodė ašaros.
— Papasakok daugiau gerų dalykų, — paprašė Keitė. — Papasakok
mums apie draugystę su Kitu ir kokius nuostabius dalykus padarėte dėl
tų vaikų.
— Mano motina... — Olivija mirksėjo, nenorėdama pravirkti. Šis
pasakojimas jai kėlė daug skaudžių prisiminimų. — Mano motina taip
gerai mane pažinojo. Kiekvieną dieną su ja kalbėdavau telefonu. Iš
pradžių aš tik skųsdavausi, tačiau pamažu ėmiau jos klausinėti, kaip ką
daryti. Maždaug dukart per savaitę ji pasirodydavo su maisto gaminimo
įrankiais, kurių man reikėdavo, arba dar kuo nors, kas galėjo praversti.
Tuomet buvau pernelyg jauna ir kvaila, atleisk, Eliza, kad suprasčiau,
kiek ji dėl manęs padarė.
— Neįsižeidžiau, — tarė Eliza, - bet mes visi esame linkę sumauti
savo gyvenimą, ir amžius čia visai nesvarbu.
— Oi! — sušuko Olivija, tarytum jai ką būtų suskaudę, ir taip privertė
nusijuokti Keitę su Eliza. — Mama numatė, kad dviem pietiečiams ir
dviem mažiems vaikams anksčiau ar vėliau pasidarys bloga nuo
prancūziškos virtuvės. Tad dar iki tol ji man įdavė batų dėžutę, kurios
viduje buvo sudėtos didelės kortelės, o ant jų surašyti netikro zuikio,
jautienos troškinio, vištienos su virtiniais, žuvies su gruzdintais
kukurūzų rutuliukais ir kiti receptai. Tai buvo tikras naminis maistas. Kai
pirmą kartą jiems pietums ir vėl patiekiau „Campbell's" pomidorų
sriubos ir keptų sumuštinių su sūriu, maniau, visi keturi apsiverks iš
laimės.
- 0 kaip dėl dviračių? - pasiteiravo Keitė.
- Tą patį šeštadienį, kai Kitas susipažino su mano tėčiu, mudu
nuvažiavome j Ričmondą jų nupirkti, — prisimindama Olivija šypsojosi.
- Tai buvo miela kelionė. Tiek daug jis man papasakojo apie save, kad
net nesumojau, jog pačias svarbiausias dalis tuomet ir nutylėjo. Kitas
kalbėjo apie pirmus metus koledže, apie specializaciją politikos
moksluose, savo draugus, savo šeimą. Apie viską. Bent jau taip tuo
metu maniau. Jis paprasčiausiai neprasitarė, kad ketina po priedanga
infiltruotis į naująjį Muamaro Kadafio režimą.
Tiek Keitei, tiek Elizai iš siaubo net kvapą užėmė.
— Taigi. Tuo metu nesupratome, koks tas vaikinas buvo iš tikrųjų.
Nebuvo nė ženklo to, kas jo laukė.
Nenoriu girdėti blogų dalykų, — Eliza rankomis užsidengė veidą. —
Vargšas Eisas ir Letė, o dabar dar ir Kitas.
— Ar Kitą sužeidė? — greitai paklausė Keitė, kol Eliza j blogąjį sąrašą
nejtraukė ir pirmosios Olivijos santuokos.
— Taip. Stebuklas, kad jis vis dar gali vaikščioti, bet geroji naujiena
buvo ta, kad jj pripažino nebetinkamu karo tarnybai. Tai privertė Kitą
pasukti j diplomatiją. O aš visuomet žinojau, kad būtent ji ir buvo jo
pašaukimas. Pamačiau tai dar pirmąją vasarą.
- Turi mums papasakoti, - paprašė Eliza.
- Tačiau pirmiausia, — įsiterpė Keitė, — grįžkime prie vaikų ir
dviračių. Ar dviračiai jiems patiko?
Olivija neskubėdama gurkštelėjo vyno.
— Ir taip, ir ne. Su Kitu sutarėme, kad padovanoję jiems du naujus
tviskančius dviračius sukelsime tokį įtarimą, kad vaikai jų nė nenaudos.
Tad dviračius šiek tiek dekoravome, — ji nusišypsojo, — tvenkinio
dumblu. Letės dviratis buvo sidabrinis, o Eiso — juodas, tačiau juos
išmozojome purvu ir visais kitais bjauriais dalykais, kuriuos tik
galėjome išsikasti iš tvenkinio.
Kelias akimirkas Olivija atrodė nutolusi, tarytum klaidžiotų po savo
pačios prisiminimus.
— Vieną lietingą popietę mokiau vaikus, — sakydama „vaikus" turiu
omenyje juos visus keturis, — prie balionų klijuoti papjė mašė juosteles.
Išlindus saulei, pro duris įsiveržė įtūžęs Kitas. Jis buvo tiesiog įniršęs!
Tai visus gerokai šokiravo. Jis sakė, kad daugiau nebegali darbuotis
lentpjūvėje, nes ten per daug visokio beverčio šlamšto, ir kad ketina dalį
jo išmesti. Kitas teigė visų pirma išmesiantis tuos senus dviračius,
kuriuos rado lentpjūvės gale. Jis spėjo, kad jie turi būti kokio šimto
metų senumo. Vaikams tiek ir tereikėjo. J kiemą jie išbėgo
galvotrūkčiais, — Olivija gurkštelėjo vyno. — Mudu su Kitu bandėme
juos įkalbinti nuo dviračių nusiplauti purvą ir dumblą, bet to jie niekada
taip ir nepadarė. O jie iš tikrųjų pamėgo tuos dviračius!
Kurį laiką Olivija sėdėjo tylomis ir mąstė apie tai, kaip gera buvo
suteikti tiek džiaugsmo vaikams, kurių nelaukė pati saldžiausia ateitis.
— Kad Kitas yra apsigimęs diplomatas, supratau tą dieną, kai vaikai
nužudė dėdę Fredį, — atsilošė kėdėje Olivija. Kaip ji ir tikėjosi, Eliza ir
Keitė spoksojo į ją siaubo kupinomis akimis. — Visus buvo apėmusi
isterija. Matote, Kitas vaikus mokė plaukti, bet eiti prie tvenkinio be
suaugusiųjų priežiūros jiems nebuvo leidžiama.
— O dėdė Fredis buvo suaugusysis, — įsiterpė Keitė, kuri raukėsi, nes
nebuvo tikra, ar nori išgirsti šią istoriją, jeigu jos pabaiga tokia tragiška.
— Būtent tą tuomet ir pasakiau, — galva palinksėjo Olivija.
18

SAMER HILIS, VIRDŽINIJOS VALSTIJA

1970-ieji

Olivija džiaustė skalbinius, o Kitas jai padėjo, saugodamas, kad šie

nesiliestg prie žemės. Skalbėjos, kurią jie pasamdė, anūkas sirgo, tad ši
užduotis vis tiek teko Olivijai. Ji įtarė, kad vaikas nebūtų susirgęs, jeigu
tądien nebūtų buvusi patalynės keitimo diena.
Tačiau nuo tos dienos prieš kelias savaites, kai jiedu su Kitu
paskelbė paliaubas, jaunuoliai vienas kitam labai daug padėjo. Kartu jie
apkuopė didžiulį daržą, j kurį išeinama pro virtuvę. Tuo metu užėjusi
Nina murmėjo, kad jaučiasi kalta niekuo neprisidėdama, bet vis tiek
kaip visada nubėgo paskui Bilą.
- Lažinuosi iš tūkstančio svarų, kad po devynių mėnesių turėsime
berniuką, — pakiliai tarė Kitas.
Olivija pratrūko juoktis, nes žinojo, kad jis citavo Tomo Džonso filmą.
Diena pasitaikė labai karšta. Jiedu su Kitu buvo apsirengę taip
skirtingai, tarytum gyventų skirtingose šalyse. Olivija vilkėjo palaidinę
ilgomis rankovėmis ir stačia apykakle, buvo užsimaukšlinusi
plačiakraštę skrybėlę. Ilgas jos kojas slėpė medvilninės kelnės iki
kulkšnių. Kitas nevilkėjo beveik nieko.
- O kaipgi tavo pėdos? - juokais paklausė vaikinas. — Jas pasiekia
saulės spinduliai. Ar tai tavęs negąsdina?
- Gali juoktis, nes nežinai, ką saulė daro tavo odai. Būdamas
keturiasdešimties, atrodysi kaip šešiasdešimtmetis.
- O tu visuomet atrodysi dvidešimties, — Kitas tai ištarė tokiu
žavingu balsu, kad Olivija kiek nuraudo.
Senukai mėgavosi erzindami ją dėl to, kad dabar su Kitu jie dirbo
ranka rankon.
 — Judu, be jokios abejonės, tapote draugais, — nusprendė dėdė
Fredis.
— Niekada nemaniau, kad tai gali nutikti po to, kai šitaip pradėjote, —
pridūrė ponas Geitsas.
— Nuoširdžiai tikėjau, kad mūsų Livė nekentė jaunojo Kito, — vėl
antrino dėdė Fredis.
Lėtėjų klausėsi sutrikusi.
— Tačiau ji pagamino antrus pietus vien dėl jo. Maniau, jai jis
patinka.
— Argi? — paklausė dėdė Fredis. - To jau neatsimenu.
Ponas Geitsas sutiko. Jis irgi to jau neatsiminė.
— Ji pagamino skaniausią vištieną, kokią kada nors esu valgęs
gyvenime, — įsiterpė Eisas. - Kaip jūs galėjote tai pamiršti?
— Jie ir nepamiršo, — atsiliepė Olivija. — Jie tiesiog kabina
makaronus tau ant ausų.
Šis posakis privertė vaikus išplėsti akis. Mergina visai nenorėjo
įsivelti j dar vieną dvidešimties minučių trukmės klausimo „kodėl"
aptarimą, tad sumaniai pakeitė temą.
— Kas nori braškinių ledų ant pagaliuko? — Olivija dėbtelėjo j vyrus,
bet nebylus jos perspėjimas tik sukėlė jiems juoką.
Tai įvyko kitą dieną, kai ji su Kitu džiaustė skalbinius. Vaikinas kažką
išgirdo. Jis paleido vieną paklodės kampą ir šis prasibraukė žeme.
— Ei! — sušuko Olivija. — Aš ką tik ją išskalbiau. Tu turėsi...
— Tyliau! — vieną sekundę Kito balsas buvo įsakmus, o kitą jis jau
leidosi bėgti.
Olivija numetė paklodę j skalbinių krepšį ir nurūko iš paskos. Tik
jiems aplenkus medžius, ir ji išgirdo netoliese verkiant vaikus. Tai buvo
tokia gaili, sielvarto pripildyta rauda, kad nugara jai nubėgo šiurpuliukai.
Ji būtų sustojusi, bijodama to, ką gali išvysti, bet Kitas net nesulėtino.
Pamačiusią tvenkinį merginą ištiko stabas. Jai iš kairės įsikibę
vienas j kitą garsiai vaitojo vaikai. Jos dešinėje, įmerkęs kojas į vandenį,
prie seno dumblino tvenkinio sėdėjo ponas Geitsas. Ant jo veidu žemyn
tįsojo dėdė Fredis, kuris panėšėjo į ištrauktą iš jūros gelmių siaubūną.
Jis visas buvo šlapias ir aplipęs šlykščiomis tvenkinio žolėmis.
 - Paimk vaikus! — paliepė Kitas, skubėdamas prie vyrų.
- Jis negyvas, — agonija pono Geitso balse privertė Oliviją
sudrebėti.
Ji ėmė artintis prie vaikų, tačiau šie persigandę nulėkė j priešingą
pusę. Pagauti juos buvo labai sunku! Olivija vijosi palei vištidę, pro
vaismedžių sodą ir namo link.
- Prašau, neleiskite jų į namą, - garsiai sudejavo mergina.
Jame buvo tiek daug vietų pasislėpti, jog ji niekada nebūtų vaikų
suradusi.
Staiga Olivijai pavyko sugriebti Eisą už drabužių. Vaikas verkė taip,
kad toliau bėgti nė nebebūtų įstengęs. Mergina krito ant kelių ir
suspaudė jj savo glėbyje. Eiso konvulsijos vertė ir jos kūną drebėti.
Kaip ji ir tikėjosi, Letė nustojo bėgusi ir grįžo prie jų. Ištiesusi ranką
Olivija prie savęs priglaudė ir mergaitę.
- Mes nužudėme dėdę Fredį, - vaitojo Eisas.
- Mes jį paskandinome, — pridūrė Letė.
Olivija galėjo numanyti, kas ten atsitiko. Vaikai mėgo vežioti dėdę
Fredį jo neįgaliojo vežimėliu. Jie buvo ne kartą perspėti su juo
nesiartinti pernelyg arti tvenkinio. Tačiau tądien, kai visi suaugę buvo
užsiėmę, kaip dažnai nutinka, vaikai nepakluso.
- Tai buvo nelaimingas atsitikimas, — išlemeno Olivija, bet staiga ir ji
pravirko.
Dėdė Fredis ir jo humoro jausmas, jo gerumas ir dosnumas visam
Samer Hiliui. Tai pradingo amžiams. Ir vargšas, vargšas ponas Geitsas.
Kaip jis dabar gyvens be savo draugo? Kaip?..
- Aš moku plaukti, — staiga jiems virš galvų pasigirdo šiurpus
balsas.
Olivija buvo palenkusi galvą virš besiglaudžiančių vienas prie kito
vaikų.
Pirmasis aukštyn pažvelgė Eisas.
Virš jų stovėjo Kitas, rankose laikydamas silpną ir purviną dėdę
Fredį.
- Live, — gaudydamas orą sušnabždėjo Eisas.
 Tačiau Olivija verkė toliau. Mielas dėdė Fredis. Tas pats laukė ir Eiso
motinos! Vienam vaikui pakelti tiek skausmo savo dar tokiame
trumpame gyvenime buvo gerokai per daug.
— Žinau, Eisai, mielasis, tai ne tavo kaltė. Tai buvo nelaimingas
atsitikimas.
— Olivija! - Kito balsas skambėjo rūsčiai.
Vaikus ji vis dar glaudė prie savęs.
Letė pažvelgė į Eisą, o paskui nusigręžė pažiūrėti j Kitą, tarytum
kūdikį rankose laikantį dėdę Fredį. Iš mergaitės krūtinės ištrūko
paklaikęs riksmas ir ji nevalingai stumtelėjo Oliviją taip, kad ši
atbulomis krito ant žemės.
Po minutės vaikai jau spaudė dėdės Fredžio ranką bei juokėsi, verkė
ir žagsėjo vienu metu.
— Nusvilsi saulėje, - Olivijai šypsojosi Kitas, o ši, apimta nuostabos,
tesugebėjo j jj spoksoti.
Jiems už nugaros ponas Geitsas stūmė vežimėlį. Jis atrodė keleriais
metais pasenęs.
Dėdė Fredis, kurio lieknas ir gležnas kūnas suglebęs gulėjo Kito
rankose, jiems šypsojosi.
— Ketiname įrengti baseiną, kadangi aš moku plaukti.
— Nagi, senuk, — tarė Kitas, — kas akimirką daraisi vis sunkesnis, —
žiūrėdamas į Oliviją vaikinas linktelėjo pono Geitso pusėn. Juo reikėjo
pasirūpinti.
Mergina nuėjo prie pono Geitso, nustūmė vežimėlį taip, kad šis
pradėjo riedėti pats, tuomet, paėmusi jo ranką, uždėjo ją sau ant pečių.
Tai, kad senukas nepasakė nė vieno komentaro apie dailios merginos
apkabinimą, privertė Oliviją sunerimti.
Jie paskambino Eiso tėčiui daktarui Everetui. Kol laukėjo atvykstant,
ponas Geitsas reikalavo leidimo dėdę Fredj numaudyti. Šitai jis
darydavo dar nuo tada, kai abu buvo neseniai įkopę į trečią dešimtį, tad
ir dabar neketino apleisti savo pareigų.
Kitas dėdę Fredį padėjo nurengti bei pasodinti į karštą vandenį, o
paskui paliko jį su ponu Geitsu, kuris vis dar virpėjo.
— Jiems reikia vienam kito, — Olivijai tarė Kitas.
 Tuo metu vaikai buvo tokie sukrėsti to, kas vos nenutiko, kad tylėjo
kaip pelės po šluota. Olivija jiems sutepė sumuštinių su žemės riešutų
sviestu bei džemu ir pripildė stiklines pieno, tad jie buvo virtuvėje ir
patylomis valgė.
Kitas apsivilko marškinius ir su Olivija dabar sėdėjo ant grindų
koridoriuje, skirtingose vonios kambario durų pusėse. Iš vidaus girdėjo
kalbantį dėdę Fredį. Jo balsas buvo žemas, tačiau jame buvo justi
jaudulys.
- Vaikai nenuspaudė vežimėlio stabdžių, — pagaliau tarė Kitas. — Ir
viskas tik dėl to, kad priverčiau juos prisiekti, jog neis maudytis be
suaugusiojo.
- 0 dėdė Fredis yra suaugęs.
- Teisingai, — pasakė jis. — Turėjau pridėti papildomų sąlygų. Tai
turėjo būti suaugęs, kuris galėtų įšokti į vandenį paskui juos, jeigu šie
pradėtų skęsti. Suaugęs, kuris nėra neįgaliojo vežimėlyje. Tas vienas,
kuris...
Olivija negalėjo klausyti, kaip Kitas save kaltina, tad raminamai
paklausė:
- Bet jis juk sužinojo, kad plaukti visgi gali?
- Taip. Jo vežimėlis įriedėjo į tvenkinį, ir kai jis nuo jo nuslydo į
vandenį, pradėjo mojuoti rankomis. Tada dėdė Fredis prisiminė, kad
anksčiau mokėjo plaukti. Milžiniškos pastangos jo vos nepražudė, bet
jam pavyko nusiirti iki kranto.
- Ir tada ponas Geitsas jį rado.
- Dėdė Fredis buvo toks išsekęs, kad nebeįstengė pajudėti. Visą
gyvenimą negalėjo mankštintis, todėl turėjo sumokėti štai tokią kainą. Ir
kai ponas Geitsas pastebėjo dėdę Fredį tvenkinio pakraštyje gulintį
veidu žemyn, nusprendė, kad jis nebegyvas.
- Ir vargšai vaikai... — ji žiojosi pratęsti mintį, bet virtuvėje išgirdo
balsus. Panašu, kad atvyko gydytojas. — Aš eisiu.
Virtuvėje pamatė Eisą, rankomis ir kojomis tvirtai apsivijusį savo tėtį
ir vėl raudantį. Letė tebesėdėjo prie stalo, jos skruostais pamažu riedėjo
ašaros.
- Nagi, - vaikams tarė Olivija, — eime skinti tigro daržovių.
 Daktaras Everetas buvo dailus, ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras. J
Olivijąjis žiūrėjo su dėkingumu. Jam po akimis buvo matyti juodi ratilai.
Paėmusi vaikus už rankų, Olivija juos išsivedė j lauką.
Vaikai nebebuvo tokie padūkę kaip įprastai: jie tenorėjo, kad Olivija
pasuptų juos sūpynėse, pritvirtintose prie didžiulio ąžuolo netoli namo.
Tarytum vėl norėjo pasijusti vaikais.
Maždaug po trisdešimties minučių laukan išėjo Kitas ir daktaras
Everetas, dar kurį laiką jie stovėjo prie automobilio šnekučiuodamiesi.
Tuomet gydytojas pažiūrėjo į laikrodį, pamojo sūnui ir išvažiavo. Olivijai
nepatiko, kad jis nepriėjo atsisveikinti su Eisu, ir jos veidas tai išdavė.
— Viskas gerai, — tarė mažasis berniukas. — Jo darbas labai
svarbus, o be to, jo reikia mamytei.
Išmintingi žodžiai ir suaugusio žmogaus tonas daužė merginai širdį.
Kiekvieną sekmadienį kas nors atvykdavo paimti Eiso ir nuveždavo jį
ligoninėn aplankyti mamos. Kai jis grįždavo namo, Letė ilgiau negu
įprastai turėdavo kalbinti berniuką išeiti laukan. Tuo tarpu Livė išsiugdė
įprotį kiekvieną sekmadienio popietę kepti šokoladinį pyragą su vyšnių
glajumi.
Kai daktaras dingo iš akiračio, Kitas atsisuko ir šypsodamasis
pažvelgė į Oliviją su vaikais. Balti jo dantys kontrastavo su įdegusia
oda.
— Dėdė Fredis jau nusimaudė ir dabar nori ledų. Gal nori ir dar kas
nors?
— Aš! — kartu sušuko abu vaikai ir pasileido bėgti. Tačiau po
akimirkos Eisas apsigręžė, paėmė Olivijos ranką ir prispyrė ją bėgti
kartu.
Tą vakarą anksti j lovas paguldę visus keturis vaikus, Olivija ir Kitas
išsidrėbė ant sofos svetainėje. Vaikinas paruošė jiems Tomo Kolinso
kokteilių, ir Olivija nugurgė pusę saviškio vienu gaištu.
— Neskubėk, — paprašė Kitas, — šiai dienai nelaimių jau užteks.
— Su viskuo susitvarkei tiesiog puikiai, — atsakė ji.
— Tik dariau tai, ką reikėjo.
— Maniau, kad dėdė Fredis mirė. Jis atrodė tarsi negyvas.
 — Nedaug trūko, - tarė Kitas. - Jis paplaukė vos apie penkiolika
pėdų, bet tai vis tiek buvo daugiausia nuo jo traumos. Visus tuos metus
jis turėjo kilnoti štangą, svarelius, bet to nedarė. Jis...
Olivija paėmė Kito ranką ir suspaudė ją delne.
— Viską padarei puikiai.
Kai Kitas paėmė jos plaštaką ir ją pabučiavo, mergina greitai ranką
atitraukė. Olivija staiga suvokė, kad jie visiškai vieni. Vyrai bei Eisas
apkamšyti gulėjo savo lovose, o Letę Nina pasiėmė j namus. Kito ir
Olivijos miegamųjų durys buvo vienos priešais kitas. Ji staiga pakilo iš
vietos ir tarė:
— Man reikia pamiegoti. Visko šiandien buvo gerokai per daug.
Kitas linktelėjo, tačiau nieko neatsakė.
Olivija neryžtingai mindžikavo tarpduryje.
— Apie ką kalbėjote su daktaru Everetu?
Kitas akimirką užsimerkė, paskui prabilo:
— Eiso mamai liko nebedaug. Ji gyva faktiškai skausmą slopinančiu
morfijumi.
Olivija stovėjo ir galvojo apie tai, kas įvyko ir kas dar turėjo jvykti, ir
jautė, kad tuoj vėl pravirks. Norėjo nusisukti ir su savo liūdesiu pabūti
vienumoje, bet Kitas kilstelėjo ranką, tarytum prašytų palaukti. Ji
stebėjo, kaip jis atidarė šoninės spintos, kuri buvo prikimšta nutrintų
dėžių, dureles ir vieną jų ištraukė.
— Atsivežiau jas iš namų ir manau, kad būtent dabar mums jų ir
reikia.
Dėžę jis nusinešė prie didelės raudonmedžio spintelės kitoje
kambario pusėje. Olivija j ją niekuomet nebuvo atkreipusi dėmesio —
iššniukštinėti kiekvieną baldą šiame sename klaidžiame name būtų
užtrukę savaičių savaites.
Kitas pakėlė spintelės viršų, ir Olivija suprato, kad iš tikrųjų tai buvo
muzikos grotuvas su garsiakalbiu apačioje. Vaikino dėžėje dviem
eilėmis rikiavosi vinilinės plokštelės.
— Negali dabar paleisti muzikos, — susiraukė ji, — visi miega. Jiems
reikia poilsio.
 — Taip, tikrai reikia. Bet džiaugsmo mums reikia labiau. Dėdė Fredis
saugus, ponas Geitsas atsigaus, Eiso motina gyva. Dabar, šiandien, šią
minutę turime viską, dėl ko galime džiaugtis.
- Tu teisus. Bet pagrok ką nors švelnaus ir tylaus, gerai?
- Be abejo.
Jis įdėjo plokštelę j grotuvą ir iki galo atsuko garsą. Olivijos siaubui,
pasigirdo vulgari ir gerklinga „Steppenvvolf" daina „Born to be Wild".
Olivija kone vienu šuoliu atsidūrė kitoje kambario pusėje, ketindama
išjungti muziką, bet čia ją pačiupo Kitas ir pradėjo su ja šokti,
provokuojamai savo klubais liesdamasis prie josios. Kokias aštuonias
sekundes Olivija mėgino jam priešintis, bet galiausiai sušuko:
— Po velniais! Mes gyvi! Niekas šiandien nemirė! — ji mestelėjo jam
provokuojamą žvilgsnį, tarytum kviestų seksualiniam iššūkiui. — Nagi,
niekam tikęs berniok, pažiūrėkime, ar moki šokti.
- Gal ir negaliu dailiai peršokti kopūsto, - sušuko jis jai atgal, — bet
seksui, mažyte, nereikia jokių pamokų.
Olivija nusispyrė batus ir pradėjo šokti. Siūbuodama metų metus
šokių pamokose stiprintais klubais ir šlaunimis, ji leidosi žemyn. Prie
jos prisigretino ir Kitas. Jis pasisuko taip, kad jos koja atsidūrė jam tarp
kojų. Kartu jie leidosi žemyn. Ir žemyn.
Kai jis pakibo virš jos, tarytum ketindamas pavogti bučinį, mergina
atsilenkė atgal taip toli, kad rankomis palietė savo kulkšnis. Kitas
neatsiliko.
Pirmasis tarpduryje išniro Eisas ir spoksojo j juos užsimiegojusiomis
akytėmis. Po akimirkos pasirodė ir Letė ir privertė Oliviją ir Kitą smagiai
nusikvatoti. Ji juk turėjo būti namie su savo tėvais, tačiau niekas
nenustebo, kad mergaitė patylomis išslinko ir užmigo netoliese Eiso, o
greičiausiai ir šalia dėdės Fredžio.
Berniukas pribėgo ir įsispraudė tarp Olivijos ir Kito, tarytum jai
priekaištaudamas.
— Ei, vaike, - mestelėjo Kitas, - čia mano mergina. Susirask savo.
Kumšteliu trindamasi akis, priėjo priėjo Letė.
įrašas baigėsi ir, iki prasidedant kitam, trumpam stojo tyla.
 Užgrojo grupė „Cream", kurios pavadinimas kilo iš to, kad joje
grojantys muzikantai Džindžeris Beikeris, Džekas Briusas ir Erikas
Klaptonas priklausė tikrai savo srities grietinėlei. Jie buvo geriausi iš
visų. Pasigirdo „Sunshine of Your Love".
Kitas dar kartą pabandė prisiartinti prie Olivijos, bet Letė su Eisu jam
sutrukdė. Tuomet juokdamasis jis pakėlė mergaitę ir su ja pradėjo
suktis po kambarį.
Niekam nuostabos nesukėlė staiga pasirodę ir dėdė Fredis su ponu
Geitsu. Ponas Geitsas sukiojo neįgaliojo vežimėlį taip, tarytum tai būtų
daręs jau daugelį kartų.
Tačiau visus nustebino į kambarį įėję Nina su Bilu. Jie buvo su
chalatais, kokie vilkimi ant maudymosi kostiumų, tačiau po chalatais
maudymosi drabužių nebuvo. Tai pamatę suaugusieji ėmė leipti
juokais. Akivaizdu, kad jiedu buvo nuėję nuogi paplaukioti mėnesienoje.
— Burkuojantys balandėliai, — Olivijai mestelėjo Kitas, kai Letės tėvai
nuslinko j tolimąją kambario pusę ir susikabinę pradėjo tiesiog siūbuoti.
įrašai vis keitėsi, o jie vis šoko. „Jefferson Airplane", „Rolling Stones",
Marvinas Gei, Arėta Franklin, Džeimsas Braunas, „Creedence Clearvvater
Revival". Visi jie grojo kurtinančiu garsu.
Maždaug apie vidurnaktį vyriausieji ir jauniausieji pagaliau pasidavė.
Letės tėvai nunėrė tamson į lauką, o Kitas, iš neįgaliojo vežimėlio
iškėlęs dėdę Fredį, paguldė jj lovon. Ponas Geitsas atsigulė
sulankstomoje lovelėje greta savo draugo, atsisakydamas palikti
kambarį. Tuo metu Olivijai pavyko vaikus užvesti viršun, kur jie sukrito
ant dviejų sustumtų draugėn lovų Eiso kambaryje. Ji paliko juos su
visais drabužiais, bet apklojo antklode.
Kai Kitas išjungė muziką, visas namas nutilo, bet tuo pat metu jis
buvo dėkingas ir visiškai išsibudinęs. Namas buvo sena dama, mačiusi
karus, gimimus ir mirtis, o dabar atrodė patenkinta, kad visi, kuriuos ji
myli, yra saugūs.
Olivija išėjo j koridorių ir, palikdama nedidelį tarpelį, privėrė Eiso
kambario duris. Kitas stovėjo priešais savo miegamojo duris. Jis atrodė
labai gerai, velnioniškai gerai. Tarsi buvo visų jos svajonių apie vyrus
įsikūnijimas. Labiau negu bet ko pasaulyje ji troško jį liesti, jausti jj.
prispausti savo odą prie jo. Kai jie šoko ir buvo taip arti vienas kito,
Olivija labai gerai suprato, kuo tai gali baigtis.
Jis kviečiamai žvelgė j ją. Mergina žinojo, kad užtektų parodyti
mažiausią ženklą ir Kitas išskleistų jai savo rankas, o tada jie... Kol
mintimis nenuklydo toliau, mergina sumurmėjo:
— Labanakt.
Olivija įsmuko į savo miegamąjį ir iš paskos tvirtai uždarė duris.

Kitą rytą, prieš nulipdama žemyn, Olivija prisivertė kruopščiai

permąstyti susiklosčiusią situaciją tarp savęs ir Kito. Mergina suprato,
kad apsuko jam galvą, kad jis nuolat ją stebi. Tačiau tai negali įvykti,
pagalvojo. Jis grįš j savo jankių koledžą, o ji — j Brodvėjų, kur galiausiai
įsimylės kokį nors prodiuserį. Jeigu tarp jų kas nors įvyktų, Olivija su tuo
dar kaip nors susitaikytų, tačiau vaikino atžvilgiu tai būtų nesąžininga.
Viena būtų draugei, vaidinančiai Džeinę, pasakoti, kad vasarą
permiegojo su tvirtu koledžo vaikinu, tačiau kaip jai reiktų ištverti, jeigu
jis staiga išdygtų ant slenksčio su grupele savo alų geriančių bičiulių?
Ji greičiausiai mirtų iš gėdos.
Ne, kad ir kas nutiktų, Olivijai reikėjo ir toliau išlikti suaugusiai ir
jokiais būdais neleisti jo dailaus, tiesiog nuostabaus nuogo kūno
vaizdiniui priversti ją padaryti ką nors, ko vėliau gailėtųsi.
Ji prisiminėtą kartą, kai Kitą pirmą sykį pamatė jos motina. Ji atvežė
Livei sietelį ir grūstuvėlę pate gaminti, o Kitas tuo metu pro šalį ėjo
tvenkinio link. Kaip visada jis nevilkėjo beveik nieko.
Olivijos motina ant nosies galo nusistūmė skaitymo akinius ir
stebėjo jį visą kelią, kol vaikinas dingo už medžių.
— Dabar aš suprantu, — jos tonas buvo toks provokuojantis, kad
Oliviją lyg elektra nukrėtė.
— Mama!
— Mieloji, gal į mūsų su tėčiu gyvenimą ir atėjai vėlai, bet mudu visus
tuos metus bandėme tave sukurti.
Olivija buvo tokia apstulbusi, kad neįstengė kalbėti.
Ponia Peidžet atidarė savo automobilio dureles.
 — Tiesą sakant, jaunasis Kitas man primena tavo tėvą, kai šis buvo
jo metą. Kaip gali nemylėti tg plokščių, skalbimo lentas primenančių
pilvų? - Olivijos mama užvedė automobilio variklį ir pridūrė: —
Pasilinksmink, mieloji. Tikiuosi, judu darysite viską, ką darėme mudu su
tavo tėčiu, — juokdamasi iš dukters, negalinčios pratarti nė žodžio, ji
išvažiavo.
Po didžiojo netikro pavojaus Letės tėvui, per dantį traukiančiam vos
nežuvusj dėdę Fredį, viskas pasikeitė. Bilas turėjo teisę būti
sarkastiškas. Dėl to, kas nutiko, ant pečių jam nukrito daug daugiau
darbo. Iki tol iš viso jam reikėjo prižiūrėti trisdešimt penkis akrus
žemės. Jam j pagalbą buvo pasamdyti keli vidurinės mokyklos
mokiniai, tačiau, pasak Bilo, nuo praėjusių metų Vudstoko visi vaikai
tenorėjo rūkyti žolę ir auginti plaukus.
Bet tuomet atvyko Kitas ir iš Bilo perėmė kone visus jo darbus. Pirmą
kartą nuo tada, kai gimė jų dukra, jiedu su Nina vėl turėjo laiko sau.
Bilas nusišypsojo. Daugybę laiko tik sau.
Po to įvykio, kuris vos nesibaigė tragedija, Kitas beveik visą laiką
praleisdavo mokydamas fizinio aktyvumo. Du kartus per dieną jis mokė
plaukti vaikus, o po vieną valandą praleisdavo vandenyje su abiem
senukais. Ponas Geitsas niekada nemokėjo plaukti, bet jam reikėjo
padėti dėdei Fredžiui, tad Kitas dirbo su jais abiem.
Vaikinas sakė, kad ponas Geitsas turėjo šiek tiek raumenų. Galų
gale, jam juk metų metus reikėjo kilnoti dėdę Fredį. Tačiau problemų
kėlė tai, kad ponas Geitsas nekentė vandens. Kitui reikėjo įdėti labai
daug pastangų jam įtikinti. O štai, jeigu kalbėsime apie dėdę Fredį,
pasak Kito, svilarožė buvo raumeningesnė negu jis.
Tuo metu Olivija išmoko vis susergančiai valytojai pranešti, kad
darbai lauks jos sugrįžtant. Kiekvieną dieną mergina apsivilkdavo
maudymosi kostiumėlį ir eidavo padėti Kitui. Be to, ji pradėjo vesti ir
šokių pamokas, kuriose visi - ir vaikai, ir senukai, ir Kitas, ir Bilas su
Nina — mielai dalyvavo. Livė įsitikino, kad ponas Geitsas atsigauna, kai
šis mestelėjo, jog darys visus absurdiškus dalykus, kokius tik ji
sugalvos, kad pamatytų merginą su rožiniu triko.
 Sekmadieniais Kitas su Olivija veždavo Eisą į ligoninę pas mamą. Jie
netgi nuveždavo jai didžiulį gabalą šokoladinio pyrago. Moteris
nebebuvo visiškai sąmoninga, bet pamačiusi savo sūnų jam
šypsodavosi. Kitas pakeldavo berniuką, kad šis galėtų pabučiuoti
mamai j skruostą.
Prireikė šiek tiek laiko, kad po tos sukrečiančios patirties visi
pagaliau vėl po truputį grįžtų į gyvenimą.
Vieną dieną, eidamas į vaismedžių sodą Kitui padėti pjauti žolės,
Bilas pamojavo savo žmonai su Live, kurios tuo metu sėdėjo prie
didelio iškylų stalo šalia jų nedidelio namelio ir poškino bei aižė porą
bušelių šparaginių pupelių. Moterys tą popietę ketino jas užkonservuoti
ir kartu buvo pažadėjusios pagaminti jo mėgstamiausių pupelių su
krapais.
Bilui nuėjus savais keliais, jis nebepamatė, kad senu, plytomis grįstu
keliuku ateina dvi merginos.
— Olivija! - sušuko Betė Šnaider.
Olivija sėdėjo priešais Niną, nugara j jaunąsias moteris, ir dabar,
joms nematant, akimirką stipriai užmerkė akis.
— Ką padariau, kad šito nusipelnyčiau? — sumurmėjo Olivija.
Jai prireikė panaudoti visas vaidinimo pamokose įgytas žinias, kad
sugebėtų susivaldyti ir prieš atsisukant jos veide nušvistų šypsena.
Betė ir jos draugė Širlė Viljamson ėjo jų su Nina link. Olivija kartu su
šiomis merginomis lankė vidurinę mokyklą. Jos buvo gana populiarios,
galėjo pasigirti savo mielu grožiu ir turėjo visus paskutinio mados
klyksmo drabužius. Vilkėjo megztukus su žirgų aplikacijomis ant
nugarų, klostuotus sijonus su žalvarinėmis sagtimis, nešiojo įsegamus
ženklelius ant kiekvienos Piterio Peno apykaklės, o plaukuose -
derančius lankelius. Jos pirmininkavo kiekvienam komitetui, jų vaikinai
buvo geriausi sportininkai ir jos niekada nebuvo iškrėtusios nieko
blogo. Jos buvo tobulos!
0 štai Livė buvo taip įsitraukusi į teatro grupės veiklą, kad tesirūpino
į pamokas neateiti su dažais ant veido.
— Olivija! — neatsiliko ir Širlė. - Kaip nuostabu tave matyti.
 Livės siaubui, Širlė pasilenkė pabučiuoti jos j skruostą, o paskui tą
pat padarė ir Betė.
- Juk taip daroma Niujorke, ar ne? Ar Prancūzijoje? Visada tarp jų
susipainioju, — sukikeno Širlė taip, tarytum vis dar galvotų, jog tebėra
labai miela.
Olivija žengė atgal.
- Tai — Nina Tatington. Jos vyras...
- Tatington? Ar jums ši vieta ir priklauso? — paklausė Betė.
- Ne, mudu su vyru čia tik dirbame per vasarą.
Kol tiedvi tyrinėjo Niną ir svarstė, kokią nuomonę apie ją susidaryti,
Olivija turėjo laiko Betę ir Širlę nužvelgti nuo galvos iki kojų. Jos buvo
apsirengusios ir pasidažiusios taip, tarytum būtų išsiruošusios j kokį
pasirodymą. Betės antakiai buvo išpešioti taip plonai, kad vos buvo
galima juos jmatyti, o Širlės plaukai visiškai ištiesinti. Nebebuvo likę
jokių smulkių garbanėlių.
Abiejų sijonai aptempti tarytum dešrelių apvalkalai, palaidinės
atsagstytos iki liemenėlių. Kojas apsitempusios pėdkelnėmis, o pėdas
jspraudusios j aukštakulnius batelius smailomis noselėmis.
Ko gijos nori? — svarstė Olivija. Jos motina nuolat dalijosi miestelio
paskalomis, tad mergina žinojo, kad šiedvi nesusikūrė tokių tobulų
gyvenimų, kokių tikėjosi. Betė susituokė su savo vidurinės mokyklos
futbolininku, bet jau po metų išsiskyrė ir jis išvyko gyventi į Kaliforniją.
Tuo metu Širlės vaikinas nutraukė sužadėtuves po to, kai ši jo žiedą
buvo nešiojusi jau ketverius metus. Olivijos motina pasakojo, kad
verčiau jis pasirinko savanoriauti Vietname, nei vesti Širlę. Vos sugrįžęs
akimirksniu vedė merginą, kurią Širlė laikė prastesne.
0 štai Olivija, šių merginų nuomone, vidurinės mokyklos laikais
neegzistavo iš viso.
Jos niekuomet nekviesdavo į vakarėlius ar prisėsti šalia valgykloje.
Tačiau Olivija niekuomet ir nemėgino būti jų būrio dalimi. Mokykla jai
tebuvo privalomas žingsnelis svajonės link.
Nekviestos merginos atsisėdo prie iškylų stalo.
- Taigi, Olivija, — kreipėsi Betė, — girdėjau, kad buvai išmesta iš
spektaklio Brodvėjuje.
 Sėsdamasi ant suolo krašto ji jau žiojosi save apginti, paskui
apsigalvojo. Šios merginos vis dar gyveno netoli mokyklos, vis dar
žemino kitus, kad pačios atrodytų geresnės.
— Taip, o dabar aš — dviejų senukų valytoja, — nusišypsojo Olivija.
Tai išgirdusi Nina pradėjo kosėti, bandydama paslėpti juoką.
Atėjo Olivijos eilė pasišaipyti.
— O judvi? Esate ištekėjusios? Turite vaikų?
Šie klausimai abi privertė nutaisyti nelaimingas minas.
— Nenorėčiau turėti reikalų nė su vienu vyru šiame miestelyje, —
atsainiai mestelėjo Betė. — Gerai padarei, kad saviškį susiradai
Niujorke.
Ši pastaba Oliviją sutrikdė kaip reikiant.
— Aš nesusiradau vyro.
— O kaip dėl to vaikino, kuriam taip meilinaisi kavinėje? Visas
miestelis jus matė. Girdėjome, tai buvo gana gėdinga.
— Taip pat girdėjome, kad čia jis vaikštinėja pusnuogis, —
dviprasmiškas užuominas laidė Širlė, kalbėdama žemu balsu.
Olivija ilgiau nebegalėjo išlaikyti apsimestinai ramios veido išraiškos.
Jos čia dėl Kito, pamanė. Jos čia atėjo su tona makiažo, kad užmestų
jam jauką.
— Na, tai koks jis? - paklausė Betė.
— Girdėjau, jis turtingas,— pridūrė Širlė. — Tavo tėvas klube pasakojo
ponui Vilsonui, kuris vėliau persakė mano dėdei, kad tas vyras turi
namą Italijoje. Ar jis koks nors princas?
Olivija žvelgė j jas paklaikusiu žvilgsniu ir mintyse vaizdavosi, kaip
abi jos ir visos kitos vienišos miestelio merginos žygiuoja aplink Tetvelą
keturių colių aukštakulniais.
Pažvelgusi j indus, pilnus šparaginių pupelių, mergina staiga suvokė,
kad viskas eina į pabaigą. Ji suprato, kad čia, Tetvele, jie susikūrė
šeimą. Jie dalijosi tik jiems suprantamais pokštais, kiekvienas jų turėjo
savo užduotis. Jie viską vienas apie kitą žinojo. Rūpinosi vienas kitu.
Mylėjo. Taip, per laiką jie vienas kitą net pamilo.
Ir ji nenorėjo, kad visa tai baigtųsi!
 Giliai pasikapsčiusi savo emocijose, Olivija surado personažą, kuris
tiko šioje situacijoje. Mergina nusijuokė, iš visų jėgų bandydama
parodyti, kad jai nė kiek nerūpi.
— Ar jūs kalbate apie Kristoferį? Sakote, jis turtingas? Turbūt
juokaujate! Ar jis pjautų žolę, jeigu turėtų pinigų? Ir, merginos... — ji
pasilenkė prie Betės su Širle ir, tarytum atskleisdama paslaptį, tarė: -
Kristoferis tik berniukas, na, paauglys. Jis ne toks vyras, kokio reikia
tokioms moterims kaip mes. Jums tikrai nevertėtų švaistyti laiko
tokiems vaikams kaip jis.
Olivija džiūgavo matydama, kad jos žodžiai pasiekia tikslą. Gausiai
pridažyti Betės ir Širlės veidai pradėjo prarasti formą nelyg kiauri
balionai. Neturtingas. Per jaunas. Mergina nusprendė šia mintimi įtikinti
jas galutinai.
— Jeigu jus kas nors pamatytų su, kaip aš jj vadinu, niekam tikusiu
bernioku, būtumėte viso miestelio pajuokos objektas.
Tai išgirdusios jaunosios moterys nieko nelaukdamos atsistojo.
— Ak. Tikriausiai ne taip supratome.
Stengdamasi nuslėpti palengvėjimą, atsistojo ir Olivija.
— Turėtumėte pasikalbėti su tais liežuvautojais, kurie jums
papasakojo visus šiuos melus. Nemanau, kad jie linki jums gero.
— Pasikalbėsime, gali būti tikra, — numykė Širlė.
— Manau, mums jau metas, — pridūrė Betė.
— Aha, teisingai. Olivija, pasimatysime miestelyje. Galbūt.
Taip greitai, kaip tik galėjo, plytų takeliu jos nukaukšėjo automobilio
link.
Tikėdamasi sveikinimų, kaip puikiai susitvarkė su tomis dviem
merginomis, Olivija triumfuodama atsisuko j Niną. Bet jos veidas buvo
kupinas siaubo, o balta it popierius oda atrodė praradusi visą kraują.
Prašau, tik ne tai, pagalvojo Olivija. Kad tik nebūtų taip, kaip galvoju.
Ji lėtai atsisuko j tą pusę, kur žvelgė Nina. Už namo kampo, ant
glaudžių užsirišęs marškinius, stovėjo Kitas. Priekyje jo neįgaliojo
vežimėlyje sėdėjo dėdė Fredis, kuris, užuot įprastai šypsojęsis, dabar
atrodė liūdnas. Jis vengė pažiūrėti Olivijai j akis. Toliau už jų stovėjo
ponas Geitsas, senolio veido išraiška išdavė jį esant pasibjaurėjusį.
Viena buvo Kitą vadinti niekam tikusiu bernioku savo pačių susikurtos
šeimos rate ir visai kita — pasakoti apie tai kitiems žmonėms.
O štai Kito veido išraiškos jai įskaityti nepavyko. Netrukus jis iš viso
nusigręžė.
Net ir stipriai rudas įdegis nepaslėpė iš pykčio paraudusios odos.
Kai Kitas šiek tiek priekin stumtelėjo neįgaliojo vežimėlį, Olivija
pamatė, kad už jų visų slėpėsi ir vaikai. Sprendžiant iš jų išraiškų, Eisas
ir Letė taip pat girdėjo kiekvieną jos žodį. Nors vaikai buvo dar visai
nedideli, mieli jų veideliai tarsi sakė, kad Olivija juos išdavusi, sulaužiusi
kažkokį nerašytą šeimos ištikimybės kodeksą.
Mergina norėjo apsiginti, bet ką ji galėjo pasakyti? Kad ir koks būtų
buvęs Olivijos pasiteisinimas, apie Kitą ji atsiliepė blogai, sumenkino jj
ir pažemino. Šeimos pokštą pavertė viešu pasmerkimu.
Kitas atitraukė rankas nuo neįgaliojo vežimėlio ir patraukė šalin. Nuo
jo sklindanti tyla bylojo apie tai, kad ir jis neturi ką pasakyti.
Vaikinas paėjo apie dešimt pėdų, paskui atsisuko, ir Olivija pamatė,
kad jo veidas persimainęs.
Tuomet visi pirmą kartą išvydo Kito įniršį - jo akys buvo tarsi juodi
įsiūčio žibintai. Vaikinas atrodė grėsmingai.
Instinktas Oliviją vertė atsitraukti, bet ji liko tarytum įkalta.
Vos keliais žingsniais Kitas atsidūrė priešais merginą ir sugriebė ją
rankomis tokia jėga, kad Olivijai užėmė kvapą.
Jis ją pabučiavo. Jo kūnas, jo lūpos rodė tą aistrą, kurią vaikinas
jautė nuo pirmos dienos, kai merginą išvydo. Kito bučinyje tilpo viskas:
troškimas, didėjantis kasdien ją matant, kartu juokiantis, buvimas šalia,
viskas, pradedant ašaromis ir baigiant tyliomis laimės akimirkomis,
kuriomis jie dalijosi.
Kito ranka nuslinko Olivijai ant veido ir jis nykščiu pradėjo glamonėti
jos lūpų kamputį, tuo pat metu savo lūpomis apglėbdamas josios.
Tai nebuvo nepatyrusio berniuko bučinys. Tai buvo vyro bučinys.
Vyro, kuris ne tik buvo matęs pasaulio, bet ir paragavęs didžiąją jo dalį.
Šis bučinys skyrėsi nuo bet ko, ką Olivija iki šiol buvo patyrusi.
Nebuvo jokio nerangumo. Jokio nesmagumo. Jokio nesaugumo. Tai
buvo bučinys vyro, kuris puikiai žinojo, ką, po velniais, darąs.
 Tuomet Kitas atsitraukė ir akimirką žvelgė j Oliviją. Jo akys nebuvo
pasikeitusios. Jos vis dar spinduliavo šalta liepsna, pykčiu, gal net
žiaurumu.
Kai jis patraukė ranką, kuria ją tvirtai laikė, merginai sulinko kojos.
Staigiu judesiu atpalaidavęs savo riešus, Kitas leido jai kristi.
Olivija susvyravo, bandydama atbulomis pastatyti koją, bet ji stovėjo
pernelyg netvirtai, kad galėtų išlaikyti pusiausvyrą. Visos šokių
pamokos, kurias lankė, neparuošė tokiam iš kojų verčiančiam bučiniui.
Emocijos, jausmai, net ir sveikas protas — viskas dingo.
Ji žnektelėjo ant plytinio šaligatvio. Jos dantys sukaukšėjo, o visą
kūną pervėrė skausmas.
Kitas stovėjo virš Olivijos, pyktis jo veide buvo persimainęs j
piktdžiugą.
— Ne berniukas, — mestelėjo jis.
Tuomet apsisuko ant kulno ir nuėjo.
19

SAMER HILIS, VIRDŽINIJOS VALSTIJA

1970-ieji

— Atsiprašau, bet mes dar nedirbame, — pasakė barmenas. — Sugrįžk

po poros valandų.
Kitas ant baro padėjo penkiasdešimties dolerių banknotą.
— Norėčiau alaus, o grąžą gali pasilikti.
— Na, panašu, kad ką tik atsidarėme, — barmenas įpylė alaus,
pastatė bokalą priešais Kitą, o paskui tiesiog stovėjo ir stebėjo
susimąsčiusį vaikiną. - Tai kurią išsirinkai?
— Ką?
— Spėju, tu čia dėl vienos iš merginų, — vyras šluoste valė ba-rą. — Ar
atvykai j miestelį, norėdamas patikrinti kitas galimybes?
Kitas pažvelgė j vyrą, tarytum šis būtų ne viso proto.
— Merginos! — barmenas galva linktelelėjo j tamsų vaikino jdegj. —
Ar saulėje buvai taip ilgai, kad apie jas visai pamiršai?
— Apie nieką daugiau ir negalvoju, tik apie merginas, — atsiduso
Kitas.
— Normalu. Dariau tą patį, būdamas tavo metų. Taigi, kuri?
Kitas susiraukė.
— Neturiu supratimo, apie ką kalbi.
— Betė Šnaider ar Širlė Viljamson? Praėjusį vakarą abi jos buvo čia ir
kalbėjo apie turtingą pusnuogį vaikiną, kuris yra dėdės Fredžio
giminaitis. Jos sakėsi vyksiančios į Tetvelą su juo susitikti. Juk tu — tai
jis, tiesa?
Kitas trūktelėjo nemenką gurkšnį alaus.
— Turtingas pusnuogis vaikinas, — sumurmėjo jis. — Tai mane
apibūdina tiesiog tobulai.
— Ar jos pasirodė?
 — Kas?
Barmenas sušnairavo į Kitą, o šis tik patraukė pečiais.
— Aha, kažkokios jaunos moterys šiandien lankėsi. Bet su jomis
nekalbėjau.
— Ne? — barmenas palinko prie vaikino. — Klausyk, tos dvi merginos
yra karštos pupos, pasirengusios veiksmui, jeigu supranti, ką noriu
pasakyti. Anksčiau jos buvo vietinės mokyklos karalienės, o dabar
tenori kokio nors vyro. Protingesnė iš jų yra Betė. Širlė mielesnė, bet ji
neišleis tavęs iš akiračio. Jeigu nori sužinoti, ar miestelyje yra dar kas
gero, galiu paskleisti žinią. Jeigu sugrįši apie septintą, kiekviena
netekėjus mergaičiukė, gyvenanti per penkiasdešimt mylių, bus čia. Ir
kelios ištekėjusios, jeigu to pageidautum.
Kitas spoksojo j barmeną, tarytum jis būtų iš kitos planetos
nusileidęs ateivis, tačiau galiausiai vaikino žvilgsnis sušvelnėjo. Jis
nusišypsojo, tarsi jj žavėtų mintis apie minias plūstančių išalkusių
moterų.
— Ar pats tu iš čia?
— Gimęs ir augęs.
— O kokia yra toji Olivija Peidžet?
Vyras kiek atsitraukė nuo baro ir įdėmiai pažvelgė į Kitą.
— Nuėjai tuo keliu, ar ne? Na, tai jau gali pasiduoti. Ji gražiausia
mergina miestelyje, bet nenori nė vieno iš mūsų. Galbūt ji ir gimė
mažame miestelyje, bet pati ji ne tokia. Olivijos širdis kažkur kitur, —
barmenas tiesiog stovėjo vietoje ir žvelgė į Kitą, kurio galva buvo taip
žemai, kad beveik lietė barą.
— Stipriai įklimpai, ar ne?
— Aha, - atsakė šis, — labai stipriai.
— Vargšas vaikinas. Buvau įsimylėjęs merginą kaip Olivija. Už mane
ji buvo daug geresnė. Leisk man duoti tau patarimą. Olivija Peidžet nėra
tokia mergiotė, kuri bėgiotų aplink beveik nuoga ir tvarkytų kapines.
Aha, mes girdėjome apie tai.
— Manau, šiandien padariau kai ką labai kvailo. Livė išspyrė tas
merginas.
 — Turi omenyje Betę ir Širlę? Kodėl ji taip padarė? Negaliu
įsivaizduoti, kad Livė jomis iš viso susidomėtų. Kol ji dar gyveno čia, visi
mes galiniuose kiemuose kepėme kepsnius, o Livė tuo metu buvo
Ričmonde, mokėsi to, ko jai prireiks vėliau gyvenime. Ir tuo metu
mergaitei tebuvo dvylika. Tai kodėl ji išspyrė tas merginas? Man atrodo,
ji verčiau pasijuoktų iš to, kad jos atėjo j tave paspoksoti. Olivija turi
ypač gerų humoro jausmą.
Kitas iš padilbų pažvelgė j vyrą, o jo veide atsispindėjo kančia.
— Juk nemanai, kad... — barmeno akys išsiplėtė. — Olivija juk
negalėtų... — jis sukrizeno. — Ar manai, kad Olivija tas merginas
išgrūdo, nes pati yra susidomėjusi tavimi? Kažkokiu vaikigaliu, kuris
pjauna žolę? — vyras nuoširdžiai kvatojo. — Pasakysiu tau vieną dalyką,
vaike, - tu tikrai turi kiaušus.
— Manau, smegenų trūkumas puikiai atsveria mano didžiulį
pasitikėjimą savimi, — tarė Kitas, ištuštino bokalą ir netrukus paliko
barą.
Žiūrėdamas j užsiveriančias duris, barmenas purtė galvą.
— Didžiulį pasitikėjimą savimi, — pakartojo jis. - Jeigu taip ir toliau
kalbėsi, vaike, kas žino, gal kada nors ir turėsi šansą su Live.
Tuomet vyras pradėjo galvoti apie visus tuos jaunuolius, kurie bandė
suartėti su Olivija Peidžet, tačiau jiems nepavyko.
Ne, tai tikrai neįmanoma. Juokdamasis barmenas nuėjo j sandėliuką
atsinešti daugiau alaus.

Pirmoji galvosūkį išsprendė Nina. Pirmiausia ji sužinojo, kuriais keliais

patraukė Kitas ir Olivija. Moterį pasiekė gandas iš barmeno, dirbančio
užeigoje vos už kelių mylių. Kitas trumpam buvo užsukęs ten.
O štai Olivija buvo vietinė mergaitė. Ji nuėjo prie kelio ir kažkas, ką ji
pažinojo, ją pavėžėjo. Nina paskambino poniai Peidžet, trumpai
nupasakojo, kas atsitiko, ir paprašė pranešti, jeigu ši išgirstų, kur jos
dukra yra.
Paskui Nina ėmėsi šeimos, išsakė jiems, ką mananti apie situaciją,
kurią abu vyrai ir vaikai suprato kaip Olivijos išdavystę.
 — Ji visus jus gynė! — išbėrė ji, o paskui ėmėsi aiškinti.
Vaikai tokie apstulbę spoksojo į Letės mamos apšaukiamus dėdę
Fredj ir poną Geitsą, kad jiems buvo kone linksma.
Viską išsakiusi Nina paliko namą ir pamėgino pakabos strypeliu, kurj
visada turėjo greta savęs, pasikasyti odą po gipsu. Jie visi ją labai
erzino.
Parsiradusi namo Nina išgirdo čirškiant telefoną. Skambino ponia
Peidžet, norėdama jai pranešti, kad sveika gyva Livė grįžo namo, nuėjo j
savo kambarį ir užtrenkė duris. Moteris prasitarė, kad ponas Peidžetas
išėjo ieškoti Kito.
— O aš kraunu daiktus, — tarė Olivijos mama. — Mudu ketiname
kelias dienas praleisti trobelėje prie ežero.
— Puiki mintis, - atsakė Nina ir toliau kasėsi koją. Pykstant ją
niežėjo dar labiau.
Po valandos Ninai ir vėl paskambino ponia Peidžet ir šnabždėdama
pranešė, kad Kitas buvo jų namuose ir kad jiedu su vyru išvažiuoja.
— Neplanuojame grįžti dvi dienas.
— Trys būtų dar geriau, — pasiūlė Nina.
— Tikiuosi, nedarau klaidos, - atsiduso ponia Peidžet.
— Nedarai, — patikino Nina.
Atsisveikinusios jos padėjo ragelius.
20

Olivija nustojo kalbėjusi, tad Keitė ir Eliza tyliai laukė, kol ši pratęs
pasakojimą. Bet moteris tylėjo.
- Noriu sužinoti, kuo viskas baigėsi, - pareiškė Eliza.
Olivija mirksėjo, stengdamasi nepravirkti.
- Viskas baigėsi šešiomis savaitėmis tobulybės. Tai nuvalkiotas
posakis, bet mes buvome tarsi devintame danguje, — ji įkvėpė oro. -
Mano tėvai turėjo slaptų kėslų, palikdami mudu su Kitu namuose
vienus. Žinoma, jie tikrai didžiavosi mano vaidmeniu Brodvėjuje, bet
labiau už viską norėjo, kad susitupėčiau ir turėčiau vaikų. Tuomet to dar
nežinojau, bet po pažinties su Kitu tėvas šiek tiek apiejj pašniukštinėjo.
Ir tėvui patiko tai, ką apie jj sužinojo. Palikdami mus vienus, tėvai
tikėjosi mus supiršti.
- Ar judu su Kitu taip ir likote? - paklausė Eliza. - Namuose? Vieni?
Olivija šyptelėjo.
- Jeigu klausi apie seksą, tai atsakymas yra taip, taip ir dar kartą
taip. Prakaituotas, išsunkiantis, išgręžiantis paskutines jėgas, niekad
nesibaigiantis seksas. Po tų trijų dienų jo kūną pažinojau taip pat gerai
kaip ir saviškį.
Keitė ir Eliza dabar šypsojosi.
- Kai mano mama paskambino pranešti, kad jiedu su tėčiu grįžta
namo, abu su Kitu išvažiavome atgal į Tetvelą. Niekas nebandė
susiklosčiusios situacijos sureikšminti - visi paprasčiausiai džiaugėsi
matydami mus ir vėl. Ir mes pasijutome, kad vėl viskas tarytumei buvo
po senovei.
Olivija nutilo ir užsimerkė.
- Kelias savaites buvome labai laiminga šeima. Džiaugėmės, kad
dėdė Fredis gyvas, kad Eiso motina dar vis kabinasi į gyvenimą, kad
mudu su Kitu... Nuolat kikenome, — Olivija puse lūpų nusišypsojo. —
Šulinio namelį naudojome kaip savo slaptavietę. Kad nesusidraskytume
į spyglius, Kitas iš skardos išlankstė kažką panašaus j tunelį, o prie jo
įėjimo papylė tikrai daug skaldytų kukurūzų.
— Kad povas būtų jūsų sargas, — įsiterpė Eliza, ir Olivija pritardama
jai linktelėjo.
— Buvome nepaprastai laimingi. Visi kartu puikiai sugyvenome. Iki
pat šios dienos Kitas mano, kad nieko nesupratome, bet mažasis
mielasis Eisas pradėjo miegoti pas jį. Vaikas žinojo, kas jo laukia, tad
jam reikėjo paguodos.
— Bet viskas galiausiai baigėsi, — tarė Keitė.
Olivija kelis kartus giliai įkvėpė.
— Mano gyvenimas pasikeitė todėl, kad nuvykau į Ričmondą. Ne,
netiesa. Jis pasikeitė todėl, kad dieną prieš aš pasakiau tuos žodžius.
>4š tave myliu. Neketinau, bet man jie tiesiog išsprūdo, kadangi jau
netrukus turėjau išvažiuoti. Kitas mane pabučiavo, bet man to paties
nepasakė, — Olivija trumpam nutilo. — Tą popietę Kitas vos galo
negavo, švarindamas tą pusę akro, kuriame turėjo būti įrengtas dėdės
Fredžio baseinas, o kitą rytą jis dar ir ilgai miegojo. Buvau tokia
susierzinusi, kad jis nepasakė mane mylįs, jog ponui Geitsui vežant
dėdę Fredį kaspusmetinei apžiūrai į Ričmondą pasišoviau vykti kartu.
Tada Olivija ir vėl susimąsčiusi nutilo.
— Prieš išvažiuodama pirštų galiukais nutipenau į Kito kambarį ir
pažvelgiau į jį miegantį. Jam ant veido matėsi įdrėskimai ir švelnūs
juodi barzdos šereliai. Kitas atrodė toks gražus, kad vos nelikau. Deja,
pyktis nugalėjo aistrą. Pasilenkusi pabučiavau jam į kaktą ir netrukus
išėjau iš kambario, — Olivija nusisuko nuo moterų ir skausmo
persmelktu balsu sušnabždėjo: - Ir nemačiau jo ilgiau negu
keturiasdešimt metų.
Netrukus Olivija vėl pažvelgė į Keitę ir Elizą.
— Kai grįžome iš Ričmondo, Kito nebebuvo. Drabužiai, knygos, įrašai
- viskas buvo dingę. Šis tarsi išnyko. Puf! Kai Kito neliko nė ženklo,
netgi pradėjau svarstyti, ar jis apskritai kada nors egzistavo.
— Ir tu galvojai, kad jis pabėgo vien dėl to, jog prisipažinai jį mylinti, -
teisingai spėjo Keitė.
 — Man gėda prisipažinti, bet kaip tik būtent taip ir pamaniau. Vaikai
pasakojo, kad Kito pasiimti dideliu juodu automobiliu atvažiavo jo
tėvas. Galvojau, taip jis pasakė vaikams. Buvau pernelyg nuliūdusi,
pernelyg pikta, kad suprasčiau, jog tai tebuvo vaikiškas jg supratimas
apie tai, ką jie matė. Vyras su kostiumu reiškia tėvą, — Olivija stabtelėjo.
— Maniau, Kitas paskambino savo tėvui ir paprašė jį pasiimti, tad jis
atskubėjo kaip tik galėdamas. Dėdė Fredis pasakojo paskambinęs Kito
šeimai, bet jie sakėsi nežiną, kur sūnus. Tuomet maniau, jie meluoja.
Niekas iš jg nežinojo, kad pasakiau tuos tris žodelius, tad kaip jie ką
nors iš viso galėjo suprasti? — Olivijos balsas kalbant vis aukštėjo.
— O kokia buvo tikroji tiesa? — švelniai paklausė Eliza.
Olivija prieš atsakydama kelis kartus giliai įkvėpė.
— Jį pasiėmė kariuomenė. Štai kodėl jis buvo Tetvele, slėpėsi nuo
smalsios savo šeimynos ir stengėsi nuo galvos iki kojg įdegti. Jis
ruošėsi išvykti į slaptą misiją. Jie žinojo, ką jis buvo atsivežęs, tad
užtikrino, kad nieko neliktg nė kvapo. Vis dėlto Kitui pavyko palikti man
raštelį šulinio namelyje. Tiesą sakant, tai buvo pasiūlymas už jo tekėti, o
šalia pridėtas jo močiutės žiedas.
Olivija pakėlė ranką, kad moterys pamatytą nuostabą žiedą. Balto
aukso nėriniai su dideliu apvaliu deimantu centre.
— Tiesą sakant, nė nemačiau jo, buvau tokia įširdusi, jog atsisakiau
iš viso dar kada nors kelti koją į tą namelį. Nenorėjau girdėti jo vardo,
nenorėjau galvoti apie jj. Arba... — Olivija pažvelgė viršun, o jos veidas
buvo perbalęs. — Mano kvailumas pykdo mane iki pat šiandien, o
gailestis graužia iš vidaus.
— Meilė kvaila, — Elizos balse buvo girdėti pagieža. — Kodėl Kentas
myli Karmeną, o ne mane? Ir kodėl aš geidžiu... — ji atsiduso. — Meilėje
nėra jokios logikos.
— Pritariu, — tarė Keitė. — Mano vyras yra neįtikėtinai gražus ir
vyriškas, bet aš vis tiek norėjau Endžio, paprasto vyruko, kuris niekada
nedarė nieko daugiau, kaip tik į mane žvilgčiojo.
Kurį laiką visos trys moterys susimąsčiusios sėdėjo.
— Taigi, tu išvykai atgal į Brodvėjg? — galiausiai paklausė Keitė.
 — Vos po poros dienų, kai Kitas išnyko, sėdėjau lėktuve j Niujorką, -
moteris nutilo.
— Mokeisi būti aktore kone visą gyvenimą, tačiau galiausiai,
išsižadėjusi svajonės, sugrįžai namo, — tarė Keitė, atrodė, ji buvo kiek
sutrikusi.
— Ir ištekėjai už kito, — pridūrė Eliza.
Olivija sakytumei svarstė, ką joms atsakyti, bet galiausiai neištarė nė
žodžio. Po kurio laiko moteris atsistojo.
— Man jau tikrai metas eiti miegoti, - pareiškė ir, nieko daugiau
nesakiusi, staiga apsisuko ant kulno, pačiupo žibintuvėlį ir išskubėjo
pro paradines duris.
— Oho, — nusistebėjo Eliza, — keturiasdešimt metų.
— Manau, ji dar daug ko mums nepapasakojo, — Keitė tebespoksojo
j duris.
— Ko, pavyzdžiui? - paklausė Eliza.
— Atsimeni, nuo ko Olivija pradėjo? Niksonas, Vietnamas ir...
— Ir tai, kad niekas nevartojo kontraceptinių tablečių, — užbaigė
Eliza, pradėdama rinkti lėkštes ir ketindama nešti jas j virtuvę.
Netikėtai ji sustingo ir su Keite apsikeitė supratingais žvilgsniais.
— Palik tą netvarką, — švelniai tarė Keitė. — Nenoriu, kad Livė liktų
viena. Sutvarkyti galime ir rytoj.
— Gera mintis.
Jos žingsniavo atgal j vasarnamį, kiekviena paskendusi savo
mintyse. Tai, kas nutiko Olivijai, buvo kažkokia parodija, kurios jos abi
norėjo išvengti savo gyvenime.
Kotedžas stovėjo tylus. Užlipusi viršun Eliza stabtelėjo prie Olivijos
durų, tačiau už jų nieko neišgirdo.
Olivija buvo išmokusi verkti visiškai tyliai.
21

Kitą rytą Keitė atsibudo tyliame name. Jausmas buvo toks, tarytum
viduje tuo pat metu ir būtų žmonių, ir jie būtų kažkur toli. Ji atsikėlė,
apsirengė ir išėjo laukan. Saulė dar nebuvo visiškai pakilusi, tačiau
moteris mėgavosi ankstyvu rytu. Žolė buvo drėgna nuo rasos ir
maloniai kuteno basutėmis apautas kojas.
Keitė pastebėjo grėbiantį žolės plotelį Jaunąjį Pitą ir jam pamojavo.
Vyras liovėsi dirbęs ir jai labai mielai nusišypsojo, tad jeigu moteris tuo
nebūtų buvusi taip patenkinta, tikrai būtų išraudusi. Tiek daug metų
praleidusi su Rėjumi, Keitė kone užmiršo, kaip malonu jaustis tokiai
moteriškai ir trokštamai.
Ji išėjo iš žavingos Kamden Holo teritorijos ir nuėjo kitapus rožėmis
apsodintos tvoros link namelio prie upės. Akimirką stovėjo ir gėrėjosi
upės srove, kreivu tilteliu ir dailia salele. Moteris buvo įsitikinusi, kad
daugelis pagalvotų, kaip miela gyventi tokioje vietoje, bet viskas, ką
matė Keitė, tai — daugybė priežiūros. Konektikute juodu su Rėjumi
turėjo dešimt akrų žemės tokioje pat gražioje vietoje kaip ir ši. Palaimą
akims. Vienas iš Rėjaus klientų tą kampelį kartą pavadino „įkūnyta
ramybe".
O štai ji kiekvieną išpuoselėtą gėlę, kurios priežiūra reikalavo tiek
daug moters laiko, būtų lengva ranka iškeitusi į butą Niujorke. Paukščių
čiulbėjimą — į greitosios pagalbos sirenos klyksmą.
Paradinės namo durys nebuvo užrakintos, tad Keitė įėjo vidun.
Staiga ji pamatė ant grindų gulinčią nedidelę, kruopščiai į rudą popierių
suvyniotą dėžutę. Ant jos buvo užrašyti visų trijų moterų vardai, bet
siuntėjo adreso nebuvo. Tai tikriausiai nuo Rėjaus. pagalvojo Keitė. Jis
vienas težinojo, kad šios moterys buvo čia. Arba dar galbūt dėžutę
paliko Jaunasis Pitas, šypsodamasi pamanė ji.
Keitė paėmė dėžutę ir padėjo ją ant stalelio greta paradinių durų, o
paskui pradėjo tvarkyti, kas buvo likę iš praėjusios nakties. Olivijos
istorija Keitę privertė susimąstyti apie savo pačios gyvenimą. Rėjus
sakė, kad jai vertėtų likti čia ir pasidžiaugti trumpa išvyka. Pasimėgauk.
Eik apsipirkti. Atrodė, kad apsipirkimas, jo nuomone, galėjo išspręsti bet
kurią moters problemą. Tačiau šiuo metu naujos palaidinės Keitė
norėjo mažiausiai. Ji tvirtai ir užtikrintai norėjo naujo gyvenimo.
Moteris įjungė indaplovę ir nuėjo pasižvalgyti po namą, kuriame
buvo daugybė meno kūrinių iš viso pasaulio. Tikrai labai gražūs daiktai.
Bet žiūrėdama j juos Keitė tegalėjo galvoti apie Olivijos istoriją.
Gailestis, sakė Olivija. Ji beprotiškai gailėjosi.
- Aš irgi, - sau garsiai ištarė Keitė.
— Ką tu irgi? — paklausė Eliza, tuo išgąsdindama Keitę.
- Nieko svarbaus.
Jai už nugaros stovėjo Olivija, laikydama tąją dėžutę.
— Kas čia? — paklausė.
- Radau ant grindų. Spėju, jog nuo Rėjaus. Padėkos dovanėlė.
Išmokiau jj sakyti ačiū, pagalvojo Keitė, nors garsiai to neištarė.
— Manau, turėtume ją atidaryti, — pasiūlė Olivija ir pradėjo plėšti
popierių. Viduje buvo raštelis nuo daktarės Haitauer:

Tai - tikra. Prašau, pabandykite.

Ir jos parašas.
Dėžutę Olivija padėjo ant stalo. Jos vidus buvo užpildytas medžiaga,
panašia j medvilninės vatos klostes, tarp kurių buvo įspraustos trys
vizitinės kortelės. Jų nugarėlėse senoviniu kaligrafiniu būdu ranka
užrašyti moterų vardai.
 Bendrovė,Aleilys“
Ar kada nors norėjai perrašyti savo praeitį?
Madam Zoja gali padėti.

Amžinybės gatvė 333

Kortelės apačioje prirašyta: „Dabar esame 77-ajame Fermos kelyje."

Olivija su Eliza prisėdo už didžiojo virtuvės stalo, o Keitė atidarė
šaldytuvą ir iš jo išėmė tuziną apelsinų. Ant spintelės įsprausta j kampą
stovėjo aukšta rankinė sulčiaspaudė. Moteris apelsinus perpjovė
pusiau, sulčiaspaudės rankenėlę nuspaudė žemyn ir pripildė taures
šviežiai spaustomis sultimis.
— Miela fantazija, ar ne? Perrašyti praeitį, — Elizą užrašo
absurdiškumas vertė šypsotis.
— Pritariu, — pilnas apelsinų sulčių taures Keitė padėjo ant stalo. — Ir
vis dėlto tai šauni mintis, ar ne? Nuo ko pradėtum tu?
Šnekučiuodamosi Keitė su Eliza nekreipė dėmesio į Oliviją, kuri
sėdėjo ten, tebespoksodama j kortelę. Jos akys buvo įsmigusios į vieną
tašką, jos nejudėjo, nemirksėjo. Niekam ir klausti nereikėjo, ką pakeistų
Olivija. Tą dieną ji nevažiuotų į Ričmondą.
— Aš grįžčiau j savo vestuves, - tarė Eliza.
Tuo metu Keitė) dubenį įmušė keletą kiaušinių ir juos plakė.
— Man atrodo, tu norėtum grįžti atgal ir pasakyti „ne", kai tavo vyras
pasipiršo.
— Tai nesuveiktų, — nesutiko Eliza. — Jeigu „ne" būčiau pasakiusi
jam asmeniškai, mano ir Kento tėvai būtų išvedę mane iš proto, o
galiausiai vis tiek būčiau pasakiusi „taip", vien tam, kad jie pagaliau
užsičiauptų. Mano „ne" turėtų būti didelis, grandiozinis ir viešas.
Suknelės šleifą persimesčiau per ranką ir išbėgčiau iš bažnyčios.
— O kas tada? — paklausė Keitė.
 — Net neįsivaizduoju. Norėčiau būti išgelbėta gražuolio, kuris atjotų
ant didžiulio juodo žirgo, bet tai vis tiek nenutiktų, todėl tiesiog nežinau.
— 0 jeigu vairuotojas ir ilgas juodas limuzinas? — dabar Keitė
pradėjo kepti plaktus kiaušinius. — Paprašyk, kad jis nuvežtų tave j oro
uostą, o iš ten kur nors išskrisk. Jeigu planuotum iš anksto, limuzino
bagažinėje tavęs jau lauktų lagaminas. Ant galinės sėdynės galėtum
persirengti.
— Man patinka, - tarė Eliza. - Tik tiek, kad neturiu kur skristi.
— J Meiną, - Olivija iš apėmusio transo pagaliau pradėjo grįžti į
realybę. Kortelę ji padėjo ant stalo. — Meine Kitas turi daugybę
giminaičių, kurie yra vieniši vyriškiai. Galėtum ką nors išsirinkti. Esu
tikra, kad jie rungtųsi dėl tavo širdies.
— Skamba nuostabiai! — Eliza pratrūko juoktis. — Aš pabėgsiu su
vienu jų ir namo grįšiu ištekėjusi už kokio nors vyruko, kuris bus
ganėtinai turtingas, kad patiktų net mano tėvams.
— O kaip Alechandras?
— Tuo metu to nesuvokiau, bet pas mus jis pradėjo dirbti likus
savaitei iki mano vestuvių. Net jei ir grįžčiau atgal, niekas nepasikeistų.
Vis tiek gyventume skirtinguose pasauliuose. Ir aš visiškai nenutuokiu,
kaip juos būtų galima sujungti.
— O tu? — paklausė Olivija Keitės, kuri kaip tik tuo metu ant stalo
dėjo dubenį plaktos kiaušinienės ir lėkštę skrudintos kvietinės viso
grūdo duonos. — Ar grįžtum pas savo Endį?
Keitė sėdosi prie stalo ir taip įtemptai mąstė, kad buvo net
susiraukusi.
— Ką aš pakeisčiau? — ji pažvelgė aukštyn. — Ar tai būtinai turi būti
susiję su kokiu nors vyru?
— Ne! — unisonu sušuko abi moterys.
— Hmm, — numykė Keitė. — Jeigu galėčiau grįžti į praeitį, žinodama,
ką žinau dabar, visų pirma užsitikrinčiau sau vietą tėvo reklamos
kompanijoje. Daugelis Rėjaus pristatomų idėjų iš tikrųjų yra mano.
Antras dalykas, kurį padaryčiau, tai laikyčiausi atokiau nuo Rėjaus. Ar
ką nors apie tai žinote? Nekenčiu gyventi Konektikute. Nekenčiu to
didžiulio namo, kurį turime su Rėjumi. Nekenčiu net savo nuostabaus
sodo. Visa tai prižiūrėti atima marias mano brangaus laiko, jau
neminint, kiek daug kainuoja, — Keitė suvalgė kąsnelį kiaušinienės. -
Sugrjžčiau j tas dvi savaites, kai Rėjų pūga įkalino Čikagoje. Tai nutiko
dar iki mums susituokiant. Ar ištekėjusi, ar ne, jeigu jis būtų netoliese -
vis tiek negalėčiau nieko daryti. Tas dvi savaites, kol Rėjaus nebuvo,
tėtis kone ėjo iš proto. Pas jj turėjo atvykti klientai iš Honkongo... —
Keitė patraukė pečiais.
— Ir kaip visa tai išsisprendė? - paklausė Olivija.
— Kaip visada, — Keitė ir vėl trūktelėjo petį. - Rėjus iš Čikagos grįžo
su puikia kampanija, ir visi buvo laimingi. Vis fantazuoju, kad esu ta,
kuri užkariauja klientų širdis, — Keitė iškėlė smarką aukštyn. - Ir iš
karto po to tėvo pareikalaučiau duoti man tikrą darbą, ką nors kita negu
jo ir Rėjaus patogumui vaidinti pobūvių šeimininkę. Norėčiau gauti tikrą
atlyginimą ir turėti kabinetą su savo vardu ant durų. Ir dar noriu buto
Aukštutiniame Vestsaide Niujorke. Jis būtų mielas ir su terasa, —
moteris atsiduso. — Deja, niekuomet negausiu to, apie ką svajoju. Rėjus
toks pats kaip Kentas. Jis tiki, kad namo Konektikute jam reikia klientų
pramogai, - ji pažvelgė žemyn j savo lėkštę.
— Rėjus nori su tavim skirtis, — švelniai ištarė Olivija. - Štai dėl to jis
ir vaikščiojo pas daktarę Haitauer.
Keitės akys išsiplėtė, ji užsidengė veidą rankomis ir garsiai pravirko.
Akimirksniu Eliza ir Olivija atsidūrė prie ašarojančios moters,
apkabino ją ir raminamai plekšnojo per petj.
— Aš labai atsiprašau, — pratarė Olivija. — Neturėjau tau nieko sakyti.
Aš atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau.
Dailus Keitės veidas buvo paplūdęs ašaromis, bet ji atsistojo ir nuėjo
prie šaldytuvo. Iš jo išsitraukė butelį šalto šampano, nuplėšė apsauginę
vielelę ir kamštis pats iššoko į orą. Šampaną ji išpilstė j taures su
apelsinų sultimis ir savąją iškėlė aukštyn.
— Tostas! Šiuo metu esu laimingiausia moteris planetoje.
Eliza su Olivija buvo per daug sutrikusios, kad galėtų pratarti bent
žodį. Iškelti taures moterims pavyko, bet jos taip ir liko spoksoti.
Keitė nugurgė didelį gurkšnį, tada j savo sultis įsipylė dar šampano.
 — Rėjus niekuomet manęs nepaliktų, jeigu jo nelauktų kažkas kitas.
Pasakykite man, jog tai Rita. Prašau, kad tik taip ir būtų. Jiedu idealiai
vienas kitam tinka. 0 jeigu jie susituoks ir turės vaikučių, galbūt Karlo
motina pagaliau atleis Rėjui dėl savo sūnaus, — ji pažvelgė j moteris. -
Jeigu jis jums pasakojo apie Ritą, ar apie Karlą irgi papasakojo? Aišku,
papasakojo. Kad žinotumėte, Karlas buvo visai ne šventasis, o
banditas, nors Rėjus tuo ir nenori tikėti.
Eliza ir Olivija vis dar tylėdamos laikė iškeltas taures.
— Išgerkite, merginos! Turime daug ką atšvęsti.
Jos siurbtelėjo savo gėrimų, bet šokas iš akių niekur nedingo.
Pirmoji atgauti amą pradėjo Olivija.
— Kaip tu sužinojai apie Karlą?
— Visuomet apie jj žinojau, - atsakė Keitė. — Tėtis susipažino su
Rėjumi, kai šis netikėtai įsiveržė j tėčio pietus su klientu. Po jų tėtis
sakė, kad Rėjus yra vienas iš dviejų: arba geriausias pardavėjas, kokį yra
sutikęs savo gyvenime, arba akis dumiantis vagis. Manęs jis paprašė tą
išsiaiškinti. Mano ataskaita teigė, jog Rėjus buvo ir toks, ir toks. Tuomet
tėtis pareiškė, jog tai tobulai tinka reklamos verslui, ir jį pasamdė.
Akis išplėtusios Eliza su Olivija pagaliau atsisėdo už stalo ir ėmė
valgyti.
— Rėjus sakė, kad atleidinėjai jo sekretores, — pratarė Olivija.
— Taip ir dariau, — Keitės balse skambėjo pasididžiavimas. — Tiek
tėvas, tiek ir Rėjus man numesdavo savo klientų socialinius reikalus.
Jeigu koks nors vyrukas, turintis pusę Ajovos, atvyksta j Niujorką ir
pageidauja, jog tai, ką jis pardavinėja, reklamuotų būtent tėčio agentūra,
man tenka pareiga pasirūpinti jo žmona. Kad ir ką ji norėtų veikti —
privalau pildyti jos norus. Viena žmona pageidavo, kad pasamdyčiau
Magiškojo Maiko tipo šokėją aplankyti ją viešbučio kambaryje. Atrodė,
ta moteris tikrai manė, jog žinau, kaip tai suorganizuoti. „Juk gyveni
Niujorke, ar ne"? — klausė ji.
Prieš tęsdama Keitė giliai įkvėpė.
— Šiaip ar taip, to man jau buvo gana. Buvau ištekėjusi už Rėjaus, bet
nesijaučiau kaip jo žmona. Tarp mūsų buvo susiklostę tokie santykiai,
kad jis tik būtų patapšnojęs mane per petį ir pasakęs: „Puikiai
pasidarbavai." Tarytum būčiau buvusi viena jo kolegų. Norėjau nuo to
pabėgti. Tačiau su Rėjumi jūs jau susipažinote. Tad viskas buvo lygiai
taip pat, kaip ir su Doloresa. Viską pabaigti turėjo būti Rėjaus
sprendimas. Žinojau, kad vienintelis būdas jam mane paleisti, — turiu
omenyje, man visiškai ir galutinai nuo jo išsilaisvinti, — tai Rėjui
susirasti kitą moterį.
— Taigi pradėjai Rėjui jos ieškoti, — suprato Olivija.
— Kai senoji Rėjaus sekretorė išėjo j pensiją, įkalbėjau jį leisti man
surasti ką nors į jos vietą. Viską dariau taip, nelyg tai būtų grožio
konkursas. Nežinojau, kokioms merginoms Rėjus jaučia seksualinį
potraukį, išskyrus tai, kad jam nepatinka didelės, sveikai atrodančios,
skambesnių kūno formų moterys — kaip aš, tad rinkausi įvairius tipus.
Plačiai šypsodamasi Keitė gurkštelėjo savo mimozos.
— Radau blondinę skandinavę, į kurią užsižiopsoję vyrai biure
atsitrenkdavo j stiklines duris. Bet Rėjus niekuomet į ją nekreipė
dėmesio. Po jos sekė miela lotynų amerikietė, kuri susituokė su kitu
vyruku iš biuro. Tada buvo ir sveika raudonplaukė, — Keitė nusijuokė. -
Savo vyrą iš proto variau ilgiau nei dvejus metus. Kiekvieną kartą, vos
mergina išmokdavo tvarkytis jo kabinete, surasdavau pasiteisinimą,
kodėl ji turėtų pereiti į kitą darbą.
— Taigi savo vyrui tu bandei surasti žmoną? — Elizos balsas
skambėjo taip, tarytum jai būtų sunku patikėti tuo, ką girdi.
- Taip. Gal Rėjus biure ir vilki kostiumą, gal ir gali vakarieniauti su
vyrais, žaidžiančiais polą, bet giliai, po visa ta išore, rastumėte vaikiną iš
Bruklino gatvių.
- Ir štai iš ten yra Rita, — pastebėjo Olivija.
- O taip! Ji buvo Dievo siųsta. Atsakymas į visas mano maldas. Jau
maniau, kad man pačiai reikės Rėjaus prašyti skyrybų.
- Ir jeigu būtum jų paprašiusiais būtų parodęs ragus ir pasakęs „ne",
- tarė Olivija. - Tai turėjo būti jo sprendimas, ir niekieno kito. Jeigu
skyrybų būtum pareikalavus tu, Rėjus vien tik iš principo būtų paskelbęs
karą. Ir tuomet visi būtų pralošę. Tu, tavo tėvas, Rėjus, kompanija, jūsų
klientai.
 — Manau, puikiai perkandai mano vyrą — lygiai kaip ir Karlo motina.
Kai Ritai reikėjo darbo, ji atsiuntė ją ne pas Rėjų, o tiesiai pas mane.
Manau, Karlo motina suprato, kad po daugelio su juo praleistų metų aš
greičiausiai gana gerai pažįstu Rėjų. Pasikviečiau Ritą pietų į savo
namus ir iš karto pamačiau, jog viešumoje ji buvo gana santūri, bet po
sąvaldumo kauke mergina tebeturėjo tą gatvės uoslę. Pamaniau, jie
idealiai vienas kitam tiktų. Tad pasamdžiau ją dirbti Rėjui, — Keitė
nusišypsojo. — Labai savimi didžiuojuosi!
— O kaip daktarė Haitauer? — paklausė Olivija.
— Ji buvo dar viena netikėta dovana. Visiškai nenumatyta, — atsakė
Keitė. - Kai Rėjus pareiškė ketinąs eiti pas terapeutą, manau, jis vylėsi,
kad imsiu jj nuo to atkalbinėti, aiškinsiu, kad tokiam puikiam vyrukui
kaip jis niekas negali būti blogai. Bet aš jo neatkalbinėjau. Nuoširdžiai
vyliausi, jog jis bandys sukaupti drąsą paprašyti manęs skyrybų. Tas
vyras turi keistą įsitikinimą, kad yra visas mano gyvenimas. Beveik
tiesa, tačiau tai ne mano pasirinkimas! — Keitė įsipylė sau dar
šampano, be apelsinų sulčių.
Olivija nuo stalo pakėlė kortelę ir pažvelgė į ją.
— Dabar, kai gavai, ko troškusi, turbūt nieko nebenorėtum pakeisti.
— Galėsi įsigyti butą Niujorke ir galbūt net priversi savo tėvą tavęs
klausyti, — pridūrė Eliza.
Kurį laiką Keitė mąstė apie tai.
— Manau, šiuo atveju tai panašu į situaciją, kai iš kalėjimo
paleidžiamas kalinys, netikėtai pripažinus jj nekaltu. Visą gyvenimą
žmonės jam sakys: „Argi tu nebuvai kalėjime? Koks tai jausmas?" O aš
reklamos pasaulyje visuomet būsiu žinoma kaip „pirmoji Rėjaus
žmona". Ta, kurią jis metė. Jau ir dabar manęs moterys klausinėja, koks
jausmas būti ištekėjusiai už jo. Tarytum užuostų, kad jį nuo buvimo
gatvės gangsteriu skiria tik pusė žingsnio, ir tai jas jaudintų.
— Bet tik ne tave, — pridūrė Eliza, o Keitė pavartė akis.
— Kai susituokėme, jis faktiškai nebuvo civilizuotas. Išmokiau Rėjų
tinkamai elgtis prie stalo, mokiau pramoginių šokių. Ar žinote, ką jis
man padovanojo per mūsų pirmąsias vestuvių metines? Rankinę su
pritvirtintu ant jos driežu. Tikru driežu, kuris kadaise buvo gyvas. Sakė,
kad jo motina visuomet norėjo vienos tokių rankinių.
Pirmoji prajuko Olivija.
- Rėjus padovanojo man tiek keistų dovanų, kad viena iš sąlygų,
kurią kėliau jo sekretorei, — tai daryti viską, kas įmanoma, kad tik
sulaikytų jj nuo bet kokio ko nors pirkimo man. Ir kartu atidariau
sąskaitą „Chanel" parduotuvėje.
Olivija juokėsi vis garsiau.
- Jis man sakė, kad Eliza atrodo kaip „Chanel" ir „Cartier" tipo
mergina.
- Kaip tu galvoji, kas to jj išmokė? — Keitė ištuštino savo taurę ir
palinko priekin. - Šis dalykas, — ji linktelėjo j kortelę, — yra gryna
apgavystė. Kad ir kas tai būtų, tikrai norės daugybės pinigų, bet,
sakyčiau, vis tiek pabandykime. Jau daug metų taip nesilinksminau.
Vien tik galvodama apie tai, kad galiu perrašyti savo praeitį ir neištekėti
už Rėjaus Hanrano, užsimanau šokti.
- Ir aš! — pritarė Eliza. — Kaip puiku fantazuoti, kad galėčiau pabėgti
nuo altoriaus ir nuo Kento su savo vestuvine suknele.
- Na, šokti aš nenoriu, — tarė Olivija. - Noriu vairuoti, nors nebūtinai
tai bus į gera. Samer Hilyje nėra Amžinybės gat-vės, o 77-ajame Fermos
kelyje, be kelių senų namų, apskritai nieko nėra. Vienas jų buvo
apleistas jau prieš daugelį metų.
- Balsuoju už bet ką, kas man galėtų padėti šioje situacijoje. Arba
bent jau suteikti viltį, kad yra koks nors sprendimas, — pareiškė Eliza ir
atsistojo.
- Aš pritariu, - pasakė Keitė.
- Sudėkite viską j kriauklę ir eime į Keitės automobilį, -
sukomandavo Olivija. - Maniškis gali būti atpažįstamas. Ar kuri nors
turi didelius saulės akinius ir šalikėlių?
- Ar „Prada" ir „Hermės" judviem tiks? - paklausė Keitė.
- Ir jokių negyvų driežų? — nusistebėjo Eliza. - Po šimts!
Visos moterys pratrūko juoktis.
Automobilį vairavo Olivija. Keitė buvo įsitaisiusi greta, o Eliza sėdėjo ant
galinės sėdynės. Olivija džiaugėsi, kad jiedvi, atrodo, neblogai sutarė ir
dabar šnekučiavosi.
Nė viena moterų nebuvo visiškai patenkinta savo kūnu. Keitė,
tarytum apsėsta rūpinimosi savo svoriu, spoksojo j kiekvieną kąsnelį,
lyg bandydama nustatyti jo kaloringumą ir maistingumą. Kaskart, kai
Keitė sujudėdavo, j kiekvieną jos kūno linkį žvilgčiodavo Eliza. Atrodė, ji
svarsto: jeigu pati būtų šiek tiek apkūnesnė, tai padėtų jai laimėti
trokštamų vyrų meilę.
Olivija turėjo tramdytis, kad nepradėtų pamokslauti joms abiem. Juk
ne dėl kūno tipo moteris laimi arba praranda vyrą. Tai turi būti jis. Tas
vienintelis vyras. Moterys tiesiog netinkamai pasirinko - tai Olivija
galėjo pasakyti nelyg ekspertė. Dalykai, kuriuos joje dievino Kitas, Aleną
vertė bjaurėtis. Dėl moters kompetencijos, gebėjimo užbaigti pradėtus
darbus Alenas jautėsi bevertis, tai atėmė iš jo esminį tikro vyro jausmą.
Tik j jos gyvenimą sugrjžus Kitui, Olivija susimąstė apie asmenybių
skirtumus.
Kitui nežinant, ji jo sūnaus paprašė papasakoti apie savo mamą.
įprastai rimtas Rovano veidas sušvelnėjo.
— Mama labai miela. Ji kilusi iš italų aukštuomenės ir yra gana graži.
Mano mama puikiai išsilavinusi, mačiusi daug pasaulio ir su visais
lengvai randa bendrą kalbą.
— Ak, — Olivijos akys aptemo nusivylimu.
Ir kaip ji galėtų lygiuotis j italų aukštuomenę? Moteris, niekuomet
nebuvusi už Jungtinių Valstijų ribų.
— Tačiau ji niekaip negalėjo susitaikyti su bastūnišku tėčio
gyvenimu. Jam paskambindavo kokia nors vyriausybė, ir po dvidešimt
keturių valandų turėdavome išvykti. Tėtis tikėjosi, kad mama
suorganizuos kraustynes ir viskuo pasirūpins. Bet to daryti ji negalėjo.
Buvo pripratusi, kad tai ja kas nors pasirūpina, o ne atvirkščiai.
Staiga Olivijos akys pragiedrėjo. Kraustymasis, organizavimas,
vadovavimas žmonėms buvo jos stipriosios savybės. Tačiau, visų
svarbiausiajai jai būtų nuoširdžiai patikę.
Dailūs Rovano veido bruožai sugriežtėjo.
 - Tėtis norėjo, kad mama būtų tokia, kokia ji nebuvo. Ir kai ji
negalėjo būti tuo kitu žmogumi, jis supykdavo.
Olivija tik linktelėjo. Ji puikiai suprato. Bet skausmo tai nesušvelnino.
Moterys pravažiavo pono Eliso fermą, kuri seniai buvo parduota
vystytojui. Dabar čia jau stovėjo keli nedideli namai ir dar daug buvo
planuojama pastatyti. Jeigu galėtų grįžti j praeitį, Olivija nusipirktų
žemes su tomis uolomis, ant kurių tuomet sėdėjo ir kalbėjosi su Kitu.
Kažkas moteriai pasakojo, kad naujasis savininkas visas uolas ketina
išsprogdinti. Nuobodūs namai statomi ant nuobodžių, plokščių žemės
sklypų.
Lygiai taip, kaip Samer Hilyje nebuvo Amžinybės gatvės, ji buvo
įsitikinusi, kad niekas šiame pasaulyje negali perrašyti ir praeities —
jeigu būtent tą reiškė užrašas toje kvailoje kortelėje.
Tuo metu Keitė su Eliza aptarinėjo „Phillip Lim" rankines ir abi
entuziastingai sutiko, kad jis - vertas dėmesio dizaineris.
Olivija šypsojosi iš laimės, nes moterys rado bendrą kalbą. Ji
džiaugėsi, kad bent akimirką jos užmiršo savo sunkumus. Tik Olivijai
nerimą kėlė vienas dalykas: moterys buvo tokios traumuotos savo vyrų,
kad gali niekuomet visiškai ir neatsigauti. Jos abi nuostabios. Labai
skirtingos, bet savaip mielos. Tačiau metų metus buvo nusodintos ir
atstumtos, todėl jautėsi menkesnės savivertės, negu iš tiesų buvo.
Kaipgi didysis, stiprusis Rėjus nenorėjo tiesiog užšokti ant Keitės? Na, o
Kentas... Jis buvo paprasčiausiai kvailas.
Olivijai atvairavus iki 77-ojo Fermos kelio, ji sulėtino ir pasuko
dešinėn. Moteris žinojo, kad nusileidus keliu jų laukia trys senos, gana
toli viena nuo kitos išsidėsčiusios sodybos. Pirmuose dviejuose
namuose buvo įsikūrusios pagyvenusios poros, kurios, neturėdamos
pakankamai pinigų, pastatus gerokai apleido. Pernai bažnyčia
sumokėjo Džošui Hartmanui, kad šis suremontuotų bent jau stogus.
Moteris žinojo, kad vyras į remontą sukišo daug daugiau valandų, negu
jam už jas buvo atlyginta.
Kelio gale stūksojo trečiasis namas, kuriame jau dvidešimt metų
niekas negyveno. Labiau už kitus nutolęs nuo žvyrkelio. Kadaise jj
nusipirko senukas su šešiais šunimis, bet vėliau namą jis paliko sūnui,
kurio niekas negalėjo surasti, tad pastatas stovėjo tuščias.
Olivija lėtai važiavo keliu žemyn ir ties kiekvienu išsukimu bandė
nepasiduoti impulsui apsigręžti. Visa tai juk buvo taip absurdiška! Kodėl
jos apskritai čia? Kad paliktų pinigų kažkokiems šarlatanams? Kad būtų
apiplėštos, nes... Nes turėjo viltj? Ar tai dėl to jos ir stengėsi bent kažką
daryti?
Pasiekusios kelio galą važiavo taip lėtai, kad automobilis vos
šliaužė. Olivija girdėjo kiekvieną po padangomis sutraškantį akmenėlį.
Keitė pasisuko keleivio sėdynėje ir pažvelgusi pro priekinį langą
paklausė:
- Ar tau viskas gerai?
- Jaučiuosi kvailai. Kodėl mes šitai darome? - moteris buvo
skeptiška.
- O kodėl gi ne? Ištrūkome iš namo, mąstome apie kažką
pozityvaus, o ne apie tai, kokius bjaurius dalykus mums iškrėtė mūsų
vyrai. Vis šis tas geriau.
- Man patinka tavo požiūris, — pagaliau nusišypsojo Olivija.
- Žiūrėkit! — Eliza palinko pro priekinių sėdynių tarpą ir j kažką
parodė.
Prie kelio stovėjo visiškai naujas žalias su baltu ženklas:
AMŽINYBĖS GATVĖ. Jj pamačiusi Olivija pratrūko juoktis.
- Juk čia tik įvažiavimas.
- Magija pasireiškia skirtingais būdais, — tarė Keitė.
Olivija pasuko j įvažiavimą, kuris dabar vadinosi gatve. Dideli medžiai
ant kelio metė šešėlį ir tik pačiame jo gale moteris pamatė namą.
Kadaise apleistas, sutrūnijęs senas pastatas dabar buvo visiškai
perstatytas. Priekyje iš didelių langų suformuotas aukštas erkeris, o
visą vieną namo pusę supo sena veranda.
- Matosi, kad čia įdėta darbo, - pratarė Eliza. - Ar manote, jog tai
irgi magija?
- Jeigu neklystu, tai - Džošas Hartmanas. Jis gali ne tik statyti, bet
ir projektuoti. Galiu jus patikinti: šis namas dar niekada neatrodė taip
gerai! — Olivija išjungė variklį ir kurį laiką sėdėjo gėrėdamasi gražiuoju
namu.
Jis buvo puikaus dydžio: ne per daug išsidriekęs j šonus, bet ir ne
kotedžas. Tačiau Oliviją šiek tiek erzino faktas, kad niekas moteriai
nepapasakojo apie šiuos pokyčius. Jg dizainerė Steisė buvo Džošo
sesuo, tad tikrai galėjo užsiminti, kad jos brolis...
— Ar tau viskas gerai? - ir vėl pasiteiravo Keitė.
— Žinoma, — Olivija stengėsi nuvyti mintį, kad yra palikta nuošalyje.
- Padarykime tai.
Aplink namą buvo labai tyku. Girdėjosi tik paukščių čiulbesys ir vėjo
kedenamų lapų šnarėjimas. Dešinėje stovėjo medinė tvora su arka virš
vartų. Olivija nuėjo prie vartelių ir žvilgtelėjo vidun. Ten ji pamatė didžiulį
daržovių ir prieskoninių žolelių daržą. Kol kas jis dar buvo naujas ir
neišdirbtas, tačiau po kelerių metų turėtų atrodyti tiesiog stulbinamai.
— Ar visa tai skirta raganos užpilams? — paklausė Keitė, kiek
prasklaidydama blogą Olivijos nuojautą. — Neprivalome to daryti, jeigu
nenori.
Bet moteriai nespėjus nieko atsakyti, Eliza pasileido bėgti ir
atsisukusi šūktelėjo:
— Nagi, judvi! Judinkitės.
— Ji tikrai nepatenkinta savo gyvenimu, ar ne? — švelniai paklausė
Keitė.
— Net nenoriu pagalvoti, kas jos laukia, — atsiduso Olivija. — Šis jos
pabėgimas vis tiek ilgai netruks. Kai Elizą suras, jos tėvai... Išties net
nežinau, ką jie ketina daryti. Elizai reikia darbo ir... - pritrūkusi žodžių
moteris pažvelgė į Keitę. — Kad ir kas tam vaikui suteiks bent minutę
vilties — aš visomis keturiomis už.
Joms priėjus prie paradinių durų, jas atidarė jauna daili moteris. Ji
buvo vidutinio ūgio ir gana liekna, ant galvos kupeta nepaklusnių rudų
plaukų. Vilkėjo laisvais žaliais marškinėliais trumpomis rankovėmis ir
juodomis medvilninėmis kelnėmis.
— Sveiki, — nusišypsojo ji, parodydama lygius baltus dantis. — Jūs
esate... Ne, nesakykite man. Olivija, Keitė, o tu — Eliza. Ar viską
pasakiau teisingai?
 Jeigu daktarė Haitauer pranešė, kad jos atvyks, nebuvo sunku
atskirti, kuri iš jg yra kuri.
Olivija stovėjo Keitei ir Elizai už nugaros. Moteriai visuomet
patikdavo stebėti žmones. O kai vaidindavo, ji mėgdavo visapusiškai
apgalvoti, kaip atskleisti konkretg personažą. Jeigu Olivija neklydo, ši
moteris ypač nervinosi. Jos draugiškumas buvo apsimestinis, tarytum
bandytg paslėpti savo nesaugumo jausmą.
- Ar jūs esate madam Zoja? — Elizos tonas išdavėjos nusivylimą.
- Ne, nesu, — atšovė ši tarytum gindamasi. - Ji mano teta. Aš esu
Arieta Dei, — moteris nutilo ir giliai įkvėpė. — Rūpinuosi tetos namu.
Moterys vis dar stovėjo tarpduryje, o jaunoji šeimininkė vis žvilgčiojo
j Oliviją, kuri negalėjo iki galo išskaityti šios žvilgsnio. Atrodė, tarytum ji
trokštg Olivijos pritarimo ar leidimo. Bet leidimo kam?
Po akimirkos nejaukios tylos Arieta žengė atgal.
- Prašau užeiti. Iškepiau sausainių su razinomis ir kaip tik esu
užkaitusi arbatinuką, ir... ir... — atrodė, kad moteris nebeišmano, ką
pasakyti dar.
Tačiau daugiau raginti jg nereikėjo. Visos trys įžengė j fojė ir atsidūrė
priešais laiptus. Dešinėje matėsi nedidelis valgomasis su jame
stovinčiu senoviniu pušiniu stalu. Kairėje buvo kambarys, primenantis
nedidelę biblioteką, su dvivėrėmis durimis, kurios dabar buvo plačiai
atvertos. Visos kitos durys name buvo uždarytos.
Arieta joms pamojo eiti į biblioteką. Kitoje jos pusėje buvo aukštas
erkerio langas, jo palangė buvo su paminkštinimais, skirtais ant jos
sėdėti. Likusias kambario sienas dengė kone tuščios, lubas siekiančios
knygų lentynos. Vieninteliai baldai kambaryje - iš klevo pagamintas
rašomasis stalas ir keturios medinės kėdės kiauro rašto atkaltėmis.
Visur atrodė taip tuščia, tarytum niekas dar nė nebūtų įsikėlęs.
Moterys prisėdo, o Arieta liko stovėti už stalo.
- Spėju, norite sužinoti, kaip visa tai veikia.
Eliza palinksėjo galva, o Keitė su Olivija tik žiūrėjo į moterį.
- Galiu jus nusiųsti į praeitį, - Arietos balsas kažkodėl skambėjo
taip, tarytum ši teisintųsi. - Jūs pasirenkate laiką ir liekate ten tris
savaites. Tuomet sugrįžtate čia. Ar kas nors norėtų sausainių?
 - Kelionė laiku? — perklausė Keitė. - Tiesiog maniau, kad tai...
Tebuvo simbolinis pavadinimas. Tačiau kelionė laiku? Nemanau, kad...
- Sutinku, — Keitę pertraukė Eliza. — Kada pradedame? Ir kiek tai
kainuoja? Ar priimsite čekį, kadangi neturiu pinigų?
- Aš irgi, — atsakė Arieta. Atrodė, kad ji šiek tiek panikuoja. — Turiu
omenyje... Spėju, kad priimsime. Apie tai nepagalvojau. Man gali tekti
paskambinti tetai ir paklausti. Ak, ir kaina yra šimtas dolerių žmogui.
Keitė matė viltingą Elizos veido išraišką. Ji neketino ieškoti logikos ir
tos išraiškos išjos atimti.
- Sumokėsiu už visas. Kiek kartų turėsime sugrįžti čia, kol galėsime
keliauti laiku?
- Nė vieno, - Arietos veidas išdavė ją suprantant, kad Keitė visiškai
šituo netiki. - Aš paruošiu jums arbatos, jūs išgersite, o tada grįšite j
praeitį. Viskas per vieną kartą.
- Kokios arbatos? — įtariai paklausė Keitė.
- Tai ne narkotikai, jeigu to klausi, tik žolelės, padedančios
atsipalaiduoti, — Arieta apsidairė, tarytum ieškodama, kaip pabėgti iš
kambario.
- Tai neįmanoma, — pagaliau prabilo Olivija, ir visos staiga sužiuro j
ją-
Kadangi nė viena nepratarė nė žodžio, moteris tęsė:
- Drugelio efektas? — jos ir toliau tylėjo. — Jeigu pakeistum vieną
dalyką praeityje, net ir labai mažą, pasikeis viskas.
- Pakeisti gali tai, kas yra susiję su tavimi, — tarė Arieta.
Moterys laukė, kol ji pratęs mintį, tačiau ji tylėjo.
- O jeigu aš noriu grjžti j tris savaites prieš Rugsėjo 11-ąją? —
klausinėjo Olivija. — Aš noriu perspėti žmones. Arba prieš Perl Harborą?
Arba...
- Ne, — nukirto Arieta ir pagaliau atsisėdo už stalo. — Buvo žmonių,
kurie tai jau bandė. Vienas vyras savo tris savaites praleido kalėjime.
Kai bandė perspėti žmones, buvo sulaikytas dėl viešosios tvarkos
trikdymo. Žmonės manė, jog tai jis ruošiasi tas bombas padėti. O dar
vienas vyras grįžo j praeitį, kad turėtų dar vieną progą būti geru tėvu.
Tačiau, žinote, ką jis darė?
 Nė viena nieko neatsakė.
— Jis plagijavo dainas. Vyras turėjo puikią atmintj, tad užrašė garsių
dainų žodžius, o virš jų — savo vardą. Ir pasirūpino, kad jo vaikai juos
atsimintų.
— Tad grįžęs j dabartį jis tikėjosi būti garsus ir turtingas, — pridūrė
Keitė.
— Būtent, — patvirtino Arieta.
— Spėju, tai nesuveikė? — įsiterpė Olivija.
— Jis sugrjžo lygiai ten pat, kur buvo ir anksčiau. Vyro pavogtų dainų
niekas nebeprisiminė. Buvusi žmona jo vis dar nekentė, o ir vaikams
toliau jo nereikėjo. Labai liūdnas atvejis. — Arieta įkvėpė oro. - Bet
patys blogiausi tai rašytojai. Mano teta sako, kad daugiau niekada j
praeitį nesiųs nė vieno rašytojo. Jiems patinka vogti siužetus. Vienas
vyras iš atminties perrašė „Galaktikos sergėtojus" ir nusiuntė savo
agentui.
Moterys nekantravo išgirsti, kuo tai baigėsi. Arieta kilstelėjo vieną
petį.
— Agentui labai patiko, bet vėliau jis pamanė, kad autorius beprotis,
sakydamas, jog parašė knygą dar iki ekranizacijos. Agentas jo atsisakė.
— Taigi, mums reikia kišti nosį tik j savo reikalus, — tarė Olivija. — 0
yra koks nors būdas sužinoti, ar dar neperžengiame linijos?
Arieta patraukė pečiais.
— Atsitiks tik tai, kas turi atsitikti, — ji atsistojo. — Leisiu jums
pagalvoti, j kur norite sugrįžti, — tai pasakiusi moteris kone spruko iš
kambario.
— Čia pokštas, — tarė Keitė ir atsistojo. Olivija ir Eliza liko sėdėti. —
Juk judvi iš tikrųjų netikite visu šituo, ar ne?
— Norėčiau sugrįžti j savo vestuvių rytą, — švelniu balsu atsakė Eliza.
— Visa kita iki jo dar galiu pakęsti. Buvau visiškai įsitikinusi, kad man
susituokus su Kentu viskas pasikeis. Maniau, mūsų tėvai staiga taps
manimi patenkinti. Mudu su Kentu turėsime vaikučių ir kalbėsimės apie
tai, kur norėtume išvykti atostogų. Aš tenorėjau paprastų, normalių
dalykų, bet ir jie neįvyko, — merginos balsas vis garsėjo. — Kai ištekėjau,
viskas pasidarė tik dar blogiau. Žmonės manimi buvo dar mažiau
patenkinti nei anksčiau. O Kentas manimi iš viso nebesidomėjo. Jis... -
ją pertraukė Olivija, uždedama savo ranką ant josios. — Atsiprašau, —
Eliza maldaujamai pažvelgė į Keitę. - Man nerūpi, net jeigu tiesiog
užmigsiu ir visa tai sapnuosiu. Jau geriau turėsiu bent mažą viltį, nei tik
lauksiu, kol jie atvyks manęs pasiimti.
Staiga Olivija atsistojo ir nužingsniavo prie pustuštės knygų
lentynos. Joje kelios knygos buvo apie žolelių auginimą ir gal tuzinas —
apie arbatos patiekimą. Kaip valdyti arbatinę, kokias arbatas ruošti,
kelios receptų knygos. Tada ji atsisuko j Elizą su Keite ir tarė:
— Ketinu apie šitai pasiaiškinti daugiau.
Olivija išėjo j fojė ir pažvelgė j visas uždarytas duris. Už jų slėptis gali
bet kas, pamanė ji. Kurias duris reikėtų pasirinkti?
Nukritusio sidabrinio įrankio taukštelėjimas Oliviją paskatino žengti
pro duris dešinėje. Ji atsidūrė dailioje virtuvėje ir tarė:
— Sveiki.
Kad ir koks malonus buvo Olivijos balsas, Arieta iš tos nuostabos
vos neišmetė arbatos puodelio.
— Nagi, leisk man. Prisėsk, - ji linktelėjo j stalą prijungtoje virtuvės
dalyje, kurioje buvo pusryčiaujama.
— Manau, kad man priklauso aptarnauti tave, - pasakė Arieta, bet
vis tiek prisėdo.
— Kiek kartų jau esi tai dariusi? - prie reikalo perėjo Olivija.
Arietos veido išraiška atsakė už ją.
— Aišku. Tai tavo pirmas kartas, - j gėlėtą arbatinuką Olivija įbėrė
arbatžolių. - Papasakok apie save.
— Man priklauso ir užduoti klausimus.
— Esu tikra, kad taip ir yra, tačiau atsirado tam tikrų švelninančių
aplinkybių, ar ne?
— Turbūt, — Arieta vis dar atrodė taip, tarytum ketintų tuoj pat
sprukti.
— Ar tai teta tau užkrovė šj darbą?
— Taip! — atsakė ji. — Nekenčiu likimo! Skamba romantiškai, bet jis
toks visai nėra. Jis reiškia, kad aš neturiu laisvo pasirinkimo, tačiau
privalau ką nors daryti. Bet juk tai nesąžininga, tiesa? Žmogus gali turėti
nuostabų balsą, bet neprivalo dainuoti, ar ne?
- Ir todėl tu visai nenori iš žmonių imti pinigų už viltį ir nieko jiems
neduoti, — spėjo Olivija.
- Oi, ne, čia visai ne tas atvejis. Aš galiu dainuoti. Turiu omenyje,
galiu siųsti žmones j praeitį, bet man labai sunku su jais bendrauti.
- Kodėl tuomet nori atidaryti arbatinę? - paskubomis paklausė
Olivija.
Akimirką Arietos akys išsiplėtė, paskui ji pradėjo kvatotis.
- Teta Raktažolė minėjo, kad tau gerai sekasi perprasti žmones.
Tiesa ta, kad man reikia užsidirbti pragyvenimui, o gaminti maistą ir
prižiūrėti sodą išties patinka. Manau, turėdama porą gerų darbuotojų,
galėčiau įgyvendinti savo sumanymą.
- 0 bendravimas su žmonėmis bus naudingas tavo likimui, —
pridūrė Olivija. — Tik niekaip negaliu įsivaizduoti, kad tai, ką sakaisi
galinti padaryti, yra įmanoma.
- Tai įmanoma. Tik turime būti labai atsargios ir neprasitarti kam
nereikia. Daktarė Haitauer pas mano tetą — o dabar ir pas mane —
nukreipė nemažai žmonių.
- Vienas dalykas man neduoda ramybės. Ar tai Rėjus, ar Keitė turėjo
būti taikinys šiai... galimybei?
- Keitė, - nedvejodama atsakė Arieta. — Tikrai ne Rėjus. Daktarė
Haitauer temanė, kad būtent iš jo lūpų jūs turėtumėte išgirsti, kaip jis
elgiasi su savo žmona, nes Keitė galėjo nieko ir nepapasakoti. Jai
puikiai sekasi viską pasilaikyti sau. O Rėjui viskas gerai - jo žmona
gerai juo rūpinasi. Tad taip, problemų turi ji.
- Kaip jūs privertėte Keitę čia atsidurti?
Arieta tik gūžtelėjo pečiais.
- Mano tetos pažįsta daugybę žmonių, tad užteko keleto
skambučių, ir voila\ Rėjus išvyksta iš šalies, o Keitė atvažiuoja į
daktarės Haitauer vasarnamį. Viskas pavyko.
Apie Elizą Olivijai klausti nė nereikėjo.
- Daktarė Haitauer nori išeiti į pensiją, - atidžiai į ją pažvelgdama
tarė Arieta. - Elizos gelbėjimo misija buvo paskutinis Džinės lašas.
Daugiau šio darbo ji dirbti nebegali, tad mums reikia kuo nors ją
pakeisti. Reikia žmogaus, kuris siųstų mums tinkamus žmones.
— Na, manau, jums reikia labai ypatingo žmogaus, kuris tikėtų... Kaip
jūs tai vadinate? Kelionėmis laiku? — Olivijos tonas išdavė šią manant,
kad tai, ką ji girdi — tiesiog absurdiška.
Arieta pažiūrėjo j savo nagus.
— Jeigu sugrįžtum j 1970-uosius ir tuo metu, kol ponas Montgomeris
bus Viduriniuose Rytuose, vėl pradėtum lankyti koledžą, dabar jau
būtum kvalifikuota terapeute.
Olivija buvo tokia apstulbusi, kad negalėjo pratarti nė žodžio.
— Sakiau tetai Raktažolei, kad tu niekada nesutiktum.
— Skamba taip, tarytum jau būtum suplanavusi, jog aš užeisiu j
virtuvę ir tu galėsi su manimi apie tai pasikalbėti.
— O Keila sakė, kad sutiktum.
— Keila? Kito pusseserė? Ta rašytoja? Beveik jos nepažįstu.
— Ji yra Elės Abot draugė, tos, kurią mano teta nusiuntė j praeitj.
Keila minėjo, kad esi nepasotinamai smalsi bei ryžtingiausia moteris,
kokią ji kada nors yra sutikusi.
— Ak, — tarė Olivija, - nežinojau, kad ji apie mane taip mano.
Nuostabus komplimentas.
— Tačiau, žinoma, niekas neprasidėtų iki dabar.
— Ką turi omenyje?
— Gali sugrįžti į 1970-uosius, ištekėti už pono Montgomerio ir pradėti
studijuoti psichologiją. Kai jis parkeliaus iš slaptos misijos, jūs su
šeima galėsite gyventi bet kur pasaulyje, o tada — tik pokšt ir su savo
sertifikatu grįši čia padėti mums. Tetoms ir man, būtent taip. Padėsi
surasti žmonių, kuriems mūsų reikia.
Viskas buvo pernelyg netikroviška, kad Olivija galėtų tai suvokti. Ji tik
sėdėjo ir mirksėjo.
— Turbūt turėčiau tau papasakoti apie atmintį. Kai grįši čia po savo,
hm, kelionės, galėsi pasirinkti viską prisiminti arba ne. Spėčiau, Eliza
nenorės atsiminti, ką jos šeima jai padarė. O štai Keitė privalės
atsiminti, kad patraukliam stuomeningam Rėjui reikia tarti ne ir ne. Tu
norėsi žinoti viską apie abi savo santuokas, kadangi esi toks žmogus,
kuriam patinka būti sąmoningam. Tiesą sakant, tau netgi reikės
prisiminti viską apie velionį savo vyrą bei siaubingą jūsų marčią
(susipažinau ir su ja), kad galėtum padėti kitiems žmonėms.
Olivija stengėsi įsisąmoninti, ką išgirdusi.
- Ar Eliza atsimins mus?
- Iš jos atminties bus ištrinta tik neapykanta. O meilė liks.
- Ar galiu apie tai papasakoti Kitui?
- Kaip nori. Tavo gyvenimas yra tavo.
- Jeigu... Jeigu grįžčiau... Hm, grįžčiau į praeitį, ar galėčiau jam
pasakyti, kad esu iš ateities?
- Galėtum, bet viskas bus taip pat, kaip ir vyrui su dainomis. Gali
papasakoti Kitui apie kompiuterius, mobiliuosius telefonus ir Rugsėjo
11-ąją, apie bet ką. Tačiau po trijų savaičių viskas dings. Grįši čia, j šitą
namą, būdama tokio pat amžiaus kaip dabar. Kartu būsite nugyvenę
daugybę metų, bet nė vienas iš jūsų nebus žinojęs ateities.
- Visą jaunystę mokiausi vaidinti scenoje, tad kaipgi aš atsiminsiu,
jog man reikia studijuoti, kad galėčiau tapti psichologe?
- Kaip tik to ir klausiau savo tetų, — nusišypsojo Arieta. — Jos man
atsakė, kad jeigu tau tikrai ir nuoširdžiai patiktų būti aktore, tai ir toliau
ja būtum.
Išgirdusi tai Olivija šyptelėjo. Niekuomet niekam, išskyrus Kitą, nėra
to pripažinusi, bet tik pirmoji savaitė Brodvėjuje buvo stulbinanti. Kai ji
ėmė daryti lygiai tą patį vėl ir vėl, naktį po nakties, pasijuto
nuobodžiaujanti.
- Teta Raktažolė sakė: jeigu būtum likusi su ponu Montgomeriu ir su
juo būtum buvusi laiminga, būtum grįžusi mokytis toliau. Ir ji įsitikinusi,
kad būtum pasirinkusi psichologiją.
- Koledže turėjau kelis psichologijos kursus, ir jie man tikrai labai
patiko, bet atrodė, tarytum mane būtų šaukusi scena, — moteris kelias
akimirkas įsižiūrėjo į Arietą. — Tas vyras su dainomis juk nebuvo
vienintelis kartas, kai kažkas nepavyko, ar ne?
- Ne. Kartais nutinka nelaimės, — Arieta palinko į priekį. — Kartais
žmonės taip džiaugiasi vėl būdami jauni, kad pasidaro neatsargūs ir per
tai susižeidžia ar net miršta. Jie sako norintys patirti kitokio gyvenimo
skonį ir susideda su klaikiais žmonėmis. Grįžę į dabartį beveik visada
pasirenka likti gyvenime, kokį turėję prieš tai. Ypač jeigu apsilankę
praeityje miršta.
- Juos galima suprasti! — Olivija stabtelėjo. — Bet jei nutinka kas
nors negero, jie grįžta išsilaisvinę nuo gailesčio. Jis mane persekioja
kasdien. Neseniai pradėjau gailėtis dar vieno dalyko. Tikrai maniau, kad
savo posūniui buvau gera motina, tik staiga sužinojau, kad jis galvoja,
jog visą tą laiką man rūpėjo tik pinigai. Tai privertė mane sunerimti, kad
jokiam vaikui nebūčiau buvusi gera motina.
- Tavo posūnis yra gobšus niekšelis, — ryžtingai išbėrė Arieta. —
Atsiprašau, šis miestelis mažas. Džošui atliekant renovaciją, tavo
posūnis buvo čia užsukęs. Jis su žmona ketina prie namo pristatyti
naują sparną, skirtą pramogoms. Jie sakė, kad už visa tai sumokės
ponas Montgomeris.
Prireikė kelių akimirkų Olivijai suprasti, ką girdi. Po visg tų protestų,
kuriuos Kevinas ir Hildė kėlė dėl jos tuoktuvių su Kitu, jie iš tiesų
planavo pasipelnyti iš pasiturinčios jo šeimos. To jau buvo per daug.
- Gerai. Aš pabandysiu, tačiau turėsi man pasakyti, kaip tai daryti.
- Tiesą sakant, tai priklauso nuo kiekvieno asmeniškai, - patraukė
pečiais Arieta. - Aš tik turiu įtemptai galvoti, ir jeigu žmogus tikrai ir
nuoširdžiai nori keliauti — jis ir grįžta j praeitį. Neturiu jokio supratimo,
kaip tai įvyksta. Tai tiesiog kai kas, ką kai kurios mano šeimos moterys
sugeba padaryti. Mes... - ji nutilo, atsistojo ir nieko daugiau netarusi
ant padėklo padėjo arbatinuką.
- Ar pasiruošusi keliauti laiku?
- Manau, taip, — atsakė Olivija, ir jos išėjo iš virtuvės.
Padėklą su arbatinuku Arieta padėjo mažytėje bibliotekoje ant stalo
ir kiekvienai moteriai padavė po puodelį. Joms geriant arbatą, ji
papasakojo apie atmintį.
- Aš nenoriu atsiminti nieko, ką mano tėvai ir Kentas man padarė! -
sušuko Eliza.
Arieta su Olivija apsikeitė reikšmingais žvilgsniais. Taip jos ir spėjo.
Minutę pamąsčiusi Arieta savo kėdę iš už stalo perkėlė priešais
visas tris moteris ir ant jos atsisėdo.
 — Ar galime pradėti? Viskas, ką jums reikės daryti, tai pasakyti man, j
kokį savo gyvenimo laikotarpį norite sugrįžti, tada užmerkti akis ir labai
stipriai apie tą laikotarpį galvoti. Aš padarysiu visa kita.
Eliza akimirksniu sudėjo rankas ant kelių ir užsimerkė. Visas jos
kūnas netrukus atrodė atsipalaidavęs.
Arieta nusuko žvilgsnį nuo Elizos ir tarė:
— Ji jau ten. Ji beprotiškai troško pabėgti iš šio pasaulio. Tačiau
jeigu judvi keliauti nenorite...
— Atsiprašau, — tarė Olivija.
Tuo metu Eliza šypsojosi. Atrodė, kad ji miega. Ir kad yra labai labai
laiminga. Kad ir ką ji sapnavo, tai jai labai patiko. Olivija vėl pažvelgė j
Arietą. Nesvarbu, ar tai, ką ji siūlė, buvo tiesa ar ne, moteris tetroško vėl
pasijausti tokia laiminga, kokia dabar atrodė Eliza.
— Noriu sugrįžti į dieną, kai buvo likusios lygiai trys savaitės, iki jiems
atvažiuojant pasiimti Kito. Noriu kiekvienos sekundės, kurią tik galiu
turėti, kad pakeisčiau kaip įmanoma daugiau dalykų, susijusių su kuo
daugiau žmonių. Noriu...
Daugiau ji negalėjo ištarti nė žodžio, kadangi pasijuto tarytum
tolstanti, plūduriuojanti. Kitai, Kitai, Kitai, galvojo Olivija. Šypsodamasi
įsivaizdavo dėdę Fredį, poną Geitsą, vaikus, savo tėvus ir... Moteris
staiga pradėjo jaustis pernelyg gerai, kad apskritai galvotų. Ji leido sau
panirti j besvorę būseną, kurioje nėra vietos liūdnai minčiai ar jausmui.
Ji nutolo. Moterį aplankė jausmas, tarytum visas nelaimingas Olivijos
gyvenimas būtų buvęs ištrauktas iš jos minčių, pašalintas iš ten, kur,
atrodė, buvo įsiėdęs į kaulus. Ji šypsojosi taip, kaip nesišypsojo nuo
tada... Nuo tada, kai išvyko Kitas.
Dabar Arieta pažvelgė į Keitę.
— 0 ką daryti nori tu?
— Noriu būti tokia laiminga, kaip ir tos dvi. Ar man reikia suglausti
batelius?
— Jeigu nustotum kalbėti, galėtume pradėti, — atšovė Arieta. —
Atsiprašau. Man viskas dar nauja. Nesu įpratusi dorotis su sarkazmu ir
dvejonėmis, taip pat ir visais kitais dalykais, kurie neatsiejami nuo šio
darbo, kurio aš visai nenorėjau.
 Keitė žvelgė j moterį išplėtusi akis.
— Kai Rėjus išvyko į Čikagą, — švelniai tarė ir užsimerkė.
Keitė buvo tokia skeptiška dėl viso to, kas vyko, kad prireikė keleto
minučių, kol pradėjo jaustis išsilaisvinanti nuo savo dabartinio
gyvenimo.
— Keitei — ji išgirdo komanduojant savo tėvą. — Atnešk mums
kavos.
— Atsinešk pats, — išgirdo sakant save, ir tai privertė Keitę
nusišypsoti.
Niekas niekada nėra taip kalbėjęs su jos tėvu. Moters šypsena taip
išplito, kad, atrodė, apglėbia visą jos kūną. Visa apimančio dydžio
šypsena tarytum išvertė ją j kitą pusę. Kūno ji nebeturėjo, tik milžinišką,
gyvenimą keičiančią šypseną.
Arieta žvelgė j visas tris moteris džiaugdamasi, kad jos buvo ten, kur
ir turėjo būti, tuomet atsistojo ir nuėjo j virtuvę paskambinti tetai
Raktažolei. Viskas klostėsi puikiai. Bent jau kol kas.
22

Kai Eliza beldėsi j Karmenos viešbučio kambario duris, jos galvoje

sukosi vienintelė mintis: Alechandras. Vestuvinės suknelės sijoną
mergina buvo persimetusi per ranką. Nuo intensyvaus durų trankymo
skaudėjo riešą. Iš visų jėgų Eliza stengėsi negalvoti apie košmariškas
paskutines keturias valandas.
- Atidaryk! — suriko ji ir nužvelgė koridorių.
Jame nebuvo nė gyvos dvasios — visi greičiausiai bažnyčioje laukia,
kol Eliza žengs prie altoriaus.
Dar prieš kelias valandas ji sėdėjo nedidelėje bibliotekoje,
priklausančioje tai moteriai, Arietai, ir darė būtent tai, ką ji sakė daryti, ir
įtemptai galvojo apie laiką, į kurį norėjo sugrjžti. Besitęsiant tylai,
mergina atmerkė akis ir tikėjosi pamatyti šalia savęs sėdinčias Oliviją ir
Keitę.
Tačiau vietoj to ji suprato esanti didžiuliuose viešbučio
apartamentuose, kuriuos vestuvėms užsakė jos motina. Eliza sėdėjo
ant pufo, šlykšti jos vestuvinė suknelė buvo išsidriekusi aplink. Ji atrodė
tarytum atominj sprogimą išgyvenę šilko debesies likučiai.
Merginai iš kairės stovėjo žmogaus ūgio veidrodis, o dešinėje sėdėjo
keturios iš šešių pamergių, kurias taip pat parinko jos motina. Visos jos
buvo nepatrauklios Elizos ir Kento motinų koledžo draugių dukterys.
— Jos visos turtingos ir ateityje tau padės, — pasakė motina, kai
Eliza bandė paprieštarauti jų dalyvavimui.
Užmetusi akį j veidrodį pamatė, kad merginos susibūrusios į krūvą
šnabždasi.
Kelias sekundes Eliza jautėsi įkalinta kažkur tarp „tada" ir „dabar".
Vis dar buvo tos pakilios nuotaikos, kurią jautė savo vestuvių dieną. Ji
susituoks su Kentu'. Su savo svajonių vyru. O tai, kad tokiu būdu
mergina visus aplink padarys laimingus, buvo tik šalutinis efektas. Eliza
įsivaizdavo, kaip abi šeimos šypsodamosi dalinasi patiekalais. Tai
turėjo būti tikras rojus!
Bet dabar, praėjus keleriems metams, ji suprato smarkiai klydusi.
Ištekėdama už Kento Eliza pateko j dar didesnę abiejų šeimų kontrolę —
ir tai padarė ją dar nelaimingesnę.
Prireikė kelių akimirkų, kol ji susitaikė su pokyčiu. Mintyse Eliza
girdėjo Keitės, sakančios, kad merginai reikia pabėgti, balsą.
Vieną iš pamergių ji nusiuntė pakviesti limuzino vairuotojo. Atėjęs jis
patvirtino, kad bagažinėje tikrai guli medaus mėnesiui sudėti jos
krepšiai ir kad jam buvo liepta jaunavedžius nugabenti į viešbutį
netoliese. Tikras medaus mėnesis nebūtų įvykęs, nes Kentas negalėjo
ilgesniam laikui ištrūkti iš darbo. Tuomet Eliza vairuotojui išrašė penkių
tūkstančių dolerių čekį ir paprašė jo maždaug po valandos nuvežti ją
vieną į oro uostą. Jis nusišypsojo taip, tarytum tokie dalykai nutiktų
nuolatos, ir pažadėjo su malonumu taip ir padaryti. Paskui mergina
savo mobiliuoju užsisakė vienos krypties skrydį į Bangorą Meino
valstijoje.
Vairuotojui išėjus, Elizos širdis daužėsi it pašėlusi, tačiau kartu ji
buvo pralinksmėjusi. Ji iš tikrųjų tai padarys! Mergina pažvelgė į savo
kairę ranką. Ant jos nebuvo vestuvinio žiedo. Pagauta impulso, Eliza
vienos iš merginų paklausė, ar ši žinanti, kur Karmenos kambarys.
Stengėsi, kad tai skambėtų kaip nuoširdus rūpestis šeimos
pagalbininkais. Karmena jai taip rūpėjo, kad būtų galėjusi ją pasmaugti,
bet ji šypsojosi toliau. Elizai palengvėjo, kadangi merginos nepradėjo
kikenti ir neapsikeitė įtariais žvilgsniais. Bent jau neatrodė, kad jos
žinotų apie Karmeną ir Kentą.
Kad limuzino vairuotojas ją išdavė, Eliza sužinojo atsitiktinai. Prieš
pat merginai išvykstant į bažnyčią, iš kurios ji planavo triumfuojamai
pabėgti, viena pamergių įsiveržė į kambarį ir paklaikusiu balsu pradėjo
pasakoti apie padėtą bombą. Visas tarytum stabas ištiko. Toji pamergė
pati padarė išvadą apie bombą, nes Elizos tėvas paskambino apsaugos
bendrovei ir jos darbuotojai jau netrukus buvo ten.
- Priešais bažnyčios duris stovi vyrai su ginklais. Ir kad jūs
matytumėt limuziną! Tiek priekyje, tiek gale sėdi po apsauginį. O ką tik
mačiau ir dar du apsaugos darbuotojus, laukiančius lifto. Manau, jie
ateina čia.
Kurj laiką atrodė, kad Elizai sustojo širdis, o kai vėl pradėjo plakti, ji
buvo nusiritusi j kulnus.
Mąstyk! — sau liepė mergina. Ką mano vietoje darytų Olivija? J i tikrai
su tuo nesusitaikytų, pagalvojo Eliza. J i greičiausiai pasakytų, kad
neketina...
Gerai, pagalvojo ji, aš nesu Olivija ir niekuomet ja nebūsiu. Tačiau
Eliza žinojo vieną vietą, kurioje jos garantuotai niekas neieškotų.
Atsisukusi j pamerges mergina nusišypsojo ir prasitarė kurj laiką
norinti pabūti viena. „Kad galėčiau pasimelsti", — pridūrė ji, žinodama,
jog tai merginas išvaikys greičiausiai.
Eliza už jų uždarė duris ir, palaukusi maždaug dvi minutes, jas vėl
atidariusi išsmuko iš kambario.
Pakeliui sutiko keletą viešbučio svečių, kurie koridoriuje ūbavo iš
susijaudinimo, pamatę nuotaką su savo milžiniška vestuvine suknele.
Eliza susigriebė visus keturiasdešimt svarų sijono ir nuskubėjo laiptais
kaip tik skimbtelėjus liftui.
Nėščiai savo meilužei Kentas išnuomojo apartamentus viršutiniame
viešbučio aukšte. Be abejonės, jis įtikino Karmeną, kad šiam būtinai jos
ten reikėjo. Kad vyras tiesiog nepakels vestuvių su tąja nuobodžiąja
Eliza, jeigu greta nebus gyvybingos ir ugningos Karmenos. 0 taip, jeigu
žmonės ieškos Elizos, jie tikrai nesumanys užeiti j Karmenos kambarj.
Dabar j Karmenos duris ji daužė dar stipriau. O jeigu ji jau išvykusi? 0
jei...
Galiausiai Karmena atidarė duris. Jos veidas buvo kone žalias nuo
rytinio pykinimo ir, jai pamačius Elizą, ėmė atrodyti dar prasčiau.
— Ką čia veiki? — Karmenos balse buvo girdėti pašaipa.
Eliza prasibrovė j kambarj.
— Aš pabėgsiu, o tu man padėsi tai padaryti, — atšovė Eliza ir už
savęs užtrenkė kambario duris.
— Aš tik sodininko sesuo, — išsisukinėjo Karmena, — aš juk negaliu...
Eliza pašnairavo j Karmenos pilvą.
 - Ar tikrai nori, kad viskas taip ir būtų? Nori mane jiems įduoti, kad
galėčiau ištekėti už tavo vaikino?
Elizai netikėtai atskleidus, kas jai žinoma, Karmena tegalėjo tik kelis
kartus sumirksėti. Netrukus ji nuėjo ir ant durų užkabino grandinėlę.
- Tavo tėvas iškvietė vyrus su ginklais. Patekai į didžiulę bėdą.
Eliza atsisėdo ant lovos, o jos suknelė pakilo taip aukštai, kad
medžiagos pateko ir j burną. Besispjaudydama mergina išbėrė:
- Neketinu leistis būti verčiama sudaryti santuoką, kurios nenoriu.
Žalsva spalva pamažu ėmė nykti nuo Karmenos veido, ir pirmą kartą
Eliza pažvelgė j situaciją iš jos pusės. Čia ji buvo tam, kad dalyvautų
vestuvėse vyro, kurio kūdikį nešiojo.
- Pasiskolinsiu šiek tiek drabužių, o tuomet turėsi man padėti rasti
būdą iš čia pasprukti, — jau švelnesniu balsu tarė ji.
Karmena kietai suspaudė lūpas.
- Mano drabužiai tau netiks, - Karmena dėbtelėjo j daug plokštesnę
Elizos krūtinę.
- Ar ir dabar vis tiek ketini būti kandi? — paklausė Eliza. — Rimtai?
Karmena gūžtelėjo, tarytum būtų visai nesvarbu, kaip ji pasielgs. Kurį
laiką jos tik spoksojo viena į kitą. Netrukus Karmena paėmė savo
mobilųjį ir paskambino broliui. Ji ispaniškai pareikalavo jo nedelsiant
atvažiuoti j viešbutį, kadangi kilo nenumatytų aplinkybių. Dar kiek
pasiklausiusi jo atsakymo, moteris baigė pokalbį.
- Mano brolis netrukus bus čia, - tarė Karmena.
Nei jos žvilgsnis, nei balsas nebuvo nė kiek suminkštėję. Ji vis dar
žvelgė j Elizą kaip j priešę. Tarytum tai būtų buvusi ne Kento, o Elizos
kaltė, nors tai jis žaidė su abiem moterimis.
Mergina žiojosi sakyti, kad pokalbį girdėjo, ir staiga jai toptelėjo, kad
visa tai vyksta praeityje. Niekas nežinojo, kad ji išmoko kalbėti
ispaniškai. Taip pat kaip ir nežinojo, kad jiedu su Alechandru tapo
draugais. Pirmą kartą vienas kitą jie pamatė tik Elizai ištekėjus.
- Taigi Diegas atvažiuoja manęs paimti? - paklausė mergina.
- Ne. Diegas išvykęs iš miestelio. Atvažiuos mano jaunesnis brolis
Alechandras. Jis skubės kaip galėdamas, bet tai vis tiek užtruks ne
mažiau kaip valandą. Jis — vienas tų vyrų, kurie jau mėnesį dirba prie
tavo tėvo namo, - Karmena su panieka nužvelgė Elizą ir pridūrė: -
Jeigu planuoji iš čia išsėlinti, persirengti turi jau dabar. Mano broliui
reikia užsidirbti pragyvenimui, tad visą dieną tavęs laukti jis negali.
Eliza staiga suvokė, ką išgirdusi, bet stengėsi išlikti rami. Jos paimti
atvažiuoja Alechandras!
Netrukus ji nusisuko nuo Karmenos ir parodė j nugara
besileidžiančias sagutes, kurias moteris nenoriai pradėjo atseginėti. Kai
suknelė buvo atsegta, Elizai pavyko iš jos išlipti. Ji leido suknelei
nukristi ant grindų. Dabar mergina džiaugėsi po apačia vilkinti savo
jogos kelnes.
Eliza matė, kaip pagarbiai Karmena suknelę pakelia nuo grindų ir
padeda ant lovos. Nuo kėdės pasiimdama chalatą ji stebėjo ją,
rankomis lyginančią drabužį, tarytum įsivaizduotų savo pačios
vestuves.
— Kuo tau patinka Kentas? - švelniai paklausė Eliza.
Karmena neatsisuko, o kai prakalbo, balsas buvo vos girdimas.
— Jis priverčia mane juoktis. Jis dosnus, nuolat ką nors dėl manęs
daro, — ji išsitiesė ir pasisuko j Elizą. — Seksas taip pat nuostabus.
— Skamba taip, tarytum jis iš tiesų tave mylėtų, — Eliza iš visų jėgų
stengėsi nuryti kartėlį dėl Karmenos žodžių.
— Taip ir yra. Aš jj taip pat myliu.
Tuomet mergina linktelėjo j gulinčią ant lovos suknelę.
— Turėjo būti labai skaudu matant, kad jis rengiasi mane vesti.
— Norėjau tave nužudyti, — dantimis sugriežė Karmena. —
Neįsižeisk.
— Neįsižeidžiau, — tarė Eliza ir nuėjusi j vonią uždarė duris.
j jas atsirėmė ir akis užplūdo ašaros. Dosnumas, juokas, pasakiškas
seksas. Nieko panašaus ji neregėjo visus tuos metus, per kuriuos buvo
ištekėjusi už Kento.
Staiga Eliza atsitraukė nuo durų ir nusišluostė akis. Kas jai negerai?
Kodėl ji negali jiems visiems pasipriešinti? Kodėl negali pažvelgti j akis
motinai ir pasakyti, kad neketina tekėti už Kento? Ir neketina viso
gyvenimo praleisti su vyru, kuris jos nemyli.
 Tačiau kas tuomet? Pinigų Eliza neturėjo. Mergina teturėjo nieko
vertą išsilavinimą, kuris parengė ją būti tobula žmona vadovui. Ji
studijavo menus ir poeziją, daug mankštinosi, kad išliktų liekna. Jeigu
Eliza būtų nepaklususi savo tėvams, niekas, bijodamas jų rūstybės,
nebūtų jos priėmęs, kad ši galėtų ramiai atsistoti ant kojų. Ta mintis
merginą vedė iš proto. Ką gi ji gali daryti?
Duše Eliza nusiprausė ketvirtį svaro makiažo, kurio reikalavo motina,
bandydama nugalėti merginos „blankumą", turėdama omenyje šviesius
jos plaukus, antakius ir blakstienas. Tai, ką su ja ketino padaryti jos
šeima, buvo paprasčiausiai nesąžininga. Kur buvo tie tėvai, kurie Elizai
pasakytų „palaikome tave, kad ir ką norėtum daryti"?
Išlipusi iš dušo mergina nudžiūvo, vėl apsivilko apatinius ir susisupo
j storą viešbučio chalatą, o paskui pradėjo džiovintis ilgus plaukus.
Gerai, taigi dabar ji turėjo antrą šansą, tačiau ar kas nors iš tikrųjų
pasikeitė? Elizos tėvai bus tokie įsiutę, kad ją visiškai atskirs nuo
šeimos.
Galbūt merginai reikėjo paprašyti Arietos sugrąžinti j laikus, kai ji tik
pradėjo lankyti koledžą, kad galėtų dalyvauti versle? Bet, pasibaigus
trims savaitėms, senoji Eliza turbūt vis tiek manytų tebemylinti Kentą.
Tad ką jai daryti? Parašyti sau laišką ir išdėstyti, kas nutiks ateityje? Ne,
to nebūtų užtekę. Jai reikėjo metų, praleistų santuokoje, kad suvoktų,
jog Kentas iš tiesų nėra toks, kokiu jj laikė.
Staiga jos mintis pertraukė žemas dudenimas - balsas, kurj Eliza
atpažino.
Alechandro balsas. Jis buvo čia!
Eliza pažvelgė j savo atspindį veidrodyje. Be makiažo atrodė
išblyškusi, bet mergina žinojo, kad Alechandrui tai patinka.
Uždėjusi ranką ant apvalios durų rankenos, ji giliai įkvėpė ir priminė
sau, kad iki vestuvių niekuomet nebuvo susitikusi su Karmenos broliu.
Tad elgtis reikėjo atitinkamai.
Eliza tyliai atidarė duris. Karmena su Alechandru buvo tolimesnėje
kambario pusėje, tad, nors jų ir nematė, viską puikiai girdėjo, nes jie
gana garsiai kalbėjosi ispaniškai.
 - Tu nori, kad ja pasirūpinčiau? — Alechandras negalėjo patikėti tuo,
ką girdi.
- Noriu, kad prižiūrėtum ją dvi tris dienas, ir viskas. Ar to jau per
daug prašyti savo brolio?
- Esi kažką sumaniusi, ar ne? Tu... — jis staiga pritilo. - Ką tiksliai
nori, kad daryčiau? Suviliočiau tą merginą? Kad galėtum pavogti jos
vyrą?
- Jis nėra jos vyras, — Karmena atrodė įniršusi. - Ir tu nieko neturi
su ja daryti. Tiesiog pamaitink ją. Ji tokia liekna, kad per dieną, ko gero,
tesuvalgo žemės riešutą. Tiesiog paslėpk ją kelioms dienoms, o paskui
įsodink j lėktuvą, skrendantį ten, kur ji panorės.
- Ką, po velniais, aš turėčiau su ja daryti? Ar ji bent moka kasti gėlių
lysves? Mulčiuoti?
- Ne, — nukirto Karmena, — ji nemoka nieko. Kentas sako, kad Eliza
visiškai bevertė!
Mergina atsirėmė į duris ir bandė nepasiduoti skausmui.
Karmenos balsas staiga pasidarė lipšnus.
- Žinau, tau tai nepatinka, bet mudu su Kentu mylime vienas kitą.
- Ir jis veda kai ką kitą.
- Ketino vesti, nors nemanau, kad tai dar gali įvykti po viso šio
pažeminimo. Kentas per ją gali prarasti darbą. Kodėl jai reikėjo viską
sunaikinti? Nežiūrėk į mane taip. Juk esi matęs tą merginą — ji tokia
beformė, net nesu tikra, kad ji moteris. Ir dar Kentas sakė, kad Eliza
labai šalta. Tarp jų nėra nieko daugiau, tik verslas, ir ji tai puikiai žino.
- Jeigu ji nori santuokos, kodėl tuomet pabėgo?
- Kas žino. Galbūt jai reikia daugiau pinigų. Esu tikra, pas mane Eliza
atėjo galvodama, kad įtikinsiu Kentą jai atleisti.
Eliza aiktelėjo apie save girdėdama tokią neteisybę, ir Alechandras
tai išgirdo.
- Kas čia buvo? — paklausė jis.
- Nieko. Kažkas koridoriuje. Padarysi tai dėl manęs ar ne?
- Nežinau. O kur ji apsistos?
- Aš gyvenu su Diegu, tad ji bus su tavimi. Tavo miegamajame.
- Ką? — kone sušuko Alechandras.
 - Ššš! Ji tave išgirs. Nors ir nesupras, bet pakeltas balsas sukels
įtarimų. Labai klysti, jeigu manai, kad ketinu miegoti viename
kambaryje su ta pamišėle. Ji pabėgo iš savo pačios vestuvių. Kas žino,
ką dar planuoja iškrėsti.
Eliza vėl sugrįžo į vonios kambarį ir tyliai užvėrė duris. Bijai su
manimi ir miegoti? — nusistebėjo. Tai tiek iš tos užuojautos Karmenai.
Atrodo, kad abipusė ji nebuvo.
Ji išsitiesė. Dabar, pagalvojo Eliza, privalau mąstyti apie tai, kaip
pasirūpinti savimi.
Žinodama, kiek daug padaryti gali jos tėvai bei Kentas, kad tik galėtų
ją kontroliuoti, šįkart mergina privalėjo pasielgti išmintingai. Ji suprato:
jeigu dabar jiems pasirodys, bus arba ištekinta už Kento, arba išvežta į...
į... Apie tai Eliza nenorėjo net pagalvoti.
O kol nuspręs, ką daryti toliau, jai tereikėjo maisto ir prieglobsčio.
Žinoma, merginos gyvenime buvo kai kas, galintis jai padėti. Elizai
tereikėjo šiek tiek laiko apie viską pagalvoti. Net jeigu ir nusigautų į
Varbruką Meino valstijoje, neaišku, ar tikrai ten sulauktų pagalbos. Buvo
likę dar ne vieni metai, kol Eliza susitiks Oliviją, ir ne vieni metai, kol ši
vėl bus kartu su Kitu.
- Viskas iš eilės, — sušnabždėjo sau.
Dabar reikėjo pasirūpinti pagrindiniais savo poreikiais, tokiais kaip
maistas ir prieglobstis, o visa kita galėjo ir palaukti.
Eliza ir vėl atidarė vonios kambario duris. Karmena vis dar ginčijosi
su Alechandru.
- Ar tu įsitikinusi, kad ji nekalba ispaniškai? — paklausė jis.
- Visiškai. Ji juk amerikietė. Ir tą pačią vieną kalbą vos moka, o ką
jau kalbėti apie dvi. Žinoma, tai ne mano reikalas, bet tavo vietoje
neišsiduočiau, kad kalbi angliškai. Kentas sako, kad ji didžiausia zirzlė
pasaulyje, kuri visą laiką tik ir tesiskundžia. Eliza kartoja, kad niekas į ją
nekreipia dėmesio ir su ja leidžia per mažai laiko. Tu toks minkštaširdis,
tad dar pradėsi ja tikėti. Gal net įsižiūrėsi tą perkarusią mergaitę.
- Po visos tos košės, iš kurios ką tik išsikapsčiau? Ketinu atokiau
laikytis nuo visų moterų. Leisiu mamai išrinkti man žmoną. Kokią nors
kaimo mergaitę su plaukuota viršutine lūpa.
 — Nepatikėsiu, kol nepamatysiu, — nusijuokė Karmena.
Eliza pamanė, kad jau pakankami prisiklausė, tad pasuko kambario
link. Paskutinę akimirką, apimta impulso, ji leido chalatui nukristi ant
vonios grindų. Vieną dalyką Eliza žinojo tiksliai — tai fizinis Alechandro
potraukis jai.
Mergina segėjo baltą nėriniuotą pusės kaušelių liemenėlę,
išryškinančią viršutines jos krūtų dalis, o prie jos derančios kelnaitės
buvo tobulai prigludusios prie itin stangraus (dėkui dažniems
apsilankymams sporto klube) Elizos užpakaliuko.
Ji garsiai trenkė durimis ir per kambarį žengdama spintos link
sušuko:
— Karmena! - Eliza apsimetė nematanti jųdviejų, stovinčių kitoje
pusėje. — Ką iš tavo drabužių man apsirengti? Visi arba per dideli, arba
per trumpi. Tavo džinsai vos siekia blauzdas. Prakeiksmas turėti tokias
ilgas kojas.
Eliza išsitraukė trumpiausią sijoną ir pridėjo prie savęs,
pademonstruodama itin plokščią pilvą. Viršutinė jos kūno dalis buvo
beveik nuoga.
Apsisukdama Eliza pamatė j save spoksančius Karmeną ir
Alechandrą. Moteris iš nepasitenkinimo buvo susiraukusi taip, kad tarp
veidą išvagojusių raukšlių galėjai kviečius sėti. O štai Alechandras
atrodė visiškai abstulbintas.
Argi yra kas nors malonesnio, negu matyli nuo geidulio tarytum
stabo ištiktą nuostabaus grožio vyrą? Tokios išraiškos Eliza niekuomet
nebuvo mačiusi savo vyro veide. O ir pats Alechandras paprastai puikiai
tvardėsi. Jo akyse ji buvo mačiusi kančią, bet tokio nešvankaus ir
nepadoraus geismo apimto žvilgsnio - niekada.
— Ak, — aiktelėjo Eliza, nutaisydama nekaltą balsą, — atsiprašau.
Nežinojau, kad čia dar kažkas yra. Tu turbūt Aleksandras? Ar teisingai
ištariau vardą?
Sijoną mergina vis dar laikė viena ranka priglaudusi prie savęs,
tačiau, jai pasilenkus Alechandrui paduoti kitos rankos, jis nepridengė
visiškai nieko.
Vyras be žado spoksojo j Elizą ir nė nesujudėjo.
 - Ar jam viskas gerai? — apsimestinai sušnabždėjo ji ir staiga
suvokė mėgdžiojanti Tarą.
- Jis nekalba angliškai ir nesisveikina su nuogomis moterimis, —
Karmenos veidas vis dar buvo rūškanas.
- Ak, — Eliza tvirčiau prisispaudė sijoną, nors šis dengė tik labai
mažą dalį jos gerai ištreniruoto kūno. — Aš. Labai. Atsiprašau, — šiuos
žodžius ištarė lėtai ir itin garsiai. — Sveikas atvykęs. J. A-me-ri-ką, —
kone išrėkė ji, o paskui pažiūrėjo j Karmeną ir sušnabždėjo: — Man
prireiks tik minutės ir būsiu pasiruošusi eiti.
Eliza dar kartą dėbtelėjo j Alechandrą, žvilgsniu tarytum rodydama
gailestį, kad jis nėra viso proto, ir atgal prie spintos nuėjo priekyje
tebelaikydama sijoną bei taip visu grožiu jiems parodydama savo
nugarą.
Šiltai jiems šypsodamasi ji pagriebė šūsnį Karmenos drabužių ir
dingo vonioje.
- Aš žuvęs, — pasakė Alechandras ir susmuko kėdėje.
23

Alechandro dėka nepastebėtai išsmukti iš viešbučio buvo vieni juokai.

Išėję iš apartamentų koridoriuje, jie sutiko dailią jauną moterį su valymo
priemonių vežimėliu. Alechandras šypsodamasis ispaniškai jai pasakė,
kad tai Eliza buvo toji pabėgusi nuotaka, kurios visi ieškojo, ir jai reikia
užsimaskuoti. Jis pridūrė, kad pabėgę jiedu ketina susituokti. Tai
išgirdusios jaunosios moters akyse pasirodė romantiškas svajingumas,
tad ji tik nusišypsojo jam atgal ir be žodžių atrakino sandėliuką, kuriame
buvo sudėtos kambarinių uniformos.
Alechandras pamojo Elizai ir už durų palaukė, kol ši persirengs. Jai
išėjus iš sandėliuko, jo veidas ir vėl persikreipė. Uniforma buvo
pritaikyta daug žemesnei moteriai, kadangi iš po jos matėsi beveik
visos merginos kojos.
Laimei, važiuojant liftu niekas j juos nekreipė per daug dėmesio.
Alechandras vilkėjo purvinais džinsais ir senais marškinėliais
trumpomis rankovėmis, ant galvos buvo užsimaukšlinęs beisbolo
kepuraitę, o Eliza atrodė kaip kambarinė. Pasauliui jie buvo bevardžiai.
Kai pasiekė apatinį aukštą, Alechandras Elizą praleido į virtuvę.
Dauguma personalo darbuotojų suprato ją esant ieškomą nuotaką, bet
nieko nesakė. Galbūt padėjo ir tai, kad Alechandras vis kartojo, jog jiedu
beprotiškai įsimylėję, tad mergina palieka savo beširdį buvusį
sužadėtinį gringo ir kraustosi su juo gyventi į Meksiką.
Eliza nepratarė nė žodžio, apsimesdama nesuprantanti, apie ką
kalbama, tik šliejosi prie Alechandro, kol jis išleido ją laukan.
Jiedu nuskubėjo per automobilių aikštelę prie jo sunkvežimio. Ir kai
Eliza jį pamatė, negalėjo susilaikyti nenusikvatojusi. Jau ir pamiršusi
buvo, kad Alechandro sunkvežimis didelis ir juodas. Ar tai todėl ji ir
fantazavo apie juodą žirgą?
Alechandras į ją sužiuro, be žodžių klausdamas, kodėl mergina
juokiasi.
 Bet Eliza tik numojo ranka. Tai nebuvo svarbu.
jsitaisiusi sunkvežimyje pastebėjo, kad kambarinės uniformos
sijonėlis užkilo taip aukštai, tarsi ji vilkėtų vienais apatiniais. Eliza ketino
prisidengti marškiniais, kuriuos rado nutrenktus už sėdynės, tačiau
pastebėjo, kad Alechandras niekaip negali nustoti žvilgčioti j nuogas
jos kojas, tad nutarė jų neslėpti.
Jis užvedė variklį, ir mergina suprato turinti vyrą palenkti j savo pusę.
Karmena apie ją melavo arba kartojo tai, ką buvo girdėjusi iš Kento,
todėl Eliza norėjo tai paneigti.
Visų pirma jai reikėjo išsiaiškinti, ar Alechandras ir toliau apsimes
nekalbąs angliškai. Mergina pasisuko ir pažvelgė j jj. Alechandras buvo
net gražesnis, nei ji prisiminė. Aštrūs skruostikauliai, juodi kaip anglys
plaukai, šeriai ant veido, kuriuos mergina troško paliesti.
— Aš - Eliza, — tarė ji ir laukė, kol jis taip pat prisistatys.
Alechandras tylėjo ir elgėsi taip, tarytum nesuprastų, ką ji dabar
pasakė.
Mergina akimirką turėjo nusisukti ir pažvelgti pro langą. Galbūt jie
dar ir nebuvo tapę draugais, tačiau po perkūnais! Įžūliai meluoti buvo
tikrai žema. Jai pavyko suimti save j rankas. Įkvėpusi oro Eliza tęsė:
— Žinau, kad nesupranti, ką sakau, bet man reikia su kuo nors
pasikalbėti. Atsiprašau, nes tas kas nors dabar esi tu. Pirmiausia
atsiprašau dėl to „sveikas atvykęs j A-me-ri-ką". Nusižiūrėjau šią frazę iš
„Vestsaido istorijos". Buvau labai supykusi ant Karmenos ir, spėju, dėl
to išsiliejau ant tavęs. Taip pat atsiprašau, kad laksčiau aplink vienais
apatiniais. Tuo tenorėjau supykdyti tavo seserj, — Eliza nusišypsojo. —
Manau, man pavyko.
Alechandras vis dar niekaip nereagavo.
— Gerai, nuo ko man pradėti? Neseniai sužinojau, kad tavo sesuo ir
mano... — ji sudvejojo. Ne jos vyras. Dar ne. — Kad mano sužadėtinis ir
tavo sesuo yra pora. Žinojau, kad Kentas nėra beprotiškai aistringai
mane jsimylėjęs, bet maniau, kad anksčiau ar vėliau taip vis tiek nutiks.
Buvau jj įsižiūrėjusi — tarytum kokia vaikinų grupės gerbėja — nuo tada,
kai buvau dar visai vaikas. Nuoširdžiai tikėjau, kad galiu priversti jj mane
mylėti.
 Sukdamas į greitkelį Alechandras žvilgtelėjo į Elizą. Vyras ir toliau
stengėsi nuduoti nieko nesuprantąs, tad jo žvilgsnis liko skeptiškas.
Kitomis aplinkybėmis Eliza būtų pradėjusi šaukti, kad Alechandras
tik apsimeta nieko nesuprantantis. Bet dabar ji tenorėjo išsikalbėti.
Mergina žvilgtelėjo j galinio vaizdo veidrodėlį. Vienas keliavimo laiku
privalumų — kad dabar Eliza buvo ketveriais metais jaunesnė negu
vakar. Gal tai ir nedaug laiko atžvilgiu, bet per tuos metus ji patyrė tiek,
kiek kiti nepatiria per visą savo gyvenimą.
— Na, šiaip ar taip, — vėl prabilo Eliza, — buvau siaubingai šokiruota,
kai sužinojau apie tavo seserį ir Kentą. Turbūt žinai, kad ji nėščia.
Alechandras vis dar žvelgė tiesiai į priekį, tad ji pirštu pabaksnojo
jam į petį. Kai vyras į ją atsisuko, Eliza rankomis pavaizdavo didelį pilvą
ir ištarė:
— Karmena.
Alechandras pasibaisėjęs linktelėjo. Taip, jis žinojo.
Akimirką Eliza svarstė, ką būtų dariusi, jeigu ji dar prieš santuoką iš
tikrųjų būtų sužinojusi apie Karmeną. Prisimindama, kaip tuomet
jautėsi, mergina suprato, jog greičiausiai vis tiek būtų tekėjusi už Kento.
Juk ji visuomet buvo visiškai tikra, kad jį gali priversti ją įsimylėti.
— Planavau pabėgti į oro uostą, bet limuzino vairuotojas mane
išdavė.
Eliza papasakojo Alechandrui apie tai, kaip vairuotojui išrašė čekį, o
jis pirmu taikymu nuskubėjo pas jos tėvą. Vaikinas ir toliau tylėjo, bet
Eliza matė, kaip nervingai trūkčioja jo žandikaulio raumenys, o kaklas
įgauna tamsesnę spalvą. Mergina nusišypsojo. Net jeigu jis ir melavo
apie kalbą, augantis Alechandro pyktis skatino ją pasijusti geriau. Buvo
puiku pagaliau ką nors turėti savo pusėje!
— Apsaugos vyrai mane taip išgąsdino, - guodėsi Eliza. - Žinojau,
jeigu laiku nepabėgsiu, būsiu priversta Kentui ištarti įžadus. O kas tada?
Jis turėtų du gyvenimus? Aš viename name, o Karmena su vaiku —
kitame? Puikiai suprantu, kas laimėtų šį tampymosi į skirtingas puses
žaidimą.
Ji dėbtelėjo į Alechandrą, kuris buvo pasisukęs kaip tik tiek, kad
mergina jo akyse pamatytų užuojautą. Gerai, pagalvojo ji. Dabar Eliza
bent jau turėjo progą parodyti tuos bjaurius dalykus, kurią jam apie ją
prišnekėjo Karmena, iš kitos pusės.
Visgi mergina nenorėjo nueiti taip toli, kad Alechandras pradėtų jos
gailėtis. Tai galėtų baigtis kuo nors, ko šiuo metu ji nenorėjo. Eliza
planavo kelias dienas praleisti pas savo beveik vyro mylimosios šeimą,
o paskui pasprukti. Mergina buvo tikra, kad Karmenai nepavyks
ištempti daugiau nei keturiasdešimt aštuonių valandų, apie ją
neprasitarus Kentui.
Eliza pažvelgė j Alechandrą ir pajuto nuo jo sklindantį karštį. Nors tai
dar nenutiko, ji prisiminė, kokie artimi jie buvo. Kartu juokdavosi, vienas
kitam pasakodavo, ką nuveikę per dieną. Alechandras jai prasitarė apie
amerikietę, kuri reikalavo iš jo daugiau ispanų kalbos pamokų. Jis
pasakojo iš įkarščio priėmęs vasaros darbo pas brolį pasiūlymą, tačiau
manė ištempsiąs ne ilgiau kaip savaitę. Visgi jam patiko fizinis darbas,
patiko ir pačios Jungtinės Valstijos. „Bet man nepatinka jūsų žiemos!"
— pasiskundė tuomet Alechandras, ir jie kartu nusijuokė.
Eliza dar kartą turėjo sau priminti, kad kol kas nieko panašaus nėra
įvykę. Visgi ji neabejojo: jai leidus, viskas ir vėl pasikartotų. Kad ir kaip
būtų, šiuo metu merginai visiškai nereikėjo prisirišti prie kito vyro ir
faktiškai jam pasakyti: „Aš - tavo. Daryk su manimi ką tik nori."
Ne. Šiuo metu reikėjo rasti vietą, kur ji galėtų įsitvirtinti. Po dviejų,
daugiausia trijų dienų Eliza keliaus į Varbruką Meine. Nors ten ir
neturėjo jokių ryšių, jai žūtbūt reikėjo įsigauti į Olivijos ateities šeimą.
Galbūt jie padėtų išspręsti teisines problemas. Padėtų susirasti darbą.
Staiga Alechandras sustabdė sunkvežimį. Mergina nesekė kelio, tad
dabar buvo gerokai nustebusi, kad jie atvažiavo į automobilių aikštelę.
Priešais stūksojo „Nordstrom's“ prekybos centras.
Vyras išjungė variklį, susirado piniginę ir iš jos ištraukęs keturis
šimto dolerių banknotus padavė Elizai.
Nedaug trūko, kad nuo tokio gesto jai būtų sustojusi širdis. Eliza
peržengė ribą, ir dabar Alechandras išmeta ją lauk. Visgi ne, jis
mostelėjo kambarinės uniformon, kurią ši vilkėjo. Norėjo, kad mergina
nusipirktų naujų drabužių.
 Eliza paėmė pinigus, kadangi jg jai tikrai reikėjo, bet iš sunk-vežimio
nelipo.
— Manau, esi labai malonus vyras, priešingai nei tavo sesuo, su kuria
nebuvome labai geros draugės, - Eliza prunkštelėjo iš savo pačios
juokelio. — Na, ką gi, jeigu būtume atsakingi už savo giminaičius,
turėčiau prisiimti savo tėvg nuodėmes. Atsiprašau, šiuo metu nesu
pačios geriausios būklės. Ir atleisk, kad tau teko su manimi įstrigti, —
mergina ištiesė jam ranką. - Ačiū.
Alechandras paėmė jos ranką j savąją ir pagaliau tarė:
— Am igos.
— Taip, — pritarė Eliza. — Amigos, — pakartojo ir išlipo iš
sunkvežimio.
Prekybos centre Eliza paskubomis nusipirko džinsus, timpes ir
marškinėlius trumpomis rankovėmis. Kai išėjo j lauką, apsidžiaugė
pamačiusi Alechandrą vis dar jos tebelaukiantį. Kai mergina jam
nusišypsojo, jis nusišypsojo atsakydamas. Tą akimirką jis buvo tas pats
jos draugas Alechandras.
įlipusi į sunkvežimį Eliza padavė vyrui likusius šimtą su trupučiu
dolerių, ir dėl to jis atrodė kiek nustebęs. Per ketverius santuokos
metus Eliza buvo išmokusi taupyti. Tačiau, kaip dabar paaiškėjo, jos
vyras išlaikė dvi šeimas.
Suskambo Alechandro mobilusis ir šis jį pakėlė.
— Aha, ji su manimi, — pasakė ispaniškai. — Ne, negali likti su juo.
Privalai šiąnakt grįžti, — jo balsas skambėjo dvejojamai. — Man
nusispjaut, kad tavo mylimasis nusiminęs. Tu reikalinga namuose, —
vyras nusisuko nuo Elizos. — Nes nenoriu būti vienas su ja. Ne! Ji nėra
niekam tikusi ir noriu, kad nustotum taip sakiusi, — akimirką jis nutilo. —
Turiu grįžti prie darbo. Ar atsimeni, koks jis? Ar esi per daug užsiėmusi
su... Su juo?
Eliza sėdėjo nusukusi veidą, kad Alechandras negalėtų įskaityti jos
išraiškų. Panašu, Karmena buvo su Kentu, o Alechandras nenorėjo
vienas likti su Eliza.
Jis padėjo ragelį, užvedė sunkvežimį ir grįžo j greitkelį. Po kelių
minučių įsuko į betono nuolaužomis grįstą keliuką, vedantį į mažą
namelį Long Ailando priemiestyje, Elizos ir Kento namų kaimynystėje.
Mergina darė prielaidą, kad namelis buvo išnuomotas vasarai. Jis
atrodė apleistas ir nemėgstamas. Visai kaip aš, pagalvojo mergina.
Namas buvo beveik visiškai tuščias. Viduje matėsi svetainė su
senais nusidėvėjusiais baldais, jai iš šono — virtuvė. Prie galinių durų
stūksojo senas stalas su kėdėmis.
Namelyje buvo jrengti du miegamieji. Eliza nudžiugo pamačiusi, kad
mažyčiai vonios kambariai taip pat du. Atrodė, kad Alechandras su
broliu dalijosi vienu kambariu, o kitas skirtas Karmenai, tačiau dabar
nusimatė šiokie tokie pokyčiai.
Eliza pajuto Alechandro žvilgsnį ir prisiminė, kad neturėtų žinoti, jog
jai bus skirta viena iš dviejų viengulių lovų jo kambaryje.
- Ne, ne, ne, nemečiau vieno vyro tam, kad gaučiau kitą, — išbėrė
mergina.
Ji matė, kaip sunkiai nenusijuokęs tvardosi Alechandras, kuris jos
žodžių turėjo nesuprasti.
Eliza pirštu dūrė į jo tvarkingai paklotą lovą, ant kurios kojū- galio
gulėjo patiesti vieni iš Alechandro marškinių. Kitus jis vilkėjo.
Vyras tebežiūrėjo į Elizą. Ji dar kartą parodė į lovą ir paklausė:
- Karmenos?
Jis papurtė galvą ir pamojo į kitą kambarį.
- Karmenos ten.
Eliza pagalvojo, kad jeigu nežinotų, jog Alechandras puikiai kalba
angliškai, be akcento ištarti jo žodžiai būtų vyrą dar kartą išdavę.
- Suprantu, — tarė ji. - Karmena yra bailė. Ji pastojo nuo mano
vaikino ir dabar bijo su manimi miegoti.
Alechandras gūžtelėjo, tarytum nesuprastų nė žodžio, bet jo akys
žibėjo.
- Ir kaipgi man pasakyti, kad tu suprastum? — Eliza dar kartą parodė
į jo lovą. - Karmena, — tarė, nuėjo prie tolimesniame kambario kampe
stovinčios lovos ir parodė į save. Ji suvaidino, kad miega, tada atsikelia
ir pirštų galiukais nutipena prie kitos lovos, kur, sugriebusi Karmeną už
kaklo, pradeda ją smaugti. Paskui subado. Tada Karmenos kūną už
čiurnos nutempia nuo lovos ir kelis kartus trenkia į grindis.
 Baigusi pasirodymą Eliza pažiūrėjo j Alechandrą ir saldžiai jam
nusišypsojo.
- Ar tai dėl to ji nenori su manimi miegoti viename kambaryje?
Čia vertimo nereikėjo. Jis juokdamasis linksėjo - taip.
Eliza nusekė Alechandrą j virtuvę ir stebėjo, kaip jis suvaidina, jog
jam metas grįžti prie darbo. Tačiau kad ir ką vaikinas darė, mergina
apsimetė nesuprantanti, ką šis turi omenyje. Po ketvirtojo karto jis
pasidavęs primerkė akis, o Eliza jam nusišypsojo.
Prunkštelėjęs iš juoko Alechandras linktelėjo j nešvarius indus
kriauklėje, turėdamas omenyje, kad jg neliestg, paskui atidarė šaldytuvą
ir parodė, kad mergina gali imti, ką tinkama.
Eliza bakstelėjo sau j riešą, ant kurio įprastai nešiodavo laikrodį,
klausdama, kada vyras planuoja grįžti. Jis patraukė pečiais, nes
nežinojo. Vėliau Alechandras parodė, kaip veikia paradinių durg
užraktas, bet vis tiek niekur nėjo.
- Eik! - sušuko mergina. — Man viskas bus gerai. Kol nepasirodys
Karmena, netgi nieko nenužudysiu.
Kai Alechandras pagaliau išėjo, jo akys žibėjo.
Eliza uždarė duris, jas užrakino ir prisėdo ant senos sofos. O kas
dabar? — pagalvojo ji. Kur ji keliaus toliau? Taip, Elizai pavyko pasprukti
nuo santuokos su Kentu, tačiau kas iš to? Ir kaip jai reikės per vos tris
savaites padaryti kažką tokio ypatingo, kas amžiams pakeis jos
gyvenimą?
O kai grįš pas Oliviją su Keite, papasakos joms, kad... Kad ką? Kad su
Alechandru žaidė kvailą žaidimą, apsimesdami, jog nekalba vienas kito
kalba?
0 gal antras kartas praeityje bus susijęs su seksu? Ar ji galės Olivijai
ir Keitei papasakoti, kad pagaliau mėgavosi išties puikiu seksu? Bet
priekyje laukė ketveri metai ateities. Kuo ji užpildys visus ketverius
metus? Net ir Kamasutra nebūtų atėmusi tiek laiko.
Eliza pradėjo mirksėti, kad iš gailesčio sau nepradėtų verkti. Iš
vienos painiavos j kitą.
Ji buvo nykiame namelyje, kurio purvinos virtuvės kriauklėje riogsojo
nuo pusryčių likę indai. „Gaila, kad j praeitį turėjau grįžti savimi", —
sumurmėjo mergina.
Ji pagalvojo, kad koledže niekas neaiškina, jog ištekėjus prireiks
visai kitokio — namų ruošos — laipsnio. Elizos tėvas Kentui mokėjo
pakankamai, kad jie būtų galėję pasisamdyti daugybę pagalbininkų, bet
jie nepasisamdė. Tuo metu ji nežinojo, kad Kentas išlaiko Karmeną ir
jos vaiką. Tad Eliza žinojo tik tai, kad beveik viską jai reikia padaryti
pačiai.
Pakilusi nuo sofos mergina nuėjo j virtuvę. Visuomet egzistuoja
pasirinkimas, tad dabar ji galėjo arba savęs gailėtis ir nugrimzti j kančią,
arba... Būti naudinga, pagalvojo Eliza ir ėmėsi tvarkyti virtuvę. Spintoje
buvo sena skalbyklė, o ant jos — aukšta rietuvė nešvarių, žemėtų vyrų
drabužių, tad netrukus ji pradėjo juos rūšiuoti ir krauti j skalbimo
mašiną.
Visame name taip pat jau verkiant reikėjo valyti dulkes ir šluoti
grindis. Ketindama tai padaryti, Eliza rado tik šluotą, bet ne dulkių
siurblj. Išskalbusi pirmąją skalbinių partiją, mergina suprato name
nesant ir automatinės džiovyklės. Piktžolėmis apžėlusiame kieme
riogsojo sulūžusi drabužių kabykla. Kento motina reikalavo, kad visos
paklodės būtų džiovinamos lauke, tad Eliza dėl savo vyro turėjo daryti ir
tai. Niekam nerūpėjo, kad jo motinos skalbinius džiovė dvi tarnaitės, -
Kento patalai turėjo kvepėti saulute.
Šios mintys ją suerzino. Nieko keisto, kad dabar jis buvo su Karmena
ir jai skundėsi dėl tokio Elizos pažeminimo. Visi gailėsis vargšo vyro.
Tikro šventojo!
Mergina pakėlė surūdijusią skardinę, besislapstančią tarp nusususių
piktžolių, paskui dar vieną. Po kelių minučių ji surinko jų jau visą krūvą.
Grįžusi j vidų susirado plastikinių maišų, iškrovė skalbyklą ir sudėjo
naują partiją drabužių, o išskalbtus išsinešė j lauką ir išdžiaustė.
Fizinis darbas numalšino pyktį, o netrukus ir galinis kiemas atrodė
daug geriau negu prieš tai. Eliza nušlavė nedidelę akmenimis grįstą
terasą, išrovė piktžoles, paskui dar kelis kartus išskalbė drabužius ir
juos pakabino lauke.
- Bokseriai, — garsiai ištarė ji ant virvutės kabindama skalbinių
segtuką.
 Po kurio laiko mergina grįžo vidun, susitepė sumuštinį ir nutarė
prisėdusi pailsėti.
Ir pagalvoti apie savo gyvenimą? Ne, to daryti ji nenorėjo.
Ant spintelės virtuvės gale stovėjo nešiojamasis kompiuteris ir dėžė,
pilna atsargų ir augalų kvitų. Kiekvienas jų buvo pažymėtas, kokiam ir
kieno darbui tos prekės pirktos. Ant šešių sąskaitų buvo jos tėvų
pavardė. Atrodo, Elizos motina pakeitė rožes pietiniame sode.
Mergina dėžutę nusinešė ant stalo ir kvitus pradėjo rūšiuoti pagal
darbus. Pabaigusi svarstė, kaip atrodo Diego apskaitos sistema, ir
dėbtelėjo į nešiojamąjį kompiuterį. Nors jis ir buvo toks privatus kaip
moters rankinė, bet vis dėlto...
Galiausiai Eliza pasidėjo kompiuterį ant stalo ir jj atidarė. Galbūt
kompiuteris apsaugotas slaptažodžiu, kurio ji nežino? Ne, slaptažodžio
nebuvo. Nešiojamojo kompiuterio ekrane švietė Diego žmonos su
dviem vaikučiais nuotrauka. Trečiasis vaikas dar buvo pakeliui. Čia pat
buvo ir aplankas, skirtas kraštovaizdžio verslui.
Akimirką sudvejojusi ji vis dėlto pradėjo tvarkyti Diego sąskaitas.
Elizą buvo apėmusi pagunda padvigubinti savo tėvų mokėtinas sumas,
tačiau sąskaitų jos pavarde tuo metu nebuvo.
Kai sąskaitos buvo sutvarkytos, ji jas visas paruošė išsiųsti
klientams elektroniniu paštu.
Šypsodamasi, kad pavyko šį tą nuveikti, Eliza pradėjo svarstyti, ką
pagaminti vakarienei iš virtuvėje esančių produktų. Sugrįžęs po darbo
Alechandras tikrai bus išalkęs.
Maisto gaminimo pamokos, kurias lankė bandydama įsiteikti Kentui,
dabar labai pravertė.
Internete ji susirado pupelių ir mėsos troškinio su aitriosiomis
paprikomis ir kukurūzų duonos receptą ir įniko į darbą.
24

- Tai jūsų abiejų kaltė! - griežtai ispanų kalba tarė Diegas,

atrakindamas paradines duris. - Judu su Karmena padarėte tai kartu.
Ir ką man dabar su ja daryti? Slėpti turtingą mergaitę, kol mus ras
teisėsauga? Ji... - jžengęs j namelį vyras nutilo. Viduje gardžiai kvepėjo
švara ir gaminamu maistu.
Diegas spragtelėjo mygtuką, kampe įžiebiantį lempą. Nebebuvo ant
baldų numestų drabužių. Grindys buvo švarios ir niekur nebesimatė
įprastinio dulkių sluoksnio.
Diegas atsisuko ir klausiamai pažvelgė į Alechandrą, bet šis tik
patraukė pečiais. Vyras neturėjo supratimo, kas sutvarkė namus. Diego
akys išdavė jj netikint, kad visa tai padarė toji turtinga mergaitė.
Virtuvėje burbuliavo katilas troškinio, o greta jo stovėjo keptuvė su
kukurūzų duona.
— Pažiūrėk, — tarė Alechandras.
Jis buvo atsivertęs nešiojamąjį kompiuterį patikrinti elektroninio
pašto ir pamatė, kad visos mėnesio sąskaitos paruoštos išsiųsti.
Diegas atidarė spintą, kurioje buvo skalbyklė. Viduje nešvarių
drabužių nebebuvo.
Nors lauke jau sutemo, Alechandras atvėrė galines duris ir uždegęs
šviesą apsidairė. Visos šiukšlės aplink namą surinktos. Prie vartų
stovėjo du pilnai prigrūsti šiukšlių maišai. Tuomet jis nuėjo prie
džiūstančių drabužių ir nuo virvelės nusikabino tris poras kojinių.
- Niekam tikus, ar ne? — retoriškai paklausė vyras ir paskui savo
brolį grįžo vidun.
Elizą Alechandras rado miegamajame. Mergina buvo išsitiesusi ant
lovos, jai ant krūtinės gulėjo penkerių metų senumo žurnalas. Ji
miegojo it kūdikis.
Jis prisėdo greta ir atsargiai patraukė žurnalą.
 — Puikiai pasidarbavai šiandien, - ištarė švelniai. Alechandras
kalbėjo angliškai. - Parodei mums, kiek daug esi verta, nors tai jau ir
taip žinojau. Tą pat akimirką, kai tave išvydau, supratau, kad... Kad tu
visai kitokia.
Vyras jai nuo veido nubraukė plaukų sruogą.
— Tavo su tais baltais apatiniais reginį nešiosiuosi su savimi visą
gyvenimą. — Alechandras nesusilaikė neperbraukęs Elizos rankos. Ji
atrodė tokia trapi, tokia graži - ir tokia nepasiekiama.
Dar prieš Alechandrui atvykstant j Jungtines Valstijas, jo sesuo
Karmena pasakojo, kad yra beprotiškai įsimylėjusi vyrą, verčiamą vesti
turtingą beširdę merginą, ir tuo buvo pelniusi brolio užuojautą.
j Jungtines Amerikos Valstijas Alechandras atvyko tikėdamas
kiekvienu jos žodžiu.
Nors ir iš toli, tačiau padėdamas Diegui jis turėjo galimybę merginą
stebėti. Ir jam ji buvo neįtikėtinai graži. Karmena vis kartodavo, kad
Eliza visai nemoteriška, bet Alechandrui taip neatrodė. Jis daug kartų
girdėjo, kaip motina ją kritikuoja, taiso, skundžiasi ja, o jos tėvas, regis,
be prašymo atnešti dar vieną gėrimą, merginai daugiau nieko
nesakydavo apskritai.
Alechandras niekuomet Elizai neleido suprasti ją stebintis. Atrodė,
kad ji gyvena džiaugsmo dėl artėjančių vestuvių burbule.
Vyrą iš vidaus draskė priešprieša tarp ištikimybės savo nėščiai
seseriai ir noro nekaltą merginą perspėti, kas jos laukia ištekėjus. Kaip
ir visuomet, laimėjo šeimos interesai.
Alechandras apklojo merginą antklode ir pagalvojo, kaip norėtų ją
visuomet turėti šalia. Jis labai džiaugėsi, kad šiandien Eliza viską
sutvarkė ir net pagamino vakarienę — tokie dalykai ėjo tiesiai j širdį
užsispyrusiam jo broliui. Diegas ir taip rūpinosi daugybe žmonių, tad
slėpdamas savo boso dukrą nervinosi dar labiau.

Eliza norėjo atsikelti anksčiau ir visiems pagaminti pusryčius, bet

prabudo nuo nosį kutenančio kepamos šoninės kvapo. Mergina
supanikavo, kad be savo indėlio j buities darbus bus palikta likimo
valiai. Kas tada? Ji nė kiek neabejojo, kad jos tėvo pasamdyti vyrai vis
dar laukė oro uoste. Tą pat akimirką, kai Eliza pateiks savo asmens
dokumentą, pasigirs sirenos ir ją išsiveš žmonės baltais drabužiais.
Mergina tuoj pat išsirito iš lovos, po trumpo trijų minučių dušo
apsirengė vienintelius švarius savo drabužius ir nužingsniavo j virtuvę.
Diegas su Alechandru sėdėjo prie stalo jau įsikniaubę j lėkštes, kuriose
buvo šoninė, kiaušiniai ir skrebučiai. Labai amerikietiška.
— Atsiprašau, kad pramiegojau, — nuolankiai tarė Diegui.
Už savo brolį jis buvo žemesnis ir stambesnis. Ir nors Diegas taip pat
buvo gana išvaizdus vyriškis, Alechandrui nė iš tolo neprilygo.
— Vakar buvo varginanti diena, - Eliza žvilgtelėjo j uždaras jo
miegamojo duris. — Ar Karmena sugrįžo?
J išklerusį skrudintuvą mergina įdėjo dvi riekeles duonos.
— Ne, — Diegas nesugebėjo pakelti j ją akių, kadangi visi žinojo, kur
buvo jo sesuo.
Laukdama savo skrebučių Eliza žvelgė į palinkusį Alechandro
viršugalvį. Sunku patikėti, tačiau brėkštančio ryto šviesoje jis atrodė dar
gražesnis. Tą akimirką ji buvo tikra esanti vienintelė moteris pasaulyje,
trokštanti nebūti ištikima savo vyrui.
Skrebučiai iššoko iš skrudintuvės, ir pasiėmusi lėkštę mergina
atsisėdo prie stalo kitapus vyrų. Pažiūrėjusi į Diegą, tarė:
— Norėjau pasiteirauti apie tavo brolį. Ne! Nežiūrėk į jį! Nenoriu, kad
jis suprastų, jog kalbame apie jį. Ar jam viskas gerai? Tegirdėjau jį
šnekant telefonu su Karmena, bet šalia manęs jis tyli. Ar jis manęs
nekenčia?
— Jam atrodo, kad tu graži, — nežymiai nusišiepė Diegas.
— Tikrai?
— Aha. Labai graži.
Eliza stengėsi išlaikyti rimtumą.
— Tačiau jis mano, kad aš niekam tikusi, tiesa? Karmena visuomet
apie mane taip sako.
Diegas nepritariamai susiraukė.
— Puikiai čia pasidarbavai, — galva parodė į švarią virtuvę.
— Džiaugiuosi bent taip prisidėjusi. Kur šiandien važiuosime?
 Vyro veidas darėsi vis labiau rūškanas.
— Mes važiuosime į Belmontu namą, bet tu liksi čia.
Akimirką patylėjusi Eliza tarė:
— Pažįstu jų dukrą Tifanę. Kartu ėjome j mokyklą. Vargšelė. Ne viso
protelio, bet sėkmingai ištekėjo. Sunku suprasti, kas patinka vyrams.
Pavyzdžiui, vyrui, už kurio turėjau ištekėti, aš visai nepatinku, bet jam
patinka jūsų... Ups! Atsiprašau, man nederėjo apie tai užsiminti.
Alechandras dar labiau nunarino galvą, tačiau ji vis tiek pastebėjo jo
šypsnį.
Diegas, kuris daugybę metų buvo vedęs, spoksojo j Elizą
suprasdamas, kad ši kažką rezga. Mergina jj vertė jaustis kaltą ne be
priežasties.
— Negali važiuoti. Tu bėgi nuo įstatymo.
— Ar dėl to, kad pasprukau iš savo pačios vestuvių? Nemanau, kad
už tokį nusižengimą baudžiama, — klapsėjo blakstienomis ji. — Padėsiu
jums dirbti.
Diegas tai išgirdęs tik suprunkštė.
— Galiu sodinti papurusias garbiniuotas petunijas, — jam
nesureagavus mergina paaiškino: — Čia iš filmo. „Tekantis upelis"?
Nesvarbu. Prašau, Diegai. Aš bijau likti viena. O jeigu Karmena mane
įduos? Kentas čia būtų jau po minutės. Ir kas tada? Turėsime trigubas
pjautynes? Manai, galėčiau laimėti prieš Karmeną? Ar ji...
— Leisk jai važiuoti, — ispaniškai prabilo Alechandras. - Ji galės
sėdėti sunkvežimyje ir klausytis muzikos. Tai truks vos kelias dienas, o
paskui nuvešiu ją j oro uostą.
Diegas pašnairavo į savo brolį.
— Girdėjau, ką šnekėjai tame prabangiame viešbutyje. Norėtum
išsivežti ją į Meksiką, ar ne? Ji ne tau! Mergina ištekės už kokio nors
kito turtuolio, o ne geidulingų moterų mokytojo.
Eliza kramtė savo skrebutį ir stengėsi neįsiterpti į pokalbį. Visgi
merginai buvo labai įdomu, kuris iš brolių buvo jos pusėje.
— Noriu, jog ji būtų netoli manęs, kad galėčiau ją apsaugoti, - tarė
Alechandras. — Jos ieškantys vyrai ginkluoti.
 — Ir ką gi, tavo nuomone, jie nori nušauti? Ją? Ši mergina tėra jaukas,
ir ja naudodamiesi godūs jos tėvai sugavo vaikiną, kurį gali kontroliuoti.
Manai, jos tėvas atiduos savo dukrą kažkokiam meksikiečiui
sodininkui?
Eliza nustojo valgiusi. Tai, ką ji girdėjo, buvo siaubinga. Kita vertus,
visai malonu žinoti, kad savo tėvui atrodė vertinga.
Mergina pabandė įsiterpti j jg pokalbį, iš visg jėgų stengdamasi
neparodyti, kokia yra šokiruota:
— Poniai Belmont patinka itin ekstravagantiškos spalvos ir ji
pasipūtėliškai tikisi, kad žmonės perskaitys jos mintis. Jeigu ketinate
pas ją prisodinti blankių gėlių, moteris pasius. Ar atsimenate tą šiurpiai
raudoną mulčių, kurio pribėrėte j mano motinos gėlių vazonus, o ji
privertė juo atsikratyti? — Eliza nelaukė, kol Diegas atsakys. - Spėju,
padarėte išvadą, kad visos moterys šiame rajone tokio mulčiaus
negalėtų pakęsti. Bet tik ne ponia Belmont. Ji jį dievintų. Kuo ryškesnė
spalva, tuo geriau. Galėčiau jums patarti, ką pirkti, kad ponia Belmont
būtų patenkinta jūsų darbu ir jūsų neatleistų, kaip kad padarė su trimis
paskutiniais savo sodininkais, — tai pasakiusi, mergina baigė valgyti
savo skrebutį.
— O jeigu ji tave pamatys? — paklausė Diegas. — Aš nenoriu jokių
bėdų.
— Neįsižeisk, Diegai, tačiau ar ponia Belmont yra kada nors bent
pažvelgusi į bet kurį iš jūsų?
Alechandras žiūrėjo į brolį tylėdamas, o jo veide tarsi švietė argi
nesakiau išraiška. Ją Diegas palydėjo nusiviepdamas.
— Iš spintos pasiimk skrybėlę ir prisidenk veidą.
Mergina triumfavo, tačiau stengėsi, kad šypsena to neišduotų.

Eliza dar niekuomet gyvenime nebuvo tokia pavargusi kaip tą vakarą. Ji

visą dieną tampėsi su augalų padėklais, sodino krūmus, medelius ir
kone tūkstančius vazoninių gėlių.
Diegas ir jo vyrai stebėjo merginą ir laukė, kad ši bet kurią minutę
pasakytų daugiau nebegalinti, bet Eliza nesustojo.
 Vis dėlto mergina padarė vieną klaidą. Ir ji buvo didelė. Vos po trijų
valandų bendro darbo šeši Diego darbininkai suprato, kad ji kalba
ispaniškai. Elizai tiesiog nepavyko to nuslėpti - ji nevalingai nusijuokė
iš jų papasakoto juokelio. Mergina maldavo neprasitarti Alechandrui, ir,
laimei, vyrai su džiaugsmu sutiko jam meluoti ir dalyvauti keistame jų
žaidime, kadangi žinojo, jog Alechandras apsimeta nekalbąs angliškai.
Be to, ta aukšta, liekna, lygiai taip pat sunkiai dirbanti mergina jiems
patiko.
Per pietus jie nuvažiavo j užvažiuojamąjį greitojo maisto restoraną.
Sunkvežimyje Eliza sėdėjo tarp Diego ir Alechandro.
— Tikiuosi, žinote, jog šis maistas yra visiškas šlamštas ir jums
kenkia, — tarė ji, atsikąsdama lėkštės dydžio mėsainio, nuo kurio
varvėjo trijų skirtingų rūšių padažai. — Ooo. Garbanotosios bulvytės.
Tikros vaišės.
Vakare grįžusi j namelį Eliza nusimaudė, užsitraukė milžiniškus
Diego marškinėlius trumpomis rankovėmis bei baltas jogos kelnes,
kurias mūvėjo po savo vestuvine suknele, ir krito tiesiai j lovą. Mergina
tąnakt miegojo taip kietai, kad nė praūžiantys tornadai nebūtų jos
pažadinę.
Kitą rytą Eliza pabudo anksti. Pro miegamojo užuolaidas krito šiek
tiek šviesos, tad ji matė, kad vos už kelių pėdų nuo jos miega
Alechandras.
Per tas dvi dienas, kurias čia praleido, dar nebuvo jo mačiusi greta
stovinčioje lovoje, bet dabar, turėdama progą, mergina gulėjo ir
svajingai j jj žiūrėjo. Alechandro akys buvo užmerktos, skruostai apaugę
tamsiais šereliais. Buvo matyti nuogas vaikino petys, kurio nesiekė
saulės spindulys, ir tai reiškė, kad žemiau buvo dar daugiau nuogos
odos.
Mergina svarstė, kaip pasielgtų Alechandras, jeigu ji staiga įslinktų
pas jj j lovą. įsivaizdavo save, nepratariančią nė žodžio, tik dviem
žingsniais perskriejančią kambarį, patraukiančią antklodę ir įsitaisančią
šalia jo siauroje lovelėje.
įdomu, koks jausmas jj bučiuoti? Jo lūpos buvo pačios gražiausios:
tokios pilnos ir atrodė be proto saldžios.
 Pažvelgusi į Alechandro kaklą, Eliza kone galėjo įsivaizduoti savo
lūpas ant šiltos jo odos.
Vakar dieną mergina sodino raudonus snapučius ir staiga sustingo
pamačiusi, kaip Alechandras atsisuko didelį butelį vandens ir vienu
gaištu pusę jo nugėrė. Vanduo bėgo jam per smarką ir kak-lu žemyn,
sudrėkindamas vilkimus marškinėlius. Nuo šio vaizdo jos burna ir
rankos tarytum išdžiūvo.
Vienas iš Diego darbininkų, Migelis, pamatė alkaną Elizos žvilgsnį.
— Geriau paskubėk, — ispaniškai tarė jis ir galva linktelėjo kitapus
sodo.
Tifanė Belmont, rankoje laikydama mažą šunelį, taip pat stebėjo
Alechandrą.
Eliza užgniaužė norą sviesti į merginą aštrų kastuvėlį. Kodėl Tifanė iš
viso žiūri j Alechandrą? Juk ji susituokusi. Ir, lygiai kaip ir jos motina,
Tifanė buvo didžiausia snobė. Jeigu jai reikėjo Alechandro, tai tik dėl
vieno dalyko.
Migelis su greta besidarbuojančiais kitais dviem darbininkais
nusijuokė iš Elizos minos. Vyras patarė merginai būti atsargesnei arba
antraip iš pavydo užsidegsianti jos skrybėlė.
— Aš ne... — pradėjo Eliza, bet nutilo pamačiusi, kad į ją atsisuko
Alechandras. Ji sukosėjo ir pašnairavo į Migelį, kuris jai nusivaipė.
Dabar mergina žvelgė į Alechandro kūną, kiek jo buvo galima matyti,
ir bandė įsivaizduoti jo prisilietimą, jo skonį, jo... Staiga Eliza pastebėjo,
kad vyras atsimerkęs. Jis lėtai, tarytum kviesdamas, ištiesė savo ranką.
Taip! - džiaugsmingai pamanė mergina. Ji nueis pas jį ir pirmą kartą
gyvenime pasimylės su vyru, kuris iš tikrųjų jos nori. Vyru, kuris jos
trokšta. Kuris...
Pati negalėdama patikėti tuo, ką daro, ji nusviedė šalin savo antklodę
ir galvotrūkčiais išbėgo iš kambario. Atsidūrusi svetainėje Eliza
atsirėmė j sieną ir besidaužančia širdimi mėgino suprasti, kas ką tik
atsitiko. Juk ji pati to norėjo, ar ne? Juk dėl to ji skundėsi Olivijai su
Keite. Kol kas gyvenime mergina nebuvo patyrusi gero sekso. Galbūt
vėliau, kai pabėgs nuo Kento ir jų tėvų, ji ras ką nors, su kuo galės tuo
užsiimti, bet šiuo metu čia buvo tik šis nuostabus vyras. Tad kodėl jj
atstūmė?
Nes Alechandras jai patiko, štai kodėl. Jam jie buvo ką tik
susipažinę, tačiau jai jie jau buvo daug kartu juokęsi, dalinęsi viltimis ir
svajonėmis.
Ir, po perkūnais, ji norėjo daugiau negu tiesiog pasibarškinimo! Bum!
Būk tyliai, kad Diegas neišgirstų.
Eliza mąstė trokštanti to, ko turėti negalėjo.
Netrukus ji išgirdo „jų" vonios kambaryje iš dušo bėgantį vandenį.
Vakar po pietų Alechandras prisispyręs prašė Diego sustoti didelėje
vaistinėje ir leisti Elizai nusipirkti higienos reikmenų. Jis ėjo drauge ir už
viską sumokėjo.
Jos dantų šepetėlis stovėjo stiklinėje kartu su jo. Jie naudojosi ta
pačia dantų pastos tūbele.
Jo skutimosi peiliukas, kurio jis pernelyg dažnai ir nenaudojo, gulėjo
greta jos rožinio skustuvo.
Eliza iš visų jėgų stengėsi nurimti ir nustoti apie visa tai mąstyti.
Pasitraukusi nuo sienos ant kavos staliuko ji pastebėjo j ritinį susuktą
pluoštą dokumentų ir jais susidomėjo. Juos išvyniojusi mergina
pamatė, jog tai ponios Belmont sodo planas.
Jai prireikė ne daugiau kaip dviejų minučių suprasti, kad dizaino
planas nukopijuotas nuo vieno sklypo, kurį matė Anglijoje. Elegantiškas
ir tykus angliškas sodas buvo mažiausia, ko būtų norėjusi tokia
spalvinga asmenybė kaip ponia Belmont.
Eliza pažvelgė j apatinį popieriaus lapo kraštą. Ak. Teisingai.
Suprojektuota Leonardo. To mažo jautraus žmogelio, kuris siautė visoje
kaimynystėje. Elizos motina taip pat buvo užsiminusi norinti, kad
Leonardas perprojektuotų jos sodą.
- Ir pastatytų nerūdijančio plieno skulptūrų? — pasiūlė Eliza, tačiau
žeminantis jos motinos žvilgsnis merginą nutildė.
Žiovaudamas j svetainę įėjo Diegas.
- Ar tu planuoji įrengti šitą sodą?
- Jeigu tik gausiu šj darbą, — atsakė jis. — Nekenčiu to vyruko. Jis
niekuomet tiksliai nepasako, kaip viskas turi atrodyti, tad turiu spėlioti.
Jis tik parašo „raudonos gėlės". Ir ką gi tai turėtų reikšti? Netgi
nepatikslino, kokio aukščio jos turėtų būti.
- Ir jeigu klientui jos nepatinka, tai — tavo kaltė, — pridūrė Eliza.
- Taip ir yra, — Diegas žingsniavo po virtuvę. — Ar norėtum
kiaušinių?
Mergina atgal suvyniojo planus ir pasišovė:
- Aš pagaminsiu pusryčius. O tu prisėsk ir papasakok man apie
Alechandrą, — staiga jos veidas iškaito. — Turiu omenyje, papasakok
man apie Leonardą.
Diegas puikiai suprato, kad mergina nesuklydo — daugiau ji norėjo
sužinoti apie jo brolį.
- Jis neturi merginos ir niekas nė nemanė, kad liks čia, kur tenka
susitepti rankas. Bet kažin kokia mergina vienais apatiniais pasistaipė
po viešbučio kambarį, ir nuo tada Alechandras nebėra koks buvęs.
Tik jam baigus kalbėti Eliza suprato, kad visa tai Diegas pasakė
ispaniškai. Jo akys valiūkiškai žibėjo.
- Labai juokinga, - tarė ji. - Nesakyk jam.
- Kai su tavimi nekalbėdamas mano mažasis brolis pasidaro toks
apgailėtinas? Pasvajok, — jie girdėjo, kad Alechandras vis dar vonioje,
bet Diegas jau tyliau paklausė: — Ar ketini sudaužyti jam širdį?
- Manąją Alechandras jau sudaužė, kai šįryt turėjau jam pasakyti ne,
— šnabždėjo ir ji. — Ir, be to, tavo sesuo nori, kad jis mane suviliotų, tada
ji galėtų prieš mane nuteikti Kentą. Noriu būti tikra, kad nesu tik plano
dalis.
Diegas pažiūrėjo j Elizą užuojautos kupinu žvilgsniu.
- Na ir šeima, tiesa?
Mergina nusijuokė ir, kaip tik Alechandrui įžengiant į virtuvę,
nusisukusi pradėjo ruošti pusryčius.

Jie nuvažiavo j Kendriksų namą išravėti gėlių lysvių ir papilti naujo

kedrų mulčiaus. Elizai buvo patikėta iškarpyti rožių žiedus, tad, per petį
persimetusi didelį medžiaginį maišą, sekatoriumi pradėjo karpyti.
 Visgi šis darbas jai tebuvo priedanga stebėti vyrus. Mergina planavo
pabėgti, vos tik vyrai užeis už namo priekio. Kendriksg namas stovėjo
vos kitapus kelio nuo jos tėvų ir mažojo kotedžo, kuriame ji būtų
gyvenusi po santuokos.
Eliza Diegui buvo pažadėjusi nedaryti nieko, kas jiems užtrauktų
nemalonumų, tad jeigu dabar ją pagautų, pasekmės tikrai kiltų. Jos
tėvas išsireikalautų papasakoti, kas merginai padėjo pabėgti.
Eliza tenorėjo įsmukti j tėvų namus ir pasiimti drabužių. Jos
kambaryje taip pat buvo paslėpta šiek tiek grynųjų. Jeigu Eliza nori
pabėgti j Meiną, visų pirmajai reikia nusipirkti lėktuvo bilietą.
Galimybę išsprukti ji rado tik po pietų. Pranešus Diegui, kad mergina
dirbs prie lysvės palei galinę tvorą, jis tik linktelėjo. Tą pat sekundę, kai
vyrai pasuko už kampo, Eliza spruko.
Prie namų buvo paplatintas kelio ruožas, skirtas aptarnaujančiam
personalui. Palei jj savo transporto priemones statė aplinkos
prižiūrėtojai, valytojai ir prekių išvežiotojai. Čia taip pat buvo
surenkamos šiukšlės — dideli žali konteineriai niekuomet nebuvo
statomi namo priešakyje.
Eliza žinojo, kad jos tėvų namas greičiausiai tuščias. Net jeigu jų
samdyti žmonės ir ieškojo dingusios dukters, tai dar nereiškė, kad tuo
bus pertraukta jų pačių įprastinė rutina. Elizos motinos grožio
procedūros ir masažai užėmė nemažą dalį jos laiko. O ką jau kalbėti
apie apsipirkinėjimą ir tai, ką mergina vadino „paskalų pietumis", per
kuriuos susirinkusios moterys išsipasakodavo visus nepadorius viena
apie kitą girdėtus dalykus. Jos motina, be jokios abejonės, j juos
vaikščiojo vien tam, kad užkirstų kelią tiesai apie Elizą ir Kentą pasklisti.
Mergina išslinko iš galinio Kendriksų kiemo, kirto kelią ir praslydo
pro vartus, stūksančius už namo, kuriame gyveno kartu su Kentu.
Bėgdama pro šalį Eliza akimirką sustojo. Niekuomet šiame name ji
nesijuto laiminga, tad jis niekada neatrodė savas.
Grįžtelėjusi netikėtai pamatė stovintį ir ją stebintį Alechandrą.
- Grįžk atgal! - sušnypštė ji, bet jis nė nemanė pajudėti iš vietos.
Garsiau kalbėti mergina nesiryžo, baimindamasi, kad name kas nors yra
ir gali ją išgirsti. — Man reikia drabužių, — Eliza svarstė, kada gi pagaliau
Alechandras nustos apsimetinėti jos nesuprantąs.
Vyras ranka pamojo merginai judėti pirmyn, parodydamas, kad iš čia
neketina niekur eiti.
Apsigręžusi Eliza sodu nubėgo prie šoninių namo durų. Ji ne tik
žinojo, kur buvo paslėptas raktas, bet prisiminė ir signalizacijos kodą.
Labai prašau, pagalvojo ji, kad tik jis nebūtų pakeistas.
Alechandrui stovint šalia, mergina suvedė savo tėvo gimimo datą ir
sulaikė kvėpavimą. Sirenos nepasigirdo. Jai dar kartą apsidairius, jau
Alechandras buvo dingęs iš akiračio, tačiau Elizai pasiekus didžiulę
dviejų aukštų fojė jis stovėjo laiptų aikštelėje.
Įdomu, iš kur jis žino namo išdėstymą? - susimąstė Eliza.
Kai pasiekė savo miegamąjį, Alechandras ten jau stovėjo ir buvo
pasirengęs jai atidaryti kambario duris. Eliza įtariai susiraukė.
— Kai tik pamatysime Diegą, turėsi jam pasiaiškinti, iš kur žinai, kur
yra mano miegamasis.
Šypsodamasis Alechandras patraukė pečiais, nuduodamas, kad
nesupranta nė vieno jos žodžio.
Eliza jau ėmė pavargti nuo to kvailo žaidimo ir raukydamas! įžengė į
savo didžiulę drabužinę. Jai reikėjo susipakuoti keletą daiktų, tik tiek,
kad jos tėvai nepastebėtų ir nepraneštų apie vagystę.
Alechandras atsirėmė į drabužinės duris.
— Norėčiau su tavimi kalbėtis, — tarė jis ispaniškai. — Geriau jau
būčiau nepaklausęs savo sesers ir nepradėjęs šios velniavos su anglų
kalba. Tačiau kartu bijau to, ką galbūt pasakyčiau, jei galėčiau su tavimi
kalbėti.
Vyrui nutilus, Eliza pažvelgė į jį.
— Tęsk. Kalbėk, — tarė ji angliškai. — Aš nervinuosi, ir tavo balsas
mane ramina, - ženklais mergina bandė parodyti, ką turinti omenyje.
— Šiuo metu labai džiaugiuosi, kad manęs nesupranti, — pasakė
Alechandras. - Nes aš kai ką atsimenu. Apie mus. Nors tai ir
neįmanoma.
Kurį laiką jis stebėjo ją, besirausiančią tarp drabužių. Mergina į jį
buvo nusisukusi nugara.
 — Nes jeigu suprastum, ką sakau, ko gero, pamanytum, kad aš
beprotis. Kartais jaučiuosi tarp, tarytum galėčiau matyti ateitį. Visgi ne!
Aš prisimenu dalykus, kurie jau įvyko, nors protu ir suvokiu, kad jvykti jie
negalėjo, — jis kelis kartus giliai jkvėpė. — Vakar mačiau, kaip nuskynei
Damasko rožę, ir tuo pat metu mačiau tave, laikančią ilgą krepšeli bei
kerpančią tuzinus jų. Tu sakei, kad jis iš Anglijos ir vadinasi kažkokiu
juokingu vardu.
Kraitelė, pamanė Eliza, bet nieko nesakė. Po vieną ji stūmė šonan
pakabus su drabužiais, nors iš tikrųjų j juos nė nežiūrėjo. įdėmiai
klausėsi kiekvieno Alechandro žodžio.
— Žinau, kaip atrodai, kai verki. Žinau, kad norėjau tave apkabinti,
tačiau negalėjau. Man buvo uždrausta artintis, bet nesuprantu kodėl.
Atrodei taip, tarytum tau būtų reikėję apkabinimo, — Alechandras
persibraukė plaukus. — Nė nežinau, kodėl tau visa tai pasakoju. Ar tai
sapnai? Ar tik ligonio vaizduotė? Viskas atrodo taip tikra, kad niekaip
negaliu išmesti iš galvos.
Eliza troško jam papasakoti, kad tai, ką vyras atsimenantis, dar
neįvyko. Ir dabar jau niekad nebeįvyks. Tačiau tuomet jis pamatytų, kad
išprotėjusi čia ji. Eliza parodė į lagaminą ant viršutinės lentynos ir
prisispyrusi paprašė:
— Kalbėk toliau.
— Tau visuomet patiko mano balsas, — ištraukęs lagaminą tarė
Alechandras. - Bent jau taip sakei. Bet ne, nesakei, nes mes niekuomet
nesame kalbėję.
Kai į lagaminą Eliza įdėjo suknelę su mėlynomis ir baltomis gėlėmis,
jis sušuko:
— Atpažįstu šią suknelę! Prie jos priderintas mėlynas švarkelis, —
vyras atsisėdo ant pufo kampe. - Ir iš kur aš galėjau žinoti, kur yra tavo
kambarys? Kaip galėjau atsiminti, kokie tavo kambario tapetai? Aš
sakiau, kad jie rožiniai, o tu — kad persikiniai.
Ji pažvelgė į Alechandrą. Viskas lygiai taip ir buvo. Jis patogiai
sėdėjo ant pufo, savo ilgas kojas ištiesęs ant žemės.
Eliza prisiminė, kaip tuomet suklupo jam tarp kojų ir... Susigėdusi
mergina nusuko žvilgsnį.
 Alechandras atlošė galvą ir užsimerkė.
— Kiek kartų jau esu matęs šį žvilgsnį? — švelniai paklausė. —
Niekada, bet kartu mačiau jį jau tūkstantį kartų, - vyras staiga
atsimerkė. — Nori išgirsti šį tą juokingo? Kiekvienoje tų... vizijų, sapnų,
ar kad ir kas jie būtų, aš visuomet pusnuogis. Galbūt tai besipildantys
mano troškimai... — Alechandras nutilo ir žvelgė j lagaminan daiktus
kraunančią Elizą. — Tačiau kad ir kokios aiškios mano vizijos,
niekuomet nejaučiu, kad liestųsi mūsų oda. Aš pabandžiau. Šj rytą... —
jis atsiduso. — Šj rytą troškau tavęs taip, kaip trokštu gyventi. Ir kai tu
pabėgai, atrodė, kad mano širdis subyrės j gabalus. Norėjau jausti tavo
kūną ant savo kūno, savo lūpas ant tavo odos. Save tavyje, — jis nustojo
kalbėti ir kurį laiką tik giliai kvėpavo. — Bet tokios vizijos aš nematau.
Tarytum būčiau pasmerktas tavęs trokšti, bet taip niekuomet ir neturėti
— net ir savo mintyse.
Staiga Alechandras pašaipiai nusijuokė.
— Diegas sako, kad aš idiotas, kai kalba pasisuka apie moteris. Jis
sako, kad turėčiau vesti merginą iš savo gimtinės ir su ja susilaukti
krūvos vaikų. Diegas mano, jog tai mane nuramins. Jo žmona turi dailią
seserį ir... — minties jis nebaigė.
Eliza nusisuko, kad Alechandras negalėtų jos matyti. Ji nesuprato,
kaip ir kodėl jis atsimena tai, kas dar neįvyko, bet atsiminė ir ji. Buvo dar
keisčiau, kad jų atsiminimai skyrėsi.
Tuo pat metu, kai laiką leido su Alechandru, Eliza buvo ištekėjusi už
Kento, kuriam nepaliaujamai stengėsi įtikti.
O dabar šios priešpriešos nebebuvo. Kentas jos gyvenimo nebevaldė
— ir niekada nebevaldys. Eliza vėl pažvelgė j Alechandrą. Jo akys,
tokios tamsios, tokios pilnos aistros, tiesiog traukė ją prie jo.
Dar ne, pagalvojo Eliza. Man reikia daugiau. Daugiau to, ko ji dar
nežinojo.
Staiga išėjusi iš drabužinės Eliza nužingsniavo j savo miegamąjį. Jai
reikėjo pasiimti pinigus, kuriuos buvo susitaupiusi, paslėptus po
viršutiniu stalčiumi. Šalia buvo ir jos pasas. Kadangi su Kentu į
povestuvinę kelionę planavo vykti visai netoli, dokumentą paliko namie.
 Dabar mergina džiaugėsi, kad pasas išduotas jos mergautine pavarde,
o ne ta, kurią įgijo po santuokos.
Alechandras užkėlė lagaminą ant jos lovos ir vėl pradėjo šnekėti.
— A, gerai. Pinigų turi. Dabar galėsi nuo mūsų pabėgti. Galėčiau
nuvežti tave į Džono F. Kenedžio arba Lagvardijos oro uostą. Tų oro
uostų tavo tėtis tikrai nepajėgs apstatyti vyrais. Galėsi keliauti, kur tik
panorėjusi. Kur nors toli toli nuo savo šeimos, kuri sukėlė tau tiek
skausmo, — jis nusišypsojo. — Žinai, ką? Džiaugiuosi, kad Karmena
pabėgo su tuo bailiu ir labai kvailu vyru, už kurio ketinai tekėti.
Eliza neatsiminė, kada būtų girdėjusi tokį atvirą nuoširdumą. Jeigu
ko nors gyvenime jai ir trūko — tai tikrumo. Šypsodamasi mergina iš
stalčiaus ištraukė nedidelį piešinių segtuvą ir įkišo jį į užtrauktuku
užsegamą šoninę lagamino kišenę. Galbūt ji galės padėti Diegui
išnarplioti Belmontu sodo planus.
J maišelį su pinigais įsidėjo ir saują kaklo papuošalų, kai apačioje jie
išgirdo balsus.
Staiga Eliza supanikavo. Merginos mintis užpildė prisiminimai apie
tą siaubingą kelionę daktarės Haitauer automobilio bagažinėje. Šioje
jos gyvenimo versijoje tai nebuvo nutikę, tačiau galėjo nutikti. Visi
dalyviai buvo čia. Jos tėvai galėtų...
Žvilgtelėjęs į siaubo kupiną Elizos veidą, Alechandras mitriai uždarė
jos lagaminą, išsviedė jį laukan, apkabino ją ir nuvedė prie lango.
Mergina pro jį pažvelgė. Jos miegamasis buvo antrame aukšte.
— Tu turbūt juokauji?
Pirmas pro langą Išlipo Alechandras ir, atsistojęs ant žemo vieno
aukšto soliariumo kambario stogo, ištiesė jai savo ranką. Eliza ją
paėmė nedvejodama ir nežiūrėdama žemyn. Kai ji jau beveik pasiekė
žemesnį stogelį, Alechandras čiupo jai už rankos ir merginą prisitraukė
prie savęs. Akimirką Elizą palaikęs glėbyje, netrukus vyras ją paleido.
Tebesilaikydami už rankų jie bėgo stačiu stogu. Tolimesniajame namo
krašte buvo aukšta tvorelė rožėms. Alechandras nusileido ir ištiesė jai
rankas.
Elizai atsidūrus ant paskutinių laiptelių, vyras pačiupo ją per liemenį
ir patraukė taip stipriai, kad ji atbulomis įkrito tiesiai jam į glėbį.
 Kai mergina pagaliau atgavo kvapą, pamatė, kad šypsodamasis jis
žvelgia j ją, Eliza nesusilaikė ir padėjo galvą jam ant krūtinės. Kokia ji
buvo šilta! Ji ir jautė, ir girdėjo plakančią Alechandro širdį.
— Mano tėvas turi ginklą, — sušnabždėjo Eliza, nepakeldama galvos
nuo jo krūtinės. Alechandras taip pat nė nesukrutėjo. — Puf, puf, -
pridūrė vaizdingai, bet jos balse energijos nebuvo daug. Jai būtų užtekę
likti ten, kur buvo. Galbūt amžinai.
Vyrą pagaliau pasiekė Elizos žodžiai. Glėbyje jis laikė dingusią namo
savininko dukterį. Ir buvo tik sodininkas.
Tvirtai pastatęs ją ant žemės, Alechandras paėmė merginos ranką,
paskui staiga ją paleido ir pamojo Elizai eiti galinių vartų link, o pats
grįžo paimti po langu gulinčio lagamino. Jiems pasiekus
aptarnaujančiam personalui skirtą kelią, vyras nusviedė lagaminą į savo
sunkvežimį. Savo didelį juodą sunkvežimį.
— Ne eržilas, bet ne ką prasčiau, - sau tarė Eliza. Jiems einant pro
vartus į Kendriksų teritoriją, tai išgirdęs Alechandras klausiamai į ją
sužiuro.
— Tai — mano fantazija. Būti išgelbėtai vyro ant didelio juodo žirgo.
Su savo treneriu netgi mokiausi pašokusi užsėsti ant žirgo. Jis sparčiai
jodavo į mane, tuomet pasilenkdavo ir, pačiupęs mano ranką,
užsitraukdavo aukštyn. Moku tai padaryti.
Tačiau Alechandras ir vėl spoksojo į ją savo tuščiu nesuprantančiu
žvilgsniu. Susierzinusi Eliza nusisuko.
— Kur, po velniais, judu buvote? — vos juos pamatęs užriko Diegas.
— Laužėmės ir brovėmės, — pasakė mergina. — Mano lygtinio
paleidimo pareigūnas pasius.
— Nori pinigų - dirbi, - beviltiškai oran rankas iškėlė Diegas.
— Pinigų? — nusistebėjo ji. - Oho. Kas nors duokite man žirkles!
25

Diegas įtarinėjo juos abu, tad likusią dienos dalj nepaleido jų iš akiračio.
Jis nerimavo, kad jaunuoliai nežino, koks įniršęs Elizos tėvas ir ką jis
gali padaryti žmonėms, slepiantiems jo dukterį.
Tą popietę mergina dirbo dvigubai sunkiau. Ir kaskart, kai ketindavo
kelti ką nors sunkesnio, pavyzdžiui, padėklą snapučių, jai virš galvos
išnirdavo Alechandro ranka. „Ačiū“, - sumurmėdavo Eliza ir iš
sunkvežimio iškeldavo kitą padėklą.
Apsilankymas tėvų namuose merginą privertė susimąstyti apie
praeitį ir tai, ką ji patyrė. Ji vis svarstė, ką visgi turi pasiekti. Kaipgi
įmanoma pakeisti savo gyvenimą vos per tris savaites? Prisiminė
Keitės žodžius: „Ar tai būtinai turi būti susiję su kokiu nors vyru?", nes
dabar atrodė, tarytum visos trys moterys turėjo tą patį vieną tikslą:
pakeisti vyrą — pakeisti gyvenimą.
Žinoma, viskas buvo daug sudėtingiau. Turėjo būti koks nors kitas
būdas. Išsiblaškiusi Eliza stebėjo, kaip Alechandras sau ant galvos
purškė vandenį iš laistymo žarnos ir prakaituoti marškinėliai prilipo prie
nuostabaus jo kūno. Taip, ji beprotiškai jo norėjo, bet kas iš to? Kas bus
po to, kai seksualiniai poreikiai bus patenkinti? Iš patirties mergina to
nežinojo, nors būtų buvę natūralu, jog ugninga aistra net ir pačiam
gražiausiam vyrui vieną dieną išblėstų. Tikrai turėjo būti ir tokių vakarų,
kai viskas, ko nori, — tai tik susirangyti lovoje su mėgstamiausio
autoriaus knyga.
Merginai savo gyvenime reikėjo ko nors daugiau nei tik vyro.
Staiga pasigirdęs juokas Elizą pabudino iš savotiško transo. Tai
Migelis su kitais vyrais juokėsi iš Alechandro. Jie jam ispaniškai
patarinėjo dirbti dar sunkiau, kad padarytų įspūdį merginai, kuri nors j jj
ir žiūrėjo, bet jo nematė.
Eliza turėjo nusigręžti, kad Alechandras nepamatytų, kaip ši varto
akis.
 - Idiotai jūs! - iškošė ji, ir vyrai vėl pradėjo kvatoti.
Tą vakarą mergina grįžo j namelį prakaituota, purvina ir ypač
pavargusi, bet žinojo, kad dar reikėjo pagaminti vakarienę ir iš vakaro
išskalbti drabužius, kad ryte juos būtų galima išdžiaustyti. Šie ir kiti
panašūs darbai vadinosi „antrąja pamaina" ir beveik visuomet gulė ant
moterų pečių.
Linktelėjęs kompiuterio link Diegas tarė:
- Tavo vaikinas pavogė Karmeną, tad tau atiteko jos tvarkyta
apskaita. Rytoj algų mokėjimo diena.
- Mano vaikinas? — pradėjo purslotis ji. — Juk tai aš čia auka! Jūs,
vaikinai, turėtumėt... - Eliza nutilo, pamačiusi provokuojančią Diego
šypsenėlę. Alechandras buvo nusigręžęs, tačiau juokėsi ir jis. — Labai
juokinga.
Vakarienę vis dėlto gamino vyrai, kol Eliza, sėdėdama prie virtuvės
stalo, bandė perprasti programą, padedančią suskaičiuoti atlyginimus.
Atėmus didmeninę visų medžiagų kainą, liko ne tiek ir daug pinigų.
Prireikė šiek tiek laiko suskaičiuoti mokesčius, tačiau tai padariusi
mergina pamatė, kad sumos atlyginimo lapeliuose liko apgailėtinai
mažos.
Paėmusi Alechandro jai ištiestą šaltą alų, ji atsilošė kėdėje ir tarė:
- Kaip bjauru. Tas niekam tikęs nykštukas Leonardas nukopijuoja
kažkieno kito dizainą ir už tai gauna šešiaženklę sumą. 0 mes čia
galuojamės, dirbdami tikrą darbą, ir už tai išeina tik minimali alga.
- Tada tau reikėtų pasiūlyti geresnį dizainą, - tarė Alechandras
ispaniškai, o Diegas išvertė jo žodžius.
- Tai tu augalų ekspertas, ne aš. Apskritimas ant popieriaus lapo
buvo visas sodo dizainas, kurį aš sukūriau. Ir tai padariau vien dėl to,
jog norėjau... — Eliza staiga nutilo.
Abu vyrai ją atidžiai stebėjo. Iš kur ji žinojo, kad Alechandras yra
augalų žinovas?
- Ir be to, — sukdamasi iš padėties garsiai pridūrė mergina, — ponia
Belmont vis tiek manęs neklausytų. Ką gi aš išmanau apie
sodininkavimą?
 — Išmanai tiek pat, kiek ir mažasis vagis, — vėl tarė Alechandras, ir
vėl Diegas raukydamasis tai turėjo išversti.
— Ji nori, kad projektas būtų atliktas kokio nors garsaus vardo, kad
galėtų tuo pasigirti kitoms moterims, — Eliza atsistojo. — Galbūt man
vertėtų prisistatyti Kaliente ir girtis išgalvoto koledžo Italijoje mokslo
laipsniu.
Abu vyrai vėl sužiuro į ją.
— Kas? — Eliza save nužvelgė nuo galvos iki kojų. Merginos vilkimi
drabužiai jai buvo per dideli ir ji ką tik traukė šapus sau iš plaukų. — Kas
negerai?
— Turtuolio duktė, — tarė Alechandras. — Brajanas Mauras.
— Supratau pavadinimą, — ji nenorėjo, kad Diegas be reikalo verstų.
- Brajano Mauro koledžas yra žinomas visai ne dėl aplinkos dizaino.
Studijavau daug meno istorijos. Arčiausiai sodininkystės buvau tuomet,
kai analizavau Monė vandens lelijas.
Vyrai vis dar žvelgė j ją, tarytum nieko nesuprasdami.
— Ponia Belmont net nežvilgteltų į tai, ką pasiūlyčiau aš, — Elizos
balsas vis aukštėjo, šiai bandant paaiškinti, ką ji turi omenyje. — Ji ir
mano tėvas vienas kito pakęsti negali. Vieną kartą moteris bandė jj
suvilioti, ir kai šis ją atstūmė, ji...
Vyrai stovėjo nugaromis atsirėmę j virtuvės darbastalį. Jie laukė, kol
mergina pamatys, ką jie padarė.
— Ta moteris buvo stačiai pažeminta, — tarė Eliza. — Labai tikėtina,
kad Odrė Belmont norėtų pasamdyti dukrą vyro, kuris su ja taip
pasielgė.
Dabar Diegas su Alechandru jai nusišypsojo. Jie ką tik pasėjo didelę
sėklą. Netrukus Eliza iš lagamino išsitraukė bloknotą piešimo
popieriaus ir pieštukus. Nuo ko čia pradėjus?
Diegas tuo metu šalia jos padėjo lėkštę pašildytų pupelių.
— Pas Belmontus grįšime penktadienį, — pasakė jis. — Turi dvi
dienas sukurti ką nors, ką galėtume jai parodyti.
— Bet aš nežinau, kaip tai daryti, — išsisukinėjo Eliza. — Niekuomet
to nesimokiau. Net nežinau ponios Belmont sodo dydžio.
Diegas nuo spintelės paėmė j ritinį susuktą brėžinį.
 — Viskas čia. Tiesiog pakeisk jį.
— Bet...
— Valgyk, o paskui pradėk darbuotis, — it kirviu nukirto vyras, tačiau
Eliza jautėsi bejėgiškai užvaldyta „negaliu" ir „nežinau kaip" pojūčio.
— Nekenčiu to žuvų tvenkinio, — įsiterpė Alechandras, ir Diegas,
žinoma, turėjo išversti jo žodžius.
— Aš irgi, — pritarė mergina. — Jos šunys tas vargšes žuvytes
suėstų. Kartą mano motina pasakojo, kad Odrė Belmont norėjo tapti
profesionalia šokėja, bet ištekėjo ir nustojo vaikytis savo svajonės.
Vyrai ir vėl spoksojo j ją, nieko nesuprasdami.
— Paviljonas šokiams, — aiškino Eliza. — Iš betono. Apskritas. Ir dar
pinučių pavėsinė, kurioje ji galėtų prisėsti. Jo gale būtų veidrodžiai ir
baleto buomas.
Pagauta įkvėpimo mergina paėmė bloknotą ir pradėjo piešti. Ji jautė,
kur sode būtų galima visa tai pastatyti.
Po visos dienos, kai Eliza užmigo tiesiai ant bloknoto su eskizu, į
lovą ją nunešė Alechandras.
— Aš purvina, - pusiau miegodama sumurmėjo mergina.
— Galėsi nusimaudyti ryte.
Ji buvo tokia užsimiegojusi, jog nė nepastebėjo, kad vyras kalbėjo
angliškai.
— Rožinės astilbės. Ne! Raudonos asiūklinės ruselijos. 0 kaip
vadinasi tos juokingos besiraitančios gėlės? Tokios storos ir minkštos?
— Celiozijos.
— Teisingai, — nusižiovavo Eliza. - Augalus parinkti turėsi tu. Kas
auga Long Ailande? Ar ten yra laukinių orchidėjų?
Merginos akys buvo užmerktos. Jis pabučiavo ją j kaktą ir paskui
nusišluostė burną. Eliza tikrai buvo gana purvina. Nors ir basomis
kojomis, apsirengusi ji buvo visiškai, bet Alechandras nesiryžo nieko
nurengti, j savo lovą jis nuėjo šypsodamasis. Vyras džiaugėsi
matydamas, kad jos akyse vis mažiau matėsi išgąstis. Galbūt jis galėjo
pasitraukti ir visiems laikams.
Kitą rytą, kai vyrai į virtuvę atėjo pusryčiauti, Eliza jau sėdėjo prie
stalo. Vis dar nenusimaudžiusi.
 Alechandras, palinkęs virš darbastalio, gėrė kavą ir šypsojosi
merginai, o paskui pažvelgė j Diegą.
- Pasakyk jai, kad vidurdienį atvažiuosiu ir ją nuvešiu kur reikės.
- Pasakyk pats, — mestelėjo Diegas ir nuėjo krauti sunkvežimio.
Visgi Alechandras daugiau nesakė nieko. Eliza buvo taip įnikusi j
piešinius, kad vyrai netrukus paliko ją kur radę.
Kaip ir buvo žadėjęs, per pietus j namelį grįžo Alechandras. Tuo metu
Eliza jau buvo nusipraususi ir apsirengusi savo drabužiais. įlipusi su juo
j sunkvežimį, ji pradėjo kalbėti:
- Neturiu jokio supratimo, ar mano planas geras. Niekuomet nesu
mačiusi nieko panašaus. Tačiau blogiausia tai, kad negaliu tiksliai
prisiminti, ką mano motina sakė apie ponią Belmont. 0 jeigu tai tebuvo
sarkazmas ir ji iš tiesų niekuomet nebuvo šokėja? Aš savo eskizus
vadinu „Šokėjos sodu", bet jai ši idėja gali ir nepatikti, - Eliza atsiduso.
— Na, šiaip ar taip, manau, jog paviljone reikėtų elektros instaliacijos,
kad būtų galima groti muziką. Internete radau Dega balerinų skulptūrų
kopijų. Man pačiai labai patinka vaikštinėti sode ir, pasukus už kampo,
pamatyti ką nors įspūdingo. Ponia Belmont turi daugiau nei du akrus
žemės, tad su tiek galėčiau tikrai daug nuveikti.
Mergina atlošė galvą į sėdynę ir tęsė:
— Tiesa ta, kad nė pati tiksliai nežinau, ką darau.
Alechandras nusišypsojo ir įsuko į senų knygų parduotuvės
automobilių aikštelę.
Tai buvo viena tų vietų, kurioje ant lentynų, ant kėdžių ir tiesiai ant
grindų buvo prikrauta daugybė knygų kietais viršeliais. Niekas knygyne
nebuvo valoma metų metus.
— Tobula! — džiaugsmingai ištarė Eliza, lipdama atgal j sunkvežimį.
Knygyne Alechandras laikė visas jos išsirinktas knygas apie
sodininkystę bei keletą — apie šokius.
— Kaip gerai, kad manęs nesupranti, nes norėčiau tau pasakyti, jog
esi pats gražiausias nešulinis mulas, koks kada nors gimė šioje žemėje.
Vyras iš visų jėgų stengėsi atrodyti neutralus, bet nuo jos nuslėpti
šypsenos nesugebėjo.
 Kai jis už viską sumokėjo, o knygos buvo tiesiog neįtikėtinai pigios,
Alechandras nuvežė Elizą j biuro prekių parduotuvę, kur ji įsigijo
daugiau popieriaus ir pieštukų bei liniuotę.

Prabudusi penktadienio rytą Eliza tyliai gulėjo savo viengulėje lovelėje ir

klausėsi Alechandro kvėpavimo. Paprastai ji nubusdavo su mintimi,
kaip ant jo užšoktų, tačiau šiandien tenorėjo įsliūkinti greta vyro, kad jis
ją paprasčiausiai apkabintų ir pasakytų ką nors padrąsinančio. Bet
kuria kalba. Nors ir suahilių. Merginai tereikėjo, kad kas nors pasakytų,
jog ji galinti tai padaryti. Galinti susidurti akis j akj su ponia Belmont,
kuri, kiek Eliza prisiminė, buvo gana prasto būdo - lygiai kaip ir jos
motina.
Eliza užmerkusi akis galvojo apie tai, kad yra tikras savo agresyvių
tėvų vaikas. Laimėti bet kokia kaina yra jų moto. Tai, žinoma, galiojo ir
kalbant apie savo dukterį.
Jos tėvai niekuomet nematė priežasties, dėl kurios Eliza pati galėtų
priimti sprendimus, pradedant jos vilkimais drabužiais ir baigiant
draugais, išsilavinimu ir netgi vyru. Dar būdama visai maža mergaitė ji
suprato, kad visų lengviausia jiems tiesiog nusileisti. Juk jie savo
dukterj myli, ar ne? Juk jie linki jai tik paties geriausio, ar ne?
Taip Eliza galvojo iki tol, kol suprato, kad jos tėvai visą laiką žinojo
apie Karmeną. Ir nuo tada mergina pradėjo abejoti viskuo.
Alechandras apsivertė ant kito šono ir ji pažvelgė j jj.
Apsimiegojusiomis akimis, apžėlusiais skruostais — jis buvo nuostabiai
gražus vyras. Ir dabar jis klausiamai pakėlė antakius.
- Man baisu, - tarė Eliza. - Jeigu pasakysiu poniai Belmont, kas
esanti, ir ji paskambins mano tėvui? Jis juk pasamdė apsauginius.
Jeigu jis išdygs kartu su jais?
Alechandras papurtė galvą ir nusviedęs j šalį patalus atėjo pas ją.
Paėmęs merginai už pečių ištraukė ją iš lovos, tad dabar Eliza stovėjo
ant grindų priešais Alechandrą. Tvirtai laikydamas jai už pečių, jis
priglaudė savo kaktą prie josios. Mergina kelis kartus giliai įkvėpė.
 — Gerai, suprantu, — sušnabždėjo ji. — Būk stipri. Turėk drąsos.
Tikėk.
Vyras priglaudė savo delną jai po smarku ir švelniai kilstelėjo veidą
aukštyn. Dabar Eliza žvelgė jam j akis. Sekundės dalj mergina
pagalvojo, kad Alechandras ketina ją pabučiuoti. Bet jis nepabučiavo.
Tik apsuko aplink ir stumtelėjo vonios kambario link.
Eliza juokdamasi paskui save uždarė duris.
Per tą laiką, kol ji nusimaudė bei švariai apsirengė, Alechandras su
Diegu jau buvo prie pusryčių stalo. Jos piešiniai ir pastabos, tvirtai
susegti į krūvą, buvo paruošti iškeliauti.
— Aš čia mąsčiau, — ispaniškai prabilo Diegas, žiūrėdamas j savo
jaunesnįjį brolį, — kadangi Karmena apsistojusi kažkur kitur, tau reikėtų
atsikraustyti j mano kambarį. Duok savo viešniai šiek tiek privatumo.
Elizos rankos sustingo ant piešinių.
— Ne, — atsakė Alechandras. Jo balsas buvo švelnus, bet tvirtas kaip
plienas.
Mergina nusisuko, kad vyrai nepamatytų jos šypsenos. Eliza jau
buvo kone įpratusi atsibusti, girdėdama Alechandrą kvėpuojant,
matydama jo šypseną. Su juo besidalindama mintimis, jausmais ir
nuotykiais.
Draugystė, pagalvojo mergina. Tikrai nepakankamai vertinama kaip
afrodiziakas.
Diegas įsisodino Elizą su Alechandru į sunkvežimį ir vairuodamas
ponios Belmont namų link buvo neįprastai tylus. Alechandras sėdėjo
ranka iš galo apglėbęs sėdynę. Tarytum apsikabinęs Elizą, bet
nevisiškai.
Mergina staiga suvokė, kad iki šiol visą laiką ji bijojo tik dėl savęs.
Kas gali nutikti jai. Ir tik dabar Elizai toptelėjo, kad tiek sėk-mė, tiek ir
šios avantiūros nesėkmė palies juos visus. Juodu tikrai turėjo pagalvoti
apie tai, kad mergina galėtų lengvai juos, na, palikti ant ledo, jeigu
gavusi dizainerės darbą sodui pertvarkyti pasisamdytų vieną tų daug
prašmatnesnių kraštovaizdžio kompanijų. Tas su žaliais furgonais,
aprašinėtais auksinėmis raidėmis. Tas, kurių darbininkai vilki dailiomis
uniformomis.
 — Juk neketini palikti manęs bėdoje? — paklausė Eliza.
— Ką? — nesuprato Diegas.
— Jeigu gausiu šj darbą, ar neketini man staiga pasakyti, kad jis tau
per didelis? Arba kad neturi pakankamai vyrų ar įrankių, ar bet ko? Juk
nepaliksite manęs visiškai vienos, ar ne?
Panašu, kad Alechandras suprato, kur link ji suka, visgi savo brolį jis
pažinojo pernelyg gerai. Diegas visuomet bijojo, kad bet koks geras
baigsis blogu.
Vieną ranką Eliza laikė padėjusi ant sėdynės ir Alechandras dabar ją
suspaudė.
— Namie turiu tūkstančius pusbrolių, — pratarė Diegas. — j pagalbą
atsivešiu jų tiek, kiek reikės. Taip pat pažįstu vyrų, dirbančių su betonu.
Ar norėsi, kad tavo namelio plytelės būtų rankų darbo? Galiu
suorganizuoti irtai.
— Tikrai? — perklausė mergina. — Ką dar gali mums gauti?
Ir Diegas pradėjo nesustodamas kalbėti iki pat jiems pasiekiant
ponios Belmont namus. Tuo metu paaiškėjo, kad šią avantiūrą jis mato
kaip didžiąją savo pertrauką.
Kai atvažiavo į vietą, Alechandras pirmas iššoko laukan ir, uždėjęs
rankas Elizai ant liemens, nukėlė ją žemyn.
— Gracias, — tarė jis.
— Per anksti dėkoti! Dar nieko nepadariau.
Vyras nusišypsojo ir visi jie nuėjo iš sunkvežimio pasiimti įrankių.
Eliza būtų norėjusi dar kartelj parepetuoti pasiūlymą, bet ponia
Belmont jų jau laukė. Atrodė, moteris nebuvo pačios geriausios
nuotaikos. Kaip tik tuo metu Diegui ji liepė atsikratyti kai kuriomis
gėlėmis, kurios jai nepatiko.
— Kai atvyks Leonardas, visa tai turės iš čia išnykti. Dabar atlaisvink
vietą, ir vėliau jis pasakys, ką daryti. Kai turės laiko čia atvažiuoti, —
pridūrė ji.
Poniai Belmont patraukus namų link, Alechandras merginą nestipriai
stumtelėjo ir įsmeigė j ją žvilgsnį.
— Gerai, gerai! — mestelėjo Eliza ir iš jo pasiėmė savo piešinius.
 Ją stebėjo visi darbininkai. Rimtas buvo net ir nuolat juokelius
laidantis Migelis.
- Ir kaip aš tapau visų išgelbėtoja? - sumurmėjo Eliza, o
Alechandras jai nusiviepė.
Merginai pasukus prie ponios Belmont, jis jai nuo galvos nutraukė
beisbolo kepuraitę ir išlaisvino šviesius plaukus, kad jie dailiai kristų ant
pečių. Eliza papurtė galvą purendama plaukus, paskui atlošė pečius ir
sukaupusi visą drąsą žengė j priekį.
- Ponia Belmont?
- Taip? - balsas išdavė moterį esant suirzusią. — Kas dar?
Atsisukusi ponia Belmont pamatė Elizą, ir moters akys staiga
išsiplėtė.
- Tai tu, o dangau! Visi tavęs ieško, — ji pašnairavo j vyrus merginai
už nugaros. — Juk nebuvai su jais, ką?
Praleidusi tai pro ausis, Eliza išdrįso paklausti:
- Ar tiesa, kad anksčiau buvote šokėja?
Ponia Belmont kelis kartus sumirksėjo iš netikėtumo, bet galiausiai
nusišypsojo.
- Na, taip, buvau.
- Taip ir pamaniau - tai puikiai matyti iš jūsų judesių. Svarsčiau, ar
negalėčiau jums parodyti...
- Kodėl pabėgai iš savo vestuvių? - griežtai paklausė ponia
Belmont. — Sklando gandas, kad turi problemų su psichine sveikata.
Staiga Elizą ir vėl užplūdo šiurpūs prisiminimai apie pabėgimą
daktarės Haitauer bagažinėje. Apie tai, kaip Kentas melavo ir sugirdė jai
tablečių. Tačiau žvelgdama j ponią Belmont mergina suprato negalinti
atskleisti tiesos. įduodama Karmeną, žalos ji padarytų jos broliams.
- Sužinojau, kad Kentas gėjus.
- Ne! — sukrėsta sušuko moteris. - Tas gražusis jaunuolis? Čia tai
bent dovanėlė. Vargšele tu. Kaip visa tai ištvėrei?
- Negalėjau ištverti, tad turėjau pabėgti.
- O šitai? — ponia Belmont mostelėjo j vyrus Elizai už nugaros, kurie
vos įstengė apsimesti dirbantys, bet akis įsmeigusi buvo būtent j
Alechandrą.
 — Seksas, — atsakė mergina. — Laukinis, niekuomet nesibaigiantis
seksas. Alechandras nė žodžio nekalba angliškai, ir tai man patinka
labiausiai. Jis tobulas priešnuodis Kentui ir jo... Na, tiesą sakant,
visiškai niekam.
— Visai nesi tokia, kaip tave apibūdina motina, ar ne? — j Elizą ponia
Belmont žvelgė tarytum darydama tam tikras išvadas.
— Jeigu turite omenyje, kad aš nuobodi ir nesu asmenybė, tada aš
tikrai ne tokia.
Akimirką jiedvi tik stebeilijosi viena j kitą, bet netrukus ponia Belmont
linktelėjo galva j didelį piešimo bloknotą merginos rankose.
— Suprantu, kad nori man kažką parodyti?
— Taip.
— Ar tai įsiutins tavo tėvą?
— Labiau, nei galite įsivaizduoti, - Elizos veide ėmė rastis šypsena.
— Mano motiną taip pat, — o paskui, jau kiek tyliau, pridūrė: — Tai taip
pat leis atsikratyti tuo nervinančiu nykštuku Leonardu ir jo mažu kvailu
žuvų tvenkiniu. Jeigu pasirinksite mano dizainą, savaitgaliais galėsite
pasikviesti studentų iš Džiuliardo koledžo ir su jais visą laiką prašokti.
— OMG, kaip sako vaikai, tačiau atrodai visiškai taip, kaip ir
bandantis ką nors parduoti tavo tėvas.
— Atsiimkite žodžius! — jau be šypsenos sušnypštė mergina. Ponia
Belmont tik nusijuokė.
— Užeik vidun, pasikalbėsime, — tarė ji.
Moteris apsisuko ir ėmė žingsniuoti į namus, o Eliza jai už nugaros
darbininkams iškėlė abu nykščius. Ji matė, kad Diegas su Alechandru
išsišiepę iki ausų.
Iš ponios Belmont namų Eliza išėjo tik po dviejų valandų. Ji linksėjo,
žengdama vyrų link.
— Gavome darbą, — sušnabždėjo.
Išsirikiavę priešais vyrai tylėdami laukė, kol mergina apie viską
papasakos plačiau.
— Jai patiko viskas: ir paviljonas, ir šokių aikštelė, ir skulptūros -
visiškai viskas. Gavome šešiaženklės sumos vertės kontraktą ir mums
reikės... - Eliza giliai įkvėpė. — Po perkūnais, iš kur aš galiu žinoti, ko
mums reikės? — ji pažvelgė j Alechandrą. - Visą laiką pratauškiau
niekus. Pripasakojau jai tokią dalykų, kuriuos aš net nesu tikra, kad jūs
mokate atlikti. Ar kada nors esate statę dvidešimties pėdų ilgio šokių
paviljoną?
Kurį laiką vyrai žiūrėjo j ją tuščiais žvilgsniais. Juk jie ne
statybininkai! Tačiau tuomet Alechandras užšoko ant neaukštos
tvorelės ir atsistojęs j flamenko šokėjo pozą kelis kartus sutrypė kairiu
kulnu.
— Mums ne šokėjo reikia, o statybininko! - mestelėjo mergina, o tai
išgirdęs Alechandras atrodė toks sutrikęs, kad visi pradėjo plyšti
juokais.
— Lipk žemyn! — staiga sušuko Diegas. — Eime dirbti.
Akimirką sustojęs jis atsigręžė j Elizą ir uždėjęs rankas merginai ant
pečių pabučiavo jai į skruostą:
— Ačiū tau.
Pirmą kartą gyvenime Elizą kažkas sveikino dėl to, ką ji padarė.
Žinoma, kaip ir kiti vaikai mokykloje ji gaudavo trofėjų ir už mažiausius
pasiekimus, bet šj kartą viskas buvo tikra. Tiesa, įeiti pro duris jai
padėjo buvimas tėvų dukra, tačiau tai jos pačios kūrinys padėjo gauti
darbą.
— Palaukite! — sušuko Eliza ir atkišusi skruostą pabaksnojo į jį
pirštu. - Visi. Dabar!
Apsimestinai raukydamiesi vienas paskui kitą visi vyrai pabučiavo
merginą. Visi, išskyrus Alechandrą.
Migelis pasakė nemanąs, kad uždegti sodą dar prieš pradedant
darbus yra gera mintis, tad patarė vyrui merginos geriau neliesti visai.
Sulig tais žodžiais Alechandras pačiupo Elizą, viena ranka
prilaikydamas atlošė ją atgal ir... Ir pabučiavo į žandą.
— Tai bent! — riktelėjo ji, kai šis paleido ją, ir visi ėmė kvatoti dar
skaniau.
Visą dieną jiems darbuojantis ore tvyrojo kažin koks pagyvėjimas.
Daugelį metų Diegas ir jo vyrai turėjo taikstytis su blogais dizaineriais ir
neišmanėliais šeimininkais, kurie nurodinėjo, ką ir kaip daryti. Tačiau šį
rytą jų statusas pasikeitė. Tai bus jų pačių darbas!
 Tą naktį visi susigrūdo į Diego nuomojamą namelį. Kažkas
atsitempė nedidelį grilį, kiti pasirodė su alumi ir tekila. Diegas
paskambino namo savo žmonai į Meksiką ir pareiškė ketinąs samdyti
dar daugiau žmonių bei pasiūlė jai galbūt jau ateinantį rudenį taip pat
atvykti kartu gyventi į Jungtines Valstijas.
Apskritai tai buvo didi naktis jiems visiems, tad ir Eliza miegoti nuėjo
tik vidurnaktį. Alechandras stovėjo virėjos lovos ir šypsojosi.
- Tiek daug dėl mūsų visų padarei, — švelniai tarė jis ispanų kalba.
Pro langą besiskverbiančioje mėnesienoje šie žodžiai skambėjo
kone magiškai. Jis ketino nueiti, tačiau dar kartelį pažvelgė į merginą.
- Dėl to pažado būti tik draugais... Aš vėl pasirengęs jo laikytis.
Mieguista ir ne visai blaivi Eliza ištiesė jam savo rankas, tarytum
kviesdama. Alechandras jas paėmė ir pabučiavo abu delnus, bet
netrukus jos rankas nuleido žemyn ir pasitraukė.
- Tik tuomet, kai būsi visiškai sąmoninga ir tiksliai žinosi, ką darai.
Bijau, kad kartą man ir tau tai pradėjus galime ir niekuomet nebesustoti,
tad tau reikia būti visiškai įsitikinusiai, ar to nori. Nors aš ir tiksliai žinau,
ko noriu. Labanakt, — tarė jis ir išėjo iš kambario.

Kitą rytą, Diegui vežant Alechandrą ir Elizą į darbą, jis niekaip negalėjo
nustoti rodęs dantų - visą rytą vyras be perstojo tauškė apie naująjį jų
verslą. Eliza sėdėjo per vidurį, šalia jos — Alechandras, abu tokie
mieguisti, kad vargiai nusėdėjo. O gal jiems tereikėjo priežasties, kad
mergina galėtų į jį atsiremti.
Kelionė laukė ilga, nes nusimatė darbai užmiestyje. Diegas bandė
plėsti veiklą ir neapsiriboti vien vejos priežiūra, tad šiandieninis jų
darbas turėjo būti akmeninės tvoros restauracija. Dar prieš tai Diegas
buvo įspėjęs Elizą, kad būtent jai teks pasikalbėti su šeimininko žmona.
— Ir ką aš jai pasakysiu? — žiovaudama paklausė mergina, ir vyras į
ją pašnairavo. — Man labiau patiko būti garbinga viešnia, - sumurmėjo
ji-
Visas Elizos piešimo priemones Diegas buvo sumetęs į nusidėvėjusį
pirkinių maišelį ir padėjęs sunkvežimio priekyje, tad dabar maišelis
gulėjo tarp Alechandro batų.
Kai iš kelio jie įsuko j ilgą įvažą, Eliza atsisėdo tiesiau. Jai reikėjo
apsidairyti, kad galėtų susipažinti su teritorija ir pamatyti, ką įmanoma
pasiūlyti joje pridėti arba iš jos atimti. Jeigu Eliza ketino ir toliau
užsiimti šia veikla, reikėjo ne tik planus kurti, bet išmokti ir pardavimo
meno. Kad būčiau kaip Rėjos, pamanė ji. Rėjus, kurio ji niekada nebuvo
sutikusi, tačiau iš tikrųjų buvo. Ši trikdanti mintis merginą privertė
nusišypsoti.
Vieta, j kurią jie atvyko, panėšėjo į ūkį. Dešinėje, greta aptvaro su
keletu arklių, buvo matyti tvartas. Kiek toliau stovėjo ilgas, bet žemas,
kone pranykęs tarp medžių namas. Viskas aplinkui dvelkė turtingu
gyvenimu.
— Ar tu jodinėji? — angliškai Eliza paklausė Alechandro.
Ji vis dar tikėjosi pagauti jj savo paties meluose, šiam susimaišius
tarp dviejų kalbų. Tačiau už vyrą atsakė jo brolis.
— Jis yra žaidęs polą.
— Tikrai? — mergina kiek atsilošė atgal, lyg vertintų jo kūną, — nors
tai ji ir darė. — Kokioje nors turtingai moteriai priklausančioje
komandoje? Ką jis dar jai darė? Manikiūrą? Šukuosenas? — Eliza
nekaltai klapsėjo blakstienomis.
Alechandro lūpos sutrūkčiojo šiam bandant nuslėpti grimasą, bet
galiausiai jis nusisuko ir įsižiūrėjo pro langą.
— Rinko jai drabužius, — tarė Diegas. — Jam patinka pirkti batus.
— Sau ar jai?
— Jie jais dalijasi, — Diegas juokdamasis sustabdė sunkvežimį ir iš
jo iššoko. Jo šypsena išdavė vyrą esant labai laimingą.
— Nagi, judu. Pirmyn prie darbo.
— Pasakyk jai, kad aš gerai jodinėju ne tik žirgais, — ispaniškai
mestelėjo Alechandras.
— Pats ir pasakyk, — atšovė Diegas. — O dar geriau, jeigu iš viso
nekalbėtum ir eitum darbuotis.
Vyras iš sunkvežimio išėmė piešimo reikmenis ir padavėjuos Elizai.
— Štai ir ji. O dabar eik parduoti save.
 — Nesu tikra... — buvo besakanti Eliza, tačiau Alechandras uždėjo
rankas jai ant pečių, privertė atitiesti nugarą ir stumtelėjo priekin.
Moteris buvo aukšta, tankiais tamsiais plaukais, o veidas toks
išpuoselėtas, kad jos amžių buvo sunku ir nusakyti. Tačiau jauna
moteris nebuvo. Ji mūvėjo aptemptais džinsais, vilkėjo medvilninius
marškinius, gražiai apgulančius atletišką kūną ir dabar artėjo prie Elizos
ir abiejų vyrų.
— Tu turbūt dizainerė, apie kurią tiek daug girdėjau.
— Apie mane? — perklausė Eliza ir netrukus susigriebusi pasitaisė: —
Turiu omenyje, kaip malonu. Iš kurių mano klientų?
Diegas su Alechandru stovėjo greta tarytum šventyklos sargai.
— Odrė Belmont negailėjo liaupsių apie tave. Šokių paviljonas. Kokia
sumani idėja! Dabar ji galės pasikviesti gražuolių pusnuogių vyrų ir
vadinti tai šokiais, — moteris žvilgtelėjo j Alechandrą. — Tikėtina,
pakvietimą gausi irtu.
Šypsena staiga dingo nuo Elizos veido ir ji nežymiai žengtelėjo jo
link.
Moteris pažvelgė į merginą ir supratingai linktelėjo. Šis vyras jau
užimtas.
— Aš — Eva Foster. Vos vyrai įsikurs darbo vietoje, mes keliausime
vidun ir pasikalbėsime apie tai, ką norėčiau padaryti galinėje pusėje.
Mano vyrui tai nepatiks, bet galiausiai ir jis pripras.
Eliza pasitraukė nuošaliau, kol ponia Foster ispaniškai kalbėjosi su
Diegu. Jeigu Eliza neklydo, ispanų kalba buvo jos gimtoji. Galbūt
moteris kubietė?
Ponia Foster vyrui papasakojo apie tvorą ir keletą krūmokšnių palei
ją, kuriuos reikėjo išrauti.
Baigusi kalbėti su Diegu, pažvelgė į Alechandrą ir pasiteiravo, ar šis
žinąs, iš kurios pusės pabalnoti žirgą.
Eliza stebėjo, kaip vyras poniai Foster nežymiai nusišypsojo, ir tai jai
suteikė pretekstą prieiti dar žingsnį arčiau.
— Jeigu prieisiu per arti, tavo mergina nuraus man plaukus, —
minkštu balsu ispaniškai tarė ji.
 — Ji ne mano, — atsakė Alechandras. — Svajoju apie tai, bet ji sako
ne. Manau, ji manęs prisibijo. Gal manęs jai perdaug.
Eliza nesusilaikė nesušnairavusi j jj primerktomis akimis, tačiau
Alechandras tik nekaltai nusišypsojo, turėdamas omenyje, kad mergina
vis tiek nesupranta, ką jis neseniai pasakė.
— Šiandien nėra vieno mano arklininko, tad pabalnok man juodąjį
žirgą. Kai baigsiu kalbėtis su jaunąja Eliza, turėsiu joti kitapus upės, —
ispaniškai Alechandrui aiškino ponia Foster. — Ar nori prisidėti?
Eliza nepaliaujamai spoksojo j vyrą. Viena vertus, tai buvo tiesa —
tarp jg išties nieko nebuvo, o kita vertus, buvo daug daugiau, nei jie
patys pripažino.
— Atsiprašau, mano širdis priklauso kai kam kitam, — tarė
Alechandras. — Aš tebelaukiu, kol ji turės drąsos priimti tai, ką siūlau.
— A... — nusijuokė ponia Foster. — Esu buvus tokioje situacijoje. Bet,
šiaip ar taip, pagalvok, ką prarandi.
Paskui moteris atsisuko j Elizą ir jau angliškai jai tarė:
— Eime? Turiu svečią, kuris nekantrauja su tavimi susipažinti. Jis
sakosi turįs didžiulį sodą, kuriam reikia dizainerio. Kaip manai, ar galėsi
susitvarkyti su tokiu nemažu darbu?
Tačiau merginos galvoje tebeskambėjo Alechandro žodžiai. Jo širdis
priklauso jai? Kaip tai įmanoma?
Juk juodu pažjsta dar labai neilgai. Ir jie niekuomet nėra net
kalbėjęsi. Kaip Alechandras galėjo kalbėti apie širdis, kai jie vienas kito
nepažinojo?
Nors, pavyzdžiui, Kentą mergina pažinojo nuo vaikystės, ir štai kuo
viskas baigėsi.
Poniai Foster pradėjus eiti, Eliza akimirką liko kur buvusi - šalia
Alechandro. Ji troško jam ką nors pasakyti. Ispaniškai ar angliškai —
nebesvarbu. Tik nieko tinkamo nešovė j galvą. Tad vietoje žodžig ji,
žiūrėdama tiesiai j priekį, savo pirštais susirado jo pirštus ir juos
supynė. Rankomis jiedu nesilaikė — lietėsi vos pirštų galiukai.
Poniai Foster grįžtelėjus, Eliza staigiai paleido Alechandro ranką ir
nuskubėjo pirmyn, tvirtai prie savęs spausdama pirkinių maišelį.
 Štai taip, pagalvojo mergina. Ji iš tiesų ką tik pradėjo naują karjerą.
Nors būti sodo dizainere niekada nesvajojo, ši mintis Elizai visai patiko.
Ji juk turėjo Alechandrą, Diegą ir Migelį su kitais vyrais. Galbūt padėjusi
būtų net Karmena.
Ponia Foster atidarė namo duris ir pasitraukė, pirmą užeiti
praleisdama Elizą.
Ant slenksčio mergina sekundę sudvejojo ir dar kartą pažvelgė j
Alechandrą. Jis tebestovėjo tiksliai ten, kuri jj ir paliko. Dailiame veide
regėjo išraišką, kokios dar nebuvo mačiusi jokio kito vyro veide. Tiesa,
joje buvo ir seksualinio pasitenkinimo geismas, tačiau buvo ir... Eliza
giliai įkvėpė. Meilė? Ar tai ją ji matė tamsiose Alechandro akyse? Ar
įmanoma, kad ir ji pati taip j jj žiūrėjo?
Eliza ne tik pradėjo naują karjerą. Tai buvo naujas jos gyvenimas!
Pagaliau ji nenoriai apsisuko ir žengė j tamsaus interjero vėsumą.
Prireikė kelių akimirkų, kol akys apsiprato, ir tuomet ji išvydo tai, kuo
negalėjo patikėti.
Tolimajame svetainės gale stovėjo Elizos tėvas su dviem savo
samdytais apsaugininkais, ir jis pradėjo sparčiai eiti jos link.
— Eliza, norėčiau, kad susipažintum su... — pradėjo ponia Foster, bet
Eliza jau buvo prie durų.
Ir visgi ji nebuvo pakankamai greita: sargybiniai spėjo merginą
sučiupti ir tvirtai sugriebę už rankų pradėjo tempti atgal j kambarį.
— Kas čia, po velniais? — suriko ponia Foster. — Aš kviečiu šerifą!
Vienas iš sargybinių, viena ranka laikydamas Elizą, kita moteriai iš
rankų išplėšė telefoną.
— Bėkit iš čia! — ispaniškai poniai Foster sušuko Eliza. — Liepkite
Alechandrui surasti šerifą!
— Tikrai jau, Eliza, — tarė tėvas nejtikėtinai ramiu balsu. — Kam ta
drama? Ir iš kur pasigavai tą siaubingą kalbą? Atrodai kaip valytoja.
Tenorime tau padėti. — Tuomet jis pasisuko į ponią Foster: —
Dovanokite už šią nedidelę apgaulę, bet Eliza yra mano duktė ir ji turi
rimtų protinių sutrikimų. Privalau nugabenti ją pas gydytoją. Ir skubiai!
— O varge, — išlemeno moteris. - Aš nežinojau. Vargšelė, — dabar j
Elizą ponia Foster žvelgė su užuojauta. — Aš pasirūpinsiu tuo
šunsnukiu, — dar pridūrė ispaniškai ir paskui, jau atsisukusi j vyrus,
paklausė: - Ar jums reikia automobilio?
— Ne, - pasakė Elizos tėvas. - Turime savo.
Tolumoje pasigirdo sirenos.
— Ką tu padarei? — suriko jis.
Ponia Foster atrodė nuoširdžiai sutrikusi.
Elizos tėvas j savo dukterį žiūrėjo su pašaipa.
— Jeigu manai, kad tie nelegalai, su kuriais susimetei, gali tave
išsukti nuo pareigos šeimai, tai galvok iš naujo. Nuveskite ją j
automobilį! — paliepė vyrams.
Vos jiems išėjus laukan, ponia Foster nubėgo prie laidinio telefono
virtuvėje ir skubiai paskambino 911, bet jai buvo pranešta, kad šerifas
jau pakeliui.
Išvesta j lauką Eliza iš visų jėgų stengėsi išlikti ori. Du apsaugininkai
tvirtai suspaudę laikė jos rankas ir merginą vedė didžiulio furgono link,
kur vairuotojo vietoje sėdėjo trečiasis vyras. Nors ir girdėjo sirenas, jos
buvo per toli, kad sutrukdytų jos tėvui ją išsivežti.
Eliza suprato, jog tai, ką darė tėvas, buvo nelegalu, bet kaip jai reikėjo
nuo to išsisukti? Iš savo patirties puikiai žinojo, kad kartodama
žmonėms nesanti pamišusi, ji nieko nepasieks. Aplinkiniai labiau buvo
linkę tikėti susitvardančiu, dailiai apsirengusiu, sėkmingu vyru, o ne
isteriškos baimės iškankinta mergina, kurios plaukai, drabužiai ir veidas
buvo subjauroti daugybės praraudotų dienų.
Iki automobilio likus vos porai žingsnių, Eliza pamatė Diegą, kuris
atrodė dar prasčiau, nei ji jautėsi. Atrodė, kad jis stebi, kaip iš rankų
išplėšiama visa jo gyvenimo viltis.
Be Elizos projektavimo nebus ir naujų didelių užsakymų. Jo šeima
neišgalės atvykti gyventi kartu su juo. Nusiminęs vyras buvo ir dėl
Elizos, kuriai teko iškęsti visus šiuos kankinimus.
Mergina nusisuko nuo Diego, akimis ieškodama Alechandro, tačiau
jos akiratyje jo niekur nebuvo. Ir taip Alechandro dingimas iš Elizos
atėmė paskutinę viltį. Jos viltį, kad viskas kaip nors savaime išsispręs,
išnyko kaip dūmas. Mergina buvo atsiųsta atgal į praeitį, bet jai nieko
pasiekti nepavyko. Likusias dvi savaites ji turės praleisti kovodama su
savo tėvu ir galiausiai kris prieš jj nelygioje kovoje. Kaip ir visuomet. Tik
šj kartą jos neišgelbės nei daktarė Haitauer, nei Arieta. Šįkart...
Išgirdusi žirgo kanopų dundėjimą, Eliza staiga sustingo. Ji pakėlė
akis ir pamatė Alechandrą — nuostabiai gražų tamsiaplaukį Alechandrą,
— atjojantį ant dar tamsesnio žirgo.
Mergina akimirksniu suprato, ką šis ketino daryti. Ji pasakojo jam
išmokusi užšokti ant šuoliuojančio žirgo nugaros, ir vyras ketino tai
išnaudoti.
— Ką, po velniais, daro tas trenktas šunsnukis? — suriko vienas iš
sargybinių.
Tuo metu kitas apsaugininkas it žnyplėmis suspaudė Elizos dilbį ir
bandė patraukti merginą iš kelio atlekiančiam gyvuliui. Jis už ją buvo
daug stipresnis, ir Eliza suprato nepajėgsianti pasipriešinti. Tad įkando
jam j ranką. Ji rangėsi ir bandė ištrūkti visomis savo jėgomis.
Staiga vyras patraukė nuo jos ranką.
— Tegu jis tave turi! — sušuko apsaugininkas, ir tą pat akimirką abu
vyrai metėsi j šalis, traukdamiesi nuo atjojančio Alechandro. Jis
nesulėtino tempo, tik kiek galėdamas persisvėrė j šoną ir ištiesė Elizai
ranką.
Kaip ir buvo išmokusi, ji sugriebė jo ranką ir prisitraukė. Tuomet
Alechandras taip stipriai trūktelėjo savo ranką, kad mergina, kone
perskrodusi orą, nutūpė tiesiai ant balno jam už nugaros.
Eliza rankomis apsivijo Alechandrą ir veidu įsikniaubė jam j nugarą.
Alechandras ne tik nė kiek nepristabdė žirgo, bet dar labiau skubino
jj lėkti pirmyn. Jie kone praskriejo namo šonu, už nugaros palikdami
vištas, šunis ir porą darbininkų. Tik pasiekus kalvos kraštą, iš kur
matėsi ūkis, Alechandras sulėtino tempą.
Galiausiai, kai sustabdė žirgą ir milžiniška jėga metėsi priekin,
ištempdamas savo prakaituotą kaklą, Eliza liko prisispaudusi priėjo. Ji
neatlaisvino sugniaužtų aplink jo krūtinę rankų, nepatraukė įkniaubto į
nugarą veido ir net neatsimerkė.
— Jau gali žiūrėti, — švelniai ispanų kalba tarė Alechandras,
uždedamas savo rankas ant josios, kuriomis ji buvo taip tvirtai jį
apkabinusi, kad vyrui ant pilvo turėjo likti mėlynės.
 — Atsiprašau, bet aš nekalbu ispaniškai, - taip pat ispaniškai
sumurmėjo Eliza.
— O aš nekalbu angliškai, — pasakė jis angliškai. — Žiūrėk!
Šypsodamasi ir su palengvėjimu, kad pagaliau kalbų šarados
baigtos, ji atsimerkė ir nuo kalvos pažvelgė žemyn.
Apačioje stovėjo keturi automobiliai, ant kurių matėsi užrašas
ŠERIFAS. Jos tėvą sodino j vieno iš jų galinę sėdynę. Visi trys
apsauginiai jau buvo kituose automobiliuose.
Ponia Foster stovėjo šone ir, panašu, gana piktai kalbėjosi su
uniformuotu vyru.
— Ar tai tu iškvietei šerifą? — Eliza paklausė Alechandro.
— Ne, ne aš. Spėju, tai padarė jis.
Mergina pažiūrėjo jo rodoma kryptimi. Nuošaliau, atsirėmęs j
sidabrinį automobilį, stovėjo Kentas. Saulė tviskėjo šviesiuose jo
plaukuose.
Elizos tėvui sėdant į šerifo automobilį, ji pamatė jį dar kažką
pasakant Kentui. Mergina spėjo, jog tėvas liepė jam surasti Elizą.
— Bet tai neįmanoma, - tarė ji. — Kentas niekuomet nesikreiptų į
teisėsaugą. Jis dievina mano tėvą. Dėl jo padarytų bet ką. Vestų mane,
duotų man migdomųjų, uždarytų į psichiatrijos įstaigą, vytųsi per visą
šalį, grasintų...
Alechandras persisuko balne ir pažvelgė į Elizą. Dalykai, apie kuriuos
ji kalbėjo, niekuomet nebuvo nutikę.
Automobiliai su sulaikytaisiais pradėjo iš lėto riedėti ilga jvaža. Ponia
Foster nuėjo pasikalbėti su Kentu, tuomet pasisuko ir parodė į kalvą,
kurios viršuje ant žirgo sėdėjo Eliza ir Alechandras.
— Turbūt turėsiu su juo pasikalbėti, ar ne? — paklausė mergina.
— Taip.
Vyro balsas buvo ryžtingas, tačiau jame buvo girdėti ir baimė. Eliza
nebuvo mačiusi Kento nuo tada, kai pabėgo iš savo vestuvių. Pirmąjį
kartą Eliza nežinojo, kad neįmanoma ko nors priversti tavęs mylėti.
Neįmanoma padaryti tiek gerų darbų ir labiausiai pasiaukojamų
užduočių, kad jų pakaktų prišaukti meilę. Bent jau ne tokią aistringą ir
nežabotą meilę, reikalingą santuokai.
 Alechandras laikė merginos ranką ir padėjo jai nulipti nuo žirgo. Kai ji
pažvelgė aukštyn, jis vengė žiūrėti Elizai j akis. Jis jaudinasi, kad
negrįžčiau pas Kentą, pamanė ji ir nesusilaikė nenusišypsojusi.
Alechandras taip pat nusėdo nuo žirgo, tačiau vis dar nežiūrėjo j ją.
- Turbūt geriau man bus nujoti žemyn, - tarė Eliza, ir vy-ras tik
linktelėjo. - Pasikalbėsiu su Kentu ir... Ir nuoširdžiai atsiprašysiu, kad
pabėgau iš vestuvių. Ir maldausiu jo priimti mane atgal. Padarysiu bet
ką...
Vienu staigiu judesiu Alechandras metėsi prie Elizos, pagriebė ją j
savo glėbį ir pabučiavo.
Daugybę kartų mergina įsivaizdavo jj bučiuojanti, bet realybė
pranoko fantaziją. Savo lūpomis vyras j jos kūną siuntė tokius jausmus,
apie kurių egzistavimą mergina nė nenumanė.
Savo stipriomis rankomis jis laikė prispaudęs ją prie savęs, ir Eliza
jautė tvirtų jo raumenų bei švelnios savo odos kontrastą.
Kad ir koks nuostabus buvo bučinys, be jo, buvo ir dar kai kas. Jais
sruvo emocijos, daug gilesnės nei vien malonus prisilietimo jausmas.
Tarytum energija jų viduje (o gal tai jų sielos?) dera viena su kita.
Alechandras atitraukė savo lūpas nuo josios ir dabar laikė merginą
glėbyje, skruostu prisispaudusią jam prie marškinių dengiamo įdubimo
tiesiai po raktikauliu. Atrodė, šis vyro kūno plotelis buvo specialiai
pritaikytas jai pasidėti galvą.
Ar tokia meilė ir yra? — svarstė Eliza. Tarsi dviejų sąjunga? Tarsi
vienovė?
Visgi ji negalėjo negalvoti ir apie Kentą. Praeityje mergina tiek daug
aimanavo, verkšleno ir griežė dantimis, savęs klausdama KODĖL? Kodėl
Kentas pasirinko Karmeną, o ne Elizą? Kas jai negerai? Ką turi Karmena,
ko neturi Eliza?
Atsakymas buvo paprastas — nieko.
Meilė nėra pagrįsta mokslu. Ji... Tokia, pagalvojo mergina. Ji yra
dviejų žmonių sąjunga. Juos jungiantis ryšys.
Žiūrėdama j save iš šalies Eliza žinojo, kad Kentas jai tiko labiau nei
Alechandras, kuris užaugo kitoje šalyje, kalbėjo svetima kalba. Jo
gyvenimo patirtis labai skyrėsi nuo josios. Elizos ir Alechandro niekas
nesiejo. Logiškai žiūrint, jg sąjunga buvo tikra kvailystė.
Eliza šiek tiek atsitraukė, kad matytų vyro veidą. Taip arti jie dar
niekuomet nebuvo. Mergina paglostė jam skruostą. Alechandro akyse
matė nerimą ir žinojo, kad tai, kas nutiks po šiandienos, bus vien tik jos
sprendimas.
— Renkasi moteris, - išgirdo jj sakant Eliza. - Vyras gali paprašyti,
tačiau renkasi vis tiek moteris.
Kažkur viduje merginai sukirbėjo noras Alechandrą šiek tiek paerzinti
ir pajuokauti, bet didesnė jos dalis nenorėjo vyro versti dar labiau
kentėti.
— Aš noriu kūdikio, - tarė Eliza. - Jau gana ilgai laukiau, kol galėsiu
sukurti šeimą. Žinau, kad madinga pirmiau kartu pagyventi, bet be galo
trokštu...
Eliza nutilo, nes Alechandras ir vėl ją pabučiavo. Šįkart tai buvo
švelnus pažado bučinys.
Bučiniui pasibaigus, mergina jo akyse pastebėjo žvilgant ašaras.
— Gerai, - tarė ji, — padėk man vėl užsėsti ant žirgo. Turiu viską
galutinai išsiaiškinti su Kentu, o paskui galėsime pradėti kūdikį.
Tai išgirdusio Alechandro akys staiga nušvito — jis ir vėl tapo tuo
neįveikiamu vyru, kuriuo visuomet buvo. Supratęs, kad Eliza jo nepaliks,
Alechandras ėmėsi iniciatyvos.
— Po perkūnais! — tvirtai tarė jis. - Kūdikiai, žinoma, bus, bet tavęs
vienos su juo nepaliksiu.
Vyras sunėrė rankas, kad ji turėtų nuo kur atsispirti užsėsdama ant
balno.
— Su Kentu? Manai, jis gali mane nuskriausti?
Tuo metu Alechandras įsitaisė jai už nugaros.
— Karmena sakė...
— Nekalbėk su manimi apie savo seserį! Ji... — Eliza nutilo, nes
Alechandras bučiavo jai kaklą. — Ar taip darai, kad Kentas tave
pamatytų?
— O kam dar tave bučiuočiau? Tikrai ne todėl, kad man pačiam
malonu!
 Po šių žodžių Eliza nestipriai alkūne kumštelėjo jam j šonkaulius.
Dabar jie jau buvo kalvos apačioje, ir mergina matė jos lūkuriuojantį
Kentą. Netikėtai, visai kaip seniau, ji ir vėl pasijuto įbauginta. Eliza
darydavo viską, kad tik įtiktų Kentui, tačiau tai jai absoliučiai nepavyko!
- Viskas bus gerai, — sušnabždėjo Alechandras ir švelniai
krimstelėjo jai j ausį. - Šito tau reikia dėl savęs pačios, o ne dėl jo.
Eliza linktelėjo žinodama, kad vyras teisus.
- Būsiu šalia, tad tu saugi, — pridūrė jis.
Akimirką mergina prisišliejo prie jo. Alechandras tikrai vertė ją
jaustis saugią. Ir mylėjo. Eliza vos neatsigręžė jam to pasakyti, tačiau
dabar nebuvo tam tinkamas laikas. Visų pirma reikėjo nutraukyti senus
saitus.
Jiems atsidūrus priešais namą, Alechandras ištiesė ranką, padėjo jai
nulipti nuo žirgo ir netrukus nujojo šalin.
Čia jos laukė Kentas, kuris atrodė jaunesnis, negu Eliza atsiminė. Bet
juk jis dar nebuvo vedęs vienos moters, nors mylėjo kitą.
— Ar tai tu mane įdavei tėvui? - paklausė Eliza, ir Kentas linktelėjo.
— Karmena nenorėjo man sakyti, kur esi, paskui galiausiai prasitarė.
Nerimavau dėl tavęs.
- Ir todėl liepei tėčiui laukti manęs su ginkluota apsauga? - ji nė
nemėgino slėpti balse juntamo pykčio.
— Nežinojau, kad jis taip pasielgs.
— Ar tai tu iškvietei šerifą?
— Ne. Iškvietė Karmena. Tavo tėvas buvo toks įsiutęs, jog ji pradėjo
baimintis, kad jis nenuskriaustų jos brolių, - kurį laiką žiūrėjęs sau j
pėdas, Kentas pakėlė akis. - Noriu, kad suprastum, ką iš tikrųjų tu
darai. Jeigu mudu su tavimi nesusituoksime — prarasime viską. Mudu
su tavo tėvu nebebūsime verslo partneriai. Jam priklauso netgi namas,
kuriame turėjome gyventi.
- Tačiau tu turi Karmeną. Ir jūs laukiatės vaikelio, — Elizos žodžiai
nevalingai skambėjo tarytum persmelkti kartėlio.
Kentas nusišypsojo ta pačia šypsena, kuri anksčiau merginą
svaigindavo mintimi, kad būtent tai ir buvo meilė.
- Man tereikėjo pasilinksminti. Juk negali vyro dėl to kaltinti.
 Ir vis dėlto šįkart jo šypsena Elizai nebebuvo paveiki.
— Niekas iš jūsų nė nesusimąstė, kad pasilinksminti norėjau ir aš,
kad ir man gyvenime trūko juoko. Aš tetrokštu to, kuo judu dalijatės su
Karmena, - ji trumpam nutilo. Eliza pasakyti norėjo visai ne tai. -
Kentai, kodėl tu jiems visiems tiesiog neliepi užsikrušti? Tu lygiai taip
pat kaip ir aš esi savo gobšų savanaudžių tėvų auka. Jie manipuliavo ir
tavimi. Atsitrauk. Palik juos. Vesk Karmeną, gyvenk su ja bei jūsų
vaikučiu ir būk laimingas. Gal ir neturtingas, bet laimingas.
Su kiekvienu žodžiu Kento akys plėtėsi vis labiau. Atgavęs amą jis
pagaliau tarė:
— Ar tu tikrai ta pati kaimynų mergaitė? Nes ji taip nekalbėtų. Ta
mergina yra absoliučiai tobula. Ir nuolanki. Ji tarytum porcelianinė lėlė.
Net nerealistiška.
Elizai nepatiko toks jos apibūdinimas, tačiau žinojo, jog tai tikriausia
tiesa. Visgi negali draskyti akių ir atsikalbinėti prieš tuos, kurie tavęs
nemyli, ir tu tai puikiai supranti.
— Aš bandžiau būti tokia mergina, bet dabar galiu ja daugiau
nebebūti, ir todėl jaučiuosi laisva. — Eliza pažvelgė j Kentą. — Karmena
sakė, kad judu vienas kitą mylite.
— Taip. Su ja galiu būti savimi ir neturiu vaidinti tobulo herojaus.
— Jeigu kaltę ketini suversti man, tau nieko neišdegs, — tarė
mergina, ir jis nuoširdžiai jai nusišypsojo. Pagaliau Kento šypsena
nedemonstravo apsimestinės kantrybės, kurios prireikia, kai kalbėtojas
verčia nuobodžiauti.
— Žinai, jeigu tokia būtum buvusi anksčiau, man daugiau nieko ir
nebūtų reikėję.
Pirmą kartą Eliza žvelgė j Kentą be rožinių akinių. Mergina pati
susikūrė apie jj mitą. Jos mintyse vyras buvo didvyris, ir ji iš jo reikalavo
tokiu būti. Tad visai nekeista, kad Kentas pasirinko tokią moterį, kuri jj
paprasčiausiai apšaukia, jeigu šiai kas nors nepatinka.
Tą akimirką Eliza viską paleido. Staiga išnyko ilgi metai ilgesio tam,
kas niekada ir neegzistavo. Nuoskaudos dingo amžiams.
Panašu, Kentas nutuokė, kas ką tik atsitiko, kadangi jo šypsenoje
buvo galima įžvelgti ir apmaudo krislą. Juk visi nori būti kieno nors
herojais!
— Tai iškeliauji su juo?
Netoliese, didelio medžio šešėlyje, ant juodo žirgo sėdėjo ir rūsčiai j
juodu žvelgė Alechandras. Atsakyti Elizai prireikė laiko, bet galiausiai ji
ištarė:
— Taip. Jis geras vyras ir... — žodžio meilė mergina neketino Kentui
minėti.
— Karmena apie abu savo brolius negali pasakyti nė vieno blogo
žodžio. Ji norėjo, kad padėčiau jiems gauti darbus.
— Dėl to gali nebesijaudinti. Dabar mes patys sau padedame.
— Mes? Jau?
Eliza pašnairavo į Alechandrą, ir šis liovėsi raukytis. O tada,
didžiausiai jos nuostabai, vyras pradėjo saga po sagos atsiseginėti
savo marškinius.
— Turiu eiti, — greitai mestelėjo Eliza. — Ar pažadi daryti viską, kad
tėtj ištrauktum iš kalėjimo?
— Galiausiai - taip. Bet visą pirma su tavo motina man reikia
pasikalbėti apie jos būsimus anūkus.
— Jeigu omenyje turi save su Karmena, tai leisk tau priminti, kad, be
manęs, su mano motina tu neturi nieko bendra?
Kentas dėbtelėjo į Alechandrą, kurio iki galo atsagstyti marškiniai
atidengė tobulus, skalbimo lentą primenančius raumenis.
— Manyčiau, mūsų vaikai bus pirmos eilės pusbroliai, — tarė jis
linktelėdamas Alechandro pusėn. — Ar tau pavyks jį pažaboti? Daug
patirties neturi, o vyras atrodo labai rimtai nusiteikęs.
Eliza prisiminė, ką kadaise Kitas buvo sakęs Olivijai. Ji prunkštelėjo ir
pacitavo:
— Seksui, mažyti, nereikia jokių pamokų.
Tai pasakiusi mergina nusigręžė ir pažvelgė j Alechandrą, kuris
prasagstytais marškiniais tebesėdėjo aukštai ant didžiulio juodo žirgo.
Galvoti ji pajėgė tik apiejj.
Eliza Alechandrui nusišypsojo ir linktelėjo — ji puikiai suprato, ką šis
rengiasi daryti. Nunarinęs galvą jis paragino žirgą, kuris pradėjo
šuoliuoti tiesiai link merginos ir jos buvusio sužadėtinio. Kentas tik
įspėjamai suriko ir su tokia jėga metėsi j šoną, kad užpakaliu nusileido
tiesiai į purvą.
Tačiau Eliza nejudėjo iš vietos. Ji tik iškėlė ranką, kurią, griausmingai
dundėdamas pro šalį, Alechandras netrukus sugriebė ir užsitraukė
merginą ant balno sau už nugaros. Eliza apsivijo vyrą rankomis ir,
priglaudusi galvą jam prie nugaros, nusišypsojo.
— Amigos, — tarė Alechandras, priversdamas ją nusikvatoti.
Taip, draugystė buvo puikus afrodiziakas.
26

SAMER HILIS, VIRDŽINIJOS VALSTIJA

1970-ieji

Olivija žinojo, kad nieko neatsitiks. Juk neįmanoma, kad kas nors tokio
apskritai įvyktų. Bet mintis sugrįžti j praeitį viliojo. Nuo pat tos
akimirkos, kai ji išvydo tą vizitinę kortelę, moters galvoje niekaip
nenustojo virti įvairios mintys. Ji vis galvojo apie visus tuos dalykus,
kuriuos dabar darytų kitaip. Turėdama galimybę Olivija būtų viską
parengusi gyvenimui, kurio visuomet troško, o ne tam, kurį nugyveno.
Gyvenimui su Kitu.
Veždama Elizą su Keite j paslaptingąjį namą, Olivija paslapčia
pašiepė absurdišką gatvės, kuriame jis stovėjo, pavadinimą. Amžinybės
gatvė. Ji kartojo sau negalinti patikėti to pavadinimo kvailumu. Bet net
ir tai nepadėjo nurimti moters mintims. Pokalbis su jaunąja Arieta
turėjo dar labiau sustiprinti įspūdį, kad viskas, ką ji pasakojo, tebuvo
pasakų sekimas.
Vis dėlto Olivija jautė entuziazmo antplūdį. Svarbiausia, jos
nuomone, buvo per tris savaites susitvarkyti gyvenimą taip, kad jo
nebegalima būtų pakeisti, jeigu netyčia po tų trijų savaičių moteris
neatsimintų, kas jai nutiko. Olivijai reikėjo viską įteisinti: sudaryti
ilgalaikę, prasmingą santuoką ir patekti į koledžą, jeigu jau ketino
studijuoti psichologiją.
Trys savaitės, iki kariuomenei pasiimant Kitą, turėjo prasidėti
maždaug liepą, nors tikslios datos ji neatsiminė. Tuo metu su jais ten
pat gyveno ir vaikai, ir tie mieli senukai, ir Bilas su Nina, ir... Olivija įkvėpė
oro. Tuomet gyvi tebebuvo ir jos mylimi tėvai. Tačiau tomis dienomis ji
ir Kitas niekam neskyrė deramo dėmesio. Jie buvo jauni ir įsimylėję, tad
mažiausiai progai pasitaikius bandydavo išsmukti nuostabiai
pasimylėti.
 Olivija užmerkė akis. Ji nenorėjo atsimerkusi išvysti Arietos veido,
visai nenorėjo išgirsti jos sakant: „Nežinau, čia turbūt kažkas negerai."
Juk taip sako visi šarlatanai, ar ne? Ir tada prašo dar daugiau pinigų.
Ji nenorėjo šalia savęs pamatyti vargšės verkiančios Elizos, kadangi
sudužo jos paskutinė viltis išsigelbėti nuo tėvo rūstybės. Kaip įrodyti,
kad esi sveiko proto, kai tam prieštarauja žmonės, kurie turi tave mylėti
labiausiai?
O štai Keitės laukė gyvenimas, kuriame ji bus amžinai pažymėta kaip
Rėjaus Hanrano numesta išnara. Po to, kai su juo susitiko, Olivija nė
neabejojo: niekas nepatikėtų, kad pati moteris troško nuo Rėjaus
pabėgti. Ne, visi manytų, kad Keitė nenormali. Negalėjo išlaikyti vyro.
Visa šitai greičiausiai sužlugdys jos pasitikėjimą savimi.
Nors ir žinodama, kad taip gilina veidą vagojančias raukšleles, Olivija
dar stipriau suspaudė užmerktas akis. Ak, ta senatvė ir visi tie dalykai,
dėl kurių reikia sukti galvą.
— Katė juos sudaužė, - staiga pasigirdo vaikiškas balselis.
— Apsėsta katė, — tarė kitas. — Žalia su violetinėmis dėmelėmis,
kurios šviečia tamsoje.
— Ir dar ji skraido, - pridūrė pirmasis vaikas.
Tai girdėdama Olivija vis tiek neatsimerkė. Tačiau prisiminimas apie
iki skausmo pažįstamus balselius išspaudė ašaras. Ji leido joms
nevaržomai tekėti skruostais žemyn.
— Mes atsiprašome, — sušnabždėjo Eisas.
Jis visuomet buvo tokios geros širdies, pagalvojo Olivija. Jos veidas
buvo drėgnas nuo ašarų, ir moteris pernelyg bijojo atsimerkti. Ar ji taip
stipriai norėjo, kad iškvietė dvasias, tarytum naudodamasi kokiais nors
vudu kerais?
— Live! - Letės balsas buvo įsakmus. Ji visuomet iš jųdviejų buvo
didesnė lyderė.
Olivija nurijo gumulą ir labai lėtai atmerkė akis, kurios buvo tokios
pilnos ašarų, kad, norėdama bent ką nors pamatyti, moteris turėjo
keletą kartų tankiai sumirksėti.
Ji sėdėjo po didžiąja magnolija ant senos ąžuolinės kėdės, kuri metų
metais mėtėsi lauke, ir ant kelių laikydama dubenį šparaginių pupelių
jas laužė pusiau. Olivijai iš dešinės plytėjo sodas, skalsus skinti
prinokusių daržovių. Ji matė namo, kurį jau reikėjo dažyti, kampą.
Priešais stovėjo du vaikai — Rūta ir Kailas, vadinami Lete ir Eisu.
Mergaitė, suraukusi savo tamsius antakius, buvo užėmusi gynybinę
poziciją, o berniukas atrodė truputį kaltas, nes nesakė tiesos apie
krepšyje gulinčius sudužusius kiaušinius.
Kokie jie gražūsi — pagalvojo Olivija. Ir kaip ji neatsiminė, kokie
išskirtinai dailūs buvo šie vaikai? Mergaitės veide Olivija įžvelgė Teito,
kurį Letė vėliau pagimdė, bruožų. Po mielai apvalainais žandukais
slėpėsi skulptūriška Teito žandikaulio linija.
O štai blondinas mėlynakis Eisas užaugo ir tapo puikiu gydytoju,
kuris nuoširdžiai rūpinosi kiekvienu savo pacientu ir visais Samer Hilyje.
— Kas tau negerai? — Letės balsas buvo įsakmus. Jos agresyvumas
slėpė kaltę, kad juodu su Eisu sudaužė visus surinktus kiaušinius.
Olivija lėtai ant žemės padėjo dubenį su pupelėmis. Vaikai
nesuprato, kodėl ji taip keistai elgiasi, ir moteris kone galėjo skaityti jų
mintis. Arba jie bus nubausti ir negaus jokio šokoladinio pyrago, arba
Livė pradings su Kitu ir užmirš apie vėliausią nusižengimą.
Ji atsistojo ir net aiktelėjo iš netikėtumo: moters sąnariai nebuvo
sustingę, o kairysis kelis, kurį ji susižeidė, bandydama iš kelio patraukti
skalbimo mašiną, nesusirakino.
Olivija žengė žingsnelį į šalį. Jos kūnas vėl buvo lankstus ir grakštus,
vėl buvo lengva judėti. Iškėlusi rankas ji atliko piruetą, o paskui
juokdamasi vaikams ištiesė rankas.
Šie buvo sutrikę, tačiau Letė numetė krepšį su sudužusiais
kiaušiniais ir linktelėjo Eisui. Abu paėmė Olivijai už rankų, ir visi trys
pradėjo šokti aplink medį.
jdomu, ar vis dar galiu ir dainuoti? — garsiai svarstė ji. Augdama
Olivija buvo visiškai, tiesiog absoliučiai tikra, koks ateityje bus jos
gyvenimas, tad būdama mergaitė lankė ir vokalo pamokas.
Arieta sakė, kad visos dainos ir istorijos bus pamirštos, tad Olivija
pradėjo dainuoti dainą „Let lt Go" iš filmo „Ledo šalis". Vaikai greitai
perprato jos melodiją bei žodžius ir, Letei su polėkiu išrėkiant dainos
tekstą, Eisas tuo metu savo eilutę apie tai, kaip jam visai nerūpi šaltis,
sudainavo truputį nenoromis, bet tai buvo žavinga ir linksma. Visiems
trims plėšiant pagrindinę su pavadinimu sutampančią dainos eilutę,
prie jų prisijungė ir gaidys su povu. Kilo toks didelis triukšmas, tarsi čia
būtų visi Bremeno muzikantai. Livė su vaikais šoko, sukosi ir dainavo iš
visų plaučių.
Staiga Olivija pamatė šešėlio pakraštyje stovinčius dėdę Fredį bei
poną Geitsą, kurie apstulbę stebėjo pasirodymą, ir suakmenėjo.
Būdama dar jauna mergina, ji manė, kad vyrai tuo metu buvo labai
seni, gal netgi nukaršę. Dabar Olivija juos matė visai kitaip. Abu
baigiantys aštuntą dešimtj, gal ką tik įkopę j devintą. Ne tokie ir seni,
tačiau, svarbiausia, atrodantys sveiki. Olivija žinojo, kad juodu nugyvens
po dar vienuolika metų ir pasaulį vienas po kito paliks vos kelių
mėnesių skirtumu. Ji taip pat žinojo, kad per vyrų laidotuves visas
miestelis apie juos gražiai atsilieps. Visi vaisiai ir daržovės, j kuriuos
Olivija nekreipė menkiausio dėmesio, buvo atiduodami tiems, kuriems
labiausiai jų reikėjo.
Dėdė Fredis buvo tyliai padėjęs keliems vidurinės mokyklos
moksleiviams patekti j koledžą. Taip pat viena iš priežasčių, kodėl jam
nepavykdavo ilgiau išlaikyti namų tvarkytojos ir virėjos, buvo ta, kad jo
namai tapo neoficialia stotele sunkumus patiriantiems žmonėms. Per
dėdės Fredžio laidotuves daugybė raudančių moterų pasakojo, kaip šis
padėjęs joms išsigelbėti nuo siaubingų savo gyvenimų. 0 jei kalbėsime
apie poną Geitsą, jis buvo tas, kuris pasirūpindavo, kad viskas būtų
atlikta.
Būdama dvidešimt dvejų metų ir įniršusi ant viso pasaulio, kad jos
planas tapti Brodvėjaus megažvaigžde atidėtas, Olivija nepastebėjo,
kas iš tiesų vyko su tais žmonėmis. Jai terūpėjo asmeniniai poreikiai. Ir
Kitas. Ir dar daugiau Kito.
0 sulaukusi dabartinio savo amžiaus Olivija jau suprato, kad žmonės
negali egzistuoti patys vieni. Kai Kitas staiga išvyko, to ji dar nesuvokė,
bet tuomet sielvartavo ne ji viena. Išgyveno jie visi.
Stovėdama ten ir tvirtai gniauždama tokias mažas ir tokias brangias
vaikų rankytes, Olivija pravirko. Ne taip, kaip ašaroja damos, - ji veikiau
kriokė. Moteris suklupo ant kelių, paskui rankomis užsidengė veidą ir
smarkiai bei garsiai raudojo.
Netrukus verkti pradėjo ir Eisas, tad Olivija pačiupo jj j glėbį.
— Aš laiminga, — tarė ji. - Aš tokia laiminga ir taip džiaugiuosi
būdama čia. Beprotiškai jus visus myliu, — rypaudama prie savęs
prisispaudė ir Letę.
— Ar kas nors mirė? — paklaikusiu balsu sušnabždėjo mergaitė.
Olivija suprato, kad Letė omenyje turėjo Eiso motiną, kuri išgyveno
dar iki rudens.
— Ne! Visi gyvi, visiems viskas gerai, ir aš dėl to neapsakomai
laiminga.
— Ar galime pagroti įrašus ir pašokti dar? — viltingai paklausė Eisas.
— Galime, — tarė Olivija ir išbučiavo mielus, bet purvinus ir
prakaituotus vaikų veidelius.
Eisas pažvelgė j Letę, norėdamas įsitikinti, kad viskas gerai, tačiau ši
tuo metu spėliojamai žiūrėjo į Oliviją, kuri paprastai būdavo arba
surūgusi, arba skubėdavo kuo greičiau ištrūkti su Kitu. Ji niekuomet
neturėjo laiko tokiems kvailiems užsiėmimams kaip šokiai apie medį.
— Ar saldumo liko ir mums? — paklausė ponas Geitsas.
Rankomis apglėbusi vaikus, Olivija pažvelgė j vyrus — poną Fredį,
sėdintį neįgaliojo vežimėlyje, ir poną Geitsą, ant jo laikantį vieną ranką.
Livė atsistojo ir, vėl pradžiuginta savo judesių lengvumo, nuėjo prie jų. Ji
apkabino poną Geitsą, garsiai ir stipriai pabučiavo į abu skruostus, o
paskui tą patį padarė ir dėdei Fredžiui.
Grįžusi prie vaikų, pačiupo jų delnus ir paklausė:
— Kas pietums nori makarų su sūriu?
Kadangi jie nesuprato, ką ši pasakė, ji pakartojo kitaip:
— Makaronų su sūriu?
Ir vaikai pritariamai palinksėjo. Buvo 1970-ieji ir Jungtinėse
Valstijose jie dar nebuvo pradėję trumpinti kiekvieno žodžio. Visi
trumpiniai atsirado kartu su mobiliojo telefono išradimu.
— Kitas darbuojasi vaismedžių sode, — švelniai tarė ponas Geitsas,
grąžindamas ją realybėn.
 Akimirką Olivija turėjo atsispirti pagundai galvotrūkčiais bėgti pas jį,
bet galiausiai to nepadarė. Galbūt jos kūnas ir vėl buvo jaunas, tačiau
protu per tiek metų Olivija buvo supratusi kiekvieno žmogaus svarbą,
tad dabar ir toliau iš rankų nepaleido vaikų rankyčių.
— Manau, šią popietę turėčiau judviem pasiūti pliušinių žaislų. Jums
reikia matyti, su kuo kovojate. Mano mama... — Olivija akimirką turėjo
sustoti ir atgauti kvapą. Jos motina tebebuvo gyva! — Mano motina
galėtų taip pat ateiti ir padėti mums siūti. Tačiau jums reikės
papasakoti, kaip tos jūsų kosminės būtybės atrodo. Manau, reikia
paprašyti Kito, kad iš poros žibintuvėlių jums padarytų ir lazerinius
ginklus. Tam panaudosime vielą ir plastikinę plėvelę.
— Ką reiškia lazerinis? — paklausė Letė.
— Tiesiog ginklas.
Atrodė, kad Eiso akys tuoj iššoks ant kaktos.
— Ar čia kur nors yra fotoaparatas? — pažvelgusi j dėdę Fredį,
paklausė Livė. — Norėčiau padaryti tūkstančius visų ir visko nuotraukų,
paskui jas parodyčiau Teitui ir Ninai... - ji staiga nutilo. Teitas ir Nina
dar neegzistuoja.
— Kas tas Teitas? — paklausė Letė.
Iš pradžių Olivija ketino nesakyti nieko, o paskui suprato: jeigu jau
keliavimas laiku yra realus, vadinasi, realu ir tai, kad po trijų savaičių jie
vis tiek viską pamirš.
— Jis yra tavo sūnus ir jis — filmų žvaigždė. O Nina yra tavo duktė,
kuri turi mažą mergaitę, vardu Ema, ir ji be galo primena tave.
— Fu, — nusiviepė Letė. — Aš niekuomet nesituoksiu.
— O aš tuoksiuosi! — atšovė Eisas. — Ir turėsiu šimtą vaikų.
Tai išgirdusi Olivija pradėjo juoktis ir su vaikais nušokavo namo link.
— Nežinau, kas ją apsėdo, bet man tai patinka, — tarė ponas Geitsas,
kurį laiką stebėdamas merginą su vaikais. Tuo metu dėdė Fredis atrodė
susimąstęs.
— Bilo tėvas buvo vardu Teitas, kurio kilmė nuo Tatingtono. Jeigu
Letė turėtų sūnų, suprasčiau, kodėl pavadintų jį Teitu. Nenustebčiau, ir
dėl ko dukrai ji duotų Ninos vardą.
 - Ar ne per anksti planuoti vaikus? — ponas Geitsas neįgaliojo
vežimėlį pradėjo stumti link namų. — Livė tiek daug laiko praleidžia su
tais vaikais, kad ir pati ima fantazuoti.
- Vos ne kaip kitas žmogus, — dėdės Fredžio balsas buvo tylus ir
mąslus.
- Na, bent jau panašu, kad mes jai patinkame, — tarė ponas Geitsas.
- Ar manai, kad jie su Kitu susipyko ir mergina dabar bando priversti jj
pavydėti jos dėmesio?
- Ne, — atsakė dėdė Fredis, - nemanau. Bet Livei tikrai kažkas
nutiko! Ir aš labai norėčiau sužinoti kas.
- Kad ir kas tai būtų, jeigu dėl to gausime... Kaip ji ten sakė? Makarų
su sūriu? Aš tuomet už.
Jiems riedant per sodą, Dėdė Fredis parodė j geltonus vasarinius
moliūgus.
- Būtų gerai, jeigu krepšį jų nugabentum j Vilisų namus. Kaip laikosi
jų naujagimis?
- Sunkiai. Jis daug verkia.
- Tuomet nupirk jiems ir kelias vištas. Spėju, visų pirma sustiprėti
reikia jo motinai.
- Tą patj sako ir daktaras Everetas. Ar neprieštarausi, jeigu paimsiu
ir uogų? Vaikai popiet galės jų priskinti.
- Kol Livė su Kitu bus viename savo slaptų pasimatymų šulinio
namelyje?
- Taip, tuo metu tikrai bus puikus laikas rinkti uogas, - pasakė dėdė
Fredis. — Tuo labiau kad vaikams visai nereikia girdėti, kas ten vyksta.
- Turėsiu juos nuvežti j Ričmondą, jeigu norime, kad jie nieko
neišgirstų, — tarė ponas Geitsas, ir jų juokas nuskambėjo per visą
namą.

Pamačiusi savo motiną Olivija ir vėl pradėjo verkti. Tarytum mažas

vaikas ji susmuko jos rankose. Iš akių besiveržiančios ašaros ėjo tiesiai
iš širdies.
- Neapsakomai tave myliu.
 Tiša apkabino dukterį, o kai pagaliau paleido ją iš savo glėbio,
moters akyse taip pat žvilgėjo ašaros.
— Eime padėti vaikams.
Olivija j tai tesugebėjo linktelti.
Jos motina atsigabeno savo „Bemina" siuvimo mašiną, o vaikai
senojo namo grindjuostėje padėjo surasti elektros lizdą. Tiša tuomet
pasakė, kad visą namą jau laikas iš esmės perstatyti.
— Teitas tai padarys, — nepagalvojusi tarstelėjo Olivija.
Tačiau, užuot pradėjusi klausinėti, jos motina teištarė:
— Labai tikiuosi.
Olivija pagalvojo, kad moteris būtų taip pat besišypsodama
išklausiusi naujieną apie Rugsėjo 11-ąją. Tai privertė ją susimąstyti,
kaip retai savo motinai sakydavo ją mylinti.
Netrukus abi ėmėsi gaminti pliušinius žaislus. Tiša buvo ne tik
pasiuvusi visus Olivijos vaikystės drabužius, keletą mamos drabužių
mergina netgi buvo nusivežusi j patį Niujorką. Bet tuo metu Olivijai jie
atrodė siaubingi, o žodžiai „siūta namuose" skambėjo labai prastai.
Vaikai greitai suprato, kad ponia Peidžet gali jiems pasiūti bet ką, ko
tik šie užsigeisią. Ji tik pakeitė siuvimo mašinos antgalį ir sparčiai
prisiuvo violetinius akytus skritulius, išpildydama Letės fantaziją apie
dėmėtą siaubūną.
Olivija visus juos stebėjo su pasigėrėjimu. Kai ji buvo ištekėjusi už
Aleno, jo motina griežtai pasakė, kad Kevinas — tik jos anūkas, su Tiša
Peidžet neturintis jokio ryšio. Tuo metu Olivija buvo per daug užsiėmusi
ir pernelyg jauna, kad susimąstytų apie savo motiną, praradusią
ypatingą ryšį su vieninteliu vaikaičiu.
Netrukus į siuvimą Eisas įtraukė ir vyrus — šie susirado savo
skaitymo akinius, įjungė šviesas, ir galiausiai visi kartu pradėjo
darbuotis iš peties.
Sena siuvimo mašina su pedalu Olivija siuvo pačias lengviausias ir
paprasčiausias siūles, kai pradėjo jausti j savo kūną grįžtančią jaunystę.
Tiksint minutėms ji jautė, kaip viskas keičiasi. Visų svarbiausia — Olivija
ir vėl galėjo laisvai ir lengvai judėti, o jos galva buvo užimta džiugiomis
mintimis, matant senus draugus, bei žinojimu, kas jiems nutiks ateityje.
Po aštuonerių metų jos motina pakvies tėvą vakarienės ir vyrui
neatsiliepus ras jį sukniubusį virš savo darbo stalo. Nebegyvą. Po to
Triša Peidžet pragyvens dar aštuoniolika metų, atsiduodama
bendruomenei ir bažnyčiai - visai kaip ir Olivija po Aleno mirties. Visgi
skirtumas buvo tas, kad jos motinai šis vaidmuo nuoširdžiai patiko. O
štai Olivija, net ir po Aleno mirties, jautėsi pernelyg slegiama kaltės, kad
pajėgtų išvis kuo nors mėgautis.
- Ji ir vėl tai daro, - garsiai dėdei Fredžiui sušnabždėjo Eisas.
Visi sužiuro j Livę, kurios skruostais vėl tekėjo ašaros. Ji nusišluostė
jas atgalia ranka.
Staiga moteris suprato, kad atėjo metas pamatyti Kitą, ir atsistojo.
- Aš, na... - Olivijai neatėjo j galvą, ką reiktų pasakyti, todėl nutilo ir
nusisuko. Stengdamasi atrodyti kiek įmanoma oresnė, ji paliko kambarį,
perkirto virtuvę ir išėjo j lauką.
Saulė ir vasariškas oras maloniai glostė vėl jauną Olivijos kūną. Ji
jau buvo pamiršusi, kokia nenustygstanti vietoje anksčiau buvo. Per
visus tuos prabėgusius metus moteris gailėjosi, jog tą vasarą Tetvele
visiems buvo tokia kandi ir nemandagi. Kodėl ji negalėjo būti
malonesnė vaikams? O senukams? Kodėl buvo tokia apsėsta vien tik
Kito? Kai kuriais atvejais pamiršdama net ir savo karjerą. Vėliau,
sugrįžusi j Niujorką, ji ir toliau tegalėjo galvoti vien apie jj. Nors Olivija ir
buvo supykusi, kam šis ją paliko, vis tiek Kitas jai buvo viskas.
Dabar moteris žengė per sodą. Koks jis gražus! Pasiekusi didžiulę
magnoliją, prie jos prisišliejo ir užsimerkė, mintimis nuskriedama j tą
dieną, kai vaikai ją surišo su Kitu. Tuomet ji prisiminė pirmąjį kartą, kai
jis ją pabučiavo. Buvo toks įsiutęs, bet koks tai buvo bučinys! „Ne
berniukas", — tuomet pasakė jis.
Ne. Ne berniukas. Tada ji to dar nežinojo, bet netrukus jo laukė
herojiškas poelgis, kuriuo dėl šalies Kitas rizikavo savo gyvybe.
Berniukai taip nesielgia.
Vis dar užsimerkusi ji giliai kvėpavo minkštu ir kvapniu vasaros oru.
Juto, kaip dilgčioja visas jaunas jos kūnas. Lūpos, krūtys, tarpkojis.
Per daugelį metų moteris šį jausmą jau buvo pamiršusi.
Pasitenkinimą jai teikė gera knyga, popietę pažiūrėtas filmas, valandėlė
atotrūkio nuo prietaisų parduotuvės reikalų. Ir tik visai neseniai, kai
jiedu su Kitu susituokė, ji vėl užsiėmė seksu. Tačiau jis buvo mielas ir
švelnus, o nebe tas smarkus laukinis jaunuolių „mirk arba gyvenk"
seksas.
Dabar Olivija ir vėl jautė kūnu srūvant tai. Troškimą tokio sekso. Ji jo
norėjo. Jo geidė. Jai jo reikėjo. Taip pat, kaip reikėjo kvėpuoti, Olivijai
reikėjo savo oda pajusti jo odą. Lūpas ir liežuvį. Ji troško, kad jos
rankos ir burna atsidurtų ant vyriško Kito tvirtumo. Jai reikėjo tik jo.
Atsimerkusi ji nenustebo išvydusi jj šalia. Gyvą, kvėpuojantį, jauną.
Olivija atsiminė, koks gražus jis buvo, bet realybėje jaunuolis buvo daug
kartų nuostabesnis. Kaip ir visuomet, beveik pusnuogis, Kitas
demonstravo savo patrauklią rusvos aukso spalvos odą ir tvirtą
raumeningą kūną.
Ji pažvelgė žemyn j basas jo pėdas, paskui žvilgsniu kilo aukštyn,
mėgaudamasi kiekvienu kūno coliu. Tai, ką vos dengė žemai nusmukę
Kito šortai, pradėjo augti, didėjo ir spaudėsi prie drabužio medžiagos.
Jis buvo alkanas.
Prisilietusi vaikinui prie veido Olivija pajautė karštį, kuris vos buvo
likęs jos atmintyje. Štai kodėl paaugliai taip prilipę vienas prie kito,
pagalvojo ji. Mes, suaugę, pamirštame apie šj banguojantį, pulsuojantį ir
absoliučiai nevaldomą troškimą.
Olivija jautė, kaip jos kūnas artinasi prie jojo, tarytum jai prie liemens
būtų pririšta virvė, kurios kitą galą būtų laikęs Kitas.
Jis nekalbėjo, tik skubiai linktelėjo galva. Ir patraukė virvę.
Dalis Olivijos suvokė save kaip racionalią būtybę. Ji buvo suaugusi ir
pati įspėdavo jaunus žmones aklai nesekti savo pirmykščiais
instinktais. „Jums tereikia pasakyti ne", — aiškindavo moteris vaikams
bažnyčioje. Ir kaip autoritetingai tai skambėjo!
Paskui Kitą ji sekė ten, kur tik jis vedė, o kur - nesvarbu, ir jeigu kas
nors būtų bandęs ją sustabdyti, būtų pasipriešinusi net ir ginklu. Joje
kunkuliavo primityvi kova už gyvybę.
Jiems atsidūrus teritorijos gale, Kitas Olivijai ištiesė savo rankas. Jo
prisilietimas perėjo per visą jos kūną. Atmetusi galvą moteris nusijuokė
— dabar Olivija jautė tyriausią džiaugsmą. Ji buvo čia ir dabar, o kartu
su ja buvo vyras, kurį mylės per amžius.
Kitas nusišypsojo, bet nieko neklausinėjo. Jis pradėjo bėgti.
Peršokdamas seną tvorą, paliko Tetvelą, o paskui pasileido per miškus,
anksčiau supusius plantaciją. Olivija žinojo, kad dešimtajame
dešimtmetyje nekilnojamojo turto vystytojas iškirs daugumą didžiųjų
medžių ir jų vietoje pristatys nuobodžių namelių.
Moteris net sudrebėjo supratusi, kur Kitas juos veda.
— Namelis prie upės, — ištarė Olivija, ir vaikinas žvelgdamas j ją be
žodžių akimis klausė, ar viskas gerai.
Olivija negalėjo patikėti, kad jos laimei lemta dar išaugti. Šiandien
buvo ta diena, kai jie per akmeninę tvorą sėlino j Kamden Holą.
Šiandien jie sukurs prisiminimą, kurj Olivija vėliau pakartojo su Eliza. Ji
dar pagalvojo privalanti neužmiršti savo liemenėlės ir vėl nusikvatojo.
Tai išgirdęs Kitas tvirčiau įsikibo jai į ranką ir pasileido bėgti dar
greičiau. Jiems pasiekus tvorą, Olivija jau žinojo, kaip ją perlipti. Pirmąjį
kartą būdą įveikti tvorą sugalvojo būtent Kitas, tačiau šįkart moteris
negalėjo laukti: tą dieną nuo paskutinio karto, kai jie beprotiškai
aistringai mylėjosi, nebuvo praėjusios nė dvidešimt keturios valandos;
šj kartą praėję buvo daugiau negu keturiasdešimt metų.
Olivija bėgo išilgai tvoros, vis pasilenkdama nuo žemai
besileidžiančių šakelių, kol surado didžiąją šaką, persisveriančią
kitapus tvoros. Ji sulenkė koją, kad Kitas ją kilsteltų aukštyn, ir vaikinas
pasilenkė prie jos. Akimirką, kai jie taip stovėjo, Olivija tikėjosi jo
bučinio. Iš malonumo nuojautos jai spindėjo akys.
Šypsodamasis ir puikiai suprasdamas, ko ji nori, Kitas sugriebė
Oliviją per liemenį ir žengė artyn, bet nepabučiavo.
— Atsiimsi už tai! — sušuko Olivija.
— To ir tikiuosi, — Kito balsas buvo toks gundantis, kad nuo
merginos atodūsio suvirpėjo medžio lapeliai.
Jiems atsidūrus ant tvoros viršaus, Kitas tyliai liuoktelėjo žemyn ir
ištiesė rankas, pasirengęs pagauti Oliviją. Jam leidžiant ją žemyn, šįkart
jau mergina atkišo lūpas bučiniui, o paskui staiga nusisuko. Kitas
susižavėjęs nusijuokė.
 Ji puikiai žinojo, kur jie eina, ir drąsiai paėmė vaikiną už rankos.
Norėdami pasiekti tiltelį, turėjo perbristi vandenį, kuris buvo daug
sraunesnis, nei tąkart, čia einant su Eliza. Mažosios pašiūrės griuvėsiai,
supami medžių ir dailių gėlių, tebestovėjo salelėje — visa tai buvo likę iš
laikų, kai ši teritorija buvo mėgstama ir gyvenama.
Stovėdama priešais griuvėsius Olivija atsisuko j Kitą. Nespėjus jai nė
prasižioti, su visa nežabota aistra, kurią abu jautė, vyras čiupo ją j glėbį
ir pradėjo bučiuoti.
Per akimirką nuplėšti Olivijos drabužiai skriejo šalin, Kito šortai taip
pat netrukus nukrito ant žemės. Merginai nespėjus nė sumirksėti, jis jau
buvo joje. Greitai ir veržliai — taip, kaip tik nežabotas jausmas ir
jaunystė pažįsta.
Ilgi, stiprūs ir tokie gilūs pliekiai, atrodė, siekia jos širdį. Daugiau ji
nebuvo gyvas, kvėpuojantis žmogus. Ji buvo jausmų užvaldytas ir
mąstyti negebantis primatas.
Kai netrukus baigėsi pirmasis raundas, Kitas nuogą jos kūną paguldė
ant samanotos žemės.
Neilgai trukus jie ir vėl mylėjosi, tik šįkart jau niekur neskubėdami:
bučiuodami ir liesdami, glostydami ir myluodami.
Tyrinėdami jaunus ir dailius vienas kito kūnus, jie buvo tokie pilni
energijos ir poreikio.
Saulė jau ritinėjosi pažeme, kai, pagaliau abu pasisotinę, jaunuoliai
atšlijo vienas nuo kito. Netrukus Olivijos būtų laukęs niekuomet
nesibaigiantis maisto gaminimas, rūpinimasis kitų drabužiais bei
transportu. Ir Alenas, turintis dvi šeimas.
- Verčiau jau eikime, - švelniai tarė ji, tačiau nejudėjo.
Galvą buvo padėjusi ant nuogo Kito peties, vieną koją laikė jam tarp
kojų. Ak! Ta prakaituota oda ir pasitenkinimo kupinas išsekimas. Kaip ji
galėjo visa tai užmiršti?
- Kas tau nutiko? — paklausė Kitas. — Tu kažkokia kitokia. Kodėl? -
jo balse buvo girdėti susirūpinimas, gal net išgąstis.
Olivija lėtai ir giliai įkvėpė, suteikdama sau laiko pamąstyti. Jeigu ji
nori, kad visa tai tęstųsi amžinai, reikėjo sudaryti santuoką. Bet kaip
Olivijai paprašyti ją vesti? Ar tuomet turėtų Kitui papasakoti, kad žino
apie slaptą jo misiją, apie kurią žinoti negalėjo? 0 gal pasakyti, kad
galbūt nešioja jo kūdikį? Bet jeigu ji tikrai užmirš pakeistą jų laukiančią
ateitį, ar tuomet tai reikš, kad visą likusį gyvenimą ji svarstys, gal Kitas
kartais vedė ją iš pareigos?
— Kada išvyksti iš Samer Hilio? Mąsčiau apie tai, nes man netrukus
reikės sugrįžti į Niujorką.
— Dėl to... — ranka, kuria jis buvo Oliviją apkabinęs, susispaudė
tvirčiau. — Maniau, kad... Matai, manęs kai kas laukia, bet nežinau, kada
tiksliai.
Kadangi daugiau Kitas nepratarė nė žodžio, Olivija pažvelgė į jį ir
tarė:
— Supratau. Na, apie tai jau pasikalbėjome, todėl galime eiti namo.
Man reikia pagaminti...
Bet Kitas jos nepaleido.
— Yra priežastis, kodėl aš atsidūriau Virdžinijoje.
Olivija stengėsi nesimėgauti gudriu savo žingsniu, bet jai nepavyko.
Kitas vėliau Olivijai prisipažino, kaip beprotiškai gailėjosi
nepapasakojęs tada apie misiją, į kurią ketino vykti, ir kaip sunku tai
buvo nuo merginos nuslėpti. Jis sakė: „Tada man atrodė, kad šalis
svarbesnė už tave. Ir koks buvau kvailys!"
— Ir kokia gi ji? - paklausė Olivija. - Ar dėdės Fredžio šeima
atsiuntė tave, kad padėtum jam užsiauginti šiek tiek raumenų?
Tai išgirdęs Kitas net nešyptelėjo.
— Aš išvykstu.
— 0. J kokj nors egzotišką kraštą?
— Olivija, — lėtai žodžius rinko Kitas, — svarsčiau, artu...
Ji sulaikė kvėpavimą. Kas čia? Ar tai akimirka, kurios ji gailėjosi
neturėjusi pastaruosius daugiau nei keturiasdešimt metų?
— Nesutiktum susituokti prieš man išvykstant?
Išgirdusi šiuos Kito žodžius, Olivija giliai įkvėpė. Šįkart viskas kitaip.
Jiems būnant čia pirmąjį kartą, taip nenutiko. Ką ji būtų tuomet
atsakiusi?
Juk santuoka buvo kaip tik tai, ko ji troško, tačiau... Kažko trūko.
 Visų pirma, kur buvo žodžiai „mylėsiu amžinai"? Olivija pajuto
dvejonę.
— Mes vis dar labai jauni, ypač tu. Tau dar reikia užbaigti koledžą.
Jis apsivertė ir dabar žiūrėjo j ją iš viršaus.
— Aš tarnauju kariuomenėje. Daugiau tau pasakyti negaliu, bet
netrukus jie atvažiuos manęs pasiimti. Manęs nebus metus. Jeigu
susituoksime, jie galės tau sakyti, kur esu. Jie tau siųs mano
atlyginimus. Jie...
Olivija pakėlė galvą, kad Kitą pabučiuotų.
— Ar tai vienintelė priežastis, dėl kurios nori mane vesti?
Kitas atsigulė greta jos.
— Žinai, kaip būna, kai nuvažiuoji pirkti automobilio ir tą pat akimirką
supranti, kurio iš jų tiksliai nori? Gal niekuomet net nepagalvoji, kad
norėsi būtent tokio, tačiau kai jj pamatai, tiesiog žinai.
— Ar sakai, kad aš — kaip naudotas automobilis?
Kitas ir vėl nė nešyptelėjo.
- Tą dieną, kai pamačiau tave su aptempta žalia suknele, kai tu
sklendei virš kopūstų ir visiems komandavai, kai vien dėl manęs
pagaminai antrus pietus...
- Tu apie tai žinojai?
- Tikrai manai, kad vaikai sugebėtų tai išlaikyti paslaptyje?
- Žinoma, ne, — nusijuokė Olivija.
- Buvo nesvarbu, ką apie mane manei. Net jeigu nuoširdžiai tikėjai,
kad esu tik niekam tikęs berniokas, aš žinojau: tu vienintelė, kurios
noriu.
Olivija gulėjo ant saldžiai kvepiančios žolės ir žvelgdama j medžių
lapus šypsojosi. Visa tai Kitas jai buvo pasakojęs per jų medaus
mėnesį, tačiau kaip ji troško, kad būtų žinojusi apie tai anksčiau. Kodėl
šįkart viskas kitaip? Kodėl šįkart jis paprašė jos rankos? Visai
nelogiška. Tarytum Kitas prisimintų, kaip ilgai jie buvo išsiskyrę, ir dabar
bandytų užkirsti tam kelią.
— Kada? — paklausė moteris.
- Po šešių savaičių? Ar ne per greitai?
Kariuomenė jo atvyks po pusės tiek.
 — Taigi žinai, kada jie ketina tave pasiimti?
Olivija jautė, kad jo kūnas šiek tiek įsitempė. Daugiau pasakoti Kitas
nenorėjo.
— Ne, nežinau. Jie tik sakė, jog tai įvyks rudenį.
— 0 kas bus, jeigu dar nebūsime susituokę, o jie pasirodys?
— Nieko, - pasakė jis. - Aš išvyksiu, irtu nieko apie mane negirdėsi,
kol po metų pasibelsiu j tavo duris.
Tai bus treji metai, pagalvojo Olivija. 0 paskui ir dar daugiau laiko
užtruks, kol reabilituosiesi po avarijos, apsivertęs su karine mašina.
Moteris norėjo būti greta jam sveikstant. Ji pasisuko j Kitą.
— Gerai. Šešios savaitės.
Kitas kelis kartus sumirksėjo.
— Ar tai reiškia, jog sakai „taip"? Tu tekėsi už manęs? Niekuomet
savo gyvenime nebūčiau patikėjęs, kad...
— Aš irgi, — tarė ji ir vėl atsigulė ant žemės. — Ypač jeigu kas nors
piršis taip neromantiškai. Be žiedo, be priklaupimo ant vieno kelio, be...
Ji nutilo, nes Kitas pakilo nuo žemės ir dabar priešais ją tradiciškai
suklupo ant kelio. Tai buvo truputį keista, kadangi abudu jie buvo
visiškai nuogi.
Vaikinas pakėlė savo šortus ir iš vidinės kišenės ištraukė žiedą, kuris,
Olivija žinojo, priklausė jo močiutei. Jis buvo toks gražus ir senovinis.
Ji atsisėdo ir, droviai dešine ranka prisidengusi krūtis, kairę ištiesė
jam. Tuomet Kitas Olivijai ant piršto užmovė žiedą.
Moteris nesumojo, ką ir pasakyti. Būtent taip viskas ir turėjo būti. Tai
ir turėjo jvykti. Buvo lemta. Jeigu vaikinas tuomet būtų pasipiršęs, visi
būtų išvengę daugybės kančių.
Staiga juos pasiekė vyro balsas, jis savo šuniui sakė sėdėti tyliai.
— Jaunasis Pitas! — panikuodama suriko Olivija. — Visai apie jj
pamiršau. Jis turi šautuvą.
Kaip ir prieš tai, Kitas sureagavo akimirksniu. Jis staigiai perėjo j
maskavimosi režimą, išmoktą kariuomenėje, ir veidą bei krūtinę
išsitepė purvu, o j plaukus įsikišo medžio šakelę, ir tuomet staugdamas
pasileido bėgti. Tai matydama Olivija tik stovėjo ir juokėsi, bet paskui ją
it žaibas nutvilkė mintis, prisiminus Arietos žodžius — kartais žmonės
praeityje miršta. O šautuvai yra pavojingi. Ji pagriebė jųdviejų
drabužius, perbėgo tiltelį ir pasuko tvoros link. Kaip ir anksčiau, Kitas
jau buvo ten ir padėjo jai perlipti. Jie bėgo šešėlių supamu mišku, kol
Jaunasis Pitas su savo šautuvu dingo iš akiračio ir jo nė iš tolo
nebebuvo girdėti. Kvatodami iš ką tik patirto nuotykio, jie nesusilaikė ir
dar kartą pasimylėjo ant žolės.
Tik jau vėliau, rengiantis, Kitas pastebėjo, kad trūksta rožinės Olivijos
liemenėlės.
— Viskas gerai, — tarė ji ir šypsodamasi pagalvojo apie gresiančias
pasekmes.
Olivija dar kartą pažvelgė atgalios. Pro medžius matėsi Kamden
Holo viršūnės.
Staiga ją perliejo jausmų, labai panašių j namų ilgesį, banga. Kitas
gražųjj namelį prie upės jai nupirko kaip vestuvių dovaną. Jis turėjo
tapti pirmaisiais jų namais. Atsidususi Olivija tarė:
— Myliu šią vietą. Jeigu galėčiau gyventi bet kur pasaulyje, vis tiek
gyvenčiau čia.
Kitas sagstėsi marškinius ir stengėsi nuslėpti savo rūškaną miną,
bet mergina vis tiek ją pamatė.
— Jeigu to nori, — galiausiai švelniu balsu pasakė jis.
Olivijai iš pykčio net plaukai pasišiaušė. Jai Kito tonas visai nepatiko1
.
— Neprašau tavęs man jo nupirkti, jeigu manai, kad tą aš turiu
omenyje. Štai! Manau, tau reikėtų jj atsiimti.
Olivija bandė nusimauti žiedą, tačiau jai nepavyko, žiedas tvirtai
laikėsi ant piršto.
Kitas prisitraukė Oliviją j glėbį.
— Manau, mūsų gyvenimas bus daug didesnis už šį miestelį. Gali
būti, kad, kaip ir mano šeima, gyvensiu daug kur pasaulyje. Kaip manai,
ar tau pavyks su tuo susitaikyti? Kairas sausį? Palauk, kol išvysi Balį. Ir
Javą. Ir...
Olivija atsistūmė nuo jo pastebimai susierzinusi.
— Skamba puikiai. Bet ar tavo šeima neturi namų Jungtinėse
Valstijose?
Dar prieš jam atsakant, ji pasitraukė į šalį:
 — Juk žinai, kad visada saugausi.
— Man tikrai labai reikia eiti. Privalau pamaitinti žmones.
Olivija nusisuko ir aplenkusi Kitą pasileido namų link.
Vaikinas stebėjo ją nubėgančią nelyg stabo ištiktas ir tyliai
sušnabždėjo:
— Atvėsti? Kas tu? Ir ką padarei su mano Olivija?
27

Grįžusi namo Olivija suprato, kad vakarienę visiems jau pagamino jos
motina. Ji girdėjo veikiant televizorių ir džiaugėsi galėdama prasmukti
nepastebėta, tad tyliai nuslinko j savo kambarį ir išsitiesė ant lovos.
Moteriai reikėjo laiko pagalvoti ir kai ką prisiminti. Taip, su Kitu Olivija
praleido tiesiog dievišką popietę ir ant jos piršto jau puikavosi žiedas,
bet dabar moteris svarstė, ar jai iš tikrųjų pavyko pakeisti patį
svarbiausią dalyką. Netrukus po to, kai Kito pasiimti atvažiuos kariškai,
ji sugrįš į Niujorką, kur suvaidins keliuose puikiai įvertintuose „Puikybės
ir prietarų" pasirodymuose, o paskui išsiaiškins besilaukianti.
Sugniaužusi kumščius Olivija trenkė jais į senas pagalves. Po truputį
grįžo prisiminimai, kuriuos moteris laikė užspaudusi tiek daug metų.
Tuometine Olivijos nuomone, nėštumas buvo pats blogiausias
begalėjęs nutikti dalykas, dėl kurio baigėsi visas jos gyvenimas. Iš
karjeros aukštumų ji manėsi nukritusi tiesiai į giliausią dugną.
Raudodama Olivija paskambino daktarui Everetui, Eiso tėvui, ir
papasakojo apie ištikusią bėdą. Jis padėjo viską suorganizuoti:
nėštumo mėnesius mergina turėjo praleisti netekėjusioms motinoms
skirtoje įstaigoje Džeksonvilyje, Floridoje, o paskui kūdikį atiduoti
įvaikinti. Anuomet į pagimdžiusias, bet nesusituokusias moteris buvo
žiūrima paniekinamai, todėl Olivija nenorėjo šios naštos užkrauti nei
savo kūdikiui, nei savo šeimai. Puikiai žinodamas, kad jos tėvo širdis
nebuvo stipri, merginos tėvams ir visiems kitiems daktaras Everetas
prisiekė nieko nesakyti.
Visus tuos mėnesius leisdama specializuotuose namuose Olivija
nesijautė gyva. Ji egzistavo, matė augantį savo pilvą, bet visaverčiu
žmogumi savęs laikyti negalėjo.
Nors pats nėštumas buvo gana lengvas, bet gimdymas užtruko ilgai
ir buvo labai komplikuotas. Kai pabudo po anestezijos, Olivijos kūdikis,
kurio ji taip ir nepamatė, jau buvo dingęs, o gydytojas merginai netrukus
pranešė, kad daugiau ji niekuomet nebegalės turėti vaikų. Aštuntame
dešimtmetyje daktarai nepasakodavo detalių apie paciento organizmą
— tuomet buvo laikoma, kad tokių sudėtingų dalykų šie vis tiek
nesupras.
Visgi daktaras Everetas sulaužė savo pažadą laikyti liežuvį už dantų.
Na, bent jau iš dalies. Jo pastangomis Olivijos kūdikj įsivaikino mergina,
kuri kaip ir Olivija lankė tą pačią klasę. Estelė Leifem buvo neseniai
persileidusi, tad nesunkiai visus Samer Hilyje įtikino pagimdžiusi mažą
gražią mergaitę.
Vos atgavusi jėgas Olivija sugrįžo j Samer Hilį. Štai tuomet ji ir
suprato, kad visa jos asmenybė pasikeitė iš esmės. Ji daugiau
nebeturėjo jokių tikslų. Olivijai atrodė, tarytum nė nebūtų nusipelniusi jų
turėti. Iki tol per gyvenimą vedęs jausmas, kad nieko bloga jai nutikti
negali, buvo išnykęs kaip dūmas.
Kurj laiką Olivija gyveno pas savo tėvus. Jie bandė ją prakalbinti, bet
veltui. Olivijos tėvai nusprendė, jog tai tebuvo nevykusiai susiklosčiusi
meilės istorija. Jeigu atvirai, dukrai sugrįžus namo, jie vien dėl to buvo
tokie neapsakomai laimingi, kad nė nesistengė į jos reikalus per daug
kišti nosies. Gavusi pasiūlymą dirbti pas dėdę Fredį, Olivija jį atmetė,
nebegalėdama žiūrėti nei į tą vietą, nei į tuos žmones.
Darbą ji gavo „Trambalo prietaisuose" ir jau netrukus ištekėjo už
Aleno bei pradėjo rūpintis jo sūnumi. Savo vyrui Olivija niekuomet
nepasakojo apie kūdikį — tepasakė negalinti turėti vaikų. Nors jis ir
teigė, kad jam tai ne kliūtis, kelis kartus per ilgus jų santuokos metus
Alenas visgi yra atsidusęs ir pasvajodavęs apie dukrelę. Olivija j tai
atsakydavo tik dar uolesniu darbu.
Moteris nežinojo, kad dažnai matydavo savo dukterį. Estelės vyrui
Henriui gavus darbą Pensilvanijoje, šeima išsikraustė, bet per šventes
sugrįždavo į Samer Hilį ir lankydavosi toje pat bažnyčioje. Net ir nieko
neįtardama, į jų dukterį Olivija sau niekuomet neleisdavo nė žvilgtelti,
kadangi mergaitė buvo panašiai tokio amžiaus, kokio būtų buvusi jos
įvaikinti atiduota dukra. Tačiau kad ir kaip Olivija stengėsi užsimiršti, to
jai padaryti nepavyko, o patirta trauma moterį be galo pakeitė. Ir pakeitė
negrįžtamai.
 Anksčiau jaučiausi labai svarbi ir staiga pradėjau atsiprašinėti, kad
apskritai egzistuoju, pagalvojo ji.
Visa tai jvyko daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, bet dabar, vėl
būdama savo jauname kūne, Olivija gniaužė viltį pakeisti ateitį. Kas
valandą ji vis labiau ir vėl jautėsi tarytum galinti nuversti kalnus.
To, kas nutiko, ji nebekartos\
Tąnakt sudėti bluosto Olivijai nepavyko. Nors jau buvo vėlu ir ji žinojo
privalanti užmigti, nes anksti atsikėlusiems vaikams reikės ruošti
pusryčius, moteris buvo paskendusi savo mintyse.
Kai pirmą kartą išvydo „madam Zojos", arba, kaip vėliau paaiškėjo,
Arietos Dei, vizitinę kortelę ir išgirdo apie galimybę grįžti į praeitį, Olivija
puikiai žinojo, ką darytų, jei tai būtų tiesa. Ir, žinoma, visų pirma tai buvo
santuoka su Kitu. Dabar, pakeitusi vieną dalyką, moteris turėjo pakeisti
ir kitus.
Olivija turėjo pasirūpinti, kad Alenas susitiktų su savo gyvenimo
meile Vile. Šitai buvo net nediskutuotina, kadangi moteris jautėsi
skolinga jiems abiem. Pasikalbėjusi su Arieta, Olivija taip pat žinojo, kad
privalo įstoti į Virdžinijos universitetą studijuoti psichologijos.
Nors iš pažiūros viskas atrodė perdėm lengva, tačiau, pakeitusi
esminius savo gyvenimo įvykius, ji turėjo pakeisti gyvenimus ir tų
žmonių, su kuriais būtų buvusi ateityje.
Visgi Olivija jautė, kad dabar su ja vyko kažin kas nepaaiškinamo.
Moteris ne tik mėgavosi vėl būdama jaunos merginos kūne, Olivijos
protas palaipsniui grįžo į jaunos jos protą.
Praeitais metais ji buvo daugiau nei šešiasdešimties sulaukusi
moteris, kurios gyvenime daug kas pasikeitė, kai vėl išvydo Kitą. Metų
metus iki tol Olivija rūpinosi verslu, tad užsakinėdama prekes,
peržiūrėdama pristatymus, ginčydamasi su kurjeriais ji įgijo tiek draugų,
tiek ir priešų. Samer Hilyje pažinojo kone visus, bet, visų svarbiausia,
tuo metu Olivija gyveno su Alenu ir jo sūnumi.
Natūralu, visi tie žmonės, vietos, įvykiai padėjo išblankti praeities
kančioms. Milžiniškomis kasdienėmis pastangomis moteriai pagaliau
pavyko iš atminties išstumti pagimdyto ir atiduoto vaikelio praradimo
skausmą.
 Bet dabar viskas buvo kitaip. Su kiekviena akimirka jaunystė j jos
kūną ir sąmonę sunkėsi vis giliau, ir dėl to Olivija ne tik jautė
atslūgstantį skausmą, bet ir iš naujo užplūstančią jaunatvišką energiją.
Eidama septintą dešimtį moteris laukdavo tg valandėlių, kai galės
prisėsti be jokios veiklos. Ir, priešingai, būdama vos perkopusi
dvidešimtmetj, mergina kiekvieną laisvą akimirką išnaudodavo,
nuveikdama ką nors įdomaus. Ji juokėsi, šoko, ginčijosi, mylėjosi. Ėjo.
Darė. Kūrė.
Olivija jautė užplūstantį pyktį. Žinoma, po daugelio metų Kitui
sugrįžus, moteris buvo jam atlaidi ir supratinga — per tą laiką matė
daug gyvenimo.
Nereiktų pamiršti ir to, kad sunkų Olivijos būdą apšlifavo ir atvirai jos
nemėgstantis Alenas.
Moteris apsivertė ant nugaros ir pažvelgė į lubas, ant kurių driko
mėnesienos nušviestų medžių šakų šešėliai. Daugelį metų Olivija savęs
klausdavo, kodėl ji nepasielgė logiškai bei apdariai ir, sužinojusi, kad
laukiasi, nesistengė susisiekti su Kito tėvais.
Tuo metu merginai atrodė, kad jos tėvai jau seni, dėl to lengvai
pažeidžiami. Cha! Nieko panašaus! Vyresni žmonės nėra labiau
pažeidžiami: kiek daug stiprybės ir ištvermės reikia vien tik norint kas
rytą atsikelti iš lovos.
Tačiau dabar, vėl būdama jauna, Olivija nesijautė galinti priimti
logiškus bei apdairius sprendimus. Ji jautė tik įtūžį.
Dar blogiau, jos pyktis Kitui stiprėjo kas minutę, nors moteris iš visų
jėgų stengėsi numalšinti skaudžius prisiminimus to, kas iš tiesų jai
nutiko.
Vienintelė viltis, padėjusi išgyventi vienišoms motinoms skirtuose
namuose, buvo mintis apie bet kurią akimirką galintį pasirodyti Kitą. Ji
save tikino, kad galbūt jis neišsigando, kai ji prisipažino meilę. Mergina
įsivaizduodavo, kad Kitas kažkokiu būdu ją ras ir turės gerą
paaiškinimą, kodėl išvyko. Pavyzdžiui, artimojo mirtis visuomet yra
geras pasiteisinimas.
Dabar Olivijai kėlė nerimą mintis, kad Kitas matė ją Brodvėjuje. Prieš
pat iškeliaudamas į Libiją jis buvo Niujorke. Kad pamatytų merginą ant
scenos, Kitas su vyriausybės fotoaparatu rankoje išsiropštė pro vonios
langą ir iš perpardavinėtojo nusipirko bilietą. Vėliau jis sakė, kad labai
graužėsi su ja tuomet nepasikalbėjęs.
Nepasikalbėjęs! — pagalvojo moteris.
Ji apsivertė lovoje. Kas jis per vyras, kad po visos kartu praleistos
vasaros paprasčiausiai apsisuko ir išėjo? Tą naktį Niujorke būtų
užtrukęs vos penkias minutes pasikalbėti su Olivija ir paaiškinti, kad jis
turįs kai ką padaryti dėl šalies, pasakyti, ką jai jaučiąs. Ir mergina jam
būtų papasakojusi apie savo būklę. Jeigu Kitas būtų suorganizavęs
Olivijai kelionę pas savo tėvus, jų gyvenimai būtų amžiams pasikeitę.
Jo, jos, jų dukters. Olivijos tėvai nebūtų mirę su mintimi, kad nesuspėjo
sulaukti anūkų. Jeigu tik Kitas būtų su ja pasikalbėjęs!
Olivija užmigo jau gerokai po vidurnakčio ir dažnai prabudinėjo.
Kaskart atmerkusi akis galvojo apie apgailėtinus vienišų motinų
namuose praleistus mėnesius. Už juos sumokėjo daktaras Everetas, o ji
vėliau pinigus grąžino su palūkanomis. Negana to, kaskart vienai jo
klienčių desperatiškai prisireikus viryklės, šaldytuvo, naujų kriauklės ar
šildytuvo, Olivija visa tai parūpindavo. Ji jautėsi skolinga už pagalbą, o
be to, norėjo atsidėkoti, kartu padėdama ir kitoms bėdos ištiktoms
moterims.
Moterį ir vėl užplūdo vienišumas, ašaros ir baimė. Kitas galėjo padėti
išvengti viso to skausmo, galėjo užkirsti kelią tragedijai. Jeigu tik tą
naktį būtų su ja pasikalbėjęs. Ar to prašyti būtų per daug?
Šeštą valandą ryto į jos kambarį sugužėjo vaikai. Jie svarstė, kuri
Olivija ji bus šiandien. Ar vėl verks ir su jais šoks? Ar tik sumes į dubenį
dešrainius bei pupeles ir pabėgs su Kitu?
Olivija išskleidė rankas ir visi jie susiglaudė. Pernai Letės sūnus
pagaliau buvo atrinktas kitokiam, ne širdžių daužytojo, vaid-meniui ir
susilaukė puikių įvertinimų. 0 Eisas, kaip ir norėjo, susilaukė daug
vaikų.
- Papasakok mums istoriją, - paprašė Letė.
- Bet kad ji būtų nauja. Kaip ta daina vakar, — pridūrė Eisas.
- O jeigu papasakočiau jums apie slibino dresavimą? Kartą gyveno
mažas lieknas berniukas vardu Žagsulys.
 Vogdama žinomą istoriją, Olivija jautėsi kiek nesmagiai, tačiau viską
keitė tai, kad netrukus ji bus užmiršta. Pamačiusi iš už kampo kyšančią
pėdą, moteris pakvietė užeiti ir dėdę Fredį su ponu Geitsu.
Kaip tik tuo metu, kai Olivija pasakojo apie Žagsulį, gaminantį balną
savo slibinui Bedančiui, tarpduryje pasirodė Kitas. Jis vilkėjo trumpais
šortais, tad ištįsęs lieknas vaikino kūnas buvo matyti visu grožiu. Dar
vakar vien jį pamačiusi Olivija buvo nusviesta j geismo sprogimą. O
šiandien ji tik susiraukė. Prie durų staktos jis rymojo taip, tarytum apie
ją žinotų viską. Žinotų, apie ką galvoja, ko trokšta. Ir žinotų, kad jai
visiškai ir beatodairiškai reikia būtent JO.
Olivija nusuko žvilgsnį ir grįžo prie savo istorijos. Tuo metu, kai
Žagsulys atsisakė nužudyti slibiną, Kitas jau buvo dingęs. Moteris nieko
negalėjo dėl to padaryti, bet ji pajuto palengvėjimą.
Pusryčiams Olivija iškepė blynų, kuriuos labai stengėsi pagaminti
kuo panašesnius į slibinus.
Maždaug apie dešimtą valandą senuoju dėdės Fredžio automobiliu ji
nuvažiavo į miestelį pasimatyti su savo tėvu. Buvo laikas pradėti
įgyvendinti visas laukiančias savo eilės užduotis.
įžengus į Samer Hilio banką, kurio prezidentas buvo jos tėvas, ją ir
vėl apėmė tokie pat stiprūs išgyvenimai, kokius patyrė pamačiusi ir
savo motiną. Kad galėtų prabilti, Olivija turėjo stip-riai suimti save j
rankas. Jiems prakalbėjus daugiau kaip valandą, vyras turėjo grįžti prie
darbo, bet dar prieš išeidama ji susitarė dėl susitikimo su banko
kasininke Vile, kurią labai mylėjo Alenas. Važiuodama atgal j Tetvelą,
Olivija didžiavosi tuo, ką planavo padaryti.
Praeityje moteris visuomet buvo nekantri, skubėdavo nuo vieno
dalyko prie kito, o dabar buvo pasiryžusi kuo daugiau laiko praleisti su
vaikais ir senukais, tad visiems pravedė mankštą, o jos pabaigoje
surengė šokių pasirodymą. Jis buvo skirtas tiek jiems, tiek jai pačiai —
Olivija vėl norėjo pajusti, ką gali jaunas jos kūnas.
Kitą ji pamatė tik vėlyvą popietę. Daržovių lysvėje jis ravėjo piktžoles.
Šypsodamasis vaikinas žvilgtelėjo į Oliviją, bet jai nusisukus dingo ir
jo šypsena.
 Privalau tai ištaisyti, galvojo ji, žingsniuodama atgal j namą. Nėščia ji
nesijautė, bet buvo gana tikėtina, jog Olivija jau nešiojo Kito kūdikį.
Turime susituokti greičiau nei po trijų savaičių. Jis - mano likimas. Be jo
gyvenimą nugyvensiu su vyru, kuris manęs nekenčia. 0 mano kūdikis...
Ji negalėjo susitaikyti su žinojimu, kas jai nutiktų be Kito.
Tačiau ar tai tikrai tiesa? Anksčiau Keitė klausė, ar joms savo ateitį
būtina kurti vien dėl vyrų. Dabar šis klausimas kilo ir pačiai Olivijai.
Pirmą kartą ji davė laisvę emocijoms ir išdidumui. Ji neprašė niekieno
pagalbos. 0 jeigu būtų paprašiusi? Jeigu Kitui išvykus Olivija būtų
pagalbos paprašiusi savo tėvų? Moteris nė kiek neabejojo, kad, esant
reikalui, jos tėvai nedelsiant būtų išsikraustę j kitą valstiją. Jie nebūtų
leidę savo dukteriai arba anūkei užsitraukti gėdos.
Dabar Olivija buvo dvidešimt pirmo amžiaus moteris, kuri sugrįžo į
1970-uosius. Jeigu ji lauktųsi (kaip gaila, kad dar vaistinėse
neparduodami nėštumo testai!), dabar galėtų su tuo susidoroti.
Anuomet mergina galvojo neturinti nieko, kas galėtų ištiesti pagalbos
ranką, tačiau pagalba visuomet buvo šalia. Jos tėvai, dėdė Fredis ir
ponas Geitsas, daktaras Everetas. Visi jie buvo ten, visi pasirengę
padėti.
Ankstyvai vakarienei paruošusi vištienos su abrikosais — šio recepto
Oliviją išmokė Letės sūnaus žmona, - ji pasijuto geriau. Kai jai buvo
pristatyta galimybė grįžti j praeitį, viskas, apie ką galvojo Olivija, — tai
noras susigrąžinti Kitą. Bet būdama čia ir dabar moteris suprato turinti
ir daugiau pasirinkimų. Koks nuostabus žodis, pamanė ji. Pasirinkimai!
Galimybė rinktis ne iš vieno kandidato, - o tai net dar svarbiau, Olivija
buvo dvidešimt pirmo amžiaus moteris, išmokusi pamoką, kad vyras
moters laimei nėra būtinai reikalingas.
Ji dainavo Leidi Gagos dainą ir šoko virtuvėje, kai j ją staiga įėjo
Kitas. Jis buvo nusimaudęs duše ir apsirengęs. Patalpoje jiedu buvo
vienui vieni, tad vaikino rankos nuslydo jai ant liemens, jis pabučiavo
Olivijai kaklą.
Tačiau ši išsisuko iš jo glėbio.
- Kas nors gali įeiti.
 — Argi tai būtų taip jau blogai? Susižadėjusios poros bučiuojasi, —
Kitas dėbtelėjo j tuščią Olivijos pirštą.
— Namų ruoša, - moteris paaiškino, kodėl nemūvi žiedo.
— Ar vakarienė šiandien anksčiau, nes kažkur ruošiesi eiti? Ar galiu
paklausti kur?
— Einu j pasimatymą. Su Vile, — Olivija neketino sakyti visos tiesos.
— A, - numykė Kitas, paimdamas morkos lazdelę ir ją triaukšdamas.
- Argi ji nėra mergina, kuri dirba tavo tėčio banke?
Olivija neatsakė, tačiau ją erzino, kad jis žinojo.
— Ji skambino ir sakė nekantraujanti šįvakar eiti j išpardavimą bei
pasiteiravo manęs, ką jai vilkėti. Patariau apsiauti aukštakulnius ir
įsisprausti j aptemptus džinsus. Vilė tikra linksmuolė. Ir, o taip, jai labai
reikia naujo skrudintuvo.
Olivija nieko nepasakė ir dabar, tad Kitas prisėdo už stalo ir stebėjo,
kaip ji ruošia maisto dubenis.
— Na, tai kada išvykstame j mūsų pasimatymą?
— Tai mano pasimatymas, ir tu į jj neini.
— Manau, mums reikėtų daugiau ką veikti kartu. Apsirengusiems.
Susipažinti vienam su kitu, išlįsti iš tamsos.
— Ar galima priskaičiuoti ir tai, jog žinau, kad dėl viso kūno įdegio
saulėje šlaistaisi visiškai nuogas?
Kitas nustebo, kad Olivija žino, bet to neparodė. Tik nusišypsojo.
— Kuriuo automobiliu nori važiuoti? Bilas su Nina šiąnakt lieka
namuose, tad galėtume pasiskolinti jų. Nesu tikras, kad senasis dėdės
Fredžio „Packard" automobilis dar patemptų dviejų mylių kelionę į
miestelį. Arba galėtume pasiimti pikapą. Galbūt...
— Man reikia padaryti kelis dalykus, — Olivija dirbtinai sušvelnino
toną, kad neskambėtų taip šaižiai ir piktai.
Juk Kitas dar net nebuvo padaręs tų dalykų, dėl kurių ji ant jo taip
siuto. Vaikinas neatsakė nieko, tad Olivija žengė priešais jį.
— Nenoriu pasirodyti nemandagi, bet man tikrai reikia kai ką nuveikti,
ir tai galiu padaryti tik būdama viena.
— A, — vėl tarstelėjo Kitas.
— Liaukis! Rytoj kur nors išeisime. Pažadu.
 Kitas atsistojo ir nuėjo prie durų.
— Paimsiu Bilo automobilį ir susitiksime prie jo po penkiolikos
minučių. Juk nenorime praleisti nė minutės — pala, kas tai bus? —
„Trambalo prietaisų" parduotuvės vidurio sezono išpardavimas. Esu
tikras, kad bus labai jaudinantis pasimatymas.
Dar prieš Olivijai ką nors atsakant, vaikinas jau buvo dingęs. Šito ji
visai neplanavo. Kaip ji suves Aleną su didžiąja jo gyvenimo meile, jei
aplink sukiosis Kitas? Jam juk labai patiko būti už viską atsakingam,
visur vadovauti. Jam patiko nurodinėti.
Olivija pakvietė vakarienės vaikus, kuriems iš paskos atsekė ir vyrai.
Visiems buvo smalsu, kodėl mergina tokia išsipuošusi ir kur ketina
keliauti. Ji papasakojo. Letė paklausė, ar negalėtų važiuoti kartu, Eisas
— ar ši neparvežtų ledų, dėdė Fredis užsiminė, kad Samer Hilio
kepyklėlėje būna gervuogių pyrago, o ponas Geitsas paprašė
pasidomėti, kiek kainuotų nauja viryklė.
Olivija čiupo megztinj ir išskuodė pro duris, kol jie nespėjo sugalvoti
dar daugiau nurodymų. Atsirėmęs j Bilo „Chevrolet" Kitas kišeniniu
peiliuku valėsi panages.
— Nori vairuoti tu? Iki praeitos savaitės neturėjau pakankamai metų,
kad galėčiau pradėti mokytis.
Vartydama akis dėl šio melo mergina įsitaisė keleivio pusėje.
Vos jiems išsukus iš kiemo, Kitas paklausė:
— Kodėl tau taip svarbu šįvakar nuvažiuoti j tą išpardavimą ir kodėl
vykti kartu pakvietei merginą, kurios beveik nepažįsti?
— Iš kur žinai, kad ji - ne mano geriausia draugė?
— Neįsivaizduoju, kaip galėtum draugauti su mergina, kuri kikena ir
su nepažįstamu vyru flirtuoja telefonu. Visai ne tavo tipo žmogus.
Olivijai teko su tuo sutikti! Alenui mirštant, ji gana gerai susipažino
su Vile. Makiažas, drabužiai bei tai, kas apmokės jos sąskaitas, buvo
didžiausi tos moters rūpesčiai.
— Matau, kad neketini man pasakoti, ką sumanei, ar ne?
— Aš nieko nesumaniau. Vilė miestelyje nauja. Pamačiau, kad
„Trambalo prietaisuose" vyks didelis išpardavimas, tad pasikviečiau ją
eiti kartu. Ar dabar patenkintas?
 — Dar ne visai. Kodėl iš tikrųjų ją pasikvietei?
— Tu toks nepakenčiamas! — Olivija beviltiškai skėstelėjo rankomis.
— Gerai. Manau, kad ji ir Alenas Trambalas vienas kitam patiktų. Dabar
laimingas?
— Laimingesnis, — atsakė Kitas. — Ką planuoji pirkti? Mūsų
skalbyklė, ko gero, buvo naudota dar per Pirmąjį pasaulinj karą.
Vaikinas statė mašiną alėjoje greta banko. Po kelerių metų miestelis
nugriaus tris senus, bet mielus pastatus ir vietoje jų įrengs automobilių
aikštelę.
Olivija norėjo jam atsakyti, bet staiga pamatė pro šalį einančią
Kaldvelų šeimyną. Po šešerių metų sudegs jų namas ir ponas Kaldvelas
žus, bandydamas išgelbėti jauniausiąją savo dukterį.
— Ar tau viskas gerai? - pasiteiravo Kitas.
— Taip, - sušnabždėjo Olivija.
Netoliese ėjo ponas Diversas su žmona. Jie praras savo sūnų
Afganistane.
— Live? — Kitas prisitraukė merginą arčiau ir paglostė jai nugarą. —
Kas? Kas negerai?
— Man nepatinka žinoti ateitį.
Vaikinas kiek atsitraukė, kad matytų jos veidą.
— Juk žinai, kad gali man sakyti viską. Papasakok, kas negerai.
Olivija atšlijo nuo Kito ir prisispaudė prie automobilio sėdynės. Su
savo mokyklos laikų vaikinu ėjo Pate Feris. Kai Pate jį paliks dėl
santuokos su Sju Kolier sužadėtiniu, kils daug pykčio. Tačiau Pate
susilauks trijų vaikučių ir bus labai laiminga, o Sju įniršusi išvažiuos iš
miestelio, pradės mokytis teisės, gaus mokslo laipsnį ir taip pat bus
labai laiminga.
— Visgi ateitis nėra vien tik bloga, — tarė Olivija. — Kartais nutinka ir
gerų dalykų.
— Džiaugiuosi tai girdėdamas. Taigi, kodėl iš tikrųjų nori, kad Vilė
susipažintų su Trambalų vaikiu?
— Kad jie suteiktų Kevinui ir Alenai laimingą gyvenimą. Arba bent jau
palengvintų mano sąžinės graužatį, — mergina atidarė automobilio
dureles. — Kodėl tau kur nors nenuėjus išgerti alaus, kol aš darysiu, ką
suplanavusi?
— Nė už ką to nepraleisčiau. Ar ketini supiršti ir dar ką nors? Dėdei
Fredžiui praverstų mergina.
— O gal tave su Bete Šnaider? — Olivija išlipo iš automobilio.
— Nebloga mintis. Girdėjau, kad ji turi daug patirties.
— Daugiau nei tu, — blykstelėjo ji.
— Jeigu nori tuo tikėti — tavo pasirinkimas.
Olivija negalėjo sutramdyti šypsnio. Jiems pasiekus buitinių
prietaisų parduotuvę, mergina suprato, kad ją erzindamas Kitas padėjo
išsivaduoti iš prastos nuotaikos. Vis dėlto ji nerimavo, kad vėl reikės
susitikti su Alenu, kad išvys ir pačią parduotuvę. Iš pradžių Alenas
atrodė jai patrauklus, nors Olivija ir galėjo teigti, jog tai tebuvo kūdikio
troškimas. Ji neseniai buvo praradusi savo dukrelę, o čia pasipainiojo
Alenas, kurio vaikeliui labai reikėjo motinos. Tuo metu moteriai tai
atrodė idealus sutapimas.
Žinoma, tarp jų egzistavo ir vyro bei moters potraukis, kuris bėgant
laikui išblėso, - visgi nebūtų teisinga manyti, kad iš pradžių jų nesiejo
visiškai niekas.
Kitas paėmė Oliviją už rankos.
— Kad ir kas tau kelia nerimą, aš būsiu čia pat.
Vaikinas atvėrė stiklines duris, ir jie įėjo vidun.
— Olivija!
Apsisukusi ji pamatė šone stovinčią Estelę Leifem. Neseniai jos vyru
tapęs Henris pasilenkęs apžiūrinėjo skalbimo mašiną. Tą pat akimirką
Olivijai pradėjo linkti keliai. Tai pora, kuri įsivaikins Olivijos atiduotą
kūdikį. Livės motinos garbei jie pavadins mergaitę Poršija ir netgi
kreipsis į ją Tiša. Galiausiai Leifemai išvyks ir po daugelio metų sugrįš
jau su paaugle anūke.
— Šimtą metų nesimatėme!
Kad nenuvirstų, moteris buvo tvirtai įsikibusi Kitui į ranką. Estelė
laukė, kol Olivija juos supažindins.
— Labas, aš - Kristoferis. Kitas. Dirbu Tetvele, ir Livė leido man ją
atvežti j miestelį.
 Olivija džiaugėsi, kad Kitas viską paaiškino taip taktiškai ir nesiėmė
tauzyti apie sužadėtuves. Bet miestelis juk mažas. Žmonės tikriausiai ir
taip žino, kas tarp jųdviejų vyksta.
— Henris nori nupirkti naują skalbyklą, o aš bandau jj įtikinti, kad
mums reikia ir džiovyklės. Man jau atsibodo skalbinius džiaustyti ant
virvės.
Olivija vis dar buvo netekusi amo. Jeigu ji laukiasi, vadinasi, laukiasi
ir Estelė. Bet savo kūdikį ji praras automobilio avarijoje ant slidaus ir
drėgno kelio. O, kad to būtų galima kaip nors išvengti, pagalvojo Olivija,
galbūt tuomet Estelei nereikėtų įsivaikinti. Nebuvo lengva, bet ji pagaliau
atsitiesė ir paleido Kito ranką.
— Ar galėtume pasimatyti po akimirkos? - ji pažvelgė į vaikiną. - Ar
galėtum?..
— Trumpam pasišalinti? - džiugiai paklausė jis. - Žinoma.
Pasižvalgysiu j trintuvus.
— Live! — sušuko Estelė, vos jos liko dviese. - Ar tai - jis? Visi
miestelyje kalba, kad esate du įsimylėję balandėliai. O kaip dėl
Brodvėjaus? Taip sunkiai dirbai, kad ten patektum. Labai liūdėčiau, jeigu
staiga visko išsižadėtum. Ar jis...
— Estele, sapnavau košmarą apie tave. Jis buvo tikrai siaubingas.
— Man labai gaila tai girdėti. Turbūt buvo labai baisu. Tačiau...
— Jame tu buvai maždaug šeštą mėnesį nėščia. Judu su Henriu
Pensilvanijoje lankėte jo tėvus, kur ir vairavai per siaubingą liūtį.
Išslydęs iš savo juostos didžiulis sunkvežimis rėžėsi į tavo dureles. Tu
praradai kūdikį, kurio laukeisi, ir po to niekuomet nebegalėjai turėti
vaikų, tad judu nusprendėte įsivaikinti mažą mergaitę. Niekuomet jai
nesakėte, kad yra įvaikinta, tad kai būdama jau septyniolikmetė ji tai
išsiaiškino, siaubingai ant tavęs ir Henrio įniršo.
Estelė iš nuostabos išpūtė akis.
— O. Aš, hm... Aš...
— Sapnas buvo toks tikroviškas, kad atrodė kaip gryniausia tiesa.
Niekaip negaliu išmesti jo iš galvos. Privalai man prisiekti, kad niekada
nevairuosi per liūtį. Ir ypač būdama nėščia Pensilvanijoje.
 — Aš iš tiesų laukiuosi, - tarė Estelė. - Bet apie tai žino tik Henris ir,
žinoma, daktaras Everetas. Nepasakojau net savo motinai. Ir mes tikrai
planuojame po kelių mėnesių vykti j Pensilvaniją. Panašu, kad Henris
ten gaus darbą.
Olivija nesugalvojo, ką dar pridurti, tad paėmė Estelės rankas į
savąsias ir suspaudė jas taip stipriai, kad moteriai kone skaudėjo, j
Estelę ji žvelgė maldaujamai.
— Prižadu, — galiausiai pasakė moteris.
Olivija nepaleido jos rankų, tad Estelė pridūrė:
— Prisiekiu viskuo, kas man šventa, kad iki saugiai gims vaikelis, per
lietų nevairuosiu.
Olivija paleido jos rankas, ir Estelė iš karto įsikibo jai j parankę.
— Nenumaniau, kad tiek daug apie mane galvoji. Ačiū. Ak. Štai ir
Alenas.
Olivija pažvelgė ton pusėn, kur būriavosi daugybė žmonių ir stovėjo
didžiuliais išpardavimo ženklais apdėlioti buitiniai prietaisai, ir pamatė
jų link žingsniuojantį Aleną Trambalą. Jis buvo išvaizdus jaunuolis.
Nelabai aukštas, bet turėjo dailius plaukus ir dideles rudas akis. Ji
žinojo, kad jis mankštinasi. Visas tas golfo žaidimas, pagalvojo Olivija ir
negalėjo sulaikyti staiga kilusio pykčio.
— Dabar tai prisidirbai, - tarė Estelė. — Tavo gražuolis jankis turės
šiek tiek konkurencijos.
Staiga Aleną sustabdė klientas, norėdamas šio pasiteirauti apie
šaldytuvą. Jis vis tiek nežinos arba jam nerūpės atsakyti, pagalvojo
Olivija. Ir jos visiškai nenustebino, kad Alenas prie kliento stabtelėjo,
tačiau jau netrukus susierzinęs pradėjo žiovauti. Olivija pažvelgė j
Estelę.
— Ką turi omenyje?
— Alenas Trambalas tave įsižiūrėjęs dar nuo vidurinės mokyklos.
— Absurdas.
— Aišku, niekuomet to nežinojai. Buvai dramos bendruomenės
karalienė, princesė scenoje, o Alenas grupėje tegrojo fleita.
— Alenas grojo fleita?
 - Anot grupės vadovo, nelabai gerai. Mes, merginos, sakydavome,
kad fleitą jis pūsdavo tik tam, kad galėtų kristi po kojomis tau,
vaidinančiai ant scenos.
Olivijos žvilgsnis išdavė šią netikint nė vienu Estelės žodžiu.
- Ar tu tikra tuo, ką sakai? Aleno mokykloje aš iš viso nepamenu.
- Kaip tik tai ir turiu omenyje. Tos dienos, kai išvykai į koledžą, naktį
mes su merginomis Alenui iš pasigailėjimo surengėme vakarėlį toje
smuklėje už Tetvelo. Vargšas vaikinas atrodė pasigailėtinai.
Dabar Olivija į Estelę žiūrėjo kone ištikta šoko.
- Ak, jis ateina čia, o tavo dailusis vaikinas stovi tiesiai už jo.
Alenas sustojo priešais Oliviją ir kurį laiką į ją žvelgė tylėdamas.
Moters skrandis tarytum apsivertė. Tą žvilgsnį ji pažinojo geriau nei
bet ką kitą. Jis norėjo, kad ji ką nors padarytų, ką nors sutaisytų.
Visuomet iškildavo problema ir Olivija, žinoma, ją turėdavo išspręsti.
Pasitaikydavo atvejų, kai Olivija būdavo tokia užimta vaiko priežiūra,
rūpinimusi namais ir parduotuvėmis, kad kone pratrūkdavo ašaromis.
Niekada, o niekada Alenas jai nesakydavo, ko norįs. Jis tik stovėdavo ir
spoksodavo, kol moteris susiprasdavo pati.
Staiga šalia atsidūręs Kitas tvirtai rankomis apsivijo Oliviją per
pečius ir pirštais įsikniaubė jai j odą.
- Aš — Kristoferis Montgomeris, — prisistatė. — O kas tu?
Alenas vos dėbtelėjo į Kitą ir toliau stebeilijosi į išblyškusį Olivijos
veidą.
- Gera tave ir vėl matyti, Live. Kodėl mums nepaėjus kur nors į šoną
ir nepasikalbėjus? — jo balsas skambėjo taip valdingai, taip
savininkiškai, kad Olivija nesąmoningai žengtelėjo priekin, tarytum
ketindama jam paklusti.
Tačiau Kitas jos nepaleido.
- Mes turime kai ką padaryti, — tarė jis ir palydėjo Oliviją į
parduotuvės kampą. — Kas, po velniais, čia buvo? — griežtai paklausė
Kitas. - Ankstesnis tavo vaikinas? Jis elgėsi taip, tarytum jam
priklausytum. Kodėl nesakei, kad čia važiuoji pasimatyti su juo?
Pagauta emocijų, sukilusių pamačius Estelę ir Aleną, Olivija pasijuto
sproginėjanti viduje. Ji negalėjo aiškiai mąstyti. Praeitis ir ateitis dabar
buvo viena.
— Su juo pasimatyme nebuvau, bet mes buvome daugybę metų
susituokę. Tai dar nenutiko, tačiau atrodo, lyg jis tai vis tiek atsimintų.
Kitas j Oliviją žiūrėjo praradęs amą.
Kai ši j jj pakėlė akis, jos buvo tuščios.
— Dabar matai, kodėl nenorėjau, kad su manimi važiuotum. Dalykų,
kuriuos turiu padaryti, niekas nėra pajėgus suprasti, o tuo labiau priimti.
Turiu eiti. Privalau surasti Vilę, kuri vieną dieną taps jo dukters Alenos
motina. Jie dar niekuomet nėra vienas kito sutikę, tad man reikia juodu
supažindinti.
Kitas tebežvelgė j ją visiškai nieko nesuprasdamas, bet Olivija
nusisuko, neketindama nieko aiškinti. Kad ir kaip buvo baisu, ji žinojo
privalanti dėl savo ateities pasielgti teisingai.
Įprotis, pagalvojo ji. Kaip ten sakoma? Padaryk ką nors tris kartus, ir
tai taps įpročiu. O kas tuomet, jeigu tą patį kartosi daugiau nei pusę
savo gyvenimo? Parduotuvę su visais joje esančiais siaubingų
„auksinio derliaus" ir „avokadų žalios" spalvų prietaisais ji pažinojo
nelyg savo penkis pirštus. Aleną taip pat. Jam reikėjo kartą kilstelti
antakius, ir Olivija jau iš įpročio žinojo, ko iš jos tikimasi.
Kodėl toji mergina, Arieta, neperspėjo, kad taip gali nutikti? Galbūt
todėl, kad ji Ir pati nežinojo, pagalvojo Olivija.
Jos baimė, besiskverbianti vidun tarytum parazitas, mintantis mėsa,
buvo pakartoti visas praeityje padarytas klaidas, jeigu per šias tris
duotas savaites Olivijai nepavyks sėkmingai iš esmės pakeisti savo
likimo. Ar tuomet, kai ji nebeprisimins pasaulio, kuriame egzistuoja
kompiuteriai ir mobilieji telefonai, Alenui užteks j Oliviją pažvelgti tuo
savininkišku žvilgsniu, ir ji nuseks jam iš paskos?
Moteris dėbtelėjo j Kitą. Ateityje su juo praleis tik metus, o su Alenu
— visą gyvenimą. įprotis turi labai labai stiprią trauką.
Tačiau tuomet Kitas paėmė Oliviją už rankos ir švelniai tarė:
— Nesvarbu, ką manau ar kuo tikiu. Pasakyk, ko tau reikia, ir leisk
man padėti, — jis nusišypsojo. — Prašau.
Kelis kartus giliai įkvėpusi Olivija suspaudė Kitui ranką. Dairydamasi
aplinkui, parduotuvėn įėjo Vilė.
 — Man reikia ją suvesti su Alenu.
— Va dabar tai nusišneki. Nori, kad tas nususęs, gležnas Trambalas
žiūrėtų į ją, kai čia pat esi ir tu?
Olivija nesusilaikė nešyptelėjusi. Visgi būtent taip moteris visuomet
ir jautėsi: apie save ji buvo geros nuomonės, o Vilė nepasižymėjo nei
ypatingu grožiu, nei kūno sudėjimu, nei protu. Bet ji Alenui patiko labiau.
— Ačiū, - padėkojo Olivija. - Tai kaip mes tai padarysime?
Kitas nusišypsojo, išgirdęs žodj mes.
— Visoje Žemėje turi nelikti nė vieno žmogaus, tik jiedu. Tuomet
Alenas ir Vilė vienas kitą galbūt ir pastebės, bet net ir dėl to nesu
visiškai tikras.
Nepaisydama nerimo, kurj jautė vos įėjusi parduotuvėn, Olivija
nusijuokė. Aleno veide šmėstelėjo ta pati išraiška, kurią moteris buvo
taip gerai perpratusi — jis tikėjosi, kad ji seks iš paskos.
Tačiau Kito sarkazmas ir tvirtai laikoma Olivijos ranka suteikė jai
drąsos.
- Ten yra sandėlis, — sušnabždėjo moteris, ir Kitas kiek pasilenkė,
kad geriau ją girdėtų. - Koridoriumi tolyn ir j kairę. Jeigu juos ten
kuriam laikui užrakintume, jie turbūt suprastų vienas kitam patinkantys.
Kitas pritariamai linktelėjo.
- Kaip manai, artoji mergina eis su manimi, jei paprašysiu?
Olivija jam buvo tokia dėkinga už pagalbą, kad pažvelgusi aukštyn j
vaikiną tarsi regėjo jam virš galvos šviečiančią aureolę.
- Manau, ji galvos, jog mirė ir pateko j rojų.
- Ir toliau taip j mane žiūrėk, ir aš tau parodysiu, ką gali nuveikti su
vibruojančia skalbimo mašina.
- Iš kur apskritai apie tai žinai? — juokais įgėlė vaikinui Olivija.
Šypsodamasis Kitas paleido merginos ranką ir nuėjo prie Vilės, kuri
atrodė visiškai sutrikusi.
— Džiaugiuosi, kad nuvijai jj šalin, — staiga tarė Alenas. Dabar jis
Oliviją nužiūrinėjo nuo galvos iki kojų — taip, kaip jai niekada
nepatikdavo. — Žinojau, kad vos sugrįžusi j Samer Hilj ateisi su manimi
pasimatyti.
 Ar jis visuomet buvo toks arogantiškas? — susimąstė Olivija. Taip,
Alenas tikrai pasidarė arogantiškas, kai jie susituokė, bet jeigu toks
pats būtų buvęs ir prieš santuoką — už jo mergina tekėjusi nebūtų. Ne.
Iš pradžių Alenas buvo tylus, nepretenzingas ir bejėgis, pagalvojo ji.
Tačiau tuomet pasirodė Olivija ir jis pasikeitė.
— Kaip tau sekasi?
— Gerai, nes tu čia.
— Alenai, — j jj kreipėsi priėjęs klientas, — svarsčiau apie...
— Klauskite pardavėjo, — nukirto jis.
Vyro balso tonas nukėlė Oliviją j praeitį. Jiems susituokus jis
visuomet atšaudavo: „Klauskite Olivijos."
Netikėtai Alenui už nugaros atsivėrė durys ir pro jas įėjo jauna
moteris, kurią Olivija iki tol buvo sutikusi tik kartą. Kevino motina.
Gimdydama ji staiga mirė nuo kraujo krešulio.
— Maniau, ketini susitikti su Diana? — Olivija linktelėjo jaunosios
moters pusėn.
— Ketinau, bet jei jau esi čia, paprašysiu jos išeiti.
Oliviją apėmė panika. 0 kaip Kevinas? Ar jo motina būtinai turėjo būti
Diana? Ar jis iš viso gimtų, jeigu Alenas nevestų Dianos?
Peržvelgusi patalpą, Kitą ji pamatė žingsniuojant) drauge su Vile ir
besiklausantį jos pasakojimo. Sau už nugaros vaikinas parodė vedąs
merginą į koridoriaus galą, tačiau Olivija papurtė galvą. Jie pasirinko ne
tą moterį! Kad ir koks nedėkingas jai buvo Kevinas, Olivija padėjo jj
užauginti, tad dabar negalėjo rizikuoti tuo, kad jis galbūt iš viso
neegzistuos. Panašu, Vilei teks savimi pasirūpinti pačiai.
Olivija nusišypsojo Alenui.
— Atrodo, pamenu didelį kabinetą šio pastato užpakalinėje pusėje.
Su šypsena, sakančia, jog jis laimėjo, vyras nusivedė Oliviją j
kabinetą.
Jiems prasilenkiant su Kitu, moteris skubiai tarstelėjo:
— Ne Vilę, surask Dianą.
Vaikinui prireikė vos poros sekundžių nuvyti šalin sumišimą ir jis
netrukus sugrįžo į parduotuvę.
 Po penkiolikos minučių koridoriumi jie ėjo šypsodamiesi. Olivija
iškėlė ranką, tačiau Kitas neturėjo nė menkiausio supratimo, ką tai
reiškia.
— Duok penkis, — ji parodė, kaip ore suploti rankomis.
Sau už nugaros jie girdėjo šauksmus dviejų žmonių, kuriuos ką tik
užrakino didžiajame kabinete.
Jiems sugrįžus j ekspoziciją, Kitas stabtelėjo ir paklausė:
— Ar dabar jautiesi geriau?
— Daug geriau, — atsakė Olivija. — Ačiū tau.
— Tai kodėl taip ilgai su tokiu stuobriu gyvenai santuokoje?
Olivija suprato, kad čia ir dabar ji yra dvidešimt dvejų metų mergina,
kuri niekuomet nebuvo ištekėjusi, tad tai, ką sakė Kitas, iš tiesų buvo
absurdiška ir juokinga.
— Puikus seksas, — atsakė ši.
— Ar ko nors galėtum išmokyti ir mane?
Olivija įspraudė savo delnus Kitui j rankas.
— Nemanau, kad tave dar reikia ko nors mokyti.
Šie žodžiai vaikino akyse įžiebė kibirkštėlę.
— Kaip manai, gal išeikime iš čia? — jis parodė j koridorių, kurio gale
buvo kabinetas užrakintomis durimis. — Nebent nori juos išlaisvinti jau
dabar.
— Ne, vėliau paskambinsiu. Manau, jiems kelias valandas reikia
pabūti kartu. Galėtume... - Olivija nutilo, pamačiusi savo kabinete
sėdintį poną Trambalą.
Aleno tėvas netikėtai mirs nuo širdies smūgio, likus metams iki
Olivijai sugrįžtant į miestelį, tad jo moteris gerai nė nepažinojo. Bet ji
girdėjo, kad vyras buvo sąžiningas ir darbštus žmogus, ir jis niekuomet
nesutarė su savo sūnumi. Jie buvo pagarsėję savo ginčais.
— Man reikia kai ką padaryti, — tarė mergina ir pabeldusi į duris jas
atidarė.
Ponas Trambalas pakėlė akis į Oliviją.
— Ar čia tik ne mažoji gražioji Olivija Peidžet? Ir kas tas laimingasis
greta tavęs?
— Kristoferis Montgomeris, pone, — Kitas ištiesė ranką pasisveikinti.
 Tenorėjau pasakyti, kad mano tėvas apie jus labai gerai atsiliepia, —
pradėjo Olivija. - Jis sako, kad buvote karo didvyris.
Ponas Trambalas nusišypsojo, akivaizdžiai pamalonintas ditirambo.
— Ne didvyris, bet savo darbą padariau.
Moteris pakėlė nedidelę įrėmintą nuotrauką, iš kurios ponas
Trambalas žvelgė apsitaisęs kareiviška uniforma, o jo krūtinę puošė
ilga medalių virtinė.
— Argi nekonkuravote su Audžiu Merfiu?
Atrodė, kad ponas Trambalas tuoj nuraus. Audis Merfis buvo
labiausiai apdovanotas Antrojo pasaulinio karo didvyris, vėliau
suvaidinęs keliuose filmuose.
Kitas stovėjo nuošaliau ir bandė suprasti, ko Olivija siekia.
— Man labai nemalonu įkyrėti, pone Trambalai, — tęsė ji, — bet dėdė
Fredis norėtų įsigyti naują viryklę. Svarsčiau, ar negalėtume sužinoti,
kiek kainuotų trisdešimt šešių colių dujinė viryklė? Paklausčiau
pardavėjo, tačiau juk pažįstate dėdę Fredį — jis pasitiki tik jumis.
— Žinoma, — ponas Trambalas atsistojo. — Grįšiu po keleto minučių.
Dėl dėdės Fredžio padaryčiau bet ką.
Vos durys užsidarė, Olivija puolė ant kelių ir pradėjo nagais krapštyti
pigią ploną sienos plokštę.
— Gal gali paduoti peilį vokams?
Nieko nesakęs Kitas priklaupė greta jos, uždėjo rankas ant plokštės
ir pradėjo traukti — vienoje vietoje plonas medis atšoko.
Olivija pro tarpelį kaip galėdama giliau įkišo ranką. Netrukus ji
ištraukė ilgą siaurą medinę dėželę.
— Kas joje?
— Ji pilna pono Trambalo karo apdovanojimų, — iš pradžių dvejojusi,
moteris galiausiai suprato nerandanti priežasties jam nepasakoti. — Tai
Aleno darbas. Jį vemti vertė kalbos apie didvyrį savo tėvą, tad dėžutę
su medaliais Alenas įgrūdo už plokštės prie sienos, o paskui, sujaukęs
kabinetą, paskelbė, kad įvyko apiplėšimas. Dėželę radau tik po
daugybės metų, pertvarkydama kabinetą.
— O jeigu ponui Trambalui leistume manyti, kad medalius jis rado
pats? — Kitas dėželę pastūmė atgal už plokštės, bet paliko iš jos
styrančias vinis.
— Nežinau, kas atsitiko Alenui, — tarė ponas Trambalas, grįždamas į
savo kabinetą. - Jis šįvakar turėjo pagelbėti ekspozicijoje.
— Ak, juk pažįstate Aleną, — mestelėjo Olivija. — Jeigu reikia ką nors
padaryti — jis iš karto pradingsta.
Ponas Trambalas apstulbęs pažvelgė j merginą, paskui nusijuokė.
— Lažinuosi, kad jis žaidžia golfą, — tęsė ji.
Vyras pradėjo juoktis dar garsiau.
— Neturėčiau iš to juoktis, bet jo motina...
— Ji tiki, kad Alenas gali padaryti bet ką, — pasakė Olivija.
Jai už nugaros Kitas kažką darė su savo koja.
— Jis sumanus berniukas, tačiau...
— Verčiau laiką išnaudos mąstydamas, kaip ko nors nedaryti, negu
tai iš tiesų padarys, — pridūrė ji.
Ponas Trambalas tebesijuokdamas tarė:
— Ak, Live, net nenutuokiau, kad taip gerai pažjsti mano sūnų. Kodėl
tau kurį vakarą neužėjus vakarienės? Su visais geriau susipažintum.
Staiga visi juokai Olivijai išgaravo. Atrodė, kad vyras bando ją supiršti
su savo sūnumi. Ar vien dėl to, jog žinojo, koks tingus yra Alenas, ir
turėtų už jo tekėti? Baisu ir pagalvoti!
— Ji užimta, - garsiai pareiškė Kitas. - Pone Trambalai, man atrodo,
kad užlipau ant vinies ir dabar negaliu pajudinti iš vietos savo bato.
įstrigau prie sieninės plokštės krašto, ir panašu, kad už jos kažkas yra.
Ar galėtumėte man padėti?
28

Išėjusi iš Trambalg parduotuvės Olivija ketino važiuoti namo, bet

džiaugėsi, kai Kitas paėmė ją už rankos ir nusivedė tolyn gatve. Ji
jautėsi kupina energijos, užpildžiusios kūną dėl to, ką jie ką tik padarė.
Galbūt — tikriausiai - moteris nutraukė ją su Alenu siejusj ryšį. Kad ir
kas dabar nutiks, su tuo vyru Olivija greičiausiai daugiau niekada
nebebus.
Kavinukė tebebuvo atidaryta, tad jie prisėdo joje netoli prekystalio.
Gazuoto vandens fontanėlį panaikins devinto dešimtmečio viduryje, nes
reikės atlaisvinti vietą įmantriems garsių kosmetikos gamintojų
stendams.
— Mėsainį ar dešrainį? - paklausė Kitas. - Kolos ar Tabo?
Senieji pavadinimai Oliviją privertė šyptelti. Dvidešimt pirmo amžiaus
supratimas apie sveiką gyvenseną jau metų metus neleido jai gerti
kolos arba valgyti dešrainių.
— Dešrainį ir kolos.
Sau Kitas užsisakė mėsainį ir kolos.
Olivija negalėjo nustoti spoksoti į jiems patiektus užsakymus. Jei
palyginsime su dvidešimt pirmo amžiaus porcijomis, lėkštėse buvo
neįtikimai mažai maisto. Jokių kopūstų salotų, skendinčių kaloringame
majoneze, jokių pupelių su ruduoju cukrumi, jokių skrudintų bulvyčių. Iki
šiol moteris nebuvo pastebėjusi, kad anksčiau žmonės valgė kone
perpus mažiau negu moderniųjų technologijų amžiuje.
— Ir kalorijas deginame vien tik sėdėdami priešais kompiuterio
ekraną, — sumurmėjo Olivija.
— Ką sakei? — paklausė Kitas.
Tai Oliviją grąžino j dabartį, tad merginai už prekystalio ji tarė:
— Papildomai norėčiau garstyčių ir marinuotų agurkėlių pagardo.
Ši mergina susituoks su jaunuoliu iš Ričmondo, išsikraustys,
susilauks dviejų vaikučių, išgyvens siaubingas skyrybas, tuomet sugrįš į
Samer Hilį ir galiausiai ištekės už Deivo Harisono, su kuriuo bus be galo
laiminga.
- Kaip sekasi Deivui?
- Kam?
- Deivui Harisonui. Argi jis negieda bažnyčios chore? Ak, atsiprašau.
Maniau, judu susitikinėjate. Žinau, kad labai jam patinki.
- Patinku? Na, man jis nesakė nieko. Ir be to, aš turiu vaikiną.
- Žinau. Jis gyvena Ričmonde. Tačiau vėliau... — Olivija atsikando
savo dešrainio. — Žinai, tau taip gerai sekasi bendrauti su žmonėmis,
kad galbūt vertėtų pabandyti pardavinėti namus. Lažinuosi, tau puikiai
eitųsi. Iš tavęs tikrai nupirkčiau namą.
Mergina žengė žingsnį tolyn nuo Olivijos, žiūrėdama į šią lyg j
pamišėlę.
- Man, ehm... Man reikia eiti patikrinti atsargų.
Ji kone išbėgo iš prekybos salės.
Olivija pažvelgė j Kitą, tikėdamasi klausimų lavinos, bet jis
nesiteiravo nieko.
- Kaip manai, ar ji mums parduotų ledų Eisui? — tepaklausė.
- Toji mergina parduotų mums visą parduotuvę ir gavusi pinigus po
penkių minučių išvyktų iš miestelio visiems laikams.
- Ir sakai, kad turi patirties iš jos pirkti namus?
- Ar žinojai, kad dešrainiai gaminami iš gyvulių maltų kanopų? —
komplikuoto klausimo bandė išvengti Olivija.
Akimirką Kitas įdėmiai stebeilijosi į savo mėsainį ir ji matė, kaip juda
raumenys vaikino smilkiniuose. Atrodė, jis bando sugalvoti, ką pasakyti
toliau. Galiausiai Kitas atsisuko į Oliviją.
- Gali man visko ir nepasakoti, tačiau kad ir kokios pagalbos tau
reikės, visuomet būsiu šalia.
Moteris suprato niekuomet savo gyvenime nieko nemylėjusi taip
karštai, kaip šio žmogaus šią akimirką.
- Pamačiusi žmones, imu galvoti apie daugelį su jais susijusių
dalykų.
- Tuomet turėsime eiti ir visus juos surasti, - užtikrintai pasakė
Kitas. - Kadangi abu dirbome po septynias dienas per savaitę visą
mėnesį, nusipelnėme šiek tiek poilsio. Kaip manai, vaikams turbūt
pavyks porą dienų pramisti patiems?
- Eisui ir Letei - žinoma. Duok jiems kepalą duonos bei stiklainį
riešutų sviesto, ir to visiškai pakaks. Tačiau dėl kitų vaikų nebūčiau
tokia tikra. Galbūt Nina galėtų juos prižiūrėti, — po šių Olivijos žodžių
abu pradėjo juoktis.
Važiuodama atgal j Tetvelą Olivija sėdėjo greta Kito, kuris laikė ją
apkabinęs per pečius, nes automobilyje nebuvo jokių saugos diržų.
Grįžus namo vaikinas pabučiavo ją atsisveikindamas, bet užeiti j
merginos kambarį nesiprašė. Už Kito nugaros Olivija matė iš po
antklodės kyšančią šviesią Eiso galvelę. Paskutinis jo vizitas j ligoninę
buvo blogiausias iš visų. Vaikui reikėjo paguodos, ir Kitas buvo jo
saugus prieglobstis.
Ji nuėjo j savo miegamąjį, kuriame stovinti lova dabar rodėsi didelė ir
vieniša. Jeigu vaikinas būtų paprašęs naktį praleisti drauge, Olivija būtų
atsakiusi ne. Galbūt. Dabar ją kamavo mintis, kodėl Kitas nė
nepaklausė.
Miegoti ji nuėjo nedelsdama, tačiau sapnavo vien tik košmarus.
Juose Olivija matė degančius namus, automobilių avarijas, daugybę
laidotuvių ir tris savižudybes. Galiausiai prabudo išpilta prakaito. Jai
taip pat skaudėjo pilvą — taip, kaip jau seniai nebuvo skaudėję, tad
prireikė akimirkos suprasti, kas šj skausmą sukelia. Nuėjusi j vonią
Olivija įsitikino — jai prasidėjo menstruacijos.
Akimirksniu moteris pravirko. Ji nėra nėščia. Visas iš to kylantis
siaubas nebenutiks. Jeigu Kitas dabar Oliviją paliktų, ji nebepatirtų
tokios traumos. Jai nereikėtų keliauti j netekėjusių motinų namus,
nereikėtų savo kūdikio atiduoti įvaikinti ir visą likusį gyvenimą
NEREIKĖTŲ jaustis taip, tarytum nenusipelnė, kad jai nutiktų kas nors
gera.
Olivija sugrįžo j lovą ir susidėjo rankas už galvos. Šitai keičia viską! Ji
tebeturi galimybę užkariauti Brodvėjų. Kai pernai suvaidino vietiniame
spektaklyje, Olivija prisiminė, kiek džiaugsmo teikia buvimas ant
scenos, nors spektaklį Kitas pastatė vien tam, kad ją susigrąžintų.
 Pasirinkimo laisvė yra nuostabus dalykas, pagalvojo. Visi keliai
pasaulyje jai atviri. Karjera, kelionės, vyrai - viskas dabar įmanoma.
Šypsodamasi pamėgino vėl užmigti, bet kaskart užmerkus akis
grįždavo tie siaubingi sapnai. Tiksliau, tai nebuvo sapnai. Tai buvo
prisiminimai to, kas nutiko jai brangiame miestelyje, kuriame Olivija
pragyveno visą gyvenimą ir visuomet buvo susijusi su jo žmonėmis, o
jai tapus brandesne moterimi - kai kurie jų netgi pasidarė nuo jos
priklausomi. Po Aleno mirties, po to, kai ji viską pardavė, norėdama
padėti Kevinui ir Hildei išbristi iš skolų, Olivija bemaž tapo viso
miestelio „motinėle". Eik pas Oliviją. Ji žinos, ką daryti. Šie žodžiai virto
kone burtažodžiu, kadangi dėl savo padėties miestelyje moteris žinojo
daugybę paslapčių.
Kai Letė su Eisu atlapojo jos kambario duris ir įleido dienos šviesos,
Olivija pasijuto dar blogiau, nei tik nuėjusi miegoti. Aplink nuolat
zujantys vaikai troško naujų ir dar nematytų užsiėmimų.
— Viską atiduočiau už „iPad", — sumurmėjo ji. — Arba naujausių
filmų DVD, kurie juos visus užimtų.
Su šortais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis Kitas stovėjo
tarpduryje.
— Kas nori žalių blynelių? — paklausė jis.
Spiegdami iš džiaugsmo vaikai nubėgo prie vaikino, ir Olivija
žvilgsniu jam padėkojo.
Po dvidešimties minučių ji jau buvo apačioje ir pasakojo istoriją,
kurioje Eisas buvo Haris Poteris, Letė — Hermiona, ir jie abu lankė
burtininkų mokyklą. Olivijai kalbant visi valgė tylomis.
Kai indai buvo suplauti ir vyriausieji su jauniausiais klijavo smailas
burtininkų kepures, o teptukus bandė paversti burtų lazdelėmis, Kitas
pranešė Livei paprašęs Ninos prižiūrėti vaikus ir senukus, tad jiedu
galintys eiti.
Pirmiausia Olivija pamanė, kad vaikinas siūlo eiti kur nors pasimylėti.
Bet jokiais būdais ji neketino leisti jam savęs liesti. Olivija nenorėjo
tampyti likimo už ūsų ir galų gale būti palikta besilaukianti Kito kūdikio.
Na, o dėl santuokos... Jeigu moteris nesilaukia, tuomet nėra jokios
priežasties skubėti ištekėti. Galbūt jai netgi vertėtų sugrįžti j Brodvėjų ir
pabandyti iš naujo. Su Kitu tuomet pasimatytų šiam sugrįžus iš misijos.
Vaikinas matė, kad Olivija tarytum atitolo nuo jo. Kitas nieko nesakė,
visgi ji jautė, kaip jis įsitempia.
— Sakei, tau reikia susitikti su tam tikrais žmonėmis, nes tai padeda
tam, kad ir kg ten turi padaryti. Maniau, vyksime j miestelį ir
pasidairysime.
— Taip, ačiū, — formaliai atsakė Olivija.
Arieta minėjo, kad moteris galinti pakeisti tik tuos dalykus, kurie
susiję su ja pačia, su Olivija. Tačiau kaip toli tęsiasi toji riba? Mažame
miestelyje tragedijos paliečia visus ir kiekvieną. Padėjusi kad ir vienam
žmogui, Olivija jaustųsi padariusi labai daug.
Maža to, Olivija nepriklausė tūkstantmečio kartai. Nuo telefono
stalelio ji pakėlė rašiklį, spiralinį bloknotą ir buvo pasiruošusi. Kitas
turėjo vežioti ją Samer Hilio gatvelėmis, kol ši galvojo apie namų jose
šeimininkus. Kelių žmonių niekada nebuvo sutikusi, bet daugumą
pažinojo.
Samer Hilyje buvo kelios šeimos, kurių nepalietė tas baisusis žodis
tragedija. Apie kai kurias jų niekas nežinojo, kol užaugo nauja karta.
Vyras koneveikia savo vaikus, o šie vėliau tą patį daro savo vaikams.
Mergina, kuria vaikystėje pasinaudojo, suaugusi tampa pakvaišėle.
Kelių nelaimių buvo galima lengvai išvengti, kelios anksti aptiktos
ligos nebūtų pražudžiusios žmonių.
Olivija ir Kitas važiavo tylėdami, kadangi ji rengė savo užrašus.
Kaipgi jai išvengti tų už kampo tykančių katastrofų? Moteris žinojo:
jeigu dabar nueitų ir atitinkamoms institucijoms praneštų apie
išprievartavimą, kraujomaišą, žiaurų elgesį, niekas ja nepatikėtų.
Olivijos jaunystė ir nepatyrimas šįkart pakištų jai koją.
Ir apskritai, pagalvojo moteris ironiškai nusiviepdama, tokie laikai.
Jeigu moteris 1970-aisiais būtų apkaltinusi vyrą išprievartavimu,
teisiama būtų ji. Tai ji jį užvedė, tai ji įviliojo j pinkles. Ir jeigu ta moteris
būtų vilkėjusi palaidinę gilia iškirpte, ji būtų laikoma pasileidėle, o vyras
— išteisintas. Olivija kone norėjo šaukti, kad parduotuvėje kiekviena
prekė irgi supakuota patraukliai, bet ją pavogęs būsi apkaltintas
nusižengimu. Kodėl moterys vertinamos prasčiau nei pieštukinis
dezodorantas?
Kitas kitoje sėdynės pusėje susirado jos ranką ir ją suspaudė.
— Jeigu nori pasikalbėti, aš čia.
— Ačiū, - Olivija patraukė ranką ir pažvelgė j kitą namą.
Nelsonai, miela šeima. Būdama keturiolikos mažoji Liza persipjaus
riešus ir bus rasta negyva. Mokyklos persirengimo kambaryje būrelis
merginų pavogs jos drabužius ir vidun įleis vaikinus. Liza nemanys
galinti gyventi su tokia gėda. Kaip Olivijai sustabdyti tai, kas įvyks tik po
daugelio metų?
Kitas tris dienas Olivija gyveno tarsi apkvaitusi nuo bandymo ateityje
išvengti jai žinomų tragedijų. Ji skambino žmonėms, naudodamasi
erzinančiu laidiniu telefonu su ratuku, ji rašė laiškus spausdinimo
mašinėle, pasitelkdama kiekvieną nekaltą melą, kokj tik galėjo
sugalvoti: moteris sakė sapnavusi, kažką pajutusi, pamačiusi arba
išgirdus kažin ką kalbant. Ji sakė bet ką, kas tik šaudavo j galvą, kad
perspėtų jai rūpimus žmones.
Tomis dienomis Oliviją supantys žmonės Tetvele vargiai sulaukdavo
jos dėmesio. Panašumais rūpinosi Kitas. Mažiesiems Oliviją jis leisdavo
trukdyti ne daugiau kaip dukart per dieną - vaikai prašydavo daugiau
papasakoti apie tai, ką Letė vadindavo „Mergaitės burtininkės istorija".
Ji trokšdavo išgirsti, kokia gudri buvo Hermiona, o Eisui patikdavo
klausytis apie drąsųjį Harį Poterį.
Sykį visus labai prajuokino dėdė Fredis, pareiškęs, jog mielai pabūtų
blogio įsikūnijimu Voldemortu.
Tačiau jau po poros minučių Kitas visus juos išvydavo ir Olivijai
leisdavo grįžti prie telefono ir spausdinimo mašinėlės.
— Ir visgi, net jei viską padarysiu kaip reikia, ar visa tai po trijų
savaičių nebus užmiršta, - garsiai savęs paklausė Olivija, rankomis
susiėmusi už galvos.
Slinko jau ketvirtosios dienos popietė, kai ji atsilošė kėdėje ir
pasijuto nugalėta. Olivija buvo jpratusi, kad kaip vyresnės moters jos
visi klausydavo, bet dabar, vos peržengusi paauglystę, ji buvo
ignoruojama. Kalbėdamiesi su Olivija kai kurie numesdavo ragelį, ant
jos rėkdavo, apšaukdavo melage. Trys žmonės apie moterį pranešė
policijai. Jai paskambino šerifas ir pasakė, jog tai, ką žmonės privačiai
daro savo namuose, yra tik jų vienų reikalas.
— Prireiks keturiasdešimties metų, kad visi jie suprastų, jog tai
netiesa, - tarė Olivija.
— Tuomet, Live, paskambink man po keturiasdešimties metų ir aš
tavęs išklausysiu. O iki tol palik Samer Hilio gyventojus ramybėje, —
nukirto šerifas ir padėjo ragelį.
Galiausiai neapsikentusi Olivija pabėgo. Dienų dienas ji bandė
išvengti nelaimių, tragedijų, nelaimingų atsitikimų, nusikaltimų, tačiau
atrodė, kad niekas nejuda į priekį.
Ji praskuodė virtuvę ir išbėgo pro galines duris. Aplink nebuvo nė
gyvos dvasios, bet ji nė nesusimąstė, kur visi dingę. Olivijos mintyse
vietą užėmė tik jos vizijos: laidotuvės, verkiančios motinos, įsiutę tėvai,
antrankiais surakinti žmonės, apleisti ir skriaudžiami vaikai.
Keista, bet anksčiau Olivija žmonėms dažnai pasakodavo, koks
ramus buvo jos mielas miestelis, kuriame nusikaltimai kone
neegzistavo. Visgi, bėgant metams, daug kas įvyko. Tik žvelgiant iš
perspektyvos visa, kas bloga, staiga tapo pastebima. Nors daugelį
metų atrodė, kad nieko blogo niekuomet nenutinka, dabar Olivija
prisiminė viską. Į jos mintis rėksmingai smelkėsi viso gyvenimo kančia,
kurios būtų galima išvengti.
Tačiau ji dėl to padaryti negalėjo nieko!
Bejėgiškumo jausmas iš Olivijos kūno sunkė paskutines jėgas.
Išbėgusi j sodą ji stabtelėjo prie didžiosios magnolijos. Kodėl
apskritai ją atsiuntė į praeitį, jeigu joje negalėjo nieko pakeisti?
Pamirškite apie didžiuosius siaubus, karus ir bombardavimus. Olivija
negalėjo išvengti net ir patyčias patirsiančios mergaitės savižudybės.
Moteris atsimerkė ir prisišliejo prie senojo medžio. Pernai su savo
drauge Keise pro šį medį ji važiavo nedideliu raudonu sunkvežimiu.
Olivija pasakojo apie jai melavusį ir ją apgaudinėjusj Aleną, kaip iš
moters jis atėmė jos kurtą verslą. Keisė - tai Teito, kuris bus dabar
penkiametės Letės sūnus, žmona. Olivija kalbėjosi su dar
neegzistuojančiais žmonėmis!
 Atmerkusi akis ji pamatė šalia stovintį per petį kauptuką persimetusį
Kitą. Kaip visuomet, vaikinas buvo beveik nuogas.
Tačiau geismo dailiam jo kūnui Olivija nepajuto. Tiktai pyktį. Viskas,
kas blogo nutiko jos gyvenime, buvo jo kaltė. Santuoka su Alenu, nes
Kitas ją paliko vieną ir besilaukiančią. Atgal j praeitį moteris grįžo,
ketindama susikurti gyvenimą su Kristoferiu Montgomeriu. Bet Olivija
nesilaukia, tad jai visai nereikia viso gyvenimo praleisti su juo. Ji yra
visiškai ir absoliučiai laisva daryti ką tinkama!
Olivija suprato, kad viskas, ką ji jaučia, visas pyktis ir nusivylimas,
atsispindi ir jos veide.
Iš pradžių pamatęs Oliviją Kitas nusišypsojo, bet jam užteko
pažvelgti j rūškaną jos miną, ir vaikinas kaipmat persimainė - dabar jo
veide atsispindėjo tai, ką Olivija vadindavo jo „diplomato išraiška". Tai
buvo kaukė, už kurios Kitas slėpdavosi tikėdamasis, kad niekas
nesupras, apie ką jis galvoja. Tačiau tik ne Olivija. Ji puikiai matė, kad
šiandien jo kaukė slepia visišką nepasitenkinimą.
— Pranešk, kai grįš manoji Olivija, - pasakė Kitas tokiu balsu, kokiu
ateityje žeminamai kreipsis j susitepusius aukšto rango pareigūnus.
Ir tuomet Olivija pratrūko. Pokštelėjo tarytum stiklinis butelaitis,
pilnas šlykščių, rūkstančių, žalių nuodų.
Netarusi nė žodžio, ji iš visų jėgų pradėjo bėgti vaikino link.
Iš to netikėtumo Kitas vos spėjo į šoną nusviesti kauptuką ir pagauti
Oliviją, kuri galva atsitrenkė j jo torsą.
Jis nevalingai sukriokė dėl kone užimto nuo smūgio kvapo.
— Visa tai — tavo kaltė! — šaukė Olivija, kumščiais daužydama nuogą
Kito krūtinę. — Viskas per tave! Tai tu mane palikai, kai laukiausi tavo
kūdikio. Tu...
Kitas sugriebė merginą už pečių ir, laikydamas ištiestų rankų
atstumu, į ją įdėmiai pažiūrėjo.
— Ar nori pasakyti, kad tu...
Olivija užsimojo dešine ranka ir iš visų jėgų smogė Kitui j žandikaulį.
Pamačiusi ant jo lūpos pasirodantį kraują, moteris apsidžiaugė. Ir ji
kraujo dėl jo praliejo pakankamai!
 - Šįryt sužinojau, kad ne, bet 1970-aisiais — laukiausi. Ir buvau
visiškai viena! Matei mane teatre Niujorke, tačiau nepriėjai man nieko
pasakyti. Turėjau išvykti į Floridą, kad ten pagimdyčiau mudviejų kūdikį.
Koks buvo siaubas, kai ji pagaliau su mumis susitiko, - Olivija grįžtelėjo
nuo Kito ir delnais užsidengė veidą. - Ji mūsų nekentė. Mūsų dukra
turėjo gerą gyvenimą, kurį jai suteikė Estelė su Henriu, o štai mūsų ji ir
akyse negalėjo regėti. Tavęs ir manęs. Mergaitė ilgai nežinojo esanti
įvaikinta ir nesuprato, kodėl ją atidavėme. Kodėl jos nenorėjome, -
Olivija pradėjo graudžiai verkti. - Pasakiau tau, kad tave myliu, tačiau tu
išvykai. Maniau, išsigandai. Niekam nepasakei, kur išvyksti, netgi savo
tėvui, - moteris pažvelgė į Kitą ir pamatė, kad jo veidas po įdegiu
išbalo, o lūpa kraujavo. - Ak, eik iš čia. Kaip tu gali suprasti, ką man
tenka iškęsti? Tu tik... - Olivija kietai sučiaupė lūpas. - Tu tik niekam
tikęs berniokas.
įsitempę sukrutėjo Kito žandikaulio raumenys, bet niekas daugiau
neišdavė jo reakcijos į Olivijos žodžius.
- Kaip nori, — tarė vaikinas ir šiek tiek nusilenkė, o paskui
reikšmingai atgal atlošė pečius — daugiau apie tai kalbėti jis neketina.
Galiausiai Kitas nuėjo šalin.
Olivija tuo metu nuo žemės pakėlė apvalų akmenį, kuris atrodė kaip
vienas tų akmenėlių, kuriuos prie upelio rinkdavo vaikai. Kitaip nei
tuomet, kai akmeniu taikėsi būdama su Eliza, moters ranka dabar buvo
daug taiklesnė. Ji atsilošė, nelyg paduodama beisbolo kamuoliuką, ir
paleido akmenį tiesiai į Kitą. Šis skaudžiai atsimušė į tobulus vaikino
sėdmenis.
- Tikiuosi, Kadafis supras, kas tu toks, ir tave nušaus, — Olivija
apsigręžė eiti namo, bet nespėjo nužengti ir dviejų pėdų, kai ją pasivijęs
Kitas sugriebė už pečių, nosimi prisiglaudė jai prie nosies ir įdėmiai
pažiūrėjo.
- Ką apie tai žinai?
Olivija išsisuko iš vaikino gniaužtų.
- Tau nieko nereiškia tai, jog laukiausi ir mūsų kūdikį atidaviau
įvaikinti? Bet vos tik paminėjau Vidurinių Rytų diktatorių, ir tu jau čia.
Žinai ką? Eik po velniais! — moteris nuskubėjo namų link, o Kitas vėl
užbėgo jai už akių.
— Gana tų melodramų. Papasakok viską, ką žinai ir kas tau tai
pasakė.
Ji apėjo jj iš šono.
— Olivija!
Moteris sustojo ir pažvelgė j Kitą.
— Nekalbėk su manimi tuo diplomato balsu! Aš ne koks nors trečiojo
pasaulio despotas, kuris kitą savaitę bus nuverstas. Visa šitai, — Olivija
ranka mostelėjo j Kito įdegusį kūną, — skirta tik tam, kad atrodytum
panašesnis j arabą. Kariuomenė, o tiksliau — tas vyrukas, kuris, sakei,
didesnis j plotį nei j ūgj ir kurį pavadinai animaciniu meškinu, tave iš čia
pasiims po vos daugiau nei dviejų savaičių. Susikrauti daiktus ir išvykti
jie tau duos dvidešimt minučių. Irtu tai padarysi'. Nusispjausi ant mūsų
ir ant savo šeimos. Tau terūpi Muamaras Kadafis.
Olivija jau žinojo, ką Kitas žiojasi sakyti. Jis ketina pareikšti, kad tą
vardą mergina taria neteisingai. Perfekcionistas kaip ir visuomet! Olivija
pasilenkė prie vaikino paraudusiu iš pykčio veidu.
— Nedrįsk man to sakyti!
— Tiesą sakant, jo vardas yra... — Kitas nesuprato, ką ji turi omenyje.
Olivija rankomis užsidengė ausis ir taip garsiai suspiegė, kad
netoliese esantis povas sukliko, o vaikai akimoju atlėkė žiūrėti, kas čia
darosi.
— Dinkit iš čia, — sukomandavo Kitas, ir vaikai bei paukštis
pasišalino.
Jiems likus vieniems, vaikinas vėl sužiuro j Oliviją.
— Privalai man pasakyti, ką tai reiškia. Ar aš kalbu per miegus? Ar
žinai apie... Apie mano misiją?
— Ne! — kietai j kumščius sugniaužtos rankos buvo prispaustos jai
prie šonų. - Tu man pats papasakosi, kai galiausiai susituoksime po
daugiau kaip keturiasdešimties metų. Bet iki tol gyvenimas bus jau taip
apkarpęs man sparnus, jog galėsiu ištekėti ir už paties Kadafio, kad tik
išgelbėčiau savo įsūnį bei jo žmoną.
 Kito veidas švelnėjo, prarasdamas tą griežtumą ir nepalenkiamumą,
kurį vėliau ištobulins sendamas.
— Ar dabar už manęs tekėti sutikai tik todėl, jog manei besilaukianti
mūsų kūdikio?
— Taip! — sušuko Olivija. - Būtent. Maniau, kad neturiu kito
pasirinkimo šiais tamsiais laikais, kai vieniša motina laikoma daugių
daugiausia verta pasigailėjimo. Nė kiek ne geriau nei puritonų laikais.
— Manei, — švelniai tarė jis. — Būtasis laikas.
— Taip. Būtasis. Viskas baigta. Dabar žinau, jog turiu ir kitų
pasirinkimų. Turiu laisvę. Neprivalau ištekėti už mažojo pasipūtėlio
Aleno Trambalo vien tam, kad galėčiau auginti jo vaiką, praradusi savąjį.
Neprivalau žiūrėti į savo dukters akis, kai sakome jai, jog esame tie
tėvai, kurie... — energija, kurią Olivijai suteikė jos įniršis, po truputį slopo.
— Kurie jos išsižadėjo.
— Eime su manimi, - Kito balsas skambėjo minkštai ir švelniai. -
Noriu tau kai ką parodyti.
— Niekur nenoriu su tavimi eiti. Nekenčiu tavęs! Tu man melavai. Tu
mane palikai.
— Žinau, — vaikinas paėmėjai už rankos.
Mažiausia, ko dabar norėjo Olivija, tai kur nors su juo eiti. Daugelį
dienų moteris beveik nemiegojo bei gyveno nesibaigiančioje kančioje.
Niekas jos neklausė, niekas ja netikėjo. Net ir tais, atrodo,
nereikšmingais atvejais, kai Olivija paprašydavo patikrinti dujų
vamzdžius rūsyje, žmonės liepdavo jai rūpintis savo reikalais. Su
kiekvienu padėtu rageliu, kiekvienu perspėjimu laikytis atokiau moteris
pradėjo vis labiau įtikėti, kad visa šitai jai patirti tenka būtent per Kitą.
Tik ar verta? Ar jos ateitis privalo priklausyti nuo jo? Negi nėra jokio kito
pasirinkimo? Jokios alternatyvos?
Ašarų pilnomis akimis Olivija įžiūrėjo tik tai, kad Kitas ją vedasi prie
tvenkinio. Greta jo gulėjo didžiuliai rankšluosčiai, atsinešti jų
pasiplaukiojimams du kartus per dieną, bet aplink nebuvo nė gyvos
dvasios. Olivija pamanė, jog vyrai neleido vaikams eiti j lauką. Atokiau
nuo manęs, pagalvojo ji, manęs ir mano prastos nuotaikos.
— Ar geriau jautiesi? - labai lipšniai Olivijai nusišypsojo Kitas.
 Nusivaliusi akis atgalia ranka mergina linktelėjo.
— Taip, tačiau tai nieko nekeičia.
Vis dar šypsodamasis vaikinas žaibo greičiu palinko, pakėlė Oliviją
nuo žemės ir apsukęs ją aplink nusviedė tolyn. Tarytum žmogus-ietis ji
nuskriejo oru ir galiausiai nusileido giliausioje tvenkinio vietoje.
Milžiniška Kito jėga nubloškė ją tiesiai po vandeniu. Panirti ji nesitikėjo
ir dabar iš visų jėgų bandė iškilti paviršiun.
Išnirusi iš vandens Olivija pamatė šalia plūduriuojantį Kitą.
— Tu šunsnuki! — sušuko ji ir pradėjo plaukti kranto link, bet vaikinas
sučiupo jos kulkšnį. — Paleisk mane!
— Turiu kelis pusbrolius, kurie...
— Aha, žinau, — piktai atšovė Olivija. — Mes susituokę, prisimeni?
Pažįstu visą tavo šeimą. — Sijonas vijosi apie kojas, ir jai visai nepatiko
vandenyje laikytis vertikaliai.
— Du tūkstančiai kažkelintais, ar ne? Bet tai neįmanoma. Du
tūkstantaisiais bus pasaulio pabaiga.
— Tokia pasaulio pabaiga, kad nesutrikdys netgi kompiuterių
laikrodžių. Man reikia grįžti ir pamaitinti vaikus.
— Keletą pastarųjų dienų mumis iš viso nesirūpinai, tai kodėl
nerimauji dabar? Kaip ir sakiau, turiu pusbrolių, tokių žemės kirminų,
kurie sako, kad mes, Montgomeriai, esame pusiau žuvys. Tad galiu
tvenkinyje išbūti kad ir visą dieną. Vadinasi, čia ir liksime, kol man viską
papasakosi.
— Gerai, papasakosiu, - Olivija vėl pradėjo irtis kranto link, bet Kitas
ją ir vėl sučiupo už kulkšnies ir prisitraukė atgal. Ji kietai suspaudė
lūpas ir tylėjo.
— Visų pirma, aš neprieštaravau, kad mane vadintum niekam tikusiu
bernioku. Vis tiek žinojau, kad esi apimta geismo man, tad...
— Nieko panašaus!
— Nieko tokio, kadangi taip jautėmės abu. Sumojau, kad galiausiai
vis tiek nusileisi.
-C h a !
Kitas paniro po vandeniu ir išniro kitoje pusėje Olivijos.
 — Ir tu nusileidai. Ir nusileidai, — jis plaukiojo ratu aplink ją. — Ir
nusileidai. Ir nusileidai.
— Gerai jau! - po truputį pyktis merginą apleido. — Seksas buvo
geras. Pripažįstu. Bet norint būti kartu reikia šio to daugiau nei vien
sekso.
— Pasitikėjimo? Atvirumo? Dalijimosi?
Olivija dėbtelėjo j vaikiną.
— Pavyzdžiui, to, ką papasakojai man apie tai, ką darei dėl savo
šalies? Žinai, ką man pasakei?
— Turi omenyje - ateityje? Kai mes būsime susituokę? — Kitas išjos
juokėsi.
— Taip! Tada. Sakei, kad buvai tikras idiotas, galvodamas, jog tavo
šalis tau svarbesnė už mane.
Staiga Kitas nustojo plaukiojęs aplink, kvaila šypsenėlė taip pat
dingo jam nuo veido.
Olivija nusišypsojo ir tarė:
— Panašu j tave, ar ne? Tik noriu, jog žinotum, kad iš Libijos grįši ne
anksčiau kaip po trejų metų ir dargi ne bet kaip, o medikų lėktuvu.
Pasveikti prireiks metų, o paskui kariuomenei tavęs daugiau
nebereikės.
Tai išgirdęs vaikinas atrodė toks sugniuždytas, kad Olivija beveik
pajuto jam gailestį. Beveik. Ji nuplaukė į krantą, išlipo iš vandens ir
pačiupo rankšluostį.
— Noriu išgirsti viską, — moteriai iš už nugaros paprašė Kitas.
— Vis tiek neklausysi. Niekas neklauso. Kelias pastarąsias dienas iš
piršto išlaužiau daugiau nei per visą savo gyvenimą. Nors viskas, ką
sakiau, ir buvo melas, aš tenorėjau išgelbėti gyvybes. Aš... — apsigobusi
pečius rankšluosčiu, Olivija atsisėdo ant žemės ir įsižiūrėjo j vandenį.
Netrukus ji ir vėl tyliai prakalbo. — Mudu su tavimi buvome tokie
mandagūs. Mes sudarėme paktą niekuomet nekalbėti apie visą tą blogį,
kurį patyrėme, apie visa tai, ką praleidome, kol buvome ne kartu.
— Kada tai buvo? — Kitas prisėdo šalia ir rankšluosčiu pradėjo trinti
jai nugarą.
— Po to, kai susituokėme. Tačiau tuomet tu buvai toks įžymus ir...
 — Prašau, tik ne tai, — suvaitojo vaikinas.
— Ne toks žymus kaip Džordžas ir Amai7, tačiau... — Kitas atrodė
visiškai sutrikęs, tad ji tik numojo ranka ir ėmėsi aiškinti: — Tu žinomas
politiniame gyvenime. Tu tvarkai ištisų valstybių problemas. O
susitvarkyti savo gyvenimo nepavyko. Štai tau labai nepatiko tavo
pirmoji žmona. Rovanas sakė, kad...
Olivija taip ir nebaigė minties, kadangi Kitas nustojo trynęs jai nugarą
ir paklausė:
— Aš vedžiau kažką kitą, ne tave?
Vaikino balsas skambėjo taip, tarytum jis nuoširdžiai negalėtų
patikėti tuo, ką girdįs. Olivija pažvelgė j jį. Kito lūpa ir vėl kraujavo.
— Grįžęs iš Libijos atvykai čia, į Samer Hilį. Pamatei mane, bet
galvojai, kad esu ištekėjusi ir nuo kito vyro turiu vaiką. Buvai toks
išdidus, kad niekieno miestelyje nė nepaklausei, artai tiesa. Tačiau... -
Olivija ir vėl žvelgė į tvenkinį. - Tačiau tuomet ir aš pati tavęs vis dar
nekenčiau, kad mane palikai. Esu tikra, tau pasirodžius būčiau ant tavęs
nustūmusi šaldytuvą.
— Niekuomet tavęs nepalikčiau, — tarė Kitas. — Jeigu jie manęs
atvažiuotų, praneščiau, kur esu.
— Taip ir padarei. Maždaug. Palikai raštelį ir žiedą šulinio namelyje,
tačiau aš jų nepamačiau. Negalėjau prisiversti sugrįžti atgal... Atgal ten.
Kitas ranka apsivijo Oliviją, o jos galvą paguldė sau ant peties.
— Noriu išgirsti viską. Nuo pat pradžių. Kiekvieną žodį. Kas nutiko tą
dieną, kai jie manęs atvyko?
— Aš išvažiavau į Ričmondą, — atsakė Olivija. — Buvau kaip reikiant
ant tavęs įniršusi, nes dieną prieš tai nesusilaikiau ir prisipažinau tave
mylinti, o tu neatsakei tuo pačiu. Tu tylėjai.
— Nes tavęs nemylėjau? — paklausė vaikinas.
— Tuomet taip ir galvojau, tačiau visgi ne, — moteris giliai įkvėpė. —
Tu turėjai savo močiutės žiedą, su kuriuo prieš išvykdamas ketinai man
pasipiršti.
Kitas suprasdamas linksėjo galva.
— Bet kol buvai Ričmonde, jie atvyko manęs pasiimti. Kai sugrįžusi
manęs neradai, įniršai taip, kad raštelio, paslėpto šulinio namelyje, nė
 nepastebėjai. Ar teisingai viską suprantu?
— Taip.
— Kas buvo parašyta tame raštelyje?
— Prašei tavęs palaukti, už tavęs tekėti ir nuvykti pas tavo tėvus.
— Tačiau, kaip suprantu, tavo išdidumas, užsispyręs charakteris ir
netikėjimas manimi to raštelio tau nė neleido pamatyti.
Likęs Olivijos pyktis tiesiog išgaravo. Kaltinti save dėl to, kas atsitiko,
buvo pernelyg skaudu. Viena yra juokauti apie savo kvailumą ir
netikėjimą juo, ir visai kas kita suvokti, kiek daug gyvenimų per savo
užsispyrimą moteris sugriovė.
— Aš galėjau paskambinti, - tarė Kitas. - Esu tikras, dar prieš
išvykstant jie būtų leidę man paskambinti tėvams. Mano tėvas buvo
galingas daugelyje pasaulio vietų. Aš turėjau paskambinti. Ir slapta
išsėlinęs išsiųsti tau laišką.
Olivija suprato, kad vaikinas bando visą kaltę prisiimti sau. Kaltę dėl
to, kas dar nenutiko, o dabar ir nebenutiks iš viso.
— Kas tas Rovanas?
— Tavo sūnus. Jis yra FTB agentas, kuris, tu norėtum, kad būtų kartu
su mažąja gražiąja Steise, viena iš Eiso dukterų, bet jai labiau patinka
Neitas Tagertas. Dėl to tau buvo labai liūdna.
— Viskas skamba taip tikroviškai, — Kitas šokiruotas žvelgė į Oliviją.
— Nes tai ir yra tikra. Tu nupirkai man namelį prie upės, nes ten kartu
nuostabiai praleidome laiką. Ir be to, man reikia atsidaryti privačios
praktikos kabinetą. Virdžinijos universitete turėčiau pradėti studijuoti
psichologiją, — moteris pažvelgė į Kitą. — Bet jeigu už tavęs netekėsiu,
viso to man nereikės daryti.
Vaikinas pabučiavo Olivijai j kaktą.
— Žinoma, tekėsi už manęs. Kitaip mūsų dukra neturės tėvo. Taigi,
pradėkime nuo pradžių. Palikau tau raštelį, kuriame išliejau visą širdį,
bei nuostabų žiedą, o tu buvai pernelyg užsispyrusi ir j juos nė
nepažiūrėjai. Tęsk nuo čia.
Olivija ketino protestuoti, bet, kaip dažniausiai būdavo, Kitas bandė
ją prajuokinti.
— Mes grįžome iš Ričmondo, o tu buvai dingęs, — pradėjo moteris.
 — Palauk! Dar vienas klausimas... — ranka vaikinas persibraukė savo
tankius juodus plaukus. — Ar ateityje aš?..
- Plikas? — Olivija galiausiai kiek šyptelėjo. - Tavo plaukai liks tokie
pat tankūs kaip ir dabar, tik žavingai nusidažys sidabriškai pilka spalva.
Esi ir visuomet būsi labai gražus vyras.
- Tau ar ir visam pasauliui?
- Man. Kitos moterys mano, kad esi gana atstumiantis.
Kitas prunkštelėjo iš juoko.
- Gerai. Tęsk. Papasakok man apie visus tuos siaubingus dalykus,
kurių tau nepadariau. Ir dar, jeigu tik rasi laiko, norėčiau daugiau išgirsti
apie tuos kompiuterius, kuriuos vis mini. Ir kas toks yra tas guglas?
Girdėjome, kad skundiesi, kaip labai tau jo trūksta. Ar man jau pavydėti?
— Aš buvau... - Olivija ketino papasakoti Kitui apie skausmą, kurį jai
teko patirti, kai laukėsi jo kūdikio, apie tai, ką jai padarė Alenas, apie...
Ji nutilo. Vaikinas teisus. Tai, kas nutiko praeityje, daugiau
nebesvarbu. Svarbu tik tai, kas vyksta dabar. Ir šiuo metu Olivija
nebenorėjo visko daryti viena. Ji nenorėjo viena susilaukti vaikelio.
Nenorėjo taikstytis su tokiais vyrais kaip Alenas arba kęsti savo
posūnio ir jo žmonos. Dabar Olivija nebenorėjo ir toliau bandyti pakeisti
1970-ųjų. Gyvenk šio laiko ritmu, pagalvojo ji, ir mesk šalin tą „aš
neketinu niekur veltis"požiūrį.
Olivija nežinojo, ką žada naujoji ateitis, bet kliovėsi tuo, ką Kitas
pasakė tą naktį, kai vos tvenkinyje nenuskendo dėdė Fredis: „Dabar,
šiandien, šią minutę turime viską, dėl ko galime džiaugtis."
Moteris prakalbo, bet ne apie tai, kas jos gyvenimą padarė
pasigailėtiną.
— Tu tikras technologijų mėgėjas, — pasakė ji. - Na, man patinka
elektroniniai laiškai, bet tu dievini visiškai viską. Tu rašai žinutes, tvytini,
naudoji emociukus, ir taip toliau. Kai mano nešiojamasis kompiuteris
pradeda vesti mane iš kantrybės taip, jog noriu jį pervažiuoti
automobiliu, tu jj sutaisai per kokias dešimt minučių.
Kitas išsitiesė greta merginos.
— Man atrodo, ši istorija man patinka netgi labiau negu Haris
Poteris. Ar joje irgi yra muzikos?
 Olivija nusijuokė. Visai nesvarbu, kad kai kurios šių istorijų buvo
tikros, o kitos - išgalvotos. Viskas, kas dar nenutiko, taip pat gali būti
tik fantazija.
— Ar neprieštarausi, jeigu apie tai išgirs ir vaikai? — paklausė Kitas.
- Galbūt galėtum jiems daugiau papasakoti, kaip jie gyvens ateityje.
Kaip ten dėl Eiso dukterų? Kiek jų jis turi? Ak, pala. Geriau j šitai
nesivelkime. Per daug moterų.
— Jis nemiega su jų motinomis.
Vaikinas sušvilpė, ir, visai kaip nykštukai iš Smaragdo šalies,
horizonte pasirodė vyrai ir vaikai.
— Nagi, ateikite, - pakvietė Kitas, - dar nesu visai tikras, bet, man
atrodo, grjžo mūsų senoji Livė. Kas nori paplaukioti, kol ji pasakos
mums apie ateitį?
— Ar ateityje bus jodinėjamą ant slibinų? — paklausė Eisas.
— Bus skraidoma sklandytuvais, — atsakė Olivija. — Išmėginsi tai
Namibijoje.
— Ar bus gerų istorijų? — paklausė Letė.
— Taip, ir tavo sūnus jas pasakos filmuose.
— O kaip dėl maisto, kuris pasigamina pats? — pasiteiravo dėdė
Fredis.
— Mikrobangų krosnelėje vištieną galima pagaminti per dešimt
minučių.
— Norėčiau automobilio, kuris pats save vairuoja, - pridūrė ponas
Geitsas.
— Balsas navigacijoje pasako, kaip bet kur nuvažiuoti, - Olivija
trūktelėjo pečiais. - Visgi šiuo atveju darbą vis tiek reikia padaryti.
Stovėdama ten šlapia suknele Olivija visus nužvelgė. Miestelio
išgelbėti jai nepavyko, bet galbūt tai ir nebuvo lemta. Galbūt moteriai
lemta pakeisti tik šią mažytę visatos dalelę. O jeigu šie žmonės, dabar ir
čia, ir buvo viskas? Gal svarbi visai ne gyvenimo trukmė, o tai, kas
mums per jj atsitinka. Kad ir kur slypi tiesa, švaistyti dar bent sekundės
svarstant, kas atsitiko, neatsitiko, galėjo atsitikti arba būtų atsitikę,
Olivija neketino.
 Eisas sušuko esąs Haris Poteris, jojantis ant Bedančio, o Letė jam
pavymui suriko esanti Hermiona ant Vėtros. Dėdė Fredis pradėjo
dainuoti „Let lt Go" ir visi kiti netrukus prie jo taip pat prisijungė.
Per antrąjį priedainį Kitas pažvelgė j Oliviją žvilgsniu, kuris reiškė, jog
vėliau juodu galėtų pasimylėti. Purtydama galvą mergina iškėlė kairę
ranką. Jos akys sakė, kad vaikinas Olivijos nelies tol, kol ant jos piršto
nesipuikuos žiedas. Jeigu dabar ji dar ir nesilaukia, kai kitą kartą jiedu
suguls, tai tikrai įvyks. Ir, po perkūnais, to paties pakartoti iš naujo
Olivija nebenorėjo!
Pamatę šiuos ženklus, dėdė Fredis ir ponas Geitsas mėgino nuslėpti
juoką.
— Aš — Voldemortas, jojantis Kaukolių Traiškytoju! — suriko dėdė
Fredis, ir ponas Geitsas pradėjo stumti jo vežimėlį, vydamasis
klykaujančius vaikus.
Grįžtelėjusi Olivija pažvelgė į aplinkui klegančių šeimą. Kitas,
imituodamas slibino skrydj, ratu vaikėsi vaikus. Ponas Geitsas ant
vieno ratuko suko dėdės Fredžio vežimėlį. Ore skambėjo juokas ir
dainos.
Dabar, pagalvojo ji. Štai, kas iš tiesų svarbu. Ši tobulai laiminga
akimirka.

7 Aktorius Džordžas Klunis (George Clooney) ir jo žmona Amai.

29

Olivija atsimerkė ir negalėjo suprasti, kur esanti. Prisiminimai po truputį

pradėjo grįžti, jai bežiūrint j stalą ir tuščias knygų lentynas už jo. Alenas
ir Kevinas, ir Hildė. Ne! Tai Kitas ir Tiša su berniukais. Tai Samer Hilis ir
skalbimo mašinos su milžiniškais pristatymo sunkvežimiais. Ne! Tai
ambasados visame pasaulyje.
Pakėlusi ranką išvydo visas tas raukšles ir dėmeles, nuo kurių
nebūtų apsaugojęs ir viso pasaulio kremas nuo saulės.
Šalia moters savo kėdėse vis dar sėdėjo Keitė ir Eliza, abi jos buvo
užsimerkusios, abi šypsojosi. Kad ir kur, kad ir kokiame laike jos buvo,
— moterys atrodė laimingos.
Olivijai stojantis, jos sąnariai sutraškėjo, o visas kūnas rodėsi
sustingęs ir lėtas. Amžius, pamanė ji. Palaipsniui moters galva ėmė
šviesėti. Jos gyvenimas kartu su Kitu tapo kiek aiškesnis už gyvenimą
su Alenu. Oliviją aplankė regėjimas, kuriame jos tėvas joja
kupranugariu. Jis išmoko sukryžiuoti kojas ant balno ir jas taip
paspausti, kad gyvūnas nepakeldamas galvos eitų tolyn. Olivijos motina
smagindamas! kikendavo iš dailių naujai išryškėjusių raumenų ant vyro
šlaunų. Jų dukrai Olivijai turėjo būti gėda, tačiau nebuvo. Vis dėlto jos
motina sakė, kad santuoka su Kitu Livę anksti subrandins.
Kitas taip pat sakėsi privertęs ją užaugti. Pati Olivija teigė, jog
turėdama taikstytis su vyro gyvenimo būdu išseko taip, kad be laiko
paseno.
Šypsodamasi dėl malonių minčių, moteris atsitiesė ir bandė
pratampyti raumenis bei įsidėmėti, kaip pasikeitė jos kūnas: pilvas
dabar buvo didesnis, o jo oda — labiau apdribusi. Ant pilvo uždėjusi
ranką Olivija akimirką užmerkė akis. Keturi vaikai ją ištampė. Ak, kaip ji
dėl to skųsdavosi Kitui! Tačiau, žinoma, iš tiesų moteris tetroško
patvirtinimo, kad jis ją vis dar mylįs net ir tuomet, kai dvidešimt dvejų
metų merginos kūno nebeliko nė kvapo. Ir tai vyras visuomet
įrodinėdavo, aistringai su Olivija mylėdamasis. Kaip ir plaukai, toji jo
kūno dalis niekuomet nenustojo stiprybės.
Olivija atidarė kabineto duris ir palinko per staktą. Jos galvoje mintis
vijo mintį! Moteris aiškiai atsiminė atidavusi Tisą, tačiau taip pat gerai
prisiminė ir tai, kaip savo dukrelę ant rankų laikė stebint jos ir Kito
šeimų nariams. Prestižinei ligoninei ir jos personalui pavyko išsaugoti
Olivijos reprodukcinę sistemą net ir po sudėtingo gimdymo. Kitas tuo
metu buvo Libijoje, bet jiems pavyko pranešti, kad jo dukrelė ir žmona
jaučiasi gerai.
Dabar liūdni Olivijos prisiminimai buvo sumišę su laimingais. Mintys
apie keliones su Kitu buvo sumišusios su įvairiausiais prisiminimais —
bandymu išlaikyti buitinių prietaisų parduotuves. O mažo Kevino
nerangumas susipynė su trykštančia trijų jos ir Kito sūnų energija.
Atsimerkusi Olivija pamatė greta stovinčią ir susirūpinusiu žvilgsniu j
ją žvelgiančią Arietą.
— Ar tau viskas gerai?
Olivija atsitraukė nuo durų.
— Manau, viskas bus gerai, bet mano mintims dar reikia susigulėti.
— Ateik, išgersime arbatos. Iškepiau sausainių su kremu.
Olivija sėdėjo prie stalo ir siurbčiojo arbatą. Staiga jai galvoje
prašviesėjo.
— Mano tėvas! Jis nemirė ant savo darbo stalo! — moteris pradėjo
prisiminti vis daugiau. — Aš labai nerimavau ir priverčiau jj pasitikrinti
širdį. Kito šeima pasirūpino, kad jis gautų tikrai gerą gydymą. Viskas
galvoje po truputį ima atsigaminti.
Olivija trumpam nutilo ir suvalgė sausainį.
— Mudviem su Kitu priklauso visos Kamdeno valdos. Tai — jo tėvų
vestuvių dovana. 0 kotedžas dabar yra mano biuras. Ak! Aš turiu
psichologijos mokslų laipsnį. Aš priimu pacientus, — Olivija
nusišypsojo. — Po nedidelių mūsų vestuvių mano tėvai buvo be galo
laimingi išgirdę, kad iki Kitui sugrįžtant aš ir vėl lankysiu aukštąją
mokyklą, kur mokysiuos! psichologijos. Mano tėvas juokėsi, kad pusė
pasaulio yra pamišęs, tad aš visuomet turėsianti darbo.
 Dabar moteris nebegalėjo sulaikyti akis užplūdusių ašarų ir susiėmė
už galvos:
- Kaip aš jų ilgiuosi! Jeigu pagalvoju apie kokį nors žmogų arba
kokią nors vietą, vis grįžta prisiminimai apie juos. Tačiau savo
gyvenimą su Alenu vis dar prisimenu labai aiškiai. Ar jis vedė Dianą ir
susilaukė Kevino? Ar ji mirė? 0 kaip Vilė? Kas jiems visiems nutiko?
Moteris pasitrynė kaktą.
- Lyg ir atsimenu, kad „Trambalo prietaisai" buvo parduoti. Man
atrodo, dabar ten — baldų parduotuvė.
Olivija toliau įtemptai mąstė:
- Pala! Alenas su Vile vis dėlto susituokė. Tuomet buvau nėščia ir su
savo tėvais gyvenau Ričmonde. Labai nudžiugau išgirdusi apie jų
vestuves. Mama sakė nežinojusi, kad juos pažįstu, o aš juk ir
nepažinojau. Ne tame gyvenime, — Olivija pažvelgė į Arietą. — Jie
išsiskyrė! Dabar jau atsimenu. Vilė paliko Aleną ir ištekėjo už vyro, kuris
netoli mūsų Kamden Hole statė tuos namus tarytum degtukų dėžutes.
Kitas tuomet sakė, kad jau verčiau būtų tą žemę nusipirkęs kaip
prisiminimą...
Moteris nusišypsojo ir tęsė toliau:
- Mūsų lakstymo be drabužių tose vietose prisiminimą. Jaunasis
Pitas savo namuose vis dar turi įrėmintą mano liemenėlę. įdomu, ar
Elizos liemenėlė irgi ten? Ar tai su ja visgi įvyko? Ar irgi ištrinta lyg mano
santuoka su Alenu?
- Nežinau, — prisipažino Arieta. — Man čia viskas dar nauja, —
moteris į Oliviją žvelgė susimąsčiusi. - Bet tau teks žinoti viską, nes
perimsi daktarės Haitauer darbą.
- Ak, — atsiduso Olivija. — Tas prisiminimas tarytum palaidotas po
visais kitais. Nežinau, ar man pavyks.
- Turės pavykti, - tarė Arieta. - Ir tai, ką darysi, privalėsi laikyti
paslaptyje. Čia atsikrausčiau vien tam, kad būčiau arčiau tavęs, -
jaunoji moteris atrodė tokia išsigandusi, tarytum tuoj pat galėtų
susmukti be sąmonės.
Olivija atsistojo, ranka apglėbė merginą ir padėjo jai atsisėsti.
 - Viskas pavyks, pamatysi, — moteris sužiuro j duris. - Kiek laiko
jos dar bus transe?
— Tol, kol jas iš ten išvesiu. Aš tiesiog labai įtemptai pagalvoju, liepiu
žmonėms grįžti, ir jie grįžta. Tačiau jiedvi tokios laimingos, kad praeityje
galėtų likti amžinai. Jos nenori atsibusti.
- O aš tai atsibudau?
- Nemanau, kad savo gyvenime išsprendei visas problemas. Teta
Raktažolė įspėjo, kad taip gali nutikti. Kai žmonės grįžta atgal vos
kelerius metus - viskas daug lengviau, bet tu grįžai toli j praeitį ir
sukūrei du atskirus gyvenimus. Tad tau viską pakeisti daug sudėtingiau.
— Nesuprantu, kodėl Alenas ir Vilė neliko kartu. Būtumei juos
mačiusi ligoninėje, kai jis buvo netoli mirties. Ji nenumaldomai dėl jo
verkė ir nepaliaujamai maldavo manęs surasti būdą Aleną išgydyti.
— Kaip galėjai tai padaryti?
— Nežinau, — atsakė Olivija. — Atrodė, jog jie mano, kad galiu
padaryti viską, — moteris nutilo. — Man reikia atsakymų. Žinau, kur
gyvena Vilė kartu su savo antruoju vyru. Turiu ją pamatyti. Dabar. Ar
negalėtum?..
- Ar negalėčiau nežadinti jų, kol sugrįši? Pabandysiu, bet moterys
tikrai norės, kad būtum šalia, kai jos pabus. Ypač Eliza. Toji mergina
tave pamilo.
— Jausmas abipusis.
- Neskubėk. Daryk, ką tau reikia padaryti.
Vos po kelių minučių Olivija jau vairavo automobilį 77-uoju Fermos
keliu miestelio link. Vilė su savo vyru gyveno milžiniškame name
miestelio pakraštyje. Jų namą moteris buvo mačiusi tik kartą, tačiau
visi apie jį kalbėjo. Jis toks pat bjaurus, kaip ir namas, kuriame gyveno
Kevinas su Hilde, pagalvojo Olivija. Bet dabar tai niekuomet nebuvo
nutikę.
Lėtai važiuodama per miestelį moteris prisiminė tą kartą, kai po jį
Oliviją vežiojo Kitas.
Ji tuomet žvilgčiojo į kiekvieną namą ir mąstė apie jų gyventojus ir jų
likimus. Net ir po to, kai Olivija bandė žmones įspėti, atsitiko daug tų
pačių tragedijų. Tad dabar moteris apie jas galvojo kaip apie savo
asmenines nesėkmes.
Galiausiai automobilį ji sustabdė gavės gale ir išjungė variklį.
Pakraštyje stovintis geltonasis namas nebuvo baisios tragedijos vieta.
Jame užaugusi mergaitė nepersipjovė riešų, nes mokykloje patyrė
patyčias.
Iš pradžių buvusi miglota, Olivijos atmintis pamažu ėmė skaid- rėti.
Ji kartu su Kitu ir Tiša atostogavo Samer Hilyje. Tada Olivija jau buvo
įgijusi diplomą, tačiau psichologės darbo pernelyg daug nepraktikavo.
Prie ežero jie buvo surengę pikniką ir tuo metu pietavo, kai moteris
pamatė mergaitę, erzinamą kitų dviejų mergaičių. Atrodė, kad
užgauliojamoji netrukus pravirks.
Olivija nesuprato, kuo ta situacija ją taip įtraukė, bet žinojo turinti
įsikišti. Mergaitės, Lizos, tėvai buvo pernelyg užsiėmę ir ekstravertiški,
kad pamatytų, kas vyksta su jų tylia, intravertiška dukra. Olivija mergaitę
pakvietė j kompaniją, ir po tos dienos jiedvi pradėjo susirašinėti, o
moteriai sugrįžus j Samer Hilj susitikdavo pasikalbėti.
Tą dieną, kai Liza būtų nusižudžiusi, Olivija žinojo turinti patekti į
mokyklą. Ji dorai nė nesuprato kodėl, bet moteris jbėgo j mergaičių
persirengimo kambarį kaip tik laiku, kad iš jo išvytų berniukus ir Lizai
grąžintų jos drabužius.
Po to Olivija ilgai ir profesionaliai apie tas išpaikintas mergaites
kalbėjosi su mokyklos direktoriumi ir Lizos tėvais.
Šiandien Liza buvo ištekėjusi, turėjo du vaikučius ir dirbo mokytoja
pradinėje mokykloje.
Kelias akimirkas Olivija sėdėjo automobilyje ir leido mintims
susidėlioti j vietas. Tarytum leisčiau nusistovėti grietinėlei, pagalvojo ji.
Galbūt jai ir nepavyko išgelbėti visų, bet pasisekė bent jau kelis.
įsukusi j Vilės įvažą Olivija svarstė, ką ten ras. Tas tris savaites 1970-
aisiais Kitas tarytum tapo priklausomas nuo istorijų apie internetą,
mobiliuosius telefonus ir prekių pristatymą per vieną naktį. Bet jam
labai nepatiko klausytis moters pasakojimų apie savo santuoką — Kitas
nesutiko su niekuo, ką girdėjo.
 — Aš tiesiog prisišliejau prie jo, — sakė Olivija. — Man reikėjo vaiko.
Buvau alkana. Tu negali to suprasti, kadangi nesi motina.
— Tiesa ta, kad aš negaliu suprasti vyrų, kurie neišlaiko savo šeimos,
— atšovė Kitas.
Olivija negalėjo priversti jo suvokti, kad Alenas buvo visai kitoks
žmogus. Jis nebuvo stiprus kaip Kitas. Neturėjo tokių privalumų, kokie
buvo tekę Kitui. Niekas, ką ji sakė, vyro neprivertė suvokti, kad gali būti
ir kitaip.
Olivija paskambino j duris ir besidaužančia širdimi laukė, kol jas
atidarys. Kai Vilė priėjo prie durų, Olivija maloniai nustebo. Daugiau
moteris nebeatrodė taip, tarytum niekuomet gyvenime nebūtų
mankštinusis. Dabar ji buvo gana geros formos, pasidažiusi, plaukai
švelnūs ir išpuoselėti. Gerokai perkopusi septintą dešimtį, vis dar
atrodė stulbinamai gerai.
— Olivija Montgomer! — sušuko Vilė. — Kaip malonu tave matyti.
Kaip laikosi tavo šeima?
— Puikiai. O tavo? — Olivija iš visų jėgų bandė mintyse surinkti, ką
žinanti iš dviejų skirtingų savo atminties vingių. Vilė ir Alenas. Vyras ir
jos vyras statytojas. Vilė ir... — Alena yra tavo dukra. O Kevinui tu
pamotė.
— O varge! Ką gi jis iškrėtė dabar? Juk nebandė tau nieko parduoti, ar
vis dėlto bandė? Atleisk. Kokios prastos mano manieros. Ką tik ruošiau
šaltos arbatos. Užeik jos išgerti.
Dailioje, šviesioje ir švarioje Vilės virtuvėje jos sėdėjo prie nediduko
pusryčių stalo, ant kurio stovėjo apšarmojusios arbatos stiklinės.
— Taigi... — nutęsė Vilė, leisdama Olivijai suprasti, jog jau yra
pasirengusi išgirsti tai, ką šioji rengėsi pasakyti.
— Žinau, viena kitos nepažįstame labai gerai, tačiau...
— Argi nepameni, kad tai per tave susipažinau su Alenu? Tai tu mane
pakvietei j išpardavimą parduotuvėje?
Olivija puikiai prisiminė tą dieną, bet ji jų tuomet nesuvedė.
— Diana...
— Teisingai, - nusijuokė moteris. — Tu ir vyras, už kurio vėliau
ištekėjai, užrakinote Aleną su Diana kabinete vienudu. Pamaniau, jog tai
labai juokinga. Kai ponas Trambalas pagaliau atidarė duris, išvydo juos
besibučiuojančius. Tuomet maniau, kad Alenas labai šaunus, nes
sugeba blogus dalykus paversti gerais. Jis vedė Dianą, o po to, kai ji
mirė... — Vilė trūktelėjo pečiais.
- Tu buvai netoliese.
Staiga Vilės veidas persimainė.
- Savo nelaimei, — ji atsistojo paimti sausainių. — Vaišinkis. Aš jų
valgyti negaliu, nes vos pauosčiusi priaugu svorio.
- Taigi, ištekėjai už Aleno? - Olivija padrąsino moterį.
- Taip, ištekėjau už tingaus pašlemėko, — Vilė mostelėjo ranka. —
Neturėčiau blogai kalbėti apie mirusįjį, tačiau man dėl jo teko tiek
patirti, kad galiu sakyti bet ką. Bet juk tau tai visai neįdomu.
- įdomu! — patvirtino Olivija. - Noriu išgirsti kiekvieną žodį.
- Matai? — Vilė ranka parodė j milžinišką naują savo namą. — Štai
kuo vyras turėtų aprūpinti savo moterį. Namais, — ji pakraipė kairę
ranką, rodydama žiedą su didžiuliu deimantu. — Štai ką jis turėtų jai
duoti. O Alenas nedarė nieko. Jis buvo parazitas! Nepatikėsi, bet jis
tikėjosi, kad tai aš nudirbsiu visą darbą, valydama prietaisų parduotuvę.
Jo motina irgi buvo lygiai tokia pati. Jie — tarsi dvynės mokslinės
fantastikos būtybės, kurios mane įkalino ir bandė iščiulpti visus syvus.
Vilė sugriebė sau už plaukų ir ėmė juos tampyti žemyn.
- Tai prisimindama aš vis dar taip siutu, kad noriu rėkti. Alenui j
galvą šaudavo grandiozinės idėjos atidaryti daugiau parduotuvių,
kuriose jis vienas atliktų visą darbą. Taigi jo motina nupirko parduotuvę,
o Alenas išvyko žaisti golfo. Kartą taip supykau, kad pareikalavau jo
parodyti man savo lazdas. Tas šunsnukis jų nė neturėjo. Nesu iki galo
įsitikinusi, bet man atrodo, kad jis buvo man neištikimas ir tikėjosi, kad
tai aš išlaikysiu ir jj, ir jo meilužę! — moteris pasilenkė j priekį. — Iš karto
po to, kai gimė mūsų dukra, aš iš ten dingau! Ak, užtenka vien apie tą
vyrą pagalvoti! Ar žinai, kaip jis susipažino su savo trečiąja žmona? —
nusivaipė Vilė
Moteris nė neketino laukti, kol Olivija atsakys, todėl tęsė:
- Alenui biure padėjo viena mergina. Jai puikiai sekėsi tiek su
skaičiais, tiek su žmonėmis. Tikras lobis. Vieną kartą jis atėjo pas mane
— tuo metu jau dirbau savo dabartiniam vyrui — ir paklausė, ar tą dieną
jis negalėtų pasirūpinti Alena. Pamaniau, jog visa tai — gana keista, nes
jis mergaitei neskirdavo daug dėmesio, bet aš dovanotam arkliui j
dantis nežiūrėjau, jeigu supranti, ką noriu pasakyti.
— Suprantu, — švelniai tarė Olivija, kurios akys buvo išsiplėtusios.
— Alenas mūsų dukrelę pasiėmė j darbą ir kaip visuomet apsimetė
bejėgiu. Jam tai taaaip gerai sekėsi. Ar tau kada nors teko sutikti vyrą,
kuris irgi taip darytų?
— Taip, — atsakė moteris. — Ir labai artimai.
— Na, šiaip ar taip, Alenas tai merginai pasiskundė, kad aš — tinginė
buvusi žmona, kad jam niekas nepadeda ir taip toliau. Po šešių
mėnesių jiedu jau buvo susituokę. O po dvejų metų ji su juo išsiskyrė.
Visa tai žinau, nes moteris pati atėjo pas mane atsiprašyti, kad apie
mane blogai galvojo.
— Tai ne aš, — sušnabždėjo Olivija.
— Tu? — perklausė Vilė. — Juk neturi omeny savęs su Alenu?
Negalėčiau įsivaizduoti, kad tu įsižiūri tokj veltėdį kaip Alenas
Trambalas.
- Nebent tik jeigu savo gyvenime būčiau patyrusi tokią siaubingą
traumą, kuri mane verstų jaustis nusipelniusia tokio prasto elgesio su
manimi.
Kurį laiką j ją stebeilijusi Vilė tarė:
- Teisingai. Tu juk psichologė, ar ne? Galbūt man reikėtų užsirašyti j
vizitą ir pasikalbėti apie tai, kaip Alenas vertė mane jaustis. Tarytum aš
nebūčiau nusipelniusi nieko daugiau, negu jis man davė, o tai yra -
beveik nieko.
- O kas nutiko Kevinui?
- Tas vargšas vaikas. Jis labai panašus į savo tėvą. Buvo kelis
kartus vedęs, bet nė viena iš santuokų netruko ilgai. Vaikų neturi.
- Ar viena iš jo žmonų nebuvo mergina vardu Hildė?
- Oho! Turi labai gerą atmintį. Jis tikrai susitikinėjo su Hilde, tokia
stambia mergina, kai buvo perkopęs dvidešimtuosius metus. Tačiau
tuo metu jo parduotuvėms sekėsi nekaip. Kai Hildė pametė Keviną, šis
labai nusiminė. Asmeniškai manau, jog tai merginai reikėjo pinigingo
vyro.
— Ar žinai, kas jai nutiko?
— Argi ji nevaidino tame spektaklyje, kurį jūs praeitais metais
pastatėte? Buvo taip šaunu'. Negaliu patikėti, kad čia, j nedidelį Samer
Hilj, prisikvietėte net dvi žinomas kino žvaigždes. Ar norėtum dar
arbatos?
Olivija atsistojo.
— Norėčiau eiti pasižiūrėti savo namų, - tarė ji. — Noriu prisiminti
visa, kas gera. Tačiau labiau už viską noriu atleisti pati sau.
Moteris j Oliviją žiūrėjo taip, tarytum ši būtų ne viso proto.
— Žinoma. Išlydėsiu tave.
Olivija įsėdo į savo automobilį ir negalėjo liautis galvoti vien apie tai,
jog Aleno bejėgiškumas, pasirodo, visiškai nebuvo jos kaltė. Jis viso to
norėjo: Olivijos sugebėjimo gerai dirbti, vadovauti keletui parduotuvių,
prižiūrėti namus, pasirūpinti sudėtingu vaiku. Bet ją vyras vertė jaustis...
Moteris sustabdė automobilį kelkraštyje ir, veidu įsikniaubusi j
rankas, leido sau išsiverkti. Tik šįkart ji raudojo ne iš liūdesio, o iš
palengvėjimo. Savyje moteris nešiojosi tiek daug kaltės! Per visus tuos
metus, kai buvo ištekėjusi už Aleno, ji kaltino save, kad sugadino jam
gyvenimą. Kad jei ne ji, Alenas būtų susiradęs tokią mielą merginą kaip
Vilė ir su ja sukūręs šeimą. Ir jiedu būtų jautęsi laimingi.
Bet visa tai netiesa! Alenui atiteko moteris, kurią jis anksčiau mylėjo
daugelį metų, tačiau be Olivijos paramos bei sunkaus darbo šešias
dienas per savaitę jie vis tiek nebuvo laimingi. Vilė išvadino Aleną
parazitu. O ar tokia pati nebuvo ir ji? Pasak Vilės, vienintelis privalumas,
kurį ji paminėjo kalbėdama apie savo dabartinį vyrą, — tai, kad jis gali
moteriai parūpinti puikų namą ir žiedų jos pirštams.
Olivija pažvelgė pro priekinį stiklą. Ji iš visų jėgų žmonėms stengėsi
duoti tai, ko jiems reikėjo. Alenas sakė, kad jam reikia daugiau
parduotuvių ir kad moteris jam būtų geresnė žmona, o tai tereiškė norą,
kad ji pasirūpintų ir parduotuvėmis, ir namu. Taip pat rūpintųsi Kevinu ir
jj gelbėtų, nuolat bandytų Aleną priversti jaustis tikru vyru.
 Staiga Olivijos veidą nušvietė šypsena. Vilė buvo teisi — ji niekuomet
nepamestų galvos dėl tokio vyro kaip Alenas. Jis ir jo parduotuvės
moteriai tebuvo bausmė už kaltę, kurią ji jautė, kai prarado savo
dukrelę.
Tačiau viso to juk neatsitiko! Akimirką moteris užsimerkė ir prisiminė
mačiusi savo gražiąją dukterį augant. Tiša buvo tyli, ir jai patiko laiką
leisti su savo tėvais, kad ir kur jie būtų. Daugelį metų jie buvo laiminga
trijulė, dėl Kito darbo keliaujanti aplink pasaulį. Vyras grįždavo namo ir
pranešdavo, kad dabar šeimai metas kraustytis j Jemeną, Dubajg ar
Maroką.
Dažniausiai tai būdavo Viduriniai Rytai, kadangi šioji teritorija buvo
Kito kompetencijos sritis. Rūpestį sukrauti visus daiktus ir išsikelti jis
palikdavo žmonai bei dukteriai. Rovanas sakė, kad šią atsakomybę
užkraudavo jo motinai, kuriai to buvo per daug. O štai Olivijai tai netgi
labai patiko!
Kokia ironija, pagalvojo moteris. Kitas dievino tai, kas Olivijai puikiai
sekėsi, o Alenas to nekentė ir netgi slapčia pavydėjo. Kai būdama su
Alenu ji savo gyvenime pasiekdavo aukštų rezultatų, jis tik pašaipiai
pažiūrėdavo ir pasakydavo ką nors tokio, kas turėdavo nuleisti Oliviją
ant žemės. Tuo metu Kitas už kiekvieną didesnį moters pasiekimą jai
dėkodavo, ją girdavo, apsukdavo savo rankose šokio žingsneliu ir
aistringai pamylėdavo.
Olivija plačiai šypsojosi, galvodama apie savo gyvenimą su Kitu. Ir
toji šypsena kilo iš jos vidaus, iš po šonkaulių ir sklido j išorę.
Palaipsniui ji išplito po visą kūną, išstumdama kaltę, kurią moteris
nešiojosi visus tuos metus, pragyventus su Alenu. Dabar kaltė dėl savo
dukters ir atgaila, kuria ji už tai sumokėjo, leisdama Alenui be atvangos
save bausti, jau buvo dingusi.
Kai šypsena galiausiai pasiekė ir jos lūpas, Olivija žinojo, kad nuo šiol
ji visai kitas žmogus. Daugiau jokios kaltės. O visų geriausia tai, kad
daugiau nebebus jokio dairymosi atgal. Jokio gailesčio.
Olivija užvedė automobilį. Ji norėjo pamatyti savo namus. Kad ir kur
jie keliavo, mažasis Samer Hilis Virdžinijoje buvo tai, ką jie vadino
namais.
 įvažiuodama pro vartus moteris pamatė Jaunąjį Ritą, kuris jai
šyptelėjo. Olivija prisiminė, kaip Kitas susidraugavo su prižiūrėtoju, kai
kartu su juo dirbo tose didžiulėse valdose. Kito jaunystės darbas
Tetvele labai pasitarnavo. Kaskart, kai jam reikėdavo priimti kokj nors
svarbų sprendimą, vyras pačiupdavo sodo įrankius ir išeidavo padirbėti.
Automobilį Olivija pasistatė prie Dianos kotedžo, tačiau šis
pavadinimas buvo kažkur dingęs. Prie durų kabėjo žalvarinė lentelė su
užrašu DR. OLIVIJA PEIDŽET-MONTGOMER - PSICHOLOGĖ. Palietus
iškabos kamputį, grįžo ir dar daugiau prisiminimų. Kad ir kur jie gyveno,
moteris išsaugojo savo kvalifikaciją, kadangi žinojo, kaip tai svarbu.
Nors Arietos ir jos gebėjimų pakeisti praeitį Olivija ir neprisiminė, vis
tiek atkakliai mokėsi. Vieną kartą Kitas netgi buvo gana nepatenkintas,
kad moteris ketino grįžti į Jungtines Valstijas, kur turėjo lankyti
profesinio tobulėjimo kursus. Vykti su ja vyras negalėjo, tad pasitelkė
visus savo gabumus įtikinti Oliviją pasilikti. Kitas žmoną įtikinėjo, kad ši
galėtų leisti savo akreditacijai baigtis, o paskui ją atnaujinti. Bet moteris
laikėsi savo ir tarė griežtą ne.
Vyras tuomet sumurmėjo, kad tokie nepalenkiami kaip Olivija yra tik
diktatoriai, ir tai ji priėmė kaip komplimentą.
Atidariusi duris moteris įėjo vidun. Svetainė, kurioje jiedvi su Eliza
sėdėjo kartu su bemarškiniu Rėjumi, dabar buvo laukiamasis. Čia ji taip
pat susitikdavo su žmonių grupėmis. Olivija turėjo klientų, kurie į
šeštadienio popietės seansus, kartais užsitęsiančias valandų valandas,
atvažiuodavo iš pat Šarlotsvilio bei Ričmondo.
Miegamasis apačioje buvo skirtas susitikti su pavieniais klientais.
Liūdna, bet spintoje j keturių pėdų aukščio rietuvę buvo sukrautos
servetėlių dėžutės.
Olivija laiptais užlipo aukštyn. Vos prieš kelias valandas jos su Eliza
buvo apsistojusios šiuose dviejuose miegamuosiuose, kurių langus
mergina dangstė, bijodama būti surasta. Dabar šis kambarys buvo
Olivijos darbo kabinetas. Jj užpildė knygų lentynos, darbo stalas ir
dokumentų spintelės su stalčiais. Moteris žinojo, jog pereitų kiekvieną
segtuvą, išklausytų kiekvieno įrašo ir peržiūrėtų visas vaizdajuostes,
norėdama atšviežinti savo atmintį. Jos klientai to nusipelnė.
 Kambarys, kuriame anksčiau buvo apsistojusi Livė, tebebuvo
miegamasis. Kitui kur nors išvykus, apsupta dokumentų ir įrašų, Olivija
dažnai jame ir nakvodavo. Kelis kartus kambarį naudojo kaip
slaptavietę, skirtą pasislėpti nuo baisybių, nutikusiųjų gyvenime.
Olivija nulipo laiptais ir išėjo j galinį kiemą. Nedidelis tvoros supamas
plotas dabar buvo paverstas sodu, kuriame, ji žinojo, vasarą dažnai
vesdavo grupinius užsiėmimus.
Ji ėjo skersai veja, pro didžiulį plotą trumpai nupjautos žolės priešais
Kamden Holą. Šįryt, kai su Keite ir Eliza nuskubėjo j automobilį,
ketindamos važiuoti pas moterį, kurią neabejotinai laikė šarlatane,
didysis namas dar buvo tuščias. Jame niekas negyveno metų metus.
1970-aisiais su Kitu apie namą Olivija kalbėjo tik kartą. Ją be galo
nuliūdino, kai Kitas pagalvojo, kad mergina su juo esanti tik dėl vaikino
šeimos pinigų, tad daugiau apie namą nė karto neužsiminė.
Bet Kitas to neužmiršo. Naktį prieš nedideles jų vestuves jis įsliūkino
į Olivijos miegamąjį Tetvele ir padavė jai seną batų dėžutę. Nesakė
nieko, tik leido savo žvitrioms akims kalbėti už save.
Olivija pamanė, jog tai pokštas, kokia nors kvaila dovana, kuri ją
prajuokins. Dėžutės vidus buvo išklotas medžiagų, iš kurių jie gamino
žaislus vaikams, atraižomis. Ir joje gulėjo didelis plieninis žiedas,
apkabinėtas puse tuzino raktų.
- Kas tai? — paklausė ji. — Jeigu čia - raktai nuo tavo širdies, tai jie
per maži.
Už šiuos žodžius Kitas Oliviją pabučiavo, tuomet išsitiesė šalia ir,
paėmęs žiedą, iškėlė didelį surūdijusį raktą.
- Šis raktas nuo vartų, bet man sakė, kad jie niekad nerakinami, -
vaikinas pradėjo vartyti kitus raktus. — O šie - nuo Dia-nos kotedžo,
Kamden Holo, namelio prie upės bei... - jis nutilo, kadangi Olivija j jj
spoksojo be žado. - Argi ne to norėjai? Tėčiui buvo gana sunku įsigyti
šią nuosavybę. Visus tuos metus ši vieta stovėjo tuščia, nes šeima,
kuriai ji priklausė, negalėjo tarpusavyje susitarti, kuriam iš jų kas
priklauso. Galiausiai sutarė, kad nė vienas nedarys nieko, tik mokės už
priežiūrą. Tėtis paprašė vieno draugo nuvykti j Birmą ir gauti vieno iš
savininkų parašą ant perleidimo dokumentų, — Kitas pažvelgė j Oliviją.
— Prašau, pasakyk, kad neapsigalvojai.
— Nė nežinau, ką ir sakyti, — sušnabždėjo ji.
— Pasakyk tėčiui, kad jis pats geriausias, kad jo vardu pavadinsi
vaiką, ir tėtis bus amžinai laimingas.
— Koks jo vardas?
— Talikas, — atsakė Kitas.
Olivija raktus įdėjo atgal j dėžutę, užvožė jos dangtį ir įdavė vaikinui
atgal j rankas.
— Tada neverta.
Kitas nusijuokė.
— Tai geras škotiškas vardas, bet užteks, kad jis būtų ir vidurinis.
— Na, su Kristoferiu Taliku Montgomeriu Antruoju galbūt kas nors ir
pavyktų.
Olivija sunkiai atsiduso, ir Kitas ją pabučiavo. Jie ketino pasimylėti,
tik staiga kambario duris atidarė Eisas. Jam už nugaros stovėjo
apsimiegojusi Letė. Kaip ir visuomet, visi manė, kad ji namuose su savo
tėvais. Vaikai visą dieną buvo tylūs. Jie nerimavo dėl vestuvių,
būgštaudami, kad Olivija ketina juos palikti.
— Kitas iškeliauja, bet aš pasiliksiu čia, - dar kartą patiki- no ji.
— Tu išvažiuosi j Niujorką, — pasakė Letė.
— Ne, neišvažiuosiu, — Olivija išskleidė rankas, ir jie atšliaužė pas ją.
Vienas įsitaisė vienoje pusėje, kitas kitoje, o Kitas — kojūgalyje.
— Balsuoju už istoriją, - tarė Kitas.
— Su drakonais, — paprašė Letė.
— Ir riteriais, — pridūrė Eisas.
— Na, turbūt galėčiau jums papasakoti apie Kalisę ir jos kūdikius
drakonus.
Ir visi trys prisiglaudė arčiau Olivijos.
— Atsiprašau, Džordžai8, — autoriui sušnabždėjo Olivija ir ėmė
pasakoti.
— Kartą seniai seniai gyveno graži jauna moteris. Ji turėjo ištekėti už
stuomeningo, tiesiog stulbinamai žavaus jaunuolio, kuris nešiojo labai
nedaug drabužių, bet buvo juodai apsivedęs akis. Ir dar jis jodinėjo
milžinišku juodu eržilu, ir buvo žiaurios kitų gražių vyrų genties vadas,
ir...
Kitas pakėlė galvą ir pažvelgė j Oliviją, bet ši tik nusišypsojo ir toliau
pasakojo savo istoriją.
Sulipę vienas su kitu galiausiai visi jie sumigo, o prabudo tik
pasigirdus fotoaparato blykstei. Buvo rytas, ir atvykusi Livei padėti
apsitaisyti vestuvėms jos motina nutarė padaryti visų jų nuotrauką.
Pažvelgusi j didįjį namą Olivija žinojo, kad toji nuotrauka buvo dailiai
įrėminta ir pastatyta ant nedidelio stalelio dažnai naudojamoje
svetainėje. Kai ji grįžo į praeitį, moteriai labai rūpėjo įsitikinti, kad būtų
padaryta daugybė nuotraukų. Naujasis jos svainis Olivijai iš Japonijos
atsiuntė puikų fotoaparatą, kuriuo ji pradėjo viską iš eilės fotografuoti.
Kamden Holas buvo prikrautas albumų ir įrėmintų nuotraukų.
Vidun į didįjį namą moteris nėjo, o žingsniavo toliau link tvoros,
atitveriančios namelį prie upės. Tris kartus čia pavyko išsigelbėti, kai
bandė nuogi persiropšti per didžiulę tvorą. Iš pradžių tai nutiko su Kitu,
paskui su Eliza, o galiausiai ir vėl su Kitu.
Manau, šįkart drabužių nenusirengsiu, pagalvojo moteris. Pasiekusi
pro namelio priekį tekančią upę, Olivija sustojo. Vaizdas buvo toks
gražus, kad jai užgniaužė kvapą! Namelis prie upės juodviem su Kitu
priklausė jau seniai, ir dabar ji pradėjo prisiminti, kiek daug darbo abu
įdėjo tvarkydami aplinką. Kai būdami kitoje šalyje pamatydavo sau
patinkantį sodą, sutuoktiniai ką tik galėdami nukopijuodavo ir tokiu
būdu kūrė namelio prie upės aplinką. Dukart Kitas viską buvo išdraskęs.
Abu sykius jis susidūrė su sunkumais dėl diplomatinių derybų, tad
sunkus fizinis darbas sode padėjo jam mąstyti.
Daugelį metų Olivija su Kitu ir Tiša gyveno namelyje prie upės.
Kamden Holas daugiausia stovėjo tuščias, nes jiems trims gyventi buvo
pernelyg didelis, tad šeima namą laikė svečiams ir vakarėliams. Kasmet
Tiša surengdavo vakarėlį, į kurį susirinkdavo kone visas Samer Hilis.
Kitas iš kailio nerdavosi, organizuodamas pasijodinėjimus skirtingais
gyvūnais ir pasikviesdamas savo draugų iš tų šalių, kurias kitiems
vaikams norėdavo parodyti Tiša. Vienais metais visi stebėjo, kaip
melžiamas jakas.
 Po to, kai gimė Tiša, daugiau vaikų jie nesusilaukė daugelį metų. Bet
ne dėl to, kad nebūtų stengęsi! Sutuoktiniai lankėsi pas gydytojus,
tačiau šie nerado, kad vienam ar kitam kas nors būtų negerai.
— N'shalla, — sakė Kitas. — Tokia Dievo valia.
Kaskart turėdami progą jie sugrįždavo į Samer Hilj ir namelį prie
upės pripildydavo brangenybėmis iš viso pasaulio.
Vieną dieną, jai artėjant prie keturiasdešimt, Olivija suprato negalinti
nei matyti, nei užuosti citrinų. Moteris pagalvojo pasigavusi peršalimą,
bet egiptietė jų namų tvarkytoja uždėjo ranką ant plokščio Olivijos pilvo
ir nusijuokė.
Po septynių mėnesių gimė Deklanas, dar po metų — Rovanas, o
paskutinis pasirodė Talis.
Laukdamasi Rovano Olivija kažin ko nerimavo. Nė pati nesuprato
kodėl, bet moteris vis galvojo, kad kažkas gali būti negerai. Vieną naktį
ji pravirko ir pasakė: „Jis nebus toks pats."
Savo susirūpinimo priežastį Olivija suprato tik dabar. Praeitame jos
gyvenime Rovanas turėjo kitą motiną. Tad antrąjį kartą jis tikrai buvo
kitoks. Berniukas visuomet atrodė kaip jo tėvas, tik šįkart iš Olivijos
buvo paveldėjęs šviesius plaukus. Taip pat ir jos humoro jausmą. Prieš
tai Rovanas buvo labai rimtas jaunuolis. Mažakalbis. Gana šaltas. Bet
tuomet jis buvo užaugintas kitų tėvų.
Tas pats, bet kitoks, pagalvojo Olivija.
Gimus berniukams, visos šeimos gyvenimas nuo tykaus, ramaus ir
drausmingo, kurio centrinė figūra buvo Kitas, pasikeitė į... Olivija
nusišypsojo. Gyvenimas staiga virto visišku chaosu. Po maloningos
Tišos ramybės berniukai sukėlė tikrą šoką. Triukšmas, juokas, kovos iki
vartymosi kūliais, įvairūs atsitikimai ir dūžtantys daiktai. Taisyklės jiems
buvo tarytum iššūkis. Atrodė, kad berniukai iš tikrųjų galvoja, jog laimi
neklusniausias.
Trapias brangenybes Olivija su Kitu paliko namelyje prie upės ir
persikraustė į Kamden Holą, prie kurio viršutinio aukšto langų pritvirtino
grotas. Kitas susimažino savo darbo krūvį, bet šeima vis dar dažnai
kraustydavosi, tad Olivija su vaikais visur sekdavo paskui vyrą.
Berniukai visuomet neįtikėtinai lengvai apsiprasdavo su naujomis
kalbomis, iš žolės suręstais nameliais ir kupranugario kailio
palapinėmis.
0 štai Tiša, sulaukusi aštuoniolikos, liko Jungtinėse Valstijose ir
pradėjo lankyti aukštąją mokyklą. Ji sakėsi jau ganėtinai prisibasčiusi
po pasaulį. Tačiau niekas nenustebo, kai Tiša ištekėjo už jaunuolio,
norinčio pasukti j diplomatiją. Jų dukrelė Lorė paveldėjo Olivijos talentą
vaidybai. Kitas, kuris visuomet jautėsi kaltas, kad atitraukė žmoną nuo
didžios karjeros Brodvėjuje, nupirko seną sandėlį Samer Hilyje ir jj
pavertė teatru. Praeitą vasarą jis pastatė spektaklį, o jo žvaigžde tapo
numylėtoji anūkė. Vyras netgi įtikino savo pusbrolį, garsų aktorių,
suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Spektaklis sulaukė neeilinės šlovės,
galima sakyti, netgi pakeitė keleto žmonių gyvenimus.
Akimirką Olivija susimąstė apie dviejų savo gyvenimų panašumus ir
skirtumus. Abiejuose jų beveik visuomet tokiu pačiu metu ištikdavo
mirtys. Tie patys žmonės susituokdavo ir išsiskirdavo. Moteris
nerimavo, kad, pakeitusi bent vieną dalyką, ji sunaikins tai, kas turėjo
nutikti gera, bet taip neįvyko. Žinoma, per gyvenimą atsitiko ir nelaimių,
pavyzdžiui, išvykęs buriuoti nebesugrįžo Kito tėvas. Kiekviena mirtis
Olivijos vos nepribaigė, bet pažvelgusi atgal moteris suvokė, kad antrą
kartą viskas vyko beveik lygiai taip pat.
Išskyrus Aleną, pagalvojo ji ir vėl pajuto kylant visa apimančią
šypseną. Didžioji kaltė, moterį slėgusi didžiąją jos gyvenimo dalį,
pagaliau buvo išnykusi.
Ypač Olivija didžiavosi prisiminusi, kad bent jau vieną gyvenimą
pakeitė drastiškai. Kaip ir pirmąjį kartą, Estelė persileido, nors ir ne
automobilio avarijoje. Ir šįkart moteris išgirdo, jog daugiau vaikų
nebegalėsianti turėti. Tuo metu Olivija laukėsi ir su savo tėvais gyveno
Šarlotsvilyje bei lankė aukštąją mokyklą. Tada mergina nesuvokė, kodėl
taip nutiko, bet, sužinojus apie Estelės persileidimą, ją ištiko isterija.
Nors su Estele Olivija niekuomet nebuvo labai artima, visgi ji žinojo
turinti padėti. Olivija paskambino daktarui Everetui, kuris jai davė
netekėjusių motinų namų Džeksonvilyje telefono numerį. Galiausiai
Estelė įsivaikino mažą mergaitę, ir Olivija moterį įtikino įvaikinimo fakto
nuo įdukros neslėpti. Prireikė šiek tiek laiko, kad Estelei pavyktų
pakeisti savo tuometinio laikotarpio suformuotus įsitikinimus, vis dėlto
galiausiai jai pavyko. Ir būtent tai Estelei bei Henriui leido vėliau
įsivaikinti dar šešis vaikus.
— Labas.
Atsisukusi Olivija pamatė Keitę ir Elizą, sėdinčias ant namelio prie
upės terasos. Abi šypsojosi taip, kad moteriai nė nekilo abejonių, ar jos
pasiekė, ko troškusios.
Eliza ranka paglostė savo išsikišusį pilvuką.
— Čia mano antrasis.
— O aš jau turiu du vaikus, — pasigyrė Keitė. - Niekuomet
neatspėsite, už ko ištekėjau.
— Už Kalvino Nordhofo, — tarė Olivija.
— Sugadinai visą malonumą! — sušuko Keitė.
— Ar čia yra alkanų? — paklausė Eliza. — Nes aš tai labai alkana!
Eikime vidun, paruošiu takų ir galėsime pasikalbėti, — jos akys spindėjo.
— Jų receptą man davė mano vyro sesuo Karmena.
— Ar ji tau davė ir savo brolį? - paklausė Olivija.
— Taip, mainais už Kentą. Man kliuvo geresnis pasiūlymas. Daug
geresnis!
Keitė su Olivija nusijuokė, bet ši netrukus prisiminė:
— Minutėlę. Maniau, kad norėjai pamiršti praeitį.
— Apsigalvojau. Jeigu viską užmiršiu, galiu vėl paslysti ir bandyti
įtikti žmonėms, kuriems visai nerūpi mano interesai. Alechandras
juokiasi, kai paminiu dalykus, kurie niekada nenutiko, bet jis ne prieš.
— Jei jau prakalbome apie Alechandrą, kaip tavo šeima priėmė žinią
apie santuoką? — paklausė Keitė.
Eliza prunkštelėjo.
— Po to, kai Kentas tėtį ištraukė iš cypės, jis jau buvo supratęs, kad
išklausyti, ką mes visi jam norime pasakyti, tikriausiai yra visai gera
mintis. Kita vertus, jeigu jis nebūtų panorėjęs klausytis, Kentas grasino
tėtį kalėjime ir palikti.
— Kalėjime? Nekantrauju išgirsti šią istoriją, — tarė Olivija ir tuomet
pažiūrėjo j Keitę. — O kaip tu? Ar tau viskas gerai?
— Geriau, nei kada nors apskritai galėjau įsivaizduoti.
 - Noriu sužinoti, kas nutiko Endžiui, — Keitei tarė Eliza, atidarydama
duris. — Noriu...
Nužvelgusi namo vidų ji nuščiuvo. Kai moterys čia lankėsi anksčiau,
viskas buvo sudėliota taip tobulai ir profesionaliai.
Name gyvenanti šeima jam suteikė gyvybės. Viduje vis dar buvo
meno kūrinių iš viso pasaulio, bet jie buvo susilieję su pigiomis
smulkmenomis ir daugybe besijuokiančių žmonių nuotraukų.
Eliza pakėlė fotografiją, iš kurios žvelgė trys dailiai nuaugę
jaunuoliai.
- Oho! Kas gi šitos gražios būtybės?
- Mano sūnūs, — Olivijos balso tonas bylojo apie neaprėpiamai
stiprią meilę jiems.
- Noriu išgirsti kiekvieną žodį, — paprašė Eliza. — Iš jūsų abiejų, — ji
pažvelgė j Keitę. — Kaip laikosi Rėjus?
- Vedęs Ritą — už tai ačiū man. Ir žinote ką? Po paskutiniojo savo
vaiko ji priaugo tiek svorio, kad dabar yra stambesnė, negu aš kada
nors buvau. Tačiau Rėjus dėl Ritos vis dar taip pat pamišęs ir niekaip
negali nuo jos atitraukti rankų, - Keitė atsikvėpė. - Supratau, kad
nereikia klausytis visų tų dietistų, žadančių laimę, jeigu tik turėsi
plokščią pilvuką, nes meilė negali būti pasverta. Ji negali būti duodama
arba atimta, remiantis vien vonios kambario svarstyklėmis.
Tai girdėdamos Olivija su Eliza šypsojosi.
Tuomet Keitė pažvelgė j Oliviją ir pasiteiravo:
- O ar tau pavyko savo buvusį vyrą suvesti su jo meiluže?
- Tiesiai per aplinkui. Pavyko, bet... — moteris pažvelgė j išbalusį
Elizos veidą. - Pirmiausia pamaitinkime šią jauną damą, o paskui
galėsime visą dieną praleisti besišnekučiuodamos. Manau, turime daug
ką viena kitai papasakoti.
- Palauk! — sušuko Keitė ir sužiuro j Elizą. - Iš pradžių noriu kai ką
sužinoti. Ar tau pavyko užsėsti ant to juodo žirgo?
- O taip, - atsakė ji. — Ir ne kartą. Mūsų sūnus joja taip greitai, kad
Alechandras sako, jog jis buvo padarytas ant to žirgo nugaros.
Nemanau, jog tai galėtų būti tiesa, bet vieną kartą... - nebaigusi sakinio
Eliza paskendo mintyse.
 Olivija uždėjo rankas Elizai ant nugaros ir nuvedė ją virtuvėn.
— Pirmiausia maistas, o istorijos — paskui.

8George'as R. R. Martinas - amerikiečių rašytojas, fantastinių romanų serijos,

pagal kurią sukurtas pasaulyje populiarus serialas „Sostų karai", kūrėjas.
30

Moterims patogiai įsitaisius, jos susitarė, kad pirmoji savo istoriją

pasakos Eliza. Ir ši jau netrukus Oliviją su Keite privertė kvatotis,
išgirdus apie merginos pasivaikščiojimą Alechandrui prieš nosį vienais
apatiniais.
Elizos istorija užtruko kelias valandas. Bet geriausioji jos dalis laukė
pabaigoje, kai ji, pagaliau sukaupusi drąsą, pasipriešino savo motinai.
Abi mamos sėdėjo ant sofos, abu tėvai buvo įsitaisę kėdėse, o Eliza
stovėjo priešais juos visus. Kentas sėdėjo šalia savo žmonos. Pirmą
kartą jis palaikė Elizą. Kad ir kas nutiktų, šįkart jis nusprendė išsakyti
savo nuomonę.
— Kai judvi lankėte koledžą, — pradėjo Eliza, - sukurpėte planą
ištekėti už vyrų, kurie buvo arba turtingi, arba kilmingi. Tad taip ir
padarėte. Vėliau nusprendėte, kad jūsų vaikai turėtų susituokti vienas
su kitu, — naudodamasi ūgiu, Eliza j moteris žvelgė iš aukšto. — Ar nors
kartą pagalvojote, ko norėjome mudu su Kentu?
— Tu Kentu žavėjaisi, — pasakė Elizos motina.
— Tikriausiai dėl to, jog tai buvo vienintelis dalykas, kuriam tu pritarei.
— Mes neprivalome viso šito klausytis, — tarė Kento motina, bet
sūnus uždėjo savo ranką jai ant peties ir privertė moterį likti, kur buvo.
Po trijų kalėjime praleistų dienų, vis dar gresiant baudžiamajam
persekiojimui dėl pasikėsinimo pagrobti, Elizos tėvo požiūris pasikeitė.
Dabar jis sėdėjo tyliai ir klausėsi.
Tad Eliza tęsė savo tiradą. Ir savo, ir Kento tėvams ji išrėžė, kad šie
turės mesti iš galvos snobišką rasizmą arba antraip praras vienintelius
savo vaikus.
Tai sakydama mergina nedrįso pažvelgti j Kentą, nes šis vis dar
baiminosi prarasti savo darbą. Jis norėjo visko: ir pinigų, ir Karmenos. O
štai Eliza, kuri buvo tokia patenkinta savo naujuoju gyvenimu, galėjo
lengvai nusisukti ir nuo tėvų, ir nuo jų pinigų, — ir tėvai puikiai tai
suprato.
Galiausiai tėvai nusileido. Karmena su Kentu ketino jsikraustyti į
namą tėvų žemėje, jam taip pat leido likti darbe. Tačiau tai nestebino,
nes Kentas išties buvo reikalingas verslui.
Tėvai Elizai su Alechandru siūlėsi nupirkti didelį namą netoliese, bet
jaunuoliai atsisakė.
Eliza žinojo, kad priimdama šj pasiūlymą ji įsipareigotų savo tėvams.
Ir, be kita ko, mergina juos gerai pažinojo. Jos motina kasdien lankytųsi
ir negailėtų „pasiūlymų", kaip Elizai reikėtų gyventi savo gyvenimą.
Po daugybės diskusijų, kad darbo turėtų visus metus, Eliza su
Alechandru, Diegas su savo žmona bei vaikais, taip pat trys jų
darbuotojai nusprendė persikraustyti į Fort Loderdeilj.
Baigusi pasakoti savo istoriją, Eliza pasisuko į Keitę ir tarė:
— Tavo eilė.
Sau Olivija su Keite atsidarė butelj vyno, gazuoto vandens —
besilaukiančiai Elizai ir visos sugužėjo j dailiąją Olivijos svetainę,
įsitaisiusios ant daug gyvenimo mačiusių kėdžių bei sofos laukė, kol
Keitė pradės.

Keitė siurbtelėjo vyno. Susirangiusi kėdėje moteris džiaugėsi

atrodydama taip pat, kaip ir prieš grįždama atgal į praeitį. Bet viduje
dabar ji buvo visai kitokia.
- Kaip ir sakiau, galiausiai suvokiau, kad kūno tipas nėra toks
svarbus, kaip anksčiau maniau. Seniau tegalėjau galvoti apie tai, kuo
mediją bombarduoja mus, teigdama, kad visos turime būti lieknos,
lieknos ir dar kartą lieknos. Dietų knygos, lieknėjimo piliulės ir pašaipos.
Daugybė, o daugybė pašaipų. Atrodo, kad nebūdama liekna buvau
laikoma kažin kokiu blogiu, — moteris nusivaipė. — Kartą, daktaro Ozo
televizijos laidoje į sceną atėjus keletui stambių moterų, auditorijai net
nebuvo leidžiama ploti. Ir kodėl gi? Juk vienintelė „nuodėmė“, kurią tos
moterys padarė, buvo papildomai suvalgytas kepsnys ant grotelių.
Televizijos pokalbių laidose esu mačiusi netgi vaikų tvirkintojų, kuriems
žiūrovai plojo, kadangi jie tikino ketiną pasikeisti ir nuo šiol būti geresni.
Vadinasi, apkūnios moterys sulaukia dar mažiau atlaidumo ir malonės
negu nusikaltėliai, — Keitė atsigėrė didelį gurkšnį vyno. — Ar esate
mačiusios tą dantų pastos reklamą, kurioje vyrai liekną merginą
ignoruoja, o geidžia labiau figūringos ir su balta šypsena?
— Dievinu tą reklamą, — tarė Eliza.
— Tai aš ją sukūriau. Vaikinai biure mano reklamą nušvilpė, tačiau
moterų visame pasaulyje ji nepaliko abejingų.
— Papasakok mums, kaip tai įvyko, — paprašė Olivija. — Kaip tau
pavyko savo reklamas prastumti j televiziją ir ant reklaminių stendų.
— Ir spaudoje, — pasididžiavimo kupina Keitės šypsena pasakė
viską. Ant stalo ji padėjo vyno taurę ir pradėjo pasakoti nuo pradžių: —
Aš supykau. Nežinojau, kad manyje tiek daug mano tėvo. Be kita ko,
puikiai supratau turinti labai ribotą laiką ir tai, kas manęs laukia, jeigu
nieko per jį nepakeisiu. Ir dar girdėjau, kaip mano tėtis šaukia ant vyro,
kurio norėjau.
— Ar kalbi apie Endj? - pasitikslino Olivija. — Vyrą, su kuriuo
galiausiai nelikai?
Keitė linktelėjo.
— Atsipeikėjau sėdėdama Rėjaus kabinete. Tik po kiek laiko
supratau, kur esu ir kokiu metu. Pažvelgusi j Rėjaus kalendorių
sumojau, kad jis Čikagoje, vadinasi, grįžau j praeitį dar prieš mums
susituokiant. Prireikė šiek tiek laiko apsiprasti. Visų pirma, dėl savo
kūno. Jis buvo kitoks.
— Jeigu nori pamatyti tikrą skirtumą, turėtum iš septintos dešimties
nukeliauti j trečią. Va čia tai šokas! — pakomentavo Olivija ir Keitė jai
nusišypsojo.
— Buvau visai pamiršusi, kad Rėjaus manija atrodyti tarytum
Kalifornijos paplūdimio vaikinui buvo įsismelkusi ir į mane. Man augant,
tėčio ir jo ugninės energijos namie dažniausiai nebūdavo, tad laiką
leisdavome dviese su mama ir abi skaitydavome knygas. Mums patiko
ramūs malonumai. O tada ištekėjau už Rėjaus. Jis sportuodavo, tad
treniruotis privertė ir mane.
 — Alechandras labiau linkęs į knygas, bet mudvi su jo seserimi
mėgstame... — jaunoji Eliza nutilo, kadangi abi moterys sužiuro į ją.
— Ar čia toji pati Karmena, kuri tavo gyvenimą pavertė apgailėtinu? —
paklausė Keitė.
— Šįkart ji nepavogė mano vyro ir, be kita ko, visai neblogai padeda
mūsų verslui. Tačiau ši istorija ne apie mane. — Ji pažvelgė j Keitę. —
Pasakok toliau.
— Na, tai štai, — tęsė moteris, — sėdėjau prie Rėjaus stalo ir mąsčiau,
kad esu pernelyg minkšta, tad man reiktų pradėti vaikščioti j sporto
klubą, ir tuomet staiga knygų lentynoje pamačiau rietuvę segtuvų.
Buvau šiek tiek sutrikusi, nežinojau, ką daryti. Vis dėlto pakėlusi
segtuvus pradėjau po juos naršyti. Tai buvo Rėjaus idėjos reklaminėms
kampanijoms ateityje.
— Tuo metu tu jau žinojai, kurios iš jų bus sėkmingos, — pastebėjo
Olivija.
— Taip ir buvo. Iš pradžių tai man atrodė nelyg žaidimas. Aš vis
sakiau taip, taip, ne, ne ir panašiai. Buvo puiku žinoti ateitį bei tai, kurios
idėjos klientams patiks. Taip pat žinojau, kaip būtent klientai tuos
projektus norės pakeisti. Vieną iš savo idėjų Rėjus buvo pasižymėjęs
žvaigždute, bet aš prisiminiau, kad klientui ji nė kiek nepatiks, o štai
tiesiog dievins jis kitą idėją, tą, kurią Rėjus buvo perbraukęs linija.
— Ir ką gi tu darei? — paklausė Olivija.
— Tiesą sakant, manau, kad tuo metu pernelyg baiminausi išeiti iš
kabineto ir iš karto visus susitikti. Kai pagalvoji, juk tiek daug
atsakomybės krinta ant pečių, kai vos per tris savaites turi padaryti ką
nors tokio nuostabaus, jog tai pakeistų visą tavo gyvenimą.
— Pritariu, - pasakė Olivija. - Aš pati ne tik bandžiau išgelbėti
miestelį, bet vos susilaikiau neparašiusi prezidentui Niksonui,
norėdama jį įspėti apie... — moteris tik numojo ranka. Per daug
pasakoti.
— 0 man nekilo jokių problemų, — tarė Eliza. - Trijų savaičių visiškai
pakako išgelbėti savo megalomaniakus tėvus, godųjj sužadėtinj ir, ak
taip, susikurti sau karjerą. Tuo pat metu turėjau priversti vyrą, kurį
tiesiog dievinau, bet kuris nė neprisiminė mūsų kartu praleisto laiko,
mane įsimylėti.
- Ir tau pavyko, — spėjo Olivija.
Elizos veidą užplūdo toks pasididžiavimas, kad, atrodo, nušvito visas
kambarys.
- Tikrai pavyko, argi ne? — švelniai pertarė Eliza ir tuomet vėl
sužiuro j Keitę.
- Rėjaus kabinetas buvo gana ramus, niekas į mane nekreipė per
daug dėmesio, todėl žinojau, kad ten galiu likti netrukdoma. Iš
spausdintuvo stalčiaus išsitraukiau popieriaus lapų ir pradėjau braižyti
reklamų, kokios jos galiausiai bus, eskizus. Žinojau, kad dvi jų žlugs, ir
tik vėliau išsiaiškinsime, dėl kokių priežasčių, tad atlikau korekcijas ir
joms, — prisimindama visa tai Keitė nusišypsojo. — Buvo tiesiog
nuostabu. Kai j kabinetą įėjo Rėjaus sekretorė, visur aplink mane mėtėsi
popieriai.
- Kas tuo metu buvojo sekretorė? — pasiteiravo Eliza.
- Vis dar Marta. Žinojau, kad ji nori išeiti j pensiją, bet Rėjus jai
neleidžia. Jis vis keldavo Martai atlyginimą ir maldavo pasilikti. Taigi,
paprašiau jos sužinoti, kur tuo metu buvo Rita Moralez, ir pakviesti ją
pasikalbėti dėl darbo Martos vietoje. Moteris buvo tokia dėkinga, kad
nedaug trūko ir butų pravirkusį.
Olivija nusijuokė.
- Kokia puiki mintis! 0 kaip dėl Kalo?
- Artėju prie to, — tarė Keitė. - Taigi, Marta peržiūrėjo mano
parengtus popierius ir suprato, kad eskizai tikrai geri. Nesakiusi nė
žodžio, ji atrakino vieną iš Rėjaus darbo stalo stalčių ir iš jo ištraukė
dviejų pėdų aukščio rietuvę segtuvų. Tai buvo kitų agentūrų klientai,
kuriuos Rėjus norėjo persivilioti. Jis mėgino sugeneruoti idėjų, kurias
galėtų jiems parodyti ir taip įtikinti tapti tėčio kompanijos klientais.
- Ir, žinoma, tu žinojai kiekvieną kampaniją, galinčią klientus palenkti
savo pusėn, — pridūrė Olivija.
- Taip, tikrai, - pripažino Keitė. - Segtuvus Marta nubloškė priešais
mane ir ant jų viršaus dar padėjo mano mobilųjį telefoną. Pasakiusi:
„(rašyk melodijas, kurias sugalvosi“, ji paliko mane vieną. Vartydama
segtuvus, prie kurių daugiausiai kartu su Rėjumi dirbau ir aš, supratau,
kad dažniausiu atveju problema slypėdavo pasirinkime, o ne
kūrybiškumo stygiuje. Visos idėjos, kurias galiausiai panaudodavome
reklamoms, buvo ten, tačiau pristatyti klientams mes vis
išsirinkdavome ne tas, — Keitė įdėmiai pažvelgė j moteris. — Marta
paskambino Bobui iš Meno departamento, ir šis atėjęs nupiešė siužetų
eskizus. Tuomet ji paskambino Deivui, jis atsinešė klavišinius ir įgarsino
tas melodijas, kurias su Rėjumi jau buvome atmetę, — Keitė
nusišypsojo. — Kokia nuostabi buvo diena! Iš biuro išėjome antrą ryto.
Buvome išsunkti, tačiau turėjome kelias neprastas kampanijas, kurias
galėjome pristatyti mano tėvui.
— O kaip jis priėmė tai, kad jas pristatinėjai tu?
Staiga Keitė atsistojo, nuėjo prie lango ir, kurį laiką pro jj pažiūrėjusi,
grįžo atgal
— Atsiprašau, bet tai mane vis dar siutina. Mano tėvas, — ji nurijo
gumulą, — atsisakė j jas net pažvelgti. Tai vyko kitos dienos popietę, kai
tėvas buvo blogos nuotaikos — kaip ir visada, Rėjui išvykus iš miesto.
Pilnam savo kabinetui vyrų jis tėškė, kad visų jų idėjos — niekam tikęs
šlamštas. O mes ten stovėjome su Marta, Bobų ir Deivu man už
nugaros, pilnomis rankomis siužetų ir įrašų. Tas vyras, mano tėvas, tik
pajuokiamai suprunkštė ir mostelėjo ranka, kad mes, vaikai, eitume
šalin. Ir mes išėjome. Grįžome j kabinetą kaip tikri bailiai, nes tokie ir
buvome. „Štai ir viskas, — pasakė Marta. — Ką mes padarėme, jam
parodyti turės Rėjus." Tačiau aš ironiškai paklausiau, ar tikrai leisime
jam už mus prisiimti visus nuopelnus.
Keitė nutilo ir Eliza su Olivija j ją sužiuro.
— Ir ką tuomet darei? — galiausiai pasiteiravo Eliza.
— Leisk spėti, — įsiterpė Olivija. — Pasinaudojai tuo, ko išmokai iš
Rėjaus, — tu perėjai j puolimą.
— Būtent! — išpyškino Keitė. — Ar sugrįžau j praeitį tam, kad tas
vyras mane išvytų, tarytum būčiau visiškai nereikšminga? Ne šj kartą!
Pasirodo, tikrai esu savo tėvo dukra, kadangi ėmiau ir pratrūkau.
Labiausiai mane siutino tai, kad kone pusė gerų Rėjaus pristatytų idėjų
mano tėvui iš tiesų buvo mano idėjos. Bet tėvas apie jas girdėti norėjo
tik tuo atveju, jeigu jos buvo prafiltruotos vyro.
— Penio kultas, — pasakė Olivija. - Nuolatos tai matau savo darbe.
Tuomet moteris išvydo šoką ir susidomėjimą Keitės ir Elizos
veiduose.
— Atsiprašau. Šįkart aš — psichologė.
— Tikras nusivylimas, — sumurmėjo Eliza. — Maniau, kalbi iš
patirties.
Olivija tik nusijuokė.
— Tu teisi, — grjžo prie savo istorijos Keitė. — Taip ir buvo. Nuėjau j
tėvo kabinetą, o iš jo išėjau nuleidusi galvą. Negali vos per kelias
sekundes atsiriboti nuo baimės, kurią jautei visą gyvenimą. Ir tuomet aš
pamačiau Kalą, kuris kvailai j mane dėbsojo. Savo tėvo reakciją dar
galėjau pakęsti, tačiau tik ne jo. Kodėl Kalas visuomet žvelgė j mane su
tokia panieka? Ką aš tokio apskritai buvau padariusi, kad elgėsi taip
bjauriai? Visas tas reikalas su Felisite dar net nebuvo įvykęs ir
niekuomet neįvyks, tai kas tam vyrui buvo negerai? - norėdama
nusiraminti, Keitė giliai įkvėpė. — Tuomet aš visiškai ir galutinai
sprogau. Dėl Kalo, ne dėl savo tėvo. Nutėškiau visus popierius ant tėčio
darbo stalo, pasilenkiau virš jo ir priverčiau jį į juos pasižiūrėti. Akimirką
jo veide šmėstelėjo nuostaba, ir daugiau emocijų mano tėvas nerodė.
Visgi vaikai pažįsta savo tėvus, tad aš žinojau, kad jis šokiruotas,
tiesiog priblokštas. Ir ne dėl manęs, o dėl to, kad mano reklamos buvo
tikrai labai labai geros. Tai buvo galutinis produktas, kuris, aš žinojau,
suveiks. Kitais metais viena iš jų laimėjo „Žmonių balso" prizą kaip
trečia geriausia metų reklama, - pasakė Keitė ir iš karto pakeitė temą:
— Ar dar yra šio baltojo vyno? — moters balso tonas buvo toks, tarytum
pasakoti savo istoriją ji jau baigė.
Olivija pažvelgė į Elizą ir paklausė:
— Ar turėtume ją paspausti?
— Girdėjau apie tokį dalyką, vadinamą kankinimu vandeniu. Manau,
jis gana žiaurus, tai gal jį ir panaudokime?
Tarsi lazeriu skrodžiančiais žvilgsniais abi moterys vėl sužiuro j
Keitę, kurijoms nusišypsojo.
 - Gerai, na, kai kas tarp manęs ir Kalo pasikeitė.

Palikusi tėtį, Keitė grįžo į Rėjaus kabinetą. Visas jos kūnas staiga
pradėjo virpėti. Stojus akistaton su tėvu, jėgų moteriai suteikė pyktis,
kuris dabar baigė išsivadėti, o jį pamažu ėmė keisti baimė. Išgirdusi
savo pristatymą Keitė išgirdo jį sakant: „Kokių pareigų nori?"
Ji žinojo, ką vyras turi omenyje. Jos tėvas niekada nesakys, kad jam
patinka dukters kampanijos. Pagyromis Bertas Kormakas nesišvaistė.
Vietoje jų duodavo darbus ir premijas.
Suvokusi, kad tėvas jai ką tik pasiūlė tikrą darbą, Keitė pajuto, kaip
visa energija staiga apleidžia kūną. Moteris buvo palinkusi virš tėvo taip
žemai, kad jų nosys kone lietėsi, tad ji atsitiesė.
Keitė galėjo jausti, kad kambarys tebebuvo pilnas jos įsiūčio. Tokio
pykčio iki ištekėdama už Rėjaus moteris savyje neturėjo. Santuoka su
juo pakeitė visą Keitės vidų.
Tą akimirką savo santuoką Keitė pamatė aiškiau negu bet kada iki
tol. į jos mintis pradėjo sunktis viskas: nuožmios Rėjaus ambicijos, jo
manija tobulam kūnui, nepasotinamas troškimas darbe padaryti
daugiau. Tai per Rėjų moteris atsidūrė reklamos agentūroje. Jo mantra
buvo tapę žodžiai: „Keitė gali tai padaryti." Tai Rėjus pasakydavo, kad
moteris savanoriškai suorganizuos kompanijos vakarėlius, suplanuos
grafikus — padarys viską, kas tik reikalinga. Namuose vyras pradėjo jai
rodyti reklamas, prašydamas jas nukopijuoti. Jeigu Keitė turėdavo
pastabų, Rėjus jas visuomet išklausydavo.
Dar iki antrųjų santuokos metinių kartu jie jau aptarinėjo kiekvieną jo
reklamos kampaniją. Iki trečiųjų metinių moteris buvo pasinėrusi į savo
vyro darbą tiek pat, kiek ir jis. Ketvirtaisiais, prašydamas jomis
pasirūpinti, ant Keitės stalo namuose Rėjus numesdavo klientų
ataskaitas — ir moteris jomis pasirūpindavo.
Tuo metu, kai susipažino su Eliza ir Olivija, Keitė jau šešerius metus
buvo ištekėjusi, o į savo tėvo reklamos agentūros veiklą įsitraukusi tiek
pat, kiek ir bet kuris kitas jos darbuotojas.
Bet Keitei niekas nemokėjo. Ir jos nepripažino.
 Rėjus dėkodavo savo žmonai. Ją gyrė. O pabandyti gauti darbą
kompanijoje nesiūlė.
Kai kartą Keitė jam apie tai užsiminė, Rėjus tik pasakė: „Mažyte, juk
žinai, kad tai, kas mano, yra ir tavo. Eik nusipirk sau ką nors gražaus. Ką
nors tviskančio."
Jai stovint priešais tėvą, kurio darbo stalas buvo gausiai nuklotas
popieriais, pristatymų lentomis ir įrašų juostomis, Keitei staiga
toptelėjo, kad visa tai su Rėjumi jai dar nenutiko. Kad nėra jokio
pagrindo kilti tokiam pykčiui, kokį moteris ką tik parodė. Žinoma, iš
pradžių tėvas ją išvijo, tačiau, iš kitos pusės, jam Keitė juk buvo jo
mergaitė, kuri planuodavo biuro vakarėlius ir užimdavo klientus.
Na o vyrams, sėdintiems jos tėvo kabinete. Keitė tebuvo graži,
apvalaina jų boso dukrelė, kuri jiems kartais atnešdavo namuose keptų
keksiukų.
Labiausiai Keitė norėjo pamatyti Endžio veidą. Tai jis buvo tas vyras,
kuris paspruko. Keitei jos tėvas ką tik pasiūlė darbą, tad galbūt ji galėtų
dirbti kartu su Endžiu. Ar moteris padarė jam įspūdį?
Norėdama pažvelgti į vyrus, sėdinčius kėdėse jai už nugaros, Keitė
lėtai apsisuko. Pora iš jų atrodė sužavėti. Besigėrintys. Tik ne Endis. Jis
buvo pasibaisėjęs. Kone pasibjaurėjęs. Viršutinė lūpa buvo
paniekinamai suraukta, vyras vengė pažvelgti Keitei į akis.
Tuomet ji susimąstė apie moterį, kurią Endis galiausiai ves. Taip,
Šerilė buvo tokio pat kūno sudėjimo kaip ir Keitė, tačiau ji buvo tokia
švelni ir miela, kad visi biure ja naudodavosi.
Keitė nesusirinko popierių, kuriuos nutrenkė tėvui ant stalo,
nepažiūrėjo daugiau nė į vieną iš sėdinčiųjų kabinete, tik nuėjo prie durų
ir jas atidarė. Nė vienas vyras durų jai neprilaikė. Bent jau tikrai ne po
tokio nemoteriško pasirodymo.
Atstumas iki Rėjaus kabineto atrodė labai ilgas, bet moteris šiaip ne
taip iki jo nusigavo ir už nugaros uždarė duris. Ji tik stovėjo kabineto
viduryje ir tirtėjo, nežinodama, artai dėl to, kad Keitė pagaliau pasergėjo
save prieš savo tėvą, ar kad Endžio veide pamatė šitokį pasibjaurėjimą
savimi.
 Gerai, pagalvojo moteris, eidama Rėjaus darbo stalo link. Ji jau
pasiekė vieną iš dalykų, kurių norėjo - pateko j savo tėvo kompaniją.
Moteris neketino galvoti apie tai, kas bus tuomet, kai, praėjus trims
savaitėms, daugiau apie laukiančią ateitį ji nežinos. Kaip ji išgyvens su
tuo, ką neseniai padarė? Galbūt jai nereikėjo...
— Tik jau dabar nepradėk drebinti kinkų.
Atsigręžusi Keitė pamatė priešais uždarytas duris stovintį Kalą
Nordhofą. Ji negirdėjo, kaip vyras įėjo. Moteris susmuko Rėjaus kėdėje.
— Eik šalin.
— Ir praleisti tavo pasirodymo finalą? Niekada! - Kalas nuėjo prie
spintelės, ją atidarė ir, į taurę įpylęs vodkos su tonikų, ištiesė Keitei.
— Ačiū, ne, — tarė moteris.
Bet kai vyras taurės nenuleido, Keitė ją iš jo paėmė ir vienu mauku
ištuštino pusę turinio.
— Primena „Reklamos vilkus", — sumurmėjo ji, nežinodama, ar tas
serialas jau išleistas, ar dar ne.
Kalas nusišypsojo.
— Ar tu — Pegė, bet atrodai kaip Džoana?
Dėl tokios taikliai vyro pritaikytos aliuzijos Keitė kone nusišypsojo.
— Kodėl tu iš viso čia? Kad pasakytum man, jog niekada
neprasimušiu j vyrų pasaulį? Kad mano tėvas ir kiti vyrai suės mane
gyvą?
Nuo dailaus Kalo veido staiga dingo ta pašaipūniška išraiška, ir
dabar jis atrodė nuoširdžiai sutrikęs dėl to, ką moteris ką tik pasakė.
— Ne, visai ne. Apsidžiaugiau dėl to, ką padarei, ir, manau, pačiu
laiku. Per ilgai nemokamai padėjai savo tėvui.
Šįkart sumišusi atrodė Keitė.
— Tai kad aš niekada nieko tokio nepadariau.
Ir tai buvo tiesa, kadangi šis pokalbis vyko dar iki jai ištekant už
Rėjaus.
— Turbūt juokauji, ar ne? — Kalas prisėdo ant juodos odinės Rėjaus
česterfildo stiliaus sofos ir įsistebeilijo j Keitę.
— Argi nesupranti, jog Bertas Kormakas tau skolingas už tai, kad esi
tarsi jo asmeninis rinkos tyrimas?
 - Žinau, mamos ir manęs jis klausia, ką galvojame apie kai kuriuos
produktus, bet tikrai niekuomet gyvenime nesu rengusi jam
prezentacijos.
- Gal apie tai ir nenutuoki, tačiau senas geras Bertas viską persako
man. „Keitei patinka būtent šis, — sako jis. — Ji mano, kad pakete
naudojama mėlyna spalva čia netinka. Pristatykime su tamsesniu
atspalviu."
Moteris puikiai suprato, apie kurią kampaniją kalba Kalas. Jos tėvas,
ačiū Dievui, didžiąją laiko dalį praleisdavo savo bute mieste, o grįžęs
namo kalbėdavo vien tik apie reklamos verslą. Ir dar namo jis visuomet
parsitempdavo produktų pakuočių ir klausdavo, ką jiedvi apie jas
galvoja. Tėvui išvykus, tiek Keitė, tiek jos motina iš palengvėjimo
atsidusdavo.
- Keite, gražioji mergaite, — tarė Kalas, - esi savo tėvo reklamos
verslo dalis dar nuo tada, kai valgei iš buteliuko. Jis pasakojo su tavimi
bandęs skirtingus mišinėlius. Nuo vieno jų tu apsivėmei.
Galvodama apie Kalo pasakytus žodžius, Keitė vis giliau smuko j
didžiulę odinę, specialiai pagal užsakymą pagamintą Rėjaus kėdę.
- Kodėl tu man visuomet vaipaisi?
- Negalvojau, kad pastebi, — vyrui nepavyko nuslėpti veide
šmėstelėjusios nuostabos.
Tiesa, iki ištekėdama už Rėjaus, Keitė Kalo nepastebėdavo visai.
Laviruodama tarp Lario, Endžio ir baimės savo tėvui, moteris daugiau
savo gyvenime nelabai ką ir matė. Visgi Keitė manė, kad paniekinami
Kalo žvilgsniai prasidėjo tik jai susituokus su Rėjumi. Supama
neblėstančios savo vyro energijos, moteris nė neturėjo laiko svarstyti,
kodėl vienas iš tėvo darbuotojų galėtų jos nemėgti.
Tiesą sakant, jeigu ne Olivijos klausimas apie Kalą, Keitė, ko gero,
šiandien nė nebūtų taip įtūžusi dėl jo vypsnio savo tėvo kabinete. O
jeigu moteris nebūtų patrakusi, greičiausiai taip ir būtų išsliūkinusi lauk,
savo reklamų nė nepradėjusi pristatinėti.
Keitė stebėjo, kaip Kalas prie Rėjaus baro sau įsipila viskio, o paskui
grįžta ant sofos.
- Taigi, kur ketini nutūpti?
 — Turi omenyje, su kuriais klientais dirbsiu?
— Ne. Su kuriuo vyru? Ketvertas jų sukinėjasi aplink tave.
— Žinai, šis pokalbis man pradeda nebepatikti. Norėčiau, kad
išeitum.
— Čia ne tavo kabinetas, - atšovė Kalas. — Visų pirma, yra tas
lieknas vaikis. Koks jo vardas? — Keitė j jo klausimą neatsakė. — Turi
tris pavardes. Lorensas Vinbekas. Taip ir yra. Jis trokšta tavo tėvelio
pinigų. Tuomet dar yra Endis Donaldsonas.
Keitė sulaikė kvėpavimą. Niekas nežinojo, kad ji susidomėjusi
Endžiu. O Rėjus apskritai galvoja, kad moteris galvą pametusi dėl jo.
— Endis sako vaidinantis sunkiai pasiekiamą, kad nebūtų kaltinamas
vaikymusi paskui boso dukrelę.
— Jis taip sako? — sušnabždėjo Keitė.
— Tik kompanijos viceprezidentui, kuris jj vedasi pietų. Po dviejų
taurių martinio Endis man su malonumu papasakojo apie savo
gyvenimo tikslus, — Kalas prunkštelėjo. — Jis niekuomet neprasimuš
reklamos versle. Pliurpia per daug tiesos.
— Kodėl tai pasakoji? — Keitė pastebimai raukėsi.
Kalas neatsakė j jos klausimą.
— Tuomet Rėjus.
Išgirdusi Rėjaus vardą, Keitė suraukė lūpas.
— Ak, matau, kad tu vis dėlto žinai apie Rėjaus susidomėjimą tavimi.
Jis baigia užkabinti mintis, jog jo klientams patinka staltiesėmis
padengti stalai ir dvi skirtingiems patiekalams naudojamos šakutės.
Apie santuoką Rėjus pradeda svarstyti kaip apie verslo pasiūlymą.
Galėtum jam suteikti tai, ko pats neišmano, o mainais gautum
privilegiją būti netoli paties šlovingojo vyro.
Keitė negalėjo susilaikyti šiek tiek nešyptelėjusi — ji puikiai visa tai
įsivaizdavo.
— Čia iš viso trys vyrai. Kas ketvirtasis?
— Aš.
Netekusi amo moteris sugebėjo tik tankiai mirkčioti.
— Net nenumanei, ar ne? — Kalas atsistojo ir nuėjęs prie lango pro jj
pažvelgė. — Tie vyrai tavęs nori, nes tu galėtum pagerinti jų gyvenimus,
kai galėtum jiems duoti. 0 aš? Aš noriu tavęs. Man patinka tavo
smegenys, patinka, kaip mąstai. Tu gudresnė, negu už tai prisiimi
nuopelnų.
Atsigręždamas atgal Kalas pažvelgė j Keitę, ir jo akys atrodė
degančios. Kaip iš kokio filmo, pagalvojo moteris. Vyras atrodė taip,
tarytum čia pat galėtų nusviesti ją ant stalo ir akimirksniu nuo jos
nuplėšti visus drabužius.
Nė vienas vyras j Keitę iki šiol nėra taip žiūrėjęs, tad moteriai atrodė,
jog netrukus per gerklę išlips širdis.
Kalas žengė žingsnį link Keitės.
— Man patinka tas dieviškas sultingas tavo kūnas, — jis žengė dar
vieną žingsnį. - Man patinka moterys.
Stovėdamas prie pat stalo vyras ją nužvelgė nuo galvos iki kojų,
priversdamas pasijusti taip, tarytum ji čia pat, ant odinės kėdės, galėtų
ištirpti.
Kai Kalas ištiesė ranką j Keitę, ji norėjo ją paimti, bet sunerimusi
pažvelgė j duris.
— Užrakinau jas, — gerkliniu balsu tarė vyras. — Ir pasakiau Martai,
kad mūsų negalima trukdyti, kad ir ką išgirstų.
Keitė dideles jo rankas paėmė j savąsias.
31

— O Dieve, — lemeno Eliza. — Tai... Ak. Tai nuostabu. Tobula. Dievinu tai!
Olivijos šypsena tarytum bylojo: „Argi nesakiau."
— Nedrįsk už tai prisiimti nuopelnų! — šūktelėjo Keitė Olivijai, bet ši
tik nusijuokė. — Galiausiai mudviem su Kalu tai vis tiek būtų nutikę. Tik
kad... — moteris nutilo. — Ne. Tai niekad nebūtų nutikę. Po to, kai
ištekėjau už Rėjaus, man būtų pernelyg baisu dar kartą galvoti apie
santuoką.
Pakėlusi vyno taurę, kurį laiką Keitė rankoje sukiojo jos kojelę.
— Nė nenumaniau, koks išties blogas buvo mano gyvenimas su
Rėjumi. Palyginti jj tegalėjau su savo tėvų santuoka, kuri už maniškę
buvo daug blogesnė, — ji pažvelgė aukštyn. — Kai žmonės klausia apie
prastas santuokas, viskas, ką jie iš tiesų nori girdėti, yra atsakymas j
klausimą: „Ar jis tave muša?" Jeigu atsakymas yra „ne", tuomet esi
priskiriama kategorijai, pažymėtai ženklu SAUGU. Visa kita, kad ir ką tau
darytų, yra nieko tokio, - moteris nutilo. - Rėjus niekuomet ant manęs
nerėkė, niekuomet man nebuvo žiaurus. Tačiau jis mane palaužė ir
sugniuždė viduje, nors to visai ir nesiekė, kadangi nuoširdžiai mane
mylėjo. Tačiau Rėjus nebuvo manęs įsimylėjęs, - Keitė nusišypsojo. -
Mudu su Kalu baramės. Nesutariame. Jis mano, kad išmano viską
pasaulyje, tad man reikia pastovėti už save, kad mane bent jau
išklausytų, — pakėlusi akis Keitė šypsojosi. — Tačiau mes atsigriebiame
lovoje. Seksas pasakiškas. Toks, kaip iš meilės romanų. O nebūdami
lovoje bučiuojamės. Ir laikomės už rankų. Ir glėbesčiuojamės,
žiūrėdami televizorių. Kalas man kasdien primena, kad esu mylima.
Nepaisant to, ar yra geros nuotaikos, ar blogos, vis tiek žinau, kad jis
mane myli.
— Žinau, ką turi omenyje, - tarė Olivija. — Daug kas tarp mūsų su
Kitu pasikeitė, kai savo gyvenimus turėjome gyventi iš naujo. Kai
susituokėme būdami vyresni, nors jį ir mylėjau, giliai viduje slėpiau daug
mano gyvenimą sugadinusio pykčio ir apmaudo. Vienu metu jį ir
mylėjau, ir jo nekenčiau. Taip bijojau, kad pradėsiu lieti tulžį, jog burną
laikiau užčiauptą. Nekalbėjau apie tai, kas blogo man nutiko. Susituokę
buvome tik vienus metus, ir, žinoma, viskas buvo labai malonu, tad
parodydama savo pyktį baiminausi viską sugriauti. - Po pauzės
moteris tęsė: - Ir dar mane slėgė kaltė. Juk buvau moteris, kuri atidavė
savo vaiką. Kaltė sugraužė mano sielą. Grįžusi atgal ant Kito šaukiau,
visaip jį iškeikiau, bet jis liko su manimi. Jis niekur nedingo. Net
nežinau, ar Kitas nuoširdžiai manimi tikėjo, ar ne, tačiau jis man padėjo,
- Olivija nusišypsojo. — Sutikusi Kitą po tokios daugybės metų mačiau,
jog ilgą laiką būdamas labai svarbus asmuo jis turėjo tam tikrą
laikyseną. Jis priimdavo sprendimus, duodavo nurodymus. Viską
nuspręsdavo tik jis.
— O dabar? - paklausė Keitė.
— Dabar visą tą laiką mes išgyvenome kartu. Mačiau, kaip jis nuėjo
ilgą kelią nuo pusnuogio berniuko iki prezidentų patarėjo. Jeigu Kitas
pradeda pernelyg riesti nosį, žinau, kaip tam užkirsti kelią, — Olivija
nusišypsojo. — Man jis visuomet bus niekam tikęs berniokas.
— Ir jūs turite vaikų, — pridūrė Eliza. — Alechandras taip pat, atrodo,
yra gimęs būti tėvu.
— Visgi turiu pasakyti, kad mūsų berniukai iš savo tėvo atėmė bet
kokias pasipūtimo užuominas. Kartą Kitas buvo netikėtai pričiuptas
situacijoje, kuri dideliu pagreičiu rutuliojosi į karą dykumoje. Jis
panikavo, kadangi su juo buvo ir Talis. Pajutęs tėvo baimę, mūsų sūnus
jį apvėmė. Paleido tikrą fontaną. Tai buvo taip žmogiška, taip normalu,
kad visi staiga nustojo šaukę ir pradėjo juoktis. Norint išspręsti
problemas, daug lengviau derėtis ne su įsiutusiais, o su
besijuokiančiais vyrais. Kitas sakė, kad derybos turėtų būti pavadintos
„Talio karu", - kai moteris pažvelgė viršun, jos akyse spindėjo ašaros.
Tačiau verkė ji iš laimės.
Eliza pažvelgė į Keitę ir pasiteiravo:
— O kaip sekasi Rėjui?
— Praeitais metais jis paliko tėčio kompaniją ir įkūrė savo. Jam
sekasi gerai.
 — Ar jis išėjo dėl Kalo? — paklausė Eliza.
— Manau, kad taip. Laisvalaikj tėtis pradėjo leisti su Kalu, o paskui,
kai padovanojau jam anūką, tarytum tapo kitu žmogumi, — Keitė giliai
įkvėpė. — Jis svarsto išeiti į pensiją.
Olivijos akys išsiplėtė.
— Ir tuomet agentūros vairą perimsi tu, ar ne?
— Taip, — šyptelėjo moteris. — Tėtis dabar daug laiko leidžia su
mama. Dėl mūsų vaikų jie abu taip kraustosi iš proto, kad... — Keitė
nutilo ir patraukė pečiais. — Aš laiminga. Tai daugiausia ir svarbiausia,
ką tik galiu pasakyti. Aš esu laiminga.
— Aš irgi, — paantrino Olivija.
— Ir aš, — čia pridūrė Eliza.
Šypsodamosi viena kitai jos atsilošė atgal ir siurbtelėjo savo gėrimų.
Daugiau nieko sakyti nė vienai ir nereikėjo.
Epilogas
Buvo ankstus rytas, ir Olivija tebegulėjo lovoje. Tuo metu Kitas jau buvo
nulipęs žemyn.
Kiek pramerkusi akis moteris pamatė, kad dar ne visai prašvitę, tad
vėl užsimerkė.
Tik vakar jos grjžo iš... iš kur? Jų gyvenimus pakeitusio nuotykio? Nė
viena dar nebuvo galutinai apsipratusi su nauja savo rea-lybe.
Vakar per vakarienę Eliza erzino Alechandrą, kad Olivijos sūnūs tokie
dailūs, jog ji galbūt iškeis jj j juos. Alechandras buvo mielas ir švelnus
vyras, j savo žmoną žvelgė tokiu meilės kupinu žvilgsniu, beveik
nepadoriai. Neatrodė, kad jis bent kiek nerimautų, jog ji galėtų pabėgti.
Kitas visus įtikino naktį praleisti Kamden Hole. „Dabar jis per didelis
ir toks tuščias", — vyro balsas skambėjo ilgesingai.
Po kelių minučių su dviem savo berniukais atvyko Kalas. Prie jų
prisijungė ir Elizos vyras su sūnumi, tad per kelias akimirkas namas
prisipildė šėlionių bei šūksnių — ir Kitas palaimingai nusišypsojo.
Eliza su Olivija buvo susidomėjusios Kalu. Jis buvo stambus vyras,
traukė aplinkinių dėmesį net ir tylėdamas. Kalui kalbant, gilus jo balsas
visus vertė atsisukti. Olivija galėjo suprasti, kodėl Keitė kartą sakė jo
prisibijanti.
- Jis truputį panašus j Rėjų, tik tas neturi to savo banditiško
elemento, — pastebėjo Eliza.
Olivija nusijuokė ir tarė:
- Tavo sūnus lipa užuolaida.
Eliza galvotrūkčiais puolė prie jo, tačiau pirmasis pribėgęs
Alechandras berniuką nukėlė žemėn.
Po vakarienės, kurią visos trys moterys gamino kartu, jos pagavo
visus vaikus ir, nuvedusios j didžiausią vonią name, išplovė jiems
plaukus bei nuprausė mažus prakaituotus jų kūnelius.
 Joms baigus, Olivija jautėsi išsekusi, bet maloniai. Dalis jos ilgėjosi
jauno savo kūno, tačiau likusi dalis buvo tokia patenkinta tuo, kokia
buvo ir ką turėjo dabar, kad nieko daugiau ir netroško.
Atėjęs j lovą Kitas kvepėjo brangiu viskiu ir nelegaliai įvežtais
cigarais.
Ji priėjo prigludo visu kūnu.
— Jaučiuosi taip, tarytum nebūčiau tavęs matęs metų metus, —
sušnabždėjo vyras. — Ir šiandien vis galvojau apie dėdę Fredį ir poną
Geitsą. Rytoj su Alechandru ir Diegu važiuosime į Tetvelą padirbėti
kapinėse, - Kitas sukrizeno. — Pameni, kaip tvarkiau tą vietą pirmąjį
kartą? Tu...
Olivija apsisuko vyro rankose, kad jį pabučiuotų.
— Atsimenu, vilkėjai mažulyčius šortus ir visiškai nieko daugiau.
— Ak taip? — Kitas bučiavo jos veidą. — Ar tau patiko, ką matei?
— Žinoma, ne. Tu buvai tik niekam tikęs berniokas, o aš — pakeliui į
Brodvėjaus žvaigždes.
— Irtu man šokai kopūstų lysvėje, — vyras Olivijai nuo pečių nutraukė
jos naktinius marškinius.
Jie lėtai pasimylėjo. Nors jaunystės aistros tame ir nebebuvo, tačiau
savyje talpino kartu nugyvento gyvenimo prisiminimus bei bendras
patirtis. 0 visų svarbiausia, tarp jų liepsnojo meilė, kurios užgesinti
nepajėgė net laikas.
Olivija ir Kitas užmigo kartu, tvirtai apsikabinę vienas kitą, — taip,
kaip ir visus tuos daugiau nei keturiasdešimt metų.
Dabar buvo rytas ir Olivija visai nenorėjo lipti iš lovos. Ji tetroško
jaukiai įsisupti antklodėje ir mąstyti apie tai, ką matė ir jautė per tas tris
jai duotas savaites praeityje. Veidai atmintyje tebebuvo tokie ryškūs, o ji
norėjo...
Kažin kas sujudėjęs moteriai prie kojos pertraukė jos mintis. Ar
kažkas į namą įleido šunį?
Pakėlusi antklodę, Olivija pamatė vaiką, miegantį žemyn pro lovos
kraštą nusvirusia galva.
Ji atvertė apklotą ir be galo nustebo išvydusi, kad visa didžioji lova
pilna vaikų. Jų amžius svyravo nuo trejų metų iki kūdikio
permirkusiomis sauskelnėmis.
Atsisėdusi lovoje moteris bandė vaikus atskirti. Čia Elizos berniukas,
čia abu Keitės. Šviesi galvelė priklausė Liamui, jos anūkui. Jis su savo
tėčiu tikriausiai atvyko jau visai naktį. Ji nusprendė, kad pora vaikų
buvo Diego.
Tarytum maži šuneliai vaikai pradėjo krutėti, ir Olivija nučiuožė
žemyn j lovą. Juos traukėjos kūno šiluma, tad jie glaudėsi prie moters
ir vienas prie kito.
Tai juk mano fantazija, pagalvojo Olivija. Toji, apie kurią pasakojo
Rėjui su Eliza. Na, gal ir ne visai. Vis dėlto ryšį moteris matė. Ji dažnai
sapnuodavo, kad yra pažadinama skirtingų odos spalvų „vyrų" bučinių.
Tik dabar ši patirtis nebuvo nė kiek seksualinė, o paprasčiausiai kupina
laimės. Šie vaikai dar nebuvo vyrai, bet visi — vyriškos lyties ir skirtingų
odos spalvų.
Olivija jautė, kad vaikai ima busti.
— Kuris stipriausiai mane pabučiuos, tas gaus blynų su šokolado
gabaliukais.
Vos per kelias sekundes moteris buvo apdovanota pačiais stip­
riausiais ir Slapiausiais bučiniais, kokius kada nors yra gavusi. Olivija
nusijuokė ir paprašė dar.
Štai taip tėvai ir rado savo vaikus — visus kartu lovoje, bučiuojančius
Oliviją. Tvyksint ir pypsint fotoaparatams ir mobiliesiems telefonams,
scena buvo užfiksuota.
Vėliau visi sakė, kad šios nuotraukos — geriausias įrodymas to, kad
daktarė Olivija Peidžet-Montgomer yra laimingiausias žmogus žemėje.
Ir ji su tuo sutiko visa savo širdimi.