Nuala Ellwood - Diena, Kai Vyko Nelaime.2019

DIENA,
KAI ĮVYKO
NELAIMĖ
Iš anglų kalbos vertė
Agni Sūnaiti
Sofoklis
VILNIUS, 2019
Versta iš:
Nuala Elhvood,
The D a y o f the A ccident ,
Penguin Random
House UK, 2018
Original English language edition first

published by Penguin Books Ltd, London
Leidinio bibliografinė informacija Text copyright © Nuala Ellwood, 2019

pateikiama Lietuvos nacionalinės The author has asserted her moral rights
Martyno Mažvydo bibliotekos All rights reserved
Nacionalinės bibliografijos © Agnė Sūnaitė, vertimas į
duomenų banke (NBDB). lietuvių kalbą, 2019
© Andrius Morkeliūnas, dizainas, 2019
ISBN 978-609-444-304-6 © Leidykla „Sofoklis“, 2019
Skiriu Nerinai
„Kai skauda, sugrįžtame prie
savųjų upių krantų“
Česlovas Milošas
Prologas
Luiso Karūnos teismas
2017 m. rugpjūtis
Pagaliau būdama čia jaučiuosi, tarsi nusimesčiau sunkią naš

tą. Giliai viduje visuomet žinojau, kad galiausiai tai išaiškės
ir kažkam teks sumokėti.
Du man iš šonų einantys pareigūnai žiūri tiesiai priešais
save, o mano žvilgsnis nuklysta į lubas. Jų korio formos kons
trukcija einant atrodo, kad mainosi ir banguoja tarsi raibu
liuojantis upės paviršius. Netrukus kažkur ten, viršuje, susės
atsitiktiniai žmonės ir nuspręs mano likimą. Jie mandagiai
sveikinsis, šiugždens popierius ir skaitys užrašus. Kaip sakė
mano advokatas, ši byla jiems tebus lengvas vienos dienos
darbelis, bet tik ne man.
Mums sustojus prie ornamentuotų medinių durų, Elspetė
yra su manimi. Kai pirmasis pareigūnas žengia į priekį jų ati
daryti ir galvos mostu parodo man ir savo kolegai eiti į vidų,
jaučiu jos buvimą tarsi antrąją odą.
Pareigūnai mane nuveda į vietą ir, nors advokatas ruošė
mane šiai akimirkai - repetavome tol, kol išmokau viską pa
sakyti idealiai, - atsidūrus šioje salėje mane vis tiek ištinka
šokas. Pakeliu akis į daugybę stovinčių figūrų juodomis man
tijomis ir prisimenu Elspetės anglimi nupieštą kūrinį - Lark-
fildso pievoje tupinčias varnas. Pabaigtą pakabinome virtu
vėje ant sienos, kad ir kiti galėtų pasigrožėti. Tačiau, nors
9
NUA L A E L L WO O D
pati Elspetė labai juo didžiavosi, man šis piešinys visuomet

kėlė šiurpą, tarsi tai būtų aliuzija į kai ką daug tamsesnio,
nepastebimai pūvančio mūsų šeimoje. Netgi šią akimirką,
kai turėčiau visą dėmesį sutelkti į vykstantį teismo procesą,
mano galvoje sukasi tik daiktavardis varnų grupei pavadinti.
Žmogžudystė.
Teisėjui prabilus nuveju šią mintį. Jam skaitant kaltini
mų sąrašą nuleidžiu akis ir bandau vėl išsikviesti Elspetę,
bet matau tik upę ir slaptąją vietą, kur du alksniai - belapiai
ir nulupta žieve - lenkia vienas prie kito galvas. Prisimenu
skausmą ir nejaukią tylą. Paniką. Baimę. Girdžiu žodžius,
kuriuos be perstojo sau kartojau. Taip bus geriau - galėsiu
užmiršti senas klaidas ir pradėti gyvenimą iš naujo.
- Margaretė Rouz Alan.
Teisėjas kreipiasi į mane. Atsistoju. Stengiuosi atrodyti
rami, nors mano kairioji koja smarkiai dreba.
Teisėjas kalba toliau. Nors tam iš anksto ruošiausi, pajun
tu, kaip išgirsti žodžiai „netyčinis nužudymas“ mane užgriū
va visu svoriu.
- Ką atsakysite į šį kaltinimą? Esate kalta ar nekalta?
Atleisk man, Elspete, - mintyse pasakau prieš prabildama. -
Prašau man atleisti.
PIRMA DALIS
1
Viktorijos ligoninė, Luisas, Rytų Saseksas

Prieš penkias savaites
Pirmadienis, 2017 m. liepos 17 d.
Prabundu suskystėjusiame pasaulyje. Priešais mane kybo gel

toni šviesuliai. Bandau mirksėti tikėdamasi, jog jie išnyks, ta
čiau anaiptol - šviesuliai vis didėja tol, koljų išsipūtęs siluetas
užpildo visą vaizdą.
Užsimerkiu ir pajuntu skausmą - iš pradžių silpną, o po to
aštrų ir kankinantį. Nuo jo mano galva sudūžta į šipulius. Jie
pabyra aplink tuščioje erdvėje, o aš guliu neįstengdama pa
krutėti. Išgirstu kambaryje judesį ir tylius prislopintus balsus.
Kažkieno ranka paliečia manąją, ir staiga pajuntu, kaip odą
perveria aštrus skausmas.
-Ji sujudėjo.
Vyriškas balsas. Jis skamba tarsi po vandeniu. Guliu neju
dėdama ir kvėpuoju į ritmą su skausmu, o krūtinė vis kilno
jasi aukštyn žemyn.
- Ar pavyko susisiekti sujos vyru?
Povandeninis balsas gurguliuoja kambario glūdumoje.
Girdžiu tik atplaukiančias bangas. Jam atsako kitas balsas,
bet nesuprantu ką. Vėl prabyla tas pats vyras - šįkart balsas
skamba aiškiau, tarsi jo veidas būtų prie pat manojo.
Dabar jau atpažįstu šį balsą. Tai vyras iš mano sapno. No
riu jį pamatyti, bet nesugebu sufokusuoti žvilgsnio - viskas
liejasi.
U
N U A L A E L L WO O D
- Mege, ar girdite mane?

Noriu prabilti, bet mano burna pilna vandens. Upės van
dens. Tas pieniškas Uzo skonis. Girdžiu, kaip jis srūva man j
ausis ir nosį. Bandau kvėpuoti, bet mane pasiglemžia vanduo.
- Mege, - pakartoja jis ir šis vardas tarsi akmuo atsimuša į
mano galvą. - Ar girdite mane?
Taip, girdžiu. Ir ne tik šią akimirką, bet jau kurį laiką. Su
jo ir kitų balsais gyvenau savo sapnų pasaulyje, kurio taip
nesinori apleisti. Mane apima miego kerai. Jie vilioja į savo
aksominį glėbį, kad užsimirščiau jo klostėse.
- Mege, - pasako vyras tvirtu balsu. - Noriu žinoti, ar
mane girdite.
Pasuku galvą ir pažvelgiu tiesiai į jį. Rūkas pradeda sklai
dytis ir jis išryškėja - ketvirtą dešimtį perkopęs vyras trum
pai kirptais žilstelėjusiais plaukais ir storais akiniais mėlynais
rėmeliais.
- Taip, - pagaliau sušnibždu ir išgirstu, kaip per kambarį
nusirita kolektyvinis palengvėjimo atodūsis. Tada pakartoju
dar garsiau:
- Taip.
2
Trečiadienis, liepos 19 d.
Kažkas pasikeičia. Po truputį suvokiu girdinti triukšmą, ple

pėjimą. Pirmiausia sureaguoja mano akys. Tarsi įjungus myg
tuką, jos ištraukia mane iš tamsos į šviesą. Priešais save pama
tau stiklinį langą. Už jo —neryškūs kontūrai, spalvos, judesys
ir figūros. Stengiuosi sutelkti žvilgsnį į figūras, bet jos išsilieja
lyg baloje atsispindintys gatvės žibintai. Keletą kartų sumirk
sėjusi pasuku galvą, bet nuo šio judesio apima jausmas, pri
menantis kelioninį pykinimą. Pajuntu, kaip užgniaužia gerk
lę. Noriu ją paliesti, bet negaliu pajudinti rankos. Pažvelgusi
žemyn pamatau prie savo rankų ir krūtinės prijungtus laidus.
- Sveiki, - pralemenu krankiančiu balsu. - Sveiki? - Pa
kartoju jau garsiau.
Išgirstu, kaip atsidaro durys. Lovūgalyje pasirodo vyras.
- Mege? - pasako jis nenatūraliai garsiai.
Atpažįstu jo balsą.
- Aš esu daktaras Elmsas.
Daktaras Elmsas. Pastarąjį kartą šią pavardę girdėjau sap
nuodama komoje.
- Kurašesu? - Paklausiu košdama žodžius pro dantis. -
Kurašesu?
Mano burna tarsi perkreipta, o lūpos nutirpusios - sunku
tarti žodžius.
i5
- Esate Viktorijos ligoninėje Luise.

Jis kalba labai lėtai, tarsi trūkinėjantis garso įrašas.
Užjo pamatau dvi moteris - vienajų vilki mėlyną, o kita ro
žinę uniformą. Moteris rožine uniforma man nusišypso ir pri
ėjusi atsisėda prie lovos. Pajuntujos ranką ant saviškės - ji šilta.
-Jūs šaunuolė, Mege, - švelniai pasakoji.
Pasuku į ją galvą. Tai vidutinio amžiaus moteris trumpais
pilkais plaukais ir maloniu, geraširdišku veidu.
- Aš Kler, - prisistato ji. - Jūsų slaugė.
Išgirdus šį žodį, mano krūtinę perveria aštrus skausmas,
todėl sugniaužiu kumščius tikėdamasi, kad jis atslūgs.
- Atnešiu vandens, - pasako Kler.
Iš prie lovos stovinčio ąsočio ji įpila stiklinę vandens ir
prideda man prie lūpų. Atsigeriu didelį gurkšnį. Vanduo vė
sus ir gaivinantis, bet skausmas ir jį lydinti panika išlieka.
- Kasss, - pratariu, kai Kler patraukia puodelį. - Kasssnutiko?
Atrodo, tarsi mano smegenys būtų suskystėjusios ir jose
skęstų ištarti žodžiai.
Daktaras Elmsas prieina ir atsisėda ant kėdės šalia lovos.
- Deja, jūs patekote į nelaimingą atsitikimą, - pasakojis pa
skutinius žodžius patvirtindamas galvos linktelėjimu. - Prara
dote sąmonę ir beveik dešimt savaičių išbuvote ištikta komos.
Kler patrina man ranką. Nuo šio veiksmo man pašiurpsta
nugara ir kūnas kresteli lovoje.
- Nelaaaimingatsssitikimą? - Paklausiu jausdama, kaip
bandant ištarti šį žodį trūkčioja mano burna. - Nelaaaimin
gatsssitikimą?
- Taip, nelaimingą atsitikimą, - patvirtina daktaras Elm
sas. - Automobilio avariją.
Jam bekalbant staiga mane apima panika. Apsižvalgau po
kambarį. Čia yra daktaras Elmsas, Kler ir toji kita moteris mė
lyna uniforma. Tai kambarys su langu, pro jį matyti koridorius.
16
D I E N A , KAI Į VYKO N E L A I M Ė
Vėl pažvelgiu į tuos tris žmones - Elmsas, Kler, uniforma. Elm-

sas, Kler, uniforma. Kažko trūksta. Kažko, kas turėtų čia būti.
Elspetės.
- Ess, - surinku nusimesdama antklodę. - Ess...
Kler ištiesia ranką, kad mane sulaikytų.
- Viskas gerai, Mege, - pasakoji. - Pasistenkite nusiraminti.
Galiu šį vardą ištarti mintyse, bet ne lūpomis. Tai pats
svarbiausias vardas, pats svarbiausias žmogus mano gyveni
me, o aš nepajėgiu jo ištarti.
- Duuuu, - prabylu bandydama perplėšti nematomą plė
velę, skiriančią mano mintis nuo kalbos. - Duuu... Esss?
- Ką ji sako? - paklausia Elmsas sukdamasis į Kler.
- Nesu tikra, - atsako Kler.
- Esss, - surinku iš susierzinimo kumščiais trankydama į lovą.
- Mege, viskas gerai, - pasako daktaras Elmsas eidamas
artyn iškeltais delnais. - Dabar jūs saugi. Viskas gerai.
Priėjus daktarui papurtau galvą. Jis uždeda savo ranką ant
manosios.
- Kuj, - sušvokščiu, bet pajuntu, kaip mano balsas silps
ta. - Kuji?
- Mege, nesuprantu, ką sakote, - pasako jis švelniai. - Bet
nesijaudinkite, pasistenkite dabar pailsėti.
Mane sukausto siaubas. Kodėl jie neatsako į mano klausi
mą? Turiu iš čia išeiti. Turiu ją surasti.
- Mege, ne, - sušunka Elmsas, kai pabandau keltis.
Jaučiu, kaip jo rankos laiko manąsias.
- Kler, atnešk midazolamo.
Bandaujam priešintis, bet jis per stiprus. Priešais pamatau
Kler veidą. Pajuntu aštrų bakstelėjimą rankoje ir kambarys
pradeda lietis. Vėl padedu galvą ant pagalvės. Panika atslūgs
ta. Bandau prisiminti, ko norėjau paklausti, bet nebegaliu...
viskas susipina... aš krentu.
*7
3
Penktadienis, liepos 21 d.
Lovūgalyje sėdi Elspetė. Jos plaukai kiaurai permirkę, o

pernai žiemą pirktas violetinis multino chalatas sulipęs nuo
purvo. Mergaitė prisitraukia kelius prie krūtinės - matyti
nuogos ir purvinos jos pėdos.
- O, mano mieloji, ačiū Dievui, - pasakau sėsdamasi. -
Kur buvai? Mamytė labai nerimavo.
Ji nieko man neatsako, o akys atrodo keistai, tarsi stiklinės.
- Elspete, kas yra? - Paklausiu norėdama nusitraukti laidus,
laikančius mane pririštą prie lovos. - Kas nutiko tavo chalatui?
Ji išsižioja norėdama prabilti, bet pasigirsta ne jos, o kitos
moters balsas.
- Mege.
Sumirga akyse ir pajuntu, kaip pradedu busti.
- Mege.
- Elspete, - sušunku.
Kai atmerkiu akis, Elspetės nebėra. Matau tik slaugę. Esu
tikra, kadjau esują regėjusi, tada prisimenu, kadjos vardas Kler.
- Labas rytas, Mege, - pasakoji. - Atrodote šiektiekžvaliau.
Apsižvalgau po kambarį jausdama, kaip krūtinę prislegia
baimė.
- Khurji? - prabylu vis dar sunkiai tardama žodžius. -
Kur... khurji? Ji - ji - čebuvo. Ji...
18
D I E N A , KAI J VYKO N E L A I M Ė
Pastangos ištarti žodžius mane išvargina ir pasidavusi vėl

susmunku ant pagalvės.
- Mege, tuoj pakviesiu daktarą Elmsą, - ramiu ir tvirtu
halsu pasako Kler. - Tuoj grįšiu.
Ant lovos sėdinčios Elspetės prisiminimas šiek tiek nu
ramina mano nervus. Turbūt ji kitame kambaryje, Vaikų
skyriuje. Kler tam ir nuėjo pakviesti daktarą. Jis nuo manęs
nuims laidus, kad galėčiau pas ją nueiti. Pašnibždomis vis
kartoju šiuos žodžius stengdamasi nepasiduoti baimei, bet vis
tiek atrodo, kad kambarys pradeda mane spausti. Ore tvyro
antiseptikų ir virtų daržovių kvapas, tai man primena kitą
vietą, kur gyvenau stengdamasi ištrinti iš atminties praeitį.
Negalvok apie tai, - tariu sau gulėdama ir laukdama jų su
grįžtant, - nepasiduok blogoms mintims. Viskas bus gerai.
Jie tau pasakys, kur ji.
Atsidaro durys ir aš krūptelėdama pakeliu akis.
- Sveiki, Mege.
Įeina daktaras Elmsas, o paskui jį Kler.
- Kaipjaučiatės šį rytą? - paklausia jis sėsdamasis ant plas
tikinės kėdės šalia mano lovos.
- Kur yra... - pasakau stengdamasi tarti kuo aiškiau. -
Kur... mano... dukrelė?
Kler ir daktaras Elmsas įtartinai susižvalgo - tai reiškia,
kad kažkas negerai, kažkas siaubingai blogai.
-Pasakykit, - prašau persigandusi. - Prašau... turite
man... pasakyti.
Kler atsisėda kitoje lovos pusėje ir uždeda savo ranką ant
manosios. Man nepatinka, kaip ji į mane žiūri. Jos žvilgsnis
mane gąsdina.
- Kas? - paklausiu. - Kas... yra?
Daktaras Elmsas nusiima akinius ir pasitrina akis. Vėl už
sidėjęs pasilenkia į priekį ir lėtai bei švelniai prabyla:
19
- Mege, ar prisimenate, kaip jums sakiau, kad patekote į

automobilio avariją?
Linkteliu galva.
-Jūsų automobilis rastas ant upės kranto, paniręs į vandenį.
Upė. Matau medžių viršūnes, vėjyje judančias jų šakas.
-Jus rado gulinčią veidu žemyn ant upės kranto, - tęsia
jis, o jo žvilgsnis veria mane kiaurai. - Buvote be sąmonės,
sužalota galva ir rankomis.
Pirmą kartą pažvelgiu žemyn į savo rankas - jos be nagų.
- Regis, bandėte sustabdyti automobilį, kad jis nenuriedė
tų į vandenį, - sako daktaras Elmsas.
Vėl pažvelgiu į savo sužalotas rankas. Tik dėl vienos prie
žasties bandyčiau sustabdyti riedantį automobilį - jame turė
jo būti kažkas kitas.
- Kurjira? - paklausiu jausdama, kaip visą kūną sukausto
baimė. - Elspetė?
Bandau sugriebti gydytojo ranką, bet šis judesys mane be
veik parbloškia ant šono. Skausmas krūtinėje sustiprėja ir aš
vėl susmingu ant pagalvės.
- Gali būti per anksti, daktare Elmsai, - dvejoja Kler. -
Galbūt reikėtų dar šiek tiek palaukti.
- Iš patirties žinau, kad bus tik blogiau, jei nieko nepasa
kysime, - atsako daktaras Elmsas nusisukdamas nuo manęs ir
jo balsas prislopsta. - Ji paklausė ir aš privalau pasakyti tiesą.
Jie kalba taip, tarsi manęs čia nebūtų.
- Blogiau? - paklausiu. - Pasakykite... kas... nutiko.
Jis atsisėda tiesiai ir atsikrenkščia, tačiau vengia į mane
žiūrėti.
- Taigi, - prabylajis. - Manome, kad bandėte ją išlaisvinti,
bet nuo smūgio netekote sąmonės.
-Ją, - pasakau jausdama, kaip kambarys ima mane spaus
ti. - Ką?
20
- Savo dukterį, - atsako daktaras Elmsas. - Ugniagesiai

sakė, kad mergaitė buvo automobilyje, jam įvažiuojant į van
denį. Durys buvo užrakintos.
Purtau galvą bandydama suprasti, ką jis sako.
- Ne, - tariau. - Aš niekada...
Daktaras Elmsas jau žiojasi kažką sakyti, bet nutyla.
Jis pažvelgia į kitoje lovos pusėje sėdinčią Kler. Si papurto
galvą.
- Bet... ją išvadavo, taip? - paklausiujausdama, kaip mano
kūnas tvinksi iš siaubo. - Jie ištraukėją... iš automobilio...
Jie nieko neatsako.
- Elsp, - surinku truktelėdama laidus. - Prašau... privalo
te... man pasakyti, kad ji...
Kler uždeda ranką ant manosios. Jos oda atrodo šalta ir
drėgna. Nustumiu ją šalin.
- Mmaldauju, - surinku ašarų pritvinkusiomis akimis. - Ji
mano... kūdikis... Ji mano... ji mano gyvenimas.
Elmsas rodomuoju pirštu pasitaiso akinius ir įsmeigia į
mane akis.
- Labai apgailestauju, Mege, - dalykiškai taria jis. - Deja,
jūsų dukra mirė vietoje.
Erdvę užpildo skardus garsas, primenantis iš baliono iš
leidžiamą orą. Tik po kelių minučių suvokiu, kad šis garsas
sklinda iš manęs.
- Labai užjaučiu, Mege, - guodžia Kler.
-Ji nieko nejuto, - paaiškina Elmsas. - Tarsi užmigo. -
Tačiau kalbėdamas jis nepakelia į mane akių.
Pradedu siūbuoti pirmyn atgal, tarsi šis judesys galėtų su
laikyti kylantį siaubą.
- Suprantame, kad tai itin bloga naujiena, - pasako Elm
sas. - Ir tikrai labai dėl to apgailestaujame.
Pakeliu į jį akis, bet regiu tik Elspetę. Savo gražiąją dukrelę.
21
- Ne, - tariu purtydama galvą. - Ne. Jūs klystate. Ji ką tik

čia buvo... ant šitos lovos. Slapiais plaukais. Sušalusi. Jai...
manęs reikia.
Elmsas papurto galvą.
Pažvelgiu į Kler. Jos akys pritvinkusios ašarų.
- Padėkite, - maldauju pro ašaras. - Padėkite... man... ją
surasti.
- Mege, mieloji, jos čia nėra, - atsako Kler ranka nusi
braukdama ašaras. - Jos čia nėra.
Tada manyje kažkas sukyla ir prasiveržia pyktis.
- Tai nesąmonė, - sušunku. - Aš ją mačiau. Ji čia buvo.
Einu ieškoti.
Nusimetu antklodę ir bandau išlipti iš lovos.
- Mege, nereikia, - stengiasi atkalbėti Kler.
Pabandau nušokti žemyn, bet mane sulaiko laidai. Su
griebiu į ranką įvestą lašelinės kateterį ir stengiuosi jį ištrauk
ti, bet Elmsas stipriai suima mano rankas.
- Paleiskite mane, - sušunku. - Prašau mane paleisti.
- Dieve mano, - sušnabžda šalia manęs Kler.
Elmsas laiko mane, kol Kler sutvarko lašelinę. Sugaunu
jo žvilgsnį ir kažkas jo veido išraiškoje tai patvirtina. Mano
Elspetė, mano gražioji Elspetė. Pradedu klykti. Mano kūnas
ima trūkčioti. Elmsas kažką sušunka Kler, bet nebegirdžiu,
ką jis sako.
- Ne, - surinku, kai jie bando mane vėl paguldyti ant pa
galvės. - Tik ne Elspetė. Tik ne mano mažylė. Ne, ne, ne.
- Kler, greičiau, - sušnypščia Elmsas tebelaikydamas
mane prispaudęs.
Pažvelgiu į Kler, besiruošiančios suleisti raminamųjų, vei
dą. Jos akys paburkusios nuo ašarų, o viršutinė lūpa virpa.
- Man labai gaila, - pasako ji ir pasilenkusi įbeda man į
odą adatą.
22
D I E N A , KAI Į VYKO N E L A I M E
Tuščiai žvelgiu į ją, po to leidžiu savo rankai nukristi ant

pagalvės. Užsidarius durims pajuntu, kaip manyje kažkas
trakšteli. Pridedu prie širdies ranką. Ji vis dar ritmingai pla
ka, net ir sudužusi į tūkstantį dalelių.
4
Šeštadienis, liepos 22 d.
Kambaryje tylu, išskyrus ramų prie lovos stovinčio monito

riaus skleidžiamą pypsėjimą. Jame nejaukia žalia spalva ro
domas mano kraujo spaudimas. Girdžiu, kaip už durų kabi
nete plepa slaugės. Viena iš jų spigiai nusijuokia ir šis garsas
perveria mane tarsi peilis.
Praėjo dvylika valandų nuo tada, kai man pranešė tą žinią.
Dvylika valandų gulint ant nugaros ir negalint pajudėti. No
risi rėkti ir klykti, bet mano kūnas nutirpęs, o bandydama ką
nors pasakyti neišspaudžiu nė garso. Anksčiau buvo užėjusi
Kler ir vėl suleido vaistų nuo skausmo. Jie tokie stiprūs, kad
jaučiuosi sklendžianti virš lovos.
Neseniai užėjo daktaras Elmsas ir atsisėdęs prie lovos papasa
kojo apie mano sužalojimus. Upėje man buvo pažeisti plaučiai -
tikriausiai tai nutiko bandant po vandeniu šauktis pagalbos. Jis
papasakojo apie plaučių uždegimo išsivystymo pavojų ir kaipjie
mane dėl to stebi. Dar sakė, kad jam palengvėjo sužinojus, jog
man, ištiktai komos, atliktas kompiuterinės tomografijos tyrimas
parodė, jog smegenys išliko sveikos ir nematytijokių sužalojimų.
Tačiau visą tą laiką, kol jis sėdėjo ir tuo gydytojams būdin
gu šaltu, dalykišku tonu kalbėjo apie sveikimą, reabilitaciją ir
laukiančią fizioterapiją, tegalėjau galvoti apie Elspetę - savo
gražiąją dešimtmetę mergaitę.
24
Negaliu susitaikyti su tuo, ką man pasakė. Žinočiau, jei ji

būtų mirusi, - jausčiau tai visu kūnu. Jausčiau pabaigą. Ne,
jie klysta. Elspetė ištrūko iš automobilio ir dabar išsigandusi
klaidžioja. Aš tai jaučiu.
Taip pat jausdavausi, kai pamesdavau ją iš akių prekybos
centre - mane apimdavo nevaldoma, kelius pakertanti pani
ka. Bet ji visuomet atsirasdavo, net dabar matau, kaip tarp
lentynų pasirodojos veidukas. - Mamyte, ar tave išgąsdinau?
Ji visuomet atsirasdavo.
Žinau, kad ji gyva ir jai manęs reikia, kad ir kur būtų. Jai
reikia mamytės.
5
Brangi mamyte,
man labai baisu. Nežinau>kodėl mane išsiuntėte. yfrpadariau ką

blogo?Jei buvau bloga, galiu pasitaisytu Pažadu taip nebesielgti.
C7# /tf&zz šalta ir tamsu. Sienos plikoSy baltos ir niekas nesišypso.
Pro langą matau tik betoną ir stiklą. Panašu į kalėjimą. Man
pasakėy kadjudu su tėveliu manęs nesugrįšite, bet tai negali būti
tiesayjuk zinaUy kad mane myli labiau už viską pasaulyje. Visą
laiką apie tave galvoju ir spėliojuy ką galėtum veiktu Čia yra šiek
tiek knygų. Jos senos, išplėšytais puslapiaisy bet man net nesinori
jų skaityti, nes istorijos ir knygos primena tave ir tada man pasi
daro liūdna. Mamyteyjuk negali manęs užmirštiy netjei irpyksti
ant manęsy tebesu tavo dukra.
Prašau nepalikti manęs čia. Noriu būti su tavimi.
Pažadu būti gera mergaitė ir tavęs nepykdyti.
Myliu tavey mamytey ir noriu grįžti namo.

Tavo mieloji dukra xxx
26
6
Šeštadienis, liepos 22 d.
Kalėdų rytas. Sėdžiu ant sofos parietusi po savimi kojas ir

stebiu, kaip Elspetė atidarinėja savo dovanas. Svetainės grin
dys nuklotos ryškių spalvų dovanų popieriumi ir kaspinais.
Tai jos antrosios Kalėdos ir mažytis veidukas švyti iš laimės.
Mūsų nupirktas žaislinis būgnas guli numestas ant grindų.
Labiau sudomino blizganti dėžė - užsidėjo ją ant galvos.
- Sklybėlė, - sako ji pakeldama į mane akis. - Melgaitė
gavo sklybėlę.
- Taip, - atsakau jausdama, kaip širdis prisipildo džiaugs
mo. - Tai tikrai labai graži skrybėlė.
- Gal jau galima suvalgyti vieną iš šitų?
Pakeliu akis. Tarpduryje stovi Šonas ir laiko dėžę pyragėlių
suvaisiniu įdaru. Jis dėvi Kalėdų Senelio kepurę ir ryškiai raudo
ną kalėdinį megztinį - atrodo taipjuokingai, kad nesusilaikiusi
pratrūkstu kvatoti. Tai pamačiusi pradedajuoktis ir Elspetė.
- Tėvelis juokingas, - sako ji plodama rankomis.
- Ką pasakei?- paklausia Šonas atkišdamas apatinę lūpą. - Sa
kei, kad tėvelis atrodojuokingai? Už tai surysiu tave pusryčiams.
Šonas pakelia Elspetę nuo popieriais nuklotų grindų ir
prispaudęs lūpas garsiai pučia jai į pilvuką. Ji atrodo tuo be
galo patenkinta.
- Dar, dar, - šūkčiojaji.
27
N U A L A E L L WO OD
Stebiu juodu žaidžiančius. Mano šeima - mano gražioji

šeima - jaukiai leidžia laiką kartu. Bet tada kažkas nutinka.
Kambarys nutolsta. Vis dar girdžiu besijuokiančius Elspetę ir
Šoną, bet jų nebematau.
- Šonai, - prabylu. - Kur dingai? Nematau tavęs. Kur ją
išsivedei?
Išgirstu triukšmą ir atsimerkiu. Pamatau savo lovos ligo
ninėje galą ir pro duris įeinančią Kler. Galiausiai mane už
griūva suvokimas, kodėl aš čia ir ką padariau.
- Kaip mums sekasi, Mege? - eidama prie manęs šypsoda
masi paklausia Kler.
Nieko jai neatsakau. Mintimis vis dar esu tame sapne.
Galbūt, jei pakankamai susikoncentruosiu, man pavyks į jį
sugrįžti. Pas Elspetę ir Šoną.
- Patikrinsiu jūsų kraujo spaudimą, - pasako ji eidama
link prie lovos stovinčio monitoriaus.
Girdžiu, kaip ji sumurma skaičius, bet tai man nieko ne
sako. Patikina, kad „viskas gerai“.
- Ar galėtumėte man pasakyti, kur Šonas? - paklausiu. -
Mano vyras?
- Einu atvesiu daktarą Elmsą, jis...
- Ne, - pasakau. - Nereikia kviesti daktaro Elmso, tiesiog
pasakykite man, kur Šonas.
Ji atitraukia kėdę ir atsisėda, o jos veidas atrodo išbalęs.
- Kas yra? - paklausiu jausdama iš pilvo aukštyn krūtine
kylantį nerimą.
Kler suima mano ranką.
- Šš, Mege, viskas gerai. Jam viskas gerai.
- Ačiū Dievui, - atsidustu padėdama galvą ant pagalvės. -
Ačiū Dievui už tai. Bet kur jis? Ar galiu su juo pasimatyti?
Žiūriu į Kler laukdama bent kokio nuraminimo, bet ji tik
papurto galvą.
28
- Kaip tai suprasti? - užrinku. - Kur jis?

- Mes to nežinome, - atsako Kler. - Žinome tik tiek, kad
prieš šešias savaites Šonas išėjo iš ligoninės atvežti iš namų
keleto daiktų. Jis sugrįžo po kelių valandų, kažką paliko re
gistratūroje ir išėjo.
- Išėjo? Kaip suprasti?
Kler atsako liūdnai į mane žiūrėdama:
- Mege, man labai gaila tai pranešti žinant, kaip jums da
bar sunku... Bet po to vakaro jis nebegrįžo. Regis, jūsų vy
ras... Šonas dingo.
7
Pirmadienis, liepos 24 d.
Iš Intensyviosios terapijos skyriaus mane perkėlė į bendrą'

palatą. Sako, kad sparčiai sveikstu. Vis geriau kalbu, nukri
to kraujo spaudimas, stabilizavosi širdies ritmas ir sumažėjo
plaučių infekcijos grėsmė.
- Viskas gerai, - kartojo Kler savo mėgstamą mantrą, kai
budėtojai mane čia atvežė vežimėliu.
Viskas gerai.
Kaip ji gali tai sakyti?
Mano vaikas negyvas, o vyras dingęs - niekas nėra gerai.
Salia gulinti moteris užsitraukusi aplink savo lovą užuo
laidas. Pas kitas dvi toje pačioje palatoje gulinčias pacien
tes - pagyvenusią moterį ir paauglę mergaitę - visą rytą
nesiliovė lankytojų srautas. Šiandien mergaitės gimtadienis
ir aplink jos lovą pasveikinti susirinko visa šeima su balio
nais ir plastikinėmis putojančio gazuoto gėrimo stiklinėmis
rankose.
Apsiverčiu ant šono ir užsimerkiu bandydama atsiriboti
nuo džiaugsmingų balsų, bet jie vis garsėja.
Žmonės dažnai kalba apie tuštumą, bet nemanau, kad
kada nors anksčiau būčiau iš tiesų ją pajutusi. Tai buvo tik
abstrakti sąvoka, paranki frazė - ja galėjau apibūdinti bet ką
nuo tuščio šaldytuvo iki tylos namuose darbo dienos rytą.
30
Niekas manęs neparuošė tokiai tuštumai - šiai aštriai ir

skausmingai būsenai, kurioje dabar esu.
Aš nieko neturiu ir pati esu niekas. Jei nejausčiau šilto
įkvepiamo ir iškvepiamo oro, suabejočiau, ar apskritai egzis
tuoju. Prisimenu žodžius, kuriuos mudu su Šonu vienas ki
tam pasakėme per savo vestuves: „Meilė padaro mus tikrus.“
Juos pasirinkau, nes man patiko, kaip jie skamba - taip ro
mantiškai ir jaunatviškai. Niekada nebuvau susimąsčiusi, ką
jie iš tiesų reiškia, kokiajų esmė, bet dabar jaučiuosi pagaliau
pradedanti suprasti.
Elspetė ir Šonas padarė mane tikrą. Jie buvo mane aukš
tai iškėlusios rankos arba oras, plastiko gabalėlį paverčiantis
skrajojančiu balionu. Be jų aš neegzistuoju.
Gulėdama čia rankomis užspaudusi ausis, kad negirdė
čiau džiaugsmingo lankytojų klegesio, prisimenu tą akimir
ką, kai pagimdžiau Elspetę. Akušerė sakė, kad pojūtis bus
panašus į išstūmimą.
- Niekad neužmiršite šio jausmo, - pasakė jau po visko. -
Tos tuštumos.
Suprantu, ką ji turėjo omenyje, bet tai nebuvo tuštuma -
nieko panašaus. Atsilaisvinusią vietą mano gimdoje pakeitė
trijų kilogramų septynių šimtų gramų besimuistantis gniutu-
las, nesinorėjo jo paleisti iš rankų. Mano dešiniosios rankos
raumenys pasidarė kieti ir tvirti nuo ant jos paguldytos kūdi
kio galvos svorio. Mano krūtys buvo pritvinkusios pieno - to
kios sunkios, kad kartais išsigąsdavau, jog nuvirsiu į priekį. Iš
pradžių per didelis atrodęs namas pastebimai atgijo, kai visus
kambarius užėmė kilnojamosios vaikiškos lovelės, vystymo
stalai, kūdikio kėdutės, minkšti žaislai ir vystyklai. Elspetė
užpildė visus Larkfildso kampus. Jai gimus namas pagaliau
tapo namais. Gyvenimas pasidarė toks intensyvus, kad ne
beliko laiko apie ką nors dar galvoti. Kasdien septintą ryto
3i
Šonas išeidavo iš namų, prieš tai pabučiavęs mane į skruostą,

kai pirmą kartą tą dieną maitindavau Elspetę. Jam sugrįžus,
mudu būdavome tokie nusikamavę po savų dienos darbų,
kad vakarienę valgydavome svetainėje, pasidėję maistą ant
kelių, o kartais netgi lovoje. Mano smegenys buvo užkimštos
vien kūdikiškais reikalais ir kiekvieną jų centimetrą užpildė
Elspetė - jos maitinimo grafikas, kūno temperatūra ir pasie
kimai. Nepajėgiau galvoti apie nieką kita. Mano gyvenimas
priminė nusipenėjusį pilvą - prikimštą ir sotų.
Kaip jos gali nebebūti šiame pasaulyje? - klausiu savęs ap-
siversdama ant nugaros ir žiūrėdama į ryškiomis lempomis
apšviestas lubas. Mano gražiosios dukrelės. Kaip jos gali ne
būti? Tai tiesiog nesuvokiama.
- Prašom praeiti, ji štai ten.
Išgirdusi, kaip slaugė į palatą atveda dar vieną lankyto
ją, nė nepakeliu akių, bet žingsniai sustoja prie mano lovos.
Atsisėdusi pamatau šalia stovinčią policijos pareigūnę. Ji
maždaug mano amžiaus, aukšta ir rausvaskruostė, storais į
uodegą surištais kaštoniniais plaukais. Dėvi jai netinkantį
juodų kelnių kostiumą ir melsvą palaidinę. Kai prieina arčiau,
užuodžiu jos kvepalus - aštrų citrusinį aromatą.
- Sveiki, Mege, - prabyla ji. - Esu seržante Greiling iš
jūsų nelaimingo atsitikimo tyrėjų komandos. Ar nepriešta
rausite, jei prisėsiu?
Ji kalba Jorkšyro akcentu ir man primena jaunystėje paži
notą merginą iš Lidso.
- Ne, neprieštarauju, - atsakau.
Ji kėdę prisitraukia arčiau ir prisėda.
- Norėčiau jūsų paklausti kelių klausimų. Nieko labai su
dėtingo, tik kai kurių dalykų apie nelaimingą atsitikimą.
- Nelaimingą atsitikimą? - pakartoju ir krūpteliu nugriau
dėjus vieno iš mergaitės lankytojų juokui.
32
Greiling pažvelgia į jį suraukusi antakius ir vėl atsisuka į

mane jau šiek tiek švelnesne veido išraiška.
- Sutinkate?
Linkteliu galva.
- Žinau, kad daktaras Elmsas bendrais bruožais jau nupa
sakojo, kas nutiko, - tęsia ji. - Bet yra keletas dalykų, norė
čiau pasitikslinti.
Staiga ima daužytis širdis.
- Ar yra kažkas...
- Mege, nesijaudinkite, - pasako Greiling uždedama savo
ranką ant manosios. - Tai bus tiesiog įprasti klausimai.
Nervingai drebančiomis rankomis užsitraukiu antklodę
iki pat krūtinės.
- Noriu, kad papasakotumėte viską, ką galite, apie gegu
žės dvyliktosios vakarą, - paprašo Greiling. - Kodėl buvote
automobilyje, kur važiavote. Mums praverstų bet kokios, net
ir menkiausios detalės, kurias prisimenate.
Žvelgiu tuščiai, tarsi ji kalbėtų nesuprantama kalba.
Mano sujauktoje galvoje gegužės dvyliktoji yra tik abstrakti
sąvoka - tokia pat tolima ir svetima, kaip jos radijo stotelėje
traškantys nuo kūno atskirti balsai.
- Buvote prie Plough Inn, - tęsia ji. - Automobilių stovėji
mo aikštelėje prie tilto. Ar prisimenate, ką ten veikėte?
Žinau Plough Inn - tai kavinė-baras šalia Luiso. Buvau ten
kartą prieš daugybę metų, kai mudu su Šonu buvome ką tik
persikraustę į Larkfildsą. Mums ten nepatiko - maistas siaubin
gas, o nuolatiniai lankytojai ne itin draugiški nepažįstamiesiems.
Neįsivaizduoju, ką tą vakarą galėjau ten veikti. Papurtau galvą.
-Vadinasi, neprisimenate, kaip pasistatėte automobilį? -
paklausia Greiling primerkdama akis.
- Ne, - sušnibždu. - Nieko neprisimenu. Prašau papasa
koti man, kas nutiko.
33
- Na, - šiek tiek padvejojusi atsako Greiling. - Atrodo,

kad dėl kažkokios priežasties išlipote iš automobilio ir savo
dukterį palikote ant galinės sėdynės. Ugniagesio ataskaitoje
parašyta, kad rankinis stabdis... buvo ne iki galo pakeltas.
- Norite pasakyti... kad tai nutiko dėl mano kaltės? - pa
klausiu. - Kad aš sukėliau avariją?
- Nenoriu to pasakyti, - atsako Greiling. - Iš netinkamos
rankinio stabdžio padėties atrodo, jog tai buvo nelaimingas
atsitikimas. Automobilis pradėjo riedėti ir jūs negalėjote jo
sustabdyti. Sprendžiant iš sužalojimų ant jūsų rankų, atrodo,
padarėte viską, ką galėjote, kad išgelbėtumėte dukrelę.
Pakeliu į ją akis. Abi žinome, ką ta reiškia. Padariau viską,
ką galėjau, bet to nepakako.
- Koronerį toks paaiškinimas patenkino, - priduria ji link
telėdama galva. - To pakako, kad tai būtų įvardyta kaip ne
tyčinė mirtis.
Mano galvoje knibžda išgirsti faktai. Koroneris. Netyčinė
mirtis. Rankinis stabdis. Man visa tai nieko nesako. Kodėl
nieko neprisimenu?
- Bet yra vienas dalykas ir tai neduoda man ramybės, - pa
sako ji jau pasikeitusiu balso tonu.
- Ak, - ištariu jausdama, kaip pradeda gniaužti gerklę.
- Tai, kad buvo užrakintos automobilio durelės, - priduria
ji įsmeigdama į mane stingdantį žvilgsnį. - Ar yra kokia nors
priežastis, kodėl galėjote savo dukterį užrakinti automobilyje?
- Ne, - atsakau. - Niekada gyvenime nesu jos užrakinusi
automobilyje. Nesuprantu, kaip tai galėjo nutikti. Ar jos tik
rai buvo užrakintos?
-Taip, ugniagesio ataskaita tai patvirtina. Ar gali būti,
kad ėjote į barą?
- Ne, - sušunku. - Kodėl viena būčiau ėjusi į barą? Beveik
negeriu. Ir tikrai nebūčiau Elspetės vienos palikusi automobilyje.
34
- Galbūt turėjote su kuo nors susitikti?

- Ne, - atsakau.
- Bet iš kur galite žinoti, jei nieko neprisimenate iš to va
karo?
-Tiesiog žinau, - atsakau drebančiu balsu. - Apskritai
beveik niekur neišeinu. Visas mano gyvenimas sukasi aplink
šeimą - Šoną ir Elspetę. Paklausykit, ji... - ir nutylu jausda
ma, tarsi mano gerklė būtų visiškai užsigniaužusi.
- Neskubėkite, Mege.
- Elspetė bijojo užrakintų durų, - pasakau. - Kai ji buvo
maždaug septynerių, Šonas ją pasiėmė su savimi važiuoda
mas į valyklą atsiimti kostiumo. Ji užmigo ant galinės sėdy
nės, todėl užrakino ją automobilyje ir nubėgo pasiimti kos
tiumo. Automobilis buvo pastatytas prie pat valyklos, o jis
ten užtruko vos keletą minučių. Kai išėjo į lauką, ji daužė
langus persigandusi, kad jis...
- Kad jis ką?
- Kad jis ją paliko.
Greiling linkteli galva ir kažką užsirašo savo bloknote.
- Po to ji ėmė bijoti būti automobilyje, - tęsiu. - Prireikė
ne vienų metų, kol įveikė šią baimę. Taigi, tikrai negalėjau
užrakinti durų.
- O Šonas?
-Ką jis?
- Ar po šio nutikimo jis niekad nebebuvo jos užrakinęs
automobilyje?
- Žinoma, ne, - atsakau. - Jis žinojo, kaip stipriaiji išsigando.
- Na, tada pereisiu prie kitos klausimų grupės, - taria ji
žiūrėdama į savo bloknotą. - Jie bus susiję sujūsų vyru.
- Šonu. Ar radote jį?
- Ne, - atsako Greiling. - Iš tiesų oficialiai jis nėra laiko
mas dingusiu. Mūsų tyrimas rodo, kad jis išvyko savo noru.
35
Tiesiog norime išgirsti, ką jūs apie tai galvojate. Ar žinote

kokią nors priežastį, kodėl jis galėjo išvykti? Ar tarp jūsų
buvo problemų?
Prisimenu mūsų paskutinį pokalbį, pyktį jo balse. Mūsų
santykiai tikrai nebuvo geri, bet tai ne jos reikalas.
- Mege?
Negaliu to pasakyti, taigi, tik papurtau galvą.
- Ne, - atsakau. - Nebuvo jokių problemų. Mudu buvome
tiesiog... kaip visi.
Greiling primerkia akis.
- Nemanote, kad tai retas atvejis? - ima spausti ji. - Būti'
susituokus tiek daug metų ir išvengti nesutarimų? Ir dar au
ginant mažą vaiką?
-Nesakau, kad niekad nesipykdavome, - pasakau kiek
įmanoma ramesniu balsu. - Žinoma, kad pykdavomės, bet
tik dėl visokių nereikšmingų dalykų. Nebuvo nieko, kas būtų
galėję jį paskatinti išvykti.
Ji linkteli galva, bet matau, kad manimi netiki.
- Kler sakė, jog jis išėjo iškart po... po laidotuvių, - pra
tariu drebančiu balsu. - O aš net neįsivaizduoju, kodėl. Tik
riausiai policija kalbėjosi sujuo po nelaimingo atsitikimo. Ar
jis ką nors užsiminė apie tai, jog ketina taip pasielgti?
-Buvau susitikusi su ponu Alanu, - atsako Greiling. -
Kalbėjausi su juo iškart po įvykio, o po to jis buvo užėjęs į
nuovadą atsiimti jūsų telefono - radome jį ant upės kranto.
Mano telefonas. Tai pirmas kartas, kai jį prisimenu.
- Jūsų vyras labai prastai atrodė, - tęsia Greiling. - Jis aki
vaizdžiai gedėjo savo vaiko, bet ne, tąkart nieko neužsiminė
apie išvykimą.
- Bet juk jis sugrįš? - paklausiu bandydama jos veide
įžvelgti ką nors, kas mane bent kiek nuramintų. - Juk jis
negalėjo išvykti visam laikui?
36
-Mege, negaliu į tai atsakyti, - atsako Greiling. - Ta

čiau iš to, ką žinome, neatrodo, jog būtų kas nusikalstamo.
Jei tai, ką sakote, yra tiesa ir judu neturėjote jokių vedybinių
problemų, tada labiausiai tikėtina, kad jį išvykti paskatino
jūsų dukters mirties sukeltas šokas. Sielvartas kartais žmones
priverčia elgtis neįprastai.
Ji nutyla ir keistai žiūri į mane, tarsi norėtų dar ką pasakyti.
- Na, dabar leisiu jums pailsėti, - ištaria ji staiga ir nusi
šypso. - Ačiū, kad atsakėte į mano klausimus.
Ji atsistoja ir įsideda į kišenę bloknotą.
- Ir tai viskas? - paklausiu žiūrėdama į ją, einančią link
durų. - Dingo mano vyras. Privalote pabandyti jį surasti.
- Mege, kaipjau sakiau, mūsų tyrimas rodo, jogjūsų vyras
išvyko laisva valia, - atsako ji ta pačia keista veido išraiška. -
Nelabai ką daugiau galime padaryti. Bet jei ką nors prisi
minsite, kad ir mažiausią smulkmeną, kuri jums pasirodytų
svarbi, susisiekite su mumis, gerai? Daktarui Elmsui paliksiu
savo kontaktus.
Tai pasakiusi ji atidaro duris, į vidų įleisdama pervirto
maisto kvapą. Joms užsivėrus kurį laiką guliu stengdamasi
suvokti viską, ką sužinojau. Žinoma, mūsų santykiai buvo
įtempti, bet Šonas nebūtų manęs palikęs žinodamas, kad at
sibudusi turėsiu viena susitaikyti su siaubinga žinia apie Els-
petės mirtį.
Tada prisimenu mūsų paskutinį pokalbį ir beveik nesle
piamą pyktį jo balse. Mege, daugiau nebegaliu taipgyventi.
Atsigulu ant pagalvės ir užmerkusi akis pajuntu, kaip per
nugarą nusirita šalta nerimo banga.
37
8
Brangi mamytey
kodėl buvau čionai išsiųsta? Labai stengiuosi suprasti, bet man į

galvą ateina tik tai, kadturbūtpadariau ką nors labai blogo ir ui
tai turiu būti nubausta.
Man čia nepatinka. Žmonės labai nemalonūs. Man liepia
susiimti ir nustoti verkus, bet negaliu. Visą laiką verkiu. Ypač
taday kai reikia sėdėti prie stalo ir valgyti vakarienę. Praėjusį
vakarą valgėme ėrienos šonkaulius. Jie buvo keistos tamsiai rau
donos spalvos ir padengti lašiniais. Manęs vos nesupykino vien
nuojų vaizdoy bet ten buvusi moteris pasakė, kadyjei jų nesu
valgysiuy išsiųs mane į lauką. Taigiy aš pabandžiau valgyti ir
jų skonis buvo ne toks blogas, kaip kvapasy bet iš liūdesio man
užgniaužėgerklę ir nieko negalėjau nuryti. Tadapradėjau kosėti,
okiti vaikai žiūrėjo į mane irjuokėsi. Toji moteris užvertė akis ir
padavė man stiklinę vandens. Ji labai bjauri. Jos veidas smailas
ir kampuotas kaip žebenkšties irji niekad nesišypso. Kadpasijus
čiaugeriau, įsivaizduojuykadji iš tikrųjųyra žebenkštis, kaip iš
knygelės „Vėjasgluosniuose \
Miegu viename kambaryje su mergaite, vardu Zoja. Ji daug
už mane vyresnė, maždaug keturiolikos. Jos juodi plaukai nu
kirpti labai trumpai, opo akimis - raudoni apskritimai, lyg būtų
nemiegojusi ištisus mėnesius. Beveik visą laikąji tiesiog sėdi ant
savo lovos ir klausosi per ausines muzikos. Miegame dviaukštė-
38
D I E N A , KAI {VYKO N E L A I M Ė
se lovose. Aš miegu apačioje, oji viršuje. Lova labai nepatogi, o

nuopatalynės man niežti odą. Praeitą naktį Zoja man liepė „už
čiaupti srėbtuvę“, nes miegodama verkiau. (Atsiprašau už negra
žų pasakymą, betji taip irpasakė.) Kitą rytąjį manpasakė, kad
per mane negalėjo užmigti, ir, jei toliau verksiu, ji trenks man
per veidą. Taigi, treniruojuosi nebeverkti, ojei verkiu, stengiuosi
tai daryti tyliai.
Mamyte, man čia ne vieta. Žinau, kad įvyko kažkokia baisi
klaida.Judu su tėveliu negalėtumėte manęs čia taippalikti.
Mamyte, prašau mane surasti.
Pasiilgau.
Myliu tave.
9
Pirmadienis, liepos 31 d.
Sėdėdama ligoninės poilsio kambaryje jaučiuosi tarsi pames

tas daiktas, laukiantis, kol jį atsiims. Iš ant šalia stovinčio sta
liuko išmėtytų laikraščių ir žurnalų suprantu, kad dabar yra
2017-ųjų liepa. Prieš dvi savaites nubudau ligoninės lovoje
negalėdama prisiminti, kaip ir kodėl čia atsidūriau. Šiandien
mane išleidžia. Pažvelgiu žemyn į šūsnį šį rytą duotų daktaro
Elmso receptų: stiprūs vaistai nuo skausmo keturioms savai
tėms, kad nuslopintų fizinį ir psichinį skausmą, net jei tik
keletui valandų; antiseptinis odos kremas - jį reikės dukart
per dieną įtrinti į rankas, kad greičiau ataugtų nagai; ir du in-
haliatoriai, vienas - mano plaučiams sustiprinti, o kitas - jei
pasidarytų sunku kvėpuoti. Regis, turiu viską, ko reikia, kad
greičiau pasveikčiau. Viską, išskyrus savo vyrą ir vaiką.
Girgžtelėdamos atsidaro durys. Į kambarį įeina sena mo
teris ir sutrikusi apsižvalgo po kambarį. Pastebėjusi mane vos
pastebimai krūpteli. Turbūt galvojo, kad kambaryje nieko
nėra. Galbūt ji nesuklydo, juk iš manęs telikęs vaiduoklis.
Kler papasakojo, jog Elspetės laidotuvės įvyko po trijų sa
vaičių nuo avarijos, kai koroneris pateikė savo išvadas. Tuo
metu niekas nesitikėjo, jog išgyvensiu, o jei taip ir įvyktų,
gydytojai buvo įsitikinę, kad visam laikui liksiu komos būk
lės. Kai buvo atiduotas Elspetės kūnas, Šonas užsakė apeigas
40
Rodmelio Sv. Petro bažnyčioje. Jose dalyvavo ir jos mokyk

los draugai. Visi dėvėjo violetinius drabužius, nes tai buvo
mėgstamiausia Elspetės spalva. Atėjęs pasėdėti prie mano
lovos, vikaras papasakojo Kler, kad buvo labai gražus atsi
sveikinimas.
Bet aš taip ir neturėjau progos atsisveikinti.
Elspetė buvo palaidota bažnyčios šventoriuje - ramioje
vietoje atokiau nuo kelio. Pasak Kler, Šonas po laidotuvių
sugrįžo prie mano lovos ir pats man apie tai papasakojo.
Po to jis išėjo ir daugiau nebesugrįžo.
Bandau įsivaizduoti, kokios mintys sukosi jo galvoje tą
vakarą. Ar jis jautėsi taip pat, kaip aš? Sugniuždytas, apimtas
didžiulio sielvarto ir skausmo? Vis dar negaliu nieko prisi
minti, kad ir kaip stengiausi. Tik nuolat sapnuoju tą patį koš
marą su vandeniu ir verkiančia Elspete. Privalau surasti Šoną.
Tai vienintelė sulaikanti mintis, kad iškart neišgerčiau visų
gautų vaistų ir visko neužbaigčiau. Privalau jį surasti. Turiu
sužinoti, kas nutiko tą vakarą ir ar esu dėl to kalta.
Vakar manęs paklausė, ar yra žmonių, kuriems būtų gali
ma paskambinti, kad man padėtų. Ar turiu kokių nors drau
gų arba šeimos narių? Atsakiau, kad ne. Mano tėvai mirė dar
prieš gimstant Elspetei, o draugų neturėjau, nes, be Šono ir
Elspetės, man nieko daugiau nereikėjo. Kaip pasakiau Grei-
ling, jie buvo mano gyvenimas.
O dabar jų nebeliko.
Pagyvenusi moteris atsisėdo į patogų fotelį kitoje kam
bario pusėje. Stebiu, kaip ji krapštosi savo rankinuke. Savo
tvarkingumu ir solidumu ji man primena mamą. Moterį,
kuri turėjo po švarią nosinę kiekvienai dienai, nors verčiau
būtų mirusi, nei ja pasinaudojusi ašaroms nusišluostyti. Mo
tina sakydavo, kad emocijos sunkina gyvenimą, todėl jas bū
tina kontroliuoti, kad viskas nesugriūtų. Pamačiusi, kad į ją
4i
žiūriu, moteris sutrikusi nusišypso. Nusisuku, kad išvaduo

čiaują nuo nemalonios prievolės užmegzti pokalbį. Kalbujau
geriau, nors kartais vis dar būna sunku ištarti žodžius. Gy
dytojai sakė, jog tai normalu ir gydant su laiku mano kalba
pagerės, bet tai vis tiek mane nervina.
Kai paimu žurnalą ir apsimetu jį vartanti, jaučiu mane
stebintį senosios moters žvilgsnį. Prieš akis liejasi įžymybių
nuotraukos ir brangių veido kremų bei lieknėjimo dietų re
klamos. Prisimenu, kaip per mūsų paskutines atostogas Vit-
stablyje Elspetė netvėrė džiaugsmu galėdama užsidėti savo
naujuosius Hello Kitty akinius nuo saulės, ir mano akys prL*
tvinksta ašarų. Negaliu patikėti, kad daugiau nebepamatysiu
jos gražaus veiduko ir nejausiu jos odos šilumos, jai priglau
dus savo veidą prie manojo. Labanakt, mamyte. Myliu tave
labiau už visąpasaulį ir sesiųpensų monetą.
Tai buvo senas mano tėvo posakis. Jis tai perdavė man, o
aš - Elspetei. Labiau ui visąpasaulį ir šešiųpensų monetą. O,
mano brangioji mergaite, mylėjau tave dar labiau - labiau, nei
galiu apsakyti.
Padedu atgal žurnalą ir suneriu rankas stengdamasi nepa
siduoti užplūdusiems jausmams.
- Sveika, Mege.
Pakėlusi akis pamatau Kler.
- Atleiskit, kad priverčiau laukti, - pasako ji stambia ran
ka pamodama eiti kartu. - Daktaras Elmsas tvarkė jūsų iš
leidimo dokumentus.
Atsistoju ir einu jos raminančio balso kryptimi prisimin
dama, kaip sapnuodama komoje išgirdusi jį visuomet pasijus
davau geriau. Ji kalbėdavo apie orą, apie du paauglius sūnus ir
ką rodė per jos mėgstamą televizijos programą. Girdėdama
jos balsą, žinodavau, kad esu saugi.
- Ką tik atvyko žmonės iš Luiso socialinės tarnybos.
42
- Socialinės tarnybos? - paklausiu. - Kodėl jie čia?

- Viskas bus gerai. Pažadu. Jie čia tam, kad jums padėtų
žengti tolesnius žingsnius.
- Turite omenyje slaugytoją? - paklausiu jausdama, kaip
ima mausti krūtinę. - Vakar sakėte, kad man gali reikėti pa
galbininko namuose. Ar jie čia dėl to?
- Eime pas juos ir sužinosime, ką jie pasakys, - švelniai
atsako Kler. - O toliau žiūrėsim.
Linkteliu galva ir leidžiu jai mane vesti koridoriumi. Ant
sienos kabo vaikų piešiniai - ryškiaspalviai bulvių atspaudai,
vaizduojantys didžiulius drugelius ir storus besišypsančius
kirminus. Einant pro juos, akyse ima kauptis ašaros.
Elspetė mėgo piešti. Jai tai tapo būdu suprasti pasaulį. Jei
nutikdavo kas naujo arba būdavo kokioje nors nepažįstamoje
vietoje, grįžusi namoji užbėgdavo laiptais į viršų ir atsisėdusi
prie stalo detaliai tai nupiešdavo. Ji galėdavo valandų valan
das sėdėti pasinėrusi į naujus pasaulius, kuriuos ką tik buvo
patyrusi - kelionę traukiniu, atostogas prie jūros, perėjimą
į naują klasę semestro pradžioje, bandydama taip rasti savo
vietą juose. Visi Elspetės piešiniai turėjo vieną bendrą ypa
tybę - ji visada per vidurį nupiešdavo save. Prisimenu skai
čiusi apie dailininką Goją. Susidūręs su karo baisumais jis
paimdavo į rankas pieštuką ir juos atvaizduodavo, o po to
ant šių piešinių užrašydavo: „Aš tai mačiau“, „Aš ten buvau“.
Tai man primena, kaip Elspetė save patalpindavo piešiamose
scenose. Ji pati būdavo tame traukinyje, tame paplūdimyje,
toje klasėje ir taip šios patirtys tapdavo tikros. Visi šie nauji
dalykai jos nebegąsdindavo ir ji pasijusdavo saugi.
Po to mintimis nuklystu ant upės kranto. Kodėl, po vel
nių, man tą dieną nepavyko jos apsaugoti? Juk aš jos motina,
toks mano darbas. Bet man nepavyko to padaryti. Nepavyko.
43
10
Brangi mamyte,
stengiuosi būti stipri irper daug neverktiynors tai labai sunku.

Rašaupratybų sąsiuvinyje.Jį man davė Žebenkštis, nespasa
kiau norintipasimokyti rašybos. Ji nežino, kad rašau tau laiškus.
Manau, supyktų,jei sužinotų. Zoja sėdi ant lovos virš manęs ir
rūko cigaretę. Jos kvapas graužia man gerklę ir norisi kosėti, bet
stengiuosi susivaldyti. Supratauykad Zoją erzina net menkiausi
dalykaiyoaš nenoriu gauti antausio.
Radau būdąykaip nebeverkti. Kai pasijuntu nusiminusi, už
rašau savo mintis. Panašiai kaip žaidžiant žaidimą, kai reikia
sudėlioti kuo daugiau žodžių —tiesiogviską išlieju antpopieriaus.
Kai vakar Žebenkštis mane nusivedė į miestą,pasirodėykadgat
vėje pamačiau tave. Visuomet tavęs žvalgausi. Labai nusimi
niau, mane apėmėpanika ir kilo noras verkti>bet susivaldžiau
galvodama apie džiaugsmingus dalykus. Tai savogalvoje laikiau
tolykolgrįžome namo, otada užrašiau šiame sąsiuvinyje štai ką:
Mamytė ir tėvelis
Gyvūnai irpaukščiai
Karštas skrebutis su sviestu
Saldi arbata
Bėgiojimasper sniegą
Jausmas liečiant vilną
44
D I E N A , KAI {VYKO N E L A I M E
C. S. Luisas
Vasaros atostogos
Skaičiai ir skaičiavimas
Kojospirštų įmerkimas įjūrą
Apsikabinimai
Mitiniai ledai
Mamytepasiima mane namo
Užmigti savo lovoje
Mamytės veidas
Mamytes balsas
Mamyte
Prašau kuogreičiaupas mane ateitu

11
Sėdžiu Amandos Nissan Micra automobilio priekyje ir dre-*

bu. Nors važiuojame dar tik keletą minučių, atrodo tarsi visą
amžinybę.
Amanda yra mano socialinė darbuotoja - nepažįstamoji,
kurios rankose atsidūrė mano ateitis.
Užsimerkiu ir prisimenu šio ryto įvykius. Daktaro Elmso
kabinete mane pasitiko Amanda su kolega - liesujaunu vyru
išsprogusiomis akimis, vardu Maikas Saundersas. Kol ten
sėdėjau viena ausimi klausydamasi, kaip jie aptarinėja mano
priežiūros planą ir išleidimo formas, mano mintys sukosi
vien apie sugrįžimą į Larkfildsą - kaip atsigulsiu į didžiulę
geležinę lovą, užsitrauksiu ant galvos patalus ir atsiribosiu
nuo pasaulio. Tada Maikas Saundersas pasakė kažką, kas
privertė mane sustingti: „Svarbiausia yra poniai Alan surasti
laikiną būstą.“ Iš pradžių pamaniau, kad neteisingai jį išgir
dau, bet tada įsiterpė Amanda ir paaiškino, kad rado man
vietą nebloguose svečių namuose Luise. Nesupratau, apie ką
jie kalba. Kodėl mane reikia apgyvendinti laikiname būste?
Kodėl aš negaliu grįžti namo?
Dabar jau žinau atsakymą į šį klausimą, bet vis dar ne
suprantu, kaip tai įmanoma. Kai sėdėjau kabinete jausdama
ant peties uždėtą Kler ranką, man pasakė, jog išvykdamas
46
Šonas nutraukė namo nuomos sutartį. Atsakiau, kad tikriau

siai įvyko klaida, nes Larkfildsas mums priklausė jau dešimt
metų. Tada sprogo pirmoji bomba. Skaitydamas iš lapo Mal
kas Saundersas palinko į priekį ir ramiu tonu pasakė, kad
Šonas prieš septynerius metus namą pardavė nekilnojamojo
turto įmonei BH2 nekilnojamasis turtas. Nuo tada jis Lark-
fildsą nuomojosi.
Tai atrodė nesuvokiama. Jei Šonas būtų pardavęs namą,
būčiau tai žinojusi. Žinoma, kad būčiau žinojusi. O tada nu
krito dar viena bomba: nutraukęs sutartį Šonas ištuštino savo
banko sąskaitą. Jis buvo pagrindinis šeimos maitintojas ir šie
pinigai buvo vienintelis mūsų pajamų šaltinis. Bandydama
suvokti mane užgriuvusią informaciją, girdėjau jų uždavinė
jamus klausimus: „Ponia Alan, ar turite kokį nors kitą paja
mų šaltinį?“ „Ar turite santaupų, pensiją, asmeninių taupo
mųjų sąskaitų?“ „Gal esate ką nors paveldėjusi?“ Atsakymas
į visus šiuos klausimus buvo: „Ne, ne ir ne.“ Nieko neturiu.
Visiškai nieko.
- Na, Mege, - prabilo Amanda sustabdydama automobilį
ir atsisegdama saugos diržą. - Štai mes ir atvykome.
Pažvelgusi pro langą, atpažįstu gatvę - ji už kelių kvarta
lų nuo laisvalaikio centro. Man suspaudžia širdį prisiminus,
kaip mažoji Elspetė stovėjo ir laukė, kol ją pasiimsiu po Sofi
Beili gimtadienio vakarėlio. Tai įvyko prieš kelias savaites
iki nelaimės. Ji nelabai mėgo didelių ir triukšmingų renginių,
bet jai patikdavo Sofi vakarėliai. Jos buvo geriausios draugės
ir abi mėgo muziką. Elspetė labai džiaugėsi, nes šįkart vaka
rėlis buvo diskotekos tema su tikru didžėjumi ir veidrodiniu
rutuliu. Aš taip pat juo džiaugiausi, nes tai reiškė, jog galėsiu
keletą valandų skirti sau. Buvo mano motinos mirties me
tinės ir žinojau, kad geriau pasijusiu tik atsisėdusi prie savo
darbo stalo ir užsimiršusi rašydama.
47
Romaną rašiau jau keletą metų ir niekad nemaniau, kad

kas nors iš to išeis, tačiau šiemet Naujųjų metų pasižadėjimų
įkarščio apimta įsikaliau į galvą, kad jį pabaigsiu. Dauguma
būtų pasakę, kad tai tik laiko švaistymas, ypač dėl to, kad ne
turiu reikiamo išsilavinimo, tačiau įsitraukusi supratau, kad
nebegaliu sustoti. Rašymas tapo vieninteliu būdu pabėgti nuo
blogų minčių. Sis romanas buvo beletrizuotas pasakojimas
apie Virdžinijos Vulf gyvenimą Rodmelyje. Jame tyrinėjami
jos lūkesčiai, svajonės ir baimės. Jie, kad ir kaip būtų keista,
buvo labai panašūs į mano pačios. Pajutau, kad romane išlie
dama giliai paslėptas emocijas pasijusdavau geriau, man netgi*
palengvėdavo. Netrukus atsisėdimas prie savo darbo stalo ir
dar vieno skyriaus parašymas tapo savotiška priklausomybe.
Jei negalėdavau to daryti, tapdavau irzli ir prislėgta.
Taigi, vakarėlio dieną sau pasakiau, kad rašysiu tik keletą
valandų, bet, kaip paprastai, per daug įsitraukiau į istoriją ir
atsitokėjau tik laikrodyje pamačiusi skaičius 16:30. Vakarėlis
turėjo pasibaigti 16:00. Įšokau į automobilį ir lėkiau kaip pa
mišėlė iki pat Luiso. Kai atvykau, Elspetė stovėjo ant laiptų
su Sofi mama. Jos veidas buvo išpurtęs nuo ašarų, o prie krū
tinės ji buvo prispaudusi vakarėlio dovanų maišelį. Daugybę
kartų atsiprašiau Sofi mamos ir, kai įsėdome į automobilį,
pažadėjau Elspetei, kad už tai atsilyginsiu - galėsime mieste
suvalgyti žuvies su bulvių lazdelėmis arba nueiti į kiną, bet ji
tiesiog sėdėjo šalia manęs ir tylėjo rydama ašaras, užmiršusi
visas vakarėlio linksmybes.
Aš ir vėl ją nuvyliau, kai buvau reikalinga. Juk man, be
jos, daugiau nieko nereikėjo. Po tos didžiulės tamsos, kurio
je gyvenau iki tol, Elspetės atėjimas į šį pasaulį nušvietė jį
tarsi pagaliau pakilusi saulė. Jei galėčiau viską pakartoti iš
naujo, paimčiau ją už rankos ir drauge nueičiau į Sofi Beili
gimtadienį. Juokčiaus! ir šūkaučiau jai šokant su draugais.
48
Valgyčiau tortą ir plepėčiau su kitomis mamomis. O viskam

pasibaigus, mums važiuojant namo, žiūrėčiau į jos laimingą
veidą ir jausčiausi patenkinta. Yra tiek daug dalykų, kuriuos
būčiau dariusi kitaip. Bet dabar jau per vėlu. Nebebus jokių
vakarėlių ir saulės spindulių.
- Mes šiek tiek per anksti, bet manau, kad jie jau bus pa
ruošę kambarį, - prabyla Amanda atidarydama savo dure
les. - Mege?
Negaliu pajudėti iš vietos ir drebu visu kūnu. Atrodo, kad
sėdynė laiko mane apglėbusi ir nepaleidžia.
- Suprantu, jog tai nelengva, - pasako Amanda uždedama
savo ranką ant manosios. - Bet mes visi norime tau padėti. Tai
tik laikinas sprendimas. Gali į tai žiūrėti kaip į poilsio namus,
kur galėsi praleisti keletą dienų, kol tvirčiau atsistosi ant kojų.
Atrodo, kad tuoj širdis iššoks iš krūtinės. Negaliu galvoti
apie nieką kita, tik Elspetę. Turiu pasikalbėti su Šonu. Nega
liu be jo su tuo susidoroti.
- Pabandykime viską daryti po mažytį žingsnelį, gerai? -
pasako Amanda pastebėjusi mane apėmusią paniką. - Palau
kit, aš tuoj apeisiu iš kitos pusės ir padėsiu išlipti iš automobilio.
Kai ji uždaro savo dureles, kyla pagunda užtrenkti savą
sias. Galėčiau amžinai sėdėti mažyčiame Amandos automo
bilyje, kad tik daugiau nebereikėtų turėti jokio kontakto su
išoriniu pasauliu. Galėčiau tiesiog paskęsti prisiminimuose.
Krūpteliu atsidarius durelėms. Lauke vėsu ir tai mane
prablaško.
- Nagi, mieloji, - pasako Amanda. - Lipkime lauk.
Atsisegant diržą, mane apima keistas jausmas. Vietoje
Amandos matau į mane klausiamai žiūrinčią Elspetę.
Mamyte, kur važiuosim?
Elspete.
Mamyte, aš nenoriu.
49
- Palengva.
Amanda padeda man išlipti iš automobilio ir Elspetė
dingsta. Skauda nuo bet kokio judesio. Atsistojus ant šaligat
vio, plaučius perveria skausmas. Daktaras Elmsas sako, kad
uždegimo nėra, bet, kol atsigaus plaučiai, turėsiu naudotis
inhaliatoriumi.
- Dabar luktelėkit čia, mieloji, - pasako Amanda. - Išim
siu iš bagažinės jūsų daiktus.
-Mano daiktus? - paklausiu. - Kokius daiktus? Turite
omenyje... iš namų?
- Deja, ne, - atsako Amanda eidama link bagažinės. - Tai'
tik keletas naujų paskubomis jums surinktų drabužių.
-A r žinote, kas nutiko mano daiktams iš Larkfildso -
mano namų? - pasiteirauju. - Kada galėčiau juos atgauti?
Siek tiek patylėjusi Amanda atsisuka į mane.
- Bandėme juos atgauti, - atsako ji uždedama savo ranką
ant manosios. - Pati buvau nuvykusi į Larkfildsą, bet naujasis
nuomininkas pasakė, kad savininkai viską išmetė.
- Ką? - rikteliu. - Bet jie negali taip elgtis. Argi tai nėra
teisių pažeidimas?
Prisimenu Elspetės miegamąjį, jos knygas bei žaislus,
gražiuosius jos rankdarbius ir visas mūsų nuotraukas.
- Man labai gaila, - atsako Amanda. - Nuoširdžiai. Aš
tuoj išimsiu krepšius ir galėsime eiti į vidų išgerti arbatos.
Laukiu ant šaligatvio, kol ji išima drabužius. Jaučiuosi to
kia trapi, tarsi menkiausias prisilietimas galėtų mane čia pat
ištaškyti į šipulius. Jsivaizduoju, kaip vidury kelio sudūžtu
į tūkstantį dalelių. Si mintis netgi gundo. Būtų gera tiesiog
nebeegzistuoti.
Amanda su trenksmu uždaro bagažinę, o aš, jai artėjant,
gynybiškai suneriu ant krūtinės rankas. Ji laiko didžiulį mai
šą su nukainotų prekių parduotuvės pavadinimu.
- Kaip jau sakiau, nieko įmantraus, - sako Amanda. - Bet

vis šis tas, kol po truputį grįšite į vėžes.
Pažvelgiu žemyn į savo dėvimus drabužius: per didelės
poliesterio kelnės, žydras džemperis su gobtuvu ir užrašu
„LA Living“ ant krūtinės ir juodi sportbačiai. Juos visus ga
vau iš Kler - ji dėl manęs iškraustė ligoninės rastų daiktų
kambarį.
- Na, eime į vidų, - pasako Amanda apkabindama mane
per pečius.
Linkteliu galva. Mano burna išdžiūvusi, o kojos kaip švi
ninės. Jaučiuosi taip, lyg vėl būčiau keturiolikos. Prisiminus
tuos laikus, mane nupurto šiurpas: antiseptikų kvapas, sienos,
kurios, atrodė, tuoj mane suspaus, ir didžiulis siaubas, kad
mano likimas yra kažkieno kito rankose. Dabar viskas lygiai
taip pat.
Mums einant trumpu takeliu, vedančiu nuo gatvės iki
namo durų, sugriebiu Amandos ranką. Abiejose durų pusė
se - akmeniniai liūtai. Vienas iš jų nuskelta nosimi.
- Visai neblogai, tiesa? - paklausia Amanda triskart pa-
belsdama į duris.
Man dar nespėjus atsakyti, atsidaro durys ir mus pasitin
ka liesas raudonplaukis vyras strazdanotu veidu.
- Pone Hačinsonai? - paklausia Amanda ištiesdama ran
ką. - Aš Amanda Džouns iš apgyvendinimo tarnybos Luise.
O čia Megė Alan.
Vyras atsidūsta ir linkteli galva.
- Užeikite, - pasako jis žiūrėdamas į mane taip, tarsi būtų
įmynęs į kažką nemalonaus. - Ir prašau nusivalyti kojas.
Nusekame paskui jį į apskritą vestibiulį. Čia švaru ir netgi
jauku, nors ir atsiduoda prikepusiais riebalais ir pigiu oro gai-
vikliu. Nusivalau sportbačius į šiurkštų kilimėlį prie įėjimo.
Amanda nusiauna sandalus.
5i
- Praeikite čia, - sumurma ponas Hačinsonas rodydamas į

kairę nuo laiptų esančias duris. - Sakėte, kadji negali laipioti
laiptais.
- Tai tiesa, - atsako Amanda šiltai man nusišypsodama. -
Ponią Alan ką tik išleido iš ligoninės ir ji dar gana silpnai
jaučiasi. Ji beveik dešimt savaičių praleido ištikta komos.
Tasai vyras nužvelgia mane ir gūžteli pečiais.
- Kaip sakiau jūsų kolegoms, paprastai aš neteikiu socia
linių paslaugų, - pasako jis. - Ar ji tikrai nekels problemų?
Bejėgiškai stoviu ir klausausi, kaip Amanda patikina Ha-
činsoną, kad nekeliu grėsmės nei jam, nei jo įstaigai, kad esu *
nusilpusi ir man reikia skubios pagalbos. Man norisi bėgti iš
čia kuo toliau. Atgal į savo namus ir pas savo šeimą. Tokiu
metu virtuvėje ruoščiau vakarienę. Elspetė sėdėtų prie stalo
ir pieštų. Mano akys pritvinksta ašarų prisiminus tą paprastą
tokių akimirkų teikiamą laimę ir kaip jų (ar Elspetės) niekad
tinkamai neįvertindavau.
-Aišku, - taria Hačinsonas linktelėdamas Amandai. -
Žinosime, kam išrašyti sąskaitą, jei kas nors nutiktų. Eime,
parodysiu jums kambarį.
Jis žengia durų link. Amanda šiek tiek atsilieka ir suspau
džia man ranką.
- Pasistenkite nesijaudinti, - sušnibždaji. - Viskas bus gerai.
Linkteliu, nors ir suprantu, kad niekas nėra gerai. Viskas
taip blogai, kaip tik gali būti.
- Gerai, - pasako Hačinsonas atrakindamas duris. - Jūs pirma.
Jis atsitraukia, kad praleistų mus į vidų. Pirmoji į kambarį
įeina Amanda.
Išgirstu ją sakant: „Čia jauku ir labai šviesu.“
Giliai įkvepiu ir įžengiu į vidų.
- Ak, čia yra ir virtuvėlė, - sušunka Amanda suplodama
rankomis. - Puiku.
52
Nuseku paskui ją į kitą kambario galą. Ten, ant nedidelio

metalinio stalviršio, stovi mikrobangų krosnelė. Dar yra bal
tas virdulys ir du puodeliai, metalinis dubenėlis su cukraus
paketėliais ir keturi maži pakeliai UHT pieno.
- Indai sudėti toje spintelėje po kriaukle, - pasako Hačin-
sonas. - Atlikau jų surašymą, kad žinočiau, jei kas pradingtų.
Noriu prabilti ir pasakyti, kad neketinu vogti jo bjaurių
daiktų. Kad man nebėra nieko vertingo. Bet, užuot tai pa
dariusi, tiesiog linkteliu kaip bežadis gyvulys ir klausausi jo
paaiškinimų, kaip naudotis mikrobangų krosnele.
- Televizorius štai čia, prie lovos, - pasako jis rodydamas
į ant stalo įspraustą plokščią ekraną. - Bet prašome gerbti
kitus svečius ir žiūrėti prisukus garsą.
Linkteliu, nors ir nelabai suvokiu, ką jis sako. Jaučiu, kaip
mane apima panika ir pradeda daužytis širdis. Negi visa tai
tikrai vyksta?
- Ir dar - jokių lankytojų po septynių valandų vakaro, -
priduria Hačinsonas pirštais barbendamas į durų rėmą. - Tai
griežta taisyklė.
Kai pakeliu į jį akis, kambarys pradeda suktis. Jokių lan
kytojų. Maniau, kad tamsa atsitraukė visam laikui, bet ji vėl
mane užgriūva šiame keistame kambaryje. Vėl sugrįžau ten,
kur viskas prasidėjo.
- Elspete, - sušnibždu.
- Kas toji Elspetė? - paklausia Hačinsonas išplėsdamas
akis.
- Ne, - surinku ašarotomis akimis žiūrėdama į susiliejusį
Hačinsoną. - Negaliu. Tik ne tai. Turiu surasti savo dukrytę,
savo gražiąją mergaitę. Turiu ją susigrąžinti.
Amanda sugriebia mane už rankų, kad nenukrisčiau ant
žemės, o aš leidžiuosi jos laikoma, kad ji bent akimirką pa
justų mano nevilties svorį.
53
N UA L A E L L WO OD
- Viskas gerai, mieloji, - sušnibžda ji patraukdama man

nuo akių plaukus. - Išleiskit viską lauk. Išsiverkit.
Tuo pat metu girdžiu, kaip Hačinsonas nueina prie durų.
- Paliksiu jus, - pasako jis. - Jei ko nors prireiktų, tiesiog
ant stalo stovinčiame telefone paspauskite nulį.
- Ačiū jums, pone Hačinsonai, - atsako Amanda pakel
dama galvą.
Kai jis uždaro už savęs duris, išsilaisvinu iš Amandos glėbio.
- Atsiprašau, - pralemenu staiga suvokusi, kad visiškai ne
pažįstamam žmogui atskleidžiau savo pažeidžiamumą.
- Mege, nereikia dėl nieko atsiprašinėti, - atsako Aman-'
da. - Suprantu, kad tai jums be galo sunkus išbandymas. Bet
mes jums padėsime.
Pajuntu vėl sugrįžtant skausmą ir pasitrinu krūtinę.
- Man reikia inhaliatoriaus. Ar galėtumėte jį paduoti? -
paklausiu sėsdamasi ant lovos.
-Taip, žinoma, - atsako Amanda ir atsistojusi išima iš
mano rankinės mažytį mėlyną inhaliatorių. - Pas mane jų
pilni namai. Mano sūnus serga astma ir nuolat pameta tuos
prakeiktus inhaliatorius. O tai visai nestebina žinant, kaip
atrodo jo kambarys. Tokie jau tie paaugliai. Ak, atsiprašau.
Nenorėjau...
- Nieko tokio, - pasakau ir įsikišusi inhaliatorių į burną
giliai įkvepiu.
-Atsigerkit vandens, - pasako Amanda duodama man
geltoną plastmasinį puodelį.
Paimu ir iš lėto geriu.
- Gal jau geriau? - paklausia ji šypsodamasi, tarsi būčiau
mažas vaikas.
- Taip, - atsakau.
Išgėrusi visą vandenį, pastatau puodelį šalia savęs ant
grindų.
54
-Jūsų krepšelyje mačiau vaistų nuo skausmo dėžutę, - pa

sako Amanda pakeldama plastmasinį puodelį nuo žemės ir
nunešdama jį į kriauklę. - Kiekjų turite išgerti per dieną?
- Šešias tabletes, - atsakau. - Jie nuo raumenų skausmo.
Amanda linkteli galva.
- Manau, bus geriausia, jei dabar paliksiu tiek, kiek reikės
šiam vakarui, o dėžutę atiduosiu jūsų slaugytojai. Ji nuo ryto
jaus lankysis pas jus kiekvieną dieną. Bent kol kas bus geriau,
jei vaistus gausite iš jos.
Ji nusišypso, bet pajuntu užslėptą atsargumą. Ji nenori
man patikėti vaistų.
- Na, - pasako trindama rankas, - manau, pats laikas iš
gerti puodelį arbatos. Deja, yra tik to bjauraus UHT pieno.
Ar bus gerai juoda arbata?
Linkteliu, nors nenoriu jokios arbatos. Nusiaunu batus
ir, staiga pajutusi, kaip limpa akys, įlipu į lovą. Girdžiu, kaip
Amanda pila į virdulį vandenį. Užsimerkiu ir matau Vitstablyje,
jūroje, besipliuškenančią Elspetę. Šonas laikoją virš vandens, o
ji mataruoja mažytėmis kojelėmis. Vanduo taškosi Šonui į vei
dą ir jis atsisukęs į mane juokiasi. Sėdžiu paplūdimyje ir juos
stebiu - jie atrodo tokie laimingi. Bet tada pamatau didžiulę
bangą. Ji atplaukia jiems už nugaros. Pašoku ant kojų ir prade
du mojuoti rankomis. - Šonai, - surinku. - Atsisuk. - Bet jie
manęs negirdi. Pasileidžiu bėgti, bet sunku bėgti per žvirgždą.
Banga vis kyla. Jijau prie patjų. Sušunku Elspetės vardą ir pačią
paskutinę akimirką, prieš pat bangai juos užliejant, ji atsisuka.
Krūptelėjusi atsibundu. Šalia lovos stovi Amanda laikyda
ma puodelį su išblukusiomis gėlėmis.
- Štai jūsų arbata, mieloji, - pasako ji švelniai. - Padėsiu
ant naktinio staliuko ir paliksiu jus ilsėtis. J spintelę įdėjau
keletą pagrindinių produktų, jei vėliau praalktumėte. Rytoj
atvesiujūsų slaugytoją ir galėsime aptarti, ką darysime toliau.
55
Jai nuėjus prie durų, staiga mane apima baimė.

- Ar pažadate rytoj sugrįžti? - paklausiu sėsdamasi lovo
je. - Nepatiksite manęs čia?
- Mege, - ramiu balsu atsako Amanda, - kaip sakiau, mes
padėsime jums tai išgyventi. Pažadu.
Jai uždarius už savęs duris, susirietusi atsigulu ant šono
ir prisitraukiu kelius prie krūtinės. Viršuje kažkas trenkia
durimis ir išgirstu, kaip koridoriuje Hačinsonas kalbasi su
Amanda. Rankomis užsidengiu ausis, kad negirdėčiau jo bal
so, ir užsimerkusi bandau užmigti, bet prieš akis matau tik
didžiulę bangą, pasiglemžiančią mažytį Elspetės kūnelį.
Nieko nebus. Turiu ką nors daryti, - tariu sau nusimes-
dama antklodę. - Negaliu tiesiog čia gulėti. Turiu pradėti
ieškoti Šono.
12
Brangi mamyte,
dabar vidurnaktis ir as negaliu užmigti. Vos tik užsimerkiu, ma

tau siaubingasfigūras, panašias į didžiulesjūrų būtybes su čiup
tuvais, kurios artėja prie manęs. Praeitą naktį sapnavau, kad
skęstu. Grimzdau į rudą dumbliną vandenį negalėdama įkvėpti.
Kai pabudau, prie mano lovos stovėjo Zoja. Ji pasakė, kad savo
rėkimują pažadinau. Galvojau, kad supyko, betji elgėsi visai
maloniau Atnešė man puodelį kakavos ir, kolją gėriau, sėdėjo
ant mano lovos krašto. Sakė, kadpirmą kartą atvykusją taippat
kamavo košmarai, bet apsipratusi liovėsijuos sapnuotu
Dabar klausausi Zojos knarkimo, bet šis garsas manęs neer
zina. Tiesą sakant, jis netgi gana malonus, nes taip žinau, kad
ji čia. Žebenkštis su manimi beveik nesikalba, tik pasako, ką tu
rėčiaupadaryti, kelintą turiu atsikelti ryte ir ką reikiajai padėtu
Antrąją dieną čiaji man davėpopieriaus lapąpasakiusi, kad tai
grafikas, ir liepėjį prisiklijuotiprie sienos, kad neužmirščiau, ko
kius darbus turiu atliktu
Šiandien man reikėjo visuose miegamuosiuose ištuštinti šiukš-
liadėzes, išplauti vonios kriauklę ir vakarienei nulupti daržoves.
Darbas buvo sunkus, bet aš neprieštarauju, nes, kai esu užsiėmusi,
mažiau galvoju apie nemalonius dalykus.
Sunkiausia dienos dalisyra dabar, kai visur tylu irgaliu klau
sytis tik savo minčių. Tada galvoju apie tave. Kur tu galėtum
57
būti. Galbūt ieškai manęs ir bet kurią akimirkągarsiaipasibelst į

duris irpasakysi: „Viskasgerai, mesją radome*
Norėčiau, kad taip ir būtų. Noriu to labiau ui viskąpasaulyje.
Galjau baigsiu, nes merkiasi akys.
Labanakt, mamyte.
Myliu tave.
Pasiilgau.
13
Išlipu iš lovos ir pradedu kambaryje dairytis rašiklio. Šalia

virdulio guli tikriausiai Amandos paliktas pieštukas. Paimu
jį ir žvalgausi ko nors, ant ko būtų galima rašyti, tada ant
staliuko prie lango pamatau raudoną plastikinį segtuvą. Ant
jo juodu žymekliu dailia rašysena užrašyti žodžiai gebenės
namų i n f o r m a c i n i s katalogas . Atsivertusi pasku
bomis peržvelgiu laminuotus puslapius su priešgaisrinėmis
instrukcijomis, lankymo valandomis ir nurodymais, kaip
tinkamai naudotis dušu. Išsitraukusi puslapį, ant kurio pa
rašyta Naudingi numeriai, pamatau, kad kita jo pusė tuščia.
Bus gerai, - pagalvoju ir paėmusi popieriaus lapą bei pieš
tuką atsisėdu ant lovos. Ant švarios jo pusės surašau visus
žmones, galinčius žinoti, kur Šonas. Iš pradžių mano rankos
šiek tiek virpa ir pirmos kelios eilutės sunkiai įskaitomos.
Pradedu nuo Robo Danielso - Šono kolegos, su kuriuo
jis darbe sėdi prie vieno stalo. Jie gana gerai sutarė, nors ir
nepasakyčiau, kad buvo geriausi draugai. Jis gyvena Saryje,
tačiau turi butą Londone. Galbūt leido Šonui jame apsistoti?
Antrasis kandidatas: Kolinas Grivsas - Safės ir Aleksan
dros tėtis. Iš visų tėvų mokykloje būtent su Kolinu Šonas pa
prastai bendraudavo per vakarėlius ir tėvų susirinkimus. Jis
dirbo konsultacinėje įdarbinimo įmonėje Braitone ir buvo
59
didelis Spurs gerbėjas. Prisimenu, kaipjis kartą atidavė Šonui

atliekamą bilietą ir pakvietė kartu į rungtynes White Hart
Lane stadione. Pastaraisiais metais Šonas buvo toks užsiėmęs
darbe, kad apleido šią draugystę. Jis viską panašiai apleisdavo.
Šiek tiek pailsinu ranką prieš užrašydama trečiąjį kandi
datą: Alanas Hamiltonas - Šono draugas iš universiteto. Pa
skutiniais studijų metais jie gyveno tame pačiame name ir,
nors po to nepalaikė ryšių, prieš keletą metų Šonas su juo
atsitiktinai susidūrė metro ir po to jie buvo keletą kartų susi
tikę išgerti. Mano paskutinėmis žiniomis, jis dirbo Lambeto
taryboje. Šalia jo vardo didžiosiomis raidėmis užrašau: aklas
spėjimas.
Ir, galiausiai, Hestera Truman - Šono teta. Ji gyvena
Portsmute ir dabar jai turėtų būti per aštuoniasdešimt. Ka
dangi tai vienintelė gyva jo giminaitė, galbūt susisiekė su ja,
kad praneštų apie Elspetės mirtį? Užsirašau kaimo, kuriame
ji gyveno, pavadinimą. Jos adreso nežinau, bet galbūt ką nors
rasiu internete.
O tada prisimenu. Kaip ieškosiu internete, jei neturiu nei
telefono, nei nešiojamojo kompiuterio? Susinervinusi svie
džiu popieriaus lapą ir pieštuką į sieną. Tai beviltiška, - pa
galvoju vėl parkrisdama ant lovos.
Užsimerkiu ir desperatiškai stengiuosi galvoti apie gegu
žės 12-osios popietę, bet nieko negaliu prisiminti. Tarsi kas
būtų viską ištrynęs iš mano smegenų. Prisimenu keletą frag
mentų iš ankstesnių to mėnesio įvykių. Gegužės procesiją.
Mokyklos pavasario mugę. Dar prisimenu, kad Elspetė su
sirado naują susidomėjimo objektą - Amerikos indėnus. Ji iš
mokyklos bibliotekos parsinešė apie juos knygą ir norėjo pasi
daryti sapnų gaudyklę. Taip, aš tai pamenu. Buvau nuvykusi į
rankdarbių parduotuvę mieste, kur nupirkau gluosnio vytelių,
vilnonių siūlų ir tinklą. Po to Elspetė atsisėdo prie virtuvės
60
stalo ir pradėjo meistrauti sapnų gaudyklę. Ar tai buvo die

ną prieš nelaimingą atsitikimą, ar ankstesnį savaitgalį? Nesu
tikra. Atsisėdu lovoje jausdama, kaip daužosi širdis.
Stengiuosi galvoti apie tą sapnų gaudyklę. Vilnoniai
siūlai buvo violetiniai ir mėlyni - mėgstamiausių Elspetės
spalvų. Matau save sėdinčią prie virtuvės stalo ir raizgančią
mėlynus vilnonius siūlus aplink iš gluosnio šakelių padary
tus apskritimus, kol išgirstu garsų ir įsakmų Elspetės balsą:
- Ne, mamyte, tu ne taip darai. Plunksnos turi būti šalia
kankorėžių.
Pakeliu į ją akis ir man suspaudžia širdį. Man niekad ne
sisekė rankdarbiai. Kitų mokinių mamos galėdavo be vargo
numegzti megztinį ar iškepti keksiukų, o mano, kaip namų
šeimininkės, įgūdžiai buvo apgailėtini.
- Mamyte, negalima viena šalia kitos sudėti dviejų plunks
nų, nes negražiai atrodys. Sofi mama mums parodė, kaip da
ryti.
- Gerai jau, gerai, - atšaunu trenkdama plunksnas ant sta
lo. - Gal nori tos prakeiktos Sofi mamos paprašyti, kadji tau
padarytų?
Ir kaip tik tuo metu įėjo Šonas - nors kartą anksti sugrį
žęs iš darbo. Prisimenu jo iškalbingą žvilgsnį, tarsi klaustų:
Mege, nejau rimtai noriginčytis su dešimtmete?
- Ar norėtum, kad tau padėčiau, Elspete? - pasakė jis pa
statydamas ant grindų savo lagaminėlį ir atsilaisvindamas
kaklaraištį. - Manau, kad man pavyks netgi nuo šešių ryto
prasėdėjus biure.
Pastarieji žodžiai buvo skirti man.
Nusprendžiau juos nuleisti negirdomis. Ištisus mėnesius
nedarėme nieko kito, tik pykomės, o dabar nebuvau nusitei
kusi dar vienam barniui.
- Na, ką čia turime? - paklausė įsitaisydamas šalia Elspetės.
61
- Tai sapnų gaudyklė, - atsakė ji nepakeldama akių nuo

sulenktos šakelės, ant kurios vėrė plunksnas. - Ir ji turi atro
dyti lygiai taip pat, kaip šioje knygoje.
- Gerai, - pasakė Šonas imdamas knygą, kurią prieš save
buvo pasidėjusi Elspetė. - „Amerikos indėnų rankdarbiai“ -
skamba puikiai.
Pradėjau ruošti vakarienę klausydamasi, kaip Elspetė Šo
nui aiškina pynimo subtilybes. Nepaisant jo atšiaurumo su
manimi, jis bent jau leido laiką su Elspete. Pastaruoju metu
jis iš biuro sugrįždavo labai vėlai ir kartais jos nepamatydavo
keletą dienų iš eilės, tačiau aš neturėjau teisės skųstis.
Nors jis niekad to nesakė, žinojau, kad nepritaria tam, jog
taip ir nesugrįžau į darbą. Tačiau jis suprato, kad jaunystės
išgyvenimai mane sutraumavo ir norėjau Elspetei suteikti to
kią vaikystę, kokios pati neturėjau. Jis taip pat žinojo, kokia
Elspetė buvo prieraiši. Mes ją vadindavome mažuoju šešėliu,
nes ji taip ir elgėsi, ypač su manimi. Ji visur sekiodavo man
iš paskos. Kai dar buvo visai mažytė, nepaleisdavo manęs iš
akių. Tik jai sulaukus septynerių, pagaliau galėdavau viena
nueiti į tualetą. Manėme, kad pradėjusi lankyti mokyklą ji
taps savarankiškesnė, tačiau, vos sugrįžusi namo, ji atsisės
davo šalia ir glaustydavosi prie manęs. Kai ją išleisdavau prie
mokyklos vartų, klausinėdavo, ką ketinu veikti tą dieną. Juk
nepavėluosi manęspasiimti, mamyte? Pažadėk, kad čia lauksi?
Taigi, man nesinorėjo nė galvoti apie grįžimą į darbą, ypač į
kokią bedvasę poziciją registratūroje, nes tik į tokias pareigas
galėjau pretenduoti pagal savo kvalifikaciją. Bet dabar buvo
atsiradusi dar viena priežastis. Apie tai niekam nepasakojau
ir šitai buvo sunku pripažinti net sau pačiai - kad, jei vis
dėlto sugrįžčiau į darbą, nebeturėčiau laiko rašyti romano.
Šios knygos rašymas buvo tapęs gyvybiškai svarbia veikla, tai
palaikė normalią psichikos būklę, nors ir stengdavausi dirbti
62
paslapčia, kai nebūdavo Šono. Jam esant namuose, užsiimda-

vau su Elspete: eidavau su ja pasivaikščioti į gamtą, sėdėda
vau šalia, kai ji mokydavosi groti pianinu, ir darydavau viską,
kad tai atrodytų kaip visą mano laiką užimantis užsiėmimas.
Ir Šonas tikėjo šiuo melu.
Vėl prisimenu tą vakarą, kai stovėjau prie virtuvės darba
stalio pjaustydama morkas ir klausiausi, kaip Elspetė su Šonu
šnekučiuojasi apie plunksnas ir virveles. Tačiau po to nepri
simenu nieko, tik apima stipri nuojauta, kad kažko laukiau -
galbūt kažkokio žmogaus? Nežinau, nes kitas prisimenamas
dalykas yra pabudimas ligoninėje daktarui Elmsui kartojant
mano vardą.
14
Antradienis, rugpjūčio 1 d.
Guliu lovoje keistame kambaryje. Po truputį vaizdas išryš

kėja ir, pamačius tamsią medinę drabužių spintą, virtuvės
stalviršį, baltą virdulį, mane apima panika. Tai nebuvo sap
nas. Visa tai tikra. Mano mažosios mergaitės nebėra, o aš
įkalinta čia.
Instinktyviai ištiesiu ranką ieškodama telefono, kad ga
lėčiau paskambinti Šonui, visai užmiršusi jo nebeturinti. Vis
tiek privalau jį surasti. Tik jis gali padėti visa tai suprasti.
Tada prisimenu Kler sakant, kad ji bandė jam paskambinti,
bet jo numeris neveikė. Vadinasi, net jei turėčiau telefoną, vis
tiek negalėčiau su juo susisiekti.
- Šonai, - surinku trenkdama kumščiais į šiurkštų lovos
užklotą. - Kur tu?
Kitoje lovos pusėje pamatau popieriaus lapą - tai sąrašas,
kurį sudariau praėjusį vakarą. Ištiesiu ranką jo paimti. Ap
vertus! lapą, pamatau užrašytus vardus - draugus ir pažįsta
mus, galinčius žinoti, kur yra Šonas. Tačiau skaitydama savo
padriką rašyseną suvokiu, kokia menka tikimybė, jog Šonas
yra su kuo nors iš šių žmonių. Mudu iš tiesų gana uždari.
Kaip ir aš, jis buvo vienintelis vaikas. Savo tėvo nepažinojo, o
jo mama mirė nuo krūties vėžio prieš pat mums susitinkant.
Sakydavome, kad esame du pasimetę našlaičiai, suradę vie-
64
nas kitą. Nors turėjome draugų - tai buvo to paties kaimo

gyventojai, kiti tėvai iš mokyklos, - nieko arti neprisileisda-
vome. Mums užteko vienas kito.
Apsiverčiu ant kito šono ir, pamačiusi pro užuolaidų ply
šį krintantį auksinės šviesos ruoželį, prisimenu dieną, kai jį
sutikau.
Buvau trisdešimt vienerių ir dirbau registratore turto val
dymo bendrovėje Londone, šalia Voterlu stoties. Dienas leis
davau sėdėdama už didžiulio stiklinio stalo, dalydama lan
kytojų leidimus pilkais kostiumais vilkintiems vyrams, užsa
kinėdama susirinkimų kambarius ir virdama kavą. Tai buvo
bukinantis darbas, bet už jį neblogai mokėjo ir tokiai kaip aš,
kuri prieš gerą dešimtmetį prarado bet kokią galimybę įgyti
padorią profesiją, tai buvo gana gera darbo vieta.
Buvo vidurdienis ir aš sėdėjau prie registratūros stalo ne
kreipdama dėmesio į televizoriaus ekrane (jis šefo pageida
vimu turėjo būti visą laiką įjungtas) rodomas naujienas, ir
skaičiau Virdžinijos Vulf romaną Naktis ir diena. Kai augau
Rodmelyje, Vulf buvo visur - relikvija, kurios mirtis visiems
laikams paliko pėdsaką mūsų kaime, dėl to vengiau skai
tyti jos kūrinius. Įsivaizdavau, kad jos romanai turėtų būti
gana snobiški, pilni nuobodžių aukštuomenės pasisėdėjimų
ir Londono visuomenės aprašymų, bet, kai mane išsiuntė iš
namų, bibliotekoje radau daugybę jos knygų. Neturėjau iš
ko rinktis - arba Vulf, arba krūvą meilės romanų. Pasirin
kau Ponią Delovėj ir, vos pradėjusi skaityti, supratau, kokios
neteisingos buvo mano prielaidos apie Virdžiniją Vulf. Jos
kalbėjimas kūrė įspūdį, jog ji kreipiasi tiesiai į mane. Rašy
toja, kurią laikiau tokia neįdomia ir neaktualia kaip muzie
jaus relikvija, po truputį tapo mano patikėtine. Vėliau, kai tik
jausdavau įtampą ar nerimą, paimdavau vieną iš jos knygų ir
tamsa atsitraukdavo. Kai sutikau Šoną, kaip tik taip ir buvo.
65
Išgirdau kažką atsikrenkščiant. Greitai paslėpusi knygą

po segtuvu, pakėliau akis ir pamačiau man besišypsantį švie
siaplaukį vyrą.
- Atsiprašau už sutrukdymą, - pasakė jis su vos juntamu
airišku akcentu. - Esu Šonas Alanas. Atėjau į pokalbį pas
Stiuartą Džeikobą.
Jam šiltai nusišypsojus, pajutau, kaip pradedu rausti. Jo
akys buvo kerinčiai mėlynos su tankiomis juodomis blakstie
nomis. Jis dėvėjo gražiai krintantį tamsiai mėlyną dryžuotą
kostiumą, o jo rusvi plaukai buvo trumpai kirpti kone dvi
dešimto amžiaus pradžios stiliumi. Susijaudinusi padaviau
jam lankytojo ženklelį ir paskambinau į Stiuarto Džeikobo
kabinetą norėdama pranešti apie jo atvykimą. Jau seniai joks
vyras man nebuvo sukėlęs tokios reakcijos, nuo pat Beno lai
kų. Tiesą sakant, net nepažvelgdavau į jokį vyrą. Niekad sau
to neleisdavau.
- Galite prisėsti, Stiuartas netrukus jus pasitiks, - pasa
kiau raudonuodama nuo jo žvilgsnio.
-Jei neprieštarausite, pastovėsiu čia, - atsakė jis pasitaisy
damas kaklaraištį. - Metro traukinyje prasėdėjau visą amži
nybę ir dabar norisi ištiesti nugarą.
Jis nusijuokė, o aš suglumusi nusišypsojau.
- Ką skaitote? - paklausė jis po trumpos tylos.
- Atsiprašau?
- Kai atėjau, skaitėte knygą. Tiesiog pasidarė įdomu, ko
kią. Aš visada laukiu gerų rekomendacijų.
-Ak, tai, - atsakiau ištraukdama po popieriais pakištą
knygą. - Na, tai... tik Virdžinijos Vulf romanas.
Pakėliau knygą, kad jis pats pamatytų. Jis linktelėjo galva.
- Virdžinija Vulf? Regis, nesu niekojos skaitęs. Ar ji gera?
- Dar nežinau, - atsakiau nervingai versdama puslapius. -
Tik pradėjau skaityti.
66
- Apie ką ji?
- Mm, na, tai...
Man dar nespėjus nieko atsakyti, į registratūrą dideliais
žingsniais įėjo Stiuartas Džeikobas. Tai buvo tvirtas, įspū
dingas vyras metalo pilkumo akimis ir erelio išraiška. Jis
visada būdavo nepriekaištingai apsirengęs brangiais kostiu
mais ir ryšėdavo šilkiniais kaklaraiščiais. Jo akivaizdoje ne
tekdavau žado. Jis į mane žiūrėdavo taip, tarsi lauktų, kad
suklysčiau. Ačiū Dievui, tą dieną jis nekreipė į mane jokio
dėmesio ir ištiesęs ranką priėjo prie Šono.
- Turbūt jūs Šonas Alanas, - pasakė jis nusišypsodamas, o
tai buvo gana retas reiškinys. - Stiuartas Džeikobas. Malonu
susipažinti. Prašom praeiti.
Jis apsisuko ant kulnų, o Šonas nusekė iš paskos. Eida
mas pro mano stalą jis atsisuko į mane su šypsena - pusiau
džiaugsminga, pusiau išsigandusia - ir sukryžiavo pirštus.
- Sėkmės, - ištariau be garso.
- Ačiū, - atsakė jis taip pat be garso.
Jam nuėjus visą likusią popietę sėdėjau prie stalo paslap
čiomis žvilgčiodama į duris, vedančias į Stiuarto Džeikobo
kabinetą. Penktą valandą vakaro nunešiau didžiulį maišą
laiškų į paštą iš anksto apmokėti. Sugrįžusi ant stalo radau
Šono lankytojo ženklelį. Aš jį pražiopsojau. Išjungdama
kompiuterį ir rengdamasi paltą jaučiau pilve keistą tuštu
mą. Negalėjau nustoti galvoti apie Šoną; man patiko, kaip
jis paklausė apie mano knygą, kaip nervingai nusišypsojo ir
sukryžiavo pirštus. Man patiko, kad bent trumpą akimirką
nustojau būti nematoma.
Išeidama bandžiau nusiteikti dar vienamvakarui ant sofos
su arbatos puodeliu ir knyga, bet tada prie liftų pamačiau jį.
- Labas, - pasisveikinau prieidama prie jo ir stengdamasi
atrodyti nerūpestingai, nors mano pilve viskas vartėsi.
67
- Labas dar kartą, - atsakė šypsodamasis. - Atleisk, taip ir

nepaklausiau tavo vardo.
- Aš Megė.
- Megė, - pasakė jis taip įdėmiai į mane žiūrėdamas, kad
staiga pasijutau tarsi nuoga.
- Tai kaip pasisekė pokalbis? - paklausiau norėdama nu
kreipti nuo savęs dėmesį.
- Tikrai gerai, - atsakė jis. - Prieš dešimt minučių tapau
naujuoju įmonės Džeikobas ir Stenlis rinkodaros vadybininku.
- Tai puiki naujiena, - pasakiau. - Sveikinu.
- Ačiū, - atsakėjis. - Bet, tiesą sakant, tai nebuvo lengvas po
kalbis. Tasai senas vilkas Džeikobas nesileidžia į kompromisus.
Tada atsidarė lifto durys, įėjome į vidų ir jis atsisuko į mane.
- Kur keliauji?
- Dabar? Turbūt namo. O ką?
- Na, - pasakėjis žaižaruojančiomis akimis, - ką tik gavau
savo svajonių darbą ir sutikau labai intriguojančią moterį ir
visa tai įvyko tą pačią popietę, todėl ketinau paklausti, ar ji
norėtų su manimi šia proga išgerti.
Pajutau, kaip nuraudau. Anksčiau niekas manęs nebuvo
pavadinęs intriguojančia. Nežinojau, ką atsakyti.
- Taigi, ar norėtum? - paklausė jis atsidarius lifto durims
ir mums išėjus. - Žinau puikų barą iškart už Voterlu.
- Mielai, - atsakiau ir mums einant į barą giliai viduje jau
čiau, kad šis gražus vyras jūros spalvos akimis taps svarbia
mano gyvenimo dalimi.
Kaip viskas galėjo taip sugriūti? Kaip Šonas galėjo taip
pasikeisti? Prisimenu pastaruosius keletą metų, kai jis vė
lai grįždavo iš biuro, nuolat tikrindavo savo telefoną ir in
stinktyviai atsukdavo skruostą, kai bandydavau jį pabučiuoti.
Mūsų santuoka braškėjo jau ne vienerius metus, bet aš, kaip
visada, nekreipiau į tai dėmesio. Įsitraukiau į romano rašymą
68
ir bandžiau apsimesti, kad tarp mūsų auganti praraja kaip

nors pati susitrauks, bet viskas tik blogėjo.
Dabar gulėdama bandau prisiminti gerus laikus, išlaiky
ti tą vaizdą, kai mudu išėjome iš Džeikobo ir Stenlio biuro
pasitikti savo ateities, bet jo vietą užima staiga blykstelėjęs
prisiminimas. Aš sustoju automobilių stovėjimo aikštelėje
šalia Plough Inn. Kai sulėtinu automobilį, Elspetė paklausia,
kodėl čia atvažiavome. Atsisuku jai atsakyti, bet tada viskas
pradingsta.
Apatine delno dalimi trenkiu sau per galvą - vienąkart,
antrąkart, trečiąkart, tarsi tai padėtų išjudinti šį prisiminimą
ir tada kaip monetos iš žaidimų automato pasipiltų atsaky
mai. Bet ten nieko nėra, tik juoda tuštuma. Ką veikėme tą
vakarą? Kur važiavome?
Kol bandau susivokti savo mintyse, staiga mane išgąsdina
garsus beldimas į duris.
Guliu nedrįsdama pajudėti, pastirusi iš baimės. Čia jau
čiuosi nesaugiai. Prisimenu Intensyviosios terapijos skyrių,
apsaugos darbuotojus, slauges, pasiruošusius man padėti bet
kuriuo paros metu. O kas, jei tai Hačinsonas? Užsitraukiu
antklodę iki pat veido. Jei tylėsiu, galbūt tasai žmogus nueis.
Bet vėl pasigirsta beldimas, tik jau stipresnis.
- Mege, - pasigirsta balsas kitapus durų. - Mieloji, ar esate?
Pajuntu palengvėjimą atpažinusi gergždžiantį Amandos
balsą.
Išlipu iš lovos ir pereinu miegamąjį. Jaučiu, kaip po ant
įdubusio čiužinio išmiegotos nakties suskausta nugarą, todėl
susiraukiu, kai reikia atšauti skląsti ir atidaryti duris.
- Labas rytas, - pasako Amanda. - Atsiprašau, kad paža
dinau.
Ji stovi su jauna moterimi, kuri žvelgia į mane nutaisiusi
klausiamą šypseną. Ji trumpais spygliuotais plaukais - tamsiais
69
prie šaknų ir išbalintais galiukais, su įmantriais auskarais no

syje ir apatinėje lūpoje. Ji dėvi per didelį beisbolininko džem
perį ir ilgus šortus, dėl to atrodo kaip pankuojanti Amerikos
vidurinės mokyklos mokinė.
- Mege, čia Sonia - tau priskirta slaugytoja, - pasako ji
spausdama merginos ranką. - Ar galėtume užeiti?
- Na, taip, - atsakau ranka parodydama į kambarį. - Pra
šom užeiti. Atsiprašau, kad aš neapsirengusi. Nesuvokiau,
koks dabar laikas. Tikriausiai pramiegojau.
- Nesijaudinkite dėl to, - joms užėjus į vidų atsako Aman
da. - Džiaugiuosi girdėdama, kad jums šiąnakt pavyko išsi-*
miegoti. Kartais būna nelengva iš ligoninės sugrįžus į...
Ji ketino pasakyti „namus“, bet laiku nutilo.
Sonia šypteli, o Amanda eina atitraukti užuolaidų ir pra
deda kloti lovą.
- Malonu susipažinti, Mege, - pasako ji. - Gal galėčiau
mums išvirti arbatos? Aš dar jūsų nepažįstu, bet nekantrauju
susipažinti.
Ji kalba škotišku akcentu, o tai mane iškart sugrąžina į
vaikystę. Mano tėvai buvo iš Edinburgo, bet dar prieš man
gimstant persikėlė į Pietus, nes tėtis gavo darbą draudimo
įmonėje Sityje. Nuo tada mano motina pasiryžo iš darbinin
kų klasės škotų merginos tapti Londoną supančių grafysčių
klonu. Man atėjus į šį pasaulį, ši transformacija jau buvo įvy
kusi, bet jai susijaudinus ar dėl ko nors nusiminus, akcentas
kartais vis dar išlįsdavo, dėl toji nurausdavo iš gėdos. Niekad
nesupratau, kodėlji norėjo paslėpti savo tikrąją prigimtį. Man
visad atrodė, kad jos škotiškas akcentas darė ją išskirtinę - jis
buvo toks tikras ir šiltas. Tačiau pati motina visą savo suau
gusio žmogaus gyvenimą stengėsi elgtis visiškai priešingai.
- Mege, prisėskite, - pasakė Amanda iš po virtuvės stalvir-
šio išsitraukdama medinę taburetę. - Siek tiek svirduliuojate.
70
- Viskas gerai, - atsakau. - Tiesiog...

- Gal norėtumėte savo inhaliatoriaus?
Papurtau galvą.
- Gerai, gal jūs pirma išgerkite vaistus, o tada galėsime
pasišnekėti. Sonia, juk turite Megės tabletes? Gal paduokite
jas, o aš paruošiu arbatos.
Sėdžiu ant taburetės, kol Sonia nueina prie savo kuprinės
ir išima dėžutę tablečių bei butelį mineralinio vandens.
- Prašom, Mege, - pasako ji iš folijos išspausdama dvi pa
ilgas tabletes ir paduodama man.
Nuryju jas užsigerdama dideliu gurkšniu vandens.
- Labai gerai, - pasako Sonia paimdama iš manęs butelį ir
padėdama ant stalo.
- Prašom, Mege, - pasako Amanda paduodama man puo
delį arbatos.
Paimu šiltą puodelį ir laikau jį rankose. Arbata kvepia
rūgščiai.
- Taigi, - prabyla Amanda sėsdamasi ant taburetės prie
šais mane. - Mege, suprantu, kadjums dabar tikrai nelengva
ir nenoriu visko dar labiau sunkinti, bet reikia aptarti jūsų
išmokų situaciją.
Išgirstu, kaip man už nugaros Sonia gurkšteli arbatos.
- Deja, - tęsia Amanda, - tų nelemtų išmokų pervedimas
ilgai užtrunka, todėl reikia veikti greitai.
Man bežiūrint ji iš rankinės ištraukia krūvą lankstinu
kų. Jų viršuje raudonomis raidėmis užrašyta DPD - Darbo ir
pensijų departamentas.
-Taigi, Mege, - pasako Amanda duodama man vieną iš
lankstinukų, - įvertinomejūsų situaciją ir dėl savo sveikatos pro
blemų turite teisę gauti tai, kas vadinama universaliuoju kreditu.
Pažvelgiu žemyn į lankstinuką - ant jo nupieštas išsišie
pęs vyras neįgaliojo vežimėlyje.
- Taip pat turite teisę gauti paramą būstui ir, po to, kai po še
šių savaičių bus atliktas sveikatos įvertinimas, nedarbo išmoką.
Pakeliu akis į Amandą. Negi ji nesupranta, kad man visa
tai nerūpi?
-Jei apie viską atskirai, - sako ji nutęsdama žodžius, - pa
ramą būstui galėsite gauti...
Nesugebu sutelkti dėmesio į tai, ką ji kalba. Mano mintys
sukasi vien apie Elspetę. Matau jos persigandusį veiduką ir į
automobilio langą besidaužančius kumščius. Girdžiu, kaip ji
šaukiasi pagalbos ir maldauja, kad ją išleisčiau.
- Gana, - surinku, o mano rankos taip virpa, kad vos ne
išmetu arbatos.
Amanda nutyla ir išsigandusi pažvelgia į mane.
- Man nerūpi pinigai, - pasakau. - Noriu tik sužinoti, kaip
visa tai nutiko - kodėl mano mergytė buvo užrakinta automo
bilyje ir kur yra mano vyras. Prašau, ar galite padėti jį surasti?
Sonia sugriebia mano puodelį, kol šis dar nespėjo nukristi
ant grindų.
- Mege, prašau, - sako Amanda tiesdama į mane rankas. -
Nereikia taip nusiminti. Kaipjau sakiau, norime jums padėti.
- Norite padėti? - užrinku. - Ar galite man padėti susi
grąžinti dukterį? Juk žinote, kad ji nuskendo įkalinta auto
mobilyje. - Vėl pravirkstu nebegalėdama susivaldyti. - Taip
ir neturėjau galimybės su ja atsisveikinti. Mano vyras ją pa
laidojo, ojo niekas neranda... Negaliu...
Sonia nuleidžia akis ir žiūri sau į kojas, o Amanda pasi-
muisto ant taburetės. Priverčiaujas nejaukiai jaustis, bet man
tai nerūpi.
- Taigi, man nereikia jokių paramos būstui formų, - su
rinku. - Mums reikia... mums reikia policijos. Jie turi atlikti
rimtą paiešką. Dieve mano... negi nesuprantate? Man reikia
jį surasti. Privalote... privalote man padėti.
72
- Man labai gaila, Mege, - atsako Amanda. - Kad ir kaip

norėčiau, neturiu galimybės surasti jūsų vyro. Užtat galiu pa
sistengti, kad būtumėte tinkamai aprūpinta.
Netekusi jėgų vėl prigulu ant lovos. Nuo rėkimo skauda
plaučius. Pasitrinu krūtinę, bet skausmas tik dar labiau su
stiprėja.
- Tuoj jums atnešiu inhaliatorių, - pasisiūlo Amanda.
Ji nueina prie virtuvės stalo ir atidaro mėlyną vaistinėlę.
- Prašau, mieloji, - pasako duodama man inhaliatorių.
įtraukiu du didelius gurkšnius oro. Nuo šio veiksmo man ap
svaigsta galva. Susiimują rankomis, kad atgaučiau pusiausvyrą.
- Mege, jūs ne viena, - pasako Amanda pasilenkdama ir už
dedama man ant kelio ranką. - Puikiai suprantu, kad yra kur
kas svarbesnių dalykų nei pinigai ar namas. Netekote dukrelės.
Bet teks kaip nors su tuo susitaikyti ir dėl to mes taip pat no
rime padėti kuo galėdami. Luise veikia puiki paramos išgyve
nantiems sielvartą grupė. Galiu jus į ją užregistruoti. Gali būti
naudinga susitikti su tą patį išgyvenančiais žmonėmis.
Dar nesijaučiu tam pasiruošusi. Kaip galėčiau kalbėti
apie savo sielvartą, jei negaliu prisiminti, ką apskritai veikiau
tame automobilyje?
- Ne, - atsakau sėsdamasi. - Ačiū, to neprireiks.
- Suprantu, - atsako Amanda mesdama žvilgsnį į Sonią, -
tikrai suprantu, bet žinau, kad sunkiomis gyvenimo situaci
jomis buvimas tarp žmonių gali labai padėti.
- Deja, iš savo patirties galėčiau pasakyti priešingai. - Ži
nau, kad nemandagu taip kalbėti, bet nežinau, kaip jai paaiš
kinti. - Būdama tarp žmonių mažų mažiausiai jaučiu nerimą.
Kai sugaunu Sonios žvilgsnį, ji linkteli galva. Tikriausiai
ir ji panašiai jaučiasi.
-Amanda, galbūt paramos grupę vertėtų kuriam laikui
atidėti, - pasako Sonia. - Praėjo dar labai mažai laiko.
73
- Žinoma, - atsako Amanda jau nebe tokiu tvirtu balsu.

Sonia man už nugaros pradeda nuo grindų rinkti ir į tvar
kingas krūveles dėlioti drabužius.
- Štai, Mege, - pasako ji duodama man popieriaus lapą. -
Radau jį ant grindų.
Paimu jį ir prispaudžiu prie krūtinės.
- Pradėjau sudarinėti sąrašą, - pasakau Amandai. - Žmo
nių, galinčių žinoti, kur yra Šonas. Bet... neturiu galimybės
sujais susisiekti arba paieškoti apie juos informacijos, nes per
nelaimingą atsitikimą praradau savo telefoną.
- Manau, galime jums gauti telefoną, - atsako Amanda. -
Galbūt, kai vėliau eisi į miestą, Sonia?
- Žinoma, - atsako Sonia. - Tikriausiai tai bus koks nors
pigus telefonas su papildoma kortele, bet vis šis tas.
- Ačiū, - padėkoju jausdama besikaupiančias ašaras. - Jis
man labai praverstų.
- Nėra už ką, - atsako ji švelniai.
- Ačiū, Sonia, - pasako Amanda. - Deja, man jau teks
jus palikti, nes po penkių minučių turiu kitą susitikimą. Ir,
kol neužmiršau, palieku sąrašą numerių, jei prireiktų sku
bios pagalbos. Manasis pačiame viršuje. Jei manęs prireiktų,
skambinkit iš šių namų laidinio telefono.
Ji paduoda man sąrašą ir aš pasidedu jį ant lovos.
- Paliksiu judvi su Sonia. Ji jus nusives į banką pasitikrinti
sąskaitos. Regis, sakėte turinti nedidelę sumą atskiroje tau
pomojoje sąskaitoje?
Linkteliu galva.
-Ten esančių pinigų gali prireikti, kol gausite išmokas.
Paprastai tai užtrunka apie šešias savaites.
Mandagiai šypteliu, nors ir žinau, kad toje sąskaitoje yra
tik kiek daugiau nei du šimtai svarų. Neįsivaizduoju, ar man
jų užteks šešioms savaitėms.
74
- Kai sutvarkysite reikalus banke, reikės užsiregistruoti

darbo biržoje, - pasako Amanda. - Žinau, kad tai ne pats
maloniausias dalykas pasaulyje, bet šiuo metu svarbus kiek
vienas mažas žingsnelis. Ak, vos neužmiršau.
Ji atsega rankinę ir ištraukia kažkokią knygą.
- Tai palikote, kai jus išleido iš ligoninės, - pasako paduo
dama ją man. - Jūsų slaugė iš Intensyviosios terapijos sky
riaus atidavė ją Maikui, kad jums perduotų.
- Kas tai? - paklausiu imdama iš jos rankų knygą.
-Jie tai vadina Intensyviosios terapijos skyriaus dienoraš
čiu, - atsako Amanda. - Jį gauna kiekvienas šiame skyriuje
ilgiau išgulėjęs pacientas.
- Dienoraštis?
Paliečiu žvilgantį plastikinį viršelį ir pamatau viršuje juo
du tušinuku užrašytą savo vardą.
- Na, jie tai vadina dienoraščiu, bet tai panašiau į jūsų pa
latoje praleisto laiko aprašymą. Jie kiekvieną dieną jame ką
nors parašydavo apie jūsų būklės pasikeitimus.
-Jie?
- Intensyviosios terapijos skyriaus darbuotojai, - paaiš
kina Amanda. - Spėju, kad daugiausia Kler ir daktaras
Elmsas.
- Bet kam man jis dabar reikalingas? - paklausiu dėdama
knygą ant lovos.
- Manau, kai kuriems pacientams būna įdomu paskaityti,
kas vyko jiems būnant ištiktiems komos, - atsako Amanda. -
Bet ne visiems. Jūsų teisė rinktis, Mege. Paliekują, jei kartais
kiltų noras sužinoti daugiau.
- Ačiū, - pasakau, nors ir žinau, kad jos neskaitysiu. Ne
turiu jokio noro prisiminti tos vietos.
- Gerai, tada jau eisiu, - pasako Amanda. - Iki pasimaty
mo, Mege.
75
Kol Sonia palydi Amandą, sėdžiu ir žiūriu į savo sudarytą

vardų sąrašą. Ar kas nors iš šių žmonių gali žinoti, kur yra
Šonas, ar tik veltui švaistau laiką? Nors atsakymo į šį klausi
mą nežinau, bet esu tvirtai įsitikinusi, kad privalau jį surasti,
nesvarbu, kiek laiko ir pastangų tai pareikalautų.
15
Mums išėjus į gatvę, man ima pašėlusiai plakti širdis. Beveik

pietų metas ir Luiso pagrindinė gatvė pilna pirkėjų ir turis
tų. Sonia eina pirma, o aš seku paskui kaip nervingas vaikas
paskui mamą.
Po dešimties minučių sėdžiu kėdėje atviro tipo biure, o
kresnas jaunas vyras spuoguotu veidu, vardu Neilas, bando
sukurti mano sugrįžimo į darbą planą. Stebiu, kaip jis kažką
įveda į kompiuterį. Sonia laukiamajame, taigi tai turiu pada
ryti viena.
- Kokie būtų jūsų pagrindiniai įgūdžiai? - paklausia Nei
las staiga pakeldamas akis nuo klaviatūros. - Kokio darbo
turėtume ieškoti?
-Anksčiau dirbau administracinį darbą, - atsakau lėtai
tardama žodžius, kad spėčiau pagalvoti.
- Gerai, - atsako Neilas toliau barškindamas klaviatūra. -
Kokio lygio?
- Lygio? - paklausiu įsivaizduodama save stovinčią Voter-
lu biuro lifte, kylančiame į šeštą aukštą. - Na, daugiausia tai
buvo darbas registratūroje.
- Vadinasi, bazinio, - pasako Neilas linktelėdamas galva. -
Dėl kokios priežasties išėjote?
Sį klausimą jis perskaito iš ekrano.
77
- Pagimdžiau kūdikį, - paaiškinu. - Ir... nusprendžiau

nedirbti, kad galėčiau visą laiką jį prižiūrėti.
Nors pokalbio pradžioje šisjaunas vyras buvo informuotas,
kad mano vaikas miręs, įvesdamas šį atsakymą jis neparodo
jokių emocijų.
- Gimus Elspetei, mano vyras buvo pagrindinis šeimos
maitintojas.
- Taigi, kiek laiko nedirbate? - paklausia jis.
- Dešimt metų, - atsakau.
- Nedirbate jau dešimt metų?
Jaučiu, kad jis mane teisia.
- Taip, oficialiai nedirbau, - atsakau jausdama, kaip ima
prakaituoti kakta. - Bet rašiau knygą ir tikėjausi... - Nutylu
pamačiusi jo veido išraišką.
- Kokio darbo ieškote? - paklausia jis atsidusdamas.
Tuščiai į jį pažvelgiu. Negaliu net pradėti galvoti apie dar
bą. Tik noriu surasti savo vyrą ir dukrą.
- Registratorės? Klientų aptarnavimo?
Linkteliu galva ir jis kažką įveda į kompiuterį. Tada ant
stalo ima vibruoti jo telefonas. Jis greitai jį pagriebia ir išjun
gia. Stebėdama jį tai darant kai ką prisimenu: taip pat, kaip
šis jaunas vyras, sėdžiu prie savo stalo darbo kambaryje žiū
rėdama į ekraną ir suvibruoja mano telefonas. Žinau, kad tai
sapnų gaudyklės diena, nes priešais mane ant stalo guli siūlai.
Pajuntu, kaip suspurda širdis.
- Ponia Alan?
Pakėlusi akis pamatau, jog Neilas atitraukė rankas nuo
klaviatūros ir sėdi pasidėjęs jas priešais save ant stalo.
- Atsiprašau, - pasakau. - Man vis dar kyla sunkumų su
sikoncentruoti.
- Taip, matau, - atsako jis. - Taigi, dėl jūsų sveikatos pro
blemų gali praeiti šiek tiek laiko, kol būsite pripažinta dar
7*
binga. Po šešių savaičių bus atliktas įvertinimas, o kol kas štai

suvestinė, ką galite daryti.
Jis paduoda man popieriaus lapą su daugybe laukų.
- Kas dvi savaites turėsite ateiti pasirašyti. Šiandien bus
pirmoji jūsų pasirašymo diena, o po to turėsite ateiti kas an
trą antradienį. Dabar prašau pasirašyti šiuos du laukus for
mos apačioje ir šiandien bus viskas.
Paskubomis pakeverzoju savovardą ir grąžinu formas Neilui.
- Ačiū, - pasako jis. - Pasimatysime po dviejų savaičių.
Pašoku ant kojų ir stengdamasi neprarasti savitvardos
bandau kuo greičiau pereiti kontorą. Mintys sukasi tik apie
tai, kaip iš čia išeiti.
*
- Taigi, mes jau čia, - pasako Sonia po penkių minučių

sustodama prie banko.
Nelabai jos klausausi, nes stengiuosi dar ką nors prisiminti
apie tą telefono skambutį. Apskritai retai naudodavausi savo
mobiliuoju. Kas man galėjo skambinti?
- Mege, jūs pasirengusi?
Pakėlusi akis pamatau pažįstamą pastatą ir pajuntu, kaip
širdis nukrinta į kulnus. Beveik visą gyvenimą naudojausi šio
banko skyriaus paslaugomis ir žinau daugumos kasininkių
vardus. Čia dirba Sju, kuri mums parūpino paskolą, kai re
montavome namą; Vai - raudonplaukė velsietė, kuri, kiek
vieną kartą mums apsilankius, duodavo Elspetei čiulpiamą
miežinį saldainį; taip pat vadybininkė Ešli. Negaliu nė pa
galvoti, kad teks čia užeiti tokios būklės ir atsakinėti į klau
simus matant, kaip jos žiūri į mane su gailesčiu.
- Viskas gerai, Mege, - pasako Sonia. - Tai tik bankas.
Viskas užtruks vos kelias minutes, o aš būsiu šalia, jei pri
reiktų paramos.
79
Banke nedidelė eilė ir, mums belaukiant, žvalgausi, ar

šiandien dirba kas nors iš pažįstamų kasininkių. Pro gali
nio kabineto stiklinę sieną pamatau Vai, bet ji užsiėmusi su
klientu ir nesižvalgo. Apsidžiaugiu, nes neištverčiau, jei tek
tų paaiškinti, kas nutiko.
- Mūsų eilė, - pasako Sonia.
Pakeliu akis ir pamatau virš stiklinės pertvaros mirksint
žalią lemputę. Ten sėdi jauna moteris į netvarkingą kuodą
surištais plaukais.
- Sveiki, kuo galėčiau padėti? - klausia ji nuobodžiau
dama.
- Na, norėčiau pasitikrinti sąskaitos likutį, - pasakau stai
ga apsvaigus galvai ir stveriuosi prekystalio.
-Tai galite padaryti bankomate, - atsako mergina pa
rodydama į eilę mirksinčių aparatų prie tolimosios sienos. -
Nebūtina laukti eilėje, jei norite tik sužinoti likutį.
Man ima prakaituoti kakta ir išmuša karštis, nors čia gana
vėsu. Mergina tiriamai žiūri į mane.
- Atsiprašau, - pasakau. - Tiesiog man šiek tiek...
- Mege, ar gerai jaučiatės? - paklausia šalia manęs stovinti
Sonia. - Gal norėtumėte prisėsti?
Papurtau galvą.
- Ne, viskas gerai, - atsakau. - Tiesiog noriu kuo greičiau
tai atlikti.
- Ponia Alan ką tik išėjo iš ligoninės, - pasako Sonia pa
mačiusi suglumusią merginos veido išraišką. - Ji gulėjo In
tensyviosios terapijos skyriuje ir vis dar nekaip jaučiasi.
-Ak, atsiprašau, - atsako mergina. - Gal man pakvies
ti ką nors iš savo kolegų, kad su jumis pasikalbėtų? Turime
Klientų aptarnavimo skyrių su daugybe kėdžių. Galbūt taip
būtų patogiau, jei poniai sunku stovėti.
Ji visa tai sako Soniai, tarsi aš nebeegzistuočiau.
80
D I E N A , KAI J V Y KO N E L A I M Ė
- Einu pakviesiu savo kolegę Vai jums padėti, - pasako

mergina stodamasi.
- Ne, - rikteliu atsiremdama rankomis į prekystalį. - Tai
visai nebūtina. Nenoriu pridaryti problemų.
- Tai nepridarys jokių problemų, - atsako mergina.
- Ne, prašau. Viskas gerai.
- Gerai, - pasako ji giliai atsidusdama. - Jei norite pasi
naudoti bankomatu, jie štai ten.
- Aš negaliu, - pasakau jausdama, kaip svaigsta galva. -
Aš neturiu... turiu omenyje, kad nelaimingas atsitikimas pa
kenkė mano atminčiai ir neprisimenu savo PIN kodo.
- Mat kaip, - pasako mergina žiūrėdama į mane pri
merktomis akimis, tarsi būčiau nusikaltėlė. - Tada gal
turite kokį nors tapatybės dokumentą? Pasą arba gimimo
liudijimą?
- Ne, - atsakau. - Juos išmetė mano vyras.
Mergina išpučia akis.
- Tada, deja, negaliu jums padėti. Pagal saugumo reikala
vimus mums reikalingas tapatybės dokumentas.
Pasidaro per sunku ir aš susmunku, bet Sonia suspėja lai
ku mane sugauti. Išgirstu, kaip mergina kviečia pagalbą, o
po to - pažįstamą balsą.
- Mege, ar tai jūs?
Atsisukusi pamatau manęs link ateinančią Vai. Šonas
sakydavo, kad mudvi su Vai panašios, bet ji daug elegantiš
kesnė už mane. Skirtingai nei mano netvarkingi gaurai, jos
žvilgantys kaštoniniai plaukai tvarkingai nukirpti trumpai, o
akis dengia stilingi akiniai juodais rėmeliais. Nužvelgiu savo
skolintus drabužius, bet jau nebejaučiu gėdos. Jaučiuosi vis
kam abejinga.
- Kaip laikotės, Mege? - paklausia Vai uždedama man ant
peties ranką.
81
- Noriu pasitikrinti savo likutį, - pasakau šiek tiek šiurkš-

čiau, nei ketinau. - Nenorėjau pridaryti problemų, bet visus
mano daiktus...
- Ei, ramiau, nesijaudinkite, - atsako Vai pajutusi mano
susijaudinimą. - Eime į kokią nors ramesnę vietą ir galėsime
tai išsiaiškinti.
Ji duoda ženklą prie langelio dirbančiai merginai ir mu
dvi su Sonia nusiveda į nedidelį kambarį su stikline priekine
siena.
- Prašom prisėsti, - pasiūlo mums įėjus.
Sonia padeda man atsisėsti į kietą plastikinę kėdę, o pati
įsitaiso šalia.
- Taigi, - prabyla Vai atsisėdusi priešais mus. - Pirmiausia,
Mege, noriu pasakyti, kad labai užjaučiu - mes visi užjaučia
me - dėl mažosios Elspetės.
Linkteliu galva jausdama, kaip nuo besikaupiančių ašarų
akyse ima lietis vaizdas. Elspetei patikdavo banke. Kol lauk
davau eilėje pas kasininkę, ji vaikščiodavo po salę pasiklydusi
savo pačios mintyse. Jei dirbdavo Vai, ji Elspetei į ranką įdė
davo miežinį čiulpiamą saldainį ir paklausdavo, kaip sekasi
mokykloje.
-Ji buvo miela mergaitė, - pasako Vai nutraukdama mano
mintis. - Negaliu net įsivaizduoti, kaip turėtumėte jaustis.
- Prašau, ar galėtume... ar galėtume tiesiog patikrinti sąs
kaitą, - pasakau šluostydamasi akis. - Tiesiog... Man vis dar
labai sunku apie ją kalbėti.
- Žinoma, - švelniai atsako Vai. - Jei paduosite savo kor
telę, tuojau pat patikrinsiu.
Mudvi su Sonia tylomis sėdime, kol Vai kažką įveda savo
kompiuteryje. Po kelių minučių ji pakelia akis.
- Taigi, jūsų sąskaitos likutis yra 198,54 svarai.
- Aišku, - atsakau. - Ačiū.
82
D I E N A , KAI | VYKO N E L A I M Ė
Vai nusišypso, tarsi kažko sutrikusi. - Mes, na... pas mus

lankėsi policija, - pasakoji susidėdama ant stalo rankas. - Jie
klausinėjo apie jūsų vyrą.
Žinoma, - pagalvoju. Tai turėjo būti viena iš paskutinių
vietų, kur jis lankėsi. Tiesiai atsisėdu kėdėje ir stengiuosi nu
siraminti.
- Man sakė, kad jis iš savo sąskaitos išsiėmė visus pini
gus, - pasakau.
- Taip.
- Ar jis paaiškino, kodėl? Arba kur išvyksta?
- Deja, nežinau, - atsako Vai susirūpinusia veido išraiška. -
Sąskaitą uždarė mūsų direktoriaus pavaduotojas Džeimis. Jis
pasakė policijai viską, ką žinojo. Spėju, kad jei jūsų vyras
būtų ką nors paaiškinęs, Džeimis būtų apie tai užsiminęs.
-Jis... jis man melavo, - pasakau su ašaromis akyse. - Jis
sakė, kad namas priklauso mums, bet iš tiesų buvome tik
nuomininkai. O tada... kai buvau... ligoninėje, jis išsikraus
tė iš namų ir išmetė visus mūsų daiktus... visus Elspetės
daiktus. Aš viską praradau.
- Dieve mano, tai siaubinga, - pasako Vai. - Vargšelė.
Užsidengiu veidą rankomis bandydama paslėpti ašaras.
- Mege, gal eime įkvėpti oro? - paklausia Sonia.
Linkteliu ir leidžiu jai padėti man atsistoti.
Užjos stovi Vai ir žiūri į mus su neslepiamu gailesčiu. Tai
tiesiog nepakeliama.
-Turėjo būti nelengva, - pasako Sonia mums išėjus iš
banko. - Bet buvote tikra šaunuolė. O dabar gal kur nors
prisėskime atsikvėpti prieš eidamos atgal?
Jau žiojuosi atsakyti, kai kažkas patraukė mano žvilgsnį.
Kūną nukrečia šiurpas. Kitoje gatvės pusėje stovi moteris ir
žiūri tiesiai į mane. Tai Barbara, Beno motina. Ji labai paseno
nuo to laiko, kai paskutinį kartą mačiau, bet jos plaukai vis
83
N UA L A E L L WO O D
dar šviesūs ir susegti į kuodą, makiažas nepriekaištingas, o

drabužiai brangūs ir madingi. Noriu pabėgti, bet jau per vėlu,
nes ji eina mūsų link.
- Negaliu patikėti, - pasako ji priėjusi. - Vadinasi, jie tave
išleido?
- Sveiki, Barbara, - atsakau virpančiu balsu. - Kaip laikotės?
- Ne tavo reikalas, - atsako ji neapykantos perkreiptu vei
du. - Noriu sužinoti, kodėl tu apskritai vaikštai gatvėmis. Jie
turėjo tave uždaryti dar prieš daugybę metų.
- Mege? Ar viskas gerai? - paklausia Sonia atsistodama
tarp Barbaros ir manęs.
- Kas jūs tokia? - paklausia Barbara ir išplečia akis pama
čiusi Sonios aprangą.
-Aš Megės slaugytoja, - atsako Sonia karingai atstaty
dama krūtinę. - Ir nemanau, kad turėtumėte taip kalbėti su
žmogumi, kuris ką tik išėjo iš ligoninės. Ji dar nesijaučia gerai.
- Aš žinau, kad jai negerai, - atšauna Barbara įraudusiais
skruostais. - Jai negerai su galva.
“ Barbara, prašau... - pasakau nuo įtampos tvinksinčiais
smilkiniais.
- Slaugytoja? - pasako ji užversdama akis. - O dievai, aš
viską girdėjau. Bet juk tu visada slėpdavaisi už kitų nugaros?
Man bjauru vien prisiminti, nuo ko tau pavyko išsisukti. O
dabar vėl padarei tą patį. Vargšė mergaitė. Tu pavojinga, o
pavojingus žmones reikia uždaryti.
Jos akys dega neapykanta. Noriu prabilti, apsiginti nuojos
kaltinimų, bet negaliu ištarti nė žodžio. Tik leidžiu Soniai
mane nusivesti, o ausyse tebeskamba Barbaros prakeiksmai.
84
16
Brangi mamyte,
manpasakė, kad rytojpradėsiu eiti į naują mokyklą, bet baisu, kad

nieko nepažinosiu.
Zoja lanko mokyklą visai salia manosios.Ji sako, kadtai mokykla
blogiems vaikams. Paklausiau, arjai tenpatinka, betji tikgūžtelėjo
pečiais irpasigarsino muziką.
Tai rašydamaguliu lovoje ir taip nervinuosi, kad net dreba ran
kos. Bandžiaugalvoti apie džiaugsmingus dalykus, betjuos užgožia
Zojos muzika. Ant durų kabo mano uniforma. Ji atsiduodapelėsiais
ir drėgme, nes Žebenkštisją gavo iš labdarosparduotuvės. Šita uni
forma visapilka, išskyrus kaklaraištį - mėlyną sugeltonais dryžiais.
Net manobataiseni. Anksčiaujiepriklausėkitai mergaitei, betdabar
jijuos išaugo. Žebenkštis sakė, kad„dargalima avėti ir avėti1.
Norėčiau ką nors paskaityti, kad negalvočiau apie nemalonius
dalykus. Čiayra knygų, bet nieko gero, tik metraščiai ir knygos su
blizgučiais beišuniukais ant viršelio.
Zojavėlrūko. Turbūtšįvakarji surūkėvisąpakelį. Pasakiauapie
tai Žebenkščiai, betji tik nusijuokė irpasakė, kad Zojai negalioja
jokios taisyklės, kadir ką tai reikštų.
Na,jau bandysiu užmigti. Sapnuosiutave sutėveliu ir mūsųjau
kius namus visaširdimi tikėdamasi, kadpabudusi vėlbūsiusujumis.
Myliu tave.
85
17
- Štai, atsigerkit.
Sonia man paduoda butelį mineralinio vandens. Mudvi
sėdime ant suolelio mažoje šalutinėje gatvelėje, kiek atokiau
nuo pagrindinės gatvės.
- Ačiū, - pasakau paimdama butelį. - Man reikia tik šiek
tiek atsipūsti, kad atgaučiau jėgas.
- Žinoma, - pasako Sonia. - Neskubėkit. Klausykit, žinau,
kad tai ne mano reikalas, bet kas buvo toji moteris?
-Ji mano... vyro, kurį pažinojau, motina, - atsakau ir pa
darau pauzę, kad sureguliuočiau savo silpną kvėpavimą. - Jis
buvo vardu Benas.
-Ji atrodė velniškai ant jūsų supykusi. Kas nutiko?
- Kai buvome jaunesni, mudu su Benu buvome patekę į
bėdą, - atsakau nenuleisdama akių nuo gatvės, jei kartais vėl
pamatyčiau ateinant Barbarą. - Ir pasekmės buvo nekokios.
Nelabai noriu... Tai per daug skausminga.
- Viskas gerai, - atsako Sonia. - Neprivalote apie tai pasakoti.
Jums ir taip per pastaruosius keletą mėnesių teko daug išgyventi.
Na, aš ne viską žinau, bet Amanda man šiektiekpapasakojo apie
tai, kas nutiko. Turėtų būti siaubinga taip netekti savo dukrelės.
Pažvelgiu į Sonią. Ji atrodo geras žmogus. Mums taip be
sėdint staiga pajuntu stiprų norą nusimesti savo naštą ir šiai
86
nepažįstamajai iki smulkmenų papasakoti viską, kas iki šiol

man buvo nutikę: apie Beną, tą baisiąją vietą, savo mamą,
mudu su Šonu. Bet man dar nespėjus nieko pasakyti, Sonia
pakyla nuo suolelio.
- Nagi, eime namo.
Atsigulu į lovą ir susisupu į patalus. Kambarys atsiduoda ma

karonų padažu ir valikliu. Prieš išeidama Sonia mikroban
gų krosnelėje man pašildė jau paruoštą patiekalą, bet vien
pagalvojus apie maistą mane supykino, todėl jį išmečiau ir
išploviau dubenį. Nors maisto nebėra, kvapas liko.
Kažkas rakina gretimo kambario duris ir už sienos pasi
girsta prislopintas Hačinsono balsas.
- Štai jūsų dviejų lovų miegamasis. Bičiuli, man nerei
kia nieko aiškinti. Sulaukus mūsų amžiaus, kas daugiau
belieka.
Jis griausmingai nusijuokia, priversdamas mane krūpte
lėti. Tai man primena tą kitą vietą: jokio privatumo, kiaurai
sienas girdimi riksmai ir daugybė žmonių, iš kurių nė vieno
nepažinojau. Jaučiausi įkalinta ir vieniša.
Nors man pavyko ištrūkti, bet tas įkalinimo jausmas ma
nęs neapleido daugybę metų. Po viso to, kas nutiko, mano
tėvai nebenorėjo likti kaime, todėl išvyko iš Sasekso ir įsigijo
nedidelį vieno aukšto namą Kroidone. Atsigavusi apsigyve
nau pas juos ir sulaukusi dvidešimties dirbau įvairius parda
vėjos darbus - nuo sumuštinių parduotuvės Satone iki mote
riško apatinio trikotažo skyriaus Kroidono M&S parduotu
vėje. Nė viename iš jų ilgai neišsilaikydavau, nes pablogėjo
mano tėvų sveikata ir vėl užslinko tamsa.
Pirmiausia mirė tėtis. Kai man buvo dvidešimt šešeri, jį
ištiko širdies smūgis. Nebuvo jokių graudžių atsisveikinimų
ar dramatiškų paskutinių žodžių, kaip rodoma filmuose, jis
87
tiesiog susmuko prie savo darbo stalo. Jo šefas mums pa

skambino, bet, kai atvykome į ligoninę, jis jau buvo miręs.
Mama taip ir neatsitokėjo po tėčio mirties. Jai ir taip buvo
nelengva susitaikyti su tuo, jog teko išvykti iš Larkfildso ir
Sasekso, ir, nors vargšas tėtis labai stengėsi į tai pažvelgti tei
giamai, vieno aukšto Kroidono namelis kukliame užkampyje
negalėjo varžytis su gražiuoju Larkfildsu, Sasekso gamta ir
prabangiais Barbaros vakarėliais. Tačiau, kol tėtis buvo gyvas,
mama vis dar turėjo savo vaidmenį, kad ir kaip tai atrodytų
senamadiška. Ji ir toliau gamindavo ištaigingas vakarienes
ir pasipuošdavo pasitikdama jį grįžtantį iš darbo. Jam mirus,
ji tiesiog akyse sudžiūvo. Jos visas pasaulis sugriuvo, o vie
nintelis jai likęs žmogus buvo dukra, kurios ji daugybę metų
stengėsi išvengti. Nors gyvenome po tuo pačiu stogu, mama
vengdavo į mane net pažvelgti. Buvau žmogus, sugriovęs jos
gyvenimą, - dvidešimt kelerių metų našta, dreifuojanti nuo
vieno beviltiško darbo prie kito. Po tėčio mirties jai tapo dar
sunkiau būti šalia manęs. Man įėjus į kambarį, ji rasdavo
kokią nors dingstį išeiti. Kartais pro mudviejų miegamuosius
skiriančią sieną naktimis girdėdavaują verkiant - atrodė, kad
gilus, trūkčiojantis raudojimas sklinda iš pačių sielos gelmių.
Tai buvo tiesiog nepakeliama.
Tačiau tikrai nesitikėjau to, ką ji padarė. Ką tik buvau ga
vusi naują darbą patrauklioje pozicijoje draudimo bendrovėje
Londone. Uždirbdavau daugiau pinigų nei bet kada, ir man
patiko leisti laiką mieste, iš nykaus Kroidono reguliariai va
žinėjant į darbą pačioje Vest Endo širdyje. Biuras buvo įsi
kūręs Safstberio prospekte ir savo pietų pertrauką leisdavau
vaikštinėdama po kinų kvartalą ir stebėdama žmones. Po
užmiesčio tylos Londono triukšmas teikė malonų palengvė
jimą. Pirmą kartą po daugybės metų pajutau galinti leng
viau kvėpuoti ir niekas manęs neteisė. Kartais kitos biure
88
dirbančios merginos mane pasikviesdavo po darbo kartu iš

gerti. Keletą kartų nuėjau su jomis, bet niekad nesijausdavau
jaukiai. Man atrodydavo sunku būti tarp žmonių ir palaikyti
pokalbį, taigi dažniausiai po vieno gėrimo atsiprašydavau ir
eidavau į triukšmingą Soho rajoną arba Kovent Gardeną, kur
galėdavau ištirpti minioje. Daugumai toks gyvenimas atro
dytų liūdnas ir vienišas, bet tada man vienatvės reikėjo kaip
oro, nes tik taip galėjau apmąstyti viską, kas buvo nutikę. Il
gainiui namuose praleisdavau vis mažiau laiko. Mamos nuo
taika vis prastėjo ir man nesinorėjo kiekvieno vakaro praleisti
sėdint ant sofos, kol ji žiūrėdavo visokias kvailas televizijos
laidas. Taigi, į Vest Endą pradėjau važinėti ir savaitgaliais.
Kartais teatre pasižiūrėdavau kokį nors dieninį spektaklį, o
kartais tiesiog bastydavausi po parduotuves - bet kas geriau,
nei būti šalia mamos tame slegiančiame name. Sį trumpą
gyvenimo laikotarpį šiek tiek prašviesėjo nuo vaikystės ka
mavusios juodos mintys ir aš po truputį pradėjau tikėti, kad
galiu jaustis geriau. Galbūt tai suprato ir mama, o gal dėl to,
kad niekad nebūdavau namie, ji pajuto, kad mane praranda.
Nežinau ir niekad nesužinosiu, nes ji nesiteikė nieko paaiš
kinti. Kai radau ją susmukusią ant virtuvės stalo, šalia kūno
nebuvo jokio raštelio, jokių Aš tave myliu, jokių atsisveikini
mų - tik šaltas motinos kūnas be gyvybės ženklų, o šalia -
tuščia vaistų dėžutė.
Pardavus namą ir sumokėjus skolas bei kitus mokesčius,
man liko nedidelė pinigų suma. Už juos būčiau galėjusi įsi
gyti kokį nors kuklų būstą, investuoti į savo ateitį, bet niekas
manęs neišmokė elgtis su pinigais ir daugeliu atžvilgių vis
dar buvau naivi ir nesubrendusi keturiolikmetė. Taigi, užuot
įsigijusi kokią nors nuosavybę, keletą paskutinių metų iki
trisdešimtmečio praleidau be saiko išlaidaudama. Kirpda-
vausi prabangiuose salonuose ir apsipirkdavau Bondo gatvėje.
89
Pradėjau darytis makiažą ir nė nesusimąstydama nusipirk

davau kvepiančią žvakę už du šimtus svarų. Persikėliau į
Londoną ir mokėjau milžiniškus pinigus už mažyčio butelio
nuomą Batersio rajone. Žinoma, pigiau būtų buvę gyventi su
kambariokais, bet dėl savo ankstesnių patirčių nepasitikėjau
žmonėmis. Namai buvo mano priebėga, kur kas vakarą su
grįžusi galėdavau užsidaryti duris ir atsiriboti nuo pasaulio.
Dirbau įvairius administravimo darbus, paprastai registratū
roje, kur tarp atsiliepinėjimo į skambučius ir kavos virimo
galėdavau sėdėti ir skaityti romanus. Jaučiausi, tarsi vėl su
grįžusi į paauglystę, tik, užuot gulėjusi ant lovos ir skaičiusi
knygas, kad pabėgčiau nuo pasaulio, tą patį dariau sėdėdama
prie registratūros stalo. Viena iš mano šefių - maloni moteris,
vardu Helena, - kartą užtiko mane skaitančią romaną, nors
tuo metu turėjau svarbiai konferencijai paruošti susirinkimų
kambarį. Maniau, kadji iškels skandalą ir atleis mane iš darbo
už savo pareigų nevykdymą, bet ji prisėdo šalia ir paklausinė
jo apie mane, mano praeitį, kur užaugau ir lankiau mokyklą.
Kai pasakiau neturinti išsilavinimo, ji paragino sugrįžti į ko
ledžą, pavyzdžiui, pradėti studijuoti literatūrą ir taip išnau
doti savo pomėgį skaityti. Tačiau buvau per daug išsigandusi.
Norint tai padaryti, būtų tekę vėl prisiminti viską, kas įvyko,
atgaivinti viltis ir troškimus, kuriuos seniai buvau palaidojusi.
Dabar man norėjosi tik nuo visko atsiriboti sėdint prie dar
vieno nykaus registratūros stalo. Geriau gyventi atbukus, nei
leisti vėl sudaužyti man širdį. Bet tada sutikau Šoną ir viskas
pasikeitė. Jis ir Elspetė mane prikėlė naujam gyvenimui.
O dabar jų nebėra? Negaliu tuo patikėti.
Ant naktinio staliuko guli popieriaus lapas su mano vakar
sudarytu vardų sąrašu, bet Šono paieškos kol kas nevyksta,
kol negavau naujo telefono. Ketinome jį nusipirkti dar šian
dien, bet susitikimas su Barbara mane taip sukrėtė, kad ne
90
benorėjau likti mieste. Sonia sakė, kad gaus jį rytoj, - žadėjo

nupirkti pigiausią modelį, kokį pavyks rasti, bet net ir tokiu
atveju tų 198 svarų, kuriuos turiu sąskaitoje, ilgam neužteks.
Mintys apie praeitį sukėlė nerimą ir paniką. Reikia kaip
nors prasiblaškyti. Svarstau įsijungti televizorių, bet žinau,
kad nuo to pasijusiu tik blogiau. Tada žvilgsnis užkliūva už
dienoraščio, kurį paliko Amanda. Jis guli ant virtuvės stal-
viršio. Pakylu iš lovos ir nueinu į virtuvę. Įsipylusi stiklinę
vandens, įsistebeiliju į dienoraštį. Ar jį skaityti? Kyla tokia
pagunda, bet tada savęs paklausiu, kokia nauda iš to, kad pri
siminsiu įvykusias baisybes. Taigi, padedu jį atgal ant stalo ir
nešina stikline vandens sugrįžtu į lovą.
Kurį laiką guliu jausdama, kaip į kūną smelkiasi kamba
ryje tvyranti tyla. Užsimerkiu ir bandau užmigti, bet nesėk
mingai. Atsisėdusi pažvelgiu į dienoraštį. Atsikeliu iš lovos
ir eidama link virtuvės stalo sau pasakau, kad truputį pa
skaitysiu, o jei pasirodys per daug, padėsiu į šalį. Nešina juo
atsisėdu į kėdę prie lango. Pro užuolaidas prasiskverbia si
dabrinis mėnulio spindulys, nušviečiantis kambaryje virpantį
taką. Atvertusi knygą skaitau, kas nepažįstamu braižu para
šyta pirmame puslapyje.
Labas. Tikimės, kad šis dienoraštis jums padės ge

riau suprasti laiką, praleistą Intensyviosios terapijos
skyriuje.
2.0X7 m. gegužės X2 d. 2.1:47 vai. jus atvežė į
Viktorijos ligoninę Luise dėl skendimo sukeltą pa
darinių sveikatai. Dėl hipoksijos buvote praradusi
sąmonę.
Įsistebeiliju į sieną stengdamasi suvokti, ką visa tai reiškia.

21:47 val- Elspetėjau buvo mirusi. „Mirė vietoje“, - kaip teigė
91
daktaras Elmsas. Mirė vietoje. Stengiuosi apie tai negalvo

ti, bet negaliu sustabdyti prieš akis iškylančių vaizdų: mano
gražioji, brangiausia mergytė įkalinta automobilio gale, ne
galinti nei kvėpuoti, nei pabėgti. Tikriausiai ji šaukėsi manęs,
o aš nesugebėjau jos išgelbėti. Jos mama - žmogus, kuriuo
ji besąlygiškai pasitikėjo, - nesugebėjo jos išgelbėti. Maža
to, pati ją užrakinau automobilyje. Nepakeliama kaltė drasko
man krūtinę.
Prisimenu, kaip įsiutau, kai Šonas papasakojo, kas nuti
ko prie valyklos, kai Elspetė buvo septynerių. „Kaip galėjai
taip pasielgti? - šaukiau ant jo. - Kaip galėjai automobilyje*
užrakinti mūsų vaiką?“ Tačiau tai, ką tą dieną padarė Šonas,
nepalyginama su mano elgesiu prie upės. Tai atrodo tiesiog
neįtikėtina, juk visada netgi perdėtai ją saugodavau - uždė-
davau Elspetei šalmą važiuojant dviračiu ir puldavau į paniką,
jei pamesdavau ją iš akių prekybos centre.
Mudu su Šonu nuolat pykdavomės dėl tokios mano pa
ranojos. Jis sakydavo, kad taip ją saugodama darau Elspetei
meškos paslaugą ir kad ateityje ji man už tai nepadėkos.
Na, dabar jau nebebus jokios ateities.
Priešais tebeguli atverstas dienoraštis ir, nors mano
žvilgsnis toliau slysta puslapiu, negaliu galvoti apie nieką kita,
išskyrus Elspetę. Dar kartą perskaitau žodį „skendimas“, o
toliau seka pasakojimas apie tai, kaipjie bandė mano plaučius
apsaugoti nuo didesnės žalos ir kaip be mano žinios, bet su
„vyro leidimu“ atliko kompiuterinės tomografijos tyrimus.
Perskaičiusi apie atliktą tracheostomiją, paliečiu nedidelį
randą ant kaklo, kur buvo atliktas pjūvis, kad į trachėją būtų
galima įstatyti vamzdelį, ir man kyla noras rėkti iš visų plaučių.
Kol šie gydytojai ir slaugės kovojo už mano gyvybę, Els
petė gulėjo šaltame morge, o jai gyvybę atėmė sprendimas,
kurio nė neprisimenu.
92
Nebegalėdama toliau skaityti, leidžiu knygai nukristi ant

grindų, o kambarys iškart ima lietis nuo ašarų.
Svečių namuose tylu. Pro užuolaidas smelkiasi šviesa. Prie

lovos stovintis skaitmeninis laikrodis rodo 5:37. Išaušo rytas.
Guliu atsirėmusi į pagalvę galvodama apie tai, kaip norėčiau,
kad mano smegenys būtų panašios į Elspetės sapnų gaudyklę
ir prisiminimai negalėtų ištrūkti iš suraizgyto tinklo. Bet už
simerkusi matau upę. Elspetė pliuškenasi vandenyje ir brenda
vis giliau, kol pasiekia pečius. Tada ji sustoja ir švytinti iš
laimės pažvelgia į mane.
- Elspete, grįžk, - sušunku. - Prašau, angelėli, jau per gilu.
Ji kažką sako, bet nesuprantu nė žodžio. Garsas tarsi po
vandeniu, nors ji stovi priešais mane.
- Kas yra? - šūkteliu. - Nieko negirdžiu.
O tada ji dingsta po vandeniu, bet vos tikjos galva panyra,
išgirstu šnabždant man į ausį - taip arti, kad net jaučiu jos
šiltą kvėpavimą.
- Mamyte, grįžk namo, - sako ji. - Grįžk namo.
Prabundu negalėdama įkvėpti. Išlipu iš lovos ir einu į vir
tuvėlę atsigerti. Stovėdama prie kriauklės ir godžiai gerdama
ledinį vandenį nesiliauju galvoti apie savo sapną. Mintyse iš
kyla darbo biržoje aplankęs prisiminimas, kai man besėdint
prie stalo suvibruoja mano telefonas. Ar šis prisiminimas gali
būti iš tos pačios dienos, kai įvyko nelaimė? Nežinau. Tada
vėl išgirstu Elspetės žodžius ir pagaliau suprantu, ką jie reiš
kia. Ji teisi. Naivu tikėtis, kad gegužės dvyliktosios įvykius
prisiminsiu tūnodama šiame kambaryje. Jei noriu ką nors su
žinoti, privalau grįžti namo.
93
18
Trečiadienis, rugpjūčio 2 d.
Po trisdešimties minučių nusimaudžiusi ir apsirengusi išsiJ

ruošiu į Luiso autobusų stotį. Registratūroje dirbusiam ponui
Hačinsonui palikau raštelį Soniai. Parašiau jai, kad išėjau pa
sivaikščioti, nes noriu pabūti viena ir susivokti savo mintyse.
Padėkojau už vakar vakare ant virtuvės stalo paliktas dvi ko
deino tabletes ir pasakiau, kad į svečių namus grįšiu ne vėliau
kaip trečią valandą.
Laimė, pakeliui į miesto centrą gatvėse sutinku nedaug
žmonių. Vis dar jaučiuosi nusilpusi ir sutrikusi, todėl labai
bijau atsitiktinai susitikti ką nors iš kaimo ar mokyklos arba
dar blogiau - Barbarą. Užsimaukšlinu palto kapišoną, nulei
džiu galvą ir nepakeliu akių iki pat autobusų stoties.
Atėjusi į laukiamąją salę, stoviu ir skaitau tvarkaraštį. Jau
daugybę metų nevažiavau autobusu ir, dabar, kai mano galva
neveikia, perprasti tvarkaraštį man ne lengviau nei išspręsti
sudėtingą matematinę lygtį.
- Miela ponia, ar viskas gerai? - pasigirsta už manęs vy
riškas balsas.
Atsisukusi pamatau kone septyniasdešimtmetį vyrą su
laikraščiu po pažastimi ir polistireno arbatos puodeliu rankoje.
- Ačiū, viskas gerai, - atsakau vėl nusigręždama į tvarka
raštį. - Tiesiog skaitau.
94
Tikiuosi, kad mano intonacija jį atbaidys nuo noro megzti

pokalbį. Man vis dar kyla sunkumų kalbėti. Nors galvoje žo
džiai, kuriuos noriu pasakyti, skamba gerai, bet, pabandžius
ištarti daugiau nei porą sakinių, ima veltis liežuvis. Tikrai
nenorėčiau, kad šis nepažįstamasis imtų manęs gailėtis, bet
jaučiu jį tebestovint už nugaros.
- Kokio jums reikia autobuso? - paklausia jis liesdamas
mano petį.
Krūptelėjusi nuo šio prisilietimo, susigūžusi nevalingai
atšoku atgal.
- Ei, viskas gerai, - pasako jis išpūsdamas akis. - Neno
riu jūsų nuskriausti, tik pagalvojau, gal jums reikia pagalbos
susigaudyti tame nelemtame tvarkaraštyje. Jis toks neaiškus,
kad velnias galvą nusisuktų.
Jam draugiškai nusišypsojus, pasijuntu kalta, kad taip au
dringai sureagavau. Juk tai tik plepus pensininkas, o ne žu
dikas maniakas.
- Man reikia nuvažiuoti į...
Tuščiai į jį pažvelgiu. Koks to kaimo pavadinimas? Visiš
kai išgaravo iš galvos.
- Taip, mieloji? - paklausia jis švelniai.
- Hm... atsiprašau, aš... mano galvoje visiškai tuščia, -
atsakau. - Man reikia nuvažiuoti į... kaimą... kaimą, kur
gyveno Virdžinija Vulf.
- Aa, Rodmelį.
- Taip, - šūkteliu suplodama rankomis. - Rodmelį.
Kelis kartus sau tyliai pakartoju pavadinimą baiminda
masi, kad vėl neužmirščiau.
- Na, tai visai nesudėtinga, - pasako jis rodydamas pirštu
į tvarkaraštį. - Aš gyvenu netoliese. Jums reikalingas 123-ias
autobusas, vykstantis Niuheiveno kryptimi. Šešta stotelė bus
Rodmelis. Artimiausias turėtų atvažiuoti bet kurią minutę.
95
- Labai ačiū už pagalbą.

- Nėra už ką, mieloji. Turbūt ji jums labai patinka?
- Atsiprašau?
- Ponia Vulf, - paaiškina jis. - Spėju, kad į Rodmelį va
žiuojate pamatyti Vienuolio namo, kuriame ji gyveno?
- Na... taip... tikrai, - atsakau žvalgydamasi jam per petį,
ar dar neatvažiuoja autobusas.
- Į Vienuolio namą atvyksta daug gerbėjų, ypač per jos sa
vižudybės metines, - pasakojis gurkštelėdamas arbatos. - Kai
dirbau taksi vairuotoju, teko nemažai jų pavežti. Jie pradėda
vo nuo Luiso, tada važiuodavo į Rodmelį pamatyti namo, o•
po to į tą vietą, kur Sautiso upėje buvo rastas jos kūnas, kad
padėtų gėlių. Tikri keistuoliai - išblyškusiais veidais ir juo
dais drabužiais. Dauguma jų atrodydavo taip, tarsi seniai nie
ko burnoj neturėję. Bet jūs man atrodote gana normali.
Mandagiai nusišypsau, nors mintys sukasi vien apie tai,
kad tik kuo greičiau atvyktų autobusas ir galėčiau įgyvendin
ti savo sumanymą.
- Ačiū, - pasakau nueidama. - Jūs labai malonus.
- Ne veltui kadaise buvau taksi vairuotojas, - atsako jis
modamas laikraščiu. - Na gerai, mieloji, einu laukti savo
autobuso. Važiuosiu į Heivards Hitą aplankyti dukters. Lai
mingai ir gero kelio.
Nuėjęs atsisėda ant suolelio šalia stoties kavinės ir skaito
laikraštį, o aš lieku viena laukti 123-io autobuso. Stotis at
rodo gana niūriai ir ne ką pasikeitusi nuo tada, kai mudu su
Benu vaikystėje iš čia važiuodavome į Braitoną.
Atvažiavus autobusui, lange pamatau savo atvaizdą ir
prisimenu gražią nerūpestingą keturiolikmetę, kokia buvau
dar prieš įvykstant blogiems dalykams. Dabar atrodau kaip
tuščias kevalas - tarp skirtingų pasaulių įstrigęs moters vai
duoklis.
96
D I E N A , KAI | V YKO N E L A I M Ė
Autobusui sustojus, palaukiu, kol įlips du mokyklinukai ir

nusipirks bilietus, o tada užlipu laiptais.
- Taip, ponia? - paklausia vairuotojas - jaunas vyras smai
la barzdele.
Praveriu burną, kad pasakyčiau kaimo pavadinimą, kurį
pastarąsias keletą minučių sau tyliai kartojau, bet nepajėgiu
jo prisiminti.
- Kur norite važiuoti? - dar kartą paklausia vairuotojas ne
kantriai barbendamas pirštais į vairą.
- Atsiprašau, - pralemenu nervingai juokdamasi. - Man
visiškai iškrito iš galvos kaimo pavadinimas. Manau, kad jis
prasideda raide „D“.
Vairuotojas papurto galvą ir savo aparate suspaudo kažko
kius mygtukus.
- Parduosiu jums vienos dienos bilietą ten ir atgal, - pasa
ko jis, kol lenda ilgas kaip gyvatė baltas bilietas. - Su juo ga
lėsite išlipti bet kurioje šio maršruto stotelėje ir sugrįžti atgal.
- Labai ačiū, - pasakau ištraukdama bilietą iš aparato. -
Puiku.
Jau noriu nueiti, bet vairuotojas man šūkteli.
- Ei, jūs nesumokėjot.
Persigandusi apsičiupinėju kišenes - taip skubiai išlėkiau
iš svečių namų, kad neprisimenu, ar pasiėmiau piniginę. Su-
grįždama atgal prie vairuotojo išgirstu, kaip už nugaros juo
kiasi tiedu mokyklinukai.
- Atsiprašau, - pasakau pajutusi raminantį piniginės svorį
galinėje džinsų kišenėje. - Buvau užsigalvojusi.
- Iš jūsų keturi svarai, - atsako vairuotojas jau nekantres
niu balsu.
Atsegusi piniginę, randu dvi penkių svarų kupiūras ir de
šimtinę.
- Prašom, - pasakau vairuotojui į ranką įdėdama penkinę.
97
NUA L A E L L WO OD
Linktelėjęs paspaudžia savo aparate kažkokį mygtuką ir

duoda man grąžą - žvilgančią auksinę monetą.
- Ačiū, - pasakau imdama monetą ir įsidėdama į galinę
kišenę.
Užsivedus varikliui, svirduliuodama nueinu praėjimo
taku. Man užkliuvus už ant jo palikto sulankstyto vaikiško
vežimėlio, vėl suprunkščia tie patys paaugliai. Tyliai nusikei
kusi išsitiesiu ir nueinu į autobuso galą - kuo toliau nuo jų ir
nuo verkiančio kūdikio, sėdinčio priekyje su mama.
Mums išvažiuojant iš Luiso, pro langą pamatau nedidelį
baltą pastatą - Elspetės mokyklą. Ištempusi kaklą dairausi,
gal pamatysiu ką nors iš jos draugų, bet dar per anksti - iki
rytinio skambučio dar likusios kelios valandos. Įsivaizduoju,
kaip vėliau į savo suolus sėdasi vaikai - jiems niekas negresia.
Visi sveiki ir gyvi, išskyrus Elspetę. Tada užklysta neprašyta
mintis - o kad vietoje jos būtų žuvęs kuris nors iš jų.
Kai, už nugaros palikę mokyklą, išvažiuojame į užmies
tį, stengiuosi susikoncentruoti. Atrodytų, kad jos mokyklos
vaizdas ir kelionė pro šias vietas turėjo ką nors sužadinti, bet
galvoje visiškai tuščia.
Pro langą pamatau pažįstamą kelio ženklą: Ketonų namų
ūkis - tai Beno namai. Man užgniaužia gerklę prisiminus
prieš daugybę metų vykusį Barbaros vakarėlį - vakarą, kuris
visiems laikams pakeitė mano gyvenimą. Matau save, išsi
pusčiusią keturiolikmetę aptempta juoda suknele, su tėvais
einančią siauru kaimo keliuku. Matau žaidimų namelį vai
kams ir prie jo durų stovintį Beną. Girdžiu garsiai grojant
muziką, užuodžiu ore tvyrantį šleikštu marihuanos kvapą ir
nuo įkaitusių kūnų sklindantį prakaitą. Tada prisimenu Bar
baros žodžius - „Pavojingus žmones reikia uždaryti“- ir imu
drebėti. Galbūt ši mintis ne tokia ir gera. Galbūt man reikėtų
grįžti atgal.
98
Bet aš jau taip toli nuėjau. Negaliu dabar išsigąsti. Auto

busas sulėtina greitį. Tikriausiai jau nebetoli. Pažvelgusi pro
langą, pamatau kaimą. Aš jau čia. Sugrįžau namo. Einant
link išėjimo, iš baimės ir užplūdusio adrenalino ima svaigti
galva.
- Ačiū, - pasakau vairuotojui pasiekusi duris.
- Nėra už ką, - atsako jis. - Beje, ši vieta vadinasi Rodme-
lis. Ar jums čia ir reikėjo?
- Taip, čia.
- Štai, - pasako jis paduodamas man lankstinuką. - Paim
kite. Čia surašyti visi grįžimo laikai.
Tai tvarkaraštis, ant kurio aiškiai surašyti visų kaimų pa
vadinimai. Jaučiuosi tokia dėkinga, tarsi jis man būtų davęs
šimtą svarų.
- Ačiū, - pasakaujausdama, kaip akis ima graužti ašaros. -
Labai jums ačiū.
- Nėra už ką, - atsako jis nusijuokdamas. - Juk tai tik tvar
karaštis.
Tada jis paspaudžia mygtuką ir autobuso durys atsidaro.
Nedrąsiai kaip vaikas nulipu laiptais, tada išgirstu, kaip užsi
daro durys ir autobusas nuvažiuoja.
Kurį laiką stoviu stengdamasi suvokti, ką matau. Viskas
atrodo taip pat, kaip prieš tris mėnesius: dailūs titnaginiai
kotedžai, siauras kaimo keliukas ir užeiga, kur mudu su
Šonu vesdavomės Elspetę sekmadienio pietų. Jai patiko jų
ledų desertai ir pas juos gyvenantis storas oranžinis katinas,
vardu Arčis. Kai čia lankėmės paskutinį kartą, savininkas
pasakė, kad Arčis susikovė su lape ir jį teko siūti. Tada jis
pirštu parodė suolą baro gilumoje, ant kurio įsitaisęs mie
gojo vargšelis katinas. Jam ant kaklo buvo uždėtas plastiki
nis kūgis, neleidžiantis kasytis siūlių. Elspetė labai nusiminė
ir paklausė, ar galėtų savo maistą nusinešti pas Arčį. Ji visą
99
NUALA ELLWOOD
popietę praleido prisiglaudusi prie katino, maitindama jį žu

vies pirštelių gabaliukais.
Nusisuku nuo užeigos ir pradedu eiti nelygia, duobėta
žeme, kol priešais pamatau bažnyčią. Priėjusi arčiau, išvystu
jos vartus. Kažkas paliko juos neuždarytus ir jie sūpuojasi vė
jyje. Eidama jų link jaučiuosi it apsvaigusi, o akys peršti nuo
išdžiūvusių ašarų, tačiau priėjusi prie vartų sustoju. Kitapus
jų, tarp kerpėmis apaugusių antkapių, aiškiai matyti naujas
kapas. Jo antkapis baltas ir, nors neįžiūriu raidžių, iš daugy
bės violetinių gėlių, meškučių ir balionų atpažįstu, kieno jis.
- Ne, - šūkteliu užsidengdama rankomis burną. - Dieve
mano, ne.
Nusisukusi nuo vartų, klupdama pasileidžiu link pagrin
dinio kelio nelabai ką matydama pro ašaras. Negaliu to pa
daryti. Negaliu nueiti ir atsistoti prie to kapo. Negaliu at
sisveikinti su savo gražiąja dukrele nežinodama, kas nutiko
tą vakarą. Privalau sugrįžti namo - jei tai padarysiu, galbūt
mano galvoje tvyrantis ūkas prasisklaidys.
Mano namai vos kelių šimtų metrų atstumu nuo čia, ta
čiau kojos kaip švininės, tarsi kūnas norėtų mane sustabdyti,
kad ten neičiau.
Pasiekus kalvos viršų, apačioje, palei horizontą, driekia
si Daunso aukštumos - prisiverčiu eiti į priekį, kol pasiekiu
nuokalnę, ir pasuku kairėn. Ten plyti tankiai suaugę uosiai.
Upės dar nematyti, bet aš ją jaučiu. Artėjant prie vandens,
keičiasi oras - darosi drėgnas ir aitrus. Eidama miškeliu iš
girstu už nugaros kažką šnabždant, bet atsisukusi nieko ne-
pamatau, tik medžiai linguoja vėjyje.
Paspartinu žingsnį ir einu prie akmenų - Elspetės akmenų.
Jie jau priešais - šauniojo Sasekso riterio sero Edvino Cato ir
jo gražiosios ledi Vivjenos amžinojo poilsio vieta. Bent jau
taip juos įsivaizdavo Elspetė. Iš tiesų šie akmenys buvo tik
ioo
senų devynioliktojo amžiaus girnapusių liekanos, bet Els-

petės toks paaiškinimas netenkino. Šie akmenys turėjo būti
ypatingi, turėti gilesnę prasmę ir taip gimė sero Edvino ir
ledi Vivjenos istorija.
Pasiekusi akmenis, trumpam stabteliu atgauti kvapą prisi
mindama, kaip stovėdavau čia ištisas valandas laukdama, kol
Elspetė baigs kalbėti su savo seniai mirusiais draugais. Kar
tais ji atnešdavo gėlių ir ledi Vivjenos gimtadienio ar mirties
metinių proga padėdavo jas ant akmenų. Kartais mes pasida
rydavome pikniką ir ji palikdavo pyrago arba vaisių. Daugu
mai toks elgesys atrodytų keistas, bet Elspetė visuomet tokia
buvo.
Einu toliau ir netrukus pamatau tarp medžių kyšant jį -
gotikinį namą nuožulniu stogu ir ilgais rombo formos lan
gais, kurie beveik neįleidžia šviesos. Einant vingiuotu keliu
ku, namas trumpam dingsta iš akių. Abipus kelio augančios
gudobelės atrodo vis aukštesnės, todėl jaučiuosi taip, tarsi
įžengčiau į labirinto centrą. Darosi sunku kvėpuoti. Sustojusi
iš rankinės išsitraukiu inhaliatorių ir du kartus giliai įtraukiu.
Nurimus plaučiams, einu toliau. Šis kelias taip gerai pažįs
tamas, kad galėčiau nueiti užrištomis akimis, bet kartu jis
atrodo pasikeitęs, tarsi tapęs kita, sudėtingesne savo paties
versija. Dar už šimto metrų takas išplatėja ir prieinu vešliais
jovarais apaugusio įvažiavimo kraštą, kur pamatau prie vartų
prikaltą išklerusį medinį ženklą, ant kurio plonomis metali
nėmis raidėmis užrašytas pavadinimas: larkf ildsas .
19
Atveriu vartus ir nueinu įvažiavimo keliu. Kai pasiekiu namo

duris, rankos iš įpročio kišenėse ieško raktų. Tai natūralus
refleksas, juk prie šių durų stovėjau kokį tūkstantį kartų.
Užsimerkusi galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, kad tai visiškai
įprasta diena ir ką tik nuvežiau Elspetę į mokyklą. Įėjusi į
vidų, sudėsiu į indaplovę nuo pusryčių likusius indus, išsi-
virsiu puodelį kavos ir laiptais užlipsiu į savo darbo kambarį.
Tada ramiai sau sėdėsiu prie darbo stalo žinodama, kad Eis-
petė saugiai leidžia laiką mokykloje, kur mokosi ir žaidžia
su draugais. Ji neguli palaidota Sv. Petro bažnyčios kapinėse,
° gyva 1Tsveika laukia, kol 15:30 vai. jos atvažiuos pasiimti
mamytė.
Atsiremiu į medinį durų apvadą, kad atgaučiau pusiausvy
rą. Plaučiai tiesiog dega. Pažvelgus pro langą, namas atrodo
tuščias. Pasuku rankeną melsdamasi, kad durys atsidarytų,
bet jos užrakintos. Kai buvau paauglė, mama po lauke prie
durų stovinčiu lauramedžio vazonu palikdavo atsarginį raktą.
Apsižvalgau, bet nematau nei vazonų, nei raktų. Turbūt tik
rieji savininkai (regis, iš „B“raidės, jei gerai prisimenu) labiau
rūpinasi saugumu.
Pasitraukiu nuo durų ir apeinu aplink namą. Svetainės
užuolaidos užtrauktos ir pro jas nesklinda šviesa. Tolimaja-
102
me namo gale yra akmeninis arkinis įėjimas, vedantis į ne

didelį vidinį kiemą. Mudvi su Elspete vasarą mėgdavome
jame degintis, nes čia būdavo taip tylu ir ramu. Dabar ši vieta
apaugusi žolėmis ir nuklota sudžiūvusiais lapais, kurie per
vidinį kiemą einant į kitą namo galą čeža man po kojomis.
Pamačiusi sodą aikteliu. Kaip ir vidinis kiemas, jis visas
apžėlęs piktžolėmis. Išdraskytos ir daržovių lysvės, kuriose
mudvi su Elspete sodindavome morkas ir šparagines pupe
les. Ant tako mėtosi jų šaknys. Oras atsiduoda supuvusiomis
daržovėmis ir dar kažkuo gendančiu ir dulkėtu, bet negaliu
pasakyti, kas tai per kvapas. Tvyro nejauki tyla, girdėti tik
mano batų traškėjimas ant žvyrkelio. Tada pamatau šiltna
mį ir man suspaudžia širdį. Jo langai purvini ir suskilinėję.
Artėdama prie jo suvokiu, kad kažko trūksta. O ne, - su
šnibždu, - negali būti. Nebėra gražiosios medinės pavėsinės,
kurią Šonas pastatė tada trimetei Elspetei, vienintelis likęs
pėdsakas - išdegintos nudžiūvusios žolės kvadratas.
Apsisuku negalėdama tuo patikėti. Nepaisant to, kaip
siaubingai viskas atrodo, tai vis dar neįtikina. Beeidama
aplink namą į virtuvę jaučiuosi taip, tarsi bet kurią minutę
turėtų pasirodyti Šonas. Nusišypsos ir, padavęs man arba
tos puodelį, pasakys, kad visa tai tebuvo siaubingas košmaras.
Bet, kai prieinu virtuvės duris, mane pasitinka ne Šonas, o
sunki ir grėsminga tyla. Uždedu ranką ant gerai pažįstamo
metalinio skląsčio ir trukteliu jį į viršų. Durys pasiduoda ir
krūtinėje suspurda širdis. Jas atidariusi pasilenkiu į vidų ir
atšaunu durų apačią.
Įžengiu į savo virtuvę. Joje viskas atrodo taip pat - Rayburn
viryklė, juodos sijos, smiltainio grindys, bet kartu pajuntu
didžiulę tuštumą. Nebėra nieko, kas primintų Alanų šeimą.
Netgi oras kitoks - troškus ir sunkus, koks būna muziejų
ir senų bažnyčių rūsiuose. Kai apsipranta akys, po truputį
103
įžiūriu ir daugiau pasikeitimų. Nuimtas prie virtuvės spin

tos ant sienos garbingai kabėjęs Elspetės piešinių koliažas, o
vietoje jo pakabintas stačiakampis laikrodis. Nebėra ir virtu
vinio stalo, prie kurio sėdėdami Elspetė su Šonu meistravo
sapnų gaudyklę, o jo vietoje pastatytas nedidelis apvalus sta
liukas. Virtuvės spintoje, kur anksčiau buvo sukrauti visokie
mūsų rakandai ir niekučiai, dabar tvarkingai sudėtas mėly
nais ir baltais dryželiais išmargintas porcelianas.
Nuėjusi prie spintos, atidarau stalčių tikėdamasi pamatyti
Elspetės rankdarbių reikmenis, bet jis tuščias. Atidarau dar
keletą stalčių visu kūnu drebėdama iš skausmo ir sielvarto.
Kas galėjo taip pasielgti? Kas galėjo ateiti į mano namus ir
pašalinti visus mano mažosios mergaitės pėdsakus? Kaip Šo
nas galėjo tai leisti?
Tada už savęs ant akmeninių grindų išgirstu žingsnius ir
kažką garsiai įkvepiant:
- Ką, po velnių, čia veikiate?
Atsisukusi pamatau aukštą šviesiaplaukę moterį, kuri stovi
rankomis įsisprendusi į šonus. Jos veidas apvalus ir išblyškęs,
oda kone perregima, o didelės žalios akys įsmeigtos į mane.
- Ar ką nors pasakysite?
- Aš... aš norėjau...
Mano smegenys tiesiog atsijungia. Beviltiškai stengiuosi
sugalvoti, ką pasakyti, bet nesugebu pralementi nė žodžio.
- Tuoj iškviesiu policiją, - pasako ji išsitraukdama iš kiše
nės telefoną.
- Ne, - pasakau ištiesdama ranką. - Prašau to nedaryti.
Anksčiau gyvenau šiame name. Durys buvo neuždarytos ir...
klausykit, aš labai atsiprašau. Jau išeinu.
Jaučiu, kaip ji stebi mane svirduliuojant link galinių durų.
- Tai, kad anksčiau čia gyvenote, nereiškia, kad galite lyg
niekur nieko įsilaužti, - šūkteli ji pavymui.
104
Nieko neatsakiusi atšaunu durų skląstį ir skubu išeiti į lau

ką. Ji teisi. Kokį velnią sau galvojau? Man beskubant apeiti
namą, skausmas krūtinėje dar labiau sustiprėja. Galiu gal
voti vien apie savo mažąją Elspetę ir tuos tuščius virtuvės
stalčius. Nebeliko jokių pėdsakų, tarsi ji nė neegzistavo, tarsi
visa mūsų šeima - tik mano vaizduotės vaisius.
Pasiekusi įvažiavimą, pamatau prie namo stovintį tos mo
ters automobilį - raudoną sportinį modelį sulankstomu stogu.
Tikriausiai ji neturi vaikų - jis nepanašus į šeimos automobilį.
Bežiūrėdama į automobilį išgirstu verkiant Elspetę. Per jėgą
sodindama ją ant sėdynės pirštų galais pajuntu jos chalato
minkštumą. „Mamyte, aš nenoriu važiuoti, gal galėtume lik
ti namuose?“ Užuodžiu jai iš burnos sklindantį dantų pastos
kvapą ir švelnų jos levandų šampūno dvelksmą. Ji jau nusi-
maudžiusi ir pasiruošusi eiti miegoti, bet aš ją prievarta įso
dinu į automobilį. Girdžiu, kaip ji šaukia: „Ne, mamyte, ne.“
20
Brangi įnamytey
šįvakar tiek daug verkiau, kad net skauda.

Nenoriu čia likti.
Šiandien pradėjau lankyti naują mokyklą ir manji labai ne
patiko. Nuolatpasiklysdavau tame dideliamepastate su daugybe
painių koridorių ir laiptų.
Kai atėjau į klasę, mokytoja man liepė sėstis prie stalo salia
trijų kitų mergaičių. Jos visos buvo labai tvarkingai ir gražiai
apsirengusios, su blizgančiais kaspinaisplaukuose ir brangiais ba
tais. Man atsisėdus viena išjų pasakė: „Fuykas čia taip smirdi?“
Kitos mergaitėspradėjojuoktis, o tada visa klasėpuolė uostyti ir
raukytis. Iš savo suolo atsistojo vienas berniukaSy daug aukštesnis
už visus kitusy ir priėjo prie manęs. Jis prikišo savo veidą prie
manojo irpiktu šnypščiančiu balsupasakė: „Nevala.“Mokytojajį
apibarė ir liepėgrįžti į savo suoląybet visą rytą ir toliaugirdėjau
jį po nosimi burbant: „Nevala. Nevala.“Pabandžiau susitelkti
dėmesį įpamokąy kurty laimė, buvo mano mėgstama matematikay
bet akys taip pritvinko ašarųy kad skaičiai šokinėjo puslapyje ir
man buvo sunkujuos sugaudyti.
Per pertrauką viena truputį pasivaikščiojau. Galvojau apie
savo mokyklos draugus ir kąjie dabar galėtų veikti. Tikriausiai
žaidžia drakonus irfėjas. Aš visuomet būdavau drakonaSy nes
man jie labiau patinka. Kitos mergaitės būdavofėjos ir ašjas
106
D I E N A , KAI J VYKO N E L A I M E
vaikydavausi norėdama užkerėtu Kazin, kas dabar bus drako

nas. Mergaitės iš naujosios mokyklos nežaidžia tokių žaidimų.
/<wtiesiog stoviniuoja grupelėmis pindamos viena kitai kasas ir
bandoprie sienos atsistoti ant rankų. Siek tiekpastovėjaujas ste
bėdama, betjos nekreipė į manejokio dėmesio, todėl nuėjau ir
atsisėdau žaidimų aikštelėspakraštyje. Ant žemės ropojo boružė.
Prikišaupriejospirštą irji antjo užlipo. Nors ir kuteno, betga
lėjau apžiūrėtijos gražią taškuotą odą - tokią žvilgančią ir glot
nią. Tada prisiminiau dainą, kurią buvau išmokusi darželyje:
„Boruže, boružėle, skriski namo. Tavo namai dega, ovaikų nebė
ra.“Pradėjusiją dainuoti, pajutau smūgįpergalvą. Pakėlusi akis,
pamačiau aukštąjį berniuką iš mano klasės. Jis stovėjo ir spoksojo
į mane. »Žiūrėkit, - pasakėjis savo draugams. - Nevala kalbasi
susavim. “Išsigandau, kadjis į manepaleis dar vieną akmenį, bet
pasigirdo skambutis irpašokusi nubėgau į vidų.
Atėjus laikui eiti namo, visos mamosstovėjo išsirikiavusiosprie
mokyklos vartų ir akimirką įsivaizdavau tave, stovinčią tarpjų.
Bet taip nebuvo. Tada išgirdau kažką šaukiant mane vardu ir
pamačiau per gatvę iš savo mokyklos ateinančią Zoją. Tikriau
siai Žebenkštis liepėjai parvesti mane namo. Ji nieko nepasakė,
tik linktelėjo galva ir užsidegė cigaretę. Mums beeinantpajutau,
kaip akyse ėmė kauptis ašaros. Nenorėjau, kad Zoja pamatytų
mane verkiančią, todėlįbedžiau žvilgsnį į žemę irgalvojau apie
savo džiaugsmingus dalykus.
Myliu tave.
21
Išėjus pro vartus, bežingsniuojant siauru palei namą vedan

čiu keliuku, ausyse aidi Elspetės balsas. Tai trumpas, bet la
bai skausmingas prisiminimas. Ji buvo išsigandusi ir maldavo
manęs liautis. Jos plaukai buvo šlapi ir ji dėvėjo chalatą. Be
eidama bandau įsivaizduoti, koks nenumatytas atvejis galėjo
priversti savo pusnuogę dukterį sugrūsti į automobilį ir vėlų
vakarą išvažiuoti į barą. Bandau sudėlioti viską, ką žinau: ant
stalo suvibruoja mano telefonas; Šonas su Elspete sėdi prie
virtuvės stalo ir daro sapnų gaudyklę; Elspetė prašo manęs
nesegti jai saugos diržo maldaudama niekur jos nevežti. Ar
visi šie prisiminimai kaip nors susiję? Ar visa tai įvyko ne
laimės dieną? Neturiu į tai atsakymo ir jaučiuosi siaubingai
negalėdama nieko prisiminti.
Kai pasiekiu kelio galą ir pamatau priešais plytintį lauką,
nugara perbėga šiurpas. Šis žemės ruožas driekiasi nuo Ke
tonų namų ūkio iki Larkfildso. Šioje vietoje po pamokų su
sitikdavau su Benu ir, kirtę lauką, eidavome iki upės. Krūp
teliu prisiminusi du vienas prie kito palinkusius alksnius ir
tekančią upę.
Daugumai atrodytų beprotybė sugrįžti į vietą, kelian
čią tiek daug blogų prisiminimų, bet Larkfildsui visuo
met jaučiau ypatingą trauką. Gyvendama Londone nuolat
108
sapnuodavau šį namą, tarsi jis būtų neišspręstas galvosūkis.

Kai pamačiau, kad jis parduodamas, pamaniau, kad tai žen
klas. Mums buvo suteikta galimybė sugrįžti ir viską ištaisyti.
Ir keletą metų atrodė, kad mums tai pavyko. Gyvenant su
Elspete Larkfildse, blogus prisiminimus išstūmė geri. Jai
patiko aplinkinių žemių kraštovaizdis, kurį laikė savu ir čia
jautėsi saugiai.
Pasiekusi lauką, godžiais gurkšniais į veidą pučiant vėjui
ryju orą ir po truputį atleidžia krūtinę. Nusibraukusi nuo
akių plaukus, vėl pamatau Elspetės akmenis.
Pritupiu šalia didžiausio akmens, ranka perbraukdama jo
šiurkštų paviršių.
- Sveikas, Edvinai, - sušnibždu įsitaisydama ant žolės. -
Kaip šiandien sekasi?
Tada išgirstu, kaip vėjas atneša jos balso aidą.
- Čia ilsisi sero Edvino Čato, šauniojo Sasekso riterio, kūnas.
Prisiminus šiuos žodžius, suspaudžia širdį. Ji taip nuolat
sakydavo, kai priėjusi pievą pamatydavo šiuos akmenis. Jai
tai buvo taip pat natūralu, kaip pasisveikinti su šarka. Dabar
ji nutilo ir laukia mano atsakymo.
- O čia, - pasakau skausmingai atsistodama ir eidama prie
mažesniojo akmens, - guli jo mylimoji ledi Vivjena, gražiau
sia mergelė visame...
Taip ir nesugebu užbaigti sakinio, nes ant ledi Vivjenos
akmens pamatau sėdinčią Elspetę.
- Gražiausia mergelė visame Sasekse, - pratęsia ji iškel
dama į dangų rankas. Jos violetinė suknelė šviečia ant pilko
išmarginto akmens.
Žengiu prie jos jausdama, kaip dreba rankos.
- Elspete, - sušnibždu. - Ką čia veiki?
-Noriu pažaisti slėpynių, - atsako ji nušokdama nuo
akmens. - Pabandyk mane surasti.
- Ne, Elspete, sugrįžk, - šūkteliu, bet ji jau leidžiasi kalva

žemyn. - Prašau sugrįžti, brangioji.
Einu paskui ją nenuleisdama akių nuo šmėkščiojančios
suknelės, o ji greitai laksto tai į vieną, tai į kitą pusę ieškoda
ma, kur pasislėpti, bet mano kojos per silpnos ir nepavejujos.
Pasiekusi siaurą keliuką, vedantį atgal į Larkfildsą, pašaukiu
ją vardu.
- Elspete, nebenoriu žaisti. Prašau pasirodyti.
Tada pasigirsta veriantis klyksmas.
- Elspete, kas yra? Kas nutiko?
Sustoju ir klausausi. Sis garsas vėl pasikartoja, tikjau garsiau.
- Elspete, - sušunku. - Viskas gerai, brangioji, mamytė su
tavim. Aš tave surasiu.
Tada pažvelgiu į viršų ir pamatau ant ąžuolo šakos virš
manęs tupintį susišiaušusį varną. Jis pražioja snapą ir sukran
kia tokiu spigiu ir graudžiu balsu, kad atrodo tarsi verktų
vaikas.
- Ne, - rikteliu paukščiui. - Ne, ne, ne.
22
Išgirstu sucypiant stabdžius, trinkteli durelės, o tada ant

žvyro sugirgžda žingsniai ir kažkas man ant peties uždeda
ranką.
- Atsiprašau?
Elspete.
- Ar mane girdite? Ar jums viskas gerai?
Atsimerkusi pajuntu, kaip galvą ir nugarą perveria skausmas.
- Elspete? - sušnibždu. Bet tada priešais esantis veidas iš
ryškėja ir pamatau, kad tai ne Elspete, o suaugusi moteris,
kurią sutikau name.
- Ar nesusižeidėte? - paklausia ji tvirtu ir tiesmuku balsu.
Papurtau galvą ir bandau stotis.
- Neskubėkite, - pasako ji tebelaikydama savo ranką ant
manosios. - Noriu patikrinti, ar nesusižeidėte. Dieve mano,
kas nutiko jūsų rankų nagams?
Prisitraukiu ranką prie savęs.
-Buvau patekusi į automobilio avariją. Atsiprašau, man
reikia eiti.
Ji atsitraukia, o aš svirduliuodama atsistoju ant kojų. Aky
se šoka baltos švieselės ir aš ištiesiu į priekį ranką, kad iš
laikyčiau pusiausvyrą. Toji moteris skubiai prieina ir suima
mane už rankos.
m
- Eime, - pasako ji. - Nuvesiu jus atgal į namą. Jums rei

kia prisėsti ir atsigerti vandens, o aš patikrinsiu, ar jums vis
kas gerai.
- Ne, - atsakau nustumdama jos ranką. - Negaliu...
- Tada bent jau leiskite jus parvežti namo, - pasako ji pa
rodydama į automobilį, kuris matyti išlindęs ant įvažiavimo
tako plačiai atidarytomis vairuotojo durelėmis. - Kur gyve
nate?
- Klausykite, man viskas gerai. Tiesiog reikia kelių minu
čių, kad atgaučiau kvapą ir galėčiau pareiti.
- Negaliu jums to leisti, - tvirtai pasakoji. - Esu gydytoja
ir matau, kad tokios būklės negalite niekur eiti. Primygtinai
reikalauju jus parvežti.
Pažvelgiu į ilgą užmiesčio kelią, vingiuojantį iki pat kai
mo. Ji teisi. Tokios savijautos tikrai tiek nenueisiu. Nekenčiu
tokių situacijų, kai negaliu pati savimi pasirūpinti.
- Luise, - pasakau nudelbdama akis. - Gyvenu Luise. Štai
šiuo adresu.
Atsisegu rankinę ir paduodu suglamžytą svečių namų
brošiūrą.
- Supratau, - pasako ji suraukdama antakius. - O dabar
lipkite į automobilį ir aš jus parvešiu. Atsiprašau, nežinau
jūsų vardo.
- Megė Alan, - pasakau sekdama paskui iki automobilio.
- O aš Džulija, - pasako ji atidarydama man keleivio du
reles. - Džulija Maters.
Ji ranka parodo man lipti į automobilį. Žengiu žingsnį į
priekį, bet, vos įsikimbu durelių, širdis suspurda krūtinėje.
Vėl esu ant upės kranto ir iš visų jėgų laikausi įsikibusi į au
tomobilį. Girdžiu paniškus riksmus. Tai Elspetė. Ji įkalinta.
Mamyte!
Elspete. Ne!
112
- Mege, ar jums viskas gerai?

Atsisuku ir žiūrėdama į susirūpinusį Džulijos veidą kažką
prisimenu: raudonai apsirengusią figūrą.
Užsimerkiu ir kandau dar ką nors prisiminti. Rieda au
tomobilis. Klykia Elspetė. Kai atsisuku norėdama šauktis
pagalbos, švysteli kažkas raudono. Ar tai žmogaus figūra?
Ar tik mano vaizduotės vaisius? Susinervinusi papurtau gal
vą. Dar prieš sekundę šis prisiminimas atrodė toks ryškus, o
dabar išsisklaidė.
- Mege? Ar jums tikrai viskas gerai?
Pakeliu akis į Džuliją - dar vieną nepažįstamąją, kuri pa
deda man iš gailesčio.
- Viskas gerai, - atsakau įlipdama į automobilį.
Tačiau mums nuvažiuojant tebegirdžiu Elspetės riksmus.
- Ar mes čia?
Džulija sustabdo automobilį prie svečių namų. Pažvelgusi
pro langą, pamatau namo duris saugančius akmeninius liūtus.
- Taip, - atsakau ir vien pagalvojus apie tai, kad teks grįžti
į tą tuščią kambarį, suspaudžia širdį.
Atsisegu saugos diržą ir atidarau dureles. Kai ruošiuosi
atsisukti ir padėkoti už pavėžėjimą, pamatau ją lipant iš au
tomobilio.
- Palydėsiu jus į vidų, - pasako ji uždarydama dureles ir
užrakindama elektroniniu pulteliu. - Buvote praradusi są
monę. Prieš išvažiuodama noriu patikrinti, ar jums viskas
gerai.
- Tai tikrai nebūtina, man viskas gerai.
- Atleiskit, Mege, bet aš gydytoja, - pasako ji mums ei
nant takeliu. - Tai mano kraujyje.
Pažvelgiu į ją - kažkas jos veide mane traukia. Be to, jos
geros akys, todėl nusprendžiu ja pasitikėti.
NUA L A E L L WO OD
Nužvelgusi duris, ji atsisuka į mane.

- Ar turėtume pasibelsti?
- Ne, turiu raktą, - atsakau iš kišenės išsitraukdama di
džiulį ryšulį.
Atrakinu duris ir mudvi įžengiame į tamsų koridorių.
Laimė, registratūroje nieko nėra. Tikriausiai ponas ir ponia
Hačinsonai geria arbatą.
- Prašom čia.
Mosteliu ranka į priekį ir Džulija siauru koridoriumi nu
seka paskui mane į antru numeriu pažymėtą kambarį.
Atidarau duris ir įeinu į vidų.
- Užeikite, - pasakau atsisukusi į Džuliją.
Ji stovi tarpduryje keista veido išraiška.
- Išvirsiu arbatos, - pasakau vos vilkdama kojas į virtuvėlę.
- Ne, - atsako Džulija. - Jūs prisėskit, o aš išvirsiu arbatos.
Ji tai pasako tuo gydytojams būdingu balsu - ramiu, bet
įsakmiu - ir aš nusileidžiu. Stebiu, kaip ji užverda vandenį ir
ruošia arbatą, susiraukdama pamačiusi UHT pieno indelius.
- Prašom, - pasako ji prieidama prie manęs, sėdinčios ant
pintos kėdės prie lango, ir paduodama puodelį.
- Ačiū, - padėkoju delnais apglėbdama šiltą puodelį.
Ji prisėda ant kėdės priešais ir stebi mane gurkšnojančią
arbatą.
- Mege, noriu atsiprašyti, - pasako ji. - Už tai, kaip su
jumis kalbėjau namuose. Nežinojau, kad buvote patekusi į
avariją. Numanau, kad po tokio dalyko žmogus gali neįpras
tai elgtis... Būčiau buvusi supratingesnė.
Pastatau puodelį ant tarp mūsų stovinčio žemo kavos sta
liuko ir pasilenkiu į priekį.
- Labai atsiprašau, kad taip įsibroviau, - pasakau taip sti
priai sunerdama rankas, kad net išbąla krumpliai. - Nederėjo
taip elgtis, bet turėjau tam priežastį.
- Ir kokia toji priežastis? - paklausė ji.

Pažvelgiu žemyn į savo pirštus - ten, kur anksčiau buvo
nagai, dabar atvira apsilupusi oda.
- Mege?
- Norėjau prisiminti, - pasakau ir akys pritvinksta ašarų.
O tada išlieju viską - kad pabudusi sužinojau, jog Elspetė
mirusi, vyras dingęs ir kad namas, kuriame ji dabar gyve
na, anksčiau priklausė mums - visą graudžią istoriją. Baigusi
pasakoti, pakeliu akis į Džuliją ir pamatau, kad ji siaubingai
išblyškusi.
-Mege, - prabyla ji ranka užsidengdama burną. - Aš...
aš nežinau, ką pasakyti. Negaliu nė įsivaizduoti, kaip jums
turėtų būti sunku.
- Tikėjausi, kad grįžimas į Larkfildsą kaip nors padės, -
pasakau. - Maniau, kad galbūt ką nors suprasiu, bet iškilo tik
dar daugiau klausimų.
- Nežinojau šito, - pasakoji purtydama galvą. —Jaučiuosi
siaubingai, tarsi būčiau iš jūsų atėmusi namus.
- Iš kur galėjote žinoti? - atsakau. - Ir tai ne jūsų kal
tė. Dieve mano, juk man nesvarbus tasai namas. Vienintelis
man rūpintis dalykas - Elspetė.
Suduodu kumščiais sau per kelius. Atrodo, kad kambario
sienos ima mane spausti.
- Aš ją mačiau, - pasakau pro ašaras. - Ji buvo ant kalvos
prie akmenų. Tikriausiai kaip gydytoja netikite tokiais daly
kais, bet aš pažįstu savo mergytę ir ten tikrai buvo ji ir prašė
manęs ją surasti. Nuolat sapnuoju keistus sapnus, kuriuose
ji maldauja manęs jai padėti ir, tiesą sakant, niekaip negaliu
nusikratyti jausmo, kad... ai, nesvarbu.
- Ne, prašau pasakyti.
- Tiesiog nejaučiu, kad ji mirusi. Bent jau ne čia, - pasa
kau prispausdama prie pilvo kumštį. - Motina visada žino,
“ 5
NUA L A E L L WO OD
kai ji reikalinga savo vaikui, kai jis sužeistas ar jam gresia

pavojus, todėl ir aš turėčiau jausti, jei ji būtų mirusi. Turbūt
galvojate, kad esu pamišusi, bet, nepaisant to, ką man sako,
jaučiu, kad ji kažkur yra ir privalau ją surasti.
- Tai natūralu, - atsako Džulija. - Jūs vis dar bandote su
sitaikyti su netektimi ir tam prireiks nemažai laiko, gal net
ne vienų metų.
- Ne. Ne tik tai. Kai šiandien buvau pievoje, mačiaują prie
akmenų. Ji ten buvo... mačiau ją savo akimis.
- Tai gali būti sielvarto sukeltos pasekmės, - ramiu balsu
pasako Džulija. - Smegenys sukuria tai, ką norime matyti.
- Tai buvo Elspetė, - užrinku. - Man nerūpi, kad laikote
mane beprote. Žinau, ką mačiau.
- Mege, aš tikrai suprantu.
- Ne, nesuprantate, - atkertu. - Niekada nesuprasite to, ką
išgyvenu. Ar kada esate netekusi vaiko?
Ji papurto galvą.
- Žinoma, ne, - pasakau jausdama, kaip iš pykčio pa
šiurpsta oda. - Bet visi man nuolat kartoja, kad supranta -
gydytojai, slaugės, socialiniai darbuotojai, o dabar ir jūs. Tai
girdint norisi tik rėkti, kad nieko jūs nesuprantate ir niekada
nesuprasite.
Išvarginta savo emocijų protrūkio, susmunku kėdėje. Kurį
laiką į mane pažiūrėjusi, Džulija palinksta į priekį pakreipta
galva.
- Mege, jūs teisi, kad nežinau, ką reiškia prarasti vaiką.
Niekada nebuvau mama. Niekada nebuvau nėščia ir ne
gimdžiau. Net neįsivaizduoju, ką reiškia į šį pasaulį atvesti
naują gyvybę, laikyti ją ant rankų, rūpintis ja ir užmegzti
su ja tokį ryšį, kurio niekas negali nutraukti. Bet aš žinau,
ką reiškia netektis, nes, kai dar buvau visai kūdikis, mirė
mano mama.
116
- Ak, - pasakau šluostydamasi akis. - Labai užjaučiu.

- Žmonės man sako, kad tai ne tas pats, nes niekad jos
nepažinojau, - pasako ji tampydama už krašto švarką. - Ka
dangi niekad su ja nebendravau, negaliu jos netekties jausti
taip stipriai, kaip tas, kuris mamos neteko vyresniame am
žiuje.
Linkteliu galva ir trumpam pabandau įsivaizduoti, jog iš
gyveno Elspetė, o ne aš. Kokį skausmą jai tektų nešiotis visą
likusį gyvenimą.
- Bet visą laiką tai jaučiu, - tęsia Džulija. - Tą motinos
pavidalo tuštumą ir netektį. Visą gyvenimą ilgėjausi motinos
ir troškau tokio santykio, kokį turėjotejudvi su Elspete. Man
to be galo reikėjo.
- Man labai gaila, - sušnibždu. Ir man iš tiesų gaila. Tu
rėjo būti siaubinga augti be motinos.
- Na, - pasako ji išsitiesdama kėdėje ir atgaudama anks
tesnę rimtį. - Tiesiog norėjau pasakyti, kad kalbu ne tuščiai.
Bent iš dalies suprantu, ką jums tenka išgyventi, ir, jeigu leis
tumėte, norėčiau padėti.
- Kaip?
- Kaip sakiau, esu bendrosios praktikos gydytoja, - atsako
ji. - Dirbu dar neseniai, bet dėl to neišsigąskite. Mano ka
binetas yra čia, Luise, visai netoli pagrindinės gatvės. Neži
nau, kur jūs šiuo metu registruota, bet pasijusčiau geriau, jei
užsirašytumėte pas mane, ypač dėl to, kad tam tikra prasme
atėmiau iš jūsų namus. Esu nemažai konsultavusi pacientus,
kenčiančius nuo depresijos ir išgyvenančius sielvartą, ir ma
nau, kad galėčiau padėti, jei tik sutiktumėte. Žinoma, neįsi
žeisiu, jei vis dėlto atsisakysite.
- O, Džulija, - pasakau atsidusdama. - Žinau, kad norite
gero, bet joks kalbėjimas ar konsultavimas nesugrąžins man
Elspetės.
117
- Tai tiesa, bet, kaip pati sakėte, šiandien Larkfildse atsi

radote ne šiaip sau, o norėdama sužadinti to vakaro prisimi
nimus ir rasti atsakymų.
Linkteliu galva vėl prisiminusi tą švystelėjusią raudoną fi
gūrą, stovinčią ant upės kranto.
- O kaip jūsų vyras? Tikriausiai norite jį surasti?
- Žinoma, noriu.
- O norint tai padaryti, reikia, kad geriau pasijustumėte.
Ir ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. O kur jūs dabar esate
registruota?
- Em... Niuheivene.
- O dievai, nemažas kelias taip toli važiuoti pas gydytoją, -
atsako ji raukydamasi.
- Kai atvykome į Saseksą, kol Larkfildse vyko remontas,
iš pradžių buvome išsinuomoję kitą vietą, - pasakau prisi
mindama tuos keletą idiliškų mėnesių, kuriuos su Šonu ir
Elspete praleidome mažyčiame butelyje prie jūros. - Kai per
sikraustėme, likome pas tą patį gydytoją - nuvažiuoti mašina
ne taip ir toli.
- Suprantu, bet dabar viskas kitaip ir dėl jūsų ribotų ju
dėjimo galimybių, tikrai reikėtų ko nors arčiau. Luktelėkite,
tuoj kai ką patikrinsiu.
Stebiu, kaipji iš rankinės išsiima telefoną ir kažkojame ieško.
- Taigi, - sako pakeldama akis. - Oficialiai rytoj pradedu
darbą tik nuo vidurdienio, bet galiu jus užrašyti ryte kaip
skubų atvejį. Iš pat ryto pasikalbėsiu su registratore. Ar jums
tiktų dešimtą trisdešimt?
Linkteliu galva. Viskas įvyko taip greit, bet išėjus iš li
goninės mano gyvenimas jau ir taip primena nesibaigiantį
susitikimų maratoną, tai nesvarbu - vienu daugiau ar mažiau.
- Paliksiujums savo vizitinę kortelę, - taria Džulija. - Ant
jos rasite ir adresą.
118
Pasidedu kortelę ant stalo.

- Turiu pasakyti, kad atrodote daug geriau nei prieš tai, -
stodamasi pasako Džulija. - Jūsų veidas jau atgauna spalvą.
Jai nusišypsojus, man prieš akis vėl šmėkšteli ta pati rau
dona spalva. Klykianti Elspetė. Turbūt mano susijaudinimą
pajuto ir Džulija, nes šypsena išblėso.
- Mege? Kas nutiko?
- Nieko, - atsakau stodamasi nuo kėdės. - Tiesiog suskau
do nugarą. Palydėsiu jus.
- Gerai. Kai ryt ateisite, galėsiu apžiūrėti ir jūsų nugarą.
- Ačiū, - pasakau lydėdama ją iki durų. - Ir dar kartą dė
koju, kad parvežėte namo. Man tai tikrai daug reiškia, nes
tikriausiai sujaukiau jūsų dienos planus.
Man atšovus skląstį ir atidarius duris, atsklinda senų pri
kepusių riebalų tvaikas.
- Džiaugiuosi, kad galėjau kuo nors padėti, - pasako Džu
lija išeidama į drėgną ir šaltą koridorių. - Tada iki pasimaty
mo rytoj mano kabinete?
- Taip, - atsakau nusišypsodama iš mandagumo.
Džulija ketina dar kažką pasakyti, bet, nespėjus to pada
ryti, užjos nugaros išdygsta ponas Hačinsonas.
- Ponia Alan, - prabyla jis priekaištingai, - ar skaitėte in
formacinį paketą?
Pažvelgiu į jį sumišusi nesuvokdama, apie ką jis kalba.
- Atsiprašau, aš... - bandau atsakyti, bet jis mane perrėkia.
- Informaciniame pakete aiškiai parašyta, kad būtina už
registruoti visus lankytojus, - paaiškina jis gestikuliuoda
mas. - Iš kur man žinoti, kas per žmonės čia slampinėja?
Tokios taisyklės ir jūsų socialinei darbuotojai jau sakiau, kad,
jei jų nesilaikysite, turėsite išeiti.
- Atsiprašau, - įsiterpia Džulija atsisukdama į jį rankomis
įsisprendusi į šonus. - Kas jūs toks?
-Aš esu Frenkas Hačinsonas, - atsako jis žengdamas

žingsnį atgal. - Šių namų valdytojas.
- Aišku, o aš esu gydytoja Džulija Maters, - pasako ji, o
jos balsas nuaidi siauru koridoriumi. - Esu ponios Alan šei
mos gydytoja ir tai buvo suplanuotas vizitas į namus.
Ji gal dešimčia centimetrų už jį aukštesnė ir jis net susigū
žia nuo jos žvilgsnio.
- O, - pasako jis įtariai į mane žiūrėdamas. - Na, ji turėjo
man pasakyti. Man nepatinka, kai čia kas nors lankosi be
leidimo, bet, kadangi jūs gydytoja, šįkart atleisiu.
- Puiku, - atsako Džulija. - Ponia Alan išgyveno siau
bingą tragediją ir yra fiziškai labai silpna. Ji keletą dienų pa
gyvens jūsų „įstaigoje“, kol jai bus surasta nauja vieta, be to,
jums už tai neblogai moka, taigi, galėtumėte būti šiek tiek
supratingesnis, kol ji čia gyvena.
- Kaip sakiau, nežinojau, kad jūs jos šeimos gydytoja, -
teisinasi jis iškeldamas į viršų rankas. - Nenorėjau nieko
įžeisti. Beje, ponia Alan, kai sugrįšite, jūsų slaugytoja prašė
jai paskambinti šiuo numeriu.
Jis paduoda man popieriaus skiautę ir nuspūdina korido
riumi. Džulija nulydi jį žvilgsniu, o tada atsisuka į mane.
- Na ir šiknius, - pasako ji purtydama galvą. - Jis tikrai
turi rimtą sutrikimą.
- Kokį? - paklausiu.
- Mažo žmogelio sindromą, - kikendama atsako Džulija.
Tai juokingas komentaras ir seniau būčiau pasijuokusi
kartu, bet dabar vos išspaudžiu priverstinę šypseną.
- Na, man jau metas eiti, - pasako ji ir šypsena išblėsta. -
O jums derėtų pailsėti. Nereikia manęs lydėti, išeisiu pati.
- Viso, Džulija. Ir dar kartą ačiū.
Stebėdama ją nueinančią pajuntu keistą jausmą - trum
palaikį, bet stiprų. Ji mane išklausė, padėjo man ir tai padarė
120
nesielgdama globėjiškai. Jaučiausi, tarsi kalbėčiausi su drau

ge. Jai išėjus, pasijuntu skausmingai vieniša.
Uždarau duris ir sugrįžtu vidun. Lova vis dar nepaklota,
bet aš vis tiek krentu į sujauktą patalą. Užsimerkiu ir bandau
apmąstyti šiandienos įvykius, tačiau, kad ir kaip stengiuosi,
raudonai apsirengusi figūra išlieka tokia pat paslaptinga. O
kaip paaiškinti tai, kad mačiau Elspetę, - nejau Džulija teisi
ir mano smegenys sukuria tai, ką noriu matyti? Nesu tikra,
ką apie visa tai galvoti. Žinau tik tai, kad privalau aktyviau
ieškoti Šono. Kai Sonia rytoj atneš naują telefoną, paskam
binsiu visiems, kuriuos įtraukiau į savo sąrašą, o, jei ir tai
neduos rezultatų, vėl nueisiu į policiją. Jie negali taip visko
palikti.
Apsiverčiu ant šono ir stengiuosi nesileisti į prisiminimus,
tačiau begulėdama mintimis nuklystu į praeitas Kalėdas. Ar
tai kažkaip susiję su to meto įvykiais?
Visą gruodį Šonas dirbo viršvalandžius. Jo įmonė buvo ką
tik pasirašiusi svarbią sutartį ir visi nėrėsi iš kailio. Jis tiek
daug dirbo, kad kartais ištisas dienas nepamatydavo Elspetės
ir manęs. Pasikeitė ir jo elgesys - jis tapo nervingas ir men
kiausios smulkmenos jį išvesdavo iš kantrybės. Kartais pra
budusi naktį nerasdavaujo lovoje. Ryte jis man paaiškindavo,
kad vėlai grįžo ir nuėjo miegoti į kitą kambarį, kad manęs
nepažadintų. Žinau, kad turėjau neignoruoti tokių dalykų
ir su juo pasikalbėti, bet buvau užsiėmusi Elspetės reika
lais. Laukė daugybė mokyklos renginių: kalėdinis spektaklis,
šventinių giesmių koncertas, reikėjo dalyvauti kalėdiniuose
vakarėliuose ir nupirkti dovanas slaptojo Kalėdų Senelio žai
dimui. Ir, jeigu visiškai atvirai, tikriausiai tiesiog nenorėjau
pripažinti, kad galbūt turime problemų. Visa tai kulminaciją
pasiekė Kūčių vakarą. Šonas turėjo baigti darbus dvidešimt
trečią dieną, bet vėlų vakarąjis sulaukė viršininko skambučio,
121
prašančio ateiti ir rytoj. Maldavaujo to nedaryti ir priminiau,

kad per Kūčias žadėjome eiti į vaikišką kalėdinį vaidinimą
Luise ir Elspetė labai nusimins, jei jis neis kartu. Jis paža
dėjo, kad biure užtruks vos keletą valandų ir suspės grįžti
iki pasirodymo, tačiau kitą dieną trečią valandą vakaro jo vis
dar nebuvo namuose. Skambinau jam į mobilųjį, bet niekas
neatsiliepė. Siunčiau žinutes, bet ir į jas negavau atsakymo.
Galiausiai paskambinau į jo biurą. Atsiliepus registratorei,
paprašiau pakviesti Šoną, bet ji pasakė, kad tądien jo čia ne
buvo, ojo skyrius uždarytas Kalėdoms ir visoje įmonėje dirba
vos keletas darbuotojų. Nežinojau, ką apie visa tai galvoti, to
dėl stengiausi nustumti šias mintis į šalį. Nusivedžiau Elspetę
į kalėdinį vaidinimą, o, kai grįžome namo, paguldžiau ją į
lovą ir pradėjau pakuoti Kalėdų dovanas. Šonas namo parėjo
vidurnaktį. Kai jį užsipuoliau, pasakė, kad visa jo komanda
dirbo šefo namuose Ričmonde. „Gali jam paskambinti, jei
manimi netiki“, - rėkė jis. Abejojau, kad jo šefas apsidžiaugs
vidurnaktį per Kūčias sulaukęs skambučio, todėl pasielgiau,
kaip buvau įpratusi, ir tiesiog tyliai kankinausi. Kitą dieną
mudu su Šonu žiūrėjome, kaip Elspetė išpakavo savo dova
nas, valgėme kalakutą ir kalėdinį pudingą, gėrėme šampa
ną ir klausėmės šventinės karalienės kalbos. Per tas Kalėdų
atostogas Šonas nesitraukė nuo mūsų. Daug vaikščiojome po
Daunso aukštumas, pietaudavome kaimo kavinėje ir žaidė
me stalo žaidimus. Mudu su Šonu netgi mylėjomės - pirmą
kartą po daugybės mėnesių. Jis pasakė, kad mane myli, ir
atsiprašė. Taigi, kai po savaitės jis vėl sugrįžo į darbą, Kūčių
incidentas jau buvo pamirštas. Tiksliau, aš norėjau apie tai
užmiršti.
Iki dabar.
122
23
Brangi mamyte,
šiandien buvo keista diena. Pabudusi niekaip negalėjauprisimin

ti, kur esu, ir kurį laiką galvojauy kad visa tai buvo tik baisus
sapnas. Tada išgirdau Zoją keikiantis telefonu ir supratau, kadas
vis dar čia. Gulėdama lovojegalvojau apiesavo draugus ir senąją
mokyklą, kol liūdesio gniužulas mano krūtinėje pasidarė toks di
delisykadpasidarė sunku kvėpuoti. Tikriausiai springdama išlei
dau kažkokį garsą, nes Zoja iškart nušoko nuo lovos antro aukšto
irpalinkusi prie manęspaklausė, ar man viskas gerai. Atsakiau,
kadprastaijaučiuosi ir tikriausiai negalėsiu eiti į mokyklą.Ji kurį
laiką žiūrėjo į mane, opo to keistai nusijuokė irpasakė, kadjei
noriu čia išgyventi, geriau daryti, kaipjie liepia. Betji taipasa
kė maloniai, tarsi pasidalydama paslaptimi, kuri gali būti man
naudinga. Per pusryčiusji man įpylė stiklinę apelsinų sulčių ir
sviestu užtepė skrebutį.
- Jei sergi, tau reikia valgyti, - pasakėji. Irji buvo teisi, pa
valgiusi tikraipasijutau šiek tiek geriau.
Mokykloje stengiausi niekam nelįsti į akis. Laimė, kasdien
mokomės matematikos, taigi tiesiog sprendžiau uždavinius. Su
dėties uždaviniai čia lengvesni nei mano senojoje mokykloje, bet
aš to nesakiau. Tiesiog tyliai sėdėjau, oper pertrauką įsitaisiau
savo įprastoje vietoje tikėdamasi, kad niekas manęs nepastebės.
Bet tada atėjo berniukas, kuris aną dieną metė į mane akmenį,
123
irpradėjo į mane spardyti žemes. Paprašiaujo liautis, betjis ne

paklausė. Labai nusiminiau ir nubėgau į vidų. Mokytoja rado
mane sėdinčią drabužinėje. smarkiai verkiau, kad net
balsas drebėjo. Kaijai pasakiau, kad noriu savo mamos, ji mane
nuvedėpas mokyklos konsultantą.
Mokyklos konsultanto vardas Džefas. Jis barzdotas ir gana
storas. Kai atėjau įjo kabinetą, buvaujau šiek tiek nusiraminusi
ir nelabai norėjau kalbėtis, bet Džefas pradėjo manęs klausinėti
apie tai, kaipjaučiuosi ir kas mane nuliūdino. Tikriausiaijis no
rėjo, kadpapasakočiau apie tave, bet man nesinorėjogalvoti apie
tave arba savo liūdesį, nes tada tasai akmuo vėlprislėgs man krū
tinę ir bus dar sunkiaujį nuristi. Taigi, nusprendžiau nukreipti
kalbą irpradėjau klausinėti apiejį. Paklausiau, arjis kada nors
yra skrodęs žmogaus smegenis, irjis atsakė, kad ne. Oašpasakiau,
kad naivu tikėtis, kadjam pavyks įlįsti į kitų žmonių smegenis,
jei nėra niekadajų laikęs rankose. Jis nežinojo, ką į tai atsakyti,
todėl tiesiogpaklausė dar keleto klausimų, savo bloknote užsirašė
mano atsakymus ir aš išėjau.
Savo biologijos knygojeperskaičiau skyrių apie žmogaus sme
genis. Nusprendžiau, kadjei viską sužinosiu apie smegenis, gal
būt suprasiu, kas vyko tavosiose, kad nusprendei mane išsiųsti. O
tai supratus, galbūt manpavyks tave įtikinti manepasiimti.
Kai atėjo laikas keliauti namo, man beeinant pro mokyk
los duris, tasai berniukas, anksčiau sviedęs akmenį (jo vardas
Aleksas), nuplėšė man nuopeties kuprinę ir nubėgęs metėją savo
draugui šaukdamas: „Gaudyk nevalos kuprinę.“Jie nubėgo vartų
link, oašpaskuijuos. Žebenkštispasiustų, jei pamesčiau kuprinę.
Juospasivijusi, paprašiau grąžinti kuprinę. Aleksas nusijuokė ir
pasakė, kad manojuokingas balsas. Tada metėją savo draugui
sakydamas: „Saugokis blusų.“Tasai draugas metėjam atgal ir
ašpašokau bandydamają sugauti, bet praradau pusiausvyrą ir
parkritau. Jiepratrūkojuoktis ir ėmė skanduoti „nevala, nevala“.
124
Tada išgirdau kažką saukiant mane vardu. Pakėlusi akis, pama

čiau Zoją. Ji ėjo link mūsų ir atrodė supykusi. Tspradžių pama
niau, kadjipyksta ant manęs, bet tadaji sugriebėAleksą už kak
lo ir liepi atiduoti man kuprinę. Tiksliau, ji pasakė: „Tuojaupat
atiduokjai kuprinę arba suspardysiu tau galvą, mažas sūdžiau.“
(Atsiprašau už keiksmažodžius.) Zoja atrodė tikrai grėsmingai ir
Aleksas iškartpaleido kuprinę. Po tojiedu su draugupabėgo. Kai
padėkojau, ji tik gūžtelėjo pečiais ir mudvi tylėdamos parėjome
namo.
Norėjau, kad būtum laukusi manęsprie vartų, mamyte. Visa
širdimi to troškau. Imugalvoti, kadtikriausiai mane išsiuntei dėl
kokios nors labai svarbiospriežasties.
Šiaip ar taip, kai galėsi, prašaupasiimti mane iš čia.
Myliu.
24
Ketvirtadienis, rugpjūčio 3 d.
Mudviem pagrindine gatve einant į Riverdeilo kliniką, So

nia nesitraukia nuo manęs nė per žingsnį. Nors, jai šį rytą pa
sirodžius svečių namuose, patikinau, kad vakarykštė kelionė
į Larkfildsą manęs nenuliūdino, ji iš mano paburkusių akių
suprato, jog tai nepraėjo be pasekmių.
- Ar tikrai to norite? - paklausia ji, kai pasukame į siaurą
šoninę gatvelę ir priešais išnyra gydytojo kabineto iškaba. -
Mano nuomone, tai, kad toji gydytoja gyvena jūsų buvusiuo
se namuose, gali sunkinti jūsų sveikimo procesą, Mege. Juk
ji nuolat jums primins skaudžius dalykus.
Kai prieiname automatines stiklines duris, stabteliu pra
leisti moterį su vežimėliu.
- Suprantu, ką turite omenyje, Sonia, - pasakau mums
įėjus pro duris ir atsidūrus dideliame laukiamajame. - Bet
Džulija man patinka. Jaučiu, kad ji supranta, kaip jaučiuosi.
Be to, man reikia vėl atsistoti ant kojų. Turiu būti stipri, jei
noriu bent jau pabandyti išsiaiškinti, kas nutiko.
Sonia linkteli ir mudvi prieiname registratūrą.
- Luktelėkite, - vien lūpomis ištaria registratorė iškelda
ma ranką. Ji kalbasi telefonu.
Nusišypsau ir atsisuku į Sonią.
- Ar pavyko gauti telefoną? - paklausiu.
126
- O, šūdas, visai iškrito iš galvos, - susiraukdama atsako

Sonia. - Atsiprašau. Šį rytą susivėlinau, o dar mano kamba
rio draugė buvo užėmusi vonią. Žinote ką, gal mes galėtume
jį nusipirkti pakeliui namo?
- Būtų puiku.
- Taigi, damos, - pasako registratorė padėdama telefoną. -
Atsiprašau, kad teko laukti. Kuo galėčiau padėti?
- Atėjau pas Džuliją, tai yra daktarę Maters, - pasakau.
- O kuo jūs vardu?
- Megė Alan.
Žiūriu, kaip ji įveda mano vardą į kompiuterį ir papurto
galvą vėl suskambus telefonui.
- Štai, radau, - pasako ji. - Dešimt trisdešimt jums pa
skirtas vizitas pas daktarę Maters skubos tvarka. Ji pati jus
užregistravo. Ar gerai suprantu, kad tai jūsų pirmas apsilan
kymas?
- Taip, - atsakau. - Daktarė Maters sakė, kad...
-Jokių problemų, - pertraukia mane registratorė vėl
suskambus telefonui. - Kol laukiate, paprašysiu užpildyti šias
formas.
Ji paduoda manjuodą segtuvą suvioletine ir balta formomis.
- Štai rašiklis, jei reikia, - pasako ji paduodama juodą tu
šinuką. - Gydytojos Maters laukiamasis štai ten. Prisėskite ir
ji netrukus jus priims.
- Ačiū, - atsakau, bet mano žodžius nustelbia vėl suskam
bęs telefonas.
Sonia mane palydi prie sėdimų vietų salės kairėje. Mums
prisėdus, nužvelgiu aplink esančius žmones: pagyvenusi mo
teris skausmingai ištinusiomis kojomis, jaunas dvidešimt
kelerių vyras subintuota ranka, mama, ant kelių besimuis
tančiam raudonskruosčiam mažyliui skaitanti nudriskusią
knygą kietais viršeliais.
127
-Jam kalasi dantys, - pasakau Soniai, kuri pastebi, jog

žiūriu į vaiką.
- Iš kur žinote?
- Žiūrėkit, - pasakau ir mums bežiūrint jis griebia knygą
ir puola ją graužti kaip bebras.
- Kai Elspetei kalėsi dantys, jai labai skaudėjo, - pasa
kau. - Prisimenu, kaip laikydavau jai prie veido prispaudusi
sušalusių pupų maišą. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris nu
malšindavo skausmą.
Akys pritvinksta ašarų, bet pradedu mirksėti, kad ne
pravirkčiau. Nurijusi ašaras, sutelkiu dėmesį į registracijos
formą. Pirmoje eilutėje reikia nurodyti savo šeiminę padėtį:
Ponas/Ponia/ Panelė. Apvedu žodį „Ponia“, bet mano ranka
taip dreba, kad išmetu rašiklį ant grindų.
- Aš paimsiu, - pasako Sonia pasilenkdama.
- Atsiprašau. Regis, mano rankos atprato naudotis rašikliu.
- Klausykit, gal jūs man pasakykit atsakymus, o aš užpil-
dysiu? - pasiūlo Sonia paimdama man nuo kelių segtuvą. -
Nagi, ką mes čia turim. Gimimo data?
- 1974 03 10, - atsakau apsidžiaugusi, kad bent tai atsimenu.
- Aha, ir jūs Žuvys, - pasako Sonia. - Aš gimusi penkio
liktą.
Ji šypteli ir toliau pildo formą.
- Buvusi pavardė?
- Karington.
- Namų adresas?
- Larkfildsas, Rodmelis, Saseksas, R...
- Manau, čia prašo dabartinio adreso, - pasako Sonia. -
Šiuo atveju - svečių namų. Nesirūpinkit, šitą užpildysiu pati.
Turiu adresą telefone.
Ji išsitraukia telefoną, bet, dar nespėjus surasti adreso,
kažkas pašaukia mane vardu.
1 28
Pakėlusi akis pamatau priešais esančio konsultacijų kabi

neto tarpduryje stovinčią Džuliją. Ji vilki melsvą kostiumą su
kelnėmis, avi žemus smailiakulnius ir labiau primena super-
modelį nei bendrosios praktikos gydytoją.
- Mege, - pasitinka ji mane plačiai šypsodamasi. - Pra
šom užeiti.
Atsisuku į Sonią, kuri taip pat atsistojo.
- Dar nebaigiau pildyti formos, - pasakau Džulijai.
- Nesijaudinkit, galėsit tai padaryti po konsultacijos.
- Mege, ar norėtumėt, kad užeičiau kartu? - paklausia Sonia.
- Ne, viskas gerai, - atsakau. - Tikriausiai bus geriau, jei
tai padarysiu viena.
- Gerai, - atsako Sonia. - Bet būsiu čia, jei manęs prireiktų.
Šypteliu ir nuseku paskui Džuliją į kabinetą.
- Prašom prisėsti, Mege.
Ji parodo į priešais jos stalą įspraustą medinę kėdę aukšta
atkalte. Prisėdusi apsižvalgau aplink. Kambarys baltas ir ne
apkrautas, o ant kiekvienos sienos vienodame aukštyje kabo
kažkokie medicininiai plakatai. Jie primena Kryžiaus kelio
stotis.
- Taigi, kaip šį rytą jaučiatės? - paklausia ji gyvai, sėsda
masi prie stalo.
- Gerai, - atsakau. - Ką tik išgėriau rytinę kodeino dozę,
taigi raumenų skausmas atslūgo... bent kol kas. O eidama
čia turėjau kelis kartus sustoti, kad pasinaudočiau inhaliato
riumi.
Ji linkteli ir kažką įveda savo kompiuteryje.
- O kaip emocinė savijauta? - paklausia ji atsilošdama kė
dėje ir sukryžiuodama rankas. - Kai vakar kalbėjomės, atro
dėte gana prislėgta.
-Jaučiuosi sutrikusi, - atsakau. - Mano emocijos labai ne
stabilios.
129
- Aišku, —švelniai pasako Džulija. - Na, tai normalu.

- Tikrai? Nes man pačiai mano psichinė būsena toli gražu
neatrodo normali. Žinote, kai išėjote iš svečių namų, į kam
barį sugrįžau pasiryžusi sustiprėti, surasti Šoną, bet šį rytą...
tai atrodo taip sunku.
Ir, tai pasakiusi, pravirkstu didelėmis graudžiomis ašaro
mis. Džulija man paduoda dėžutę popierinių servetėlių ir aš
išsitraukiu didelę saują.
- Ačiū, - pasakau pasikūkčiodama.
- Viskas gerai. Paverkit.
Nusišluostau akis ir pabandau nusiraminti.
- Ar jau galime tęsti? - paklausia Džulija.
Linkteliu.
- Gerai. Taigi, šiandien iš pat ryto man atsiuntė jūsų li
gos istoriją ir jau beveik viską perskaičiau. Kaip suprantu, po
dviejų savaičiųjūsų laukia pirmas apsilankymas ligoninėje po
išleidimo?
Linkteliu.
- Tai gerai, - pasako ji. - Nors, sprendžiant iš paskutinių
kompiuterinės tomografijos tyrimo rezultatų, jūs tikrai la
bai sparčiai taisotės. Jūsų smegenys funkcionuoja normaliai,
nors ir nustatytas nedidelis kaktinės skilties sutrenkimas, o
tai paaiškina trumpalaikį atminties praradimą. Paskutinėje
rentgenogramoje, atliktoje prieš jus išleidžiant iš ligoninės,
matyti nedidelių įdrėskimų plaučiuose, nors labiau tikėtina,
kad juos galėjo palikti kvėpavimo vamzdelis. Jie turėtų sugy-
ti per keletą mėnesių.
Instinktyviai susiimu už krūtinės.
- Ar šiuo metu jaučiate skausmą? - paklausia Džulija pa
keldama akis nuo kompiuterio ekrano.
- Ne didesnį nei paprastai, - atsakau. - Kaip sakiau, ilgiau
pasivaikščiojus ar susijaudinus, man ima skaudėti plaučius,
130
bet nuo to padeda inhaliatoriai. Išgėrus kodeino, raumenų

skausmas atslūgsta maždaug per dešimt minučių.
- Supratau. Raumenų skausmai nėra kažkas neįpras
to žmogui kelias savaites praleidus Intensyviosios terapijos
skyriuje. O plaučius atidžiai stebėsime, kad matytume, kaip
jie atsinaujina. Kai lankysitės ligoninėje, jums bus atlikta dar
viena rentgenograma, kurioje pasimatys bet kokie nukrypi
mai nuo normos. Kitais atžvilgiais atrodo, kad fiziškai jūs
tikrai sėkmingai sveikstate.
Pažvelgiu žemyn į savo pirštus. Oda jau atauginėja. Ji ro
žinė ir susiraukšlėjusį, kaip naujagimio. Man sukyla pyktis -
kai mano kūnas, oda ir ląstelės regeneruoja, mano gražioji
dukrelė pūva kape.
- Vis dėlto man didesnį susirūpinimą kelia jūsų psicholo
ginė būklė, - pasako Džulija.
Pakeliu akis - ji pasirėmusi ranka smakrą žiūri į kompiu
terio ekraną.
- Mege, - pasako ji atsisukdama į mane. - Jei nepriešta
rausite, norėčiau užduoti keletą klausimų.
- Kokių klausimų?
- Tik nereikia išsigąsti, - pasako ji šypsodamasi. - Nieko
baisaus, tai tik viena iš sveikatos patikrinimo dalių.
- Atsiprašau. Regis, nerimas jau tapo mano nuolatine būsena.
Džulija linkteli ir, prisitraukusi kompiuterio klaviatūrą,
pradeda kažką rašyti.
- Pastebėjau, kad jums dažnai virpa rankos, - pasako ji
nepakeldama akių.
- Taip, - atsakau susidėdama rankas ant stalo delnais že
myn. - Taip yra nuo pat mano pabudimo.
- Tai gana dažnas reiškinys patyrus hipoksiją, - pasako
Džulija. - Nors jūsų kompiuterinės tomografijos atvaizdai
rodo, kad smegenys beveik nepažeistos, tačiau nervai buvo
paveikti deguonies trūkumo, kol buvote po vandeniu. Vis

dėlto man atrodo, kad jūsų rankų drebėjimas susijęs su emo
cine būsena. Taigi, mano manymu, tai gydyti reikėtų iš psi
chologinės, o ne fizinės pusės.
Pažvelgiu žemyn į savo rankas. Dabar jos nedreba, nes
laikau delnus prispaudusi prie stalo, bet žinau, kad vos pa
kėlus jos ir vėl ims drebėti. Atrodo, kad jos dreba drauge su
mano širdim.
- Minėjote, kad vartojate kodeiną, - tęsia Džulija pakel
dama akis nuo kompiuterio ir pažvelgdama į mane. - Ir kaip
jums šie vaistai?
- Neblogai. Nors, tiesą sakant, galiu kentėti fizinį skausmą.
Džulijos antakiai iš nuostabos pakyla į viršų.
- Baisiausias dalykas yra... nežinoti, - paaiškinu spring
dama ašaromis. - Tiesiog noriu, kad sugrįžtų mano atmintis.
- Suprantu, - švelniai pasako Džulija.
- Labiausiai erzina tai, kad atsimenu tik fragmentus, - pa
sakau tapšnodama akis permirkusia servetėle. - Bet nesu
prantu, kaip jie susiję tarpusavyje.
- Ką turite omenyje?
Nudelbiu akis į akinamai baltas grindis ir prisimenu vaiz
dą, vakar iškilusį Larkfildse: Elspetė maldauja manęs neso
dinti jos į automobilį, o tada šmėkšteli kažkas raudono - ant
upės kranto stovintis žmogus.
- Mege?
Pakėlusi galvą, pamatau į mane klausiamai žiūrinčią
Džuliją.
- Neprisimenu nieko konkretaus, tik fragmentus. Šie at
minties blyksniai labai mane kankina, nes atrodo, kad nieko
daugiau ir nesužinosiu.
- Mege, yra nemaža tikimybė, kad galiausiai prisiminsite
tai, kas įvyko tą vakarą, - pasako Džulija. - Bet tai ilgas
132
procesas ir... - Ji nutyla ir nudelbia žvilgsnį į klaviatūrą, tarsi

ieškodama tinkamų žodžių.
- Kas? - paklausiu maldaujančiu žvilgsniu. - Juk prisimin
siu, kas nutiko tą vakarą? Privalau prisiminti.
- Galime padaryti viską, kas įmanoma, - pasakoji sukryžiuo
dama rankas. - Bet turite pasiruošti ir blogiausiamscenarijui.
- Na, žmonės galvoja, kad smegenyse išlieka visi mūsų
prisiminimai, bet taip nėra. Smegenys veikia labai panašiai,
kaip kompiuteris. Jos išsaugo tik tuos dalykus, kurie regulia
riai prisimenami, o visi kiti tiesiog ištrinami.
- Ką bandote pasakyti? - aikteliu ir pajuntu, kaip vėl ima
drebėti rankos. - Kad galiu niekada neprisiminti, kas nutiko
tą vakarą?
- Ne. Tiesiog noriu, kad žinotumėte visus galimus scena
rijus. Tokiais atvejais, kaip jūsų, pacientui išgyvenus trau
muojantį įvykį, smegenys gali tiesiog ištrinti šį prisiminimą.
Taip smegenys bando apsisaugoti, kad netektų dar kartą iš
gyventi tos pačios traumos.
Jaučiuosi taip, tarsi iš kambario būtų išsiurbtas visas oras.
Man užgniaužia kvapą ir visa jėga užgriūva panikos ataka,
kurią jaučiau artinantis visą rytą. Mano širdis taip smarkiai
daužosi, kad atrodo, jog tuoj numirsiu.
- Mege, - pasako Džulija stodamasi nuo kėdės. - Ar vis
kas gerai?
Ji uždeda man ant pečių rankas. Žiūriu jai į akis beviltiš
kai bandydama suvaldyti kvėpavimą, bet atrodo, tarsi kažkas
veržtų širdį.
- Negaliu... įkvėpti, - žiopčioju.
- Mege, dabar paklausykit, - pasako Džulija lėtai ir aiš
kiai tardama žodžius. - Noriu, kad labai lėtai įkvėptumėte
pro nosį, sutarta?
133
Nenuleisdama nuo jos akių vykdau nurodymus.

- Įkvėpkite kiek įmanoma giliau ir sulaikykite kvėpavimą
tol, kol pasakysiu.
Darau, kaip liepta.
- O dabar iškvėpkite.
Iškvepiu.
- Ir dar kartą.
Įkvepiu, sulaikau kvapą ir, Džulijai linktelėjus, iškvepiu
jausdama, kaip kambarys nustoja suktis.
Mano širdies ritmas sulėtėja. Tai jau baigiasi.
- Ačiū, - pasakau susigėdusi. - Jaučiuosi geriau.
- Gal norėtumėte vandens? - paklausia Džulija.
- Krepšyje turiu butelį, - atsakau parodydama į savo su
glamžytą kuprinę. - Priekinėje kišenėje.
Ji atsega kišenę ir išima pusiau nugertą vandens butelį.
- Prašom, - pasako paduodama jį man. - Gerkite mažais
gurkšneliais.
Darau, kaip liepta. Vanduo drungnas, bet malonus gerti.
- Ačiū, - padėkoju Džulijai suėmusi butelį.
Ji pažiūri į mane ir linktelėjusi sugrįžta į savo kėdę.
- Ar jūs dažnai patiriate panikos atakas? - paklausia ji.
-Jei leidžiu sau bent kiek ilgiau pagalvoti apie savo gyve
nimą, tada taip, - atsakau. - Tiesiog, kai pasakėte, kad galiu
niekada neprisiminti, kas nutiko, aš...
- Atsiprašau, Mege. Tikrai nenorėjau jūsų nuliūdinti. Tik
pateikiau blogiausią įmanomą scenarijų. Tačiau po šios pani
kos atakos imu galvoti ir apie kitas galimybes.
- Kokias galimybes?
- Na, yra tam skirtų vaistų. Kalbu apie vaistus nuo ne
rimo.
- O, - aikteliu nujausdama, kur link tai veda.
- Tik nesijaudinkite, - pasako Džulija šypsodamasi.
134
- Tiesiog... - prabylu virpančiu balsu. - Jau esu vartojusi

panašius vaistus ir man jie netiko.
- Taip, aš susipažinusi sujūsų ligos istorija.
Mūsų žvilgsniai susitinka ir kūnu perbėga baimės vir
pulys.
- Viskas gerai, - pasako Džulija pastebėjusi mano susi
jaudinimą. - Šį klausimą iškėliau tik todėl, kad manau, jog
vertėtų pagalvoti apie trumpalaikį vaistų nuo nerimo varto
jimą. Jūsų ligos istorijoje rašoma, kad praeityje esate turėjusi
psichikos sveikatos problemų.
Nudelbiu žvilgsnį į žemę. Kodėl nuolat tenka prie to su
grįžti?
- Mege, kaip jūsų šeimos gydytojai man būtų tikrai nau
dinga šiek tiek daugiau apie tai sužinoti. Kaip suprantu, pa
auglystėje buvote paguldyta į psichiatrinę ligoninę?
- Taip, - atsakau nepakeldama akių nuo juodos žymės ant
grindų. - Tada man buvo beveik penkiolika.
- Aišku, ar galite papasakoti, kodėl jus ten paguldė?
Nieko neatsakau. Jei tylėsiu, galbūt ji liausis klausinėjusi.
- Mege?
- Aš tikrai nenoriu apie tai kalbėti.
- Suprantu, kad tai nelengva. Tačiau norėdama padėti, tu
riu daugiau apie tai sužinoti.
Pakeliu į ją akis. Ji sukryžiuotomis rankomis sėdi palin
kusi į priekį.
- Mege?
- Tiesiog... tarp manęs ir vaikino, kurį anksčiau pažino
jau, nutiko kai kas negero, - atsakau stengdamasi nežiūrėti
jai į akis. - Bet tai buvo labai seniai ir jau nebeaktualu.
- Turbūt tai buvo kažkas rimto, jei prireikė psichiatrinės
pagalbos, - pasako Džulija jau griežtesniu balsu.
Giliai įkvepiu.
135
- Mes prisidarėme problemų, - pasakau nepakeldama akių

nuo baltomis plytelėmis išklotų grindų.
- Kokių problemų?
-Jau sakiau, kad nenoriu apie tai kalbėti.
- Mege, tik noriu jums padėti ir tam man reikia...
- Aš bandžiau nusižudyti, - pasakau pakeltu tonu. - Aiš
ku? Todėl jie mane ten ir išsiuntė.
Šie žodžiai tiesiog išsprūsta. Pajuntu savotišką palengvė
jimą, kad po tiek laiko pagaliau tai pasakiau.
Džulija kurį laiką tik žiūri į mane ir nieko nesako. Tada
linkteli ir atsisuka į kompiuterį.
- Atsiprašau, kad tenka jus kvosti, - pasako ji rašydama
klaviatūra. - Tačiau bet kokia informacija, kuria šiuo metu
norėtumėte pasidalyti, gali padėti sudaryti tinkamą gydymo
planą.
Ji nustoja rašyti ir pažvelgia į mane tarsi laukdama, kad
kažką pasakyčiau, bet negaliu ištarti nė žodžio. Jaučiuosi,
tarsi ką tik būtų perpjovę man kūną ir dabar sėdėčiau išvir
tusiais viduriais.
-Jūs turėjote valgymo sutrikimą, - pasakoji nenuleisdama
nuo manęs akių. - Kaip suprantu, daugiau nei dešimt metų.
Linkteliu.
- Taip, - patvirtinu susigėdusi. - Bet tai buvo labai seniai.
Aš pasveikau.
- Tai buvo nervinė anoreksija, taip?
- Taip, - atsakau galvodama, kada ji pagaliau liausis. -
Klausykit, aš tikrai nenoriu apie tai kalbėti. Tai buvo seniai.
Jau sakiau, kad pasveikau.
- Mege, suprantu, kad tai nelengva, bet man reikėtų žino
ti kuo daugiau, kad galėčiau padėti. - Ji nusišypso ir tai mane
nuramina. Sugrįžta vakarykštis jausmas, kai ji parvežė mane
namo - kad ji geras žmogus ir galiu ja pasitikėti.
1 36
-Anoreksija susirgau dar anksčiau, nei mane paguldė į

ligoninę, - pradedu pasakoti. - Kai nesėkmingai bandžiau
nusižudyti, nusprendžiau nusimarinti badu. Mamai to buvo
per daug ir ji... - Mano gerklėje užstringa gumulas. - Atsi
prašau, tiesiog... tai tikrai nelengva.
- Suprantu, - švelniai atsako Džulija. - Ir jūs tikra šau
nuolė, kad man tai papasakojote. Prieš tęsiant, norėčiau pa
klausti dar keleto klausimų, bet pažadu nelįsti pernelyg giliai.
Sutinkate?
Linkteliu.
- Kalbėjome apie anoreksiją ir kas, jūsų manymu, galėjo ją
sukelti, - pasako ji šiek tiek atsilošdama kėdėje. - Daugeliu
atvejų tai gali būti susiję su kokiu nors traumuojančiu įvykiu
ir man kyla klausimas...
-Jei norite paklausti, ar man vėl sugrįžo anoreksija, tai
atsakymas yra ne, - atsakau neleisdama jai baigti sakinio. -
Pastaruoju metu neturiu apetito iš liūdesio, bet... tai visai
kas kita.
- Na, kai sirgau anoreksija, visą laiką galvodavau vien apie
maistą, - pasakau prisimindama Psichiatrijos skyriaus palatą,
ore tvyrantį virtų daržovių kvapą, kassavaitinį svėrimąsi. -
Buvau tarsi apsėsta ir visą laiką svajodavau apie maistą. Da
bar jis man visai nerūpi. Galiu galvoti tik apie Elspetę, Šoną
ir tai, kas tą vakarą nutiko prie upės. Štai toks skirtumas.
- Aišku, bet vis tiek manau, kad reikia tai stebėti.
- Suprantu jūsų rūpestį, bet nežinau, kuo čia svarbūs
mano biografijos faktai, juk man svarbiausia atgauti atmintį.
- Mege, jūsų biografijos faktai gali padėti jus ištraukti iš
tų svečių namų, - pasako ji pakeldama akis nuo kompiute
rio ekrano. - Nemanau, kad tai tinkama vieta tokios būklės
žmogui. Jūsų ligos tik patvirtina šį argumentą.
137
Ji vėl kažką rašo kompiuteryje. Sėdžiu ir abejingai ją ste

biu jausdamasi, tarsi skęsčiau.
- Taigi, kaip jūsų šeimos gydytoja, - tęsia Džulija, - keti
nu šiandien paskambinti į Luiso socialinių paslaugų tarnybą
ir primygtinai rekomenduoti, kad jus, kaip jautrios psichikos
pacientę, kuo greičiau perkeltų į pastovesnį būstą. Taip pat
ketinu jums nuo nerimo paskirti antidepresantų.
-Antidepresantų, - pasakau jausdama, kaip vėl darosi
sunku kvėpuoti. - Ar jų tikrai reikia? Kai paskutinį kartą
juos vartojau, tai nebuvo labai maloni patirtis.
- Vaistai, kuriuos jums paskirsiu, yra daug pažangesni už
tuos, kurių vartojote paauglystėje. Nuo to laiko viskas pato
bulėjo.
Ji pažvelgia į mane ir pasijuntu teisiama. Ji matė mano
ligos istoriją - nežinia, ką ji apie mane galvoja.
-Tai, kas nutiko paauglystėje... buvo labai seniai. Buvau
labai jauna... ir nesupratau, ką daranti. Bet aš niekad nepa
daryčiau to paties. Juk tikite, kad nepadariau Elspetei nieko
blogo? Savo dukterį mylėjau labiau už viską pasaulyje.
Džulija kurį laiką įdėmiai į mane žiūri, tarsi bandydama
nuspręsti, ar sakau tiesą. Po to giliai įkvepia.
- Žinoma, - prabyla ji. - Jūsų ligos istoriją paminėjau ne
tam, kad jus teisčiau dėl praeities įvykių. Kaip sakiau, tie
siog tai gali jums padėti gauti saugesnį būstą ir įveikti nerimą.
Mano nuomone, abu šiuos klausimus reikėtų išspręsti kuo
greičiau, nes jie labai svarbūs jūsų sveikimo procesui.
Ji atsistoja ir iš spausdintuvo išima popieriaus lapą.
- Štai jūsų receptas. Galite jį paduoti mūsų vaistinėje pir
mame aukšte.
Paimu receptą ir išsilaisvinu iš kėdės.
- O mano atmintis, - pasakau mums einant prie durų. -
Manote, kad ji nebesugrįš?
- Tiesą sakant, nežinau, Mege. Bet noriu jums padėti at

sistoti ant kojų ir pabandyti pradėti gyvenimą iš naujo. Kas
žino, galbūt su mano išrašytais vaistais ir turint pastovesnę
gyvenamąją vietą jūsų atmintis sugrįš. Bet atminkite, kad
nereikia skubinti įvykių, pirma turi pasveikti jūsų kūnas ir
protas.
Paklusniai linkteliu galva.
- Dabar pažiūrėkim, koks bus vaistų poveikis, - pasako
ji. - Jei kiltų kokių problemų, ateikite vėl ir galėsime tai ap
svarstyti iš naujo. O aš paskambinsiu socialinės tarnybos dar
buotojams. Kaip jums tai?
- Visa tai atrodo labai protingai, - atsakau stengdamasi,
kad mano balsas skambėtų optimistiškai.
- Puiku, - pasako ji atidarydama duris. - O dabar rūpin
kitės savimi ir neužmirškite kvėpavimo pratimo.
- Pasistengsiu, - pasakau išeidama į laukiamąjį.
- Puiku. Ir atminkite, kad viską reikia daryti po mažytį
žingsnelį, sutarta?
Atsisuku norėdama atsakyti, bet ji jau spėjo uždaryti duris
ir sugrįžo į kabinetą, paskui save palikusi tik savo kvepalų
šleifą. Pažvelgiu žemyn į receptą savo rankoje. Jei prieš metus
kas nors man būtų davęs antidepresantų, būčiau juos nulei
dusi į klozetą. Tačiau dabar suvokiu, kad man jų reikia. Jei
pavyks išsivaduoti iš nerimo, galbūt man prašviesės galvoje ir
galėsiu susitelkti į tai, ką reikia padaryti. Jei Džulija teisi ir
mano atmintis gali taip ir nesugrįžti, turėsiu rasti kitų būdų
sužinoti, kas nutiko tą vakarą, ir vienintelis žmogus, kuris
man gali padėti tai padaryti, yra Šonas.
Eidama per laukiamąjį sau pažadu, kad jį surasiu bet ko
kia kaina. Bet negaliu to padaryti viena.
1 39
25
Po trijų valandų jau stoviu prie policijos nuovados. Sonia išė

jo namo. Nupirkusios man išrašytų vaistų, drauge nuėjome j
miestą pirkti telefono ir mums pavyko rasti nebrangų modelį
su interneto prieiga. Nors pakeliui teko keletą kartu sustoti,
kad galėčiau pasinaudoti inhaliatoriumi, jaučiu, kaip po tru
putį sugrįžta jėgos. Esu pasiryžusi dabar tai išsiaiškinti.
Žvilgteliu į stiklines duris bandydama susikaupti. Ran
koje laikau lapelį su policijos pareigūnės, kuri mane aplan
kė ligoninėje, pavarde - seržante Greiling. Jos balsas man
priminė merginą, su kuria prieš daugybę metų gulėjau toje
pačioje psichiatrijos ligoninės palatoje. Jos vardas buvo Hei
le Redmond. Ji buvo rusvaplaukė, o veidas ir krūtinė nusėti
strazdanų. Prisimenu, kad ji buvo iš Lidso ir turėjo polinkį
save žaloti. Jos rankos ir kojos buvo nusėtos pjaustymosi pa
liktais šašais ir randais. - Vargšė mergaitė, - pasakė mano
motina per vieną iš savo retų apsilankymų. - Ji niekad nebe
galės dėvėti vasarinių suknelių.
Bandau iš galvos išmesti mintis apie psichiatrijos ligoni
nę. Galvojimas apie praeitį man dabar niekuo nepadės. Turiu
susikoncentruoti ir neužmiršti, kad čia atėjau surasti Šono.
Turiu nekreipti dėmesio į skaudančias kojas, po truputį atsi-
gaunant ilgai nenaudotiems raumenims, nekreipti dėmesio į
140
mano kūną krečiančią paniką ir pradėti elgtis kaip normaliai

funkcionuojantis suaugęs žmogus.
Bet lengviau pasakyti, nei padaryti, ir, pro stiklines duris
įžengusi į judrią fojė, pasijuntu sumišusi. Apsižvalgau ieško
dama, kas man galėtų padėti, ir kairėje pamatau stiklinę bū
delę. Joje sėdi stambus nuplikęs policijos pareigūnas. Prieinu
prie jo ir kurį laiką laukiu, kol jis baigs kažką rašyti kompiu
teryje. Pagaliau jis pakelia akis ir linkteli galva.
- Sveiki, kuo galėčiau padėti?
Nuo jo griausmingo balso pasijuntu maža ir nereikšminga.
- Mm, norėčiau pasimatyti su seržante Greiling, - nervin
gai pralemenu.
- Esate susitarusi.
Tai nuskamba labiau kaip teiginys nei klausimas.
- Ne, - atsakau.
- Aišku, - pasako jis atsidusdamas. - Gali būti sudėtinga
su ja pasimatyti, jei nesate susitarusi. Ar galite pasakyti, ko
kiu reikalu kreipiatės?
Praveriu burną norėdama ką nors pasakyti, bet nesugebu
ištarti nė žodžio. Pažvelgiu į nekantriai į mane žiūrintį vyrą.
- Aš... buvau patekusi... į avariją, - pasakau iš lėto rink
dama žodžius. - Seržante Greiling dalyvavo jos tyrime.
- Kuojūs vardu? - paklausiajis nuleisdamas akis į kompiuterį.
- Megė Alan. Avarija įvyko upėje šalia PloughInn užeigos.
Per ją nuskendo mano dukrelė.
Vyriškio lūpos suformuoja raidę „o“ir jo visko mačiusiame
veide šmėkšteli užuojautos šešėlis.
- Pabandysiu susisiekti su seržante Greiling, - pasako jis
jau švelnesniu balsu. - Luktelėkite.
Jis pakelia telefono ragelį, paspaudžia mygtuką ir laukia.
- Labas, Kete, čia Desas. Aha, neblogai. Klausyk, šalia
manęs stovi Megė Alan. Ji norėtų su tavimi pasikalbėti, jei tu
neužsiėmusi. Nežinau. Galiu paklausti... Tikrai? Tada gerai,

Kete, iki greito.
Jis padeda ragelį ir veide šmėkšteli kažkas panašaus į šyp
seną.
-Ji netrukus ateis. Gal norėtumėte štai ten prisėsti? - pa
sako rodydamas pirštu už manęs. Atsisukusi pamatau nedi
delį laukiamąjį ir padėkojusi ten nueinu.
Kai prisėdu, akyse šoka mažytės sidabrinės žvaigždutės.
Nerimas nė kiek nesumažėjo. Džulija sakė, kad vaistai pra
dės veikti tik po kelių dienų. Nusišluostau kaktą - ji šalta ir
drėgna.
- Ponia Alan?
Pakėlusi galvą, pamatau priešais stovint seržantę Greiling.
Ji atrodo kitaip nei pastarąjį kartą, kai ją mačiau. Jos plau
kai nudažyti medaus spalvos sruogomis, o lūpos paryškintos
blyškiai rožiniu lūpdažiu. Ji nebeatrodo tokia griežta.
- Sveiki, Mege, - pasisveikina ištiesdama ranką. - Kolega
sakė, kad norite su manimi pasimatyti.
-Taip. Tikiuosi, neprieštaraujate. Turiu keletą klausimų,
ojūs ligoninėje minėjote, kad galiu kreiptis, jei reikėtų...
- Viskas gerai. Gal eikime į kokią ramesnę vietą? - pasiūlo
ji tikriausiai pajutusi, kad man pradeda pintis liežuvis. - Ki
tame koridoriaus gale yra laisvas kambarys. Prašom čia.
Pro stiklinę registratūros kabiną nuseku paskui ją į kori
dorių. Jo sienos nuklijuotos plakatais, skelbiančiais: Pamatei.
Pranešei. Išspręsta. Kai seržante Greiling pakviečia mane už
eiti į kabinetą ir uždaro duris, šie žodžiai sukasi mano galvoje
kaip sugedusi plokštelė. Pamatei. Pranešei. Išspręsta. Jei gyve
nime viskas būtų taip paprasta.
- Prašom prisėsti, - pasiūlo ji rodydama į vieną iš dviejų
plastikinių kėdžių, pakištų abipus rudo stalo. - Gal norėtu
mėte kavos ar arbatos?
142
- Ne, ačiū, - atsakau sėsdamasi. - Tiesą sakant, šiek tiek

sukaitau.
- Tada vandens, - pasako Greiling ir nueina prie didžiulio
plastikinio vandens aparato. Jis stovi prie lango, atrodo pa
našus į išpampusį jūros gyvį. Įpylusi man vandens, sugrįžta
prie stalo.
- Prašom, - pasako priešais mane pastatydama plastikinę
stiklinę.
- Ačiū, - atsakau ir atsigeriu didelį gurkšnį. Vanduo toks
šaltas, kad net gelia dantis.
- Taigi, kada jus išleido? - paklausia ji priešais save suner-
dama rankas.
- Pirmadienį.
- Aišku, - pasakoji linktelėdama galva. - Ir kaipjaučiatės?
- Fiziškai jau šiek tiek geriau, bet vis dar nieko neatsimenu,
kas nutiko avarijos metu.
- Tai labai nemalonu, - pasakoji ir jos kaktoje įsirėžia ne
pritarimo raukšlė. - Turiu omenyje jums, o ne mums. Su
prantame, kad tai ne jūsų kaltė. Neturėtumėte labai savęs
spausti ką nors prisiminti.
-A r galėtumėte man kai ką priminti, - pasakau pasta
tydama ant stalo tuščią stiklinę. - Suprantate, pastarosiomis
dienomis mano galvoje taip viskas susimaišė ir sapnuoju to
kius keistus sapnus, kad nebežinau, ar tai man pasakėte jūs,
ar aš pati iš atsitiktinių faktų susikūriau savo versiją. Pagrin
dinis man įstrigęs dalykas iš to, ką sakėte, kad jų netekau
bandydama sulaikyti automobilį.
Parodau savo ištiestus pirštus. Greiling nė nemirkteli -
yra mačiusi ir baisesnių dalykų.
- Taip, šitą faktą atsimenate teisingai, - atsako ji. - Bet
aš visiškai suprantu jūsų sumišimą. Buvote ką tik nubudusi
iš komos ir per vieną dieną sužinojote tiek daug dalykų. Iš
143
ugniagesio ataskaitos paaiškėjo, kad pasistatėte automobilį už

užeigos, prie pat upės kranto. Išlipote iš automobilio ir jį užra
kinote elektroniniu pulteliu. Tada automobilis pradėjo riedė
ti - ten gana statu. Ataskaitoje nurodyta, kad buvo ne iki galo
pakeltas rankinis stabdis. Pagreitį įgavęs automobilis sulaužė
automobilių stovėjimo aikštelės tvorą ir įvažiavo į upę. Ma
nome, kad tai pastebėjusi, puolėte paskui ir bandėte atplėšti
dureles - ant jūsų pirštų rasti automobilio dažų pėdsakai. Po
to jus nunešė srovė. Priėjome prie išvados (kurią patvirtino ir
koroneris), kad tai buvo tragiškas nelaimingas atsitikimas.
Kurį laiką sėdžiu negalėdama negalvoti apie Elspetę. Ką
jai teko iškęsti? Prisimenu metalinį upės vandens skonį bur
noje, riksmus ir priešais sušmėžuojant raudoną spalvą. Ma
nyje vis stiprėja įsitikinimas, kad tą dieną įvyko dar kažkas.
Kažkas, ko policija nežino arba nenori man pasakyti.
- Ar aš buvau apsirengusi raudonai? - paklausiu.
-Nežinau, - prisimerkdama atsako Greiling. - Kodėl
klausiate?
Prisimenu tą patį vaizdą, kai priešais šmėkšteli kažkas
raudono. Akimirkai kyla noras apie tai pasakyti Greiling, bet
susilaikau.
- Nesvarbu, - atsakau.
- Ar norėjote dar ko nors paklausti? - paklausia Greiling. -
Arba ką nors pasakyti?
- Tiesą sakant, taip, - pasakau kiek galėdama ramesniu
balsu. - Šiandien čia atėjau tikėdamasi surasti savo vyrą ir
norėjau paklausti, ar galėtumėte man padėti.
- Deja, šiuo klausimu nelabai ką galime padaryti, - atsako
Greiling.
- Bet jis dingęs. Vakare jis aplankė manė ligoninėje, o po
to tiesiog dingo. Nejaugi jūsų pareigūnai negalėtų paskelbti
jo paieškos?
144
- Mege, mesjau tai patikrinome, - pasakoji kilstelėdama an

takius. - Ir visi faktai patvirtina, kadjūsų vyras išvyko savo noru.
- Bet jis tik išvažiavo namo persirengti. Bent jau taip pasa
kė slaugėms. Kur jis galėjo dingti? Tai tiesiog nelogiška.
- Bet taip yra, Mege. Jūsų vyras niekur nedingo. Jis in
formavo jūsų namo savininką, pranešė apie atsistatydinimą
iš darbo ir išsiėmė iš savo banko sąskaitos pinigus. Visa tai
buvo iš anksto apgalvoti veiksmai. Baisiausia tai, kad jis jus
paliko sunkiai sergančią ir, nors tuo sunku patikėti, tai nėra
nusikaltimas. O kadangi jis visa tai padarė laisva valia, nega
lime paskelbti jo paieškos. Man labai gaila.
Man ima spausti krūtinę, po mano kūną tarsi virusui iš
plitus nerimui, kurį slopinau jau kurį laiką. - Bet jūs turėtu
mėte ką nors daryti. Patikrinti uostus, oro linijas. Turiu sąra
šą žmonių, su kuriais galėtumėte susisiekti. Pati jo ieškočiau,
bet mano paliegęs kūnas to neleidžia.
- Mege, visa tai galėtume daryti tik tuo atveju, jei jūsų
vyras būtų padaręs nusikaltimą ir turėtume įsakymą jį suim
ti, - jau nekantriau paaiškina Greiling. - Dabar panašu į tai,
kad jis tiesiog paliko savo žmoną, o mes neturime galimybių
gaudyti kiekvieno, taip pasielgusio.
Pažvelgiu žemyn į savo rankas. Žybteli mano vestuvių ir
sužadėtuvių žiedai. Netekau tiek daug svorio, kad jie slysta
nuo piršto. Prisimenu tą dieną, kai Šonas paprašė užjo tekėti.
Buvo sekmadienio popietė ir mudu išėjome pasivaikščioti į
Batersio parką. Jis pasakė, jog pavargo ir norėtų prisėsti, taigi
nuėjome į nedidelį anglišką sodą ir prisėdome prie tvenki
nio. Buvo žiema ir vanduo buvo užšalęs. Tirtėjau iš šalčio ir
Šonas, nusiėmęs šaliką, apvyniojo jį man aplink kaklą. Tada
jis pabučiavo mane į nosį ir pasakė norintis kai ko paklaus
ti. Jis įsikišo ranką į kišenę ir išsitraukė žalią aksominę dė
žutę, kurioje buvo nuostabus senovinis žiedas su smaragdu.
H 5
Atrodė, kad laikas keletui minučių sustojo ir visas parkas su

laikė kvėpavimą laukdamas mano atsakymo.
- Taip, - atsakiau jam. - Tūkstantį kartų taip. - Tą dieną
jaučiausi be galo laiminga. Atrodė, kad visos mano patirtos
kančios atvedė mane iki šios akimirkos, kad pagaliau galiu
liautis save baudusi ir tiesiog gyventi. Dabar žiūrėdama į šį žie
dą nieko nejaučiu. Greiling pasiteirauja, ar norėčiau dar ko nors
paklausti, bet nepajėgiu ištarti nė žodžio ir tik papurtau galvą.
- Tada jus palydėsiu, - pasako ji atsistumdama kėdę ir ei
dama prie durų.
Atsistoju ir nuseku paskui ją tamsiu koridoriumi, pro tuos
pačius plakatus.
Pamatei. Pranešei Išspręsta.
Kai pasiekiame priėmimo salę, Greiling sustoja. - Labai
apgailestauju dėl visko, ką jums teko patirti, - pasako ji už
dedama ranką ant manosios. - Ir jei galėtume kuo nors dau
giau padėti, tai padarytume, bet...
- Nieko tokio. Suprantu, - nemandagiai atkertu. - Tiesiog
noriu kuo greičiau iš čia išeiti.
- Ar jūs pajėgsite pareiti namo? - paklausia Greiling. - Jei
norite, galiu iškviesti taksi.
- Nereikia, - atsakau krūptelėdama pro lauko duris pasi
girdus sirenai. - Man netoli.
- Na, jei taip sakote.
- Taip, ačiū.
Jau apsisuku eiti, bet Greiling dar šūkteli mane vardu.
- Dar vienas dalykas, - pasako ji markstydamasi priešais
popietės saulę. - Klausėte, ar tą dieną buvote apsirengusi rau
donai. Ar ką nors turėčiau apie tai žinoti?
- Ne, nieko, - atsakau apimta baimės. Pirma turiu pati
suprasti, ką prisimenu, kad galėčiau kam nors apie tai pasa
kyti. - Tiesiog vis dar bandau susigaudyti, kas įvyko.
146
Greiling linkteli ir aš apsisuku eiti, bet kirsdama auto

mobilių stovėjimo aikštelę tebejaučiu jos žvilgsnį. Kaktą iš
pila prakaitas. Kai bandau ją nusišluostyti, už odos užkliūna
mano žiedai. Nusitraukusi juos nuo piršto, įsimetu į kišenę ir
jausdama kylantį šleikštulį keliauju atgal į svečių namus.
26
Brangi mamyte,
šiandien nutiko neįtikėtinas dalykas. /fo mane buvo atėjusi lan

kytoja. Šeštadieniaipas musyra maistoproduktųpirkimo diena ir
Žebenkštis mane nusivedė į prekybos centrą. Kai sugrįžome, mus
prie durų pasitiko Zoja ir pasakė, kad turiu svečią. // pradžių
pagalvojau, kadtai tu atėjai manęspasiimti, bet, / svetainę,
pamačiau ant sofossėdint šviesiaplaukę moterį. Mane išvydusiji
pašoko ant kojų irpasakė, kad aš labaipanaši į savo tėvelį. Kurį
laiką tiesiog stovėjau ir žiūrėjau į ją. Ji buvo tikrai graži. Ap
sirengusi ilgą šviesiai rožinį paltą ir kreminės spalvos megztinį
aukštu kaklu, okaipažvelgėį mane,pamačiau, kadjos akys labai
keistos spalvos - žalios su aukso atspalviu, kaip rudeniniai lapai.
Ji liepė man sėstis irpasakė, kadatvažiavopasižiūrėti, kaip man
sekasi. Sakė, kadyra tėvelio draugė ir atvežė nuojo dovanų. Tada
ji iš savo rankinės ištraukė ir man padavėpaketą. Jis buvo įvy
niotas į popierių su Disnėjauspersonažais. Viduje buvo spalvotų
pieštukų dėžutė, lėlė Barbė ir maišelis saldainių. Kai padėkojau,
ji nusišypsojo. Tadajos paklausiau, kodėl neatvažiavo tėvelis, ir
ji atsakė, kadjis norėjo tai padaryti, bet negalėjo, todėl vietoje
savęs atsiuntėją. Kai pasiteiravau, arji pažįsta tave, ji keistai
susiraukė, tarsi užuodusi blogą kvapą. Paklausiau, ar tu atvyksi
manęs pasiimti, betji atsakė to nežinanti. Kaiji tai pasakė, aš
pravirkau, oji padėjo man antpeties ranką ir atsiprašėpasakiusi,
kad nenorėjo manęs nuliūdinti. Tada nešina arbatos puodeliais
148
įėjo Zoja, tačiau toji moteris pasakė, kad negali ilgiau pasilikti
ir turi išvykti. Kaipaklausiau, kurji gyvena, atsakė, kad „labai
toli‘irpriejūros. Jaipakilus eiti, paprašiauperduoti tėveliui, kad
manepasiimtų. Ji pasakė, kadpasistengs. Tadapaprašė, kad bū
čiau gera mergaitė, irpasakė, kadgreitai vėl mane aplankys. Jai
išeinant susivokiau, kad nepaklausiaujos vardo. Kai tai pasa
kiau, ji atrodė siek tiek sutrikusi, tarsi negalėtųjo prisiminti, bet
po topaspaudė man ranką irpasakė: „Vadink mane Frėja. “
Jai išėjus, atsisėdau ant sofos irpasidalijau savo saldumynais
su Zoja. PapasakojauapieFrėją, kadjipažįsta mano tėvelį ir kad
tikriausiaijis greitai atvyks manęspasiimti, bet Zoja tik užvertė
akis irpasakė, kadyra mačiusi daugybępanašių lankytojų, kad
tai tik geradariai, kurie mėgaujasi atvezdami dovanų tokiems
vaikams, kaip mes, ir kadji tikriausiai net nepažįsta mano tėčio.
Tada manpasidarė liūdna ir daugiau nebesinorėjo saldumynų.
Tikiuosi, kadji neteisi, mamyte.
Myliu tave.
27
Sėdžiu ant pintos kėdės prie lango ir žiūriu į ant stiklo ka
bantį voratinklį.
Keista pamatyti voratinklį rugpjūčio mėnesį. Galbūt jis
tiesiog pasirodė po lietaus. Šiaip ar taip, šiandien taip vėsu, o
dangus toks pilkas, kad primena vėlyvo rudens dieną.
Elspetė mėgo rudenį. Vadino jį voratinklių sezonu. Ne
tik dėl to, kad kaimo parduotuvės ir namai būdavo išpuošti
Helovino atributais, bet todėl, kad mūsų langai Larkfildse
pasipuošdavo tikrais voratinkliais. Sėdėdama ir žiūrėdama į
voratinklį, aplipusį rasos lašais lyg mažyčiais deimantais, gal
voju apie sapnų gaudyklę pinančių Elspetę. Kodėl, kai tą va
karą paprašė jai padėti, dariau tai nenoriai? Kodėl visą laiką
norėdavau būti kur nors kitur?
Vėl pažvelgiu į voratinklį. Jo centras įsitempęs nuo susi
kaupusio vandens, bet šį šedevrą sukūrusio voro niekur ne
matyti. Voratinklis - vienintelis jo paliktas pėdsakas.
Iš prisiminimų mane pažadina zvimbimas. Iš pradžių pa
manau, jog tai priešgaisrinė signalizacija, bet tada ant grindų
pamatau savo naująjį telefoną šviečiančiu ekranu. Jis jau vi
siškai įkrautas.
Kadangi policija atsisako pagelbėti, šis telefonas yra vie
nintelė man likusi priemonė, galinti padėti surasti Šoną. Po
150
šiandienos susitikimo su Greiling jaučiausi neramiai, todėl

didžiąją dalį dienos praleidau tiesiog spoksodama į sieną.
Dabar, artėjant vakarui, pajuntu šiokį tokį palengvėjimą.
Galbūt pradėjo veikti vaistai.
Padedu telefoną ant stalo ir iš rankinės išsitraukiu savo su
darytą sąrašą. Pradedu nuo Robo. Į paieškos sistemą įvedusi
jo pavardę ir įmonės pavadinimą, randu jo biuro laidinio te
lefono numerį. Surenku jį ir laukiu. Po penkių signalų įsijun
gia balso paštas. Atsikrenkščiu ir bandau palikti pranešimą
pasistatydama Šono žmona ir paprašydama jo perskambinti
šiuo numeriu. Kokiu numeriu? Galvoje tuščia. Nežinau savo
naujojo telefono numerio. J Robo Danielso balso paštą su
burbu atsiprašymą ir paskubomis užbaigiu skambutį jausda
ma, kaip prakaituoja delnai.
Atsistojusi akimis ieškau telefono dėžės, bet prisimenu,
kaip Sonia išeidama sakė, jog ją išmes į rūšiavimo konteinerį.
Krentu ant lovos nuo vaistų ir streso, kad nesugebu galvoti
kaip normalūs žmonės. Tai beviltiška, - pagalvoju žiūrėdama
į prieš akis plaukiantį vinilinį lubų tapetą. Griebiuosi absur
diško šiaudo. Šonas buvo beviltiškas vienišius. Jis tikrai nebū
tų kreipęsis pagalbos į nė vieną iš šių žmonių. Jis nepasitikėjo
kitais žmonėmis, netgi manimi - kitu atveju būčiau žinojusi,
kad namas, kuris, maniau, priklausė mums, buvo išnuomotas.
Tada mano užtemusioje galvoje kyla mintis. Kai Šonas in
formavo namo savininkus, jis turėjo nurodyti priežastis, gal
būt netgi palikti savo naują adresą. Atsisėdu ir, sugrįžusi prie
lango, telefone įjungiu paieškos sistemą.
Koks buvo tos įmonės pavadinimas? Regis, BH2 nekil
nojamasis turtas. Keista, jog pastaruosius įvykius prisimenu
daug geriau nei tai, kas įvyko praeityje. Man prieš akis kaip
konfeti pasipila rezultatai. Bornmute begalė nekilnojamojo
turto objektų su BH2 pašto kodu. Po trečiojo puslapio pasi
duodu ir ieškau iš naujo, tik dabar prie pavadinimo pridedu

Rodmelis, Saseksas. Šįkart man rodo tik Rodmelyje parduo
damo nekilnojamojo turto sąrašą. Na ir paskutinis bandy
mas, - pasakau sau mintyse jvesdama BH2 nekilnojamasis
turtas Rodmelis Saseksas Larkfildsas. Man parodo rezultatus.
Keli pirmieji yra parduodamo nekilnojamojo turto skelbimai.
Tada maždaug ties puslapio viduriu pamatau Larkfildso pa
vadinimą su prierašu Išnuomojamas namas. Spustelėjus nuo
rodą, širdis suspurda krūtinėje, bet atsidariusiame puslapyje
parašyta: Ši nuosavybė nebeprieinama. Jau ketinu uždaryti
puslapį, bet apačioje pamatau nurodytą nekilnojamojo turto
agentūros pavadinimą ir telefono numerį: Kingslando Farlio
nekilnojamasis turtas.
Trumpai paspoksojusi į numerį, žvilgteliu į laikrodį - jau
beveik pusė šešių vakaro. Jie vis dar gali dirbti. Bent jau verta
pabandyti. Mano galvoje tokia sumaištis, kad net neįsivaiz
duoju, ką ketinu pasakyti, bet vis tiek surenku numerį ir lau
kiu. Po kelių signalų atsiliepiajauna moteris.
- „Kingslando Farlio nekilnojamasis turtas“. Kuo galėčiau
padėti?
-O ... sveiki, - pralemenu gergždžiančiu balsu. Mm...
aš esu Megė Alan. Mano namas, tiksliau namas, kuriame
anksčiau gyvenau, prieš keletą mėnesių buvo išnuomotas per
jūsų agentūrą, o... aš buvau ligoninėje, labai sunkios būklės,
o... mano vyras...
Nesurezgu jokio logiško sakinio. Jaučiuosi taip, tarsi
mano smegenys būtų pavirtusios į kempinę ir nesugebu su
rasti tinkamų žodžių.
- Atsiprašau, - atsako mergina. - Ne viską supratau. Sakė
te, kad norite išnuomoti savo namą, kol gulėsite ligoninėje?
- Ne, - nekantriai atsakau. - Sakiau, kad prieš keletą sa
vaičių jūs nuomojote namą - mano namą.
- Gerai, - atsako ji nutęsdama žodžius. - Taigi, jūs esate

pardavėja?
-Taip. Tiksliau ne, mm, mano vyras, jis... mes buvome
nuomininkai.
Mergina garsiai atsidūsta į telefono ragelį.
- Ir kuo galėčiau jums šiandien padėti?
Sis klausimas paskęsta rūke mano galvoje. Kuoji gali man
padėti? Kokiu tikslu paskambinau?
- Mm, taip, - atsakau atsitiesdama kėdėje ir tikėdamasi,
kad man į galvą stebuklingai ateis reikiami žodžiai. - Su
prantate, jūsų agentūra prieš keletą mėnesių paskelbė išnuo-
mojanti mano namą.
- Koks jo adresas? - paklausia ji.
- Ak, adresas... tiesą sakant, jis turi pavadinimą.
- Tada koks tasai pavadinimas?
- Larkfildsas, - atsakau džiaugdamasi, kad bent tai prisi
menu.
- Ak, taip, - atsako mergina. - Žinau jį. Tai gotikinis na
mas Rodmelio priemiestyje.
- Taip, šitas.
- Išnuomojome jį, mm, maždaug prieš šešias savaites.
-Taip, žinau, - atsakau. - Mano vyras Šonas Alanas...
mes... buvome ankstesni nuomininkai.
- Supratau, o kuo aš galėčiau padėti?
Giliai įkvepiu. Privalau teisingai viską pasakyti.
- Na, - prabylu stengdamasi, kad mano balsas skambėtų
aiškiai ir dalykiškai. - Mums reikia susisiekti su buvusiais
namo savininkais - BH2 nekilnojamuoju turtu. Mm, vienas
mūsų draugas nori parduoti savo namą ir mes pamanėme,
kad galbūt BH2 sudomintų jo pirkimas.
Kitame laido gale tylu.
- Atsiprašau? - paklausiu. - Jūs vis dar čia?
153
- Labai atsiprašau, - atsako mergina. - Mane ką tik užkal

bino kolega. Su kuo sakėte norėtumėte susisiekti?
- BH2 nekilnojamuoju turtu - Larkfildso savininkais. No
rėjau pasiteirauti, ar turite jų kontaktus.
- Deja, negaliu suteikti šios informacijos prieš tai neatsi
klaususi savo šefės, oji ką tik išėjo namo, - atsako mergina. -
Jei paliksite man savo numerį, galiu jos paprašyti rytoj jums
perskambinti.
Mano numeris. Tas prakeiktas numeris, kurio nežinau.
- O Dieve, - atsakau. - Jis visiškai išgaravo man iš galvos.
Hm...
- Ar jūs esate pono Alano partnerė? - paklausia mergina.
- Taip, aš jo žmona.
- Tokiu atveju turime jūsų numerį savo sistemoje.
- Tikrai? Iš kur?
- Ką tik atsidariau visus šios nuosavybės kontaktinius duo
menis, - pasako ji nutęsdama žodžius. - Kaip pirmas kon
taktinis asmuo nurodytas jūsų vyras, o tada Frėja Nilsen -
turbūt tai jūs.
Mane išpila šaltas prakaitas. Kas tokia? Apie ką ji kalba?
Stengiuosi susitvardyti ir nuslopinti iš pilvo į gerklę kylantį
baimės šleikštulį.
- Ak taip, - atsakau nenatūraliai nusijuokdama. - Tai aš.
Kokį mano numerį turite? Noriu pasitikslinti, ar jis teisingas.
Mergina padiktuoja mobiliojo telefono numerį, kurį ne
grabiai užsirašau pigiame bloknote, o mano ranka taip dreba,
kad vos nulaikau pieštuką.
- Pasirodo, tai mano senas telefonas.
- Supratau, tada, jei padiktuotumėte savo naują numerį, aš
jį perduočiau.
- Deja, jo neprisimenu, - pasakau stengdamasi ramiai
kvėpuoti. - Tai naujas telefonas ir...
154
- Nieko tokio, - pasako mergina. - Matau jį telefono ekra

ne. -Ji garsiai jį perskaito ir aš užsirašau.
- Ačiū ir atsiprašau, kad taip nieko neprisimenu.
- Nieko tokio, panele Nilsen, - pasakoji. - Perduosiu jūsų
numerį Šeronai irji jums kaip galėdama greičiau paskambins.
Ar galėčiau dar kuo nors padėti?
- Ne, - atsakau susmukdama ant lovos. - Tai viskas. Ačiū
ir viso gero.
Nuspaudžiu „baigti skambutį“ ir kurį laiką sėdžiu įsmei
gusi akis į šviesiai rudą kilimą.
Kas per viena toji Frėja Nilsen?
28
Už lango jau sutemo. Reikėtų užsitraukti užuolaidas, bet

nepajėgiu atsikelti iš lovos. Bandau prisiminti Šono kolegų
ir pažįstamų vardus. Ar tarp jų buvo Frėja Nilsen? Net ne
įsivaizduoju. Sis vardas man nieko nereiškia, bet jis turėjo
kažką reikšti Šonui, jei ją nurodė kaip mūsų šeimos namų
kontaktinį asmenį.
Žvilgteliu į bloknotą. Jame užrašytas telefono numeris
bado akis. Tereikia paskambinti šiuo numeriu ir sužinosiu.
Bet nedrįstu.
Iš tiesų giliai širdyje jau žinau atsakymą, todėl ir nesiryžtu
skambinti. Ištisas savaites laužiau galvą bandydama suvokti, ko
dėl Šonas galėjo mane taip palikti, ir nė karto nepagalvojau apie
akivaizdžiausią paaiškinimą, kadjis buvo užmezgęs romaną.
Važiuoti į Vitstablį buvo Šono mintis. Jis kovo mėnesį savai

tei užsakė vasarnamį norėdamas man padaryti gimtadienio
staigmeną. Elspetė netvėrė džiaugsmu. Vitstablis buvo jos
mėgstamiausia vieta. Visą savaitę iki išvykstant ji pakavosi
savo lagaminą ir skrupulingai planavo, ką veiks kiekvieną
atostogų dieną. Po Kalėdų situacija pasitaisė ir aš nuspren
džiau, kad tai buvo tik trumpalaikis nuosmukis. Tačiau vasarį
Šonas ir jo komanda pasirašė naują sutartį, tai reiškė ilgesnes
156
darbo valandas ir keletą kelionių į Europą. Iki pat atostogų

jis dirbdavo iki vėlumos, o tais retais atvejais, kai sugrįždavo
namo vakarienės, tiesiog tyliai sėdėdavo neatsiplėšdamas nuo
telefono. Kai nuvykome j vasarnamį, Šonas atrodė išsiblaškęs
ir nepaleido iš rankų telefono. Antrą dieną jis pareiškė, kad
jam teks grįžti į Londoną, nes yra reikalingas biure. „Labai
atsiprašau, Mags, - pasakė jis, kai grįžusi iš paplūdimio ra
daujį besipakuojantį. - Darbe tikras beprotnamis.“Atsakiau,
kad dabar atostogos - mano gimtadienio dovana - ir tikriau
siai šiuos reikalus galėtų sutvarkyti koks nors kitas kolega,
bet jis atsakė, kad iškilo teisinė problema, galinti turėti rim
tų pasekmių, ir tik jis vienintelis gali ją išspręsti. Mudvi su
Elspete stengėmės pasimėgauti likusiomis atostogomis, bet
Šono išvykimas jas užtemdė. Kai ketvirtą dieną pradėjo lyti,
nusprendėme tiesiog grįžti namo. Pusiaukelėje gavau iš Šono
žinutę, kad jis išskrenda į skubų susitikimą Stokholme, kur
įsikūrusi sporto prekių bendrovė. „Aš tau už tai atsilyginsiu,
Mags, - parašė jis žinutės pabaigoje. - Ir pasakyk Elspetei,
kad jai iš Švedijos parvešiu ką nors ypatingo.“
Švedija. Pažvelgiu žemyn į ant popieriaus skiautės užrašy
tą vardą ir mano kūnu perbėga šiurpas. Frėja Nilsen. Gal jis
ją sutiko per tą kelionę į Stokholmą? Gal ji dirbo toje sporto
prekių bendrovėje? Atidžiai vesdama į telefoną numerį sau
pasakau, kad privalau tai sužinoti, nes ši nežinia mane pri
baigs. Užsimerkiu, nuspaudžiu skambinimo mygtuką ir pri
glaudžiu telefoną prie ausies.
Po pauzės išgirstu roboto balsą.
- Asmuo, kuriam skambinate, nepasiekiamas. Po signalo
palikite žinutę.
Nežinodama, kokią žinutę palikti, nuspaudžiu „baigti
skambutį“ ir toliau sėdžiu su telefonu rankoje, kol pamažu
įsisąmoninu, kad Šonas mane paliko dėl kitos moters.
U 7
29
Penktadienis, rugpjūčio 4 d.
Stovėdama duše nužvelgiu savo suluošintą kūną. Kokia pras

mė praustis? Kokia prasmė gyventi dar vieną dieną, kai viską
praradau?
Užsuku vandenį ir nusiimu nuo pakabo rankšluostį.
Šluostydamasi mažame apvaliame veidrodyje virš kriauk
lės pamatau savo veidą. Mano ilgi plaukai išsidraikę ir sausi
kaip stagarai, o jų raudonį išvagojusios sidabro gijos. Akys
paburkusios nuo ašarų, lūpos išsausėjusios ir suskilinėjusios.
Per keletą savaičių tapau sena moterimi. Tada pagalvoju apie
Frėją Nilsen. Įsivaizduoju ledinę blondinę tobula oda ir jaunu
grakščiu kūnu. Moterį, kurios nevargina psichikos ligos, lai
mingą ekstravertę, kuri, tikėtina, po susirinkimo prisigretino
prie Šono ir pasiūlė kartu išgerti. O gal buvo atvirkščiai? Gal
tai įvyko jo iniciatyva? Prisimenu tą dieną, kai, mudviem su
sitikus, jis primygtinai siūlė nueiti kartu išgerti. Ar jis tą patį
pasiūlė ir Frėjai? O tada, kad save dar labiau pakankinčiau,
įsivaizduoju juos drauge. Prie jo kūno prigludusį jos tobulą
nuogą kūną, savo vyrą, jai darantį tai, ką darydavo man, kas
buvo tik tarp mūsų. Įsivaizduoju, kaip jis delnais apglėbiajos
veidą ir pasako, kad ją myli.
Pajutusi gerkle kylantį šleikštulį, įsakau sau liautis. Išėjusi
iš vonios, apsirengiu vakarykščiais drabužiais. Jaučiuosi ap-
158
svaigusi, tarsi mano smegenys pagaliau būtų nusprendusios

pasiduoti ir išsijungti.
Tada pasigirsta beldimas į duris ir Sonios balsas.
- Mege, tai aš, ar jūs jau apsirengusi?
Einu prie durų ir stengiuosi nusiraminti.
- Labukas, - pasako ji plačiai šypsodamasi, man atidarius
duris. - Kaip sekasi... oi, kas nutiko?
Pamačiusi tokią draugišką ir džiugiai nusiteikusią Sonią,
palūžtu, o pravirkus! jau nebegaliu sustoti. Nusvirduliuoju
prie lango ir susmunku į pintą kėdę.
- Mege, kas yra? - paklausia ji uždarydama duris ir priei
dama prie manęs. - Kas nutiko?
- Šonas... - atsakau pasikūkčiodama. - Jis buvo užmezgęs
romaną.
- Ką? Kaip tai sužinojote?
- Paskambinau į nekilnojamojo turto agentūrą, kuri
nuomojo Larkfildsą, ir sužinojau, kad jų dokumentuose nu
rodytas Šonas ir jo partnerė, kažkokia moteris vardu Frėja
Nilsen.
Sonia išpučia akis ir purto galvą.
- Bet juk tai gali būti ir verslo partnerė, - pasako ji opti
mistiškai.
- Buvo gana aišku, kokią partnerę jie turi omenyje, -
atsakau delnu trindama kaktą. - Manau, juodu susitiko
darbe.
Tada jai papasakoju apie nenusisekusias atostogas Vitsta-
blyje ir skubų Šono išvykimą į Stokholmą, apie jo dingimą
per Kūčias ir keistą elgesį keletą mėnesių po jų.
- Ak, Mege, - pasako Sonia suspausdama man ranką. -
Nežinau, nė ką...
Jos žodžius pertraukia beldimas į duris. Mano kūnas įsi
tempia ant kėdės.
159
- O Dieve, turbūt tai ponas Hačinsonas, - pasakau. - Jis

tokiu metu ateina ištuštinti šiukšliadėžių. Ar galėtumėt juo
nusikratyti?
- Žinoma, - atsako Sonia.
Ji atsistoja ir nueina prie durų.
- Kas čia? - paklausia ji.
- Tai tik aš, Amanda. Ar galiu užeiti?
Kai Sonia nueina atidaryti durų, paskubomis nusišluostau
akis ir pabandau susitvardyti.
- Atleiskit, - pasako Sonia, Amandai dideliais žingsniais
įėjus į vidų su vanilės aromato šleifu. - Pamanėme, kad tai
tas nemalonus šeimininkas.
- Mums nebereiks dėl jo sukti galvos, - pasako Amanda. -
Ar Sonia jums jau pasakė gerąją naujieną? - Atrodo, ji nė
neatkreipė dėmesio į mano netvarkingą išvaizdą.
- Dar nespėjau, - pasako Sonia.
- Kokią naujieną? - paklausiu.
- Na, - pasako Amanda sėsdamasi į kėdę šalia manęs. -
Mums pavyko rasti patikimą būstą.
Man suspaudžia širdį. Būdama tokia apsvaigusi, trumpą
akimirką tikėjausi, kad Amanda atidarys duris ir atves Eis-
petę paaiškinusi, kad visa tai buvo tik siaubinga klaida.
- Tai jaukus nedidelis butukas netoli Vakarinio kelio, - tę
sia ji. - Ką tik buvau jo apžiūrėti ir, manau, jis jums patiks.
Jame yra jaukus miegamasis, didelė erdvi svetainė ir virtuvė
su buitine įranga. Kitaip tariant, viskas, ko reikia.
- Salia Vakarinio kelio? - paklausiu stengdamasi suvokti,
kas man sakoma.
- Taip, - atsako Amanda. Patogus susisiekimas su miestu
ir visi patogumai. Taigi, mieloji, lauke stovi mano automobi
lis. Gal pradėkime pakuotis ir jau po pietų galėsime krausty
tis į naują vietą.
160
- Taip greitai? - paklausiu priblokšta šios naujienos. - Ar

jūs tuo tikra?
- Nemanau, kad verta čia ilgiau gaišti laiką, - pasako
Amanda paimdama nuo kėdės atlošo megztinį. - Sonia, pa
imkit Megės kuprinę ir sudekit drabužius, o aš surinksiu iš
vonios higienos reikmenis.
Bejėgiškai stypsau vidury kambario stebėdama, kaip šios
dvi moterys renka mano menką turtą.
- Na, štai ir viskas, - pasako Amanda rodydama į kuprinę
ir du plastikinius maišus, į kuriuos tilpo visa mano manta. -
Eime?
Pasiimu nuo lovos paltą ir rengdamasi pamatau tarp su
jauktų paklodžių gulintį Intensyviosios terapijos skyriaus
dienoraštį. Pasičiupusi jį įsikišu į palto kišenę.
- Nagi, - pasako Sonia kartu išeidama pro duris. - Keliau
kim į jūsų naujus namus.
30
Brangi mamytey
parašiau tau eilėraštį. Štaijis:
Kai galvoju apie namus, galvoju apie tave ir mane.

Apiejaukią ir šiltą vietą, kurjausčiausi laisva.
Galvoju apie taiy
Kaip smagiai leisime laiką
Dideliame irgražiame name.
Kai galvoju apie namusyaplink vien vanduo.
Jis bėgaper langus.
Sunkiasipro grindis.
O nesiliauja tekėti
Tolyn įjūrą.
Ji nešasipaslaptįy
Kuripriklauso tik tau ir man.
Myliu taveymamyte.
Xxx
162
31
Savo naujuose namuose sėdžiu ant gumbuotos sofos atsargiai

rankose laikydama telefoną. Jau keletą minučių guglinu var
dą Frėja Ntlsen, bet, netgi peržiūrėjusi tris puslapius, randu
tik pagyvenusią kanadietę veterinarę ir Holivudo asmeninę
trenerę - neatrodo, kad Šonas galėjo pabėgti su kuria nors
iš jų.
Dabar astuonios vakaro. Sonia ir Amanda išėjo prieš va
landą, popietę praleidusios padėdamos man įsikurti. Butas
pirmame aukšte, ramioje gatvelėje prie pat Vakarinio kelio,
ir, nors turėčiau jaustis dėkinga, tai ne namai.
Kambaryje stovi du foteliai, sofa, o ant sienos virš židinio
kabo didžiulis plokščiaekranis televizorius, užimantis kone
visą kambarį. Iš savo vietos ant sofos matau jame savo atspin
dį - atrodau sukumpusi ir maža.
Šalia televizoriaus stovi kelios sieninės lentynos, kurios,
Sonios nuomone, turėtų puikiai tikti susidėti knygoms. At
sakiau, kad neturiu nė vienos knygos, nes visos jos liko Lark-
fildse ir vienas Dievas žino, kur jos dabar. Ji pasiūlė kada
nueiti į skaitytų knygų knygyną įsigyti kitų, bet dabar netu
riu jokio noro skaityti. Kadaise knygos buvo mano išsigelbė
jimas ir padėjo neprarasti sveiko proto, bet dabar atrodo, kad
ši mano smegenų dalis jau niekad nebeatsigaus.
163
Atsikeliu nuo sofos ir einu į siaurą virtuvę, kokios būna

laive. Prieš išeidama Sonia mane nuvežė į Aidi prekybos cen
trą apsipirkti. Mano pinigai greitai senka. Anksčiau niekada
neteko apsipirkinėti Aidi, bet Sonia patikino, kad tai geriau
sias prekybos centras pagal kainos ir kokybės santykį. Ji man
patarė maistui per savaitę skirti 20 svarų, pirkti būtiniausius
produktus ir gaminti maistą, kurio užtektų kelioms dienoms,
pavyzdžiui, troškinius ir sriubas.
Žinau, kad ji nori gero, bet dabar maistas man rūpi ma
žiausiai. Kai paauglystėje mane išsiuntė iš namų, nustojau val
gyti. Po to, kai nutiko tasai blogas dalykas, norėjau nubausti
savo kūną ir man tai visai neblogai sekėsi. Kai išėjau, motina
aiktelėjo pamačiusi, kokia buvau sulysusi. Ji bandė mane at
penėti, bet galėdavau praryti vos kelis kąsnius. Kai sutikau
Šoną, vis dar nebuvau nuo to išsivadavusi. Jis žinojo, kad tu
riu valgymo sutrikimą, bet niekad manęs dėl to nespaudė ir
nevertė jaustis nepatogiai. Man pagerėjo, kai pradėjau lauk
tis Elspetės. Tai, kad mano kūnui buvo suteikta dar viena
galimybė, kad manyje augo nauja gyvybė, sužadino norą ja
rūpintis. Kai jai gimus gydytojai paguldė ją man ant rankų,
pažadėjau, kad dėl jos būsiu stipri ir niekada nebesusirgsiu.
Bet savo pažado neištesėjau ir ją nuvyliau. Pažvelgiu į vi
dury virtuvės stovintį nedidelį apvalų valgomąjį stalą ir pa
juntu šleikštulį. Man net nekyla rankos daryti tokių įprastų
dalykų kaip gaminti maistą. Per skausminga įsivaizduoti,
kaip padengiu stalą tik sau, be Šono ir Elspetės. Vėl prabyla
tas pats užmirštas balsas, kurį girdėdavau, kai buvau išsiųsta
iš namų. Jis tvirtina, kad tai mano kaltė ir turiu save nubausti.
Pilvas urzgia iš alkio, bet aš jo nepaisau. Tasai balsas teisus -
aš nusipelnau bausmės.
Praskalauju kavos puodelį ir padedu jį ant džiovinimo
padėklo, bet, kai susiruošiu eiti iš virtuvės, išgirstu kažkokį
164
garsą. Tiksliau - balsą. Pakeliu akis į lubas. Amanda sakė,

kad virš manęs butą nuomojasi prie lovos prirakinta senyva
moteris. „Vadinasi, nebus jokių triukšmingų vakarėlių“, - pri
dūrė Sonia. Bet šis garsas sklinda ne iš viršaus, o iš gretimo
kambario - mano miegamojo.
- Sveiki, - šūkteliu iš baimės pašiurpusia oda ant pirštų
galų tipendama iš virtuvės. - Kas ten?
Butas pirmame aukšte - idealus taikinys įsilaužėliams.
Reikėtų paskambinti policijai, bet mano telefonas liko svetai
nėje ant sofos, o aš suakmenėjusi iš baimės stoviu tamsiame
koridoriuje, jungiančiame virtuvę su miegamuoju ir vonia.
Tada išgirstu kai ką, nuo ko piestu pasistoja plaukai. Kaž
kas dainuoja. Atsargiai slenkant koridoriumi, garsas stiprėja,
kol pagaliau atpažįstu balsą ir dainą.
- Naktį šviečia didelės ir ryškios žvaigždės, pačioje Tek
saso širdy.
- Elspete? - sušnibždu artėdama miegamojo link.
- Primena mano mylimąją, pačioje Teksaso širdy.
- Elspete, mažute, kur tu?
Stumteliu duris iš visos širdies tikėdamasi pamatyti lo
voje gulinčią savo mergaitę ir dainuojančią dainą, kurią tėtis
man dainuodavo prieš miegą ir kurią vėliau perdaviaujai. Bet
kambaryje nieko nėra.
Turbūt tai nuo vaistų, - pagalvoju nusvirduliuodama į
vidų ir atsisėsdama ant viengulės lovos. - Tai jie man sujaukė
protą.
Atsigulu į lovą ir prisitraukiu kelius prie krūtinės. Noriu,
kad kas nors mane apkabintų ir leistų verkti tol, kol kūne
nebeliks nė vienos ašaros. Ši vienatvė nepakeliama.
Apsiverčiu ant šono ir pamatau ant komodos padėtą Inten
syviosios terapijos skyriaus dienoraštį. Man reikia prasiblaš
kyti ir kuo nors užpildyti šią nepakeliamą tylą, taigi atsisėdu
165
lovoje ir paimu dienoraštį. Skaitau tolesnius Kler įrašus apie

tai, kaip „šį rytą smarkiai trūkčiojo mano rankos“, o „įjungus
radiją, pradėjo trūkčioti mano akys“. Atverčiu kitą puslapį ir
nuo to, ką pamatau, kažkas apsiverčia pilve. Tai Šono rašy
sena - jis kažką parašė šiame dienoraštyje. Kaip galėjau to
nepastebėti? Perverčiu puslapius, prirašytus jo charakterin
ga kampuota rašysena. Iš netikėtumo man ima svaigti galva.
Atsiverčiu jo pirmąjį įrašą ir pradedu skaityti.
32
2017 m- gegužės 14 d.
Labas, Mags,
man pasakė, kad rašymas šiame dienoraštyje gali padėti,
kad ir ką tai reiškia. Bet ar tai padės sugrąžinti Elspetę? Ar
padės tau pabusti? O Dieve, pastarąsias keletą valandų sė
džiu šioje kėdėje kaip zombis nepajėgdamas net suvokti to,
kas ką tik nutiko, juolab užrašyti. Tačiau vakarykštės dienos
vaizdiniai blaškosi mano galvoje ir prašosi išleidžiami. Galiu
arba rėkti ir kumščiais iš įsiūčio daužyti sienas, arba užrašyti
tai čia.
Mags, buvau jos pamatyti. Atėję gydytojai pasakė, kad
jau galima pas ją nueiti, ir sekundės dalį dar tikėjau, kad jie
pasakys, jog visa tai tik siaubinga klaida, kad Elspetė laukia
vienoje iš palatų, pasiruošusi važiuoti namo, kad iš tiesų mirė
kažkokio kito nelaimingojo vaikas, o ne mūsų. Ne mūsų Els
petė.
Taigi, su gydytojais nuėjau ilgu steriliu koridoriumi - tai
buvo tikras kelias į pragarą. Kartu buvo ir policininkė - ta
pati, kuri buvo atėjusi į mūsų namus. Eidama šalia ji nieko
nesakė, tik nemaloniai šypsojosi. Man norėjosi nuplėšti tą
šypseną nuo jos veido. Kaip galima šypsotis, kai eini pas mi
rusį vaiką?
167
Tada priėjome duris. Kai jie jas atidarė, Mege, prisiekiu

Dievu, tai buvo pats klaikiausias dalykas, kurį man kada nors
teko patirti. Ten buvo siaubingai šalta ir tvyrojo keistas kva
pas. Ėmiau drebėti ir niekaip nebegalėjau nustoti, netgi pra
dėjau kalenti dantimis. Policininkė paėmė mane už rankos.
Tai negali būti tikra. Įsivaizduok patį baisiausią kada nors
sapnuotą košmarą ir padaugink jį iš milijono.
Kažkas pasakė mano vardą ir aš pamačiau prie manęs ei
nančią moterį žalia uniforma - tai buvo patologe.
Ji pradėjo kalbėti, bet aš nesuvokiau, ką ji sako, nes ten
gulėjo ji. Elspetė.
Girdėjau, kaip toji moteris kažką pasakė. Ji paklausė, ar
tai mano dukra, o man visa esybe norėjosi išrėkti: „Ne, tai ne
mano dukra. Mano dukra saugiai laukia namuose.“ Bet kai
pažvelgiau žemyn, man nekilo abejonių, jog tai ji. Jos smul
kutis veidelis buvo toks baltas, o po dešiniąja akimi buvo di
delė violetinė mėlynė. Man norėjosi pakelti ją nuo to luito ir
išsinešti namo. Norėjau ją purtyti tol, kol ji pabus.
Dieve mano, Elspete.
Nelabai prisimenu, kas įvyko po to. Viskas susiliejo. Poli
cininkė mane iš ten išvedė, o gydytojas paklausė, ar man vis
kas gerai. Atsakiau, kad po to, ką dabar pamačiau, niekada
nebesijausiu gerai.
Kai jie mane lydėjo atgal prie tavo lovos, galėjau galvoti tik
apie tai, kad visa tai mano kaltė. Kad sužinojai, ką padariau.
Gegužės 15 d.
Brangioji Mags,
sėdžiu prie tavo lovos ir manyje kovoja įvairiausi jausmai:
baimė, kaltė, pyktis, sąmyšis.
Vakar kaltinau save. Buvau įsitikinęs, kad tu viską sužino
jai. Sužinojai, ką ruošiuosi daryti, ir važiavai į stotį surengti
168
man akistatą. Bet yra tiek daug dalykų, kurių nesuprantu.

Kodėl sustojai užeigos automobilių stovėjimo aikštelėje? Ne
gali būti, kad ketinai į ją eiti. Mudu nemėgome tos užeigos.
Kodėl išlipai iš automobilio ir jame užrakinai Elspetę? Po
velnių, Mags, net nepakėlei prakeikto rankinio stabdžio. Au
tomobilyje buvo mūsų dukrelė, bet tu jo saugiai neužfiksavai.
Šiaip ar taip, atsakymus į šiuos klausimus galėsiu gauti tik
tau nubudus. Jei nubusi.
Dabar čia tylu ir man patinka ši ramybė. Dieną čia nuolat
vaikšto gydytojai ir slaugės, kurie tave tik bado adatomis, bet
nepasako nieko naujo. Man darosi neramu stebint, kaip jie į
tave žiūri ir kažką rašo. Internete daug visko prirašyta apie
pozityvų mąstymą, bendravimą ir žmogaus dvasios stiprybę
ir aš tikrai stengiuosi, Mags, bet jei nuoširdžiai, nebežinau,
ar noriu, kad išgyventum.
Gegužės 16 d.
Brangioji Mags,
Dieve, kaip jos ilgiuosi. Matau ją visur - koridoriuje, au
tomobilių stovėjimo aikštelėje. Girdžiu jos tyrą kaip varpelis
balsą. Kaip jo gali nebebūti, Mags? Niekaip to suvokiu.
Ar prisimeni dieną, kaip ji gimė? Tai įvyko panašiame
kambaryje - Celsio ir Vestminsterio ligoninės Grifino pala
toje. Mes ją vadinome savo asmeniniais apartamentais, nors
tave čia paguldė tik dėl to, kad tau buvo atliktas cezario pjūvis.
Prisimenu, kaip vieną rytą išsmukau parnešti maisto ir su
grįžęs neberadaujudviejų su Elspete. Kaip pamišėlis išlėkiau
iš palatos, pasigavau vieną vargšę slaugę ir pareikalavau pasa
kyti, kas nutiko mano žmonai ir dukrai. Paaiškėjo, kad ją su
savimi nusinešei į tualetą. Grįžęs į palatą, radaujus abi gyvas
ir sveikas, jaukiai susiglaudusias. Bet niekad neužmiršiu tos
mane apėmusios panikos, nes tada pirmą kartą patyriau, ką
169
reiškia bijoti tapus tėvu - patirti tą siaubingą baimę, kad gali

netekti dviejų brangiausių pasaulyje žmonių.
Mags, tada tikrai tave mylėjau. Žinojau, ką tau teko iš
gyventi ir kokia buvai trapi, bet kartu buvai labai stipri. Sti
priausias žmogus, kokį kada nors pažinojau. Tačiau pasta
rųjų kelerių metų įtampa padarė savo. Norėjau tik padaryti
tave laimingą, bet stūmei mane nuo savęs. Sypsodavaisi tik
savo darbo kambaryje rašydama kompiuteriu arba žaisdama
su Elspete. Mačiau, kaip, man įėjus į kambarį, tavo veidas
apsiniaukdavo. Tu taip toli mane nustūmei, kad nebežinojau,
kaip pas tave sugrįžti.
Ilgiuosi tavęs. Ilgiuosi Elspetės. Ilgiuosi mūsų.
Išgyvenk. Man tavęs reikia.
Gegužės 17 d.
Labas, Mags,
sėdžiu čia, nes nenoriu grįžti namo. Jei grįšiu, teks pripa
žinti, kad visa tai tikra. Būdamas ligoninėje galiu save apgau
ti, jog tai sapnas arba Elspetė išvykusi į mokyklos ekskursiją
ir bet kurią dieną sugrįš - laiminga ir pilna istorijų.
Dar viena priežastis, kodėl nenoriu eiti namo, yra žino
jimas, kad reikės pradėti planuoti laidotuves. Kai koroneris
pateiks savo ataskaitą, jos kūnas bus atiduotas ir aš turėsiu
galvoti apie...
Zinai, aną vakarą galvojau apie tai, kokių laidotuvių ji no
rėtų, ir man į galvą atėjo tik viena mintis - boulingas. Ne
lemtas boulingas. Ar pameni, kaip per paskutinį gimtadienį
ji užsispyrė norinti švęsti boulinge, bet mes per ilgai delsėme
ir viskas jau buvo užsakyta. Galiausiai jos draugus nusivedė
me į keramikos dirbtuves Luise, kur jie dekoravo savo puo
delius. Mags, žinau, kad rašau nesąmones, bet Dievas mato,
kad viską atiduočiau, jei tik dabar galėčiau ją nusivesti į bou-
170
lingą. Vienai popietei atsiprašyčiau iš darbo, kad pamatyčiau,

kaip mano dukra linksminasi prakeiktame neoninėmis švie
somis apšviestame boulingo takelyje.
O dabar, Mags, kaip kadaise planuodavome jos gimtadie
nius, tenka planuoti jos laidotuves. Keletą savaičių iki gimta
dienio svarstydavome, ko Elspetė norėtų, ir tu visada žino
davai geriau už mane. Žinojai, kad jai labiau patinka šokola
dinis, o ne vanilinis pyragas. Numanei, kadji nenorės kviesti
tos pikčiurnos mergaitės iš kaimo, nors ji ir buvo pasikvietusi
Elspetę į savo vakarėlį. Žinojai, kurie vaikai netoleruoja pie
no produktų ir kurie yra vegetarai. Kad vyšniniai pomido-
riukai taip ir liks nesuvalgyti ir niekad neprašausi parūpinęs
daugiau bulvių žiedų. Mags, aš stengiuosi galvoti kaip tu, bet
giliai viduje kažkoks balsas rėkia, kad man nepavyks.
Nepažinojau jos taip gerai, kaip tu. Visuomet jaučiausi
taip, tarsi iš lauko žiūrėčiau į vidų. Judvi su Elspete buvote
nenugalima komanda, o man neliko jokių šansų į ją patekti.
Pastaruosius keletą metų mus skirianti bedugnė vis didėjo.
Turėjau tau pasakyti. Turėjau viską prisipažinti, tada viso
to nebūtų nutikę.
Atsiprašau, Mags. Labai atsiprašau.
Birželio 2 d.
Mags,
šiandien buvo Elspetės laidotuvės. Mano širdis sudužo
į šipulius. Mege, aš niekad nebuvau patyręs tokio skausmo.
Vos galiu kvėpuoti. Kaip įmanoma laidoti savo vaiką?
Sofi Beili atsinešė kompaktinių diskų grotuvą ir paleido
jos mėgstamiausią Teilor Svift dainą, kurią Elspetė nuolat
dainuodavo. Niekada nebegalėsiu klausytis šios dainos. Pa
prašiau, kad ją palaidotų su mėgstamiausia violetine sukne
le. Ar prisimeni, kaip ji sakydavo, jog violetinė spalva turi
171
stebuklingų galių ir gali apsaugoti nuo blogio? Stovėdamas

bažnyčioje ir klausydamasis vikaro kalbų apie vaikystės tyru
mų ir apie tai, kad Elspetė dabar danguje tarp angelų, klau
siau savęs, kodėl ji tą vakarą nedėvėjo violetinės, kodėl jūs abi
nedėvėjote tos prakeiktos violetinės, kuri jus būtų apsaugojusi.
Birželio 3 d.
Man sako, kad rašymas gali padėti suprasti, kas įvyko. Taigi,
dabar su šiuo prakeiktu dienoraščiu sėdžiu prie mūsų virtu
vės stalo ir bandau surasti žodžius, kurie kaip nors paaiškintų
pastarąsias dvidešimt keturias valandas, bet abejoju, kad tai
įmanoma.
Taigi, nedaugžodžiausiu, Mags, ir pasakysiu, ką žinau.
Jie man davė tavo telefoną.
Jame radau viską, ką bandei nuo manęs nuslėpti. Sužino
jau tavo paslaptį.
Ir, kai tai perskaičiau, mane apėmė šleikštulys.
Kaip galėjai taip pasielgti?
Mege, tai tu dėl visko kalta.
Tu nužudei mūsų dukterį.
ANTRA DALIS
33
Šeštadienis, rugpjūčio 5 d.
Mudu su Benu esame prie upės. Čia karšta ir tvanku. Jis

mane pabučiuoja. Liepiu jam liautis - neturėtume to daryti.
- Nagi, Mege, dėl senų laikų, - sušnibžda jis.
Ir aš nusileidžiu. Kaip visada.
Atmerkiu akis.
Pradedujausti, kaip tarsi kūną apimantis niežulys po truputį
sugrįžta netikėti praėjusio vakaro atradimai: Šonas, dienoraštis.
Apsiverčiu ant šono stengdamasi užblokuoti mano galvo
je vienas po kito kylančius sumuštu veidu morge gulinčios
Elspetės vaizdinius. Daktaras Elmsas sakė, kad ji nieko ne
juto, bet iš kur jis žino? Negaliu nė pagalvoti apie tai, kadjai
prieš mirtį skaudėjo, o aš niekuo negalėjau padėti. Galvoju
apie baimę ir paniką, kurią ji jautė.
Ar Šonas teisus? Ar tai aš dėl to kalta?
Sunkia, mieguista galva persisveriu per lovą ir paimu
ant naktinio staliuko padėtą dienoraštį. Vis skaitau pasku
tinį puslapį jausdama, kaip į mane smelkiasi iš Šono žodžių
sklindanti pagieža. Jie man davė tavo telefoną.
Tada kai ką prisimenu. Beną. Jis su manimi susisiekė.
Dieną prieš nelaimę kalbėjau sujuo telefonu.
Besidaužančia širdim atsisėdu lovoje po truputį pradėda
ma kai ką prisiminti.
m
Mudviejų pokalbis buvo trumpas, kalbėjau nervingai ir

atsargiai. Jis pasakė, kad gailisi ir jaučiasi kaltas. Dar pasakė,
kad nors tai, ką padarėme, buvo blogai, jau laikas sau už tai
atleisti. Po šio skambučio jaučiausi keistai, tarsi mane būtų
pasivijusi praeitis.
Drebančiomis rankomis vėl padedu dienoraštį ant staliu
ko. Kas buvo tame telefone? Ar Benas man siuntė ir žinučių?
Ką Šonas sužinojo?
Tada suskamba naujasis telefonas. Kurį laiką tik žiūriu į
jį bijodama atsiliepti. Bet tai gali būti svarbu, todėl ištiesiu
ranką ir atsiliepiu.
- Klausau.
- Sveiki, ar čia panelė Nilsen?
-Atsiprašau? - pasakau jausdama, kaip šiurpsta oda. -
Kas čia?
- Čia Šerona Džarvis iš Kingslando Farlio agentūros. Ko
legė prašė jums paskambinti. Jūs domėjotės vienu iš mūsų
būstų?
-Aa, - atsakau prisiminusi nekilnojamojo turto agentū
rą. - Taip, ačiū, kad paskambinote, bet mano pavardė ne Nil
sen. Aš esu Megė Alan. Šono Alano žmona.
- Oi, atsiprašau, mano kolegė sakė, kad jūs Frėja Nilsen.
Tikriausiai kažką supainiojo.
- Nieko tokio.
-Jūs domėjotės Larkfildsu, taip?
- Taip, - atsakau aukščiau užsitraukdama antklodę.
- Gerai, kad paskambinote, nes turime elektroninį pultelį,
ant kurio užrašytas jūsų vardas, bet nežinojome, kokiu nu
meriu būtų galima sujumis susisiekti.
- Mano vardas?
- Taip, Megė Alan?
- Ant elektroninio pultelio?
176
- Taip, - atsako Šerona. - Gavome nurodymus šį pultelį

perduoti jums. Šį reikalą sutvarkė buvusi nuomos konsultan
tė, kuri jau nebedirba įmonėje. Tiesą sakant, ji buvo truputį
išsiblaškiusi, užmiršdavo užsirašyti žmonių numerius, kai jie
paskambindavo ko nors pasiteirauti ar susitardavo dėl kelių
apžiūrų vienu metu.
- Sakėte, kad gavote nurodymus, ar juos davė Šonas?
- Tiesą sakant, nežinau, ponia Alan, - atsako ji abejin
gai. - Kaip jau sakiau, šį reikalą sutvarkė buvusi kolegė, bet
susidaro įspūdis, kad, nutraukus nuomos sutartį, namą iš
kraustė trečioji šalis ir daiktus sudėjo į saugyklą. Mums buvo
patikėtas šios saugyklos raktas ir nurodyta, kad, jei pasveik
site, šį raktą perduotume jums, ojei ne, tada saugyklos turinį
turėtume paaukoti labdarai. Ar jums tai ką nors sako, ponia
Alan? Ar buvote susirgusi?
Vėl padedu galvą ant pagalvės. Visa tai man nieko nesako.
- Ponia Alan?
- Atleiskit, aš girdžiu, tiesiog galvoju, kaip visa tai suprasti.
Neįsivaizduoju, kodėl mano vyras taip pasielgė. Mudu bu
vome laimingai vedę, viskas buvo gerai, o tada aš patekau į
automobilio avariją, per kurią žuvo mano dukrelė, ir jis... jis
taip pasielgė.
Mano balsas užlūžta ir iš paskutiniųjų bandau sulaikyti
besikaupiančias ašaras.
- O Dieve, nieko apie tai nežinojau, - pasako Šerona. -
Man labai gaila.
- Sakėte, kad šį elektroninį pultelį turite biure, - pasakau
bandydama nutraukti jos užuojautos žodžius.
- Taip, - atsako ji jau žvalesniu balsu. - Galite bet kada
atvykti jo pasiimti.
- Galėčiau užsukti dar šį rytą, - atsakau žiūrėdama į laik
rodį - dar tik po pusės dešimtos.
177
- Gerai, - atsako Šerona. - Būsiu čia visą rytą. Mūsų biu

ras yra tiesiai priešais karo atminimo paminklą. Tikrai neį
manoma nepastebėti mūsų iškabos.
- Gerai, - atsakau keldamasi nuo lovos. - Būsiu po dešim
ties minučių.
- Ponia Alan?
Pakeliu akis ir pamatau į mane ateinančią moterį.
- Taip, - atsakau. - O jūs turbūt Serona.
- Tikrai taip, - atsako plačiai nusišypsodama.
Ji didelė moteris arba stambių kaulų, kaip pasakytų mano
motina, šviesiais, senamadiškai iškarpytais plaukais. Jos vei
das padengtas storu makiažo sluoksniu ir kvepia ji talko mil
teliais. Ji man primena moteris, kurios dirbdavo universali
nės parduotuvės, į kurią mane vaikystėje tempdavosi motina,
kosmetikos skyriuje.
- Aš tuoj grįšiu, - pasako ji. - Tik nueisiu paimti pultelio
iš apačioje esančio seifo. Gal, kol laukiate, norėtumėte kavos
ar arbatos?
- Ne, ačiū, - atsakau vis dar neatsigavusi po šoko, patirto
perskaičius dienoraštį ir prisiminus Beno skambutį. Kofeinas
dabar tikrai būtų ne į naudą.
Ji mandagiai šypteli ir nusileidžia žemyn vedančiais laip
tais šalia jos darbo stalo dešinėje. Belaukdama bandau nu
siraminti ir apsižvalgau aplink. Kambaryje stovi dar keturi
stalai ir prie kiekvieno iš jų sėdi žmogus, dirbantis kompiu
teriu arba kalbantis telefonu. Ant sienų kabo parduodamo
nekilnojamojo turto skelbimai. Perskaitau, kas parašyta ant
vieno jų, kabančio priešais mane: už 860 000 svarų parduo
damas penkių miegamųjų nuosavas namas Ifilde. Kaip para
šyta brošiūroje, idealus namas šeimai. Prisimenu, kaip sunkiai
įsigijome Larkfildsą, nors ir pasiūlėme mažiausią įmanomą
178
kainą, su kuria stebuklingai sutiko. Regis, kitus pirkėjus at

baidė gotikinė jo išvaizda ir galimo potvynio pavojus. Tąkart
Šonas mane patikino, kad viskas bus gerai - jam sekasi dar
be, o pakilęs karjeros laiptais turėtų uždirbti dar daugiau. -
Mege, juk tai tavo vaikystės namas, - pasakė jis, kai šeštą
nėštumo mėnesį raudojau, kad kažkas kitas gali pasiūlyti
didesnę kainą. - Mes tikrai jo neprarasime. - Buvau toks
nervų kamuolys ir galėjau galvoti vien apie kūdikį, tad lei
dau jam sutvarkyti visus pirkimo reikalus. Jis pasirašė visus
dokumentus, sutvarkė reikalus su banku ir nekilnojamojo
turto agentūra, ir aš patikėjau, kai, grįžęs namo, jis pasakė,
kad namas priklauso mums. Taip ir buvo, kol jis jo neparda
vė kažkokiai nekilnojamojo turto bendrovei. O kad žinočiau,
kodėl jis tai padarė ir tiek metų slėpė tai nuo manęs.
- Atsiprašau, kad turėjote palaukti.
Atsisukusi pamatau prie stalo sugrįžtančią Šeroną su
oranžiniu aplanku rankose.
-Jums reikės pasirašyti keletą formų, o tada galėsiu ati
duoti raktą.
Ji atverčia aplanką ir išima popieriaus lapą.
- Prašau apačioje pasirašyti ir nurodyti datą, - pasako ji
rašikliu rodydama reikiamą vietą.
Greitai peržvelgiu formą - tai advokatų sudarytas doku
mentas. Jie atstovauja agentūrai BH2 nekilnojamasis turtas,
kurios adresas užregistruotas Normandijos salose. Nuo tei
sinės kalbos man ima mausti galvą, bet kai pasiekiu apačią,
suakmenėju. „Paskirti saugyklos rakto turėtojai: Margaretė
Alan ir Frėja Nilsen.“
Ir vėl tasai vardas. Ji ne tik nurodyta kaip Šono partnerė
nekilnojamojo turto agentūros kontaktų sąraše, bet ir sau
gyklos, kurioje laikomi mano daiktai, oficialiame dokumente
įvardyta kaip „paskirtas rakto turėtojas“.
179
- Atsiprašau, - pasakau Šeronai grąžindama formą. - Čia ir

vėl nurodytas tas pats vardas - Frėja Nilsen. Kodėlji čia įrašyta?
- Nežinau, - atsako ji purtydama galvą. - Kaip sakiau
telefonu, šio būsto nuomos sutarties nutraukimą sutvarkė
mano kolegė. Tuo metu atostogavau.
- O ši kolegė, - pasakau stengdamasi susivokti savo min
tyse. - Sakėte, kad ji jau nebedirba agentūroje.
- Taip, tai tiesa.
- Gal būtų įmanoma kaip nors su ja susisiekti? Norėčiau
tik paklausti apie šią moterį - kodėl ji nurodyta kaip mano
vyro partnerė ir šiame dokumente.
- Susisiekti su Maksima? - perklausia Šerona išsprogin
dama akis taip, tarsi būčiau jos paprašiusi ką nors nužudy
ti. - Deja, negalėsiujums padėti šiuo klausimu. Naujausiomis
mano žiniomis, ji su savo vaikinu išvyko į kelionę - Pietry
čių Aziją, o po to į Australiją. Ji čia įsidarbino tik norėdama
užsidirbti kelionei ir, tiesą sakant, tai buvo matyti. Ji buvo
neatsakinga, nesilaikė darbo etikos, paskutinė ateidavo ryte
ir pirmoji pusę šešių išlėkdavo pro duris. Nesistebiu, kad jos
nuomos dokumentuose gali pasitaikyti klaidų ir netikslumų,
kadangi ji beveik visą laiką internete skaitydavo kelionių fo
rumus - tokia jau ta tūkstantmečio karta.
Vėl pažvelgiu į formą jausdamasi dar labiau sutrikusi. Jei
Šonas užmezgė romaną su šia Frėja Nilsen, kodėl jis gali no
rėti jai suteikti priėjimą prie mūsų daiktų? Juk jie turėtų būti
kartu. Nieko nesuprantu.
- Atsiprašau, kad daugiau negaliu niekuo padėti, - pasako
Serona. - Bet nurodytas ir jūsų vardas, taigi galėsite apžiūrėti
savo daiktus.
Linkteliu ir ji man paduoda formos kopiją. Paskubomis
parašau savo vardą ir ji man atiduoda mėlyną plastikinį pul
telį su prisegtu dideliu geltonu raktų žiedu.
180
- Prašom, - pasakoji. - O dabar jums užrašysiu saugyklos

adresą. Ji visai netoli, iškart išsukus iš Pidinghou kelio - vos
kelios minutės automobiliu.
-Teks nuvažiuoti autobusu, - pasakau. - Neturiu auto
mobilio.
- O Dieve, - atsako Šerona. - Aš tokia nejautri. Supran
tama, kad nenorite vairuoti po to, kas nutiko. Beje, labai už
jaučiu dėl jūsų dukrelės. Ką tik prisiminiau apie tai skaičiusi
laikraščiuose.
- Taip, turbūt apie tai rašė, - atsakau stodamasi nuo kėdės,
kol ji dar ko nors nepasakė. - Na, ačiū jums. Tikrai labai
padėjote.
34
Pramoninis rajonas, kuriame stovi saugykla, man primena

branduolinės katastrofos zoną. Beanalizuojant ant įėjimo
vartų pakabintą painų žemėlapį, priešais grėsmingai stūkso
didžiuliai gofruoti metaliniai pastatai. Pagal žemėlapį sau
gyklos yra geltonajame plote, netoli kvartalo centro. Pakeliui
išsitraukiu inhaliatorių - dar nė nepriėjusi tos vietos, jau jau
čiuosi visiškai išsekusi.
Pagaliau pamatau reikiamą pastatą su automatinėmis
stiklinėmis durimis, virš kurių didelėmis geltonomis raidė
mis parašyta r e g i s t r a t ū r a . Įėjusi į vidų, pamatau prie
stalo sėdinčią jauną moterį tamsiai mėlyna uniforma. Priėju
si artyn, pastebiu jos atlape įsegtą ženklelį su užrašu: Mano
vardas Keli ir esupasiruošusijumspadėti.
- Sveiki, ar galėtumėte pasakyti, kur... - Dar kartą pasi
žiūriu į lapelį, kurį man davė Šerona. - Kur yra 428-as blokas?
- Žinoma, - atsako ji paimdama nuo registratūros stalo
lankstinuką ir jį atversdama. - Tai geltonojo sektoriaus že
mėlapis, keturišimtieji blokai yra ketvirtame aukšte.
Ji paima raudoną rašiklį ir apveda žemėlapyje reikiamą vietą.
- Patogiausia būtų važiuoti liftu, kuris štai čia. Ketvirtame
aukšte pasukite į dešinę ir pamatysite lyginiais skaičiais pa
žymėtus blokus.
182
- Ačiū, - pasakau paimdama žemėlapį. - Labai padėjote.

Einu prie lifto ir paspaudžiu mygtuką. Laukdama jo atva
žiuojant jaučiu keistą jaudulį. Net neįsivaizduoju, kas manęs
juo pakilus laukia.
Krestelėdamos atsidaro lifto durys ir įžengiu į vidų. Pa
spaudžiu ketvirto aukšto mygtuką ir užsimerkiu. Dar nie
kad nesijaučiau taip keistai. Nerimą, nuo kurio pašiurpdavo
oda, pakeitė keistas atsiribojimo pojūtis, tarsi stebėčiau save
iš viršaus.
Atrodo, kad viskas, ką sužinojau per pastarąsias keletą
dienų - Frėja Nilsen, Šono kaltinimai, Beno telefono skam
butis, - nutiko kažkam kitam. Turėčiau jaustis išsigandusi
arba nusiminusi, bet jaučiuosi tiesiog atbukusi.
Netrukus atsidaro durys ir aš atsiduriu siaurame korido
riuje skaisčiai geltona spalva nudažytomis sienomis ir ryškiai
mėlynu kilimu. Nuo šių besipjaunančių spalvų nebesusigau-
dau erdvėje. Pasuku dešinėn ir pradedu sekti skaičius ant me
talinių durų.
220, 222, 224, 2 2 6 ...
228.
Prie šio skaičiaus sustoju. Durų centre yra nedidelis kvad
ratinis blokas. Išsitraukiu iš kišenės pultelį ir priglaudžiu jį
prie šio bloko - sumirksi žalia lemputė. Stumteliu duris ir
įžengiu į vidų.
Man įėjus, įsižiebia pailga neoninė lempa, užliedama pa
talpą šleikščia dirbtine šviesa. Vietos nedaug, maždaug kaip
standartinėje sodo pašiūrėje, ir iki pat lubų prikrauta baltų
kartoninių pakavimo dėžių. Priėjusi arčiau, pamatau, kad ant
kiekvienos dėžės kas nors užrašyta juodu žymekliu, bet rašy
sena man nepažįstama - tikrai ne Šono.
Ant vienos dėžės užrašyta: Elspetė: miegamasis. Paliečiu
jos dangtį, užklijuotą plačia lipniajuosta. Vos pradėjusi plėšti
183
juostą, sustoju - aš dar nepasiruošusi pamatyti, kas viduje.

Dar ne dabar.
Įeinu gilyn į patalpą, kurioje sukrauta turbūt apie šim
tą įvairaus dydžio dėžių. Pamatau užrašus: Elspetė: žaidimų
kambarysy Elspetė: vonios kambarys. Pamačius dėžę su užrašu:
Elspetė: įvairenybės, man suspaudžia širdį, nes tiksliai žinau,
kas bus jos viduje - visi jos keisti ir jai brangūs daikčiukai,
jos pastarojo meto apsėdimai. Pagalvoju, kad „įvairenybės“
labai tinkamas žodis šiems daiktams apibūdinti, nors Šo
nas niekad nebūtų jo pavartojęs. Jis labai pagarbiai žiūrėjo
į Elspetės apsėdimus - daug pagarbiau nei aš. Kadangi su
Elspete praleisdavau kiekvieną dieną, greitai netekdavau
kantrybės. Šešias dienas iš eilės priversta klausytis faktų
apie Amerikos indėnus, susinervindavau ir pradėdavau ant
jos šaukti. O kadangi Šonas visą dieną praleisdavo darbe,
grįžęs namo jai skirdavo visą savo dėmesį. Kad ir kuo ji
būdavo tą savaitę susidomėjusi, jis atidžiai ir pagarbiai tai
išklausydavo, kaip ir ankstesniais kartais. Jis buvo geresnis
tėvas už mane.
Nueinu į kitą kambario galą, kur sukrauta dar daugiau
dėžių, bet perskaičiusi užrašus suakmenėju. Kažkas ta pačia
tvarkinga rašysena, kaip ir ant Elspetės dėžių, užrašė:
Kalė: miegamasis
Kalė: virtuvė
Kalė: vonios kambarys
Kalė: darbo kambarys
Šie žodžiai alsuoja neapykanta. Šonas negalėjo to pada
ryti - jis niekada gyvenime nėra manęs pavadinęs kale. Be
to, čia nėjo rašysena. Kas galėjo tai parašyti? Kas manęs taip
nekenčia?
Susmunku ant grindų. Net neįsivaizduoju, už ką kažkas
turėtų manęs taip nekęsti, kad vadintų kale. Tikrai nei Šonas.
184
Bet tada prisimenujo paskutinį dienoraščio įrašą: Tu nužudei

mūsų dukterį. Ir Frėją Nilsen. Gal tai jos rašysena? Šiaip ar
taip, tai vienintelis su šia vieta susijęs vardas, be manojo. Ar
tai jos darbas? Ar ji Šoną įtikino, jog nužudžiau Elspetę, kad
jis manęs nekęstų ir jiedu galėtų būti drauge? Jaučiu, kaip
bandant visa tai suprasti ima skaudėti galvą.
Suskaičiuoju dėžes - keturiasdešimt trys. Vienuolika san
tuokos metų ir vienas labai lauktas vaikas, o man liko tik ke
turiasdešimt trys kartoninės dėžės. Kaip į jas galėjo sutilpti
mano gyvenimas?
Pajuntu, kaip man užspaudžia krūtinę, ir pradedu švokš
ti. Išsiimu iš rankinės inhaliatorių ir prisikišu prie burnos.
Netgi po dviejų įkvėpimų atrodo, kad krūtinę spaudžia dar
labiau. Tikriausiai dėl dulkių. Turiu iš čia išeiti.
Atsistoju ir einu durų link, bet tada šalia pirmos dėžių
eilės pamatau kažką ant grindų - tai vokas. Pakeliu jį nuo
žemės. Ant jo didžiosiomis raidėmis užrašytas mano vardas.
Atplėšusi jį, ištraukiu popieriaus lapą - tai Elspetės rašysena.
Atsirėmusi ranka į sieną, pradedu skaityti:
Brangi mamyte,
parašiau tau eilėraštį. Štaijis:
Kai galvoju apie namus, galvoju apie tave ir mane.

Apiejaukią ir šiltą vietą, kurjausčiausi laisva.
Galvoju apie tai,
Kaip smagiai leisime laiką
Dideliame irgražiame name.
Kai galvoju apie namus, aplink vien vanduo.
Jis bėgaper langus.
Sunkiasiprogrindis.
185
Oupė nesiliauja tekėti

Tolyn į jūrą.
Ji nešasipaslaptį,
Kuripriklauso tik tau ir man.
Myliu tave, mamyte.

Xxx
Prispaudžiu laišką prie krūtinės jausdama, kaip jo žodžiai

degina širdį. Mano gražioji dukrelė. Įsivaizduoju, kaip
ji sėdi namuose, pasidėjusi priešais sąsiuvinį, ir rašo man
eilėraštį, kurio taip niekad ir neperskaičiau. Dar kartą ap
žiūriu voką - jokio pašto ženklo. Tikriausiai parašė jį man,
bet kada? Tai panašu į jos rašyseną, kai ji buvo keletą metų
jaunesnė. Prisimenu visus tuos kartus, kai ją nuvydavau
rašydama savo darbo kambaryje. Regis, girdžiu jos balse
lį: „Mamyte, ar galiu tau kai ką parodyti?“ Būdavau tokia
įsitraukusi į savo fantazijų pasaulį, kad net neatsisukdavau
į ją. „Mamyte?“ „Ne dabar, Elspete, aš užsiėmusi.“ Gal ji
bandė man parodyti šį gražų eilėraštį apie namus ir kąjie jai
reiškia, o aš ją nuvijau? Kaip aš tapau tokia abejinga? Nuo
tos akimirkos, kai Elspetė gimė, norėjau ją apgaubti meile,
sukurti jai pačius jaukiausius namus, apsaugoti ją nuo pa
baisų, nuo kurių kentėjau pati, bet kažkuriuo momentu man
visko pasidarė per daug ir aš atsiribojau - nuo Elspetės, nuo
Šono, nuo viso pasaulio.
Saugykloje ima trūkti oro. Man tikrai reikia iš čia tuoj
pat išeiti. Pasiimu laišką, sugriebiu savo rankinę, pultelį ir
stumtelėjusi atidarau sunkias duris.
Bėgant tuo šleikščiai geltonu koridoriumi, veidu teka aša
ros. Mano plaučiai tokie įsitempę, kad vos galiu įkvėpti. Pa
siekusi liftą, duriu pirštu į mygtuką.
186
- Nagi, - šūkteliu stebėdama iš lėto nuo vieno iki trijų ky

lančius neoninius skaičius. Regis, praėjus ištisai amžinybei,
pagaliau parodo skaičių keturi ir, kai atsidaro durys, aš kone
įgriūvu į vidų. Lifto durims atsidarius apatiniame aukšte,
išsvirduliuoju lauk. Praeinu registratūrą, kur prilipusi prie
savo išmaniojo telefono sėdi „pasiruošusi padėti“ Kėlė, tada
pro automatines duris išeinu į tuščią automobilių stovėjimo
aikštelę.
Susirietusi ant asfalto šalia šiukšlių dėžių, žvelgiu į be
kraštę pramoninę dykvietę ir pagalvoju, kad čia negali būti
pabaiga. Negaliu gyventi šioje nežinioje ir sąmyšyje.
Privalau sugrįžti prie upės.
35
Brangi mamytey
šiandien mane ir vėl aplankė Frėja. Kai su Zoja grįžome iš mo

kyklos,ji su Žebenkštimi virtuvėjegėrė arbatą. Ji sakė,jog tėvelis
labai apsidžiaugė sužinojęs, kad man viskas gerai, ir kad turiu
drąsiai viską iškęsti. Po toji paklausė, argalėtųpamatyti mano
miegamąjį. Kaiją ten nusivedziau, ji aiktelėjo irpasakė, kadjis
atrodo labai skurdžiai ir kad kitą kartą man atvešpagalvėlių ir
paveikslų „kambariui pagyvinti \ Ant savo lovos gulėjusi Zoja
prunkštelėjo, kai Frėja taipasakė. Man atrodo, kad Frėjajai ne
patinka, betji apskritai nemėgsta žmonių.
Kai Zoja išėjo iš kambario, aš Frėjos vėlpaklausiau apie tave.
Ji atsakė, kadjudu su tėveliu nebe kartu, bet taip visiems bus ge
riau. Kai pasakiau, kad rašau tau laiškus, ji paklausė, ar galė
tųjuos pamatyti, taigi ašparodžiau savo sąsiuvinį. Perskaičiusi
laiškus, ji pasakė, kad mano rašyba labai gera ir kad tu norėtum
juosperskaityti irji galėtų taujuosperduoti. Kaiji taipasakė, vos
nenukritau nuo lovos. Paklausiau, arji žino, kur tu esi, betji at
sakė, kad nekaipjautiesi ir esi tokioje vietoje, kurgali ilsėtis. Tada
ji paėmė mano raudoną rašiklį ir manosąsiuviniogale užrašėsavo
adresąsakydama, kadšiuos laiškusgalėčiauatsiųstijai. Ji liepėjuos
visus sudėti į didelį voką, otadaji pasirūpins, kadtujuosgautum.
Jai išėjus, atsisėdau prie savo stalo ir atsargiai išplėšiau vi
sus iki šiolparašytus laiškus, kadgalėčiaujuos visus įdėti į voką.
188
Zoja sako, kad Frėja mane apgaudinėja iryra „nepatikima“, bet

aš taip nemanau. Tikriausiaijiyra tavo ir tėvelio draugė irjums
padeda.
Šiaip ar taip, kai tau rašysiu kitą laišką, didelėmis raidėmis
viršuje užrašysiu savo adresą, kadjį gavusi žinotum, kur manęs
ieškoti.
Nekantrauju tavepamatyti, mamyte.
Tikiuosi, kad taujau geriau.
Myliu tave.
36
Man beeinant miško keliu, po truputį pradeda lyti ir oras

apsunksta nuo drėgmės. Tolumoje išgirstu šuns lojimą ir lapų
šlamėjimą. Paukščiai? O gal kažkas kitas - koks nors žmo
gus? Neprarask koncentracijos, - pasakau sau, eik ir neatsi-
sukinėk. Bet einant sunku nesigręžioti atgal ir negalvoti apie
įvykius, kurie čia atvedė.
Tuo pačiu maršrutu, vedančiu į Ketonų namų ūkį, prieš
daugybę metų ėjau su tėvais. Tą vakarą buvo Barbaros
keturiasdešimtmečio vakarėlis.
- Eime, Margarete, nes pavėluosimi
Atsklinda motinos balsas iš tos auksinės vasaros dar prieš
viskam sugriūvant.
Ruošiausi visą amžinybę. Vakarėlyje turėjo dalyvauti iš
universiteto sugrįžęs Benas, taigi privalėjau atrodyti neprie
kaištingai. Galiausiai išsirinkau juodą aksominę suknelę, ap
tempiančią mano kūną kaip antroji oda. Mano plaukai buvo
įmantriai susegti atgal, o akys kruopščiai apvestos dūminiu
juodu pieštuku.
Tačiau mamai nepatiko, kaip pasipuošiau, ir ji norėjo, kad
persirengčiau.
- Palikją ramybėje, Mariona, - pasakė tėtis nepritariamai
linguodamas galvą. - Ji atrodo žaviai - tikra Odrė Hebern.
190
Krūpteliu prisiminusi po to sekusius įvykius. Pamišėlė, -

rėkė Barbara, kai mane išsiuntė iš namų.
Kai pasiekiu palei upę einantį taką, oras atvėsta. Užsitrau
kiu plono švarko užtrauktuką ir einu link savo tikslo - nedi
delio plotelio ant upės kranto, kur auga du vienas prie kito
palinkę alksniai.
Pasiekusi šią vietą, užuodžiu stiprų vingiorykščių kvapą,
primenantį marcipaną, kurį dar labiau suintensyvina ore tvy
ranti drėgmė. Sis kvapas mane sugrąžina į gražų pavasario
rytą, kai Elspetė su klasiokais dalyvavo kasmetinėje gegužės
procesijoje. Ji ištisas savaites dailino gėlių vainiką, kurį keti
no dėtis ant galvos. Norėjo, kadjame būtų vingiorykščių, nes
jai patiko jų pūkuoti, debesis primenantys žiedlapiai, kurie
atrodė kaip angelų plaukai. Elspetė viskam suteikdavo ypa
tingą reikšmę. Eidama prisimenu ją aukštu balseliu giedant
giesmę Mergelei Marijai.
-Atneškite rečiausias gėles, atneškite gražiausius žiedus...
Tądien be galo ja didžiavausi. Ji buvo išrinkta eiti proce
sijos priekyje ir anksčiau tai būtų sukėlę daugybę aistrų, o
paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais Elspetėje įvyko kažkoks
lūžis ir ji ėmė labiau savimi pasitikėti. Telefonu prifotografa-
vau daugybę nuotraukų ir nusiunčiau jas Šonui, negalėjusiam
dalyvauti, nors ir buvo šeštadienis. Jis nieko į šias žinutes ne
atsakė, bet tuo metu nieko blogo nepagalvojau. Dabar sto
vėdama dviejų alksnių šešėlyje susimąstau, ar tik jis tą dieną
nebuvo su Frėja Nilsen, jei planavo mane palikti. Matau savo
gražiąją dukrelę balta tviskančia suknele, su gėlių žiedais
kaštoniniuose plaukuose ir mano kūnu perbėga šiurpas. Ma
žiau nei po dviejų savaičių ji jau buvo mirusi.
Kurį laiką tiesiog stoviu ir žiūriu į vandenį. Jo paviršius pa

dengtas storu žalių dumblių sluoksniu. Prisimenu Beną ir
kaip jis mane įtikinėjo: „Nagi, Mege, nebūk tokia nuoboda.“

Ir aš paklusniai nusekiau paskui jį. Kodėl tiesiog nenuėjau?
Mano gyvenimas būtų buvęs visai kitoks.
Tačiau gyvenimas man suteikė antrą šansą būti laimingai
ir galimybę įrodyti, kad esu geras žmogus. Ir tai įvyko mano
gražiosios Elspetės pavidalu - vaiko, skvarbiomis žaliomis
akimis ir sena išmintinga siela. Kodėl prisimenu tai, kas
įvyko prieš trisdešimt metų, bet nė nenutuokiu, kodėl žuvo
mano dukrelė? Kas su manimi negerai, - galvoju eidama ar
čiau upės pakraščio, rankose gniauždama Elspetės laišką.
Pažvelgiu žemyn į vandenį - drumzlina ruda gelmė atrodo
tokia masinanti. Aš čia būsiu, kai tavęsjau nebebus, —šnabžda
ji. - Daugiau niekas nesvarbu. Padaryk tai. Šok. Šok.
Ant lygaus it stiklas vandens paviršiaus krinta lietus ir į
orą tykšta mažyčiai vandens lašeliai. Jaučiu, kaip lyja man
ant galvos, plaukų, kūno, bet nesijudinu iš vietos ir stoviu
užhipnotizuota upės.
Nebūtų sunku tai padaryti. Trumpos grumtynės, o po to
klampi juoda užmarštis. Man nieko neliko - tai vienintelė
išeitis.
O tada paviršiuje iškyla jos mažytis veidelis. Ji maždaug
už trijų metrų, pačiame upės vidury ir mosikuoja rankomis
priešindamasi srovei.
- Elspete! - šūkteliu. - Elspete! Viskas gerai. Mamytė jau
ateina.
Lietus sustiprėja ir darosi sunku ją įžiūrėti.
- Elspete!
Žengiu žingsnį į priekį ir po kojomis pajuntu klampų, sli
dų purvą, bet, dar nespėjusi įbristi į upę, išgirstu balsą.
- Atrodo, kad šis lietus greitai nesiliaus.
Pasuku galvą ir, kad išsilaikyčiau, žengiu keletą žingsnių
atgal į krantą. Ten stovi kažkoks vyras. Jam priėjus arčiau,
192
atpažįstu, kad tai tas pats žmogus iš autobusų stoties. Jį lydi

šuo - grakštus rudmargis kurtas.
- Lenis nemėgsta lietaus, - taria rodydamas į šunį. - Jis
nuo jo dreba. Kaip tik ėjau atgal į kaimą. Jums taip pat vertė
tų sugrįžti, nes pranašauja audrą.
- Ačiū, bet dar noriu čia likti, - atsakau ir vėl nusigręžiu į
upę tikėdamasi, kad jis nueis.
- Jūs ta pati ponia, kuri ieškojo Rodmelio, - pasako jis. -
Virdžinijos Vulf gerbėja. Klausykit, geriau nestovėkit taip
arti krašto, nes baigsis taip, kaip jai.
- Tiesiog norėjau pravėdinti galvą, - atsakau. - Žinau šią
vietą. Anksčiau čia gyvenau.
- Aišku. Beje, aš Tomas, o kuo jūs vardu?
Nieko neatsakau. Galbūt, jei nekreipsiu dėmesio, jis tie
siog nueis.
- Klausykit, gal vis dėlto šiek tiek atsitraukit nuo krašto?
Lietus vis stiprėja ir ten darosi nesaugu. Neatleisčiau sau, jei
jus čia palikčiau ir jūs paslystumėt. Eime, mieloji.
Lietus plaka man veidą, o akys pasrūva lietaus vandeniu ir
ašaromis. Nusišluosčiusi jas ranka, pažvelgiu į upę - Elspetės
nematyti. Turbūt ir vėl viską įsivaizdavau.
- Tai ar pasakysite man savo vardą?
Atsisuku į jį ir stoviu nusvirusiomis rankomis.
- Megė.
- Megė, - pakartoja jis gyvai. - Toks buvo ir mano vyres
niosios sesers vardas. Tai geras vardas.
- Nesu tuo tikra, - atsakau drebėdama iš šalčio. - Apie
save negalėčiau pasakyti nieko gero.
- Kodėl taip sakote?
Gūžteliu pečiais.
- Na jau, Mege, jumyse tikrai yra kas nors gero. Visi turi
ką nors gero.
193
- Mano dukra buvo gera, - atsakau. - Ji buvo tobula, graži

ir ekscentriška. Bet ji neabejotinai buvo gera.
Jis linkteli galva ir nusišypso.
- O jūs buvote jos mama, taigi prisidėjote prie jos gerumo.
- Aš leidau jam užgesti, - atsakau. - Neapsaugojau jos.
- Miela ponia, kas nutiko jūsų dukteriai?
-Ji nuskendo ir aš nežinau, kodėl.
- Ak, tai siaubinga, - pasako jis ranka prisidengdamas
burną. - Tikrai siaubinga. Man labai gaila.
- Ar žinote, kiek kartų per pastarąsias savaites girdėjau
šiuos žodžius? - surinku. - Ar suprantate, kokie jie bepras
miai? Kodėl jums gaila? Juk manęs nepažįstate. Kaip ir mano
dukters.
Jis kurį laiką liūdnai žvelgia į mane.
- Bet juk tai natūralu? Žmonėms visada pasidaro gaila iš
girdus apie kieno nors mirtį, - atsako jis. - Ypač vaiko. Bet
man jūsų gaila ir dėl to, kokį skausmą jums tenka išgyventi.
- Tai aš vairavau automobilį, kuris įvažiavo į upę paskan
dindamas mano vaiką, o aš to nė neprisimenu. Nieko neprisi
menu. Tikriausiai tai buvo mano kaltė, bet net neįsivaizduo
ju, kodėl tą vakarą apskritai išvažiavau iš namų.
- Tai siaubinga. - Jis atrodo pritrenktas. - Ar tai nutiko čia?
Papurtau galvą.
-Tai nutiko šalia Plough Inn užeigos. O čia atėjau, nes...
Dieve, nė pati nežinau, ko čia atėjau. Aš... - Man užlūžta
balsas. - Tiesiog nemanau, kad galiu tai ištverti. Nesu tokia
stipri.
Nugriaudi griaustinis. Šuo ima tempti pavadį.
-Jūs eikit, - pasakau Tomui bandydama perrėkti lietų. -
Nes kiaurai permirksit. Aš tikrai noriu čia likti.
- Niekur be jūsų neisiu, - atsako jis susiraukdamas nuo į
veidą lyjančio lietaus. - Nesiruošiu čia tokiu oru palikti jau
194
nos mergaitės. O jūs tikriausiai nenorėtumėte, kad mane iš

tiktų hipotermija?
- Aš tik norėjau prisiminti, - pasakau susiimdama už galvos.
- Ir prisiminsite, - atsako jis pakeltu balsu, kad perrėktų
lietų. - Bet kartais prisiminimai sugrįžta, kai mažiausiai ti
kiesi.
Nusisuku ir pažvelgiu į vandenį. Galbūt jis teisus.
- Galbūt galėčiau kam nors paskambinti? - paklausia To
mas. - Kam nors, kas galėtų atvykti jūsų pasiimti?
- Galima paskambinti Soniai, - atsakau.
- Kas yra Sonia?
-Ji mano... mano draugė.
- Gerai, - pasako Tomas. - Gal eime į pagrindinį kelią ir
paskambinkime Soniai? Nagi, mieloji.
Jis ištiesia ranką ir aš nusvirduliuoju jo link.
- Šaunuolė, - pasako jis vesdamas mane tolyn nuo upės. -
Pąskambinsim Soniai ir viskas bus gerai.
Linkteliu galva ir einu su juo apsvaigusi. Mums grįžtant
atgal į kelią, pažvelgiu žemyn ir suvokiu, kad rankose tebe
laikau Elspetės eilėraštį. Nors jis permirkęs nuo lietaus, pri
glaudžiu jį prie veido ir apipilu bučiniais.
37
Brangi mamyte,
štai irpirmasis „oficialus“laiškas, kurį gausipaštu. (Visus iki šiol

parašytus taippat ketinu įdėti į voką, taigi turėsi daug viskoper
skaityti!)
Bet kadangi tai pirmas tikras laiškas, kurį tau rašau, noriu,
kadjis būtų geras. Visi kiti, kuriuos parašiau anksčiau, truputį
liūdni ir daugumąjų rašiau verkdama, bet šis bus džiaugsmingas,
nes vakar buvo tikrai džiugi diena. Noriu tau apieją papasakotu
Su klase važiavome į muziejų Londone, bet tai nebuvo įpras
tas muziejus su nuobodžiais senoviniais baldais ir tapytojų pa
veikslais, šitame muziejuje buvo daugybe kraujo ir kūnų.
Kiti vaikai tebevadina mane nevala ir nepriima žaisti kartu,
bet supratau, kadjei visą demesį sutelkiu į dalykus, kurie tikrai
mane domina, tada tai - o„tai“yra negalėjimas būti su tavimi ir
teveliu - manęs taip neskaudina, ošiuo metu mane labai domina
kraujas. Ne koks nors šiurpus kraujas iš siaubofilmų, bet tikras
kraujas. Tikriausiai tau įdomu, kuo jis mane sudomino, taigi
tuojpapasakosiu. Prieš keletą savaičių man iš nosies siaubingai
bėgokraujas. Pabudau vidury nakties ir supratau, kadvisa mano
pagalve permirkusi, taigi šokau iš lovos, įjungiau šviesą ir pa
žvelgiau į veidrodį. Iš pradžių išsigandau, nes atrodžiau, tarsi
būčiau patekusi į avariją, bet tada atsukau kriauklėje vandenį
irpradėjaupraustis veidą. Kraujui susimaišius su vandeniu, su-
196
D I E N A , KAI J VY KO N E L A I M Ė
sidarė labai gražūs rastai. Tai privertė mane susimąstyti apie

spalvas mūsų kūne ir kadjos yra daug įdomesnės už nuobodžias
odosspalvas. Taigi, po tos naktiespanorau daugiau sužinoti apie
kraują>otame nuostabiame muziejujejo buvo daugybė.
Muziejų mums aprodė toks Čarlzas. Jis dirba vyriausiuoju
kuratoriumi iryra baigęs nuostabų universitetą Kembridžą. Ki
tiems vaikams buvo nuoboduy todėljie jam rodė savo nepasiten
kinimą ir vartė akis. Jie norėjo tik prisipirkti visokių nesąmonių
iš suvenyrų parduotuvės ir valgyti bulvių traškučius kavinėje,
bet aš likau su Čarlzu. Jis buvo labai draugiškas ir atsakė į vi
sus mano klausimus. Aš netgi mačiau lavoną. Jis buvo laikomas
skystyje, vadinamameformaldehidu (šitąpavadinimą užsirašiau
savo sąsiuvinyje, kadprisiminčiau, kaipjį parašyti), ir išjo buvo
išleistas visas kraujas. Mamyte, nežinau, ar nutuoki, kad kūnas
be kraujo atrodo labai nykiai ir nuobodžiai - kaip seno kartono
gabalas. Čarlzas sakė, kad mus gražius padaro kraujas, ir aš su
juo sutinku. Darjis sakė, kad mokslas yra išėjimas iš tamsos į
šviesą, ir vaikščiodamapo muziejų ir apžiūrinėdama visus tuos
nuostabius eksponatus kaip tik taip irjaučiausi.
Po tojis man parodė lentyną, ant kurios buvo sustatyti ma
žyčiai kraujo buteliukai —visi skirtingų atspalvių. Vienas buvo
beveikjuodas - argi ne nuostabu? Tiesiog stovėjau ir spoksojau
į tuos buteliukus. Labai norėjosi kurį nors iš jų paimti į ran
kas - labiausiai skaisčiai raudonos spalvos - ir įmerktipirštą, bet
Čarlzas visą laiką stovėjo šalia. Šiaip ar taip, šitie daiktai yra
reti artefaktai, taigi, jei būčiau kišusipriejų nagus, manegalėjo
išmesti arba dar blogiau -pasodinti į kalėjimą!
Be kraujo man labiausiaipatiko nuostabi knyga, kuriąparašė
toks Viljamas Hanteris. Tiksliai užsirašiau šios knygos pavadi
nimą, nes noriujį prisiminti visam gyvenimui. Ji vadinasi Nėš
čios moters gimdos anatomija ir yra parašyta 1JJ4 metais. „Dar
iki man gimstant“, -pasakė Čarlzas. Jis kalbėjo labaijuokingai.
197
Žodžiu, šitoje knygoje buvo šimtai piešinių, kuriuosepavaizduo

tas moters kūno vidus, kaijame yra kūdikis. Mamyte, tai buvo
šiurpu ir gražu vienu metu. Kūdikis žemyn galva ir aukštyn ko
jomis buvo įspraustas į tokią mažytę ertmę, kadjam nebuvo ne
kur pajudėti. Bet šiamepiešinyje mane labiausiai nustebino tai,
kadjo dailininkas, ponas Hanteris, nupjovi moters kojas irjos
atrodė kaip du mėsgaliai, primenantys tuos bjaurius erienos šon
kaulius, kuriuos mums duoda vakarienei.
Otada manpasidarėgaila to kūdikio aukštyn kojomis, nesjis
buvo tokspat vienišas, kaip ir aš. Paklausiau Čarlzo, argalėčiau
pamatyti kitą puslapį, bet knyga buvo po stiklu irjos negalima
liesti, kad nesubyrėtų. Taigi, likusiąpopietę žiūrėjau į tą kūdikį
spėliodama, kodėlponas Hanteris nupiešėjo mamą negyvą.
Prašau atrašyti.
Arba nusirašyk šio laiško viršuje užrašytą adresą ir surask
mane.
Myliu tave.
38
Sekmadienis, rugpjūčio 6 d.
Koridoriumi atsklinda tylus radijo skleidžiamas garsas. Na

muose yra Sonia. Ji visą rytą praleido virtuvėje gamindama
sriubas ir troškinius, kuriuos vėliau sudės į šaldiklį. Pajuntu
česnako ir kepinamų svogūnų kvapą. Nors šis kvapas jaukus
ir raminantis, bet dėl to gulėdama šioje laikinoje lovoje pasi
juntu tik dar vienišesnė. Negaliu galvoti apie nieką kita, tik
apie Elspetės eilėraštį ir širdį draskantį namų apibūdinimą.
Skaudu suvokti , kad ji šį eilėraštį parašė siekdama atkreip
ti mano dėmesį. Jei galėčiau sugrįžti į praeitį, sudraskyčiau
visas kada nors įsigytas knygas, sunaikinčiau visus užrašus
ir popierius, nes būtent mano prisirišimas prie jų ir noras įro
dyti savo intelektualumą (nepaisant to, kad neišlaikiau egza
minų ir daugybę metų dirbau neperspektyvius darbus) atėmė
pačią brangiausią dovaną: būti Elspetės motina. Šią mažą
mergaitę į mano gyvenimą atpūtė ir išpūtė tarsi plunksnelę,
nors turėjau ją paimti į delną, nuleisti ant žemės ir skirti jai
dėmesio, užuot atsiribojus.
O dabar jau per vėlu.
Apsiverčiu ant šono ir žiūriu į abipus miegamojo lan
go kabančias rūdžių spalvos užuolaidas. Apačioje pama
tau rudą dėmę. „Niekad neperkaitink lygintuvo, nes sude
ginsi medžiagą“, - atsklinda mano motinos balsas iš kito
199
dešimtmečio, nors niekad nesu lyginusi užuolaidų, apskritai

nesu nieko lyginusi, nes neturėdavau tam laiko. Ar bent jau
taip sau pasiteisindavau. Išgirstu, kaip lauke trinkteli auto
mobilio durelės ir taku artėja kažkieno žingsniai. Nuaidėjus
durų skambučiui, atsisėdu lovoje.
- Ateinu, - šūkteli Sonia barškindama puodais.
Kai ji atidaro buto duris, išgirstu Džulijos balsą. Ji klausia,
kaip laikausi.
Atmestinai ranka persibraukiu plaukus, kad atrodyčiau
bent kiek tvarkingiau, ir iškart pasiduodu. Juk Džulija gy
dytoja, taigi nuolat mato žmones, kai jie ne pačios geriausios
būklės. Kodėl turėčiau būti kitokia?
- Prašom praeiti čia. - Koridoriumi ataidi Sonios balsas.
Atsidaro mano miegamojo durys ir ji įkišusi galvą nusišypso.
- Kaip gerai, kad jūs pabudusi, - pasakoji švelniai. - Atėjo
daktarė Maters. Ar galiu ją atsiųsti?
Linkteliu galva ir iki pažastų užsitraukiu antklodę. Išgirstu
Sonią šnabždant už durų ir netrukus į kambarį įeina Džulija.
Ji dėvi savo mėgstamą elegantiško kostiumo su kelnėmis
ir žemų smailiakulnių batelių derinį. Šiandienos kostiumas
yra skaisčiai žalios spalvos, pabrėžiančios jos akių žalumą.
Nužvelgiu savo plonus poliesterio naktinius marškinius ir
susigėdusi užsitraukiu antklodę iki pat smakro. Tada pa
galvoju apie Šoną ir apie tai, kokius drabužius galėtų dėvėti
Frėja Nilsen. Ją įsivaizduoju kaip ledinę skandinaviško tipo
blondinę - žavingą ir elegantišką, - visišką priešingybę man.
Matau juodu gulinčius lovoje susiglaudus.
-Atsiprašau, kad negalėjau atvykti anksčiau, - prabyla
Džulija pertraukdama mano tamsias mintis. - Šį rytą reikėjo
sutvarkyti keletą dokumentų.
Ji atsisėda lovūgalyje ir suneria ant kelių rankas. Tada pa
stebiu, kadji ne tokia nepriekaištinga, kaip pasirodė iš pirmo
200
žvilgsnio. Jos plaukai sukelti į netvarkingą kuodą, o paakiai

pajuodę. Pajuntu kaltės dūrį. Turbūt ji ir taip turi daug darbo,
o dar aš su savo problemomis.
-Jūs labai maloni, kad atėjote, - pasakau. - Esu tikrai la
bai dėkinga.
Ji linkteli galva.
-Taigi, Mege, ar norite man papasakoti, kas nutiko? -
paklausia ji be jokių mandagybių. - Kai Sonia vakar vakare
man paskambino, sakė, kad pakliuvote į liūtį ir buvote gana
prastos būklės.
- Taip, - atsakau norėdama prasmegti tarp patalynės klos
čių. - Buvau nuėjusi prie upės netoli Ketonų namų ūkio.
- Ką ten veikėte?
- Toje... vietoje kadaise nutiko blogas dalykas, - atsakau
vengdama jos žvilgsnio. - Turiu keistą nuojautą, kad tai gali
būti susiję su avarija.
- Supratau, - atsako Džulija vos pastebimai suraukdama
antakius. - Ar norėtumėte pasikalbėti apie tą blogą dalyką?
- Ne, - tvirtai pareiškiu. - Tiesiog tai gana asmeniška. Be
to, jau jaučiuosi gerai. Drebulys jau praėjo. Vakar vakare So
nia man prileido karštą vonią.
Džulijos akys susiaurėja - ji netiki manimi nė per nago
juodymą.
- Dar Sonia man sakė, kad nuo vaistų jaučiatės apsvaigu
si, - pasako ji už ausies užsikišdama atsiskyrusią sruogą.
- Kai tai pasakiau, blogai jaučiausi, bet... nuo tada, kai
pradėjau vartoti vaistus, tikrai jaučiuosi keistai.
- Ką turite omenyje sakydama „keistai“?
-Jaučiuosi atbukusi, tarsi visos mano reakcijos būtų sulė-
tėjusios.
- Tai gali būti neurologinės nelaimingo atsitikimo pasek
mės, o ne vaistų poveikis, - paaiškina Džulija rimtu veidu.
201
- Iš pradžių ir aš taip galvojau, bet tai ne tas pats, kas at

minties praradimas, ir, tiesą sakant, tai po truputį pradėjo
taisytis - pradėjau kai ką prisiminti, bet tada išgirdau dai
nuojant Elspetę ir...
- Palaukite, - pertraukia mane Džulija, akivaizdžiai sutri
kusi. - Išgirdote dainuojant Elspetę?
- Taip, - atsakau ir, prieš tai giliai įkvėpusi, papasakoju
apie tą vakarą, kai išgirdau dainuojant Elspetę. Papasakoju
apie Šono dienoraštį ir jo kaltinimus. Apie Seronos skambutį
ir kitos moters vardą nekilnojamojo turto agentūros doku
mentuose, apie saugyklą ir tai, kad visi mano daiktai supa
kuoti į dėžes su užrašu Kalė.
- Gerai, Mege, - pasako ji ramiu balsu, priešingai mano
susijaudinusiam balso tonui. - Truputį lėčiau. Šiuo metu
mane labiausiai neramina tai, kad sakote girdinti balsus.
- Turbūt manote, kad kraustausi iš proto? - paklausiu sės
damasi. - Bet taip nėra... aš...
- Nemanau, kad kraustotės iš proto, bet, atsižvelgiant į
jūsų medicininę istoriją, manau, kad reikia kuo greičiau ko
nors imtis.
Jaučiuosi tarsi nuoga. Ji žino apie mano praeitį ir visus
siaubingus dalykus, kuriuos taip ilgai slėpiau. Ji žino, ką su
gebu.
- Ir dėl šios priežasties ketinu jums išrašyti kitokių vaistų
nuo nerimo. Rytoj iš pat ryto išspausdinsiu receptą ir jūs arba
Sonia galėsite ateiti jo pasiimti. Manau, kad šie vaistai jus
turėtų veikti kur kas švelniau, bet yra ne mažiau veiksmingi.
- Dar daugiau vaistų?
Džulija linkteli.
- Paprastai vengiu išrašyti antidepresantų, - priduria ji. -
Bet manau, kad jūsų atveju tai geriausias sprendimas.
Ji atsistoja nuo lovos ir pasitaiso švarką.
202
- Pasakysiu apie tai Soniai, - pasako ji. - O kol kas pasi

stenkite kuo daugiau ilsėtis, gerai maitintis ir po savaitės už
sukite į mano kabinetą pasikalbėti apie tai, kaip veikia vaistai.
Linkteliu galva ir stebiu, kaip ji atidaro duris ir išeina į
koridorių. Išgirstu ją kalbant su Sonia apie receptą, o po to
stoja tyla. Po kelių minučių atsidaro durys ir įeina Sonia.
- Atnešiau jums puodelį arbatos, - pasako ji ant stalelio
šalia manęs pastatydama didelį mėlyną puodelį. - Kaip jau
čiatės?
Nežinau, kaip nuoširdžiai atsakyti į šį klausimą, todėl tie
siog užsimerkiu ir padedu galvą ant pagalvės.
- Mege, suprantu, kad jums nelengva, - pasako ji sėsda
masi šalia manęs. - Ir, jei atvirai, dar niekad neteko bendrau
ti su žmogumi, kuriam teko išgyventi tokius dalykus. Mano
paskutinė klientė buvo sena moteris, kuriai buvo sunku ju
dėti, o prieš tai buvo vidutinio amžiaus vyrukas sulaužyta
koja - tikrai bjaurus užsispyrėlis. Taigi, norėjau pasakyti,
kad, mano nuomone, jūs tikrai labai gerai laikotės, žinant,
ką jums teko išgyventi.
- Ačiū, Sonia. Tikrai labai ačiū.
- Ei, juk aš tam čia ir esu. Klausykit, pagalvojau, gal rei
kėtų iš tos saugyklos pargabenti jūsų daiktus? Manau, jums
būtų į naudą, jei jus suptų pažįstami daiktai. Galbūt ir Els-
petės daiktai.
- Nežinau, ar galiu sau tai leisti, - pasakau ir atsigeriu ar
batos. - Reikėtų samdyti furgoną, o tai brangiai kainuoja.
Banke likusių pinigų man vos užteks pragyventi iki išmokų.
- Manau, kad galėčiau šiuo klausimu padėti, - pasako So
nia šypsodamasi. - Mano bičiulis Sidas turi didelį seną kro
vininį furgoną irjis man skolingas paslaugą. Kalbėjausi sujuo
šį rytą, kai jūs miegojot, ir jis pažadėjo man padėti iškraustyti
saugyklą. Galėtume tai padaryti jau rytoj. Ką manote?
203
-Jei tai labai neapsunkins jūsų draugo, būtų nuostabu, -

pasakau jausdama, kaip akyse ima kauptis ašaros. - Ačiū,
Sonia, labai ačiū, nenusipelnau...
O tada išsiveržia visas per pastaruosius mėnesius susikau
pęs skausmas bei sielvartas ir imu raudoti.
- Brangioji Mege, neverkit, - guodžia mane Sonia.
Ji paima iš mano virpančių rankų arbatos puodelį ir pasta
to ant stalelio prie lovos. Tada paima mano ranką ir švelniai
ją glosto.
- Nagi, viskas bus gerai, pažadu, - pasako ji ir, nors žinau,
kad Sonia klysta ir niekada nebus gerai, leidžiu sau trumpam
užsimerkti ir būti laikomai už rankos.
39
Brangi mamyte,
neatsakei į mano laišką. Tikiuosi, kad tau viskasgerai.

Pas mus vyksta negeri dalykai.
Zoja elgiasi labai keistai. Vakar Žebenkštisją nuvežė į ligo
ninę, osugrįžusi Zoja tiesioggulėjo ant savo lovos ir leido keistus
garsus, tarsi jai ką nors skaudėtų, verktų arba abu kartu. Tai
labai neįprasta, nes ji yra vienas stipriausių mano pažįstamų
žmonių ir niekada neverkia.
Kai ruošiausi gultis į lovąyji paklausėy ar sulaukiau iš tavęs
kokių žinių, okaipasakiau, kad ne, atsakė, kad taijos nestebina.
Ji sakė, kad tėvai nuolat nuvilia savo vaikus - tai neatskiriama
gyvenimo dalis. Sakė, kad manim dėtaji daugiau neberašytų ir
tiesioggyventų toliau savęs neapgaudinėdama.
Bet aš manau, kadji taip kalba, nesprastaijaučiasi, nes kaž
kas negero nutiko ligoninėje irjai skauda.
Mamyte, žinau, kadnegalėtummanęs čiapalikti. Tiesiogžinau.
Šiaip ar taip, ketinu užantspauduoti šį laišką ir rytoj išpat
ryto išsiųsti Frėjai.
Viršuje vėl užrašiau savo adresą - negalijo nepastebėti.
Myliu tave.
205
40
Antradienis, rugpjūčio 8 d.
- O Dieve, Mege, kur sudėsim visus šiuos daiktus?

Sonia sėdi ant svetainės grindų tarp daugybės knygų ir
popierių, buvusių mano darbo kambario dėžėse.
- Turbūt prireikė nemažai metų šiai kolekcijai sukaupti, -
pasako Sonia atversdama traškantį romano „Į švyturį“ leidi
mą kietais viršeliais.
- Turbūt, - atsakau. - Bet aš visad mėgau knygas ir jos
mane supo visą gyvenimą. Kai buvau maža, šeimos nariai jas
dovanodavo per Kalėdas ir gimtadienius, o po to... kai buvau
penkiolikos, taip sujaukiau savo gyvenimą, kad neišlaikiau
egzaminų.
- Ar tada jus ir paguldė į Psichiatrijos skyrių? - paklausia
Sonia.
- Iš kur apie tai sužinojot?
- Kai aną vakarą atvažiavau prie upės jūsų parsivežti, jūs
klejojote, - atsakoji išrausdama. - Maldavote manęs jūsų ten
nevežti. Į ligoninę. Klausykit, atsiprašau, jei per daug smal
sauju.
- Nieko tokio, - atsakau. - Tiesą sakant, man net paleng
vėjo, kad nebereikės to slėpti. Esu pripratusi daug ką slėpti.
- Tai nėra gėdinga, - pasako Sonia. - Daug kam tenka per
gyvenimą patirti kokių nors psichikos problemų.
206
- Taip, - atsakau nudelbdama žvilgsnį į knygas. - Bet ne

daug kas po to netenka dukters.
- Ne, - tyliai atsako Sonia.
Pasijuntu nesmagiai - juk ji dar visai jauna. Kaip galiu
tikėtis, kad ji tai supras?
- Tiek to, - pasakau. - Apie ką aš pasakojau? Aa, taip, apie
savo egzaminus. Galėjau perlaikyti egzaminus, bet nesijaučiau
tam pasiruošusi. Tačiau knygos, skaitymas, rašymas - visi šie
dalykai visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis, ypač Vir
džinijos Vulf kūryba. Ji padėjo man tiek daug išgyventi. Kai
skaitydavau kokią nors knygą, realus gyvenimas nutoldavo ir
man pavykdavo atsiriboti nuo blogų dalykų. Šonas mėgdavo
pasakoti istoriją, kaip mes pirmą kartą susitikome. Kurį laiką
dirbau turto valdymo įmonės registratūroje. Turėjau sėdėti už
didžiulio medinio stalo ir kiekvieną rytą mandagiai šypsotis
ateinantiems kostiumuotiesiems. Vienąkart Šonas atėjo į darbo
pokalbį, o ašjo net nepastebėjau, nes buvau įsitraukusi į knygą.
Mano balsas užlūžta ir nutylu prisiminusi Šoną, jo gražią
šypseną ir tai, kaip jis mane suprato.
- Graži istorija, - švelniai pasako Sonia. - Neblogas būdas
susitikti būsimą vyrą.
- Na taip, - atsakau stengdamasi negalvoti apie tą dieną ir
buvusias viltis. - Bet jos pabaiga ne tokia gera.
Atsistoju ir apsižvalgau po kambarį. Šalia kištukinio liz
do kraunasi mano atrastas nešiojamasis kompiuteris, o palei
tolimiausią sieną sustatyta krūva dar neatidarytų dėžių. Jose
Elspetės daiktai ir, nors Sonia siūlėsi padėti išpakuoti, noriu
tai padaryti viena.
- Ar man pradėti jas dėlioti į lentynas? - paklausia Sonia
rodydama į knygas.
- Ne, nereikia. Vėliau pati tai padarysiu. Gal jau eikite
namo? Ir taip labai daug padėjote.
20 7
-Jei taip sakote, - atsako stodamasi Sonia. - Susitariau

vėliau susitikti išgerti su drauge Tina.
- Skamba neblogai, - pasakau lydėdama ją iki durų. - Kur
ketinate eiti?
- Kur nors į miestą. Ką tik atsidarė naujas baras ir jis sudo
mino Tiną. Tikriausiai bus pilna hipsterių, bet visai linksma.
- Linkiu gerai pasilinksminti, - pasakau staiga pasijutusi
labai sena.
- Pasistengsiu, - atsako ji atidarydama duris. - Nors tik
riausiai viskas baigsis kalbomis apie savo disertacijas - mes
tokios nuobodos. Na, ir jums gero vakaro, Mege. O jei ma
nęs prireiktų, visą vakarą būsiu pasiekiama telefonu. - Pasa
ko ji ir susirūpinusi pažvelgia į mane.
- Man viskas bus gerai, - gyvai pasakau. - Eikit ir pasi-
mėgaukit vakaru.
- Gerai, - atsako ji šypsodamasi. - Iki rytojaus.
- Iki rytojaus, Sonia, ir dar kartą ačiū, - pasakau uždary
dama paskui ją duris.
Nueinu į virtuvę ir atidarau spintelę, kur stovi butelis rau
donojo vyno. Sonia man jį nupirko praeitą savaitę įsikrausty-
mo proga. Vartodama antidepresantus neturėčiau gerti, bet
viena taurė nepakenks. Neturiu vyno taurių, taigi nuo džio
vinimo padėklo paimu puodelį ir gausiai šliūkšteliu gėrimo.
Nusinešu jį į svetainę ir einu prie dėžių krūvos. Ištraukusi vie
ną išjų (ant jos užrašyta Kalė: darbokambarys), iš lėto nuplėšiu
lipniąją juostą. Kai ją atidarau, padvelkia Pomegranate Noir
aromatas: ant viršaus sudėtos dvi kvepiančios žvakės, stovėju
sios mano darbo kambario knygų lentynose. Išėmusi jas, pa
statau šalia savęs ant grindų - tai mano ankstesnio gyvenimo
relikvijos. Iš dėžės gilumos pradedu vieną po kito traukti są
siuvinius. Paskubomis juos perverčiu - jie prirašyti idėjų nau
joms knygoms, apsakymams, net scenarijui. Vienas puslapis
208
tirštai prirašytas netvarkinga rašysena. Įsižiūrėjusi pamatau,

kad tai ankstyvieji mano romano apmatai. Iš pradžių buvau
jį pavadinusi Popietės su Virdžinija, o vėliau, jau šiek tiek pa
rašiusi, pakeičiau pavadinimą į Nuskendę žodžiai. Jis atitiko
tai, kaipjaučiausi. Tačiau pirminė idėja išliko ta pati: vienišos
jaunos mamos įsivaizduojami pokalbiai su mirusia rašytoja. Si
mintis man kilo, kai prieš keletą metų su Elspete sėdėjau prie
akmenų. Ji mėgo skaičiuoti akmenis - jai tai buvo tam tikra
meditacijos forma. Tą dieną ji buvo taip įsitraukusi į skaičiavi
mą, kad net neatsakydavo kalbinama. Taigi, mintyse pradėjau
kalbėtis su Virdžinija Vulf, prisiminusi, kaip jos žodžiai man
padėjo atgauti pusiausvyrą, kai gulėjau Psichiatrijos skyriuje.
Elspetė nustojo skaičiuoti ir paklausė, ką veikiu, - tikriausiai
judinau lūpas. Kai atsakiau, ji gūžtelėjo pečiais ir pasakė:
- Tik nesitikėk, kad ji tau atsakys. Aš bandžiau, bet ji nie
kad neatsako.
Mano keistoji, ekscentriškoji mergaitė. Dieve mano, kaip
jos ilgiuosi. Įdedu sąsiuvinį atgal į dėžę ir atsisuku į vieną iš
dėžių su Elspetės vardu.
Pirštu perbraukiu per jos vardo raides prisimindama tą
dieną, kai jį išrinkau. Mudu su Šonu valgėme vėlyvus pusry
čius nedidelėje kavinukėje Batersio rajone. Buvo likusios dvi
savaitės iki numatytos gimdymo datos, pirmosiomis dieno
mis kankinęs rytinis pykinimas jau buvo praėjęs ir jaučiausi
nuostabiai - kaip prisirpęs persikas.
-Ji spardosi, - pasakiau paimdama Šono ranką ir uždeda
ma sau ant pilvo. - Jauti?
Šono akys spindėjo iš džiaugsmo. Jis prisislinko arčiau ir
sušnabždėjo pilvui:
- Sveika, panele. Ką tenai veiki? Ar jau pasiruošusi pasiro
dyti? - tada pažvelgė į mane ir pasakė: - Kadangi jau žinome,
kad tai mergaitė, turėtume sugalvoti vardą.
209
Aš nė nesusimąsčiusi atsakiau:
- Kaip tau skamba Elspetė?
Šonas tyliai pakartojo šį vardą ir linktelėjęs pasakė:
- Man patinka, kaip jį sugalvojai?
Pasakiau, kad tai pirmas man į galvą atėjęs vardas. Taip
ir buvo, tarsi mūsų taip laukiama Elspetė čia jau būtų buvusi
anksčiau - dar negimusi, bet jau visiškai susiformavusi.
Išgėrusi didelį gurkšnį vyno, lėtai nuplėšiu lipnią juostą.
Dėžė prasiskleidžia ir pamatau su niekuo nesupainiojamą
Elspetės mėgstamiausio žaislinio triušio Momo kūnelį. At
sargiai jį išimu ir priglaudžiu prie veido. Jis kvepia Elspete -
talko milteliais ir cukruotais migdolais. „Ak, Momo“, - su
šnibždu.
Kai padedu žaislą ant sofos, mane perveria klaikus jaus
mas. Vadinasi, Momo tą vakarą nebuvo su mumis automobi
lyje. Po patirto išgąsčio, kai Šonas buvo ją užrakinęs automo
bilyje prie valyklos, Elspetė visadajį pasiimdavo, kai kur nors
keliaudavome automobiliu. Keletą mėnesių po šio įvykio ji
rėkdavo ir verkdavo, kai bandydavome ją pasodinti į automo
bilį. Tada Šonui kilo mintis - jis prisiminė Momo - žaisliuką,
nuramindavus} Elspetę kūdikystėje, su kuriuo ji niekur ne
siskirdavo. Paaugusi padėjo Momo į žaislų spintelę prie kitų
savo kūdikiškų daiktų, bet dabar jo vėl prireikė. Niekad ne
užmiršiu jos veido išraiškos, kai Šonas išėjo iš namo laikyda
mas Momo. Iš pradžių ji per daug nesusidomėjo, bet tada Šo
nas jai pasakė, kad Momo yra jos sėkmės talismanas ir, jei ji
turės jį su savimi, nieko nebebijos. Nuo to laiko Momo visada
keliaudavo su mumis automobiliu. To reikalavo pati Elspetė.
Po velnių, kaip man pavykoją įsodinti į automobilį bėjo?
Klesteliu ant sofos su žaislu rankose. Užsimerkusi matau
tą patį vaizdą, kuris vis šmėkšteli prieš akis nuo pat mano
pabudimo iš komos: prisegu Elspetę automobilio gale, o ji
210
žiūri į mane pasipiktinusi. „Nenoriu važiuoti, mamyte, ir tu

negali manęs priversti.“
Jei nepasiėmėme Momo, vadinasi, mūsų išvykimas tu
rėjo būti siaubingai skubus. Kodėl man reikėjo taip skubiai
kažkur važiuoti tokiu paros metu? Įprastą vakarą Elspetė jau
būtų buvusi lovoje, o aš sėdėčiau patogiai įsitaisiusi prie savo
darbo stalo, rašydama dar vieną romano skyrių. Niekaip ne
galiu suprasti, kodėl man prireikė taip vėlai kažkur važiuoti.
Paguldau Momo šalia savęs ant pagalvėlės. Kurį laiką
tiesiog sėdžiu bandydama sukaupti drąsą iškraustyti likusias
dėžes, bet mano nervai įtempti. Vėl gurkšteliu vyno ir užsi
merkiu.
- Galvok, Mege, galvok, - burbu sau po nosimi. - Kur,
velniai rautų, galėjai važiuoti?
Tada pažvelgiu į savo nešiojamąjį kompiuterį - jau turėtų
būti įkrautas. Nešdamasi vyną atsikeliu nuo sofos ir, atsisė
dusi ant žemės, pasidedu ant kelių kompiuterį. Atverčiu jį ir
sulaikiusi kvėpavimą laukiu, kol įsijungs ekranas. Netrukus
jis nušvinta ir, kai pamatau užsklandą, suspurda širdis - tai
prieš keletą metų Vitstablyje nufotografuota mano, Šono ir
Elspetės nuotrauka, mes sėdime susiglaudę akmenuotame
paplūdimyje. Elspetė viduryje, o mudu su Šonu laikome ją
apglėbę kaip didžiausią brangenybę. Jos plaukai surišti į dvi
kasas ir ji dėvi rožinius marškinėlius su užrašu: Vitstablio
austrių festivalis, 20x4.
Ak, kaip ji džiaugėsi tomis atostogomis. Vitstablyje Els-
petei labiausiai patiko tai, kad paplūdimys buvo akmenuotas,
o ne smėlėtas. Ji visą dieną skaičiuodavo akmenis, dėliodama
juos į lyginių skaičių krūvas, o mudu su Šonu sėdėdavome ant
šezlongų ir skaitydavome knygas. Kiti vaikai bėgiojo, taškėsi
jūroje ir mėtė skraidančią lėkštę, o Elspetė jautėsi visiškai
patenkinta tiesiog sėdėdama tarp savo akmenų.
211
Ištiesiu ranką ir paliečiu jos veidą ekrane - mano gražioji

mergytė. Bet ką padaryčiau, kad tik ją susigrąžinčiau.
Tada kompiuteris įsijungia ir jos veidą uždengia mažyčiai
mėlyni aplankai. Kartu su šių aplankų pavadinimais prieš
akis iškyla mano ankstesnio gyvenimo fragmentai, nors vos
galiu juos įskaityti pro ašaras.
- Namai
- Elspetės mokykla
- Nuotraukos
- Popiečių su Virdžinija užrašai
- Rodmelio istorija
- Luiso bibliotekų tinklaraštis
- Apsakymai
- Idėjos
- Motyvuojančios citatos
- Skaitinių sąrašas: Nuskendę žodžiai
- Romanas: i versija
- Romanas: 2 versija
- Romanas: 3 versija
O tada įsijungia Word programa: ekrane vienas po kito ati
daromi visi dokumentai, kuriuos tą dieną buvau palikusi ati
darytus. Pirmajame - mano romano skyrių struktūra. Dirb
dama niekada neuždarydavau šio dokumento, kad bet kada
galėčiau pasižiūrėti. Kitas dokumentas - naujausia mano
rankraščio versija. Nuslenku į apačią norėdami pamatyti, kur
tą dieną baigiau. Žodžių skaičius - 67 529. Paskutinis mano
parašytas sakinys skamba taip: „Ji ilgai gromuliavo šią mintį.
Pagunda šokti truko vos akimirką, tarsi mostelėjimas spar
nais sąmonėje, tačiau...“
Ir šioje vietoje sustojau nebaigusi sakinio, palikusi kaip si
rena mirksintį žymiklį. Vėl prisimenu darbo centre šmėkšte-
212
Įėjusį epizodą, kaip ant stalo vibruoja mano telefonas. Ar dėl

to taip ir nepabaigiau sakinio?
Nuleidusi į apačią rankraštį, pamatau, kad atsidarė dar vie
nas dokumentas - mokyklos sekretorės atsiųsta sutikimo forma.
Elspetė turėjo su klase vykti ekskursiją Juros periodo pakran
tėje Dorsete. Kaip paprastai, turėjau vykti kartu kaip lydintis
asmuo - to primygtinai reikalavo pati Elspetė. Tikriausiai jos
klasiokai puikiai praleido laiką šioje kelionėje paslapčia valgy
dami skanėstus ir ieškodami fosilijų. O manoji Elspetė... Sku
biai uždarau dokumentą nebegalėdama toliaujo skaityti.
Spusteliu puslapio apačioje esančiąjuostą, kad atidaryčiau
savo ei. paštą. Turiu labai pasistengti, kad išlikčiau rami ir
blaivaus proto. Tai, kad taip ir nepabaigiau sakinio, reiškia,
kad arba atsitiko kažkas Elspetei, arba gavau skubią žinutę -
galbūt iš Šono? Neturėdama galimybės patikrinti telefono,
galbūt atsakymą rasiu savo pašto dėžutėje.
Atsidarius pašto programai, aikteliu pamačiusi 3 064 ne
skaitytus laiškus. Slenkant per juos ima svaigti galva. Dau
guma iš jų - reklamos. Nuo pirmojo vakar atsiųsto ei. laiško,
siūlančio Boots parduotuvėje įsigyti dvi odos priežiūros prie
mones už vienos kainą, slenku atgal iki pat rugpjūčio, liepos,
birželio ir gegužės mėnesių. Randu daugybę užuojautos laiš
kų nuo Elspetės mokyklos draugų tėvų, bet negaliu jų skai
tyti. Dar ne dabar.
Pasiekusi gegužės 12 dieną, stabteliu. Tikrai turėtų būti
koks nors viską paaiškinantis laiškas. Bet nerandu nieko pa
našaus, yra tik trys laiškai: vieną su pridėta sutikimo forma
ryte atsiuntė iš mokyklos, dar vienas laiškas iš Amazon, siū
lantis knygų, kurios man galėtų patikti, ir vienas pranešimas,
kad turiu naują sekėją tviterio puslapyje, kurį susikūriau prieš
keletą metų, bet beveik nenaudojau. Spusteliu šio sekėjo var
dą - tai vyras, vardu Tonis Martinezas - fantastikos knygų
213
rašytojas iš Aidaho, turintis 1,3 mln. sekėjų - kitaip tariant,

pašto šiukšles generuojantis robotas.
Papurtau galvą, gurkšteliu vyno ir spusteliu „išsiųstus
laiškus“. Vienintelis mano tą dieną išsiųstas laiškas yra at
sakymas mokyklos sekretorei, kad pasirašysiu sutikimo for
mą ir kuo greičiau suja susisieksiu. Taip pat patvirtinau, kad
keliausiu drauge kaip lydintis asmuo. Mano laiškuose nėra
nieko, leidžiančio numanyti kokią nors skubią situaciją, dėl
kurios būtų reikėję atsitraukti nuo darbo stalo, įsodinti Els-
petę į automobilį ir skubiai išvažiuoti į naktį.
Vėl grįžtu į gautų laiškų dėžutę ir, dar kartą juos slenkant,
tarp tėvų užuojautos laiškų akis užkliūva už vardo, kurį pa
mačius gyslose sustingsta kraujas. Birželio 26-ąją gavau laiš
ką iš B. Kosgrouvo.
Beno.
Nutirpsta visas kūnas. Kurį laiką pasėdėjusi laikydama
pirštus virš pelės kilimėlio, užsimerkiu ir spusteliu atidaryti,
tačiau vardas laiško apačioje ne Beno, ojo motinos, Barbaros.
Padidinu laišką ir pradedu skaityti.
Mege,
Larkfildsas jau turi naują gyventoją ir tikiuosi, jog tai vi

siems laikams nutrauks tavo ir tavo šeimos ryšius su šiuo
kraštu. Po Hario mirties nebeprivalau apsimetinėti. Mege,
tau nepavyko manęs apkvailinti kaip Hario ir visų kitų, kurie
patikėjo tavo melagystėmis. Aš tiksliai žinau, ką buvai su
planavusi padaryti tą vakarą prie upės, ir, nors džiaugiuosi,
kad šie planai žlugo, mane apima siaubas pagalvojus, kad
tavo dukrelė buvo pasmerkta mirčiai per savo motinos
idiotiškumą. Kalbėjausi su gydytojais ir jie neteikia daug
vilčių, kad išgyvensi. Galbūt taip ir geriau. Galbūt tada visi
214
galėsime gyventi toliau, tavo vyras galės apraudoti savo

vaiką, o aš galėsiu apsaugoti savo sūnų.
Mege, man prireikė beveik trisdešimties metų, kad
pagaliau pasakyčiau, kaip iš tiesų jaučiuosi. Galbūt dabar
galėsiu ramiai miegoti.
Barbara
Virpėdama visu kūnu užtrenkiu kompiuterio ekraną ir nusi-

nešu puodelį į virtuvę. Mano galvoje sukasi Barbaros žodžiai.
Nors nusiminiau sužinojusi apie Beno tėvo Hario, kuris, nu
tikus blogajam dalykui, taip maloniai su manimi elgėsi, mirtį,
bet dabar negaliu apie tai galvoti. Dabar man daug svarbiau
suprasti, ką Barbara bando pasakyti tame laiške. Man besto
vint susidėjus rankas ant virtuvės stalviršio, nugara perbėga
šiurpas suvokus siaubingą tiesą. Nors man pačiai vis dar ne
aišku, kodėl gegužės 12-ąją įsodinau Elspetę į automobilį ir
pasmerkiau ją mirčiai, bet yra žmogus, kuris tai žino, - Bar
bara Kosgrouv.
41
Brangi mamytey
pastarąsias savaites Zoja labai sirgoy nors išpradžių nesupratauy

kas suja negerai. Ji atsisakė eiti į mokyklą ir tiesiog gulėjo ant
lovos žiūrėdama į lubas. Nustojo klausytis savo muzikos, rūky
ti ir netgi nebeateidavo vakarienės. Man pasidarė labai dėljos
neramuy nesji smarkiai sulyso ir išbalo. Žebenkštis pasakė, kad
ji pati turi su tuo susidorotiybet nedarė niekoykadjai padėtų, tie
siogpalikoją likimo valiai. Po vakarienės ateidavau suja pabūti,
bet, kai bandydavaują kalbinti, ji tiesiog apsiversdavo ant šono
ir išleisdavo siaubingągarsą, panašų į ilgą atodūsį. Slapta iš val
gomojo atnešdavau maisto ir palikdavau prie lovos, bet rytejis
būdavo nepaliestas.
Tada vakar vakareji manęspaprašė surasti kompaktinį diską.
Paklausus, kurį, ji atsakė, kadjis yrajos viršutiniame stalčiuje.
Norėjaupaklausti, kodėljis ne ant lentynosprie kitųjos diskų, bet
atidariusi stalčių irjį pamačiusi, supratau, kodėl. Ji daugiausia
klauso amerikiečių reperių muzikos, ypač Tupako, apie kurį anks
čiau nieko nežinojau. Dabarjau išmokau visus to albumo dainų
žodžius, nes Zojajo nuolat klausydavosi. Ostalčiuje buvo Eltono
Džono geriausių dainų kompaktinis diskas. Parodžiaujį Zojai
ir paklausiau, arji turėjo omenyje šitą albumą. Ji linktelėjo ir,
atsigulusi ant nugaros, paprašė manęsjį paleisti. „Įjunk penktą
dainą', - pasakėji.
216
Tai padariusi atsisėdau ant savo lovos. Užgrojus dainai, at

pažinau: yyGoodbye Yellowbrick Road“*. Buvau namuoseją gir
dėjusi per radiją. Po pirmųjų kelių dainos eilučių Zoja pradėjo
labai tyliai dainuoti. Ji turėjo tikrai gražų balsą. Užsimerkiau
ir klausiausi jos dainuojant. Dainai pasibaigus, ji paprašė dar
kartą įjungti. Atsisėdusi lovojepaklausiau, kodėljai taippatinka
si daina, irji atsakė, kadjos mama visą laikąjos klausydavosiy
kaiji dar buvo mažytė. Jos mėgdavo šokti virtuvėje ir dainuoti į
kartonines tūbeles apsimesdamosykaddalyvauja „Top ofthe Pops“**
muzikinėje laidoje. Kai paklausiau, kur dabarjos mamay atsa
kėy kad mirėperdozavusi, kai Zojai buvopenkeri. Bandžiaujos
daugiaupaklausinėti apie taiykaipji čia atsidūrėybetji vėlpra
dėjo dainuoti. Netrukus prisijungiau ir aš, nors ir nemoku taip
gerai dainuoti, kaip Zoja. Dainai pasibaigus, ji pasakė: „Buvo
labai gera, ačiū.“Po to mudvi užmigome.
Kai šį rytą pabudau, jos lova buvo tuščia. Per pusryčius ji
neatėjo į valgomąjį ir man išeinant nelaukėprie įėjimo. Pama
niau, kad tikriausiaiji anksti išėjoį mokyklą, bet, kai šiąpopietę
atėjo laikas eiti namo,ji nelaukė manęsprie vartų. Eidama atgal
pilvejaučiau kažką nemalonaus, tarsi mano kūną varstytų šaltis.
Po topamačiauprie namo stovint dupolicijos automobilius. Kai
įėjau į vidų, radau Žebenkštį šnekučiuojantis supolicininke. Ji
man liepė eiti į savo kambarį, bet aš atsisėdau ant laiptų ir klau
siausi, apie kąjos kalbasi. Išgirdau policininkę sakant, kad ant
traukinio bėgių buvo rastas kūnas. Tadaji pasakėjos visą vardą:
Zoja Marija Maters. Nuėjusi į savo kambarį, atsiguliau ant Zo
jos lovos ir visą laiką klausiausi tospačios dainos, kolgaliausiai
užmigau.
* „Sudie geltonų plytų keliui“ (čia ir toliau - vert. past.).

** „Popmuzikos topai“.
21 7
Ką tik pabudau ir pirmas dalykas, apie kurį pagalvojau

vai tu ir kaip man tavęs reikia.
Mamyte, prašau atsakyti į šį laišką.
Prašaupasiimti mane iš čia.
Myliu tave.
42
Trečiadienis, rugpjūčio 9 d.
Eidama prie namo pro sodybos kiemą esu apstulbusi, koks

jis atrodo apleistas: asfaltas duobėtas ir apaugęs žolėmis, ant
vyrių kabo sulūžusios daržinės durys. Jaučiuosi tarsi apleista
me dvare. Kaip Barbara galėjo leisti Ketonų namų ūkiui taip
nusmukti?
Artėdama prie gyvenamojo namo, pajuntu, kaip iš baimės
ima diegti pilvą. Mane pykina vien nuo minties, kad teks
stoti prieš Barbarą, bet žinau, kad privalau tai padaryti.
Kitaip nei kiemas, namas atrodo neblogai prižiūrimas.
Langai spindi, o laiptai prie durų, regis, visai neseniai nuda
žyti. Virš durų kabo krepšys su pelargonijomis. Žemė po juo
drėgna, tarsi kas nors ką tik būtų jas palaistęs. Įsivaizduoju
už durų su laistytuvu rankose stovinčią Barbarą, pasirengu
sią mane užsipulti.
Nagi, Mege, - pasakau sau mintyse stovėdama ant laip
tų, -privalai taipadaryti. Giliai įkvepiu ir triskart pabeldžiu
į duris. Laukdama jaučiuosi taip, tarsi širdis tuoj iššoks iš
krūtinės. Net nelabai žinau, ką ketinu pasakyti - mano sme
genys visai suskydo. Dar šiek tiek luktelėjusi, vėl pasibeldžiu.
Vis dar niekas neatidaro, nors esu tikra, kad už durų girdžiu
prislopintus balsus. Gal ji išeidama paliko įjungtą radiją. Dar
kartą pabeldusi, apsisuku ir einu per kiemą atgal.
219
Artėjant prie vartų, žvilgsnis užkliūva už neaiškaus objek

to kiemo gilumoje, kairėje. Atsisukusi pamatau samanomis ir
vijokliais apaugusį apgriuvusį apvalų pastatą. Tai vaikų na
melis. Dauguma vaikų džiaugiasi turėdami ir plastikinį žai
dimų namelį, o Benas gavo visą pastatą - XIX a. pabaigoje
pastatytą apvalų namą. Vaikystėje jame žaisdavome valandų
valandas. Prisimenu, kad man jis atrodė panašus į nukritusį
pilies bokštą, bet vėliau įgavo kitą, tamsesnę prasmę.
Stoviu ir žiūrėdama į jį bandau save įtikinti ten neiti - tie
siog apsisukti ir kuo greičiau iš čia nešdintis, bet smalsumas
nugali ir aš iš lėto einu jo link.
Namelio langai purvini ir suskilę, stogo čerpės sudaužytos, o
akmeninis fasadas apgriuvęs. Prisimenu paskutinį kartą, kai čia
lankiausi, - vyko Barbaros vakarėlis. Mums atėjus, Barbara įsi
tempė mano tėvus į namą ir įbrukojiems į rankas šampano taures.
- Ak, Margarete! - šūktelėjo ji per petį, kai sutrikusi likau
stovėti ant slenksčio. - Tau tikrai nebus įdomu leisti laiką su
seniais. Gal eik pas Beną ir jo draugus? Jie vaikų namelyje.
Nors vaikystėje mudu su Benu buvome draugai, bet per pas
taruosius keletą metų nutolome. Šiaip ar taip, tarp mūsų buvo
ketverių metų skirtumas ir, nors būdami penkerių ir devynerių
mėgdavome žaisti slėpynes ir maudytis upėje, bet paaugęs Be
nas nusprendė, kad ne lygis leisti laiką su mažu vaiku. Net ir
vilkėdama elegantišką suknelę, jaučiausi dar visai vaikas ir artė
dama prie namelio taip nervinausi, kad net suprakaitavo rankos.
Iš vidaus sklido garsi muzika - The Smiths daina „What
Time is Now“ - iki šiol negaliu jos klausytis. Stovėjau ant
laiptų galvodama apie tai, ką pasakyti. Norėjau atrodyti atsi
palaidavusi, tarsi man iš tiesų nerūpėtų, vis dėlto šiame vaka
rėlyje dalyvavo daugybė Beno draugų iš Oksfordo - protingų,
turtingų ir madingai apsirengusių, o aš buvau tik kažkoks
vaikas, su kuriuo Benas kadaise žaidė slėpynių. Kai pagaliau
220
sukaupiau drąsą pabelsti į duris, jas atidarė graži mergina

juodais trumpai kirptais plaukais, nepriekaištinga rusva oda
ir putliomis skaisčiai raudonomis lūpomis.
- Aha? - klausiamai pasakė ji nužvelgdama mane nuo gal
vos iki kojų.
Bandžiau kažką pasakyti, bet taip nervinausi, kad pradė
jau mikčioti. Tada tarpduryje pasirodė keistai išsišiepęs Be
nas. Vėliau sužinojau, kad dėl to, jog buvo prisirūkęs žolės.
- Zoši, ko gąsdini mažąją Mėgę? - pasakė jis juokdamasis.
Labiau už viską norėjau pabėgti, bet, užuot tai padariusi,
nusekiau paskui jį į vidų ir taip pasirašiau nuosprendį.
Gana, - tariu sau, - ne tam čia atėjai, taigi tiesiogpalik visa
tai ramybėje. O tada pati nesuvokdama, ką daranti, stumteliu
duris.
Įėjusi į vidų, įkvepiu suplėkusio oro ir pradedu kosėti. Pa
griebiu inhaliatorių ir keletą kartų giliai įkvepiu. Atsitokėjusi
apsižvalgau ir tai, ką pamatau, mane taip apstulbina, kad vos
išsilaikau ant kojų.
Pasijuntu, tarsi būčiau persikėlusi laiko mašina: kambarys
atrodo lygiai taip pat, kaip 1988-aisiais. Sienos nuklijuotos
The Smiths ir The Waterboys - Beno mėgstamiausių grupių -
plakatais. Akmeninis židinys nuklotas sudegusiomis smilkalų
lazdelėmis, o sofos uždengtos actekų užtiesalais, kuriuos Be
nas parsivežė iš kelionės į Meksiką, kur savanoriavo. Tebegir
džiu to vakarėlio garsus: skardųjuoką ir dūžtantį stiklą, Benui
ant akmeninių grindų išmetus sumuštinių padėklą. Prisimenu,
kaip vakarėliui vis labiau įsibėgėjant, muzikos garsai pradėjo
keistai deformuotis, nors tik vėliau sužinojau, kodėl. Stovėda
ma vidurykambariojaučiuosi taip, tarsi pastarųjų trisdešimties
metų nė nebūtų buvę ir gyvenimas būtų sustojęs 1988-aisiais.
Bet juk tam tikra prasme taip ir buvo, - pagalvoju ženg
dama per krūvas ant žemės išmėtytų plokštelių. Ore tvyro
221
tiek daug dulkių, kad turiu ranka užsidengti burną. O tada

pamatau mažytes medines duris, beveik paslėptas nedidelėje
nišoje kitame kambario gale. Nedaryk to, Megey- įsakau sau,
bet kojos pačios nuneša prie jų.
Labai iš lėto stumteliu duris ir jos atsidaro. Buvau užmir
šusi, koks šis kambarys mažytis. Mano prisiminimuose jis
buvo išaugęs iki milžiniškų gabaritų, atitinkamai čia įvyku-
siems siaubingiems dalykams. Iš tiesų tai nedidelis apvalus
miegamasis su išlenktu langu, pro kurį matyti dirbamoji
žemė ir tolumoje plytinčios Daunso aukštumos. Stoviu prie
durų nedrįsdama užeiti. Ant viengulės lovos tebėra užtiesta
dygsniuota raudonos ir juodos spalvų antklodė. Ant sienų da
bar nieko nėra, bet prisimenu anksčiau čia kabėjus nespalvotą
per balkoną persisvėrusios Merilin Monro nuotrauką. Ji man
įsiminė, nes visą laiką, kol tai vyko, nenuleidau nuo jos akių.
Į kambarį įžengiu vis dar ranka prisidengusi burną - ne
noriu kvėpuoti šiuo oru, nes žinau, kas jame. Prieinu prie lo
vos ir uždedu ranką ant pagalvės, kad įsitikinčiau, jog ji tikra.
Kai atitraukiu ranką, ji apkibusi voratinkliais.
Nusisuku nuo lovos ir lėtai einu per kambarį. Prie lango
stovi masyvi ąžuolinė drabužių spinta. Prisimenu ją. Kai bu
vome maži ir tai buvo tik vaikų namelis, Benas versdavo mus
joje stovėti užsimerkus. „Kai atsimerksi, jau būsim atsidūrę
Narnijoje“, - sakydavo jis man.
Bet tai niekada taip ir neįvyko.
Atidarius spintos duris, kvapą užgniaužia dulkių ir nafta-
lino tvaikas. Ji visiškai tuščia, tik kabo kelios vielinės pakabos,
o vidinėje durų pusėje priklijuotas lipdukas su besišypsančiu
veiduku ir iš žvaigždžių sudėliotas vardas Bendžaminas.
Uždariusi spintą, atsisuku į kitapus lango prie sienos
įspraustą komodą. Atidarau viršutinį stalčių, prikimštą po
pierių. Paimu vieną išjų - tai kartoninis diplomas. Perskaitau
222
viršuje užrašytus žodžius: Įteikiamas Bendžaminui Kosgrou-

vui už pavyzdingą rašybą 1980 09 ij . Kurių velnių jie išsau
gojo visą šį šlamštą, - pagalvoju įdėdama atgal sertifikatą ir
uždarydama stalčių.
Atidarau vidurinįjį stalčių tikėdamasi rasti dar daugiau
šlamšto, bet jis prikrautas nuotraukų albumų. Viršutiniojo
viršelį puošiaJungtinės Karalystės vėliava. Išimujį ir atverčiu
pirmąjį puslapį - jame Beno kūdikystės nuotraukos. Pirmo
joje putliažandis Benas išsišiepęs sėdi ant supamojo arkliuko
Ketonų namų svetainėje. Kitoje nuotraukoje ant žirgo sėdi
Beno tėvas Haris.
Žiūrėdama į jo geraširdišką veidą prisimenu, kaip jis buvo
atėjęs manęs aplankyti psichiatrijos ligoninėje. Niekas kitas
manęs nelankė. Mano tėvai pasakė, kad bus geriau, jei jie
paliks mane ramybėje, o Barbara tebebuvo įsiutusi. Na, o Be
nas sugrįžo į universitetą ir nutraukė su manimi bet kokius
ryšius. Laikui bėgant ėmė atrodyti, kad tai, kas tarp mūsų
nutiko, buvo tik keistas sapnas ir netgi pradėjau abejoti, kad
toks Benas Kosgrouvas apskritai egzistavo. Haris buvo vie
nintelis žmogus, parodęs bent menkiausią rūpestį. Prisime
nu, kaip apsiverkiau pamačiusi jį stovintį laukiamajame. Jis
vilkėjo kostiumą ir tai mane sujaudino, nes buvau įpratusi jį
matyti su kaimietiška neperšlampama striuke ir botais. Jis
su manimi praleido visą popietę. Daugiausia kalbėjomės
apie nereikšmingus dalykus. Pasiskundžiau, koks čia prastas
maistas, o jis atsakė, kad, jei būtų žinojęs, būtų man atnešęs
Kornvalio pyragėlių su įdaru. Jis prisiminė, kaip juos mėgau.
Neišdrįsau pasakyti, kad nieko nevalgau. Kalbėdamasi su
Hariu vėl pasijutau vaiku. Buvau tik keturiolikos - dar visai
vaikas, tačiau buvau priversta per naktį suaugti. Kai Hariui
atėjo laikas eiti, įsikibau jam į ranką bijodama likti viena šio
je vietoje, tačiau Haris elgėsi labai maloniai. Jis pasakė, kad
2 23
viskas bus gerai, kad turėsiu čia pabūti dar keletą mėnesių,
kol pasijusiu geriau ir galėsiu gyventi toliau. Vis dėlto man la
biausiai įsiminė jo atsisveikinimo žodžiai, kurie padėjo man
ištverti tuos keletą mėnesių neišsikraustant iš proto. Mums
stovint prie lankytojų kambario durų, jis paėmė mano ranką
ir stipriai ją suspaudė.
- Tu esi geras žmogus, Mege Karington, - pasakė jis, o
man veidu ritosi ašaros. - Niekada to neužmiršk.
Ir jis tai pasakė taip nuoširdžiai, kad aš tuo patikėjau.
Atverčiu kitą puslapį ir, žiūrėdama į įvairaus amžiaus
Beno nuotraukas, netikėtai pamatau save. Man turėtų būti
maždaug ketveri ir aš sėdžiu ant Ketonų namo laiptų, pla
čiai šypsodamasi retadante šypsena. Spoksau į šią nuotrauką
bandydama suvokti, kodėl ji man kelia tokių keistų jausmų,
kol galiausiai suprantu, kad joje aš labai panaši į Elspetę. Kai
nutiko tasai blogas dalykas, mano motina iš įsiūčio išmetė
visas mano nuotraukas, todėl nelabai prisiminiau, kaip at
rodžiau. Visada maniau, kad Elspetė buvo panašesnė į Šoną,
bet, žiūrint į šią nuotrauką, mūsų panašumas net nejaukus.
Nusprendusi, kad nebenoriu į jas žiūrėti, užverčiu albumą
ir įkišu jį atgal į stalčių. Vis dėlto negaliu atsispirti pagundai
atidaryti ir apatinio stalčiaus - šis išklotas gėlėtu kvepiančiu
popieriumi. Tokius stalčių įdėklus nuolat naudodavo ir mano
mama. Ant jų sukrauti sąsiuviniai. Paimu vieną ir perver-
čiu užrašus apie Makbetą. Tikriausiai tai Beno sąsiuviniai iš
Oksfordo. Paskubomis peržvelgusi šią krūvą, pamatau kai ką,
nuo ko gyslose sustingsta kraujas. Stalčiaus apačioje guli pa
geltusi iškarpa iš laikraščio su antrašte d r a m a a n t u p ė s
k r a n t o . Jos data - 1989 m. sausio 15 d. Paėmusi ją į rankas,
po antrašte pamatau nespalvotą savo nuotrauką.

- Ne, - aikteliu išmesdama iškarpą ant grindų ir bėgdama
iš kambario. - Ne, ne, ne.
224
43
Brangi mamyte.
Kokios tu norėtum dukters?

Ar turiu būti graži?
Ar turiu būtiprotinga?
Ar turiu būtipopuliari?
Labai stengiuosi būti tokia, kad mane pamačiusi nenusivil-
tumybet vis tiek nesuprantu, kodėl neatsakai į mano laiškus. Iš
jų turėtum suprastiykokia buvau nusiminusi ir išsigandusi, opo
to dar Zojos nelaimė. Atrodo, tarsi neturėtum širdies, tarsi būtum
manimi atsikračiusi ir nebenorėtum nieko žinoti.
Nors nesuturėjusi sesėsybet Zoja buvo beveik kaip sesuo. Pasta
ruosius mėnesiusji vienintelė manimi rūpinosi, vienintelė mane
išklausydavo ir apgindavo nuo berniukųykurie norėjo mane nu
skriausti. Kas vakarą atsigulusi mintysegirdžiu tą dainąykurios
klausėmės paskutinį vakarą priešjos mirtįy ir kai jau mintinai
išmokaujos žodžius, supratauykąjiejai reiškė- ji norėjosugrįžti
namoy atgal į tą virtuvęykuriojejos šokdavo su mama. Tačiau
ji niekada to nepadarė ir užbaigėgyvenimą ant traukinio bėgių.
Mudvi su Zoja buvomepanašesnėsynei maniau. Abi norėjo
meykad mamos ateitų mūsųpasiimti. Abi norėjomegrįžti namo.
Zoja nebuvo pati protingiausia ar gražiausia, betji buvo geros
širdies ir rūpinosi manimi. Norėčiau būtigalėjusi tąpatįpadaryti
dėljosyneleisti taippasielgti.
225
Mamyte, nežinau, ko tu iš manęs tikiesi, bet aš ir toliau steng

siuosi būti pavyzdinga dukra. Nežinau, kodėl buvau išsiųsta iš
namų, bet negaliupatikėti, kad tau manęs nebereikėjo. Frėja sako,
kad tau reikiapasveikti. Tikiuosi, kad taip iryra.
Prašau atrašyti man, mamyte.
Neapleisk manęs.
Man tavęs reikia.

44
Kai po valandos sugrįžtu į butą, vis dar negaliu nustoti dre

bėjusi. Regis, tebeužuodžiu vaikų namelyje tvyrojusį kvapą.
Kaip Barbara galėjo tiek metų nieko jame neliesti? O ta sena
laikraščio iškarpa stalčiaus dugne: kodėl Benas ją pasiliko?
Kam jam reikėtų kažko, kas primintų tą siaubingą dieną? Iš
kišenės išsitraukiu raktus ir bandau atrakinti spyną, bet ko
dėl man nepavyksta? Tada pasuku rankeną ir ji pasiduoda.
Nejau būsiu užmiršusi užrakinti duris?
Besidaužančia širdim įžengiu į vidų. Uždarau už savęs
duris ir eidama į svetainę išgirstu kažkokį garsą. Kažkas yra
virtuvėje. Tiesiog apsisuk ir eik ieškotipagalbos, - pasakau sau
mintyse, bet iš baimės negaliu pajudėti iš vietos. Tada išgirstu
artėjant žingsnius. Dieve, prašau neleisti manęs nuskriausti.
- Mege?
Mano kūną užlieja palengvėjimas.
- Sonia, - atsidustu. - Ką čia veikiate? Manęs vos neištiko
širdies smūgis.
- Atsiprašau, - pasako ji nurausdama. - Kai jau buvau pa
keliui į čia, gavaujūsų žinutę, kad išeinate. Pamaniau, kad pati
atsirakinsiu ir šiek tiek apsitvarkysiu. Tikiuosi, nieko tokio.
- Atleiskit, ką? - paklausiu vis dar negalėdama atsigauti
po patirto sukrėtimo. - Ką... sakėte?
227
- Sakiau, kad tikiuosi, jog neprieštaraujate, kad užėjau, - at

sakoji sutrikusi. - Šiaip ar taip, turiu raktą ir neįsilaužiau į butą.
- Žinoma, ne, - atsakau bandydama nusiraminti. - Tie
siog mane truputį išgąsdinote.
- Labai atsiprašau, - pasako ji didelėmis akimis. - Tikrai
nenorėjau...
- Viskas gerai, Sonia, tikrai, - pasakaujausdama, kaip ima
tvinkčioti galvoje.
- Taigi, sutvarkiau vonios kambarį ir virtuvę, - pasako ji
persibraukdama ranka kaktą. - Jau ketinau siurbti, bet tada
man į galvą šovė mintis iškepti duonos. Pamaniau, kad ji la
bai tiks prie sriubos.
Ji nuo ką tik iškepto kepaliuko nuima virtuvinį rankšluos
tį ir atneša man parodyti.
- Ką manote? Apačia šiek tiek apdegė, bet nieko baisaus.
-Ji puiki, Sonia, - pasakau jausdama, kaip iš nuovargio
trūkčioja akys. - Tiesiog puiki.
Staiga man pasidaro silpna ir tenka įsikibti į stalviršį, kad
išsilaikyčiau ant kojų.
- Mege, ar gerai jaučiatės? - paklausia Sonia padėdama
duoną ant stalo. - O Dieve, aš tokia kvailė. Paistau apie duo
ną nė nepasiteiravusi, kaip jums šiandien sekėsi. Sakėte, kad
ketinote pasimatyti su sena drauge?
Lėtai iškvepiu ir, silpnumui praėjus, pakeliu galvą. Sonia
uždeda man ant peties ranką.
- Gal norėtumėte apie tai pasikalbėti? - švelniai pasitei
rauja ji.
Papurtau galvą.
- Aš be galo pavargusi, - atsakau. - Manau, kad tiesiog
eisiu prigulti.
- Žinoma. Gal ką nors jums atnešti? Stiklinę vandens? O
gal kokio šilto gėrimo?
228
- Ne, ačiū, nieko nereikia. Noriu tik... pamiegoti.

Pagaliau būdama viena savo kambaryje, krentu ant lovos
ir leidžiu šiek tiek atslūgti per pastarąsias valandas patirtam
šokui. Vėl būdama tame vaikų namelyje, pasijutau tarsi pate
kusi į košmarą. Sugrįžo kiekviena tos nakties detalė - svai
gulys, kraujas, - tik dar ryškiau. Tai niekada nesibaigs, - pa
sakau sau mintyse užmerkdama akis ir imdama snūduriuoti.
Tai niekada nesibaigs.
Aplink tylu. Sonia ką tik buvo įkišusi pro duris galvą pasaky
ti, kadjau eina namo ir kad virtuvėje yra sriubos ir duonos, jei
pasijusčiau alkana. Padėkojau jai, nors net negaliu pagalvoti
apie maistą.
Jaučiuosi labai keistai, tarsi plūduriuočiau virš savo kūno.
Galbūt nuo patirto šoko. Apsiverčiu ant šono ir bandau vėl
užmigti, bet, vos man užmerkus akis, nuaidi durų skambutis.
Nuo naktinio staliuko paimu telefoną ir pasižiūriu, kiek
valandų: pusė devynių vakaro. Kas galėjo ateiti tokiu metu?
Gal, jei nekreipsiu dėmesio, tie žmonės nueis, kad ir kas jie
būtų. Bet tada dar kartą suskamba skambutis ir pro angą
laiškams išgirstu mane šaukiantį balsą.
- Mege, ar esate? - Tai Džulija.
Džulija? Kažin, ko ji nori, - galvoju eidama koridoriumi.
Praeidama pro šalį, žvilgteliu į svetainės veidrodį - atrodau
siaubingai. Jau keletą dienų neploviau galvos, o mano veidas iš
blyškęs ir dėmėtas. Perbraukiu plaukus pirštais, kad bent kiek
padoriau atrodyčiau, ir, nuėmusi grandinėlę, atidarau duris.
- Sveika, Mege, - pasako Džulija. - Užbėgau pasiteirauti,
kaip jums sekasi vartoti naujus vaistus. Ar galiu užeiti?
Ji, kaip visada, elegantiška. Šįkart kostiumėlis su kelnėmis
pasiūtas iš sodriai violetinio aksomo, o po juo - dailūs alyvi
niai nėriniuoti apatiniai marškinėliai.
229
- Žinoma, - atsakau. - Prašom užeiti.

- Kažkas skaniai kvepia, - pasako ji įeidama. - Ruošėte
maistą?
- Ne, tai Sonia, - atsakau vesdamasi ją į svetainę. - Ji iš
kepė duonos.
- Tikiuosi, kad ją valgėte, - pasako Džulija. - Gera mity
ba labai svarbi ir psichinei, ir fizinei sveikatai.
- Stengiuosi, - atsakau atsiremdama į sofos atramą.
- Mege, norėčiau su jumis apie kai ką pasikalbėti, - pasa
ko ji kiek švelnesniu balsu. - Ar neprieštarautumėte?
- Pasikalbėti? Apie ką?
- Tik nereikia taip išsigąsti, - pasako ji nusišypsodama. -
Klausykit, galjūs prisėskit, o ašužvirsiuvandens. Ko norėtumėte?
- Hm, man nelabai svarbu. Spintelėje yra ramunėlių arbatos.
- Gerai, - pasakoji pradingdama virtuvėje. - Neužtruksiu.
Atsisėdu ant sofos ir užsimerkiu. Girdžiu, kaip Džulija
virtuvėje verda arbatą, ir staiga nusiraminu. Gera žinoti, kad
ji čia.
- Prašom.
Pakeliu akis ir pamatau ją įeinant nešiną arbata. Ji pastato
priešais mane puodelį.
- O jūs negersit? - paklausiu paimdama puodelį ir apglėb
dama jį delnais.
- Ne, - atsako ji sėsdamasi į fotelį priešais mane. - Mane
nuo jos pradės imti miegas, o dar turėsiu parvažiuoti namo.
Man užteks ir vandens.
Ji įkiša ranką į savo rankinę ir ištraukia butelį brangaus
mineralinio vandens. Atsukusi dangtelį, gurkšteli ir įsideda
atgal į rankinę.
- Taigi, Mege, - prabylaji atsisėsdama tiesia nugara. - Jau
praėjo kelios dienos nuo to laiko, kai išrašiau naujus vaistus.
Kaip jums sekasi juos vartoti?
230
Ilgai svarstau, kaip atsakyti į šį klausimą, bet mano gal

voje tuščia.
- Mege?
- Na, neblogai, - atsakau. - Šiandien jaučiausi šiek tiek
apsvaigusi, bet nežinau, ar nuo tablečių.
- Kada išgėrėte paskutinę?
- Maždaug prieš valandą.
Džulija primerkia akis.
- Ir vis tiek jaučiatės apsvaigusi?
- Tiesiog jaučiuosi labai pavargusi, - atsakau nugara atsi
remdama į sofą. - Bet nežinau - dėl tablečių ar šoko.
- Šoko? - paklausia Džulija suraukdama antakius.
- Buvau nuėjusi pasimatyti su kai kuo iš praeities, - pasakau
vos apversdama liežuvį. - Ir tai sukėlė skausmingų prisiminimų.
- Aišku, - atsako Džulija ir jos veido išraiška sušvelnėja.
- Yra dar kai kas, - pasakau. - Kai kas, ką radau saugyk
loje ir negaliu liautis apie tai galvoti.
- Tikrai? Ir kas tai yra?
- Tuoj jums parodysiu.
Ant šalia stovinčio stalo pastatau arbatos puodelį ir atsi
stojusi nueinu į miegamąjį. Laišką randu ten, kur jį palikau, -
ant radiatoriaus. Jis vakar vakare taip smarkiai permirko, kad
baiminausi, jog bus sugadintas, bet, kai išdžiūvo nuo šilumos,
vis dar galima įskaityti, kas parašyta. Atsargiai jį nuėmusi,
nusinešu atgal į svetainę.
- Šonas ar kažkoks kitas jam artimas žmogus visus mano
daiktus sudėjo į saugyklą, - pasakau Džulijai. - Kai vakar
ten nuėjau, radau šitą.
Paduodu jai laišką.
-Jis buvo po viena iš dėžių.
- Kas čia? - paklausiaji nedrąsiai paimdama popieriaus lapą.
- Perskaitykite, - pasakau sugrįždama ant sofos.
231
Stebiu, kaip ji išlanksto popieriaus lapą ir tyliai aikteli.

Perskaičiusi paleidžia jį iš rankų ir jis nukrenta jai ant kelių.
Kai pakelia akis, pastebiu, kad jos ašarotos.
- Jis nuo Elspetės, - pasakau. - Nors neįsivaizduoju, kada
jį parašė.
- Elspetės, - pakartoja ji linktelėdama.
- Taip. Tikriausiai jį parašė prieš... Mano mažoji mergaitė
parašė man nuostabų eilėraštį, o aš to nė nežinojau.
- Ką turite omenyje sakydama, kad nežinojote?
- Na, ji nuolat ką nors rašinėdavo ir nešdavo man parodyti,
bet dažnai būdavau taip įsitraukusi į savo darbus, kad net
neatkreipdavau dėmesio. Neprisimenu, kad būčiau skaičiusi
šį eilėraštį. O gal ir skaičiau, bet apie tai užmiršau.
Džulija dar kartą perskaito eilėraštį ir pažvelgia į mane
keista veido išraiška. Tikriausiai ji mane smerkia. Galvoja,
kas aš per motina, jei užmiršau tokį dalyką.
- Ir jį radote ant saugyklos grindų? - paklausia Džulija
sulankstydama lapą.
- Taip, - atsakau. - Pastebėjau jį prieš pat išeidama. Jis
buvo suspaustas tarp dviejų dėžių.
- Kaip keista, - pasako ji valydamasi akis nulakuoto nago
galu. - Kad jo neprisimenate.
- Kaip sakiau, Elspetė nuolat sukinėdavosi mano darbo
kambaryje, bet neretai būdavau taip įsitraukusi į savo darbą,
kad nelabai kreipdavau į ją dėmesį.
Džulija pažvelgia į mane ir linkteli.
- Žinau, ką galvojate. Galvojate, esu bloga motina ir ja ne
sirūpinau.
- Mege, tikrai nieko panašaus negalvoju, - atsako Džuli
ja. - Priešingai, man susidarė įspūdis, kad labai ją mylėjote.
- Taip, bet turėjau mylėti dar labiau. Turėjau perskaityti šį
eilėraštį, kai ji norėjo man jį parodyti, turėjau pasakyti, kad
232
jis labai gražus ir kad ją be galo myliu, bet to nepadariau, o

dabar jau per vėlu.
Bandau susilaikyti nepravirkusi, bet tai beviltiška.
-Jūs kartu praleidote bent jau tiek laiko, - pasako Džuli-
ja. - Gal tai atrodo nedaug, bet kai kurios mamos ir dukros
neturėjo nė tiek.
Tada prisimenu, kad Džulijos motina mirė, kai ji buvo dar
visai mažytė, ir suvokiu, kokia buvau nejautri.
-Jūs teisi, - pasakau.
- Turėtume jį kur nors saugiai pasidėti, - pasako ji sugrą
žindama man laišką. - Vaikas yra brangiausias pasaulyje da
lykas, - priduria vėl paskubomis nusišluostydama akis, tarsi
būtų susigėdusi.
- Tai ir yra skaudžiausia, - atsakau pasidėdama laišką ant
kelių. - Elspetė buvo mano didžiausia brangenybė, bet man
nepavyko jos apsaugoti. Pastačiau ją į pavojų.
- Esu tikra, kad viskas buvo ne taip, - atsako Džulija. -
Tai buvo nelaimingas atsitikimas. Turbūt niekas nemano,
kad prie to prisidėjote?
Papurtau galvą.
- Man jau laikas eiti, - pasako Džulija stodamasi. - Atro
dote pavargusi.
Ji teisi. Mano akys tiesiog limpa iš nuovargio.
Palydžiu Džuliją iki durų. Prieangyje tamsu, taigi įjungiu
šviesą.
- O, jūs gavote laišką, - pasako Džulija pasilenkdama pa
imti kažką nuo grindų prie durų.
Ji paduoda man perlenktą popieriaus lapą - tikriausiai tai
kažkokia skrajutė.
- Ačiū, - pasakau pasikišdama jį po pažastimi, kad atra
kinčiau duris. - Džulija, dar kartą ačiū, kad užsukote, man
tai tikrai svarbu.
233
- Nėra už ką, - atsako ji išeidama į tamsią gatvę, - O da

bar grįžkite į vidų ir pabandykite pailsėti, sutarėm?
- Taip ir padarysiu. Iki, Džulija.
- Iki, Mege.
Uždarau ir užšaunu duris. Man sugrįžus į svetainę, ant
grindų iškrenta skrajutė. Pakeliu ją nuo žemės ir nusinešu į
virtuvę. Jau ketinu ją išmesti į šiukšliadėžę, bet kažkas pa
traukia mano žvilgsnį. Popierius plonas ir pusiau perregimas,
taigi persimato rašysena - tai ne skrajutė.
Atsisėdu prie virtuvės stalo ir išlankstau lapą. Man nu
tirpsta visas kūnas pamačius, kad tai laiškas, parašytas cha
rakteringa Elspetės rašysena. Pasidedu jį ant stalo ir skaitau:
Brangi mamyte,
man labai baisu. Nežinau, kodėl mane išsiuntėte. Ar pada

riau ką blogo?Jei buvau bloga, galiupasitaisytu Pažadu taip
nebesielgti. Čia labai salta ir tamsu. Sienos plikos, baltos ir
niekas nesišypso. Pro langą matau tik betoną ir stiklą. Panašu
į kalėjimą. Manpasakė, kadjudu su tėveliu manęs nesugrįšite,
bet tai negali būti tiesa, juk žinau>kad mane myli labiau už
viską pasaulyje. Visą laiką apie tave galvoju ir spėlioju>ką
galėtum veikti. Čia yra šiek tiek knygų. Jos senosy išplėšytais
puslapiais, bet man net nesinori jų skaityti, nes istorijos ir
knygos primena tave ir tada man pasidaro liūdna. Mamytey
juk negali manęs užmiršti>netjei irpyksti ant manęsytebesu
tavo dukra.
Prašau nepalikti manęs čia. Noriu būti su tavimi.
Pažadu būti gera mergaitė ir tavęs nepykdyti.
Myliu tave, mamyte, ir noriugrįžti namo.

234
45
Ketvirtadienis, rugpjūčio 10 d.
Man atvykus, policijos nuovadoje neįprastai tylu. Dar nėra

nė septynių valandų ryto ir gatvės tuščios. Visą naktį ne
miegojau vis iš naujo skaitydama Elspetės laišką ir bandy
dama suprasti, kas vyksta. Atrodo, kad ji kažkur drauge su
„kitais“ ir laukia, kad ateičiau jos pasiimti, tačiau ant laiško
nėra adreso ir jis buvo pristatytas be voko, taigi niekaip ne
galiujos atsekti. Man baisu pagalvoti, kadji kažkur laikoma
prieš jos valią, bet kur ir kas ją ten laiko?
Stumteliu nuovados duris ir jau pažįstamu priimamuoju
einu į registratūrą. Čia sėdi vyresnio amžiaus moteris trum
pais žilais plaukais. Man priėjus, ji pakelia akis. Jos veidas
išvagotas raukšlių, o niūri veido išraiška, mane pamačius,
dar labiau sugriežtėja. Tik tada pažvelgiu žemyn ir pama
tau, kad aš vis dar su pižama. Šį rytą galvotrūkčiais išlėkiau
iš namų, paskubomis užsimetusi paltą ir apsiavusi sport
bačius. Bet man tai nerūpi, noriu tik sužinoti, kas nutiko
Elspetei.
- Sveiki, kuo galiu padėti? - paklausia toji moteris.
- Hm, taip, - prabylu traukdama iš palto kišenės laišką. -
Norėčiau pasikalbėti su seržante Greiling.
- Seržante Greiling?
- Taip.
235
- Seržantės Greiling šiuo metu nėra, - atsako ji. - Gal aš

galėčiau kuo nors padėti?
Pažvelgiu į ją - ji dėvi uniformą, o Greiling nėra, taigi
neturiu kito pasirinkimo.
- Vakar vakare tai įmetė pro mano laiškų angą, - pasakau
padėdama ant stalo laišką.
Moteris paima laišką ir skaito, po to pažvelgia į mane su
raukusi antakius.
- Gerai, - pasakoji atsidusdama. - O kuo čia dėta policija?
- Sis laiškas nuo mano dukters, - pasakau jausdama, kaip
iš susijaudinimo ima spausti krūtinę.
- Aišku, o tai yra problema, nes...
- Tai yra problema, nes mano dukra mirusi. Ji prieš tris
mėnesius žuvo automobilio avarijoje.
Moters veido išraiška pasikeičia. Ji paima laišką ir, dar
kartąjį perskaičiusi, pakelia telefono ragelį.
- Minutėlę, - pasakoji. - Pakviesiu kurį nors pareigūną su
jumis pasikalbėti.
Po dešimties minučių jau sėdžiu mažame tvankiame ap
klausų kambaryje. Pareigūnas, atėjęs „su manimi pasikalbė
ti“, yra žemiausio rango policininkas Kitsonas - kresnas ket
virtą dešimtį baigiantis vyras.
Jis man atnešė puodelį arbatos ir šiuo metu antrą kartą
skaito laišką.
- Ar tikrai nematėte, kas jį atnešė? - paklausia jis pažvelg
damas į mane iš kitapus stalo.
- Tikrai, - atsakau. - Buvo gana vėlu, maždaug pusė de
šimtos ir aš palydėjau iki durų draugę. Laiškas gulėjo priean
gyje ant kilimėlio.
Jis linkteli galva.
-Ponia Alan, iš to, ką man papasakojote, tai panašu į
pokštą.
236
- Ne, - paprieštarauju virpančiu balsu. - Ne, tai tikrai ji.

Tai Elspetė. Niekas kitas taip nerašo ir iš paties laiško stiliaus
atpažįstu, kad tai ji. Žinau, kad mano dukrelė pavojuje. Ji
kažkur laikoma prieš savo valią ir tas, kas jį atnešė, turėtų ką
nors žinoti. Gal galėtumėte patikrinti pirštų atspaudus?
Jis šypteli tarsi pasijutęs nepatogiai.
- Ponia Alan, - pasako jis švelniai, - žinome, kad tai ne
įmanoma, nes jūsų dukra mirusi. Gegužės 12-ąją ją Luiso
Viktorijos ligoninėje atpažino jūsų vyras ir po trijų savaičių ji
buvo palaidota. Nėra abejonių, kad ji mirusi.
- Bet juk pasitaiko klaidų, - pasakau šluostydamasi nuo
kaktos prakaitą. - Būna, kad morguose supainioja kūnus.
Esu apie tai skaičiusi. Dieve mano, prisiekiu, kad tai Elspetė.
Tai jos rašysena.
- Ponia Alan, jūsų vyras atpažino kūną, - pasakojis tvirtu
balsu. - O kadangi jūsų dukters veidas buvo tik nežymiai
sužeistas, ją buvo nesudėtinga atpažinti.
Krūpteliu. Kaip jis gali būti toks bejausmis?
Jis šalia pasidėjęs bylą, kurioje kruopščiai surašytos ir pa
aiškintos visos mano Elspetės mirties aplinkybės. Bet šito
negalima paaiškinti. Tai nepaklūsta jokiai logikai. Mano
nuojauta sako, kad šis laiškas yra nuo mano dukters - motina
žino tokius dalykus.
- Tiesą sakant, - prabylu staiga kai ką prisiminusi. - Mano
vyras buvo šoko būsenos, kai ją atpažino. Jis pats apie tai užsimi
nė ligoninės dienoraštyje. Jis ten praleido vos kelias minutes, tai
gi, kaipjis gali būti šimtu procentų tikras, kad tai tikrai buvoji?
Kitsonas pažvelgia į mane sutrikęs.
-Jei norite, galiu jums atnešti tą dienoraštį, - pasakau
bandydama prisiminti, kur jį palikau. - Patys pamatysite.
- Ponia Alan, jūsų vyras oficialiai atpažino, kad tai jūsų
dukters Elspetės kūnas.
2 37
Noriu dar kažką pasakyti, bet, pamačiusi jo veido išraišką,

nusprendžiu, kad neverta.
- Spėju, kad tai koks idiotiškas pokštas, - pasako pareigū
nas Kitsonas dar kartą pažvelgdamas į laišką. - Taip gali elg
tis tik nesveiki ir nejautrūs žmonės, bet yra tokių idiotų, kurie
taip smaginasi. Tiesą sakant, galvojau, kad šiais laikais tokie
provokatoriai jau bus persikėlę j internetą, bet, regis, klydau.
- Bet kodėl kas nors turėtų taip elgtis? - paklausiu perš
tinčiomis nuo ašarų akimis. - Kodėl kam nors reikėtų ban
dyti apsimesti mano dukra?
- Nežinau. Kaip sakiau, būna tikrai nesveikų žmonių. Jie
išgirsta per žinias apie nelaimes ir nori patys dalyvauti. Jie tik
taip gali pasijusti reikšmingi.
- Suprantu, ką bandote pasakyti, - atsakau. - Ir esu girdė
jusi apie tokius žmones - internetinius provokatorius ir pana
šius į juos, bet paprastai jie grasina arba stengiasi įžeisti. Sis
laiškas nepanašus į tokį. Ir kaip jiems pavyko atkartoti mano
dukters rašyseną? Prašau, aš žinau, kad tai ji.
Pareigūnas Kitsonas atsidūsta ir papurto galvą.
- Nežinau, gal tai kas nors iš jūsų dukters mokyklos drau
gų? Iš savo patirties žinau, kad vaikai įvairiai išgyvena siel
vartą ir kartais jų pasirinkti būdai būna tikrai keisti.
-Tokiu atveju vakar kažkoks dešimtmetis vaikas turėjo
vėlų vakarą išsmukti iš namų, kad jį įmestų. Tai vargiai įma
noma.
- Sakėte, kad laišką ant kilimėlio radote pusę dešimtos? Ir
judvi su drauge kurį laiką sėdėjote svetainėje, bet negirdėjote,
kad kažką įmetė pro laiškų angą?
Linkteliu.
- Na, tada jis galėjo būti įmestas bet kuriuo laiku, - pa
sako jis. - Dabar vasara, vakarais ilgai šviesu ir vaikai ilgiau
žaidžia lauke.
238
- Ne visi vaikai, - pasakau rūsčiai į jį pažvelgdama.

- Atsiprašau, - pasako jis nurausdamas. - Nenorėjau pasi
rodyti nejautrus.
- Nieko tokio, tiesiog noriu ją surasti.
- Ponia Alan, - pasako jis stodamasis, - labai apgailes
tauju, kad jums teko su tuo susidurti. Gėdintiems tėvams
nelengva ir be tokių dalykų.
Linkteliu ir iš lėto atsistoju, jausdamasi apsvaigusi nuo
karščio. Žinau, kad jis man nepadės, vadinasi, teks viską da
ryti pačiai.
- Tačiau praneškite, jei dar gausite ką panašaus, - pasako
jis atidarydamas duris.
- Pranešiu, - atsakau mums išėjus į koridorių. - Ir dar,
ar galėčiau jūsų paprašyti apie šį laišką pranešti ir seržantei
Greiling? Ji dirbo su šia byla.
- Seržante Greiling šią savaitę atostogauja, - pasako jis
lydėdamas mane koridoriumi iki registratūros. - Bet aš jai
pranešiu apie šį įvykį.
- Ačiū.
Kai prieiname lauko duris, jis per mane pasilenkia jų ati
daryti ir kaip tik tada pastebiu, jogjis rankoje tebelaiko laišką.
- Ar galėčiau jį pasilikti? - paklausiu atsisukdama į jį.
Jis pažvelgia žemyn į laišką ir suraukia antakius.
- Nesu tikras, jog tai gera mintis.
- Prašau, - pasakau. - Noriu jį turėti.
Jis žiūri į mane su gailesčiu ir ar galima jį dėl to kaltinti?
Stoviu priešais jį su nudrengta pižama ir tvirtinu, jog mano
dukra yra gyva ir kažkur laikoma. Nesvarbu, ką jis galvoja,
man reikia to laiško.
- Prašau?
Jis nusileidžia ir paduoda man laišką.
- Ačiū, - atsakau ir įsikišu jį į palto kišenę.
239
Gulėdama ant lovos su laišku rankose galvoju apie šio ryto

įvykius. Policijos pareigūnas atrodė įsitikinęs, kad šis laiš
kas - tik kvailas pokštas, bet tai tikrai Elspetės rašysena su
didelėmis ir plonomis raidėmis. Kaip paprastas pokštininkas
galėtų ją atkartoti?
Visa tai atrodo nelogiška, o tai, kad policija atsisako padėti,
tik dar labiau erzina. Bandau susivokti, ką žinau: kad Šonas
mano, jog nužudžiau Elspetę; kad nelaimės dieną chalatu
apsirengusią Elspetę įsodinau į automobilį ir nuvažiavau prie
Plough Inn užeigos; kad galbūt kažkoks raudonai apsirengęs
žmogus stovėjo arba nestovėjo ant upės kranto; kad iš tiesų
Elspetė gali būti gyva ir laikoma kažkur įkalinta; kad Bar
bara Kosgrouv mano, jog buvau suplanavusi ant upės kranto
padaryti kažką nedoro.
Ir dar toji Frėja Nilsen - kas ji tokia?
Po visko, kas nutiko, man turėtų būti sunku užmigti,
bet kažkas mane tempia žemyn. Nepajėgiu tam priešintis ir
mane įtraukia. Sapnuoju, jog esu prie upės. Esu sustingusi iš
baimės, bet žinau, kad turiu tai padaryti, nes kito kelio nėra.
Ji vandenyje ir nori, kad liaučiausi, bet negaliu. Jos akyse at
sispindi panika. Ji suklykia ir ašją panardinu stipriai suėmusi
už pečių. Jaučiu, kaip ji muistosi po vandeniu. Žinau, kad
turėčiau liautis, bet mane valdo kažkokia galinga jėga, o bal
sai mano galvoje liepia tai padaryti. Paskutinę akimirką šie
balsai nutyla ir aš atgaunu nuovoką - tada atleidžiu rankas ir
iškeliu ją į paviršių.
Jau per vėlu.
46
Brangi mamyte,
manau,jog Zoja buvo teisi. Tėvai nuvilia savo vaikus. Kodėl ne
atsakaiį mano laiškus?Žinau, kadjuosgavai, nespraeitą savaitę
Frėja atsiuntė atviruką ir sakė, kadjuos tauperdavė.
Mamyte, kas yra? Kodėl mane ignoruoji? Nejaugi mane čia
paliksi?
Žebenkštis maneperkėlėį kitą miegamąjį. Senajame viskasper
daugprimena Zoją, todėl nebegalėjau ten miegoti. Vostik užmerk
davau akis, matydavaują gulinčią ant traukinio bėgių. Naujaja
me kambaryjegeriau, nors mane vis dar kamuoja košmarai.
Mokykloje viskas taippat blogai, tiesąsakant, dar blogiau, nes
dabargrįžusi namo nebegaliupasikalbėti su Zoja. Kitos mergai
tės tikrai bjauriai su manimi elgiasi. Vienaijų grupelei vadovau
ja mergaitė, vardu Dzeidė, kuri dažnai sėdi ant mano stalo. Iš
pradžiųjos darydavo visokius kvailus dalykus, pavyzdžiui, pa
vogdavo manopieštukinę arpaslėpdavo paltą, bet, mirus Zojai,
viskas tik blogyn.
Praeitą savaitę bibliotekoje skaitydama savo mokslinę knygą
pajutau timptelėjimą. Atsisukusi pamačiau išsišiepusią Džeidę.
Vienoje rankojeji laikė žirkles, okitoje - kuokštąplaukų. Bėgda
ma į tualetą girdėjau už savęsjosjuoką. Užsidariusi duris, nu
ėjauprie veidrodžio. Net suklykiaupamačiusi, kąji padarė, —ji
iškirpo didelį kuokštąplaukų ir atrodžiau kaip nenormali.
241
Dabar mane taip irpradėjo vadinti - nenormalia. Kas kartą

įėjusi į klasę išgirstu šį žodį, betjį sako taip tyliai, kad neišgirstų
suaugusieji. „Nenormali. Nenormali.“Sis žodis nuolat aidi mano
galvoje. Jį girdžiu nuo tos akimirkos, kai prabundu, iki kol vėl
vakare einu miegoti. Kartais netgi sapnuosegirdžiu, kaip klaikus
mergaičių choras nesiliauja kartoti: „nenormali, nenormali, ne
normali. “
Šiaip ar taip, praeitą savaitę reikalaipasikeitė. Nusprendžiau
būtipanašesnėį Zoją.
Džeidėjaučiasi saugi turėdama didelį visurją lydinčių drau
gių ratą. Jos dvi geriausios draugės - žema stambi mergaitė var
du Heidė ir aukšta spuoguota mergaitė vardu Paula —yrapačios
bjauriausios. Jų pakurstyta, ji daro, ką panorėjusi. Bet praeitą
savaitę Paula ir Heidė sirgo ir Džeidė buvo viena. Mačiaują per
pertrauką stovinčią prie katilinės tolimajame žaidimų aikštelės
krašte ir mėtančią į sieną teniso kamuoliuką. Aukštyn, žemyn.
Aukštyn, žemyn. Lijo ir aš norėjaupaieškoti sraigių. Po ekskursi
jos į muziejų pradėjau rinkti pavyzdžius, kuriuos galėčiau tyri
nėti. Nežinau, kodėl tau apie tai pasakoju. Kodėl tai tau turėtų
rūpėti?Juk net neatsakai į mano laiškus. Tiesiog viską užrašyda
mapasijuntu geriau.
Eidama per žaidimų aikštelę su savo naujuoju pavyzdžių
rinkimo stiklainiujaučiau, kad Džeidė mane stebi. Sraigių ne
buvo, bet ant takopamačiau storą rudą šliužą. Kai lenkiausijo
paimti, išgirdau tą žodį.
—Nenormali.
Pakėliau akis į viršų. Ji tebestovėjo prie sienos, betjau nebe
mėtė teniso kamuoliuko. Jos rankos buvo sukryžiuotos ant krūti
nės, o veidas surauktas iš neapykantos kaip mopso. Įdėjau šliužą
į stiklainį ir nuėjau toliau. Ketinau eiti į mokyklos biblioteką ir
atlikti eksperimentą, bet kai ėjauproją, ji spyrė man į kelį ir aš
parkritau. Stiklainis trenkėsi į žemę ir sudužo. Pašokau, kadspė
čiau išgelbėti šliuzą, betji, tiksliaujos koja, mane aplenkė. Kaiji

primynė šliuzą, išgirdau nemalonų traiškymogarsą,.
AT#/paklausiau, kodėlji tai padarė, ji atsakė, kad esu nenor
mali ir keistuolė, nes į stiklainius dedu negyvuspadarus. Darji
pasakė, kad esu nevykėlė, kuriąpaliko tėvai, ir nieko keisto, kad
Zoja nusižudė neapsikentusi gyvenimo su manimi.
Kaiji tai pasakė, man užtemo protas ir nebegalėjau blaiviai
mąstyti. Nieko daugiau nemačiau, tikjos šlykščią šypseną - krau
pią kaippamišusio klouno. Man norėjosi nuplėšti tą šypseną nuo
jos veido, todėlgriebiaują užplaukų irpradėjau trankytijos gal
vą į sieną. Ji ėmė rėkti, bet aš nesilioviau. Man patiko jausti,
kadji manęs bijo, ir norėjaują pamokyti. Norėjaujai iš galvos
išpurtyti visus tuos bjaurius dalykus, kuriuosji apie mane buvo
pasakiusi.
Kaiji ėmė rėkti, išėjo keletas mokytojų ir mane nuojos atplėšė.
Jie puolė šokinėti aplink Džeidę, o mane išsiuntė į direktorės ka
binetą. Buvau savaiteipaliktapopamokų, odėlpykčioprotrūkio
mane vėl nusiuntėpas konsultantą.
Bet man visa tai nerūpi. Džiaugiuosi, kadpasipriešinau tai
raganai. Tai vienintelisperpastarąsias savaites įvykęsgeras daly
kas, nes dabarji manęs šalinasi. Džiaugiuosi, kadją atbaidžiau.
47
Pabundu išpilta prakaito ir lėtai iškvepiu pajutusi palengvė

jimą, jog tai buvo tik sapnas.
O tada išgirstu balsus. Kurį laiką guliu lovoje jausdama,
kaip iš baimės suparalyžiuoja kūną. Kažkas yra bute. Lėtai
atsikeliu ir priėjusi prie durų praveriu mažytį tarpelį.
- Sveiki, - šūkteliu, bet mano mieguistas balsas prikimęs
ir pasigirsta tik tylus šnabždesys.
Girdžiu kažką vaikštant medinėmis svetainės grindimis.
Susigūžusi palei koridoriaus sieną galvoju, kas, jei tie, ku
rie laiko Elspetę, dabar atėjo manęs.
Žingsniai priartėja. Atsišlieju į sieną ir užsimerkiu. Bet
kurią akimirką mane sučiups ir...
- Mege? Ką darote?
Atmerkiu akis ir pamatau priešais stovinčią Sonią su grin
dų šepečiu rankose. Kūnu nusirita palengvėjimo banga.
- Ačiū Dievui, - atsidustu. - Maniau, kad jūs įsibrovėlis.
- Nejuokaukit, - atsako ji su šypsena. - Koks įsibrovėlis
užsiimtų namų ruoša?
Ji apsisuka ir nueina atgal į svetainę, o aš nuseku paskui
jausdama, kaip širdis vis dar daužosi iš išgąsčio.
- Kodėl man nepasakėte, kad čia esate? - paklausiu kles
telėdama ant sofos.
244
- Atėjusi kyštelėjau galvą, bet jūs kietai miegojote, - atsa

ko ji priklaupdama ant žemės pakelti iki viršaus pripildyto
šiukšlių semtuvėlio. - Taigi, nusprendžiau truputį aptvarkyti,
kol pabusite.
- Kiek dabar valandų? - paklausiu sunkiai susigaudydama
realybėje.
- 13:45, - atsako ji. - Mums reikėtų po truputį ruoštis.
15-tą valandą jūsų laukia fizioterapijos užsiėmimas. Gal pa
ruošti jums pietus?
Nuo visos šios informacijos apsisuka galva. 13:45? Iš poli
cijos nuovados grįžau dešimtą, po to atsiguliau į lovą, perskai
čiau Elspetės laišką, o tada... tada susapnavau tą klaikų sapną.
- Mege?
- Atsiprašau, ką?
- Klausiau, ar jums paruošti pietus?
- Aš nealkana, - atsakau išsiblaškiusi. Dalis manęs vis dar
liko tame sapne.
- Mege, jums reikia pavalgyti. Bent truputį.
- Gerai, ačiū, - pasakau atsidusdama. - Bet nedaug.
Sonia nusišypso ir sugrįžta į virtuvę, o aš lieku toliau sėdė
ti nejudėdama ir niekaip negaliu nustoti galvoti apie tą sapną.
Ar tai buvo tik košmaras ir iš mano pasąmonės lendančios
didžiausios baimės, ar?..
Negaliu nė pagalvoti apie kitą variantą.
- Mege, ar tikrai viskas gerai? Jūs labai tyli.

Sonia pažvelgia į mane mums besėdint ligoninės laukia
majame.
- Viskas gerai, Sonia, - atsakau. - Aš tiesiog šiek tiek pa
vargusi.
Bet iš tiesų nesijaučiu gerai. Pirmą kartą nuo išleidimo
sugrįžau į ligoninę. Iki šiol pašoku išgirdusi lauke sirenas.
245
NUA L A E L L WO OD
Matau, kaip koridoriumi atskuba vyras su operacinės uni

forma ir kauke. Ar jį iškvietė pas žmogų greitosios pagalbos
automobilyje? Ar tai suaugusysis, ar vaikas? Ar jis tą žmogų
išgelbės? O tada vėl prisimenu savo sapną ir pradedu švokšti.
- Mege, ar viskas gerai? - paklausia šalia sėdinti Sonia. -
Čia taip karšta. Gal jums reikia inhaliatoriaus?
Linkteliu ir ji ištraukia jį iš mano rankinės.
- Štai, prašom.
Giliai įtraukusi oro iš inhaliatoriaus, išgirstu, kaip mane
kviečia vardu. Pakėlusi akis, pamatau priešais esančio gydy
tojo kabineto tarpduryje stovint vyrą. Jis vilki tamsiai mėly
nus polo marškinėlius ir šviesias kelnes.
- Tai mes, - pasako Sonia įsikibdama man į ranką ir pa
dėdama atsistoti.
- Sveiki, Mege. Mano vardas Adilas. Prašom užeiti.
Jis mus palydi į kabinetą. Jo sienos išdažytos ryškiai gelto
na spalva, o pakampėse stovi įvairūs prietaisai. Ant tolimo
sios sienos kabo didžiulis plakatas su užrašu: i r s u n k i a u
sia K E L I O N Ė P R A S I D E D A NUO M A Ž O Ž I N G S N E L I O .
- Prašom prisėsti, - pasako Adilas ištraukdamas dvi kėdes.
Kai mudvi prisėdam, imu pirštais barbenti į kelį, kad su-
valdyčiau kylančią paniką.
- Sveikinu atvykus, - pasako Adilas šypsodamasis. - Ka
dangi tai jūsų pirmas vizitas, norėjau pirma paklausti keleto
klausimų apie jūsų sveikatą ir gyvenimo būdą, kad galėtume
sudaryti jums tinkamiausią gydymo planą. Ar sutinkate?
- Taip, - atsakau ir paliečiu sau kaktą - ji šlapia nuo prakaito.
- Puiku, - atsako jis. - Čia turiu jūsų ligos istoriją.
Jis pažvelgia į kompiuterį ir sutrikęs sumirksi.
- Kaip suprantu, jums teko išgyventi labai sunkų ir trau
muojantį įvykį, - pasako jis atsisukdamas į mane. - Labai
užjaučiu dėl jūsų dukters.
246
Linkteliu galva ir nudelbiu akis į grindis. Dėkui Dievui,

jis supranta užuominą ir pakeičia temą.
- Gerai, - vėl prabyla atsikrenkšdamas. - Dabar norė
čiau išsiaiškinti, kokių fizinių poreikių turite savo kasdie
niame gyvenime. Ar jūsų darbas apima kokią nors fizinę
veiklą?
- Aš neturiu darbo, - atsakaujausdamasi per daug išsekusi,
kad bandyčiau teisintis. - Namie auginau vaiką.
- Mat kaip, - atsako jis, o veidas vos pastebimai sutrūk-
čioja. - Mm, aišku, o kaip namuose? Ar pas jus yra laiptų?
Papurtau galvą.
- Ar save pavadintumėte aktyviu žmogumi?
- Aktyviu?
- Pavyzdžiui, ar mėgote bėgioti? O galbūt plaukioti? Ži
noma, turiu omenyje prieš nelaimingą atsitikimą.
Tada jis nusišypso ir, nors tai visiškai nekalta šypsena,
kažkas manyje tuo metu nutrūksta.
- Kodėl manęs to klausiate? - surinku pašokdama ant
kojų. - Neužsiiminėjau tokiais dalykais.
- Ponia Alan?
- Mege, viskas gerai.
Atsisuku į Sonią.
- Nedariau tokių dalykų, - pasakau.
Bežiūrint į ją, akyse ima lietis vaizdas. Aš ir vėl tame pa
čiame sapne, o širdis taip smarkiai daužosi, kad, regis, tuoj
iššoks iš krūtinės.
-Aš... negaliu... kvėpuoti, - pasakau susmukdama ant
kelių. - Padėkite... man.
Adilas prišoka prie manęs per kelias sekundes, tada su
griebia mane už pečių ir pastato ant kojų.
- Mege, noriu, kad labai lėtai iškvėptumėte, - pasako jis. -
Štai taip.
247
Jo lūpos suformuoja raidę „o“ ir pajuntu, kaip jis lėtai iš

kvepia man į veidą. Bandau daryti, kaip jis sako, bet man už
gniaužia krūtinę. Pajutusi, jog tuoj apalpsiu, sugriebiu Adilo
ranką. Jo veidas yra paskutinis dalykas, kurį spėju pamatyti
prieš nukrisdama ant grindų.
- Mege.
Užuodžiu upės vandenį. Jis visur - mano akyse, nosyje,
plaukuose. Aš skęstu, bet privalau išsilaikyti ant vandens.
Privalau surasti Elspetę.
- Mege, ar mane girdite?
Stengiuosi nepaleisti automobilio, bet negaliu jo išlaikyti.
Pirštus nutvilko skausmas - toks stiprus, kad man nelieka
nieko kito, tik jį paleisti. Jaučiu, kaip po truputį kylu į upės
paviršių. Mano plaučiai prisipildo vandens ir aš pradedu dus
ti žiopčiodama, kad įkvėpčiau oro.
- O, Mege, ačiū Dievui.
Kosėdama ir springdama atgaunu sąmonę. Virš manęs
stovi palinkę Sonia ir Adilas.
- Kas nutiko? - paklausiu.
-Jūs nualpote, - pasako Adilas atsargiai padėdamas man
atsisėsti. - Panašu į panikos ataką.
- Man reikia iš čia išeiti, - sušnibždu bandydama stotis.
- Ponia Alan, lėčiau, - pasako Adilas laikydamas mane už
rankų. - Neskubėkite atsistoti.
- Ne, - surinku. - Man viskas gerai, tiesiog noriu eiti.
*
Mums pasiekus Vakarinį kelią, tarsi migla krinta silpnas va

saros lietus. Išlipusi iš automobilio, godžiai geriu šviežia žeme
kvepiantį orą. Po panikos atakos jaučiuosi nusilpusi ir apsnū
dusi, tarsi mano kūnas ką tik būtų dalyvavęs aršioje kovoje.
Stoviu įsikibusi Soniai į ranką ir laukiu, kol ji atrakins duris.
248
- Keista, - pasako ji bandydama atidaryti duris.

- Kas? - nekantriai paklausiu svajodama vien apie lovą.
- Kažkas trukdo atidaryti duris, - atsako Sonia šonu įsi-
remdama į medinį rėmą. - Iš kitos pusės.
Kai jai pavykstajas vos vos praverti, ji įkiša pro plyšį ranką.
- Aa, dabar matau, - pasako ji prislopintu balsu kažką su
griebusi kitapus durų. - Tikriausiai iškrito jums išeinant.
Ji atidaro duris iki galo ir, kai prieinu arčiau, man paker
ta kelius pamačius ją laikant mažytį violetinį megztinį - tai
Elspetės mokyklinis megztinis.
- Tai jis trukdė atidaryti duris, - linksmai pasako Sonia. -
Kaip sakiau, tikriausiai jūs...
- Duokit jį man, - pasakau išplėšdama jį iš rankų.
Priglaudžiu megztinį prie veido, bet neužuodžiu nieko,
kas primintų Elspetę. Megztinis kvepia man nepažįstamu
audinių minkštikliu. Kažkas jį išplovė - kažkoks svetimas
žmogus.
- Mege, kas yra? - paklausia Sonia uždarydama buto du
ris, o aš nueinu į svetainę.
Atsisėdu ant sofos ir išskleidžiu ant kelių megztinį. Pa
žiūriu į etiketę: Marks &cSpencer. Amžius: 8-9 metai. Elspe-
tė visuomet nešiojo vienu dydžiu mažesnius drabužius, nes
buvo nedidukė pagal savo amžių. Ištraukusi etiketę, apžiūriu
kitą pusę, kur turėtų būti jos vardas. Prisimenu, kaip pirmąją
semestro dieną užrašiau jį juodu rašikliu: ElspetėAlan. 5 klasė.
Bet jos vardo nėra, turbūt nusiplovė.
- Mege?
Sonia prisėda šalia manęs ir uždeda savo ranką ant ma
nosios.
-Jis Elspetės, - pasakau atsisukdama į ją. - Tai jos mo
kyklinis megztinis. Kažkas jį įkišo pro angą laiškams.
Sonia pažvelgia į mane, tada į megztinį.
249
- Kodėl kam nors reikėtų taip elgtis? - paklausia ji.

- Nes jie laikoją įkaite, - atsakau glausdama megztinį prie
krūtinės. - Ji pati apie tai parašė savo laiške.
- Kokiame laiške? - paklausia Sonia.
Įkišu ranką į kišenę ir paduodu jai laišką, kurį ji išlanksto
ir pradeda skaityti.
- Iš kur jį gavote? - paklausia ji grąžindama man laišką.
-Jį vakar vakare įmetė pro duris, - paaiškinu. - Šį rytą bu
vau policijoje, bet, jų manymu, tai kažkoks bjaurus pokštas.
Jie tvirtina, kad oficialiai Elspetė mirusi. Kadangi Šonas ją
atpažino, tai turėtų būti tiesa.
-Mege, jie teisūs, - švelniai pasako Sonia. - Elspetės...
nebėra. O dėl šito - jei kažkas taip supranta juokus, tai jiems
reikia rimtos pagalbos. Kokiu reikia būti šikniumi...
-Jai manęs reikia, - pasakau apglėbdama rankomis megz
tinį. - Ir megztinis tai tik patvirtina.
- Mege, - nedrąsiai prabyla Sonia. - Juk šiandien buvo
te labai pavargusi. Galbūt jį išėmėte iš vienos iš Elspetės
dėžių.
- Tada kaip jis atsidūrė ant durų kilimėlio? - atrėžiu.
- Galbūt prieš mums išeinant jį laikėte rankose, - atsako
Sonia. - Mums beskubant jis galėjo jums iškristi iš rankų...
- Aš neišprotėjau, Sonia, - pasakaujau susierzinusi. - Taip,
aš pavargusi, apimta sielvarto ir prifarširuota vaistų, bet ži
nau, kad neišėmiau iš dėžės megztinio ir kažkas čia yra ne
taip. Esu įsitikinusi, kad Elspetė gyva.
- Mege, turite liautis. Taip dar labiau susirgsite. Gal nori
te, kad paskambinčiau daktarei Maters?
-Ne, nenoriu, kad paskambintumėt daktarei Maters, -
atrėžiu. - Tiesiog noriu, kad visi mane paliktų ramybėje.
- Mege?
Atsikeliu nuo sofos glausdama prie krūtinės megztinį.
250
- Sonia, ar galėtumėt išeiti? - pasakau eidama į miegamą

jį. - Dabar noriu pabūti su Elspete.
Stabteliu prie miegamojo durų ir klausausi, kaip Sonia
atidaro buto duris ir išeina. Tada įeinu į kambarį ir atsigulusi
ant lovos tarsi miegantį kūdikį laikydama rankose megztinį,
imu taip raudoti, jog, rodos, plyš širdis.
48
Brangi mamyte,
štai tau keletaspsichologinių terminų:
—Psichiškai nestabili
-Nesugebantijausti
—Obsesyvi
—Kliedinti
—Nemokanti bendrauti
—Linkusi į agresijosprotrūkius
—Nesugebanti užmegzti draugiškų santykių su kitais
Konsultantas mane nusiuntė pas vaikų psichologęy kuri šiais žo

džiais mane apibūdino savo užrašuose.Ji tokia kvaila, kad nesu
prato, jog galiu aukštyn kojomis perskaitytiykąji rašo savo nie
kingame bloknote.
Taigi, už taiykadkažkokia mergiščiayskriaudusi mane ištisus
mėnesius, pagaliau gavo, ko nusipelniusi, atliko manopsichologi
nį įvertinimą. Mano!Juk tai aš šioje situacijoje esu auka. Taip ir
pasakiaupsichologei, betji nesiklausė, tik beperstojo kalbėjo apie
mano nesugebėjimą valdyti pykčio ir pasakė, kad turiu liautis
galvojusi,jogjudu su tėčiu manepasiimsite, nes to nebus.
Ir tai buvopaskutinis lašas. Man nerūpėjo, kąji pasakė apie
manopsichinę būseną ir visus tuos dalykus, kuriuos anksčiau iš-
252
vardijau, bet sakyti, kad turiu apiejus nebegalvoti! Apie savo

tėvus! Žmones, kurie turėtų mane mylėti labiau ui viskąpasau
lyje? Galji visiška idiote?Jei aš tikrai nesugebujausti, tai kaip
galiujudu su tėčiu mylėti taip, kad net skauda? O kaip Zoja?
Ją mylėjau kaip seserį. Ji vienintelė suprato, ką reiškia, kai tave
palieka, bet tu vis tiek nejauti neapykantos žmonėms, kurie su
tavimi taippasielgė.
Bet aš nieko nepasakiau apie Zoją, apie tai nekalbėjo ir psi
chologė.Ji tik vis kartojo, kad turiupaleistijūsų su tėčiu „idėją“.
Pasakiaujai, kadji nesupranta, ką reiškia idėjos, ir papasa
kojau apie muziejuje dirbantį Čarlzą ir moters be kojųpaveikslė
lį. Papasakojau apie savo stiklainiuspavyzdžiams rinkti ir kaip
mokslas iš tamsos išveda į šviesą. Pasakiau, kad Čarlzas man
sakė,jog idėjos ir egzistuoja tam, kad būtų įgyvendintos, vadina
si, mano „idėja“apie tave ir tėvelį turi visus šansus tapti realybe.
Betji nesiklausė, tik atsiduso irpapurtėgalvą. Po to vėl kažką
užsirašė savo bloknote, bet aš dar turėjau kąpasakyti.
Pasakiaujai, kad neketinu išmesti išgalvosjudviejų su tėveliu,
nesjūs abu tiesiog bandote susitvarkyti saugyvenimą, o tada su
grįšite manęspasiimti. Zinai, kąji į tai atsakė?Ji tik palingavo
galva irpasakė:
- Turi tuojaupat liautisfantazavusi irpradėti gyventi realy
bėje. Tau nuo to ne geriau,jei tikiesi to, ko niekada nebus. Tavo
tėvai negrįš - turi su tuo susitaikyti.
O tadaji nusišypsojo. Ta prakeiktoji nusišypsojo (atsiprašau
už keiksmažodį, mamyte, bet manau, suprasi, kad kartais kitaip
neišeina) savo kreivais geltonais dantimis. Ir tai buvo paskuti
nis lašas. Tadapašokau nuo kėdės, čiupaujos šlykštų bloknotą ir
suplėšiaujį į skutelius. Jos sąrašąjau buvau spėjusi įsiminti. Ar
sakiau, kad turiufotografinę atmintį?
Na, ji siaubingai susinervino ir paspaudė kažkokį mygtuką,
po tosubėgokiti klinikoje dirbantys žmonės - dvi moterys ir vyras.
253
Jiepribėgoprie manęs, paguldė ant grindų ir laikė mane už ran

kų. Nežinau, kodėljiems reikėjo taip dramatiškai elgtis, juk ne
ketinau tos kvailos karvės žudyti. Tiesiog man nepatiko taiykąji
pasakė, ir tojijos šypsena.
Nežinau, kodėlapie visa tai tau rašau. Juk vis tiek neatrašysi?
Tai moteriai pasakiau, kad tavimi tikiu ir tave myliu, nes
nenorėjau, kadji jaustųsi teisi. Norėjau, kadji galvotų,y’tfg čsh
stipri. Bet žinai ką? Po truputį pradedu norėti, kad geriau tu
būtum mirusiy o ne Zoja. Ji man buvo tikresnė motinay nei tu
kada nors buvai. Ji rūpinosi manimi ir prižiūrėjOy kad būčiau
pavalgiusi. Irji buvo realus žmogus, o ne idėja arfantazija. Bet
ašpradedu suprasti, kadtaip būna, kai ką nors myli, —tie žmonės
tavepalieka.
49
Pro atitrauktas užuolaidas skverbiasi auksinė šviesa. Jau rytas,

o aš vis dar nepaleidžiu iš rankų Elspetės megztinio. Nors ir
nebeturi jos kvapo, bet vis dar išlaikęs jos formą. Išskleidžiu
jį priešais save ant lovos ir į jį žiūrėdama matau ją, stovinčią
ant įvažiavimo į Larkfildsą kelio: jos plaukai supinti į stan
džią kasą, o rankose - Hello Kitty pietų dėžutė.
- Eime, mamyte, - paragina ji nekantriai. - Negalim pa
vėluoti pačią pirmą dieną.
-Tik noriu tave nufotografuoti ir nusiųsti nuotrauką tė
veliui, - atsakau laikydama priešais save iškėlusi telefoną. -
Noriu jam parodyti, kokia tu didelė penktokė.
- Gerai, - atsako ji, po to iškelia į viršų rankas ir pašoka į
orą, o aš paspaudžiu raudoną mygtuką.
- Parodyk, parodyk, - prašo ji pribėgdama prie manęs ir
man per petį žiūrėdama į nuotrauką ekrane. - Oho, atrodau,
tarsi skrisčiau.
Ir ji teisi. Nuotraukoje užfiksuota švytinti mergaitė, iškė
lusi į dangų rankas, parietusi po savimi kojas ir sklendžianti
ore tarsi švarplėtas angelas.
- Nusiųsk ją tėveliui, įdomu, ką jis pasakys, - pasako susi
jaudinusi, kai einame į automobilį.
255
Atidarau jai galines dureles ir padedu užsisegti diržą, tada

atsisėdu į vairuotojo vietą ir paskubomis parašau Šonui žinu
tę prisegdama nuotrauką:
Žiūrėk, kokia didelė mūsų mergaitė ir jau pasiruošusi skristi

j penktą klasę.
Po minutės jis atrašo:
Pirmyn, Elspete! Tėvelis tave labai myli xxx
- Ką jis atsakė?
Paduodu telefoną ir išgirstu ją kikenant. Po toji pabučiuo
ja ekraną ir pasako:
- Ir aš tave myliu, tėveli.
-Jis tavęs negirdi, Elspete, - pasakau užvesdama automo
bilį ir išvažiuodama iš kiemo.
- Ne, jis girdi, - atsako ji. - Tėvelis turi stebuklingų galių.
Mamyte, argi ne puiku, kad mano uniforma violetinė? Iš kur
jie žinojo, kad tai mano mėgstamiausia spalva?
Pažvelgiu žemyn į megztinį ir pirštais perbraukiu jo me
džiagą svajodama apie tai, kad jis įgautų jos formą.
- Kur tu, mažute? - sušnibždu. - Kur tu?
O tada susimąstau apie jos pasakytus žodžius: „Tėvelis
turi stebuklingų galių.“ Man reikia išgirsti Šono balsą. Rei
kia, kas jis patvirtintų, jog mūsų mažoji mergaitė tikrai mi
rusi.
Atsisėdu lovoje ir nuo naktinio staliuko, kur jį palikau
vakar vakare, paimu ligoninės dienoraštį. Atsiverčiu pirmąjį
Šono įrašą ir įdėmiai skaitau ieškodama bent menkiausio įro
dymo, kad jo atpažintas vaikas buvo ne Elspete.
256
...man visa esybe norėjosi išrėkti: „Ne, tai ne mano dukra.

Mano dukra saugiai laukia namuose.
Tačiau kitas sakinys, kurio kiekvieną žodį jau moku mintinai,

patvirtina tai, ką visada žinojau.
.. .kaipažvelgiau žemyn, man nekilo abejonių,jog taiji.
Su trenksmu užverčiu dienoraštį ir iš visų jėgų metu jį per

lovą. Jei Elspetė mirusi, tada iš kur atsirado jos megztinis? Ir
kaip paaiškinti jos rašysena parašytą laišką? Ar jinai jį para
šė dar prieš nelaimę? Man ima tvinkčioti smilkiniai. Nieko
nesuprantu.
Pažvelgiu į numestą dienoraštį prisimindama, ką pasakė
Amanda, kai man jį atidavė: kai kuriems pacientams jis pa
deda. Ištiesiu ranką jo paimti. Kad ir kaip skaudu, noriu dar
kartą perskaityti paskutinį Šono įrašą, kad pabandyčiau su
prasti, apie ką jis kalbėjo. Man nekantriai verčiant puslapius,
kažkas iškrenta ant lovos: mažytė kvadratinė nuotrauka.
Žiūriu į ją netikėdama savo akimis. Iš kur ji čia atsirado?
Paėmusi ją į rankas, pamatau keturiolikmetę save. Aš
guliu ant nugaros ištiesusi virš galvos rankas. Iš nuotraukos
žvelgiu primerktomis stiklinėmis akimis, o man ant galvos
vos laikosi rugiagėlių vainikas. Šalia manęs guli Benas. Jis
apkabinęs mane nuogomis rankomis, o jo lūpos liečia mano
veidą.
-Ne, - surinku numesdama nuotrauką ant lovos. - O
Dieve, ne.
Mes vaikų namelyje, kuriame vyksta neoficialus Beno vaka

rėlis. Beveik visą vakarą prastovėjau kambario kampe stebė
dama vis labiau girtėjančius Beno draugus. Komunikabilusis
257
Benas šokinėja aplink juos pripildydamas taures ir šokdinda

mas merginas. Devintą valandą man nusibosta ramstyti sie
nas ir nusprendžiu išeiti, bet, kai prieinu prie durų, pajuntu
ant peties kažkieno ranką.
- Nejau ketini pabėgti iš vakarėlio?
Atsisukusi pamatau Beną. Tiek šokus, jo plaukai šlapi nuo
prakaito, bet akys spindi. Jis atrodo švytintis ir laimingas,
kokį pažinojau vaikystėje.
Atsakau, kad netrukus turėsiu prie vartų susitikti su tėvais,
tačiau jis paima mano ranką ir uždeda ją sau ant krūtinės.
- Aš visą vakarą tavęs laukiau, - pasako jis. - Juk žinai,
kokie tie vakarėliai - turi aplink visus šokinėti ir juos links
minti - tai siaubingai nuobodu. O tu esi vienintelis žmogus,
kurį norėjau pamatyti.
- Tikrai? - paklausiu. Kad ir kaip banaliai nuskambės, bet
tai tikrai vena iš tų akimirkų, kai nebematai nieko aplink.
Tokias akimirkas norisi prisiminti visą gyvenimą.
- Tikrai, - atsakojis. - Na, eime, čia per daug triukšminga.
Jis paima mane už rankos ir vedasi per prisigrūdusį kam
barį. Trumpaplaukė mergina grojant Sade dainai lėtai šoka su
kažkokiu vaikinu ant akių krintančiais plaukais. Pamačiusi
Beną laikant mano ranką, ji kvailai šypteli. Kai einame pro
šalį, išgirstu ją sumurmant „vaikų tvirkintojas“.
Bet man tai nerūpi. Galvoju tik apie mudu su Benu ir kaip
malonu jausti jo ranką savojoje.
Jis atidaro miegamojo duris ir mudu užeiname į vidų.
Kambaryje nedega šviesos ir mudu pradedame bučiuotis.
Pastaruosius trejus metus tik apie tai ir svajoju. Iš jo burnos
trenkia alkoholiu, bet jo lūpos tokios švelnios, kad jaučiuosi
tirpstanti. Tada jis įkiša man į burną liežuvį. Iš pradžių tai
mane apstulbina, bet po to priprantu ir pradedu savo liežuviu
glamonėti jo liežuvį. Tai be galo malonu.
258
- Ateik čia, - sušnibžda jis ir, kai jis vedasi mane į kamba
rio gilumą, man ima dilgčioti kūną.
Pro langą šviečia mėnulis ir sidabrinėje jo šviesoje Beno
veidas atrodo vaiduokliškai. Jis atsisėda ant lovos ir pamoja
man padaryti tą patį. Mums susiglaudus, pajuntu, kaip jo
rankos slysta mano kūnu. Jis pakelia mano suknelę ir kitą
akimirkąjo pirštai atsiduria manyje. Tai sukelia aštrų ir gana
nemalonų jausmą, bet jam tęsiant darosi vis maloniau. At
sigulu ant nugaros ir užsimerkiu veidu jausdama šiltą Beno
kvėpavimą. Tada atsidaro durys ir kažkas įjungia šviesą.
- O velnias, atsiprašau, - pasako mergina raudona berete. -
Ieškojau tualeto.
- J kitą pusę, - sušnypščia Benas. - Salia lauko durų.
- O kur tai yra? - nerišliai suburba ji.
Kol Benas kalbasi su mergina, atsisėdu ir pastebiu ant ap
kloto raudoną dėmę. Pirmiausia pagalvoju, kad man prasidė
jo mėnesinės ir pasidaro siaubingai gėda.
- Eik iš čia, kvaiša, - atkerta Benas merginai.
- Nuostabu, - suburba ji nerangiai atbulomis išeidama iš
kambario.
- Na, kur mudu baigėme, - pasako Benas atsisukdamas į
mane.
Uždengiu dėmę ranka bandydama ją paslėpti, bet jis spėja
pamatyti ir man nusišypso.
- Tai normalu, - pasako jis švelniai glostydamas man vei
dą. - Kai tai darai pirmą kartą.
- Tikrai? - paklausiu išrausdama.
Jis linkteli.
- Klausyk, - pasako jis. - Čia jokio privatumo, o man
norėjosi, kad tai būtų ypatinga akimirka. Ar esi nusiteikusi
nuotykiams?
Klausiamai pažvelgiu į jį.
259
- Bet aš pažadėjau tėvams, kad vienuoliktą lauksiu jų prie

vartų.
- Spėsim sugrįžti iki vienuolikos, - atsakojis stodamasis. -
Neisim niekur toli, tik iki upės.
Kai per miežių lauką einame prie upės, nakties oras kve
pia vingiorykštėmis ir laužo dūmais. Benas laiko mane už
rankos. Vakaras prisirpęs kaip persikas - sultingas ir šiltas, o
mano oda dilgčioja iš susijaudinimo.
Kai pasiekiame upę, Benas nusivelka švarką ir patiesia jį
ant žemės tarp dviejų alksnių. Aš atsisėdu, o jis stovėdamas
susuka suktinę. Stebiu, kaip ją uždega ir užsirūko. Nors žo
lės kvapas šleikštus, vis tiek linkteliu galva, kai Benas man
perduoda suktinę. Nenoriu, kad jis pamanytų, jog esu kvai
la mažvaikė. Kai baigiame rūkyti, apsvaigusi atsigulu ant
žemės. Tada prieina Benas ir atsigula šalia. Jis glosto mano
plaukus ir švelniai pabučiuoja man į nosį.
- O Dieve, kokia tu graži, - pasako jis ir aš tikrai tokia
pasijuntu.
Mudu pradedame bučiuotis, iš pradžių švelniai, o po to vis
stipriau. Benas pakeičia padėtį ir aš pajuntu, kaip man į pilvą
įsminga kažkas kieto ir aštraus.
- Oi, - rikteliu.
Benas liaujasi ir pradeda krapštinėtis kelnių kišenėse.
- O šūdas, atsiprašau, - pasakojis ištraukdamas kvadratinį
juodą fotoaparatą. - Jis liko mano kišenėje po vakarėlio.
Mudu susižvalgome ir prapliumpame juoku.
- Šaunuolis, Benai, - pasako jis užversdamas akis. - Suga
dinai tokią akimirką.
O tada nežinau, kieno paskatinta - žolės ar Beno meili
kavimų, - pradedu nusirenginėti. Benas išpučia akis, o tada
šelmiškai nusišypso ir pats pradeda nusirenginėti drabužius.
Jis atsigula šalia manęs ir mudu bučiuojamės.
260
- Benai, - sušnibždu. - Ar galiu kai ko paklausti?

Jis liaujasi ir pažvelgia į mane.
- Aš nieko su savim neturiu, - pasako jis. - Bet pažadu
būti labai atsargus.
Tada aš nusijuokiu - apkvaitusi ir abejinga bet kokioms
galimoms pasekmėms.
- Ne to, - sukikenu. - Kai ko kito.
- Ko? - paklausia Benas užsikrėsdamas mano kikenimu.
- Gal mus nufotografuotum? - paprašau vos apversdama
liežuvį. - Ateities kortoms.
- Ateities kartoms, kvailiuke, —nusijuokia jis. - Žinoma,
kodėl gi ne.
Nusišypsau ir stebiu, kaip jis stojasi paimti nuo žemės ša
lia mūsų drabužių gulinčio fotoaparato.
- Tau reikia gėlių, - pasako jis svirduliuodamas palei upės
kraštą. - Žiūrėk, šitos mėlynos gražios.
Jis prieina su glėbiu rugiagėlių ir pradeda jas kaišioti man
į plaukus. Baigęs, pažvelgia į mane ir nusišypso.
- Tobula, - sušnibžda jis ir apdovanoja mane ilgu ir ais
tringu bučiniu.
- Nagi, - pasakau jį žaismingai stumdama nuo savęs. -
Paruošk fotoaparatą.
-Jėzau, kaip tu moki erzinti, - sudejuoja jis stodamasis.
Stebiu, kaip jis padeda fotoaparatą ant akmens, tiesiai
priešais mus.
- Turim dešimt sekundžių, - šūkteli jis atbėgdamas prie
manęs.
- Vienas, du, trys, keturi...
Sugriebiu jį už pečių ir prisitraukiu ant savęs, rankomis
apsivydama jo kaklą. Fotoaparatui spragtelėjus, atmetu atgal
galvą. Dar niekad nesijaučiau tokia laisva ir laiminga.
261
Kai padedu nuotrauką, mano rankos ima taip smarkiai dre

bėti, kad turiu jas suimti vieną į kitą. Pagaliau viskas paaiš
kėjo - viskas stojo į savo vietas.
Staiga mane užgriuvo visos detalės, kurias pastarąsias ke
letą savaičių žūtbūt stengiausi nuo savęs paslėpti. Tą dieną,
kai įvyko nelaimė, sėdėjau prie savo darbo stalo ir rašiau dar
vieną romano skyrių. Tada suzvimbė mano telefonas. Paė
miau jį ir perskaičiau pranešimą - jį atsiuntė Benas.
Gal norėtum šįvakar susitikti? Būtų smagu pasimatyti. Dėl

senų laikų...
Keletą minučių laikiau telefoną rankose bandydama susivokti

savo mintyse. Maniau, kad jo vakarykštis skambutis buvo vien
kartinis įvykis. Nesitikėjau, jog jis norės susitikti. Negaliu taip
elgtis, - pasakiau sau, - negaliu sau leisti vėl atgaivinti seniai pa
mirštųjausmų. Geriausia būtų mandagiai atsisakyti. O tada su
simąsčiau apie pastaruosius keletą mėnesių, apie Šono užtruki
mus darbe, jo kelionę į Stokholmą, Kūčių vakarą. Susimąsčiau
apie savo romaną - istoriją apie moterį, kuri mintimis kalbasi su
seniai mirusia autore, - ir vienišumą, pastūmėjusį manejį rašyti.
Dabar jau žinau, kodėl nusprendžiau užmiršti tos dienos
įvykius - nes jie patvirtina, kas iš tiesų esu: savanaudis žmo
gus, neištikima žmona ir siaubinga motina.
Tačiau rašydama atsakymą Benui, taip nesijaučiau. Prie
šingai, jaučiausi gyva ir susijaudinusi. Netgi po viso to, ką jis
man padarė.
Benas iškart atrašė ir pasiūlė susitikti užeigoje prie upės.
Plough Inn. Pasakiau, kad man teks kartu pasiimti Elspetę ir
negalėsiu užsibūti, nes rytoj jai reikės į mokyklą. Jis atsakė,
kad jam bus malonu pamatyti Elspetę ir kad vienas vakaras
jai nepakenks.
262
Po to įsodinau Elspetę į automobilį ir nuvažiavau prie

upės.
Ant lovos šalia manęs guli jos megztinis. Paimu jį ir pa-
trinu jo šiurkščią medžiagą tarp rodomojo piršto ir nykščio.
Dabar man jau aišku - jį atsiuntė Šonas. Be manęs, jis vienin
telis turėjo priėjimą prie Elspetės daiktų. Taip Šonas bando
mane nubausti, priversdamas pajusti tą skausmą, kurį jis pats
jautė pastaruosius mėnesius. Taipjis bando man parodyti, jog
viską žino.
Padariau didžiulę klaidą ir Elspetė už ją sumokėjo savo
gyvybe. Daugiau nebėra, ko sužinoti. Sužinojus visą tiesą,
man liko tik viena išeitis.
Atsikeliu nuo sofos ir einu į vonios kambarį. Iš rankinės
išėmusi sąsiuvinį, išplėšiu du puslapius. Sugrįžusi į svetainę,
pasidedu juos ant kavos staliuko vieną šalia kito ir parašau
du identiškus raštelius - vieną Soniai ir vieną Džulijai. Juose
joms abiem padėkoju už tai, ką dėl manęs padarė per pastarą
sias savaites. Pasakau, kad nenusipelniau jų gerumo, nes esu
blogas žmogus. Jog sužinojau tiesą apie tai, kas įvyko nelai
mės dieną, ir esu kalta dėl Elspetės mirties.
Ketinu sugrįžti ten, kur viskas prasidėjo ir kur neatleisti
nai pasielgiau su savo vaiku - sugrįšiu į vietą, žinančią mano
paslaptis.
Ketinu sugrįžti prie upės.
50
Brangi mama,
kaip as nekenčiu tavęs?Kas išmatuos?

PamaniaUy kad tau turėtųpatikti literatūrinė nuoroda *Šiaip
ar taip,juk taupatinka žodžiai? Man apie taipapasakojo Frėja.
Ji sakėy kad nesiskirdavai su knygomis. Otaipytikriausiaijauteisi
labai laiminga gyvendama savo svajoniųpasaulyjeyapsupta my
limų knygųy kai tavo mažoji dukrelė išsigandusi ir sutrikusi buvo
išsiųsta iš namų.
Mane išsiuntė į naują vietą. Ji labai panaši į ankstesniąją,
tačiau ašpati pasikeičiau. Dabar esu tvirtesnė ir galiu už save
pakovoti. Jei kiti vaikai bandoprie manęs lastly moku nuojų ap
siginti. To mane išmokė Zoja. Ji mane išmokė daugybės dalykųy
pavyzdžiuiy nepasitikėti tėvais. Ji sakėy kadjie tik sujaukiaprotąy
irji buvo teisi. Mamaybuvai man taip sujaukusiprotą, kadgal
vojau, jog tuoj išprotėsiu, bet dabarjau žinau, kad tai ne aš esu
beprotė.
Prieš maneperkeliant iš tos kitos vietos, mane aplankė Frėja.
Ji manepasisodino ir papasakojo tai, ką giliai širdyje visada ži
nojau, - kad tu niekada neatvyksi manęs ieškoti. Ji pasakė, kad
mano tėvas kažkur toli išvyko darbo reikalais ir norėjo pravė
dinti galvą, kadgalėtųpradėti gyventi iš naujo. Ašjos dar kartą
* Elspetė turi omenie garsų Elizabeth Barrett Browning (1806-1861) sonetą
„Kaip aš myliu tave?“, tik savo laiške ji žodį „myliu“ pakeitė į „nekenčiu“.
264
paklausiau, arperdavė tau mano laiškus, irji patvirtino, jogper

davė, kaip buvo žadėjusi.Ji pasakė, kad mano motinayra labai
sudėtingas žmogus, turintis daugproblemų, o tokie žmonės gali
galvoti tik apie save. Ji sakė, kad kai kurios moterys nesutvertos
būti motinomis ir tik skaudina kitus.
Tuo metu man atrodė, kadjipergriežta. Na taip, tu neatsakei
į mano laiškus, bet tai nereiškia, kad esi blogas žmogus. Pasakiau
Frėjai, kad galbūt tau reikia daugiau laiko, nes dar nesi visai
pasveikusi. Darjai pasakiau, kad esi mano motina, todėlpriva
lai mane mylėti. Juk mamos negali lyg niekur nieko išsiųsti savo
vaikų ir niekad nesugrįžti.
Frėja tokių mano kalbų klausėsi gal dešimt minučių, o tada
perpykusi užriko: „Gana!“Dar niekadnebuvaujos tokios mačiusi.
Jos veidas buvo išraudęs, o akys išsprogusios. Atsilošiau kėdėje ir
laukiau, kolji nusiramins. Po kelių minučiųji giliai įkvėpė, at
sisuko į mane irpasakė tokį siaubingą dalyką, kad vos neapalpau.
Mama, ji manpapasakojo apie tave ir apie tai, kąpadarei tą
vakarąprie upės. Bandžiau tai suprasti, bet man viskopasirodė
per daug ir ėmiau klykti. Frėjapabandė mane apkabinti, bet aš
ją atstūmiau. Nenorėjau, kad kas nors mane liestų. Galiausiai
įsikišo žmonės iš naujosios vietos ir paprašė Frėjos išeiti. Po to
nuėjau ir atsisėdau ant savo lovos. Akimirką man šmėkštelėjo
mintis padaryti tą patį, ką padarė Zoja, - viską užbaigti. Bet
tadapagalvojau, kad tau nuo to bus tik lengviau. Nusprendžiau
gyvenime pasiekti sėkmės. Ketinu padaryti viską, kad daugiau
niekas niekada manęs nebeįskaudintų. Ketinu iš tamsos išeiti į
šviesą. Mama, dabarjau žinau, kad tai tu buvai manoji tamsa
irjau pats laikas tave užmiršti.
Taigi, tai mano paskutinis laiškas. Tikiuosi, kad tavo gyve
nimaspo to vakaro buvo to vertas. Tikiuosi, kadkiekvieną naktį
mane sapnuoji. Tikiuosi, kad, kol būsi gyva, niekad nerasi ra
mybės.
265
51
Tobulas vėlyvos vasaros rytas. Saulė tingiai kybo šalia balto

debesies tarsi neapsispręsdama, šviesti ar pasislėpti. Ant že
mės po alksniais patiesiu pledą ir stebiu, kaip kitapus upės
į vandenį įkiša snapą garnys. Elspetė mėgo garnius. Ji sa
kydavo, kad tai jos totemas, nes, kai jai būdavo bloga diena,
pasirodydavo garnys ir viskas pagerėdavo.
Garnys yra ženklas, kad elgiuosi teisingai. Elspetė kažkur
netoliese ir netrukus vėl būsiu su ja.
Atsisėdu ant žemės ir ištraukiu iš rankinės kelias dėžutes
vaistų nuo skausmo bei pakeliui įsigytą butelį pigios degtinės.
Tikiuosi, kad, jei išgersiu pakankamai, sąmonę prarasiu dar
prieš suveikiant vaistams.
Prisimenu paskutinį kartą. Tąkart buvo žiema ir viskas
atrodė kitaip nei dabar. Upė buvo visiškai užšalusi, o šie du
alksniai atrodė kaip mirtinam apsikabinimui vienas prie
kito linkstantys juodi skeletai. Man buvo keturiolika ir bu
vau septintą mėnesį nėščia nuo Beno, nuo kurio per vakarėlį
pastojau šioje pat vietoje. Iš pradžių nenorėjau to pripažinti
ir augantį pilvą slėpiau po plačiais drabužiais, bet, sulaukus
septynių mėnesių, jo jau nebebuvo įmanoma paslėpti ir tu
rėjau pasakyti savo tėvams. Motina buvo sukrėsta ir reaga
vo - kaip visad - tyla. Kai apie tai pasakiau, ji ištisas dienas
266
vaikščiojo po namus kaip vaiduoklis ir su manimi nesikalbė

jo. Tėtis - kaip visada - stengėsi būti paslaugus bei pragma
tiškas ir kalbėjo apie tai, kad reikia „padaryti tai, ką reikia“.
Tai išgirdusi, mama nebeišlaikė:
- Padaryti tai, ką reikia? Tamjau gerokai per vėlu. Jai teks
gimdyti, nors ji pati vis dar vaikas.
Praėjus kelioms dienoms po vakarėlio, Benas sugrįžo į
Oksfordą, o aš iš motinos per Barbarą sužinojau, kad dabar
jis susitikinėjo su Zoša, kuri dalyvavo tame pačiame vaka
rėlyje. „Ji labai protinga mergaitė, - pasakė Barbara. - Jos
tėvas dirba vyriausybėje, kur užima labai aukštas pareigas. Ir
jie turi nuostabų namą Holando parke.“ Tuo metu motina
dar nežinojo, kas nutiko tarp mudviejų su Benu, ir man tai
papasakojo kaip paskalas. Prisimenu, kaip tylomis kankinau
si, kai ji man tai pasakojo. Nenorėjau Benui nieko apie tai
sakyti, bet motina taip įsiuto, kad nužygiavo tiesiai į Ketonų
namus ir viską jam išklojo. Jis neigė ką nors apie tai žinantis
ir tvirtino, kad buvau dėl jo pametusi galvą, o kai jis manda
giai mane atstūmė, išsigalvojau šį melą, kad jam atkeršyčiau.
Barbara stojo jo pusėn. Ji pavadino mane kekšele, norinčia
sužlugdyti jos sūnaus gyvenimą. „Jis turi gražią merginą, -
rėkė ji. - Kuo jį galėjo sudominti kažkokia Margaretė?“
Taip vienas po kito mane apleido visi, kuriuos mylėjau ir ku
riais pasitikėjau: Benas, motina, netgi tėtis. Vieną vakarą nu
girdau juodu kalbantis su mama, kai jie manė, kad jau miegu.
- Kokia nemaloni situacija, - pasakė jis. - Velniškai nema
loni. Juk tai sužlugdys jos gyvenimą. Tai sužlugdys visų mūsų
gyvenimus. Kokios paauglės motinos gyvenimo perspekty
vos? Dieve padėkjai, Mariona, Dieve padėk.
Tą akimirką supratau, jog yra tik viena išeitis.
Taigi, vieną sausio rytą atėjau čia su buteliu degtinės, prieš
tai iškračiusi motinos vaistų stalčių - lygiai taip pat, kaip dabar.
267
Prieš prisigerdama vaistų, parašiau Benui raštelį, kuriame

pasakiau, ką ketinu daryti ir kaip jį myliu, nes tada tikėjau,
jog tai, kas tarp mūsų įvyko, buvo meilė. Žinojau, kad taip
nužudysiu ir mūsų kūdikį, bet neturėjau kito pasirinkimo.
Mane surado Beno tėtis Haris. Jis vedžiojo didžiulį seną
šeimos labradorą Tilį ir pamatė mane be sąmonės gulinčią ant
upės kranto. Po to jis iškvietė greitąją pagalbą ir mane išvežė
į ligoninę. Iki šiol nesinori prisiminti to, ką ten teko patirti.
Manęs aplankyti atėjo Barbara ir liepė man tylėti dėl savo
ir Beno reputacijos, nors iš tiesų jai rūpėjojospačios reputaci
ja. Bet aš vis tiek linktelėjau galva ir pasakiau, kad nekelsiu
problemų ir nesikišiu į jos gyvenimą.
Tačiau, kai sugrįžau į Larkfildsą, viskas sugriuvo: atsili
kau mokykloje, nustojau valgyti, užsidariau savo miegama
jame ir bandžiau skaityti, bet knygos, kurias anksčiau taip
mėgau, nebepajėgė manęs nuraminti. Priešingai - jos man
primindavo viską, ko netekau. Nebeturėjau nieko. Kai antrą
kartą pabandžiau žudytis tėvo skutimosi peiliukais, mama
pasakė nebegalinti taip gyventi ir mane užregistravo į psichi
atrijos ligoninę, kur praleidau trejus metus. Kai aštuoniolikos
iš ten išėjau, pasaulis jau buvo apie mane užmiršęs. Visi mano
draugai studijavo universitete, Benas dirbo mados žurnale
Jungtinėse Valstijose, o mano tėvai jau buvo pardavę Lark
fildsą. Niekas nebebuvo taip pat.
Atidarau skausmą malšinančių vaistų dėžutę galvodama
apie tai, jog tai vienintelė išeitis, - aš nusipelnau mirties. Pa
imu saują tablečių ir nuryju užsigerdama degtine. Man prieš
akis raibuliuoja upė, nuo kaitros tviskančiu paviršiumi. Žiū
rėdama į vandenį sukaupiu drąsą išgerti dar vieną saują vais
tų, o po to pajuntu mano kūną apimantį lengvumą.
Šįkart jausmas kitoks. Mano kūnas senesnis ir silpnesnis.
Jis nebesipriešina. Išgeriu dar vieną didelį gurkšnį degtinės.
268
Nors jos skonis šlykštus, bet privalau gerti, jei noriu viską pa
daryti taip, kaip reikia. Kai atitraukiu butelį, man ima suk
tis galva. Stengiuosi sutelkti dėmesį į priešais tyvuliuojantį
vandenį, bet jis pavirsta į sūkurį, kurio raibuliuose įžiūriu
groteskiškas figūras - upės paviršiuje šokančius demonus.
Jau metas. Apgraibomis ieškau vaistų dėžutės, bet niekaip
jos nerandu. Liejasi akyse. Bandau stotis, bet praradusi pu
siausvyrą krentu ant nugaros. O tada įvyksta neįtikėtinas da
lykas - pajuntu, kaip pakylu virš savo kūno.
Kaip atsiplėšiu nuo žemės, dangus virš manęs jau nebe
auksinis, bet juodas, gilus, sunkus ir visiškai neperregimas.
Jaučiu, kaip jis mane apglėbia iš visų pusių. Visiškai atsiski
riu nuo kūno ir akimirką pajuntu euforiją, tarsi būčiau nu
simetusi didžiulę naštą. Kybodama ore tarsi vėjo nešama
plunksna nebejaučiu nei skausmo, nei liūdesio. Tada pažvel
giu žemyn ir pamatau upės krantą. Ant jo stovi automobilis -
mano raudonasis Nissan. Jis pradeda riedėti. Matau prie jo
bėgančią žmogaus figūrą. Euforiją keičia panika ir siaubas. Iš
visų plaučių šaukiu ant tos figūros, kol suvokiu, kadji - tai aš.
Bandau sustabdyti automobilį, bes jis įgauna pagreitį. Tada
išgirstu moters balsą. Jis skamba prislopintai ir tarsi iš kažkur
toli. Paseku, iš kur sklinda balsas, ir pamatau tarp medžių
švystelint kažką raudona. Tada toji figūra pažvelgia aukštyn
ir mudvi žiūrime viena į kitą.
Aš krentu žemyn, atgal į žemę ir tuo metu vėl išgirstu tą
patį balsą, kupiną pagiežos ir šaukiantį mane vardu.
Atsistoju jausdama, kaip sukasi galva. Mane smarkiai su
pykina ir aš viską išvemiu ant žolės - degtinę ir vaistus kartu
su šleikščiai balsva tulžimi, deginančia man gerklę.
Virpėdama visu kūnu pasiimu rankinę ir nusvirduliuoju
tolyn nuo upės kranto.
269
TREČIA DALIS
52
Pastirusi iš baimės stoviu prie namo. Pakeliu ranką ir triskart

pabeldžiu į duris. Per stiklą matau, kaip koridoriumi praslen
ka šešėlis ir vos susilaikau nepabėgusi. Būk stipri, - pasakau
sau, kai kažkas kitoje durų pusėje pasuka raktą, - juk jau
nebesi išsigandęs vaikas.
Ji apsirengusi žiemiškai - balkšvai pilku švarku ir ilgu si
dabro spalvos sijonu.
- Labas, Barbara, - pasakau žiūrėdama jai tiesiai į akis. -
Ar galiu užeiti?
Jos veidas taip išblykšta, kad pasidaro tokios pat spalvos, kaip
drabužiai. Tadaji pabando uždaryti duris, bet aš spėjuįkišti koją.
- Ką darai? - surinka ji, kai ją apėjusi įžengiu į vidų. - Ne
gali čia taip įsibrauti.
- Taip, kaip jūs įsibrovėte į mano gyvenimą? - sušnypščiu
atsisukdama. - Kaip pasirodėte nelaimės vietoje ir pabėgote
palikdama mano dukrą nuskęsti? Barbara, aš žinau, jog tą
vakarą ten buvote, tai gal jau gana meluoti.
Ji žiojasi kažką atsakyti, bet tada jos akys išsiplečia, tarsi
išvydus vaiduoklį.
- Barbara, - pasigirsta už manęs balsas. - Ar viskas gerai?
Atsisukusi pamatau koridoriumi ateinančią pažįstamą
aukštą žmogaus figūrą.
273
- Džulija? - aikteliu. - Ką... čia veikiate?

-Tai ne tavo reikalas, Margarete, - sušnypščia man už
nugaros Barbara.
Pažvelgiu į Džuliją, kuri gynybiškai sukryžiuoja ant krū
tinės rankas.
- Kas čia vyksta? - paklausiu žiūrėdama tai į vieną, tai į
kitą. - Ką čia veikiate?
- Atėjau norėdama aptarti darbus, kuriuos reikėtų atlikti
name, - atsako Džulija vengdama mano žvilgsnio.
- Larkfildse? - sušunku. - O ką tai turi bendro su Barbara?
- Na, ji yra... šio namo savininkė, - atsako Džulija.
- Kas tokia? - surinku atsisukdama į Barbarą. - Apie ką
ji čia kalba?
- Bijau, kad tai tiesa, - atsako Barbara klaikiai išsišiepda
ma. - Džulija yra mano nuomininkė. Margarete, aš tikrai
nenorėjau, kad taip apie tai sužinotum, bet, kad jau čia įsiver
žei svaidydamasi kaltinimais, man neliko kito pasirinkimo.
-Jūsų nuomininkė? - pakartoju negalėdama patikėti. -
Norite pasakyti, kad jums...
- Priklauso Larkfildsas, - pratęsia Barbara. - Taip, tai tiesa.
Kurį laiką stoviu negalėdama pajudėti, dusinama gėlių
kvapo oro gaiviklio aromato.
- Na, aš jau eisiu, - sutrikusi pasako Džulija. - Judvi turite
apie daug ką pasikalbėti.
-Ne, - surinku bėgdama paskui ją, jau einančią prie
durų. - Negalite taip imti ir išeiti. Noriu sujumis pasikalbėti.
- Atsiprašau, - atsako Džulija nurausdama, - bet man tik
rai reikia eiti. Turiu sugrįžti į kliniką.
Jiedvi keistai susižvalgo su Barbara.
- Palydėsiu tave, mieloji.
Man stebint, Barbara atidaro duris ir išlydi Džuliją. Jas
uždariusi, atsisuka į mane niūria veido išraiška.
274
D I E N A , KAI | V YK O N E L A I M Ė
- Siūlau eiti į virtuvę, - pasakoji. - Nežinau, kaip tau, bet

man reikia išgerti.
Ji vedasi mane siaurais akmeniniais laiptais žemyn į di
delę rūsyje įrengtą virtuvę. Tai tamsi, į urvą panaši patalpa
su vieninteliu langeliu virš kriauklės, pro kurį patenka šviesa.
Neuždengtų plytų sienos nukabinėtos aliejiniais dažais tapy
tais kaimo peizažais. Jei gerai prisimenu, „kita“ Barbaros vir
tuvė, skirta svečiams priimti, įrengta pirmame aukšte. Mano
motina visada jos pavydėjo. Si virtuvė rūsyje anksčiau buvo
skirta darbuotojams, bet dabar ji atrodo gana apleista. Tik
riausiai po Hario mirties Barbara neberengia tokių ištaigingų
pokylių. Nebuvau čia nuo vaikystės. Susiraukiu prisiminusi,
kaip pasislėpdavau indaujoje, kai mudu su Benu žaisdavome
slėpynių. Dar tada ši vieta man atrodė slegianti, o dabar be
sėdint prie didžiulio medinio stalo šis įspūdis dar sustiprėja.
- Margarete, tu gersi arbatos, - pasako Barbara užkaisda-
ma viryklę.
Tai nuskamba kaip teiginys, o ne klausimas. Nieko neat
sakiusi, susimąstau apie Džuliją. Kaipji galėjo nuo manęs tai
nuslėpti žinodama, kaip man sunku? Be to, jos kūno kalba
bendraujant su Barbara buvo kažkokia keista, tarsi jos bijotų.
- Prašau, - pasako Barbara pastatydama ant stalo padėk
lą su puodeliais ir arbatinuku. - Įsipilsi pati. Deja, turiu tik
paprastų sausainių.
- Dėl Dievo meilės, Barbara, - surinku trenkdama ranka
per stalą. - Man nerūpi jokie prakeikti sausainiai. Tiesiog
pasakykite, kas čia vyksta.
Barbaros veidas sugriežtėja.
- Ką nori sužinoti? - paklausia ji sėsdamasi ant kėdės ki
tame stalo gale.
- Na, čia atvykau norėdama jūsų paklausti apie nelaimės
vakarą, kadangi ten buvote, - pasakau, o mano balsas dreba
275
iš pykčio. - Bet čia atėjusi randu savo gydytoją, kurią laikiau

savo drauge, ir ji teigia, kad esate namo, kuriame ji gyvena,
šeimininkė. Noriu sužinoti, kas per velnias čia vyksta.
- Kaip Džulija ir sakė, aš esu Larkfildso savininkė, - atsa
ko Barbara stengdamasi nekelti balso.
- Bet kaip tai galėjo įvykti? - užrinku. - Nuo kada?
- Mes jį įsigijome 2009-aisiais, - atsako Barbara kilstelė
dama antakį. - O atsakant į klausimą kodėl, tai mane į tai
įvėlė Haris.
- Haris?
- Taip. Jiedu tai sugalvojo su tavo vyru.
- Bet juk Šonas nepažinojo Hario, - pasakau nepatikliai. -
Nieko nesuprantu.
- Tu teisi, jis jo nepažinojo, - atsako Barbara primerkdama
akis. - Visą tą laiką, kai čia gyvenote, nei tu, nei jis nepasi-
varginote iš naujo užmegzti ryšių su kaimynais.
- Negaliu patikėti savo ausimis, - rikteliu. - Nejau po to,
kas man nutiko paauglystėje, jūs vis dar tikėjotės, kad palai
kysiu draugiškus santykius?
- Tai nori, kad papasakočiau ar ne? - paklausia ji rūsčiai į
mane žiūrėdama.
Linkteliu galva ir ji tęsia toliau.
- Taigi, Margarete, - pasakoji ant piršto sukiodama žiedą
su deimantu, - esi panašesnė į savo motiną, nei pati suvoki.
- Apie ką čia kalbate?
- Kalbu apie gyvenimą fantazijų pasaulyje - gyvenimą ne
pagal galimybes. Vargšas tavo tėvas turėjo iki ausų įsiskolinti,
kad tik savo brangiajai Marionai galėtų suteikti išsvajotąjį „gy
venimą užmiestyje“ir, regis, obuolys netoli nuo obels nuriedėjo.
- Kaip drįstate į tai velti mano tėvus, - pasakau degdama
pykčiu. - Jie buvo tūkstantį kartų užjus geresni. Visa tai - gy
venimas Sasekso užmiestyje, vakarėliai, etiketas - nieko verta.
276
- Tikrai? - paklausia Barbara. - Jei taip, kodėl savo vargšą

vyrą privertei įlįsti į skolas, kad tik galėtum gyventi savo vai
kystės name? Jei visa tai „nieko verta“, kaip pati pasakei, tada
kodėl čia sugrįžai?
- Skolas? Kokias dar skolas?
- Šonas buvo iki ausų įklimpęs į skolas, - šūkteli Barba
ra emocingai į viršų iškeldama rankas. - Jis gerai uždirbo,
bet nepakankamai, kad galėtų mokėti didžiulį užstatą. Po
finansinės krizės jam apkarpė atlyginimą ir jis pradėjo imti
paskolas, kurių negalėjo išsimokėti.
- Iš kur visa tai žinote? - paklausiu jausdama, kaip sukasi
galva.
- Leisk man pabaigti. Taigi, negalėdamas išsimokėti šių
paskolų, jis pradėjo naudotis kredito kortelėmis. Skolos vis
augo. Jis bandė gauti naują paskolą Larkfildsui, tačiau bankui
pasirodė per daug rizikingas klientas.
- Ne, - pasakau purtydama galvą. - Jūs meluojate. Bū
čiau žinojusi, jei Šonas būtų turėjęs tokių rimtų problemų. Jis
būtų man pasakęs.
- Dėl Dievo meilės, pagaliau užmiršk tą savo prakeiktą
fantazijų pasaulį. Jis tau nieko nesakė, nes bijojo. Tu jauteisi
laiminga visą dieną galėdama leisti laiką namie su vaiku, gy
vendama savo svajonių name užmiestyje ir kažką rašinėdama.
Šonas žinojo, jog tavo psichika nestabili, ir siaubingai bijojo,
kad jei tau pasakys, kad gali prarasti namą, tu atkrisi.
Noriu ką nors pasakyti, bet negaliu ištarti nė žodžio. Jau
čiuosi, tarsi būčiau atsidūrusi paraleliniame pasaulyje.
- Taigi, vargšas vyrukas nebežinojo, ką daryti, - tęsia to
liau Barbara nekreipdama dėmesio į mano susikrimtimą. - Jį
iš visų pusių užgriuvo sąskaitos ir finansiniai įsipareigojimai.
Kai jiedu su Hariu kalbėjosi bare, jis buvo ką tik sužinojęs,
jog bankas atmetė jo prašymą suteikti būsto paskolą. Hariui
277
pasiteiravus, ar jam viskas gerai, jis viską išpasakojo. Kai jis

užsiminė, kad judvi su mažyle galite netekti namų, Haris pa
sisiūlė nupirkti Larkfildsą.
- Kodėl jis taip pasielgė?
- Toks jau tas mano vyras, - atkerta ji. - Jis neatsilaiky
davo prieš graudžias istorijas ir, nepaisant visų nemalonumų,
kuriuos sukėlei mūsų šeimai, visada jautė tau prielankumą.
Jis patikino Šoną, kad viskas bus atlikta diskretiškai ir be
šurmulio, o jūs galėsite likti name ir mokėti minimalią nuo
mą, kol Šonas vėl atsigaus finansiškai.
Akys paplūsta ašaromis prisiminus, kaip pamačiau Harį
sėdint psichiatrijos ligoninės lankymo kambaryje. Netgi po
tiek metų jis ir vėl panoro man padėti.
- Nekilnojamojo turto agentė man pasakė, jog Larkfildsą
įsigijo įmonė „BH2 nekilnojamasis turtas“, - pasakau vėl at
gavusi gebėjimą mąstyti. - Taigi, kas tai per įmonė?
- Tai mano ir Hario inicialai, - atsako Barbara vogčiomis
į mane žvilgčiodama iš kito stalo galo. - Jis norėjo, kad pir
kėjas liktų nežinomas.
- Na, aš galiu patikėti, kad Haris norėjo padėti, o jūs?
Juk visada manęs nekentėte ir tikrai būtumėte apsidžiaugusi
mano išvykimu.
-Tai tiesa, - prisipažįsta ji paniekinamai patempdama
lūpą. - Nors, tiesą sakant, man visai patiko būti šio namo sa
vininke. Žinoma, po tos avarijos neketinau toliau tau padėti,
taigi pasakiau Šonui, kad jums teks išsikraustyti. Na, po to
paaiškėjo, kad jis ir pats buvo ne prieš išvykti po visko, ką
jam padarei.
Ką ji tuo bando pasakyti? Ar ji mane kaltina Elspetės nu
žudymu? Pasijuntu išsigandusi ir pažeidžiama - lygiai taip
pat jaučiausi keturiolikos, kai mano motina nužygiavo į Ke
tonų namus surengti Benui akistatos.
278
- Ar žinote, kur jis? - paklausiu virpančiu balsu. - Ar ži

note, kur Šonas?
- Ne, nežinau. Įtariu, kad jis pabėgo kuo toliau nuo tavęs.
- Turbūt žinote, kad jis buvo užmezgęs romaną? Su mote
rimi vardu Frėja Nilsen.
Barbara kurį laiką į mane žiūri, o po to klaikiai išsišiepia.
- Ko jūs šypsotės? - užrinku. - Dėl Dievo meilės, negi
jums tai atrodo juokinga?
Ji palinksta į priekį susidėdama ant stalo sunertas rankas.
- Tai aš esu Frėja Nilsen, - pasako ji ir jos stiklinių žalių
akių žvilgsnis sugriežtėja.
-Ką?
- Toks mano tikrasis vardas - Frėja Barbara Nilsen, - at
sako ji mostelėdama ranka. - Nors visada prisistatydavau tie
siog Barbara. Kai mudu su Hariu susituokėme, nepasirinkau
jo pavardės, nes man ji buvo nė motais. Juk Kosgrouv tokia
bjauri angliška pavardė.
-Vadinasi, nekilnojamojo turto agentūros dokumentuo
se buvo nurodyta jūsų pavardė. Tai jūs į saugyklą sukrovėte
mano daiktus?
Pagaliau man paaiškėja užrašai ant dėžių. Žinau tik vieną
žmogų, kuris mane galėtų pavadinti kale, ir jis dabar sėdi
priešais mane iš pykčio perkreiptu veidu.
- Neturėjau kito pasirinkimo, - atsako ji. - Žinojau, kad
niekad nerasim kito nuomininko, jei visi tie daiktai liks name,
taigi paprašiau viską išvežti ir nurodžiau tave kaip rakto turė
toją. Tikriausiai galėjau tiesiog visu tuo atsikratyti, bet žino
jau, kad tarp jų yra daug vaiko daiktų ir... pamaniau, kadjie
dar gali man pasitarnauti, jei tektų tave išprašyti.
- Pasitarnauti? - sušunku. - Ką jūs...
Nutylu ir pažvelgiu į Barbarą. Pagaliau man viskas paaiš
kėja.
279
- Tai buvote jūs, - pasakau. - Tai jūs atsiuntėte Elspetės

megztinį?
- Ką čia dabar šneki, Margarete? - atsako Barbara arogan
tiškai purtydama galvą. - Tu tikrai kliedi.
-Aš ne pamišėlė, - suklinku taip stipriai atsistumdama
kėdę, jogji nuvirsta. - Nors ir kaip stengėtės mane išvaryti iš
proto. Puikiai žinau, ką padarėte.
- Dėl Dievo meilės, nusiramink, mergužėle, - pasako ji
trenkdama per stalą. - Kalbi visiškas nesąmones.
- Ne, nors jums patogu taip galvoti, bet mano protas kuo
puikiausiai veikia. Tai jūs man atsiuntėte Elspetės megztinį
ir buvote ant kranto tą vakarą, kai įvyko nelaimė. Jūs vilkė
jote raudonus drabužius.
- Nejaugi? O ten nebuvo rožinio dramblio ir mažų žalių
žmogeliukų?
Nepaisant visko, pastebiu, kad mano žodžiai ją sujaudi
no. Ji dirbtinai nusijuokia ir staiga manyje tūnanti išsigandu
si keturiolikmetė supyksta. Aš puolu prie jos, nublokšdama
prašmatnų arbatos servizą.
- Ak jūs, bjauri ragana, - surinku sugriebdama ją už ran
kos. - Jums tai atrodo juokinga? Manote, kad juokinga sto
vėti ir žiūrėti, kaip miršta vaikas? Stebėti, kaip jos motina
grumiasi vandenyje, kad ją išgelbėtų, bet nieko nedaryti?
Barbara ištrūksta man iš rankų ir nubėga prie durų.
- Sugrįžkit, - suklykiu. - Nedrįskite niekur eiti, kol nepa
sakysite man tiesos.
Ji stabteli ir atsisuka iš neapykantos perkreiptu veidu.
- Tiesos? - sušnypščiaji vos už kelių centimetrų nuo mano
veido. - Tu nenusipelnei tiesos.
Tada ji nusisuka ir atidaro duris. Girdžiu ją lipant akme
niniais laiptais.
- Sugrįžkit! - surinkulaiptaisbėgdamapaskui koridoriaus link.
Nors tamsu ir nieko nesimato, bet jaučiu po kojomis laip

tus. Man ima spausti krūtinę, bet aš su savimi neturiu inha
liatoriaus. Tiesiog skaičiuok, - pasakau sau, - ir atsargiai lipk
po vieną laiptelį. Tą akimirką kažką išgirstu laiptų viršuje.
Nusvirduliuoju ten, iš kur sklinda garsas, bet man pasiekus
viršutinį laiptelį, kažkas mane stipriai stumteli. Praradusi
pusiausvyrą surinku ir pajuntu, kaip krentu žemyn. Bandau
įsikibti į turėklus, bet jų nėra.
53
Kai atmerkiu akis, vėl esu virtuvėje, o galva plyšta iš skaus

mo. Noriu ją paliesti, bet negaliu pajudinti rankų. Pažvelgusi
žemyn pamatau, kad jos surištos.
- Ei, - prabylu gergždžiančiu balsu. - Padėkite!
Išgirstu žingsnius ir, pakėlusi akis, pamatau tarpduryje
stovinčią Barbarą.
- Atriškite mane, - pasakau, kai ji prieina arčiau. - Tai
beprotybė. Atriškite ir mane paleiskite.
Barbara nieko neatsako, tiesiog atsisėda kitame stalo gale
ir palinksta į priekį sunėrusi rankas.
-Juk prašiau tavęs liautis ir štai kuo viskas baigėsi. Na ir
kam tau reikėjo čia ateiti?
- Pamišėle, kodėl mane surišote? - suklykiu.
- Tai padariau aš, - atsako kažkieno balsas, - o ne ji.
Pasisuku į kitą pusę ir pamatau prie kriauklės stovinčią
Džuliją - jos rankos kruvinos.
- Džulija? - paklausiu. - Ką jūs...
O tada pastebiu peilį. Tai įprastas virtuvinis peilis, bet
pamačius, kaip ji laiko jį suspaudusi dešinėje rankoje, mane
apima siaubas. Šviesoje žybteli ašmenys.
- Prašau, - pasakau kiek įmanydama ramesniu ir tvirtes
niu balsu. - Nesuprantu, kas čia vyksta ir kuo aš dėta.
282
Pažvelgiu į Barbarą - jos veidas mirtinai išblyškęs. Tada

suprantu, kad ir ji išsigandusi.
- Džulija, - pasako ji neužtikrintai. —Geriau padėk tą pei
lį. Tikrai nebūtina...
- Tai aš čia sprendžiu, kas būtina, o kas ne, - atkerta Džu
lija, o jos akys liepsnoja.
Kai ji prie manęs prisiartina, instinktyviai krūpteliu.
- Nesibaidyk, - pasako ji išsitraukdama šalia manęs sto
vinčią kėdę. - Noriu tik pasikalbėti.
Ji atsisėda tebelaikydama rankoje peilį.
-Apie ką norite pasikalbėti? - paklausiu nenuleisdama
akių nuo peilio.
- Noriu pasikalbėti apie save, - atsako ji palinkdama į
priekį. - Noriu tau papasakoti apie savo gyvenimą.
- Džulija, liaukis, - prašo Barbara. - Kokia tau iš to nauda?
- Aš ir nesitikiu jokios naudos, - iškošia ji pro dantis. -
Tiesiog noriu, kad šita kalė žinotų, ką man padarė.
- Aš kažką jums padariau? - paklausiu. - Aš nieko jums
nepadariau, juk mudvi beveik nepažįstamos.
- Tu tikrai manęs nepažįsti, - užrinka ji pašokdama ant
kojų. - Nieko apie mane nežinai.
- Džulija, nusiramink, - pasako Barbara. - Kas nors gali
nukentėti.
- Manau, tam jau per vėlu, - tyliai pasako Džulija.
Tada ji priklaupia priešais mane ir prikiša man prie
gerklės peilį. Jaučiu, kaip jis liečia mano odą ir nedrįstu nė
įkvėpti.
- Prašau, - sušnibždu. - Maldauju. Nelieskite manęs. Kad
ir kas tai būtų, esu tikra, kad galime viską išsiaiškinti.
- Išsigandai? - paklausia ji. Jaučiu peilį ir kaip dreba jį lai
kanti ranka. - Atrodai ne juokais išsigandusi.
- Džulija, liaukis, - sušunka Barbara. - Padėk peilį.
283
- Kadaise ir aš buvau išsigandusi, - tęsia ji nepaisydama

senosios moters maldavimų. - Bet vėliau išmokau už save
pakovoti. Neturi kitos išeities, kai esi vienui vienas visame
pasaulyje.
- Man labai gaila, - pasakau prisimindama jos mirusią
motiną. - Jums turėjo būti labai sunku.
Ji įdėmiai į mane žiūri ir trumpą akimirką jos veido išraiš
ka sušvelnėja - regis, ji persigalvojo. Tačiau netrukus jos vei
das vėl persikreipia ir ji perbraukia peiliu man per skruostą.
- Ne, - sušunka Barbara. - Džulija, liaukis.
- Tai tiek pat rimta, kaip įsipjauti popieriumi, - pasako ji
paliesdama įpjautą vietą. Pajuntu skausmą. - Turbūt užmir
šot, kad aš gydytoja.
- Džulija, kodėl su manimi taip elgiatės? - paklausiu. -
Negaliu to suprasti.
- Kaip ir aš, - pasako ji atitraukdama peilį. - Ir aš ne
supratau, kodėl buvau palikta. Buvau tik maža išsigandusi
mergaitė, kuri norėjo pas savo mamytę. Gyvenau įkalinta
pačiose bjauriausiose vietose, bet kantriai laukiau, kol vieną
dieną ji įeis pro duris ir mane išgelbės. Tačiau tai niekad taip
ir neįvyko ir aš išmokau gyventi be jos. Turbūt neatspėsite,
bet pagaliau aš ją radau.
- Ką tokią?
-Juk pasakiau.
Tada aš geriau į ją įsižiūriu: lygūs šviesūs plaukai, žals
vos akys ir akivaizdus įžvalgumas. Joje matau po dalelę savęs,
Elspetės ir Beno.
- Norite pasakyti... kad esate...
- Tavo dukra? Taip. Ta, kurią bandei nužudyti.
284
54
Žiūrėdama į Džulijos neapykanta liepsnojančias akis prisimenu

įvykį, kurį buvauvisiškai ištrynusi iš atminties. Kai pirmą kartą
bandžiau žudytis, gydytojams vis dėlto pavyko išgelbėti kūdi
kį, kurio laukiausi. Buvau tokia prifarširuota vaistų, kad beveik
nieko apie tai neprisimenu. Žinau tik tai, ką vėliau papasakojo
motina: kad kūdikis gimė atlikus cezario pjūvį, kad tai buvo
pusantro kilogramo sverianti mergaitė, kurią iškart perkėlė į
Kūdikių specialiosios priežiūros skyrių, kur ji buvo perduota
Socialinių paslaugų tarnybos globai, kas, anot mano motinos,
„buvo geriau“. Nuo to laiko aš labai stengiausi negalvoti apie šį
kūdikį ir kas jį ištiko. Bandžiaujį išstumti iš savo sąmonės, bet
veltui, nes ji visada ten buvo - mano trūkstama dalis.
- Kaip... mane radai?
- Tai nesvarbu, - atsako Džulija vėl paimdama peilį.
- Pasikalbėkim, - suspingu iš baimės. - Papasakosiu viską,
ką nori sužinoti.
Džulija akimirką į mane žiūri, o po to prapliumpa juoku.
- Dieve, tu tikrai kliedi, - pasako ji purtydama galvą. -
Supranti, motin, aš viską apie tave žinau. Žinau, kas nuti
ko ir ką padarei. Taip pat žinau, ko nepadarei. Regis, dar
nesupratai, kad visus šiuos metus buvai tapusi mano manija,
įdomiausia tema.
285
Pajuntu gerkle kylant rūgščią tulžį ir bandau ją nuryti, bet

ji nudegina gerklę ir pradedu kosėti. Barbara atsistoja ir nu
eina prie kriauklės. Pripylusi stiklinę vandens, prieina prie
manęs ir priglaudžia ją man prie lūpų. Jai priėjus, užuodžiu
jos kvepalus: Must de Cartier —šleikštus muskusų aromatas.
Devintajame dešimtmetyje mano motina buvojų prisipirkusi
visą galybę, kad tik būtų panašesnė į Barbarą.
- Kaip matai, - toliau tęsia Džulija, tylėjusi, kol gėriau
vandenį, - manęs visiškai nedomina, ką tu pasakysi. At
virkščiai, noriu, kad paklausytum manęs.
Mano kūną varsto tokie skausmai, kad vos galiu kvėpuoti,
juo labiau suvokti, kas vyksta, bet vis tiek linkteliu ir, regis,
Džulija tai priima kaip sutikimo ženklą.
- Numanau, kad gerai motinai turėtų rūpėti, kad jos vai
kas būtų saugus, ar ne? - paklausia ji atsilošdama kėdėje.
Nepatikliai pažvelgiu į ją nesuprasdama, kur ji lenkia.
- Ar ne taip? - surinka ji.
- Taip, - sušnibždu. - Be abejo.
- Kaip tavo brangioji Elspetė. Noriu paklausti, ar ji visada
buvo saugi?
Ji išsišiepia ir pažvelgia į Barbarą, kuri ką tik įsipylė bren
džio.
- Neveik į tai Elspetės, - pasakau susiraukdama iš skaus
mo, raiščiams užveržus rankų sausgysles. - Tai neturi su ja
nieko bendro.
- Manau, kad dar ir kaip turi, - pasako ji vėl atsisukdama į
mane. - Sužinosi, kad tai turi suja labai daug bendro. Mama,
juk tu ir esi bendras vardiklis. Dvi dukterys. Abi apleistos.
Viena buvo išsiųsta iš namų ir skriaudžiama, o kita nuskendo,
kai turėjai ją prižiūrėti.
- Liaukis, - surinku mesdamasi kėdėje į priekį. - Tuojau
pat liaukis.
a86
- Kodėl? Nejaugi tiesa tau per daug skausminga? Tada pir

myn, įrodyk, kokia buvai gera motina. Pasakyk, kaip vadino
si ta vieta, į kurią mane pirmą kartą išsiuntė.
Mano smegenys baigia atsijungti, kambaryje tvanku, o
akyse viskas liejasi. Kodėl ji nesiliauja?
- Taip ir maniau, kad nežinosi. Tada aš tau pasakysiu —tai
buvo Elmlildo vaikų namai Sautamptone. Ten pragyvenau
dešimt metų, kol jį uždarė ir mane perkėlė kitur.
Ji toliau kalba, bet aš jau sunkiai suvokiu, ką.
- O kur po to? —paklausia Džulija. - Ak, taip. Po to jie
mane išsiuntė į Falou malūno namus Istlyje, kur mane taip
skriaudė, kad nebenorėjau gyventi. Kai bandžiau gintis, man
buvo pasakyta, jog turiu psichologinių problemų ir kliedžiu
tikėdamasi, jog vieną dieną tu mane pasiimsi. Vienintelis
man nutikęs geras dalykas buvo tai, kad sutikau netikrą sese
rį, kuri mane užstojo ir manimi rūpinosi. Bet žinai ką, mama,
ji mirė palindusi po traukiniu, nes manė, kad neverta gyventi
be tėvų meilės.
- Atsiprašau, - pasakau drebančiu balsu. - Atsiprašau, kad
tau teko visa tai išgyventi. Turėjo būti labai sunku.
- Ir buvo sunku, bet aš išmokau už save pakovoti, nes jau
buvau sutvirtėjusi. Supratau, kad niekas kitas už mane to ne
padarys ir pradėjau labai stengtis. Išlaikiau visus egzaminus,
ištrūkau iš tos prakeiktos vietos ir kažko pasiekiau gyvenime.
Skausmas šiek tiek atslūgsta ir aš pakeliu į ją akis. Ji tie
siog stulbinamai panaši į Elspetę. Akių spalva, lūpų forma,
netgi jos gynybiškumas - jos tokios panašios, kad darosi ne
jauku. Kaip anksčiau to nepastebėjau? Bet, kaip žinau iš savo
patirties, žmogus mato tai, ką nori matyti.
- Aš tavimi didžiuojuosi, - pasakau. - Labai didžiuojuosi.
- Neturi tamjokios teisės. Tik ne po to, ką man padarei ir
kur mane išsiuntei.
287
- Bet aš nežinojau, kas tau nutiko, - sušunku. - Mano mo

tina nenorėjo išduoti, kur tu. Aš pati buvau dar visai vaikas.
Ji įdėmiai žvelgia man į akis ir akimirką atrodo, kad ji at
sileidžia, bet po toji sugniaužia kumščius ir trenkia per stalą.
- Tu buvai vaikas, kuris gyveno apsuptas meilės ir rūpes
čio, - suklykia ji. - Tavo tėvai neišmetė tavęs kaip šiukšlės.
- Taip, išmetė, - atsakau supykusi dėl tokio pareiškimo. -
Pati tai žinai, nes apie tai buvo parašyta mano istorijoje. Mane
išsiuntė iš namų ir taip sužlugdė man gyvenimą: neišlaikiau
egzaminų ir nieko neturėjau.
- Neišlaikei egzaminų? - surinka ji pašokdama ant kojų. -
Ir tai vadini nieko neturėjimu? Tave išsiuntė į privačią psi
chiatrijos kliniką, kur buvo tenkinami visi tavo įgeidžiai.
Turėjai savo kambarį, savo daiktų, pas tave ateidavo lankyto
jų. O ką turėjau aš? Nieko. Naktimis verkdavau, kol užmig
davau, svajodama, kad ateitum manęs pasiimti, kad būtum
mano mama.
- Gana, Džulija, - pasako Barbara uždedama delną ant
Džulijos rankos. - Taip nesijaudink, nes susirgsi.
Džulija pažvelgia į ją ir nusišypso šilta nuoširdžia šypsena.
- Frėja buvo vienintelis žmogus, kuriam rūpėjau, - pasa
ko ji. - Ar žinojai? Vadini ją visokiais vardais, kaltini, kad ji
elgėsi kaip kalė, bet kur buvai tada, kai mane vadino nenor
malia ir terorizavo kiti vaikai? Tavęs nebuvo šalia, o Frėja
buvo.
- Ką? - paklausiu žiūrėdama į Barbarą nuo alkoholio įrau
dusiu veidu. - Jūs ją lankėte? Po to, kai liepėte man tylėti,
kad tik nenukentėtų jūsų reputacija. Pati palaikėte ryšį su
vaiku, kurio buvau priversta atsisakyti.
-Juk ji buvo mano anūkė, - atsako Barbara. - Ji yra mano
anūkė. Ji buvo Beno dalis. Kaip galėjau ją apleisti?
- Iš kur sužinojote, kur ji yra?
288
- Ligoninėje pasikalbėjau su Socialinių paslaugų tarny

bos darbuotojais, - pasako ji apsipildama ašaromis. - Kai jie
atvyko jos pasiimti, buvau Kūdikių specialiosios priežiūros
skyriuje ir žiūrėjau į ją, gulinčią tame mažyčiame inkubato
riuje. Jaučiausi siaubingai. Ji atrodė tokia mažytė ir trapi, nors
gydytojai sakė, kad ją jau galima pasiimti.
Ji nutyla ir paglosto Džulijos ranką. Dar niekad nemačiau
Barbaros tokios švelnios.
- Maldavau Hario, bet jis atsakė, kad bus geriausia, jei ją
paleisime, nes būtų žiauru, jei tau tektų matyti, kaip augi
name tavo kūdikį. Kaip visada, Haris rūpinosi tavimi ir tavo
gerove. Tačiau Luiso socialinių paslaugų tarnybos direkto
rius buvo senas šeimos draugas ir pasistengė, kad sužinočiau,
kur atsidūrė kūdikis. Jiems nurodžiau savo kitą vardą, jei kas
nors ką sužinotų.
- Taigi, pažinojote ją nuo kūdikystės? - paklausiu graužia
ma kaltės ir pavydo.
-Deja, ne, - atsako Barbara žvilgtelėdama į Džuliją. -
Pirmą kartą susisiekiau, kai ji buvo dešimties. 1998-ieji buvo
sunkūs metai: buvau išsigandusi, kad galiu sirgti krūties vė
žiu, mudviejų su Hariu santykiai taip pat nebuvo geri, o Ben-
džaminas persikėlė į Jungtines Valstijas ir beveik nesugrįž
davo. Jaučiausi siaubingai vieniša. Ištisas valandas sėdėdavau
vaikų namelyje galvodama apie tai, kas nutiko, ir kaip tai
sužlugdė mano vargšą Beną.
- Aš lankiausi vaikų namelyje, - prisipažįstu. - Visus šiuos
metus ten nieko nekeitėte.
- Po to, kas nutiko, bijojau prie jo net prisiartinti, - atsa
ko Barbara sielvartinga veido išraiška. - Užrakinau duris ir
palikau jį likimo valiai. Manau, kad tam tikra prasme mane
ramino žinojimas, kad ten liko Beno daiktai - tarsi Ketonų
namuose būtų likusi jo dalelė.
289
Ji keistai šypteli ir jos žvilgsnį užtemdo ašaros. Jos my

limas sūnus Benas: berniukas, kuris nebūtų nė musės nu
skriaudęs.
- Šiaip ar taip, - pasako ji pagyvėjusi. - Vėliau paaiškėjo,
kad tai buvo ne vėžys, o gerybinė cista, bet tuo metu maniau
mirštanti ir norėjau sutvarkyti visus reikalus. Norėjau pama
tyti savo anūkę.
- Barbara mane lankydavo kada galėdama, - pasako Džu-
lija. - Ji atveždavo man lėlių, knygų ir spalvotų pieštukų.
- Dariau, ką galėjau, - pasako Barbara. - Bet Haris apie
tai sužinojo ir liepė man nesikišti - jis taip ir pasakė. Taigi,
nors ir sunkia širdimi, aš jo paklausiau ir niekad sau už tai
neatleidau. Tiesiog norėjau pasielgti teisingai.
- Pasielgti teisingai? - paklausiu. - Jūs neįsikišote ir nie
ko nepasakėte, kai laukiausi jūsų sūnaus kūdikio. Privertėte
mane galvoti, kad padariau kažką blogo.
- Užsičiaupk, - surinka Džulija žengdama prie manęs su
peiliu rankoje. - Barbara dėl to nekalta. Ji stengėsi, kaip galė
jo. Šiaip ar taip, ji nebuvo mano motina, o tu buvai ir puikiai
žinojai, kur aš esu, žinojai visų tų suknistų vietų, į kurias
mane buvo išsiuntę, adresus ir pavadinimus, žinojai, kad man
tavęs reikia, bet palikai mane ten supūti.
- Apie ką tu kalbi, Džulija? - paklausiu vieną po kito ap
mėtyta kaltinimais. - Nieko nežinojau apie tavo buvimo vietą.
Nė karto tavęs nemačiau, nes tave iš manęs atėmė vos gimusią.
- Nemeluok man, - surinka Džulija mojuodama į mane
peiliu. - Po velnių, nemeluok man. Tu žinojai, kur aš, nes
pati ne kartą tau apie tai užsiminiau. Žinojai, bet nusprendei
mane ignoruoti, nors ir maldavau tavęs mane išgelbėti. Taigi,
kai išgirdau, jog papuolei į avariją, apsidžiaugiau, nes norėjau,
kad ir tau taip skaudėtų, kaip kadaise skaudėjo man. Norėjau,
kad pajustum, ką reiškia būti vienai ir išsigandusiai.
290
- Bet tu buvai šalia, kai man reikėjo pagalbos, - pasakau

nurydama kylantį šleikštulį. - Norėjai būti mano šeimos gy
dytoja, padėjai man. Kodėl taip elgeisi?
- Sutinku, kad iš pradžių norėjau tave pažinti. Įlįsti tau į
galvą. Bet tada supratau, kad tu visai nesigrauži. Kad mane
užmiršai. Tada aš pamačiau, kokia tu silpna, - pasako ji pa-
linkdama prie manęs. - Supratau, kaip lengva būtų tave pri
versti dar kartą pabandyti padaryti tą patį.
- Ką... ką turi omenyje?
- Mama, bandau pasakyti, kad norėjau tau atsilyginti už
viską, ką per tave teko patirti, - atsako ji, o jos veidas visai
prie pat manojo. - Norėjau tau sujaukti protą, kaip tu sujau
kei mano gyvenimą, norėjau, kad pajustum, jog nebėra kitos
išeities, tik...
Ji nutyla, kad įkvėptų oro.
- Nebėra kitos išeities, tik padaryti ką, Džulija? - paklau
siu virpančiu balsu.
Kai ji pažvelgia į mane ir nusišypso, mane užplūsta šiluma,
nes tai Elspetės veidas ir aš galiu galvoti tik apie tai, kaip
norėčiau išsivaduoti iš tos prakeiktos kėdės ir ją apkabinti.
Bet tada jos veido išraiška pasikeičia - akys ima blizgėti ir
paniekinamai atvimpa lūpa. Po to ji pasilenkia prie manęs ir
sušnibžda į ausį:
- Nebėra kitos išeities, tik mirti. Norėjau, kad mirtum.
55
Barbara atsistoja ir įsipila sau dar vieną sklidiną taurę bren

džio. Jos plaukai išsidraikę, o blakstienų tušas nutekėjęs. Ste
biu, kaip ji netvirtu žingsniu sugrįžta prie stalo.
-Barbara, prašau paleisti mane, - pasakau žiūrėdama,
kaip ji nugurkia didelį gurkšnį brendžio. - Kad ir ką pada
riau, nors judvi ir manot, kad to nusipelniau, negalite manęs
čia laikyti. Manęs ieškos Sonia.
- Sonia mano, kad tu negyva, - pasako Džulija užversda-
ma akis. - Prisimeni, jog palikai jai atsisveikinimo raštelį?
Prisimenu. Dar žinau, kad mano telefonas yra galinėje kišenė
je ir man niekaip nepavyktųjuo pasinaudoti surištomis rankomis.
- Prašau, - maldauju jos. - Liaukis. Juk tai ne tu. Tu nesi
blogas žmogus.
- Iš kur žinai? - atšauna ji pasipiktinusi. - Juk tu nieko
apie mane nenutuoki.
- Džulija, su tavimi praleidau pakankamai laiko, kad ži
nočiau, jo esi geras žmogus. Žinau, kad turi širdį ir nesi žu
dikė. Tu tik įskaudinta ir išsigandusi maža mergaitė.
Tai išgirdus, jos veidas išrausta ir, pašokusi ant kojų, ji pri
eina prie manęs.
- Nedrįsk manęs taip vadinti, - suklykiaji mosuodama man
palei veidą peiliu. Beveik pajuntu jo negailestingus ašmenis. -
292
Galbūt kažkada ir buvau įskaudinta ir išsigandusi maža mer

gaitė, bet ašjau užaugau. Tu turėjai visas galimybes būti mano
motina, bet pasirinkai apsimesti, kad aš neegzistuoju.
- Tai netiesa, - surinku ir akys prisipildo ašarų. - Aš tave
mylėjau. Niekada nesilioviau tavęs mylėjusi. Visus tuos me
tus nuolat galvodavau apie tave ir spėliodavau, kaip susiklos
tė tavo gyvenimas. Bandžiau ką nors apie tave sužinoti, bet
mano tėvai liepė tave užmiršti ir gyventi toliau, nors man tai
niekada nepavyko.
- Tu meluoji.
- Prisiekiu, kad nemeluoju, - atsakau jausdama, kaip man
į odą sminga šalti ašmenys. - Tave matydavau visur - auto
busuose, metro traukiniuose. Tu buvai kiekviena mano sutik
ta maža mergaitė. Tapai tuštuma, kurios niekaip negalėjau
užpildyti. Ar supranti? Jie atplėšė tave nuo manęs ir išsiuntė
nežinia kur. Aš neturėjau kito pasirinkimo.
- Tu bandei mane nužudyti, - atsako ji niūriai.
—Aš pati bandžiau nusižudyti, - pasakau springdama aša
romis. - Nes maniau, kad neturiu kito pasirinkimo. Tavo tė
vas nenorėjo nieko žinoti, Barbara manė, kad aš užtrauksiu
jos šeimai gėdą, o mano tėvai nežinojo, ką daryti. Aš buvau
visiškai viena ir man reikėjo pagalbos, bet aplink nebuvo nie
ko, kas galėtų ją suteikti. Turbūt tau tai pažįstamas jausmas?
Peilis šiek tiek atsileidžia. Jos akys paraudusios. Žvilgsniu
bandau parodyti, kaip ji man rūpi. Noriu ją paguosti, būti jos
mama.
- Džulija? - sušnibždu. - Džulija, viskas gerai.
- O laiškai? - paklausia ji ir jos veido išraiška sugriežtėja.
- Laiškai? - paklausiu purtydama galvą. - Kokie laiškai?
- Beveik kiekvieną savaitę rašiau tau laiškus iš visų globos
namų, kuriuose tuo metu gyvendavau, - pasako ji mesdama
žvilgsnį į Barbarą, kurios galva susmukusi ant stalo.
293
- Džulija, negavau jokių laiškų. Jei būčiau gavusi, būčiau

be galo apsidžiaugusi, bet negavau. Be to, iš kur žinojai, kur
juos siųsti?
Ji vėl meta žvilgsnį į Barbarą, o tada atsisuka į mane.
- Aš juos siųsdavau jai, - pasako ji rodydama į Barbarą. -
Ji žadėjo tau juos perduoti.
- Prisiekiu, Džulija, kad nesu jų mačiusi akyse.
- Žinoma, kad aš jai išsiunčiau tuos laiškus, - pasako Bar
bara. -Ji tau meluoja.
Džulija pažvelgia į mane. Jei tik man pavyktų ją įtikinti...
- Džulija, prašau, - surinku. - Turi patikėti, kad negavau
jokių laiškų.
- Bet aš žinau, kad gavai. Mačiau eilėraštį, kurį tau para
šiau. Jis tavo bute.
Tada prisimenu eilėraštį, kurį, mano įsitikinimu, buvo pa
rašiusi Elspetė.
-Jis tavo? - paklausiu apstulbusi.
- Tu puikiai žinai, kad jis mano, - surinka ji. - Kitaip iš
kur jį turėtum?
- Juk sakiau, kad jį radau saugykloje.
- Na taip, tarp savo daiktų.
- Bet aš nebuvaujo anksčiau mačiusi. Prašau, Džulija, turi
manimi patikėti.
Džulija nieko neatsako. Ji stovi it suakmenėjusi, tebe-
gniauždama rankoje peilį. Pažvelgiu į Barbarą.
- Tiesą sakant, Džulija, - pasakau nenuleisdama akių nuo
Barbaros, - aš gavau vieną iš šių laiškų, bet tik prieš keletą
dienų. Jį įmetė pro mano laiškų angą, ar ne, Barbara?
Vyresnioji moteris pakelia į mane neapykanta liepsnojan
čias akis.
- Nežinau, apie ką čia kalbi, - pasako ji ir išgeria didelį
gurkšnį brendžio.
294
- O aš manau, kad žinote.

Barbara nieko neatsako, tik nudelbusi akis žiūri į savo taurę.
- Taip pat kaip atsiuntėte Elspetės megztinį, - tęsiu. - Pri-
minkit, ką pasakėt apie galėjimą prieiti prie jos daiktų - kad
taip galėsite daryti įtaką?
- Barbara, apie ką ji čia kalba? - neužtikrintai paklausia
Džulija.
-Ji kalba nesąmones, - atsako Barbara pirštu braukdama
per brendžio taurės briauną. - Neklausykjos, Džulija, ji labai
sudėtinga moteris.
- Tai aš problemiška moteris? - užrinku. - Jūs pasinau
dojote mano vaiko mirtimi norėdama mane paerzinti ir dar
drįstate mane vadinti problemiška.
- Tu nieko nesupranti, - atsako Barbara. - Visiškai nieko.
- O ne, Barbara, suprantu, - atsakau atremdama jos
žvilgsnį. - Aš puikiai viską suprantu. Jums visada norėjosi
kontroliuoti kitus - Harį, Beną, dabar Džuliją, - o kai neiš
eina jų kontroliuoti ir jie ima priešintis jūsų idealiai tvarkai,
jus tai siutina?
- Barbara, pasakyk, kad ji meluoja, - pasako Džulija iš
pūsdama akis. - Pasakyk, kad išsiuntei tuos laiškus, kaip bu
vai man pažadėjusi.
Barbara nieko neatsako ir nenuleidžia nuo manęs akių.
- Ką veikėte prie upės tą vakarą, kai įvyko nelaimė? - pa
klausiu ramiu balsu, nors mano širdis daužosi iš įsiūčio. -
Kodėl pabėgote?
- Margarete, prisigalvoji nebūtų dalykų, - atsako ji, bet
atrodo išsigandusi. - Visada buvai fantazuotoja. Tavo vargšė
motina nebežinojo, ką su tavimi daryti, todėl nesistebiu, kad
ji nusižudė.
- Pasakykit man tiesą. Ką tą vakarą veikėte prie upės? Ar
atsekėte paskui Beną?
295
- Dėl Dievo meilės, Benas čia niekuo dėtas, - užrinka ji

trenkdama kumščiu per stalą. - Jo ten net nebuvo.
- Ką pasakėte?
- Klausyk, Džulija, tiesiog atriškją ir išmesk iš šių namų.
Džulija nesijudina iš vietos. Ji, kaip ir aš, sėdi ir žiūri į
Barbarą.
- Paklausiu dar kartą, - pasakau. - Ką ten veikėte?
Ji pažvelgia į mane stiklinėmis nuo alkoholio akimis ir
palinkusi į priekį siurbteli dar vieną gurkšnį brendžio.
- Norėjau tave sustabdyti, - pasako ji pastatydama taurę
ant stalo. - Žinojau, kad jis su tavimi susisiekė, ir negalėjau
leisti, kad tai pasikartotų ir vėl sužlugdytumjam gyvenimą.
- Taigi, kaip viskas buvo? Perskaitėte jo žinutes ir nusekė
te paskui jį?
Barbara papurto galvą.
- Tada kaip, Barbara? Dėl Dievo meilės, pasakykit.
- Ne Benas tau parašė žinutę ir pakvietė susitikti, - atsako
ji. - Tai padariau aš.
56
Kurį laiką sėdžiu tylėdama ir kandau suvokti, ką ji ką tik pa

sakė. Salia manęs sėdi už galvos susiėmusi Džulija. Girdžiu,
kaip ji tyliai verkia.
-Jūs man parašėte žinutę iš Beno telefono? - paklausiu
nepajėgdama nuslėpti neapykantos. - O tada stebėjote, kaip
nuskęsta mano dukrelė? Po velnių, tiesiog stebėjote?
- Aš nestebėjau, - atsako ji susidėdama ant stalo rankas. -
Buvau... persigandusi ir nežinojau, ką daryti.
- Stebėjote, kaip ji miršta, - atkertu. - Ir nieko nedarėte.
- Aš iškviečiau pagalbos tarnybas, - surinka Barbara.
- Bet jau buvo per vėlu. Barbara, ji turėjo vos keletą minu
čių. Jūs bijojote būti į tai įvelta.
Iš gerklės ištrūkus aimanai, Barbara susiima už galvos.
- Atleisk, Margarete. Man tikrai labai gaila, bet nežino
jau, ką daryti.
-Jūs nežinote, ką šis žodis reiškia. Kaip galite atsiprašinė
ti, kai pati parašėte tą neapykantos kupiną laišką? Kai mane
apkaltinote dėl mano dukters mirties?
Pažvelgiu į Džuliją - ji taip stipriai sugniaužusi peilį, kad
net krumpliai pabalo.
- Man pasakė, kad tave atiduos gerai šeimai, - pasakau
bandydama ją priversti pažvelgti man į akis. - Sakė, kad
297
pateksi pas žmones, kurie tau galės suteikti viską, ko aš ne

galėjau.
- Socialiniai darbuotojai daug visko sako, - atsako Džu-
lija. - Iš savo patirties galiu pasakyti, kad paprastai tai būna
netiesa.
- Turi manimi patikėti. Jei būčiau žinojusi, kad su tavimi
blogai elgiasi, būčiau žaibiškai ten atsiradusi. Džulija, aš be
galo tave mylėjau ir tavęs norėjau.
- Netikiu tavim. Jei tai tiesa, kodėl manęs atsižadėjai vos
gimusios?
- Tą dieną, kai įvyko avarija, - atsakau stengdamasi kal
bėti kuo tvirtesniu balsu, nors skausmas ir drasko krūtinę, -
važiavau... susitikti su tavo tėvu ar bent jau tuo tikėjau, bet
sutikau tik dėl to, kad norėjau pasikalbėti apie tave. Jis buvo
vienintelis žmogus, kuris išgyveno tą patį, todėl galbūt galėjo
suprasti, ką reiškė tavęs netekti.
- Kiek pamenu, sakei, kad jis nenorėjo nieko apie tai ži
noti?
- Tuo metu ne, bet jis buvo tik aštuoniolikmetis, kuriam
rūpėjo sugrįžti į universitetą ir smagiai pagyventi. Tikėjausi,
kad galbūt su amžiumi pasikeitė. Maniau, kad pasiūlymas
susitikti rodo, kad jis taip pat nori apie tai pasikalbėti. Bet
viskas buvo ne taip, ar ne, Barbara?
Atsisuku ir pamatau, kaip Barbara vėl įsipila brendžio.
Kai ji pakelia galvą, man prieš akis stoja tas pats bėgančios iš
įvykio vietos Barbaros vaizdas - jos raudonas paltas dingsta
tarp medžių.
- Barbara, kodėl taip pasielgėte?
- Haris buvo prie mirties ir Benas atvažiavo su juo pa
simatyti, - atsako ji nudelbdama akis į savo iki pusės pri
pildytą taurę. - Bet aš žinojau, kad kažkas vyksta. Jis buvo
tiesiog prisiklijavęs prie savo prakeikto telefono. Kai tą rytą
298
Benas miegamajame kalbėjosi su Hariu, aš pastebėjau jį pa

likus telefoną ant virtuvės stalo. Jis buvo neužrakintas, taigi
aš peržiūrėjau skambučių istoriją norėdama sužinoti, kas jam
neduoda ramybės, ir pamačiau tavo vardą.
Ji pažvelgia į mane ir papurto galvą.
- Tu, - surinka ji. - Mergina, padariusi tiek daug blogo
mūsų šeimai, sužlugdžiusi Beno gyvenimą, atvėrusi prarają
tarp manęs ir mano vyro - ji niekada taip ir neužsitraukė.
Negalėjau patikėti, kad tai iš tiesų vyksta. Mačiau, kad tai
tebuvo vienas skambutis, bet jis truko visą valandą. Žinojau,
kad tai tik pradžia ir, jei vėl rasi būdą įsibrauti į mūsų gyve
nimą, Benas bus pasmerktas, todėl išsiunčiau tau žinutę ir
pasiūliau susitikti tą patį vakarą.
- Kodėl norėjote su manimi susitikti?
- Norėjau užkirsti kelią tam, kas gali tarp judviejų įvykti.
Žinojau, kaip vargsta tavo vyras po to, kai teko parduoti savo
namą ir dirbti dieną naktį, kad tave išlaikytų, todėl norėjau
tave priversti susiprasti.
- Bet kodėl apsimetėte Benu?
- Margarete, abejoju, kad būtum savo noru su manimi su
sitikusi. Taigi, kas man liko?
Kurį laiką sėdžiu bandydama suvokti, ką ji ką tik pasakė.
-Jūs buvote apsirengusi raudonai, - pasakau. - Raudonu
paltu.
- Manau, kad taip.
Tada man pagaliau paaiškėja paskutinė detalė.
- Automobilio dureles užrakinau dėl to, kad nenorėjau, jog
Elspetė išgirstų, ką ketinate man pasakyti, - tęsiu. - Žinojau,
kad svaidysitės žaibais, ir nenorėjau, kad ji išsigąstų.
- Tu pati taip nusprendei ir, sakyčiau, gana neprotingai.
Suvokiu, kad ji teisi, nors tai ir labai nemalonu. O kad ne
būčiau pajutusi to virpulio, kad vėl susitiksiu su Benu. Kodėl
299
tiesiog nepalikau visko ramybėje? Nejaugi tikrai tikėjausi,

kad pasimatymas su juo ką nors pakeis?
- Vargšas vaikutis, - pasako Barbara servetėle šluosty
damasi akis. - Mano manymu, tu pati pražudei savo vaiką,
Margarete. Ant stataus kranto išlipai iš automobilio ir nepa-
kėlei rankinio stabdžio.
- Nedrįskite manęs kaltinti savo vaiko nužudymu, - su
klykiu apsipildama ašaromis. - Tai jūs pabėgote, o aš pada
riau viską, ką galėjau, kad ją išgelbėčiau. Žinau, kad buvau
jai gera motina. Ir būčiau buvusi gera motina Džulijai. Jūs
tikra pabaisa.
- Nejaugi? - atsako ji sukryžiuodama ant krūtinės ran
kas. - Galvok, ką nori, bet ir aš esu motina, o motina padarys
viską, kad apsaugotų savo vaiką, ar ne, Margarete?
- Apsaugotų savo vaiką? - paklausiu negalėdama patikė
ti. - Benas yra keturiasdešimt septynerių metų vyras. Nuo ko
jį reikia saugoti?
-Nuo tavęs, - surinka Barbara pašokdama ant kojų. -
Nuo skausmo, kurį jam sukėlei. Juk tu nieko apie tai nežinai,
ar ne? Nežinai, kiek jam tavo niekingas paslydimas kainavo.
Jis visam laikui sujaukėjam gyvenimą.
Bandau atsakyti, bet ji mane perrėkia.
- Tu visą gyvenimą vaidinai auką, - iškošia ji. - Vargšelė
Megė - mergaitė, kuri neturėjo draugų, nes kalbėdavosi su
savimi, mergaitė, kuri įsižiūrėjo mano sūnų ir nusimovė kel
naites nesusimąstydama apie pasekmes.
Papurtau galvąjausdama iš krūtinės gelmių kylant pyktį.
- Benas siaubingai sielvartavo dėl to kūdikio, - pasako ji
degindama mane žvilgsniu. - Jis siaubingai sielvartavo ir ne
siliovė prašęs leisti su tavimi pasikalbėti, todėl mums teko
pasakyti, kad nenori jo matyti.
- Ką padarėte?
300
-Padarėme tai, kas buvo geriausia mūsų sūnui, tačiau,

baigiantis antriems mokslo metams, jis vis tiek iškrito iš
Oksfordo ir jam prireikė ne vienų metų, kad vėl atsistotų ant
kojų. Jis iki šiol neturi jokios kitos moters, o aš neturiu jokių
anūkų. Tu jį sužlugdei, nors jis buvo toks gabus ir protingas.
- Vadinasi, - prabylu, o mano rankos dreba iš pykčio, -
manote, kad tai, jog Benas neišlaikė egzaminų, jus atleidžia
nuo atsakomybės, kad matėte mano vaiką šaukiantis pagal
bos, bet nieko nedarėte?
- Pati kalta, kad ją atsivežei. Ir kad nepakėlei rankinio
stabdžio, - rėkia Barbara.
- Manote, kad tai jus atleidžia nuo atsakomybės, kad ap-
gaudinėjote savo anūkę leisdamajai tikėti, jog man perdavėte
jos laiškus?
- Aš jos neapgaudinėjau, o bandžiau ją nuo tavęs apsau
goti, - teberėkia ji. - Kas iš to, jei būčiau tau perdavusi laiš
kus? Buvai netinkamos būklės būti kieno nors motina, juolab
traumuoto vaiko.
Išgirstu, kaip man už nugaros aikteli Džulija.
- Ką pasakei?
Ji stovi it suakmenėjusi ir žiūri į Barbarą.
- Džulija, prašau, nežinai, kas per žmogus buvo tavo mo
tina, - atsako Barbara virpančiu balsu. - Ji buvo... ji yra...
labai problemiška. Aš bandžiau tave apsaugoti. Aš...
- Ne, - atsako Džulija. - Ne.
- Džulija, nusiramink, - sako Barbara. - Leisk man viską
paaiškinti.
- Nėra, ko aiškinti.
- Gyvenai toje siaubingoje vietoje, - tęsia Barbara, o jos
balsas iš baimės ir susijaudinimo darosi vis spigesnis. - Tie
siog norėjau tau suteikti bent kruopelę vilties.
Džulija grėsmingai linkteli galva.
301
- Tu man pažadėjai, - prabyla ji žemu, grėsmingu balsu. -

Žiūrėjai man į akis ir pažadėjai. Kodėl tai padarei?
- Norėjau tau padėti, - graudžiai atsako Barbara. - Juk
tavo gyvenime nebuvo nieko šviesaus, tau reikėjo bent ko nors.
- Aš turėjau Zoją, - atsako Džulija. - Ji visada manimi
rūpinosi.
- Tik nereikia, - atsako Barbara užversdama akis. - Tą
mažąją nenaudėlę? Mieloji, ji buvo kitokia, nei tu. Ji buvo
vaikščiojanti bėda. Jei gerai pamenu - narkotikų prekeivių
vaikas. Ir ji tau darė blogą įtaką. Tau be jos buvo daug geriau.
- Tu, kale, - surinka Džulija. - Prakeikta kale.
Ji puola prie Barbaros ir aš spėju pamatyti jos rankoje žyb
telint peilį.
- Džulija, ne! - surinku.
Bet jau per vėlu. Viskas trunka vos sekundę. Sublizga
peilio ašmenys ir, jam smingant į kūną, pasigirsta šleikštus
čekštelėjimas. Barbara bando sušukti, bet iš jos gerklės pa
sigirsta tik kraupus gurguliavimas. Ji dar šiek tiek pasvirdu
liuoja susiėmusi už gerklės ir pažvelgia į mane, regis, vis dar
negalėdama patikėti. Stebiu, kaipji bergždžiai bando įkvėpti
ir galiausiai krinta ant akmeninių grindų, o jos sidabrinis si
jonas raibuliuoja tarsi mėnulio šviesa upės paviršiuje.
57
Kambarį užlieja žemas staugimas - toks garsus, kad iš pra

džių išsigąstu, jog tai signalizacija, bet tada pamatau, iš kur
jis sklinda. Džulija stovi palinkusi virš Barbaros kūno tebe
laikydama rankose peilį ir šis garsas sklinda iš jos gerklės.
- Atrišk mane, Džulija, - paprašau stengdamasi išlikti rami.
Ji nieko neatsako, tačiau šis garsas nesiliauja.
- Džulija, - pakartoju, jau garsiau. - Atrišk mane. Da
bar pat.
Regis, mano balso tonas ją paveikia, nes ji nutyla ir atsisu
ka į mane - jos veidas baltas kaip popierius.
-Aš... nenorėjau... - prabyla ji išplėstomis iš išgąsčio
akimis.
- Kol kas apie tai negalvokim, - pasakau stengdamasi gi
liai kvėpuoti. - Atrišk mane ir mes tai išspręsim.
Ji pažvelgia į mane ir nervingai palinksi galva. Akimirką
vietoje jos pamatau mažą vaiką —sutrikusį ir sukrėstą - ir
suprantu, kad dėl jos dabar privalau būti stipri.
- Šaunuolė, - pasakau, kai ji numeta ant grindų peilį ir
lėtai prie manęs prieina. - Štai taip. Tiesiog mane atrišk. Vis
kas bus gerai.
Tačiau jos rankos taip dreba, kad iš pradžių ji niekaip ne
gali atpainioti suraizgytos vielos.
303
- Man nepavyksta! - surinka ji.

- Nusiramink, —pasakau jausdama, kaip pančiai atsilei
džia. - Tau beveik pavyko.
Kai ji pagaliau atriša vielą, susmunku kėdėje po truputį
suvokdama, kas ką tik įvyko. Tada man pradeda mausti krū
tinę. Jaučiu, kaip darosi sunku kvėpuoti, bet neturiu inhalia
toriaus. Privalau susikaupti ir pasistengti išlikti rami.
-Aš... nežinau, ką daryti. - Verkia Džulija. - Ji negyva.
Ji tikrai negyva.
Ji stovi ir žiūri į sujauktą sidabro spalvos kūną.
- Reikia patikrinti jos pulsą, - pasako ji.
- Nelieskjos, - surinku sunkiai stodamasi. Kambarys ima
suktis ir man tenka įsitverti stalo, kad išsilaikyčiau ant kojų. -
Tik nelieskjos.
Džulijos pečiai ima nevaldomai drebėti.
- Man baisu, - pasako ji pakeldama į mane akis. - Ne
norėjau to padaryti. Neištversiu, jei mane pasodins į kalė
jimą.
Paleidžiu stalą ir iš lėto einu pas ją. Suėmusi ją už pečių,
pažvelgiu jai į akis ir man suspaudžia širdį - ji tikrai neišgy
vens kalėjime. Ji vos išgyveno globos namuose. Negaliu dar
kartą su ja taip pasielgti.
- Paklausyk manęs, - pasakau tvirtu balsu. - Tu nesėsi į
kalėjimą.
Jau virpa ir Džulijos lūpos. Jos visas kūnas taip smarkiai
dreba, kad išsigąstu, jog ją ištiks panikos ataka. Į mane dabar
žvelgia Elspetės veidas, kaip tą nelaimės vakarą, ojos didelės
žalios akys maldauja: „Ne, mamyte, ne.“
- Džulija, tu nesėsi į kalėjimą, - pasakau trindama jai ran
kas, kad bent kiek ją sušildyčiau. - Bet privalai daryti, kaip
pasakysiu, girdi?
Ji linkteli.
3 °4
- Šaunuolė. Žinau, kad tave nuvyliau, bet noriu išpirkti

savo kaltę. Džulija, dabar aš su tavim ir pažadu, kad daugiau
niekam niekada neleisiu tavęs nuskriausti.
Ji pažvelgia į mane nuo verkimo išraudusiu veidu.
- Maniau, kad tu... Maniau, kad manęs nenorėjai. Labai
atsiprašau...
-Tau nereikia dėl nieko atsiprašinėti, girdi? Dėl nieko.
Bet artimiausią valandą turėsi būti stipri, gerai? Abi turėsi
me tokios būti.
Ji pažvelgia į Barbaros kūną ir linkteli.
- Gerai, - atsako šluostydamasi akis. - Ką turiu daryti?
- Eik štai ten ir nusiplauk rankas, - pasakau rodydama į
kriauklę. - Gerai jas nušveisk.
Ji pažvelgia žemyn į krauju aptaškytas rankas, bet kaip
paklusnus vaikas padaro, kaip liepta.
Kol ji plaunasi rankas, nuvalau kėdes ir įdedu į stalčių vie
lą, kuria Džulija buvo mane surišusi. Po to prieinu ir atsistoju
prie Barbaros kūno. Žiūrėdama į nepriekaištingai sušukuo
tus šviesius plaukus ir prabangiais žiedais papuoštus, į kumš
čius suspaustus pirštus, prisimenu, kaip tą vakarą brendant
į upę, mano kūną sukaustė panika. Atsisukau į ją, stovin
čią ant kranto, prietemoje šviečiant jos raudonam paltui, ir
maldavau man padėti. Prisiminus, kaip Barbara ramiai nuėjo,
galvoje vėl pasigirsta Elspetės riksmai. Ji jau pražudė vieną
mano dukterį, bet neleisiu jai pražudyti ir kitos.
- Džulija, ar galėčiau pasinaudoti tavo telefonu? - paklau
siu tebežiūrėdama į kūną.
- Kam? - paklausia ji valydamasi rankas į virtuvinį rank
šluostį.
- Noriu paskambinti policijai.
- Ne, - surinka ji išmesdama iš rankų rankšluostį. - Ne,
tu negali...
305
-Juk sakiau, kad nesėsi į kalėjimą. O dabar prašau man

duoti telefoną.
- Iš kur tai žinai?
- Privalai manimi pasitikėti. Ar gali tai padaryti?
Ji vėl pravirksta.
- Džulija, privalai būti stipri, gerai? Turi pradėti blaiviai
mąstyti ir patikėti mano žodžiais, kad nesėsi į kalėjimą. O
dabar duok man telefoną.
Drebėdama ji įkiša ranką į kišenę ir ištraukia telefoną.
- Aš bijau, - pasako pakeldama jį prie krūtinės. - Aš labai
bijau.
- Nebijok, - pasakau paimdama išjos rankų telefoną. - Aš
viską sutvarkysiu.
Atsisuku į Barbaros kūną. Ant grindų prie jos kojų guli
peilis. Pasilenkusi jį paimu ir apčiupinėju ašmenis bei ranke
ną, po to pakeliu telefoną ir paspaudžiu „pagalbos skambutis“.
- Prašau sujungti su policija.
Laukdama, kol mane sujungs, girdžiu man už nugaros
raudančią Džuliją.
- Sveiki, - pasakau išgirdusi moterišką balsą. - Aš Megė
Alan, skambinu iš Ketonų namų ūkio ir noriu pranešti, kad
buvo nudurta jo savininkė Barbara Kosgrouv.
Moteris manęs paklausia, ar ji kvėpuoja. Pažvelgiu žemyn
į man prie kojų gulintį sustingusį kūną ir papurtau galvą.
- Ne, nekvėpuoja, - pasakau besidaužančia širdim. - Ji ne
gyva. Tai aš ją nužudžiau.
58
- Ne, - sušunka Džulija. - Negali to padaryti.

Atsisukusi pamatau ją stovint prie virtuvės stalviršio, ran
komis užsidengus burną.
- Nėra kito būdo, Džulija.
- Negaliu įkvėpti, man trūksta oro, - pasako ji bėgdama
prie galinių durų, šias atrakinusi išbėga į naktį.
- Džulija, palauk! - sušunku klupinėdama iš paskos.
Išeinuį lauką. Sodybos kiemas užlietas mėnulio šviesos. Kiek
aukščiau pamatau šešėliuose skendintį vaikų namelį, jo durys
supasi ant vyrių. Tada pamatau šalia jo susigūžusią Džuliją ir
per žvyrą einu pas ją. Pamačiusi mane ateinant, ji pakelia akis.
- Man nereikėjo sugrįžti, - pasakoji stodamasi. - Reikėjo
viską palikti praeityje.
- Ne, - atsakau uždedama jai ant peties ranką. —Džiau
giuosi, kad sugrįžai. Po viso patirto siaubo tu esi geriausias
man nutikęs dalykas.
Ji atsisuka į mane nuo verkimo išraudusiu veidu.
- Ar tikrai taip galvoji?
Linkteliu.
- Buvau labai ant tavęs supykusi, - pasako ji nudelbdama
akis į žemę. - Daugybę metų pykau ant tavęs. Frėja - Bar
bara - po kurio laiko pasakė, kad nebesiųsčiau laiškų. Ji sakė,
307
kad tu nenori nieko apie mane žinoti, kad esi blogas žmogus
ir bandei mane nužudyti.
- Ak, Džulija, - atsakau sugniauždama jos ranką. - Vis
kas buvo ne taip. Aš bandžiau pati nusižudyti, o ne nužudyti
tave. Buvau labai jauna ir sutrikusi. Man reikėjo pagalbos,
bet šalia nebuvo nieko, kas būtų galėjęs ją suteikti.
- Po to ji nustojo mane lankiusi, bet kartais dar parašyda
vo. Kai baigiau Kembridžą, ji atsiuntė atviruką.
- Studijavai Kembridže? - paklausiu staiga suvokusi, kad
beveik nieko nežinau apie savo dukterį. - Tai nuostabu.
- Tai buvo laimingiausi mano gyvenimo metai ir vieninte
lė vieta, kur gyvendama nesijaučiau nenormali.
- Tu nesi nenormali, - paprieštarauju. - Esi labai talentin
ga jauna moteris.
Ji vos pastebimai šypteli.
- Aš taip ilgai laukiau, kad tai išgirsčiau, - pasako ji. -
Kad galėtum manimi didžiuotis. Zinai, tam tikra prasme
galvojimas, kad manęs atsisakei, mane ir vedė į priekį. Aš iš
paskutiniųjų stengiausi būti geriausia, kad galėčiau tau įro
dyti, jog esu šio to verta.
Mano akys pritvinksta ašarų. Noriu pasakyti tiekdaugdalykų,
betjie tokie didžiuliai ir svarbūs, kad net nežinau, nuo ko pradėti.
- Kodėl mane susiradai? - paklausiu prisiminusi, kaip ją
pirmą kartą pamačiau Larkfildso tarpduryje rūsčiai į mane
žiūrinčią. - Turbūt neatsitiktinai apsigyvenai tame name.
- Gavau Luise darbą. Iki tol gyvenau Londone, bet, pa
mačiusi darbo skelbimą, nusprendžiau, kad tikriausiai tai
likimas. Turbūt iš dalies tikėjausi, jog tai padės nuraminti
mano vidinius demonus. Aš vėl susisiekiau su Barbara norė
dama pasiteirauti, ar ji galėtų man padėti persikraustyti, bet
po to ji man paskambino ir pasakė, kad įvyko avarija.
- Manoji avarija?
308
Džulija linkteli.
-Ji sakė, kad tu ligoninėje ir neaišku, ar išgyvensi, - tęsia
ji. - Ir kad žuvo tavo dukrelė. Mane tai nuliūdino, taigi pa
sakiau jai, kad noriu tave aplankyti, o tada ji pradėjo meluoti.
- Ką ji tau pasakė?
- Kad tu dėl to kalta. Kad tu ją nužudei, kaip vos nenužu-
dei manęs. Ji sakė, kad tu esi psichiškai nesveika ir linkusi į
agresiją, todėl keli kitiems pavojų.
Prieš akis vėl iškilus vaizdui, kaip Barbara stovi ant upės
kranto viską stebėdama, papurtau galvą.
- Iš pradžių neketinau sugrįžti, bet ji taip maloniai elgėsi,
netgi atsiprašė už tai, kad buvo nustojusi mane lankyti, - tę
sia Džulija. - Ji leido man apsigyventi Larkfildse, eidavo su
manimi apsipirkti, ruošė man maistą. Galima sakyti, kad ji
tapo tokia mylinčia senele, kokios visada norėjau. O tada tu
pabudai iš komos ir viskas pasikeitė —ji pasikeitė.
- Pasikeitė kaip?
- Nežinau, kaip paaiškinti, - atsako ji purtydama galvą. -
Atrodė taip, tarsi ji vykdytų kažkokią misiją ir niekas neturi
teisės stoti jai skersai kelio. Ji norėjo tave sužlugdyti atsily
gindama už viską, ką padarei.
- Nieko apie tai nežinojau. Netgi buvau pradėjusi galvoti,
jog kraustausi iš proto.
- Tikrai labai atsiprašau, - pasako ji pro ašaras. - Bet aš tik
rai buvau labai ant tavęs supykusi. Įsivaizdavau, kad tu pabaisa
ir bandei nužudyti mane, o po to nužudei savo pačios vaiką.
- Džulija, visa tai netiesa, patikėk manim. O dėl tų laiš
kų... pati matei, kokia buvo mano reakcija perskaičius tą ei
lėraštį -jis buvo tiesiog nuostabus.
- Aš tavimi tikiu, - atsako Džulija rankove šluostydamasi
akis. - Buvo taip sunku... nieko neturėti. Man buvo labai
skaudu neturėti mamos.
309
NUA L A E L L WO O D
- O Dieve, atleisk man, - pasakau. - Jei tik galėčiau at

sukti laiką... O kad tu būtum man iškart pasakiusi, kas esi,
kai lankiausi Larkfildse. Jei būtum man tai pasakiusi, būčiau
galėjusi viską paaiškinti.
- Viskas gerai, - švelniai pasako Džulija. - Tau nereikia
nieko aiškinti.
- Noriu išpirkti savo kaltę, - pasakau virpančiu balsu. -
Noriu tave pažinti ir, jei leisi, būti tavo mama.
Išgirstu tolumoje kauksmą. Iš pradžių pasirodo, jog tai
medžiuose kaukia vėjas, bet po to suvokiu, kad šį garsą sklei
džia sirenos.
Rankove nusišluostau ašaras ir pasakau:
- Mieloji, dabar manęs paklausyk.
- Negaliu tau leisti to padaryti, - pasako Džulija. - Nega
liu leisti, kad prisiimtum kaltę dėl to, ką padariau Barbarai.
- Sšš, - atsakau delnu uždengdama jai burną. - Daugiau
niekad to nesakyk, gerai? Tai aš nužudžiau Barbarą. Ji puolė
mane su peiliu, kurį iš jos atėmiau ir ją nudūriau, nors tu
bandei mane sustabdyti. Štai kaip viskas buvo, Džulija.
- Bet...
-Jokių bet, - pasakau tvirtu balsu. - Viskas buvo taip,
kaip ką tik pasakiau, ar aišku?
Kurį laiką į mane pažiūrėjusi, ji linkteli galva.
- Ir tu visada galėsi manimi pasikliauti, - švelniai pasa
kau. - Aš išpirksiu savo kaltę, kad ir kiek man tam prireiktų
laiko - atsilyginsiu už viską, kas nutiko, iki tau gimstant, už
tuos laiškus ir už tai, ką tau teko išgyventi tuose globos na
muose. Kai visa tai baigsis, mudvi pradėsime viską iš pradžių.
Ji pakelia į mane akis ir jos žvilgsnis pragiedrėja. Ji atrodo
kaip maža mergaitė, mano mažoji mergaitė.
- Viskas bus gerai, - pasakau suimdama jos rankas. - Pa
žadu.
310
Džulija žiojasi kažką pasakyti, bet jai dar nespėjus to pa

daryti, kiemą užlieja šviesos ir pasigirsta ausis draskančios
sirenos.
- O Dieve, - sumurma ji šalia manęs. - O Dieve.
- Būk stipri, - sušnibždu suspausdama jos ranką. - Ir pri
simink, ką tau sakiau.
Ji linkteli ir mudvi stovėdamos žiūrime, kaip atsidaro po
licijos automobilio durelės ir mūsų link bėga uniformuoti pa
reigūnai. Žengiu žingsnį į priekį, į šviesą. Kažkam pašaukus
mane vardu, pamatau pažįstamą veidą.
- Mege?
Žiūriu, kaip prie manęs prieina seržante Greiling.
Jie įgrūda mane į automobilį, pasodindami tarp dviejų
pareigūnų. Kai užsiveda variklis, ištempiu kaklą norėdama
pamatyti, ar Džulija vis dar kalbasi su policininke. Meldžiu
Dievą, kadji laikytųsi mūsų plano. Automobiliui nuvažiavus,
užsimerkiu ir meldžiuosi, kad jai viskas baigtųsi gerai, kad
ji išliktų stipri ir darytų, kaip prašiau. Tą akimirką, kai ji,
nuleidusi ranką su peiliu, persigandusi ir sutrikusi pažvelgė
į mane, supratau, kad turėsiu prisiimti kaltę vietoje jos. Taip
pasielgti mane paskatino giliai įaugęs ir senas kaip pasau
lis instinktas. Jis prieš tai privertė nagais įsikibti į riedantį
automobilį ir liepė Barbarai apsimesti Benu, kad įvykdytų
savo siaubingą planą. Tai motinystės instinktas - nevaldoma,
įnirtinga ir kartais netgi grėsminga manija.
Kaip sakė Barbara, motina padarys bet ką, kad apsaugotų
savo vaiką.
Epilogas
Rytų Satono parko kalėjimas
2018 m. sausio 25 d.
Jį pamatau pirma. Sėdi kitame kambario gale nuleista galva ir pa

sidėjęs priešais save ant stalo alkūnes. Eidama prie stalo atkreipiu
dėmesį, koksjis pasikeitęs. Jo paprastai tvarkingai nukirpti trum
pi plaukai ataugę, o veidą dengia žilstelėjusi, kurį laiką neskusta
barzda. Atrodo, tarsi tai būtų nejis, o tikjo vaiduoklis.
Tada jis pakelia galvą - jo melsvos akys atrodo nervingos,
o burna įsitempusi.
- Mege, - prabyla jis nepasikeldamas iš vietos.
- Sveikas, Šonai.
Išsitraukiu kėdę ir atsisėdu. Jis atsilošia ir gynybiškai su
kryžiuoja rankas ant krūtinės.
- Labai džiaugiuosi tave matydama, - pasakau lūžtančiu
balsu. - Negalėjau patikėti, kai gavau tavo laišką.
- Gal praleiskim tas mandagybes? - atsako jis griežtai. -
Atėjau čia norėdamas gauti atsakymus.
Linkteliu.
- Klausk manęs bet ko.
Jis giliai įkvepia ir paklausia:
- Kiek laiko tai tęsėsi? Turiu omenyje romaną su Benu Kos-
grouvu?
- Nebuvo jokio romano, - atsakau. - Bet mudu susisie
kėme. Ir dalis manęs vis pagalvodavo, kaip susiklostė jo
313
gyvenimas. Tačiau žinutes nelaimės dieną iš tiesų siuntė

Benu apsimetusi Barbara.
- Kodėl ji taip elgėsi?
- Tiesą sakant, nelabai žinau, Šonai. Spėju todėl, kad ma
nęs nekentė.
- Skaičiau apie tai laikraščiuose, - pasako jis palinkda
mas į priekį. - Apie Beną. Kūdikį. Kodėl man nieko nesakei,
Mege? Per tiek mūsų bendro gyvenimo metų nė karto apie
tai neužsiminei. Juk žinojai, kad suprasiu, kaip tada, kai pa
pasakojai apie psichiatrinę ligoninę.
- Žinau, kad būtum mane išklausęs, - pasakau krūpte
lėdama, kai kažkas šaižiai už manęs atitraukia kėdę. - Bet
negalėjau prisiversti apie tai pasakyti. Buvau tokia jauna ir...
Šonai, kai kurie dalykai yra tiesiog per daug sunkūs ir skaus
mingi apie tai kalbėti. Kūdikis buvo vienas iš tokių dalykų.
Jo veidas vis dar akmeninis. Susiimu už galvos - ne taip
įsivaizdavau mūsų susitikimą.
- O tu? - paklausiu pakeldama akis. - Kodėl man nepasa
kei apie namą ir skolas?
- Nes nenorėjau tavęs skaudinti, - atsako jis kiek švelnes
niu balso tonu. - Dėl Dievo meilės, Mege, aš tave be galo
mylėjau.
- Tai kokio velnio pradingai? - užrinku. - Nežinojau, ką
galvoti. Iš pradžių maniau, kad ką nors sau pasidarei, o po to,
kad pabėgai su kita moterimi.
- Man reikėjo viską pradėti iš naujo, - atsako jis atsidusda
mas. - Mano gyvenimas sugriuvo. Mirė mano mažoji dukre
lė. Tu... mane išdavei ar bent tada taip galvojau. Vienintelis
būdas su tuo susidoroti buvo pabėgti kuo toliau. Tu ir... Els-
petė buvote visas mano gyvenimas.
- Mano taip pat, - pasakau jausdama, kaip akys prisipildo
ašarų. Veltui stengiausi jas užgniaužti.
314
- Tavo taip pat? - pakartoja jis užsiplieksdamas pykčiu. -

Užrakinai mūsų vaiką automobilyje ir leidai jam nuriedėti į
tą sumautą upę. Vėlų vakarąją išsivežei norėdama susitikti su
savo buvusiuoju, nors ji tuo metu turėjo saugiai gulėti lovoje.
- Manai, kad kasdien pati savęs dėl to nekaltinu? - surin
ku trenkdama kumščiu į stalą.
Kurį laiką į mane pažiūrėjęs nuleidžia galvą.
- Turėjai man pasakyti apie tą žinutę. Kam reikėjo taip
slapukauti, jei neturėjai ko slėpti?
- Tu visą laiką dirbai. Keletą mėnesių iki nelaimės aš tavęs
beveik nematydavau. Tiesą sakant, buvau pradėjusi galvoti,
kad užmezgei romaną, nors dabar žinau, kad stengeisi išsi
mokėti skolas. Tad, jei jau prabilome apie slapukavimą, tu
taip pat nesi nekaltas, Šonai.
- Mege, kas ten atsitiko? - paklausiajis jau ramesniu balso
tonu. - Su Barbara? Skaičiau apie tai, bet negalėjau patikėti.
Tu negalėtum to padaryti.
- Nelaimės vakarą Barbara stovėjo ant upės kranto, - pasa
kau nudelbdama akis, kad išvengčiau jo žvilgsnio. - Kai auto
mobilis pradėjo riedėti, aš pasileidau paskui, bet negalėjau iš
traukti Elspetės. Šaukiausi Barbaros pagalbos, betji tik stovėjo
ir nieko nedarė. Ji ramiai stebėjo, kaip nuskęsta mūsų dukrelė.
Pakeliu akis. Jo veidas persimainęs. Noriu pasilenkti ir
paimti jį už rankos, bet žinau, kad negaliu to padaryti.
- Tą naktį Ketonų namuose ji bandė padaryti tą patį, - pa
sakau. - Ji puolė Džuliją su peiliu ir esu tikra, kad būtų ją
nužudžiusi. Aš pastojau jai kelią ir... viskas taip greit įvyko.
Nesuvokiau, ką daranti.
Žinau, kad jis nė akimirką tuo nepatikėjo. Šonas visada
mane permatė ir suprato geriau nei bet kas kitas. Bet jis ma
nęs nespaudžia apie tai kalbėti taip primindamas, kodėl prieš
daugybę metų jį įsimylėjau.
315
- Kiek laiko čia būsi?

- Ketverius metus. Galėjo būti dar daugiau, bet, kadangi
prisipažinau kalta dėl nužudymo, man sušvelnino bausmę.
- Ketverius metus, - pakartoja Šonas užsidengdamas bur
ną. - O Dieve, Mege.
- Mano advokatas sako, kad gali būti, jog išeisiu po aš
tuoniolikos mėnesių. Be to, čia ne taip blogai, kaip galvojau.
Gavau šiokį tokį darbą kalėjimo bibliotekoje ir...
- O toji Džulija, - prabyla jis, jos vardą tardamas su tokia
intonacija, tarsi ir tai būtų melas. - Kas ji per žmogus? Skai
čiau, kad ji gyveno globos namuose.
- Taip. Jos vaikystė buvo siaubinga, bet iš jos išaugo geras
žmogus. Ji studijavo Kembridže, o dabar dirba šeimos gydytoja.
Šonas kurį laiką žiūri į mane ir nieko nesako.
- Kas? - paklausiu. - Apie ką galvoji?
- Nieko ypatingo, tiesiog tikiuosi, kad ji suvokia, ką dėl
jos padarei.
Pažvelgiu į jį - kaip ir įtariau, jis ir vėl mane permatė.
Jam atsistojus eiti, man kyla noras sugriebti jį už rankos, bet

į mane žiūri sargybinis. Liestis negalima.
- Prašau neišeiti, - pasakau palinkdama į priekį. - Dar pabūk.
- Man reikia eiti, - tarsteli jis atsistumdamas kėdę. - Tu
riu spėti į lėktuvą.
Jam atsistojus, su trenksmu sugriūva siena. Stačiaują šiuos
kelis pastaruosius mėnesius.
- Atsiprašau, - pasakau mirksėdama pro ašaras. - Labai
atsiprašau.
- Mege, nereikia.
- Aš judu be galo mylėjau, bet visą laiką jaučiau, kad tai
per gerai, jog būtų tiesa, kad esu to neverta ir vieną dienąjūsų
neteksiu.
316
- Tu visą gyvenimą save baudei, - atsako jis. - Galbūt jau

atėjo laikas nustoti tai daryti.
- Ar man dar parašysi? - paklausiu.
- Nemanau, kad tai būtų gera mintis, Mege.
- Gerai, - atsakau jausdama, kaip širdis sudūžta į šipulius.
-Juk žinai, kad žodžiai niekad nebuvo mano stiprioji pusė.
Skirtingai nuo tavęs.
Ziojuosi dar kažką sakyti, bet man užgniaužia gerklę, to
dėl tik linkteliu galva. Žiūrėdama, kaip kalėjimo pareigūnas
jį išveda, matau prie registratūros stalo sėdinčią jauną sutri
kusią ir žodžiuose paskendusią moterį; matau saulėlydžio nu
šviestą Voterlu stotį ir jauną porą, einančią į pasimatymą, tai
pakeis jųdviejų gyvenimus; matau man besišypsančią mažą
mergaitę, jai besiruošiant dalyvauti gegužės procesijoje. Ma
tau tarsi prizmei laužiant šviesą, spinduliuojant meilę ir mirtį,
gyvenimą ir liūdesį, ir giliai širdyje žinau, kad daugiau jo
nebepamatysiu.
- Sudie, Šonai, - sušnibždu, kaijam pavymui užsidaro durys.
Po dvejų metų
Šį rytą mane išleido iš kalėjimo. Išėjau nešina krepšiu su vos

keletu daiktų, tarp kurių ir užbaigtas mano romano rankraš
tis. Nežinau, ar kas iš to išeis, bet man reikėjo tai padaryti.
Kalėjime turėjau laiko apmąstyti savo gyvenimą, pasirinki
mus bei klaidas ir romano rašymas man padėjo visa tai su
prasti. Baigusi rašyti, pajutau tarsi nuo krūtinės būtų nusi
ritęs daugybę metų mane slėgęs sunkus akmuo. Dabar jau
žinau, kad neįmanoma nugyventi gyvenimo per savo vaikus
ar bandyti perjuos perrašyti praeities. Galbūt dabar pagaliau
išmoksiu gyventi savo pačios gyvenimą. Gal bus dar viena
knyga. Nauja pradžia.
317
Prie kalėjimo manęs laukia Sonia. Nusišypsau jai prisi

minusi, kaip ji padėjo man nepasiklysti rūke, kai buvau ką
tik išėjusi iš ligoninės. Ji manęs neapleido ir kai atsisėdau
į kalėjimą - ateidavo aplankyti ir pasakodavo, kaip jai se
kasi universitete. Ji geras žmogus ir aš liksiu jai amžinai
dėkinga.
Važiuodama automobiliu iš rankų nepaleidžiu bijūnų
puokštės. Ją šį rytą atsiuntė į kalėjimą - nuo Džulijos. Prie
gėlių pridėtas nedidelis atvirukas:
Brangi mama,
aš dar nepasiruošusi. Betgaljau greit.
Dar susisieksime,
Tavo duktė x
Kai privažiuojame sankryžą, paklausiu Sonios, ar galėtume

trumpam išsukti iš kelio. Noriu kai kur nueiti, tiksliau, su kai
kuo pasimatyti.
Sonia lieka automobilyje. Ji žino, kad turiu tai padaryti
viena. Eidama per šventorių tarp antkapiųjaučiu, koks ramus
ir gaivus oras. Priešais pamatau ant seno kerpėmis apaugusio
antkapio tupintį balandį su dryžiu ant kaklo.
O tada pamatau ją - Elspetę Ketrin Alan, kuri snieguo
tą vasario rytą gimė Celsio ir Vestminsterio ligoninėje sver
dama tris kilogramus aštuonis šimtus gramų. Šviesiaplaukė
mergaitė žaliomis akimis ir švelnia rožine oda - anot pribu
vėjos, sveikas ir stiprus kūdikis. Kai ją paguldė man ant ran
kų, ji mane sušildė savo kūno šiluma. Ji savo mažytę rankelę
suspaudė į kumštuką, kurį apglėbiau savo ranka.
- Labas, gražioji mergaite, - sušnibždėjau. - Aš esu tavo
mamytė.
318
Beklūpint prie antkapio, nutirpsta kojos. Ištiesiu jas ir pri

gulu ant šono. Tada užmerkiu akis ir įsivaizduoju, kad guliu
šalia jos lovoje. Mudvi ką tik baigėme skaityti paskutinį jos
knygos skyrių ir esame tokios pavargusios, jog limpa akys.
Girdžiu šalia savęs jos kvėpavimą ir jaučiu švelnią jos ran
kos, kuri įsikibusi į manąją, odą. „Mamyte, ar padainuosi,
kol užmigsiu?“ Ir aš dainuoju mūsų dainą apie naktį ryškiai
šviečiančias žvaigždes, kol pajuntu, kaip jos kūnelis atsipa
laiduoja.
Balandis kurį laiką akylai mane stebi savo žvilgančia ap
valia akimi, o po to išskleidžia sparnus ir nuskrenda. Seku
žvilgsniu, kai jis pakyla į žiemos dangų - trykštantis gyvybe
ir energija, - tarsi jo lauktų didžiausias gyvenimo nuotykis.
- Labanakt, gražioji mergaite, - sušnibždu. - Miegokramiai.
Nuala Ellwood
Diena, kai įvyko nelaimė
Psichologinis trileris
Vertėja iš anglų kalbos A g n ė S ū n a iti

Redaktorius Vainius Bakas
Maketuotojas L in as Vaškevičius
Dailininkas A ndrius M orkeliūnas
Projekto vadovė E glė Vėbraitė
Viršelyje panaudota Shutterstock nuotrauka
Tiražas 1500 egz.

Leidykla „Sofoklis“
Klaipėdos g. 7A-36, LT-01117, Vilnius
info@sofoklis.lt
Spausdino spaustuvė
ScandBo k
Gamyklos g. 23, LT-96155 Gargždai

Nuala Ellwood - Diena, Kai Vyko Nelaime.2019

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Nuala Ellwood - Diena, Kai Vyko Nelaime.2019

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

DIENA,

Original English language edition first

Leidinio bibliografinė informacija Text copyright © Nuala Ellwood, 2019

Pagaliau būdama čia jaučiuosi, tarsi nusimesčiau sunkią naš­

pati Elspetė labai juo didžiavosi, man šis piešinys visuomet

Viktorijos ligoninė, Luisas, Rytų Saseksas

Pirmadienis, 2017 m. liepos 17 d.

Prabundu suskystėjusiame pasaulyje. Priešais mane kybo gel­

- Mege, ar girdite mane?

Kažkas pasikeičia. Po truputį suvokiu girdinti triukšmą, ple­

- Esate Viktorijos ligoninėje Luise.

Vėl pažvelgiu į tuos tris žmones - Elmsas, Kler, uniforma. Elm-

Lovūgalyje sėdi Elspetė. Jos plaukai kiaurai permirkę, o

Pastangos ištarti žodžius mane išvargina ir pasidavusi vėl

- Mege, ar prisimenate, kaip jums sakiau, kad patekote į

- Savo dukterį, - atsako daktaras Elmsas. - Ugniagesiai

- Ne, - tariu purtydama galvą. - Ne. Jūs klystate. Ji ką tik

Tuščiai žvelgiu į ją, po to leidžiu savo rankai nukristi ant

Kambaryje tylu, išskyrus ramų prie lovos stovinčio monito­

Negaliu susitaikyti su tuo, ką man pasakė. Žinočiau, jei ji

man labai baisu. Nežinau>kodėl mane išsiuntėte. yfrpadariau ką

Myliu tavey mamytey ir noriu grįžti namo.

Kalėdų rytas. Sėdžiu ant sofos parietusi po savimi kojas ir

Stebiu juodu žaidžiančius. Mano šeima - mano gražioji

- Kaip tai suprasti? - užrinku. - Kur jis?

Iš Intensyviosios terapijos skyriaus mane perkėlė į bendrą'

Niekas manęs neparuošė tokiai tuštumai - šiai aštriai ir

Šonas išeidavo iš namų, prieš tai pabučiavęs mane į skruostą,

Greiling pažvelgia į jį suraukusi antakius ir vėl atsisuka į

- Na, - šiek tiek padvejojusi atsako Greiling. - Atrodo,

- Galbūt turėjote su kuo nors susitikti?

Tiesiog norime išgirsti, ką jūs apie tai galvojate. Ar žinote

-Mege, negaliu į tai atsakyti, - atsako Greiling. - Ta­

kodėl buvau čionai išsiųsta? Labai stengiuosi suprasti, bet man į

se lovose. Aš miegu apačioje, oji viršuje. Lova labai nepatogi, o

Sėdėdama ligoninės poilsio kambaryje jaučiuosi tarsi pames­

Rodmelio Sv. Petro bažnyčioje. Jose dalyvavo ir jos mokyk­

žiūriu, moteris sutrikusi nusišypso. Nusisuku, kad išvaduo­

- Socialinės tarnybos? - paklausiu. - Kodėl jie čia?

stengiuosi būti stipri irper daug neverktiynors tai labai sunku.

Prašau kuogreičiaupas mane ateitu

Sėdžiu Amandos Nissan Micra automobilio priekyje ir dre-*

Šonas nutraukė namo nuomos sutartį. Atsakiau, kad tikriau­

Romaną rašiau jau keletą metų ir niekad nemaniau, kad

Valgyčiau tortą ir plepėčiau su kitomis mamomis. O viskam

- Kaip jau sakiau, nieko įmantraus, - sako Amanda. - Bet

- Praeikite čia, - sumurma ponas Hačinsonas rodydamas į

Nuseku paskui ją į kitą kambario galą. Ten, ant nedidelio

- Viskas gerai, mieloji, - sušnibžda ji patraukdama man

-Jūsų krepšelyje mačiau vaistų nuo skausmo dėžutę, - pa­

Jai nuėjus prie durų, staiga mane apima baimė.

dabar vidurnaktis ir as negaliu užmigti. Vos tik užsimerkiu, ma­

būti. Galbūt ieškai manęs ir bet kurią akimirkągarsiaipasibelst į

Išlipu iš lovos ir pradedu kambaryje dairytis rašiklio. Šalia

didelis Spurs gerbėjas. Prisimenu, kaipjis kartą atidavė Šonui

stalo ir pradėjo meistrauti sapnų gaudyklę. Ar tai buvo die­

- Tai sapnų gaudyklė, - atsakė ji nepakeldama akių nuo

paslapčia, kai nebūdavo Šono. Jam esant namuose, užsiimda-

Guliu lovoje keistame kambaryje. Po truputį vaizdas išryš­

nas kitą. Nors turėjome draugų - tai buvo to paties kaimo

Išgirdau kažką atsikrenkščiant. Greitai paslėpusi knygą

- Labas dar kartą, - atsakė šypsodamasis. - Atleisk, taip ir

ir bandžiau apsimesti, kad tarp mūsų auganti praraja kaip

Pagaliau būdama čia jaučiuosi, tarsi nusimesčiau sunkią naš

Prabundu suskystėjusiame pasaulyje. Priešais mane kybo gel

Kažkas pasikeičia. Po truputį suvokiu girdinti triukšmą, ple

Kambaryje tylu, išskyrus ramų prie lovos stovinčio monito

-Mege, negaliu į tai atsakyti, - atsako Greiling. - Ta

Sėdėdama ligoninės poilsio kambaryje jaučiuosi tarsi pames

Rodmelio Sv. Petro bažnyčioje. Jose dalyvavo ir jos mokyk

žiūriu, moteris sutrikusi nusišypso. Nusisuku, kad išvaduo

Šonas nutraukė namo nuomos sutartį. Atsakiau, kad tikriau

-Jūsų krepšelyje mačiau vaistų nuo skausmo dėžutę, - pa

dabar vidurnaktis ir as negaliu užmigti. Vos tik užsimerkiu, ma

stalo ir pradėjo meistrauti sapnų gaudyklę. Ar tai buvo die

Guliu lovoje keistame kambaryje. Po truputį vaizdas išryš

prie šaknų ir išbalintais galiukais, su įmantriais auskarais no

Atsigulu į lovą ir susisupu į patalus. Kambarys atsiduoda ma

tiesiog susmuko prie savo darbo stalo. Jo šefas mums pa

dirbančios merginos mane pasikviesdavo po darbo kartu iš

Pradėjau darytis makiažą ir nė nesusimąstydama nusipirk

Labas. Tikimės, kad šis dienoraštis jums padės ge

daktaras Elmsas. Mirė vietoje. Stengiuosi apie tai negalvo

Bet aš jau taip toli nuėjau. Negaliu dabar išsigąsti. Auto

popietę praleido prisiglaudusi prie katino, maitindama jį žu

me namo gale yra akmeninis arkinis įėjimas, vedantis į ne

įžiūriu ir daugiau pasikeitimų. Nuimtas prie virtuvės spin

Nieko neatsakiusi atšaunu durų skląstį ir skubu išeiti į lau

vaikydavausi norėdama užkerėtu Kazin, kas dabar bus drako

Išėjus pro vartus, bežingsniuojant siauru palei namą vedan

- Eime, - pasako ji. - Nuvesiu jus atgal į namą. Jums rei

- Tai tiesa, bet, kaip pati sakėte, šiandien Larkfildse atsi

nesielgdama globėjiškai. Jaučiausi, tarsi kalbėčiausi su drau

šiandien buvo keista diena. Pabudusi niekaip negalėjauprisimin

irpradėjo į mane spardyti žemes. Paprašiaujo liautis, betjis ne

Tada išgirdau kažką saukiant mane vardu. Pakėlusi akis, pama

Mudviem pagrindine gatve einant į Riverdeilo kliniką, So

Pakėlusi akis pamatau priešais esančio konsultacijų kabi