Professional Documents
Culture Documents
Amanda Kvik
GUNDYMAS
Romanas
Q uick, Am anda
Qu26 Gundymas: romanas / Am anda K v ik ; [iš ang
lų k. vertė Aneta Ručinskienė].— V iln iu s: Rosma,
1996.— 304 p.— (Aistra)
ISBN 9986-00-131-5
U D K 820(73)-3
I skyrius
3
A p e r Bidltono gyventojų būsena mažai rūpėjo dvaro šei
m ininkui.
Kunigas Pomerojus ir Gideono tėvas buvo sutarę, kad
po kunigo mirties jo šeima liks gyventi savo name. N u o
mos mokestis buvo mokamas laiku, o visa kita Gideonui
visai nerūpėjo.
Dar tam tikrą laiką Gideonas dairėsi, tyrinėdamas jį
pralinksm inusią keistą aplinką, paskui atsigręžė, tikėda
masis pamatyti tą, kas neuždarė paskui save durų. Tačiau
už nugaros nieko nebuvo. Gideonas nusiėmė kastoro
skrybėlę su užriestais į viršų bryliais ir įėjo į nedidelį
holą. Paskui jį įskrido veržlus jūros vėjas. Buvo kovo
pabaiga, ir nors diena pasitaikė neįtikėtinai šilta, orai pa
jū ryje tebebuvo vėsūs.
Jauna ledi senais kaulais užversto kabineto viduryje
ne tiktai pralinksm ino Gideoną, bet ir suintrigavo. Jis per
kirto holą, stengdamasis nekaukšėti botfortų* kulnais į
akmenines grindis. Gideonas buvo didžiulis vyras, kurie ne
kurie jį net apsigim ėliu vadino, ir jis, stengdamasis su
švelninti šitą įspūdį, išmoko vaikščioti labai tyliai. Jis
ir taip buvo prim ygtinio aplinkinių dėmesio objektu.
Sustojęs kabineto tarpduryje, jis toliau stebėjo ledi.
Įsitikinęs, kad ji pernelyg įsijautusi į piešimą, kad paste
bėtų jo buvimą, Gideonas sudrumstė tylos kerus.
— Labą rytą,— tarė jis.
Jaunoji moteris išsigandusi sušuko, išmetė iš rankų
plunksną ir akim irką atsistojo. Atsisukusi ji pažiūrėjo į
Gideoną, jos veide sustingo išgąstis.
Tokia reakcija vikonto nenustebino. Gražuolis jis nie
kada nebuvo, o gilus randas, kaip žaibas kertantis kairią
ją smakro pusę, tik stiprino įspūdį.
— Kas jūs toks, velniai rautų? — Jaunoji moteris, pa
slėpusi už nugaros rankas, karštligiškai mėgino pakišti
savo piešinius po dienoraščiu — kuo toliau nuo smalsių
žvilgsnių. Išgąstį jos didžiulėse žalsvai melsvose akyse pa
keitė niūrus įtarumas.
— Sen Džastinas,— šaltai ir mandagiai nusišypsojo G i
deonas, puikiai suvokdamas, kaip pikta lem iančiai šiuo
4
momentu atrodo jo randas. Jis laukė, kada jos spindinčio
se akyse pasirodys pasišlykštėjimas.
— Sen Džastinas? Lordas Sen Džastinas? Vikontas Sen
Džastinas?
— Taip.
V ieto je pasišlykštėjim o jos žalsvai melsvame žvilgsnyje
pasirodė palengvėjimas.
— A č iū Dievui.
— N e dažnai mane taip svetingai pasveikina,— suniur
nėjo Gideonas.
Jaunoji ledi staigiai atsisėdo ant kėdės ir piktai su
raukė antakius.
— Dieve mano! N a ir išgąsdinote jūs mane, milorde.
K ą jūs sau leidžiate — tylia i prisėlinate ir gąsdinate žmo
nes?
Gideonas reikšm ingai pažiūrėjo per petį į atviras du
ris.
— Jeigu jums kelią nerimą, kad jūsų namą gali ap
lankyti nekviesti svečiai, tai, be abejo, būtų ku r kas ge
riau visada laikyti duris užrakintas.
J i pasekė jo žvilgsnį:
— O Viešpatie! Ponia Stoun pamiršo jas uždaryti. Ji,
matote, labai tiki gera gryno oro įtaka. Prašom įeiti, m i
lorde.
J i vėl greitai atsistojo ir pagriebė nuo vienintelės kau
lais neapkrautos kėdės dvi dideles knygas. A kim irką ji
delsė, ieškodama tarp akmenų vietos dviems knygoms.
Galų gale netekusi vilties, ji nerūpestingai numetė knygas
ant grindų.
— Prašom, sere, sėskitės.
— Dėkoju jums.
Gideonas neskubėdamas įėjo į kabinetą ir atsargiai at
sisėdo, kaip jam atrodė, ant mažutėlės kėdės. Šiuolai
kinė trapių grakščių baldų mada ne itin tiko jo ūgiui ir
svoriui. Gideonas, pajutęs, kad kėdė jį atlaikė, su paleng
vėjim u atsiduso.
Vikontas metė žvilgsnį į knygas, ką tik gulėjusias ant
jo kėdės: Džeimso Hatono „Žemės teorija" ir Pleifearo
„Hatono „Žemės teorijos" iliustracijos". Knygos ir kimš
te prikimštas akmenų kambarys daug ką paaiškino. N a
5
mo šąimininkė, be abejonės, buvo neabejinga suakmenė
jusioms iškasenoms.
M atyt, jos įpratimas turėti reikalų su laiko išbalinto
mis išsišiepusiomis kaukolėm is ir buvo ta priežastis, dėl
kurios ji neišsigando rando subjauroto jo veido, padarė
išvadą Gideonas. Iš visko sprendžiant, kraupūs vaizdai jai
buvo ne naujiena. K o l ledi rinko likusius savo eskizus ir
užrašus, vikontas ją atidžiai tyrinėjo. Be perdėjimo, dama
buvo savotiška.
Nepaklusnių puikių plaukų sruogos seniausiai išsipešė
iš po kyko, nors ir buvo kaip papuola susegtos segtukais.
Vešlūs plaukai, tartum minkštas žvilgantis debesis, gau
bė jaunosios ledi veidą.
Jos negalima buvo pavadinti gražuole ir netgi labai
dailute, vertinant pagal šiuolaikinės mados reikalavimus.
Tačiau jos šypsena akino, šita šypsena, kaip ir jos šei
m ininkė, buvo kupina energijos ir gyvybinės jėgos. G i
deonas pastebėjo, kad du maži priekiniai dantys truputį
atsikišę į priekį. Kažkodėl jam tai pasirodė nepaprastai
žavinga.
J i turėjo aštrią nosytę ir stulbinančias akis, spindu
liuojančias gyvu protu. Dėl to namo šeim ininkė atrodė
smalsiaprotė ir netgi šiek tiek karinga. Gideonas nuspren
dė, kad ji, be abejonės, nepriklausė kuklių, drovių arba
m anieringų damų tipui. J i bet ką pastatys į vietą. Gi-
deonui tai buvo prie širdies.
Žiūrėdamas į jos veidą, jis pagalvojo apie protingą ka
tytę, ir staiga jis nesulaikom ai panoro paglostyti keistąją
ledi, tačiau susilaikė. Iš savo karčios patirties jis žinojo,
kad dvasininkų dukros gali būti kur kas pavojingesnės
negu atrodo iš pirm o žvilgsnio. Kartą jis jau stipriai nu
degė, ir jam to gana.
Gideonas nusprendė, kad šeim ininkei truputi daugiau
nei dvidešimt. „Įdomu,— svarstė jis,— ji vis dar neište
kėjusi todėl, kad neturi kraičio ar potencialius jaunikius
atbaido jos aistra seniems kaulams? Nedaug atsiras džen
telmenų, pasirengusių pasiūlyti ranką ir širdį damai, kuri
daugiau dėmesio skiria suakmenėjimams ir senienoms ne
gu gerbėjams".
Gideonas greitai permetė akim is jos figūrą. M uslininė
6
paaukštintu liem eniu suknelė, kadaise buvusi bronzos
spalvos, seniausiai nubluko ir pasidarė neaiškaus vario
atspalvio. K u klioje iškirptėje matėsi plisuota apatinuko
krūtinėlė.
A p ie tai, kas slypėjo po krūtinėle ir prijuoste, be
liko tik spėlioti. V is dėlto Gideonui pasirodė, kad jis įžiū
rėjo iškilią krūtinės lin iją ir grakštų liemenį. Jis nenulei
do nuo damos akių, kol ji, paskubomis aplenkdama sta
lą, rengėsi vėl atsisėsti. K a i ji staigiai pasisuko, po plo
nu muslinu išryškėjo jos gundančios formos.
— M ilorde, pats matote, kad iš netyčių užklupote ma
ne.— J i pakišo dar keletą eskizų po vienu „Senienų ir iš
kasenų mėgėjų draugijos darbų" num eriu ir priekaištingai
pažiūrėjo į Gideoną.— Prašau man atleisti, kad šitaip atro
dau, bet šį rytą aš nelaukiau jūsų atvykim o, todėl vargu
ar galima mane kaltinti tuo, jog aš netinkam ai apsiren
gusi.
— N esijaudinkite dėl savo apsirengimo, panele Po-
meroj. Tiesą sakant, manęs tai nė trupučio neužgauna.—
Gideonas kilstelėjo antakius ir m andagiai patikslino:—
Jūs ju k panelė H ariet Pomeroj, teisingai?
J i truputį paraudo.
— Taip, m ilorde, žinoma. Kuo aš dar galėčiau būti?
Jūs tikriausiai galvojate, jog prieš jus neišauklėta mer
giūkštė. Iš tikrųjų teta nuolat tvirtina, kad mano manie
roms trūksta grakštumo. Visas reikalas tas, kad mano pa
dėties dama niekada būdama atsargi negali persistengti.
— Suprantu,— šaltai atsakė Gideonas,— ledi reputaci
ja,— ganėtinai trapus daiktas, o parapijos dvasininko duk
teriai dvigubai, aš teisus?
Harieta pažiūrėjo į jį nesuprantančiu žvilgsniu:
— Atleiskite, milorde?
— Galbūt jums derėtų pakviesti ką nors iš gim inai
čių arba ekonomę? Tegul pabus drauge su mumis, kad
nenukentėtų jūsų reputacija.
Harieta sumirksėjo ilgom is blakstienomis, o jos žals
vai melsvos akys išsiplėtė iš nustebimo.
— Reputacija? Viešpatie, ju k aš ne apie reputaciją
kalbėjau, milorde. Gyvenim e mano garbei nė karto nebu
vo iškilęs pavojus, o kadangi man jau bemaž dvidešimt
7
penkeri, drįstu manyti, kad ir ateityje nesusidursiu su pa
našaus pobūdžio rūpesčiais.
— A r jūsų motušė neperspėjo jūsų, kad su nepažįsta
maisiais reikia elgtis atsargiai?
— Viešpatie, ne.— Prisim inusi motušę H arieta nusišyp
sojo.— Tėtis ją šventa vadino. J i visiems buvo gailestin
ga ir be galo svetinga. J i žuvo, kai apvirto ekipažas, o
praėjus dvejiems metams po jos mirties, mes persikėlė
me į A p er Bidltoną. T a i atsitiko sausį, kai ji vežė varg
šams šiltus drabužius. M es v isi ilgai ir nepaguodžiamai
liūdėjome. Ypač tėtis.
— Aišku.
. — Jeigu jums kelia nerimą padorumas, milorde, aš
vargu ar galėsiu padėti,— nesivaržydama tęsė Harieta.—
Teta ir sesuo išėjo į kaim ą apsipirkti. Ekonomė kažkur
čia buvo, bet, man atrodo, jeigu jūs pamėgintumėte nu
plėšti man garbę, iš jos būtų mažai naudos. Jei pasitai
ko bent menkiausia užuomina į nemalonumą, ji krinta
nualpusį.
— Jūs teisi,— sutiko Gideonas.— Jaunai ledi, kuri čia
gyveno lig i jums atsikeliant, ekonomė nelabai padėjo.
— Ta i jūs pažįstamas su ponia Stoun? — susidomėjo
Harieta.
— M es susipažinome prieš keletą metų, kai aš gy
venau kaimynystėje.
— Žinoma, ji ju k tarnavo pas anksčiau čia dirbusį
dvasininką, taip? J i atiteko mums drauge su namu. Teta
Efė sako, kad jos buvimas kelia kraupų nuobodulį, ir
aš su ja visiškai sutinku. Bet tėtis visada manė, kad rei
kia būti atlaidiems kitų trūkumams. Jis sakė, kad mes
negalime jos atleisti, nes vargu ar ji gaus darbą visoje
apygardoje.
— Toks požiūris nusipelno visokiausių pagyrimų. Ta
čiau, kaip ten bebūtų, jums ant sprando sėdi ganėtinai
n iū ri ekonomė, jeigu tik ponia Stoun metams bėgant ne
pasikeitė.
— Iš visko sprendžiant, ne. Daug ku r ji — kaip lik i
mo balsas. Tėtis buvo geras žmogus, tegul ir nelabai
praktiškas. A š iš visų jėgų stengiuosi elgtis pagal jo prin
cipus, nors retkarčiais, prisipažinsiu, tai būna begaliniai
B
sunku.— Harieta palinko į priekį ir susikryžiavo rankas
ant krūtinės: — Tačiau dabar tai neturi jokios reikšmės,
ir, jei leisite, aš grįšiu prie mane dominančios temos.
— Suprantama.— Gideonas netikėtai pajuto, kad vis
kas, kas čia vyksta, jam pradeda patikti.
— K a i aš pasakiau, kad negaliu persistengti paisyda
ma atsargumo, aš turėjau galvoje būtinybę apginti kažką
daug svarbesnio negu mano reputacija, sere.
— Jūs mane stebinate. N ejaugi gali būti kas nors
svarbesnio, panele Pomeroj?
— Suprantama, mano darbas.— Harieta atsilošė į kė
dės atkaltę, įsmeigdama į Gideoną daugel patyrusio žmo
gaus žvilgsnį.— Sere, jūs žmogus pasaulietiškas. Neabe
joju, jog jūs daug keliavote. Kitaip sakant, pažįstate gy
venimą. Jūs privalote pripažinti, kad visur tvarkosi be-
sąžiniai sukčiai.
— Nejaugi?
— Netenka abejoti. Leiskite jum s pasakyti, jog atsi
ras ir tokių, kurie sugebės pavogti mano atrastas iškase
nas ir pateikti jas kaip savo radinius, net be menkiausio
sąžinės graužimo. A š suprantu, tokiam kiln& m džentel
menui kaip jūs, sunku pripažinti, kad egzistuoja žmonės,
galintys taip žemai pulti, tačiau tai — karti tiesa. N uo fak
tų nepasislėpsi. M an tenka nuolat būti budriai.
— Aišku.
— T a ig i aš nenorėčiau pasirodyti pernelyg įtari, m i
lorde, bet kaip jūs patvirtinsite savo asmenybę?
Gideonas prarado kalbos dovaną. Daugeliui žmonių v i
siškai užteko rando jo veide, kad „patvirtintų" jo asme
nybę. Ypač čia, A p er Bidltone.
— A š ju k jau prisistačiau, mane vadina Sen Džas-
tinu.
— Bijau, kad aš priversta reikalauti, kad jūs tai pa
tvirtintumėte dokumentais. Kaip aš jau sakiau mano pa
dėtyje papildomas atsargumas nepakenks.
Gideonas bandė įvertinti susidariusią padėtį ir niekaip
negalėjo suprasti, ką jam daryti — juoktis ar pykti. Taip
ir neapsisprendęs, jis paklusniai įkišo ranką į kišenę ir
ištraukė laišką.
— K aip aš suprantu, tai jūsų laiškas, panele Pomeroj?
9
A š turiu jį irr tikiuosi, tai pakankamas įrodymas, kad
aš — Sen Džastinas.
— A k, taip. M ano laiškas.— J i su palengvėjim u nusi
šypsojo.— Vadinasi, jūs vis dėlto jį gavote. Ir iš karto
atvykote. A š žinojau, kad jūs taip padarysite. V is i kalba,
kad jūs seniai numojote ranka į tai, kas čia, A p er Bidl-
tone, vyksta, bet aš tai neabejoju, jog tai klaidingos kal
bos. Galų gale jūs ju k čia gimęs, tiesa?
— Tikriausia tiesa,— sausai atsakė Gideonas.
— Tokiu atveju jūsų sąsajos su mūsų žeme turi būti
tvirtos. Jūsų šaknys čia, nors jūs ir nusprendėte gyventi
viename kitų dvarų. Jūs paprasčiausiai negalite nejausti
pareigos ir atsakomybės jausmo savo gimtosioms vietoms.
— Panele Pomeroj!
— Juk negalite nusigręžti nuo kaimo, kuris jūs išau
gino. Jūs — vikontas, grafo titulo paveldėtojas. Jums ži
noma, kas slepiasi už žodžio „pareiga", i r . ..
— Panele Pom eroj! — Gideonas pakėlė ranką ragin
damas ją nutilti. K ai tai pavyko, jis net nustebo.— Sudė
liokim e visus taškus ant „i", panele.Pom eroj. A š abejoju,
kad man labai rūpi A per Bidltono likim as, man užten
ka ir to, kad žemės duoda pajamas. Jei atsitiks taip, kad
jos neduos ganėtinai pelno, drįstu jus patikinti, aš jas
parduosiu be mažiausio sąžinės graužimo.
— Bet daugumos žmonių gyvenimas apygardoje šiaip
ar taip priklauso nuo jūsų. Būdamas stambiausias šių vie
tų žemvaldys, jūs palaikote viso regiono ekonom inį sta
bilumą. Šito jūs ju k negalite neigti.
— M ano interesai A per Bidltone išim tinai finansiniai ir
neturi jokio em ocinio atspalvio.
N uo tokio pareiškimo Harieta, atrodė, žado neteko, bet
tuoj pat susigriebė:
— Jūs iš manęs juokiatės, milorde. Tikra i jūs neabe
jingas kaimo likim ui. Jūs juk atsiliepėte į mano laišką,
argi ne? Štai jums ir mano teisumo įrodymas.
— Panele Pomeroj, mane čia atvedė paprasčiausias
smalsumas, niekas daugiau. Jūsų laiškas — ne kas kita,
kaip aukščiausias įsakymas. A š neįpratau, kad mane kvies
tų nepažįstami asmenys ir juo labiau, kad jie m oralizuo
tų mane, nurodydami mano pareigas ir įsipareigojim us.
10
Turiu prisipažinti, man buvo nepaprastai smalsu susitik
ti su dama, ku ri mano, kad turi teisę taip įžū liai elgtis.
— A k ! — Harietos veidas įsitempė. Pirmą kartą nuo to
momento, kai atvyko vikontas, ji, matyt, suvokė, kad jis
nelabai džiūgauja dėl jos paskirto jam pasimatymo. J i
pamėgino nusišypsoti: — Atleiskite, man, milorde. G ali
mas daiktas, mano laiško tonas buvo šiek tiek katego
riškas.
— Per švelniai pasakyta, panele Pomeroj.
Vos prikandusi apatinę lūpą, ji įtem ptai žiūrėjo į sve
čią.
— Tu riu prisipažinti, kad retkarčiais aš linkusi bū
ti. .. aštroka.
— A tk a k li — kur kas tikslesnis apibūdinimas. A r gal
būt reikli. N et despotiška.
Harieta atsiduso.
— Tikriausiai tą nulemia tai, kad man tenka nuolat
spręsti. Tėtis buvo puikus žmogus daugeliu atžvilgių, bet
jis daugiau domėjosi bažnyčios reikalais ir savo parapi
jiečių gyvenimu, o ne kasdieniniais šeim ynykščių rūpes
čiais. Teta Efė — m ieliausia būtybė, tačiau ji neišauklė
ta tvarkyti kokius nors reikalus, suprantate? O mano sesuo
tik ką išskrido iš vaikų kambario. J i neturi jokios gyve
nimo patirties.
— O jūs labai seniai tvarkote ū kį ir išmokote koman
duoti ir įsakinėti, kai reikalai susiję su namų ūkiu,— pa
darė išvadą Gideonas.— Jūs tai turite galvoje, panele Po
meroj?
J i nusišypsojo: jo įžvalgumas ja i aiškiai patiko.
— Būtent tai. Matau, jūs mane supratote. Neabejo
ju, jūs taip pat suprantate, kad turi kas nors nuolat spręs
ti ir rodyti kursą.
— K o gero. K aip ant kapitono tiltelio,— tarė Gideonas
ir bandė įsivaizduoti Harietą vieno Jo Didenybės laivų
kapitone.
— Taip, kaip ant kapitono tiltelio,— sutiko Harieta.—
Todėl dažniausiai tenka spręsti man.
— Aišku.
— Toliau. A š rim tai abejoju dėl to, kad jūs atvykote
tokį ilgą kelią iš savo šiaurinių dvarų tik norėdamas pa
ll
tenkinti savo smalsumą, kokia ta dama, išdrįsusi parašyti
jum s aštroką laišką. V is dėlto A per Bidltono reikalams
jūs neabejingas, prisipažinkite, milorde.
Gideonas gūžtelėjo pečiais ir įsikišo laišką į kišenę:
— Nesiginčysiu, panele Pomeroj. A š čia, tad im ki
mės reikalų. Padarykite man malonumą ir pagaliau pasa
kykite, kas per niūri grėsmė, apie kurią jūs užsimenate
savo laiške, ir kodėl tą dalyką tvarkyti reikia nepapras
tai apdairiai?
Harieta nusišypsojo:
— O Viešpatie, negana to, kad aš pasirodžiau jums
kategoriška, aš dar viską pavaizdavau niūriom is spalvo
mis. M ano laiškas tikriausiai jums priminė vieną gotiškų
jų Radklif * romanų.
— V isiškai teisingai, panele Pomeroj.— Gideonas jai
nepasakė, kad laišką jis perskaitė keletą kartų. Jis turėjo
kažką — karštą pagalbos šauksmą, gyvą, pernelyg drama
tišką frazių struktūrą,— kas sukėlė jam norą pamatyti
laiško autorę.
— Reikalas tas, sere, kad aš neabejočiau, jog patrau
kiau jūsų dėmesį.
— Galite būti tikra, jūs jį patraukėte.
Harieta vėl palinko į priekį ir dalykiškai susikryžiavo
rankas:
— Jeigu kalbėti atvirai, milorde, neseniai man paaiš
kėjo, kad A p er Bidltonas, iš visko sprendžiant, tapo pavo
jingų banditų ir galvažudžių bandos irštva.
Gideono linksmybės neliko nė padujų. Jis staiga pagal
vojo, ar tik priešais jį ne beprotė.
— M atyt, jūs manote, kad galėsite paaiškinti šį savo
pareiškimą, panele Pomeroj?
— Olos, milorde. Jūs turbūt prisimenate, kad uolose
daug olų. Jos juk jūsų žemėse.— J i nekantriai mostelėjo
ranka į atlapų durų pusę, į p likų uolų virtinę, sustingusią
pajūrio sargyboje.— Plėšikai nusižiūrėjo vieną olų pa
krantės uolose.
— A š ganėtinai gerai pažįstu olas. H ardkasliai nieka
da neturėjo iš jų jokios naudos. M ano šeima visada leis
12
davo iškasenų medžiotojams ir keistenybių mėgėjams ty
rinėti jas, kiek tik nori.— Gideonas susiraukė: — A r jūs
norite pasakyti, kad kažkas naudoja olas nusikaltimams
paslėpti?
— V isiškai teisingai, m ilorde. A š tai aptikau prieš ke
lias savaites, kai tyrinėjau naują pralandą uolose.— Ha-
rietos akyse įsižiebė ugnelės.— Būtent toje pralandoje, se
re, aš padariau daug žadantį atradimą. Tarp kitų nepa
prastai įdomus šlaunikaulis.. . — saiga ji nutilo.
— A r keis nors atsitiko?
— Ne, ne, žinoma ne.— Harieta apmaudžiai suraukė no
selę, padarydama žaismingą grimasą.— Atleiskite, m ilor
de. A š atitrūkau. M a n taip pasitaiko, kai pradedu kalbėti
apie iškasenas. V arg u ar jums įdomūs mano tyrinėjim ai.
Taigi grįšime prie olų panaudojimo nusikalstamiems tiks
lams.
— Prašom tęsti,— suniurnėjo Gideonas,— kiekvieną
minutę darosi vis įdomiau.
— Taip? Tai va, kartą rytą aš tyrinėjau naują lan
dą i r . ..
— A r tai ne per daug pavojingas užsiėmimas, panele
Pomeroj? Žmonės po keletą dienų negalėjo rasti išėjimo
iš tų olų. Keletas žmonių net žuvo.
— Drįstu jus patikinti, aš labai atsargi. A š naudoju
žibintą ir žymiu savo maršrutą. M ane tėvas išmokė, kaip
teisingai tyrinėti olas. V ien o paskutinių savo pasivaikščio
jim ų metu aš aptikau nuostabią olą. Didumo ji kaip sve
tainė. ir pilnutėlė įdomiausių darinių.— Harieta prisim er
kė.— Ir dar kai ką, kas primena plėšikų grobį.
— Grobį?
— Grobį, trofėjus, turtą. Jūs suprantate, ką aš turiu
galvoje, sere. Vogtus daiktus.
— A ! Grobis. Taip, žinoma.— Gideonui jau buvo tas
pats, beprotė ji ar ne. Iš visų moterų, kurias jam teko
sutikti savo gyvenim o kelyje, šitoji dama buvo pati mįs
lingiausia.— O kas per grobis, panele Pomeroj?
J i susimąstė:
— Leiskite prisim inti. Puikus stalo sidabras. Keletas
puošnių auksinių žvakidžių. Kažkokie papuošalai. Labai
13
vertingi ir nepaprastai prašmatnūs daiktai, milorde. A š iš
karto įtariau, kad jie ne iš A p er Bidltono.
— Kodėl jūs taip pagalvojote?
— M ūsų apylinkėse tiktai vienas ar du namai gali pa
sigirti tokiomis vertybėmis, ne daugiau, bet žinia apie
turtingų namų apvogimą būtų iš karto aplėkusi visą apy
gardą. N ieko panašaus nebuvo.
— Aišku.
— įtariu, kad nusikaltėliai atveža grobį naktį iš kitų
vietų ir ketina slėpti olose lig i to laiko, kol savininkai
praras bet kokią v iltį susigrąžinti savo turtą. Sykį man
sakė, kad Boustrito sekliai dažniausiai pagauna vagis, kai
tie bando parduoti vogtus daiktus.
— Jūs puikiai informuota.
— Taip. Akivaizdu, kad keletas itin gudrių plėšikų
nusprendė laikyti vogtą turtą mano olose, kol nurims
triukšmas.
— Panele Pomeroj.— Gideonas pirmą kartą pagalvojo,
kad olose iš tikrųjų galėjo vykti kas nors pavojingo.—
Leiskite pasidomėti, kodėl jūs kreipėtės ne į mano valdy
toją ar vietos teisėją?
— M ūsų teisėjas visai senučiukas, sere. Toks dalykas
tiesiog ne jo jėgoms. O kai dėl jūsų naujojo valdytojo,
tai būsiu su jumis atvira: ponu Kreinu aš nelabai pasiti
kiu.— Harieta suspaudė lūpas.— Nežinau, milorde, ar ver
ta sakyti, bet, panašu, jis žino, kad čia veikia gauja, ir
dedasi nieko nematančiu.
Gideonas prisimerkė:
— Panele Pomeroj, tai labai rimtas kaltinimas.
— Taip, žinoma. Bet aš tiesiog nepasitikiu ju o .‘Galva
neneša, kodėl jūs jį pasamdėte.
— K ai atsirado laisva vieta, jis pirmasis pasiūlė savo
paslaugas. Ir rekomendacijos jo buvo puikios,— sausai
atsakė vikontas.
— Bet kuriuo atveju šitas žmogus nesukelia man ma
lonių emocijų. Beje, pažvelgsime į faktus. A š jau bent
du kartus mačiau, kaip vėlai naktį vyrai įlįsdavo į olas. Į
vidų jie lįsdavo su maišais, o išeidavo tuščiomis ranko
mis.
— V ė la i naktį?
14
— Tiksliau, po vidurnakčio. Suprantama, tiktai atoslū
gio metu. K ai potvynis, prasiskverbti į olas neįmanoma.
Tai, ką Gideonas išgirdo, jam labai nepatiko. Mintis,
kad beginklė panelė Pomeroj gilią naktį viena vaikšto pa
krante, sukėlė jam nerimą. Ju o labiau, jeigu spėjimas, jog
tai plėšikų slėptuvė, pasitvirtins. Be abejonės, ledi visiš
kai nėra kam prižiūrėti.
— Leiskite, panele Pomeroj, paklausti, ką jūs veikėte
vidurnaktį pajūryje?
— Suprantama, sekiau. Pro mano miegamojo langą ma
tyti dalis kranto. Po to, kai aš savo olose aptikau vogtus
daiktus, aš ėmiau budėti kiekvieną naktį. Kartą pastebė
jusi pakrantėje žiburius, aš pajutau kažką negero ir nu
sprendžiau prie jų prieiti.
Gideonas apstulbo.
— Ir jūs iš tikrų jų vėlyvą naktį palikote savo sau
gius namus, kad sektumėte žmones, kuriuos įtarėte va
gystėmis?
J i metė į vikontą nekantrų žvilgsnį:
— O kaipgi kitaip aš galėjau sužinoti, koks reikalas?
— A r jūsų tetulė žino apie tokį keistą jūsų elgesį? —
suglumęs paklausė Gideonas.
— Savaime aišku, jog ne. Jeigu ji sužinos, kad apygar
doje pasirodė galvažudžiai, ji labai jaudinsis. Tokio po
būdžio žinios tetulę Efę labai baugina.
— N e tiktai ją. A š visiškai suprantu, ką ji jaučia, iš
girdusi tokius pranešimus.
Paskutinę pastabą Harieta nuleido negirdomis:
— Juo labiau, kad dabar jai kas kita galvoje. A š pa
žadėjau gauti pinigų, kad mano sesuo Felisitė galėtų pra
leisti sezoną* Londone, ir tetulė Efė dabar tik apie tai ir
galvoja.
Gideono antakiai pakilo.
— Jūs mėginate gauti pinigų seseriai? Asm eniškai jūs?
Harieta tyliai atsiduso:
— Žinoma, tai ne mano jėgoms, o tėčio pašalpos neuž
tenka. Retsykiais aš mėginu parduoti kurias ne kurias iš
kasenas ir papildau savo santaupas, tačiau tų pinigų ma
15
ža, kad Felisitė galėtų praleisti sezoną Londone. Beje, aš
turiu planą.
— Sunku pasakyti kodėl, tačiau manęs tai nestebina.
J i visa tiesiog švytėte švytėjo pagauta įkvėpim o:
— A š tikiuosi įtikin ti tetą Adelaidę, kad padėtų Fe-
lisitei. Jos šykštuolis vyrelis pasielgė gana neapgalvotai,
iškeliaudamas į aną pasaulį. Suprantate, jis susikrovė ne
mažą turtą, bet gerokai apsigavo — negalėjo nieko pasi
im ti į aną pasaulį. V e ik ia i teta Adelaidė pati ims tvarkyti
visus reikalus.
— Supratau. Ir jūs tikitės, kad ji duos pinigų jūsų se
seriai, jog toji praleistų sezoną Londone?
Harieta nusijuokė. M atyt, ja i nepaprastai patiko jos
pačios planas.
— A š nė trupučio neabejoju, kad jei mes nuvešime
Felisitę į Londoną, tai sėkmingai ją ištekinsime. M ano
sesuo visai nepanaši į mane. A bsoliučiai. J i nepaprasto
grožio mergina. V y ra i būriais kris prie jos kojų ir pra
šys jos rankos. Tačiau iš pradžių aš turiu padaryti taip,
kad ji pakliūtų į Londoną. Vedybų turgus, suprantate.
— Žinau.
— Taip, būtent taip.— H arieta žvilgtelėjo į Gideoną
veriančiu žvilgsniu.— M es turime pakabinti Felisitę kaip
prinokusią slyvą priešais aukštuomenę, tikėdamosios, jog
koks nors malonus džentelmenas ją nusiskins nuo me
džio.
Gideonas sukando dantis: jis prisim inė savo trumpą
patyrimą, įgytą vieno tokio Londono sezono metu prieš
keletą metų.
— A š puikiai žinau, kaip viskas vyksta, panele Po-
meroj.
Harieta paraudo:
— Taip, žinoma, milorde. Na, tada grįškime prie to,
kaip išlaisvinti mano olas.
— Sakykite, panele Pomeroj, ar jūs kam nors sakėte
apie savo atradimą?
— Ne. K ai tiktai aš supratau, kad negalima pasitikėti
ponu Kreinu, nusprendžiau su niekuo to neaptarinėti. A š
išsigandau, jog bet kuris, kuo aš pasitikėčiau, pasijustų
privaląs nueiti — nežinodamas, ką daro,— tiesiai pas Krei-
16
ną. Savaime aišku, įkalčius paslėps kitur. Be to, aš nenorė
čiau, kad kas nors lankytųsi mano oloje.
— H m ... — Gideonas mąstydamas ilgai žiūrėjo į mer
giną. Dėl to, kad Harieta Pomeroj nejuokauja, abejoti
nereikėjo. Jis jau negalėjo jos atsikratyti kaip beprotės
ar ekscentriškos damos.— Jūs absoliučiai tikra, kad toje
oloje matėte vogtus daiktus?
— A bsoliučiai.— Harieta kilstelėjo smakrą.— Sere, man
labai svarbu, kad jūs nedelsdamas imtumėtės priem onių ir
išvytumėte plėšikus. A š reikalauju, kad jūs kuo greičiau
juos sutvarkytumėte. Jūs privalote tai padaryti.
Gideono balsas pasidarė labai švelnus. Gerai jį pažįs
tantys žmonės panašiais atvejais būtų pasistengę tuoj
pat pasitraukti nuo jo kuo toliau.
— Panele Pomeroj, jūs reikalaujate?
— Bijau, kad iš tikrųjų reikalauju.— Harieta, atrodo,
neišgirdo grėsmės jo švelniame tone.— Suprantate, vagys
man labai trukdo.
Gideonui pasirodė, kad jam vėl išslysta pokalbio siū
las.
— Trukdo jums? Nesuprantu.
J i pradėjo netekti kantrybės:
— Sere, jie man trukdo tyrinėti. A š degu nekantra
ištirti olą, bet kol ten vagys, nesiryžtu. Jeigu aš ten nu
eisiu su instrumentais, vagys gali pastebėti, jog oloje
kažkas lankėsi.
— Viešpatie, Dieve mano.— Gideonas pamiršo, kaip
jį supykdė H aiįetos įsakymas tuoj pat veikti. Dabar jį kur
kas labiau jaudino jos impulsyvumas.— Jeigu bent pusė
to, ką jūs man papasakojote, tiesa, panele Pomeroj, tai net
nemėginkite galvoti, kad galite ten eiti.
— O, dieną ten visiškai saugu. Vagys oloje lankosi
tiktai naktį. Dabar apie tai, kaip mes gaudysime vagių
gaują. A š turiu planą, kuris, be abejonės, jus sudomins.
Žinoma, jūs turbūt taip pat turite idėjų. Geriausia būtų
mums jas drauge aptarti.
— Panele Pomeroj, panašu, kad jūs manęs neišgirdo
te.— Gideonas atsistojo, žengė žingsnį ir apmirė, iškilęs
virš stalo.
Vikontas abiem rankomis atsirėmė į stalą ir palinko į
2 — 547 17
priekį. Tokia poza įvarydavo žmonėms baimės, ką Gideo-
nas gerai žinojo. H arietai teko žiūrėti tiesiai į jo subjau
rotą smakrą. Jos akyse atsispindėjo nustebimas, tačiau ji
anaiptol neatrodė išsigandusi.
— A š girdėjau, milorde, ką jūs pasakėte.
J i pabandė atsitraukti. Bet Gideonas užkirto kelią at
sitraukim ui. Jis ištiesė ranką ir nutvėrė H arietai už smak
ro. Jis netikėtai pajuto, kad šitas palytėjim as buvo jam
malonus. Jis pajuto, kokia ly g i ir neįtikėtinai švelni jos
oda. Ir pati H a rie ta ... kokia ji š v e ln i!..
Ploni jos veido kauleliai jo sunkioje rankoje atrodė
tokie trapūs.
— Klausykite manęs įdėm iai,— sumaurojo Gideonas,
net nemėgindamas paslėpti savo žodžių prasmės po man
dagia forma. Harieta Pomeroj į mandagumą atsakys iš
didumu.— Lig i to laiko, kol aš kruopščiai apgalvosiu su
sidariusią padėtį ir nuspręsiu, ką daryti, jūs ir artyn ne
prieisite prie uolų! A r aišku, panele Pomeroj?
Harieta pražiojo bum ą, iš kur, kaip manė Gideonas,
turėjo pasigirsti protestas. Bet nespėjo ji ištarti nė žo
džio, kaip prie įėjim o pasigirdo kurtinantis klyksmas. H a
rieta pašoko nuo kėdės ir pažiūrėjo į duris. Gideonas pa
sekė jos žvilgsnį.
— Ponia Stoun! — supykusi ištarė Harieta.
— Dangiškasis Dieve, va jis! Pabaisa iš Blektom H o
lo.— Ponia Stoun drebančia ranka susiėmė už gerklės.
Su siaubu ir pasišlykštėjim u ji stebeilijo į Gideoną.—
T a i tu sugrįžai — tu, ištvirkėli, žmogžudy, niekše! Kaip
tu išdrįsai prikišti rankas prie dar vienos nekaltos ledi?
Bėkite, panele Harieta! Gelbėkite savo gyvybę.
Gideonas pajuto, kaip visi jo raumenys įsitempė iš
pykčio. Jis paleido H arietą ir ryžtingai žengė prie po
nios Stoun.
— Tylėk, sena višta.
— N eliesk manęs! — sukliegė ekonomė. Nesiartink
prie manęs. Pabaisa!— O -o ch .. . — Jos akys užvirto, ir ji
sunkiai susmuko be sąmonės ant grindų.
Gideonas niekinam ai žiūrėjo į ją. Paskui per petį me
tė žvilgsnį į Harietą — kaip toji reagvo į tai, kas įvyko?
Ledi sumišusi žiūrėjo į nejudantį ponios Stoun kūną.
18
— Dieve teisingasis,— ištarė Harieta.
— Dabar jūs suprantate, kodėl aš mažai lankausi Aper
Bidltono apylinkėse, panele Pomeroj,— niūriai pasakė v i
kontas.— Šiose vietose man ypatingos pagarbos nerodo.
Kurie ne kurie čia, panašiai kaip ponia Stoun, su malo
numu pasilinksm intų mano laidotuvėse.
II skyrius
19
— Būkite išmintingas, sere,— tyčia pamokomu tonu
ištarė Harieta.— Dieną pakrantėje negresia joks pavojus.
V agys pasirodo tiktai vėlai naktį ir ne dažniau kaip vie
ną ar du kartus per mėnesį. Todėl, kad būna potvyniai.
A š niekuo nerizikuosiu, jei rytoj pat parodysiu jums
olą.
— Jūs galite nupiešti planą,— šaltai paprieštaravo Gi-
deonas.
Šitas žmogus ėmė nervinti Harietą. „N ejaugi jis iš
tikrųjų mano, kad aš visiškai atiduosiu į jo rankas tokį
svarbų dalyką?" — nusišypsojo ji pati sau. A n t kortos pa
statytos jos neįkainojamos iškasenos.
— Bijau, kad nors aš ir neblogai piešiu eskizus, ta
čiau visai neturiu nuovokos apie kryptis,— nepasimetė
ji.— Išklausykite mano pasiūlymų. Rytoj rytą aš, kaip ir
visada, vaikštinėsiu pakrante. N ieko keisto, jeigu jūs
atsitiktinai ten tuo pačiu metu pasirodysite, tiesa?
— Reikalas ne tas.
— M ūsų susitikimas bus toks atsitiktinis, kad, pama
čius jus, niekam ir į galvą nešaus, jog mes iš anksto su
sitarėme susitikti. A š jums parodysiu perėjim ą tarp uolų,
kuris veda į vagių pamėgtą olą, paskui mes aptarsime,
kaip paspęsti spąstus. O dabar, prašau man atleisti, aš p ri
valau suteikti poniai Stoun pagalbą.
— Prakeikimas, moterie! — Juodi Gideono antakiai su
siraukė.— Galbūt jūs ir įpratote įsakinėti kairėn ir deši
nėn, bet man įsakinėti jums nepavyks, neturėkite net
tokios minties!
Tuo momentu ponia Stoun bejėgiškai sudejavo:
— O . .. O dangau! M an visi kaulai skauda.— Jos vo
kai nervingai sutrūkčiojo.
Harieta viena ranka prikišo buteliuką ekonomei prie
nosies, o kita parodė vikontui į duris.
— Prašau jus, milorde, išeiti,— neatsigręždama sukuž
dėjo ji.— A š priversta to reikalauti. Ponia Stoun puls į
isteriją, jeigu ji pamatys jus. A š susitiksiu su jum is rytoj
rytą pajūryje dešimtą valandą. Tiktai šitokiu būdu jūs
rasite reikiam ą olą. Patikėkite manimi.
Gideonas dvejojo. Jis nenorėjo nusileisti, tačiau su
20
Harietos argumentais nepasiginčysi. Jis prim erkė savo
auksiškai rudas akis:
— Puiku. M es susitarėme: rytoj rytą dešimtą valan
dą pajūryje. Po to jūsų dalyvavim as šitame reikale baig
sis, panele Pomeroj. A r aš aiškiai pasakiau?
— A iškiau negalima, milorde.
Jo skvarbiame žvilgsnyje ji pastebėjo nepasitikėjimą.
„Galbūt jį nelabai įtikino mano raminama šypsena",—
spėliojo Harieta. Vikontas praėjo pro ją ir išėjo į holą.
— V iso labo, panele Pomeroj.— Jis ryžtingai užsidėjo
ant galvos skrybėlę.
— V iso labo, milorde. Ir dėkoju jums, kad taip greitai
atsiliepėte į mano laišką. A š labai vertinu jūsų pagalbą
šiame reikale. Manau, kad jūs nesunkiai su viskuo susi
dorosite.
— A š sužavėtas tuo, kad jūs laikote mane tinkamu
kandidatu į vakuojančią vietą,— suniurnėjo jis.— Pažiū
rėsime, kaip jūs atsidėkosite, kai aš atliksiu užduotį ir
grįšiu, jog gaučiau atpildą.
Harieta suvirpėjo nuo šalto sarkazmo jo balse. J i
žvilgsniu palydėjo aukštą vikonto figūrą. Jis ryžtingai ati
darė duris ir išėjo į kovo saulės užlietą gatvę, taip ir ne
atsigręžęs.
Harieta pamatė didžiulį bėrą eržilą, kantriai laukian
tį savo šeimininko. Žirgas pritiko Gideonui, buvo labai
stambus, galingais raumenimis ir užsispyrėlišku galvos
išlenkim u. Jis atrodė ganėtinai stiprus ir karingas, kad
neštų į kovos lauką šarvais apsivilkusį senovės riterį.
Harieta įsiklausė į tilstantį kanopų kaukšėjimą. K urį
laiką ji klūpėjo šalia ekonomės. H olas jai vėl pasirodė
erdvus. K a i čia sėdėjo Sen Džastinas, jis atrodė siaubin
gai ankštas.
Krūptelėjusi Harieta suprato, kad la ik in is, rando su
bjaurotas Sen Džastino veidas stipriai įsirėžė jos atmin
tin. Niekada anksčiau tokio žmogaus ji nebuvo sutikusi.
Jis buvo neįtikėtinai didelis. Aukštas, stotingas, ga
lingais plačiais pečiais. Jo didžiulės rankos ir kojos. Ha-
rietai staiga pasidarė įdomu, ar pirštinių meistras ir bat
siuvys ima brangiau už papildom ai sunaudotą odą kiek
vienai pirštinių ir batų porai?
21
Iš išvaizdos Sen Džastinui buvo galima duoti trisde
šimt penkerius metus. Viskas, kas buvo su juo susiję,
buvo sunku ir stipru, ir netgi gąsdino.
Pamačiusi jo veidą, Harieta iš karto prisim inė puikuolį
liūtą iš klajojančio pono Piteršemtario žvėryno. N epa
prastos akys, pagalvojo Harieta, auksiškai rudos, kupinos
įžvalgum o ir šalto proto.
Juodi lyg anglis plaukai, platūs skruostikauliai, stam
bi nosis ir valingas smakras teikė Sen Džastinui dar di
desnio panašumo į liūtą. Randas tik stiprino šitą įspūdį,
primindamas stiprų plėšrų žvėrį, būtybę, kuriam prievar
ta — įprastas dalykas.
Harieta pamėgino atspėti, ku r ir kada Sen Džastinas
buvo sužeistas, ir panašu, jog neatsitiktinai. Baisi žaizda,
matyt, padaryta prieš keletą metų. Jam dar pasisekė, kad
neužkabino akies.
Ponia Stoun vėl sujudėjo ir sudejavo. H arieta prisiver
tė sutelkti dėmesį į ekonomę. J i palaikė buteliuką su
druska ja i panosėje.
— A r jūs mane girdite, ponia Stoun?
— Ką? T a ip ... Taip, aš jus girdžiu.— Ponia Stoun at
merkė akis ir, sugavusi Harietos žvilgsnį, skausmingai su
siraukė: — Kas atsitiko? Dieve teisingasis. Dabar viską p ri
siminiau. Jis buvo čia, taip? Ta i ne baisus sapnas. Pabai
sa buvo čia. Gyvas.
— Nusiram inkite, ponia Stoun. Jis taikiai pasišalino.
Ponios Stoun akys išsiplėtė, baimė vėl ją pagavo. Ji
suspaudė Harietos ranką, jos kaulėti pirštai kaip žnyplės
įsikirto į merginos riešą.
— A r jūs nenukentėjote, panele Harieta? Tikiuosi, ši
tas šėtono padaras jūsų nepalietė? A š mačiau, kaip jis
užsigulė ant stalo lyg baisi gyvatė.
— Ponia Stoun, nėra jokių priežasčių nerim auti,— su
sierzinusi tarė Harieta,— jis tiesiog truputį palietė mano
smakrą.
— Saugok jus Viešpatie.— Ir ponia Stoun užmerkė
akis.
Staiga Harieta išgirdo paradiniais laiptais kaukšint ku l
nelius, sekančią akim irką vikonto sandariai uždarytos du
rys ryžtingai atsidarė — ir kam baryje pasirodė Jufim ija
22
Pomeroj ir Harietos sesuo Felisitė, žavingai vėjo sutar
šyta šukuosena.
Visas A p er Bidltonas ir visa apygarda pripažino, jog
Felisitė — tikra gražuolė. Ir tai nebuvo perdėta. Be to,
kad ji buvo nepaprastai daili, mergina iš prigim ties gerai
jautė stilių ir elegantiškumą, kurie ją iš karto išskirdavo
iš kitų, nors finansinės seserų Pomeroj galimybės buvo
gana kuklios.
Lengvute ryškiai žaliais ir baltais dryžiais suknele su
raukiniais, Felisitė buvo žavumo įsikūnijim as. Ilga tam
siai žalia m antilija ir žalia, papuošta plunksnom is skry
bėlaitė užbaigė ansamblį. Jos akys buvo šviesiai žalios,
o plaukai šviesūs su auksiniu atspalviu, neginčytinai pa
veldėti iš motinos. Suknelės iškirptė pabrėžė dar vieną
privalumą, taip pat „paliktą" motinos — nuostabiai apva
lią krūtinę.
Pirm oji į holą, nusimaudama pirštines, įėjo Jufim ija
Pomeroj Eškomb. J i tapo našle prieš pat brolio, šventojo
tėvo Pomeroj aus, m irtį ir veikiai pakliuvo į savo brolė-
čių namus. Ja i be trupučio buvo jau penkiasdešimt, k i
tados ji garsėjo kaip visų pripažinta gražuolė. Bet Harie-
ta manė, kad teta lig i šiol labai patraukli.
Teta Efė nusiėmė skrybėlaitę. Jos juodus plaukus pa
sidabravo lengva žiluma. Jos akys, kaip ir Harietos, buvo
žalsvai melsvos — visų Pomerojų paveldėtas bruožas.
Efė baim ingai pažiūrėjo į ant grindų gulinčią ekono
mę:
— Viešpatie! N ejaugi vėl?
Paskui tetą įėjo Felisitė. Uždariusi paskui save du
ris, ji metė trumpą žvilgsnį į ponią Stoun.
— Dieve tu mano, dar vienas priepuolis. Įdomu, ko
kia šį kartą priežastis? Tikiuosi, kas nors rimtesnio negu
praeitą kartą, kai ją pakirto viso labo žinia apie tai, kad
vyresnioji ledi Barker duktė netikėtai įsigijo vyrą — tur
tingą pirklį.
— Taip, bet ju k jis paprastas krautuvininkas,— prim i
nė teta Efė.— Tau puikiai žinoma, kokią didelę reikšme
skiria ponia Stoun, kad būtų išlaikytas tam tikras visuo
meninis statusas. Anabelė Barker iš kilm ingos šeimos. Ir
23
ponia Stoun teisi manydama, jog mergina galėjo pasiieš
koti geresnės partijos negu miesto prekybininkas.
— Anabelė labai gerai pasielgė,— su įprastu pragma-
tiškumu pareiškė Felisitė.— V yra s ją be galo m yli, duo
da ja i kiek tik nori smulkioms išlaidoms. Apsigyveno jie
puikiam e name Londone, jie turi du ekipažus ir dievažin
kiek tarnų. Anabelė pu ikiai susitvarkė savo gyvenimą.
Harieta šyptelėjo ir vėl kyštelėjo poniai Stoun pano
sėn buteliuką:
— Be to, kaip žmonės kalba, Anabelė lig i ausų įsim y
lėjusi savo prekybininką. A š sutinku su tavim i, Felisite,
ji tikrai neblogai susitvarkė. Tiktai nesitikėk, jog teta
Efė ir ponia Stoun mums pritars.
— Tokia sąjunga prie gero neprives,— išpranašavo te
ta Efė.— Niekada dar nieko doro neišėjo, kai jauna mer
gina ištekėdavo iš meilės. Ypač jeigu ji po to atsistoja
ant žemesnio visuomenės laiptelio.
— Šitą mes dažnai girdim e iš jūsų lūpų, teta Efe.—
Felisitė vertinančiai pažiūrėjo į ponią Stoun.— Ir vis dėl
to, kas atsitiko šį kartą?
Bet nespėjo H arieta atsakyti, kai ponia Stoun ėmė
m irksėti ir, skausmingai įsitempusi, atsisėdo ant grindų.
— Sugrįžo pabaisa iš Blektom o dvaro,— garsiai rau
dodama ištarė ji.
— Dieve teisingasis,— nustebo teta Efė.— A p ie ką ji
kalba?
— Demonas grįžo į nusikaltim o vietą,— tęsė ponia
Stoun.
— Kas čia per pabaisa iš Blektom o dvaro? — paklausė
Felisitė.
— Sen Džastinas,— išstenėjo ponia Stoun.— K aip jis
išdrįso? Ir kaip jis išdrįso grasinti panelei Harietai.
Felisitė pažiūrėjo į seserį plačiai atmerktomis akimis.
— Šventoji M ergele! Č ia buvo vikontas Sen Džasti
nas?
— Taip, buvo,— atsidususi prisipažino Harieta.
Teta Efė iš nustebimo net prasižiojo:
— Vikontas buvo čia? Tiesiog čia, mūsų namuose?
— V isiškai teisingai,— labai ramiai atsakė Harieta.—
O dabar, teta Efe, jeigu jūs ir Felisitė būsite malonios
24
ir sutramdysite savo nustebimą, tai galbūt pavyks grą
žinti į vėžes ponią Stoun.
— Harieta, aš negaliu tuo patikėti,— su siaubu bal
se suaimanavo teta Efė.— Tu rim tai tvirtini, kad pats
stambiausias apygardos žemvaldys, grafystės paveldėto
jas aplankė mus, o tu sutikai jį šitaip prastai apsirengu
si? Su šita sena nešvaria prijuoste, su šita baisia suknele,
kurią reikėjo išmesti dar prieš kelis mėnesius?
— Jis paprasčiausiai jojo pro šalį,— paaiškino H arie
ta, stengdamasi išlaikyti nerūpestingą toną.
— A tsitiktinai jojo pro šalį? — Felisitė pratrūko juo
ku.— Harieta, ju k mes žinome, kad vikontai ir panašūs
asmenys dar niekada „atsitiktinai nejojo" pro mūsų na
melį.
— O kodėl ne? — susierzinusi paprieštaravo Harieta.—
Blektom as — jo dvaras, o tai jau nėra toli nuo mūsų na
mo.
— Per visus dešimtį metų, kuriuos mes čia gyvename,
vikontas Sen Džastinas nė karto nerado progos apsilan
kyti A p er Bidltone, o ką jau kalbėti apie tai, kad užsuk
tų į mūsų namus. O ir tėtis, anot jo, su Sen Džasjtino tė
vu, pačiu grafu, buvo susitikęs tik vieną kartą, Londone,
kai Hardkaslis paskyrė jį parapijos kunigu ir pasiuntė
čia.
— Felisite, tau teks patikėti mano žodžiais. Sen Džas
tinas tikrai buvo čia, tai buvo paprasčiausias aukštuome
nės žmogaus vizitas,— ryžtingai pareiškė Harieta.— M an
atrodo visai natūralu, kad jis apjoja savo šeimos žemes
mūsų apylinkėje.
— Kaim e kalba, jog Sen Džastinas vengia lankytis
A p er Bidltone. Kad jis šitos vietovės nė kvapo negali
pakęsti.— Teta Efė pamosavo delnu tartum vėduokle.—
Dieve teisingasis, man tiesiog svaigsta galva. Vikontas
čia, mūsų namuose,— tiesiog protu nesuvokiama.
— Jei aš būčiau jūsų vietoje, aš taip nesidžiaugčiau
šita žinia, ponia Eškomb,— pareiškė niūriu tonu ponia
Stoun.— Tarp mūsų moterų,— ir žvilgtelėjo į tetą Efę,—
jis palietė savo letenomis panelę Harietą. A š galiu tą pa
liudyti, ačiū Dievui, kad laiku atėjau į kabinetą.
25
— Kodėl laiku? — Felisitės smalsumas buvo labai su
judintas.
— Ta i jums nesvarbu, panele Felisite. Jūs dar per
daug jauna, kad reikėtų žinoti panašius dalykus. Jūs tie
siog turite būti dėkinga, kad šį kartą aš nepavėlavau.
— Nepavėlavote kur? — spyrėsi Felisitė.
Harieta tik atsiduso.
Teta Efė piktai žvilgtelėjo į ją:
— Harieta, m ieloji, tai kas gi atsitiko? Tikiuosi, tu
pasiūlei jam arbatos? A rba galbūt radai dar kuo nors pa
vaišinti?
— N e ne, arbatos buvo, tačiau man ir į galvą neatėjo
pavaišinti vikontą,— prisipažino Harieta.
— Tu nepasiūlei jam puodelio arbatos? Vikontas ap
lankė mus, o tu net nepagalvojai pasiūlyti jam ko nors
gaivinančio? — Tetos Efės veide pasirodė tikras susijau
dinimas.— Harieta, ką man su tavim i daryti? Tu neturi
nė menkiausio supratimo apie padorumo taisykles, kurios
įprastos aukštojoje visuomenėje.
— A š noriu sužinoti, kas atsitiko,— nekantriai pertrau
kė tetą Felisitė.— Kas atsitiko, kai šitas vyriškis lietė ta
ve savo letenomis, Harieta?
— N ieko neatsitiko, o ir neturėjo atsitikti,— atkirto
Harieta.— Ir niekas manęs nelietė.— Ir staiga ji prisim i
nė sunkų vikonto kumštį ir niūrų įspėjamą jo auksiškai
rudų akių žvilgsnį.— Na, galbūt jis mane ir palietė, ta
čiau tiktai akim irką. N etgi ir prisim inti, patikėkite ma
nim i, nėra ko.
— H a rie ta !— Felisitė buvo visiškai suintriguota.—
M aldauju tave, papasakok mums viską.
Tačiau tuojau pat įsikišo ponia Stoun:
— Jis buvo įžūlus kaip pats šėtonas.— Jos nudirbtos
rankos pešiojo prijuostės klostes, o akys blykčiojo tei
suolės pykčiu.— Jis mano, jog jam viskas bus atleista.
Pabaisa visai neturi gėdos,— sukūkčiojo ji.
Harieta apmaudžiai žvilgtelėjo į ekonomę:
— Labai prašau, ponia Stoun, tiktai be ašarų.
— Atleiskite, panele Harieta.— Ponia Stoun dar kar
tą tyliai šnirpštelėjo nosim i ir prijuostės kraštu nusibrau
26
kė ašaras.— Tiesiog aš jį vėl pamačiau po daugelio me
tų ir iškart prisim iniau pergyventą siaubą.
— K o k į siaubą jūs prisiminėte? — degdama smalsumu
paklausė Felisitė.
— A š prisim iniau, kas atsitiko mano mažylei, nepri
lygstama ja i panelei Didrė.— Ponia Stoun vėl nusišluostė
akis.
— Kas tokia panelė Didrė? — pasiteiravo teta Efė.—
Jūsų duktė?
Rydama ašaras ponia Stoun atsakė:
— Ne, m udvi su ja nebuvome giminaitės. J i buvo
pernelyg puiki, kad gim iniuotųsi su tokia kaip aš. J i buvo
vienturtė kunigo Raštono duktė. A š ją prižiūrėjau.
— Raštonas.. . — Teta Efė akim irką mąstė.— A k taip.
Buvęs parapijos kunigas, jį pakeitė mano mielasis bro
lis.
Ponia Stoun linktelėjo. Jos plonos lūpos suvirpo.
— Panelė Didrė — tai viskas, kas buvo likę kunigui
Raštonui po brangiosios jo žmonos mirties. Drauge su pa
nele Didrė į namus įeidavo linksm ybė ir saulės šviesa,
dievaži. Lig i tol, kol Pabaisa ją pražudė.
— Pabaisa? — Felisitės veido išraiška buvo lyg iai to
kia, kaip skaitant gotiškuosius siaubo romanus.— Jūs no
rite pasakyti, vikontas Sen Džastinas? Jis pražudė Didrė
Rašton? K okiu būdu?
— Ištvirkęs išsigimėlis,— suniurnėjo ponia Stoun ir
vėl ėmė trinti akis.
— O Dieve! — Teta Efė atrodė visiškai priblokšta.—
Vikontas nuplėšė mergaitei garbę? Liaukitės, ponia Stoun.
Tokiu dalyku neįmanoma patikėti. G alų gale jis ju k džen
telmenas. Grafystės paveldėtojas. O ji buvo parapijos kle
bono duktė.
— Joks jis džentelmenas,— sviedė ponia Stoun.
Harietos kantrybė trūko. J i savo pasipiktinim ą nu
kreipė į nepakenčiamą ekonomę:
— Ponia Stoun, man atrodo, kad šiandien mums jau
užtenka jūsų dramų. Geriau eikite į virtuvę.
Drėgnos ponios Stoun akys buvo kupinos kančios.
— Bet ju k tai tiesa, panele Harieta. Būtent jis pražu
dė mano mažylę Didrė, net je i ir ne jis nuspaudė pisto
leto gaiduką.
27
— Pistoleto? — H arieta nenuleido nuo ekonomės akių.
H ole pakibo kraupi tyla. Efė prarado kalbos dovaną.
N etgi nenuorama Felisitė, atrodo, neturėjo jėgų ko nors
paklausti.
Harietai išdžiūvo burna.
— Ponia Stoun,— galų gale atsargiai ištarė ji.— Jūs
mėginate įteigti, kad vikontas Sen Džastinas nužudė vieną
ankstesnių šio namo gyventojų? Tokiu atveju, aš negaliu
leisti jums ir toliau užim ti šitas pareigas, jeigu jūs ir
ateityje ketinate skleisti tokius neįtikėtinus gandus.
— Bet ju k tai tiesa, panele Harieta. Prisiekiu savo gy
vybe. O, visi kalbėjo, jog tai savižudybė — priim k V ieš
patie jos sielą! Bet aš ju k žinau, kad jis ją prie to p ri
vedė. Pabaisa iš Blektom o kaltas, visi kaim e tai žino.
— Dieve teisingasis,— atsiduso Felisitė.
— Č ia yra kokia nors klaida,— suniurnėjo teta Efė.
Tačiau Harieta, susitikusi su ponios Stoun akimis, iš
karto suprato, kad to ji nemeluoja, bent jau sako tai, ką
žino. Staiga Harietai pasidarė bloga.
— Ir kaipgi Sen Džastinas privedė panelę Didrė Raš-
ton prie savižudybės?
— Jie buvo susižadėję,— tylia i atsakė ponia Stoun.—
Dar prieš jam gaunant titulą. Vyresnysis Gideono Vest-
bruko brolis Rendelas dar buvo gyvas. Suprantama, jis
tada ir buvo senojo grafo įpėdinis. A k , tikras džentel
menas! Tikras ir kilnus grafo H ardkaslio įpėdinis. Žmogus
vertas, kad taptų jo šviesybės paveldėtoju.
— Skirtingai negu Pabaisa? — įsiterpė Felisitė.
Ponia Stoun keistai pažiūrėjo į ją ir netikėtai ėmė kal
bėti pašnibždomis:
— Kurie ne kurie netgi tvirtina, jog Gideonas Vest-
brukas nužudė savo brolį, kad paveldėtų dvarus ir titu
lą.
— Žavinga,— suniurnėjo Felisitė.
— Neįtikėtina.— Tetą Efę, atrodo, jau ištiko šokas.
— O aš manau, kad visa tai niekai,— pareiškė H arie
ta. Bet vis dėlto ji pajuto, kaip abejonės šaltukas įsėli
no į jos sielą. Ponia Stoun tikėjo kiekvienu savo žodžiu.
Visiem s buvo žinoma, kad ji, kaip drugelis prie švie
28
sos, linko į bet kokią dramą, tačiau H arieta pu ikiai paži
nojo savo ekonomę ir jos sąžiningumu neabejojo.
— Ta i tikriausia tiesa,— nenusileido ponia Stoun,—
prisiekiu.
— Tęskite, ponia Stoun, papasakokite mums, kaip Pa
baisa, tai yra vikontas, privedė ledi prie savižudybės,—
pareikalavo Felisitė.
Pasidavusi Harieta jau netrukdė ekonomei toliau pa
sakoti. J i išsitiesė, įtikinėdam a save, jog bet kuriuo at
veju sužinoti faktus bus naudinga.
— Taip, ponia Stoun, jeigu jau jūs tiek prikalbėjote,
galite papasakoti mums ir visa kita. Būtent kas įvyko Did-
rė Rašton?
Ponia Stoun sugniaužė kumščius:
— Jis jėga paėmė ją. Išniekino ją tiesiog kaip tikra
Pabaisa. Įtaisė jai vaiką. Pasinaudojo ja savo ištvirkėliš-
kiems norams patenkinti. Tačiau, užuot pasielgęs kaip de
ra, tai yra vedęs, jis pametė ją. Tai niekam ne paslaptis.
Paklauskite bet ko aplinkui.
Teta Efė ir Felisitė suglumusios tylėjo, niekaip nega
lėdamos patikėti tuo, ką išgirdo.
— O D ie v e !..— Harieta staigiai atsisėdo ant suoliu
ko. J i pajuto, kaip jos rankos susigniaužė į kumščius, kad
net sąnariai suskaudo. M ergina prisivertė g iliai įkvėpti,
kad nusiramintų.— A r jūs tuo visiškai įsitikinusi, ponia
Stoun? Prisipažinsiu, jis man nepadarė žmogaus su tokiais
polinkiais įsfJūdžio. Jis man, m a n ... netgi beveik pa
tiko.
— A rg i tu gali perprasti tokius vyrus? — su geležine
logika paklausė teta Efė.— T u net nepraleidai sezono Lon
done, kadangi mano brolis, priim k Viešpatie jo sielą, ne
paliko palikim o. Jeigu tu būtumei apsilankiusi sostinėje
ir pasižiūrėjusi į aukštuomenę, tu būtumei supratusi, kad
tokius žmones ne visada galima atpažinti iš pirm o žvilgs
nio.
— Jūs absoliučiai teisi, teta Efe.— Harieta suprato,
kad jai lik o tik pripažinti, jog tetos žodžiuose buvo tikra
tiesa. J i iš tikrųjų neturėjo nė m enkiausio supratimo apie
vyrus, sugebančius suvilioti nekaltą jauną merginą, o
paskui ją pamesti.— Žinoma, vienas dalykas klausytis is
29
torijų, bet, suprantama, to negalima lygintis su betarpiš
ku bendravimo su tokiais vyrais patyrimu, argi ne?
— V argu ar tu norėsi įgyti tokio patyrim o,— paste
bėjo Felisitė ir vėl atsisuko į ponią Stoun.— Prašau jus,
tęskite savo pasakojimą.
— Taip,— lediniu tonu ištarė Harieta,— dabar jau dės
tykite viską, ponia Stoun.
Ponia Stoun kilstelėjo smakrą ir skausmingai žvilgtelė
jo į Harietą ir Felisitę.
— K aip aš jau sakiau, Gideonas Vestbrukas — antrasis
grafo Hardkaslio sūnus.
— Vadinasi, jis tada dar nebuvo vikontas,— suniurnė
jo Felisitė.
— Suprantama, ne,— nutraukė ją teta Efė, pripažin
tas autoritetas panašiais klausimais.— Tuo metu jis netu
rėjo jokių titulų, nes buvo tiktai antrasis sūnus. V iko n
tu turėjo tapti jo vyresnysis brolis.
— Žinoma, teta Efe. Prašom tęsti, ponia Stoun,— ne
kantriai nutraukė Felisitė.
— Pabaisa įsigeidė mano puikiosios panelės Didrė,
kai tik ją pamatė pirm ojo jos sezono Londone metu. K u
nigas Raštonas surinko visus savo pinigus, kokius tik tu
rėjo, kad tik suteiktų ja i galimybę praleisti Londone bent
vieną sezoną, o Pabaisa pats pirmas jai pasipiršo.
— Ir Raštonas nusprendė nepaleisti zylės iš rankų? —
įterpė Harieta.
Ponia Stoun apdovanojo ją piktu žvilgsniu:
— Ir tada kunigas Raštonas pasakė Didrė, kad jai teks
sutikti ir tekėti už Pabaisos. Jis neturėjo titulų, tačiau tu
rėjo pinigų ir gerą šeimos vardą. Raštonas suprato, jog
tai gera partija.
— Turint galvoje visas aplinkybes, panašu, kad jis bu
vo teisus,— suniurnėjo teta Efė.
— K itaip sakant, ji ketino tekėti už jo dėl pinigų ir
pasitaikiusios galimybės susigiminiuoti su įtakinga šei
ma,— padarė išvadą Harieta.
— M ano panelė Didrė visada buvo paklusni ir gera
duktė,— liūdnu balsu tęsė ekonomė.— J i nusprendė įvyk
dyti tėvo valią, nors Vestbrukas buvo antrasis sūnus ir
bjaurus kaip nuodėmė. Ji, žinoma, būtų susiradusi geres-
30
nę partiją, bet kunigas b ijo jo laukti. Be to, Didrė negalė
jo ilgai lik ti Londone, tam paprasčiausiai trūko pinigų.
Harieta metė į ponią Stoun kupiną susierzinimo žvilgs
nį:
— M a n jis nė trupučio neatrodė bjaurus.
Ekonomė padarė grimasą:
— Didžiulė, šlykšti būtybė. Be to, su kraupiu randu.
Ir apskritai jis panašus į pragaro demoną. Jis visada buvo
toks, net tada, kai jo veidas dar nebuvo sužalotas. Mano
vargšelė panelė Didrė vien tik žvilgtelėjusi į jį sudrebė
davo. Bet ji atliko savo pareigą lig i galo.
— O pakeliui ir dar šį tą, kai jūsų paklausai,— pasa
kė Harieta.
Tgta Efė liūdnai palingavo galva:
— A k , šitos kvailutės jaunos merginos, kurios pasi-
kliauna širdim i, užuot įsiklausiusios į proto balsą. Koks
kvailumas! N ejaugi jos niekada nesupras, kad jeigu ne
nori būti pažemintos, negalima pamesti galvos ir nekal
tybės lig i tol, kol bus saugios, tai yra ištekės?
— M ano Didrė buvo paklusni mergina,— toliau tęsė
ponia Stoun.— Sakau jums, jis ją suviliojo. J i buvo ne
kaltas ėriukas, nieko nežinantis apie kūniškus geidulius,
kuo jis klastingai pasinaudojo. Ir galų gale jie buvo jau
susižiedavę. J i naiviai tikėjo, jog jis pasielgs kaip džen
telmenas po to, kai sužinos, kad ji laukiasi kūdikio.
— Ji, be abejo, tikėjo, kad nė vienas tikras džen
telmenas tokiu atveju nenutrauks sužadėtuvių,— spėjo
Harieta.
— Na, tikras džentelmenas neatsisako savo ankstesnių
ketinimų, — rūgščia mina pasakė teta Efė.— Visas reika
las tas, kad moteris niekada negali būti iš anksto įsitikinu
si vyriškio sąžiningumu, kai situacija tokia delikati. Ir
būtent todėl ji negali rizikuoti ir leistis sukompromituo
jama. K a i nuvažiuosi į Londoną, Felisite, būk protinga ir
nepamiršk šitos siaubingos istorijos.
— Taip, teta Efe.
Felisitė pagavo Harietos žvilgsnį. T o ji nuslopino grau
džią šypseną. A naiptol ne pirmą kartą jos su seserimi klau
sėsi tokių tetos pamokymų, suprantama, kupinos pačių
geriausių norų.
31
Efė laikė save vyriausiuoju teisėju, kai reikalai buvo
susiję su elgesiu aukštojoje visuomenėje. J i garsėjo kaip
savo brolėčių patarėja ir gynėja, nors Harieta dažnokai
jai primindavo, kad A p er Bidltone apskritai nieko įsidė
mėtino nevyksta, todėl jų su Felisite net nereikia saugo
ti.
— Tai va, Sen Džastinas ne džentelmenas! Jis žiaurus,
beširdis, pasileidęs Pabaisa.— Ponia Stoun nusišluostė akis
savo raudona kaulėta rankele.— Vyresnysis grafo sūnus
žuvo prieš tai, kai panelė Didrė suprato, jog laukiasi kū
dikio. Jis išjojo pasijodinėti palei uolas netoli nuo čia,
ir, sako, kad jį numetė žirgas. Jis nukrito nuo skardžio
tiesiai į jūrą. Dar ir sprandą nusilaužė. Iš pradžių nu
tarė, kad nelaim ingas atsitikimas. N a, o kai pamatė, kaip
naujasis vikontas pasielgė su Didrė, kilo įtarimas.
— Koks siaubas! — Felisitės akys, kaip ir pirma, bu
vo išsiplėtusios iš nustebimo.
— V e ik ia i po to, kai Gideonas Vestbrukas sužinojo,
kad gaus titulą, jis nutraukė sužadėtuves su panele D id
rė.
— Ne! — Iš tikrųjų? — sušuko Felisitė.
Ponia Stoun liūdnai linktelėjo.
— Iš karto! Ir metė ją, nors žinojo, kad ji laukiasi jo
kūdikio. Jis nusijuokė ja i tiesiai į veidą, girdi, jis tapo
vikontu Sen Džastinu, o vieną gražią dieną taps grafu
H ardkasliu ir gaus žmoną kur kas geresnę negu neturtin
go parapijos kunigo duktė.
— Dieve teisingasis! — Harieta prisim inė šaltakraujiš
ką auksiškai rudų Gideono akių žvilgsnį. Dabar, apgalvo
dama tai, ką išgirdo, ji buvo priversta pripažinti: iš tik
rųjų sunku įsivaizduoti, kad šitas žmogus vadovaujasi
išim tinai gerais jausmais arba bent jau neturi kokių nors
savo tikslų. Jis turėjo kažin ką nepalaužiama. J i krūpte
lėjo.— Anot jūsų žodžių, jis žinojo, jog Didrė laukiasi
kūdikio?
— Taip, tebūna jis prakeiktas! Būtent taip! — Ponios
Stoun pirštai tai susigniauždavo į kumščius, tai vėl atsi-
gniauždavo.— Tą naktį, kai ji suprato, jog nėščia, m udvi
nesumerkėme akių. V isą naktį ji praraudojo ant mano
krūtinės, o rytą nuėjo pas jį. O kai ji grįžo iš Blektorno,
32
aš tiktai žvilgtelėjau jai į akis — ir viską supratau. Jis
ją metė.— Ašaros vėl plūstelėjo iš ponios Stoun akių ir ri
tosi jos plačiais skruostais.
— O kas buvo paskui? — staiga pakimusiu balsu pa
klausė Felisitė.
— Panelė Didrė nuėjo į tėvo kabinetą, nusiėmė nuo
sienos tėvo pistoletą ir nusišovė. Nelaim ingasis kunigas
Raštonas ten ją ir rado.
— Vargšė mergaitė, koks baisus likim as,— sukuždėjo
teta Efė.— Jeigu ji būtų buvusi atsargesnė. Jeigu ji būtų
saugojusi savo reputaciją ir nepasikliovusi vyriškiu. Fe-
lisite, mano m ieloji, ar tu nepamirši šitos istorijos, kai nu
važiuosi į Londoną?
— Ne, teta Efe. V argu ar aš ją pamiršiu.— Širdį ve
rianti istorija, matyt, padarė Felisitei didžiulį įspūdį.
— Dieve mano,— suniurnėjo H arieta,— visa tai taip
neįtikėtina.— J i apžvelgė iškasenomis užverstą kabinetą
ir atsikvėpė, prisim inusi, kaip Sen Džastinas užsigulė virš
stalo ir savo stipria ranka palietė jos smakrą.— Ponia
Stoun, ar jūs absoliučiai įsitikinusi, kad jūsų papasakoti
įvykiai — tiesa?
— A bsoliučiai. Jeigu būtų gyvas jūsų tėvas, jis pa
tvirtintų, jog viskas tiesa. Jis žinojo, kas atsitiko kunigo
Raštono dukrai, gerai žinojo. Tačiau verčiau tylėjo, nes
manė, jog tai ne tas dalykas, kurį reikėtų apsvarstyti su
jumis, jaunomis ledi. K a i jis man leido dirbti pas jį, tai
įspėjo, kad aš apie šį atsitikim ą nė žodžiu neprasitarčiau.
Taip, ir aš tylėjau. Tačiau daugiau tylėti neįmanoma.
Teta Efė pritariam ai linktelėjo:
— Žinoma, ponia Stoun. Dabar, kai Sen Džastinas grįžo
į mūsų parapiją, visoms padorioms ledi reikia būti labai
atidžioms.
— Išniekinta ir pam esta.. . — Felisitė baim ingai palin
gavo galva.— T ik pamanykite!
— Baisu,— atsiduso teta Efė.— Tiesiog baisu. Jaunosios
ledi turi būti nepaprastai atsargios. Felisite, kol vikontas
bus dvare, tau nedera eiti vienai iš namų. Aišku?
— O, kokie niekai! — Felisitė kreipėsi pagalbos į Ha-
rietą.— Ju k nesirengiate jūs laikyti manęs namų arešte
3— 547 33
vien todėl, kad Sen Džastinui šovė į galvą apjoti savo
žemes?
— Ne, žinoma, ne,— susiraukė Harieta.
— Harieta, Felisitė turi būti atsargi,— beapeliaciniu to
nu ištarė Efė.
— Teta Efe, Felisitė labai išmintinga mergina,— už
stojo seserį Harieta.— J i nepadarys jokios kvailystės.
— Praleisti savo šansą pagyventi sezoną sostinėje? —
nusišypsojo Felisitė.— G ali būti tikra, Harieta, aš ne to
kia kvaila.
Ponia Stoun suspaudė lūpas:
— Sen Džastinas — ta didžiulė, plėšri Pabaisa — ren
kasi tik jaunutes nekaltas merginas. O kadangi jūsų tėvo
jau nėra ir nėra kas jus gina, panele Felisite, jūs turite
būti labai apdairi.
— V isiškai teisingai,— sutiko teta Efė.
Harieta kilstelėjo antakius:
— A š žiūriu, nė viena jūsų nesirūpinate mano reputa
cija taip, kaip Felisitės reputacija.
Teta Efė tuoj pat pasijuto kalta:
— Tu ju k žinai, kad ne taip. Bet galų gale tau jau be
maž dvidešimt penkeri. Pasileidę vėjavaikiai, apie kuriuos
kalba ponia Stoun, paprastai medžioja jaunutes nekaltas
merginas.
— O ne senas, nekaltas būtybes tokias kaip aš,— burb
telėjo Harieta. Erzinančią Felisitės pašaipą ji paliko be
atsako — Manau, kad jūs teisi, teta Efe, vargu ar man gre
sia pavojus būti Sen Džastino išniekintai.— J i patylėjo.—
Atrodo, aš tą patį pasakiau jam pačiam.
— Kas per velniava? — įbedė į ją akis teta Efė.
— Nesvarbu.— H arieta nuėjo prie atdarų kabineto du
rų.— Aš tikra, jog Felisitė nepames galvos, nė to, ką dar
vertingo ji turi, jeigu taip atsitiktų, kad ja i tektų ben
drauti su vikontu Sen Džastinu. J i ne tokia kvaila. O da
bar prašau man atleisti, aš turiu pabaigti savo darbą.
Harieta prisivertė ramiai prieiti prie savo mažytės
prieglaudos durų, o paskui taip pat ram iai jas uždaryti
paskui save. Bet liku si viena, ji nusiminusi krito į krėslą
ir, pasirėmusi ant stalo, suspaudė rankomis galvą. Jos kū
ną purtė stiprus drebulys.
34
T,Kvaila pasirodė ne Felisitė, o aš",— niūriai pagalvo
jo ji. Taip, būtent ji, Harieta, pasielgė kvailai. J i išsikvie
tė Pabaisą iš Blektom o dvaro j Aper Bidltoną.
m skyrius
35
atoslūgis, bet smėlis dar buvo drėgnas. Potvynio metu ši
ta pakrantė būdavo užlieta. K a i potvynis būdavo didelis
jūros bangos daužydavosi į uolas ir užtvindydavo žemuti
nes olas.
Kartą ar du Harieta taip įniko į savo tyrinėjim us, kad
vos nepakliuvo į kylančio potvynio žabangas. Prisim ini
m ai apie tai, jai lig i šiol sukeldavo drebulį ir versdavo
labai atidžiai apskaičiuoti buvim o oloje laiką.
J i ėjo pakrante, stengdamasi surasti pėdas smėlyje.
Jeigu keliom is minutėmis anksčiau Gideonas čia buvo, ji,
be abejo, atskirs jo didžiulių batų atspaudus. Ir vėl H a
rieta kamavosi dėl to, ar nepadarė ji kvailystės, iškvies-
dama Gideoną į A p er Bidltoną.
Bet, kita vertus, ju k reikia ką nors daryti su plėšikų
gauja, pavertusią jos neįkainojamas olas vogtų daiktų
slėptuvėmis. Juk negalėjo ji leisti ir toliau daryti jiems
savo smerktinus darbus, o be to, jai būtinai reikėjo iš
tyrinėti išsvajotąją olą.
Nėra žodžių, kad apibūdintum, kokie nuostabūs atradi
m ai laukia savo valandos. Ir kuo ilgiau ji leis piktada
riams naudotis ola, tuo įtikim iau, jog jie patys susigal
vos ieškoti iškasenų. Staiga kuris nors jų atsitiktinai pa
stebės įdomų kaulą ir papasakos apie tai savo pažįsta
mam, o tas prasitars tikrajam kolekcionieriui. Tada A per
Bidltone ir žingsnio nežengsi, kad nesusidurtum su se
nienų ieškotojais.
Neįmanoma! K aulai šitose olose, laukiantys savo at
radimo, priklauso jai.
K iti kolekcionieriai, suprantama, kadaise tyrinėjo A p er
Bidltoną, bet, neaptikę nieko įdomaus, išskyrus keletą
žuvų skeletų ir kriauklių, atsisakė tolimesnių ieškojimų.
Tačiau Harieta atliko daug kruopštesnius tyrim us negu
jos pirmtakai, ir jautė, kad jos laukia svarbūs atradimai.
J i tiesiog privalo atskleisti šitų akmenų paslaptį.
Ne, vis dėlto ji teisingai pasielgė, nusprendė Harieta,
kitos išeities nėra. Stiprus, protingas vyriškis padės atsi
kratyti vagių. Koks skirtumas, kad Gideonas pavojingas
nevidonas ir niekšas? Geresnio būdo susidoroti su nusi
kaltėliais, kaip užsiundyti ant jų liūdnai pagarsėjusią Pa
baisą iš Blektom o dvaro, ir nesugalvosi.
36
Taip jam ir reikia.
Tą akim irką, kaip ja i pasirodė, rūkas ėmė apie ją suk
tis kažin kaip kitaip. Pajutusi, jog pakrantėje jau ji ne
viena, Harieta staigiai sustojo. V ėjas taršė ant pakaušio
jos garbanas. J i greitai atsigręžė ir pamatė iš rūko marš
kos išnyrantį Gideoną. Jis ėjo tiesiai prie jos.
— la b ą rytą, panele Pomeroj,— ištarė jis galingu kaip
jūros riaumojimas balsu.— A š jaučiau, kad rūkas nebus
jums kliūtis.
— Labą rytą, m ilorde,— atsiliepė ji. K o l jis artėjo prie
jos dideliais žingsniais, palikdamas sm ėlyje gilius pėdsa
kus, mergina pabandė nusiraminti. Jos sujaudrinta vaiz
duotė piešė jį, kaip demonišką pabaisą, pasirodančią iš
pragaro dūmų. Jis atrodė jai dar didesnis negu praeitą
kartą.
Jis buvo su juodais auliniais batais, juodom is pirštinė
mis ir juodu paltu su gobtuvu ir aukšta apykakle, įrėmi
nančia rando subjaurotą jo veidą. A n t juodų plaukų žvil
gėjo rytinio rūko lašeliai.
— K aip matote, aš vėl paklusau jūsų įsakym ui.— Gi-
deonas sustojo priešais Harietą, žvilgtelėjo į ją iš viršaus
žemyn ir nusišypsojo su vos pastebima ironija.— M an
teks save pakontroliuoti, kitaip noras įvykd yti bet kurį
jūsų reikalavim ą, panele Pomeroj, taps įpročiu!
H arieta išsitiesė ir prisivertė mandagiai nusišypsoti:
— N ebijokite, milorde, manau, jūs vargu ar įprasite
paklusti kitiems, jeigu svetimi nurodym ai nesutaps su
jūsų paties ketinimais.
Atsakydam as jis lengvai gūžtelėjo savo didžiuliu pe
timi.
— Kas žino, ką gali padaryti vyriškis, turėdamas rei
kalą su patrauklia m oterimi.— Šalta šypsena perkreipė jo
subjaurotą veidą, paversdama jį baisia kauke.— A š lau
kiu jūsų sekančio paliepimo, panele Pomeroj.
Harieta sunkiai atsikvėpė ir virpančiom is rankomis
ėmė taisytis savo didelį sunkų krepšį.
— A š paėmiau du žibintus, m ilorde,— greitai pasakė
ji.— Jų mums prireiks viduje.
— Leiskite man,— Gideonas paėmė sunkų krepšį iš
jos rankų. Jo didžiulėje rankoje jis tabalavo lyg tuš
37
čias.— Įrankiais aš užsiimsiu. Panele Pomeroj, aš nekan
trauju pamatyti vogtų daiktų prigrūstą olą.
— Taip, taip, žinoma. Eikite paskui mane.— J i apsisu
ko ir nuskubėjo per rūką į priekį.
— Šiandien, panele Pomeroj, jūs jau ne taip pasiti
kite savim i,— su pasitenkinim u balse pasakė Gideonas,
be garso žingsniuodamas paskui ją.— M atyt, geroji po
nia Stoun pranešė jum s keletą siaubingų smulkmenų apie
mano praeitį, susijusią su A p er Bidltonu?
— N iekai. Jūsų praeitis manęs nedomina, sere.— Ha-
rietai pavyko tai pasakyti abejingu ir nevirpančiu bal
su. G reitai žengdama per smėlį, ji nedrįso atsigręžti.—
M an tai nerūpi.
— To kiu atveju aš privalau jus įspėti, kad jums ne
reikėjo manęs kviesti,— grėsmingai sušnibždėjo jis.— Bi
jau, kad manęs negalima atskirti nuo praeities. J i atkak
lia i persekioja mane. Tas faktas, kad aš gausiu grafo ti
tulą, bus labai naudingas, jog priverstų žmones retkar
čiais nekreipti dėmesio į mano praeitį, bet, prisipažinsiu,
ji vis viena primena apie save. Ypač čia, A p er Bidltone.
Harieta per petį metė greitą žvilgsnį. Sunkiai slepia
mas apmaudas, suskambėjęs vikonto balse, privertė ją
įtemptai suklusti.
— J i jums kelia nerimą, milorde?
— M ano praeitis? N e itin. A š jau seniai išmokau gy
venti su mintimi, kad kitų akyse aš esu pragaro piktosios
dvasios įsikūnijim as. Jeigu jau būti atviram, tai reikia
pasakyti, kad tokia mano reputacija teikia ir tam tikrų
privalum ų.
— Dieve mano. Kokie dar privalum ai? — sušuko H a
rieta.
— Pirmiausia dėl to man neįgrįsta mamulės, trokštan
čios kuo greičiau ištekinti savo dukras. Jos atidžiai žiū
ri, kad jų dukros nepakliūtų man ant kelio. Bijo, kad aš
begėdiškai pasityčiosiu iš jų paukštyčių, ju k čia nepri
lygsta man niekas, o paskui išmesiu vargšelę kaip nešva
rius skalbinius.
— O ! — sušuko Harieta.
— Būtent taip ir bus,— piktai tęsė Gideonas,— purvo
38
prasme. Po to, kai paaiškės, kad aš nuplėšiau jaunai mer
ginai garbę, jos jau neįmanoma grąžinti į vedybinį turgų.
— A išku .— H arieta lengvai atsikosėjo ir paskubino
žingsnį. J i jautė Gideono alsavimą už savo nugaros, nors
smėlis sugėrė jo žingsnių garsą. Begarsė vikonto eigastis
atėmė ja i dvasios stiprybę, nes ji žinojo, kad šitas m ilži
nas visai šalia. Ja i atrodė, kad jos pėdomis eina m ilži
niškas žvėris.
— Negana to, kad man neįkyri mamulės brukdamos
jaunas savo dukreles,— negailestingai tęsė Gideonas,—
kiek prisim enu dar nė vienas tėvelis nepamėgino privers
ti manęs pasipiršti jo dukrai pasinaudodamas senu triu
ku, paskelbdamas, kad aš ją sukompromitavau. Visiem s ži
noma, kad vargu ar ši gudrybė pavyks.
— M ilorde, jeigu šitokiu būdu jūs mėginate padaryti
užuominą, kad aš išmesčiau iš galvos panašias mintis, tai
leiskite jus patikinti, jūs esate visiškai saugus.
— A i tai saugus, panele Pomeroj, o štai jums rei
kėtų būti kur kas atsargesnei.
Ta i jau peržengė visas leistinas ribas. H arieta staigiai
sustojo ir atsigręžė. Vikontas buvo taip arti, kad ji ženg
telėjo žingsnį atbula. Paskui n iū riai žvilgtelėjo į jį iš
apačios į viršų.
— Vadinasi, tai tiesa? Jūs iš tikrų jų pametėte para
pijos dvasininko dukrą su jūsų kūdikiu?
Gideonas susiraukęs pažiūrėjo į ją:
— K a ip žmogus, nesidomintis mano praeitim i, jūs la
bai smalsi.
— Bet, m ilorde, jūs, atrodo, pats siekėte, kad tai butų
svarstoma.
— Taip, jūs teisi. Bijau, jog nieko nepadarysi, je i jau
jūs išgirdote mano istoriją.
— Taigi,— įžūliai sviedė ji po įtemptos tylos,— tai tie
sa?
Gideonas išlenkė tankų juodą antakį ir, atrodė, rimtai
susimąstė. Jo akyse degė šalta ugnis.
— Faktai iš tiesų tokie, kokius jums pateikė, pane
le Pomeroj. M ano sužadėtinė laukėsi kūdikio, o aš tai
sužinojau po to, kai nutraukiau sužadėtuves. Paskui Did-
rė parbėgo namo ir nusišovė.
39
H arieta giliai atsiduso ir žengė dar vieną žingsnį at
gal. J i netgi pamiršo olą, kupiną pagrobtų brangeny
bių.
— A š netikiu.
— A čiū , panele Pomeroj.— Jis su apsimestiniu galan
tiškumu palenkė galvą.— Bet neabejokite, visi k iti tiki.
— A k ! — Harieta suėmė save į rankas.— Bet, karto
ju, tai man nerūpi.
J i apsigręžė ir tęsė kelionę prie olos. Jos veidas lieps
nojo. J i supyko ant savęs: kas ją traukė už liežuvio. K o
kioje kvailoje padėtyje ji atsidūrė!
Po kelių m inučių Harieta priėjo prie olos ir su palen
gvėjim u atsiduso. Pro rūką blankiai tamsavo landa. Jeigu
ji tiksliai nežinotų, kur ji yra, tokiu oru jos nė už ką ne
surastų.
— M es pasiekėme tikslą, milorde.— H arieta sustojo ir
vėl atsigręžė į vikontą.— Ola, kurią naudoja vagys, šiek
tiek tolėliau, mes į ją pakliūsim e per šitą olą.
Tam tikrą laiką Gideonas žiūrėjo j plyšį uoloje, pas
kui padėjo ant žemės Harietos krepšį.
— Manau, jog dabar mums reikės žibintų.
— Žinoma, ju k užteks žengti porą žingsnių oloje, ir
mes pamesime vienas kitą.
Harieta stebėjo, kaip Gideonas uždega žibintus. Jo di
džiulės stiprios rankos judėjo nepaprastai v ik ria i ir švel
niai. K a i jis padavė ja i vieną žibintą, jų rankos susidūrė.
Jis nusišypsojo, bet šypsenoje nebuvo ir užuominos į
nuoširdžią šilumą. Randas jo smakre grėsmingai išsilen
kė.
— Jūs jau ėmėte galvoti, ar nepavojinga jums vienai
eiti su manimi į olą, panele Pomeroj?
J i atsakė niūriu žvilgsniu ir ryžtingai ištraukė iš jo
rankų žibintą:
— Suprantama ne. Einam tolyn.
H arieta žengė į siaurą įėjim ą ir aukščiau kilstelėjo ži
bintą. Rūko skiautės prasiskverbė į olą ir dėl to žibintas
metė keisčiausius šešėlius ant drėgnų akm eniniu sienų.
M ergina krūptelėjo: šiandien šitas perėjimas atrodė itin
atstumiantis ir grėsmingas, nors ji ne kartą čia buvo
viena.
40
Harieta padarė išvadą, kad ji tiesiog truputį nervina
si vikonto kom panijoje. Reikia pagaliau sutramdyti vaiz
duotę. „G alvok tiktai apie reikalą“,— kartojo ji sau.
Gideonas ją pasivijo savo negirdim ais žingsniais. N uo
jo žibinto šviesos keisti šešėliai ant sienų ėmė šokinė
ti dar įmantriau. Jis apsidairė, jo veide matėsi pasipikti
nimas.
— Panele Pomeroj, jūs paprastai po olas dūlinėjate
viena, ar jus kas nors lydi?
— K o l buvo gyvas mano tėvas, mes dažniausiai ei
davome abu. Ju k būtent jis sužadino mano susidomėjimą
iškasenomis. Jis buvo aistringas kolekcionierius ir pradė
jo mane imti drauge, kai tik aš išmokau vaikščioti. T a
čiau nuo to laiko, kai jį nusinešė karštinė, aš tai darau
viena.
— K o gero, tai ne pats išmintingiausias sprendimas.
H arieta šnairomis metė į jį įtemptą žvilgsnį:
— ‘ Jūs kartojatės. Bet žinokite, mes su tėvu tyrinėti
olas išmokome dar prieš atsikėlimą į A p er Bidltoną. A š ši
tą dalyką gerai išmanau. Sen, m ilorde.— J i ėjo gilyn į
olą, jausdama, jog Gideonas neatsilieka nė per žingsnį.—
Manau, kad jūs ne iš tų žmonių, kurie nejaukiai jaučiasi
uždaroje erdvėje?
— Nesirūpinkite, reikia labai gerai pasistengti, kad
aš pasijusčiau nejaukiai, panele Pomeroj.
J i gurktelėjo:
— Taip. Bet daugeliui olos sukelia nemalonius pojū
čius. N ors šitas perėjimas gana patogus. Matote, jis ganė
tinai platus, netgi pačioje siauriausioje vietoje lengvai ga
lima eiti.
— Jūsų supratimas apie patogumus šiek tiek skiriasi
nuo manojo, panele Pomeroj,— sausai paprieštaravo G i
deonas.
Harieta metė į jį žvilgsnį: vikontui teko lankstytis ir
eiti šonu.
— A k taip, jūs ju k toks didelis!
— Taip, jau kur kas didesnis už jus, panele Pomeroj.
J i prikando lūpą.
— Na, labai prašau, pasistenkite neįstrigti. Tai būtų
visai ne vietoje.
41
— Ypač turint galvoje, kad olą potvynis užlieja.—
Gideonas apžiūrėjo akmenines sienas, nuo kurių lašėjo
vanduo. M ažytis balkšvas krabas pasiskubino kuo toliau
išsinešdinti nuo žibinto šviesos, akim irka pradingdamas
tamsoje.
— V isą žemutinę olų dalį potvynio metu užlieja jūros
vanduo,— nesustodama paaiškino Harieta.— T a i labai nau
dingos žinios. Pasinaudokite jomis, kai rengsite plėšikų
sulaikym o planą. Galų gale galvažudžiai čia pasirodo tik
tai vėlai naktį ir tiktai atoslūgio metu. Bet kurį planą
reikia paremti visų pirm a faktais.
— A čiū , panele Pomeroj. Būtinai atsižvelgsiu.
Pajutusi jo žodžiuose sarkazmą, Harieta piktai sviedė:
— A š viso labo tik stengiuosi jums padėti.
— Uhu.
— A r aš privalau prim inti, milorde, kad aš susekiau
plėšikus? M an atrodo, jūs turėtumėte džiaugtis galėdamas
su manimi pasitarti, kaip kuo geriau paspęsti vagims spąs
tus.
— N oriu prim inti jums, panele Pomeroj, kad aš čia
taip pat gyvenau, ir vietovė man gerai pažįstama.
— Taip, žinoma, bet, galimas daiktas, jūs pamiršote
daugybę iš pirm o žvilgsnio nereikšmingų detalių. O aš,
atlikdam a čia savo tyrim us, galėčiau būti laikom a dide
le šitų olų žinove.
— Pažadu, panele Pomeroj, kai tik prireiks patarimo,
aš būtinai kreipsiuosi į jus.
Susierzinimas įveikė atsargumą, ir H arieta išrėžė:
— Neabejoju, sere, jūsų bendravimo ratas būtų kur
kas platesnis, jeigu jum s pavyktų būti mandagesniam.
— A š anaiptol nesuinteresuotas plačiau bendrauti. N ie
ku būdu.
— Tai jau tikrai,— burbtelėjo mergina. J i ketino dar
šį tą pridurti, bet paslydo ant bangų palikto pluoštelio
dumblių. Harieta pabandė griebtis už sienos, tačiau pirš
tinė nuslydo dumblinu akmenų paviršium i.— O Viešpatie!
— A š jus laikau,— šaltai pasakė Gideonas. Jis ranka
apkabino merginos liem enį ir stipriai prispaudė prie pla
čios krūtinės.
— Atleiskite.— Pasijutusi „prikaustyta" prie jo krūti
42
nės, Harieta vos neužduso. Ranka jo buvo tarsi plieninė,
tvirta ir nejudri kaip uola.
Žengdama kiekvieną žingsnį dabar ji šalia savo batukų
matė didžiulio jo bato plačią nosį ir retkarčiais jautė jo
stiprios kojos prisilietim ą.
G ilia i įkvėpusi, ji užuodė šiltą vyriško kūno kvapą.
Su juo maišėsi drėgnos vilnos ir odos kvapai. Pirmą kar
tą priglausta taip arti vyriškio, ji visa įsitempė.
— Elkitės atsargiau, panele Pomeroj.— Gideonas ją
paleido.— Kitaip, jūs liūdnai baigsite šitose olose.
— G alite patikėti, šitose olose man dar nė karto niekas
negrėsė.
— Lig i šios dienos? — mandagiai pasidomėjo jis.
H arieta nutarė nekreipti dėmesio į jo išsišokimus.
— Eikite čia, m ilorde. M es beveik pasiekėme tikslą.
J i pasitaisė m antiliją ir suknelę. Paskui stipriau suėmė
žibintą ir, pakėlusi jį aukščiau, drąsiai nužingsniavo į pa
čias olos gelmes.
Gideonas tylia i ėjo iš paskos, tiktai šviesos ir šešėlių
žaismas ant drėgnų sienų rodė jo buvimą. H arieta dau
giau nedrįso pareikšti savo samprotavimų apie tai, kaip
sugauti galvažudžius. J i vedė vikontą pirm yn lėtai aukš
tyn kylančiu perėjimu, ko l pasiekė vietą, kurios nepasiek
davo potvynio vanduo.
Č ia olos sienos ir grindys buvo sausos, tačiau šaltas
jūros oras smelkė lig i kaulų. H arieta nevalingai užsižiū
rėjo į žibintų apšviestas sienas. Ją pagavo įprasta kolek
cionierės tyrinėtojos aistra.
— O žinote, būtent čia aš aptikau nuostabų lapelį ak
menyje.— J i žvilgtelėjo per petį.— G al jūs atsitiktinai
skaitėte pono Parkinsono straipsnių apie iškasamų augalų
tarpusavio santykių su juos supančia aplinka svarbą?
— Ne, panele Pomeroj, neskaičiau.
— Tai neįtikėtinai įdomu. Panašu, kad augalų iškase
nos randamos vienose ir tose pačiose geologinėse forma
cijose visoje A n g lijos teritorijoje neatsižvelgiant į uolie
nų slūgsojimo g ylį Žemyne* reikalai tokie patys.
— Nuostabu! — V is dėlto iš Gideono balso galima bu
43
vo padaryti išvadą, kad jos įkvėpim o kupina kalba vei
kiau jį pralinksm ino negu nustebino.— Jūs iš tikrųjų ais
tringa kolekcionierė.
— A š matau, jums iškasenų tema atrodo nelabai įdomi,
bet, jau patikėkite manimi, sere, tyrinėjant radinius, ga
lim a labai daug sužinoti apie praeitį. Asm eniškai aš tu
riu didelių v ilčių vieną gražią dieną šitose olose aptikti
ką nors labai svarbaus. Šį tą labai įdomaus aš jau radau.
— A š taip pat,— burbtelėjo Gideonas.
Negalėdama suprasti, ką jis turi galvoje, o ir nebūda
ma tikra tuo, kad nori tai sužinoti, Harieta nutilo. Teta
Efė įtikinėjo, kad H arieta turėjo įprotį kelti žmonėms nuo
bodulį, taip entuziastiškai kaip ji nesidomėjusiems iškase
nomis.
Po kelių m inučių ji pasuko už kampo ir sustojo prie
įėjim o į didžiulę olą. H arieta įžengė į ją ir aukštai pakė
lė žibintą, kad apšviestų krūvą burinės drobės maišų, gu
lin čių jos centre, ir metė žvilgsnį į Gideoną.
— Štai jie, m ilorde! — J i tikėjosi, kad vikontas ap-
stulbs pamatęs tokį kiek į akmeninėje salėje suverstų m ai
šų.
Tačiau Gideonas tylėdamas įžengė į olą. Bet, kai jis
stabtelėjo prie vieno burinės drobės maišo, jo veido iš
raiška buvo rimta, ir Harieta lik o patenkinta. Jis pritūpė
ir atrišo odinį raištelį.
Harieta stebėjo, kaip jis pakėlė žibintą ir žvilgtelėjo į
maišą. K u rį laiką jis tyrinėjo jo turinį, paskui įkišo pirš
tinėtą ranką ir ištraukė sidabrinę žvakidę su puikiu or
namentu.
— Labai įdomu.— Gideonas gėrėjosi šviesos žaismu si
dabro paviršiuje.— O žinote, panele Pomeroj, kai vakar
jūs man pasakojote apie šitą olą, prisipažįstu, aš labai
abejojau. A š maniau, kad jūsų vaizduotė labai įsiaudrinu
si. Tačiau dabar, turiu pripažinti, jog čia vyksta neteisėti
dalykai.
— Dabar jūs suprantate, ką aš turėjau galvoje, kai sa
kiau, kad vogti daiktai atvežti iš kitų vietų, m ilorde? Jeigu
kas nors brangaus ir vertingo būtų pradingę A p er Bidl-
tone, mes tikrai būtume girdėję.
— A š tokios pačios nuomonės.— Gideonas užrišo mai-
šą ir atsistojo. Jo sunkaus palto skvernai išsiskyrė, kai
jis pritūpė prie kito maišo.
Harieta kurį laiką stebėjo jį, bet paskui ėmė nuo
bodžiauti. J i jau probėgšmais buvo apžiūrėjusi tuos daik
tus tada, kai aptiko.
K u r kas įdomesnė ja i buvo pati ola. Kažkas kuždėjo
Harietai, kad būtent šitoje oloje jos laukia be galo daug
vertybių, nieko bendro netyrinčių su pagrobtais papuoša
lais ir sidabrinėmis žvakidėmis.
Harieta priėjo prie neįprastos akmenų sankaupos, kad
geriau juos apžiūrėtų.
— Sen Džastinai, tikiuosi, jog jūs greitai susidorosite
su plėšikais,— pasakė ji, braukdama pirštinėta ranka per
vos pastebimą kažko, įaugusio į akmenį, kontūrą.— Aš la
bai nekantrauju kaip reikiant ištyrinėti olą.
— A š matau.
Harieta iš susikaupimo net susiraukusi pasilenkė, kad
geriau pamatytų ją sudominusio daikto kontūrus.
— Sprendžiant iš jūsų tono, jūs manote, kad aš vėl
ėmiau įsakinėti. M a n gaila, jog aš jus supykdžiau, m ilor
de, bet man siaubingai norisi pradėti tyrinėjim us. Keletą
dienų aš buvau priversta laukti jūsų atvykim o, ir netgi
dabar, manau, man teks ilgokai pakentėti, kol piktada
riai bus sugauti.
— Be abejonės.
J i atsisuko ir pažiūrėjo į virš sekančio maišo palin
kusį vikontą:
— K ie k jums reikės laiko?
— A š dar nepasirengęs jums atsakyti. Jūs privalote
leisti man pasielgti taip, kaip aš manysiu, kad reikia.
— Tikiuosi, jog jūs veiksite greitai.
— Panelė Pomeroj, kaip jūs, be abejo, suprantate, jūs
iškvietėte mane čia, į A p er Bidltoną, tam, kad norėjote
patikėti man sutvarkyti šį reikalą. Puiku. Viskas taip ir
išėjo. Dabar aš esu atsakingas, kad išgyvendinčiau p ik
tadarius iš jūsų neįkainojamos olos. A š jums pranešinė
siu apie įvykių eigą,— išsiblaškęs atsakė Gideonas, nes jo
dėmesį patraukė brangakmeniai, kuriuos jis išsitraukė iš
maišo.
— Taip, b et... K ą jūs ten turite?
45
— V ėrin į. Jis vertas viso turto. Jeigu, žinoma, akme
nys tikri.
— Veikiausiai tikri.— H arieta gūžtelėjo pečiais. V ė ri
nys nesukėlė nė m enkiausio jos susidomėjimo, je i ne
skaičiuoti noro kuo greičiau jį iš čia išnešti.— A bejoju,
kad keis nors tokiom is sunkiomis sąlygomis čia slėptų ne
tikrus papuošalus.
Ir ji vėl grįžo prie ją sudominusio akmens, įtemptai
mėgindama įsižiūrėti į jo kontūrus. Jis buvo panašus...
— Dieve teisingasis,— susijaudinusi sukuždėjo m ergi
na.
— Kas yra?
— Č ia kažin kas įdomaus, m ilorde.— J i prikišo žibin
tą arčiau akmens.— N egaliu visiškai tvirtai teigti, bet tai
gali būti danties kraštelis.— H arieta atidžiai apžiūrėjo ak
menį.— Ir dantis dar laikosi žandikaulio atplaišoje!
— Jums tai — absoliuti sensacija.
— N a suprantama. K a i dantis su gabalu žandikaulio,
tai daug lengviau nustatyti tapatybę negu iš atskiro dan
ties. A k , jeigu aš galėčiau tiesiog šiandien atskelti jį nuo
akmens.— J i staigiai atsigręžė, tikėdamasi, kad vikontas
supras visą tokio radinio ištyrim o svarbą.— Jūs manote,
jeigu aš...
— Jokiu būdu.— Gideonas metė blykčiojantį vėrinį at
gal į maišą ir atsitiesė.— Jūs negalite čia naudoti instru
mentų, kol mes nesunaikinsim e plėšikų irštvos. A tid ėju
si darbą šitoje oloje jūs pasielgėte labai teisingai, pane
le Pomeroj. M es ju k nenorim e išgąsdinti galvažudžių
gaują.
— Jūs manote, kad jie gali prisigrobtą turtą pernešti
į kitą vietą, je i pajus, jog jų slėptuvė susekta?
— Daug labiau man kelia nerimą kas kita. Sakyki
me, plėšikai pamatys jūsų darbo su iškasenomis pėdsa
kus, kurie atves juos tiesiai pas jus. Apygardoje turbūt
jau ne tiek daug senienų kolekcionierių.
Harieta nusiminusi žvilgtelėjo į išėjimą. V ie n tik pa
galvojus, kad reikės čia p alikti savo radinį, ja i pasidarė
nepakeliam ai sunku.
— O jeigu staiga dar kas nors pastebės mano dantį?
— Abejoju, kad kas nors atkreips dėmesį į jūsų ne
46
įkainojam ą dantį, kai viduryje olos guli krūva brangių
jų akmenų ir kitokių brangenybių.
H arieta m ąsliai suraukė antakius ir batuko galu pa
stukseno į grindis:
— A š nesu tokia tikra kaip jūs. A š jums jau sakiau,
kad mūsų laikais priviso nesuskaičiuojama daugybė se
nienų rinkėjų. V is dėlto man reikėtų atskelti šitą gaba
liuką, manau, jog niekas nepastebės. A i!
Gideonas pastatė žibintą ant akmenų ir žengė du di
džiulius žingsnius pirm yn. N etikėtai jis atsidūrė šalia jos,
savo didžiule ranka atsirėmęs į olos sieną tiesiai virš Ha-
rietos galvos. J i buvo įsprausta tarp jo nejudraus kūno
ir tokios pat nejudrios uolos. Jos akys išsiplėtė.
— Panele Pomeroj,— švelniai tarė Gideonas, kad bū
tų išraiškingiau, darydamas tarp žodžių pauzes.— Kartoju
dar kartą, paskutinį. Be mano leidim o jūs į šitą olą neįei
site. Taip, taip, jūs ir arti šitos vietos neprieisite, kol aš
nuspręsiu, kad jūs saugi. Kitaip sakant, kol aš susidoro
siu su plėšikais, jūs neįeisite nė į vieną olą.
— Tačiau, Sen Džastinai, jūs per toli nuėjote.
Jis pasilenkė dar arčiau. Geltonoje žibinto, kurį lai
kė Harieta, šviesoje jo veidas atrodė demoniškas. Da
bar jis iš tikrųjų panėšėjo į tą Pabaisą, kuria jį pakrikš
tijo gandai.
— Jūs neisite,— ištarė Gideonas pro sukąstus dantis,—
ieškoti iškasenų šitose olose tol, kol gausite iš manęs ypa
tingą leidimą.
— Klausykite, sere, jeigu jūs manote, kad aš susitai
kysiu su jūsų papiktinančiu elgesiu, tai jūs labai klysta
te. A š neturiu nė menkiausio noro atsisakyti savo tyri
nėjim ų pakrantės olose, net jei jūs neduosite man leidi
mo. Galų gale aš turiu tam tikras teises.
— Jūs neturite jokių teisių, panele Pomeroj. Jūs, be
abejo, jau žiūrite į olas kaip į savo nuosavybę, tačiau
drįstu jums prim inti, kad mano šeima likim o valia valdo
kiekvieną colį žemės, kuri šiuo metu yra virš jūsų gal
vos,— suriaumojo Gideonas.— Jeigu aš pastebėsiu jus ne
to li olų, traktuosiu tai kaip nuosavybės teisių pažeidimą.
Jos akys liepsnojo pykčiu, ji mėgino suprasti, juo
kauja jis ar kalba rim tai.
47
— Nejaugi? Ir ką jūs, sere, padarysite? Įmesite mane
j belangę ar išsiusite į katorgą? Jūs tiesiog juokingas.
— Greičiausiai aš rasiu kitą būdą jus nubausti, pane
le Pomeroj. A š ju k Sen Džastinas, argi jūs pamiršote? Pa
baisa iš Blektom H olo.— Jo akys žybčiojo išsilydžiusiu
auksu. Randas stiprino m irtino pavojaus įspūdį.
— Tuojau pat liaukitės mane gąsdinęs,— pareikalavo
Harieta, nors ir šiek tiek tylesniu balsu.
Jis prisislinko dar arčiau:
— V ietos gyventojai mano, kad man visiškai sveti
mas garbės supratimas, kai reikalas susijęs su moterimis.
Paklauskite bet kurį — ir jums patvirtins, kad, kai kalba
ma apie nekaltas jaunas ledi, aš — tikras šėtonas.
— N ie k a il— Harietos pirštai, laikę žibintą, virpėjo,
tačiau ji tvirtai laikėsi savo.— M atyt, jūs tyčia stengia
tės mane įbauginti, sere.
— Jūs velniškai įžvalgi.— Jis prisitraukė ją suėmęs
už kaklo. Harieta pajuto šiurkščią jo pirštinės odą.
J i atspėjo jo ketinim ą, tačiau bėgti jau buvo vėlu. U g
ningos liūtiškos Gideono akys liepsnojo po tankiais blaks
tienų skliautais. Jo lūpos įsisiurbė į jos lūpas deginan
čiu pabučiavimu.
A kim irką, pasirodžiusią ja i amžinybe, Harieta neju
dėjo. J i neturėjo jėgų nei pajudėti, nei apie ką nors pa
galvoti. N iekas iš to, ką ji išgyveno per dvidešim t ketve
rius su puse metų, negalėjo lygintis su šituo pabučiavim u.
Gideonas sunkiai sudejavo, dejonė atsiliepė g ilia i jos
krūtinėje. Didžiulė jo ranka nuostabiai švelniai paglostė
ja i kaklą, didysis pirštas apibrėžė grakščią pasmakrės li
niją. Gideonas vis tvirčiau glaudė ją prie savo ugningo
kūno. Sunkus paltas uždengė ja i kojas.
Atrodė dar akim irka — ir ji uždus. V os ji atsigaivelėjo
po pirm ojo sukrėtimo, kai stiprėjantis susižavėjimas ją
užgriuvo nesulaikoma lavina. J i net nepastebėjo, kada G i
deonas paėmė žibintą iš jos minkštų, nuolankių pirštų.
Harieta nesąmoningai ištiesė rankas prie jo pečių ir
pirštais sugniaužė tankią jo apsiausto medžiagą. J i pati
nesuprato, ar mėgina jį atstumti, ar, priešingai, prisitrauk
ti. O ir nenorėjo suprasti.
— V eln ia i rautų.— Gideono balsas staiga pasidarė že-
48
mas, jame skambėjo kažin kas nauja, nepažįstama, bet kas
būtent, Harieta negalėjo pasakyti.— Jeigu jūs bent ką
suprastumėte, jūs kiek kojos neša bėgtumėte šalin.
— Bijau, kad aš ir žingsnelio nežengsiu,— nustebusi
sukuždėjo Harieta. J i pro blakstienas žvilgtelėjo aukštyn
į Gideoną ir švelniai palietė jo randą.
Pajutęs jos švelnius pirštus ant savo skruosto, Gideo-
nas krūptelėjo ir prisim erkęs ištarė:
— Štai ir puiku. Prisipažinsiu, man dingo noras leisti
jums išsigelbėti, mano brangioji.
Jis pasilenkė prie jos, jo lūpos nuostabiai švelniai pri
gludo prie jos lūpų, mėgindamos jas praverti, ir Harie
ta ėmė virpėti, pajutusi, kad jis stengiasi prasiskverbti
vidun. Apstulbusi ji pakluso jo norui.
K a i jo liežuvis pribloškiančiai intym iai įsiskverbė į
jos burnos šilumą, ji sudejavo ir suglebo jo rankose. Dar
niekada vyriškis jos taip intym iai nebučiavo.
— Tu tokia trapi,— ištarė jis pagaliau, neatsitraukda
mas nuo jos lūpų.— Ir tokia švelni. Bet tavyje jaučiasi
jėga.
Gideono ranka apsivijo jos liemenį.
Jos kūnas ėmė virpėti. Nepaleisdamas Harietos iš sa
vo stiprių rankų, jis pakėlė ją prie savo krūtinės, jos ko
jos nesiekė akm eninių grindų. Ieškodama patikimos at
ramos ji prisiglaudė prie plačių jo pečių.
— Pabučiuok mane,— paliepė jis giliu, ilgesingu bal
su, nuo kurio jos nugara perbėgo malonus šaltukas.
J i negalvodama rankomis apkabino jo kaklą ir droviai
lūpom is palietė jo lūpas. „Tai štai kas yra suviliojim as,—
dingtelėjo jai.— Galbūt būtent dėl šito kvaitinančio jaus
mo ir geismo m išinio vargšelė Didrė Rašton ir atsidavė
tada, prieš daugelį metų, Gideonui. To kiu atveju, aš su
prantu jaunos merginos beprotybę".
— A k , mano saldžioji panele Romeroj,— suniurnėjo
Gideonas.— N ejaugi jūs manote, kad mano veido bruo
žai nėra šlykštesni negu jūsų neįkainojam ų kaukolių?
— Jūsų bruožai neturi nieko šlykštaus, milorde, ir, ne
abejoju, kad jūs tai žinote ne blogiau už mane.— H arie
ta aplaižė išdžiūvusias lūpas. J i buvo apstulbinta ją ap
ėmusių jausmų. M ergina m eiliai palytėjo jo skruostą ir
•4—547
49
nedrąsiai nusišypsojo: — Jūs p u ik u s... Jūs stiprus, vyriš
kas, gražus...
Gideonas iš netikėtum o sustingo. Jo akys spindėjo.
Bet paskui jo veidas vėl surūstėjo. Jis atsargiai pastatė
ją ant grindų.
— Sakykim e... Taigi, panele Pomeroj? — Jo žodžiuo
se skambėjo aiškus iššūkis.
— Kas taigi, milorde? — dusdama paklausė Harieta. J i
iš tikrųjų, neturėjo patirties panašiuose dalykuose, bet
jos gilum iniai m oteriškieji instinktai šnibždėjo jai, kad
Gideonui pabučiavim as padarė ne mažesnį įspūdį. J i mė
gino suprasti, kodėl Gideonas staiga tapo toks šaltas ir
pavojingas.
— Jūs privalote nuspręsti. Taig i jūs galite nusivilkusi
suknelę atsigulti ant akm eninių olos grindų ir tada mes
užbaigsime, ką pradėjome arba paskubėti į saugaus pajū
rio pusę. Patariu kuo greičiau apsispręsti, kadangi šiuo
momentu aš negalėčiau pasakyti, kaip aš su jum is pasielg
siu. Turiu pripažinti, jūs man atrodote ganėtinai apetitiš
kas kąsnelis.
Harietai pasirodė, kad jis išliejo jai ant galvos kibirą
ledinio vandens. J i priblokšta įsmeigė į Gideoną akis.
Gresiančio pavojaus akivaizdoje jos jausmų euforija iš
blėso. Jis nejuokavo. Jis iš tikrųjų ją įspėjo: jeigu tą
pačią akim irką ji neišsinešdins iš olos, jis tiesiog čia, ant
akmenų, ją paims.
Pavėluotai išsigandusi ji suprato, kad pati dėl visko
kalta. J i karštai atsiliepė į jo pabučiavimą. Galim a neabe
joti, kokia dabar jo nuomonė apie ją.
Harietos veidas degė nuo įžeidim o ir anaiptol ne be-
priežastinės moteriškos baimės. J i pastvėrė žibintą ir kiek
įkabindam a pasileido perėjim u išganingos pakrantės link.
Gideonas sekė paskui ją, bet Harieta nė karto neatsi
gręžė. J i taip bijojo pamatyti jo auksiškai rudose akyse
sarkastišką Pabaisos pašaipą.
IV skyrius
50
bet Gideonas žinojo, kad ne tai privertė valdytoją ret
karčiais nusibraukti nuo kaktos prakaitą.
Gideonas atsainiai pervertė ant stalo gulinčios Didžio
sios knygos puslapį. Tuo, kad jį nuolat apgaudinėjo, da
bar nebuvo nė menkiausios abejonės. Ir kaltinti dėl to
galėjo tiktai save, ir nieko kito. Jis visiškai apleido Hard-
kaslių dvarą A p er Bidltone, ir nesunku buvo numatyti,
jog kada nors už tai sumokės.
Gideonas perbėgo akim is dar vieną ilgą skaičių kolo
nėlę. K aip paaiškėjo, Kreinas, kurį jis prieš metus pasam
dė dvaro valdytojo pareigoms, padidino daugelio kote
džų rentą, tačiau neapsisunkino perduoti padidėjusį pelną
šeim ininkui. Greičiausiai valdytojas tą skirtumą įsidėjo į
savo kišenę.
Niekam , išskyrus Gideoną, tai nebuvo paslaptis. Dau
guma stambių žemvaldžių, mėgaudamiesi linksm u Londo
no gyvenimu, visiškai patikėdavo ūkio reikalus tvarkyti
savo valdytojams, ir lig i to laiko, ko l pinigų srautas iš
dvarų išsekdavo, mažai kas apsisunkindavo skrupulingai
pastudijuoti Didžiąją knygą. Buvo nemadinga tiksliai ži
noti savo turto dydį.
Tačiau nei mada, nei miesto gyvenimas Gideono ne
žavėjo. Tiesą sakant, paskutiniais metais jį domino tiktai
šeimos valdos, ir jis, tvarkydamas reikalus, dažnai jose
lankydavosi.
Tikta i ne A p er Bidltone.
Į Hardkaslių dvarą A p er Bidltone Gideonas tyčia ne
kreipė dėmesio. Sunku buvo asmeniškai tvarkyti šeimos
dvaro, kurio jis nekentė, reikalus. Būtent čia viskas ap
virto aukštyn kojom is prieš šešerius metus.
Penkeriais metais anksčiau, kai tėvas buvo priverstas
perduoti jam atsakomybę už didžiules H ardkaslių valdas,
Gideonas šitos galimybės griebėsi kaip skęstantysis šiau
do. Jis sąmoningai palaidojo save darbuose.
Darbas jam buvo tarsi narkotikas, kuriuo jis stengė
si nuslopinti jį kankinusį skausmą dėl prarastos garbės.
Jis nuolat jodavo iš vieno dvaro į kitą, be perstojo rū
pinosi perstatymu, supažindino valstiečius su naujomis
technologijom is, panaudojo bet kurią galimybę, kad pa
didintų rūdos kasyklų ir žvejybos našumą.
51
Jis samdė tiktai geriausius valdytojus ir gerai jiems
mokėjo, kad nekiltų noro vogti. Jis asmeniškai tikrino
Didžiąsias knygas. Jis išklausė nuom ininkų pasiūlymus ir
skundus. Galiausiai jis subūrė m okslininkų ir išradėjų
grupę, kurie mokė jį naujų derlingum o padidinim o me
todų.
Tačiau tik ne A p e r Bidltone.
N et jeigu H ardkaslių žemės A p er Bidltone būtų visiš
kai nedavusios pelno, Gideonui visai neturėtų reikšmės.
Jam seniai seniai reikėjo jas parduoti. Jis būtų taip ir
padaręs, tačiau nenorėjo skaudinti tėvo. Jau penkios
Hardkaslių kartos valdė A p er Bidltono žemes. Ta i buvo
pačios seniausios giminės žemės, šeimos lizdas. Iki skan
dalo Gideonas negalėjo parduoti šitų žemių, ir jis rado,
kaip jam atrodė, geriausią išeitį — pamiršti šitą dvarą.
Kad ir kaip nekentė A p er Bidltono Gideonas, dabar
jis suvokė, kad apgaulė jam dar neapkenčiamesnė. Jis
šaltai nusišypsojo. Kreinas susijaudinęs jį stebėjo. Kaip
jam tinka šita pavardė — Kreinas, gervė, pagalvojo G i
deonas. Aukštas, liesas, su tabaluojančiom is rankomis,
Kreinas iš tiesų panėšėjo į didelę ilgakoję paukštę.
— N a ką gi, Krem ai, aš radau reikalus sutvarkytus.—
Gideonas užvertė buhalterinį knygą ir pajuto, kad va l
dytojas su palengvėjim u atsiduso. Žiniaraščiai užpildyti
labai tvarkingai. Puikus darbas.
— A čiū, sere.— Kreinas nervingai persibraukė ranka
plinkančią galvą. Jis visiškai atsipalaidavo savo krėsle.
Jo iškilios paukštiškos akelės bėgiojo nuo knygos prie
baisaus Gideono rando.— A š stengiuosi, milorde, iš visų
jėgų. Labai gaila, kad jūs neįspėjote mūsų iš anksto apie
savo atvykimą, mes tada būtume geriau pasirengę.
Reikėjo būti aklam, kad nesuprastum, jog netikėtas šei
m ininko atvykimas namuose sukėlė baisų sąmyšį. Eko
nomė puolė samdyti kaim e tarnų, kad sutvarkytų Blek-
torną.
Gideonas girdėjo, kaip hole ir laiptais aukštyn že
m yn zujo žmonės. Užsakinėjo maisto produktus. N u o bal
dų, kurie nebuvo naudojami daugelį metų, nuvilko užval
kalus. Blizgino parketą, tad aštrus politūros kvapas skver
bėsi į biblioteką.
52
Tačiau sode per tokį trumpą laiką ką nors pakeisti bu
vo neįmanoma. Užžėlęs, visiems vėjams atviras, kadaise
prižiūrėtas sodas buvo visiškai apleistas Kreino valdym o
metais. Gideonas prisiminė, kaip džiaugdavosi nuostabiu
sodu jo motinėlė.
— Vyresnysis liokajus Oulas, kuris visur mane lydi,
atvyks šiandien dieną. Jis paskirstys tarnams pareigas.
Gideonas pastebėjo, kaip Kreino akys peršoko prie
jo rando. Retai kam pavykdavo, netgi iš mandagumo, žiū
rėti tiesiai į rando subjaurotą vikonto veidą. Bet paskui
žmonės įprato, nors daugelis taip ir negalėjo įveikti savo
pasišlykštėjimo.
Pavyzdžiui, Didrė laikė jo veidą tiesiog šlykštų. Ir ne
tiktai ji buvo tokios nuomonės. Tai nelaimė, užjaučiam ai
dūsavo žmonės, ką padarysi — antrasis grafo Hardkaslio
sūnus toli gražu ne toks dailus ir subtilus kaip pirmasis.
Ir reiškė grafui savo užuojautą dėl prarasto sūnaus — li
kim o valia nelaim ingas grafas buvo priverstas perduoti
giminės žemes kitam įpėdiniui, kur kas ne tokiam pat
raukliam visais atžvilgiais. Gideonas iš pradžių ir pats
abejojo, kad galės tapti Randalo vertu perėmėju.
Randalas buvo idealus sūnus ir įpėdinis, apie ku rį bet
kurie tėvai galėjo tik svajoti.
Niekas negalėjo to paneigti.
Randalas buvo dešimčia metų vyresnis už Gideoną
ir ilgą laiką buvo vieninteliu H ardkaslių sūnumi. M otu
tė jį tiesiog dievino, o grafas didžiavosi gražiu, atletiš
ko sudėjimo, išauklėtu jaunuoliu — vertu tapti sekančiu
grafu Hardkaslių.
Randalas buvo auklėjamas grafo titu lu i nuo pat lop
šio. Ir jis stengėsi pateisinti tėvų lūkesčius. Draugų jis
turėjo visą legioną. Jo atletiškas grožis kėlė pagarbą, o
jo kilnumas nekėlė nė menkiausių abejonių.
O drauge jis buvo ir puikus vyresnysis brolis, prisi
mindavo Gideonas. Žinoma, negalima tvirtinti, jog jiedu
labai suartėjo — vis dėlto jautėsi metų skirtumas, jų san
tykiai greičiau prim inė dėdės ir brolėno santykius.
Gideonas ilgą laiką mėgino mėgdžioti brolio manie
ras, kol pagaliau suprato, jog neįmanoma pakartoti to, kas
duota pačios gamtos — savitas stilius ir skonis. Jeigu Ran-
53
dalas būtų gyvas, jis, be abejonės, būtų perdavęs valdyti
šeimos žemes Gideonui, kadangi kaimo gyvenimas jam bu
vo ne prie širdies. Jis mėgo Londono bruzdesį. Gideonas
sunkiai pergyveno brolio m irtį. Tačiau jo pergyvenim ai
niekam nerūpėjo. V is i laikė savo pareiga guosti liūdin
čius tėvus. Ypač grafienę. Daugelis jau nusprendė, jog ji
niekada neatsigaus nuo m elancholijos. Įširdęs grafas pa
reiškė, kad jo naujasis įpėdinis niekada nepakeis Ran-
dalo.
Kreinas rūpestingai pravalė gerklę:
— Atleiskite, milorde, kaip ilgai ketinate pabūti dva
re? Keletą dienų? Reikalas tas, kad ekonomė turi pasi
rūpinti maisto atsargomis, be to, būtina pasamdyti tar
n ų . ..
Gideonas atsilošė į krėslo atkaltę. Jis, žinoma, supra
to, kad Kreino smalsumas buvo toli gražu ne tuščias. V a l
dytojas nerimavo, ar jam neteks tam tikram laiku i atidėti
savo planų įgyvendinim ą. Gideonas dar neišsiaiškino, ar
jis susijęs su vagimis, kaip įtarė Harieta. Tačiau būtinai iš
siaiškins. Todėl Gideonas nusprendė jį nuram inti, kad jis
nepakeistų savo planų ir vidurnakčio pasimatymų laiko
uolų plyšyje.
— A š ketinu čia ilgam pasilikti,— atsakė Gideonas.—
Seniai nebuvau A p e r Bidltone. A š manau, jog jūros oras
labai tinkamas mano sveikatai. Taigi ketinu čia praleisti
visą pavasarį.
Kreinas prasižiojęs tankiai mirksėjo.
— V isą pavasarį, milorde? Ištisą pavasarį? — pagaliau
ištarė jis.
— Būtent. Beje, gali būti, jog liksiu ir per vasarą. Kas
gali būti geresnio vasarą negu jūros pakrantė? Keista, ta
čiau aš net neįtariau, kad taip pasiilgau šitų vietų.
— Suprantu jus, m ilorde.— Kreinas persibraukė pirš
tu kaklą po stangria, aukšta m arškinių apykakle.— M es
visi, žinoma, labai džiaugiamės, jog jūs, būdamas toks
užsiėmęs, radote laiko mus aplankyti.
— M es dar turime prieš akis daugybę laiko,— patikino
j į Gideonas. Jis prisislinko prie stalo, paėmė Didžiąją
knygą ir padavė ją Krem ui.— Jūs galite eiti. A š sugaišau
ganėtinai laiko, studijuodamas jūsų p u ikiai sudarytas
54
ataskaitas. Prisipažinsiu, labai nuobodu gilintis į visokias
smulkmenas.
Kreinas paėmė knygą, truputį šyptelėjo ir staigiai at
sistojo. Po to dar nosine nusišluostė nuo kaktos pra
kaitą.
— Taip, milorde, suprantu. Tiktai keletas džentelme
nų domisi panašiomis smulkmenomis.
— V isiškai teisingai, mano drauge. Būtent todėl mes
ir samdome tokius kaip jūs. Sėkmės jums, pone Kreinai.
— V iso labo, m ilorde.— V aldytojas nuskubėjo prie
durų.
Gideonas žiūrėjo pro langą, lietus tebelijo. K a i durys
paskui Kreiną užsidarė, jis atsistojo, apėjo stalą ir stab
telėjo prie staliuko, kur ekonomė buvo pastačiusi arbati
nį su arbata.
Gideonas įsipylė puodelį stiprios arbatos ir ėmė gerti
mažais gurkšneliais. Jo nuotaika buvo labai neįprasta ir
jis žinojo jos priežastį: jis pagaliau sugrįžo į Hardkaslį,
iš kurio pats save buvo ištrėmus.
N ė vienas dvarų nebuvo jo namais. N ieku r jis ramiai
nesijautė, todėl persikeldavo iš vieno dvaro į kitą, tikė
damasis, jog rūpinasi šeimos valdomis. Jis nuolat kelia
vo, jis stengėsi, jog reikalai užimtų visą jo laiką.
Ir jis žinojo, kas tikrasis kaltininkas to, kad jam te
ko nutraukti begalinę, prieš penkerius metus paties sava
noriškai prisiim tų įsipareigojim ų grandinę.
Gideonas prisim inė rytą oloje, ir jo vaizduotė tuojau
pat nupiešė jam Harietos Pomeroj veidą, kai ji pamatė
priešai save didžiulius turtus — maišus su brangenybė
mis. Tuo momentu jos akyse sužibo tiktai nuoširdus su
sidom ėjim as— nieko panašaus į godžią aistrą ar susijau
dinimą. Dauguma moterų būtų praradusios kalbos dovaną,
matydamos tiek deimantų, aukso, papuošalų, o Harie-
ta baisiai susijaudino, tik aptikusi didžiuliam e akmens lui
te senovinio gyvūno dantį.
Ir dar pabučiavimas, prim inė sau Gideonas. Karšta ban
ga vėl užliejo jį kaip tada, oloje. H arieta atsakė į jo pa
bučiavim ą ne mažiau karštai ir džiaugsmingai, kaip ra
dusi prakeiktą iškaseną.
55
Gideonas kreivai šyptelėjo pagalvojęs, kad jį sutiko
taip pat džiugiai, kaip radusi senieną.
Jis buvo beeinąs prie lango, tačiau akim irką stabte
lėjo, pamatęs veidrodyje ant židinio savo atvaizdą. V i
kontas retai žiūrėdavo į veidrodį, nes jis niekada jo ne-
apgaudavo.
Tačiau šiandien jam pasidarė smalsu, kokį jį matė Ha-
rieta. Jis buvo visiškai išmuštas iš vėžių: randas nesu
trukdė m erginai jį pabučiuoti. Gideonas jautė, kad ji tai
padarė nuoširdžiai, su visu nekaltos aistros įkarščiu.
Dėl kažin kokios priežasties jo veidas nesukėlė jai pa
sišlykštėjimo. Ir tiktai po jo iš anksto apgalvoto, aiškiai
nedžentelmeniško grasinimo ją nurengti ir paim ti tiesiog
ant akmenų oloje H arieta išsigando.
Gideonas susiraukė prisiminęs savo įžūlų elgesį. Ret
karčiais jis negalėdavo su savim i susitvarkyti: staiga nei
iš šio, nei iš to, kažin kur iš vidaus, sukildavo blogiau
sia ir šlykščiausią, kas jame tūnojo^
Ir vis dėlto jis savaip stengėsi ją įspėti ir drauge ap
ginti, nors greičiausiai ji to nesuprato.
Todėl, kad jis jos geidė. Beprotiškai geidė. Jis galė
jo ir privalėjo priim ti jos auką. Ir velniai rautų šitą džen
telmeno žaidimą. N ė vienas žmogus juo netiki, tai kodėl
jis po tiek metų su pavydėtinu atkaklumu vaidina džen
telmeną? Gideonas v ė l ir vėl klausė save, tačiau atsaky
mo nerado.
Gideonas dar kartą pavadino save kvailiu, paskui p ri
vertė save grįžti prie daug svarbesnių problemų. Taigi
jam teks susidurti su vagimis, juos sugauti ir areštuoti.
Apskritai gana pavojingas dalykas. Be to, jam būtina tai
padaryti nedelsiant, kitaip Harieta, ko gero, pati imsis
tvarkyti plėšikus.
Bent jau jį, ji tikrai nukamuos — tai jau tikrai! — kol
viskas bus baigta.
Tos pačios dienos vakare Harieta stebėjo vietos smul-
kiadvarių bajorų minią, susirinkusią į kassavaitinį vaka
rėlį. Drauge su Felisite ir tetule Efe jos jau keletą mė
nesių lankėsi šitose asamblėjose. Harietai tie vakarėliai
buvo neįtikėtinai nuobodūs.
Tačiau tetulei netikėtai šovė į galvą išm okinti Feli-
56
sitę aukštuomenės manierų, turint galvoje, jog j i galbūt
važiuos sezonui į Londoną. Jos neprarado vilties sulauk
ti tetos Adelaidės kvietim o. Kaim o vakarėliuose galėjai
išmokti, pavyzdžiui, grakščiai m ojuoti vėduokle. Reikia
pripažinti, jog Felisitė buvo stebėtinai gabi panašiems da
lykams.
Harieta savo vėduoklę laikė nereikalingu daikteliu,
kuris suteikia ja i daugybę nepatogumų.
Šiandieninis vakaras niekuo nesiskyrė nuo kitų. H a
rieta, žinoma, suprato kilnius tetulės Efės ketinimus, ta
čiau mažai tikėjo, kad tokiame užkam pyje Felisitė galė
tų išmokti aukštuomenės manierų.
Asam blėjoje buvo draudžiama šokti valsą, nors visi
puikiai žinojo, kad Londone šitas šokis tapo visuotiniu
pamėgimu. Bet A p er Bidltone pasirinkim as apsiribojo tik
kotiljonu, kadriliu ir keliais liaudies šokiais. Valsas vie
tos visuomenei kėlė šoką.
— Šiandien, atrodo, susirinko visas visuomenės žie
das?— Tetulė Efė, mojuodama vėduokle, žvilgsniu apme
tė kambarį.— Ir Felisitė, be abejo, atrodo gražiau už v i
sas. Manau, kad ji šiandien neliks be partnerių.
— Jūs teisi,— sutiko Harieta. J i sėdėjo greta tetulės,
stebėdama šokio ritm u besisukančias poras, ir dažnai žvilg
čiojo į savo mažutį laikrodėlį, prisegtą prie ganėtinai kuk
laus drabužio. V is dėlto ji tai darė nepastebimai; ji su
prato, jog svarbiausia — įtaisyti Felisitę. Ir ji, kaip ir te
tulė, stengėsi padėti seseriai nepraleisti savo šanso.
— A š privalau ja i būtinai prim inti, kad negalima šo
kant atvirai išlieti savo jausmus,— pasiskundė tetulė Efė,
nepatenkintai suraukusi antakius.— Sostinėje toks elgesys
tiesiog neleistinas.
— Bet ju k tu žinai, Felisitė dievina šokius.
— Nesvarbu, atsakė tetulė,— laikas išm okti ramiau elg
tis.
Harieta nepastebimai atsiduso ir pagalvojo, kad būtų
laikas užkandžius atnešti. J i dar nė karto nebuvo šoku
si, tačiau čia nebuvo nieko neįprasto. Arbata ir sumuš
tiniai, pateikiam i asamblėjose, įnešdavo nors nedidelę, bet
įvairovę į nuobodžius vakarėlius.
57
— Dieve mano, prie mūsų eina ponas Vineblas,— su
niurnėjo teta Efė.— Susitvarkyk, brangioji.
Harieta pakėlė akis ir pamatė pagyvenusį vyriškį se
namadžiu, prinokusios slyvos spalvos surdutu ir žalia lie
mene, nerangiai kėblinantį prie jos. J i prisimerkė:
— M atyt, jis nori paklausti manęs apie naujus ma
no radinius.
— Tau nėra reikalo su juo plepėti, tu pati žinai.
— Taip, tu teisi, tačiau tai būtina. Jeigu jam šian
dien nepavyks įvaryti manęs į kampą, tai jis sekmadienį
lauks manęs po pamaldų prie bažnyčios.— N e tau reikia
aiškinti, koks jis įkyrus.— H arieta niūriai nusišypsojo
ponui V ineblui, kuris nušvito grėsminga atsakomąja šyp
sena.
Jie buvo seni priešininkai nesibaigiančiame ginče. V i
neblas godžiai kolekcionavo iškasenas, kol oloje įvyko ne
laimė, po kurios jis olas apeidavo šonu.
Dabar jis tenkinosi pakrante, ir paskutiniu metu nieko
įdomaus nerado. Tačiau tai netrukdė jam mėginti įtik in ti
Harietą, kad ji kasinėtų jo vadovaujama. Harieta jau bu
v o įpratusi prie jo gudrybių. Iškasenų m edžiotojai — ne-
principingi žmonės, ir ji buvo labai atsargi su tokiais žmo
nių giminės atstovais kaip Vineblas.
— Labą vakarą, panele Pomeroj.— Ponas Vineblas per
dėtai mandagiai pasilenkė prie jos rankos.— A r nepadary
tumėte man malonumo leisdama pavaišinti jus puodeliu
arbatos?
— Dėkoju jums, sere. T a i būtų tiesiog nuostabu.—
Harieta pakilo ir leidosi nuvedama prie stalo su užkan
džiais, kur jis labai greitai padavė ja i puodelį arbatos.
— K aip gyvenate, mano m ieloji? — Jo šypsena bu
vo pataikūniška.— A r gerai padirbėjote olose?
— A š dirbu olose tiktai laisvu laiku,— atsakė H arie
ta mandagiai šypsodamasi.— Jūs ju k žinote, sere, ka ip
tai būna. M es turime labai daug rūpesčių namuose, ir
mėgstamam darbui lieka labai mažai laiko.
V in eb lo akys blykstelėjo. Jis žinojo, jog ji meluoja.
Senas žaidimas, žinomas jiem s abiems nuo neatmenamų:
laikų.
— Aš, prisimenu, jums sakiau, kad ketinu pasim atyti
58
su kolega iš Karališkosios draugijos ir įteikti jam doku
mentą apie radinius mūsų apylinkėse.
Harieta metė į jį įtemptą žvilgsnį:
— Ne, jūs nieko nepasakojote. Ta i jūs ketinate pa
teikti žinias Draugijai, sere?
— T u riu prisipažinti, aš ne labai rim tai žiūriu į do
kumento parengimą, nes dabar esu užsivertęs darbais.—
Jis vienu kartu p rarijo nedidelį sumuštinį.— To kio pobū
džio dalykams reikalingas laikas.
— N a ir nors keletas įdomių, neįprastų pavyzdžių,—
šaltai pabrėžė Harieta.— O jūs aptikote ką nors vertą
dėmesio?
— Šiaip sau, vieną ar du radinius.— Vineblas stovė
jo, sūpuodamasis ant kulnų, labai oria veido išraiška.—
Būtent taip, vieną ar du ne daugiau. O jūs, brangioji?
Harieta nusišypsojo:
— Deja, aš neturiu kuo pasigirti. Paskutinėmis die
nomis aš visai neturėjau laiko ieškoti suakmenėjusių ra
dinių.
Vineblas aiškiai ieškojo progos dar ką nors sužinoti,
bet staiga kam baryje įsivyravo nepaprasta tyla. Harieta
smalsiai apmetė akim is kambarį. M u zika nutilo, tačiau
šios netikėtos tylos priežastis buvo ne ta. J i pamatė, jog
visų žvilgsniai nukrypo į paradinį įėjim ą.
— Dieve mano! — išsigandusiu balsu sušuko apstulbęs
Vineblas.— Pats Sen Džastinas atėjo. K o šitam šėtonui
čia reikia?
Harieta per pilnutėlę salę metė žvilgsnį į duris. Gideo-
nas stovėjo ant slenksčio tarsi plėšri naktinė pabaisa, su
gluminta didelio grobio.
Jis buvo apsirengęs juodai — nuo blizgančių botfortų
lig i nepriekaištingo juodo surduto. Ir tiktai baltas krakm o
lytas kaklaraištis ir balti plisuoti m arškiniai buvo tarsi
dėmės juodame fone.
— A š jo seniai nemačiau! — suniurnėjo Vineblas.—
Bet šitas šėtoniškas randas. A š jį atpažinčiau ku r nori.
Kalba, kad Sen Džastinas dabar kaim ynystėje gyvena.
Reikia turėti labai stiprius nervus, kad šitaip paprasčiau
siai užsukti čia lyg niekur nieko.
Harieta įniršo.
59
— Tai visuomenės susiėjimas,— dygiai sviedė ji.— O
jis vis dėlto stambiausias apygardos žemvaldys. Ir jeigu
norite žinoti mano nuomonę, mes, jo kaim ynai, privalo
me didžiuotis ir džiaugtis, kad jis čia pasirodė. M aža to,
sere, mane stebina pastaba dėl jo rando. A š nematau čia
nieko šlykštaus.
Vineblas susiraukė:
— Jūs per daug gera, mano brangioji. Suprantama, tai
dėl auklėjim o, ju k jūs vis dėlto parapijos kunigo duk
tė, tačiau Sen Džastino randas rodo jo blogą charakterį.
— Sere! — H arieta neteko kantrybės.
— A š pamiršau, kad jūs nežinote reikalo esmės.— Be
je, tokios istorijos nepasakojamos jaunoms moterims.
— Tada, tikiuosi, jūs to nedarysite! — karingai šūkte
lėjo Harieta.
— V e ln ia i rautų, man atrodo, šitas Sen Džastinas ei
na prie mūsų.— V ineblas pasitempė ir ištiesino pečius.—
N ebijokite, mano brangioji.
— O aš ir nebijau.— Harieta vėl permetė akim is kam
barį ir pamatė, kad Gideonas braunasi per minią tiesiai
prie jų.
M uzikantai greitai užgrojo kitą m elodiją, užgoždami
apstulbusios minios šnabždesį. Keletas jaunų porų, tarp
jų ir Felisitė su ferm erio sūnumi, ėmė šokti.
Harieta džiugiai nusišypsojo priėjusiam Gideonui. J i
nekantravo sužinoti, kokie jo valdytojo reikalai ir ar jis
nesusižinojo su sekliu iš Boustrito. Ir apskritai jiem s rei
kia aptarti plėšikų suėmimo planą.
Tamsūs Gideono antakiai pakilo, kai jis pamatė sve
tingą merginos šypseną. Jis sustojo priešais ją ir manda
giai nusilenkė. Jo akys blykstelėjo, atspindėdamos lempų
šviesą.
— Labą vakarą, panele Pomeroj. Jūs šiandien puikiai
atrodote.
— A čiū , sere. Džiaugiuosi vėl jus matydama. Ir tikiuo
si, jums čia patinka.
— Taip, kaip ir laukiau.— Gideonas pažiūrėjo į Vineb-
lą.— Sveiki, V ineblai, senokai nesimatėme.
— Labą vakarą, m ilorde. M an net į galvą neatėjo, kad
jūs pažįstami su panele Pomeroj,— paniuro tas.
60
— M es buvome susitikę,— burbtelėjo Gideonas. Ir vėl
kreipėsi į H a rie tą :— G al suteiksite malonumą ir pašok
site su manimi, panele Pomeroj?
Harieta išpūtė akis.
— A š nesu gera šokėja, milorde.
— K aip ir aš, drįstu pasakyti. Paskutiniu metu aš tu
rėjau pernelyg mažai galim ybių pasipraktikuoti.
Harieta su palengvėjim u nusijuokė:
— O, gerai, tokiu atveju su malonumu. Atsiprašau,
pone V in eb lai.— H arieta padavė jam lėkštutę su puo
deliu.
— Štai dar kas,— m ašinaliai paimdamas puodelį, su
šnypštė jis.— : Jūsų tetulei tikriausiai nepatiks, kad jūs
šokate be jos leidim o,— pridūrė jis.
— N iekai! — H arieta staigiu judesiu suglaudė vė
duoklę ir palietė Gideono rankovę.— M an o tetulė galbūt
ir bus sunerimusi, sužinojusi, jog aš v is dėlto išsigudri-
nau bent kartą šį vakarą pašokti.— J i pro blakstienas
žvilgtelėjo į Gideoną.— Taigi, sere? M es einame?
— Žinoma, panele Pomeroj.— Ir Gideonas nusivedė
ją, palikdamas V in eb lą vieną.
— K u r mes einame? — nustebusi paklausė Harieta,
pastebėjusi, kad užuot šokęs, jis vedasi ją prie m uzikan
tų.
— Užsakyti šokį.— Gideonas sustojo, pasilenkė prie
sm uikininko ir kažin ką pašnibždėjo jam į ausį. Sm uiki
ninkas, klausydamasis Gideono, energingai linkčiojo.
— Tuojau, milorde. Tuojau pat.
— Puiku. A š žinau, kad galiu jum is pasikliauti.— Jis
atsitiesė ir padavė H arietai ranką.
— Ir kas toliau? — paklausė Harieta, kai jie įžengė į
šokančiųjų ratą.
— Žinoma, mes šokame.
Tuo momentu m uzikantai netikėtai nutraukė kaimišką
šokį. Suglumę šokėjai, žvalgydamiesi vien i į kitus, apmirė.
Po kelių sekundžių užgrojo smuikas bandydamas m elodi
ją, o paskui n u viln ijo valso garsai. Ir visi orkestro ins
trumentai džiugiai pritarė smuikui.
Jaunuoliai linksm ai leidosi šokti bijodami, kad kas
nors neatšauktų Sen Džastino užsakymo. Poros su pasimė
61
gavim u šoko uždraustą šokį. V yresnieji rūsčiai susirau
kę, nukreipė nepatenkintus žvilgsnius į Gideoną.
Gideonas nenuleido akių nuo Harietos, laukdamas jos
reakcijos.
Iš netikėtumo ja i užgniaužė kvapą, paskui susijaudini
mo virpulys perbėgo jos kūnu. J i g ilia i atsiduso ir lei
dosi Gideono apkabinama. Jis patenkintas nusišypsojo ir
ėmė suktis su mergina šokio ritmu.
— A š neabejojau, kad jūs priim site iššūkį, panele Po-
meroj,— tylia i ištarė Gideonas.
— Žinoma, m ilo rd e!— nusijuokė ji.— Prisiekiu, jūs
šiandien sukėlėte publikos sąmyšį. M ūsų vargšelė kaim iš
k o ji asamblėja jau negalės lik ti tokia pat po šio vakaro.
Be jokios pagalbos jūs vienas atnešėte valsą į A p er Bidl-
toną.
— A š jaučiu, jog kuriem s ne kuriems padoriems kai
mo gyventojams tai prilygsta maro pasirodymui.
— N a nieko baisaus, valso pasirodymą visi pergyvens.
K a i dėl manęs, tai aš jums dėkinga.
— Iš tikrųjų, panele Pomeroj?
— O taip. A š nerim avau, kad Felisitė neišmoks šokti
valso prieš išvykdam a į Londoną. O dabar ji turi puikią
galim ybę...
— O ką jūs pasakysite apie save? — Gideonas šok
damas neatitraukė nuo jos akių.— A rg i jūs nesidžiaugiate,
kad ir jum s pasitaikė palanki galimybė pasipraktikuoti
prieš išvykstant į Londoną?
— A š labai abejoju, kad man kada nors teks šokti
valsą mieste. Tai Felisitės laukia sezonas Londone, o ne
manęs.— Harieta nusišypsojo.— Bet aš turiu prisipažinti,
milorde, tai labiausiai jaudinantis šokis. Ir jūs p u ikiai šo
kate. Jūs tikriausiai judate taip lengvai ir kitus šokius
šokdamas.
Jis nustebęs nuleido akis:
— Dėkoju. Tai man komplimentas, jau šešeri metai pra
ėjo nuo to laiko, kai aš šokau paskutinį kartą.— Ir Gideo
nas ėmė ją sukti valso sūkuryje.
Harieta visa pasinėrė į muziką, jausdama Gideono ran
kų šilumą ir jėgą. J i prisim inė karštus bučinius oloje, ir
pajuto, kaip raudonis užlieja jos veidą. M ergina meldė
62
Dievą, kad visi — tarp jų ir Gideonas — galvotų, jog tą
raudonį sukėlė karštis salėje ir veržlus šokis.
— A tv ira i kalbant, milorde, nesitikėjau sutikti jus
šiandien šitoje salėje,— prisipažino Harieta. J i mėgino su
vaidinti, kad valsui ji neteikia didelės reikšmės.— A š ne
maniau, kad mūsų negausi draugija jus sudomins.
— O ji manęs ir nedomina. M ane dominate jūs, pa
nele Pom eroj...
J i apstulbusi išplėtė akis:
— Aš, milorde?
— Taip, jūs.
— O! — Paskui galiausiai jo žodžių prasmė pasiekė
jos sąmonę. J i džiaugsmingai nusišypsojo: — N a taip, ži
noma, dabar aš suprantu.
— Suprantate? — Jis metė į ją nustebusį žvilgsnį.—
Labai džiaugiuosi, kad bent vienas m udviejų kažin ką su
pranta.
J i neatkreipė dėmesio į slaptą užuominą, mėgindama
galų gale susidoroti su jausmais.
— Be abejonės, jūs norite man pranešti plėšikų gau
jos sugavimo planą. Jūs puikiai žinote, kaip sunku susi
tikti vieniems, nesukėlus bereikalingų gandų. Todėl jūs
ir atėjote čia apsimesdamas, kad jus domina draugijos
gyvenimas, pasikalbėti su manimi.
— Sveikinu, panele Pomeroj, jūsų puikus loginis mąs
tymas.
— Taigi? — H arieta laukdama pažiūrėjo į jį.
— Kas „taigi"?
— G reičiau papasakokite savo planą! Viskas parengta?
Jūs susisiekėte su sekliu iš Boustrito? Jūs nusprendėte,
kaip pasielgti su ponu Kreinu? A š noriu, kad jūs papasa
kotumėte man visas detales,— sušuko Harieta.
Netekdamas kantrybės Gideonas keletą sekundžių žiū
rėjo į ją. Bet paskui nugalėtas tik nusišypsojo.
— A š kol kas neatskleidžiau K rein u i savo tikrųjų ke
tinim ų ir pasiim čiau laišką į Boustritą. Rengiamasi kaip
reikiant, flanele Pomeroj. Neprarandu vilties, kad jūs bū
site visiškai patenkinta mano veiksmais.
— Žinoma. Tikta i papasakokite man viską smulkiai.
Kas turi v yk ti artim iausiu metu?
63
— Jūs turite pasikliauti manimi, panele Pomeroj.
— A š noriu viską žinoti! — nekantriai pasakė ji.
— Pasitikėkite manimi, panele Pomeroj.
— Reikalas ne tas.
— Bijau, kad būtent tas.— Gideonas paslaptingai nu
sišypsojo.— A r jau tik negalvojate pati susidoroti, pa
nele Pomeroj?
— Susidoroti su kuo? Su pasitikėjim u jumis? A š ži
nau, jog jūs ištesėsite savo žodį. Bet aš noriu žinoti de
tales, sere. A š ju k taip pat su tuo susijusi. Ju k tai galų
gale mano olos?
Harieta paraudo ir prikando apatinę lūpą.
— Gerai, na galbūt jos ir ne mano nuosavybė, bet aš
neketinu leisti kam nors, pavyzdžiui, ponui V ineblui, kiš
ti į jas nosį.
— Nusiram inkite, panele Pomeroj. A š daviau jums žo
dį, jūs turite išim tinę teisę knaisiotis po senus kaulus, ku
rie ten voliojasi.
J i netvirtai šyptelėjo:
— Garbės žodis, milorde?
Jo auksu spindinčios akys sublizgo iš po tamsių blaks
tienų, ir jis prim ygtinai pažiūrėjo j jį atkreiptą veidą.
— Taip, panele Pomeroj,— tyliai ištarė Gideonas.—
Jeigu jis jums svarbus, aš duodu garbės žodį.
Harieta su palengvėjim u atsiduso.
— A čiū, sere. Jūs nuėmėte nuo manęs sunkią naštą.
Bet vis viena aš norėčiau žinoti jūsų planus.
— Pasisemkite kantrybės, panele Pomeroj.
M uzika nutilo, ir H arieta susierzino, nes ji ketino tęs
ti ginčą.
— M ilorde, aš galiu jums būti naudinga,— tvirtai pa
sakė ji.— A š geriau už visus žinau tas olas. Ir jūsų sek
lys iš Boustrito galės gauti iš manęs olų planą.
Gideonas paėmė ją už rankos ir šaltai pasakė:
— A š manau, jūs dabar norite pristatyti mane savo
tetulei ir seseriai, panele Pomeroj.
— Noriu?
— Taip, tokiom is aplinkybėm is tai būtų visai tinka
ma.
— Kokiom is aplinkybėmis?
64
Harieta pastebėjo nerimą tetulės Efės veide.
— M es su jum is ką tik šokome valsą, panele Pome-
roj, žmonės apie tai kalbės.
— N iekai. M anęs jų kalbos nejaudina. Jūs negalite su
gadinti mano reputacijos, pašokęs su manimi vieną šokį.
— Jūs nustebsite sužinojusi, kaip lengvai aš sugadi
nu moterų reputaciją, panele Pomeroj. Todėl ištaisykime
pavojingą padėtį ir pristatykite mane savo šeimai kaip
pridera.
Harieta suaimanavo:
— N a gerai. Bet aš iš tikrųjų verčiau aptarčiau su ju
mis vagių gaudynes.
Gideonas nusišypsojo:
— Taip, suprantu. Bet jūs šiuo atveju turite pasikliau
ti manimi.
5—547 65
kartą mes jį tikrai šoksime. Jis madingas Londone, teta
Efe, bent jau taip kalbama.
— Betgi tai nesusiję su reikalu,— pareiškė Efė.— Aš
įsitikinusi, kad ponia Stoun ir k iti teisūs: milordas pavo
jingas, jis būtent toks ir atrodo. Jūs abi turite elgtis su
ju o labai atsargiai, jūs mane supratote?
Harieta nuslopino žiovulį:
— Kas yra, tetule Efe? Rūpinatės mano reputacija? Aš
maniau, kad jūs jau laikote mane visiškai saugią dėl ma
no senyvo amžiaus.
— Kažin kas man kužda, mano brangioji, kad bet ku
ri moteris negali jaustis saugi, kai šalia toks vyriškis,—
suniurnėjo teta Efė.— Ponia Stoun vadina jį Pabaisa. Ir
aš nesu visai tikra, jog taip nėra.
— O aš jaučiuosi visiškai saugi,— pareiškė Harieta.—
N etgi kai mes šokome valsą.
Tačiau ji apgaudinėjo tetulę. Ir pati tai suprato. J i v i
sai nesijautė rami Gideono rannkose. V eikiau , visai prie
šingai. Ir ji mėgavosi tuo pavojingu jaudinim usi, kuris ją
apėmė, kai jie sukosi valso sūkuryje.
Harieta suprato, jog daugiau neužmigs. Bet buvo la
bai anksti ir namie vargu ar kas nors jau atsikėlė. J i nu
siklojo ir išlipo iš lovos. Dabar ji apsirengs, nusileis že
m yn ir išsivirs sau arbatos. Ponia Stoun, žinoma, nepri
tars jos poelgiui, nes šventai įsitikinusi, kad ledi privalo
laikytis nustatytų taisyklių bet kokiu metu. Bet Harieta
nesirengė žadinti ekonomės tokį ankstyvą rytą, ji ir pati
gali užsiplikinti arbatą.
Po ilgos šaltos nakties miegamajame buvo šalta. H a
rieta greitai apsivilko ilgą vilnonę suknelę su rankovė
mis, užsidėjo m uslininį kyką ant nepaklusnių tankių plau
kų.
Eidama prie durų, ji žvilgtelėjo pro langą — aušra brėš
ko virš jūros. Buvo atoslūgis, pats geriausias metas ieško
ti suakmenėjusių vertybių. Bet štai keis blogai: Gideonas
uždraudė ja i nė artyn neiti prie olų, kol pagaus plėši
kus.
A kies krašteliu Harieta pamatė apačioje ant kranto
figūrą. J i staigiai sustojo ir iškišo galvą laukan, kad ge
66
riau įžiūrėtų. „G al tai žvejys?" — pamėgino ji nuram inti
save.
Šiek tiek vėliau figūra vėl pakliuvo į jos akiratį, ir
Harieta suprato — ne, ne žvejys. V yrišk is buvo su pal
tu ir minkšta priplota skrybėle, užsmaukta ant ausų. J i
negalėjo įžiūrėti jo veido, tačiau aiškiausiai nepažįstama
sis ėjo neįkainojam os jos olos link.
Daugiau H arieta nedvejojo. Sunerimusi dėl nepažįsta
mojo elgesio, ji nusprendė išsiaiškinti jo ketinimus. Žmo
gus, aišku, ne vagis — tie pasirodydavo vidurnaktį.
Todėl jis galėjo būti kas tik nori. Ir netgi senienų ieš
kotojas, kuris slapčia sėlino prie jos olos.
Ir Harieta privalo išsiaiškinti, ką ketina daryti šitas
nepažįstamasis.
V skyrius
67
nepaėmė su savimi žibinto, Harieta m ikliai įsmuko pro
siaurą plyšį į olą. J i sustojo: toliau eiti be šviesos — ne
įmanoma.
Harieta tyliai pastovėjo, leisdama tamsoje apsiprasti
akims. J i girdėjo, kaip krinta vandens lašai kraupioje tam
soje.
Harieta įtemptai žiūrėjo į siaurą akm eninį koridorių,
vedantį į olos gilumą. Jokių šviesos požym ių. Nepažįs
tamasis jau nuėjo vingiuotu tuneliu, ir dabar jis jau
šalia jos brangenybės ir prigrobtų lo b ių ...
— Prakeikimas! — įniršusi sušuko Harieta. Bet nieko
nepadarysi. J i palauks jo čia, ir paskui ras stiprius žo
džius, kad paaiškintų jam kartą ir visam laikui, kad j i
viena turi asmenišką Gideono leidimą dirbti šitoje oloje.
J i nekantriai laukė, susidėjusi ant krūtinės rankas, kai
netikėtai sunki ranka nusileido jai ant peties, stipriai su
spaudė ir atgręžė į save.
— Dieve mano! K u rių velnių! — riktelėjo H arieta iš
sigandusi, o paskui staiga pamatė Gideoną, besiskverbian
tį paskui ją į olą pro siaurą plyšį.
— O milorde, tai viso labo tik jūs. A č iū Dievui! Jūs
mane truputį išgąsdinote.
— Jūs nusipelnėte daugiau negu nedidelio išgąsčio,—
burbtelėjo jis.— M a n derėtų pasiguldyti jus ant kelio
i r . .. K o k į velnią jūs čia darote? A š sakiau, kad jums ir
artyn negalima eiti prie olų, kol susidorosime su plėši
kais.
Harieta susiraukė:
— Taip, žinoma, milorde. Bet jūs suprasite, kodėl aš
čia, kai papasakosiu jums, kas įvyko. A š negalėjau už
m igti. A š atsitiktinai pažvelgiau pro langą ir pamačiau,
kad dar vienas senienų ieškotojas slapčia sėlina prie
olos.
— Taigi jūs atėjote čia iš paskos.— Gideonas žiūrėjo į
tunelio gilumą. Rankoje jis laikė žibintą, bet ko l kas jo
neuždegė.
— Taip, būtent taip,— linktelėjo Harieta,— aš tiktai
nesusivokiau paim ti žibintą ir laukiu, kada pagaliau grįš
nepažįstamasis.
68
— Ir ką jūs, veln iai rautų, ketinate daryti, kai jis pa
sirodys?
J i kilstelėjo smakrą:
— A š pranešiu, kad turiu išskirtinę teisę dirbti jūsų
olose, ir perspėsiu, kad, jeigu jis ateityje pažeis ribas,
tai jūs jį areštuosite.
Gideonas nepatenkintas krestelėjo galva:
— Jūs daugiau apie nieką negalvojate, išskyrus jūsų
velniškas suakmenėjusias senienas! — Jis ketino tęsti pa
našiai toliau, bet apmirė, išgirdęs tylų švilpimą, sklindantį
iš tunelio.
— Girdite, jis dabar ten,— greitai pasakė Harieta. J i
pasisuko ir akm eninio koridoriaus gale pamatė blankią
žibinto šviesą.— Puiku, kad jūs atėjote, milorde. Jūs ma
ne palaikysite, kai aš jam pasakysiu, kad neturi teisės
čia landžioti.
Švilpim as sustiprėjo, o šviesa pasidarė ryškesnė. V e i
kiai iš tamsos išniro liesas žmogus sunkiu paltu, žemai
užsmaukta skrybėle, padėvėtais batais. Būtent jį Harieta
matė pakrantėje. Žibintas apšvietė siaurą liesą veidą su
mažytėmis tarsi karoliukai akimis. Pastebėjęs Harietą ir
Gideoną, jis iš karto sustojo.
— Labą rytą, milorde. M atau jūs atėjote nevėluoda
mas. Manau, kad nedaugelis jūsų luom o žmonių gali at
sikelti iš lovos tokiu metu. O dar ir draugę atsivesti...—
Nustebęs žmogus žemai nusilenkė H arietai: — Labą rytą,
ponia.
Harieta paniuro:
— O kas, tiesą sakant, jūs toks ir ką ketinate daryti
mano oloje, sere?
— Jūsų oloje? — nustebęs perklausė žmogus ir pašai
piai šyptelėjo.— Kažin kodėl aš anksčiau apie tai negir
dėjau.
— V isais atžvilgiais šitos olos priklauso man,— tvirtai
pareiškė Harieta.— Jo šviesybė jums viską paaiškins.
Gideonas šnairomis žvilgtelėjo į Harietą:
— Manau, kad išvengtume tolim esnių nesusipratimų,
aš privalau jus supažindinti. Taigi, ponele Pomeroj, prie
šais jus ponas Dobsas iš Baustrito.
Harieta įsistebeilijo į nedidelį žmogelį:
69
— Iš Boustrito? Vadinasi, jūs ir esate tas seklys?
— Taip, turiu garbės juo būti, panele.— Dobsas dar
kartą ja i mandagiai nusilenkė.
— Puiku! — H arieta žvilgtelėjo į Gideoną.— T ikriau
siai jūsų planed veikiai bus įgyvendinti?
— Jeigu pasiseks, vagis mes sugausime kitą kartą,
kai jie pasirodys oloje, kur g u li pagrobtos brangenybės.—
Gideonas linktelėjo mažajam žmogeliui.— Dobsas nuolat
stebės naktimis kelias savaites.
— Labai džiaugiuosi tai girdėdama.— H arieta išraiškin
gai pažiūrėjo į Dobsą: — Remdamasi savo stebėjimu galiu
pasakyti, kad bent du žmonės aktyviai dalyvauja šitame
reikale, retkarčiais juos ly d i ir trečias. O ar sugebėsite,
pone Dobsai, susitvarkyti vienas su trim is galvažudžiais?
— Jeigu tai bus būtina,— linktelėjo jis.— Juo labiau,
kad aš turiu padėjėją — m ilordą. M es susitarėme dėl sig
nalo. K a i aš pastebėsiu piktadarius pakrantėje, tai žibintu
duosiu ženklą nuo uolos viršūnės.
— M es su liokajum i stebėsime kiekvieną naktį nuo
atoslūgio ir lig i tol, kol piktadariai bus pagauti,— paaiški
no Gideonas.— K ai pamatysime pono Dobso žibinto šviesą,
mes nusileisime į pakrantę, ir galite būti tikra, viskas vyks
pagal planą.
Harieta pritariam ai linktelėjo:
— Panašu, jog viskas pu ikiai parengta ir apgalvota,
tarsi aš pati tai būčiau suplanavusi.
— A čiū ,— šaltai atsakė Gideonas.
— Tačiau,— tęsė Harieta,— aš turiu, jei neprieštarau
site, vieną mažytį pasiūlymą.
— N e,— pareiškė Gideonas.— Abejoju, kad tai būti
na.— Jis metė žvilgsnį į Dobsą: — A r jūs radote slėptuvę
su paslėptais lobiais?
— Būtent tai aš ir padariau, sere. Pasinaudodamas
jūsų planu aš lengvai radau olą. Pagrobtas turtas atrodo
įspūdingai.— Jo akys blykčiojo.— A š daug ką atpažinau.
A p ie kai kurių daiktų dingimą jau seniai pranešta, ir mes
jų ilgai ieškojome. Beje, nėra nieko nuostabaus, kad mes
negalėjome jų rasti. Jie specialiai išvežė brangenybes kuo
toliau, kad visi apie jas pamirštų. Labai protinga. Labai
protinga, pasakysiu aš jums.
70
— Kadangi ponas Dobsas gaus atlyginim ą už brange
nybių sugrąžinimą jų savininkams,— tyliai pasakė Gideo-
nas,— galite neabejoti, Harieta, jo entuziazmu — jis seks
juos labai kruopščiai.
— Taip, suprantama.— Harieta nusišypsojo Dobsui.—
Jūs žinote, man anksčiau neteko susitikti su sekliais iš
Boustrito, ir aš turiu daug klausimų, susijusių su jūsų
darbu, pone Dobsai.
Dobsas nušvito, mėgindamas išlaikyti kuklią, o drauge
ir orią veido išraišką.
— Tad klauskite, panele, aš jūsų paslaugoms.
Gideonas pakėlė pirštinėtą ranką:
— Tikta i ne dabar, Dobsai, jūs turite kuo greičiau iš
čia išeiti, kad jūsų čia nepastebėtų.
— Jūsų tiesa, sere. A š jus palieku. V iso labo, panele.—
Dobsas dar kartą nusilenkė H arietai ir lengva eisena iš
ėjo iš olos.
Harieta žiūrėjo jam įkandin:
— N a ką gi, dabar aš galiu atsikvėpti su palengvėji
mu. Džiaugiuosi, kad reikalai taip greitai juda pirmyn.
Puikus darbas, milorde, bet vis dėlto aš prašau išklau
syti mane.
— A š retai ko klausausi, panele Pomeroj. A š verčiau
viską sprendžiu ir darau pats.
— A išku.— H arieta susiraukė, bet ar yra prasmė su
juo ginčytis? Jis veikia ganėtinai protingai, ir ji privalo
būti patenkinta.— M anau, kad man taip pat geriau eiti,
kol manęs nepasigedo.
Gideonas užtvėrė jai išėjimą iš olos:
— M inutėlę, panele Pomeroj. A š ketinu šį tą tarp mu
dviejų išsiaiškinti, kol jūs grįšite namo.
— Taip, milorde?
— Jūs neturite eiti į olas, kol baigsime šitą reika
lą.— Gideonas stūksojo šalia jos tarsi uola ir košė pro dan
tis: — A š daugiau nekartosiu... Jūs viską supratote?
Harieta sumirksėjo:
— Taip, m ilorde. Žinoma, aš viską supratau. Bet, m i
lorde, aš ne vaikas, ir prireikus aš sugebu elgtis atsar
giai.
— Atsargiai? Jus tai vadinate atsargumu? A te iti anks
71
tyvą rytą į olą ir persekioti nepažįstamąjį? Ne, tai ne at
sargumas, jūs elgiatės kaip besmegenė idiote.
— O aš ne id io te !— plykstelėjo įniršusi Harieta.— A š
maniau, kad ponas Dobsas dar vienas kolekcionierius, ku
ris sėlina į mano olą.
— Ir jūs suklydote, taip? Jis visiškai ne uolienų rin
kėjas. Likim o valia, jis policininkas. Bet lyg iai taip pat
jis galėjo būti gaujos nariu, ku rį bendrai pasiuntė pati
krinti, ar nedingo prigrobtas turtas.
— Kartoju, plėšikai niekada nesilanko dieną. A š bū
čiau jums labai dėkinga, milorde, je i jūs taip nerėktumė
te ant manęs. Juk tai aš jus įspėjau dėl to, kas čia deda
si, drįstu prim inti. Būtent aš susekiau plėšikus, ir jūs p ri
valote skaitytis su manim i kaip su partnere. A š viso la
bo noriu apginti savo radinius.
— V elniop visas jūsų senienas! Tai vienintelis dalykas,
apie kurį jūs galite galvoti, panele Pomeroj?
— V isų pirmiausia — taip! — atsikirto Harieta.
— O kaip dėl jūsų reputacijos? A r jūs įsivaizduojate,
kas galėjo jums atsitikti, jeigu jūs būtumėte medžiojusi
plėšikus, policininkus ir visus vyrus, kurie tik pasirodo
pakrantėje? Nejaugi jūs nesuprantate, velniai jus rautų,
kas bus, jeigu žmonės sužinos, kad jūs dieną naktį se
kate?
Harieta nuoširdžiai supyko. J i nebuvo įpratusi, kad
kas nors, išskyrus tetą Efę, ją mokytų. J i seniausiai įprato
į kitų pamokymus nekreipti dėmesio. Gideonas — kitas da
lykas. Ir jo neatsikratysi, kai jis štai šitaip užsigula ir
riaumoja.
— M ane mažai domina, ką pasakys žmonės,— pareiškė
Harieta.— M an ne per daugiausiai rūpi ir mano reputaci
ja. M an nėra ko dėl to pergyventi, nes aš neketinu te
kėti.
Gideono akys žybtelėjo tamsoje.
— Jūs maža kvailelė. Jūs manote, kad rizikuojate tik
tuo, kad jūsų neves?
— Teisingai.
— T a i jūs klystate.— Gideonas pakėlė jos smakrą taip,
kad ji buvo priversta žiūrėti jam į akis.— Jūs net įsivaiz
duoti negalite į kokį pavojų stumiate save. Jūs dar neži-
72
note, ką reiškia prarasti garbę ir reputaciją. Jeigu jūs su
prastumėte, tai taip beprasmiškai nekalbėtumėte.
Harieta jo balse išgirdo baisų skausmą, ir jos pyktis
išgaravo. J i staiga suprato, kad jis kalba remdamasis savo
karčia patirtim i.
— M ilorde, aš nesirengiu tvirtinti, kad kieno nors
garbė nieko verta. A š tiktai turėjau galvoje, kad man tas
pats, ką apie tai kalbės žmonės.
— Atrodo, jūs iš tikrųjų kvaila,— sugriežė dantimis
Gideonas.— A š privalau jums paaiškinti, kas būna, kai
visuomenė laiko, kad jūs netekote garbės, kad jūsų ge
ras vardas pražudytas. 2inoti, kad visi, tarp jų ir jūsų
šeima, nelaiko tavęs džentelmenu.
— A k , Gideonai! — Harieta švelniai palietė jo ranką.
— A š privalau jums papasakoti, ką jauti, kai įėjęs į
šokių salę iš anksto žinai, kad visi iš karto ims kuždėtis
apie tavo praeitį. A r galite jūs suprasti, keis tai yra —
žaisti kortomis savo klube ir galvoti: ar neapkaltins tavęs
kas nors, stovintis už nugaros, sukčiavimu, jeigu tau se
kasi? 2mogus, kurio garbė abejotina, gali sukčiauti ir loš
damas kortomis, argi ne?
— Gideonai, iš tiesų ...
— A r jūs žinote, ką reiškia prarasti draugus?
— Ne, žinom a... b e t...
— A r jūs žinote, keis tai yra, kai kiekvienas pasiren
gęs patikėti pačiais absurdiškiausiais gandais?
— Gideonai, liaukitės.
— A r jūs žinote, ką jauti, kai tavo tikras tėvas nebe
tiki tavo kilnumu?
— Jūsų tėvas? — H arieta buvo sukrėsta.
— K a i jūs turtingas ir galingas,— tęsė Gideonas,—
niekas jums neišdrįs mesti atviro iššūkio ir drauge su
teikti galimybę pasiaiškinti, visi tiktai šnabždasi už nu
garos. Jūs jaučiate bejėgiškumą ir pagaliau pradedate
suprasti, kad nėra prasmės netgi bandyti ką nors-pakeisti.
Niekas nenori sužinoti tiesos, ji niekam nereikalinga. V is
kas, ko jiem s reikia, tai įp ilti į paskalų ir spėliojim ų ugnį
alyvos. Ir šnabždesys darosi vis garsesnis, ir jau atrodo,
tu skęsti garsiame jų chaose.
— Dieve maloningasis.
73
— Štai kas yra prarasti garbę ir reputaciją, panele Ha-
rieta Pomeroj. Prieš rizikuodama, gerai pagalvokite.— Gi-
deonas ją paleido.— O dabar eikite namo, kol aš nepasi-
ryžau parodyti jums, kas yra iš tikrųjų — nekreipti dėme
sio į kieno nors nuom onę...
Harieta labiau susisiautę apsiaustą ir prim ygtinai pa
žiūrėjo į Gideoną:
— A š noriu, kad jūs žinotumėte: aš netikiu, kad jūs
negarbingas žmogus, m ilorde. A š manau, kad negarbin
gas vyras nebūtų rūpinęsis manąja garbe ir kentėtų dėl
to, jog pats ją prarado. M an labai gaila, kad jums tenka
taip stipriai kentėti. A š matau, kaip jūs skausmingai ken
čiate.
— M an nereikalingas jūsų prakeiktas gailestis! — su
riaum ojo Gideonas.— Lauk iš čia! Tuojau pat!
Harieta suprato, kad dabar ji neįveiks pykčio ir įniršio
sienos, kurią Gideonas pastatė tarp jų. J i pažadino jame
žvėrį, ir jis grasino išlieti ant jos visą savo apmaudą.
Tylėdam a ji nuėjo prie išėjimo. Paskui dar kartą at
sigręžė ir pažiūrėjo į jį:
— Iki pasimatymo, milorde. A š lauksiu, kol nugalės
jūsų išm intingi planai.
74
ir jau po kelių m inučių jaukioje svetainėje vaišino ponią
Tredvel skania arbata.
Harieta buvo priversta nutraukti tiriam ąjį darbą, o
Felisitė mandagiai į šoną atidėjo savo siuvinėjim ą, kad
padėtų tetulei užim ti viešnią.
— Koks malonus siurprizas, ponia Tredvel.— Įsitaisiu
si ant sofos teta Efė grakščiai pilstė arbatą.— M es visa
da džiaugiamės svečiais.— J i reikšmingai nusišypsojo, per
duodama viešniai puoduką su lėkštele.— Netgi je i jie at
eina taip nelauktai.
Harieta ir Felisitė supratingai nusišypsojo viena kitai.
— Bijau, jog tai daugiau nei vizitas,— tarė ponia Tred
vel.— A š noriu atkreipti jūsų dėmesį į ganėtinai nema
lonų įv y k į vakarykštėje asamblėjoje.
— Nejaugi? — Efė laukdama gėrė arbatą mažyčiais
gurkšneliais.
— M an pranešė apie Sen Džastino pasirodymą.
— Taip, man tai žinoma,— linktelėjo Efė.
— Ir jis užsakė valsą,— grėsmingai tęsė ponia Tred
vel.— Ir jis jį šoko su jūsų brolėčia Harieta.
— Tai buvo taip nuostabu! — linksm ai sušuko H arie
ta.
— Taip, būtent taip,— nusišypsojo Felisitė poniai Tred
vel.— V is i tiesiog mėgavosi valsu. Tikim ės, kad kitą kartą
jį vėl pagros mūsų vakarėlyje.
— M es dar pažiūrėsime, panele Pomeroj.— Viešnia iš
tiesino ir be to tiesią nugarą.— Stulbino visus ne tiktai
tai, kad grojo valsą, bet ir tai, kad Sen Džastinas šoko
su tavimi, Harieta, ir tiktai su tavim i. Pagal mano duome
nis, jis iš karto po to šokio išėjo.
— A š manau, jam pasidarė nuobodu mažame mūsų
vakarėlyje,— ramiai atsakė teta Efė, pralenkdama Harie-
tą.— Vienas šokis, be abejo, įtikino jį, kad vargu ar jis
čia ras sau ką nors įdomaus. A š esu tikra, jog jis įpratęs
prie daug subtilesnių pasilinksminimų.
— Jūs išsisukinėjate ir vengiate mano pradėtos temos,
ponia Eškomb,— pakėlė balsą ponia Tredvel.— Sen Džas
tinas šoko tiktai su jūsų brolėčia. Be to, valsą. Žinoma, šo
ko Harieta, ne Felisitė, bet vis dėlto tai gana lengvabū
diška.
75
— Bet aš visą laiką buvau šalia,— vienodu balsu tarė
Efė.— A š nenuleidau nuo jų akių.
— V is dėlto,— spyrėsi viešnia.— Ir jis iš karto išėjo,
daugiau nieko nepakvietęs. Jis išskyrė jūsų brolėčią.
Jum s tai turėtų sukelti nerimą, v isi atkreipė dėmesį į ši
tą aplinkybę.
— Nejaugi? — Efė suraukė antakius.
— Taip,— atrėžė viešnia.— Jau pasklido apie tai kal
bos. Štai kodėl aš nusprendžiau jus aplankyti šį rytą.
— Labai didžiadvasiška iš jūsų pusės,— burbtelėjo
Harieta, negalėdama ištverti. J i sugavo Felisitės žvilgsnį
ir vos nenusikvatojo.
Ponia Tredvel prim ygtinai žiūrėjo į Efę:
— Aš, žinoma, p u ikiai suprantu, kad jūs neseniai mū
sų kraštuose, ponia Eškomb, ir nieko nežinote apie Sen
Džastino reputaciją. Apgailestauju, tačiau mes negalime
svarstyti šito dalyko dalyvaujant dviems jaunoms ledi.
— Na, kadangi šitos dvi nekaltos jaunos ledi čia sėdi,
geriau mes liaukim ės šia tema kalbėję.
— A š tiktai noriu pasakyti,— triuškinančiu tonu pa
reiškė viešnia,— kad Sen Džastinas — pavojingas visoms
nekaltoms jaunoms moterims. J į vadina pabaisa iš Blek-
tom H olo todėl, kad jis jau pražudė vieną jauną mo
terį. .. T ik per jį ji išėjo iš šio gyvenimo. Sklinda gan
dai, kad ir jo brolis ne šiaip numirė, o nužudytas. A r jūs
mane suprantate, ponia Eškomb?
— Puikiausiai. G al dar arbatos? — Efė paėmė arbati
nuką.
Ponia Tredvel nusivylusi žvilgtelėjo į ją, triukšm ingai
pastatė puoduką ir staigiai atsistojo.
— A š atlikau savo pareigą. Jus, ponia Eškomb, reikė
jo įspėti. Jūs esate atsakinga už jaunąsias ledi, ir jūs p ri
valote atlikti savo pareigas.
— A š padarysiu viską, ką pajėgsiu,— šaltai pasakė
Efė.
— To kiu atveju, leiskite su jum is atsisveikinti. V iso
labo!
— Iki pasimatymo, ponia Tredvel. Tikiuosi, kitą kar
tą jūs įspėsite mus iš anksto apie savo vizitą, kitaip rizi
76
kuojate nerasti mūsų namie. Prašau atleisti, aš pakviesiu
ekonomę, kad jus palydėtų.
Durys į holą atsidarė, paskui užsidarė, ir Harieta su
palengvėjim u atsiduso:
— K okia įk y ri būtybė. M an šita moteris niekada ne
patiko.
— M an taip pat,— palaikė ją Felisitė.— T u riu pripa
žinti, tu, tetule, laikeisi puikiai.
Efė šyptelėjo ir mąsliai primerkė akis:
— Šlykšti scenelė. N et pagalvoti baisu, ką šiandien
plepa kaime. Neabejoju, kad kiekvienas krautuvininkas
aptarinėja vakarykštį pobūvį su pirkėju, kuris tik pasi
rodo tarpduryje. Prisipažinsiu, Harieta, aš to bijau.
H arieta ramiai įsipylė sau arbatos.
— A tv ira i sakant, tetule Efe, nematau jokių priežasčių
tavo nerim ui. Ta i buvo vienintelis šokis, ir kadangi man
jau nedaug trūksta, kad sulaukčiau senmergės reputaci
jos, abejoju, jog tai būtų labai svarbu. Ir labai greitai tas
susijaudinimas nurims.
— N a ką gi, tikėkim ės,— atsiduso Efė.— A š maniau,
kad man reikia rūpintis Felisite, kad apsaugočiau ją nuo
Sen Džastino. O rizikingoje padėtyje atsidūrei tu. Keis
ta. K aip apie jį kalbama, tai jam patinka tik labai jaunos
merginos.
Harieta prisim inė savo rytinį susidūrimą su Gideonu.
J i niekada neužmirš įniršio ir skausmo jo akyse, kai jis
kalbėjo apie prarastą garbę.
— M es neprivalom e tikėti visiems gandams apie Sen
Džastiną, teta Efe.
Tarpduryje pasirodė ponia Stoun, ir jos lėliškos akys
įspėjamai žybčiojo.
— Jums geriau patikėti, panele Harieta, tai tik geriau
jums. Paminėsite mano žodžius. Pabaisa nesvyruodamas
pražudys dar vieną jauną ledi, kai tik pasitaikys proga.
Harieta pašoko:
— Ponia Stoun, niekada daugiau nevadinkite jo švie
sybės pabaisa. Jūs mane supratote? Kitaip, jums teks pa
siieškoti kitos vietos.
J i ryžtingai priėjo prie durų, ir nulipo žemyn į savo
kabinetą, nekreipdama dėmesio į išgąstingą tylą už nuga
77
ros. Pagaliau likusi viena, ji uždarė duris ir atsisėdo prie
stalo. Paskendusi savo mintyse, Harieta žiūrėjo į baisią
išsišiepusią kaukolę.
Gideonas visai ne pabaisa. Jis gyvenimo ir likim o su
žeistas vyriškis. Bet ne pabaisa. Harieta jautė, kad gali
dėl to prisiekti savo gyvybe ir savo reputacija.
78
Gideonas atsilošė krėsle prisimindamas, kaip jis la i
kė Harietą savo glėbyje. J i buvo šilta, lanksti, ji šoko
labai lengvai. J i visa švytėjo šokdama šitą nuodėmingą
valsą. Gideonas suprato — su tokia pat aistra ji galėjo
mylėtis.
Galų gale m erginai bemaž dvidešim t penkeri, ir ji ne
kvaila, todėl tikriausiai laikas liautis rūpinusis jos reputa
cija, tegul ji pati ja rūpinasi.
Kas jis toks, kad neleistų ledi žaisti su ugnimi?
79
deoną, tačiau nelygioje mėnulio šviesoje buvo nelengva
ką nors įžiūrėti.
Staiga H arietai šovė į galvą, kad daug geriau bus už
lip ti ant uolos.
Per kelias minutes ji susirado šiltą vilnonę suknelę,
apsiavė batukus, apsivilko apsiaustą ir pasiėmė pirštines.
Paskui užsimovė ant galvos apsiausto gaubtuvą, saugan
tį nuo aštraus nakties vėjo. Nepastebimai išsėlinusi iš na
mų, ji ėmė keberiotis ant uolos.
Iš čia buvo m atyti beveik visa pakrantė. Smėlio juos
telė darėsi vis siauresnė, prasidėjo potvynis ir po pusva
landžio jūros vanduo plūstelės į olas:
Plėšikai turi žinoti potvynio ir atoslūgio laiką minutės
tikslumu. Jie daug kartų ateidavo čia. Ir Gideonui, ir po
nui Dobsui reikia paskubėti, kadangi plėšikai ilgai neuž
truks, priešingu atveju jie rizikuoja pakliūti į žabangas,
parengtas vandens ir olos.
Harieta pastebėjo judėjim ą pakrantėje. D vi figūros.
Jie nepasišviečia sau kelio žibintais. T a i Gideonas ir jo
liokajus. Tikriausiai jie skuba padėti Dobsui.
Harieta priėjo prie pat uolos krašto. Staiga ji pajuto
neaiškų nerimą. Plėšikai, žinoma, ginkluoti ir gali išlįsti
iš olos bet kuriuo momentu.
Pirmą kartą ji suvokė, kad Gideono gyvybei gresia
pavojus. T a i suvokus, jai pasidarė nejauku. J i suprato,
kad jai net mintis apie tai — nepakeliama.
Figūros — ji buvo tikra, jog tai Gideonas ir liokajus —
susitiko su trečiąja, greičiausia ponu Dobsu, ir pasislėpė už
riedulių.
Tuo momentu prie išėjim o iš olos švystelėjo žibinto
šviesa. Du vyrai išniro iš olos. Jūros ošimas ir vėjas truk
dė, tačiau Harieta vis dėlto išgirdo, kad policininkas su
šuko: „Stovėti!"
Harieta taip norėjo geriau pamatyti, kas vyksta apa
čioje, todėl ji palinko į priekį, bet netikėtai vyriškio ran
ka sugriebė ją už gerklės. Harieta sustingo.
— K o kį velnią jūs čia darote, panele Pomeroj? — su
šnibždėjo Kreinas.
— Ponas Kreinas? ! Dieve mano, kaip jūs mane išgąs
dinote.— Harieta greitai susivokė.— M anęs neėmė mie-
80
gas, ir aš nusprendžiau pasivaikščioti. O ką jūs čia vei
kiate? — Harieta pagyrė save už drąsą ir laisvumą, su ku
riuo ji ištarė visus tuos žodžius.
— Stebiu, panele Pomeroj, ir teisingai darau, argi ne?
Kitaip mane būtų sučiupę, kaip antai tuos vargšelius pa
krantėje.
J i pajuto durklo ašmenis prie savo gerklės. Harieta
krūptelėjo bet ne tiek nuo bjauraus kvapo, sklindančio
nuo šito ilgšio, kiek nuo jėgos, su kuria jis, lyg smaug
lys, ją suspaudė.
— A š supratimo neturiu, apie ką jūs, pone Kremai?
O kas gali vykti naktį pakrantėje? A š maniau, kad mū
sų apylinkėje su kontrabanda seniai baigta.
— Nėra prasmės meluoti, panele Pomeroj.— Jis dar
stipriau suspaudė ranka jos kaklą, ir ji vos kvėpavo.—
Jūs matote, kas vyksta apačioje: mano pagalbininkai pa
kliuvo į žabangus.
— A š supratimo neturiu, apie ką jūs kalbate, pone
Kreinai?
— A k , nežinote, taip? Štai nusileisime apačion, ir jūs
viską sužinosite.
— O kam mums leistis žemyn? — Harieta sunkiai nu
rijo seiles.
— A š ketinu sulaukti, kol šita kom panija išsinešdins,
ir paim ti ką įstengsiu. V aldžia pasirodys rytą, kad išneš
tų viską iš olos. T a ig i geriau paskubėti. O jeigu kas nors
pamėgins mane sustabdyti, tai aš turiu įkaitę.
— Bet ju k dabar, atrodo, potvynis, pone Kreinai,—
Harietos balse girdėjosi neviltis.— Jum s lik o mažai laiko.
— Puiku, tokiu atveju, skubinkitės, panele Pomeroj.
Ir perspėju jus: vienas garsas — ir aš perpjausiu jums
gerklę.
Kreinas pastūmė merginą prie tako, Harieta žvilgte
lėjo žemyn: Gideonas ir k iti vyrai vedė sulaikytus plė
šikus išilgai kranto. Jeigu net kas nors jų atsigręžtų, tai
pilkoje priešaušrio m igloje nepastebėtų Kreino ir jos, be
sileidžiančių nuo tamsios olos. Dar keletas m inučių — ir
Gideonas su visa kom panija bus taip toli, kad neišgirs
jos balso, net jei ji suriks iš visų jėgų.
6—547 81
V I skyrius
82
— A š apsisuksiu per dešimtį m inučių. A š turiu su sa
vim i žemėlapį. Taigi, moterie, gyviau judėk.
Harieta pagavo įtampą jo balse. Kreinas m irtinai iš
gąsdintas. Jis ne blogiau už ją žino, kad laiko bemaž ne
liko.
Jos išsigelbėjim as — jo gyvuliška baimė. Harieta sten
gėsi greičiau susivokti. O loje bus visiškai tamsu. Kreinas
turi sustoti ir užžiebti žibintą. Jis ims nervintis, pirštai
drebės, jis negalės vienu metu laikyti durklą prie jos ger
klės ir užžiebti žibintą.
Ir jeigu ji m ikliai spruks į tamsų koridorių, jis nespės
išsitraukti iš kišenės pistoleto.
Harieta dar kartą pažiūrėjo į krantą, tarsi užklotą nak
ties drobule, ir ją apėmė neviltis. Gideonas ir jo žmonės
pernelyg toli ir kiekvieną sekundę vis labiau tolsta.
Jeigu ji suriktų iš visų jėgų, Gideoną gal ir pasiektų
pro jūros triukšmą koks nors garsas, tačiau H arieta ne
buvo tikra, kad jis supras, kas atsitiko.
Jai lieka pasikliauti tiktai savo jėgomis. Kreinas stum
telėjo ją prieš plyšio oloje.
— Atrodo, man jūsų neprireiks kaip įkaitės, panele
Pomeroj. V is i nuėjo. Ir aš atsikratysiu jūsų tuojau pat.
V eln ia i rautų, kokia tamsa, ir kaip tie žmonės čia eina?
Harieta tyčia suklupo, kai tik Kreinas ėmė kuistis su
žibintu. J i buvo laisva.
— Gideonai! — Jos riksmo buvo pilna visa ola, tačiau
ji nežinojo, ar girdėti pakrantėje. J i pamėgino spirti į
Kreino žibintą, bet nepataikė.
— Užsičiaupk, kale! Prakeikimas!
Kreinas stovėjo tarp Harietos ir įėjim o. Ir nebuvo jo
kios galimybės prasmukti pro jį. Tada ji puolė į juodas
olos gelmes, ištiesusi priešais save rankas, pirštais apčiuop
dama drėgnas akmenines sienas. Ja i iš paskos skambėjo
Kreino šauksmas ir keiksmai, kuris vis dar mėgino už
žiebti žibintą.
— Grįžk! — klykė Kreinas.
Pagaliau žibintas apšvietė olą auksine šviesa. Harieta
pamatė, kad lig i įėjim o į tunelį ne daugiau kaip jardas,
ji puolė tiesiog ten.
Sugriaudėjo šūvis, atsiliepęs kurtinančiu aidu. Tačiau
83
Harieta nesidairė, braudamasi tuneliu tolyn j vėsią tamsą.
— Būk tu prakeikta! — įnirtingai riaum ojo Kreinas.—
V e ln ia i tave rautų!
Harieta pasilenkė, kad nepakliūtų į žibinto šviesą. J i
paskui save girdėjo sunkų K reino trepsėjimą. M ergina ti
kėjosi, kad panika privers jį atsisakyti minties pagrobti
brangenybes. Tačiau jo godumas įveikė net olos ir arešto
baimę.
Harieta ėjo tolyn, apčiuopdama kelią pirštinėtomis ran
komis. Žibinto šviesa įspėjo ją, kad Kreinas vis dar eina
jos pėdomis. Jo batai aidžiai kaukšėjo akmenuotu perė
jim u. J i girdėjo jo sunkų alsavimą.
Harieta traukėsi v is gilyn į olą. Kažin kas drėkstelėjo
jos koją. Turbūt krabas.
Atrodė, kad šitas mirtinas slėpynių žaidimas tęsiasi jau
am žinybę... Jis v ijo Harietą gilyn į olą. Jūros triukšmas
darėsi vis garsesnis. H arieta suprato, kad audringos sūrios
bangos jau užliejo įėjim ą į olą, lėtai ir atkakliai atkirs-
damos kelią atgal. Dar kelios minutės — ir jie bus ža
bangose. Bet netgi dabar grįžti pernelyg vėlu.
— Prakeikimas! — sugriežė dantimis Kreinas.— K u r tu,
kvaile?
V eriantis klyksmas, kupinas gyvuliškos baimės, aidu
atsimušė į akmenines sienas.
Tolim a siūbuojanti žibinto šviesa staiga užgeso, H a
rieta buvo absoliučioje tamsoje. J i išgirdo, kaip perse
kiotojo žingsniai ėmė tolti, jis pasuko atgal. Galų gale
Kreino baimė įveikė jo godumą.
Harieta giliai atsiduso, stengdamasi nusiraminti, ir lė
tai, labai atsargiai pasuko prie išėjimo.
Bet žengusi keletą žingsnių suprato — vėlu. Jūros oši
mas girdėjosi labai aiškiai. M ergina sustojo.
J i m okėjo plaukti, bet iš kur im ti tiek jėgų, kad įveik
tum siautėjančias bangas? Jūra tiesiog nužudys ją, tren
kusi į akmeninius olos skliautus.
M intis, kad praleistų čia viena kraupioje tamsoje nak
tį, jai buvo ne mažiau baisi negu Kreinui. J i ėmė drebėti
supratusi, kad ilgoms valandoms liko žabangose.
— Hariet, Harieta, atsiliepkite. V eln ia i rautų, ku r jūs?
Gideonas! J i pajuto, kaip palengvėjim o banga pasklido
84
po jos kūną. Dabar ji ne viena šitoje siaubingai juodoje
duobėje.
— Gideonai, aš čia, tunelyje. A š nieko nematau. Aš
neturiu žibinto.
— Stovėkite vietoje. A š tuojau.
Iš pradžių ji pamatė judančią žibinto šviesą. Paskui
Gideoną, sunkiai einantį siauru taneliu.
Jis buvo be skrybėlės ir palto. Jo sunkūs drabužiai ta
balavo ant peties, lyg atsirišęs šalikas ar kaklaraištis. Ha-
rieta pamatė, kad jo auliniai batai ir bridžiai peršlapę, ir
suprato, kad jam teko bristi per bangas, jau siekusias li
gi juosmens. J i suvokė, kad paltą jis nusivilko todėl, kad
nesušlaptų.
Gideonas taip pat ją pamatė ir, tarsi norėdamas ge
riau įžiūrėti, aukštai pakėlė žibintą. M irguliuojančioje
šviesoje ji pamatė, kaip blykčioja jo akys, ir veidas jo
pasirodė jai ne toks jau ir rūstus, ir netikėtai ji pagal
vojo, jog niekada gyvenim e nieko gražesnio už Gideoną
ji nebuvo sutikusi. Jis toks didelis, patikimas, stiprus.
Harietai nepakeliam ai norėjosi pulti jam į glėbį, bet ji
įveikė ją apėmusius jausmus.
— Jums nieko neatsitiko? — aštriai paklausė ją Gideo
nas.
— Taip, taip, viskas tvarkoj.— H arieta bejėgiškai žiū
rėjo į jį.— O kur ponas Kreinas?
— Kreinas nusprendė pasivaržyti jėgom is su jūra. Jei
gu jis nugalės ir nenuskęs, būtinai paklius į Dobso glė
bį. Bet jums aš turiu pasakyti, kad šiandien mes iš čia
jau neisime. Taigi, panele Pomeroj, likusią naktį renki
tės praleisti čia, šitoje prakeiktoje skylėje.
— Šito aš ir bijojau. A čiū Dievui, jūs turite žibintą.
— Be to, dar vieną žibintą paliko plėšikai. Išsikrapšty-
kime iš šito velniško perėjimo. Č ia man daug ankščiau ne
gu vilk in t Vestono siūtą paltą.
Harieta nesiginčijo. J i nusigręžė ir nuėjo į plėšikų ur
vą. Gideonas ėjo paskui ją, retkarčiais su palengvėjim u
atsidusdamas, kai perėjimas paplatėdavo.
— Na, negalima pasakyti, kad čia jautiesi lyg viešbu
tyje. Jis pakabino žibintą ant kablio, įkalto į olos sieną,
matyt, taip pat plėšikų darbas.— N e itin patogu; manau,
85
kad ant šitų akm eninių grindų paryčiui bus visai neįma
noma miegoti. Prižiūrėkite, kad aš palikčiau arbatpinigių
šeim ininkui.
Harieta prikando lūpą, jausdamasi kalta.
— A š žinau, kad tai mano kaltė, milorde. Prašau man
atleisti dėl nepatogumų.
.— Nepatogumų? — Gideonas kilstelėjo antakį.— Jūs
vis dar nesuprantate tikrosios šio žodžio prasmės, H arie
ta. Rytoj rytą jūs suprasite, kas yra tikrieji nepato
gumai.
M ergina susiraukė.
— A š jūsų nesuprantu, sere, paaiškinkite.
— N ekreipkite dėmesio. M es dar turėsime laiko malo
niam pokalbiui.— Gideonas atsisėdo ant didelio akmens ir
mėgino nutraukti nuo kojų peršlapusius aulinius.— Mum s
tiesiog pasisekė, kad jūs turite apsiaustą. O mano paltas
taip pat lik o sausas. Č ia bus šalta.
— Taip, jau dabar jaučiasi vėsa.— H arieta stipriau su
sisiautę apsiaustą, neram iai dairydamasi į šalis. J i paga
liau ėmė suvokti, kad ja i teks praleisti naktį su Gideonu.
Per visą savo gyvenimą ji dar nė karto nebuvo likusi nak
tį viena su vyriškiu.— O kaip jūs mane suradote? Jūs iš
girdote mano riksmą ar pono Kreino šūvį?
— Ir vieną, ir kitą.— Vienas aulinis nukrito stuktelė
jęs į akmenines grindis. Gideonas ėmėsi kito.— A š sekiau
trečiąjį žmogų, kurį, anot jūsų, jūs matėte. A š nuspren
džiau, kad jis pasislėpė netoliese ir stebi. Bet niekaip ne
sitikėjau, kad jis nusileis nuo uolos ir dar drauge su ju
mis.— Antras aulinis taip pat nukrito ant grindų.
— A išku .— Harieta žvilgtelėjo į Gideono aulinius ir
apsilaižė išdžiūvusias lūpas.
— A š norėčiau, kad jūs pasiaiškintumėte, panele Po-
meroj, jeigu, žinoma, neprieštaraujate.— Gideonas atsi
stojo ir ėmė sagstytis bridžius.
Harieta išsprogino akis, kai pamatė, jog jis ketina nu
siauti šlapius bridžius. Taip, žinoma, tai būtina, kitaip jis
persišaldys, ju k negali jis miegoti su šlapiais drabužiais,
bet mergina niekada nebuvo mačiusi nuogo vyriškio. Ji
nusisuko ir ėmė greitai vaikščioti, kad nusiramintų.
— A š negalėjau užm igti,— pranšeko Harieta, steng
86
damasi nežiūrėti į Gideoną,— paskui žvilgtelėjau pro lan
gą ir pakrantėje pamačiau vyriškį. Ir pagalvojau, kad su
grįžo plėšikai. A š žinojau, kad ponas Dobsas duos jum s sig
nalą, ir viskas bus daroma pagal jūsų planą. A š buvau taip
susijaudinusi ir man labai norėjosi viską pam atyti savo
akim is... Paskui man pasidarė neramu.
— Nerim avote dėl savo prakeiktų senienų?
— A š nerim avau dėl jūsų, milorde,— sukuždėjo ji, iš
girdusi kaip ant akmenų nukrito šlapi Gideono bridžiai.
— Dėl manęs? — Pakibo tyla. Paskui jis paklausė: —
Kodėl nei iš šio, nei iš to jūs staiga ėmėte dėl manęs per
gyventi?
— Bet ju k jūs, milorde, neturite patirties plėšikams
gaudyti.— Harieta sugniaužė rankas po apsiaustu.— A š tu
riu galvoje, jog tai ne jūsų darbas. A š žinau, plėšikai ga
li būti ginkluoti ir labai pavojingi, ir . . . — Jos balsas bejė
giškai nutilo. V argu ar ji prisipažins, kad jos nerim as bu
vo labai asmeniškas. J i ir pati tai tik dabar suprato.
— A išku .— Gideono balsas skambėjo šaltai.
— A š nenorėjau jūsų užgauti, milorde. A š iš tikrųjų
pergyvenau dėl jums gresiančio pavojaus.
— O kaip dėl jum s pačiai gresiančio pavojaus, pane
le Pomeroj?
J i vos susilaikė, kad nutylėtų ir neatsakytų atžariai į
šitą ironišką klausimą.
— A š nemaniau, kad ant uolos gali tykoti koks nors
pavojus.
— A š jūsų bemaž negirdžiu, panele Pomeroj.
Harieta atsikosėjo, paskui pasakė:
— A š nemaniau, kad ant uolos stovėti pavojinga.
— N a ką gi, jūs suklydote, argi ne? Dabar jūs pakliu-
vote į dar didesnį pavojų negu galite sau įsivaizduoti.
Harieta staigiai atsigręžė, išgirdusi jo balse slypintį
grasinimą. J i su palengvėjim u atsiduso pamačiusi, jog Gi-
deonas stovi su paltu. Jis siekė jam lig i plikų blauzdų v i
durio. Dabar jis mėgino iškratyti vieno maišo turinį
ant akm eninių grindų.
— Ką jūs darote, sere?
— Rengiuosi pasidaryti nakčiai guolį. Jūs ju k neketi
nate m iegoti stovėdama? — Gideonas atrišo didelį maišą
87
ir atsainiai iškratė iš jo visą turtą — brangenybes ir stalo
sidabrą.
— A š abejoju, jog galėsiu užmigti,— suniurnėjo Harie-
ta. J i stebėjo, kaip Gideonas ėmėsi kito maišo.
— M ilorde, aš suprantu, kad jūs ant manęs pyksta
te, ir man labai gaila, jog viskas taip įvyko, bet jūs p ri
valote suprasti, kad tai, kas įvyko — apmaudus atsitik
tinumas.
— Likimas, panele Pomeroj. A š manau, mes turime tai
pavadinti likim u. Jūs, beje, filosofė?
— A š nesižavėjau filosofija, skaičiau, tiesa, kai ku
riuos klasikinius darbus, bet labiau už viską mane domina
iškasenos.
Gideonas mąsliai pažvelgė į ją.
— N a ką gi, renkitės, panele Pomeroj. Prieš jūsų akis
atsiveria visiškai nauja veiklos dirva.
Harieta nusišypsojo:
— Jūsų, milorde, šiandien kažin kokia neįprasta nuo
taika.
— Jūs tai galite priskirti tam faktui, kad aš, skirtin
gai negu jūs, tikiu likim o jėga.— Gideonas išpurtė pas
kutinį maišą. Paskui sudėjo juos vieną ant kito, padary
damas savotišką čiužinį.
Už jo nugaros degė žibintas, ir jo m irguliuojančioje
šviesoje ant akm eninių grindų spindėjo brangenybės.
Auksinės žvakidės, žiedai su rubinais, brangiaisiais ak
menimis inkrustuotos tabakinės atspindėjo šviesą, tačiau
ji buvo šalta ir nešildė.
Harieta įsmeigė akis į burinės drobės maišus:
— Jūs, milorde, ketinate čia miegoti?
— Taip, mes abu čia miegosime.— Gideonas dar kar
tą pataisė maišus.— Jie apsaugos mus nuo šaltų akm eni
nių grindų, o užsiklosime mes jūsų apsiaustu ir mano
paltu. Jie bus mums tarsi apklotai. Taip ir praleisim e šitą
naktį.
— Taip, žinoma.— Gideonas mano, kad ji miegos gre
ta jo. Harietos sumišimas pavirto baime, jos nugara per
bėgo šaltukas. J i dar kartą apsidairė, mėgindama surasti
kokią nors išeitį.— Taip, manau, kad tai labai išm intin
ga-
88
Gideonas pažiūrėjo į šlapius jos batukus:
— Geriau būtų jum s nusiauti.
J i pasekė jo žvilgsnį.
— Taip, taip, žinoma.— Harieta atsisėdo šalia krūvos
akmenų, kur gulėjo jos praeitą kartą rastas suakmenė
jęs dantis. J i liūdnai žvilgtelėjo į savo radinį ir ėmė at
raišioti batukus. Paskui juos nusiavė ir su siaubu žiūrėjo į
basas savo kojas. J i labai skubėjo ir išbėgo be kojinių.
Pajutusi, jog jos veidą užlieja raudonis, Harieta tikėjo
si, kad Gideonas nieko nepastebės.
— Nusiram inkite, Harieta. Kas padaryta, tas padary
ta. Ir mums nieko nelieka, kaip pamėginti truputį pail
sėti. Bent jau ik i kito ryto.
K ai Gideonas pastebėjo jos kančios kupiną veidą ir
neryžtingumą, jo sunkus susimąstęs žvilgsnis sušvelnėjo.
— N a eikite čia, mano m ieloji. Dviem s mums bus kur
kas šilčiau, ir mudu neperšalsime, jeigu drauge gulėsime.
Harieta didvyriškai ištiesino pečius ir basa atsistojo
ant šaltų akmenų. Gideonas visiškai teisus. V ienintelis tei
singas sprendimas.
Negalėdama pažvelgti jam į akis, mergina netvirtai pri
ėjo prie burinės drobės maišų ir sustojo prie Gideono pa
kloto guolio, nežinodama, ką daryti toliau.
Gideonas jau atsigulė ant maišų ir užsiklojęs apsikam
šė paltą, paskui paėmė jos šiltą apsiaustą ir ryžtingai trūk
telėjo ją žemyn.
V alios pastangomis Harieta sugebėjo, kaip ja i atrodė,
išsaugoti tariamą ramybę. Bet jos pirštai virpėjo didžiu
lėse Gideono rankose, ir ji suprato, kad jis tai jaučia. Jis
elgėsi labai ramiai, neerzindamas, ir laikėsi taip, tarsi nie
ko siaubingo nebuvo.
Paskui Gideonas priglaudė ją prie savęs, užklojo ap
siaustu nuo kojų lig i galvos ir pakišo apsiausto gobtuvą jai
po galva. K ai jis prisislinko prie jos, ji pajuto jo galingo
kūno įkarštį. Jo kūno šiluma prasiskverbė net pro sto
rą jo palto audinį ir ją ramino. Harieta gulėjo tyliai, ste
bėdama žibinto blyksnius ant olos sienų.
— A š iš tikrųjų apgailestauju, milorde, kad pridariau
jums tiek nemalonumų,— vėl suniurnėjo ji.
— Geriau miegokite, Harieta.
89
— Gerai, m ilorde.— J i nutilo.— M ano šeima labai ne
rimaus, kai sužinos, jog aš nemiegojau savo lovoje.
— Taip.
— Jūs manote, ponas Dobsas joms pasakė, kad mes
oloje?
— A š tikras, kad jūsų šeima labai greitai išgirs visą
istoriją,— sausai atsakė Gideonas.
— Bet mes išeisime iš čia labai anksti,— su viltim i pa
sakė ji.
— Bet, deja, ne taip anksti, jog sustabdytume Fortūnos
ratą, panele Pomeroj.— Gideonas pasivertė ant šono ir, ap
kabinęs jos liem enį priglaudė prie savęs.— N e taip jau ir
anksti.
Harieta sulaikė kvapą, pajutusi ant liemens jo sunkią
ranką. Bet paskui suprato, jog jis tiktai nori ją sušildyti.
Ir nusiramino.
— Ganėtinai keista padėtis, tiesa, milorde?
— Labai keista. Pamėgink užsnūsti, Harieta.
J i užmerkė akis tikra, kad neužsnūs nė sekundei. Pas
ku i nusižiovavo, pasim uisčiusi prigludo prie šilto Gideo-
no kūno ir užmigo.
Harieta nubudo todėl, kad sušalo, ir instinktyviai dar
labiau prisislinko prie Gideono. Kūnas nutirpo nuo kieto
guolio, ji apsivertė ant kito šono ir pamatė priešais save
jo veidą.
Jis įtemptai žiūrėjo į ją. Jo akys spindėjo žibinto švie
soje, o rankos laikė apglėbusios jos liemenį.
— Gideonai,— nedrąsiai šyptelėjo Harieta, vis dar ne-
išsiblaiviusi iš miego. J i palietė pirštais jo randą.— O aš
nepamiršau jums padėkoti už pagalbą?
Jis patylėjo, paskui pasirėmė ant alkūnės ir pasilenkė
prie jos:
— A š klausiu savęs, ar jūs norėsite man padėkoti pa
ryčiui?
Harieta ėmė jį įtikinėti, kad — taip, žinoma, bet jis ne
leido jai baigti, pasilenkė ir užčiaupė jai bum ą pabučia
vim u.
Harieta nedvejojo. J i apkabino jo kaklą, mėgaudamasi
šiluma ir jėga, sklidusiomis nuo šio vyriškio. J i suprato,
kad turi būti sukrėsta, smarkiai įsižeisti, pradėti priešin
tis, bet drauge laukė, kada Gideonas ją vėl pabučiuos.
90
— A š tikiu, kad tu mano likimas,— sukuždėjo Gideo-
nas.— Blogai tai ar gerai, bet mes dabar susiję. A r tau
tai kelia pasipriešinimą, Harieta?
J i nesuprato:
— O kodėl aš turėčiau protestuoti?
— N a todėl, kad mane čia praminė Pabaisa iš Blek-
tom Holo.
— Tu ne Pabaisa.— H arieta vėl švelniai palytėjo jo
veidą, su pasimėgavimu jausdama stiprią, vyrišką smakro
lin iją.— Tu tikras vyras. Tu pats žavingiausias vyriškis,
ku rį aš kada nors buvau sutikusi.
— Kertu lažybas, kad tu savo gyvenim e nedaug vyrų
buvai sutikusi.— Sudejavęs Gideonas nuklojo apsiaustą
ir pabučiavo jai kaklą.
— Ta i nesvarbu.— Harieta suvirpo nuo jo pabučiavi
mo.— Tiesiog tokio kaip tu nėra visam e pasaulyje. Aš
tuo įsitikinusi. Tą vakarą, kai mes šokome, aš svajojau,
kad valsas niekada nesibaigtų.
— Tau patiko valsas? — Jis vėl palietė ją lūpomis.
— Labai.
— A š taip ir maniau. A š mačiau tavo akyse pasiten
kinimą. Tu labai jautri mažytė būtybė, Harieta Pomeroj.
Valsas tiesiog tau sukurtas.
— A š labai norėčiau dar kartą šokti su tavim i valsą.—
Ir Harieta pajuto, kad ja i užgniaužia kvapą.
— A š tai įsim insiu.— Gideonas dar labiau ją nuklojo.
Jo pusiau prim erktos akys sutiko jos žvilgsnį, kai jis už
dėjo ranką jai ant krūtinės. Jis ją stebėjo. Laukė atsa
kymo.
Harieta aiktelėjo nuo šito sukrečiančio intymaus ges
to. J i žinojo, kad ja i reikia nustumti šitą ranką. Bet juk
ja i jau bemaž dvidešim t penkeri, prim inė ji sau, ir tiktai
dabar ji sužinojo, kas yra vyriškio palytėjimas, ir galbūt
tai pirmas ir paskutinis atvejis, pasitaikęs jos gyvenime.
Ir tai G ideonas...
— Taigi, Harieta? — Didžiulė Gideono ranka nuslydo
jos kūnu sukrečiančiai švelniai, delnas uždengė jos krū
tinę. Jis švelniai ir geidulingai ją glamonėjo.
J i nežinojo, ką atsakyti. Jos širdis daužėsi kaip pa
klaikusi, ir ji jautė, kaip iš vidaus kyla karštis. J i apka
bino jo kaklą ir netikėtai aistringai jį pabučiavo.
91
Dabar Gideonui žodžių nereikėjo. Jo šalto santūrumo
neliko nė pėdsako. Jis numetė į šalį apsiaustą ir ėmė ją
nurenginėti.
— Harieta, mano m ieloji, mano ištikim oji Harieta,—
kim iai kuždėjo jis ja i į kaklą, apnuogindamas merginą li
gi juosmens.— Tu šią naktį pati nulėmei savo likim ą.
J i nesuprato gilum inės šių žodžių prasmės, pagauta nau
jų jausmų. J i net nemėgino suprasti, ką jis turi galvoje.
J i suprato tik viena — vyksta kažin kas svarbaus, kas tu
rės reikšmės jos ateičiai. Bet, atrodo, ji to ir troško. M aža
to, ji aistringai geidė — ne, jai buvo būtina patirti tai, o
paskui staiga ji pajuto šilumą, kuri sklido nuo Gideono,
užgulusio ją savo kūnu. Ir veikiai jai pasidarė jau ne
šilta, o karšta. Taip karšta, kaip niekada gyvenime. Jo
kūno sunkumas ją neįtikėtinai jaudrino, ir visa jos esy
bė atsiliepė į jo glamones.
Gideonas nekantriai atsikratė savo palto. Išskyrus il
gus baltus marškinius, jis daugiau nieko nevilkėjo.
Harieta pamatė tamsias šiurkščias plaukų garbanėles
ant jo plačios krūtinės, jos žvilgsnis slystelėjo žemyn. J i
susigėdusi nusuko akis, probėgšmiais pamačiusi jo didžiu
lę akstį. Ir apstulbusi sustingo.
— Gideonai?
— Tu privalai manimi pasitikėti.— G ilus balsas išda
vė jo geismą taip pat, kaip ir kū n as... Jis užklojo save
ir ją paltu, ir Harieta jau nematė jo kūno.— Tu neturi pa
sirinkim o, pasitikėk. Pažvelk į mane, mano m ieloji H a
rieta.— Jų akys susitiko, ir H arieta perskaitė jo akyse
geismą. Niekada gyvenim e ji nematė tokio aiškaus ne
slepiamo geismo vyriškio žvilgsnyje. J i matė ir dar kai
ką: gilų nerimą, niūrų ryžtingumą, lyg jis žinotų apie tą
skausmą, kuris jos laukia ir ku rį jai reikia priim ti.
Harieta švelniai šyptelėjo:
— A š pasitikiu tavim i, Gideonai.
Jis suaimanavo ir palinko prie jos, su palaim ingu v ir
puliu bučiuodamas jos krūtinę. J i suspaudė jo pečius ir
pajuto, kaip didžiulė Gideono ranka slystelėjo žemyn, pa
kėlė jos marškinius lig i liemens, apnuogindamas šlaunis.
Jis jas glamonėjo. H arieta suvirpo nuo reiklaus jo pirštų
švelnumo.
92
— Tu jau pasirengusi mane priim ti.— Gideono ranka
akim irką atsitraukė, o paskui vėl grįžo ten.
Harietos kūnas įsitempė, atsiliepdamas į tą, lig i šiol
nepatirtą jausmą, ji stipriai užmerkė akis ir tylia i gulėjo,
mėgindama suprasti, ar gera ja i jausti jį savyje, ar ne.
Gideonas ją ir toliau glamonėjo, ir Harieta nuspren
d ė — taip, ja i patinka jausti jį savyje. Jos klubai patys
pakilo jo pasitikti, o rankos įsikibo į Gideono pečius.
— Tu manęs geidi.— Gideonas suėmė lūpom is krūties
spenelį.— Prisipažink man.
— A š geidžiu tavęs,— sudejavo Harieta.
— Dar kartą. A š privalau girdėti šituos žodžius, ma
no saldžioji, neišm intingoji Harieta. A š privalau girdėti,
kaip tu sakai.— Jo ranka klaidžiojo po jos kūną, tyrinė
dama kiekvieną jo kam pelį.
Harieta negalėjo patikėti, bet ji juto, kad jos viduje
deganti ugnis pasirengusi išsiveržti. J i raitėsi po Gideonu,
neturėdama jėgų rasti savo troškim ui pavadinimą.
— Prašau, Gideonai, prašau.
— Taip, velniai rautų, taip.
Jis plačiai praskėtė jos kojas ir atsigulė tarp jos šlau
nų. Harieta pajuto, kaip jis ėmė skverbtis į ją. Harieta
įsitempė. Jos pirštai stipriau įsikirto jam į pečius, o akys
plačiai atsimerkė ir žiūrėjo tiesiai į įnirtingą jo auksiškai
rudų akių liepsną.
— A š sukėliau tau skausmą,— tarė Gideonas. Jis sten
gėsi save kontroliuoti.— A š nenorėjau tavęs įskaudinti,
bet tu tokia mažutė ir puiki, ir stangri. O aš, didelis, ne
judrus, nerangus gyvulys, prievarta prim ečiau tau save.
— Nekalbėk taip. T a i ne prievarta.— Harieta žvilgte
lėjo į jo liūtiškas akis ir pamatė jose atgailos ir kančios
liepsną.— Niekada taip nekalbėk. Tai — netiesa.
— Tai — tiesa. A š sužadinau tau lig i šiol nepatirtus
jausmus, tu netgi nežinojai, kaip juos tramdyti. A š pasi
naudojau tavo nepatyrimu.
— A š ne vaikas. A š viską sprendžiu pati.
— Tiesa? O aš manau, ne. Tu ir taip rytą pasigailėsi
visko. A š neprivalau tau pridaryti papildom ų rūpesčių.
J i instinktyviai pajuto, kad jis dvejoja. J i privalo jį
93
įtikinti. J i jautė, kad jis nori žinoti, ar iš tikrųjų ji gei
džia jo taip beprotiškai, kaip jam atrodo.
— Ne.— Harieta nagais įsikibo į jo raumeningą nu
garą ir išsilenkė, kviesdama jį.— Ne, Gideonai, prašau,
nepasitrauk. A š geidžiu tavęs! A š geidžiu tavęs!
Jis neryžtingai sustingo. A n t kaktos pasirodė prakaito
karolėliai.
— Viešpatie, padėk man, aš geidžiu tavęs labiau už
viską.— Šitie žodžiai su dejone išsiveržė iš Gideono lūpų,
kai jis lėtai, galingai ir g iliai įėjo į ją.
Harieta nevalingai sukliko. Gideonas greitai prispau
dė lūpas prie jos lūpų, nuslopindamas be sąryšio taria
mus jos žodžius.
Nepaprastas susijaudinimas, sumišęs su skausmu ir pa
simėgavimu, apėmė Harietą. J i jau negalėjo to pakelti,
jausdamasi ant slenksčio anksčiau nepatirto džiaugsmo, ku
ris štai štai išsilies iš jos.
Taip, Harieta buvo visai arti naujo atradimo. Dar tru
putėlį — ir ji pasiners į svaiginančią palaimą.
Dar tru p u tėlį... Gideonas lėtai išėjo iš jos, bet tuo
jau pat grįžo, artėdamas prie jos pasitenkinim o šaltinio.
Jis kim iai riktelėjo nujausdamas vyriškąjį pasitenkinimą,
jo kūnas išsilenkė virš jos, kiekvienas raumuo įsitempė lyg
plieninis.
Ir, pasiekęs viršūnę, sunkiai alsuodamas jis krito ant
jos, tarsi nukryžiuodamas ją ant akm eninių olos grindų.
VII skyrius
94
bangomis puolė į olą, jis suprato, jog laiko, ja i surasti ir
grįžti, jau nėra.
Vadinasi, jis praleis su ja naktį, o rytą H arieta jau
bus sukompromituota. Ir negalima išsisukti nuo to, kas
neišvengiama.
Tačiau Gideonas net negalvojo sunkinti padėtį ir my
lėtis su Harieta.
Bet užteko jai nusišypsoti, pasakyti, jog geidžia jo —
ir visos jo abejonės išsisprendė. Ir suartėti su ja ant šitų
akm eninių grindų tapo tokia pat neišvengiamybe, kaip
ir aušra.
Gideonas atsargiai pasirąžė, raukydamasis iš skausmo,—
raumenys nutirpo nuo gulėjim o ant akm eninių grindų. Jis
pajuto, jog H arieta sujudėjo ir prisislinko arčiau, ieško
dama jo kūno šilumos. Tačiau akių ji neatmerkė.
Žiūrėdamas į ją, jis nusišypsojo. J i gulėjo šalimais su
sirietusi kojas, tarsi tai būtų jai pati įprasčiausia vieta
pasaulyje. A n t veido krito išsitaršę plaukai. Jis palietė
kaštonines garbanas ir pajuto, kad jos lyg šilkinės. Jis
suspaudė jas saujoje, paskui paleido, ir jos tuojau pat
atsitiesė, lyg gyvendamos savą gyvenimą. Harietos plau
kai panašūs į ją, pagalvojo Gideonas. Švelnūs, kvapnūs ir
kupini gyvybinės energijos.
Šitą naktį jis pamiršo su ja viską pasaulyje ir pajuto,
koks stiprus jo geismas. J i taip pat jo geidė. N aktį ji jam
pasakė — ne, parodė,— kaip ji jo geidė. J i atsidavė jam
su nesulaikoma nekalta aistra, kas brangiau už visą krūvą
brangakmenių, gulinčių ant akm eninių olos grindų.
J i atidavė save Pabisai iš Blektom H olo, nors jo vei
das ir praeitis subjauroti.
Gideono kūnas vėl pasidarė sunkus ir stiprus, kai jis
prisim inė nakties įvykius. Jis perbraukė koja per jos nuo
gą koją ir pakišo delną po grakščiai išlenktais sėdmeni
mis. Labiausiai už viską jis troško, kad šita stebuklinga
akim irka nesibaigtų niekada.
Jis niekada nebijojo žvelgti į akis rūsčiai tikrovei. Ta
čiau šitą rytą Gideonas suprato, kad atiduotų sielą už ste
buklą, kuris padėjo jam paversti šitą olą į pasaulį, ku
riame jiedu panoro lik ti visam laikui.
Harieta pakėlė blakstienas, pam irkčiojo mugindama
95
miegą. Keletą sekundžių ji ilgesingai žvelgė į jį, o pas
kui jos žalsvai melsvose akyse pasirodė nerimas.
— Dieve mano! — sušuko ji ir staigiai atsisėdo.— K e
linta valanda?
— Manau, kad jau rytas.— Gideonas žiūrėjo, kaip ji
drovėdamasi spaudė prie savęs apsiaustą, vengdama jo
žvilgsnio. Jis jautė, kad ji sumišo.
— Nusiram ink, Harieta.
— M ano šeima siaubingai jau d in asi...
— Be jokios abejonės.
— K a i mes iš čia išsikrapštysime, aš jas nuraminsiu.
Viskas bus gerai.
— Jūs tikra? — Gideonas lėtai atsisėdo. Jis nenuleido
nuo jos akių.
Harieta greitai atsigręžė į jį plačiai išpūtusi akis:
— A š nesuprantu, milorde.
— Atleiskite, mano m ieloji, bet aš nenorėjau jūsų er
zinti.
Jis atsistojo, neslėpdamas savo nuogumo, pastebėjęs,
kad ji greitai nusuko akis. Tai jį truputėlį pralinksm ino.
J i nenusigręždavo nuo jo veido su baisiu randu, bet, pa
m ačiusi jo kūną, tuoj pat nusisuko.
— Tu geriau apsirenk, prasideda atoslūgis, ir Dobsas
bet kuriuo momentu gali čia pasirodyti.
— Taip, taip, žinoma.
J i atsistojo vis dar spausdama prie savęs apsiaustą,
paskui pasilenkė, pakėlė suknelę ir pasimetė: kaip ja i
apsivilkti neatitraukus apsiausto.
— A š tuojau tau padėsiu,— švelniai tarė Gideonas.
— Nebūtina, m ilorde.
Gideonas paėmė savo drabužius. Jis apsivilko marški
nius, užsimovė bridžius, su pasitenkinim u pastebėjęs, kad
jie per naktį išdžiūvo. A u lin ia i batai nuo sūraus vandens
sukietėjo.
— Gideonai?
— Taip, mano m ieloji?
Harieta dvejojo:
— K a i dėl praėjusios nakties, milorde, aš nenorėčiau.*..
aš nenorėčiau, kad jūs jaustum ėtės...
— Perduokite savo tetai, kad ji lauktų mano vizito
96
šiandien trečią valandą dienos.— Gideonas vargais nega
lais apsiavė perdžiūvusį batą. Atrodė, kad auliniai vienu
dydžiu sumažėjo.
— O kam to reikia? — paklausė Harieta.
Gideonas kilstelėjo antakį ir, kol apsiavė kitą batą,
tiriam ai žiūrėjo į ją. Harietos žvilgsnyje jis pamatė dide
lį nerimą. Jis paklausė save: ar ji kaip reikiant suvokia,
kas įvyko iš tikrųjų?
— Tokiom is aplinkybėm is aš noriu pareikšti savo pa
garbą, žinoma.
— Pagarbą? Ir viskas?
— Ir oficialiai pasipiršti,— gūžtelėjo pečiais Gideonas.
— Na, žinoma. Taip aš ir žinojau.— Harieta metė į jį
piktą žvilgsnį.— A š taip ir maniau. Puiku, bet aš atsisa
kysiu tekėti, milorde. Suprantate? A š jums, Gideonai, to
padaryti neleisiu.
— Tu man neleisi? — suglumo Gideonas.
— Ne. Kategoriškai ne. A k , aš taip ir žinojau, jog tu
apie tai galvoji. Tu manai, kad po šitos nakties pagal
garbės įstatymą tu privalai man pasipiršti. Bet tai nebūti
na, sere.
— Argi?
N eginčytinai.— Harieta išdidžiai kilstelėjo galvą.— Kas
įvyko naktį — tai ne dėl tavo kaltės. A š taip pat kalta.
Jeigu aš nebūčiau buvusi tokia kvaila ir užlipusi ant uo
los stebėti, kas dedasi, nieko nebūtų įvykę.
— Bet tu užlipai ant uolos, Harieta. Ir viskas įvyko.
— N eturi reikšmės. A š nenoriu, kad jaustumeisi įsi
pareigojęs man pasipiršti.— J i atrodė įniršusi.
— Harieta, dabar tu negali blaiviai mąstyti. K a i nu
siraminsi, tu suprasi: tu neturi kitos išeities, kaip priim
ti mano pasiūlym ą tekėti. Suprantama, ir teta, ir sesuo
to reikalaus.
— M anęs tai nejaudina. A š privalau viską nuspręsti-
pati, milorde, kaip šią naktį. A š už viską pasirengusi at
sakyti pati.
— Aš, Harieta, taip pat įpratęs pats spręsti,— pradėda
mas pykti dėl jos nenuolaidumo tarė Gideonas.— Ir aš
imuosi atsakomybės pats. Šiandien dieną mes būsime su
sižadėję.
7—547 97
— Ne. Šiandien dieną mes nesusižadėsime. Prakeiki
mas, Gideonai, aš neketinu tekėti vien todėl, kad esu su
kompromituota.
Galiausiai jis neištvėrė:
— O aš nenoriu, kad kalbėtų, jog Pabaisa iš Blektom
H o lo suviliojo ir beširdiškai pametė dar vieną kunigo duk
terį.
Harieta išbalo. J i žiūrėjo į jį plačiai atmerktomis aki
mis:
— O Viešpatie, Gideonai, man ir į galvą neatėjo, kad
apie tave taip gali kalbėti!
— Prakeikimas!— Gideonas trim is didžiuliais žings
niais perkirto olą ir sugriebė Harietą už pečių. Jam bai
siai norėjosi ją kaip reikiant krestelėti, bet, užuot tai pa
daręs, jis atgręžė ją veidu į save: — Tu apskritai apie
nieką negalvojai. Tu tiesiog pasidavei savo naiviam gei
dulingam kaprizui nesuprasdama, kas mūsų laukia, kai
rytą mes iš čia išeisime.
J i įdėm iai žiūrėjo į jį:
— O tu iš pat pradžių žinojai, kas mūsų la u k ia ...
Vadinasi, štai ką tu turėjai galvoje, kai kalbėjai apie li
kimą.
— Žinoma, aš žinojau, kuo viskas pasibaigs. Ir tu taip
pat žinojai.
J i įnirtingai papurtė galvą:
— Ne, aš apie tai negalvojau lig i pat ryto. T ik ta i ry
tą aš supratau, jog tu manai privaląs man pasipiršti. Ir
pasakiau sau — tai nėra būtina. A š iškentėsiu bet kokias
kaim o paskalas. Ir apskritai — aš neketinu sukinėtis drau
gijoje arba tekėti už vyro, todėl man jokio skirtumo, ką
pasakys žmonės.
— O jeigu tu pasijusi nėščia? K aip tada pasielgsi?
Harieta nuleido akis, jos skruostai nuraudo.
— Nemanau, milorde. Galų gale tai buvo tiktai vie
ną kartą.
— Harieta, tam užtenka ir karto.
J i suspaudė lūpas:
— Bet kuriuo atveju aš apie tai sužinosiu po kelių
dienų.
— Po kelių dienų? Tau šitos dienos atrodys pačios il
98
giausios tavo gyvenime. Harieta, tu protinga moteris, ta
čiau tavo naivumas kartais stulbina. Ir nereikia užmerkti
akių prieš realybę.
J i paslėpė pirštus apsiausto klostėse.
— Taip, milorde.
Gideono apmaudas išgaravo taip pat netikėtai, kaip
ir kilo. Jis prisitraukė H arietą prie savęs, padėjo jos gal
vą sau ant peties. Jis pajuto, kaip įsitempė jos nugara.
— Harieta, nejaugi vedybos tau kelia tokį siaubą?
Šią naktį man pasirodė, kad aš nebuvau tau nemalonus.
— Jūs niekada man nebuvote nemalonus.— Jos žo
džiai skambėjo dusliai, ji veidu buvo įsikniaubusi į jo
marškinius.— Reikalas ne tas. A š nenorėčiau, kad jūs ma
ne vestumėte iš pareigos.
— Suprantu. Tu, aš matau, gana užsispyrusi moteriš
kosios giminės atstovė.— Jis šyptelėjo, įkvėpdamas jos
plaukų aromatą.— Tu įpratai elgtis pagal savo valią be
jokios atodairos. T u bijai prarasti bent lašelį savo bran
giausios nepriklausomybės.
— Taip, aš neketinu prarasti savo nepriklausomybės.
— Bet tu prisitaikysi prie šeim yninio gyvenimo.
— Klausyk, Gideonai, kas čia per kalba — prisitaikysi?
— N ekreipk dėmesio,— švelniai atsakė jis.— M es apie
tai pakalbėsime vėliau. O dabar tu privalai man leisti pra
nešti tavo tetai apie mūsų sužadėtuves.
— Bet, G id e o n a i...
— Anot tavęs, tu žinosi apie savo nėštumą po kelių
dienų. Jeigu įsitikinsi, kad taip yra, aš gausiu specialią
licenciją vedyboms. Jeigu ne, viskas vyks įprasta tvarka,
mes paskirsime datą, kada mums patiks.
Harieta pažiūrėjo į jį, jos akyse švietė supratingu
mas.
— Tu nori palaukti?
— Taip, žinoma. Ta i padės nuslopinti paskalas, mes
leisime suprasti, kad mums nereikia skubėti. Dabar, kai
mes apsisprendėme, manau, mums geriau kuo greičiau iš
čia išsinešdinti. K o gero, mūsų jau ieško.— Jis paleido ją
ir nuėjo paim ti žibintą.
Harieta tylėdama dūlino paskui jį prie išėjimo iš olos.
99
Gideonas daugiau negirdėjo jos protestų, ji ėjo iš pas
kos sučiaupusi lūpas ir tragiška išraiška.
Jis suprati, jog ji jaučiasi įvaryta į žabangas, nelai
minga, bet nežinojo, kaip ją nuraminti. Tačiau visiškai
tiksliai jis žinojo kitką: mergina būtų dar nelaimingesnė,
jeigu jis delstų su vedybomis.
Tai gerai, kad Harieta tokia pasitikinti, kad ja i ne
reikalingas jo užstojimas — kaip oficialus pasipiršimas dėl
drauge praleistos nakties. Bet Gideonas gyvenim ą pažino
geriau negu ji. Harietos gyvenimas netgi A p er Bidltone pa
virstų pragaru, jeigu jis to nepadarytų. Jis neleis jai dėl
jo pražudyti savo gyvenimo.
Gideonas suprato: ji visai nesidžiaugia būsima santuo
ka su juo. Bet suprato ir kitką — ji neturi pasirinkim o.
Pati Harieta apstulbusi ir paprasčiausiai nesugeba da
bar galvoti apie tokius dalykus.
Gideonas susidomėjęs paklausė save, kaip pasielgs H a
rieta, kai paaiškės, kad jai teks pasirūpinti kažin kuo bai
sesniu negu perspektyva ištekėti verčiam ai būtinybės.
Žinoma, labai greitai kas nors iš mėgėjų kišti nosį į
svetimus reikalus ją įspės: tikras pavojus merginai — ap
skritai neištekėti.
Anksčiau ar vėliau atsiras geranorių ir prim ins ja i Gi-
deono reputaciją — jokia moteris pasaulyje negali pasi
kliauti jo padorumu ir garbe. Pabaisa iš Blektorn H ilo
pamiršdavo apie garbę, kai būdavo kalbama apie nekal
tas m erginas...
Dobsas jų laukė prie išėjimo iš olos. Salia jo stovėjo
liokajus Oulas.
Gideonas pasirinko jį iš visų galimų pretendentų tuo
pačiu principu, kaip ir savo arklius,— ne dėl išorės ar
charakterio, o dėl ištikimybės, jėgos ir ištvermingumo. K ai
Gideonas sutiko Oulą, tas pragyvenim ą sau pelnėsi bok-
suodamasis.
Jis niekada nebuvo garsus čempionas kaip Džeksonas,
bet išsigudrino išsilaikyti ir išgyventi keletą metų, daly
vaudamas parodomosiose kovose. Jis uždirbdavo pinigus
treniruodamas jaunus aukštuomenės frantus. Šitos atžalos
nemėgo pralaimėti, ir veikiai jis suvokė šitą paprastą tie
są ir žiūrėjo į ją, kaip į neišvengiamybę.
100
O ulo veide buvo daug jo karjeros žymių. Nosis ne
kartą sulaužyta, ausys perplėštos, trūko ir keleto dantų.
Jis turėjo tipišką boksininko figūrą ir niekada neatrodė
elegantiškai su liokajaus kostiumu. Tačiau tai Gideonui ne
rūpėjo. Jis buvo iš tų nedaugelio žmonių pasulyje, ku
riais Gideonas pasitikėjo, ir vienintelis, su kuriuo galėjo
atvirai kalbėti.
— O, aš matau jūs abu pergyvenote šitą naktį.
Dobsas pakėlė žibintą, kad geriau juos įžiūrėtų.
— Viskas gerai ir viskas vietoje?
— Taip, mes sveiki.— Gideonas pažiūrėjo į Oulą.—
A r viskas normalu?
— Žinoma, m ilorde.— Oulas metė į Harietą niršų žvilgs
nį.— K iek aš prisimenu, tai panelė Pomeroj. Jos šeima
labai sunerimusi. A š kalbėjau su ekonome, ponia Stoun,
ji iš karto suprato, kokia tragiška padėtis.
— M anęs tai nestebina,— ramiai atsakė Gideonas.—
Panelė Pomeroj, leiskite jums pristatyti mano liokajų. Jo
pavardė Oulas. Labai naudingas visais atžvilgiais žmogus,
bet absoliučiai neturi humoro jausmo. Panelė Pomeroj ir
aš, Oulai, artim iausiu laiku ketiname susituokti.
Oulas žvilgtelėjo į Harietą triuškinančiu žvilgsniu:
— Puiku, m ilorde.
Harieta kilstelėjo galvą:
— Kažin kodėl jūsų balse negirdėti įsitikinim o, jog
jūs manote, kad tai gera idėja, Oulai.
— Prisipažinsiu, panele Pomeroj, man atrodo, kad ne.
Bet milordas elgiasi savo nuožiūra. Ir visada taip daro.
Ir, be abejo, toliau taip darys.
— N ekreipk į jį dėmesio,— pasakė Gideonas.— Tu prie
jo priprasi. Dobsai, ar jums pavyko sugauti Kreiną?
— Taip, mes tai padarėme, sere,— ėmė linkčioti gal
va Dobsas.— Tai nebuvo sunku. M es spėjome ištraukti jį
iš vandens, kai jis rengėsi pasinerti paskutinį kartą. Bu
vo jau per vėlu bėgti paskui jus į olą, ir aš nusprendžiau,
kad jūs susirasite sausą vietą ir pernakvosite.
— Taip.— Gideonas pažiūrėjo į Harietą, ramiai sto
vinčią šalia jo.— Nuveskim e panelę Pomeroj namo. Jos
daliai kliuvo perdaug išgyvenimų, ir šį tą aš norėčiau ap
tarti su jumis, Dobsai.
101
— Suprantu, sere, suprantu.
Jie nuėjo išilgai kranto prie tako, vedančio per uo
las į kunigo namus. Užkopęs į viršūnę Gideonas paėmė
Harietą už rankos ir trum pu linktelėjim u paleido Dobsą
ir liokajų.
— Einam, Harieta, aš jus palydėsiu.
— Tai nebūtina,— suniurnėjo ji.— A š nesu taip susi
jaudinusi, jog supainiočiau duris.
Jis nuslopino susierzinimą: suprantama, paskutiniai
įvyk ia i išmušė ją iš vėžių, ir nepriklausoma prigim tis, duo
ta jai gamtos, ieškojo išeities. Gideonas pasakė sau, kad
jis turi būti pasirengęs tam, jog iš Harietos pusės jis ne
sulauks karštos paramos. Bet svarbiausia: ji neturi pa
sirinkimo, ja i teks priim ti jo pasipiršimą.
Jie tik artėjo prie paradinių laiptų, kai durys atsi
darė. Susijaudinusi ir džiaugdamasi Felisitė, matyt, pama
tė juos pro langą.
— Harieta, mes taip nerimavome! K aip tu jautiesi?
— Gerai,— patikino ją sesuo.— O kaip teta Efė?
— Sprendžiant iš visko, ji rengiasi laidotuvėms svetai
nėje. Ponia Stoun apalpo iš karto po to, kai pasirodė po
nas Oulas. A š gaivinu ją jau kelias valandas.— Felisitė
niūriai žvilgtelėjo į Gideono pusę.— Na, sere, ką jūs ga
lite pasakyti?
Gideonas šaltai nusišypsojo, atsakydamas į jos iššūkį:
— Bijau, kad dabar aš neturiu nei laiko, nei ketini
mo kalbėtis, tačiau aš grįšiu trečią valandą, kad pasikal
bėčiau su jūsų tetule. Būkite maloni, perduokite jai, kad
ji lauktų mano vizito.— Jis atsisuko į Harietą: — Leiskite
atsisveikinti, mano m ieloji. Pasimatysime dieną. Pasistenk
savęs neaitrinti. Po karštos vonios pasijusi kur kas geriau.
Harieta paniekinamai prunkštelėjo:
— A š ir neketinu savęs aitrinti, kaip jūs pasakėte, se
re, bet karšta vonia man iš tikrųjų nepakenks.
J i tvirtu žingsniu įėjo vidun ir ram iai uždarė duris
tiesiog jo panosėje.
Gideonas nulipo laipteliais ir priėjo prie Dobso ir Oulo.
— Panelė Pomeroj šiandien ne per geriausios nuo
taikos,— pasakė Dobsas.— Na, bet ją galima suprasti: po
102
visko, ką ji perg yven o... O apskritai — maloni ledi. Ste
biuosi, kad ji nepuolė į isteriją, sere.
— M ano sužadėtinė neturi polinkio į isteriją. Ir tegul
jūsų nejaudina panelės Pomeroj nuotaika, Dobsai. M es tu
rime svarbesnių reikalų.
— Taip, sere. Ir kas per reikalai, jūsų šviesybe?
Gideonas metė mąslų žvilgsnį per petį olos link:
— Galbūt mes sugavome ne visus plėšikus.
Dobso veidą, panašų į nykštuko, iškreipė žaisminga
grimasa.
— Jūs manote, kad gali būti bendrininkų?
— O loje paslėpta kolekcija pernelyg įspūdinga. A š
manau, ją surinko išmanantys žmonės, su įgudusia aki
mi. Nepanašu, kad šituos daiktus vagys būtų nutvėrę pa
skubomis.
— Aha.— Dobsas buvo susidomėjęs.— Jūs manote, kad
už jų nugarų stovi slaptas vadovas, nurodantis, ką rei
kia vogti?
— V isų pirma mums reikia ištardyti Kreiną ir jo ben
drus.
— A š tai padarysiu,— atsiliepė Dobsas, trindamas ran
kas.— Kuo toliau, tuo linksmiau. Ta i yra šitas dalykas la
bai svarbus mano reputacijai. Taip, sere, dabitos stovės
eilėje, tikėdamiesi pasisamdyti D. V ilja m ą Dobsą.
— A š nė trupučio dėl to neabejoju.— Gideonas atsi
gręžė į Oulą.— A š eisiu drauge su Dobsu tardyti, o tu
jok į Blektom H olą ir įsakyk tarnams, kad paruoštų man
drabužius vizitui į kunigo namus. Pažiūrėk, O ulai, kad
viskas būtų kaip reikiant. A š ketinu oficialiai pasipirš
ti ir noriu padaryti progą atitinkantį įspūdį.
Paruošti viską juoda, milorde? K aip gedului?..
Efė įsipylė sau dar puodelį arbatos, jau ketvirtą po to,
kai Harieta, išsimaudžiusi vonioje, nulipo žemyn. Felisitė
blaškėsi pirm yn ir atgal po svetainę labai susirūpinusiu
veidu. Ponia Stoun vėl atsigaivelėjo po eilinio alpulio, ku
ris ją pakirto, kai ji pamatė Harietą. Atsipeikėjusi ji iš
karto atsistojo ir greitai užtraukė langų užuolaidas, tarsi
kas nors būtų miręs.
Aukštas, ant grindų stovintis laikrodis liūdnai išmušė
valandas, leisdamas suprasti, jog paskirtas vizitas neiš
103
vengiam ai artėja. Su kiekvienu rodyklės pasislinkim u Efė
vis stipriau puolė į neviltį. Namas nugrimzdo į niūrią tylą.
H arietai atrodė, kad to jau per daug. Taip, ji jautėsi
kalta dėl visų jaudinimosi, tačiau ją ėmė erzinti namie
tvyranti neviltis.
— Nesuprantu, kodėl jūs elgiatės taip, lyg aš būčiau
toje oloje numirusi,— pildam si arbatos pasakė Harieta.
Nežinodama, ką apsivelka tokiais atvejais — kai vikon
tas ateina į namus pasipiršti,— ji pasirinko pačią naujau
sią m uslininę suknelę, kuri iš pradžių buvo balta, o pas
kui, kai audinys ėmė gelsti, Harieta nudažė ją geltonai.
Ilgos rankovės parauktos ant riešų, labai ku k li trikampė
išk irp tė ... Harieta prisisegė prie savo nepaklusnių plau
kų naują baltų mezginių kyką, be kurio ji jautėsi ne
smagiai.
M ergina tyrinėjo save veidrodyje ir padarė išvadą, kad
atrodo labai įprastai. Galim a buvo pamanyti, jog po nak
tinio įvykio ji turėjo pasikeisti — tapti įdomesnė, jaudi
nanti, pamatyti, kad ji sum oteriškėjo... O vietoje to —
įprasta Harieta.
— A čiū Dievui, tu nežuvai. Tiesą saknt, aš negaliu
suprasti, kaip tu gali viena dūlinėti po tas olas? O dar
ten pernakvoti! Turbūt tai buvo siaubingas išbandymas,—
užbaigė Efė.
— Na, kaip tau pasakius? N e toks jau ir siaubingas.
Nebent, kad nepatogu. Reikalas tas, kad rinktis nebuvo iš
ko.— Harieta mažyčiais gurkšneliais gėrė arbatą.— Jeigu
jau ten pakliuvai — tai išeisi tik prasidėjus atoslūgiui.
Viskas išėjo atsitiktinai. A š ateityje tai turėsiu galvoje.
— A š dar kartą pabrėžiu,— tai — nelaimė,— suniurnė
jo teta Efė.— Vienas Dievas žino, kas dabar bus.
— Kas bus? Tiktai tiek, kad aš būsiu susižadėjusi,—
atsiduso Harieta.
— N a taip, su žmogumi, kuris veikiai taps grafu,—
linktelėjo Felisitė su jai įprastu pragmatiškumu.— M ano
galva, tai ne tokia jau prasta dalia.
— A š nesiskųsčiau likim u, jeigu santuoka būtų pa
grįsta beprotiškai aistringa m eile,— pasakė Harieta.— O
jis nori mane vesti iš pareigos, nes jis garbingas žmo
gus.
104
— Taip, jis turi tai padaryti,— atsidususi patikino
Efė.— Jis juk tave pražudė. Visiškai.
Harieta susiraukė:
— A š nesijaučiu pražudyta.
Ponia Stoun įėjo į kam barį su nauju arbatos padėklu ir
permetė žvilgsniu visas čia sėdinčias. J i įėjo tokia veido
išraiška, tarsi pasirodė paskelbti Likim o nuosprendį.
— Nebus jo kių sužadėtuvių, jokių vedybų. Paminėsi
te mano žodį. Pačios pamatysite. Pabaisa iš Blektom H i
lo pažaidė su panele H arieta — ir šalin iš akių, kaip ne
reikalingą šlamštą. Dieve, padėk mums! — J i suspaudė
rankoje nosinaitę ir sudejavusi atsilošė krėsle.
Harieta suraukė nosytę:
— Iš tikrųjų, ponia Stoun, aš norėčiau, kad jūs ma
nęs nevadintumėte šlamštu. Nepam irškite, kad jūs pas
mane dirbate.
— A š neketinau jūsų užgauti, panele Harieta.— Ponia
Stoun triukšm ingai stumtelėjo padėklą.— Tiesiog aš pui
kiai žinau Pabaisos charakterį. M an jau teko su juo su
sidurti. Jis gavo viską, ko norėjo, ir dabar išnyks.
Felisitė tiriam ai pažiūrėjo į Harietą:
— O jis gavo, ko norėjo? Tu tai kažin kaip neaiškei
pasakei.
— Dėl Dievo,— tarė Efė, dar nespėjus H arietai prasi
žioti.— Tai beveik neturi jokios reikšmės: taip ar ne. Tie
siog pavojus šalia mūsų.
Harieta raminamai nusišypsojo seseriai:
— M atai, Felisite, kas įvyko iš tiesų nesvarbu, o svar
bu — kaip atrodo iš šalies.
— Taip. A š žinau,— linktelėjo Felisitė.— M a n tiesiog
smalsu.
— O ! Jis ją suviliojo, tikrai,— tiesiai pasakė ponia
Stoun.— Ir neabejokite, nė viena nekalta būtybė negalėtų
praleisti naktį su Pabaisa iš Blektorn H ilo ir lik ti nekalta.
Harieta pajuto, kad rausta. J i siektelėjo kekso.
— A č iū už jūsų nuomonę, ponia Stoun. A š manau, mes
jūsų ganėtinai prisiklausėme. Geriau nueitumėte į virtu
vę ir pažiūrėtumėte, kas ten darosi. A š įsitikinusi, kad jo
šviesybė tuojau bus čia. Ir mums reikės arbatos.
Ponia Stoun išsitiesė:
105
— A š jau atnešiau arbatos. O jūs veltui tikitės, pa
nele Harieta, kad Sen Džastinas čia šiandien pasirodys.
Geriau susitaikykite su tuo, kas įvyko ir melskite Dievą,
kad neturėtumėte vaikelio, kaip mano vargšelė Didrė.
Harieta iš įniršio ėmė drebėti:
— N et jeigu man išpultų tokia dalia, aš nesistengčiau
prie šitos dramos pridėti kitą ir atsisveikinti su gyveni
mu, ponia Stoun.
— Labai prašau, Harieta,— neviltingai suaimanavo te
ta Efė.— Galbūt mes galime pasikalbėti apie ką nors k i
ta? Šitas pokalbis apie suviliojim ą ir savižudybę nepa
prastai slegia.
Lauke pasigirdo kanopų kaukšėjimas, padaręs galą gin
čui. Felisitė priėjo prie lango.
— Tai jis! — pergalingai pranešė ji.— O žirgas koks
didžiulis. Harieta buvo teisi. Jis atjojo pasipiršti.
— A č iū Dievui,— atsikvėpė Efė ir tuojau pat išsitiesė
krėsle.— M es išgelbėtos. Tiktai greičiau ištrauk iš burnos
keksą arba m ikliai nuryk.
— A š alkana,— teisinosi pilna burna Harieta.— A š
šiandien be pusryčių, jeigu jūs, žinoma, prisimenate.
— Jauna ledi, kuriai pirštis atjojo džentelmenas, tu
ri būti pernelyg susijaudinusi, kad galėtų valgyti, ypač
tokiom is neįprastomis aplinkybėmis. Ponia Stoun, pasi
ruoškite sutikti svečią prie durų. M es nenorime versti jo
šviesybę laukti. Prašom išeiti, Felisite, tai tavęs neliečia.
— Puiku, tetule Efe,— išeidama Felisitė reikšmingai
m irktelėjo Harietai,— vėliau tikiuosi sužinoti visas sm ulk
menas,— pasigirdo jos balsas iš holo.
Nors Harieta kitų akivaizdoje ir dėjosi drąsi, tačiau
ją pykino. Jos ateitis pastatyta ant kortos, viskas ėjo ne
taip, kaip ji manė. Išgirdusi trumpą stiprų Gideono beldi
mą į paradines duris, ji staiga pagalvojo, kad ja i vis dėl
to nereikėjo valgyti kekso.
Harieta įtemptai laukė, kol ponia Stoun atidarys pa
radines duris.
— A r jūs galėtumėte pranešti poniai Eškomb apie Sen
Džastino atvykimą? — šaltai ištarė Gideonas.— A š laukiu.
— Iš jūsų pusės labai žiauru versti panelę Pomeroj
106
galvoti, kad jūs iš tiesų ją vesite,— beveik suriko ponia
Stoun.— Siaubingai žiauru!
Pasitraukite į šalį, ponia Stoun,— suriaumojo Gi-
deonas.— A š pats nueisiu į svetainę!
Jo aulinių kulnai subildėjo hole, o juk Gideonas, kai
norėjo, ėjo visiškai tyliai.
Harieta sumirksėjo:
— O Dieve. Bijau, mes blogai pradėjome. Ponia Stoun
įsigudrino jį įžeisti dar nespėjusį peržengti mūsų namų
slenkstį.
— Tyliau ,— paliepė teta Efė.— A š viską užglaistysiu.
Gideonas įėjo į kambarį, ir H arietai užgniaužė kvapą
vien žvilgtelėjus į jį. Jo aukšta, p u ikiai sudėta figūra ele
gantišku kostiumu ją tiesiog pakerėjo. Šiandien jis, at
rodė, dar labiau ją apstulbino, ir H arieta paklausė savęs,
ar ne todėl, kad ji naujai, labai artim ai jį p a žin o ...
Gideono akys susitiko su jos akimis, ir ji jau neabejo
jo, kad jis galvoja apie praeitą naktį. J i pajuto, jog raus
ta, ir baisiai ant savęs supyko. M ėgindam a paslėpti savo
siuni šimą, Harieta vėl paėmė gabalėlį kekso, o tuo tarpu
Gideonas sveikinosi su teta Efe.
— Laba diena, ponia Eškomb. A čiū , kad jūs mane p ri
ėmėte. Be abejo, jums žinomas mano vizito tikslas.
— A š pu ikiai informuota apie jūsų vizito priežastį,
sere. Prašom sėstis. Harieta, prašom pavaišinti mus arba
ta.— Efė susiraukusi metė triuškinantį žvilgsnį į Harietą.
107
praėjo kelios valandos, kai mano reputacija pražudyta.
Tačiau aš nejaučiu nei nusiminijno, nei nevilties, kurių
visi laukia iš Blektom H olo Pabaisos aukų, praradusių sa
vo neįkainojam ą nekaltybę.
Efė pasibaisėjo:
— Harieta!
Harieta m eiliai šypsojosi:
— Žinoma, viskas ne taip, kaip aš planavau, vis dėl
to viskas labai įdomu. T a ig i aš pernelyg nesijaudinu dėl
to, ką praradau.
Efė smerkiamai pažiūrėjo į brolėčią:
— Elkis kaip pridera. Jo šviesybė čia todėl, kad tau
pasipirštų.— J i greitai atsisuko į Gideoną.— A š bijau, kad
ji šiandien išsimušusi iš pusiausvyros. Jos delikatus jaus
mai, suprantate... po visų išbandym ų...
Gideonas nusišypsojo savo liūtiška šypsena:
— A š suprantu, ponia Eškomb. Subtili dvasinė būse
na ir taip toliau. K aip tik tai, ko ir reikia tikėtis iš ge
rai išauklėtos jaunos ledi. Galbūt mes su jum is aptarsime
reikalą? Kurios ne kurios ne itin malonios jūsų brolėčios
replikos mano adresu, manau, neturės įtakos mūsų dery
boms.
V ffl skyrius
108
nomos rūšies liekanos, ji parašys straipsnį ir radinį p ri
statys pasauliui.
Jau praėjo d v i dienos po tos nakties su Gideonu, kuri
pakeitė jų gyvenimą. Laikydama dantį, ji apžvelgė olą, taip
pakeitusią jos likim ą. Priplėštas brangenybes išnešė po
nas Dobsas, dalyvaujant Gideonui ir vietos teisėjui. Ir bu
rinės drobės maišai, buvę jų guoliu, taip pat išnešti.
Harieta akim is ieškojo vietos, ku r ją glėbyje spaudė
Gideonas. Prisim inim ai vėl ją užplūdo. J i prisim inė ais
tringą geismą jo akyse, prakaito lašeliais nubertą kaklą,
įtemptus tvirtus jo pečių raumenis. Jis vos tvardėsi tą
naktį.
Bet labiau už viską jis nerim avo dėl skausmo, kurį
turėjo jai sukelti. Ir jis padarė viską, netgi degdamas ais
tra, kad būtų ne taip skausminga.
Harieta suvirpo prisimindama, ką ji pajuto, kai Gideo
nas įėjo į ją. Jis pripildė ją visą, ji tapo jo dalim i. Kažin
kokį momentą jie buvo taip susiję, kad ji nepatikėtų, jog
taip gali būti. Bet apstulbino ją ne fizinis artumas. J i pa
juto, kad ji palietė jo sielą, ir suprato, kad ir jis jos sie
lą — taip pat.
Staiga apėmusi lyriška nuotaika išgąsdino Harietą.
— N iekai! — garsiai ištarė Harieta.— Visos jaunos įsi
m ylėjusios ledi tikriausiai kalba tą patį, praradusios savo
nekaltybę lig i vestuvių. Ju k reikia pateisinti savo bepro
tybę.
Bet turbūt jai galima atleisti šitą lyrišką nuotaiką? J i
ju k įsim ylėjusi moteris.
Harieta jau d vi dienas gyveno su šita mintim i. Bet ji
žinojo lig i nakties, praleistos su Gideonu: jos širdis plyšo
ir vertė kankintis suvokimas, kad Gideonas ves ją tik iš
pareigos jausmo.
Harieta suprato, kad nėra jokios galimybės atkalbėti
jį nuo šitų-ivedybų: jo garbė ir taip jau nukentėjo anks
čiau, ir jis neleis pasikartoti tokiam pačiam dalykui, o be
to, dar ir panašiomis aplinkybėmis. Jo išdidumas užgau
tas. Ir jis kovos su viskuo, kas grasins jo išdidumui.
Harieta paėmė žibintą ir lėtai išėjo iš olos, kur atrado
sau, jog meilė ne tokia paprasta ir saldi, kaip jai anksčiau
atrodė.
109
K u r kas lengviau įm inti akmenų mįsles, terliotis su
puikiais iškastiniais daiktais, negu suprasti sudėtingą vy
riškio prigim tį, o ypač tokio kaip Gideonas. J į reikia p ri
im ti tokį, koks jis yra, ir mylėti.
Jis pernelyg išdidus, kad aiškintų savo poelgius arba
prašytų jį suprasti.
110
— A š labai rim tai abejoju, kad m eilė eina ranka ran
kon su praktiškum u,— santūriai ištarė Felisitė.
— Taip, tai tiesa. Žvilgtelėk į mano padėtį.
— O kas čia blogo? Jeigu mano akimis — ji puiki!
Tau patinka Sen Džastinas, neneik. A š mačiau tavo akis,
kai tu su juo kalbėjai.
— Taip, jis man patinka,— linktelėjo Harieta pagalvo
jusi, kad „patinka" — pernelyg paprastas ir kasdieniškas
žodis, jog išreikštų juos tikruosius jausmus Gideonui.—
Bet ju k jis prašo mano rankos tik dėl to, kad kilnus.
Felisitė susiraukė:
— Dėl Dievo, Harieta, jis privalo tave vesti. Nors po
nia Stoun lig i šiol pranašauja, kad jis šito žingsnio nežengs.
Suprantama, jis tave suvedžiojo.— J i reikšmingai patylė
jo.— Taip ar ne? Nors patys faktai nesvarbūs, kaip sako
tetulė Efė, svarbiausia — kaip viskas atrodo iš šalies.
Harieta, žiūrėdama į seserį, prisimerkė:
— Dieve mano, kaip tu išsigudrinai užaugti neturėda
ma nė kruopelytės delikatumo, mano brangioji sesute?
— A š kalbu tiktai todėl, kad tu mano sesuo, ir lig i šiol
tu visada buvai su manimi atvira. Užtat tau trūksta dro
vumo, kaip tvirtina teta Efė.
Harieta romiai atsiduso:
— Taip, aš supratau, kad darau klaidą. Ir apskritai dėl
visko, kas dabar vyksta,— kalta tiktai aš.
— N a taip, mums savęs gaila, ar ne tiesa?
— Taip,— suniurnėjo Harieta.— Įsivaizduok sau, man
savęs gaila.
— Je i aš būčiau tavo vietoje, brangioji pražuvusioji
mano sese, aš dėkočiau laimingam žvaigždžių deriniui,
kad žmogus, kuris mane suviliojo, siūlo už jo tekėti. A r
tu žinai, ką kalba kaime?
— Ne, ir abejoju, ar noriu žinoti.
— Daug kalbų apie plėšikų areštą, bet didžiausias su
sidomėjimas tavo likim u.
Harieta sudejavo:
— O, galiu sau įsivaizduoti!
— Sako, kad istorija kartojasi. Žmonės mano, kad Pa
baisa iš Belktom H ilo nuplėšė garbę dar vienai nekaltai
kunigo dukteriai ir veikiai ją mes.
111
Jie žino, jog mes susižadėję? — nustebo Harieta.
— O, suprantama. Jie tiesiog niekaip netiki, jog rei
kalas baigsis vestuvėmis, ir įsitikinę, kad tu paseksi varg
šelės Didrė pėdomis.
— N iekai! — H arieta paėmė plunksną.— Viena, kuo
aš esu tikra, tai tiktai tuo, kai ištekėsiu už jo. Todėl, kad
niekas, netgi pats šėtonas, negalės sulaikyti Sen Džastino
nuo kilnaus poelgio.
— N a ką gi, tikėsimės. Ir dėkosime Dievui, jeigu Gi-
deonas būtent šitaip pasielgs.
Žirgo kanopų kaukšėjimas pralenkė Harietos atsakymą.
Felisitė pašoko nuo kėdės ir pribėgo prie lango.
— Sen Džastinas,— pranešė ji.— Ir ku r jis perka to
kius žirgus, tikri demonai! Įdomu, ko jis nori šį kartą?
Veidas jo, tiesą sakant, niūrus.
— Tai nieko nereiškia. Jis dažnai atrodo niūrus.
Felisitė staigiai atsigręžė ir nužiūrėjo seserį:
— Viskas, ką tu suspėsi,— nusiim ti kyką ir paslėpti
bjaurią prijuostę. Paskubėk, Harieta. Tu ju k be penkių
m inučių vikontė ir privalai atitinkam ai rengtis.
— Abejoju, ar Sen Džastinas a p skritai pastebi, kaip
aš apsirengusi.— Tačiau paklusniai nusijuosė prijuostę ir
pasitaisė plaukus.
Iš holo pasigirdo garsus ponios Stoun balsas:
— A š pranešiu apie jūsų atvykim ą panelei Pomeroj.
— Nereikia. A š labai skubu ir pats apie save prane
šiu.
Harieta atsigręžė į duris tuo pačiu momentu, kai tik
jos atsidarė. Harieta spindulingai šypsojosi.
— Labą rytą, milorde. M es jūsų nelaukėme.
— Savaime suprantama.— Tačiau Gideonas jai nenu
sišypsojo. Jis vilkėjo jojim o kostiumu, ir Felisitė pasi
rodė teisi: atrodė jis labai niūrus. Niūresnis negu visada.
— A š labai apgailestauju, Harieta, bet privalėjau pats
užjoti arba pasiųsti pasiuntinį. Žinoma, aš norėjau jums
pats pranešti.
Harieta žvilgtelėjo į jį su vis didėjančiu nerimu.
— A p ie ką, milorde? Kas nors atsitiko?
— A š gavau žinią iš tėvo, jam pasidarė blogiau. Jis
112
atsiuntė žmogų manęs pakviesti. Ir aš nedelsdamas išjo
ju į Hardkaslį. A š nežinau, kada grįšiu.
Harieta pašoko, pribėgo prie jo ir užjaučiam ai palietė jo
ranką:
— A k , Gideonai, man labai gaila. Tikėsimės, kad jis
pasveiks.
Jo veido išraiška lik o tokia pat niūri.
— Jis paprastai pasitaiso, kai aš atvykstu. Jau ne pir
mą kartą mane kviečia prie jo m irties patalo. Tačiau nie
kas nežino, kada tai gali įv yk ti iš tikrųjų. T a ig i aš pri
valau joti.
— Taip.
— A š paliksiu savo adresą Hem pšyre.— Jis nusimovė
odinę pirštinę ir žengė prie stalo. Paėmęs plunksną parašė
keletą eilučių ant popieriaus lapo, ku rį ji buvo paruošusi
danties eskizui.
Baigęs rašyti, jis atsitiesė ir, sulankstęs lapą, ištiesė jį
Harietai. Jų žvilgsniai susitiko, ir jie suprato vienas kitą
be žodžių.
— Jūs man parašysite iš karto, kai tik sužinosite...
J i mėšlungiškai nurijo seiles, gerai suprasdama, ką jis
turi galvoje — pranešti,* ar ji nėščia.
— Taip, milorde. Būtinai pranešiu.
— Štai ir puiku. Tada aš išjoju.— Jis užsimovė pirš
tinę, apkabino ją už pečių ir stipriai pabučiavo.
A kies krašteliu Harieta pamatė, kaip susižavėjusi ją
stebi Felisitė. J i suprato, ką galvoja sesuo. Gerai išauklė
tas džentelmenas niekada nebučiuos ledi prie žmonių. Štai
jis, tipiškas papiktinančio Pabaisos iš Blektom H olo el
gesio pavyzdys.
Harieta net nesuspėjo atsakyti į pabučiavim ą, o Gideo-
nas jau paleido ją ir dideliais žingsniais išėjo iš kabineto.
Po minutės trinktelėjo paradinės durys — ir jos išgirdo
tolstantį jo žirgo kanopų kaukšėjimą.
Felisitė žiūrėjo į Harietą išputusi akis:
— Dieve mano, ar jis taip pat tave bučiavo, kai su
viliojo? Turiu pripažinti, labai jaudinantis reginys.
Harieta krito į krėslą:
— Felisite, jeigu tu dar bent žodį ištarsi apie tą nak
tį, prisiekiu, pasmaugsiu tave. Taigi, m ieloji, elkis at
8-547
113
sargiau. Dabar, kai tu neketini ieškoti naudingo vyro, tu
jau neturi tokios vertės mūsų šeimai kaip anksčiau.
Felisitė prunkštelėjo:
— Gerai, aš įsidėmėsiu. Bet tau pasisekė, kad tetulė
Efė nebuvo šito atsisveikinam o j o pabučiavim o liudytoja.
Kabineto durys atsidarė, ir į kambarį įėjo tetulė Efė.
Jos akys liepsnojo.
— Kas yra? — reik liai paklausė ji.— Kodėl atjojo Sen
Džastinas? — Ponia Stoun pareiškė, kad jis tave begėdiš
kai metė.
Harieta atsiduso:
— Nusiram ink, teta. Jam būtina nuvykti pas tėvą, ku
ris, atrodo, guli m irties patale.
— Bet dar nebuvo oficialaus sužadėtuvių paskelbimo.
Ir skelbimas nepasiųstas į laikraščius.
— M es turime užtektinai laiko visiems šitiems for
malumas,— ramiai atsakė Harieta.
Ponia Stoun pasirodė tarpduryje. Jos akys degė niū
riu pasitenkinimu.
— Jis negrįš, aš ju k sakiau jums,— grėsmingai sukuž
dėjo ji.— A š žinojau, kad taip atsitiks. Bet jūs numojote
ranka į mano įspėjimą. Jis negrįš. Jūs daugiau jo nepa
matysite. Vargšė panelė Harieta! J i pamesta, koks siau
bingas likimas!
Harieta sunerimusi pažvelgė į ekonomę:
— Ponia Stoun, m aldauju jus, tik nem ėginkite alpti.
A š ne tos nuotaikos, kad galėčiau į tai žiūrėti.
Bet įspėjimas pavėlavo. Ponios Stoun akys užvirto, ir
ji nugriuvo ant grindų.
114
te nė minutės, nes sezonas pačiame įkarštyje. M eskite vis
ką, čia kiekvieną jūsų turėsite naują garderobą. A š suda
riau naują testamentą, pagal kurį ir Harieta, ir Felisitė
ištekėdamos gaus neblogą dalį. Ir, be to, kas liks iš mano
palikim o, jeigu, žinoma, aš visko neišleisiu, kol išeisiu į
aną pasaulį.
Jūsų Adelaidė".
115
— Iš tikrųjų nesuprantu,— susierzinusi atsakė Harie-
ta.— A š ju k jau susižadėjusi.
Efės žvilgsnis pasidarė veriantis.
— A š tavim dėta pasvarstyčiau apie tai,— šaltai pa
sakė ji,— kad tau reikėtų pasim okyti aukštuomenės ma
nierų, kadangi veikiai tu būsi vikontė, o vėliau ir grafie
nė. Galų gale tu ju k neketini pastatyti savo vyro į keblią
padėtį? A rg i ne?
H arieta sumišo. Tikra i ji apie tai net nepagalvojo.
— Taip, jau visų mažiausiai aš to norėčiau,— prisipa
žino ji.— Vienam D ievui žinoma, kiek Sen Džastinas p ri
sikentėjo nuo pažeminimų savo gyvenime.
Efė patenkinta nusišypsojo:
— Puiku. Štai tau ir galim ybė priprasti prie naujosios
tavo padėties.
Felisitė pasišaipė:
— Puiki galimybė išmokti aukštuomenės manierų, H a
rieta.
— Bet mano dantis! — liūdnai suaimanavo Harieta.—
Ką man su juo daryti?
— Tavo suakmenėję radiniai išgulėjo nuo Tvano la i
kų,— atsainiai sviedė Efė,— ir dar gali pagulėti kelis mė
nesius, ko l tu juos ištirsi.
Felisitė nusijuokė:
— Įtikinamai skamba, Harieta. Juk tu ketini tapti v i
konto žmona, vadinasi, privalai išmokti, kaip elgtis drau
gijoje. N e tiktai dėl Sen Džastino, bet ir dėl jo šeimos.
T u juk nori patikti jo tėvams?
— Taip, žinoma.— Ja i staiga šovė į galvą netikėta min
tis, kad Londone ji galės išsiaiškinti, ar unikalus jos ra
dinys.— Manau, kad aš galiu kelias savaites pabūti Lon
done ir pasirūpinti savo manieromis.
— Puiku.— Tetulė Efė apdovanojo ją patenkinta šyp
sena.
— Gerai. A š parašysiu Sen Džastinui. K a i jo tėvui pa
gerės, vikontas galbūt prisidės prie mūsų Londone.
— K o gero. Tačiau aš nelabai to tikiuosi,— trė Efė,
ir jos žvilgsnis tapo gudresnis nei paprastai.— Manau, kad
mieste nereikia pagarsinti apie sužadėtuves.
Harieta sukrėsta žvilgtelėjo į ją:
116
— Nepagarsinti. Ką jūs norite pasakyti, teta Efe?
Efė atsikosėjo ir atsargiai nusivalė servetėle lūpas:
— Reikalas tas, mano m ieloji, kad nebuvo oficialaus
skelbimo. Ir, kiek mums žinoma, Sen Džastinas lig i šiol
nepasirūpino pasiųsti pranešimo į laikraščius. Iš mūsų pu
sės būtų per daug drąsu elgtis taip, tai yra, aš turiu gal
voje, kalbėti apie t a i...
Harieta kilstelėjo smakrą:
— Regis, aš pradedu tave suprasti, tetule Efe. Ponia
Stoun pasėjo tavo širdyje abejonės sėklą, argi ne? Tu tuo
netiki ir manai, kad mane iš tikrųjų suviliojo ir pametė.
— Reikalas visai ne tas, kad ponia Stoun nerim auja,—
liūdnai pasakė Efė.— A p ie tavo likim ą kalba visas kaimas.
Vietos gyventojai mano, kad jie pažįsta Sen Džastiną, o
todėl tikri, kad jis vėl žiauriai pažaidė. Ir tau ne paslaptis,
kad jo greitas išvykim as nežada nieko gero.
— Dėl Dievo! Bet jo tėvas rimtai serga! — papriešta
ravo Harieta.
— T a i jis taip sakė,— burbtelėjo tetulė Efė, kai ponia
Stoun įėjo į kam barį nešina medine skrebučių lėkštė.—
Betgi kas pasakys, kaip ten yra iš tikrųjų?
Harieta įniršo.
— Sen Džastinas nesugeba meluoti. M an atrodo, tu,
teta Efe, bijai, kad jis negarbingai pasielgs.
— Gerai, b e t...
— Ir tikiesi, kad Londone mes apsimetinėsime, jog nie
ko neįvyko. Tu nori nuslėpti mano sužadėtuves? A r ne
leisti, kad pasklistų gandai apie mūsų naktį oloje.
Efė pažiūrėjo į ją rūsčiu žvilgsniu:
— Tu dabar paveldėtoja, Harieta. Ir to paveldo dėka
tau daug kas prieinama. Negana to, gandai apie tavo suvi
liojim ą gali Londono ir nepasiekti, A p er Bidltonas perne
lyg atkampi vieta.
— A š neleisiu nutylėti apie savo sužadėtuves,— pareiš
kė Harieta.— A š važiuoju į Londoną, kad pasim okyčiau
gerų manierų ir dėl kai kurių savų priežasčių. Bet aš ir
žingsnio nežengsiu iš A per Bidltono, jeigu tu ketini ma
ne vežti į nuotakų turgų kaip jauną nekaltą paveldėto
ją. Net je i nebūčiau susižadėjusi, aš per sena šitokiam
vaidm eniui.
117
— Bravo! — sušuko Felisitė.— Puikiai pasakyta, Harie-
ta. A š būsiu nekalta jauna paveldėtoja, o tu galėsi vai
dinti senos paslaptingos damos vaidmenį. Visas momen
to puikumas ir grožis tas, kad nė vienai mūsų nereikės
plušėti ieškant vyro. M es galime paprasčiausiai mėgautis
gyvenim u. Taigi nuspręsta, mes visos važiuojame į mies
tą!
— A š tikiuosi,— reikšm ingai žvilgtelėjusi į Felisitę, iš
tarė Efė,— mes neleisime, kad įvyktų panašūs dalykai kaip
A p er Bidltone. Vienos pražudytos merginos užtenka visai
šeimai.
Gideonas pamatė jam adresuotą laišką iš karto, kai
tik rytą įėjo į mažąjį H ardkaslio valgom ąjį. Jis paėmė jį
nuo sidabrinio padėklo, ir, prieš perlauždamas smalkos
antspaudą, suprato, kad tai — Harietos laiškas. Jos brai
žas, kaip ir viskas, buvo kupinas energijos, originalus ir
labai moteriškas.
Jis tuojau pat nusprendė — greičiausiai ji praneša, kad
nėščia.
Gideonas pajuto pasitenkinim o antplūdį dėl jo laukian
čios malonios perspektyvos. Jis atgaivino atm intyje H a
rietos paveikslą. Suapvalėjusi, putni, bet lanksti, ir dar
vieną — ji laiko ant rankų kūdikį, ir abu paveikslai buvo
malonūs.
Jis netgi galėjo įsivaizduoti, kaip Harieta daro radinio
eskizą ant popieriau lapo, o kita ranka laiko prie krūtinės
kūdikį.
Iš pradžių Gideonas sakė sau, kad geriau būtų, jeigu
dabar ji nebūtų nėščia, ji ir taip turi daug reikalų prieš
vedybas. Paskutinės dienos atnešė jai daugybę pergyve
nimų.
V iena vertus, Gideonas norėjo padaryti galą gandams
A p er Bidltone dėl pačios Harietos, leisti žmonėms supras
ti, kad nėra reikalo skubėti su vedybomis.
Galų gale ji kunigo duktė.
Tačiau drauge vedybos su specialia licencija visai ne
bloga išeitis. Tada jis nedelsiant turėtų H arietą savo lo
voje. V ie n šita m intis privertė greičiau tekėti kraują jo
gyslomis.
— Labą rytą, Gideonai.
118
Jis pakėlė akis nuo laiško ir pažiūrėjo į motinėlę-
M argaretą, grafieną Hardkasl, įplaukusią į valgom ąjį. Tra
p i moteris iš tikrųjų buvo ku r kas stipresnė negu atrodė
iš pirmo žvilgsnio. M argareta tarsi niekada nelietė že
mės, ir jos grakštumas bei subtilumas puikiai derinosi su
sidabriškai žilais plaukais ir pasteliniais drabužių tonais.
— Labą rytą, madam.— Gideonas palaukė, ko l lioka
jus pasodins grafienę, o paskui atsisėdo pats. Jis padėjo
į šalį Harietos laišką. Perskaitys vėliau. Jis tėvams dar
nepranešė apie savo sužadėtuves.
K aip paprastai Gideono tėvas iš karto atgijo, kai tik
sužinojo, jog atvyksta sūnus.
Gideonas laukė jo ateinant pusryčiauti.
— A š matau, tu gavai laišką, brangusis? — Ledi Hard
kasl linktelėjo jai kavą padavusiam liokajui.— A r aš tą
žmogų pažįstu?
— Labai greitai tu ją pažinsi.
— Ją? — Ledi Hardkasl šaukštelis sustingo pusiauke
lėje prie puoduko. J i klausiam ai žvilgtelėjo į sūnų.
— Taip, aš neturėjau progos pasakyti, bet aš susiža
dėjęs.— Gideonas trum pai šyptelėjo motinai.— Bet kai tik
tėvas įveiks savo krizę, aš būtinai apie tai pranešiu. .
— Susižadėjęs? Gideonai, tu rimtai? — Ledi Hardkasl
priblokšta žiūrėjo į sūnų, ir atrodo, turėdama truputėlį v il
ties.
— Labai rimtai.
— A š džiaugiuosi tai girdėdama, nors ir nepažįstama
su tavo išrinktąja. A tv ira i kalbant, aš jau bijojau, kad
anas atvejis apskritai atbaidė tave nuo vedybų. Ir ka
dangi tavo brangiojo brolio nėra su m um is...
— . . . A š vienintelis, kas gali aprūpinti H ardkaslį įpė
diniu,— aštriai užbaigė Gideonas motinos mintį.— Nėra bū
tinybės man apie tai nuolat prim inti, madam. Tėvas labai
nerimauja, ar atliksiu aš savo pareigą.
— Gideonai, kodėl tu toks nepakantus tėvo pastaboms?
— O kodėl ne? Ju k jis nuolat man tai kartoja.
A nt slenksčio pasirodė grafas Hardkaslis, lydim as tar
no, kuris palaikė jį už parankės. Buvo akivaizdu, kad jo
šviesybė jaučiasi daug geriau, o tai, kad jis nulipo žemyn
119
pusryčiauti, buvo įtikim as įrodymas — jis daugiau nejau
čia skausmo krūtinėje, dėl kurio pasiuntė žmogų pas sūnų.
— Kas yra? — reikliai paklausė Hardkaslis. Jo auksiš-
kai rudos akys, tokios pat kaip sūnaus, tiktai šiek tiek
senatviškai nublankusios, žiūrėjo veriam ai. Grafui labai
nedaug trūko lig i septyniasdešimties, bet jo išdidi povyza
buvo tokia, kaip ir jaunystėje. Jis buvo bemaž toks pat
stambus kaip Gideonas ir nors jo retėjantys plaukai pra
žilo kaip žmonos, valingas veidas nepasikeitė.— Vadinasi,
tu susižadėjęs?
Gideonas atsistojo, priėjo prie bufeto, kad įsidėtų sau
karštą patiekalą.
— Laiku.— Hardkaslis atsisėdo gale stalo.— Prakeiki
mas! Tu privalėjai pasirūpinti ir pranešti mums anksčiau!
T a i juk ne juokai. T u vis dėlto paskutinė šaka, ir mes su
grafiene jau pradėjome jaudintis, kada tu pagaliau žengsi
šitą žingsnį.
— Pagaliau aš jį žengiau.— Gideonas įsidėjo sau om
letą su kum piu ir grįžo prie stalo.— A š pasistengsiu, kad
mano sužadėtinė kuo greičiau atvyktų pas jus su vizitu.
— Prieš pasipiršdamas tu privalėjai aptarti su mumis
šitą dalyką,— papriekaištavo sūnui ledi Hardkasl.
— N ebuvo laiko.— Gideonas pasmeigė šakute gabalėlį
kum pio.— M es susižadėjome be jokio išankstinio prane
šimo, iš būtinybės. Ir gali taip atsitiki, kad vestuvės bus
artimiausiu laiku.
— Dieve mano! Tu sukompromitavai dar vieną jauną
moterį? — piktai sušuko grafas.
— 2inoma, niekas jūsų manimi netikite, bet aš nesu
kompromitavau ir pirmosios. Tačiau antrą jai aš nusikal
tau.— Gideonas pajuto, kaip sukrėsta motina ir kaip įn ir
šęs tėvas. Jis nukreipė visą dėmesį į kum pį su omletu.—
A tsitiktinai, bet taip įvyko. Ir bus vestuvės.
— A š tuo netikiu,— įtemptai ištarė grafas.— Dievas
liudytojas, aš netikiu, kad tu pražudei dar vieną jauną
būtybę.
Gideono pirštai stipriau suspaudė peilį, bet jis susi
tvardė, nes prisiekė, kad šį kartą nesiginčys su tėvu, pui
kiai suprasdamas, kad nemalonios scenos jis vis dėlto ne
išvengs. Jie su tėvu negalėdavo viename kam baryje iš
120
būti daugiau negu penkias minutes, kad nesusivaidytų.
Ledi Hardkasl metė į sūnų triuškinantį žvilgsnį ir tuo
jau pat rūpestingai atsigręžė į savo įniršusį vyrą:
— Nusiram ink, mano brangusis, jeigu tu taip nervin-
siesi, tave ištiks dar vienas smūgis.
— Ir jo kaltė, jeigu aš numirsiu už stalo.— Grafas nu
metė šakutę ant stalo į Gideono pusę.— Užteks. Papasa
kok viską smulkiai, kad mes žinotume kas ir kaip.
— Daugiau nėra ko pasakoti,— ram iai atsiliepė Gideo-
nas.— J i vadinasi Harieta Pomeroj.
— Pomeroj? Pom eroj... Ta i kunigo, kurį aš pasky
riau į A p er Bidltoną pavardė.— Grafas apmaudžiai žvilg
telėjo į sūnų.— A r yra koks nors ryšys?
— Jo duktė.
— O, mano D ie v e !— atsikvėpė ledi Hardkasl.— Dar
viena kunigo duktė! Gideonai, ką tu iškrėtei!
Gideonas šaltai nusišypsojo, paėmė Harietos laišką ir
atplėšė jį:
— Tu pati gali paklausti mano sužadėtinę, kaip viskas
įvyko. J i pati prisiim a visą atsakomybę. O dabar, jei jūs
leisite, aš perskaitysiu jos laiškutį. Įdomu, ar man reikės
specialios licencijos vedyboms?
— Tu palikai vargšę merginą su kūdikiu? — pratrūko
grafas.
— Dieve mano,— sukuždėjo ledi Hardkasl.
„M ano brangusis sere,
tada, kai jūs skaitysite mano laišką, aš jau būsiu Lon
done, kur mokysiuosi, kaip tapti jums gera žmona. M ano
teta Adelaidė (jūs, galbūt prisimenat, kartą aš apie ją
kalbėjau) galiausiai paveldėjo vyro pinigus ir mus v i
sas kviečia į miestą. M es rengiamės nuvežti Felisitę šiam
sezonui, o man, tvirtina mano teta Efė, reikia pasirūpinti
savo manieromis, kad nesutrikdyčiau jūsų ir nepadary
čiau gėdos jūsų vardui. Ir ši priežastis svarbiausia, dėl
kurios aš sutikau važiuoti.
O jeigu atvirai, tai aš verčiau būčiau likusi A p er Bidl-
tone. M ane labai domina radinys — na, prisimenate, dantis
(aš turiu dar kartą jus įspėti, kad niekam apie tai ne
sakytumėte, nes suakmenėjusių retenybių grobstyto jų yra
visur), bet visiškai teisinga, kad kaip kunigo dukra, aš
121
mažai išmanau apie aukštuomenės manieras, o vėlgi, anot
tetos Efės, jums reikalinga žmona, gerai tai išmananti.
A š tikiu, kad greitai to išmoksiu ir vėl grįšiu prie savo
senienų.
Taip pat aš turiu vilties, kad Londone aš galėsiu dau
giau sužinoti apie dantį ir jį identifikuoti. Šita m intis ma
ne džiugina, todėl kelionė bus dar malonesnė.
M es išvykstame rytoj, jeigu norėsite su manimi pasi
m atyti,— atvažiuokite ir užsukite pas tetą Adelaidę Londo
ne. A š įdedu į voką jos adresą. M eldžiu Dievą, kad jūsų
tėvo sveikata pagerėtų. Prašom pasveikinti nuo manęs
jūsų motutę. Iki pasimatymo. O kai dėl jum s nerim ą kė
lusio reikalo, leiskite man pranešti jums, kad nėra jokios
būtinybės skubioms vedyboms.
Jūsų Harieta".
IX skyrius
122
slenkstį ir šešerių metų senumo istorija apie išprievarta
vimą, savižudybę, paslaptingą m irtį vėl atgis.
Reikalas ne tas, kad Gideonas būtų bijojęs atvirų kal
tinimų. Jis buvo laikom as pernelyg pavojingu, kad kas
nors išdrįstų mesti jam atvirai iššūkį. Buvo žmonių, ku
rie prisiminė jo dvikovą rapyromis, ku r jis ir gavo jo
veidą subjaurojusį randą.
Tai atsitiko maždaug prieš dešimtį metų, tačiau mačiu
sieji nepamiršo, kaip Sen Džastinas vos nenukovė prieši
ninko Briuso M orlando.
M orlandas buvo laikomas Sen Džastino vaikystės drau
gu. Ir pati dvikova buvo rengiama kaip įprastos varžybos
tarp dviejų palikuonių, o ne dvikova.
Ir tiktai velnias žino, kaip būtų pasielgęs Sen Džas
tinas, jei tai būtų buvusi tikra dvikova. Greičiausiai būtų
nudūręs priešininką.
Gideonas prisim inė dvikovą rapyromis su M orlandu la
bai aiškiai, lyg ji būtų buvusi vakar. Ir ne todėl, kad krau
jas lašėjo iš atviros žaizdos veide, ir ne dėl skausmo, ir
ne dėl to, kad buvo liudytojai. Gideonas susilaikė pasku
tiniu momentu ir nuginklavo M orlandą, ne. M orlando
šauksmas pasigailėti ir buvo ta priežastis, dėl kurios G i
deonas jo nenudūrė. Šitas išgąstingas riksmas lyg šiol
skamba jo ausyse:
— Dėl Dievo! A š ju k netyčia!
Varžybų, kurios pavirto tikra dvikova, įkarštyje G i
deonas nebuvo tikras, kad jam veidą sužeidė netyčia,
nors visi manė, kad buvo būtent taip. Galų gale M orlan
das neturėjo priežasčių žudyti Sen Džastiną.
K ai žaizda jau buvo padaryta ir M orlandas maldavo
pasigailėjimo, Gideonas suprato, kad jis šaltakraujiškai
negali nužudyti žmogaus. Jis atitraukė rapyros geležtę nuo
M orlando gerklės — ir visi su palengvėjim u atsiduso.
Po trijų metų, kai pasakojimai apie Didrė išprievarta
vim ą ir jos savižudybę ėmė sklisti po Londoną, dvikova vėl
buvo prisiminta, kad suteiktų tragedijai dar niūresnį at
spalvį. Randalo m irties smullunenos taip pat buvo prisi
mintos. Tačiau atvirai niekas neklausinėjo.
V isi klausimai buvo pateikiam i už Gideono nugaros.
Gideonas nusprendė apsilankyti klube dėl vienos vie
123
nintelės priežasties. Būtent čia jis gaudavo jam reikalin
gą inform aciją, ir lig i vizito pas Harietą, jis norėjo šį bei
tą sau išsiaiškinti.
Atvykęs j Londoną dar tą patį vakarą Gideonas nuėjo
į respektabilų klubą Sen Džeimso gatvėje. Jis įžengė pro
paradines duris ir nenustebo, kai, jam pasirodžius, klubo
nariai smalsiai ir susidomėję, sužiuro į jį.
Taip buvo visada.
Šaltai linktelėdamas jis pasveikino pagyvenusius džen
telmenus, kuriuos žinojo esant senus tėvo draugus, pas
ku i priėjo prie židinio ir įsitaisė šalia jo. Jis paėmė laik
raštį ir pasiuntė atnešti butelį vyno. Jam ilgai laukti ne
teko.
— Seniai tavęs nematėme Sen Džastinai. Sklinda gan
dai, kad tu net susižadėjęs. A r tai tiesa?
Gideonas atitraukė akis nuo laikraščio. J į šnekinęs sto
ras plikas džentelmenas buvo ne kas kitas, kaip lordas
Frėjus. Jis garsėjo ne tik savo pavarde, bet turėjo dide
lės įtakos Hempšyre. Frėjus buvo vienas iš tėvo pažįs
tamų nuo jaunystės metų, kai dar grafas kolekcionavo
suakmenėjusias senienas.
— Labą vakarą, sere,— atsiliepė Gideonas pabrėžtinai
mandagiai.— Galite būti ramus: gandai apie mano suža
dėtuves nėra perdėti. O pranešimas pasirodys rytdienos
laikraščiuose.
— A išku.— Frėjus nedraugiškai susiraukė.— Vadinasi,
tiesa?
Gideonas šaltai nusišypsojo:
— A š jau pasakiau, kad tai tiesa.
— Aišku. Vadinasi, taip ir y r a ...— Frėjus atrodė pa
niuręs.— Panelė Pomeroj, panašu, visiškai įsitikinusi, kad
niekas nieko tikro nežino, kadangi nebuvo laikraščiuose
skelbimų, o jos šeima tyli.
— Sėskitės Frėjau. Išgerkite vyno.
Frėjus atsisėdo į odinį krėslą priešais Gideoną. Jis iš
sitraukė didelę baltą nosinę ir nusišluostė kaktą.
— Klausykite, čia prie židinio labai karšta. Paprastai aš
taip arti nesisėdu.
Gideonas padėjo laikraštį ir įsitempęs pažiūrėjo į ba
roną:
124
— A š supratau, kad jūs pažįstamas su mano sužadė
tine?
— Apskritai, taip.— Staiga Frėjaus veidas viltin g ai nu
švito.— Jeigu mes kalbame apie Harietą Pomeroj? A š iš
tikrųjų turiu malonumo būti su ja pažįstamas. Neseniai
mes abu buvome Senienų ir iškasenų mėgėjų draugijoje.
— Tada viskas aišku.— Gideonas pamažėle atsipalai
davo.— Taip, tai to ji pati Harieta Pomeroj.
— Aišku. Gaila.— Jis vėl nusišluostė kaktą.— Vargše
lė,— vos girdim ai pridūrė jis.
— Prašau atleisti?
— A , ne, nieko, n ie k o ... aš sakau, puiki jauna ledi.
Labai protinga. Tiesa ir labai užsispyrusi. K o gero, kai
kuriais klausimais net užgaidi, jos šiek tiek keistas po
žiūris į geologinius klodus ir iškastinių augalų bei gy
vūnų liekanas, o šiaip tai jau labai išmintinga.
— Taip, būtent taip.
Frėjus tiriam ai pažiūrėjo į Gideoną:
— Jos sesuo šį sezoną sukėlė furorą.
— Tiesa? — Gideonas pripylė taurę vyno Frėjui.
— Žavinga būtybė. Be to, negalim a pamiršti ir ne
mažos paveldo d a lie s... V isa aukštuomenė prie jos ko
jų.— Frėjus nugėrė didelį gurkšnį vyno.— Todėl nieko
nuostabaus, kad kurie ne kurie mūsų draugijos nariai su
nerimę dėl jūsų sužadėtuvių su panele Harieta.
— O kodėl jums tai sukėlė nerimą, Frėjau? — labai ty
lia i paklausė Gideonas.
— Gerai, aš pasakysiu. J i ne iš t ų . .. jūs suprantate,
apie ką aš kalbu?
— Ne, aš nesuprantu, apie ką jūs kalbate. Kodėl jums
nepaaiškinus?
Frėjus nesmagiai sukrutėjo krėsle.
— Tokia inteligentiška jauna moteris.
— Jūs manote, kad jauna inteligentiška moteris kvai
lai pasielgė susižadėdama su manimi? — Gideonas akino
Frėjų tęsti pokalbį, jo balsas pasidarė įtaikus.
— Ne, ne. A š nieko panašaus neturėjau galvoje. Frė
jus vėl gurkštelėjo vyno.— Tiesiog ji labai domisi senie
nomis ir apskritai geologija, ir jeigu jį pati nuspręstų iš
tekėti, tai pasirinktų žmogų, turintį tokių pačių interesų.
Taigi, sere, neužsigaukite.
125
— Ne, Frėjau, mane sunku užgauti. Bet jūs galite pa
mėginti, jeigu norite.
Frėjus paraudo:
— A not jos žodžių, ji atvyko į miestą, kad patobulintų
savo manieras dėl jūsų, sere.
— A š girdėjau.
— Aišku.
Frėjus v ė l nedraugiškai pažiūrėjo į jį:
— Na, kiek aš galiu spręsti, panelei Pomeroj visai ne
reikia m okytis aukštuomenės manierų. J i puiki ir tokia,
kokia yra.
— Jūs visiškai teisus, Frėjau.
Frėjus aiškiai pasimetė ir pabandė pakeisti pokalbio
temą:
— Na ką gi, puiku. O kaip jūsų tėvas jaučiasi?
— Viskas gerai, kaip ir turi būti.
— Puiku. Džiaugiuosi girdėdamas.— Frėjus vėl atgavo
pasitikėjim ą.— V ienu metu jis tiesiog kliedėjo iškastinė
mis senienomis. M es su H ardkasliu daug apie tai kalbė
jome, karštai ginčijom ės dėl iškastinių jūros gyvūnų lie
kanų. Je i neapgauna manęs atmintis, jos buvo jo aistra.
Kriauklelės, suakmenėjusios žuvų liekanos ir panašūs da
lykai. A r jis, kaip ir anksčiau, jas renka?
— Ne, jis seniai tuo nesidomi.
Gideonas prisim inė — tai atsitiko labai greitai po to,
kaip jis išsikėlė iš A p er Bidltono. Po šešerių metų senu
mo įvykių tėvas daugiau niekuo nesidomėjo. N etgi dva
ru. Viena, kas jam rūpėjo — tai įpėdinis.
— Labai gaila. Toks puikus kolekcionierius.— Frėjus
staigiai atsistojo.— Prašau atleisti, tačiau man reikia eiti.
Gideonas kilstelėjo antakius.
— Ta i jūs neketinate manęs pasveikinti su sužadėtu
vėmis, Frėjau?
— Ką? — Frėjus pakėlė taurę ir vienu mauku išgėrė
likusį vyną.— Taip, taip, sveikinu.— Jis priešiškai žiūrėjo
į Gideoną.— Bet aš kartoju, ledi visai nereikia tobulinti
savo manierų, jeigu jus, žinoma, domina mano nuomonė.
Gideonas susimąstęs žiūrėjo Frėjui iš paskos. Bent jau
į vieną klausimų, dėl kurių jis čia atėjo, jis gavo atsa
kymą.
126
Harieta neslepia jų sužadėtuvių.
Gideonas su palengvėjim u atsiduso. Ledi aiškiai ne
klausė savęs, ar nepametė jos suviliojęs tas Pabaisa iš
Blektorn H olo. J i neabejojo jų vedybomis.
Sprendžiant iš Frėjaus reakcijos, v isi kiti visai nebuvo
taip optim istiškai nusiteikę dėl Harietos likim o. Prieš iš
eidamas Gideonas užtruko ir pasižiūrėjo į klubo knygą,
kur būdavo užrašomos sukirstos lažybos. Jis pamatė kele
tą įrašų apie savo sužadėtuves:
„Lordas R. susilažino su lordu T., kad viena jauna
ledi po dviejų savaičių įsitikins, jog jos sužadėtuvės su
žinomu išsigim ėliu bus nutrauktos".
* * *
127
— Jau jūs kaip pasakysite, tetule Efe! Jūs visada per-
dedate.— Bet H arieta vis dėlto leidosi nuvedama pas A d e
laidę: geriausia viską aptarti tuoj pat ir vėl grįžti į draugų
būrį.
Efės sesuo Adelaidė, ledi Bakston, buvo impozantiška
moteris. Piktanoriai vadino ją storule. Efė jos storumo prie
žastį aiškino tuo, kad norėdama save nuram inti dėl ne
laim ingo vedybinio gyvenimo, sesuo įprato valgyti sal
dumynus.
Palaidojusi ir apraudojusi vyrą, ji gana greitai sublo
go. Šiandien ji vilk ėjo pribloškiančia ryškiai violetine suk
nele ir nekantriai laukė, kada Efė ir Harieta prieis prie
jos.
— Tu jau girdėjai naujieną, Harieta? — Adelaidė pa-
tildė balsą, žavingai šypsodamasi damai žaliu turbanu.
— A š supratau, kad mano jaunikis atvyko į miestą,—
pasakė Harieta.
— Taip, taip ir yra, b ra n g io ji... M es kol kas negalime
būti tikros, kad jis tavo jaunikis, jeigu tu supranti, ką aš
turiu galvoje. Galų gale oficialaus paskelbimo dar nebu
vo — laikraščiuose nė eilutės. Ir kol jis nenusprendė v ie
šai paskelbti apie jūsų sužadėtuves, mes nežinome tikrųjų
jo ketinimų.
Harieta liūdnai pažiūrėjo į grupelę Draugijos entu
ziastų, kantriai jos laukiančių. J i norėjo kuo greičiau grįž
ti prie įdomaus pokalbio. Bruzdesys dėl jos sužadėtuvių
su Gideonu pradėjo ją erzinti. Efė ir Adelaidė nerim avo
dėl to nuo to laiko, kai ji prieš kelias dienas atvažiavo į
miestą.
— A š įsitikinusi, kad veikiai skelbim ai pasirodys laik
raščiuose. Sen Džastinas buvo labai užimtas — tai plėši
kai, tai tėvo liga. Galbūt jis dar neturėjo laiko kreiptis
į laikraščius.
Efė atvirai gailėdamasi žvilgtelėjo į Harietą:
— T a i kalba apie tai, jog tu labai tik i žmogumi, kuris
su tavim i taip negražiai pasielgė. M ane tiesiog žudo toks
tavo tikėjimas.
Galų gale Harietos kantrybė trūko.
— Sen Džastinas nesielgė su manimi bjauriai. Kaip
128
jūs galite taip kalbėti! Šitas žmogus mane ves po to atsi
tikim o oloje.
— Labai prašau, Harieta,— Efė apsidairė.— D ėl Dievo,
kalbėk tyliau.
Harieta jos pastabą nuleido negirdomis.
— Jis ne dėl savo kaltės atsidūrė oloje su manimi.
Jis atėjo manęs išgelbėti, ir vargšelis pakliuvo į spąstus.
— M aldauju, Harieta, tyliau! — A delaidė susijaudinu
si m ojavo vėduokle.— K ą mes darysime, jei kas nors iš
girs, kad tu buvai sukompromituota. Lig i šiol mums tai
pavyko nuslėpti, sukūrėme aplink tave paslapties aureo
lę. Ir prašau apie tai nepasakoti visiems iš eilės.
— Klausiu jus, kodėl? Sen Džastinas rengiasi mane
vesti. Ir visuomenės akyse viskas atrodo padoru.
Efė ir Adelaidė pasikeitė niūriais žvilgsniais. Paskui
atsidususi Efė tarė:
— N ė viena mūsų negalime būti ramios, ko l tiksliai
sužinosime, kad Sen Džastinas ketina pasielgti garbin
gai.
— N iekai! — H arieta nusišypsojo savo susijaudinu
sioms tetulėms.— Sen Džastinas, be abejo, pasielgs gar
bingai. O dabar, jeigu leisite, aš grįšiu pas savo draugus.
Adelaidė pakraipė galvą:
— Šitie tavo ra d in ia i... N a gerai, bėk, mano brangio
ji. Bet įsidėmėk: būk atsargi su sužadėtuvėmis.
— Taip,— nuolankiai linktelėjo Harieta ir dingo mi
nioje, skverbdamasi prie savo kolegų iš Draugijos.
J i jau buvo pusiaukelėje nuo geidžiamo tikslo, kai ka
žin kas pastojo ja i kelią. Priešais Harietą stovėjo Briusas
Morlandas.
Jis pasirodydavo visuose baliuose ir kviestiniuose va
karuose, kuriose lankėsi jos su Felisite. Jis šokino jas abi,
tačiau paskutiniu metu, visų nustebimui, aiškiai pirm eny
bę teikė Harietai.
Harieta pagalvojo, kad ja i turėtų patikti M orlando dė
mesys. Jis buvo stulbinančiai gražus trisdešimtmetis vy
riškis: grakštus, stotingas, švelnių rankų, dailių bruožų,
jo plaukai turėjo aukso atspalvį, o pilkai melsvos akys pri
minė rudeninį dangų. Jis, kaip manė Harieta, galėjo būti
modeliu dailininkui, tapančiam arkangelą.
9—547 129
— Panele Pomeroj,— nusišypsojo Briusas,— aš jūsų ieš
kojau po visą salę. Tikiuosi, už tai aš nusipelniau šokio.
Harieta nuslopino atodūsį. Briusas buvo galantiškas su
seserimis, jis taip stengėsi, kad jos visą laiką šoktų, su
pažindindavo su kitais partneriais. Efė ir Adelaidė už tai
jam buvo labai dėkingos. Harieta suprato — iš jos pusės
labai nemandagu atsisakyti su juo šokti. Galų gale ji pra
ras tik keletą minučių, o paskui grįš prie pokalbio apie
vulkaninės kilmės akmenis.
— A čiū , pone M orlandai.— Harieta nutaisė šypseną,
ir leidosi nuvedama į šokančiųjų ratą.— Labai malonu, kad
jūs manęs ieškote.
— N ieko panašaus.— Briusas ėmė ją sukti valso rit
mu.— Tuo aš sau darau malonumą. A š laikau šokių vaka
rą nepavykusiu, jei man nė karto ųetenka su jum is pa
šokti. Jūs pribloškiančiai gundanti su šita suknele, tiesiog
stulbinanti.
Harieta paraudo, ji nebuvo įpratusi prie tokių įman
trių komplimentų. Bet Harieta ir pati suprato, kad atrodo
puikiai, kadangi ir Efė ir Adelaidė tai pastebėjo. Šilkinė
žalsvai melsva suknelė buvo jos akių spalvos. Liemuo pa
aukštintas, o iškirptė — gilesnė negu paprastai. J i sunkiai
grūmėsi su noru patraukti suknelę aukštyn. Nelaim ei, nie
kas nieko negalėjo padaryti jos plaukams. Jie pūpsojo į
visas šalis.
— Pone M orlandai, aš pamaloninta, tačiau jums nede-
derėtų sakyti man tokius dalykus,— atvirai pasakė H a
rieta.
— A r ne todėl, kad jūs, jeigu tikėti gandams, susižadė
jusi su Sen Džastinu? Bet aš stengiuosi nekreipti dėmesio
į paskalas.
— Gandai čia niekuo dėti, aš iš tikrųjų susižadėjusi.
Ir jūs tai turite įsidėmėti, pone M orlandai.
— N egaliu patikėti, kad jūs nesugrąžinamai susiėjote
save su Pabaisa iš Blektom H olo,— niūriai pareiškė Briu
sas.
Harieta suglumo. Ją sukrėtė ne pati pravardė, o tai,
kad ji garsiai tariama čia, Londone. J i žinojo, kad apie tai
šnabždasi jai už nugaros, bet dar niekas Gideono taip
nevadino jai girdint.
130
Pykčio banga, pagavusi Harietą, privertė ją sustoti v i
duryje šokio. M orlandas taip pat buvo priverstas sustoti.
Keletas žmonių smalsiai sužiuro į juos. Harieta, nekreip
dama dėmesio į aplinkinius lediniu žvilgsniu permetė M or-
landą:
— Jūs daugiau neturite vadinti mano jaunikio šita pra
varde. A r jūs mane gerai supratote, pone M orlandai?
Briusas nuleido auksines blakstienas, pusiau paslėpda
mas šviesias akis:
— Atleiskite, panele Pomeroj, tačiau mane paakino
susirūpinimas dėl jūsų.
— Jums, sere, nedera manim i rūpintis. Viskas, ką jūs
galėjote išgirsti apie mano jaunikį, ne daugiau negu tuš
ti plepalai.
— Nelaim ei, jūs klystate. A š ganėtinai gerai pažįsta
mas su Sen Džastinu, panele Pomeroj.
Harieta nustebusi žvilgtelėjo į jį:
— Jūs?
— Būtent. V ien u metu mes buvome draugai.
— Draugai?
— Taip. M es drauge augome A p er Bidltone. A š nepa
likau Gideono, kai mirė jo nuotaka. Faktiškai aš vienin
telis, kas taip pasielgė. Tiesiog aš niekada nenusigręžiu
nuo draugų. A š ir lig i šios dienos būčiau likęs jo draugu,
bet Sen Džastinas nusprendė išsiskirti su manimi ir apskri
tai su draugija.
Harieta suraukė antakius:
— A š šito nežinojau, sere.
Briusas vėl ją apkabino ir šoko toliau. Harieta nesi
priešino. Jos smalsumas buvo sužadintas. Briusas M o r
landas pirmasis, kas Londone pasivadino Gideono draugu.
— Jūs sakote, kad Sen Džastiną pažįstate jau dauge
lį metų?
— Taip.— Briusas nusišypsojo angeliška šypsena, ir
jo akyse atsispindėjo praeities ilgesys.
— Kadaise mes buvome neperskiriami. Keletą sezonų
mes be perstogės linksminomės. Naktim is lošėme korto
mis, paskui vykdavom e į žirgų lenktynes arba bokso var
žybas, netgi neužsukdami namo. N ebuvo nieko, ko mes
bent kartą būtume nepabandę. Na, o paskui vienam se
131
zonui į Londoną atvažiavo Didrė Rašton. Ir viskas pasi
keitė.
Harieta prikando lūpą:
— Galbūt šito mes nesvarstysime, sere?
Briusas supratingai nusišypsojo:
— Vienas Dievas težino, kaip aš norėčiau tą sezoną
pamiršti. Retkarčiais aš mintyse grįžtu prie tų metų įvykių
ir klausiu save — ar aš galėjau pastoti kelią tragedijai?
— Jūs neturite smerkti savęs, pone M orlandai,— grei
tai ištarė Harieta.
— Bet ju k aš buvau artimas Gideono draugas,— atsi
duso jis.— A š pažinojau jį ir supratau geriau negu kiti.
Jis žmogus neišmintingas, visada darė taip, kaip norėjo.
Ir aš pažinojau šitą merginą, nekaltą ir puikią. Gideonas
ją pamatė ir ėmė jos g eisti...
— Jie abu iš A p er Bidltono, ir turėjo vienas kitą pa
žinti anksčiau, dar lig i Didrė Rašton atvažiavo į Londo
ną,— pasakė Harieta.
— Taip, jie iš vienos vietovės, bet vargu ar leido la i
ką toje pačioje draugijoje,— paaiškino M orlandas.— Ligi
tol aš ją retai matydavau. J i buvo dar mokinė, kai tėvas
išleido ją pirm ą kartą į Londoną. Gideonas buvo vyresnis.
Ir visą laiką užsukdavo į m okyklą, kol ji užaugo ir tapo
moterimi.
— A š girdėjau, kad ji buvo puiki.
— Taip. Ir galiu prisiekti — ji Gideono nem ylėjo. O
ir kaip ji galėjo jį įsim ylėti?
— Labai paprastai. A š sau galiu tai įsivaizduoti,— gūž
telėjo pečiais Harieta.
— N iekai. Tokią gražuolę kaip ji, galėjo patraukti tik
grožis. Kartą ji man prisipažino, kad beveik negali žiūrėti
į išsigimėlišką Gideono veidą. Ja i užtekdavo kantrybės
tiktai šokti su juo, kai jis to reikalavo.
— Užteks! — blykstelėjo akim is Harieta.— Sen Džas-
tino veide nėra nieko baisaus. Ir jis puikiausia šoka.
Briusas nusišypsojo:
— Jūs labai kilni, mano m ieloji. Bet tiesa ta, kad dau
gelis žmonių sunkiai gali žiūrėti jam į veidą. Randas, ku
riam jau dešimt metų, kaip jūs žinote...
— Ne, nežinau.
132
— Jis buvo sužeistas, kai dvikovoje kovėsi rapyromis.
Harietos akys išsiplėtė.
— A š nežinojau.
— A š vienas iš nedaugelio tų, kuriems šita istorija
žinoma. A š ju k sakiau jums, kad tuo metu buvau jo ge
riausias draugas.
Harieta susimąsčiusi pakreipė galvą:
— Jeigu Didrė Rašton buvo bjauru žiūrėti į jo vei
dą, tai yra į Sen Džastiną,— kodėl ji sutiko su juo susi
žadėti?
— Priežastis pati paprasčiausia,— ram iai atsakė Briu-
sas.— Tėvas reikalavo. Didrė buvo paklusni dukra, o ku
nigas Raštonas norėjo ją išleisti j gerą turtingą šeimą. Jis
svajojo matyti savo dukrą ištekėjusią už grafo sūnaus. O
kai Gideonas pasipiršo, Raštonas privertė dukrą sutikti.
Ir niekam tai nebuvo paslaptis.
Harieta prisim inė ponios Stoun žodžius. Taip, ko gero,
sužadėtuvės turėjo savų priežasčių.
— K aip baisu Gideonui,— sukuždėjo Harieta.
Briuso žvilgsnyje atsispindėjo praeities liūdesys:
— Galbūt todėl jis taip su ja ir p asielg ė...
— Ką jūs turite galvoje?
— Panele Pomeroj, man sunku kalbėti, bet būkite at
sargi. Be abejo, jūs girdėjote, kad Sen Džastinas po su
žadėtuvių suviliojo Didrė Rašton?
— Ir pametė ją. Taip, aš girdėjau ir tuo netikiu.
Briuso veidas surimtėjo.
— M an labai nesinori jus mokyti, bet leiskite man jums
patarti blaiviai žiūrėti į daiktus. V isiškai aišku, kad Didrė
jis paėmė jėga. J i niekada nebūtų atsidavusi Gideonui sa
vo valia. Ir tai būtų įvykę ne anksčiau kaip povestuvinę
naktį.
— A š netikiu, kad Sen Džastinas išprievartavo savo
nuotaką,— akiplėšiškai pasakė Harieta. J i vėl liovėsi šo
kusi ir išsilaisvino iš Briuso glėbio.— Tai nieko daugiau,
tik melas. Ir jūs, sere, daugiau niekada ir niekam neturi
te to kartoti. A š nieko panašaus nenoriu klausytis.
Harieta nusigręžė ir nuėjo nelaukdama, kol Briusas ją
palydės.
Jai iš paskos sušnarėjo nustebimo šnabždesys. Ji, ne
133
kreipdama į tai nė mažiausio dėmesio, nuėjo prie savo
entuziastų.
N au jieji draugai šiltai ją sutiko džiaugdamiesi, kad ji
taip greitai sugrįžo tęsti m okslinių diskusijų. Koks paleng
vėjimas, pagalvojo Harieta, būti tarp žmonių svarstančių
ku r kas svarbesnius dalykus negu senos paskalos.
O liveris, lordas Eplgeitas, visiškai susižavėjęs geolo
gija jaunas baronas, trejais metais vyresnis už Harietą,
nusišypsojo jai neslėpdamas, jog dievina ją. Jis neseniai
gavo titulą ir tik norėdamas atitikti naujam vaidm eniui at
rodė pasipūtęs. Šiaip jau jis buvo malonus žmogus, ir K a
rietai jis patiko.
— O štai ir jūs, panele Pomeroj.— Eplgeitas tuoj pat
atsirado šalia jos ir padavė stiklinę limonado.— K aip tik
laiku, kad sugriautumėte ledi Jangstrit argumentus. J i
bando mus įtikinti, kad negludinti akm eniniai luitai ir rie
dulių sankaupos A lp ių kalnų papėdėse — Didžiojo tvano
įrodymas.
— V isa i teisingai,— beapeliaciškai pareiškė ledi Jang
strit, stambi impozantiška vidutinio amžiaus dama, ais
tringa senienų rinkėja. Po karo su Napoleonu ji daug
laiko praleido ieškodama iškastinių senienų Žemyne ir
kiekvieną kartą apie tai prim indavo kolegoms.— O kas
dar, sakykite, dėl D ievo meilės, išskyrus stiprų vandens
srautą, galėjo nunešti šituos m ilžiniškus luitus, taip keis
tai juos suversdamas?
Harieta prisiminė:
— Kadaise aš su tėvu svarsčiau šitą dalyką. Jis pami
nėjo keletą galimų priežasčių — veikiantys ugnikalniai,
žemės drebėjimai, n e tg i.. . — Ir padvejojusi pridūrė: —
N etgi slinkdam i ledynai galėjo tai padaryti.
V is i suglumę įbedė į ją akis.
— Ledynai? — perklausė aiškiai suintriguota ledi Jangs
trit.— Jūs norite pasakyti, galingi ledynai? Tokie kaip gle
čeris?
— Na, jeigu kadaise glečeriai buvo kalnuose, tai daug
didesni negu dabartiniai,— atsargiai pradėjo Harieta,—
jie galėjo padengti m ilžinišką teritoriją, paskui ištirpti ir
visa tai p ad aryti... riedulius ir luitus.
— Baisiai juokinga,— suvapėjo lordas Frėjus, prieida-
134
mas prie jų grupelės.— Kas per niekai? Kaip gali ledynai
padengti beveik visą Žemyną?
Ledi Jangstrit dievinam ai nusišypsojo Frėjui. Niekam
nebuvo paslaptis, kad jie seni m eilužiai.
— Visiškai teisingai, mano mielasis, jaunimas visada
ieško naujų paaiškinimų, kad atmestų seniai patikrintus
atsakymus. A r tu man dar atnešei šampano?
— Žinoma, brangioji. K aip aš galėjau pamiršti.— Ir,
galantiškai nusilenkęs, Frėjus padavė ja i taurę.
— Iš tikrųjų,— įsijautusi toliau samprotavo Harieta,—
sunku sau įsivaizduoti D id įjį tvaną. Jeigu vanduo užliejo
visą žemę, tai ku r paskui tie vandenys dingo?
— Puiki mintis,— ėmė linkčioti Eplgeitas, kaip visada
karštai pritardamas Harietos teiginiams.— Ugnikalniai, že
mės drebėjimai ir panašūs dalykai — daug įtikim esnis pa
aiškinimas, kad kalnų viršūnėse mes randame jūros au
galų ir gyvūnų suakmenėjusių liekanų, o jūroje — vulka
ninių uolienų,— truputėlį šypsodamasis pasakė jis.— Šitų
jėgų buvimas gali būti paaiškinimu, kodėl žemė plokščia.
— Tačiau iš kur atsirado suakmenėjusios senovinių
gyvūnų liekanos nėra taip paprasta paaiškinti,— labai
rim tai tęsė Harieta.— Kodėl neišliko nė vieno gyvo eg
zemplioriaus?
— Todėl, kad jie visi žuvo D idžiojo tvano metu,— pa
reiškė ledi Jangstrit.— V isiškai aišku. Nuskendo. V is i lig i
vieno. Vargšeliai.— Ir vienu mauku ištuštino šampano
taurę.
— Gerai, bet aš vis dėlto nesu tik ra ...— H arieta už
sikirto suvokusi, kad niekas jau nebekreipia dėmesio į
jos žodžius. Šiek tiek pavėluotai ji išgirdo, kaip per m i
nią nubėgo šnabždesys, ir visi pasisuko į laiptus pobūvių
salės gale. Harieta taip pat pažiūrėjo į tą pusę.
A n t viršutinės pakopos stovėjo Gideonas ir niekinančiu
žvilgsniu apžiūrinėjo minią. Jis v ilk ė jo juodais rūbais.
Baltas kaklaraištis ir m arškiniai pabrėžė vakarinio tuale
to elegantiškumą.
Jų žvilgsniai susitiko. Harieta nustebo, kad jis taip
greitai surado ją tarp svečių.
Jis leidosi raudonu kilim u užklotais laiptais šaltas ir
135
išdidus, nekreipdamas dėmesio į smalsų laukimą, atsispin
dintį visų veiduose.
Jis čia. Harieta liepė sau nusiraminti. Anksčiau ar vė
liau Gideonas turėjo pasirodyti, ir tai visai nekalbėjo apie
jo aistrą ar norą ją pamatyti. Jis laikė savo pareiga čia pa
sirodyti.
K o l Gideonas ėjo per salę, šnabždesio banga ritosi pas
ku i jį, o m inia prasiskyrė tarsi jūra. Plačiais žingsniais v i
kontas ėjo per salę spindinčių lempų šviesoje, į nieką ne
žiūrėdamas, su niekuo nesisveikindamas. Jis ėjo tiesiai
prie Harietos.
— Labą vakarą, m ieloji,— pasakė jis stojusioje tyloje
ir pasilenkė prie jos rankos.— Tikiuosi, jūs palikote man
šokį?
— Žinoma, m ilorde,— Harieta plačiai nusišypsojo. Pas
ku i palietė jo ranką: — Bet pirm iausia... ar jūs pažįsta
mas su mano draugais?
Gideonas peržvelgė pusračiu stovinčius žmones:
— N e su visais.
— Leiskite man pristatyti jums likusiuosius.— Ir H a
rieta m ikliai atliko šitą ceremoniją.
— Vadinasi, viskas tiesa,— nepritariam ai ištarė ledi
Jangstrit,— vadinasi, jūs susižadėję?
— V isiškai teisingai,— patvirtino Gideonas.— Rytiniuo
se laikraščiuose bus pranešimas.— Jis pasisuko į Harie-
tą: — Neabejoju, kad mano nuotaką jūs jau pasveikinote
ir palinkėjote laimės, ledi Jangstrit?
Ledi Jangstrit sučiaupė lūpas:
— Žinoma.
— Suprantama,— linktelėjo Eplgeitas, stengdamasis ne
žiūrėti į Gideono randą.— Lin kiu jums abiems laimės.
K iti taip pat suniurnėjo kažin ką panašaus.
— A čiū ,— tarė Gideonas, blykstelėdamas akimis.— A š
taip ir maniau. Einame, m ieloji, mes su tavim i nešokome
visą amžinybę.
Jis nusivedė H arietą prie šokančiųjų, muzikantai už
grojo valsą. Harieta bandė laikytis taip, kaip ją mokė
Efė ir Adelaidė, bet veikiai apie viską pamiršo. Gideono
rankos netgi šokant ją pernelyg jaudino.
J i beveik pamiršo, koks jis didelis, linksm ai pagalvojo
136
Harieta, kokia plati jo krūtinė, tvirta kaip uola; o kokie
pečiai! Jo didžiulis delnas uždengė beveik visą jos nu
garą. Harieta prisim inė jo kūno svorį ant savęs tą naktį
oloje, ir nuo prisim inim ų pajuto saldų virpulį.
— A š tikiuosi, jūsų tėvas pasveiko? — paklausė ji Gi-
deoną, sukantį ją valso sūkuryje.
— A čiū , jam daug geriau. K ai jis mane pamato, tai jį
paveikia kaip elektros srovė — puikus stim uliatorius ligai
išgydyti,— pašaipiai pasakė Gideonas.
— Dieve mano, milorde, jis toks laim ingas jus matyda
mas, kad iš karto pasveiksta?
— N e visai. M ano pasirodymas jam primena apie tai,
kas bus, jeigu jis paliks šį nuodėmingą pasaulį. M intis,
kad būtent aš paveldėsiu grafo titulą, padeda jam kabin
tis į gyvenimą. Jis siaubingai bijo, kad toks kilnus Hard-
kaslio titulas pereis į tokias nevertas rankas.
— O Dieve! — H arieta užjaučiam ai pažiūrėjo į jį.—
M ilorde, nejaugi jūsų santykiai su tėvu tokie prasti?
— Taip, mano m ieloji. Būtent. Bet jums nereikia dėl
to nerimauti. Po vestuvių mes su tėvais matysimės kiek
įmanoma rečiau. N a o dabar, jeigu jūs neprieštaraujate,
aš norėčiau aptarti kai ką daug įdomesio negu mano san
tykiai su tėvais.
— Žinoma. A p ie ką jūs norėjote pasikalbėti?
Gideonas truputį šyptelėjo, kai jo žvilgsnis užkliuvo
už jos gilios iškirptės.
— Tu man rašei, Harieta, kad čia tobulini aukštuome
nės damos manieras. K aip sekasi?
— A tv ira i kalbant, aš iš pat pradžių nesidžiaugiau ši
tuo sumanymu. Paskui aš atsitiktinai susitikau su lordu
Frėjum i.
— A k taip.
— Pasirodė, kad jis be galvos dėl senienų ir pakvietė
mane į Senienų ir iškasenų mėgėjų draugiją. N uo tada,
kad aš ėmiau vaikščioti į Draugijos posėdžius, man pasi
darė įdomu. Tokie puikūs žmonės ir labai man geri.
— N ejaugi geri?
— O taip. Jie turi daug žinių.— Harieta greitai apsi
d a irė — ar kas nors nesiklauso? — ir, pritildžiusi balsą,
137
pranešė Gideonui: — A š noriu parodyti dantį kam nors iš
olų skyriaus narių.
— M an visada atrodė, kad tu bijai, jog kas nors jo ne
pavogtų arba neprasibrautų į tavo olą.
Harieta susikaupusi suraukė antakius:
— Žinoma, aš nerim auju. Tačiau esu linkusi manyti,
jog kai kuo vis dėlto galima pasitikėti. Ir paskui, jeigu
dar niekas nėra radęs panašaus danties, aš turėsiu teisę
parašyti straipsnį, kad aptikau naują porūšį.
Gideonas šyptelėjo:
— O, mano m ieloji Harieta, kaip aš džiaugiuosi, kad
tu netobulini savo manierų.
— Patikinu tave, aš stengiuosi, bet tai nėra taip pa
trauklu, kaip senienų kolekcionavim as,— metusi į jį ap
maudų žvilgsnį, atsakė Harieta.
— O, galiu suprasti.
Harieta nušvito pamačiusi tarp šokančiųjų savo seserį.
Felisitė atrodė tiesiog puikiai su lengva pusiau permatoma
persikų spalvos suknele, ji koketiškai šypsojosi šokio sū
kuryje dailiam jaunam lordui.
— Galbūt man ir reikia pasirūpinti savo manieromis,—
prisipažino Harieta,— bet už tai man malonu pranešti, kad
Felisitė pasiekė tobulybės. J i čia labai populiari, ir dabar,
kai jai pažadėta tetos Adelaidės paveldo dalis, ja i nėra
reikalo tekėti. A š įtariu, kad norės atvažiuoti ir kitą se
zoną. Felisitė puikiai leidžia laiką, ja i miesto gyvenimas
labai prie širdies.
— O tu gailiesi, kad tau teks skubėti su vedybomis?
Baltas lyg sniegas Gideono kaklaraištis tapo jos dė
mesio objektu.
— Sere, jūs laikote savo pareiga skubėti, ir mes tie
siog neturime galimybės galutinai įsitikinti mūsų jaus
mais vienas kitam.
— A r tavo žodžius reikia suprasti taip, kad tu nejau
ti man jokių jausmų?
Harieta sukrėsta pakėlė į jį akis. J i pajuto, kaip karš
tis užlieja skruostus.
— A k ne, Gideonai, aš net nepagalvojau taip saky
dama, kad nieko tau nejaučiu.
— Labai džiaugiuosi tai girdėdamas,— atsileido Gideo-
138
nas. Šokis baigėsi, jeigu leisite, aš palydėsiu jus pas
draugus. Pažiūrėkite, kaip smalsiai jie į mus žiūri.
— N ekreipkite dėmesio, milorde. Jie paprasčiausiai
nori apginti mane, kadangi sklando įvairiausi gandai.
— Pamatysime,— burbtelėjo Gideonas, braudamasis su
ja per minią prie Draugijos narių.
— Atrodo, dar kažkas atėjo j jūsų ratelį.
Harieta įsmeigė akis nurodyta kryptim i, tačiau nepa
matė nieko, netgi lordo Eplgeito ir ledi Jangstrit.
— Tavo ūgis suteikia tau tam tikrų pranašumų, G i-
deonai.
— Kas tiesa, tai tiesa.
Staiga minia prasiskyrė. Harieta pamatė kresną rau
donveidį vyriškį. Jo veide buvo kažin kas nemalonaus.
N uo jo veriam o tamsių akių žvilgsnio H arietai pasidarė
nejauku. Jo storos lūpos buvo piktai išlenktos, o žili plau
kai, praretėję viršugalvyje, krito ant skruostų vešliom is
žandenų garbanomis. Jis prim inė H arietai evangelistą, ne
pailstantį bažnyčios reformatorių, nuolat pasisakantį prieš
viską — nuo šokių lig i pudros.
Nepažįstamasis nelaukė, kol jį pristatys Harietai. A š
triu žvilgsniu jis permetė ją nuo kojų lig i galvos, pas
kui kreipėsi į Gideoną:
— Gerai, sere. A š matau, jūs radote dar vieną nekaltą
avinėlį kruvinai aukai.
Susirinkusieji apmirė, tiktai Gideonas atrodė ramus.
— Leiskite jum s pristatyti mano nuotaką,— atsakė jis,
tarsi nieko neįprasto jo adresu nebuvo pasakyta.— Pane
le Pomeroj, ar galiu aš p ristatyti...
Nepažįstamasis jį nutraukė pikta tirada:
— K aip jūs drįstate, sere? Jūs begėdiškai tęsiate savo
žaidimus su dar viena kunigo dukterimi. Jūs ir ją pame-
site nėščią? Ir vėl būsite dar vienos jaunos moters mirties
priežastimi?
Siaubas apėmė aplinkinius. Gideono žvilgsnis tapo grės
mingas. Harieta pakėlė ranką.
— Užteks! — ryžtingai pareikalavo ji.— A š nežinau,
kas jūs, sere, bet patikinu jus, mane jau ima varginti ši
tie kaltinim ai jo šviesybės adresu. A š norėčiau tikėtis,
139
kad suprasite tą faktą, jog tik dėl vienintelės priežasties
Sen Džastinas galėjo atsisakyti vedybų su Didrė Rašton.
Nepažįstamsis ją rijo degančiomis akimis.
— Tai paaiškinkite, panele Pomeroj,— kim iai sušnypš
tė jis.— Kas per priežastis, pasakykite, dėl Dievo?
— Kas per priežastis? Žinom a ta, kad vargšė mer
gina jau buvo nėščia nuo kito vyro,— greitai pasakė Ha-
rieta.— Dieve mano, tai buvo aišku iš pat pradžių. V i
siškai logiškas paaiškinimas.
V is i apmirė tvyrančioje tyloje. Nepažįstamasis niršiai
pažiūrėjo į Harietą, tarsi norėdamas nušluoti ją nuo že
mės paviršiaus.
— Jeigu jūs iš tikrųjų tuo tikite, man jūsų gaila, pa
nele Pomeroj. Jūs pati tikriausia kvailė.
Jis apsisuko ir veržliai nuėjo prie išėjimo. V isi, iš
skyrus Gideoną, žiūrėjo į H arietą iš nuostabos pražioję
bumas.
— A čiū , mano m ieloji,— švelniai tarė Gideonas, jo vei
de atsispindėjo šaltas pasitenkinimas.
Paniurusi Harieta žiūrėjo tolstančiam nepažįstamajam
iš paskos.
— O kas šitas džentelmenas?
— Kunigas K lyvas Raštonas,— atsakė Gideonas.— Did
rė tėvas.
X skyrius
140
šio „Karališkosios geologijos draugijos pranešimų" nu
merio.
— Gerai, gerai, mes padarysime viską, kad užglaisty-
tume tą dalyką,— atsiduso Adelaidė.
— Nesuprantu, ko visi taip sujudę,— padarė grimasą
Harieta.— A š tiesiog pasakiau akivaizdų faktą. O be to,
niekas neskyrė jam didesnės reikšmės.
— Ir vis tas tavo loginis mąstymas! — niūriai pareiš
kė Adelaidė.— Patikinu tave, tas faktas, kad Didrė Raš-
ton buvo nėščia, neliko be dėmesio. A š prisiklausiau ga
nėtinai paskalų po to, kai tie žodžiai nusprūdo tau nuo
liežuvio.
— A š tik turėjau galvoje, kad kūdikis buvo kieno nors
kito. Ta i yra jo tėvas buvo ne Gideonas.— Ir Harieta vėl
įniko į „Pranešimus".
— Iš kur toks šėtoniškas pasitikėjimas? — reikliai pa
klausė Adelaidė.
— Todėl, kad aš žinau tiksliai, jog Gideono garbės
supratimas toks pats kaip ir visų aukštosios visuomenės
džentelmenų. A š tvirtinu, kad jo garbės supratimas netgi
subtilesnis negu kitų. Be abejo, jis būtų pasielgęs kaip pri
dera, jeigu vaikas būtų buvęs jo.
— Nežinau, kaip tu gali taip juo pasitikėti,— tarė at
sidususi Efė.— M um s belieka tiktai tikėtis, kad šitas tavo
tvirtas įsitikinim as dėl jo garbingumo bus tikras.
— Taip, aš teisi,— H arieta pasiėmė gabalėlį skrebučio
ir susidomėjusi užsuks pas mus. M es važiuosime pasiva
žinėti į parką.
— Galų gale galėtų palaukti, kol nutils gandai po va
karykščios scenos su Raštonu, o jau paskui vežtis tave
pasivažinėti į parką. Visas Londonas susirenka ten
penktą valandą, visi spoksos į jus,— išreiškė savo nepri
tarimą Efė.
— Taip ir sugalvota, jeigu jums, žinoma, svarbi ma
no nuomonė,— įeidama į kam barį nusišypsojo Felisitė su
žinovės išraiška ir žvilgtelėjo į savo seserį.— A š tikra,
Sen Džastinas tyčia nusiveš Harietą visiems pasižiūrėti
kaip prijaukintą gyvūną, atvežtą iš tolim ų šalių.
— Gyvūną! — Tetulė Efė buvo šokiruota.
— O, dangau,— atsiduso Adelaidė.— Kas per spektak
lis!
141
Harieta atplėšė žvilgsnį nuo žurnalo suprasdama, kad
sesuo nejuokauja.
— Ką tu turi galvoje, Felisite?
— O argi neaišku? — Felisitė pasiėmė skrebutį ir kiau
šinį. Su geltonu chalatėliu ji atrodė žvali ir pagyvėjusi.—
Tu vienintelė gyva būtybė visame pasaulyje, ku ri tvirtai
tik i Sen Džastino kilnum u. Ir tiktai tu viena galvoji, kad
jis nekaltas istorijoje su vargšele Didrė Rašton, jog v i
sai ne jis išprievartavo, o paskui begėdiškai pametė.
— Jis nekaltas,— mašinaliai pakartojo Harieta. J i aki
m irką susimąstė, prisimindama Gideono elgesį tą vakarą,
kai ji susikirto su Raštonu.— Galbūt jūs ir teisios, jis no
ri mane visiems parodyti.
— Turbūt Pabaisa iš Blektom H olo negali susilaikyti
nuo pagundos tave viešai visiems parodyti,— tokiu pačiu
tonu tęsė Felisitė.
— A š tau jau sakiau, nevadink jo šita siaubinga pra
varde,— beaistriu balsu nutraukė ją Harieta. Jos mintys
atkakliai grįžo prie Felisitės žodžių. Juose buvo liūdnos
tiesos. Harieta ir pati turėjo tai suvokti.
Gideonas, be abejo, rengėsi turėti malonumą iš savo
vedybų, kurių niekada nelaikė pirm aeiliu dalyku. Bet kas
galėjo jį už tai smerkti? Jis niekaip neparodė, kad ją įsi
mylėjęs, priminė sau Harieta. Ir faktas lieka faktu: jis li
gi šiol neprisipažino ją m ylįs. Ir nė karto nepaklausė ar
ji m yli jį.
Harieta žinojo, kad tikėjim as jo kilnum u Gideonui bu
vo svarbiau negu meilės prisipažinimas. Jis taip ilgai
gyveno nešlovės šešėlyje.
Harieta stebėjo, kaip Felisitė atsisėdo prie stalo ir ėmė
su apetitu valgyti: šokių vakarai darė savo.
Adelaidė žvilgtelėjo į Efę:
— Labai gaila, bet mes neturime pasirinkim o, ir p ri
valome visa tai pakęsti. Kadangi pats Sen Džastinas pa
skelbė apie sužadėtuves, mes, manau, išgelbėtos.
Harieta susiraukė ir užvertė žurnalą:
— A š įsitikinusi, jog nieko blogo neatsitiko, teta A de
laide. Sen Džastinas paprasčiausiai to neleis.— J i žvilgte-
142
Įėjo į laikrodį.— Labai atsiprašau, tačiau man laikas reng
tis. Šiandien Draugijos posėdis.
Efė žvilgtelėjo į ją:
— A š pastebėjau, kad tu susiradai draugų tarp Drau
gijos narių, mano m ieloji. M a n labai patinka jaunasis lor
das Eplgeitas. Jis artimas su M arku Ešertonu. Neseniai
jis gavo didelį palikim ą drauge su titulu.
Harieta kreivai šyptelėjo:
— A š jau susižadėjusi, tetule Efe, jeigu jūs prisimena
te. Su grafu ir neprasčiau.
— Argi galima tai pamiršti? — atsiduso Efė.
— Buvo laikai,— prim inė jai Harieta,— kai jūs net ne
svajojote, kad pavyks mane ar Felisitę ištekinti už grafo.
— Taip, bet kaip aš nenoriu išlefsti tavęs už tokio
grafo,— liūdnai atsakė Efė.
* * *
143
se, tokios patrauklios, kad sudomina ir neprincipingus ti
pus.
— Nelaim ei, taip ir yra,— sunkiai atsidusęs linktelėjo
Eplgeitas. Švelnus jo žvilgsnis įsmigo į ku kliai pridengtą
Harietos krūtinę.— Jūs, kaip visada, teisi, panele Pomeroj.
— A čiū , milorde, — nusišypsojo Harieta.
Lordas Frėjus reikšmingai atsikosėjo.
— Pirmiausia aš, žinoma, atskirsiu bet kokį padirbtą
eksponatą, kad ir ku r jį būtų pardavę akm enskaldžiai dar
bininkai.
— O aš negalėčiau atskirti pusiau žuvį — pusiau gyvū
ną,— įsiterpė melancholiškos išvaizdos vidutinio amžiaus
vyriškis.
— Ir aš taip pat,— kaltai prisipažino ledi Jangstrit.
K ilo triukšmas, prasidėjo karšti ginčai. Draugijos na
rių nuomonės išsiskyrė, visi garsiai įrodinėjo, kaip atskir
ti padirbtus radinius.
Pasinaudojęs proga lordas Eplgeitas prisislinko arčiau
Harietos ir nužvelgė ją su neslepiamu susižavėjimu.
— Jūs šiandien puiki, panele Pomeroj,— suniurnėjo
jis.— 2ydra jūsų kostiumo spalva labai jums dera.
— Jūs labai geras, pone Eplgeitai.— Harieta atsargiai
pataisė savo žalsvai melsvo sijono klostes.
Eplgeitas paraudo supratęs, kad prisėdo jos m uslininį
sijoną:
— Atleiskite.
— N ieko baisaus,— raminamai nusišypsojo Harieta.—
M ano drabužis nenukentėjo. A r jūs skaitėte naujausią
„Pranešimų" numerį, sere? A š gavau savo egzempliorių
šį rytą, mano galva, straipsnis apie iškastinių dantų iden
tifikavim ą tiesiog nuostabus.
— A š dar nespėjau perskaityti savojo egzemplioriaus,
bet grįžęs namo, iš karto jį perskaitysiu. Jeigu jūs sakote,
kad straipsnis vertas dėmesio, aš neabejoju, kad man jis
patiks. Jūsų tokių dalykų įvertinim as visada labai teisin
gas.
Harieta nepasipriešino m eilikavim ui. J i nusprendė pa
kreipti pokalbį jos mėgstama tema — apie iškastinius dan
tis.
144
— K aip malonu, sere, girdėti tokius jūsų žodžius. A r
jūs daug dirbote su dantimis?
— V isa i nedaug. Bet tai dar nieko nesako. T u riu prisi
pažinti, aš labiau mėgstu identifikuoti rūšį pagal galū
nes, o ne dantis. Sj tą galima nustatyti ir iš piršto.
— Suprantu.— Harieta buvo nusivylusi. J i ketino pa
rodyti lordui Eplgėitui rastą dantį. Jis jai patiko, ji ne
abejojo, kad juo galima pasitikėti. Bet kam rodyti Eplgei-
tui dantį, jeigu jis nieko neišmano.— A š apskritai, pirme
nybę teikiu dantims. Pagal jį galima tiksliai nustatyti —
ar tai plėšrus gyvūnas, ar žolėdis, kuris mito augaliniu
maistu.
Eplgeitas spindėjo:
— Jūs privalote apsilankyti pono Hum boldto muzie
juje, panele Pomeroj. Jo senovinėje vilo je — nuostabi iš
kastinių radinių kolekcija. V ilo s durys publikai atviros
du kartus per savaitę — pirm adienį ir ketvirtadienį. A š
buvau du kartus ir m ačiau galūnių ir daug kitų įdomy
bių. .. Jo kolekcijoje yra dantų eskizų.
— Iš tikrųjų? — Harieta labai apsidžiaugė. Bet paste
bėjo, kad Eplgeito kelis grėsmingai priartėjo prie jos ke
lio. M uslininis drabužis vėl galėjo būti suglamžytas.
— O ponas Hum boldtas yra Draugijos narys?
— Buvo, bet, pareiškęs mums, kad mes visi beviltiš
ki diletantai, išėjo iš Draugijos. Jis tipiškas individua
listas. Labai įtarus ir savo darbą laiko paslaptyje.
— A š jį kažkuria prasme suprantu.— Harieta pasakė
sau: pirm ai progai pasitaikius apsilankysiu pono Hum bold
to muziejuje.
Eplgeitas g iliai atsiduso ir nutaisė rimtą miną.
— Panele Pomeroj, ar jūs neprieštarausite, jeigu mes
pakeisime pokalbio temą į tą, kuri mane jaudina daug
labiau?
— O kas gi jus jaudina daug labiau? — Harieta sten
gėsi suvokti, kelintą valandą atsidaro muziejus. Galbūt ji
tai sužinos iš laikraščių.
Jaudindamasis Eplgeitas mėgino palaisvinti kaklaraiš
čio mazgą. Kaktą išpylė prakaitas.
— Bijau, kad palaikysite mane įk y r iu ...
— N iekai. Drąsiau, m ilorde.— H arieta apžvelgė kam
10— 547
145
barį. Taip, padirbinėjim ai kaip reikiant sudomino visus
Draugijos narius.
— Reikalas tas, panele Pom eroj.. . — Eplgeitas vėl pa
lietė pirštais mazgą ir atsikosėjo. Paskui patildė balsą li
gi šnabždesio: — Reikalas tas, kad aš negaliu priversti sa
ve patikėti, jog jūs susižadėjusi su Sen Džastinu.
Jam taip kalbant, H arieta vėl sužiuro į Eplgeitą. J i
susiraukė:
— Kodėl jus tai jaudina, sere?
Jo veide pasirodė neviltis, bet jis narsiai tęsė:
— Atleiskite, panele Pomeroj, jūs jam pernelyg daili.
— Pernelyg daili jam?
— Taip, panele Pomeroj. Jūs tokia puiki, kad jam už
tektų ir pusės... A š negaliu patikėti, kad jis įtraukė jus
į šitą sąjungą ne jėga.
— Eplgeitai, bet ju k jūs iš proto išėjote!
Eplgeitas palinko į priekį, palietė jos ranką. Jo pirštai
virpėjo.
— Jūs galite manimi pasikliauti, panele Pomeroj. Aš
jums padėsiu ištrūkti iš Blektom H olo Pabaisos letenų.
Harietos akys piktai išsiplėtė. J i staigiai pastatė puode
lį ir atsistojo:
— Iš tiesų, sere, jūs sau labai daug leidžiate. Tokių
kalbų aš nepakęsiu. Jeigu norite lik ti mano draugu, susi
laikykite nuo panašių kalbų.
J i nusigręžė nuo pasimetusio Eplgeito, perėjo kambarį
ir prisidėjo prie nedidelės grupelės, aptarinėjusios netik
rų radinių nustatymo metodus.
To jau per daug, nenurim o Harieta. Ir kaip Gideonas
ilgus šešerius metus gyveno tarp šitų siaubingų plepalų.
J i jau dabar pasirengusi mesti miestą ir niekada čia negrįž
ti. O ju k ne jos garbingumu buvo abejojama.
146
Felisite apžiūrėjo Harietos pasirinktą suknelę ir pe
leriną.
— Taip, būtent geltonas muslinas su žalsvai melsva
pelerina,— linktelėjo Felisitė.— Ir, žinoma, su žalsvai mels
vu gaubtuvu. Tiks prie tavo akių. Nepam iršk pirštinių.
Harieta išnagrinėjo savo atvaizdą veidrodyje:
— Tu manai, jog ne per ryšku?
— Felisitė supratingai nusišypsojo:
— Labai ryšku. Tu nuostabiai atrodai. Parke tave v i
si iš karto pastebės, ir Sen Džastinas bus patenkintas.
Jis ju k nori, kad tave visi pamatytų.
Harieta žvilgtelėjo į ją ir nieko nepasakė. J i bijojo,
kad Felisitė teisi.
Gideonas prie tetos Adelaidės namų privažiavo gelto
nu fajetonu, pakinkytu pora didžiulių stiprių žirgų. Pil
kas ir bėras — jie visai nesiderino spalva, kas neatitiko
mados reikalavim ų. N ors jie atrodė grėsmingai, tačiau bu
vo paklusnūs, kas m aloniai nustebino Harietą.
— M ilorde, kokie žirgai! — pasakė ji, kai Gideonas pa
dėjo jai atsisėsti ant aukštos sėdynės.— A š manau, jie va
landų valandas gali lėkti šuoliais. Bent jau atrodo jie la
bai stiprūs.
— Taip,— sutiko Gideonas,— tu visiškai teisi, jie iš
tverm ingi. Bet, bijau, pamatę tave, jie iš susižavėjimo ne
galės ir žingsnio žengti. Tu šiandien nepaprastai daili.
Harietai buvo malonūs šitie galantiški žodžiai, ji grei
tai žvilgtelėjo į Gideoną, bet nieko negalėjo įžvelgti jo
valingam e veide. Jis atsisėdo šalia jos ir paėmė vadžias.
Harieta nenustebo, kad vikontas meistriškai valdo žir
gus. Jie važiavo per minią, paskui pasuko į parką. Elegan
tiška publika dykinėjo saulės užlietomis alėjomis.
Vaikštinėjantys, o taip pat važiuoti ir raiti — smaginosi
tuo, kad apžiūrinėjo vieni kitus.
Harieta iš karto pastebėjo, kad jie su Gideonu atsi
dūrė dėmesio centre. V is i žvilgčiojo į porą geltoname fa
jetone smalsiai ir mandagiai. K iti linkčiojo iš toliau ir
žvilgsniais permesdavo Harietą. Buvo ir tokių, kurie ne
nuleido nuo Gideono rando akių. K iti stebėdamiesi kilojo
antakius, pamatę nemadingus žirgus.
147
Gideonas elgėsi taipr lyg neįtardamas, kad visų žvilgs
niai įsmeigti į juos.
O Harieta vis labiau jautė didėjantį nesmagumą. J i
prisim inė Felisitės žodžius apie egzotišką gyvūną.
— V a ka r vakare tu šokai valsą su M orlandu,— su
drumstė tylą Gideonas. Jis tai pasakė vienodu balsu, tarsi
kalbėtų apie orus.
— Taip,— linktelėjo Harieta.— Jis iš pradžių buvo la
bai geras mums su Felisite. Na, kai tik atvažiavom e į
miestą. Jis prisistatė, sere, kaip senas jūsų draugas.
— Tai buvo labai seniai,— suniurnėjo Gideonas, pasuk
damas žirgus į minią.— A š manau, kad tau geriau su juo
daugiau nešokti.
Harieta, jau susinervinusi dėl visuotinio dėmesio, į Gi-
deono žodžius atsakė daug aštriau negu paprastai.
— Jūs smerkiate poną M orlandą, sere?
— Taip, mano m ieloji. Jeigu tu nori šokti valsą, aš
būsiu laim ingas galėdamas būti tavo partneriu.
Harieta pasipiktino:
— Na, žinoma, m ilorde, aš noriu šokti su jumis. Jūs
tai žinote. Bet aš girdėjau, kad sužadėtinės ir netgi ište
kėjusios moterys šoka ir su kitais vyriškiais, ne tik su
sužadėtiniais ir vyrais. Ta i dabar madinga.
— Jums nėra reikalo paisyti mados, Harieta. Jūs tu
rite savo stilių.
— Skamba taip, tarsi jūs norėtumėte man primesti ma
no stilių.— Harieta nusisuko, vengdama atviro žvilgsnio
džentelmeno, kuris jojo ant žirgo. J i buvo tikra, kad G i
deonas neteisus savo draugo atžvilgiu. Jie aplenkė faje
toną, iš kurio atsklido nepadorus juokas.
— A š noriu išvengti jaudinim osi,— ramiai pasakė G i
deonas.— Tu labai em ocionali, Harieta. Bet jeigu tu anks
čiau manimi pasitikėjai, kodėl nepasitikėti ir dabar? Pa
lik M orlandą ramybėje.
— Kodėl? — reikliai paklausė ji.
Gideonas sukando dantis.
— A š manau, kad nedera leistis į smulkmenas.
— O aš manau, m ilorde, kad aš ne žalia m ergaičiu
kė, tik ką išėjusi iš vaikų kambario. Jeigu jūs rengiatės
diktuoti, ką man daryti, o ko ne, tai bent paaiškinkite ko
148
dėl.— Staiga jai toptelėjo, kaip tinkam ai atsakyti į jo iš
šūkį. J i taikingai nusišypsojo: — Jeigu jūs pavyduliauja
te ponui M orlandui, patikinu, tam jūs neturite jo k ių prie
žasčių. A š neturėjau jokio malonumo šokdama su juo
valsą.
— Kalbama ne apie pavydą. Tikta i apie sveiką protą.
A š privalau jums prim inti, Harieta, kad mes pakliuvom e į
dabartinę padėtį tiktai todėl, kad jūs nesilaikėte mano
nurodymų.
Harieta pasijuto kalta: ji negalėjo neigti, kad Gideonas
teisus. Jeigu ji nebūtų įsipainiojusi į istoriją su plėšikais,
tai nebūtų privertusi Gideoną jai pasipiršti. J i sutelkė
dvasią:
— A š suprantu savo kaltę, m ilorde. Bet jeigu jūs man
būtumėte leidęs dalyvauti pasaloje, aš būčiau tą naktį
buvusi atsargi. Bet jūsų užm ojai despotiški, sere. Tai la
bai nemalonus bruožas.
Gideonas pažvelgė į ją, kilstelėdamas tamsų antakį:
— Jeigu tai vienintelis trūkumas, ku rį tu m anyje įžiū
rėjai, mes puikiai sutarsime, mano m ieloji.
J i pasipiktinusi žvilgtelėjo į jį:
— Ta i didelis trūkumas, o ne koks nors niekutis.
— Tiktai tavo akim is žiū rin t
— Šiuo atveju mano akys svarbiau už visų kitų,— spy
rėsi Harieta.
Šypsena vos vos nuslydo Gideono lūpomis.
— A š sutinku, visiškai sutinku. Tavo akys iš tiesų
vienintelės, kurios yra svarbios. Jos nuostabios, Harieta.
A r aš tau jau sakiau apie tai?
Jai pasidarė šilta, malonu nuo jo komplimento.
— Ne, sere, nesakėte.
— Tai leisk man pasakyti tai dabar.
— A čiū .— H arieta nuraudo.— Felisitė mano, kad gaub
tuvo spalva dera prie mano akių.
— Tai tikra tiesa.— Gideonas su neslepiamu susiža
vėjim u pažiūrėjo į ją.
— Bet nemanyk, kad tavo galantiškumas privers ma
ne pamiršti tavo aistrą įsakinėti.
— Suprantama, ne, mano m ieloji.
J i tiriam ai pažvelgė jam į akis:
149
— A r tu neketini paaiškinti man, kodėl aš turiu veng
ti pono Morlando?
— Užteks pasakyti, kad jis visai ne angelas, nors iš iš
orės į jį panašus.
Harieta kilstelėjo antakius:
— T ik pagalvok, būtent taip aš ir maniau: jis panašus
į angelą. K aip senuose paveikslėliuose.
— Išorė apgaulinga.
— Suprantu,— nelaisvai ištarė ji,— aš ne tokia kvaila.
— Teisingai,— linktelėjo Gideonas,— bet tu užsispyru
si ir sauvališka.
— M ano galva, bus teisinga, jei ir aš turėsiu vieną ar
d vi ydas, lygias tavajai,— saldžiu balsu atsakė Harieta.
— Hm. v
Harieta galvojo apie Briusą M orlandą, kai pastebėjo
pažįstamą veidą. J i nusišypsojo lordui Eplgeitui, oriai sė
dinčiam ant išpuoselėto juodo žirgo. Žirgas buvo puikus,
madingas visomis prasmėmis, visai ne tai, kas Gideono
žirgai. Tai buvo nuostabios konstitucijos, elegantiškas
žirgas, puikiai puošiąs raitelį ir pabrėžiąs jo subtilumą.
— Labą rytą, panele Pomeroj, Sen Džastinai.— Eplgei-
tas grakščiai prijojo prie geltonojo fajetono. Jis nenulei
do susižavėjusių akių nuo Harietos veido, įrėm into žals
vai melsvo gaubtuvo raukinių.— Jūs šiandien tiesiog stul
binanti, panele Pomeroj, turiu prisipažinti.
— A čiū , sere.— Harieta šnairai žvilgtelėjo į Gideoną.
Jo veide atsispindėjo atviras nuobodulys. J i vėl atsigrę
žė į Eplgeitą.
— A r jūs perskaitėte straipsnį apie danties identifikavi
mą naujausiame „Pranešimų" numeryje?
— Taip, žinoma,— patikino ją Eplgeitas.— K ai tik jūs
pasakėte, aš iš karto jį perskaičiau. Labai įdomu.
— M an ypač įdomus pasirodė skyrius apie iškastinių
roplių identifikavim ą iš dantų,— pasakė Harieta. J i nė žo
džiu neužsiminė apie savo radinį — dantį, bet su įkvėp i
mu svarstė viską, kas buvo susiję su ta tema.
Eplgeitas rimtai pasakė:
— Labai geras straipsnis. Bet aš abejoju, kad galima
tiek daug nustatyti iš danties, tokios mažytės senovinio
150
gyvūno dalelės. Galūnės, mano supratimu, kur kas nau
dingesnės.
— Taip, žinoma, jos naudingos. Bet iš vieno danties
galima padaryti daug daugiau išvadų.— Harieta stengėsi
kalbėti aukštuomenės tonu. Vikontas nusišalino nuo šito
pokalbio.
Eplgeitas nuoširdžiai susižavėjęs nusišypsojo:
— Jūs, kaip visada, tiksli savo apibrėžimais, panele
Pomeroj. Visada naudinga jūsų pasiklausyti.
Harieta pajuto, kaip jos skruostai vėl užsiliepsnojo.
— Koks jūs geras, sere.
Pagaliau Gideonas nusprendė pastebėti Eplgeitą:
— A r jūs neprieštarausite, Eplgeitai, jei jūsų žirgas
truputį pasitrauks? Jis spaudžia mano p ilkąjį.
Eplgeitas sumišęs paraudo:
— Atleiskite, sere.— Jis paklusniai trūktelėjo pavadį.
Gideonas pavarė savo žirgus. D idžiuliai žirgai iš karto
pasileido šuoliu, ir fajetonas nušvilpė palikęs nustebusį
Eplgeitą, kuris veikiai išnyko minioje. Galiausiai Gideo
nas šiek tiek sulaikė žirgus.
— Atrodo, jaunasis Eplgeitas neatsidžiaugia tavim i,—
pasakė Gideonas.
— Jis labai mielas,— linktelėjo H arieta.— Ir mes tu
rime daug bendro.
— Bendri interesai... tu turi galvoje iškastinius dan
tis?
Harieta paniuro:
— Na, lordą Eplgeitą labiau domina galūnės. Mano
nuomone, jis klaidingai skiria joms tiek daug dėmesio. Aš
lengvai galiu nustatyti, kokios rūšies gyvūno galūnės, iš
jo danties. Augalais, pavyzdžiui, mito kanopiniai. Plėšrū
nai turėjo nagus. Iškastiniai dantys kur kas naudingesni
negu iškastinės galūnės. 2inoma, mano nuomone.
— A š negaliu tau pasakyti, kokį palengvėjim ą aš pa
jutau dabar, išgirdęs, kad Eplgeitas nėra toks protingas.
O aš juk jau įtariau jį esant rimtu konkurentu. *
Harieta daugiau negalėjo to pakęsti:
— Jūs iš manęs tyčiojatės, sere.
Gideono veidas sušvelnėjo, kai jis pažiūrėjo jai į
akis.
151
— V isa i ne, panele Pomeroj. A š paprasčiausiai links
minuosi.
— Būtent, sere. Ir visiškai akivaizdu, kad jūs linksm i
natės mano sąskaita, aš šito nepakęsiu.
Švelnumo Gideono akyse lyg nebūta.
— Ir kas?
— Jūs nepatenkintas sužadėtuvėmis, įvykusiom is to
kiom is aplinkybėmis, todėl aš stengiausi būti pakanti, m i
lorde.
Gideonas primerkė akis:
— Pakanti?
— Taip, būtent pakanti. Bet būsiu labai dėkinga, jei
jūs suprasite, kad aš visiškai nedžiūgauju dėl savo padė
ties. M an atrodo, sere, mums abiems reikia pamėginti
rasti išeitį iš šitos sudėtingos padėties. Ir būtų gerai, je i
gu jūs susilaikytumėte nuo pašaipių replikų mano ir mano
draugų adresu.
Atrodė, Gideonas sumišo.
— Patikinu tave, Harieta, aš ir nemaniau iš tavęs
juoktis.
— M alonu girdėti. Galbūt jūs taip pat pamėginsite ne
užgaulioti mano draugų ir nesišaipyti iš mano potraukio
iškastinėms senienoms?
— Harieta, man regis, tu neteisingai supratai...
— Geriau pradėkime iš pradžių. Patikinu jus, Sen
Džastinai, jeigu norite, kad šeimyninis gyvenimas būtų
taikus, giedras, jums reikia atprasti nuo sarkazmo ir val
dingumo. A š nenoriu, kad jūs susierzintumėte ir riaumo-
tumėte ant kiekvieno, kas prie manęs prisiartins. N ieko
stebėtino, kad jūsų draugų tiek mažai.
Gideonas įniršo:
— V eln ia i rautų, Harieta! T u neduodi man ramybės su
savo priekaištais! Tu pati gali pasidaryti tikra maža ti
rone. Jeigu nori, kad santuoka būtų taiki ir rami, aš pa
tarčiau tau neprieštarauti vyrui.
— Cha! Tu duodi puikius patarimus dėl vedybų, bet
pats niekada nebuvai vedęs.
— Lygiai kaip ir tu. Ir pradedu galvoti, kad tai viena
tavo niurzglum o priežasčių. Tu per daug ilgai gyvenai be
vyro vadovavimo.
152
— A š prieštarauju, kad man vadovautų vyriškis. Ir
jeigu tu manai, kad privalai taip pat elgtis po vestuvių,
tai tau geriau iš anksto permąstyti vyro vaidm enį.
— A š žinau vyro pareigas,— iškošė pro dantis Gideo-
nas.— O štai tau reikia išstudijuoti žmonos pareigas. Apie
šitą dalyką tu labai mažai g ird ė ja i... Į mus jau žiūri.
Harieta akinančiai nusišypsojo, ji ju k seniai pastebėjo,
kad jie traukia smalsius žvilgsnius.
— N e ja u g i?.. M es žinoma, nenorime tapti visuotinio
dėmesio objektu, argi ne?
— M es nuolat esame dėmesio centre.
— Taip, sere,— sukuždėjo Harieta.— K o šitai publikai
reikia? Jie sprogina akis, nesiskaitydam i su mumis. O mes
vis tiek pasimėgausime parko gražumu, tiesa?
Gideonas suaimanavo:
— Harieta, tu nepakenčiama. Jeigu mes būtume ne
parke, o kitoje vietoje, žinai, ką aš padaryčiau?
J i prim erkė akis:
— Tikiuosi, jėgos nepanaudotumėte?
— Žinoma, ne.— Gideonas paniekinamai perkreipė lū
pas.— Nesvarbu, kas ir ką ten apie mane kalbėjo, aš nie
kada prieš tave nepakelsiu rankos, Harieta.
Harieta prikando lūpą, išgirdusi jo balse skausmą ir
kartėlį. J i negalėjo sau įsivaizduoti, kad Gideonas panau
dotų prieš ją jėgą. Po tos nakties oloje, ji žinojo, jog
Gideonas sugeba save suimti į rankas.
— A tleisk man, Gideonai. A š tikra, kad tu niekada
manęs nenuskriausi.
Netikėtai jų akys susitiko.
— Iš kur toks tikrumas, Harieta? Ir kodėl, įdomu, tu
manimi tiki, mažyle?
J i pajuto, kad rausta, ir nukreipė akis į žirgus.
— A š labai gerai tave pažįstu, Šen Džastinai. M es la
bai artimi.
— Patikėk, aš nė akim irkos negaliu pamiršti, kas bu
vo tarp mūsų. Po tos nakties aš visiškai praradau ramybę,
ir dėl to kalta, tu, Harieta. Tu visą laiką ateini pas ma
ne sapne...
— O . . . — Harieta nežinojo, ką jam atsakyti. Ju k nega
lėjo ji papasakoti, kiek kartų Gideonas ją lankė sapnuose.
153
Užtektų ja i apie tai užsiminti, ir jis, ko gero, pamėgins
čia pat ją bučiuoti.— M an labai gaila, kad tu blogai mie
gi. Prisipažinsiu, aš taip pat neužm iegu...
Gideonas kreivai šyptelėjo:
— N a tu, žinoma, susirūpinusi savo iškastiniais danti
mis. O aš, kai nemiegu, galvoju tik apie vieną — apie
tai, kaip su tavim i mylėsiuosi, kai pagaliau tu tapsi mano
žmona ir atsidursi mano lovoje!
— Gideonai!
— Ir dabar, jei mes nesėdėtume atvirame fajetone v i
duryje parko, aš būtinai tai padaryčiau.
— Gideonai, nutilk.
— Prisimink, tu nuolat gim dai savo busim ąjį šeiminin
ką, lordą, panele Pomeroj.— Gideonas šyptelėjo, jo bal
se skambėjo paslėptas grasinimas.— Ir kiekvieną kartą,
kai tu meti jam iššūkį, žinok, jis jau seniai apgalvoja pa
čius rafinuočiausius būdus priversti tave krūpčioti ir v ir
pėti iš džiaugsmo jo glėbyje.
Harieta, priblokšta tokio pareiškimo, negalėjo ištarti
nė žodžio, kuo suteikė Gideonui didžiulį pasitenkinimą.
154
— Puikus pranešimas, argi ne, panele Pomeroj?
— V isiškai teisingai,— mandagiai atsakė ji.— A š šiek
tiek nusivylusi, kad nebuvo paminėti iškastiniai dantys.
— Taip, galbūt, bet apie tai mes pakalbėsime kitą
kartą.— Lordas Frėjus atsistojo.— Gerai, kad man prim inė
te. Šiandien dieną ledi Jangstrit, Eplgeitas ir aš ketiname
aplankyti pačios nuostabiausios iškastinių daiktų kolek
cijos savininką. A r nenorėtumėte važiuoti su mumis?
Harieta nukaito iš malonumo:
— A š būsiu jums labai dėkinga. A r toli gyvena jūsų
draugas?
— M iesto pakraštyje,— atsakė Frėjus.— M es važiuosi
me ledi Jangstrit ekipažu.
— A čiū , sere, už jūsų malonų kvietim ą. A š su di
džiausiu malonumu susipažinsiu su jūsų draugo kolek
cija.
— Neabejoju.— Frėjus patenkintas nusišypsojo.
— A š parašysiu tetulei trumpą laiškelį ir paprašysiu
nunešti, kad ji žinotų, jog aš užtruksiu,— nenoriu, kad ji
jaudintųsi.
— K aip pageidaujate,— suniurnėjo lordas Frėjus.— O
ledi Jangstrit pasiųs savo tarną, kad nuneštų laiškelį te
tulei.
K ai visi Draugijos nariai išsivažinėjo, Harietą įsodi
no į senamadį kelioninį ledi Jangstrit ekipažą. Šeimininkė
džiugiai nusišypsojo šalia jos įsitaisiusiai Harietai.
— A š visada naudojuosi šituo ekipažu, kai vykstu į
miestą,— paaiškino ji, nespėjus H arietai paklausti.— Daug
patogiau negu šiuolaikiniuose vežim aičiuose.
Frėjus ir Eplgeitas atsisėdo priešais damas ant kaštonų
spalvos pliušu aptrauktos pasostės. H arietą nustebino šiek
tiek keistoka jų veidų išraiška.
— Tai bus pati žavingiausia kelionė,— pareiškė ledi
Jangstrit.
— Tikiuosi,— linktelėjo Harieta.— A š pasiėmiau eski
zų albumą. K aip jūs manote, šitas džentelmenas, kolekci
jos savininkas, leis man pasidaryti keletą eskizų?
— Manau, mums pavyks jį įtikinti,— atsiliepė lordas
Frėjus.
155
Sunkus ekipažas lėtai skyrėsi kelią per pilnas žmonių
gatves. Bet išvažiavęs iš miesto, vežėjas nuolat ragino ar
klius.
Harietos nekantrumas stiprėjo. Žiūrėdama pro langą, ji
pastebėjo, kad jie jau užmiestyje.
— A r jau netoli jūsų draugo vila, lorde Frėjau?
Lordas Frėjus nusigręžė, kad veidas būtų šešėlyje, ir
mergina nepastebėjo, kaip jis paraudo.
— Ta-aip, man regis, pats laikas pasakyti, panele Po-
meroj, kas vyksta.
— Iš tikrųjų.— Ledi Jangstrit susidėjo ant krūtinės ran
kas, jos akys iš susijaudinimo blizgėjo.— Atsipalaiduoki
te, Harieta. Mes, jūsų draugai, nusprendėme išgelbėti jus
nuo santuokos su Pabaisa iš Blektom H olo.
Harieta nesuprasdama įbedė į ją akis:
— Atleiskite?
Lordas Eplgeitas persibraukė pirštu kaklą po ankšta
apykakle ir ryžtingai paskelbė:
— M es važiuojame į Gretna Griną, panele Pomeroj.
— Gretna Griną? Jūs mane pagrobiate?
Lordas Frėjus susiraukė:
— Ne, visai ne, panele Pomeroj. M es jus išgelbėsime.
M um š gimė šitas planas iš karto, kai tik Sen Džastinas at
vyko į Londoną. Paaiškėjo, kad jis ketina tęsti savo žiau
rius žaidimus su jumis. M es negalime leisti jam to daryti.
M es jūsų draugai, o jūs mūsų draugė, tokia pati kolek
cionierė, kaip ir mes. Ir mūsų pareiga jus išgelbėti.
— O dangau! — sukuždėjo Harieta sudejavusi.— Bet
kodėl Gretna Grinas?
Eplgeitas patiesino savo siauručius pečius:
— M ano pats didžiausias troškimas, panele Pomeroj,
susituokti su jumis. M es supratome, kad tai — vienintelis
būdas nutraukti žiaurius Sen Džastino žaidimus.
— V esti mane? O Dieve! — H arieta nežinojo, juoktis
jai ar verkti.— Sen Džastinas įnirš!
— N ebijokite,— sušuko Eplgeitas.— A š jus apginsiu.
— A š jam padėsiu,— pareiškė Frėjus.
— Ir aš.— Ledi Jangstrit paplekšnojo H arietai per pe
tį.— Ir vežėjas mums padės. N ebijokite. Jūs išgelbėta nuo
Pabaisos, mano brangioji. Tuojau, tuojau aš kai ką iš
156
trauksiu, ir mes sušilsime. Gurkšnelis brendžio pavers ma
lonia net pačią ilgiausią kelionę.
— Puiku. Gera mintis, mano brangioji.— Frėjus apdo
vanojo šypsena ledi Jangstrit, ir ji išsitraukė butelį iš di
džiulio savo rankinuko.
— N ieko sau dalykėlis! — sušuko Harieta, kai reikalo
esmė pasiekė jos sąmonę. J i piktai suraukė antakius.— A r
tai reiškia, lorde Frėjau, kad jūs neturite jokio draugo,
kolekcionuojančio iškastinius dantis?
— Bijau, kad taip, mano brangioji,— atsiduso Frėjus,
imdamas brendžio butelį iš ledi Jangstrit rankų.
— Tada labai liūdna,— atsiduso Harieta ir atsilošė į
pliušinės sėdynės atlošą. K ą gi, jai belieka tikėtis, kad
Gideonas ją suras.
J i žinojo, kad ja i neteks ilgai laukti, ir kai jis paga
liau pavys ledi Jangstrit ekipažą, jo įniršis bus baisus.
J i taip pat neabejojo, kad sugebės apginti draugus nuo
Gideono pykčio.
X I skyrius
157
Efė metė išsiblaškiusį žvilgsnį į Felisitę, ta vėl linktelė
jo: — A š nesu visai tikra, kad mums reikėjo jus trukdyti.
N e taip paprasta viską paaiškinti, suprantate, bet mums
atrodo, kad atsitiko didelė bėda.
— Bėda? — pakartojo Gideonas, klausiam ai žiūrėdamas
į Felisitę.— Harieta pakliuvo į bėdą?
— Taip, milorde,— ryžtingai pasakė Felisitė.— Taip.
M ano teta viską teisingai pasakė, o aš jums tiesiai pa
sakysiu. Reikalas tas, sere, kad ji pradingo.
— Pradingo?
— M es manome, jog ją pagrobė ir dabar veža į Gret
na Griną.
Gidėonas pasijuto taip, tarsi tik ką būtų nukritęs nuo
uolos. Iš viso to, ką išgirdo, jis įsiminė tiktai du žodžius,
tarsi kitų nebuvo,— Gretna Grinas. Tiktai dėl vienos prie
žasties ją galėjo ten vežti.
— Velniava! Kas jums apie tai pranešė? — labai ty
lia i paklausė Gideonas.
— M es negalime tikrai tvirtinti, kad ji pagrobta,— ta
rė Efė.— Yra maža tikim ybė, kad ji pati išvyko į šiau
r ę. ..
— N iekai,— atkirto Felisitė.— J i savo valia nebūtų
važiavusi. Be abejonės, ji nori ištekėti tik už Sen Džasti-
no, netgi jei jis vėl parodytų ją visuom enei kaip egzotiš
ką gyvūną!
Gideonas įsistebeilijo į Felisitę:
— Egzotišką gyvūną? Po velnių, apie ką jūs čia kal
bate?
Efė taip staigiai atsigręžė į Felisitę, kad toji nespėjo
net atsakyti.
— J i su ledi Jangstrit, Felisite. Žinoma, šita ledi gar
sėja savo ekscentriškumu, bet aš niekada negirdėjau, kad
ji kada nors ką būtų pagrobusi.
Gideonas pakėlė ranką:
— Galiausiai aš norėčiau viską išsiaiškinti. Pradėkite
jūs, panele Pomeroj.
— Liaukitės apsimetinėti, kad nieko neatsitiko.— Feli
sitė drąsiai žiūrėjo Gideonui į akis.— A š tikra, kad Ha-
rietą pavogė Senienų ir iškastinių radinių mėgėjų draugi
jos nariai.
158
— O Dieve! — Gideonas aiškiai buvo išmuštas iš vė
žių. Bet jis iš karto prisim inė žvilgsnius, kuriais Eplgeitas
apdovanojo jo sužadėtinę. M atyt, Draugijoje H arieta ža
vėjosi ne tik Eplgeitas.
— Kas jus skatina įtarti Draugijos narius? — paklausė
Gideonas.
Felisitė rimtu veidu atsakė:
— Harieta dieną nuėjo į susitikimą Draugijoje. O ne
seniai mes gavome jos raštelį, pranešantį, kad draugai pa
siėmė ją drauge pas džentelmeną, kuris kolekcionuoja
iškastinius dantis. M es turime priežasčių tuo netikėti.
Gideonas nekreipė dėmesio į Efę, ku ri kažin ką bam
bėjo, jog tai tiesiog neįmanoma. Jis sutelkė dėmesį į Fe-
lisitę:
— Bet galbūt Harieta iš tiesų pas ką nors apžiūrinė
ja iškastinių dantų kolekciją?
— A š paklausiau jaunąjį tarną, atnešusį raštelį. Jis
sakė, jog Harieta, ledi Jangstrit, lordas Frėjus, lordas Epl
geitas išvažiavo ne miesto, o kelionine ledi Jangstrit ka
rieta. A š jį dar kai ko paklausiau. Ir išgirdau, kad jie su
savim i pasiėmė nedidelį bagažą.
Gideonas sugniaužė kumščius, bet paskui valios pas
tangomis sulaikė savo įniršį.
— Suprantu. Kas jums pasakė, kad jie važiuoja į Gret-
ną Griną?
Puikios Felisitės lūputės pergalingai nusišypsojo:
— M es su tetule Efe ką tik iš ledi Jangstrit namų, kur
išklausinėjome jos liokajų ir tarnus. Vežėjas prieš kelio
nę sakė tarnams, kad jam liepta rengtis kelionei į šiaurę.
Efė atsiduso:
— Reikalas tas, kad lordas Eplgeitas labai susijaudi
nęs dėl jūsų sužadėtuvių, sere, ir mes įtariame, kad jis
nusprendė viską paim ti į savo rankas. Ledi Jangstrit ir
lordas Frėjus jam padeda.
Gideonas pajuto, kaip jam viduje viskas sustingo.
— Tai jau nemaniau, kad Eplgeitas ims gelbėti nuo
manęs mano sužadėtinę.
— Na, vargu ar jis tai m inėjo jums girdint, m ilorde,—
tęsė Felisitė.— Nors ir kalbėjo labai dažnai apie Harietos
išgelbėjimą, kas tapo nauju paskalų pretekstu.
159
— Suprantu.— Vadinasi, paskalos jo nepasiekė...—
Jis žvilgtelėjo į Efę: — Labai įdomu, kad jūs atėjote pas
mane, ponia Eškomb. A r galiu aš iš to spręsti, kad jūs
norite, jog jūsų brolėčia ištekėtų už manęs, o ne už lordo
Eplgeito?
— N e visai taip,— prisipažino Efė.— Bet jau vėlu ką
nors keisti. Ir skandalas su Eplgeitu, gali būti daug bai
sesnis negu dabartinis.
— Taigi aš — mažesnis iš dviejų blogių,— padarė iš
vadą Gideonas.
— Taip, sere.
— K aip malonu žinoti, kad mano vedybos pagrįstos
tokiu išmintingu pagrindu.
Efės akys pavirto siaurais plyšeliais.
— Padėtis daug prastesnė negu jums, Sen Džastinai,
atrodo. Gandai apie tą naktį oloje jau pasiekė miestą. A š
apie tai sužinojau vakar vakare per priėm im ą Vrekshe-
me. Ir žmonės veikiai ims domėtis: ar iš tikrųjų Harietą
jūs sukompromitavote. Ir vargu ar jos reputaciją sutvir
tins šita pagrobimo istorija.
— Vienas dalykas, jeigu mes iš tikrųjų galvotume,
kad ji ištekės už Eplgeito.— Felisitė, kaip visada, buvo
pragmatiška.
— Ak, taip, iš tikrųjų.— Gideono pirštai sugniaužė
ant stalo stovinčią paukščio statulėlę.
— V is dėlto,— tęsė Felisitė,— mes žinome, kad jeigu
jie net nuveš Harietą į Gretna Griną, ji vis vien netekės
už lordo Eplgeito.
Gideonas didžiuoju pirštu perbraukė paukščio sparną.
— Kuo pagrįstas jūsų įsitikinimas?
— J i pati jus pasirinko, milorde. Harieta niekada ne
sulaužo duoto pažado. Tai jai nebūdinga. K a i jie nieko
nepešę sugrįš iš Gretna Grino, po visą miestą pasklis gan
dai. Jų jau ir taip daugiau negu reikia.
Efė atsiduso:
— Jie pasakys, kad vargšelė Harieta bandė išsigelbė
ti iš Blektom H olo Pabaisos rankų, pabėgdama į Gret
na Griną, bet Eplgeitas persigalvojo. Kas bus su vargšės
merginos reputacija?
160
Gideonas atsistojo ir paskambino, iškviesdamas lio
kajų.
— Jus visiškai teisios. A b i. Užteks kalbų. A š nedels
damas padarysiu tam galą.
Felisitė žvilgtelėjo į duris, ir Oulas tą pat akim irką
jas atidarė. Paskui ji grįžtelėjo į Gideoną:
— Jūs ketinate važiuoti paskui juos, milorde?
— Suprantama. Jeigu jie, kaip sakėte, važiuoja seną
ja ledi Jangstrit karieta, aš juos labai greitai pavysiu. Ši
ta karieta ji važinėja jau dvidešimt metų. J i sunki, ir toli
jie nespės nuvažiuoti. Ir arkliai ne jaunesni už karietą.
Jie bėga negreitai.
— Taip, milorde? — suniurzgė Oulas.
— Liepk pakinkyti fajetoną, ir tegul kinko Ciklopą
ir M inotaurą. Tuojau pat, O ulai! — įsakė Gideonas.
— Gerai, m ilorde. Nemalonus vakaras pasivažinėji
mui, leiskite pasakyti. Jaučiu, kad gali k ilti a u d ra ...
— A š važiuoju! Pasiskubink.
— Kaip pageidaujate, sere. Bet paskui nesakykite,
kad aš jūsų neįspėjau.— Oulas išėjo, tyliai uždarydamas
paskui save duris.
— Gerai.— Efė pasitaisė savo kyko kaspinus.— Aš ma
nau, mums geriau išeiti, Felisite. M es padarėme viską,
ką galėjome.
— Taip, teta Efe.— Felisitė atsistojo ir pažiūrėjo į G i
deoną:— M ilorde, jeigu jūs juos p a vysite ...
— A š tikrai juos pavysiu, panele Pomeroj.
J i pamatė jo akis, keletą sekundžių patylėjo, paskui
giliai atsiduso:
— Taip, milorde, ir kai jūs juos pavysite, tikiuosi, jūs
nebūsite žiaurus seseriai. J i jums viską paaiškins.
— Jūs teisi.— Gideonas priėjo prie durų ir atidarė jas
išleisdamas damas.— Harieta visada tuojau pat pasiaiškina.
Felisitė paniuro:
— Sere, jūs privalote duoti žodį, kad nebūsite jai ne
teisingas. A š būčiau čia nėjusi ir nepasakiusi jums apie
tai, kas nutiko, jeigu būčiau galvojusi, kad jūs iširsite
ant jos.
Gideono žvilgsnis buvo kupinas nekantros, kai jis pa
žvelgė į Felisitę.
11—547 161
— Nesijaudinkite, panele Pomeroj. M es su jūsų se
serimi puikiai vienas kitą suprantame.
— Būtent taip ji ir sako,— suniurnėjo Felisitė, eida
ma paskui tetą prie durų.— A š tikiu, kad jūs abu elgsitės
santūriai.
— Taip,— atsakė Gideonas, ir damos išėjo į holą.—
K a i tik grįšite namo, supakuokite mano sužadėtinės daik
tus. A š ketinu išvažiuoti iš miesto.
Efė sunerimusi atsigręžė:
— Jūs negrąžinsite jos mums prieš išvažiuodamas?
— Žinoma, jis neatveš mums jos šį vakarą, teta Efe.
Kas žino, kaip toli Harieta ir jos draugai nuvažiavo į šiau
rę. Bet kuriuo atveju, manau, kitą kartą Harietą mes pa
matysime jau ištekėjusią. A rg i ne, milorde?
— Taip,— atsakė Gideonas,— visiškai teisingai. Atėjo
laikas kartą ir visam laikui padaryti galą visiems tiems
niekams. A š negaliu rizikuoti savo sužadėtine.
162
vestuvių neketina prarasti nė lašelio savo nepriklausomy
bės.
Problema ta, kad Harieta ilgą laiką buvo visiškai ne
priklausoma, svarstė toliau Gideonas. J i visada pati spręs
davo. J i užaugo laisva, viena vaikščiojo į olas.
Ir jos laisvės niekas ir niekada nevaržė.
Gideonas, laikydam as vadžias rankoje, stebėjo kelią,
o žirgai nešė jį pirmyn. Jis pasirinko Ciklopą ir M in o
taurą, kaip ir apskritai viską gyvenime todėl, kad jie bu
vo ištverm ingi ir patikim i, o spalva jam neturėjo jokios
reikšmės. Prieš keletą metų jis nustatė, kas yra arklių,
moterų, draugų grožis.
Sužaloto veido ir blogos reputacijos žmogus buvo pats
sau teisėjas ir gerai žinojo, ko verti kiti.
Harieta atitiko visus jo reikalavimus. J i protinga ir
energinga.
Galbūt ji nusprendė, kad jos gyvenimas bus daug ma
lonesnis, jeigu ji ištekės už Eplgeito, kuris niekada neiš
drįstų jai įsakinėti.
Eplgeitas turi viską — ir titulą, ir padėtį. Negana to,
jis domisi, kaip ir Harieta, senienomis. Galbūt ja i padarė
įspūdį Eplgeito protiniai sugebėjimai.
Taip, santuoka su Eplgeitu kur kas išmintingesnė ne
gu su Pabaisa iš Blektom Holo. O gal jam leisti pabėgti
jai šią naktį su Eplgeitu?
Staiga Gideonui prieš akis iškilo vaizdas: H arieta Epl
geito glėbyje. Gideonas pajuto nemalonų silpnumą. Štai
Eplgeitas paliečia jos žavias krūtis, bučiuoja švelnią bur
ną, spaudžiasi prie jos šlaunų... Gideoną vos nepaliko
jėgos.
Ne! Jis jos niekam neatiduos.
Gyvenimas be Harietos būtų tuščias.
Jis prisim inė Felisitės žodžius apie tai, kad rodė savo
sužadėtinę publikai kaip egzotišką gyvūną. Gideonas stip
riau suspaudė vadžias.
Vienintelė moteris žemėje, nepabūgusi ištekėti už Pa
baisos.
Gideonas paleido žirgus šuoliais. Jis galėjo tik melsti
Dievą, kuris prieš penkerius metus nusigręžė nuo jo, kad
Harieta būtų pabėgusi ne savo valia.
163
Brendžio garai pasklido Jangstrit karietos viduje, rie-
dėjusioje šiaurės kryptim i.
Harieta atidarė langą, kai ledi Jangstrit ir lordas Frėjus
užtraukė dainą, kurią paprastai dainuoja tavernoje. Įdo
mu, pagalvojo Harieta, kur šita ledi išmoko tokią bala
dę: ,,.. .Jauna ledi iš Lou Yst Diplzo, su nuostabia pora
spen elių ..."
Lordas Eplgeitas, sėdėjęs priešais Harietą, pažiūrėjo į
ją, lyg atsiprašydamas. Jis pasilenkė į priekį, kad per
rėktų dainuojančius:
— A š tikiuosi, jūs ne per daug šokiruota, panele Po-
meroj? V yresnioji karta, matote. Jie nieko blogo neturi
galvoje.
— Taip, žinoma,— Harieta liūdnai nusišypsojo.— Jiems
taip gera drauge.
— A š pagalvojau, kad šiandien geriau juos pasiim ti
drauge. Draugų kompanija pakels jums dvasią,— rim tai
pasakė Eplgeitas.
— Reikalas tas, milorde, ir aš jau ne kartą mėginau
jums paaiškinti: aš neketinu už jūsų tekėti, net jeigu
mes pasieksime Gretna Griną, kuo aš stipriai abejoju.
Eplgeitas susirūpinęs pažiūrėjo j ją:
— M an belieka tikėtis, kad jūs pakeisite savo nuomonę,
mano brangioji. M es dar turime laiko, kad išspręstume
šitą reikalą. Patikinu jus, aš būsiu atsidavęs vyras. Be to,
mes turime daug bendrų pomėgių. Tiktai pagalvokite, mes
drauge ką nors atrasime, ieškosime iškastinių senienų.
— Tai skamba įtikinam ai, sere, bet aš susižadėjusi. Ir
negaliu sulaužyti Sen Džastinui duoto žodžio.
Eplgeito akys plykstelėjo:
— Jūsų garbės jausmas labai pagirtinas! Bet ju k ka l
bama apie ištikim ybę žmogui, pavarde Sen Džastinas. Jo
paties reputacija neleidžia reikalauti tokios švelnios, ža
vingos būtybės, kaip jūs, pagarbos.
Harieta nusprendė pakeisti taktiką:
— O jeigu aš jums pasakysiu, sere, kad aš jau ne
tokia nekalta?
Eplgeitas apstulbo:
— A š jumis netikiu, panele Pomeroj. Bet kas, žvilg
telėjęs į jus, pasakys, kad jūs nekalta ir nepatyrusi.
164
— T ik žvilgtelėjus į mane?
— Žinoma. Prie to dar pridėkite, aš sužavėtas jūsų
protu ir tuo, kaip jūs dėstote savo mintis. Jūsų galvoje
negali kilti blogų minčių, o ką jau kalbėti apie tai, kad
jos būtų įgyvendintos.
— Įdomi išvada,— suniurnėjo Harieta. J i buvo pasi
rengusi tęsti ginčą, bet staiga pajuto, kad karieta va
žiuoja lėčiau.
— Įdomu.— Lordas Frėjus liovėsi dainavęs ir vėl truk
telėjo iš butelio.— Sustosime pavakarieniauti, a? Puikus pa
siūlymas. Gal apsilankyti Džerike?
— Iš tiesų, Frėjau.— Ledi Jangstrit žaismingai paplojo
vėduokle jam per ranką.— Jūs neturite taip nedelikačiai
elgtis, kai mato jauni žmonės.
— Visiškai teisingai,— Frėjus nusilenkė H arietai.— A t
leiskite, panele Pomeroj,— neaiškiai ištarė jis.— Nežinau,
kas čia man užėjo. •
— A š žinau, ka s‘tau pasidarė,— suniurnėjo ledi Jangs
trit.— Paveikė mano geriausio brendžio butelis. Palikite,
sere, ją ramybėje. Tai mano butelis ir aš pati jį pabaig
siu.
Staiga visai šalia pasigirdo grėsmingas šūksnis. H a
rieta išgirdo arklių kanopų dundesį. Juos vijosi kita ka
rieta. Buvo jau tamsoka, tačiau ji iš karto atpažino gel
toną fajetoną ir didžiulius žirgus, šuoliuojančius šalia ledi
Jangstrit karietos.
Ryškusis fajetonas juos aplenkė. J i vargais negalais
įžiūrėjo vežiką. Jis vilkėjo sunkiu paltu, g iliai ant akių
užsmaukta skrybėle, bet Harieta bet kur atpažintų tuos
plačius pečius.
Galų gale Gideonas juos pavijo.
Pasigirdo dar vienas šūktelėjimas, sustiprintas keiks
mažodžiu ir ledi Jangstrit karieta dar sulėtino greitį.
— V eln iai rautų! — pasipiktino Eplgeitas.— Kažin koks
m ulkis spaudžia mus prie šalikelės.
Ledi Jangstrit išpūtė akis, ir jos išgąstingai sublizgo.
— M us užpuolė plėšikas!
Frėjus įbedė į ją akis:
— Niekada nepagalvočiau, kad plėšikas važinėja fa
jetonu.
165
— Tai Sen Džastinas,— ram iai paskelbė Harieta.— A š
jums sakiau, jog anksčiau ar vėliau jis pasirodys.
— Sen Džastinas? — Frėjus nutirpo.— Jūs sakote, ši
tas šėtonas? Jis mus pavijo?
— N iekai! Niekas negalėjo jam pasakyti, kur mes.—
Ledi Jangstrit nugėrė didelį gurkšnį brendžio ir pašoko.
— Bet tai jis,— paprieštaravo Harieta.— A š įsitikinu
si.
Eplgeitas išblyško, bet vis vien stengėsi laikytis pa
brėžtinai tiesiai.
— Nebijokite, Harieta. A š jus apginsiu nuo jo.
Harieta tiktai nusišypsojo išgirdusi tokį kvailą pareiš
kimą, nes jai visai nereikėjo Eplgeito didvyriškum o įro
dymų. J i žinojo, kad Gideonui tai nepatiks.
Kelioninė karieta bemaž sustojo. Harieta girdėjo, kaip
įpykęs vežėjas reikalavo iš Sen Džastino pasiaiškinimo.
— A š jūsų ilgai nesutrukdysiu,— pasigirdo Gideono
balsas.— Jūsų karietoje yra kai kas, kas priklauso man.
Harieta girdėjo, kaip jo auliniai sudunksėjo ant ke
lio — tikras blogos nuotaikos požymis. J i neramiai krei
pėsi į kompaniją:
— Prašau man pačiai leisti pasiaiškinti su Sen Džas-
tinu. Gerai?
Eplgeitas išsigandęs pažiūrėjo į ją:
— A š nepaliksiu jūsų akis į akį su Pabaisa iš Blektorn
H olo. Jis dar nežino, ką aš sugebu!
— Puikus klausimas, Eplgeitai,— atsklido iš tamsos G i
deono balsas. Jis stovėjo prie atdarų durų, jo akys pavo
jingai žybčiojo. Juodas paltas susiliejo su juoda naktimi.
Žibintas apšvietė jo randuotą veidą.
— Jūs jau čia, Sen Džastinai,— švelniai prodainiu iš
tarė Harieta.— A š neabejojau, kad jūs mus pavysite. Pri
siekiu, tai buvo pati maloniausia kelionė. Nuostabus va
karas, argi ne?
Gideonas pažiūrėjo į sėdinčiuosius karietoje, paskui į
Harietą.
— Jūs pasimėgavote pasivažinėjimu, mano m ieloji? —
paklausė jis.
— Kaip reikiant. Dėkoju.— Harieta pasiėmė savo ran
kinuką ir jau ketino lip ti iš karietos.
166
— Nelipkite, panele Pomeroj! — drąsiai riktelėjo Epl-
geitas.— A š neleisiu šitam šėtonui jūsų p a lie sti... Aš jus
ginsiu lig i paskutinio kraujo lašo.
— Ir aš laikysiu garbe padėti lordui Eplgeitui jus gin
ti, mano brangioji,— garsiai pareiškė Frėjus.— M es abu
jus ginsime lig i paskutinio Eplgeito kraujo lašo.
— Pora girtų kvailių ,— sviedė Gideonas. Savo didžiu
lėmis rankomis jis suėmė Harietos liem enį.— Pakaks. Jau
pakaks. A š daugiau nenoriu to klausyti.— Jis lengvai pa
kėlė Harietą ant rankų ir iškėlė iš karietos.
— Tuojau pat paleiskite. Negaišdamas, aš draudžiu
ju m s...
Ledi Jangstrit numetė savo rankinuką ir kibo Gideonui
į krūtinę. Rankinukas nukrito ant karietos grindų.
— Grąžink, išsigim ėli, ją atgal! Tu jos nepaimsi!
— M es juk gelbstime ją nuo jūsų,— paaiškino Gideo
nui Frėjus.
— O Dieve! A š žinojau, kad viskas taip nesklandžiai
baigsis,— suaimanavo Harieta.
— Taip, blogiau negu nesklandžiai.— Gideonas užtren
kė karietos dureles.
— Ne, palaukite,— piktai paprieštaravo Eplgeitas, vėl
atidarydamas dureles. Jis bukai įsistebeilijo į Gideoną: —
Jūs negalite jos paim ti!
— Ir kas gali mane sulaikyti? — švelniai paklausė G i
deonas.— Gal kartais jūs?
Eplgeitas laikėsi gana atkakliai.
— Būtent aš. Žinokite, kad aš paskyriau save pane
lei Pomeroj ir ėmiausi ją ginti, ir atliksiu savo pareigą
lig i galo.
— Klausykite, klausykite. Eikite, mano berniuk.— A p
girtęs lordas Frėjus jau painiojo žodžius.— Neleiskite ši
tam Pabaisai jos liesti. Apginkite ją savo krauju, Eplgei-
tai. A š būsiu šalia jūsų.
— Ir aš taip pat,— skambiu balsu įsiterpė ledi Jangs
trit.
— V eln io lėlės,— įširdęs sviedė Gideonas.
Eplgeitas, nekreipdamas dėmesio į girtą duetą, palin
ko į priekį ir pasakė pro atdaras dureles:
— A š ne juokdarys, Sen Džastinai. A š neleisiu jums
167
išsivežti panelės Pomeroj. A š reikalauju, kad jūs nedels
damas jos atsisakytumėte!
Gideonas lėtai nusišypsojo šalta šypsena, jo randas per
sikreipė:
— Pasitraukite, Eplgeitai. Jūs turėsite galimybę gin
tis, kai aš pareikalausiu už šitą dalyką satisfakcijos.
Eplgeitas sumirksėjo, lyg stengdamasis suvokti, apie
ką kalbama. Paskui netikėtai paniuro:
— K aip pageidaujate, sere. A š pasirengęs priim ti jūsų
iššūkį. Panelės Pomeroj garbė man brangesnė už mano
gyvybę.
— Bus geriau, jeigu mes iš karto susitarsime,— tuo
pačiu ramiu tonu tęsė Gideonas.— Jūs renkatės pistole
tus? A r jūs senamadis? Paskutinį kartą, man regis, aš ko
viausi rapyromis ir nugalėjau.
Eplgeito akys įsmigo į Gideono randą. Jis sunkiai gurk
telėjo seiles:
— M an patogiau pistoletai.
— Puiku,— atsakė Gideonas.— A š pagalvosiu dėl se
kundantų. Visada atsiras džentelmenų klube, kurie d ievi
na panašius dalykus.
— O Viešpatie! — Frėjus staiga prablaivėjo.— M es
kalbame apie dvikovą? Atleiskite, viskas kažin kaip susi
painiojo.
— Kas? Iškvietimas į dvikovą? — Ledi Jangstrit įbedė
akis į Gideoną.— Betgi jūs pats matote, nieko baisaus ne
atsitiko. M es tik mėginome išgelbėti merginą.
Eplgeitas sustingo stoiška mina:
— A š jūsų nebijau, Sen Džastinai.
— M alonu girdėti,— atsiliepė Gideonas.— Galbūt jūs
pakeisite nuomonę, kai mes susitiksime slėnyje po kelių
dienų.
Harieta pamatė, kad žaidimas darosi pavojingas. J i ryž
tingai žengė į priekį ir uždėjo ranką ant Gideono rankos.
— Užteks, Sen Džastinai,— pasakė ji švelniai.— Negąs
dinkite mano draugų.
Gideonas pakėlė į ją nustebusias akis:
— Tavo draugų?
— Žinoma, jie mano draugai. Manęs čia nebūtų su jais,
jei jie būtų mano nedraugai. Jie norėjo kuo geriau pada
168
ryti. Liaukis kvailai kalbėjęs apie dvikovą. N ereikia jo
kių dvikovų, tai tiesiog nesusipratimas.
— Nesusipratimas,— sušnypštė Gideonas.— A š tai pa
vadinčiau pagrobimu. O tai — kur kas daugiau negu ne
susipratimas.
— Ta i nebuvo pagrobimas,— pareiškė Harieta.— A š ne
leisiu dvikovos, aišku?
Eplgeitas išdidžiai kilstelėjo smakrą:
— Gerai, panele Pomeroj. A š nieko prieš num irti už
jus.
— A š suprantu,— ištarė Harieta. J i nusišypsojo jam
pro karietos langą.— Jūs labai geras, lorde Eplgeitai. Ir
jūs labai drąsus. Bet aš negaliu jums leisti kautis. A š su
sižadėjusi ir neprivalau leisti, kad įvyktų dvikova dėl va
karinio pasivažinėjim o kaim o keliais.
Ledi Jangstrit linktelėjo:
— Tikrai. Pasivažinėjimas kaimo keliais. Štai ir viskas.
Frėjus suabejojo:
— Truputėlį pajuokavome, mano brangioji.
Harieta nekreipė jokio dėmesio į lordą Frėjų. J i žiū
rėjo į Gideono veidą:
— Važiuojam e, Sen Džastinai. Tegul mano draugai
grįžta į miestą.
— Taip, žinoma.— Ledi Jangstrit ėmė skubintis.— Lai
kas grįžti.— J i paėmė Frėjaus lazdą ir pabeldė į stogelį.
— Apgręžk arklius,— paliepė ji vežikui.— Ir greičiau.
Vežėjas, viską girdėjęs, gurkštelėjo paskutinį gurkšne
lį iš savo buteliuko ir paėmė vadžias. Jis staigiai apgrę
žė arklius, ir sunki karieta pajudėjo Londono link.
Eplgeitas žiūrėjo pro langą į Harietą, kol ekipažas din
go už posūkio.
— Viskas baigta. Be jokios abejonės, milorde, viskas
jau praeityje. Prisiekiu, tai bus labai ilga kelionė į miestą.
— Gideonas suėmė jos smakrą taip, kad ji negalėtų
nusukti į šalį akių. Jau visiškai sutemo, bet Harieta ma
tė jį labai aiškiai.
— Harieta, ir negalvok, kad viskas baigta,— ištarė G i
deonas.
J i prikando lūpą:
— O, mielasis. A š jaučiu, tu susierzinęs.
169
— Yra dėl ko.
— Reikalas tas, kad čia nieko daugiau kaip kvailys
tė. M ano draugai nekalti, jie nepadarė nieko blogo. A š
prašau tave nedaryti iš to tragedijos. Ir prašau atleisti,
nors, drįstu pasakyti, nieko neatsitiko, tiesiog Eplgeitas
labai m anieringas...
— V eln ia i rautų, moterie! Jis mėgino tave pagrobti!
— Ir jis buvo labai atsargus, pakviesdamas porelę
palydovų. Jis viską numatė.
— V eln ia i rautų, H a rie ta ...
— N etgi jei jis būtų nusivežęs mane į Gretna Griną,
nieko baisaus nebūtų atsitikę. M es paprasčiausiai būtume
grįžę atgal.
— A š netikiu, aš negaliu patikėti, kad čia, ant ke
lio, aš ginčijuosi su tavim i.— Gideonas paėmė ją už ran
kos ir nusitempė į fajetoną.— Džentelmenas ketino tave
vesti.— Jis stumtelėjo Harietą ant pasostės.
Harieta susitvarkė sijonus, kai Gideonas atsisėdo grė-
ta ir paėmė vadžias.
— M ilorde, ju k jūs pats netikite, kad aš būčiau tekė
jusi už Eplgeito. A š ju k su jum is susižadėjusi.
Gideonas žvilgtelėjo į ją ir apgręžė savo žirgus:
— Tai nepateisina jūsų draugų m ėginimo išplėšti jus
iš mano nagų.
— Žinoma. Tačiau jie nežinojo, kad aš savo valia no
riu būti jūsų naguose.
Gideonas nieko neatsakė. Harieta g iliai įkvėpė šalto
nakties oro. Debesys nuplaukė, danguje sužibo žvaigždės.
Y ra kažin kas romantiško šitoje naktinėje kelionėje,
mąstė ji. Atrodė, niekas nesutrikdė tikrovės, o drauge vis
kas buvo netikroviška. J i galvojo, ar tai tik ne sapnas —
Gideonas, ir žirgai, šuoliuojantys į nežinią vedančiu keliu?
Fajetonas pasuko į nedidelį pakelės viešbutį, kviečian
tį pro langus sklindančia šviesa.
— Harieta?
— Taip, milorde?
— A š nenoriu, jog istorija kartotųsi.
— A š jus visiškai suprantu, m ilorde. V isa i normalu,
kad jūs taip susirūpinęs.
— A š ne tai turėjau galvoje.— Gideonas neatsitraukda-
170
mas žiūrėjo į artėjančias viešbučio šviesas.— A š manau,
kad laikas užbaigti sužadėtuves.
Harieta apmirė. J i negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo.
— Užbaigti sužadėtuves, milorde? Dėl mano kvailumo,
dėl šitos kelionės?
— Ne. Todėl, kad bijau panašių dalykų ateityje. Dė
koju Dievui, kad šį kartą nieko baisaus neatsitiko. Tačiau
kas žinp, kas gali atsitikti kitą kartą?
— Bet, m ilo rd e...
— Galimas daiktas, kad dar kas nors tavim i susižavėjo
ir pamėgins gelbėti iš Pabaisos nagų,— pabaigė m intį Gi-
deonas. Dabar neatsigręždamas į ją, jis žiūrėjo į kelią.
Harieta matė jo rūstų profilį.
— Jūs neturite vadinti savęs šita baisia pravarde, Sen
Džastinai. A r jūs mane girdite?
— Taip, panele Pomeroj. A š jus puikiai girdžiu. Jūs
ištekėsite už manęs tuojau pat, kai tik aš gausiu leidi
mą.
Harieta uždarė rankinuką:
— U ž jūsų? Tuojau pat?
— Taip. Būtent taip.
Harieta buvo apstulbusi.
— A š maniau, kad jūs norite nutraukti sužadėtuves...
— Žinoma. Ir kiek galima greičiau. Ir susituokti.
H arieta sunkiai atgavo kvapą, niekaip nepajėgdama
suvokti, ką išgirdusi. J i mėgino sutelkti savo šokinėjan
čias mintis.
— Suprantu. Bet te k ė ti... A š maniau, kad mes turėsi
me laiko geriau pažinti vienas kitą.
— Jūsų mintys man žinomos. Bet vargu ar kas pasi
keis. Jums žinomi blogiausi mano bruožai, ir atrodo, tai
nė trupučio nepajudino jūsų ryžtingumo. Jūsų teta ma
no, kad po šios dienos nuotykio paskalų bus dar daugiau.
M ūsų vedybos užkirs daugeliui jų kelią.
— Suprantu,— pakartojo Harieta. M intys, kaip ir pir
ma, painiojosi jos galvoje.— Puiku, milorde. Jeigu jūs taip
n o rite ...
— K ą gi, tokiu atveju viskas nuspręsta. Manau, mums
geriau pernakvoti viešbutyje, prieš važiuojant į miestą.
M es susituoksime, o tik po to grįšime į Londoną.
171
Harieta įdėmiai pažiūrėjo į viešbutį:
— M es čia apsistosime nakčiai?
— Taip.— Gideonas įtempė vadžias ir pasuko arklius
į viešbučio kiemą. Jų kanopos sukaukšėjo kiem o grin
diniu.— Manau, jog tai geriausia išeitip. Rytą aš gausiu
specialią licenciją, tada mes susituoksime, aš nuvešiu jus
į Hardkaslių namus ir pristatysiu savo tėvams. Teks su
sitaikyti su neišvengiamybe.
Harieta nespėjo atsakyti, o viešbučio durys jau pla
čiai atsidarė, ir ant slenksčio pasirodė berniukas, kad pa
sirūpintų žirgais. Gideonas išlipo iš fajetono.
Viskas vyko labai greitai. Harieta stengėsi kalbėti ra
miai:
— O kaipgi mano šeima, sere? J i labai nerimaus dėl
mano dingimo.
— M es parašysime joms iš viešbučio, kad jūs saugi ir
aš vežuosi jus į Hardkaslį. O kol mes grįšime atgal į
Londoną, viskas aprims. O aš stipriai laikysiu jus savo
letenose.
XII skyrius
172
aukšte,— tęsė vikontas, kaip ir pirm a, vengdamas jos
žvilgsnio.— Jeigu su jum is būtų tarnaitė arba jūsų sesuo,
tada kitas reikalas.
— Jūs teisus.
— V ien ai moteriai, nakvojančiai viešbutyje, visada
gresia pavojus. Bare netašyti kaim iečiai jau kaip reikiant
truktelėję. O kas, jeigu jiem s šaus į galvą išbandyti durų
tvirtumą?
— Kokia baisi mintis.
— Ir dar viena detalė — žmonės gali suabejoti, ar jūs
tikrai ledi, jei sužinos, kad mes nesame vyras ir žmo
na. ..— Ugnis įsidegė ir Gideonas atsistojo. J is stebėjo,
kaip maži ugnies liežuvėliai susiliejo į vieną didelę lieps
ną.— Suprantama, jie padarys savo išvadas.
— Suprantu. V iskas tvarkoje, Gideonai. N ėra jokių
priežasčių jaudinim uisi.— Harieta prisiartino p rie židinio
ir ištiesė rankas pasišildyti.— Jūs gi pats sakote, kad mes
greitai tapsime vyras ir žmona.
Jis žvilgtelėjo į jos profilį, ir visas jo kūnas įsitem
pė. Ugnies atšvaitai paauksino jos odą, švelnūs garbanoti
plaukai gaubė veidą. Atrodė, kad Gideonas g ird i jos šir
dies plakim ą. H arieta atrodė tokia miela ir bejėgė.
— Prakeikimas, Harieta, aš visai neketinu reikalau
ti, kad tu šiandien attiktum žmonos pareigas,— suniurnė
jo Gideonas,— jūs turite teisę laukti iš mano pusės san
tūrumo, būtent taip aš ir manau pasielgti.
— Žinoma.— J i nežiūrėjo į jį.
— Tai, kad aš netekau galvos oloje, dar nereiškia,
jog aš negaliu susivaldyti.
Harieta metė į jį greitą tiriamą žvilgsnį:
— A š niekada negalvojau, m ilorde, jog jūs negalite
tvardytis. Priešingai, jūs tvardotės daug geriau negu bet
kas iš mano pažįstamų vyriškių. Retkarčiais tai man net
kelia nerimą. Tiesą sakant, šitas jūsų bruožas retsykiais
mane net gąsdina.
Jis nesuprasdamas žiūrėjo į Harietą:
— Jūs manote, kad aš pernelyg santūrus?
— M an atrodo, taip yra todėl, kad paskutiniais me
tais jums teko išklausyti daugybę bjaurių paskalų savo
adresu,— ramiai tęsė Harieta,— jūs išmokote sutramdyti
173
savo jausmus. Galbūt netgi pernelyg. Kartais aš apskritai
nesuprantu, ką jūs galvojate.
Trūktelėjęs kaklaraištį, vikontas m ikliai jį atrišo.
— Neslėpsiu, man dažnai kyla tokia pat mintis, Ha-
rieta, jūsų atžvilgiu.
— Mano? — Jos akys išsiplėtė.— Bet ju k aš apskritai
niekada nesirūpinu tuo, kad bent kaip m ėginčiau nuslėp
ti savo jausmus.
— A rgi? — Gideonas priėjo prie vienintelės kėdės, sto
vinčios kam baryje ir numetė ant jos atlošo kaklaraištį.
Paskui jis nusivilko surdutą.— Galbūt jus tai nustebins,
panele Pomeroj, bet aš neįsivaizduoju jūsų tikrų jausmų
man.— Sen Džastinas jau atsisagstė marškinius.— N eži
nau, ar aš jums atrodau juokingas, nemalonus ar velniškai
įkyrus.
— Dėl Dievo, G id e o n a i...
— Būtent todėl aš sunerimau sužinojęs, kad jūs dingo
te iš miesto ir nuvažiavote į Gretna Griną.— Prasisegęs
marškinius, Gideonas atsisėdo ant lovos krašto ir nusiavė
vieną batą.— M an atrodo, jūs galėtumėte nuspręsti, kad
verta geresnio negu šiurkštus vikontas, nepataisomai su
gadinta reputacija.
K u rį laiką Harieta jį stebėjo.
— Retkarčiais jūs iš tikrųjų šiurkštus, Sen Džastinai,
m ielai tai pripažįstu. Ir, be to, dar sauvališkas.
— O taip pat linkęs įsakinėti,— pasufleravo Gideonas.
— G aliu jus patikinti, kad ir šitas polinkis apgailėtinas.
Vikontas numetė ant grindų antrą batą.
— Ir dar aš menkai nutuokiu apie iškastines gyvūnų
ir augalų liekanas, geologiją ir Žemės susidarymo teo
rijas.
— Taip, iš tikrųjų. V is dėlto man jūs atrodote labai
nuovokus. Manau, kad laiku i bėgant jūs tapsite gabiu
m okiniu.
Gideonas atidžiai pažiūrėjo į Harietą, mėgindamas su
prasti, ar ji jo neerzina.
— A š nepajėgus pakeisti nei savo veido, nei savo pra
eities.
— Neprisim enu, kad aš būčiau prašiusi jus tai pada
ryti.
174
— Prakeikimas, Harieta,— užsiplieskė Sen Džastinas,—
kodėl jūs vis dėlto norite už manęs ištekėti?
Palenkusi į šoną galvą, ji, atrodo, susimąstė.
— Galbūt todėl, kad mes turime daug bendro.
— V e ln ia i rautų, moterie. Č ia ir yra visas reikalas.—
Kas gali būti tarp mūsų bendro, jeigu neskaičiuoti mūsų
nakties oloje?
— A š taip pat retsykiais būnu užsispyrusi,— m ąsliai
pasakė Harieta,— jūs pats pavadinote mane tirone per
pirmą susitikimą.
Gideonas šyptelėjo:
— Tokie faktai, panele Pomeroj. Tokie faktai.
— Ir aš susižavėjusi senoviškais iškastiniais dantimis
ir kaulais taip stipriai, kad būnu nemandagi ir, kaip aš
jau sakiau, kartais elgiuosi netgi šiurkščiai.
— Jūsų susižavėjimas senienomis man nekelia neri
mo,— kilniaširdiškai pasakė Gideonas!
— Dėkoju jums, sere. V is dėlto aš privalau pasakyti,
kad ir man nepavyks pakeisti savo veido ir savo praei
ties,— kalbėjo Harieta, tarsi skaitydama apgadintą prekių
sąrašą, padėtų ant prekystalio pardavim ui.
Gideonas negalėjo neslėpti nuostabos:
— Jūsų ir veidas ir praeitis — visai tvarkoje.
— K aip tik ne. Negalim a praleisti to fakto, kad aš ne
tokia graži kaip mano sesuo, be to, negalima pamiršti,
jog aš vyresnė. M an beveik dvidešim t penkeri, ir aš anaip
tol ne miela, sukalbama mažylė, ką tik išskridusi iš vaikų
kambario.
Gideonas pastebėjo, kad jos lūpas palietė lengva šyp
sena. Jis pajuto palengvėjim ą.
— Kas tiesa, tai tiesa,— lėtai ištarė jis.— Be abejo, bū
tų kur kas paprasčiau prisijaukinti mažą besmegenę žą-
sytę, o ne savarankiškai mąstančią merginą. Bet, kadangi
ir aš pats vargu ar panašus į neapsiplunksnavusi paukš
telį, leisiu sau pasakyti, kad jūs neturite teisės skųstis
savo brandžiu amžiumi.
— Labai kiln u iš jūsų pusės, m ilorde,— nusišypsojo
Harieta.
Gideonas įdėm iai pasižiūrėjo į ją, pajutęs pašėlusį geis
mą. Atrodo, naktis žada būti gana ilga.
175
— V is dėlto man norėtųsi šį tą išsiaiškin ti...
— Būtent ką, milorde?
— Jūs pati puikiausia moteris iš tų, kurias aš kada
nors buvau sutikęs,— staiga pakimusiu balsu sukuždėjo
jis.
Harieta iš nustebimo net bum ą pravėrė:
— Kas per niekai! Gideonai, kaip jūs galite kalbėti to
kius dalykus?
— Tai tik tiesa,— gūžtelėjo pečiais vikontas.
— O Gideonai,— Harieta ėmė greitai mirksėti. Jos
lūpos suvirpo.— O Gideonai!
Perbėgusi kambarį, ji puolė Sen Džastinui į glėbį.
M aloniai nustebintas tokiu netikėtu atsakymu, Gideo-
nas nugriuvo ant lovos. Jo rankos laikė apglėbusios Ha-
rietą. Vikontas priglaudė ją prie savo krūtinės.
— Jūs pats patraukliausias, pats gražiausias, pats nuos
tabiausias vyriškis, kurį aš kada nors buvau sutikusi,—
droviai sukuždėjo Harieta, įsikniaubusi į jo kaklą.
— Matau, kad be kitų trūkumų, ir regėjimas jūsų
prastas.— Gideonas sukišo pirštus į jos tankius kaštoni
nius plaukus.— Bet atrodo, tai nereikšmingas ir gana nau
dingas mūsų situacijoje trūkumas.
— Jūsų regėjimas ne ką geresnis už mano, jeigu jūs
iš tikrųjų įsitikinęs, kad aš graži,— sukrizeno Harieta.—
Ką gi, milorde, viskas, kaip aš sakiau! V ie n i ir tie patys
trūkumai. M atyt, mes idealiai tinkame vienas kitam.
— M atyt.— Suspaudęs jos veidą delnais, Gideonas ją
pabučiavo.
Harieta atsilygino bučiniu su m eiliu atkaklumu, priver
tusiu Gideono kraują smarkiau tekėti gyslomis. Per dra
bužių audinį jautėsi veriantis jos krūtų stangrumas. G i
deono pirštai glostė Harietos plaukus.
— Gideonai? — Harieta pakėlė galvą, metė į jį sutriku
s į žvilgsnį.
— Dieve, kaip aš jūsų geidžiu.— Vikontas mėgino su
rasti jos veide ženklą, leidžiantį jam pasielgti nedžentel
meniškai prieš vestuves.— Jūs negalite įsivaizduoti kaipl
Harieta žiūrėjo į jį pro pusiau nuleistas blakstienas.
Jos skruostai paraudo.
176
— A š taip pat geidžiu jūsų, milorde. Aš dažnai prisi
mindavau drauge praleistą naktį.
— Rytoj mes susituoksime, ir mudu turėsime daugy
bę naktų,— garantavo jis.
— Gideonai,— tyliai ištarė Harieta,— aš suprantu, kad
mūsų vedybos — būtinybė. Jūs laikote save kaltu ir ves
ti mane laikote savo pareiga, bet aš norėčiau ž in o ti...
— K ą žinoti? — Jis sunkiai pagavo jos m inčių esmę,
bet jam nieko kito neliko, kaip klausyti. Galų gale H a
rieta buvo teisi — jis jai pasipiršo todėl, kad ją sukom
promitavo.
— K aip jūs manote,— paklausė ji tyčia lėtai,— ar jūs
kada nors mane pamilsite?
Gideonas paniuro. Jis greitai užmerkė akis, kad ne
matytų vilties, švietusios jos žalsvai melsvų akių gelmėje.
— Gerai.’ Manau, kad mums reikia būti atviriem s vie
nam su kitu.
— Taip, milorde?
Vikontas, pajutęs giliai viduje skausmą, atmerkė akis.
— Prieš šešerius metus mano širdyje numirė meilė.
Daugiau man m eilė neegzistuoja. Bet aš pasirengęs iškil
mingai prisiekti, kad būsiu jums geras vyras. A š jumis
rūpinsiuosi ir ginsiu visą savo gyvenimą. Jum s nestigs
nieko, ir aš padarysiu viską, ką tik pajėgsiu. A š būsiu
jums ištikimas.
Harietos akys sudrėko ir ji greitai sumirksėjo. Jos bur
na virptelėjo nedrąsia moteriško geismo šypsena.
— Tokiu atveju, milorde, jeigu jau mes visiškai vienas
kitą sukompromitavome, nematau priežasties atidėti dar
vieną neišvengiamą naktį. K okia prasmė įrodinėti visiems
paeiliui jūsų ketinim ų kilnum ą mano atžvilgiu.
Gideono kūnas įsitempė nuo geismo. Jam užėmė kva
pą nuo drėgno Harietos akių žvilgesio.
— Neišvengiamą? Jūs tai vadinate šitaip? M ylėjim ąsi
jūs vadinate neišvengiama pareiga?
— K o gero, aš turėjau tam tikrą malonumą,— pasi
skubino patikinti Harieta.— A š nenorėjau jūsų užgauti.
Taip, tai buvo savotiškai žavu. Ypač atskirais momentais.
— A čiū ,— šaltai ištarė Gideonas.— A š stengiausi.
— Žinoma, bet nedera pamiršti, kad guolis nebuvo la
12—547 177
bai patogus. Sunku įsivaizduoti, kad akmeninės grindys
būtų m eilužių guoliu.
— Jūs teisi.
— Pridėkite prie to jūsų neeilinį ūgį, m ilorde,— tęsė
Harieta.— Išdrįsiu pasakyti, jūs labai stambus vyriškis.—
J i atsargiai atsikosėjo.— Tam tikros jūsų kūno dalys, m i
lorde, atitinka jūsų ūgį ir stambumą, milorde. Panašiai
kaip mano iškastinių radinių. A r jūs žinote, kad iš dan
ties dydžio galima nustatyti gyvūno ilgį?
— H a rie ta ...— suaimanavo Gideonas.
— Taip, suprantama, apskritai tai nebuvo jau toks di
delis netikėtumas,— patikino jį Harieta,— galų gale aš tu
riu didelį patyrimą, pagrįstą iškastinių liekanų tyrimu, ver
tinant būtybių pavidalus ir dydžius. Jūs pasirodėte toks,
ko k io aš ir tikėjausi, jeigu kalbame apie proporcijas.
— A išku,— vos tramdydamas juoką, atsakė Gideonas.
— Iš esmės, žvelgiant į tai, kas įvyko, galima tiktai
stebėtis, kad pirmą kartą viskas baigėsi taip gerai. Labai
tikiuosi, kad ateityje viskas vyks daug sklandžiau.
— Užteks, Harieta,— švelniai, bet ryžtingai vikontas
plačiu delnu uždengė savo sužadėtinei bum ą.— A š netu
riu jėgų daugiau to klausyti. V ien u atveju jūs teisi — atei
tyje viskas vyks daug sklandžiau.
Kai Gideonas pargriovė Harietą ant nugaros, Harietos
akys iš nuostabos išsiplėtė. Paskui vikontas ėmė atriši
nėti jos mantiją. Harieta apsivijo rankomis jo kaklą.
Suaimanavęs Gideonas atitraukė ranką nuo panelės
Pomeroj burnos. Jis stipriai ją pabučiavo, jausdamas, kaip
jam kyla geismas. Atrodė, kad jis gali nušluoti viską ap
linkui. Dar niekada jis taip negeidė moters kaip H a
rietos.
Bet šiandien, paliepė sau Gideonas, jis tvardysis lig i
tol, kol Harieta parodys savo aistros jėgą. J i jam save pa
dovanojo, ir jis privalo ja i atsilyginti vieninteliu įma
nomu būdu.
Harieta gulėjo aukštielninka ant lovos, o jis nuvilko
m antiją ir suknelę. K a i ji lik o tik su kojinėm is ir apati
nuku, Gideonas ją švelniai pakėlė ir nuklojo lovatiesę.
A čiū Dievui, paklodės buvo gana švarios, su paleng
vėjim u atsiduso Gideonas. Tokie dalykai viešbučiuose pa
178
sitaikydavo retai. Jam buvo bjauru pagalvoti, kad pa
guldys savo saldžiąją Harietą į abejotino švarumo lovą.
Jau gana ir to, kad pirm ąjį kartą jis suartėjo su ja ant
akm eninių olos grindų. Harieta nenusipelnė, kad su ja
taip būtų elgiamasi.
Harietos visa tai nė trupučio nejaudina, mąstė vikon
tas. J i svajingai žiūrėjo į jį, jos lūpos truputėlį prasivėrė.
K a i ji nusišypsojo, Gideonas pamatė mažus gražius dan
tukus, šiek tiek užeinančius vienas ant kito. Atrodo, Ha-
rietai nerūpėjo, jog pro ploną apatinuko batistą švietėsi
rožiniai speneliai.
Kaip jam gera su Harieta! Su ja jis jautėsi kiln iu ir
išdidžiu didvyriu. J i juo tik i neabejodama. Jis pirm ą kar
tą suvokė, kad Harieta atlygino jam už visas netektis —
patirtas prieš šešerius metus.
Harieta juo tikėjo, ir vien šitas tikėjim as pakėlė jo
dvasią.
— Jūs tokia puiki,— sukuždėjo Gideonas. Apkabinęs
jos liemenį, jis stipriai priglaudė ją prie savo krūtinės.
Vikontas bučiavo jos krūtis, liežuviu sudrėkindamas ba
tistą, kol tas pasidarė visiškai permatomas.
Harietos pirštai įsikirto jam į pečius, galva atsilošė
atgal. J i tylutėliai suaimanavo, kai Gideonas suėmė bur
na rožinį spenelį ir švelniai jį suspaudė.
Gideonas lėtai ją pastatė, suėmė apatinuką ir nuvilko
jį per galvą. Paskui atsiklaupęs atrišo keliaraiščius ir nu
movė kojines. Jis jautė, kaip nuo jo prisilietim ų krūpčio
ja Harietos kūnas.
Gideonas atsistojo, godžiu žvilgsniu nužvelgė jos dai
lų kūną. A p valių sėdmenų ir grakščios nugaros kontūrai
maudėsi ugnies šviesoje. Sen Džastino pirštai atsargiai
pasinėrė į tamsų trikam pį tarp jos šlaunų. Jis pajuto, kaip
Harieta suvirpėjo.
Gideonas šlaunimi praskėtė jos kojas. Jis pabučiavo
Harietą, o jo pirštai klaidžiojo tankiose garbanėlėse, kol
aptiko minkštą gėlelę, slėpusią jos paslaptį. Lėtai glosti-
nėdamas, jis praskyrė žiedlapius.
Švelniai sukuždėjusi jo vardą, Harieta atsagstė jo
marškinius ir pabučiavo Sen Džastino krūtinę. Jos lūpos
tarsi plaštakė skraidė jo glotnia oda. Jos pirštų galiukai
179
slydinėjo Gideono pečiais, o lūpos bučiavo ugnim i de
gantį kūną.
Harieta su juo elgiasi atsargiai, tarsi su retu iškas
tiniu radiniu, galvojo vikontas. Šitas pojūtis jį ir links
mino, ir pavergė. Dar niekada jis neturėjo moters, kuri
būtų jį glosčiusi, tarsi retą ir trapią brangenybę.
— Harieta, jūs neįsivaizduojate, ką man darote.
— M an patinka jus lytėti.— J i pakėlė galvą ir žvilgte
lėjo į Sen Džastiną. Harietos akys buvo kupinos susižavė
jim o.— Jūs nepaprastas. Toks stiprus, galingas, grakštus.
— Grakštus? — nusijuokė Gideonas.— Lig i šiol manęs
niekas nevadino grakščiu.
— Ir jūs žinote, kad tai tiesa. Jūsų judesiai man p ri
mena liūto judesius. N eįtikėtinai gražus reginys.
— A k, Harieta, panašu, kad jūs iš tikrųjų trumparegė.
Bet argi aš turėčiau būti nepatenkintas? — Ir jis vėl pabu
čiavo ją į lūpas.
Gideonas atitraukė ranką. Jo pirštai buvo drėgni. Į gal
vą jam trenkė Harietos kvapas, kūnas įsitempė nuo ais
tringo geismo.
Gideonas pakėlė Harietą ir paguldė ant lovos. J i ste
bėjo, kaip jis nusirengia. Sen Džastinas numetė bridžius
ir marškinius ant kėdės. Atsigręžęs jis pastebėjo susiža
vėjusį Harietos žvilgsnį, kuriuo ji žvelgė į jo aistros pa
gautą kūną.
— Palytėkite mane.— Gideonas atsigulė šalia jos ant
lovos.— A š noriu pajusti jūsų rankas, mano m ieloji. Jū
sų tokios minkštos, švelnios rankos.
J i patenkino šitą jo norą, palytėdama jį iš pradžių
atsargiai, paskui vis labiau pasitikėdama savimi. Lengvai
paliesdama Harieta glostė jo krūtinę, paskui delnas slys
telėjo prie šlaunies ir ten sustingo.
— A r jūs norite mane čia paliesti? — sunkiai ištarė
Gideonas.
Geismas siautėjo jo kūne, gniaužė kvapą, degino jį.
— M an patinka jus glamonėti, ir man patinka, kai jūs
mane glamonėjate.
Harietos akys spindėjo.
— Gideonai, jūs puikus.
180
— Puikus,— suaimanavo Gideonas.— Jūs perdedate,
m ieloji.
— Jūs puikus vyrišku grožiu, galybės ir jėgos gro
žiu,— sukuždėjo Harieta.
— Neįsivaizduoju, apie ką jūs kalbate,— suniurnėjo
vikontas, bet aš labai norėčiau, kad jūs paliestumėte tą
mano kūno dalį, ku ri veikiai įsiskverbs į jus.
Jis pajuto, kaip Harietos pirštai švelniai nuslydo išil
gai jo sujaudintos aksties. Jie delikačiai ir lengvai ją lie
tė, tyrinėdam i jos pavidalą. Tai buvo jau virš jo jėgų.
Užsimerkęs Gideonas sutelkė visą savo savitvardą.
— Užteks, mažyle.— Sugavęs Harietos ranką, jis ap
gailestaudamas ją atitraukė.— Šita naktis jūsų.
Paguldęs ją ant nugaros, Gideonas koja slystelėjo tarp
jos lygių minkštų šlaunų. Jis pradėjo ją švelniai glamo
nėti, artindamasis prie mažyčio jautraus m oteriškojo geis
mo pumpuro.
K ai jis jį rado, Harieta suaimanavo, jos kūnas išsilen
kė pasitikdamas jį.
— Prašau, Gideonai. O taip, prašau.
Kilstelėjęs galvą, Sen Džastinas stebėjo Harietos vei
dą, nesiliaudamas ją glamonėti. Kokia ji puiki apimta ais
tros. Harieta virpėjo jo glėbyje, ir tai persidavė jam.
K u rį laiką susitvardydamas jis lėtai ir pasitikėdamas
kurstė joje ugnį. Harieta buvo tokia jaudri, kad vikontas
vos patikėjo savo sėkme. J i jo geidė.
Jis jai atrodė puikus.
Gideonas bučiavo Harietos kaklą ir krūtinę. J i pri
gludo prie jo, tarsi norėdama ištirpti jo glėbyje. J i netgi
nesuvokė, kad Sen Džastinas nutiesė karštų bučinių takelį
per jos pilvą. Suėmusi rankomis jo galvą, ji pamėgino p ri
sitraukti jį prie savęs.
Tačiau Gideonas atkakliai siekė savo tikslo. Jis įveikė
saldžią pagundą paim ti Harietą. Jis pasilenkė dar žemiau
ir lūpomis prigludo prie slėpiningo trikam pio.
Harieta tyliai suriko. Jos kūnas įsitempė, paskui smar
kiai išsilenkė.
— Gideonai! Ką jūs man darote? — suaimanavo Harie-
ta. ^
Jos kūnu perbėgo drebulys. Gideonas supratęs, jog ji
181
arti aukščiausios viršūnės, daugiau nedelsė. Jis įėjo į ją
lėtai ir giliai, o H arietą jau krėtė smulkus virpulys. Jos
minkšta drėgna makštis akim irką priešinosi jo kūno įsi
veržim ui, o paskui apgaubdama glaudžiai susispaudė.
Tai buvo vienas ryškiausių Gideono kada nors išgy
ventų momentų. J i buvo tokia pat stamantri, tokia pat
karšta, tokia pat minkšta, kaip ir pirmą kartą oloje. Bet
dabar vikontas jautė pasitenkinimą, suvokdamas, kad Ha-
rieta taip pat patyrė malonumą. Jeigu šį kartą Sen Džas-
tinas suteikė jai nepatogumų, tai šitai, atrodo, jos nejau
dino.
— Harieta! O dieve, Harieta! Taip! — Jam vos pavyko
nuslopinti pergalės šūksmą. Harietos pirštai įnirtingai įsi
kibo jam į plaukus, ji pakėlė kelius, dar labiau atverda
ma save jam.
Gideonas vėl pasinėrė į jos ugnį, ir šito pojūčio buvo
neįmanoma apsakyti. Harieta tapo jo dalimi. Daugiau pa
saulyje niekas neegzistavo. N etgi jo pražudyta garbė.
* * *
182
— Nesirūpinkite, Harieta.— Sen Džastinas pabučiavo
šiltą minkštą jos krūtinę.
Pasirėmusi ant alkūnės, Harieta palinko virš jo. Jos
veide atsispindėjo atkaklumas.
— A š rimta kaip niekada, milorde. Jūs duokite man
garbės žodį.
— Tai ne jūsų reikalas,— nusišypsojo Gideonas, užde
damas ranką ant jos minkšto pilvo. Jis įsivaizdavo sau,
kad jo sėkla jau pasėta jos įsčiose galbūt pradėjo augti,
ir vėl pajuto geismą.
— Tai mano reikalas,— spyrėsi Harieta.— A š jums ne
leisiu iškviesti vargšelį Eplgeitą į dvikovą tik todėl, kad
jis drauge su kitais ir manimi pasivažinėjo kaimo keliu.
— Dėl Dievo, Harieta, jie pagrobė jus.
— N iekai. Išpirkos nereikalavo.
Gideonas susiraukė:
— Nesvarbu. Eplgeitas mėgino jus pagrobti ir turės
reikalą su manimi. Ir nekalbėkim e apie tai.
— Ne. Kalbėkim e. Gideonai, jūs nenušausite jo, ar gir
dite?
Gideonas ėmė netekti kantrybės. Jo kūnas vėl degė
aistra.
— A š jo nenušausiu, jei jus tai jaudina. A š nenoriu,
kad būčiau priverstas palikti šalį.
— Palikti šalį,— išsigandusi atsiliepė Harieta.— V a d i
nasi, štai kas būna, kai ką nors nušauni dvikovoje?
— Labai gaila, valdžia pasirengusi nepastebėti pačios
dvikovos, tačiau labai griežtai reaguoja į vieno dvikovi-
ninkų m irtį.— Gideonas susiraukė.— Ir nesvarbu, ar jis
to nusipelnė.
Harieta atsisėdo ant lovos:
— Šito jau užtenka. A š jums neleisiu taip rizikuoti.
Gideonas uždėjo ranką ant jos kojos:
— Jūs nenorite, kad aš pabėgčiau iš šalies?
— Žinoma, ne,— sukuždėjo ji.
— Harieta, nesidėkite to giliai į širdį. A š jums duosiu
žodį, kad nenušausiu Eplgeito. Bet jūs turite suprasti, kad
aš negaliu nereaguoti į jo poelgį. Jei pasklis gandai, jog
tokie velniški darbai atleidžiami, atsiras daugiau norinčių
iškrėsti ką nors panašus o gal ir blogiau.
183
— N iekai. V argu ar aš įlip siu į nepažįstamo vyro ka
rietą,— išslydusi iš lovos, H arieta paėmė apatinuką.
— Laukiančioje karietoje gali būti pažįstamas vyriš
kis,— ramiai paprieštaravo Gideonas.— Galbūt tas, kurį
pažįstate, kuriuo jūs pasitikite.
— Taip nebus, aš būsiu atsargesnė.— Harieta ėmė vaikš
čioti pirm yn ir atgal, priešais baigiantį užgesti židinį.
A n g lių atšvaitai krito ant plono apatinuko audinio, pa
brėždami apvalius jos p ilvo ir šlaunų kontūrus.— Gideonai,
pažadėkite man, kad nesikausite su Eplgeitu.
— K iek galima kartoti vieną ir tą patį. Daugiau ne
noriu nieko girdėti apie šį dalyką.
Vaikštinėdam a ir toliau, Harieta piktai žvilgtelėjo į
Sen Džastiną:
— G alite nesitikėti, kad aš taip paprastai liausiuosi
apie tai kalbėjusi.
— O kodėl gi ne? — trum pai paklausė vikontas, žiūrė
damas į gundančią jos nugaros liniją. Jis neįsivaizdavo,
kad kada nors jaus m oteriai ką nors panašaus.
— A š visiškai rimtai, m ilorde,— paskelbė Harieta.— Aš
neleisiu jokių dvikovų dėl manęs. A š atsakau už kiekvie
ną žodį. Bent jau tam nėra jokios būtinybės. N ieko bai
saus neįvyko, ir lordas Eplgeitas nenorėjo padaryti nie
ko blogo. Jis drauge su kitais savaip mėgino mane ap
ginti.
— V eln ia i rautų, H a rie ta ...
Negana to, jis paskyrė savo gyvenimą geologijai ir
iškastinių radinių tyrimams. G aliu lažintis, jis nieko ne
išmano apie dvokovą.
— Tai manęs nedomina,— atsiliepė Gideonas.
— Tai negali būti priežastimi.
— A š jau paaiškinau, kas yrą priežastis.
Harieta užpuolė Gideoną tarsi maža tigrė:
— Gideonai, jūs dabar privalote pažadėti man, kad
nei šiandien, nei rytoj neiškviesite jo į dvikovą.
— A š jums, meilute, tokio pažado neduosiu. O dabar
grįžkite į lovą ir liaukitės nervintis dėl to, kas jums ne
turi rūpėti.
Priėjusi prie lovos ir susidėjusi ant krūtinės rankas,
Harieta labai ryžtingu veidu atsistojo priešais jį.
184
— Jeigu jūs neduosite man garbės žodžio, sere,— iš
drožė ji,— aš netekėsiu už jūsų.
Gideonui pasirodė, kad jį numetė žirgas arba gavo
smūgį žemiau juostos. A kim irką jam užėmė kvapą.
— Nejaugi Eplgeitas jums toks svarbus? — rūsčiai pa
klausė jis.
— Eplgeitas man visiškai nesvarbus,— įniršo ji.— Man
svarbus — jūs. Nejaugi jūs to nesuprantate, užsispyręs, ne
sukalbamas, savimi pasitikintis vyriški? A š neleisiu, kad
jūs duotumėte peno paskaloms ir net rizikuotum ėte gy
vybe dėl incidento, kuris buvo pats paprasčiausias pasiva
žinėjimas už miesto.
Atmetęs į šoną apklotą, Gideonas išlipo iš lovos. Įsi-
sprendęs rankomis į šonus, jis lėtai žengė prie Harietos.
Panelė Pomeroj nepasitraukė nė žingsnio. Atrodo, ji buvo
vienintelė moteris pasaulyje, kuri jo nebijojo.
— Jūs drįstate man grasinti? — ramiai paklausė Gideo
nas.
— Taip, sere. Jeigu jūs taip kvailai užsispyręs, aš pri
versta imtis grasinimų.— Jos veido išraiška sušvelnėjo.—
Būkite išmintingas, Gideonai, nedarykite to.
— A š išmintingas,— suriaumojo jis.— Daugiau negu iš
mintingas. A š mėginu užkirsti kelią panašiems dalykams
ateityje.
— Nėra būtina kviesti Eplgeitą į dvikovą. Jis viso
labo jaunuolis, mėgstantis suvaidinti galantiško riterio
vaidmenį. Nejaugi tai taip sunku suprasti ir pamiršti?
— Prakeikimas, Harieta.— Priblokštas jos logikos, G i
deonas susikišo pirštus į savo plaukus. Žinoma, jis su
prato, kad jaunasis Eplgeitas nekėlė didelės grėsmės. Bet
čia buvo principo reikalas.
— Nejaugi jūs, būdamas jo metų, nevaidinote galan
tiško riterio?
Gideonas vėl nusikeikė, dar įnirtingiau, nes tiktai da
bar suprato, kad pralaim i mūšį. Harieta teisi. Kaip ir dau
guma jaunuolių, jis suvaidintų tą patį vaidmenį, jei būtų
Eplgeito vietoje.
Aišku, kad Harieta nėra įsim ylėjusi berniūkščio.
Tikriausiai incidentą galima užglaistyti. Gideonas su
prato, kad toliau ginčytis negali. Jis sukaupė visą dė
185
mesį j anglių šviesos paauksintą nuostabų Harietos kūną.
Jis jos geidė. Jis ėjo iš proto nuo geismo, kraujas jo
gyslose virte virė. O Harietos aistra buvo tokia dosni.
Tikriausiai buvo svarbesnių dalykų, negu pam okyti lor
dą Eplgeitą.
— Gerai,— galų gale burbtelėjo Gideonas.
— Gideonai! — Harietos akys blykstelėjo.
— Sį kartą jūsų viršus. Žinokite, man ne prie širdies,
kad Eplgeitui taip lengvai viskas baigsis. Bet jei jau nie
kas nenukentėjo...
Harietos šypsena sušvito ryškiau negu žarijos židinyje.
— Dėkoju jums, Gideonai.
— G alite tai laikyti vestuvine dovana,— pareiškė v i
kontas.
— Puiku, milorde, tai jūsų vestuvinė dovana. Būtent
šitaip aš tai ir įvertinsiu.
Jis pasilenkė prie jos, suėmė už liemens ir pakėlė
aukštai į orą.
— O kokia jūsų vestuvinė dovana? — pasiteiravo Sen
Džastinas su pašaipa.
— Viskas, ko tik jūs pageidausite, m ilorde.— Harieta
apglėbė jo pečius džiugiai juokdamasi, kol jis sukosi su
ja.— Jums belieka tik pareikšti savo pageidavimą.
Gideonas nunešė ją į lovą:
— Būtent šitam aš ketinu skirti likusią naktį. Beje, ir
visas kitas naktis. O jūs patenkinsite visus mano n o ru s.. .
XIH skyrius
186
kada nors surengdavo marčioms. Bet drauge ir ne pats
šalčiausias, ramino save Harieta.
Nors ji filosofiškai žiūrėjo į šį priėmimą, tačiau teko
pripažinti, kad pietaujant vyravo įtempta atmosfera. Gra
fas manieringai sėdėjo viename stalo gale, jo žmona —
kitame.
Gideonas oriai sėdėjo ant kėdės lyg didžiulis plėšrus
katinas. Jo akyse švietė įtemptas linksmumas, kuris, kaip
jau žinojo Harieta, galėjo netikėtai pavirsti šaltu pykčiu.
— Taigi, Harieta, jūs neseniai lankėtės Londone,— ty
lia i ištarė ledi Hardkasl.
— Taip, ponia,— mandagiai atsakė Harieta, ram iai dė
damasi sau liežuvio porciją su raudonųjų serbentų padažu,
pasiūlytą liokajaus. Deja, liežuvis nebuvo jos mėgstamas
patiekalas.— M ano teta nuvežė mane į aukštuomenės drau
giją, kad pasim okyčiau gerų manierų. J i įsitikinusi, kad
man to prireiks, nes, tapusi vikonte, susilauksiu gėdos.
— A išku,— atsiliepė ledi Hardkasl.— Ir kaip sekasi? A r
pavyko pasimokyti manierų?
— Deja, ne,— prisipažino Harieta, dėdamasi į lėkštę
bulvių porciją. Staiga ji pajuto, kad labai nori valgyti.
Ir nieko keisto. Diena buvo tokia kupina įvykių ,— pra
dedant vestuvėmis ir baigiant varginančia kelionę į Hard-
kaslį.— Bent jau ne visai. Be to, paaiškėjo, kad jau ne
taip ir svarbu tos geros manieros, jeigu išteku už Sen Džas-
tino — kadangi jis pats visai jų neturi.
Ledi Hardkasl staiga krūptelėjo. J i maldaujamai pa
žvelgė į grafą, bet tas tiktai kažin ką neaiškiai suniurnėjo.
Nusišypsojęs Gideonas pakėlė taurę:
— Ponia žmona, prisipažinsiu, aš tiesiog priblokštas,
jog jūs tokios prastos nuomonės apie mano manieras.
Harieta metė į jį smerkiamą žvilgsnį:
— Bet sutikite, kad tai tikra tiesa. Jums tikras ma
lonumas erzinti draugijoje visus ir viską. Ir ginčijatės
menkiausiai progai pasitaikius. Jūs manote, kad aš jau
pamiršau jūsų papiktinantį norą iškviesti vargšelį Eplgei-
tą į dvikovą?
— Kas per dvikova? — sunerimo grafas.
— Dieve maloningasis, Gideonai, mano berniuk! Tikiu o
si ne tu išprovokavai vaidą su Eplgeitu? — susirūpino ledi
Hardkasl.
187
Gideonas atrodė pavargęs, bet kai jis pažiūrėjo į Ha-
rietą, jo akyse degė pavojinga ugnelė.
— J į pradėjo Eplgeitas.
— K urių velnių jaunajam Eplgeitui reikėjo kištis į rei
kalą, kuris galėjo baigtis dvikova? — užsidegė grafas.
— Jis pagrobė Harietą ir mėgino nusivežti ją į Gret
na Griną. A š pavijau juos vakar Siauriniame kelyje,—
mandagiai atsakė Gideonas.
Kam baryje įsivyravo įtempta tyla.
— Pagrobė ją? O Dieve! — Ledi Hardkasl pakaitomis
žvilgčiojo tai į Gideoną, tai į Harietą.— A š negaliu tuo
patikėti!
— Ir teisingai darote,— palaikė jį Harieta.— Tiesą sa
kant, tai nebuvo pagrobimas tikrąja to žodžio prasme. Ta
čiau Sen Džastinas šėtoniškai užsispyręs, tad ar jis gali
suprasti, kad įvyko tik apmaudus nesusipratimas. Beje,
jaudintis nėra dėl ko: viskas jau praeityje, dvikovos ne
bus. A r aš neteisi, milorde?
Gideonas gūžtelėjo pečiais:
— Viskas taip, kaip jūs sakėte. A š sutikau jo nekvies
ti į dvikovą.
— Jūs mane visiškai supainiojote,— pasiskundė ledi
Hardkasl.
Harieta greitai linktelėjo:
— Būtent. Sen Džastinas dažnai suklaidina aplinkinius.
Tai jo bėda, jeigu norite žinoti mano nuomonę. Jis eina
be atodairos, niekam nepasakodamas savo planų. Kas v i
siškai suprantama.
Grafas metė į ją rūstų žvilgsnį:
— Ką jūs turite galvoje sakydama „suprantama"? K u
rių velnių jis nepasiaiškina?
Prieš atsakydama, Harieta neskubėdama nurijo bulvę.
— O priežastis yra ta. M ūsų visuomenė su jo vardu
sieja visokį blogį. Be abejonės, Gideonas pavargo nuo
panašaus elgesio ir nusprendė pats provokuoti aplin ki
nius. Deja, tačiau toks jo klaidingas pasilinksm inim o su
pratimas.
Gideonas vos vos šyptelėjęs, įsikirto dantimis į triušio,
gabalą, patiektą su pikantiškais prieskoniais.
188
— Bet juk tai juokinga,— sušnibždėjo ledi Hardkasl,
mesdama į sūnų priekaištingą žvilgsnį.
— Leiskite su jum is nesutikti, ne taip jau ir juokinga.
Tarp kitko, lengva susiprotėti, iš kur tas jo įprotis. Gideo-
nas labai užsispyręs. Ir ganėtinai pasitikintis savimi. N e
abejotina, kad jo uždarumas sukelia tam tikrus sunkumus.
— Jūs nepakartojama, madam.— Gideonas pašaipiai
palenkė galvą.— O, kokios puikios pirmosios sutuoktinių
dienos, kai jauna žmona pastebi tik gerąsias vyro savy
bes.
Grafas sūnaus pastabas nuleido negirdomis. Jo veria
mas žvilgsnis įsmigo į Harietą.
— M an žinoma, kad jūsų sužadėtuvės įvyko gana ne
įprastomis aplinkybėmis. A r tai taip pat apmaudus ne
susipratimas?
— Liaukitės, grafe! — susijaudinusi bandė sutramdyti
vyrą ledi Hardkasl.— V argu ar tai tinkama tema prie pie
tų stalo.
Bet Harieta negaišdama nuramino šeimininkę padrą
sinamu gestu:
— V isai ne. A š nieko prieš apsvarstyti skandalingas
mano sužadėtuvių smulkmenas. A tv ira i kalbant, man tai
buvo nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių diena. Nors
viską išprovokavau aš. A š tapau beviltiškai sukompro
mituota, ir vargšui Sen Džastinui, kad apgintų savo gar
bę, neliko nieko kito, kaip vesti mane. Panašu, kad mes
radome geriausią išeitį, ar ne, milorde? — J i pasiuntė Gi-
deonui akinančią šypseną.
— Taip,— atsiliepė Gideonas.— Būtent tokie buvo mū
sų ketinimai. Ir turiu pasakyti, mūsų reikalai gana geri.
Neabejoju, kad H arieta laikui bėgant įpras prie šeimyni
nio gyvenimo.
— Cha! — atžariai paprieštaravo Harieta.— N e man, o
jums, milorde, reikės įprasti.
Gideonas tyliai protestuodamas tik suraukė antakius.
— Ir vis dėlto kokie buvo tikrieji įvykiai, paskatinę
jus susižadėti? — piktai paklausė grafas.
— Gerai,— atsiduso Harieta.— Gideonas surengė plė
šikų gaujos gaudynes. Jie buvo mano oloje įsirengę slėp
tuvę.
189
— Hardkaslių oloje,— sausai pataisė Gideonas.
— Plėšikai? ! — sumišusi šūktelėjo ledi Hardkasl.—
Dėl Dievo, kokie dar vagys?
— Kas? — nesuprasdamas grafas įsmeigė į sūnų akis.—
M an niekas nepranešė, kad mūsų valdose pasirodė plė
šikai.
Gideonas atsainiai gūžtelėjo pečiais:
— Jūs seniai, sere, liovėtės domėjęsis tuo, kas vyks
ta jūsų valdose. Nematau būtinybės įkyrėti jums nuobo
džiomis smulkmenomis.
H ardkaslio akys piktai sublizgo.
— V eln ia i rautų jūsų pasitikėjim ą savimi, Gideonai!
— A š su jumis sutinku,— pritarė grafo pastabai Ha-
rieta.— Tai taip jam būdinga, sere. Gideonas baisiai sa
vim i pasitikintis.
— V is dėlto pabaikite istoriją apie plėšikus,— niūriai
suniurzgė Hardkaslis, gerokai primindamas savo sūnų to
mis minutėmis, kai tas būdavo blogos nuotaikos.
— Dabar man aišku, iš ko jis paveldėjo tuos bruožus,—
sukuždėjo Harieta.
Gideonas šyptelėjo:
— Papasakokite jam, kas dėjosi toliau, mano m ieloji.
— Ką gi,— m ielai sutiko Harieta.— Tą naktį, kai buvo
surengtos gaudynės, vienas plėšikų paėmė mane įkaite.
Priversta prisipažinti, kad dėl to aš pati kalta. Bet ne
laimės nebūtų įvykę, jei Sen Džastinas iš anksto, kaip aš
ir maniau, būtų aptaręs su manimi veikim o planą.
— O Dieve mano! — aiktelėjo ledi Hardkasl.— Įkaite? !
— Sen Džastinas drąsiai puolė mane gelbėti, bet kai
jis mane surado, jau prasidėjo potvynis ir vanduo plūs
telėjo į olą.— Harieta žvilgtelėjo per stalą į niūriai m urk
santį Hardkaslį.— Tikiuosi, jūs įsivaizduojate, kokie pavo
jin gi potvyniai A per Bidltone?
— Taip, įsivaizduoju.— Krūm uoti grafo antakiai susiėjo
į vieną liniją.— Tos olos ganėtinai pavojingos.
— Sutinku su jumis, sere,— ramiai atsiliepė Gideo
nas,— bet, labai gaila, man nepavyko tuo įtikin ti savo
žmoną.
— N iekai,— įsiterpė Harieta,— potvyniai nebaisūs, je i
gu seki juos ir pažym i savo kelią tarp statmenų uolų.
190
Bet, kartoju, tą nelemtą vakarą mes su Sen Džastinu buvo
me potvynio uždaryti oloje ir buvome priversti ten pra
leisti naktį, o kitą rytą jis laikė savo pareiga m an pasi
piršti.
— A išku.— Ledi Hardkasl drebančiais pirštais paėmė
vyno taurę.
— Savaime aišku, aš mėginau jį atkalbėti nuo to,—
užjaučiam ai tęsė Harieta,— nes nemačiau kliūčių, kad ga
lėčiau lig i savo dienų galo išgyventi A p e r Bidltone ir su
kompromituota reputacija. Ju k galų gale reputacija ne
turi didelės reikšmės kolekcionuojant iškastines senienas.
Bet Sen Džastinas parodė pavydėtiną atkaklumą.
Ledi Hardkasl užsikosėjo, vos nepaspringusi vynu. Lio
kajus nuskubėjo prie jos, tačiau grafienė mostu jį su
stabdė:
— Viskas gerai, Houkinsai, ačiū.
Grafas, kaip ir pirma, neatitraukdamas akių žiūrėjo į
Harietą:
— Jūs renkate suakmenėjusias senienas?
— Taip, sere.— H arietai pasirodė, kad Hardkaslio
žvilgsnyje šmėstelėjo susidomėjimas.— Jums įdomūs geo
logijos dalykai?
— Taip, kadaise buvo įdomūs. M es tuo metu gyve
nome A p er Bidltone ir man pavyko surasti keletą itin
įdom ių egzempliorių.
H arieta akim irką buvo suintriguota:
A r jūs išsaugojote juos, milorde?
— Taip, jie kažin kur guli. A š jų nemačiau daugelį
metų. Turbūt juos galės suieškoti Houkinsas arba eko
nomė. Pageidaujate žvilgtelėti?
Harieta degė entuziazmu. J i netgi nusprendė patikėti
grafui danties paslaptį. Galų gale juk dabar jie — viena
šeima.
— A š to norėčiau labiau už viską, sere. Beje, aš ne
seniai aptikau nepaprastai įdomų dantį. A r jūs ką nors ži
note apie dantis, milorde?
— Truputį.— Hardkaslis susimąstė.— K uriai rūšiai pri
klauso jūsiškis?
— M ano dantis labai savotiškas, aš lig i šiol jo neiden
tifikavau,— leidosi aiškinti Harieta.— M atyt, jis yra dide
191
lio driežo, bet augo ne iš žandikaulio, kaip paprastai bū
na driežų, o iš dantenų. A š vis dėlto linkusi manyti, kad
tai plėšraus gyvūno dantis, ir ganėtinai stambaus. M ilž i
niško plėšrūno.
— Iš dantenų, hm? Sakote, milžiniško? — Grafas padel-
sė.— G al tai krokodilo dantis?
— O ne, sere. Tiktai ne krokodilo. A š manau, grei
čiau m ilžiniško roplio.
— Labai įdomu,— suniurnėjo grafas.— Iš tikrųjų labai
įdomu. Reikėtų pažiūrėti mano kolekciją, gal ten rastu
mėte ką nors panašaus. Prisipažinsiu, aš jau pamiršau, kas
būtent saugoma mano dėžėse.
— Kodėl mums nepabandžius to padaryti po pietų, m i
lorde? — tuojau pat pasiūlė Harieta.
— Nematau priežasčių atidėlioti,— sutiko Hardkaslis.
— Dėkoju jums, sere.— Harieta pagaliau atsikvėpė.—
Aš paėmiau dantį su savimi. Jis buvo mano rankinuke,
kai mane pagrobė... tai yra kai aš išvažiavau su draugais
pasivažinėti už miesto.
Gideonas pašaipiai pasižiūrėjo į ledi Hardkasl:
— Jeigu jūs tuojau pat neįsikišite, madam, tai mūsų
aristokratiškam pokalbiui ateis galas. Jeigu Harieta ėmė
kalbėti apie iškastines liekanas, jos beveik neįmanoma
sustabdyti. J i jau nė už ką neatsitrauks nuo šitų dalykų.
Užuomina pasiekė tikslą.
— Tikiuosi, radinių tyrim as gali palaukti lig i ryto
jaus,— ryžtingai pareiškė ledi Hardkasl.
Harieta pasistengė nuslėpti savo nusivylim ą:
— Suprantama, madam.
— Haukinsui ir ekonomei reikės nemažai laiko, kad
rastų pintines, kuriose saugomi jo šviesybės radiniai,—
pamėgino ją paguosti ledi Hardkasl.— Ju k negaliu aš
jiems liepti tokiu vėlyvu metu jų ieškoti.
— Jūs teisi,— sutiko Harieta, nors ir nesuprato, kodėl
negalima pasiųsti tarnų ieškoti Hardkaslio pintinių su ra
diniais. Galų gale dar ne taip ir vėlu.
— O dabar, Harieta, jūs būtinai turite papasakoti mums
apie sezoną Londone,— paprašė ledi Hardkasl.— A š nebu
vau Londono sezonuose n u o .. . — J i užsikirto.— Apskritai
ganėtinai seniai.
Harieta mėgino palaikyti aukštuomenės pokalbį, bet jai
192
tam reikėjo nemažų pastangų, kadangi ja i labai knietėjo
paklausinėti grafą apie jo kolekciją.
— M an atrodo, sezonas — tai jaudinantis dalykas. Ta
čiau tik tiems, kam jis prie širdies. M an o sesuo visa švy
tėjo iš džiaugsmo, ji ir kitais metais ketina v y k ti į sos
tinę.
— O argi jums sezonas nepadarė įspūdžio? — paklau
sė ledi Hardkasl.
— Deja, ne,— nusišypsojo Harieta.— Išskyrus valsą.
M an patiko jį šokti su Sen Džastinu.
Gideonas pakėlė taurę, sveikindamas žmoną, ir nusi
šypsojo:
— M an taip pat, madam.
Harietą pradžiugino jo galantiškumas.
— Dėkoju, sere.— J i kreipėsi į ledi Hardkasl: — La
biausiai man Londone įsim inė Senienų ir iškastinių radi
nių mėgėjų draugija. A š į ją įstojau.
Iš tolim ojo stalo galo atsiliepė grafas Hardkaslis:
— Kadaise aš buvau jos narys. Suprantama, aš jau
daugelį metų nesilankau draugijos posėdžiuose...
Harieta džiaugsmingai atsisuko į grafą:
— Dabar ten jau nemaža grupė žmonių, o posėdžiuose
dalyvauja keletas gana apsišvietusių žmonių. Labai gai
la, bet aš nespėjau susipažinti su tais, kas gerai išmano
apie iškastinius dantis.
— N a va, ji vėl imasi savo,— perspėjo grafienę Gideo
nas.— Geriau sustabdykite ją, kitaip pokalbis vėl suksis
apie dantis ir kaulus.
Harieta užsiplieskė:
— Prašau atleisti, madam. M an nuolat daromos pa
stabos, kad aš pernelyg žaviuosi suakmenėjusiomis lieka
nomis.
— Nesijaudinkite, brangioji — pasigailėjo ledi Hard
kasl. J i žvilgtelėjo į vyrą: — Kadaise jo šviesybė buvo
aistringai susižavėjęs šitais dalykais. Tačiau aš jau pa
miršau, kada paskutinį kartą jis kalbėjo apie savo kolek
ciją. Tačiau, sutikite, tai šiek tiek apriboja mūsų pokal
bį. A r negalėtumėte papasakoti ko nors įdomaus iš Lon
dono gyvenimo?
Harieta susirūpinusi net kaktą suraukė.
13—547
193
— A tv ira i kalbant, vargu,— galiausiai prisipažino ji.—
Jeigu sąžiningai, tai aš labiau mėgstu gyventi kaime. A š
laukiu nesulaukiu, kada grįšiu į A p er Bidltoną, kad galė
čiau tęsti savo darbą oloje.
Gideonas metė į ją atlaidų žvilgsnį:
— K aip matote, žmogui, kuris nusprendė paskirti sa
vo gyvenimą giminės valdoms, aš suradau idealią žmoną.
— A š su didžiausiu malonumu lydėsiu Gideoną jo ke
lionėse po Hardkaslių valdas,— džiugiai sušuko Harieta.—
A š tirsiu nežinomą teritoriją, ieškodama naujų radinių.
— Koks palengvėjimas, kai sužinai, kad šita santuo
ka ir jums suteiks šį tą malonaus,— pasakė Gideonas. K u rį
laiką man atrodė, kad mūsų sąjunga jums visiškai ne
naudinga. A š įsitikinęs, kad tokie niekai, kaip senovinis
titulas ir keletas pelningų dvarų, ne toks jau svarbus
dalykas aistringai senienų kolekcionuoto jai, kokia jūs
esate.
Grafas ir grafienė nustebę sužiuro į sūnų.
Harieta suraukė nosytę:
— Dabar jums aišku, ką aš turėjau galvoje? — kreipė
si ji į ledi Hardkasl.— Gideonas negali ištverti, kad, pa
sitaikius pirm ai progai, nepaerzintų aplinkinių. Ta i jam
jau tapo įpročiu.
K ai vaišės pasibaigė, Gideonas, atsilošęs į kėdės at
kaltę, patenkintas stebėjo, kaip grafienė daro H arietai
užuominą, kad joms dabar reikia pakilti iš už stalo ir pe
reiti į svetainę.
— Paliksim e džentelmenus išgerti portveino,— tarė pa
galiau ledi Hardkasl.
— Neprieštarauju, jeigu jie išgers ir mums esant,—
džiugiai atsiliepė Harieta.
Gideonas nusišypsojo:
— Jums aiškiai trūksta aristokratiško išsiauklėjim o,
mano m ieloji. Grafienė mėgina jums mandagiai užsiminti,
kad reikia pakilti iš užstalės. Jūs privalote tai padaryti,
kad suteiktumėte galimybę džentelmenams m irtinai nusi
gerti.
Harieta paniuro:
— Tikiuosi, milorde, jūs neturite įpročio taip smarkiai
194
nusigerti. Aš, kaip ir mano tėvas, niekada nepritariau gir
tuokliavim ui.
— A š pasistengsiu m irtinai nenusigerti, kad šią naktį
atlikčiau sutuoktinio pareigas, m ieloji. K aip jūs supran
tate, mums prieš akis pirm oji naktis po vestuvių.
Harieta raustelėjo, pajutusi jo pastaboje užuominą.
Grafienė, suprantama, tuo visai nesidžiaugė.
— Gideonai! Turėk gėdos taip kalbėti! — led i Hard-
kasl įnirtingai užsipuolė sūnų.— Jūs padoriuose namuose,
elkitės kaip pridera. Jums puikiausiai žinoma, kad apie
tokius dalykus prie stalo nekalbama. Per paskutinius še
šerius metus jūsų manieros visiškai sugedo.
— V eln ia i rautų, Gideonai,— subambėjo grafas.— Jūs
privertėte sutrikti šitą vaiką! Tuoj pat atsiprašykite savo
jauną žmoną.
H arieta įžūliai nusišypsojo Gideonui:
— Taip, Sen Džastinai, prašom atsiprašyti. Nesitiki,
jog kada nors išgirsiu jūsų atsiprašymą. A š tiesiog degu
iš nekantrumo jį išgirsti.
Atsistojęs Gideonas grakščiai nusilenkė žmonai. Jo žvil
gsnis blykčiojo.
— Atsiprašau, madam. A š nenorėjau užgauti jūsų švel
nius jausmus.
— Labai m iela.— Harieta atsigręžė į Sen Džastino tė
vus: — Ta i buvo padaryta labai galantiškai, tiesa? A š de
du dideles v iltis į tai, kad galų gale jis išmoks pasirody
ti draugijoje nesukeldamas visuotinio sąmyšio.
Grafienė staigiai pakilo nuo kėdės. Jos lūpos pavirto
vientisa linija.
— Manau, kad mums su Harieta vis dėlto dera perei
ti į svetainę.
Harieta grakščiai atsistojo:
— Taip, mums geriau išeiti, kol Sen Džastinas dar
nepasakė ko nors įžeidžiamo. M aldauju jus, milorde, kol
aš nebūsiu, elkitės padoriai.
— A š pasistengsiu, m ieloji,— atsakė Gideonas.
Jis stebėjo, kaip jo motina ir H arieta išplaukia iš val
gomojo. K ai durys paskui jas užsidarė, vikontas vėl atsi
sėdo.
Kam baryje pakibo tyla. Houkinsas priėjo ir įpylė Gi-
195
deonui ir grafui į taures portveino. Paskui liokajus iš
ėjo.
V y ra i tylėjo. Gideonas nemėgino nutraukti tylos. P ir
mą kartą po ilgo laikotarpio jie su tėvu lik o vienu du.
Jeigu Hardkaslis ketina su juo pasikalbėti, nusprendė Sen
Džastinas, tai tegul jis ir pradeda pirmas.
— O ji gana savotiška,— pagaliau ištarė grafas.— A š
noriu pasakyti, kad ji turi kažin ką to k io ...
— Taip, ji nepaprasta. Tai vienas iš patraukliausių Ha-
rietos bruožų.
V ė l įsivyravo tyla.
— Žinoma, ne visai tai, ko aš tikėjausi,— prisipažino
grafas.
— Po Didrė, turite galvoje? — Gideonas gurkštelėjo ait
raus portveino ir ėmė tyrinėti prašmatniai išgraviruotą
žvakidę, stovinčią priešais jį ant stalo.— A š pasenau šeše-
riais metais, sere. N ors ir esu pridaręs klaidų, tačiau se
nas klaidas aš retai kartoju.
Hardkaslis šyptelėjo:
— N orite pasakyti, kad šį kartą jums užteko pado
rumo pasielgti kaip pridera?
Gideono ranka suspaudė taurę.
— Ne, sere. N o riu pasakyti, kad pagaliau sutikau mo
terį, kuria galiu pasitikėti.
Ir vėl valgomajame buvo tylu.
— Sprendžiant iš visko, jūsų žmona visiškai jum is pa
sitiki,— tylia i ištarė Hardkaslis.
— Taip. Ir, prisipažinsiu, tai gana malonus pojūtis. Ju k
manimi visą amžinybę niekas netikėjo.
— Taip, bet, velniai rautų, ko jūs tikėjotės po skan
dalo su Didrė? — užsidegė Hardkaslis.
— Pasitikėjimo.
Hardkaslis taip tvojo delnu į stalą, kad net taurės pa
šoko.
— M ergina buvo nėščia. Jūs nutraukėte sužadėtuves
prieš jai nusišaunant. J i papasakojo savo tėvui, kad jūs
ją išprievartavote, o paskui metėte. Ką mes privalėjom e
galvoti?
— Kad galbūt ji melavo.
196
— Tačiau kodėl ji turėjo meluoti? Dėl Dievo, juk ji
ketino nusižudyti. J i neturėjo ką prarasti.
— Nežinau, kas privertė ją taip pasielgti. J i aiškiai
buvo išmušta iš vėžių, kai atėjo pas mane paskutinį kar
tą. J i . ..— Gideonas nutilo.
Paaiškinti, kokia buvo Didrė paskutinį vakarą, buvo
neįmanoma. Sen Džastinas tada iš karto suprato, jog ka
žin kas negerai. Jam tada pasirodė keista, kad ji ėmė jį
gimdyti.
Keletą mėnesių Didrė neatsakydavo į jo nedrąsius, v i
siškai nekaltus pabučiavim us ir staiga pati puolė jam į glė
bį. Jautėsi, kad ji puolusi į baisią neviltį. Kažin kas kuž
dėjo Gideonui: čia įpainiotas kitas vyriškis.
Ir kai jis pasakė jai savo įtarimą, Didrė įniršo. Jos de
ginantys žodžiai lig i šiol skamba G ideonui ausyse: „Taip,
čia įpainiotas kitas. A š laiminga, girdite jūs, Pabaisa, aš
laiminga, kad manęs nepalytėjo jūsų didžiulės išsigimė
liškos letenos! V a rg u ar aš būčiau pakėlusi jūsų glamo
nes. A š nekenčiu jūsų šlykštaus veido, palinkusio prie
manęs. N ejaugi jūs galėjote pagalvoti, kad aš geidžiu jū
sų? N ejaugi jūs manote, kad aš troškau už jūsų ištekėti?
Priim ti jūsų pasipiršimą mane privertė tėvas!"
Grafas nugėrė geroką gurkšnį portveino:
— Jeigu toje istorijoje įpainiotas kitas vyriškis, tai
kodėl ji neprisipažino? Būtų palikusi raštelį ar ką nors
panašaus. Jūs nepakeliamas žmogus. Jūs negalite įsivaiz
duoti, kaip jūsų vargšė motina mėgino įtikin ti save, jog
merginą suviliojo kažin kas kitas. Bet faktai atkakliai liu
dijo ką kita.
— Turbūt mums geriau pakeisti temą,— pasiūlė Gideo
nas.
— V eln ia i jus rautų, mano pirmasis ir vienintelis anū
kas mirė drauge su Didrė Rašton!
— Ne, velniai rautų, tai ne jūsų, o kažin kieno kito
anūkas mirė drauge su Didrė! Tai buvo ne mano vaikas! —
pratrūko Gideonas.
— Dėl Dievo, Gideonai, elkis atsargiau su taure.
— Paskutinį kartą,— suriaumojo Sen Džastinas,— pri
siekiu jums savo garbe,— aš nesuviliojau Didrė Rašton!
A š niekada jos nepalytėjau! V eln ia i rautų, jei norite ži
197
noti tiesą, ji negalėjo pakęsti mano prisilietim o ir aiš
kiai leido tai suprasti!
Didžiulėm is valios pastangomis Gideonas įveikė pyk
tį. Jis labai atsargiai pastatė taurę ant stalo. Tėvas sune
rimęs pažvelgė į jį.
— Galbūt jūs ir teisus,— pratarė Hardkaslis,— mums
geriau pakeisti temą.
— Taip.— Gideonas įkvėpė.— Atsiprašau, sere, už per
dėtą teatrališkumą. Tikriausiai per tuos metus aš priva
lėjau suprasti visą tokio elgesio beprasmiškumą. Bet dėl
to jūs turite papriekaištauti mano žmonai. J i tvirtai įsiti
kinusi, kad aš pernelyg užsidaręs.— Vikontas niūriai nu
sišypsojo.— Bet jūs pagal save galite spręsti, kas pasi
daro, kai aš mėginu pasiaiškinti. M anim i paprasčiausiai
niekas netiki.
— Niekas, išskyrus jūsų žmoną? — šaltai pasiteiravo
Hardkaslis.
— J i patikėjo mano nekaltumu dar lig i to, kol aš pa
mėginau jai paaiškinti,— atsakė Gideonas ne be pasidi
džiavim o.— Faktiškai aš niekada nepapasakojau jai visos
istorijos. Bet Harieta perpildytos salės viduryje pareiš
kė aukštuomenei, kad, be abejonės, vaiko tėvas buvau
ne aš, o kitas vyriškis.
— Nėra ko stebėtis, kad jūs vedėte Harietą,— sausai
atsakė grafas.
— N ėra k o ... Ką gi jūs norėjote su manimi aptarti,
sere?
Hardkaslis tylėdamas stebėjo savo sūnų.
— Turbūt reikia pakalbėti apie pagrobėjus. Papasa
kokite man apie plėšikus, slėpusius pagrobtą turtą oloje.
Gideonas pasistengė atkurti neseniai buvusius įvykius.
— A pskritai tai čia nėra ko pasakoti. A š surengiau
gaudynes su policininku iš Baustrito. M es sugavome tuos,
kas ten slėpė brangenybes.
— K aip jums pavyko aptikti jų pėdsakus?
Gideonas kreivai šyptelėjo:
— Ieškodama suakmenėjusių senovinių gyvūnų lie
kanų Harieta aptiko jų slėptuvę. J i iškvietė mane į A p er
Bidltoną ir pareikalavo atlikti kuo greičiau tyrim ą, ka
dangi ji norėjo kuo greičiau tęsti savo ieškojim us oloje.
198
Jeigu jūs dar nesuvokėte, galiu pasakyti, kad Harietos
charakteryje yra despotiškumo.
— Aišku. Taig i jūs sugavote vagis, o drauge susira
dote ir Harietą.
— Taip. Būtent taip.— Paėmęs taurę portveino, Gideo-
nas stebėjo rubininius blyksnius.— M a n kelia nerimą tik
vienas dalykas. A š manau, ten buvo ketvirtasis, gaujos
vadeiva. Bet mes jo nepagavome.
— Kas jus verčia taip manyti?
— V isų pirma, kai aš juos tardžiau, nusikaltėliai drau
giškai prisipažino, kad instrukcijas gaudavo iš paslaptin
go nepažįstamojo, kuris rūpestingai slėpė savo veidą. Ir
aš linkęs jais tikėti.
— Kodėl?
— O loje rasti daiktai buvo tiktai vertingi, labai meis
triškai padaryti ir nepriklausė nė vienai iš geriausių Aper
Bidltono namų. Jeigu norite žinoti, iš trijų sugautųjų nė
vienas nieko apie brangenybes nenutuokia. Jie papras
čiausiai būtų iškūlę jiem s patikusio namo langą ir išnešę
viską, kas būtų pakliuvę po ranka.
— Suprantu,— lėtai pasakė Hardkaslis.
— Negana to, kai seklys sugrąžino kai kurias verty
bes jų teisėtiems savininkam s Londone, jis išsiaiškino, kad
niekas net neįtarė, jog tapo plėšikų auka: tiesiog kas nors
atsitiktinai pastebėdavo, kad daikto nėra.
— Niekas nepastebėjo įsilaužimo? — apstulbo Hard
kaslis.
Gideonas neigiam ai papurtė galvą:
199
— Kokios jūsų išvados?
— M an atrodo, yra kažin kas, turintis galimybę ap
žiūrėti namus prieš apiplėšimą ir nustatyti kokie vertingi
daiktai ten yra ir kur jie padėti. Paskui tas žmogus pa
rengia pagrobimą — tvarkingai ir profesionaliai, tai yra
be išdaužytų langų ir nuplėštų užraktų.
— Jūs manote, kad vadeiva vis dar laisvėje?
— Esu tikras, ju k mums nepavyko jo sugauti.— Gideo-
nas baigė gerti portveiną.— Ir štai kas įdomu: be to, kad
jis išmano apie vertingus daiktus, jis, be abejo, gali lais
v a i lankytis geriausiuose namuose.
— Ir pažįsta A p er Bidltono olas,— užbaigė Hardkas-
lis.
— Taip, be to, jas pažįsta puikiai.
— N e tiek jau daug žmonių atitinka jūsų charakteris
tiką,— pasakė Hardkaslis.
— Priešingai,— niūriai šyptelėjo Gideonas.— Bet ku
ris iš tų, kas metų metais slankioja A p er Bidltone. Dau
gelis iš jų džentelmenai ir lankosi aukštuomenėje. Tarp jų
ir jūs, sere.
— Aš? !
— Jūs labai tinkate tam vaidm eniui — džentelmenas
nutuokiantis apie brangenybes, laisvai jaučiatės geriau
siuose namuose, o taip pat puikus A p er Bidltono olų ži
novas.
Grafas buvo priblokštas. Jo akys liepsnojo įniršiu.
— K aip jūs drįstate daryti tokias užuominas savo tė
vo atžvilgiu?
Staigiai pakilęs iš krėslo, Gideonas šaltai nusilenkė tė
vui:
— Prašau atleisti, sere. A š nedariau jokių užuominų.
Suprantama, aš jūsų neįtariu plėšikavim u. Jūsų garbė ne
sutepta. Niekas negali jūsų apkaltinti.
— V eln ia i rautų, aš tos pačios nuomonės.
— Negana to, kaip jūsų dvarų valdytojas, aš gerai ži
nau jūsų turto dydį. Jums nėra reikalo grobti. Taig i aš
jus išbraukiu iš įtariam ųjų sąrašo.
— A č iū Dievui! — siautėjo Hardkaslis.— Ir jums nė
trupučio negėda, o ir apskritai, kaip jūs galėjote kalbėti
200
panašius dalykus, nedėkingasis! N etgi užsiminti, kad aš
galiu vogti! To jau per daug, sere.
Gideonas nuėjo į duris:
— Neįprasta savijauta, argi ne?
— Kokia? — susierzinęs sviedė grafas.
— Pajusti, kad jūsų garbe abejojama, ir tuo pat me
tu suprasti, jog savo nekaltumo neįmanoma įrodyti?
Nesulaukęs atsakymo; Gideonas išėjo iš kambario, pri-
verdamas paskui save duris.
X IV skyrius
201
Harieta ėmė energingai m ojuoti vėduokle, bet staiga
liovėsi, pastebėjusi, kad Felisitė beviltiškai papurtė galvą.
Harieta sutikdama linktelėjo. J i žinojo, jog nemoka vė
duotos vėduokle taip, kaip priim ta aukštuomenėje: nesu
geba, pavyzdžiui, suvaidinti kuklią moterį arba, priešin
gai, koketiškai patraukti vyriškio dėmesį. Bent jau gerai,
kad niekas nereiškia nepasitenkinimo jos suknele. J i bu
vo žalsvai melsvo muslino, papuošta raukiniais ir kaspi
nais. Suknelę jai išrinko Felisitė.
Ložės užuolaidos prasiskyrė — į ją įžengė du patrauk
lūs jauni vyrai, vilkintys naujutėliais vakariniais kostiu
mais.
— O štai ir dvyniai A doniai,— šnibžtelėjo Harieta se
seriai.
— Taip, matau,— nusišypsojo Felisitė, mėgaudamasi
savo — tikro deimanto vaidm eniu.
Du jaunuoliai, Harietos pavadinti „dvyniais Adoniais",
nebuvo gim inaičiai. Tačiau jie buvo vienodo ūgio, jų
plaukai ir akys buvo tos pačios spalvos, siūdinosi pas tą
pat įsiuvę ją ir merginosi toms pačioms moterims. Šiuo
metu abu garbino Felisitę.
„D vyniai" mandagiai pasisveikino su Adelaide ir Efe,
o paskui džiaugsmingai atsigręžė į Felisitę.
Felisitė juos pasveikino akinančia šypsena.
— Labą vakarą, džentelmenai. Džiaugiuosi jus maty
dama. A r jūs pažįstami su mano seserimi, vikonte Sen
Džastin?
— Džiaugiuosi, galėdamas jus vėl pasveikinti sostinė
je, madam, — grakščiai nusilenkdamas pasakė pirmasis
Adonis. Jo žvilgsnis akim irką tapo mąslus.
— Džiaugiuosi jus matydamas. Sveikinu su neseniai
įvykusiom is vedybomis.— Antrasis Adonis taip pat nusi
lenkė ne mažiau galantiškai, o paskui abu vėl savo dė
mesį nukreipė į Felisitę.
Ložės gilum oje Efė plepėjo su persenusią našle. A u
sies krašteliu Harieta išgirdo pastarosios pastabą, kad v i
sa šeima vedybas sutiko su palengvėjimu.
— Mes, žinoma, labai džiaugiamės šita sąjunga,— ne
rūpestingai samprotavo Efė, o paskui staiga pro dantis
ištarė: — Bet drauge buvome nusivylę tuo, kad jaunieji
202
nesulaukė oficialių vedybų. Nors m eilė turi savo įstaty
mus, argi ne?
— K ai kas jau tikrai elgiasi taip, kaip jam šauna į gal
vą, — sukuždėjo našlė.— Ir jeigu jūs manęs paklausite
kas, aš atsakysiu — Sen Džastinas.
Harieta jautė, kad į ją nukreipti smalsūs žvilgsniai iš
kitų ložių. Persisvėrusi per barjerą, ji stebėjo parteryje
kilusį susistumdymą ir nepastebėjo, kai į ložę įėjo naujas
lankytojas, kol išgirdo pažįstamą vyrišką balsą, sveiki
nantį Adelaidę ir Efę.
— O, labą vakarą, pone M orlandai,— džiaugsmingai
atsiliepė Efė,— džiaugiuosi jus matydama.
— A š atėjau pareikšti savo pagarbą naujai iškeptai
vikontei Sen Džastin,— tarė Briusas.
— O taip, žinoma,— pasakė Efė.
Atsigręžusi Harieta priešais save pamatė M orlandą. Jo
auksiški plaukai blizgėjo lempų šviesoje, šypsena buvo
kupina žavesio. Harieta prisim inė Gideono įspėjimą. A n
geliška Briuso išvaizda apgaulinga.
— Labą vakarą, pone M orlandai,— mandagiai nusišyp
sojo ledi Sen Džastin.
— Madam .— Briusas atsisėdo šalia jos ant aksomu ap
muštos kėdės. Pažvelgęs Harietai į akis ir patildęs balsą,
jis tarė: — Jūs šiandien kerinti.
— Dėkoju jums, sere.
— A š tiktai rytą sužinojau, kad jūs vėl Londone,— tę
sė Morlandas,— ir kad jūs ištekėjote.
Harieta palenkė galvą. Dauguma žmonių, bent jau dėl
akių, sveikindam i ją, rodė mandagumą.
— Taip.
— A p ie jūsų netikėtą dingimą iš Londono sklido nera
mūs gandai.
— Iš tikrųjų? — Harieta gūžtelėjo pečiais.— M an nie
kas negrėsė, ir nesuprantu, kodėl dėl manęs taip visi
pergyveno.
— Kurie ne kurie mūsų pergyveno dėl jūsų saugu
mo,— švelniai pasakė Briusas.
— N iekai. M an nė sekundės negrėsė pavojus. A tleis
kite, bet kam tokie dalykai galėjo šauti į galvą?
Jo lūpomis nuslydo liūdna šypsena.
203
— Tie, kas dėl jūsų pergyvena, supranta, kad tam
buvo priežasčių, ju k Sen Džastinas išvažiavo įkandin jū
sų ir jūsų draugų.
— Ką gi, dabar, tikiuosi, jums aišku, kad jie be rei
kalo pergyveno,— tvirtai pasakė Harieta.
. — Jūs, ledi, labai drąsi.— Parodydamas jai pagarbą,
Briusas žemai nusilenkė.— Priim kite mano nuoširdų susi
žavėjimą.
Harieta įdėmiai pažiūrėjo į jį:
— Ką jūs turite galvoje?
— Nesvarbu, nekreipkite dėmesio. Kas padaryta, tas
padaryta.— Briusas linktelėjo žiūrovų pusėn: — A r jūsų
netrikdo įdėmūs žvilgsniai ir komentarai? Jūs paskutinė
keistenybė aukštuomenės scenoje, ledi Sen Džastin. Suža
dėtinė, o dabar Blektom H olo Pabaisos žmona.
H arieta piktai ložtelėjo atgal:
— A š paprašyčiau ateityje nevadinti mano vyro šita
siaubinga pravarde. Pone M orlandai, prašom tuoj pat pa
lik ti ložę!
— A š nenorėjau jūsų įžeisti, madam. A š tiktai išdrį
sau pakartoti tai, ką kalba visas Londonas. A r jūs nužu-
dysite pasiuntinį, atnešusį jums blogą žinią?
— Taip, jeigu tai būtina tam, kad priversčiau jį liau
tis ją kartoti.— M ostelėjusi vėduokle, Harieta davė M or-
landui ženklą išeiti.— Palikite mus, sere. A š nenusiteikusi
klausytis visokių niekų.
— K aip jums patinka.— Atsistojęs Briusas paėmė jos
ranką anksčiau negu Harieta suprato jo ketinimą. Jis pa
silenkė prie jos rankos.— Leiskite man dar kartą išreikšti
savo didžiausią susižavėjimą.
— Iš tiesų, pone M orlandai, užteks.
Briusas patildė balsą, kad jį galėtų girdėti tiktai H a
rieta:
— A p ie jūsų drąsą visuomenėje kuriamos legendos.
N e kiekviena moteris gali taip rainiai žiūrėti į perspek
tyvą dalintis guoliu su tokiu išsigim ėliu kaip Sen Džas
tinas.
Harieta išlaisvino ranką tuo momentu, kai aksominės
užuolaidos vos vos sujudėjo, įleisdamos eilin į lankytoją.
204
Į ložę įėjo Sen Džastinas. Jo žvilgsnis tuoj pat nukrypo
į Briusą.
— Sen Džastinai,— santūriai šypsodamasis pasveikino
j į Morlandas.— A š tik ką turėjau garbės pasveikinti jūsų
žmoną.
— Iš tikrųjų? — Gideonas atsuko jam nugarą, su dera
ma pagarba sveikindamasis su Efe, Adelaide ir Felisite.
Paskui jis šaltai žvilgtelėjo į Harietą, tirdamos jos veido
išraišką.
Bijodama suteikti bent mažiausią pretekstą vaidui tarp
Gideono ir Briuso, Harieta greitai nusišypsojo. Istorija su
Eplgeitu dar buvo gyva jos atmintyje. N e taip paprasta
buvo įtikinti Sen Džastiną, kad nekviestų Eplgeito į dvi
kovą.
— N a va, pagaliau ir jūs, m ilorde,— atsainiai ištarė
Harieta.— A š jau nesitikėjau, kad jūs šiandien pasirody
site teatre.
Praėjęs pro Briusą, tarsi jis būtų vaiduoklio šešėlis,
Gideonas priėjo prie Harietos. Pasilenkęs prie jos rankos,
vikontas pabučiavo ja i pirštus.
— A š juk sakiau, kad susitiksiu su jumis čia,— švel
n iai prim inė Gideonas.
— Taip, žinoma,— pasimetė Harieta. Jautėsi, jog abu
vyrai jaučia vienas kitam neprielankumą, ir ji norėjo iš
vengti bet kokių nesusipratimų.
— Sėskitės, sere. Tuojau prasidės antrasis veiksmas.—
J i abejingai linktelėjo Briusui, m ąsliai įbedusiam akis į
G id e o n ą :— V iso labo, pone M orlandai. Ačiū, kad užėjo
te manęs pasveikinti.
— V iso labo, madam.— Briusas pradingo už užuolaidų
aksomo.
— A r jis niekuo jūsų neįžeidė? — ramiai paklausė G i
deonas, sėsdamasis šalia Harietos.
— O Dieve, žinoma, ne,— išskleidusi vėduoklę, H arie
ta ėmė energingai vėdintis.— Jis buvo labai mandagus.
J i sugavo klausiam ą Felisitės žvilgsnį, ku ri akimis
klausė, ar viskas gerai. Harieta leido jai suprasti, jog si
tuacija jos rankose.
— Džiaugiuosi tai girdėdamas.— Vikontas išdidžiai at
silošė į kėdės atkaltę, demonstruodamas visiems sėdin
205
tiems teatre savo savininkišką poziciją Harietos atžvilgiu.
— Jums patinka spektaklis?
— Prisipažinsiu, nelabai, — atsakė Harieta.— Beveik
nieko negirdėti, nes publika smarkiai triukšmauja. O prieš
pertrauką kažin kas apačioje ėmė mėtyti į sceną apelsi
nų žieveles.
Adelaidė prunkštelėjo:
— Sen Džastinai, Harieta vis dar naiviai mano, kad į
teatrą einama todėl, kad žiūrėtų ir klausytųsi pjesės. M es
ja i aiškinome, kad lankantis teatre tai visiškai nesvarbu.
Keista šypsena perkreipė Gideono lūpas. Jis su aiškiu
pasitenkinim u apžiūrinėjo publiką.
Harieta sumišusi pasimuistė ant kėdės. Jai tikrai įg ri
so būti apžiūrinėjam ai kaip Pabaisos iš Belktom H olo
žmonai.
* * *
206
ta, ar ne. Jūs dabar vikontė Sen Džastin, ir niekas negali
to pakeisti.
— Jūs spyrėtės, kad aš nueičiau į teatrą visiškai dėl
kitos priežasties. Jūs puikiai suprantate, ką aš turiu gal
voje. Gideonai, mano sesuo mano, kad jūs vė l norėjote
mane visiems parodyti, tarsi aš būčiau retas gyvūnas. A r
taip? Jeigu taip, tai man ne prie širdies. A š daugiau to
nenoriu.
— Taip, mano m ieloji, jūs ganėtinai reta būtybė.—
V iko n to akys blykstelėjo.— Iš tikrųjų labai reta.
— Ne, milorde. A š pati paprasčiausia moteris, kuri ta
po dabar jūsų žmona. Gideonai, aš daugiau nenoriu būti
parodos eksponatu. Nejaugi jūs visuom enei dar ne viską
įrodėte?
— Kad ir ką sakytų jūsų sesuo, Harieta, aš siunčiau
jus į teatrą ne tam, jog parodyčiau visuomenei.
— Jūs tuo tikras, milorde? — tyliai paklausė ji.
— V eln ia i rautų, koks kvailas klausimas. Žinoma, tik
ras. A š maniau, kad jūs džiaugsitės, galėdama praleisti
vakarą su šeima ir jums patiks spektaklis, štai ir viskas.
— Puiku,— su palengvėjim u atsiduso Harieta,— kitą
kartą, kai jūs man pasiūlysite kur nors eiti, aš turėsiu
teisę atsisakyti.
Gideonas krūptelėjo:
— Harieta, jūs dabar ištekėjusi moteris. Jūs elgsitės
taip, kaip jums lieps.
— A k , ak. T a i yra jūs galite įsakyti man eiti ten,
ku r aš visai nenoriu:
— Harieta?
— Jeigu jūs imsite man įsakinėti, tai aš padarysiu ne
išvengiam ą išvadą, kad jūs visai nesistengiate padaryti
man malonumą,— tęsė Harieta.— K o l kas man tikrai atro
do, kad jūsų poelgio motyvais — parodyti mane visuo
menei.
— A š visai nesistengiu jūsų niekam rodyti! — susier
zinęs pasakė Gideonas ir išgėrė likusį brendį.
— Tada važiuokim e į A p er Bidltoną,— greitai pasiūlė
H arieta.— M es su jum is nemėgstame gyventi sostinėje.
G rįžkim e namo.
— Nejaugi jus taip traukia grįžti jūsų radiniai?
207
— Suprantama, aš nekantrauju vėl tęsti savo tyrin ėji
mus. Jūs ju k žinote, kaip aš pergyvenau, jog kas nors
suras kaulus, priklausančius tam pačiam gyvūnui, kurio
dantį aš radau. Kadangi jums taip pat nepatinka draugi
ja, aš nematau kliūčių, trukdančių mums grįžti į A p er
Bidltoną.
— Jūs ir jūsų prakeiktos suakmenėjusios liekanos! —
užsiplieskė vikontas.— T iktai apie jas jūs ir galite gal
voti?
Staiga Harieta suprato, kad ji nė trupučio nesusierzi
nusi. O Gideonas pradėjo pykti.
— Jūs geriau žinote, milftrde.
— A rgi? Prisipažinkite 'man, m ieloji, kokią vietą už
im u aš ir iškastiniai radiniai? K iti vyrai bijo varžovų, to
kių kaip M orlandas. O mano likim as — atsilaikyti prieš
senų kaulų ir dantų krūvą.
— Gideonai, mūsų pokalbis virsta kvailu ginču. M i
lorde, šiandien aš jūsų nesuprantu.
Gideonas tylia i prisipažino:
— Nesu tikras, kad šiandien aš pats save suprantu.
A š ne per geriausios nuotaikos, Harieta. Galbūt jūs ge
riau eikite miegoti.
Harieta priėjo prie jo. Uždėjusi vyrui ant peties ran
ką, ji žvilgtelėjo į jo niūrų veidą:
— Gideonai, kas atsitiko?
— Nieko, viskas gerai.
'— Nem ėginkite manęs apgauti. Tikra i kažin kas atsi
tiko, kitaip jūs nebūtumėte toks niūrus.
— Jeigu jūsų pasiklausyti, tai aš niūrus iš prigim ties.
— Bet ju k ne visada,— pataisė ji.— Gideonai, neslėp
kite, kodėl jūs sudirgęs? A r todėl, kad ponas M orlandas
užsuko į mūsų ložę?
Sen Džastinas atsitraukė nuo jos. Jis priėjo prie ma
žo stalelio ir kliūstelėjo į savo taurę brendžio.
— A š susidorosiu su M orlandu.
— G id e on a i!— Harieta sutriko.— Ką jūs kalbate?
— A š sakau, kad susidorosiu su juo.
— Išklausykite manęs, Sen Džastinai,— nutraukė jį H a
rieta,— netgi negalvokite pašauti M orlandą dvikovoje.
Suprantate mane? A š šito nepakęsiu?
208
— Jūs taip jį įsim ylėjusi? — nutęsė vikontas.
— Gideonai, dėl Dievo! Jūs juk žinote, kad tai netie
sa. Kas jums šiandien darosi?
— Madam, aš sakau, jog bus geriau, jei jūs eisite mie
goti.
— A š ne šunybių prikrėtęs vaikas, kad nuvarytumėte
mane į lovą, kol jūs čia k a ip ... d id žiu lė ... d id žiu lė ...
— Pabaisa?
— Ne, tiktai ne pabaisa! — sušuko Harieta.— Kaip
kaprizingas, užsispyręs, bejausmis vyras, nepasitikintis sa
vo žmona.
Gideonas buvo aiškiai pasiftietęs.
— Harieta, a š ... pasitikiu jumis.
Iš jo akių ji suprato, kad tai tiesa, ir pajuto, kaip ati
tirpsta iš nuoskaudos sustingusi jos sielos dalis.
— Gerai,— suniurnėjo ji,— nors, drįstu pasakyti, iš jū
sų elgesio to nepasakysi. •
Ugnies šviesoje šviesiai rudos Sen Džastino akys at
rodė bemaž auksinės.
— A š daugiau niekuo taip nepasitikiu kaip jumis. Ši
to nepamirškite.
Iš laimės Harietai ėmė svaigti galva.
— Jūs iš tikrųjų taip galvojate?
— A š visada sakau tai, ką galvoju.
— Gideonai, tai geriausia, ką jūs kada nors man esa
te sakęs.— Perbėgusi per kambarį, ji puolė jam ant kaklo.
. — Dieve mano, kaip jūs galėjote pagalvoti, jog aš
jum is nepasitikiu? — Pastatęs taurę brendžio, Sen Džasti-
nas stipriai ją apkabino.— Niekada tuo neabejokite, mano
m ieloji.
— Bet jeigu jūs manimi pasitikite,— sukuždėjo Harie
ta, glausdamasi prie jo krūtinės,— tai kodėl jum s kelia
nerimą ponas Morlandas?
— Jis pavojingas,— trumpai atsakė Gideonas.
— Drįstu paklausti kodėl?
— A š jį seniai pažįstu. A š jums jau sakiau apie tai.
Jis save vadina mano draugu. Vaikystėje mes tam tikrą
laiką drauge augome. Jo šeima gyveno netoli Blektorn
H olo. Paskui jie išsikėlė. V ė l M orlandą aš susitikau Lon
done, kai jis metė universitetą. Jis, kaip ir anksčiau, va
14—547
209
dina save mano draugu, netgi po tof kai perrėžė man
veidą rapyra.
Pakėlusi galvą, Harieta apmirė. J i išpūtė iš nustebimo
akis. Ji švelniai palietė rando subjaurotą skruostą:
— Tai padarė Morlandas?
— Atsitiktinai. Bent jau šitaip jis tada pareiškė. M es
buvome jauni. Ir neprotingi. A pskritai tą vakarą mes per
daug išgėrėme, ir M orlandas iškvietė mane fechtuotis ra
pyromis. A š sutikau.
— O Dieve! — sukuždėjo Harieta.
— M es neturėjome kaukių, tačiau ant rapyrų smaiga
lių buvo apsauginiai antgaliai. Draugai mums parengė
salėje vietą ir sukirto lažybų. Susitarėme, kad nugalės tas,
kas pirmasis pralauš priešininko gynybą.
— Ir kas buvo toliau?
Gideonas gūžtelėjo pečiais:
— Viskas pasibaigė labai greitai tiesiog po kelių m i
nučių. M orlandas niekada nebuvo geras fechtuotojas. Aš
laimėjau, išmušęs jam rapyrą iš rankų, ir jau nesiginda-
mas pasitraukiau atgal, bet jis pakėlė rapyrą ir, be įspė
jimo, puolė mane. Kažin kaip apsauginis antgalis nukrito
nuo geležtės — ir rapyra perrėžė man smakrą.
— Gideonai, jis ju k galėjo jus nužudyti!
— M an atrodo, būtent šito jis ir norėjo. K ai jis prisi
artino prie manęs, kažin kas grėsminga šmėstelėjo jo aky
se. Dėl man nežinomos priežasties tą akim irką jis manęs
nekentė.
— K aip jis paaiškino savo netikėtą ataką po pralai
mėjimo?
— Jis neva nesupratęs, kad aš jau pripažintas nuga
lėtoju. Jis pamanė, kad varžybos tęsiasi, o aš paprasčiau
siai atsitraukiau.
— Bet ju k špagos smaigalys buvo be apsauginio ant
galio. Kaip jis paaiškino šitą faktą?
— Atsitiktinum u, — gūžtelėjo pečiais Gideonas.— V a r
žybų įkarštyje jis nepamatęs, kad nukrito antgalis. Beje,
visai logiškas paaiškinimas. Taip dažnai pasitaiko.
— Ką gi jūs tada padarėte?
Truputį patylėjęs, Gideonas tęsė:
— Pamatęs, kad jis įniršęs, aš veikiau instinktyviai —
210
atmušiau jo išpuolį taip, lyg mes rim tai kovotume. M or-
landas to nesitikėjo ir, netekęs pusiausvyros, nugriuvo
ant grindų. A š numečiau į šalį savo rapyrą, pakėliau nuo
grindų M orlando ginklą ir prikišau nuogą geležtę jam
prie gerklės. M orlandas siaubingai suriko, kad tai buvo
apmaudus atsitiktinumas.
— Ir jūs juo patikėjote?
— O kaipgi kitaip galima buvo viską paaiškinti? Mes
abu tikrai buvome padauginę vyno. A š prisiverčiau pati
kėti, jog jis taip padarė netyčia. M orlandas vis dėlto bu
vo mano draugas. Tačiau aš lig i šiol negaliu pam iršti jo
akių tą akim irką, kai jis puolė mane.
— Ir jūs likote draugai?
— T ik dėl akių. V ė lia u jis mane labai atsiprašė, o aš
jam] atleidau. A š įtikinau save, kad incidentas baigtas,
nors žinojau, jog visam gyvenim ui mano veidas subjau
rotas, dėl ko, tarp kitko, turiu kaltinti tik save — nerei
kėjo priim ti kvailo iškvietim o varžytis.
— M orlandas tvirtina, kad jis vienintelis, kas liko
jums ištikimas po to, kai jus apkaltino suviliojus Didrė.
Gideonas liūdnai nusišypsojo:
— Taip ir buvo. Tačiau kadangi M orlandas suviliojo
merginą ir tapo jos kūdikio tėvu,— nors ir buvo vedęs,—
jis nusprendė, jog jam geriau dėtis mano draugu. Todėl
ant jo ir nekrito nė menkiausias įtarimas.
Harieta pakėlė galvą. Jos akys pasidarė didžiulės.
— M orlandas suvedžiojo Didrė?
— Taip, ji man prisipažino pasuktiniąją naktį. Bet įro
dyti tai po jos m irties buvo neįmanoma.— Gideono lūpos
virptelėjo.— Būtų buvę geriau, jei Didrė, prieš nusišauda
ma, būtų parašiusi raštelį. Bet ji niekada negalvojo apie
kitus. Sprendžiant iš visko, Didrė mažai jaudino, kad ma
ne apkaltins dėl jos savižudybės.
Harieta krūptelėjo, išgirdusi jo balse kartėlį ir nenuri-
musį skausmą.
— Gideonai, jūs lig i šiol ją mylite?
— Dieve mieliausias, žinoma ne! — Apstulbęs jis pik
tai žvilgtelėjo į Harietą.— Taip, aš m ylėjau ją, kai jai
prišausi. Bet, grįždamas į praeitį, manau, jog buvau tik
apakintas jos grožio ir ėjau iš proto todėl, kad tokia ža
21 1
vinga būtybė troško mano meilės. Kaip ten bebūtų, bet
mano jausmai mirė tą naktį, kai ji pareiškė, kad paken
tė mano merginimąsi tiktai todėl, kad vykdė tėvo valią,
ir ji nėščia nuo kito vyriškio. J i rėkė, kad negali be pasi
šlykštėjim o žiūrėti į m an o...
— O G id eon ai... — Harieta jį apkabino.— Tikriausiai
ji buvo apimta baisios nevilties. Didrė buvo tokia jauna
ir labai m ylėjo M orlandą. J i žinojo, kad Briusas niekada
nebus jos, ir kankinosi dėl to, jog ją išleidžia už nem yli
mo vyro. J i jus kaltino dėl visų savo nelaimių.
— Jums nedera jos teisinti,— tarė Gideonas.
— A š paprasčiausiai noriu, kad jūs suprastumėte: gal
būt ji net nejautė jums neapykantos. Tiesiog ji pakliuvo
į žabangas ir jus laikė savo siaubingos padėties ir vilčių
žlugim o priežastimi.
— Neabejotinai, ji man atkeršijo, jeigu, žinoma, to sie
kė,— sutiko Gideonas.
— Taip, aš žinau. Jūs savo pragaro kam pelyje išgy
venote ištisus šešerius metus.
— Tai, ko gero, pernelyg dramatiškas požiūris į daly
kus, tačiau jūs ne taip jau toli nuo tiesos,— niūriai pripa
žino Gideonas.— Paskutinius šešerius metus aš buvau la
bai vienišas.
Harieta nedrąsiai nusišypsojo.
— Viskas praeityje, Gideonai, viskas praeityje. Da
bar jūs turite mane.
— Taip. Dabar aš turiu jus.— Gideonas palietė jos
plaukus.— Harieta, prisiekiu, aš jumis labai rūpinsiuosi.
— Dėkoju jums, milorde, A š taip pat pažadu, jog iš
visų jėgų rūpinsiuosi jumis.
— Iš tikrųjų? — Jo liūtiškos akys žybtelėjo šilta ug
nimi.
— O taip. Jūs klystate manydamas, kad iškastiniai
radiniai man svarbiau.— Atsistojusi ant pirštų galų, H a
rieta pabučiavo vyrą.— Žinoma, aš prie jų labai p risiri
šusi, bet jūs, milorde, patinkate man daug labiau.
Gideonas lėtai nusišypsojo:
— K aip malonu tai girdėti.
Jis pakėlė Harietą ant rankų tarsi pūkelį. Ledi Sen
212
Džastin atrodė, kad su Gideonu ji pavirsta stebuklinės pa
sakos princese.
Paguldęs ją ant lovos, vikontas atsigulė šalia:
— Madam, ar negalėtumėte man parodyti, kurios ma
no kūno dalys daro jums stipresnį įspūdį, negu seni kau
lai ar dantys, kuriuos jūs renkate?
Harieta nusijuokė prieblandoje:
— O, ko gero, labai ilgai teks vardinti.
— Pradėkite nuo kojų pirštų ir k ilkite aukštyn.
— Su malonumu.
Harieta truputį stuktelėjo vyrui į šoną, ir Gideonas
paslaugiai apsivertė ant nugaros. Pasilenkusi prie jo, H a
rieta rim tu veidu ėmė tyrinėti jo didžiules pėdas.
— Tu riu prisipažinti, kad man retai pasitaikydavo ras
ti tokio dydžio pėdos kaulų.
— Esu pamalonintas.— Gideonas židinio šviesoje ap
žiūrinėjo jos veidą.
— Ir mažai kam pasisekė rasti tokį didelį blauzdikau
lį.— Harieta lėtai perbraukė pirštu kulkšnį.— Ganėtinai
įspūdinga.
— M alonu girdėti, kad mano kūno sudėjimas pralen
kia suakmenėjusias senovės gyvūnų liekanas.
— Tikrai,— patikino Harieta, paliesdama pirštais jo
kelį, o paskui braukdama per šlaunį.— Išskyrus dramblio
šlaunikaulį, kurį kartą man teko laimė tirti, aš nemačiau
tokio puikaus šlaunikaulio.
Gideonui užgniaužė kvapą, kai jos ranka pakilo aukš
čiau ir praskleidė juodą šilkinį chalatą, apnuogindama jo
kūną.
— Džiaugiuosi, kad jūs tokios geros nuomonės apie
juos.
— O kaipgi kitaip, milorde.
Palenkusi galvą Harieta švelniai pabučiavo koją.
Šiurkštūs garbanoti plaukeliai pakuteno jai veidą. V y riš
kas Gideono kvapas privertė pajusti, kaip jai kyla geis
mas. J i palytėjo jo galingą akstį:
— Dabar mes artėjamel prie paties įdomiausio atra
dimo.
— Tiktai nesakykite, kad rasdavote suakmenėjusių ši
tos kūno dalies liekanų.
213
— Ne,— prisipažino Harieta.— Bet šita kūno dalis to
kia pat kieta, kaip ir bet kuri suakmenėjusi iškastinė lie
kana, kurias man pavyko rasti.
— A k ,— atsakydamas į jos glamones, Gideonas giliai
atsiduso.
Harieta pastebėjo, kaip nuo kylančio geismo įsitem
pia jo šlaunų ir krūtinės raumenys. K ai ji paglostė jo ly
ties simbolį, atrodė, jog ji glosto plieną. Harietą pakerė
jo jo galia.
— Jeigu man būtų pavykę aptikti ką nors panašaus,—
sukuždėjo Harieta pirštų galiukais paimdama akstį,— aš,
suprantama, būčiau parašiusi į „Darbus".
Gideono juokas pavirto aimana.
— Abejoju, kad aš pergyvensiu šitą pamoką. Eikite
čia, madam. Aš ketinu paslėpti savo ginklą jūsų karštoje
oloje, kitaip jis tikrai pavirs suakmenėjusia liekana.
Harieta nusišypsojo, kai vikontas ją apkabino ir p ri
sitraukė prie savęs. J i sėdėjo ant jo galingų šlaunų. G i
deono artumas ją jaudino. J i jautė, kad jo lytis virpčioja
po ja. Netikėtai Harieta suvokė savo moteriškąją galią
vyriškiui.
Pasilenkusi Harieta plačiau praskleidė Gideono chala
tą ir savo delniukais uždengė jo plačią krūtinę. Paskui,
palenkusi galvą, ji palietė liežuviu jo plokščius spe
nelius.
— K aip malonu,— sukuždėjo Gideonas,— velniškai
gera.
Jis švelniai paglostė šilkinę jos šlaunų odą. Paskui
vikontas pirštu patikrino, ar ji pasirengusi jį priim ti.
— Gideonai.— Harieta suaimanavo ir atmetė atgal gal
vą. Visas jos kūnas įsitempė, atsakydamas į šitą svaigi
nantį įsibrovimą.
— Įsileiskite mane, — tyliai paprašė Gideonas.— Pa
im kite mane ir įsileiskite vidun.
J i ištiesė virpančius pirštus. Paskui atsiklaupė ant ke
lių ir lėtai nusileido. Jis įėjo į ją atsargiai, leisdamas jai
pačiai nustatyti meilės ritmą.
Harieta pajuto neapsakomą pilnatvę. K aip ir visada,
tai buvo nepaprastai jaudinantis pojūtis. J i lėtai įsileido
jį vidun, kad pajustų kiekvieną jo lyties colį.
214
Jis įėjo į ją visiškai, jie buvo susiję vienas su kitu
taip, kaip tik gali būti susiję moteris ir vyriškis. Harie-
tą apėmė didelis džiaugsmas, nes jai buvo malonu pasi
justi stiprių Gideono rankų valdžioje.
Ilgai, gana ilgai jo nekankino mintys apie Briusą M or-
landą ir tas siaubingas kančias, kurias jis sukėlė Gideo-
nui. Nubudusi Harieta prisim inė baisų pasakojimą. Bet
tuoj pat nusiramino: Gideonas ramiai šnopavo šalia jos.
Harieta norėjo pažadinti vyrą ir paprašyti, kad jis ne
erzintų Briuso. Tačiau Gideonas m iegojo taip ramiai, kad
ji nusprendė palaukti lig i ryto.
Tačiau nubudusi ji jau nerado šalia savęs Gideono:
jis dingo.
XV skyrius
215
sinėjim ai vakar vakare klube parodė, jog Briusas M or-
landas būtinai dalyvaus aukcione.
Po minutės Gideonas iš tikrųjų pamatė jį minioje. M or-
landas kalbėjosi tolimajame kolonados gale su apkūniu
džentelmenu, v ilk in čiu ankštą surdutą.
Sen Džastinas nuėjo tiesiai prie M orlando.
Tuo momentu grumas išvedė puikią, obuolmušą arabų
veislės kumelaitę. Gideonas sulėtino žingsnį, gyvai įsi
vaizduodamas ant grakščios kumelaitės sėdinčią Harietą.
Sustojęs, jis įdėmiai apžiūrinėjo gyvulį. Rūpestingai p ri
žiūrėta, grakštaus sudėjimo, kas rodė jėgą ir ištverm ingu
mą. Kum elaitės ausys buvo nedidelės, graži, tarsi iš ak
mens ištašyta galva, ir protingos, toli viena nuo kitos
akys. Be abejonės, Harieta kaip reikiant įvertintų šituos
gražuolės protinius sugebėjimus.
Gideonas apžiūrinėjo plonas gyvulio kojas, kai pasi
girdo M orlando balsas:
— J i ne visai jūsų stiliaus, ar ne, Sen Džastinai? Jūs
daug geriau atrodote ant jūsų mėgstamų didžiulių nejud
rių arklių, kurių stuburas nesulūš, kai jūs sėdate į balną.
Gideonas net nežvilgtelėjo į jį. Jis kuo ramiausiai to
liau apžiūrinėjo kumelaitę.
— Džiaugiuosi, M orlandai, kad jūs čia pasirodėte. Aš
norėčiau persimesti su jum is žodeliu kitu.
— Iš tikrųjų? Keista.— M orlando balse skambėjo aiš
k i pašaipa.— Jau šešeri metai jūs bemaž nekalbate su
manimi.
— M um s nebuvo apie ką kalbėti.
— O dabar yra apie ką?
— Labai gaila, tačiau yra. N oriu jus įspėti, M orlandai,
ir tikiuosi, jūs įsiklausysite į mano žodžius.
— O jeigu ne?
— Tada nesistebėkite, jeigu jums reikės susidurti su
manimi.— Gideonui patiko lanku išlenkta kum elaitės uo
dega ir išdidi eigastis. Kažkuo ji priminė — galbūt gyvu
mu ir energija,— jam Harietą.
— A r tik nemėginate man grasinti? — nusiviepė M or-
landas.
— M ėginu.— Gideonas tyrinėjo stiprų kumelės sturp-
lį. ,,K okia jė g a !— žavėjosi jis.— Jai nebaisūs jokie atstu
216
m ai".— M orlandai, laikykitės kuo toliau nuo mano žmo
nos.
— A k tu kalės v a ik e !— M orlando balse dingo pašai
pa. Jame jau skambėjo pyktis.— Kas jūs toks, kad mane
įspėtumėte?
— A š — Sen Džastinas,— švelniai ištarė Gideonas.—
Pabaisa iš Blektom H olo. Ir kadangi už šitą titulą aš iš
dalies dėkingas jums, sere, jums derėtų būti išmintinges-
niam ir gerbti jį.
— Jūs man grasinate, kadangi žinote, kad, je i man
šaus į galvą p avilioti iš jūsų mažylę Harietą, man tai
lengvai pavyks. Jums pu ikiai žinoma, kad užteks man
pamoti pirštu, kai ji pasileis paskui mane.
— Ne,— ramiai paprieštaravo Gideonas, kaip ir pirma,
neatitraukdamas akių nuo kumelaitės,— ji nebėgs paskui
jus.
— Jeigu jūs toks tikras, tai kodėl grasinate?
— A š nenoriu, kad jūs jai įkyrėtumėte, M orlandai.—
Gideonas ranka davė grum ui ženklą.— Atsiprašau, aš no
riu nupirkti kumelaitę.
Gideonas nuėjo šalin, taip ir nepažvelgęs j M orlandą.
Jis buvo įsitikinęs, kad užgaulus atsainumas įsiutins M or
landą labiau negu bet koks grasinimas.
Gideonas namo grįžo po vidurdienio įsivaizduodamas,
kaip jis tuojau papasakos Harietai apie savo pirkinį. Bet
tarnas jam pranešė, kad šeimininkė išvyko į pono Hum-
boldto muziejų. Gideonas labai apmaudavo dėl to, kad
jam teks palaukti su savo dovana žmonai, ir pats nuste
bo dėl savo nekantrumo.
Vikontas nepatenkintas pažiūrėjo į Oulą. Atsakyda
mas Oulas tik piktai susiraukė:
— Pono Hum boldto muziejų? — paklausė Gideonas.
— Taip, m ilorde. J i labai troško ten apsilankyti. K o
dėl, vienas Dievas težino. N egaliu suprasti, kas per įdo
mumas apžiūrinėti senų supelėjusių kaulų kolekciją?
— Jūs apsiprasite su ta mintimi, O ulai, kad ledi Sen
Džastin labai domisi panašiais dalykais.
— A š taip pat taip manau.
Gideonas nuėjo į biblioteką, bet prie durų užtruko ir
paklausė:
217
— A r nepamiršo ji drauge paimti tarnaitę ar liokajų?
— Pamiršo, sere. Bet aš jai priminiau. Su ja nuvažia
vo jos tarnaitė.
— Puiku, Oulai. A š žinau, kad visada galiu tavim i pa
sikliauti.— Gideonas suėmė durų rankeną.— Taip, štai dar
kas, O u la i... aš laukiu pono Dobso. K ai tiktai jis pasiro
dys, nedelsdamas vesk jį į biblioteką.
— Klausau, milorde.
Dobsas atvyko po penkiolikos minučių. Jis, kaip ir v i
sada, buvo labai veržlių judesių. Su įprastiniu nerūpestin
gumu nusviedęs suglamžytą skrybėlę, seklys atsisėdo prie
šais Gideoną.
— Labą dieną, sere. Jūsų prašomas aš atnešiau kvies
tųjų sąrašą.— Dobsas padavė Sen Džastinui didžiulį pluoš
tą popierių.— Labai gaila, tačiau visko surinkti nepavyko.
D alį jų jau išmetė arba pametė. Bet man vis dėlto pavy
ko jų nemažai rasti.
— Gerai. Leiskite žvilgtelėti, ką mes dabar turime: —
Gideonas išsidėstė popierius ant stalo. Jis peržiūrėjo il
gus kviestųjų į tuos namus, kurie buvo apvogti, sąrašus.
— Sere, sutikite, jog bus nelengva išrinkti pavardes
tų svečių, kurie lankėsi kviestiniuose vakaruose ir puikiai
orientuojasi A per Bidltono olose.— Dobsas išraiškingai pa
rodė į sąrašus.— Reikia perskaityti šimtus pavardžių. Iš
puikėliai mėgsta rengti didžiulius pobūvius.
— Jūs teisus, reikės nemažai la ik o ... — Gideonas pirš
tu vedžiojo po sąrašus.— M ano nuojauta man sufleruoja,
kad gaujos vadeiva būtinai turi būti iškastinių senienų
kolekcionierius.
— V isa i jam nebūtina būti kolekcionierium i, m ilor
de,— ryžtingai pasipriešino seklys.— Nusikaltėlis gali būti
ir tas, kas užaugo A p er Bidltone arba dažnai lankosi šiose
vietose.
Gideonas papurtė galvą:
— M ažai įtikim a, kad atsitiktinis atvykėlis galėtų taip
puikiai pažinti olas, kad pasirinktų būtent tą, kuri pati
tinkamiausia slėptuvei. Bet kuriuo atveju, jis turi labai ge
rai pažinti vietovę. O senienų ieškojimas — ko gero, vie
nintelė priežastis, dėl kurios žmonės eina į olas.
218
— Na, jeigu jūs taip m anote... Ką gi, aš paliksiu jums
sąrašus ir lauksiu tolimesnių jūsų nurodymų.
— Dėkoju jums, Dobsai. Jūs buvote labai naudingas.
Gideonas pažvelgė į jį iš apačios į viršų, nes žemaūgis
seklys jau atsistojo:
— O kaip jums pavyko gauti šitiek sąrašų?
Dobso veide nušvito pašaipi šypsena.
— A š pasakiau šeimininkams, kad jie bus įskaitom i į
atlyginim ą už sugrąžintas brangenybes. To visiškai užte
ko, kad jie labai greitai suieškotų ir atiduotų man są
rašus.
Gideonas nusišypsojo:
— Galim a neabejoti, tai daug naudingiau negu mokė
ti visą atlyginimą.
— Išpuikėliai nė nemirktelėdami sumoka m ilžinišką
sumą už grynakraujį žirgą ar kitą kokį niekutį, tačiau
pavirsta apgailėtinais šykštuoliais, kai jiems tenka mo
kėti už paslaugas tokiems žmonėms kaip aš.— Dobsas už
simaukšlino ant galvos sulamdytą skrybėlę.— Bet kadan
gi dabar aš dirbu jums, tai tikiuosi atlygį gauti pagal
nuopelnus. A š šį tą sužinojau: šituo požiūriu jūsų repu
tacija nepriekaištinga. V is i sako, kad jūs apmokate są
skaitas nemėgindamas apm ulkinti krautuvininkui akių.
Gideonas suglumęs pakėlė antakius:
— Visada malonu girdėti, kad kuriuose ne kuriuose
kvartaluose tavo reputacija gera.
— Tuose kvartaluose, kur aš gyvenu, sąžiningai ap
m okančio savo sąskaitas žmogaus reputacija — vieninte
lis svarbus dalykas.
219
naitei. Ledi Sen Džastin stovėjo žiūrėdama į žemutinio
aukšto kam barių anfiladą, prigrūstą neįkainojam ų verty
bių. Lankytojai laisvai ėjo iš vieno kambario į kitą, ap
žiūrinėdam i eksponatus ir retkarčiais nustebę sušukdavo
pamatę raganosio skeletą ar nejudančias gyvačių iškam
šas.— Tai nuostabu! Tiesiog nuostabu!
Besė, atrodo, nesuprato šeimininkės džiaugsmo. J i bai
m ingai žvilgtelėjo į pirm ąjį kambarį — ir krūptelėjo, pa
mačiusi m ilžiniško ryklio skeletą.
— A r man būtina eiti su jumis, ponia? Dievaži, to
kie dalykai man kelia drebulį.
— Tokiu atveju gali palaukti hole.
— Dėkoju jums, ponia.— Besė atkreipė dėmesį į jau
nuolį, rinkusį įėjim o mokestį iš negausių lankytojų. J i
droviai jam nusišypsojo. Tas atsakydamas plačiai nusi
šypsojo.
Harieta apsimetė nepastebėjusi šitos nebylios scenos.
— O kas šitame kambaryje? — paklausė ji, rodyda
ma į uždarytas šalia laiptų duris.
Jaunuolis gyvai atsakė:
— Asm eninis pono Hum boldto kabinetas, ponia. Čia,
išskyrus jį patį, niekam negalima užeiti. Tai vienintelis
kambarys visame name, kur lankytojams draudžiama už
eiti.
— A išku.— Harieta nuėjo prie laiptų. Tokiu atveju aš
pradėsiu nuo viršutinio aukšto ir pamažėle lėisiuosi že
myn.
U žlipusi į ketvirtą aukštą, ji užėjo į pirmą kambarį,
pilnutėlį eksponatų.
Č ia buvo tikras rojus.
M uziejuje buvo vos keletas lankytojų, ir Harieta nie
ko savo kelyje nesutiko. Laikas bėgo nepastebimai. V ieną
po kitos ji apžiūrėjo didžiulio namo sales ir kam barius
lig i pat požemio.
Žinoma, Harieta visų pirma ieškojo iškastinių dantų,
bet su įdomumu apžiūrėjo ir visus kitus eksponatus.
Harieta aptiko gerai išsilaikiusį jūrų ežį, nė trupučio
nepanašų į tuos, kuriuos jai teko m atyti anksčiau. Salia
jo buvo dar keletas ypatingai įdomių jūrų gyvūnų suak
220
menėjusių liekanų. K u rį laiką Harietos dėmesį patraukė
kitoje dėžutėje laikom i eksponatai.
Turbūt prireiktų visos amžinybės, kad apžiūrėtum vis
ką, kas gulėjo ištraukiamuose stalčiuose spintų, kurios
stovėjo visuose kambariuose, bt Harieta nenorėjo nieko
pakeisti. Ištraukdama eilin į stalčių ar žvilgtelėdama į dė
žutę, Harieta tikėjosi, kad štai štai ras dantį, panašų į tą,
kurį ji aptiko A p er Bidltono oloje. Jeigu pasiseks, prie jo
bus lentelė. Tada Harieta pagaliau išsiaiškins, ar neiden
tifikavo jo kas nors anksčiau.
Žem utinį aukštą Harieta pasiliko pabaigai. Paprastai
požeminis aukštas skiriamas virtuvei arba tarnų kamba
riams, tačiau ponas Humboldtas pavertė jį muziejaus sau
gykla. N ulipusi laiptais žemyn, Harieta pasijuto visiškai
viena.
Tai jai labai patiko.
Dviejuose tamsiuose kambariuose ji nerado nieko, iš
skyrus pintines. Bet atidariusi paskutines duris salės ga
le, Harieta atsidūrė apytamsiame kambaryje, pristatyta
me blankiai ryškėjančių gyvūnų skeletų, tarp kurių bu
vo gana įspūdingo dydžio egzempliorių.
Apšvietim as buvo ganėtinai menkas. D vi spragsinčios
žvakės degė koridoriuje ant sienos kabančiame kande
liabre. Paėmusi vieną jų, Harieta uždegė kitas, pusiau
nudegusias žvakes ir kam baryje pasidarė šviesiau; spren
džiant iš visko, čia retai kas užsukdavo.
Č ia buvo ne tik tamsu, bet ir šalta. V iską aplink den
gė storas dulkių sluoksnis, bet Harieta jo nepastebėjo.
Purvas ir dulkės buvo neatskiriamai susiję su kolekcio
nieriaus darbu.
J i prieblandoje įžiūrėjo kelias eiles aukštų spintų.
Kiekvienoje jų buvo po tuziną stalčių.
Harieta apsidžiaugė, kad čia ji turi tikrą šansą rasti
ją dominančio dydžio dantų.
Bet pirmiausia ji nusprendė apžiūrėti kambario prie
blandoje matomus eksponatus. Tarp jų buvo didelis ak
mens luitas, padėtas tiesiog ant spintos viršaus viename
iš perėjimų. Įsižiūrėjusi Harieta atpažino kadaise gyve
nusios spygliuotos žuvies akmenyje likusius kontūrus.
Eidama tuo pačiu perėjimu, ji aptiko keleto keistų bū
22 1
tybių apdulkėjusius kaulus. Tos būtybės turėjo ne tik pe
lekus, bet ir galūnes. Harieta labai nustebusi įdėm iai į
juos žiūrėjo. Jai dar nieko panašaus neteko matyti.
Pastebėjusi kampe kėdę, ji nusitempė ją prie spintos
su neįprastais eksponatais ir m ikliai užlipo ant jos, kad
galėtų geriau apžiūrėti skeletus.
— A ha,— su pasitenkinim u sušnibždėjo Harieta.— Pa-
dirbinys. A š neabejojau. Nenuostabu, kad ponas Hum bold-
tas nepriskyrė tavęs jokiai rūšiai,— pasakė ji bėdžiui.—
G reičiausiai jis už tave sumokėjo apskritą sumą tik tam,
jog įsitikintų, kad jį apgavo.
J i pastebėjo, kad lipdama ant kėdės, išsitepė dulkė
mis geltoną m antiliją. K ie k pavėluotai Harieta suvokė,
kad reikėjo pasiimti prijuostę. K itą kartą ji taip ir pada
rys.
Atsistojusi ant pirštų galų, Harieta tyrinėjo keistos
žuvies skeletą. Staiga ji išgirdo, kaip už jos nugaros ty
lia i atsidarė durys ir vėl užsidarė. Dar vienas lankytojas
nusprendė žvilgtelėti į pono Hum boldto eksponatų sau
gyklą. Žmogus ėjo tuo pačiu perėjimu, kur buvo Harieta.
— Labą dieną, Harieta,— pasigirdo iš tamsos Briuso
M orlando balsas.
Harieta sustingo, ne tiek dėl to, kad nesitikėjo išgirs
ti šitą balsą, kiek dėl jame suskambėjusio grasinimo. J i
atsisuko į Briusą:
— Pone M orlandai! Kas atvedė jus į pono Hum boldto
muziejų? N et neįtariau, jog jūs domitės senienomis.
— A š visai jom is nesidomiu.— M orlandas nusišypso
jo. Prieblandoje jo angeliška veido išraiška atrodė iškreip
ta.— Bet aš labai domiuosi jumis, mano saldžioji mažyle
Harieta.
Harietą nupurtė drebulys.
— A š . .. aš jūsų nesuprantu.
— Argi? Nesirūpinkite, jūs viską greitai suprasite.
M orlandas neskubėdamas artinosi prie jos. Blanki,
m irksinti žvakės šviesa auksino jo šviesius plaukus, ta
čiau dailus veidas buvo tamsoje.
H arieta instinktyviai žengtelėjo atgal. Staiga ją paga
vo baimė.
222
— Prašau man atleisti, sere. Jau vėlu ir man laikas e i
ti.
— Iš tikrųjų labai vėlu. M uziejus užsidarė prieš de
šimtį minučių.
Harieta išpūtė akis.
— O Dieve! K aip greitai prabėgo laikas. M anęs lau
kia tarnaitė.
— Jūsų tarnaitė flirtuoja su bilietus pardavinėjančiu
jaunuoliu. Jie dar ilgai jūsų neieškos.
— V is dėlto aš tuojau pat išeinu,— pareiškė Harieta,
kilstelėdama smakrą.— Sere, prašom praleisti.
M orlandas lėtai ėjo siauru perėjim u prie jos.
— N e dabar, mažyle Harieta. N e dabar. Tu riu pasa
kyti, kad šiandien aš sutikau jūsų vyrą.
— Iš tikrųjų? — Dabar Harieta lėtai traukėsi atgal.
— M es turėjome malonų pokalbį. Jis man pasakė, kad
aš kuo toliau laikyčiausi nuo jūsų.— M orlando akyse
tvykstelėjo įniršis.— K aip manote, jam žinoma, kad jus
traukia prie manęs.
— Ne! — Harieta žengė dar žingsnį atgal.— Netiesa,
pone M orlandai. Ir jūs tai žinote.
— O, taip! Jūs labai panaši į Didrė. J i taip pat nega
lėjo man priešintis.
— A r jūs iš proto išėjote? A p ie ką jūs kalbate?
— Suprantama, apie jus ir apie Didrė. Sen Džastinas
neteko jos, neteks ir jūsų. Sį kartą jo išdidumas bus ga
lutinai įžeistas. Jis visada toks velniškai išdidus, toks orus,
netgi kai už jp nugaros šnabždasi visas Londonas. Bet
šį kartą jis neišsisuks iš mano tinklo — paskalos jį p ri
baigs.
— Ką jūs ketinate daryti?
— Pasėti savo sėklą jūsų kūne, kaip kadaise aš pasė
jau Didrė kūne,— ram iai tęsė Briusas.— Didrė buvo labai
laim inga, kad aš ją suviliojau. O jus, kaip man atrodo,
reikės įkalbinėti, ar ne?
Harieta piktai įbedė į jį akis:
— A š niekada nepaklusiu. Ir kaip jums galėjo šauti
į galvą panaši mintis?
M orlandas linktelėjo, aiškiai patenkintas jos atsa
kymu:
223
— Vadinasi, reikalingi ne tik įkalbinėjim ai. Būtina pa
naudoti jėgą. Puiku. M an šitaip netgi labiau patinka. M an
dar nepasitaikė moteris, kuri atsiduotų po kovos. Visos
jos pačios puolė į mano lovą.
— K aip jūs drįstate? — sukuždėjo Harieta.
— V isa i paprastai. A š laukiau patogaus momento ke
letą dienų. Po šiandieninio nemalonaus pokalbio su jūsų
vyru aš ėmiau jūsų ieškoti. A š nusprendžiau, kad atėjo
laikas. Neabejoju, kad šiandien suartėsiu su jumis. Sen
Džastinas labai labai mane supykdė.
— Jūs mane sekėte?
— Suprantama. K ai tiktai pamačiau, kad jūs įėjote į
muziejų, nusprendžiau pabandyti, gal pasitaikys tinkamas
momentas? Kam bario raktas buvo paliktas duryse. A š jį
paėmiau ir užrakinau duris iš vidaus.— M orlandas ištrau
kė iš kišenės sunkų m etalinį raktą ir juokdamasis parodė
jį Harietai. Paskui vąl įsikišo į kišenę.
— A š šauksiu.
— Jūsų niekas neišgirs. Šio kambario sienos labai sto
ros. Jos akmeninės. Niekas čia neateis, nes muziejus jau
uždarytas.
Harieta žengė atbula dar kelis žingsnius. Ji buvo jau
bemaž perėjimo gale. Dar truputis — ir ji galės greitai
apėjusi paskutinę spintą pulti prie išėjimo kitu perėjimu.
K ą toliau daryti, ji dar nežinojo, bet įtikinėjo save, kad
būtinai ką nors sugalvos. V isų pirma būtina M orlandą
apgauti.
— Kodėl jūs taip trokštate atkeršyti Sen Džastinui? —
paklausė Harieta.— Ką jis jum s padarė?
— Ką padarė? — Gražų Briuso veidą vėl iškreipė p yk
čio grimasa. — Kaip ir daugelis kitų jo rūšies žmonių, jis
iš pat pradžių turėjo viską. Jis visada turėjo viską. O aš
neturėjau nieko. Nieko. Kadaise mūsų šeimos gyveno
kaimynystėje. A š augau šalia ir mačiau, kad Gideonas ir
jo brolis gauna viską, kas geriausia. Žirgus, ekipažus,
drabužius, išsilavinim ą.
— Paklausykite, pone M orlandai! ..
— A r žinote, kaip aš jaučiausi? Ne, žinoma, jūs ne
suprasite. Svarbūs asmenys lankydavosi Blektorn Hole.
V is i siekė grafo Hardkaslio palankumo. A š turėdavau dė
224
koti likim ui, jei mane pakviesdavo į balių pas Hardkas-
lius. Ir didžiule sėkme, kai man pasiūlydavo drauge pa
medžioti. M ano tėvai buvo smulkūs netituluoti dvari
ninkai. Jie lankstėsi ir pataikavo grafui Hardkasliui. Bet
aš niekada nešunuodegiavau nei prieš jį, nei prieš jo sū
nus. A š laikiausi kaip lygus su lygiais.
— K aip jūs galite tvirtinti, kad Sen Džastinas turėjo
viską? — paklausė Harieta.
— Jis grafo titulo ir didžiulio turto paveldėtojas, o
tuo tarpu aš buvau priverstas vesti p irklio dukterį, kad
turėčiau pinigų, kurių man taip trūko, Ta i buvo netei
singa.
— Jūs vadinate save jo draugu!
M orlandas abejingai gūžtelėjo pečiais:
— Turėti jo aplinkos draugų labai naudinga mano
padėties žmonėms. Tokie draugai kaip Sen Džastinas gali
įsivesti į geriausius klubus, geriausias svetaines, geriau
sius miegamuosius. A š ir dabar stengiuosi įsigyti tokių
draugų. Bet Sen Džastinas man jau nenaudingas, be to,
mane įžeidė.
— Jūs įsikalėte, kad esate viskuo pranašesnis už Gi-
deoną, argi ne? Jūs nusprendėte, kad jeigu jis turi titulą
ir turtą, tai jūs protingesnis, gražesnis, patrauklesnis mo
terims?
— Ta i tiesa.
— Bet jūs jo nekenčiate, nes sielos gilum oje jaučia
te, kad jis daug kuo geresnis už jus. Jis pranašesnis už
jus ne turtais ir titulu, jis gilesnis, jis turi tai, ko jūs nie
kada neturėjote ir neturėsite. Prisipažinkite, pone M or-
landai?
— Jeigu jūs taip manote, b ra n g io ji...
— Ką jūs įrodysite, nuplėšęs man garbę?
Briuso akyse sužibo negeros ugnelės.
— A š dar kartą įrodysiu, kad galiu paveržti Sen Džas-
tino moteris. Po to, kai jūs man atsiduosite, aš pajusiu
malonumą dėl to, kad turėjau abi moteris, kurios, kaip
naiviai galvojo Sen Džastinas, priklausė jam. Tai, žino
ma, nedaug, bet man toks žaidimas patinka.
— Koks jūs stuobrys, pone M orlandai. Bet jūs priva
15— 547
225
lote suprasti, ką padarys Sen Džastinas, sužinojęs apie
jūsų mėginimą mane išprievartauti.
— O, ponia, aš abejoju, kad jūs jam papasakosite apie
mūsų trum putį pasimatymą.— Briusas supratingai žvilgte-.
Įėjo į ją.— M oterys paprastai verčiau nutyli, kad jos bu
vo suartėjusios su kitu vyriškiu, netgi jei tai buvo pada
ryta jėga. Jos dreba iš baimės, jog jas už tai pasmerks.
O moteris, ištekėjusi už Pabaisos iš Blektorn H olo, nie
kada neprisipažins, jog buvo neištikima. J i bijos. Pabai
sa gali išlieti visą savo apmaudą ant jos galvos.
Harietos pirštai užčiuopė paskutinės spintos kampą.
— O aš nepabijosiu papasakoti Sen Džastinui. Jis ma
nim i patikės ir baisiai atkeršys.
— G reičiau jis jus užmuš,— nusišypsojo Briusas, ne
permaldaujamai artindamasis prie jos.— Jūs ganėtinai
protinga, kad tai suprastumėte. V argu ar jis pakels žinią,
kad jo žmona — moteris, kurią jis taip išdidžiai pristatė
visuom enei,— jau neištikim a jam.
— Jūs visai jo nepažįstate,— išrėžė Harieta ir dingo
už spintos kampo.
M orlandas puolė paskui ją. Jo akyse šokčiojo velniš
ki žiburėliai.
Harieta kaip strėlė lėkė prie išėjimo. Briusas ją perse
kiojo. Dar porą žingsnių — ir jis sugriebs ją.
Harieta pastebėjo kėdę, ant kurios pasilipusi apžiūri
nėjo netikrą skeletą. J i stovėjo toje pačioje vietoje, v i
duryje perėjimo. Harieta užšoko ant jos ir m ikliai užsi
ropštė ant spintos tuo momentu, kai Briusas jau buvo
begriebiąs ją už sijono.
Bet jis prašovė.
Harieta bėgo spintomis, numesdama į praėjimą kauko
les, šlaunikaulius, stuburo slankstelius. M orlandas, klu p i
nėdamas bėgo iš paskos, aiškiai ketindamas nutverti ją
prie išėjimo, kai ji pamėgins pasiekti duris.
— Lipk žemyn, maža kalaite! V is vien galas tas pats.—
Persekiotojo balse skambėjo įniršusio patino gaidelės.
Bet Harieta jo negirdėjo. J i metėsi prie didelio ak
mens luito ant paskutinės spintos, to paties, kuriam e buvo
didelis spygliuotos žuvies įspaudas. Harieta meldė Dievą,
226
kad akmuo nebūtų per daug sunkus ir jai užtektų jėgų
numesti jį žemyn.
Briusas neįtarė jos ketinimų. Jam net į galvą neatė
jo, kad ledi galėtų gintis panašiu būdu, o juo labiau, jog
reikia nemažai jėgos, kad nustumtų akmenį.
Bet Harieta jau keletą metų iškirsdavo suakmenėju
sius atspaudus iš uolienų. J i valandų valandas dirbo plak
tuku ir kaltu. J i buvo ne iš silpnųjų.
Apglėbusi abiem rankomis luitą, Harieta nustūmė jį
ant šviesiaplaukės M orlando galvos kaip tik tuo momen
tu, kai jis tiesė į ją savo gašlias rankas, mėgindamas nu
stverti ją už kulkšnies.
Ir tiktai paskutinę akim irką Briusas suprato, kas įvyko.
— Būk tu prakeikta, ne!!! — Jo riksmas nutrūko, jis
atšlijo atgal.
Bet buvo per vėlu. Jis vos išsisuko nuo tiesioginio
krintančio akmens smūgio. Luitas užkabino jo galvą ir,
sunkiai nusiritęs petimi, nukrito ant grindų, subyrėdamas
į gabalus.
Briusas susvyravo ir pargriuvo. Jis gulėjo nejudėda
mas, akys buvo užmerktos. Iš po plaukų sruogos, užkritu-
sios ant kaktos, sunkėsi kraujas.
Pustamsiame kam baryje, pilname kaulų, pakibo pikta
lem ianti tyla.
Harieta vis dar stovėjo ant spintos, sunkiai gaudyda
ma orą. Jos širdis pašėliškai daužėsi, rankos virpėjo. J i
įbedė akis į Briusą, negalėdama blaiviai galvoti.
Galiausiai H arieta privertė save nulipti nuo spintos. J i
bijojo prieiti prie Briuso, nes nežinojo, gyvas jis ar m i
ręs, o ir nenorėjo to žinoti.
Bet jai reikėjo rakto nuo kambario durų.
Harieta užgniaužė kvapą ir labai atsargiai priėjo prie
tįsančio kūno. M orlandas nepajudėjo ir neatmerkė akių.
Tada įsidrąsinusi ji atsiklaupė šalia jo ir įkišo ranką į jo
kišenę.
Harietos pirštai užčiuopė sunkų m etalinį daiktą. J i
greitai jį ištraukė. Raktas vėsino jos įkaitusią ranką. Briu
sas vis dar nejudėjo. Harieta negalėjo suprasti, alsuoja
jis ar ne.
227
Daugiau Harieta negaišo nė sekundės. Pribėgusi prie
durų, ji įkišo raktą į skylę ir pasuko.
Laisva!
H arieta užbėgo laipteliais į pirmą aukštą. H ole buvo
tamsu. Sunkios langų užuolaidos nepraleido vakaro sau
lės spindulių.
Pono Hum boldto kabineto durys atsidarė. Pasirodė
gunktelėjusi figūra su ilgom is žandenomis, panaši į didelį
vorą. 2mogus piktai žvilgtelėjo į Harietą.
— Ei! Jūs, atrodo, ne virėja, atnešanti man valgyti.
K o k į velnią jūs čia veikiate? O g i šio laiko visi lankyto
ja i privalėjo palikti šitą namą.
— A š kaip tik ir einu prie išėjimo.
— Ką? M ergaite, kalbėkite garsiau.— Hum boldtas p ri
dėjo prie ausies ranką.
— A š sakiau, kad rengiuosi išeiti,— garsiau pakartojo
Harieta.
Jis nekantriai mostelėjo ranka:
— Nešdinkitės iš čia. A š turiu daugybę svarbių darbų.
Ir ko tokiu vėlyvu metu čia trainiojasi šitie prakeikti lan
kytojai. Jeigu man nereikėtų pinigų nusipirkti naujiems
eksponatams, aš niekada nieko neįsileisčiau į šituos na
mus. M in ios diletantų ir dykinėtojų. V ie n i kvailiai.
Apsigręžęs Humboldtas vėl dingo savo kabinete, už
trenkdamas paskui save duris.
Harietą krėtė nervinis drebulys. J i greitai nusipurtė
nuo drabužių dulkes. Išėjusi į gatvę, vikontė pamatė Be-
sę, laukiančią jos palei ekipažą. M ergina juokėsi iš ve
žiko pokštų. Salia jų stovėjo bilietus pardavinėjęs jau
nuolis. Pamatę Harietą, visi trys atsigręžė į ją.
— A r įsakysite važiuoti, ponia? — mandagiai paklausė
vežėjas.
— Taip .— Harieta nuėjo prie ekipažo.— Reikia važiuo
ti. A š ir taip čia pernelyg ilgai užtrukau.
Besė išsigandusi šūktelėjo, kai pamatė dulkėtą Harie-
tos suknelę ir m antiliją.
— O Dieve, ponia! Jūsų nuostabioji suknelė nepatai
somai sugadinta. A k jau tie seni kaulai! A š privalėjau
paim ti jums prijuostę.
— N ekreipkite dėmesio, Bese.— H arieta įlipo į ekipa
žą. Prašom pasiskubinti. A š skubu namo.
— Taip, ponia.
Jaunuolis klausiam ai pažiūrėjo į Harietą:
— O kas atsitiko kitam džentelmenui. Jis dar pasakė,
kad nori susipažinti su eksponatais niekieno netrukdomas.
Harieta šaltai nusišypsojo:
— N eturiu supratimo. Išeidama aš nieko nesutikau.
Jaunuolis pasikrapštė pakaušį:
— M atyt, aš nepastebėjau, kada jis išėjo.
— Greičiausiai. — H arieta davė ženklą vežėjui, kad
tas važiuotų.— Bet tai ne mūsų reikalas.
Po tam tikro laiko H arieta išlipo iš ekipažo prie G i-
deono namų. J i vis dar negalėjo apsispręsti, ar ja i reikia
viską atvirai papasakoti vyru i.
V ien a vertus, ja i norėjosi pulti Gideonui ant kaklo ir
viską pasakyti. Ja i buvo būtina išsikalbėti, atvirai papa
sakoti' apie viską, kas atsitiko pono Hum boldto muzie
juje.
K ita vertus, Harieta labai bijojo, kad Gideonas puls
žiauriai keršyti. Jis nepaliks nenubausto tokio jo žmonos
įžeidimo.
K a i Harieta įžengė į holą, vikontas stovėjo bibliote
kos tarpduryje. Pamatęs jos išterliotą suknelę, jis nusi
šypsojo:
— Sprendžiant iš dulkių ant jūsų suknelės, jūs puikiai
praleidote laiką pono Hum boldto m uziejuje, madam.
— Ta i buvo gana įdomus nuotykis, milorde. A š nekan
trauju jums apie jį papasakoti.— Drebančiomis rankomis
Harieta nusimovė pirštines.
J i suprato, jog tai fizinė reakcija į siaubingą įvyk į
muziejuje. Ir niekaip negalėjo sulaikyti smulkaus, ją pur
čiusio drebulio.
Harieta praėjo pro Gideoną ir įžengė į biblioteką. A ti
džios vikonto akys įsmigo į jos veidą, ir atlaidi šypsena
kaip mat dingo nuo jo lūpų. Uždaręs bibliotekos duris,
Gideonas kreipėsi į ją:
— Kas atsitiko, Harieta?
Harieta atsisuko į vyrą, sunkiai parinkdama žodžius
229
ir jausdama, jog neviltis plėšo ją į gabalus. J i daugiau
negalėjo tvardytis.
Riktelėjusi ji puolė prie Gideono, prisiglaudė prie jo
krūtinės, ieškodama paramos.
— O Gideonai, atsitiko pats baisiausias dalykas, koks
tik galėjo atsitikti! Atrodo, aš užmušiau poną M orlan-
d ą ...
X V I skyrius
230
— Be abejo.— Gideonas gūžtelėjo pečiais.— Harieta,
jūs tikra, kad nenukentėjote?
Atsakydama ji nekantriai papurtė galvą:
— Ne, ne, aš gerai jaučiuosi, m ilorde. Štai tiktai suk
nelė sugadinta. Bet dėl to negaliu kaltinti tik poną M or-
landą. A tv ira i sakant, kai jis pasirodė aš jau buvau ge
rokai išsiterliojusi.
J i nenukentėjo, nesiliaudamas sau kartojo Gideonas.
M orlandas nepalietė jos savo purvinom is letenomis. Ha
rieta išsigelbėjo pasinaudodama istorine seniena. Gideo
nas apglėbė žmoną. Deja, jis negalėjo jos apginti.
— M ano drąsioji, išradingoji m ažyle Harieta. A š ju
mis didžiuojuosi.
Harieta nedrąsiai nusišypsojo:
— A čiū , Gideonai.
— Bet aš labai piktas ant savęs, kad blogai jum is rū
pinausi,— niūriai pridūrė Gideonas,— jums niekada netu
ri grėsti pavojus.
— V argu ar čia yra jūsų kaltė, Gideonai. Jūs ju k ne
galėjote numatyti, kad ponas M orlandas nuvyks į pono
Hum boldto muziejų.— H arieta atsikvėpė ir tęsė daug ra
mesniu tonu: — M uziejus tiesiog puikus, sere. N etgi ne
sitiki, kad pagaliau aš galiu papasakoti jums apie jį, ka
dangi man teko aiškinti, kaip aš, matyt, užmušiau misterį
M orlandą. Labai gaila, bet aš ten neradau dantų, prime
nančių manąjį.
Gideonas pašaipiai šyptelėjo. Kas patikės, kad Harieta
galvoja apie m ilžiniško roplio dantį ku r kas daugiau ne
gu apie jai grėsusį m irtiną pavojų. Pridengęs ja i bumą
ranka, Gideonas privertė ją nutilti.
— A p ie tai jūs papasakosite vėliau. Dabar leiskite
man išsiaiškinti, kas įvyko.
— Ką jūs turite galvoje? — sunerimo Harieta.
— A š tuojau pat vykstu į Hum boldto m uziejų ir išsi
aiškinsiu, ar gyvas M orlandas.— Jis pabučiavo žmoną į
kaktą.— Ir atsižvelgdamas į jo savijautą, aš imsiuosi toli
mesnių žygių.
— Taip, žinoma.— Harieta kandžiojo apatinę lūpą.— O
jeigu jis vis dėlto gyvas? A r neapkaltins manęs pasikėsi
nim u į jo gyvybę?
231
— M anau,— švelniai atsakė Gideonas,— šito galima ti
kėtis visų mažiausiai.
„K itaip M orlandui teks gelbėti savo kailį", — niūriai
pridūrė sau Gideonas.
— A š nesu taip įsitikinusi, kaip jūs.— Harieta mąsty
dama suraukė antakius.— Jis iš tikrųjų nelabai padorus
žmogus, sere. Jūs buvote teisus, jis tik atrodo lyg angelas.
— Viskas bus gerai, mano m ieloji. O dabar lipkite į
viršų. A š grįšiu, kai tik ką nors sužinosiu apie pono M or-
lando savijautą.
H arieta paėmė vyro ranką į savąją ir susijaudinusi pa
klausė:
— M ilorde, jūs būsite atsargus, argi ne? Jūsų neturi
m atyti greta kūno. Žinoma, jeigu M orlandas miręs. Prie
šingu atveju, jis gali būti labai pavojingas. Jums nedera
rizikuoti.
— Madam, aš būsiu labai atsargus.— Gideonas nuėjo
durų lin k ir, atidaręs jas, pridėjo: — M a n reikės šiek tiek
laiko. Prašau jus dėl manęs nesijaudinti.
Harieta metė į jį neryžtingą žvilgsnį:
— Galbūt man eiti drauge su jumis, sere? A š jums
parodyčiau vietą, kur palikau poną M orlandą.
— A š rasiu jį be jūsų pagalbos.
— Bet je i aš eisiu su jumis, tai pasaugosiu, kol jūs
apžiūrėsite kūną,— spyrėsi ji, įkvėpta savo plano.
— Madam, aš puikiai susidorosiu vienas. O dabar, je i
gu jūs neprieštaraujate, aš norėčiau nuvykti į m uziejų.—
Gestu jis pasiūlė žmonai išeiti į holą.
J i nenoromis nuėjo prie durų, perkratydama mintyse
visus įmanomus prieštaravimus.
— M ilorde, kuo ilgiau aš galvoju, tuo labiau linkusi
jus lydėti.
— A š pasakiau ne, Harieta.
— Bet jums taip pat gerai žinoma, kaip ir man, kad
jūsų planai ne visada pavyksta. Prisimin kite, kas įvyko
naktį oloje, ir viskas todėl, kad jūs nepasitikėjote ma
nimi.
— M ano planas nepavyko tik vieną kartą, madam,—
kai jūs į jį įsimaišėte,— pabrėžė Gideonas.— Šiandien jūs
darysite tai, kas jums liepiama. A š surasiu M orlandą, o
232
jūs lipkite į viršų, į savo kambarį, išsim audykite vonio
je, išgerkite puodelį arbatos, kad atsigautumėte po sun
kaus išmėginimo. Ir būkite namie lig i aš grįšiu. A r jums
viskas aišku, mano m ieloji?
— Bet, G id e o n a i...
— Matau, jum s ne viskas aišku. Puiku, leiskite man
pasakyti tiesiai. Jeigu jūs tuojau pat nelipsite į viršų, aš
jus pats ten nunešiu. T a ig i dabar, madam, mes supratome
vienas kitą?
Harieta ėmė m irksėti:
— K ą gi, jei jūs į tai žiūrite šita ip ...
— Būtent šiaip,— Gideonas neleido jai užbaigti.
Harieta nenoromis išėjo.
— Gerai, m ilorde. Bet prašau jus, būkite atsargus.
— Pasistengsiu,— atžariai atsakė Gideonas.— Harieta?
J i atsigręžė:
— Taip, milorde?
— Būkite tikra, kad ateityje aš pažadu jum is geriau
rūpintis.
— O, niekai. Jūs manimi puikiai rūpinatės.
Ne, ji klysta, mąstė Gideonas, palydėdamas akimis
laiptais lipančią Harietą. Jis blogai ja rūpinosi, ir šian
dien ji vos nenukentėjo per jo nerūpestingum ą... Dabar
jis nė trupučio neabejojo: atėjo metas visam laiku i atsi
kratyti M orlando.
Žinoma, jeigu to nepadarė jo žmona.
233
alėjoje ir įsitikinęs, kad aplinkui nė gyvos dvasios, jis nu
ėjo prie namo fasado, kurio dalis buvo žemesnė negu
gatvės lygis. Kelią jam pastojo geležinė tvora. Gideonas
stumtelėjo vartus, jie buvo užrakinti. Dar kartą apsidai
ręs, jis peršoko per tvorą ir atsidūrė ant akm eninių
laiptų.
Laiptai, sumanyti kaip užpakalinis įėjimas tarnams ir
prekijam s, vedė prie durų, kurios taip pat buvo užrakin
tos. Gideonas. pabandė žvilgtelėti pro nedidelius langus,
pro kuriuos šviesa patekdavo į pirm ąjį aukštą, bet jie
buvo uždengti sunkiomis užuolaidomis.
Gideonas galvojo, ar neišmušus jam lango. K a i staiga
pastebėjo, kad, matyt, per neapsižiūrėjimą jo neuždarė.
Atidaręs langą, Sen Džastinas perkėlė koją per palangę,
dar sekundė — ir jis jau stovėjo tamsiame kam baryje,
pristatytame spintų, pintinių, skeletų. M atyt, dramatiški
įvykia i vyko ne čia.
Gideonas išėmė iš kandeliabro žvakę ir užsidegė ją.
Išėjęs iš dulkėto kambario, jis pasijuto nedideliame hole.
H olo gale esančios durys, vedančios į kitą kambarį, bu
vo vos vos praviros.
Gideonas žvilgtelėjo į tamsią patalpą ir iš karto supra
to, kad būtent šitame kam baryje M orlandas užpuolė Ha-
rietą. Vikontas kruopščiai apžiūrėjo perėjimus tarp spin
tų. Jis buvo įniršęs. Užklupęs čia Harietą, M orlandas ją
medžiojo. M edžiojo beginklę moterį, o paskui ją užpuo
lė. Ir tiktai savo sumanumo dėka Harieta išsigelbėjo.
Jis stipriau suspaudė žvakę. Jis buvo piktas ant savęs
ne mažiau negu ant M orlando. Jis padarys viską, kas
įmanoma ir neįmanoma, kad ateityje ji nepakliūtų į tokį
pavojų. Deja, kaip vyras, jis neatliko savo pareigos, ka
dangi nepakankamai ja rūpinosi.
Sen Džastinas rado vietą, kur ji nustūmė akmenį ant
M orlando galvos. Luitas gulėjo ant grindų, keletas atski
lusių gabalų — šalimais. Vaškas lašėjo ant nepaprasto jū
rų gyventojo atspaudo. Gideonas pasilenkė, kad geriau
apžiūrėtų vietą, kur parkrito Morlandas.
A n t grindų buvo sukrešėjusių kraujo lašų. Gideonas
m ikliai apžiūrėjo visą saugyklą. M orlandas dingo.
Gideonas išėjo iš kamabrio. A n t dulkėtų grindų ma-
234
tesi dar keli kraujo lašai. Jie atvedė Gideoną prie to lan
go, pro kurį jis neseniai įlipo. Pakėlęs žvakę Gideonas
pamatė ant palangės kruviną piršto atspaudą. Vadinasi,
niekšas išsinešdino pro šitą langą. Štai kodėl jis buvo
praviras.
Harieta be reikalo nerimavo: ji neužmušė šito išsigi
mėlio. K a i tik jis atsipeikėjo, jam užteko jėgų išsikrapš
tyti iš čia.
Užpūtęs žvakę, Gideonas šaltai nusišypsojo. Jis netgi
apsidžiaugė, kad niekšas liko; gyvas. Dėl M orlando v i
kontas turėjo savų ketinimų.
235
A n t kaktos sukrešėjęs kraujas, akys karštligiškai blizgė
jo. Drebančiais pirštais jis pastatė taurę ant stalo.
— Sen Džastinai, kurių velnių jums čia reikia?
— M orlandai, neapsunkinkite savęs, dėdamasis vaišin
gu šeimininku. A š puikiai matau, kad jūs ne visai svei
kas. Beje, kas per bjauri žaizda jūsų kaktoje? — Gideonas
šyptelėjo.— Įdomu, ar liks randas?
— Sen Džastinai, nešdinkitės iš čia.
— O žinote, ji bijojo, kad užmušė jus akmens luitu.
Harieta ganėtinai stipri kaip moteris. Sutikite, jog tai bu
vo nemažas luitas. A š mačiau jį kam baryje ant grindų,
kur jūs bandėte ją išprievartauti.
M oriandas įniršęs pažvelgė į vikontą:
— A š nežinau kokius niekus jūs čia pliauškiate, ir ži
noti nenoriu! A š reikalauju, kad jūs tuojau pat iš čia iš
eitumėte!
— A š išeisiu, kai tik mes sutvarkysime vieną mažą
reikalą.
— K o k į reikalą?
Gideonas kilstelėjo antakį:
— A rg i aš nepaaiškinau? Suprantama, aš reikalauju,
kad pasakytumėte savo sekundantų vardus. M ano padė
jėjai kreipsis į juos ir apsvarstys dvikovos detales.
Kelias sekundes M oriandas buvo be žado.
— Sekundantus? Dvikova? Jūs turbūt išprotėjote!
A p ie ką jūs čia kalbate?
— A p ie tai, kad aš kviečiu jus į dvikovą. M an atro
do, kad jūs privalėjote to tikėtis. Galų gale jūs įžeidėte
mano žmoną. K ą daugiau turi daryti džentelmenas? T ik
reikalauti dvikovos!
— A š nepaliečiau jūsų žmonos. A š nežinau, apie ką
jūs kalbate! — pradėjo rėkti M oriandas.— Jeigu ji tvirti
na, kad aš ją įžeidžiau, vadinasi, ji meluoja. Jūs girdite
mane, meluoja!
Gideonas palingavo galva:
— T a ig i jūs vėl ją įžeidėte. K aip jūs drįstate apkaltin
ti mano žmoną melagyste, M orlandai? A š negaliu šito taip
palikti. A š priverstas reikalauti satisfakcijos.
— Būkite prakeiktas, Sen Džastinai! A š sakau tiesą.
A š jos nepaliečiau.
236
— Taip jūs teisus, — kantriai tęsė Gideonas.— Gerai,
kad jai pavyko išsigelbėti, bet tai nenuplauna įžeidimo.
Neabejoju, kad jūs, kaip džentelmenas, puikiai mane su
prantate, jog mane įpareigoja mano padėtis ir pareiga.
M orlandas įsmeigė į jį įniršio ir nevilties kupinas akis.
— Kartoju, ji meluoja. Nežinau kodėl, bet meluoja.
Paklausykite manęs, Sen Džastinai. Kadaise mes buvome
draugai. Patikėkite manimi.
Gideonas stebėjo M orlandą.
— N ejaugi jūs manote, kad jūsų žodžiais aš tikiu la
biau negu žmonos žodžiais?
— Taip, velniai rautų, taip. Kodėl jūs turite ja tikėti?
J i privalėjo ištekėti, nes jūs ją sukompromitavote. A š
viską žinau. K ai jūs išvažiavote, visas Londonas apie tai
kalbėjo.
— Iš tikrųjų? Na, dabar gandai neturi reikšmės, argi
ne? A š vedžiau ledi. Visuomenės akyse — ar dar reikia
aiškinti — tai viską kompensuoja.
— Bet jūs neturite ja tikėti,— piktai sviedė M orlan
das.— J i jūsų nem yli. K aip nem ylėjo jūsų ir Didrė. Kaip
gali jūsų geisti moteris su tokiu subjaurotu veidu? Jūsų
žmona, kaip ir Didrė, buvo priversta priim ti jūsų pasiūly
mą tekėti.
— Keista, bet, atrodo, jūs ištarėte Didrė vardą,— ty
liai atsakė Gideonas,— po to, ką jūs ja i padarėte.
K u rį laiką M orlandas be garso judino lūpas.
— Po to, ką aš jai padariau? A p ie ką, veln iai rautų,
jūs kalbate?
v - Tą naktį, kai Didrė atėjo pas mane, ji pasakė v i
liotojo vardą. J i įniršo, kai aš atisakiau daryti taip, kaip
ji buvo sumaniusi. Matote, man pasirodė keista, kad ji
staiga taip susižavėjo manimi, jog nenorėjo laukti net li
gi vestuvių.
— J i jūsų pakęsti negalėjo!
— Taip. J i visiškai aiškiai leido tai suprasti tą naktį,
kai aš atstūmiau ją ir jos dosnią dovaną. J i buvo įniršusi.
Ir daug ką papasakojo apie jus, M orlandai. A p ie tai, kaip
ji jus mylėjo, bet negalėjo už jūsų ištekėti, nes jau bu
vote vedęs. Ir apie tai, kaip jūs, sužinojęs apie jos nėš
237
tumą, pasiūlėte suvilioti mane. Taigi jūs ketinote ir po
vedybų tęsti jūsų meilės ryšius.
M orlandas atbulu delnu nusišluostė lūpas:
— Didrė melavo.
— A rgi?
— Žinoma, melavo! — sušuko Morlandas.— Ir jūs tai
žinote. Jūs privalote žinoti! K itaip jūs privalė jo te ... p ri
valė jote. ..
— Iškviesti jus į dvikovą prieš šešerius metus? O
kam? Didrė jūsų geidė, ji atsidavė jums savo valia. J i
pati pasirinko. Be to, Didrė tiesiai pareiškė, kad manęs
negali pakęsti. Ta i kokia prasmė man buvo kviesti jus
į dvikovą? A š nieko neįrodyčiau užmušęs jus.
— Ji melavo.— Sugniaužęs kumščius M orlandas pa
grasino krėslo pusėn.— Prakeikimas, jos abi meluoja!
— M ano žmona niekada nemeluoja,— ramiai ištarė Gi-
deonas.— Ir nepakęsiu jos įžeidinėjim ų. Jūsų sekundan
tų vardai, milorde.
— A š neketinu sakyti jo kių sekundantų vardų,— su
vapėjo Morlandas.
— Hm. M atyt, tik ką sužeista galva labai jus vargina,
kitaip jūs jau būtumėte atsiminęs dviejų žmonių vardus,
kuriems galėtumėte patikėti dvikovos sąlygų aptarimą.
Gerai, aš duodu laiko jums pagalvoti.
— Laiko? — M orlandas staiga įsitempė.
— Žinoma. Jūs turėsite visą naktį. A š atsiųsiu pas jus
savo sekundantus rytoj rytą, ir tada jūs turėsite pasakyti
du vardus. Labos nakties, M orlandai. lig i pasimatymo
dvikovoje.— Gideonas nuėjo prie durų.
— Palaukite.— M orlandas metėsi pirmyn, ranka užka
bino taurę su konjaku, toji nulėkė ant kilim o.— V e ln ia i
rautų, aš juk sakiau, p a lau kite... Jūs negalite iškviesti
manęs į dvikovą. Pagalvokite apie paskalas.
Gideonas nusišypsojo:
— Drįstu patikinti, jog paskalos manęs nejaudina. Per
šešerius metus aš pergyvenau ne tokius dalykus. Ta i man
p rim in ė... taip, aš vos nepamiršau vieno dalyko.
M orlandas vis labiau nerimaudamas išsitiesė, stebėda
mas, kaip Gideonas vėl grįžta prie jo.
— Sen Džastinai, nesiartinkite prie manęs!
238
Sugniaužęs galingą kumštį, Gideonas smogė Morlan-
dui tiesiai į žandikaulį. Morlandas, slopiai suaimanavęs,
nugriuvo ant grindų.
Sen Džastinas grėsmingai stovėjo šalia jo.
— Labai atsiprašau, bet vos nepamiršau formalumų.
K ai taip ilgai nesilankai draugijoje, nevalingai pamiršti
visas tas smulkmenas, kurių laukiama iš tikro džentel
meno.
239
Frėjus ir Eplgeitas susižvalgė ir vėl nukreipė akis į
Gideoną:
— M an jis niekada nekėlė pasitikėjimo. Tai ką tas
niekšas pasakė ledi Sen Džastin? — piktai paklausė Epl
geitas.
— Nesvarbu,— atsakė Gideonas.— Pakanka to, kad aš
laikau tą įv y k į rim tu įžeidim u ir ketinu gauti satisfakciją.
M an reikės dviejų džentelmenų, kuriais galima pasitikėti
ir kurie pasirengę būti mano sekundantais. A r nesutiktu
mėte jūs, ar bent vienas jūsų, imtis šito vaidmens?
Tankiai mirksėdamas Eplgeitas sutrikęs žiūrėjo į Frė-
jų. Tas ne mažiau sutriko.
— Taigi,— suniurnėjo Frėjus.
— Jūs metėte iššūkį M orlandui? — atsargiai paklausė
Eplgeitas.
— Tom is aplinkybėm is man neliko nieko kito,— paaiš
kino Gideonas.— K aip jūs suprantate, garbės reikalas. Ši
tas žmogus įžeidė mano žmoną.
Eplgeitas susiraukė dar stipriau:
— K aip M orlandas išdrįso įžeisti ledi Sen Džastin?
— A š pritariu jūsų jausmams! — tarė Gideonas.
Frėjaus ūsai virptelėjo.
— Visada laikiau tą M orlandą nemaloniu tipu. Jis per-
nelyg įtaikus, ir aš nė kiek nesistebiu, kad jis peržengė
padorumo ribas.
Eplgeitas santūriai linktelėjo:
— Taip, apie jį visada sklido kažin kokie gandai. Ypač
apie jo blogus įpročius, kurių jis negalėjo atsikratyti,
vaikščiodam as į viešuosius namus. Žinoma, dažniausiai
tai buvo plepalai, tačiau juo visiškai pasitikėti negalima.
— A š ketinu pasiekti, kad ateityje jis netrukdytų ma
no žmonai,— tęsė Gideonas.— A r galiu aš tikėtis jūsų pa
galbos?
Palinkęs į priekį, Eplgeitas ištiesino pečius, jo akyse
švietė džiaugsmas.
— Tu riu prisipažinti, kad anksčiau man neteko daly
vauti tokiuose dalykuose. Iš esmės aš savo gyvenim ą pa
skyriau senienų kolekcion avim u i... Bet, atrodo, aš susi
dorosiu. Suprantama, sere, aš jūsų paslaugoms. M an dide
lė garbė būti jūsų sekundantu.
240
— K aip ir man.— Frėjaus akys blykčiojo. J is tirštai
paraudo.— Tai bent. A š pamalonintas, sere. Leiskite mums
sutvarkyti detales. Pirm iausia mes kreipsimės į M orlandą.
— Ptiiku.— Gideonas atsistojo.— A š jums skolingas,
džentelmenai.
Paskutinė pastaba, kad Pabaisa iš Blektom H o lo jiems
skolingas, visiškai suglumino Frėjų ir Eplgeitą. Gideonas
išėjo, o jie vis dar sėdėjo tylėdam i iš nuostabos.
Gatvėje palei klubą vikontas susistabdė važiavusį pro
šalį ekipažą ir, pasakęs savo namų adresą, grįžo atgal.
Gideonas žiūrėjo į pro šalį praplaukiančias tamsias gat
ves. Jis neabejojo savo sekundantų atsidavimu. Eplgeitas
ir Frėjus dėl Harietos padarys viską, ką nori. Jie tai įro
dė, kai pagrobė ją, rizikuodam i užsitraukti Pabaisos iš
Belktom H olo pyktį.
Savaime aišku, kad jie negalės išlaikyti paslaptyje,
jog bus Gideono sekundantais. Jis matė jų akyse švietusį
džiaugsmą. Niekada nė vienas jų nedalyvavo slaptoje dvi
kovoje. Jie įprato laikyti save mokslo žmonėmis, o ne
veiksm o žmonėmis.
Tai, kad juos pasirinko sekundantais, o be to, dar
dvikovai, ginančiai damos garbę, neabejotinai suteikė
jiem s naujų pojūčių.
M orlandas visiškai teisus. Gandai apie dvikovą pasklis
po Londoną ne vėliau kaip rytoj ryte.
Būtent to ir siekė Gideonas.
Po kelių m inučių jis išlipo iš ekipažo ir užlipo savo
namų laiptais. Tarpduryje jį pasitiko Oulas.
— Sere, ledi Sen Džastin prašė, kad jūs nedelsdamas
užeitumėte pas ją,— ištarė jis, tarsi nujausdamas blogį.
— A čiū , O ulai,— atsakė Gideonas, paduodamas lioka
ju i skrybėlę ir pirštines.— K u r ji?
— Manau, kad savo miegamajame, sere.
Gideonas peršokdamas pakopas greitai užlipo į viršų.
Laiptų aikštelėje jis stabtelėjo atgauti kvapo, paskui nu
ėjo holu ir pasibeldė į Harietos kam bario duris.
— Įeikite,— iš karto atsiliepė vikontė.
Atidaręs duris, Gideonas įėjo į miegamąjį. Harieta
puolė prie jo.
— A čiū Dievui, pagaliau jūs namuose,— atsiduso ji,
16-547 241
stipriai apkabindama vyrą.— A š taip nerimavau. A r jūs
radote kūną? Ką jūs su juo padarėte? K aip mums jo at
sikratyti?
— A š radau kūną.— Gideonas nusišypsojo, įsikniaub
damas veidu į garbanotus Harietos plaukus.— Ir patikėki
te, jis| buvo gyvas. M orlandas sėdėjo namie ir laižėsi
žaizdas.
— Jis gyvas? — A tšliju si nuo jo, Harieta sugniaužė
kumščius. Jos antakiai susiraukė.— Jūs nesuklydote?
— Jokio apsirikimo. G alite atsipalaiduoti, m ieloji.
Jums nepavyko jo užmušti. Labai gaila. Bet, atrodo, si
tuacija dabar jau kontroliuojam a. Beje, sveikinu jus su
taikliu smūgiu.
Harieta pakėlė akis:
— Kad ir kaip stipriai aš jo nekenčiu, vis dėlto aš
džiaugiuosi, kad jo neužmušiau. Kitaip būtų įvairiausių
keblumų.
— Drįstu su jum is nesutikti.— Gideonas nuėjo prie sa
vo miegamojo durų, pakeliui atsirišo kaklaraištį ir nusi
vilk o surdutą.— N etgi jei jį būtų radę negyvą pilname
kaulų kambaryje, tai būtų atrodę taip, lyg luitas atsitik
tinai nukrito jam ant galvos.— Atsidaręs duris, jis įėjo
į savo miegamąjį.
— Jūs taip manote? — Harieta įėjo paskui jį.— G a li
mas daiktas, jūs teisus, milorde. A š jaučiu didžiulį paleng
vėjim ą pagalvojusi, kad pats baisiausias dalykas jau pra
eityje, bet aš norėčiau kaip nors nubausti poną M orlan-
dą už jo papiktinantį elgesį. Turbūt man reikia nusira
mini, nes aš jį sužeidžiau.
— Hm, — išsisuko nuo atsakymo Gideonas, numesda-
mas į šalį kaklaraištį, surdutą ir nusivilkdamas m arški
nius.
Harieta įžvalgiai pažiūrėjo į vyrą:
— Jūs sakėte, kad lankėtės pas jį namuose?
— Taip .— Gideonas įsipylė į dubenį vandens iš ąso
čio ir ėmė praustis. Turbūt reikia dar kartą nusiskusti,
prieš pasirodant draugijoje, nusprendė jis. Jo tamsūs še
riai jam kėlė daug nepatogumų.— M ie lo ji, ar jūs neketi
nate persirengti? Ju k mes, je i prisimenate, šiaip ar taip
pakviesti į balių pas Berkstounus.
242
— Taip, aš prisimenu,— nekantriai ištarė Harieta.—
Gideonai, kas įvyko, kai jūs apsilankėte pas M orlandą? —
Ir patylėjusi atsargiai paklausė: — Tikiuosi, jūs atsitiktinai
nepasielgėte neapgalvotai? A rg i ne?
— A rg i, m ieloji, aš panašus į neapgalvotai besielgiantį
žmogų? — Paėmęs rankšluostį, Gideonas nusišluostė juo
veidą ir rankas. Jis tyrinėjo veidrodyje savo veidą.— Kaip
jūs manote, ar man reikia skustis?
— Galbūt. Gideonai, pažiūrėkite į mane.
Sutikęs veidrodyje jos žvilgsnį, vikontas pašaipiai kils
telėjo antakį.
— Na, kas dar, Harieta?
— Esu įsitikinusi, kad jūs kažin ką nutylite.
— A š tiesiog rengiuosi į balių. M es jau ir taip neleis
tinai vėluojame.
Harieta supyko:
— Kažin kodėl jus tai anksčiau mažai jaudino, pavė
luosime mes į balių ar ne. Gideonai, tai kas gi galų gale
atsitiko?
— Nieko, m ieloji, dėl ko jums reikėtų nerimauti.
— Prakeikimas, Gideonai. A š nuo tavęs neatstosiu,
kol pasakysi man tiesą.
— K aip jūs gražiai kalbate, madam!
— A š labai susinervinusi, milorde, — teisindamasi at
sakė ji,— užgauti mano subtilūs jausmai, ju k jūs žino
te. ..
— Taip, tikrai žinau,— nusišypsojo vikontas.
— Gideonai, ką jūs padarėte ponui M orlandui?
— Nusiram inkite, jis nusipelnė daug daugiau.
Harieta paėmė jį už alkūnės.
— M ilorde, man reikalinga tiesa.
Gideonas gūžtelėjo pečiais. Jis pu ikiai suprato, kad jo
žmona viską sužinos šiandien baliuje, o vėliausiai — rytoj
ryte. V is i aptarinės busimąją dvikovą, kuo, be abejo, pa
sirūpins jo sekundantai.
— A š pasielgiau taip, kaip panašioje situacijoje būtų
pasielgęs bet kuris džentelmenas. A š iškviečiau jį į dvi
kovą.
— A š žinojau! — sušuko Harieta.— A š žinojau ir bi
jojau šito! K ai jūs pasakėte, kad M orlandas dar gyvas, aš
243
iš karto ėmiau nuogąstauti, kad jūs taip idiotiškai pasiel
gėte. Tai žinokite, Gideonai, aš neleisiu jokios dvikovos!
— Nusiram inkite, mano m ieloji. Šį kartą jums nepa
vyks manęs atkalbėti. Kartą aš jau šokau pagal jūsų dū
dą, atsisakydamas dvikovos su Eplgeitu,— ram iai atsakė
Gideonas.
— Ne, ne, suprantama, jūs leisite man jus atkalbėti.
D vikova su M orlandu atšaukiama. A š kategoriškai drau
džiu jums dalyvauti dvikovoje. Jus galų gale gali sužeis
ti ar net nužudyti. Be to, jau aišku, kad ponas M orlandas
sąžiningai nesikaus.
— M ano sekundantai garbūs žmonės, kurie žiūrės, jog
taip nebūtų.
Harieta sugriebė jį už rankos:
— Jūsų sekundantai?!
— Eplgeitas ir Frėjus. Likim o ironija, ar ne? A b u mie
lai sutiko padėti.
— O Viešpatie, aš tuo negaliu patikėti. Gideonai, la
bai prašau, tik nesakykite, jog nėra kitos išeities. A š ne
leisiu jum s neapgalvotai elgtis.
— Harieta, pasikliaukite manimi, ir viskas bus kaip
reikiant.
— Prisimenu, kartą jūs jau grasinote nušauti lordą
Eplgeitą. A š nesirengiu pakęsti panašaus pobūdžio elgesį.
Tai nepaprastai rizikinga. V iskas gali baigtis ne taip jau
sklandžiai. Jūs rizikuojate rim tai nukentėti arba žūti, ar
ba jums teks slapstytis nuo valdžios atstovų.— J i išsitiesė
kilstelėdama smakrą: — A š uždraudžiu dvikovą.
— Bet, mano m ieloji, aš jau mečiau jam iššūkį.— G i
deonas išdėliojo ant praustuvės skutimosi reikmenis. Su
plakęs putas, jis išsitepė jom is smakrą. Skustis šaltu van
deniu buvo nemalonu, bet jis nenorėjo gaišti laiko įsaky
damas, kad iš virtuvės atneštų šilto vandens.— Jūs turite
tai palikti mano nuožiūrai.
— N e,------ atkirto Harieta, — aš neleisiu jums užsi
im ti panašiais niekais.
— Harieta, viskas susitvarkys.— V ė l sutikęs veidrody
je jos žvilgsnį, jis perskaitė jos puikiose žalsvai melsvose
akyse nerimą ir baimę. Nerim ą ir baimę dėl jo. T a i labai
244
sujaudino Gideoną.— Duodu jums žodį, kad nesileisiu nu
žudomas.
— Bet, Gideonai, jūs negalite būti tuo tikras. A š neiš
gyvensiu, jeigu jum s kas nors atsitiks. A š jus m yliu.
Gideonas lėtai nuleido skustuvą, atsukdamas į žmoną
m uiluotą veidą.
— Ką jūs pasakėte?
— Jūs ju k girdėjote, — atsakė Harieta.— A š nesu
prantu, kodėl jūs toks nustebęs. A š jau seniai jus myliu.
K aip jūs manote, kodėl aš atsidaviau jums oloje?
Gideoną apėmė džiaugsmas. Tam tikrą laiką jis nesu
gebėjo blaiviai galvoti.
— H a rie ta ...
— Taip, taip, suprantu, jums tai girdėti nemalonu, ir
aš visiškai tikra, kad jūs manęs nem ylite,— greitai tęsė
ji.— N e tai svarbiausia, o svarbiausia štai keis: jeigu mes
esame vyras ir žmona, tai jum s retsykiais reikia skaitytis
ir su mano jausmais bei norais.
— H a rie ta ...
— O šis atvejis kaip tik ir yra toks, m ilorde! — įšir
dusi sušuko ji.— A š neleisiu kautis dvikovoje dėl mano
garbės. V is vien kuris nors būsite sužeistas.
— Harieta, gal padarysite man malonumą ir truputį
patylėsite?
— Gerai,— sutiko ji.— A š patylėsiu. Negana to, aš pa
žadu absoliučiai tylėti, je i jūs to pageidaujate, milorde.
— Nuostabu.
— Ta i yra, aš nekalbėsiu su jum is tol, kol jūs atsisa
kysite šitos kvailystės. Jums aišku, milorde?
Gideonas prisimerkė:
— Nekalbėsite su manimi? Jūs? Patylėsite ilgiau ne
gu penkiolika minučių? Įdomu.
Staigiai nusisukusi Harieta, kaukšėdama kulneliais, iš
didžiai išėjo iš vyro miegamojo.
Gideonas žiūrėjo ja i iš paskos. J į draskė beprotiškas
noras šaukti iš džiaugsmo ir ne mažiau stiprus noras iš
karšti k a ilį šitai mažai užsispyrėlei.
J i m ylėjo jį.
Šitas jos prisipažinim as sušildė Gideono širdį, kaip bū
davo naktį, kai jis glausdavo prie savęs Harietą.
245
XVII skyrius
246
telę. Veiksm ą palydėjo prislopintų pašaipų srautas ir
smerkiantys žvilgsniai. Gideonas pastatė Harietą ant grin
dų ir apkabinęs ėmė suktis valso ritmu. Harieta neturėjo
nė menkiausios galimybės ištrūkti iš jo rankų.
J i žiūrėjo į vyrą su įniršiu.
O Gideonas plačiai šypsojosi. Jo šviesiai rudos akys
žvilgėjo.
— Nerandate žodžių, m ieloji? ..
J i vos susitvardė, kad neišbartų Sen Džastino, bet tai
padaryti ja i sutrukdė tylėjim o įžadas. N ieko neliko, kaip
baigti nelemtąjį valsą. Harieta aštriai jautė smalsius
žvilgsnius ir prislopintus aplinkinių komentarus.
„Kokia žavingai pikantiška naujiena bus šita scena
rytoj aukštuomenės liežuvautojoms!" — pasipiktinusi gal
vojo Harieta. Salė tiesiog dūzgė nuo šnabždesio.
Dar vienas papiktinantis Pabaisos iš Blektom H olo po
elgis.
Gideonas nerūpestingai plepėjo apie viską paeiliui,
pradedant orais ir baigiant svečių skaičium i Berkstounų
namuose. Harieta akių nepakėlė į vyrą, sukaupusi dėmesį
į kažką už jo peties, kol jiedu šoko.
— O štai ir Frėjus su Eplgeitu,— ištarė Gideonas, kai
muzika nutilo.— Prašau man atleisti, m ieloji. M a n reikia
aptarti kuriuos ne kuriuos reikalus.
Harieta apsisuko ant kulnų ir grįžo pas savo bičiulius.
M etusi per petį žvilgsnį, ji pamatė, kad Frėjus ir Epl-
geitas kalbasi su Gideonu. Atrodė, jog jie svarsto kažin
ką svarbaus.
Tačiau trijulę stebėjo ne tik Harieta. Į juos atkreipė
dėmesį visi, ir po salę pasklido gandai.
— Kalba apie dvikovą,— niūriu veidu sušnibždėjo le
di Jangstrit, kai H arieta priėjo prie draugų.— Frėjus man
pasakė kaip didelę paslaptį, žinoma, kad vikontas pasirin
ko juos sekundantais. Manau, kad smulkmenos jums ži
nomos?
— Ne, nežinomos,— ryžtingai paprieštaravo Harieta.
Po kelių m inučių prie jų prisidėjo Efė.
— Šokių salė tiesiog kunkuliuoja. A r la i tiesa? Sen
Džastinas kausis dvikovoje?
— Ne, jeigu man pavyks jį sulaikyti,— atsakė H a
rieta.
247
Efė pirm ygtinai pažvelgė į brolėčią:
— Harieta, pagaliau paaiškink man, kas vyksta? Ką
reiškia šitas įžeidžiantis vikonto poelgis? Sen Džastinas
tave nešte atnešė į šokių aikštelę! Visos kalbos tik apie
tai ir sukasi.
— Draugijai patinka apkalbėti Sen Džastiną,— suniur
nėjo vikontė.— A š norėčiau išgerti limonado ar netgi ko
nors stipresnio.
Ledi Jangstrit nušvito:
— Č ia ateina liokajus su padėklu, kurį aš pasiunčiau
atnešti. Nesivaržykite, brangioji.
Harieta paėmė taurę, net nepasidomėjusi, koks gėri
mas joje — limonadas ar šampanas? J i nugėrė gurkšnelį,
stuksendama atlasiniu batuku į grindis.
Efė paniuro:
— Pasistenk daugiau nesukelti apkalbų, Harieta, ma
no supratimu, šiandien jau gana.
— Taip, teta Efe.
Nužvelgusi ją triuškinančiu žvilgsniu, Efė ištirpo m i
nioje.
Nedidelė senienų mėgėjų grupelė vėl pamėgino atgai
vin ti pokalbį. Bet pasirodžius K ly v u i Raštonui jų m ėgini
mas žlugo.
Jis prasiskverbė pro Harietos bičiulius, ir smerkiančia
išraiška įbedė į ją akis. M ažas ratelis nuščiuvo.
— Taigi, — pradėjo gergždžiančiu balsu Raštonas.—
Jums pasisekė ištekėti už Pabaisos. A š sveikinu jus ledi
Sen Džastin. Taig i jūs ištekėjote už žmogžudžio.
Harieta apstulbusi įsmeigė į jį akis.
— Sere, kaip jūs drįstate?
Raštonas į jos protestą neatkreipė jokio dėmesio, kaip
ir į senienų mėgėjų išgąstį.
— A r ilgam? — tyčia lėtai ištarė jis.— K aip ilgai jūs
pakęsite santykius su demonu? A r lig i tol, kol Pabaisa
jus sudoros? K aip ilgai jūs ištversite, ledi Sen Džastin?
Taurė Harietos rankoje ėmė virpėti.
— Labai prašau jus, sere. M atyt, nors ir praėjo daug
metų, jūs vis dar be nuovokos dėl nelaimės. A š labai jus
užjaučiu. Bet jums geriau išeiti, kol Sen Džastinas nesu
prato, kokiu tonu jūs su manimi kalbate.
248
— Per vėlu,— ram iai atsiliepė Sen Džastinas, netikė
tai priėjęs prie Harietos.— A š jau girdėjau.
Įtemptas Raštono žvilgsnis peršoko į Gideoną.
— Žmogžudy! Jūs ją nužudėte, jūs nužudėte mano
dukterį! — Jo balsas pavirto riaumojimu, nes jis buvo
įpratęs vaizdingai kalbėti iš katedros.— O dabar paklau
sykite manęs. Pabaisa iš Blektom H o lo susiras sau naują
auką, o jo nekalta žmona bus nužudyta taip pat, kaip ir
mano duktė.
Dar niekam nespėjus atspėti Raštono ketinimų, jis pa
stvėrė iš ledi Jangstrit rankų taurę su šampanu ir šliukš
telėjo Sen Džastinui į veidą.
Harieta įniršo:
— Nevadinkite jo Pabaisa, velniai jus rautų!
Ir, šliukštelėjusi iš savo taurės šampaną Raštonui į vei
dą, H arieta puolė jį sugniaužusi kumščius.
Raštonas pasitraukė atatupstas ir, mėgindamas gintis,
pakėlė rankas.
Deja, niekas iš svečių nežinojo, kaip priim ta nutraukti
peštynes draugijoje, jei jas pradėjo ledi.
Niekas, išskyrus Gideoną.
Jis žengtelėjo į priekį ir nutvėrė žmoną kaip tiktai tuo
momentu, kai ji pradėjo ku lti Raštoną. Gideonas nusikva
tojo taip garsiai, kad vos nepaleido Harietos.
— Užteks, madam. — Jis lengvai uožsimetė ją ant
peties ir apkabino šlaunis.— Jūs šauniai apgynėte mano
garbę. Jo prakilnybė Raštonas, manau, patyrė pralaim ėji
mą. A r tiesa, sere?
Permesta per vyro petį, Harieta negalėjo gerai matyti,
kas vyksta. Išsimiklinusi ji pamatė įniršusį dvasininko
veidą.
Raštonas, palikęs Gideono pašaipą, be atsako, apsigrę
žė ir metėsi prie durų, stumdydamas į šonus pakelyje
pasitaikiusius sutrikusius svečius.
Gideonas pastatė žmoną ant grindų. Harieta susitvar
kė sijonus ir pakėlusi akis į vyrą, pastebėjo jo akyse pa
šaipą. Jo akys prim inė išsilydžiusį auksą.
— Dar vieną valsą, madam? — paklausė Gideonas, ga
lantiškai pasilenkdamas prie jos rankos.
249
Harieta buvo taip susinervinusi dėl to įvykio, jog ne
prieštaraudama grįžo į jo glėbį.
250
deonas pirštu perbraukė per griovelį tarp dviejų minkštų
pusrutulių.
Harieta suvirpo, jos kūnas tuoj pat atsiliepė į jo gla
mones.
— Gideonai, kai aš pasakiau, kad nekalbėsiu su jumis,
aš turėjau galvoje ir tai.
— Taip, taip, aš jum is tikiu.— Jo pirštas slystelėjo
žemyn ir lėtai įsibrovė į ją, tiesdamas sau kelią per drėg
ną jos kūno karštį, paruošdamas ją.
— Gideonai, jūs iš manęs juokiatės? — paklausė ji.
— A š niekada, mano m ieloji, iš jūsų nesijuokiu. Ret
karčiais, tiesa, jūsų elgesys kelia man šypseną.
Jis švelniai ir lėtai įėjo į ją visa savo galia.
Galbūt Harieta ir ketino tęsti pokalbį, bet jau negalė
jo ištarti nė žodžio: malonumas privertė ją viską pamiršti.
Kitą rytą Harieta buvo numačiusi su tetule Efe ir Fe-
lisite važiuoti apsipirkti. Žinoma, nieko gero negalėjai
laukti: Efė, be abejo, rūsčiai išbars ją už papiktinantį el
gesį baliuje pas Berkstounus.
Tarnaitė pabeldė į duris pranešdama, kad sesuo ir te
tulė Efė jau pasirengusios ir laukia jos apačioje. Harieta
užantspaudavo ką tik parašytą laišką ir griežtai paliepė
tarnaitei:
— Būtinai išsiųskite jį su šios dienos paštu.
M ergina linktelėjo ir iš karto nuėjo ieškoti liokajaus.
Harieta, pagriebusi gaubtuvą, nenoromis nulipo žemyn.
Tačiau hole, didžiam savo nustebimui, ji nieko ne
rado. .
— K ur jos, Oulai?
— Jo šviesybė pakvietė jas į biblioteką.— Oulas pla
čiai atidarė vikontei duris.
— Aišku. Dėkoju, O ulai.— Harieta greitai įžengė į bib
lioteką.
Felisitė ir Efė sėdėjo priešais jos vyrą. J i sunkiai atsi
duso.
Gideonas atsistojo ją pasitikdamas. Jo akys spindėjo
iš pasitenkinimo.
— Labą rytą, m ieloji. M atau, tu pasirengusi važiuoti.
Kada jūsų grįžtančių laukti?
Parodyti savo protestą ir nekalbėti buvo labai sunku,
251
kuo Harieta jau įsitikino praeitą naktį. V is dėl to rytą ji
pabandė dar kartą tai pakartoti, manydama, kad tai vie
nintelis įmanomas būdas priversti Gideoną apsigalvoti.
Susirišdama gaubtuvo kaspinus, Harieta kreipėsi į Fe-
lisitę:
— G a li pranešti jo šviesybei, kad po to, kai mes apsi-
pirksim e, aš važiuosiu į Senienų ir iškastinių gyvūnų bei
augalų liekanų mėgėjų draugijos posėdį. Ir grįšiu namo
apie ketvirtą valandą.
Felisitės akys linksm ai sublizgo, nujausdamos pramo
gą. D elikačiai atsikosėjusi, ji kreipėsi į Gideoną:
— M ilorde, jūsų žmona praneša, kad namo grįš apie
ketvirtą valandą.
— Puiku. Kaip tik laiku, kad spėtų pasijodinėti parke.
Harieta susiraukė:
— Felisite, pasakykite jo šviesybei, kad šiandien aš
neturiu noro jodinėti parke.
Slėpdama šypseną Felisitė žvilgtelėjo į Gideoną:
— M ano sesuo prašo jum s perduoti, k a d ...
— Girdėjau, ne kurčias,— burbtelėjo Gideonas, žiūrė
damas tiesiai į Harietą.— V is dėlto aš ketinu šiandien pa
sijodinėti po pusiaudienio. Neabejoju, kad vikontė norės
palaikyti m an kompaniją. A š nekantrauju pamatyti ją,
jojančią savo naujuoju žirgu.
— K o k iu dar nauju žirgu? — greitai paklausė Harieta.
Bet, suvokusi, kad kreipėsi tiesiai į vyrą, paskubomis ta
rė seseriai: — Paklauskite jo šviesybės apie jo paminėtą
naują žirgą?
— Dieve malningasis, — atsiduso Efė,— netikiu savo
akimis. Ju k tai juokinga.
Tačiau Felisitė su malonumu žaidė toliau:
— M ano sesuo, sere, domisi nauju žirgu.
— Taip, nėra ko abejoti. Pasakykite jai, kad vakar ta
kum elaitė buvo atvesta į mūsų arklidę. Harieta pati ją
pamatys, kai šiandien po pusiaudienio jos su manimi pasi
jodinėti.
Harieta metė į jį piktą žvilgsnį:
— Felisite, malonėk perduoti mano vyrui, kad jam
nepavyks manęs papirkti.
252
Felisitė buvo beprasižiojanti įvykd yti sesers prašymą,
bet Gideonas, pakėlęs ranką, ją aplenkė:
— Viskas aišku. M ano žmona mano, kad padovanoda
mas jai žirgą, aš tokiu būdu mėginu priversti ją sulaužyti
tylėjim o įžadą. Prašom ja i pasakyti, kad aš neturiu tokios
užmačios. Kum elaitė buvo nupirkta dar lig i ultimatumo,
todėl ji gali visiškai ram iai ja jodinėti.
M etusi į vyrą abejojantį žvilgsnį, Harieta kreipėsi į
Felisitę:
— Pasakyk jo šviesybei, kad aš dėkinga jam už dova
ną, bet man atrodo, kad šiandien netinkama diena jodi
nėti su juo po parką. Kalbėtis negalime, todėl pasijodi
nėjimas bus gana nuobodus.
— J i sa ko ...— pradėjo Felisitė.
— Taip, girdėjau,— nutraukė ją Gideonas.— Reikalas
tas, kad je i aš jodinėčiau šiandien vienas, tai po to, kas
įvyko vakar vakare, pasklis bereikalingos paskalos. Aš
tapsiu gana nem alonių prasimanymų objektu. G albūt atsi
ras netgi tokių, kurie tvirtins, kad aš ku liu savo žmoną.
— Kvailystės,— užsidegė Harieta, pasisukdama į Fe
lisitę.
— Nesu tikras,— susimąstęs ištarė Gideonas.— Žmonės
laukia iš Blektom H olo Pabaisos — paties baisiausio da
lyko. Savo žmonos mušimas labai tinka gandams apie jį.
O po baisių vakarykščių Raštono pranašysčių ir kaltini
mų visi, be abejo, lauks pačių baisiausių dalykų. Tiesa,
ponia Eškomb?
Efė metė į jį labai prasmingą žvilgsnį:
— Taip, labai įtikėtinas, dalykas. N ėra abejonių, kad
paskalų bus daugiau negu reikia. Šiaip ar taip, bet jūs
abu išsigudrinote sukurti sau blogą reputaciją.
Harieta sugriežė dantimis: ko gero, tetulė teisi. Žmo
nės visada linkę tikėti pačiais blogiausiais plepalais apie
Gideoną, o ji nieko nedaro, kad išsklaidytų tuščius spė
liojim us. Tiesa, vakar vakare ji įnešė savo indėlį, kad iš
pūstų skandalą, visada besūkuriuojantį aplink Sen Džasti-
ną. Jeigu šiandien jos nepamatys greta vyro, pasklis šlykš
tūs gandai apie jų kivirčą.
— Gerai.— Harieta kilstelėjo smakrą.— Felisite, pra
253
nešk jo šviesybei, kad aš josiu su juo šiandien po pu
siaudienio pasijodinėti į parką.
— Labai džiaugiuosi, mano m ieloji,— ištarė Gideonas.
Efei akys iššoko ant kaktos.
— A š daugiau neturiu jėgų klausytis šito bepročių po
kalbio. Eime.
— Žinoma.— Harieta išėjo iš bibliotekos net neatsigrę-
žusi, nes žinojo, jog už jos nugaros Gideonas patyliukais
juokiasi.
Po kelių m inučių moterys jau yažiavo ekipažu. Felisi-
tė neištvėrusi suprunkštė iš juoko.
— Nematau nieko juokingo,— nepatenkinta suniurnė
jo Harieta.
— A r ilgai tu ketini su juo nekalbėti? — pasmalsavo
Felisitė.— V akar per šokius keletas partnerių, kurių padė
tis klube gana stabili, klausė, ar labai rimtas jūsų vaidas.
— M ūsų vaidas niekam neturi rūpėti,— atrėžė Harieta.
Efė niūriai pažiūrėjo į ją.
— To kiu atveju, tau pačiai nereikėjo to demonstruoti.
— Šito nebuvo galima išvengti,— pasakė Harieta.—
Gideonas nuolat mane provokuoja. Kaip, pavyzdžiui, prieš
keletą m inučių, bibliotekoje. M ano vyras nenori sutikti
su tuo faktu, kad aš su juo nekalbu.
Efės žvilgsnyje šmėstelėjo smalsumas.
— Manau, kad tu nenustebsi, kad aukštuomenė tai la i
ko labai įdom iu dalyku. Tavo vyras nuolat duoda naujo
peno paskaloms.
— A k , aš suprantu,— atsiduso Harieta.
— U žpulti Raštoną, vadinasi, dar labiau išpūsti gan
dus.
Harietos veidas apsiniaukė.
— Raštonas vėl pavadino Gideoną Pabaisa. M an nepa
keliama, kai kas nors jį pavadina šita siaubinga pravarde.
— Pagaliau mes turime progą pasikalbėti su tavim i be
liudytojų,— pastebėjo Felisitė, ryžtingai palinkdam a į
priekį.— M an labai įdomu žinoti, kodėl tu nekalbi su Sen
Džastinu? A r tai kaip nors susiję su pasklidusiais gan
dais apie dvikovą? Harieta, kas vis dėlto įvyko?
Žvilgtelėjusi į tetą ir seserį, Harieta vargais negalais
sutramdė ašaras.
254
— Jūs girdėjote apie dvikovą?
— A p ie ją girdėjo visi,— patikino ją Felisitė.— Dėl
Dievo, Sen Džastinas pasirinko sekundantais Frėjų ir Epl-
geitą. N ė vienas jų nemoka tylėti. A b u labai susižavėję
savo reikšmingumu, jausdamiesi veiksm o žmonėmis.
— Jų elgesys labai smerktinas,— pasiskundė Elė.—
A pskritai spėjama, kad dvikova vyks slaptai.
— A p ie dvikovas visada sklando gandai,— pasakė Fe
lisitė.
— Taip, bet mūsų atveju dvikova virto viešu vaidini
mu. A p ie ją žino visi.
— O Viešpatie.— Harieta atsidarė rankinuką, ieškoda
ma nosinės.— K aip viskas baisu. A š taip bijau, kad Sen
Džastino nenužudytų arba jam netektų bėgti iš šalies. Ir
viskas per tą poną M orlandą. Jis nevertas sąžiningos dvi
kovos. A š tai mėginu paaiškinti Sen Džastinui, bet jis at
sisakė atšaukti dvikovą.
Efė veriam ai pažvelgė į Harietą:
— Tai štai kodėl tu nekalbi su vyru. Tu supykai ant
jo už tai, kad jis ketina rizikuoti savo gyvybe kaudama
sis dvikovoje?
— Tam tikra prasme, dėl visko kalta aš,— šaltai tarė
Harieta.
Felisitė atsilošė į sėdynės atkaltę.
— M orlandas tave įžeidė, o Sen Džastinas iškvietė jį
į dvikovą? A r aš teisi?
Harieta atsiduso:
— Patikinu jus, tai buvo daugiau nei įžeidimas, ta
čiau. ..
— K aip tai suprasti? — sunerimo Efė.
— Ponas M orlandas užpuolė mane, jei norite žinoti
tiesą.
Tetulės akys išsiplėtė iš siaubo. Harieta pasiskubino
ją nuraminti:
— Bet aš nenukentėjau. Nukentėjo ponas Morlandas.
A š nustūmiau jam ant galvos akmens luitą. Bet Sen Džas
tinas nenori pamiršti to įvykio.
— Manau, jog jis elgiasi kaip tikras džentelmenas,—
atsakė Efė.— Tavo paaiškinimas viską keičia. 2inoma, Sen
Džastinas turėjo kažką daryti.
255
— O Harieta,— atsiduso Felisitė.— Sen Džastinas kau-
sis dėl tavęs garbės dvikovoje. A š tai laikau labai roman
tiška.
— A š kitaip manau,— atžariai paprieštaravo H arie
ta.— Ir padarysiu viską, kad nebūtų dvikovos.
— Turbūt jis aistringai tave įsim ylėjęs,— spėjo Felisi
tė, jos akyse spindėjo susižavėjimas.
H arieta padarė grimasą:
— N e visai taip. Tiesiog Sen Džastinas labai rūpinasi
savo garbe.
— T u jo teisėta žmona, o todėl tavo garbė — tai ir jo
garbė,— tyliai pasakė Felisitė.
— G aila, tačiau tu teisi.— Harieta ryžtingai išsitiesė:—
Bet aš vis tiek rasiu būdą, kad dvikova būtų atšaukta.
Beje, aš jau ėmiausi tam tikrų žygių.
— Žygių?
— Dar šiandien rytą, prieš jums atvykstant, aš papra
šiau pagalbos.
Teta Efė nesuprasdama įbedė akis į Harietą.
— Kokios pagalbos?
— A š parašiau Sen Džastino tėvams,— mėgaudamasi
padarytu įspūdžiu, tarė Harieta.— A š parašiau jiem s raš
telį ir įspėjau apie artėjančią katastrofą. Neabejoju, kad
jie man padės sulaikyti Sen Džastiną nuo dvikovos. N e
galima pamiršti, jog Gideonas — jų vienintelis sūnus ir
paveldėtojas, todėl jie ne mažiau negu aš supyks sužino
ję, kad jų sūnus rizikuoja savo gyvybe, kaudamasis d vi
kovoje.
* * #
256
— Neturim e teisės pasakoti jums smulkmenas,— įsiter
pė į pokalbį Eplgeitas.— Esu tikras, kad jūs mus supran
tate. G aliu tik pranešti, jog Sen Džastinas elgiasi kaip
džentelmenas. Bijau, kad to negaliu pasakyti apie jo prie
šininką. Pastarasis visiškai atsisako mus priim ti arba pa
sakyti savo sekundantų pavardes.
Sėdėjusi ant sofos H arieta išgirdo paskutinę Eplgeito
pastabą ir nusišypsojo. Ji' labai norėjo sužinoti, ar tai
reiškia, kad M orlandas rado būdą išvengti dvikovos? Grei
čiausiai jis atsiprašys Gideono. Pasidavusi į priekį, ji mė
gino dar ką nors išgirsti iš Eplgeito lūpų.
Labai gaila, tačiau pačiu netinkamiausių momentu ša
lia jos įsitaisė ledi Jangstrit. J i sąm okslininkiškai m irkte
lėjo Harietai. Panašu, ledi Jangstrit ja u išlenkė savo li
kerio taurelę.
— Taip, taip, taip, mano brangioji,— reikšm ingai pra
dėjo ji.— N a ir vaidinim ą jūs surengėte vakar vakare.
Puolėte Raštoną tarsi maža tigrė.
— Jis pavadino Gideoną Pabaisa,— gynėsi Harieta.
Ledi Jangstrit m ąsliai pakreipė į šoną galvą:
— Keista, tačiau lig i paskutinio momento aš nieko ne
žinojau apie Raštoną. A bejoju, ar jis turi tiek lėšų, kad
taip dažnai lankytųsi draugijoje. J į dabar galima visur
matyti, ar aš klystu?
— Taip,— patvirtino Harieta.— Jūs neklystate.
17— 547
257
deono dovaną, vos susilaikė nesušukusi iš susižavėjimo.
Nedidelė arabų veislės kum elaitė tikrai buvo gražuolė.
Dar niekada Harieta ne jojo tokiu grakščiu žirgu. J i
džiaugsmingai paplekšnojo ja i per žvilgantį sprandą.
Romus, protingas, puikiai išdresiruotas žirgas taikiai
šuoliavo greta masyvaus Gideono eržilo. Arabų veislės
kumelaitės nė trupučio negąsdino eržilo stambumas.
K ai jie atjojo į parką, į juos iš karto nukrypo smalsūs
žvilgsniai. Iš tikrųjų jie atrodė gana savotiška pora, trau
kusia visų dėmesį ne tik dėl apie juos sklidusių gandų.
Riteris ant kovos žirgo jodinėja su savo širdies dama,
fantazavo Harieta.
J i taip susižavėjo sugalvotu siužetu, kad vos nepažei
dė tylėjim o įžado. Jos lūpos suvirpėjo, žodžiai jau buvo
benuslystą nuo liežuvio, bet vikontė tvirtai sučiaupė lū
pas.
Gideonas jai švelniai nusišypsojo:
— Manau, kad tylėti jums nepaprastai sunku, mano
m ieloji. Bet jūs be reikalo spynojatės. Jūs pati ne kartą
pastebėjote, kad aš velniškai užsispyręs. Todėl abejoju,
kad tylėjim u jūs priversite mane persigalvoti.
Harieta metė į jį piktą žvilgsnį. Taip, šitas žmogus
buvo nepakenčiamas užsispyrėlis. Su palengvėjim u, ta
čiau drauge ir nerimu ji surizikavo prašnekti.
— Taip, milorde, jūs teisus, — ryžtingai pradėjo H a
rieta.— Jūs nepaprastai užsispyręs, tačiau, reikia pripažin
ti, jūs turite gerą skonį rinkdamasis žirgus. Harietos akys
švietė laime. J i paplekšnojo kumelaitės kaklą.
— Dėkoju jums, mano m ieloji. Visada malonu sužino
ti, kad dar ką nors sugebu.
— M ilorde, man atrodo jūs daug ką sugebate. Bet abe
joju, kad man būtų iš to kokia nors nauda, jeigu jūs nu
žudys idiotiškoje dvikovoje.— J i staigiai pasisuko į v y
rą: — Gideonai, jūs privalote atsisakyti dvikovos.
Gideonas pašaipiai šyptelėjo:
— Jūs pernelyg atkakli, madam. Dar kartą kartoju:
jums nėra ko nerimauti. Situacija mano rankose. Geriau
pasitikėkite savo vargšu vyru.
— Tai ne pasitikėjim o reikalas, o kalbama apie svei
ką protą.— Harieta žiūrėjo tiesiai prieš save.— Leiskite
258
pasakyti, jums nėra kuo labai girtis.— Staiga ja i toptelė
jo mintis: — Gideonai, ar nėra dar ko nors tokio, ko aš
nežinau? A r tik jūs nesugalvojote pats vienas kokio nors
paslaptingo plano?
— Suprantama, aš kaip visada turiu planą. Bet tai vis
kas, ką aš jums dabar galiu pasakyti.
— Papasakokite man jį,— pareikalavo Harieta.
— Ne.
— Kodėl? A š vis dėlto jūsų žmona. Jūs galite manimi
pasitikėti.
— T a i ne pasitikėjim o reikalas, o kalbama apie sveiką
protą,— atrėmė Gideonas.
Harieta apsiniaukė:
— Jūsų nuomone, aš negaliu išlaikyti paslapties? Aš
įžeista, sere.
— M ano m ieloji, reikalas tas, kad, be abejo, bus ge
riau, jeigu, išskyrus mane, daugiau niekas nežinos mano
planų.
— Tačiau jūs savo paslaptį patikėjote Eplgeitui ir Frė-
jui,— pasipriešino Harieta.
— Tikta i iš dalies. Atleiskite, mano m ieloji, tačiau aš
įpratęs savo problemas susitvarkyti pats. Tai senas įprotis.
— Bet dabar jūs turite žmoną,— prim inė jam Harieta.
— Patikėkite, aš nė minutės to nepamirštu.
259
J i kalbėjosi su savo bičiuliais iš Senienų ir iškasenų
mėgėjų draugijos, kai ją pašaukė Felisitė.
— A tv yk o Eplgeitas ir Frėjus,— paskelbė ji.— A tro
do, jie ieško tavo vyro.
Ledi Jangstrit akys sublizgėjo iš susijaudinimo.
— M an viskas aišku. Anot Frėjaus, tai jis man pati
kėjo kaip didelę paslaptį, šiandien rytą jie ketino susekti
M orlandą ir pagaliau susitarti dėl dvikovos laiko ir vie
tos.
— O Dieve! — sušuko Harieta, jausdama, kaip žemė
slysta jai iš po kojų.
— Prisipažinsiu, kad dvikova niekada anksčiau nebu
vo sukėlusi tokio gyvo aptarinėjimo,— pastebėjo kažin
kas iš aplinkinių.— V iskas labai neįprasta.
Seras Džordžas, nepralenkiamas šlaunikaulių specia
listas, paniuręs tarė:
— Jiems reikia būti labai atsargiems, kitaip valdžia
sužinos dvikovos laiką ir vietą. Tada neišvengs arešto.
— Dieve maloningasis! — pasibaisėjo Harieta, gyvai
įsivaizdavusi Gideoną kalėjim e.
Felisitė raminamai paplekšnojo jai per ranką:
— Harieta, nesijaudink. Nemanau, kad Sen Džastinas
visa tai pradėjo nežinodamas, kaip sėkmingai užbaigti tą
dalyką.
— Būtent taip jis ir sako.— Harieta pasistiebė ant pirš
tų galų, mėgindama pamatyti Gideoną. Jo didžiulę figūrą
buvo visai nesunku pastebėti m inioje.
Sen Džastinas stovėjo tolim ajam e salės kampe prie
lango. H arietai pasirodė, kad greta jo ji pastebėjo lordo
Frėjaus plikę.
Per salę vėl n u viln ijo kalbų banga. Iš pačių tolim iau
sių salės kampelių, per svečių m inią ji neišvengiamai ar
tėjo prie Harietos.
Balsų šnabždesys pasidarė garsesnis, ir galiausiai ban
ga atsirito prie jos.
— Kas tai? — paklausė H arieta Felisitę.— Kas čia da-
TOSl?
— K o l kas nežinau. Bet kažin kas iš tikrųjų įvyko,—
nekantriai atsakė Felisitė.
Seras Džordžas nutaisė aukštuomenės žmogaus miną:
260
— Tikiuosi, jie susitarė dėl vietos. G reičiausiai susi
tarė kautis pistoletais. Dabar nemadinga kautis špagomis.
— Kodėl jiems nenuvykus į Drari Leiną ir nepakvietus
ten visą aukštuomenę,— pasakė ledi Jangstrit.
Harieta suspaudė Felisitės ranką:
— K ą man daryti? A š negaliu leisti, kad Sen Džasti-
nas kautųsi dvikovoje.
— Nenusim ink, palauksime, kas bus toliau,— patarė
Felisitė.
O prie jų jau ritosi kita banga, galima buvo išgirsti
atskiras frazes:
— Pabėgo j Žem yną...
— Niekam nė žo d žio ...
— N et jo tarnai n ežin o jo ...
— Niekingas b a ily s ...
— Visada sakiau, kad jis naudojosi savo išvaizda. M a
tys, charakteris silp n as...
Kažin kas pasilenkė prie ledi Jangstrit. T o ji atidžiai
išklausė, ir iš karto atsisuko, kad paskelbtų naujieną ap
lin k H arietą susirinkusiems bičiuliam s. V is i laukė sulaikę
kvapą.
— M orlandas pabėgo į Žemyną,— pareiškė ledi Jang
strit.— Paskubomis susikrovė lagaminus ir dingo viduryje
nakties. N et tarnų neįspėjo. Rytą jo duris atakuos kredi
toriai.
V is i tuojau pat ėmė aptarinėti įvykį. Harieta nustėro.
Pagaliau ji pasistengė patraukti ledi Jangstrit dėmesį.
— A r tai reiškia, kad dvikovos nebus?
— Be abejo. M orlandas pasielgė kaip bailys ir pabė
go. Sen Džastinas išvijo jį iš šalies.
Seras Džordžas giliam intiškai atsiduso:
— Visada sakiau, kad Sen Džastinui išradingumo ne
stinga. Jis padėjo jam susidoroti su nelaimėmis, užgriu
vusiom is jo pečius per tuos kelerius metus.
— M atyt, viskas, ką apie jį plepėjo, buvo melas,—
paskelbė ledi Jangstrit.— Je i jis nebūtų stipraus charak
terio, mūsų Harieta būtų niekada už jo netekėjusi.
Grupelė sutartinai pritarė šitiems žodžiams.
Harieta pajuto tokį palengvėjimą, kad vos girdėjo,
ką jie kalba.
261
— Felisite, dvikovos nebus.
— Taip, aš žinau,— susijuokė Felisitė.— Dabar tau nė
ra ko vaidytis su Sen Džastinu. Vsikas praeityje. Ir, jeigu
aš neklystu, tavo vyru i pavyko susigrąžinti gerą vardą
aukštuomenės akyse. K aip puiku.
— A š jo garbingumu niekada neabejojau,— m ašinaliai
paprieštaravo Harieta.— Tai viso labo tik paskalos.
— Taip, nuo dabar ir visi k iti galvoja taip pat,— nu
sišypsojo Felisitė.— Keista, kaip greitai draugija keičia
savo nuomonę, argi ne? Kiekvienas visada stengiasi palai
kyti nugalėtoją. Ir ryte Sen Džastinas nubus šlovės v ir
šūnėje.
Tačiau Harieta jos jau nesiklausė. Grupelė prasiskyrė
ir ji suprato, jog Gideonas eina prie jos. J į mėgino užšne
kinti, bet jis žiūrėjo tiesiai priešais save, jo degantis
žvilgsnis buvo įsmeigtas į Harietą. Pagaliau jis sustojo
priešais ją ir paėmė ją už rankų.
— Atrodo, mano m ieloji, jog veikiai užgros valsą.
G al suteiksite man garbę ir pašoksite su manimi?
— Taip , Gideonai, taip! — tylia i šūktelėjo Harieta ir
staiga apkabino vyrą už kaklo.
Pergalingai juokdamasis Gideonas nusivedė ją į šokan
čiųjų ratą.
262
— A š nebuvau tikras, kad planas pavyks. Be to, aš
nenorėjau iš anksto sužadinti jums v iltį. Ligi paskutinės
minutės nebuvo aišku, ar man teks su juo kautis, o aš
žinojau, kad jus tai sunervins.
Harieta jautė pyktį ir palengvėjim ą drauge.
— Ateityje, milorde, prašau tokius dalykus aptarti su
manimi. Labai sunku, kai nieko nežinai.
— A š maniau, kad bus geriau.
— Jūsų supratimas to, kas geriau, ne visada sutampa
su mano,— įtikinam ai pasakė ji.— Jūs įpratote tvarkyti
reikalus niekam nesiaiškindamas. Jums derėtų išm okti su
tram dyti šitą savo polinkį.
Jis pašaipiai nusišypsojo:
— Ko gero, m ieloji, jūs ketinate likusią nakties dalį
sakyti man moralus? Asm eniškai aš galvoju visiškai apie
kitokius dalykus, kuriais norėčiau užsiimti.
Ekipažas privažiavo namų vartus.
— Jeigu aš nejausčiau palengvėjimo, kad jums negre
sia pavojus, prisiekiu, aš sakyčiau jums moralus lig i auš
ros.
— Taip, aš jau visiškai saugus,— tęsdamas žodžius ta
rė Gideonas, kai liokajus atidarė dureles.— Ir jūs nusira
minote. Turbūt mums geriausia atidėti moralų sakymą ir
iš karto eiti į lovą, a?
Harieta šnairomis žvilgtelėjo į jį, kai jis padėjo jai iš
lip ti iš ekipažo. Išlipęs Gideonas paėmė ją už parankės
ir nusivedė laiptais į viršų. Šypsena švietė jo lūpose.
Duris atidarė Oulas. Jis buvo niūresnis už debesį.
— Labą vakarą, madam. Jūsų šviesybe...
Harieta sukluso:
— Kas nors numirė, Oulai?
— Ne, madam.— Jis pažvelgė į Gideoną.— Jūs turite
svečių, sere.
— Svečių? — Gideonas liovėsi šypsojęsis.— Kas ten
atsibeldė išnaktomis? A š nieko nekviečiau.
— Atvažiavo jūsų tėvai, sere.
— Nuostabu! — apsidžiaugė Harieta.
— M ano tėvai?! — pratrūko Gideonas. Jo akys patam
sėjo iš pykčio.— Šėtonas ir pragaro karalystė! K o k į vel
nią jie čia veikia?
263
Oulas nukreipė žvilgsnį į Harietą.
— Sere, jie man sakė, kad juos pakvietė ledi Sen
Džastin.
— Taip, žinoma,— pasakė Harieta, nekreipdama dė
mesio į Gideoną, kuris atsigręžė į ją iš pykčio perkreiptu
veidu.— A š pakviečiau juos tikėdamasi, kad jie gali pa
dėti, jog nebūtų to nesusipratimo tarp jūsų ir pono M or-
lando.
— Jūs pakvietėte juos? Be mano sutikimo? — grėsmin
gai paklausė Gideonas.
— A š pamaniau, kad taip bus geriau, milorde. Jeigu
jūs manimi nepasitikite, tai nelaukite, kad aš jum s prane
šinėsiu apie kiekvieną savo žingsnį.— H arieta nuskubėjo
laiptais, kad pasveikintų svečius.
Grafas ir grafienė H ardkasliai sėdėjo bibliotekoje prie
šais židinį. Jie gėrė arbatą. A b u išgąstingai sužiuro į H a
rietą, kai ji įlėkė į biblioteką.
Grafas iš pradžių pažvelgė į Harietą, paskui į Gideo
ną, atėjusį tuoj pat po jos. Jis metė į sūnų piktą žvilgs
nį, į kurį Gideonas atsakė tuo pačiu.
— M es gavome raštelį,— aštriu balsu ištarė Hardkas-
lis,— kur pranešama apie siaubingą įvykį, kurio pasek
m ė — skandalas, kraujo praliejim as, o galbūt ir žmogžu
dystė.
— Velnias! — sušuko Gideonas.— Harieta visada žino,
kaip parašyti.
XVm skyrius
264
žmona jos vietoje būtų sunerimusi dėl tokio vyro įsiūčio,
tačiau tiktai ne Harieta.
Gideonas įsitvėrė lovos kojūgalio. Jis buvo tiktai su
bridžiais. Žvakės lempa ištraukdavo iš tamsos jo raume
ningus pečius ir krūtinę. V iko n to akys degė negera ug
nimi.
— Madam , aš jum is labai nepatenkintas, — ištarė v i
kontas nieko gero nežadančiu tonu.
— Taip, tai matyti, m ilorde,— negarsiai atsiliepė H a
rieta.
— K aip jūs? išdrįsote be mano sutikimo pasiųsti tė
vams kvietim ą atvykti?
— A š buvau apimta nevilties. Jūs lakstėte po Londo
ną brandindamas savo dvikovos planą, ir visiškai neklau
sėte manęs. M an buvo būtina tuojau pat ką nors sugal
voti, kad jus sulaikyčiau.
— Aš pats viską kontroliavau,— siautėjo Gideonas.
Paleidęs lovos galą, jis prisislinko prie žmonos.— Viską,
išskyrus jus, kaip paaiškėjo. Prakeikimas, moterie! Kar
tą ir visam laiku i įsim inki: savo namuose vyras tu ri būti
šeimininkas.
— O jūs ir esate šitų namų šeimininkas. Iš esmės.—
Bet kiekvieną kartą atsitinka kažin kas tokio, keis verčia
mane im tis ryžtingų priem onių. Šta ir šį kartą: jūs užsi-
spyrėte ir atsisakėte manęs klausyti.
— Santykiai su M orlandu — tai tiktai mano reikalas.
— Klystate, jie palietė ir mano interesus. Nepam irški
te, kad dvikovos priežastim i buvo mano įžeidimas.
— T a i neturi nieko bendro su tuo reikalu.
— Ne, turi.— H arieta prisitraukė kelius prie smakro
ir apkabino juos rankomis.— A š taip pat įpainiota į šį
reikalą. K aip ir jūs, milorde. Kodėl jūs taip supykote?
— Priežastis aiški: jūs, nepasitarus su manimi, pakvie
tėte atvažiuoti mano tėvus,— gana atžariai atsakė Gideo
nas.— A š nenoriu, kad jie čia būtų. Jūs, manau, paste
bėjote, kad mes beveik nesikalbame vienas su kitu. M a
no protas atsisako suvokti, kokia dingstim i jūs pakvietėte
mano tėvus!
— Jie jus m yli, ir aš neabejoju, kad jie nerimaus su
265
žinoję, kad jūs ketinate rizikuoti savo gyvybe ir kautis
dvikovoje.
— Nerimaus? V eln ia i rautų! Jie gali nerim auti tik dėl
vieno dalyko: jeigu aš žūsiu dvikovoje, tai pasibaigs
H ardkaslių giminė.
— M ilorde, kaip jūs galite taip kalbėti? K ai jūs šian
dien įėjote į biblioteką, nejaugi nematėte, koks susijau
dinimas atsispindėjo jūsų motulės veide? J i labai neri
mavo.
— Gerai. Sakykime, grafienė dar jaučia man šį tą.
Tačiau tėvą domina tiktai anūkais. Štai kodėl aš jam rei
kalingas sveikas ir gyvas. Ir kam guosti save mintimi,
kad jis pergyvena dėl sūnaus?
— O Gideonai, jūs klystate.— Atsiklaupusi ant kelių
ji palietė Gideono ranką.— Jūsų tėvas baiminasi dėl jū
sų. Tiesiog jis toks pat užsispyręs, savim i pasitikintis ir
išdidus, kaip ir jūs. Bet turint galvoje, kad jis daug v y
resnis, jį galima tik užjausti.
— Galbūt aš neturiu tokio patyrimo,— kandžiai ištarė
Gideonas.— Bet aš ne blogiau už jį galiu laikytis savo
principų. Jau galite manimi patikėti.
— N iekai. Jūs kur kas kantresnis ir lankstesnis ne
gu jis.
Gideonas nustebęs kilstelėjo antakius:
— Aš?
— Žinoma. Tiktai pagalvokite koks jūs kantrus su
manimi.
— Ta i jau tikrai,— suniurnėjo vikontas.— A š perne
lyg kantrus su jumis, madam.
— Gideonai, aš pamėginsiu jus įtikinti. Paklausykite
manęs. Jeigu norite atgaivinti draugiškus santykius su tė
vu, jūs turite atsižvelgti į jo pageidavimus. Jis nežino,
kaip pramušti sieną, kurią jūs aplink save pastatėte per
šešerius metus.
— Kodėl būtent aš turiu stengtis atnaujinti mūsų drau
gystę? Ju k ne aš, o jis nusigręžė nuo manęs.
— Jūs teisus tik iš dalies. Jis ju k patikėjo jums tvar
kyti šeimos dvarus.
— Grafas neturėjo pasirinkimo, — paprieštaravo G i
deonas,— aš jo vienintelis įpėdinis.
266
— Jis juk visiškai nenutraukė santykių su jum is,—
tęsė Harieta.— Jūs dažnai jį lankote. Prisim inkite, kaip
jūs skubėjote pas jį po to, kai mes praleidome naktį oloje.
— M ano tėvas man leidžia jį lankyti tiktai tada, kai
jam gresia mirtis.
— Galbūt jis dedasi sergančiu, kad pasimatytų su ju
mis.
— Dieve maloningasis. K aip jums tai šovė į galvą,
velniai rautų?
— A š į faktus žiūriu logiškai. Kaip jūs matote, nega
lavim as nesutrukdė grafui atvažiuoti jums į pagalbą.
Didžiulės Gideono rankos suspaudė H arietai pečius.
Jis pasilenkė dar žemiau:
— M ano tėvas skubėjo čia visai ne todėl, kad norėjo
išgelbėti mane. Jis čia todėl, kad jum s pavyko sukelti
nerimą mano m otinai ir priversti pagalvoti, kad aš keti
nu padaryti galą H ardkaslių giminei. T a i — vienintelė jo
atvykim o čia priežastis. Ir nenoriu daugiau klausytis jū
sų niekų.
— A š taip pat, Gideonai. Jūs man pažadėjote, kad bū
site mandagus su tėvu. Leiskite jam užglaistyti susidariu
sį jūsų santykiuose plyšį.
— A š nenoriu daugiau kalbėti apie tėvą. A š ketinu
pakalbėti apie jus, madam.
Harieta laukiam ai pažiūrėjo į vyrą:
' — Ką jūs ketinate aptarti?
— Žmonos pareigas. A teityje jūs privalote tartis su
manimi, prieš nutardama ką nors daryti,— pavyzdžiui,
kaip šį kartą, kai jūs parašėte mano tėvams. A r jums vis
kas aišku?
— Siūlau jums sandorį, milorde,— drąsiai nusišypso
jo Harieta.— Pažadu tartis su jumis su sąlyga, kad jūs
tarsitės su manimi. Duokite man žodį, kad ateityje aptar
site su manimi panašius dalykus, kaip šita kvaila dvikova
su M orlandu.
— Dvikovos nebuvo. K u rių velnių jūs kartoj ate vie
ną ir tą patį?
— Todėl, Gideonai, kad aš jus pažįstu. D vikova būtų
įvykusi, bet ponas M orlandas „laiku“ susikompromitavo,
267
pabėgdamas į Žemyną. Priešingu atveju jus galėjo nužu
dyti. M an šita mirtis tiesiog nepakeliama.
Gideono akys netikėtai suspindėjo:
— Todėl, kad jūs mane mylite?
— Taip! — sušuko Harieta.— K iek kartų man reikės
kartoti, kad aš jus m yliu?
— M atyt,— ištarė Gideonas, pargriaudamas ją ant nu
garos ir sunkiai užsiguldamas ant jos,— jums lemta tuos
žodžius kartoti dar daug daug kartų. Nesuskaičiuojam ą
daugybę kartų. Lig i mūsų dienų pabaigos.
— Puiku, milorde,— atsiliepė Harieta. J i apkabino v y
ro kaklą ir prigludo prie jo.— A š jus m yliu.
— Parodykite man kaip,— glamonėdamas ją, tylia i pa
prašė Gideonas.
Ir Harieta įvykdė jo pageidavimą.
Prieš šešerius metus Gideono širdyje numirė meilė.
H arieta neprarado vilties ją prikelti. Jis privalo vėl išmok
ti m ylėti.
268
stulbo, jog jis neturi supratimo, kas dabar madinga, o kas
ne. Žmogui, kuris nesilankė aukštuomenės baliuose šeše
rius metus, tai buvo sunkus uždavinys.
Durys atsidarė tuo momentu, kai Gideonas dar kartą
peržiūrėjo ilg ąjį sąrašą, mėgindamas atsijoti nereikalin
gas pavardes. Į kam barį neryžtingai įžengė grafas.
— Jūsų žmona pasakė, kad aš galiu rasti jus čia,— ta
rė Hardkaslis.
— Jums ko nors reikia, sere?
— Jeigu jūs neprieštaraujate, aš norėčiau su jum is pa
sikalbėti.
Gideonas gūžtelėjo pečiais:
— Prašom sėstis.
Grafas perėjo kam barį ir atsisėdo kitapus stalo.
— Jūs užsiėmęs?
— Prie šito projekto aš dirbu jau keletą dienų.
— Suprantu. N a ką gi.— Apžiūrėjęs biblioteką, Hard
kaslis, pravalydamas gerklę, atsikosėjo: — Sprendžiant iš
visko, jūs net neįtarėte, jog Harieta kreipėsi į mus pa
galbos.
— Teisingai.
Hardkaslis paniuro:
— Jūsų žmona norėjo jus išgelbėti, jūs suprantate?
— J i pernelyg jautriai reagavo į situaciją, kurią aš
visiškai kontroliavau.
— Belieka tikėtis, kad jūs vakar vakare nebuvote su
ja šiurkštus. M an pasirodė, kad jus kažin kas supykdė.
Gideonas pakėlė antakį:
— M es su H arieta viską apsvarstėme. Jūs galite dėl
jos nesirūpinti.
— Prakeikimas! K ą visa tai reiškia? Dvikova? Su M or-
landu? Dėl Dievo, keis' privertė jus iškviesti M oriandą
į dvikovą?
— Jis užpuolė H arietą pono Hum boldto muziejuje. J i
išsigelbėjo, užmetusi jam ant galvos didelį akmens luitą.
Labai gaila, tačiau jis lik o gyvas, ir tada aš iškviečiau jį
į dvikovą. Viskas labai paprasta, bet Harieta labai susirū
pino.
— M orlandas užpuolė H a ... Harietą? — Hardkaslis
buvo šokiruotas.— Kuriem s velniam s jam to prireikė?
269
Gideonas skaitė eilin į kviestinių svečių sąrašą.
— Turbūt jis žinojo, kad jam nepavyks ją suvilioti
kaip Didrė.— Vikontas paukščiuku pažymėjo vieną pa
vardžių.
— Didrė?! — Stojo ilga tyla. Gideonas neatitraukė
akių nuo sąrašo, toliau žymėdamas pavardes.— Jūs norite
pasakyti, jog prieš šešerius metus M orlandas suviliojo
Didrė Rašton? — galiausiai ištarė grafas Hardkaslis.
— Taip. Atrodo, aš ne kartą buvau užsiminęs, kad ji
turėjo santykius su kitu vyriškiu, o aš jos niekada nepa-
lytėjau?
— Taip, b e t...
— Bet jūs manėte, kad vaikas, kurio ji laukėsi — ma
no,— tęsė Gideonas.— Primenu, aš mėginau tai paneigti,
bet niekas mano žodžių neišgirdo.
— J i buvo parapijos kunigo duktė.— Grafas jau ne
mėgino teisintis, jo balse skambėjo kartėlis.— Ir ji pasa
kė savo tėvui ir ekonomei, jog vaikas jūsų. Kodėl ji me
lavo, jeigu ketino nusižudyti?
— A š dažnai šito savęs klausiau. Bet Didrė ir taip me
lavo visą laiką. Jai buvo visai nesunku sumeluoti dar
kartą.
Hardkaslis suraukė kaktą:
— Ir jūs jau tada žinojote, kad ji m ylėjosi su M or-
landu?
— J i pati prisipažino tą paskutinį vakarą. Vėliau, kai
viskas jau buvo baigta, aš neturėjau galimybės tai įrody
ti. M orlandas buvo vedęs, jo' vargšei žmonai buvo ne
saldu.
— Jo žmonai? A š ją blogai prisimenu. Gana melan
choliška būtybė. Bevalė.
Gideonas prisimindamas padelsė:
— Sklido gandai, kad jis su ja blogai elgėsi. A š ne
mačiau preteksto viešai apkaltinti M orlandą Didrė suvi
liojim u. Bet kuriuo atveju manimi niekas nebūtų patikė
jęs, o kaltinim as būtų dar labiau sujaudinęs mažą liūdną
M orlando žmoną.
— Ir jūs liovėtės drauge su M orlandu rodytis aukš
tuomenėje. Tada aš ir pagalvojau, jog jis, kaip ir visi kiti.
270
nusisuko nuo jūsų. Pasirodo, kad tai jūs liovėtės su juo
bendravęs.
— Jūs teisus.
— Taip, tai buvo sunkūs laikai mums visiems,— tęsė
Hardkaslis,— vos prieš kelis mėnesius žuvo jūsų brolis,
ir jūsų motutė dar nebuvo atsigavusi po šoko.
— Jūs taip pat,— šaltai pasakė Gideonas.— Atrodė,
jog jūs niekada neatsigausite.
— Jis buvo mano pirmagimis,— lėtai pasakė Hardkas
lis,— mano vienintelis sūnus daugelį metų. Jūsų motutė
ilgus metus po Randalo gimimo negalėjo pastoti. Jis mums
buvo viskas, idealus sūnus ir įpėdinis. Suprantama, jis li
ko num ylėtiniu netgi po to, kai gimėte jūs.
— K aip neišvengiama ir tai, kad aš niekada neužimsiu
brolio vietos jūsų širdyje. Jūs labai aiškiai leidote tai su
prasti, sere.
Hardkaslis sutiko Gideono žvilgsnį.
— Mum s buvo didžiulis sukrėtimas, kai žuvo Randa-
las, o paskui vėl skandalas dėl Didrė mirties. M um s rei
kėjo laiko, kad atsipeikėtumėme.
— Be abejo.— Gideonasj įkišo nosį į sąrašus. „Galų
gale mes nešaukiame vienas ant kito,— galvojo jis.— Pir
mą kartą apie praeitį kalbame ramiai". — A š norėčiau šį
tą išsiaiškinti. A r jūs kada nors tikėjote paskalomis apie
mane?
Hardkaslis paniuro:
— Nebūkite kvailys. Žinoma, mes net nepagalvojome,
kad jūs kaltas dėl Randalo mirties. Aš, žinoma, maniau,
jūs su Didrė Rašton elgėtės ne per geriausiai, bet mes su
jūsų motinėle niekada nelaikėme jūsų žmogžudžiu.
Gideonas, sutikęs tvirtą tėvo žvilgsnį, su palengvėjim u
atsiduso.
— A š džiaugiuosi. — Jis lig i šiol nežinojo, kokius pra
simanymus apie jį girdėjo jo tėvai ir kuriais jų jie pati
kėjo. Visus šešerius metus apie jį sklido daugybė įvai
riausių istorijų, viena už kitą blogesnių.
— O ką jūs čia dirbate? — šiek tiek patylėjęs paklau
sė grafas.
Padvejojęs Gideonas nusprendė viską paaiškinti.
271
— A š toliau ieškau gaujos vadeivos. Tos, ku ri slėpė
pagrobtus daiktus mūsų oloje.
— Taip, taip, jūs, atrodo, sakėte, kad jis galbūt su
kinėjasi draugijoje ir netgi domisi senienomis. Jūs pasa
kėte, jog aš taip pat tinkam a kandidatūra,— suniurnėjo
Hardkaslis.
Gideonas jo balse pagavo ironiškas gaideles.
— A r jūs būsite patenkintas, je i aš pasakysiu, jog jus
galutinai išbraukiau iš įtariam ųjų sąrašo?
— Bet kodėl?
— Todėl, kad jūs seniai nesilankote aukštuomenės po
kyliuose. M an reikalingas tas, kuris priimamas visuose
geriausiuose Londono namuose ir lankosi priėmimuose
bei kviestiniuose vakaruose,— atsiliepė Gideonas.— Jūs su
motinėle jau keletą metų neišvažiuodam i gyvenate Hard-
kaslio dvare lyg atsiskyrėliai.
— Ta i vis dėl mano pašlijusios sveikatos,— burbtelė
jo grafas.
— Tačiau, kaip' vakar pastebėjo Harieta, bloga svei
kata jums nesutrukdė atvažiuoti į Londoną, vos tik ga
vote mano žmonos raštelį.
— Paskutiniu metu aš jaučiuosi truputėlį geriau.
Gideonas šaltai nusišypsojo:
— N ieko nuostabaus. Jūs neprarandate vilties, kad
greitai sulauksite anūko.
Hardkaslis gūžtelėjo pečiais:
— Taip, jūs teisus... Atrodo, jūsų sąrašas ganėtinai
ilgas.
— Bus ne taip jau paprasta išsiaiškinti, kas iš jų gerai
pažįsta A p er Bidltono olas. Kiekvieną kartą, kai aš savo
klube bandau išsiaiškinti, kas domisi mūsų olomis, įsiti
kinu, kad dar vienas klubo narys susidomėjo ten randa
momis senienų liekanomis. A š net neįsivaizdavau, jog
taip masiškai domimasi senais kaulais.
— Prašau atleisti, tačiau, atrodo, aš galiu jums padė
ti. K a i aš kolekcionavau senienas, tai įgijau daugybę pa
žįstamų. Tikra i kurie ne kurie jūsų sąraše įrašyti džen
telmenai yra mano pažįstami.
Gideonas pasuko sąrašą taip, kad tėvas galėtų per
skaityti pavardes.
272
— Įdomu,— abejingu balsu ištarė Hardkaslis, perme
tęs akim is sąrašą.— Jūs galite išbraukti Donelį ir Džen-
kinsą. K ie k prisimenu, jie retai palieka Londoną ir, su
prantama, nevažiuos į tokį užkampį, kaip A per Bidltonas.
Jų domėjimasis senienomis labai paviršutiniškas.
Žvilgtelėjęs į tėvą, Gideonas pasilenkė, kad išbrauktų
tas pavardes:
— Gerai.
— A r jūs neprieštarausite, jeigu aš pasidomėsiu, ko
dėl jūs taip stengiatės sugauti tą paslaptingą nepažįsta
mąjį?
— K a i tiktai mes grįšime į A p er Bidltoną, H arieta tuo
jau pat leisis į savo brangiausias olas. A š noriu būti tik
ras, kad jai ten negrės pavojus. Todėl aš būtinai turiu
sugauti gaujos vadą. K itą kartą Harieta gali užeiti ne pa
grobtas brangenybes, o galvažudžių gaują.
H ardkaslio veidas apsiniaukė.
— Taigi, taigi. Jūs manote, vadeiva grįš į olas?
— K ai tiktai nurims triukšmas, jis pabandys vėl vis
ką iš pradžių. Be abejo, jam žinoma, jog aš negaliu nuo
lat gyventi A per Bidltone ir stebėti pajūrį. Nepamirškite,
jų planus sumaišė Harieta, atsitiktinai aptikusi slėptuvę,
o lig i tol viskas jiem s klostėsi kuo puikiausiai. Todėl, man
atrodo, vadeiva pamėgins atnaujinti savo veiklą.
Hardkaslio antakiai susiėjo tarpuakyje.
— To kiu atveju mums geriau tęsti darbą.— T a ip saky
damas jis žvilgtelėjo į sekančias dvi pavardes sąraše.
Rėstenvilio ir Šedviko turtai tokie dideli, kad privers pa
tį M idasą parausti iš gėdos. Tad kokia prasmė jiem s va
giliauti?
— Puiku! — Gideonas išbraukė iš sąrašo dar dvi pa
vardes.
Jie su tėvu padirbėjo dar keletą minučių, pamažėle
trum pindami sąrašą. K ai į biblioteką įžengė Harieta ir le
di Hardkasl, apsivilkusios pasivaikščiojim ui skirtais dra
bužiais, jie jau buvo atlikę pusę darbo. Gideonas ir tėvas
mandagiai atsistojo.
— M ilorde, mes norėjome jums pasakyti, kad išeina
me apsipirkti,— oriai pasakė Harieta.— Jūsų m otinėlė pa
reiškė pageidavimą susipažinti su nauja mada.
274
Gideonas užjaučiam ai šyptelėjo:
— Ir tada jūs pamatysite, kad dauguma jūsų kolegų
negalima pasitikėti. Nemanau, kad jūsų vertinim as padės
mums iš esmės sutrum pinti sąrašą. V is dėlto galite pasa
kyti savo Draugijos narių pavardes. A š patikrinsiu, ar jos
figūruoja mūsų sąraše.
— Žinoma. A š tai padarysiu iš karto po to, kai mes
grįšime po žygio į parduotuves.
Ledi Hardkasl kreipėsi į vyrą:
— O kas dabar įtariam ųjų sąraše?
— Keletas žmonių. A pskritai tai gana ilgas sąrašas,—
atsakė Hardkaslis.
— Leiskite man žvilgtelėti? — ledi Hardkasl priplaukė
prie stalo.
Harieta pasekė ja ir žvilgtelėjo pro grafienės petį:
— Dieve mano. K aip jūs rasite nusikaltėlį, kai šitiek
daug įtariamųjų?
— Tai bus nelengva padaryti,— sutiko Gideonas.—
Madam, manau, jum s ir mano m otulei laikas eiti. M es su
tėvu toliau tęsime darbą.
Ledi Hardkasl susikaupusi studijavo sąrašą:
— Nematau Briuso M orlando pavardės. K iek aš prisi
menu, jis niekada nesidomėjo iškastinėmis senienomis,
bet puikiai pažįsta A p er Bidltono vietovę.
Gideonas pagavo klausiamą motinos žvilgsnį:
— A š galvojau, kad visam tam reikalui vadovauja
M orlandas. Jis nepasigėdintų ir pavogti. Ir vis dėlto jis
negalėjo to padaryti: M orlandas pabėgo iš šalies, taigi
dėl jo mes galime būti ramūs.
— Taip, tiesa.— Ledi Hardkasl toliau skaitė sąrašą.—
O Klyvas Raštonas? Jo pavardės aš taip pat nematau.
V ien u metu jis buvo užkietėjęs kolekcionierius.— J i žvilg
telėjo į vyrą .— 1Jeigu neklystu, būtent jis ir įskiepijo
jums šitą aistrą, mano brangusis.
Stojo įtempta tyla. Hardkaslis neramiai sujudėjo krės
le:
— Jis buvo mano parapijos kunigas. Taigi vargu ar
vadovavo plėšikams.
Gideonas lėtai atsisėdo į krėslą ir susimąstęs žvilgte
lėjo į motiną.
275
— Iš pradžių aš įtraukiau jį į sąrašą, tačiau paskui
išbraukiau: jo vardas retai pasitaiko tų namų kviestinių
svečių sąrašuose, kurie neseniai buvo apiplėšti, tai taip
pat viena priežasčių, dėl kurių aš išbraukiau M orlandą.
N usikaltėlį kviečia patys prabangiausi aukštuomenės na
mai. Raštonas ir M orlandas šitame ratelyje nefigūravo.
— Dieve, bet ju k tai dar nieko nereiškia! — sušuko
ledi Hardkasl.— K ai vyksta dideli pokyliai ar vakarėliai,
geriausieji namai būna pilnutėliai žmonių. Šventę laikys
nepavykusia, jeigu rytą nepaskelbs šito įvykio tikra grūs
tim i. Taip, žinoma, prieš įeinant reikia parodyti kvietim ą,
bet ju k jūs žinote, kaip viskas būna iš tikrųjų: ant laiptų
ir prieškam baryje grūdasi žmonės, tad labai lengvai ga
lim a prasprūsti į salę.
— M ilorde, jūsų motinėlė teisi,— greitai pritarė Harie-
ta.— Jeigu džentelmenas m adingai apsirengęs ir ateina
drauge su kuo nors iš pakviestųjų, jis be vargo paklius
į perpildytą šokių salę. Kas pastebės tokioje spūstyje at
sitiktinį svečią?
Gideonas ėmė barbenti pirštais į stalą:
— Turbūt jūs teisios.
H ardkaslį šita pastaba, atrodo, suglumino dar labiau.
— V e ln ia i mane rautų, kaip aš nesusivokiau! Be to,
jis gali palaukti, kol visi svečiai susirinks, ir įeiti į namą
per sodą. Niekas to nepastebės.
— To kiu atveju,— pasakė Gideonas,— Raštonas lieka
įtariam ųjų sąraše. O taip pat ir M orlandas. Prakeikimas!
K aip ir daugelis tų, kuriuos aš jau išbraukiau iš sąrašo.
Hardkaslis pakėlė ranką:
— Reikia, kaip ir anksčiau, paisyti to fakto, kad nusi
kaltėlis puikiai pažįsta A per Bidltono olas. Tai mums pa
dės sumažinti įtariam ųjų sąrašą.
— Taip, tikriausiai.
— Nesigėdinkite kreiptis į mane ar Harietą, jeigu pri
reiks žinių, kas dedasi draugijoje,— nusišypsojo ledi
Hardkasl, užsimaudama pirštinaites.— Eime, Harieta. Aš
vėl su malonumu pasivaikščiosiu Oksfordo gatve. K adai
se ten buvo maža prancūziška parduotuvėlė, kur moteriš
kų skrybėlių dirbėja pasiūdavo dailius gaubtuvus.
— O, žinoma,— mandagiai atsiliepė Harieta. Josžvilgs-
276
nį buvo prikaustęs Gideono sąrašas. Buvo matyti, kad ji
labiau nori dirbti su juo, negu eiti apsipirkti.
— Taip, jūs galite pasinaudoti proga,— pridūrė ledi
Hardkasl, stabtelėjusi tarpduryje.— Harieta ketina sureng
ti kviestinę vakarienę. A š padėsiu ją surengti. Kvietim us
išsiųsime po vidudienio. Taig i neužsiplanuokite jokių rei
kalų kito antradienio vakarui.
Gideonas palaukė, kol Harieta ir jo motina išeis iš bib
liotekos, ir per stalą susižvalgė su tėvu.
— Atrodo, kad Harieta teisi,— lėtai ištarė vikontas.
— Dėl ko?
— M atyt, man dažniau reikia aiškinti aplinkiniam s sa
vo poelgius ir patikėti jiem s savo planus. Per vieną šios
dienos rytą aš sužinojau apie įtariamuosius daugiau negu
per keletą dienų, kai dirbau vienas.
Hardkaslis garsiai nusijuokė:
— Ir ne tiktai jūs kai ką sau išsiaiškinote. Na, o da
bar mane domina kitas klausimas. K aip jūs žiūrėtumėte
į tai, jei šiandien dieną mes apsilankytume keliuose ma
no klubuose? A š atnaujinčiau savo pažintis, kai ko pa-
klausinėčiau ir, manau, padėčiau jums dar sutrumpinti
sąrašą.
— Puiku! — sušuko Gideonas.
Šį rytą tėvas tapo jo sąjungininku šitame rizikingame
darbe. Tai buvo nepažįstamas, tačiau malonus pojūtis.
K ai Gideonas su tėvu pasirodė klube, juos pasitiko
nustebimo šnabždesys. Keletas senų bičiulių linktelėjo
grafui. Jie džiaugėsi po kelerių metų vėl sutikę savo bi
čiulį.
Tačiau pirm ieji prie jų puolė Eplgeitas ir Frėjus.
— G al išgertumėte su mumis po taurę portveino, džen
telmenai,— iškilm ingai pakvietė Eplgeitas. Jis kreipėsi į
g ra fą :— M es skelbiame tostą už sėkmingą M orlando su
triuškinimą. Jūs, žinoma, apie tai girdėjote, Hardkasli.
Istorija apskriejo visą Londoną. Užuot kovęsis su jūsų
sūnumi dvikovoje, šitas bailys pabėgo į Žemyną.
— M an pasakojo...
— Privalau pasakyti, kad tai parodo šešerių metų se
numo įvykius visai kitoje šviesoje,— paskelbė Frėjus, pa
277
tikliai pasilenkdamas prie grafo.— Ledi Sen Džastin ma
loniai išaiškino kuriuos ne kuriuos iš tų įvykių.
— Iš tikrųjų? — Hardkaslis paėmė pasiūlytą taurę
portveino.
— Taip. Reikalas su M orlandu dar kartą įrodo, kad
paskalos apie Sen Džastino praeitį neturėjo jokio pama
to,— užbaigė Frėjus.— Sen Džastinas, be abejo, ne bailys,
ir nepabijos kautis dėl damos garbės. Negana to, jis įro
dė, kad, jeigu prireiks, pasielgs kiln iai ir garbingai.
— Kuo ledi Sen Džastin neabejojo,— linktelėjo galva
Eplgeitas.— Paskalos vis dėlto gana nemalonus d alyka s...
Prie jų prisidėjo dar keletas žmonių pareikšti savo pa
garbos H ardkasliui. Paskui jie atsisuko į Gideoną:
— A š girdėjau apie M orlandą,— tarė vienas jų.— Jis
mums gerokai įgrįso. M es džiaugiamės, kad jūsų pade
dami jo atsikratėme. A š niekada šitam žmogui nejaučiau
simpatijų. Pavyzdžiui, praeitą sezoną jis atkreipė dėmesį
į mano dukrą, be abejo, ketindamas pasiglemžti jos p a li
kimą. Kvailutė įsivaizdavo, kad jį įsim ylėjo, o perkalbėti
ją buvo nelengva.
— M ano žmona man pasakojo,— kreipėsi į Gideoną
kitas,— kad jūs savo žmonai padovanojote efektingą žir
gą. M ano žmona šiek tiek pavydi ir nori, jog aš jai taip
pat išrinkčiau panašią kumelaitę. G al padėtumėte man sa
vo patarimais antradienį Tetersele?
— A š nesirengiu ten eiti,— atsakė Gideonas.
Jo pašnekovas greitai linktelėjo ir paraudo iš sumi
šimo.
— Taip, taip, žinoma. Nenorėjau įkyrėti. Ir vis dėlto,
jeigu jūs ten pasirodysite, galima bus tikėtis jūsų pata
rimo?
Sugavęs įspėjamą tėvo žvilgsnį, Gideonas gūžtelėjo
pečiais:
— Žinoma. J e ig u ... pakliūsiu antradienį į Teterselą,
būsiu laimingas nurodyti tuos žirgus, kurie galėtų patikti
jūsų žmonaL
Džentelmenas nušvito:
— Ką gi, leiskite atsisveikinti. Tikiu osi pamatyti jus
šiandien vakare baliuje pas Arskensus. Žmona sakė, kad
mes ten būtinai vyksime. Prisiekiu, pas Arskensus susi
278
rinks visas Londonas, kad pareikštų pagarbą jum s ir ledi
Sen Džastin.
XIX skyrius
279
— Labą rytą, ledi Hardkasl. A š maniau, jog jūs dar
miegate. Dabar dar tiktai dešimta valanda, o vakarykštis
pokylis baigėsi vėlai.
— Taip, siaubingai vėlai. Deja, aš įpratau prie ka i
miškos dienotvarkės ir reikės nemažai laiko, kad vėl iš
mokčiau eiti gulti po vidurnakčio.— Ledi Hardkasl p ri
ėjo prie mažutės kėdutės palei langą ir grakščiai atsisė
do.— Jeigu jūs neprieštaraujate, aš norėčiau su jum is pa
sikalbėti.
— Žinoma.
Ledi Hardkasl švelniai nusišypsojo:
— Nežinau, nuo ko pradėti. Manau, kad visų pirma
aš turiu jums padėkoti.
— Už ką? — nustebo Harieta.
— Na, suprantama, už viską, ką jūs padarėte Gideo-
no labui. O taip pat už tai, ką jūs padarėte dėl mūsų su
vyru.
— Bet ju k aš nieko nepadariau,— paprieštaravo H a
rieta.— Priešingai, aš priverčiau-jus skubiai čia atvykti ir
visiškai be reikalo ir be galo įgrįsau Gideonui. A š laim in
ga, kad viskas jau baigėsi. Jeigu viskas gerai susiklostys,
mes labai greitai grįšime į A p er Bidltoną. A tv ira i kalbant,
gyvenimas Londone man ne prie širdies.
Ledi Hardkasl grakščiai mostelėjo ranka:
— Jūs manęs nesupratote, madam. A š dėkinga jums
už kai ką daugiau negu iškvietim as į Londoną. Jūs sugrą
žinote man sūnų. A r aš įstengsiu kada nors jums atsidė
koti?
Harieta papurtė galvą:
— Ledi Hardkasl, patikinu jus, jūs perdedate mano
vaidm enį.
— Prieš šešerius metus, kai mirė mano vyresnysis sū
nus, mane apėmė g ili m elancholija, kurios anksčiau nie
kada nebuvau išgyvenusi. Atrodė, aš jau niekada neatsi
gausiu po tokio sukrėtimo. Praėjo mėnesiai, mes persikė
lėme iš A p er Bidltono į Hardkaslį,— gydytojo nuomone
vietos pakeitimas turėjo būti man naudingas. O kai aš
pagaliau ėmiau atsigauti, gavau antrą triuškinantį smūgį:
beveik praradau antrąjį sūnų.
— K aip baisu,— sukuždėjo Harieta.
280
— M ano vyras labai ilgai nekalbėjo su Gideonu ir
netgi neleido jam peržengti namų slenksčio. V is i kaltino
Sen Džastiną bjauriai pasielgus su vargšele D idrė Raš-
ton. O po tam tikro laiko ir pats Gideonas liovėsi tai nei
gęs. Jis demonstratyviai atsuko mums nugarą, bet kas da
bar jį gali už tai kaltinti?
— Bet jūsų vyras jam perleido valdyti visus Hardkas-
lių dvarus.
— Taip, išsigandęs, kad jo sveikata silpsta, jis pasi
kvietė Gideoną ir perdavė reikalus. A š maniau, jog tai
padės užglaistyti plyšį jų santykiuose, bet nieko neišėjo.
Kiekvieną kartą, kai Gideonas peržengdavo namų slenks
tį, jie su tėvu vaidijosi.
— Gideonas labai užsispyręs.
— K aip ir jo tėvas,— graudžiai ištarė ledi Hardkasl,—
k a i juo jie labai panašūs, nors niekada to nepripažįsta.
T u riu jum s pasakyti, kad kai vakar mes užsukome į bib
lioteką, aš vos nepravirkau iš laimės. Pirmą kartą per še
šerius ilgus metus jie ram iai kalbėjosi. Ir visa tai jūsų
dėka.
Harieta palietė grafienės ranką:
— Ledi Hardkasl, tai labai miela iš jūsų pusės, tačiau,
patikinu jus, mano nuopelno čia nėra.
Ledi Hardkasl paėmė Harietą už rankos.
— M ano sūnus tapo irzlus ir pavojingas kaip pabaisa,
tarsi norėdamas pateisinti savo pravardę.
— O Dieve! — sušuko Harieta.— Jis niekada nebuvo
toks blogas, madam. Dažniausiai man jo veiksm ai atrodė
visiškai protingi. Ir jis visada man buvo labai geras.
— Geras? — Ledi Hardkasl buvo suglumusi.— M ano
brangioji, jis dievina žemę, kuria žengia jūsų kojos.
Harieta nesuprasdama pažiūrėjo į grafienę, o paskui
susijuokė:
— O i ne, Gideonas tik atlaidus man, bet kad mane
garbintų...
— Esu tikra. O jūs klystate.
Harieta liūdnai papurtė galvą:
— Ne, ne. J is man prisipažino, jog m eilė jo širdyje
mirė. Sen Džastinas mane vedė tik iš kilnumo, jis tiesiog
281
neturėjo pasirinkimo. M es tapome gerais draugais. N e
daugiau.
— Jūs — vyras ir žmona,— ryžtingai pareiškė ledi
Hardkasl.— Ir aš pastebėjau, kaip dievinam ai mano sū
nus žiūri į jus. A š pasiryžusi kirsti lažybų iš visų Hard-
kaslių deimantų, kad jūs su juo ne tik geri draugai, ma
no brangioji.
Harieta plykstelėjo:
— Taip, egzistuoja natūralus prisirišimas, kuris, man
atrodo, visada privalo egzistuoti tarp sutuoktinių, tačiau
aš čia daugiau nieko neįžiūriu.
Ledi Hardkasl metė į m arčią įžvalgų žvilgsnį:
— Jūs jį mylite, tiesa?
Harieta suraukė nosytę:
— T a i labai pastebima?
— Dieve, na žinoma. A š tai supratau iš karto, kai tik
su jumis susitikau. Manau, tai niekam nėra paslaptis.
— O Viešpatie,— suniurnėjo Harieta.— A š mėginau
savo jausmus slėpti. A š nenorėjau, kad Gideonas pakliūtų
į keblią padėtį. Žmonės išjuokia bet kokią užuominą į v y
ro ir žmonos jausmus. Ta i labai nemadinga.
Lengvai, tarsi plunksnelė pakilusi ledi Hardkasl palin
ko į priekį, kad apkabintų Harietą:
— Abejoju, kad jum s pavyktų sutrikdyti mano sūnų.
Jūs tikėjote juo netgi tada, kai niekas juo netikėjo. A rg i
galima tai pamiršti? — Taip pasakiusi ledi Hardkasl nu
ėjo prie durų.
— Jis savaip labai lojalus,— šiltai pasakė Harieta.—
Iš tikrųjų juo galima pasikliauti. Jis mano tėvui labai pa
tiktų.
Prie durų stabtelėjusi grafienė tarė:
— Po to, kas atsitiko prieš šešerius metus, žmonės ma
no sūnų praminė Pabaisa. Prie to prisidėjo jo figūra ir
baisusis randas. Bijau, jog retkarčiais jis tyčia stengėsi
pateisinti šią pravardę. Bet jūsų tikėjim as juo pakeitė
Gideoną, už ką aš jums nuoširdžiai dėkinga.
Išėjusi iš miegamojo, ledi Hardkasl labai tyliai uždarė
paskui save duris.
282
Tikra i kartais naudinga turėti skandalingą reputaci
ją,— pasakė Adelaidė kviestinės vakarienės pas Sen Džas-
tinus dieną.— Jūs tik pažiūrėkite: tikra grūstis. Harieta,
mano brangioji, tu, be abejo, išsikovojai tobulos šeimi
ninkės reputaciją. Sveikinu.
— Iš tiesų, Harieta.— Efė patenkinta žvalgėsi į šalis.
Sen Džastinų namai buvo pilnut pilnutėliai svečių.— Baisi
spūstis. A p ie tai parašys visi rytiniai laikraščiai.
Felisitė nusišypsojo seseriai:
— Galim a neabejoti, tu išmokai būtinų aukštuomenės
manierų ir Sen Džastinas nepaklius į nepatogią padėtį.
Visiem s aišku, kad jis vedė šaunią moterį.
Harieta padarė grimasą:
— Prisipažinsiu, tai ne tik mano nuopelnas, ju k bemaž
viską suorganizavo ledi Hardkasl. A š dėkinga visiems
svečiams, kad jie neatsisakė kviečiam i.
— Ir dar kai kas,— pasakė Felsitė.— Niekas neatsilai
kė. Jūs su Sen Džastinų šturmu užkariavote draugiją. Ta
vo vyras dabar su daug iškentėjusio romantinio herojaus
aureole, o tau skirtas damos, pamilusios jį, nors herojaus
praeitis ir tamsi, vaidmuo.
— N ieko nežinau apie herojinį romaną,— įsiterpė
Efė,— bet tikrai jūs dabar madingi. M ano supratimu, ir
laikas kviestinei vakarienei parinktas labai laiku.
— Tą patį tvirtina ledi Hardkasl,— atsiliepė Harieta.—
Asm eniškai aš tiktai apsidžiaugsiu, kai vakarienė pasi
baigs.
Salėje pasirodė du labai panašūs ir ganėtinai patrauk
lūs jaunuoliai. Jie iš karto pasuko prie Felisitės ir jos gi
m inių.
— Na štai ir dvyniai Adoniai,— šnibžtelėjo Harieta
seseriai.
Felisitė žavingai nusišypsojo:
— Jie nuostabi pora, tiesa? Tačiau man kelia nerimą,
kad jie visada ir visur dviese. Įdomu, kaip toli tai nuėję?
— Felisite! — piktai sutramdė ją tetulė Efė.
Harieta užgniaužė juoką, kai jaunuoliai priėjo prie jų.
Po pasisveikinim o ji tyliai paliko kompaniją, neabejoda
ma, jog Jos dingimo nepastebės. Dvynius Adonius domino
283
tiktai Felisitė, tad Harieta galėjo imtis svarbesnių rei
kalų.
Gideonas su tėvais stovėjo tolimajame perpildytos sa
lės gale. Jie kalbėjosi su H arietai nepažįstama pagyvenu
sia pora. Galbūt su kažkuo iš daugybės jų draugų.
Salėje buvo labai tvanku. Harieta, m ikliai vėduodama-
si vėduokle, nusprendė išeiti į sodą pakvėpuoti grynu oru.
Keletas svečių draugiškai ją pasveikino, kol ji yrėsi prie
durų.
Po poros m inučių vikontė jau buvo hole. Oulas vado
vavo visai liokajų arm ijai, kurie bruzdėjo prie padėklų
su užkandžiais ir šampanu. Jis niūriai linktelėjo H arietai.
— Ar viskas gerai, G ulai? — pasidomėjo ledi Sen
Džastin.
— M es visiškai kontroliuojam e situaciją, madam. Ta
čiau svečių daugiau negu laukėme. Belieka tikėtis, kad
užteks šampano lig i vakaro pabaigos.
— O Dieve,— sunerimo Harieta.— O ką, gali ir trūkti?
— Kviestinių vakarienių metu visada būna toks pavo
jus, madam,— miglotai atsakė Oulas.— Bet, suprantama,
aš padarysiu viską, kad taip neatsitiktų.
— Ta-aip, žinoma.
Harieta buvo bepasukanti prie durų, vedančių į sodą,
bet staiga pajuto, kad atsirišo vienas keliaraištis. J i nuta
rė užlipti viršun, į miegamąjį, ir ten pasitvarkyti.
U žlipusi laiptais, ji nuėjo į holą. Keliaraištis tikrai at
sirišo. K ojin ė jau ėmė smukti. A čiū Dievui, ji tai laiku
pastebėjo. Koks pažeminimas, kai tavo kojinė slysta nuo
kojos pačiame tavo pirm ojo kviestinio vakaro įkarštyje.
H ole buvo daug tamsiau negu visada. Susiraukusi H a
rieta pastebėjo, jog kažin kas užpūtė kandeliabre ant sie
nos kelias žvakes. Turbūt Oulas mėgino taupyti.
Atidariusi miegamojo duris, Harieta sustingo ant
slenksčio — ten taip pat buvo tamsu. Vieniša žvakė, sto
vin ti ant sekretero negalėjo įveikti tamsos. Harieta gerai
prisiminė, kad ant mažo stalelio nepaliko degančios žva
kės. Įsitempusi ji įžengė į kam barį spėliodama, ar tik ne
tarnaitė uždegė žvakę.
Staiga ji pamatė gunktelėjusią figūrą, palinkusią prie
284
ištraukto stalo stalčiaus. Jai iš karto tapo aišku. Šitame
stalčiuje ji laikė savo iškastinį dantį.
— Sustok, niekše! — suriko Harieta.
Ledi Sen Džastin puolė pirmyn, mojuodama savo vie
ninteliu ginklu — vėduokle.
— Sustokite tuojau pat! K aip jūs drįstate?
Tamsi figūra staigiai išsitiesė. Įstūmęs stalčių, žmogus
atsisuko į Harietą. Žvakės šviesa krito ant raukšlėto pono
Hum boldto veido.
— V eln ia i jus rautų,— sušvokštė Humboldtas. Pastū
męs Harietą, jis puolė prie durų.
Harieta krito ant grindų, atsitrenkdama į lovą. J i ištie
sė ranką ir užčiuopė naktinį puodą. Pagriebusi jį, vikontė
pamėgino atsikelti.
— Kas per velniava? — sukriokė Gideonas, pasirody
damas tarpduryje.— Prakeikimas, Harieta.
Tuo momentu įsibėgėjęs ponas Humboldtas atsitrenkė
į Gideoną. Vikontas sugriebė jį už pakarpos ir nusviedė
į šalį. Žmogus sudejavęs parkrito ant kilim o.
— Dobsai, prižiūrėkite jį.
Gideonas perėjo kambarį, pasilenkė ir pakėlė ant ran
kų Harietą.
— A r jūs nenukentėjote, madam? — susijaudinęs pa
klausė jis.
— Ne. Viskas gerai,— atsiliepė vikontė.— A č iū Die
vui, Gideonai, jūs jį pagavote. Atrodo, jis mėgino pavog
ti mano dantį.
— Greičiausiai jis ieškojo jūsų brangenybių, ledi Sen
Džastin,— pasakė Dobsas.— Bailus, mažas šėtonas. Jis ir
iš išorės panašus į vagį, tiesa? Žinoma, ne visada galima
spręsti iš išorės, bet šitas tipas tikrai iš nusikaltėlių pa
saulio.
V is dar laikydam as Harietą ant rankų, Gideonas pasi
suko. Harieta piktai žvilgtelėjo žemyn į nuščiuvus} poną
Humboldtą.
— Iš tikrųjų, pone Humboldtai, kaip jūs galėjote taip
žemai pulti? — paklausė ledi Sen Džastin.— Jums turėtų
būti gėda.
Humboldtas sudejavo ir metė į Dobsą nuskaustą žvilgs
nį, kai tas jį pastatė.
285
— A š paprasčiausiai apžiūrinėjau. A š pasiklydau. A š
nieku būdu nebandžiau pavogti jūsų šviesybės brangeny
bių. Kam man tos brangenybės?
— Jeigu jūs ieškojote brangenybių, kuo aš neabejo
ju, jūs, matyt, ketinote jas parduoti, kad turėtumėte lėšų
įsigyti naujoms kolekcijom s,— pareiškė Harieta.
— Ta i netiesa! — suriko Humboldtas, paskui, truputį
aprimęs, tęsė: — Gerai. Neseniai mane pasiekė gandas,
kad jūs A p er Bidltono oloje radote kažin ką įdomaus,
kuo, žinoma, aš nepatikėjau. Prieš; keletą metų aš labai
kruopščiai ištyriau tas olas ir neradau ten nieko įdomaus.
V is dėlto aš norėjau įsitikinti: staiga jūs visai atsitiktinai
kažin ką aptikote.
— Cha, aš tai žinojau.— Harieta niekinamai palingavo
galva. Paskui kreipėsi į Gideoną: — O aš jums sakiau, kad
kolekcionieriai — žmonės be principų.
— Taip ir yra,— mąsliai ištarė Gideonas.— Jūs tikra,
kad nenukentėjote?
— Žinoma. G alite mane paleisti.— K a i Gideonas lėtai
pastatė ją ant grindų, Harieta pasitaisė sijonus. Jos kelia
raištis visiškai atsirišo ir kojinė nusmuko nuo blauzdos.—
K aip jums pavyko čia laiku ateiti?
— A š paprašiau poną Dobsą sekti svečius,— paaiškino
Gideonas.— M es į šį vakarą pakvietėme visus iš įtaria
m ųjų sąrašo. M es negalėjome praleisti tokio šanso.
Harieta spindulingai nusišypsojo:
— Koks nuostabus planas.
— Buvo, kol jūs nusprendėte užlipti į viršų pačiu ne
tinkam iausių momentu,— pataisė ją Gideonas.
— Ką gi, tai dar kartą įrodo, milorde, kad jūs p riva
lote patikėti man savo planus. A š nuolat tai kartoju. A t
rodo, laikas suprasti.
— Iš tikrųjų,— apsimestinai apgailestaudamas atsidu
so Gideonas.
Netikėtai Harieta šūktelėjo:
— Gideonai! A š tiktai ką prisim iniau: pono Hum bold-
to nebuvo mūsų svečių sąraše!
— Taip, jūs teisi,— sutiko Gideonas.— Kas dar kartą
patvirtina mano motinėlės teiginį. Tokioje maišatyje, kas
286
tik tinkamai apsirengęs, gali pakliūti į namus, jei, žino
ma, jis nėra kvailas.
K itą rytą pusryčiaujant visi pokalbiai sukosi tik apie
poną Humboldtą.
— Be abejo, jūsų nuotykis šiandien bus viso Londono
dėmesio centre,— patenkintu veidu kreipėsi į H arietą le
d i Hardkasl.— V is i pasakos, kaip lordas ir ledi Sen Džas-
tinai vėl padarė svečiams netikėtą pramogą. T ik ta i įsi
vaizduokite, jūs dviese sugavote šlykštų vagį tiesiog
kviestinės vakarienės įkarštyje.
— A p ie tai jau pranešė rytiniai laikraščiai,— pranešė
H ardkaslis iš kito galo stalo. Jis jau peržiūrėjo visą šūsnį
laikraščių.— Puikūs atsiliepim ai. Jie tvirtina, kad Hum-
boldtas ir yra gaujos vadeiva, kuris ir grobė paskutiniais
mėnesiais brangius daiktus iš geriausiųjų Londono namų.
— O Sen Džastinas — herojus, paspendęs spąstus, į ku
riuos tas ir pakliuvo,— palaikė Harieta, pasiųsdama Gi-
deonui džiaugsmu spinduliuojantį žvilgsnį.— A r apie tai
rašoma laikraštyje?
Gideonas nepatenkintas žvilgtelėjo į žmoną:
— Tikiuosi, ne.
— Taip, čia parašyta.— Padėjęs vieną laikraštį, Hard
kaslis paėmė kitą.— Jie vadina jus galantišku ir protingu,
mano berniuk. Ir sm ulkiai aprašo, kaip jūs išgelbėjote
žmoną nuo nuožmaus vagies.
— Nuostabu! — sušuko Harieta.— A š taip džiaugiuosi,
kad laikraščiai teisingai aprašė tą įvykį.
Gideonas vėl pažvelgė į ją:
— Ponas Humboldtas lėkė kiek kojos neša, kai atsi
trenkė į mane, m ieloji. A š nemačiau, kad jis būtų mėgi
nęs ką nors nužudyti. Užtat jūs atrodėte labai grėsmin
gai. Nepamirštamas reginys: madam su naktiniu puodu
rankoje. Labai, labai įspūdinga.
— A š pagalvojau, kad jam reikalingas mano dantis,—
pamėgino teisintis Harieta.
— Ponas Dobsas padarė išvadą, kad Humboldtas jau
senai neturėjo lėšų muziejaus išlaikym ui,— tęsė Gideo
nas.— M atyt, jis ėmė vogti, kad turėtų lėšų įsigyti nau
jiem s eksponatams.
Harieta linktelėjo:
287
— Senienų kolekcionierius ryšis bet kam, kai jį ap
ima neviltis. Vargšas ponas Humboldtas. Tikiuosi, tai nė
ra jam per stiprus smūgis, Bent jau man jo m otyvai su
prantami.
— Galų gale jūsų, kaip šeimininkės, reputacija sutvir
tėjo,— aiškiai patenkinta tarė ledi Hardkasl.— A ukštuo
menė merdėjo iš nuobodumo, o jūs surengėte ja i tokį
kvapą gniaužiantį vaidinim ą.
Harieta jau rengėsi atsakyti, kai į kambarį įėjo O ulas
su paštu ant sidabrinio padėklo. V iršu je gulintis laiškas
buvo adresuotas Harietai.
— O Dieve! — sušuko Harieta, greitai atplėšdama vo
ką.— -Tai ponios Stoun laiškas. Bijau, jog kas nors atsi
tiko.
— Be abejo, A p er Bidltone kažin koks nelaim ingasis
m irė sunkia m irtim i nuo epidemijos,— sviedė Gideonas.—
Dėl kokios dar kitos priežasties sena perekšlė parašys
laišką?
Harieta neatkreipė dėmesio į dygią vyro pastabą ir
paskubomis perbėgo akimis laiškelį. J i veriam ai sukliko
iš nevilties, kai tiktai ją pasiekė laiškelio turinys.
— O šėtone!
Grafas su grafiene užjaučiam ai pažiūrėjo į ją.
— A r kas nors ne taip, m ieloji? — paklausė Gideonas,
ram iai kramtydamas kumpį.
— Viskas ne taip! — Harieta pamojavo laišku priešais
jo nosį,— Įvyko pats baisiausias dalykas. Šito aš ir b ijo
jau.
Gideonas nurijo kumpį, tačiau ir toliau laikėsi ram iai:
— Galbūt jūs mums pasakysite, apie ką kalbama?
Harieta buvo taip apstulbusi, kad vos galėjo žodį iš
tarti.
— Ponia Stoun rašo, kad ji turi pagrindo manyti, jog
mano olas ėmė tyrinėti dar vienas senienų kolekcionie
rius. Kartą ji pajūryje pamatė vyriškį, o paskui ji dar
kartą matė jį, tempiantį didelį akmenį.
Gideonas padėjo ant lėkštutės skrebutį:
— Leiskite man žvilgtelėti į laiškelį.
Harieta ištiesė jam ranką su laiškeliu:
— Tai nepakeliama. Nepažįstamasis gali aptikti kau-
288
lūs, kurie betarpiškai susiję su mano rastu dantim i. Aš
privalau negaišdama grįžti į A per Bidltoną. O jūs, sere,
privalote parašyti į Blektom Holą, kad į mano olas nieko
neleistų.
— Pasirodo, ponia Stoun raštinga,— perskaitęs raštelį
nustebo Gideonas.
— J i tarnavo ekonome pas du parapijos kunigus,—
pasakė ledi Hardkasl.— Manau, kad per tą laiką ji galėjo
bent ko nors išmokti.
— Galbūt ji padiktavo laiškelį kam nors iš raštingų
kėlimo žmonių,— pareiškė savo nuomonę grafas.— Papras
tai kaime taip ir daroma.
Gideonas padėjo laišką ant stalo:
— M ano m ieloji, aš tuojau pat parašysiu į Blektom
Holą. M ano žmonės įspės bet ką, kas sukinėsis aplink
olas, kad jis pažeidžia svetimų žemių ribas.
Hąrieta papurtė galvą:
— Gerai, milorde, bet vis dėlto aš privalau grįžti na
mo ir įsitikinti asmeniškai, kad niekas neaptiko mano se
nienų liekanų.
— Madam, nėra jo kio reikalo jums asmeniškai vykti.
M ano žmonės apsaugos jūsų neįkainojamas vertybes,—
pradėjo Gideonas.
— Negaliu su jum is sutikti,— atrėžė Harieta ir pašo
ko.— A š lipu į savo miegamąjį persirengti. A r greitai
mes galėsime išvažiuoti?
— A š berods, sakiau, kad nėra jokios būtinybės strim
galviais lėkti į A p er Bidltoną.
— Bet, Gideonai, jūs pats įsitikinote, kokie begėdžiai
senienų kolekcionieriai. Sakykime, kas nors iš jų suras
mano olą, tada jūsų įspėjimo bus maža. Neabejoju, jog
kolekcionierius ras, kaip pakliūti į olą.
Hardkaslis pritariam ai linktelėjo:
— Jūs teisi. Užtenka kolekcionieriui užuosti senus
kaulus,— jį bus velniškai sunku iš ten išvaryti. Belieka
tikėtis, kad olos neaptiko.
Harieta su dėkingumu pažvelgė į grafą:
— A čiū , bent jūs mane suprantate, sere. Taigi, Sen
Džastinai, mes negaišdami grįžtame namo į A p er Bidltoną.
Ledi Hardkasl nusišypsojo sūnui:
19—547 289
— Iš tikrųjų, kodėl jums abiems negrįžus keliom s die
noms j A p er Bidltoną ir neišsiaiškinus visų reikalų? O
mes su jūsų tėvu pagyvensime čia.
Pasiduodamas Gideonas pakėlė ranką. Jis atlaidžiai
žvilgtelėjo į Harietą:
— Gerai, m ieloji. G alite rengtis.
— A čiū , Gideonai.— Harieta puolė prie durų.— A š su
siruošiu greičiau negu per valandą.
290
Gideonas vos susitvardė, kad nenusikeiktų.
— Eikite miegoti, madam, aš v eikia i prisidėsiu prie
jūsų.
— Atrodo, jus pailsęs, milorde.
— N e taip jau labai,— Gideonas, atidaręs miegamojo
duris, lengvai stumtelėjo žmoną į kam barį, kur jos jau
laukė tarnaitė. Uždaręs duris, Gideonas per holą nuėjo
į savo miegamąjį.
Jo galvoje skambėjo Harietos žodžiai: „Jūs visada
man labai geras".
Geras? Staigiai linktelėjęs Gideonas išsiuntė iš miega
m ojo kam erdinerį ir ėmė atsiseginėti marškinius. Jis pa
matė savo atvaizdą tualetinio stalelio veidrodyje. Iš ten
tyčiodamasis žvelgė jo subjaurotas veidas.
Jis visai nebuvo H arietai geras. Jis faktiškai privertė
ją už jo ištekėti, demontravo ją visuomenei, kaip kokį
egzotišką gyvūną, ir per jį vos nepakliuvo į Briuso M or-
lando nagus.
O Harieta atidavė jam savo meilę, padėjo atstatyti jo
pašlijusią reputaciją visuomenėje ir sutaikė su tėvu.
— Ne, jis visai nebuvo Harietai geras. Jai reikėjo tik
jo meilės, o jis pasakė jai, kad meilė daugiau negyvena
jo širdyje. „Prieš šešerius metus aš pamiršau viską, ką
apie meilę žinojau".
Koks jis asilas!
Gideonas nusiavė batus ir nusimovė bridžius. A p siv il
kęs juodą chalatą, vikontas ryžtingai nuėjo į žmonos mie
gamąjį. Palaukęs prie durų, kol žmona atleido tarnaitę,
jis pasibeldė.
— Įeikite, Gideonai.
K a i Sen Džastinas įžengė į miegamąjį, Harieta sėdėjo
ant lovos. A n t galvos ji buvo užsimovusi nedidelį musli-
ninį kyką. A n t kelių gulėjo atversta knyga, o ant šali
mais stovinčio stalelio degė žvakė. Harieta šiltai nusišyp
sojo vyrui.
— Harieta? — Gideonas staiga pajuto, kad pamiršo v i
sus parengtus sakyti žodžius?
— Taip, milorde?
— A š jau kartą sakiau, kad jūs pati gražiausia mote
ris pasaulyje.
291
— Taip, prisimenu. Ta i buvo labai malonu iš jūsų pu
sės.
Gideonas užsimerkė, tarsi jį būtų pervėręs skausmas.
— A š tai pasakiau ne todėl, kad suteikčiau jums ma
lonumą. A š tai pasakiau todėl, jog tai tiesa.— Atm erkęs
akis, jis tęsė: — Kiekvieną kartą, kai aš žiūriu į jus, aš
galvoju, jog man labai pasisekė.
— Iš tiesų? — Harieta nustebusi pažiūrėjo į jį ir padė
jo knygą į šalį.
— Taip.— Gideonas žengė prie lovos.— Jus davėte
man daugiau negu pati galite įsivaizduoti, Harieta. O aš
tiktai priėm iau dovanas. Labai gaila, tačiau aš neturiu ką
už tai pasiūlyti.
— Ne visai taip, m ilorde.— Atm etusi antklodę, H arie
ta išlipo iš lovos.— Jūs man labai daug davėte. Jūs įsipa
reigojote manimi rūpintis, ir aš neabejoju, kad jūs tai
padarysite. Jūs man geras ir elgiatės su manimi pagar
biai. Jūs verčiate mane pasijusti pasakų gražuole, nors aš
žinau, jog taip nėra.
— H a rie ta ...
— Jūs neturite ką man pasiūlyti? K aip jums ir lie
žuvis apsiverčia taip kalbėti? A r yra pasaulyje toks žmo
gus, kuris turėtų tiek daug ir taip didžiadvasiškai dalin
tų savo turtą?
J i lengvai pribėgo priei vikonto, basa, lieknutė ir
grakšti, blizgančiais batisto marškiniais, su nusmukusiu
ant pakaušio kyku. Jos akyse švietė karšta meilė. G ideo
nas ją apglėbė ir priglaudė prie savęs, įkvėpdamas nuo
stabų, šiltą moters kvapą.
— A p ie jus aš galėjau tik svajoti. Jūs man — vis
kas,— sunkiai ištarė Gideonas.— Dieve maloningasis, aš
ju k anksčiau neįsivaizdavau, kaip man reikalinga jūsų
meilė.
— A š savo meilę atidaviau jums, Gideonai. Ir visada
jį priklausys tiktai jums,— sukuždėjo Harieta, glausdama
si prie vyro krūtinės.
— Jūs labai gera man,— tylia i atsiliepė vikontas.— Aš
tiesiog to nenusipelniau.
— G id e o n a i...
Jis paėmė ją ant rankų ir nunešė į lovą. Paguldęs Ha-
292
rietą ant sniego baltumo paklodžių, jis atsigulė greta.
Jis glamonėjo ją su begaliniu dėkingumu, atsargiai ir
švelniai, kaip neįkainojam ą brangenybę.
Harieta pasitiko jį tarsi gėlelė saulę. Gideonas pri
gludo lūpomis prie jos lūpų mėgaudamasis jų skoniu. Jo
rankos glamonėjo švelnius tarsi šilkas jos kūno apvalu
mus.
J i svaigina tarsi vynas, pagalvojo Gideonas. Viskas
joje kurstė jo aistrą. Gideonas suaimanavo, pajutęs, kad
žmonos koja slysta jo koja.
— Gideonai?
— Jūs viskas, ką aš turiu,— sukuždėjo Gideonas. Jis
apibėrė jos krūtinę deginančiais bučiniais, švelniai gla
monėjo sustandėjusius spenelius. J i akim irka atsiliepė į
jo glamonę, raginamai išsilenkdama.
Harieta, kaip nė viena kita, kurstė jo aistros liepsną.
K ai Gideonas jau negalėjo pakelti šitos švelnios kan
kynės, jis praskėtė jos kojas ir nusileido į lopšį tarp jos
šlaunų. Jo pirštas slystelėjo į minkštą drėgną šilumą. H a
rieta buvo pasirengusi jį priim ti. Suvokęs tai, jis pajuto
aistringą džiaugsmą.
— Harieta. M ano švelnioji, m ylim oji Harieta.— Gideo
nas vėl pripuolė prie jos lūpų, praskyrė jas liežuviu, lė
tai skverbdamasis į jos įsčias.
Gideonas vėl išgyveno saldų pasitenkinimą, kurį pa
tirdavo visada, kai suartėdavo su Harieta. Jis juto, kaip
jos kūnas apgaubia jį, įtraukdamas į savo gelmes, jam
atsiduodamas. Paskui jis buvo joje, kažin kokią akim ir
ką tapdamas jos kūno dalimi.
Harieta kojom is apglėbė vikonto liemenį, nagais įsi
kirto į jo pečius. J i prisispaudė prie Sen Džastino, kilste
lėjo, kad sutiktų jį su aistra, prilygstančia jo aistrai. Ir
ji kartodama jam apie savo meilę, pasiekė pasitenkinimo
viršūnę, o jos kūnas virpėjo jo glėbyje.
Gideonas glaudė ją prie savęs, kol nurimo virpulys.
Tada jis taip pat daugiau nesitvardė ir pratrūko joje tarsi
ugnikalnis. Atrodė, tam nebus nei pradžios, nei pabaigos.
Gideonas nubudo, kai saulė jau buvo patekėjusi. Ši
tas saulėtekis buvo ryškesnis ir giedresnis negu ankstes
293
nieji. Tam tikrą laiką vikontas gulėjo nejudėdamas, mė
gaudamasis jausmu, šią naktį gimusiu jo širdyje.
Jis m yli Harietą. Jis m ylės ją lig i savo dienų pa
baigos.
Pasivertęs Gideonas norėjo pasakyti iš širdies gilumos
besiveržiančius žodžius.
Tačiau Harietos nebuvo.
X X skyrius
294
pasigirdo skambus K ly v o Raštono balsas, Harieta, riktelė
jusi iš nustebimo, išmetė iš rankų kaltą.
— Nemaniau, kad jūs taip greitai grįšite į šitas olas.—
Labai patenkintas Raštonas šaltai linkelėjo.— Supranta
ma, jog tai aš parašiau raštelį ir pasiunčiau, o ne ponia
Stoun. J i visai laiku išėjo aplankyti savo sesers.
— O Viešpatie, sere, kaip jūs mane išgąsdinote.— H a
rieta ėmė dairytis ant akmenų nukritusio kalto.
— Žinoma, jūs strim galviais puolėte čia, kai tik suži
nojote, kad jūsų neįkainojam os senienos pavojuje. A rg i
gali kas nors p rilyg ti tikro kolekcionieriaus apsėstumui?
Kadaise aš pats tai patyriau.
Harieta tvirtai suspaudė plaktuką. J i tiktai dabar su
prato, kad Raštonas taikosi šauti į ją iš pistoleto.
— Jūsų prakilnybe Raštonai. Panašu, kad jums pasi
maišė protas. Paaiškinkite, ką visa tai reiškia?
— O, tai daug ką reiškia, ledi Sen Džastin. Praeitį, da
bartį ir ateitį.— Raštono akys degė pragariška ugnimi. Jis
žiūrėjo į ją taip, tarsi ruoštų jai vietą pragare.— Tiks
lia u — mano praeitis, jūsų dabartis ir mano ateitis. Jūs,
mano m ieloji, ateities neturite.
— Sere, nuleiskite pistoletą. Jūs išėjote iš proto.
— Turbūt kas nors pasakys ir taip. Bet jie negalės
visko suprasti.
— Suprasti? K o suprasti? — Harieta prisivertė kalbėti
ramiu balsu. J i suvokė, kad vienintelė išeitis išsigelbė
t i — priversti Raštoną su ja kalbėti. Harieta dar nežino
jo, kaip pasinaudoti laim ėtu laiku, daugiau pasikliaudama
stebuklu.
— Jie nesupras, kaip sunku buvo pasiekti, kad mano
gražuolė Didrė galėtų ištekėti už Sen Džastino,— niršiai pa
sakė Raštonas.— M an teko paaukoti H ardkaslių pirm a
gimį.
■— O Viešpatie, jūs nužudėte Gideono brolį?
— Viskas buvo taip paprasta. Kiekvieną rytą jis jo d i
nėdavo takeliu tarp uolų. Tereikėjo žiemos dieną šūviu
išgąsdinti jo žirgą.— Raštono akys staiga apsiblausė, tarsi
prieš jo akis būtų iškilę praeities įvykiai.— Žirgas išsigan
do, bet raitelio nenumetė. A š puoliau prie jų. Randalas
295
atspėjo mano ketinimą. Jis nušoko nuo žirgo, bet pavėla
v o — aš jau buvau šalia. Darbas buvo padarytas.
Harietai pasidarė bloga:
— Jūs nustūmėte Randalą nuo uolos argi ne? Jūs jį
nužudėte?
Raštonas linktelėjo:
— K aip aš jau sakiau, viskas buvo labai paprasta.
Žinote, Hardkaslių pirmagimis jau buvo su kažin kuo
susižadėjęs. Jis niekada nesidomėjo mano gražuole Didrė.
Bet užtat jauniausias grafa sūnus ja susižavėjo. O taip,
Sen Džastinas negalėjo atsispirti jos grožiui, kai tik pa
matė mano dukterį pirmajame jos baliuje. A š žinojau,
kad jis jos geidžia. K aip jis galėjo jos negeisti? J i buvo
stulbinanti.
— Bet ji jo nemylėjo.
Raštono veidas pavirto įniršusia kauke.
— Ta kvailelė pareiškė, kad negali į jį net žiūrėti.
M a n teko ją priversti, kad sutiktų tekėti, kai Sen Džas
tinas jai pasipiršo. J i tvirtino, kad yra kažką įsim ylėjusi,
vadino jį „puikiuoju an g elu "...
— Briusą M orlandą.
— Nežinau, kas jis, tarp kitko, mane tai mažai jaudi
no.— Raštono veidas niekinam ai virptelėjo.— Tas žmogus
neturėjo nei pinigų, nei titulo, o daugiau manęs niekas
nedomino. Be to, jis buvo vedęs. Prekijo dukterį.
— O jūs svajojote, kad Didrė ištekėtų už turtingo ir
kilm ingo žmogaus?
— Suprantama. J i buvo mano vienintelė brangenybė.
T ik ta i per ją aš galėjau susigrąžinti savo padėtį visuo
menėje. Ju k aš turėjau būti turtingas ir galingas žmo
gus. Tačiau, kai aš buvau berniūkštis, mano tėtušis pra
lošė visą savo turtą. A š taip ir negalėjau jam atleisti, kad
jis vėjais paleido mano palikim ą.
— Ir jūs radote būdą, kaip atgauti turtą ir padėtį,
kuriuos jūsų tėvas pralošė prie kortų stalo?
Raštonas paniuro:
— K ai Didrė pražydo ir pavirto tikra gražuole, aš su
pratau, jog galiu ją panaudoti kokiai nors kilm ingai atža
lai sugundyti. Jeigu aš būčiau susijęs su tos rūšies žmo
nėmis per dukters santuoką, tai turėčiau ir valdžią, ir p ri
296
vilegijas. Viską, ką duoda pinigai. A š tapčiau jų gim inai
čiu ir Didrė dėka gaučiau viską, ko norėčiau.
— Jūs mėginote išnaudoti savo dukterį.
— J i privalėjo man paklusti! — įniršęs riktelėjo Raš-
tonas. J i buvo pernelyg graži, kad tuščiai atiduotų save
žmogui, kuris nieko negalėjo duoti jos šeimai. Bet aš ją
priverčiau išsiaiškinti, kas yra kaip. A š ja i pasakiau, kad
ištekėjusi už Sen Džastino, ji galės turėti bet kurį. J i ne
buvo kvaila. J i suprato, keis ja i naudinga ir būtų sutiku
si ištekėti už paties šėtono, kad tik turėtų savo angelą.
— O Dieve,— sukuždėjo Harieta.
— Bet paskui viskas nuėjo skersai išilgai.— Raštono
balsas pavirto kupinu įsiūčio riksmu.— K vailutė atsidavė
savo mylimajam dar neištekėjusi už Sen Džastino. Ir lau
kėsi nuo savo m eilužio išsigimėlio. Tada ji nusprendė, kad
ja i reikia greitai sugundyti Sen Džastiną, kitaip jis ne
patikės, jog vaikas jo.
— Bet jos planas sužlugo? Sen Džastinas pajuto
klastą.
— Didrė pasirodė ęsanii kvailė. Velniška kvailė. Per
ją viskas nuėjo šuniui ant uodegos. J i atėjo pas mane ir
viską išklojo. J i pasakė, kad ras būdą atsikratyti vaiko.
Bet aš supratau, kad ištekinti ją už Sen Džastino jau ne
pavyks. J i papasakojo jam pernelyg daug. A š negalėjau
patikėti, kad ji taip prikvailiojo. M es susivaidijome.
Harieta tyliai atsiduso, sukrėsta netikėto suvokimo:
— Kabinete?
— Taip.
— Ir jūs ją nušovėte, taip? Jūs ją nušovėte, o paskui
viską padarėte taip, lyg tai būtų savižudybė. Štai kodėl
nebuvo raštelio. J i nenusižudė. Ją nužudė jos pačios tė
vas.
— Tai buvo nelaim ingas atsitikimas.— Raštono akys
nenatūraliai išsiplėtė.— A š neketinau jos nužudyti. J i visą
laiką vapaliojo, kad pabėgs su savo meilužiu. A š pasi
ėmiau pistoletą... Norėjau tik pagrasinti juo, tačiau
j is ... Įvyko nepataisomas dalykas. J i privalėjo tėvo
klausyti.
— Jūsų vieta Bedlame *.
297
— O ner ledi Sen Džastin, aš ne beprotis. A š visiškai
sveikas.— Raštonas nusišypsojo.— Ir labai protingais. Kas,
kaip jūs manote, suorganizavo vagių gaują, kuri naudo
josi šita ola?
— Jūs?!
Raštonas linktelėjo:
— A š apie šitas olas žinojau viską. M an buvo reika
lin g i pinigai. Didrė buvo mirusi ir negalėjo aprūpinti ma
no ateities naudingai ištekėdama, kaip aš ilgą laiką pla
navau.
— T a ig i galų gale jūs radote naują pajamų šaltinį?
— Gvildendamas šitą dalyką, aš prisiminiau, jog Lon
dono svetainės prigrūstos brangenybių. Ir paim ti jas jau
nėra taip sudėtinga. Iš pradžių aš paėmiau keletą atsitik
tinių niekučių ir veikiai juos pardaviau, kol savininkai
nepasigedo. Tada aš supratau, jog galima turėti daug di
desnes pajamas. Tačiau tam reikėjo laiko, o visų pirma
reikėjo surasti slėptuvę. Tada aš ir prisim iniau olas.
— Bet Sen Džastinas išvaikė jūsų gaują.
— Per jūsų malonę,— šaltai tarė Raštonas.— Būtent
jūs sugriovėte mano naujuosius planus, lygiai kaip D id
r ė — senuosius. Jūs ištekėjote už žmogaus, kuris turėjo
vesti mano dukterį. Jūs išgelbėjote jį nuo visuomenės per
sekiojimo. Jūs viską sugriovėte.
Raštonas pakėlė pistoletą.
Harietai išdžiūvo burna. J i pasitraukė atbula, nors
bėgti nebuvo kur. Jeigu jis nepataikys pirm u šūviu, ji
spės išbėgti iš olos, kol Raštonas iš naujo užtaisys pisto
letą arba ją pagaus. Išsigelbėti šansų buvo nedaug.
— Jūs nieko nelaimėsite, nušovęs mane,— sukuždėjo
Harieta, žengdama dar vieną žingsnį atgal. J i kadaise gir
dėjo, kad pistoletai kartais iššauna nenuspėjamai, jeigu,
žinoma, šaunama iš toliau. K uo toliau ji bus nuo Rašto-
no, kai tas nuspaus gaiduką, tuo daugiau šansų, jog jis
prašaus pro šalį.
— Ne,— sušnibždėjo Raštonas,— nušovęs jus, aš daug
ko pasieksiu. V iena vertus, aš būsiu atkeršijęs. O kadan
gi dėl jūsų mirties bus apkaltintas jūsų vyras, bus atker
šyta ir už mano brangiąją Didrė.
— Savo dukrą nušovėte jūs, o ne Sen Džastinas.
298
%
— Bet viskas įvyko per jį. Jis, tiktai jis dėl visko
kaltas,— suriaumojo Raštonas.
— Žmonės niekada nepatikės, kad Gideonas mane nu
šovė,— suriko Harieta.— Šen Džastinas niekada nepakels
prieš mane rankos, tai žino visi.
— Ne, madam, žmonėms būdinga klysti. Jis iš tikrųjų
dabar madingas. Bet kai jūsų kūną ras oloje, tai daug kas
pagalvos, ar tik ne Pabaisa iš Blektorn H olo vėl ėmėsi
senų savo darbelių. Prieš šešerius metus visuomenė ne
svyruodama nusigręžė nuo jo. Šį sykį bus tas pats.
— Netiesa!
Raštonas gūžtelėjo pečiais ir dar aukščiau pakėlė pis
toletą.
— Sakys, kad jis palaikė save apgautu. K u ri moteris
neįsitaisys meilužio, jeigu kiekvieną naktį ji priversta
m atyti rando subjaurotą Pabaisos iš Blektorn H olo veidą?
— Jis ne pabaisa. Jis niekada nebuvo pabaisa. N e
vadinkite jo šitaip.— A k lo įsiūčio pagauta Harieta palei
do į Raštoną plaktuką.
Kunigas išsisuko nuo plaktuko, kuris su triukšmu
atsitrenkė į akmenis ir nukrito ant žemės. Atsitiesęs Raš
tonas vėl nusitaikė į Harietą. Jo pirštas jau buvo pasiren
gęs nuspausti gaiduką.
— Raštonai.— Gideono balsas nusirito per olą, aidu
atsimušdamas į sienas.
Raštonas greitai atsigręžė ir nedelsdamas iššovė. Bet
Sen Džastinas jau pasislėpė už uolos.
— Gideonai! — suriko Harieta.
K u lka pataikė į uolą, išmušusi gabalėlį uolienos olos
sienoje. Dar skeveldros nespėjo nukristi ant žemės, o G i
deonas puolė prie Raštono ir susigrūmė su juo. Jie par
griuvo ant akm eninių olos grindų. Harieta pamatė, kad
kunigas stengiasi pagriebti kaltą.
Raštonas pačiupo kaltą tuo momentu, kai Gideonas jį
užgulė.
— A š jus užmušiu taip pat, kaip užmušiau jūsų brolį.
Jūs nevedėte Didrė — ir viskas pražuvo! — grasindamas
kaltu, liepsnojo įniršiu Raštonas.
Gideonas staigiai ištiesė rankas į priekį ir sulaikė
299
smūgį. Prispaudęs Raštono ranką prie akm eninių grindų,
jis pasuko riešą ir kunigas paleido kaltą.
Gideonas mikliai' atsistojo ir drožė galingu kum ščiu
Raštonui į žandikaulį.
Tas, netekęs sąmonės, suglebo.
Harieta tarsi priaugo prie grindų.
— Gideonai,— puolė ji į vyro glėbį.— O Dieve, Gideo-
nai. O Dieve!
Jis mėšlungiškai suspaudė žmoną glėbyje.
— A r jum s nieko neatsitiko?
— Taip, Gideonai. Jis ją nušovė. Jis nušovė Didrė.
— Taip.
— Ir jis nužudė jūsų brolį.
— Taip. Tebūnie jis prakeiktas!
— Ir gaujos vadeiva buvo jis. Vargšas ponas Hum -
boldtas. M es turime pasirūpinti, kad jį tuojau pat pa
leistų.
— A š tuo pasirūpinsiu.
— Gideonai, jūs išgelbėjote mano gyvybę.— Harieta
pakėlė galvą. Sen Džastinas apkabino ją taip stipriai, kad
ji vos įstengė kvėpuoti, bet H arieta nesiskundė.
— A š niekada gyvenime nejaučiau didesnės baimės,
kaip prieš keliolika m inučių, kai sužinojau, kad Raštonas
paskui jus nuėjo į olas. Niekada niekada neverskite ma
nęs tai patirti. A r jūs mane supratote, madam?
— Taip, taip, Gideonai.
Jis delnais suėmė jos veidą ir neatsitraukdamas žiū
rėjo į žmoną, jo auksiškai rudos akys buvo kupinos
jausmų.
— Kurių velnių tu taip anksti išsiropštei iš lovos?
— Potvynis baigėsi, o miegas vis neėmė,— švelniai at
sakė Harieta.— M an labai rūpėjo imtis darbo.
— Jūs privalėjote pažadinti mane. Aš būčiau ėjęs
drauge.
— Dėl Dievo, Gideonai. K ie k metų aš landžiojau po
tas olas viena. Ligi paskutinių mėnesių ten negrėsė joks
pavojus.
— Daugiau į olas jūs viena neisite. Jums aišku? Je i
gu aš negalėsiu jūsų lydėti, tai paim kite liokajų ar tarnai
tę iš sodybos. Jūs daugiau viena čia nedirbsite.
300
— Gerai, Gideonai,— tuoj pat sutiko Harieta.— Jeigu
jums bus taip ramiau.
Jis vėl priglaudė ją prie savęs:
— Tai bus ne anksčiau negu aš įeisiu į vėžes. Turbūt
šitas siaubingas reginys man dar ilgai stovės prieš akis.—
Raštonas taikėsi į jus šauti. Dieve mano, Harieta, kaip aš
būčiau gyvenęs, jei būčiau praradęs jus?
— Nežinau,— tyliai ištarė ji, įsikniaubdama jam į krū
tinę.— K aip jūs būtumėte gyvenęs? Jūs turbūt būtumė
te manęs ilgėjęsis, milorde?
— Ilgėjęsis? Ilgėjęsis? Prakeikimas, Harieta, tai vargu
ar atitinka tai, ką aš būčiau jautęs. V eln ia i rautų, H a
rieta!
Harieta vėl pakėlė galvą. J i apmirusia širdim i nusi
šypsojo vyrui.
— Iš tikrųjų, milorde? — Paskui jos žvilgsni^ krito
ant sienos už vikonto nugaros.— O Dieve mano! G ideo
nai, žiūrėkite!
Gideonas paleido ją ir greitai atsigręžė, pasirengęs
naujoms grumtynėms. Jis susiraukė pamatęs, kad įėjimas
į olą laisvas.
— Kas yra, Harieta? Kas atsitiko?
— Tiktai pažiūrėkite, Gideonai! — J i žengė keletą
žingsnių sienos link sukrėsta to, ką pamatė.
Raštonas šūviu nuskėlė gabalą uolienos. Akm ens ske
veldros nukrito, atidengdamos naują uolienos sluoksnį.
Naujam e uolienos sluoksnyje matėsi daugybės didžiu
lių kaulų kontūrų. M ilžin išk i šlaunikauliai, blauzdikauliai,
nugarkauliai ir keista kaukolei gulėjo vienoje vietoje.
Taip pat matėsi ir žandikaulis, kuriame, kaip atrodė Ha-
rietai, ji pastebėjo dantų kontūrus; panašius į jos anks
čiau rastą dantį. Atrodė, kad kitados pabaisa atsigulė m ie
goti, jog niekada neatsibustų.
— Tiktai pažvelkite į ją, milorde.— Harieta negalėjo
atitraukti akių nuo suakmenėjusios būtybės kontūrų. J i
buvo kupina palaim ingo džiaugsmo, kad atrado retą iš
kastinį egzempliorių.— M an niekada neteko girdėti arba
skaityti apie panašų atradimą, Gideonai. Nuostabi, didžiu
lė pabaisa, tiesa?
301
Gideonas, stovėdamas už jos nugaros, ėmė juoktis. Jo
skardžiam juokui akm eninėje oloje antrino aidas.
Apstulbusi Harieta atsigręžė:
— Kas jus taip pralinksm ino, milorde?
— Suprantama, jūs. O galbūt ir aš.— Gideonas jai nu
sišypsojo. Jo akys spinduliavo nesulaikomu švelnumu.—
Harieta, aš jus m yliu.
Išgirdusi šiuos žodžius, H arieta pamiršo net pabaisą
olos sienoje. J i puolė Gideonui į glėbį ir taip ilgą laiką
stovėjo.
302
reikia elgtis nėščiai moteriai. Tikta i vakar rytą jis paga
vo žmoną, besirengiančią eiti į olas. Ir tai jau buvo ne
pirm as kartas.
Harieta, kaip ir visada, teisinosi tuo, kad visi tarnai
labai užsiėmę. G ideonui teko griežtai su ja pakalbėti.
„Atrodo, panašius moralus man lemta sakyti lig i savo gy
venim o pabaigos“,— atsiduso jis.
— V a čia! — šūktelėjo Harieta, šmurkštelėjusi į savo
vietą ir atvertusi žurnalą.— „M ilžiniškos pabaisos iš A p er
Bidltono aprašymas, straipsnį parašė Harieta, ledi Sen
Džastin".— J i pakėlė kupinas susijaudinimo akis.— Gideo-
nai, pagaliau tai atspausdino. Dabar visi žinos, kad ola
su pabaisa priklauso man.
Vikontas nusišypsojo:
— Sveikinu, m ieloji. M an kažin kodėl atrodo, kad
v isi jau apie tai žino.
— Aš linkęs sutikti.— Hardkaslis supratingai susi
žvalgė su žmona.
Ledi Hardkasl nusišypsojo Harietai:
— A š didžiuojuosi tuo, kad pažįstama su tokio nuo
stabaus gyvūno liekanų atradėja, brangioji.
Harieta nušvito:
— A čiū , aš negaliu sulaukti, kada ateis arbatos Feli-
sitė ir Efė.— J i pliaukštelėjo delnu per žurnalą su straips
niu.— Jos tikėjo, kad mano straipsnį atspausdins.
— Drįstu spėti, kad tam tikrą laiką tai bus svarbiau
sia senienų kolekcionierių pokalbių tema,— pasakė gra
fas.— Prasidės daugybė ginčų dėl tokio m ilžiniško roplio
egzistavimo. Be abejo, atsiras nemažai žmonių, norinčių
savo akimis pamatyti jūsų gyvūną.
— Tegul ginčijasi,— mandagiai atsakė Harieta. J i žvilg
telėjo į Gideoną: — A š žinau, kad mano pabaisa labai re
ta ir neįkainojama.
Gideonas pagavo jos žvilgsnį. Jis pagalvojo, kad ga
lėtų nuskęsti meilės, kurią matė jos akyse, gelmėje. Jis
vėl nusistebėjo, kaip gyveno be jos visus tuos ilgus, niū
rius metus, palaidotas savo nuosavoje oloje.
Bet argi jis gyveno? Ne, jis tiktai apgailėtinai egzis
tavo, kol sutiko Harietą. Nebuvo jokio gyvenim o džiaugs
mo, jokio tikėjim o ateitimi, kol ji išlaisvino jį iš šitų re-
303
tezių. J i ištraukė jį į saulės šviesą taip pat, kaip ištraukė
iš olos tą iškastinę pabaisą.
— Jūsų pabaisa be jūsų, m ieloji, būtų visai nesvarbi,—
švelniai pasakė Gideonas.— Ji, kaip ir anksčiau, glūdėtų
uolienoje.
Po dviejų mėnesių Harieta laim ingai pagimdė sveiką
sūnų. V e ik ia i paaiškėjo, kad berniukas paveldėjo auksiš-
kai rudas tėvo akis, o taip pat jo stotą ir jėgą. Kūdikis
jau rodė staigaus būdo ir užsispyrimo požymius, kas taip
pat buvo būdinga tėvams.
Gideonas padavė žmonai rėkiantį kūdikį, toji užjau
čiamai nusišypsojo.
— Bijau, kad mes paleidome f pasaulį tikrą pabaisą
iš Blektom H olo,— atsiduso Harieta.— T ik paklausykite,
kaip jis rėkia.
Nesitverdamas laim e Gideonas nusijuokė:
— Jūs jį padarysite paklusnų, m ieloji. Jūs mokate
bendrauti su pabaisomis.
A i s 11 a
Am anda K v ik
GUNDYM AS
Romanas
V ertė Aneta Ručinskienė
SL 1329. 1996 06 12. 9,5 apsk. leid. 1. Tiražas 3500 egz. Užsakymas
Nr. 547. Išleido Rosma, A . Strazdelio g. 1, 2600 Vilnius. Spausdino
Poligrafinių paslaugų įmonė, A . Strazdelio g. 1, 2600 Vilnius.
Kaina sutartinė.