Visa

intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga
tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu
būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės),
išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi
tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei
kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama,
Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos
intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims,
nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai
naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę
uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo
reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir
(arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi
nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el.
knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba)
trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba)
ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el.
knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.
Pirkėjo vardas, pavardė: lina cinikiene
El. pašto adresas: linac115@gmail.com
Data: 09.03.2015
Pardavėjas: UAB VIPsupply
Pardavimo ID: 228637
ISBN/ISSN: 9786090117538

Versta iš: J. A. Redmerski

THE EDGE OF ALWAYS

Forever

Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Redagavo Rita Markulienė
Korektorė Gražina Stankevičienė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Edvardas Jazgevičius E. knygą maketavo Ligita Plešanova

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip
meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio
autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti
ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090117538

Copyright © 2013 by Jessica Redmerski

This edition published by arrangement with Grand Central Publishing, New York, New York, USA. All rights reserved.
Viršelio iliustracija © Richard Tuschman © Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2014
© Leidykla „Alma littera“, 2014
Skiriu tiems, kurie bent kartą išgyveno silpnumo akimirką.

Skausmas lydės ne amžinai, tad jam

nepasiduokite.
Endrius
1

Kai prieš keletą mėnesių gulėjau ligoninėje, nė nemaniau, kad šiandien liksiu gyvas, o juo labiau kad lauksiu
vaiko ir būsiu susižadėjęs su pačiu nešvankiausiu angelu. Bet štai esu gyvas. Štai mes – mudu su Kemrina –
kabinamės į gyvenimą... gan savotiškai. Viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjomės, kita vertus, ar kada nors būna
taip, kaip nori? Tačiau jeigu ir galėtume, nė vienas iš mūsų nenorėtume, kad viskas būtų susiklostę kitaip.
Man patinka šis krėslas. Jis buvo tėvo mėgstamiausias ir vienintelis daiktas, kurį norėjau gauti po jo mirties.
Aišku, dar aš paveldėjau solidų čekį, kurio mums su Kemrina kuriam laikui užtektų; dar, be abejo, man atiteko
Chevelle, bet krėslas man kelia nė kiek ne mažiau sentimentų. Kemrina jo nemėgsta, bet garsiai to nesako, nes
jis priklausė mano tėvui. Nekaltinu jos – daiktas senas, dvokia, o sėdynėje žioji cigarete pradeginta skylė nuo
tų laikų, kai tėvas rūkė. Pažadėjau jai ką nors pakviesti, kad bent jau išvalytų. Ir būtinai pakviesiu. Kai tik ji
apsispręs, ar mes pasiliekame gyventi Galvestone, ar persikeliame į Šiaurės Karoliną. Man gerai bet kur, tačiau
nuojauta kužda, kad ji vis delsia ir nesako, ko nori, greičiausiai dėl manęs.
Girdžiu užsukant dušo vandenį, o po kelių sekundžių vonios kambario sieną sudrebina garsus barkšt.
Pašoku nuo krėslo, iš rankų iškrenta nuotolinio valdymo pultelis, ir galvotrūkčiais puolu į vonią. Skubėdamas
užkliūnu už kavos staliuko ir nusibrozdinu koją.
Atlapoju vonios kambario duris.
– Kas atsitiko?
Kemrina kraipo galvą ir man nusišypsojusi pasilenkia, pakelia ant grindų prie klozeto nukritusį plaukų
džiovintuvą.
Palengvėjusia širdimi atsidūstu.
– Tu didesnis paranoikas nei aš, – juokiasi ji.
Paskui žvilgteli man į koją, nes pirštų galais trinu užgautą vietą. Padėjusi ant spintelės džiovintuvą prieina
prie manęs ir pabučiuoja į lūpų kamputį.
– Atrodo, ne man vienai reikia saugotis nelaimingų atsitikimų, – šypteli.
Suimu ją už pečių ir prisitraukiu arčiau, paskui viena ranka paliečiu jos dar nedidelį suapvalėjusį pilvuką.
Beveik nepasakysi, kad laukiasi. Aš maniau, kad keturių mėnesių vaikelis jau būna nemažas, betgi ką aš
išmanau apie šiuos dalykus?
– Ko gero, taip, – atsakau jai, stengdamasis nenurausti. – Tikriausiai tyčia numetei, kad pažiūrėtum, kaip
greitai galiu atlėkti.
Ji pakšteli man į kitą lūpų kamputį, o tada meta kozirį – karštai įsisiurbia man į lūpas ir prisiglaudžia savo
nuogu šlapiu kūnu. Bučiuodamas sudejuoju ir apsiveju rankomis jai liemenį.
Bet greitai atšlyju, kol neįkliuvau į suktas jos pinkles.
– Po galais, moteriške, liaukis gi.
Kemrina plačiai man šypsosi.
– Tikrai nori, kad liaučiausi? – klausia su nieko gera nežadančia šypsena lūpose.
Kai ji taip elgiasi, man iš siaubo plaukai šiaušiasi. Kartą po vieno mūsų pokalbio, pagardinto tokia šypsena,
ji net tris dienas nenorėjo su manim mylėtis. Tai buvo pačios bjauriausios dienos mano gyvenime.
– Aišku, kad ne, – susinervinęs atsakau. – Tiesiog sustok dabar. Mums liko pusė valandos, turim suspėti
susiruošti ir nulėkti pas gydytoją.
Labai viliuosi, kad ji ir per visą nėštumą liks tokia aistringa. Teko girdėti siaubingų istorijų, kai vienoms
moterims visą laiką norisi dulkintis, o paskui, kai labai išpampsta, jau vien paliestos tampa ugnimi
spjaudančiomis šmėklomis.
Pusė valandos. Po galais... Galėčiau labai greitai parsiversti ją ant lovos...
Kemrina meiliai šypsosi ir nusitraukusi nuo dušo užuolaidos kartelės rankšluostį ima šluostytis kūną.
– Susiruošiu per dešimt minučių, – pažada ir išgena mane pro duris. – Nepamiršk palaistyti Džordžijos. Ar
susiradai telefoną?
– Dar ne, – tariu jai palengva slinkdamas pro duris, bet ūmai stabteliu ir geidulingai šypsodamasis priduriu:
– Aaaa, galėtume...
Ji užtrenkia duris man prieš nosį. Nueinu garsiai juokdamasis.
Lakstau po butą, ieškodamas raktų kilnoju pagalvėles ir dairausi po kitas neįprastas vietas, kol galiausiai
surandu juos virtuvėje ant spintelės po krūvele laiškų. Nejučia stabteliu ir paimu į rankas vieną voką. Kemrina
man nė už ką neleidžia jo išmesti, nes kaip tik į jį žiūrėjo tą rytą, kai mane ištiko priepuolis ir ji paskambinusi 911
diktavo operatorei mano adresą. Ko gero, jai atrodo, kad kaip tik šitas popieriaus lapelis padėjo išgelbėti man
gyvybę, bet iš tiesų jis galiausiai padėjo jai išsiaiškinti, kas iš tikrųjų man yra. Priepuolis nebuvo pavojingas.
Tokių jau turėjau keletą. Po galais, vienas buvo užėjęs viešbutyje Naujajame Orleane, kai dar abu nakvojom
atskiruose kambariuose. Neverta nė sakyti, kad ji baisiai supyko, kai vėliau jai tai papasakojau.
Kemrina labai bijo, kad auglys gali atsinaujinti. Ko gero, ji daugiau nerimauja nei aš.
Na, kaip bus, taip. Drauge viską ištversim. Mes visada viską sprendžiame kartu.
– Jau laikas, mažule! – paraginu iš svetainės.
Ji išnyra iš mūsų kambario apsitempusi itin siaurais džinsais ir lygiai tokiais pat ankštais marškinėliais. Ir su
aukštakulniais. Ką? Su aukštakulniais?
– Su tais džinsais tu sutraiškysi jai galvytę, – sakau.
– Ne, nesutraiškysiu jokios galvytės – nei jai, nei jam, – atkerta ji ir pagriebusi nuo sofos rankinę užsimeta
ant peties. – Kalbi taip užtik​rintai, bet mes dar pažiūrėsim.
Ji paduoda man ranką ir aš išsivedu ją pro duris, bet prieš stipriai jas užtrenkdamas dar spragteliu ant
rankenos užrakto apsaugą.
– Žinau, kad bus mergaitė, – užtikrintai pareiškiu.
– Nori lažintis? – Kemrina atsisuka į mane ir šypsosi visa burna.
Žengiame į švelnų lapkričio orą, aš atidarau jai automobilio dureles ir ištiesęs delną pakviečiu sėstis.
– Iš ko lažinamės? – paklausiu. – Tu gi žinai, aš labai mėgstu lažintis.
Kemrina įsliuogia ant sėdynės, o aš apibėgu mašiną ir atsisėdu prie vairo. Uždėjęs rankas aukštai ant jo
žiūriu į ją ir laukiu.
Kemrina šypsosi ir susimąsčiusi švelniai krimsčioja apatinę lūpą. Ilgi šviesūs plaukai pasklidę ant pečių,
mėlynos akys džiaugsmingai spindi.
– Tu vienintelis esi toks tikras, – pagaliau prabyla. – Siūlyk pats, iš ko lažinamės, aš arba sutiksiu, arba ne, –
paskui ji staiga nutyla ir rūsčiai rodo į mane pirštu. – Tik be sekso. Manau, kad šito tau ir taip jau užtenka.
Sugalvok ką nors... – pasukioja ranką prieš save, – ...na, nežinau. Ką nors drąsaus ir prasmingo.
Hm. Prisipažinsiu, sutrikau. Įkišu į užvedimo spynelę raktelį, bet pasukti neskubu.
– Gerai. Jeigu bus mergaitė, aš išrinksiu jai vardą, – išdidžiai šypsodamasis maloniai pareiškiu.
 Kemrinos antakiai truputį sukruta ir ji kilsteli smakrą mano pusėn.
– Tokios lažybos man nepatinka. Ar tau neatrodo, kad lažybose turim dalyvauti mes abu?
– Na, gal ir taip, bet negi tu manim nepasitiki?
Kemrina dvejoja.
– Taip... pasitikiu, bet...
– ...bet nenori, kad išrinkčiau vaikui vardą.
Klausiamai išriečiu vieną antakį, bet iš tiesų tik vedžioju ją už nosies.
Kemrina nedrįsta pažvelgti man į akis, sėdi kažko sutrikusi.
– Tai kaip? – paraginu.
Kemrina suneria ant krūtinės rankas ir sako:
– O kokį vardą jau turi išrinkęs?
– Kodėl manai, kad jau turiu išrinkęs? – sukteliu raktelį ir Chevelle užvesta suburzgia.
Pakreipusi ant šono galvą Kemrina iš manęs šaiposi.
– Ai, baik. Neabejotinai turi jau išrinkęs, kitaip nebūtum toks tik​ras, kad gims mergaitė, ir nesilažintum čia
su manim, kai dar neatliktas ultragarso tyrimas.
Šypsodamasis kaip mėnulis nusisuku ir įjungiu atbulinę pavarą.
– Lili, – ištariu ir išsukdamas iš kiemo akies krašteliu dirsteliu į Kemriną. – Lili Meribet Periš.
Kemrinos lūpų kampučiuose susiraito šypsena.
– Man patinka, – ištaria ji ir jos veidą nušviečia dar linksmesnė šypsena. – Turiu prisipažinti, truputį
sunerimau. Kodėl Lili?
– O todėl. Man patinka.
Kemrinos tai neįtikina. Ji žaismingai prisimerkia ir žiūri į mane.
– Aš rimtai! – ramiai nusijuokiu. – Kai tik man pasakei, nuo tos dienos ėmiau galvoti visokius vardus.
Kemrina šiltai šypsosi, ir jeigu nebūčiau toks tvirtavalis, tikrai išskysčiau ir imčiau rausti kaip koks kvailys.
– Tu jau taip seniai renki vardą? – džiugiai nustemba Kemrina.
Ką gi, vis tiek nuraustu.
– Taip, – prisipažįstu. – Berniukui tinkamo dar nesugalvojau, betgi mes turime dar kelis mėnesius.
Kemrina žiūri į mane ir visa švyti. Nežinau, kokią mintį audžia jos galvelė, bet kuo ilgiau ji taip į mane
spokso, tuo smarkiau man kaista skruostai.
– Kas yra? – klausiu jos ir nusijuokiu.
Kemrina palinksta prie manęs, pakėlusi ranką man prie veido suima pirštų galiukais už smakro ir atsuka į
save. Paskui pabučiuoja.
– Dieve, kaip aš tave myliu, – tyliai ištaria.
Tik po valandėlės susigriebiu besišypsąs iki ausų.
– Ir aš tave myliu. O dabar užsisek saugos diržą, – baksteliu pirštu.
Kemrina grįžta ant savo sėdynės ir spragteli saugos diržo sagtį.
Važiuodami į susitikimą su gydytoju abu nuolat dirsčiojam į laikrodį prietaisų skydelyje. Liko aštuonios
minutės. Penkios. Trys. Įsukus į automobilių stovėjimo aikštelę, ko gero, jai topteli ta pati mintis kaip ir man.
Visai netrukus mes pirmą kartą pamatysime savo sūnelį arba dukrelę.
Aha, o prieš kelis mėnesius net nemaniau, kad gyvensiu...

– Tas laukimas mane žudo, – palinkusi prie manęs šnibžda Kemrina.
Baisiai keista sėdėti gydytojo laukiamajame, iš visų pusių supamam nėščių panelių. Nesmagu net akis
pakelti. Kai kurios merginos atrodo supykusios. Visi vyrams skirti žurnalai ant viršelių vaizduoja žveją valtyje,
įkišusį nykštį žuviai į žiotis. Apsimetu skaitąs straipsnį.
– Mes laukiam dar tik dešimt minučių, – tyliai atsakau jai ir delnu paglostau šlaunį. Žurnalas guli man ant
kelių.
– Žinau, bet aš labai jaudinuosi.
Paimu jai už rankos, tuo metu pro šonines duris išeina seselė rožiniu chalatu ir pašaukia Kemriną.
Šmurkšteliu kartu su ja vidun.
Atsisėdu prie sienos ir laukiu, kol Kemrina nusirengs ir apsivilks ligoninės marškinius. Paerzinu ją, kad
šviečia plikas užpakalis, ir ji apsimeta supykusi, bet vis tiek nukaista iš gėdos. Sėdime abu ir laukiame. Laukiam
ilgai, kol pagaliau ateina kita seselė ir skiria mums visą savo dėmesį. Nusimazgoja kriauklėje rankas.
– Ar prieš valandą daug gėrėte skysčių? – pasilabinusi paklausia seselė.
– Taip, ponia, – atsako Kemrina.
Matau, ji nervinasi, kad kažkas gali būti negerai su kūdikiu ir ultragarsas gali tai parodyti. Bandžiau ją
patikinti, kad viskas bus gerai, tačiau ji vis tiek labai jaudinasi.
Kemrina žiūri į mane ir aš neištveriu, pašoku nuo kėdės ir prieinu prie jos. Berdama klausimus seselė
užsimauna lateksines pirštines. Ką žinau, padedu atsakyti už Kemriną, nes su kiekviena sekunde ji vis labiau
jaudinasi ir jai darosi sunku kalbėti. Suspaudžiu jai ranką, kad bent kiek pralinksmėtų.
Seselei užlašinus ant pilvo gelio, Kemrina giliai įtraukia į plaučius oro.
– Oho, kokia nuostabi tatuiruotė, – pagiria seselė. – Tikriausiai sunku buvo išsėdėti, kol tokią didelę išpaišė,
o juo labiau ant šonkaulių.
– Taip, iš tiesų buvo nelengva, – atsako Kemrina ir nusišypso man. – Čia Orfėjas. Endrius turi kitą jos dalį.
Euridikę. Bet tai ilga istorija.
Išdidžiai kilsteliu marškinėlius ir parodau seselei savąją.
– Pribloškianti, – stebisi seselė ir vedžioja akimis nuo vienos tatuiruotės prie kitos. – Tokių dalykų kasdien
nepamatysi.
Seselė baigia šią temą ir ima vedžioti antgalį geliu išteptu pilvu, rodydama kūdikio galvutę, alkūnę ir kitas
kūnelio dalis. Seselei įsikalbėjus pajuntu, kaip mano pirštus spaudžianti Kemrinos ranka atsileidžia. Seselė
šypsosi ir aiškina, kad viskas „kol kas atrodo puikiai“. Stebiu Kemrinos veidą ir matau, kaip palengva jame
dingsta įtampa ir susikaustymas, užleisdami vietą nusiraminimui ir džiaugsmui, ir aš pats pradedu šypsotis.
– Ar tikrai nėra pagrindo dėl ko nors jaudintis? – klausia Kemrina. – Jūs tikrai tuo neabejojate?
Seselė linkteli ir dirsteli į mane.
– Taip. Kol kas nematau nieko įtartino. Kūdikis vystosi taip, kaip ir turėtų. Judesiai ir širdies tonusai
normalūs. Manau, galite dėl nieko nesijaudinti.
Kemrina pakelia akis į mane, ir aš pajuntu, kad mudu dabar galvojam apie tą patį.
Tai pasitvirtina, kai seselė staiga ištaria:
– Na, kaip suprantu, norėtumėte sužinoti vaikelio lytį, ar ne?
Mudu sustingstam ir žiūrim vienas į kitą. Kemrina man velniškai graži. Sunku patikėti, kad ji priklauso
man. Ir negaliu patikėti, kad ji nešioja mano kūdikį.
– Sutinku lažintis, – galų gale ištaria Kemrina, ir aš net krūpteliu. Linksmai šypsodamasi trukteli man už
rankos ir mes abu sužiūram į seselę.
– Taip, – atsako jai Kemrina, – jeigu jau įmanoma.
Seselė krypteli antgalį į tam tikrą tašką ir darsyk gerai įvertinusi tai, ką mato, garsiai pareiškia: – Na, dar
truputį ankstoka, bet... man atrodo, panašu į mergaitę, – galiausiai praneša seselė. – Kai dvidešimtą savaitę
darysime jums kitą ultragarso tyrimą, jau galėsime tiksliai pasakyti vaiko lytį.
Kemrina
2

Nuoširdžiai prisipažįstu, turbūt dar niekada nemačiau Endriaus taip besišypsančio. Nebent tą vakarą, kai
Naujajame Orleane pirmą kartą dainavome kartu, bet vis tiek abejoju, ar ir tada jo veide švietė tokia pat
šypsena kaip dabar. Man iš džiaugsmo daužosi krūtinėje širdis, labiausiai dėl Endriaus reakcijos. Dabar matau,
kaip jis trokšta dukrytės, ir galiu prisiekti, kad neriasi iš kailio stengdamasis nesusileisti prie seselės. Ar prie
manęs, kad jau taip.
O man nesvarbu, kas bus – berniukas ar mergytė. Kaip ir visos besilaukiančios mamos, svajoju tik apie tai,
kad vaikelis gimtų sveikas. Ne, negali sakyti, kad Endriui labiau rūpi vaikelio lytis nei jo sveikata. Tikrai ne.
Endrius palinksta prie manęs ir švelniai pakšteli į lūpas. Jo šviesiai žaliose akyse šviečia vien gerumas.
– Vadinasi, bus Lili, – ištariu visiškai pritardama, darsyk pakšteliu jam į lūpas, perbraukiu pirštais per
trumpus rudus plaukus ir jis atsitiesia.
– Gražus vardas, – pagiria seselė. – Bet, jei ką, turėkit išrinkę vardą ir berniukui.
Seselė atitraukia antgalį ir leidžia mums atsipūsti.
Netikėtai Endrius grįžteli į seselę ir taria:
– Na, jeigu nematote tarp mano vaikelio kojyčių kabaluojančio kapšelio, tuomet tikrai bus mergaitė.
Užspaudžiu juoką ir žiūrėdama į seselę pavartau akis. Juokingiausia, kad Endrius kalba visai rimtai.
Pamatęs mano veide linksmą miną, klausiamai krypteli į šoną galvą.
Likusią dienos dalį praleidžiame vaikštinėdami po parduotuves. Negalime tam atsispirti. Jau ir anksčiau
dairėmės vaikiškų daikčiukų, bet nieko nepirkom, nes nežinojom, kokią spalvą pasirinkti – rausvą ar melsvą, –
o užgrūsti vaiko kambario geltonais daiktais tiesiog nenorėjom. Ir nors dar yra tikimybė, kad gali gimti
berniukas, manau, Endrius dabar labiau nei anksčiau tikisi, kad bus mergaitė, todėl aš nesipriešinu ir taip pat
leidžiu sau tuo patikėti. Bet jis vis tiek neleidžia man daug pirkti!
– Palauk, neskubėk, – subara jis, kai paimu į rankas dar vieną naujagimei skirtą drabužių komplektėlį. – Ar
pamiršai, kad mano mama ruošia tau vaikelio sutiktuves?
– Nepamiršau, bet kai ką galime nusipirkti ir patys, – ir vis tiek įsimetu tą drabužėlį į pirkinių vežimėlį.
Endrius susimąstęs dėbteli į pirkinius, paskui pakelia akis į mane ir taria:
– Man regis, čia jau nebe „kai kas“, mažule.
Jis teisus. Prisikroviau į vežimėlį pirkinių daugiau nei už devyniasdešimt dolerių. Ai, tiek to. Šiaip ar taip,
vėliau, jei gims berniukas, galėsiu apkeisti.
Taip prabėgo diena, o paskui mes užsukam pas jo mamą pranešti naujienos.
– Dieve, kaip nuostabu! – sušunka Marna ir stipriai mane apkabina. – O aš buvau įsitikinusi, kad bus
berniukas!
Mano delnai nuslysta Marnos žastais, ir aš prisėdu prie stalo virtuvėje šalia Endriaus, o Marna patraukia prie
šaldytuvo. Išėmusi ąsotį su šalta arbata, ima ruošti mums atsigerti.
– Vaikelio sutiktuves surengsime vasarį, – pareiškia Marna nuo baro. – Aš jau viską suplanavau. Jums
tereikės tik ateiti, – ji man plačiai nusišypso ir pastato į šalį ąsotį.
– Ačiū, – padėkoju.
Padavusi mums po stiklinę, atsitraukia kėdę ir pati atsisėda.
 Aš labai ilgiuosi namų. Bet ir čia jaučiuosi gerai, o Marna man kaip antra mama. Nedrįstu prisipažinti
Endriui, kaip smarkiai ilgiuosi savo mamos ir Natali, draugės, su kuria galėčiau pasikalbėti. Gali būti įsimylėjusi
patį nuostabiausią vaikiną visam pasauly, – iš tiesų taip ir yra, – bet tai dar nereiškia, kad tau bus lengva, jei
neturėsi ir kitų draugų. Susipažinau su viena mergina, vardu Alana, ji gyvena su vyru virš mūsų, bet mums vis
tiek neišeina artimai susibičiuliauti. Jeigu jau dabar aš pradedu išsisukinėti, kai ji man paskambina ir kviečia
kur nors nueiti, tai susibičiuliauti ateity gali ir visai nepavykti.
Tačiau iš tiesų aš manau, kad tas slaptas liūdesys, ilgėjimasis namų ir visa kita yra tik dėl nėštumo. Mano
hormonai visai pašėlo. Dar turbūt čia savo daro ir jaudinimasis. Dabar aš jaudinuosi absoliučiai dėl visko. Na,
daug jaudinausi ir iki Endriaus, bet dabar, pradėjus lauktis vaikelio, mano jaudinimasis tik sustiprėjo. Ar
kūdikis gims sveikas? Ar aš būsiu jam gera mama? Ar nebūsiu susiknisusi gyvenimo... Štai ir vėl pradedu. Po
galais. Kokia aš bjauri. Kaskart apie tai pagalvojusi pasijuntu velniškai kalta. Labai myliu mūsų kūdikį, ir net jei
galėčiau, vis viena nieko nekeisčiau, bet vis tiek dažnai pagalvoju, ar aš... ar mes su tuo vaikeliu
nepaskubėjome.
– Kemrina! – išgirstu Endriaus balsą ir pabundu iš susimąstymo. – Kaip jautiesi? Viskas gerai?
Prisiverčiu įtikinamai nusišypsoti.
– Taip, kuo puikiausiai. Tiesiog užsisvajojau. Tu gi žinai – man labiau patinka purpurinė nei rožinė.
– Vardą renku aš, – sako Endrius, – o tu gali rinktis spalvas, – ir jis delnu uždengia ant stalo mano ranką. Imu
šypsotis iš laimės, kad jam apskritai rūpi tokie dalykai.
Marna patraukia nuo burnos stiklinę ir pastato prieš save ant stalo.
– Va kaip? – nustemba ji. – Jau ir vardą spėjot išrinkti?
Endrius linkteli.
– Lili Meribet. Antras Kemrinos vardas yra Meribet. Mergaitė turi gauti bent vieną motinos vardą.
Dievulėliau tu mano. Man širdis tuoj ištirps. Nesu jo verta.
Marna man šypsosi. Jos veide švyti džiaugsmas, jame matyti visos įmanomos emocijos, kokias gali
parodyti tik toks žmogus kaip Endriaus motina. Jos sūnus ne tik nugalėjo ligą ir buvo sėkmingai išplėštas iš
mirties nagų, o dabar dar ir tuoj padovanos jai anūkėlę.
– Labai gražus vardas, – sako Marna. – Maniau, kad Eidanas su Mišele bus pirmesni, bet gyvenimas žeria
staigmenas, – ištaria ji su kažkokia paslėpta mintimi, ir Endrius išsyk tai pastebi.
– Ar tarp Mišelės ir Eidano kas nors negerai? – klausia Endrius ir skubiai gurkšteli arbatos.
– Ai, tiesiog santuokinės bėdos, – atsako ji. – Dar neteko regėti sutuoktinių, kuriems nekiltų kokių nors
bėdų, o jie kartu gyvena jau daug metų.
– Labai seniai? – paklausiu.
– Santuokoj tik penkerius, – sako Marna, – bet kartu iš viso jau turbūt bus devyneri, – ir kiek pagalvojusi bei
įsitikinusi, kad neapsiriko, linkteli.
– Ir vėl turbūt dėl Eidano, – bando spėti Endrius. – Nenorėčiau būti jam pora, – ir nusijuokia.
– Aha. Tikrai būtų keista, – lepteliu ir suraukiu nosį.
– Deja, Mišelė negalės atvažiuoti į vaikelio sutiktuves, – sako Marna. – Ji turi dalyvauti keliose
konferencijose, ir jai labai netinkamas laikas, o kai dar taip toli gyvena. Bet ji tikriausiai iš kiekvienos
konferencijos tau atsiųs po geriausią dovaną, – ir maloniai man nusišypso.
Padėkoju ir atsigeriu arbatos, bet mintys vis tiek klysta savais keliais, ir aš negaliu jų suvaldyti. Dabar
galvoju vien apie tai, ką ji pasakė prieš kelias minutes: kad kiekvienoj santuokoj būna savų bėdų. Ir aš vėl
pradedu kvailai jaudintis.
– Tavo gimtadienis gruodžio aštuntą, ar ne, Kemrina?
Sumirkčiojusi atsitokėju.
– A... taip. Ilgai lauktas dvidešimt pirmasis.
– Na, tada reikės ruošti dar vieną vakarėlį.
– Oi, ne, tikrai nereikia. Nesivarginkit.
Marna numoja ranka į mano prašymą, lyg į juokingai kvailą, o Endrius sėdi atsipūtęs ir šypsosi lyg apdujęs.
Tenka nusileisti, nes žinau, kad su Marna verčiau nesiginčyti.
Po valandos traukiam namo, lauke jau sutemę. Jaučiuosi pavargusi nuo visos dienos bėgiojimo ir džiugaus
jaudulio dėl Lili.
Lili. Negaliu patikėti, kad greitai tapsiu mama. Su plačia šypsena veide žengiu į mūsų svetainę. Numetu
ant kavos staliuko rankinę ir klesteliu ant vidurinės sofos pagalvės, nusispiriu batus. Netrukus šalia manęs
įsitaiso Endrius, jo dailiam veide vėl ta supratinga šypsena.
Marną gal ir gali apsukti aplink pirštą, bet tik ne Endrių.
Endrius
3

Paimu Kemriną į glėbį ir pasisodinu ant kelių. Sėdim apsikabinę, mano rankos apsiveja jos liemenį, smakras
prispaustas prie duobutės po kaklu. Jaučiu, kad jai kažkas neduoda ramybės. Jaučiu širdimi, bet bijau klausti.
– Kas tau? – vis tiek paklausiu ir sulaikęs kvapą laukiu.
Ji atsisuka į mane ir žiūri į akis, jos žvilgsnyje gilus susirūpinimas.
– Aš labai bijau, – sako.
– Ir ko gi tu bijai?
Ji tyli, akimis klaidžioja po kambarį, paskui žiūrėdama tiesiai prieš save sako: – Visko.
Suimu už smakro ir atsuku jos veidą į save.
– Man gali sakyti viską, Kemrina. Tu juk žinai, ar ne?
Žydrose jos akyse spindi ašaros, bet ji neleidžia joms išriedėti.
– Aš... aš nenoriu, kad mūsų gyvenimas susiklostytų taip, na... kaip visų.
Ak, žinau, kur ji lenkia. Suimu jai už liemens ir atsuku visu kūnu į save. Ji mane apžergia.
– Pažiūrėk į mane, – tariu jai ir paimu už rankų. – Mūsų gyvenimas tikrai nesusiklostys taip, kaip visų. Tau
įdomu, iš kur aš tai žinau?
Ji nieko neatsako, bet ir nebūtina. Žinau – nori, kad kalbėčiau toliau. Skruostu nurieda viena ašarėlė ir aš
nykščiu ją nušluostau.
– Taip nebus, nes mes abu trokštame kitokio gyvenimo, – prabylu. – Tame autobuse Kanzase mus suvedė
likimas. Be to, abu gerai žinom, ko norim iš gyvenimo. Visko iki smulkmenų nesuplanuosi, – to juk ir nereikia,
– bet mes žinom, kuria kryptimi tikrai nenorėtume pasukti.
Patylėjęs priduriu:
– Mes galėsime keliauti po pasaulį. Tik kuriam laikui turėsime tai atidėti. O tuo tarpu gyvensime taip, kaip
norėsime. Bet tos suknistos rutinos neprisileisime.
Man pavyksta ją priversti nors truputėlį nusišypsoti.
– O kaip mums pavyks tą padaryti? – klausia ji, susidėjusi ant krūtinės rankas ir kreivai šypsodama.
Va tokią žaismingą ir šmaikščią Kemriną aš pažįstu ir labai myliu.
Smagiai patrinu delnais jai šlaunis ir tariu:
– Jeigu nori dirbti, gali dirbti. Aš nieko prieš – gali kepti mėsainius ar kuopti gyvūnų narvus zoologijos sode.
Užsiimk, kuo tik nori. Bet kai tik pajusi, kad nusibodo ar tai jau tampa rutina, iš karto mesk. O jeigu sumanysi ir
nieko neveikti, sėdėti rankas susidėjus, aš irgi, kaip jau sakiau, nieko prieš. Žinai, kad aš vis tiek tavimi
rūpinsiuosi.
Nujaučiu, ką ji pasakys, todėl susikaupęs laukiu. Kemrina neabejotinai man purkšteli ir drėbteli: – Na jau
ne. Nė už ką nesulauksi, kad sėdėčiau rankas susidėjusi ir leisčiau tau apie mane šokinėti.
Kai ji nori būti tokia savarankiška, mane labai uždega.
– Ką gi, kaip nori, – kilsteliu aukštyn rankas lyg pasiduodamas. – Tik noriu, kad suprastum, jog man gerai
visaip, kad tik tu būtum laiminga.
– O kaip tu, Endriau? Juk negali man liepti nesijaudinti dėl „gyvenimo rutinos“, o pats pulti į ją strimgalviais
vien dėl to, kad reikės išlaikyti kūdikį. Taip nesąžininga.
 – Panašiai kalbėjai ir tą vakarą, kai aš šmukštelėjau galvą tau tarp kojų. Ar tada kas buvo negerai?
Ji smarkiai nurausta. Net ir po tiek laiko, po viso to, ką mudviem teko drauge išgyventi, aš vis tiek dar gebu
priversti ją nurausti.
Ištiesiu nugarą ir suėmęs delnais jos veidą prisitraukiu bučiniui.
– Kol turėsiu tave, Lili ir savo dainas, man daugiau nieko nereikia.
Jos švelniu veidu nurieda kita ašara, tačiau šįkart ji šypsosi.
– Tikrai? – klausia ji.
– Tikrai, – ryžtingai patikinu ir suspaudžiu delnuose jos pirštus. Rimta mina nuo mano veido dingsta ir aš jai
vėl šypsausi.
– Atleisk, – sako ji ir lyg pralaimėjusi atsidūsta. – Nesuprantu, kas man pastaruoju metu darosi. Vieną dieną
šypsausi ir man viskas gerai, o kitą, nežinia kodėl, paniūru ir paskęstu liūdesy.
Aš tyliai juokiuosi.
– Nuotaikų kaita dėl hormonų audrų? Nieko, priprasi.
Ji truputį nustemba ir taip pat prajunka.
– Žinai, geriau ir nepasakysi.
Paskui staiga suklūsta.
– Girdėjai?
Prisimerkusi atsuka ausį į tą pusę, iš kur sklinda garsas, ir klausosi. Aš taip pat girdžiu, bet apsimetu, kad ne.
– To dar mums trūko, – šūkteliu. – Tik nesakyk, kad nėštumas sukelia ir šizofreniją.
Kemrina švelniai plekšteli man per krūtinę ir nulipa nuo kelių.
– Ne. Čia tavo telefonas, – sako ji ir apeidama sofą priduria: – Regis, minėjai, kad baterija išsikrovė.
Neišsikrovė... Tiesiog išjungiau garsą ir paslėpiau telefoną. Bent jau maniausi išjungęs garsą.
– Atrodo, tu sėdi ant savo telefono, – sako ji.
Atsistoju ir apsimetęs kvaileliu ieškau po sofos pagalve. Galiausiai surandu ir ištraukęs aparačiuką matau
Natali nuotrauką (tiksliau – ne jos, o hienos, nes man atrodo, kad šioji geriausiai ją apibūdina), spoksančią iš
ekrano į mudu. Po paraliais. Bus labai nesmagu.
Kemrina ištiesia į jį ranką ir pamato Natali vardą.
– Kada Natali pradėjo tau skambinėti? – klausia ir išpeša man iš rankos telefoną.
Taip, iš tiesų labai nesmagu, nes ji nė trupučio nepavyduliauja. Ir dar juokiasi!
Vengdamas jos žvilgsnio pakeliu ranką ir imu kasytis pakaušį, o paskui bandau atsiimti iš jos mobilųjį.
– Na jau ne, nesulauksi, – juokiasi ji ir pasitraukia nuo sofos.
– Atiduok telefoną.
Ji mane erzina, aš strykteliu per sofos atlošą ir puolu ją gaudyt.
Kemrina atstato į mane laisvą ranką.
– Atsargiai! Aš nėščia ir tu gali mane užgauti! – šaiposi iš manęs.
Ak, dedasi silpna ir pažeidžiama. Ot, blogiukė.
Kemrina brūkšteli pirštu per piktogramą „Atsiliepti“ ir nepaliaudama šypsotis priglaudžia prie ausies
telefoną.
Man nusvyra rankos. Dieve, kaip man tai nepatinka.
– O, sveika, Natali, – taria Kemrina ir visą laiką linksmai žiūri į mane. – Ar tu be mano žinios susitikinėji su
mano vaikinu?
 Išgirdusi Natali atsakymą, ji papurto galvą. Akivaizdu, kad Kemrina žino, kas čia vyksta, ar bent jau
nutuokia, nes ji žino puikiai, kad aš jos niekada neapgaudinėčiau su kita, juo labiau su geriausia jos drauge.
Mergina graži, taip, bet pasiutusi kaip velnias.
Kemrina įjungia garsiakalbį.
– Nagi, klokit abu. Tiesiai šviesiai! – griežtai paliepia.
– Na... aaa... – kitam gale stena Natali.
– Pirmą kartą gyvenime Natali nieko negali man pasakyti. Aš priblokšta!
Kemrina žiūri į mane ir laukia atsakymo.
– Atleisk, Endriau! – šūkteli Natali.
– Tu nekalta, – sakau jai. – Aš neišjungiau garso.
Kemrina nekantriai krenkšteli.
– Tai turėjo būti tau staigmena, – susiraukiu.
– Tikrai! Prisiekiu, jis tikrai manęs nedulkino!
Nuo tokios Natali replikos aš net susigūžiu, o Kemrina iš visų jėgų stengiasi nepratrūkti juoku. Tačiau
Kemrina nebūtų ji, jeigu nepasinaudotų proga pakankinti tuos, kuriuos labiausiai myli, nors jos ketinimai ir
būtų patys nekalčiausi.
– Netikiu tavim, Nat, – surimtėjusi sako ji.
– Ką? – Natali lieka visiškai be žado.
– Ar jau seniai tai tęsiasi? – įtikinamai vaidindama toliau varo Kemrina. Apėjusi sofą prieina prie kavos
staliuko, padeda ant jo telefoną ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
– Kem... prisiekiu Dievu, tarp mūsų tikrai nieko nėra. Jergau šventas, aš niekada gyvenime neiškrėsčiau tau
tokios kiaulystės. Prisipažinsiu, Endrius tikrai velniškai patrauklus, ir jeigu judu negyventumėte kartu, aš tikrai
įsimylėčiau jį kaip Džozefą Morganą, bet...
– Supratau, Nat, – nutraukia ją Kemrina, kol, kaip pati sako, ana nepaleido į darbą savo liežuvio.
– Tikrai? – nedrąsiai klausia Natali. Ji vis dar sutrikusi, ir mane tai stebina.
Kemrina paima nuo staliuko telefoną ir atkišusi man ekranėlį be garso ištaria: Tu rimtai? Neabejotinai dėl
hienos paveikslėlio.
Gūžteliu pečiais.
– Tai kas čia iš tiesų vyksta? – surimtėjusi klausia Kemrina mūsų abiejų.
– Kemrina, – prabylu ir einu prie jos, – suprantu, kad ilgiesi namų. Jau senokai tą nujaučiu, todėl prieš kelias
savaites iš tavo telefono persirašiau Natali numerį ir ryžausi paskambinti.
Kemrina prisimerkia. Nusivedu ją prie sofos ir pasisodinu.
– Taip, jis man paskambino ir pasakė, kada darys ultragarso tyrimą, pagalvojo, kad aš galbūt norėsiu... –
Natali nutyla laukdama, kad aš papasakočiau apie staigmeną.
– Aš pamaniau, kad ji galėtų surengti tau vaikelio sutiktuves, kai tik sužinosime, kas gims – berniukas ar
mergytė. Iš pradžių bandžiau susisiekti su tavo mama, bet ji tikriausiai vis dar Kosumelyje.
Kemrina linkteli.
– Taip, ji tikrai tuo metu dar buvo tenai.
– Bet dabar jau tavo mama viską žino, – pro siaurą garsiakalbio plyšelį liejasi Natali balsas. – Mudvi abi
norėjome surengti tą vakarėlį tau nežinant. Šiandien labai nekantravau, kad tavo berniukas-žaisliukas man
kuo greičiau paskambintų ir praneštų naujienas, bet nesulaukusi paskambinau pati, taigi dabar tu jau viską
žinai ir staigmenos nebeliko!
– Ne, ne, Natali! Dar niekas nesugadinta, – skuba raminti ją Kemrina ir pačiupusi telefoną priglaudžia prie
pat lūpų. Atsilošusi į atkaltę kalba toliau: – Gal net taip ir geriau, nes galėsiu džiaugtis žinodama, kad netrukus
turėsiu progą sugrįžti į Šiaurės Karoliną.
– Na, ilgai laukti tikrai neteks, – patikinu ją, – nes išvažiuojam jau penktadienį po pietų.
Kemrina išpučia akis, lūpose sužiba šypsena.
Suprantu, kad ji šito labai norėjo. Atrodo, lyg per dvi sekundes iš namų išsiilgusios paniurėlės ji tampa
linksmuole kaip seniau. Man patinka regėti ją tokią. Galėjau anksčiau tą padaryti.
– Bet po keturių mėnesių rengti vaikelio sutiktuves gal kiek ankstoka, – sako Kemrina. – Nepagalvokit, kad
prieštarauju!
– Gal ir taip, – atitaria Natali, – bet na ir kas? Tu grįžti namo!
Įsiterpiu ir aš:
– Tikrai. Mes pagalvojom: kodėl vienu šūviu nenušovus dviejų zuikių?
– Na, aš sužavėta. Ačiū jums abiem, – visa švytinti padėkoja Kemrina.
– Tai klokit – kokia ta didžioji naujiena? – prašo Natali.
Kemrina kelias kankinamai ilgas sekundes tyli, nes žino, kad tai varo Natali iš proto, o paskui taria: –
Mergytė!
Natali taip garsiai suspiegia per telefoną, kad aš net krūpteliu ir susigūžiu.
– Taip ir maniau! – sušunka ji.
Paprastai prasidėjus tokio pobūdžio pokalbiui aš ramiai pasišalinčiau iš kambario ir eičiau susitepti
sumuštinio ar palįsti po dušu, bet šįkart negaliu taip lengvai sudėti ginklų. Esu „didžiosios paslapties“
kaltininkas, todėl, ko gero, turiu ištverti jų pokalbį iki galo.
– Labai džiaugiuosi, Kem. Tu nė neįsivaizduoji, kaip aš dėl tavęs džiaugiuosi.
– Na, jeigu atvirai, tai ji tikrai puikiausiai numano, kad tu džiaugiesi, – įsiterpiu.
Kemrina perspėjamai dėbteli į mane.
– Ačiū, Nat. Aš irgi džiaugiuosi. Mes ir vardą jau išrinkom. Na, faktiškai vardą išrinko Endrius.
– Ką? – nejuokais nustemba Natali. – Nori pasakyti, kad jis... vienas išrinko vaikui vardą?
Natali kalba atsargiai, lyg jai grėstų pavojus.
Ką, negi visos moterys mano, kad vyrai negali išrinkti vaikui vardo?
– Lili Meribet Periš, – išdidžiai praneša Kemrina.
Man labai gera, kad mano merginai patinka vardas, kurį išrinkau aš, ir ji neapsimetinėja vien norėdama
neužduoti man širdies.
– Dievulėliau, man jis irgi patinka, Kem. Endriau, tu tikras šaunuolis!
Aišku, man nereikia Natali patvirtinimo, bet vis tiek išsišiepiu iki ausų, kad net ir jai šis vardas patinka.
Kemrina
4

Vakar buvo sunki diena. Gerąja prasme. Geros naujienos, regis, liejosi kaip iš gausybės rago, ir man net dabar
dar galva svaigsta. Šįvakar mūsų pamėgtame Hjustono bare turėtų būti labai linksma.
Maždaug prieš mėnesį mudu su Endriumi pradėjome koncertuoti keliuose baruose ir man tai labai patinka.
Iki pažinties su juo niekada nemaniau, kad galėčiau dainuoti bare gyvai. Apskritai bet kur. Net tokia mintis
nebuvo šovusi. Tačiau pirmas pabandymas Naujajame Orleane atvėrė man ištisus naujus pasaulius. Žinoma,
labiausiai dėl patirto malonumo esu dėkinga Endriui, kad jis tada ir dabar būna šalia. Jeigu ne jis, abejoju, ar
sugebėčiau dainuoti viena.
Man ne tiek patinka dainuoti, kiek dainuoti kartu su juo – tai nuostabu.
Paskambinu mamai ir pasakau, kad po kelių dienų parvažiuosiu namo; ji labai džiaugiasi, kad mane
pamatys. Jiedu su Rodžeriu Meksikoj susituokė! Aš truputį ant jų pyktelėjau, nes negalėjau dalyvauti, bet
dabar, geriau pagalvojus, na ir kas. Jie pasielgė spontaniškai. Pajuto širdimi, kad turi tai padaryti, ir padarė.
Gyvendama su Endriumi aš ir pati supratau, kad kartais labai gerai veikti spontaniškai ir nebijoti būti balta
varna. Juk jeigu aš pati nebūčiau tąkart šokusi veikti spontaniškai, tai šiandien mes nebūtume kartu.
O dėl mūsų pačių vestuvių dienos, tai mes dar neapsisprendėme. Vieną vakarą ilgai kalbėjomės ir
nutarėme, kad susituoksime tada ir ten, kai pajusime, jog atėjo tinkamas metas. Be jokių išankstinių datų ir
planavimo. Ir jokios penkis tūkstančius dolerių kainuojančios vestuvinės suknelės, kurią apsivilkčiau tik vieną
kartą. Jokių spalviškai prie interjero derančių gėlių puokščių, jokių pabrolių ar pamergių. Vien apie tai
pagalvojus mums abiem darosi bloga.
Susituoksime tada, kai būsime pasirengę. Mes gerai žinom, kad atidėliojimas toli gražu nereiškia, jog mes
dvejojam. Mes tiesiog taip norim, ir nieko čia keisto.
Išgirstu Endrių krebždenant raktu durų spynoje ir lekiu pasitikti. Šoku ant jo, apsiveju kojomis liemenį ir
karštai pabučiuoju į lūpas. Jis garsiai koja užtrenkia duris ir suspaudžia mane glėbyje, neatplėšdamas lūpų nuo
manųjų.
– Už ką visa tai? – klausia atsitraukęs.
– Džiaugiuosi, ir tiek.
Skruostuose atsiranda duobutės.
Apsikabinu rankomis jam kaklą, o jis neša mane per svetainę į virtuvę.
– Gaila, kad nesusipratau parvežti tavęs namo anksčiau, – sako jis ir pasodina mane ant baro, pats
įsispraudžia tarp mano nukarusių kojų ir numeta ant spintelės raktus.
– Baik čia gailėtis, – subaru jį ir pakšteliu į lūpas. – Per ilgai užsibuvusi Šiaurės Karolinoje pradėčiau ilgėtis
Teksaso.
Jis šypsosi, bet mano žodžiai, regis, jo neįtikino.
– Su sprendimu gali neskubėti, – pataria. – Tik aš labai noriu, kad tu pati nuspręstum, kur toliau mums
gyventi. Be to, nenoriu, kad rinktumeisi Teksasą vien dėl manęs. Aš myliu savo mamą, bet tikrai jos taip
nesiilgėsiu, kaip tu savosios.
– Kodėl taip manai?
– Nes jau senokai gyvenu savarankiškai, – sako jis. – O tu tokios progos neturėjai, kol neišvykai iš Rolio.
 Endrius šypsodamas žingteli atgal ir priduria:
– Be to, tavo hormonai įsisiautėję, esi pikta ir paniurusi, tad aš mielai padarysiu taip, kaip liepsi, ir iš manęs
nesulauksi nė vieno priekaišto.
Valiūkiškai bandau jam įspirti, bet apsimetu nepataikiusi.
Endrius pritupia man tarp kojų, pakelia marškinėlius ir priglaudžia šiltas lūpas man prie pilvo.
– O kaip bus su Biliu Frenku? – paklausiu jam atsitiesus. – Jeigu vėl mesi darbą pas jį, vėliau jis gali ir
nebepriimti.
Endrius nusijuokia ir apėjęs barą eina prie spintelių. Aš apsisuku ant baro veidu į jį ir permetu kojas į kitą
pusę.
– Pas Bilį Frenką dirbu su pertraukomis jau nuo šešiolikos, – sako Endrius, imdamas iš spintelės dėžutę
dribsnių. – Mes kaip šeima, ir aš einu pas jį ne vien dėl paprasto mechaniko darbo. Man jis labiau reikalingas,
nei aš jam.
– Tai ko nemeti? – klausiu.
– Ko? Darbo po variklio gaubtu?
Linkteliu.
Šliūkštelėjęs ant dribsnių į dubenėlį pieno, pastato jį atgal į šaldytuvą.
– Man patinka krapštytis prie automobilių, – atsako jis ir pakelia prie burnos kaupiną šaukštą dribsnių.
Kramtydamas pilna burna kalba toliau: – Man tai lyg hobis, supranti? Be to, gera, kai į sąskaitą kapsi pinigėliai.
Jaučiuosi menkavertė, kad dar neturiu darbo. Jis tą pajunta. Endrius apskritai visada viską jaučia. Nurijęs
kąsnį rodo šaukštu į mane ir sako: – Nedrįsk.
Smalsiai žiūriu į jį – apsimetu nepastebėjusi, kaip lengvai jis pagavo mano mintį.
Endrius prisėda ant baro kėdės šalia manęs ir susikelia kojas ant metalinio pakojo.
– Negi nesupranti, kad jau ir taip dirbi, ką? – klausia jis, įkypai žiūrėdamas į mane. – Praėjusią savaitę
koncertuodami Levy’s bare susižėrėme keturis šimtus dolerių. Keturi šimtai per vieną vakarą – ne taip jau ir
mažai.
– Žinau, – sakau jam. – Bet čia ne darbas.
Endrius kraipo galvą ir juokiasi.
– Tai ne darbas, nes darai, kas patinka, ir dar nereikia skaičiuoti valandų.
Jis teisus. Bet aš dar ne viską pasakiau.
– Jeigu mes nuolat keliautume, nereikėtų mokėti už butą ir visų kitų mokesčių, jeigu nesilauktume
kūdikio, viskas būtų kitaip, – paskui giliai įkvepiu ir išpyškinu esmę: – Aš irgi noriu darbo, kuris būtų kaip hobis.
Kaip tavo.
Endrius linkteli.
– Nuostabu, – taria jis ir, atsainiai atsirėmęs į barą, apkabinęs rankomis dubenėlį, susiverčia burnon kitą
šaukštą. – Ir ką gi tu norėtum dirbti? – rodo į mane. – Čia svarbiausia žodis – norėtum.
Papūtusi lūpas ilgokai galvoju.
– Na, man patinka tvarkytis, tad galbūt galėčiau įsidarbinti viešbutyje, – prabylu. – Neblogai būtų ir
Starbucks kavinėje ar dar kur.
Endrius purto galvą.
– Abejoju, ar tau patiktų kuopti kambarius, – sako. – Mano mama dirbo viešbutyje, kol tėvas pradėjo savo
verslą. Žmonės kambariuose palieka šlykščiausių dalykų.
Susigūžiu.
– Na, ką nors sugalvosiu. Kai tik grįšime į Rolį, ką nors susirasiu.
Endriaus šaukštas pakimba ore virš dubenėlio.
– Vadinasi, nusprendei grįžti į tėviškę, taip?
Endrius
5

Nenorėjau, kad ji taip sutriktų. Pastumiu į šalį dubenėlį ir prisitraukiu ją per barą prie savęs. Uždedu rankas
ant plikų jos kojų ir nuoširdžiai šypsodamasis sakau:
– Aš nieko prieš, mažule.
– Tikrai?
– Žinoma.
Pasilenkęs pakšteliu pirma į vieną šlaunį, paskui į kitą.
– Šį savaitgalį nuvažiuosim į vaikelio sutiktuves, paskui grįšim čia ir pradėsime krautis daiktus.
Kemrina suima man už rankų.
– Bet kai persikelsime, vis tiek turėsime čia atvažiuoti vasarį į tavo mamos rengiamas vaikelio sutiktuves.
Šypsausi nuo ausies iki ausies.
– Aš tau pritariu, – atsakau nė trupučio nenustebęs, kad ji taip rimtai vertina mano mamos jausmus. –
Vadinasi, nuspręsta. Mūsų naujieji namai bus Rolyje. Bent jau tol, kol nusibos.
Dabar dar linksmesnė nei tada, kai pasitiko mane prie durų, Kemrina ištiesia rankas ir apsiveja man apie
kaklą. Atsistoju, pakeliu ją nuo baro, spausdamas delnuose jos dailų užpakaliuką.
– Atleisk, kad tenka valgyti dribsnius, – sako ji.
– Ką?
Kemrina susigėdusi nuleidžia akis.
– Kai svajojai apie vedybinį gyvenimą, turbūt įsivaizdavai, jog tavo žmona gamins valgį taip, kad net
pačiam Gordonui Ramziui iš pavydo ausys kais.
Atlošęs galvą juokiuosi.
– Ne, tokie dalykai net į galvą nebuvo atėję, – sakau jai prisiplojęs nosimi prie jos veido. – O kai dėl
užkaitusių ausų, tai tu teisi, tuoj tokias pamatysi.
Kemrina dar smarkiau suspaudžia kojomis man liemenį ir jos veidas užkaista. Pakšteliu į nosies galiuką ir
žvelgiu į jos žavias mėlynas akis. Užsimerkęs pajuntu sau ant lūpų iš jos burnos dvelkiant gaivų mėtų aromatą.
Ragindama prasižioti ji liežuviu švelniai lyžteli man apatinę lūpą. Lengvai pasiduodu ir liežuvio galiuku
priglundu prie josios, paskui karštai spausdamas ją glėbyje imu aistringai bučiuoti. Neatsiplėšdamas nuo jos
lūpų, nusinešu į miegamąjį ir visą valandą ją myluoju, o paskui mudu patraukiame į Hjustono barą
koncertuoti.

Penktadienį apie vidudienį nusileidžiame Šiaurės Karolinos oro uoste ir Kemrinos akyse jau matau džiaugsmo
kibirkštėlę. Per keturis mėnesius ji grįžta namo tik antrą kartą. Pasiimam lagaminus ir einam į lauką, į saulę. Čia
jau mūsų laukia Natali su Bleiku. Ir lygiai kaip ir pirmą kartą, kai susitikom, aš ir dabar turiu prisiversti pakelti
akis į geriausią Kemrinos draugę hieną.
– Dieve, kaip aš tavęs pasiilgau, Kem! – Natali čiumpa ją į glėbį.
Bleikas – iš akies luptas „Blondie“ baltapūkis – stovi už Natali susigrūdęs rankas į kišenes, nusvarinęs pečius
ir įdegusiame veide nutaisęs plačią kvailą šypseną. Iš karto galiu atspėti, kuris iš jųdviejų vadovauja paradui.
Šitas vyrukas – suriestas į ožio ragą. Širdyje tyliai nusijuokiu. Dieve, padėk jam. Na, negaliu sakyti, kad...
– Endriau! – Natali puola prie manęs ir aš prisidengiu nematomu jausmų skydu, kai ji neprašyta čiumpa
mane į glėbį.
Ką gi, rėšiu tiesiai – Natali man nepatinka. Negaliu sakyti, kad jos nekenčiu, bet ji iš tokių, su kuria, jeigu ne
Kemrina, tikrai nesileisčiau į jokias kalbas. O dar dėl to, ką ji iškrėtė Kemrinai, po ko ši sėdo į autobusą ir išlėkė,
kur akys mato, širdy man liko karčių nuosėdų. Žmogus aš esu atlaidus, bet kad Natali sugebėjo taip jai
prikiaulinti, duoda pagrindo nuolat būti šalia jos budriam. Prieš dvi savaites man buvo labai sunku prisiversti
jai paskambinti ir pranešti apie Kemrinos ultragarso tyrimą ir panašiai, bet dariau tai dėl Kemrinos, o į visa kita
man nusispjauti.
– Malonu vėl tave matyti, Bleikai, – sako Kemrina ir draugiškai jį apkabina.
Aš viską žinau ir apie Bleiką, apie tai, kaip jis iš pradžių domėjosi Kemrina, o paskui susidėjo su Natali.
Tačiau, nepaisant jo žavėjimosi Kemrina iki mūsų pažinties, aš jo atžvilgiu akmens užanty nenešioju.
Mudu paduodam vienas kitam ranką.
– Dieve mano, leisk man pažiūrėti! – sušunka Natali. Pakėlusi Kemrinos marškinėlius atsargiai suima
delnais jos pilvą ir švytinti iš džiaugsmo žiūri į ją. Iš Natali gerklės pasigirsta kažkoks keistas spiegiantis garsas ir
aš nejučia nustembu, kaip žmogaus organizmas gali skleisti tokius garsus.
– Aš galėsiu būti teta Natali arba krikštamotė Natali!
Hm, gal geriau nereikia, ką?
Kemrina šypsosi ir paskubomis linksi galva, o aš tvardausi, kad neišsiduočiau skleidžiąs neigiamą energiją,
kurią Natali galėtų pajausti. Labiausiai nenorėčiau sugadinti Kemrinai grįžimo namo nuotaikos, jei ji sužinotų,
kad aš jos draugę toleruoju vien tik dėl jos.
Kemrina
6

Mamos ir Natali surengtos kūdikio sutiktuvės praėjo puikiai. Dovanų gavau naują kūdikio lovytę, vaikštynę,
sūpynes, aukštą vaikišką kėdutę, dvi vaikiškas voneles, – vieną rausvą, o kitą melsvą, jeigu ką, – apie devynis
šimtus aštuoniasdešimt ketverias sauskelnes, – na, sakyčiau, gan nemažai, – daugybę buteliukų vaikiško
šampūno ir pudros, dar kažkokio tepaliuko, pavadinto „Nuo beždžionės užpakaliuko“ ir „Užpakaliuko pastos“,
– man net šiurpu, – ir dar tiek, kad net negaliu visko prisiminti, o kai kurių daiktų paskirties nė nežinau.
Ilgokai pasėdėjusi kambaryje su svečiais pradedu jausti malonų nuovargį ir esu pasirengusi skelbti šio
mūsų susibūrimo pabaigą, nes noriu panirti į šiltą mielą vonią.
Sunkiai praslenka dar dvi valandos, visi jau išėjo, liko tik Natali. Ji užklumpa mane mirkstančią išsvajotoje
vonioje, gaubiamą gausių muilo burbulų.
– Kem! – girdžiu jos balsą kitapus vonios kambario durų. Natali švelniai keliskart pabeldžia.
– Užeik, – sakau jai.
Durys virsteli ir Natali įkiša pro tarpą galvą. Ji ne pirmą kartą regi mane nuogą.
Įėjusi prisėda ant klozeto dangčio.
– Na, galima oficialiai patvirtinti, – sako ji ir plačiai man šypsosi, – kad nėščiųjų papai iš tiesų padidėja.
Ji kaip visada perdeda.
Iškeliu iš vandens ranką ir sprigteliu jai kelis lašus.
– Kaip jautiesi? Gerai? – klausia ji surimtėjusi. – Atrodai nusistekenusi.
– Aš nėščia, – atkertu jai be emocijų.
– Sakau rimtai, Kem, atrodai klaikiai.
– Ačiū.
Ištraukiu ranką ir pasitaisau segtuką, kad nesušlaptų plaukai, paskui nuleidžiu ranką ant vonios krašto.
– Argi neturėtum visa švytėti iš laimės? Sako, kad nėščiosios tiesiog švyti.
Gūžteliu pečiais ir pakraipau į vonios kraštą atremtą galvą.
Pusiaują nudiegia nestiprus skausmas, bet jis praeina taip greitai, kaip ir užėjęs. Vypteliu ir pasitaisau, kad
būtų patogiau gulėti.
– Ar tikrai gerai jautiesi? – klausia Natali. Ji atrodo perdėtai susirūpinusi.
– Dilgteli šen bei ten. Nieko baisaus. Įsivaizduoju, kad toliau bus dar gražiau. Nieko, padiegs ir nustos.
Nesuprantu, kas traukė mane už liežuvio aiškinti jai, kaip jaučiuosi, na, gal norėjau, kad teisingai mane
suprastų.
– Iki šiol rytais dar nepykina? – klausia Natali. – Žinai, man jau geriau tegu diegia nugarą, nei kasdien
vimdo.
– Ne, – atsakau, – bet nevykim Dievo į medį, Natali.
Prisipažinsiu, ir aš, jeigu reikėtų rinktis, pasirinkčiau skausmą, o ne vėmimą. Kaip žinia, kol kas man taip ir
yra. Tikriausiai būsiu viena iš tų retų laimingųjų, kurioms lemta apsieiti be rytinio pykinimo. Ir be keistų
užgaidų ko nors užkrimsti. Taigi, arba aš kokia nors gamtos klaida, arba tos šnekos apie raugintus agurkėlius ir
ledus yra grynas pramanas.
Išlipu iš vonios, susisuku į rankšluostį ir apkabinusi Natali atsisveikinu.
 Paskui atsigulu skersai savo lovos ir bandau prisiminti, kokia ji patogi. Tačiau aš per daug nesiilgiu savo
kambario ir nejaučiu nostalgijos praėjusiems laikams. Ne. Aš ir toliau nenoriu prisiminti „praėjusių laikų“, ir tai
yra pirmoji priežastis, dėl ko taip ilgai dvejojau, sugrįžti į gimtinę ar ne. Pasiilgau mamos ir Natali,
prisipažinsiu, ilgiuosi Šiaurės Karolinos apskritai. Bet aš viso to ilgiuosi kitaip, ne taip, kad norėčiau grįžti čia ir
gyventi taip, kaip gyvenau anksčiau. Bėgau nuo šio gyvenimo ne be priežasties, todėl neketinu vėl bristi į tą
pačią balą.
Užuot vakare ėjusi į miestą su Natali ir Bleiku, nusprendžiu likti namie ir anksti eiti gulti. Jaučiuosi išsunkta
kaip citrina, tarsi iš mano kūno būtų išsiurbta visa energija, o ir nugaros skausmas dar iki galo neatlėgo.
Pastarąsias valandas jis vis užeina ir nepraeina.
Endrius įlipa į lovą ir atsigula prie manęs ant šono, galvą paremia kumščiu.
– Būdamas tavo vaikystės kambaryje prie tavęs jaučiuosi lyg nesavas, – sako jis ir šypsosi.
Šykščiai jam nusišypsau ir giliau palendu po apklotais. Lauke nešalta, o aš visa drebu. Užsitraukiu iki
smakro antklodę ir suleidžiu pirštus į minkštą audinį.
– Jeigu tėvas gyventų čia, gulėtum Koulo kambaryje, – prunkšteliu.
Endrius pasislenka prie manęs ir apkabina ranka liemenį. Iš pradžių man pasirodo, kad jis pasinaudos
proga, jog mes pagaliau likom vieni, bet jo veidas surimtėja, jis nukelia man nuo juosmens ranką ir pradeda
pirštų galais glostyti man plaukus.
– Žinai, man darosi neramu dėl tavęs, – sako. – Kai grįžau su Bleiku iš miesto, tu elgiesi kažkaip labai
keistai. Kas nutiko?
Priglundu visu kūnu prie jo ir purkšteliu.
– Dieve, tu irgi kaip Natali.
Žiūriu į jį, mūsų veidus skiria tik mažas tarpelis.
– Aha, vadinasi, ir ji pastebėjo, taip? – klausia jis.
Linkteliu.
– Truputį diegia nugarą, o ir šiaip jaučiuosi sumautai, bet jūs abu teikėtės pamiršti, kokioj aš padėty.
Jis vangiai man nusišypso.
– Gal tau reiktų nueiti pas gydytoją pasitikrinti.
Droviai papurtau galvą.
– Neketinu būti viena iš tų bailių, kurios dėl kiekvienos smulkmenos lekia pas daktarą. Aną savaitę buvau
pas savo gydytoją, sakė, viskas gerai. Ji man tai patvirtino.
Palinkstu prie jo ir švelniai pakšteliu į lūpas. Tikėdamasi jį nuraminti, meiliai nusišypsau.
Endrius šypso ir, kilstelėjęs nuo manęs antklodę, susirango šalia. Pasikeliu, apsisuku ir priglundu nugara
jam prie krūtinės. Jis prisispaudžia savo šiltu kūnu prie manęs ir apkabina. Jis toks šiltas, jog aš tiesiog tirpstu
nuo jo šilumos ir žinau, kad po kelių minučių nugrimsiu į gilų miegą. Ant sprando pajuntu jo alsavimą, nes jis
ima bučiuoti man kaklą. Užmerkiu akis ir priimu jį visą – jo kūno kvapą, kuris varo mane iš proto, jo rankų ir
kojų tvirtumą, pro odą alsuojantį karštį. Nuoširdžiai abejoju, ar galėčiau kada nors užmigti, jei jo nebūtų šalia.
– Jeigu pablogės, – tyliai prabyla jis man už nugaros, – iš karto sakyk. Nenoriu, kad būtum viena iš tų,
kurios prastai pasijutusios užsispiria lyg ožkos ir neina pas gydytoją pasitikrinti.
Sukteliu galvą į jo pusę ir linksmai šypteliu.
– O, tu kalbi apie tą, kuris net aštuonis mėnesius nėjo pas gydytoją, nes buvo įsitikinęs, kad jo galvos auglys
neoperuojamas?
 Endrius atsidūsta ir aš ant peties pajuntu karštą jo alsavimą. Norėjau jį prajuokinti, bet, kaip matyti, jam tai
neatrodo juokinga.
– Pažadėk man, – sako jis ir švelniai spusteli mane glėbyje, – kad pajutusi bet kokį skausmą iš karto man
pasakysi ir mes važiuosime į ligoninę.
Nusileidžiu, bet ne dėl to, kad norėčiau jam pataikauti, o dėl to, kad jis teisus. Nėščia dar nė sykio nebuvau,
todėl apie tai, kas yra normalu, o kas ne, žinau tiek, kiek ir visos pirmagimio besilaukiančios mamos.
7

Sekmadienio popietė, ir aš manau, kad man vakar labiausiai reikėjo gerai išsimiegoti. Šiandien jaučiuosi
geriau, ir nugaros nebeskauda. Apsirengiu ir pradedu krautis daiktus, kad viskas būtų suruošta, kai vakare su
Endrium lėksime į oro uostą ir skrisime atgal į Teksasą. Bet dar prieš išvykstant noriu praleisti dieną su Natali,
labai to laukiu.
– Ar tu tikrai nieko prieš, kad turėsi visą dieną būti su Bleiku? – klausiu Endriaus, kai jis traukia ant savo
raumeningos krūtinės mėlynus medvilninius marškinėlius. Jis stovi prieš veidrodį ir taisosi plaukus, jeigu
skubų brūkštelėjimą pirštais per viršugalvį galima pavadinti plaukų šukavimu. Jis niekada nekreipia daug
dėmesio į plaukus, svarbu, kad nestirksotų ten, kur nereikia.
Atsisukęs į mane sako:
– Visiškai ne. Bleikas labai malonus. Eisime į biliardinę ir sumesime kelias partijas biliardo, – apkabina
rankom man liemenį. – Dėl manęs nesijaudink. Pati smagiai praleisk laiką su Natali.
Linksmai nusijuokiu.
– Žinai, jeigu ji pamatytų tavo telefone tą paveikslėlį, susietą su jos numeriu, tikrai tave užmuštų.
Endrius šypsosi iki ausų.
– Tu labai drąsi, Kemrina Benet, – sako man ir suėmęs už pečių itin jausmingai palinguoja galva. – Jeigu
man reikėtų ilgiau nei valandą praleisti vienam kambary su ta mergina, tai jos tarškėjimas nuvarytų mane į
kapus. Arba turėčiau pieštukais prasidurti ausų būgnelius, kad negirdėčiau jos balso.
Užgniaužiu juoką ir įremiu delnus jam į krūtinę.
– Fe, koks tu negeras!
– Taip, taip, aš tikrai negeras, – atšauna jis ir išsišiepia kaip mėnulis.
Paskui palinksta prie manęs ir priglaudžia lūpas prie kaktos. Nieko nelaukusi suimu jam už marškinėlių ir
prisitraukusi įsisiurbiu į lūpas.
– Žinai, dar ne vėlu, galim kai ką ir sumąstyti, – sako.
Jis žiūri į mane primerktomis žalsvomis akimis, glosto žvilgsniu veidą, lūpas, paskui ima bučiuoti, švelniai
kandžiodamas man apatinę lūpą.
– Jau pavėlavot, – išgirstu Natali balsą nuo tarpdurio.
Bučinys nutrūksta ir mes abu vienu metu atsisukam į ją – matom Natali, stovinčią palei duris, sunėrusią ant
krūtinės rankas ir kreivai besišypsančią. Ilgi tamsūs plaukai užkritę ant pečių. Pirma mintis – įdomu, ką ji
nugirdo.
Endrius vogčiom žvilgteli į mane dėl tokio įsibrovimo. Vargšelis. Kiek jam tenka dėl manęs iškęsti.
Natali įslenka į kambarį ir klesteli ant lovos krašto. Akivaizdu, kad nieko nepadoraus nenugirdo, kitaip mes
jau būtume apie tai sužinoję. Garsiai pliaukštelėjusi delnais sušunka:
– Tempo! Tempo! Šiandieną mes turime pasidaryti manikiūrą, pedikiūrą ir dar daug visokių gražiausių
„kiūrų“.
Iš Endriaus veido spėju, kad jis dabar labai norėtų ją paerzinti, bet aš perlieju jį grėsmingu žvilgsniu ir
įspėju, kad nieko nesakytų, taigi jis tik nusišypso ir tyli kaip žuvis.
– Šiandien jautiesi geriau? – klausia Natali.
 Įsispiriu į Rocket Dog batelius – bjauresnės avalynės, anot Endriaus, jis dar nėra regėjęs – ir pradedu šukuotis
plaukus.
– Taip, šiandien man tikrai geriau, – atsakau žiūrėdama į jos atspindį veidrodyje. – Truputį pavargusi, bet
vis tiek geriau nei vakar.
– Būk gera, nenuleisk nuo jos akių, sutariam? – paprašo Endrius Natali. – Jeigu pradės skųstis, kad kažką
skauda, iš karto man skambink, gerai?
Natali linkteli.
– Būtinai. Jau nebe pirmą kartą šita mergina numoja ranka į sveikatos bėdas. Pernai dvi paras inkštė ir
aimanavo dėl suskaudusio danties, – vos iš proto neišėjau, – ir tik paskui nuėjo pas gydytoją.
– Aš gi viską girdžiu, – nutraukiu ją ir trumpam liaujuosi šukuotis.
Natali numoja į mane ranka ir eina prie Endriaus.
– Jeigu ji nusičiaudės daugiau nei keturis kartus iš eilės, iš karto tau skambinsiu.
– Puiku, – sako Endrius ir atsisuka į mane. – Girdėjai? – klausia griežtai. – Turiu pagalbininkę.
Kada Endrius įsirašė į Natali kliką? Vos prieš kelias akimirkas buvo visomis keturiomis prieš ją. Palinguoju į
šonus galvą ir vėl imu šukuotis, paskui mikliai supinu kasą ir surišu gumyte.
Endrius atsisveikindamas pakšteli man ir Lili ir išeina susitikti su Bleiku. Netrukus ir mes su Natali
sprunkam pro duris. Viliuosi, kad ši diena praeis be nugaros skausmo ar dar kokių nemalonumų, galinčių
priversti Natali skambinti Endriui ir tempti mane į artimiausią greitosios pagalbos skyrių.
Pirmiausia pasėdim mūsų mėgstamiausioje Starbucks kavinėje, paskui einam į parduotuvių pasažą, kur
įsikūręs Vandens ir grožio procedūrų salonas. Natali čia dirba jau mėnesį. Ji supažindina mane su savo
viršininke ir dar dviem kolegėmis. Jų vardus iš karto pamirštu. O jos viršininkė labai miela, net pakvietė sugrįžti
dar kartą ir užpildyti anketą. Natali šoko aiškinti, kad aš netrukus grįžtu į Teksasą, o nesulaukusi iš manęs
skubaus patvirtinimo sumojo, kad nuo jos kažką slepiu, ir nebesitvėrė savam kaily. Nusišypsojusi padėkojau
jos viršininkei ir kitą akimirką pajutau, kad Natali jau tempiasi mane lauk.
– Nagi, klok! – priremia išpūtusi akis į mane.
Prieinu prie balkono turėklų ir atsiremiu į juos. Natali atseka prie manęs ir numeta ant žemės sau prie kojų
rankinę su pirkinių maišu.
Susimąstau, nes nežinau, ką jai atsakyti. Negaliu prisipažinti, kad taip, aš grįžtu į Rolį, nes Natali tai
suprastų kaip: Aš grįžtu namo ir dabar viskas bus taip, kaip buvo anksčiau. O iš tikrųjų aš labai pasiilgau Natali ir
mamos, be to, Teksase nepavyko įleisti šaknų.
Žiūrint į parduotuvių vitrinas man staiga topteli mintis. Ištisomis dienomis drybsodama lovoje ir
spoksodama į lubas, kol Endrius darbuodavosi Bilio Frenko autoservise, vis bandžiau suvokti, kas man darosi,
kodėl aš taip ilgiuosi namų, nors iš tiesų ir nelabai noriu grįžti į gimtinę. Gerai pamenu, kaip su Endriumi
atvykau į Teksasą. Puikiausiai prisimenu, kaip mes smagiai keliavom iki tol, kol įsėdom į autobusą, traukiantį į
Teksasą. Labai nenorėjau ten važiuoti. Bijojau, kad Teksase viskas pasibaigs, kad tas nuostabus gyvenimas su
Endriumi, kuriuo mudu džiaugėmės keliaudami, pasiekus kelionės tikslą taps tik skaudžiu prisiminimu.
Iš dalies... taip ir buvo...
Nuryju galugerkly sukilusį gumulą ir giliai atsidūstu.
Visa tai ne dėl Lili. Labai ją myliu ir niekada nedrįsčiau jos kaltinti. Esmė ta, kad nėštumas dar neužtrenkia
durų į gyvenimą. Dauguma mano kaip tik taip, bet aš giliai širdyje tikiu, kad svarbu, kaip tu pats norėsi gyventi
toliau. Abejonių nėra, auginti vaiką – vienas sunkiausių darbų, bet tai dar ne pasaulio pabaiga. Vaikas
neužkerta kelio svajonėms. Mudu su Endriumi, patys to nežinodami, pamažu ėmėme dusinti savo svajones:
pradėjome gyventi patogiai. Toks patogus gyvenimas po kelerių metų atslenka iš pasalų ir tvoja lyg plaktuku
per galvą: Ei, mulki! Ar nematai, kad jau dešimt metų diena dienon darai tą patį?
Atkakliai žvelgiu tiesiai prieš save.
– Aš ir pati gerai nežinau, ką mes darom, Nat, – prabylu ir pagaliau atsisuku į ją. – Taip, aš grįžtu į tėviškę,
bet...
Natali suraukia antakius ir klausiamai žiūri į mane.
– Bet kas?
Nusuku žvilgsnį į šalį, nesulaukusi mano atsakymo Natali taria:
– Oi, tik nesakyk, kad Endrius pasilieka tenai. Brangioji, ar tarp jūsų kažkas negerai?
Staigiai atsisuku į ją.
– Ne, Nat, nieko panašaus, jis tikrai nori grįžti su manim, bet nežinau, man sunku tau paaiškinti.
Natali papučia lūpas, vienas burnos kamputis kilsteli aukštyn, ir suima man už alkūnės.
– Mes turime visą dieną, paaiškinsi. O dabar lekiam į saloną, pasėdėsi ir viską dorai apmąstysi.
Natali pasilenkia, paima nuo žemės rankinę su pirkinių maišu, pasikabina ant laisvos rankos ir veda mane
prie artimiausio išėjimo į gatvę.
Po kelių minučių įžengiam į grožio saloną. Čia pilna žmonių, bet aš gerai pamenu, kad savaitgaliais čia
visada nėr kur kojos pastatyti. Abi su Natali įsitaisom ant aukštų pedikiūro kėdžių ir prie basų mūsų kojų
palinksta dvi merginos. Jau senokai nesidariau pedikiūro, tad viliuosi, kad mano nagai neatrodo pernelyg
klaikiai.
– Žinai, Kem, tu man taip ir neprisipažinai, kodėl išvažiavai, – taria Natali ir žiūri į mane. – Pasakyk, kad ne
dėl mano kaltės.
– Iš esmės niekas nebuvo kaltas, – tariu. – Man tiesiog reikėjo ištrūkti iš namų. Viskas dusino.
– Na, aš tokios kvailystės tikrai neiškrėsčiau, bet turiu pripažinti, tau reikalai susiklostė tiesiog stebėtinai
puikiai.
Nejučia nusišypsau.
– Išties puikiai, ar ne?
– Be abejonės, – pritaria ji, veidas ir akys žiba. – Susiradai seksualiausią vaikiną, – jos pedikiūrininkė
trumpam kilsteli galvą, – gavai sužieduotuvių žiedą ir dar laukiesi dailaus vaikelio, – Natali nusijuokia. – Aš
tau velniškai pavydžiu!
Aš irgi juokiuosi, tik ne taip garsiai.
– Pirmiausia, ko tau pavydėti, kai pati turi Bleiką, ką? O antra, iš kur žinai, kaip atrodys mūsų vaikelis?
Natali papučia lūpas ir žiūri į mane lyg į nevisprotę.
– Tu rimtai? Argi tokie kaip judu gali padaryt negražų vaiką? – mano pedikiūrininkė pašnairuoja į kolegę. –
Aš tau pavydžiu ne dėl Endriaus. Aš tau pavydžiu dėl to, kad bijau, jog baigsiu dienas kaip mano mama, per
visą gyvenimą neiškėlusi kojos iš Šiaurės Karolinos. Tiek to, viskas gerai. Nesu mėgėja keliauti autobusu ir
nemėgstu, kai kas nors kvėpuoja man į nugarą, bet vis tiek iš dalies tau pavydžiu.
Susimąstau apie tai, ką ji pasakė, bet į diskusijas nesileidžiu.
Man vėl pradeda diegti nugarą ir aš mėginu nejudindama kojų pasitaisyti, kad būtų patogiau sėdėti. Diegia
ir šoną, bet esu tikra, kad dėl to, jog šiandien daug prisivaikščiojau.
– Na, tai ar jau sugalvojai? – klausia Natali.
 – Ką?
Ji klapsi akimis nustebusi, kad taip greitai pamiršau mudviejų pokalbį parduotuvių alėjoje. Aš jo tikrai
nepamiršau, tiesiog stengiuosi negalvoti.
– Po teisybei, – prabylu nusisukusi nuo jos ir galvodama apie Endrių, – aš nenoriu nei grįžti namo, nei
pasilikti Teksase. Na, smagu būtų gyventi čia, bet bijau, kad ir aš galiu baigti savo dienas kaip tavo mama.
Niekada nebūčiau ėmusi pavyzdžiu jos mamos, bet taip yra lengviausia priversti Natali mane suprasti, juo
labiau kad ir ji pati vos prieš valandėlę taip pasakė, tad nieko čia blogo.
– Taip, puikiai tave suprantu, – linksi galva Natali. – Bet kas tau daugiau lieka? Čia kažin ko neprasimanysi,
juo labiau laukdamasi kūdikio.
Dieve, kodėl ji man tai primena? Tyliai atsidūstu ir nuduriu akis žemyn, kad ji nepamatytų mano veide
nusivylimo. Natali mano geriausia draugė, bet aš gerai žinau, kad ji iš tokių, kurie ilgą laiką gyvena
bespalviame oro burbule, o pagaliau atsitokėję pamato, kad jau vėlu ką nors keisti, ir pradeda gailėtis. Ji ką tik
man patvirtino savo pastaba, kad vaikas dažniausiai reiškia smagaus ir prasmingo gyvenimo pabaigą. O
kadangi ji niekada to nesupras, tai aš paprasčiausiai nieko jai ir neatsakau, tyliu.
– Kem? Ar tau tikrai viskas gerai?
Staigiai įkvepiu ir atsisuku į ją. Šoną vėl skausmingai nudiegia ir staiga pajuntu, kad mane ima pilti
prakaitas. Nė neatsiprašiusi pedikiūrininkės ištraukiu jai iš rankų koją ir įsitvėrusi kėdės ranktūrių pasikeliu.
– Man reikia į tualetą.
– Kemrina!
– Man viskas gerai, Nat, – pasakau nulipdama nuo kėdės. – Atsiprašau, – tariu merginai ir praėjusi pro ją
pasuku į siaurą koridorių, kurio gale matyti tualeto ženklas. Eidama stengiuosi neparodyti, jog man skauda,
nes nenoriu, kad Natali pultų man iš paskos, bet, kiek ją pažįstu, ji vis tiek atlėks.
Stumtelėjusi ranka kabinos duris įeinu į vidų ir užsirakinu, pagaliau galiu nebesivaržyti savo skausmo.
Kakta ir panosė nusėta smulkių prakaito lašelių. Kažkas čia tikrai negerai. Tegu man šis nėštumas ir pirmas, bet
vis tiek galiu drąsiai sakyti, kad tai, ką jaučiu dabar, nėra normalu. Greitai pasinaudoju unitazu ir dar labiau
nusiminusi sprunku lauk iš ankštos kabinos. Einu prie pailgo praustuvo.
Negali būti...
Mano rankos nenumaldomai virpa. Ne, tirta mano visas kūnas. Pakeliu ranką, išspaudžiu skysto muilo ir
nusiplaunu rankas, bet nespėju nusidžiovinti, nes staiga man švysteli galvoje klaiki mintis. Sutrikusi ir kažką
vapaliodama sau po nosim, atsiremiu delnais į kriauklės kraštą. Fizinio skausmo nebejaučiu, bet... gal aš
tiesiog kliedžiu iš baimės. Taip. Mane tikrai apsėdo paranoja. Skausmas atlėgo, tad dabar jau viskas turi būti
gerai.
Giliai įkvepiu į plaučius oro, paskui dar kelis kartus kvėpteliu, atsitiesiu ir pažvelgiu į save veidrodyje.
Kilsteliu šlapią ranką ir nusivalau nuo veido prakaitą, nubraukiu nuo skruosto ištryškusias ašaras. Man jau
geriau, bet paskui ūmai pasibaisėju, nes pamatau, kad stoviu viešajame tualete basa.
Staiga atsilapoja durys ir pro jas įpuola Natali.
– Ar tau tikrai viskas gerai? Ne, atsiimu žodžius. Matau, kad negerai. Klok, kas yra. Aš skambinu Endriui.
Tuoj pat.
Ji sukasi išeiti, ketindama grįžti telefono, bet aš ją sulaikau.
– Nereikia, Natali, palauk.
– Baik jau, – atšauna ji. – Po minutės aš jam paskambinsiu, o per tą laiką turi man pasakyti, kas atsitiko.
 Pasiduodu, nes kad ir kaip norėčiau tikėti, jog man viskas gerai, širdyje jaučiu, kad tikrai ne. Juo labiau po
to, ką pamačiau prieš išeidama iš kabinos.
– Man skauda nugarą, diegia šoną ir aš teplioju.
– Teplioji? – Natali pasibjaurėjusi susiraukia, bet greitai pasitaiso, nes ji labiau susirūpinusi nei
pasidygėjusi. – Nori pasakyti... kraujuoji? – ji ilgai ir įtariai žiūri į mane laukdama, kad patvirtinčiau.
– Taip.
Netarusi daugiau nė žodžio, Natali trinkteli durimis ir išlekia.
Tai va, ateina žmogaus gyvenime tokia akimirka, kai susiduri su kažkuo siaubinga ir supranti, kad jau
niekada nebebūsi toks, koks buvai iki tol. Atrodo, lyg kažkas juodas išnyra iš tamsos ir atima iš tavęs paskutinį
trupinį laimės, o tu nieko negali padaryti, tik matai, kaip jis tolsta, pranyksta, ir žinai, kad nors ir kaip ateityje
stengtumeisi, vis tiek tos laimės nebesugrąžinsi. Bent kartą gyvenime visiems tenka tai patirti. Niekas nuo to
neapsaugotas. Bet aš niekaip negaliu suprasti, kodėl vienam skirta per trumpiausią laiką netekti net penkių
artimųjų.

Susisupusi į paklodę guliu ligoninės priimamajame ant lovos. Man iš kairės ant kėdės sėdi Natali. Negaliu
praverti burnos. Labai bijau.
– Ko, po perkūnais, jie taip delsia? – Natali piktinasi daktarais. Atsistojusi nuo kėdės pradeda vaikščioti po
palatą, jos aukšti kulniukai tyliai kaukši į ryškiai baltas plytelių grindis.
Paskui jos balsas pasikeičia. Prieina prie manęs, sustoja ir su viltimi sako:
– Gal jie taip ilgai neskuba tavęs apžiūrėti dėl to, kad mano, jog nėra pagrindo jaudintis?
Aš tuo netikiu, bet neturiu jėgų garsiai jai atsakyti. Ligoninės priimamajame esu tik antrą kartą gyvenime.
Kai nušokusi nuo uolų į ežerą ir vos nenuskendusi pirmą kartą patekau į ligoninę, atrodė, kad pratūnojau ten
ištisas šešias valandas, ir per tą laiką man tik užsiuvo žaizdą ant klubo, kurį prasikirtau atsitrenkusi į akmenis.
Apsiverčiu ant kito šono ir žiūriu į sieną. Po valandėlės atsidaro suveriamos stiklinės durys. Pagalvoju, kad
atėjo daktaras, bet širdis suspurda pamačius, kad tai Endrius. Jiedu su Natali tyliai persimeta keliais žodeliais,
kurių aš nuduodu negirdinti.
– Dar niekas nebuvo atėjęs, tik iš pat pradžių paklausinėjo ir padavė antklodę.
Endrius dirsteli man į akis, ir aš jo žvilgsnyje regiu susirūpinimą, nors jis labai stengiasi to neparodyti. Mes
abu gerai žinom, kas man darosi, bet jis, lygiai kaip ir aš, nenori sakyti to garsiai ir negali tuo patikėti tol, kol
gydytojas mums nepatvirtino.
Jie dar truputį pasikalba, paskui Natali prieina prie lovos ir pasilenkusi mane apkabina.
– Prie tavęs leidžiama būti tik po vieną, – atsitiesdama sako ji. – Aš eisiu į laukiamąjį ir pasėdėsiu su Bleiku,
– prisiverčia nusišypsoti. – Tau viskas bus gerai. Jeigu jie nepasiskubins ir tau nieko nepadarys, aš jiems tokį
pakelsiu vėją, tik dulkės rūks.
Aš taip pat šypteliu Natali, dėkinga jai už gebėjimą net ir sunkiausią valandą pokštauti.
Prie durų ji dar stabteli ir tyliai sukužda Endriui:
– Kai tik ką nors sužinosi, iš karto man pranešk, – ir patyliukais išsmunka į koridorių, užverdama paskui save
duris.
Endrius pažvelgia į mane ir man suspaudžia širdį, nes matau, kad dabar aš jo dėmesio centre. Pasiėmęs
laisvą kėdę pasistato prie mano lovos. Suėmęs man už rankos švelniai spusteli ir taria:
 – Žinau, kad jautiesi sumautai, tad nieko ir neklausinėsiu.
Bandau šypsotis, bet neišeina.
Kurį laiką žiūrim vienas į kitą. Tarsi žinotume, ką pasakys daktaras. Nė vienas nedrįstam leisti sau manyti,
kad galbūt – gal vis dėlto – viskas bus gerai. Nes taip tikrai nebus. Tačiau Endrius, nors ir visaip stengdamasis
mane paguosti, neleidžia sau verkti ar atrodyti per daug susirūpinęs. Aš gi žinau, kad jis apsimeta dėl manęs.
Žinau, kad jam irgi plyšta širdis.
Netrukus atskuba gydytojas su sesele ir aš kažkaip keistai, lyg sap​ne, pagaliau išgirstu jį sakant, kad
negirdėti širdelės dūžių. Nežinau, man pasirodė, kad žemė ėmė slysti iš po kojų. Regiu Endriaus akis,
aptrauktas ašaromis ir žiūrinčias į daktarą, o šis kalba žodžius ir jo žodžiai lėtai gula mano pasąmonėn.
Lili širdelės dūžių nebegirdėti.
Man atrodo, kad nebegirdėti ir manųjų...
Endrius
8

Mes Rolyje jau dvi savaites. Nenoriu pasakoti, kokį siaubą mums – tiksliau, Kemrinai – teko per tą laiką
ištverti. Nenoriu niekam pasakoti smulkmenų. Lili nebėra, o mudu su Kemrina moraliai palūžę. Jos jau niekas
nebesugrąžins, ir aš visaip bandau atsitiesti, bet Kemrina nuo tos dienos tapo kaip nesava, ir aš pradedu bijoti,
kad ji gali nebeatsigauti. Su niekuo nekalba. Nei su manim, nei su mama ar Natali. Na, šiaip ji kalba, tik ne apie
tai, kas atsitiko. Negaliu matyti, kaip ji kenčia, nes akivaizdu, kad po apsimestine kauke „man viskas gerai“ ji
slepia didžiulį skausmą. O aš bejėgis jai kaip nors padėti.
Kemrina jau ilgai stovi po dušu, o aš guliu jos kambary ir spoksau į lubas. Šalimais ant spintelės suskamba
mano telefonas.
– Alio, – atsiliepiu.
Natali.
– Reikia pasikalbėt. Tu vienas?
Netikėtai užkluptas negaliu jai iš karto atsakyti.
– Dėl ko? Ne vienas, Kemrina po dušu.
Dirsteliu į duris įsitikinti, kad niekas manęs nesiklauso. Iš dušo kliokia vanduo, todėl žinau, kad Kemrina
dar prausiasi.
– Ar tau jos mama nieko... nepasakojo? – įtariai klausia Natali, ir mane apima keistas jausmas.
– Galėtum šiek tiek konkrečiau? – paprašau. Mane šitas pokalbis jau nervina.
Ji sunkiai dūsauja į telefoną ir aš pradedu nekantrauti.
– Gerai, klausyk. Akivaizdu, kad Kemrina kaip nesava, – pradeda ji (taip, teisybė), – ir tu privalai prikalbinti
ją vėl pradėti vaikščioti pas psichiatrą. Kuo greičiau.
Pas psichiatrą?
Girdžiu užsukant vandenį ir skubiai vėl dirsteliu į uždarytas duris.
– Ką čia paistai? Pas kokį psichiatrą? – tyliai klausiu.
– Ji anksčiau pas jį vaikščiojo ir...
– Palauk, – šiurkščiai ją nutraukiu.
Virsteli vonios kambario durys ir aš išgirstu Kemriną šlepsint į mūsų kambarį.
– Jinai ateina, – skubu pranešti. – Aš tuoj tau atskambinsiu.
Išjungiu telefoną ir padedu ant spintelės prie lovos. Kaip tik tuo metu Kemrina atidaro duris ir įeina su
rožiniu vonios chalatu ir rankšluosčiu ant galvos.
– Ei, – šūkteliu jai ir pakėlęs rankas suneriu pirštus už galvos.
Labai norisi paskambinti Natali ir iškvosti viską, ką ji norėjo man pasakyti, bet aš pasielgiu geriau ir einu
tiesiai prie reikalo. Be to, nesirengiu turėti nuo Kemrinos jokių paslapčių. Sykį jau taip pasielgiau, tad ačiū,
daugiau nebenoriu.
Kemrina man šypsosi per kambarį, paskui atmeta plaukus ir pradeda juos sausinti rankšluosčiu.
– Galiu paklausti?
– Žinoma, – sako ji, pakelia galvą ir švysteli atgal savo ilgus šviesius plaukus.
– Ar tu anksčiau vaikščiojai pas psichiatrą?
 Šypsena nuo jos veido akimirksniu dingsta, užleisdama vietą bejausmei minai. Prieina prie spintos ir ją
atidaro.
– Kodėl klausi?
– Man ką tik skambino Natali ir prašė įkalbinti tave vėl pradėti lankytis pas jį.
Atsukusi man nugarą Kemrina purto galvą ir ima stumdyti priešais ją kabančius pakabus su drabužiais.
– Duok Natali valią, tai ji tuoj pat iš manęs padarys nevisprotę.
Su vienais apatiniais išlipu iš lovos. Antklodė nukrinta ant grindų, o aš prieinu prie Kemrinos ir iš nugaros
uždedu rankas jai ant klubų.
– Jeigu vaikštai pas psichiatrą, dar nereiškia, kad esi nevisprotė, – sakau. – Gal iš tiesų reikėtų nueiti.
Pasikalbėtum.
Man labai negera, kad nesu tas psichiatras, su kuriuo ji galėtų išsikalbėti, bet ne tai dabar svarbiausia.
– Endriau, man praeis, – sako Kemrina ir atsisukusi į mane meiliai šypsosi, pirštais paliečia man skruostą.
Paskui pakšteli į lūpas. – Prižadu. Suprantu, kad ir tu, ir Natali, ir mama labai dėl manęs jaudinatės, aš jūsų
nekaltinu, bet pas psichiatrą tikrai neisiu. Nesąmonė, – ir nusisukusi į spintą nutraukia nuo pakabo
palaidinukę. – Be to, tam psichiatrui rūpi tik kuo greičiau išrašyti man receptą ir išsiųsti namo. Daugiau
negersiu jokių raminamųjų.
– Na, vaistų gali ir negerti, bet aš manau, kad jeigu turėtum žmogų, su kuriuo galėtum pasikalbėti apie tai,
kas nutiko, būtų tik į naudą.
Kemrina stovi atsukusi man nugarą, ranka su palaidinuke nusvyra prie šono, pirštai stipriai spaudžia audinį.
Paskui ji atsidūsta ir vis dar tylėdama nusvarina pečius. Staiga atsisuka į mane ir priremia atkakliu žvilgsniu.
– Geriausias būdas man susidoroti su tuo, kas įvyko, yra viską pamiršti, – sako ji, o man širdy atsiveria nauja
žaizda. – Man viskas bus gerai, jeigu niekas nevers manęs kasdien to prisiminti. Kuo atkakliau versite mane
apie tai kalbėti, – pirštais parodo kabutes, – ir kuo ilgiau žiūrėsite į mane tais niūriais, liūdnais žvilgsniais, vos
tik man įžengus į kambarį, tuo ilgiau aš negalėsiu to pamiršti.
Tokie dalykai taip lengvai nepamirštami, bet man neapsiverčia liežuvis jai to pasakyti garsiai.
– Ką gi, tuomet, – pasitraukiu nuo jos ir grįžtu į lovą, – sakyk, ar ilgai mes dar čia būsime? Nepagalvok, kad
noriu išvažiuoti.
Čia tik vienas klausimas iš daugelio, kuriuos norėčiau jai užduoti, bet bijau prasižioti. Pastarosiomis
savaitėmis būdamas šalia jos jaučiuosi taip, lyg vaikščiočiau po minų lauką, bijau net ką ir pasakyti.
– Į Teksasą aš nebegrįšiu, – atsainiai taria ji ir pradeda mautis džinsus.
Dar viena mina. Dieve, kiek čia jų daug.
Pakeliu ranką ir suglumęs kasausi pakaušį.
– Aš nieko prieš, – sakau. – Parvažiuosiu vienas, sukrausiu daiktus, o tu, kol manęs nebus, jei nori, gali su
Natali pavaikštinėti po miestą ir paieškoti mums buto. Išrink pati. Kas tau patiks.
Nedrąsiai šypsausi jai per kambarį. Noriu, kad ji būtų laiminga, ir padarysiu viską, kas mano galioje, kad tik
ji tokia būtų.
Kemrinos veidas nušvinta, ir aš pamanau, kad ji mane apgaudinėja. Arba apgaudinėja, arba tikrai šypsosi
nuoširdžiai. Sunku ką pasakyti.
Priėjusi prie manęs ir įrėmusi delnus į krūtinę, stumteli mane prie lovos kojūgalio. Paskui parverčia ant
lovos. Žiūriu į ją. Paprastai jau būčiau ją parsivertęs, bet šįkart to nedarau. Žinau, kad ji nori. Bent jau man taip
atrodo... Bet aš bijau ją paliesti, bijau nuo tos dienos, kai persileido.
 Kemrina apžergia man liemenį ir atsisėda. Nors bijau ją liesti, vis tiek instinktyviai prispaudžiu prie savęs.
Uždėjusi rankas man ant pečių ji įdėmiai žvelgia į akis. Sukandu iš vidaus dantimis skruostus ir užsimerkiu, kai
ji pasilenkia manęs pabučiuoti. Atsakau į jos bučinį gardžiuodamasis jos lūpų švelnumu ir giliai traukdamas į
save jos kūno kvapą. Bet paskui atšlyju ir suėmęs už liemens sulaikau, kad per daug neįsiaudrintų.
– Mažule, bijau, kad...
Ji pakreipia galvą ant šono ir žiūri į mane priblokšta.
– Ko tu bijai?
Neišmanau, kaip jai paaiškinti, todėl rėžiu, kas pirmiausia užeina ant seilės:
– Praėjo dar tik dvi savaitės. Ar tu nebe...
– Nebekraujuoju? – užbaigia ji. – Ne. Neskauda? Ne. Aš gi tau sakiau, man viskas gerai.
Tegu sako, ką nori, bet jai tikrai nėra gerai. Deja, jaučiu, kad mėgindamas ją atkalbėti užsitrauksiu ant savęs
tik dar didesnę nemalonę.
Po velnių... Gal man iš tiesų reikia susiimti ir vis dėlto pasikalbėti su Natali.
Kemrina nulipa nuo manęs, bet aš atsistoju kartu su ja, rankomis apkabinu per nugarą, priglaudžiu prie
nuogos krūtinės. Skruostu priglundu prie šlapių jos plaukų.
– Tu teisus, – sako ji ir atšlijusi žiūri man į akis. – Man tikrai... reikia vėl pradėti gerti kontraceptinius vaistus.
Būtume visiški kvailiai, jeigu vėl rizikuotume.
Ir palikusi mane nueina.
Aš visai ne tą norėjau pasakyti. Aišku, būtų labai gerai, kad pasisaugotume, ypač po to, kas jai atsitiko. Bet
jeigu atvirai, mielai ją parsiversčiau su vienintele intencija – užtaisyti vaikelį, jeigu tik ji to trokšta. Jeigu
paprašytų. Ano karto nė kiek nesigailiu ir vėl tą pat padaryčiau. Bet turiu elgtis taip, kaip ji nori, ir aš bijau, kad
ji nepagalvotų, jog tai aš jai siūlau, kad nepasijustų kalta persileidusi su manąja Lili ir vėl nesumanytų pastoti,
nes jai atrodo, kad tai padėtų man atsitokėti.
Kemrina nusivelka chalatą ir numetusi jį ant lovos galo pradeda rengtis.
– Jeigu taip nori, – prabylu apie kontraceptines priemones, – tai aš tau pritariu.
– Ir tu to nori? – klausia ji ir žiūri man į akis.
Klausimas kaip spąstai. Atsargiai, Endriau.
Lėtai linkteliu.
– Sutinku su viskuo, ko tik tu nori. O dabar galvoju, kad tavo pačios labui taip bus geriausia.
Jos žvilgsnyje nulis emocijų, ir mane tai nervina.
Galiausiai ji linkteli ir nusuka nuo manęs akis į šalį. Užsimauna džinsus ir ima ieškoti komodos stalčiuje
kojinių.
– Jeigu priims, jau šiandien nueisiu pas gydytoją.
– Gerai, – atsakau.
Ir lyg tas liūdnas, rimtas pokalbis nebūtų įvykęs, Kemrina prieina prie manęs, nusišypso ir pakšteli man į
lūpas.
– Tada tu vėl galėsi būti toks, koks buvai anksčiau, – sako.
– Kaip tai?
– Ei, baik, – atkerta ji. – Po to įvykio tu visai nebenori su manim mylėtis, – Kemrina plačiai nusišypso ir lėtai
glosto žvilgsniu mano nuogą krūtinę. – Turiu prisipažinti, labai pasiilgau savo seksualinio išdykėlio Endriaus
Perišo. Pastarąsias tris dienas teko pačiai pasirūpinti savimi, – iš pradžių ji palinksta man prie lūpų, paskui
glusteli prie ausies, švelniai sukanda dantimis spenelį ir sukužda: – Prieš kelias minutes ką tik tai padariau
dušinėje. Gaila, kad tavęs ten nebuvo.
Man per nugarą iki pat kulnų nubėga šiurpas. Velnias, kodėl ji manęs nepaprašė jai padėti? Mielai būčiau tą
padaręs. Juk jau turėtų susiprasti.
Suimu delnais jai veidą ir stipriai pabučiuoju, o ji čiumpa man už dvišakumo. Nespėjus nė mirktelėti, kitą
akimirką jau guliu skersai lovos, o ji ropščiasi ant manęs. Pirštais neskubėdama brauko per mano apatinių
gumelę ir geidulingai primerktomis akimis glosto mano kūną.
O Dieve, negi ji sumanys paimti mane burna...
Nepajutau, kaip užsimerkiau. Staiga jaučiu, kaip jos pirštai palenda po mano apatiniais ir ji ima smaukti
juos žemyn. Dabar po akių vokais regiu tik tamsą.
Staiga man sugrįžta sveika nuovoka, ir aš, pasirėmęs ant alkūnių, kilsteliu nuo lovos ir sulaikau Kemriną.
– Mažule, ne dabar.
Kemrina papučia lūpas. Ji tikrai tai padaro, ir ši mina atstoja įprastinę „maldaujančio šunyčio“ išraišką. Aš
noriu jai nusileisti, nes nuo tos minos tiesiog ištirpstu.
– Labai noriu. Patikėk, tikrai labai noriu... – tardamas šiuos žodžius nusijuokiu. – Bet verčiau palaukime.
Tuoj grįš tavo mama, o aš...
Pakreipusi į šoną galvą Kemrina linksmai žiūri į mane ir sako:
– Nieko tokio, – tada darsyk mane pabučiuoja ir strykteli nuo lovos. – Tu teisus. Tikrai nenorėčiau, kad
mama pamatytų, kaip aš tau čiulpiu.
Negi aš ką tik atsisakiau čiulpimo? Šita mergina tikrai nė nenumano, kaip tvirtai laiko užveržus mano
kiaušius. Geriau nieko nesakyti, nes gali būti dar blogiau. Dieve, ką aš čia paistau? Tegu daro su manim, ką tik
nori. Aš juk taip ją myliu.
Užsirašiusios pas ginekologą Kemrina su mama vėlų rytmetį išvažiuoja į miestą. Vienu metu labai norėjau
pasivedėti jos motiną į šalį ir paklausinėti apie tai, ką Natali man bandė pasakyti, bet nenutaikiau progos. Jos
po valandos jau turėjo būti pas gydytoją, todėl būtų atrodę keistai, jeigu būčiau užsidaręs su jos mama
persimesti keliais žodžiais. Kemrina iš karto būtų supratusi, kad kalbam apie ją.
9

Kemrina paliko man savo automobilį. Nesigilindamas paklausiau jos, kodėl pernai liepą ji sėdo ne į savo
automobilį, o į autobusą, ir ji man trumpai atšovė:
– O kodėl tu nesėdai į savąjį?
Turėjau stipriai susiimti, kad prisiversčiau sėsti prie nediduko raudono Toyota Prius vairo, bet aš
susitvardžiau ir nuvažiavau į Starbucks kavinę, kur turėjau susitikti su Natali.
Man šis reikalas atrodo nemalonus ir nešvarus. Nešvarus tikrąja prasme. Turiu galvoje, parvažiavęs tikrai
lįsiu po dušu ir nusišveisiu kūną Lava muilu. Natali ateina į kavinę viena, be Bleiko, ir žengia per salę tiesiai prie
manęs. Ilgi tamsūs plaukai sukelti į arklio uodegą. Pasirūpinau užimti staliuką kuo toliau nuo didelių langų,
kad kas nepamatytų manęs su ja. Na ir kas, kad manęs čia niekas nepažįsta; ne tai svarbiausia. Mėginau
įkalbėti, kad papasakotų man viską, ką norėjo, telefonu, bet ji užsispyrė susitikti.
Natali klesteli ant laisvos kėdės ir tuo pat metu ant staliuko dunksteli jos rankinė.
– Nebijok, nesikandžioju, – kreivai šypteli.
Gal ir ne, bet dedu galvą...
– Gali neapsimetinėti, kad aš tau patinku, – nutraukia mano mintis. – Kemrinos nėra, bet aš tikrai ne tokia
kvaiša, kaip tau atrodo.
Prisipažinsiu, jinai mane nustebino. Tikrai nemaniau, kad ji įtaria, jog man nepatinka. Tegu ji ir geriausia
mano sužadėtinės draugė, bet prieš kelis mėnesius Natali skaudžiai užgavo Kemriną ir nuo jos atsiribojo, nes
nepatikėjo, kad dabar jau buvęs jos draugas Deimonas prisipažino Kemrinai ją įsimylėjęs. Visiška nesąmonė.
Atšlyju nuo staliuko, sukryžiuoju ant krūtinės rankas ir klausiu:
– Kad jau tapom tokie atviri, sakyk, kas tau nepatinka?
Natali netikėtai sutrinka. Iš pradžių jos akys iš nuostabos išsiplečia, paskui ji palengva prisimerkia. Atrodo,
iš nusivylimo pradeda kandžioti iš vidaus skruostą.
– Ką nori tuo pasakyti?
Ji irgi suneria ant krūtinės rankas ir pakreipusi į šoną galvą žiūri į mane. Sukelti plaukai nusvyra į vieną pusę.
– Manau, kad puikiai supranti, – atkertu. – O jeigu ne, tai tikrai esi kvaiša.
Nesuprantu, kodėl taip bjauriai su ja elgiuosi. Galėčiau ramiai sau ją toleruoti ir apsieiti be nemalonių
žodžių, betgi ji pati, vos prisėdusi prie staliuko, užvedė šitą kalbą. Pati kalta, po galais.
Natali galvoje šmėsteli kažkokia mintis. Ji supranta, ir jos rudų akių žvilgsnis apsiniaukia. Aiškiai žino, ką
noriu jai pasakyti.
– Suprantu, prisišnekėjau, – sako ji ir nusuka akis į šalį. – Turbūt visą gyvenimą gailėsiuosi to, ką padariau
Kemrinai, bet ji man atleido, todėl nesuprantu, ko tu ant manęs siunti. Anksčiau manęs net nepažinojai. Ir
dabar dar nepažįsti.
Ne, tikrai nepažįstu. Sutinku su ja. Bet kai ką žinau, ir man to visai pakanka. Bent jau galiu Natali rėžti tiesą į
akis. O Deimonas, ar koks ten jo vardas, – tai jau kita istorija. Verčiau jau jisai sėdėtų prieš mane, o ne ji. Nieko
nebūtų mieliau, kaip sugrūsti jam tarp dantų apatinę lūpą.
– Susitikom ne dėl manęs, – sako ji ir vėl kreivai šypteli. – Todėl leisk man iškloti, kodėl pakviečiau ateiti.
Linkteliu ir laukiu.
 – Mudvi su Kemrina – geriausios draugės jau nuo senų laikų. Buvau šalia, kai mirė jos senelė, kai žuvo
Ijanas, kai jos brolis užmušė tą vyrą ir sėdo į kalėjimą. Jau nekalbu apie tai, kai jos tėvas susidėjo su kita ir
išsiskyrė su motina, – Natali palinksta virš staliuko. – Visa tai nutiko per pastaruosius trejetą metų, – palinguoja
galvą, atsiremia į atkaltę ir vėl suneria rankas ant krūtinės. – Šitie dalykai, Endriau, apvertė jos gyvenimą
aukštyn kojom. Jeigu atvirai, aš manau, kad šitai merginai likimas pašykštėjo laimės, – išmetusi aukštyn
rankas dramatiškai pareiškia: – Bet aš, ginkdie, negaliu su Kemrina apie tai kalbėti. Kai pastarąjį kartą norėjau
pašnekėti iš širdies, ji man vos galvos nenurovė. Sakau tau tiesiai – užuojautos ji nepripažįsta. Tiesiog
nekenčia. Ji įsikalusi galvon teoriją, kad nors ir kaip jai būtų blogai, pasauly yra daugybė žmonių, kuriems dar
blogiau, – ir užverčia akis į lubas.
Puikiai suprantu, ką Natali kalba. Kemrina stengėsi pabėgti nuo savo bėdų, kai drauge keliavome
autobusu, aš tą pats mačiau. Bet Natali nežino vieno dalyko: man kažkaip pavyko iš dalies ištraukti Kemriną iš
to kiauto. Nejučia nusišypsau suvokęs, kad man per dvi savaites pavyko padaryti tai, ko Natali neįstengė per
ilgus jų draugystės metus.
– Ji tiesiog viską priima taip, kaip yra, – kalba toliau. – Nuo seno šitaip. Sakau tiesiai, jos širdyje susikaupę
per daug nuoskaudos, pykčio ir nusivylimo, – ko tik nori, – su kuriais ji neįstengia susidoroti. O kai dabar dar
taip atsitiko su kūdikiu... – Natali atsidūsta, jos rudų akių žvilgsnis nejaukiai apsunksta, – aš labai dėl jos bijau,
Endriau.
Nesitikėjau, kad susitikę su Natali taip giliai kapstysimės po Kemrinos bėdas dėl sveikatos ir psichinės
būklės. Aš ir anksčiau dėl jos jaudinausi, bet kuo Natali dabar daugiau kalba, tuo man darosi baisiau.
– Papasakok man apie jos gydymąsi pas psichiatrą, – paprašau. – Bandžiau pats jos paklausinėti, bet ji
nesileido į kalbas.
Natali užmeta koją ant kojos ir giliai atsidūsta.
– Matai, tuoj po Ijano mirties tėvas prikalbino ją nueiti pas psichiatrą. Paskui Kemrina pradėjo vaikščioti
pas jį kartą per savaitę ir jau atrodė, kad jai tai į naudą, bet, manau, ji mus tiesiog maustė. Jeigu žmogui
pagerėja, tai jis tikrai nesėda į autobusą ir niekam nieko nesakęs nelekia kur akys mato.
– Ją įkalbėjo tėvas?
Natali linkteli.
– Taip. Ji visada buvo artimesnė tėvui nei motinai. Nensė puiki moteris, bet kartais būna per daug
lengvabūdiška. Manau, Kemrinai tapo visai blogai, kai tėvas po skyrybų susikrovė daiktus ir kartu su naująja
drauge išvyko gyventi į Niujorką. Betgi, žinoma, ji to niekada nepripažins.
Giliai atsidūstu ir abiem rankom persibraukiu per plaukus. Jaučiuosi kaltas, kad visa tai turiu išgirsti ne iš ko
nors kito, o iš Natali, bet ir tai gerai, nes akivaizdu, kad Kemrina man niekada nebūtų to pasakojusi.
– Ji man užsiminė apie vaistus, – tariu. – Sakė, niekada daugiau neis pas psichiatrą, nes jam rūpi tik...
Natali linkteli ir neleidžia man užbaigti.
– Taip, jai buvo išrašyti kažkokie antidepresantai, ir ji kurį laiką juos gėrė. Paskui man prisipažino jau daug
mėnesių jų nebevartojusi. O aš nė nežinojau.
Pagaliau čiumpu jautį už ragų.
– Sakyk tiesiai, ko mane čia pasikvietei? – klausiu. – Tikiuosi, ne dėl to, kad atskleistum man visas jos
paslaptis.
Aišku, man ši informacija labai naudinga, bet kyla klausimas, ar tik Natali nesimėgauja šitaip atviraudama.
Gal ir ne. Man atrodo, ji nuoširdžiai rūpinasi Kemrina, betgi Natali yra Natali, ir šito praleisti pro pirštus aš
negaliu.
– Man atrodo, turėtum geriau ją prižiūrėti, – sako ji ir aš vėl ištempiu ausis. – Po Ijano mirties ji nugrimzdo į
labai gilią depresiją. Ilgą laiką atrodė, kad aš jos visai nepažįstu. Ji neverkė ir nesielgė taip, kaip paprastai
elgiasi depresijon puolę žmonės. Ne, Kemrina... – susimąsčiusi pakelia aukštyn akis, paskui vėl žiūri į mane. –
Ji laikėsi stojiškai, nežinau, ar tinka šitas žodis. Liovėsi su manim vaikščiojusi į miestą, spjovė į mokyklą,
atsisakė stoti į koledžą. Mes buvom iki smulkmenų suplanavusios, ką veiksime pirmame kurse, bet kai jai
prasidėjo depresija, koledžas atsidūrė paskutinėj vietoj.
– O kas pirmoj?
Natali lėtai pakraipo galvą.
– Negaliu pasakyti, nes ji beveik apie tai nekalbėjo. Užtat dažnai svaičiodavo visokias nesąmones: kad
susikraus kuprinę ir keliaus aplink pasaulį. Kažką panašaus. Gerai nepamenu, bet tada ji tikrai buvo truputį
pačiuožusi. Garantuoju. Tiesa, dar ji kartais minėdavo norinti ir vėl ką nors jausti. Man keista, kaip žmogus gali
nieko nejausti, bet tiek to, – ir Natali atsainiai skėsteli prieš save rankomis. Paskui man nusišypso ir aš nežinau,
ką manyti, kol ji vėl prabyla: – Bet paskui pasirodei tu ir ji vėl atsigavo. Tik dar šimteriopai geriau. Tą vakarą,
kai ji skambino iš Naujojo Orleano, supratau, kad kažkas smarkiai pasikeitė. Jeigu atvirai, tai tokios, kokia ji
būna su tavim, aš dar nesu regėjusi, – ir kiek patylėjusi priduria: – Man atrodo, tu esi tai, ką geriausio ji yra
gavusi iš gyvenimo. Nepyk, kad pasakysiu tiesiai, bet jeigu tu būtum numiręs...
Nekantriai laukiu, kad ji užbaigtų mintį, bet ji tyli. Nusuka akis į šalį ir man pasirodo, kad nusprendžia
nesakyti to, kas buvo ant liežuvio.
– Kas būtų buvę, jeigu aš būčiau numiręs?
– Nežinau, – sako ji ir aš ja netikiu. – Man tiesiog atrodo, kad turėtum ją atidžiai stebėti. Esu tikra, kad
nebūtina tau priminti, jog dabar esi jai itin reikalingas.
Ne, tikrai nereikia man to priminti, bet kai ji man tiek pripasakojo, staiga pajuntu, kad šią akimirką privalau
būti su Kemrina – kiekvieną dieną ir kiekvieną sekundę. Beveik supykstu, kam Natali man visa tai papasakojo,
betgi aš turiu žinoti.
Pakylu nuo staliuko, užsivelku juodąją striukę ir pristumiu kėdę.
– Imsi taip ir išeisi?
Stabteliu, žiūriu į ją.
– Taip, išeisiu, – atsakau ir ji taip pat atsistoja. – Pakankamai daug išgirdau.
– Prašau, tik nieko nesakyk...
Kilsteliu ranką.
– Klausyk, suprask mane teisingai. Dėkingas už tai, ką papasakojai, bet jeigu Kemrina paklaus, aš jai
pasakysiu, kad buvau susitikęs su tavim ir tu man viską išklojai. Tad nesitikėk, kad bandysiu ką nors slėpti.
Natali išpučia pro burną orą ir jos skruostai įdumba.
– Supratau, – sako ji ir stveria nuo staliuko rankinę. – Tiesiog norėjau paprašyti, nes man neramu, ką ji
pagalvos dėl to, kad pasikviečiau tave pakalbėti, ir aš tikrai nė kiek nebijau, kad ji už tai ant manęs supyks.
Linkteliu. Prisipažinsiu, šįkart tikrai ja tikiu.

Drybsau svetainėje ir žiūriu televizorių, kol Kemrina su mama grįžta iš susitikimo su gydytoju dėl
kontraceptinių vaistų. Kilsteliu nuo sofos, sėdžiu įsitempęs, nes man nesmagu būti jos motinos namuose.
Padedu ant ąžuolinio kavos staliuko televizoriaus pultelį ir einu į prieškambarį pasisveikinti su Kemrina.
– Na, kaip jums sekėsi?
Sutrikęs sustoju. Nejaukūs privalomieji klausimai. Viskas labai nejauku. Nemėgstu varžymosi. Reikia kuo
greičiau susirasti nuosavą kampą. Ar išsikelti į viešbutį.
Kemrina prieina prie manęs, jos žvilgsnis sušvelnėja.
– Puikiai, – atsako ji ir pakšteli man į skruostą. – Gavau, ko norėjau. O ką tu šiandien nuveikei? Turbūt
atrodei kaip tikras erelis, lakstydamas po miestą su ta klasiška naujųjų laikų mašinyte, ką? – ji šypsosi kaire
puse lūpų.
Truputį nuraustu.
Kemrinos mama jai už nugaros droviai nusišypso ir patraukia į virtuvę. Kemrina šįryt kaip tik ir kalbėjo apie
šitą „tylią“ šypseną, kuri tarsi šaukia „ji tokia trapi“ ir „man jūsų abiejų labai gaila“. Pradedu suprasti, kodėl
Kemrinai tai nepatinka.
– Na, aš nieko gero nenuveikiau, bet vis dėlto Starbucks kavinėje ištvėriau penkiolikos minučių pokalbį akis
į akį su Šenzi.
– Su Šenzi?
Šypsodamasis palinguoju galvą ir paaiškinu:
– Tiek to. Su Natali. Ji norėjo susitikti su manim ir pasikalbėti apie tave. Ji labai tavim rūpinasi.
Suirzusi Kemrina eina į koridorių ir pasuka į mūsų kambarį. Aš nuseku įkandin jos.
– Galiu įsivaizduoti, ko ji tau prišnekėjo, – sako ji ir pasukusi už kampo pradingsta savo kambaryje. Numeta
ant lovos rankinę ir pirkinių krepšelį. – Mane siutina, kad ji skambinėja tau be mano žinios.
– Gal man nereikėjo su ja susitikti, – sakau jai sustojęs prie durų. – Bet ji labai užsispyrė, o aš, jeigu atvirai,
norėjau išgirsti, ką ji man turi pasakyti.
Kemrina atsisuka į mane.
– Ir ką tau pavyko iš jos išpešti?
Širdį sugelia jos balse nuskambėjusi nepasitenkinimo gaida.
– Na, kad tau teko daug iškęsti ir...
Kemrina kilsteli ranką ir piktai papurto galvą.
– Endriau, dabar visai rimtai. Paklausyk manęs, gerai? – priėjusi prie manęs suima man už rankų. – Šiuo
metu mane labiausiai pykdo tai, kad visi per daug dėl manęs nerimauja. Prisimink – juk mes šį rytą kaip tik apie
tai kalbėjom. Pažiūrėk į mane.
Įdėmiai pažvelgiu į ją, nors ir taip jau žiūriu atsidėjęs.
– Ar aš aimanuoju? – Ne, neaimanuoji. – Kiek kartų per pastarąją savaitę matei mane juokiantis? – Tiesą
pasakius, gana daug. – Ar bent sykį išgirdai mane skundžiantis, kad man kažką skauda, tik aš slepiu? – Ne, ko
gero, nė sykio.
Kemrina krypteli galvą į šoną ir pirštų galais švelniai paliečia man skruostą.
– Noriu, kad pažadėtum man vieną dalyką.
Paprastai nė nedvejodamas sušukčiau „viską“, tačiau šįkart susilaikau.
Ji pakreipia galvą į kitą pusę ir nuleidžia ranką.
Galiausiai nenoriai prabylu:
– Nelygu, ko paprašysi.
Ji neatsikerta, bet jos veide įžvelgiu nusivylimą.
 – Pažadėk, kad mes ir vėl gyvensime kaip anksčiau. Nieko daugiau tavęs neprašau, Endriau. Ilgiuosi to,
kaip buvo anksčiau. Ilgiuosi mūsų kvailiojimų ir pašėlusio sekso, tavo iš proto varančių duobučių skruostuose ir
beprotiškai džiugaus požiūrio į gyvenimą.
– Ar nesiilgi kelionių? – klausiu aš ir jos veidas iškart apsiniaukia, tarsi būčiau pasakęs ką nors itin negero.
Kemrinos žvilgsnis nukrypsta į šalį ir ji kažko giliai ir liūdnai susimąsto.
– Kemrina... sakyk, ar ilgiesi kelionių? – dabar man žūtbūt reikia sulaukti atsakymo, nes jos reakcija labai
netikėta.
Po ilgos tylos ji vėl pakelia akis į mane ir aš paskęstu jos žvilgsnyje, deja, šįkart gana nejaukiai.
Kemrina man neatsako. Tarsi... negalėtų.
Nenumanydamas, kas dedasi jos galvoje, ir trokšdamas tai išsiaiškinti, skubiai tariu:
– Mes galime tą padaryti, – suimu jai už žastų ir kalbu toliau: – Galbūt kaip tik šito tau... tai yra mums, dabar
labiausiai reikia.
Bekalbant mintis išsirutulioja ir aš ja labai susižaviu. Mudu su Kemrina. Vėl atviram kely. Gyvenam laisvai
ir šia akimirka, kaip kad ir planavom. Ūmai pasijuntu plačiai besišypsąs, o veidas iš džiaugsmo švyti. Kad tave
skradžiai! Taip, kaip tik šito mums dabar ir reikia. Kodėl anksčiau nesusiprotėjau?
– Ne, – abejingai atšauna ji ir jos balsas grąžina mane iš tos palaimingos svajonių būsenos į tikrovę.
– Ne? – negaliu nei suprasti, nei patikėti.
– Ne.
– Bet... kodėl? – klausiu, o ji abejingai pasitraukia nuo manęs, nueina į šalį. – Nėra jokio pagrindo ilgiau
delsti.
Ir tą pačią akimirką suprantu, kodėl ji taip atsakė, tik nenoriu skubintis su paaiškinimu, nes netrukus tą
padaro ji pati.
– Endriau, – prabyla ji iš gailesčio sušvelnėjusiu balsu, – jeigu dabar leisimės į kelią, tai mums visąlaik
kirbės pasąmonėje mintis, kad iki šiol atidėliojome tik dėl vaikelio. Dabar tam tikrai netinkamas metas. Nei
kol kas, nei kada nors apskritai.
– Aišku, – tariu aš ir prieinu prie jos. Linkteliu, meiliai nusišypsau vildamasis, kad ji pagaliau supras, jog
man visai nesvarbu, ką daryti ji nori ar nenori, aš vis tiek jai pritarsiu.
– Na, tai kokio lygio nevisprotę Natali tau šiandien mane pristatė?
Kemrina tyliai nusijuokia ir nuėjusi prie atsinešto pirkinių krepšelio įkiša į jį ranką.
Aš taip pat nusijuokiu ir išsitiesiu skersai jos lovos, kojas sulenktais keliais nusvarinu per kraštą.
– Geltono, – atsakau, – paties žemiausio. Bet pati pasirodė raudono, – pasuku galvą į šoną ir žiūriu į ją. – Tik
manau, kad tu ir taip jau tą žinai.
Kemrina man šypsosi ir, ištraukusi iš krepšelio krūvelę kelnaičių, pradeda nuo jų plėšyti priklijuotas
etiketes.
– Neabejoju, kad ji tau pripliurpė apie tai, į kokią depresiją buvau puolusi, ir kad „likimas man pašykštėjo
laimės“, – pirštais parodo kabutes. Paskui primerkusi vieną akį rodo pirštu į mane ir kalba toliau: – Bet tai jau
praeitis. Depresija praėjo. Aš ją įveikiau. Be to, ar man vienai teko išgyventi artimųjų mirtį, tėvų skyrybas ir
nemalonius išsiskyrimus su draugais? Keista, kad...
– Mažule, pameni, ką aš tau kalbėjau Naujajame Orleane?
– Tada tu man daug ko prikalbėjai.
Kemrina meta į šiukšlių dėžę nuplėštas etiketes.
 – Kad su skausmu rungtis nevalia?
– Taip, pamenu, – sako ji ir pradeda rinkti nuo lovos kelnaites, bet aš ištiesiu ranką ir skubiai pastveriu
kelerias, kol ji nespėjo sugriebti. Paėmęs rausvas nėriniuotas kelnaites pakeliu prieš save, o kitas pasidedu ant
krūtinės.
– Jergau, šitos man patinka, – ištariu, o ji išplėšia man jas iš rankų.
– Beje, – kalba ji, o aš pasiimu kitas ir darau tą patį, – nebenoriu daugiau apie tai kalbėti, supranti? –
išpešusi man iš rankų ir šitas, eina prie komodos ir sugrūda visas į viršutinį stalčių.
Paskui grįžta prie lovos ir užlipa ant manęs, apsižergusi keliais įsiremia į lovos užtiesalą. Glostau delnais jos
šlaunis. Iš abiejų pusių.
– Šiandien noriu išeiti į miestą, – sako ji. – O tu?
Sukandu dantimis apatinę lūpą ir susimąstau, paskui caktelėjęs liežuviu tariu:
– Visai neblogai. Kur norėtum nueiti?
Kemrina man meiliai šypsosi, tarsi jau seniai būtų apie tai galvojusi. Man patinka, kai ji taip šypsosi. Ta
šypsena tokia nuoširdi, jog pagalvoju, kad Natali turbūt perlenkė lazdą.
– Sakau, galėtume su Bleiku ir Natali nueiti į „Pogrindį“.
– Pala. Ar ne ant to baro stogo tas mulkis puolė tave bučiuoti?
– Taip, – dainingu balsu atsako ji. Po paraliais, jeigu ji nesiliaus šitaip ant manęs sukioti klubų... – bet tas
mulkis metams pasodintas už grotų. Be to, ir Natali labai nori nueiti kur nors su mumis. Man grįžtant namo
atsiuntė žinutę.
– Ar nemanai, kad ją ėda sąžinė ir ji dėl to nori tau įsiteikti?
Kemrina patraukia pečiais.
– Gal ir taip, bet vis tiek bus smagu išeiti į miestą. Be to, visai neblogai paklausyti gyvos muzikos, užuot
patiems visą laiką stovėjus ant scenos.
Ji atsigula man ant krūtinės, o aš suimu delnais dailų jos užpakaliuką ir spusteliu. Ji ima bučiuotis ir aš
karštai apkabinu ją abiem rankom.
– Gerai, – tariu jai, kai mūsų bučinys nutrūksta, o tarp mūsų lūpų lieka tik mažulytis tarpelis. Suglostau jai
plaukus, paskui suimu delnais veidą ir sakau: – Gerai, eisime į „Pogrindį“. O rytoj skrisiu į Teksasą ir pulsiu
krauti daiktų.
– Tikiuosi, nepyksi, kad teks keliauti vienam? – klausia ji.
– Ne, tikrai nepyksiu, – pakšteliu jai į kaktą. – Žinai, tu man taip ir nepasakei, ar pasikviesi Natali padėti tau
pasidairyti mums buto.
Kemrina atšlyja, atsisėda ant manęs tiesiai, paskui suima man už rankų ir mūsų pirštai susipina.
– Dar pagalvosiu, – šypsosi ji. – Viskam savas laikas. O dabar man labiausiai rūpi susiruošti ir išeiti į miestą.
Linkteliu, nusišypsau ir suėmęs už rankų vėl prisitraukiu prie savęs.
– Tu man visas pasaulis, – sukuždu jai į lūpas. – Tikiuosi, niekada to nepamirši.
– Ne, nepamiršiu, – tyliai atsako ji ir lėtai ima sukti klubus ant mano strėnų. Paskui glusteli lūpomis prie
manųjų ir pakštelėjusi sako: – Bet jeigu dėl kokios nors priežasties pamirščiau, tikiuosi, tu sugalvosi, kaip man
tai priminti.
Žiūriu į jos lūpas, paskui imu glostyti žvilgsniu skruostus, ramiai besiilsinčius po mano nykščiais.
– Būtinai, – pažadu ir skubu karštai ją bučiuoti.
10

Jau senokai neteko linksmintis tokiam šauniam klube kaip „Pogrindis“. Po paraliais, man tik dvidešimt
penkeri, o jaučiuosi čia kaip senis. Ko gero, dažniausiai lankydamasis tik tokiuose ramiuose baruose ir
klubuose kaip „Senasis kyšulys“ jau ir pamiršau, kad egzistuoja dar ir sunkiojo metalo muzika. Na, sunkusis
metalas man patinka, bet kasdien labiau mėgstu klausytis seno gero roko. Visą vakarą su Kemrina, Natali ir
Bleiku klausėmės kažkokios grupės, pasivadinusios „Šešiasdešimt devyni“, – labai originalu: gitara „pjovė“ per
stygas, o dainininkas baubė į mikrofoną lyg elnias per poravimosi sezoną.
Tačiau klausytojams, regis, jie patiko. Gal dėl to, kad dauguma buvo gerokai įkaušę ar apsisvaiginę. O gal ir
viena, ir kita.
Aš irgi galėjau prisigerti, bet pažadėjau tą vakarą būti vairuotoju. Man tai nesvarbu. Norėjau, kad Kemrina
gerai pasilinksmintų ir atsipalaiduotų. Jai šito labai reikia. Didžiuojuosi, kad ji stengiasi, nes iš dalies tikėjausi,
jog dar ilgai tokiems dalykams nesiryš. Man irgi labai skaudu, kad netekome Lili, bet Kemrina gyva ir dabar
man tai svarbiausia.
Vėsus lapkričio oras maloniai gaivina, išėjus į lauką iš to tvankaus, prirūkyto sandėlio, kuriame praleidome
pastarąsias tris valandas.
– Nieko prieš pasivaikščioti? – klausiu Kemrinos, žingsniuodamas šalia ir laikydamas tvirtai apkabinęs ją
per liemenį.
Ji atsiremia galva į mane ir susikiša rankas į paltuko rankoves.
– Viskas gerai, – sako ji. – Šįkart laiku mane sustabdei ir išsivedei, todėl nereikės nešti ant rankų, kaip
anąsyk Naujajame Orleane.
Pajuntu ją kilstelint galvą ir žiūrint į mane, aš irgi pažvelgiu į ją, visą laiką žiūrėdamas, kur tamsoje statau
ant šaligatvio koją.
– Juk pameni tą naktį, tiesa?
– Aišku, kad pamenu, – atsakau jai ir dar stipriau apglėbiu ją ranka. – Ne taip jau seniai tas buvo, o be to,
negalėčiau pamiršti nė vienos su tavimi praleistos nakties.
Jinai man nusišypso ir vėl žvelgia sau po kojom.
– Tu tiesiog nepamirštama, – priduriu plačiai šypsodamasis.
– Tąnakt atsibundu, – sako ji ir dar giliau įsikniaubia man į šiltą pažastį, – atmerkiu akis, regiu iš vienos
pusės klozetą ir nesuprantu, kaip čia atsidūriau. Paskui pajuntu už savęs tavo kūną, ant liemens uždėtą tavo
ranką ir nebenoriu keltis. Ne dėl to, kad buvau dar neišsipagiriojusi ir galvą skėlė, lyg kas traukiniu būtų ją
pervažiavęs, bet dėl to, kad tu buvai šalia.
– Taip, pamenu... – valandėlę paskęstu prisiminimuose.
Dešimt minučių žingsniuojam šaltyje, kol prieinam degalinę, kur apleistoje aikštelėje stovi paliktas mūsų
automobilis. Įjungiu šildymą visu smarkumu ir nuvairuoju dailiąją mašinytę į Kemrinos mamos namus.
Pakeliui imu gailėtis, kad neapsistojome viešbutyje, o įsukus į kiemą pamatau prie namo Kemrinos mamos
automobilį. Nensė man patinka, bet aš labiau mėgstu vaikščioti po namus vienais apatiniais ar visai plikas ir
nesukti galvos, kad kas pamatys.
Padedu Kemrinai išlipti iš automobilio ir palydžiu iki durų, nepaleisdamas jos iš glėbio, nes bijau, kad
alkoholis gali staiga ją supykinti. Bet jinai jaučiasi puikiai. Gerokai įkaušusi, bet jos nepykina. Užrakinu duris,
Kemrina iš karto nusivelka paltuką ir užmeta ant kabyklos prieškambario kampe. Aš padarau tą patį.
Namie mirtina tyla, vienintelė silpna švieselė sklinda nuo koridoriuje paliktos įjungtos oranžinės lempelės
ir kitos virtuvėje virš baro.
Nustembu, kai Kemrina rankomis lėtai perbraukia man per krūtinę, susmeigia pirštus į mano raumenis ir
priremia mane prieškambaryje prie sienos. Liežuvis slysteli man į burną ir aš imu ją bučiuoti. Dešinė ranka
nuslysta žemyn prie džinsų sagos, ji mikliai ją atsega ir brūkšteli žemyn užtrauktuką. Bučiuoju ją dar aistringiau
ir gailiai aimanuoju jai į burną, kai jos ranka palenda po mano apatiniais ir suima saujon mano vyriškumą.
Dievulėliau, kaip seniai mes šito...
Kemrina prisispaudžia prie manęs, priremdama mane nugara prie sienos.
Kelioms akimirkoms atsiplėšiu nuo jos lūpų ir išlemenu:
– Velnioniškai tavęs geidžiu, bet gal geriau pirma nueikim į tavo kambarį.
Jos bučinys tampa dar aistringesnis ir neatitraukdama lūpų nuo manųjų ji taria:
– Mamos nėra.
Kemrina tvirtai sukanda dantimis man lūpą, net suskausta, bet tai tik dar labiau mane užveda.
– Šįvakar į darbą išvažiavo Rodžerio automobiliu.
Įsisiurbiu lūpomis į ją ir pakėlęs ant rankų nusinešu per koridorių į kambarį. Nespėjus įkelti kojos ji puola
segioti man marškinius, ir vos įžengęs pro duris aš numetu ją ant lovos. Nurengiu ją nuogai, palieku tik su
kelnaitėmis. Sėdėdama ant lovos krašto ji pati numauna man džinsus ir apatinius. Užvirstu ant jos, viena ranka
atsiremiu į čiužinį jai prie šono, o kita imu ją gundyti, pirštais švelniai braukydamas per kelnaičių audinį tarp
sudrėkusių lūpų. Kemrina rangosi po manim, užmerkia akis ir atlošusi galvą išriečia krūtinę, krūtimis
pakildama arčiau manęs.
Kilsteliu nuo lovos ir užkišęs didžiuosius pirštus numaunu jai kelnaites. Imu bučiuoti šlaunis ir nesusilaikęs
kniumbu galva jai tarp kojų, nes jau taip seniai jai šito nedariau. Nebeerzinu jos, nes nebegaliu, kitaip ir
pačiam tuoj stogas nuvažiuos.
Imu įnirtingai ją laižyti, o ji neiškentusi stumiasi tolyn per lovą nuo manęs. Įsitveria rankomis užtiesalų, o
galva jau karo per kitą lovos kraštą. Tvirtai suimu ją už klubų ir nepaleidžiu, pirštai stipriai įsispaudžia jai į odą,
ir čiulpiu jos klitorį taip stipriai, kad ji nebegali tverti, jos šlaunys ima trūkčioti ir ji suspaudžia jomis man galvą.
Jaučiu, kad ji tuoj tuoj pasieks palaimos viršūnę, bet kitą akimirką ji staiga griebia man už plaukų ir atplėšia
nuo savęs mano burną.
Žvelgiu iš tarpkojo per jos dailius kūno linkius ir regiu ją įdėmiai žiūrint į mane. Kemrina ima pirštais
glostyti man plaukus. Laukiu svarstydamas, ką ji sugalvojo, kodėl privertė mane sustoti.
Regis, ji kažko laukia, tik aš nežinau ko. Man galvoje tik viena mintis – greičiau užvirsti ant jos. Bandau iš
paskutiniųjų susitvardyti, kad negriebčiau jos į glėbį ir neparsiversčiau ant pilvo keturpėsčios, nesuimčiau už
plaukų taip, jog net skaudėtų...
Kemrina pakreipia į šoną galvą ir žiūri į mane, tyrinėja mano veidą, tarsi svarstytų, ką aš galiu iškrėsti. Jos
žvilgsnis mane apžavi. Jos minoje kažkas paslaptinga ir gležna, anksčiau aš to dar nebuvau matęs. Paskui ji
patraukia mane nuo lovos krašto ir aš instinktyviai atvirstu ant nugaros, o ji šliaužia mano kūnu, nusėja
bučiniais man pilvą, šonus, krūtinę ir vis kyla aukštyn, o paskui apsižergia. Pajutus ant savęs jos šiltą drėgną
lytį, man iš krūtinės išsiveržia tyli aimana. Kemrina man šypsosi meiliai, nekaltai, nors aš žinau, kad yra kitaip.
Paskui suima mane saujon, ir aš pajuntu, kaip iš malonumo mano akys užsimerkia ir tarsi susmenga į kaukolę,
o ji įsistato mano vyriškumą ir lėtai, iki skausmo kankinamai lėtai, ant jo užsėda.
Leidžiu jai darbuotis su manim, kiek tik ji nori, bet aš vos galiu tverti neišsiliejęs, kol sulaukiu ir ją pasiekiant
viršūnę, ir tą paskutinę sekundę įvyksta tai, ko aš nesitikėjau, mane suima nenusakoma baimė, aš viliuosi, kad
ji to nepastebės, nes per trumpiausią sekundės dalį turiu apsispręsti, ar ištraukti, ar pasilikti.

Kemrina
Širdis daužosi kaip pašėlusi. Man trūksta oro, nuo kaktos varva prakaitas, nors kambaryje gana vėsu. Man
pajutus pasitenkinimą, Endrius akimirksnį kažko staiga išsigąsta ir ištraukia. Mane tai truputį nustebina, bet
stengiuosi neišsiduoti. Palinkusi virš jo, vos liesdama jam krūtinę, suimu jį saujon ir imu smaukyti aukštyn
žemyn.
Galiausiai po visko sukniumbu ant jo, priglundu skruostu prie jo krūtinės ir guliu apžergusi jam strėnas. Po
ausimi girdžiu smarkiai plakant širdį. Atmetęs į šalis išskėstas rankas jis sunkiai gaudo orą, paskui stipriai mane
apkabina. Pajuntu jo lūpas prisispaudžiant prie mano plaukų.
Guliu ant jo ir galvoju. Mąstau apie tai, kas ką tik įvyko ir ko neįvyko. Galvoju apie tai, kaip gardžiai kvepia
jo kūnas ir kokia šilta jo oda. Suprantu, koks jis tapo romus. Ir tik dėl to, kad bijo mane užgauti – fiziškai,
emociškai, gal net dvasiškai, jeigu tai įmanoma. Myliu jį už tai. Myliu už atsidavimą, bet viliuosi, kad visą laiką
jis man toks globėjiškas nebus.
Bet kol kas jam nieko nesakysiu. Pirmiausia turiu įrodyti sau pačiai, kad man viskas gerai, o tada jis galės
tiek dėl manęs nesijaudinti. Gerbiu jį už tai.
Pakeliu nuo jo krūtinės galvą ir nusišypsau jam į akis.
Įdomu, ar jis norės man paaiškinti, ar galės prisipažinti, kodėl ištraukė, gal pasakys, kad ir pats nežinojo,
kaip pasielgti. Tačiau jis to nepadaro. Gal laukia, kad paraginčiau. Bet aš irgi tyliu kaip žemė.
Norėdama nutraukti tarp mūsų stojusią tylą ir išsklaidyti kambaryje slogią nuotaiką, valiūkiškai pavizginu
ant jo klubais ir smagiai nusijuokiu.
– Leisk man pirma atsikvošėti, mažule.
Endrius žiūri į mane ir abiem delnais plekšteli man per užpakalį.
Garsiai aikteliu apsimesdama, kad suskaudo, ir vėl pasukioju klubus ant jo.
– Patariu verčiau liautis, – įspėja jis, o duobutės skruostuose pagilėja.
Vėl pasimuistau.
– Manai, aš juokauju? Darkart taip padaryk, ir pasigailėsi.
Aišku, aš taip ir padarau, o tada drąsindamasi laukiu, kaip jis sugalvos mane nubausti.
Endrius kilsteli rankas ir suima man už spenelių, stipriai suspaudžia, ir aš išsigandusi bijau net pajudėti, kad
iš skausmo šastelėjusi atgal jų nenusitraukčiau.
– Oi! – garsiai juokiuosi ir suimu jį už rankų, bet kai mėginu jas atplėšti, jis tik dar stipriau sugnybia.
– Aš gi sakiau, – Endrius krato galvą ir nutaiso tokią rimtą miną, kad aš net nustembu, kaip įtikinamai jis
apsimetinėja. – Reikėjo paklausyti.
– Labai prašau – prašau – prašau! Paleisk!
Endrius apsilaižo išdžiūvusias lūpas ir ramiai taria:
 – Būsi gera?
Gal dešimtkart paskubom linkteliu.
Primerkęs savo kipšiškai žalias akis priremia mane žvilgsniu ir sako:
– Prisieki?
– Prisiekiu savo nugaišusio šuns Bibopo vėle!
Prieš paleisdamas jis darsyk gnybteli man spenelius, o aš iš skausmo net krūpteliu ir sugriežiu dantimis.
Paskui pasikelia nuo lovos ir apsiveja mano kojom sau liemenį, palinkęs į priekį lyžteli liežuvio galiuku mano
krūtis, o paskui karštai išbučiuoja.
– Geriau? – klausia žvelgdamas man į akis.
– Geriau, – sukuždu. Tada jis pabučiuoja man į lūpas ir mes švelniai pasimylim, o paskui apie trečią nakties
meiliai susirangę ir apsikabinę užmiegam.
11

Maniau, kad pagirios bus sunkesnės, nei patyriau šįryt atsibudusi. Vakar pirmą kartą po keleto mėnesių
gėriau alkoholio, bet nesiskundžiu. Pavirstu ant šono ir kai pamatau sau prieš nosį laikrodį, rodantį, kad
Endrius pusantros valandos pavėlavo į oro uostą, mano akys staiga plačiai atsimerkia ir aš pašoku lovoje kaip
nuplikyta.
– Endriau! – purtau, kad atsibustų.
Jis inkšdamas atvirsta ant šono ir truputį praplėšia akis. Ištiesęs ranką bando pasiguldyti mane prie savęs,
kad netrukdyčiau jam miegoti, bet aš nepasiduodu.
– Kelkis. Pramiegojai lėktuvą.
Sukruta vienintelė jo kūno dalis – akys. Jos staiga kaip ir manosios atsimerkia, o suvokus, kas atsitiko, ūmai
strykteli ir visas kūnas.
– Velnias, velnias, velnias!
Endrius šoka iš lovos ir stovi plikas vidury kambario.
Man niekada neatsibosta žiūrėti į jį – nuogą ar apsirengusį, nesvarbu. Iki šios dienos niekaip negaliu
suvokti, kaip man pavyko jį suvilioti. Endrius užsidengia rankomis veidą, paskui delnais perbraukia per
plaukus ir sulaiko ant pakaušio. Jo rankos tvirtos, raumenys įsitempę. Paskui iš krūtinės išsiveržia gilus pratisas
atodūsis.
– Teks skristi vėlesniu reisu.
Išsiropščiu iš lovos ir pakėlusi nuo grindų chalatą ruošiuosi eiti į vonios kambarį.
– Nemanyk, kad nenorėčiau dar kelias valandas padrybsoti su tavim, – sako jis prieidamas prie manęs už
nugaros.
– Nežinau, Endriau, – susisiaučiu chalatą ir susijuosiu diržu. – Taip laukiau, kada galėsiu tavęs atsikratyti.
Atsukusi jam nugarą linksmai nusišypsau. Kambaryje įsivyrauja tyla.
– Tu rimtai?
Netikėtos nuostabos kupinas jo balsas mane prajuokina. Atsisuku į jį ir pabučiuoju į lūpas.
– Baik, aišku, kad ne. Gal aš pati vakar tyčia nuspaudžiau žadintuvą, kad neskambėtų. Gal aš pati tai
suplanavau?
Išsišiepęs iki ausų jis mane pabučiuoja, o paskui apeina lovą ir susiranda numestus apatinius.
– Tikrai taip padarei? – klausia maudamasis.
– Ne. Nieko panašaus. Bet mintis visai nebloga. Turėsiu omeny kitą kartą. Nori su manim po dušu?
Tą pat akimirką pasigirsta beldimas į duris. Supratęs, kad čia mano mama, Endrius truputį išsigąsta ir
prisėdęs ant lovos užsikloja antklode liemenį.
Atidariusi duris pamatau visu blondinišku gražumu švytinčią mamą. Ji vilki rausva per priekį susagstoma
palaidinuke, o jos skruostai rausvi kaip ir palaidinė.
– Jau atsikėlėt? – klausia ji.
Ne, mama. Aš vaikštau per miegus. Kartais ji būna labai juokinga.
Pastebiu ją dirstelint į Endrių. Sykį man jau prisipažino nerimaujanti, kad vėl nepastočiau, bet negi ji tikisi,
jog mes nebesimylėsime? Ji to labai norėtų, betgi ne, nesulauksi.
 Droviai man šyptelėjusi mama klausia:
– Ar nenorėtum šiandien su manim nuvažiuoti pas Brendą?
Tikrai ne. Tetą Brendą myliu, bet ne tiek, kad leisčiausi dusinama cigarečių tvaiko jos namuose.
– Ne, turiu planų su Natali.
Iš tikrųjų jokių planų neturiu, bet... tiek to.
– Ką gi, supratau. Na... – ji darsyk dirsteli į Endrių, paskui vėl į mane. – Maniau, šįryt jis turėjo išskristi į
Teksasą?
Stipriau susijuosiu chalato diržą ir susidedu ant krūtinės rankas.
– Turėjo, bet mes pramigom. Skris vėlesniu reisu.
Mama linkteli galva ir vėl pažvelgia per kambarį į Endrių. Šypteli jam, jis atsako tuo pačiu. Kaip nesmagu.
Endrius jai patinka, bet ji nepratusi, kad vaikinas miegotų su manim vienam kambary, nors jis čia gyvena jau
dvi savaites. Jeigu man nebūtų beveik dvidešimt vieni ir nebūčiau su juo susižadėjusi, jo čia ir kvapo neliktų. Be
to, taigi žino, kad mes mylim vienas kitą, o po viso to, kas nutiko su kūdikiu, ji netgi nori, kad jis būtų šalia
manęs. Bet man vis tiek nesmagu. Ne tik man, mums visiems. Taip, mudviem su Endriumi iš tiesų reikia kuo
greičiau susirasti savą kampą.
Nuosavą būstą čia... Rolyje. Staiga man suspaudžia krūtinę, lyg būtų užritintas sunkus akmuo.
Galiausiai mama išeina iš kambario ir aš įsmeigiu akis į Endrių, o jis sėdi sutrikęs ant lovos, apsisiautęs
klubus antklode, nervingai suraukta kakta.
– Eisi su manim po dušu? – vėl klausiu, bet jaučiu, kad jis nenori.
Krūptelėjęs Endrius taria:
– Gal aš geriau nusiprausiu po tavęs.
Tyliai prunkšteliu iš jo vaikiško drovumo ir kiek meiliau ištariu:
– Pažadu, šį savaitgalį būtinai paieškosiu mums buto.
Endrius atsistoja.
– Jeigu nori, kad tau padėčiau, sakyk. Aš pasiūliau Natali tiesiog pamanęs, kad galėtum ką nors su ja
nuveikti, kol manęs nebus. Na, merginos geriau išmano apie naktines užuolaidas, sienų spalvas ir visą kitą
šlamštą.
Garsiai nusijuokiu.
– Jokių naktinių užuolaidų rinktis neketinu, – sakau jam. – Tokie dalykai skirti interjero dizaineriams ir
turtingoms barakudoms.
Jis pakraipo galvą, o aš išeinu iš kambario ir patraukiu koridoriumi į vonią.
Jaučiuosi kaip Džekilas ir Haidas. Visąlaik šitaip. Būdama su Endriumi nutaisau laimingą veidą, ir tikrai
neapsimetinėju. Aš iš tiesų laiminga. Bent jau taip manau. Tačiau likusi viena tarsi tampu kitu žmogumi. Lyg
kas nematomas stovėtų man už nugaros ir junginėtų mano smegenyse jungtuką. Įjungia, išjungia. Įjungia,
išjungia. Oi, ne, įjungia.
Sėdžiu vonioje, sulenktus kelius pritraukiu prie krūtinės ir leidžiu karštam vandeniui ilgai tekėti mano
kūnu. Galvoju apie atskirą butą, kurį mums būtina susirasti, apie vakar nuostabiai „Pogrindyje“ praleistą laiką,
krūvą drabužių, kuriuos būtina išskalbti, ir kaip palengva nyksta ant muilo gabalėlio įspaustas ženklas.
Vandeniui pradėjus vėsti, staiga pasikeitusi aplinkos temperatūra pažadina mane iš keisto užsisvajojimo, ir aš
sumoju, kad jau senokai čia kiurksau. Nė neapsiskutusi užsuku vandenį ir išlipu iš vonios, tyčia pražergiu pro
vonios kilimėlį, nes baisiai jų nekenčiu. Užmetu ant jo švarų rankšluostį ir tik tada atsistoju ant jo, pažvelgiu į
save veidrodyje. Užsigalvojusi imu skaičiuoti dantų pastos taškelius ant stiklo. Suskaičiuoju keturiolika.
Atsidariusi vaistinėlę ieškau tarp buteliukų ir tūbelių advilio. Laimė, pagirios nesunkios ir man užteks tik
poros tablečių nuo galvos skausmo. Suradusi už dviejų rudai oranžinių receptinių vaistų buteliukų tiesiu ranką
jo paimti ir ūmai stabteliu. Paimu vieną iš jų ir perskaitau pavadinimą. Perkosetas 7.5. Gerti po vieną tabletę kas
šešias valandas nuo skausmo. Nensė Lilard. Nesuprantu, kam mamai skausmą malšinantys vaistai, kurių ji
akivaizdžiai negeria, tačiau žinau, kad jau kuris laikas skundžiasi nugaros skausmais, todėl turbūt galiausiai
nuėjo pas gydytoją ir gavo. O gal mama, būdama diplomuota medicinos sesuo, pasinaudojusi galimybe
lengviau gauti receptinių vaistų, daro nusikaltimą ir tempia juos namo?
Ne. Ne. Nepanašu. Šitas buteliukas pirktas prieš mėnesį ir dar nė nepradėtas. Ji nepasikeitė, vis ta pati sena
gera mama, kurią pažįstu nuo vaikystės ir kuri niekada negeria nuo skausmo nieko kito, kaip pačių
paprasčiausių vaistinėje parduodamų tablečių.
Jau rengiuosi padėti buteliuką atgal į vietą, bet, prieš jam paliečiant lentynėlės dugną, staiga mano ranka
stabteli. Ai, juk nieko čia blogo. Man skauda galvą, o juk tai normalus skausmas, tiesa? Taip. Spusteliu dangtelį
žemyn, pasuku, nuplėšiu apsauginę plėvelę ir iškratau į delną vieną tabletę. Nuryju ją užsigerdama vandeniu iš
čiaupo, nusišluostau kūną rankšluosčiu, o kitu apsivynioju šlapius plaukus. Užsimetusi chalatą susijuosiu diržu
ir einu į kambarį rengtis. Virtuvėje girdžiu kalbant Endrių, bet iš pritildyto balso suprantu, kad kalbasi ne su
mano mama. Turbūt telefonu. Išgirdus jį minint brolio Ešerio vardą, lieku patenkinta, kad mano spėjimai
pasitvirtino, ir pradedu rengtis.
Jeigu jis vėl būtų kalbėjęsis su Natali, aš jai plaukus nuraučiau. Laikas tai mergai liautis per daug rūpintis
mano sveikata ir sąmokslauti su Endriumi man už nugaros.
Išsišukavusi drėgnus plaukus einu į virtuvę pas jį.
– Suprantu tave, broli, bet nemanau, kad dabar tam tinkamas laikas, – girdžiu sakant Endrių, ir sulėtinu
žingsnį, kad neužklupčiau jo iš netyčių. – Taip, taip. Ne, ji pamažu taisosi. Dabar jai kur kas geriau nei pirmąją
savaitę po to įvykio. Aha.
Dirsteliu pro durų plyšį ir matau jį stovintį prie baro, viena ranka su telefonu pakelta prie ausies, o kita
atsirėmęs į baro stalą. Endrius retsykiais linkteli galva, pritardamas tam, su kuo kalbasi, o aš numanau, kad su
Eidanu. Darsyk įsitikinu, kad neapsirinku, kai jis sako:
– Padėkok Mišelei nuo manęs už kvietimą. Gal mes ir atvažiuosim paviešėti pas jus po kokio mėnesio ar
dviejų, kai Kemrina... Ne, gal geriau pavasarį. Žiemą Čikagoj per šalta, mano organizmas nepakels, – Endrius
nusijuokia ir priduria: – Eik sau, broli, o kaip tu manai, kodėl pasirinkau Teksasą? – ir vėl juokiasi.
Galiausiai išlendu iš tarpdurio ir jis pamato mane.
– O aš mielai nuvažiuočiau, – pareiškiu.
Endrius nustebęs žiūri į mane, paskui nutraukia Eidaną:
– Luktelk sekundėlę, – uždengęs delnu mikrofoną sako man: – Nori važiuoti į Čikagą? – o jo akyse spindi
nuostaba.
– Žinoma, – nusišypsau jam. – Manau, būtų labai smagu.
Iš pradžių, regis, jis kažką įdėmiai svarsto. Galbūt netiki tuo, ką pasakiau, o gal vis dėlto apsvarsto
pasiūlymą ir dabar pasąmonėje regi vien sniegą ir vėją. Bet netrukus jo veidas nušvinta ir jis lėtai linkteli galva.
– Gerai, – sako. Padvejoja ir neskubėdamas vėl pakelia prie ausies telefoną. – Eidanai, aš tau tuoj
atskambinsiu, gerai? Taip, žinoma. Pakalbėsim. Iki.
Endrius brūkšteli pirštu per ekranėlį ir išjungia pokalbį. Tada vėl iš tolo pažvelgia į mane.
 – Tu tikrai nori? Maniau, norėsi kol kas pagyventi čia.
Užeinu į virtuvę ir pasiimu iš šaldytuvo buteliuką apelsinų sulčių.
– Taip, tikrai noriu, – sakau jam gurkštelėjusi. – Atrodo, pasiūlymas Mišelės.
Endrius linkteli.
– Taip, anot Eidano, ji labai dėl tavęs nerimauja. Sako, jeigu norim, galim kelias dienas apsistoti pas juos.
Vėl gurkšteliu sulčių ir pastatau buteliuką ant baro.
– Nerimauja dėl manęs? Na, labai miela, bet aš tikiuosi, kad nuvažiavus pas juos neatsidursiu tokioj pačioj
padėty kaip su Natali.
Endrius purto galvą.
– Ne, Mišelė ne tokia, – ir, kad būtų svariau, priduria: – Mišelės nė iš tolo nesulyginsi su Natali.
– Aš ne tą turiu galvoje, Endriau.
– Žinau, žinau, – sako jis, – patikėk, ji tikrai miela.
Pažįstu Mišelę ir žinau, kad jis sako tiesą.
Tada staiga suveikia ta tabletė ir aš pajuntu, lyg mano galva atitrūktų nuo kūno ir skrajotų padebesiais. Visą
kūną – nuo kojų pirštelių iki pat pakaušio – ima dilgčioti ir kelias sekundes aš negaliu sutelkti žvilgsnio. Viena
ranka instinktyviai stveriuosi už kėdės atlošo, kad nepargriūčiau.
– Oi, – gurkteliu seiles ir kelissyk stipriai sumirksiu akimis.
Endrius smalsiai žiūri į mane.
– Kas tau?
Išsišiepiu nuo ausies iki ausies ir tarsi net pajuntu, kaip vėsus kambario oras kerta man per dantis.
– Nieko, viskas gerai.
Endrius pakreipia galvą į šoną ir sako:
– Na, šitaip tave šypsantis mačiau tik vieną kartą – kai moviau ant piršto žiedą.
Jis ir pats šypsosi, tačiau smalsumas vis dėlto ima viršų.
Pakeliu ranką ir grožiuosi sužieduotuvių žiedu. Jis nekainavo nė šimto dolerių, todėl turbūt nė viena
būsima nuotaka amerikietė nelaikytų jo tikru sužieduotuvių žiedu. Vieną dieną pamačiau jį nedidelėje
parduotuvėlėje Teksase ir nejučia užsiminiau, koks jis gražus.

– Man jis patinka, – pasakiau laikydama rankoje prieš šviesą. – Toks paprastas, o kartu kažkuo ypatingas.
Padaviau jį pardavėjai už neįmantraus prekystalio ir ji padėjo žiedą į stiklo vitriną tarp mūsų.
– Tu ne iš tų, kurioms deimantai yra geriausi merginų draugai? – nustebo Endrius. – Nenorėtum žiedo su tokia
deimanto akim, kad reikėtų vežioti ranką atskiram vežimėly?
– Nė už ką, – atsakiau jam juokdamasi. – Tokie žiedai neturi prasmės. Jų vertė tik kaina etiketėje, – abu išėjome
iš juvelyrinės parduotuvėlės ir patraukėme šaligatviu. – Juk pats taip sakei, nepameni?
– O ką aš sakiau?
Šypsodamasi įspraudžiau ranką jam į saują, ir priėję gatvės kampą pasukome į kairę kavinės link.
– Kuo paprasčiau, tuo seksualiau, – prigludau jam prie peties. – Tądien tavo tėvų namuose, kai pamokslavai
man, kad neverta gaišti laiko prie veidrodžio dažantis, šukuojantis ar dar kam.
Pakėlusi galvą pamačiau, kad jis šypsosi paskendęs tos dienos prisiminimuose, paskui stipriai mane apkabino ir
tarė:
– Taip, išties mano žodžiai, ar ne? Kuo paprasčiau, tuo seksualiau. Na, taip ir yra.
 – Jis labai gražus, – pridūriau.
Kitą dieną Endrius parėjo namo su tuo pačiu žiedu ir ištiesė man. Paskui vien tik Endriui būdingu stiliumi
senamadiškai priklaupė ant vieno kelio ir gerokai dramatiškiau nei įprastai išporino:
– Ar tu, Kemrina Meribet Benet, pati dailiausia moterie šioje planetoje ir mano būsimo vaiko motina, suteiksi man
garbę ir tekėsi už manęs?
Išsišiepusi iki ausų įtariai pažvelgiau į jį ir leptelėjau:
– Ar tik šioje planetoje?
Endrius mirktelėjęs tarė:
– Na, man dar neteko regėti panų iš kitų planetų.
Abu pratrūkom kvatotis. Bet paskui jis surimtėjo, nuotaika pasikeitė, ir aš taip pat lioviausi juokusis.
– Ar tekėsi už manęs? – paklausė.
Ašarom liejantis mano skruostais, taip karštai puoliau jį bučiuoti, kad abu nuvirtom ant grindų, ir aš milijoną
kartų pakartojau „taip“.
Aišku, jis man pasipiršo tą pačią dieną, kai aš jam pasisakiau esanti nėščia, ir jis tąsyk pasielgė teisingai. Aš
niekada, kol gyva būsiu, šito nepamiršiu.

– Ar tu dar gyva?
Endrius mosteli ranka man prieš veidą.
Krūptelėjusi sugrįžtu iš praeities į šią akimirką, o nuo tos tabletės mano galva lyg aitvaras skrajoja
padebesiais. Paskui staiga suvokiu: turiu tuojau pat susiimti, kad jis nepastebėtų, kas man darosi.
Endrius
12

Ko gero, nuotaikų kaita net ir po nėštumo vis dar tvyro ore. Greičiau nei per valandą Kemrina iš paniurėlės
virto išdykusia plepute. Ji atrodo laiminga, ir aš neturiu teisės nurodinėti, kaip ji tą laimę gali reikšti.
Tačiau tai, kad staiga ji užsimano palikti Rolį ir keliauti į visiškai kitokius kraštus, tegu net ir savaitgaliui,
man pasirodo labai keista, ir aš privalau jos atsiklausti:
– Kodėl taip greitai? Na, aš sutinku važiuoti, jeigu tik tu nori, bet pagalvojau, kad gal tu norėtum likti čia ir
paieškoti mums buto?
– Na, aš tikrai noriu... – nelabai įtikinamai sako ji ir vis dar šypsosi. Man tai gan neįprasta. – Manau, kad kol
turim progą, nuvažiuokime jų aplankyti, nes kai susirasiu darbą, ištaikyti laisvą savaitgalį bus ne taip lengva.
Kemrina kilsteli rankas prie krūtinės ir suėmusi saujon glosto pirštais krumplius, lyg apie ką nors mąstytų.
– Ar tu... – prasižioju ir nutylu, nes nenoriu daryti to, ko ji kaip tik prašo mūsų visų nedaryti: nuolat
klausinėti, kaip ji jaučiasi, ir rūpintis jos sveikata. Todėl tik nusišypsau ir sakau: – Paskambinsiu Eidanui ir
pasakysiu, kad praneštų Mišelei, jog šį savaitgalį atvažiuojam pas juos.
Laukiu, kad ji sutiktų dėl laiko ar paprieštarautų, bet kadangi ji tyli, priduriu:
– Vadinasi, man nėra reikalo skristi į Teksasą pakuoti daiktų, nes tą galėsiu padaryti, kai grįšime iš Čikagos.
Tai turėjo nuskambėti daugiau kaip klausimas, o ne teiginys, nes, turiu prisipažinti, tas nežinojimas, kur
būsime rytoj ir ką veiksime, mane jau baigia išvaryti iš proto. Dabar yra kitaip nei tada, kai keliavom, kur akys
mato, džiaugėmės šia diena ir viską darėme spontaniškai. Tada mūsų tikslas buvo nesirūpinti, ką atneš rytojus.
O dabar aš jau nieko nebesuprantu.
Kemrina linkteli ir atitraukia virtuvės kėdę, ant kurios niekada nesėdi, nebent tik pusryčiaudama. Atrodo,
jai dabar būtinai reikia prisėsti.
– Pala, – staiga tariu, – ar tu tikrai nori susirasti butą? Galim pasiieškoti ir nedidelio namuko.
Šitaip, ko gero, bandau išpešti iš jos atsakymą į klausimą: „Kas tau darosi?“, tiesiogiai jo neužduodamas.
Kemrina papurto galvą.
– Taip, Endriau. Butas man visai tinka. Jis čia niekuo dėtas. Be to, neleisiu tau švaistyti palikimo namui
valstijoje, kurią dar net ne pats išsirinkai.
Aš irgi išsitraukiu kėdę ir atsisėdu prie jos, pasidedu rankas ant stalo. Reikšmingai pažvelgiu į ją.
– Tu gi žinai, aš gyvensiu ten, kur tu panorėsi. Man nesvarbu, jei tik neužsigeisi iglu Arktyje ar namo
Detroite. O su savo palikimu turiu teisę elgtis kaip tinkamas. Be to, ką daugiau veikti su pinigais, jeigu ne
nusipirkti namą? Visi taip daro. Didelius pinigus reikia investuoti į brangius daiktus.
Mano sąskaitoje – penki šimtai penkiasdešimt tūkstančių dolerių, kuriuos paveldėjau po tėvo mirties.
Broliai irgi gavo po tiek pat. Pinigai nemaži, o aš žmogus paprastas. Ką man dar, po velnių, su tokiais pinigais
daryti? Jeigu į mano gyvenimą nebūtų atėjusi Kemrina, gyvenčiau dabar sau vienas kukliame dviejų kambarių
namelyje Galvestone ir vakarienei prie televizoriaus šveisčiau virtus makaronus. Iš einamųjų apsimokėčiau
sąskaitas ir toliau darbuočiausi pas Bilį Frenką, nes man labai patinka variklio kvapas. Kemrina šiuo atžvilgiu
irgi taupi, dėl to mūsų draugystė tokia tobula. Tačiau kartais susierzinu, nes ji niekaip negali susitaikyti su
mintimi, kad mano pinigai yra kartu ir jos. Kai susitikom autobuse, ji net neleido man sumokėti už bilietą
kredito kortele. Tėvas jai buvo permetęs į sąskaitą šešis šimtus dolerių nenumatytoms išlaidoms. Užsispyrė
susimokėti pati, nors tu ką. Ir mokėjo iš savo dalies, gautos už koncertą Levy’s bare.
Man su ja daugiausia rūpesčių kelia kaip tik šitai. Patinka jai ar ne, aš vis tiek turėsiu ja rūpintis ir ją išlaikyti.
Teks jai su tuo susitaikyti.
– Paviešėkime kelias dienas Čikagoj, o kai grįšime, eisime ieškotis namo. Abudu.
Pakylu nuo kėdės ir pristumiu ją prie stalo, lyg sakyčiau: Ir daugiau jokių kalbų.
Kemrina žiūri į mane nustebusi. Nelabai džiugiai. Veide nebelikę tos linksmos šypsenos.
– Ne, jeigu pirksime namą, tai man teks...
Skėsteliu ore rankomis lyg kardais.
– Nagi nebūk tokia užsispyrusi, – sakau. – Jeigu tau taip rūpi grąžinti „tavąją dalį“, tai galėsi susimokėti
retsykiais pamalonindama mane seksu ir striptizu.
Kemrinai atvimpa lūpa, akys išsiplečia.
– Čia dabar kas?! – juokiasi ji, nes neišeina apsimesti įsižeidusiai. – Aš tau ne prostitutė!
Pakilusi nuo kėdės plekšteli delnu per stalą, bet man pasirodo, jog daro tai ne man prieštaraudama, o kad
nepargriūtų.
Išsišiepęs iki ausų einu iš virtuvės.
– Ei, tu čia pati save taip pavadinai.
Sukdamas į svetainę dirsteliu per petį atgal ir pamatau ją nepakrutėjusią iš vietos, turbūt vis dar ištiktą
šoko.
– Ir būsi tokia, kokią aš pats norėsiu tave matyti! – o nueidamas dar priduriu: – Kas čia blogo būti mano
prostitute!
Akies krašteliu pamatau ją bėgančią prie manęs. Pasileidžiu per svetainę, lyg koks nindzė strykteliu per
sofos atlošą ir sprunku iš namo pro kitas duris, o ji skuodžia paskui mane. Spigus balsas ir garsus juokas aidi
pavymui.

Penktadienį po pietų mūsų lėktuvas nusileidžia O’Hero oro uoste. Ačiū Dievui, ant žemės nematyti sniego
kauburių. Atsiimu Kemrinai pasakytus žodžius, kad gyvenčiau su ja visur, kur tik panorėtų. Neabejotinai
pulčiau prieštarauti, jeigu ji sumanytų gyventi ten, kur žiemą visada būna daug sniego ir spigina šaltis.
Nekenčiu. Nemėgstu, nors nušauk. Bet man iš laimės net galva apsisuka kaip Kemrinai antradienį, kai
pamatau žemę be sniego ir ant veido pajuntu dvylika laipsnių šilumos. Tokiu metų laiku Čikagai truputį per
šilta, bet aš nesiskundžiu. Pasaulinis atšilimas? Na, iš esmės neblogas dalykas.
Laukiamojoje salėje mus pasitinka Eidanas.
– Šimtas metų, brol, – tariu jam, imu už rankos ir suspaudžiu glėbyje. Jis patapšnoja man per nugarą ir
pažvelgia į Kemriną.
– Malonu vėl tave matyti, – sako.
Kemrina stipriai jį apkabina.
– Man irgi, – taria paleisdama. – Ačiū, kad pakvietėt paviešėti.
– Na, už tai turite dėkoti mano atkakliai žmonelei, – kilsteli jis vieną antakį. – Na, aišku, aš irgi norėjau, kad
atvažiuotumėt, – ir pamerkia jai akį.
Kemrina nurausta, paimu jai už rankos.
Kai nuvykstam į jų namus, Mišelė jau laukia mūsų su vėlyvais pie​tumis. Ta moteris skaniai verda. Kalbant
apie maistą, ji labai panaši į mus su Eidanu, todėl nė kiek nenustembu pamatęs, kad turi mums priruošusi
riebių mėsainių su sūriu ir dar su sūrio padažu. Ir alaus. Nuo tokio maisto pasijuntu kaip devintam danguj.
Visi keturi pietaujam svetainėje, žiūrėdami filmą per Eidano šimto penkiasdešimt dviejų centimetrų
įstrižainės televizorių, o neįdomias vietas užpildome kalbėdamiesi apie šį bei tą. Įžengęs pro duris truputį
nerimavau, kad Eidanas su Mišele nepaliestų draudžiamos temos apie Kemrinos persileidimą. Kita vertus,
jaučiau, kad jie tikrai to nedarys. Žiūrėdamas į juos net nepasakysi, kad jiems tai bent kiek rūpi. Mažiausiai
Eidanui. Jis paprastai nuo tokių rimtų temų susilaiko. O Mišelė sumaniai atlieka šeimininkės pareigą ir leidžia
Kemrinai pasijausti patogiai, nesuteikdama jai pagrindo prisiminti to, ką ji taip stengiasi pamiršti.
Niekada nemačiau Kemrinos taip atsipalaidavusios su Natali, kaip dabar su Mišele. Todėl esu visiškai
ramus. Atrodo, šita netikėtai išpuolusi kelionė bus naudingesnė, nei tikėjausi.
Vienu metu mums bekalbant Eidanas atlošia galvą ir ima garsiai juoktis. Niekada nepamiršiu su broliais
išgyventų tokių mielų akimirkų.
– Taip, Endrius buvo girtas kaip tūzas, – Eidanas aiškina Kemrinai, o aš nepaliauju baltakiavęs į jį, – kai tas
modelių skautas priėjo prie jo mano bare.
Na va, prasideda. Dabar Eidanas gerokai pagražindamas smulkiai perpasakos tą įvykį. Kemrina šypsosi nuo
ausies iki ausies ir neabejotinai mėgaujasi reginiu, kaip aš susigėdęs gūžiuosi šalia jos.
– Vyrukas atsisėdo prie Endriaus ant baro kėdės ir sako, kad jis turįs „gražų veidelį“, – Eidanas nutyla ir
pakraipo į šalis galvą. – Tam nespėjus baigti sakinio, Endrius atsisuka į jį ir lyg koks išprotėjęs Čarlzas Mansonas
rėžia jam: „Ei, biče, tu suėdei mano riešutus!“ Vyruko mina buvo neįtikėtina. Išsigando, loštelėjo atgal, manė,
Endrius jau tvos jam.
Kemrina su Mišele pratrūksta kvatotis.
– Paskui vyrukas išsitraukė iš piniginės vizitinę ir sako: „Nenorėtum padirbėti modeliu?“ Ištiesė jam
vizitinę, o Endrius žiūri į jį ir neima.
– Paėmiau, paėmiau, – sakau.
Eidanas šypteli mano pusėn.
– Paėmei, bet pirmiausia taip moksliškai jam paaiškinai, kad niekada nedirbtum modeliu, nes šitą darbą
renkasi tik tie, kas neturi kiaušių, o jis...
– Gerai jau, Eidanai, užteks, – pasiskubinu jį nutraukti ir gurkšteliu alaus.
– Kodėl man niekada neteko matyti tavęs nusilakusio? – klausia Kemrina.
Ji nesiliauja šypsojusis, mėgaujasi kiekviena mūsų pokalbio minute, todėl aš irgi imu šypsotis ir nustoju
apsimestinai pykti. Ištiesiu ranką, perbraukiu pirštų galais per jos auksinę kasą.
– Na, nematei tokio nusilakusio, nes aš jau užaugau.
Mišelė vos neužspringsta iš juoko.
– Ei, – nutaikau į ją pirštą, – kam ne kam, o tau tai geriau patylėti, Mišele. Gerai pamenu, kai pastarąjį kartą
čia lankiausi, tu padauginusi išgerti bare raiveisi kaip tikra striptizo šokėja.
Mišelei atvimpa lūpa.
– Nieko aš nešokau, Endriau!
Eidanas gurkšnodamas alų juokiasi.
– Nežinau, jeigu tąvakar nebūčiau sukęsis bare, mes jau būtume išsiskyrę.
Mišelė uždrožia jam per veidą pagalvėle, į kurią sėdėjo atsirėmusi.
– Aš niekada nenusirenginėju, – juokiasi ji, o Eidanas po netikėto smūgio šypsosi kaip mėnulis.
 Kemrina irgi šypsosi. Akimirką apsvaigstu nuo jos šypsenos, nes man smagu, kad jai čia linksma.
Mišelė priduria:
– Kai judu susitinkat, galima pridėt į kelnes.
– Tik dėl to, kad tu ištekėjai už tešlagalvio, – atšaunu jai. – Toks tokį ir surado.
– Taigi, – atitaria Eidanas. – Džiaukitės, kad Ešerio nėra, nes jis irgi ne iš šventųjų.
Pataikyta kaip pirštu į dangų. Tas mažas šmikis kartais, kai nori, gali būti tiesiog nepakenčiamas.
Mišelė nuleidžia nuo sofos kojas ir stojasi nurinkti nuo staliuko lėkščių. Kemrina šoka jai padėti.
– Na, aš jau senokai priklausau Perišų giminei, tad pažįstu visus puikiai. Patikėk, – sako Mišelė ir ima krauti
vieną ant kitos lėkštes, o Kemrina nurenka servetėles ir tuščius alaus butelius.
– Ko tokia tyli, Kemrina? – klausia Eidanas nuo sofos. – Kol kas dar neištekėjai už mano brolio, bet netrukus
tai įvyks, tad ir tu jau mūsų kompanijoj, – jis kilsteli į jos pusę butelį, lyg skelbtų tostą, ir gurkštelėjęs šelmiškai
nusišypso.
Šmaikštų broliuką turiu. Jeigu nebūtų toks bjaurus, pakštelčiau į lūpas. Visai nenoriu, kad Kemrina jaustųsi
atstumta.
O ji jam kreivai šypteli ir su pilnom rankom indų sako:
– Labai gerai, kad kol kas man nieko negalit prisiūti.
– Kol kas, – atkerta jis, pabrėždamas šį žodį, tarsi įspėtų apie neišvengiama. – Įtariu, kad paskui teks
nemažai paraudonuoti, ar ne?
Kemrina suraukia savo dailią nosytę ir nuseka paskui Mišelę į virtuvę.
Kemrina
13

– Labai džiaugiuosi, kad mus pakvietėte atvažiuoti, – sakau Mišelei, stovėdama už jos ir mesdama į
šiukšliadėžę tuščius alaus butelius.
Mišelė pasideda ant spintelės stirtą lėkščių ir vieną po kitos numazgojusi tekančiu vandeniu sukrauna į
indaplovę.
– Ai, nedėkok, – sako ji ir nusišypso. – Jeigu atvirai, tai ir aš norėjau naujos draugijos. Labai jau mes
įsitempę, – padeda į indaplovės lentyną dar vieną lėkštę.
Prieinu arčiau ir atsirėmusi į spintelę susineriu ant krūtinės rankas. Ar ji man leidžia paklausinėti daugiau?
Nežinau, bet man su ja malonu ir aš pasinaudojusi proga klausiu: – Darbas atima visas jėgas?
O iš tikrųjų norėjau paklausti: Ar tarp judviejų su Eidanu viskas gerai? – nes prisiminiau Marną minėjus, kad
jiedu turi šeimynių bėdų, bet paskui pagalvoju, jog dar ankstoka šitaip smalsauti.
Mišelė nusišypso ir nuskalauja paskutinę lėkštę.
– Ne, kaip tik klinikoje atsigaunu.
Tyliu ir įdėmiai klausau.
– Pastaruoju metu tas baras iš Eidano išsunkia visus syvus, – tęsia ji. – Bet jis pats kaltas. Darbuotojų turi
užtektinai, apsieitų ir be jo, bet vis tiek sėdi ten iki išnaktų ir dirba tai, už ką pats moka kitiems.
Smalsiai pažvelgiu į ją ir klausiu:
– Kodėl?
Mišelė užšauna indaplovės dureles ir dirsteli į arkinį praėjimą į svetainę, kur Eidanas su Endriumi
šnekučiuojasi, juokauja ir be paliovos kartoja „eik sau, brol“. Paskui ji atsisuka į mane ir kiek tyliau taria: – Jis
pyksta ant manęs.
Nusukusi akis į šalį, nusišluosto rankas į virtuvinį rankšluostėlį, kabantį ant sienos po spintele.
Ir viskas? Kelias sekundes patyliu ir laukiu, jeigu ji iš tų, kurie mėgsta daryti ilgas pauzes, bet Mišelė nieko
nesako. Mane tai labai nuliūdina. Paskui staiga ji taria: – Nederėjo man liesti šitos temos. Juo labiau kai judu su
Endriumi tiek ištvėrėte. Atleisk man.
– Ką tu, Mišele, – suskantu ją raminti, – aš pasirengusi tavęs išklausyti.
Kažkodėl Mišelės užuomina, kad mudu su Endriumi „tiek daug ištvėrėme“, manęs taip nesujaudina, kaip
būtų atsitikę, jei tai būtų pasakęs kas nors kitas. Galbūt dėl to, kad žinau, jog ji neverčia manęs išsipasakoti ir
nebijo su manim atvirauti. Dabar kalbame apie Mišelę ir aš noriu ją paguosti.
Moteris dvejoja, darsyk dirsteli į svetainę ir atsidūsta.
– Jis nori vaikų, – sako ji, ir aš pajuntu, kaip man suspaudžia krūtinę, bet stengiuosi neišsiduoti. – Aš irgi
noriu, bet dar ne dabar.
– A, aišku, – linkteliu ir susimąstau. – Na, gerai, kad tik tiek. Bent jau nenuėjo į šalį ar nepradėjo rūsyje
varyti amfetamino.
Mišelė nusijuokia ir pakabina po spintele rankšluostėlį.
– Tu teisi, – sako ji, ir jos akyse nušvinta šypsena. – Niekada apie tai nepagalvojau. Labai norėčiau, kad jis
pakentėtų dar kokius trejus metelius. Esu pediatrė, su vaikais būnu kiaurą dieną. Myliu juos. Kai dirbi tokį
darbą, turi juos mylėti, bet mano supratimas dėl atsakomybės auginant vaiką yra gerokai gilesnis. O Eidano
apsiriboja tik Mažąja lyga ir turistinėm kelionėm, jeigu supranti, ką turiu galvoje.
Tyliai nusijuokiu.
– Suprantu.
Pagalvoju, kad Mišelė, ko gero, taip kalba norėdama apmalšinti mano skausmą, atseit auginti vaiką nėra
lengva. Gal ji teisi, bet aš turbūt prisigalvoju. Ji atvirauja apie savo santykius su Eidanu turėdama galvoje mūsų
bėdą, todėl būtų sunku nuleisti tylomis.
– Kaip Endriaus fizioterapinis gydymas? – klausia ji.
Nuotaika kambaryje ūmai pasikeičia ir mes abi tarsi lengviau atsipučiam, nes pavojinga tema pagaliau
nustumta į šalį.
– Kurį laiką jam buvo pasilpę raumenys, bet šiaip viskas gerai. Daugiau į fizioterapijos seansus
nebevaikšto.
Mišelė linkteli ir išsitraukia kėdę.
– Džiugu girdėti, – sako ji ir tarp mūsų vėl stoja nejauki tyla.
Šią nemalonią akimirką nutraukia į virtuvę įžengęs Eidanas su Endriumi. Eidanas patraukia prie šaldytuvo,
o Endrius prisėda savo sunkiu užpakaliu man ant kelių.
– Endriau! – suinkščiu juokdamasi ir bandau nustumti nuo savęs. – Numesk svorio! Dieve, mielasis, tu
mane sutraiškysi!
Sėdėdamas ant kelių jis pasisuka į mane, suima abiem delnais man už veido ir pabučiuoja į tarpuakį.
– Nulipk! – sušunku ir jis pagaliau manęs paklauso. – Tavo užpakalis – vieni kaulai.
Pasitrinu delnais jo nuspaustas šlaunis. Aišku, tas užpakalis visai nekaulėtas, bet jo mina buvo verta nekalto
melo.
– Kaip maži vaikai, – sako Mišelė nuo plautuvės.
Net nepastebėjau, kada ji atsistojo.
Eidanas pasiima butelį alaus ir uždaręs šaldytuvą atsisėda ant kėdės, ant kurios ką tik sėdėjo Mišelė. Endrius
paima mane ant rankų kaip pūkelį ir sėda ant mano kėdės, o aš atsiduriu jam ant kelių.
– Dabar geriau, – sakau jam.
Endrius apsiveja rankomis man liemenį.
– Mudu su Eidanu kalbėjom...
Ajajai. Man nepatinka jo balso tonas.
– Apie ką? – klausiu Eidano, nes Endriaus veido nematau, kadangi sėdžiu atsukusi jam nugarą.
– Turėtų būti įdomu, – pajuokauja nuo plautuvės Mišelė ir atsisuka į mus, atsiremia klubu į spintelės kraštą.
Eidanas pastato ant stalo butelį ir sako:
– Ar nenorėtumėt rytoj vakare padainuoti mano bare? Žmonių bus kaip silkių. O jūsų atliekamos dainos
labai tinka mano bare susirenkančiai publikai.
Vienintelį kartą taip baisiai jaudinausi dainuoti kokiam nors klube ar bare tada, kai pirmą kartą užlipau į
sceną su Endriumi „Senojo kyšulio“ bare Naujajam Orleane. Labiausiai jaudinuosi, kai reikia dainuoti Endriaus
giminaičiams. Tiems, kurių nepažįstu, ir kurių, galimas dalykas, daugiau niekada nebematysiu. Šiaip manęs
tai per daug iš proto nevaro, bet šįkart, turiu prisipažinti, net vidurius susuka.
– Nežinau...
Endrius švelniai spusteli mane iš nugaros.
– Nagi, sutik, – paragina bandydamas padrąsinti, bet pernelyg nespaudžia.
 Paspausk, Endriau! Nebūk toks atsargus! Būk toks, koks buvai tada, kai liepei man per lietų ropštis ant tavo
automobilio stogo ar privertei pakeisti automobilio ratą!
– Sutik, – ragina Eidanas ir žvaliai lošteli atgal galvą. – Endrius sako, kad tu puikiai dainuoji.
Nukaistu ir susigūžiu.
– Na, Endrius nėra objektyvus, tad negalima juo tikėti aklai.
– Manau, kad sumanymas vertas dėmesio, – pritaria Mišelė ir taip pat įsitaiso Eidanui ant kelių. Šis
žaismingai plekšteli jai delnais per šlaunis ir man tai primena Endrių, nes jis irgi mėgsta taip daryti. Eidanas ne
toks panašus į Endrių kaip Ešeris, bet dėl viso kito neabejotinai gali tvirtinti juos esant brolius.
Kurį laiką mąstau apie pasiūlymą, paskui pasisuku šonu į Endrių, apkabinu kaklą ir suneriu pirštus jam už
galvos. Jis šypsosi nuo ausies iki ausies. Argi galiu pasakyti ne?
– Gerai, – sutinku, – padainuosiu. Bet dainą išrinksiu pati.
Eidanas pritariamai linkteli.
– Kokią tik norėsi, – sako Endrius.
– Kiek mums skirsit laiko? – klausiu.
– Kiek tik širdis geidžia, – atsako Eidanas. – Nors ir vieną dainą, jūsų valia.
Nueinam su Endrium miegoti vėlai, nes ilgai lošiam kortomis su Eidanu ir Mišele. Nors mūsų kambarys
tame pačiame koridoriuje priešais jų, vis tiek maloniau nei pas mano mamą. Bet iš jų kambario nesklinda jokie
garsai, kaip – gerai žinau – ką tik, prieš pusvalandį, sklido iš mūsiškio. Stengiausi unkšti ir aimanuoti kuo tyliau,
bet, kaip žinia, tą padaryti labai sunku, kai Endrius taršo mane kaip tik nori.
Jis užmigo, o aš guliu gal jau tris valandas ir klausausi gatvės triukšmo bei Endriaus alsavimo šalia.
Kartkartėmis per sieną praslenka pravažiuojančio automobilio šviesų ruožas, blyksteli ir pranyksta.
Neima miegas. Man vis sunkiau užmigti ir išmiegoti visą naktį nuo tada... na, jau keletą savaičių.
Stengiuosi nesivartyti ir nesijudinti, kad nepažadinčiau Endriaus. Jis taip saldžiai pučia į akį.
Galiausiai išlipu iš lovos ir susirandu rankinėje tabletę. Jos man padeda užmigti. Be to, man patinka jų
keliamas poveikis. Be skausmo jaučiu dar kai ką. Bet aš stengiuosi būti atsargi. Nesu lengvai prijunkstanti, ir
apskritai gyvenime vaistų beveik nevartoju. Nors paskutiniais metais vidurinėje kelis kartus pabandžiau
patraukti „žolės“. Betgi kas to nedaro, tiesa?
Prisipažinsiu, dažnai susimąstau, ką reikės daryti, kai šitos tabletės pasibaigs...
Iškratau vieną ant delno ir ilgai į ją žiūriu. Gal šiąnakt praryti dvi, kad kiečiau miegočiau? Noriu rytoj Eidano
bare prieš koncertą būti pailsėjusi ir guvi. Taip, išties svari priežastis paimti dar vieną.
Nuryju tabletes užsigerdama vandeniu iš buteliuko, kurį iš vakaro pasistačiau prie lovos, atsigulu šalia
Endriaus ir spoksodama į lubas laukiu, kada jos ims veikti. Pajutęs mane sujudant, Endrius atsisuka ir uždeda
man ant liemens ranką. Susirangau prie jo, tiksliai prisispausdama šonu prie jo Euridikės. Guliu taip tol, kol
mano galva pasidaro lengva kaip oras, o akyse ima plazdenti tūkstančiai mažų drugelių, kutenančių vokus ir
smilkinius.
Ir aš...

Endrius
Kemrina išmiegojo iki vėlaus pusiaudienio. Kai pagaliau prižadinau, jai užėjo migrena ir prasta nuotaika.
Nebuvo pikta, bet irzli. Vakar išgėrė tik porą butelių alaus, o atrodo, kad būtų išsriaubusi pusę statinės
naminės, nes drybso lovoje išsikėtojusi, pakišusi galvą po pagalve.
– Atnešiau advilio, – sakau jai ir prisėdu šalia. – Gal tau smegenų auglys?
Ji niukteli keliu man į šlaunį.
– Nė kiek nejuokinga, Endriau, – slogiu balsu atšauna.
O man atrodo juokinga.
– Imk, praryk, – paraginu ir nutraukiu nuo galvos pagalvę. Ji priešinasi, bet paskui pasiduoda.
Kemrina kilsteli nuo lovos, nuryja tabletes užsigerdama vandeniu ir vėl krenta ant lovos. Kietai užmerkia
akis ir pasitrina pirštais smilkinius. Atiduodu jai pagalvę ir ji vėl palenda po ja.
– Žinai, gerdami žmonės paprastai prie didesnių dozių pripranta, o ne atvirkščiai.
– Vakar išgėriau tik du butelius, – sako ji vos girdimai iš po pagalvės. – Man skauda galvą, o alus čia turbūt
niekuo dėtas.
Pasilenkęs pabučiuoju jai į pilvą, trumpam prisimindamas, kad pastarąjį kartą tą dariau, kai ji buvo nėščia.
Akimirką nuliūstu, bet, kaip ir paprastai po šio nelemto įvykio, nuryju kartėlį ir gyvenu toliau.
– Jeigu nori, galiu pasėdėti prie tavęs, – sakau jai.
– Ne, nereikia, – atsako ji ir ištraukia iš po pagalvės ranką. Aklom uždeda ją man ant tarpkojo ir, staiga
suvokusi, kur pataikė, patraukia ją – užmeta ant kelio. Mielai paerzinčiau, bet šįkart nutyliu.
– Ką gi, tuomet aš su Eidanu porai valandų dingstu, – pareiškiu ir pakylu nuo lovos. – Tikiuosi, iki vakaro
atsipaipaliosi. Labai noriu, kad abu dainuotume.
– Aš irgi noriu, – sako ji ir ištiesia man ranką.
Suimu jai už pirštų, pasilenkęs pakšteliu į krumplius ir išeinu pasivažinėti su broliu, nes jam reikia
sutvarkyti keletą reikaliukų.
Vakarop Kemrina apsirengia, galvos, regis, nebeskauda, ir mes visi keturi patraukiame į Eidano barelį, kur
yra gero alaus, riešutų ir gyvos muzikos.

Anot Eidano, jo verslas klesti, ir kai mes apie septynias įžengiam pro paradines duris, iškart suprantu, kad
nemelavo. Dar niekada nemačiau čia tiek daug žmonių, nors per pastaruosius šešetą metų, kai jis čia įsikūrė,
šitam bare praleidau nemažai penktadienių ir šeštadienių. Pro lubose ir sienose įtaisytus garsiakalbius
skambiai liejasi muzika, panaši į folkroką, kurį mudu su Kemrina kažkaip netyčia pasirinkome savo firminiu
stiliumi. Jeigu prieš keletą metų manęs kas nors būtų paklausęs, kokią muziką gročiau, jei turėčiau nuosavą
grupę, niekada nebūčiau atsakęs, kad folkroką. Ilgą laiką klubuose ir baruose esu grojęs ir dainavęs klasikinio
roko kūrinius, – grupių „Rolling Stones“ ir „Led Zeppelin“, – bet, susipažinus su Kemrina, mano stilius pasikeitė.
Dabar dažniausiai dainuojam „Civil Wars“ stiliumi, nes jų dainas labai lengva atlikti duetu, nors kartais imamės
ir klasikinio roko gabalų.
Mūsų mėgstamiausia daina – „Viešbutis „Kalifornija“. Šis grupės „Eagles“ kūrinys – pirmasis, kurį mes
dainavome kartu. Tegu mes jį traukėme savo malonumui automobilyje, keliaudami po šalį, bet jis tiesiog
mums prigijo. Dar mes traukiam „Rolling Stones“ dainą „Juokas, aš vos nenumiriau“, kurią užsigeidė išmokti
Kemrina.
Tačiau jai patinka ir naujesni kūriniai, labiausiai grupės „Civil Wars“, todėl dažniausiai mes juos ir atliekam.
 Šis vakaras – irgi ne išimtis.
Kažkodėl jaučiau, kad ji pasirinks „Liežuvio galiuką“ ar „Plunksnos brolius“, nes šias dainas ji atlieka su
didžiausiu malonumu. Man patinka stebėti ją šalia savęs ant scenos, nes tada ji tampa tokia gyvybinga,
žaisminga ir velniškai patraukli. Nesakyčiau, kad ji ir šiaip nebūna tokia, tačiau dainuojant atrodo, kad jos
gebėjimai flirtuoti ir drąsiai veikti tik dar labiau išryškėja. Kemrina ne tik dainuoja, bet ir vaidina. Man atrodo,
ji tada išlaisvina savo aktorinį meistriškumą, kurį paprastai nuo visų slepia. Man yra sakiusi, kad vaidindavo
mokyklos spektakliuose, ir aš nė kiek neabejoju, kad ji tam turi talentą.
Tačiau dainavimas su manim jai teikia ir laimės, štai kodėl šįvakar mums labai svarbu padainuoti kartu.
Šiandien bus pirmas kartas po mūsų vaikelio netekties, kai lipsime į sceną, ir aš labai viliuosi, kad jai tai bus
kaip vaistas.
Mes prasibrauname pro tirštą žmonių minią ir patraukiame tiesiai prie scenos, kur neskubėdami pradedam
ruoštis. Ruoštis nelabai yra ko – viena gitara, ir ta, gaila, ne maniškė, bei du mikrofonai, bet ir tam užtrunkam
apie penkiolika minučių.
– Labai jaudinuosi, – sako Kemrina man į ausį. Jai tenka garsiai šaukti, kad perrėktų muziką.
Prunkšteliu ir atšaunu:
– Eik jau, nusiramink. Kada pradėjai taip bijoti? Šimtus kartų jau esam dainavę.
– Žinau, bet šįkart dainuosim Eidanui ir Mišelei.
– Jis visai neturi klausos, tad jo nuomonė mums mažiausiai rūpi.
Kemrina šypsosi.
– Na, aš ne tiek jaudinuosi, kad atsisakyčiau dainuoti, tiesiog tas jaudulys iš džiaugsmo.
– Šaunuolė, – tariu jai ir pasilenkęs pabučiuoju į lūpas.
– Ten tos dvi panos, – šaukia man Kemrina, nežiūrėdama merginų pusėn, – prie pirmo staliuko tau iš
kairės. Galvą dedu, jos jau dabar mintyse guli parsivertusios tave į lovą.
Nusijuokiu ir pakraipau į šalis galvą.
– O tas vyrukas šalia moters ryškiai raudona palaidine, – prabylu lengvai kinktelėdamas galva jo pusėn, –
vos tau užlipus į sceną, jau įsivaizduoja gulįs įspraudęs galvą tarp tavo kojų.
– Vadinasi, šįvakar renkamės juos, ar ne? – klausia ji.
Linkteliu.
– Aha.
– Žiūrėk, nenuvilk merginų, mielasis, – sako ji ir šelmiškai nusišypso.
– Pasistengsiu, – atšaunu nė kiek ne mažiau šelmiškai išsišiepdamas.
Mes šitai pradėjome koncertuodami antrą vakarą Levy’s bare: abu išsirenkam iš minios po vaikiną ir
merginą, kurie akivaizdžiai siunčia biosignalus „mielai su tavim pasidulkinčiau“, ir atlikdami kurią nors dainą
pasistengiame skirti jiems daugiausia dėmesio. Tačiau smulkių dėmesio kruopelyčių jie susilaukia jau gerokai
anksčiau. Skubus žvilgsnis, trijų sekundžių kontaktas akimis su ja ar – Kemrinos atveju – juo, leidžiant suprasti,
kad išskyrėme juos iš kitų salėje. Kemrina jau meta kerus savajai aukai. Vaikinukas jau dabar išsišiepęs kaip
mėnulis. Ji dirsteli į mane ir pamerkia akį. Užsimesdamas ant peties gitaros diržą lėtai pažvelgiu į tas dvi
paneles. Turiu pripažinti, labai patrauklios. Pirmiausia akimis susitinku su tamsiaplauke, žiūriu į ją kelias
sekundes, paskui lygiai tiek pat į jos draugę. Vos tik mano žvilgsnis nukrypsta nuo jų, pastebiu merginas iškart
puolant krizenti ir prisidengus delnais burnas šnibždėtis tarpusavy. O aš šypsausi ir perbraukiu pirštais per
gitaros stygas pasitikrinti, kaip skamba. Kemrina pabarbena nykščiu į mikrofoną ir nuėjusi į scenos pakraštį
atitempia dvi aukštas baro kėdes, ant kurių mes prisėsime veikiausiai tik per vieną dainą. Kemrina strykteli ant
savosios ir užsimeta koją ant kojos. Vien tik iš juodų seksualių batų su mylios aukščio pakulne galima spręsti,
kad ji šioje srityje – tikra profesionalė. Batus puošia mažos sidabrinės sagtelės. Dieve, kai kurie jos dėvimi
daiktai mane tiesiog varo iš proto.
Į sceną išeina pranešėjas, jaunas vaikinukas, ir pristato mus. Dauguma salėje aidinčių alsų nutyla, o kai
pradedu brązginti gitara, ir kiti nustoja šnekėti. Kemrina užveda pirmąją dainą, jos balsas toks geidulingas, kad
per kelias akimirkas tyloje nuščiūva visa salė.
Atliekame keturias dainas, publika mus šiltai priima, žmonės šoka, geria ir bando kartu su mumis dainuoti.
Nuotaika bare nepaprastai gera ir man tai patinka.
Laikydama rankoje mikrofoną Kemrina nulipa tris laiptelius nuo scenos ir patraukia prie savo aukos. Dainai
nepasibaigus jis jau šoka su ja patenkintas lyg devintame danguje. Kai jo rankos nusileidžia ant Kemrinos ten,
kur galiu liesti tik aš, ji, lyg tikra profė, šypsodamasi ir jam dainuodama, švelniai jį atstumia.
Paskui mes padarom trumpą pertrauką.
Salėje vėl pasigirdus balsams, Kemrina pasiveda mane už scenos.
– Man reikia į tualetą, – sako ji.
Nusiimu nuo peties gitarą ir atremiu ją į sieną.
– Tu eik į tualetą, o aš atnešiu išgerti, – sakau jai. – Norėsi ko nors?
Kemrina man šypsodamasi linkteli.
– Taip. Paimk savo nuožiūra. Man nesvarbu.
– Su alkoholiu? – klausiu.
Ji vėl linkteli ir pabučiuoja, paskui skubiai atšlyja nuo manęs, turbūt kad neapsisiusiotų.
– Klausyk, gal tu kitą dainą padainuok vienas, ką? – pasiūlo nueidama.
– Tikrai? Kodėl?
Kemrina prieina prie manęs ir atsiremia delnais man į krūtinę.
– Tu tą dainą vienas dainuoji gražiau nei su manim, be to, man regis, šiam vakarui iš manęs jau užteks.
Norėčiau paklausyti, kaip dainuoji, – ir pakšteli man į lūpas. Su tais batais ji tokia aukšta, kad mūsų akys
viename lygyje.
Jeigu ji taip nori, aš nieko prieš. Nenoriu jos spausti.
– Gerai, padainuosiu vienas, – sakau. – Bus lengviau suvilioti tas dvi paneles.
Kemrina šypsosi ir linksmai man atšauna:
– Tik nepersistenk, Endriau. Prisimink, kaip baigėsi aną kartą.
– Žinau, žinau, – atsakau jai ir paraginu drožti sau.
Ji nusisuka ir nubėga į tualetą, o aš dar spėju plekštelėti jai per užpakalį.
Kemrina
14

Nuėjusi į tualetą jau randu eilutę moterų, laukiančių laisvų kabinų. Oras troškus nuo iškvepiamo alkoholio
tvaiko, kvepalų ir cigarečių dūmais prisigėrusių drabužių kvapo. Kas kelios sekundės kuriai nors išeinant ar
įeinant garsiai sutrinksi kabinos durys. Aš pirmiausia einu nusiplauti rankų ir man tenka įsisprausti tarp dviejų
išgėrusių merginų, įsitaisiusių abipus kriauklės. Laimė, jos nusiteikusios taikiai, nes šįvakar vaidytis su
peštukėmis tikrai neturėčiau jėgų. Merginos atsiprašo, kad užėmė tiek daug vietos, ir mandagiai pasislenka į
šoną.
– Ačiū, – padėkoju ir atsuku vandenį.
– Ei, tu ta dainininkė, – sako mergina man iš kairės, rodydama į mane pirštu ir šypsodamasi. Dirsteli į savo
draugę kitąpus ir vėl į mane.
– Taip, ko gero, ta pati.
Labai nemėgstu kalbėtis tualete. Kuo ilgiau ten lindžiu, tuo bjauriau paskui jaučiuosi.
– Gerai abu dainuojat, – sako ji ir šypsosi.
– Aha, tikrai, – prabyla jos draugė. – Beje, kodėl dainuojate bare?
Aš tik gūžteliu pečiais ir išspaudžiu į delną dar šiek tiek skysto muilo, stengdamasi nesivelti su jomis į
kalbas.
– Tikrai, tikrai, – patvirtina ta iš kairės. – Negailėčiau už jūsų koncertą ir sumokėti.
Ką gi, komplimentams nesu abejinga, todėl nusišypsau ir vėl jai padėkoju.
Atsilaisvinus iš karto dviem kabinoms, merginos pasinaudoja proga ir šmurkšteli į jas. Paskui jos
atsisveikindamos pamoja man ranka ir palinki sėkmės „muzikinėje karjeroje“. Likusi beveik viena, atsisuku į
veidrodį, bet į save nežiūriu. Kyšteliu ranką į kišenę ir išsitraukiu tabletę, nuryju užgerdama vandeniu iš čiaupo.
Ji tik truputį apmalšins jaudulį.
Paskui pažvelgiu į save veidrodyje. Stengiuosi užmiršti ir tabletę, ir atbudusią kaltę, kurią jaučiu nuolat, kai
tik išgeriu vaistų, stumiu tą kaltę kuo toliau į pasąmonę, prisigalvodama pasiteisinimų, kodėl geriu vaistus nuo
skausmo, ir pati beveik patikiu. Tačiau visada žinau, kad ta kaltė ne be pagrindo.
Greičiau nei po vienuolikos minučių nei kaltė, nei priežastys ar jaudulys manęs nebedomina, nes ta
smegenų dalis jau apmirusi.
Pirštų galiukais nusivalau po akimis nuvarvėjusį tušą ir tualetiniu popieriumi nusišluostau susiriebalavusį
veidą. Grįžusi turiu gerai atrodyti. Jaučiuosi puikiai, bet ir atrodyti turiu taip, kaip jaučiuosi.
Braudamasi pro minią prie didžiulio baro pamatau Eidaną su Mišele ir prieinu prie jų. Paskui prisimenu, jog
Endrius žadėjo paimti man išgerti, bet nenoriu vėl grumdytis tarp žmonių, kad atsineščiau.
– Jūs abu traukiat fantastiškai! – Mišelė bando perrėkti triukšmingą minią. Mes apsikabinam, ir aš pajuntu,
kaip paveikta tabletės išsišiepiu nuo ausies iki ausies.
Atsisuku į Eidaną.
– O kaip tau?
– Sutinku su Mišele! – sako jis. – Galėtumėte patys kurti dainas ir koncertuoti čia dažniau. Pas mane renkasi
visokiausi talentų ieškotojai. Ir įžymybės.
Eidanas krypteli galva į sieną, kur lygia eile išrikiuotos puikuojasi visokiausių muzikantų ir kino žvaigždžių
nuotraukos su autografais.
– Pradėkit kurti savo muziką, – ragina jis. – Neabejoju, kad per metus sulauktumėte gero muzikinio
pasiūlymo.
Mane taip paveikė tabletė, kad jis galėtų sakyti, jog mes niekam tikę ir apskritai neturim jokios muzikinės
ateities, ir aš vis tiek šypsočiausi lygiai taip pat, tarsi jo žodžiai manęs visai neliestų.
Žiūriu per salę į sceną ir matau ten Endrių su gitara bei baro muzikantus, besirengiančius atlikti firminę jo
dainą „Juokas, aš vos nenumiriau“. Aišku, Endrius per žmones manęs nemato, bet žino, kad jį stebiu. Man
patinka žiūrėti į jį scenoje, savo stichijoj. Gerai žinau, kad mudu dainuojame puikiai, bet vienas jis pelno
didesnių ovacijų. Gal man tik taip atrodo, bet visada mieliau žiūriu į jį vieną kaip tada, kai pamačiau
dainuojantį pirmą kartą, nes tada Naujajame Orleane jis dainavo man, ir aš jaučiausi laimingiausia mergina
pasauly.
Atiduočiau viską, kad ir dabar taip pasijausčiau. Viską...
Uždainavęs Endrius per kelias sekundes prikausto visos salės dėmesį. Tos dvi panelės prie staliuko dabar
jau pakilusios nuo kėdžių ir provokuojančiai šoka viena su kita, betgi aš žinau, kad tai skirta Endriui. Ne kartą
jau esu tai regėjusi. Jos trokšta jo ir jis leidžia joms patikėti, – tik šį vieną vakarą, – kad ir jis jų trokšta. Visiškai
nekaltai. Mudu su Endriumi žiūrime į tai kaip į būdą leisti žmonėms pasijusti geriau. Truputis flirto šen bei ten,
kruopelė dėmesio kuriam nors laimingajam ar laimingajai, ir jie iš laimės nurausta ir šypsosi. Juk niekada
nežinai, kaip klostosi žmonių gyvenimai už uždarų durų, todėl truputėlis koketavimo ir geros energijos
niekada nepakenks.
Sugrįžus pas Mišelę ir Eidaną po vidurnakčio aš pirmoji iškart patraukiu į lovą. Guliu valandą, klausiausi iš
kambario per koridorių ataidinčių jų balsų. Endrius norėjo eiti miegoti su manim, bet aš liepiau pasilikti ir
pabendrauti su broliu. Pastaruoju metu jis labai manim rūpinasi. Rytoj mes grįžtam į Rolį, todėl noriu, kad jis
kuo ilgiau pasėdėtų su Eidanu.
Praslenka dar viena valanda, o aš nemiegu.
Nusivylusi įkišu ranką į rankinę ir susirandu buteliuką. Net nepamačiau, kaip liko vos kelios tabletės.
Šįkart praryju tris ir užmiegu.
Endrius
15

– Kemrina! Mažule, kelkis, – suėmęs už peties smarkiai papurtau.

Šiuo metu svarbiausias mane apėmęs jausmas – nerimas. Antrinė emocija – pyktis ir nuoskauda. Tačiau
kad ir kaip būtų keista, visus šiuos jausmus tramdo netikrumas.
Darsyk ją supurtau.
– Kelkis.
Neturiu supratimo, kiek tų prakeiktų tablečių ji prarijo, bet sprendžiant iš apytuščio buteliuko didelė
tikimybė, jog galėjo perdozuoti, ir todėl mano kūną surakina paniška baimė. Tačiau ji kvėpuoja ramiai, širdies
tvinksniai normalūs. Jeigu ji neatsibus...
Kemrina sunkiai praplėšia akis ir aš greitai su palengvėjimu atsidūstu.
– Kemrina, pažiūrėk į mane.
Galiausiai ji sutelkia dėmesį ir žiūri man į akis.
– Ko? – suaimanuoja ir vėl bando užsimerkti, bet aš suimu ją už pečių ir priverčiu atsisėsti.
– Sakau, kelkis. Atsimerk.
Ji sėdi užsimiegojusi, bet nieko keisto, kai tave pažadina per prievartą ir liepia keltis.
– Kiek prarijai?
Mišelė stovi tarpdury už manęs.
– Gal iškviesti greitąją?
Staiga Kemrina visai atsibunda. Nežinau, kas ją čia taip paveikė: ar mano klausimas, ar pasiūlymas iškviesti
greitąją, bet ji žiūri į mane savo didelėmis, išsigandusiomis akimis.
– Klausiu, kiek nurijai tų prakeiktų tablečių?
Ji nusuka nuo manęs akis ir žiūri į vaistų buteliuką ant spintelės prie lovos. Kai nusprendęs, kad miegoti iki
trečios valandos Kemrinai nebūdinga, užėjau į kambarį pažiūrėti, kaip ji, ant grindų radau vaistų buteliuką.
– Kemrina! – vėl papurtau ir sulaukiu jos dėmesio.
Ji žiūri į mane. Jos akyse tiek visko daug, kad sunku ir išvardyti: pažeminimas, gailestis, nuoskauda, pyktis
ar net bejėgiškumas. Paskui sužiba ašaros. Pajuntu po savo rankomis trūkčiojant jos pečius. Pratrūkusi verkti
Kemrina krenta man į glėbį ir rauda nesutramdomai, o man plyšta širdis.
– Endriau! – pašaukia Mišelė nuo tarpdurio.
Nežiūrėdamas į ją atsakau:
– Ne, nereikia, viskas gerai.
Aš irgi su ašaromis nuryju pyktį ir pajuntu užspaudžiant krūtinę.
Mišelė išeina iš kambario ir tyliai uždaro duris.
Ilgai laikau Kemriną glėbyje, leidžiu jai lieti ašaras į mano marškinius. Nieko nesakau. Kol kas. Iš dalies
žinau, kad jai to reikia, tegu išsiverkia ir palengvės. Tačiau antra vertus, esu baisiai supykęs ir įskaudintas,
jaučiu turįs susivaldyti, kad neprišnekėčiau, ko nereikia. Laikau ją tvirtai apkabinęs, spaudžiu glėbyje jos
virpantį kūną. Bučiuoju jos plaukus ir pats bandau nepravirkti. Pyktis padeda įveikti ašaras.
– Atleisk man! – rauda Kemrina, ir tą trumpą sekundės dalį, kai išgirstu jos balse skausmą, pyktis iš manęs
išgaruoja ir aš dar smarkiau ją apglėbiu.
 – Tu manęs atsiprašai? – klausiu negalėdamas patikėti. Suimu abiem rankom jai už žastų ir lošteliu nuo
savęs. Įnirtingai kraipydamas į šalis galvą prisimenu kelias pastarąsias minutes. – Nereikia. Pirmiausia
pasakyk, kiek išgėrei tablečių? – priremiu ją žvilgsniu.
– Šiąnakt, – sako ji, – tik tris.
– O kiek iš viso jų buvo buteliuke?
– Nežinau. Turbūt dvidešimt.
– Ar seniai jau jas geri?
Kiek pagalvojusi sako:
– Nuo antradienio. Tabletės mano mamos. Išgėriau vieną, kai labai skaudėjo galvą, o paskui ir daugiau...
Jos akyse vėl sužiba ašaros. Pakeliu ranką ir nušluostau jai veidą.
– Dieve šventas, Kemrina, – sudejuoju ir vėl priglaudžiu ją prie krūtinės. – Ką tu sau galvojai?
– Nežinau! – verkia ji. – Aš nežinau, kas man darosi!
Suspaudžiu delnais jai skruostus.
– Tu gerai žinai, kas tau darosi. Tu eini iš proto dėl Lili ir neišmanai, kaip sau padėti. Gaila, kad tu su manim
neišsikalbi.
Aš nepaleidžiu iš rankų veido, bet jos žvilgsnis nukrypsta į šalį. Mane keistai pribloškia tarp mūsų stojusi
kraupi tyla.
– Kemrina! – bandau priversti ją pažvelgti į mane, bet ji nesiduoda. – Pasakyk ką nors. Tu privalai man
pasipasakoti. Suprask, tu nieko blogo nepadarei ir negalėjai užkirsti kelio tam, kas įvyko. Turi tą suprasti.
Privalai suvokti...
Jos galva išprūsta iš mano delnų ir ji įsmeigia akis į mane, žvilgsnyje – skausmas ir... dar kažkas.
– Padariau! – šaukia ji ir atsitraukia lovoje nuo manęs.
Per kitą lovos kraštą strykteli ant grindų ir atsukusi man nugarą suneria rankas ant krūtinės.
– Tu tikrai nieko blogo nepadarei, Kemrina.
Bandau prieiti prie jos, bet pajutusi, kad aš netoli, ji it vijurkas grįžteli į mane.
– Padariau, Endriau! – vėl sušunka ji, o iš akių pasipila ašaros. – Aš visą laiką nervinausi, kad pastojusi
užkirsiu viskam kelią! Man nepatiko, kad visus keturis mėnesius mes gyvenam Galvestone! Aš nežinojau, kaip
mes susilaukę kūdikio įgyvendinsime savo svajones! Todėl dėl to, kad praradome vaiką, esu kalta aš ir dabar
nekenčiu savęs už tai! – ir užsidengia rankomis veidą.
Pribėgu prie jos ir vėl suspaudžiu glėbyje.
– Dieve, Kemrina, tu tikrai čia niekuo dėta!
Turbūt dar niekada su niekuo nekalbėjau taip jausmingai. Prigludus prie jos mano krūtinė ima
nesuvaldomai trūkčioti.
– Pažvelk man į akis! – paliepiu kiek atšlijęs nuo jos. – Juk tai visai normalu. Jeigu kaltini save, tai esu kaltas
ir aš. Apie šiuos dalykus aš irgi vis pagalvodavau, bet, kaip ir tu, niekada nebūčiau atsisakęs jos savo noru.
Jai nereikia patvirtinti to, ką pasakiau, nes aš ir taip žinau. Bet ji vis tiek sako: – Aš dėl jos nesigailėjau. Ir...
vis tiek norėčiau ją susigrąžinti!
– Suprantu. Suprantu, – raminu ją ir nusivedęs prie lovos pasodinu. Atsiklaupiu jai tarp kelių, atsiremiu į
šlaunis ir suimu delnais jos rankas. Pažvelgiu į akis ir darsyk pakartoju: – Tu tikrai nieko blogo nepadarei.
Kemrina nusišluosto ašaras ir mes taip sėdime gal visą amžinybę. Manau, kad ji manim patikėjo. Arba taip,
arba bijo prisipažinti. Paskui pakelia akis ir žiūrėdama man per galvą į sieną tyliu balsu sako: – Ar aš jau turiu
priklausomybę vaistams?
Noriu nusijuokti, bet susilaikau ir tik palinguoju galva, švelniai jai nusišypsau ir spusteliu pirštais rankas.
– Tai buvo silpnumo akimirka, ir net stipriausios valios žmonės kartais neatlaiko silpnumo akimirkų,
Kemrina. Per keturias dienas išgertas buteliukas vaistų dar nereiškia, kad esi į juos įjunkusi. Prastas sprendimas,
bet ne pripratimas.
Ji vėl žiūri į mane ir sako:
– Bet Mišelė su Eidanu pagalvos kitaip.
Papurtau galvą.
– Ne, nepagalvos. Niekas taip negalvos, – nuraminu ir atsisėdu šalia jos. – Be to, tai niekieno suknistas
reikalas. Apie šią bėdą žinome tik mudu abu ir turime susitvarkyti dviese.
– Niekada šitaip nesielgiau, – sako ji vėl žvelgdama į sieną. – Negaliu patikėti...
– Tu buvai kaip nesava, – raminu. – Po Lili mirties tu visąlaik kaip nesava.
Kambaryje vėl pasidaro keistai tylu. Žiūriu į ją iš šono ir laukiu. Regis, ji kažko giliai susimąsčiusi. Paskui
prabyla: – Endriau, gal mums nedera būti kartu, – ir jos žodžiai užklumpa mane taip netikėtai, lyg kas būtų
smogęs į krūtinę. Man staiga ima trūkti oro.
Esu taip priblokštas jos žodžių, kad negaliu atsitokėti. Širdis daužosi kaip pašėlusi. Galiausiai, jai nieko
daugiau nepaaiškinus, įstengiu išstenėti: – Kodėl taip sakai? – ir su baime laukiu atsakymo.
Kemrina ir toliau spokso prieš save, skruostais lėtai rieda ašaros. Paskui ji pažvelgia į mane ir jos žvilgsnyje
aš regiu tokį patį skausmą, koks, neabejoju, atsispindi ir mano akyse.
– Nes visi, kuriuos aš myliu, kažkodėl mane palieka arba miršta.
Širdį užlieja palengvėjimas, bet jį temdo skausmas.
Ir kaip tik šią akimirką aš staiga suvokiu, kad būtent dabar Kemrina pirmą kartą atvėrė man širdį. Mintyse
perkratau tai, ką man pasakojo Natali, ką mudu su Kemrina kalbėdavomės kelionėje, ir dabar suprantu, kad
Kemrina pagaliau prisipažino kenčianti gilų skausmą ne tik man, bet svarbiausia – sau.
– Taip kalbėdama jaučiuosi didžiulė savanaudė, – toliau atvirauja ji, ir aš klausausi jos nepertraukdamas. –
Tėvas paliko mus. Mama smarkiai pasikeitė. O močiutė, vienintelis žmogus, išlikęs toks pat ir visada mane
palaikęs, kai man labiausiai reikėjo, mirė. Ijanas žuvo. Koulas sėdo į kalėjimą. Natali smogė į nugarą. Lili... – ir
ji pagaliau pažvelgia į mane, veide dar didesnis skausmas. – O tu...
– Aš? – vėl atsiklaupiu jai tarp kelių. – Aš juk su tavim, Kemrina. Ir visada būsiu tik su tavim, – suimu jai už
rankų. – Kad ir ką padarytum, kad ir kas mudviem nutiktų, aš niekada tavęs nepaliksiu. Visada būsiu su tavimi,
– suspaudžiu jos pirštus ir pakratau. – Pameni, kai tau sakiau, kad esi man visas pasaulis? Prašei manęs
priminti, jeigu kartais pamirštum. Na, tai dabar aš tau primenu.
Jos kūną suvirpina rauda.
– Betgi tu galėjai mirti, – nuo verksmo įsitempusiu balsu sako ji. – Ištisomis dienomis sėdėdama šalia tavęs
ligoninėje vis galvojau, kad ši diena – paskutinė. O kai tu pasveikai, aš vis tiek, net ir po kelių savaičių, mėnesių,
vis skaitinėjau tavo laišką, nes kažkodėl maniau turinti susitaikyti su mintimi, kad tu vis tiek mane paliksi. Kada
nors. Nes buvau tikra, kad vienaip ar kitaip tu vis tiek mane paliksi. Kaip ir visi kiti.
– Bet nepalikau, – sušunku apimtas nevilties, o paskui nusišypsau. Atsisėdu ant grindų ir prisitraukiu ją prie
savęs. – Aš nemiriau. Ir nemiriau dėl to, kad žinojau, jog tu visą laiką esi su manim. Nes žinojau, kad mes
esame likimo skirti vienas kitam, ir jeigu gyva esi tu, tai privalau likti gyvas ir aš.
– O jeigu tu mirsi? – klausia ji.
 Šito tikrai nesitikėjau.
– Jeigu tau vėl atsinaujins auglys?
– Neatsinaujins, – patikinu. – O jeigu ir atsinaujins, aš jį pergalėsiu. Po velnių, aštuonis mėnesius išgyvenau
nė sykio neapsilankęs pas gydytoją, ir vis tiek jį įveikiau. Kai tu esi šalia ir reguliariai vedžioji mane kaip vaiką
už rankytės pasitikrinti, jis manęs daugiau tikrai nebeparklupdys.
Nepanašu, kad būčiau ją įtikinęs, bet jos veide šmėsteli silpnas vilties spindulėlis ir man jo visai pakanka.
– Labai tavęs atsiprašau, – sako ji, bet užuot sudraudęs, kad neatsiprašinėtų, nutyliu ir leidžiu jai pamąstyti,
nes jaučiu, kad jos galvoje bręsta kažkokia išvada. – Galvą dedu, kad gyvenime netikėjai gausiantis tokią
beprotę, – ir nusišluosto pirštais akis.
Mėgindamas pakelti nuotaiką patrinu delnais per nuogus jos kelius ir sakau: – Aš vis tiek tave mylėčiau, net
jeigu pavalgiusi lėktum į tualetą išsivemti ar turėtum slaptą sekso fetišą klouną.
Kemrina pro ašaras nusijuokia, imu šypsotis ir aš.
Vienu pirštu kilsteliu jai smarką ir surimtėjęs įdėmiai pažvelgiu į dailias ašarotas jos akis.
– Kemrina, – tariu, – Lili dar nebuvo pasirengusi. Nežinau kodėl, bet tu tikrai negali dėl to kaltinti nei savęs,
nei ko nors kito. Ir dar tu privalai suprasti, kad už viską esame atsakingi mes abu. Už viską. Ar tiki manim?
Ji linkteli:
– Taip.
Palinkstu prie jos ir pirmiausia pabučiuoju į kaktą, paskui į lūpas.
Stoja tyla, nuotaika kambaryje pasikeičia. Tampa linksmiau. Suprantu, kad per vakarą Kemrina netaps kitu
žmogumi, bet jau dabar matau, kad jai geriau. Vien pažvelgęs į ją matau, kad išsikalbėjus jai nuo širdies
nusirito didžiulis akmuo. Jai šito labai reikėjo. Reikėjo, kad kažkas atvestų į protą. Ne svetimo, abejingo
žmogaus, o tokio, kuris gebėtų duoti aiškius atsakymus į visus jai rūpimus klausimus.
Jai reikėjo manęs.
Atsistoju ir paėmęs jai už rankos sakau:
– Eikš.
Ji pakyla. Paėmęs nuo spintelės prie lovos vaistų buteliuką, nusivedu ją į vonios kambarį. Pakeliu klozeto
dangtį ir paduodu jai buteliuką. Nespėjus man prasižioti ir ką nors pasakyti, Kemrina nedvejodama apverčia jį
ir iškrato likusias keturias ar daugiau tablečių į klozetą.
– Negaliu patikėti, kad buvau taip išskydusi, – sako ji žvelgdama į vandenį, kuriame sūkuriuoja gilyn į
vamzdžius siurbiamos tabletės. Pakėlusi akis į mane sako: – Endriau, o juk dar kiek, ir būčiau įjunkusi.
Neįsivaizduoju...
– Bet neįjunkai, – nutraukiu neleisdamas šiai minčiai įsiėsti jai galvon. – Be to, tu irgi turi kartais pasijusti
silpna. Daugiau apie tai nebekalbam.
Išeinu iš vonios ir nuėjęs į kambarį vaikštau pirmyn atgal. Ji atseka man iš paskos ir sustojusi vidury
kambario žiūri į mane.
– Endriau!
Sustoju ir atsisukęs į ją sakau:
– Duok man savaitę.
Ji žiūri į mane nustebusi.
– Kam tau ta savaitė?
Nusišypsau.
 – Tiesiog pažadėk, kad pasiliksi čia su manim dar vieną savaitę.
Su kiekviena akimirka ji stebisi vis labiau ir pagaliau sako: – Hm, gerai. Pasiliksiu čia su tavim dar vieną
savaitę, – nors iš veido akivaizdžiai matyti, kad ji absoliučiai nenutuokia, dėl ko pasižada.
Tačiau ji manim pasikliauja, o man tai svarbiausia. Nori ji to ar ne, aš vis tiek parūpinsiu mums abiem tai,
ko dabar labiausiai reikia.
Kemrina
16

Trečia diena

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau šitaip pasielgti. Endrius tai vadina silpnumo akimirka ir galbūt
jis teisus, bet man prireiks nemažai laiko, kol sau už tai atleisiu.
Mišelė aiškiai duoda suprasti, kad manęs neteisia, ir nors man nuo to lengviau, vis tiek likusi kambaryje tik
su ja ar Eidanu jaučiuosi pažeminta. Taip yra turbūt dėl to, kad jie stengiasi būti supratingi.
Viena savaitė. Neturiu jokio supratimo, ką Endrius turėjo galvoje taip sakydamas, bet jaučiu pareigą nieko
neklausinėti ir leisti jam atlikti tai, ką yra nusprendęs. Pastarąsias kelias dienas jis toks paslaptingas, dažnai
kalbėtis telefonu išeina į kitą kambarį, kad aš negirdėčiau. Vieną kartą pamėginau pasiklausyti, sėdėjau
kambaryje tyliai kaip pelytė, kai jis nuėjo į virtuvę pasišnekėti su Ešeriu. Bet staiga nuo tokio pasiklausymo
pasijutau kalta ir įsijungiau televizorių, kad nieko negirdėčiau.
Tegu tas tabletes gėriau tik vieną savaitę, bet net ir po trijų dienų jų nebevartojant mano galva vis dar
netvarkoj. Jaučiuosi sudirgusi, naktimis sunkiau užmigti nei anksčiau, kol nebuvau pradėjusi jų gerti, bet
silpnas galvos skausmas jau pamažu pradeda praeiti. Negaliu įsivaizduoti, kaip būtų, jeigu būčiau įjunkusi į jas
kelis mėnesius ar metus. Užjaučiu tuos, kurie taip daro...

Ketvirta diena

Eidanas ateina nešinas nedidele krūvele laiškų ir žengdamas per svetainę sklaido juos vieną po kito.
Paskui sumišęs žiūri į vieną baltą voką ir ilgokai laiko jį rankoj, žvilgteli į mane, bet tuo metu į kambarį
ateina Endrius.
– Atrodo, šitas jums, ar ne? – jis darsyk žvilgteli į mane, bet laišką paduoda Endriui.
Man labai keista ir aš instinktyviai pašoku nuo krėslo ir einu prie Endriaus pažiūrėti, nuo ko jis.
Endrius suskumba patraukti voką man iš akių ir nuleidžia ranką prie šono, bet aš dar spėju ant jo pamatyti
Natali pavardę.
Jis pastebi mane tai pamačius.
– Ne, – sako jis ir papurto galvą. – Parodysiu tau jį vėliau, – ir įsikiša voką į užpakalinę džinsų kišenę.
Aš juo aklai pasitikiu, betgi esu žmogus, ir man tokia situacija kelia nerimą. Kodėl Natali siunčia jam
laiškus? Pasikliauji ar ne, bet kad ir kas tu būtum, pirmiausia galvon šauna mintis, kad tarp jų kažkas vyksta.
Betgi tai nesąmonė, ir aš pasistengiu kuo greičiau tą mintį vyti šalin.
Jie sąmokslauja prieš mane.
Gaila, kad nežinau dėl ko.

Penkta diena

Šiandien pasikalbu telefonu su Natali, savo mama ir paskui su Marna. Ši elgiasi taip, tarsi mano vaikeliui nieko
neatsitiko, ji labai stengiasi, taip pat kaip Mišelė mano pirmosiomis dienomis Čikagoje. Marna labai miela ir
rūpestinga. O mano mama, priešingai, apie nieką daugiau nekalba, tik apie mano santykius su Endriumi. Ji vis
taiko nutverti progą pakamantinėti, kada mes žadam tuoktis, ir yra įsikalusi galvon, kad turime iškelti tokias
vestuves, kokias kelia visi normalūs žmonės. Bandau ją įtikinti, kad man nereikia jokių puošnių suknelių,
bažnyčių ar tūkstančių dolerių, iššvaistytų gėlėms, kurios po savaitės vis tiek nuvys, bet ji manęs tarsi negirdi.
Jai reikia, kad mes susituoktume. Gal tada ramiau žiūrės į tai, kad jis miega mano kambary. Nesuprantu, kas
dedasi mano motinos galvoje, nors kartais pagalvoju, kad ir ji pati nelabai tą suvokia.
Šiandien Endrius važiuoja pasitikrinti pas gydytoją čia, Čikagoje. Ir kiekvienąkart jam išėjus pro duris, aš
jaudinuosi kone iki nualpimo. Laimė, grįžo su gera žinia.

Šešta diena

Vėl kalbuosi telefonu su Natali, bet apie laišką vis tiek neužsimenu. Ji irgi neišsiduoda. Akivaizdu, ji nenori
atskleisti Endriaus paslapčių, ir todėl mūsų pokalbis tampa nejaukus, lydimas tylos pauzių. Man juoką kelia jos
pastangos vaidinti lyg niekur nieko, nes gerai žinau, kad net spirga, kaip nori man viską iškloti.

Septinta diena

Šita savaitė pati ilgiausia mano gyvenime. Ilgai drybsau lovoje, nes lauke jau vėsu, be to, labai nervinuosi ir
niekuo negaliu užsiimti. Endrius atsikėlė prieš valandą ir aš jį mačiau tik kartą šmurkštelint į kambarį pasiimti
batų. Pabučiavo mane, nusišypsojo lyg koks širdyje besidžiaugiąs slapukas ir netaręs nė žodžio vėl nėrė lauk.
Parvirstu ant šono, susisupu į antklodę ir spoksau pro langą. Šiandien skaisčiai šviečia saulė, dangus
giedras, nė debesėlio.
Girdžiu visus tris šmirinėjant po namus.
Koridoriuje prie mūsų kambario po Endriaus kojomis sugirgžda grindų lenta. Jis atidaro duris ir sustojęs
tarpdury žiūri į mane.
– Šok iš lovos ir renkis, – paliepia nepaleisdamas iš rankos durų rankenos.
Kurį laiką žiūriu į jį laukdama, gal paaiškins kodėl, bet jis tik parodo pirštu į batus ant grindų, lyg ragintų
apsiauti, ir vėl uždaręs duris palieka mane vieną.
Darau kaip liepiama. Išlipu iš lovos ir apsivelku savo mėgstamiausius džinsus bei išsitampiusį nertinį
ilgomis rankovėmis, užsimaunu kojines ir įsispiriu į batelius. Išėjusi iš kambario patraukiu į svetainę ir randu
Mišelę ant sofos, apsisiautusią kelius antklode ir žiūrinčią televizorių. Ji grįžteli galvą į mane, maloniai
nusišypso, tarsi kai ką žinotų, bet man nesakytų. Matau, tikrai ką nors žino.
– Jis lauke su Eidanu, – linkteli galva lauko durų pusėn.
Vis labiau nerimaudama einu prie durų ir atidarau.
 Išėjusi į akmenimis grįstą priebutį pamatau ant keliuko priešais namą stovintį Endrių su Eidanu ir Ešeriu. Jie
visi trys atsirėmę į Chevelle šoną.
Pirma mintis: Aha, Ešeris nusprendė mus aplankyti, ką? Aišku, man smagu matyti Ešerį, bet, prisipažinsiu,
tikrai dėl šito nebuvo verta Endriui visą savaitę slapukauti.
Suprantu, kad reikalas dėl mašinos, bet pati įstengiu suvesti tik šiuos galus. Galvoje pamažu gimsta
numanymas, ko jis čia atsibeldė automobiliu, bet šią akimirką stengiuosi apie tai geriau negalvoti.
Nulipu akmeniniais laipteliais ir apkabinu Ešerį.
– Šauniai atrodai, panelyte, – sako jis. Jo duobutės skruostuose ir žvitrios akys lygiai kaip Endriaus. Tvirtai
suspaudęs mane glėbyje kilsteli nuo žemės ir vėl pastato.
– Kaip smagu tave matyti, – atsakau visa švytinti.
Dirsčioju tai į jį, tai į Endrių, o šis šypsosi iki ausų, ir aš jau numanau, kad ilgai netvers ir išpyškins tai, ką taip
ilgai nuo manęs slėpė.
Pažvelgiu į Chevelle, paskui Ešerį, vėl į automobilį ir į jį.
– Atmynei tokį kelią net iš...
Ką gi, sutrinku net labiau nei tikėjausi. Automobilis buvo paliktas Teksase, o Ešeris, kiek žinau, gyvena
Vajominge. Galiausiai priremiu juos klausimu:
– Kas čia vyksta?
Ešeris dėbteli į Endrių, šis žengia žingsnį į priekį ir sako:
– Paprašiau Ešerio atvaryti man mašiną.
– O kam?
Ešeris susikryžiuoja rankas ant krūtinės ir atsirėmęs į užpakalines dureles linksmai juokdamasis taria:
– O todėl, kad jis truputį kvankt. Be to, nepasitikėjo jokia transportavimo bendrove.
Atsisuku į Endrių ir laukiu, kad jis man viską paaiškintų. Pro nertinį prasismelkia žvarbus vėjelis ir aš
paslepiu rankas rankovėse.
– Turi penkias minutes susikrauti daiktus, – sako jis, ir jam dar nebaigus sakinio mano širdis pradeda
neritmingai daužytis krūtinėje. Paskui jis pabaksnoja pirštu per riešą, kur turėtų būti laikrodis. – Ir nė sekundės
daugiau.
– Endriau...
– Jokių diskusijų, – atšauna jis. – Drožk pasiimti daiktų.
Žiūriu į jį suglumusi.
Nuojauta manęs neapgavo, bet aš nenoriu to pripažinti. Nenoriu leistis į kelią... na, norėčiau, bet dar ne
laikas. Taip bus negerai.
– Liko keturios minutės, – sako Ešeris.
– Betgi mes negalime šitaip imti ir išlėkti, – bandau ginčytis. – Nemandagu, – baksteliu pirštu į Ešerį. – O ir
Ešeris ką tik atvažiavo. Negi nenori pabūti su...
– Su broliu pasikalbėsiu ir kitąsyk, – atkerta Ešeris. – Dabar verčiau daryk, kaip jis liepia, antraip gali tekti
visą savaitę keliauti su tais pačiais apatiniais.
Praslenka dar kelios sekundės, bet aš nepakrutu iš vietos. Ko gero, mane ištiko lengvas šokas.
– Liko trys minutės, mažule, – sako Endrius ir gan rimtai pažiūri į mane. – Aš nejuokauju. Drožk į namą,
susimesk savo šlamštą ir greičiau sėsk į tą suknistą mašiną.
Po velnių, jis ir vėl tas senas geras Endrius...
 Kai vėl bandau kažką pasakyti, Endrius sužaibuoja akimis ir bedęs pirštu į namą užrinka:
– Greičiau! Laikas kapsi!
Galiausiai paklūstu, bet, impulso pagauta, kiek leidžia padorumas perlieju jį rūsčiu žvilgsniu ir mesteliu:
– Gerai jau.
Nusileidžiu tik dėl to, kad žinau, jog jis stengiasi dėl mūsų abiejų. Bet jaučiuosi kalta kaip nežinia kas.
Nepaisydama jo nerimto penkių minučių reikalavimo, apsisuku ant kulno ir koja už kojos patraukiu į
namą, tyčia gaišdama kiek galėdama ilgiau ir iš dalies viduje protestuodama prieš susidariusią padėtį.
– Tu žinojai apie tai, ar ne, Mišele? – klausiu jos praeidama koridoriumi pro šalį.
– Aišku! – šūkteli ji ir jos balse išgirstu šypseną.
Atidarau mūsų kambario duris, numetu ant lovos krepšį ir puolu grūsti į jį visą mantą. Paskui lekiu į vonios
kambarį, surenku dantų šepetėlius ir kitus vonios reikmenis. Ištraukiu iš sienos telefonų įkroviklius, griebiu nuo
spintelės prie lovos savo mobilųjį ir sumetu į rankinę. Darsyk apeinu kambarį, kad įsitikinčiau, jog nieko
nepalikau.
Atrodo, Endrius savo daiktus jau susikrovė, o aš nė nepastebėjau kada.
Sustoju kambary ir stoviu, dairydamasi aplink, o iš tiesų nieko nematydama. Nenoriu leistis į kelią, betgi
gal taip bus geriau.
Išgirstu triskart pyptelint automobilio signalą ir tai pažadina mane iš susimąstymo. Pačiumpu savo krepšį ir
užsimetu ant peties, tada nuo lovos pastveriu rankinę.
– Iki greito susitikimo! – šūkteli nuo sofos Mišelė.
Lėkdama pro ją trumpam stabteliu ir pasilenkusi per sofos atlošą negrabiai ją apkabinu, nes man trukdo
krepšiai ant pečių.
– Smagiai pasivažinėkit, – palinki ji.
– Ačiū, kad pakvietei paviešėti, – padėkoju.
Plačiai šypsodamasi Mišelė pamoja man atsisveikindama ir aš sprunku pro duris į lauką.
Kai nulipu laipteliais, Endrius atidaro bagažinę ir aš įmetu ten savo krepšį. Užtrukau gerokai ilgiau nei
penkias minutes, bet tegu jis nedrįsta man priekaištauti.
– Pasirengusi? – klausia Endrius ir uždaro bagažinę.
Giliai įkvepiu oro, žvilgteliu į Ešerį su Eidanu, prieš atsakydama prieinu prie jų ir karštai apkabinu.
– Džiaugiuosi, kad atvažiavai, – sako Eidanas.
– Tvirtai laikyk mano brolį, – paprašo Ešeris.
Nusišypsau jiems abiem ir šasteliu ant priekinės automobilio sėdynės, o Endrius užtrenkia dureles.
Vaikinai atsisveikina. Po minutės Endrius sėdasi prie vairo ir kartu su juo į automobilį plūsteli šalto oro
gūsis.
Jis atsisuka į mane.
– Dabar bus taip, – sako jis atsiremdamas delnais į vairo kraštą. – Važiuosime pietryčių kryptimi vandenyno
link...
– Pala, – nutraukiu jį. – Tu viską jau suplanavai?
Juk tai jam visai nebūdinga. Negaliu atsistebėti.
Endrius maloniai nusišypso ir sako:
– Tik iš dalies. Bet tai buvo būtina.
– Ir kas čia tokio būtino?
 Jis žiūri į mane tarsi sakytų: Ar leisi man pabaigti?
Nutylu ir leidžiu jam kalbėti, o jis pasilenkia prie manęs ir atidaro daiktadėžę.
– Trauksime pietryčių kryptimi ir žiemą praleisime prie vandenyno, – pareiškia jis, o mano galvoje sukasi
klausimas, kiek ilgai jis rengiasi išbūti kelyje. Visą žiemą? Niekaip netelpa galvoj, ką jis čia yra sumanęs.
Endrius išima žemėlapį ir išlankstęs pasideda ant vairo. Baugščiai pažvelgiu į jį.
– Nekenčiu šalčio. Jeigu pasiekę pakrantę patrauksime dar labiau į pietus, bus pats tas, nes išvengsime
sniego ir to prakeikto šalčio.
Ką gi, turiu pripažinti, planas neblogas. Aš irgi nemėgstu šalčių, tad taip, šitai iš tiesų yra būtina. Linkteliu ir
paraginu tęsti.
Endrius duria pirštu į didžiulį žemėlapį ir ima braukti per pasirinktą maršrutą.
– Pradėsime nuo Virdžinijos pakrantės ir trauksime tolyn į pietus, užsuksime į tavo valstiją, bet nieko
nelankysim, – rodo pirštu į mane. – Pravažiuosim niekur neužsukdami, aišku? – ir laukia, ką atsakysiu.
Linkteliu jam ir sakau:
– Gerai.
Suprantama, šita jo beprotybė turi racionalų grūdą, ir aš žinau, kad privalau jam paklusti.
Endrius vėl nuleidžia akis į žemėlapį ir toliau veda per jį pirštu.
– Tada į Pietų Karoliną, paskui į Džordžiją, o vėliau keliausime per Floridą pakrantės keliais, pradedant
Fernandinos Biču, – jo pirštas padaro ilgą didelį lankstą, – ir iki pat Pensakolos.
– Kiek laiko užtruksime kelyje?
Jis šypsosi ir kraipo galvą.
– Ar tai svarbu?
Paskui bet kaip sulanksto žemėlapį į netvarkingą krūvelę ir numeta į tarpą tarp sėdynių.
– Šįkart maršrutą rinksiu aš. Pirmiausia dėl to, kad nenoriu šalti užpakalio ant sniego. Bet... – jis nusisuka
nuo manęs ir žiūri tiesiai, – na, taip tiesiog bus geriausia.
– Kodėl tu taip nusprendei, Endriau?
Jo žvilgsnis vėl įsminga į mane.
– Nes taip bus geriausia, – sako jis įdėmiai žiūrėdamas man į akis. – Nes tu važiuoji su manim.
Jo žodžiai man susuka galvą.
– Nes aš važiuoju su tavim?
Jis ramiai linkteli.
– Taip.
– Betgi... ką visa tai reiškia?
Nuo šypsenos žalių jo akių žvilgsnis sušvelnėja, jis pasilenkia prie manęs per tarpą tarp sėdynių ir suima už
smakro. Pabučiuoja į lūpas ir sako:
– Galėjai man priešintis ragais ir nagais. Galėjai pasiųsti mane po velnių, kai liepiau susikrauti daiktus, bet
to nepadarei, – ir jis darsyk mane pabučiuoja, man ant lūpų lieka šaltmėtinis jo burnos kvapas. – Tu nebėgai į tą
namą krautis daiktų dėl to, kad aš taip liepiau. Tu tai padarei dėl to, kad pati norėjai. Tu niekada nedarai kažko
vien dėl to, kad aš liepiu, Kemrina. Aš tiesiog tau kartais spirteliu į užpakalį. Nieko daugiau.
Stengiuosi paslėpti lūpose besirangančią šypseną, bet negaliu. Endrius palinksta prie manęs, priglunda
lūpomis prie mano kaktos, paskui vėl grįžta į savo vietą. Pamaigo koja greičio pedalą ir variklis grėsmingai
suriaumoja.
 Jis teisus. Niekada nedaryčiau to, ką jis man liepia, net ir aimanuodama, jeigu nors maža širdies dalele
nejausčiau, kad pati to noriu. Negaliu atsistebėti, kaip jis žino apie mane tokius dalykus, kurių aš net pati
nežinau.
Endrius
17

Vakar Čikagoje, ko gero, pirmą kartą neįsivaizdavau, kaip Kemrina reaguos į vieną iš reikliausių mano
pasiūlymų. Mano mergina palūžusi. Su kiekviena diena mano baimė dėl jos augo, nes nežinojau, kuo jai gali
baigtis. Anądien surizikavau, paskambinau Ešeriui ir paprašiau atvaryti į Čikagą Chevelle. Nežinojau, kas
Kemrinai šaus į galvą, o jeigu atvirai, tai nuogąstavau, kad gali nesutikti leistis į kelią. Dėl kaltės. Dieve, man
irgi plyšta širdis, kad praradom Lili, duočiau nukirsti ranką ar koją, kad tik ją susigrąžinčiau, bet yra kaip yra, o
sėdėti paskendus liūdesy ir nieko nedaryti, nesiimti to, kas verčia mus pasijusti laimingus, yra visiška
nesąmonė. Šitaip tik save žudai. Tai lėta, skausminga savižudybė. Jeigu Kemrina būtų nesutikusi, būčiau
užsimetęs ją ant peties, kad ir kiek spardytųsi ar rėktų, ir vis tiek įkišęs automobilin ant sėdynės. Nes tai yra
mūsų gyvenimas. Mes susipažinome kelionėje, kelyje suartėjome ir pamilome vienas kitą. Turėjome likti
kelyje nežinia kiek, ir mes dabar tą padarysime, kol galiausiai gausime ženklą, kad reikia imtis ko nors kito.
Pirmosios keturiolika mūsų kelionės valandų slenka ramiai ir be nuotykių. Automobilį vairuoju aš, nuo pat
Čikagos iki Virdžinijos Bičo, klausausi daugiausia radijo stočių, o kai neišeina rasti padorios stoties, leidžiu savo
kompaktines plokšteles. O Kemrina, nors ir besišypsanti ir aptarinėjanti pro langą slenkančius pakelės vaizdus,
vis tiek sėdi kaip nesava, bet niekis, greitai atsigaus. Gal prireiks kelių dienų, bet vis tiek ji pradės taisytis.
Rytinėje pakrantėje paplūdimiai kitokie nei Teksase. Gerokai švaresni, vandenynas toks, koks ir turėtų būti,
o ne murzglinas, drumzlinas kaip Golfo srovė ties Galvestonu.
Jau vėlus vakaras. Atvažiavę į Virdžinijos Bičą palydėjome už horizonto nusileidžiančią saulę ir pirmąsyk po
persileidimo Kemrinos akyse pastebėjau žybtelint kibirkštėlę. Jeigu būčiau žinojęs, kad saulėlydis ją taip
pradžiugins, seniai būčiau ją čia atsivežęs.
– Ką darysim? Imsim atskirus kambarius? – klausia ji lipdama iš automobilio mums sustojus aikštelėje prie
pirmojo motelio.
Matau, kad ji juokauja, bet, dedu galvą, nė nenumano, kad čia aš ją ir prigausiu.
– Kaip tik taip ir padarysime, – atsakau jai ir atsidaręs bagažinę užsimetu ant pečių abiejų kuprines.
– Tu rimtai? – ji smarkiai nustemba, o mane suima juokas.
Apsimetinėju, kiek tik galiu. Nė minties apie atskirus kambarius neturėjau, bet kai ji pati prasitarė, gal
sumanymas ir visai neblogas.
Užtrenkiu bagažinę ir mes patraukiame į motelio vestibiulį.
– Endriau, man atrodo, mes jau iš šito išaugom.
– Prašom mums du didelius gretimus numerius nerūkaniems. Aišku, jeigu turite.
Administratorė suveda duomenis į kompiuterį. Stengiuosi į Kemriną nežiūrėti ir imu ieškoti piniginėje
kreditinės kortelės.
– Endriau!
– Dviejų greta neturiu, – sako moteris, – bet yra du vienas priešais kitą.
– Tinka, – atsakau.
Kemrina tyliai piktinasi:
– Negaliu patikėti, kad leisi vėjais pinigus dviem numeriams, kai jau ir taip esam kartu miegoję šimtus
naktų... – Kemrina postringauja nesustodama, o tarnautoja vogčiom dirsčioja į mus kaip į du pamišėlius. Man
patinka sutrikusių žmonių veiduose išraiška, kuri tarsi byloja „negaliu patikėti, kad girdžiu tai iš jūsų lūpų“.
– Patylėk, gerai? – subaru atsisukdamas į Kemriną. – Nesijaudink, ateisiu į tavo kambarį ir paniurkysiu, kiek
tik norėsi. Būk gera, nekelk scenų.
Kemrina išverčia akis kaip ir ta moteris.
Paimu Kemriną už rankos ir nusivedu per vestibiulį prie išėjimo.
– Linkiu smagiai praleisti laiką, – palinki suglumusi moteris mums jau sukant už kampo prie lifto.
Užsidarius liftui Kemrina pratrūksta kvatotis.
– Ką čia išdarinėji? – leipdama iš juoko klausia Kemrina. – Jaučiuosi taip, tarsi būtume kokie nesubrendę
šešiolikiniai!
– Bet tau gi juokinga, – atkreipiu dėmesį. – Vadinasi, nesubrendėliškumą galima pateisinti.
Liftas sustoja antrame aukšte ir mes žengiame į koridorių.
– Endriau, sakyk, kam du kambariai?
Vis labiau įsitikindamas, kad spontaniškumas kartais išeina į naudą, žengdamas su Kemrina koridoriumi,
pagalvoju apie Natali atsiųstą man laišką į Čikagą. Sustojame tarp savo kambarių durų ir aš numetu mūsų
krepšius ant žalia taškuota kilimine danga išklotų grindų.
– Tik šiąnakt, – atsakau jai ir surandu savo krepšyje tą laišką.
Kemrina stovi šalia ir tyliai stebi. Jaučiu, kad nori man kai ką pasakyti, bet nesiryžta.
Atsistoju laikydamas rankoje voką. Ji dirsteli į jį, bet nenumano, ką ketinu su juo daryti.
– Šiąnakt miegosi savo kambaryje viena, – tariu jai ir paduodu laišką.
Man ištraukus iš kuprinės voką, ji liovėsi šypsotis, o dabar žiūri į mane sutrikusi ir nustebusi.
Nedrąsiai ištiesia ranką ir paima. Labai neryžtingai, turbūt net pati nesuprasdama, ar norėtų sužinoti, ką
jame ras, ar ne.
Perbraukiu elektronine kortele per jos kambario užraktą ir atidarau duris. Įnešu jos krepšį. Ji be žodžių ir
truputį įtariai žengia paskui mane į kambarį, tarp pirštų nenoriai spausdama laišką. Padedu jos krepšį ant
pailgo televizoriaus staliuko ir, kaip ir anksčiau, kruopščiai apžiūriu kambarį. Įjungiu šviesą, patikrinu, ar veikia
šildymas, paskui atitraukiu nuo lovos užtiesalą ir pažiūriu, ar švari patalynė. Prisiminęs, kaip Kemrina bjaurisi
viešbučių lovų užtiesalais, jį nutraukiu ir numetu į kampą.
Kemrina stovi prie lovos ir nejuda.
Prieinu prie jos ir atsistoju priešais. Žiūriu jai į akis ir stebiu, kaip ji žiūri į mane. Rodomuoju pirštu švelniai
perbraukiu virš kaktos, paskui veido šonu ir pajuntu iš jos kūno pulsuojančią šilumą. Geidžiu jos. Jos žvilgsnis
nuslysta į mano lūpas ir manyje sukirba kažkas grobuoniška. Bet aš jos labui savo geidulį sutramdau. Tikiuosi,
šis vakaras bus skirtas pamiršti praeitį.

– Kem nuėjo į laidotuves, – pasakojo man telefonu Natali, kai vieną dieną paskambinau jai iš Eidano namų. – Bet
atėjo pavėlavusi, atsisėdo salės gale prie pat išėjimo ir išsmuko apeigoms nepasibaigus. Prie karsto nė neprisiartino.
– Ar su tavim apie tai kalbėjosi? – paklausiau.
– Niekada, – atsakė Natali. – O kai tik bandydavau užsiminti apie laidotuves, avariją, ką nors tokio, iš karto
liepdavo užsičiaupti.

Šiąnakt Kemrinai bus sunku, bet jeigu ji su šituo nesusidoros, tai pagerėjimo nelauk.
– Žinai, kur aš būsiu, – tyliai ištariu ir perbraukiu delnais per jos rankas. – Nesumerksiu akių visą naktį.
Vakar pradėjau kurti naują dainą, todėl, kol ji skamba galvoje, noriu pasėdėti prie jos ir padirbėti.
Kemrina linkteli ir vis dar gerokai sutrikusi bando man nusišypsoti. Jos veide susirūpinimas, ką gali aptikti
tame laiške.
– O kas, jeigu aš nenoriu viena pasilikti šitam kambary? – klausia ji.
– Labai prašau, – nuoširdžiai sakau jai. – Tik šiąnakt.
Nieko nenoriu jai daugiau aiškinti, bet viliuosi, kad nuoširdi mina veide pasako daugiau nei iškalbingi
žodžiai.
– Gerai, – sutinka ji.
Pakšteliu jai į lūpas ir palieku vieną motelio kambaryje.
Labai tikiuosi, kad neprisišauksiu nelaimės.

Kemrina
Endrius palieka mane kambaryje. Vieną. Man tai nepatinka, bet per penkis mūsų pažinties mėnesius jau
išmokau jam paklusti. Penki mėnesiai. Kaskart apie tai pagalvojusi, vis smarkiau nustembu, nes kai abiem tiek
teko ištverti, man atrodo, kad praėjo ne penki mėnesiai, o penkeri metai. Kartais prisimenu savo buvusį vaikiną
Kristianą, skubotą ir neištikimą meilę po Ijano, su kuriuo draugavau keturis mėnesius. Mažai mes vienas kitą
pažinojom. Dabar net jo gimimo dienos ar sesers vardo neprisimenu. O ji gyveno tik už poros gatvių nuo jo
namų.
Su Endriumi atsivėrė kitoks pasaulis.
Per penkis mėnesius su juo aš atradau save, patyriau visapusę, beprotišką ir besąlyginę meilę, išmokau
gyventi tinkamai, susipažinau kone su visa jo gimine ir iš karto buvau priimta kaip sava, su Endriumi perėjau
gyvybės ir mirties keliu, pastojau ir susižadėjau. Ir visa tai tik per penkis mėnesius. O štai dabar vėl susiduriame
su sunkumais. Bet jis visą laiką žengia koja kojon su manim. Aš kvailė, silpnavalė, gėriau tabletes, o jis vis tiek
čia, su manim. Kartais susimąstau, ar galėčiau iškrėsti ką nors tokio itin baisaus ar bjauraus, kad jis pagaliau
mane paliktų. Ir giliai širdyje jaučiu, kad ne, niekas jo nepriverstų. Absoliučiai niekas.
Kol gyva būsiu, nesuprasiu, kaip man pasisekė, kad jį turiu.
Užsigalvojusi staiga pastebiu, kad, jam išėjus, aš stoviu nenuleisdama akių nuo durų. Galiausiai pažvelgiu į
laišką savo rankoje ir, nežinia kodėl, man baugu dėl to, ką galiu jame rasti. Pastarąją savaitę daug galvojau, kas
ten gali būti. Laiškas? Jeigu taip, tai kas jame rašoma? Nuo ko ir kokiu tikslu? Kodėl Natali turėtų siųsti man
laišką? Kodėl siųstų laišką Endriui?
Nieko nesuprantu.
Atsisėdu ant lovos krašto, rankinuką numetu ant grindų prie kojų. Pirštais perbraukiu voko paviršiumi, gal
užčiuopsiu, kas gali būti viduje. Betgi pastarąją savaitę jau ne kartą mintyse esu tai dariusi ir vis prieidavau prie
tos pačios išvados: kažkoks popieriaus lapas, storokas, perlenktas perpus ar triskart. Jokių iškilimų, nelygumų
ar tekstūros. Tik popierius, ir tiek.
Atsidūstu, noriu jį padėti, bet vis tiek laikau rankoj. Nesuprantu, kodėl neimu ir tiesiog neatplėšiu. Visą
savaitę jis varė mane iš proto, o dabar, kai galiu pagaliau atplėšti ir visiems laikams atsikratyti tos bjaurios
nežinomos paslapties, bijau net pajudėti.
 Padedu laišką ant lovos ir atsistoju. Sunėrusi rankas ant krūtinės imu žingsniuoti po kambarį ir vis akies
krašteliu dėbčioju į jį. Bijau jo, tarsi praeinant jis šoks ant manęs ir įsikibs nagais į koją. Kaip ta bjaurybė tetos
Brendos katė. Pasiėmusi rankinuką imu ieškoti mobiliojo telefono, kad paskambinčiau Endriui ir paklausčiau,
kas tame laiške, bet paskui susiprantu, kad atrodyčiau visai kvailai.
Galų gale paimu nuo lovos voką. Ilgokai laikau jį rankoje ir jaučiu, koks jis lengvas, o tada užkišu piršto galą
po antspaudu užklijuotu kraštu ir kilsteliu. Pašto spaudas sulūžta, man nepavyksta jo gražiai nuplėšti, todėl
tyliai nusikeikiu ir praplėšusi voką ištraukiu laišką. Suplėšytą voką numetu ant lovos ir išlankstau Hallmark
ženklu pažymėtą popieriaus lapą, kuris, pasirodo, yra beveik tuščias. Jis buvo reikalingas nuotraukai įdėti.
Laikau ją nugarėle į save ir kurį laiką bijau apversti ir pamatyti gerąją pusę. Perskaitau Natali įrašą per lapo
vidurį:

Geriausia, ką galėjau rasti.

Tikiuosi, padės tau, kad ir ką esi sumanęs.
Nuoširdžiai,
Natali

Apverčiu nuotrauką ir mano širdis kone nusirita į kulnus, nes pamatau į mane žiūrintį ir man džiaugsmingai
besišypsantį Ijano veidą. Skruostu glaudžiuosi prie jo skruosto ir abu žiūrim į fotoobjektyvą. Mums už nugarų
spalvotų lempučių šviesoje spindi Šiaurės Karolinos pramogų parko linksmieji kalniukai. Išvydus jo veidą man
taip užima kvapą, lyg būčiau įkritusi į ledinį ežero vandenį. Akys paplūsta ašaromis, nuotrauka išsprūsta iš
pirštų ir nukrenta ant lovos. Rankomis dengiuosi veidą, pirštais spaudžiu virpančias lūpas.
Kodėl leidžiu sau jį apraudoti?! Kas čia vyksta?
Ne be reikalo atsikračiau visų Ijano nuotraukų. Visko. Ištryniau iš kompiuterio visas mūsų skaitmenines
fotografijas, kokias tik turėjau, iš telefono ištryniau jo numerį. Išmečiau net spintelę prie lovos, kurią turėjau
nuo vaikystės, nes Ijanas buvo ant jos išraižęs žodžius Ijanas myli Kemriną. Pasistengiau atsikratyti visų daiktų,
primenančių jį, nes man buvo skaudu suvokti, kad visa, kas man jį primins, bus tik materialūs daiktai. Su
prisiminimais gerokai sunkiau, bet stengiausi kaip nors ištrinti ir juos.
Kodėl Endrius taip su manim elgiasi? Kodėl prikelia iš užmaršties skausmą? Ir ne tik tuoj po Lili netekties,
bet apskritai?
Iš dalies norėčiau aprėkti Endrių, išlėkti iš kambario, įpulti pas jį ir išrėžti, kaip stipriai jis uždavė man širdį.
Bet sveika nuovoka nugali ir neleidžia man to daryti. Žinau, kodėl jis taip pasielgė. Žinau, kodėl uždarė
kambary mane vieną su šita nuotrauka. Jis taip labai mane myli, kad leido vieną naktį pabūti su Ijanu, nes
galbūt man pavyks visiems laikams susitaikyti su jo netektimi.
Bet aš negaliu žiūrėti į tą nuotrauką! Negaliu, ir tiek!
Ašaroms riedant per veidą išsitraukiu iš krepšio savo storąjį megztinį ir greitai apsivelku. Tada maunu pro
duris ir lekiu prie lifto.
Po valandėlės jau sėdžiu paplūdimy ant šalto smėlio ir žvelgiu į bekraštį vandenyną.
Endrius
18

Įdomu, ar ji atplėš voką. Velnias, nežinau, ar ji ims manęs nekęsti dėl to, ką padariau, bet jeigu tai jai bent kiek
padės, sutinku su viskuo.
Nuspaudžiu nuotolinio valdymo pultelyje televizoriaus įjungimo mygtuką ir kambaryje pasigirsta
kartojamos „Zainfildo“ serijos garsai. Nuspiriu batus ir einu po dušu. Atsuku karštą vandenį ir leidžiu jam tekėti
ant manęs tol, kol pasidaro drungnas. Mintys sukasi tik apie Kemriną: ką ji veikia viena savo kambaryje, gal
žiūri į savo buvusio vaikino nuotrauką, kaip jai sekasi dorotis su savo jausmais. Norėčiau nueiti pas ją ir
paguosti, bet gerai žinau, kad šitai ji turi daryti viena. Šitai ji turėjo padaryti seniai, dar gerokai prieš mums
susipažįstant.
Nusišluostęs apsisiaučiu klubus rankšluosčiu ir nuėjęs į kambarį ieškau ant lovos numestame krepšyje
švarių apatinių. Prisėdu, žiūriu į televizorių, paskui į sieną, tada vėl į jį ir galiausiai suvokiu, kad griebiuosi bet
ko, kad tik negalvočiau apie Kemriną.
Užsidėjęs MP3 ausines, paklausau penkių atsitiktinių dainų ir galiausiai nusprendžiu, kad reikia
pasidomėti, kaip ji laikosi. Pirmiausia paskambinu jai į mobilųjį, bet ji neatsiliepia. Paskui paimu motelio
telefoną ir susuku jai į numerį. Ir vėl jokio atsakymo. Gal ji palindo po dušu? Bandau prisiversti tuo patikėti, bet
galiausiai instinktai nugali. Užsimaunu džinsus, užsivelku marškinius ilgom rankovėm ir išeinu iš kambario.
Priglaudžiu ausį prie jos durų ir klausausi, ar negirdėti iš dušo žliaugiant vandens. Ne, nieko. Tada įkišu į
užraktą atsarginę elektroninę kortelę ir atsirakinu.
Jos nėra. Žengiu gilyn į kambarį ir mano širdis ima plakti smarkiau. Pirmiausia į akis krinta nuotrauka,
kurios ir pats iki šiol nebuvau matęs. Ji guli numesta ant lovos. Paimu ją ir įdėmiau pažvelgiu. Kemrina čia
tokia laiminga. Štai tokią Kemriną ir aš pažinojau: gražiai, žvaliai besišypsančią. Pamenu tą jos šypseną.
Regėjau ją šimtus kartų, kai abu keliavom po šalį.
Viduje kylant panikai, atplėšiu akis nuo nuotraukos ir einu prie lango. Žvelgiu į juodą vandenyną, matau
pėsčiųjų taku vaikščiojančius žmones. Nepaleisdamas iš rankos nuotraukos skubiai grįžtu į savo kambarį,
įsispiriu į batus ir net neužsirišęs raištelių lekiu į lauką, į paplūdimį. Žvarbus oras nėra nepakenčiamas, bet galiu
pasidžiaugti, kad bent apsivilkau marškinius ilgomis rankovėmis. Ieškau akimis Kemrinos, dairausi nuo vieno
pėsčiųjų tako galo iki kito, užmetu akį į paplūdimio krėslus prie viešbučio, bet jos nematyti nė ženklo. Įsikišu
nuotrauką į užpakalinę džinsų kišenę ir pasileidžiu ristele prie vandens.
Surandu ją sėdinčią ant smėlio visai netoliese.
– Dieve mano, mieloji, kaip tu mane išgąsdinai.
Atsisėdu šalia jos ir viena ranka apkabinu per liemenį.
Kemrina spokso į vandenyną. Žvarbus vėjas taršo šviesius jos plaukus. Kemrina į mane nežiūri.
– Atleisk, – tariu. – Tiesiog norėjau...
– Myliu tave, Endriau, – nutraukia ji, bet vis tiek ir toliau žiūri į tolį. – Neįsivaizduoju, kaip galima būti
tokiai laimingai ir kartu tokiai nelaimingai.
Nesuprasdamas, kur ji lenkia, bijau ką nors ir sakyti, nes galiu nepataikyti. Priglaudžiu ją prie savęs, kad
būtų šilčiau. Ir nepratariu nė žodžio.
– Aš ant tavęs nepykstu, – sako ji. – Iš pradžių pykau, bet dabar, žinok, tikrai nepykstu.
 – Papasakok, kas dedasi tavo galvelėj, – tyliai paprašau.
Ji ir toliau neatplėšia akių nuo juoduojančių tolių. Vos už kelių metrų bangos švelniai skalauja smėlį.
Horizonto linija lėtai slenka mažas baltas taškelis – kažkokio laivo žibintas.
Staiga pajuntu į save nukreiptą Kemrinos žvilgsnį ir atsisuku pasiruošęs jį atremti. Blankioje už mūsų
stūksančių pastatų ir mėnesienos šviesoje regiu jos švelnius bruožus, ant šaltų skruostų – vėjo taršomas plaukų
sruogas. Pakeliu ranką ir nubraukiu jai nuo lūpų kelias plaukų gijas. Ji žiūri į mane, jos žvilgsnis sušvelnėja ir ji
taria: – Aš tikrai mylėjau Ijaną, labai karštai. Bet tu nepamanyk...
Papurtau galvą.
– Kemrina, nereikia. Kalbam ne apie mane, aišku? – vėl užkišu už kelių sruogų pirštą ir patraukiu plaukus
nuo jos burnos. – Nekalbėkim apie mane.
Ji trumpam nutyla ir aš pajuntu ant skreito uždėtą jos ranką. Mūsų pirštai susipina.
Ji vėl nusuka akis į vandenyną.
– Aš nenorėjau eiti į Ijano laidotuves, – prabyla ji. – Nenorėjau paskutinį kartą regėti jį tokį, – atsisuka į
mane. – Pameni tą dieną, kai tavo bute aš įėjau į kambarį ir nugirdau tave kalbantis su Eidanu, kai jis bandė
įkalbėti tave atvažiuoti į tėvo laidotuves?
Linkteliu.
– Taip, pamenu.
– Tu tada jam atkirtai, kad mieliau norėtum prisiminti žmones, kai paskutinį kartą regėjai juos gyvus, o ne
mirusius ir gulinčius karste. Na, lygiai taip pat ir aš jaučiausi per Ijano laidotuves. Labai nenorėjau ten eiti. Dėl
tos pačios priežasties nenorėjau matyti ir Lili. Štai kodėl pasirinkau kremavimą.
– Bet tu vis tiek nuėjai. Į Ijano laidotuves, – bandau nusukti kalbą tolyn nuo Lili. Ši tema per daug
skausminga. Mums abiem. Aš ją mačiau. Ji buvo tokia mažuliukė, kad būtų tilpusi man į delną. O Kemrina
nenorėjo į ją pažiūrėti.
Kemrina purto galvą ir sako:
– Ne visai taip, – vėl kalba apie Ijano laidotuves. – Aš ten ir buvau, ir nebuvau. Mano būdas atsisveikinti su
žmogumi – ištrinti jį iš atminties, atsiriboti nuo visko, ką jis man pasakė, nuo jo veido, nuo visko, kas tik
įmanoma. Ir aš tą padariau. Nuėjau ten tik dėl to, kad visi iš manęs šito tikėjosi. Jeigu man nebūtų taip rūpėję,
ką kiti pagalvos apie mane, būčiau iš namų kojos nekėlusi.
– Betgi čia ne išeitis, – nedrąsiai pratariu. – Tai tas pats, kas šluoti žemes po kilimėliu. Jų vis tiek ten bus. Ir
tu žinai, kad jų ten yra. Jos neduos tau ramybės tol, kol neišmesi kilimėlio.
– Žinau, – sako ji.
Po ilgokos tylos įkišu ranką į užpakalinę kišenę ir ištraukiu nuotrauką.
– Žinai, jeigu jis būtų gyvas, aš jam pavydėčiau. Kaip vaikinas, jis gan patrauklus.
Kemrina pažvelgia į mane ir nusišypso. Pastebiu, kad ji žvilgteli į nuotrauką.
Padedu ją ant smėlio prie mūsų kelių. Paskui vėl surimtėjęs sakau: – Kemrina, tai, kas tau yra, – tos tabletės
ir visa kita, – susiję ne tik su Lili netektimi. Tu juk ir pati tai žinai, tiesa?
Ji nieko man neatsako, bet aš jaučiu, kad giliai permąsto mano žodžius.
– Tu nuo visko atsiribojai. Nuo Ijano. Lili. Anot Natali, net nuo senelės, Koulo ir to, kad tavo tėvas jus
paliko, kad tau atrodo, jog jam labiau rūpi jo naujoji draugė nei tu, – rėžiu jai taip, kaip yra, nes tai turi būti
pasakyta. – Užuot gedėjusi ar dar kaip, tu tiesiog nuo visko atsiriboji ir tikiesi, kad viskas savaime išsispręs. Tu
taip elgeisi dar gerokai iki mūsų pažinties. Negi nežinai, kad visa tai kaupiasi, ir vieną dieną tu nebeišlaikiusi
galutinai palūši.
– Žinau. Tu kaip visada teisus, – liūdnai pripažįsta ji.
– Ar tu tuo tiki, ar tik taip sakai, kad užsičiaupčiau? – nusišypsau vildamasis, kad ir ji man atsakys šypsena.
Pavyksta.
Ji apdovanoja mane šypsniu ir sako:
– Taip, aš tikrai tavim tikiu. Tik gaila, kad per vėlai tą supratau.
– O kodėl ėmei tikėti dabar?
– Nes tu tarsi filosofas su tatuiruotėmis.
Ji pratrūksta juoktis, ir man net širdis apsąla.
Negaliu patikėti, kad ji juokiasi. Iš pradžių maniau, kad Kemrinai prireiks daug laiko, kol su šituo susitaikys,
bet ji man kasdien numeta po staigmeną.
– Filosofas? – nustembu. – Nepasakyčiau. Bet ačiū už komplimentą.
Kemrina pasisuka šonu ir padeda galvą man ant kelių. Žiūri į mane savo mėlynomis zuikučio akimis ir aš
neiškenčiu, pakeliu ranką ir paliečiu jos švelnų veidą.
– Nori išgirsti tiesą? – klausia manęs.
– Be abejo, – atsakau, bet širdyje staiga truputį išsigąstu.
– Aš jau tau minėjau, kai buvom pas Eidaną, – kalba ji. – Jeigu tavęs netekčiau, man būtų galas. Kai
persileidau, mano baimės atgijo. Išsigandau, kad galiu netekti ir tavęs. Tą baisią tragedijos akimirką, regis,
man vėl buvo priminta apie mirtį ir kaip netikėtai ji gali mus užklupti. Jeigu Dievas ar gamta, ar dar kokios ten
mus valdančios jėgos gali būti tokie beširdiškai žiaurūs ir nužudyti mano kūdikį, tai niekas nepaneigs, kad gali
atimti ir tave. Mane tai gąsdina, Endriau. Vien mintis, kad galiu tavęs netekti, žudo mane iš vidaus. O kadangi
sykį jau vos tavęs nepraradau, tai ši baimė dvigubai didesnė.
– Betgi aš jau tau sakiau...
Ji pakyla nuo mano kelių ir atsiklaupia priešais. Jos keliai susminga į smėlį.
– Žinau, ką man sakei, – nutraukia ji. – Bet juk nesvarbu, kuo tu tiki ar kaip gražiai moki kalbėti, kad mane
nuramintum. Tu vis tiek nežinai, kas bus vėliau, Endriau. Auglys galvoje gali atsinaujinti, ir nesvarbu, ką mes
darytume, kokių saugumo priemonių besiimtume, jis gali tave pražudyti.
Bandau prieštarauti, bet jai taip norisi išsikalbėti, kad privalau leisti jai tai padaryti.
– Tu esi geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime, – tęsia ji. – Žvelgdama tau tiesiai į akis galiu pasakyti,
kad nors ir kaip man plyštų širdis, su Ijano mirtimi aš susitaikiau. Susitaikiau ir su Lili netektimi. Galėčiau
susitaikyti su bet kieno mirtimi, aišku, būtų nepaprastai sunku, bet su tavąja... – Kemrina nutyla ir
nemirksėdama įdėmiai žvelgia man į akis. – Bet su tavąja aš niekada nesusitaikyčiau. Niekada.
Vandenyno šniokštimą sustiprina tarp mūsų stojusi tyla. Noriu čiupti ją į glėbį, įsisiurbti jai į lūpas, bet
tiesiog sėdžiu ir spoksau į ją, nes jos išsakyti žodžiai yra tokie stiprūs, kokių dar gyvenime nesu nei girdėjęs, nei
pajautęs, nei supratęs.
Galiausiai ištiesiu rankas, suimu ją ir pasisodinu ant kelių. Apkabinu abiem rankom ir žiūrėdamas jai į akis
sakau: – Tikiu tavimi, nes ir pats tą patį jaučiu.
Ji vos pakreipia galvą.
– Tikrai?
– Taip. Kemrina, aš negaliu be tavęs gyventi. Bandyčiau mėginti, bet tai būtų tik apgailėtina egzistencija.
Kalbame ne tik apie mane: tu irgi rytoj gali lygiai taip pat numirti kaip ir aš. Niekas nuo to neapdraustas.
 Ji neprieštarauja, bet trumpam nusuka nuo manęs akis.
Suimu delnais jai veidą ir priverčiu pažvelgti į mane. Jos veidas šaltas.
– Mes turime gyventi šia akimirka, pameni? – ištariu ir jos žvilgsnis vėl įsminga į mane. – Turime susitarti,
čia ir dabar, tu ir aš. Ar nori su manim tartis? – paslenku rankas tolyn prie jos ausų ir bandau sušildyti.
Kemrina linkteli.
– Noriu, – sako. Džiaugiuosi, kad ji taip manimi pasikliauja, jog prieš sutikdama neapipila klausimais.
Pakeliu vieną ranką nuo jos ausies ir pirštų galiukais braukiu per kaktą, paskui skruosto linija žemyn.
– Mirties mes negalim suvaldyti, – ištariu. – Mes nepajėgūs nei jos išvengti, nei atitolinti. Mes galime tik
gyventi taip, kaip norime, kol ji neatėjo. Todėl prisiekime sau ir šventai laikykimės savo priesaikos, kad ir kas
nutiktų.
Kemrina linkteli ir šypteli.
– O ką prisieksime? – klausia.
– Bet ką. Ko trokštume vienas kitam. Pavyzdžiui...
Atsistoju ir susikišu rankas į kišenes. Žvelgdamas į vandenyną kratau mintis, kokiu svarbiausiu
pasižadėjimu galėčiau pradėti savo priesaiką. Šiuo metu galvoj sukasi tik vienas dalykas, todėl grįžteliu į
Kemriną ir iškėlęs pirštą tariu: – Tai nieko bendra neturi nei su augliu, nei su kažkuo ypatingu. Tiesiog noriu,
kad tu man prisiektum, kad jeigu kada nors būsiu prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų ir tu širdimi
pajusi, kad aš vis tiek neišgyvensiu, kad be reikalo kenčiu, liepsi tuos aparatus išjungti.
Šypsena nuo Kemrinos veido dingsta ir ji žiūri į mane pakėlusi galvą taip, lyg būčiau sugadinęs gražiausią
akimirką. Pasilenkęs ištiesiu jai ranką ir padedu atsistoti.
– Nemanyk, kad aš nesveikas niurzga. Man tai tiesiog labai svarbu, supranti? Rodo per televiziją, kino
filmuose. Guli žmogelis prijungtas prie visokiausių, kokių tik šiam pasauly yra, aparatų, bandančių palaikyti
gyvybę, nes jo namiškiai balažin ko tikisi. Turėti viltį yra gerai, bet, velniai rautų, man tai varo siaubą, – švelniai
suimu jai už žastų. – Neleisk man vegetuoti. Prižadėk, kad neleisi. Tu pažįsti mane geriausiai už visus, todėl aš
tavimi pasikliauju, tu žinosi, kada padėti tašką. Prisiek.
Ji lėtai bando susivokti. Po valandėlės linkteli ir sako:
– Pažadėk ir tu man tą patį.
Šypteliu ir patvirtinu:
– Pažadu.
Kemrina žingteli atgal ir susibruka rankas į rankoves. Apsigobusi šilčiau megztiniu, ji ima žingsniuoti
pirmyn atgal. Paskui stabteli ir pažvelgia į mane.
– Pažadėk man, kad jeigu kada nors susirgsiu Alzheimeriu ar demencija ir nieko nebepažinsiu, tu mane
kasdien lankysi ir skaitysi man knygas, kaip Nojus skaitė Elei.
– Kas toks? – klausiu, bet paskui greitai susivokiu. – O, supratau, – imu juoktis ir palinguoju galva.
Kemrinos akys išsiplečia ir ji garsiai man surinka:
– Endriau! Visai nejuokinga! Aš rimtai!
Ji juokiasi, o aš čiumpu ją į glėbį ir stipriai apkabinu.
– Gerai jau, gerai, – nusileidžiu ir priglaudžiu besimuistančią prie krūtinės.
– Tu pats pradėjai, – sako ji, – todėl prašom nesijuokti.
– Žinau. Tu teisi... bet... tikrai? Versi mane skaityti knygas?
Pajuntu ją niuktelint alkūne man į šoną ir susiriečiu neva iš skausmo, o veidą iškreipia kančia ir juokas. O
Kemrina, negana to, dar stumteli mane ir parverčia ant smėlio. Apžergusi ties liemeniu stovi virš manęs lyg
nugalėtoja, rankomis įsisprendusi į šonus. O aš viena ranka laikausi susiėmęs už pilvo, juokiuosi ir bandau
susivaldyti, nors gerai žinau, kad jos taip lengvai neapgausi.
– Čia tik tu moki rimtą reikalą paversti juokais.
Ji kalba taip rimtai, kad mane dar labiau ima juokas, turbūt dėl to, kad ir jai labai sunku nutaisyti rimtą
veidą.
Ji lenkiasi atsisėsti man ant pilvo ir dabar turbūt puls vanoti savo šaltais mažais kumšteliais, bet aš staigiai
kilsteliu rankas ir, nespėjus jai atsisėsti, sugriebiu už tarpkojo ir stipriai suspaudžiu.
– Aaau! – sudejuoja ji ir bando ištrūkti, bet aš jai neleidžiu. – Kas tau daros? Ko čia traiškai man put... Velniai
rautų, Endriau! Netraiškyk man putės!
Suspaudžiu ją dar stipriau ir kilsteliu nugarą nuo smėlio, o ją atlošiu atgal. Ji suklumpa ant smėlio, dabar
esame akis į akį.
– Nes man taip patinka, – sukuždu jai į lūpas. – O dabar nejudėk.
Per kelias akimirka nuotaika pastebimai pasikeičia. Sužvarbusi jos oda ima kaisti, žvilgsnis apsiblausia,
kūnas tampa paklusnus.
– Aplinkui žmonės, – sako ji tyliai, bet mano ranka, įsispraudusi jai tarp kojų, atima žadą.
– Na ir kas, – atkertu ir glostau žvilgsniu jos akis, o paskui putlias, sudrėkusias lūpas. – Jie ganėtinai toli.
– Bet... ką tu čia darai...
– Nejudėk. Patylėk.
Lyžteliu liežuviu jos apatinę lūpą ir imu švelniai čiulpti. Jaučiu, kad ji nori mane pabučiuoti, bet aš jai
neleidžiu. Braukdamas ranka per kelnių viršų, lėtai palendu po neįveržtu audiniu ir susirandu jos šiltą vietelę.
Velniai rautų, jinai jau sudrėkusi. Atsiremiu kakta jai į kaklą, užsimerkiu ir giliai įtraukiu į plaučius jos kūno
kvapą. Ji nejuda, bet aš jaučiu virpčiojant kūną, po pirštais smarkiai tuksint pulsą. Dieve, kaip noriu ją
išdulkinti, bet kol kas to nedarysiu, nes man patinka save kankinti. Mėgstu tą daryti.
Nuėmęs kitą ranką jai nuo liemens, įspraudžiu tarp šlaunų ir priverčiu jas praskėsti.
– Prasiskėsk, – paliepiu beveik neliesdamas lūpomis jos burnos, ir ji paklūsta, praskečia į smėlį įremtus
kelius. Staiga Kemrina įsitempia, ir aš pajuntu netoli mūsų pro šalį pėdinant žmogų, bet aš vėl ją apkabinu ir
privertęs žiūrėti man į akis įsiskverbiu dviem pirštais į ją. Ji tyliai aikteli, aš visas suvirpu, nes pajuntu, kaip ji ten
viduje stipriai suspaudžia mano pirštus. Žiūriu į ją, kartais mano žvilgsnis nuklysta į jos lūpas ir seka jų vingį.
– Žiūrėk tiesiai į mane, – paliepiu. – Na ir kas, kad norisi užsimerkti. Žiūrėk man į akis.
Ji paklusniai man linkteli, tarsi bijotų, kad, pasielgus kitaip, aš imsiu ir ištrauksiu ranką.
Iš pradžių kyščioju pirštus lėtai, ištraukęs jos pačios drėgme sudrėkinu klitorį, viduriniuoju pirštu švelniai
sukdamas per jį ratu. Kaskart man jį palietus, Kemrinos akys bando užsimerkti, bet tai pastebėjęs iš karto
sustoju, ir ji vėl atsimerkia. Dabar jau greičiau judinu joje pirštus, nykščiu spusčioju klitorį. Pro praviras lūpas
veržiasi tyli aimana, ji trūkčioja į save šaltą pakrantės orą ir mano burnos šilumą, kai aš imu alsuoti vis stipriau.
Ji neatitraukia akių nuo manųjų, nieko nekalba, o aš žinau, kad mielai padarytų ir viena, ir kita.
– Prisipažink, – tyliai sukuždu prigludęs prie jos ausies, – kad dabar tau nesvarbu, mato kas ar ne. Tiesa?
Dabar leistumeisi išdulkinama čia, visų akivaizdoje, o susigėstum tik jau po visko.
Jaučiu jos galvą krustelint prie manosios.
– Ką dar leistum man su tavim daryti? – klausiu neatitraukdamas lūpų nuo jos ausies, mano pirštai toliau
slysčioja pirmyn atgal.
 – Ką tik tu pats nori, – rydama orą atsako ji.
– Ką tik noriu? – nykščiu stipriai paspaudžiu klitorį.
– Taip... – trūkčiojančiu kvėpavimu tarsteli ji. – Daryk, po perkūnais, su manim, ką tik nori...
Jos žodžiai, geidulingas balsas mane akimirksniu užkaitina, vyriškumas taip kietai pasistoja, kad nebegaliu
tverti. Pirštai juda vis greičiau ir smarkiau. Kemrinos kūnas ima trūkčioti, šlaunys nuo jos svorio pradeda
virpčioti. Atšlijęs nuo ausies vėl įbedu žvilgsnį į akis. Ji iš visų jėgų stengiasi žiūrėti į mane, bet vokai sunkūs, o
kvėpavimas nelygus ir silpnas. Man palietus tą ypatingą vietelę, jos akys plačiai atsimerkia, žvilgsnis
sustingsta, o aš stengiuosi nelėtinti tempo.
– Žiūrėk tiesiai į mane, – paliepiu ir taip pat priremiu ją žvilgsniu.
Kai ji nebetoli kulminacijos, žiūriu į ją dar įnirtingiau, tiesiog ryju ją alkanos aistros kupinomis akimis.
Tarytum regiu jos akyse aplink lėliukes spinduliuojant palaimą, pro švelnią lūpų odą veržiantis orgazmo karštį.
Jos lūpos taip trokšta susilieti su manosiomis, bet aš ir toliau jai neleidžiu. Pagaliau jos virpančiam kūnui
pradėjus rimti, stumteliu savo pirštus dar giliau, pajuntu, kaip aplink juos stipriai susiveržia, o nykščiu
smarkiau prispaudžiu klitorį.
Kemrina sukniumba man ant krūtinės.
Apkabinu abiem rankom jos virpantį kūną ir pabučiuoju į viršugalvį.
– Ką čia, po velnių, su manim išdarinėji? – sako ji.
Smagiai nusijuokiu ir dar tvirčiau ją apkabinu.
– Ką tiktai noriu, – gudriai atšaunu.
Kilstelėjusi nuo mano krūtinės galvą Kemrina žiūri į mane ir sako: – Žinai, kalbėk ką nori, bet šįkart už šią
paslaugą tu nuo manęs nebeišsisuksi. Atsimokėsiu tuo pačiu.
– Sakai?
– Aha. Ir taip bus, todėl geriau nesiginčyk.
– Ką tu man darysi? – jaučiu, kaip šiepiuosi nuo ausies iki ausies.
– Ogi ką tik panorėsiu, – atšauna ji dar klastingiau šypsodamasi už mane.
Tada atsistoja, ištiesia man ranką ir trukteli mane nuo žemės.
– Bet tik ne čia, – sako. – Per šalta.
– Kaip pasakysi, – atsakau jai ir leidžiuosi vedamas.
Nenoriu nieko sakyti, bet aiškiai pastebiu, kaip mums nueinant Kemrina grįžteli atgal ir paskutinįsyk
dirsteli į savo ir Ijano nuotrauką, numestą ant smėlio. Jos ranka stipriai gniaužia saujoj manąją, meiliai
šypsodamasi ji pažvelgia į mane ir mes abu nueinam pėsčiųjų taku.
Suprantu, nedaug prisidėjau prie jos atsisveikinimo su praeitimi. Taip, pastūmėjau ją, betgi tą akimirką
Kemrina atsikratė didžiausios baimės. Pagaliau ji pažvelgė į veidą žmogaus, kurį karštai mylėjo ir kurio neteko,
ir galiausiai priėmė tai kaip faktą. Prisipažinsiu, keistai tai įvyko, ir aš tikrai neketinau apvainikuoti viso to
intymia sueitimi, juolab tokį atsakingą metą. Bet Kemrina, dar man neatėjus, viena sėdėdama paplūdimy ir
ilgai mąstydama apie Ijaną, pati viską suprato be žodžių.
Negaliu paaiškinti, kaip jai tai pavyko ir kiek čia aš pats prisidėjau, bet tą vakarą mudviem einant iš
paplūdimio ji palengva vėl tapo savimi.
Kemrina vėl tokia, kokia buvo, o aš iš laimės skrajojau su ja padebesiais.
Kemrina
19

O
Gruodžio 8-oji. Mano dvidešimt pirmas gimtadienis rams vėstant, mudu su Endriumi patraukėme
tolyn į pietus. Virdžinijos Biče praleidome tik vieną naktį, o iš ten važiavome Šiaurės Karolinos pakrantės
keliais, ir kelioms dienoms apsistojome Mertl Biče, Pietų Karolinoje, – ten aš susiradau savo pirmąjį
laikiną darbą kelionėje. Kambarių tvarkytojos. Nesiginčysiu, tikrai ne svajonių darbas, juolab kai Endrius
anąsyk man priminė, kokių šlykščių dalykų viešbučio svečiai palieka kambariuose. Bet vis tiek geriau
negu nieko, ir aš per daug nesibodėjau, išskyrus vieną kartą, kai turėjau išplauti šiukšlių dėžes, kur prie
dugno buvo priskretę gumyčių. Atsiprašau, bet vien tik apie tai pagalvojus mane pradeda pykinti.
Paskambinau Endriui ir paprašiau atvažiuoti ir iššveisti už mane. Aišku, prikalbinau tik prižadėjusi už
paslaugą „stogą raunančio“ sekso pačiose netikėčiausiose vietose. Pasisekė. Ne, ką aš čia bandau
apmulkinti? Man labai patinka darbuotis su juo ranka. Kartais tik apsimetu, kad nemėgstu, bet, man
atrodo, jam patinka, kai apsimetinėju, nes tada jam smagu klausytis, kaip inkščiu.
Beje, pasirodo, kambarių tvarkytojos darbas primena sukamąsias duris; darbuotojai taip greitai keičiasi,
kad galima net oficialiai jų neregistruoti. Pagalvojau sau, kaip tai galėtų mums pasitarnauti kelionėje. Taigi už
pusę kambario, kuriame apsistojome, nuomos kainos ir dar dėl to, kad viešbučiui labai trūko pagalbinių rankų,
pasiprašiau darbo ir iš karto buvau priimta.
Darbas buvo laikinas, nes mums su Endriumi reikėjo sprukti iš Mertl Bičo ir traukti tolyn iki kito sustojimo,
nors nežinia, kur jis bus. Iš anksto mes nieko neplanuojam. Vienintelis maršruto reikalavimas – laikytis kuo
arčiau pakrantės. Bent jau iki pavasario. Bet iki jo dar keli mėnesiai, o mes šiuo metu laimingai apsistojome
kaimo sodybos tipo viešbutuke, gražiame Džordžijos valstijos miesto – Savanos paplūdimyje, prie pat
vandens.
Šiandien man sukanka dvidešimt vieni.
Endrius pažadina mane iš gilaus miego atitraukdamas mūsų didžiulio kambario užuolaidas ir leisdamas
saulei plūstelėti vidun.
– Kelkis, sukaktuvininke, – šūkteli jis kažkur nuo lovos kojūgalio. Girdžiu, kaip jis kelis kartus plekšteli
delnu per stalą.
Nepatenkinta suinkščiu ir atvirstu ant kito šono, atsuku saulei nugarą ir vėl palendu po antklode. Kūną
nutvilko šaltis, nes Endrius nutraukia nuo manęs paklodes.
– Ai, baik! – suaimanuoju ir parietusi prie krūtinės kelius užsitraukiu ant galvos pagalvę. – Per gimtadienį
galima leisti žmogui ir pamiegoti.
Staiga pasijuntu traukiama nuo lovos ir skėsčiodama rankomis bandau įsitverti čiužinio kraštų. Endrius
tvirtai laiko suėmęs man už kulkšnies. Spardausi ir mosikuoju rankomis, bandau ištrūkti, bet jis be didelio
vargo velka mane per lovą, todėl liaujuosi priešintis ir pasiduodu. Užpakaliu tekšteliu į grindis, aplink mane
nukrenta patalai.
– Tikras šiknius! – juokiuosi.
– Bet vis tiek mane myli. O dabar greičiau renkis.
Susivėlusi kaip kaliausė ir susiraukusi žiūriu į jį. Endrius šypsosi ir tiesia man ranką. Suimu už jos ir jis
nutraukia mane nuo lovos, pastato ant grindų.
– Su gimtadieniu, mažule, – pasveikina ir pakšteli į lūpas.
Nejaukiai susigūžiu, nes žinau, kad iš po nakties mano burnos kvapas nemalonus, o jis jau seniai įpratęs dėl
to mane patraukti per dantį.
Nežiūrėdamas į mane Endrius kyšteli ranką į palto kišenę ir ištraukia juodą aksominę dėžutę. Akivaizdu,
kad jis šįryt anksti pakirdo ir jau spėjo subėgioti į miestą, bet šią akimirką mane labiau domina dėžutė, kurią jis
deda man ant delno. Baugščiai žiūriu į jį, pasirengusi atskaityti pamokslą, jeigu jis nieko man nesakęs bus
iššvaistęs papuošalams nemažą sumelę.
– Endriau? – įtariai prabylu.
– Atidaryk, – paragina. – Labai stengiausi. Tikrai, – ir lyg pasiduodamas kilsteli aukštyn rankas.
Nė kiek neabejodama jo neslepiamu nuoširdumu kilsteliu dėžutės dangtelį ir pamatau grandinėlę su
deimantiniu pakabučiu. Iš nuostabos net aikteliu. Paskui prisimerkusi tariu jam: – Endriau, garbės žodis, –
žvelgiu į jį ir jaučiuosi kalta vien laikydama rankoje tokį brangų daiktą. – Tik nesakyk, kad jis...
– Prisiekiu, – žaviai šypsodamasis taria jis, – tikrai nebrangus.
Skeptiškai prikandusi lūpą klausiu:
– Vis dėlto, kiek jis kainavo?
– Kažkur apie šimtą dvidešimt penkis. Ne daugiau. Garbės žodis, – ir vienu pirštu nubrėžia ties krūtine
kryžiaus ženklą.
Išėmęs iš dėžutės grandinėlę pasikabina ant pirštų.
– Patinka? – klausia eidamas su ja man už nugaros.
Aš instinktyviai pakeliu susivėlusius plaukus, ir jis užsega grandinėlę man ant kaklo.
– Ji nuostabi, Endriau. Labai patinka. Ne, aš ją tiesiog dievinu.
Jam užsegus, suimu žvilgantį sidabrinį pakabutį dviem pirštais ir grožiuosi.
Apsisukusi pasistiebiu basomis kojomis ir karštai jį pabučiuoju.
Man sunku patikėti, kad toks žavus daiktas gali kainuoti tiek nedaug, bet jis gi man nemeluos. Aš taip
spėju...
– Ačiū tau, mielasis, – padėkoju visa švytėdama iš laimės.
Staiga jis plekšteli man per užpakalį ir sako:
– Šiandien mes turime iš čia išsinešdinti. Man jau bloga nuo kiurksojimo šitam kambary. Šaltis varo į kapus.
Gaila, kad negaliu užmigti žiemos miegu.
– Tu ir aš, abu. Kaip manai, ką turėtume daryti? – klausiu traukdama švarius drabužius iš krepšio prie
televizoriaus.
– Nežinau. Bet ką, – sako jis. – Tik apsirenk šiltai.
Iš esmės galėjo man to ir nesakyti. Pastarosiomis dienomis išvengti šalčių nepadėjo net bėgimas pakrante
tolyn į pietus. Mes abu taip ištroškę pavasario ir vasaros, kad dabar kalbam tik apie tai, kaip nukakti ten, kur
visada šilta. Aš skundžiuosi, kad negaliu atsidaryti lango ir važiuoti iškišus pro jį kojų, nes abiem būtų šalta, o
jis skundžiasi, kad mums taip ir nepavyko pernakvoti pievoje po žvaigždėtu dangumi. Aišku, nieko jam
nesakau, nes jis tik dar labiau užsispirtų tai padaryti, o aš iš tiesų visai nenoriu miegoti po atviru dangum.
Niekada. Ypač po to, kai anąsyk bandėme tą padaryti. Ačiū, nereikia. Man jau geriau miegoti viešbučio lovoj.
Čia bent jau nėra gyvačių.
Žiema veikia žmones slegiančiai. Turbūt dėl to, mano galva, Aliaskoje toks didelis savižudybių skaičius.
Graži šalis, bet man jau geriau kasdien alinantis dykumų karštis pietinėje valstijoje.
Gimtadienio proga apsivelku itin šiltai: storą paltą, šaliką, pirštines – susirengiu ant savęs viską, ką turiu. Ir
vis tiek man velnioniškai šalta.

Bet su Endriumi ir žiemą gali jaustis kaip vasarą. Vaikinai su megztomis kepurėmis man visados atrodė
patrauklūs, o kai Endrius užsimaukšlina megztą kepurę, užsivelka juodą dizainerio kurtą striukę, tamsiai pilką
megztinį, tamsius džinsus ir apsiauna Doc Marten batus, – geresnės gimtadienio dovanos ir nesugalvosi.
Šypsausi patenkinta. Susikibę už rankų žingsniuojame kartu su minia žmonių, skubančių pasislėpti nuo šalčio
švyturyje. Einant pro šalį trys merginos, turbūt irgi turistės kaip mes, atsisuka į Endrių ir spokso net
išsižiojusios. Taip dažnai nutinka, ir aš jau turėčiau prie to priprasti. Iš laimės visa net tirpstu, betgi kas mano
vietoje netirptų? Seksualesnio vaikino dar nesu regėjusi. Nieko nuostabaus, kad anksčiau jis dirbo modeliu. Jis
nemėgsta apie tai kalbėti, todėl natūralu, kad aš dažnai jam tai primenu, nes man patinka žiūrėti, kaip jis
susidrovėjęs gūžiasi. Ir skutasi Endrius vis rečiau, todėl dabar jo veidą dengia patraukli trijų dienų barzdelė.
Užkopiame sukamaisiais švyturio laiptais į patį viršų ir abu grožimės atsiveriančiu reginiu į vandenyną.
Bent jau yra ką veikti. Pastaruoju metu dažnai taip darom – važinėjam po miestelį ir aplankom tas vietas,
kurios mums pasirodo įdomios. Bet užėjus šalčiams net ir ši pramoga ne visada būna sėkminga. Pakibę
pažastimis ant metalinių turėklų stovim susiglaudę, kad būtų šilčiau. Taip aukštai virš žemės žvarbus vėjas
skalbia mus, ir aš įtariu, kad mano nosis ir skruostai turbūt jau raudoni.
Pastovėję vos penkias minutes nusispjaunam ir skuodžiam atgal į automobilį.
– Gal geriau einam į kiną, – siūlo Endrius, sėdėdamas prie vairo. – Arba... gerai, tiek to, pakiurksom.
Ilgai sėdim nieko neveikdami, tiesiog bandydami nuspręsti, ką toliau daryti.
– Pasivažinėkim dar truputį, – pasiūlau nieko konkretaus nesugalvojusi.
– Gal geriau važiuojam toliau?
Gūžteliu pečiais.
– Jeigu nori, galim.
Paskui staiga pamatau užrašą „Tiko blusų turgus ir sendaikčių krautuvė“.
– Pavaikštom po parduotuves, – pasiūlau.
Endriui tai didelio entuziazmo nesukelia.
– Po parduotuves?
Linkteliu ir parodau užrašą.
– Čia ne pasažas, nebijok, – nuraminu. – Blusų turguj galima rasti nuostabių dalykėlių.
Endrius ir toliau raukosi, bet aš jau matau, kad pagaliau suprato, jog geriau slampinėti po parduotuvėles,
nei vaikštinėti po lauką ar kiurksoti automobilyje ir nieko neveikti.
Priimdamas mano pasiūlymą, nes, jeigu atvirai, nėra daugiau ko rinktis, jis išrieda atbulas iš stovėjimo
aikštelės ir mes patraukiame blusų turgaus kryptimi. Čia pilna visko po truputį: kvailai atrodančių skrybėlių,
senovinių stomatologinių prietaisų, rankom siūtų šiltų antklodžių, senų vaizdajuosčių ir garso įrašų. Endrius
vaikštinėja abejingas tol, kol akis užkliūva už medinės vinilinių plokštelių dėžės.
– Šimtą metų nemačiau tikros „Led Zeppelin“ plokštelės, – sako jis ir paima plokštelę. Viršelis toks apšiuręs
ir nudrengtas, lyg ji trisdešimt metų būtų išgulėjusi kokioje pašiūrėje. Bet jis laiko ją rankose taip atsargiai, lyg
ji būtų naujut naujutėlė.
 – Negi ruošiesi ją pirkti, ką?
– O kodėl ne? – klausia jis net neatsisukdamas į mane.
Apvertęs plokštelę apžiūri kitą jos pusę.
– Betgi čia vinilas.
– Taip, ir ne bet koks, o „Led Zeppelin“, – atšauna jis ir dėbteli į mane.
– Na ir kas?
Endrius nieko neatsako. Aš neatstoju nuo jo:
– Endriau, kaip tu jos klausysi?
Galiausiai jis atsisuka į mane ir sako:
– O aš jos neklausysiu.
– Tai kam tada ji tau? – klausiu ir pati už jį sarkastiškai atsakau: – O, supratau. Tu jas kolekcionuoji. Numesi
ant užpakalinės sėdynės ir pamirši, – nusišaipau.
– Arba galėčiau tave nugrūsti ant užpakalinės sėdynės, o priekyje pasidėti ją.
Aš net išsižioju.
Endrius šypsosi ir padeda plokštelę atgal į dėžę.
– Nebijok, nepirksiu, – sako jis ir paima mane už rankos.
Po kelių minučių prieinam kitą parduotuvytę, grūste prigrūstą vintažinių drabužių. Kol aš dėmesingai
apžiūriu kiekvieną daikčiuką, Endrius šmurkšteli į gretimą parduotuvėlę, kurios sienos nuo apačios iki viršaus
nukrautos šimtais DVD ir Blue-ray kompaktinių plokštelių. Ilgokai stovi prie įėjimo sunėręs ant krūtinės rankas
ir beveik nejudėdamas skaitinėja jų pavadinimus. Per medinę mūsų parduotuvėles skiriančią pertvarą matau
jo pakaušį. Toliau apžiūrinėju drabužius ir su kiekvienu paliestu daiktu mano susižavėjimas ir noras pirkti vis
labiau auga. Aš tiesiog dievinu vintažinius drabužius. Pati jų nedėviu, nes net ir neturiu, bet čia toks daiktas, į
kurį negali žiūrėti nesižavėdama ir netrokšdama jo apsivilkti.
Stumdau vieną po kitos plonytes metalines pakabas ir stengiuosi apžiūrėti kiekvieną drabužį. Palaidinės su
plačiomis rauktomis rankovėmis, puoštos karpyta oda, korsetai, suknelės su ilgomis pūstomis rankovėmis ir
plačiais raukiniais, Viktorijos laikų stiliaus batai...
O kas gi čia?
Staiga mano širdis akimirksnį stabteli plakusi, nes pastūmusi pakabą pamatau suknelę. Vintažinį dramblio
kaulo spalvos Gunne Sax drabužėlį trumpomis plevenančiomis rankovėmis. Nuėmusi nuo kabyklos su visa
pakaba pridedu suknelę prie savęs ir atsisuku į veidrodį. Suknelės apačia siekia grindis. Viena ranka
prilaikydama suknelę ties liemeniu, kita suimu iš šono medžiagą ir pačiupinėju. Paskui apsisuku ratu.
– Dieve, kokia nuostabi suknelė, – pogarsiai ištariu pati sau. – Turiu ją nusipirkti.
– A... turiu pasakyti, – Endrius išgąsdina prabilęs man už nugaros, – suknelė išties labai daili.
Truputį susigėdusi, kad matė mane grožintis savimi prie veidrodžio ir dar kalbančią su savim, nedrįstu
pakelti į jį akių, bet žvilgteliu į etiketę, kad sužinočiau, koks dydis. Manasis! Be abejo, dabar jau tikrai privalau
ją nusipirkti, ir jokių klausimų. Pats Dievas man ją parodė!
Prispaudusi prie savęs suknelę atsisuku į Endrių.
– Tau tikrai ji patinka? – kaltai klausiu ir bijau, kad jis neprimestų man neseniai įvykusio pokalbio dėl senos
vinilinės plokštelės.
– Manau, turi ją nusipirkti, – sako jis ir šypsosi su duobutėmis veide. – Jau dabar regiu tave ją apsivilkus.
Graži. Paprasta.
 Smarkiai nuraustu ir vėl žiūriu į suknelę.
– Taip manai? – ir nesiliauju šypsotis.
– Žinoma, – sako jis. – Kai tu su ja, man nebus jokio vargo.
Ot ištvirkėlis!
Nuleidžiu jo dviprasmišką pastabą negirdom vien dėl to, kad ta suk​nelė mane tiesiog apžavėjo. Paskui
staiga sumoju, kad nepažiūrėjau į kainą. Iš seno jau žinau, kad Gunne Sax suknelės nėra brangios. Bet ką žinai,
gal tas, kas parduoda, manosi galįs apmulkinti pirkėją ir nulupti triskart daugiau, todėl neaišku, kokia bus
parašyta kaina. Sulaikiusi kvapą pažvelgiu žemyn. Dvidešimt žalių! Nuostabu.
Pakeliu akis į Endrių ir staiga baisiai susigėstu.
– Gal tu sugrįžk ir nusipirk tą seną plokštelę, ką? – droviai pasiūlau.
Endrius šypsodamasis purto galvą.
– Ne, senos plokštelės niekur nebepanaudosi. O šita suknutė išties gali būti naudinga, – ir sukryžiavęs ant
krūtinės rankas nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.
Topteli mintis, kad jis ir vėl pasakys ką nešvankaus, bet paskui nusiraminu, kai jis ima ir priduria: –
Pavyzdžiui, galėtume su ja atšokti mūsų vestuves.
Ir spigina į mane savo žaliomis akimis. Meiliai šypsodama tariu jam: – Tikrai puiki vestuvinė suknelė.
– Tuomet nuspręsta, – sako jis ir paima man už rankos. – Kai sumanysim tuoktis, bent jau būsi pasirūpinusi
vestuvine suknele.
– Iš esmės daugiau nieko mums ir nereikia, – atsakau jam ir užsimetusi ant rankos suknelę išeinu iš kabinos.
Endrius dėbteli į mane.
– Žiedų, – sako jis ir priremia mane smalsiu žvilgsniu.
– Aš jau turiu žiedą, – atšaunu jam ir ištiesiu ranką, jeigu kartais pamiršo nupirkęs man jį Teksase.
– Čia sužadėtuvių žiedas.
– Taip, ir man jo visai užtenka.
– Bet man irgi reikia žiedo, – sako. – Ar tu pamiršai mane? Juk tuokiasi dviese, ne vienas.
Tyliai prunkšteliu ir mes patraukiame prie kasos.
– Ką gi, tu teisus, bet man užtenka šito žiedo. Be to, žinau, kad tu ir taip išleidai krūvą pinigų šitam
pakabučiui. Negalima šitaip išlaidauti.
– Ir vėl ta pati dainelė? – juokais klausia jis, traukdamas iš kišenės piniginę. – Aš gi nemelavau, kiek
sumokėjau už grandinėlę.
Gal jis iš tiesų man nemeluoja.
– Tikiu tavim, – galiausiai pratariu.
Jis šypsosi ir daugiau nieko nebesako.
Endrius
20

Taip, aš iš tiesų baisus melagis. Ta grandinėlė su pakabučiu kainavo per šešis šimtus žalių, bet geriau jai šito
nesakyti. Ji įsitikinusi, kad brangių daiktų vertė nustatoma pagal tai, kiek kainoje yra nulių, bet iš tiesų yra
kitaip. Aš manau, kad iš tiesų daikto kaina rūpi tik pačiai merginai. Velniai rautų, kiek man teko regėti panų,
zirziančių ir aimanuojančių, kad vaikinai per mažai joms skiria pinigų. Kartais pagalvoju, ar jos susimąsto, kaip
mums sunku, kai susibėgusios draugėn ima lyginti, kurios akmuo didesnis, lyg mes taip lygintume
centimetrus. Beje, mes to tikrai nedarom. Bent jau man neteko sutikti nė vieno vaikino, kuris išsitrauktų savo
pimpį ir norėtų palyginti su manuoju.
Labai norėjau gimtadienio proga nupirkti Kemrinai ką nors gražaus. Bet atsitiko taip, kad iš daugybės
apžiūrėtų daiktų man labiausiai patiko tas, kuris buvo gana brangus.
Teks su tuo susitaikyt, mažule.
Jeigu sužinotų, kiek paklojau už mūsų vestuvinius žiedus, kuriuos pamačiau Čikagoj ir nupirkau, turbūt
nualptų. Sunku juos slėpti nuo Kemrinos, kad nepamatytų. Tačiau man pasisekė nukišti tą mažą dėžutę su
žiedais į slaptą kuprinės skyrelį.
Visą dieną leidžiame įprastai – dykinėjam ir bandom ištverti šaltį. Sugrįžus į viešbutį pasiimu gitarą ir
padainuoju jai dainą, kurią sukūriau ir visą savaitę tobulinau. Labai norėjau užbaigti iki jos gimtadienio, nes tai
dalis gimtadieniui skirtos dovanos. Dainą parašiau specialiai jai ir pavadinau „Tulpė ant kalvos“. Ją sukurti
mane įkvėpė drauge praleistas laikas, kai po operacijos išėję iš ligoninės mes visą dieną buvome kartu.

– Manau, tau dabar reikės sulėtinti tempą, – tarė man Kemrina tądien. – Daugiau jokių darbų po Bilio Frenko
automobilių variklių dangčiais, jokių šokinėjimų su guma ar šoninio slydimo varžybų.
Atsisukęs į ją negarsiai nusijuokiau. Gulėjau išilgai akmeninio iškylautojų stalo, o Kemrina sėdėjo ant suolo prie
mano galvos.
– Tavo supratimu, sulėtinti tempą reiškia nieko neveikti? – paklausiau sunėręs už galvos rankas ir kilstelėjęs nuo
stalo.
– Kas blogo ramiai pavaikštinėti po parką? – atsakė ji klausimu ir ištiesusi ranką paglostė pirštais man kaktą.
– Nieko, – atsakiau ir pabučiavau pirštus, kai jos ranka priartėjo prie mano burnos. – Man patinka būti tik su
tavim.
Ji pakreipė galvą į šoną, veidas pralinksmėjo. Paskui pažiūrėjo į parką. Į vešlią medžių lapiją, žalią ir sodrią žolę.
Diena išties buvo labai graži. Pagalvojau, kodėl tik mes dviese visame parke džiaugiamės tokiu geru oru.
– Man labai gražios tulpės, – susimąsčiusi tarė Kemrina, žvelgdama per mane į nedidelę žole apaugusią kalvelę.
Aš irgi atsisukau ir ant kalvos pamačiau vieną vienintelę tulpę.

Nežinau kodėl, bet nuo tos dienos vos tik pamatęs tulpes iš karto pagalvoju apie Kemriną.
Niekada nepamiršiu jos šypsenos, kurią regiu skambindamas gitara ir dainuodamas jai tą dainą. Šiltos,
giedros ir nuoširdžios šypsenos, kuri tarsi be žodžių man byloja: Myliu tave už viską labiau šiam pasauly.
21

Sausio 21. Mano dvidešimt šeštasis gimtadienis

Sapnuoju malonų sapną, kuriame (dėl nesuprantamos priežasties kartu su aktoriumi Kristoferiu Li) iššokęs su
parašiutu sklendžiu padange, o ji tokia žydra... na, kaip mėlynas dangus. Kristoferis Li su didžiuliais it varlė prie
kaktos prilipusiais raudonais akiniais rodo man prieš nosį aukštyn iškeltus nykščius, bet vėjo šuoras jį pagauna
ir nubloškia tolyn į žydrą tolį. Staiga man sustoja širdis ir aš giliai įtraukiu į plaučius šalto oro. Akys atsimerkia ir
aš atsibundu tikram pasauly. Kaip įgeltas strykteliu lovoje, rankos švysteli į šalis ir viena pataiko į lempą ant
sienos.
– Po perkūnais! – surinku.
Per akimirksnį suvokiu, kas atsitiko. Sunkiai gaudydamas orą ir plėšdamas nuo savęs šlapią šaltą antklodę
gale lovos išvystu Kemriną, rankose laikančią ledukų kibirėlį.
Paskui ji ima garsiai juoktis ir sako:
– Su gimtadieniu, mielasis! Kelkis!
Ko gero, po to, ką jai aną mėnesį iškrėčiau per jos gimtadienį, šito nusipelniau, bet šita maža pasiutėlė
neblogai mane suraitė, gerokai smarkiau nei aš ją. Nesmagu gauti atgal.
Nesusilaikau ir šypsodamasis lėtai keliu iš lovos savo pliką užpakalį. Ji nustebusi žiūri į mane ir jau skuba
trauktis nuo lovos – artyn prie durų. Suprasdama, kad čia jos vienintelis kelias pabėgti nuo manęs, akimis
įvertina padėtį. Aš stebiu ją.
– Atsiprašau! – sušunka persigandusi ir viena ranka jau ieško užpakaly savęs durų.
– Aha, tai jau tikrai atsiprašyk, mažule.
Lėtai artinuosi prie jos, primerktomis akimis lyg grobuonis rydamas žvilgsniu savo auką.
Kemrina vėl pratrūksta juoktis.
– Endriau! Baik, nereikia!
Jai iki durų – tik pora žingsnių, bet aš neskubu, leidžiu manyti, kad užteks laiko pasprukti pro jas, ir slenku
artyn išsišiepęs lyg koks išprotėjęs sadistas.
Staiga Kemrina neištvėrusi suklinka ir metasi prie durų, atidaro jas.
– Neee, maldauju! – juokdamasi šaukia ji, pastumtos durys trinkteli į sieną, o ji išlekia į koridorių.
Aš leidžiuosi ją vytis, o ji, nesitikėjusi, kad aš nuogas lėksiu iš kambario, lyg perkūno trenkta sustoja
koridoriuje ir nustebusi žiūri į mane.
– Dieve mano, Endriau! Nereikia! – garsiai suklykia ji ir pasileidžia kiek kojos neša ryškiai apšviestu
koridoriumi.
Aš skuodžiu paskui ją, kadaruodamas šaltam ore viskuo, ką turiu. Šitai merginai dar teks daug ko išmokti,
jeigu mano, kad man bus gėda vytis ją prie žmonių su nuogu užpakaliu ir susitraukusiu pimpiu. O man nerūpi.
Dėl to kibirėlio su ledais ji dar smarkiai pasigailės.
Mums lekiant pro 321 numerį, pro duris žengia pagyvenusių sutuoktinių porelė. Vyras trukteli už rankos
atgal į kambarį savo nustebusią žmoną, kai pro ją praskuodžia kažkoks išprotėjęs nuogalius.
 – Dievulėliau tu šventas, – toli už savęs išgirstu ją tariant.
Galiausiai nubėgusi į kitą koridoriaus galą Kemrina sustoja ir atsisuka į mane. Loštelėjusi atgal atkiša į
priekį rankas, lyg skydu prisidengdama nuo manęs. Nuo juoko jai iš akių rieda ašaros.
– Pasiduodu! Pasiduodu! Dieve mano, tu juk nuogas!
Ji nesiliauja kvatotis. Aš irgi pratrūkstu juoktis, kai išgirstu ją garsiai kriuktelint.
– Tu dar man atsiimsi, – šūkteliu jai ir pagriebęs užsiverčiu ant peties.
Šįkart Kemrina jau nebesistengia nei spardytis, nei muistytis, nei mosuoti rankomis. Pirmiausia, ji taip
gardžiai juokiasi, kad nebeturi tam jėgų, o antra – žino, kad niekas nepadės. O aš tik bijau, kad manęs
neapsiusiotų.
Nusinešu ją per visą koridorių atgal į mūsų kambarį. Eidamas pro 321 numerį linkteliu porelei ir atsiprašau:
– Atleiskite, kad jums teko tai pamatyti. Geros dienos.
Porelė spokso į mus, o vyras su pasidygėjimu pakraipo galvą žiūrėdamas į mane.
Uždarau mūsų kambario duris ir numetu Kemriną ant šlapios lovos bei tirpstančių ledukų. Ji ir toliau garsiai
juokiasi.
Atsistoju jai tarp kojų, numaunu šortus su apatinėmis kelnaitėmis ir tylus kaip žemė žiūriu į ją iš viršaus. Per
kelias sekundes man pasistoja. Po akimirkos jos nuotaika pasikeičia, ji nustoja juoktis, ima kramtyti lūpą ir
žiūri į mane savo meiliai gundančiomis žydromis akimis, kurių žvilgsnis man visada pažadina pirminį
instinktą.
Nieko nesakęs užgulu visu svoriu ir įsismelkiu į ją.
– Tikrai nori manęs atsiprašyti? – klausiu lėtai stumdamas pirmyn ir atgal. Smarkiai spaudžiuosi prie jos
krūtine, mūsų tatuiruotės susiliečia, Orfėjas su Euridike susijungia ir mes tampame viena nedaloma visuma.
– Taip... – atsakymas iš jos lūpų išsprūsta tyliu trūkčiojančiu kuždesiu.
Aš stumteliu į ją giliau, suimu ranka jai šlaunį ir kilsteliu aukštyn.
Kemrinos vokai apsunksta, ji atlošia galvą.
Įsisiurbiu jai į lūpas, ji ima vaitoti man į burną, o aš pradedu ją dulkint dar stipriau.
Staiga manyje atbunda kažkokia tamsi grobuoniška jėga. Atsiklaupiu ant lovos, griebiu ją už šlaunų, mano
pirštai skaudžiai sminga į jos kūną, ir taip staigiai prisitraukiu ją prie savęs, kad ji nespėja nė krustelėti. Suėmęs
ją už rankų mikliai apverčiu ant pilvo, suimu už riešų ir prispaudžiu rankas prie nugaros, pasiklupdau ją prieš
save. Laisva ranka švelniai paglostau minkštus užpakaliuko, styrančio prieš mane, kontūrus, stipriai spusteliu
delnu abu sėdmenis ir tada taip smarkiai pliaukšteliu per juos, kad ji iš netikėtumo visu kūnu šasteli į priekį. Ir
suinkščia. Ranka prispaudžiu jai kaklą, ji veidu įsiremia į lovos čiužinį, ir aš prisiglaudęs pajuntu iš jos kūno
pulsuojančią šilumą tose vietose, kur nuo mano rankos liko raudonos žymės.
Kemrina vėl suinkščia, o aš dar stipriau sugniaužiu saujoj jos riešus, du kitos rankos pirštus įkišu jai į burną ir
suimu už žando, tuo pat metu įsismelkdamas į ją iš užpakalio.
Kemrina pradeda tyliai virkauti, jos šlaunys virpčioja, bet aš nesiliauju. Žinau, kad jai taip patinka.
Man išsiliejus ir širdžiai vėl įgavus normalų ritmą, prisitraukiu jos nuogą kūną prie savęs ir ji padeda savo
suprakaitavusią galvą man ant sulenktos rankos. Pabučiuoja man į krūtinę, paskui dviem pirštais veda rankos
raumenimis iki veido, prie burnos. Paimu jos ranką ir išbučiuoju pirštus.
– Džiaugiuosi, kad tu vėl toks, koks buvai anksčiau, – švelniai ištaria ji.
– O koks aš buvau anksčiau? – nustebęs klausiu. Ji kilsteli galvą ir žiūri man į akis atsilošusi. – Argi toks
nebuvau visada?
 – Ne, ne visada.
– O kada nebuvau?
Mane tai iš tiesų smarkai trikdo, bet jos apsimestinis drovumas man labai patinka.
– Kai praradom Lili, – sako ji, ir nuo mano veido dingsta besiskleidžianti linksma šypsena. – Tavęs aš
nekaltinu, bet kai netekom Lili, tu su manim elgeisi kaip su porcelianine lėle, tarsi bijotum, kad smarkiau
krestelėjęs nesukultum.
Stipriai apkabinu ją viena ranka, ir ji vėl priglunda skruostu man prie krūtinės.
– Na, aš nenorėjau tavęs užgauti, – sakau jai glostydamas nykščiu žastą. – Kartais ir dabar dar bijau, kad
neužsigautum.
– Be reikalo, – sukužda ji ir vėl pabučiuoja man krūtinę. – Niekada nesaugok manęs, Endriau. Aš noriu, kad
tu visada būtum toks, koks esi iš tikrųjų.
Plačiai nusišypsau ir spusteliu jai žastą.
– Ar suvoki, kad duodi man leidimą niokoti tave kaip noriu ir kada noriu?
– Taip, puikiai tą suprantu, – atsako ji ir jos balse išgirstu tokį pat šypsnį.
Pabučiuoju jai į viršugalvį ir užsiverčiu ant savęs.
– Su gimtadieniu, – darkart pasveikina ji ir kyšteli liežuvį man į burną.

Ačiū Dievui, kad žiemą leidžiame Floridoje. Po šįryt taip sėkmingai – ir, turiu prisipažinti, gan maloniai –
atšvęsto gimtadienio mudu su Kemrina visą dieną repetuojam savo naują dainą. Na, iš esmės ji nėra mūsų,
mes tiesiog savaip perdainuojam nepakartojamą Stivi Niks hitą „Beveik septyniolika“. Kemrina kremtasi, kad
dainos žodžius reikia berti kaip žirnius į sieną, bet ji pasiryžusi juos išmokti ir padainuoti kaip reikia. Šita daina
jos, ir ji nori ją atlikti viena. Tai jai didelis žingsnis į priekį, nes iki šiolei mudu dainuodavom kartu.
Dėl to aš ja žaviuosi.
Ji atrodo susikrimtusi, bet aš kasdien joje vis labiau regiu sugrįžtančią savo senąją Kemriną. Jos siela
pragiedrėjo, žvilgsnis praskaidrėjo, o kiekvienas šypsnys man primena tą dieną, kai susipažinom.
– Tau pavyks, – raminu sėdėdamas ant palangės su elektrine gitara prie krūtinės. – Neįsitempk, mažule,
dainuok laisvai.
Kemrina atsidūsta ir atlošusi galvą klesteli ant kėdės prie nedidelio apvalaus staliuko šalia manęs.
– Žodžius aš prisimenu, bet man vis kliūva liežuvis paskutinėse eilutėse. Nesuprantu kodėl.
– Aš gi tau sakiau, – aiškinu. – Tu per daug galvoji apie žodžius ir jau pradedi dainuoti nusiteikusi suklysti,
kai prieisi tą vietą. O tu negalvok. Nagi, pabandom dar kartą.
Kemrina giliai ir piktokai atsidūsta ir pakyla nuo kėdės.
Mes parepetuojam dar gerą valandą, o paskui einam į artimiausią restoraną sušveisti pavakariams po
mėsos kepsnį.
– Tau tikrai pavyks, tik tu taip nesijaudink, – raminu ją, kai padavėja atneša mums kepsnius.
– Žinau, bet man vis tiek labai baisu, – sako ji ir ima pjaustyti savo kepsnį – peilis vienoj rankoj, šakutė kitoj.
– Aš irgi ne iš karto išmokau dainą „Juokas, aš vos nenumiriau“, – prisipažįstu jai ir susigrūdu šakute burnon
didžiulį mėsos kąsnį. Kurį laiką kramtau, paskui pilna burna priduriu: – Kita daina, kurią būtinai turiu išmokti,
yra Bilio Viterso „Apsiniaukę“. Jau seniai trokštu ją sudainuoti ir dabar manau, kad laikas atsisveikinti su
„Roling Stones“.
 Kemrina žiūri į mane nustebusi. Baksteli į mano pusę šakute, nuryja kąsnį ir sušunka: – Oho! Neblogas
pasirinkimas!
– Žinai tą dainą? – aš irgi nustembu, nes žinau, kad kai mudu susipažinom, ji nelabai mėgo klasikinį roką ar
bliuzą.
Kemrina greitai linkteli ir įsideda burnon bulvių košės.
– Man ta daina labai patinka. Mano tėvas mėgdavo jos klausytis, kai vykdavo į komandiruotę toli už
miesto. Tas Vitersas gerai traukia.
Pratrūkstu kvatotis.
– Kas čia tau taip juokinga? – klausia ji ir žiūri į mane suglumusi.
– Kalbi kaip tikra kaimietė, – gurkšteliu alaus ir kraipydamas galvą toliau kvatojuos.
– Kas yra? Nori pasakyt, kalbu kaip prasčiokė?
Ji žiūri į mane išpūtusi akis, bet aiškiai jaučiu, kad širdyje tikrai šypsosi.
– Kaip iš paties vidurio kaimo. Tas Vitersas gerai traukia! Oi, numirsiu! – šaipausi iš jos atlošęs galvą.
Kemrina juokiasi su manim, iš visų jėgų stengdamasi nuslėpti išraudusį veidą.
– Na, aš visom keturiom už tai, – sako ji ir taip pat gurkšteli alaus. Pastačiusi ant stalo bokalą, prisimerkusi
paaiškina: – Už pasirinktą dainą, o ne už kaimietę.
– Be abejo, – atsakau jai su šypsena ir baigiu valgyti kepsnį.
Pirmą kartą abu valgėme kepsnius, kaip ji ir žadėjo, praėjus vos kelioms dienoms, kai mane išleido iš
ligoninės po operacijos. Bet tądien, kaip ir visais vėlesniais kartais, kai tik sėsdavom valgyti kepsnių, ji
įveikdavo savojo tik pusę. Užtat man lieka daugiau. Kai jau pamatau, kad jos skrandukas prisipildė ir daugiau
nebenuris nė kąsnio, ištiesiu ranką per stalą ir prisistumiu jos lėkštę.
Kemrina vis dirsčioja į telefoną, paskui suskumba rašyti kažkam žinutės.
– Vėl Natali pristojo prie tavęs, kad greičiau grįžtum namo?
– Taip, ji tiesiog nepakenčiama, – sako ji ir įsimeta telefoną į rankinuką.
Kemrina baisiai nemoka meluoti. Siaubingai. Nesugebėtų pameluoti net gelbėdamasi nuo mirties. O
dabar vis nusukdama akis į rąstų namelio tipo restorano sieną ji akivaizdžiai išsiduoda meluojanti. Sėdžiu,
krapštinėju pavalgęs dantis ir spoksau į ją.
– Gal jau galim eiti? – klausiu jos.
Ji man šypteli ir aš sumoju, kad kažką nuo manęs slepia, bet staiga pamatau jos rankinuke užsižiebiant
telefono ekranėlį – atėjo žinutė. Kemrina ją perskaito ir dabar atrodo jau visai pasirengusi traukti namo. Plačiai
šypsodamasi ji greitai pakyla nuo staliuko.
– Palauk, man reikia sumokėti.
Pamoju padavėjai ir Kemrina vėl nekantriai pritupia ant kėdės.
– Ko čia taip staiga užsikepei lėkti namo? – bandau paerzinti, kai padavėja atneša čekį ir padeda ant
staliuko, bet nespėjus jai nueiti išsitraukiu iš piniginės kreditinę ir paduodu.
– Nieko, šiaip sau, – sako Kemrina.
Šypsausi.
– Aišku, – atsakau ir atsilošiu į krėslą, ištiesiu rankas ir padedu ant stalo, įsitaisau patogiai. Ji kažką rezga.
Kuo ramiau atrodau aš, tuo labiau įsitempia ir nekantrauja ji.
Po kelių minučių padavėja atneša mano kreditinę ir čekį. Brūkšteliu ant čekio parašą ir lėtai atsistoju,
apsivelku striukę, iškeliu virš galvos rankas, pasirąžau ir apsimestinai nusižiovauju...
 – Po galais, ar negali greičiau?
Jaučiau, kad ji ilgai neištvers. Nusijuokęs paimu ją už rankos ir išsivedu iš restorano.
Sugrįžus į viešbutį Kemrina sustoja vestibiulyje ir sako:
– Tu eik. Aš tuoj tave pasivysiu.
Akivaizdu, kad ji kažką sugalvojusi, bet kai šiandien mano gimtadienis, nesipriešinu ir klausau jos,
pabučiuoju į skruostą ir šmurkšteliu į liftą. Bet įžengęs į kambarį ir aš pradedu nerimauti.
Laukti tenka neilgai – ji įeina į kambarį nešina nauja gitara.
Vos tik ją išvydęs pašoku ant kojų.
– Vajetau...
Ji šiltai ir meiliai man šypsosi, netgi drovokai. Tarsi bijotų, kad man gali nepatikti.
Einu tiesiai prie jos.
– Su gimtadieniu, Endriau, – sako ji ir paduoda man gitarą.
Suimu viena ranka už grifo, kita už korpuso ir su plačiausia šypsena veide gėriuosi ja. Kokia daili. Graži.
Tobula. Apsuku rankose kita puse ir per visą grifą matau bėgant kursyvu išvingiuotą sidabrinį užrašą:

Plutono skruostais liejos ašaros plieninės

Ir pragaras atvėrė meilei jų vartus.

Eilutė iš istorijos apie Orfėją ir Euridikę, daug tokių liaudis sukūrė. Prisipažinsiu, neišmanau nė ką ir sakyti.
– Patinka?
Pakeliu į ją akis.
– Nepaprastai. Ji tiesiog tobula.
Kemrina rausteli ir nusuka akis į šalį.
– Matai, aš nieko apie gitaras neišmanau. Tikiuosi, firma ne pati blogiausia. Išrinkti padėjo vaikinukas iš
muzikos prekių. Paskui dar turėjau laukti kelias dienas, kol išgraviruos užrašą, kurį aš nelabai tikėjausi išvysti,
nes tai tas kliudė, tai anas...
– Kemrina, – nutraukiu jos nervingą vapaliojimą. – Gyvenime dar nesu gavęs geresnės gimtadienio
dovanos už šitą.
Prieinu prie jos ir švelniai pabučiuoju į lūpas.
Kemrina
22

75-ajame greitkelyje
Gegužė

Mes keliaujam jau keletą mėnesių. Atėjus kovui jau buvome taip pripratę prie gyvenimo ant ratų, kad
nakvynės viešbučiuose mums tapo antrąja prigimtimi. Kas savaitę vis naujas kambarys, naujas miestas, naujas
paplūdimys, nauja viskas. Bet kad ir kaip nauja visa tai atrodytų, kaskart įžengus į viešbutį jaučiamės taip, lyg
keltume koją per slenkstį namo, kuriame gyventa daug metų. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad kada nors
viešbučio kambarį vadinsiu „namais“ ar kad priprasti prie gyvenimo ant ratų mums bus vienas juokas. Kartais
išties būna sunku, tačiau kiekviena bėda yra nauja patirtis ir aš nė už ką nieko nekeisčiau.
Tačiau kartais susimąstau, ar ta ilga žiema man neįkyrėjo. Vis stebiuosi, nes neseniai sugavau save
svajojant apie normalų gyvenimą nuosavame name kartu su Endriumi.
Taip, čia tikrai ilgos žiemos įtaka.
Antra valanda nakties. Mūsų automobilis sugedo ir mes stovime tuščioje nesibaigiančioje autostradoje
kažkur pietvakarinėje Floridos dalyje. Lauke labai lyja. Pila kaip iš kibiro. Prieš valandą paskambinom avarinei
tarnybai, bet kol kas dar niekas nepasirodė.
– Ar turi automobilyje skėtį? – klausiu perrėkdama garsiai į stogą barbenantį lietų. – Gal aš galėčiau
palaikyti jį tau virš galvos, kol tu sutaisysi mašiną?
– Lauke tamsu nors į akį durk, Kemrina, – atsako jis lygiai taip pat garsiai šaukdamas kaip ir aš. – Abejoju, ar
ką įžiūrėčiau pasišviesdamas žibintuvėliu. Be to, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas sugedo.
Susmunku ant sėdynės ir užsikeliu kojas ant prietaisų skydelio, kelius pritraukiu prie savęs.
– Gerai, kad nors nešalta, – sakau.
– Šiąnakt teks miegoti čia, – taria Endrius. – Ne pirmas kartas, kai tenka nakvoti automobilyje. Ta avarinė
galbūt atvažiuos tik prašvitus, o jeigu ne, tai išaušus aš ir pats pataisysiu.
Kurį laiką sėdim abu ir tylim, klausomės į automobilio stogą barbenančio lietaus, iš debesų lyg galinga
banga gurmančio griaustinio. Galiausiai visai išvargę perlipam abu ant užpakalinės sėdynės, susirangom ir
bandom užmigti. Po kiek laiko pamatęs, kad abiem taip miegoti nepatogu, nes per mažai vietos, Endrius
grįžta ant priekinės sėdynės. Bet vis tiek nesimiega. Girdžiu jį vartantis, paskui jis klausia manęs: – Kaip
įsivaizduoji save po dešimties metų?
– Gerai nežinau, – atsakau jam įbedusi akis į automobilio stogą. – Bet esu tikra, kad norėčiau būti kartu su
tavimi.
– Aš irgi, – atsako jis iš priekio, gulėdamas tokia pat poza kaip ir aš ir žiūrėdamas aukštyn.
– Turi galvoje ką nors konkretaus? – klausiu tyliai stebėdamasi, kur jis čia suka. Sukeičiu rankas, ištraukusi iš
po galvos kairę, pakišu dešinę.
– Taip, – atsako jis. – Norėčiau įsikurti ten, kur šilta ir ramu. Kartais regiu tave paplūdimy, stovinčią basą
smėlyje, vėjas taršo tau plaukus, o aš sėdžiu netoliese po medžiu ir brązginu gitara...
– Ta, kurią tau padovanojau?
 – Žinoma.
Šypsodamasi toliau klausausi jo pasakojimo, mintyse piešdama reginį.
– Tu laikai ją už rankos.
– Ką laikau už rankos?
Endrius trumpam nutyla.
– Mūsų mažylę, – tyliai ištaria jis, tarsi mintimis būtų nuklydęs toliau už mane.
Nugurgiu seiles ir pajuntu galugerkly sukilusį gumulą.
– Man patinka tavo vizija, – sakau. – Vadinasi, tu nori kažkur įleisti šaknis, taip?
– Kada nors, – atsako Endrius. – Bet tik tada, kai ateis tam laikas. Nė dienos anksčiau.
Stiprus vėjo gūsis ūžteli į mašinos šoną ir žemę sudrebina skardus griaustinio trenksmas.
– Endriau! – pašaukiu.
– Ko?
– Trečias punktas, kurį noriu pridėti prie mūsų pasižadėjimų sąrašo. Jeigu sulauksime senyvo amžiaus, kai
ims gelti kaulus ir nebegalėsime miegoti vienoje lovoje, pažadėk, kad niekada neišeisi į kitą kambarį.
– Pažadu, – šypsodamas tarsteli jis.
– Labanakt, – palinkiu.
– Labanakt.
Kai po kelių minučių užmiegu, sapnuoju tą šiltą paplūdimį, žengiu juo spausdama saujoj mažą rankytę, o
Endrius stebi mane iš šalies.

Avarinis sunkvežimis taip ir neatvažiavo. Rytą atsibundam sustirę ir geliami skausmo, nors miegojom ant
atskirų sėdynių.
– Jeigu kada pamatysiu tą vyruką iš avarinės tarnybos, išmušiu jam dantis, – po variklio gaubtu rūstauja
Endrius.
Jis susikaupęs sukinėja veržliaraktį... O aš nė neketinu slėpti, kad nežinau, koks čia daiktas. Endrius taiso
automobilį. Ir tai viskas, ką žinau. Jis iš tiesų bjaurios nuotaikos. Aš strapinėju aplink jį ir padedu, kai paprašo ką
nors padaryti, bet netrukdau jam kaip kokia vištagalvė blondinė, klausinėdama, koks čia įrankis ar kas su juo
daroma. Jeigu atvirai, tai man visai nerūpi. Be to, jis tik dar labiau nirštų, jeigu reiktų aiškinti.
Betgi saulė patekėjo. Velniškai karšta! Atrodo, lyg būčiau numirusi ir patekusi į dangų!
Įsispyrusi į šlepetes taškausi po vakarykščio lietaus prilytas balas. Nesuprantu, kodėl man taip gera – turbūt
ne vien nuo pasitaisiusio oro, bet iškeliu aukštyn rankas ir užvertusi akis į dangų imu suktis vidury kelio
vilkiuku.
– Ar gali ateiti čia ir man padėti? – niurzga Endrius.
Pristraksiu prie jo ir linksmai gnybteliu jam į šonus, nes mano nuotaika tokia puiki, kad negaliu susilaikyti.
Tačiau Endrius sureaguoja taip staigiai, kad – kaukšt – jo galva dunksteli į pakeltą variklio gaubtą. Išsigandusi
krūpteliu ir užsidengiu ranka burną.
– Jėzau, mielasis! Atsiprašau!
Ištiesiu ranką į įniršusį Endrių, jam raibsta akyse, bet paskui jis greitai užsimerkia, įkvepia oro ir išpūtęs
žandus lėtai švokšdamas atsidūsta.
Suimu jam už galvos, imu trinti užgautą vietą ir pakšteliu į nosį. Nenustoju šypsotis, iš jo nesijuokiu, tik
bandau nutaisyti nekaltą miną.
– Tiek to, atleidžiu, – sako jis ir rodo pirštu po variklio gaubtu. – Man reikia, kad palaikytum šitą daikčiuką.
Aš einu prie jo, atsistoju šalia ir žvelgdama po gaubtu kišu ranką ten, kur jis rodo, o Endriaus pirštai padeda
man užčiuopti tą detalę.
– Va, štai čia, – sako jis. – O dabar laikyk.
– Ilgai?
– Kol pasakysiu, – atsako jis ir aš pamatau lūpų kampučiuose susirangant šypseną. – Jeigu paleisi, tepalų
bakelis nukris ir tada mes čia įstrigsime ilgam.
– Gerai, tuomet paskubėk, – paraginu ir jau pradedu jausti dilgčiojant įsitempusį kaklo raumenį.
Endrius eina prie bagažinės ir pasiima vandens buteliuką. Lėtai atsuka kamštelį. Atsigeria. Dairosi į laukus.
Vėl gurkšteli vandens.
– Endriau, ar vedžioji mane už nosies?
Persikreipusi po variklio dangčiu bandau pro tarpą pamatyti jį.
O jis sau šypsosi. Ir toliau gurkšnoja.
Po perkūnais! Jis tikrai iš manęs tyčiojasi! Neabejoju...
– Žiūrėk, nepaleisk. Aš rimtai.
– Nesąmonė, – neištveriu ir jau noriu patraukti ranką, bet apsigalvoju. – Tu tikrai nemeluoji? Rimtai?
– Taip, visiškai. Tepalų bakelis nukris ir aptaškys tave nuo galvos iki kojų. O jau tą šūdą nusimazgoti bus
tikrai sunku.
– Man jau nugarą pradeda gelti, – pasiskundžiu.
Endrius niekur neskuba, ir kai jau noriu patraukti ranką, jis užeina man už nugaros ir suėmęs už liemens
ištraukia iš po dangčio. Kitą akimirką kilsteli ranką ir išteplioja man skruostą juoda mase. Suspiegiu ir
nustumiu jį šalin.
– O, šūdas, Endriau! O jeigu nenusiplaus? – nejuokais supykstu, bet iš dalies ir negaliu atsispirti jo žaviam
šypsniui.
– Nusiplaus, nebijok, – ramina jis ir pats palenda po variklio dangčiu. – O dabar lipk į mašiną ir pasuk
raktelį, kai liepsiu.
Piktai purkšteliu ir einu daryti, kaip liepiama, o netrukus mūsų Chevalle vėl rieda greitkeliu Sent Pitersbergo
link, iki kurio liko valanda kelio.
Šiandien jau tikrai panašu į vasarą ir mes negalime atsidžiaugti. Įsikūrę viešbutyje ir pagaliau išsimaudę po
dušu, patraukiame į artimiausią prekybos centrą nupirkti jam maudymosi šortų, o man – bikinio, nes norime
nubėgti į vandenyną nusimaudyti.
Jis nori, kad pirkčiau siaurą juodą bikinį su sidabrinėmis žvaigždutėmis, betgi ne jam reikės kas penkias
sekundes taisytis ir traukti iš užpakalio tą siaurą kelnaičių juostelę. Todėl pasirenku raudoną maudomuką, šiek
tiek daugiau pridengiantį kūną.
– Gal ir geriau, kad pasirinkai šitą, – sako jis, mums susėdus į automobilį prie parduotuvės.
– Kodėl? – klausiu šypsodamasi ir nusispiriu šlepetes.
– Nes man būtų tekę sumalti ne vieną marmūzę, – atsako Endrius ir įjungęs atbulinę pavarą išrieda iš
automobilių aikštelės.
– Vien už spoksojimą? – nusijuokiu negalėdama patikėti.
Jis pasuka galvą, kad pažiūrėtų į mane.
 – Ne, ko gero, ne dėl to. Kai kiti žiūri į tave, aš pajuntu pasitenkinimą.
– Fe! – suraukiu nosį.
– Dieve, ne tą turiu galvoje! – sušunka jis ir pakraipo galvą, tarsi sakytų neįtikėtina, ir mes išvažiuojam į
gatvę, užkimštą turistų automobilių. – Na, man tiesiog malonu, kai tu įsikibusi man į parankę, supranti?
Pakelia vyrišką ego.
– Vadinasi, aš tau tik gražus trofėjus? – susidedu rankas ant krūtinės ir piktai šypteliu.
– Taip, mažule, daugiau man iš tavęs nieko nereikia. Maniau, kad ir pati tą žinai.
– Na, tada ne paslaptis, kad ir aš pasirinkau tave dėl tos pačios priežasties.
– Tikrai? – nustemba jis, dirsteli į mane, paskui vėl žiūri į kelią.
– Taip, – atsakau ir atremiu galvą į sėdynės atlošą. – Vaikštau su tavim dėl to, kad panos pavydėtų. O naktį
sapnuoju savo gyvenimo meilę.
– Ir kas jis toks?
Papučiu lūpas ir imu dairytis palink. Paskui vėl žaismingai atsisuku į jį ir tariu: – Na, jo vardo tau nesakysiu,
nes nenoriu, kad pultum jį vaikytis, o paskui pats gautum nuo jo į kailį. Bet galiu pasakyti, kad jo plaukai rudi,
akys žalios ir įspūdingos, be to, turi kelias tatuiruotes. Tiesa, ir dar jis muzikantas.
– Šit kaip? Ką gi, atrodo, vyrukas neblogas, bet kodėl tada tampaisi su manim?
Gūžteliu pečiais, nes neišmanau, ką gudraus jam atsakyti.
– Nagi, nesivaržyk, man gali pasakyti, – ragina jis. – Juk aš jo net nepažįstu.
– Atleisk, – tariu dirsteldama į jį, – bet aš jo neapkalbinėju jam už nugaros.
– Sutinku, – nusileidžia jis ir šypteli. – Žinai ką?
– Ką?
Endrius klastingai šypsosi, o man tai nepatinka.
– Prisiminiau: kai pirmą kartą keliavom, tu neatlikai keleto pažadėtų dalykų.
Ojojoj...
– Nesuprantu, apie ką tu čia, – pameluoju.
Endrius nuima nuo vairo ranką ir pasideda ant kelio. Drąsus, užsitęsęs jo žvilgsnis man kelia nerimą, ir aš
stengiuosi neparodyti susijaudinimo.
– Taigi tu man skolinga pliką užpakalį pro langą. Be to, aš dar nemačiau, kaip tu valgai vabalus. Tai kokius
pietus renkiesi? Žiogų? Svirplių? Sliekų? O gal ilgakojų vorų? Įdomu, ar Floridoj yra ilgakojų vorų?
Man pašiurpsta oda.
– Liaukis, Endriau, – sakau jam purtydama galvą. Atsiremiu pėda į dureles ir imu sukti tarp pirštų kasą,
bandydama nuslėpti nerimą. – Aš to nedarysiu. Be to, tie pasižadėjimai buvo duoti per pirmąją kelionę ir tu
negali primesti man jų dabar. Reikėjo reikalauti, kai buvo tam laikas.
Jis vis tiek šypsosi kaip dieviško grožio nenaudėlis.
– Ne, – tvirtai pareiškiu.
Pažvelgiu į jį.
– Pasakiau, ne! – sušunku darsyk, bet tai jam tik sukelia juoką.
– Gerai jau, gerai, – sako jis ir vėl abiem rankom suima vairą. – Bet buvo verta pamėginti. Juk nieko čia
blogo.
– Gal ir ne.

 Endrius
Visą dieną maudomės ir drybsom ant smėlio. Palydim už horizonto nusileidžiančią saulę, paskui žiūrim į
tamsiame danguje įsižiebiančias žvaigždes. Valandžiukę po saulėlydžio sutinkam paplūdimy grupelę mūsų
metų jaunimėlio. Jie irgi kurį laiką dykinėjo ant smėlio netoli mūsų.
– Vietiniai? – klausia aukštaūgis vaikinas su tatuiruote per visą dešinę ranką.
Viena porelė prisėda ant smėlio šalia mūsų. Man tarp kojų sėdi Kemrina, ji susidomėjusi atšlyja nuo
krūtinės.
– Ne, iš Galvestono, – atsakau.
– Ir Rolio, – priduria ji.
– O mes iš Indianos, – sako tamsiaplaukė, prisėsdama ant smėlio. Ji mosteli į grupelę draugų,
stoviniuojančių netoliese. – O štai jie čionykščiai.
Vienas iš vaikinų apkabina savo draugužę.
– Aš Teitas, o čia Džena, – rodo į savo merginą, o paskui pristato toliau stovinčius: – Joana, Greisė, o ten
mano brolis Kalebas.
Visi trys šypsodamiesi mums linkteli.
– O aš Brei, – prisistato tamsiaplaukė, prisėdusi prie Kemrinos. – Čia mano sužadėtinis Elijas.
Kemrina atsisėda tiesiai ir šluostydamasi delnus nupurto nuo rankų smėlį.
– Malonu, – sako ji. – Aš Kemrina, o čia mano sužadėtinis Endrius.
Elijas paduoda man ranką.
Teitas, tas su tatuiruote, sako:
– Mes važiuojam į nuošalią vietą prie vandens, maždaug pusvalandis kelio nuo čia. Puiki vietelė
papramogauti. Visai uždara. Jeigu norit, galit dėtis prie mūsų.
Kemrina pasisuka šonu ir žiūri į mane. Kurį laiką kalbamės tik žvilgsniu. Iš pradžių aš nelabai noriu važiuoti
su jais, bet ji mielai sutiktų. Atsistoju ir trukteliu ją su savim.
Pasisuku į Teitą ir tariu:
– Gerai. Važiuosim paskui jus.
– Puikumėlis, – nudžiunga Teitas.
Su Kemrina pasičiumpam paplūdimio rankšluosčius ir krepšį, kuriame buvom atsinešę vytintos jautienos,
geriamo vandens bei kremo nuo saulės, ir kartu su Teitu bei jo draugais patraukiam iš pliažo į automobilių
aikštelę.
Štai mes ir vėl mašinoj, vėl elgiamės spontaniškai. Man ši užmačia nelabai patinka, gal dėl to, kad jau
senokai linksminuosi tik su Kemrina, bet man jie atrodo nepavojingi.
Žadėtas pusvalandis kelio prailgsta iki beveik valandos.
– Net neįsivaizduoju, kur mes atsidūrėm.
Iš pradžių važiavome tamsiu greitkeliu, paskui nusukom ir dabar gal jau dvidešimt minučių važiuojam
autostrada. Jų automobilis Jeep Sahara dumia prieky mūsų šimto dvidešimties kilometrų per valandą greičiu.
Man nesunku nuo jų neatsilikti, tačiau šiaip aš niekada nelakstau tokiu greičiu naktį ir dar nežinomais keliais,
kur nematyti, ar už kokio medžio netūno pasislėpę kelių policininkai. Jeigu gausiu baudą, tai kaltas būsiu aš
pats, bet vis tiek iš principo dar duočiau į ausį ir tam Teitui.
– Gerai, kad dar bakas pilnas, – sako Kemrina. Paskui nusijuokia ir iškiša pro langą koją. – Gal jie nuvilios
mus į kokią trobą vidury gūdaus miško ir nugalabys.
– Žinai, man irgi tokia mintis šmėstelėjo, – juokais atitariu jai.
– Na, aš pasikliauju tavim – tu mane apsaugosi, – juokiasi ji. – Juk neleisi, kad mane sukapotų į gabalus ar
priverstų žiūrėti realybės šou Honey Boo Boo.
– Pasistengsiu, – patikinu. – Beje, prisiminiau. Į mūsų pasižadėjimų sąrašą reikia įtraukti ketvirtą punktą:
jeigu aš kartais prapulčiau, prižadėk nesiliauti manęs ieškojusi visas tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas. O
trys šimtai šešiasdešimt šeštą susitaikyk su mintimi, kad jeigu būčiau likęs gyvas, būčiau kaip nors pas tave
parsiradęs, antraip esu seniai miręs. O tu turi gyventi toliau.
Kemrina atsisėda tiesiai ir nukėlusi nuo lango nuleidžia ant grindų koją.
– Man tai nepatinka. Dingę žmonės atsiranda po kelerių metų, gyvi ir sveiki.
– Gal, bet ne aš, – atkertu. – Patikėk, jei prabėgs metai, žinok, kad aš jau negyvas.
– Gerai jau, aišku, – sako ji ir atsisegusi saugos diržą įsitaiso šalia manęs. Padeda galvą man ant peties ir
sako: – Bet ir tu pažadėk man tą patį. Vieni metai ir nė dienos ilgiau.
– Pažadu, – atsakau, nors aišku, meluoju per akis. Ieškočiau jos visą gyvenimą, iki mirties.
Kemrina
23

Dėl kai kurių dalykų pameluoti galima. Šitas „pažadas“ – vienas iš tokių. Net ir po metų aš vis tiek
nesiliaučiau jo ieškojusi. Jeigu atvirai, niekada gyvenime nenustočiau jo ieškoti. Susitarimas dėl duotų pažadų
ir jų laikymosi labai svarbus mums abiem, bet prispyrus reikalui, manau, turėsiu garsiai pareikšti nusprendusi
elgtis taip, kaip man atrodys geriausia.
Be to, jaučiu, kad ir jis man meluoja.
Endrius nežino, bet tą tamsiaplaukę, vardu Brei, prieš kelias valandas buvau sutikusi viešajam tualete
netoli paplūdimio. Man išėjus, ji pasinaudojo mano kabina. Mes, aišku, nesikalbėjom, tik prasilenkdamos
viena kitai draugiškai nusišypsojom, ir tiek. Įtariu, kad kaip tik dėl to ji ir paragino savo draugus pasikviesti mus
į vakarėlį.
Tikiuosi, bus linksma. Mudu su Endrium visą laiką leidžiame tik vienu du, todėl manau, kad trumpam
atitrūkti nuo kasdienybės ir pabendrauti su kitais žmonėmis bus tik į naudą. Be to, jis tam neprieštaravo, tad,
spėju, irgi viliasi, kad nepakenks.
Kelionė į tą „privačią“ valdą trunka jau visą valandą.
Jų visureigis įsuka į dalinai asfaltuotą keliuką ir kuo toliau važiuojam, tuo kelias darosi duobėtesnis. Prieky
mūsų jų automobilio žibintai šokčioja tamsoje, ir galiausiai medžiais apsodintas kelias atveda į platų akmenų
ir smėlio lauką. Endrius sustoja prie jų ir išjungia variklį.
– Na, čia tikrai pasaulio pakraštys, – sakau lipdama iš mašinos.
Endrius prieina prie manęs ir žiūri į apleistą paplūdimį. Paima man už rankos.
– Dar nevėlu, galim apsisukti ir grįžti, – paerzina mane. – Nuvilios mus nuo mašinos, ir tai gali būti
paskutinis kartas, kai matysim vienas kitą.
Spustelėjęs mano ranką linksmai priglaudžia prie savęs.
– Manau, kad išgyvensim, – atsakau jam ir tuo metu išlipus paskutiniam jų kompanijos nariui visi
susirenkam už automobilių.
Teitas atidaro bagažinę ir iškėlęs milžinišką nešiojamą šaldiklį takšteli ant smėlio.
– Alaus turim iki soties, – sako jis ir nukėlęs dangtį įkiša ranką.
Mesteli butelį Coronos Endriui. Žinau, kad čia ne pats mėgstamiausias Endriaus alus, bet jis to neparodo.
Brei ir jos sužadėtinis, jo vardo nepamenu, prieina prie manęs, o Teitas atkemša kitą butelį Coronos ir
paduoda man.
Paimu ir padėkoju.
Endrius atkemša savąjį atidarytuvu, kurį nešiojasi prisisegęs prie raktų.
– Jeigu turit ką pasitiesti, tai atsineškit, – pasiūlo Teitas. Prie jo prieina jo mergina siauručiuku baltu bikiniu
ir atsistojusi tarp mūsų apdovanoja mane šypsena. – Beje, šitoj mašinoj turiu puikiausią aparatūrą, – priduria
jis ir patapšnoja delnu per užpakalines visureigio dureles, – taigi dėl muzikos vargo nebus.
Endrius atsidaro bagažinę ir išsiima paklodę, kurią visada vežiojasi mašinoj. Tą pačią, ant kurios praėjusią
liepą mudu bandėme miegoti vidury laukų. Tik dabar ji, ačiū man, išskalbta ir nebedvokia tepalais ir kita
automobiline smarve.
– Kur mano šortai? – klausiu ieškodama ant užpakalinės sėdynės.
 – Čia, – atsako Endrius nuo bagažinės. Kyšteliu galvą iš automobilio ir jis man juos pameta, aš sugaunu ore.
– Nesirengiu maudytis naktį nežinomoj vietoj, – tarsteliu jam ir užsimaunu ant raudono maudomuko.
Nugirdusi mano žodžius įsiterpia Brei:
– Džiaugiuosi, kad ne aš viena!
Nusišypsau jai per Chevelle stogą ir užtrenkiu dureles.
– Ar esat su jais čia iškylavę anksčiau? – paklausiu.
Teitas su kitais jau žingsniuoja prie vandens, nešini šaldikliu, paplūdimio krepšiais ir kitais smulkiais
daiktais. Mašinos dureles palieka atlapotas, iš jos per garsiakalbius garsiai dunksi roko muzika.
– Vakar buvom čia atvažiavę, – sako Brei, – bet Elijas greit nusigėrė ir lupo ožius kaip pasamdytas, todėl
anksti parvažiavom į viešbutį.
Elijas, taip, jos sužadėtinio vardas Elijas. Jis pakraipo galvą ir sarkastiškai dėbteli į ją, tarsi sakytų: ačiū, kad
visiems išpliurpei.
Susikibę už rankų su Endriumi žingsniuojam šalia Brei su Eliju prie kitų, kurie jau rengia stovyklavietę
arčiau vandens. Mums priėjus ir pasitiesus paklodę, Teitas brūkšteli degtuką ir numeta ant žabarų krūvos.
Liepsnos lyžteli degųjį skystį, kuriuo Teitas jau buvo apšlakstęs laužą. Aukštas kaitrios ugnies stulpas šokteli į
dangų, mirguliuojančia oranžine šviesa išsklaidydamas mus gaubiančią tamsą. Nuo laužo liepsnų iškart darosi
karšta, aš patraukiu mūsų paklodę toliau nuo ugnies ir mes su Endriumi susėdam. Brei su Eliju pasitiesia du
didelius paplūdimio rankšluosčius ir įsitaiso šalia mūsų. Teitui, jo broliui ir trims merginoms tenka dalintis
viena didele dygsniuota antklode. Įbedu į smėlį prie savęs alaus butelį ir pasukioju, kad tvirtai stovėtų.
Teitas man primena šviesiaplaukį, smarkiai įdegusį Kalifornijos banglentininką. Kaip ir visi vaikinai, taip
pat ir Endrius, Teitas sėdi sulenkęs kelius, atsirėmęs į juos riešais. Tyliai apžiūrinėju susirinkusią draugiją ir
staiga mano akis užkliūva už kažko, kas ūmai pažadina mano budrumą. Ta blondinė, kuri sėdi šalia Teito brolio
ir kuri greičiausiai nėra jo draugužė, nes jie visai nesielgia taip, kaip turėtų elgtis pora, alkanomis akimis
stebeilija į Endrių. Aš nekalbu apie nekaltą žvilgsnį, ne. Šita pana pultų jam ant kaklo, vos tik aš nors žingsnį
pasitraukčiau į šalį.
Aptikusi, kad stebiu, ji staigiai nusuka akis ir užkalbina šalia jos sėdinčią merginą.
Dėl Endriaus man nėra ko jaudintis, bet jeigu ji, žinodama, kad jis mano sužadėtinis, bandys su juo elgtis
nepagarbiai, nė nesudvejojusi kibsiu jai į plaukus.
Įdomu, ar Endrius pastebėjo.

Endrius
Tikiuosi, Kemrina nepastebėjo, kaip ta mergina spokso į mane. Likčiau su ja vienas bent penkioms sekundėm,
ir ji priverstų mane ją išdulkinti. Bet šito malonumo aš jai nė už ką nesuteiksiu, nors vakarėlis prie laužo darosi
įdomus.
Kertu iš savo kiaušių, kad ji jau spėjo permiegoti ir su Teitu, ir su jo broliu. Su Eliju gal ir ne, – man jis atrodo
ištikimas savo sužadėtinei, – bet jeigu susvyruotų, tai neabejoju, kad ir jį suraitytų.
Velnias, ji ir vėl ką tik pažiūrėjo į mane.
Kad mūsų žvilgsniai nesusitiktų, žvilgteliu į Kemriną, ir ką jūs manot? Kemrina dviprasmiškai šypsosi. Taip,
jinai irgi pastebėjo.
Ištiesiu rankas, apkabinu Kemriną ir pasisodinu tarp kelių.
– Nesijaudink, mažule, – kuždu jai į ausį, paskui pabučiuoju į kaklą, kad pamatytų ir ta pana.
– Aš ir nesijaudinu, – atsako Kemrina ir atsišlieja man į krūtinę.
Aišku, jai dėl manęs nėra ko jaudintis, bet vis tiek jaučiu jos kūną nemaloniai įsitempus. Velnias, ot būtų
vaizdelis, jei Kemrina dėl manęs pultų tą merginą... Na, geriau apie tai negalvoti. Po galais. Per vėlu.
– Jūsų tatuiruotės pasiutiškai keistos, – rodo į mus Teitas.
Dabar visi nužiūrinėja mano ir Kemrinos tatuiruotes. Kemrina atsitraukia nuo mano krūtinės, kad geriau
matytųsi.
– Taip, tikrai, – pritaria susižavėjusi Brei ir prišliaužia smėliu arčiau mūsų. – Aš jau anksčiau pastebėjau.
Prieš kelias minutes į mane spoksojusi blondinė prunkšteli Kemrinos pusėn, bet ši to nepastebi, nes
atsidėjusi rodo Brei savo tatuiruotę.
Pasinaudojęs proga tariu:
– Apsisuk, mieloji, parodysim, kaip jos susilieja.
Pakėlęs Kemriną apsuku, atsigulu aukštielninkas ant smėlio ir pasiguldau ją ant savęs.
Grupelė įdėmiai mus stebi, blondinės veidas karčiai susiraukia, o aš, žiūrėdamas į ją, prisispaudžiu Kemriną
prie savęs. Susiglaudus mūsų tatuiruotės susilieja į vientisą Orfėjo ir Euridikės paveikslą; manoji Euridikė vilki
ilgą, baltą, peršviečiamą, vėjo plaikstomą drabužį, kurio klostės nuo vėjo gūsio driekiasi atgal, o ji tiesia rankas
į Orfėją, išpieštą ant Kemrinos šono. Brei išpūtusi akis su pagarbia baime spokso į piešinį. Paskui atsisuka į Eliją,
o šis sėdi truputį sunerimęs, tarsi bijotų, kad po šio vakaro Brei nusitemps jį į artimiausią tatuiruočių saloną.
– Juk tai nepakartojama, – žavisi Brei. – Kas čia tokie?
– Orfėjas ir Euridikė, – atsakau. – Iš graikų legendos.
– Tragiška tikros meilės istorija, – priduria Kemrina.
Abiem rankom suspaudžiu ją glėbyje.
– Na, nieko tragiško nepasakytum apie jūsų meilę, – sako Teitas.
Dar stipriau apkabinu Kemriną, mes sėdime paskendę savose mintyse, kurių geriau niekam garsiai
nepasakoti. Pabučiuoju jai į viršugalvį.
Brei atsilošia atgal, bet vis tiek lieka klūpoti įbedusi kelius į smėlį.
– Man labai gražu. Spėju, jūs to verti, nes gerai žinau, kaip smarkiai jums turėjo skaudėti.
– Taip, skaudėjo velnioniškai, – patvirtina Kemrina. – Tačiau tas skausmas atsipirko su kaupu.
Po kiek laiko mes su Kemrina jau esam ištuštinę ne mažiau kaip po tris butelius Coronos, bet tik ji vienintelė
atrodo gėrusi. Ji truputėlį apgirtusi, bet tik tiek, kad labiau atsirištų liežuvis.
– Žinau! – sako ji juodaplaukei Brei. – Buvau su savo geriausia drauge Natali jų koncerte! Pribloškiantys
vyrukai! Nedaug grupių geba gyvai dainuoti taip, kaip savo albumuose.
– Taip, tikra teisybė, – pritaria jai Brei ir užsivertusi ištuština savo butelį. – Iš kur sakeisi? Iš Šiaurės
Karolinos?
Kemrina atšlyja nuo mano krūtinės ir atsisėda sukryžiavusi kojas.
– Taip, bet mudu su Endrium jau ten nebegyvenam.
– O kur jūs gyvenat? – klausia Teitas. Užsitraukia cigaretės, ilgai laiko dūmą plaučiuose, paskui išpūsdamas
sako: – Teksase?
Visi sužiūra į mane ir aš atsakau:
 – Ne. Matot, mes keliaujam...
– Keliaujate? – nustemba Brei. – Kaip tai? Važinėjat po šalį visureigiu?
– Ne visai, – įsiterpia Kemrina. – Bet mašina mums reikalinga.
Visą vakarą į mane spoksanti blondinė prabyla klausimu:
– Kodėl jūs keliaujat?
Iš karto jos akyse pastebiu įkyrų žvilgsnį, reikalaujantį mano dėmesio, bet aš nuleidžiu tai nemačiom ir
pasisukęs į šalia mūsų sėdinčią Brei sakau: – Mes koncertuojam.
– Kaip tai? Turite savo grupę? – toliau kamantinėja blondinė.
Šįkart pažvelgiu į ją.
– Panašiai, – atsakau ir vėl nusisuku į Brei.
– Kokią muziką atliekat? – klausia Teito brolis Kalebas. Įsitaisius prie laužo, jis labiau šliejasi prie kitos
merginos. Jie tikrai nedraugauja, bet nekyla abejonių, kad šiąnakt sukris kartu.
– Klasikinį roką, bliuzą, folkroką ir panašiai, – atsakau ir gurkšteliu alaus.
– Turit mums padainuoti! – nudžiugusi sušunka Brei.
Akivaizdu, kad ir ji apsinešė kaip Kemrina, ir jiedvi dabar puikiai sutaria.
Kemrina grįžteli į mane, jos akys plačios, dega entuziazmu.
– Tikrai galėtum. Mašinoje turi gitarą.
Purtau galvą:
– Ne. Šįvakar nenusiteikęs.
– Kodėl, mielasis?
Ir vėl tos prasikaltusio šunyčio akys ir firminis Kemrinos inkštimas, kuriems negaliu pasipriešinti ir visada
darau kaip prašomas. Tačiau neskubu sutikti, vis dar viliuosi, kad ji apsigalvos ir pasakys: tiek to.
Bet ji neapsigalvoja.
– Tikrai, bičiuli. Jeigu turi gitarą ir moki dainuoti, būtų smagu paklausyti, – prašo Teitas.
Dabar jau visų akys įbestos į mane – net ir Kemrinos, o ji yra vienintelė, dėl kurios aš tai padarysiu.
Tenka nusileisti. Pakylu, einu prie mašinos ir atsinešu gitarą.
– Turėsi dainuoti su manim, – sakau jai sėsdamasis šalia.
– Neee! Aš per daug apsvaigusi!
Pabučiuoja mane į lūpas ir pasislinkusi toliau, kad man liktų daugiau vietos, įsitaiso prie Brei su Eliju.
– Gerai, tai ką norėtumėt išgirsti?
Klausimas skirtas Kemrinai, bet į jį atsako Teitas.
– Ai, kas tau pačiam labiau prie širdies.
Perkratau mintyse keletą dainų ir galiausiai pasirenku vieną, pačią trumpiausią. Brūkšteliu per stygas,
greitai suderinu ir pradedu brązginti „Apsiniaukę“. Iš pradžių groju abejingai, per daug neįsijausdamas, bet
paskui, kaip ir visada, pradėjęs dainuoti tampu kitu žmogumi ir įlieju į dainą visą savo sielą. Bene visą dainą
traukiu užsimerkęs, tačiau visuomet jaučiu klausančiųjų energiją, jaučiu, ar jie tą dainą supranta, ar ne.
Šįkart supranta visi.
Dainuodamas antrą priedainį, įsmeigiu akis į Kemriną ir braukau per stygas. Ji klūpi ant smėlio sulenktomis
kojomis ir palengva siūbuoja į šonus. Kitos merginos taip pat siūbuoja įsijautusios į muziką. Po paskutinio
priedainio pajuntu, kad šita daina mane užveda kitai. Brei nesitveria savam kaily ir neužsičiaupdama giria
dainą, stengiasi įtikti Kemrinai ir už tai pelno mano prielankumą. Priešingai nei ta blondinė, kuri dabar dar
įdėmiau spokso į mane.
– Žinai, tu išties groji puikiai, – pagiria Teitas.
Ir pridega suktinę.
– Padainuok dar vieną, – prašo Brei ir vėl atsiremia į Eliją. Šis apkabina ją abiem rankom iš nugaros.
Teitas paduoda suktinukę Kemrinai, ši paima ir kurį laiką žiūri į ją, svarstydama, ką su ja daryti: rūkyti ar ne.
Jos veide pastebiu šmėstelint skausmingą užuominą. Suprantu, prisiminė savo silpnumo akimirkas, kai gėrė
skausmą malšinančius vaistus. Ir papurto galvą.
– Ne, ačiū. Gal geriau šįvakar apsieisiu tik su alum.
Širdyje apsidžiaugiu dėl jos sprendimo ir nusišypsau. Paskui Teitas pasiūlo man ir aš taip pat atsisakau.
Mielai užtraukčiau kartą kitą, bet nenoriu mėgautis tuo, ko Kemrina atsisako.
Šiaip nesu „žolės“ mėgėjas, bet retsykiais užtraukti dūmo visai neblogai. Tik šįsyk ne ta proga.
Spragsint laužui sudainuoju dar kelias dainas. Galiausiai Kemrina prisideda prie manęs ir vieną
padainuojam kartu, bet paskui man kyla noras apkabinti savo merginą ir mėgautis vakaru. Padedu gitarą prie
savęs ant patiesalo ir pasisodinu Kemriną ant kelių.
Teito brolis jau kurį laiką laižosi su ana mergina ir glamonėjasi. Dėl numanomų priežasčių abu mažai
kalba. O ta įkyriai mane nužiūrinėjusi blondinė, regis, pagaliau suprato užuominą. O gal tiesiog per daug
apsinešė ir aš jai jau neberūpiu.
Iš Teito visureigio vėl garsiai sklinda muzika, jis grįžta nuo jo nešinas buteliu Seagram 7 džino, dviem litrais
Sprite ir krūvele vienkartinių stiklinaičių. Jo mergina ima pilstyti gėrimus ir siųsti stiklinaites ratu.
– Gurkštelk, – paragina Teitas. – Nesijaudink, šiąnakt niekur nereikės važiuoti. Farai apie šią vietą nieko
nežino.
– Gerai, vieną išgersiu, – sakau.
Prisiminęs, kaip Kemrina žiūrėjo į Teito pasiūlytą suktinukę, atsisuku į ją ir sakau: – Jeigu nori, galiu
negerti.
Nenoriu, kad ji jaustųsi kalta, jog per daug išgėrė, kita vertus, nenoriu, kad iš ryto jai būtų bloga.
– Ne, viskas gerai, mielasis. Aš irgi išgersiu vieną, gerai?
Ji žiūri į mane ir meiliai šypsosi, tarsi lauktų mano leidimo, ir man tai labai patinka.
– Gerai, – nenorėdamas jos užgauti nusileidžiu, ir ji paima iš Teito merginos rankų stiklinaitę.
Sėdim, geriam ir ilgiausiai plepam apie visokius niekus. Kemrina juokauja, šypsosi ir čiauška su Brei apie
tamponus. Nežinau, kaip ši tema iškilo, bet ir nenoriu žinoti, nes mums visiems labai smagu. Netoliese per
garsiakalbius aidi muzika grupių, apie kurias man net neteko girdėti, o pastarosios kelios dainos mane išties
suintrigavo. Neabejoju, kad atliekamos to paties dainininko.
– Kas čia toks? – klausiu Teito.
Jis pakelia akis nuo savo merginos, kuri guli padėjusi galvą jam ant kelių, ir klausia: – Kas? Grupė?
– Taip, – sakau. – Liuksiškai dainuoja.
– Čia, drauguži, yra Daksas Rigsas. Solo. Atrodo, pradėjo su grupe „Acid Bath“... – susimąsto, bando
prisiminti. – Na, jis dainavo su keliomis grupėmis. Geriausiai žinomos – „Acid Bath“ ir „Agents of Oblivion“.
– Žinai, man regis, „Acid Bath“ jau esu kažkur girdėjęs, – tariu ir gurkšteliu džino su Sprite.
– Nenustebčiau, – priduria Teitas.
– Reikės daugiau pasidomėti. Ar jis – nepriklausomas muzikantas?
Baigusi pokalbį su Brei apie tamponus, Kemrina pasislenka prie manęs ir padeda ant peties galvą.
 – Taip, niekad nepasidavė pagrindinei srovei, – dėsto Teitas. – Ir gerai, nes ta šiuolaikinė muzika – šūdas.
Siutas ima, kai matai, kaip geriausi dainininkai parsiduoda dantų pastos ir kitokio šlamšto reklamai.
Nusijuokiu.
– Tai jau tikrai. Niekada gyvenime nepasirašyčiau kontrakto su įrašų studija, nors ir labai prašytų.
– Suprantu tave, – sako Teitas. – Sykį pasirašei – parsidavei visiems laikams. Tavo muzika tau jau
nebepriklauso, o pats lankstaisi mulkiams, kad išrašytų tau čekį.
Šitas vyrukas man jau pradeda patikti. Po truputį.
– Endriau, man reikia pasiusiot, – sako Kemrina.
Pažvelgiu į ją, paimu iš jos stiklinaitę ir pastatau ant smėlio.
– Aš irgi norėčiau nusičiurkšt, – tariu jai ir Teitui.
Teitas mosteli ranka su jau antra cigarete tarp pirštų ir parodo: – Eikit ana ten. Tenai nėra stiklų ir kitokio
mėšlo.
Pastatau ant smėlio savo stiklinaitę šalia Kemrinos ir padedu jai atsistoti. Klampojam abu per smėlį ir
tamsą prie medžių guoto ir akmenų, kol įsitikinam, kad niekas mūsų nemato.
– Šiąnakt teks miegoti čia. Aš jau nebegalėsiu sėsti prie vairo.
Kemrina pritupia, o aš čiurlenu už kelių žingsnių nuo jos.
– Žinau, – sako ji. – Kaip suprantu, šiąnakt pagaliau galėsime miegoti po žvaigždėmis, ar ne?
Mintyse nusijuokiu. Mano pupytė tokia girta, kad jau liežuvis veliasi.
– Taip, ko gero, – pritariu. – Bet žinai, šitas kartas nesiskaitys, nes iš ryto tu vis tiek nieko neprisiminsi.
– Prisiminsiu.
– Neee, neprisiminsi.
Atlikusi reikalą ji vos nenuvirsta aukštielninka, paskui sunkiai atsistoja. Sugriebiu ją už rankos ir apkabinu
per liemenį. Pakštelėjęs į viršugalvį ištariu: – Labai tave myliu.
Nežinau, kodėl kaip tik šią akimirką man užėjo noras jai tai pasakyti, bet jausdamas ją šalia ir žinodamas,
kad šiąnakt jai reikalinga globa, nes pati savimi nepasirūpins, turėjau tai padaryti. Žodžiai seniai kirbėjo
galugerkly ir, prisipažinsiu, jau buvo pradėję dusinti. Galėčiau dėl to kaltinti alkoholį, bet ne, nes net ir
blaiviausias myliu ją nė kiek ne mažiau nei dabar.
Kemrina apsiveja abiem rankom man liemenį, priglaudžia galvą man prie krūtinės ir mes patraukiame
atgal. Stipriai spustelėjusi ištaria: – Ir aš tave myliu.
24

Vis gilyn į naktį mūsų mažoje grupelėje nuotaika pradeda keistis. Kalbų vis mažiau, o glamonių vis daugiau.
Vienoj laužo pusėj Brei su Eliju guli susiglaudę šonais. Teitas su savo mergina, regis, jau dulkinasi; beliko tik
nusimesti drabužius. Laimė, ta neaiški blondinė atsikniso nuo manęs ir dabar, per aštuonis žingsnius nuo mūsų
su Kemrina, padeda savo draugei sužadinti Kalebą.
Taip, jaučiu, kad jau žinau, kur link viskas krypsta. Nieko tokio. Tokioj situacijoj jau yra tekę būti, tik šįkart
mano tikslas nėra patenkinti iš karto dvi paneles. Man reikia apsaugoti Kemriną nuo šito mėšlo.
Jau noriu virsti ant šono ir šnektelėti su šalia manęs gulinčia Kemrina, kai staiga, regis, žemė ima slysti iš po
manęs. Bandau pakelti galvą. Sakyčiau, bandau. Toks jausmas, lyg man akyse šoktų fėjos. Atmerktose akyse.
– Kad tave kur... – garsiai nusikeikiu, o gal ir ne. Gal man tik taip pasirodė.
Pakeliu prieš save ranką ir man atrodo, kad tarp nykščio ir smiliaus kybo įstrigęs mėnulis. Bandau jį
nukratyti, bet jis toks sunkus, kad mano ranka nusvyra žemyn. Alkūnė sminga į smėlį kaip pelų maišas.
Galva sukasi ratais. Laužas žėri mėlynai, geltonai ir tamsiai raudonai. Ausyse gaudžia triskart stipresnis
vandenyno šniokštimas, sumišęs su degančių lauže šakų traškėjimu ir kažkieno aimana.
– Kemrina, kur tu?
– Endriau... Aš... aš čia. Atrodo.
Negaliu pasakyti, ar čia tikrai jos balsas.
Kietai užmerkiu akis ir vėl atsimerkiu, bandau sutelkti žvilgsnį, bet sumoju, kad nieko nenoriu matyti.
Patenkintas šypsausi. Mano veidas toks atsipalaidavęs, kad akimirksnį išsigąstu, jog taip besišypsant jis gali
plyšti pusiau. Bet na ir kas.
O tu... Viešpatie aukštielninkas... Man haliucinacijos. Kokio velnio jie man pripylė?
Bandau stotis, bet kai įsivaizdavęs, jog atsistojau, pasižiūriu žemyn, matau, kad net nepajudėjau. Mėginu
tą padaryti darsyk, bet rezultatas tas pats.
Kodėl negaliu atsikelti?!
– Po perkūnais, Teitai! – girdžiu balsą, bet negaliu suprasti kokį: vyrišką ar moterišką. – Koks geras šitas
šūdas. Eina sau! Man akyse vaivorykštės. Suknista laumės juosta...
Ir tada tas balsas užtraukia dainą „Laumės juosta“.
O aš pats jaučiuosi lyg atsidūręs Kvailių mieste, bet nenoriu iš jo išeiti.
Galiausiai gulėdamas aukštielninkas ant žemės bandau pasitikrinti, kokioj padėty esu, ir imu tapšnoti
apsunkusių rankų delnais smėlį. Paskui pakeliu akis į juodą dangų ir regiu įmantriausiais raštais pirmyn atgal
skriejančias žvaigždes.
Tarsi vaiduoklis iš tamsos išnyra Kemrinos veidas ir priglunda man prie krūtinės.
– Mažule, – prabylu, – kaip tu?
Man dėl jos neramu, bet vis tiek nesiliauju šypsotis.
– Man viskas geraaaai. Labai gerai.
– Gulk šalia manęs, – paprašau.
Pajutęs jos galvą sau ant krūtinės užsimerkiu ir traukiu į save kvapą šampūno, kuriuo ji trenkasi galvą, tik
šįsyk jis gerokai stipresnis. Viską jaučiu stipriau. Kiekvieną garsą. Vėjo dvelksmą sau ant veido. Dakso Rigso
dainą „Nakties užgaida“, mano galva, kažkur labai toli, bet ji skamba taip garsiai, kad atrodo, jog visureigis
stovi man prie ausies. Tarsi užuodžiu jo padangų smarvę.
Nesusilaikau ir pats visa gerkle uždainuoju „Nakties užgaidą“. Nesuprantu, iš kur moku šios dainos žodžius,
bet moku, ir tiek. Po perkūnais, tikrai ją moku. Atrodo, daina niekada nesibaigs, bet man nė motais. Galiausiai
liaujuosi dainavęs ir guliu užsimerkęs, leidžiu muzikai užlieti mano kūną. Šiuo metu man niekas nerūpi,
gyvenu tik šia akimirka. Esu nenusakomai susijaudinęs. Akimirksnį – man taip atrodo – pajuntu tą patį gaivų
vėjo gūsį dvelktelint ir mano veidu, ir pimpiu. Ir man taip gera.
– Kemrina? Kas čia? O, taip...
Nesuprantu, ką kalbu, ir apskritai ar ką nors kalbu. Protas sako, jog turiu pasirūpinti, kad ji neapsijuoktų,
prie žmonių darbuodamasi burna, bet kartu nenoriu ir jai trukdyti.
Pristigęs oro sukteliu galvą į šoną ir matau Kalebą, užvirtusį ant vienos panos, jos plikos šlaunys apsivijusios
jo spyruokliuojantį kūną. Nusisuku į kitą pusę. Paskui vėl žiūriu į dangų. Žvaigždės juda tamsoje, palikdamos
ilgas šviesos uodegas. Pajutęs savo vyriškumą įsiremiant jai į galugerklį, nusipurtau.
Pažvelgiu žemyn ir matau šviesius plaukus. Ištiesiu ranką, noriu juos paliesti, noriu nustumti ją nuo savęs,
bet kartu trokštu, kad apžiotų ir paimtų dar giliau. Pasilieku prie antrojo varianto, bet kai atlošęs galvą
pamatau šalia manęs gulinčios Kemrinos veidą, kilsteliu pečius nuo žemės.
– Šalin, kale tu! – įstengiu sušukti.
Nuspiriu ją nuo savęs, ir man akimirksniu suveikia kvaišalai. Visas smagumas dingsta.
Prisiverčiu atsisėsti. Bandau abiem rankom daužyti sau per galvą, vildamasis greičiau prablaivėti, bet
niekas nepadeda. Su vargu įspraudžiu atgal į kelnes savo pimpį ir pažvelgiu priešais, kitapus laužo, kur ta
pasiutusi kalė jau drybso nusmigusi prie Kalebo. Nesuprantu, kiek praėjo laiko, bet visi guli kaip negyvi,
išskyrus mane.
Apima baisi panika. Man trūksta oro. Kas čia, po perkūnais, dedasi?
Griūnu ant šono ir čiumpu Kemriną, prisitraukiu prie savęs ir stipriai apkabinu.
Daugiau nieko nebeprisimenu.

Kemrina
Man bloga. Dieve, niekada gyvenime dar nesu turėjusi tokių tragiškų pagirių. Mane pažadina ankstų rytą
patekėjusi saulė ir nuo vandenyno pučiantis lengvas vėjelis. Iš pradžių guliu ir bijau pajudėti, nes galiu
apsivemti. Galvoj kala kūjais, pirštų galiukai apmirę, baisiai pykina ir visas kūnas dreba. Sudejavusi plačiau
praplėšiu akis, vieną ranką užsidedu skersai pilvo. Esu tikra, kad nepavyks iš čia pasišalinti pirma gerai
neišsivėmus, todėl stengiuosi kaip įmanydama susilaikyti.
Guliu ant smėlio, skruostu prisiplojusi prie žemės. Jaučiu prie odos prilipusias smilteles. Labai atsargiai
pakeliu ranką ir nusivalau, kad nepatektų į akis.
Išgirstu plekšt, paskui kažkokį trekštelėjimą ir riksmą.
Nepaisydama streikuojančio skrandžio, atvirstu ant kito šono veidu į vandenyną.
– Atstok nuo jo! – girdžiu šaukiant merginą.
Tai mane dar labiau išbudina, bet tą pačią akimirką suvokiu, kaip giliai buvau išsijungusi. Tačiau dabar jau
visai išsibudinau. Pakeliu nuo smėlio galvą ir matau Endrių. Jis kumščiais vanoja Teitą.
– Endriau! – bandau šaukti, bet man skauda gerklę, balsas užkimęs, todėl tik tyliai sugergždžiu. – Endriau!
– šūkteliu dar kartą, palengva atgaudama balsą.
– Kas tau darosi, žmogau? – šaukia Teitas.
Jis bando išsisukti nuo Endriaus, bet šis jo nepaleidžia. Talžo jį kaip kriaušę, ir netrukus Teitas žnekteli
užpakaliu ant smėlio.
Tada prišoka Teito brolis ir skelia Endriui iš šono. Abu susikimba ir pargriuvę ant žemės nusirita kelis
žingsnius tolyn nuo Teito. Endrius sugriebia Kalebą už gerklės ir, persimetęs per save, teškia į žemę, o po kelių
akimirkų pats užvirsta ant jo. Suduoda Kalebui tris stiprius smūgius kumščiu, bet prie jo už nugaros prišoka
Teitas ir nutraukia nuo brolio.
– Po perkūnais, nusiramink, žmogau! – šaukia Teitas.
Bet Endrius puola ant jo ir kerta į smakrą iš viršaus, o aš išgirstu dar vieną vimdantį kaulų traškesį. Teitas
lošteli atbulas ir susiima už žando.
– Tu mums pripylei kvaišalų! Užmušiu už tai! – riaumoja Endrius.
Pagaliau man pavyksta atsistoti ir aš klupinėdama einu prie jo. Jau tiesiu ranką norėdama sugriebti jį ir
atplėšti nuo Teito, kai staiga man pačiai kažkas smarkiai trenkia iš užpakalio ir aš šlepteliu ant smėlio.
Nesuprantu, kas įvyko, bet man iškart užima kvapą. Pakeliu galvą ir matau Kalebą, užvirtusį ant Endriaus.
Tikriausiai pasipainiojau Kalebui po ranka, kai jis ruošėsi pulti Endrių iš nugaros.
Sunkiai pasikeliu nuo smėlio ir pamatau link mūsų atskubantį Eliją.
Apimta panikos dairausi į šalis, paskui vėl žiūriu į Eliją ir man viskas atrodo kaip sulėtintam kine. Negi jie
visi trys puls mušti Endriaus? Na jau ne! Neišdegs! Bandau sugriebti Teitą, o jis su Kalebu ir toliau tvatija
Endrių, bet mane veikiai nustumia į šalį Elijas.
– Pasitrauk! – užbaubia jis.
Endriui pavyksta atsilaikyti prieš Teitą ir Kalebą, jis tvirtai stovi ant kojų ir jam gerai sekasi vanoti abu
brolius, bet jeigu prisidės Elijas, abejoju, ar jam pavyks atlaikyti visus tris.
Elijas šoka prie vaikinų ir dabar jau nebepasakysi, kas ką tvatija, kai staiga dvi rankos suima mane už
pažastų.
– Verčiau būk su manim, brangute, – sako Brei.
Sutrikusi ir išsigandusi matau Eliją skalbiant šonus Kalebui ir man širdy palengvėja, nors neilgam.
Endriaus burna kruvina. Betgi dabar jie visi keturi jau kruvini. Man atrodo, tos muštynės nesibaigs niekada,
po kiekvieno smūgio Endrius atsikerta ir vėl gauna, o aš krūpčioju, užsimerkiu, trokšdama ištrinti iš atminties
šitą vaizdą. Sėdžiu su Brei ant smėlio, ji laiko mane apkabinusi iš nugaros, nes vis dar mano, kad galiu pulti
skirti vaikinų. Bet aš jaučiuosi šlykščiai, man norisi vemti ir aš negaliu pajudėti. Man nuo kaktos varva
prakaitas. Sprandas visas šlapias ir glitus. Dangus staiga ima suktis ratu.
– O, ne, Brei... aš tuoj...
Šliūkšteliu ten, kur sėdžiu. Mano kūnas išsiverčia iš Brei glėbio ir ima nevalingai trūkčioti iš vidaus,
rankomis atsiremiu į smėlį, suleidžiu į jį pirštus. Nugara kilnojasi nuo traukulių, o aš vemiu, vemiu ir vemiu.
Dieve mano, padėk man. Niekada daugiau nebegersiu! Padaryk, kad nebevemčiau! Bet vėmimas nesiliauja. Kuo
daugiau vemiu, tuo smarkiau mano organizmas reaguoja į tą kvapą, į garsus, į bjaurų skonį burnoje, ir aš lupu
ožius dar smarkiau. Jau nebegirdžiu už savęs muštynių triukšmo, nes pati garsiai žiaukčioju ir tąsau tuščią
skrandį, o jame jau nieko nebėra. Galiausiai parvirstu ant šono, nebegaliu pajudėti. Mano kūnas
nenumaldomai trūkčioja, aš visa šlapia, o kūnas tuo pat metu ir dega, ir šąla. Pajuntu šalia prisėdant Brei.
– Tuoj praeis, – girdžiu ją sakant. – Oho, tie miltukai išties stipriai tave suraitė.
– Kas ten buvo? – klausiu ir kaip tik tuo metu mano atminty nedideliais gabalėliais pradeda atgyti
vakarykštė diena.
Net nebegirdžiu, ar ji man ką atsako, ar ne.
Pamenu, viskas klojosi normaliai, niekas neapgirto, kol nepradėjome gerti džino. Bet paskui staiga, lyg iš
niekur nieko, pradėjau nebematyti priešais save, nes viskas ėmė lietis. Bandžiau sutelkti žvilgsnį į tolimesnius
daiktus, į vandenyną, į žvaigždes ir tolumoje per bangas plaukiojančių laivų šviesas. Pamenu, man pasirodė,
kad link mūsų plaukia laivas ir jis tuoj tuoj užlėks ant kranto. Bet neišsigandau. Man visa tai atrodė... gražu. Na
ir kas, kad visi žūsim, vis tiek labai gražu. Dar, pamenu, Endrius dainavo kažkokią labai nešvankią dainą.
Padėjau jam ant krūtinės galvą ir klausiausi, kaip dainuoja. Norėjau nusirengti ir atsigulti ant jo, ir būčiau tą
padariusi, jeigu būčiau galėjusi pajudėti.
Ir dar pamenu...
Pala.
Ta blondinė. Ji manęs klausė... Pala pala.
Pasikeliu nuo smėlio.
– Gal tu geriau dar pagulėk, – sako man Brei.
Pirštų galais paliečiu sau kaktą.
Pamenu, ji sėdėjo šalia manęs ir Brei. Nusilakusi lygiai kaip ir mes visi, bet aš jai nebepavydėjau. Ji su
mumis kalbėjosi, bet aš nekreipiau dėmesio.
Prisiminimams grįžtant vienas po kito, mano kūnas ima trūkčioti vis stipriau.
Ji bandė su manim bučiuotis. Ir, man atrodo, aš jai atsakiau tuo pačiu...
Dieve, man vėl darosi bloga.
Sulenkiu kelius ir atsiremiu alkūnėmis į juos, rankomis užsidengiu veidą. Man baisiai svaigsta galva. Ir
pykinimas dar nepraėjo. Net ir išsivėmus man nė kiek nepalengvėja. Ne, mane vimdo dar smarkiau, ir šįkart
jau nuo nervų.
Palengva grįžta atmintin ir visa kita, ir nors norėčiau apie tai negalvoti, negaliu.
Paskui ji paklausė, ar gali miegoti su manim ir Endrium. Taip, dabar gerai prisimenu. Bet... O Dieve...
Maniau, ji nori tik pagulėti su mumis, o dabar suprantu, kad buvau taip apkvaišusi, jog nė nepagalvojau ją turint
galvoje seksą.
Pasakiau, kad man tas pat.
Pamenu, tada ji...
Man ima stigti oro. Ranka užsidengiu burną, akys virsta iš orbitų, jas gelia nuo vėjo.
Pamenu, ji tenkino Endrių burna.
Bandau atsistoti ir pajuntu ant nugaros Brei ranką.
– Mergaite, baik, – sako ji ir truktelėjusi mane žemyn vėl pasodina ant smėlio. – Nelįsk prie jų. Pati gausi į
kailį.
Ištraukiu iš jos gniaužtų ranką ir vėl bandau stotis, bet nuo staigių judesių ir pašlijusių nervų man vėl
pradeda tąsyti tuščią skrandį.
Tada išgirstu virš savęs Endriaus balsą.
– Velnias, – sako jis Brei. – Gal gali nubėgti iki mano mašinos ir atnešti iš šaldiklio bagažinėje buteliuką
geriamo vandens?
Brei pakyla ir nueina.
Endrius pasiguldo mane ant kelių ir aš liaujuosi žiaukčioti. Nubraukia plaukus nuo burnos ir akių.
– Tie šunys pribėrė mums kvaišalų, mažule, – sako jis.
Praplėšiu akis ir matau jį palinkusį virš manęs, delnais suėmusį man veidą.
– Aš tą kalę nudėsiu, Endriau. Prisiekiu.
Jo akyse sustingsta apstulbusio žmogaus žvilgsnis. Jis turbūt nenumanė, kad aš žinau.
– Ji dar neatsikvošėjo. Mažule, aš...
Veide įsirėžusi kaltė sugelia man širdį.
– Endriau, aš žinau, kas atsitiko, – sakau. – Suprantu, kad tu manei, jog ten aš. Mačiau, kas ten vyko.
– Nesvarbu, – jis sugriežia dantimis. Jam apie akis pradeda drėkti oda. – Galėjau susiprasti, kad ten ne tu.
Dieve, kaip aš gailiuosi. Kaip nesusiprotėjau, – ir delnais dar smarkiau suspaudžia man veidą.
Jau noriu prašyti jo, kad nekaltintų savęs, bet prie mūsų prieina Elijas.
– Atleisk, žmogau. Mes nežinojom. Garbės žodis.
– Tikiu tavim, – atsako Endrius.
Brei ateina su vandeniu ir man jau pradeda grįžti jėgos. Pasikeliu nuo žemės ir atsisėdu, nugara atsiremiu į
pliką Endriaus krūtinę. Jis apsiveja mane rankomis ir taip stipriai suspaudžia glėby, tarsi bijotų, kad
nepašokčiau ir nepabėgčiau nuo jo.
Paskui ištiesia ranką ir paima iš Brei vandenį. Atsukęs kamštelį užsipila ant delno ir numazgoja man kaktą ir
burną. Vėsus vanduo iš karto atgaivina.
– Ei, žmogau, atsiprašau, – prieidamas prie mūsų prabyla Teitas. – Manėm, kad jūs įpratę. Tiesiog įmetėm
visiems po vieną į stiklinaitę. Negailėdami. Atsikvietėme jus čia tikrai neturėdami blogų ketinimų.
Endrius atsargiai pasitraukia nuo manęs ir taip staigiai strykteli, kad aš nė nepajuntu, kada taip atsitinka. Jis
puola prie Teito ir vėl pradeda jį kulti. Mūsų ausyse nuaidi dar vienas pykinimą keliantis kaulų trakštelėjimas.
– Endriau, susimildamas! – šaukiu.
Elijas griebia už rankų Endrių, o Kalebas Teitą ir atplėšia vieną nuo kito.
Endrius leidžiasi Elijo laikomas, bet paskui pasimuisto, ištrūksta iš jo gniaužtų ir atsisukęs į mane padeda
atsistoti.
– Eime, – sako. Bando paimti mane ant rankų, bet aš papurtau galvą ir duodu suprasti, kad jaučiuosi gerai ir
galiu eiti pati.
Endrius pasiima gitarą, o aš paklodę ir mes patraukiame prie Chevelle.
– Gal parvežam Brei su Eliju? – pasiūlau.
Endrius įmeta gitarą į bagažinę, paima iš manęs paklodę ir užmeta ant gitaros. Paskui eina prie vairuotojo
durelių, atsiremia delnais į stogą ir nusvarina galvą tarp rankų. Giliai atsidusęs kerta kumščiu per rėmą.
– Perkūnai trenktų! – šūkteli ir darkart smogia per stogą.
Užuot puolusi raminti, nusprendžiu leisti jam atvėsti pačiam. Meiliai žiūriu per stogą iš kitos pusės. Paskui
įlipu ir atsisėdusi užtrenkiu dureles. Jis neskuba sėsti, o paskui išgirstu jį sakant: – Jeigu norit, galiu jus parvežti į
miestą.
Nešini savo manta Elijas su Brei ateina prie mūsų ir įsitaiso ant užpakalinės sėdynės.
Endrius
25

Nesuprantu, kaip man pavyksta taip lengvai rasti kelią. Tam tikra prasme man buvo nusišvilpt, kad galim
pasiklysti. Vis dėlto man pasiseka sugrįžti į miestą neišklydus iš kelio ir neklausinėjus, kur pasukti. Visi keturi
važiuojam beveik nekalbėdami. O jeigu kas ir pasakoma, tai mano galvoje neužsilieka.
Atvažiavę į stovėjimo aikštelę prie viešbučio atsisveikinam su Eliju ir Brei. Galbūt galėjau Elijui padėkoti ir
palinkėti jiems sėkmės ar net pakviesti kur nors su mumis praleisti vakarą, bet šiomis aplinkybėmis, jiems
padėkojus už parvežimą, įstengiu tik linktelėti.
Išsuku iš aikštelės ir apvažiuoju viešbutį prie mūsų langų.
Kemrina nedrįsta manęs kalbinti. Ne bijo, o tiesiog nedrįsta. O aš negaliu pažvelgti į ją. Dėl to, kas įvyko,
jaučiuosi labai negerai ir niekada sau už tai neatleisiu.
Kemrina įsitveria man į ranką ir mes nuskubam tiesiai į savo kambarį. Atlapoju duris ir iš karto puolu krauti
į krepšius mūsų daiktų.
– Čiagi ne tu...
Neleidžiu jai baigti.
– Nereikia. Labai prašau. Leisk man... susikrauti.
Ji liūdnai pažiūri į mane, bet vis tiek linkteli ir nusileidžia.
Netrukus mes vėl riedam pakrante tolyn į šiaurę. Tikslas: bet kur, tik ne Florida.
Visą valandą sėdint prie vairo mintyse vis iš naujo perkratau tai, kas įvyko, ir bandau ką nors suprasti. Išsuku
iš autostrados ir sustoju šalikelėje. Čia ramu. Kurį laiką spoksau nudelbęs akis sau į sterblę, paskui į priekinį
stiklą. Staiga suvokiu taip stipriai spaudžiąs vairą, kad net krumpliai pabalę. Galiausiai piktai atidarau dureles ir
išlipu.
Sparčiai žingsniuoju žvyruotu kelkraščiu, paskui per purvynę nusileidžiu į pakelės griovį, perlipu jį ir
patraukiu tiesiai prie artimiausio medžio.
– Endriau, palauk! – girdžiu šaukiant Kemriną.
Bet aš einu toliau ir priėjęs tą prakeiktą medį imu jį tvatyti taip, kaip vanojau Teitą ir Kalebą. Prasikertu
krumplius, dabar man per ranką ir tarpupirščius teka kraujas, bet aš vis tiek nesiliauju.
Nusiraminu tik tada, kai Kemrina išdygsta tarp manęs ir to medžio ir abiem rankom taip smarkiai stumteli
mane į krūtinę, kad aš vos nepargriūnu aukštielninkas. Jai iš akių rieda ašaros.
– Liaukis, girdi! Prašau! Pabaik!
Sudrimbu ant žolės, sėdžiu sulenkęs prieš save kelius, nusvarinęs tarp kojų kruvinas rankas. Gunksau
palinkęs į priekį, nukoręs tarp kelių galvą. Matau prieš akis tik juodą žemę.
Kemrina atsisėda priešais mane. Jaučiu sau ant skruostų jos rankas, ji bando pakelti mano galvą, bet aš
nesiduodu.
– Tu negali šitaip elgtis, – sako ji virpančiu balsu. Ji bando sugauti mano žvilgsnį, ir galiausiai aš pažvelgiu į
ją, nes man labai skaudu girdėti ją verkiant. Žiūriu į ją, mano paties akyse pykčio ašaros, kurias visaip bandau
sulaikyti. – Mielasis, tu čia niekuo dėtas. Tau pribėrė kvaišalų. Kiekvienas, taip apsvaigęs kaip tu, būtų taip
pasielgęs, – ji tvirtai suspaudžia pirštais man skruostus. – Tu čia niekuo dėtas, supranti?
Bandau nuo jos nusisukti, bet ji patraukia mano rankas ir atsiklaupia man tarp kelių, žiūri į veidą ir aš
instinktyviai ją apkabinu.
– Vis tiek galėjau kaip nors susivaldyti, – sakau nudelbęs akis. – Esmė ta, Kemrina, kad aš turėjau tave
apsaugoti. Negalėjau leisti, kad tave apsvaigintų miltukais, – vien apie tai pagalvojęs vėl imu pykti ant savęs. –
Turėjau tave nuo šito apsaugoti!
Kemrina apkabina mane abiem rankom ir priglaudžia mano galvą sau prie krūtinės. Paskui kiek
atsitraukusi sako:
– Endriau, pažvelk į mane. Būk geras.
Padarau kaip liepiamas. Jos akyse regiu skausmą ir užuojautą. Švelniais pirštais ji spaudžia mano
apžėlusius skruostus. Lėtai pakšteli į lūpas ir sako:
– Tai buvo silpnumo akimirka, – tarsi norėtų priminti man tai, ką aš jai kalbėjau prieš kelis mėnesius, kai
aptikau tabletes. – Aš lygiai tiek pat kalta, kiek ir tu. Nesu kvaila. Galėjau susiprasti, kad nevalia palikti jiems
mūsų gėrimų be priežiūros. Čia tu tikrai niekuo dėtas.
Vėl nuleidžiu akis, paskui pakeliu ir pažvelgiu į ją. Neįsivaizduoju, kaip jai paaiškinti, kad dėl to, kas esu,
jaučiuosi smarkiai už ją atsakingas. Šia atsakomybe aš didžiuojuosi ir jaučiu ją nuo pirmos dienos, kai tik mudu
susipažinome. Mane žudo... mane tiesiog varo į kapus tai, kad „silpnumo akimirką“ negalėjau jos apsaugoti,
kad man praradus budrumą ji galėjo būti užgauta, išprievartauta ar užmušta. Kaip priversti ją suprasti, kad
tegu ji manęs ir nekaltina, bet jos nuomonė, kurios aš šįkart nelabai paisau, mano apsižioplinimo vis tiek
nepateisina? Jai galima išgyventi silpnumo akimirką, o man ne. Manoji tampa visiška nesėkme.
– Aš niekada gyvenime tavęs dėl to nekaltinsiu, – priduria ji.
Žiūriu į ją ir bandau įžvelgti, ar ji ką nors supranta, bet ji toliau varo savo.
– Apie tai, ką ta mergina padarė, – dėsto Kemrina, – aš tau niekada nepriminsiu, nes tu čia niekuo dėtas, –
jaučiu, kaip jos pirštai suspaudžia man veidą. – Ar tiki manimi?
Lėtai linkteliu.
– Taip. Tikiu.
Kemrina atsidūsta.
– Be to, galbūt iš dalies aš pati kalta, – ir nusuka akis į šalį.
– Kaip tai?
– Na, – prabyla ji, kaltai žvelgdama į tolį, – ko gero, aš pati netyčia daviau jai sutikimą.
Mane tai smarkiai nustebina.
– Pamenu, ji klausė, ar galima miegoti su mumis, ir aš, man regis, jai leidau. Nemaniau, kad ji turi omeny...
seksą. Jeigu nebūčiau apsvaigusi, tikrai būčiau supratusi, kur ji lenkia. Endriau, atsiprašau. Dovanok, kad
leidau tai puskvaišei tave įskaudinti.
Imu purtyti galvą.
– Mes abu čia niekuo dėti, todėl būk gera, nemėgink prisiimti dalį kaltės sau, gerai?
Neišvydęs jos veide šypsenos, kurią taip tikėjausi pamatyti, ištiesiu rankas ir apkabinu jai liemenį, pradedu
kutenti, o ji ima krykšti. Paskui garsiai juokiasi ir muistosi taip smarkiai, kad parvirsta aukštielninka, o aš
užšoku ant jos, apžergiu kojomis liemenį ir laikau suspaudęs, atsirėmęs keliais, kad nesutraiškyčiau.
– Liaukis, Endriau! Gana! Labai prašau! Nustoook!
Ji klykia iš juoko, o aš dar smarkiau kutenu jai šonus.
Staiga išgirstu policijos automobilio sirenos kauksmą ir sustingstu kaip įgeltas. Jis sustoja už mūsų
mašinos.
 – Ot, velnias, – tariu žvelgdamas į Kemriną. Jos plaukai susitaršę, prisivėlę sudžiūvusios žolės šapų.
Nulipu nuo jos ir ištiesęs kruviną ranką padedu jai atsistoti. Ji paima ir strykteli ant kojų, nusipurto žoles.
Mes traukiam prie savo automobilio, o tuo metu iš policijos mašinos išlipa patrulis.
– Ar visada paliekat atlapotas dureles, sustojęs autostradoj, kaip dabar? – klausia jis.
Dirsteliu į dureles, paskui į jį.
– Ne, pone, – atsakau. – Iššokau nusivemti ir nespėjau uždaryti.
– Vairuotojo pažymėjimą, draudimą ir registracijos liudijimą.
Ištraukiu iš piniginės vairuotojo pažymėjimą, paduodu patruliui, tada apeinu iš kitos pusės ir atsidaręs
daiktadėžę surandu draudimo polisą ir registracijos liudijimą. Kemrina stovi atsirėmusi į automobilio galą,
sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Patrulis eina prie savo automobilio, – prieš tai dėbtelėjęs į mano kruvinas
rankas, – ir atsisėdęs suveda į kompiuterį mano duomenis.
– Tikiuosi, nesi nuslėpęs nuo manęs kokios vagystės, žmogžudystės ar dar ko, – sako Kemrina, kai aš priėjęs
prie jos irgi atsiremiu į automobilio bagažinę.
– Nea, žmogžudysčių etapas jau baigėsi, – atsakau. – Jis man nieko neprikirps, – ir švelniai niukteliu jai į
šoną.
Po kelių nerimastingų minučių prie mūsų prieina policininkas ir atiduoda man dokumentus.
– Kas rankai? – klausia.
Pažvelgiu į savo ranką ir tik dabar, jam paklausus, pajuntu skausmingą tvinkčiojimą. Tada parodau ne per
toliausiai augantį medį.
– Kažkaip smogiau į medį.
– Kažkaip smogei į medį? – įtariai klausia patrulis, ir aš pastebiu jį kas kelias sekundes dėbčiojant į Kemriną.
Dieve, dabar jis turbūt galvoja, kad aš ją primušiau, o turint galvoje, kad po vakarykščios nakties ir mūsų
voliojimosi žolėje ji atrodo nekaip, jos išvaizda tik padės patvirtinti jo spėjimus.
– Gerai jau, aš daužiau kumščiu medį.
Dabar jis žiūri į Kemriną ir klausia:
– Ar tikrai taip buvo?
O Kemrina, baisiai susijaudinusi ir suprasdama, lygiai kaip ir aš, ką faras iš tiesų galvoja atsitikus, staiga
imasi Natali taktikos.
– Taip, pone, – prabyla ji ir ima mostaguoti rankomis. – Jis labai įniršo, nes kažkokie šikniai, – staiga
krūpteli, – atsiprašau, vakar mums iškrėtė kiaulystę, ir jis visą rytą tol krimtosi, kol galiausiai išliejo savo pyktį
ant medžio! Aš nulėkiau jo tramdyti, kad nesusižalotų smarkiau, paskui mes ilgai kalbėjomės, o aš atrodau
kaip iš šiknos ištraukta, – oi, atsiprašau, – dėl to, kad vakar mums labai nepasisekė. Bet, garbės žodis, mes abu
tikrai dori žmonės. Narkotikų nevartojam, jis ne koks serijinis žudikas, tad būkit geras, paleiskite mus. Jeigu
norit, galit apieškoti automobilį.
Veidas. Delnas. Akimirka.
Mintyse nusijuokiu. Jeigu jis ir apieškos automobilį, nieko nesuras. Nebent... mūsų laikinieji draugai Elijas
ir Brei būtų netyčia numetę kur ant užpakalinės sėdynės maišelį žolės ar kokios kitos draudžiamos narkotinės
medžiagos.
Ot velnias... Kad tik neatsitiktų taip, kaip rodoma filmuose.
Žvilgteliu į Kemriną ir nesmarkiai pakraipau galvą.
Ji išpučia į mane akis.
 – Ką aš pasakiau?
O aš ir toliau šypsausi kraipydamas galvą, nes neišmanau, ką daugiau daryti.
Patrulis sušnarpščia ir ima kandžioti sau vidinę skruosto pusę. Kelis kartus dėbteli tai į mane, tai į Kemriną,
nieko nesako, o mums tik dar labiau kelia įtampą.
– Žiūrėkit, kitąsyk nepalikit atlapotų durelių, – sako faras, o jo veidas lieka toks pat neįskaitomas kaip iš
pradžių. – Būtų labai gaila, jei koks pravažiuojantis vilkikas nupūstų šešiasdešimt devintųjų Chevelle, ir dar
tokios puikios būklės.
Mano veidą nedrąsiai nušviečia šypsena.
– Pažadu.
Patrulis aplenkia mus ir nuvažiuoja, o mes kurį laiką dar sėdime savo automobilyje.
– Jeigu norite, galite apieškoti? – pakartoju.
– Žinau! – Kemrina atlošia galvą ir garsiai nusijuokia. – Nenorėjau. Tiesiog nusprūdo nuo liežuvio.
Aš irgi juokiuosi.
– Na, ir vėl tas tavo nekaltas tauškėjimas, kuris, beje, mane truputį gąsdina. Žinai, man atrodo, ta tavo
geriausia draugė – visiška tavo priešingybė – daro tau neigiamą įtaką. Bet šįkart ji padėjo mums išsisukti iš
bėdos.
Uždedu rankas ant vairo.
Kemrina šypsosi ir jau norėtų kažką atsikirsti į repliką Natali atžvilgiu, bet staiga pamato mano kruvinus
krumplius. Pasislinkusi arčiau manęs atsargiai suima delnais mano plaštaką.
– Reikia nuplauti žaizdą, kad neužsikrėstų, – sako ji ir palinkusi prie rankos pradeda atsargiai rankioti iš
prakirstos odos žolės šapelius ir purvą. – Žaizda gan gili, Endriau.
– Nieko baisaus, – nuraminu. – Siūti nereikės.
– Ne, tau reikia ne siūti, o gerai užtvoti per subinę. Nedrįsk daugiau man krėsti tokių kvailysčių. Aš rimtai.
Ji nukrapšto nuo žaizdos paskutinį šapelį ir persisvėrusi per sėdynės atlošą bando pasiekti iš galo nedidelį
šaldiklį.
Pasuku galvą dešinėn ir išvystu šortukais aptemptą jos užpakalį. Kilsteliu tą pačią kruviną ranką ir vienu
pirštu užkabinęs kelnaičių gumytę garsiai plekšteliu ja per nugarą. Kemrinos tai per daug nenustebina, bet
atsisukusi su buteliuku rankoje ir vėl klestelėjusi ant savo sėdynės pažvairuoja į mane.
– Nusiplauk, – paliepia duodama man buteliuką su vandeniu.
Atsidarau dureles, paimu buteliuką, iškišu ranką ir pilu vandenį ant žaizdos.
Kažko ieškodama rankinuke Kemrina sako:
– Jei kitąsyk taip įsiusi ir sumanysi išlieti pyktį ant negyvų daiktų, aš tikrai įrašysiu tavo pavardę į savo
psichiškai nesveikų žmonių sąrašą, – pareiškia ji ir paduoda man tūbelę neosporino tepalo.
Pakraipau į šalis galvą ir paimu. Ko gero, su ja dėl šito ginčytis išties neverta.
Kemrina rodo pirštu į tūbelę ir ragina greičiau tepti. Nusijuokdamas atkertu jai:
– Ot kokia reikli karvytė.
Kemrina juokais niukteli man į ranką (ir pati užsigauna) ir subara, kam pavadinau ją stora. Visa tai ji daro
juokais, ir aš manau, kad šitaip ji bando padėti man užsimiršti dėl to, kas įvyko. Po kelių minučių mes jau
kalbamės apie muziką, į kokius barus ar klubus eisime koncertuoti, kol pasieksime Naująjį Orleaną.
Mes jau anksčiau buvome nusprendę, kad nesvarbu, kur keliausime ir kur sustosime, galiausiai vis tiek, kad
ir kas nutiktų, turime aplankyti savo mėgstamiausią barą Misisipėje.


Tai buvo prieš dvi dienas. O šiandien mes įsikūrėme puikiame viešbutyje nuostabioje Alabamos valstijoje.
Kemrina
26

– Ar šįvakar džiaugiesi, ar reikės popierinio maišelio išsivemti? – klausia Endrius, išeidamas iš vonios,
rankšluosčiu apsijuosęs klubus.
– Ir viena, ir kita, – atsakau. Padedu ant spintelės televizoriaus pultelį ir atsisėdu lovoje. – Dainą moku, bet
šįvakar pirmąkart dainuosiu solo. Todėl taip, bijau velnioniškai.
Endrius pasirausia savo krepšyje ant staliuko prie televizoriaus ir susiranda apatinius. Rankšluostis
nukrenta ant grindų. Pakreipiu galvą į šoną ir grožiuosi nuo lovos jo patraukliu pliku užpakaliu. Endrius
užsimauna apatinius ir plekšteli jų gumele sau per liemenį.
– Visi mirs nuo tavo dainos, – sako jis ir atsisuka į mane. – Daug repetavai ir jau moki be priekaištų. Be to,
jeigu manyčiau, kad esi dar nevisiškai pasiruošusi, iš karto pasakyčiau.
– Neabejoju, kad pasakytum.
– Na, tai ar darbui jau pasirengusi? – klausia jis ir baigia vilktis likusius drabužius.
– Taip. Beveik. Kaip atrodau?
Nulipu nuo lovos ir apsisuku. Vilkiu juodą trumputę aptemptą palaidinę ir siaurus džinsus.
– Pala, – kilsteliu pirštą. Apsiaunu naujuosius juodus aulinukus ir užtraukiu užtrauktukus, tada vėl apsisuku
ir atsistoju savo firmine poza, gal kiek truputį perlenkdama.
– Kaip visada nepakenčiamai seksualiai, – plačiai šypsodamas pagiria jis. Paskui prieina prie manęs ir
suėmęs tarp pirštų paglosto mano kasą.
Šįvakar aš pirmą kartą dainuosiu Stivi Niks dainą „Beveik septyniolika“, bet porą valandų iki pasirodymo
turėsiu padirbėti padavėja, o Endrius nurinkinės nuo staliukų indus. Vienas nulis! Mano darbas geresnis.
Kai atvykstam lygiai septintą, čia jau pilna žmonių. Man patinka šio baro aplinka. Scena padoriai didelė, o
staliukai ir šokių aikštelė – milžiniški. Žmonių kaip silkių, ir dėl to dar labiau nervinuosi. Įsitvėrusi Endriaus
rankos, slenku paskui jį, ir mes abu nusibraunam pro susirinkusius žmones į salės galą. Mums pasisekė gauti šį
laikiną darbą, ir esame patenkinti, kad kelis vakarus dirbsime kartu. Visus kitus atsitiktinius darbelius nuo pat
Virdžinijos dirbdavom atskirai. Aš tai šen, tai ten tvarkydavau kambarius, o Endrius plušėdavo prie baro arba
pavaduodavo kokį nors apsaugininką. Tegu jis ir nėra steroidų pripumpuotas raumenų kalnas (džiaugiuosi,
kad taip nėra, nes man būtų bjauru), bet jo raumenys pakankamai dideli ir jį lengvai visur priimdavo. Ačiū
Dievui, jam dar neteko nė vieno išmesti už krūtų į gatvę ar paleisti į darbą kumščių.
Mūsų pastarųjų kelių dienų bosas Germanas – čia jo toks vardas, o ne tautybė, nes vyrukas toks pat
kaimietis kaip ir visi, – paduoda Endriui baltą prijuostę ir prie atlapo prisegamą kortelę su Endės vardu.
Vos laikausi iš juoko, o Endrius pastebi mano linksmą miną.
Germanas nusivalo putlia kaip kimšta dešra ranka nosį, paskui brūkšteli ja per džinsus ir sako:
– Vos tik pamatysi, kad kažkas pakėlė nuo kėdės subinę ir išpirdino lauk, skubiai mauni prie staliuko,
nukraustai indus ir paruoši kitam klientui, – paskui pagraso Endei, oi, tai yra Endriui, pirštu ir priduria: – Žiūrėk,
nekišk nagų prie arbatpinigių. Jie priklauso padavėjai, aišku?
– Taip, pone, – atsako Endrius.
Germanas trumpam nuduria akis į savo užsakymų bloknotą, Endrius be garso, tik lūpomis ištaria: Kas čia per
velnias? – o aš kietai sučiaupiu lūpas, kad nepratrūkčiau kvatotis, kai Germanas vėl pakelia akis į mus.
 Germanas žiūri į mane. Turiu pasakyti, jis tikrai žiūri į mane, visai ne taip, kaip ką tik dėbsojo į Endrių.
Nusišiepia pageltusiais dantimis ir sako:
– O tu turi visą laiką atrodyti taip, kaip va dabar. Meiliai šypsokis ir susišluok arbatpinigius.
Įsivaizduoju, kokias kančias turi ištverti nuolatinės padavėjos, dirbančios šiam žmogui.
Suklapsiu savo nekaltomis melsvomis akimis ir nutaisiusi meilų, gundantį balsą kaip tikra pietietė suulbu:
– Pasistengsiu, pone Germanai. O paskui, kai mano pamaina pasibaigs, tikiuosi, jūs suprantate, prieš
pasirodymą man reikės nueiti už scenos atsipūsti.
Matau, kaip suintriguotas Endrius žiūri į mane išpūtęs akis, bet aš vis tiek toliau stebeiliju į Germaną, kurį
man taip lengvai pavyko apsukti aplink pirštą, kad jeigu dabar liepčiau jam laižyti grindis, tai jis tik paklaustų:
„Kiek metrų?“

Endrius
Mane baisiai užvedė tas žavus iš nežinia kur atsiradęs pietietiškas akcentas. Reikės mudviem apie jį dar
pasikalbėti.
Prisisegu kortelę su vardu, užsirišu nugaroj prijuostę ir čiumpu plastikinį, į vonelę panašų indą, kurį man
paduoda Germanas. Tiek to, man šitas darbas – vienas juokas, bet Germanas, tas mulkis kaimietis, geriau tegu
dvi valandas nesipainioja man po kojom. Be to, galėtų bent kiek pasikvėpinti dezodorantu. Tiksliau, užsipilti
visą kibirą. Šitam bare jis visiškai netinka. Tarsi kokia maištininkų vėliava, iškelta pro langą namo,
kainuojančio keturis šimtus tūkstančių žalių. Iš esmės baras-restoranas įrengtas gana neblogai. Bent jau iš
vidaus.
Pasispaudęs po ranka vonelę įžengiu į salę ir patraukiu prie pirmo laisvo staliuko, kuris krenta man į akį.
Nurenku šiukšles ir nešvarius indus su keptų bulvyčių ir kukurūzų paplotėlių likučiais, sumetu viską į vonelę.
Paskui išsiimu iš prijuostės kišenės pašluostę ir švariai nuvalau stalą, tvarkingai išrikiuoju kečupo ir mėsos
padažų buteliukus. Darbas labai paprastas ir nesudėtingas, kitaip nei padavėjos, kurį, mano galva, galėjo gauti
tik Kemrina po vienos valandos apmokymų vakar, o jau šiandien kibti abiem rankom. Tegu ji ir sukasi ten, kur
barstomi arbatpinigiai, bet jai reikia lankstytis prieš tą siaubingą iškrypėlį, mūsų šefą. Ir man tai be galo
patinka. Čia jai už tai, kad šaipėsi iš manęs, gavusio tik indų nurinkėjo vietą. Ji juokėsi ir vadino mane baro
„subinlaižiu“. Ką gi, tikiuosi, jai nereikės mano pagalbos gelbstint savo dailų užpakaliuką nuo Germano
priekabių. Teks pačiai su tuo dorotis.
Nurenku dar kelis staliukus. Ant vieno matau paliktus penkis, ant kito – dvidešimt dolerių arbatpinigių.
Einant į salės galą iškrauti nurinktų indų, mane sustabdo keturios moteriškės, sėdinčios atskiroje nišoje prie
sienos netoli baro.
– Ei, gražuoliuk, – šūkteli vyriausia iš moterų ir sulenktu pirštu pamoja prieiti. – Ar gali priimti mūsų
užsakymus gėrimams?
– Apgailestauju, ponia. Aš tik nurinkinėju indus.
Bandau sprukti šalin, bet mane sulaiko kita, gražesnė.
– Kertu lažybų – jeigu paprašytume, kad tu mus aptarnautum, tai tave tikrai paaukštintų.
Jos akys blizga, galva linguoja į šonus. Pastebiu, – nes tiesiog į akis krenta, – kad milžiniški jos papai tiesiog
virsta lauk pro ankštos palaidinės iškirptę. Moteris dar labiau atkiša juos.
– Aišku, galite paprašyti, – sakau jai nutaisęs maloniausią miną ir šypsodamasis puse lūpų. – Ir jeigu šefas
sutiks, būsiu jūsų paslaugoms visą vakarą.
Visos keturios tarpusavy susižvalgo, tarsi nebyliai kalbėtųsi mintimis, ir aš pajuntu jau laikąs jas už
pavadėlio.
Kemrina prieina prie manęs iš užpakalio, nešina padėklu su viskio taurėmis ir stikline, pilna banknotų.
Įdomu, ar čia jos arbatpinigiai, ar pinigai už gėrimus. Pradedu nerimauti.
Kemrina man vypteli, nužvelgia moteris prie staliuko ir vėl dėbteli į mane.
– Ar jis jums trukdo, damos? – klausia moterų.
Žinau, kad ji nepavydi, tiesiog šįvakar tarp mūsų vyksta konkurencinė kova. Ji nersis iš kailio, kad tik
laimėtų lažybas, dėl kurių mudu susitarėm važiuodami čionai automobilyje.

– Manai, negaliu gauti arbatpinigių nurinkinėdamas indus?

– Ne, – sako ji. – Indų nurinkėjams arbatpinigių niekas nepalieka.
– Dar pamatysim, – atšaunu ir pasukęs galvą dirsteliu į ją. – Tame bare vienos moterys ir marios alkoholio. Dedu
galvą, arbatpinigių man tikrai nestigs.
– Taip manai? – papūtusi lūpas purkštelėjo ji.
– Taip, – tariau jai ir įsismarkavęs variau toliau, nes jaučiausi gana drąsiai: – Jeigu taip, kertam lažybų, kad aš
už tave surinksiu daugiau.
Kemrina ėmė juoktis.
– Tu rimtai? Nori su manim lažintis?
Sunėrė ant krūtinės rankas ir pakraipė galvą, tarsi būčiau beprotis.
– Taip, – patvirtinau, nors gerai žinojau turįs atsakyti: Ne, juokauju.

Bet aš nepasakiau ne ir dabar turiu laimėti lažybas, antraip, jei laimės Kemrina, turėsiu tris vakarus iš eilės
visą valandą daryti jai masažą. Visa valanda masažo – juodas darbas. Vien apie tai pagalvojus man jau dabar
rankos tįsta žemyn.
Vyresnioji moteris sako Kemrinai:
– Ne, meilute, jis mums visai netrukdo, – ir taip nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, lyg norėtų išrengti
nuogai ir visą išlaižyti. Paskui suneria pirštus ir padeda smakrą ant sulenktų rankų. – Jis gali būti su mumis kiek
tinkamas. O kur jūsų šefas?
– Kažkur čia sukiojasi, – atsako Kemrina. – Pasidairykite stambaus vyruko su firminiais restorano
marškinėliais. Jo vardas Germanas.
– Ačiū, meilute, – padėkoja moteris ir vėl spokso į mane.
Tai mane, turiu prisipažinti, truputį išgąsdina. Kadangi ji, kaip matyti, šios grupelės siela, nusprendžiu
mandagiai pasišalinti, kol moteris iš tiesų nepamanė, kad ir jinai man patinka ir kad man reikalinga Kemrinos
pagalba ištraukti iš balos, į kurią pats įklimpau.
– Gero jums vakaro, damos, – maloniai šypsodamas palinkiu joms ir pasisuku eiti savais keliais.
Pajuntu man į prijuostę kyštelint kažkieno ranką. Stabtelėjęs žvilgteliu žemyn ir pamatau iš jos
šmurkštelint moters pirštus. Ji žiūri įbedusi į mane godžias, aistringas akis.
– Ir tau gero vakaro, pupuliuk, – sako ji.
 Pamerkiu jai akį ir, nužvelgęs kitas tris damas, ramiai pasišalinu. Nuėjęs į virtuvę iškraunu savo vonelę,
paskui kyšteliu ranką kišenėn ir ištraukiu iš jos tris banknotus po dvidešimt žalių.
Velniai rautų, gal tos lažybos iš tiesų ir nėra tokios kvailos.

Po poros valandų...

Ką gi, vis dėlto tikrai kvailos.

– Du šimtai keturiasdešimt, keturiasdešimt vienas, keturiasdešimt šeši, penkiasdešimt šeši, – pasibaigus
mūsų trumpai pamainai, Kemrina skaičiuoja savo arbatpinigius. Kreivai šyptelėjusi priduria: – O kiek tu
surinkai?
Stengiuosi nutaisyti romų veidą, kad mano nusivylimas atrodytų kuo nuoširdesnis, bet su ja man nelengva.
Taigi ištraukiu savo pinigus, darsyk perskaičiuoju ir sakau:
– Aštuoniasdešimt du doleriai.
– Na, turiu pripažinti, kaip indų nurinkėjui, visai neblogai, – pagiria ji ir susižeria savuosius į kišenę.
– Ką turi galvoje? – klausiu nusirišdamas prijuostę. – Gal atleidi mane nuo lažybų?
– Fu! Nė nesvajok! – atkerta ji.
Prie mūsų prieina Germanas.
– Žiūrėkit, pasistenkit, – sako jis. – Ir jokių čia man repų ar šiuolaikinių bliovimų, – ir ima spragsėti pirštais,
tarsi bandydamas prisiminti kokį nors pavyzdį, bet nepavykus tiesiog numoja ranka. – Čia jums ne „Amerikos
talentai“.
– Supratom, – meiliai šypsodamasi atsako jam Kemrina.
Išsišiepęs iki ausų Germanas atsitokėja iš jos kerų ir praeidamas pro mane piktai urgzteli. Jau verčiau tegu
urzgia nei žiūri į mane apsvaigęs, kaip ką tik stebeilijo į Kemriną. Taigi nesiskundžiu.
Atsisuku į Kemriną.
– Nesinervink, – suimu saujon jos rankas ir bandau nuraminti. – Juk sakiau – dėl tavęs čia visi virs iš koto.
Kemrina susijaudinusi linkteli. Paskui išpučia pro savo dailias lūpytes orą ir vėl giliai įtraukia į plaučius.
– Kol tu pasiruoši, aš nubėgsiu atsinešti gitaros, – sakau jai.
– Gerai, – taria Kemrina.
Pakšteliu jai į lūpas ir bėgu į kiemą prie automobilio, kurio bagažinėje guli man per gimtadienį jos
padovanota elektrinė gitara. Nors „Beveik septyniolika“ Kemrina dainuos solo, gitaros partija visiems yra taip
gerai žinoma, kad aš jaudinuosi dėl jos nė kiek ne mažiau už ją. Tiek to, gal ir nesijaudinu – šita daina labai
lengva. Aš tik jaudinuosi dėl jos, kad nesuklystų. Visas jaudulys prieš šio vakaro pasirodymą kyla tiktai dėl
Kemrinos.
Užlipu ant scenos ir susirandu būgnininką Leifą. Su juo mes susipažinom vakar. Dabar jis ruošia sceną.
– Ačiū, kad padedi, – padėkoju.
– Nėr už ką, – atsako Leifas. – Šitą dainą esu keletą kartų grojęs vienam bare Džordžijoj, kur dirbau prieš
kelerius metus.
Kemrina džiaugėsi, kad mums pavyko rasti būgnininką, mokantį šią dainą. Ji buvo pasirengusi dainuoti tik
su manim, nors gerai žinojo, kad be būgnų daina taip gerai neskambės. Bet kai vakar per padavėjos
apmokymus susipažinom su Leifu ir šis sutiko šįvakar mums pabūgnyti, manau, Kemrinos pasitikėjimo kartelė
smarkiai šoktelėjo aukštyn.
Kemrina užlipa į sceną kaip tik man užsimetant gitaros diržą per petį. Ji prieina prie manęs, aš palinkstu jai
prie ausies ir tyliai sukuždu:
– Gerai atrodai.
Kemrina nurausta ir žvilgteli į savo aprangą. Vietoj juodos siauros palaidinukės dabar ji vilki juodo šilko
palaidinę atvira, kone iki juosmens apnuoginta nugara. Ant kaklo kabo mano padovanota grandinėlė. Auksas
gražiai žvilga ant juodo šilko. Plaukai paleisti. Man patinka jos įprastinė kasa, tačiau, turiu pripažinti, su ilgais
šviesiais, ant pečių krintančiais plaukais ji atrodo gerokai seksualiau.
Didžiulėje baro erdvėje aidi žmonių balsai, užgožiantys net mums už nugaros prie bosinio būgno
įsitaisiusio Leifo bruzginimą. Visi staliukai salėje ir atskiros nišos su minkštasuoliais palei sieną užimti. Mano
keturios „draugužės“ irgi čia, tik dabar jos iš savo nišos atsikraustė prie staliuko arčiau scenos. Jas suintrigavo
tai, kad aš iš indų nurinkėjo virtau gitaristu. Įprasta tvarka jau turėčiau dairytis po auditoriją ir rinktis savo
būsimą vakaro „auką“, bet šįvakar bus kitaip. Kemrina per daug jaudinasi, ji labai susitelkusi ir todėl nė
nebando pradėti mūsų įprastinio viliojimo.
Kai jau viskas paruošta ir galima pradėti, Kemrina giliai įkvepia, sulaiko orą krūtinėje ir pažvelgia į mane.
Aš laukiu, kada ji duos man ženklą pradėti, ir pamatęs ją linktelint galvą pradedu groti. Visų akys nukrypsta
į mus. Šita gitaros partija visada priverčia atsisukti galvas net ir pilniausioje salėje. O Kemrina, vos tik pradėjusi
dainuoti, lygiai kaip ir aš, iš karto virsta kitu žmogumi, ir mane tai smarkiai nustebina. Ji stipriai įsijautusi.
Dabar ji visai kitokia nei per mūsų repeticijas. Kiekviena dainos eilutė ir kiekvienas jos kūno judesys trykšta
pasitikėjimu ir seksualumu, ir aš iš karto tai pagaunu.
– O, meile mano, ooo, ooo! – traukiu kartu su ja priedainį.
Tačiau visų akys nukreiptos į ją, net ir mano draugužių, kurios, neabejoju, spraudėsi į priekį, kad geriau
galėtų matyti mane. Tačiau dabar jos ryja akimis Kemriną, ir aš tuo didžiuojuosi.
Nespėjus baigti pirmo posmo, šokių aikštelė jau pilna šokančiųjų. Seksualus Kemrinos balso tembras ir
jėga, pagardinti visuotinio klausančiųjų susižavėjimo jos laikysena, mane taip užveda, kad aš su dar didesniu
atsidavimu nei anksčiau brązginu savo partiją.
– O, meile mano, ooo, ooo!
Kartkartėmis, Kemrinai užtraukus tą jausmingą natą, salės gale pasigirsta tas pats pritariantis balsas.
Nebetveriu savam kaily. Traukiu iš visos širdies kartu su ja kitus du priedainius ir žinau, kad dabar bus
ketvirtas posmas, kur ji labiausiai bijo suklysti. Pakeliu į ją galvą, mano pirštai įnirtingai brauko stygas,
atsilošiu atgal ir jos veide nematau nė vieno įsitempusio raumenėlio. Jai pavyks. Vien į ją žvilgtelėjus man jau
aišku, kad šįkart ji tikrai nesuklys.
Ir tada jos lūpos taip greitai ir taip tiksliai išberia žodžius, kad aš pajuntu, kaip mano veide išsiskleidžia
plačiausia šypsena, ir aš kartu su ja uždainuoju priedainį.
Dieve šventas, mano mergina gimusi šitai dainai. Žiūrėk, Stivi Niks, saugokis!
Atlikusi pusę dainos, Kemrina užtraukia: „Oooooo!“ Jos balsas palengva tyla ir dabar ji gali leisti sau truputį
pailsėti.
Bet gitaros partija tęsiasi. Ji gan sunki, ir mano pirštai be paliovos juda, nepraleisdami nė vienos natos.
Mudu su Kemrina susižvalgom ir pasidalijam džiugia akimirka. Paskui ji vėl uždainuoja, o aš prisijungiu
prie jos ten, kur reikia.
Kemrina dainuoja užsimerkusi, abiem rankomis suėmusi mikrofoną, balsu išliedama susikaupusias
emocijas: „Je... Je...“
Staiga ji atsisuka į mane, žiūri man į akis ir nenuleisdama žvilgsnio traukia kitą posmelį, tarsi dainuotų jį
tiktai man.
Per nugarą nubėga šiurpuliukai. Su plačia šypsena veide dar karščiau kimbu į gitarą tol, kol daina
pasibaigia.
Auditorija pratrūksta ploti ir šaukti. Pirmiausia nusilenkia Kemrina, o po jos aš. Žvelgdama į žiūrovus ji
šypsosi nuo ausies iki ausies ir man net kvapą užima.
Nenusiimdamas gitaros nusuku ją už nugaros ir einu prie Kemrinos, apkabinęs pakeliu nuo žemės ir
suspaudžiu glėbyje. Aplink pasigirsta šūksniai ir švilpesys, bet aš matau tik į mane įsmeigtas Kemrinos akis.
Karštai pabučiuoju ją į lūpas, o minia švilpia ir šaukia dar garsiau.
Vakarui nepasibaigus vis gausėjančiai miniai per kelias valandas mudu atliekam visą savo dešimties dainų
repertuarą. Padainuojam ir kelias savo mėgstamiausias dainas: „Barton Hollow“, „Viešbutis „Kalifornija“ ir
„Plunksnos broliai“. Kiekviena nauja daina sutinkama dar karščiau už ankstesniąją. Šįvakar solo nedainuoju,
nors Kemrina vienu metu manęs ir labai prašė. Šis vakaras jos ir tik jos vienos. Net ir dėl vienos dainos nenoriu
pasiglemžti jai priklausančio dėmesio.
Į viešbutį grįžtam antrą valandą nakties ir aš su džiaugsmu kimbu vykdyti praloštų lažybų įsipareigojimo.
Kemrina
27

– Regis, Germanas mano, kad mes čia pabūsim, – tariu gulėdama ant lovos, prisispaudusi dešiniu skruostu.
– Pasakiau jam, kad mes čia tik laikinai.
Stebuklingos Endriaus rankos maigo mano nugarą nuo pečių iki juosmens. Aš jo rankose kaip minkštas
molis. Guliu ir mėgaujuosi jo masažu, lyg būčiau taip minkoma pirmą kartą gyvenime. Negaliu net akių
praplėšti. Jis sėdi apžergęs per liemenį mano pusnuogį kūną.
– Aha. Jis pasivedėjo mane į šoną ir paklausė, kurią valandą ketinam dainuoti rytoj vakare, – Endrius
prunkšteli ir subedęs man į kūną visus dešimt pirštų ima sukti ratus ant nugaros.
Jo prispausta imu vaitoti.
– Galime pasilikti dar kelias dienas, – sako jis, – bet manau, kad geriau traukti tolyn.
– Sutinku. Be to, uodai Mobilyje tiesiog nepakenčiami! Ar išėjęs iš baro pastebėjai apokaliptinius jų būrius
aplink gatvių stulpus?
Endrius nuleidžia negirdom mano klausimą ir toliau varo savo:
– Tu šį vakarą išties pasirodei fantastiškai. Žinojau, kad pavyks, bet tikrai nesitikėjau, kad bus šitaip.
Galiausiai praplėšiu akis ir dirsteliu pro langą.
– Kaip šitaip? – klausiu jo.
Jo rankos nesiliauja maigiusios man nugarą.
– Užlipai ant scenos ir visus pavergei. Tu turi įgimtą talentą.
– Na, nežinau, – atsakau. – Bet vis tiek savimi didžiuojuos. Pati nesuprantu, kaip man tai pavyko. Kažkaip
užgniaužiau savyje nerimą ir – pirmyn.
– Ką gi, tau tikrai pavyko, – giria jis.
– Ir tik dėl to, kad šalia buvai tu, – sakau.
Kelias minutes abu tylim, aš vėl guliu užsimerkus, ir darosi panašu, kad jo masažas nuvilios mane į sapnų
karalystę. Aplink akis, rodos, taip lengva lengva; galvoje vos tvinkčioja, o jo pirštams ėmus ją masažuoti, man
per sprandą nubėga virpuliukai.
Išsiprašytai valandai besibaigiant pradedu gailėtis, kam verčiau jį plušėti taip ilgai, todėl pramerkiu akis ir
tariu:
– Tu jau pavargai, gali baigti.
O kai jis ir toliau nesiliauja, aš atvirstu ant nugaros. Jis atsigula ant manęs ir švelniai pabučiuoja į lūpas. Mes
žiūrime vienas į kitą, tyrinėjame vienas kito akis ir glostome žvilgsniu vienas kito lūpas. Pajuntu jį apatine
dalimi prisispaudžiant prie manęs, jo lūpos aistringai apžioja manąsias ir mūsų kūnai susilieja meilėje.
Endrius
28

Mes ir vėl kelyje, lekiam greitkeliu iš Galfporto Misispėje į Naująjį Orleaną. Diena tiesiog tobula, dangus
giedras, mėlynas, ne per karšta; važiuojam atsidarę langus, bet oro kondicionieriaus dar nejungiam. Vairuoja
Kemrina, o aš sėdžiu išsidrėbęs ant keleivio sėdynės, panašiai kaip ir ji, vieną koją iškišęs pro langą.
Mobilyje išbuvome savaitę, už dalį arbatpinigių, Kemrinos surinktų dirbant padavėja ir mūsų uždirbtų
grojant, sumokėjome už viešbutį, už maitinimą ir dar prisipylėme degalų. Mano arbatpinigių indėlis,
palyginus su Kemrinos, – tik lašas jūroje.
Šortų kišenėje suvibruoja mobilusis ir aš išsiėmęs atsiliepiu.
– Labas, mama. Kas naujo?
Ji guodžiasi be galo manęs pasiilgusi ir iš karto puola klausinėti apie sveikatos tikrinimą.
– Viskas gerai, aš nuolat tikrinuosi, – atsakau. – Taip, visai neseniai man atliko tyrimą ligoninėje... Ne,
tiesiog paskambino daktarui Mastersui dėl mano ligos istorijos... Taip, mama. Žinau. Aš labai saugausi, –
dirsteliu į Kemriną, ji man šypsosi. – Kemrina mane už pakarpos nutemptų. Taip. Na, dabar mes traukiam į
Naująjį Orleaną. Nežinau, ar ilgai ten pasiliksime, bet iš ten būtinai užsuksime į namus aplankyti tavęs, gerai?
Man baigus kalbėti su mama, Kemrina klausia:
– Į Teksasą?
Akimirksniu man pasidingoja, kad ją apniko tos pačios mintys, kaip ir per pirmąją mūsų kelionę, bet turbūt
klystu, nes ji sako: – Nesakau, kad nenoriu, tiesiog smalsauju dėl maršruto.
Ji šypsosi ir aš galiu galvą dėti, kad nieko nuo manęs neslepia.
– Tu nieko prieš, jei užsuksim į Teksasą? – klausiu.
Ji įbeda akis į kelią, nes prieky laukia posūkis. Paskui ji vėl atsisuka į mane ir sako: – Tikrai ne. Kitaip nei
anuosyk.
– Kodėl apsigalvojai?
Patraukiu koją nuo lango ir pasisuku į ją, kad geriau matyčiau veidą, nes mane suintrigavo pasikeitusi jos
nuomonė.
– Nes dabar viskas kitaip, – atsako ji. – Gerąja prasme. Endriau, praėjusią liepą buvo labai sunku. Mums
abiem. Nežinau, kodėl man taip pašvietė, bet jaučiau, kad nuvažiavus į Teksasą atsitiks kažkas negero. Ilgą
laiką mane kamavo baimė, kad ten bus paskutinė mūsų kelionės stotelė. Dabar jau pradedu abejoti. Atrodo,
lyg būčiau žinojusi...
Šypteliu jai.
– Aš viską suprantu, – ištariu. – Tada man kyla vienas klausimas.
Ji žiūri į mane ir laukia.
– Ar mes kada nors ir kur nors įleisime šaknis?
Jos reakcija ne tokia, kokios tikėjausi. Maniau, ji liausis šypsotis ir mūsų nuotaika suges, bet jos akys ima
žibėti, o iš jos pačios pajuntu sklindančią ramybę.
– Kada nors, – sako ji, – bet ne dabar, – nusisuka į kelią ir kalba toliau: – Žinai, Endriau, labai norėčiau kada
nors pamatyti Italiją, Romą, Sorentą. Gal ne dabar ir ne per artimiausius penketą metų, bet vis tiek viliuosi kada
nors ten nukeliauti. Ir dar į Prancūziją. Į Londoną. Mielai aplankyčiau Jamaiką, Meksiką ir Braziliją.
 – Tikrai? Ilgai užtruksim, kol viską apkeliausim, – atsakau jai taip, kad nenumuščiau noro keliauti. Aš irgi
mielai ten apsilankyčiau.
Vėjas pro atvirą langą kedena jai plaukus, išpešdamas iš kasos vis daugiau palaidų sruogų, jos vejasi jai apie
veidą.
– Su tavim aš jaučiuosi laisva, – sako Kemrina. – Rodos, galiu daryti, ką tik noriu. Važiuoti kur akys mato,
daryti ką širdis geidžia, – ji darkart pažvelgia į mane ir dėsto toliau: – Greitai mes kur nors apsigyvensime. Tik
aš nenoriu, kad tai būtų ilgam. Ar tu man pritari?
– Be abejo, – atsakau. – Geriau nebūčiau nė sugalvojęs.
Luizianos valstijos sieną kertam dar prieš sutemstant ir Kemrina sustoja autostrados kelkrašty.
– Daugiau nebegaliu, – sako ji ir iškėlusi virš galvos rankas pasirąžo, nusižiovauja.
– Prieš gerą valandą prašiau leisti man pavairuoti.
– Ką gi, dabar jau leidžiu.
Pavargusi ji būna labai irzli.
Abu išlipam iš automobilio apsikeisti vietomis ir susitikę prie variklio gaubto sustojam.
– Ar matai, kur atsidūrėme? – klausiu.
Kemrina apsidairo abipus ištuštėjusios autostrados. Gūžteli pečiais.
– A... pasaulio pakrašty?
Tyliai nusijuokiu ir parodau į laukus, paskui kilsteliu ranką į žvaigždes.
– Anas kartas nesiskaito, pameni?
Jos akys sublizga, bet paskui pamatau, kad ji kažko dvejoja. Netrukus man viskas paaiškėja.
– Laukas plynas, tuščias. Kiek įžiūriu, jokių karvių nematyti, – porinu.
Žinau, kad nuo to, ką pasakiau, jai nė kiek ne geriau, ji vis tiek bijo gyvačių, bet aš kalbu užuolankom ir
viliuosi, kad jinai jų neprisimins.
– O kaip dėl gyvačių? – vis dėlto prisiminusi klausia Kemrina.
– Neleisk gyvačių baimei gadinti puikiausios progos galų gale pernakvoti po atviru žvaigždėtu dangumi.
Kemrina prisimerkusi žiūri į mane.
Nutaisau maldaujantį veidą ir imu ją įkalbinėti:
– Būk gera. Labai prašau.
Įdomu, ar mano maldaujantis žvilgsnis daro jai tokį pat poveikį, kaip josios man? Pirmoji galvon šovusi
mintis buvo tokia: užsiversti ją ant pečių ir nusinešti į laukus, bet man labai smalsu, ar mano maldavimų
taktika bus tokia pat efektyvi kaip josios.
Ji kurį laiką svarsto, paskui pasiduoda mano kerams.
– Gerai, – truputį suirzusi sako.
Pasiimu iš bagažinės paklodę. Einam prie griovio, perlipam per žemą užtvarą ir nužingsniuojam per lauką,
kol už kelių dešimčių metrų surandam tinkamą plotelį. Jausmas panašus į déjà vu. Patiesiu ant sausos žolės
paklodę ir paskubomis apieškau, ar nėra gyvačių, vien dėl to, kad jai būtų ramiau. Atsigulam aukštielninki
vienas šalia kito ir ištiesiam kojas, sukryžiuojam jas per čiurnas. Pakėlę akis žiūrime į beribes tamsaus dangaus
platybes, nusėtas žvaigždžių. Kemrina rodo žvaigždynus ir atskiras planetas, kuo smulkiausiai pasakoja apie
juos, ir aš klausausi sužavėtas, kiek daug ji žino ir kaip geba juos atskirti.
– Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tu taip... – bandau surasti tinkamus žodžius.
– Taip viską išmanau?
 Jaučiu, kad gulėdama šalia ji šypteli.
– Na, aš nenorėjau pasakyti, kad tu esi...
– Besmegenė ir visiška neišmanėlė, negalinti įsivaizduoti, kad Paukščių Takas yra gerokai didesnis už
šokoladinį batonėlį ir kad didžiojo sprogimo teorija nėra tik pramanas televizijos serialui?
– Taip, kažką panašaus, – atsakau tiesiog jai įsiteikdamas. – Gerai, bet sakyk tiesiai, iš kur tokios žinios?
Niekada nepagalvočiau, kad esi tokia išsimokslinusi.
– Norėjau būti astrofizike. Nusprendžiau, kai buvau dvylikos.
Jos prisipažinimas mane pribloškia, bet aš ir toliau kartu su ja žiūriu į žvaigždes, o lūpose skleidžiasi plati
šypsena.
– Taip, aš labai norėjau būti astrofizike ir dar fizikos teoretike bei astronaute ir dirbti NASA bendrovėje,
betgi vaikystėje daug kas nusikliedi. Akivaizdu.
– Kemrina, – vėl prabylu, bet esu taip nustebintas, kad nebežinau nė ką ir pasakyti, – kodėl man anksčiau
nieko apie tai nepasakojai?
Ji patraukia pečiais ir sako:
– Nežinau. Tiesiog nebuvo tokios kalbos. O tu pats ar niekada nenorėjai būti kuo nors kitu, nei dabar esi?
– Taip, dar ir kaip, – atsakau. – Bet, mažule, kodėl nesiekei šio tikslo?
Pasikeliu nuo paklodės ir atsisėdu. Sukaupęs visą dėmesį laukiu.
Ji žiūri į mane taip, lyg kalbėčiau nenuoširdžiai.
– Turbūt dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir pats netapai tuo, kuo norėjai, – Kemrina sulenkia kelius ir
susideda rankas ant pilvo, suneria pirštus. – O kuo tu norėjai būti?
Dabar aš visai nenoriu kalbėti apie save, bet turbūt reikės atsakyti, nes jau klausia antrą kartą.
Aš irgi sulenkiu kelius ir pasiremiu į juos rankomis.
– Na, jeigu neminėsi visų nuvalkiotos roko žvaigždės svajonės, tai dar aš norėjau būti architektu.
– Tikrai?
– Taip, – patvirtinu linkteldamas galva.
– Ar koledže studijavai architektūrą, kurią paskui metei?
Purtau galvą.
– Ne, – nusijuokiu iš savo absurdiško atsakymo. – Koledže studijavau verslą ir finansus.
Kemrina suraukia kaktą.
– Finansus? Tu rimtai?
Ji kone juokiasi.
– Keista, ar ne? – sakau ir taip pat imu juoktis. – Eidanas pasiūlė man tapti jo baro verslo dalininku. Tuo
laiku man rūpėjo tik pinigai, ir aš pagalvojau, kad tapus baro dalininku bus puiki proga užsikalti pinigų.
Galėčiau bare brązginti gitara ir dainuoti ir... Nežinau, kas man šovė galvon, bet aš priėmiau brolio pasiūlymą.
Paskui jis pradėjo man sukti smegenis, kad reikia išmanyti įvairius verslo aspektus ir visa kita. Įstojau į koledžą,
bet čia mano viltys ir užgeso. Finansai man visai nerūpėjo, lygiai kaip ir vadovavimas barui ar visų problemų,
susijusių su verslu, sprendimas, – trumpam nutylu, paskui kalbu toliau: – Turbūt, kaip sakei, irgi nusikliedėjau.
Norėjau tik to, kas gera, aplenkdamas visa, kas bloga. Kai pagaliau suvokiau, kad taip nebūna, ėmiau ir
nusispjoviau.
Kemrina irgi pasikelia ir atsisėda kaip aš.
– Kodėl tuomet nestudijavai architektūros?
 Kreivai šypteliu.
– Turbūt dėl tos pačios priežasties, kodėl tu nestudijavai astrofizikos.
Neturėdama kuo atsikirsti, Kemrina tik tyliai šypsosi.
Pro šviesius Kemrinos plaukus žvelgiu tolyn į laukus ir sakau: – Ko gero, mes esam dvi pasiklydusios sielos,
kaip dvi žuvys sukančios ratus apvaliame akvariume.
Kemrina prisimerkia.
– Kažkur jau esu tai girdėjusi.
Šypsodamas baksteliu į ją pirštu.
– „Pink Floyd“. Gryna teisybė.
– Manai, mes pasiklydusios sielos?
Atlošiu galvą ir žiūriu į žvaigždes virš jos galvos.
– Gal tik kitiems. Bet ne sau. Man regis, esame taip tik ten, kur ir turime būti.
Ilgokai sėdim abu ir tylim.
Paskui vėl atsigulam ant paklodės ir atliekam tai, dėl ko čia atėjom. Žvelgiant aukštyn į neaprėpiamą
naktinio dangus juodumą, mane suima siaubinga akimirkos baimė. Atrodo, lyg pats būčiau nuklydęs į tas
žvaigždes. Ilgam pamirštu muziką, kelionę automobiliu, auglį galvoje, dėl kurio pernai vos nenukeliavau į
kapus, ir silpnumo akimirką, vos nepražudžiusią Kemrinos dvasios. Pamirštu, kad netekom Lili, kad puikiai
žinau, jog Kemrina liovėsi gėrusi kontraceptinius vaistus ir man nieko nesakė. Ir dar negalvoju apie tai, kad ir aš
pats pradėjau nebesisaugoti ir nieko jai nesakau.
Man iš tiesų viskas išgaruoja iš galvos, nes tokią akimirką kitaip ir būti negali. Šią akimirką jautiesi toks
mažas, tokios didelės neaprėpiamos visatos dalis, kad sunku net suvokti. Išnyksta visos bėdos ir sunkumai, visi
pasaulietiški norai, poreikiai ir troškimai, o pats staiga imi suvokti, kad visa tai taip nereikšminga. Žemėje stoja
visiška tyla ir ramybė, o žmogaus protas sugeba suvokti ir jausti tik visatos begalybę, ir tada, susimąsčius apie
savo vietą joje, net užima kvapą.
Kam tie psichiatrai? Kam tie mokytojai, aiškinantys, kaip iškęsti sielvartą ir tinkamai gyventi? Kam tos
motyvuojančios ir uždegančios kalbos? Velniop visa tai. Tiesiog pažvelkite naktį į dangų ir kartkartėmis
pasistenkite jame pasiklysti.

Rytą mane pažadina kažkas itin nemalonaus. Neatsimerkęs uodžiu orą, nes mano protas dar snaudžia, nors
kūnas ir uoslė darbuojasi visu greičiu. Ore tvyro lengvas šaltukas, nuo jo mano oda sudrėkusi, tarsi būtų
pasidengusi rytine rasa. Pavirstu ant kito šono ir vėl uostau orą, ir dabar man dvokia labiau nei prieš kelias
minutes. Girdžiu netoliese kažkokį bruzdesį, ir galiausiai pramerkiu akis. Kemrina miega šalia manęs kaip
užmušta. Matau tarp mūsų ant paklodės dryksančią jos kasą. Kemrina guli susirietusi vaisiaus poza.
Iš kur ta smarvė?
Užsidengiu ranka burną ir pradedu pamažu keltis nuo žemės. Kemrina irgi sukruta, atvirsta aukštielninka ir
ima trinti rankomis veidą ir akis. Nusižiovauja. Kai atsisėdu tiesiai ir visiškai atsimerkiu, ji smarkiai susiraukia ir
klausia: – Iš kur, po velnių, šitas bjaurus dvokas?
Jau noriu sakyti, kad veikiausiai iš jos burnos, bet tą akimirką pamatau iš siaubo išsiplėtusias jos akis,
žvelgiančias man už nugaros.
Instinktyviai atsisuku atgal.
 Vos už kelių žingsnių nuo mūsų pamatau karvių bandą. Pajutusios mus sukrutant, karvės išsigąsta.
– Dieve tu šventas!
Kemrina strykteli ant kojų greičiau nei anuosyk, kai pamatė per mūsų paklodę besirangančią gyvatę. Aš irgi
pašoku nuo paklodės.
Dvi karvės sumūkia, sumauroja ir baubdamos ima trauktis atatupstos, sukeldamos bandoje sumaištį.
– Manau, mums reikia iš čia nešdintis, – sakau jai ir sugriebęs už rankos leidžiuosi bėgti.
Iš pradžių man net nešauna mintis stabtelėti ir pasiimti paklodę, bet paskui sustoju ir sugrįžęs pastveriu ją.
Kemrina ima spiegti, o aš juokiuosi. Mes pasileidžiam per lauką, tolyn nuo karvių, prie savo mašinos.
– Oi, šūūūdas! – garsiai sustaugiu įmynęs į nemažą jo krūvą.
Kemrina leipsta juokais, o aš klibikščiuoju per lauką, visą laiką bandydamas nubraukti į žolę mėšliną batą.
Mes bėgam per lauką, Kemrinos šlepetės vis kliūva už grumstų ir smunka nuo kojų.
– Negaliu patikėti tuo, kas mums nutiko! – krykščia Kemrina, kai pagaliau pasiekiam automobilį.
Pasilenkusi į priekį atsiremia rankomis į kelius ir bando atgauti kvapą.
Aš irgi uždusęs, bet vis tiek dar įnirtingai brūžinu įmintu padu į asfaltą.
– Velniai rautų! – nusikeikiu ir toliau trinu batu į žemę.
Kemrina užšoka ant variklio gaubto ir nusvarina per priekį kojas.
– Ar jau galim sakyti, kad viską atlikom iki galo? – tebesijuokdama klausia ji.
Stoviu ir bandau atgauti kvapą. Pažvelgiu į ją ir grožėdamasis jos nuoširdžia šypsena sakau: – Taip, ko gero,
dabar jau drąsiai galime prie šio punkto padėti varnelę.
– Puiku! – sušunka ji. Paskui rodo pirštu man už nugaros. – Patrink į žolę, – pataria ji, puse lūpų nutaisiusi
rimtą miną. – Šitaip tu tik dar labiau ištepliosi bato šonus.
Nustraksiu ant žolės ir vėl imu brūžinti batą pirmyn atgal.
– Nuo kada tapai tokia gera šūdų valymo specialistė?
– Ei, žiūrėk, kaip kalbi, – subara ji ir įsitaiso prie vairo.
– Ir ką gi tu man padarysi? – paerzinu.
Kemrina užveda variklį ir kelis kartus paburzgina. Jos akyse šoka negailestingos ugnelės. Atsirėmusi kaire
ranka į nuleisto lango stiklą, man nespėjus nė mirktelėti, ji ramiai sau pravažiuoja pro mane.
Įspėjamai dėbteliu į ją, bet ji tik plačiai nusišypso.
– Žinau gi, kad manęs nepaliksi! – sušunku jai pavymui.
Na juk tikrai nepaliks...
Kemrina vis tolsta nuo manęs, ir iš pradžių aš pamanau, kad ji juokauja, ir ramiai sau stoviu, stebėdamas,
kaip mašina vis tolsta ir mąžta...
Galiausiai leidžiuosi ją vytis.
Kemrina
29

Pirmiausia įvažiavus į Naująjį Orleaną šmėsteli tokia mintis: visur gerai, namie geriausia. Kūnas suvirpa išvydus
pažįstamus vaizdus: milžiniškus ąžuolus ir dailius istorinius namukus, Pončartreino ežerą ir Superdome kupolą,
raudonas ir geltonas mašinytes, primenančias vaikiškus žaisliukus. Ir, žinoma, Prancūzų kvartalą. Pamatau net
kažkokį vyrą, prie gatvės kampo pučiantį saksofoną. Jausmas toks, lyg važiuotum per Naujojo Orleano
atviruką.
Pažvelgiu į Endrių, jis dirsteli į mane ir nusišypso. Įjungia kairįjį posūkį ir mes pasukam į Karališkąją gatvę.
Pamačius viešbutį Holiday Inn, širdis man suspurda ir ima smarkiai plakti. Prieš dešimt mėnesių čia tiek visko
nutiko. Šitas pastatas... viešbutis... man, o kartu ir Endriui, reiškia kur kas daugiau nei paprastą pastatą.
– Pagalvojau, turbūt norėsi apsistoti čia, kol viešėsime mieste, – visas švytintis praneša Endrius.
Negaliu jam atsakyti, nes nuo prisiminimų man gniaužia gerklę ir atima kvapą, todėl tik linkteliu ir
nusišypsau.
Pasiėmę iš automobilio daiktus patraukiame į vestibiulį. Niekas čia nepasikeitę, nebent tik prie
registracijos stalo sėdi kitos dvi moterys. Nepamenu, ar mačiau jas anąsyk.
Dairydamasi po vestibiulį ir traukdama į save jo kvapą, beveik negirdžiu, kaip Endrius klausia, ar negalima
būtų gauti mūsų ankstesniųjų kambarių.
Dieve, kaip pasiilgau šito viešbučio.
– Taip, man regis, abu kambariai šiuo metu yra neužimti, – girdžiu sakant vieną darbuotoją. – Ar norėsite
abiejų numerių?
Dabar jau suklūstu.
Endrius pasisuka į mane. Turbūt nori išgirsti mano nuomonę.
Permetu ant kito peties savo kuprinę ir kurį laiką svarstau, ką jam atsakyti. Tokio klausimo tikrai nesitikėjau
ir nemaniau, kad bus taip sunku apsispręsti.
– A, na... – pažvelgiu į Endrių, paskui į moterį, ir vis dar neapsisprendžiu. – Nežinau. Gerai, gal tada imam
vieną kambarį, tą, kur mes... – staiga nutylu, nes nenoriu, kad atrodytume kaip du nesubrendę šešiolikmečiai,
ir tada reikšmingai pažiūriu į Endrių, lyg sakyčiau: tą, kur įvyko lemtingas lūžis.
Endrius rauko lūpas ir bando nesusijuokti, bet aš aiškiai matau šypseną jo akyse. Endrius ištiesia ranką ir
paduoda registratorei savo kreditinę.
Netrukus mes einam iš vestibiulio ir pakylam liftu į savo aukštą. Žengdama koridoriumi aš vis žvalgausi
aplink, ryju akimis viską, net ir sienų apmušalų spalvas, nes jos man irgi žadina prisiminimus, nesvarbu, kokie
jie būtų – dideli ar maži, ar tariamai nereikšmingi. Apima toks malonus jausmas, kad aš vėl čia... jog man norisi
verkti iš laimės. Bet aš jaudinuosi, ir tai mane išgelbsti nuo visiško išskydimo.
Endrius sustoja prie buvusių mūsų kambarių durų. Jam ant pečių kabo po kuprinę ir elektrinė gitara, kurią
jam padovanojau. Jau kurį laiką svajoja nupirkti jai dėklą, bet vis neprisiruošia.
– Keista, kad mes vėl čia, ar ne? – klausia žvelgdamas į mane.
– Keista, bet gerąja prasme, – atsakau.
Stovim taip abu gerą minutę, žiūrim vienas į kitą, paskui į mūsų buvusių kambarių duris, o tada Endrius
žingteli prie to numerio, už kurį sumokėjom, ir brūkšteli elektronine kortele per užraktą.
 Jausmas toks, lyg žengtum į praeitį. Durys lėtai atsidaro, ir visi jausmai bei emocijos, kuriuos mes čia
išgyvenom ir palikom, regis, mums įžengus, vėl plūsteli į veidus. Įeinam į vidų, aš prisimenu kiekvieną čia
praleistą naktį, kai miegojom kartu ir atskirai, tarsi tai būtų tik vakar. Pažvelgiu į tą vietą, kur stovėjau anuosyk,
kai Endrius mane pergalėjo ir aš jam atsidaviau. Paskui pažvelgiu į langą, už kurio šurmuliuoja triukšmingos
Prancūzų kvartalo gatvės. Atminty atgyja prisiminimas, kai Endrius sėdėjo ant šios palangės ir barškino gitara,
ir dar ta diena, kai aš pati sau viena, įsivaizduodama, kad nieko daugiau nėra, šokdama garsiai traukiau dainą
„Barton Hollow“. Paskui atsisuku į vonios kambarį, Endrius ten uždega šviesą, ir aš pirmiausia pažvelgiu į
grindis ir prisimenu tą naktį, nors ir blankokai, kai jis miegojo susirangęs prie manęs.
Ko gero, patys nuoširdžiausi prisiminimai lieka iš pačių netikėčiausių vietų, tai dar vienas įrodymas, kad
spontaniškas elgesys yra daug malonesnis nei iki smulkmenų suplanuotas gyvenimas. Bet kas, suplanuota iki
smulkmenų.
Pasisuku į Endrių.
– Nežinau kodėl, bet man atrodo... na, man atrodo, kad visa ši kelionė, nuo pat gruodžio mėnesio, vedė į
šią vietą. Į šitą miestą. Į šitą viešbutį.
Pati nesuvokiu, ką tauškiu, bet paskui staiga imu analizuoti priežastis, kodėl taip manau. Jų galėtų būti be
galo daug, bet svarbiausia iš jų, man regis, yra ta, kad mes turėjome sugrįžti čia.
Taip, kaip tik dėl to, o gal tik man vienai to reikėjo. Šmėstelėjus galvon šiam praregėjimui, pasijuntu stovinti
vidury kambario, apsupta ne materialių daiktų, o minčių. Žvelgiu Endriui į akis, bet jo nematau. Regiu jį
praeityje, matau tas pačias kerinčias žalsvas akis, kokias regėjau prieš metus.
Kodėl aš taip jaučiuosi?
– Gal tu ir teisi, – sako Endrius, bet paskui gerokai paslaptingiau priduria: – Kemrina, apie ką dabar galvoji?
– Ogi apie tai, kad anuosyk mes per anksti iš čia išvažiavom.
Išrėžiau tai, kas pirmiausia šovė galvon, bet dabar staiga imu suvokti, kad visa tai galbūt yra tiesa.
– Kodėl taip manai? – klausia jis žengdamas artyn.
Neatrodo, kad šįkart jis klausinėtų manęs to, kam jau turėtų gatavai paruoštus atsakymus. Panašu, kad mes
mąstom vienodai, kad bandom išsiaiškinti tą patį ir norim išgirsti vienas kito atsakymus.
Abu susėdam ant lovos galo ir, suglaudę delnus, įspraudžiam rankas sau tarp kelių. Kelias minutes sėdim ir
tylim. Galiausiai pasuku galvą dešinėn, į jį, ir sakau:
– Aš nenorėjau iš čia išvažiuoti, Endriau. Žinojau, kad po Naujojo Orleano kita stotelė bus Galvestonas, ir aš
nebuvau pasirengusi iš čia išvažiuoti... nežinau, kodėl.
Šis suvokimas mane gąsdina.
Kodėl? Jeigu ne baimė, kad Teksase mudviejų kelionė pasibaigs, ar kažkokia nuojauta, kad ten gali nutikti
kažkas negero, dėl ko dar man būtų taip norėjęsi pasilikti šitam viešbuty? Suprantama, visą laiką kiurksoti čia
aš netroškau, tiesiog jaučiau, kad išvykom kiek per anksti.
– Nežinau, – atsako jis ir lengvai trukteli pečiais. – Gal dėl to, kad čia įvyko lemtingas lūžis, – ir juokais
baksteli alkūne man į šoną.
Nesusilaikau ir nusišypsau.
– Galbūt, bet aš manau, kad yra svaresnių priežasčių, Endriau. Mano galva, čia mes atradome save, –
susimąsčiusi žvelgiu į sieną priešais. – Na, nežinau.
Pajuntu sujudant lovą, nes Endrius pakyla ir atsistoja.
– Tuomet pažadu, kad šįkart iš čia išvažiuosim tik tada, kai viskuo pasisotinsime, – ištiesia man ranką ir aš
ją paimu. – Gal tada daugiau kas paaiškės.
Atsistojusi tariu:
– O gal viską imsim ir pakartosim.
Prisipažinsiu, nelabai suprantu, kodėl taip pasakiau.
– Ką tiksliai norėtum pakartoti? – klausia Endrius.
Susimąsčiusi tyliu, galvoju, paskui atsakau:
– Šito aš irgi nežinau...
Endrius
30

Suimu delnais jai veidą.

– Nebūtina viską išsiaiškinti iš karto, – sakau jai ir pabučiuoju į lūpas. – Nuo manęs trenkia karvašūdžiu ir
man reikia palįsti po dušu. Tikiuosi, tu manim per daug nesibodi ir mielai nusiprausi kartu.
Mąsli mina nuo Kemrinos veido dingsta ir aš išvystu šypseną, dėl kurios taip stengiausi.
Paimu ją ant rankų, spausdamas delnais užpakaliuką, o ji apsiveja kojom man liemenį ir užmeta ant pečių
ištiestas rankas. Pajutęs burnoje jos šiltą liežuvį iš karto patraukiu su ja į dušinę. Nepasiekę vonios kambario
durų, mudu jau spėjam nusiplėšti marškinėlius ir numesti juos ant grindų.

Saulei nusileidus pirmiausia patraukiam į „Senojo kyšulio“ barą. Vos įžengus pro duris, mus pasitinka Karla.
Apsidžiaugusi tiesiog nustumia sau iš kelio du augalotus vyrukus ir išskėtusi į šalis rankas lekia prie manęs.
Puolam vienas kitam į glėbį.
– Dieve, kaip džiugu vėl tave matyti! – sako Karla, perrėkdama garsiai grojančią muziką. – Leisk man į tave
pažiūrėti! – žingtelėjusi atgal nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. – Toks pat žavus kaip visada.
Dabar ji atsisuka į Kemriną. Žvilgteli į mane, vėl į Kemriną ir sako:
– Aha, taip ir žinojau, kad jis tavęs nepaleis.
Tada čiumpa Kemriną į glėbį ir karštai suspaudžia.
– Kai jūs išvažiavot, aš pasakiau Edžiui, – kalba ji, žvelgdama paeiliui tai į vieną, tai į kitą, – kad jinai jį
suraitys. Edis, be abejo, man pritarė. Sakė, kai kitąsyk sumanysi čia atvažiuoti, Kemrina neabejotinai bus su
tavim. Norėjo, kad susilažinčiau, – paskui parodo į mane pirštu ir pamerkia akį. – Juk žinai, koks buvo tas mūsų
Edis.
Per akimirksnį mano širdis nusirita į kulnus.
– Buvo? – nedrąsiai paklausiu ir bijau išgirsti atsakymą.
Karla nesiliauja šypsotis, gal tik kiek mažiau, bet šypsena vis tiek nenueina nuo jos veido.
– Apgailestauju, Endriau, Edis mirė kovą. Sako, širdies smūgis.
Man užima kvapą ir aš pritupiu ant aukštos kėdės prie baro. Kemrina prieina prie manęs ir sustoja. O aš
regiu tik grindis.
– Ei, klausyk, nereikia šitaip, gerai? – subara Karla. – Tu geriau už mus pažinojai Edį. Jis neverkė net kai mirė
jo sūnus. Pameni? Roberto garbei jis visą naktį grojo gitara.
Kemrina suima man už rankos ir mūsų pirštai susipina. Nepakeliu galvos tol, kol Karla apeina barą ir nuo
lentynėlės sau už nugaros paima dvi taures ir butelį viskio. Pastato taures prieš mane ir ima pilstyti.
– Jis mėgo sakyti, – kalba ji, – kad jeigu jam tektų numirti pirmam, tai norėtų anam pasauly atsibusti nuo
žmonių, šokančių prie jo kapo, triukšmo, o ne nuo jų ašarų. O dabar išgerk. Čia jo mėgstamiausias viskis. Jis
norėtų būti prisimintas tik taip.
Karla teisi. Ir nors ji teisi, ir aš žinau, kad Edis nepakęstų, jei kas imtų jį apraudoti, vis tiek negaliu susilaikyti,
nes širdyje jaučiu atsivėrusią bedugnę tuštumą. Pažvelgiu į šalia stovinčią Kemriną ir matau, kad ir ji stengiasi
nepravirkti, nors akys taip pat pilnos ašarų. Vis dėlto Kemrina nusišypso ir aš pajuntu ją švelniai spustelint man
ranką. Paėmusi Karlos pripiltą taurę viskio laukia, kol aš paimsiu kitą. Mano ranka slysteli per barą, pirštai
suspaudžia stiklą.
– Už Edį, – pratariu.
– Už Edį, – pakartoja Kemrina.
Mes susidaužiam taurėmis, vienas kitam nusišypsom ir išlenkiam iki dugno.
Gedulo akimirka greitai baigiasi, kai Kemrina nuleidžia taurę ir tekšteli ją ant baro dugnu aukštyn.
Susiraukusi lyg gręžiama kempinė – dar niekada nemačiau merginos taip raukantis, – ji garsiai iškvepia orą,
tarsi jos viduriai degtų.
Karla juokdamasi paima jos taurę ir drėgna skepeta nušluosto paliktą dėmę.
– Nesakiau, kad skanus, tik Edžio mėgstamiausias.
Net man tenka pripažinti, kad birzgalas išties bjaurus. Šlykščiai dvokiantis surogatas. Neįsivaizduoju, kaip
Edis maukė jį visą gyvenimą.
– Ar judu vis dar koncertuojat? – klausia Karla.
Kemrina užsilipa ant kitos baro kėdės prie manęs ir atsako už abu:
– Taip, ir gana nemažai.
Karla įtariai mudu nužvelgia, paima iš manęs taurę ir pakiša ją kažkur po baro lentyna.
– Kiek tas nemažai? Ir kodėl nesusiprotėjot atlėkti čia anksčiau?
Sunkiai atsidusęs užsikeliu ant baro rankas ir patogiai pasiremiu.
– Matai, išvykę iš čia patraukėme į Galvestoną, o ten aš staiga atsidūriau ligoninėj dėl galvos auglio.
– Tu staiga atsidūrei ligoninėj? – nustemba Karla, ir aš pagalvoju, kad ji šneka panašiai kaip tas faras, su
kuriuo susidūrėme Floridoje. Karla rodo pirštu į mane, bet jos žodžiai skirti Kemrinai. – Mes jam liepėm eiti pas
gydytoją, bet jis mūsų neklausė.
– Jūs irgi apie tai žinojot? – klausia Kemrina.
Karla linkteli.
– Taip, visi žinojom. Bet tavo vyrukas užsispyręs kaip ožys.
– Visiškai su jumis sutinku, – sako Kemrina, o jos balse nuskamba juokas.
Palinguoju galvą ir vėl atšlyju nuo baro.
– Na, pliaukškit, ką norit, – atkertu, – bet aš vis tiek likau gyvas. Vėliau mudviem su Kemrina teko pereiti ir
šilta, ir šalta, bet mes viską ištvėrėme, – meiliai jai nusišypsau.
– Matau, ratas apsisuko, – sako Karla ir mes abu įdėmiai suklūstam. – Tikiuosi, šįvakar padainuosit. Edis
mielai darsyk jūsų paklausytų.
Mudviejų su Kemrina žvilgsniai trumpam susitinka.
– Aš neatsisakau, – ištaria ji.
– Aš irgi.
Karla pliaukšteli delnais.
– Tuomet sutarta! Eikit į sceną, kada tik panorėsit. Šįvakar užsirašė tik viena grupė, bet ir ta neatvyko.
Dar gerą valandą pasėdim prie baro su Karla, paskui patraukiame prie scenos. Nors šįvakar baras tik
puspilnis, mes dainuojam susižavėjusiai publikai. Pradedam savo firmine daina „Barton Hollow“, ji mums
atrodo tinkamiausia pradėti pasirodymą, nes ją pirmąsyk „Senojo kyšulio“ bare padainavome kartu. Atliekam
keletą dainų ir galiausiai ateina eilė manajai „Juokas, aš vos nenumiriau“, bet prieš ją nuo scenos visiem
pranešu, kad šią dainą skiriame garbiam Edžio Džonsono atminimui. Dainuoju ją be Kemrinos, su kažkokiu
žaviu kreolu, vardu Alfredas, pakeitusiu Edį.
Truputį po vidurnakčio atsisveikinam su Karla ir pasakom sudie „Senojo kyšulio“ barui. Bet, būdami
ištikimi senajai Naujojo Orleano tradicijai, miegoti dar neinam, o iki pat paryčių linksminamės geriausiuose
miesto baruose. Pirmiausia patraukiam į gyvos muzikos barą, paskui į tą, kur anuosyk Kemrina „išmaudė“
mane prie biliardo stalo. Prabėgo beveik metai nuo to vakaro, kai buvom išmesti iš to baro už sukeltas
muštynes. Tikiuosi, manęs ten neprisimins. Po kelių partijų biliardo ir kelių taurelių, lygiai kaip ir anąsyk, apie
antrą valandą nakties man tenka padėti Kemrinai pataikyti pro viešbučio lifto duris, nes ji jau vos bepastovi ant
kojų.
– Kaip tu, mažule? – klausiu juokdamasis ir tvirčiau apkabinu ranka jai liemenį.
Kemrinos galva svyrinėja į šonus.
– Blogai. Labai blogai. O tu dar juokiesi.
– Oi, atsiprašau, – atsakau jai, bet nelabai nuoširdžiai. – Juokiuosi ne iš tavęs, tiesiog pagalvojau, ar
nereikės ir šįkart miegoti šalia unitazo.
Kemrina suvaitoja, ir aš spėju, kad šitaip ji veikiau nori man paprieštarauti, nei parodyti, kad jai bloga.
Liftui atsidarius, tvirčiau ją suimu, mes abu žengiam į koridorių ir patraukiame prie savo kambario durų.
Nuvedu ją prie lovos, nuvelku viską, palieku tik su kelnaitėm ir užvelku trumpus marškinėlius. Kemrina krenta
ant pagalvės, aš užkloju ją paklode. Paskui prisimenu, kad šitaip padauginus išgerti ji ims smarkiai prakaituoti,
o galiausiai ir išvems viską, ko per vakarą pripylė į skrandį, todėl vėl nukloju, palieku gulėti tik su kelnaitėm ir
marškinėliais.
Dėl visa ko paimu nedidelę šiukšlių dėžę ir pastatau ant grindų prie lovos. Tada nueinu į vonios kambarį,
sudrėkinu po šaltu vandeniu rankšluostį ir nugręžiu į kriauklę. Bet kai sugrįžęs noriu nušluostyti juo Kemrinai
veidą ir kaktą, randu ją smigusią kaip lapas.

Rytą atsibundu ir nustembu pamatęs, kad jinai pabudusi anksčiau už mane.

– Labas rytas, mielasis, – tylutėliai sukužda.
Atmerkiu akis ir regiu ją atsisukusią į mane, gulinčią ant šono, prispaustu prie pagalvės veidu. Mėlynos jos
akys šiltos ir žvalios, visai ne apspangusios nuo pagirių, kaip tikėjausi.
– Ko taip anksti pakirdai? – klausiu. Ištiesiu ranką ir atverstu delnu paglostau jai skruostą.
– Nežinau, – sako ji. – Ir pačiai keista.
– Kaip jautiesi?
– Normaliai.
Uždedu jai ant liemens ranką ir prisitraukiu prie savęs, mūsų kojos susipina. Ji ima braukti pirštu man per
krūtinę, glostydama raumenų iškilumus. Nuo jos prisilietimo man pašiurpsta oda.
Glostau žvilgsniu jos akis, burną ir pirštų galiukais seku ten, kur slysta mano žvilgsnis. Man ji nepaprastai
graži. Dieve šventas, kokia ji nuostabi. Kemrina pakelia ranką ir glosto mano pirštus, paskui paeiliui visus
išbučiuoja, karštai visu kūnu prisispaudžia prie manęs. Ji kažkokia pasikeitusi.
– Ar tau tikrai viskas gerai? – klausiu.
Jos akyse suvirpa drovi šypsena ir ji linkteli galva. Paskui prisiglaudžia lūpomis prie mano burnos, krūtimis
įsiremia man į krūtinę. Speneliai išsišovę. Mano erekcija irgi kieta kaip akmuo, o ji nuleidžia ranką ir tvirtai ją
suima saujon. Lyžtelėjusi man liežuvio galiuką, apžioja lūpomis man burną ir uždeda mano rankas sau ant
liemens. Apatine kūno dalimi įsiremia man į strėnas, ir aš jaučiu jos kūno šilumą, pro plonas medvilnines
kelnaites prasisunkusią drėgmę. Nenutraukdamas alkano bučinio, nuleidžiu vieną ranką ir užkišęs iš šonų už
kelnaičių gumytės, numaunu jas. Glustelėjęs klubais, prispaudžiu savo pritvinkusį vyriškumą prie jos įkaitusio
kūno.
Užvirstu ant jos ir žvelgiu į akis. Netariu nė žodžio. Nesakau, kaip ten apačioje drėgna ir neverčiu žiūrėti
man į akis. Nesistengiu jai vadovauti nei žodžiais, nei veiksmais ar judesiais. Tiesiog žiūriu jai į akis ir suprantu,
kad šią akimirką nereikalingi jokie žodžiai.
Vėl švelniai bučiuoju jai lūpas, burną, lūpų kampučius, sėju bučiniais skruostus. Praskyręs liežuviu jos
lūpas, švelniai bučiuoju burną, tada nuleidžiu ranką ir suėmęs saujon vyriškumą imu braukyti juo per jos kūną.
Pajuntu ją glustelint artyn, tarsi bandytų man pasakyti, kaip smarkiai trokšta, kad įeičiau į ją. Šįkart nenoriu jos
erzinti ar nepaklusti jos norams, todėl tik truputį įeinu ir stebiu, kaip jos akys apsiblausia, sutrūkčioja vokai,
burna prasižioja. Stumdamasis giliau į ją pajuntu ant liemens virpant jos kojas. Kemrina tyliai suvaitoja,
įsikanda apatinę lūpą. Vėl imu ją bučiuoti ir kiek tik galėdamas giliau įsismelkiu į ją. Sustingęs mėgaujuosi jos
šlaunų virpuliu, mane apglėbusių rankų drebuliu, pirštų gnaibymu man į nugarą.
Raitydamas klubus plakuosi į ją vis stipriau. Mūsų kūnus jau dengia plonas prakaito šydas. Norėčiau
nulaižyti nuo jos, bet negaliu sustoti. Nenoriu...
Šiek tiek nuo jos atsiplėšiu, mūsų krūtinės nebesiliečia, nuimu sau nuo liemens vieną jos koją, sulenkiu per
kelį ir užlaužiu aukštyn, kad galėčiau dar giliau įsiskverbti į ją. Grumdausi iš visų jėgų, spausdamas prie lovos
jos koją. Kemrina garsiai šūkteli mano vardą, ji laiko įsikirtusi man į klubus, paskui nuima rankas ir pirštais
įsitveria į čiužinį virš galvos. Stebiu ją alkanomis akimis, matau, kaip jos krūtys šokinėja aukštyn žemyn, o aš
stumiuosi į ją vis giliau ir giliau, paskui pasilenkiu, apžioju lūpomis jos spenelius ir imu kandžioti.
Akys blausiasi. Kemrina garsiai dejuoja, paskui pradeda verkšlenti. O nuo jos verkšlenimo man maišosi
protas. Paleidžiu jos koją ir vėl užgulu visu kūnu, krūtine prisispaudžiu prie jos krūtų, o ji tvirtai apsiveja
rankomis man apie nugarą. Pirštai skaudžiai gnybia odą. Kemrina tuo pačiu ritmu grumdosi klubais į mane, aš
įsisiurbiu jai į lūpas. Artėjant kulminacijai, bučiuoju ją it sužvėrėjęs. Kūną suvirpina drebulys ir aš suvaitoju jai į
burną, dabar mano judesiai nebe tokie smarkūs, palengva lėtėja. Kemrina sukanda mano lūpą, aš bučiuoju ją
švelniai, vis nesiliaudamas stumtis, kol visai nebetenku jėgų.
Galiausiai sukniumbu jai ant krūtinės. Širdis pamažu bando sugrįžti į normalų ritmą, o kraujas taip tvinksi,
kad jaučiu jį pulsuojant net rankų ir pirštų galiukuose, vena smilkiny, regis, tuoj sprogs. Priglaudžiu skruostą
prie jos nuogos krūtinės, guliu prasižiojęs ir nelygiais tarpais trūkčiodamas bandau atgauti kvapą. Kemrina
glosto pirštais mano sudrėkusius plaukus.
Visą rytą pragulim štai taip, nejudėdami ir nieko nekalbėdami.
31

Nepamenu, kada užmigau. Kai atmerkiu akis, laikrodis prie lovos rodo dešimt po vienuolikos. Staiga
pasijuntu nuogas – ne dėl to, kad būčiau visai be drabužių, o kad šalia manęs nėra Kemrinos.
Ji sėdi ant palangės, apsivilkusi tik šortais ir marškinėliais, be liemenėlės, ir žiūri pro langą.
– Manau, mums metas į kelią, – sako ji, neatplėšdama akių nuo įspūdingo Naujojo Orleano
gamtovaizdžio.
Atsisėdu lovoje, apsigaubęs apatinę kūno dalį paklode.
– Nori išvažiuoti iš Naujojo Orleano? – sutrikęs klausiu. – Atrodo, minėjai, kad anuosyk išvažiavom per
greitai.
– Taip, – patvirtina ji, bet neatsisuka. – Anuosyk mes tikrai išvykom per greitai, bet šįsyk negalime pasilikti
tik dėl to, kad atsiimtume už praėjusį kartą.
– Bet kodėl tu nori išvažiuoti? Mes čia dar tik antra diena.
Kemrina atsisuka į mane. Jos akyse lyg ir ryžtas, lyg ir sentimentai. Man sunku pasakyti kas, o gal ir viena, ir
kita. Kiek padvejojusi sako:
– Endriau, tau gal pasirodys kvaila, bet aš manau, kad jeigu mes ilgiau čia pasiliksime... aš...
Išlipu iš lovos ir apsimaunu apatinius, kuriuos randu numestus ant grindų.
– Kas atsitiko? – klausiu eidamas prie jos.
Kemrina žiūri į mane.
– Man atrodo, kad... na... kai vakar čia atvažiavom, aš tegalvojau tik apie tai, kuo mums buvo svarbus šitas
viešbutis, kai gyvenom čia liepą. Supratau, kad vis bandžiau atgaivinti praėjusius laikus, bandžiau darsyk
išgyventi tas akimirkas...
– Bet jų niekada nebepakartosi, – priduriu, pagavęs jos mintį.
Ji susimąsto, bet galiausiai linktelėjusi taria:
– Taip. Ko gero, šitam viešbuty liko patys brangiausi prisiminimai. Po velnių, Endriau, pati nebežinau, ką
čia pliurpiu!
Gilų susimąstymą jos veide keičia nusivylimas.
Atsitraukiu nuo stalo prie lango kėdę ir atsisėdu, pasilenkęs į priekį nusvarinu tarp kelių sulenktas rankas ir
žiūriu į Kemriną. Noriu kažką pridurti prie jos paaiškinimo, bet ji užbėga man už akių ir sako:
– Turbūt geriau čia niekada nebevažiuoti.
Nesitikėjau, kad ji šitaip pasakys.
– Kodėl?
Kemrina atsiremia delnais į palangę ir palinksta ant jų, pečiai įsitempę, nugara sukumpusi. Laikas slenka,
nuo jos veido palengva dingsta sumišimas ir abejonės, ji pradeda kažką suvokti.
– Na, pats supranti, kad ir ką darytum, net jeigu ir labai norėtum pakartoti viską iki menkiausios
smulkmenos, vis tiek niekada nebebus taip tikra kaip tą pirmąjį kartą, – Kemrina susimąsčiusi žvelgia į
kambario gilumą. – Pamenu, vaikystėje mudu su Koulu mėgom žaisti giraitėje už namo. Ten liko mano
brangiausi prisiminimai. Susirentėme tenai namelį medyje, – Kemrina žvilgteli į mane ir tyliai nusijuokia. –
Na, nameliu medyje gal ir nepavadinsi, nes tarp šakų tebuvo prikaltos tik kelios lentos. Bet tas „namelis“ buvo
mūsų ir mes juo labai didžiavomės. Po pamokų kasdien lėkdavom ten žaisti, – išgyvenant šiuos vaikystės
prisiminimus jos veidas atgyja, bet netrukus šypsena ima niauktis. – Paskui mes persikėlėme į namą, kuriame
mama gyvena dabar, ir aš visą laiką prisimindavau tą giraitę, mūsų namelį ir tenai drauge praleistas dienas.
Būdavo, sėdžiu namie ar kur nors važiuoju automobiliu ir taip paskęstu prisiminimuose, kad, regis, ir vėl iš
naujo išgyvenu tuos jausmus, kuriuos jaučiau prieš daug metų, – ir ji priglaudžia prie krūtinės delną, išskečia
pirštus.
– Vieną dieną nuvažiavau ten, – toliau pasakoja ji. – Mane kankino baisi nostalgija ir maniau, kad ten
apsilankius mano jausmai taps dar intensyvesni. Nueisiu, pastovėsiu prie medžio, kur buvo mūsų namelis,
pasėdėsiu ant žemės, kur taip mėgdavau sėdėti ir braižyti pagaliuku slaptus ženklus, kuriuos vėliau Koulas
perskaitydavo, jeigu aš suskubdavau grįžti iš mokyklos pirma. Tačiau nieko panašaus neįvyko, Endriau.
Žiūriu į ją ir įdėmiai klausau.
– Nieko panašaus, – tyliai pakartoja ji. – Baisiai nusivyliau. Grįžau namo su dar didesne tuštuma širdyje
negu ankstesnė, kurią tikėjausi užpildyti. O paskui, kai tik bandydavau atgaivinti prisiminimus, man jau
nebepavykdavo. Darsyk ten apsilankiusi tiesiog juos sunaikinau. Supratau tai gerokai pavėluotai. Gražius
prisiminimus užgožė tądien patirta nesėkmė.
Tas nostalgijos jausmas man puikiai pažįstamas. Mano galva, kiek​vienas žmogus anksčiau ar vėliau tą
jausmą išgyvena, tačiau aš nenoriu nieko pasakoti ar gilintis į savąją patirtį. Užuot ką sakęs, tiesiog toliau jos
klausausi.
– Visą rytą bandžiau apgauti protą, stengdamasi įsiteigti, kad mes dabar ne tam pačiam kambary. Kad
vakar lankėmės ne tam pačiam „Senojo kyšulio“ bare. Kad žinią apie Edžio mirtį tiesiog susapnavau, –
pažvelgia man tiesiai į akis. – Noriu išvažiuoti, kol nesudaužiau paskutinių prisiminimų.
Ji teisi. Visiškai teisi.
Tačiau man ima kilti abejonių, ar...
– Kemrina, kodėl tu darsyk norėjai patirti tuos jausmus? – man nesmagu dėl to, ką ketinu jai pasakyti. – Gal
tau nepatinka tai, kaip mes dabar gyvenam? Kas mus supa?
Ji staigiai kilsteli galvą, akyse visiškas netikrumas. Paskui veidas atsileidžia ir ji sako:
– O Dieve, Endriau, ne, – pasitraukusi nuo lango atsistoja man tarp kojų. – Viskas yra kitaip. Esmė ta, kad
mums atvykus aš nesąmoningai bandžiau darsyk išgyventi pačius nuostabiausius savo gyvenimo potyrius.
Kemrina uždeda man ant pečių rankas, o aš suimu delnais jai liemenį ir žiūriu į ją. Jos atsakymas mane labai
nuramina. Nusišypsojęs atsistoju ir tariu:
– Na, sakyčiau, mums reikia nešdintis iš čia kuo greičiau, kol tavo vargšėj galvelėj neprisiveisė naujų kvailų
minčių.
Kemrina prunkšteli.
Pasitraukiu nuo jos ir imu paskubomis grūsti į kuprines mūsų daiktus, paskui baksteliu pirštu vonios pusėn:
– Žiūrėk, nieko nepalik.
Plačiai šypsodamasi Kemrina neria pro mane ir šauna į vonios kambarį. Per kelias minutes mūsų manta
sukrauta, abu čiumpam po kuprinę ir gitarą ir nė neatsigręždami dumiam iš kambario. Nė vienam net
netopteli mintis užmesti akį į kambario priešais mūsiškį, – to, kurio šįkart neužsisakėme, – duris. Nubėgam
laiptais žemyn ir atsiduriam vestibiulyje. Prieinu prie registratorės ir paprašau grąžinti pinigus, kuriuos
sumokėjau už visą savaitę į priekį. Moteris paima iš manęs kreditinę ir perveda pinigus, o aš pastumiu jai per
stalą mūsų elektroninio užrakto korteles.
 Kemrina nekantriai lūkuriuoja šalia manęs.
– Neieškok šūdų, – subaru, puikiai žinodamas, kad ji rizikuoja prisiminimais.
Kemrina nusijuokia ir trumpam užsimerkia.
– Ačiū, kad lankotės Naujojo Orleano viešbutyje Holiday Inn, – mums nueinant nuo registratūros stalo sako
administratorė. – Kviečiame darkart pas mus apsilankyti.
– Holiday Inn? – apsimetu nustebęs. – Negali būti... Čia juk... Galfporto Ambasadoriaus apartamentai. Čia
Misisipės valstija. Jūs ką, ponia, visai jau?
Registratorė nepatenkinta susiraukia, kilsteli aukštyn antakius, bet nieko mums neatsako ir mes išeinam iš
viešbučio.
Kemrina apsimetinėja kartu su manim ir priėjus prie automobilio padeda sukrauti daiktus į bagažinę.
– Žinai, kai nuvyksim į Luizianą, patariu mauti pro Naująjį Orleaną nė nestabtelėjus.
Apsimetinėti, kad esame kažkur kitur, o ne čia, pasirodo, daug lengviau, nei tikėjausi.
– Puikus pasiūlymas, – pritariu jai ir užtrenkiu dureles. – Jeigu nori, galim pramauti ir pro Galvestoną.
– Ne, reikia aplankyti tavo mamą, – sako ji. – O paskui trauksim, kur panorėsim.
Įjungiu pavarą ir prieš pradėdamas važiuoti tariu:
– Bet tai dar nereiškia, kad iki Galvestono pakeliui niekur negalėsime sustoti.
Kemrina papučia lūpas ir pritariamai man linkteli.
– Sutarta, – ir pažvelgia į mane taip, lyg ragintų: o dabar greičiau iš čia nešdinamės.

Iš Naujojo Orleano išvažiuojam aplinkiniu keliu ir pasukam šiaurės vakarų kryptimi per Baton Ružą ir
Šrivportą, paskui važiuojam Teksaso pasieniu, pralekiam Longvju miestelį. Taileryje stabtelim prisipilti
degalų, o tada patraukiam į Dalasą, kur Kemrina būtinai įsigeidžia stabtelėti Vest Vilidže nusipirkti „pačios
tikriaaausios kaubojiškos skrybėlės“ (jos žodžiai, ne mano).
– Taigi negaliu važiuoti per Teksasą neapsirengusi kaip tikra teksasietė! – sušunka ji, ir aš pagaliau sutinku
sustoti.
Aš pats asmeniškai nemėgstu nei kaubojiškų batų, nei skrybėlių, bet jai, turiu pripažinti, labai tinka.
Nakčiai apsistojame viešbutyje La Grange, šiek tiek išgeriame ir pasiklausom kantri roko gyvo garso
koncerto. Kitą vakarą leidžiam bare Gilley’s, kur Kemrina, žinoma, būtinai turi pajodinėti ant mechaninio El
Torro buliaus, pasipuošusi savo seksualiąja kaubojiška skrybėle. O paskui, grįžus į viešbutį, aš, kaip tas pasiutęs
nešvankėlis, apsimetu mechaniniu buliumi ir leidžiu jai ant manęs joti. Aišku, su kaubojiška skrybėle.
Po poros dienų, likus valandai kelio iki Laboko, stovime autostrados kelkraštyje nuleistu ratu. Gaila, kad dar
Taileryje, kai pylėmės degalų, nepasitikrinau visų keturių padangų.
– Įklimpom į šūdą, mažule, – sakau Kemrinai, atsitūpęs prie skutais nuėjusios padangos. – Atsarginės tai
neturiu.
Kemrina atsiremia į automobilio šoną, susineria rankas ant krūtinės. Veido ir kaklo oda blizga nuo prakaito.
Lauke karšta kaip pragare. Aplink per ištisas mylias nematyti nei medelio, nei kokio statinio. Mus supa
neaprėpiami dirbamos žemės laukai. Senokai nebuvau nuklydęs taip toli į Teksaso vakarus ir dabar pradedu
prisiminti kodėl.
Atsitiesiu ir šasteliu ant automobilio variklio dangčio.
– Duok man savo telefoną, – paprašau.
 – Kviesi techninę pagalbą? – klausia Kemrina, tada pasilenkusi ant priekinės sėdynės suranda mobilųjį ir
paduoda man.
Braukiu pirštu per ekranėlį ir surandu geltonųjų puslapių programėlės piktogramą.
– Tai vienintelė išeitis, kurios galim griebtis, – atsakau jai ir surenku langelyje „techninė pagalba kelyje“.
Sulaukęs rezultatų bandau išsirinkti tinkamą.
– Tikiuosi, šįkart jau tikrai atvažiuos, – sako ji.
Atsiliepia remonto dirbtuvės ir kol aš kalbuosi su meistru, išaiškinu, kokios padangos man reikia, akies
krašteliu matau, kaip Kemrina įlenda į automobilį pro atvirą langą ir pasiima nuo užpakalinės sėdynės savo
seksualiąją kaubojišką skrybėlę tikėdamasi, kad ši padės nors kiek apsisaugoti nuo svilinančios saulės.
Paskui prieina prie manęs ir taip pat šasteli ant automobilio dangčio.
– Gerai, labai ačiū, – padėkoju meistrui ir išjungiu telefoną. – Sakė, atvažiuos ne anksčiau kaip po valandos,
– padedu mobilųjį šalia ir plačiai jai nusišypsau. – Žinai, tau dar reikėtų išsitraukti iš kuprinės džinsus, nukirpti
klešnes ir būtų puikiausi Daisy Dukes džinsiniai šortai. Nusisek liemenėlę, pasilik tik su marškinėliais ir galėsi...
Kemrina pirštu užčiaupia man lūpas.
– Na jau ne, – sako. – Nė nesvajok.
Kurį laiką sėdim tyliai ir dairomės po neaprėpiamas mus supančias platybes. Atrodo, darosi vis karščiau,
bet turbūt dėl to, kad kiurksom saulėje ant juodo automobilio dangčio, kuris traukia karštį kaip kempinė
vandenį. Ir tik retsykiais mūsų veidus paglosto maloniai vėsus vėjelis.
– Endriau?
Kemrina nusiima skrybėlę ir uždeda man ant galvos, paskui atsigula ant variklio dangčio, nugara
atsiremdama į priekinį stiklą. Rankas susideda už galvos, sulenkia kelius ir užsikelia kojas.
– Penktas punktas mūsų pasižadėjimų sąraše. Jeigu aš mirsiu pirma, pažadėk, kad palaidosi mane su ta
suknele, kur pirkom blusų turguje, ir basą. Ir dar žiūrėk, kad nebūtų jokių senamadiškų akių šešėlių ar pripieštų
antakių.
Kemrina palenkia galvą ir žiūri į mane.
– Man regis, sakei, kad su ta suknele tuoksies.
Prisimerkusi ji nusuka akis tolyn nuo saulės, kad nešviestų.
– Taip, sakiau. Bet norėčiau su ja ir būti palaidota. Kai kas tiki, kad po mirties anam pasauly žmogus darsyk
išgyvena laimingiausias savo gyvenimo akimirkas. O manoji laimingiausia bus tada, kai tekėsiu už tavęs.
Todėl norėčiau pasiimti ir tą suknelę.
Nusišypsau jai.
Nusiimu nuo galvos skrybėlę ir taip pat atsigulu. Galvą padedu prie pat jos, kad galėčiau abu pridengti
skrybėle nuo saulės. Uždėjęs taip, kad nenukristų, sakau:
– Šeštas punktas. Jeigu pirmas mirsiu aš, pasirūpink, kad per mano laidotuves būtų atlikta daina „Dulkės
vėjyje“.
Kemrina atsargiai sukteli galvą į mane, kad nesujudintų skrybėlės.
– Ir vėl viskas iš pradžių? Tu vėl verti mane, Endriau, nekęsti tokios gražios klasikinio roko dainos?
Smagiai juokiuosi.
– Žinau. Bet aš mačiau „Kalniečio“ seriją, kur miršta jo žmona Tesa. Fone skambėjo šita daina. Nuo to karto
man ji tiesiog neišeina iš galvos.
Kemrina nusišypso ir pakėlusi ranką nusišluosto nuo kaktos prakaitą.
 – Pažadu, – sako. – Bet kad jau prašnekom ta tema, tai noriu pridurti septintą punktą. Ar esi matęs filmą
„Vaiduoklis“?
Dirsteliu į ją.
– Na, mačiau. O kas jo nematė? Nebent tie, kuriems dar nėra šešiolikos. Velnias, stebiuosi, kaip tu jį galėjai
matyti, – niukteliu alkūne jai į šoną.
Kemrina juokiasi.
– Čia jau mano mamos išdaigos, – prisipažįsta. – „Vaiduoklį“ ir „Purvinus šokius“ žiūrėjau gal šimtą kartų.
Jinai buvo įsimylėjusi Patriką Sveizį, o aš tada buvau vienintelė jos pašnekovė pasidalinti mintimis apie jo
žavesį. Šiaip ar taip, tu jį matei. Taigi septintas punktas. Jeigu kartais kas nors tave nužudys, privalai sugrįžti
kaip Semas ir padėti man surasti žudiką.
Pratrūkstu juokais ir imu purtyti galvą. Netyčia numetu skrybėlę.
– Kas čia tau su tais filmais? Ai, tiek to. Gerai, pažadu. Sugrįšiu ir vaidensiuos dieną naktį.
– Nepamiršk! – Kemrina garsiai juokiasi. – Be to, garantuoju, būsiu viena iš tų, kurie galvoja, kad ir po
mirties mylimieji vis dar gyvena šalia. Turėsiu daugiau dingsčių tuo patikėti.
Nežinau, ar man pavyks, bet tiek jau to. Velniai rautų, pasistengsiu.
– Pažadėsiu, jeigu ir tu man pažadėsi, – sakau jai.
– Kaip visad, – atkerta ji.
– Aštuntas punktas, – vardiju toliau. – Nelaidok manęs ten, kur šalta.
– Sutinku. Manęs irgi.
Ji vėl nusibraukia nuo veido prakaitą ir aš nušoku nuo variklio dangčio, ištiesiu jai ranką.
– Eime vidun. Nesėdėkim saulėje.
Ji paima mano ranką ir aš padedu jai nulipti.
Praeina dvi valandos, bet techninės pagalbos automobilis nesirodo, o jau pradeda temti. Panašu, kad teks
palydėti saulę spoksant į horizontą per plikas Teksaso platybes.
– Taip ir žinojau, – sako Kemrina. – Kas su ta technine pagalba darosi?
Vos tik ji tai ištaria, toli autostradoj sužėruoja du akinamai ryškūs automobilio žibintai. Smarkiai nudžiugę
šokam iš mašinos ir skubam pasitikti meistro. Pirma, ką pastebiu, taip pat, neabejoju, ir Kemrina, yra tai, kad
vyrukas – gyvas Bilio Frenko1 antrininkas. Mudu susižvalgom, bet garsiai nieko nepasakom.
– Jums reikia rato ar partempt? – klausia meistras, plekštelėdamas darbinio kombinezono gumomis.
– Tik rato, – atsakau jam ir einu su juo prie sunkvežimio galo.
– Na, neturiu laiko stovėti ir laukti, kol pasikeisi, – išpyškina meistras ir išspjauna ant žemės sukramtytą
tabaką. – Ar dviese susitvarkysit?
– Taip, žinoma, – atsakau. – Tik vieną sekundėlę.
Kilsteliu pirštą ir pasilenkęs per vairą pasuku raktelį. Varikliui užsivedus po pirmo suktelėjimo, išjungiu ir
einu prie meistro.
– Tiesiog norėjau pasitikrinti, ar užsives.
Sumoku tam antrininkui ir nulydžiu akimis tamsėjančiame horizonte pamažu nykstančias jo sunkvežimio
galines šviesas. Sugrįžęs prie automobilio, kur palikau naująjį ratą, smarkiai nustembu pamatęs, kad Kemrina
jau kelia mašiną domkratu.
– Velniai rautų, tai bent šaunuolė!
Kemrina man šypsosi ir toliau smagiai darbuojasi, šviesių plaukų kasa guli permesta per petį.
 – Nieko čia sunkaus, – sako ji ir nusukusi varžtus nuo senojo rato atsiridena naująjį. Sakyk ką nori, bet man
jau stojasi. Ne, pala, man tikrai pasistojo.
– Tai jau tikrai – nieko sunkaus, – galiausiai išstenu, o lūpose išsiviepia plati šypsena.
Po kelių minučių Kemrina jau nuleidžia domkratu automobilį, paskui įmeta jį į bagažinę. Paimu senąjį ratą
ir taip pat švysteliu bagažinėn.
Sulipam į mašiną ir sėdim.
Taip tylu. Danguje spiečiasi didžiuliai rausvai violetinių ir mėlynų plunksninių debesų dryžiai,
nusidriekiantys iki pat horizonto. Dienos karščiui vėstant, vėsus artėjančios nakties vėjelis veržiasi vidun pro
atdarus langus. Saulėlydis tiesiog nuostabus. Prisipažinsiu, niekada anksčiau nekreipiau į jį dėmesio. Gal tai
priklauso nuo draugijos.
Nelabai suprantu, kas tarp mūsų vyksta, bet kad ir kas tai būtų, mūsų mintys ir sielos taip susilieja, kad
vienas kitą jaučiam be žodžių. Aš pažvelgiu į ją. Ji žiūri į mane.
– Pasirengusi grįžti? – klausiu.
– Taip, – atsako ji ir nutyla, susimąsčiusi žiūri pro langą į kelią. Paskui atsisuka į mane ir daug užtikrinčiau
nei prieš valandėlę priduria: – Taip. Aš, ko gero, jau pasirengusi grįžti namo, – ir nusišypso.
Pirmą kartą po to, kai tądien aš vienas leidausi į kelią iš Galvestono, ar kai Kemrina Rolyje tą vakarą įsėdo į
autobusą, mes abu pajutom... sielos pilnatvę.

1 Billy Frank – daugybę apdovanojimų pelnęs Amerikos kino prodiuseris, 1994 metais įkūręs iki šiol veikiančią kino kompaniją Make It Happen
Productions (MIHP). (Vert. past.)
Kemrina
32

Ko gero, mes iš tiesų apsukom visą ratą. Vis dėlto turiu pripažinti: kai po septynių mėnesių klajonių vėl
sugrįžom į Galvestoną, čia mums viskas atrodo kitaip. Šįkart aš nesijaudinu, kad mes vėl čia ar kad mudviem su
Endriumi drauge skirtas laikas artėja į pabaigą, kaip anuokart. Aš nelaukiu, kad bet kurią akimirką ta siaubinga
liga vėl gali kilstelėti savo bjaurią galvą. Man čia gera. Įsukus į stovėjimo aikštelę prie jo namų, mane užlieja
pasitenkinimo jausmas. Net galiu įsivaizduoti save čia gyvenančią. Bet, kita vertus, lygiai taip pat
įsivaizduočiau save gyvenančią ir Rolyje. Ko gero, visa tai reiškia, kad mes jau pasirengę įleisti šaknis. Nors
trumpam. Ne amžinai, kaip jau esu Endriui sakiusi, bet tik tam laikui, kad galėtume atgauti jėgas po kelionių.
Endrius man pritaria.
– Žinoma, – sako jis, imdamas nuo užpakalinės sėdynės mūsų krepšius. – Žinai ką? – numeta vėl atgal
daiktus ir žiūri į mane per automobilio stogą.
– Ką? – smalsauju.
Jis šypsosi akimis.
– Tu teisi sakydama, kad nereikia keliauti taip ilgai, kad pavargtum, ar dėl tos pačios priežasties per ilgai
užsisėdėti vienoje vietoje, – Endrius nutyla ir ištiesia per stogą rankas. – Gal mums būtų geriau leistis į keliones
pavasarį ar vasarą, sėdėti namie rudenį ir žiemą, o per šventes pabūti su artimaisiais – mano mama baisiai
nusiminė, kad neaplankėme jos per Kalėdas ir Padėkos dieną.
Linkteliu.
– Puikiai sumanyta. O kadangi per šalčius keliauti visai nemalonu, tai išeitis labai gera.
Mudu ilgokai žiūrim vienas į kitą per automobilio stogą, kol aš galiausiai nutraukiu ilgą mūsų galvose
besisukančių minčių giją ir paliepiu:
– Na, čiupk krepšius. Pasikalbėsime viduj. Turi pažiūrėti, ar nenumirė Džordžija.
– Ai, niekur ji nedings, – numykia jis ir vėl pasilenkia prie užpakalinės sėdynės. – Mama ją vis palaisto.
Stveriu abi gitaras ir savo rankinuką. Kai įžengiam į Endriaus butą, mano nosį sukutena lygiai toks pat
kvapas, kaip ir pirmąsyk: negyvenamos patalpos. O Džordžija, kaip Endrius ir sakė, sveika ir žalia.
Aš krentu kaip stoviu ant sofos, nuleisdama per ranktūrį sulenktas kojas.
– Bet kai jau kitąkart leisimės į kelią, – sako Endrius, eidamas už sofos, – keliausim labai toli.
Išgirstu skimbtelint virtuvėje ant spintelės numetamus raktus.
Kilsteliu nuo sofos ir klausiu:
– O kur?
– Europa, Pietų Amerika, – vardija jis, grįždamas į kambarį su šypsena iki ausų. – Sakei, nori aplankyti
Italiją ir Braziliją, ir dar daugybę šalių. Siūlau pasirinkti kurią nors ir kitąsyk patraukti tenai.
Mano kūną nutvilko energijos pliūpsnis. Pašoku nuo sofos ir žiūriu į jį taip susižavėjusi būsima galimybe,
kad net savam kaily nebetveriu.
– Tu rimtai?
Jis linkteli plačiai šypsodamas sučiaupta burna.
– Po galais, laikydamiesi senų tradicijų, galėtume surašyti ant popieriaus juostelių šalių, kurias norim
aplankyti, pavadinimus, sumesti į skrybėlę ir užsimerkę ištraukti.
 Aš sukrykščiu iš laimės. Spiegiu kaip vaikas! Ištiesiu prieš save rankas ir sušunku:
– Juk tai nuostabu, Endriau!
Jis atsisėda ant sofos ir abiem per kelius sulenktomis kojomis atsiremia į kavos staliuką. Aš nesisėdu,
negaliu. Tiesiog stoviu kaip stulpas ir spoksau į jo besišypsantį veidą.
– Aišku, mums kažkaip reikės prasimanyti pinigų, – sako jis. – Tiesa, sąskaitoj dar yra, bet keliaujant po
užsienius katilėlis greit ištuštės.
– Labai noriu susirasti darbą, – atitariu aš ir šie žodžiai pažadina man prisiminimus. – Endriau, tu man
anksčiau minėjai, kad turiu visiškai atvirai pasisakyti, kur norėčiau gyventi.
Endrius suklūsta.
– Ir kurgi norėtum?
Valandėlę galvoju, paskui atsakau:
– Kol kas, manau, Rolyje, bet tik dėl to, kad norėčiau būti šalia Natali ir mamos, be to, žinau, kad Natali
man padėtų greičiau susirasti darbą. Jos šefei aš labai patikau ir ji man pasiūlė rašyti prašymą, bet...
Endrius nutraukia mano postringavimus.
– Priežasčių gali nedėstyti.
Jis ištiesia man ranką ir pakviečia atsisėsti jam ant kelių. Atsisuku į jį. Tik dabar susigriebiu, kad pliurpiau
labai susijaudinusi. Nenoriu, kad jaustųsi įsipareigojęs.
Endrius man šypsosi ir apkabinęs liemenį suneria man už nugaros pirštus.
– Noriu paklausti, – sako jis, – ką tiksliai reiškia tavo „kol kas“?
– Na, nelengva atsakyti, – prisipažįstu.
Endrius krypteli galvą į šoną, smalsiai žiūri į mane. Duobučių skruostuose beveik nematyti.
Galiausiai išdrįstu prisipažinti:
– Nemanau, kad reikėtų švaistyti pinigus nuosavam namui, nes tik​rai nenorėčiau pasilikti ten gyventi
amžinai. Be to, jeigu išsileisim, tai nebe labai kas ir liks kelionėms po Europą ar dar kur, o dirbdami už
minimalų atlygį vargu ar ką sutaupysim.
Endrius pažvairuoja į mane.
– Pala. Tikiuosi, nenori, kad gyventume su tavo mama, ką? Mums reikia atskiro būsto. Aš norėčiau kada tik
užsimanęs parsiversti tave ant kavos staliuko.
Imu juoktis ir stipriai suspaudžiu šlaunimis jam kojas.
– Koks tu ištvirkęs! – sušunku. – Betgi tikrai ne, aš visai nenoriu gyventi su mama.
– Na, jeigu nenori pirkti namo ir nenori gyventi su mama, tuomet lieka vienintelis kelias – nuomotis, bet ir
tai išspaus iš mūsų nemažai pinigėlio.
Sutrinku, nes dabar teks kalbėti apie Endriaus pinigus, lyg jie būtų ir mano, bet prie šito turbūt niekada
nepriprasiu.
Nusuku akis į šalį.
– Pameni, minėjai, kad galėtume nusipirkti kur nors mažulytį namuką?
– Pamenu, – atsako jis, o jo žvilgsnis linksmėja, tarsi jau numanytų, ką toliau jam pasakysiu.
– Žinai, galėtume už grynus nusipirkti kokį mažą atskirą ar sublokuotą namelį, nedidelį, tik mudviem...
Nežinau, ką nors pigaus ir padoraus, ir kad dar liktų sąskaitoj mūsų kelionėms. Nereikėtų mokėti už nuomą, o
visos mėnesinės išlaidos būtų tik už komunalines paslaugas ir panašius dalykus, tai galėtume sumokėti iš
atlyginimų ir iš koncertų, neliesdami santaupų banke.
 Ko jis šypsosi kaip Češyro katinas?
Mano galva nusvyra tarp pečių, veidą išmuša raudonis.
– Ko juokiesi? – klausiu įsirėmusi delnais jam į krūtinę ir pati vos tramdydama juoką.
– Nieko. Tiesiog smagu – pagaliau supratai, kad tai, kas mano, dabar jau yra ir tavo, – sako jis ir stipriai
suspaudžia rankomis man liemenį.
– Ai, tiek to, – atsakau stengdamasi paslėpti užkaitusį veidą ir apsimetu įsižeidusi.
– Ei, – šūkteli jis ir pasukioja mane už klubų. – Nereikia, gerai? Tiesiog sakyk, ką pradėjai.
Po ilgokos pauzės prabylu:
– O kai susiruošime keliauti ten, kur pakvies mus iš skrybėlės ištrauktas lapelis, galėsime paprašyti Natali
pasaugoti namą. Arba! – bedu pirštu aukštyn. – Kai tu pagaliau surasi tą išsvajotąjį kampelį kur nors prie jūros,
kur norėtum apsigyventi, tada mes galėsime tą namą Rolyje parduoti arba išnuomoti ir turėti papildomų
pajamų. Gal netgi išnuomoti Natali su Bleiku!
Matau, kad jis kažką mintija. Vis dar maloniai šypsosi ir nenuleidžia nuo manęs akių, bet ilgokai tyli, paskui
galų gale nutraukęs tylą sako:
– Kaip matau, tu jau viską kuo puikiausiai esi apgalvojusi. Kiek laiko užtruko, kol visa tai sugulė tavo
galvelėn?
Ir pati tik dabar suvokiu, kad jau gana seniai. Turbūt tą dieną, kai pradėjau galvoti apie mūsų bendrą ateitį,
kai pati sau išdrįsau prisipažinti, kad noriu įleisti šaknis, nes jau pavargau blaškytis po šalį.
Endrius kantriai laukia mano atsakymo. Jo žvilgsnis kaip visada švelnus ir mąslus, nuolat primenantis, kad
nors ir ką jam sakyčiau, mano žodžiai niekada nesukels neigiamos reakcijos.
– Tada, kai išvažiavom iš Mobilio, – atsakau. – Kai tau prisipažinau norinti kada nors pakeliauti po Italiją,
Prancūziją, Braziliją. Kai pasakiau niekada nenorinti visam laikui apsistoti vienoje vietoje. Nuo tos nakties vis
sukau galvą. Kaip mums gyventi toliau, – mano žvilgsnis nuslysta į tolį. – Sulaužiau taisyklę ir smulkiai viską
suplanavau.
Endrius palinksta į priekį ir pabučiuoja man į lūpas.
– Kartais be planavimo neišsisuksi, – sako jis. – Tu šauniai padirbėjai. Tavo sumanymas tiesiog tobulas.
Stipriai apkabinęs suspaudžia glėby, priglaudžia prie krūtinės ir aistringai išbučiuoja.
Bučiniams nuslopus, užvertusi galvą, suėmusi delnais jo veidą ilgokai žiūriu jam į akis.
– Bet ištekėti už tavęs norėčiau čia, – pasakau ir jo akys ima spindėti. – Nenorėčiau, kad tavo mama
pasijustų atstumta, supranti? Ji man vienintelė priežastis, dėl ko jaučiuosi nesmagiai, norėdama apsigyventi
Rolyje. Be to, labai gaila, kad ji ruošė mums kūdikio sutiktuves, į kurias mes...
– Jai tai labai patiks, – suskumba Endrius, neleisdamas man vėl įsismarkauti. – Aš sutinku.
Ir vėl mane bučiuoja.
Endrius
33

Apie geresnę dieną negalėjau nė svajoti. Oras nuostabus. Planas susituokti, kurio anksčiau neturėjom,
puikiausiai pavyko. Vakar paskambinau mamai ir pakviečiau susitikti su mumis Galvestono salos paplūdimy.
Ji atvyko laiku, neturėdama nė menkiausio supratimo, dėl ko mes ją kviečiam.
Pamatęs mamą iškeliu virš galvos ranką ir pamoju, kad prieitų. Mus išvydusi mama iškart sumoja, kas
vyksta. Jos veidą nušviečia plačiausia šypsena, mes irgi užsikrečiam.
– Ak, jūs, – sako mama, eidama prie mūsų. – Negaliu patikėti, kad pagaliau ryžotės tai atlikti. Aš tiesiog...
Aš taip...
Jos skruostais ritasi ašaros ir ji pakelia ranką, nusišluosto, vienu metu ir verkdama, ir juokdamasi.
O Kemrina, basakojė ir su ta vintažine dramblio kaulo suknele, kurią nusipirko blusų turgely, apsiveja
rankomis mamą ir stipriai apkabina.
– Ak, Marna, neverkit, – prašo ji, nors aš manau, kad tai daugiau panašu į aimaną, nes išvydus
apsiašarojusią mamą ir Kemrinai užgniaužia gerklę.
– Ar dar kas nors atvyks? – atsitraukdama nuo jos klausia mama.
– Tu esi vienintelė ir garbingiausia mūsų viešnia, – išdidžiai pareiškiu.
– Taip, – patvirtina Kemrina, – jūs ir štai dar pastorius.
Mama apeina mus šonu ir priėjusi apkabina pastorių Ridą. Jinai jau devynerius metus lanko jo bažnyčią –
gal šimtą kartų kalbino ir mane ten nueiti, bet aš ne iš pamaldžiųjų. Vis dėlto pagalvojau, kas labiau tinka mus
sutuokti, jei ne jis?
Kol pastorius Ridas stovi paplūdimy priešais mus su aptrinta Biblija rankose ir bando mums kažką sakyti, aš
matau ir girdžiu tik priešais stovinčią Kemriną, ir jaučiu jos rankas savo delnuose. Lengvas vėjelis taršo kelias
palaidų plaukų sruogas, išsprūdusias iš auksinės kasos, permestos per petį ir man taip patinkančios. Myliu jos
šypseną, mėlynas akis ir švelnią odą. Noriu kuo greičiau ją pabučiuoti ir užbaigti ceremoniją. Suspaudžiu
pirštais jos rankas ir trukteliu arčiau savęs. Vėjas žaidžia ilgos jos suknelės klostėse, išryškindamas dailią smėlio
laikrodžio figūrą. Pastebėjęs jai į burną įsivėlus kelis plaukus, vos susilaikau nesusijuokęs, o ji stengiasi
neatkreipdama į save dėmesio kaip nors juos išstumti iš burnos liežuviu.
Suprasdamas jos nenorą sutrukdyti ceremoniją, kad ir tokiu paprastu judesiu, pakeliu ranką ir nubraukiu jai
nuo burnos tuos plaukus.
Jaučiuosi taip, lyg šiam pasauly būtume tik mudu.
Kai ateina metas sakyti priesaikos žodžius, žinau, kad nė vienas nesam jų pasirašęs ar turėjęs laiko
apgalvoti, ką norėtume vienas kitam pasakyti. Tad, kaip ir visada, elgiamės spontaniškai.
Suimu tvirtai ją už rankų ir prabylu:
– Kemrina, tu esi antroji mano sielos pusė ir todėl šiandieną pasižadu mylėti tave kasdien visą likusį mūsų
gyvenimą. Pažadu, kad jeigu kada nors tu manęs nebepažinsi, skaitysiu tau knygas, kaip Nojus skaitė savajai
Elei. Pažadu, kad kai pasensime ir nuo senatvės mums gels kaulus, niekada nemiegosime atskiruose
kambariuose, ir jeigu tu mirsi anksčiau už mane, aš pasirūpinsiu, kad būtum palaidota su šita suknele. Dar
pažadu vaidentis tau, kaip Semas vaidenosi Molei.
Kemrinos akyse sužiba ašaros, o aš, nykščiais glostydamas jai delnus, toliau prisiekinėju: – Pažadu, kad po
daugybės metų rytais atsibudę negalvosime, jog nugyventa tuščiai ir nieko nenuveikta. Kad ir kokie sunkumai
mus užgriūtų, aš visados, visados būsiu šalia tavęs. Pažadu ir toliau elgtis spontaniškai, kai miegosi, pritildyti
muziką, o kai būsi nuliūdusi, dainuoti apie razinas. Pažadu mylėti tave visur, visada ir bet kur, kur tik
gyvenimas mus nublokštų, nes tu esi mano antroji pusė, be kurios aš negalėčiau gyventi.
Kemrinai iš akių upeliais teka ašaros. Jai reikia laiko susiimti ir susikaupti. Paskui ji prabyla: – Endriau,
pažadu niekada neleisti tau kentėti ir gyventi prijungtam prie gyvybę palaikančių aparatų, jeigu gerai žinosiu,
kad visos galimybės jau išsemtos. Pažadu, kad jeigu tu prapulsi ar kur nors pradingsi, aš... niekada nesiliausiu
tavęs ieškojusi. Niekada, – mane tai prajuokina. – Pažadu, kad kai numirsi, per tavo laidotuves skambės
„Dulkės vėjyje“, ir aš palaidosiu tave tik ten, kur šilta. Pažadu tau visada sakyti viską viską, nesvarbu, ar būtų
gėda, ar jausčiausi kalta, ir pasitikėti tavim, kai liepsi man ką nors atlikti, nes tvirtai žinau, kad kiekvienas tavo
sumanymas turi tikslą. Pažadu visą laiką būti šalia tavęs ir nieko neleisti spręsti vienam. Padažu mylėti tave
visą gyvenimą ir po mirties, nes tvirtai žinau, kad negalėsiu egzistuoti be tavęs ir jokiame kitame gyvenime.
Pastorius Ridas kreipiasi į mane:
– Ar tu, Endriau Perišai, sutinki imti Kemriną Benet į teisėtas žmonas, globoti ir rūpintis ja džiaugsme ir
varge, turte ir nepritekliuje, mylėti ir gerbti ją visur ir visada, kol mirtis jus išskirs?
– Taip, – atsakau ir užmaunu Kemrinai ant piršto vestuvinį žiedą, kurį nupirkau Čikagoj. Ji tyliai aikteli.
Paskui pastorius pasisuka į Kemriną ir taria:
– Ar tu, Kemrina Benet, sutinki būti teisėta Endriaus Perišo žmona, globoti ir rūpintis juo džiaugsme ir
varge, turte ir nepritekliuje, mylėti ir gerbti jį visur ir visada, kol mirtis jus išskirs?
– Taip.
Ir tuomet aš paduodu jai žiedą, nes iki šios akimirkos slėpiau juos, ir Kemrina užmauna man jį ant piršto.
Pastorius Ridas užbaigia ceremoniją keliais ilgai lauktais žodžiais: – O dabar skelbiu jus vyru ir žmona.
Paskui jis leidžia man pabučiuoti nuotaką. Nuo pat ceremonijos pradžios mes nieko kito netroškom, bet
dabar, kai jau galime tą padaryti, tiesiog stovime ir žiūrime vienas į kitą, paskendę vienas kito akių gelmėse ir
regėdami vienas kitą kitokioj šviesoj, gerokai ryškesnėj nei tąkart, kai susitikom autobuse Kanzase. Jaučiu,
man pradeda gelti akis, aš stveriu ją į glėbį, tvirtai apkabinu ir įsisiurbiu į lūpas bučiniui. Ji rauda man į burną, aš
spaudžiu rankomis jai nugarą, paskui pakeliu ją nuo žemės ir basomis kojomis imu sukti ratu. Mama rauda
kaip kūdikis. O aš, regis, niekada nebesiliausiu šypsojęsis.
Kemrina – mano žmona.

Kemrina
Ką tik tapau Kemrina Periš. Negaliu sutramdyti mane apėmusių emocijų. Širdyje ir verkiu, ir juokiuosi. Be galo
džiaugiuosi, bet kartu ir jaudinuosi. Žvelgiu į žiedą, kurį jis man ką tik užmovė ant piršto, ir žinau, kad išleido
jam krūvą pinigų. Paskui dirsteliu į jo žiedą, beveik identišką manajam, tik gerokai vyriškesnį, ir negaliu pykti
ant jo dėl to, kad juos nupirko. Negaliu, ir tiek. Girdžiu man už nugaros šniurkščiojant Marną, todėl neištveriu ir
priėjusi darsyk ją apkabinu.
– Sveika atvykusi į mūsų šeimą, – trūkčiojančiu nuo ašarų balsu pasveikina ji.
– Ačiū, – nusišypsau jai ir nusišluostau nuo skruostų ašaras.
 Endrius apkabina man liemenį, prie mūsų prieina pastorius. Jam užkalbinus Marną ir pradėjus šnekučiuotis
apie kasdienius dalykus, mudu su Endriumi pasitraukiam kelis žingsnius į šalį. Jis žiūri į mane neatplėšdamas
akių ir aš nuraustu.
– Kas yra? – klausiu.
Jis purto galvą, jo šypsena plieskia.
– Myliu tave, – sako jis, o man vėl norisi verkti, bet pasistengiu susivaldyti.
– Aš irgi tave myliu.
Gana netradiciškai medaus mėnesį praleidžiame savo bute, nes norime palaukti, kol tikram medaus
mėnesiui galėsime išvykti į svečią šalį.
– Kaip manai, kur tai bus? – klausia jis.
Mes sėdime ant lauko kėdžių, gurkšnojam alų ir klausomės iš kažkur toli, gal nuo paplūdimio ar iš parko
sklindančios gyvos muzikos.
– Nežinau, – atsakau ir gurkšteliu iš butelio alaus. – Gal pabandom lažintis?
Endrius nykščiu patrina apatinę lūpą.
– Hm, – svarsto. Gurkšteli dar alaus ir tada sako: – Manau, kad ant pirmo mūsų ištraukto lapuko bus
užrašyta, – papučia lūpas, – ...Brazilija.
– Sakai, Brazilija? Neblogai. Na, nežinau. Man nuojauta kužda, kad bus Italija.
– Tikrai?
– Aha.
Abu vienu metu atsigeriam alaus.
– Gal iš tiesų reikia susilažinti, – sako jis, duobutė dešiniame skruoste pagilėja.
– Siūlai lažintis, ką? Gerai, sutinku.
– Puiku. Jeigu ištrauksim Braziliją, tu turėsi eiti su manim į paplūdimį tikruoju Rio de Žaneiro stiliumi, – ir
suktai šypsosi.
Tik po geros minutės sumoju, ką jis iš tiesų turi galvoje, o tada taip nustembu, kad net vėpteliu ir įtraukiu į
plaučius šalto vakaro oro.
– Na jau ne!
Endrius juokiasi.
– Nesirengiu lakstyti po viešą paplūdimį nuogais papais!
Endrius atlošia galvą ir garsiai juokiasi.
– Ne, mažule, aš nemanau, kad ten lakstoma nuogais papais, – sako jis. – Tiesiog noriu pasakyti, kad tau
teks vilkėti brazilišką bikinį. Daugiau jokių uždarų senamadiškų maudomukų, kokį vilkėjai Floridoj. Tavo
figūrytė – tikras saldainiukas, – ir atsigėręs alaus pastato butelį ant stalo priešais.
Kurį laiką prikandusi lūpą svarstau, paskui tarsteliu:
– Gerai.
Truputėlį nustebęs, kad taip lengvai sutikau, Endrius linkteli galva.
– O jeigu išpuls Italija, – kreivai šypteliu, – tu turėsi sudainuoti man serenadą ant Ispaniškųjų laiptų...
vietine kalba.
Užmetu koją ant kojos. Žinojau, kad paskutiniai du žodžiai užgaus jo vyrišką savimeilę.
– Nejuokauk, – pykteli jis, – kaip aš tau sudainuosiu?
– Nežinau, – atkertu. – Jeigu aš laimėsiu, turėsi kažkaip išsisukti.
Endrius kraipo į šalis galvą ir surimtėjęs puse lūpų tarsteli: – Gerai. Sutarta.
34

Rolis, Šiaurės Karolina

Birželis

– Staigmena! – suklinka keli balsai man įkėlus koją į naująjį mūsų su Endriumi namą.
Man iš tiesų tai didžiulė staigmena ir aš garsiai aikteliu, ranka griebiuosi už krūtinės. Visų centre ir priekyje
– Natali, šalia jos Bleikas. Čia matau savo draugus iš mėgstamiausios Starbucks kavinės, Bleiko seserį Sarą, su
kuria susipažinau prieš porą savaičių, kai su Endriumi grįžom namo.
– Oho! Kokia proga? – klausiu nustebusi ir vis bandau atsitokėti, nes jie velnioniškai mane išgąsdino.
Sukteliu galvą į šoną, žiūriu į Endrių. Jis plačiai šypsosi, todėl akivaizdu, kad irgi yra kažkaip prisidėjęs.
Natali – dabar jau su ryškiomis ugninėmis sruogomis plaukuose – čiumpa mane į glėbį.
– Tai oficialios jūsų įkurtuvės, – ji kreivai man šypteli, paskui dėbteli į Endrių. – Kaip manai, kodėl aš
pastarosiomis dienomis vaidinau, kad man visai nerūpi, jog sugrįžot namo?
– Nieko tu nevaidinai, – atkertu.
– Na, gal ne taip akivaizdžiai, – ginasi ji, – bet negi, Kemrina, nenumanei, kad aš kažką rezgu?
Gerai pagalvojus, ko gero, iš dalies ji teisi. Natali atrodė patenkinta, kad sugrįžau, bet per daug nedžiūgavo
kaip įprastai. O aš pamaniau, kad Bleikas galiausiai turbūt išmokė ją santūrumo.
Vėl grįžteliu į Endrių.
– Betgi mes net baldų jokių dar neturim.
– Turit, turit! – sušunka Natali ir stveria man už rankos.
Nusitempia į svetainę, kur ant grindų bet kaip sumesti riogso aštuoni sėdmaišiai. Vidury kambario stovi
viena prie kitos sustumtos keturios dėžės nuo pieno pakelių, ant jų – gabalas medinės plokštės, kaip suprantu,
atstojančios kavos staliuką. Elektra dar neįjungta, bet ant „kavos staliuko“ puikuojasi trys skardinėlės nuo
sausainių su žvakutėmis, paruoštomis uždegti, kai po kelių valandų kambarį apgaubs tamsa.
Mane suima juokas.
– Kaip gražu! – tariu Endriui. – Sakyčiau, baldai visai ir nereikalingi. Pasilikime prie retro stiliaus iš
sėdmaišių!
Aišku, aš juokauju, ir Endrius tą supranta. Jis klesteli ant artimiausio sėdmaišio, ištiesia ant grindų priešais
save kojas, o nugara patogiai atsišlieja į minkštą vinilo atlošą.
– Su šitais išsiverstume, bet mums vis tiek reikės lovos.
Aš įsitaisau ant kito sėdmaišio šalia jo. Mūsų pavyzdžiu paseka visi, o Natali su Bleiku nuskuba į virtuvę.
Mudu su Endrium suradom šį mažą namuką jau šeštą sugrįžimo į Rolį dieną. Trokšdamas kuo greičiau
sprukti iš mano mamos namų, jis ištisas valandas naršė internete, sklaidė nekilnojamojo turto katalogus, o aš
tuotarp drybsojau nieko neveikdama ir gaivelėjausi po ilgos kelionės iš Galvestono. Namo paieškų ir pirkimo
reikalus atidaviau į jo rankas. Jis man rodydavo nuotraukas, o aš išsakydavau savo nuomonę. Šitas namukas –
tiesiog tobulas. Trečias iš mūsų aplankytųjų (aš nuoširdžiai viliuosi, kad Endžiui jis irgi labai patiko visai ne dėl
to, jog netyčia pamatė mano mamą pusnuogę, kai ji tikėjosi, kad mūsų nėra namie). Kaina irgi gan prieinama,
nes buvę namo šeimininkai jau prieš kelis mėnesius išsikėlė į kitą būstą ir norėjo kuo greičiau jį parduoti. Mes
nusipirkom jį nusiderėję dar dvidešimt tūkstančių nuo pradinės kainos ir sutarėm, kad šeimininkai mums
perleisdami nieko neberemontuos. O kadangi mokėjom grynais, tai popieriai buvo sutvarkyti itin greitai.
Taigi šiandien pirma diena, kai mes oficialiai tapom jo savininkais.
Iš Galvestono atsivežėme nemažai daiktų. Išsinuomojom nedidelę priekabą, prisikabinom prie savo
automobilio ir sugrūdom į ją viską, kas tik tilpo. Bet dar reikės grįžti parsivežti baldų. Deja, Endrius užsispyrė
pasiimti seną prasmirdusį savo tėvo fotelį, bet pažadėjo atiduoti išvalyti. Tegu tik pabando netesėti pažado!
Į kambarį sugrįžta Natali su Bleiku, nešini po tris butelius alaus, ir tuoj pat ima siųsti per rankas.
– Ačiū, aš nenoriu, – atsisakau.
Natali žiūri sielvartingai, spokso į mane patempusi apatinę lūpą. Ji vilki ankštą baltą palaidinę,
išryškinančią didžiulius papus.
– Tiek prisilupau, Natali, kad į alų mažiausiai savaitę negalėsiu nė pažiūrėti, – paaiškinu.
Natali suraukia nosį, bet paskui patraukia pečiais ir atšauna:
– Man bus daugiau!
Bleikas, padavęs alų Endriui, traukia prie vienintelio likusio laisvo sėdmaišio, bet Natali jį aplenkia ir
klesteli ant jo pirma. O šis atsisėda ant jos. Jiems besistumdant, Natali taip garsiai iš juoko sužviegia, kad aš
dirsteliu į Endrių ir pamatau jo išraišką.
– Šenzi, – tyliai burbteli jis ir neatitraukdamas nuo lūpų butelio palinguoja galvą.
Negarsiai nusijuokiu, nes dabar man aišku, kodėl Endrius taip pavadino ją pirmąkart pamatęs. Panaršiau
internete ir suradau, kad šiuo vardu pavadinta garsiakalbė hiena vaizduojama filmuke „Liūtas karalius“.
– Na, tu man žadėjai papasakoti apie savo keliones, – primena Natali, pagaliau įsitaisiusi ant sėdmaišio
Bleikui tarp kelių.
Visi sužiūra į mane ir Endrių.
– Aš gi tau jau viską papasakojau, Nat.
– Taip, jai gal ir pasakojai, bet ne mums, – spiria mano draugė Lėja, dirbanti Starbucks.
Jai pritaria jos bendradarbė Alicija:
– Kartą aš irgi leidausi į kelionę automobiliu su mama ir broliu, tik mūsiškė, esu tikra, nė iš tolo nepanaši į
tavąją.
– Be to, tu man nieko nepasakojai apie tai, kas nutiko Floridoj, – spiria Natali. Gurkštelėjusi alaus pastato
butelį ant grindų sau prie kojų ir atsiremia rankomis į Bleiko šlaunis. Šis pakšteli jai į kaklą.
Vien išgirdus apie Floridą aš nejučia krūpteliu, bet tuoj pat susigriebiu, kad labiausiai dėl visko, kas ten
įvyko, bus nesmagu Endriui. Kurį laiką negaliu net pažvelgti jam į akis, nes jaučiuosi kalta apskritai užsiminusi
apie tai Natali. Jokių smulkmenų nepasakojau, tik paminėjau, kad Floridoje mums nutiko labai nemalonus
dalykas.
Kai pagaliau išdrįstu pažvelgti Endriui į akis, pamatau, kad jis ant manęs visai nepyksta. Mirktelėjęs man,
jis pastato šalia savęs ant grindų alaus butelį.
– Florida, – didžiai mano nuostabai, prabyla jis. – Ten, ko gero, liko patys nemaloniausi prisiminimai iš
visos kelionės. Gal net keisčiausi. Nors ne viskas ten buvo taip jau ir blogai.
Nesuprantu, kur jis lenkia.
Dabar visi spokso įsmeigę akis į Endrių, o ypač Natali. Jos žvilgsnyje – nekantrus laukimas.
– Susipažinom su grupele jaunimo, jie mums pasiūlė nuvažiuoti už miesto prie jūros, į atkampią, beveik
niekieno nelankomą vietelę, ir pasismaginti. Mes taip ir padarėme. Tikrai buvo labai linksma. Bet paskui ėmė
dėtis keisti dalykai.
– Kaip tai – keisti? – pertraukia jį Natali.
– Na, LSD ir dar velniaižin koks šlamštas, – atsako Endrius.
Natali išverčia iš nuostabos akis ir piktai dėbteli į mane:
– Tu šniaukštei LSD? Kas tau darosi, Kem?
Imu purtyti galvą.
– Ne, ne. Savo noru aš to tikrai nedariau. Jie mums pribėrė.
Dabar jau visi spokso į mane išvertę akis.
– Taip, – patvirtina Endrius, – mes net patys gerai nežinom, ko jie mums įbėrė, bet pasekmės išties buvo
skaudžios.
– Man irgi vienąsyk buvo „nuvažiavęs stogas“, – įsiterpia Bleiko sesuo Sara.
Jai apie aštuoniolika.
Bleikas šasteli į priekį, atsisėda taip staigiai, kad Natali kaukšteli dantimis į alaus butelį.
– Ką? – suklinka jis ir perlieja seserį ugniniu žvilgsniu.
– Oi, tu nieko apie tai nežinai? – meiliai klausia Sara, tarsi būtų pamiršusi laiku jam prisipažinti.
Akivaizdu, kad geriau jam buvo apie tai nieko nežinoti.
– Ooooi! – sudejuoja Natali ir užsidengia ranka burną.
– Atsiprašau, – taria jai Bleikas. Pakšteli jai į skruostą ir vėl atsisuka į seserį. – Kas tau davė kvaišalų, Sara?
Tik nebandyk išsisukinėti, gerai? Sakyk tiesiai... kas buvo paskui? – jo veide matyti grėsmingas įtūžis.
Sara užverčia akis į lubas.
– Nieko. Nieko nebuvo, nes su manim buvo Kaila ir ji parvežė mane namo. Be to, aš nežinau, Bleikai, kas
man jų pakišo, todėl nesikabinėk, gerai? – ir atsisukusi į mus paragina: – Ką tu ten sakei?
– Palaikau tave, vyruti, – taria Endrius Bleikui. – Jeigu sužinosi, kas tą padarė, pasakyk man. Tai baisiai
blogai.
Švelniai niukteliu alkūne Endriui į šoną. Jis pagauna užuominą ir sako: – Taigi Floridoj, turiu pripažinti,
patyrėm įdomų nuotykį. Nenorėčiau jo pakartoti.
Jis nieko jiems nepasakoja apie tą nusivalkiojusią kalę, bandžiusią pasidarbuoti burna. Džiaugiuosi, kad
nutylėjo, antraip pokalbis būtų išsirutuliojęs itin nemaloniai. Ką jau kalbėti, Natali tokią svarbią informaciją
būtų gromuliavusi visą dieną. Dar kelias valandas, įsitaisę ant sėdmaišių, iki pat aštuntos vakaro kalbamės su
savo draugais, bet netrukus Bleikas pakyla parvežti namo Saros. Jiems trim išėjus, sukrunta ir likusieji, o mudu
su Endriumi kaip tikri jaunavedžiai pasiliekam savo pirmuose oficialiai mums priklausančiuose naujuose
namuose.
Endrius ateina iš virtuvės į kambarį nešinas žvake, uždegta nuo dujinės viryklės. Dujos jau įjungtos
anksčiau. Paskui jis uždega kitas žvakutes ant stalo.
– Kur miegosim? Ant grindų? – klausiu žiūrėdama į jį.
– Nea, – sako jis pasitraukdamas nuo žvakių. Sustumdęs sėdmaišius į vidurį kambario, suformuoja iš jų
tariamą lovą ir paplekšnoja per ją delnu. – Kol kas turėsime tenkintis tokia. Ant grindų aš tikrai nemiegosiu.
Nenoriu atsibusti skaudamais šonais.
Nusišypsau.
– Keista, ar ne? – prabylu dairydamasi aplink po plikas mūsų namo sienas ir bandydama įsivaizduoti, kokie
paveikslai ir nuotraukos galėtų ant jų tikti.
– Kas keista? Kad neturim baldų ar elektros? Turėjai jau prie to priprasti, – linksmai prunkšteli.
Atsistoju nuo sėdmaišio prie sienos ir įsitaisau ant jo sumeistruotos lovos. Ištiesiu ranką virš staliuko ir imu
maišyti pirštu ištirpusį vašką skardinėlėje, paskui ištraukiu pirštą, leidžiu vaškui ataušti ir žiūriu, kaip ant piršto
galo susiformuoja kietas gaubtelis.
– Ne. Turiu omeny šitą namą. Mus abu. Iš esmės viską.
– Tikiuosi, keista gerąja prasme, tiesa?
– Aišku, – atsakau jam šypsodama.
Namą apgaubia tyla. Nuo žvakių šviesos ant sienų šoka ilgi šešėliai. Truputį atsiduoda chlorkalkėm, Pine-
Sol ir kitais valikliais.
– Endriau, – prabylu, – noriu tau padėkoti, kad čia atsikraustėm.
Galų gale jis prisėda prie manęs ir mes abu spoksom į žvakių liepsną.
– Kur man būti daugiau, jei ne ten, kur tu? – sako.
– Tu gi žinai, ką noriu pasakyti, – tariu ir ištiesusi ranką prie žvakių imu vedžioti delną virš liepsnos. Bandau
nuleisti tiek, kad pajusčiau karštį, bet nenusideginčiau.
– Žinau, – sako jis, – bet vis tiek.
Patraukiu ranką ir žiūriu jam į akis; gelsvoje žvakių šviesoje jo veidas atrodo mielas net ir su kelių dienų
barzdele, kurią pastaruoju metu pradėjo auginti.
– Kemrina, noriu tau pasakyti vieną dalyką, – taria jis.
Staiga nuo jo žodžių man smarkiai suspaudžia krūtinėje širdį.
– Pala... ką reiškia, tu nori man pasakyti vieną dalyką... – baisiai susijaudinu, net nežinau kodėl.
Endrius prisitraukia sulenktus kelius ir atsiremia į juos rankomis. Pažvelgia į žvakės liepsną, labai trumpai,
tik kelias sekundes, bet man jos siaubingai prailgsta.
– Endriau? – pasisuku visu kūnu į jį.
Matau, kaip ryjant seiles sujuda Adomo obuolys. Jis žiūri man į akis.
– Man prasidėjo galvos skausmai, – prabyla jis, ir man širdis nusirita į kulnis. Taip bloga, turbūt apsivemsiu.
– Nuo pirmadienio, bet aš jau užsirašiau pas gydytoją. Tavo mama parekomendavo.
Nekenčiu jos, kodėl tylėjo ir man nieko nesakė. Man ima drebėti rankos.
– Paprašiau tavo mamos nieko tau nesakyti, nes norėjau, kad ramiai persikeltume į naują namą.
– Turėjai man pasakyti.
Jis siekia paimti man už rankos, bet aš nevalingai ją atitraukiu ir pašoku ant kojų.
– Kodėl slepi tai nuo manęs?
Man ima svaigti galva. Endrius irgi pakyla, bet prie manęs nesiartina.
– Juk sakiau – nenorėjau...
– O man nusispjaut! Privalėjai pasakyti!
Susineriu rankas ant krūtinės ir palinkstu prie jo. Stebiuosi, kaip dar neapsivėmiau. Mano nervai tokie
įtempti, kad, regis, dar kiek, ir nutrūks kaip stygos.
– Negali būti... – galiausiai užsidengiu rankomis veidą ir pradedu raudoti. – Kodėl, po perkūnais, taip
atsitiko?
Endrius akimirksniu pripuola prie manęs. Jaučiu, kaip atsiduriu jo glėby. Jis priglaudžia mane prie krūtinės.
Labai stipriai.
 – Tai nieko nereiškia, – sako jis. – Aš tikrai dabar nesijaučiu taip, kaip anksčiau, Kemrina. Man skauda
galvą, tikrai, bet visai kitaip.
Sutramdžiusi ašaras tiek, kad galėčiau kalbėti nebekūkčiodama, pakeliu į jį akis.
Jis suima delnais man veidą ir šypteli.
– Žinojau, kad sulauksiu iš tavęs tokios reakcijos, mažule, – tyliai sako. – Nenoriu, kad nervintumeisi dar
keturias dienas iki pirmadienio, kol nueisiu pas gydytoją, – įdėmiai žiūri man į akis. – Skausmas visai kitoks.
Pasistenk tai suprasti, gerai? Aš tau nemeluoju.
– Tikrai? – klausiu. – O gal tik taip sakai, kad nuramintum?
Aš jau bandau susitaikyti su mintimi, kad būtent taip ir yra. Išsilaisvinu iš jo glėbio ir imu žingsniuoti po
kambarį, sunėrusi rankas, pirštą prispaudusi prie lūpų. Ir nesiliauju drebėjusi.
– Aš tau nemeluoju, – prisiekinėja Endrius. – Man viskas bus gerai. Jaučiu, kad taip bus, ir tu turi tuo
patikėti.
Atsisuku į jį.
– Aš nebegaliu ilgiau šitaip, Endriau. Negaliu.
Jis pakreipia galvą į šoną, žiūri į mane mąsliai, smalsiai ir su rūpesčiu akyse.
Suprantu, kad tikisi išsamesnio mano žodžių paaiškinimo, bet man liežuvis neapsiverčia. Negaliu praverti
burnos, nes tai, ką norėčiau jam pasakyti, labai jį nuliūdintų ir įskaudintų. Bet tai tik žodžiai. Žodžiai, gimę iš
skausmo ir pykčio, iš tos mano dalelės, kuri nori pažvelgti į Dievą ar ką kitą ten, aukštybėse, ir sušukti: Eikit jūs
visi po velnių!
Turiu nusiraminti. Reikia susiimti ir ramiai kvėpuoti.
Taip ir padarau.
– Kemrina?
– Viskas bus gerai, – dalykiškai pasakau jam. – Aš žinau, kad daktarai tau nieko blogo nesuras.
Endrius prieina prie manęs, pabučiuoja į kaktą ir patvirtina:
– Tikrai nieko.
Endrius
35

Pastarosios keturios dienos įtemptos. Nors Kemrina pažadėjo tikėtis geriausio ir nepasiduoti slogiai
nuotaikai, ji vis tiek vaikšto kaip nesava. Jos nervai įtempti kaip stygos. Du kartus girdėjau ją verkiant vonios
kambaryje ir vemiant. Nuo to antradienio vakaro, kai pasisakiau apie galvos skausmus, ji elgiasi labai panašiai
kaip tada, kai viešėjom pas Eidaną ir Mišelę Čikagoje: apsimestinai šypsosi ir priverstinai juokiasi, kai kažkas
turėtų būti juokinga. Ji tiesiog kaip nesava. Susirūpinęs dėl jos ir prisiminęs, kaip buvo su skausmą
malšinančiais vaistais po persileidimo, aš tiesiai šviesiai paklausiau, ar jai vėl neužėjo silpnumo akimirka.
Sakė, kad ne, ir aš ja tikiu.
Tačiau šįkart ją gali išgelbėti tik viena: turim šiandien išeiti iš ligoninės sužinoję, kad mano sveikatai
negresia joks pavojus.
O jeigu ne... na, tuomet nenoriu apie tai nė pagalvoti.
Aš labiau jaudinuosi dėl jos nei dėl savęs.
Kol buvo atliekama tomografija, Kemrina turėjo palaukti kitam kabinete. Žinau, kad ji norėjo
paprieštarauti seselei, bet vis tiek pasielgė kaip liepiama. Ir dabar, lygiai kaip ir anuosyk, man atrodo, kad
tūnant šitame triukšmingame, truputį klaustrofobiškame, tunelį primenančiame aparate valandos slenka
vėžlio tempu. Gulėkite labai ramiai, – paliepė laborantė. – Pasistenkite nejudėti, antraip teks pakartoti viską iš naujo.
Turbūt neverta nė sakyti, kad ketvirtį valandos aš faktiškai net nekvėpavau.
Atlikus tomografiją, išsitraukiau iš ausų kamštukus ir išmečiau į šiukšlių dėžę.
Kemrina vos nepratrūko, kai atėjusi manęs išleisti seselė pareiškė, kad atsakymą sužinosime tik trečiadienį.
– Jūs gal juokaujat? – Kemrina tiesiog svaidė akimis žaibus. Dėbčiojo tai į mane, tai į seselę, vildamasi, kad
kuris nors iš mūsų imsis veiksmų.
Pažvelgiau į seselę.
– Ar galima kaip nors tyrimo rezultatą sužinoti jau šiandien?
Vos žvilgtelėjusi į Kemriną ir supratusi, kad ši nenusileis nė per nago juodymą, seselė sunkiai atsiduso ir
tarė:
– Eikite į laukiamąjį ir prisėskite. Pažiūrėsiu, gal man pavyks surasti daktarą Adamsą ir priprašyti, kad
užeitų ir pažiūrėtų.
Po keturių valandų mes jau sėdėjome daktaro Adamso kabinete.
– Jokių anomalijų nematyti, – pareiškė jis ir aš pajutau, kaip atsileido Kemrinos pirštai, iki skausmo gniaužę
mano ranką. – Tačiau, žinant jūsų ligos istoriją, būtų gerai, jeigu apsilankytumėte pas mane kartą per mėnesį ir
pasektumėte savo savijautą, o pastebėjęs pakitimus iškart man praneštumėte.
– Betgi ką tik sakėte, kad nieko blogo nematyti, – sunerimo Kemrina ir vėl įsikirto man į ranką.
– Ne, nematyti, bet aš norėčiau, kad Endriui būtų geriau. Tiesiog kad visi apsidraustume. Tokiu atveju,
jeigu kas ir imtų keistis, mes pastebėtume labai anksti.
– Norite pasakyti, kad kas nors gali pasireikšti?
Mane suėmė juokas dėl daktaro veide pasirodžiusio sumišimo, bet, užuot jam ką sakęs, atsisukau į
Kemriną ir tariau:
– Ne, nieko panašaus jis nesako. Nusiramink. Viskas gerai. Matai, aš gi tau sakiau, kad esu sveikas.
Ir nuo tos akimirkos aš kasdien vyliausi, kad mano spėjimas pasitvirtins.
Kemrina
36

Po daug daug mėnesių...

Pirmą mėnesį gyvenant naujajame name Endrius man parašė antrą laišką. Perskaičiau jį gal šimtą kartų.
Dažniausiai skaitydama verkiu, bet kartais ir šypsausi. Sakė norįs, kad skaityčiau jį kas savaitę ir šitaip
pažymėčiau dar vieną laimingai praėjusią savaitę, kai nieko blogo nenutiko. Aš taip ir dariau. Dažniausiai
skaitau sekmadienio vakarą, kai jis ramiai užmiega šalia manęs, o kartais, kai aš užmiegu anksčiau už jį, tai rytą
nubundu pirma jo ir išsiėmusi iš knygos, kurią laikau pasidėjusi prie lovos, perskaitau laišką jam dar miegant. Ir
kiek​vieną kartą perskaičiusi pažiūriu į jį miegantį ir viliuosi, kad ir kita savaitė bus tokia.
Endrius mane stebina nuolat. Mane stulbina jo protas ir tai, kaip jis žiūri į mane ir nieko nekalba, o aš
tuotarp jaučiuosi lyg svarbiausias žmogus pasauly. Jis stebina mane teigiamu požiūriu į gyvenimą tomis
akimirkomis, kai, regis, žemė jau slysta iš po kojų. Jis moka įžiebti viltį net ir tada, kai man aplink juoda naktis
ir, regis, nebėra jokios vilties.
Aišku, jam irgi būna juodų dienų, užeina „silpnumo akimirkų“, tačiau kito tokio tvirto žmogaus kaip jis dar
nebuvau sutikusi. Ir niekada nebesutiksiu.
Širdyje aš turbūt esu tikrai silpnavalė. Ir jeigu ne Endrius, nebūčiau tokia, kokia esu šiandien. Kartais
susimąstau, kaip man būtų susiklostęs likimas, jeigu nebūčiau jo sutikusi, jeigu jis nebūtų išgelbėjęs manęs
nuo tos pavojingos ir niekam tikusios kelionės autobusu, į kurią nusprendžiau leistis vienui viena. Įdomu, kur
aš būčiau atsidūrusi, jeigu jis nebūtų padėjęs išgyventi tąkart mane apėmusios silpnumo akimirkos. Man
nemalonu prisiminti save tokiais tarpsniais, bet kartais tenka pažvelgti į akis tikrovei, kokia ji yra iš tiesų, kaip
viskas būtų susiklostę, jeigu žmogus būtum kliovęsis tik savo veiksmais. Visa širdimi jaučiu, kad šiandien
manęs gal apskritai jau nebebūtų, jei ne Endrius.
Keletas pastarųjų mėnesių mums buvo itin sunkūs, tačiau kartu ir kupini gyvenimiško džiaugsmo, meilės ir
vilties.
Gyvenimas yra paslaptingas, dažnai nedėkingas dalykas. Bet gyvendama su Endriumi aš pamačiau, kad jis
dar gali būti ir nepaprastai nuostabus, nes dažniausiai, kai nutinka kas nors nepageidaujamo, gyvenimas
tiesiog šitaip paruošia dirvą geriems nutikimams. Man patinka šitaip galvoti, nes tai suteikia jėgų, kai jų
nepaprastai stinga.
Taigi man jų nepaprastai reikia kaip tik dabar.
Bandau pažvelgti į laikrodį ant steriliai baltos palatos sienos, bet pro ašaras beveik neįžiūriu jo smulkių
rodyklių. Norėčiau žinoti, kiek laiko aš jau čia guliu. Esu išvargusi ir nusilpusi, išsekusi fiziškai ir protiškai, ir
daugiau nebeturiu jėgų. Nuryju galugerkly įstrigusį gumulą ir man atrodo, kad burna pilna smėlio. Pakeliu
ranką ir nusišluostau iš akies ištryškusią ašarą. Vienintelę. Daugiau jau nebeverkiu. Skausmas buvo toks
nepakeliamas, kad išsiverkiau ir ašarų nebeliko.
Nebegaliu daugiau. Jaučiu, kad bet kurią akimirką galiu nebeištverti. Norėčiau pasiųsti visus iš šios palatos
velniop, liepti palikti mane ramybėj ir liautis žiūrėjus į mane taip, lyg mano sielai būtų reikalingas daktaras.
Betgi tikrai! Mano sielą reikia gydyti! Tik niekas negali to padaryti.
 Guliu kaip pliauska. Jau nieko nebejaučiu. Staiga palatos sienos virš manęs ima skliaustis, apima
klaustrofobija. Tačiau nei skausmo, nei tvinkčiojimo galvoje nebejaučiu. Nieko. Gal jau visam laikui liksiu kaip
pliauska.
– Pasistenk ir dar stumtelk, – sako Endrius, laikydamas mano ranką.
Sukteliu galvą į šoną, kad jį matyčiau, ir imu ginčytis:
– Aš nieko nejaučiu žemiau juosmens! Kaip aš galiu stangintis, jeigu nieko nejaučiu!
Vienintelės rimtos pastangos ką nors išstumti – tai tie keli pro sukąstus dantis iškošti žodžiai.
Endrius žiūri į mane iš viršaus ir šypsosi, paskui pabučiuoja prakaito išpiltą kaktą.
– Jums tikrai pavyks, – sako daktarė Bol iš mano tarpkojo.
Kietai užmerkiu akis, įsitveriu Endriui į ranką ir vėl bandau stumti. Man taip atrodo. Atsimerkiu ir bandau
atgauti kvapą.
– Ar bent kiek pastūmiau? Ar man pavyko?
Dieve, tikiuosi, neapsipersiu! Viešpatie, tai būtų gėda!
– Tau puikiai sekasi, mažule.
Endrius žiūri į gydytoją ir laukia.
– Dar keli stumtelėjimai, ir bus viskas, – sako daktarė.
Man jos žodžiai nepatinka, ir aš pyktelėjusi atsidūstu, išpučiu pro burną orą ir brinkteliu atgal ant pagalvės.
– Na, dar pasistenk, mažule, – meiliai prašo Endrius. Jis laikosi ramiai, nors kaskart į jį pažvelgusi matau,
kad dirsčioja į gydytoją su slepiamu susirūpinimu veide.
Aš vėl pasikeliu nuo pagalvės ir bandau stangintis, bet ir vėl negaliu pasakyti, ar man kas nors išeina, ar tik
atrodo, kad stanginuosi. Endrius uždeda vieną ranką man ant nugaros ir prilaiko, kad būtų lengviau laikytis
pasikėlus. Aš vėl susiimu ir stanginuosi. Taip stipriai sumerkiu akis, kad, rodos, obuoliai iš akiduobių sulįs į
pakaušį. Griežiu sukąstais dantimis. Ant kaktos trykšta prakaitas.
Sušunku kažką nesuprantamo ir liaujuosi stūmusi, pabandau atsikvėpti.
Kažką pajuntu... Tai ne skausmas... Epidurinė nejautra išgelbėjo mane nuo šito – bet aš neabejotinai jaučiu
slenkant kūdikį. Jeigu nežinočiau, kas dedasi, pamanyčiau, kad kažkas įgrūdo man į makštį nenatūraliai didelį
daiktą. Mano akys ant kaktos išvirsta kaip kukuliai.
– Kūdikio galvutė jau išlindo, – girdžiu sakant gydytoją ir tada išgirstu bjaurų šliurptelėjimą, kai ji su
pompele išsiurbia iš jo burnytės gleives.
Endrius nori pažiūrėti; matau jo ištiestą lyg vėžlio kaklą, jis stengiasi pamatyti, bet kartu ir nenori
pasitraukti man nuo šono.
– Dar porą kartelių, Kemrina, – paragina gydytoja.
Aš vėl stanginuosi, dabar jau gerokai stipriau, nes žinau, kad mano pastangos ne veltui.
Gydytoja ištraukia vaiko petukus.
Aš darsyk stumteliu ir mūsų kūdikėlis ateina į šį pasaulį.
– Šaunuolė, – pagiria gydytoja ir dar kartą išvalo kūdikio burnytę.
Endrius bučiuoja man skruostus ir kaktą, nubraukia nuo veido ir kaklo prakaitu sudrėkusius plaukus. Po
kelių sekundžių patalpoje nuskardena vaiko verksmas ir mūsų juokas bei džiaugsmo šūksniai. Aš apsipilu
ašaromis, raudu taip stipriai, kad nuo nevaldomų emocijų visas kūnas net trūkčioja.
Ir tada gydytoja paskelbia:
– Mergytė.
 Mudu su Endriumi negalime atplėšti nuo jos akių tol, kol gydytoja pakviečia jį nukirpti virkštelės. Jis
pasitraukia nuo manęs, išdidžiai šypsodamas žengia prie jos ir atlieka garbingą pareigą. Regis, jis negali
apsispręsti, į ką žiūrėti: į mane ar mūsų dukrą. Šypsodamasi ir visiškai nusikamavusi padedu galvą ant
pagalvės. Pagaliau jau galiu įžiūrėti ant sienos laikrodį. Anot jo, mano gimdymas truko ilgiau nei šešiolika
valandų.
Tarp kojų vėl pajuntu spaudimą, čiupinėjimą ir kažkokį truktelėjimą. Ten darbuojasi gydytoja, ji kažką
daro, bet – jeigu atvirai – aš nenoriu nė žinoti. Tiesiog žiūriu įbedusi akis į lubas, paskendusi apmąstymuose ir
prisiminimuose iš pastarųjų devynių mėnesių, bet paskui išgirstu kitame palatos gale suklykiant savo kūdikį ir
tada taip staigiai kilsteliu galvą, kad vos kaklo nenusilaužiu.
Endrius stovi prie mergytės ir žiūri, kaip seselė ją prausia, vynioja į palutes. Paskui jis atsisuka į mane ir
sako:
– Na, jos plaučiukai neabejotinai kaip tavo, – ir užsikemša pirštais ausis.
Šypsausi, žiūriu į juos abu ir stengiuosi negalvoti apie tvinkčiojimą ten, apačioje. Endrius vėl prieina prie
manęs. Pabučiuoja į lūpas ir tyliai sako:
– Mažule, atrodai lyg ką tik nubėgusi maratoną. Be makiažo. Su ligoninės marškiniais. Ir vis tiek atrodai
nuostabiai.
Net ir tiek iškentėjus, jo žodžiai priverčia mane nurausti.
Pakeliu rankas (į vieną įdurta lašelinė), suimu delnais jo veidą ir prisitraukiu prie savęs.
– Mums pavyko, – sukuždu jam į lūpas.
Jis darkart švelniai mane pabučiuoja, ir tada prie mūsų prieina seselė su mūsų dukrele rankose.
– Katras pirmas norėsite ją paimti? – klausia.
Mudu su Endrium susižvalgom, bet jis žingteli į šalį ir leidžia seselei prieiti prie manęs.
– Ne, – sakau, – imk tu.
Truputį dvejodamas Endrius vis dėlto nusileidžia ir ištiesia rankas į kūdikį. Seselė atsargiai paduoda jam
mergytę ir įsitikinusi, kad jis laiko tvirtai, pasitraukia į šalį. Iš pradžių Endrius atrodo sutrikęs kaip vaikas,
išsigandęs, kad gali išmesti iš rankų ar kad laiko netinkamai, bet veikiai nusiramina.
– Balti plaukučiai, – sako pasilenkęs prie manęs, visas švytintis, žalsvose akyse spindi džiaugsmo ašaros. –
Ir dar kokia daugybė, nepatikėsi!
Aš tokia nusikamavusi, kad įstengiu jam atsakyti tik šypsena.
Endrius žiūri į mergytę, paliečia pirštu jai skruostukus ir pabučiuoja kaktytę. Po kelių minučių jis paduoda
ją man. Pirmą kartą paėmusi į rankas ir išvydusi savo kūdikį aš ir vėl nesusilaikiusi pratrūkstu raudoti. Pro ašaras
beveik nieko nematau.
– Ji tiesiog tobula, – tariu neatplėšdama akių nuo mažylės. Man baisu, aš bijau, kad jeigu bent akimirką
nuo jos nusisuksiu, ji gali pradingti, arba aš atsibusiu iš malonaus sapno. – Tobula, – sukuždu ir pabučiuoju
mažą jos nosytę.
Endrius
37

Laukiamajame susibūrusi visa giminė – mano ir Kemrinos, nėra tik jos tėvo ir brolio. Niekas dar nežino, kas
gimė – berniukas ar mergaitė. Mes per visą nėštumą nenorėjome sužinoti, ko laukiamės. Tebūnie tai
staigmena. Ir ji tikrai mums padarė staigmeną.
Prieš įleisdamas giminaičius pasimatyti su Kemrina, trumpam užsuku pasėdėti su ja atskiroje palatoje, į
kurią buvome perkelti iškart po gimdymo. Mes čia dar visai neseniai, laukiam, kol seselės atneš mums mažylę,
nes buvo išnešta kažko atlikti. Seselė pažvelgia į Kemrinos apyrankę ir sutikrina su naujagimės apyranke,
užsegta ant mažylės kojytės, su užrašu „Perišų kūdikis“, o tada paduoda man ir aš paimu ją ant rankų. Aš irgi
patikrinu ir tik tada leidžiu seselei išeiti. Gerai apžiūriu mergytę. Šiais laikais atsarga gėdos nedaro, ir aš turiu
užsitik​rinti, kad man atneštas tas pats kūdikis, kuris ir buvo išneštas. Tačiau dėl jos niekaip neapsiriksi. Ta pati
šviesių plaukučių kupeta ir tas pats kimus, kraują stingdantis rėkimas, nuo kurio man norisi atsiduoti jai visu
kūnu ir siela. Jeigu ji galėtų kalbėti, nė nedvejodamas pulčiau daryti viską, ko tik ji paprašytų. Duok man pienelio!
Prašom, meilute! Pakeisk sauskelnes! Tuoj tuoj! Spirk tai seselei į koją, kam suvystė mane kaip buritą! Klausau, mano
mažule!
Kemrina laiko ją priglaudusi prie krūtinės ir žindo.
Kemrina sužinojo besilaukianti dieną prieš mums įsikeliant į naująjį namą. Bet ji nieko man nesakė tol, kol
kitą pirmadienį abu nuėjome pas mano gydytoją. Sakėsi labai bijojusi, turbūt lygiai taip pat, kaip ir aš jai
bijojau prisipažinti, kad ir vėl prasidėjo galvos skausmai. Bet paskui mes be paliovos prisiekinėjom, kad dabar
viską darysime kitaip. Pirmiausia, ką ji nusprendė, – pati maitinti krūtimi. Laukdamasi pirmą kartą Kemrina
nelabai norėjo, kad kūdikis žįstų jos krūtį, juo labiau jei reikėtų tai daryti viešumoje. Tuokart aš pasidaviau
visiems jos norams ir nesistengiau perkalbėti. Tiesiog neturėjau tam priežasties.
Bet kai šįkart vėl buvo paliesta ši tema, Kemrina man tarė:
– Žinai ką, mielasis? Aš daug skaičiau apie nėštumą ir maitinimo krūtimi privalumus ir nusprendžiau, kad
nereikia imti galvon, ką pamanys žmonės. Aš noriu maitinti ją krūtimi ir privalau tą padaryti.
– Tada ir maitink, – atsakiau jai.
Dabar sėdžiu prie jos. Džiugu, kad ji apsisprendė pati, niekieno neverčiama ir be mano įsikišimo. Na, jeigu
nereikės imtis to vyriško „krūties iščiulpimo“ reikalo, o ji, ko gero, norės, kad pabandyčiau, tai man jos
apsisprendimas irgi patinka.
– Skaičiau, kad dažniausiai kūdikiai gimsta mėlynomis akimis, – sako Kemrina, žiūrėdama į mergytę, – bet
manau, kad vėliau jos akių spalva pasikeis ir jos bus žalios kaip tavo.
Pirštų galais paglostau dukrytei galvą.
– Gal ir pasikeis, – sakau.
Negaliu atplėšti akių nuo jųdviejų – žavios žmonos ir brangiausios dukrytės. Atrodo, lyg man būtų atsivėrę
nauji pasauliai, daug šviesesni, nei galėjau įsivaizduoti. Tikrai nemanau, kad galėčiau būti laimingesnis su kuo
nors kitu, ne su Kemrina. Netgi nemanau, kad tai būtų įmanoma.
Sakyčiau, Kemrina vis dar neatsigavusi po šoko.
– Apie ką galvoji? – klausiu be paliovos maloniai šypsodamas.
Ji pakelia galvą į mane ir jos žvilgsnis sušvelnėja.
 – Tu buvai teisus, – sako man.
Kūdikis sučepsi lūpytėm, taip tyliai, kad aš vos išgirstu. Įdėmiai klausausi kiekvieno jos skleidžiamo garso,
stebiu kiekvieną jos judesį.
Kemrina kalba toliau:
– Tu sakei, kad šįkart aš nepersileisiu, kad tavo galvos auglys neatsinaujins, tikinai, kad viskas bus gerai.
Taip ir atsitiko, – ji vėl žiūri į kūdikį, paglosto pirštu kaktytę, tada vėl pakelia akis į mane. – Dėkoju tau, kad
buvai teisus.
Atsistoju nuo kėdės, suimu delnu jai už skruosto, atsuku jos veidą į save ir pabučiuoju į lūpas.
Kažkas tyliai pabeldžia į duris ir lėtai jas praveria. Mano mama kyšteli vidun galvą.
– Užeik, užeik, – tariu jai ir kviesdamas pamoju.
Didžiulės palatos durys atsidaro iki galo ir į vidų vienas paskui kitą sugarma daugybė žmonių. Įėjus Eidanui
su Mišele, kuri jau penktą mėnesį nėščia, liaujuosi skaičiavęs.
Visi puola sveikinti ir glėbesčiuotis, griebia mane į glėbį ir tuo pačiu metu dirsčioja į mažylę.
– Sveikinu, broli, – Eidanas plekšnoja man per nugarą. – Jaučiau, kad tu suskubsi anksčiau už mane, – ir
ištiesęs ranką paglosto suapvalėjusį Mišelės pilvą. Ji linksmai nustumia jo ranką ir juokais subara, kad ir vėl
neįdurtų pirštu į bambą. Paskui apkabina mane ir eina prie Kemrinos lovos.
– Mes turėsime berniuką, – giriasi Eidanas.
– Tikrai? – nustembu. – Kaip nuostabu.
Šiuos žodžius išgirsta ir Kemrina, bet Mišelė užbėga jai už akių.
– Jis dar nieko nežino, – sako ji. – Tik įsivaizduoja, kad žino.
Kemrina nusijuokia.
– Patikėk manim, jeigu jau kuris nors iš Perišų sako, kad gims berniukas ar mergaitė, tai taip ir bus.
– Ką gi, pagyvensim, pamatysim, – vis dar abejodama atitaria Mišelė.
Žiūriu į brolį ir matau, koks jis viskuo tikras. Taip, jie neabejotinai susilauks berniuko.
– O Dieve mano, – kažkur palatos gilumoje pasigirsta negarsus Natali balsas. – Paklodėlė rausva. Ar tai
reiškia tai, ką aš galvoju?
Ir susiima abiem rankom už burnos, žieduotu pirštu paliesdama lūpas. Man net keista, kad ji tokia romi.
Bleikas, tylus kaip visada, stypso šalia jos.
Kemrina žvilgteli į mane, aš jai pritardamas linkteliu ir ji visiems garsiai pareiškia:
– Taip, mums gimė dukrytė.
Visos moterys akimirksniu sujuda ir patraukia per palatą prie Kemrinos lovos. Kemrinos mama pirmoji
ištiesia rankas palaikyti mergytės, ir Kemrina, pridengusi naktiniais krūtį, atsargiai paduoda ją mamai.
– Oi, kokia ji gražutė, Kemrina, – meiliai suulba Nensė. Jos nubalinti plaukai sukelti ant pakaušio ir susegti į
laisvą kuoduką. Akys žydros kaip Kemrinos. Jos išties labai panašios. – Ji tobula. Mano mažoji anūkėlė tiesiog
tobula.
Kemrinos patėvis Rodžeris stovi išsigandęs prie sienos. Nežinau, kas jį gąsdina: ar kad jam čia baisiai
nejauku, ar kad vedė moterį, kuri jau tapo senele. Suima juokas.
Paskui mane apkabina Ešeris.
– Jeigu būtų gimęs berniukas, būčiau išsigandęs, kad po žemę lakstys dar vienas toks kaip tu, – ir
šypsodamasis iki ausų niukteli mane alkūne.
– Na, palauk tu man, broleli, – cakteliu liežuviu per dantį, – tuoj ateis ir tavo eilė. O tada pažiūrėsim:
sulauksi ne ką geresnio už mane.
– Abejoju, – atkerta jis.
– Ai, teisingai, – susizgrimbu. – Juk pirma tam reikia susirasti merginą, todėl tau tikrai dar per anksti
jaudintis, nes, kaip matau, vaikų tau dar greit nenusišviečia.
– Ei, aš jau turiu merginą, – atšauna jis.
– Kokią? Larą Kroft? O gal vieną iš Luiso Rojo2 gražuolių? – juokiuos.
– Eik sau, broli, – atkerta jis ir susinėręs ant krūtinės rankas pakraipo į šalis galvą, bet aš žinau, kad jo taip
lengvai neužpykdysi. Jeigu aš jo nepaerzinčiau, tai pagalvotų, kad man kažkas negerai.
– Dėdė Ešeris, – tariu bandydamas susitaikyti, – visai neblogai skamba.
Jis susimąstęs linkteli ir taria:
– Taip, išties skamba neblogai.
Paskui Nensė perduoda mūsų dukrytę mano mamai. Niekada dar nemačiau jos tokios išdidžios. Ji vis
dirsčioja į mane, paskui į mažylę ir vėl į mane.
– Jos lūpytės ir nosytė visai kaip tavo, – sako mama.
– O plaukučiai ir gerklė kaip Kemrinos, – priduriu.
Natali stovi prie lovos galo ir nenustygsta vietoj, laiko atkišusi rankas. Mama pastebi, kaip ji nekantrauja
kuo greičiau palaikyti kūdikį, todėl skubiai pabučiuoja savo mažajai anūkėlei į galvytę ir perduoda ją Natali.
– Tikiuosi, rankas nusiplovei, Nat, – tarsteli Kemrina iš lovos.
– Taip! – atšauna Natali ir nekreipdama daugiau dėmesio į Kemriną ima kalbinti mūsų dukrytę, nors ši
miega. – Ak, nieko dailesnio dar nesu regėjusi.
Natali džiaugiasi ir jos balsas skamba pakiliai. Paskui ji pažvelgia tiesiai į Kemriną ir nutaisiusi rimtą veidą
sako:
– Dieve, aš irgi tokios noriu.
Bleiko akys išvirsta ant kaktos, man atrodo, jis nustoja kvėpavęs. Kai po kelių minučių vėl pažiūriu į jį, jis
lėtai pėdina prie sienos ir atsistoja prie Rodžerio.
Toliau mažylę paima Kemrinos teta Brenda, vėliau jos pusseserė. Mišelė, palaikiusi ją ant rankų kelias
minutes ir pagyrusi, kokia ji gražutė, nueina ir atiduoda Kemrinai. Aš vėl atsisėdu prie Kemrinos lovos.
– Ar jau išrinkot vardą? – klausia mano mama.
Mudu su Kemrina susižvalgom ir abu galvojam apie tą patį.
– Dar ne, – atsako Kemrina, bet daugiau nieko neaiškina. Tikriausiai aš vienintelis šitoj patalpoj suvokiu,
kad iškilus klausimui dėl vardo Kemrina šiuo metu galvoja tik apie Lili. Tačiau ji ramiai nutyli ir tik pabučiuoja
mergytei skruostą, taip akivaizdžiai didžiuodamasi tuo, ką turi, nepaisydama praradimų.
Vakarop didžioji dalis giminaičių jau išsiskirstė, neišėjo tik mūsų abiejų mamos – liko truputėlį ilgiau, kad
susipažintų. Jos pirmą kartą oficialiai mato viena kitą. Galiausiai išeina ir jos, o netrukus, prieš pat septynias, į
palatą ateina seselė pasižiūrėti, kaip laikosi kūdikis ir Kemrina.
Kai mes visi trys vėl liekam vieni, aš prigesinu palatoje šviesas, palieku tik vieną lempelę prie vonios
kambario. Mūsų dukrytė ramiai miega ant Kemrinos rankų. Žinau, Kemrina pavargusi, visai nusikamavusi, bet
ji nedrįsta paguldyti dukrytės ir pati bent kiek nusnūsti. Pasisiūliau ją palaikyti, kad ji pamiegotų, bet Kemrina
pareiškė miego visai nenorinti.
Kurį laiką stebiu jas abi, paskui pakylu nuo kėdės, prieinu ir atsisėdu prie jų ant lovos krašto.
Kemrina pakelia akis į mane, paskui vėl nuleidžia ir žiūri į mūsų miegantį angelą.
 – Lili, – ištariu paprastai.
Kemrina sutrikusi pažvelgia į mane.
Linkteliu jai lėtai, tarsi sakyčiau: Taip, išgirdai teisingai, ir vėl paliečiu švelnią kūdikio galvytę.
– Pameni, ką tau sakiau? Kai Čikagoj aptikau tavo vaistus?
Ji purto galvą.
Dabar paliečiu veidą Kemrinai, paglostau pirštu vieną skruostą, paskui kitą.
– Tada sakiau, kad Lili dar nebuvo pasirengusi, – ir kiek patylėjęs su šypsena lūpose priduriu: – Siela ta pati,
tik kūnas kitas.
Kemrinos akyse sužiba mąsli kibirkštėlė. Ji pakreipia galvą į šoną ir nustebusi žiūri į mane. Paskui vėl
nuleidžia akis į mažylę ir ilgai ilgai, regis, visą amžinybę žiūri į ją.
Kai pagaliau pakelia galvą, jos skruostais rieda ašaros.
– Taip manai? – klausia su viltimi.
– Taip. Aš taip manau.
Ji pradeda verkti ir, stipriai spausdama prie krūtinės, ima sūpuoti Lili pirmyn ir atgal. Paskui pakelia į mane
galvą ir keliskart linkteli.
– Lili, – tyliai sukužda ir pabučiuoja mergytei galvą.
Rytą nubundu sėdėdamas ant kėdės prie Kemrinos lovos, kur vakar užmigau. Girdžiu palatoje tyliai
skambant Kemrinos balsą ir kaip visada apsimetu miegąs, kol ji skaito mano laišką, parašytą prieš keletą
mėnesių.

2 Luisas Rojas (Luis Royo) – ispanų kilmės dailininkas, piešiąs fantastines iliustracijas knygoms apie meną, muzikos žurnalams, kompaktinių
plokštelių viršeliams, Taro kortoms. (Vert. past.)
Kemrina
38
Mieloji Kemrina,
Žinau, kad esi išsigandusi. Meluočiau sakydamas, kad man nebaisu, tačiau privalau tikėti, jog šįkart viskas bus
gerai. Tikrai bus.
Mudviem daug visko teko ištverti. Daugiau nei bet kam per tokį trumpą laiką. Tačiau kad ir kaip ten būtų, liko
nepasikeitęs vienas dalykas – mes ir toliau esame kartu. Mirtis neįstengė mūsų išskirti. Silpnumo akimirkomis tu man
neatrodei blogesnė nei esi iš tikrųjų. Mudviejų neišskyrė nei narkotikai, nei su jais susijusios nesąmonės. Tu manęs
nepasmerkei. Turbūt galiu drąsiai sakyti, kad mes esame nesunaikinami.
Visa tai mums tikriausiai buvo Dievo siųstas išbandymas. Taip, aš iš tiesų dažnai apie tai pagalvoju ir pagaliau tuo
patikėjau. Daugelis Likimą priima tokį, koks jis yra. Kai kuriems lemta turėti viską, ko tik užsigeidžia, bet jie nemoka
naudotis tuo, ką turi. Kiti tiesiog praeina pro savo vienintelį šansą gyvenime ir nepastebi, nes tiesiog nesugeba laiku
atsimerkti ir jo pamatyti. Tačiau mudu abu, dar prieš susitikdami, nebijojom jokios rizikos ir neklausydami nuolatinių
aplinkinių perspėjimų, kad elgiamės neteisingai, vis tiek apsisprendėme. Eina jie visi velniop, mes elgėmės taip, kaip
mums buvo geriau, nesvarbu, kiek tai būtų buvę neatsargu, beprotiška ar kitiems nesuvokiama. Rodos, kuo daugiau
stengėmės, kuo stipriau kovojom, tuo su didesnėmis kliūtimis susidurdavome. Nes turėjome įrodyti, kad esame stiprūs.
Ir aš žinau, kad mums pavyko.
Kemrina, norėčiau, kad skaitytum šitą laišką kiekvieną savaitę. Nesvarbu, kurią savaitės dieną ar kokiu paros
metu, tiesiog perskaityk, ir tiek. Noriu, kad kaskart jį atsivertusi suprastum, jog praėjo dar viena savaitė ir tu vis dar
laukiesi. Kad mano sveikata kuo puikiausia. Kad mudu vis dar esame kartu. Noriu, kad galvotum apie mus tris, –
save, mane ir mūsų sūnelį ar dukrytę, – keliaujančius po Europą ar Pietų Ameriką. Tiesiog įsivaizduok. Nes mes
būtinai tai padarysime. Duodu tau žodį.
Tu man esi viskas, ir aš noriu, kad liktum stipri ir neleistum praeities baimėms temdyti mūsų ateities. Šįkart tikrai
viskas bus gerai, Kemrina, tikrai, aš tau prisiekiu.
Tik tu manim tikėk.
Iki kitos savaitės...
Myliu,
Endrius

Pakeliu akis nuo laiško, laikau jį rankoje, suspaudusi tarp pirštų. Nuleidžiu ranką prie šono. Lili ramiai
miega šalia manęs ligoninės lovelėje. Endriui ilgokai teko prašyti manęs, kol pagaliau sutikau paguldyti ją į
lovytę, užuot kiaurą naktį laikiusi mažylę ant rankų. Bet aš dažnai nubusdavau naktį pažiūrėti, kaip ji miega.
Tiesiog negaliu susilaikyti – turbūt dar daug mėnesių šitaip šokinėsiu.
Galiausiai sulankstau Endriaus laišką per lenkimo linijas. Jis tik​riausiai mano, kad dabar, gimus Lili, aš
liausiuosi jį skaičiusi. Bet aš nesiliausiu. Iki šiolei tebeskaitinėju pirmąjį jo parašytą laišką, nors jis to ir nežino.
Yra dalykų, kuriuos laikau tik sau.
– Ar jau pasirengusi sumesti skrybėlėn sugalvotas kelionių šalis? – klausia Endrius.
Įdomu, ar seniai jis nubudęs. Pažvelgiu į jį ir nusišypsau.
– Luktelkim mėnesį kitą.
Jis linkteli ir pakyla nuo kėdės.
 – Kaip tu galėjai miegoti ant kėdės? – klausiu. – Reikėjo išsitiesti ant sofutės, – krypteliu galvą į mažą sofutę
prie lango.
Endrius nuleidžia prie šonų rankas, ištiesia nugarą, pamankština kaklą. Nieko neatsako.
– Pagaliau galėsime susirinkti iš mamos namų per kūdikio sutiktuves suneštas dovanas ir parsigabenti į
savo namus, – sakau.
Endrius mįslingai šypsosi.
– Pala... Tu jau tą padarei, ar ne?
Endrius vėl pasirąžo.
– Na, ne visai aš. Vakar, kai mes išvažiavom į ligoninę, Natali, Bleikas ir tavo mama viską nugabeno į mūsų
namą ir tinkamai sutvarkė.
Kol laukiausi, nenorėjau šito daryti. Bijojau, kad paskubėjusi galiu be reikalo pradėti jaudintis, o paskui dar
ir persileisti. Lygiai dėl tos pačios priežasties nenorėjau sužinoti ir kūdikio lyties. Nenorėjau, kaip anuosyk,
susitelkti vien į tai. Bijojau, kad neatsitiktų kas bloga. Endrius man nepritarė, bet nesistengė perkalbėti ar
maldauti elgtis prieš savo valią.
– Ir dar, kaip jau pati turbūt gali nuspėti, – toliau porina jis, – kadangi mama ir Mišelė vis dar vieši čia, tavęs
namie laukia ne tik kūdikio sutiktuvių dovanos.

Rytojaus dieną, kai Endrius atidaro mūsų namų duris ir aš įžengiu į vidų su Lili ant rankų, iš karto pamatau, kad
jis nemelavo. Visur nepriekaištinga švara. Pati niekada nebūčiau taip stropiai iškuopusi. Endriui vedant mane
per svetainę į koridorių, praeidama pro virtuvę ant baro pamatau vieną kūdikio stebėjimo monitorių, kitą
svetainėje ant kavos staliuko, trečią vonios kambaryje ant spintelės ir galiausiai ket​virtą Lili kambaryje.
Išpūtusi iš nuostabos akis net žiopteliu.
– Vajetau, Endriau, tu tik pažiūrėk, kaip jos pasidarbavo!
Turbūt išsigandusi balso Lili sukruta mano glėbyje, bet ir vėl greitai nusiramina.
Vaiko kambaryje prie sienos stovi daili lovytė su Mikės Pūkuotuko muzikiniu suktuku virš galvos. Prie kitos
sienos palei langą stovi komoda ir tokio pat stiliaus vystymo stalas. Endrius trauko vieną po kito komodos
stalčius ir rodo juose sukrautus drabužėlius, vystyklus, palutes, kojinaites ir kitus mielus niekučius. Paskui jis
atidaro spintą ir ten aš pamatau dešimtis mažų suknyčių ir kitokių drabužėlių. Prie vystymo stalo palei sieną
sukrautas aukštas kalnas sauskelnių, jų čia tiek daug, kad, atrodo, mums patiems ir nebereikės pirkti. Aišku, tai
tik mano svaičiojimai.
Endrius vėl vedasi mane į koridorių. Čia jis atidaro spintą prie vonios ir parodo visiškai naują vaikštynę ir
vaikiškas sūpynes bei kažkokį keistą sportinį prietaisą. Jie visi dar guli dėžėse neišpakuoti.
– Kai paaugs, tada išimsiu ir surinksiu, – sako jis. – Bet kol kas teks palaukti.
– Manai, vienas sugebėsi? – paerzinu.
Endrius kilsteli galvą ir atšauna:
– Net ir be instrukcijų.
Tyliai nusijuokiu.
Po to jis nusiveda mane į mūsų kambarį. Prie lovos mano pusėje stovi balta vaikiška lovytė.
– Šitą nupirkau specialiai dėl tavęs, – išdidžiai šypsodamasis pareiškia jis. – Žinau, kad nenorėsi palikti jos
vienos atskiram kambary, todėl pagalvojau, kad tau ji tikrai pravers.
 Ir jis nurausta. Aš prieinu prie jo ir pabučiuoju.
– Teisingai padarei, – pagiriu. – Ačiū.
Lili vėl sukruta ir šįkart jau atsibunda. Endrius paima ją iš manęs.
– Aš pervystysiu, – pasisiūlo.
Atiduodu mažylę jam ir atsigulusi ant lovos žiūriu, kaip jis darbuojasi. Endrius paguldo Lili ant lovos ir
išvynioja iš vystyklų. Iš mažų plaučiukų pasigirsta mielas, bet gan garsus verksmas. Aukštyn žemyn
makaluojasi įsitempusios rankytės ir kojytės. Nuo rėkimo paraudonuoja visa galvytė. Bet Endrius nė
nesusvyruoja. O atsegęs sauskelnes nė kiek nepasibjauri tuo, ko jinai turi prikrovusi. Prisipažinsiu, man net
keista, kaip lengvai jis įsijautė į tėtušio vaidmenį.

Pasibaigus motinystės atostogoms vėl išėjau dirbti į Vandens ir grožio procedūrų saloną, tik dabar dirbu pusę
dienos. Mano šefė Džanelė – puiki moteris, ji taip mane myli, kad sužinojusi, jog laukiuosi, vienu doleriu
kilstelėjo valandinį atlygį. Salone šiuo metu dirbam tik aš ir Natali, ji velka didžiausią krūvį, be to, pastarąsias
šešias savaites turėjo vaduoti mane. Tačiau ji nė kiek nesiskundžia. Sako taupanti nuosavam būstui. Kaskart,
kai pamatau ją su Bleiku, man atrodo, kad jie labai viens kitą įsimylėję. Po teisybei, dar niekada nemačiau
Natali tokios laimingos. Atrodė, buvo laiminga, kai draugavo su Deimonu, bet dabar pradedu suvokti, kad
tuokart tai darė iš didelės tolerancijos jam ir per mažai pagarbos sau. Bleikas visai kitoks. Jaučiu, kad jie bus
laimingi.
Prieš persikeliant į naują namą, Endrius jau tris savaites darbavosi autoservise mechaniku. Puikus
nusimanymas automobilių srityje padėjo jam pelnyti gan aukštą atlygį. Jis neabejotinai uždirba daugiau už
mane, bet vis bando mane nuraminti sakydamas: „Tai visiškas niekas, palyginti su tomis pastangomis, su
kuriomis tu išstūmei mūsų dukrytę iš savo...“ – ir kaskart aš jį užčiaupiu, neleisdama pabaigti sakinio.
Ačiū, Endriau, bet nebūtina to sakyti garsiai.
Mano galva, samdoma vaiko priežiūra įkandama tik turčiams. Jeigu atvirai, nelabai įsivaizduoju, kaip,
dirbdamas už minimalų atlygį, gali leisti vaiką į darželį. Tektų dirbti tik tam, kad už jį sumokėtum, o tai visai
beprasmiška. Tačiau nepaisant to, mudu su Endriumi vienareikšmiškai sutarėme, kad nenorime atiduoti savo
dukrelės svetimų žmonių priežiūrai. Taigi man pavyko susitarti su Džanele, kad leistų man darbuotis vakarais,
kai Endrius grįžta namo, ir dar kas antrą savaitgalį.
Mes gyvenam gerai, mums viskas sekasi, tarsi šitaip būtų jau nuo seno. Tegu mūsų sąskaitoje šešiaženklis
skaičius, mes vis tiek nesibodim taupyti iš atlyginimų ir kaip galima mažiau išlaidauti. Šalia nuolatinių darbų
gan dažnai abu su Endriumi dar ir koncertuojam; kas antrą savaitgalį, kai man nereikia dirbti, dainuojam
Bleiko brolio Robo įkurtame miesto bare. „Pogrindžio“ klubui kažkas atsitiko, ir Robui teko jį uždaryti. Sklinda
gandai, kad Robui vos pavyko išsisukti nuo cypės. Nežinau, įtariu, kad įkliuvo pardavinėdamas alkoholį be
licencijos. Dabar naujajam barui vadovauja Bleikas, ir tais vakarais, kai mudu su Endrium ten dainuojam,
užkalam pusę už įėjimą surenkamos sumos, o tai yra gerokai daugiau nei kituose baruose, išskyrus Eidano, kur
mums teko koncertuoti. Praėjusį šeštadienį susižėrėme aštuonis šimtus dolerių.
Šie pinigėliai keliauja į mūsų santaupas ir padės įgyvendinti mūsų ateities planus keliauti ten, kur pakvies iš
skrybėlės ištraukti burtai.
Nors Endrius ir toliau kiekvienam pasirodymui atiduoda visą savo širdį ir sielą, dabar dažnai pastebiu, kad
kai scenoje dainuojam abu, jis tiesiog nekantrauja kuo greičiau užbaigti ir lėkti pasiimti Lili, kuri tuo metu
būna palikta pas mano mamą ar ką nors kitą, kuriam nusišypsojo laimė tą vakarą kelias valandas praleisti su ja.
Endrius – puikus tėvas mažajai Lili. Jis amžinai mane stebina. Lygiai kaip ir aš keliasi naktimis ir keičia jai
sauskelnes, o kartais guli šalia ir žiūri, kol aš ją maitinu krūtimi. Aišku, jam nesvetimi ir kiti vyriški dalykai, ir jis
nėra visiška tobulybė. Pastebėjau, kad jam būna bloga nuo pridergtų sauskelnių, o kai šįryt keitė jas, užklupau
Endrių žiaukčiojant. Mane suėmė juokas, bet paskui taip pagailo, kad nesusilaikiau ir padariau tai už jį. Endrius
išlėkė iš kambario, užsitraukęs marškinėlius ant burnos ir nosies.
Ir dar... na, bijau paskubėti su savo spėliojimais, bet man atrodo, kad Lili suminkštino jo širdį ir jam labiau
pradėjo patikti Natali. Labai nedaug. Tiesiog nežinau, bet kai Natali ateina pas mus ir pradeda juokinti Lili,
ulbėdama savo jausmingu balsu, Endrius su tuo mielai taikstosi. Kai Lili suėjo trys mėnesiai, visai nuoširdžiai
prisipažįstu, nepamenu, kad Endrius bent kartą būtų pavadinęs Natali hiena jai negirdint ar reikšmingai
pabaltakiavęs į mane jai nematant.
Vis dėlto, kai Natali pavadina save Lili krikštamote, jis dar kartais susigūžia, bet... žingsnelis po žingsnelio...
jis ir prie to pripras.
Endrius
39

Vasario devintoji – pirmasis Lili gimtadienis – Eidanas su Mišele atvažiavo! – girdžiu šaukiant iš
svetainės Kemriną.
Užsegu paskutinę Lili suknelės sagutę ir paimu ją už rankytės, bet jai taip nepatinka. Ji visad ištraukia ranką
ir įsitveria man į smilių.
– Nagi, keliaujam, mažule, – sakau jai žiūrėdamas iš viršaus. – Atvažiavo dėdė Eidanas su teta Mišele
aplankyti sukaktuvininkės.
Nė kiek neabejoju, kad ji supranta, ką jai sakau.
Mergytė tvirtai suspaudžia man pirštą, patenkinta sukrykščia ir žengia didelį žingsnį, lyg bandytų mane
paraginti greičiau. Susilenkęs dvilinkas strypčioju šalia jos ir mes drauge patraukiam į koridorių. Mažylė trepsi
savo trumpomis drūtomis kojytėmis pirma manęs. Sukdama už kampo susverdi ir kone pargriūna, bet aš ją
sugriebiu už rankytės, kilsteliu nuo grindų ir vėl pastatau ant kojų. Lili pradėjo vaikščioti sulaukusi dešimt
mėnesių, šešių – pirmą kartą ištarė žodį „mama“, septynių jau tarė „tėtė“, ir pirmąkart išgirdus jį man net širdis
apsalo iš laimės.
Kemrina vis dėlto teisi – jos akys žalios kaip mano.
– Lili! – džiaugsmingai sušunka Mišelė ir atsitūpusi jos akių lygyje išskėstomis rankomis karštai apkabina. –
Dievulėliau tu mano! Kokia tu jau didelė! – Mišelė išbučiuoja jai skruostukus, kaktytę, nosytę, o Lili patenkinta
krykščia. – Niam, niam, niam! – Mišelė apsimeta skanaujanti jos skruostukus.
Žiūriu į Eidaną, jis laiko ant klubo užsisodinęs mano sūnėną Eiverį. Ištiesiu į jį rankas, bet jis nedrąsus ir
įsikniaubia Eidanui į krūtinę. Atsitraukiu bijodamas, kad nepravirktų. Eidanas bando jį padrąsinti.
– Dar nevaikšto? – klausia prie manęs priėjusi Kemrina.
Mišelė vedasi Lili į svetainę, kur prie lubų lyg musės prilipusi gausybė rausvų ir tamsiai rožinių helio dujų
balionų. Pamačiusi, kad jų nepasieks, Lili apsisuka ir nutrepsi prie krūvos ant grindų sukrautų dovanų.
Eidanas paduoda Kemrinai dvi supakuotas dovanėles ir mes visi patraukiam į svetainę prie Mišelės su Lili.
Kemrina padeda dovanas šalia kitų.
– Jau pradeda, – atsako Eidanas apie Eiverio pastangas žengti pirmuosius žingsnius. – Įsitveria sofos ir eina
palei kraštą, bet dar bijo pasileisti.
– Dieve, koks jis panašus į tave, broli, – įgeliu. – Vargšas vaikas.
Eidanas kirstų man į šoną, jeigu jo rankos nebūtų užimtos.
– Žavus berniukas, – grožisi Kemrina ir ištiesia rankas jo paimti.
Aišku, kad vaikas gražus, bet man maga paerzinti brolį.
Iš pradžių Eiveris nepatikliai žiūri į Kemriną, bet paskui nusprendžia man atsilyginti už tai, kad šaipausi iš jo
tėvo, ir neišleidęs nė garso palinksta prie jos.
Eidanas juokiasi.
Nensė su Rodžeriu, Natali su Bleiku ir Sara su savo vaikinu, kuris jau turi vaiką su savo buvusia mergina,
suvirsta į namą praktiškai vienu metu. Galiausiai su dovanomis ateina mūsų naujieji kaimynai – Meisonas ir
Lori, jauna sutuoktinių porelė su dvimečiu vaikučiu. O Lili, ta mažoji mūsų pamaiva, atsiremia rankytėmis ir
galvyte į kilimą ir atstato visiems sauskelnėmis apmautą užpakaliuką. Paskui apsimeta pargriuvusi ir visiems
garsiai juokiantis ištaria: „O-ou.“
– Kokie dailūs balti garbanoti plaukučiai, – giria Mišelė. – Ar ir Kemrina kūdikystėje buvo tokia
šviesiaplaukė? – klausia šalia sėdinčios Kemrinos mamos.
Nensė linkteli:
– Taip, be jokios abejonės.
Vėliau, visiems svečiam susirinkus, Lili gauna išvynioti dovanas ir lygiai kaip ir mamytė prieš visus
maivydamasi dainuoja ir šoka. Paskui, kai reikia užpūsti žvakutę (aišku, už ją užpučiu aš), ji visa išsiterlioja
kremu nuo torto. Kremo pilni plaukučiai, aplipusios blakstienos ir net prilindę į nosį. Kemrina bergždžiai
stengiasi neleisti jai visai išsiteplioti, bet galiausiai nuleidžia rankas ir duoda jai valią.
Svečiams dar neišėjus, išvargusi ir nusikamavusi Lili krenta miegoti kaip užmušta.
– Manau, vonia ją galutinai pribaigė, – tyliai sako Kemrina, kai mes abu stovim prie jos lovytės ir žiūrim.
Suimu Kemriną už rankos ir išsivedu, pridarau Lili kambario duris, palieku tik nedidelį tarpelį.
Sugulę ant sofos dar porą valandų žiūrime kažkokį filmą, paskui Kemrina pakšteli man į lūpas ir eina palįsti
po dušu.
Išjungęs televizorių pakylu nuo sofos ir apsidairau po kambarį. Girdžiu iš dušo bėgant vandenį, gatvėje už
langų burzgiant automobilius. Prisimenu vakarykštį pokalbį su šefu, kur jis man priminė, kad aš pas jį dirbu jau
beveik dvejus metus ir artimiausiu laiku man priklauso dvi savaitės atostogų. Bet aš gerai žinau, kad dviejų
savaičių mums su Kemrina neužteks atlikti tam, kam esam pasirengę. Darbo klausimai mums pagrindinė
bėda, kurios neįstengiame išspręsti, panorėję mėnesiui ar daugiau ištrūkti iš Rolio. Nei ji, nei aš nenorėtume
prarasti darbų, bet galiausiai priėjome prie išvados: mes turime kažką paaukoti ir paaukosime, jeigu norime
įgyvendinti svajonę pakeliauti po pasaulį ir netapti kasdienybės ir monotoniško gyvenimo aukomis, kas mus
be galo gąsdina.
Abu žinom gerai, kad amžinai šitam darbe neišliksime. Na, iš dalies tai ir yra svarbiausia.
Bet aš savo šefui pasakiau, kad būtinai išnaudosiu šias dvi savaites atostogų po kelių mėnesių.
Nusprendžiau jam iš anksto nesakyti apie išėjimą, kol šįvakar nepasikalbėsiu su Kemrina.
Atsistoju nuo sofos ir pasiimu nuo kompiuterio stalo bloknotą. Nuėjęs į virtuvę atsisėdu prie stalo ir imu
rašyti į jį pavadinimus šalių, kurias norėtume abu su Kemrina aplankyti: Prancūzija, Airija, Škotija, Brazilija,
Jamaika... Rašau ir rašau, kol vidury stalo prieš mane iškyla gan nemaža krūvelė popieriaus lapelių.
Lankstydamas juos ir mesdamas į kaubojišką Kemrinos skrybėlę, išgirstu vonioje užsukant vandenį.
Kemrina ateina į virtuvę, šlapi plaukai prilipę jai prie nugaros.
– Ką čia darai? – klausia ji, bet pati susipranta, nespėjus man atsakyti. Atsisėda šalia. Šypsosi. O tai jau geras
ženklas.
– Gal keliaujam gegužę ar birželį, – pasiūlau.
Kemrina kelis kartus perbraukia šukomis sau per plaukus ir susimąsto. Paskui padeda šukas ant stalo ir
klausia: – Manai, kad jau galim vežtis Lili?
Linkteliu.
– Taip. Manau, kad ji jau tam pasirengusi. Jau vaikšto. Juk patys sakėme, kad palauksim, kol pradės
vaikščioti.
Kemrina irgi linkteli, bet vis dar kažką galvoja, nors neatrodo, kad svyruotų.
– Reikia pratinti iš mažumės, – sako.
 Mes visai ne kaip kitos šeimos. Dauguma tėvų iš karto atsisakytų sumanymo keliauti su mažamečiu vaiku
po užsienius. Bet tik ne mes. Prisipažinsiu, ne kiekvienam tai duota, tačiau mums šitai normalu. Aišku, mūsų
kelionės dabar nebebus tokios, kokiomis mėgavomės keliaudami automobiliu po Ameriką. Keliauti be tikslo ir
ištisomis valandomis, dienomis ir net savaitėmis važiuoti mašina su mažu vaiku nelabai įmanoma – mažajai
Lili tikrai tai nepatiktų. Ne, mūsų kelionės turėtų daugiau apsiriboti svečiavimusi tuose miestuose, kuriuos
norime nuodugniai apžiūrėti, o ne be atvangos lėkti iš vieno taško į kitą. Be to, negalėsime keliauti savuoju
Chevelle.
Kemrina prisitraukia arčiau savęs kaubojišką skrybėlę ir pamaišo joje ranka.
– Ar surašei visas šalis, kurias buvome įtraukę į sąrašą? – klausia.
– Žinoma, – atsakau.
Žaismingai prisimerkusi ji žiūri į mane.
– Meluoji.
– Kodėl? Tikrai įtraukiau.
Spirteli po stalu basa koja man į blauzdą.
– Ot velnių priėdęs tu, Endriau.
Tada traukia iš skrybėlės vieną po kito lapelius ir išlanksčiusi skaito: – Jamaika, – deda į šalį. – Prancūzija, –
deda ant pirmojo viršaus. – Airija. Brazilija. Bahamos. Mergelių Salos. Meksika, – dėlioja vieną ant kito.
Dar keli ir ištraukia paskutinįjį. Laiko suėmusi dviem pirštais ir piktai man drėbteli: – Kažkodėl jaučiu, kad
čia nebus užrašyta „Italija“.
Ir visaip stengiasi nesusijuokti.
Tiesiog nežinau, kodėl man šovė galvon, kad pavyks išsisukti.
Aš visaip bandau nesusijuokti ir išlaikyti rimtą veidą, o ji išlanksto popierėlį ir perskaito: – Australija, – ir
supykusi numeta į krūvą. – Turėčiau nubausti tave už mėginimą sukčiauti, – meta ji ir suraukusi smakrą
sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
– Ai, nusiramink, – prabylu rimtu veidu. – Džiaukis, kad neįrašiau net kelių su Brazilija, – ir nusijuokiu.
– Bet vis tiek apie tai pagalvojai, tiesa?!
Nuo jos skardaus balso aš net krūpteliu, ir mes abu grįžtelim į koridorių, kur savo kambarėly miega Lili.
Kemrina palinksta virš stalo ir iškošia pro sukąstus dantis: – Aš priversta tave nubausti. Visą savaitę jokio
sekso.
Ir vėl atsilošia, atsiremia nugara į kėdę ir kreivai šypsosi.
Ką gi, man jau nebejuokinga. Nuryju vyrišką išdidumą ir kiek padvejojęs tariu: – Eik jau, nejuokauk. Tau
sekso reikia lygiai taip pat kaip ir man.
– Aišku, kad reikia, – sutinka ji. – Bet negi tau niekada neteko girdėti, kad moterys be šito dalyko gali
ištverti gerokai ilgiau nei vyrai? Aš pati galiu save patenkinti.
– Tu blefuoji, – tariu nelabai įtikintas.
Ji linkteli su tokia išraiška, lyg sakytų: nė velnio, aš neblefuoju, ir aš jau pradedu jaudintis.
– Bet kaip tu dabar išpirksi savo kaltę, ką?
Šypteliu puse lūpų.
– O kaip norėtum? – iškeliu pirštą ir, kol dar ne vėlu, priduriu: – Svarbu, kad nebūtų nepadoru, šlykštu ar
nešvanku.
Vis labiau šypsodamasi Kemrina lėtai pakyla nuo kėdės. Aš įdėmiai seku akimis kiekvieną jos judesį, nes
bijau, kad ko nors nepražiopsočiau. Užkišusi nykščius už kelnaičių paerzina mane, lyg norėtų nusimauti.
Dievulėliau tu šventas... ji ką, rimtai? Ir ji tai vadina bausme?
Bandau išlikti ramus, apsimetu, tarsi tie keli judesiukai manęs visai nejaudina, nors, tiesą sakant, man
užtenka jos mirktelėjimo, kad susileisčiau.
Kemrina eina šalin nuo manęs.
– Kur tu? – klausiu.
– Pasitenkinti.
– Ką?
– Ką girdėjai.
Gerai, girdėjau, bet... aš ne šitokios tikėjausi pabaigos.
– O kur mano bausmė?
Ji stabteli, atsisuka ir žiūrėdama į mane sako:
– Tau teks į mane žiūrėti.
– Pala pala... Ką?
Kėblinu paskui ją. Ot, pasiutusi ragana.
Kemrina eina į svetainę ir atsigula ant sofos, galvą padeda ant ranktūrio, o vieną koją užmeta ant atlošo.
Pasiutusi, oi pasiutusi ragana!
Gundančiai pažvelgia į mane ir man to užtenka. Vos tik mūsų žvilgsniai susitinka, aš prieinu prie jos ir
užgulu iš viršaus, įsisiurbiu jai į lūpas.
– Na jau ne, nesulauksi, mažule, – sukuždu jai į lūpas ir imu bučiuoti dar karščiau.
Kemrina sugriebia mane už marškinėlių, liežuviu aistringai apsiveja manąjį.
Ir tada pravirksta Lili.
Aš liaujuosi. Liaujasi ir Kemrina. Kurį laiką abu žiūrim vienas į kitą, smarkiai nusivylę, bet vis tiek šypsomės.
Lili paprastai miega labai kietai ir naktį beveik niekada neatsibunda, bet kažkodėl šįvakar jos nubudimas
manęs nė kiek nenustebina.
– Šįkart aš einu, – sako Kemrina ir pakyla nuo sofos.
Aš atsistoju ir perbraukiu ranka sau per viršugalvį.
Jai nutolus koridoriumi, grįžtu į virtuvę, atsisėdęs prie stalo užrašau ant lapelio „Italija“ ir įmetu į skrybėlę.
Paskui sulankstau visus perskaitytus lapelius ir vėl sumetu atgal.
Po kelių minučių Kemrina užmigdo Lili ir namus vėl apgaubia tyla. Ji vėl įsitaiso ant kėdės šalia manęs,
susikelia kojas ir pasikiša po savim. Pasirėmusi alkūne į stalą, padeda ant delno smakrą ir meiliai šypsodamasi
žiūri į mane, lyg norėtų kažką pasakyti.
– Endriau, – prabyla. – Ar tu tikrai manai, kad mes galim šito imtis?
– Imtis ko?
Kemrina pasideda ant stalo abi rankas ir suneria pirštus.
– Keliauti su Lili.
Tyliu, atsiremiu nugara į kėdės atlošą.
– Taip, aš manau, kad galim. O tu?
Jos šypsena blėsta.
– Kemrina, ar tu nebenori keliauti?
Ji purto galvą.
 – Ne, aš ne apie tai. Aš tiesiog bijau. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų ryžęsis tokiam žingsniui. Man
baisu. Gal mums ne visi namie? Gal normalūs žmonės ne veltui tokių dalykų nesiima?
Iš pradžių ir aš baiminausi. Kažkur giliai širdyje jaučiau, kad ji gali apsigalvoti, ir nors man tas pats, kaip ji
apsispręstų, pats sau vis tiek likčiau nusivylęs.
Aš taip pat palinkstu prie stalo ir lygiai kaip Kemrina pasiremiu alkūnėmis. Meiliai pažvelgiu į ją.
– Neabejoju, kad mes galime to imtis. Jeigu mes abu vienodai to norime, o ne darom tai tik dėl to, jog
manom, kad šito nori kitas, tada taip, Kemrina, aš nė kiek neabejoju, kad mes galim drąsiai leistis į kelionę.
Turim susitaupę pinigų. Lili iki mokyklos dar keleri metai. Niekas mūsų dabar nelaiko.
– Ar tu tikrai šito nori? – klausia ji. – Ar nemanai, kad kažkuria maža sielos dalele darai tai tik dėl to, kad
įtiktum man?
Papurtau galvą.
– Ne. Bet net jeigu ir nenorėčiau, vis tiek šito imčiausi, nes žinau, kad tu nori, ir vis dėlto taip, aš tikrai labai
noriu.
Jos lūpose vėl ima skleistis šypsena.
– Tu teisi, – kalbu toliau, – man irgi baisoka, turiu pripažinti. Jeigu keliautume tik mudu abu, viskas gerai,
bet – pamąstykime. Kas mūsų laukia, jeigu nuleisim rankas?
Kemrina susimąsto, nusisuka nuo manęs. Paskui trukteli pečiais ir sako: – Turbūt darbas, gyvenimas čia ir
šeima.
– Tai va, – pritariu jai. – Šita baimė mums yra išsigelbėjimo siūlas nuo visko.
Apvedu ranka namus parodydamas, kas yra „viskas“ ir kuo mes ginkdie nenorėtume gyvenime tapti.
Kemrina mane supranta, matau tai iš jos akių. Nesakau, kad tie, kurie pasirenka sėslų gyvenimą vienoje vietoje
ir šeimą, daro blogai. Tiesiog yra žmonių, kurie nenori taip gyventi, kurie svajoja pasiekti gyvenime kažko
daugiau, tapti kitokie, bet jiems nepavyksta, nes jie leidžia baimei stoti skersai kelio, nespėjus žengti pirmojo
žingsnio.
– Bet ką mes veiksime? – klausia ji.
– Ką tik norėsime, – atsakau. – Tu juk žinai.
– Taip, bet turiu galvoje vėliau. Po penkerių, dešimties metų. Kaip susiklostys mūsų gyvenimas? Ir Lili?
Nors be galo svajoju keliauti visą gyvenimą, vis tiek abejoju, ar tai įmanoma. Galiausiai pinigai pasibaigs. Lili
turės pradėti lankyti mokyklą. O tada mes vėl grįšime čia ir tapsime tokie kaip visi.
Purtau galvą ir šypsausi.
– Tegu ta baimė ir dar tavo nuogąstavimai tampa mums tuo gelbėjimosi siūlu. Mažule, viskas bus gerai.
Lili irgi nieko neatsitiks. Gyvensime taip, kaip norim, keliausime ten, kur širdis geidžia, gyvenimu
mėgausimės, o ne sukandę dantis kęsime tokį, koks mums nepatinka. Kad ir kas būtų – pritrūktume pinigų,
nerastume darbo naujoms pajamoms, Lili turėtų eiti į mokyklą, o mes būtume priversti apsispręsti ir ilgesnį
laiką pagyventi vienoj vietoj, tegu ir vėl šitame name, tada elgsimės taip, kaip vers aplinkybės. Bet dabar... –
ryžtingai bedu pirštu į stalą, – dabar mums apie šituos dalykus sukti galvos dar nereikia.
Kemrina šypsosi.
– Aišku. Tiesiog norėjau pasitikrinti.
Linkteliu ir ištiesęs ranką per stalą vienu pirštu stumteliu skrybėlę prie jos.
– Trauk tu, – paraginu.
Kemrina tiesia ranką, bet staiga stabteli ir prisimerkusi žiūri į mane.
 – Ar įmetei Italiją?
– Taip, įmečiau. Garbės žodis.
Supratusi, kad šįkart tikrai nemeluoju, Kemrina įkiša ranką į skrybėlę ir pirštais išmaišo lapelius. Ištraukusi
vieną laiko tvirtai suspaudusi delne.
– Na, tai ko lauki? – klausiu.
Ji įdeda lapelį man į saują ir sako:
– Tu perskaityk.
Linkteliu, paimu lapelį ir atsargiai išlankstau. Pirmiausia pats perskaitau, leidžiu savo vaizduotei piešti
gražiausius vaizdus apie mus tris. Buvau toks tikras, jog ištrauksiu Braziliją ir laimėsiu lažybas, kad net
nesusimąsčiau, jog gali iškristi ir kita šalis. Bet dabar, kai matau pralošęs, lengvai tą suvokiu.
– Na, kas? – nekantriai klausia Kemrina.
Šypsodamasis numetu ant stalo lapelį užrašu į viršų.
– Jamaika, – garsiai pranešu. – Akivaizdu, mes abu pralošėme.
Kemrina šypsosi visa burna. Šis popieriaus lapelis, gulintis ant stalo tarp mudviejų, yra kur kas svarbiau nei
tik popierius ir rašalas. Jis oficialiai užveda tolesnio mūsų bendro gyvenimo varikliuką.
Kemrina
40

Ir koks pasakiškai nuostabus tas gyvenimas išėjo.

Pamenu lyg vakar tą vėlyvo pavasario dieną, kai susiruošėme ir iškeliavome į Jamaiką. Lili vilkėjo geltoną
suknelę, plaukučiai susegti dviem segtukais su gėlytėm. Skrendant į Montego Bėjų, lėktuve ji nei verkė, nei
zirzė. Buvo tikras angelas. O kai atvykom į pirmą mūsų kelionės miestą, vos tik išlipome iš lėktuvo ir palietėme
kojomis svetimos šalies žemę, viskas tapo tikra.
Ir tada mudu su Endrium tapom... kitokie.
Bet apie tai netrukus.
Visa tai buvo gana seniai, o aš norėčiau pradėti nuo pradžių.
Du mėnesius iki pat išvykimo dienos, kai reikėjo sėsti į lėktuvą, aš visą laiką bijojau. Nors ir labai norėjau
keliauti, nors ir kone kasdien įtikinėjau save, kad Endrius teisus ir man nėra ko jaudintis, aš, be abejo, visą laiką
jaudinausi. Ir taip smarkiai, kad likus dviem dienom iki išvykimo vos nepasidaviau.
Bet paskui pagalvojau apie tuos laikus, kai mudu su Endrium susipažinom, kai jis liepė man be jokios
tvarkos grūsti kuprinėn jo daiktus:

– Kur trauksim pirmiausia? – paklausiau dėdama ant viršaus sulankstytus marškinėlius.

Jis ir toliau rausėsi drabužių spintoje.
– Ne, ne, – sušuko iš ten drabužių prislopintu balsu. – Jokių maršrutų, Kemrina. Tiesiog sėsime į mašiną ir
važiuosime. Be žemėlapio, be maršruto, be nieko... – jis iškišo iš spintos galvą ir jau aiškiu balsu nustebęs paklausė: –
Ką čia darai?
Pakėliau galvą, rankose laikydama nebaigtus lankstyti marškinėlius.
– Lankstau drabužius.
Pasigirdo bilstelėjimas į grindis, kai jis numetė ant žemės du juodus sportbačius ir išlindo iš spintos. Priėjęs prie
manęs sustojo ir pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau prasikaltusi, paskui paėmė man iš rankų marškinėlius.
– Nesivargink, mažule. Tiesiog grūsk viską į maišą.

Iš pažiūros visai nereikšminga akimirka, tačiau būtent ji suteikė man drąsos lipti į lėktuvą. Žinojau, jeigu
pasiliksiu ir jeigu per ilgai apie tai galvosiu, galutinis rezultatas bus tas, kad nuo šios akimirkos baimė užvaldys
mano, mūsų visų gyvenimus.
O dabar, kasdien prisimindama mūsų prabėgusį gyvenimą, aš bijau tik dėl vieno dalyko: kad nereikėtų iki
gyvenimo pabaigos leisti dienų Šiaurės Karolinoj.
Jamaikoje praleidom tris savaites, ten mums taip patiko, kad nebenorėjome išvažiuoti. Bet žinojom, kad
dar turime daug ką nuveikti, daug kur nukeliauti ir pamatyti. Taigi vieną vakarą, pabendravus paplūdimy su
vietiniais, Endrius įkišo ranką į maišelį (mes atsisakėme kaubojiškos skrybėlės ir vežiojomės firminį Crown
Royal maišelį, nes jis užima mažiau vietos) ir ištraukė Japoniją. Visai kitoje vandenyno pusėje...
Šito mes nelabai tikėjomės.
Neverta nė sakyti, kad po šio burtų traukimo visą maišelį su lapukais ir idėją keliauti burtų keliu pasirinkus
šalį išmetėme velniop. Pradėjom rinktis maršrutą priklausomai nuo apsistojimo vietos: Venesuela, Panama,
Peru ir galiausiai Brazilija. Aplankėme visas išvardytas šalis, ilgiausiai – net du mėnesius – praleidome Temuko
mieste Čilėje, aplenkdami turistams pavojingesnes vietas, miestus ir netgi regionus, jeigu ten vykdavo
neramumai. Kur tik nukeliaudavom, jausdavomės vis labiau suartėję su vietos kultūra. Valgėme vietinį maistą.
Dalyvavome nacionalinėse šventėse. Mokėmės vietos kalbų. Tiesa, mudu su Endriumi išmokom tik keletą
atskirų pagrindinių frazių ir žodžių.
O šventėms stengėmės grįžti namo į Ameriką: Padėkos dieną sutikome Rolyje, Kalėdas – Galvestone,
Naujuosius metus – Čikagoje. Aišku, antrąjį Lili gimtadienį atšventėme Rolyje. Nuvedėme ją pas gydytoją
patikrinti ir paskiepyti. O taip, Endrius irgi pasitikrino. Ir jis, lygiai kaip ir jo dukrytė, buvo sveikas kaip ridikas.
Artėjant pavasariui Endrius pagaliau susitaikė su mintimi, kad reikia išnuomoti namą Natali su Bleiku.
Tiesą pasakius, puikus dalykas. Jie jau dairėsi nuosavo būsto, o mums papildomos pajamos irgi ne pro šalį, be
to, nebereikėtų mokėti komunalinių mokesčių. Aišku, banke vis dar turėjom nemažai santaupų, bet toks
keliavimas po pasaulį kaip mūsų palieka sąskaitoje nemenką skylę. Tačiau keliaudami mes išmokome, kur
galima pataupyti, o kur verta išleisti, apsigyvendami svečių namuose ar pigiuose viešbučiuose, o dar geriau –
visai pigiuose turistams nuomojamuose butuose. Prabangos mums nereikėjo, tiesiog kad būtų švaru ir patogu
vien dėl Lili.
Bet, manau, daugiausia mums pavyko sutaupyti dėl to, jog niekur nekeliavom kaip turistai. Nepirkom
suvenyrų ar nereikalingų daiktų. Nevaikščiojom į ekskursijas su gidu ir nešvaistėme pinigų ten, kur paprastai
žmonės juos leidžia planuodami savo atostogas. Pirkdavom tik tai, kas būtiniausia, o kartais leisdavome sau
pasimėgauti geru valgiu ar palepindavom Lili nauju žaislu, kai matydavom, kad ankstesnis jai jau nusibodo.
Be to, kad prisidurtume papildomų pajamų, mes dar ir koncertuodavom, tik dabar su Lili turėjome tai
daryti po vieną. Nenorėdama palikti Lili net kelioms minutėms su svetimais žmonėmis, aš vėliau iš viso
lioviausi dainavusi, o Endrius dar kurį laiką dainuodavo pritardamas sau akustine gitara. Bet galiausiai ir jis
liovėsi. Svetimi kraštai. Įvairūs muzikiniai stiliai. Skirtingos vietinės kalbos. Mes netrukome pamatyti, kad
mūsų muzika nebuvo tokia veiksminga svečiose šalyse kaip gimtajame krašte.
Prabėgus keliems mėnesiams po antrojo Lili gimtadienio mudu su Endriumi nusprendėme, kad reikia vėl
leistis į kelią. Norėjome kuo daugiau pamatyti per tą laiką, kol Lili pradės lankyti mokyklą. Aš labai norėjau
pamatyti Europą. Taigi vasarai artėjant kitas mūsų tikslas buvo Portugalija.
Mes su Endrium „užaugom“ tą dieną, kai iškėlėm iš lėktuvo koją Jamaikoje. Tada įvyko tai, ką aš jau
minėjau sakydama, jog tapom kitokie. Suprantama, gimus Lili, mums plačiau atsivėrė akys, bet kai išlipom iš
lėktuvo ir pajutom ant veidų vėjelio dvelksmą, ne tik aš pagaliau įsitikinau, kad svečioje šalyje net oras kvepia
kitaip, bet ir visi pajutome, kad tai tikra. Nukeliavom toli nuo namų su savo dukrele, ir nors nuo tos dienos
mums gyvenimas buvo smagus ir linksmas, mes nė akimirkai nepraradome budrumo.
Mes tiesiog užaugom.
Endrius
41

Dažnai pagalvoju apie savo ankstesnį gyvenimą, prieš susipažįstant su Kemrina, ir man kartais darosi baisu,
kaip smarkiai aš pasikeičiau. Vidurinėje buvau, anot jos, „tikras paleistuvis“. Na, tiek to, prisipažinsiu, po
mokyklos irgi buvau šiek tiek pasileidęs – ji žino apie kiekvieną moterį, su kuria man teko permiegoti. Apie
mano pasilinksminimus. Ji apie mane žino beveik viską. Taigi, aš daug galvoju apie prabėgusias dienas, bet nė
kiek jų nesiilgiu. Nebent tik kartkartėmis, prisiminus vaikystę, kai augau su broliais, mane apima nostalgija,
apie kurią Kemrina pasakojo, kai antrą kartą lankėmės Naujajame Orleane.
Visai nesigailiu dėl savo praeities, nors kartais būdavau padūkęs kaip velnias, tačiau viso to iš naujo irgi
nepakartočiau. Man pavyko užbaigti tą gyvenimo etapą ir sėkmingai susirasti nuostabią žmoną, susilaukti
dukters, ko aš tikrai nesu vertas.
Vakar sužinojau, kad Mišelė su Eidanu, tiek metų pragyvenę kartu ir susilaukę dviejų vaikų, nusprendė
skirtis. Man labai dėl jų nemalonu, bet, ko gero, ne visiems lemta gyventi taip, kaip man su Kemrina.
Pagalvoju, gal jie viso to būtų išvengę, jeigu nebūtų užsikasę savo darbuose. Tas baras surijo mano brolį,
Mišelė irgi nuolat prapuolusi savam darbe. Mudu su Kemrina pasikalbėdavom matydami, kaip jie tolsta vienas
nuo kito, net ir tą pirmąjį kartą, kai lankėmės pas juos su Kemrina, Lili dar negimus.
– Jie tik dirba ir dirba, – vieną vakarą prieš metus tarė man Kemrina. – Dirba, augina Eiverį su Mole, žiūri
televizorių ir eina miegoti.
Linktelėjau ir susimąsčiau.
– Taip. Džiaugiuosi, kad mes nepasukom tuo keliu.
– Aš irgi džiaugiuosi.
O dabar Ešeris gyvena su miela mergina, vardu Lėja. Didžiuodamasis noriu pasakyti, kad vieną dieną jie
spontaniškai nusprendė persikelti gyventi į Madridą. Mano broliukas susirado nuostabų darbą, – tapo
kompiuterinių sistemų inžinieriumi, – suteikiantį jam galimybę išvykti į užsienį. O galėjo ir neišvykti. Galėjo ir
toliau gyventi Vajominge, bet, kaip matyti, jis panašesnis į mane, nei maniau. Laimė, Lėja palaiko jo ryžtą ir
remia jo siekius, antraip jų santykiai būtų susilaukę tokios pabaigos kaip Mišelės su Eidanu, o ne kaip mano su
Kemrina. Girdėjau, Lėja uždirba gana nemažai, internetu pardavinėdama pačios siūtas sukneles. Kemrina irgi
galvojo imtis ko nors panašaus, bet paskui suprato, kad pačiai reikės siūti.
Jiems persikėlus į Madridą, mes įgijome antrus namus, kur galėjome apsistoti ten nuvykę. Ešeris niekaip
nesutiko imti nuompinigių, bet mes vis tiek jam sumokėjom. Kemrina, anot jos pačios, nenorėjo būti
„prašinėtoja“.
– Vienas doleris, – pareiškė Ešeris vien tam, kad ji nusiramintų.
– Ne, – nesutiko Kemrina, – šeši doleriai ir aštuoniasdešimt keturi centai už savaitę, ir nė cento mažiau.
Ešeris nusijuokė.
– Na ir keistuolė gi tu, moterie. Gerai. Šeši doleriai ir aštuoniasdešimt keturi centai už savaitę.
Iš pradžių planavome pasilikti pas brolį tik kelias savaites, bet vieną vakarą mudu su Kemrina atvirai
pasikalbėjome.
– Endriau, aš manau, mums reikėtų apsigyventi sėsliau. Čia, Madride. O gal geriau grįžti į Rolį. Nenorėčiau,
bet...
 Smalsiai pažvelgiau į ją, bet man jau buvo aišku, kad abu galvojam apie tą patį.
– Žinau, ką nori man pasakyti, – tariau. – Keliauti su Lili nėra taip lengva, kaip tikėjomės.
– Ne, tikrai nelengva, – atsakė ji susimąsčiusi. Veidas apniuko. – Kaip manai, ar mes pasielgėme teisingai?
Kad vežiojamės ją po svečias šalis?
Galiausiai ji vėl pažvelgė į mane. Iš jos žvilgsnio supratau, kad norėtų, jog pasakyčiau taip, mes pasielgėme
teisingai.
– Aišku, kad teisingai, – atsakiau visai nuoširdžiai. – Juk leidomės į kelią dėl to, kad abu to norėjom. Mes
nieko nesigailim. Be abejonės, dėl jos saugumo reikėjo daug ką daryti kitaip, aplenkti nemažai vietų, kurias
norėjome pamatyti, apsistoti vienoj vietoj ilgiau, nei planavom, kad vaikui neapsisuktų galva, bet mes iš tiesų
pasielgėme tinkamai.
Kemrina šyptelėjo.
– Ir galbūt mes jai įdiegėme meilę keliauti, – tarė nurausdama. – Nežinau...
– Mano galva, tu teisi, – atsakiau.
– Kaip manai, ką turėtume daryti? – paklausė ji.
Pas Ešerį su Lėja gyvenom tris mėnesius, paskui vėl leidomės į kelią. Prieš grįžtant į Ameriką, mums dar
reikėjo aplankyti vieną šalį: Italiją. Pagaliau Kemrina atskleidė pagrindinę priežastį, kodėl taip aistringai troško
pamatyti Italiją. Kai jai buvo penkiolika, tėvas nusivežė ją ten vykdamas į komandiruotę. Skrido tik jiedu. Per tą
kelionę ji paskutinį kartą jautėsi esanti mylima tėvelio dukrelė. Jie beveik visur ėjo kartu. Tėvas daugiau laiko
skyrė jai nei savo verslo reikalams.
– Manai, taip bus gerai? – paklausiau prieš išskrendant į Romą. – Kas bus, jeigu grįžusi tenai tik susigadinsi
prisiminimus, kaip atsitiko tą dieną, kai sumanei aplankyti vaikystės giraitę už namo?
– Vis tiek noriu surizikuoti, – pasakė ji kraudama į lagaminą Lili drabužėlius. – Be to, keliauju ten ne dėl to,
kad darsyk pagyvenčiau tų šešių kartu su tėvu praleistų dienų prisiminimais. Ten vykstu tiesiog prisiminti, kad
Italijoje praleidau su tėvu šešias dienas. Juk negaliu sugriauti to, ko dorai nepamenu.
Kai nuskridom į Italiją, pamačiau, jog Kemrina prisimena viską. Nusivedė Lili prie Ispaniškųjų laiptų,
atsisėdo ir pasisodino ją ant kelių. Turbūt lygiai taip, kaip tėvas laikė ją ant savo kelių, čia atsivedęs.
– Mes tave labai mylim, – kalbėjo Kemrina dukrelei. – Tu juk tai žinai, ar ne? – ir spustelėjo mergaitei
rankytę.
Lili nusišypsojo ir pakštelėjo mamai į skruostą.
– Myliu tave, mamuliuk.
Paskui Lili atsisėdo Kemrinai tarp kojų, o ši jai supynė kasytę ir permetė per petuką lygiai taip, kaip ji pati
mėgo nešioti.
Šypsodamas prisiminiau vieną dieną iš gilios praeities.

– Tiesiog draugiškas pavalgymas, ir tiek, – tarė ji. – Du žmonės drauge skaniai papietauja.
– Aha, – žybteliu akimis. – Vadinasi, mes jau draugai?
– Kodėl gi ne, – atsakė ji akivaizdžiai nustebinta mano klausimo. – Bent jau iki Vajomingo tikrai galime likti
draugais.
Ištiesiau jai ranką. Ji nenoriai paėmė ir spustelėjo.
– Gerai. Vadinasi, draugai iki Vajomingo, – pasakiau, bet širdyje jaučiau, kad turiu ją išlaikyti ilgiau. Ne tik iki
Vajomingo. Užtektų ir amžinai.
 Net galva svaigsta, kai pagalvoji, kaip toli mes nuėjome.
Trejus metus praleidus kelionėse, pagaliau atėjo laikas grįžti namo.
Taigi sugrįžom į Rolį, į savo kuklų namuką. Natali su Bleiku išsikėlė ir susirado būstą kitam miesto gale. Lili
pradėjo lankyti mokyklą, ir dar keliolika metų mes gyvenome laimingai, bet širdyje vis tiek jautėme tuštumą.
Stebėjau savo mažąją mergytę ir mačiau, kaip ji užauga į dailią jauną merginą su savo gyvenimo svajonėmis,
tikslais ir siekiais, kurie prilygo mūsiškiams. Man malonu manyti, jog mes – Kemrina ir aš – turime dėkoti sau,
kad Lili užaugo tokia. Tačiau Lili irgi yra asmenybė, ir esu tikras, kad ir be mūsų pagalbos būtų užaugusi tokia,
kokia yra dabar.
Verta ja didžiuotis.
Atrodo, viskas buvo taip seniai. Na, ko gero, taip ir yra. Bet šiandien, prisimindamas tą laiką, kai
tarpmiestiniame autobuse Kanzase susipažinau su Kemrina, regiu viską labai gyvai ir ryškiai – regis, ištiesi
ranką ir paliesi. Tik pamanyk – jeigu mes tąkart nebūtume spjovę į aplinkinius žmones ir visuomenės nuostatas
ir nebūtume leidęsi į kelionę, niekada nebūtume susitikę. Jeigu Kemrina būtų išsigandusi nežinomybės, mes
niekada nebūtume įlipę į tą lėktuvą ir nuskridę į Jamaiką. Mes gyvenome taip, kaip norėjome patys, o ne taip,
kaip gyventi vertė mus visuomenė. Mes rizikavome, rinkomės netradicinį gyvenimo būdą, neleidome svetimų
žmonių nuomonei kištis į mūsų svajones, atsisakėme daryti tai, kas ilgainiui būtų nustoję teikti mums
džiaugsmo. Aišku, teko imtis ir to, kas nelabai buvo prie širdies, bet buvome priversti, – pavyzdžiui, kurį laiką
dirbom padavėjais greitojo maisto restoranuose, – tačiau vis tiek nenuleidome rankų. Galiausiai vis tiek
rasdavom išeitį ir nesileidom kasdienybės ėdami. Nes mes turime tik vieną gyvenimą. Ir vieną progą tinkamai
jį nugyventi. Mes ja pasinaudojom ir stačia galva nėrėme į ją.
Neišmanau nė ką daugiau jums ir pasakyti. Su šiuo pasakojimu mūsų gyvenimas dar tikrai nesibaigia. Ne.
Iki jo pabaigos – oi dar kaip toli. Mudu su Kemrina dar turime nuveikti begalę darbų, aplankyti daugybę kraštų
ir sulaužyti ne vieną Gyvenimo taisyklę.
Šiandien prasideda antroji mūsų gyvenimo dalis. Ši diena ypatinga – mums, Lili ir viskam, ko mes trise
sugebėjome pasiekti. Taip, mūsų pasakojimas baigiasi, bet gyvenimo kelionė – ne, nes mes gyvensime su
iššūkiais tol, kol numirsime.

 Pabaiga

Po penkiolikos metų
 Lili
– Lili Periš, – ištaria mano pavardę ponia Morison nuo scenos mokyklos salėje. Girdžiu savo tėvų ir draugų
šūksnius, lydimus švilpimo ir aplodismentų.
Prilaikydama ranka absolventės kepuraitę kopiu mediniais laiptukais. Kepurė man nesilaiko. Tėtis erzino,
sakė, kad mano galva netaisyklinga, todėl ir kepurė nesilaiko, o čia jau kalta mama, nes tokią galvą galėjau
paveldėti tik iš jos.
Man žengiant į sceną, iš salės pasigirsta dar daugiau švilpimo, šūksnių ir plojimų. Širdis smarkiai daužosi
krūtinėje. Esu be galo laiminga. Gal dvidešimt minučių sėdėjau salėje išsiviepusi iki ausų.
Mokyklos direktorė ponia Hanover paduoda man baigimo pažymėjimą ir aš paimu jį iš jos rankos.
Pasigirsta audringi plojimai. Pažvelgiu į pirmą eilę, kur, pakilę nuo savo kėdžių, spindinčiais veidais ir
švytinčiomis iš laimės akimis stovi mano tėvai. Mama pasiunčia kelis oro bučinius. Tėtis pamerkia man akį ir
ploja. Jie taip manimi didžiuojasi, kad net kvapą gniaužia. Jeigu ne jie, aš dabar čia tikrai nestovėčiau. Apie
geresnius tėvus negalėčiau nė pasvajoti.
Po iškilmingos pažymėjimų įteikimo ceremonijos aš su savo draugu Gevinu skubu prasibrauti pro minią
prie savo tėvų.
Mama stveria mane į glėbį ir pabučiuoja į kaktą.
– Šaunuolė, Lili! – karštai apkabina. – Didžiuojuosi tavimi! – jos balse girdėti ašaros.
– Mama, neverk. Tušas nuvarvės.
Ji perbraukia pirštu po akimis. Paskui mane apkabina tėtis.
– Sveikinu, mažule, – taria.
Pasistiebusi ant pirštų galų pabučiuoju jam į skruostą.
– Ačiū, tėveli.
Tada jis prisitraukia mane prie šono ir globėjiškai apkabina. Nepatiklia akimi nužvelgia Geviną nuo galvos
iki kojų, lygiai kaip ir kiek​vieną kartą, kai per pastaruosius dvejus metus pamato mus drauge. Tačiau šįkart tai
daro juokaudamas. Bent jau iš išorės. Tėčiui prireikė visų metų, kol prie jo priprato ir pagaliau pradėjo juo
pasitikėti, pradėjo išleisti mane į pasimatymą vieną, nepalaikydamas man draugijos pats ar nepasiųsdamas
mamos. Baisiai nemalonu. Tačiau perdėta jo globa Gevino nuo manęs nė kiek neatbaidė, ir turbūt dėl to tėvai
ėmė dar labiau jį gerbti.
Jis tikrai puikus vaikinas, ir neabejoju, mano tėvai širdyje tą jaučia.
– Sveikinu, Gevinai, – taria jam tėtis ir paspaudžia ranką.
– Ačiū.
Gevinas vis dar prisibijo mano tėčio. O man tai patinka.
Namie mano tėvai surengia didžiulę pabaigtuvių puotą, į kurią susirenka visi. Turiu omeny – visi visi.
Sugužėjo net tie, kurių nebuvau mačiusi jau keletą metų: dėdė Ešeris ir teta Lėja atskrido net iš Ispanijos!
Atvyko ir dėdė Eidanas su savo vaikais Eiveriu ir Mole bei savo naująja žmona Elis. Mano močiutės – Marna ir
Nensė (pastaroji ginkdie nenori būti vadinama bet kokiu žodžiu, prasidedančiu sen-) – irgi atkurnėjo. Nensė
nesveikuoja, ji serga išsėtine skleroze.
– Ajajai, mieloji tu mano! Dabar jau tikrai mane paliksi! – priėjusi prie manęs graudenasi mano geriausia
draugė Zoji. Mudvi kartu užaugom, lygiai kaip ir jos mama Natali su mano mama čia, Rolyje.
– Žinau! Baisiai nesmagu, bet pažadu – atvažiuosiu aplankyti! – apkabinu savo draugę.
 – Gal, – sako ji, – bet aš vis tiek labai tavęs pasiilgsiu.
– Juk sakiau, – bandau patikinti, – tu irgi gali persikelti į Bostoną arčiau manęs.
Zoji pavarto akis, jos tamsūs ilgi plaukai gula ant pečių. Atsitraukusi nuo manęs ji strykteli ant baro kėdės
virtuvėje.
– Na, aš ne tik nesikelsiu į Bostoną arčiau tavęs, bet dar panašu, kad apskritai ilgai nebeužsibūsiu Šiaurės
Karolinoje.
– Kaip tai? – klausiu nustebusi.
Prisėdu ant baro kėdės šalia jos. Į virtuvę įžingsniuoja dėdė Koulas su glėbiu tuščių alaus butelių rankose ir
sumeta juos į šiukšlių kibirą.
Zoji atsidūsta, pasiremia alkūne ant baro ir ima sukti tarp pirštų kelias plaukų sruogas.
– Mano tėvai keliasi gyventi į San Fransiską.
– Ką? Rimtai? – man sunku patikėti.
– Visiškai.
Negaliu nuspėti, džiaugiasi ji tuo ar tiesiog nežino, kaip reaguoti.
– Na, sakyčiau, tiesiog nuostabu, – bandau ją padrąsinti. – Tu nenori kraustytis?
Zoji nuima nuo baro ranką ir užmeta koją ant kojos.
– Net ir nežinau, ką man manyti, Lil. Tai velniškai toli nuo namų. Ne kitoj gatvėj.
– Teisybė, – pritariu. – Betgi į San Fransiską! Aš mielai ten lėkčiau.
Draugė nusišypso.
Dėdė Koulas, toks aukštas ir bauginamai išdidus, paima iš šaldytuvo tris alaus ir įspraudžia kakliukus sau
tarp pirštų. Praeidamas pro mane šypteli ir pradingsta svetainėje tarp daugybės svečių.
Jis nuostabus. Atvažiavęs paslapčiom įbruko man į ranką sveikinimų atviruką su dviem šimtais dolerių.
– Zoji, mano galva, tai nuostabu. Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu aplankyti savo draugę Kalifornijoje.
Tikrai. Kaip malonu tarti šitą žodį: Kalifornija, – ir išraiškingai mosteliu aukštyn rankom.
Zoji juokiasi.
– Aš tikrai labai tavęs pasiilgsiu, Lil.
– Aš irgi.
Į virtuvę ateina jos mama ir sustoja jai už nugaros. Tėtis Bleikas netoli jos.
– Ar pranešei Lili naujieną? – klausia jos mama kažko ieškodama šaldytuve.
– Taip, ką tik pasakiau.
– Ir ką manai, Lili? – klausia jos mama.
Zoji tėtis pabučiuoja dukrą į galvą, paima iš mamos butelį alaus ir eina į lauką, turbūt parūkyti.
– Labai dėl jos džiaugiuosi, – atsakau. – Aš trauksiu į Bostoną, į koledžą. Ji į Kaliforniją. Gal mes ir
nebebūsime viena šalia kitos kaip vaikystėje, bet neužsisėdėjimas vienoje vietoje irgi turi didelių privalumų.
– Na tu tai jau tikrai Endriaus ir Kemrinos Perišų dukrytė. Galvą dedu, – juokiasi Zoji mama.
Išdidžiai jai nusišypsau ir nušokusi nuo baro kėdės nuseku paskui jas į svetainę.
– Skelbiu tostą! – atsistojęs vidury kambario su alaus buteliu rankoje garsiai sušunka tėtis. Susiranda akimis
mane. Jo akys irgi žalios kaip mano. – Už mūsų mažąją Lili. Parodyk visiems koledže, kaip reikia mokytis!
Visi pakelia taures ir sušunka:
– Už Lili!
Visą dieną iki pat vėlyvo vakaro leidžiu su savo draugais ir artimaisiais, žinoma, ir su Gevinu. Aš jį labai
myliu. Mudu baisiai panašūs. Susipažinome, kai tik jis atsikraustė čia iš Arizonos. Jo spintelė buvo prie tos
pačios sienos kaip ir maniškė. Mes lankėme beveik tas pačias pamokas. Pirmiausia prie jo priskreto Zoji. Nieko
nuostabaus, žinant jos polinkį kabinti vaikinus. Pamenu, pačią pirmą dieną jam atėjus į mokyklą, Zoji man
tarė: – Šitas bus mano. Palauk, pamatysi.
Neturėjau jokio noro jai trukdyti, bet turbūt tokios kaip Zoji Gevinui nelabai patiko. Ko gero, turbūt reiktų
padėkoti Zoji už tai, kad galiausiai Gevinas pasirinko mane. Jeigu ne ji, jis tikriausiai niekada nebūtų suradęs
progos mane užkalbinti.
Zoji jį pametė iškart, vos tik jis parodė susidomėjimą manimi.
Dar labai keista, jog mudu su Gevinu tokie panašūs, kad net baisu. Sakytum, pats likimas suvedė mus kartu.
Abu buvome numatę stoti į tą patį koledžą. Mums patinka ta pati muzika, filmai, knygos ir serialai. Abu mylim
meną ir istoriją, abu kažkuriuo metu gyvenime svajojome, kaip būtų gera pakeliauti po Afriką. Gevinas domisi
archeologija, o mane žavi archeologijos išsaugojimas.
Gevinas nebuvo man pirmas vaikinas. Ir ne jam priklauso pirmasis bučinys, tačiau jis man tapo pirmuoju
„visu kuo kitu“. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo.
Tikiuosi, kad ir mūsų gyvenimas susiklostys taip, kaip mano tėvų. Taip, labai to viliuosi.

Baigusi mokyklą vasarą leidau su tėvais. Veltui neprabėgo nė viena akimirka, nes žinojau, kad vasara greitai
pralėks. Rudenį išvažiavau į koledžą, o tėtis su mama – na, jų planai nė kiek ne menkesni už manuosius.
Neabejoju, jie atliko milžinišką darbą, kol mane užaugino, bet aš žinojau, kad tuomet, kai atsistosiu ant kojų ir
pradėsiu gyventi savarankiškai, kartu su Gevinu, įstosiu į koledžą, mano tėvai vėl leisis įgyvendinti savo
didžiausios gyvenimo svajonės.
Labai dėl jų džiaugiuosi. Kasdien jų ilgiuosi, bet vis tiek esu laiminga.
Jie niekada nepamiršta rašyti man laiškų – ne elektroninių, o tik​rų, parašytų ranka. Aš juos visus saugau:
nuo pirmųjų, atsiųstų su pašto ženklais iš Argentinos, Brazilijos, Kosta Rikos ir Paragvajaus, iki atkeliavusiųjų iš
Škotijos, Airijos, Danijos ir kitų Europos šalių. Džiaugiuosi, kad mano tėvai tokie: su polėkiu, nenustygstantys
ir mylintys visą pasaulį. Žaviuosi jais. Iš jų pasakojimų apie tuos laikus, kai patys buvo šiek tiek vyresni už
mane, suprantu, kad jų gyvenimas, dar iki pažinties, nebuvo rožėmis klotas, bet galiausiai viskas susitvarkė.
Mama pasakojo apie savo praeitį, apie tai, kaip ji sirgo depresija. Visų smulkmenų man neatvėrė, ir aš po šiai
dienai jaučiu, kad kai kas nuo manęs slepiama. Bet tąkart ji labai norėjo man pasakyti, kad nesvarbu, kas
nutiktų ar kokį sprendimą priimčiau, jiedu su tėčiu visada mane parems ir palaikys.
Manau, ji bijojo, kad ir aš galiu padaryti klaidų, kokių, susidūrusi su sunkumais, neišvengė ji pati, bet, turiu
prisipažinti, neįsivaizduoju, jog kada nors būčiau nelaiminga.
Dar mama man papasakojo, kaip susipažino su tėčiu. Įsivaizduokit, tarpmiestiniame autobuse! Net juokas
ima. Tačiau pagalvojus, kiek daug jiems teko drauge ištverti, mane apima pagarbi baimė.
Anot mamos, tais laikais tėtis buvo gan padūkęs. Sako, kad jo paties praeitis yra pagrindinė priežastis,
kodėl taip ilgai pratinosi prie Gevino. Smulkiai man irgi nieko nepasakojo, bet... po šimts, mano tėtušis tikrai
buvo ne šventasis... Fe! Ai, tiek to.
Iš savo tėvų daug ko išmokau. Jie išmokė mane branginti gyvenimą ir nė sekundės nešvaistyti veltui, nes
kiekviena akimirka šioje žemėje gali būti paskutinė. Mano tėtis visaip stengėsi mane palaikyti, rėmė mano
įsitikinimus ir vertė reikšti savo nuomonę, o ne vadovautis svetima. Jis kalbėjo, kad žmonės norės padaryti
mane tokią kaip ir jie patys, bet aš turiu jiems nepasiduoti, nes nespėsiu apsidairyti ir, žiū, aš jau tokia kaip jie.
Na, o mama... Ji stengėsi man įteigti, kad gyvenime yra daug mielesnių dalykų nei vien tik bjaurūs darbai,
sąskaitų mokėjimas ir vergavimas visuomenei. Ji stengėsi, kad aš suprasčiau, jog nesvarbu, ką kalbėtų žmonės,
privalau gyventi taip, kaip man patinka. Aš pati turiu rinktis gyvenimo kelią. Pati turiu susikurti tokį gyvenimą,
kad būtų įsimintinas, o ne nugrimztų užmarštin be pėdsako, kaip daugybės mane supančių žmonių. Galiausiai
juk tai mano pasirinkimas, ir niekieno kito. Kartais būsią labai sunku, gali tekti kurį laiką kepti mėsainius ar
šveisti tualetus, galiu prarasti tuos, kuriuos labai myliu, ir ne kiekviena diena bus tokia giedra kaip ankstesnė,
bet jeigu nenuleisiu rankų ir kovosiu, ateis laikas, ir aš tikrai pasieksiu to, ko trokštu. Ir nesvarbu, kas nutiktų ar
ko pati netekčiau, nereikia ilgai liūdėti.
Tačiau svarbiausia, ko išmokau iš savo tėvų, yra tai, kaip reikia mylėti. Žinoma, mane jie myli besąlygiškai,
bet aš kalbu apie jų meilę vienas kitam. Pažįstu daug sutuoktinių porų, – daugumos mano draugų tėvai gyvena
susituokę, – tačiau dar niekada neteko matyti tokių dviejų vienas kitam atsidavusių žmonių kaip mano tėtis ir
mama. Visą mano gyvenimą jie tiesiog neperskiriami. Galiu prisiminti tik vieną kitą jų ginčą, bet barantis
nemačiau nė karto. Niekada. Nežinau, kas daro jų santuoką tokią tvirtą, bet nuoširdžiai viliuosi, jog dalelę to
stebuklo, kad ir kas tai būtų, paveldėjau iš jų ir aš.
Gevinas įeina į mano bendrabučio kambarį ir uždaro duris. Prisėda ant lovos krašto ir klausia: – Vėl laiškas
nuo tėvų?
Linkteliu.
– Kur jie dabar?
– Peru, – atsakau ir vėl įbedu akis į laišką. – Jiems patinka tie pasaulio pakraščiai.
Pajuntu ant savo kelio jo guodžiančią ranką.
– Tau dėl jų neramu.
Vėl nedrąsiai linkteliu.
– Taip, kaip visada. Bet šįkart jaudinuosi labiau, nes yra itin pavojingų vietų. Tiesiog nenoriu, kad jiems
susiklostytų taip, kaip...
Gevinas pakelia ranką ir suima pirštais man už smakro.
– Nieko jiems neatsitiks. Tu gi žinai.
Gal jis ir teisus. Mano tėvai jau dvejus metus keliauja po pasaulį su kuprinėmis ant pečių, ir baisiausia juos
užklupusi neganda – sprendžiant iš to, ką man parašė, – yra ta, kad kartą tėtis buvo apiplėštas, o kitąsyk jiems
kilo bėdų dėl pasų. Tačiau ko nepasitaiko, juolab kai keliauji dviese pėsčiomis ir tik su kuprine ant nugaros.
Na, kalbant apie jaudinimąsi, tai aš visai kaip mama.
– Dar po poros metų ir jie ne ką mažiau jaudinsis dėl tavęs, – priduria Gevinas ir pakšteli man į lūpas.
– Turbūt, – pritariu jam ir nusišypsau, o jis pakyla nuo lovos. – Mano mama turbūt naktimis nesumerks akių
ir vis galvos, ar manęs nesugraužė liūtai.
Gevinas kreivai šypteli.
Mudu jau prieš pusmetį nusprendėme, kad baigę koledžą keliausime į Afriką. Kai tik susipažinom, šita
mintis veikiau išsprūdo bekalbant netyčia, o ne kaip konkretus sumanymas, tačiau dabar tai tapo mūsų tikslu.
Bent jau kol kas. Per dvejus metus gali daug kas pasikeisti.
Sulankstau laišką, įdedu atgal į išblukusį voką ir padedu ant spintelės prie lovos.
Gevinas ištiesia man ranką.
– Eime? – klausia. Paimu jo ranką ir atsistoju.
 Mes einam su draugais švęsti Gevino gimtadienio, bet prieš žengdama į koridorių dar grįžteliu atgal ir
pažvelgiu į laišką, tik paskui uždarau paskui save duris.


Autorės laiškas
Mielas skaitytojau,
Kaip ir daugumoje jau parašytų knygų, lieka iki galo neišbaigtų scenų. Netrukus jūs perskaitysite „vaikelio
sutiktuvių sceną“, kuri taip ir nepakliuvo į šią knygą, bet aš pagalvojau, kad vis dėlto reikėtų leisti jums ją
perskaityti.
Šioje scenoje jūs susipažinsite su Ana, sena Kemrinos vaikystės drauge, apie kurią, jei pamenate, buvo
trumpai užsiminta knygoje „Beveik niekada“. Kai Kemrina išvyko iš namų ir nenorėjo pasisakyti mamai, kur
keliauja, pamelavo apsistojusi pas savo draugę Aną Virdžinijoje. Na, aš norėjau pristatyti ją knygoje „Beveik
visada“ ir pagalvojau, kad geriausiai tam tiktų epizodas iš vaikelio sutiktuvių. Bet paskui pamačiau, kad vis
dėlto Anos personažas nėra toks svarbus ir neverta palikti jo knygoje, todėl išbraukiau visą sceną, nes
pabijojau, kad ji tiesiog be reikalo užvilkins pasakojimo tempą.
Mano galva, pati įdomiausia šios scenos vieta yra Endriaus ir Bleiko reakcija į juokais mestelėtą jiems
klausimą, ar nenorėtų ir jie kartu su moterimis dalyvauti vaikelio sutiktuvių šventėje. Man regis, tai itin gerai
padeda išsamiau atskleisti Endriaus charakterį ir parodyti, kad jis, lygiai kaip ir visi vyrai, bodisi tokiomis
pramogomis.
Taigi pasijuokite iš Endriaus, kai jis nejaukiai gūšis! Man tikrai buvo linksma.
Pagarbiai,

 Papildomas skyrius

Papildoma išbraukta scena

Kemrinos vaikelio sutiktuvės

– Labai džiaugiuosi, kad tu vėl namie, – sako mama ir čiupusi į glėbį apkabina. Užuodžiu neseniai dažytų
plaukų kvapą, bet šįkart jis gerokai stipresnis nei paprastai.
– Aš irgi, mama, – atsakau ją apkabindama ir stengiuosi neužtrokšti nuo itin didelės cheminių kvapų dozės
ore.
Lygiai kaip ir Natali, mano mama uždeda rankas man ant pilvo ir paglosto. Šypsosi, lyg būtų laimėjusi
loteriją. Jaučiu, kad per šį susitikimą mano pilvas susilauks daugiau dėmesio nei aš pati! Bet aš nepykstu. Tik
šypsausi.
Natali su mama pasidarbavo iš peties, puošdamos namus vaikelio sutiktuvėms. Svetainė ir virtuvė
išdabintos rožine, purpurine ir balta spalvomis. Prie lubų prilipę dešimtys perregimų balionų su pastelinių
spalvų konfeti rutuliukais viduje. Nuo jų, plazdėdamos po visą kambarį, karo ilgos spalvotos juostelės. Ant
sienos virš židinio puikuojasi didžiulis plakatas su gandru, snape laikančiu rausvą paklodėlę, ir užrašu: Sveikas,
kūdikėli! Ant didžiulio padėklo gražiais ornamentais išdėlioti mergaitiškų spalvų sausainiukai ir rausvos bei
raudonos spalvos žvakės.
Kol kas dar svečių nėra, bet ant grindų vidury kambario jau pūpso nemenka krūvelė dovanų. Be jokios
abejonės, mano mama su Natali atidavė visą širdį supirkdamos tiek daiktų.
Į svetainę ateina Endrius, jam ant kulnų mina Bleikas, ir pirmasis maloniai pasisveikina su mano mama,
karštai ją apkabina. Pastebiu, kad Endriui nereikia prisiversti glausti mamos glėbyje, kaip buvo su Natali. Ar jis
negalėtų bent kiek diskretiškiau? Man tai irgi kelia šypseną. Na, širdyje net nusijuokiu. Natali jis tiesiog
nekenčia, bet vai kaip miela matyti jį apsimetinėjant. Prisipažinsiu, su ja ne pyragai, nebent seniai ją
pažinotum ir būtum užsiauginęs storą odą. Arba su ja miegotum. Turbūt turėčiau jaustis nekaip, kad šitaip
galvoju apie savo geriausią draugę, bet nesijaučiu. Natali, lygiai kaip ir aš, žino visą klaikią tiesą. Ir ji tuo
didžiuojasi.
– Po valandos pradės visi rinktis, – praneša mama. – Dieve, kaip džiugu!
Vaikystėje, kol augau, mano santykiai su mama buvo itin glaudūs, ir ji visada ir visur mane palaikė, bet
man šiek tiek keista regėti ją šitaip džiūgaujančią dėl kai ko kito, o ne naujojo vyro ir nuo liepos aplankytų
devynių galybių pasaulio kraštų. Bet man tai patinka. Iš dalies truputį ilgiuosi tos mamos, su kuria eidavom į
grožio salonus ar šeštadieniais paslampinėti po parduotuves.
– Ką pakvietėt? – klausiu paimdama nuo padėklo rausvą pyragaitį. Krimsteliu kraštelį.
Akies krašteliu matau prie virtuvės durų Endrių kalbantis su Bleiku. Jis man šypteli per visą kambarį ir ta jo
šypsena mane akimirką užburia.
– Visus iki vieno, – atsako Natali. – Gveną, Vivjeną, Lorę Šepard, ji žadėjo atsivest ir savo seserį – nesu jos
mačiusi, bet pagalvojau, na ir kas, vis daugiau dovanų. Ai, dar žadėjo ateiti Dženiferė Metjus.
– Maniau, ji išvažiavo gyventi į Floridą?
 Natali patraukia pečiais ir vardija toliau:
– Dar ateis Alicija ir Lėja iš mūsų mėgstamiausios Starbucks kavinės.
Mama priduria:
– Atvažiuos ir tavo tetos. Pusseserė Stefa. Boni susirgo gripu, tai neateis.
Jiedvi ir toliau viena per kitą vardija svečius. Po pusvalandžio pasirodo pirmosios viešnios. Einu su mama
prie durų jų pasitikti ir labai nustembu pamačiusi ant slenksčio savo draugę Aną iš Virdžinijos su iš tolo
šviečiančia raudonų plaukų kupeta. Ji žengia į vidų nešina trimis didžiuliais dovanų maišais ir su plačiausia
šypsena veide. Mudvi apsikabinam ir persimetam keliais žodeliais, o tik paskui einam į svetainę. Netrukus
suguža daugiau viešnių, ir dabar Endrius su Bleiku kaip du išsigandę triušiai stypso kambary, pilnam tetų,
seserų ir hormonų.
– Ei, ar ten tavo sužadėtinis? – klausia į ausį Ana, žvelgdama į Endrių su Bleiku.
Suėmusi mano ranką greitai dirsteli į sužadėtuvių žiedą.
– Taip, vienas iš jų.
– Pamėginsiu atspėti, – sako spausdamasi petimi prie manęs. – Tas šviesiaplaukis – patrauklus, bet
kažkodėl nuojauta kužda, kad taviškis yra tas su duobutėmis skruostuose.
Linkteliu.
– Taip, tai Endrius.
Ana negali atplėšti nuo jo akių.
– Oho. Neįsižeisk, mieloji, bet jis išties gražuoliukas.
Ana – maloni permaina po spalvingos Natali asmenybės.
Truputį nuraustu ir mūsų su Endriumi žvilgsniai vėl susitinka. Ana teisi, jis iš tiesų labai gražus.
Bet šįkart jo šypsena nevisiškai tikra. Turiu jį išgelbėti, kad paskui nereikėtų gailėtis.
– Aš tuoj, – pasakau Anai ir nuskubu per kambarį prie jo.
Įsitvėrusi jam į parankę pasistiebiu ant pirštų galiukų ir pakšteliu į lūpas.
– Na, vyručiai, ar norėsite kartu su mumis pažaisti žaidimų „Pila karštis“ ir „Rytinis pykinimas“?
Aišku, aš visa tai išsigalvoju, betgi jie to nežino.
Endriaus ir Bleiko veidai pabąla iš išgąsčio. Endrius nervingai nuryja seiles ir dėbteli į Bleiką, šis stovi
susibrukęs rankas į kišenes. Man norisi garsiai nusijuokti, bet susivaldau ir pakšteliu Endriui į lūpų kraštelį.
– Juokauju. Judu galite eiti ir veikti ką norite, – jų kūnai iš laimės atsipalaiduoja. – Pažadėk, Bleikai,
parvesti jį namo prieš sutemstant.
Žiūrėdamas į Endrių Bleikas iki ausų išsišiepia.
– Tau kas? Namų areštas?
Prie mūsų iš nugaros prieina Natali ir rėžia:
– Tu irgi. Iki sutemų kad būtum namie.
Dabar jau Endrius viepiasi kaip slyva. Natali parodo Bleikui liežuvį. Tai bent žavi porelė.