MERGELE

DIANA PALMER

DEIMANTINĖ MERGELĖ
Romanas

Iš anglų kalbos vertė

Emilija Grigulaitė

„Svajonių knvgosu
Vilnius
2006
 UDK 820(73)-3 © 1983, Diana Palmer,
Pa-145 Diamond Giri
Šis leidimas publikuojamas
pagal sutartį su
„Harlequin Enterprises II B.V."

Visos teisės saugomos, įskaitant teisę atkurti visą

arba iš dalies bet kokia forma.
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.
Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar
mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 9955-9879-0-1 © Diana Palmer, 1983

© Emilija Grigulaitė, vertimas
į lietuvių kalbą, 2006
© Jurga Lipnickienė, dizainas, 2006
© „Svajonių knygos", 2006
 PIRMAS SKYRIUS
auke pilte pylė žvarbus lietus ir nuo Kenos Dyn
smėlio spalvos apsiausto bei prie jo derančios skry­
bėlaitės, numestų ant rašomojo stalo, ant grindų privarvė­
jo kelios balutės. Net ilgi garbanoti plaukai buvo visiškai
šlapi ir ji piktai nubraukė juos nuo akiniuoto veido. Pavė­
lavo dešimt minučių, nes nesuspėjo į autobusą, o dabar
dar ir zomšos bateliai bei naujo melsvo klostuoto sijono
apačia buvo peršlapę. Ji apmaudžiai atsiduso. Ar buvo verta?
Tik šeštadienį nusipirko klostuotą sijoną, prie jo gražiai
derančią palaidinę aukštu kaklu bei rauktinukais ir šįryt iš
savo mažo butuko išėjo kupina pasitikėjimo savimi. Šian­
dien tikėjosi priversti Denį Koulą pamatyti, kad ji - mote­
ris, ne vien gardžią kavą verdanti sekretorė. Bet užklupo
lietus, ji pavėlavo į autobusą ir turėjo keturis kvartalus eiti
pėsčiomis į Adantos centre esančią advokatų kontorą, ku­
rioje dirbo. O juk rytas žadėjo įprastą pirmadienį.
Denio Koulo advokatų kontoros durys atsivėrė - to
ji ir tikėjosi, - aukštas berniokiškai simpatingas jos bosas
įžengė vidun. Nužvelgė ją, išraiškingai kilstelėjo antakį,
ir Kena pastebėjo, kad jis vargiai tramdo juoką. Ji paban­
dė įsivaizduoti, kaip atrodo: aukšta, laiba, maža krūtine,

3
vilkinti drabužiais, kurie visai netikėtai išryškino visus
jos figūros trūkumus. Paskutinis šio tragiško vaizdelio
štrichas - nuo dažytų blakstienų per skruostus riedantys
juodi lašai. Buvo panaši į cirke Ringling Brothers & Bar-
num & Bailei įsidarbinti norinčią artistę.
- Na, sakykite ką nors, - padrąsino ji, kietai sučiaup­
dama pudias lūpas, nevykusiai nudažytas riebiu raudo­
nu lūpdažiu. - Nesirengiu tapti klounu.
- Aš - džentelmenas, bent jau tariuosi toks esąs, -
Denio veidą nušvietė akinamai baltų dantų šypsena; su­
sibrukęs rankas į kišenes jis pasuka jos link. - Kokia šios
dienos darbotvarkė, Kena?
Tik tiek. Jis į nieką nekreipia dėmesio, netgi į bjaurią
jos išvaizdą - jam rūpi tik darbas. Turėjo tai suprasti ir
nesistengti taip dėl jo dabintis. Kena ištraukė viršutinį
stalčių ir išsiėmė bloknotą.
- Ponia Beiker dėl nuosavybės dokumentų ateis de­
vintą, teisme dėl Džeimso bylos turite būti dešimtą, su
teisėju Monro jo kabinete susitinkate pusę trijų. Ar ne jis
nagrinėja Džeimso bylą?
Denis linktelėjo.
- Jei nespėsite iki pusės trijų, manau, kad galite pa­
miršti apie susitikimą su teisėju.
- Juokauji? - jis tyliai sukikeno. - Henris palauks,
kol mes aptarsime bylos atidėjimo reikalus. Kas dar?
- Daugiau nieko.
- Dėkui Dievui, - atsiduso Denis ir mirktelėjo. - Šį­
vakar manęs laukia rimtas pasimatymas su Margo. Nė

4
 pats nesuprantu, kaip ištveriu nuo vieno iki kito vakaro!
Kena stengėsi nerūpestingai šypsotis, nors širdį
draskė mintis apie tamsiaplaukę tamsiaakę gražuolę, su
kuria jis pastaruosius du mėnesius susitikinėjo. Tai jau
atrodė rimta ir ji tikrai nerimavo. Kaip ji gyventų, jeigu
Denis vestų kitą? Jai atrodė, kad visada jį mylėjo, bent
jau kokius metus. O jis pastebėdavo tik viena - kaip greitai
ji spausdina.
- Ar Reganas jau atėjęs? - paklausė Denis.
Ji pastirdavo vien nuo minties apie Denio vyresnįjį
įbrolį. Jo griežtas tamsus veidas ir galingas stotas gąsdi­
no. Tai buvo pats įžūliausias vyriškosios giminės atsto­
vas, kokį jai teko kada nors sutikti. Tie šeši mėnesiai, kai
jie su Deniu kartu dirbo, buvo pats didžiausias išbandy­
mas per visą jos karjerą. Ji niekaip negalėjo suprasti, ko­
dėl Reganas paliko pelningą advokato praktiką Niujorke
ir atvyko į Atlantą dirbti su Deniu. Reganas jau buvo
pelnęs gero teismų advokato reputaciją valstybiniu mas­
tu, o Denis - tik baigęs teisės mokslus.
- Nemanau, - minutėlę patylėjusi sumurmėjo ji. -
Aš ką tik įėjau ir dar nepažiūrėjau.
- Tu ir nepažiūrėtum, nebent aš primygtinai pareika­
laučiau, ar ne? - smalsiai paklausė Denis. - Mane stebi­
na, kad šalia mano brolio būni labai nervinga. Anądien
jis man skundėsi, kad nuo jo slapstaisi. Norėdamas duo­
ti nurodymą, jis turi tave medžioti.
Kena neramiai sujudėjo. Ji nebuvo drovi, progai pa­
sitaikius savo charakterį demonstruodavo net ir Deniui.

5
Bet Reganas vertė ją šiurpti. Po penkių minučių, pra­
leistų tame pačiame kambaryje, ją apimdavo begalinis
noras griebti šiukšliadėžę ir išversti jos turinį ant susi­
vėlusios tamsios jo ševeliūros. Tai buvo visiškai neįma­
noma, nes Denis dievino savo brolį. Taigi vengdama
Regano Koulo ji vengė nemalonumų. Jos galvoje tai
buvo tas pat dalykas.
- Dažniausiai būnu užsiėmusi, - priminė ji. - Tos ar­
chyvo bylos... Stengiuosi sudėti pagal abėcėlę, kai nespaus­
dinu peticijų arba nešokinėju apie suirzusius klientus...
- Žinau, žinau... - atsiduso Denis. Tada užvertė gal­
vą ir šviesūs jo plaukai, visiškai kitokie nei Regano, suž­
vilgo auksu fluorescencinėje šviesoje. - Tu nemėgsti Re­
gano, ar ne? - paklausė tiesiai.
Ji gūžtelėjo kaulėtais pečiais.
- Man atrodo, šiek tiek jo bijau, - minutę uždelsė
stengdamasi sugalvoti, kaip taktiškai pasakyti, kad ne­
kenčia Regano visa savo esybe.
- Ar dėl to, kad jis garsus? - sukikeno Denis. - Jo pavar­
dė visada atsiduria dienraščių paskalų skiltyse, vos tik jis
pasirodo Holivude ar Big Apple. Reganas traukia moteris
kaip medus širšes. Nepanašus į velnią ir, tiesą sakant, nėra
vargeta. Gerai pagalvojus keista, kad jis neatsivežė savo sek­
retorės, kai ėmėme dirbu kartu, - sumurmėjo šypsodama­
sis. - Sendi - tikra gražuolė. Nesakau, kad tu nesi...
Norėdama parodyti, kad visiškai pritaria tam, jog žmo­
gus, kurį garbina, laiko ją pilka pelyte, Kena pasistengė
išspausti blankią šypseną.

6
 - Gal Sendi tiesiog nenorėjo išvykti iš Niujorko, -
pamėtėjo ji mintį.
- Galbūt, - Denis nusisuko. - Kai ponia Beiker pasi­
rodys, siųsk ją pas mane. Ar dar neužvertė laiškais?
- Nubėgsiu apačion, į pašto skyrių, ir parnešiu, - pa­
žadėjo Kena.
- Išvirei kavos? - paklausė Denis nueidamas.
„Kurgi ne, - murmėjo ji po nosimi, - išploviau grindis,
nubraukiau voratinklius kampuose, pertraukiau krėslų
ir kanapos gobeleną, perdažiau duris, ir viską - per tas
tris minutes, kurios praėjo, kai įžengiau pro duris“.
- Dar ne, - atsiliepė maloniu balsu. - Grįžusi iškart
išvirsiu, gerai?
Jis atsiduso.
- Tikiuosi, kad mane dar rasi, - burbtelėjo uždaryda­
mas paskui save duris.
„Bjaurybės visi tie vyrai“, - suniurzgė Kena atidarydama
laukujės duris ir kaktomuša susidūrė su Reganu Koulu.
Ji turėjo sukaupti visas jėgas, kad susitvardytų neti­
kėtai jį išvydusi. Atrodė grėsmingas - ne tik išskirtinis
ūgis, bet absoliučiai visas jo stotas, ir nė gramo nereika­
lingų riebalų. Jis galėjo priversti trauktis daugumą prie­
šininkų vien tik atsistodamas visu ūgiu. Akys jo buvo
rudos su gintariniais taškeliais, o kai supykdavo, žvilgs­
nis tapdavo sunkus ir šaltas kaip ledas. Veidas platus,
burna tarsi iš marmuro iškalta ir šiek tiek jausminga,
nosis gerokai per didelė ir mažiausiai du kartus buvusi
sulaužyta; ji derėjo prie jo rankų ir kojų, kurios irgi

7
buvo įspūdingo dydžio. Bet kažkokiu nepaaiškinamu
būdu jam visa tai tiko.
Kena vikriai pasitraukė ir leido Reganui įeiti, bet jam
einant pro šalį merginos oda pašiurpo. Jis tryško baugi­
nančia gyvybės jėga, o kai būdavo prastai nusiteikęs, jį
supdavo grėsminga aura. Susidūręs su Kena visada bū­
davo blogos nuotaikos.
- Laukiu laiško nuo kolegos Niujorke, - pareiškė Re­
ganas be jokios įžangos ar geros nuotaikos šešėlio. - At­
neškite man paštą iškart, kai tik paimsite.
Jis įėjo į savo kabinetą, durys užsitrenkė ir paslėpė
plačią jo nugarą. Kena stebėjo visa tai veriamu žvilgsniu.
Pasidavusi netikėtam troškimui ji krito ant kelių prie jo
kabineto durų ir iškėlė rankas, tarsi garbintų Alachą. Pa­
čiame veiksmo įkarštyje durys vėl atsivėrė.
Vešlūs Regano antakiai iš nuostabos pakilo, o Kena tuo
tarpu bandė atsikelti nuo grindų ir atgauti orią laikyseną.
- Norėsiu šį tą padiktuoti, kai parsinešite paštą, taigi
pasiimkite savo bloknotą, - atžariai tarė Reganas. —O savo
aktorinį meistriškumą prašyčiau tobulinti ne darbo metu.
Trenkęs durimis jis grįžo į savo kabinetą.
Už nugaros Kena išgirdo prislopintą juoką ir atsisu­
kusi išvydo Denį, visaip bandantį nutaisyti rimtą išraiš­
ką. Jie žvilgtelėjo vienas į kitą, ėmė kvatotis ir išlėkė į
prieškambarį, kad Reganas jų neišgirstų.
Tai buvo tikrasis Denis - sąmokslininkas, kuriam ne­
svetimas humoro jausmas, - ir tokį jį Kena mylėjo. Vi­
siška Regano priešybė.

8
 - Maniau, kad nualpsi, kai jis atidarė duris, - juoko
priepuolis liovėsi, jis atsirėmė į sieną tuščiame korido­
riuje ir tyliai krizeno. - Tai bent rytas!
- Nesitikėjau, kad jis vėl atidarys duris, - prisipažino
Kena. - Negaliu pakęsti, jis nurodinėja kaip koks užka­
riautojų generolas.
- Reganas visada toks. Jau įpratau nuolankiai jį iš­
klausyti, o darau taip, kaip man patinka. Bent jau pusė
atvejų pasiteisina, - pridūrė liūdnai šypsodamasis. - Varg­
šas vaikeli, žinau, kaip storžieviškai jis su tavimi elgiasi.
Tikrai nenutuokiau, kad rengiasi palikti savo sekretorę
Niujorke ir naudotis mano sekretorės paslaugomis.
Nuo netikėtos užuojautos Kena paraudo ir nusišypsojo.
- Nieko baisaus, - tyliai tarė, dėl savo boso pasiren­
gusi iškęsti bet ką. - Bėgu pašto, kol jo didenybė nepasi­
rodė su karo kirviu rankoje. Grįžusi išvirsiu jums kavos.
- Neskubėk, kaip nors ištversiu, - tarė Denis ir mirk­
telėjo. - Nesileisk jo įbauginama, Kena. Jis visai ne toks
kaip atrodo. Reganui teko patirti nemažai išbandymų.
Denis atšlijo nuo sienos ir išsitempė.
- Nenuleisk nosies ir viskas bus gerai, - padrąsino mėg­
džiodamas taisyklingą britų tartį. - Ar aš teisus, kareivi?
Ji atidavė pagarbą:
- Taip, pone!
Kena nusisuko ir nubėgo prie lifto.
Maždaug po valandos ar kiek vėliau, kai ji sėdėjo prie
savo rašomojo stalo, įėjo Denis, pakeliui vilkdamasis ne-
peršlampamą apsiaustą.

9
 - Ir vėl vėluoju, - atsiduso nusišypsodamas jai. - Tu­
rėčiau grįžti apie pusę keturių. Jei manęs prireiks, skam­
bink į teismo rūmus.
- Gerai, - pažadėjo Kena. - Linkiu sėkmės!
- Tikiuosi, kad ji manęs neapleis. Tiesa, surask Ma-
jerso bylą ir atšviesk man tuos dokumentus. Ir paruošk
lydraštį pagal pavyzdį: „Gerbiamas pone Andersonai,
siunčiu Jums Majerso žemės ginčo bylos dokumentų ko­
pijas. Prašyčiau išnagrinėti ir pareikšti savo nuomonę, ar
tenkintina mūsų kliento pretenzija dėl naujajame topo­
grafiniame plane įtvirtintos jo nuosavybės teisės į žemę,
kurią jo kaimynas dokumentais įteisino kaip gamybinę
aikštelę. Lauksiu Jūsų atsakymo, ir taip toliau.“ Gerai?
Kena užsirašinėjo ant tuščios voko pusės, nes, kaip
paprastai, Denis nelaukė, kol ji atsivers bloknotą.
- Parašysiu, - pažadėjo.
- Pavaduok mane, mieloji, - metė Denis per petį ir
stabtelėjo įsitvėręs durų rankenos. - Jeigu skambintų Mar­
go, pasakyk, kad užvažiuosiu šeštą paimti jos į baletą.
Štai ir viskas, mergyte!
Ir išėjo. Kena šiek dek nusivylusi žvelgė į duris. Ji neken­
tė Margo, nes ši buvo gražuolė. Juodaplaukė ir juodaakė
argentinietė dramblio kaulo spalvos oda, o seksualesnės fi­
gūros Kena gyvenime nebuvo mačiusi. Vargšė mergaitė
skausmingai troško tokia būti, žengti sėlinančios panteros
žingsniu su nepalaužiamo pasitikėjimo išraiška veide, kuri
trauktų vyrus kaip muses. Ji išsitraukė pudrinę ir sielvartin­
gai šypsodamasi ėmė apžiūrinėti veidrodėlyje paprastą

10
smulkų savo veidelį. „Na, dėl jos vyrai tikrai nesikraustys iš
proto, tai aišku“, - atsidususi padėjo į šalį pudrinę ir į elek­
trinę spausdinimo mašinėlę įsuko firminį blanką.
Laikas bėgo greitai ir ramiai. Reganas nelindo iš savo
kabineto. Jo klientai tai ateidavo, tai išeidavo, telefono li­
nijos nuolat buvo užimtos, bet Kenai nereikėjo su juo ben­
drauti. Ji mėgo tokias dienas, kai buvo galima išvengti
susidūrimo. Reganas jai nepatiko. Tikroji to priežastis ne­
buvo aiški, bet nuo savo įbrolio jis skyrėsi kaip diena ir
naktis. Denis buvo išvaizdus ir mielas, - tiesiog žavus vy­
ras. O Reganas būtų galėjęs sužavėti nebent tokį pat pavo­
jingą padarą kaip jis pats - gal kokią gyvatę barškuolę.
Nuo tokių minčių ji piktai šyptelėjo, tuo tarpu Rega­
no kabineto durys atsivėrė ir jis neskubėdamas įėjo į sek­
retoriatą.
- Duokite man Majerso bylą, - sausai paliepė.
Byla gulėjo ant Kenos stalo, ji rengėsi padaryti
dokumentų kopijas. Išgąsdinta Regano prokuroriško to­
no Kena pašoko ir kažkodėl ėmė naršyti kartotekos dėžėje.
Regano tamsių akių žvilgsnis su pasidygėjimu per­
smelkė ją ir užkliuvo už stalo. Jis ištiesė didžiulę ranką ir
pakėlė bylos aplanką už krašto.
- Ar ne šita? - paklausė dygiu balsu.
Ji atsigręžė, pamatė bylą ir nuraudo.
- Taip, pone, - nesugebėjo sugalvoti nieko kita.
Reganas atsivertė bylą ir ėmė sklaidyti. Staiga jo žvilgs­
nis įsmigo į ją.
- Ką jūs su ja darėte?

11
 - Išeidamas Denis padiktavo raštą, liepė padaryti bylos
dokumentų kopijas ir išsiųsti, - šaltai paaiškino Kena.
Reganas piktai numetė bylą atgal ant stalo.
- Meldžiu Dievo, kad Denis rastų laiko pranešti man,
kad jau padarė tai, ko buvo manęs prašęs.
- Jis labai skubėjo, - Kena ėmė ginti savo bosą. -
Pusę dešimtos turėjo būti teisme.
Susikišęs rankas į kišenes Reganas tiriamai žvelgė į ją.
Kena apgailestavo, kad pakilo nuo stalo, pašaipus apžiū­
rinėjimas ją trikdė.
- Dar neatsižiūrėjote? - paklausė suirzusi dėl tokios
įžūlios apžiūros.
- Pakankamai pamačiau tą dieną, kai įžengiau pro
šias duris, - tarė gręždamasis eiti Reganas. - Ar šįvakar
jis vėl susitinka su ta Margo?
Išgirdusi Regano balse nepritarimo gaideles Kena paju­
to, kad ją užlieja pasitenkinimo banga. Iš visko galėjai spręs­
ti, kad ir jam nepatinka, jog Denis susitikinėja su Margo.
- Turėtumėte jo paties paklausti, pone Koulai, - san­
tūriai tarė ji.
Reganas metė į ją kreivą žvilgsnį.
- Jūs ginate jį, panele Dyn, - sumurmėjo. - Denis
jau suaugęs vyras, jam nereikia asmens sargybinio.
- Dauguma sekretorių gina savo viršininkus, - atrėmė ji.
- Jūs tai darote tobulai. - Jis primerkė veriančias
akis. - Ar seniai čia dirbate?
- Beveik dvejus metus, - atsakė Kena.
- Ar seniai esate įsimylėjusi mano brolį? - tęsė

12
Reganas, o Kenai labai nepatiko pašaipi šypsena, kuri
anaiptol nerodė, jog jis pokštauja.
Kena pajuto, kaip įsitempia raumenys - visi iki vieno;
akys už sunkiais rėmeliais įrėmintų akinių suliepsnojo.
- Sunku nepamėgti žmogaus, kai taip ilgai kartu
dirbi, - atrėmė ji.
Akivaizdžiai linksrnindamasis Reganas susigrūdo ran­
kas į kišenes.
- Ar ir aš jums patinku? - paklausė.
- O taip, aš tiesiog liepsnoju meile jums, pone! - at­
sakė Kena ir piktai išsišiepė.
- Ar dėl to šįryt šlovinote Alachą prie mano kabineto
durų? - mandagiai pasiteiravo Reganas.
Kena pajuto, kad raudonis vėl užlieja jos skruostus,
skubiai nusisuko ir apsimetė, jog tvarko ant stalo išmėty­
tas dokumentų kopijas.
- Buvau pametusi pieštuką ir lenkiausi jo pakelti, -
pareiškė ji.
- Nė velnio!
Mergina pažvelgė į Reganą.
- Ar galėjo būti kokia kita priežastis, pone Koulai? -
pasiteiravo.
- Norite manimi atsikratyti? - paklausė šis ir suraukė
vešlius antakius. - Nemanau, kad tokia moteris kaip jūs
galėtų atstumti vyrų rodomą dėmesį.
Ji pajuto lėtai kylantį pyktį, nors tam gal ir nebuvo
priežasties...
- Moteris kaip aš?..

13
 Reganas prisimerkęs tyrinėjo jos povyzą už stalo.
- Labai jau menka, - pridūrė ir tvirtai sučiaupė lū­
pas. - Ar šiais drabužėliais tikėjotės atkreipti į save De­
nio žvilgsnį?
Kena tvirtai sukando dantis.
- Atsiprašau?!
- Tie drabužiai... - pridūrė jis, ištraukė ranką iš kišenės ir
bedė pirštu į palaidinę. - Kombinezonas jums tiktų geriau.
Kena pašoko nepaprastai įniršusi.
- Pone Koulai, nors gal ir esate vienas iš mano
darbdavių, bet tai nesuteikia teisės kritikuoti mano ap­
rangą! - šaltai pareiškė ji.
- Esu priverstas į jus žiūrėti, - atsikirto Reganas. -
Viliuosi, kad mano žodis šį tą reiškia, kai kalbama apie
mano nuosavo biuro stilių, argi ne?
- Tai paskutinis mados žodis, - gynė savo aprangą Kena
ir sarkastiškai pabrėžė: - tokius dėvi išskirtinės moterys.
- Neabejoju, kad indėnai prie jų puola, - pasakė
Reganas.
Kena sugniaužė kumščius ir tvirtai sučiaupė lūpas. Ji
troško vienintelio dalyko - pulti jį.
- Jeigu norite nukreipti mano brolio žvilgsnį nuo
Lotynų Amerikos grožybių, teks labiau pasistengti, - at­
kakliai tvirtino Reganas. - Šitaip apsirengusi atrodote kaip
kokia dvylikametė. Ir ką jūs darote savo plaukams, kad jie
taip stirkso - besirengdama į darbą žiūrite siaubo filmus?
Jos pirštai nirčiai įsikirto į bylos aplanką.
- Ir jūs - ne dovanėlė, pone Koulai, - šaltai tarė

14
Kena. - Nosis per didelė, o kokios rankos ir kojos -
niekas nepasakytų, kad jūs gražuolis!
Reganas nustebęs pakėlė antakius.
- Ir tai sako moteris, kuriai būtų galima skirti Metų
senamadiškiausiosios apdovanojimą.
- O! - Kenos kantrybė trūko ir nieko negalvodama ji
sviedė bylą, ant grindų ir stalo pasklido popieriai.
Reganas pakėlė galvą ir keista šypsena akimirksniu su­
švelnino niūrius veido bruožus.
- Jums pasisekė, kad bylos lapai nesusegti, - sumur­
mėjo. - Mesčiau atgal, mieloji.
- Jūs pats pradėjote! - pareiškė Kena. Jos žalios akys
liepsnojo ir dėl to, nepaisant nevykusio makiažo, ji atro­
dė beveik graži.
- Kaip pažiūrėsi.
Reganas išsiėmė cigaretę, ramiai užsirūkė ir stebėjo, kaip
kiek padvejojusi Kena pasilenkė ir ėmė rinkti pabirusius la­
pus. Jos pirštai virpėjo, drebėjo visas kūnas. Troško vienin­
telio dalyko - įskaudinu jį, sužaloti. Neprisiminė, kad kada
nors koks nors žmogus būtų sukėlęs jai tokį įniršį. Ypač jos
bosas. Pagalvojusi apie tai Kena paraudo iki ausų. Reganas
turi teisę ją adeisu, paprasčiausiai išmesti iš Denio gyveni­
mo, nes Denis Reganui nesipriešins. Įrodymų buvo į valias.
Ji surinko išsibarsčiusius lapus; spausdama juos prie krūti­
nės atsistojo ir baimingai pažvelgė į Reganą.
- Norėtumėte atsiprašyti? - paklausė šis, o šalta šyp­
senėlė prikišamai sakė, kad jis puikiai supranta, kodėl
mergina apgailestauja dėl savo susierzinimo.

15
 Kena nuslopino savo išdidumą. Bet ką būtų galėjusi
padaryti, kad tik liktų šalia Denio.
- Labai atsiprašau, pone Koulai, - sunkiai išleme­
no. - Daugiau to nebus.
- Vargšė mažoji Pelenė, - pašaipiai sumurmėjo Re­
ganas ir giliai įtraukė dūmą, o Keną vėl nutvieskė raudo­
nis. - Sėdi sau pelenuose, tuo tarpu piktoji įseserė sten­
giasi pavogti gražuolį princą.
- Tikra tiesa, - atžariai metė Kena. - Ne ką geriau,
nei prievolė pabučiuoti varlę.
Kena reikšmingai nusišypsojo. Reganas nusigręžė.
- Jūsų vietoje laikyčiau liežuvį, - tyliai tarė. - Aš esu
prakeiktas, ypač moterims, kurios mane bučiuoja.
- Lieka tik stebėtis, - suniurzgėjo Kena. - Jūs tik­
riausiai mokate moterims už tai.
- Ką jūs pasakėte? - paklausė Reganas atsigręždamas.
Baimindamasi prisišaukti naują bėdą Kena susitvardė.
- Nieko, pone, - tarė nenatūraliai šypsodamasi. - Čia
aš apie orą.
- Jums širdis iš skausmo plyštų, jei atleisčiau iš dar­
bo, ar ne? - netikėtai paklausė Reganas, nepaprastai pa­
tenkintas savimi. - Nes Denis nė piršto nepajudintų jus
susigrąžinti, ir jūs tai gerai žinote.
- Tai būtų smūgis į paširdžius, advokate, - tyliai
tarė Kena.
- Taip, tiesa. Galėčiau dar priminti, kad esu krimi­
nalinės teisės specialistas, - Regano veide šmėstelėjo pa­
šaipi šypsenėlė. - Neturiu omeny smūgio į jautriausią

16
vietą. Ar mes supratome vienas kitą, panele Dyn?
Ji sunkiai nurijo seiles.
- Taip, pone, mes vienas kitą supratome.
- Dar vienas dalykas, - Reganas jau buvo bežengiąs į
savo kabinetą, bet staiga sustojo ir įsmeigė į ją šaltą rudų
akių žvilgsnį. - Kai kitą kartą norėsite ką nors į mane
sviesti, pasirūpinkite apsiauti bėgiko batais.
Jis uždarė paskui save duris.
Likusią dienos dalį Kena vengė Regano, išgalvodavo
įvairiausių priežasčių, kad tik nereikėtų artintis prie jo ka­
bineto. Ji nemėgo Regano Koulo, bet buvo aišku, kad ir
šis jos nemėgsta. Niekada nemėgo, nuo tos dienos, kai
pirmą kartą peržengė kontoros slenkstį ir ją pamatė. Kena
buvo įsitikinusi, kad niekada negalės pamiršti šalčio jo aky­
se, to akimirksniu kilusio priešiškumo, į kurį atsitrenkė
jos nedrąsus pasisveikinimas. „Ta antipatija nebūtų buvu­
si akivaizdesnė, net jei jis imtų ant jos šaukti. Arba būtų
uždraudęs atsiliepti jo telefonu, užrašinėti jo diktuojamus
raštus arba spausdinti pranešimus", - piktai mąstė ji. O
ne, jis neprieštaravo, kad ji dirbtų įsitempusi, stengdamasi
pakęsti jo nekantrius išsišokimus ir prastą nuotaiką.
Kai Denis pusę keturių grįžo į kontorą, ji vis dar nirto.
- Sveika, mergyte! - Denis nusišypsojo ir švilpauda­
mas linksmą melodiją atsisėdo ant jos rašomojo stalo. -
Kas naujo?
-Ju m s skambino keturis kartus. Zinutės padėjau ant
jūsų stalo. Parengiau raštą dėl Majerso bylos, jums reikės
tik pasirašyti, ir pridėjau kopijas, - tarė tirpdama nuo jo

17
žavesio. Palyginti su atšiauriu broliu, Denis buvo kaip
pavasario dvelksmas.
- Ar Reganas savo kabinete?
Kena pajuto, kad jos veidas suakmenėjo.
- Išėjo prieš pusvalandį.
Denis pasuko galvą jos pusėn.
- Tu tai sakai su tokiu malonumu, - šaipydamasis
sumurmėjo.
- Norėčiau, kad jis atsidurtų juodžiausioje Afrikos sky­
lėje, kad ten jį kas nors lėtai virtų kokiame nors puode, -
pareiškė Kena ir piktdžiugiškai įsivaizdavo, kaip viskas vyks­
ta. - Neabejoju, kad visi jo paragavę nusinuodytų...
- Kaip barbariška, - tarė Denis. - Ar galėčiau paklausti,
kodėl staiga sugalvojai sušerti mano įbrolį laukiniams?
- Jis pasakė, kad esu senamadiška, - Kena įsmeigę į jį
spindinčias akis. - Ir ne tik tai. Leido suprasti, kad mano
išvaizda tiesiog rėžia akį ir aš turėčiau tapti indėnų grobiu...
Denis nustebęs pakėlė antakius.
- Ką tu sakai?!
Kena atsikrenkštė.
- Na, tiek to, viskas per daug sudėtinga, - sumurmėjo.
- Mano įbrolis tavęs nemėgsta, mažute, tiesa? - tyliai
paklausė Denis. - Pastebėjau, kad su tavimi jis nedrau­
giškas. Tai nebūdinga Reganui, paprastai su moterimis
jis elgiasi daug mandagiau.
- Čia ir slypi visa bėda, - nusišypsojo Kena ir paaiški­
no: - jis mano, kad esu neverta moters vardo. Sako, kad
su šiais drabužiais atrodau kaip paauglė.

18
 Denis nepratarė nė žodžio, bet iš akių galėjai matyti,
kad jis pritaria brolio nuomonei.
- Ar galėčiau paklausti, kaip elgeisi išgirdusi šiuos
komentarus?
- Sviedžiau bylą į gauruotą jo galvą, štai kaip! - atsiliepė
Kena. - Jei norite, galite mane adeisri iš darbo, pirmyn!
Denis tyliai sukikeno, jo akys spindėjo iš susižavėjimo.
- N a ne, panele, tik ne aš! Jeigu tau pakanka drąsos
mėtyti daiktus į Reganą, tai darbas tau užtikrintas visam
gyvenimui.
Kena nedrąsiai nusišypsojo.
- Dabar būsiu Slibinų žudikė, - sumurmėjo ir atsi­
dususi pridūrė: - kad tik slibinas neimtų spjaudytis ug­
nimi. Reganas pasiūlė pasitreniruoti bėgimo take, jei dar
sumanysiu mėtyti į jį daiktus.
- T uo neabejoju. Patikėk manimi, susierzinusio Re-
gano tikrai reikėtų visokiais būdais vengti.
- Turėsiu omeny, kai galąsiu savo patikimą kardą.
- Geriau neplepėk apie tai per daug garsiai. Ar nori,
kad pasikalbėčiau su juo dėl tavęs? - paklausė nuošir­
džiai susirūpinęs Denis.
Kena atsiduso.
- Na, jis visa tai kaip nors suvirškins, - nusprendė ji. -
Nieko jam nesakykit, labai prašau. Jis apkaltins mane,
kad raudu jums ant peties, o tai tik dar labiau pablogins
padėtį. Galiu pati savimi pasirūpinti.
- J e i jūsų santykiai dar pablogės, pasiūlysiu jam pasi­
sam dyti sekretorę, - pažadėjo Denis. - Gal jis ilgisi

19
Niujorko, jau šešis mėnesius ten nesilankė. Nesupran­
tu, kodėl atsisakė darbo ten ir atvyko į pietus, nors man,
tiesą sakant, labai pasisekė. Niekaip nebūčiau galėjęs taip
sėkmingai pradėti savo verslo, jei ne jis.
- Beje, jis teiravosi, ar jūs susitikinėjate su Margo, -
prasitarė Kena.
Denis suraukė antakius.
- Ir ką tu jam pasakei? - šaltai paklausė.
- Nieko, - paskubėjo atsakyti Kena. - Pasakiau, kad
turėtų paklausti jūsų, jei nori sužinoti.
- Šaunuolė! Margo - ne jo reikalas! - iš Denio akių
sklido šiluma ir švelnumas. - Argi ji ne gražuolė, Kena?
Ugnis ir ryžtas. Labai stipri moteris, nepaprastai nuovo­
ki versle. Nieko panašaus nebuvau sutikęs.
Denio balse galėjai justi tą patį švelnumą, kuris skli­
do ir iš jo akių, ir Kena norėjo kaukti iš pavydo. Niekas
niekada nebuvo jos skaudžiau sužeidęs. „O Deni, pažvelk
į mane, - mintyse maldavo ji. - Pažvelk į mane ir mylėk
mane tokią, kokia esu, kokia galėčiau būti...u
Bet jis tik draugiškai šypsojosi žavinga šypsena.
- Gal išvirtum puodelį kavos? O tada imsimės ne­
baigto darbo. Galėčiau išleisti tave namo anksčiau. Man
pačiam reikia šiek tiek laisvo laiko.
„Taip, jis su Margo eis į baletą ir nori kuo geriau atrody-
ti“, - liūdnai pagalvojo Kena. O ji anksti grįš į savo vienišą
būstą ir spoksos į televizorių. Ji nevaikšto į pasimatymus. Nie­
kas niekada nėra jos kvietęs, o ji pati buvo pernelyg drovi, kad
eitų į kokį vienišių barą ar kviestų vyriškį į savo namus.

20
 - Pasiimsiu bloknotą ir rašiklį, tada galėsime pradėti, -
ji minutėlę padvejojo ir atsidususi įėjo paskui jį į kabinetą.

***

Grįžusi namo Kena apsivilko džinsus, marškinėlius

ir įsižiūrėjo į veidrodį. Džinsai buvo per dideli, marški­
nėliai taip pat, apie veidą nutįsę plaukai ją sendino. Bet
akys gana gražios, o putlios lūpos dailiai išlenktos. Jei
liktų tik akys ir lūpos, o viso kito pavyktų atsikratyti, gal
ir atkreiptų į save Denio dėmesį? Tokios mintys pralinks­
mino, ji nusišypsojo ir nusisuko nuo veidrodžio, šiam
dar nespėjus pasakyti, kad šypsenos nušviestas veidas at­
rodo visiškai kitaip.
Kena įsijungė televizorių ir nuėjo į mažą virtuvėlę pa­
sidaryti vakarienei sumuštinį. Ji niekada nebuvo labai val­
gi, o pastaruoju metu valgė dar mažiau. „Na, bent jau
nereikia rūpintis dėl antsvorio", - pamanė.
Apžiūrinėdama savo kuklius baldelius Kena vaikštinėjo
po valgomąjį su sumuštiniu ir puodeliu kavos. Jai patiko šis
butas, kuriame gyveno pastaruosius dvejus metus. Nebran­
gus, bet jaukus, o žalia gėlėta kanapa ir krėslai derėjo prie
pilkos grindų dangos ir tokių pat pilkų užuolaidų. Prieš mė­
nesį ji nutarė paišlaidauti ir perdažė svetainę šiltomis anks­
tyvo pavasario spalvomis. Dabar tikrai buvo pati pavasario
pradžia ir ją džiugino atnaujintas kambarys. Vien žvelgda­
ma į baldus jautė, kaip šviesa skleidžiasi jos pačios viduje.
Iki vėlyvo vakaro Kena žiūrėjo televizorių ir stengėsi

21
negalvoti, kad Denis dabar su Margo. Buvo mačiusi jį
apsitaisiusį vakariniu kostiumu ir nuliūdusi prisiminė,
koks žavus jis su juodos spalvos drabužiais. Juoda spalva
išryškina šviesų gymį. Jis buvo toks gražus. Tikras princas,
jei tokių išvis būna. Princas! Staiga prisiminė siaubingus
Regano žodžius, ir ją vėl nukratė šiurpas. Jau būtų gana
vien to, kad nuolat turi klausytis Denio svaičiojimų apie
Margo, o dar reikia pakęsti akivaizdžią Regano antipati­
ją. Ji nuėjo į miegamąjį ir negaišdama atsigulė, kol at­
mintis dar nespėjo įtraukti jos į nirtulio karuselę ir nesu­
trikdė nakties miego berezgant baisiausius keršto planus.
Kitą rytą Kena apsivilko smėlio spalvos aptemptą suk­
nelę, kuri dailiai išryškino jos kūno formas. Spalva
nebuvo kuo nors ypatinga, bet jai tiko. Plaukus paliko pa­
laidus, nors nemėgo savo garbanų. Bet dabar tam neteikė
reikšmės. Vis tiek Denis niekada nepastebi, kaip ji atrodo.
Kai Kena įėjo į kontorą, Denis švilpaudamas pylėsi į
puodelį kavos ir atrodė esąs devintame danguje. Jai įėjus
atsisuko ir nusišypsojo.
- A, tai tu, - tarė. - Reganas išvirė kavos.
Išgirdusi Regano vardą ji krūptelėjo ir prikando lūpą,
kad nepasakytų kokios kvailystės.
- Tikrai? - paklausė. - Koks gražus poelgis.
- Na, jis ankstyvas paukštis.
Kena pasikabino apsiaustą, įsijungė spausdinimo ma­
šinėlę, atvertė tos dienos kalendoriaus lapelį ir atsisėdo.
- Šįryt jūs linksmas, - tarė Kena ir rūpestingai nu­
sišypsojo.

22
 - Toks ir jaučiuosi. Penktadienį vykstu prie ežero,
visam savaitgaliui. Gal ir tu galėtum pasidaryti laisvą
penktadienį, jei nebūsi reikalinga Reganui...
Vieną beprotiškai nuostabią akimirką Kena pamanė,
kad jis rengiasi pakviesti ją važiuoti kanu, ir visa nušvito.
Pastebėjęs spindintį jos veidą Denis šiek tiek susiraukė.
- Norėčiau, - tarė Kena.
- Paskyrei pasimatymą? - paklausė Denis.
- Ne, - dėl visa ko skubiai atsakė Kena.
- Blogai, - tarė jis ir svajingai šypsodamasis įsistebei­
lijo į sieną prieš save. - Vežuosi Margo prie Laniero eže­
ro pažvejoti. Ar gali patikėti, ji irgi mėgsta žvejoti?
Kažkur giliai Kenos širdyje užgeso žiburys.
- Tikrai? - sušnibždėjo tyliai.
- Nekantriai laukiu poilsio dienų, - prisipažino De­
nis. - Pastaruoju metu triūsiau visas dvidešimt keturias
valandas per parą.
„Žinoma, Deniui tikrai reikia pailsėti, bet kodėl jis
turi imti su savimi Margo“, - nuliūdusi stebėjosi Kena.
- Na, geriau imkimės darbo, - atsiduso Denis. -
Anksčiau pradėsime, anksčiau baigsime. Imk savo
bloknotą ir pradedam...
- Kena! - iš Regano kabineto atsklido prislopintas
riaumojimas.
Ji sugriežė dantimis ir metė Denio pusėn bejėgišką
žvilgsnį.
- Geriau jau eik, - tyliai sukikeno Denis. - Aš pa­
lauksiu.

23
 - Dėkui, kada nors ir aš padarysiu jums paslaugą, -
niūriai pažvelgė į jį, pasiėmė bloknotą ir tyčia neskubė­
dama nuėjo į Regano kabinetą.
Reganas suprato, kad Kena užgaišo tyčia, - matė tai
jo akyse, kai atsainiai pasibeldusi įėjo į kabinetą. Advo­
katas sėdėjo savo sukamojoje kėdėje atsilošęs, be švarko;
plačios krūtinės raumenys judėjo, kai kėlė rankas sunerti
už galvos. Po baltais marškiniais galėjai įžiūrėti blausų
tamsių plaukų šešėlį. Kena nevalingai pajuto jame sly­
pintį tikrąjį vyriškumą.
- Kvietėte, pone? - maloniai paklausė Kena.
Reganas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir kažkas jo
žvilgsnyje pakirto kojas. Jis nuolat ją vertina, tarsi ši bū­
tų parduodama prekė, ir tai trikdė labiau, negu pati būtų
norėjusi pripažinti. Ji virpėjo, kai tos šaltos, tamsios akys
tyrinėjo jos kūną, ir jautė tai, ko nebuvo jautusi niekada
anksčiau. Nežinojo, kas darosi, ir jai tas nepatiko. Prie­
šiškumas Reganui augo nepaprastu greičiu.
- Dažai dvokia, bet pagražina, - sumurmėjo jis.
Kena paraudo, jos pirštai tvirtai suspaudė bloknotą.
- Ko nors norėjote, pone Koulai?
Reganas pasilenkė į priekį.
- Noriu padiktuoti porą laiškų. Prašau sėstis.
Ji pasuko krėslo link jausdama, kad ir toliau yra tyrinėjama.
- Ar skundėtės mano broliui? - netikėtai paklausė Reganas.
Kena susmuko į krėslą ir pastirusi žvelgė į jį.
- Pone?
- Girdėjai! Šįryt jis prašė manęs liautis.

24
 Ji pakėlė galvą.
- Pati įveiksiu savo slibinus, - atšovė. - Man nereikia
pagalbos.
Reganas kilstelėjo antakius.
- Ar turėčiau jaustis pamalonintas? Vakar buvau var­
lė, šiandien slibinas...
- Nevadinau jūsų varle, pone Koulai, - priminė Kena.
- Vienaip ar kitaip, tai netikusi pasaka. Esu šį tą
sumanęs jūsų labui, Pelene, - tyliai tarė jis.
Kenos akys iš nuostabos išsiplėtė ir iš Regano lūpų
išsprūdo nekantrus garsas.
- Gerasis Dieve, nesu aš toks jau beviltiškas, - subur­
bėjo ir Kena piktai nuraudo. - Šiaip ar taip, dabar ne
laikas apie tai kalbėti. Rašykite, panele Dyn...
Laiškui parašyti prireikė vos penkiolikos minučių, bet
eidama durų link Kena visa virpėjo.
- Luktelėkit minutėlę, — išgirdo Regano balsą už
nugaros, atžarų, beveik šiurkštų. - Denis ima laisvą penk­
tadienį, ar jums sakė?
Kena susitvardė.
- Taip, sakė.
- Tikriausiai paaiškino kodėl? - prisimerkęs pridūrė.
Ji tik linktelėjo.
- Manęs kelias dienas kontoroje nebus. Tačiau penkta­
dienį lygiai pusę devynių tikiuosi jus čia rasti. Pasikalbėsime.
- Apie ką? - šiurkščiai paklausė Kena.
- Na, panele Dyn, - Reganas atsilošė ir tvirtai sučiau­
pė lūpas, - jums reikia tik palaukti - ir pamatysite, ar ne?

25
Norėčiau, kad kuo greičiau atspausdintumėte šiuos laiš­
kus. Šįryt turiu bylą teisme.
- Gerai, pone, - Kena prisivertė nieko daugiau ne­
klausinėti ir išėjo iš kabineto.
Denis ją užjautė sužinojęs, kad Reganas nedavė lais­
vadienio.
- Manau, tai dėl tos kriminalinės bylos, kurios ėmė­
si. Na, nepavyko, - atsiduso Denis ir pridūrė kvailokai
šyptelėjęs. Bent jau pabandėme.
- Taip, pabandėme, - sutiko Kena, žvilgsniu glosty­
dama dailų Denio veidą.
Taip malonu sėdėti ir žiūrėti į jį, būti su juo. O, kad
ji būtų tokia graži kaip Margo!
- Beje, gal galėtum paskambinti gėlininkui ir papra­
šyti, kad nusiųstų Margo tuziną raudonų rožių?
Nepakeldama akių, kad Denis nepastebėtų jose stai­
ga atsiradusio skausmo, ji užsirašė nurodymą.
- Raudonų, hm? - paerzino stengdamasi atrodyti narsi.
- Raudonų - meilei, - nusijuokė Denis. - Ji tig­
rė, manoji Margo. Pikantiška ir aistringa, kiekvieno
vyro svajonė.
- Ar girdžiu vestuvinio maršo garsus? - tyliai paklau­
sė Kena ir sustingo laukdama atsakymo.
Denis atsiduso, kažką pieštuku braižydamas ant su­
geriamojo popieriaus.
- Tai priklauso nuo damos, - tyliai tarė. - Ji ne itin
trokšta papulti į narvelį. Na, o as esu visiškai pasirengęs
užmauti žiedą jai ant piršto. Nebuvau kitos tokios sutikęs.

26
 Kena norėjo klykti ir mėtyti daiktus. Tačiau sukau­
pusi visas jėgas šypsojosi ir netgi priminė jam nebaigtą
rašyti laišką dėl ką tik laimėtos bylos. Denis šyptelėjo ir
ėmė diktuoti. Sustingusio ir labiau nei paprastai išblyš­
kusio savo sekretorės veido jis nė nepastebėjo.

ANTRAS SKYRIUS
orėdama paerzinti Reganą, penktadienio rytą
N Kena tyčia apsirengė kaip m uitinės
tarnautoja, - žinojo, kad jam tai nepatiks. Jei mano,
kad galės ją valdyti kaip visus kitus, tai labai apsirinka.
Kena pasikabino savo šviesųjį apsiaustą ir
niurzgėdama nuėmė dangtį nuo spausdinimo mašinėlės.
Denio kontoroje nebuvo. Mergina stengėsi negalvoti apie
tai, kur jis, todėl turėjo parnešti tik Regano paštą. Vakar
sakė laukiąs svarbaus laiško. Kena nuskubėjo durų link
ir tarpduryje susidūrė su beįeinančiu viršininku.
Pastebėjęs merginos skruostus staiga užliejantį rau­
donį Reganas nustebęs pakėlė antakius.
- Ar jūs tyčia taip elgiatės? - paklausė. Užtveręs kelią
jaučio odos lagaminėliu, įdėmiai žvelgė į ją.
- Ką tyčia?.. - paklausė Kena.
- Pavertėte save baidykle...

27
 Pirmą kaną gyvenime ji pakėlė ranką prieš vyriškį.
Užsimojo ir trenkė, į mostą sudėjusi visą savo neviltį ir
užgautą savigarbą. Reganas sugriebė ją už riešo anksčiau,
negu smūgis pasiekė tikslą, ir įtempė atgal į kontorą, ko­
ja uždarydamas duris. Jis nekreipė dėmesio į jos bandy­
mą išsilaisvinti ir beveik vilkte įvilko į savo kabinetą. Ke­
na pajuto, kad jo gniaužtai sukėlė jai naują, dar nepažin­
tą pojūtį, tarsi būtų prievartaujama. Jos kūnas dar nieka­
da nebuvo taip virpėjęs. Gal tai pyktis, bet kodėl tada
kvėpavimas toks negilus? Tas jausmų antplūdis nepati­
ko, ji piktai prisimerkė ir dėbtelėjo į jį.
Reganas numetė lagaminėlį ant grindų, sugriebė antrąjį
Kenos riešą ir tvirtai laikė, kol ši liovėsi kovojusi ir stovėjo
rami, užgniaužusi įniršį. Pamatęs, kad Kena nebesipriešina,
Reganas paleido ją ir grėsmingai pažvelgė padilbom.
- Jeigu jūs dar kada nors pakelsite prieš mane ranką, tai
bus paskutinis kartas, - perspėjo šaltu prokurorišku balsu.
Nuo tramdomos neapykantos apatinė Kenos lūpa drebėjo.
- Jeigu jūs dar kada nors imsite mane įžeidinėti,
tai taip pat bus paskutinis kartas, advokate, - dusda­
ma iš susijaudinimo Kena atmetė galvą. - Aš išeinu, o
vietoje manęs galite susirasti kokią krūtingą blondinę
su iškirpte iki bambos. Galėsite įsitikinti, ar ji spės ir
nagus lakuotis, ir spausdinti jūsų sutartis, pranešimus
bei peticijas.
- Nusiraminkite, Kena, - kiek patylėjęs tarė Reganas. -
Sėskitės, mieloji.
- Nesikreipkite į mane mieloji, - kandžiai tarė Kena.

28
 - Bet Denis taip kreipiasi. Ir gal pusė teisininkų, ku­
rie čia lankosi. Kodėl man negalima?
- Todėl... - Kena įsistebeilijo į jį prasižiojusi, bandė
prisiminti, kaip Reganas su ja kalba, kiekvieną pasakytą
žodį, jo prasmę, pykčiu degančias tamsias akis. Sutrikusi
nuo savo pačios minčių mergina sunkiai atsiduso ir įsi­
stebeilijo į juodus odinius Regano batus.
- Nesvarbu...
- Denis iki ausų įklimpo su ta Margo, - ramiai tarė
Reganas. - Kalbu ne tik apie lovą. Panašu, kad jis galvoja
apie santuoką, o aš nenoriu, kad jis vestų tą moterį.
Nors Reganas patvirtino tai, ką Denis pats jau buvo
pripažinęs, Kena vėl pasijuto prastai. Denis vedęs! Tą min­
tį jai buvo per daug sunku išgyventi.
- Dėl Dievo, liaukitės! Jūs panaši į karalienės Vikto­
rijos laikų melodramos heroję! - Reganas kalbėjo taip
griežtai, kad ji net atsisėdo. - Jis dar nevedė!
- Kaip manote tam sukliudyti? - liūdnai paklausė Kena.
- Aš nekliudysiu. Tai padarysite jūs.
Kena sumirksėjo.
- Atsiprašau, būnu kiek apsiblaususi iš ryto ir sunkiai
susigaudau, kol neišgeriu rytinės kavos.
Regano veidas nušvito, jam tai buvo nebūdinga, ir
mergina pasijuto nejaukiai.
- Jums teks išvaduoti jį iš Margo pinklių.
Kena užvertė galvą ir akiplėšiškai įsistebeilijo į jį.
- Jūs nepanašus į gerąją pasakų fėją, pone Tarptauti­
nio garso teismo advokate. O aš net moliūgo neturiu.

29
Jeigu teiktumėtės atidžiau į mane įsižiūrėti, tai gal pavyk­
tų pastebėti keletą dalykų. Pirma, esu paprasta mergina, -
su nuoskauda pastebėjo Kena, - antra, neturiu nieko, ką
būtų verta aptarinėti, ir trečia, per dvejus šioje kontoroje
praleistus metus pats intymiausias sakinys, kurį jūsų brolis
yra man ištaręs: Kena, gal išvirtum puodelį kavos?
Reganas net nesyptelėjo. Tik užsitraukė dūmą ir įžū­
liai nužvelgė Keną nuo galvos iki kojų.
- Inventorizuojate? - tyliai paklausė Kena.
- Galima sakyti, taip, - Regano akys užkliuvo už jos
palaidinės. - Ar dėvite liemenėlę?
Kad neišsprūstų neapgalvoti žodžiai, Kena sulai­
kė kvapą.
- Pasistenkite neapalpti ieškodama atsakymo, Pele­
ne, - pašaipiai šypsodamasis tarė Reganas. - Aš tik ban­
dau išsiaiškinti, ar jūs iš prigimties plokščia, ar, jei ver­
tintume viską paprasčiau, įdėjus šiek tiek pastangų jūsų
krūtys galėtų tapti pastebimos.
Kenos veidą užliejo raudonis ir ji atsistojo.
- Pone Koulai...
- Namų šeimininkė mane taip vadina. - Jis sugriebė
merginą už peties, staiga truktelėjo į save ir užlaužė ranką
už nugaros, kad negalėtų priešintis.
- Atsakykite, antraip man pačiam teks tai išsiaiškin­
ti, - pagrasino Reganas ir pakėlė ranką prie palaidinės.
- O Viešpatie! - suspigo Kena. - Na, gerai - nedėviu!
Reganas paleido Keną ir linksmai stebėjo, kaip ši sle­
piasi už krėslo ir išpūtusi akis žiūri į jį.

30
 - Ar jūs iš proto išsikraustėte?! - pratrūko Kena.
- Ne, bet jus sutramdyti pavyko velniškai gerai, - at­
sakė Reganas. - Jums dvidešimt penkeri, ar ne?
- Mes ne itin liberalūs, - vos įstengė pratarti Kena.
- Stengiuosi aprėpti visumą, - palingavo galva
Reganas. - Kertu lažybų, kad nedažnai kur nors išeinate.
- Vaikštau į pasimatymus, - atrėmė Kena.
Reganas mirktelėjo jai.
- Su kuo? Nepanašu, kad kada nors kas nors yra jus
bučiavęs... O gal manote, kad nuo to galima pastoti? -
užgauliai šaipėsi jis.
Kena žvilgtelėjo į šiukšliadėžę, mintyse matuodama
ją ant Regano galvos. Sis perprato sekretorės ketinimus
ir tyliai sukikeno.
- Pirmyn, mieloji, - švelniai padrąsino. - Pabandykite.
- Kaip norėčiau būti vyru - tikrai jus sunaikinčiau! -
nebesusivaldė Kena.
- Ar esate kada nors girdėjusi apie feminizmą? - at­
sainiai paklausė Reganas. - Jau nebegalvojama, kad vy­
rai pranašesni už moteris. Na, mieloji, vožkite man
kumščiu.
- Ar aš panaši j kvaišą? - paklausė Kena ir nužvelgė jį
nuo galvos iki kojų. - Net jei būčiau vyras, be prieštan­
kinio granatsvaidžio nė nesiartinčiau prie jūsų.
- Tai būtų išties išmintinga, - sutiko jis.
Reganas, neįprastai patrauklus su savo tamsiai mėly­
nu dryžuotu kostiumu, atsirėmė į rašomąjį stalą. Kena
visada atkreipdavo dėmesį į jo drabužius; advokatas

31
mokėjo pasirinkti tinkamą stilių ir spalvas, drabužiai jam
teikė išskirtinės elegancijos.
- Šiaip ar taip, - Reganas pasilenkė užgesinti cigaretės
ir po drabužiais išryškėjo raumeningos jo rankos ir platūs
pečiai, - noriu pasakyti, kad rengiuosi jus pakeisti.
Kena baugščiai pažvelgė į jį.
- Nesu įsitikinusi, ar norėčiau, kad mane kas nors keistų.
- Nebūkite juokinga, žinoma, norite!
Reganas akimis perbėgo jos figūrą, pasislėpusią už
aukšto krėslo.
- Pirmas neatidėliotinas dalykas - reikia nukirpti jums
plaukus. Žinau, žmonės įsitikinę, kad ilgi plaukai teikia
seksualumo, bet jūsiškiai labiau panašūs į spygliuotą vielą.
- Na, jūs tiesiog glostote mano savimeilę, - iš­
spaudė Kena.
- Antras dalykas - liemenėlė, - tęsė Reganas ir prisi­
merkė; jis nė kiek nesivaržė. - Nebūkite tokia susmuku­
si, nieko negali būti blogiau.
- Nelabai yra kam susmukti, kiek manęs čia tėra, -
vengdama jo žvilgsnio tarė Kena.
- Galiu lažintis, kad yra, - gana maloniai paprieštara­
vo Reganas. - Esate aukšta, jūsų dailios kojos, o eisena iš
prigimties elegantiška. Jei dar tinkamai pasidažytumėte,
pasirinktumėte deramas spalvas... - Jis kietai sučiaupė
lūpas ir palingavo galva. - Manau, kad viso to būtų per
akis mano brolio žvilgsniui patraukti.
- Jūs šį tą pamiršote, - priminė Kena.
Reganas klausiamai pakėlė antakius.

32
 - Ką? Jūsų dantys puikūs, - tęsė jis.
- O, dėkoju, ir visi jie - mano!
Reganas tyliai nusijuokė.
- Puiku. Na, ar jūs norite likti vieniša iki pat savo die­
nų galo? O gal vis dėlto norėtumėte pasinaudoti proga?
- Negaliu, - Kena susierzino ir nenoriai išlindo iš už krės­
lo. - Visa tai brangiai kainuoja, o aš nesu turtinga. Viskas, ką
turiu - mano alga, iš jos apmoku buto nuomą, komunalines
paslaugas, moku bakalėjininkui, perkuosi drabužius...
- Aš tuo pasirūpinsiu, - pažadėjo Reganas.
- Ką jūs sakote?! - Kenos akys suliepsnojo.
- Sakau - aš tuo pasirūpinsiu, - patikino Reganas. -
Tai mano sumanymas, esu pasirengęs ištraukti savo bro­
lį iš tos Lotynų Amerikos viliokės spąstų.
- Ne! Greičiau jau norite pasakyti, kad jūsų sekretorė
neturi nieko - nei pinigų, nei ryšių, nei socialinio statuso...
- Ar aš panašus į snobą? - skeptiškai paklausė Reganas.
- Ne tai turėjau omeny, - prisipažino Kena ir giliai
atsiduso. - Beje, ką Denis pagalvos sužinojęs apie apmo­
kėtas sąskaitas?
- Nesužinos, - pažadėjo Reganas, - nes mes jam
nieko nesakysim. Šeštadienio rytą užvažiuosiu jūsų pa­
imti ir pradėsime veikti. Užsirašykite pas Frederiksoną
miesto centre.
- Bet ten nežmoniškai brangu! - pasibaisėjo Kena.
- Užsirašykite kuo anksčiau, nes po to važiuosime
pas Almoną pirkti drabužių.
Almonas universalinėje parduotuvėje turėjo puikų

33
brangių moteriškų drabužių ir kitų reikmenų skyrių, sam­
dė dizainerį ir diktavo naujausias mados kryptis šalyje.
Kena žvelgė į Reganą ir negalėjo patikėti savo akimis.
- Jūs vyksite į puotą, Pelene, - pažadėjo Reganas. -
Deja, tik mersedesu, o ne baltų ristūnų traukiama karieta.
- Bet juk jokios puotos nėra...
- Tikrai bus kito šeštadienio vakarą Biltmore, ir aš
jus ten nusivesiu. - Jis patraukė savo baltų marškinių
rankogalį ir žvilgtelėjo į laikrodį. - Šiandien viskas. Grįž­
kite prie savo pelenų ir nieko neprasitarkite Deniui. Reik­
tų pasisamdyti fotografą, kad įamžintų brolelio veidą,
kai jis išvys naująjį jūsų pavidalą.
- Gal galėtų ir mane anksčiau nufotografuoti - kol
Denis dar nebus matęs? - viltingai paklausė Kena. - Rei­
kia, kad kas nors įtikintų mane, jog tai - ne sapnas.
Reganas ilgai be jokios šypsenos žvelgė į Keną.
- Ar esate turėjusi ilgą vakarinę suknelę?
Kena nuleido akis ir pasuko link durų.
- Dabar turėsiu, bet tik su viena sąlyga - grąžinsiu jums
pinigus, advokate. Tikrai to noriu, - pridūrė žvelgdama
per petį. - Pati susimokėsiu, kad ir kaip tektų taupyti.
- Gerai, kiekvieną savaitę mes šiek tiek išskaičiuosi­
me iš jūsų uždarbio, - sutiko Reganas ir apėjo savo rašo­
mąjį stalą. - Gal galėtumėte išvirti man puodelį kavos?
Kena linktelėjo ir tyliai uždarė paskui save duris.
Suglumusi nusileido į apačią paimti pašto; jos neap­
leido mintis, ar neišsipildę lūkesčiai nenubloks nuo be­
dugnės krašto į beprotybę. Sis rytas buvo nerealus.

34
 TREČIAS SKYRIUS
ena nesakė Reganui, kur gyvena, bet atrodė, kad
jis žino kelią. Kitą rytą lygiai pusę devynių su­
skambėjo durų skambutis. Ji buvo ką tik apsirengusi laisvą
palaidinę ilgomis rankovėmis ir megztinį.
Reganas žvilgtelėjo į ją chuliganiškai.
- Pasirengusi? - paklausė nerūpestingai; atrodė, kad
jis gailisi ėmęsis šito žaidimo. - Paskubėkim, ne vietoje
pastačiau automobilį.
Kena nusekė paskui Reganą į liftą; jai patiko vyriš­
kio kasdienė apranga - tamsiai raudoni marškiniai ir
tvido švarkas. Pro prasegtus marškinius buvo matyti
stipriai įdegusi krūtinė, apaugusi labai tankiais plau­
kais. Dėl to jis atrodė dar vyriškesnis, dar grėsminges-
nis, ir ji ėmė apgailestauti įsipainiojusi į šią istoriją.
Būti šalia jo kontoroje buvo gana bloga, o dabar -
tiesiog... baugu.
- Neprievartausiu jūsų, pažadu, - tiesmukai tarė ir pa­
kėlė antakį, kai Kena prisispaudė prie lifto kabinos sienos.
- Pabandęs labai nusiviltumėte, - atsiduso ji, neužki­
busi ant jo meškerės. - Šiais laikais skaisčios dvidešimt
penkerių metų merginos nėra labai paklausios.

35
 Reganą šokiravo jos atkirtis, ir ji nusišypsojo.
- Nesu karalienės Viktorijos laikų panelė, kaip jūs aną
dieną mane pavadinote, - tarė ji droviai šypsodamasi, -
bet jūs išmušėte mane iš pusiausvyros. Pasak jūsų, aš esu
senamadiška nepatraukli būtybė, neturinti jokių mote­
riškumo požymių.
- O Viešpatie, jūs baisiai klystate, - paprieštaravo
Reganas.
-Jū s taip pat. - Kena atsiduso. - Gal ir nesu krūtinga
blondinė, gal ir atrodau senamadiška, bet nealpstu vien
pagalvojusi apie vyriškio miegamąjį. Gal todėl, kad nie­
kada netroškau kurį nors užvaldyti. - Ji veriamai pažvel­
gė į jį. - O liemenėles nedėviu dėl vienintelės priežas­
ties - taip elgiasi visos nepriklausomos moterys!
Lifto durys staiga atsivėrė ir mažutė senučiukė mels­
vai dažytais plaukais net aiktelėjo išgirdusi tokį aistringą
pareiškimą.
Kena pažvelgė į senutę ir paraudo kaip vėžys.
- Negali būti! - sudejavo ji.
Reganas bandė išlaikyti rimtą veidą. Jis sugriebė Keną už
rankos, beveik ištempė ją iš lifto ir nuskubėjo per vestibiulį.
- Nepriklausoma moteris, - pasišaipė metęs į ją
kreivą žvilgsnį. - Galėtumėte liautis vaidinusi, iškart at­
pažįstu melą.
Kena atsiduso.
- Net tikros moters negaliu suvaidinti, - pasiskundė
ji. - Nė neabejoju, kad Denis nepastebės manęs.
- Bet aš pastebiu.

36
 Ji nepažvelgė į jį.
- Tikra tiesa - kai įsigeidžiate puodelio kavos arba
norite, kad atspausdinčiau laišką.
Reganas sustojo ir atsisuko į ją, Kena pakėlė akis ir jų
žvilgsniai susidūrė.
- Žinau, ką reiškia būti vienišam, Kena, - tyliai tarė
Reganas. - Žinau, ką reiškia gyventi abejojant, ar kas nors
tavęs pasigestų, jei mirtum.
-Jū s turite moteriškų bruožų, - Kenos balsas suvirpėjo.
- Aš turiu daug pinigų, Kena. Be abejo, galiu turėti
moterų, - jis ciniškai nusišypsojo. - Netgi buvau vedęs,
ar žinote tai?
Tai buvo šiek tiek netikėta. Denis niekada nėra pasa­
kojęs apie asmeninį Regano gyvenimą.
- Ne, - prisipažino Kena.
- Džesikai buvo dvidešimt šešeri. Šviesiaplaukė,
mėlynakė - tikra tobulybė. Mūsų santuoka truko viene­
rius metus.
Ji pastebėjo skausmingą išraišką vyriškio veide.
- Ar jūs išsituokėte? - paklausė Kena.
- Ne, - sausai tarė. —Ji žuvo.
- O! Užjaučiu! - švelniai tarė ji, tikrai pajutusi gailestį.
Reganas nesąmoningai ėmė glostyti Kenos rankas.
- Tai nutiko beveik prieš trejus metus. Dabar aš jau
vyresnis ir protingesnis. Bet kartais naktimis...
Reganas paleido Kenos ranką ir paėjėjo į šalį užsideg­
ti cigaretės, o Kena pirmą kartą pamatė, koks jis iš tikrų­
jų vienišas. Keista, kad jai tas rūpi.

37
 - Gyvenimas per trumpas, kad gyventume atsiminimais, -
tarė Reganas po minutėlės. - Ir gerokai per trumpas, kad
trokšdami ko nors nė nebandytume to pasiekti. Argi Denis
nevertas, kad šį tą pakeistumėte savo gyvenime?
Kena visada taip ir galvojo.
- Venas, - atsakė gerokai pasvarsčiusi. - Žinoma,
kad vertas!
Pirmiausia jie užsuko į grožio saloną. Kena matė, kaip
ilgų tamsių jos plaukų sruogos krinta ant švariai išvalytų
grindų, o ponas Andrius ją kirpo ir aptarinėjo paskutines
madas, kreipdamasis tai į vieną, tai į kitą savo klientę.
Keną jaudino nauja aplinka, o ypač tai, kad yra keičia­
mas jos įvaizdis. Gal Reganas ir teisus. Jai dvidešimt penkeri
ir pats laikas pasirūpinti savimi. Laikas pradėti gyventi.
Kai plaukai buvo jau išplauti ir išdžiovinti, ji ryžtin­
gai pažvelgė į merginą veidrodyje. Šįryt nė nepasidažė,
bet dabar buvo savimi patenkinta. Rausvaskruostė, put­
liomis lūpomis ir neparyškintomis akimis - gaivi ir na­
tūrali. Trumpai apkirpti juodi plaukai dailiai įrėmino vei­
dą, išryškino įkypas akis, siaurus antakius ir išsišovusius
skruostikaulius. Ji atrodė kaip fėja. Kena nustebusi nusi­
šypsojo pati sau.
- Gražu, ar ne? - ponas A ndrius patenkintas
nusijuokė. - Dabar, panele, jūsų laukia vizažistė, ji pada­
rys makiažą - pamatysite skirtumą. Pažadu, jums patiks.
Ji pakluso. Iki susitikimo su Reganu moteriškų
drabužių skyriuje buvo dar likęs geras pusvalandis. Kaip
užkerėta mergina stebėjo vizažistės darbą, o ši dirbo tarsi

38
tapytų paveikslą: apibrėžė lūpas tamsiu violetiniu kontū­
ru, tada nutepė jas sodriai raudona spalva ir švelniai pa­
dažė skruostus, paryškino antakius, pailgino blakstienas,
užtepė šiek tiek akių šešėlio ir lengvai papudravo puikią
veido odą.
- Tai aš? - susižavėjusi paklausė Kena, žvelgdama į
merginą veidrodyje: nedidelė tiesi nosis, didžiulės spin­
dinčios žalios akys, švelnus veido ovalas, putlios lūpos.
- Tai bent skirtumas, - atsiliepė j jos šypseną vizažis-
tė. Kena nusipirko keletą kosmetikos priemonių, kad ga­
lėtų kasdien puoselėti naująją išvaizdą, ir atsisveikino.
Reganas susiraukęs vaikštinėjo apie manekenus, ap­
žiūrinėjo kiekvieną suknelę, o pardavėjos smalsiai stebė­
jo susirūpinusį vyriškį.
- Laukiate manęs? - paklausė Kena jam už nugaros.
Reganas atsisuko vis dar susiraukęs, bet pamatęs ją
išplėtė akis.
- O Viešpatie! - tepasakė, bet iš balso buvo galima
suprasti, kas darosi jo galvoje. Apėjo apie ją ir įdėmiai
apžiūrėjo.
- Na štai, Pelene, jau šį tą nuveikėte.
- Kol bandote susivokti ką, - tarė Kena, - gal galėtu­
me eiti pirkti drabužių? Jeigu jau reikia ką nors pirkti,
esu pasirengusi parduoti jums savo sielą.
- Jūs vyksite į puotą, o ne į vakarėlį paplūdimy, -
sausai tarė Reganas. - Nesirengiu vežtis jūsų į Biltmorą
apsivilkusią paprasta suknele.
- Bet...

39
 - Užsičiaupkit! - nekantriai pertraukė Reganas ir pa­
ėmęs už rankos nusivedė Keną prie pardavėjos.
Kena stovėjo pastirusi, o Reganas labai detaliai aiš­
kino liesai ištįsusiai pardavėjai, kokios suknelės rei­
kia, ir nekantraudamas laukė, kol ši ieškojo sandėlyje
tinkamos.
Netrukus ji grįžo nešina ilgu romantinio stiliaus įman­
triu kūriniu iš žalio, auksaspalvio ir žalsvai žydro šilko su
gilia iškirpte.
- Tai vienas iš mūsų dailininko modelių, - tarė šyp­
sodamasi moteris. - Puikiai tiks jūsų figūrai, mieloji, -
pridūrė kreipdamasi į Keną.
- Gerai, pasimatuokite, - tarė Reganas. - Ir pasiro­
dykite čia, kad galėčiau jus apžiūrėti.
Pardavėja palydėjo Keną į ištaigingą persirengimo
kambarį, kur prieš didžiulį veidrodį ji apsivilko suknelę.
Mergina pakerėta žvelgė į savo atvaizdą.
- Kaip puikiai tinka, mieloji... - pritariamai sušnibž­
dėjo pardavėja, kai Kena išėjo iš persirengimo kambario.
- Nuostabiai graži, - nedrąsiai tarė Kena, baiminda­
masi prisiliesti prie šilko, kad jis kaip vanduo nenubėgtų
ant žemės. - Tikras voratinklis...
- Ir spalva puiki, - sutiko pardavėja. - Tiesiog tobu­
lai tinka prie švelnaus jūsų įdegio.
Ji nulydėjo klientę atgal į salę ir sustojo sunėrusi ran­
kas. Kena pasuko jos laukiančio aukšto tamsiaplaukio
vyriškio link. Šis apžiūrinėjo pro šalį zujančius žmones.
Išgirdęs Kenos žingsnius atsigręžė.

40
 Reganas neištarė nė žodžio. Keliskart peržvelgė ją nuo
galvos iki kojų, veidas suakmenėjo.
- Ar... ar gerai? - paklausė Kena desperatiškai vilda­
masi, kad šis pasakys, jog ji atrodo stulbinamai, kad De­
nis kris jai po kojų... ar panašiai.
Reganas linktelėjo.
- Taip, - ištarė jis keistu dusliu balsu, - gerai. O dabar
pažiūrėkime, kas galėtų tikti darbui. Reikėtų individualaus
siuvimo kostiumėlio, kelių sijonų ir palaidinių, kurios neat­
rodytų senamadiškai, ir poros laisvalaikio ansamblių.
- Bet... kam to reikia? - paklausė Kena.
- Nepakaks vieną kartą pasirodyti kartu su manimi, tai
Deniui nepadarys jokio įspūdžio, - sausai tarė Reganas. - O
gal tikitės, kad vos į jus pažvelgęs, jis kris ant kelių ir pasipirš?
Kenai labai nepatiko toks ciniškas tonas. Su šia suknele
jautėsi kaip tikra princesė, o štai dabar jis viską sugadino.
- Ne, - sutiko Kena. - To nesitikiu.
Kena nusisuko, bet Reganas sugriebė ją už nuogos
rankos ir prisitraukė arčiau, kad negirdėtų pardavėja.
-Jū s kerinti, ar tai norėjote išgirsti? - sušnibždėjo tiesiai
į ausį duslus balsas. Ji pajuto šiltą kvėpavimą prie kaklo.
- Tiesiog norisi nuplėšti šią suknelę nuo jūsų kūno ir
pažiūrėti, kas slypi po ja.
Balse suskambėjusi akivaizdi vilionė jai užgniaužė kvapą.
- Sutrikote? - Reganas tyliai nusijuokė ir paleido ją. -
Bet juk norėjote tai išgirsti, ar ne?
Kena atšoko, kad jis nesugalvotų dar ko nors. Pašėlęs šir­
dies plakimas einant nusivilti suknelės nustebino ją pačią.

41
 Tai buvo pats puikiausias pasivaikščiojimas po parduo­
tuves. Kena nusipirko rausvą su įaustomis violetinėmis
juostelėmis dviejų dalių kostiumėlį: lygaus silueto sijoną
ir švarkelį ilgomis rankovėmis, smailia gilia iškirpte bei
prie juosmens prisegta violetine rože. Įsigijo dar kelis sijo­
nus ir porą palaidinių, gerokai apnuoginančių kūną. Į jas
nė nebūtų pažvelgusi, bet Reganas nepaisė jos nuogąstavi­
mų ir primygtinai ragino šiuos apdarus pirkti. Išsirinko ir
brangią liemenėlę, kuri mažą jos krūtinę padidino mažiau­
siai vienu dydžiu, ir šiek tiek nėriniais papuošto apatinio
trikotažo. Eidama iš parduotuvės Kena mintyse paskaičia­
vo, kiek gi už viską sumokėjo, ir sunkiai atsiduso.
- Turėsiu jums tarnauti visą likusį savo gyvenimą, -
tyliai tarė ji.
Įspūdingo ūgio vyriškis pažvelgė į ją iš aukšto ir nu­
sišypsojo.
- Ar tikrai?
Regano balsas nustebino Keną ir privertė pakelti akis.
Ji pažvelgė į jį ir pajuto, kaip šilta banga nuvilnijo į kojas.
Tamsios, ramios jo akys prikaustė žvilgsnį ir nepaleido tol,
kol besistumdantys praeiviai grąžino juos į realybę.
- Dėkui, kad ėjote su manimi, - sušnibždėjo Kena,
sekdama iš paskos prie jo pilkojo automobilio.
- Neturėjau kito pasirinkimo, - Reganas pervėrė ją
žvilgsniu, atidarė automobilio dureles ir padėjo įsėsti. -
Jei būčiau paleidęs jus vieną, būtumėte grįžusi su tokiom
pat grožybėm, kurios, jūsų manymu, ir anksčiau jums
puikiausiai tiko.

42
 Reganas apėjo automobilį ir įspraudė savo sunkų
kūną į sėdynę šalia jos. Kena pažvelgė į jį, sutelkusi visą
savo rūstybę.
- Nesu tokia jau neišmanėlė, - pareiškė ji.
-J ū s ų supratimu, madingiausias drabužis - drobinis
maišas su rankovėmis ir skyle galvai įkišti, - tarė Reganas
ir užvedė savo žvilgantį automobilį.
- Aš bent jau nepanaši į prostitutę, - atrėžė Kena. - O su
drabužiais, kuriuos privertėte mane nusipirkti, taip ir atro­
dysiu! Vienos iš tų palaidinių iškirptė beveik iki bambos!
- Na, neperdėkit, - atšiauriai tarė Reganas. Tamsių
akių žvilgsnis nukrypo į jos palaidinę. - Beje, kiek turite
tokių bjaurių apdarų?
- Kokių apdarų? - griežtai paklausė Kena.
- Šių beformių skudurų, po kuriais slepiate savo kūną.
- Man patinka laisvi drabužiai, - pareiškė Kena.
- Akivaizdu. - Norėdamas išvažiuoti atbulomis Re­
ganas pasisuko ir užmetė ranką ant gretimos sėdynės. Jo
veidas atsidūrė gerokai per arti Kenos veido. Merginos
akys nevalingai užkliuvo už plačių, išraiškingų jo lūpų ir
jai kilo mintis - kas būtų, jeigu jie pasibučiuotų?
Sustabdęs automobilį Reganas pabandė įjungti pava­
rą, bet automobilis nepajudėjo iš vietos. Kenos širdis staiga
ėmė greitai plakti, o kūną užliejo šiluma.
- Pažiūrėkite į mane, - suniurzgė Reganas.
Kena pažvelgė į jį, vyriškio žvilgsnis ją prikaustė, - vi­
sas pasaulis staiga sutilpo tamsiai rudose jo akyse tankio­
mis blakstienomis. Įdėmus Regano žvilgsnis užkliuvo už

43
minkštų, šiek tiek pravertų Kenos lūpų, jis nežymiai suju­
dėjo ir prasižiojo. Ji laukė užvaldyta troškimo, sunkiai al­
suodama, prisimerkusi, ir Reganas palinko prie jos. Kena
gerte gėrė jo kvepalų aromatą, stambaus jo kūno šilumą,
šiek tiek tabaku kvepiantį alsavimą visai prie savo lūpų. Ji
troško bučiuoti jį beprotiškai godžiai, norėjo įsitikinti, ar
šios išraiškingos lūpos tikrai gali išvesti iš proto...
- Važiuokit, ko laukiate?! - pasigirdo nekantrus bal­
sas ir garsus automobilio signalo blerbimas.
Tamsiai rudos akys sumirksėjo, Reganas atsainiai pa­
sižiūrėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, tuo tarpu Kena
virpėjo trokšdama bučinio, kurio taip ir nesulaukė. Jai
kilo noras iššokti iš automobilio ir įspirti už jų stovinčio
automobilio vairuotojui, kad jiems sutrukdė. Bet neiš­
drįso paklausti savęs, kodėl ją, įsimylėjusią Denį, dabar
užvaldė tokie jausmai. Ji kostelėjo.
Staiga Reganas paspaudė akceleratorių, mašina rovė į
priekį ir paliko įtūžusį vairuotoją toli už savęs, o tada
atsigręžė į ją:
- Gal teiktumėtės man paaiškinti, ką reiškia šitas
ilgesingas žvilgsnis? - paklausė Reganas, jo balse nuskam­
bėjo kandi gaidelė.
Kena apsimetė nesupratusi.
- Aš į jus nežiūrėjau. Tiesiog mąsčiau, - neryžtingai
paprieštaravo Kena.
- O apie ką gi? - paklausė Reganas, jiems lėtai vel­
kantis automobilių virtinėje.
- Sakėte, kad nepakaks vieną kartą mums kur nors
išeiti, - tyliai tarė staiga vėl susinervinusi Kena. - Ką tu­
rėjote galvoje? Sakėte, kad turiu pasikeisti...
- Tam prireiks šio to daugiau nei nauja šukuosena
ir drabužiai, - kategoriškai pareiškė Reganas. Jie susto­
jo užsidegus raudonam šviesoforo signalui ir Reganas
užsirūkė. - Išėjusi su m anim i į žmones geriausiai
atkreipsite Denio dėmesį. Ar nepastebėjote, kad jis nuo­
lat varžosi su manimi?
- Nežinau, ar mano savimeilė ištvers daugiau kaip
vieną pasimatymą su jumis, - dalykiškai tarė Kena, ati­
džiai žvelgdama į Reganą.
- Turės ištverti, jeigu jums tikrai reikia Denio, - tarė
Reganas. - Rengiuosi kirsti iš peties. Mokysiu jus reng­
tis, vaikščioti, koketuoti - būtiniausių dalykų. Reikia įgyti
pasitikėjimo savimi, o to jums dabar labiausiai ir trūksta.
- Jūs manote, kad sumalęs mane į dulkes suteiksite
pasitikėjimo savimi? - ironiškai paklausė Kena.
- Būtent to ir tikiuosi, - pritarė Reganas. Jo akys ti­
riamai pažvelgė į ją. - Galėčiau lažintis iš nemenkos su­
mos, kad per studentų vakarėlius ramstydavote sienas -
sulinkusi, sunėrusi rankas ant savo mažos krūtinės, mels­
dama, kad kas nors pakviestų jus šokti.
Kena tik žioptelėjo ir nukaito, nes jis buvo velniškai
teisus. Ji bijojo pažvelgti į Reganą ir nevalingai sunėrė
rankas ant krūtinės.
- Ir kaip jūs tapote tokia užguita? - paklausė Rega­
nas. - Negi mama jūsų nemokė, kaip susimedžioti vyrą?
- Neturiu mamos, - atsakė Kena. - Ji išsiskyrė su

45
tėčiu, kai buvau visai maža. Gyvenau su tėvu ir pamote,
kol užaugau ir ėmiau gyventi savarankiškai. Pamotė pa­
kentė mane namuose, tačiau mes kaip įmanydamos ven­
gėme viena kitos. Ar atsakymas jus tenkina?
Kitą žmogų toks tonas būtų privertęs nutilti, bet Re­
ganas tik kilstelėjo antakį.
- Ar kada nors buvote susitikusi su savo mama?
Kena papurtė galvą.
- Prieš kelerius metus ji mirė. Gal pasikalbėkime apie
ką nors kita?
Reganas giliai užtraukė dūmą.
- Ar esate rimtai draugavusi su vyriškiu?
Kena karčiai nusijuokė.
- Niekada nepasitaikė proga, - šaltai prisipažino ji. -
Šių laikų vyrus domina tik seksas. Jei per pirmąjį pasi­
matymą pasakai „ne“, jie daugiau nebepasirodo.
- Na, pasitaiko ir tokių, - atšovė Reganas. - Bet juk
nebandysite manęs įtikinti, kad kiekvienas vyriškis, su
kuriuo ėjote į pasimatymą, kėsinosi jus išprievartauti, vos
tik įsėsdavote į automobilį.
Kena apstulbusi pažvelgė į jį.
- Aš ne tai turėjau omeny, - tarė ji. - Norėjau pasakyti...
Ji giliai atsikvėpė.
- Ir kas iš to? Tik keturi vaikinai kvietė mane į pasi­
matymą, bet du iš jų nebuvo manęs nė akyse matę. Be
abejo, jie nebandė manęs išprievartauti... jie nesulaukda­
vo, kol galės parvežti mane namo...
- Ar jums skaudu apie tai kalbėti?

46
 - Taip, jei jau norite žinoti, - šiurkščiai tarė ji.
Panaršiusi rankinėje Kena išsitraukė akinių dėklą, iš­
siėmė akinius ir užsitupdė juos ant nosies.
- Labai vargina, kai matai tik žmonių šešėlius. Be aki­
nių nedaug ką galiu įžiūrėti.
Reganas tyliai nusijuokė
- O kodėl jūs šįryt buvote be akinių?
- Baiminausi, kad pamačiusi save, vilkinčią drabužiais,
kuriuos jūs vertėte mane pirkti, galiu atsisakyti tai dary­
ti, - sumurmėjo ji.
- Jūs kaip strutis, - tarė Reganas.
- Tokia jau esu. Buvote visiškai teisus, kai kalbėjote
apie šokių vakarėlius, - liūdnai pridūrė Kena. - Taip,
nuolat kūprinausi, nes nekenčiau savo ūgio. O dabar kūp-
rinsiuosi dėl tų pasibaisėtinų iškirpčių.
- Ne, taip nebus. Aš su jumis padirbėsiu.
- Tiesą sakant, nesu taip jau tvirtai įsitikinusi, kad
noriu tapti tuo, kuo jūs ketinate mane paversti, - sumur­
mėjo Kena. - Ir Deniui tai gali nepatikti.
- Bet Margo jam patinka, - negailestingai pareiškė
Reganas ir šaltai nusišypsojo. - Tikiuosi, kad nesate
tokia naivi ir nemanote, kad prie Laniero ežero jie žai­
džia šaškėmis?
Kena paraudo iki pat plaukų šaknų.
- Margo turi daugybę privalumų.
- Esu apie tai girdėjęs, - sausai patvirtino Reganas. -
Spėju, kad ji ne tiek apdovanota išskirtinėmis dovano­
mis, kiek nutuokia, ką su jomis daryti, mieloji. Kaip ir

47
visos žavios moterys, ji tikriausiai gerai sugeba pasinau­
doti savo privalumais.
- Iš kur jūs taip gerai išmanote apie madą ir panašius
dalykus? - atžariai paklausė Kena.
Bereikšmėmis akimis Reganas žvelgė tiesiai prieš save.
- Džesika buvo pasaulinio garso manekenė, - tarė
Reganas prisiminimų sušildytu balsu.
- O! - Kena sutriko ir nusuko žvilgsnį, nes dusliame
Regano balse išgirdo jaudulio gaidelę.
Siek tiek apsiraminęs Reganas užgesino cigaretę.
- Pažadu, kad Denis atkreips į jus dėmesį anksčiau,
nei mes būsime įvykdę savo sumanymą.
- Žinau, kodėl man nepatinka Margo, bet kodėl jūs
jos nemėgstate? Juk niekada nebuvote susitikę, - paklau­
sė Kena, kai jie privažiavo prie jos namų.
Reganas išjungė motorą ir atsilošęs į dureles žvelgė
tiesiai į ją.
- Jaučiu, kad ji yra iš tų moterų, kurių Denis nepa­
jėgtų suvaldyti. Ji pastatys jį į kampą vietoje kabyklos.
Be to, - niūriai pridūrė jis, - nieko apie ją nežinau, o tai
kelia man susirūpinimą. Denis gali įklimpti iki ausų.
- Manote, kad ji slaptoji agentė ar panašiai?
- Dieve mano, kokia jūs naivi, - sumurmėjo Rega­
nas. - Norėjau pasakyti, kad Denis yra turtingas, o kada
nors bus dar turtingesnis. Iš to, ką jis man yra pasakojęs,
sprendžiu, jog Margo nori gyventi gerai aprūpinta. Nie­
ko keista, kad moteris trokšta turtingo vyro, Kena, - kan­
džiai pasišaipė Reganas. - Bet Denis vertas daugiau.

48
 Kena žvelgė į savo sunertas rankas. Taip, jis tikrai ver­
tas daugiau. Pagaliau juk ji pati jį myli ir galėtų suteikti
meilę, jei daugiau jau nieko neturi.
- Užvažiuosiu jūsų ryt antrą valandą. - tarė Rega­
nas. - Pradėsime pamokas. Galite apsivilkti vienu iš nau­
jųjų savo apdarų.
Kena pakėlė galvą ir sumirksėjo žvelgdama į jį.
- Ryt?
- Tikiuosi, kad nesate paskyrusi kam nors svarbaus
pasimatymo?
Kena dėbtelėjo iš padilbų:
- Ar labai nustebtumėte, jeigu būčiau?
- Turint galvoje tai, kaip rengiatės, tikrai nusteb­
čiau, - pašaipiai tarė Reganas.
-Jeigu laikysitės savo nusistatymo, tai netrukus vaikš­
čiosiu gatvėmis nuoga, - nebeišlaikė Kena.
- Tai būtų dar blogiau, - atrėžė Reganas.
Kena vos susivaldė nesviedusi į jį savo rankinės. Ji
negalėjo prisiminti, kad kada nors gyvenime kokiam ki­
tam vyriškiui būtų jautusi tokį beprotišką pyktį - tą patį
jautė ir tada, kai metė į jo veidą bylą. Atrodė, kad kiek­
vieną kaną, kai tik jie susitinka, reikalai eina vis blogyn.
Jai bandant atgauti žadą Reganas išlipo iš automobi­
lio ir išėmė visus pirkinius, todėl Kenai neliko nieko kita
kaip palydėti jį į nedidelį savo butuką.
- Kaip sužinojote, kur gyvenu? - paklausė Kena, kai
atidaręs duris praleido ją į priekį.
- Paklausiau Denio ir tas kažkur surado jūsų adresą, -

49
žvilgtelėjęs į ją Reganas numetė pirkinius ant spalvingo­
sios kanapos. - Žinoma, jis pats čia nėra lankęsis.
Apgailestaudama Kena papurtė galva ir staiga nusijuokė.
- Čia niekas nesilanko, tik šeimos nariai ir viena
kita draugė.
Reganas susikišo rankas į kišenes ir apsižvalgė.
- Blogai, kad jūs nesirengiate taip, kaip puošiate na­
mus, - pagaliau tarė. - Kambarys turi savo veidą.
- O aš neturiu?! - Kena vėl suirzo ir užėmė gyny­
bos poziciją.
- Na, nežinau, - atsakė Reganas, o tamsios akys
stebėjo užsisklendusį jos veidą. - Niekada nekreipiau į
jus bent kiek daugiau dėmesio.
- Nenuostabu, - atsiduso Kena, - esu mačiusi nuo­
traukas moterų, tarp kurių jūs sukinėjatės.
Reganas nustebęs pažvelgė į ją.
- Ką norite tuo pasakyti?
Kena droviai nusijuokė.
- Net Margo šalia kai kurių iš jų atrodytų ne itin
patraukli.
Smalsiai stebėdamas Keną Reganas prisidegė cigaretę.
- Aš jaučiuosi vienišas. O jūs?
Tai, ką Kena patyrė, buvo panašu į šoką, ir jos akys
išsiplėtė. Ji ėmė suprasti, kad ir Reganas yra žmogus,
o ne pabaisa. Gal ilgisi savo žuvusios žmonos? Nors ir
nepajutusi didesnio palankumo, Kena ėmė jį geriau
suprasti.
- Manau, kad visi žmonės vieniši, - bandė išsisukti

50
 Kena ir nusigręžė. „Tačiau kiti vienišesni", - pridūrė min­
tyse. - Kaip aš - trokštanti nepasiekiamo vyriškio.
- Štai čia ir yra jūsų bėda, Kena, - sugriaudėjo Rega­
nas. - Vaikštote susikūprinusi, nuleidusi galvą, gailėda­
ma savęs. Nenuostabu, kad būdama dvidešimt penkerių
metų gyvenate viena!
Kena grakščiai kaip balerina apsisuko, jos akyse švie­
tė iššūkis. Pyktis suteikė jos veidui gyvybės.
- Man patinka gyventi vienai! - pareiškė ji.
- Nė velnio nepatinka! - konstatavo Reganas. - Žiū­
rite televizorių, kol pasidaro bloga ir nuo jo, ir nuo savęs
pačios, argi ne?
Kenos apatinė lūpa ėmė virpėti iš pasipiktinimo. Jis
palietė jos jautriausią vietą.
- Ar jūs niekur neskubate? - šaltai paklausė ji.
- Tiesą sakant, šįvakar esu paskyręs pasimatymą, - be­
širdiškai tarė ir nusišypsojo pamatęs jos veido išraišką. - Tik­
rai nesėdėsiu namuose vildamasis, gal suskambės telefonas.
Kenos akis užliejo įtūžio ir skausmo banga.
- Matyt, ta moteris jau visai praradusi viltį, jeigu pri­
ėmė jūsų pasiūlymą, - sviedė Kena. Nors ji nebuvo prie­
šiškai nusiteikusi, bet aplink tvyrojo įtampa.
Reganas tik nusišypsojo, ramus ir savimi pasitikintis.
Atrodė, kad tas vyriškis žino viską, ką reikia žinoti apie
moteris, o įdėmus jo žvilgsnis buvo atvirai geidulingas.
Keną tai sukrėtė. Anksčiau ji nė nepastebėjo, koks jis sek­
sualus, tačiau dabar sutrikusi stengėsi išmesti tas mintis
iš galvos. Mergina nusisuko.

51
 - Turiu dar kai ką padaryti.
- Ir aš. Užvažiuosiu jūsų rytoj antrą valandą.
Reganas atidarė duris ir išėjo nė nepažvelgęs, paliko
ją vienišą tyloje.

KETVIRTAS SKYRIUS
ena miegojo neramiai: sapnuose ji paveržė Denį
K iš Margo, šis nusivežė ją į pilį, kur jie turėjo ilgai ir
laimingai gyvenu. Bet nubudo savo vienišame bute, o prasi­
dėjusi diena kėlė baimę. Jai buvo sunku taikstytis su Rega­
no Koulo išpuoliais kontoroje. Ir kaip jai šiandien pasiseks
pakęsti priverstinį buvimą su tuo žmogumi ir jo neužmušti?
Likus pusvalandžiui iki sutarto laiko, kai Reganas tu­
rėjo užvažiuoti jos paimti, Kena apsirengė: išsirinko ma­
dingus džinsus ir baltą megztinį aukštu kaklu. Tai turėtų
jį supykdyti, - pagalvojo ji ir nusišypsojo savo atvaizdui
veidrodyje. Pasidažė, kaip buvo pamokiusi makiažo spe­
cialistė, ir tai, ką pamatė veidrodyje, netgi su akiniais,
buvo verta aprašyti. Kena nekantraudama laukė rytdie­
nos, kai turėjo susitikti su Deniu.
Durų skambutis suskambėjo lygiai pusę trijų ir Ke­
na nenoriai atidarė duris.
Reganas vilkėjo gelsvai rudomis laisvomis kelnėmis

52
ir juodos bei gelsvai rudos spalvos marškiniais be apy­
kaklės. Jis piktai pažvelgė į Keną.
- Kodėl jums neapsivilkus tuo maišu, kuriame parsi-
nešėte pirkinius?
Kena pervėrė Reganą žvilgsniu. Ji ruošėsi tokiam jo
puolimui, jautėsi lengva, tarsi avėtų balerinos bateliais.
Niekada dar nebuvo labiau pasitikinti savimi.
- Juk popietę praleisiu su jum is, - atžariai metė. -
Nematau priežasčių gundyti.
Reganas nustebęs kilstelėjo antakius.
- Maniau, kad mūsų pamokų tikslas toks ir yra -
išmokyti jus viliojimo meno. O manimi galite nesirū­
pinti, - šaltai pridūrė. - Mes jau išsiaiškinome, kad jūs
ne mano skonio.
- Dėkui Dievui, - atsiduso Kena ir sarkastiškai nusišyp­
sojusi nusisuko. - Ką gi, apsivilksiu vieną iš tų suknelių,
kurias privertėte mane nusipirkti - su iškirpte iki bambos.
- Tik nesimaukite šiltų apatinių kelnaičių ir neuž­
mirškit liemenėlės.
Kena garsiai užtrenkė miegamojo duris.
Po dešimties minučių ji tyliai įsėlino į svetainę -
jautėsi labai pasitikinti savimi ir viliojanti kaip viena iš
didžiųjų nuodėmių.
Reganas liovėsi apžiūrinėjęs nuotraukas, kurias Kena
laikė ant mažojo kavos stalelio, ir smalsiai pažvelgė į ją.
Kena vilkėjo naująja gelsvai žalia palaidine trumpomis ran­
kovėmis, kurios iškirptė baigėsi tarp krūtų, traukdama dė­
mesį prie švelnių apvalumų. Specialiai prie šios palaidinės

53
pirkta liemenėlė šiek tiek padidino jos biustą, o palaidinės
spalva išryškino akių žalumą.
- Dėl Dievo meilės, išsitieskite! - sududeno kelda­
masis nuo kanapos Reganas.
Kena pakluso, bet akys aiškiai sakė, ką ji galvoja
apie pastabą.
- Jūs vaikštote kaip laidojimo biuro savininkė, - pa­
sakė Reganas ir pasuko prie durų.
- Na, bent jau neatrodau kaip ji, - tarė Kena, akiplė­
šiškai žvelgdama į paniurusį jo veidą.
- Dėl to būtų galima ginčytis, - ramiai tarė Rega­
nas. - Eikime.
- Ar negalėtume likti čia? - atžariai paklausė Kena.
- Nebijote likti su manimi dviese? - paklausė Rega­
nas pagiežingai šypsodamasis.
- Vargu ar man verta nerimauti dėl garbės, - abejo­
dama tarė Kena, eidama su Reganu lifto link, - jei jau
turiu mokytis suvilioti vyriškį.
Liftas sustojo, durys buvo beatsiveriančios, kai Kena
pakėlė galvą ir pervėrė Reganą žvilgsniu.
- Mums pasisekė, kad neprivalau jūsų įsivilioti į
lovą, ar ne?
Lifto kabinoje kaip stabo ištikta stovėjo ta pati
pagyvenusi ponia, kuri anądien nugirdo jos nuomonę
apie liemenėles, ir spoksojo į raudoną kaip vėžys mergi­
ną ir augalotą vyriškį. Atrodė, kad ji dvejoja - išlipti ar
likti kabinoje.
- Hmm... Kokia puiki diena... ar ne?

54
 Mažoji senučiukė užsikirto, atsiprašydama kažką su­
murmėjo ir iššokusi iš lifto nuskubėjo per vestibiulį. Pri­
laikydamas duris, kad Kena galėtų įlipti į liftą, Reganas
stengėsi išlikti ramus. Jis paspaudė pirmojo aukšto myg­
tuką ir pažvelgė į Keną.
- Ar ji jūsų laukė? - paklausė jis.
Kena atsiduso.
- Iki šio savaitgalio ji manė, kad aš - tvirtų moralinių
nuostatų, maloni, santūri jauna panelė.
- Ar jums labai rūpi, ką galvoja kiti? - netikėtai pa­
klausė Reganas.
Kena pažvelgė į Reganą; šis žiūrėjo į ją atidžiai, ir mer­
gina nustebusi pajuto, kad ją apėmė keistas jausmas. Ke­
na sutriko ir staiga nukreipė žvilgsnį.
- Ne, nemanau, kad man labai rūpėtų, - atsakė ji.
- Tai kodėl gyvenate užsidariusi kaip kokia atsiskyrėlė ir
vilkite iš dailidės nusižiūrėtais drabužiais? - paklausė jis.
Kena įsistebeilijo į lifto kabinos grindis.
- Todėl, kad negeriu alkoholio ir nevartoju narkoti­
kų, - tyliai tarė Kena. - Netikiu laisva meile ir mieliau
einu pasivaikščioti po mišką nei pasišokti į disko klubą.
Reganas nepratarė nė žodžio, bet visą laiką, kol liftas su­
stojo, neatitraukė žvilgsnio nuo nulenktos Kenos galvos.
- Eime, deimantine mergele, - tyliai tarė jis ir pralei­
do ją iš lifto.
- Ką jūs pasakėte? - nustebusi paklausė Kena.
- Jūs kaip natūralus deimantas, - tarė Reganas tyliu
balsu. - Reikia tik šiek tiek apšlifuoti.

55
 - Tai gali teikti skausmo, - Kena pabandė viską nu­
leisti juokais.
- Ir Pelenė negavo princo nepatyrusi šiek tiek kan­
čios, mieloji, - priminė jis.
Kena atsiduso.
- Na, dabar jaučiuosi panašesnė į moliūgą, o ne į
Pelenę.
- Todėl mums ir teks padirbėti.
Susirūpinusi ir truputį susinervinusi Kena nusekė pas­
kui Reganą iki automobilio. Tas vyriškis kėlė jai nerimą,
su juo ji jautėsi pažeidžiama. Reikėjo nepriimti jo pasiū­
lymo! Bet jei tai viena iš milijono galimybių atkreipti
Denio dėmesį, ji su džiaugsmu tuo pasinaudos. Jokia auka
dėl Denio nėra per didelė, net jeigu reikėtų leisti laiką su
žmogumi, kurio nemėgsta iš visos širdies.
Reganas gyveno Atlantos centre esančiame praban­
giame bute: langai žvelgė į Regency Hyatt House būdingą
aplinką - nakties žiburių apšviesta Adanta buvo panaši į
spalvingą brangakmenį. Butas išklotas minkštais pilkos
spalvos kilimais, apstatytas Viduržemio jūros regiono sti­
liaus baldais, ant langų kabojo tamsiai pilkos su gelsvo­
mis juostelėmis užuolaidos. Visur pristatyta daugybė me­
dinių skulptūrėlių, ant sienų kabojo Afrikos genčių kau­
kės - visa tai kūrė savitą nuotaiką. Ant antikvarinio sta­
lelio stovėjo nuotrauka siaurais prabangiais rėmeliais.
Nereikėjo nė sakyti, kas ta nuostabaus grožio blondinė
ilgais vėjo sutaršytais plaukais. Tai buvo Džesika.
- Nesivaržykite, - sududeno Reganas jai už nugaros. -

56
Ir man galėtumėte tą patį pasiūlyti.
Kena paraudo sutrikusi, kad ją užklupo apžiūrinėjam nuo­
trauką. Ji atsigręžė ir jos akyse galėjai įžvelgti atsiprašymą.
- Kaip gaila, - tyliai tarė ji. - Džesika buvo labai miela.
Regano veidas apniuko, jis susikišo rankas į kišenes ir
nusisuko.
- Sėskite.
Kena pasuko prie kanapos ir nerangiai susmuko.
- Taigi, pradėsim, - tarė Reganas ir atidžiai ją nužvelgę. -
Jūs net nemokate atsisėsti kaip tikra moteris - atakuojate
krėslus taip, tarsi jie galėtų pašokti ir jums įkąsti.
Kena sukando dantis. Pamoka turėjo būti ilga ir ji
stengėsi suvaldyti savo karštą būdą, nes norėjo išvengti
nereikalingų rūpesčių.
Kažkokiu stebuklingu būdu jai sekėsi valdytis visą tą
ilgą popietę, nors nuolat girdėjo, ką daro blogai ir kaip
turėtų elgtis, pavyzdžiui, paimti puodelį ir gracingai lai­
kyti jį rankoje.
- Nesuprantu, kaip sulaukiau tokio amžiaus niekie­
no nemokoma, - maloniai tarė ji, kai Reganas pareiškė,
kad šiai dienai užteks.
- Ir aš nesuprantu, - paerzino Reganas. - Dar vienas
dalykas - galvokite, kad priklausote kačių šeimai. Jauskite
savo kūną ir priverskite jį gracingai judėti. Gundykite!
- Gal verčiau palydėkite mane į gatvę, galėsiu pasi­
mokyti iš tų, kurios geriausiai tą moka?..
Reganas piktai pažvelgė į ją.
- Tarp gundymo ir atviro gašlumo - didelis skirtumas.

57
Ar jums teko kada nors matyti, kaip ant podiumo vaikš­
to manekenės?
- Tiesą sakant, niekada tuo nesidomėjau, - prisipaži­
no Kena.
- Yra kabelinės televizijos kanalas, per kurį demonst­
ruojamos mados, - patarė jis. - Pasižiūrėkite. Nepakenktų
ir baleto pamokos.
- Na, to tai jau nebus! - nukirto Kena. - Aš neturiu laiko
šokinėti su mažametėmis apsivilkusi balerinos sijonėlį.
Vertindamas Kenos kūną Reganas lėtai nužvelgė ją
nuo galvos iki kojų.
- Pasižiūrėsime, kaip jūs vaikštote, Pelene, - tarė jis.
Kena giliai atsiduso ir pabandė prisiminti viską, ką
Reganas bandė įkalti į jos svaigstančią galvą. Ji pajudė­
jo sąmoningai gracingai, lėtai siūbuodama tarsi vėjo siū­
ruojama nendrė, aukštai iškelta galva, lengvais žings­
niais, tiesi ir išdidi.
Kena prisiartino prie Regano ir jo akyse žybtelėjo ki­
birkštėlė. Jo įdėmus žvilgsnis užkliuvo už mažų jos krūtų
iškilumų.
Ji nuraudo nuo to žvilgsnio intymumo, jos smak­
ras įsitempė.
- Neblogai, - sumurmėjo Reganas. - Kaip pradedan-
čiajai... - pridūrė žvelgdamas jai į akis. - Bet jūsų laukia
beprotiškai ilgas kelias, o laiko maža. Margo už jus pra­
našesnė, mieloji.
- Žinau, - liūdnai tarė Kena. - Jos kūnas puikus.
- Nėra ko jums skųstis savo kūnu, - jo balso tonas

58
neleido abejoti, kad jis taip ir galvoja, - tik turite išmokti
juo pasinaudoti.
Kena pajuto dilgčiojant savo kojų pirštus.
- Jei turite omeny tai, apie ką aš dabar pagalvojau, tai
užmirškite! Neketinu temptis Denio į lovą!
Regano veidas persikreipė.
- Nejau jūs jo negeidžiate?
- Aišku, kad geidžiu, bet... na... ne taip... - vengdama jo
tiriančio žvilgsnio pralemeno Kena. Ką jis norėjo pasakyti?
Ji myli Denį ir, žinoma, jo geidžia... bent jau taip galvoja.
Kita vertus, ką ji gali žinoti? Denis niekada nebandė jos pa­
liesti... Per tuos dvejus metus, kai kartu dirba...
- Ar suprantate, ką dabar pasakėte? - paklausė Reganas.
Jis priėjo prie Kenos, vyriškio stotas jai kėlė baimę.
Advokatas kvepėjo prieskoniais, tabaku ir dvelkė šiluma.
- Pažiūrėkite į mane, flirtuokite akimis, - tyliai
paliepė. - Pažiūrėkime, ko išmokote.
Kena sukaupė jėgas ir atlaikė jo žvilgsnį. Droviai nu­
sišypsojusi ji nuleido akis, tada vėl pažvelgė į jį, jos
blakstienos švelniai virpėjo.
- Geriau? - sušnibždėjo pakeldama galvą.
Reganas kiek patylėjo, jo žvilgsnis buvo neįprastai
skvarbus.
- Turite galimybių, - pagaliau tarė. -A r jūsų blaks­
tienos tikros?
- Žinoma, - nustebusi dėl tokio klausimo Kena su­
mirksėjo. Tada pastebėjo jo blakstienas - tankias ir tam­
sias, tobulai įrėminančias jo itin ryškias akis. Regano

59
akys buvo beveik juodos, migdolo formos, tamsesnės
nei ji buvo maniusi.
Jų žvilgsniai susidūrė ir kurį laiką m inėjo vienas ki­
tą; nuo kilusios įtampos Kenos keliai ėmė virpėti. Tar­
si palietusi elektros laidą, kuriuo teka srovė, ji vos at­
plėšė savo žvilgsnį.
Kenos lūpos prasivėrė nuo nervingo atodūsio. Ji at­
sitraukė, stengdamasi išsivaduoti nuo galingo jo kūno
magnetizmo.
- Verčiau jau eisiu namo, - tarė keistu balsu.
- Ir aš taip manau, - sutiko Reganas. - Beje, pasirū­
pinau, kad kitą savaitę Denio nebūtų Atlantoje. Pirmą
kartą naująjį jūsų pavidalą jis išvys šeštadienio vakarą.
- Kur jis? - staiga nuliūdusi paklausė Kena. Ji tikėjo­
si, kad Denis ryt rytą ją pamatys.
- Nubraukite tą tragišką išraišką nuo savo veido, -
Reganas prisidegė cigaretę ir nusisuko. - Jis Niujorke,
tvarko už mane kai kuriuos reikalus, ar bent jau mano tai
darąs. Buvo nepatenkintas, nes Margo liko čia, - pridūrė
šelmiškai šypsodamasis.
- Atskyrėte juos vieną nuo kito, elfe krikštatėvi, - pa­
sišaipė Kena.
Reganas atsigręžė ir pastebėjo linksmas kibirkštėles
Kenos akyse. Jis stovėjo ir žvelgė atidžiai, kol ji parau­
dusi nuleido akis į plačią jo krūtinę. Tačiau pasijuto
dar blogiau. Tankiais plaukais apaugusi raumeninga
krūtinė ją veikė keistai.
- Argi ne toks buvo mūsų sumanymas? —nervingai

60
paklausė Reganas. - Nemanau, kad jis ten ką nors gera
nuveiks. Palaukime ir pamatysime, kaip jis reaguos j nau-
jąjį jūsų įvaizdį.
- Laikysiu špygą kišenėje, - sumurmėjo Kena.
- Aš taip pat. Jums prireiks visokeriopos pagalbos, -
pareiškė jis. - Eikim, noriu parvežti jus namo ir grįžti
prie darbo.
- Ar privalote tiek daug dirbti? - paklausė Kena
jiems einant pro duris.
- Privalau, jei noriu likti sveiko proto, - šiurkščiai
tarė jis.
Kena sustojo prie lifto ir įdėmiai pažvelgė į Reganą.
„Tai tik todėl, kad jis Denio brolis... įbrolis... tik todėl
jai įdomus", - tarė ji pati sau.
- Ar jūs jos ilgitės? - švelniai paklausė Kena ir linkte­
lėjo galva jo buto link.
Atrodo, kad Reganas iškart suprato, apie ką ji kalba,
ir jo veidas apsiblausė.
- Apie Džesiką nekalbu, - grubiai tarė. - Net su savo
šeima, o jūs jai tikrai nepriklausote. Dar ne.
Kena nuraudo išgirdusi tokį griežtą atsakymą. Neti­
kėtas šiurkštumas ją beveik pravirkdė. Ji įlipo į liftą ir iki
pat namų jie nebeištarė vienas kitam nė žodžio.
Kita savaitė prabėgo greitai. Kena ją praleido ilgėdamasi
Denio ir kaip įmanydama vengdama Regano. Bet tai pada­
ryti buvo beveik neįmanoma. Laisvu laiku jis vis mokė ją,
pamokslavo savo šaltu balsu, kurio ji negalėjo pakęsti. Mer­
giną piktino toks elgesys, kiekvienas jo žodis, ir ji leido jam

61
tai suprasti. Įtampa augo ir Kena suprato, kad Reganas jau­
čia jai tokį pat priešiškumą kaip ir ji jam. Jų pyktis mito pats
savimi, ir ji gyveno trokšdama vien Denio sugrįžimo.
Pagaliau atėjo penktadienis, Kena su palengvėjimu
atsiduso ir pasiėmusi rankinę bei apsiausią rengėsi pa­
likti kontorą.
Regano kabineto durys atsivėrė jai dar nespėjus išei­
ti, jis išdygo tarpdury - be švarko ir be kaklaraiščio,
marškiniai pakaklėje prasegti, rankovės atraitytos - ir
įsmeigė į ją akis.
Kena tylėjo. Ją tarsi suparalyžiavo kiaurai veriantis Re­
gano žvilgsnis, kuris matė viską - smėlio spalvos palaidi­
nę gilia iškirpte, gelsvai rudą klostuotą sijoną, prašmat­
nų šalikėlį su žirneliais. Kenos makiažas buvo puikus,
net su akiniais ji atrodė patraukliai.
- Prieikite prie manęs, - apžiūrinėdamas ją tyliai tarė
Reganas.
Kena nevalingai pakluso - jos eisena buvo gracingai
tvirta, kūnas gundančiai siūbavo, o akys žvelgė tiesiai į
Reganą. Priėjusi prie jo ji sustojo; švelni šypsena nuslin­
ko dailiomis Regano lūpomis.
- Puiku, - iš gilumos atsidusęs tyliai tarė jis. - Tik­
rai puiku. Manau, sulauksite pripažinimo, panele Dyn.
Kuo ketinate vilkėti per pokylį, gal tuo stebuklingu jū­
ros spalvos apdaru?
- Taip, - beveik be garso patvirtino Kena. Ji negalėjo
suprasti, kodėl Reganas ją taip keistai veikia.
Reganas linktelėjo pritardamas.

62
 - Užvažiuosiu jūsų pusę septynių. Deniui bus tikra
staigmena, ar ne? - susimąstęs tarė jis.
-Jis manęs tikriausiai neatpažins, - nusišypsojo Kena.
- Tik nepamirškite, kad turite elgtis kaip mano mer­
gina, - šaltai priminė Reganas. - Nepulkite prie jo pir­
mai progai pasitaikius, nes viską sugadinsite.
Kena įbedė į Reganą įtūžio kupiną žvilgsnį.
- Aš prisimenu žaidimo taisykles, advokate. Nebūti­
na nuolat priminti.
- Vis dėlto jums teks mane pakęsti. Noriu, kad
mums pasisektų, - tarė jis. - Svarbiausia - sukelti De­
nio pavydą. O tai įmanoma tik apsimetus, kad mudu
esame pora.
- Ar tik tai nereiškia, kad turėsiu žiūrėti į jus dievi­
nančiu žvilgsniu ir viešai apsimetinėti? - paklausė Kena,
jos veidas degė neapykanta.
- Visai teisingai, - patvirtino Reganas. - Norėdami
įtikinti Denį, turėsime surengti spektaklį ir kontoroje.
- Aš nesėdėsiu jums ant kelių, kai diktuosite laiš­
kus, - kategoriškai pareiškė Kena.
- Kas verčia jus galvoti, kad aš to noriu? - atšiauriai
paklausė Reganas.
Tvirtai spausdama rankinę prie krūtinės Kena pasu­
ko durų link; tuo tarpu atsidarė durys ir šypsodamasis
įėjo Denis. Pamatęs Keną jis sustojo ir iš nuostabos kils­
telėjo antakius.
- Na, na... - apstulbo jis.
Reganas priėjo prie Kenos ir demonstratyviai uždėjo

63
 ranką ant pečių; ši vos nekrūptelėjo nuo šiltos tvirtos ran­
kos prisilietimo.
- Nemaniau, kad grįši šiandien, - Reganas maloniai krei­
pėsi į jaunąjį vyriškį. - Spėju, kad vesiesi Margo į pokylį?
- Mmm... taip, - sumikčiojo Denis, suglumęs dėl
neslepiamo brolio meilinimosi jo sekretorei.
- Kena jau buvo beišeinanti, - tęsė Reganas. - Ar
rengiesi šįvakar dar padirbėti?
- Ne, - tarė Denis.
- Išlydėsiu Keną, o tada norėčiau informuoti tave apie
viską, kas įvyko kontoroje per savaitę, kol tavęs nebuvo.
O tu man papasakosi, ką pavyko nuveikti Niujorke. -
Tarsi baimindamasis, kad Kena gali pulti prie Denio, jis
spustelėjo jos petį.
- Eime, mieloji, - tarė jis Kenai.
Kena pasiuntė Deniui blankų šypsnį.
- Sveiki sugrįžę, bose, - tarė ji atsigręžusi į jį.
- Taip... - keistu balsu tarė Denis. - Sveiki...
Reganas specialiai paliko duris praviras. - Jis buvo
įsitikinęs, kad Denis seka juos žvilgsniu. Reganas sugrie­
bė Keną už pečių.
- Užvažiuosiu tavęs ryt pusę septynių, mieloji, - tarė
jis jausmingu balsu. - Apsivilk tą seksualiąją suknelę, pa­
daryk tai dėl manęs, mažute, - pridūrė, o jo akys ragino
įsitraukti į žaidimą. Jis pasilenkė jos pabučiuoti ir Kena
užsimerkė, kad ir kas, ji negalėjo to išvengti. Galų gale
juk tokios žaidimo taisyklės, ir viskas vienam tikslui -
patraukti Denio dėmesį, priversti pavyduliauti.

64
 Kena pajuto lengvą tvirtų ir šiltų Regano lūpų prisi­
lietimą, tada jis atsitraukė ir paleido ją.
- Vėliau tau paskambinsiu, - tarė Reganas. Nepai­
sant balse skambėjusios šilumos, akys buvo ledinės.
- Patausok save, - Kena pabandė suteikti savo balsui
intymumo. Blankiai nusišypsojusi ji sparčiu žingsniu nu­
ėjo lifto link.
Įlipusi į liftą Kena vos nenualpo ir nusikeikė. Jautė
keistą silpnumą. „Tai dėl to, kad vėl pamatė Denį“, -
pagalvojo ji. Dėl netikėtumo, kad sutiko jį anksčiau ne­
gu tikėjosi. Kena pirštais palietė savo lūpas. Skubotą tvirtų
Regano lūpų prisilietimą ji jautė tarsi žaizdą.
O jeigu Reganas klysta, jei Denis visai neims pavydu­
liauti, jei jis per daug atsidavęs Margo ir jam nerūpi ta­
riami Kenos ryšiai su Reganu? Kena sunkiai atsiduso.
Tokia jau jos dalia - viskas būna atvirkščiai negu tikisi.
Jeigu taip iš tikrųjų nutiks, Reganui ji niekad neatleis.
Šeštadienio vakarui ji rengėsi ypač kruopščiai: ilgiau
nei paprastai užtruko darydamasi makiažą ir nusprendė
nesidėti akinių. Kam rūpi, kad ji prastai mato, Reganui
teks vedžioti ją už rankos. Šiaip ar taip, jie bus panašesni į
porą, o Reganas turės jai pasakoti, kaip reaguoja Denis.
Reganas, kaip visada, atvyko tiksliai sutartu laiku; ati­
dariusi duris ji išvydo jį vilkintį įprastą juodą vakarinį kos­
tiumą, o balti šilkiniai marškiniai išryškino tamsų gymį.
Kena pažvelgė į jį.
- Pone Koulai, ar aš ne per daug išsipusčiusi?
- O kaip jums pačiai atrodo? - paklausė Reganas ir

65
Kena pajuto jo tiriamą žvilgsnį, bėgiojantį jos liaunu kū­
nu. Suknelė gerokai apnuogino ją, nedaug laisvės palik­
dama vaizduotei.
- Man nereikia akinių, kai kas nors yra šalia, - paaiškino
Kena ir apsisukusi nuėjo pasiimti rankinės bei juodos šilki­
nės skaros, kurią galvojo užsimesti ant pečių. - Jums teks
mane vedžioti, kad neįkrisčiau į kokią kanalizacijos angą.
- Bet jūsų akiniai puikūs, - sumurmėjo Reganas.
- Tai tik todėl, advokate, kad šiandien aš be jų, - pareiš­
kė Kena ir apsisuko aplink: suknelė suvilnijo bangomis.
Nors Kena negalėjo gerai įžiūrėti Regano veido, ji pa­
juto jo susierzinimą.
- Eime, - trumpai tarė jis.
Netarusi nė žodžio Kena nusekė paskui Reganą. Be
akinių jautėsi nesaugi, keistai pažeidžiama. Tačiau
galingas Regano kūnas veikė raminamai, ji instinktyviai
jautė, kad tik šalia šio vyriškio jai niekas negresia. Gal
advokatas ir nemėgsta jos, bet tikrai ja pasirūpins.
Reganas tylėjo iki pat viešbučio, Kena irgi netrikdė
tylos. Keista, bet jos mintys vis grįždavo prie to skuboto
lengvo bučinio, kai Reganas išlydėjo ją iš kontoros. Pir­
mą kartą ją pabučiavo vyriškis ir ji jautėsi netekusi pu­
siausvyros. Po galais, Kena jo nemėgo, buvo įsimylėjusi
Denį, kodėl tas bučinys neduoda jai ramybės? Mergina
prisivertė negalvoti apie tai.
Pokylio salėje grojo orkestras, o spalvingi moterų ap­
darai mirgėjo kaip kaleidoskopas. Kena matė tik judan­
čius spalvingus šešėlius, negalėjo įžiūrėti jų veidų; bet vis

66
tiek tai buvo žavu, o prisimerkusi ji netgi galėdavo atpa­
žinti žmones. Denį su Margo ji pamatė iškart. Stovėda­
mi prie indo su punšu jie šypsojosi vienas kitam ir Kena
pajuto, kad išblyško kaip drobė.
- Liaukitės, - sudraudė Reganas. - Prisimerkusi jūs
panaši į senutę.
- Dėkoju jums, pasakų krikštatėvi, už karietą ir stik­
lines kurpaites, - atsilygino ji žvelgdama jo pusėn. - Gal
galėtumėte dabar mostelėti burtų lazdele ir išnykti?
- Apgailestauju, mieloji, - tyliai tarė Reganas. - La­
biau už viską pasaulyje dabar norėčiau dingti iš čia, bet
aplinkybės verčia elgtis visai kitaip. Vaidinkite įsimylė­
jusią, mano šventoji nekaltybe, ir šypsokitės!
Kena prisivertė nusišypsoti ir pastebėjusi, kad neryš­
kūs Denio ir Margo šešėliai pajudėjo jų link, įsitvėrė Re­
gano rankos.
- O Viešpatie, kas čia dabar bus? - iš lėto pratarė
Kena. - Ir ko aš norėčiau, kad būtų...
- Patylėkite, jie jau čia. - Reganas apkabino ją per
taliją. - Sveikas, Deni
- Sveikas, didysis broli, - pasigirdo malonus atsakymas.
Nuo Denio balso Kenos kūnu perbėgo malonus virpulys.
- Koks čia gundantis Dievo kūrinys šalia tavęs?
Jie stovėjo gana arti ir Kena galėjo įžiūrėti suglumusį
ją tyrinėjančio Denio veidą.
- Kas nutiko? - sumurmėjo jis. - Tu... kažkokia kitokia.
- Tai aš kaltas, - Regano balse suskambėjusios grės­
mingos gaidelės neprasprūdo pro Denio ausis.

67
 - Na, na... - sumurmėjo Denis. - Maniau, kad jūs
vienas kitą pribaigsite per tą savaitę be manęs.
- Gal galėtum mus supažindinti? - maloniai paklau­
sė šalia Denio stovinti juodaplaukė.
- Ak, žinoma, adeisk man! Margo de la Vera, o čia
mano įbroliu Reganas Koulas ir mano sekretorė Kena Dyn.
Pribloškiančiai rafinuotai Reganas paėmė moters
ranką ir pakėlė prie lūpų.
- Senorita, mucho gusto en conocerLi,* - tarė Reganas
puikia ispanų kalba.
Moteris nustebo ir plačiai nusišypsojo.
- Con mucho gusto, senor. Habla usted espanob**
- Un poco***, - prisipažino Reganas. - O Denio ge­
ras skonis.
- Ne, senjore, tai mano geras skonis, - švelniai pa­
prieštaravo Margo; jos akys sakė, kad Denį ji dievina.
Margo pasirodė besanti maloni romių draugiškų akių
moteris, ji šypsojosi net ir Kenai. Jos buvo sutikusios kelis­
kart kontoroje, bet kalbėtis neteko, todėl Kena tikėjosi po
šalta kaip ledas išore rasti pinigų besigviešiančią širdį. Bet
prieš akis stovinti moteris atrodė esanti visiška priešingybė.
- Man labai malonu jus matyti, - Kena susivaldė ir
blankiai nusišypsojo. Margo buvo vos metais už ją vyres­
nė, bet atrodė labiau subrendusi ir šaltakraujiška.
- Ir man, - linktelėjo Margo. - Denis sako, kad be
jūsų kontoroje viskas sugriūtų.

Labai m alonu susipažinti senjorita.

Ir man labai malonu, senjore. Ar jūs kalbate ispaniškai?
Truputį.

68
 - J is tikrai malonus, - tyliai tarė Kena.
- Ir atviras, - Reganas tyliai nusijuokė ir prisitraukė Keną
prie savęs. - Jis verda mus dirbti be atokvėpio, ar ne, mieloji?
Denis stovėjo paniuręs ir suglumęs.
- Gal norėtum pašokti, Kena? - netikėtai paklausė jis.
Kenos širdis ėmė pašėlusiai plakti, ji jau žiojosi ištarti „taip“,
bet pajuto, kaip Regano pirštai tvirtai spustelėjo jos taliją.
- Atleisk, - tarė Reganas įbroliui, o jo akys grėsmin­
gai spindėjo. - Bijau, kad šiandien ji jau nebeturi nė vie­
no laisvo šokio.
Denis suglumo, bet greitai paslėpė nepasitenkinimo
išraišką ir paėmė už rankos Margo.
- Na, negalėčiau priekaištauti tau, ji puikiai atrodo,
- tarė jis Reganui. - Mes dar šiek tiek pašoksim. Iki pasi­
matymo vėliau!
- Užvažiuokite pas mane apie vidurnaktį, išgersim
po taurelę, - pakvietė Reganas.
- Mielai, - sutiko Denis ir nusivedė Margo šokti.
- Prakeikimas! - Kena supyko, kad Reganas sugadi­
no jai pirmą pasitaikiusią progą; dabar jiedu suko valsą
pokylių salėje.
- Tai buvo vienintelė proga pabūti Denio glėbyje, -
pašaipiai nusijuokė Reganas, - ir aš ją iš jūsų atėmiau, ar
ne apie tai dabar galvojate? Betgi, mieloji, nė vienam vy­
rui nereikia to, kas atvirai siūloma. Kuo sunkiau ką nors
gauti, tuo stipresnis noras siekti.
Kena susivaldė, o jos žvilgsnis užkliuvo už netoliese
šokančių Denio ir Margo. Persikų spalvos Margo

69
suknelė išryškino jos tamsų gymį, ji buvo nuostabiai graži.
Nesunku atspėti, kodėl Denis taip ja susižavėjęs. Netgi su
puošniaisiais savo apdarais Kena jautėsi už ją prastesnė.
- J i nuostabi, ar ne? - paklausė Regano. - Nepanaši į
šaltą savanaudę, kaip jūs sakėte.
- Išorė gali būti apgaulinga, mieloji, - priminė Rega­
nas. - Teko sutikti nekaltai atrodančių mažylių, kurios
lovoje elgėsi kaip buhalterės.
- Ar jums teko pirkti moteris, advokate? - perdėtai
saldžiai šypsodamasi paklausė Kena.
Regano akys blykstelėjo.
- Jūs už tai man dar sumokėsite, - tyliai tarė jis.
- Drebu iš baimės, - akiplėšiškai pareiškė Kena. -
Man pasisekė, kad aplinkui daug žmonių, ar ne?
- Džiaukitės, kol galite.
- Džiaugčiausi, jei leistumėte man pašokti su De­
niu, - burbėjo Kena.
- Žinau, ką darau, net jei jums tai ir nepatinka, - tarė
Reganas, sukdamas ją valso sūkury. Staiga jis tvirtai pri­
glaudė merginą prie savęs ir ji pajuto stangrias jo kojas.
Kena aiktelėjo, bet nieko daugiau negalėjo padaryti.
Jo artumas ją degino, ji pabandė atsitraukti.
Regano rankos dar stipriau glaudė ją prie savęs, kol
jos krūtinė švelniai prigludo prie jo švarko.
- Atsipalaiduokite, - suniurzgė jis. - Denis žiūri į
mus. Norėčiau duoti peno jo mintims.
- O! - šūktelėjo ji, bet nebesipriešino. Galingo, tvir­
to jo kūno artumas keistai veikė jos pusiausvyrą. Ji

70
jautėsi apsvaigusi, virpėjo. Tikriausiai pavargo, pasi­
aiškino pati sau.
- Dabar gerai, - sumurmėjo Reganas jai virš galvos, -
leiskite judėti, leiskite savo kūnui ilsėtis prie manojo. Šo­
kimas panašus į meilės aktą, turi leisti te vyrui vadovauti.
Kena paraudo iki pat plaukų šaknų, jos kūnas pastiro,
kol glamonėjanti jo ranka privertė ją vėl atsipalaiduoti.
-Jum s nedažnai tenka šoka, ar ne? - tyliai paklausė Rega­
nas. - Jūs krūpčiojate kaskart, kai jūsų koja prisiliečia prie
manosios, tarsi netgi toks intymumas jums būtų naujas.
Taip ir buvo, bet to ji negalėjo prisipažinti pikčiausiam
savo priešui. Jos pirštai įsikirto į jo švarko adapus, rankos bu­
vo šaltos ir nuo nervinės įtampos sustirusios. Kena nedrįso
pakelti akių. Regano kvepalai žadino jos jusles, jaukus jo vy­
riškumas gaubė ją ir sekino jėgas, ir tai buvo blogai. Ji negalė­
jo rizikuoti susidurti su jo žvilgsniu taip arti. Jis kėlė jai baimę.
- Neįsitempkite, mieloji, - šnibždėjo Reganas, pirštais
glamonėdamas jai delną. - Na, leiskite man jus jausti.
Reganas vedė Keną į naujų pojūčių pasaulį. Ji suprato,
ką jis daro: gundo ją, kad Denis galėtų patikėti, jog tarp
jų kažkas vyksta. Bet jos kūnas apgaule buvo verčiamas
jam atsakyti tuo pačiu, o protas daugiau nebegalėjo kon­
troliuoti. Jos kojai prisilietus prie jo šlaunies ji visa suvir­
pėdavo, o kai jo ranka nuslydo jai per nugarą žemiau
juosmens ir priglaudė ją prie savęs, jai užėmė žadą!
- O ne, nedarykite to, - virpančiu balsu paprašė Ke­
na ir pabandė ištrūkti iš jo rankų.
Reganas pasilenkė ir ji pajuto jo kvėpavimą į ausį;

71
staiga jis krimstelėjo jos ausies spenelį. Jo kvėpavimas buvo
keistai sunkus ir greitas.
- Ar suprantate, ką aš dabar darau? - paklausė jis.
- Taip, - atsakė ji neatpažįstamu balsu. - Bet...
- Nepriimkite to asmeniškai, - stačiokiškai tarė jis. - Mes
vaidiname spektaklį, ir dek Jus žeidžia toks intymumas, nes
jūs skaisti. Bet taip elgtųsi kiekvienas patyręs vyriškis.
Ar tikrai? Ji vos neištarė to garsiai, bet jos pačios
mintys ją sukrėtė. Tai, kaip ji atsakė į jo glamones,
kėlė pavojų, bet ji buvo bejėgė ką nors pakeisti. Šie
pojūčiai žadino troškimą kažko kito, ko ji niekada ne­
buvo patyrusi, artimesnio sąlyčio nei šis, troškimą kaž­
ko... daugiau.
- Reganai, - virpančiu balsu tarė Kena.
Atrodė, kad nuo Kenos lūpose keistai suskambėjusio
vardo Reganas neteko žado.
- Taip?
- Prašau... neglauskite manęs taip, —maldavo Kena. Jos
pirštai gniaužė jo švarko adapus. - Man tai kelia baimę.
Reganas giliai atsiduso ir šiek tiek atlaisvino glėbį.
- Kodėl? - paklausė jis.
Ji negalėjo jam to pasakyti. Ir pati nežinojo, bet su
palengvėjimu atsiduso, kai jis leido jai šiek tiek atsitolin­
ti. Ir jam kažkas nutiko, kažkas, ko ji negalėjo suprasti, -
tik neabejotinai pajuto kažką kietą.
- Argi ne puiki muzika? - paklausė ji nervingai.
Regano pirštai švelniai glamonėjo jos pirštus.
- Vyro kūnas kartais iškrečia jam pokštą, -

72
sukuždėjo jis jai į ausį. - Jam pažadinti netgi ne visada
būtinas moters artumas.
Kena nuraudo, tik viena mintis sukosi jos galvoje: ar
galėtų pabėgti atkreipusi kuo mažiau dėmesio.
- Tai ne dėl to, - sunkiai išlemeno ji.
- Ne dėl to? - Reganas atsitraukė ir pažvelgė į jos ap­
stulbusias akis. - O kad galėtumėte matyti savo veidą, -
sumurmėjo keistai šypsodamasis. - Ar jus tai suglumino?
Kena silpnai riktelėjo ir atplėšė žvilgsnį nuo jo veido.
- Nereikia... - sušnibždėjo.
- Skaistuolė, - sumurmėjo Reganas. Akimirką jis stip­
riai sugniaužė jos pirštus, mergina pajuto, kaip jis skruostu
perbraukė per jos plaukus.
Kena susitvardė ir nervinai nusijuokė.
- Tik nesumanykite paaukoti manęs dievams, gerai?
Reganas švelniai nusijuokė jai į kaktą.
- Tos kultūros jau seniai išnykusios. Ar esate kada nors
mačiusi piramides Meksikoje ir Centrinėje Amerikoje?
Tie žodžiai privertė ją pakelti akis.
- Ir Peru? O, atiduočiau viską, kad galėčiau į jas užkop­
ti, - atvirai prisipažino ji. - Norėjau studijuoti archeologiją,
bet neturėjau pinigų pasirengti stojamiesiems egzaminams.
Reganas pažvelgė į ją ir jo akys minutėlei apsiniaukė.
- Galėčiau kurią nors dieną parodyti jums savo nuotrau­
kų kolekciją, - tyliai tarė jis. - Prieš porą metų buvau suren­
gęs archeologinę ekspediciją, aplankiau visas tas vietas.
Kenos veide nušvito nuostaba ir pasitenkinimas.
- Na, ir kas iš to išeitų? —tyliai tarė ji. - Nemanau,

73
kad jūsų senienoms patiktų dar viena tokia pat.
Reganas pakėlė antakius.
- Koketuojate su manimi, panele Dyn? - paklausė
Reganas keistu balsu.
Kena akimirkai buvo užmiršusi, kad Reganas jos prie­
šas. Bet pažvelgė į Denį - šis palenkęs savo šviesiaplaukę
galvą klausėsi Margo čiauškėjimo, - ir skausmas pervėrė
jai širdį. Liūdesys užliejo veidą, ir tai pajutęs Reganas
minutėlei priglaudė ją prie krūtinės.
- Liaukitės, - tyliai tarė jis. - Ar būtinai turite viešai
adapoti savo širdį?
- Jis nekreipia į mane jokio dėmesio, - liūdnai su­
šnibždėjo Kena, įsistebeilijusi į ritmingai besikilnojančią
Regano krūtinę. - Nepastebėtų manęs, net jei nuoga šok­
čiau flamenką.
- Neskubinkite laiko, mieloji, - tarė Reganas. - Ne­
reikia tikėtis gauti viską iš karto.
- Taip sakoma, - Kena buvo patenkinta, kad muzika
nutilo. Šokimas su Reganu trikdė ir ji pajuto palengvėji­
mą gavusi progą išsivaduoti iš jo glėbio.
Kenai neteko pašokti su Deniu nė vieno šokio, tačiau
viltis, kad tai dar gali nutikti, neapleido jos visą vakarą ir
ji tiesiog švytėjo. Tačiau pusę dvyliktos Reganas jai mos­
telėjo, kad laikas eiti, ir ji buvo priversta išmesti tą mintį
iš galvos. Matyt, pokylio pradžioje Regano pasakyti žo­
džiai vertė Denį laikytis atokiai ir nė nebandyti kviesti
jos šokti. Nuleidusi galvą ir suspaudusi savo rankinę Ke­
na pasuko durų link ir leido Reganui išlydėti ją į naktį.

74
 PENKTAS SKYRIUS
askendęs savo mintyse Reganas pakeliui į namus
P vargiai ištarė kokį žodį. Kena pastirusi sėdėjo ša­
lia, jai nepatiko nei jis, nei ją gluminę keisti pojūčiai.
Na, kodėl gi jis neleido pašokti su Deniu bent vieną
šokį? Iš esmės tai juk nebuvo labai svarbu, o ji būtų galė­
jusi tuo gyventi visą likusį gyvenimą. Iš skausmo ji prisi­
merkė. Akivaizdu, kad Denis įsimylėjęs tą Pietų Ameri­
kos gražuolę. Kaip galėtų paprasta mergaitė varžytis su
tokia išprususia meiluže? O taip, Reganas pasistengė, kad
ji atkreiptų Denio dėmesį. Bet tai buvo labiau fizinis veiks­
mas. Iš Denio ji norėjo daugiau. Kur kas daugiau.
- Nusiaukite stiklines kurpaites, mieloji, - kandžiai
tarė Reganas, įvažiavęs į garažą prie savo namo. - Jau
beveik vidurnaktis.
Kena atsiduso ir atsimerkė.
- Kur mes esame? - paklausė žvalgydamasi į šmėk-
šančius automobilius.
- Mažasis šikšnosparni, - sumurmėjo jis. - Jei būtu­
mėte su akiniais, nereikėtų nė klausti.
- Taip daug geriau, - atrėmė Kena ir jam dar ne­
spėjus atidaryti automobilio pati atsidarė dureles. —

75
Juk nebūtinai turiu jus matyti, ar ne? - pridūrė šaltai
šypsodamasi.
Regano akys žybtelėjo, jis užtrenkė dureles ir užraki­
no automobilį.
- Neerzinkite likimo, Kena, - atšiauriai perspėjo jis.
Tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kai jis ištarė jos var­
dą. Kena atmetė galvą ir netikėtai pasigedo ilgų savo plau­
kų. Ji ranka pataršė savo garbanas.
- Man gaila savo plaukų, - sumurmėjo ji, eidama
paskui Reganą į liftą.
- Man ne, - tarė ir prisidegė dar vieną cigaretę. Tą
vakarą jis pasiekė naują rūkymo rekordą. Vyriškis nu­
žvelgė Kenos plaukus.
- Na, jie bent jau neatrodo kaip spygliuota viela.
- Labai prašau, sakykite viską, kas šauna į galvą, -
sarkastiškai įgėlė Kena, žvelgdama į neryškius jo veido
bruožus. Didelės blizgančios jos akys tyloje ieškojo jo
akių, ne kažin ką galėjo įžiūrėti neprisimerkusi. Bet Ke­
na nenorėjo prisimerkti ir nukreipė žvilgsnį.
- Aš visada sakau ką galvoju, - šaltai atsakė Reganas.
Lifto durys atsidarė, jis pirma Kenos nuėjo prie buto
durų, atrakino ir pasitraukęs į šalį praleido ją.
Uždegęs šviesas Reganas nuėjo tiesiai prie baro. Įsipylė
didelį stiklą viskio, nugėrė gurkšnį, o tada pažvelgė į Keną.
- Chereso ar brendžio? - sausai paklausė jos.
- Man jau leidžiama gerti stipriuosius gėrimus, - tarė
Kena ir jos akys sublizgėjo. - Ar aš panaši į fanatišką
pieno mėgėją?

76
 - Viskis trenks jums j galvą, - perspėjo Reganas. Jis
pripylė mažą taurelę brendžio ir pastatė ant stalelio prie
kanapos, ant kurios sėdėjo Keną.
- Ar įžiūrite? - pašaipiai paklausė jis. - O gal norėtu­
mėte, kad pakiščiau po nosim?
- Galėčiau pasakyti, kur ją pakišti, - rėžė Kena.
Ji jautėsi sudirgusi ir kovinga, tiesiog ieškojo preteks­
to susiginčyti.
- Sakykite, - paragino Reganas, ištuštino savo stiklą
ir pastatė ant stalelio priešais Keną.
- Koks jūs pasipūtęs, - nusprendė Kena. Siurbtelėju­
si brendžio ji susiraukė ir pastatė taurelę ant stalo. Ne
kažin ką išmanydama apie gėrimus - kartais ypatingo­
mis progomis išgerdavo vyno - ir nieko nenutuokdama
apie brendžio išlaikymą bei kitas subtilybes ji negalėjo
tinkamai įvertinti deginančio jo skonio.
- Tie, kurie prisiima prievolę keisti kitus, dėl jų ir gy­
vena - priima sprendimus, su kuo jiems dera tuoktis, -
tęsė Kena, išbalusi iš pykčio, užgautos savigarbos ir nusi­
vylimo. - Kas tampo jūsų virveles, pone Žymusis Advo­
kate, su jumis gyvenanti šmėkla?
Reganas pastiro. Tiesiog suakmenėjo, gal todėl ji ir
nepastebėjo pavojingai degančių jo akių. Bet veikiausiai
ir tai nebūtų jos sulaikę.
- Jūs galite leisti sau sudarkyti mano išvaizdą ir pla­
nuoti Denio gyvenimą, bet niekam nevalia kištis į jūsiš­
kį, argi ne? - tarė Kena ir atsikėlė nuo kanapos. - Kokia
paslaptis gaubia jūsų žmoną, kad apie ją net kalbėti

77
ramiai negalite, pone Koulai? Gal ji žuvo bandydama pa­
sprukti nuo jūsų... O!
Staigus Regano judesys privertė ją nutilti. Jis skau­
džiai sugriebė ją, metė ant kanapos ir užgriuvo galingu ir
šiltu savo kūnu.
- Prakeikimas, - sušvokštė jis ir šiurkščiai braukda­
mas smakru per veidą susiradęs jos burną skaudžiai įkan­
do jai į lūpą. - Po velnių!..
Prispausta Regano Kena vos galėjo kvėpuoti; pirmą
kartą gyvenime ji išsigando vyriškio, tiesiog fiziškai jautė
baimę. Jo nežmoniškai stiprios rankos laikė prispaudu­
sios jos rankas virš galvos, jo krūtinė spaudė švelnias krū­
tis ir kėlė skausmą. Įsitempęs didelis jo kūnas ir akivaiz­
dus fizinis pranašumas kėlė siaubą.
Ašaros ėmė deginti Kenai akis, kai Regano lūpos įsi­
siurbė į josios lūpas; jis bučiavo ją nirčiai, skausmingai,
tai darė sąmoningai, tarsi norėtų įskaudinti apsiginti
negalintį kūną.
Kena nenutuokė, kuo visa tai gali baigtis, tačiau pui­
kiai suprato, kad negali jo sutramdyti. Ji įsitempė ir užsi­
merkė, kad nematytų jo akyse žybčiojančių įsiūčio blyks­
nių ir beprotiško geismo veide. Mergina gailiai sudejavo;
jai stigo oro ir stengdamasi giliau įkvėpti ji uodė šiltą
tabaku atsiduodantį Regano burnos kvapą.
Atrodė, kad dejonė ir skruostais plūstančios ašaros, ku­
rių jam teko paragauti, paveikė Reganą. Sunkiai ir tankiai
kvėpuodamas jis pakėlė galvą ir pažvelgė į paklaikusias iš
baimės Kenos akis. Pamatęs išbalusį veidą, sutinusias

78
lūpas ir nuo ašarų paraudusias akis jis pabandė nusišypsoti.
- Mano žmona, - Reganas sunkiai kvėpavo, - buvo
jau šešis mėnesius nėščia, kai žuvo. Ji skrido į Čarlstoną
susitikti su manimi, bet lėktuvas nukrito.
Kena pajuto, kaip į akis plūstelėjo nauja ašarų banga. Jai
buvo skaudu dėl jo, dėl to sielvarto, kurį matė jo žvilgsnyje,
dėl kančios, kurią jam teko išgyventi. Didelė nelaimė netek­
ti mylimos moters. Bet tokiu būdu, o dar ir kūdikio...
Kena staiga nurimo ir susirado jo veidą.
- Atleiskit man, - švelniai tarė ji, ir visas pyktis, bai­
mė ir skausmas apleido ją kartu su žodžiais. - Man tikrai
nuoširdžiai gaila.
Regano veidas persikreipė iš skausmo.
- Aš ją mylėjau, - jis kvėpavo sunkiai, per jėgą plėsda­
mas iš savęs žodžius. - Treji metai, treji ilgi vieniši metai...
Regano kūnas atsipalaidavo, bet jis nė nesujudėjo.
Žvelgė į ją ramiai ir smalsiai.
- Aš jus įskaudinau, - sumurmėjo tarsi tik dabar
tai supratęs.
Kena palaižė įkąstą lūpą.
- Nieko tokio, - sušnibždėjo ji. - Aš pati kalta,
juk jūs žinote. Niekada nemaniau, kad galėčiau tyčia
ką nors įžeisti...
Reganas pažvelgė į sutinusią jos lūpą.
- Abu labu tokiu, - tyliai tarė jis. - Niekada gyveni­
me nesu buvęs toks grubus su moterimi.
Kena ėmė tankiau kvėpuoti, grakščiame jos kūne iš
lėto gimė nauji pojūčiai. Krūtys sustangrėjo, pabrinko,

79
suknelė nuslydo nuo peties atidengdama dalį krūtinės ir
tamsios Regano akys sužibėjo.
Kena pajuto, kaip jos kūnas staiga ėmė virpėti, ji
žinojo, kad ir jis tai jaučia, bet negalėjo susivaldyti. Jo
akys susirado jos akis, tada vėl nuslydo prie minkštų
virpančių lūpų.
Netaręs nė žodžio Reganas palenkė galvą ir švelniai
priglaudė lūpas prie jos lūpų. Tarsi norėdamas paleng­
vinti skausmą jis liežuviu glamonėjo sutinusią jos lūpą,
kvėpavo trūkčiojamai ir kvepėjo dūmais.
Reganas atsargiai ją paguldė ir pats atsigulė ant jos
visu ilgiu. Kena jautė, kaip jo šlaunys tvirtai prigludo
prie jos, - ir nutiko tas pat kas ir šokant...
Kena įsitempė, jo lūpos buvo prie pat jos lūpų.
- Ne, nebūk tokia, - švelniai tarė Reganas; jo meilus
balsas buvo neatpažįstamas. - Aš tavęs neįskaudinsiu.
Ją apglėbusios rankos ėmė palengva ją glamonėti. Jis
apibėrė lūpas trumpais lengvais bučiniais.
- Gulėk ramiai, - jis kvėpavo tiesiai į veidą. - Nepai­
sant visko, ką esi girdėjusi apie vyrus, dauguma iš mūsų
nėra tokie jau pavojingi būdami alkani.
Ramus Regano balsas kaip ranka nuėmė Keną kaus­
čiusią įtampą. Ji negalėjo suprasti, kodėl nesigrumia ir
nereikalauja, kad ją paleistų. Jo šiltas kūnas ir iš jo sklin­
danti jėga svaigino. Reganas buvo stambesnis nei ji manė,
vos galėjo rankomis apglėbti plačią jo krūtinę. Kena ne­
valingai sujudėjo, ir jis pasislinko taip, kad tik jo krūtinė
spaudė ją prie minkštų pagalvių.

80
 Ji žvelgė tiesiai jam į akis, smalsiai ir tiriamai. Jo ne­
mirksinčios akys buvo nuoširdžios.
- Tu labai švelni, - atsiduso jis.
- Tu... milžiniškas, - pajėgė ji ištarti.
Kena apžiūrinėjo prie jos palinkusį platų, ramų, griež­
tų bruožų veidą. Jai atrodė, tarsi niekada iš tikrųjų ir ne­
buvo jo mačiusi.
- Į ką taip žiūri? - sumurmėjo Reganas.
- { tavo nosį, - atsakė ji. - Buvo sulaužyta.
- Dukart, - prisipažino jis ir šyptelėjo. - Tarnavau
jūrų pėstininku Vietname.
Jai kilo noras paliesti tą didžiulę nosį, lūpas.
- Gal galėtum paleisti mano rankas? - paklausė ji.
Jis išlaisvino Kenos rankas ir paglostė nuogą jos nu­
garą. Jos pirštai neryžtingai palietė vyriškio veidą.
- Lytėk, - švelniai tarė jis. - Man patinka, kai mane liečia.
Kena perbraukė pirštais per jo nosį, palietė tą vietą,
kur ji buvo sulaužyta, paglostė skruostus. Jis buvo nusi­
skutęs, bet jau galėjai jausti aštrius šerius. Smakras buvo
kampuotas, o vešlūs antakiai užgriuvę ant giliai įsodintų
akių. Akių kampučiuose buvo susimetusios neryškios
raukšlelės, o plaukai prie smilkinių padabinti sidabru.
Reganas pasilenkė ir nosimi palietė jos nosį; dabar jie
buvo taip arti vienas kito, kad ji vargiai begalėjo jį matyti.
- Tavo akyse yra auksinių taškelių, - sumurmėjo jis.
- O tavo nėra, - pašnibždom atsakė ji, suėmė jo
veidą delnais ir šiek tiek atstūmė nuo savęs. - Tavo akys
beveik juodos.

81
 - Tai iš mano protėvių prancūzų, - tarė jis ir prisi­
merkė. - Ar vis dar bijai manęs, Kena?
Kena pravėrė lūpas.
- Ne, - jos atsakymas nustebino ją pačią. Bet ji tikrai
nejautė jokios baimės. Daugiau nebejautė.
Reganas pirštu palietė jos lūpas.
- Įdomu, - tarė jis, - nes man atrodo, kad aš tavęs bijau.
- Kodėl? - spontaniškai paklausė Kena.
- Su skaisčiomis merginomis jaučiuosi nejaukiai, -
sumurmėjo jis ir šelmiškai nusišypsojo. - Turbūt nualp-
tum, jei nutraukčiau nuo tavęs tą stebuklingą suknelę ir
pasižiūrėčiau, ką ji slepia, ar ne?
Kenos skruostai užsiliepsnojo.
- Taip, manau, kad taip ir nutiktų, - sutiko ji.
Reganas suraukė antakius.
- Tu velniškai nepatyrusi, ar žinai tai?
- Žinau, - tarė ji ir nutaisė grimasą. - Na, tokios,
kokia aš esu... buvau... Kam būtų galėjusi kilti pagunda
mane liesti? - karčiai pridūrė.
- O kam nekiltų tokia pagunda dabar? - susimąstęs
tarė Reganas. Jis atsirėmė ir ji pajuto jo kvėpavimą ant
savo lūpų. - Tave reikia šio to išmokyti, panele Dyn,
tavo pačios labui, - atsiduso jis. - Kad moteris galėtų
gundyti, ji turi įgyti patirties.
Kena kiek patylėjo šokiruota vėl jos kūno siunčia­
mų signalų.
- Neaišku, apie kokią patirtį tu kalbi.
Reganas šelmiškai nusišypsojo ir lūpomis užmerkė jai akis.

82
 - Tai nekelia skausmo, mažoji vienuole, - tyliai tarė
jis. - Tau praverstų šiek tiek meilės meno.
Kol Kena ieškojo atsakymo į šiuos bauginančius žo­
džius, Regano lūpos palietė jos lūpas. Nuo tokio inty­
mumo ji sustingo. Dabar tai nebebuvo nemalonu, jis ne­
bandė jos įskaudinti. Jo lūpos lietė švelniai ir neskubriai.
Palengva bučiniai tapo stipresnis, švelnios glamonės go­
desnės, ji atsimerkė ir pažvelgė į jį. Reganas buvo užsi­
merkęs, antakiai suraukti į skausmingą grimasą. Jo nu­
leistos blakstienos buvo tankios kaip ežio kailis ir tam­
sios kaip naktis. Keistai susijaudinusi ji vėl užsimerkė.
Regano ranka nuslydo per Keną ir ji pajuto ją netoli
savo krūties, jis švelniai glostė. Tai nebuvo itin intymu,
bet keistai jaudino, žadino dar nepatirtus pojūčius. Re­
ganas sekundei pakėlė galvą.
- Ar labai skauda lūpą? - paklausė pašnibždom.
Ji tingiai pramerkė akis.
- Kažką sakei? - paklausė apsvaigusi.
Reganas tyliai nusijuokė.
- Nieko svarbaus, - jis ranka suėmė jos skruostus ir ją
pražiodė.
Kena pajuto intymų prisilietimą. Jo liežuvis tyrinėjo
jos lūpas iš vidaus, staiga įkišo jį į burną, ir Kena aiktelė­
jo iš malonumo. Ji virpėjo įsikabinusi pirštais į jo rankas.
Reganas pakėlė galvą ir pažvelgė į ją.
- Tu tikra vienuolė, ar ne? - paklausė sunkiai kvė­
puodamas. - Tai prancūziškas bučinys, - tarė žvelgda­
mas į plačiai atmerktas jos akis. - Vyrams tai patinka.

83
 Kena nuleido akis, buvo tvirtai pirštais įsikabinusi į
raumeningas jo rankas.
- Man... man taip pat patinka, - tarė ji ir jų akys vėl
susitiko. - Niekas niekada dar nėra manęs taip bučiavęs,
Reganai.
- Imu galvoti, kad niekas niekada tavęs dar taip ne­
glamonėjo, - jis ramiai žvelgė į akis. - Ar ilgai buvai vie­
niša, Pelene? - staiga paklausė.
Išgirdusi klausimą Kena krūptelėjo ir paplūdo ašaromis.
- Nereikia, - švelniai ramino ją Reganas ir pasilenkęs
lūpomis džiovino jos skruostus. - Nereikia. Žinau, kas
yra vienatvė. Patyriau šį jausmą.
Taip, jis žino gal net geriau nei ji. Kena norėjo, kad
tas baisus skausmas dingtų jam iš akių. Ji pakėlė rankas
ir paglostė plaukus prie smilkinių.
Reganas švelniai bučiavo jos veidą, kiekvieną jo cen­
timetrą.
- Blogiausia būna vakarais, ar ne? - atsiduso jis. - Eini į
kiną ir matai už rankų susikabinusias poras, regi restoranuose
vakarieniaujančias šeimas, o taip, as žinau, kas tai yra.
- Bet tarp mūsų yra skirtumas, - tyliai tarė ji, jaus­
damasi saugi ir keistai deranti prie jo. - Vyras gali pa­
kviesti moterį.
- O tu negali? - dailaus jos veido išraiška privertė jį
nusišypsoti. - Šiais laikais tai įprasta.
Kena neramiai sujudėjo.
- Ir vyras tuoj klaidingai tai supranta, argi ne? O gal
greičiau supranta teisingai, nes dauguma merginų to nori.

84
 - Tokia tikrovė, - atsiduso Reganas. - As pats į ši­
tuos dalykus žiūriu senamadiškai, Pelene. Man nepatin­
ka, kai mergina pati manęs vaikosi.
- Ar taip... būna? - paklausė ji.
Jis linktelėjo.
- Aš esu turtingas, ar nepastebėjai?
- Buvau per daug užsiėmusi tavo didelių kojų ir su­
laužytos nosies tyrinėjimais... O! Tai nesąžininga! - šūk­
telėjo Kena, nes Reganas bakstelėjo jai į pašonę.
- Ir garbinai Alachą prie mano kabineto durų... - pa­
erzino Reganas. - Buvau prastai nusiteikęs tą rytą. Norė­
jau duoti tau atkirtį.
Kena nusišypsojo.
- Gerai, kad to nepadarei. Bijau, kad mano sveikatos
draudimas neatlygintų žalos, padarytos įniršusio boso.
- Koks aštrus liežuvėlis... - Reganas pasislinko že­
myn ir ėmė apžiūrinėti jos burną; naujos kibirkštėlės su­
žibo jo akyse. - Ar žinai, ką dabar su juo turėtum daryti?
Bekalbėdamas jis priglaudė savo lūpas prie jos lūpų,
ji prasižiojo ir jos liežuvis pakartojo tas pačias nuostabias
glamones, kurių jis ją buvo mokęs. Jo kvėpavimas tapo
greitas ir trūkčiojantis, laisva ranka palietė jos kaklą.
- Dar, - sušnibždėjo jis, - tęsk, kol pati suprasi, ką
tai reiškia.
Kena apkabino Regano kaklą ir prisispaudė prie jo,
dalydamasi bučiniu, nuo kurio jos kojų pirštai ėmė judė­
ti iš malonumo, - jų liežuviai susitiko... Po sekundės ji
pajuto, kad jo ranka nuslydo žemyn prie švelnių krūtų

85
kauburėlių. Kitos rankos pirštais jis ėmė lengvai kutenti
jos ranką, ir ji pajuto tarp tų dviejų taškų atsiradusią įtam­
pą, kuri vertė jos kūną įsitempti ir kėlė grėsmę.
Jai užėmė kvapą, ir pakėlęs galvą jis pažvelgė į ją.
„Turėčiau tave sustabdyti", - galvojo Kena, skęsda­
ma juodose akyse ir mėgaudamasi palaima, kurią teikė
glamonėjantys pirštai. Bet jai buvo smalsu, ji degė nuo
niekad nepatirtų troškimų. Kūnas nevalingai judėjo ir
raitėsi, kviesdamas jo rankas po lengvu suknelės šilku.
- Tavo akys - kaip sprogstantys lapai pavasario rūke, -
žiūrėdamas jai į akis sušnibždėjo Reganas. - Galėčiau ja­
me pasiklysti. Viskas, brangioji, kelkis.
- Prašau... - sušnibždėjo ji susijaudinusi.
- Ne dabar, - tarė jis, o iš jo akių ir balso liejosi švelnumas,
jo rankos varė iš proto, - Kena jautė pasiekusi kančios viršū­
nę. - Tada, kai norėsi to labiau už viską gyvenime.
- Ar nori, kad aš... maldaučiau? - suaimanavo ji.
- Ne, - sušnibždėjo Reganas. - Noriu, kad tau tikrai
to reikėtų. Noriu, kad tau reikėtų manęs. Kad tau tai
būtų pats saldžiausias malonumas.
Ji vėl išsilenkė gaudydama orą, įsmeigusi žvilgsnį į jo
tamsias akis, o jos kūnas ėmė degte degti.
- Ką tu darai su manimi? - bejėgiškai sudejavo Kena.
- Imu tave valdyti, - atsiduso Reganas, o jo nerims­
tanti ranka lėtai įslydo po korsažu ir suspaudė stangrią,
pabrinkusią krūtį.
Tai buvo taip saldu, kad ji suriko, paplūdo ašaromis
ir aistringai prikandusi lūpą tvirtai prisispaudė prie jo.

86
 - Matai? - sušnibždėjo Reganas, atsargiai ir švelniai
spausdamas delne jos mažą krūtį. - To negalima pasku­
binti. Kad būtų gera, reikia turėti kantrybės.
Kena sujudėjo jo glėby ir jis pasislinko, kad ji ga­
lėtų atsigulti šalia, nejausdama primesto jų kūnų ar­
tumo.
Nė pati nesuvokdama priežasties Kena vėl pravirko.
Reganas apglėbė ją ir švelniai sūpavo, priglaudęs skruos­
tą prie jos tamsių plaukų
- Atleisk man, - susijaudinusi šnibždėjo Kena. - Ne­
žinau, kas man darosi.
Jis raminamai paglostė Kenos plaukus.
- Tai aš turėčiau tavęs atsiprašyti, - tyliai tarė jis. -
Nenorėjau tavęs įskaudinti, Kena.
- Žinau, - šnibždėjo Kena jam į petį, - bet nesupran­
tu, kodėl kalbėjau tau tokius baisius dalykus...
- Tikriausiai todėl, kad ir aš tau taip kalbėjau, bet
dabar netinkamas laikas ir vieta tai aiškintis.
Jis atsiduso ir tingiai pasirąžė.
- Užuomina pačiu laiku, —Kena atsisėdo, žvilgtelėjo
į Reganą ir apsipylė raudoniu.
Reganą prajuokino Kenos veido išraiška.
- Kokia įdomi spalva. Skaisčiai raudona, ar ne?
Ji riktelėjo, persiropštė per ilgas Regano kojas ir atsi­
stojo. Griebusi taurelę su brendžiu išgėrė iki dugno, ge­
rai nė skonio nepajutusi.
- Kena... - pradėjo Reganas.
Ji pastatė taurelę ant stalo.

87
 - Dieve mano, juk netrukus ateis Denis ir Margo, ar
ne? - paklausė ji staiga sunerimusi.
Reganas irgi atsikėlė, atsistojo priešais ją ir švelniai,
bet tvirtai suėmė už pečių. Pakėlęs jos veidą jis tiriamai
pažvelgė jai į akis.
- Aš niekada daugiau tavęs neužgausiu, - tyliai tarė
jis. - Pažadu. Ir nesidrovėk dėl to, kad aš trumpam bu­
vau pametęs galvą.
- Aš droviuosi, kad pamečiau savąją, - vengdama jo
žvilgsnio prisipažino Kena.
- Tau jau seniai tai turėjo nutikti, - tarė jis. - Koks
nors laimingasis turėjo tau parodyti, kas tai yra.
Kena įbedė akis Reganui į krūtinę.
- Niekada nė vienas nenorėjo, - liūdnai tarė Kena ir
viltingai pažvelgė į jį. - Ar gailiesi dėl to, kas įvyko?
- Dėl Dievo, ne! - sušuko jis ir tvirtai suspaudė jos
rankas. - Tiesiog norėjau atsilyginti tau dėl to, kad buvau
šiurkštus. Bet tai nebuvo gailestis ar netikra užuojauta.
Kenos akys susirado jo akis.
- Ar įsivaizdavai, kad aš - tai ji? - Kena linktelėjo į
mažą įrėmintą nuotrauką.
Reganas rūsčiai susiraukė.
- Nežaidžiu tokių žaidimų, - šaltai tarė. - Aš mylė­
jau savo žmoną, bet nėjau kanu su ja į kapą, ir man ne­
reikia pakaitalo. Ar tave tenkina toks atsakymas? - Jis
paleido ją ir nuėjo užsidegti cigaretės.
Ji spoksojo į plačią jo nugarą ir prisiminė, kaip lietė del­
nais jo raumenis. Vadinasi, jis neapsimetinėjo, jog bučiuoja

88
Džesiką. Ji nesuprato kodėl, bet jai tai buvo labai svarbu.
- Atleisk man, - bejėgiškai tarė ji. - Atrodo, per daž­
nai kišu nosį ten, kur nereikia.
Reganas atsisuko ir įsmeigė į ją akis.
- Ar žinai, kodėl mes stengiamės sušvytėti vienas prieš
kitą? Ar esi pakankamai subrendusi, kad tai suprastum?
Kena palietė liežuviu nedidelę mėlynę ant savo lūpos;
jis sekė ją akimis.
- Taip, - patvirtino ji, jausdamasi visiška neišmanėle. -
Aš suprantu.
Reganas giliai užsitraukė cigaretę, bet į ją nežiūrėjo.
- Tokiu atveju turėtum suprasti, kad mums reikia
pristabdyti arklius ir suvienyti jėgas bendram tikslui. Juk
mūsų medžioklės objektas yra Denis, o ne aš.
Kena paraudo.
- Aš neužmiršau, - atsakė ji santūriai ir šaltai.
Reganas kelis kartus nužvelgė ją nuo galvos iki kojų,
ilgiau stabtelėjo ties krūtine. Mergina suprato, kad jis,
kaip ir ji, prisimena, ką jautė susiglaudę.
- Tai turėjo būti Denis, ar ne? - kandžiai paklausė jis
ir nelinksmai nusijuokęs pakėlė cigaretę prie išraiškingos
savo burnos. - Na, jis dar galės būti pirmas...
Staiga mirtinoje tyloje suskambėjo durų skambutis.
- Kaip tik laiku.
Jis nuėjo atidaryti durų ir paliko Keną, tuščiomis aki­
mis žvelgiančią iš paskos.
Tik Deniui su Margo įėjus Kena suprato, kaip atro­
do. Denis buvo gana arti ir ji galėjo įžiūrėti jo veido

89
išraišką: jame švietė atviras smalsumas pamačius susitar­
šiusius jos plaukus ir sutinusias lūpas bei susivėlusį, lūpų
dažais ištepliotą Reganą.
- Ar buvai užmiršęs, kad mus pasikvietei? - paklausė
Denis Regano, ir jo balse Kena išgirdo kažkokią gaidą,
kurios anksčiau jai nebuvo tekę girdėti, kai Denis kalbė­
davo su vyresniuoju broliu.
- Tikrai ne, - patikino Reganas. - Ko norėtumėte išgerti?
- Man gryno burbono, - šaltokai tarė Denis. - Mar­
go, ko tu norėtum?
- Man labiau patiktų konjakas, jei turite, - atsakė
moteris, žvelgdama į Denį, ir jos akyse meilumą pakeitė
susierzinimas.
- O tu, Kena? - paklausė Reganas, eidamas baro link
ir vos pažvelgęs jos pusėn.
- Prašyčiau dar vieną brendžio, - tyliai tarė ji ir pada­
vė savo taurelę.
- Na, kaip tau patiko pokylis, Kena? - paklausė Denis
ir priėjo arčiau pasižiūrėti į smulkų sužalotą jos veidelį.
- Manau, kad buvo puiku, - tarė ji.
- Ir man patiko, - patvirtino Margo ir priėjusi prie
Denio savininkiškai paėmė jį už rankos. Tvirtai įsitvėrė į
jį ir akimis pasiuntė Kenai perspėjimą.
- Kas nutiko tavo lūpai? - be užuolankų paklausė
Denis, žvilgčiodamas į Reganą.
- Ne tavo sumautas reikalas, - tarė Reganas perdėtai
saldžiu balsu ir išdalijo visiems gėrimus.
- Tas reikalas lengvai gali būti ir mano, - Denio akys

90
susiaurėjo, jis tvirtai suspaudė rankoje taurę su burbonu.
Reganas pakėlė savo stiklą ir pašaipiai tarė:
- Nolo contendere, advokate.
Kena pastebėjo, kad Denio veidas paraudo iš pykčio,
kai jis išgirdo teisinėje praktikoje vartojamą frazę, reiš­
kiančią „tai nenuginčijama".
Denis išgėrė savo gėrimą, Margo paragavo konjako,
Reganas pradėjo pokalbį apie bylą, su kuria broliai šiuo
metu dirbo. Bet įtampa neatslūgo ir po penkiolikos minu­
čių Denis netikėtai pareiškė, esą jie su Margo jau turį eiti.
Margo vargiai teištarė Kenai porą žodžių, o jos laiky­
sena bylojo, kad ji kažką įtaria ir yra pasirengusi kovoti.
Kenai nepatiko jos savanaudiškas egoizmas, bet jis ne­
prislėgė taip, kaip buvo maniusi. Ir tai jai taip pat buvo
mįslė. Jautėsi sutrikusi.
Norėdama išvengti to slapto priešiškumo Kena nuėjo į
moterų tualetą, o kai grįžo, Denis ir Margo jau buvo išėję.
Reganas ramiai stovėjo vidury svetainės. Kenai įėjus atsisuko.
- Būsi patenkinta išgirdusi, kad Denis vos nesukėlė
dėl tavęs skandalo, - maloniai tarė jis ir pakėlė savo stiklą
sveikindamas.
Kena sumirksėjo.
- Dėl ko?
Reganas priėjo arčiau ir pirštu palietė jos lūpą.
- Dėl šito, - tarė jis. - Denis mano, kad aš brutaliai
su tavimi elgiausi.
- Neabejoju, kad tam buvo priežasčių, - priminė ji. -
Ar tu Deniui paaiškinai?..

91
 - Ir išsklaidžiau jo šlykščius įtarimus? Ne, aš to
nepadariau.
Reganas ištuštino savo stiklą ir pastatė ant baro.
- Tavo vietoje prieš naktį dabar jau patikimai užsira­
kinčiau duris. Margo palankumas išblėso.
- Taip, pastebėjau, - tarė Kena ir šyptelėjo. - Ar De­
nis tikrai buvo sunerimęs? - paklausė nušvitusi.
- Tikrai, - atšiauriai tarė jis. - Jau vėlu, parvešiu
tave namo.
- Galėtum iškviesti man taksi, - pasiūlė Kena ir nu­
ėjo pasiimti nuo kanapos savo rankinės ir skaros.
- Tu nevažiuosi namo viena, —kategoriškai pareiškė
Reganas. - Mieste nesaugu.
Kena pažvelgė į ryžtingą jo veidą ir nusprendė neprie­
štarauti.
Reganas vežė ją namo tylomis, įjungęs radijo imtuvą ty­
lai išsklaidyti. Kena stebėjo jo paniurusį veidą ir lygino tą
priešišką nekalbų vyriškį, kuriam dirbo, su aistringu patyru­
siu meilužiu, kuris mažiau kaip prieš valandą laikė ją apglė­
bęs savo lovoje. Ji vis dar jautė jo lūpas ant savųjų, švelnių jo
rankų prisilietimą prie nuogo kūno. Atminties atgaivinti po­
jūčiai ją sukrėtė. Sunku buvo patikėti, kad ji - ta pati aist­
ringa moteris, o jos niekada neglamonėtas kūnas taip trokš­
ta jo rankų šilumos. Tvirti jos principai išgaravo kilus pir­
mai pagundai. Netikėtai šovė mintis, - o kaip būtų su De­
niu? - ir nustebo suvokusi, kad negali įsivaizduoti, jog vy­
riškis, kurį manė esanti įsimylėjusi, galėtų ją taip glamonėti.
Lifte jie stovėjo atokiai vienas nuo kito; Reganas spok­

92
sojo į uždarytas duris, tarsi jos būtų kliudžiusios jam
išsilaisvinti. Iki pat jos buto durų jis neištarė nė žodžio.
Ji pasilenkė prie spynos bandydama įžiūrėti, kur įkiš­
ti raktą, bet jis atėmė jį.
- Jeigu būtum užsidėjusi tuos prakeiktus savo aki­
nius, tai matytum, kur įkišti raktą, aklas viščiuk, - su­
bambėjo jis.
- Galėčiau tau pasakyti, kur jį kišti, - susinervinusi
metė Kena ir atsitiesusi pažvelgė jo pusėn.
- Na, sakyk, - paragino jis.
Kena giliai įkvėpė ir apsiramino.
- Labos nakties, advokate, - tarė.
- Labos? Nieko nebus, Pelene. Kažkur pakeliui pa­
metei žavųjį princą.
- Ir baigiau kelionę su pabaisa, - atšovė ji.
Reganas pažvelgė į ją ir Kena pastebėjo per jo paniu­
rusį veidą nuslenkantį skaudžios vienatvės šešėlį, kurį jis
greit nubraukė.
- Mano gyvenimo istorija, - sumurmėjo jis tarsi juo­
kais. - Labanakt, Pelene.
Jis nusisuko ir nuėjo, o Kenai iš akių paplūdo ašaros.
Ji ėmė jį šaukti, bet atsidarė durys ir mažoji senučiukė
išnešė šiukšles į nuleidžiamąjį vamzdį. Kena atsiduso ir
įėjo į savo vienatvės butą.
Kena išsivirė puodelį šokolado ir gerdam a jį
vaikštinėjo po svetainę. Dėl Dievo meilės, kas jai atsiti­
ko? Kodėl ji taip bjauriai jaučiasi, pavadinusi Reganą pa­
baisa? Juk jis tikra pabaisa!

93
 Pabaisa. Ji atsiduso. Na, taip, pabaisa, kuri nėrėsi iš
kailio, kad ji pakeistų savo išvaizdą, išmoktų būti grakš­
ti, viliojanti ir rafinuota, kad galėtų sužavėti Denį. Ir šį­
vakar Denis atkreipė į ją dėmesį, bet tas faktas jai ne taip
labai rūpėjo, kaip tai, jog ji sąmoningai įžeidė Reganą.
Ta pastaba apie mirusią žmoną buvo siaubinga. Visai ne­
nuostabu, kad jam sunku apie ją kalbėti.
Kena priėjo prie telefono ir niršdama žvelgė į jį. Ko
gero, jis jau miega - ta mintis varė iš proto! Kad ir kaip
būtų, jos ranka pati surinko jo telefono numerį. Spaus­
dama šiltą puodelį ji girdėjo, kaip telefonas suskambėjo
pirmą, antrą, trečią kaną...
- Alio? - ją pasiekė pažįstamas prikimęs balsas.
Kena prasižiojo, bandė kažką sakyti, bet neišspaudė
nė garso ir atsikrenkštė.
- Reganai? - tyliai paklausė ji.
Akimirką stojo tyla.
- Kena? - švelniai tarė jis.
- Aš tikrai nemanau, kad tu esi pabaisa, - taip pat
švelniai tarė ji ir padėjo ragelį.
Kena dar kiek pastovėjo spoksodama į telefoną, tada pa­
statė puodelį ant stalo, užgesino šviesas ir nuėjo miegoti.

94
 ŠEŠTAS SKYRIUS
ekmadienis turėjo būti įprastas. Kena neskubėda­
S ma ėjo iš bažnyčios, nes, tiesą sakant, niekas jos ir
nelaukė. Ji žvalgėsi į dangoraižius, žvilgsniu užkliūdama
už atsitiktinių medžių, kurie puošė Adantos centrą. Buvo
keista, kad didmiesčio centre gali pasijusti kaip provincijoje.
Ji vis sutikdavo pažįstamų žmonių - vieną kitą greta jų
kontoros įsikūrusios įstaigos sekretorę, pirmame daugia­
aukščio aukšte esančios bakalėjos krautuvėlės savininką,
moteriškų drabužių ir aksesuarų parduotuvės vedėją. Iš ma­
žo miestelio, kuriame užaugo, persikėlusi į Adantą ji ma­
nė jos gyvenimą būsiantį labiau izoliuotą.
Kena ėjo koja už kojos, gėrė svaigų pavasario orą ir apžiū­
rinėjo pradėjusius sprogti aukštų ąžuolų, klevų ir žemesnių
sedulų pumpurus. Sedulos neilgai trukus sužydės visu gražu­
mu, kaip tik miesto šventei, kuri ir pavadinta jų vardu.
Ant betoninio suolelio palei gatvę sėdėjo už rankų su­
siėmusi porelė; Kena ilgesingai atsiduso ir įėjo į savo na­
mą. Bent jau šiandien ji jautėsi gerai: buvo apsivilkusi nau­
jąja baltais raštais marginta violetine suknele plačiu sijo­
nu, smulkiais raukiniais puošta iškirpte ir pūstomis ran­
kovėmis. Jautėsi esant jauna ir moteriškai žavi - tiesiog

95
kaip manekenė. Kena įlipo į liftą sukiodama pirštą, pa­
spaudė savo aukšto mygtuką ir svajingai atsirėmė į ranktūrį.
„Su akiniais ar be jų, senoji panele, tu kažką turi, - tarė ji
sau ir išsišiepė. - Matyt, tai pasitikėjimas savimi. Jis ir le­
mia šią džiugią nuotaiką/ 4Grįžusi namo ji susitvarkys spin­
tą ir atsikratys tų neskoningų senų apdarų, kuriais vilkėjo
pastaruosius dvejus metus. Taigi turės kuo užsiimti.
Liftas sustojo, ji lengvai iššoko iš jo ir nuėjo savo bu­
to link, o sijonas plaikstėsi apie jos ilgas grakščias kojas.
Sustojo ji taip staigiai, kad vos nepargriuvo kniūbsčia, o
širdis, rodėsi, tuoj iššoks per gerklę.
Reganas stovėjo atsirėmęs į sieną ir kažką mąstė, akis
įsmeigęs į jos buto duris. Viena jo ranka buvo kelnių
kišenėje, kita laikė smilkstančią cigaretę. Vilkėjo mėlyna
sportine striuke ir baltais marškiniais be apykaklės, plau­
kai buvo susitaršę... Ir staiga Kena suvokė, kad ji jam
neabejinga. Nuo tos minties suakmenėjo ir liko stovėti
kur stovėjusi. Reikia vyti šią mintį šalin, ir kuo greičiau,
- paliepė ji savo širdžiai. Jokio maišto čia negali būti,
ypač dabar, kai ji stengiasi priversti Denį ją pastebėti, o
paskui gyventi su juo ilgai ir laimingai. Pelenė juk neįsi­
mylėjo pasakų krikštatėvio, to negali būti.
Tarsi pajutęs įdėmų Kenos žvilgsnį Reganas pasuko gal­
vą ir įsistebeilijo į ją. Jis buvo daugiau nei per trejas duris
nuo jos, nors ji būtų norėjusi, kad būtų šalia. Širdis pašėlo.
Kena vos vos prisivertė pajudėti Regano link, šis at­
sitraukė nuo sienos ir jai nusišypsojo. Kenai staiga sušvi­
to saulė ir viskas pražydo gražiausiais žiedais.

96
 - Sveika, - metęs į merginą tiriamą žvilgsnį sumur­
mėjo Reganas.
- Sveikas, - atsakė ji uždususi.
- Gal neturi ką veikti. Važiuoju aplankyti savo tė­
vų. Pamaniau, gal norėtum važiuoti drauge. Denis ir
Margo taip pat ten bus, - pridūrė nerūpestingai šypso­
damasis.
Padvelkė šalčiu, bet ji ištirpdė šaltį savo akyse ir
nusišypsojo.
- Labai norėčiau. Ar man persirengti?
- Kaip nori. Spręsk pati, - sumurmėjo Reganas, ati­
džiai ją tyrinėdamas. - Man tu ir tokia patinki.
- Man gali prireikti megztinio, - tarė ji ir atrakino
duris. - Užtruksiu tik minutėlę. Nori užeiti?
Reganas papurtė galvą, tuo nuvildamas Keną.
- Palauksiu čia. Tikiuosi, tu sparčiai apsisuksi.
- Žinoma, - tarė ji ir įlėkė į vidų pasiimti megzti­
nio. Jis aiškiai vengė pasilikti su ja dviese, kad ir trum ­
pam, nebent automobilyje, jai tas puikiai tiko. Galų
gale, kam rizikuoti, nes gali pasikartoti tai, kas įvyko
praėjusią naktį. Juk taikinys buvo Denis, o ne Reganas.
Traukdama iš spintos baltąjį megztinį, ji mintyse pa­
kartojo tai dar kartą, persibraukė šepečiu plaukus ir iš­
bėgo į koridorių.
- Ar Denis žino, kad mes atvažiuosime? - paklausė
jiems įsėdus į automobilį ir pajudėjus Gainesvilio link,
kur gyveno jo tėvas su pamote.
Reganas tyliai nusijuokė.

97
 - Taip, jis žino, kad atvažiuosime, - sumurmėjo žvelgda­
mas į ją. - Margo taip pat. Tikiuosi, esi tam pasirengusi, mie­
loji. Tau prireiks viso tavo sumanumo varžytis su ta ledi.
Mieloji! Kodėl šis įprastas kreipinys jo lūpose privertė
jos širdį plakti dvigubai greičiau? Kena pasimuistė sėdynėje.
- O jei nebūtum radęs manęs namuose? - paklausė ji.
- Būčiau ieškojęs ligoninėse, - sumurmėjo jis ne­
labai rimtai.
- Dėkui, mano pasitikėjimas savimi kyla kaip ant mie­
lių, - tyliai tarė ji ir perkreipė lūpas.
Reganas pakėlė antakį.
- Sulaužiau paliaubas, ar ne? Na, gerai, aš pasitaisysiu.
Šiandien tu žavi, panele Dyn. Jei nebūtum tokia dygi ir jeigu
tau nerūpėtų mano įbrolis, greičiausiai sustabdyčiau automo­
bilį ir siurbčiausi į tavo lūpas, kol prarastum nuovoką.
Išgirdusiai tokį neapdairų prisipažinimą Kenai ėmė
trūkti oro. Ji tvirtai sugniaužė rankinę.
- Tikrai? - paklausė nenatūraliu balsu.
- Taip, - švelniai tarė jis. - Tikrai. Ir tu nesipriešintum.
Vengdama Regano žvilgsnio Kena ėmė spoksoti pro
langą. Ji negalėjo ištarti nė žodžio.
- Kodėl skambinai man praėjusią naktį? - šiurkščiai
paklausė Reganas.
- Man buvo gėda, - vargais negalais išspaudė Kena. -
Atrodo, kad nuolat sakau tai, ko nederėtų. Tu švaistai
savo laiką stengdamasis man padėti, o aš nieko kito ne­
darau, tik riejuosi su tavimi.
Reganas užgesino cigaretę.

98
 - Na, aš tave vis provokuoju, - tarė jis po minutėlės. -
Jau pačią pirmą dieną kontoroje tave suerzinau, o vėliau
tik tai ir dariau.
Prisipažinimas išgąsdino Keną. Ji pažvelgė į vyriškį,
sėdintį prie automobilio vairo.
- Kodėl?
Prie sankryžos Reganas sustabdė automobilį ir jų
žvilgsniai susitiko.
- Tu žinai kodėl, - netikėtai tarė jis.
Nuo tų žodžių Kenos veidas užsiplieskė, ji negalėjo ati­
traukti nuo jo žvilgsnio, karšdigiškai ieškojo išeities. Tai,
ką ji pajuto, buvo pats keisčiausias pojūtis, ir jai atėmė
žadą. Nuo jo virpančio kūno trenkė tarsi elektros srove.
- Kena, - tyliai tarė jis. Jie stovėjo užmiesčio kelyje,
aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Jis ištiesė ranką, prisit­
raukė ją prie savęs ir prispaudė lūpas prie jos lūpų.
- Eikš, po galais, - murmėjo jis. Bučinys buvo tarsi pašė­
lęs lūpų ir liežuvių šokis, kaip tyloje įsiplieskęs miško gaisras.
Reganas paleido automobilio vairą, sugriebė ją už ran­
kų ir prisitraukė prie savęs, nors automobilio sėdynės ir
kita įranga gerokai trukdė. Jis spaudė jos krūtinę prie žyd­
ros savo striukės, jo lūpos kėlė skausmą, saldų geliantį
skausmą, kurio ji troško labiau nei oro.
Po minutėlės jis šiek tiek ją atleido; ant savo lūpų ji
jautė trūkčiojantį jo kvėpavimą. Jo akys buvo apsiblau­
susios nuo aistros, ir ji žinojo, kad ir jos turėtų būti to­
kios pat, - staiga Kena suprato, kad geidžia jo, ir ta min­
tis ją sukrėtė.

99
 Reganas tyrinėjo Kenos veidą ir jo šnervės virpėjo,
jam buvo nė motais sankryžą iš dešinės kertantis pika­
pas, kurio keleiviai buvo akivaizdžiai jais susidomėję.
- Aš geidžiu tavęs, - į šiuos žodžius Reganas sudėjo
visą savo aistrą.
- Žinau, - švelniai sušnibždėjo ji vos atgaudama kvapą.
Vieną akimirką jis suspaudė ją glėbyje, tada pasodino
atgal į sėdynę ir giliai atsikvėpęs tvirtai paėmė automobi­
lio vairą. Pakėlęs galvą jis pažvelgė į artėjantį automobilį.
Dar kartą atsidusęs Reganas užvedė automobilį, lėtai per­
važiavo kryžkelę ir lengvai perjunginėdamas pavarą padidi­
no greitį. Jis išsiėmė iš kišenės cigaretę ir padavė Kenai.
- Gal galėtum pridegti? - ramiai paklausė.
- Ar galėtum... ir man duoti vieną?
Reganas smalsiai pažvelgė į Keną ir padavė dar vie­
ną cigaretę.
- Ar tu rūkai?
- Ne, - paneigė Kena. - Tiesiog dabar man reikia kažko...
- Ar tai mano įtaka? - Reganas dirbtinai nusijuokė.
- Būk malonus, taip nejuokauk, - tyliai tarė ji ir pride­
gusi cigaretę ištiesė jam, o tada pasilenkė prisidegti savosios.
- Kitaip negaliu, - tarė jis. - Fizinis potraukis velniškai
prastas pagrindas savitarpio santykiams. Nenoriu įsivelti.
Man teko tiek išgyventi, kad pakaks visam gyvenimui.
Kena atsirėmė į automobilio sėdynę; ji norėjo už­
gniaužti savo jausmus, bet negalėjo. Galų gale, juk ge­
riausias būdas juos suvaldyti - leisti jiems prasiveržti.
- Tu netinki meilės nuotykiui, - atžariai tarė Reganas

100
ir pervėrė ją žvilgsniu. - Jokiu būdu negalėčiau pasiguldy-
ti į lovą skaisčios mergaitės vien norėdamas patenkinti
trumpalaikį geismą.
Kena pastebėjo, kaip sunkiai kilnojasi Regano krūti­
nė. Pro prasegtus marškinius buvo matyti tamsūs plau­
kai, ir ji prisiminė praėjusią naktį, kai desperatiškai troš­
ko atsagstyti marškinius ir paglostyti krūtinę. Tačiau to
nepadarė, ir galbūt taip buvo netgi geriau. Ji stengėsi ne­
galvoti apie jaudinantį jo vyriškumą.
- Aš tau už tai dėkinga, - tyliai tarė ji. Atsargiai užsi­
traukusi cigaretę, ji išpūtė kamuolį dūmų, nė neįtrauku­
si jų į plaučius. - Su tavimi jaučiuosi labai silpna. Nesiti­
kėjau, kad taip atsitiks...
- Ir aš nemaniau, - tarė Reganas. Jie įsuko į kitą
užmiesčio kelią ir ištisas mylias važiavo, stebėdami ti­
piškus kaimo vaizdus; tik kur ne kur pasitaikydavo
koks namas, remonto dirbtuvė ar parduotuvėlė. Rega­
nas nusijuokė. - Su tavim įgijau naujos patirties. N e­
galiu prisiminti, kad moteris, kurią glamonėjau, būtų
kada nors verkusi.
Užmiršęs tarp pirštų smilkstančią cigaretę Reganas
žvelgė į pro šalį bėgantį peizažą. *
- Tu labai patyręs, - sumurmėjo Kena.
- O tu visai žalia. Viešpatie, tai buvo puiku. Neuž­
miršiu visą gyvenimą.
Kena žvilgtelėjo jam į akis ir greitai nukreipė žvilgsnį.
- Ir aš, - prisipažino ji.
Reganas sunkiai atsiduso ir įsistebeilijo į kelią prieš save.

101
 - Prakeiktas aristokratas, - sumurmėjo jis. - Man
trūksta tik balto žirgo ir šlovės.
Kena išspaudė šypseną.
- Gal dar herbo, - pasiūlė ji.
- Sklinda gandai, kad jie myli skaisčias mergeles, ar
ne? - paklausė jis šypsodamasis. - Kodėl tau nepasielgus
kaip tos šiuolaikiškos moterys, kurios praryja piliulę ir ropš­
čiasi į jų lovas? Mano gyvenimas taptų kur kas lengvesnis.
„Ir mano“, - pagalvojo Kena, bet tokia galimybė jos
nežavėjo. Ji tylėjo, nes Reganas atsakymo ir nelaukė.
- Kalbėk ką nors, - paragino jis po minutės; nuo jo ciga­
retės kilo dūmų kamuolėliai. - Ar seksas tau kelia baimę?
Kena pasimuistė, kiek leido saugos diržas, ir pa­
traukė pečiais.
- Nežinau. Nemanau, kad bijau. Man tiesiog ne­
mieli laikini dalykai. Aš noriu namų, vaikų... - Ji bai­
mingai žvilgtelėjo į Reganą.
- Kerti iš peties, - tyliai tarė jis, sutikęs apgailestaujantį
jos žvilgsnį. - Aš išgyvenau sielvartą. Vis dar sopa, bet jau
nebe taip, ir nebesu toks jautrus atsitiktinai ištartai frazei.
Nebent, - jis liūdnai nusišypsojo, - žeidžiama sąmonin­
gai. Tu juk žinai.
- Dabar suprantu, kodėl tau skaudu apie ją kalbėti, -
atsargiai tarė Kena. - Niekada daugiau tavęs neklausinė-
siu apie tai.
Reganas užgesino cigaretę ir padėjo atverstą delną ant
valdymo pulto.
- Duok savo ranką.

102
 Nieko negalvodama Kena uždėjo ranką ant šilto kie­
to delno ir pajuto, kaip jis tvirtai sugniaužė jos pirštus.
Malonus virpulys perbėgo per kūną.
- Kurią nors dieną aš papasakosiu tau apie Džesiką, -
tyliai tarė Reganas. - Kurių nors Naujųjų metų išvakarė­
se mes susėsime prie butelio airiško viskio, išgersime ir
paverksime vienas kitam ant peties.
- Vargiai galėčiau įsivaizduoti tave verkiantį ant kie­
no nors peties, - tyliai tarė Kena.
- Vyras nėra antžmogis, mieloji, - priminė Reganas. -
Po tos katastrofos aš verkiau ir man dėl to visai negėda.
- Nemanau, kad reikėtų gėdytis. Verkia tik labai stip­
rūs vyrai, - tarė ji ir jos pirštai suvirpėjo jo delne.
- Mes negalime būti meilužiai, - ramiai tarė Reganas.
- Taip, - sutiko ji pašnibždom.
Reganas spūstelėjo Kenos pirštus.
- Būk mano draugė, Kena.
Kena nusišypsojo ir pajuto, kad ašaros suplūdo į akis, -
ji troško daugiau. Bet jei įmanoma tik tiek, tenka su tuo
sutikti. Galų gale juk jai reikia Denio... argi ne?
- Kaip laikosi tavo svainė? - paerzino Kena. Regano
veidas apsiniaukė, jis paleido jos ranką.
- Tu man priminei, kad turiu ką nors sugalvoti ki­
tam savaitgaliui.
- Kodėl?
- Margo išvyksta dviem savaitėms į Argentiną, o tėtis
rengia mano pamotei jubiliejinį pokylį. Tu tikrai būsi
pakviesta ir as nenoriu, kad Denis lengvai išsisuktų. -

103
Ramiai šypsodamasis Reganas pažvelgė į Keną. - Jis mėgs­
ta su manimi varžytis, pamatysi. Jeigu man ko nors rei­
kia, to paties tuoj prireikia ir jam.
- Ar dėl to jis pasirinko teisę? - paklausė Kena. Rega­
nas linktelėjo.
- Denis labai mėgsta konkuruoti. Esu už jį pranašesnis,
o jį tai graužia. Ypač dabar, kai tėtis rengiasi išeiti į pensiją ir
palikti savo elektroninių skaičiavimo mašinų korporaciją.
Kena tyrinėjo platų Regano veidą.
- Jis tikisi, kad vienas iš jūsų imsis jai vadovauti, ar
ne? - staiga supratusi paklausė ji.
Reganas linktelėjo ir įsuko į kelią, vedantį jo tėvo
namų link.
- Ar tu pats norėtum? - paklausė ji.
Reganas mąstė suraukęs antakius.
- Nežinau. Man patinka darbas, kurį dirbu dabar.
Nesu įsitikinęs, kad perėjimas iš advokato į verslininkus
būtų sėkmingas. Net nežinau, ar aš to noriu.
- O Denis nori, - atsiliepė Kena.
Reganas pažvelgė į ją.
- Taip, jis nori.
- Ir kas jam trukdo?
- Mano tėvas. Jis nemano, kad Denis yra pakanka­
mai subrendęs prisiimti tokią didelę atsakomybę.
- Denis gabus teisininkas, - tarstelėjo Kena. Regano
akys apniuko.
- Taip, - atšiauriai sutiko jis. - Bet korporacija - tai
ne privati advokato kontora.

104
 Jis buvo teisus, nors Kenai buvo nelengva su tuo sutik­
ti. Denis sunkiai duoda neigiamą atsakymą potencialiems
klientams. Skirtingai nei Reganas, jis nieko nenutuokia
kriminalinėje teisėje, tenkinasi vien skyrybų, privačios nuo­
savybės ir verslo bylomis. Ir neturi medžiotojo instinkto,
o Reganas turi. Jis gali priimti į darbą ir atleisti iš jo, prisi­
imti atsakomybę už savo klaidas, jeigu kartais tokių pasi­
taiko, ir neieškoti atpirkimo ožio. Reganas ramiai reaguo­
ja į kritiką, o darbe to reikia. Kena labai gerai suprato,
kodėl ponas Koulas nori, kad vyresnysis jo sūnus perimtų
vadovavimą korporacijai jam pasitraukus.
- Apie ką mąstai? - pagaliau paklausė Reganas.
- Kaip tu atrodytum su balerinos sijonėliu ir burti­
ninko lazdele, - šelmiškai sušnibždėjo ji.
- Palauk, kol sustabdysiu automobilį, turėsi pakartoti!
- Ar aš panaši į kvaišą? - paklausė Kena, negalėdama
atplėšti nuo jo akių. - Kaip bjaurybė, tu neblogas.
Reganas nusikvatojo.
- Ar tai reiškia, kad atsiimi savo atsiprašymą už tai,
jog išvadinai mane pabaisa?
- Ne, - tarė ji. - Jei pameni, pabaisa virto gražiuo­
ju princu.
- Bet jis neturėjo milžiniškų kojų ir dviejose vietose
sulaužytos nosies, - priminė Reganas.
- Nesišaipyk iš mano draugo, - švelniai subarė Kena.
Reganas nusišypsojo ir sutaršė jai plaukus; jis įsuko į
ilgą grįstą kelią, vedantį prie Lanjero ežero, ten, dviaukš­
čiame plytiniame name, gyveno jo tėvai.

105
 Kena čia lankėsi daug kartų, kai tekdavo dalyvauti
verslo susitikimuose, - jai šis namas visada patiko. Tai
buvo pilkų plytų Tiudoro epochos stiliaus statinys su
įvairiomis antikvarinėmis detalėmis, tokiomis kaip ka­
ralienės Viktorijos laikų bokštelis namo gale ir vitražas
virš paradinių durų. Aplink augo tvarkingai prižiūrėti
buksmedžiai, rododendrai, kamelijos, sedulos ir dau­
gybė žydinčių svogūninių gėlių. Rožyno viduryje sto­
vėjo grotinė pavėsinė.
- Nemanau, kad būčiau kada nors mačiusi gražesnę
vietą, - pasakė Kena.
- Tai mano senelio namas, - tarė jis. - Pastatė jį pa­
gal savo projektą. O sodas buvo mano mamos sumany­
mas. Ir tėtis išlaikė jį tokį, koks buvo mano vaikystėje.
- Kiek tau buvo metų, kai mirė mama? - paklausė Kena.
- Aštuoneri, - tarė jis ir nusišypsojo. - Dvejus metus
aš šokdinau savo pamotę, bet vėliau ji mane prisijaukino.
- Gerai suprantu, ką turi omeny, - tyliai tarė Kena.
Per tuos metus ir ji buvo labai pamėgusi Ebę Koul.
Reganas pastatė automobilį didžiuliame garaže ir atida­
rė dureles. Kena išlipo, jis išstūmė ją prieš save pro duris,
apkabino galinga ranka per pečius ir nusivedė namo link.
- Dėl mūsų viešnagės, - priminė jis ir išsišiepė, - sun­
ku tikėtis, kad tau patiks.
Kena ranka apkabino Reganą per juosmenį.
- Niekas negali man uždrausti bent jau tuo džiaug­
tis, - koketuodama jį pažvelgė į jį.
- Pasisaugok, - sumurmėjo Reganas ir įžnybo jai į

106
ranką, Kena krūptelėjo. - Man visada rūpėjo pasimylėti
su moterimi ant vasarnamio grindų.
- Elgčiausi itin padoriai, - pažadėjo Kena. - Nė ne­
bandyčiau papešioti pro atsegiotus marškinius lendan­
čių plaukų.
- Geriau nė nemėgink, - perspėjo jis ir pasuko paradi­
nių durų link, kurios tuo metu kaip tik prasivėrė. - Mano
krūtinė yra viena iš erogeninių zonų. O aš žinau, kur tavo
erogeninės zonos, mažute, - tiesmukai pridūrė jis.
Kena nespėjo nė aiktelėti, parausti ar atsikirsti, nes
pamatė aukštą žilaplaukį Regano tėvą žirgliojantį jų link;
senasis ponas buvo apsivilkęs dalykinį tamsiai pilką kos­
tiumą ir nešėsi portfelį. Šalia ėjo jo žmona - mažutė, la­
bai daili, garbanotais platininiais plaukais. Ji, kaip pa­
prastai, šypsojosi.
- Sveiki ir sudie, - tarė Angusas Koulas, spausdamas
sūnui ranką ir šypsodamasis Kenai. - Išvykstu į konfe­
renciją Siede. Nesuvalgyk visų mano sūrio traškučių ir
laikykis atokiai nuo „Napoleono", - pridūrė jis, dėbtelė­
jęs į Reganą. - Prižiūrėk jį, Ebe, - paprašė jis žmonos.
- Būtinai, mielasis, - pažadėjo pagyvenusi moteris. -
Leisiu jiems gerti tik trisdešimties metų senumo škotišką
viskį, gerai?
Angusas kažką sumurmėjo, įsėdo į juodą mersedesą
ir šaižiai pasignalizavo.
- Sveikas, mielasis, - ponia Koul nusijuokė ir apkabino
Reganą. - Labas, Kena, sveika atvykusi, kur buvai prapuo­
lusi pastaruosius du mėnesius, ir kas, po galais, tau nutiko,

107
tu atrodai tokia žavi! - išpoškino ji vienu atsikvėpimu.
- Buvau užsiėmusi, - paaiškino Kena ir apkabino ne­
didukę moterį. - Kaip laikotės? Jūs tikrai puikiai atrodote.
- Su džinsais ir nertiniu? - nusijuokė ji, rodydama į
savo drabužius. - Ravėjau sode rožes.
- Tai aš papasakojau tau apie paslėptą lobį, - paerzi­
no ją Reganas, - bet piratai užkasė jį pakrantėje, o ne čia.
- Nuotaikos gadintojas, - susiraukusi bambėjo pamo­
tė. - Beje, randu sliekų, o ne aukso. Geras sliekas yra pati
geriausia trąša, kokią tik Dievas galėjo sutverti. Perkeliu
juos iš tavo tėvo žuvų masalo veislyno į petunijų lysvę.
- Dieve padėk, jei tėvas tave nutvers, - tarė Reganas.
- Tik prasižiok, - metė iššūkį ponia Koul, - ir aš jam
pasakysiu, kas iš tikrųjų nutiko jo mersedesui tą vakarą,
kai vežei tą Olsonų mergiotę į senjorų šokių vakarą.
Reganas atsiduso.
- Saugosiu tavo baisiąją paslaptį, jei ir tu išsaugosi
manąją, Ebe, - pažadėjo jis.
- Visiškai teisingai. Denis su Margo prie ežero lesina
gulbes, - tarė ji. - Ar norite užeiti į vidų išgerti kavos?
Reganas papurtė galvą.
- Mes juos parsivesim ir tada išgersime kartu.
Ebė Koul susidomėjusi apžiūrinėjo juos aštriu žvilgsniu:
- Ar jaučiate ką nors ore?
- Pavasarį, - atsakė Reganas.
- Tikrai? Na, ką gi, pasisaugokite šuns, jis nusitraukė
nuo pavadžio, laksto dabar kažkur, - pridūrė ir pamoja­
vo nueidama.

108
 - Puchas? - paklausė Kena, žvalgydamasi aplink pa­
žįstamo škotų aviganio.
- Puchas. Dabar jis bus panašus į ilgą gauruotą purvo
ir lapų gniužulą - kaip visada, - Reganas pažvelgė į Ke­
ną. - Aš nuskusiu jam gaurus, jei užteks bent vieną dė­
melę ant tavo suknelės. Ji tau taip tinka.
Kena džiugiai nusišypsojo.
- Dėkui tau, gerasis krikštatėvi, - sumurmėjo ji.
- Liaukis. Och, saugokis!!!
Perspėjimas nuskambėjo per vėlai. Puchas skriste skri­
do nuo netoliese esančio ežero; jo gaurai nuo maudynių
buvo sulipę ir purvini kaip pavasario upė. Jis lėkė tiesiai
į Keną, nes ši visada su juo pažaisdavo.
Kena jau žvalgėsi medžio, į kurį galėtų įsiropšti, tuo
tarpu Reganas sugriebė ją ir pakėlė aukštyn - kaip mažą
vaiką ant didelių savo rankų.
- Eik šalin, Puchai, - paliepė jis prokurorišku balsu;
šuo iškart atsitūpė ir suinkštė, jis atrodė toks linksmas
šalia įpykusio žmogaus.
- Tau pavyko, - pagyrė Kena, mėgaudamasi Regano
glėbiu ir artumu, jausdama, kaip didžiulio kūno energija
suteikia jai jėgų.
- Aš mankštinuosi kilnodamas priešiškai nusiteikusius
liudytojus, - pareiškė Reganas. Jų žvilgsniai susitiko.
- Koks tu stiprus, - sušnibždėjo Kena ir apsikabino
kaklą. Jos balsas nuskambėjo vaikiškai ir ji nuraudo taip
kvailai pasakiusi.
- Atleisk, - rimtai pridūrė ji. - Nenorėjau, kad

109
nuskambėtų taip banaliai. Žinoma, tu stiprus, tu toks
didelis kaip medis.
- Ne visai taip.
Reganas apsuko ją aplink, juokdamasis iš to, kaip ji
laikosi įsistvėrusi j jj, Kenos veidas buvo rausvas ir spin­
dėjo, akys juokėsi.
Reganas panardino veidą į švelnius Kenos plaukus ir
tyčia prispaudė ją prie savęs.
- Tu gardžiai kvepi, moterie, - sumurmėjo jai į au­
sį. - Norėčiau kąsnelio kito.
- Nusinuodytum, - užtikrino ji.
- Tai netiesa, nes būčiau miręs jau praėjusią naktį, - jis
pakėlė galvą ir pažvelgė į dideles miglotas jos akis. - Kodėl
šaukei tada, kai tave glamonėjau? - paklausė tyliai.
Nuo tų žodžių begalinio malonumo banga virpuliais
perbėgo per Kenos kūną, neritmingai kvėpuodama ji pra­
vėrė lūpas.
- Todėl, kad tai buvo taip nežemiškai puiku, - trūk-
čiojamu balsu tarė ji.
Regano akys nuslydo prie pravertų Kenos lūpų.
- Jei mes būtume mylėjęsi iki galo, iš mūsų liktų tik
pelenai, - tarė virpančiu balsu. Virpėjo ir ją laikančios ran­
kos. Jis perbraukė lūpomis per jos lūpas ir ji aiktelėjo. -
Nieko daugiau nenoriu, tik liesti tave, - jis apibėrė ją trum­
pais bučiniais, jos lūpos ėmė gaudyti jo lūpas, maldauda­
mos daugiau. - Viskas, ko man reikia - liesti tave, aš tuoj
imsiu inkšti kaip penkiolikmetis. Aš noriu tavęs, Kena,
noriu paguldyti tave ant žolės, atsegioti suknelę ir

110
apnuoginti tavo kūną saulei, mano akims ir mano lūpoms...
Net kalbėdamas jis glaudė savo lūpas prie jos lūpų; ji
jautė, kaip menkiausias jo šiltų, dūmais kvepiančių lūpų
vingis liečia ją. Jis pražiodė ją vis dar šnibždėdamas, jo
liežuvis glamonėjo, jo lūpos lietė, viliojo į nuostabią gla­
monių puotą - ji dejavo ir kabinosi į plačius jo pečius.
- Bučiuok mane, - vos galėjo pratarti, trokšdama gla­
monių, trokšdama pilnatvės, tobulybės. - Bučiuok, bučiuok
mane karštai, tik nesiliauk, niekada nesiliauk, - maldavo ji.
Kena virpėjo nuo staigių ir audringų atakų, glaudė
savo lūpas prie jo, mėgavosi tuo intymumu, jautė jo lie­
žuvį, jo burnos skonį.
Reganas sudejavo taip, kaip ji dar nebuvo girdėjusi.
Jo stiprios rankos prispaudė ją prie tvirtos krūtinės. Juos
skyrė tik audinys.
Jei ne Pucho netikėtai niršus lojimas, beprotiški bu­
činiai būtų nuvedę juos kur kas toliau. Reganas atsiplėšė
nuo jos lūpų, jo akys buvo tamsesnės už naktį, kūnas
drebėjo. Jis nusuko žvilgsnį nuo alkanų švelnių jos akių
ir pamatė ateinančius Denį bei Margo.
- Sulaukėme draugijos, - tarė Reganas nenatūraliu
balsu. Jis pastatė Keną ant žemės ir giliai trūkčiojamai
atsiduso. - Reikia nusiraminti.
Klaidžiojančiomis godžiomis akimis ji žvelgė jam į
veidą ir stebėjosi savo audringa reakcija.
- Taip, - sutiko ji.
Reganas nė nebandė apsimetinėti.
- Tu drebi, - pratarė jis.

m
 - Ir tu.
Jis persibraukė delnu plaukus ir pažvelgė į Keną.
- Aš neketinu nusitempti tavęs į lovą, - vargais ne­
galais išspaudė.
- Teks palaukti, kol tavęs to paprašysiu, - atšovė Ke­
na; jos akys žibėjo, veidas švytėjo, ji atlaikė jo žvilgsnį,
kuriame prieš jo valią švietė dėkingumas.
- Prieš pradėdamas mokyti tave gundymo subtilumų,
turėjau išmokyti, kaip nesugundyti manęs, - tarė Reganas.
- Nesirengiu įsivelti į seksualinius santykius su skaistuole.
- Nekalbėk taip, - atrėžė ji. - Kodėl nesiliovei manęs
bučiavęs ir kalbėjai man tokius nežmoniškai įtaigius žodžius?
- Kodėl nesustabdei manęs?
- Ką aš galėjau padaryti, jei Dievas, kompensuoda­
mas tavo išvaizdos trūkumus, su kaupu apdovanojo ge­
bėjimu glamonėti?
Reganas piktai dėbtelėjo.
- Kena...
- Gerai jau, gerai, - atsiduso Kena. - Jeigu jau taip
vertini mano visai suprantamą silpnybę, nesitikėk, kad
nusivilksiu dėl tavęs suknelę, supratai?
Reganas vos tramdė juoką. Jis jautėsi prieš ją bejėgis.
- Prakeikimas! Nekoketuok su manimi.
- Argi aš koketuoju? - paklausė ji ir nutaisė nekaltą
veidelį. - Nė nesvajoju apie tai. Visi jūs tokie, išdidžiai
demonstruojate mums, vargšėms moterims, galingus sa­
vo kūnus, o kai mes bandome parodyti jums savo dėkin­
gumą, visaip stengiatės mus užgauti.

112
 Reganas prapliupo juoku.
- As sukūriau monstrą, - nusprendė jis ir pažvelgė į
Margo su Deniu, kurie ėjo takeliu jų link. - Kas nutiko
tai raustančiai mažai nekaltybei, kuri įsigudrino slėptis
archyve, kad tik išvengtų susitikimo su manimi?
- Turėtum pasiteirauti mano krikštatėvio iš pasakos, -
tarė Kena. - Neturiu nė menkiausio supratimo, kur dė­
josi ta senamadiška mergiotė.
- Aš tave taip vadinau, ar ne? - tyliai tarė Reganas,
žvelgdamas į ją ramiomis tamsiomis akimis. - Ko gero,
tuomet taip ir galvojau. - Jis atsiduso. - Tai bent virsmas.
- Man malonu, kad tu gerai venini savo paties rankų
kūrinį. Tikiuosi, kad Denis taip pat pastebės, - pridūrė
ji erzindama ir atsisuko į jo įbrolį.
Margo žiūrėjo į Keną, bet ši apsimetė nepastebinti.
- Laba diena, Deni, Reganas pasikvietė mane dienelei.
- Puiku, - Denis atrodė patenkintas. Jis priėjo prie
Kenos ir pasilenkęs pakštelėjo jai į skruostą. Ji pajuto ma­
lonų kutenimą, bet jokios elektros iškrovos, kurią jautė
būdama su Reganu. Už dvejų metų kantrybę buvo ady-
ginta, bet per vėlai. Dabar Denis visai jos nebetraukė. Ma­
lonus, lengvai bendraujantis, labai gražus, bet ne toks ener­
gingas ir fiziškai galingas kaip Reganas. Ji metė žvilgsnį į
jaunesnįjį vyriškį ir iškart suprato, kodėl taip jaučiasi.
Reganas Deniui viską pateikdavo ant lėkštelės. Staiga
Kena suprato, kad jai visai nereikia Denio, nes ji yra
beviltiškai įsimylėjusi Reganą. Tą patį Reganą, kuris ne­
nori susisaistyti jokiais saitais, kuris jai siūlo tik

113
draugystę ir prisipažįsta jos geidžiąs. Jis nesirengia suvi­
lioti skaisčios mergaitės ir nė negalvoja apie meilę. Visa
tai buvo taip ironiška, kad ji vos nepravirko.
- Mums malonu, kad turėjote laiko pabūti kanu, -
pabrėžtinai mandagiai tarė Margo, prilipusi prie Denio
kaip prie musgaudžio.
- Tikėjomės patysoti po medžiais ir šiek tiek pasigrožėti
ežeru, - tarė Reganas ir priėjo prie Kenos. Paėmęs už rankos
ir pažvelgė į ją - šypsojosi jo veidas, bet ne akys. - Norėjau
praleisti šiek tiek laiko su tėčiu, bet sutikome jį beisvykstan-
tį, o Ebė medžioja sliekus su kastuvu. Net per šabą.
Margo atrodė sutrikusi, bet Denis nusijuokė ir spustelė­
jo jos ranką. Margo dėvėjo raudono šilko palaidinę ir ilgas
baltas kelnes - prie tamsaus jos gymio šis derinys atrodė
pribloškiamai. Net su savo brangiais drabužiais šalia jos Ke­
na jautėsi apsirengusi neskoningai ir pajuto, kad pavydi Mar­
go puikios jos išvaizdos. Akiniai buvo tikra nelaimė.
Kena demonstratyviai pakėlė akinius ant viršugalvio.
- Man patinka jūsų palaidinė, - tarė ji Margo. - No­
rėčiau dėvėti raudonus drabužius, bet jie netinka man
prie veido.
Margo krūptelėjo, komplimento ji akivaizdžiai ne­
sitikėjo.
- O, - tyliai tarė ji. - Dėkui.
- Mielai su jumis pasėdėtume, bet Margo turi suspėti
į lėktuvą, kuris išskrenda aštuntą, - apgailestaudamas
tarė Denis ir jo akys vėl nukrypo į Keną ir jos lengvą
seksualią suknelę. - Turiu nuvežti Margo į oro uostą.

114
 - Vykstate namo paviešėti? - mandagiai paklausė
Reganas.
- Priverstinė kelionė, - paaiškino Margo. - Kai kurie
Europos gyvulių augintojai vyksta apžiūrėti mūsų gry­
naveislių žirgų. Tėtis nori, kad padėčiau jam išrinkti,
kuriuos geriausia parduoti. Bus sunku, - atsiduso ji. -
Man jie visi brangūs.
- Grynaveisliai? - sumurmėjo Reganas ir suraukęs ant­
akius pažvelgė į Denį.
- Margo šeima augina grynaveislius lenktyninius žir­
gus, - paaiškino jaunėlis. - Be jų, turi ir kitų materiali­
nių interesų. Jie valdo kelis tūkstančius akrų žemės, kai­
menes galvijų, turi nekilnojamojo turto įvairiose šalyse...
- Prašau, Deni, tu mane trikdai, - skubiai tarė Mar­
go ir palietė Denio ranką. - Nedera apie tai kalbėti. Tai
yra, kaip ten tu sakai, visiems apie save groti?
- Trim ituoti, - pataisė Denis. Jis viena ranka ap­
glėbė Margo.
- Gal norėtumėte išgerti kartu kavos prieš mums
išvykstant? - paklausė jis savo įbrolio. - Ežeras niekur
nepabėgs.
- Galime taip ir padaryti, - atsakė Reganas. - Kaip
manai, brangioji? - paklausė jis žvelgdamas į Keną.
- Taip, norėčiau, - sutiko ji.
Reganas linktelėjo ir patempė ją už rankos:
- Taigi gelbėkime nuo Ebės sliekus.
Kena ėjo šalia Regano tyli, sutrikusi, ji buvo neteisi
galvodama apie Margo. Ši užsienietė nebuvo pinigų

115
stokojanti gobšuolė. Kenai buvo smalsu, kaip ši naujiena
paveiks Regano požiūrį į Margo. Ne todėl, kad jai tas bū­
tų labai rūpėję. Jos galvoje ir be to buvo geroka sumaištis.
Pusvalandį jie praleido viduje gerdami kavą ir šneku­
čiuodamiesi. Reganui akivaizdžiai imponavo Margo inte­
lektas, Pietų amerikietė pakeitė jo požiūrį. Margo netgi
maloniai šnektelėjo su Kena, nors vis žvilgčiojo Denio pu­
sėn. Jaunylio brolio žavėjimasis Kena kas minutę darėsi vis
labiau pastebimas. „Puiku, - galvojo Kena, spoksodama į
savo kavą.- Dvejus metus ji gyveno svajodama apie Denį,
o dabar jis atkreipė dėmesį, bet per vėlai, nes jos širdį pasi­
grobė vyriškis, kurio ji manė nekenčianti, ir nebuvo jokios
vilties, kad viskas galėtų grįžti į savo vietas."
- Man patinka tavo naujas įvaizdis, Kena, - tarė jai
Denis, kai Margo išėjo į virtuvę atsisveikinti su Ebe. -
Tu tiesiog neatpažįstama...
Kena išvengė jo žvilgsnio, bet stengėsi nežiūrėti ir į
Reganą, nes nenorėjo pamatyti paniekos jo veide.
- Man reikėjo pagalbos, - tyliai tarė ji šypsodamasi.
- Taip, aš žinau, - sausai tarė Denis, žvilgčiodamas į
Reganą. - Ar judu rimtai susitikinėjate? - pašnibždom
paklausė jis prisislinkęs arčiau.
Kena atrodė sutrikusi.
- Ką jūs turite galvoje?
- Noriu pasakyti, - tarė Denis, baimingai žvilgčioda­
mas į Reganą, - kad iš to nieko gero neišeis.
- Tikrai? - paklausė Kena. - Kodėl?
- Jis jau buvo vedęs, - pareiškė Denis ir sutiko jos

116
ramų žvilgsnį. - Žmona tragiškai žuvo ir jis niekaip ne­
gali jos pamiršti. Turėjau anksčiau tau pasakyti, kol...
- Reganas man papasakojo, - pertraukė ji. - Viską.
Denis sumirksėjo.
- Bet jis su niekuo apie tai nekalba, niekada nekalbė­
davo, - jis suraukė antakius.
- Aš nesu niekas, Deni, - tarė Kena ir patenkinta išsi­
šiepė. Denis piktai atsiduso ir susikišo rankas į kišenes.
- Gal papietausi ryt su manimi? Noriu pasikalbėti.
- Gerai, bose, - sutiko Kena.
- Nevadink manęs taip, - Denis pasijuto nejaukiai. Jis
pažvelgė jai už nugaros ir pamatė iš virtuvės ateinančias
Margo su Ebe. - Pasikalbėsime kitą kartą. Pasisaugok!
- O, aš leidžiu kitiems žmonėms tai daryti už mane, -
rimtai pareiškė ji, vengdama jo žvilgsnio, ir nusišypsojo
Margo. - Linkiu jums geros kelionės.
Margo sutrikusi pažvelgė į Keną, paskui į Denį ir
susiraukė.
- Esu tikra, kad viskas bus gerai, - tarė ji. - Kad ir
kaip būtų, juk tik savaitei.
- Sakei, kad dviem, - nustebo Denis.
Margo saldžiai nusišypsojo.
- Matyt, tu nesiklausei, brangusis, - tarė ji žvelgda­
ma juodomis žibančiomis akimis.
Denis susiraukė.
- Nepasakei, kad pakeitei savo planus... brangioji, -
atšovė jis.
- Manau, mums laikas eiti, - šaltai pareiškė Margo. -

117
Dėkoju jums už vaišingumą, ponia Koul. Tikiuosi, kad
grįžusi galėsiu praleisti su jumis daugiau laiko. Reganai,
panele Dyn, - ji linktelėjo jiems. Žybtelėjusi akimis į
Denį Margo išėjo pro duris.
- Pasimatysime rytoj, - tarė Denis Kenai ir Reganui. -
Iki, mama, - pridūrė ir apkabino motiną. - Iki pasima­
tymo ir dėkui už kavą.
- Iki pasimatymo, sūnau, - išsiblaškiusi sumurmėjo
Ebė, žiūrėdama, kaip jis susiraukęs išskuba pro duris. -
Kas čia dedasi? - subambėjo ji ir pažvelgė į Reganą. Sis
apsimetė nieko nesuprantąs.
- Iš kur man žinoti?
- Tu viską žinai, - atrėžė Ebė. - Ypač apie Denį. Pasa­
kok, Reganai, kas čia vyksta. Ar tai dėl judviejų su Kena?
Ar jis pavyduliauja? Ar jis rengiasi vesti panelę Margo?
- Ne, aš nežinau. Tikriausiai tavo spėjimai tokie pat
teisingi kaip ir mano, - greitakalbe išbėrė Reganas ir pa­
ėmė Keną už rankos. - Tai atsakymas į tavo klausimų
tvaną, Ebe, o likusį laiką šįvakar gali praleisti
bandydama viską sudėlioti į vietas. Mes su Kena jau tu­
rime važiuoti. Dėkui už kavą. Čiau!
Kena vos spėjo atsisveikinti ir padėkoti už kavą, nes
Reganas išsitempė ją pro duris ir įsodino į automobilį.
- Atsargiau! - Kena aiktelėjo ir pasitrynė ranką.
- Dovanok, mieloji, bet jei mes būtume dar bent mi­
nutėlę užtrukę, ispanų inkvizicija būtų pradėjusi savo dar­
bą, - Reganas išsišiepė ir užvedė automobilį. - Dabar jau
pažįsti Ebę? Ji kaip policininkas.

118
 - Tikrai. Kai jie su tavo tėvu susitiko, Ebė dirbo laik­
raštyje, ar ne? - nusišypsojo Kena. - Buvau primiršusi.
- J i niekada nesiliauja. Gali ištraukti informaciją ir iš
stulpo. - Važiuodamas keliuku jis pasignalizavo taip pat
kaip jo tėvas, laikėsi seno šeimos įpročio. - Ką Denis
šnibždėjo tau į ausį?
- Pakvietė mane pietų rytoj, nori perspėti dėl tavęs, -
tarė Kena šelmiškai šypsodamasi. - Jis baiminasi, kad tu
gali mane sugadinti ir nuvesti klystkeliais.
- Norėčiau, - tarė jis ir metė jos pusėn liūdną
žvilgsnį. - Kur važiuosime, į tavo ar mano namus?
- Tu juk pareiškei, kad nevilioji skaistuolių.
- Prakeikimas, - sumurmėjo jis. - Pamiršau.
- Aš tau vis priminsiu ir apsaugosiu nuo nedorų po­
elgių, - pažadėjo Kena.
Reganas tyliai nusijuokė, prisidegė cigaretę ir ra­
miai rūkė.
- Kur norėtum važiuoti?
- Norėčiau pasivažinėti, - pareiškė ji patogiai įsitai­
siusi sėdynėje.
- Ir aš. Pasivažinėkim. - Reganas įjungė radijo
imtuvą. - Klasika, švelnusis rokas, sunkusis rokas, leng­
voji muzika? - paklausė jis.
- Švelnusis rokas, - iškart atsiliepė Kena.
Reganas paspaudė vieną iš išankstinio nustatymo myg­
tukų ir nusijuokė iš jos veido išraiškos.
- Man tik trisdešimt penkeri, - priminė jis.
Kena sumirksėjo. Anksčiau ji niekada negalvojo apie

119
jo amžių, bet dabar pamanė, kad jis neatrodo senas. Su­
brendęs - taip, vyriškas - taip, bet ne senas.
- Dešimt metų už mane vyresnis, - tyliai tarė ji.
- O Denis, - šypsodamasis pridūrė jis. - Niekas ne­
duotų dvidešimt dvejų.
- Kodėl sumanei tapti teisininku? - smalsiai pa­
klausė Kena.
- Nė nežinau, - atvirai prisipažino Reganas. - Gal
todėl, kad reikėjo ką nors daryti su biblioteka, pilna Pero
Meisono knygų. Man patinka smulkmenos, aš mėgstu
ieškoti pavogtų daiktų. - Jis patraukė pečiais. - Manau,
kad man patinka iššūkiai.
- O kodėl kriminalinė teisė? - klausinėjo ji toliau.
- Nes šioje srityje iššūkių daugiausia, - iškart atsakė
jis. - Gyvenimas ir mirtis.
- Tikra tiesa, - sutiko ji ir prisiminė bylas, kurių do­
kumentus jai teko spausdinti, išrašus, kuriuos teko kopi­
juoti, ir kitus informacinius popierius, kai reikėdavo ra­
šyti prašymus, tai galėjo žmogų išlaisvinti arba įkalinti.
Reganas pažvelgė į Keną.
- O kodėl tu sumanei tapti teisininko sekretore?
- Man reikėjo darbo, be to, buvau pavargusi nuo tar­
nybos banke, - priminė ji šypsodamasi. - Skaičiai nėra
mano stiprioji vieta. Man patiko teisė, Denis turėjo kon­
torą, jam reikėjo sekretorės, kur aš didesnę dienos dalį
galėjau būti pati sau viršininkė.
- O vėliau jis priėmė dalininką, - sumurmėjo Rega­
nas erzindamas.

120
 - Tu blogai elgeisi su manimi, - žvelgdama į Reganą
tarė Kena. - Tiesiog pasibaisėtinai. Nežinau, kaip suge­
bėjau ištempti tuos mėnesius neparašiusi atsistatydini­
mo pareiškimo ant tavo darbo stalo raudonu lūpdažiu.
- Aš to ir laukiau, - tyliai tarė Reganas. - Tu man
kliuvai. Senamadiški drabužiai ir visa kita, tu mane tik­
rai erzinai.
- Denis sakė, kad tavo sekretorė Niujorke buvo tikra
gražuolė, - tyliai tarė ji žvelgdama į šalikelę.
- Tiesa. Bet netgi jei ji nuoga stovėtų kambario vidu­
ryje, eidamas į teismą praeičiau pro šalį nė nemirktelėjęs.
Jis užgesino cigaretę.
- Nuo to laiko, kai žuvo Džesika, darbas man rūpi
kur kas labiau nei moterys.
Tai buvo nereikšmingas pokalbis ir Kena įdėmiai žvel­
gė į Reganą, stengdamasi susieti faktus.
- Tavo puikus jaunas kūnas, - lyg tarp kitko tarė
Reganas. - Bet man nereikia patvirtinimo, kad kuriam
nors iš tų, kurie jo norėjo, būtų pavykę. - Jie įsuko į
vaizdingą provincijos kelią; Reganas giliai atsiduso ir juo­
domis smalsiomis akimis pažvelgė į Keną. - Man buvo
smalsu, kodėl tu tyčia darkai savo išvaizdą.
- Tu buvai man priešiškas, - priminė Kena. - Ir aš
jaučiau tau tą patį, bet man nerūpėjo, kaip tu atrodai.
Reganas tyliai sukikeno.
- Kaip aš atrodau?
- Kai buvau maža mergaitė, man įstrigo vienas akto­
rius, vaidinęs televizijos serialuose, - tarė ji. - Jis buvo

121
negražus kaip velnias, bet maloniai bendravo su moterimis
ir pasiekė stulbinamų aukštumų. - Kena nusišypsojo. - Ži­
noma, jo kojos nebuvo tokios didelės.
- Gyvas vargas, - sutiko jis. - Būdamas vaikas aš nuo­
lat griuvinėjau.
- Dabar kiti dėl jų griuvinėja, - sumurmėjo ji ir primi­
nė jam apie klientą, kuris užkliuvo už didelės Regano ko­
jos ir griūdamas galva trenkėsi į vazone augančią palmę.
Jie smagiai pasijuokė.
- Man atrodo, kad tie palmės lapai jam labai tiko.
Iš radijo imtuvo sklido lėta jausminga melodija, jų šyp­
senas pakeitė svajinga nuotaika. Reganas pažvelgė į Keną:
- Denis užkibo.
- Taip, žinau, - atsakė ji.
- Ir Margo suprato. Jai tas nepatinka.
- O tu manei, kad ji gviešiasi turtų, - sumurmėjo ji.
- Na, tobulų žmonių nebūna. Ji turtinga paveldėto­
ja, ne mažiau. Labai egzotiška paveldėtoja ir, jei neklys­
tu, norėtų dar ir mano įbrolį pridėti prie savo turtų.
- Ar tu nesigaili darąs tai, ką esi sumanęs? - smalsiai
paklausė Kena.
Reganas neatsakė. Jis išsitraukė iš kišenės cigaretę
ir prisidegė.
- Neužkibk ant pirmo Denio mesto kabliuko, gerai? -
tyliai tarė jis. - Praloši, jeigu paskubėsi. Leisk jam pasi­
kankinti kokią savaitėlę.
- Po savaitės grįš Margo.
Reganas giliai užsitraukė dūmą.

122
 - Taip, tikrai. - Jis išjungė radijo imtuvą. - Elkis kaip
išmanai, Kena. Aš parengiau dirvą, o visa kita priklauso
nuo tavęs. - Jis paniuro ir tvirtai sukando žandikaulius. -
Gali pabloginti reikalus, jei tikrai tau Denio reikia.
Kena prisimerkusi tyrinėjo Regano profilį ir jautė vi­
duje šaltą tuštum ą. Reganas buvo sakęs, kad, be
trumpalaikio nuotykio, neturi ko jai pasiūlyti. O ji ne­
buvo tokia kvaila, kad nesupratų, jog negalėtų to ištver­
ti. Negalėtų jo paleisti. Kena buvo įsitikinusi, kad geriau
neturėti, negu turimą prarasti. Atrodė, kad tam buvo lem­
ta išsipildyti.
Reganas tvirtina, kad jaučia tik fizinį potraukį, bet
kodėl jis toks atšiaurus? Ką turėjo omeny sakydamas, kad
darbas jį traukia labiau nei moterys, negi jis neturėjo trum­
palaikių ryšių? Ar dėl to jis toks priešiškas Kenai? Jos gal­
voje buvo sumaištis, sukosi minčių karuselė.
Kena sutrikusi žvelgė pro langą. Ji jautė Reganui be­
galinį artumą, sužinojo apie jį daugybę dalykų, pamėgo
jį, nuoširdžiai pamėgo. Dabar viskas baigėsi, jis atliko
savo misiją ir dabar rengiasi didesniems ir svarbesniems
pokyčiams. O Kena turės suktis apie Denį, paveržti jį iš
Margo, o tada gyventi ilgai ir laimingai. Taškas. Nors tai
ir nėra tikra pasaka.
Kena užsimerkė ir atsipalaidavusi plūduriavo muzi­
kos garsuose. Anksčiau juos gaubusi bičiulystė atrodė iš­
blėsusi, užleidusi vietą abejotinoms paliauboms. Atrodė,
kad tas šalia Kenos sėdintis nekalbus vyriškis niekada gy­
venime nėra juokęsis. Labiausiai Keną išgąsdino mintis,

123
kad vis dėlto jis gali palikti pėdsaką jos gyvenime. „Būk
bent mano draugas, - tyliai meldė ji. - Būk mano drau­
gas, neišeik iš mano gyvenimow. Jie dar nebuvo privažia­
vę miesto; ašaros kaupėsi užmerktose jos akyse.

SEPTINTAS SKYRIUS
kitą rytą Kena įėjo į kontorą, viskas atrodė
taip. Ji vilkėjo Regano pirktą tamsiai mėlyną
kostiumėlį ir baltą palaidinę, o norėdama pabrėžti smai­
lią iškirptę ant kaklo ryšėjo tamsiai mėlyną, baltais raš­
tais pamargintą skarelę. Nepaisant bemiegės nakties, ji
atrodė jauna, linksma ir džiaugsminga.
Kai Kena įėjo, Denis vaikštinėjo po kontorą. Jis atsi­
suko ir įsistebeilijo į ją, akimis matuodamas liekną kūną.
- Negaliu priprasti prie šių pokyčių, - prisipažino jis, o
Kena lėtai ir grakščiai nuėjo pasikabinti apsiausto, ji neuž­
miršo tų gudrybių, kurių taip stengėsi išmokyti Reganas.
- Priprasite, - ramiai tarė Kena ir pažvelgė į uždary­
tas Regano kabineto duris, jos širdis blaškėsi nuo min­
ties, kad tuoj jį pamatys.
-Jis išvykęs, - pranešė Denis, pamatęs klausiantį žvilgsnį.
- Išvykęs? - pakartojo iš netikėtumo suakmenėjusi Kena.
- Savaitei į Niujorką, - šypsodamasis paaiškino

124
Denis. - Neplanuotas atvejis. Nė nepranešė, radau žinu­
tę ant savo stalo.
Kena pažvelgė Deniui į akis.
- Ar man ką nors paliko?
Denis papurtė galvą.
- Ne, maniau, kad jis tau paaiškino. Kaip keista...
Kena stengęsi išvengti tardymo ir atsisėdo prie stalo.
- Ar Margo sėkmingai išvyko?
- Margo? - išsišiepė Denis ir piktai pridūrė: - taip,
dingo dūmų debesyje.
Nustebinta pikto balso Kena pakėlė akis. Denis ne­
būdavo sarkastiškas.
- Keista.
Sunėręs rankas ant krūtinės Denis svajingai žvelgė į
Keną, jo šviesūs plaukai žvilgėjo pro praskleistas užuolai­
das besiskverbiančios saulės šviesoje.
- Mes smarkiai susiginčijome, jei jau tau įdomu. -
tarė jis. - Tai tu kalta.
- Aš? - išpūtė akis Kena.
- Ji mano, jog skiriu tau per daug dėmesio, - Denis
šypsojosi kitaip nei visada: erzino, flirtavo, mergino. -
Manau, jog ji buvo teisi.
Kenos antakiai iš nuostabos pakilo. Ji žvilgtelėjo į De­
nį, bet staiga vėl nuleido akis.
- Aš pamaloninta, - atsakė. Tik tai ji ir tejautė, nors
prieš mėnesį, gal net prieš savaitę būtų susijaudinusi iki
širdies gelmių.
- Man sunku patikėti, jog tu esi ta pati moteris, - tęsė

125
Denis. - Viskas taip netikėtai pasikeitė. Regano įtaka?
- Jo puikios manieros, - tyliai tarė Kena ir nusišypsojo.
Denio veidas apniuko.
- Taip, žinau. Jis moka suktis apie moteris ir daro tai
nuolat, - šaltai pridūrė. - Aš niekada nieko apie jas nežino­
jau, kol nebuvo vedęs Džesikos. Jis traukia jas kaip medus.
Tai skaudino. Kena svarstė, ar Denis kalba rimtai, ar
tik nori pamatyti jos reakciją. Dabar visą savaitę ji grau­
šis galvodama, kad Reganas Niujorke glamonėja kitas mo­
teris, ir naktį negalės nė bluosto sudėti.
- Jis turtingas, - pastebėjo ji.
- Taip, tikrai, - sutiko Denis. - Ir vyriškas. Reganas
visada pasiekia tai, ko nori.
Šiuose abejinguose žodžiuose Kena pajuto nuoskau­
dą ir ją užliejo užuojautos banga.
- Turbūt jums nebuvo lengva augti jo šešėlyje, ar
ne? - paklausė ji.
Denis nusijuokė.
- Savaime suprantama. Kad ir ką būčiau daręs, Rega­
nui tai pavykdavo geriau. Jis gaudavo geresnius pažymius,
jo sportiniai laimėjimai pranokdavo manuosius, o pasiū­
lymai dėl korporacijos veiklos sudomindavo tėtį... - jis
gūžtelėjo pečiais. - Juk žinai, kad as jam pavydžiu. Tokie
žmonės kaip Reganas kuria savo taisykles. Toks jau jis yra.
Širdyje Kena su tuo sutiko. Jis tikrai toks, ir ji buvo
įsitikinusi, kad niekada negali nuslopinti troškimo būti
su juo. Bet Reganas nieko negalėjo jai pasiūlyti.
Kena pažvelgė į Denį.

126
 - Ar kvietimas kartu papietauti vis dar galioja?
- Žinoma, - Denis šyptelėjo. - Kviečiu tave pas
Tonį spagečių.
- Mėgstu spagečius, —sutiko ji.
- Žinau, todėl ir siūlau. Nesinori grįžti prie darbų,
bet kaip paštas? Gal atsakysime į laiškus? Dešimtą valan­
dą turiu reikalų.
- Gerai, advokate, - maloniai tarė Kena ir nuėjo par­
nešti pašto. Denio akys nusekė ją iki durų.
Rytas prabėgo greitai; Denio ir Regano kontoroje ne­
buvo, nuolat reikėjo atsakinėti į telefono skambučius. Ra­
dusi laisvesnę minutę Kena nunešė Regano korespon­
denciją į jo kabinetą ir atsipeikėjusi pastebėjo, kad jau
ilgokai stovi prie advokato darbo stalo ir spokso į suka­
mąjį krėslą, į kurį sunkiai tilpdavo stambus jo kūnas. Ji
jo ilgėjosi. Mergina išsiblaškiusi svarstė, ar tai tęsis visą
likusį gyvenimą. Žinoma, ji galėtų užmiršti Koulą vyres­
nįjį. Galų gale jos jausmas Deniui palengva geso, virsda­
mas švelniu prieraišumu. Gali išblėsti ir jos jausmai Re­
ganui. Kai sulauks kokių šimto šešerių metų.
Denis grįžo pusiaudienį ir mėlynuoju mersedesu nu­
sivežė Keną pas Tonį.

★ **

Restoranas buvo pilnas žmonių, bet jaunuolius nu­

vedė į atskirą nedidukę nišą; jie valgė spagečius ir česna­
kinę duoną, gėrė kavą. Denis pasakojo apie savo darbą ir

127
tėčio korporaciją. Buvo aišku, kad ne tik Reganui rūpė­
jo, kas nutiks korporacijai, kai Angusas atsistatydins.
- Reganui ne itin patiktų vadovauti korporacijai, - tarė
Denis. - Jis per daug mėgsta savo darbą. Tačiau, - Denis
karčiai nusijuokė, - jis nemano, kad tai galėčiau daryti aš.
- Ar jūs niekada negalvojote paprašyti tėvo, kad leis­
tų jums pabandyti? - paklausė ji ir šelmiškai nusišypso­
jo. - Parodytumėte jam, ką sugebate.
Denis nušvito.
- Gera mintis, kaip aš nepagalvojau... - Jis suspaudė
lūpas. - Žinoma, reikėtų atsisakyti advokato praktikos, o
Reganas tikriausiai grįžtų į Niujorką ir toliau užsiimtų sa­
vo darbu. Šiaip ar taip, visada nujaučiau, kad jis atvyko į
Adantą tik norėdamas padėti man pradėti savo verslą.
Kena norėjo nusikąsti liežuvį. Jei Reganas nuspręstų
grįžti į Niujorką, jai tikriausiai nebūtų pasiūlyta vykti
kartu su juo ir ji nebegalėtų jo kasdien matyti.
- Tu balta kaip drobė, - paniuręs tarė Denis. - Kas
atsitiko? Ar tu bloguoji?
Kena nurijo gurkšnelį karštos kavos.
- Tai tik virškinimas, - užtikrino ji. - Padažas bu­
vo aštrus.
- Žinau, ką pagalvojai, - Denis pažvelgė į jos veidą ir
skubiai pridūrė: - žinoma, tu nusiminei. Bet tai nėra
užuomina, jog prarandi darbą. Tu visada galėsi dirbti su
manimi korporacijoje. - Denis padaužiškai šyptelėjo. -
Tau patiks, ten daugybė kambarinių gėlių ir šviesos. Juk
nuolat skundiesi, kad mano kontora pernelyg niūri.

128
 Kena išspaudė blankią šypseną, jos pirštai neramiai
pešiojo skarelę.
- Esu tikra, kad man patiks, - nuo minties, kad Re­
ganas traukiasi iš jos gyvenimo, Keną pervėrė skausmas.
Net jei tai būtų ir geriausia išeitis, tokią širdgėlą ji patyrė
pirmą kartą gyvenime.
- Kaip rimtai tu įklimpai su mano įbroliu? - švelniai
paklausė Denis; jis atrodė nuoširdžiai susirūpinęs.
Kena pakėlė akis.
- Na...
- Neleisk Reganui tavęs skaudinti. Jis mėgsta kabinti
makaronus. Nuo tos dienos, kai žuvo Džesika, jam nie­
kas nesvarbu. Plaukia pasroviui, - Denis padėjo savo puo­
delį ant stalo. - Turėjom jį tempte ištempti iš kapinių.
Niekada nebuvau matęs nieko panašaus. Nė nemaniau,
kad žmogus gali taip sielvartauti... - Jis padėjo savo ser­
vetėlę ir nepastebėjo skausmo Kenos akyse. - Gal jau grįž­
kim į kontorą? Ar norėtum pasivaikščioti po parką? At­
rodo, ten kažkoks liaudies muzikos koncertas.
- Norėčiau, - sutiko Kena. Būtų dariusi bet ką, kad
tik galėtų išmesti iš galvos Reganą. Ji nusišypsojo De­
niui: - tikrai norėčiau.
Susikabinę už rankų jie klajojo po parką, kur grupelė
liaudies muzikos adikėjų grojo ant žolės susėdusiems jau­
nuoliams. Buvo maloni pavasario diena, Kena laikė De­
nio ranką ir turėjo jaustis laimingiausia mergina pasaulyje.
Bet jos mintys sukosi apie tą galingą tamsiaplaukį vieni­
šių, kuris taip ilgai sielvartavo, jog tikriausiai jau spėjo

129
pamiršti, koks šviesus ir gražus gali būti pasaulis. Ji norėjo
sušvelninti jo skausmą, apgaubti jį ramybe. Tiesiog sėdėti
ir klausytis jo kalbos... Ir mylėti jį visą savo gyvenimą.
Akys priplūdo ašarų ir stengdamasi jas suvaldyti Ke­
na prikando lūpą. Ji ilgėjosi Regano. „O šis tikriausiai
jau ieško nusiraminimo kitos moters glėbyje" - pagalvo­
jo Kena ir ją pervėrė beprotiškas pavydas. Savo vaizduo­
tėje matė jį su blondine, kuri galėtų priminti jam Džesi-
ką, - prie savo apžėlusios krūtinės jis glaudžia glotnų raus­
vą kūną.
Kena sudejavo, Denis stabtelėjo ir pažvelgė į ją.
- Kas atsitiko? - paklausė jis.
- Nieko, - paskubomis tarė ji. - Prieikim arčiau.
Jie įsimaišė į klausytojų būrį ir klausėsi bliuzo stiliaus
dainos apie prarastą meilę; Kena iš visų jėgų stengėsi pa­
miršti tą nemalonų jos vaizduotės sukurtą paveikslą. Kas
jai darbo, ką veikia Reganas. Jis aiškiai pasakė, kad dau­
giau nesirengia susieti su kuo nors savo gyvenimo, ne­
bent trumpalaikiu meilės nuotykiu, tai kodėl jai turėtų
rūpėti, kad jis flirtuoja su kokia kita moterimi. Kokia
nors rafinuota ponia, kuri vartoja piliules ir negali prida­
ryti jam rūpesčių tapusi nėščia. Ašaros degino Kenai akis.
Žinoma, jis turi bandyti įveikti skausmą kad ir tokiu bū­
du. Ir jai nederėjo pavydėti tokio menko malonumo. Bet
ji pavydėjo; pavydėjo ir geidė jo.
Denis spustelėjo ranką ir nusišypsojo. Ji irgi atsakė
jam šypsena. Tai buvo gražu. Malonu. Draugiška bičiu­
lystė, kuri anksčiau merginai būtų suteikusi tiek laimės,

130
dabar tik priminė tai, ko ji niekada neturės. Regano jai
neatstos joks kitas vyras.
Darbo diena baigėsi ir Denis parvežė Keną namo. Ji
pakvietė užeiti ir paruošė vakarienę. Tą savaitę jie daug
laiko praleido kartu, o ketvirtadienio vakarą po moksli­
nės fantastikos filmo, kurio Denis buvo nusivežęs ją pa­
sižiūrėti, jis ją pabučiavo.
Tai nebuvo taip jau blogai. Tiesą sakant, netgi
malonu. Bet jo lūpos buvo vėsios, džentelmeniškos ir la­
bai švelnios. Visai nepanašios į niršias ir godžias Regano
lūpas. Reiklus jo bučinių intymumas vertė ją rausti vien
tik prisiminus. Denis buvo visai nepanašus į savo įbrolį.
Denis atsitraukė ir nusišypsojo pamatęs keistą jos šyp­
seną, buvo įsitikinęs, kad ji skina jam.
- Jums nederėtų to daryti, - švelniai tarė Kena. -
Margo...
Denis suraukė kaktą.
- Koks Margo reikalas? - šiurkščiai tarė jis. - Ji
Argentinoje su tuo lipšniuoju kaimynu dulkinasi tik­
riausiai kiekvieną naktį. Kodėl jai turėtų rūpėti, kad
aš tave pabučiavau?
O buvo taip. Jiedu su Margo susiginčijo ir ši paerzi­
no, kad turi kitą draugą; Denis jautėsi įskaudintas, pavy­
duliavo ir norėjo atsilyginti tuo pačiu. Ji buvo benusi-
šypsanti, bet pagailėjo įžeisto vyriškio ir laiku susigriebė.
Tegul galvoja, kad jam pavyko užkariauti savo sekretorės
palankumą, tegul tai paglosto jo savimeilę. Dėkui Die­
vui, kad jausmai Deniui buvo jau išblėsę, nes kitu atveju

131
jai širdis plyštų iš skausmo. Denis, pats to nesuprasda­
mas, naudojosi ja keršydamas Margo.
- Lipšnusis kaimynas? - sumurmėjo ji, vogčiomis
žvilgčiodama į jį pro blakstienas.
Denis gūžtelėjo pečiais.
- Kažkoks vaikinas, vaikystės draugas.
- Na, žinoma, tokie tikrai pavojingi. Bet juk rytoj ji
grįžta, ar ne?
Denio veidas nušvito.
- Turėtų grįžti, - patvirtino jis. - Ką gi, labos nak­
ties. Pasimatysime rytoj.
Kena nusišypsojo.
- Žinoma.
Eidamas per vestibiulį Denis atsigręžė:
- Ar yra kokių žinių iš Regano?
Kenos veidas apsiniaukė.
- Ne, - tyliai tarė ji ir pasuko savo buto link - Labanakt.
Reganas visą savaitę apie save nieko nepranešė, bet ji ir
nesitikėjo. Akivaizdu, kad jis paliko Deniui laisvas rankas, o
jai leido elgtis kaip parinka. Ji jam nerūpėjo tiek, kad varžy­
tųsi dėl jos su įbroliu, - ta mintis skaudino. O kodėl turėtų
varžytis, jei jam jos nereikia, nebent trumpalaikei glamonei?

* * *

- Gal norėtum ryt į Gainesvilį važiuoti su manimi

ir Margo? - paklausė Denis penktadienio popietę; Mar­
go netrukus turėjo grįžti. Dabar jis jau gailėjosi, kad

132
visą savaitę mergino Keną, ir nežinojo, ką daryti.
- Ne, - tarė Kena. - As palauksiu Regano. Esu įsiti­
kinusi, kad jis grįš iki jubiliejinio pokylio.
- Tėčiui pažadėjo sugrįžti, - pritarė Denis. - Reganas
visada laikosi žodžio. Nepamiršk įsidėti nakvynei reika­
lingų daiktų, mama jau paruošė tau kambarį. Mes ketu­
riese ką nors prasimanysim. - Jis pažvelgė į Keną nerimo
pilnom akim. - Kena, dėl šios savaitės...
Kena švelniai palietė jo ranką.
- Tai buvo nuostabus pokštas. Bet tik pokštas, - tarė
ji. - Aš žinau, jog jūs ilgitės Margo. Džiaugiuosi, jog ga­
lėjau ją pavaduoti.
Denį išpylė raudonis ir jis nukreipė akis į stalą.
- Dieve mano, Kena, aš labai atsiprašau, - išlemeno
jis. - Aš nė nepamaniau, kad tu gali klaidingai suprasti.
- Aš ir nesuprantu klaidingai, - užtikrino ji nuošir­
džiai šypsodamasi. - Pati žinau, ką reiškia iki skausmo
ko nors ilgėtis.
Denis tiriamai pažvelgė į ją.
- Reganas, - suprato jis.
Kena uždengė savo rašomąją mašinėlę.
- Laikas namo, advokate. Margo jau laukia.
- Kena, neleisk jam tavęs skaudino, - staiga tarė Denis.
Kena karčiai nusijuokė.
- Dabar jūs man tai sakote, - atsiduso.
Denis bejėgiškai mostelėjo rankomis.
- Tu esu ėriukas miške, o jis - senas lapinas. Nežinau,
kaip tau paaiškinti...

133
 - Jis nemedžioja ėriukų, - švelniai tarė Kena. - Pats
man sakė ir laikosi žodžio. As turiu rūpesčių, o ne jis.
Reganas tikrai sąžiningas. Mes esame... draugai, - ji vos
galėjo kalbėti. - Tai viskas, ką jis gali pasiūlyti, nė trupi­
nėlio daugiau. O aš siūliausi, - šiurkščiai tarė ji. Ilgas jos
blakstienas suvilgė ašaros. - Atsiklaupusi ant kelių!.. -
Kenos balsas užlūžo.
- Vargšas vaikeli, - užuojautos kupinu balsu tarė De­
nis ir švelniai apglėbė ją. Laikė ją apkabinęs, veidą panar­
dinęs jai į plaukus, ramindamas, o ji verkė. Jis ją guodė.
Bet aukštam juodbruviam vyriškiui, kuris ką tik įžengė į
kontorą ir dabar spoksojo į juos, tai atrodė kur kas daugiau
nei paguoda. Jo veidas persikreipė, jis sudvejojo, nors tai jam
nebuvo būdinga, kietai suspaudė lūpas ir užtrenkė duris.
Kena ir Denis atšoko vienas nuo kito. Kenai atrodė,
kad jos širdis iššoks iš krūtinės, kai ji pamatė Reganą sto­
vintį vidury kambario ir žiūrintį į juos. Ji instinktyviai
suprato, ką šis galvoja, bet negalėjo pratarti nė žodžio.
- Sveikas sugrįžęs, - džiugiai pasisveikino Denis. -
Gera buvo kelionė?
Reganas linktelėjo. Jo akys nukrypo į Keną.
- Nenorėčiau jums trukdyti. Užėjau pasiimti pašto.
Reganas įėjo į savo kabinetą ir vėl trenkė durimis. Denis
pakėlė antakius ir mįslingai šypsodamasis pažvelgė į Keną.
- Na, na, - sumurmėjo. - Kažkas susierzino.
Ji sukrizeno, nors širdis plyšo iš skausmo. Juk jis pats
norėjo, kad ji apsisuktų apie Denį, argi ne? Tai kodėl
dabar taip pyksta?

134
 - Kaip manote, ar dabar nepavojinga klausti, ar jam
nereikia ką nors atspausdinti, kol dar neišėjau? - paklau­
sė Kena šluostydamasi ašaras.
-Jeigu neprieštarausi, aš eisiu, o tada jau klausk, - tarė jis,
žvilgčiodamas į Regano kabineto duris. - Mano sveikatos
draudimas nebegalioja ir aš nenoriu papulti į kryžminę ugnį.
- Žiurkė, sprunkanti iš skęstančio laivo, - apkaltino
Kena. - Nagi, eikite, palikite mane vieną su drakonu!
- Bare už knygų lentynos Reganas laiko ledo, jeigu
kartais bus nukentėjusių, - patarė Denis ir pridūrė: -
tikiuosi, kad ryt pasimatysime.
Kena parodė jam liežuvį. Denis išėjo, stojo mirtina tyla.
Sukaupusi visas jėgas Kena pasibeldė į Regano kabi­
neto duris ir atidarė jas. Jis žvelgė pro langą vieną ranką
įsikišęs į kišenę, kitoje smilko cigaretė. Dėl smėlio spal­
vos kostiumo jis atrodė dar didesnis ir Kena sudvejojo:
neatrodė draugiškai nusiteikęs.
- Kaip sekėsi kelionė? - paklausė ji po minutėlės; nuo
Regano dvelkė ledinis šaltis.
- Dėkui, gerai.
Kena žvelgė į plačią jo nugarą ir vaizduotėje matė jį
su žavia, seksualia, briliantais pasipuošusia moterimi.
- Aš jau einu, - tarė ji. - Ar tau ko nors reikia?
Reganas atsisuko, primerktos jo akys liepsnojo, jis ty­
rinėjo ją, tarsi būtų norėjęs sunaikinti.
- Maniau, kad išėjai su juo.
- Jis išvažiavo į oro uostą pasiimti Margo.
Reganas nusijuokė.

135
 - Nepasisekė, mieloji. Kas atsitiko, argi jūs nesusi­
poravote?
„Įvyko blogiausia, kas galėjo būti, - liūdnai mąstė Ke­
na. - Paliaubos nutrauktos, draugystė baigta. Jie vėl tapo
priešais. Na, jei jam taip gerai, bus gerai ir jai!“
- Norėtum sužinoti? - šaltai šypsodamasi paklausė ji. -
Gal galėtum išrašyti man čekį, turiu apmokėti sąskaitas.
Denis pamiršo.
- Kodėl nepasirausei po jo kišenes? - pašaipiai pa­
klausė. - Juk buvai gana arti.
- Taip, - pritarė ji ir atsidususi ilgesingai nusišypso­
jo. - Tikrai buvau. Negaliu apsakyti, kaip vertinu jūsų
pagalbą, pone Koulai; planas tikrai gudrus.
Reganas priėjo arčiau, jo veidas buvo akmeninis.
- Miegojai su juo?
Kena išsprogino akis.
- Ne tavo reikalas!
- Ne mano, po velnių! Ar miegojai su juo? - Reganas
sugriebė ją už pečių ir pakratė, jis buvo įsiutęs. - Na?
Kena nurijo seiles.
- Ne! - paskubomis ištarė ji, pabūgusi jo balso tono
ir geležinių gniaužtų.
Staiga Reganas ją paleido ir nuėjo prie stalo.
- Prieš įsiveldama į santykius su Deniu įsitikink, kad
jo niekas nebesieja su Margo, gerai? - tarė jis ir išsitraukė
savo čekių knygelę.
- Ar tai, ką girdžiu, iš tiesų susiję su mano gerove? -
paklausė ji virpančiu balsu.

136
 - Ne, - metė jis, skubiai rašydamas čekį. - As neno­
riu, kad reikėtų traukti Denį iš tėvystės kostiumo.
Kena neprisiminė, jog kada nors ją būtų užvaldęs toks
galingas noras trenkti kam nors, net ir Reganui. Iš įniršio
visas jos kūnas drebėjo, bet ji valdėsi. Nujautė, jog jis tik
apsidžiaugtų.
Reganas padavė jai čekį, ji paėmė virpančiais pirštais,
jos veidas buvo baltas kaip drobė. Nė nebandė jam dė­
koti, nebūtų įstengusi to padaryti.
Kena nusisuko ir išėjo. Gal minutę užtruko, kol nu­
valė stalą, apsivilko megztinį ir išsiėmė iš stalčiaus ranki­
nę. Ji jautė, jog Reganas visą laiką ją stebi.
Ji jau ketino išeiti, bet jis atsidūrė priešais ją ir užstojo
kelią. Kena nė nepažvelgė į jį.
- Gal leistum man eiti? - paklausė ji kaip galėda­
ma ramiau.
Regano atodūsis buvo tarsi odė nuovargiui.
- Atleisk man.
Atsiprašymas buvo netikėtas. Ji taip nustebo, jog pakė­
lė akis, - jo persikreipęs veidas apstulbino: galėjai įžiūrėti
naujų, gilesnių raukšlių. Atrodė taip, tarsi būtų nemiego­
jęs visą tą laiką, kol buvo išvykęs. Ji dar labiau įsiuto, nes
iškart įsivaizdavo jį Niujorke girtaujantį iki paryčių.
- Atrodai siaubingai, - stačiokiškai rėžė ji. - Pernelyg
ilgai vakarojai, advokate.
- Pavyduliauji? - paerzino jis.
Kena nuraudo ir nukreipė žvilgsnį į jo krūtinę.
- Aš neturiu teisės pavyduliauti. Mūsų santykiai

137
apsimestiniai, argi pamiršai? Dėl kvailelio Denio. Kad jį
priversčiau pavyduliauti. Kad atimčiau jį iš Margo, ište­
kėčiau už jo ir gyvenčiau ilgai ir laimingai. Tai kodėl, po
galais, tau turėtų rūpėti, su kuo aš miegu? - pridūrė įpy­
kusi ir pažvelgė į jį.
Kai Kena supykdavo, jos veidas tapdavo labai dailus, švy­
tintis, išraiškingas. Reganas žvelgę į ją tarsi ištroškęs į vandenį.
- Nemanau, kad dabar tinkamas metas apie tai kal­
bėti, - tarė jis.- Ar važiuosi ryt su manimi į tėviškę?
Kena susivaldė.
- Denis sakė, jog galiu važiuoti su juo ir Margo.
- Važiuok su manimi. Užvažiuosiu tavęs apie devintą.
Turėsime laiko pasiirstyti valtimi po ežerą, jeigu norėsi.
Kena linktelėjo. Reganas kilstelėjo jos smakrą.
- Šiandien puikiai atrodai, - tarė.
Kena pažvelgė į jo tamsias akis ir šyptelėjo.
- Norėčiau mokėti meluoti ir pasakyti tau tą patį.
Užuot lėbavęs, turėtum pailsėti.
Regano nykštys tingiai glostė Kenos smakrą.
- Aš neturėjau moters nuo tada, kai žuvo Džesika,
Kena, - tyliai tarė jis.
Kena pajuto, jog ima blykšti.
- O tos moterys užrašuose, ir Denis sakė...
- Ką sakė Denis? Kad prie mano buto durų rikiuojasi
eilės moterų? - Reganas karčiai nusijuokė. - Denis apie
mano asmeninį gyvenimą žino netgi mažiau negu tu. Aš
nemezgu romanų. Nuo tos dienos, kai sutikau Džesiką,
o ir po jos mirties taip pat... Seksas dėl sekso mane

138
traukia tiek kiek pozavimas aktams. - Jis paleido jos smak­
rą ir pasuko į savo kabinetą. - Turėjau padėti rasti įrody­
mų, kad mano kliento žmona bandė įvykdyti žmogžu­
dystę. Atrodo, kad jam nesutikus su jos iškeltomis sąly­
gomis ji nusprendė be jokių formalumų atsikratyti savo
vyru. Visiems laikams.
- O Dieve, - atsiduso Kena. - Žmonės sugalvoja ne­
įtikėtinų dalykų.
- Taip, tikrai, - šiurkščiai tarė jis. - Moteriškė taip
pat ketina pateikti kaltinimus. Mano klientas - senas
draugas. Jis paprašė pagalbos ir aš negalėjau atsisakyti.
Tai ir yra priežastis, kodėl atrodau toks pavargęs.
Kena lėtai ir giliai atsiduso.
- Aš pavyduliauju, - prisipažino ji, vengdama žiūrėti
jam į akis. - Adeisk man.
Kena atidarė duris norėdama išeiti, bet jis uždėjo
savo delną ant jos rankos, įsitvėrusios į durų rankeną. Ji
neatsisuko, nors ir jautė jį visu ūgiu, karštą ir tvirtą.
-A š neleisiu, kad taip nutiktų, - tarė Reganas su įtam­
pa balse. - Iš pradžių mes susitarėme, kad dėl Denio pa­
darysime tave patrauklią, ir tai padarėme. Bet aš neleisiu,
kad taip nutiktų, Kena, neleisiu!..
Kena drebėjo, ir Reganas tai jautė. Ji žinojo, kad jis jaučia,
nes staiga sugriebė ją už rankų ir atsuko į save. Ne idn švel­
niai, bet ji nesipriešino. Jo glėbyje ji buvo tarsi danguje, vėl
jautė jo jėgą ir šilumą, vėl tirpo nuo jo kvapo ir artumo.
Virpančios Regano rankos glaudė ją prie savęs, Ke­
nos rankos nuslinko po jo švarku, pasislėpė tarp

139
marškinių ir liemenės, ir džiaugėsi jo raumeningo kū­
no šiluma. Jos krūtinė švelniai glaudėsi prie jo, stiprios
šlaunys spaudėsi prie josios. Ji dievino jį visą, menkiau­
sią jo kūno dalelę.
Reganas kvėpavo tiesiai Kenai į veidą, tačiau nebu­
čiavo, nesiekė dar didesnio intymumo. Tiesiog laikė ją
apglėbęs, ir to pakako.
- Gana, - tarė jis ir šiek tiek atsitraukė. - Turime
leisti sprogmeniui pačiam nusikenksminti. Aš negaliu
taip gyventi.
Kena instinktyviai nujautė, ką Reganas turi galvoje.
Jos skruostas glaudėsi prie jo krūtinės.
- Kodėl tau nenusivedus manęs į lovą? - tyliai pa­
klausė ji. - Juk turi būti pirmas kartas...
- Bet ne su manimi, - jis giliai atsiduso ir paleido ją;
jo akys buvo pavargusios. - Aš galiu tau pasiūlyti tik lai­
kinus santykius, ir nieko daugiau. Atsitiktinį savaitgalį.
Man tai nepatinka. Be to, po galais, ką pagalvos Denis!
Kena pažvelgė į jo tamsias akis.
- Reganai, ar tai dėl Džesikos? - švelniai paklausė ji. -
Ar dėl jos... ar dėl jos tu nemiegi su moterimis?
- Tik pažiūrėkite, kas šito klausia, - atrėžė jis. - O
kodėl tu nemiegi su vyrais?
Kena ironiškai nusijuokė.
- Aš esu moteris. Tu juk negali pastoti.
- Bet tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios tu saugai savo
skaistybę, - gudriai šypsodamasis sumurmėjo Reganas.
Kenos veido išraiška pasikeitė.

140
 - Vyrai tiesiog yra kitokie.
Reganas švelniai nusijuokė.
- Aš pasėjau savo laukines avižas prieš daugybę metų,
Kena. Toks gyvenimas man ne paslaptis ir aš puikiai ži­
nau, ką tai reiškia.
Kena ramiai žvelgė į jį.
- Bet man paslaptis, - tarė ji. - Knygos ir gyvenimas -
skirtingi pasauliai.
Sunkiai kvėpuodamas Reganas tyrinėjo Kenos veidą.
- Atsigriebsi, kai ištekėsi, - pagaliau tarė jis ir paniuro. -
Galbūt už Denio.
Kena išdidžiai pakėlė smakrą.
- Galbūt, - šaltai pareiškė ji. - Man reikia eiti.
Reganas spustelėjo jos rankas ir kažkokios grėsmin­
gos liepsnelės sužibėjo akyse.
- Aš negaliu dar kaną rizikuoti, - mįslingai tarė jis.
- Taip, taip, saugokis, kaip tik gali, - sutiko ji. - Nie­
kada nevaikščiok lietui lyjant, nes gali gauti plaučių
uždegimą. Niekada neskrisk lėktuvu, nes jis gali nukris­
ti. Ir niekada nemylėk, nes mylimoji gali mini!
Regano veidas persikreipė.
- Ką, po velnių, tu išmanai apie meilę? - šiurkščiai
paklausė jis.
Kena nudūrė akis ir atsitraukė.
- Žinau daugiau nei tu manai, - be galo oriai tarė ji. -
Žinau, kaip ji žeidžia.
Kena nusisuko ir išėjo iš kontoros, palikdama Rega­
ną vieną.

141
 AŠTUNTAS SKYRIUS
ena tikėjosi, kad Koulų šventės dieną bus gražus
K oras, bet vos pakirdusi pro kambario langą pa­
matė, jog lauke pila kaip iš kibiro. Tai nebuvo gera le­
miantis ženklas ir ji turėjo numaldyti blogą nuojautą.
Vienintelė prošvaistė - mintis apie kelias nuostabias va­
landas, kurias galės praleisti su Reganu ne kontoroje. Jei
nelytų, jie galėtų motorinėje valtyje pabūti dviese.
Kena apsivilko tamsiai mėlynas plačias kelnes, mėly­
ną, baltais dryžiais palaidinę ir įsidėjo Regano taip mėgs­
tamą jūros spalvos suknelę vakaro pokyliui. Susidėjusi
daiktus nakvynei ji užsisvajojo. Na, Reganas su ja gal bent
jau pašoks.
Devintą valandą suskambėjo durų skambutis ir ji nu­
bėgo įleisti svečio. Reganas nustebo, kad ji taip greit at­
skubėjo, tačiau jo veidas neatrodė džiugus. Tarsi per naktį
tarp jų būtų iškilusi siena.
- Aš jau beveik pasirengusi, - tarė ji ir nusisuko. Ke­
nai buvo nepakeliamai sunku žiūrėti į Reganą. Atlapo­
tais vyno spalvos marškiniais ir plačiomis pilkomis kel­
nėmis jis buvo tikrai patrauklus.
- Planai šiek tiek pasikeitė, - pranešė jis.

142
 Kena atsisuko bijodama išgirsti, ką šis pasakys. Po­
būvio nebus., pabėgo Denis... arba...
- Mes vis tiek važiuojame, - nujausdamas galimą jos
jausmų protrūkį tarė Reganas. - Bet mudu su Deniu tu­
rėsime kokiai valandai nuskristi į Grinvilį susitikti su ke­
liais tėčio kolegomis, galimais partneriais.
- Bet juk šeštadienis, - tarė ji, - ir pobūvis...
- Nesijaudink taip, iki vakaro grįžti spėsime, - tarė
Reganas sarkastiškai.
Kena atsiduso.
- Na, tikriausiai verslo reikalams laisvadienių nebū­
na, ar ne?
- Taip, tikrai. Pargabensiu Denį dar pobūviui nepra­
sidėjus, - pažadėjo jis.
Ji pažvelgė į vyriškį, bet šis nusisuko norėdamas užsi­
degti cigaretę. Jis daug rūkė, kai jie būdavo kanu, nors
darbe jo peleninė dažniausiai būdavo tuščia visą dieną.
Kena atsiduso. Jai kėlė nerimą jo sveikata.
- Kaip ketinate vykti, ar užsakomuoju skrydžiu? -
paklausė Kena, uždariusi tualetinių reikmenų krepšelį ir
patikrinusi, ar bute išjungti visi elektros prietaisai.
- Ne, mes skrisime korporacijos lėktuvu.
Kena pajuto, kad ją persmelkė baimė, pasisukusi ji
pagriebė mažąjį krepšelį ir prispaudė prie krūtinės.
- Ar tuo, kuriuo skrisdamas prieš mėnesį vos nežuvo
tavo tėvas? - paklausė ji ir aiškiai nerimaudama prisimi­
nė tą dieną.
-Jis nuodugniai patikrintas, - atžariai tarė Reganas. -

143
Dėkui Dievui, Denis jau didelis berniukas. O ką tu siū­
lai? Tempti jį ant nugaros iki Pietų Karolinos?
Kena neišdrįso pasakyti, kad baiminosi dėl jo ir neiš­
tvertų, jeigu kas nors atsitiktų. Nieko nepasakiusi išėjo
paskui jį pro duris. „Šiaip ar taip, viskas bus gerai, - ra­
mino save. - Juk lėktuvu skristi kur kas saugiau, nei va­
žiuoti mašina, argi ne taip?w

* * *

Kai jie atvyko, Reganas nuėjo tiesiai į darbo kambarį,

kur jo tėvas ir Denis kažką tyliai aptarinėjo. Visi pasisvei­
kino ir Kena, pastebėjusi, jog nėra Margo, kreipėsi į Denį:
- Kur Margo?
Denis liūdnai nusišypsojo.
- Ji vakar neparskrido. Naktį skambino. Tolimas at­
stumas ir galų gale ji nusprendė likti namuose dar savai­
tę. Pasakiau jai, kad man tas pats, nes aš praleidžiu daug
laiko su tavim. Mes smagiai leidom šią savaitę, ar ne,
Kena? - baigė jis šelmiškai šypsodamasis.
Kenos širdis sudejavo, ji nutaisė grimasą, versdama
Denį suvokti, ką jo žodžiai gali reikšti Reganui. Bet šis į
ją nė nepažvelgė ir nuėjo į darbo kambarį.
- Noriu dar kaną peržiūrėti tas sutanis, tėti, - krei­
pėsi jis į tėvą.
Angusas pažvelgė į vieną sūnų, paskui į kitą, ir pa­
traukė pečiais.
- Gerai, Deni?

144
 - Manau, kad aš palaikysiu kompaniją Kenai, - tarė
jaunėlis.
- Pasakyk mamai, kad atneštų mums kavos, gerai? -
paprašė Angusas. Jis mirktelėjo Kenai ir nuėjo į darbo
kambarį. Prieš užtrenkdamas duris Reganas atidžiai nu­
žvelgė Keną ir savo įbrolį.
- Tai jau tampa įpročiu, - konstatavo Denis ir išsiviepė.
- Vakar jums vertėjo pasilikti, - pasakė Kena Deniui,
kai jie įėjo į virtuvę, kur Ebė kaip tik traukė iš orkaitės
pilną skardą naminių sausainių.
- Kodėl? - tuoj pat paklausė Ebė plačiai šypsodamasi
ir žiūrėdama į Keną. - Kas atsitiko?
- Mama, tu nepakenčiama, - linksmai tarė Denis
ir atsisėdo ant virtuvinio suolelio, kad galėtų stebėti
jos darbą.
- Visada tokia buvau, todėl tavo tėtis ir vedė mane.
Eikš, Kena, supilk pupeles. Čia vyksta įtartini dalykai.
Kena pakėlė antakius.
- Gal jūs tiesiog užuodžiate, kad kažkur yra sliekų? -
sumurmėjo ji.
- Liaukis, - įspėjo Ebė. Ji mentele sudėjo sausainius į
dubenį. - Reganas vėl įsitempė Angusą į darbo kambarį,
nors tą sutartį jie jau aptarė šešis kartus. Denis atrodo
taip, tarsi artėtų pasaulio pabaiga. Tu, - ji spoksojo tie­
siai į nuraudusį Kenos veidą, - tarsi norėtum kam nors
įkąsti. O Margo, - dabar ji žiūrėjo į jaunesnįjį sūnų, -
paslaptingai prailgino savo viešnagę namuose. Ir jūs man
sakote, kad čia nieko nevyksta?

145
 - Kodėl gi tau neparašius detektyvo? - pasiūlė De­
nis. - Tau visada kyla aibė įtarimų...
- Aš tik noriu žinoti vieną dalyką, - tęsė Ebė. - Ar tai
judu, - ji dūrė žvilgsniu į vieną ir į kitą, - ar kitokia
kombinacija?
- Tai Denis ir Margo, - šypsodamasi tarė Kena. - Jie
bent jau tiki, kad taip yra.
- O kaip tau sekasi? - paklausė Ebė.
- Aš pamečiau stiklinę kurpaitę, - nuskambėjo są­
mojingas atsakymas.
- Ką? - abejingai paklausė senoji ponia.
-J ū s ų gimtadienio proga papasakosiu visą istoriją, -
pažadėjo Kena. - Ji labai sudėtinga.
- Aš pasistengsiu suprasti.
- Kodėl manęs neapleidžia nuojauta, jog aš esu toks
pat tamsuolis kaip ir tu? - piktokai paklausė Denis Ebės.
- Tikriausiai taip ir yra. Gerai, brangioji, tavęs mes
prie tamsuolių nepriskirsime, - Ebė apkabino Keną. - Bet
per savo gimtadienį tikiuosi tave išvysti ir sužinoti viską.
- Taip, ponia, - mandagiai tarė Kena.
- Ar ir aš esu kviečiamas? - paklausė Denis Kenos.
- Klauskite savo mamos. Ak, Reganas prašė, kad nu-
neštumėte jiems kavos į darbo kambarį, - prisiminė Kena.
- Prašė? - pasišaipė Ebė. - Paskutinį kartą Reganas
kažko prašė po apendicito operacijos, ir tai tik tol, kol
veikė narkozė. Kena, tu jiems nunešk.
Kena atrodė išsigandusi. Denis pastebėjo jos sutriki­
mą ir įsiterpė:

146
 - As nunešiu, - jis paėmė padėklą ir mirktelėjo moti­
nai. - Moteriai juk per sunku.
- Susitvarkyčiau ir pati, - iškart sujudo Kena. -
Bet ačiū.
- Visada prašom.
- Dabar klok, - pasinaudojusi proga pareiškė Ebė. -
Jis tik dalis problemos, ar ne? Arba tu iki ausų įsimylėju­
si Reganą, arba aš esu balta pelė.
Kena nugrimzdo į krėslą; ji atrodė apgailėtinai.
- Matote, Reganas pažadėjo padėti man atkreipti De­
nio dėmesį, - maniau, kad man Denio reikia. Reganas
padėjo išsirinkti drabužių, pasiūlė nusikirpti taip plaukus,
- Kena mostelėjo į savo galvą, - nurodė vizažistę, kuri
pamokė pasidaryti makiažą, jis mokė mane vaikščioti ir
kalbėti, koketuoti ir vilioti. Ir paliko mane su Deniu.
- Fėja krikštamotė, - šelmiškai nusišypsojo Ebė.
Kena juokėsi užgniaužusi savo skausmą.
- Elfas krikštatėvis, - pataisė ji. - Šiaip ar taip, Denis
jau beveik skiriasi su Margo, nes Reganas nuolat palieka
mus vienus, o pats Reganas dabar tos atšiaurus.
- Žinau. Bet kodėl taip yra?
-J is nenori įklimpti, pats taip sakė, - Kena atsiduso.
Ji pažvelgė į Ebę, išmintingą ir draugišką, ir nutarė papa­
sakoti jai viską. - Jis nori manęs, bet nieko neketina da­
ryti, nes aš vis dar skaisti. Jis nieko iš manęs daugiau
nenori, taigi... - Ji gūžtelėjo pečiais ir suspaudė tarp ke-
lių savo delnus. - Po velnių, Ebe, aš nekenčiu vyrų.
- Ir aš, - pritarė senoji ponia ir šyptelėjo. - Manau,

147
jog jis bijo, Kena. Reganas beprotiškai mylėjo Džesiką.
Toks jau jis yra. Jis negali atiduoti dalj savęs, visada ati­
duoda viską.
Kena apžiūrinėjo savo nagus.
- Ji turėjo būti laiminga, šitaip mylima. Neįsivaiz­
duoju, kad koks vyras galėtų manimi taip rūpintis.
- Na, gyvenimas kartais pateikia netikėtumų. Bran­
gioji, padėk man sudėti sausainius į šaldytuvą. Denis gali
tuoj grįžti; nemanau, kad jam dar reikia ginklų, kuriuos
galėtų panaudoti prieš Reganą. Jis beprotiškai jam pavy­
di, tu juk žinai, - atsiduso Ebė.
- Taip, žinau. Bet tai visai be reikalo. Jis puikus
vaikinas, - tarė Kena maloniai šypsodamasi. - Kodėl
jūsų vyras nesuteikia jam galimybės išbandyti save ver­
slo srityje?
- Mano vyras, - sumurmėjo senoji moteris, - yra išdi­
dus arogantiškas tipas, kuris mano žinąs apie kitus viską,
kas tik įmanoma. Aš stengiuosi jį įkalbėti. Reganas taip
pat. Mes kaip nors pakeisime jo nuomonę apie Denį.
- Mielai prie to prisidėčiau, jei tik galėčiau, - tarė
Kena ir atsiduso.
- Nebūk tokia nusiminusi, brangioji, - paguodė Ebė. -
Bus smagus pokylis, bent jau aš pati sau tai pažadėjau,
mes šoksime ir gersime šampaną, ir leisime įvykiams klos­
tytis savaime. Tiesiog linksminkis.
- Tikiuosi, kad jūs teisi, Ebe.
- Ar įsimetei kokį akį rėžiantį drabužėlį Reganui pa­
kankinti? - išsišiepė Ebė.

148
 Kena pakėlė antakius ir nusišypsojo.
- Žinoma, kad pasiėmiau. Norite pamatyti?
- Tiesą sakant, norėčiau. - Ji nusijuosė prijuostę ir
pakabino ant kėdės atlošo. - Kitkuo pasirūpins maisto
tiekėjai. Eime, man parodysi savo drabužius, o aš tau pa­
rodysiu savuosius.
- Kiek laiko judu su ponu Koulu susituokę? - pa­
klausė Kena, kai jos užlipo kilimu užtiestais laiptais.
- Šiandien lygiai dvidešimt šešeri metai, - atsidu­
so moteris. - Kaip bėga laikas. O aš vis dar tebema­
nau, kad Angusas yra seksualiausias vyras iš visų, ku­
riuos kada nors pažinojau.
Kena negalėjo įsivaizduoti, kad Angusas Koulas kam
nors galėtų atrodyti seksualus. Bet Ebė taip tebemanė.
Kena pagalvojo, kaip turėtų jaustis, jei jie su Reganu švęstų
dvidešimt šeštąsias savo vedybų metines, ir suvirpėjo. Ži­
noma, manytų jį esant pačiu seksualiausiu.
Kai jos su Ebe nulipo laiptais žemyn, Denis su tėvu
buvo darbo kambaryje - durys buvo praviros, bet Rega­
no ten nesimatė.
- Kur jis? - paklausė Ebė tylesniu balsu, kaip papras­
tai kalba moterys, prisijungusios prie vyrų draugijos.
- Nuėjo persirengti, - atsakė Angusas. - Panašu, jog
skuba išvykti. Dar valanda ir turėsime vykti į oro uostą.
Denis irgi laukė Kenos; kol Angusas su Ebe aptarinė­
jo pokylio reikalus, jis nusitempė ją į šoną.
- Reganas mane palaimino, - klastingai šypsodamasis
pasakė jis Kenai. - Nenuoširdžiai, bet palaimino mane,

149
tada įsipylė gurkšnelį tėčio džino ir nuėjo persirengti.
- A... - liūdnai nutęsė Kena ir įsispoksojo į savo batelius.
- Tu nesupranti, - spyrėsi Denis. - Reganas neken­
čia džino. Nemanau, jog jis suprato, ką geria. Gal tu ga­
lėtum nueiti pas jį ir pranešti, kad šiandien aš tau jau
beveik pasipiršau - pažiūrėsim, kas bus? - Denis išsišie­
pė, - Na, pabandyk!
- Mane purto vien apie tai pagalvojus, - nervingai
tarė ji.
- Niekada nesužinosi, jei nepabandysi.
- Tiesa.
- Eik, - pareikalavo jis. - Ką gi tu gali prarasti?
- Išdidumą, savigarbą...
- Eik, mergyte, - tarė Denis ir apsuko ją. - O aš eisiu
skambinti Margo. Paklausiu, ar ji paliks savo kaimyną,
grįš ir tekės už manęs. Mes abu turime kautis iki pabai­
gos. O dabar eik ir kovok, kareivi! - tarė jis entuziastin­
gai kaip seniau.
Kena bejėgiškai nusijuokė.
- Jam tai nepatiks.
- Gerai. Tai bent padės jam suprasti, ko netenka.
Kena atsiduso.
- Viskas arba nieko, ar ne? - Kena pasitaisė palaidinę
ir tvirtai sučiaupė lūpas. - Palinkėkit man sėkmės.
- O kam? Tau jos nepristigs, kai taip atrodai.
- Prisiminiau. Štai, laikykite, - ji nusiėmė akinius,
padavė juos Deniui ir pasitaisė plaukus. - Palydėkite mane
iki laiptų.

150
 - Štai čia. Laiptais į viršų ir pirmos durys iš dešinės.
- Dėkoju, partneri.
Kena nužygiavo laiptais j viršų, o jos širdis daužėsi krū­
tinėje. „Prašau, kad tik pasisektų, - meldė ji mintyse. -
Kad tik jis nebūtų abejingas. Kad beprotiškai pavyduliau­
tų, kad prašytų, jog nebeprieičiau daugiau prie Denio!"
Priėjusi prie durų Kena sutriko. Na, Denis teisus - ką
ji gali prarasti? Tik ji viena ragina Reganą gyventi...
Ji stipriai pasibeldė į duris.
- Kas čia? - subambėjo jis.
- Ar galėčiau su tavim pasikalbėti minutėlę? - šūkte­
lėjo ji pro sunkias medines duris.
Stojo reikšminga tyla, Kena nervingai laukė korido­
riuje ir galvojo, ką darytų, jei jis atsakytų „ne“. Po minu­
tės ji išgirdo sunkius žingsnius ir durys atsidarė.
Kena nebuvo pasirengusi reginiui, kurį išvydo. Ji buvo
mačiusi Reganą su marškiniais, bet tokio - dar ne. Jis bu­
vo nuogas iki juosmens, ir Kena svarstė, ar tinka šiuolaiki­
nei moteriai nualpti pamačius pusnuogį vyrą. Tokio ža­
vaus vaizdo jai dar nebuvo tekę kada nors regėti. Net iš­
rankiausia nuogų vyrų krūtinių žinovė nerastų nė men­
kiausio trūkumo. Reganas buvo labai raumeningas, įdegęs
ir gražiai sudėtas. Tarp raktikaulio ir diržo augo tankūs
tamsūs garbanoti plaukai, tikriausiai jų buvo ir dar žemiau.
Kena turėjo tramdyti rankas, kad tik jo nepaliestų.
- Na? - atžariai tarė Reganas.
Kena pakėlė akis ir pamiršo viską, ką norėjo pasakyti.
Vienoje rankoje Reganas laikė rankšluostį, akivaizdu,

151
jog ką tik buvo išėjęs iš dušo, nes tamsūs susivėlę jo
plaukai dar buvo drėgni. Net jei ir buvo susierzinęs dėl
trukdymo, to negalėjai matyti.
Netaręs nė žodžio jis sugriebė ją už rankos, įsitempė į
kambarį ir tyliai uždarė duris. Gana ilgai tyrinėjo jos akis,
staiga numetė rankšluostį ant netoliese stovinčios kėdės
ir uždėjo abu jos delnus ant savo plačios krūtinės.
- Na? - tyliai tarė.
Ji turėjo jam ką nors pasakyti, bet neįstengė, negalėjo
galvoti apie nieką kita kaip tik tankų vėsų plaukų kilimą
po savo pirštais. Turėjo tramdyti savo rankas, nes jos troš­
ko glamonėti.
- Denis paprašė manęs... tekėti už jo, - melavo taip,
kaip Denis buvo primokęs.
Regano krūtinė kilnojosi. Kena užsimerkė, iš visos
širdies ji troško, kad jis mylėtų ją taip, kaip ji myli jį, kad
jai tai pasakytų, kad paimtų ant rankų ir nusineštų iki
tos už kelių žingsnių esančios marga lovatiese užtiestos
lovos ir paguldytų ją ant jos...
Kenos širdis beprotiškai suvirpėjo, kai jis pakėlė ją
ant rankų ir beveik viską taip ir padarė. Reganas nunešė
ją iki lovos ir metė ant minkštų patalų, griūdamas kartu
su ja. Jis gulėjo ant jos, alkūnėmis prilaikydamas savo
kūno svorį.
- Ar tu šito nori? - ramiai paklausė jis. - Paskutinis
bandymas su manimi prieš duodant atsakymą? Kodėl ne?
O gal mes išvesime vienas kitą iš proto anksčiau, nei tu
imsi mūvėti Denio žiedą...

152
 Jis dar nespėjo baigti sakinio, kai jo lūpos puolė prie
jos lūpų. Kena sekundei apmirė. Ji laukė to per ilgai,
troško jo per ilgai, kad galėtų priešintis. Užmiršusi savo
išdidumą ji ištiesė ranką ir palietė jį: glostė įdegusią odą,
pešiojo tankius plaukus ant krūtinės, iš aistros virpan­
čiais pirštais tyrinėjo kiekvieną raumenėlį. Jos lūpos pra­
sivėrė, liežuvis atsiliepė į jo kvietimą. Kenos kūnas raitėsi
nuo saldaus ir beprotiško artumo, kuriuo jie dalijosi.
- Ar to tu nori? - paklausė, jo balsas virpėjo.
- Taip, - visai nesigėdydama sušnibždėjo ji. Jos ran­
kos troško prisispausti jį dar arčiau. - Taip, būtent to aš
ir noriu, Reganai.
Regano lūpos švelniai perbraukė per šilkines jos lūpas,
pirštai susirado palaidinukės sagas ir lėtai ėmė jas atseginėd.
Kena suprato, ką jis daro, bet nė nebandė sustabdyti.
Jos kūnas priklauso jam - niekada ir negalėtų kam kitam
priklausyti. Jei jis nori jos dabar, ji pasirengusi. Kena nė
neketino priešintis.
- Jokio sąmyšio, Pelene? - paklausė jis, atsegęs pas­
kutinę sagą, praskleidęs palaidinę ir atidengęs nėriniuotą
liemenėlę.
-Jokio sąmyšio, —sušnibždėjo ji žiūrėdama jam į vei­
dą, kai jis pakišo po ja rankas, norėdamas nusegti lieme­
nėlę. Jis pakėlė Keną, mikliai nutraukė palaidinę iš pra­
džių viena ranka, paskui kita. Liemenėlės petnešėlės nu­
slinko, ir kai jis paguldė ją atgal ant lovos, nebeliko nie­
ko tarp jo tamsių akių ir jos kūno.
Kena bandė kvėpuoti lygiai, bet jos širdis pašėlusiai

153
daužėsi. Akimis ji glostė jo veidą, užkerėta tos išraiškos,
kuri atsirado, kai jis pažvelgė į mažas stangrias jos krūtis.
- Ar nusivylei? - švelniai paklausė ji.
- Ne, - Reganas perbraukė pirštais per raktikaulį ir
pakėlęs akis pažvelgė į ją. - Ne, aš nenusivyliau. - Jis
žvelgė į ją ir švelniai glostė aksominę jos odą. Pirštais
suėmęs stangrų krūties spenelį timptelėjo ir Kena išsilen­
kė nuo kvapą gniaužiančio skausmingo malonumo.
Kena pirštais įsitvėrė į tvirtas jo rankas ir žvelgė tarsi
mažas sužeistas žvėrelis, bejėgis medžiotojo rankose. Bet
ne skausmas tai buvo, o neapsakomas malonumas, apie
kurį iki šiol ji tik svajojo.
- Pasikelk, mieloji, - sušnibždėjo Reganas ir pakišęs
rankas jai po nugara prisispaudė kūną prie nuogos savo
krūtinės. - Noriu, kad ir tu tai matytum, - jis sunkiai
kvėpavo ir žiūrėjo, kaip jos krūtys slepiasi tankiuose jo
šiltos krūtinės plaukuose. - O Viešpatie, aš nė nesvajo­
jau, kad tai gali būti taip saldu!
Kena sulaikė kvapą ir stipriai prisispaudė; užmerkusi akis
ji mėgavosi beprotiškais naujojo artumo kerais. Jos rankos
glostė jo kaklą, veidas glaudėsi prie jo burnos, jis pasisuko
ant šono ir prisitraukė ją prie galingo kūno. Jos kojos lietėsi
prie jo kojų ir jautė jų jėgą, jos šlaunys spaudėsi prie jo, ir ji
jautė, kaip jo kūnas atsako į švelnias jos glamones.
- Reganai, - miegūstai sušnibždėjo Kena; jos balsas
kvietė ir viliojo.
- Galėčiau dabar tave paimti, - šiurkščiai sušnibždė­
jo Reganas. Jo rankos nuslydo per jos šonus, perbraukė

154
per krūtis ir slinko toliau, kol pasiekė stuburo apačią.
Jo kojos pamažu įsispraudė tarp jos kojų, lūpos vėl
ieškojo jos lūpų, ir įsisiurbdavo vangiai, bet atkakliai,
traukdamos dejones jai iš krūtinės. Rankos glamonėjo
jos odą, atsargiai lietė aptiktus iškilumus.
Jis švelniai įkando jai į lūpą ir vėl atsitraukė.
- Noriu pabučiuoti tau štai čia, - sumurmėjo jis ir
parodė pirštu. - Tu tarsi aksomas, tokia švelni, jog noriu
tave liesti. - Jis paguldė ją ant lovos ir pažvelgė į jos kū­
ną; jo veido išraiška buvo neįskaitoma, o akys degė.
Kena išsilenkė tarsi glostoma katė, nustebusi dėl savo
pačios laisvumo. Ji nebuvo nei sutrikusi, nei drovi ar ne­
suvokianti, ką daro. Jai patiko jausti jo žvilgsnį, jo ran­
kas. Kartu būti buvo nuostabu.
Regano rankos suėmė Kenos liemenį, suspaudė jį,
tarsi tikrino elastingumą. Jo pirštai per plokščią jos pilvą
nuslydo iki nugaros, jis pakėlė ją už sėdynės ir prisispau­
dė prie lūpų.
Kena virpėjo, keistas riksmas išsiveržė jai iš krūtinės -
pirmą kaną gyvenime šiltos vyro lūpos glamonėjo pačią
intymiausią jos kūno dalį.
- Galėčiau tave suvalgyti, - tyliai sušnibždėjo Rega­
nas. - Vien lytėdamas tave aš kraustausi iš proto.
Kenos pirštai švelniai taršė tamsius Regano plaukus,
ji užsimerkusi mėgavosi užplūstančiu malonumu.
- Aš taip pat, - sušnibždėjo ji. Kena išsilenkė siekda­
ma jos ieškančių lūpų. - Tai nuostabu, - virpančiu balsu
ištarė. - Labai... beprotiškai gera.

155
 - Eikš arčiau, Kena, - šnibždėjo jis. Jo lūpos uždengė
jos lūpas, jie gulėjo kūnas prie kūno, neliko nė menkiau­
sio tarpelio.
Kena aistringai atsakė alkanoms jo lūpoms, ir įsitempęs
jo kūnas nesulaikė besiveržiančios dejonės. Jo rankos virpė­
jo ant jos sėdynės, jo klubai virš jos keistai judėjo.
- Ne, - vargais negalais išspaudė Reganas. Jo kūnas
nurimo, jis dar kartą stipriai spustelėjo ją prie savęs, o
tada paleido ir nuslinko į šoną. Atsisėdęs ir nuleidęs ko­
jas nuo lovos jis rankomis pasirėmė galvą. - Ne, Kena.
Sukrėsta nepaprastų pojūčių Kena gulėjo ant minkš­
tų pagalvių ir žiūrėjo į Reganą. Ji trūkčiojamai kvėpavo.
- Reganai? - sušnibždėjo ji.
Reganas sunkiai atsikvėpė.
- Aš negaliu, - kirto jis. - Negi tu nesupranti, po
galais? Aš negaliu!
Kenos lūpos virpėjo. Atsakymas buvo toks aiškus, kad
žeidė. Ji šiaip ne taip atsisėdo, pasiėmė liemenėlę ir neta­
rusi nė žodžio užsisegė.
Reganas atsistojo, iš pakelio ant komodos išsitraukė
cigaretę ir tramdydamas rankų drebulį prisidegė ją. Tada
priėjo prie lango ir įsmeigė tuščias akis į rožyną.
- Tai todėl, kad aš ne Džesika, tiesa? - paklausė Ke­
na, netvirtai stodamasi - Todėl, kad niekas niekada ne­
galės užimti jos vietos šalia tavęs?
Reganas atsisuko ir rūsčiai pažvelgė į ją.
- Apie ką, po galais, tu čia kalbi? - grubiai paklausė jis. -
Nemėtyk kaltinimų, mieloji, juk pati pas mane atėjai.

156
 - Taip, - sutiko ji, - bet į lovą mane nusinešei tu.
- Argi tu priešinaisi? - paklausė jis. - Nepastebėjau
jokių mergaitiškų dvejonių. Bet nesitikėk, kad tada, kai
ištekėsi, aš tave aprūpinsiu tuo, ko, matyt, Denis negalės
tau duoti, - šaltai pridūrė.
Kena tirštai nuraudo.
- Tikiuosi, kad tu moki spausdinti mašinėlė, advo­
kate, nes nuo šiol tau pačiam teks spausdinti savo pra­
keiktus pranešimus!
- Negi išeisi iš darbo? - paklausė jis.
- Taip, - nerūpestingai atšovė Kena. —Denis ketina
prašyti tėvo, kad leistų jam dirbti korporacijoje, o aš ei­
siu su juo. Gali pasilaikyti kontorą sau!
- Man jos neprireiks, - tarė Reganas ir nusigręžė į
langą. - Kitą savaitę grįžtu į Niujorką. Prieš keletą minu­
čių mes taip nusprendėme su Deniu ir tėčiu.
Kena norėjo atsisėsti ant grindų kambario viduryje ir
verkti. Nors trumpam. Įdomu, ką jis darytų? „Tikriau­
siai praeitų pro šalį“, - liūdnai galvojo ji.
Sunkia širdimi, tačiau išdidžiai pakelta galvą ji nuėjo
durų link.
- Atleisk, kad dėl manęs tau teko paminti savo prin­
cipus, - karčiai tarė ji. - Daugiau aš prie tavęs nelįsiu.
- Tai ne tik tavo kaltė, - pavargusiu balsu tarė Rega­
nas. - Pastaruoju metu man sunku susivaldyti, kai tu
šalia. Neturiu omeny to, kas dabar įvyko.
- Žinau, - ašaros plūdo jai į akis. - Kada išvyksti?
- Pirmadienį, - ryžtingai tarė jis. - Kitą savaitę yra

157
numatyta svarstyti bandymo nužudyti bylą, aš tau apie ją
pasakojau. Turiu ten būti. Neketinu tos bylos pralaimėti.
- Ar esi kada nors pralaimėjęs? - paklausė ji ironiš­
kai. - Tikiuosi, tu ją laimėsi, advokate.
- O judu su Deniu nepamirškite pakviesti' manęs j
vestuves.
- Būtinai, - tarė ji, stengdamasi neatsisukti. - Dar kar­
tą dėkoju tau už pagalbą. Už drabužius sumokėsiu, kai...
- Tegul bus tai vestuvių dovana, - atžariai tarė Rega­
nas. - Tikiuosi, kad Denis padarys tave laimingą.
„Aš neketinu tekėti už Denio, ir niekada jis nepada­
rys manęs laimingos. Visą savo gyvenimą sielvartausiu
dėl meilės tau“, - skausmingai galvojo Kena. Bet tik link­
telėjo, tuos nelemtus žodžius pasilaikydama sau.
- Mes daugiau nesikalbėsime, - tarė jis ir atidarė du­
ris. - Taip nesikalbėsime. Tikiuosi, kad mes išsiskirsime
kaip draugai, Kena.
Kena neturėjo jėgų į jį pažvelgti.
- Tu visada būsi mano draugas. Kol būsiu gyva.
- Tu verki? - staiga paklausė jis.
- Ne, žinoma, ne. - Ji nuėjo durų link. - Manau, kad
būtų geriau po pokylio man važiuoti namo. Paprašysiu
Denio, kad parvežtų, nereikės tau.
- Tau nebūtina vengti manęs, - šiurkščiai tarė jis. -
Pasilik, aš pats grįšiu į Atlantą.
Ašaros paplūdo Kenai iš akių ir riedėjo per skruostus.
- Eik po velnių! - išspaudė Kena. - Sliaužk pas ją į
kapą ir pamatysi, ar man tai rūpi!

158
 Kena nubėgo koridoriumi, tarsi ją būtų vijęsi visi pra­
garo šunys, visai nekreipdama dėmesio, kad vyriškis ją
šaukia. Ji įbėgo į savo kambarį, užtrenkė duris ir užsira-
kino. Tūnojo ten, kol Denis su Reganu išvyko.

DEVINTAS SKYRIUS
^rams išvykus diena slinko lėtai. Kena stengėsi
nesimaišyti po kojų maisto ir gėrimų tiekėjams,
kurie atvyko ruošti pobūvio. Gėlininkas pristatė Ebės už­
sakytas gėlių kompozicijas, Angusas triūsė savo darbo
kambaryje, tuo tarpu Kena talkino Ebei svetainėje.
Stalai atrodė puikiai: apdengti baltomis lininėmis stal­
tiesėmis, apdėti Ebės mėgstamiausiais sidabriniais indais,
išpuošti gėlių puokštėmis; o tušti padėklai laukė, kol juos
kas nors pripildys. Virtuvėje prie nedidukų sumuštinių
ir užkandžių plušėjo maisto tiekėjai.
Ebė sukosi kaip vijurkas, stengdamasi, kad viskas
būtų kuo geriau, bet popietei baigiantis atrodė susirūpinusi.
Ji prisėdo prie Kenos svetainėje išgeni puodelio ka­
vos ir pažvelgė į laikrodį.
- Netrukus jie turėtų paskambinti iš oro uosto, - su­
murmėjo ji. - Ak, kur gi jie užtruko? Po kelių valandų ims
rinktis svečiai... Kena, vyrai neturi jokio supratimo... -

159
pasiskundė ji ir pasuko į virtuvę. - O dar sako, kad mo­
terys daug laiko praleidžia tuštiems plepalams.
Kena tik nusišypsojo.
- Jie netrukus grįš, - patikino ji, stengdamasi negalvoti
apie tai, kad kartą ir visai neseniai lėktuvas jau buvo sugedęs.
Norėdama išblaškyti neramias mintis Kena su Puchu
vaikštinėjo po sodą. Šuo tingiai sekė jai iš paskos, kart­
kartėmis abejingai aplodamas medžių šešėlius. Ji numetė
duonos plutų ežero pakrašty plaukiojančioms gulbėms ir
stengėsi galvoti apie malonesnių dalykus. Bent jau turės
ką prisiminti, kai Reganas išvažiuos atgal į Niujorką. Iš
saldžių svajonių ir laimės^akimirkų jos atmintis klijavo
prisiminimų albumą, kurį ji galės sklaidyti vienišais žie­
mos vakarais.
O, kad Reganas galėtų pamiršti savo sielvartą. Ji jam
padėtų. Ne, ne pamiršti Džesiką. Esti įvairių meilės for­
mų ir kiekviena yra kitokia bei savaip ypatinga. Juk gali­
ma mylėti ne vieną kartą. Ji negalėtų pavyduliauti tam
Regano gyvenimo tarpsniui, kuris priklausė tik jam ir
Džesikai. Tokį vyrą kaip jis reikia mylėti visa širdimi.
Apmaudu, kad likusį gyvenimą jis nusprendė gyventi be
meilės.
Kena paglostė Pucho kailį ir jie pasuko namų link.
Ebė ėjo medžiais apsodintu takeliu žvalgydamasi Kenos;
jos veide buvo parašyta, kad kažkas nutiko.
- Kas atsitiko? - be jokios įžangos paklausė Kena,
bijodama blogiausio.
- Lėktuvas nukrito, - kimiai tarė Ebė.

160
 Kena suakmenėjo vidury takelio, rodės, pasaulis ap­
temo ir viskas aplink mirė. Ne, negali būti!
- Lėktuvas? - paklausė ji be jokių emocijų.
- Taip, - patvirtino Ebė ir priėjusi apkabino Ke­
ną. - Ak, Kena, tas prakeiktas lėktuvas nukrito, jie
žuvo, - aimanavo ji visiškai sugniužusi. - Mano sū­
nūs, mano berniukai!..
Dabar jau Kena turėjo patikėti - ji nebuvo mačiusi
Ebės Koul verkiančios. Sustirusiomis rankomis ji apglė­
bė mažąją moterį ir pajuto viduje veriantį skausmą, tarsi
į ją kažkas būtų stipriai atsitrenkęs. Lėktuvas nukrito.
Sudužo. O Reganas su Deniu buvo viduje. Reganas tik­
riausiai negyvas.
Ją apėmė siaubas. Užgriuvo tarsi maras, Kena apsipy­
lė ašaromis.
- O ne, - šnibždėjo ji, tarsi jos žodžiai būtų galėję
sugrąžinti laiką ir sustabdyti tą košmarą. - Ne.
- Prakeiktas lėktuvas, - sielvartingai dejavo Ebė trū­
kinėjančiu balsu. - Prakeiktas, prakeiktas lėktuvas! O jie
mus tikino, kad jis saugus!..
Kena ramino ją, glostė nuo šalčio ir sukrėtimo pasti­
rusiomis rankomis.
- Kaip tai įvyko?
- Mes nežinome, - Ebė atsitraukė ir didele nosine
šluostėsi akis, paskui padavė ją Kenai, kuri nė nejautė,
jog per jos išblyškusius skruostus rieda ašaros. - Mes ži­
nome, kad jie iš Grinvilio išvyko prieš kelias valandas.
Kai jie laiku neatskrido į oro uostą, operatorius mums

161
paskambino. Supranti, jis mūsų geras draugas. Jis pats
paskambino j Grinvilį norėdamas sužinoti, kada jie už­
pildė skrydžio dokumentus ir kada išskrido. Kalnai... ir
tas lietus. O Dieve, kodėl jie turėjo paskirti tą kvailą su­
sitikimą būtent šiandien? Argi nebuvo kitų dienų? Per
mūsų jubiliejų!..
- Viskas bus gerai, - Kena tarė žodžius, kokius pa­
prastai taria žmonės tokiais atvejais. Žodžius, kurie šiuo
atveju tikrai nieko nereiškė.
- Tikiuosi, Kena, - sudejavo Ebė. - Labai tikiuosi.
Eime, važiuosime į oro uostą. Aš negaliu čia sėdėti ir
laukti telefono skambučių. Turiu būti ten, kur galėčiau
ką nors sužinoti.
Kai jos grįžo namo, Angusas jau traukė iš kišenės au­
tomobilio raktelius. Jo veidas buvo atšiaurus ir paniuręs,
toks panašus į Regano, kad Kena apsipylė ašaromis.
- Reganas pilotavo, - pasakė Angusas moterims, kai
visi įsėdo į mersedesą ir pajudėjo oro uosto link. - Jis yra
šaltakraujiškas pilotas, dalyvavęs koviniuose skrydžiuose
ir nutupdęs lėktuvą net sunkiausiomis sąlygomis.
- Lėktuvų katastrofas daugiausia lemia pilotų klai­
dos, - sutiko Ebė, - bet įrangos gedimų taip pat neretai
pasitaiko. Tas prakeiktas lėktuvas kaną jau buvo nukri­
tęs, - drebančiomis lūpomis priminė ji vyrui.
Kena sėdėjo ant galinės sėdynės sukaustyta baimės ir
klausėsi nė nemėgindama įsiterpti į pokalbį. „Reganas, -
šnibždėjo ji, - o Dieve, prašau, kad Reganas būtų gyvas,
prašau neleisti jam mini. Prašau neleisti jam mirti.w

162
 - Jei jie liks gyvi, aš liepsiu išardyti šį mechanizmą da­
limis ir išdalysiu jas vieną po kitos, - pažadėjo Angusas.
- Ar jie ten bent įsivaizduoja, kur lėktuvas galėjo nu­
kristi? Tie kalnai prie Tokos ar netoli Robertstauno...
- Jie neturėjo virš jų skristi, - sumurmėjo Angusas.
- Taip, bet juk lyja. Jie galėjo nukrypti nuo kurso. Ar­
ba valdymo įranga sutriko... Angusai, aš neišgyvensiu, jei
prarasiu juos abu, - Ebė atrodė palūžusi. - Viešpatie, aš
žinau, kiek yra buvę lėktuvų avarijų. Žinau, kaip būna, ne
viskas patenka į spaudą, nes tai pernelyg siaubinga.
- Liaukis, - tyliai paprašė Angusas. - Nusiramink ir
negalvok apie blogiausia. Neprisišauk bėdos, brangioji.
- Atleisk, - Ebė nusišluostė ašaras ir atsisuko į Ke­
ną. - Ar gerai jautiesi?
Kena linktelėjo.
- Ar ilgai teks laukti, kol ką nors sužinosim?
Angusas patraukė pečiais.
- Nežinau, - atsakė jis žemu, dusliu balsu. Vairą lai­
kančios rankos virpėjo. - Gal mums pasiseks.
- Mūsų sukaktuvės, - paniurusi murmėjo Ebė ir nusi­
šluostė vėl ištryškusias ašaras. - Maisto tiekėjų paprašiau,
kad pasirūpintų svečiais, jei negrįšime; per vėlu viską at­
šaukti. Ir aš... aš negaliu dabar imti skambinti žmonėms...
- Viskam savas laikas, Ebe, - švelniai tarė Angusas.
Jis paėmė savo žmonos ranką ir stipriai suspaudė. - Mes
lauksime ir melsimės tikėdamiesi geriausio.
- Taip, Angusai, - sutiko apsiašarojusi moteris, atsa­
kydama į rankos paspaudimą.

163
 Stebėdama juos Kena suprato, ką Ebė įžvelgė šia­
me senyvame žmoguje. „Jis panašus į Reganą, - pagal­
vojo ji. - Švelnus ir stiprus tarsi uola, kai kam nors
reikia jo paramos.“ Ji vėl pravirko ir išsiėmė iš ranki­
nės popierinę nosinę.
Vėliau ji prisėdo prie Ebės ant nutrinto medinio suo­
lelio prie oro uosto laukiamojo ir žvelgė į pilkus debesis
nieko nematančiomis akimis. Lėktuvas buvo dingęs, o
gal kažkur nukritęs, ir Ebė negalėjo jo nelaukti. Grinvilis
nuo Gainesvilio buvo vos už poros valandų kelio, tai ne
taip jau ir toli. Ir kaip tai galėjo atsitikti? Dėl audros jie
galėjo nukrypti nuo kurso, bet oro uosto vadybininkas
sakė, kad pranešimo apie tai nebuvo. Atlantos skrydžių
tarnyba jam skambino, perspėjo, kad dvimotoris lėktu­
vas vėluoja, buvo pradėta telefoninė paieška - skambinta
į visus oro uostus, ieškota piloto ir keleivio.
- Mes kiaurai permirksime, jei čia liksime, - tarė
Ebė, - bet prakeiksiu pati save, jei įeisiu vidun ir išgir­
siu... - Jos balsas nutrūko ir ji vėl puolė į ašaras. - Aš
neišversiu, jeigu juos prarasiu...
Kena kūkčiodama ją apkabino. Apatinė jos lūpa dre­
bėjo, o nusileidimo tako vaizdas liejosi akyse.
- Ebe, aš negyvensiu, jeigu jam kas nors nutiks.
Vyresnioji moteris atsitraukė ir pažvelgė į kenčian­
čios Kenos akis.
- Reganui?
Kena linktelėjo galva:
- Reganui.

164
 - Mieloji, - beviltiškai sudejavo Ebė. Ji apkabino jau­
nąją moterį, jos sėdėjo lietui lyjant guosdamos viena ki­
tą, kol dangus aptemo ir užkrito migla.
Angusas atnešė joms juodos garuojančios kavos.
- Tuoj sutems. Jie nepradės ieškoti be ryt ryto, - jis
susigūžė ir įsižiūrėjo į dangų. - Net jei jiems ir pavyko
nusileisti sveikiems, užtruktų ieškodami telefono. Tarp
šios vietos ir Grinvilio yra daug kaimelių...
- Taip, tiesa, - sutiko Ebė. - Bet yra ir daugybė kal­
nuotų vietų... tie kalnai į vakarus.
- Eikite abi į vidų, -švelniai tarė Angusas. - Čia sėdė­
damos gausite plaučių uždegimą.
- Aš ten neištversiu, - sušnibždėjo Kena.
- Ir aš, - sutiko Ebė. - Tu mus pakviesi?..
- Angusai! - pakvietė oro uosto vadybininkas. - At­
eikite čia!
Angusas sudvejojo, tarsi būtų norėjęs apsaugoti moteris
nuo to, ką galėjo išgirsti, ir uždrausti joms eiti kartu. Bet
Ebė ir Kena pašoko; atrodė, kad jos pasirengusios susigrumti
su senuoju ponu, jei tik šis bandytų jas sustabdyti. Jis pa­
traukė pečiais ir nusivedė jas į oro uosto tarnybines patalas.
Vadybininkas juokėsi. Juokėsi!
- Viskas gerai, - pareiškė jis be jokios įžangos, ranko­
je laikydamas mikrofoną. - Reganas sėkmingai nutupdė
lėktuvą, bet jie sušalo ir sušlapo laukdami gelbėtojų. Jie
nusileido į ganyklą šiaurinėje Džordžijoje.
- Kas, po velnių, atsitiko? - griežtai paklausė Angu­
sas; baimę pakeitė pyktis.

165
 - Užsidegė kontrolinių prietaisų skydas ir jie turėjo
nusileisti. Reganas spėjo laiku suvokti, tad avarinis siųs­
tuvas liko sveikas. Bet navigacijos sistema išėjo iš rikiuo­
tės ir jie nuklydo nuo kurso. Privatus lėktuvas sugavo
signalą ir perdavė žemės gelbėjimo tarnybai. - Jis plačiai
šypsojosi. - Gal norite, kad pasakyčiau jums, kokie šan­
sai sėkmingai nutupdyti lėktuvą ganykloje? Gerai, kad
jis skraidino karius į Vietnamą, ar ne, Angusai?
Angusas juokėsi, o jo akyse žibėjo ašaros.
- Gerai, - pripažino jis ir bandė atgauti kvapą. - Kur
jie dabar?
- Pakeliui, - šypsodamasis pranešė operatorius. - Ma­
no senas skrydžių draugas tuoj atskraidins juos čia savo
privačiu lėktuvu.
Abi moterys tyliai verkė; Kena kalbėjo tylią padėkos
maldą. Nepaisant lietaus ir tamsos, gyvenimas vėl nušvi­
to spalvomis. Nuostabu būti gyvai - ir gyventi viename
pasaulyje kartu su Reganu. Net jeigu niekada daugiau jo
nebepamatų, dabar tai jau nieko nereiškia. Svarbiausia,
kad jis gyvas. Dėkui Dievui, jis gyvas.
Kitas pusvalandis truko amžinybę: Kena kanu su ki­
tais gėrė juodą kavą ir gręžė tamsų dangų akimis, pasiil­
gusiomis numylėto veido. Ji buvo susivėlusi ir kiaurai
permirkusi. Vienas iš oro uosto darbuotojų paskolino jai
savo megztinį, o Ebė apsivilko Anguso švarką, bet Kena
nė nejautė šalčio.
Kai vienmotoris lėktuvas nusileido ir buvo besustojąs
prie angaro, Kena pasileido bėgti jo link. Jai neberūpėjo

166
kvailas jos išdidumas ar noras išsaugoti širdies paslaptį.
Ji mylėjo Reganą ir jai buvo nesvarbu, kad tai iškils į
viešumą. Niekas nebuvo svarbu, ji tik troško jį paliesti ir
apkabinti, įsitikinti, kad jis tikrai gyvas, o ne jos iškan­
kintos vaizduotės vaisius. Ji vargiai suvokė, kad čia yra
Ebė ir Angusas, ir daugybė kitų žmonių.
Išlipę iš lėktuvo Reganas ir Denis stovėjo vienas šalia
kito ir žvelgė į jų link bėgančią merginą. Jie buvo tokie
pat permirkę kaip ir ji. Regano veidas keliose vietose
įdrėkstas, o švarkas suplėšytas; Denis laikėsi jo rankos.
Jie abu buvo gyvi.
- Reganai! - šaukė Kena. Saukė tarsi iš pragaro. Ji
bėgo tiesiai prie jo, vargiai matė Denį ar susijaudinusio
Regano tamsias akis, kai šis ištiesė rankas.
Kena visu greičiu trenkėsi į jį. Ištiesusi rankas apkabi­
no ir stipriai prisispaudė savo virpančiu kūnu. Jos akys
pasruvo ašaromis. Reganui nebegrėsė pavojus. Jis buvo
šiltas ir tvirtas, ji jautė, kaip jis kvėpuoja jai į ausį. Jam
nebegrėsė joks pavojus.
Reganas sugriebė ją į glėbį ir skausmingai prisispaudė
prie savęs. Jo veidas nekantriai ieškojo jos veido, lūpų -
ir surado. Jie bučiavosi aistringai, tarsi ištroškę būtų gėrę
iš šaltinio. Apimti laukinės aistros nepastebėjo įdėmių ir
smalsių žvilgsnių. Mergina glaudėsi prie virpančio vyriš­
kio kūno, tirpo stiprių jo rankų glėbyje, jo lūpos įsisiur­
bė į jos lūpas.
Ji nematė, kaip Denis apkabino tėvus, nepastebėjo,
kaip Angusas ranka paplekšnojo Regano nugarą, nei

167
mylinčio Ebės žvilgsnio. Ji atvirai demonstravo savo jaus­
mus, džiūgavo, kad jis gyvas. Kad grįžo namo.
Po gana ilgos pauzės Reganas pakėlė galvą. Jis žvelgė į
ją aistringai ir virpėjo nuo galvos iki kojų. Drebėjo ir ji,
bet manė esant kitą priežastį. Jos rankos paleido jį, bet
atplėšti akių ji neįstengė.
Kena pirštais palietė Regano veidą.
- Tu sužeistas, - sukūkčiojo ji.
- Ne, - keistai virpančiu balsu tarė jis, - tik šiek tiek
įsipjoviau.
- Mes taip jaudinomės, - įsiterpė Ebė, radusi pro­
gą jį apkabinti. - Nutupdei lėktuvą į ganyklą. Tai kaž­
kas nauja.
- Keletą minučių buvo baisu, - sukikeno Denis,
žvelgdamas tai į išbalusią Keną, tai į skaisčiai įraudusį
brolį. - Regano kovinės treniruotės buvo naudingos.
Ak, tėti, lėktuvas...
- Prakeiktas lėktuvas, - sugriaudėjo Angusas, šiltai
spausdamas Reganui ranką. - Mes sulydysim viską, kas
iš jo liko, ir pirksim naują.
- Dėkui Dievui, kad buvome apsivilkę gelbėjimosi
liemenes, - tarė Denis. - Jos mums pravertė, šiek tiek
apsaugojome savo veidus nuo smūgių.
- Ar tavo ranka sulaužyta? - paklausė Angusas jau­
nesniojo sūnaus.
- Nemanau, bet mums, ko gero, vertėtų užsukti į li­
goninės priimamąjį pasitikrinti, - atsiduso Denis. - Mes
abu šiek tiek sužaloti.

168
 - Taip ir padarysime, - pritarė Angusas. - Judu
turite per dešimt dienų parašyti ataskaitą apie įvykį ir
užregistruoti Valstybinėje transporto saugos tarnyboje.
- Aš jiems jau paskambinau, - tarė Reganas tėvui. -
Jie atsiųs man blankus.
Reganas atrodė susijaudinęs ir Kena manė, jog tokio­
je situacijoje kitaip ir negalėtų būti. Ji žvelgė į jį didelė­
mis baimės, palengvėjimo ir susirūpinimo pilnomis aki­
mis, ir Ebė nurijo beišsprūstančius žodžius.
- Gal jau eikime, - sumurmėjo Angusas. - Vaikinai,
mes tikrai labai dėkingi jums už pagalbą, - prakalbo jis,
eidamas prie oro uosto darbuotojų būrelio padėkoti.
- Kaip jautiesi? - paklausė Ebė Denio ir motiniškai jį
apkabino.
- Visai gerai, - atsakė jis plačiai šypsodamasis,
Kena atsitraukė nuo Regano ir kiek pavėluotai apka­
bino Denį.
- Apgailestauju dėl sužalojimo, - vis dar neatsipeikėjusi
tarė ji. - Bet aš labai džiaugiuosi, kad jūs abu gyvi.
- Ai greit grįšiu, - tarė Reganas ir nuėjo į kabinetą,
kuriame buvo Angusas.
- Tu atvertei savo kortas, - kreivai šypsodamasis tarė
Denis, žiūrėdamas į Keną. - Moteris taip nebučiuoja vy­
ro, jeigu yra jam abejinga, o Reganas nėra kvailys.
Kena atsiduso ir nusišypsojo, ji atrodė pavargusi.
- Argi ne gerai, kad jis grįžta į Niujorką? - liūdnai
paklausė ji. - Man nereikės slapstytis nuo jo užuojautos
kupinų žvilgsnių.

169
 -J e i tai, kaip jis dabar tave bučiavo, yra užuojauta, -
sumurmėjo Ebė, - tai aš antis.
- O ką jis galėjo daryti, kai ėmiau jį bučiuoti, - tarė Kena
ir nusibraukė plaukus nuo akių. - Beje, tai nesvarbu. Geriau
jau turėti juos abu gyvus, nei nepamintą savo išdidumą.
- Amen, - išsišiepė Ebė. - Eime, važiuokime j ligoninę.
- Pokylis, - staiga prisiminė Denis.
- Esu tikra, kad svečiai gerai leidžia laiką, - susirūpi­
nusi tarė Ebė. - Ir mes netrukus ten būsime. Tu esi nuo­
stabi sutuoktuvių metinių dovana, mielasis, - pridūrė ji
ir pasistiebė jo pabučiuoti.
Denis tik nusijuokė ir taip pat ją pabučiavo.
Mersedese, kuriuo jie važiavo namo, buvo gana ankš­
ta. Priimamojo gydytojas apvyniojo Denio riešą tvarsčiu
ir apžiūrėjo įpjovimus ant įdegusio Regano veido. Jis
patvirtino, jog nerimauti nėra dėl ko. Kena sėdėjo įsi­
spraudusi tarp dviejų vyrų, ji jautė tvirtą Regano šlaunį
ir į ją įsirėmusį jo petį.
Jei ji ir trikdė jį, to negalėjai suprasti. Jis tylėjo ir leido
Deniui pasakoti šiurpinančią nusileidimo istoriją.
Kenai buvo gana, kad gali sėdėti šalia jo. Toks menk­
niekis teikė jai didžiulį džiaugsmą. Ji atsilošė sėdynės at­
loše ir sėdėjo užsimerkusi, o automobilije užsimezgęs po­
kalbis nepasiekė jos ausų.
Namas buvo pilnas nekantraujančių žmonių. Kena ne­
pažino nė vieno iš jų. Kai Koulai įėjo pro duris, visi susispie­
tė aplink ir Angusas trumpai papasakojo, kas nutiko.
- Šiaip ar taip, - tarė jis svečiams, - jaudintis nebėra

170
dėl ko, atsiprašome minutėlę, tik persirengsime ir grįšime
pas jus. Dabar jau tikrai yra proga švęsti.
Angusas pirmas užlipo į antrąjį aukštą. Kena sku­
biai persivilko savo vakarine suknele ir perbraukė šepe­
čiu trumpus plaukus. Ji lengvai pasirausvino skruostus
ir dar kartą padėkojo Dievui, kad Reganas liko gyvas.
Abu liko gyvi, - pasitaisė. Na, o dabar Reganas žino
tiesą. Visi žino.
Alpstančia širdimi ji grįžo prie kitų. Šįvakar ji matys
Reganą tikrai paskutinį kartą. Tai, ko gero, jiems abiem
geriausia išeitis. Ir jam, ir jai būtų keblumų, ypač dabar,
kai ji taip atvirai pademonstravo savo jausmus.
Ebė stovėjo svetainėje skyrium nuo Anguso ir laikė ran­
koje taurę šampano.
- Išgerk šiek tiek, mieloji, - pasiūlė ji Kenai ir padavė
nuo stalo taurę. - Įpyliau tau.
- Dėkui, - Kena apžvelgė kambarį. - O kur Denis?
- Kalbasi telefonu. Su Margo, - pridūrė ir nutaisė gri­
masą. - Ji ką tik paskambino ir dabar jis džiugina ją pasa­
komis apie savo drąsą. Argi ne puiku?
Kena nusijuokė.
- Tikrai puiku. Manau, ji jau užkibo ant kabliuko.
- Na, ji tikras vijurkas, - pareiškė Ebė. - Bet man ji
patinka, be kita ko, graži pažiūrėti. Esame patenkinti, kad
ji su juo ne dėl pinigų. Mums visiems tai kėlė nerimą, kol
nežinojome jos kilmės.
Kena linktelėjo ir įsistebeilijo į senosios ponios akinius.
Ji pati buvo linkusi pamiršti, kokia ši šeima turtinga.

171
Tačiau Koulai niekada nesipuikavo tuo, ką turi, ir nesi­
jautė esą kažkuo pranašesni už kitus.
- Tai nuskambėjo bjauriai, ar ne? - stačiokiškai tarė Ebė
ir švelniai palietė Kenos ranką. - Kalbu taip, tarsi įtarinė-
čiau kiekvieną mano sūnumis besidominčią moterį. Kena,
nė vienas iš tų, kurie matė jus su Reganu šįvakar, negalėtų
apkaltinti tavęs nenuoširdumu. Zinai, man dar neteko ma­
tyti taip besibučiuojančių žmonių, gal tik mudu su Angusu
prieš daugybę metų taip elgėmės. Aš supratau, ką tu jauti.
Tikrai nemanau, kad tave traukia tik pinigai.
- Žinau, kad ne mane turėjote omeny, - tyliai tarė
Kena. Ji pakėlė akis ir pažvelgė į Reganą meilės ir dėkingu­
mo kupinu žvilgsniu - pagaliau jam niekas nebegrėsė.
Reganas pajuto tyrinėjantį merginos žvilgsnį ir pažvel­
gė į ją. Atrodė, kad mažą sekundės dalelę laikas sustojo,
paskui Koulas vyresnysis vėl pasisuko į tėvą.
- Jis manė, kad tu ketini tekėti už Denio, - netikėtai
tarė Ebė.
- Tikrai? - Kena siurbtelėjo savo gėrimo.
- Ar tam buvo priežasčių?
Kena linktelėjo. Ašaros užtemdė jai akis.
- Argi ne juokinga? - Ji nusisuko. - Manau, kad man
bus sunku ištverti čia šįvakar. Gal neužsigautumėte, jei
palinkėčiau jums labos nakties ir eičiau į lovą?
- Bet juk dar tik dešimta valanda, mieloji, - žvaliai
paprieštaravo Ebė. - Tu dar nesušokai nė vieno šokio, -
ji kryptelėjo galva į poras, judančias pagal muziką, kurią
grojo mažas, šiam vakarui pasamdytas ansambliukas.

172
 - Nemanau, kad norėčiau, - ji pastatė savo pusiau
nugertą taurę ant stalo ir impulsyviai apkabino Ebę. -
Džiaugiuosi, jog jiems nebegresia joks pavojus. Pasima­
tysime ryte, gerai?
- Gerai. Miegok ramiai, mieloji.
- Ir jūs taip pat. Gal... gal jūs... pasakysite labanakt
už mane? - nervingai paklausė Kena, bijodama akista­
tos, jei tektų tai atlikti pačiai.
Ebė supratingai linktelėjo galva.
- Žinoma, pasakysiu. Nori aspirino?
- Ne, tik karštos vonios ir lovos. Ar eisime į bažnyčią
ryt rytą? - dar paklausė.
Ebė nusišypsojo.
- Spėk. Gali pasiskolinti suknelę iš manęs, jei ne­
pasiėmei.
- Pasiėmiau. Labanakt.
Kena nusigręžė ir išskubėjo iš kambario. Panirusi į
save j{ neatkreipė dėmesio, jog jai iš paskos nusekė sutri­
kusios ir geidulingos juodos akys.

173
 DEŠIMTAS SKYRIUS
ena išsitiesė žydroje vonioje ir atsiduso, o alyvo­
K mis kvepiantis karštas vanduo apgaubė jos kū­
ną. Buvo labai gera leisti pavargusiems raumenims atsi­
palaiduoti. Ji tepėsi putomis, tada jas plovė ir išsilenkusi
norėjo nuplauti muiluotą nugarą. Staiga pajuto, jog ją
kažkas stebi. Atsimerkusi pasuko galvą ir pažvelgė į du­
ris. Vieną minutę ji suakmenėjo iš netikėtumo, o Rega­
nas mėgavosi tuo ir tamsiomis godžiomis akimis apžiū­
rinėjo švelnų rausvą jos kūną. Buvo akivaizdu, kad ir jis
išėjo iš pokylio, nes balti jo marškiniai buvo atsegioti ir
kabojo nuleisti iki pusės nugaros.
- Aš maudausi, - šiaip ne taip išspaudė Kena, bandy­
dama susivokti, ką daryti. Vargu ar plaušinė būtų galėju­
si ją išgelbėti, o šalia rankšluosčio stovėjo Reganas.
- Taip, aš matau, - švelniai tarė jis ir nusišypsojo. Tai
buvo pirma nuoširdi šypsena griežtame jo veide per visą
laiką, kiek tik Kena galėjo atsiminti. - O Dieve, tu tikras
džiaugsmas akims.
Išgirdusi komplimentą Kena nuraudo ir tupėdama
laukė, susijaudinusi bei sutrikusi.
- Stokis, - paprašė jis tyliai. - Aš tave nušluostysiu.

174
 Reganas nukabino rankšluostį nuo kabyklos, o Ke­
na svarstė, ką rinktis - nerti po vandeniu ar eiti prie
rankšluosčio. Jos neryžtingumas buvo akivaizdus ir Re­
ganas ėmė juoktis.
- Tau nėra ko drovėtis, mieloji, - tarė jis eidamas jos
link su pakeltu rankšluosčiu. - Tu graži, o man patinka į
tave žiūrėti. Dabar stokis ir ramiai stovėk.
Jis elgėsi labai natūraliai. Keną apstulbino jos pačios
reakcija, nes ji grakščiai pakilo ir išlipusi atsistojo ant vo­
nios kilimėlio, smalsiomis plačiai atvertomis akimis žvelg­
dama į ramų jo veidą.
- Matai, - tyliai tarė jis, vyniodamas ją į rankšluostį, -
nėra ko drovėtis. Nuogumas yra gražus. Žmonės netei­
sūs manydami, kad jo reikia gėdytis.
Kenos akys tyrinėjo Regano veidą, ilgėliau stabtelėjo
prie įpjovimų. Pakėlusi ranką ji atsargiai palietė tą vietą,
kur baigėsi aseptinis pleistras.
- Niekas gyvenime nebuvo manęs labiau išgąsdinęs, kaip
Ebės pranešta žinia, jog dingo lėktuvas, - impulsyviai tarė
Kena. Prisiminus tą siaubą akyse vėl ėmė kauptis ašaros.
- Aš ir pats matau, Kena, - sumurmėjo jis ir šluostė
ją lėtai, švelniai, paskui numetė rankšluostį į šoną ir ap­
glėbė ją savo didelėmis rankomis. - Tu neįsivaizduoji,
ką pajutau, kai oro uoste pamačiau tave bėgančią prie
manęs, o ne prie Denio. Dieve, aš tada vos neverkiau...
Kena priglaudė savo galvą jam prie burnos, ji jautė
vyriškio jėgą , jis tarsi deglas šildė nuogą kūną. Impulsy­
viai ji nutraukė nuo jo atsegiotus marškinius, kad galėtų

175
prisispausti prie apžėlusios krūtinės, - ji troško saldaus
sąlyčio.
- Aš tave myliu, - ji atsiduso ir iš lėto, nepaprastai
geidulingai braukė savo krūtimis per jo krūtinę. - Aš my­
liu tave ir man visai nesvarbu, tegu visas pasaulis tai žino!..
- Manau, jog didžioji dalis tikrai žino, jeigu matė, kaip
tu mane bučiavai oro uoste, - dusliai tarė jis. - Ir nebūk
tokia agresyvi, mažute, nes aš galiu nebesusivaldyti.
- Noriu, kad daugiau nebesivaidytum, - šnibždėjo ji
jam į ausį. - Noriu, kad mane mylėtum. Noriu tau pri­
klausyti. Man nesvarbu, jei ši naktis - vienintelis daly­
kas, kurį gali man duoti. Aš myliu tave!
Regano lūpos nuslydo Kenos skruostu, susirado jos
lūpas ir nutildė jas, iš lėto perimdamos iniciatyvą, pri-
versdamos aimanuoti.
- Tylėk, - meiliai sušnibždėjo jis, nusinešė ją į greta
esantį miegamąjį ir paguldė ant lovos. Jis nusivilko marš­
kinius ir pakabino ant šalia stovinčios kėdės, ten pat nu­
metė ir kelnes, visą tą laiką jis nenuleido nuo jos akių.
Kai jis atsigulė prie jos, Kena nugręžė galvą.
Nežymiai šypsodamasis Reganas atsuko jos veidą į save.
- Nemanau, kad be akinių galėtum ką nors įžiūrėti, -
meiliai tarė. - Bet tai nesvarbu. Verčiau priprask žiūrėti į
mane. Besimylintys žmonės neturėtų slėptis tamsoje, tarsi
darydami nusikaltimą.
- Ne todėl, - Kena vos įstengė kalbėti. - Bet man
tai nauja.
- Man taip pat, - jis nužvelgė ją savininko žvilgsniu. —

176
Tu būsi mano pirmoji skaistuolė.
Regano žodžiai Keną sukrėtė ir jos veidas tai išdavė.
- Džesika prieš mane jau buvo ištekėjusi, - tyliai
tarė jis. - Noriu, kad tu kai ką suprastum. Ji buvo
mano gyvenimo dalis, kurios daugiau nebėra. Aš ją
mylėjau. Bet ji mirusi, o aš - ne, ir gyvenimas tęsiasi,
- lengvai ir atsargiai pirštu palietė jos veidą. - Tu nie­
ko neišmanai apie apsisaugojimą nuo nėštumo, ar ne?
- netikėtai paklausė jis ir plačiai nusišypsojo, pamatęs
ją raustančią. - Tiek to. Jei ir pastosi, tai nebus pasau­
lio pabaiga.
Kenos veidas buvo smarkiai nuraudęs, bet ji nenusisuko.
- Aš tavęs dėl to nekaltinsiu...
- Nebūk juokinga, - pertraukė jis. Jo ranka slydo že­
myn ir jis stebėjo, kaip ji reaguoja. - Mums bus labai
gera kartu. Žinojau tai jau tą dieną, kai pirmą kartą įėjau
į Denio kabinetą ir tarp mūsų plykstelėjo kibirkštėlė. Aš
sunkiai tave išsikovojau, mieloji. Norėjau tave apsaugoti
ir netgi buvau pasirengęs įstumti į naivuolio Denio glė­
bį. Tik neišdegė. - Regano veidas paniuro. - Kai šįryt
atėjai pas mane ir pasakei, kad jis tau pasipiršo, maniau,
kad man maišosi protas. Pakeliui į oro uostą knietėjo
trenkti jam į nosį. Aš jį gerai pašokdinau per dieną, o jis
tik sėdėjo ir vaipėsi. Tik kai tu oro uoste įskridai man į
glėbį, ėmiau suprasti, kas čia vyksta.
Kena glaudėsi prie jo, aikčiodama nuo jo kūno prisi­
lietimų. Ji priglaudė savo veidą prie jo lūpų, ir jis jautė
virpantį jos kūną.

177
 - Manyje nebebuvo likę nė lašelio išdidumo, -
drebančiu balsu tarė ji. - Buvau kvailai išsigandusi, ir
dabar dar tebesu.
- Ar dėl to dabar drebi, - šelmiškai sukuždėjo Rega­
nas; jo rankos slydo nugara žemyn ir vis stipriau spaudė. -
Tai užkrečiama, - pridūrė jis, kai ir jo kūnas ėmė atsaky­
ti j jos virpulį.
- Aš nieko tavęs neprašysiu, - sušnibždėjo ji. - Aš...
aš turiu būti nepriklausoma.
Jis priglaudė ją dar arčiau, lengvai ir švelniai pabučia­
vo įraudusį veidą, ir Kena pajuto jo dideliame įsitempu­
siame kūne gylantį geismą.
- Tu galėsi būti nepriklausoma, - sutiko jis. - Bet man
reikės tavęs, kai keliausiu. Nenoriu leisti naktų be tavęs.
Reganas ėmė glamonėti jos kūną taip saldžiai, jo rankų
judesiai trikdė ir kartu jaudino, jog mąstyti darėsi vis sunkiau.
- Tu... tu nori, kad mes būtume kartu dažniau... negu
savaitgaliais? - Kena virpėjo vien nuo minties, kad galėtų būti
kartu su juo kasnakt. Tai būtų rojus, kad ir kelias savaites...
- Aha, - patvirtino Reganas; nuleidęs galvą prie jos
krūtinės jis šiek tiek užtruko prie standaus spenelio, ir
Kena aistringai sudejavo.
- Vis dėlto, ar ilgam? - išspaudė ji. Jau buvo bepra­
randanti nuovoką, kūnas visiškai atsipalaidavo, ji elgėsi
taip laisvai, kad net baugino.
-A k, gal penkiasdešimt metų, gal dar kiek, - murmėjo
Reganas, prisiglaudęs prie šilto plokščio jos pilvo. - Gal
net šiek tiek daugiau...

178
 - Penkiasdešimt metų?! - sušuko ji.
Reganas pakėlė galvą ir nustebęs žvelgė į ją.
- Na, čia gana tradicinis spėjimas, žinoma, - tarė
jis. - O su tais visais stebuklingaisiais vaistais... Gal tu
pagaliau nurimtum ir liautumeisi man trukdžiusi? Ma­
niau, kad nori mylėtis.
- Noriu... bet...
- Tai taip pat bus meilė, Kena, - tarė Reganas,
šmaikštumas dingo, jo veido tapo ramus ir meilus.
Jis permetė savo svorį ant alkūnių, kad galėtų stebėti
jos veidą, tada perbraukė šilta dygia krūtine per jos
krūtis ir begėdiškai nusišypsojo iš jos bejėgiško atsa­
kymo. - Tai bus pati saldžiausia, pati beprotiškiau­
sia meilės naktis, kokią tik tu gali įsivaizduoti.
Kenos akys buvo kupinos meilės ir aistros, ji vargiai jį
begirdėjo. Staiga ji pajuto skausmą, kurio negalėjo su nie­
kuo palyginti.
- Aš myliu tave, argi tu to nežinojai? - paklausė
jis, žvelgdamas jai į akis. - Ir niekada nemylėjau la­
biau, kaip tada, kai maniau, jog praradau tave dėl
Denio. Aš išėjau taip žiauriai įskaudintas, kad neži­
nojau, kaip reikės toliau gyventi. T u juk tekėsi už
manęs, ar ne?
Kenos akyse pasirodė ašaros.
- Taip. O, taip! Aš basa eičiau paskui tave per
sniegą, - trūkčiojamu balsu kuždėjo ji, - jei tik norėtum.
- Žinau, —tarė jis nelygiai kvėpuodamas. - Aš dėl
tavęs padaryčiau tą patį. Mano Dieve, kaip aš tave myliu!

179
 Kena ištiesė rankas ir prisitraukė jį prie savęs.
- Parodyk man, - šnibždėjo ji pro ašaras, - ir pamo­
kyk, kad galėčiau suteikti tau džiaugsmo.
Reganas iš lėto pasilenkė ir pravira burna palietė
jos lūpas.
- Puiki mintis, - aistringai sukuždėjo jis. - Nesijau­
dink, aš elgsiuosi su tavimi kaip su trijų šimtų metų se­
numo porcelianu.
Kena suleido pirštus į storus tamsius jo plaukus.
- Aš tik noriu suteikti tau malonumo, - sušnibždėjo
ji ir pajuto jo lūpų artumą,
- Taip ir bus, - sušnibždėjo jis. - Ir aš tau suteiksiu
džiaugsmo šią naktį.
Regano rankos glamonėjo Keną, suteikdamos vis
naujų pojūčių, vesdamos ją iš proto, o jų kūnai lieps­
nojo iš malonumo. Švelnios ir mylinčios jo akys ne­
paleido jos, ir jie kartu įsisuko į aistros karuselę. Nė
viena Kenos skaityta knyga nebuvo žadėjusi jai tokių
pojūčių, o Reganas vedė ją į nuostabų malonumų pa­
saulį, leisdamas akimirkai atsikvėpti ir vėl atakuoda­
mas su nauja aistra. Laikas virto judesių ir palaimingų
šnabždesių kaleidoskopu, perėjo į beprotišką agoniją,
- ir staiga nurimo. Toje troškimų audroje Kenai atsi­
skleidė visiško atsidavimo paslaptis, ji nė nesuprato,
ar jai skaudėjo.
Kena gulėjo išsekusi, šlapiu nuo ašarų veidu; prisi­
glaudusi prie jo krūtinės, kuri ritmingai kilnojosi, ji sun­
kiai susivokė, kur esanti. Reganas gulėjo atsirėmęs į pa­

iso
galves ir žvelgė į ją; pagaliau Kena atrado savyje jėgų pri­
siartinti prie jo, kad galėtų {žiūrėti jo veidą.
- Tu melagis. Kokia nesąmonė! - sukuždėjo ji. - Sa­
kei, mes tik truputį pasilinksminsimi Kur to išmokai? Tiek
to, - Kena skubiai prikando liežuvį. - Aš nenoriu žinoti.
Reganas pakėlė antakius.
- Na, tu pati sakei, jog už mano bjaurumą Dievas
man atlygino, argi ne?
Kena linksmai nusijuokė ir nubraukė plaukus jam nuo
kaktos.
- Mielasis, tu niekada nebūsi bjaurus. Tik jau ne man.
Aš myliu tavo sulaužytą nosį, dideles kojas, nirtų žvilgs­
nį ir tavo nesuvaldomą būdą...
- Išvardijai tiek blogų mano savybių, kad turėtum
liautis mylėjusi, - tingiai sumurmėjo jis.
- Bet aš dar nepriėjau prie geriausios, - ji šyptelėjo ir
staiga stipriai nuraudo supratusi, kaip dviprasmiškai tai
nuskambėjo.
Reganas švelniai nusijuokė ir priglaudė ją prie savęs.
- Velniūkštis. Žavus velniūkštis. Ar tau labai skaudėjo?
- Tą ir bandau tau pasakyti, - prisipažino ji, glausda­
ma savo veidą prie jo veido. - Nežinau. Aš tikrai neži­
nau. Krausčiausi iš proto... Reganai, ar taip bus visada?
Net ir tada, kai būsime seni ir raukšlėti?
- Kalbėk apie save. Aš neketinu pasenti. Bus tik
geriau. Laikui bėgant aš tapsiu dar labiau patyręs, - jis
švelniai ją pabučiavo. —Ir tu taip pat. Mes būsime tik
išradingesni.

181
 Ji tyliai nusijuokė.
- Arba labiau mylintys. Aš dievinu tave.
- Ir aš tave.
Kena atsiduso ir pasirąžė.
- Aš tokia mieguista... Kaip manai, ar namiškiai bus
šokiruoti, jei tu liksi pas mane visą naktį?
- Tėtis linksmai žvilgčios į mus, Denis vaipysis, o
Ebė paklaus, kada aš užmausiu tau ant piršto žiedą. Nė
vienam iš jų tai nebus staigmena. Juk jie jau žino apie
mus. Manau, jie tai suprato anksčiau už mus. - Jis nu­
kratė pelenus į peleninę prie lovos ir išjungė šviesą. - Ge­
riau pamiegok, kol gali. Aš dar turiu šiokių tokių planų
iki aušros...
Kena linksmai sukikeno ir prisiglaudė prie jo, Reganas
užtraukė antklodę. Ji uodė jo stambaus kūno kvapą, svai­
go nuo meilės ir džiaugėsi, kad gali visu tuo dalintis su
juo. Ji atsimerkė ir mėnulio šviesoje ėmė ieškoti jo akių.
- Reganai, - švelniai pašaukė.
- Taip, mieloji? - mieguistai sušnibždėjo jis.
- Aš pagimdysiu tau kūdikį.
- Būtinai, - jis prisitraukė ją arčiau kaip patį vertin­
giausią lobį. Nė vienas iš jų nepasakė: „...kuris pakeis pra-
rastąjį“, bet ta mintis sklandė tarp jų. Ji šypsojosi galvo­
dama apie juos abu, laimingus tėvus, mylinčius savo ma­
žą berniuką, o gal mergytę... Kenos akyse pasirodė aša­
ros. „Aš pasirūpinsiu juo, Džesika“, - mintyse pažadėjo
Kena. O už lango vėsią naktį giedojo lakštingala.

182
 R O M ANA I

KITOSE SERIJOSE

Nora Roberts, Užsispyrėlė Katerina

Cynthia Rutledge, Pabučiuok mane, Keitlin
Julianna Morris, Laimėtas loterijoje

Emma Darcy, Svajonių jaunikis

Jordan Pennv, Skaisčioji šeicho nuotaka

Nora Roberts, Nakties šokis

Cassie Milės, Nenumatytas atvejis
Palm er, D iana
Deimantinė mergelė: romanas/Diana Palmer; iš anglų kalbos vertė
Emilija Grigulaitė. - Vilnius: „Svajonių knygos41, 2006. - 184 p.

ISBN 9955-9879-0-1

UDK 820(73)-3
Pa-145

Diana Palmer
DEIMANTINĖ MERGELĖ
Romanas

Iš anglų kalbos vertė Emilija Grigulaitė

Dizainerė Jurga Lipnickienė

Išleido „Svajonių knygos14. Goštauto g. 4-1, 01106 Vilnius,

ei. paštas: info@romanai.lt
Spausdino UAB Adomo Jakšto spaustuvė.
Girelės g. 22, 56160 Kaišiadorys
Tiražas 5000 egz.
ycJ//bt
 K e na jau d v e ji m eta i d i r b H
sekretore. Ji beviltiškai įs im y le J u s ^ a ^ ^ D o s ^ r
nesėkm ingai m ėgina atkreipti jo dėm esį. Padėti
D e n iu i verslo reikaluose iš N iu jo rk o atvyksta
vyresnysis jo brolis Reganas. Jis nori išskirti D enį
su M argo, kurią Įtaria gviešiantis brolio pinigų, ir
pasiūlo Kenai planą: ši tu rin ti apsimesti, kad tarp
jos ir Regano mezgasi rim ta draugystė, ir sukelti
A

D e n io pavydą. R eg ano p a stan g o m is K ena iš

bjauriojo ančiuko virsta gražuole gulbe. H erojų
jausmai suliepsnoja ir istorija rutuliojasi kiek kitaip,
nei jie buvo sum anę...

w w w .rom anai.lt