TESS

GERRITSEN

DONORAS
 TESS
GERRITSEN

DONORAS

Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis

^dterr&
UDK 821.111(73)-31 Tess Gerritsen
Ge336 H arvest
Pocket Star Books, New York, 1996

Ši knyga — beletristikos kūrinys. Pavardės, personažai, vietos ir

įvykiai — autorės fantazijos vaisius arba panaudoti prasimanytai.
Naujosios Anglijos organų bankas (NAOB) yra ne pelno siekianti
institucija, surandanti ir skirstanti transplantacijai žmogaus organus bei
audinius. Pagal sutartį su federaline vyriausybe Centrinis dalijimosi orga­
nais tinklas (CDOT) palaiko nacionalinį transplantacijų tinklą ir stebi da­
lijimąsi organais ir jų paskirstymą vadovaujantis nacionaliniais įstatymais.
Tiek NAOB, tiek CDOT turi tinkamas sistemas, apsaugančias nuo
neteisėto organų paėmimo ir užtikrinančias teisingą paskirstymą recipien­
tams. Pirkti ar parduoti organus — nelegalu.
Tų institucijų pavadinimai ir pavadinimų akronimai šioje knygoje
panaudoti siekiant sukurti tikroviškesnę romano atmosferą ir intrigą. Bet
kuris kitas panašumas į tikrus įvykius, vietas, gyvus ar mirusius asmenis
yra visiškai atsitiktinis.

Copyright © 1996 by Tess Gerritsen

© Vertimas į lietuvių kalbą.
Jonas Čeponis, 2012
ISBN 978-9955-13-331-5 © UAB „Jotema“, 2012
 Džeikobui,
savo vyrui
ir geriausiam draugu
 PADĖKOS

Nuoširdus ačiū Emily Besder už švelnų ir įžvalgų redaga­

vimą; Davidui Bowmanui už pasidalijimą savo patirtimi
apie rusų mafiją; organų transplantacijų koordinatoriams
Susanai Pratt iš Penobskoto įlankos medicinos centro ir
Bruce‘ui Whiteui iš Meino medicinos centro už jų neį­
kainojamą įžvalgą į organų donorystės problemas; Patty
Kahn, pagelbėjusiai man naršyti po medicinos bibliotekos
kompiuterį; Johnui Sargentui iš Roklando Meine už jo pa­
tarimus apie spynas ir Rogeriui Pepperiui, ištikimai man
siuntusiam parengtinių tyrimų medžiagą.

O užvis labiausiai dėkoju Megei Ruley ir Donui Cleary iš

„Jane Rotrosen Agency“. Jūsų dėka tai buvo įgyvendinta.
 1

T^aip tokio amžiaus buvo mažas, mažesnis už kitus berniūkščius, el-

getaudavusius požeminėje perėjoje prie „Arbatskaja” metro stoties,
bet iki vienuolikos metų jis viską jau buvo išbandęs. Ketverius metus
rūkęs cigaretes, trejus su puse — vagiliavęs ir dvejus — parsidavinėjęs.
Pastarasis dalykas Jakovui ne itin patiko, bet kad dėdė Miša jį vertė.
Kaip kitaip jie išgalėtų nusipirkti duonos ir cigarečių? Jakovui, mažiau­
siam ir šviesiausiam iš dėdės Mišos berniūkščių, šiame versle tekdavo
iškęsti daugiausia. Klientai visada teikdavo pirmenybę mažiausiems,
šviesiaplaukiams. Jiems, regis, visai nekliudė, kad Jakovas neturi kairės
rankos; iš tikrųjų daugelis nė nepastebėdavo sudžiūvusio jo strampo.
Būdavo pernelyg pakerėti jo mažumo, šviesių plaukų, nemirkčiojančių
žydrų akių.
Jakovas troško išaugti iš to verslo, užsidirbti pragyvenimui švarin­
damas žmonių kišenes, kaip darydavo kiti berniūkščiai. Kasryt, kai atsi-
busdavo, ir kas vakarą prieš užmigdamas gerąja ranka jis įsitverdavo savo
sulankstomosios lovelės galvūgalio skersinio ir tempdavosi, tempdavosi,
vildamasis pridurti savo ūgiui dar centimetro dalelytę. „Bergždžios pa­
stangos“, — sakydavo jam dėdė Miša. Jakovas buvo mažas, žemaūgių
padermės. Prieš septynerius metus Maskvoje jį pametusi moteris irgi
buvo žema. Jakovas tą moterį vos beprisiminė, nei šiaip ką nors daug at­
siminė iš ankstesnio savo gyvenimo mieste. Žinojo tik tai, ką dėdė Miša
jam papasakojo, ir tikėjo tik puse to. Gležno vienuolikos metų amžiaus
Jakovas buvo mažutis ir kartu išmintingas.
 Taigi su įgimtu skepticizmu jis dabar apžiūrinėjo vyrą ir moterį,
prie pietų stalo aptarinėjančius su dėde Miša reikalus.
Pora atvyko į butą didžiuliu juodu automobiliu su užtamsintais
langais. Vyras, vardu Gregoras, vilkėjo kostiumu ir avėjo tikros odos
batais. Moteris, Nadia, blondinė, seginti sijonu ir vilkinti puikios vilnos
švarkeliu, turėjo kieto korpuso lagaminėlį. Buvo ne rusė — tiek iškart
paaiškėjo visiems keturiems berniukams bute. Galbūt amerikietė ar an­
glė. Laisvai kalbėjo rusiškai, bet su akcentu.
Kol dvejetas vyrų prie degtinės aptarinėjo reikalą, moters žvilgsnis
klaidžiojo po mažutėlį butą, pastebėdamas atremtas į sieną senas kareiviš­
kas sulankstomąsias lovas, krūvas nesvarios patalynės ir keturis berniukus,
susiglaudusius nerimastingoje tyloje. Šviesiai pilkų gražių akių, ji tyrinėjo
berniukus, kiekvieną paeiliui. Pirmiausia pažiūrėjo į Piotrą, vyriausiąjį,
penkiolikos, paskui — į Stepaną, trylikos, ir Aleksejų, dešimties.
Ir galiausiai ji pažvelgė į Jakovą.
Jakovas buvo pripratęs prie tokio įdėmaus suaugusiųjų nužiūri-
nėjimo ir ramiai atrėmė žvilgsnį. Bet nebuvo įprasta, kad per jį taip
greit nuslystų akimis. Paprastai suaugusieji tartum nepastebėdavo kitų
berniukų. Tačiau šįsyk būtent ištįsęs spuoguoto veido Piotras patraukė
moters dėmesį.
Nadia pasakė Mišai:
—Jūs teisingai elgiatės, Michailai Isajevičiau. Tie vaikai čia neturi
ateities. Mes jiems suteikiame tokį šansą!
Ji nusišypsojo berniukams.
Bukagalvis Stepanas it įsimylėjęs idiotas jai išsišiepė.
— Suprantate, jie visai nekalba angliškai, — paaiškino dėdė
Miša. —Tik kartkartėmis vieną kitą žodį.
— Vaikai greitai pagauna. Jiems tai vyksta be pastangų.
— Kad išmoktų, jiems prireiks laiko. Kalba, maistas...
— Mūsų agentūra gerai susipažinusi su tokiais pereinamaisiais po­
reikiais. Dirbame su tiek daug rusų vaikų. Našlaičiais kaip šitie. Kurį
laiką jie liks specialioje mokykloje, kad galėtų prisitaikyti.

8
 — O jeigu jie nesugebės?
Nadia kiek patylėjo.
—Vieną kitą kartą pasitaiko išimčių. Turintiems emocinių sunku­
mų. — Jos žvilgsnis nuslinko per keturis berniukus. — Ar kuris nors iš
jų kelia jums susirūpinimą?
Jakovas žinojo, kad būtent jis esąs tas, kuris turi jų minimų sun­
kumų. Tas, kuris retai juokiasi ir niekada neverkia, tas, kurį dėdė Miša
vadina savo „akmeniniu mažiuku“. Jakovas nežinojo, kodėl niekada
neverkia. Kiti berniukai užgauti liedavo stambias gailias ašaras. Jako­
vas paprasčiausiai atjungdavo savo protą — kaip išsijungia televizoriaus
ekranas vėlai vakare, kai nutraukia darbą televizijos stotys. Nei garso, nei
vaizdų, tik tas raminamas baltas mirgesys.
Dėdė Miša prabilo:
—Jie visi geri berniukai. Puikūs berniukai.
Jakovas pažvelgė į kitus tris savo draugus. Piotro atsikišusi kakta ir
amžinai į priekį palinkę kaip gorilos pečiai. Stepano keistos ausys, mažos
ir raukšlėtos, tarp kurių plūduriavo graikinio riešuto dydžio smegenys.
Aleksejus čiulpia sau nykštį.
„O aš, — pagalvojo Jakovas, pasižiūrėdamas į savo strampą dilbio
vietoje, — turiu tik vieną ranką. Kodėl jie kalba, kad mes puikūs?“
Ir vis dėlto kaip tik tai dėdė Miša vis tvirtino. O moteris vis linksė­
jo. Tie geri berniukai, sveiki berniukai.
— Net jų dantys puikūs! — pabrėžė Miša. — Visai neišgedę. Ir
pažiūrėkit, koks aukštas manasis Piotras.
—Tas antai atrodo nepakankamai maitintas. — Gregoras parodė į
Jakovą. — Ir kas nutiko jo rankai?
—Jis gimė toks.
— Radiacija?
—Jam kitaip nepakenkė. Tik trūksta rankos.
—Tai neturėtų sukelti problemų, — nusprendė Nadia ir atsistojo
nuo kėdės.
—Turime eiti. Jau metas.

9
 —Taip greitai?
—Turime laikytis grafiko.
— Betgi... jų drabužiai...
— Agentūra parūpins drabužių. Geresnių nei tie, kuriais dabar jie
vilki.
— Ar tai turi įvykti taip greitai? Nelieka nė laiko atsisveikinti?
Moters akyse suribuliavo susierzinimas.
—Tik minutėlę. Nenorime netekti savo klientūros.
Dėdė Miša pažvelgė į savo berniukus, savo keturis berniukus, su­
saistytus su juo ne kraujo ryšiais, net ne meile, bet abipuse priklausomy­
be. Abipusiu reikalingumu. Paeiliui jis apkabino kiekvieną berniuką, o
priėjęs prie Jakovo glaudė jį prie savęs šiek tiek ilgiau, šiek tiek stipriau.
Dėdė Miša atsidavė svogūnais ir cigaretėmis, pažįstamais kvapais. Ge­
rais kvapais. Bet Jakovas instinktyviai traukdavosi nuo artumo. Nemėgo
būti apkabinamas ar liečiamas — niekieno.
— Prisimink savo dėdę, — pašnabždėjo Miša. — Kai Amerikoje
praturtėsi. Prisimink, kaip tavimi rūpinausi.
— Nenoriu į Ameriką, — pasakė Jakovas.
—Taip bus geriausia. Jums visiems.
— Noriu likti su tavimi, dėde! Noriu likti čia.
— Privalai vykti.
— Kodėl?
— Nes aš taip nusprendžiau. — Dėdė Miša sugriebė jį už peties ir
smarkiai papurtė. —Taip nusprendžiau.
Jakovas pasižiūrėjo į kitus berniukus. Tie šypsojosi vienas kitam.
Ir jis pagalvojo: „Jie dėl to laimingi. Kodėl man vieninteliam kyla abe­
jonių?“
Moteris paėmė Jakovą už rankos.
— Aš nuvesiu juos į mašiną. Tegul Gregoras baigia čia su popie­
riais.
— Dėde? — pašaukė Jakovas.
Bet Miša jau buvo nusisukęs ir spoksojo pro langą.

io
 Nadia nusiginė visus keturis berniukus būriu į koridorių ir paskui
laiptais tris aukštus į apačią. Jų trinksintys batai, visa ta triukšminga ber­
niukų energija tartum garsiu aidu skardėjo po tuščią laiptinę.
Jie jau buvo nusileidę iki pirmo aukšto, kai Aleksejus staiga su­
stojo.
— Palaukite! Pamiršau Sušu! — sušuko jis ir metėsi laiptais atgal
aukštyn.
— Grįžk! — riktelėjo Nadia. — Negalima viršun!
— Negaliu jo palikti! — atsišaukė Aleksejus.
— Grįžk tuojaupat!
Aleksejus tik dundėjo laiptais aukštyn. Moteris buvo bešokanti vy­
tis, bet Piotras pasakė:
— Jis nė už ką neišvyks be Sušu.
— Kas, po velnių, tas Sušu? — bloškė ji.
—Jo pliušinis šuo. Turėjo jį visą laiką.
Ji žvilgtelėjo aukštyn ketvirto aukšto link, ir tuomet Jakovas moters
akyse pamatė kažką, ko nesuprato.
Baimę.
Ji stovėjo tartum neapsispręsdama, vytis ar palikti Aleksejų ramy­
bėje. Kai berniukas bėgčia sugrįžo laiptais su savuoju nudriskusiu Sušu
glėbyje, moteris, atsirėmusi į turėklus, tartum suglebo iš palengvėjimo.
— Pasiėmiau jį! — sukrykštė Aleksejus, glausdamas prie savęs
kimštinį gyvūnėlį.
— Dabar einam, — paragino moteris, išsivesdama juos į gatvę.
Keturi berniukai suvirto ant galinės automobilio sėdynės. Buvo
ankšta, ir Jakovui teko atsisėsti Piotrui pusiau ant kelių.
— Negali savo kaulėtos subinės padėti kur kitur? — suniurnėjo
Piotras.
— O kur? Tau priešais snukį?
Piotras nustūmė jį. Jakovas nepasidavė, vėl užsilinko ant jo.
— Liaukitės! — nuo priekinės sėdynės įsakė moteris. — Elkitės
deramai.

ii
 — Betgi čia neužtenka vietos, — pasiskundė Piotras.
— Tai pasidarykite vietos. Ir — ša! — Moteris pažvelgė į pastatą,
ketvirto aukšto link. Mišos buto link.
— Ko mes laukiame? — paklausė Aleksejus.
— Gregoro. Jis pasirašinėja popierius.
—Ar ilgai truks?
Moteris atsilošė ir įsistebeilijo tiesiai į priekį.
— Neilgai.

„Mažai trūko, — pagalvojo Gregoras, kai berniūkštis Aleksejus antrą

kartą paliko butą ir užtrenkė paskui save duris. —Jei mažasis mergvaikis
būtų įšokęs mirksnį vėliau, būtų tekę velniškai susimokėti. Ką ta kvailė
Nadia sau mano — paleisti tą mergvaikį atgal?“
Jis iš pat pradžių priešinosi, kad būtų pasitelkta Nadia. Bet Riu-
benas užsispyrė dėl moters. Atseit žmonės moterimi labiau pasitikės.“
Berniūkščio žingsniai nutolo žemyn laiptine, paskui užsitrenkė
pastato durys ir šaligatviu sukaukšėjo batai.
Gregoras pasisuko į sąvadautoją.
Miša stovėjo prie lango, žvelgdamas žemyn į gatvę, į automobilį,
kuriame sėdėjo keturi jo berniukai. Paskui prispaudė delną prie stiklo,
stori jo pirštai išsiskleidė atsisveikinimui. Kai pagaliau atsisuko į Grego-
rą, jo akys net buvo apsiašarojusios.
Bet pirmi jo žodžiai nuskambėjo apie pinigus.
—Jie lagaminėlyje?
— Taip, — patvirtino Gregoras.
— Visi?
— Dvidešimt tūkstančių Amerikos dolerių. Po penkis tūkstančius
už vaiką. Juk sutikote dėl kainos.
— Taip. — Miša atsiduso ir persibraukė delnu veidą, kurio raukš­
lės, beje, labai gerai atspindėjo, kad gyvenime jis pernelyg piktnaudžiavo
vodka ir cigaretėmis. —Juos įsivaikins tinkamos šeimos?

12
 — Nadia tai prižiūrės. Žinote, ji myli vaikus. Kaip tik todėl pasi­
rinko šį darbą.
Miša prisivertė blankiai šyptelėti.
— Gal ji ir man sugebėtų surasti amerikiečių šeimą.
Gregorui reikėjo atitraukti Mišą nuo lango, tad jis parodė į laga­
minėlį.
— Nagi, pirmyn. Patikrinkite, jeigu norite.
Miša nuėjo prie lagaminėlio ir atšovė užraktą. Viduje buvo šūsnys
Amerikos banknotų, tvarkingai perrištų krūvelėmis. Dvidešimt tūks­
tančių dolerių — pakanka prisigerti vodkos, kad žmogus susigadintų
kepenis. „Kaip pigu šiais laikais nupirkti žmogaus sielą, — pagalvojo
Gregoras. — Tos naujosios Rusijos gatvėse gali derėtis dėl visko. Dėl
dėžės apelsinų iš Izraelio, amerikietiško televizoriaus, moters kūno ma­
lonumų. Progų pilna visur, tik mokėk jomis naudotis.“
Stovėdamas ir žvelgdamas į tuos pinigus, savo pinigus, Miša neat­
rodė švenčiąs pergalę. Veikiau atrodė pasidygėjęs. Jis uždarė lagaminėlį ir
liko stovėti nulenkta galva, padėjęs plaštaką ant kieto juodo lagaminėlio
plastiko.
Gregoras atsistojo už plinkančios Mišos galvos, pakėlė automatinio
pistoleto su duslintuvu vamzdį ir iššovė dvi kulkas žmogui į smegenis.
Ant tolimosios sienos ištiško kraujo ir pilkosios smegenų medžia­
gos. Miša susmuko veidu žemyn ir krisdamas apvertė pristatomąjį prie
sofos staliuką. Greta jo ant kilimo dunkstelėjo lagaminėlis.
Gregoras pačiupo lagaminėlį, kol šio dar nepasiekė plintantis krau­
jo klanas. Lagaminėlio šonas buvo aplipęs žmogaus audinių gumulais.
Jis nuėjo į vonią ir tualetiniu popieriumi nušluostė nuo plastikinio pa­
viršiaus tiškalus, sumetė skivytus į unitazą ir nuleido vandenį. Kai su­
grįžo į kambarį, kraujo klanas jau buvo nušliaužęs per grindis ir gėrėsi į
kitą kilimą.
Norėdamas įsitikinti, kad čia jo darbas švariai atliktas ir kad ne­
palikta jokių įkalčių, Gregoras apsidairė po kambarį. Magėjo pasiimti
vodkos butelį, bet jis persigalvojo. Būtų pareikalauta pasiaiškinti, kodėl

13
paėmęs brangųjį Misos butelį, o Gregoras neturėjo kantrybės atsakinėti
į vaikų klausimus. Tai Nadios sritis.
Jis paliko butą ir nusileido laiptais.
Nadia su savo globotiniais laukė automobilyje. Kai jis įsmuko prie
vairo, ji pasižiūrėjo ir akyse aiškiai buvo matytis klausimai.
— Visi popieriai pasirašyti? — paklausė ji.
—Taip. Visi.
Nadia atsilošė, su palengvėjimu garsiai atsikvėpdama.
„Šitam dalykui jos nervai per silpni, — pagalvojo Gregoras, užves-
damas automobilį. — Kad ir ką Riubenas sakytų, moteris kelia keblu­
mų.“
Nuo galinės sėdynės atsklido peštynių garsai. Žvilgtelėjęs į užpa­
kalinio vaizdo veidrodėlį Gregoras pamatė besistumdančius berniukus.
Visus, išskyrus mažiausiąjį, Jakovą, stebeilijantį tiesiai į priekį. Veidro­
dėlyje jųdviejų žvilgsniai susitiko ir Gregorą nusmelkė keistas jausmas,
kad iš to vaiko į jį spokso suaugusiojo akys.
Paskui berniukas pasisuko ir smogė kumščiu savo kaimynui per
petį. Akimirksniu galinė sėdynė pavirto besiraitančių kūnų ir kuliančių
galūnių raizginiu.
— Elkitės kaip pridera! — sudraudė Nadia. —Ar nenurimsite? Iki
Rygos tolimas kelias.
Berniukai nurimo. Kurį laiką ant galinės sėdynės buvo tylu. Paskui
užpakalinio vaizdo veidrodėlyje Gregoras pamatė mažąjį, tą suaugusiojo
akimis, niuktelint alkūne kaimyną.
Gregoras nusišypsojo. „Nėra dėl ko jaudintis, — pagalvojo jis. —
Galų gale jie tik vaikai.“
 2
A Zidurnaktis. Karena Terijo iš paskutiniųjų stengėsi, kad akys nesi-
merktų. Stengėsi išsilaikyti kelyje.
Ji jau vairavo bemaž dvi paras, išvažiavo tuoj po tetos Dorotės lai­
dotuvių ir nė karto ilgesniam nesustojo, tik įsukdavo į pakelę trumpam
nusnūsti ar nusipirkti mėsainio ir kavos. Daug kavos. Tetos laidotuvės
sunyko į neryškius dviejų dienų prisiminimus. Vystantys kardeliai. Be­
vardžiai giminaičiai. Sužiedėję vieno kąsnio sumuštiniai. Ir tiek velniškai
daug įsipareigojimų.
Dabar ji tik troško kuo greičiau parsirasti namo.
Žinojo, kad privalėtų vėl sustoti šalikelėje, privalėtų pamėginti dar
kartą trumpai nusnūsti, o ne vis spausti pirmyn, bet jau buvo taip arti,
iki Bostono tik penkiasdešimt mylių. Prie paskutinės „Dankino spur­
gos“ užkandinės ji susipylė į save dar tris puodelius kavos. Tai šiek tiek
padėjo, suteikė jai pakankamai žvalumo nukakti nuo Springfildo iki
Sterbridžo. Dabar kofeino poveikis buvo bepradedąs silpti; nors tarėsi
esanti budri, kartkartėmis jai galva vis staigiai knaptelėdavo ir Karena
suprasdavo užmigusi, tegul tik ir sekundę.
Iš tamsos priekyje kvietė tviskanti „Mėsainių karaliaus“ iškaba. Ka­
rena išsuko iš greitkelio.
Viduje užsisakė kavos ir bandelę su mėlynėmis, paskui atsisė­
do prie staliuko. Šią nakties valandą valgomojoje salėje sėdėjo tik keli
nuolatiniai klientai, visų jų veidai irgi atrodė kaip papurtusios, išseki­
mą vaizduojančios kaukės. „Greitkelio šmėklos“, — pamanė Karena.

15
Tokios pačios pavargusios sielos, tartum besivaidenančios kiekviename
poilsio postovyje šalia greitkelio. Šioje valgomojoje salėje buvo kraupiai
tyku, visi stengėsi neužmigti ir vėl sugrįžti į kelią.
Prie gretimo staliuko sėdėjo prislėgtos išvaizdos moteris su dviem
vaikučiais, abu jie tylomis kramtė pyragėlius. Tuodu vaikai, taip gra­
žiai besielgiantys, tokie šviesiaplaukiai, Karenai priminė savo pačios du­
kras. „Ryt jų gimtadienis. Šiąnakt joms, miegančioms savo lovose, —
mąstė ji, — tik viena diena iki trylikos metų. Dar diena toliau nuo
vaikystės.“
„Kai atsibusite, — pagalvojo ji, — aš jau būsiu namie.“
Ji pasipildė kavos termosą, užtrenkė plastikinį dangtelį ir išėjo prie
savo automobilio.
Galva jai prašviesėjo. Ji pajėgs įveikti kelią. Dar valanda, penkias­
dešimt mylių, ir ji įžengs pro savo namų paradines duris. Užvedė variklį
ir pajudėjo iš aikštelės.
„Penkiasdešimt mylių, —mąstė ji. — Dar tik penkiasdešimt mylių.“

Dvidešimt mylių toliau, pasistatę automobilį už „7-Eleven“ parduo­

tuvėlės, Vinsas Loris ir Čakas Servisas baigė gerti paskutinę šešių alaus
skardinėlių pakuotę. Jie prie to sėdėjo jau visas keturias valandas — tik
mažutės draugiškos varžybos pažiūrėti, katras iš jųdviejų sugebės susi­
pilti į save daugiau „Budweiser“ ir neišvemti visko atgal. Čakas pirmavo
viena skardinėle. Juodu jau pametė bendrą skaičių; teks išsiaiškinti iš
ryto, kai perskaičiuos sumestas į krūvą ant galinės sėdynės alaus skardi­
nėles.
Bet Cakas aiškiai pirmavo ir dėl to džiūgavo, o Vinsas niršo, nes
Čakas buvo geresnis prie kiekvieno sukrušto reikalo. Ir, be to, varžybos
negarbingos. Vinsas būtų pajėgęs įveikti dar vieną eilę, bet „Budweiser“
išsibaigė. O dabar Čakas užsikabinęs tą sušiktą savimi patenkinto žmo­
gaus vypsnį, nors ir žinojo, kad varžybos negarbingos.
Tarptautinis ilgas valandas arba pernakt dirbančių pakelės parduotuvėlių tinklas.

16
 Vinsas atstūmė automobilio dureles ir išsiropštė iš vairuotojo sė­
dynės.
— Kur susiruošei? — paklausė Cakas.
— Einu paimti daugiau.
—Tu nepajėgsi nė kiek daugiau.
— Atsiknisk, — metė Vinsas ir kliūvančiomis kojomis nukepėsta-
vo per automobilių aikštelę parduotuvės paradinių durų link.
Čakas nusijuokė.
— Žiūrėk, dar paeini!
„Siknius, — pagalvojo Vinsas. — Kokio velnio, juk jis tikrai paei­
na. Matai, puikiausiai paeina. Paprasčiausiai užsuko į parduotuvę ir paims
dar dvi šešių pakuotes. Galbūt tris. Aha, susitvarkys su trimis, visai len­
gvai. Turi geležinį skrandį, ir jeigu nereikėtų vis kas keliolika minučių
nusimyžti, jis visai nejaustų jokio poveikio.“
Įeidamas pro duris kluptelėjo, — prakeiktai aukštas slenkstis, reik­
tų juos už tai paduoti į teismą, — bet tuojau pat atsitiesė. Išsiėmė iš šal­
dytuvo tris šešių skardinėlių pakuotes ir išdidžiai nukrypavo prie kasos
aparato. Tėškė dvidešimties dolerių banknotą.
Pardavėjas pasižiūrėjo į pinigą ir papurtė galvą.
— Negaliu paimti, — pareiškė jis.
— Kaip suprasti — „negaliu paimti“?
— Apsvaigusiam klientui alaus parduoti negaliu.
— Sakai, aš girtas?
— Tikrai taip.
— Klausyk, juk čia pinigai, ar ne? Tau nereikia mano sumautų
pinigų?
— Nenoriu atsidurti teisme. Nagi, padėk atgal alų, sūnau, gerai?
O dar geriau, kodėl tau nenusipirkus puodelio kavos ar dar ko? Tarkim,
karšto dešrainio.
— Nenoriu sukrušto dešrainio.
— Tuomet paprasčiausiai drožk sau, vaikine. Nagi, išeik.
Vinsas pastūmė vieną pakuotę per prekystalį. Ta nuslydo nuo kraš­

V
to ir trenkėsi ant grindų. Jau ketino paleisti nuo prekystalio kitą pa­
kuotę, bet pardavėjas išsitraukė pistoletą. Vinsas išpūtė akis į ginklą, jo
kūnas, palinkęs į priekį stumti, pusiaukelėje sustingo.
— Nagi, nešdinkis velniop, — paliepė pardavėjas.
— Gerai. — Vinsas iškėlė abi rankas, tuo parodydamas, kad pasi­
duoda, ir žengtelėjo atgal. — Gerai, girdžiu tave.
Išeidamas pro duris jis vėl suklupo ant to prakeikto slenksčio.
— Tai kurgi jos? — paklausė Čakas, Vinsui ropščiantis atgal į au­
tomobilį.
—Jiems baigėsi alus.
—Juk negali baigtis.
— Sakau, velniai rautų, baigėsi. Aišku?
Vinsas užvedė automobilį ir numynė akceleratorių. Sužvygindami
padangomis juodu išrūko iš aikštelės.
—Tai kur dabar? — paklausė Čakas.
— Ieškoti kitos parduotuvės. — Jisai spitrijo į priekį tamson. —
Kur yra nuovaža? Turėtų būti kur nors čia netoliese.
— Žmogau, baik. Niekaip nesusidorosi su dar viena eile neišvėmęs.
— Kur ta sukrušta nuovaža?
— Manau, jau pravažiavai.
— Ne, antai ji.
Vinsas pasuko į kairę, į kelio dangą sužviegė padangos.
— Ei, — tarė Čakas. — Ei, nemanau, kad...
— Man dar likę prapilti dvidešimt sukruštų baksų. Juos paims.
Kas nors juos paims.
— Vinsai, važiuoji ne ta puse!
-Ką?
— Važiuoji ne tapuse!— sušuko Čakas.
Vinsas pakratė galvą ir pabandė susitelkti į kelią. Bet šviesos plieskė
per skaisčiai ir tiesiai jam į akis. Ir tartum vis skaisčiau.
— Traukis dešinėn! — riktelėjo Čakas. — Automobilis! Traukis
dešinėn!

18
 Vinsas pasuko į dešinę.
Tą pat padarė ir šviesos.
Jis išgirdo klyksmą, neatpažįstamą, nežemišką.
Ne Čako, bet savo paties.

Daktarė Abė Dimateo buvo pavargusi — pavargusi labiau negu kada

nors gyvenime. Budėjo ištisai dvidešimt devynias valandas, jeigu neskai­
čiuosi tų dešimties minučių, kurias nusnūdo rentgeno laukiamajame,
ir žinojo, kad jos išsisėmimas matytis. Plaudamasi rankas Chirurgijos
intensyviosios terapijos skyriaus kriauklėje, žvilgtelėjo į save veidrody­
je ir sunerimo dėl nuovargio žymių po tamsiomis akimis, susitaršiusių
plaukų, dabar karančių susivėlusiais juodais gaurais. Jau dešimta ryto,
o ji dar nenusipraususi po dušu ar net neišsivaliusi šepetėliu dantų. O
pusryčių suvalgiusi kietai virtą kiaušinį ir išgėrusi puodelį saldžios kavos,
kuriuos prieš valandą jai padavė rūpestinga Chirurgijos intensyviosios
terapijos skyriaus seselė. Abei pasisektų, jeigu rastų laiko priešpiečiams,
o dar labiau pasisektų, jeigu penktą išsigautų iš ligoninės ir parsirastų
namo iki šeštos. Tiesiog susmukti ant kėdės dabar pat būtų didžiulis
malonumas.
Bet per pirmadienio rytines vizitacijas juk nesėdėsi ant kėdės. Ir
tikrai ne, kai vizituoja daktaras Kolinas Vetigas, Beisaido klinikos chi­
rurgijos rezidentūros programos vadovas. Išėjęs į atsargą armijos gene­
rolas daktaras Vetigas garsėjo savo glaustais ir žiauriais klausimais. Abė
bijojo generolo. Kaip ir visi kiti chirurgijos rezidentai.
Vienuolika rezidentų baltais chalatais ir žalia operacinės apranga
dabar pusračiu stovėjo Chirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje.
Visų jų žvilgsniai buvo įsmeigti į rezidentūros vadovą. Žinojo, kad kiek­
vienas iš jų gali būti netikėtai užkluptas klausimu. Būti pagautam be
atsakymo reiškė išklausyti ilgą asmeninio pažeminimo pamokslą.
Grupė jau buvo apėjusi keturis pooperacinius pacientus, aptarusi
jų gydymo planus ir prognozes. Dabar visi stovėjo susirinkę prie Chi­

19
rurgijos intensyviosios terapijos skyriaus 11-os lovos. Prie ką tik Abės
priimto paciento. Atėjo jos eilė referuoti apie atvejį.
Nors ir turėjo rankose lentelę su prisegtais popieriais, ji nežiūrėjo į
savo užrašus. Referavo atvejį iš atminties, sutelkusi žvilgsnį į nesišypsantį
generolo veidą.
— Pacientė — trisdešimt ketverių metų amžiaus baltosios rasės
moteris, priimta šiandien, pirmą valandą nakties, per traumų tarnybą,
dėl susidūrimo dideliu greičiu kaktomuša 90-ajame kelyje. Ji vietoje,
lauko sąlygomis, intubuota ir imobilizuota, paskui oru transportuota
čionai. Atvyko į skubiosios pagalbos priimamąjį su daugybinių traumų
požymiais. Sudėtingi impresiniai kaukolės lūžiai, lūžę kairieji raktikau­
lis ir žastikaulis, sunkūs plėštiniai veido sužalojimai. Pradinės apžiūros
metu nustačiau: geros mitybos baltoji, vidutinio kūno sudėjimo. Nerea­
gavo į jokius dirgiklius, išskyrus abejotinus ekstenzijos požymius...
—Abejotinus, — pertraukė daktaras Vetigas. — Ką tas reiškia? Jai
buvo ar nebuvo ekstenzijos požymių?
Abė juto smarkiai sudunksint širdį. Velnias, jau įkliuvo. Nurijusi
seiles, ji paaiškino:
— Kartais pacientės galūnės nuo skausminio dirgiklio įsitempda­
vo. Kartais — ne.
— Kaip jūs tai interpretuojate? Naudojotės Glazgo komų skale
motorinei reakcijai įvertinti?
— Ką gi. Kadangi nesant jokios reakcijos tai vertinama vienetu, o
pasireiškianti ekstenzija — dvejetu, manau, pacientei būtų galima pri­
skirti... pusantro.
Per rezidentų pusratį nuvilnijo neramus juokelis.
— Tokio vertinimo kaip pusantro nėra, — pastebėjo daktaras Ve­
tigas.
— Žinau, — sutiko Abė. — Bet ši pacientė tiksliai neįtelpa ne į...
—Tik tęskite savo apžiūros duomenis, — nutraukė jis.
Abė padarė pauzę ir apžvelgė veidų pusratį. Ar ji jau susimovė?
Nebuvo tikra. Tad giliai įkvėpė oro ir kalbėjo toliau:

20
 — Gyvybiniai požymiai: kraujospūdis devyniasdešimt ir šešias­
dešimt, o pulsas — šimtas. Ji jau buvo intubuota. Savaimingai nekvė­
puoja. Kvėpavimo dažnis palaikomas mechanine ventiliacija dvidešimt
penkis kartus per minutę.
— Kodėl dažnis pasirinktas dvidešimt penki kartai per minutę?
— Siekiant palaikyti jos hiperventiliaciją.
— Kodėl?
— Kraujo anglies dvideginio lygmeniui sumažinti. Tai minimali-
zuos smegenų edemos pavojų.
— Tęskite.
— Kaip jau minėjau, apžiūrint galvą — impresiniai ir sudėtingi
kaukolės kairiųjų smilkininio ir viršugalvinio kaulų lūžiai. Dėl smarkaus
veido sutinimo ir plėštinių žaizdų sunku nustatyti, ar lūžę veido kaulai.
Vyzdžiai vidutiniškai išplėsti ir nereaguoja. Nosis ir gerklė...
— Okulocefaliniai refleksai?
— Nepatikrinau jų.
— Nepatikrinote?
— Ne, sere. Nenorėjau judinti sprando. Man rūpėjo, kad galima
spinalinė dislokacija.
Vetigui nežymiai linktelėjus, Abė suprato, kad jos atsakymas pri­
imtinas.
Ji apibūdino objektyvaus tyrimo duomenis. Kvėpavimo garsai nor­
malūs. Dėl širdies — nieko ypatinga. Pilvas minkštas.
Daktaras Vetigas nepertraukinėjo. Bebaigdama apibūdinti neuro­
loginius radinius ji pasijautė labiau užtikrintai. Beveik išdidi. Ir kodėl
neturėtų? Juk, velniai rautų, išmanė savo darbą.
— Taigi koks jūsų įspūdis? — paklausė daktaras Vetigas. — Kol
dar nepamatėte rentgenologinio tyrimo rezultatų?
— Sprendžiant iš vidutiniškai išsiplėtusių ir nereaguojančių vyz­
džių, — atsakė Abė, — veikiausiai suspaustos viduriniosios smegenys.
Labiausiai tikėtina, kad dėl ūmios subduralinės ar epiduralinės hema­
tomos. — Ji padarė pauzę ir pridūrė su ramia pasitikėjimo savimi gai-

21
dele: — Kompiuterine tomografija tai patvirtinta. Stambi kairės pusės
subduralinė su žymiu vidurinės linijos poslinkiu. Iškviesti neurochirur-
gai. Jie skubiai pasalino krešulį.
— Taigi sakote, dakare Dimateo, kad pirminis jūsų įspūdis buvo
visiškai teisingas?
Abė linktelėjo.
— Pasižiūrėkime, kokie reikalai šįryt, — tarė daktaras Vetigas, pri­
eidamas prie lovos, ir pašvietė rašikliniu žibintuvėliu į pacientės akis. —
Vyzdžiai nereaguoja, — konstatavo jis ir stipriai krumpliais paspaudė
krūtinkaulį. Moteris liko suglebusi, nejudanti. — Jokios reakcijos į
skausmą. Ekstenzinės ar kitokios.
Visi kiti rezidentai pasislinko į priekį. Bet Abė liko lovos kojūga­
lyje, sutelkusi žvilgsnį į subintuotą pacientės galvą. O Vetigas tuo metu
tęsė apžiūrą — guminiu plaktuku pastukseno pacientei sausgysles, su­
lenkė kelius ir alkūnes. Abė jautė savo dėmesį nuplaukiant su užplūdu-
sio nuovargio banga. Ji tebestebeilijo į neseniai nuskustą plikai moters
galvą. Plaukai buvę tankūs, rudi, prisiminė ji, sulipę krauju ir su stiklo
skeveldromis. Stiklo skeveldrų buvo įsitrynę ir į drabužius. Skubiosios
pagalbos priimamajame Abė padėjusi perkirpti ir pašalinti palaidinę —
mėlyno ir balto šilko, su „Donna Karan“ etikete. Kaip tik ta pastaroji
detalė tartum tebesilaikė įstrigusi Abės atmintyje. Ne kraujas ar lūžę
kaulai, nei sumaltas veidas. Būtent ta etiketė. „Donna Karan“. Tokios
firmos ir pati kadaise buvo nusipirkusi. Ji pagalvojo, kaip kažkada kaž­
kur ši moteris turbūt stovėjo parduotuvėje peržiūrinėdama palaidines,
klausydamasi, kaip sucypia metaliniu strypu stumiami pakabai.
Daktaras Vetigas atsitiesė ir pažvelgė į skyriaus seselę.
— Kada hematoma nudrenuota?
—Ji išvežta iš pooperacinės palatos apie ketvirtą nakties.
— Prieš šešias valandas?
—Taip, dabar jau bus šešios valandos.
Vetigas pasigręžė į Abę.
—Tai kodėl niekas nepasikeitę?

22
 Abė krūptelėjo iš snaudulio ir pamatė, kad visi ją stebi. Pažvelgė že­
myn į pacientę. Matė jos krūtinę kylant ir įkrentant, kylant ir įkrentant
sulig kiekvienu ventiliatoriaus dumplių atodūsiu.
— Galbūt... esama šiokio tokio pooperacinio pabrinkimo, — spė­
jo ji ir žvilgtelėjo į monitorių. — Intrakranialinis slėgis šiek tiek, dvide­
šimt milimetrų, pakilęs.
—Manote, pakankamai aukštas, kadgalėtųsukelti vyzdžiųpokyčius?
— Ne. Bet...
— Ar ją ištyrėte tuoj po operacijos?
— Ne, sere. Jos priežiūra buvo perkelta neurochirurgijos tarnybai.
Po operacijos kalbėjausi su jų rezidentu, ir jis man pasakė...
— Aš klausiu ne neurochirurgijos rezidento. Klausiu jūsų, daktare
Dimateo. Jūs diagnozavote subduralinę hematomą. Ji buvo pašalinta.
Tai kodėl pacientės vyzdžiai vis dar pusiau išsiplėtę ir šešios valandos po
operacijos nereaguoja?
Abė dvejojo. Generolas ją stebėjo. Taip pat ir visi kiti. Žeminančią
tylą tik dar labiau akcentavo plaučių ventiliacijos aparato ūžesys.
Daktaras Vetigas valdingai apžvelgė rezidentų pusratį.
— Ar čia yra kas nors, kuris galėtų padėti daktarei Dimateo atsa­
kyti į klausimą?
Abės stuburas pastiro.
— Aš pati galiu atsakyti į klausimą, — pareiškė ji.
Pakėlęs antakius daktaras Vetigas pasisuko į ją.
— Na?
— Vyzdžių pokyčiai... galūnių ekstenzijos reiškiniai... tai aukšto
viduriniųjų smegenų pažeidimo simptomai. Naktį maniau, kad jie nuo
subduralinės hematomos, spaudžiančios žemyn į viduriniąsias smegenis.
Bet kadangi pacientės būklė nepagerėjo, aš... aš spėju, kad tai rodo mane
suklydus.
— Spėjate?
Ji atsiduso.
— Aš suklydau.

23
 —Tad kokia dabar jūsų diagnozė?
— Viduriniųjų smegenų hemoragija. Galėtų būti įvykusi dėl plė­
šiamųjų jėgų poveikio. Arba tai liekamasis pažeidimas nuo subduralinės
hematomos. Skenuojant kompiuterine tomografija pokyčiai dar galėjo
būti neišryškėję.
Minutėlę daktaras Vetigas žvelgė į ją, paskui neįskaitomu veidu pa­
sisuko į kitus rezidentus.
— Viduriniųjų smegenų hemoragija — pagrįsta prielaida. Pagal
kombinuotą Glazgo komų skalę esant trims, — jis žvilgtelėjo į Abę, —
su puse, — pasitaisė, — prognozė nekokia. Pacientė savaimingai ne­
kvėpuoja, nėra savaimingų judesių ir atrodo praradusi visus smegenų
kamieno refleksus. Šiuo metu neturiu ką daugiau pasiūlyti kaip tik gy­
vybės palaikymą. Ir pagalvoti apie organų paėmimą persodinimui. —
Trumpai linktelėjęs Abei, jis perėjo prie kitos lovos.
Vienas rezidentas spustelėjo Abei žastą.
— Ei, Dimateo, — šnibžtelėjo. — Šauniai pasirodei.
Abė pavargusi linktelėjo.
— Dėkui.

Apie chirurgijos vyresniąją rezidentę daktarę Vivianą Čao tarp kitų Bei-
saido klinikos rezidentų sklido legendos. Kaip pasakojama, dvi dienos po
to, kai pradėjo savo patį pirmą internatūros ciklą, jos kolega internas su-
psichavo ir jį, nevaldomai kūkčiojantį, teko išgabenti ratukais į psichiatri­
jos skyrių. Vivianai teko užpildyti spragą. Ištisas dvidešimt devynias die­
nas ji buvo vienut vienintelė ortopedijos rezidente, budinti kiaurą parą. Ji
perkėlė savo daiktus į budinčiojo gydytojo kabinetą, kur buvo kušetė, ir
nuo nepertraukiamo ligoninės kavinukės maisto dietos kaipmat neteko
penkių svarų svorio. Ištisas dvidešimt devynias dienas ji neišžengė pro
paradines ligoninės duris. Trisdešimtą dieną, pasibaigus ciklui, ji nuėjo
prie savo automobilio ir sužinojo, kad šis prieš savaitę buvo nutemptas.
Mat aikštelės prižiūrėtojas pamanė, kad automobilis pamestas.
 Ketvirtą kito jos ciklo dieną Kraujagyslių chirurgijos skyriuje Vi-
vianos kolega internas buvo partrenktas miesto autobuso ir hospitali­
zuotas dėl dubens lūžio. Vėlgi kas nors turėjo užpildyti spragą.
Viviana Čao iškart vėl įsikėlė į ligoninės budinčiojo gydytojo ka­
binetą.
Kitų rezidentų akimis, Viviana tokiu būdu gerbtinai suvyriškėjo ir
pasiekė iškilų statusą, kuris vėliau buvo pripažintas per metinius premi­
jų įteikimo pietus, kai ją apdovanojo plieniniais pautais dėžutėje.
Kai Abė pirmą kartą išgirdo pasakojimus apie Vivianą Čao, jai iš
pradžių buvo sunku suderinti tą plieninių pautų reputaciją su tuo, ką
matė: lakoniškos kalbėsenos kinę, tokią smulkutę, kad operuodama
gaudavo stovėti ant suolelio. Nors per vizitacijas Viviana retai kada pa­
sisakydavo, ją visada matydavai šaltu, beaistriu veidu drąsiai stovinčią
pačiame grupės priekyje.
Ir būtent su tokia sau įprasta atsainia laikysena tądien Chirurgi­
jos intensyviosios terapijos skyriuje Viviana priėjo prie Abės. Tuo laiku
Abė judėjo jau visiškai išsisėmusi, buvo sunku žengti kiekvieną žingsnį,
kiekvienam sprendimui priimti reikėjo didžiulių valios pastangų. Ji net
nepastebėjo šalia atsistojusios Vivianos, kol ta moteriškutė neprašneko:
— Girdėjau, priėmei AB teigiamos kraujo grupės galvos traumą.
Abė pakėlė akis nuo kortelės, kurioje žymėjosi pacientės būklės
pažangą.
—Taip. Praėjusią naktį.
— Ar pacientė tebegyva?
Abė žvilgtelėjo užuolaidomis atitvertos 11-os lovos pusėn.
— Nelygu, ką tu supranti „gyva“.
— Širdis ir plaučiai geros būklės?
— Funkcionuoja.
— Kiek metų?
—Jai trisdešimt ketveri. O ką?
— Aš seku terapinį pacientą, priimtą mokymosi tikslais. Pasku­
tinės stadijos lėtinis širdies nepakankamumas. Kraujo grupė — AB

2-5
teigiama. Jis laukia naujos širdies. — Viviana nuėjo prie ligos istorijų
lentynos. — Kuri lova?
— Vienuolikta.
Viviana ištraukė ligos istoriją ir atvertė metalinį viršelį. Kol sklaidė
puslapius, jos veidas liko bejausmis.
—Ji jau nebe mano pacientė, — pasakė Abė. — Perdaviau neuro-
chirurgams. Šie drenavo subduralinę hematomą.
Viviana tik toliau skaitė ligos istoriją.
—Ji tik dešimt valandų po operacijos, — paaiškino Abė. —Atro­
do šiek tiek per anksti kalbėti apie organų paėmimą.
— Kaip matau, kol kas jokių neurologinių poslinkių.
— Ne. Bet yra tikimybė...
— Kai pagal Glazgo skalę — trys? Aš taip nemanau. — Viviana
įstūmė ligos istoriją atgal į lentyną ir nuėjo prie 11-os lovos.
Abė nusekė paskui ją.
Sustojusi bokso duryse ji stebėjo Vivianą greitai atliekant objekty­
vią apžiūrą. Šitaip Viviana elgdavosi ir operacinėje, tuščiai neeikvodavo
laiko ar pastangų. Pirmus savo metus — internatūros metus — ji dažnai
stebėdavo Vivianą operuojant ir žavėjosi tomis mažomis mikliomis ran­
komis, su pagarbia nuostaba sekė tuos gležnus pirštus tobulai rezgant
mazgus. Lygindama save su ja, Abė jautėsi negrabi. Ji valandų valandas
praktikuodavosi ir sunaudojo daugybę jardų siūlų, mokydamasi rišti
chirurginius mazgus ant savo rašomojo stalo stalčių rankenėlių. Nors
ir pakankamai gerai įvaldė techniką, žinojo, kad niekada neturės tokių
stebuklingų kaip Vivianos rankų.
Dabar, bestebint Vivianą, apžiūrinėjančią Kareną Terijo, Abei tų
rankų dalykiškumas atrodė itin šiurpus.
—Jokios reakcijos į skausminius dirgiklius, — pastebėjo Viviana.
— Dar tam anksti.
— Galbūt taip. Galbūt ne.
Viviana išsitraukė iš kišenės plaktukėlį refleksams patikrinti ir sus­
kato tuksenti sausgysles.

26
 — Tai bent pasisekė.
— Nesuprantu, kaip gali šitaip kalbėti.
— Mano ligonis Bendrajame intensyviosios terapijos skyriuje AB
teigiamas. Jis jau metai laukia širdies. Tai geriausias atitikmuo, koks jam
pasitaikė.
Abė pažvelgė į Kareną Terijo ir vėl prisiminė mėlyną su balta pa­
laidinę. Kažin, ką moteris mąstė, kai paskutinį kartą sagstėsi tą palai­
dinę? Galbūt apie kasdieniškus reikalus. Tikrai ne apie mirtį. Ne apie
ligoninės lovą ar intraveninės lašelinės vamzdelius, arba aparatą, dabar
pumpuojantį jai į plaučius orą.
— Norėčiau atlikti kryžminį limfocitų atitikimo testą. Tam, kad
galėčiau įsitikinti dėl jų suderinamumo, — tęsė Viviana. — Ir taip pat
galėtume pradėti HLA* testavimą dėl kitų organų. Elektroencefalogra­
ma jau atlikta, tiesa?
— Ji ne mano žinioje, — atsakė Abė. — Ir, šiaip ar taip, manau,
kad šitai per anksti. Dar niekas apie tai net nepasikalbėjo su jos vyru.
— Kam nors teks.
— Ji turi du vaikučius. Jiems visiems prireiks laiko, kol tai įsisą­
monins.
— Organams paimti nėra daug laiko.
— Žinau. Žinau, tai turi būti padaryta. Bet, kaip sakiau, dar tik
dešimt valandų, kai ji po operacijos.
Viviana nuėjo prie kriauklės ir nusiplovė rankas.
— Juk tu nesitiki stebuklo, a?
Bokso tarpduryje pasirodė Chirurgijos intensyviosios terapijos
skyriaus seselė.
— Ten jos vyras su vaikais. Laukia ją aplankyti. Ar dar ilgai už­
truksite?
— Aš baigiau, — atsakė Viviana, numetė suglamžytą popierinį
rankšluostį į skardinę šiukšlių dėžę ir išėjo.
— Galiu juos atsiųsti? — Abės paklausė seselė.
* Žmogaus leukocitų (baltųjų kraujo kūnelių) antigenas.

27
 Abė pažvelgė į KarenąTerijo. Tą akimirką skaudžiai aiškiai ji pama­
tė, ką vaikas išvys žvelgdamas į tą lovą.
— Palaukit, — pasakė ji. — Dar ne.
Nuėjusi prie lovos, ji greitai išlygino antklodes. Sumirkiusi kriauk­
lėje popierinį rankšluostį, nušluostė nuo moters skruosto sudžiūvusių
gleivių dėmeles. Maišą su šlapimu perkėlė už lovos, kur ne taip matytų­
si. Paskui, žingtelėjusi atgal, užmetė paskutinį žvilgsnį į Kareną Terijo.
Ir suprato, kad nieko negali padaryti, niekas nieko negali padaryti, kas
sumažintų netrukus ištiksiantį tuos vaikus skausmą.
Ji atsiduso ir linktelėjo seselei.
— Dabar jie gali ateiti.

Tos popietės pusę penkių Abė vos pajėgė susitelkti į tai, ką rašo, vos
pajėgė fokusuoti akis. Budėjo jau trisdešimt tris su puse valandos. Ką tik
baigė popietinę vizitaciją. Pagaliau atėjo metas namo.
Bet kai užvertė paskutinę ligos istoriją, vėl jos žvilgsnį pritraukė 11-a
lova. Ji įėjo į boksą. Pastovėjo lovos kojūgalyje, apkvaitusi žvelgdama į
Kareną Terijo. Mėgino sugalvoti dar ką nors, ką būtų galima padaryti.
Neišgirdo už savęs besiartinančių žingsnių.
Tik kai balsas ištarė: „Sveika, nuostabioji“, Abė atsisuko ir išvydo
jai šypsantį rudaplaukį mėlynakį daktarą Marką Hodelą. Šypsena buvo
skirta tik Abei, šypsena, kurios ji geliamai šiandien ilgėjosi. Daugelį die­
nų Abei ir Markui pavykdavo greitomis drauge pasistiprinti priešpiečiais
arba mažų mažiausia bent mostelėti vienas kitam ranka prasilenkiant.
Tačiau šiandien juodu visiškai nesimatė ir jį išvydusi, tylomis apsidžiau­
gė. Jis pasilenkė jos pabučiuoti. Paskui, žingtelėjęs atgal, nužvelgė jos
nešukuotus plaukus ir susiglamžiusią chirurginę aprangą.
— Tikriausiai buvo sunki naktelė, — užjaučiamai sumurmėjo
jis. — Ar daug numigai?
— Nežinau. Gal pusvalandį.
— Girdėjau gandų, kad šįryt prie generolo pataikei į dešimtuką.

28
 Ji gūžtelėjo pečiais.
— Tik tarkime, kad neiššluostė manimi grindų.
— Tai galima priskirti pergalei.
Abė nusišypsojo. Paskui jos žvilgsnis vėl nukrypo į 11-ą lovą ir
šypsena išblėso. Karenos Terijo tarp visos tos įrangos beveik nesimatė.
Plaučių ventiliacijos aparatas, infuzijos siurbliai. Siurbimo vamzdeliai ir
EKG, kraujospūdžio ir intrakranialinio slėgio monitoriai. Aparačiukai
kiekvienai organizmo funkcijai matuoti. Siame naujame technologijos
amžiuje kam vargintis čiuopiant pulsą, perkutuojant krūtinę? Kokia
nauda iš daktarų, kai visą darbą už juos gali atlikti aparatai?
— Praėjusią naktį aš ją priėmiau, — paaiškino Abė. —Trisdešimt
ketverių metų. Vyras ir du vaikučiai. Mergytės dvynės. Jie visi buvo čia.
Ką tik juos išlydėjau. Ir, Markai, keista, kaip jie nenorėjo jos liesti. Sto­
vėjo ir žiūrėjo. Tik žiūrėjo į ją. Bet nenorėjo jos paliesti. Aš vis mąsčiau:
Privalotepaliesti. Privalotepaliesti dabar, nes tai gali būti išvispaskutinė
jūsų galimybė. Bet jie nenorėjo. Ir, manau, kada nors gailėsis... — Ji
palingavo galvą, greitai persibraukė plaštaka akis. — Girdėjau, anas ti­
pas vairavo prieš eismą girtas. Ir žinai, Markai, kas mane siutina? Tikrai
siutina. Jis liks gyvas. Šiuo metu sėdi viršuje, ortopedijos skyriuje, ir
inkščia dėl kelių lūžusių sukruštų kaulų. —Abė giliai įkvėpė oro ir sulig
sekusiu atodūsiu visas jos pyktis tartum išgaravo. — Jėzau, aš turiu gel­
bėti gyvybes. O čia štai gailiuosi, kad tas tipas neliko ištepliotas po visą
greitkelį. —Ji nusisuko nuo lovos. —Turbūt metas namo.
Markas perbraukė ranka jai nugarą — gestu, reiškiančiu tiek pa­
guodą, tiek nuosavybę.
— Nagi, — tarė, — aš tave palydėsiu.
Juodu paliko Chirurgijos intensyviosios terapijos skyrių ir įžengė į
liftą. Durims užslinkus, ji pasijuto susvirduliuojanti ir suglembanti jam
prie krūtinės. Iškart jisai suėmė ją į šiltą ir pažįstamą savo rankų glėbį.
Būtent čia ji jautėsi saugi, visada jausdavosi saugi.
Dar tik prieš metus Markas Hodelas atrodė esąs toli nuo guodė­
jo vaidmens. Abė tuomet buvo interne, Markas — krūtinės ląstos chi­

*9
rurgijos ordinatorius — ne tik šiaip koks nors gydytojas ordinatorius,
bet svarbiausias Beisaido klinikos širdies persodinimų grupės chirurgas.
Juodu susipažino operacinėje, darbuodamiesi prie vieno trauminio atve­
jo. Pacientas, dešimtmetis berniukas, greitosios pagalbos mašina buvo
skubiai atgabentas su styrančia iš krūtinės strėle — brolių kivirčo ir kar­
tu netinkamai parinktų gimtadienio dovanų pasekmė. Markas jau buvo
nusiplovęs rankas ir apsivilkęs chalatu, kai į operacinę atėjo Abė. Tai
buvo pirma jos, kaip internes, savaitė, ir Abė nervinosi, įsibaiminusi nuo
minties, kad prie operacijos teks asistuoti įžymiajam daktarui Hodelui.
Ji žengtelėjo prie operacinio stalo ir nedrąsiai pažvelgė į stovintį priešais
ją iš kitos pusės vyriškį. Virš kaukės ji pirmiausia pamatė plačią protingą
kaktą ir gražias mėlynas akis. Labai atviras. Labai smalsias.
Juodu drauge operavo. Vaikas liko gyvas.
Po mėnesio Markas paprašė Abės susitikti. Dukart ji atsisakė. Ne
todėl, kad nenorėjo su juo kur nors išeiti, bet tik nemanė, jog jai derėtų
su juo kur nors rodytis.
Praėjo dar mėnuo. Jis vėl jos paprašė. Šįsyk pagunda nugalėjo. Abė
priėmė kvietimą.
Prieš penkis su puse mėnesio Abė įsikėlė pas Marką į namus Kem-
bridže. Iš pradžių nebuvo lengva — teko mokytis gyventi su keturias­
dešimt vienerių metų viengungiu, anksčiau niekada nesidalijusiu savo
gyvenimu — ir namais — su moterimi. Bet dabar, jusdama ją prilaikan­
tį Marką, neįsivaizdavo, kad galėtų kartu gyventi su kuo nors kitu, nei
mylėti ką nors kitą.
—Vargšele, —sumurmėjo jis, šiltai kvėpuodamas jai į plaukus. —
Žiauru, ar ne?
— Nesu tam tinkama. Kokį velnią įsivaizduoju čia daranti?
— Darai tai, apie ką visada svajojai. Juk taip man sakei.
— Aš nebeprisimenu, apie ką svajojau. Esu tai bepamirštanti.
— Manau, tai kažkaip susiję su žmonių gyvybių gelbėjimu?
—Taip. O štai aš čia trokštu, kad tas girtuoklis iš to kito automo­
bilio numinu. — Iš pasidygėjimo savimi ji palingavo galva.

30
 — Abe, dabar išgyveni sunkiausią laiką. Dirbti traumatologijoje
tau teliko dvi dienos. Turi jas ištverti.
— Na ir kas. Tuomet pradedu krūtinės ląstos...
— Palyginti su tuo — pyragėlis. Traumatologija visada pribaigda­
vo. Iškęsk ją kaip ir visi kiti.
Ji giliau įsikniaubė į jo glėbį.
—Jeigu persimesčiau į psichiatriją, ar visai manęs nebegerbtum?
— Visai nebegerbčiau? Dėl to jokios abejonės.
— Tu toks šmikis.
Juokdamasis jis pabučiavo ją į viršugalvį.
— Daug žmonių šitaip mano, bet tik tau vienai leidžiama tai sa­
kyti.
Juodu išlipo pirmame aukšte ir išėjo iš ligoninės. Jau buvo ruduo,
bet Bostonas šeštą dieną alpėjo nuo rugsėjo gale užplūdusios karščio
bangos. Jiedviem kertant automobilių aikštelę, Abė jautė senkant pa­
skutines jėgų atsargas. Kol pasiekė savo automobilį, jau vos vilko asfaltu
kojas. „Štai kaip mus tai veikia, — pagalvojo. — Einame per ugnį, kad
tik taptume chirurgais. Ilgos darbo dienos, sunkiančios protinę ir dvasi­
nę energiją, stumiamos į priekį valandos, o visokie gyvenimo mažmožiai
slysta nuo mūsų.“ Suvokė, kad per tai vyksta atsijojimas, negailestingas,
bet būtinas. Markas ištvėrė; ištvers ir ji.
Jis dar kartą ją apkabino, vėl pabučiavo.
— Tu tikrai saugiai parvažiuosi namo? — paklausė jis.
— Aš ką tik perjungiau automobilį į automatinio piloto režimą.
— Parsirasiu namo už valandos. Ar nupirkti picos?
Nusižiovavus ji įsmuko prie vairo.
— Man — ne.
— Negi nenori vakarienės?
Ji užvedė variklį.
— Šiąnakt noriu tik išsimiegoti, — atsiduso.
"VTaktį ją tai pasiekė kaip švelniausias kuždesys ar per veidą braukian­
tys sparnai iš pasakos. Aš mirštu. Tas suvokimas Ninos Vos neišgąs­
dino. Savaičių savaites, trims budinčiosioms privačioms seselėms kei­
čiantis pamainomis, daktarui Morisiui kasdien apsilankant ir skiriant
vis didesnes furozemido dozes, ji išsaugojo ramybę. Ir kodėl neturėtų
būti rami? Jos gyvenime būta daug gera. Pažino meilę, džiaugsmą ir
nuostabą. Per savo keturiasdešimt šešerius metus ji buvo mačiusi saulė­
tekį virš Karnako šventyklų, prieblandoje klajojusi po Delfų griuvėsius
ir kopusi Nepalo prieškalnėmis. Ir pažinusi dvasios ramybę, kuri ateina,
kai susitaikai su savo vieta Dievo pasaulyje. Ji dabar apgailestavo tik dėl
dviejų dalykų savo gyvenime. Pirmas — kad niekada nebuvo laikiusi ant
rankų savo vaiko.
Antras — kad Viktoras liks vienas.
Visą naktį vyras budėjo prie jos lovos, laikė už rankos per ilgas sun­
kaus kvėpavimo ir kosulio valandas, keičiant deguonies balionus ir vis
apsilankant daktarui Morisiui. Net per miegą jautė savo vyrą čia esant.
Kažkuriuo metu prieš pat aušrą, per savo sapnų ūką girdėjo jį sakant:
Jukji tokiajauna. Tokia tokiajauna, nejaugi negalima dar ką nors — kad
ir ką —padaryti?
Ką nors! Kad ir ką! Toks yra Viktoras. Jis netiki neišvengiamumu.
Bet Nina tikėjo.
Atsimerkusi ji pamatė, kad naktis pagaliau praėjo ir kad pro jos
miegamojo langą spindi saulė. Už šio lango — platus jos numylėtojo

32
Rod Ailando sąsiaurio vaizdas. Prieš susergant, prieš tai, kai kardio­
miopatija išsekino jos jėgas, saulėtekis paprastai užtikdavo Niną jau
atsikėlusią ir apsirengusią. Ji išeidavo į jų miegamojo balkoną ir ste­
bėdavo tekančią saulę. Net rytais, kai sąsiaurį užtraukdavo rūkas, kai
vanduo atrodydavo šiek tiek daugiau nei sidabriškas virpesys migloje,
ji stovėdavo ir jausdavo svyrant žemę, jos link liejantis dieną. Kaip ir
šiandien.
Tiek daugaušrų man teko matyti. Dėkui TauyViešpatie, uz kiekvieną
išjų.
— Labas rytas, brangioji, — sušnabždėjo Viktoras.
Nina sutelkė žvilgsnį į jai šypsantį savo vyro veidą. Kai kurie, pa­
žiūrėję į Viktorą Vosą, matydavo jame valdingumą. Kai kurie — genia­
lumą ir nuožmumą. Bet šįryt žvelgdama į savo vyrą Nina matė tik meilę.
Ir nuovargį.
Ji siekė jo rankos. Jis paėmė jos plaštaką ir prispaudė sau prie lūpų.
— Tau reikia pamiegoti, Viktorai, — pasakė ji.
— Aš nepavargęs.
— Betgi aš matau, kad taip.
— Ne, nepavargęs.
Jis vėl pabučiavo jos plaštaką. Jo lūpos prie žvarbios jos odos buvo
šiltos. Mirksnį juodu žvelgė vienas į kitą. Tyliai šnypštė pro įstatytus į jos
šnerves vamzdelius deguonis. Pro atdarus langus atsklido besiritančių
per akmenis vandenyno bangų šliuksėjimas.
— Prisimeni tą laiką... — jos balsas prigeso, kai padarė pauzę at­
sikvėpti.
— Kurį laiką? — švelniai paragino jis.
— Tą dieną, kai aš... susilaužiau koją... — ji nusišypsojo.
Tai atsitiko tą savaitę, kai juodu susipažino. Gštade. Vėliau jai pa­
pasakojo, kad pirmiausia ją pastebėjo skriejančią ant slidžių stačiausia ir
pavojingiausia dvigubo ilgio nusileidimo trasa, sekė iš paskos žemyn nuo
kalno, paskui atgal keltuvu aukštyn. Prieš dvidešimt ketverius metus.
Nuo tada juodu buvę drauge kiekvieną savo gyvenimo dieną.

33
 — As žinojau, — sukuždėjo ji. —Toje ligoninėje, kai tu nesitrau­
kei nuo mano lovos. Žinojau.
— Ką žinojai, brangioji?
— Kad tu man vienintelis.
Ji atsimerkė ir vėl jam nusišypsojo. Tik tuomet pamatė riedančią
jo skuostu ašarą. Ak, betgi Viktoras neverkdavo! Niekada nematė jo
verkiančio, nesyk per dvidešimt penkerius jųdviejų bendro gyvenimo
metus. Visada laikė Viktorą iš jų abiejų stipresniu, narsesniu. Dabar,
žvelgdama į jo veidą, suprato, kaip labai klydo.
— Viktorai, — tarė, suspausdama jo ranką savojoje. — Nereikia
bijoti.
Greitai, kone piktai, jis persibraukė atgalia plaštaka veidą.
— Neleisiu, kad šitaip atsitiktų. Nenoriu tavęs prarasti.
—Tu niekada ir neprarasi.
— Ne. To negana! Noriu, kad būtum čia, šioje žemėje. Kartu su
manimi. Su manimi.
— Viktorai, jeigu yra vienas dalykas... vienas dalykas, kurį aš ži­
nau... — Ji nutilo giliai atsikvėpti, sužiopčiojo oro. — Tai tas, kad šis
laikas... kurį čia turime... labai maža... mūsų egzistencijos... dalelė.
Ji pajuto jį pastyrant iš nekantrumo, pajuto atsitraukiant. Jis atsi­
kėlė nuo kėdės ir nuėjo prie lango, kur sustojo, žvelgdamas į sąsiaurį.
Savo oda ji juto blėstant jo rankos šilumą. Juto grįžtant žvarbą.
— Aš tuo pasirūpinsiu, Nina, — tarė jis.
— Esama dalykų... šiame gyvenime... kurių nepakeisime.
— Aš jau ėmiausi žygių.
— Bet, Viktorai...
Jis apsisuko ir pažvelgė į ją. Lango rėminami jo pečiai aušros švie­
soje tartum išskydo.
— Viskuo bus pasirūpinta, brangioji. Dėl nieko nesijaudink.*

34
Buvo vienas iš tų šiltų ir puikių vakarų, saulė ką tik nusileidusi, taurėse
dzingsėjo ledo kubeliai, pro šalį plaukė išsikvepinusios damos su šil­
kais ir muslinu. Stovinčiai sienos juosiamame daktaro Bilo Arčerio sode
Abei atrodė, kad pats oras magiškas. Nuo pinučių pergolės lanku sviro
raganės ir rožės. Gėlių lysvės plačiais spalvų ruožais driekėsi per vejos
platybę. Sodas buvo Marilės Arčer pasididžiavimas ir džiaugsmas, galėjai
girdėti garsų moters kontraltą, griaudėjantį botaninius pavadinimus, kai
ji vedžiojosi daktarų žmonas nuo vienos gėlių lysvės prie kitos.
Su aukšta taure rankoje stovėdamas vidiniame kiemelyje Arčeris
nusijuokė.
— Marilė moka tą prakeiktą lotynų geriau už mane.
— Man ją dėstė trejus metus koledže, — pasakė Markas. — O
prisimenu tik tai, ką išmokau medicinos fakultete.
Jie — Bilas Arčeris, Markas, generolas ir pora chirurgijos reziden­
tų — būriavosi šalia sumūrytos iš plytų barbekiu ugniavietės. Siame
ratelyje Abė buvo tik viena moteris. Ji taip ir neapsiprato kompanijo­
je būti vienintele moteriškos lyties atstove. Mirksnį kitą galbūt tai pa­
miršdavo, bet paskui apsidairydavo po kambarį, kur būdavo susirinkę
chirurgai, ir patirdavo šmėstelint tą pažįstamą nepatogumo jausmą, kai
susivokdavo supama vien vyrų.
Žinoma, šįvakar Arčerio namuose surengtame pobūvyje dalyvavo
ir žmonos, bet jos judėjo tartum paraleliame pasaulyje, retai persikirs-
damos su tuoju, kuriame egzistavo jų vyrai. Stovėdama drauge su chi­
rurgais Abė kartkartėmis nugirsdavo iš tolo žmonų pokalbių nuotrupas.
Apie Damasko rožes, apie keliones į Paryžių, apie mėgstamus valgius.
Ji jausdavosi traukiama į abi puses, tartum stovėtų apžargom ant ribos,
skiriančios vyrus ir moteris, nepriklausydama nė katram pasauliui, ta­
čiau traukiama prie abiejų.
Tai Markas ją įtvirtino šiame vyrų ratelyje. Jis ir Bilas Arčeris, taip
pat krūtinės ląstos chirurgas, buvo artimi kolegos. Arčeris, širdies perso­
dinimų grupės vadovas, buvo vienas iš daktarų, prieš septynerius metus
užverbavusių Marką į Beisaido kliniką. Nieko stebėtina, kad tuodu vyrai

35
taip gerai sutarė. Abu buvo energingi, atletiški ir žiauriai konkurencin­
gos dvasios. Operacinėje juodu dirbo kartu kaip komanda, bet už kli­
nikos sienų draugiškas jų lenktyniavimas prasitęsdavo nuo Vermonto
šlaitų slidinėjimo trasų iki Masačūsetso įlankos vandenų. Abu vyrai laikė
savąsias J-35 burines jachtas prišvartuotas Marblhedo jachtklube ir kol
kas šiame sezone lenktynių tarp Arčerio Raudonosios akies ir Marko Su­
teik manprieglobstį buvo šeši penki pirmosios naudai. Šį savaitgalį Mar­
kas planavo rezultatą išlyginti. Jis jau užverbavo kaip įgulos narį Robą
Lesingą, kitą antrųjų metų rezidentą.
„Kodėl tie vyrai dėl tų jachtų taip galvas pametę?” — stebėjosi
Abė. Nesuprantama dalykinė vyrų kalba apie buriavimo techniką —
aukštųjų technologijų pašnekesys, kurstomas testosterono. Šiame rate
pagrindinis vaidmuo priklausė žilstančių plaukų vyrams. Arčeriui, su
vešlia, sidabriškų gijų pamarginta šukuosena. Kolinui Vetigui, jau ryš­
kiai žilam. Ir Markui, keturiasdešimt vienerių, kuriam smilkiniai ką tik
buvo pradėję sidabruotis.
Pokalbiui pakrypus į jachtos korpuso priežiūrą, kylio formas ir pa­
sibaisėtinas spinakerių kainas, Abės dėmesys nuklydo į šalį. Ir kaip tik
tuomet ji pastebėjo du pavėlavusius svečius — daktarą Aroną Levį su
žmona Heine. Aronas, transplantologų grupės kardiologas, buvo kanki­
namai drovus žmogus. Jis su savo taure jau pasitraukė į tolimiausią vejos
kamputį, kur stovėjo nulinkusiais pečiais ir tylus. Ileinė dairėsi aplink,
ieškodama aukos, su kuria galėtų užmegzti pokalbį.
Abei kaip tik pasitaikė proga pasprukti nuo kalbos apie jachtas. Ji
išsmuko nuo Marko ir nuėjo pas Levius.
— Ponia Levi? Taip malonu jus vėl pamatyti.
Ileinė atsakė atpažinimo šypsena.
—Jūs... Abė, ar ne?
— Taip, Abė Dimateo. Regis, mudvi susipažinome per rezidentų
iškylą.
— Ak taip, tiesa. Rezidentų tiek daug, man sunku visus teisingai
atpažinti. Bet jus tikrai prisimenu.

36
 Abė nusijuokė.
— Kai chirurgijos programoje tik trys moterys, mes tikrai išsiski­
riame.
—Tai kur kas geriau nei seniau, kai visai nebuvo moterų. Kuriame
jūs dabar cikle?
— Rytoj pradedu krūtinės ląstos chirurgiją.
— Vadinasi, dirbsite su Aronu.
— Jeigu tik man šyptelės laimė plautis rankas kokiai nors trans­
plantacijai.
— Turėtų. Pastaruoju metu grupė turi tiek daug darbo. Jiems net
persiunčiama iš Masačūsetso bendrojo profilio ligoninės, ir tai verčia
Aroną rausti iš pasitenkinimo. — Ileinė pasilenkė prie Abės. — Prieš
kažkiek metų nepriėmė jo stažuotis. O dabar siunčiajam pacientus.
—Vienintelis Masačūsetso bendraprofilinės pranašumas prieš Bei-
saidą — tai jų harvardinė aura, — pasakė Abė. — Pažįstate Vivianą
Čao, ar ne? Mūsų vyresniąją rezidentę?
— Be abejo.
—Ji baigė Harvardo medicinos fakultetą tarp dešimties geriausių­
jų. Bet kai atėjo metas apsispręsti dėl rezidentūros, pirmiausia pasirinko
Beisaidą.
Ileinė pasisuko į savo vyrą.
— Aronai, ar girdėjai?
Nenorom jis pakėlė akis nuo savo taurės.
— Ką girdėjau?
— Viviana Cao pasirinko Beisaidą, o ne Masačūsetso bendraprofi-
linę. Tikrai. Aronai, tu jau čia geriausias. Kodėl turėtum norėti išvykti?
— Išvykti? — Abė pažvelgė į Aroną, bet šis piktai žioravo akimis į
žmoną. Staigi abiejų tyla Abę labiausiai suglumino. Iš kitos vejos pusės
atskriejo juokas, pokalbių nuotrupų aidas, bet šioje sodo kertelėje nieko
nebuvo ištarta.
Aronas atsikrenkštė.
— Tai tik kažkas tokio, apie ką aš dar tik mąstau, — prašneko

37
jis. — Suprantate. Ištrūkti iš didmiesčio. Persikelti į mažą miestą. Visi
svajoja apie mažą miestą, bet niekas nenori iš tikrųjų ten persikelti.
— Ir aš nenoriu, — bloškė Ileinė.
— Aš užaugau mažame miestuke, — prisipažino Abė. — Belfaste,
Meino valstijoje. Ir laukiau nesulaukiau, kol iš jo išsigausiu.
— Įsivaizduoju, kad ir man taip bus, — pritarė Ileinė. — Visi
stengiasi užsikabinti už civilizacijos.
— Na, ten nebuvo taip blogai.
— Bet jūs juk neketinate sugrįžti? A?
Abė dvejojo.
— Mano tėvai mirę. O abi mano seserys išsikėlė iš valstijos. Tad
man nėra ko grįžti. Bet turiu daug priežasčių likti čia.
—Tai buvo tik fantazija, — išsigynė Aronas ir nugėrė didelį gurkš­
nį iš taurės. — Iš tikrųjų aš apie tai negalvojau.
Stojusioje keistoje tyloje Abė išgirdo pašaukiant save vardu. Pasisu­
kusi pamatė jai mojantį Marką.
— Atleiskite, — atsiprašė Abė ir nuėjo per veją pas jį.
— Arčeris rengia ekskursiją po savo slaptąją šventovę, — pasakė
Markas.
— Kas per slaptoji šventovė?
— Eime. Pamatysi.
Paėmęs už rankos, jis nusivedė ją per terasą į namą. Juodu užkopė
laiptais į antrą aukštą. Tik sykį anksčiau Abė yra buvusi Arčerio namo
viršuje. Ir tai tik apžiūrėti galerijoje sukabintų aliejinių drobių.
Sį vakarą ji pirmą kartą buvo pakviesta į kambarį koridoriaus gale.
Arčeris jau laukė viduje. Sustumtuose odiniuose krėsluose sėdėjo
daktarai Frenkas Zvikas ir Radžas Mohandas. Bet tuodu žmones Abė
vos pastebėjo, jos dėmesį užvaldė pats kambarys.
Ji stovėjo senovinių medicinos instrumentų muziejuje. Įstiklintose
demonstracinėse dėžėse buvo išstatyti apžiūrai įvairūs įdomūs ir kartu
bauginantys įrankiai. Skalpeliai ir dubenys nuleidžiamam kraujui su­
rinkti. Stiklainiai dėlėms laikyti. Akušerinės replės su žnyplėmis, kurios

38
galėtų sutraiškyti naujagimio galvą. Virš židinio kabojo aliejinė drobė:
Mirties ir Gydytojo grumtynės dėl jaunos moters gyvybės. Per stereo
grotuvą skambėjo „Brandenburgo koncertas“.
Arčeris primažino garsą, ir kambaryje staiga pasidarė labai tylu, tik
fone šnabždėjo muzika.
— Aronas neateina? — paklausė Arčeris.
—Jis žino. Turėtų jau būti pakeliui pas mus.
— Gerai. — Arčeris nusišypsojo Abei. — Ką manote apie mano
mažutę kolekciją?
Ji tyrinėjo demonstracinės dėžės turinį.
— Nuostabu. Kai kurių iš tų dalykų net negaliu jums įvardyti.
Arčeris parodė pirštu į keistą įrenginį su krumpliaračiais ir skrie-
muliais.
— Tas antai prietaisas įdomus. Jisai buvo skirtas generuoti silpnai
elektros srovei, pritaikomai įvairioms kūno vietoms. Sakyta, kad padeda
viskam, nuo moteriškų sutrikimų iki diabeto. Juokinga, ar ne? Ta nesą­
monė, kuria medicinos mokslas versdavo mus tikėti?
Abė sustojo priešais aliejinę drobę ir pažvelgė į pavaizduotą Mirtį
su juodu apsiaustu. „Daktaras — kaip herojus, Daktaras — kaip nuga­
lėtojas, — pagalvojo ji. — Ir, žinoma, gelbėjamasis objektas — moteris.
Graži moteris.“
Atsidarė durys.
— Štai jis, — apsidžiaugė Markas. — Mes jau manėme, gal tu
pamiršai, Aronai.
Aronas įėjo į kambarį, bet nieko nepasakė, tik sėsdamasis į krėslą
linktelėjo.
— Galiu jums dar įpilti, Abe? — paklausė Arčeris, pamodamas į
jos taurę.
— Man jau gana, — atsisakė Abė.
— Tik šlakelį brendžio? Juk vairuoja Markas, tiesa?
Abė nusišypsojo.
— Tikrai pakaks. Dėkui.

39
 Arčeris kilstelėjo Abės taurę, šiek tiek įpylė ir vėl jai padavė. Kam­
barys keistai nuščiuvo, lyg visi lauktų, kol baigsis šis formalumas. Tuo­
met Abei dingtelėjo, jog ji esanti vienintelė rezidente kambaryje. Bi­
las Arčeris tokius vakarėlius rengdavo kas kelis mėnesius ir jie būdavo
skiriami į krūtinės ląstos chirurgijos ir traumatologijos ciklus atėjusiai
naujai skyriaus personalo partijai pasveikinti. Šiuo metu dar šeši kiti chi­
rurgijos rezidentai vaikštinėjo sodo laiptais. Bet čia, privačiame Arčerio
prieglobstyje, buvo tik transplantologų grupė.
Ir Abė.
Ji atsisėdo šalia Marko ant sofos ir pamažėle gurkšnojo iš savo tau­
rės. Jau jautė išplintant po kūną brendžio karštį ir to ypatingo dėmesio
šilumą. Kaip interne, ji žiūrėdavo į tuos penkis vyrus su baugia pagarba
ir jausdavosi pamaloninta, jeigu jai būdavo leidžiama operacinėje asis­
tuoti Arčeriui ir Mohandui. Nors artimas ryšys su Marku padėjo jai
atsidurti jų socialiniame rate, Abė niekada nepamiršdavo, kas tokie tie
vyrai esą. Ir nepamiršdavo, kiek nuo jų priklauso jos profesinė karjera.
Arčeris atsisėdo priešais ją.
— Pastaruoju metu girdžiu apie jus daug gera, Abe. Iš generolo.
Šįvakar, prieš išvykdamas namo, jis išsakė jūsų adresu nuostabių kom­
plimentų.
— Tikrai, daktaras Vetigas? — Abė nepajėgė nuslopinti nuostabos
juokelio. — Atvirai kalbant, aš niekada nesu visai tikra, kokia jo nuo­
monė apie mano pasirodymą.
— Ką gi, toks jau yra generolas. Skleidžia aplink save pasaulyje šiek
tiek netikrumo.
Kiti vyrai nusijuokė. Abė irgi.
— Aš išties gerbiu Kolino nuomonę, — tęsė Arčeris. — Ir žinau,
kad jis laiko jus viena geriausių iš antrųjų programos metų rezidentų. Aš
dirbau su jumis, taigi žinau, kad jis teisus.
Abė neramiai pasimuistė ant sofos. Markas paėmė jos ranką ir
spustelėjo. Sis gestas neprasprūdo nuo Arčerio akių. Jis nusišypsojo.
— Aišku, Markas mano, kad jūs labai ypatinga. Ir iš dalies dėl to

40
mes pagalvojome, jog reikėtų šio pokalbio. Suprantu, tai gali pasirodyti
šiek tiek per ankstyva, bet mes toli planuojame, Abe. Manome, kad iš
anksto išžvalgyti teritoriją niekada nepakenks.
— Bijau, aš nevisiškai seku jūsų mintį.
Arčeris kilstelėjo brendžio grafiną ir nežymiai pasipildė taurę.
— Mūsiškę transplantologų grupę domina vien geriausia. Geriau­
sia charakteristika, geriausia veikla. Mes visada dairomės tarp rezidentų
kandidatų stažuotės stipendijai gauti. Ak, žinoma, mūsų motyvai sava­
naudiški. Ruošiame savo grupei žmones. —Jis kiek patylėjo. — Ir mes
pagalvojome, gal jus domintų transplantologinė chirurgija.
Abė išsigandusi žvilgtelėjo į Marką. Šis linktelėjo.
— Tai ne toks dalykas, dėl kurio turėtumėte apsispręsti kuriuo
nors metu netrukus, — nuramino Arčeris. — Bet mes norime, kad apie
tai pagalvotumėte. Turime dar kelerius metus, kad galėtume geriau vieni
kitus pažinti. Per tą laiką jūs galbūt nebenorėsite stipendijos. Galėtų
paaiškėti, kad transplantologinė chirurgija jūsų nė kiek nedomina.
— Betgi domina. — Užkaitusiu iš entuziazmo veidu ji palinko į
priekį. — Manau, aš tik... nustebinta. Ir pamaloninta. Programoje tiek
daug gerų rezidentų. Pavyzdžiui, Viviana Čao.
— Taip, Viviana gera.
— Manau, ateinančiais metais ji dairysis, kur įsidarbinti.
Į pokalbį įsijungė daktaras Mohandas:
— Ką ir kalbėt, daktarės Cao operavimo technika nuostabi. Galiu
išvardinti kelis rezidentus, pasižyminčius puikia operavimo technika.
Bet esate girdėjusi pasakymą? Galima išmokyti operuoti beždžionę. Visa
gudrybė ją išmokyti, kada reikia operuoti.
— Manau, Radžas mėgina pasakyti, kad mes ieškome geros klini­
kinės nuovokos, — papildė kolegą Arčeris. — Ir turinčio darbo koman­
doje jausmą. Mes matome jus kaip gerai dirbančią išvien su komanda.
Nekonfliktuojančią. Būtent tai mums labai svarbu, Abe, — komandinis
darbas. Kai prakaituoji operacinėje, daug kas gali pakrypti negerai. Nu­
krenta instrumentas. Išslysta iš rankos skalpelis. Pergabenant pametama

41
širdis. Mes privalome gebėti susitelkti, trūks plyš įveikti visus sunku­
mus. Ir mes įveikiame.
—Taip pat ir gelbstime vienas kitą, — pridūrė Frenkas Zvikas. —
Tiek operacinėje, tiek ir už jos sienų.
— Visiškai, — patvirtino Arčeris ir žvilgtelėjo į Aroną. — Juk su­
tinki?
Aronas atsikrenkštė.
—Taip, mes gelbstime vienas kitą. Tai vienas iš privalumų, jei įsi­
jungi į šią komandą.
— Vienas iš daugelio privalumų, — pridūrė daktaras Mohandas.
Mirksnį visi nutilo. Fone tyliai skambėjo „Brandenburgo koncer­
tas“. Arčeris vėl prašneko:
— Man patinka šita dalis, — ir jis didino garsą. Iš garsiakalbių lie­
josi smuikų melodija, ir Abė susizgribo vėl žvelgianti į Mirtį ir Gydytoją.
Grumtynės už paciento gyvybę, už jo sielą.
—Jūs užsiminėte ir... apie kitus privalumus, — tarė Abė.
— Pavyzdžiui, — pateikė Mohandas, — kai aš baigiau chirurgi­
jos rezidentūrą, turėjau daug neapmokėtų studentiškų paskolų. Taigi tai
įėjo į mano įdarbinimo paketą. Beisaidas padėjo man padengti paskolas.
— Ką gi, ir apie tai galime pasikalbėti, Abe, — vėl prašneko Ar­
čeris. — Kaip padaryti, kad jums tai būtų patrauklu. Šiais laikais jauni
chirurgai ateina iš rezidentūros trisdešimties su kažkiek metų. Daugelis
jų jau vedę, galbūt su vienu ar dviem vaikučiais. Ir yra skolingi — kiek?
Šimtą tūkstančių dolerių. Ir dar net neturi nuosavo namo! Jiems prireiks
dešimties metų, kol pavyks išlįsti iš skolų. Tuo metu jie jau bus keturias­
dešimties ir nerimaujantys dėl koledžo savo vaikams! — Jis palingavo
galvą. — Nesuprantu, kodėl šiais laikais kas nors eina į mediciną. Tikrai
ne tam, kad užsikaltų pinigų.
— Ką ir kalbėt, — sutiko Abė, — tai juodas vargas.
— O taip neturėtų būti. Štai kur Beisaidas gali padėti. Markas
mums minėjo, kad per visą mokymosi medicinos fakultete laiką gauda­
vote finansinę pagalbą.

4*
 — Stipendijų ir paskolų derinys. Daugiausia paskolos.
— Ak. Tai skamba skaudžiai.
Abė liūdnai linktelėjo.
— As tik pradedu jausti skausmą.
— Taip pat ir dėl paskolų koledže?
— Taip. Mano šeima turėjo finansinių problemų, — prisipažino
Abė.
— Klausantis jūsų atrodo, kad to gėdintumėtės.
— Mums veikiau... nepasisekė. Mano jaunesnysis brolis keliems
mėnesiams pateko į ligoninę, o mes buvome neapsidraudę. Kita vertus,
miestuke, kur aš užaugau, daugelis žmonių buvo neapsidraudę.
— O tai tik patvirtina, kaip sunkiai turėjote dirbti, kad įveiktu­
mėte nepalankias aplinkybes. Visi čia žino, ką tai reiškia. Radžas buvo
imigrantas, iki dešimties metų nekalbėjo angliškai. O aš, aš esu pirmasis
iš mūsų giminės, įstojęs į koledžą. Patikėkite manimi, šiame kambary­
je nėra Bostono brahmanų*. Nei turinčių turtingų tėtušių ar patogių
mažučių patikos fondų. Žinome, ką reiškia kovoti su nepalankiomis
aplinkybėmis, nes mums visiems teko. Būtent tokios varomosios jėgos
ieškome savo komandai.
Muzika nuvilnijo iki finalo. Nutilo paskutiniai pučiamųjų ir stygi­
nių akordai. Uždaręs streogrotuvą Arčeris pažvelgė į Abę.
— Šiaip ar taip, jums yra apie ką pagalvoti, — tęsė jis. — Aišku,
mes jums tvirtai nesiūlome. Tai veikiau lyg kalba dėl, ee... — Arčeris
nusišiepė Markui, — pirmojo pasimatymo.
— Suprantu, — pasakė Abė.
—Tik turėtumėte žinoti vieną dalyką. Jūs — pirmoji iš rezidentų,
kuriuos pakalbinome. Vienintelė, apie kurią iš tiesų svarstome. Išmin­
tingai pasielgtumėte, jeigu apie tai neužsimintumėte kitam čionykščiam
personalui. Nenorime sukelti pavydo.
— Be abejo, — sutiko Abė.

* Šitaip vadinamos elitui priklausančios pasiturinčios ir intelektualios pirmosios Bostono šei­

mos, save kildinančios iš protestantų, įkūrusių šį miestą.

43
 — Gerai. — Arčeris apsidairė po kambarį. — Manau, mes visi dėl
to sutariame. Tiesa, ponai?
Visi sulinksėjo galvomis.
—Taigi turime konsensusą, — padarė išvadą Arčeris ir nusišypso­
jęs vėl siekė brendžio grafino. — Štai ką aš vadinu tikra komanda.

— Na, ką tu manai? — paklausė Markas, kai juodu važiavo namo.

Abė atlošė galvą ir it klejodama sušuko:
— Aš kaip ant sparnų! Dieve, koks vakaras!
— Tu laiminga?
—Juokauji. Esu pasibaisėjusi.
— Pasibaisėjusi? Kuo?
— Kad susimausiu. Ir viską sugadinsiu.
Jis nusijuokė ir spustelėjo jai kelį.
— Ei, mes dirbome su visais kitais rezidentais, aišku? Ir žinome,
kad verbuojame geriausią.
— Ir kiek čia suveikė jūsų įtaka, daktare Hodelai?
— Ak, įkišau tik trigrašį. Taip jau atsitiko, kad kiti visiškai sutarė.
Ji sėdėjo atsilošusi ir šypsojosi. Įsivaizduodama. Iki šiol tik miglo­
tai nutuokė, kur po trejų su puse metų dirbs. Labiausiai tikėtina, vilks
jungą Sveikatos palaikymo organizacijoje*. Privati praktika buvo beišgy­
venanti paskutines savo dienas, Abė nematė joje ateities — bent jau ne
Bostone. O ji kaip tik troško pasilikti Bostone.
Ten, kur yra Markas.
—Aš taip to noriu, — prisipažino ji. —Tik bijau jus visus nuvilti.
— Niekaip. Grupė žino, ko nori. Mūsų visų nuomonės sutampa.
Ji trumpam nutilo.
— Net ir Aronas Levis? — paskui paklausė.

* Iš draudiminių lėšų išlaikoma korporacija, samdanti gydytojus ir profesionalų medicinos

personalą teikti gydymo ir profilaktines paslaugas savanoriškai į ją užsirašiusiems gyventojams ir jų
šeimų nariams.

44
 — Aronas? O kodėl jis neturėtų būti?
— Nežinau. Šįvakar kalbėjausi su jo žmona. Heine. Susidariau tokį
įspūdį, kad Aronas nesijaučia labai laimingas. Ar žinojai, kad jis mąsto
palikti darbą?
— Ką? — Markas nustebęs žvilgtelėjo į ją.
— Lyg ketina persikelti į mažą miestą.
— To niekada neatsitiks. Ileinė — bostonietė.
— Kalbame ne apie Ileinę. Aronas apie tai mąsto.
Kurį laiką Markas vairavo nepratardamas nė žodžio.
— Turbūt neteisingai supratai, — pagaliau pasakė jis.
Ji gūžtelėjo pečiais.
— Galbūt.

— Šviesą, prašau, — metė Abė.

Operacinės sesuo pakėlė ranką ir pataisė virš galvos lempą, nu­
kreipdama spindulį į paciento krūtinę. Operacinis laukas buvo nubrėž­
tas ant jo odos juodu žymekliu. Dvi mažutės x raidės buvo sujungtos
linija, einančia palei penkto šonkaulio viršutinį kraštą. Maža krūtinė,
maža moteris. Merė Alen, aštuoniasdešimt ketverių našlė, buvo priimta
į Beisaidą prieš savaitę, skundėsi svorio kritimu ir stipriais galvos skaus­
mais. Įprastinėje krūtinės ląstos rentgenogramoje išryškėjo bauginan­
tis radinys: daugybiniai mazgeliai abiejuose plaučiuose. Šešias dienas ji
buvo tiriama, skenuojama ir šviečiama rentgenu. Į trachėją įvestas bron-
choskopas, krūtinės ląsta punktuota adatomis, bet vis tiek diagnozė liko
neaiški.
Šiandien jie sužinosią atsakymą.
Daktaras Vetigas paėmė skalpelį ir stovėjo šį nukreipęs į pjūvio vie­
tą. Abė laukė, kol jis pradės pjauti. Bet to nepadarė, tik pažvelgė virš
kaukės į Abę tvirtomis, metalo mėlio akimis.
— Prie kiek atvirų plaučių biopsijų esate asistavusi, Dimateo?
— Regis, prie penkių.

45
 — Jūs susipažinusi su šios pacientės ligos istorija? Su jos krūtinės
rentgenogramomis?
—Taip, sere.
Vetigas ištiesė į ją skalpelį.
— Šioji — jūsų, daktare.
Abė nustebusi žvelgė į blizgantį jo delne skalpelį. Generolas ne­
dažnai atsisakydavo peilio — net dėl savo paskutiniųjų metų rezidentų.
Ji paėmė skalpelį, jusdama savo delne patogiai nusėdant nerūdi­
jančio plieno svorį. Tvirtomis rankomis padarė pjūvį, patempdama odą,
kai pjovė palei viršutinį šonkaulio kraštą. Pacientė buvo liesa, kone iš­
sekusi; poodinių riebalų nedaug ir šie netrukdė orientuotis. Dar vienu,
šiek tiek gilesniu pjūviu praskyrė tarpšonkaulinius raumenis.
Dabar jau atsidūrė pleuros ertmėje.
Ji įkišo pro pjūvį pirštą ir užčiuopė plaučio paviršių. Minkštą, kem­
pinės konsistencijos.
— Viskas gerai? — paklausė ji anesteziologo.
— Puiku.
— Gerai, skėčiam.
Šonkauliai praskėsti, praplatinant pjūvį. Ventiliavimo aparatas
įpumpavo dar vieną oro gūsį, ir iš pjūvio išsipūtė plaučio dalelė. Vis dar
išsipūtusią, Abė ją sugnybo spaustukais.
Ji vėl žvilgtelėjo į anestiozologą.
—Tvarka?
— Be problemų.
Abė sutelkė dėmesį į apnuogintą plaučio segmentą. Pakako tik
žvilgsnio vienam iš mazgelių aptikti. Ji perbraukė šį pirštu.
— Gana kietas, — konstatavo. — Negerai.
— Nieko nuostabaus, — atsakė Vetigas. — Iš rentgenogramų ji
ir atrodė kaip kandidatė chemoterapijai. Mes tik patvirtiname ląstelių
tipą.
— Galvos skausmai? Dėl metastazių į smegenis?
Vetigas linktelėjo.

46
 — Šis — labai piktybiškas. Prieš aštuonis mėnesius jos rentgeno­
grama buvo normali. O dabar moteris — vėžio veisykla.
— Jai aštuoniasdešimt ketveri, — priminė viena seselė. — Nors
ilgai pagyveno.
Tačiau kaip gyveno?— mąstė Abė, rezekuodama pleišto pavidalo
plaučio gabalėlį su mazgeliu. Tik vakar ji pirmą kartą pamačiusi Merę
Alen. Rado moterį palatoje sėdinčią labai tylią ir nejudančią. Žaliuzės
buvo užtrauktos, lova skendėjo prieblandoje. Tai per tuos galvos skaus­
mus. Nuo saulės man skauda akis. Tik miegant skausmas išnyksta. Tiek
daug įvairiausių skausmų...
PrasaUy daktareygalpaskirtumėte stipresnępiliulę miegui?
Abė baigė rezekciją ir susiuvo plaučio pjūvio kraštus. Vetigas nieko
nekomentavo, tik kaip visada šaltu žvilgsniu stebėjo jos darbą. Tyla reiš­
kė ganėtiną komplimentą; ji jau seniai buvo patyrusi, kad jeigu pavyksta
išvengti generolo kritikos — tai pergalė.
Pagaliau krūtinės ląsta uždaryta, įstatytas drenas. Abė nusimovė
kruvinas pirštines ir įmetė jas į metalinį konteinerį su užrašu NEŠVA­
RŪS.
— Dabar lieka sunkiausioji dalis, — atsiduso ji, seselėms ridenant
ant ratukų ligonę iš operacinės. — Pranešti jai blogą žinią.
—Ji žino, — pasakė Vetigas. —Jie visada žino.
Juodu nusekė paskui išgirgždančius ratukus į reabilitacijos dalį.
Ten, užuolaidomis atskirtuose boksuose, gulėjo keturi pooperaciniai,
įvairių sąmonės atsistatymo stadijų pacientai. Merė Alen, paguldyta į
paskutinį boksą, buvo tik bepradedanti krutėti. Ji pajudino koją. Sude­
javo. Pamėgino išlaisvinti diržu pritvirtintą ranką.
Stetoskopu Abė greitai pasiklausė pacientės plaučių, paskui pasakė:
— Suleiskite jai į veną penkis miligramus morfijaus.
Seselė į intraveninės lašelinės butelį sušvirkštė ampulę morfijaus
sulfato. Pakankamai, kad padėtų nuslopinti skausmą, bet netrukdytų
pamažu sugrįžti sąmonei. Merė liovėsi dejavusi. Brėžiama kardiomoni-
toriuje kreivė laikėsi pastovi ir taisyklinga.

47
 — Pooperaciniai nurodymai, daktare Vetigai? — paklausė seselė.
Mirksnis tylos. Abė žvilgtelėjo į Vetigą.
— Čia atsakinga daktarė Dimateo, — metė jis ir išėjo.
Seselės susižvalgė. Daktaras Vetigas visada patsai surašydavo poo­
peracinius paskyrimus. Dar vienas pasitikėjimo Abe ženklas.
Ji nusinešė ligos istoriją ant rašomojo stalo ir ėmėsi rašyti: Pervežti
į 5-ą rytinio korpuso aukštą, krūtinės ląstos chirurgijos skyrių. Diagnozė:
pooperacinisperiodaspo atvirosios biopsijos dėl daugybinių mazgeliųplau­
čiuose. Būklė: stabili. Ji tvirtai įrašė nurodymus dėl dietos, vaistų, fizinio
aktyvumo. Kai galiausiai priėjo eilutę kodu pažymėti gydomąsias prie­
mones, jeigu būklė pablogėtų, ji mašinaliai įrašė: Visos apimties.
Paskui žvilgtelėjo per rašomąjį stalą į gulinčią ant ratukų ir neju­
dančią Merę Alen. Pagalvojo, kaip jaustųsi pati, jeigu būtų aštuoniasde­
šimt ketverių metų, niokojama vėžio ir turėtų jau suskaičiuotas dienas,
visas kupinas skausmo. Ar ligonė pasirinktų švelnesnę, greitesnę mirtį?
Abė nežinojo.
— Daktare Dimateo? — Balsas per vidaus ryšio sistemą.
—Taip? — atsiliepė ji.
— Prieš dešimt minučių jums skambino iš rytinio korpuso ketvir­
to aukšto. Nori, kad užeitumėte.
— Iš neurochirurgijos? Ar pasakė, koks reikalas?
— Kažkas tokio dėl pacientės pavarde Terijo. Nori, kad pasikalbė­
tumėte su jos vyru.
— Karena Terijo jau nebe mano pacientė.
— Aš tik perduodu žinią, daktare.
— Gerai, dėkui.
Atsidususi Abė atsistojo ir nuėjo prie ratukų su Mere Alen paskuti­
nį kartą pasitikrinti kardiomonitoriuje gyvybinių požymių. Pulsas kiek
pagreitėjęs, be to, ligonė juda, vėl dejuoja. Vadinasi, tebeskauda.
Abė pažvelgė į seselę.
— Dar du miligramus morfijaus, — nurodė jai.

48
 *

EKG monitoriaus blyksniai žymėjo lėtą ir pastovų ritmą.

— Jos širdis tokia stipri, — sumurmėjo Džo Terijo. — Nesutinka
pasiduoti. Karena nenori pasiduoti.
Jisai sėdėjo prie žmonos lovos suėmęs jos rankas ir įbedęs akis į tą
žalią dantytą liniją osciloskopo ekrane. Atrodė suglumęs dėl tos visos apa­
ratūros palatoje. Vamzdeliai, monitoriai, atsiurbimo aparatas. Suglumęs
ir išsigandęs. Buvo sutelkęs visą dėmesį į EKG monitorių, tartum pajėgtų
kaip nors suvokti tos mįslingos dėžės paslaptis, tartum pajėgtų suvokti vis­
ką kitką. Tačiau vis dėlto pajėgė suprasti, kodėl ir kaip atsidūrė sėdįs prie
savo mylimos moters lovos, moters, kurios širdis nesutiko nustoti plakusi.
Trečia valanda dienos — šešiasdešimt dvi valandos nuo tada, kai
girtas vairuotojas trenkėsi į Karenos Terijo automobilį. Ji — trisdešimt
ketverių metų, ŽIV negatyvi, neserganti vėžiu nei kokia nors infekcija.
Be to, jos smegenys mirusios. Trumpai drūtai, ji — didžiulė sveiko do­
noro organų gyva parduotuvė. Širdis. Plaučiai. Inkstai. Kasa. Kepenys.
Kaulai. Ragenos. Oda. Per vieną siaubingą organų paėmimą būtų gali­
ma išgelbėti ar pakreipti į gera pustuzinį gyvybių.
Abė prisitraukė taburetę ir atsisėdo priešais pacientės vyrą. Fak­
tiškai buvo vienintelė iš daktarų, ilgiau kalbėjusi su Džo, tad seselės jai
ir paskambino, kad dabar su juo pasišnekėtų. Kad įtikintų jį pasirašyti
popierius ir leisti savo žmonai numini. Minutėlę sėdėjo kartu su juo
tylomis. Tarp jųdviejų tiesus gulėjo Karenos Terijo kūnas, jos krūtinė
kilsavo pagal iš anksto parinktą dvidešimties įkvėpimų ir iškvėpimų per
minutę ritmą.
— Jūs teisus, Džo, — prašneko Abė. — Jos širdis stipri. Galėtų
dar kurį laiką dirbti. Bet ne amžinai. Juk organizmas žino. Organizmas
supranta.
Džo pažvelgė virš lovos į ją. Jo akys buvo paraudusios nuo ašarų ir
nemigos.
— Supranta?

49
 — Kad smegenys mirusios. Kad nebėra priežasties širdžiai plakti.
— Kaipgi jis galėtų žinoti?
— Smegenys mums reikalingos ne tik tam, kad mąstytume ir jaus­
tume, bet taip pat ir tam, kad nurodytų likusiam mūsų organizmui tiks­
lą. Kai šio tikslo nebelieka, širdis, plaučiai pradeda silpti. — Abė metė
žvilgsnį į ventiliavimo aparatą. — Už ją kvėpuoja mašina.
— Žinau. — Džo pasitrynė delnais veidą. — Žinau. Žinau. Žinau.
Abė tylėjo. Džo dabar ant kėdės lingavo pirmyn ir atgal, susikišęs
rankas į plaukus, iš gerklės jam veržėsi tylūs dūsavimai ir inkštesiai —
daugiausia, ką sau gali leisti vyras, kad neraudotų. Kai vėl pakėlė galvą,
ant jos kuokštais styrojo nuo ašarų drėgni ir sulipę plaukai.
Jis vėl pažvelgė į monitorių — vienintelę vietą kambaryje, į kurią
jam tartum buvo saugu stebeilyti.
—Tas viskas atrodo per greitai.
— Ne. Yra tik tam tikras laiko tarpas, iki organai pradeda gesti.
Tuomet jie nebetinkami panaudoti. Ir niekas tuomet nesusilaukia pa­
galbos, Džo.
Virš savo žmonos kūno jis pažvelgė į Abę.
— Atsinešėte popierius?
—Turiu juos.
Jis vos žvilgtelėjo į blankus. Tik pasirašė apačioje ir sugrąžino do­
kumentus. Viena Intensyviosios terapijos skyriaus seselė ir Abė paliudijo
parašą. Blankų kopijos nueis į Karenos Terijo bylą, į Naujosios Anglijos
organų banko ir Beisaido klinikos transplantacijų koordinatorės archy­
vus. Tuomet organai bus paimti persodinimui.
Ilgai po Karenos Terijo laidotuvių įvairios jos dalelės toliau gy­
vens. Širdis, kurią ji jausdavo tvinksinčią krūtinėje, kai penkerių metų
amžiaus žaidė, kai dvidešimties ištekėjo, kai dvidešimt vienerių gimdė,
toliau plaks kokio nors nepažįstamojo krūtinėje. Tai tiek arti nemirtin­
gumo, kiek žmogui įmanoma pasiekti.
Bet kažin ar tokios mintys Džozefui Terijo, kuris tylomis budėjo
prie savo žmonos lovos, teikė daug paguodos.

50
 *

Abė rado Vivianą Čao nusivelkančią darbinę aprangą persirengiama­

jame šalia operacinės. Viviana ką tik buvo išėjusi po keturių valandų
budėjimo skubiojoje chirurgijoje, tačiau numestų ant suolelio šalia jos
operacinės drabužių neteršė nė viena prakaito dėmelė.
— Mes turime sutikimą paimti organus persodinimui, — pasakė
Abė.
— Popieriai pasirašyti? — paklausė Viviana.
— Taip.
— Gerai. Užsakysiu kryžminį limfocitų suderinamumo testą.
Viviana siekė naujo operacinės kostiumo viršutinės dalies. Šiuo
metu buvo tik su liemenėle ir apatinėmis kelnaitėmis, ir jos liesame,
plokščiame kūne ryškėjo kiekvienas šonkaulis. „Gerbtiną brandą, — pa­
galvojo Abė, — atspindi proto, o ne kūno būklė.“
— Kokie jos gyvybiniai rodikliai? — vėl paklausė Viviana.
— Stabilūs.
— Reikia palaikyti aukštesnį kraujospūdį. Dėl inkstų perfuzijos.
Ne kasdien pasitaiko daili pora AB teigiamų inkstų.
Viviana užsitraukė virvele surišamas kelnes ir susikišo į jas marški­
nius. Visi jos judesiai buvo tikslūs. Elegantiški.
— Ar plausiesi rankas organams paimti? — paklausė Abė.
— Jeigu mano pacientui atiteks širdis — taip. Paimti organus —
lengvoji dalis. Tampa įdomu, kai reikia vėl prijungti gyslas. — Viviana
užtrenkė spintelės duris ir nuspaudė pakabinamąją spynelę. —Turi mi­
nutėlę? Supažindinsiu tave su Džošu.
— Su Džošu?
— Su man priskirtu kuruoti ligoniu. Jis Bendrajame intensyviosios
terapijos skyriuje.
Jiedvi išėjo iš persirengiamojo ir koridoriumi patraukė lifto link.
Viviana trumpų savo kojų eigastį kompensavo greitais, kone pašėlusiais
žingsniais.

5i
 — Negali spręsti apie širdies transplantacijos sėkmę, jeigu nesi ma­
čiusi prieš ir po, — pasakė Viviana. — Tad aš parodysiu tau prieš. Gal­
būt tuomet tau viskas palengvės.
— Ką nori tuo pasakyti?
—Tavoji moteris turi širdį, bet ne smegenis. O manasis vaikinukas
turi smegenis ir faktiškai yra be širdies. — Lifto durys atsidarė. Viviana
įžengė į kabiną. — Kai tragediją palieki už savęs, viskas įgyja prasmę.
Liftu jiedvi važiavo tylėdamos.
Zinomūy įgyjaprasmę, — mąstė Abė. — Bet man neišeina išgalvos
dviejų mergaičių stovinčių prie savo motinos lovosy vaizdas. Bijančių jos
prisiliesti...
Pakeliui į Bendrąjį intensyviosios terapijos skyrių Viviana žengė
priekyje.
Džošua O’Dėjus miegojo 4-oje lovoje.
— Šiomis dienomis jis daug miega, — pakuždėjo seselė, mielo
veido blondinė, seginti prie krūtinės kortelę su savo vardu: HANA LAV,
LMS*.
— Nuo pakeistų vaistų? — paklausė Viviana.
— Manau, veikiau nuo depresijos. — Hana palingavo galvą ir at­
siduso. — Slaugau jį jau kažkiek savaičių. Nuo pat tada, kai paguldytas.
Jis toks nuostabus vaikis, ar žinote? Tikrai mielas. Šiek tiek pakvaišęs.
Bet pastaruoju metu vien tik miega. Arba spokso į savo trofėjus. — Ji
kryptelėjo galva į stalelį šalia lovos, kur su meile buvo išrikiuoti įvai­
rūs prizai ir pasižymėjimo kaspinai. Vienas prizas buvo net iš trečios
klasės — garbės apdovanojimas už mažųjų skautų pušinį derbį**. Abė
žinojo apie tą derbį. Kaip ir Džošua O’Dėjus, jos brolis kadaise buvo
mažasis skautas.
Abė priėjo prie lovos. Vaikinas atrodė gerokai jaunesnis, nei ji
tikėjosi. Pagal Hanos Lav prikabintą prie lovos lentelę su gimimo da-

Licencijuota medicinos sesuo.

Mažiesiems skautams rengiamos savarankiškai iš pušinių blokelių išdrožtų žaislinių auto­
mobilių modelių lenktynės nuožulnia trasa.

52
ta — septyniolikos metų. Būtum galėjęs jam laisvai duoti keturiolika.
Lovą supo plastikinių vamzdelių raizgalynė — intraveninės ir arteri­
nės lašelinės, Svano-Ganco kateteris. Pastarasis buvo skirtas kraujos­
pūdžiui dešiniame prieširdyje ir plaučių arterijoje sekti. Ekrane virš
ligonio galvos Abė matė kraujospūdį dešiniajame prieširdyje. Buvo
aukštas. Vaikino širdis nepajėgia pakankamai varyti kraujo ir šis tven­
kiasi jo veninėje sistemoje. Net ir be monitoriaus ji būtų padariusi
tokią išvadą, vien tik žvilgtelėjusi į jo kaklo venas. Buvo išpampusios.
— Tu žvelgi į Redingo vidurinės mokyklos žvaigždę prieš dvejus
metus, — pasakė Viviana. — Apie tą žaidimą aš neišmanau, tad neži­
nau, kaip vertinti jo smūgiavimo vidurkį. Bet jo tėtis, regis, tuo labai
didžiuojasi.
— O, tikrai didžiuojasi, — patvirtino Hana. —Anądien čia lankė­
si su kamuoliuku ir pirštine. Turėjau jį išvaryti, kai juodu pradėjo žaisti
gaudymą. — Hana nusijuokė. —Tėtis pamišęs kaip ir vaikis!
— Kiek laiko jisai serga? — pasidomėjo Abė.
—Jau metai nelanko mokyklos, — atsakė Viviana. —Virusas jam
smogė maždaug prieš dvejus metus. Koksaki virusas B. Per šešis mėne­
sius išsivystė lėtinis širdies nepakankamumas. Intensyviosios terapijos
skyriuje jis jau mėnesį, tiesiog laukia širdies. — Viviana padarė pauzę ir
nusišypsojo. —Tiesa, Džošua?
Vaikinuko akys buvo atmerktos. Žvelgė į jas tartum pro marlės
sluoksnius. Sumirksėjo kelis kartus, paskui nusišypsojo.
— Labas, daktare Čao.
— Matau išstatytus parodai kelis naujus kaspinus, — pastebėjo
Viviana.
— Ak, tie. — Džošua užvertė akis. — Nežinau, iš kur mama jų at­
kasa. Suprantate, ji saugo viską, net turi tokį plastikinį maišelį su mano
pieniniais dantimis. Man tai atrodo gana vulgaru.
— Džošai, atvedžiau susipažinti viešnią. Čia daktarė Dimateo, vie­
na iš mūsų chirurgijos rezidentų.
— Sveikas, Džošai, — ištarė Abė.

53
 Vaikinukui tartum prireikė mirksnio, kol visiškai perfokusavo
žvilgsnį. Jis nieko neatsakė.
— Ne prieš, jeigu daktarė Dimateo tave apžiūrės? — paklausė Vi-
viana.
— Kodėl?
— Kai gausi naują širdį, būsi kaip tas Kojotas Greitakojis iš televi­
zijos filmukų. Mes nepajėgsime pakankamai ilgai tavęs nulaikyti lovoje,
kad galėtume ištirti.
Džošas nusišypsojo.
—Jūs vis juokaujate.
Abė žengtelėjo dar arčiau prie lovos. Džošas jau užsikėlė marški­
nius ir apnuogino krūtinę. Si buvo balta ir beplaukė — ne paauglio, o
berniuko krūtinė. Uždėjusi virš širdies delną, Abė pajuto ją plazdant į
krūtinės ląstą it paukščiuko sparnus. Ėmė stetoskopu klausytis tvinks­
nių, vis jausdama vaikinuko žvilgsnį, įtarų ir nepatiklų. Jai jau buvo tekę
matyti taip žiūrinčių vaikų, per ilgai gulėjusių pediatrijos skyriuose, vai­
kų, jau patyrusių, kad kiekviena nauja pora rankų atneša naują skausmo
atmainą. Kai galiausiai ji atsitiesė ir įsimetė stetoskopą atgal į kišenę,
berniuko veide pamatė palengvėjimą.
— Viskas? — paklausė jis.
— Viskas. — Abė pasilygino chalatą. — Na, tai kokia tavo mėgs­
tamiausia komanda, Džošai?
— Kokia gi kita?
— Ak, „Red Socks“.
— Tėtis man įrašė visas jų rungtynes. Mudu, aš ir tėtis, drauge
eidavome į stadioną. Kai grįšiu namo, visas jas peržiūrėsiu. Visas ka­
setes. Trys dienos ištisai vien beisbolo... — Jis giliai įkvėpė deguonies
prisotinto oro ir pažvelgė į lubas, paskui tyliai ištarė: — Noriu namo,
daktare Čao.
— Žinau, — linktelėjo Viviana.
— Noriu vėl pamatyti savo kambarį. Ilgiuosi jo. — Jis gurktelėjo

54
seiles, bet nepajėgė susiturėti nesukūkčiojęs. — Noriu pamatyti savo
kambarį. Daugiau nieko. Tik noriu pamatyti savo kambarį.
Iškart prie jo pripuolė Hana. Apkabino vaikinuką ir glėbyje linga­
vo. Sugniaužęs kumščius, paslėpęs veidą jos plaukuose, jis iš paskutinių­
jų tramdėsi neverkti.
— Viskas gerai, — sumurmėjo Hana. — Vaikuti, tu nesivaržyk,
paverk. Aš čia, kartu su tavimi. Liksiu čia pat, Džošai, kiek tau manęs
reikės. Viskas gerai. — Virš vaikinuko peties Hana akimis susitiko su
Abe. Ašaros ant seselės veido buvo ne Džošo, bet jos.
Abė ir Viviana tylomis išėjo iš palatos.
Bendrojo intensyviosios terapijos skyriaus medicinos seserų poste
Abė stebėjo Vivianą dviem egzemplioriais pasirašant užsakymą atlikti
Džošo O’Dėjaus ir Karenos Terijo kraujo kryžminį limfocitų suderina­
mumo testą.
— Kada būtų galima jį operuoti? — paklausė Abė.
— Galėtume plautis rankas ir pasirengti pjūviui jau rytoj rytą. Kuo
greičiau, tuo geriau. Vien per vakar dieną vaikį ištiko trys skilvelinės
tachikardijos priepuoliai. Kai širdies ritmas toks nestabilus, jam nelieka
daug laiko. —Viviana pasisuko į Abę. — Aš tikrai norėčiau, kad vaiki­
nukas dar pamatytų „Red Socks“ rungtynes. O tu?
Vivianos veidas buvo ramus ir neįskaitomas, kaip visada. „Viduje
galėtų būti išskydus kaip tižė, — pagalvojo Abė, — bet Viviana niekada
neišsiduos.“
— Daktare Cao? — užkalbino skyriaus administratorė.
— Klausau?
— Aš ką tik paskambinau į Chirurgijos intensyviosios terapijos
skyrių dėl to kryžminio limfocitų suderinamumo testo. Man pasakė,
kad testas su Karenos Terijo krauju jau atliekamas.
— Puiku. Bent sykį mano internas šauniai pasirodė.
— Bet, daktare, kryžminis limfocitų suderinamumo testas atlieka­
mas ne su Džošo O’Dėjaus krauju.
Viviana staigiai pasisuko ir pažvelgė į administratorę.

55
 — Ką?
— Chirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje sako, kad testas
atliekamas dėl kito asmens. Dėl kažkokios privačios pacientės, pavarde
Nina Vos.
— Betgi Džošo būklė kritinė. Jis kandidatų transplantacijai sąraše
pirmas.
—Jie tepasakė, kad širdis atiteks tai kitai pacientei.
Viviana metėsi į kojas. Trimis sparčiais žingsniais atsidūrė prie tele­
fono, surinko numerį. Po mirksnio Abė išgirdo:
— Čia daktarė Čao. Noriu žinoti, kas užsakė atlikti tą kryžminį
limfocitų suderinamumo testą Karenai Terijo. — Viviana klausėsi. Pas­
kui padėjo ragelį.
— Sužinojai pavardę?
— Taip.
— Kas užsakė?
— Markas Hodelas.
 4
^^bė ir Markas turėjo rezervavę sau vietas „Kasablankoje“. Restorane
visai netoli nuo jų namų Kembridže. Nors buvo numatyta atšvęsti
šešių mėnesių jųdviejų bendro gyvenimo sukaktį, nuotaika prie staliuko
toli gražu buvo ne šventiška.
—Aš tik noriu žinoti, — pareiškė Abė, — kas, po velnių, toji Nina
Vos?
—Juk jau tau sakiau, — gynėsi Markas. — Aš nežinau.
— Vaikinuko būklė kritinė. Ji vertinama faktiškai dukart per die­
ną. Jis jau metai kaip recipientų sąraše. Pagaliau pasitaiko AB teigiama
širdis, ir tu apeini registracijos sistemą? Atiduodi širdį kažkokiai priva­
čiai pacientei, kuri tebegyvena namie?
— Mes neatiduodame, aišku? Tai nuspręsta kliniškai.
— Kieno nuspręsta?
—Arono Levio. Šiandien popiet jis paskambino. Pasakė, kad Nina
Vos rytoj guldoma į stacionarą. Paprašė manęs užsakyti donoro labora­
torinę suderinamumo patikrą.
— Tik tiek tau pasakė?
— Faktiškai. — Pasiėmęs vyno butelį, Markas vėl prisipylė taurę,
šiek tiek praliedamas burgundiškojo ant staltiesės. — Nagi, gal pakeis­
kime temą?
Ji stebėjo jį siurbčiojam vyną. Nežiūrėjo į ją, vengė susitikti akimis.
— Kas ta pacientė? — mygo ji. — Kiek jai metų?
— Nenoriu apie tai kalbėti.

57
 — Juk tu ją guldai į Chirurgijos skyrių. Tad turi žinoti, kokio ji
amžiaus.
— Keturiasdešimt šešerių.
— Ne iš mūsų valstijos?
— Iš Bostono.
— Girdėjau, ji atskrenda iš Rod Ailando. Man seselės taip pasakė.
— Vasarą ji su vyru gyvena Niuporte.
— Kas jos vyras?
— Kažkoks Viktoras Vosas. Tik tiek apie jį žinau, vien pavardę.
Ji kiek patylėjo.
— Kaip Vosas užsikalė pinigų?
— Ar aš ką nors sakiau apie pinigus?
— Vasarnamis Niuporte? Nagi, baik, Markai.
Jis vis vengė į ją pažiūrėti, vis neatitraukė akių nuo vyno taurės.
Anksčiau tiek daug kartų Abė žvelgdavo per stalą ir matydavo visus tuos
dalykus, kurie iš pradžių ją patraukė. Tiesus žvilgsnis. Keturiasdešimt
vienerių metų vyriškio juoko raukšlelės apie akis. Greitai blykstelinti
šypsena. Bet šįvakar jis į ją net nežiūrėjo.
— Neįsivaizdavau, kad taip lengva nupirkti širdį, — tarė ji.
— Pernelyg greitai šoki daryti išvadas.
— Dviem pacientams reikia širdies. Vienas — vargšas neapdraus­
tas vaikis, paskirtas mokymo tikslams. Kitas — moteris, turinti vasarna­
mį Niuporte. Taigi katras gauna prizą? Visai aišku.
Jis vėl įsipylė vyno — jau trečią taurę. Kaip žmogui, besididžiuo­
jančiam savo nuosaikia gyvensena, gerokai per daug.
— Klausyk, — prašneko jis. — Aš visą dieną plušau ligoninėje.
Mažiausiai man norisi kalbėti apie darbą. Taigi palikime tą temą.
Abu nutilo. Klausimas dėl Karenos Terijo širdies buvo nelyginant
antklodė, gesinanti bet kokio naujo pokalbio kibirkštis. Galbūt mesjau
išklojome viską, kągalima vienas kitampasakytu — pagalvojo ji. Galimas
daiktas, juodu priėję tą slogią artimų santykių fazę, kai abiejų gyvenimo

58
istorijos jau papasakotos ir atėjo laikas iškelti ką nors nauja. Mudu kartu
dar tik sesi mėnesiaiyirjau prasidėjo tylėjimai.
— Tas vaikinukas man primena Pitą, — pagaliau prabilo ji. —Jis
irgi buvo „Red Socks“ aistruolis.
— Kas toks?
— Mano brolis.
Markas nutylėjo. Sėdėjo pakumpęs, aiškiai jausdamasis nepatogiai.
Niekada jam nebūdavo smagu, kai kalba pakrypdavo į Pitą. Bet, kita
vertus, daktarams mirties tema nemaloni. „Kasdien mes tam žodžiui kli­
juojame kokią nors etiketę, — mąstė ji. — Sakome „išėjo“ ar „nepavyko
atgaivinti“, arba „galutinė baigtis“. Bet retai vartojame tą žodį mirė.“
— Dėl „Red Socks“ jis kraustėsi iš proto, — tęsė ji. —Turėjo kor­
teles su visų beisbolininkų atvaizdais. Taupė savo priešpiečių pinigus,
kad galėtų jas nusipirkti. O paskui išleisdavo dar krūvą mažiems plasti­
kiniams įdėklams, kur galėtų jas saugiai laikyti. Įdėklas kainavo penkis
centus, o ta kortelė iš kartono — vieną. Tokia štai tau dešimtmečio
berniuko logika.
Markas nugėrė gurkšnelį vyno. Sėdėjo įsisiautęs į savo nesmagumą,
užsidaręs nuo jos pastangų palaikyti pokalbį.
Šventiniai pietūs sužlugo. Juodu valgė vos apsikeisdami vienu kitu
žodžiu.
Sugrįžus namo, Markas pasitraukė už šūsnies savųjų chirurgijos
žurnalų. Šitaip jis visada reaguodavo į nesutarimus — pasitraukdavo.
Velniai rautų, oji būtų linkusi į gerą, sveiką kivirčą. Dimateo šeimoje
augo trys užsispyrusios dukros ir mažasis Pitas, tad tarp jų tikrai pakako
paauglystės konfliktų ir savitarpio konkurencijos, bet dėl meilės vieno
kitam niekada nekildavo abejonių. O taip, Abei būtų neprošal sveikas
ginčas.
O tylos ji negalėjo pakęsti.
Netekusi kantrybės ji nuėjo į virtuvę ir įniko šveisti kriauklę. „Da­
rausi kaip mano mama, — su pasidygėjimu mąstė ji. — Užpykstu ir
ką veikiu? Svarinu virtuvę.“ Ji nušluostė dujinės viryklės viršų, paskui

59
išardė degiklius ir taip pat šiuos nugrandė. Jau buvo išblizginusi visą pra­
keiktą virtuvę, kai išgirdo Marką galiausiai užlipant viršun į miegamąjį.
Ji nusekė pas jį.
Patamsy juodu gulėjo šalia vienas kito nesiliesdami. Jo tylėjimas
persidavė ir jai, ir Abė nežinojo, kaip nutraukti šią tylą, nepasirodant
nuskriaustąja, silpnąja puse. Bet ji nebepajėgė ilgiau to tverti.
— Nekenčiu, kai tu toks, — prašneko ji.
— Prašau, Abe, esu pavargęs.
— Ir aš tokia. Mes abu pavargę. Atrodo, lyg nuolatos būtume pa­
vargę. Bet aš negaliu šitaip užmigti. Ir tu negali.
— Gerai. Tai ką tau pasakyti?
— Bet ką! Tik noriu, kad su manimi kalbėtumeis.
— Nematau prasmės kalbėtis, iki nusibaigsime.
— Yra dalykų, apie kuriuos man reikia pasikalbėti.
— Puiku. Aš klausausi.
— Bet tu darai tai lyg per sieną. Jaučiuosi, tartum eičiau išpažin­
ties. Kalbu per groteles kažkokiam tipui, kurio nė nematau. —Ji atsidu­
so ir įsistebeilijo į tamsą. Staiga ją užliejo svaiginantis jausmas, lyg laisvai
sklęstų, prie nieko nepritvirtinta. Atsieta. —Tas vaikinukas Bendrajame
intensyviosios terapijos skyriuje, — tarė. —Jis tik septyniolikos.
Markas tylėjo.
—Jis man taip primena brolį. Pitas buvo daug jaunesnis. Bet toji
apsimestinė drąsa, būdinga visiems berniukams. Pitas jos irgi turėjo.
— Taip ne mano vieno nuspręsta, — pasakė jis. — Dalyvavo ir
kiti. Visa transplantologų grupė. Aronas Levis, Bilas Arčeris. Net Dže-
remijas Paras.
— Kodėl ir ligoninės direktorius?
— Paras nori, kad gerai atrodytų mūsų statistika. O iš visų moksli­
nių tyrimų matyti, kad po transplantacijos labiau tikėtina, jog išgyvens
ambulatoriniai ligoniai.
— Be transplantacijos Džošua O’Dėjus išvis neišgyvens.
— Žinau, tai tragedija. Tačiau toks gyvenimas.

60
 Ji gulėjo nejudėdama, apstulbinta to dalykiško tono.
Jis ištiesė ranką ją paliesti. Abė atsitraukė.
— Tu galėjai pakeisti jų nuomonę, — prikišo ji. — Galėjai juos
įkalbėti...
— Jau per vėlu. Grupė nusprendė.
— Vis dėlto, kas gi toji grupė? Dievas?
Ilga tyla. Paskui Markas negarsiai ištarė:
— Atsargiau su žodžiais, Abe.
— Kalbi apie šventąją grupę?
— Aną vakarą pas Arčerį mes visi galvojome, ką kalbame. Faktiš­
kai Arčeris vėliau man pasakė, kad tu — geriausia kandidatė stažuotis,
kokią matęs per trejus metus. Bet Arčeris atsargiai renkasi žmones, ir aš
jo nesmerkiu. Mums reikia tokių, kurie dirbtų išvien su mumis, o ne
prieš mus.
— Net jeigu aš nesutinku su visais jumis?
— Tai iš dalies ir reiškia dirbti komandoje, Abe. Mes visi turime
savo nuomonę. Bet priimame sprendimus drauge. Ir jų laikomės. —Jis
vėl siekė paliesti jos ranką. Šįsyk ji neatsitraukė. Bet ir neatsakė į jo spus­
telėjimą. —Nagi, Abe, — tarė jis švelniai. —Yra rezidentų, kurie ryžtų­
si nužudyti, kad tik taptų transplantologų grupės Beisaide stažuotoju. O
tau tai faktiškai atnešama ant lėkštutės. Juk būtent to tu ir trokšti, ar ne?
— Žinoma, būtent to trokštu. Man baugu, kaip to trokštu. Keis­
čiausia, kad aš niekada apie tai negalvojau, kol Arčeris neiškėlė tos gali­
mybės... — Ji giliai atsiduso, ilgai iškvėpdama orą. — Man nepatinka,
kad trokštu vis daugiau. Nuolat vis daugiau. Kažkas mane traukia ir
neleidžia sustoti. Pirmiausia troškau patekti į koledžą, paskui — į medi­
cinos fakultetą. Dar paskui — į chirurgijos rezidentūrą. O dabar — ta
stažuotojo vieta. Nuėjau taip toli nuo tada, kai pradėjau. Kai tik dar
troškau tapti gydytoja.
— Dabar jau to negana, a?
— Ne. Norėčiau, kad būtų gana. Bet negana.
— Tad nesumauk to reikalo, Abe. Prašau. Mūsų abiejų labui.

61
 — Iš tavo lūpų skamba, lyg tai tu būtum tas, kuris viską prarastų.
—Tai aš tave pasiūliau. Pasakiau, kad tu — geriausias jų pasirinki­
mas, kokį galėtų padaryti. —Jis pažvelgė į ją. — Aš vis dar taip manau.
Kurį laiką juodu gulėjo nesikalbėdami, tik liesdamiesi rankomis.
Paskui jis prisislinko ir paglostė jai šlaunį. Ne iš tikrųjų paglamonėjo,
bet pabandė.
Jau buvo gana. Ji leidosi jo apkabinama.

Iš pradžių vienu metu iškart supypsėjo koks pustuzinis kišeninių pra­

nešimų gaviklių, paskui per ligoninės garsiakalbių sistemą nuskambėjo:
Kritinė padėtis. Bendrasis intensyviosios terapijos skyrius. Kritinė pa­
dėtis. Bendrasis intensyviosios terapijos skyrius.
Abė kartu su kitais chirurgijos rezidentais metėsi į laiptinę. Kai
įrisnojo į Bendrąjį intensyviosios terapijos skyrių, ten jau grūdosi minia
medicinos personalo. Vos užmetusi žvilgsnį ji sumojo, kad dorotis su
kritine padėtimi žmonių daugiau negu pakankamai. Daugelis rezidentų
jau buvo bepradedą trauktis iš salės. Abė irgi būtų taip pasielgusi.
Jeigu nebūtų pamačiusi, kad kritinė padėtis paskelbta dėl 4-os lo­
vos. Džošo O’Dėjaus bokse.
Ji prasibrovė į baltų chalatų ir operacinės kostiumų spūstį. Ten
viduryje gulėjo Džošua O’Dėjus, į silpnutį apnuogintą jo kūną iš vir­
šaus plieskė lempos. Hana Lav spaudinėjo jam krūtinę, sulig kiekvienu
spustelėjimu šviesūs jos plaukai atkrisdavo į priekį. Kita seselė kaip pa­
klaikusi rausėsi po vežimėlio su reanimacijos įranga stalčius, traukė iš jų
vaistų ampules bei švirkštus ir perdavinėjo rezidentams. Abė žvilgtelėjo
į kardiomonitoriaus ekraną.
Skilvelių virpėjimas. Būdingas mirštančiai širdžiai.
— Septynių su puse milimetro intubacinį vamzdelį! — šūktelėjo
balsas.
Tik dabar Abė pamatė pasilenkusią virš Džošo galvos Vivianą Čao.
Si jau laikė rankoje parengtą laringoskopą.

62
 Seselė prie reanimacinio vežimėlio nuplėšė nuo intubacinio vamz­
delio plastikinę plėvelę ir padavė jį Vivianai.
— Palaikykite jo kvėpavimą! — įsakė ji.
Respiracinio aparato laborantas, prispaudęs prie Džošo veido anes­
teziologinę kaukę, kelis kartus paspaudinėjo maišą, rankomis pumpuo­
damas deguonį į vaikinuko plaučius.
— Gerai, — metė Viviana. — Intubuojam.
Laborantas atitraukė kaukę. Per kelias sekundes Viviana įstatė į tra­
chėją intubacinį vamzdelį, paskui prijungė deguonį.
— Lidokainas sušvirkštas, — pranešė seselė.
Skyriaus rezidentas žvilgtelėjo į monitorių.
— Velnias. Skilveliai tebevirpa. Vėl defibriliuokime. Du šimtai
džaulių.
Seselė jam padavė defibriliatoriaus plokšteles. Jis prispaudė jas prie
ligonio krūtinės. Vietos, kur jas prispausti, jau buvo suteptos laidumą
gerinančiu geliu: viena plokštelė — šalia krūtinkaulio, kita — į išorę
nuo spenelio.
— Visiems pasitraukti.
Elektros iškrova šovė per Džošo kūną, spazmiškai sutraukdama iš­
kart visus raumenis. Jis groteskiškai sutrūkčiojo ir nurimo.
Visų žvilgsniai susmigo į monitoriaus ekraną.
— Skilveliai tebevirpa, — kažkas pasakė. — Bretiliumo, du šimtus
penkiasdešimt miligramų.
Hana mašinaliai suskato vėl spaudinėti krūtinę. Buvo išraudusi,
suprakaitavusi, iš baimės nustėrusiu veidu.
— Aš perimsiu, — pasisiūlė Abė.
Linktelėjusi mergina užleido jai vietą.
Abė pasilipo ant suolelio kojoms ir uždėjo rankas ant Džošo krūti­
nės, delną prispausdama prie apatinio krūtinkaulio trečdalio. Vaikinuko
krūtinė atrodė liesa ir trapi, tartum nuo kelių stipresnių spustelėjimų
galėtų įlūžti. Abė bemaž baiminosi spausti.
Ji ėmėsi spaudinėti. Tam darbui nereikėjo protinių pastangų. Tik

63
pakartotinių judesių: užgulti pirmyn, atleisti, užgulti pirmyn, atleisti.
Kardiopulmoninės reanimacijos širdies ritmu. Ji buvo sumaišties dalyvė,
bet tuo pat metu ir atsiribojo, savo mintimis pasitraukusi, užsidariusi
savyje. Nepajėgė prisiversti pažvelgti į vaikinuko veidą, stebėti, kaip Vi-
viana lipniąja juostele įtvirtina intubacinį vamzdelį. Tegalėjo susitelkti
į jo krūtinę, į tą sąlyčio tašką tarp jo krūtinkaulio ir savo uždėtų viena
ant kitos plaštakų. Krūtinkauliai bevardžiai. Čia galėtų būti bet kieno
krūtinė. Senio. Kokio nors nepažįstamojo. Užgulkyatleisk. Ji susikaupė.
Užgulk, atleisk.
— Visiems vėl atsitraukti! — kažkas šūktelėjo.
Abė atsitraukė.
Dar vienas smūgis iš plokštelių, dar vienas groteskiškas spazmas.
Skilvelių virpėjimas. Širdis signalizuoja, kad nebepajėgia dirbti.
Abė sukryžiavo plaštakas ir vėl uždėjo jas ant vaikinuko krūtinės.
Užgulti. Atleisti. Džošai, sugrįžk, — ragino jos rankos. — Sugrįžk pas
mus.
Į beprotišką triukšmą įsiliejo dar vienas balsas:
— Pamėginkime kalcio chlorido ampulę. Šimtą miligramų. —Tai
pasiūlė Aronas Levis. Jisai stovėjo lovos kojūgalyje, įbedęs žvilgsnį į mo­
nitorių.
— Betgi jis nuolatos palaikomas digoksinu, — perspėjo skyriaus
rezidentas.
— Šiuo momentu neturime ką prarasti.
Seselė pritraukė švirkštą ir padavė rezidentui.
— Šimtas miligramų kalcio chlorido.
Dozė suleista į intraveninės lašelinės sistemą. Tartum įmestum pi­
nigėlį į cheminį troškimų šulinį.
— Gerai, vėl pabandykite defibriliatorių, — sukomandavo Aro­
nas. — Šįkart — keturis šimtus džaulių.
— Visiems atgal!
Abė pasitraukė.
Vaikinuko galūnės sutrūkčiojo ir nurimo.

64
 — Darsyk, — paliepė Aronas.
Dar vienas iškrovos smūgis. Monitoriuje brėžiama kreivė šovė stai­
giai aukštyn. Kai sugrįžo į bazinį lygį, vieną kartą trumpai blykstelėjo —
dantyta QRS komplekso viršūnė. Ir kaipmat ši sunyko vėl į skilvelių
virpėjimą.
— Dar kartą! — paragino Aronas.
Prie krūtinės pridėtos plokštelės. Nuo 400 džaulių iškrovos kūnas
šoktelėjo aukštyn. Staiga stojo tyla — visi sužiuro į monitorių.
Per ekraną prabėgo QRS kompleksas. Paskui kitas. Ir dar kitas.
— Turime sinusinį ritmą, — konstatavo Aronas.
— Yra pulsas! — pranešė seselė. — Aš čiuopiu pulsą!
— Kraujospūdis septyniasdešimt ir keturiasdešimt... pakilo iki de­
vyniasdešimties ir penkiasdešimties...
Per salę tartum nuvilnijo bendras atodūsis. Lovos kojūgalyje Hana
Lav nesigėdydama verkė. Sveikas sugrįžęs, Džošai, — pagalvojo Abė.
Akis jai temdė ašaros.
Pamažėle rezidentai vienas po kito pasišalino, bet Abė neįstengė
prisiversti išeiti, jautėsi pernelyg išsekusi, kad pajėgtų judėti. Tylomis ji
padėjo seselėms surinkti panaudotus švirkštus ir ampules, visas stiklines
ir plastikines daleles, liekančias po kiekvienos kritinės situacijos, kai su­
stoja širdis. Greta jos Hana Lav šniurkščiojo, meiliai valydama skuduru
nuo Džošo krūtinės elektrodų pastą.
Tylą nutraukė Viviana.
— Šiuo metu jis jau galėjo tikėtis tos širdies, — prašneko ji, sto­
vėdama šalia stalelio su Džošo trofėjais, ir pakėlė mažųjų skautų kaspi­
ną — trečio laipsnio prizą už pušinį derbį. — Šįryt jį būtų buvę galima
nuvežti į operacinę. Iki dešimtos valandos jau būtų turėjęs persodintą
širdį. Jeigu jo neteksime, tai bus jūsų kaltė, Aronai.
Viviana pažvelgė į Aroną. Šio plunksnakotis sustojo vidur parašo
po kritinės širdies situacijos lapu.
— Daktare Čao, — tyliai tarė jis. — Gal malonėtumėte pasikalbė­
ti apie tai su manimi asmeniškai?

65
 — Man nerūpi, kas klausosi! Atitikimas visiškas. Norėjau, kad
Džošas šįryt atsidurtų ant operacinio stalo. Bet jūs nesiteikėte man pa­
sakyti sprendimo. Tik delsėte. Ir delsėte. Ir sukruštai delsėtd — Ji giliai
atsikvėpė ir pasižiūrėjo į prizo kaspiną savo rankoje. — Nesuprantu,
kokį velnią jūs įsivaizduojate darąs. Visi jūs.
— Kol nenusiraminsite, aš apie tai su jumis nekalbėsiu, — pareiš­
kė Aronas, apsisuko ir išėjo.
— Kalbėsitės. Dar ir kaip kalbėsitės, — neatlyžo Viviana, nusek­
dama paskui jį į koridorių.
Pro atdaras duris Abė girdėjo Vivianą persekiojant Aroną per visą
Bendrąjį intensyviosios terapijos skyrių. Piktus jos klausimus. Reikala­
vimus paaiškinti.
Abė pasilenkė ir pakėlė nuo grindų Vivianos numestą pušinio der­
bio kaspiną. Sis buvo žalias — ne laimėtojo kaspinas, bet tik garbės
apdovanojimas už valandas, praleistas triūsiam prie medienos blokelio,
gludinant jį švitriniu popieriumi, dažant, sutepant ašis alyva, įstatant
švinines meškerės grimzles, kad automobiliukas greičiau riedėtų. Visos
tos pastangos privalo būti atlygintos. Būtina paguosti jautrius mažų ber­
niukų ego.
Viviana sugrįžo į boksą. Išblyškusiu veidu, tyli. Atsistojo Džošo
lovos kojūgalyje, žvelgė į vaikinuką, stebėjo sulig kiekvienu ventiliavimo
aparato pūstelėjimu kilsuojant jo krūtinę.
— Aš jį perkeliu, — pareiškė ji.
— Ką? — negalėdama patikėti, Abė išpūtė į ją akis. — Kur?
— Į Masačūsetso bendraprofilinę. Transplantologų tarnybai. Pa­
renk Džošą transportavimui greitąja. Einu paskambinti kam reikia.
Dvi seselės nepajudėjo iš vietos. Abi spoksojo į Vivianą.
—Jo būklė ne tokia, kad būtų galima pervežti.
— Jeigu čia liks, mes jį prarasime, — atkirto Viviana. — Mesjį
prarasime. Ar norite leisti, kad taip atsitiktų?
Hana pažvelgė į gležną kilsuojančią po jos drėgnu skuduru krūtinę.
— Ne, — atsakė ji. — Ne. Aš noriu, kad jis gyventų.

66
 — Ivanas Tarasovas buvo mano profesorius Harvardo medicinos
fakultete. — Jis — jų transplantologų grupės vadovas. Jeigu mūsiškė
grupė nenori to imtis, tai Tarasovas sutiks.
— Net jeigu Džošas ir atlaikys pervežimą, — priminė Abė, — jam
vis tiek reikės širdies.
— Tuomet mums teks ją parūpinti. — Viviana pažvelgė tiesiai į
Abę. — Karenos Terijo.
Ir tada Abė suprato, ką būtent turinti daryti. Ji linktelėjo.
— Einu, pasikalbėsiu su Džo Terijo.
— Tai turi būti padaryta raštu. Pasistenk, kad jis pasirašytų.
— O kaip dėl širdies paėmimo? Mes juk negalime pasitelkti Beisai-
do transplantologų grupės.
— Organui paimti Tarasovas mėgsta pasiųsti savo žmogų. Mudvi
jam asistuosime. Netgi pristatysime širdį iki jų durų. Delsti negalima.
Privalome tai atlikti greitai, kol niekas čia nespės mūsų sustabdyti.
— Minutėlę, — prašneko kita seselė. —Jūs negalite sankcionuoti
perkėlimo į Masačūsetso bendraprofilinę.
— Taip, galiu, — atšovė Viviana. — Džošas čia paguldytas moky­
mo tikslams. O tai reiškia, kad už jį atsakingi vyresnieji rezidentai. Aš
prisiimsiu visišką atsakomybę. Tik klausykite mano nurodymų ir pa­
ruoškite jį pervežimui greitąja.
— Be abejo, daktare Čao, — atsiliepė Hana. — Tiesą sakant, aš
mielai pati su juo važiuosiu.
— Taip ir padarykite. — Viviana pažvelgė į Abę. — Gerai, Dima-
teo, — metė ji. — Eik ir parūpink mums tą širdį.

Po devyniasdešimties minučių Abė jau plovėsi rankas. Paskutinį kartą

jas praskalavo ir sulenktomis alkūnėmis atbula pasitraukė pro švaistines
duris į 3-ią operacinę.
Donorė jau gulėjo ant operacinio stalo, į blyškų jos kūną plieskė
fluorescencinė šviesa. Medicinos sesuo anesteziologe keitė intraveninės

67
lašelinės butelius. Šiai pacientei nereikia jokios anestezijos; Karena Teri-
jo skausmo visai nejus.
Su chalatu ir guminėmis pirštinėmis Viviana jau stovėjo iš vienos
stalo pusės. Kitoje poziciją buvo užėmęs daktaras Limas, inkstų chirur­
gas. Abei buvo tekę dirbti su juo ankstesniais atvejais. Jis buvo žinomas
kaip mažakalbis, dirbantis greitai, tylomis.
— Pasirašyta ir antspauduota? — paklausė Viviana.
—Trimis egzemplioriais. Įsegta į ligos istoriją.
Abė pati išspausdino kompiuteriu kryptingo organo aukojimo su­
tikimą, kuriame buvo pažymėta, kad Karenos Terijo širdis atiduodama
Džošui O’Dėjui, septyniolikos metų.
Būtent vaikinuko amžius palenkė Džo Terijo. Šis sėdėjo prie žmo­
nos lovos, laikydamas ją už rankos ir tylomis klausydamasis Abės, pasa­
kojančios apie septyniolikmetį vaikinuką, įsimylėjusį beisbolą. Neprata­
ręs nė žodžio, Džo pasirašė dokumentą.
Ir tuomet atsisveikindamas pabučiavo žmoną.
Abei padėta apsivilkti steriliu chalatu ir užsimauti šešto su puse
numerio gumines pirštines.
— Kas paims širdį? — paklausė ji.
— Daktaras Frobišeris iš Tarasovo grupės. Esu su juo anksčiau dir­
busi, — atsakė Viviana. —Jis jau pakeliui.
—Jokios žinios apie Džošą?
— Prieš dešimt minučių paskambino Tarasovas. Jie patikrino jo
kraujo grupę, atliko kryžminį suderinamumo testą ir paruošė operacinę.
Laukia pasirengę. — Viviana nekantriai pažvelgė į Kareną Terijo. —Jė­
zau, aš pati galėčiau išimti širdį. Kurgi, po velnių, Frobišeris?
Jie laukė. Dešimt minučių, penkiolika. Suzvimbė vidaus ryšio se­
lektorius, perduodantis Tarasovo skambutį iš Masačūsetso bendraprofi-
linės. Ar paėmimas vyksta?
— Dar ne, — atsakė Viviana. — Pradėsim jau bet kurią minutę.
Vėl suzvimbė vidaus ryšio selektorius.

68
 — Atvyko daktaras Frobišeris, — pranešė seselė. — Jau plaunasi
rankas.
Po penkių minučių atsidarė švaistinės operacinės durys ir nugara
pro jas įsistūmė Frobišeris. Nuo stambių jo rankų varvėjo vanduo.
— Devinto numerio pirštines, — metė jis.
Iškart atmosfera operacinėje įsitempė. Išskyrus Vivianą, niekam
anksčiau nebuvo tekę dirbti su Frobišeriu, ir nuožmus jo veidas nekvietė
bet kokiam pokalbiui. Tylomis ir dalykiškai seselės padėjo jam apsivilkti
chalatu ir užsitempti pirštines.
Jis žengė prie stalo ir kritiškai nužvelgė paruoštą operacinį lauką.
— Vėl keliate nemalonumų, daktare Čao? — paklausė jis.
— Kaip visada, — atsakė Viviana ir pamojo į kitus prie operacinio
stalo. — Daktaras Limas išims inkstus. Daktarė Dimateo ir aš asistuo­
sime, kiek reikės.
— Šios pacientės anamnezė?
— Galvos trauma. Smegenys mirusios. Donorystės dokumentai
visi parašyti. Ji — trisdešimt ketverių, anksčiau buvo sveika, jos kraujas
patikrintas.
Frobišeris paėmė skalpelį ir laikė iškeltą virš krūtinės.
— Ką dar turėčiau žinoti?
— Ničnieko. Naujosios Anglijos organų bankas patvirtina visišką
atitikimą. Tikėkite manimi.
— Nemėgstu, kai žmonės man tai sako, — suniurnėjo Frobiše­
ris. — Gerai, greitai žvilgtelėkime į mūsų širdį, įsitikinkime, kad ji geros
būklės. Paskui pasitrauksime ir leisime daktarui Limui pirma atlikti savo
darbą.
Jis palietė skalpelio geležte Karenos Terijo krūtinę, paskui vienu
greitu trūktelėjimu perrėžė per patį vidurį, apnuogindamas krūtinkaulį.
— Sternotomą.
Operacinės sesuo jam padavė elektrinį pjūklą krūtinkauliui per­
pjauti. Abė laikė paruoštą skėtiklį. Frobišeriui pjaunant krūtinkaulį, ji
nejučia nusisuko, šiek tiek subloginta geležies džeržgesio, kaulo dulkių

69
kvapo, nors dėl to Frobišeris tartum nė kiek nesuko sau galvos, jo ran­
kos judėjo greitai ir mikliai. Per kelias akimirkas jis atvėrė krūtinės ląstą,
skalpeliu nusitaikydamas į širdiplėvės maišą.
Pjaudamas krūtinkaulį Frobišeris atrodė kaip brutalios jėgos įsi­
kūnijimas. Bet priekyje laukė kur kas delikatesnė užduotis. Jis perpjovė
plėvę.
Vos tik užmetęs žvilgsnį į plakančią širdį, patenkintas tyliai sumur­
mėjo. Pažvelgęs per stalą į Vivianą, paklausė:
—Jūsų nuomonė, daktare Čao?
Kone su pagarbia tyla Viviana įkišo ranką giliai į krūtinės ląstą. Ji
tartum glamonėjo širdį, pirštais braukė šios sieneles, sekdama pagal kie­
kvieną vainikinę arteriją. Organas galingai pulsavo jos delnuose.
— Graži, — tyliai ištarė ji. Spindinčiomis akimis pažvelgė per stalą
į Abę. — Kaip tik širdis Džošui.
Vėl suzvimbė selektorius.
Seselės balsas pranešė:
— Linijoje Tarasovas.
— Perduokite jam, kad širdis atrodo puikiai, — pasakė Frobiše­
ris. — Mes tuoj pradedame išimti inkstus.
—Jis nori pasikalbėti su kuriuo nors iš daktarų. Sako, nepaprastai
skubu.
Viviana žvilgtelėjo į Abę.
— Ką gi, pažeisk sterilumą. Eik ir atsiliepk į skambutį.
Abė nusitraukė pirštines ir nuėjo prie sieninio telefono pakelti ra­
gelio.
— Klausau, daktare Tarasovai? Čia Abė Dimateo, rezidente. Širdis
atrodo nuostabiai. Už pusantros valandos turėtume atsidurti prie jūsų
durų.
—Tai gali būti nepakankamai greitai, — atsakė Tarasovas.
Linijoje Abė girdėjo daug foninio triukšmo: greitakalbe apsikei-
čiantys balsai, metalinių instrumentų žvangesys. Ir pats Tarasovas iš bal-

70
so atrodė įsitempęs, išsiblaškęs. Ji išgirdo jį nusisukant pasikalbėti su
kažkuo kitu. Paskui jis vėl prašneko į telefoną:
— Per pastarąsias dešimt minučių vaikiui dukart sustojo širdis.
Šiuo metu mes vėl jį sugrąžinome į sinusinį ritmą. Bet nebegalime ilgiau
laukti. Arba mes dabar pat vaikinui prijungiame dirbtinės kraujo apyta­
kos aparatą, arba jį prarasime. Ir bet kuriuo atveju galime jį prarasti. —
Jis vėl nusisuko nuo ragelio, šįsyk kažkieno išklausyti. Kai vėl atsiliepė
linijoje, tepasakė: — Mes pradedame pjauti. Tik greičiau atsiraskite čia,
gerai?
Abė padėjo ragelį ir pranešė Vivianai:
—Jie jungia Džošą prie dirbtinės kraujo apytakos. Jį dukart ištiko
krizė. Ta širdis jiems reikalinga nedelsiant.
— Man truks valandą inkstams išlaisvinti, — pasakė daktaras Limas.
— Velniop inkstus, — nukirto Viviana. — Mes einam tiesiai prie
širdies.
— Bet...
—Ji teisi, — įsiterpė Frobišeris ir sušuko seselei: —Atšaldyto fizi­
ologinio! Paruoškite konteinerį su ledu. O kas nors verčiau tepaskambi-
na greitajai dėl transportavimo.
— Man vėl plautis rankas? — paklausė Abė.
— Ne. —Viviana paėmė skėtiklį. — Mes per kelias minutes baig­
sime. Tavęs reikia, kad pristatytum į vietą. Dabar atėjo metas ją sustab­
dyti.
— O kaip mano pacientai?
— Aš tave užvaduosiu. Palik savąjį pranešimų gaviklį ant stalo prie
operacinės.
Viena seselė ėmėsi pakuoti šaldomąjį konteinerį su ledu. Kita iš­
dėliojo šalia operacinio stalo kibirėlius su atšaldytu fiziologiniu tirpalu.
Frobišeriui nebereikėjo daugiau nurodinėti: čia buvo kardiologijos sese­
rys. Jos tiksliai žinojo, ką daryti.
Frobišerio skalpelis greitai judėjo, parengtiniais pjūviais atidaly­
damas širdį. Ta tebepulsavo, sulig kiekvienu susitraukimu varydama į

71
arterijas deguonies prisotintą kraują. Dabar atėjo metas ją sustabdyti,
nutraukti paskutines Karenos Terijo gyvybės apraiškas.
Frobišeris sušvirkštė į aortos šaknį penkis šimtus kubinių centimet­
rų didelės koncentracijos kalio chlorido tirpalo. Širdis susitraukė kartą.
Du.
Ir sustojo. Dabar buvo suglebusi, jos raumenys paralyžiuoti nuo
staigios kalio infuzijos. Abė nejučia žvilgtelėjo į monitorių. Jokio EKG
aktyvumo. Karena Terijo galutinai ir kliniškai mirusi.
Viena seselė supylė į krūtinės ertmę kibirėlį šalto kaip ledas fizio­
loginio tirpalo, šitaip užšaldydama širdį. Tuomet Frobišeris suskato dar­
buotis — rišo gyslas, pjovė.
Po kelių akimirkų jis iškėlė iš krūtinės ląstos širdį ir atsargiai slyste­
lėjo ją į dubenį. Šaltame fiziologiniame tirpale sūkuriavo kraujas. Seselė
žengtelėjo į priekį su atdaru plastikiniu maišeliu. Frobišeris dar kelis
kartus pasukiojo širdį fiziologiniame tirpale, paskui praskalautą organą
įleido į maišelį. Dar įpilta atšaldyto fiziologinio. Dvigubame maišelyje
širdis įdėta į šaldomąjį „Igloo“ konteinerį.
—Ji jūsų, Dimateo, — pasakė Frobišeris. —Jūs važiuokite greitą­
ja. Aš seksiu savo automobiliu iš paskos.
Abė paėmė konteinerį. Jau stūmėsi pro operacinės duris, kai išgir­
do Vivianą jai šūktelint:
—Tik neišmesk iš rankų!
 Oavo rankose laikau Dzoso O’Dėjaus gyvybę — mąstė Abė, apglėbusi
°sau ant kelių „Igloo“. Transporto eismas, vidudienį Bostone intensy­
vus kaip visada, prieš blyksinčius greitosios švyturėlius skyrėsi į šalis lyg
pamojus burtų lazdele. Abė niekada anksčiau nebuvo važiavusi greito­
sios pagalbos mašina. Kitomis aplinkybėmis ji galbūt būtų džiaugusis
tokiu pasivažinėjimu — smagus vaizdas matyti Bostono vairuotojus,
nemandagiausius pasaulyje, užleidžiant kelią. Bet šiuo metu ji buvo
pernelyg susitelkusi į krovinį ant savo kelių, pernelyg suvokianti, kad
kiekviena tiksinti sekundė buvo dar viena, pabėganti iš Džošo O’Dėjaus
gyvenimo.
— Vežatės čia ką nors gyva, a, daktare? — paklausė vairuotojas G.
Furiljas, sprendžiant iš identifikacinės kortelės prie krūtinės.
— Širdį, — atsakė Abė. — Gražią.
— Ir kam ji atiteks?
— Septyniolikmečiam vaikinui.
Savo laisvų sąnarių rankomis Furiljas bemaž su atsainiu grakštumu
išvairavo greitukę, aplenkdamas kamštyje įstrigusių automobilių virtinę.
— Kelis kartus esu daręs reisus su inkstais iš oro uosto, bet, prisi­
pažinsiu, man tai pirma širdis.
— Man irgi, — pasakė Abė.
—Ji išsilaiko gera — kiek, penkias valandas?
— Apie tiek.
Furiljas žvilgtelėjo į ją ir nusišiepė.

73
 — Nusiraminkite. Pristatysiu jus į vietą ir dar bus likusios keturios
su puse valandos.
— Ne dėl širdies aš nerimauju, o dėl vaikinuko. Paskutinėmis
mano žiniomis jo būklė buvo ne per geriausia.
Vairuotojas įdėmiau sužiuro į kelią.
—Mes jau beveik vietoje. Daugių daugiausia dar penkios minutės.
Per radijo stotelę sutreškėjo balsas:
— Dvidešimt trečioji mašina, čia Beisaidas. Dvidešimt trečioji ma­
šina, čia Beisaidas.
Furiljas paėmė mikrofoną.
— Dvidešimt trečioji, Furiljas.
— Dvidešimt trečioji, prašom grįžti prie Beisaido priimamojo.
— Neįmanoma. Transportuoju organą į Masačūsetso bendrąją.
Suprantate? Esu pakeliui į Masačūsetso bendrąją.
— Dvidešimt trečioji, jums nurodoma nedelsiant grįžti į Beisaidą.
— Beisaide, pamėginkit susisiekti su kita mašina, gerai? Mes čia
gabename gyvą organą...
— Šis įsakymas būtent dvidešimt trečiajai mašinai. Tučtuojau grįž­
kite.
— Kas tai įsako?
— Įsako daktaras Aronas Levis. Nebevažiuokite į Masačūsetso
bendrąją. Ar suprantate?
Furiljas dirstelėjo į Ebę.
— Kokį velnią visa tai reiškia?
Jie sužinojo, — pagalvojo Abė. — O Dieve, jie sužinojo ir bando
mus sustabdyti...
Ji pažvelgė į konteinerį su Karenos Terijo širdimi viduje. Pagalvojo
apie visus tuos gyvenimo mėnesius ir metus, kuriuos ateityje turėtų sep­
tyniolikmetis vaikinukas. Ir pasakė:
— Neapsisukite. Važiuokite toliau.
-Ką?
— Pasakiau, važiuokite toliau.

74
 — Betgi man įsako...
— Dvidešimt trečioji mašina, čia Beisaidas, — įsiterpė balsas iš
radijo. — Prašom, atsiliepkite.
— Tik vežkite mane į Masačuseto bendrąją, — paragino Abė. —
Važiuokite.
Furiljas žvilgtelėjo į radiją.
—Jėzau šventas, — atsiduso jis. — Kad nežinau...
— Gerai, tad išleiskite mane! — pareikalavo Abė. — Likusį kelią
aš nueisiu.
Vėl balsas per radiją:
— Dvidešimt trečioji mašina. Čia Beisadas. Tučtuojau atsiliepkite!
— Ak, užsikruškite, — sumurmėjo Furiljas į radiją.
Ir numynė akceleratorių.
Prie prievažos greitosios pagalbos mašinoms jau laukė seselė žalia
operacinės apranga. Abei su konteineriu išlipus, ji bloškė:
— Iš Beisaido?
—Turiu širdį.
— Šekit paskui mane.
Abė tik suspėjo padėkodama pamoti Furiljui ir nusekė paskui se­
selę per Skubiosios pagalbos skyriaus priimamąjį. Bemaž bėgdama Abė
greitomis matė priekyje koridorius ir judrius praėjimus. Jiedvi įžengė į
liftą ir seselė nuspaudė skubiems atvejams skirtą eigos mygtuką.
— Kaip vaikinukas? — paklausė Abė.
— Jis prijungtas prie dirbtinės kraujo apytakos. Ilgiau negalėjome
laukti.
— Vėl teko gaivinti?
— Jis ištisai gaivinamas. — Seselė žvilgtelėjo į konteinerį. — Čia
pas jus jo paskutinis šansas.
Jiedvi išlipo iš lifto ir leidosi vėl greita risčia pro virtinę automati­
nių durų į chirurgijos bloką.
— Čia. Aš nunešiu širdį, — pasakė seselė.
Pro didžiulį langą į operacinę Abė pamatė kokį tuziną veidų su

75
kaukėmis pasisukant pažiūrėti, kai konteineris buvo perduotas patar-
naujančiajai seselei. Konteineris kaipmat atidarytas, širdis iškelta iš le­
dinio guolio.
—Jeigu apsivilksite naują operacinės aprangą, galite įeiti, — pasa­
kė seselė. — Moterų persirengiamasis kiek toliau koridoriumi.
— Dėkui. Manau, taip ir padarysiu.
Kol Abė apsirengė naujais žaliais drabužiais, užsidėjo kepuraitę ir
batų apmautus, operacinės brigada jau buvo išpjovusi pasiligojusią Džo-
šo O’Dėjaus širdį. Abė įsmuko tarp susispietusio personalo, bet pasijuto
nieko per visus tuos pečius nematanti. Tačiau girdėjo chirurgų pokal­
bį — laisvą, kone nuoširdų. Visos operacinės panašios, toks pats nerūdi­
jantis plienas, tokie patys melsvai žali užtiesalai ir skaisčios šviesos. Tik
atmosfera tarp čia dirbančių žmonių buvo skirtinga, ir tą atmosferą lėmė
vyresniojo chirurgo asmenybė.
Sprendžiant iš lengvo pokalbio, Ivanas Tarasovas buvo chirurgas,
su kurio malonu dirbti.
Abė pasislinko arčiau operacinio stalo galvūgalio ir atsistojo šalia
anesteziologo. Viršuje širdies monitorius rodė tiesią liniją. Džošo krū­
tinėje neplakė širdis, visą jos darbą perėmė dirbtinės kraujo apytakos
aparatas. Vaikinuko vokai buvo užmerkti ir sutvirtinti lipniąja plėvele,
kad neišdžiūtų ragenos, o plaukai paslėpti po popierine kepuraite. Viena
tamsi sruoga, ištrūkusi iš po jos, rangėsi kakta. Vis dargyvasy— pagalvo­
jo Abė. — Taupasiseks, vaikuti.
Anesteziologas žvilgtelėjo į Abę.
—Jūs iš Beisaido? — sukuždėjo.
— Aš kurjerė. Kaip iki šiol einasi?
— Kurį laiką kybojom ant plauko. Bet blogiausia jau praeityje.
Tarasovas dirba greitai. Jau yra prie aortos. — Jis kryptelėjo galva į vy­
riausiąjį operatorių.
Ivanas Tarsavovas, sniego baltumo antakiais ir romaus žvilgsnio,
buvo mylimo senelio, kokį įsivaizduotų kiekvienas, įsikūnijimas. Kai
pareikalaudavo naujos adatos siūti, daugiau nusiurbti skysčių, ištardavo
tokiu švelniu tonu, lyg prašytų: dar vieną puodelį arbatos, malonėkite.

76
 Jokio siekio pasipuikuoti, jokio perdėto egoizmo, tik ramus specia­
listas, triūsiantis prie savo darbo.
Abė vėl pakėlė akis į monitorių. Vis dar tiesi linija.
Vis dar jokio gyvybės ženklo.

Džošo O’Dėjaus tėvai laukiamajame verkė, kūkčiojo ir pramaišiui juo­

kėsi. Visur aplinkui šypsenos. Sesta valanda vakaro. Ir sunkus jų išmėgi­
nimas pagaliau baigėsi.
— Nauja širdis dirba tiesiog puikiai, — pasakė daktaras Taraso­
vas. — Faktiškai pradėjo plakti anksčiau, nei mes tikėjomės. Gera, stipri
širdis. Turėtų užtekti Džošui visą gyvenimą.
— Mes to nesitikėjome, — prisipažino ponas O’Dėjus. — Tik
mums pranešta, kad jį perkėlė čionai. Kad iškilo kažkokia skubi būtiny­
bė. Mes manėme... manėme... —jis nusisuko ir apsikabino žmoną. Taip
juodu ir stovėjo susiglaudę, nepajėgdami kalbėti.
Viena seselė švelniai prabilo:
— Ponas ir ponia Dėjai? Gal norėtumėte pamatyti Džošą? Jis jau
bunda.
Šypsantis Tarasovas stebėjo O’Dėjus išvedamus į pooperacinę pala­
tą. Paskui apsisuko ir pažvelgė į Abę. Už vielinių rėmelių akinių mėlynos
jo akys blizgėjo.
— Štai dėl ko mes dirbame, — tyliai ištarė jis. — Dėl tokių aki­
mirkų kaip ši.
— Mažai trūko, kad būtume pavėlavę, — pasakė Abė.
— Tikrai, velniškai mažai. — Jis palingavo galvą. — Ir aš darausi
gerokai per senas tokiam jauduliui.
Juodu nuėjo į chirurgų poilsio kambarį, kur jis abiem pripylė po
puodelį kavos. Nusiėmęs kepuraitę, susitaršiusiais plaukais, labiau pa­
nėšėjo į susiglamžiusį profesorių negu į garsų krūtinės ląstos chirurgą.
Jis padavė Abei puodelį.
— Pasakykite Vivianai, kad mane kitą sykį šiek tiek anksčiau per­

77
spėtų, — paprašė. —Ji tik kartą man paskambina, ir staiga šis vaikis jau
prie mūsų durų. Tai man bemaž sustojo širdis.
— Viviana žinojo, ką daro, išsiųsdama vaikiną pas jus.
Jis nusijuokė.
— Viviana visada žino, ką daro. Tokia buvo ir studentė.
—Ji nuostabi vyresnioji rezidente.
—Jūs Beisaide pagal chirurgijos programą?
Abė linktelėjo ir atsigėrė karštos kavos.
— Gerai. Šioje specialybėje mažai moterų. Per daug demonstruo­
jama vyriškumo su peiliais. Visi nori tik pjauti.
— Ir šitaip kalba chirurgas.
Tarasovas žvilgtelėjo į kitus susibūrusius prie kavos aparato gydy­
tojus.
— Siek tiek papiktžodžiauti, — pašnabždėjo jis, — kartais sveika.
Abė išbaigė kavą ir pasižiūrėjo į laikroduką.
—Turiu grįžti į Beisaidą. Turbūt nederėjo pasilikti prie operacijos.
Bet džiaugiuosi, kad pasilikau. Dėkui, daktare Tarasovai, kad išgelbėjote
vaikinui gyvybę.
Jis paspaudė jai ranką.
— Aš tik santechnikas, sujungęs vamzdžius, daktare Dimateo. Tai
jūs atgabenote svarbiausią dalį.

Buvo jau po septintos, kai taksi pristatė Abę prie įėjimo į Beisaido ligo­
ninės vestibiulį. Įžengdama pro duris pirmiausia išgirdo per garsiakalbį
palubėje skelbiamą savo pavardę. Ji nukabino vidaus telefono ragelį.
— Čia Dimateo, — pranešė.
— Daktare, mes kviečiame jus jau kelias valandas, — atsiliepė te­
lefonistė.
— Mane turėjo pavaduoti Viviana Čao. Pas ją mano pranešimų
gaviklis.
—Turime jūsų pranešimų gaviklį čia komutatorinėje ant stalo. Tai
ponas Paras jus kviečia.

78
 — Džeremijas Paras?
—Jo vidaus telefono numeris penki šeši šeši. Administracija.
—Jau septynios. Jis vis dar darbe?
— Prieš penkias minutes buvo savo kabinete.
Abė padėjo ragelį. Nuo pavojaus jausmo jai sumaudė skrandį.
Džeremijas Paras, ligoninės direktorius, buvo administratorius, ne gy­
dytojas. Anksčiau jai buvo tekę kalbėtis su juo tik sykį, per kasmetines
sutiktuvių vaišes naujam ligoninės personalui. Juodu paspaudė vienas
kitam ranką, apsikeitė keliomis mandagybėmis, ir paskui Paras nuėjo
pasveikinti kitų rezidentų. Tas trumpas susitikimas paliko jai gyvą šalta­
kraujiško žmogaus įspūdį. Ir dėvinčio puikius kostiumus.
Žinoma, ji ir po sutiktuvių jį matydavo. Susitikę liftuose ar prasi­
lenkdami koridoriuose juodu atpažinimo ženklan nusišypsodavo vienas
kitam ir linktelėdavo, bet Abė abejojo, ar jis prisimena jos pavardę. O
dabar septintą vakaro ieško jos per iškviečiamąją sistemą.
Tai nepranašauja nieko gera, — pagalvojo ji. — Visiškai nieko gera.
Ji vėl nukėlė telefono ragelį ir surinko Vivianos namų numerį.
Prieš kalbėdamasi su Parų, privalanti žinoti, kas vyksta. Viviana žinos.
Niekas neatsiliepė.
Abė padėjo ragelį. Pavojaus jausmas dar labiau užaštrėjo. Ką gi,
metas pasitikti pasekmes. Mes priėmėme sprendimą, išgelbėjome vaikinui
gyvybę. Kasgalėtų mus už tai kaltinti?
Dunksinčia širdimi ji pasikėlė liftu į antrą aukštą.
Administracijos bloke tvyrojo prieblanda: žibėjo tik viena eilė fluo­
rescencinių palubės šviestuvų. Abė ėjo nušviestu ruožu, žingsnių garsą
slopino kilimas. Iš abiejų pusių kabinetai buvo tušti, stalai — be se­
kretorių savo vietose. Tačiau tolimajame koridoriaus gale po uždaromis
durimis spindėjo šviesa. Pasitarimų salėje kažkas yra.
Ji priėjo prie durų ir pasibeldė.
Durys iškart plačiai atsilapojo ir jose žvelgdamas į ją stovėjo Dže­
remijas Paras. Krintančioje iš už nugaros šviesoje jo veidas buvo neį­
skaitomas. Toliau už jo, prie pasitarimų stalo, sėdėjo pustuzinis vyrų. Ji
pastebėjo Bilą Arčerį, Marką ir Mohandą. Transplantologų grupė.

79
 — Daktare Dimateo, — ištarė Paras.
— Atleiskite, aš nežinojau, kad jūs mėginate su manimi susisiek­
ti, — atsiprašė Abė. — Manęs nebuvo ligoninėje.
— Žinome, kur jūs buvote, — nukirto Paras ir žengtelėjo per
slenkstį iš salės.
Paskui jį tuoj pat atsekė Markas ir abu vyrai sustojo priešais Abę
blausiai apšviestame koridoriuje. Juodu paliko duris atdaras, ir Abė
matė Arčerį atsikeliant nuo kėdės ir einant uždaryti nuo jos akių durų.
— Ateikite pas mane į kabinetą, — metė Paras.
Kai tik jie atsidūrė viduje, direktorius užtrenkė duris ir ją užsipuolė:
— Ar suprantate, kokią žalą padarėte? Ar bent kiek nutuokiate?
Abė pažvelgė į Marką, bet iš jo veido nieko neišskaitė. Tai labiausiai
ją išgąsdino: kad pro nepermatomą kaukę negali įžvelgti žmogaus, kurį
myli.
— Džošas O’Dėjus gyvas, — atsakė ji. — Persodinta širdis išgelbė­
jo jam gyvybę. Negaliu to laikyti kokia nors klaida.
— Klaida yra ta, kaip tai buvo padaryta, — pareiškė Paras.
— Stovėjome prie jo lovos. Matėme jį mirštant. Toks jaunas vaiki­
nas neturėtų...
—Abe, — pertraukė ją Markas. — Mes neabejojame dėl jūsų pas­
katų. Jos buvo geros, žinoma, buvo geros...
— Ką čia paistote apie paskatas, Hodelai? — nukirto Paras. —Jos,
velniai rautų, pavogė širdį! Žinojo, ką daro, ir nesuko sau galvos, ką į
tai įvelia! Medicinos seseris. Greitosios vairuotojus. Net daktaras Limas
buvo įtraukas!
— Paklusti savo vyresniosios rezidentės įsakymams — būtent taip
Abė ir turėjo elgtis. Ir tik šitaip pasielgė. Pakluso įsakymams.
— Neišvengiamai bus atgarsių. Išvyti vyresniąją rezidentę nepa­
kaks.
Išvyti?VivianĄ?Abč pažvelgė į Marką, laukdama, kad jis patvirtintų.
— Viviana viską prisipažino, — prabilo Markas. — Prisipažįsta,
kad privertė tave ir seseles ją palaikyti.

80
 — Nemanau, kad daktarė Dimateo taip lengvai leidžiasi priverčia­
ma, — atšovė Paras.
— O kaip Limas? — priminė Markas. —Juk jis irgi buvo opera­
cinėje. Ketinate ir jį išspirti iš personalo?
— Limas nenutuokė, kas vyksta, — atrėmė Paras. — Jis tik buvo
pakviestas paimti inkstų. Viskas, ką jis žinojo — tai, kad Masačūsetso
bendrojoje recipientas ant operacinio stalo. O be to, ligos istorijoje buvo
organo tiesioginio aukojimo dokumentas. — Paras pasigręžė į Ebę. —
Jūsų parengtas ir paliudytas.
— Džo Terijo pasirašė jį savo noru, — teisinosi Abė. —Jisai suti­
ko, kad širdis atitektų tam vaikinukui.
— O tai reiškia, kad nieko negalima kaltinti organo vagyste, —
nurodė Markas. — Tai atlikta visiškai teisėtai, Parai. Viviana žinojo, už
kurių virvučių patempti, ir jas patempė. Taip pat ir Abės.
Abė buvo besižiojanti ginti Vivianos, bet pastebėjo perspėjamą
Marko žvilgsnį.
Atsargiai. Nekask sau duobės.
— Pas mus yra pacientė, atvykusi širdies transplantacijai. O da­
bar mes neturime širdies, kurią galėtume jai duoti. Ką, po velnių, man
pasakyti jos vyrui? „Apgailestauju, pone Vosai, bet širdis kažkurprapuo­
lei — Sustingusiu iš pykčio veidu Paras pasisuko į Abę: —Jūs tik rezi­
dente, daktare Dimateo. Savarankiškai ėmėtės sprendimo, kuris nepri­
klausė jūsų kompetencijai. Vosas jau apie tai sužinojo. Dabar Beisaidui
teks už tai sumokėti. Daug.
— Baikite, Parai, — ramino Markas. — Iki to dar nepriėjo.
— Manote, Viktoras Vosas nepasitelks savo advokatų?
— Kokiu pagrindu? Yra sutikimas tiesiogiai paaukoti. Širdis turėjo
atitekti vaikinukui.
— Vien todėl, kadji privertė pacientės vyrą jį pasirašyti? — Paras
piktai dūrė pirštu į Abės pusę.
— Aš jam tik papasakojau apie Džošą O’Dėjų, — gynėsi Abė. —
Pasakiau, kad vaikinukui tik septyniolika...

81
 — Vien to pakanka, kad būtumėte išvyta, — pareiškė Paras ir pa­
sižiūrėjo į laikrodį. — Nuo septintos trisdešimt šio vakaro — tai yra,
dabar pat — esate pašalinta iš rezidentūros programos.
Abė sukrėsta išpūtė į jį akis. Buvo beužprotestuojanti, bet gerklė
susigniaužė, užsmaugdama žodžius.
— Negalite taip pasielgti, — pareiškė Markas.
— Kodėl ne?
— Pirma, tai sprendžia programos vadovas. Kiek generolą pažįstu,
vargu ar šis pakęs, kad kas nors uzurpuotų jo autoritetą. O antra, mūsų
ligoninės chirurgijos personalas ir taip jau nepakankamas. Jeigu prara­
sime Abę, tai reikš, kad krūtinės ląstos chirurgams teks budėti kas antrą
naktį. Jie pervargs, Parai. Ir darys klaidų. Jeigu norite sulaukti prie savo
durų advokatų, būtent šitaip ir reikia elgtis. — Jis žvilgtelėjo į Abę. —
Tau budėti rytoj naktį, tiesa?
Ji linktelėjo.
— Tad ką mes dabar darome, Parai? — paklausė Markas. — Ar
žinote kurį nors kitą antrų metų rezidentą, kuris galėtų paprasčiausiai
išeiti į priekį ir ją pakeisti?
Džeremijas Paras piktai sužioravo akimis į Marką.
— Tai tik laikinai. Patikėkite, tai tik laikinai. —Jis vėl pasisuko į
Abę. — Rytoj išgirsite apie tai daugiau. O dabar eikite iš čia.
Netvirtomis kojomis Abė kažkaip sugebėjo išeiti iš Paro kabineto.
Buvo tokia priblokšta, kad vos pajėgė mąstyti. Nusigavo iki pusės kori­
doriaus ir sustojo. Proto sąstingis buvo beužleidžiąs vietą ašaroms. Būtų
čia pat vietoje pravirkusi, jeigu ne Markas, pasivijęs ir atsistojęs šalia jos.
— Abe. — Jis apgręžė ją į save. — Visą popietę čia buvo mūšio
laukas. — Ką, po velnių, manei šiandien veikusi?
— Gelbėjanti vaikinuko gyvybę. Štai ką maniau veikianti! — Jos
balsas palūžo, suskilo į kūkčiojimą. — Mes išgelbėjome jį, Markai.
Būtent šitaip privalėjome pasielgti. Aš paklusau ne įsakymams, o savo
pačios paskatoms. Savo pačios. — Ji piktai nusibraukė ašaras. — Jeigu
Paras nori ant manęs atsigriebti, tegul. Pateiksiu faktus bet kuriai etikos

82
komisijai. Septyniolikmetis vaikinukas prieš kažkokio turtuolio žmoną.
Viską išklosiu, Markai. Galbūt vis tiek mane išvys, bet išeisiu spardyda­
masi ir šaukdama.
Ji apsisuko ir vėl patraukė koridoriumi.
— Yra kitas būdas. Lengvesnis.
— Nesugalvoju tokio.
— Klausykis manęs. — Jis vėl pačiupo ją už alkūnės. — Tegul
Viviana viską prisiima sau! Vis tiek ji taip padarys.
— Aš daugiau negu vykdžiau jos įsakymus.
— Abe, priimk dovaną, kai tau duodama! Viviana prisiėmė kaltę.
Šitaip ji norėjo apsaugoti tave ir seseles. Taip ir palik.
— O kas atsitiks jai?
—Ji jau atsistatydino. Vyresniojo rezidento pareigas perima Piteris
Deinas.
— O kur eis Viviana?
— Tai jos galvos skausmas, ne Beisaido.
— Ji pasielgė tiksliai taip, kaip ir būtų turėjusi pasielgti. Išgelbėjo
savo ligonio gyvybę. Už tai juk neišvejama!
—Ji nusižengė pirmai čionykštei taisyklei. Komandinio darbo. Li­
goninė negali sau leisti prarasti savo nuostatų, kaip Vivianos Čao atveju.
Gydytojas turi būti arba su mumis, arba prieš mus. — Jis kiek patylė­
jo. — O kurion pusėn tu stoji?
— Nežinau. — Ji papurtė galvą. Pajuto vėl riedant ašaras. — Jau
nebežinau.
— Apsvarstyk savo galimybes, Abe. Antraip jas praleisi. Viviana
jau baigusi savuosius penkerius metus. Ji — visateisė gydytoja. Galė­
tų susirasti darbą, imtis nuosavos chirurginės praktikos. O tau teliktų
internatūra. Jeigu dabar būtum išvyta, nebegalėtum tapti chirurge. Ką
tu veiktum? Visą likusį gyvenimą teiktum medicinines paslaugas atsiųs­
tiems iš draudimo agentūrų žmonėms? Tai to nori?
Ji giliai įkvėpė oro ir beviltiškai atsiduso.
— Ne.
— Tai ko gi, po velnių, tu nori?

83
 — As aiškiai žinau, ko noriu! — Piktai perbraukusi ranka ji nusi­
šluostė veidą. Dar kartą giliai atsikvėpė. — Šiandien sužinojau. Šią po­
pietę. Stebėdama operacinėje Tarasovą. Mačiau jį paimant donoro širdį,
glebną kaip negyvos mėsos gabalą. O ant operacinio stalo — vaikinukas.
Chirurgas tuodu sujungia ir širdis pradeda plakti. Ir staiga vėl atgyja gy­
vybė... — Kiek patylėjo, nurydama vėl užplūdusias ašaras. — Štai kada
supratau, ko aš noriu. Noriu daryti tai, ką daro Tarasovas. — Pažvelgė į
Marką. — Persodinti gyvybės dovaną tokiems vaikiukams kaip Džošas
O’Dėjus.
Markas linktelėjo.
— Tuomet turi pasistengti, kad taip įvyktų. Abe, mes vis dar ga­
lime padaryti, kad tai išdegtų. Tavo darbas. Stažuotojos vieta. Viskas.
— Nematau kaip.
—Tai aš pasiūliau tave į transplantologų grupę. Tu — vis dar pir­
masis mano pasirinkimas. Galiu pasikalbėti su Arčeriu ir kitais. Jeigu
visi tave palaikysime, Paras gaus atsitraukti.
—Tai ir yra didysis „jeigu“.
—Tu gali padėti, kad taip atsitiktų. Pirma, leisk Vivianai prisiimti
kaltę. Juk buvo vyresnioji rezidente. Tai ji priėmė netikusį sprendimą.
— Betgi ji to nepadarė!
— Matei tik pusę vaizdo. Nematei tos kitos pacientės.
— Kokios gi kitos pacientės?
— Ninos Vos. Ji paguldyta šį vidudienį. Galbūt tau reikėtų dabar į
ją žvilgtelėti. Pačiai pamatyti, kad pasirinkimas nebuvo toks aiškus. Kad
galbūt jūs vis dėlto padarėte klaidą.
Abė nurijo ašaras.
— Kur ji?
— Ketvirtame aukšte. Bendrajame intensyviosios terapijos skyriuje.

Net iš koridoriaus Abei girdėjosi sujudimas Bendrajame intensyviosios

terapijos skyriuje: balsų kakofonija, kilnojamojo rentgeno aparato ūže­
sys, du vienu metu skambantys telefonai. Vos tik jai įėjus pro duris,

84
salėje įsiviešpatavo tyla. Netgi telefonai staiga nustojo skambėję. Kelios
seselės įsispoksojo į ją, kitos pabrėžtinai nusisuko į šalį.
— Daktare Dimateo, — pasitiko Aronas Levis. Jis ką tik išniro iš
penktojo bokso ir dabar stovėjo su vos tramdomu įsiūčiu spoksodamas
į ją. — Galbūt turėtumėte ateiti ir tai pamatyti.
Besigrūdantis medicinos personalas tylomis prasiskyrė praleisti prie
5-ojo boksoAbės. Ji nuėjo prie lango. Pro stiklą pamatė gulinčią moterį, iš
pažiūros silpną, šviesiais pražilusiais plaukais ir blyškiu it paklodės veidu.
Įstatytas jai į trachėją intubacinis vamzdelis buvo prijungtas prie plaučių
ventiliacijos aparato. Moteris priešinosi aparatui: jos krūtinė spazmiškai
kilnojosi, kai stengėsi pati savarankiškai traukti oro. Aparatas neleido:
reguliavo jos kvėpavimą iš anksto užprogramuotu režimu, nepaisydamas
žūtbūtinių ligonės pastangų pačiai kvėpuoti ir vis suzvimbdamas per­
spėjamuoju signalu. Abi ligonės rankos buvo suvaržytos. Terapijos rezi­
dentas į vieną jos riešą jungė intraarterinę sistemą, įdurdamas giliai po
oda ir įstatydamas į stipininę arteriją kateterį. Kitas riešas, pririštas prie
lovos, atrodė it pagalvėlė adatoms: subadytas nuo intraveninių infuzijų ir
išmargintas mėlynių. Viena seselė kažką murmėjo ligonei, mėgindama ją
nuraminti, bet moteris, visiškai sąmoninga, plėtė akis, kupinas begalinės
baimės. Jų žvilgsnis buvo lyg kankinamo gyvūno.
— Tai Nina Vos, — pasakė Aronas.
Abė tylėjo, priblokšta siaubo, pamatyto moters akyse.
— Ji priimta prieš aštuonias valandas. Beveik nuo pat tada, kai
atvyko, jos būklė tolydžio blogėjo. Penktą valandą paskelbta kritinė pa­
dėtis. Skilvelinė tachikardija. Prieš dvidešimt minučių — vėl kritinė pa­
dėtis. Štai kodėl ji intubuota. Buvo numatyta šiąnakt operuoti. Grupė
buvo pasirengusi. Operacinė parengta. Ligonė buvo visiškai paruošta. Ir
paskui mes sužinome, kad donoras operuotas kažkiek valandų anksčiau
numatyto grafiko. Ir kad širdis, kuri būtų turėjusi atitekti šiai moteriai,
buvo pavogta. Pavogta, daktare Dimateo.
Abė vis tylėjo. Stovėjo nustėrusi nuo kančios, kurią pamatė 5-ajame
bokse. Tą akimirką Nina Vos nukreipė į ją akis ir jųdviejų žvilgsniai susi­

85
tiko. Labai trumpai. Tai buvo prašymas pasigailėti. Skausmas tose akyse
Abę sukrėtė.
— Mes nežinojome, — sukuždėjo ji. — Nežinojome, kad jos būk­
lė kritiška...
—Ar suvokiate, kas dabar atsitiks? Ar bent kiek nutuokiate?
—Vaikinukas... — ji pasigręžė į Aroną. — Vaikinukas gyvas.
— O kaip dėl šios moters gyvybės?
Abė neturėjo ką atsakyti. Kad ir ką pasakytų, kad ir kaip gintųsi,
negalėtų pasiteisinti dėl kentėjimo už to lango.
Ji bemaž nepastebėjo besiartinančio nuo medicinos seserų posto
vyriškio. Tik kai jis ištarė: „Ar čia daktarė Dimateo?“, ji sutelkė žvilgsnį
į vyriškio veidą. Žmogus buvo perkopęs šešiasdešimtį, aukštas ir gerai
apsirengęs — iš tokių, kurie vien savo buvimu reikalauja dėmesio.
Ji tyliai atsakė:
—Taip, aš daktarė Dimateo. — Ir tik tuomet, kai tai ištarė, sumojo,
ką mato vyriškio akyse: neapykantą, neslepiamą ir tūžmingą. Abė kone
atsitraukė, kai vyriškis, patamsėjusiu nuo įsiūčio veidu, žengtelėjo prie jos.
—Taigi jūs — ta kita, — tarė jis. —Jūs ir ta daktarė kiniūkštė.
— Pone Vosai. Prašom, — įsiterpė Aronas.
— Manote, galite mane išdūrinėti? — užriko ant Abės Vosas. — Ir
mano žmoną? Susilauksite pasekmių, daktare. Velniai jus rautų, aš jau
pasirūpinsiu, kad pasekmės būtų! — Sugniaužęs kumščius, jis dar žing­
telėjo prie Abės.
— Pone Vosai, — ramino Aronas. — Mes savaip susitvarkysime
su daktare Dimateo.
— Noriu, kad jos nebūtų šitoje ligoninėje! Nenoriu daugiau ma­
tyti jos veido!
— Pone Vosai, — tarė Abė. — Apgailestauju. Nepajėgiu apsakyti,
kaip apgailestauju...
—Tik pašalinkite velniop ją nuo manęs! — užbaubė Vosas.
Aronas greitai atsistojo tarp jųdviejų. Tvirtai suėmė Abę už alkūnės
ir nusivedė toliau nuo bokso.
— Verčiau dinkite, — pasakė jis.

86
 —Jeigu tik galėčiau su juo pasikalbėti... paaiškinti...
— Geriausia, ką galite dabar padaryti — tai dingti iš skyriaus.
Ji pažvelgė į Vosą. Šisai stovėjo tiesiai prieky 5-ojo bokso, tartum
saugotų savo žmoną nuo antpuolio. Abė dar niekada nebuvo regėjusi
tokio kupino neapykantos žvilgsnio. Kad ir kiek kalbėtum ar aiškintum,
to niekaip neįveiktum.
Ji nuolankiai linktelėjo Aronui.
— Gerai, — tarė. — Išeinu.
Ir apsisukusi paliko skyrių.

Po trijų valandų Stiuartas Sasmanas privažiavo prie Tenerio aveniu šaliga­

tvio ir iš automobilio akimis tyrinėjo 1451 numeriu pažymėtą namą —
kuklų, su tamsiomis langinėmis ir dengtu priebučiu priekyje. Valdą supo
balta statinių tvora. Nors buvo per tamsu, kad Sasmanas gerai galėtų ma­
tyti kiemą, instinktyviai spėjo, kad veja tikriausiai tvarkingai nupjauta, o
gėlių lysvėse nėra piktžolių. Ore tvyrojo silpnas rožių aromatas.
Sasmanas išlipo iš automobilio, įėjo pro vartukus ir priebučio laip­
tukais užkopė prie paradinių durų. Gyventojai buvo namie. Degė švie­
sos, ir pro užtrauktas langų užuolaidas matėsi judantys šešėliai.
Jis nuspaudė durų skambutį.
Atidarė moteris. Pavargęs veidas, pavargusios akys, nuo kažkokio
baisaus psichinio svorio nulinkę pečiai.
— Taip? — paklausė ji.
— Atleiste, kad jus trukdau. Aš — Stiuartas Sasmanas. Galėčiau
šnektelėti su Džozefu Terijo?
— Šiuo metu jis nenorėtų su niekuo kalbėtis. Matote, mes ką tik
patyrėme... šeimoje netektį.
— Suprantu, ponia...
—Terijo. Esu Džo motina.
— Žinau apie jūsų marčią, ponia Terijo. Ir labai labai apgailestau­
ju. Bet man svarbu pasikalbėti su jūsų sūnumi. Tai susiję su Karenos
mirtimi.

87
 Moteris dvejojo tik mirksnį. Paskui ištarė:
—Atleiskite, — ir uždarė duris.
Jis išgirdo ją šaukiant: „Džo?“
Po minutėlės durys vėl atsidarė ir jose pasirodė vyriškis — parau­
dusiomis akimis, vangiais iš sielvarto judesiais.
— Aš — Džo Terijo, — pasisakė jis.
Sasmanas ištiesė ranką.
— Pone Terijo, mane atsiuntė kai kas, labai susirūpinęs jūsų žmo­
nos mirties aplinkybėmis.
— Aplinkybėmis?
—Ji gulėjo Beisaido medicinos centre. Tiesa?
— Klausykite, aš nesuprantu, apie ką kalbate.
— Apie jūsų žmonos medicininę priežiūrą, pone Terijo. Ir ar ne­
buvo padaryta kokių nors klaidų. Klaidų, kurios galėjo būti lemtingos.
— Kas jūs?
—Advokatas iš juridinės kontoros „Hoksas, Kreigas ir Sasmanas.“
Mano sritis — aplaidumas medicinos praktikoje.
— Man nereikia jokio advokato. Nenoriu, kad koks nors lakstyto-
jas paskui greitukes į įvykio vietą šįvakar man įkyrėtų.
— Pone Terijo...
— Nešdinkitės velniop. — Džo buvo beuždarąs duris, bet kyštelė­
jęs ranką Sasmanas jam sutrukdė.
— Pone Terijo, — tyliai ir ramiai ištarė Sasmanas. —Turiu pagrin­
dą manyti, kad vienas iš Karenos daktarų padarė klaidą. Baisią klaidą.
Galimas daiktas, jūsų žmona neturėjo numirti. Dar nesu dėl to tikras.
Bet, jums leidus, galiu peržiūrėti įrašus medicininėje dokumentacijoje ir
išsiaiškinti faktus. Visus faktus.
Pamažėle Džo leido durims vėl atsiverti.
— Kas jus atsiuntė? Pasakėte, kad kažkas jus atsiuntė. Kas?
Su užuojautos žvilgsniu Sasmanas atsakė:
— Draugas.
^^nksčiau Abė niekada nebijodavo vykti į darbą, bet tą rytą įžengusi
į Beisaido ligoninę pasijuto einanti į ugnį. Vakar vakare Džeremi-
jas Paras pagrasino atgarsiais; šiandien jai teks su jais susidurti. Bet kol
Vetigas faktiškai neatėmė iš jos ligoninės privilegijų, buvo pasiryžusi to­
liau vykdyti kaip paprastai savo pareigas. Turėjo ligonių, kuriuos reikėjo
vizituoti, ir pagal grafiką numatytų į operacinę atvejų. Šiąnakt ji budi.
Velniai nematė, adiksianti savo darbą ir atliksianti jį gerai. Esanti sko­
linga tai daryti savo pacientams — ir Vivianai. Vos prieš valandą jiedvi
pasikalbėjo telefonu, ir paskutiniai Vivianos žodžiai jai buvo: „Kažkas
turi užtarti tokius ligonius kaip Džošas O’Dėjus. Lik prie to, Dimateo.
Dėl mūsų abiejų.“
Tą akimirką, kai Abė įžengė į Chirurgijos intensyviosios terapijos
skyrių, ji išgirdo balsus iškart pritylant. Šiuo metu apie Džošą O’Dėjų
turbūt jau visi žino. Nors niekas Abei nepasakė nė žodžio, ji girdėjo ty­
liai murinančias medicinos seseris, matė neramius jų žvilgsnius. Nuėjusi
prie lentynos, ji pasiėmė savo pacientų, kuriuos vizituos, ligos istorijas.
Siam darbui užbaigti jai prireikė didelio susitelkimo. Sudėjusi ligos is­
torijas ant vežimėlio, išsistūmė iš seserų posto į pirmo pagal sąrašą savo
ligonio boksą. Kai tik įėjo vidun, atsidūrė toliau nuo visų akių, pajuto
palengvėjimą. Ji užtraukė užuolaidas, kad iš koridoriaus niekas negalėtų
matyti, ir pasisuko į ligonę.
Merė Alen gulėjo lovoje, savo plonas kaip pagaliukai rankas ir kojas
sutraukusi vaisiaus įsčiose padėtimi. Prieš dvi dienas atliktą atvirą plau­

89
čių biopsiją lydėjo du trumpi hipotenzijos epizodai, tad moteris buvo
laikoma Chirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje ir stebima. Seselė
įrašiusi, kad Merės kraujospūdis pastarąsias dvidešimt keturias valandas
laikėsi stabilus, nepastebėta jokių širdies ritmo sutrikimų. Tikėtina, kad
Merę šiandien bus galima perkelti į Chirurgijos skyriaus nemonitoriuo-
jamą palatą.
Abė priėjo prie lovos ir tarė:
— Ponia Alen?
Sujudėjusi moteris pabudo.
— Daktarė Dimateo, — sumurmėjo.
— Kaip šiandien jaučiatės?
— Ne per geriausiai. Žinote, vis dar skauda.
— Kur?
— Krūtinę. Galvą. Dabar ir nugarą. Visą skauda.
Iš ligos istorijos Abė pamatė, kad medicinos seserys ištisą parą jai
leido morfijų. Matyt, nepakankamai. Teks liepti dozę padidinti.
— Mes jums duosime daugiau vaistų nuo skausmo, — pažadėjo
Abė. —Tiek, kad jaustumėtės patogiai.
— Ir kad padėtų man miegoti. Negaliu miegoti. —Iš didelio nuo­
vargio atsiduso ir užsimerkė. — Aš tik noriu miegoti, daktare. Ir nepa­
busti...
— Ponia Alen? Mere?
— Ar galėtumėte dėl manęs tai padaryti? Juk esate mano daktarė.
Juk taip lengva. Taip paprasta.
— Mes galime pašalinti skausmą.
— Bet negalite pašalinti vėžio. Ar galite? — akys vėl atsimerkė ir
pažvelgė į Abę, prašydamos visiško atvirumo.
— Ne, — pripažino Abė. — To pašalinti mes negalime. Vėžys iš­
plito į labai daug vietų. Galime jums paskirti chemoterapiją. Laimėti
šiek tiek laiko.
— Laiko? — Merė su rezignacija nusijuokė. — Kam gi man reikia
laiko? Kad gulėčiau čia dar savaitę, dar mėnesį? Verčiau visa tai baigti.

90
 Abė paėmė Merės ranką. Ta buvo tartum į pergamentą įvyniotas
kaulas, visai be mėsos.
— Pirmiausia pasirūpinkime skausmu. Jeigu tai padarysime, gal­
būt viskas atrodys kitaip.
Užuot atsakiusi, Merė tik nusisuko nuo Abės ant šono. Buvo beuž-
sidaranti nuo jos, atsijungianti.
—Turbūt norite pasiklausyti mano plaučių, — tiek tepasakė.
Abi žinojo, kad apžiūra — tik formalumas. Nereikalinga ceremoni­
ja — stetoskopas ant krūtinės, paskui ant širdies. Bet Abė vis tiek atliko
šiuos veiksmus. Mažai ką kita turėjo Merei Alen pasiūlyti, išskyrus tuos
prisilytėjimus rankomis. Jai baigus, ligonė tebegulėjo atgręžusi nugarą.
—Mes jus perkelsime iš Chirurgijos intensyviosios terapijos, —pa­
žadėjo Abė. — Į palatą skyriuje. Ten bus ramiau. Ne tiek daug triukšmo.
Jokio atsako. Tik gilus kvėpavimas, ilgas atodūsis.
Abė paliko boksą jausdamasi dar labiau pralaimėjusi, dar nereika-
lingesnė nei kada nors anksčiau. Tiek maža ji galėjo padaryti. Geriausia,
ką turėjo pasiūlyti — kiek įmanoma malšinti skausmą. Ir, deja, pažadą
leisti prigimčiai tvarkytis pačiai.
Atsivertusi Merės ligos istoriją, ji įrašė: „Ligonė sako norinti nu­
mirti. Reikia padidinti morfijaus dozę nuo skausmo ir pakeisti būklės
kodą į „Nereanimuotina“. Paskui parašė nurodymus dėl perkėlimo ir
padavė juos Sesilei, Merės seselei.
— Noriu, kad ji jaustųsi patogiai, — pasakė Abė. — Dozę taikyki­
te prie jos skausmo. Duokite tiek, kad galėtų miegoti.
— Kokia viršutinė riba?
Abė kiek patylėjo, svarstydama apie ploną liniją tarp patogumo ir
prarastos sąmonės, tarp miego ir komos, paskui tarė:
—Viršutinės ribos nėra. Ji miršta, Sesile. Nori numirti. Jeiguthor-
fijus palengvina kančią, tai ir turime jai duoti. Net jeigu tai reikštų šiek
tiek greitesnę pabaigą.
Sesilė linktelėjo, jos akys išdavė nebylų pritarimą.
Pasukusi į kitą boksą, Abė išgirdo Sesilę pašaukiant:

9i
 — Daktare Dimateo?
Abė atsigręžė:
— Klausau?
— As... tik norėjau jums pasakyti. Manau, turėtumėte žinoti,
na... — Sesilė nervingai apsidairė po salę. Pamatė, kad kai kurios kitos
seserys stebi. Laukia. Ji atsikrenkštė. — Norėjau, kad žinotumėte, jog
mes manome jus ir daktarę Čao pasielgus teisingai. Kad atidavėte širdį
Džošui O’Dėjui.
Abė sumirksėjo, nuvydama netikėtą ašarų antplūdį.
— Dėkui jums. Labai labai dėkui.
Tik dabar, apsidairiusi po salę, Abė pamatė kitas seseris pritariamai
sulinksint.
— Jūs — viena iš geriausių rezidenčių, kokią kada nors turėjome,
daktare Dimateo, — tęsė Sesilė. — Mes norėjome, kad tai žinotumėte.
Stojusioje tyloje pora rankų pradėjo ploti. Prisidėjo dar pora, pas­
kui dar viena. Abė stovėjo be žado, spausdama prie krūtinės ligos isto­
riją, o visos Chirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus seserys pratrū­
ko garsiais ir spontaniškais aplodismentais. Jos plojojai. Griausmingos
ovacijos, visoms stovint.

— Noriu, kad jos nebūtų tarp personalo ir šioje ligoninėje, — pareiškė

Vosas. — Ir padarysiu, po šimts, viską, kad šitaip atsitiktų.
Per savo, Beisaido medicinos centro direktoriaus, kadenciją Dže-
remijas Paras buvo susidūręs su daugybe kritinių situacijų. Dorojosi su
dviem medicinos seserų streikais, keliais daugiamilijoniniais ieškiniais
dėl gydytojų aplaidumo darbe ir karingais „Kovotojais už teisę gyventi“*,
siautėjusiais vestibiulyje, bet dar niekada nebuvo stovėjęs prieš tokį atvi­
rą įsiūtį, kokį dabar matė Viktoro Voso veide. Dešimtą valandą ryto
Vosas su dviem savo advokatais iš šonų įžygiavo į Paro kabinetą ir pa­
reikalavo pasitarti. Dabar buvo veik vidudienis ir grupė išsiplėtė, nes
Šitaip vadinami žmogaus embrionų ir vaisių visokeriopos teisinės apsaugos šalininkai.

92
prisidėjo chirurgijos rezidentūros vadovas daktaras Kolinas Vetigas bei
Suzana Kasado, Beisaido juriskonsultė. Mintis išsikviesti Suzaną topte­
lėjo Parui. Kol kas dar nebuvo kalbos apie kokius nors teisinius veiks­
mus, bet Paras laikė, kad atsarga gėdos nedaro. Ypač kai turi reikalą su
kuo nors tokiu įtakingu kaip Viktoras Vosas.
— Mano žmona miršta, — karščiavosi Vosas. — Ar suprantate?
Miršta. Gali neišgyventi dar vienos nakties. Aš tiesiogiai kaltinu tas abi
rezidentes.
— Daktarė Dimateo tik antri metai rezidentūroje, — paaiškino
Vetigas. — Ne ji priėmė sprendimą. Tai padarė vyresnioji rezidente.
Daktarė Čao pašalinta iš mūsų programos.
— Reikalauju, kad atsistatydintų ir daktarė Dimateo.
— Ne ji tai pasiūlė.
— Tad suraskite dingstį jai išvyti.
— Daktare Vetigai, — ramiai ir nuosaikiai prašneko Paras. — Mes
privalome surasti kokį nors pagrindą jos rezidentūrai užbaigti.
— Nėra nė menkiausio pagrindo, — atkakliai gynė savo poziciją
daktaras Vetigas. — Visi jos įvertinimai kuo puikiausi ir visi užprotoko­
luoti. Pone Vosai, suprantu, kad jums tai skausminga situacija. Supran­
tu, kad visai normalu suversti kaltę kam nors kitam. Bet, manau, jūsų
pyktis netinkamai nukreiptas. Tikroji problema ta, kad trūksta organų.
Tūkstančiams žmonių reikia naujos širdies, o tokių surasti tegalima ke­
letą. Pagalvokite, kas atsitiktų, jeigu mes vis dėlto išvytume daktarę Di­
mateo. Ji galėtų pateikti apeliaciją. Reikalas nueitų aukščiau. Sis atvejis
būtų išnagrinėtas ir užduoti klausimai. Mūsų paklaustų, kodėl ta širdis
iš pat pradžių neatiduota septyniolikmečiam vaikinukui.
Stojo tyla.
—Jėzau, — sumurmėjo Paras.
— Suprantate, ką aš sakau? — vėl prašneko Vetigas. —Tai atrodo
nekaip. Ir todėl ligoninė atrodys nekaip. Tai ne toks dalykas, kurį trokš­
tume pamatyti laikraščiuose. Užuominas apie klasinę gerovę. Kad varg­
šams lieka tik trupiniai. Štai kaip bus sužaista. Nesvarbu, tiesa tai ar ne.

93
 Vetigas klausiamai apžvelgė sėdinčiuosius apie stalą. Visi tylėjo.
Mūsų tyla daug kąpasako, — pagalvojo Paras.
— Žinoma, negalime leisti, kad žmonės susidarytų klaidingą įspū­
dį, — pritarė Suzana. — Kad ir kaip pasibaisėtinai tai galėtų nuskam­
bėti, vien sandėris dėl žmogaus organų, pasirodęs spaudoje, galėtų mus
sužlugdyti.
— As tik sakau, kaip tatai atrodys, — gynėsi Vetigas.
— Man nusispjaut, kaip tai atrodo, — bloškė Vosas. —Jos pavogė
tą širdį.
—Tai būta tiesioginio aukojimo. Ponas Terijo turėjo teisę sukon­
kretinti recipientą.
— Mano žmonai ta širdis buvo garantuota.
— Garantuota? — Vetigas susiraukęs pažvelgė į Parą. — Ar aš ko
nors nežinau?
—Tai buvo nuspręsta dar prieš paguldant ją į ligoninę. Suderina­
mumas buvo visiškas.
—Taip pat ir vaikinuko, — atrėmė Vetigas.
Vosas pašoko ant kojų.
—Leiskit, žmonės, jums kai ką paaiškinti. Mano žmona miršta per
Abę Dimateo. Ką gi, jūs nelabai gerai mane pažįstate. Bet štai ką jums
pasakysiu: niekas nemulkina Vosų šeimos ir paskui lengvai atsiperka...
— Pone Vosai, — įsiterpė vienas jo advokatų. — Galbūt mums tą
reikėtų aptarti tarp...
— Velniai rautų! Leiskit man pabaigti!
— Prašom, pone Vosai. Tokia kalba nepadės geriausiems jūsų in­
teresams.
Vosas piktai sužioravo akimis į advokatą. Nutraukti savo antpuo­
liui ir vėl atsisėsti jam akivaizdžiai prireikė pastangų.
— Noriu, kad daktarė Dimateo būtų nubausta, — pareiškė ir pa­
sižiūrėjo tiesiai į Parą.
Paras jau prakaitavo. Dievaži, būtų taip lengva tą rezidentę tiesiog
išvyti. Deja, generolas neketina jiems nusileisti. Kad juos kur, tuos chi-

94
rurgus ir jų ambicijas; jie negali pakęsti, kai kas nors kitas komanduoja.
Kodėl Vetigas toks užsispyręs?
— Pone Vosai, — kuo švelniausiu balsu (tokiu balsu tramdomi
laukiniai žvėrys) prašneko Suzana Kasado. — Ar galėčiau pasiūlyti kurį
laiką mums visa tai apmąstyti? Pulti imtis juridinių veiksmų retai kada
būna geriausia taktika. Per kelias dienas mums galbūt pavyks išspręsti
jūsų problemas. — Suzana pabrėžtinai pažvelgė į Vetigą.
Lygiai taip pat pabrėžtinai generolas dėjosi jos nematąs.
— Per kelias dienas, — atrėmė Vosas, — mano žmona gali numir­
ti. —Jis atsistojo ir su panieka pažvelgė į Parą. — Man nereikia apmąs­
tyti. Reikalauju, kad daktarė Dimateo būtų nubausta. Ir kuo skubiau.

— Matau kulką, — pasakė Abė.

Markas nukreipė šviesos pluoštą, sukoncentruodamas į krūtinės
ertmės gilumą. Į juodu sublizgo kažkas metalinio, paskui išnyko už iš-
sipučiančio plaučio.
—Aštrios akys, Abe. Kadangi tu ją pastebėjai, tai gal pati norėtum
ir išimti?
Nuo instrumentų stalelio Abė pasiėmė smailas žnyples. Plaučiai vėl
išsipūtė, užstodami jai ertmės vaizdą.
— Man reikia, kad jie iškvėptų orą. Nors sekundę.
— Gerai, — atsakė anesteziologas.
Abė įkišo ranką giliai į krūtinės ląstą, slinkdama vidiniu šonkaulių
išlinkiu. Markas švelniai patraukė dešinį plautį, ir Abė, suspaudusi žny­
plių galais metalo fragmentą, atsargiai pašalino jį iš ertmės.
Suplota dvidešimt antro kalibro kulka žvangtelėjo į metalinį du­
benį.
— Vyriokui pasisekė, — pakomentavo Markas, nužvelgdamas ti­
kėtiną kulkos trajektoriją. — Įėjimo anga tuoj dešiniau krūtinkaulio.
Tikriausiai jos kelią nukreipė šonkaulis ar šiaip kažkas. Ir ji laisvai įkrito
į pleuros ertmę. Jį tik ištiko pneumotoraksas.

95
 —Tikiuosi, jis pasimokė, — suniurnėjo Abė.
— Ko pasimokė?
— Kad nereikia erzinti žmonos.
—Tai ji šovė?
—Taip. Grįžome iš ilgos kelionės, vaikuti.
Juodu dabar uždarinėjo krūtinės ląstą, dirbdami išvien su draugišku
lengvumu dviejų žmonių, gerai pažįstančių vienas kitą. Artėjo šešiolikta
valanda. Abė budėjo nuo šio ryto septintos. Visą dieną stovėjus, jai gėlė
blauzdas, o likę budėti dar dvidešimt keturios valandos. Bet šiuo metu
ji buvo pakilios nuotaikos, pažvalėjusi nuo pasisekusios operacijos — ir
todėl, kad gavo progą operuoti kartu su Marku. Būtent šitaip ji ir įsi­
vaizdavo jųdviejų ateitį drauge: dirbant ranka rankon, pasitikint savimi
ir vienas kitu. Markas buvo puikus chirurgas, greitas, tačiau kruopštus.
Nuo pat pirmos dienos, kai Abė plovėsi rankas operuoti kartu su juo, jai
padarė įspūdį tvyranti jo operacinėje atmosfera. Markas niekada nepra-
rasdavo šaltakraujiškumo, niekada nešaukdavo ant seselės, niekada net
nepakeldavo balso. Tada ji nusprendė, kad jeigu pačiai tektų kada nors
gultis po peiliu, norėtų, kad Markas Hodelas būtų tas chirurgas, kuris
laikytų rankoje skalpelį.
Dabar Abė darbavosi čia pat greta jo, pirštinėta jos ranka susilies­
davo su jojo, abiejų galvos arti pasilenkusios. Tai žmogus, kurį ji mylė­
jo, darbas, kurį mėgo. Vien dėl šios akimirkos galėjo pamiršti Viktorą
Vosą ir metančią šešėlį ant profesinės jos karjeros krizę. Galbūt krizė
jau praėjo. Kol kas joks kirvis nenukrito, iš Paro kabineto neperduota
jokios grėsmingos žinios. Po teisybei, šįryt Vetigas pasivedėjo ją į šalį ir
su sau įprastu šiurkštumu pasakė, kad už traumatologijos ciklą gavusi
aukščiausius įvertinimus.
Viskas susitvarkys, — stebėdama ratukais išvežamą į pooperacinę
palatą pacientą mąstė ji. — Kažkokiu būdu viskas baigsisgerai.
— Puikus darbas, Dimateo, — pagyrė Markas, nusivilkdamas ope­
racinės chalatą.
— Kertu lažybų, tu taip sakai visiems rezidentams.

96
 — Kaip tik to niekada nesakau kitiems rezidentams. —Jis pasilen­
kė prie jos ir pakuždėjo: — Susitiksime budinčiojo gydytojo kabinete.
— E... daktare Dimateo?
Abė ir Markas, abu rausdami, apsisuko ir sužiuro į pagalbinę ope­
racinės seselę, ką tik įkišusią galvą pro duris.
— Skambino pono Paro sekretorė. Jus nori matyti administraci­
joje.
— Dabar?
—Jūsų laukia, — atsakė seselė ir pasišalino.
Abė metė į Marką baimingą žvilgsnį.
— O Dieve! Kas dabar?
— Nesileisk jų sutrikdoma. Neabejoju, viskas bus gerai. Nori, kad
eičiau su tavimi?
Ji šiek tiek pamąstė, paskui papurtė galvą.
— Esu didelė mergaitė. Turėčiau pati su tuo susidoroti.
—Jeigu kils kokių problemų, išsikviesk mane per pranešimų gavi­
klį. Aš tuojau pat tenai atsirasiu. —Jisai spustelėjo jai ranką. — Pažadu.
Ji šiaip taip įstengė atsakyti jam silpnutėle šypsena. Paskui pastūmė
operacinio bloko duris ir niūri nuėjo į liftą.
Su tokiu pačiu baimės jausmu kaip ir vakar vakare išlipo antrame
aukšte ir kilimu klotu koridoriumi patraukė Paro kabineto link. Paro
sekretorė nukreipė ją į posėdžių salę. Abė pabeldė į duris.
— Užeikite, — išgirdo Parą tariant.
Netvirtai atsikvėpusi, ji įžengė vidun.
Paras atsikėlė iš savo vietos prie pasitarimų stalo. Salėje taip pat
buvo Kolinas Vetigas ir Abei nepažįstama moteris, kokių keturiasde­
šimties brunetė dailiai pasiūtu mėlynu kostiumėliu. Tuose veiduose Abė
nematė nė menkiausios užuominos apie šio susitikimo tikslą, bet visa
nuojauta jai kuždėjo, kad šis pokalbis bus ne iš maloniųjų.
— Daktare Dimateo, — prašneko Paras, — leiskite jus supažin­
dinti su Suzana Kasado, ligoninės juriskonsulte.
Juriskonsultė?Vadinasi, nieko gera.

97
 Abi moterys paspaudė viena kitai rankas. Kasado delnas palyginti
su ledine Abės oda atrodė nenatūraliai šiltas.
Abė atsisėdo greta Vetigo. Stojo trumpa tyla, kol juriskonsultė šla­
meno popieriais, o Vetigas gargždžiai krenkštė.
Paskui Paras prabilo:
— Daktare Dimateo, gal prisimintumėte, ką galite papasakoti apie
savo vaidmenį rūpinantis ponia Karena Terijo?
Abė susiraukė. Visai ne to ji tikėjosi.
— Aš atlikau pirminį ponios Terijo būklės įvertinimą, —r paaiški­
no ji. — Paskui perdaviau neurochirurgams. Jos atvejį perėmė jie.
—Tai kiekgi laiko ji buvo jūsų globoje?
— Oficialiai? Dvi valandas. Daugmaž.
— Ir per tas dvi valandas ką jūs padarėte, tiksliai?
— Stabilizavau jos būklę. Užsakiau reikalingus laboratorinius tyri­
mus. Visa tai turėtų būti ligos istorijoje.
— Taip, mes turime kopiją, — patvirtino Suzana Kasado ir pa­
plekšnojo gulinčius ant stalo popierius.
— Jūs viską rasite ten dokumentuota, — pasakė Abė. — Mano
įrašus priimant pacientę ir nurodymus.
—Jūs viską padarėte? — paklausė Suzana.
—Taip, viską.
— Ar prisimenate padariusi ką nors, kas būtų galėję neigiamai pa­
veikti pacientės būklės eigą?
— Ne.
— Ką nors, ką būtumėte turėjusi padaryti? Retrospektyviai?
— Ne.
— Kaip suprantu, pacientė neišgyveno.
— Ji patyrė sunkią galvos traumą. Per eismo įvykį kelyje. Buvo
nustatyta smegenų mirtis.
— Po to, kai perdavėte ją neurochirurgams.
Netekusi kantrybės, Abė apsidairė aplinkui stalą.
— Gal kas nors teiktųsi man paaiškinti, kas dedasi?

98
 — Dedasi tai, — atsiliepė Paras, — kad mūsų atsakomybės drau­
dėjai — beje, ji taip pat ir jūsų — agentūrai „Vanguard Mutual“ vos
prieš kelias valandas įteiktas pareiškimas, pristatytas asmeniškai ir pasi­
rašytas vieno advokato iš juridinės kontoros „Hoksas, Kreigas ir Sasma-
nas“. Man nemalonu jums tai pranešti, daktare Dimateo, bet panašu,
kad jūsų — ir Beisaido — laukia civilinis ieškinys dėl medicininės prak­
tikos aplaidumo.
Abė staiga pasijuto stinganti oro. Apimta silpnumo, įsitvėrė stalo,
stengdamasi nuslopinti iš skrandžio bekylantį šleikštulį, bet tik pajėgė
mesti priblokštą žvilgsnį ir nepatikliai palinguoti galvą.
— Kaip suprantu, jūs to nesitikėjote, — pasakė Suzana Kasado.
— Aš... —Abė nurijo seiles. — Ne. Ne.
— Tai tik preliminarus pareiškimas, — toliau kalbėjo Suzana Ka­
sado. — Aišku, jūs suprantate, kad esama daugybės formalumų, prieš
bylai iš tikrųjų patenkant į teismą. Pirma, atvejis bus peržiūrėtas valsti­
jos medikų etikos kolegijos, kuri nustatys, ar faktiškai buvo, ar nebuvo
gydymo aplaidumo. Jeigu kolegija nuspręs, kad nebuvo, visas reikalas
gali šiame etape ir sustoti. Bet nepaisydamas to, ieškovas turi teisę toliau
eiti iki teismo.
— Ieškovas, — sumurmėjo Abė. — Kas gi tas ieškovas?
— Mirusiosios vyras. Džozefas Terijo.
— Turbūt įvyko klaida. Koks nors nesusipratimas...
— Velniškai teisingai, nesusipratimas, — įsiterpė Vetigas.
Visi sužiuro į generolą, iki tol sėdėjusį tylų kaip akmuo.
— Aš pats peržiūrėjau ligos istoriją. Kiekvieną puslapį. Jokių ap­
laidaus gydymo požymių nėra. Daktarė Dimateo padarė viską, kas pri­
valėjo būti padaryta.
—Tai kodėl ji vienintelė iš daktarų įvardyta ieškinyje? — paklausė
Paras.
— Aš vienintelė? — Abė klausiamai pažvelgė į juriskonsultę. — O
kaip neurochirurgai? Skubiosios pagalbos skyriaus priimamasis? Niekas
kitas neįvardytas?

99
 — Tik jūs, daktare, — atsakė Suzana. — Ir jūsų darbdavys, Bei-
saidas.
Apstulbusi Abė atsilošė kėdėje.
— Negaliu tuo patikėti...
— Ir aš, — pritarė jai Vetigas. — Šitaip nedaroma, ir mes visi tai
žinome. Prakeikti teisininkai nusitaiko į kiekvieną gydytoją, prisiartinu­
sį bent mylios atstumu prie ligonio. Čia kažkas negerai. Kažkas vyksta.
—Tai Viktoro Voso darbas, — tyliai ištarė Abė.
— Voso? — Vetigas atsainiai numojo ranka. — Šiuo atveju jis ne­
turi ką laimėti.
— Jis pasirengęs mane sužlugdyti. Štai ką laimės. —Ji apžvelgė sė­
dinčiuosius aplink stalą. — Kaip manote, kodėl aš vienintelė įvardyta gy­
dytoja? Kažkokiu būdu Viktoras Vosas prilindo prie Džo Terijo. Įtikino
jį, kad aš padariau ką nors ne taip. Jeigu tik galėčiau pasikalbėti su Džo...
— Jokiu būdu, — pertraukė Suzana. — Tai būtų desperatiškas
ženklas. Ieškovui pasufleruota, kad suprantate įklimpusi į bėdą.
— Aš ir esu įklimpusi į bėdą!
— Ne. Dar ne. Jeigu iš tikrųjų nebūta gydymo aplaidumo, tas
reikalas anksčiau ar vėliau subliūkš. Kai kolegija priims sprendimą jūsų
naudai, tikėtina, kita šalis atsisakys ieškinio.
— Kas, jeigu jie vis tiek užsispirs eiti į teismą?
— Nebūtų prasmės. Vien teisinės išlaidos...
— Argi nesuprantate, tai Vosas dengia sąskaitą. Jam nesvarbu, lai­
mės ar prakiš! Galėtų apmokėti visą armiją teisininkų, kad tik aš laksty­
čiau išsigandusi. Džo Terijo ieškinys galbūt tik pirmasis. Viktoras Vosas
galėtų atsekti kiekvieną pacientą, kuriuo kadaise rūpinausi. Įtikinti juos
visus bylinėtis su manimi.
— O mes esame jos darbdavys. Tai reiškia, kad jie kels ieškinius
ir prieš Beisaidą, — pridūrė Paras. Atrodė pasiligojęs. Beveik toks pat
pasiligojęs, kokia jautėsi ir Abė.
— Juk turi būti koks nors būdas tam nukenksminti, — pasakė
Suzana. — Kaip nors prieiti prie pono Voso ir apraminti situaciją.

ioo
 Visi tylėjo. Bet žvelgdama į Paro veidą Abė galėjo išskaityti jo gal­
voje sklandančią mintį: Greičiausias būdas apraminti tą reikalą — tai
išvyti tave.
Ji laukė smūgio, tikėjosi, kad šis trenks. Bet netrenkė. Paras ir Su-
zana tik apsimainė žvilgsniais.
Paskui Suzana prašneko:
— Žaidimas dar tik prasideda. Turime mėnesius manevrams. Mė­
nesius atsakomiesiems veiksmams planuoti. O dabar... —Ji pažvelgė į
Abę. — „Vanguard Mutual“ paskirs jums gynėją. Siūlau kuo greičiau su
juo susitikti. Taip pat jums verta pagalvoti ir apie savo privatų advokatą.
— Manote, man jo reikia?
— Taip.
Abė nurijo seiles.
— Nežinau, ar išgalėsiu nusisamdyti advokatą...
— Atsižvelgiant į ypatingą jūsų situaciją, daktare Dimateo, — pa­
brėžė Suzana, — jums nevalia neišgalėti.

Abei šiąnakt budėti buvo nelyginant palaima. Gausybė iškvietimų ir ži­

nučių per pranešimų gaviklį privertė ją visą vakarą bėgioti, rūpinantis
viskuo, pradedant pneumotoraksu Bendrajame intensyviosios terapijos
skyriuje ir baigiant pooperaciniu karščiavimu — chirurgijos palatoje.
Apie Džo Terijo ieškinį mažai turėjo laiko mąstyti. Bet kartkartėmis,
pertraukėlių tarp telefoninių iškvietimų metu, ji pasijausdavo pavojin­
gai arti ašarų. Iš visų sielvartaujančių sutuoktinių, kuriuos guosdavo ir
ramindavo patarimais, Džo Terijo buvo paskutinis, iš kurio būtų ga­
lėjusi tikėtis teisminio ieškinio. Ką gi ašpadariau ne taip?— klausė ji
savęs. —Ar turėjaupasirodyti labiau užjaučianti?Labiau susirūpinusi?
Velniai rautų, Džo, ko dar norėjai iš manęs?
Kad ir kas tai būtų, ji žinojo, kad daugiau nuveikti negalėjo. Padarė
geriausia, kas buvo įmanoma. Ir už visas pastangas dėl Karenos Terijo
dabar jai atlyginama kirčiu per veidą.

IOI
 Ji niršo ant advokatų, ant Viktoro Voso, net ant Džo. Nors pasta­
rojo gailėjosi, bet taip pat ir jautėsi jo išduota. To paties žmogaus, kurio
kančią ji taip skaudžiai atjautė.
Dešimtą valandą Abė pagaliau galėjo pasitraukti į budinčiojo gy­
dytojo kabinetą. Pernelyg prislėgta, kad galėtų skaityti žurnalus, per­
nelyg demoralizuota, kad norėtų kalbėtis su kuo nors, net su Marku,
ji atsigulė ant lovos ir stebeilijo į lubas. Kojas jautė lyg suparalyžiuotas,
visą kūną negyvą. Kaip, po velnių, ašprastumsiu šią naktį, — klausė sa­
vęs, —jeigu net nepajėgiuprisiverstipasijudinti nuo šios lovos?
Bet vis dėlto ji pasijudino, kai pusę vienuoliktos suskambo telefo­
nas. Atsisėdo ir pakėlė ragelį.
— Daktarė Dimateo.
— Skambiname iš operacinės. Daktarams Arčeriui ir Hodelui jūs
čia reikalinga.
— Dabar?
— Kaip įmanoma greičiau. Bręsta sunkus atvejis.
—Tuoj ateisiu.
Abė padėjo ragelį. Atsidususi abiem rankomis persibraukė plau­
kus. Bet kuriuo kitu metu, bet kurį kitą vakarą ji jau būtų ant kojų ir
nekantrautų plautis rankas. O šiąnakt mintis, kad teks stovėti kitapus
operacinio stalo priešais Marką ir Arčerį, buvo vos pakenčiama.
Velniai rautų,juk esi chirurgė, Dimateo. Tad ir elkis kaip tokia!
Būtent pasidygėjimas savimi pastatė ją ant kojų ir pastūmėjo iš
budinčiojo gydytojo kabineto.
Rado Marką ir Arčerį viršuje, chirurgų poilsio kambaryje. Juodu sto­
vėjo prie mikrobangų krosnelės, pritildytais balsais ramiai kalbėdamiesi.
Vien iš to, kaip jųdviejų galvos krestelėjo jai įėjus, Abė suprato, kad jų
pokalbis turėjęs būti privatus. Bet vos tik ją pamatę, abu nusišypsojo.
— Štai ir jūs, — tarė Arčeris. — Apkasuose viskas ramu?
— Kol kas, — atsakė Abė. —Girdėjau, judviem siunčiamas rimtas
atvejis.
— Transplantacija, — paaiškino Markas. — Grupė jau renkasi.

102
Tik bėda, kad mums nepavyko susisiekti su Mohandu. Jį pavaduos
penktųjų metų rezidentas, bet galbūt mums prireiks, kad ir tu asistuo­
tum. Pasirengusi plautis rankas?
— Prie širdies transplantacijos? — Abei kaip tik reikėjo staigios
adrenalino dozės, kuri jai padėtų atsikratyti depresijos. Ji energingai
linktelėjo Markui. — Būsiu sužavėta.
— Tik yra viena problemėlė, — perspėjo Arčeris. — Pacientė —
Nina Vos.
Abė išpūtė į jį akis.
— Taip greitai jai atsirado širdis?
— Mums pasisekė. Širdis keliauja iš Berlingtono. Viktorą Vosą tur­
būt ištiktų infarktas, jeigu jis žinotų, kad pasitelkiame jus. Bet šiuo mo­
mentu įsakinėjame mes. Ir operacinėje mums gali prisireikti dar poros
rankų. Kai tiek mažai laiko, akivaizdus pasirinkimas esate jūs.
— Tu vis tiek tam pasirengusi? — paklausė Markas.
Abė nedvejojo.
— Visiškai, — atsakė.
— Gerai, — tarė Arčeris. — Atrodo, turime asistentę. — Jis link­
telėjo Markui. — Su jumis abiem susitinkame trečiojoje operacinėje. Už
dvidešimties minučių.

Dvidešimt trečią trisdešimt jiems paskambino krūtinės ląstos chirurgas

iš Vilkokso memorialinės ligoninės Berligtone, Vermonto valstijoje. Pa­
imti organai iš donoro; širdis pasirodė esanti puikios būklės ir skubiai
transportuojama į oro uostą. Užkonservuota atšaldžius iki keturių laips­
nių pagal Celsijų, jos veikla laikinai paralyžiuota perplaunant koncen­
truotu kalio chlorido tirpalu, ji galės išlikti gyvybinga keturias penkias
valandas. Be kraujo tėkmės į vainikines arterijas kiekviena praslenkanti
minutė — išeminis laikas — gali sukelti dar kelių miokardo ląstelių
mirtį. Kuo ilgesnis išeminis laikas, tuo mažesnė tikimybė, kad širdis Ni­
nos Vos krūtinėje funkcionuos.

103
 Skubos tvarka užsakytu reisu skrydis, tikimasi, užtruks daugiausia
pusantros valandos.
Iki vidurnakčio Beisaido ligoninės transplantologų grupė jau buvo
susirinkusi ir apsirengusi žaliais operacinės drabužiais. Kartu su Bilu Ar-
ceriu, Marku ir anesteziologu Frenku Zviku buvo ir mažutė armija pa­
galbinio personalo: seselės, perfiiziologė, kardiologas Aronas Levis ir Abė.
Į trečiąją operacinę ant ratukų įrideno Niną Vos.
Pusę antros iš Logano tarptautinio oro uosto telefonu panešė: lėk­
tuvas saugiai nutūpė.
Tai buvo signalas chirurgams patraukti prie praustuvių. Plaudama-
si prie kriauklės rankas Abė pro langą matė trečiąją operacinę, kur kiti
transplantologų grupės nariai jau plušėjo ruošdamiesi. Seselės dėliojo
ant staliukų instrumentus ir plėšė paketus su steriliais užtiesalais. Perfu­
ziologė dar kartą tikrino, kaip veikia panašus į spintelę dirbtinės kraujo
apytakos aparatas. Penktųjų metų rezidentas, jau nusiplovęs rankas, sto­
vėjo pasirengęs paruošti operacinį lauką.
Ant operacinio stalo, pačiame elektrokardiografo laidų ir intrave­
ninių infuzijų vamzdelių raizgalynės viduryje, gulėjo Nina Vos. Atro­
dė tartum visiškai nesuvokianti aplinkui ją kunkuliuojančios veiklos.
Daktaras Zvikas stovėjo prie Ninos galvos, švelniai jai murmėdamas ir
tuo pat metu leisdamas į intraveninės infuzijos sistemą pentobarbita-
lio dozę. Suvirpčioję jos vokai užsivėrė. Zvikas uždėjo ant jos burnos ir
nosies kaukę. Paspaudinėjęs ventiliacijos aparato maišą, vieną po kito
įpumpavo į plaučius kelis gurkšnius deguonies, paskui nuėmė kaukę.
Kitas žingsnis turėjo būti atliktas greitai. Pacientė dabar buvo be
sąmonės, nesugebanti savarankiškai kvėpuoti. Atlošęs jos galvą, Zvikas
įstūmė į gerklę lenktą laringoskopą, lokalizavo balso stygas ir įstatė en-
dotrachėjinį vamzdelį. Oro pripūstas manžetas neleis slankioti vamzde­
liui trachėjoje. Tada Zvikas prijungė vamzdelį prie plaučių ventiliacijos
aparato ir sulig dumplių iškvėpiais ligonės krūtinė pradėjo kilsuoti. In­
tubacija neužtruko nė trisdešimties sekundžių.
Buvo įjungtas ir nukreiptas į stalą operacinis apšvietimas. Užlieta

104
to spindinčio tviskesio Nina atrodė nežemiškai. Veikiau vaiduokliškai.
Viena seselė nutraukė Ninos kūną dengiančią paklodę ir apnuogino lie­
menį su lanko pavidalo šonkauliais po blyškia oda, mažomis, beveik
sutrauktomis krūtimis. Rezidentas ėmėsi dezinfekuoti operacinį lauką,
plačiais jodo brūkšniais dažydamas odą.
Trinktelėjusios atsidarė operacinės durys ir ką tik nusiplovę rankas,
aukštai jas iškėlę ir varvančiu nuo alkūnių vandeniu, vidun įžengė Mar­
kas, Arčeris ir Abė. Jie buvo pasitikti su steriliais rankšluosčiais, chalatais
ir pirštinėmis. Kol visi visiškai apsirengė, Nina jau buvo paruošta ir ap­
dengta užtiesalais.
Arčeris nuėjo prie operacinio stalo.
— Dar jos čia nėra? — paklausė jis.
— Tebelaukiame, — atsakė viena seselė.
— Juk nuo Logano vos dvidešimt minučių kelio.
— Galbūt jie įstrigo į transporto kamštį.
— Antrą valandą nakties?
—Jėzau, — tarė Markas. —To mums dar betrūko. Eismo įvykio.
Arčeris įsižiūrėjo į monitorius.
— Taip pasitaikė Mejo klinikoje. Jiems atskraidino inkstą net iš
Teksaso. Tik išvažiavusi iš oro uosto greitoji atsitrenkia į sunkvežimį.
Organas sutraiškomas. Beje, irgi puikiai tikęs.
—Juokauji, — metė Zvikas.
— Ei, argi aš juokaučiau tokia tema?
Penktųjų metų rezidentas žvilgtelėjo į sieninį laikrodį.
—Jau trečia valanda, kai organas paimtas.
— Laukim. Tik laukim, — ramino Arčeris.
Suskambo telefonas. Visų galvos pasisuko į atsiliepusią seselę. Po
kelių sekundžių ji padėjo ragelį ir pranešė:
— Širdis jau apačioje. Kurjeris pakeliui į viršų iš skubiosios pagal­
bos priimamojo.
— Gerai, — bloškė Arčeris. — Pjaunam.
Iš savo vietos, kur stovėjo, Abė galėjo tik įkypai matyti procedūrą,

105
ir tai kartkartėmis vaizdą jai užstodavo Marko petys. Arčeris ir Markas
darbavosi greitai ir sutartinai, padarė vidurio linija stemotomijos pjūvį,
atidengė fasciją, paskui — kaulą.
Suzyzė ant sienos vidaus ryšio selektorius.
—Atvyko daktaras Meipsas iš organų paėmimo grupės su specialia
siunta, — pranešė iš priešoperacinės.
— Mes kaniuliuojame, — pasakė Markas. — Tegul jis ateina pa­
sižiūrėti.
Abė žvilgtelėjo į operacinės duris. Už apžvalgos lango stiklo jai ma­
tėsi rankų plovykla, kur stovėjo ir laukė vyriškis. Salia jo ant ratukinių
neštuvų kėpsojo mažas šaldomasis „Igloo“ konteineris — toks pat, ko­
kiu ji anksčiau gabeno Karenos Terijo širdį.
— Jis įeis, — pranešė seselė iš priešoperacinės, — kai tik pasikeis
drabužius.
Po kelių minučių, dabar jau vilkintis žalia apranga, įžengė daktaras
Meipsas — smulkus vyras kone neandertaliečio kakta ir nosimi, po chi­
rurgine kauke kyšančia it vanago snapas.
— Sveiki atvykę į Bostoną, — pasitiko svečią Arčeris. — Aš — Bi­
las Arčeris. O čia — Markas Hodelas.
— Leonardas Meipsas. Vilkokse aš asistavau daktarui Nikolsui.
— Gerai atskridote, Lenai?
— Būtų pravertę lėktuve siūlomi gėrimai.
Arčeris išlaužė plačią šypseną, matomą net pro kaukę.
—Taigi ką mums Kalėdoms atgabenote, Lėni?
— Puikumėlį. Manau, jums patiks.
—Tuoj, tik baigsiu kaniuliuoti ir pasižiūrėsiu.
Kylančiosios aortos kaniuliavimas — pirmas žingsnis jungiant li­
gonį prie dirbtinės kraujo apytakos aparato vamzdelių. Ta perfuziologės
valdoma žema drūta dėžė laikinai perims širdies ir plaučių darbą: rinks
veninį kraują, papildys jį deguonimi ir varys vėl į ligonio aortą.
Arčeris dviem šilkiniais siūlais kylančiosios aortos sienoje siuvo dvi
koncentrines užtraukiamąsias kilpas. Paskui skalpelio galu joje padarė

io 6
mažutėlę įpjovą, o kai pro ją ištryško šviesus kraujas, mikliai įstatė ar­
terinę kaniulę ir suveržė užtraukiamąsias kilpas. Kraujo čiurkšlė ryškiai
sumažėjo ir galiausiai visai išnyko, jam įsiuvus kaniulės galiuką į vietą.
Kitas kaniulės galas prijungtas prie dirbtinės kraujo apytakos aparato
arterinės linijos.
Markas, asistuojančiai Abei operacinį lauką plečiant skėtikliais, jau
pradėjo veninį kaniuliavimą.
— Gerai, — tarė Arčeris, pasitraukdamas nuo stalo. — Išvynioki­
me savo dovaną.
Viena seselė atidarė šaldomąjį konteinerį ir iškėlė širdį, įvyniotą į
du paprastus plastikinius maišelius. Atraizgiusi raiščius, ji slystelėjo pli­
ką organą į dubenį su steriliu fiziologiniu tirpalu.
Arčeris iš tos vonios atsargiai išėmė atšaldytą širdį.
— Dailiai išpjauta, — pagyrė jis. —Jūs, vyručiai, puikiai pasidar­
bavote.
— Dėkui, —: tarė Meipsas.
Pirštinėtu pirštu Arčeris perbraukė širdies paviršių.
— Arterijos minkštos ir lygios. Spindžiai visiškai švarūs.
—Ji atrodo lyg mažoka, ar ne? — paklausė Abė, žvilgtelėdama per
stalą. — Kokio svorio buvo donoras?
— Keturiasdešimt penkių kilogramų, — atsakė Meipsas.
Abė susiraukė.
— Suaugęs?
— Paauglys, anksčiau sveikas. Bernas.
Abė pagavo Arčerio akyse šmėstelint nerimo šešėlį ir prisiminė, kad
jis turi du keliolikmečius sūnus.
Arčeris atsargiai įdėjo organą atgal į atšaldyto fiziologinio tirpalo
vonią.
— Negalime leisti, kad šita nueitų perniek, — tarė ir vėl savo dė­
mesį sutelkė į Niną.
O Markas ir Abė buvo bebaigią veninį kaniuliavimą. Du lankstūs
plastikiniai vamzdeliai su metaliniais krepšeliais gale pro durtines ange­

107
les įstatyti į dešinįjį prieširdį ir įtvirtinti užtraukiamųjų kilpų siūlėmis.
Pro šias kaniules veninis kraujas bus surenkamas ir nukreipiamas į siur­
blinį oksigenatorių.
Dabar dirbdami kartu Arčeris ir Markas užblokavo apatiniąją ir
viršutiniąją tuščiąsias venas, atkirsdami kelią kraujui grįžti į širdį.
— Užspaudžiu aortą, — pranešė Markas, uždarydamas kylančiąją
aortą.
Širdis, atkirsta ir nuo veninio pritekėjimo, ir nuo arterinio ištekė­
jimo, dabar tapo beverčiu maišeliu. Ninos Vos kraujo apytaką visiškai
kontroliavo perfuziologė ir jos stebuklingasis aparatas. Taip pat buvo
kontroliuojama ir kūno temperatūra. Atšaldant pratekančius skysčius,
kūną buvo galima pamažu atvėsinti iki dvidešimt penkių laipsnių pagal
Celsijų — gilios hipotermijos. Tai padės apsaugoti naujai implantuoto
miokardo ląsteles ir užtikrins mažesnį organizmo deguonies suvartojimą.
Zvikas išjungė plaučių ventiliacijos aparatą. Ritmiškas dumplių
šniokštesys nutilo. Nebeliko reikalo pumpuoti į plaučius orą, kai tą dar­
bą darė dirbtinės kraujo apytakos aparatas.
Jau buvo galima pereiti prie transplantacijos.
Arčeris perpjovė aortą ir plaučių arterijas. Kraujas pliūptelėjo į krū­
tinės ląstą, išsipylė ant grindų. Iškart viena seselė užmetė rankšluostį šiam
sugerti. Arčeris darbavosi, nekreipdamas dėmesio į prakaitu išrasojusią
savo kaktą, plieskiančių lempų karštį. Paskui perpjovė prieširdžius. Dar
daugiau kraujo, tamsesnio, aptaškė Arčeriui chalatą. Jis iki alkūnių sukišo
rankas į krūtinės ertmę. Nesveika Ninos Vos širdis, blyški ir suglebusi,
dabar iškelta ir įmesta į dubenį. Jos vietoje liko žiojinti tuštuma.
Abė žvilgtelėjo į monitoriaus ekraną viršuje ir ją užplūdo išgąstis,
kai pamatė lygią EKG liniją. Žinoma, ir negalėjo būti niekas brėžiama.
Juk širdies nėra. Faktiškai visi klasikiniai gyvybės požymiai išnyko. Plau­
čiai nejudėjo. Širdies neliko. Bet pacientė tebegyveno.
Markas iškėlė iš dubens donoro širdį ir nuleido į krūtinę.
— Kai kas šią procedūrą vadina garbingu santechniko darbu, —
tarė jis, taip pasukdamas širdį, kad atitaikytų kairiųjų prieširdžiu kame­

108
ras. — Taip pat mano, kad tai tas pat, kaip susiūti kimštą žvėrelį ar kas
nors panašaus. Bet jeigu tik bent kiek leisi nukrypti dėmesiui, nespėsi nė
susizgribti, kad įsiuvi širdį atbulai.
Penktųjų metų rezidentas susijuokė.
— Nejuokinga. Taip yra pasitaikę.
— Fiziologinio, — pareikalavo Arčeris, ir seselė iš dubenio išpylė
ant širdies atšaldyto fiziologinio tirpalo, kad po kaitriomis šviesomis ši
išliktų šalta.
— Šimtai dalykų gali pakrypti ne taip, — kalbėjo toliau Markas,
siūlių adatą giliai, beveik nuožmiai besdamas į kairįjį prieširdį. — Re­
akcija į vaistus. Anestezijos katastrofos. Ir, velniai rautų, visada kaltė
suverčiama chirurgui.
— Čia daug kaupiasi kraujo, — pasakė Arčeris. — Abe, pasiurbk.
Siurblio ūžesys užleido vietą įtampos tylai — dabar chirurgai dar­
bavosi sparčiau. Girdėjosi tik siurblinio oksigenatoriaus dūzgesys ir ada­
tų laikiklių ciksėjimas, sulig kiekviena siūle susispaudžiant dantytiems
žnybtukams. Nors Abė vis siurbė, kraujas sunkėsi į užtiesalus ir varvėjo
ant grindų. Rankšluosčiai prie chirurgų kojų permirko. Jie spardė šiuos
šalin, ir vis buvo užmetami nauji.
Arčeris numetė į šalį siūlių adatą.
— Dešinieji prieširdžiai sujungti.
— Perfuzijos kateterį, — paprašė Markas.
Seselė padavė jam kateterį. Jis įstatė šį į kairįjį prieširdį ir įliejo at­
šaldyto iki keturių laipsnių pagal Celsijų fiziologinio tirpalo. Salto skys­
čio srovė atvėsino skilvelį ir išplovė jame visas oro kišenes.
—Tvarka, — tarė Arčeris, pakreipdamas širdį, kad galėtų padaryti
aortos anastomozę. —Jungiam tuos vamzdžius.
Markas žvilgtelėjo į sieninį laikrodį.
—Tik pažiūrėkit. Žmonės, mes lenkiam grafiką. Kas per komanda.
Suzvimbė vidaus ryšio selektorius. Iš priešoperacinės seselė pranešė:
— Ponas Vosas teiraujasi, kaip sekasi jo žmonai.
— Puikiai, — atsišaukė Arčeris. — Be problemų.

109
 — Kaip manote, kiek dar truks?
— Valandą. Pasakykite jam, kad ten lauktų.
Selektorius išsijungė. Arčeris žvilgtelėjo į Marką.
—Jis veikia mane prieš plauką.
— Vosas?
— Mėgsta viską kontroliuoti.
—Tu rimtai?
Arčerio siūlių adata įlinko ir išlinko iš blizgančios aortos sienos.
— Bet, antra vertus, turbūt, jeigu turėčiau tiek pinigų kiek jis, irgi
visiems įsakinėčiau.
— Iš kur jo pinigai? — paklausė penktųjų metų rezidentas.
Arčeris nustebęs pažvelgė į jį.
— Nežinote apie Viktorą Vosą? „VMI International?“ Viskas nuo
chemikalų iki robotų technologijos.
— Ar „V“ santrumpoje VMI reiškia Vosą?
— Pagavote. — Arčeris užrišo ir nukirpo paskutinę siūlę. — Su
aorta baigta. Atspauskite.
— Ištraukiu perfuzijos kateterį, — pranešė Markas ir pasisuko į
Abę: — Paruošk įstatyti tuos du širdies stimuliatoriaus laidus.
Arčeris paėmė nuo stalelio naują siūlių adatą ir ėmėsi plaučių gyslų
anastomozės. Dar tik baigdamas siūti pastebėjo įsodintą organą plečiantis.
— Tik pažiūrėkite! — tarė. — Salta kaip ledas ir jau spontaniškai
susitraukinėja. Ta mažytė trokšta veikti.
— Stimuliatoriaus laidai prijungti, — pranešė Markas.
—Vyksta isuprelio infuzija, — pranešė Zvikas. — Du miligramai.
Jie stebėjo ir laukė, kol suveiks isuprelis, kol širdis darsyk susitrauks.
Ji gulėjo inertiška it sudribęs maišas.
— Nagi, — paragino Arčeris. — Nenuvilk manęs.
— Defibriliatorių? — paklausė seselė.
— Ne, suteikite jai pačiai šansą.
Pamažu širdis susitraukė į kumščio didumo mazgą, paskui vėl su­
glebo.

no
 Zvikas pranešė:
— Didinu isuprelio dozę iki trijų miligramų.
Dar vienas susitraukimas. Paskui — nieko.
— Pirmyn, — tarė Arčeris. — Dar jai šiek tiek botago.
— Keturi miligramai, — pasakė Zvikas, reguliuodamas intraveni­
nę infuziją.
Širdis įsitempė, atsileido. Susitraukė, atsileido.
Zvikas dirstelėjo į monitorių. Dabar ekranu bėgo QRS komplekso
danteliai.
— Ritmas iki penkiasdešimties. Šešiasdešimt keturi. Septyniasde­
šimt...
— Titruok iki vienos dešimtosios, — nurodė Markas.
—Tą aš ir darau, — atsakė Zvikas, pakoreguodamas isuprelio dozę.
Arčeris kreipėsi į pagalbinę operacinės seserį:
— Susisiekite per selektorių, gerai? Praneškite į pooperacinę dalį,
kad mes beveik baigiame.
— Atskiesta iki vienos dešimtosios, — pasakė Zvikas.
— Gerai, — tarė Markas. — Atjungtam ją nuo dirbtinės kraujo
apytakos. Ištraukite kaniules.
Zvikas spragtelėjo plaučių ventiliacijos aparato jungiklį. Operaci­
nėje visi iškart tartum pasijautę lengviau atsiduso.
— Tik tikėkimės, kad ji ir ta širdis sutars, — tarė Markas.
— Ar žinome, kiek artimas žmogaus leukocitų antigeno atitiki­
mas? — paklausė Arčeris ir atsisuko pažvelgti į daktarą Meipsą.
Už jo niekas nestovėjo.
Abė buvo taip susitelkusi į operaciją, kad nė nepastebėjo, kada
žmogus dingo.
—Jis išėjo prieš dvidešimt minučių, — pasakė viena seselė.
— Taip paprasčiausiai ir išėjo?
— Galbūt turėjo skubėti į lėktuvą, — spėjo ji.
— Nė negavau progos paspausti jam rankos, — pasigailėjo Arčeris
ir vėl pasisuko į ligonę ant stalo. — Gerai. Baigiam.
 7
"VT adiai jau buvo gana. Visi tie verkšlenimai, visa ta neišeikvota ber-
^ niokiška energija, nuolatos prasiveržianti keiksmais ir stumdymusi,
iščiulpė jos jėgas. O dabar dar ir jūros liga. Gregoras, didelė beždžio­
nė, sirgo taip pat kaip ir daugelis berniūkščių. Audringesniais orais, kai
laivo korpusas daužėsi į Siaurės jūros bangas it kūjis į priekalą, jie visi
dejuojantys tysojo pasliki savuosiuose gultuose, o jų blogulio garsai ir
kvapai pasiekdavo net viršutinius denius. Tokiomis dienomis valgomoji
salė apačioje likdavo tuščia ir bemaž nelankoma, koridoriai tušti, o jūrų
laineris panėšėjo į kokį nors didžiulį aimanuojantį vaiduoklių laivą, val­
domą dvasių įgulos.
Jakovui dar niekada nebuvę taip smagu.
Nekankinamas nė menkiausios pykulio užuominos, jis laisvai bas­
tėsi po visą laivą. Niekas jo nestabdė, netgi atvirkščiai — įgulai tartum
patiko jį matyti aplinkui. Jis aplankydavo Kubičevą mašinų skyriuje, ir
tame triukšmingame džeržgiančių stūmoklių ir dyzelinio tvaiko pragare
jie žaisdavo šachmatais. Kartais Jakovas net laimėdavo. Išalkęs Jakovas
nuklysdavo į kambuzą, kur kokas Lubis pavaišindavo jį arbata, barš­
čiais ir medyvniku — aromatingu medaus pyragu su prieskoniais iš jo
gimtosios Ukrainos. Lubis buvo mažakalbis. Tik paklausdavo „Dar?“
ar „Pakaks, e?“ — ir viskas. Už jį kalbėdavo maistas, kurį tiekdavo į
stalą. Dar būdavo galima tyrinėti krovinių triumą ir radisto patalpą su
daugybe rankenėlių ir mygtukų, taip pat viršutinį denį su brezentu už­
dengtomis gelbėjimosi valtimis, kuriose patogu slėptis. Vienintelė vieta,

112
kur Jakovui nepavykdavo nusigauti — tai paties paskuigalio dalis. Jam
nesisekdavo rasti tenai vedančio praėjimo.
O užvis mėgstamiausia jo vieta buvo kapitono tiltelis. Kapitonas
Dibrovas ir šturmanas pasveikindavo Jakovą atlaidžiomis šypsenomis ir
leisdavo jam atsisėsti prie stalo su žemėlapiais. Ten jis vienintelės savo
rankos smiliumi brėždavo jų jau nuplauktą kursą: iš Rygos uosto, Balti­
jos jūra, sąsiauriu tarp Malmės ir Kopenhagos, aplink Danijos viršutinį
galą ir per Siaurės jūrą su išsišovusiomis it brastos akmenys naftos grę­
žinių platformomis, turinčiomis tokius pavadinimus kaip Montrouzas,
Keturiasdešimtieji, Paiperis. Siaurės jūra buvo didesnė nei Jakovas įsi­
vaizdavo. Anaiptol ne mėlyna balutė, kokia ji atrodė žemėlapyje, o dvi
dienos kelionės per vandenis. Ir netrukus, pasakė jam šturmanas, jie
plauksią per dar didesnę jūrą, Atlanto vandenyną.
— Jie taip ilgai neišgyvens, — spėjo Jakovas.
— Kas tokie „jie“?
— Nadia ir kiti berniukai.
— Žinoma, išgyvens, — patikino jį šturmanas. — Visi plaukdami
per Siaurės jūrą suserga. Po kurio laiko jų skrandžiai nurims. Tai susiję
su vidine ausimi.
— Ką bendra turi vidinė ausis su skrandžiu?
— Ji jaučia judėjimą. Per daug judėjimo ją sutrikdo.
— Kodėl?
— Iš tikrųjų nė pats nesuprantu. Bet taip yra.
— Bet aš nesergu. Ar mano vidinė ausis kuo nors kitokia?
— Tu veikiausiai užsigimęs jūrininkas.
Jakovas pasižiūrėjo į savo kairės rankos strampą ir papurtė galvą.
— Taip nemanau.
Šturmanas nusišypsojo.
— Tu turi geras smegenis. O smegenys kur kas svarbesnės. Tau jų
prireiks ten, kur vyksti.
— Kodėl?
—Amerikoje, jeigu esi protingas, gali praturtėti. Juk nori būti tur­
tingas, tiesa?

13
 — Nežinau.
Ir šturmanas, ir kapitonas nusijuokė.
— Galbūt vaikinas visai neturi smegenų, — pasakė kapitonas.
Jakovas be šypsenos pažvelgė į juodu.
— Kapitonas tik pajuokavo, — nuramino jį šturmanas.
— Žinau.
— Kodėl tu niekada nesijuoki, berneli? Nesu matęs tavęs juokiantis.
— Man nesinori.
Kapitonas suprunkštė.
— Mažajam mergavaikiui pasisekė — jis vyksta pas kažkokią tur­
tingą šeimą Amerikoje. Ir nelinkęs juoktis. Kas jam yra?
Jakovas gūžtelėjo pečiais ir vėl įbedė akis į žemėlapius.
-r- Aš taip pat ir neverkiu.

Aleksejus rietėsi ant gulto, glausdamas sau prie krūtinės Sušu. Jakovui
prisėdus šalia ant čiužinio, jis krūptelėjęs atsibudo.
—Taip niekada ir neatsikelsi? — paklausė Jakovas.
—Aš sergu.
— Lubis vakarienei išvirė avienos kukulių. Aš sukirtau devynis.
— Nekalbėk apie juos.
—Tu neišalkai?
— Žinoma, išalkau. Bet taip sergu, kad negaliu valgyti.
Jakovas atsiduso ir apsidairė po kajutę. Joje buvo aštuoni gultai, ir
šešiuose gulėjo berniukai, pernelyg pasiligoję, kad pajėgtų žaisti. Jakovas
jau aplankė ir gretimas kajutes ir rado kitus berniukus tokius pat neįga­
lius. Nejau šitaip bus per visą Atlantą?
—Taip dedasi dėl tavo vidinės ausies, — paaiškino Jakovas.
—Apie ką tu čia kalbi? — išstenėjo Aleksejus.
—Apie tavo ausį. Nuo jos tau blogina skrandį.
— Mano ausys visai sveikos.
—Tu jau sergi keturias dienas. Turi atsikelti ir eiti pavalgyti.
—Ai, palik mane ramybėje.
 Jakovas pačiupo Susu ir išplėšė jam iš rankų.
— Atiduok! — sukliko Aleksejus.
— Nagi, kelkis ir pasiimk.
— Greičiau grąžink!
— Pirmiau atsikelk. Nagi.
Jakovas atšoko nuo gulto, kai Aleksejus bergždžiai pabandė su­
griebti kimštą šunytį.
— Jausies geriau, jeigu atsikelsi iš lovos.
Aleksejus atsisėdo. Minutėlę gūžėsi ant čiužinio krašto, siūbuoda­
mas galva, vos tik laivui pakrypstant. Staiga jis užsidengė delnu burną,
metėsi ant kojų, paknopstom nubėgo per kajutę ir išsivėmė į kriauklę,
paskui vaitodamas nuropojo atgal į gultą.
Jakovas iškilmingai sugrąžino jam Sušu.
Aleksejus prisiglaudė kimštą šunytį prie krūtinės.
— Sakiau tau, kad sergu. Dabar eik šalin.
Jakovas paliko berniukų patalpas ir išsibastė į koridorių. Prie Na­
dios atskiros kajutės durų pasibeldė. Niekas neatsiliepė. Jis nuslinko prie
Gregoro kajutės ir vėl pasibeldė.
— Kas ten? — suniurnėjo iš vidaus.
— Čia aš, Jakovas. Jūs irgi dar sergate?
— Atsikrušk nuo mano durų.
Jakovas nuėjo. Kurį laiką bastėsi po laivą, bet Lubis jau atsigulė
nakčiai miego. Kapitonas ir šturmanas buvo pernelyg užsiėmę, kad su
juo kalbėtųsi. Kaip visada Jakovas liko pats vienas.
Jis pasuko į mašinų skyrių aplankyti Kubičevo.
Juodu sustatė šachmatų lentą. Jakovas ištraukė baltuosius ir perkėlė
karaliaus pėstininką į ketvirtą laukelį.
— Ar kada nors buvote Amerikoje? — paklausė Jakovas.
— Dusyk, — atsakė Kubičevas, paeidamas į priekį savuoju kara­
lienės pėstininku.
—Jums ten patiko?
— Kad ir negalėčiau pasakyti. Visada, kai tik įplaukiame į uostą,
mums įsako likti laive. Taip nė velnio ir neteko pamatyti.
 — Kodėl kapitonas taip įsako?
— Įsako ne kapitonas, o tie žmonės iš paskuigalio kajutės.
— Kokie žmonės? Niekada jų nemačiau.
— Niekas jų nemato.
—Tad kaip žinote, kad jie ten?
— Paklausk Lubio. Jis jiems gamina valgį. Kažkas suvalgo maistą,
kurį jis nusiunčia. Tai darai kitą ėjimą ar ne?
Labai susikaupęs Jakovas paėjo į priekį kitu pėstininku.
— Tai kodėl jums paprasčiausiai nepabėgti iš laivo, kai tenai nu­
plauksime? — paklausė jis.
— Kurių galų?
— Pasilikti Amerikoje ir praturtėti.
Kubičevas krenkštelėjo.
— Man moka pakankamai. Negaliu skųstis.
— Kiek jums moka?
— Esi pernelyg smalsus.
— Daug?
— Daugiau, negu anksčiau uždirbdavau. Daugiau, negu daugelis
žmonių gauna. Ir aš tik keliauju pirmyn atgal, pirmyn atgal per tą pra­
keiktą Atlantą.
Jakovas paėjo valdove.
—Taigi darbas geras? Būti laivo mašinistu?
— Kvailas ėjimas — išvesti į priekį valdovę. Kodėl taip padarei?
— Bandau ką nors nauja. Ar aš galėčiau tapti laivo mašinistu?
— Ne.
— Betgi jums daug moka.
— Tik todėl, kad dirbu „Sigajevo kompanijoje“. Jie gerai moka.
— Kodėl?
— Laikau liežuvį už dantų.
— Kodėl?
— Iš kur, po velnių, man žinoti? — Kubičevas siekė per lentą. —
Mušu žirgu tavo valdovę. Matai, sakiau tau, kad kvailai paėjai.

116
 — Tai buvo bandymas, — atsakė Jakovas.
— Ką gi, tikiuosi, kad ko nors iš jo pasimokei.

Po kelių dienų kapitono tiltelyje Jakovas paklausė šturmano:

— Kas tokia ta „Sigajevo kompanija“?
Šturmanas nustebęs žvilgtelėjo į jį.
— Iš kur žinai tą pavadinimą?
— Kubičevas pasakė.
— O nebūtų turėjęs.
— Vadinasi, ir jūs apie tai nekalbate? — nusistebėjo Jakovas.
— Tikrai taip.
Kurį laiką Jakovas tylėjo, tik stebėjo šturmaną kuičiantis prie elek­
troninių prietaisų. Iš mažo ekrano blykčiojančius skaičiukus jis perrašy­
davo į žurnalą, paskui pasižiūrėdavo į žemėlapį.
— Kur mes esame? — paklausė Jakovas.
— Čia.
Šturmanas parodė žemėlapyje į mažutę „x“. Ji buvo vandenyno vi­
duryje.
— Kaip jūs žinote?
— Iš skaičių. Skaitau juos ekrane. Platumą ir ilgumą. Matai?
— Reikia būti labai protingam, kad galėtum tapti šturmanu.
— Tiesą sakant, ne taip jau labai.
Dabar vyras slankiojo po žemėlapį dvi plastikines liniuotes. Jos
buvo sujungtos lankstais, ir, nuslinkęs jomis prie kompaso rožės žemėla­
pio krašte, jis abi suglausdavo.
— Ar darote ką nors nelegalaus?
-Ką?
— Ar būtent todėl jums negalima apie tai kalbėti?
Šturmanas atsiduso.
—Vienintelė mano atsakomybė —vesti tą laivą iš Rygos į Bostoną
ir atgal j Rygą.
— Ar jūs visada gabenate našlaičius?
 — Ne. Paprastai gabename krovinį. Dėžes. As neklausiu, kas jose.
Neuždavinėju klausimų, taškas.
—Taigi galėtumėte daryti ką nors nelegalaus.
Šturmanas nusijuokė.
— Betgi tu ir velniūkštis, a?
Jis vėl ėmėsi rašyti į žurnalą, tvarkingais stulpeliais perkeldamas
skaičius iš ekrano.
Berniokas kurį laiką tylomis jį stebėjo, paskui prašneko:
— Kaip manote, ar kas nors mane įsivaikins?
— Žinoma, taip.
— Net ir su tokiu? — Jis iškėlė savo rankos strampą.
Šturmanas pažvelgė į jį, ir Jakovas pagavo vyro akyse šmėstelėjusį
gailestį.
— Faktas kaip blynas, kas nors tave įsivaikins.
— Iš kur žinote?
—Juk kažkas sumokėjo už tavo kelionę, ar ne? Sutvarkė tavo po­
pierius.
—Taip ir nemačiau savo popierių. O jūs matėte?
— Tai ne mano reikalas. Mano darbas — pristatyti šį laivą į Bos­
toną. — Jis numojo berniūkštį į šalį. — Kodėl negrįžti pas kitus ber­
niukus? Eik.
—Jie vis dar nekaip jaučiasi.
— Na, tai eik žaisti kur nors kitur.
Nenorom Jakovas paliko kapitono tiltelį ir išėjo ant denio. Be jo,
ten daugiau nebuvo nė gyvos dvasios. Stovėdamas prie turėklo jis žvelgė
į laivo nosies skiriamą vandenį. Mąstė apie žuvis, plaukiojančias kažkur
žemai savo pilkame ir drumstame pasaulyje, ir staiga pasijuto negalįs
kvėpuoti; sūkuriuojančio vandens vaizdas dusino. Tačiau Jakovas nepa­
sitraukė. Liko prie turėklo, vienintele ranka įsitvėręs į jį, leisdamas savyje
siausti paniškoms mintims apie šaltą gilų vandenį. Baimė buvo kažkas
tokio, ko jis jau seniai nebuvo jautęs.
O dabar jautė.
 i sapnavo tą patį sapną dvi naktis paeiliui. Seselės jai paaiškino, kad
J tai nuo visų tų medikamentų, kuriuos gaunanti: metilprednisolo-
no, ciklosporino ir skausmą malšinančių tablečių. Chemikalai jaukią
jai smegenis. Visai suprantama, kad po tiekos hospitalizacijos dienų ją
kamuoja blogi sapnai. Visus jie kamuoja. Nėra ko jaudintis. Sapnai ga­
liausiai išnyks.
Bet šįryt, su vėl užplūdusiomis į akis ašaromis gulėdama savojoje
Intensyviosios terapijos skyriaus lovoje, Nina Vos žinojo: sapnas nepa­
sitrauks, niekada nepasitrauks. Tapo jos dalimi. Kaip ir ta nauja širdis.
Atsargiai palietė ranka tvarsčius ant krūtinės. Jau dvi dienos po ope­
racijos, ir nors skausmas buvo tik bepradedąs malšti, jis vis dar pažadin­
davo ją naktį, primindavo apie gautąją dovaną. Širdis buvo gera. Stipri.
Tai ji suprato kitą dieną po operacijos. Per ilgus savo ligos mėnesius
buvo pamiršusi, koks jausmas turėti stiprią širdį. Vaikščioti nedustam.
Justi priplūstam į raumenis šiltą, gyvybę nešantį kraują. Žvelgti žemyn į
savo pirštus ir stebėtis, kokie galuose tie rausvi. Ji taip ilgai gyveno lauk­
dama mirties, susitaikydama su tuo, kad numirs, kad pats gyvenimas
tapęs jai svetimas. Bet dabar ji galėjo jį matyti savo rankose, justi savo
pirštų galuose.
Ir šios naujos širdies tvinksniuose.
Tačiau vis dar neapleido jausmas, tartum ta širdis nepriklausytų jai.
Galbūt niekada ir neapleis.
Vaikystėje ji dažnai perimdavo savo vyresnės sesers Karolinos dra­
bužius: gerus vilnonius megztinius, vos nešiotas vakarines sukneles.
Nors tos drapanos neabejotinai pereidavo Ninos nuosavybėn, ji taip ir
nesiliaudavo mąsčiusi apie jas kaip savo sesers. Mintyse tai visada būda­
vo Karolinos suknelės, Karolinos sijonai.
„Ir kieno širdis esi tu?“ — mąstė ji, ranka švelniai liesdama sau
krūtinę.
Vidudienį atėjo pasėdėti prie jos lovos Viktoras.
— Vėl mane aplankė tas sapnas, — pasakė jam. — Tas, apie vai­
kinuką. Šįsyk buvo toks ryškus! Atsibudusi nepajėgiau suturėti ašarų.
—Tai nuo steroidų, mieloji, — ramino Viktoras. —Juk tave per­
spėjo apie šalutinį poveikį.
—Manau, sapnas kažką reiškia. Argi nesupranti? Turiu savo viduje
jo dalį. Dalį, kuri tebegyva. Jaučiu jį...
— Seselei nereikėjo tau papasakoti, kad širdis priklausė berniukui.
—Aš jos paprašiau.
— Vis tiek nereikėjo papasakoti. Tokia informacija niekam nepa­
dės. Nei tau. Nei tam vaikinui.
— Ne, — tyliai pripažino ji. — Nei tam vaikinui. Bet šeima...
jeigu yra šeima...
— Neabejoju, anie nenori, kad jiems būtų priminta. Pagalvok apie
tai, Nina. Tai griežtai konfidencialus dalykas. Ir tam esama pagrindo.
— Nejau būtų taip blogai? Nusiųsti jo šeimai padėkos laišką? Tai
būtų visiškai anonimiška. Tik paprasta...
— Ne, Nina. Tikrai ne.
Nina tylomis nugrimzdo atgal į pagalves. Ji vėl kvailioja. Viktoras
teisus. Viktoras visada teisus.
— Šiandien nuostabiai atrodai, mieloji, — tarė jis. — Dar nebuvai
atsisėdusi į kėdę?
— Dusyk, — atsakė Nina.
Staiga palata jai pasirodė labai labai šalta. Ji nusuko žvilgsnį ir su­
drebėjo.

120
Pitas sėdėjo ant kėdės šalia Abės lovos ir žvelgė į ją. Vilkėjo savo mė­
lynąja mažųjų skautų uniforma, ta su visais antsiuvais ant rankovių ir
tabaluojančiais prie viršutinės kišenės plastikiniais pasižymėjimo žen­
kleliais už kiekvieną pasiekimą. Buvo be kepuraitės. „Kur jo kepurai­
tė?“ — nusistebėjo ji. Ir paskui prisiminė: ši pasimetė, ji kartu su savo
sesėmis ieškojo ir ieškojo šalikelėje, bet taip ir nesurado kur nors aplink
sulamdyto jo dviračio likučių.
Jau seniai jis buvo ją lankęs — nuo pat tos nakties, kai išvyko į ko­
ledžą. O kai apsilankydavo, visada būdavo tas pat: jisai sėdėdavo žvelg­
damas į ją ir tylėdavo.
Ji paklausė:
— Kur tu buvai, Pitai? Kodėl atėjai, jeigu nieko nekalbi?
Jis tik sėdėjo stebėdamas ją nebyliomis akimis, nejudančiomis lū­
pomis. Jo mėlynų marškinių apykaklė krakmolyta ir standi, visai tokia
kaip tuomet, kai motina ją išlygino laidotuvėms. Jis atsisuko ir pažvelgė
į kitą kambarį, lyg įsiklausytų kviečiančių muzikos garsų, suribuliavo
tarsi sujudintas vanduo.
Abė vėl paklausė:
— Ką atėjai man pasakyti?
Vandenys dabar verpetavo, nuo visų tų muzikos tonų plakėsi į
putas. Dar vienas lyg varpelių žvangesys, ir vaizdinys išskydo. Liko tik
tamsa.
Ir telefono skambėjimas.
Abė pakėlė ragelį.
— Dimateo, — atsiliepė.
— Čia Chirurgijos intensyviosios terapijos skyrius. Manau, ver­
čiau jūs ateitumėte.
— Kas atsitiko?
— Ponia Vos penkioliktoje lovoje. Po transplantacijos. Ji karščiuo­
ja, trisdešimt aštuoni ir šešios.

121
 — O kaip kitos gyvybinės funkcijos?
— Kraujospūdis šimtas ir septyniasdešimt. Pulsas devyniasdešimt
šeši.
—Tuoj atbėgu.
Abė padėjo ragelį ir uždegė lempą. Antra valanda. Kėdė prie jos
lovos buvo tuščia. Be Pito. Atsidususi ji išsiropštė iš lovos, kliūvančio-
mis kojomis nusigavo iki kriauklės ir susišlakstė šaltu vandeniu veidą.
Net nepajuto, kokia šio temperatūra. Lyg buvo veikiama anestezijos.
„Atsibusk, atsibusk, — vis kartojo sau. — Po šimts, privalai suvokti,
ką darai.“ Pooperacinis karščiavimas. Transplantatui trys dienos. Pirmas
žingsnis — patikrinti žaizdą. Paskui — ištirti plaučius, pilvą. Užsakyti
krūtinės rentgenogramą ir paimti pasėlius.
Ir išlikti šaltakraujiškai.
Ji negali sau leisti padaryti kokių nors klaidų. Tik ne dabar ir tik ne
rūpinantis šia ligone.
Pastarąsias tris dienas Abė ateidavo į Beisaidą nežinodama, ar te­
beturi darbą. Ir kasdien pavakarę lengviau atsidusdavo, kad išsilaikė
dar parą. Sulig kiekviena praslenkančia diena krizė atrodydavo šiek tiek
prigesusi, o Paro grasinimai dar šiek tiek nutolę. Žinojo turinti savo
pusėje Vetigą, taip pat ir Marką. Jų padedama, galbūt — tik galbūt —
išsaugos darbą. Nenorėjo suteikti Parui bent kokį pagrindą suabejoti jos,
kaip gydytojos, sugebėjimais, tad dirbo labai kruopščiai, tikrindavo ir
pertikrindavo visus laboratorinius duomenis, visus ligonių objektyvios
apžiūros radinius. Ir labai stengėsi laikytis kuo atokiau nuo Ninos Vos
palatos. Mažiausiai ko jai reikėjo — tai dar kartą susidurti su Viktoru
Vosu.
Bet dabar Nina Vos karščiavo, ir taip pasitaikė, kad Abė — budin­
ti vietoje rezidente. Niekaip negalėjo to išvengti: privalėjo atlikti savo
pareigą.
Ji apsiavė teniso bateliais ir paliko budinčiojo gydytojo kabinetą.
Vėlai naktį ligoninė — siurrealistiška vieta. Koridoriai driekiasi
tušti. Šviesos plieskia per skaisčiai, ir pavargusioms akims visos tos bal­

122
tos sienos atrodo besisukančios ir siūbuojančios it judantys tuneliai. Ji
dabar traukė vienu iš tokių, tebejausdama visą kūną nutirpusį ir vis dar
nepajėgdama sutelkti minčių. Tik jos širdis visiškai sureagavo į krizinę
situaciją — daužėsi krūtinėje kaip pašėlusi.
Ji užsuko už kampo į Chirurgijos intensyviosios terapijos skyrių.
Čia nakčiai šviesos buvo pritemdytos —šiuolaikinės technologijos
nuolaida žmogiškoms pacientų paros reikmėms. Medicinos seserų posto
prieblandoje per šešiolika ekranų bėgo šešiolikos ligonių elektrinės šir­
dies veiklos kreivės. Užteko vieno žvilgsnio į 15-ą ekraną pamatyti, kad
ponios Vos pulsas pagreitėjęs — 100 kartų per minutę.
Seselė prie monitoriaus nukėlė suskambusio telefono ragelį, pasi­
klausė ir pranešė:
— Skambina daktaras Levis. Nori kalbėtis su budinčiuoju rezi­
dentu.
— Aš atsiliepsiu, — pasakė Abė, siekdama paimti ragelio. — Alio,
daktaras Levis? Čia Abė Dimateo.
Tyla.
— Šiąnakt jūs budite? — pagaliau paklausė jis, ir Abė aiškiai iš­
girdo balse nerimo gaidelę. Ji išsyk suprato priežastį. Abė — paskutinis
žmogus, kuriam jis trokštų patikėti Ninos Vos globą. Bet šiąnakt kitos
išeities nebuvo: ji — vyresnioji budinti rezidente.
— Kaip tik jau rengiausi apžiūrėti ponią Vos, — pasakė Abė. —Ji
karščiuoja.
— Taip, man apie tai pranešė.
Vėl pauzė.
Abė metėsi į tą tuštumą, pasiryžusi palaikyti jųdviejų pokalbį gry­
nai profesinį.
— Atliksiu, kas tokiu atveju reikalinga, — pasakė. — Apžiūrėsiu
ją. Užsakysiu išsamų kraujo tyrimą ir pasėlius, šlapimo analizę ir krūti­
nės rentgenogramą. Kai tik turėsiu rezultatus, jums atskambinsiu.
— Gerai, — galiausiai sutiko jis. — Lauksiu jūsų skambučio.
Abė apsivilko izoliatoriaus chalatu ir įėjo į Ninos Vos boksą. Buvo

123
palikta degti vienintelė lempa, blausiai šviečianti virš lovos. Po tuo švel­
nios šviesos kūgiu Ninos Vos plaukai buvo sidabriškomis gijomis išdrikę
po pagalvę. Akių vokai sumerkti, rankos sunertos ant kūno, keistai šven­
tą atilsį primenančia poza. „Kaip princesė karste“, — pagalvojo Abė.
Priėjusi prie lovos, ji tyliai ištarė:
— Ponia Vos?
Nina atsimerkė. Pamažėle jos žvilgsnis susifokusavo į Abę.
—Taip?
— Aš — daktarė Dimateo, — prisistatė Abė. — Viena iš chirur­
gijos rezidenčių.
Pamatė moters akyse šmėstelint atpažinimo blyksnelį.// žino mano
pavardę, — pagalvojo Abė. — Žino, kas as tokia. Kapų plėšikė. Organų
vagišė.
Nina Vos nieko neatsakė, tik žvelgė į ją tomis neišmatuojamo gylio
akimis.
—Jūs karščiuojate, — paaiškino Abė. — Mums reikia išsiaiškinti
priežastį. Kaip jaučiatės, ponia Vos?
— Jaučiuosi... pavargusi. Tik tiek, — sušnabždėjo Nina. — Tik
pavargusi.
— Turėsiu patikrinti jūsų pjūvį.
Abė pastiprino šviesą ir atsargiai atplėšė nuo krūtinės žaizdos tvars­
čius. Pjūvis atrodė švarus, neparaudęs, nesutinęs. Išsitraukusi stetoskopą,
ji tęsė būtiną tokiais atvejais apžiūrą. Pasiklausė plaučius — kvėpavimas
normalus. Papalpavo pilvą. Pasižiūrėjo į ausis, nosį, gerklę. Neaptiko
nieko bauginamo — nieko, kas galėtų sukelti karščiavimą. Visą tą laiką
Nina tylėjo, bet žvilgsniu sekė kiekvieną Abės judesį.
Pagaliau Abė atsitiesė ir pasakė:
— Viskas atrodo gerai. Tačiau turi būti karščiavimo priežastis. Pa­
darysime krūtinės rentgenogramą ir paimsime tris skirtingus kraujo mė­
ginius pasėliams. — Ji atsiprašomai nusišypsojo. — Bijau, jums neteks
daug šiąnakt numigti.
Nina papurtė galvą.

124
 — As ir šiaip nedaug miegu. Vis tie sapnai. Tiek daug sapnų...
— Blogi sapnai?
Ligonė giliai atsiduso.
— Apie vaikiną.
— Kokį vaikiną, ponia Vos?
— Sį vaikiną. — Ji švelniai palietė plaštaka sau krūtinę. — Man
pasakė, kad tai buvo vaikinas. Net nežinau jo vardo. Nei kaip jis numirė.
Tik žinau, kad širdis vaikino. — Ji pažvelgė į Abę. — Juk taip, tiesa?
Abė linktelėjo.
— Taip girdėjau operacinėje.
—Jūs ten buvote?
— Asistavau daktarui Hodelui.
Ninos lūpas ištempė nežymi šypsenėlė.
— Keista. Kad jūs būtumėte ten po to... — jos balsas nutrūko.
Minutėlę nė katra nė žodžiu neužsiminė apie tai, kas atsitiko prieš
kelias dienas. Abė — nutildyta kaltės jausmo, Nina Vos... ko? Šio susi­
tikimo ironijos? Abė prigesino šviesas. Palatėlėje vėl įsitvyrojo kaprūsio
tamsa.
— Ponia Vos, — vėl prašneko Abė. —Tai, kas atsitiko prieš kelias
dienas... Su ta kita širdimi, pirmąja širdimi... — Ji nusuko akis į šalį,
nepajėgdama susitikti su tos moters žvilgsniu. —Ten buvo vaikinukas.
Septyniolikos. Tokio amžiaus vaikinai trokšta automobilių ar merginų.
Bet tas vaikinas tetroško grįžti namo. Nieko daugiau, tik grįžti namo. —
Abė atsiduso. — Galiausiai negalėjau leisti jam numirti. Aš apie jus tada
nežinojau, ponia Vos. Tai ne jūs gulėjote toje lovoje, o jis. Ir man teko
rinktis. —Ji sumirksėjo, pajutusi blakstienas drėkstam nuo ašarų.
—Jis liko gyvas?
— Taip. Liko gyvas.
Nina linktelėjo. Vėl palietė sau krūtinę. Atrodė tartum besitarianti
su savo širdimi. Besiklausanti, perduodanti savo mintis. Galiausiai pra­
bilo:
— Sis vaikinas... Jis irgi gyvas. Aš taip juntu jo širdį. Kiekvieną

125
 tvinksnį. Kai kas tiki, kad būtent širdyje laikosi siela. Galbūt kaip tik
tuo tiki ir jo tėvai. Beje, aš apie juos mąstau. Ir apie tai, kaip jiems turėtų
būti sunku. Aš taip ir neturėjau sūnaus. Taip ir neturėjau vaikų. — Ji
sugniaužė savo delną į kumštį ir prisidėjo prie tvarsčių. — Kaip manote,
ar nebūtų paguoda žinoti, kad kažkuri jo dalis tebegyva? Jeigu tai būtų
mano sūnus, norėčiau tą žinoti. Norėčiau žinoti. — Dabar ji verkė. Ži­
bančios ašaros sruveno smilkiniu.
Abė paėmė moters ranką ir išsigando, kaip stipriai Nina jos įsitvė­
rė — oda karščiuojanti, pirštai įsitempę nuo reikmės pasilaikyti. Nina
žvelgė aukštyn į ją, ir tas žvilgsnis, atrodė, spindėjo keista nuosava liepsna.
Jeigu būčiau tuomet tavepažinojusi, — pagalvojo Abė. Jeigu būčiau
mačiusi tave mirštant vienoje lovoje, o Dzosą O’Dėjų — kitoje, katrą is
judviejų būčiaupasirinkusi?
Nežinau.
Virš lovos žaliame osciloskopo ekrano švytesyje šokčiojo linija. Ne­
žinomo vaikinuko širdis, plakanti šimtą kartų per minutę, varinėjanti
karščiuojantį kraują svetimomis gyslomis.
Laikydama Ninos ranką, Abė juto pulso tvinksnius. Lėtą reguliarų
pulsą.
Ne Ninos — savo pačios.

Užtruko dvidešimt minučių, kol atvyko rentgeno laborantas su por­

tatyviniu aparatu ir padarė krūtinės rentgenogramą, ir dar penkiolika,
kol Abė jau laikė išryškintą nuotrauką savo rankose. Prisegusi šią prie
skyriaus negatoskopo, ištyrinėjo, ar nėra plaučių uždegimo požymių.
Nepamatė jokių.
Buvo trečia valanda nakties. Ji paskambino Aronui Leviui į namus.
Kimiu nuo miego balsu atsiliepė Arono žmona:
— Alio?
— Heine, čia Abė Dimateo. Atleiste, kad trukdau jus tokią valan­
dą. Ar galiu pasikalbėti su Aronu?

26
 — Jis išvažiavo į ligoninę.
— Ar seniai?
— E... tuoj po antro telefono skambučio. Jis dar ne ten?
— Nemačiau jo, — atsakė Abė.
Kitame linijos gale stojo tyla.
—Jis išvažiavo prieš valandą, — pagaliau pasakė Ileinė. — Turėtų
jau būti ten.
— Išsikviesiu jį per pranešimų gaviklį. Dėl to nesirūpinkite, Heine.
Abė padėjo ragelį, paskui surinko Arono pranešimų gaviklio nu­
merį ir laukė šaukiamųjų signalų.
Buvo penkiolika po trečios, o jis vis dar neatsiliepė.
— Daktare Dimateo? — kreipėsi Seila, Ninos Vos seselė. — Paim­
ta kraujo paskutiniam pasėliui. Ar įsakysite dar ką nors?
Ką ašpraleidau? — pagalvojo Abė. Pasilenkusi virš rašomojo sta­
lo pasimasažavo smilkinius, vydama šalin miegą. Mąstyk. Pooperacinis
karščiavimas. Iš kur kyla infekcija? Ką ji pražiūrėjusi?
— O gal tai nuo paties organo? — spėjo Seila.
Abė pažvelgė į ją.
— Širdies?
— Man ką tik toptelėjo. Bet turbūt nelabai tikėtina...
— Ką norite pasakyti, Seila?
Seselė dvejojo.
— Čia aš niekada nemačiau to atsitinkant. Bet prieš įsidarbinda­
ma Beisaide, dirbau Mejo klinikos inkstų transplantacijų tarnyboje.
Prisimenu, turėjome tokį ligonį — inkstų recipientą, kuriam pasireiškė
pooperacinis karščiavimas. Taip ir nesupratome, iš kur jo infekcija, kol
nenumirė. Paaiškėjo, kad ji buvo grybelinė. Vėliau iš donoro dokumen­
tų atsekta, kad donoro kraujo pasėliai rodė ją tikrai buvus, bet tyrimų
rezultatai sugrįžo tik savaitę po to, kai buvo paimtas inkstas. Tuo metu
recipientui — mūsų ligoniui — jau buvo per vėlu.
Abė minutėlę tai apmąstė. Pažvelgė į monitorių bloką, į šokčiojantį
15-os lovos ekrane brėžiamą širdies ritmą.
 — Kur laikoma informacija apie donorą? — paklausė Abė.
—Turėtų būti transplantacijų koordinatorės biure, apačioje. Rak­
tas pas vyresniąją seserį.
—Ar galėtume paprašyti, kad ji išimtų man bylą?
Abė atsivertė Ninos Vos ligos istoriją. Pasklaidė puslapius iki Nau­
josios Anglijos organų banko donoro blanko — lapo, atlydėjusio širdį
iš Vermonto. Jame buvo įrašai apie kraujo grupę, būklę ŽIV atžvilgiu,
sifilio antikūnų titrai ir ilgas sąrašas kitų laboratorinių patikrų dėl įvairių
virusinių infekcijų. Donoro tapatybė nebuvo nurodyta.
Po penkiolikos minučių sučirškė telefonas. Skambino vyresnioji,
norėjo kalbėti su Abe.
— Nerandu donoro bylos, — pranešė ji.
— Nėra pagal Ninos Vos pavardę?
— Viskas saugoma pagal recipiento medicininės dokumentacijos
numerį. Pagal ponios Vos numerį nieko čia nėra.
— Gal padėta kur nors kitur?
— Peržiūrėjau taip pat visas inkstų ir kepenų transplantacijų by­
las ir dar kartą patikrinau pagal recipiento dokumentacijos numerį.
Jūs tikra, kad jos nėra kur nors Chirurgijos intensyviosios terapijos sky­
riuje?
— Paprašysiu jų pasižiūrėti. Dėkui.
Abė padėjo ragelį ir atsiduso. Dingę visi dokumentai. Šiuo ryto
metu jai mažiausiai norėjosi su tuo dorotis. Pasižiūrėjo į lentyną, kur
buvo laikomos dabartinių ligonių ankstesniųjų hospitalizacijų bylos.
Jeigu dingusi byla palaidota kur nors čia, galėtų tekti ieškoti valandą.
Arba ji galėtų paskambinti tiesiai į ligoninę, kur pateko donoras.
Ten galbūt pakeltų dokumentus ir jai perpasakotų donoro ligos istoriją
ir laboratorinių tyrimų duomenis.
Susirado telefonų knygoje Vilkokso memorialinės ligoninės nume­
rį. Surinko jį ir paprašė vyresniosios medicinos sesers.
Po minutėlės moteris atsiliepė:
— Geilė Deleon klauso.

128
 — Čia gydytoja Dimateo, skambinu iš Beisaido ligoninės Bosto­
ne, — prisistatė Abė. — Mes turime persodintos širdies recipientę, kuri
po operacijos pradėjo karščiuoti. Žinome, kad donoro širdis atkeliavo iš
jūsų operacinės. Man reikia daugiau informacijos iš donoro ligos istori­
jos. Gal kartais žinotumėte donoro pavardę?
— Organas paimtas čionai?
— Taip, prieš tris dienas. Donoras buvo vaikinukas. Paauglys.
— Duokit man laiko, pasitikrinsiu operacinės žurnale. Aš jums
atskambinsiu.
Po dešimties minučių ji taip ir padarė — ne su atsakymu, bet su
klausimu:
— Ar jūs tikra, daktare, kad jums nurodyta būtent ši ligoninė?
Abė žvilgtelėjo į Ninos ligos istoriją.
— Čia pas mane parašyta, kad būtent ši. Donoro ligoninė — Vil-
kokso memorialinė, Berlingtone, Vermonte.
— Ką gi, tai mes. Bet žurnale aš nematau, kad būtų paimti organai.
— Gal pasitikrintumėte operacinės grafike? Data būtų... — Abė
pasižiūrėjo į blanką. — Rugsėjo dvidešimt ketvirta. Organai turėjo būti
paimti maždaug apie vidurnaktį.
— Palaukite.
Ragelyje Abė girdėjo šlamant verčiamus puslapius ir kartkartėmis
seserį krenkštelint. Vėl pasigirdo jos balsas.
— Alio?
— Aš klausau, — atsiliepė Abė.
— Peržiūrėjau rugsėjo dvidešimt trečios, dvidešimt ketvirtos ir dvi­
dešimt penktos grafikus. Pora apendektomijų, pora cholecistektomijų ir
du cezario pjūviai. Bet niekur neįrašyta apie organų paėmimą.
— Turi būti. Juk pas mus širdis.
— Tai ne mes ją atsiuntėme.
Abė peržiūrėjo operacinės seserų įrašus ir aptiko: 01.05: Iš Vilkokso
memorialinės atvyko dr. Leonardas Meipsas.

129
 —Vienas iš chirurgų, kurie plovėsi rankas organams paimti, buvo
daktaras Leonardas Meipsas. Tas pats, kuris mums pristatė širdį.
—Tarp savo personalo neturime jokio daktaro Meipso.
—Jis — krūtinės ląstos chirurgas...
— Klausykite, čia nėra jokio daktaro Meipso. Tiesą sakant, neži­
nau apie jokį daktarą Meipsą, kur nors Berlingtone besiverčiantį prakti­
ka. Nežinau, iš kur imate informaciją, daktare, bet ji akivaizdžiai netei­
singa. Galbūt jums vertėtų dar kartą pasitikrinti.
— Bet...
— Pabandykit skambinti į kitą ligoninę.
Abė iš lėto padėjo ragelį.
Ilgai sėdėjo stebeilydama į telefoną. Mąstė apie Viktorą Vosą ir jo
pinigus, apie visus dalykus, kuriuos galima nupirkti už pinigus. Mąstė
apie stebėtiną padovanojusių Ninai Vos naują širdį — tinkamą širdį —
įvykių sutapimą.
Ji vėl ištiesė ranką prie telefono.
__'Jpu pernelyg jautriai reaguoji, — ramino Markas, sklaidydamas
Ninos Vos Chirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje vedamą
ligos istoriją. —Turi būti koks nors protingas viso to paaiškinimas.
— Noriu žinoti koks, — sumurmėjo Abė.
— Organas išpjautas gerai. Širdis atgabenta taisyklingai įpakuota,
tinkamai pristatyta. Ir buvo donoro dokumentai.
— Kurie dabar, atrodo, dingę.
— Transplantacijų koordinatorė atvyks į darbą devintą. Tuomet
galėsime jos paklausti apie popierius. Neabejoju, jie kur nors čia yra.
— Markai, dar vienas dalykas. Paskambinau į ligoninę, iš kurios
atsiųsta donoro širdis. Ten nedirba chirurgas pavarde Leonardas Meipsas.
Faktiškai nėra tokio chirurgo, praktikuojančio Berlingtone. — Ji kiek
patylėjo, paskui paklausė: — Ar mes iš tikrųjų žinome, iš kur ta širdis?
Markas nutylėjo. Atrodė per daug atbukęs, per daug pavargęs, kad
pajėgtų blaiviai mąstyti. Buvo penkiolika po ketvirtos. Abei paskambi­
nus, jis prisivertė išsiropšti iš lovos ir atvažiavo į Beisaidą. Pooperaciniai
karščiavimai reikalingi neatidėliotino dėmesio, ir nors jis tikėjo tuo,
ką išsiaiškino Abė, pats panoro apžiūrėti ligonę. Dabar Markas sėdėjo
Chirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus prieblandoje, stengdamasis
perprasti dokumentaciją Ninos Vos ligos istorijoje. Priešais jį ant spin­
telės viršaus rikiavosi monitorių blokas, ir brėžiamos trys šviesiai žalios
linijos atsispindėjo jo akinių stikluose. Prietemoje seselės judėjo kaip
šešėliai ir kalbėjo pritildytais balsais.
 Markas užvertė ligos istoriją. Atsidusęs nusiėmė akinius ir pasitry­
nė akis.
— Tas karščiavimas. Kas, po velnių, sukelia karščiavimą? Būtent
tai man iš tiesų rūpi.
— Gal infekcija, patekusi iš donoro?
— Mažai tikėtina. Niekada nemačiau to atsitinkant širdies perso­
dinimo atveju.
— Betgi apie donorą mes nieko nežinome. Nei apie jo medicininę
anamnezę. Net nežinome, iš kurios ligoninės tą širdį gavome.
— Abe, čia tu per daug giliniesi. Žinau, Arčeris kalbėjosi telefonu
su organą išėmusiu chirurgu. Taip pat žinau, kad buvo dokumentai. Jie
atėjo tame rudame voke.
— Prisimenu, mačiau jį.
— Puiku. Taigi abu matėme tą pat.
— Kur dabar vokas?
— Ei, juk aš operavau. Aišku? Buvau išsikruvinęs iki alkūnių. Ne­
galėjau sekti kokio nors prakeikto voko.
— Vis dėlto, kodėl taip slepiamas donoras? Mes neturime įrašų.
Nežinome jo pavardės.
—Taip būna visada. Įrašai apie donorą konfidencialūs. Jie laikomi
atskirai nuo recipiento ligos istorijos. Antraip turėtum kontaktuojančias
tarp savęs šeimas. Donoro šalis tikėtųsi amžino dėkingumo, recipien­
to — arba to nekęstų, arba jaustų kaltę. Ir tai vestų į didžiulę emocinę
sumaištį. — Markas susmuko ant kėdės. — Mes tik bergždžiai gaištame
laiką. Viskas per kelias valandas išaiškės. Tad susitelkime į karščiavimą.
— Gerai. Bet jeigu dėl to kils kokių nors klausimų, Naujosios Ang­
lijos organų bankas panorės juos aptarti su tavimi.
— Kuo čia dėtas NAOB?
—Aš jiems paskambinau. Jie turi kiaurą parą veikiančią liniją. Pa­
sakiau, kad Arčeris arba tu jiems dar paskambinsite.
—Arčeris gali tai sutvarkyti. Jau bet kurią minutę atsiras čia.
—Jis atvyksta?

132
 —Jam neramu dėl karščiavimo. Ir, atrodo, mums nesiseka pagauti
Arono. Ar dar kartą nusiuntei jam žinutę į pranešimų gaviklį?
— Tris kartus. Be atsako. Ileinė man pasakė, kad jis atvažiuoja.
— Gerai, žinau, kad jis čia atvyko. Ką tik mačiau aikštelėje jo auto­
mobilį. Galbūt jį užlaikė terapijos aukšte. —Markas pervertė Ninos Vos
ligos istoriją iki paskyrimų lapo. — Imsiuos to pats, be jo.
Abė žvilgtelėjo Ninos Vos bokso link. Ligonė gulėjo užsimerkusi,
jos krūtinė kilsavo lėtu miego ritmu.
— Pradedu antibiotikus, — tarė Markas. — Plataus spektro.
— Su kokia infekcija kovosi?
— Nežinau. Tai tik laikina priemonė, kol ateis kraujo pasėlių at­
sakymai. Kai tokia imunosupresija, negalime atmesti galimybės, kad ji
kažkur infekuota.
Markas nekantriai atsikėlė nuo kėdės ir nuėjo prie bokso lango.
Kurį laiką pastovėjo ten, stebėdamas Niną Vos. Jos vaizdas tartum jį
nuramino. Atėjusi Abė atsistojo greta jo. Juodu stovėjo labai arti vienas
kito, beveik liesdamiesi, ir vis dėlto skiriami šios krizės prarajos. Anapus
lango Nina Vos ramiai miegojo.
— Galbūt tai reakcija į vaistus, — svarstė Abė. —Ji tiek daug vi­
sokių gauna. Bet kuris iš jų galėtų sukelti karščiavimą.
— Galimas daiktas. Bet mažai tikėtina, kai skiriami steroidai ir
ciklosporinas.
— Man nepasisekė surasti infekcijos ištakų. Niekur.
—Jai imunosupresija. Jeigu ką nors pražiūrėsime, ji numirs. —Ji­
sai sugrįžo pasiimti ligos istorijos. — Aš pradedu vaistų kokteilį.
Šeštą ryto į Ninos veną jau lašėjo pirma azaktamo dozė. Buvo sku­
biai iškviestas infekcinių ligų konsultantas, ir penkiolika po septintos
atvyko infektologas gydytojas Mūras. Jisai sutiko su Marko sprendimu.
Karščiavimas ligoniui, kurio imunitetas slopinamas, pernelyg pavojin­
gas, kad į jį nekreiptum dėmesio.
Aštuntą valandą su venine infuzija pradėtas lašinti antras antibio­
tikas — piperacilinas.

133
 Tuo meru Abė jau ėmėsi rytinės Chirurgijos intensyviosios tera­
pijos skyriaus vizitacijos, stumdama šešiais sluoksniais prikrautą ligos
istorijų vežimėlį. Naktinis budėjimas buvo bjaurus — tik valanda miego
iki to telefono skambučio antrą valandą, ir nuo tada — nė minutėlės
poilsio. Pasistiprinusi dviem puodeliais kavos ir jau turėdama prieš akis
budėjimo pabaigą, ji stūmė vežimėlį palei boksų eilę mąstydama: Dar
keturios valandos, ir ištruksiu is čia. Tik dar keturios valandos iki vidudie­
nio. Eidama pro 15-ą lovą žvilgtelėjo pro langą į palatėlę.
Nina nemiegojo. Pamačiusi Abę, kviesdama įstengė silpnai pamoti.
Abė paliko prie durų vežimėlį su ligos istorijomis, užsivilko izolia­
toriaus chalatą ir įėjo į palatėlę.
— Labą rytą, daktare Dimateo, — sumurmėjo Nina. — Deja, per
mane turbūt nelabai gavote numigti.
Abė nusišypsojo.
— Nieko baisaus. Atsimiegojau praėjusią savaitę. Kaip jaučiatės?
— Visai kaip dėmesio centre. — Nina žvilgtelėjo į kabantį jai virš
galvos intraveninės infuzijos butelį su antibiotikais. —Ar tai turi padėti?
—Taip tikimės. Jums lašinamas piperacilinas ir azaktamas. Plataus
spektro antibiotikai. Jeigu yra infekcija, turėtų ją nuslopinti.
— O jeigu ne infekcija?
—Tokiu atveju temperatūra nesureaguos. Ir mes pabandysime ką
nors kita.
—Taigi jūs nežinote, kokia iš tikrųjų to priežastis?
Abė kiek patylėjo.
— Ne, — prisipažino ji. — Nežinome. Tai veikiau moksliškas šū­
vis patamsy.
Nina linktelėjo.
—Taip ir maniau, kad pasakysite man tiesą. Žinote, daktaras Ar-
čeris išsisukinėjo. Šįryt čia buvo ir vis kartojo, kad nesijaudinčiau. Kad
viskuo bus pasirūpinta. Nė už ką nenorėjo prisipažinti, kad nežino. —Ji
tyliai susijuokė, lyg karščiavimas, antibiotikai, visi tie vamzdeliai ir apa­
ratai jai būtų tik kokia nors keista iliuzija.

134
 — Esu tikra, jis nenorėjo jūsų jaudinti, — patikino Abė.
— Tiesa manęs nebaugina. Tikrai ne. Daktarai ne per dažniausiai
man sako tiesą. — Nina įsmeigė žvilgsnį tiesiai į Abę. — Mes abi tai
žinome.
Abė pasijuto mašinaliai nukreipianti akis į monitorius. Matė, kad
visos ekranuose brėžiamos linijos atitinka normą. Pulsas. Kraujospūdis.
Slėgis dešiniame prieširdyje. Susitelkė į skaičius grynai iš įpročio. Apa­
ratai neuždavinėja sunkių klausimų, nelaukia skausmingai atvirų atsa­
kymų.
Ji išgirdo Niną tyliai ištariant:
— Viktorai.
Abė apsisuko į duris ir tik tuomet sumojo Viktorą Vosą ką tik įžen­
gus į palatėlę.
— Išeikite, — bloškė jis. — Išeikite iš mano žmonos palatos.
— Aš tik tikrinau jos būklę.
— Pasakiau — išeikite! — Jis žingtelėjo prie jos ir sauja sugriebė
už chalato.
Instinktyviai Abė pasipriešino ir išsiplėšė iš jo, bet tokiame maža­
me bokse nebuvo kur trauktis, kur užsiglausti.
Jis metėsi prie jos. Šįsyk sučiupo už žasto, tyčia sugniauždamas iš
visų jėgų, kad skaudėtų.
— Viktorai, nereikia! — meldė Nina.
Tempiama pirmyn, Abė suriko iš skausmo. Vosas išstūmė ją į kori­
dorių taip smarkiai, kad atbulom užvirto ant vežimėlio su ligos istorijo­
mis. Tas nuslydo šalin ir ji pasijuto krintanti ant grindų, skaudžiai tėškė­
si ant jų sėdmenimis. Vežimėlis teberiedėjo, paskui atsitrenkė į spintelę
ir ligos istorijos pasklido po grindis. Apstulbinta smūgio, Abė pakėlė
akis ir pamatė ties savimi stovintį Viktorą Vosą. Jis sunkiai šnopavo —
ne nuo pastangų, bet iš įtūžio.
— Daugiau nedrįskite artintis prie mano žmonos, — sušvokštė
jis. — Girdite mane, daktare? Girdite?— Vosas nukreipė žvilgsnį į sto­
vintį aplinkui sukrėstą skyriaus personalą. — Nenoriu tos moters arti

135
savo žmonos. Įrašykite tai į ligos istoriją ir iškabinkite ant durų. — Me­
tęs paskutinį kupiną paniekos žvilgsnį Abei, nuėjo pas savo žmoną į
boksą ir užtraukė ant lango užuolaidas.
Dvi seselės atskubėjo Abei padėti atsistoti.
— Viskas gerai, — nuramino Abė, pamodama jas į šalį. — Man
nieko neatsitiko.
— Jis pamišęs, — sušnabždėjo viena seselė. — Turėtume pranešti
apie jį apsaugai.
— Ne, nereikia, — sudraudė Abė. — Nuo to bus tik dar blogiau.
— Bet jus užpuolė! Jūs galite pareikšti kaltinimus.
—Aš tik noriu greičiau apie tai pamiršti, aišku?
Abė nuėjo prie vežimėlio. Jos ligos istorijos gulėjo pasklidusios ant
grindų, po visur plačiai išsimėtę palaidi puslapiai ir laboratorinių tyri­
mų blankai. Degančiu veidu ji susirinko visus popierius ir sudėjo ant
vežimėlio, tuo pat metu tramdydama ašaras. Nevalia verktu — pagalvo­
jo. — Tik ne čia. As neverksiu.
Ji pakėlė akis.
Visi ją stebėjo.
Palikusi vežimėlį ten, kur stovėjo, ji išėjo iš Chirurgijos intensyvio­
sios terapijos skyriaus.
Po trijų valandų Markas surado ją ligoninės kavinėje, sėdinčią prie
staliuko kampe ir palinkusią prie puodelio arbatos ir bandelės su mėly­
nėmis. Nuo bandelės tebuvo atkustas vienas kąsnis, o arbatžolių maišelis
taip ilgai mirko karštame vandenyje, jog šis atrodė juodas kaip kava.
Markas prisitraukė priešais ją kėdę ir atsisėdo.
—Tai Vosas nesusivaldė, ne tu, Abe.
—Tik aš visiems matant nudribau ant užpakalio.
— Jis tave pastūmė. Toks dalykas tau gali praversti. Kaip atsvara
prieš visus tuos būsimus idiotiškus ieškinius.
—Vadinasi, turiu apkaltinti jį užpuolimu?
— Kažkas panašaus.
Ji papurtė galvą.

136
 — Nenoriu galvoti apie Viktorą Vosą. Kam man su juo prasidėti.
— Buvo pustuzinis liudininkų. Matė, kaip jis tave pastūmė.
— Markai, pamirškime visą tą reikalą. —Ji paėmė bandelę, neno­
rom atsikando ir vėl padėjo ant lėkštutės. Sėdėjo stebeilydama į ją, be
galo trokšdama pakeisti temą. Galiausiai prašneko: — Ar Aronas prita­
rė, kad pradėjome lašinti antibiotikus?
— Visą dieną nemačiau Arono.
Ji pakėlė akis, susiraukė.
— Maniau, kad jis čia.
— Vis kviečiausi jį per pranešimų gaviklį, bet jis taip ir neatsiliepė.
— Ar paskambinai jam į namus?
— Atsiliepė namų tvarkytoja. Ileinė savaitgaliui išvažiavo į Dart-
mutą aplankyti jų vaiko. — Markas gūžtelėjo pečiais. —Juk šeštadienis.
Kad ir kaip ten būtų, šį savaitgalį ne Arono eilė atlikti vizitacijas. Jis
veikiausiai nusprendė nuo mūsų visų pailsėti.
— Pailsėti. — Abė atsiduso ir pasitrynė veidą. — Dievuliau, kaip
aš to trokštu. Paplūdimio, kelių palmių ir pina colada*.
— Man irgi gerai skamba. — Siekęs per stalą, Markas paėmė jos
ranką. — Ne prieš, jeigu prie tavęs prisidėsiu?
— Tu nemėgsti pina colada.
— Užtat dievinu paplūdimius ir palmes. Ir tave. — Jis spustelėjo
jai ranką.
Šią akimirką jai kaip tik to ir reikėjo. Jo prisilietimo — tokio pat
tvirto ir žadinančio pasitikėjimą kaip ir pats žmogus.
Markas pasilenkė per stalą. Ir čia pat, kavinėje, ją pabučiavo.
— Tik pažiūrėk į mus. Kuriame dar vieną viešą spektaklį, — su­
šnabždėjo. — Verčiau keliauk namo, kol nepatraukėme visų dėmesio.
Ji pasižiūrėjo į laikroduką. Dvylikta valanda, šeštadienis. Savaitga­
lis pagaliau prasidėjo.
Markas palydėjo ją iš kavinės ir per ligoninės vestibiulį. Jiedviem
išeinant pro paradines duris tarė:
* Ananasinis kokteilis (isp.).

137
 — Vos nepamiršau tau pasakyti. Arčeris paskambino į Vilkokso
memorialinę ir kalbėjosi su kažkokiu krūtinės ląstos chirurgu, pavarde
Timas Nikolsas. Pasirodo, Nikolsas asistavo paimant organus ir patvirti­
no, kad donoras buvo jų pacientas. Ir kad širdį išėmė daktaras Meipsas.
—Tai kodėl Meipso nėra Vilkokso personalo sąraše?
— Nes Meipsas atskraidintas privačiu reaktyviniu iš Hiustono.
Mes nieko apie tai nežinojome. Matyt, ponas Vosas nepasitikėjo, kad
darbą atliktų koks nors chirurgas jankis. Tad pasistengė, kad būtų at­
skraidintas kitas specialistas.
— Net iš Teksaso?
— Kai turi tiek pinigų, Vosas būtų galėjęs atskraidinti visą tenykštę
Beiloro universiteto krepšinio komandą.
—Taigi organas tikrai paimtas Vilkokso memorialinėje?
— Nikolsas sako pats ten asistavęs. Kad ir su kokia sesele naktį kal-
bėjaisi, ji veikiausiai pasižiūrėjo ne į tą operacijų sąrašą. Jeigu norėtum,
galėčiau paskambinti ir dar kaną pasitikrinti...
— Ne, paprasčiausiai tai pamirškime. Dabar viskas atrodo taip
kvaila. Nežinau, ką aš galvojau. — Ji atsiduso ir pažvelgė per aikštelę
į savo automobilį, pastatytą įprastoje vietoje — tolimajame pakraštyje.
Jiems paskirtas vietas statyti automobiliams rezidentai praminė Ato­
kiuoju Sibiru. Antra vertus, vergovinio darbo jėga galėjo džiaugtis, kad
išvis jiems paskirta kokia nors vieta.
— Pasimatysime namie, — tarė ji. —Jeigu aš dar nemiegosiu.
Jis apkabino ją, atlošė galvą ir pabučiavo į lūpas — du pavargę
kūnai tiesiog kabinosi vienas kito.
— Atsargiai važiuok, — pakuždėjo jis. — Myliu tave.
Abė patraukė per aikštelę apsvaigusi iš nuovargio ir nuo tebeskam­
bančių jai ausyse tų dviejų žodžių.
Myliu tave.
Ji sustojo ir atsigręžė jam pamoti, bet Markas jau buvo dingęs už
vestibiulio durų.
— Ir aš tave myliu, — ištarė nusišypsodama.

138
 Pasuko prie savojo automobilio, jau išsitraukusi iš rankinuko rak­
telius. Ir tik dabar pastebėjo, kad užrakto skląstukas iškilęs. „Jėzau, kas
aš per idiote. Palikau automobilį visą naktį neužrakintą.“
Ji atidarė dureles.
Plūstelėjus pirmam šlykštaus kvapo gūsiui, atšlijo gokčiodama nuo
smarvės. Ir pasidygėjusi vaizdu to, kas gulėjo ant priekinės sėdynės.
Apie pavarų perjungimo svirtį buvo apsuktos pūvančių žarnų kil­
pos, o vienas jų galas kybojo nuo vairo apačios it groteskiškas kaspinas.
Po keleivio sėdynę buvo ištepliota neatpažįstamai sukapotų kažkokių
gyvųjų audinių masė. O ant vairuotojo sėdynės, atremtas į atlošą, rau­
donavo vienintelis kruvinas organas.
Širdis.

Adresas buvo Dorčesteryje, nuskurdusiame pietrytinio Bostono rajone.

Vyriškis pastatė automobilį kitoje gatvės pusėje ir nužvelgė dėžės pavi­
dalo namą, piktžolėmis apaugusią veją. Apie dvylikos metų vaikigalis
bumbsėjo įvažoje krepšinio kamuolį, kartkartėmis mesdamas šį į pri­
kaltą prie garažo sienos lanką ir vis nepataikydamas. Šitas tai tikrai ne­
susilauks sportinės stipendijos koledže. Sprendžiant iš stovinčio garaže
kledaro ir apskritai aptriušusio namo, stipendija tikrai praverstų.
Vyriškis išlipo iš automobilio ir perėjo gatvę. Jam artinantis įvaža,
berniūkštis staiga sustingo. Spausdamas sau prie krūtinės kamuolį, su
akivaizdžiu įtarumu nužiūrinėjo atsilankėlį.
— Ieškau Flintų rezidencijos.
— Aha, tai čia, — patvirtino berniūkštis.
— Tavo tėvai namie?
—Tėtis. O kas?
— Gal jam praneštum, kad atėjo svečias.
— Kas jūs?
Nepažįstamasis padavė berniūkščiui vizitinę kortelę. Tas perskaitė
vos menkai susidomėjęs, paskui buvo besugrąžinąs.

139
 — Ne, pasilaikyk ją. Parodysi tėvui.
—Tai yra dabar pat?
—Jeigu jis neužsiėmęs.
—Aha. Gerai.
Berniūkštis įėjo į namą. Trinktelėjo už jo tinklinės durys. Po minu­
tėlės ant slenksčio išėjo storapilvis paniuręs vyriškis.
— Ieškote manęs?
— Pone Flintai, vadinuosi Stiuartas Sasmanas. Iš juridinės konto­
ros „Hoksas, Kreigas ir Sasmanas“.
—Aha?
— Kaip suprantu, prieš šešis mėnesius buvote Beisaido medicinos
centro pacientas.
— Per eismo įvykį. Kaltas tas kitas tipas.
—Jums buvo pašalinta blužnis. Tiesa?
— Iš kur viską žinote?
— Esu čia dėl geriausių jūsų interesų, pone Flintai. Patyrėte sunkią
operaciją, ar ne?
— Man pasakė, kad galėjau numirti. Turbūt todėl ir buvo sunki.
— Ar viena iš jus gydžiusiųjų buvo rezidente Abigailė Dimateo?
— Aha. Lankė mane kasdien. Išties miela panelė.
—Ar ji arba kuris nors iš kitų daktarų jums pasakė apie pasekmes,
kai turi pašalintą blužnį?
— Jie pasakė, kad galėčiau susirgti bjauriomis infekcijomis, jeigu
nesisaugosiu.
— Mirtinomis infekcijomis. Ar jums tai pasakė?
— O... galbūt.
—Ar jums ką nors užsiminė apie atsitiktinį įdrėskimą operuojant?
-Ką?
— Kad išslydęs skalpelis įpjovė blužnį. Tai sukėlė smarkų krauja­
vimą.
— Ne. — Vyriškis, dabar labai sunerimusiu veidu, lenkėsi prie
svečio. — Ar kas nors tokio man atsitiko?

140
 — Mes norėtume patvirtinti faktus. Tik reikia, kad pasirašytumėte
sutikimą gauti jūsų ligos istoriją.
— Kodėl?
— Būtų jūsų, pone Flintai, interesas žinoti, ar netekote blužnies
faktiškai dėl chirurgo kaltės. Jeigu buvo padaryta klaida, tai jūs patyrėte
bereikalingą žalą. Ir jums turėtų būti kompensuota.
Ponas Flintas tylėjo. Pažvelgė į bernioką, besiklausantį pokalbio ir
galbūt ničnieko nesuprantantį. Paskui pažvelgė į atkištą jam plunksna­
kotį.
— Kai kalbėjau apie kompensavimą, pone Flintai, —vėl prašneko
advokatas, — turėjau galvoje pinigus.
Vyriškis paėmė plunksnakotį ir pasirašė.
Vėl atsidūręs automobilyje, Sasmanas įsikišo pasirašytą ligos istori­
jos reikalavimo blanką į lagaminėlį ir dar kartą išsiėmė sąrašą. Jame buvo
dar keturios pavardės, žmonės, kurių parašus reikėjo išgauti. Neturėtų
kilti kokių nors keblumų. Godumas ir atlygis — galingas derinys.
Jis išbraukė pavardę ir vardą Flintas, Haroldas, paskui užvedė au­
tomobilį.
 10

'V'
__ę irdis buvo kiaulės. Veikiausiai palikta mano automobilyje praė­
jusią naktį, ir visą dieną kepė karštyje. Vis dar negaliu atsikratyti
smarvės.
— Tas žmogus tau knisa protą, — guodė Viviana Čao. — Sakau,
turėtum iškart duoti jam kaip reikiant atkirtį.
Abė ir Viviana prasistūmė pro paradines duris, įėjo į vestibiulį ir
patraukė tiesiai prie liftų. Sekmadienio vidudienis Masačūsetso bendra-
profilinėje, ir viešo naudojimosi liftas jau buvo sausakimšai prisigrūdęs
lankytojų, o virš galvų jiems šokčiojo balionėliai su užrašu „Linkime
pasveikti“. Vos durims užsislinkus, po kabiną pasklido pribloškiantis
gvazdikų aromatas.
— Mes neturime jokių įrodymų, — sumurmėjo Abė. — Negalime
būti tikri, kad tai jo darbas.
— Kieno gi kito? Tik pažiūrėk, ką jis jau nuveikė. Fabrikuoja tei­
sinius ieškinius. Viešai tave stumdo. Sakau tau, Dimateo, metas iškelti
jam kaltinimus. Dėl užpuolimo. Teroristinio pobūdžio grasinimų.
— Problema ta, kad aš suprantu, kodėl jis taip elgiasi. Yra susiner­
vinęs. Jo žmonai po operacijos nekaip einasi.
— Nejau girdžiu kaltės gaidelę?
Abė atsiduso.
— Sunku nejausti kaltės kaskart, kai einu pro jos lovą.
Ketvirtame aukšte jiedvi išlipo iš lifto ir koridoriumi patraukė šir­
dies chirurgijos sparno link.

142
 — Jis turi pinigų tiek, kad ilgam paverstų gyvenimą pragaru, —
pareiškė Viviana. —Tau jau iškeltas vienas ieškinys. Ir veikiausiai jų bus
daugiau.
— Manau, kad jų jau yra. Iš medicinos archyvo man pranešė su­
laukę dar šešių „Hokso, Kreigo ir Sasmano“ paraiškų ligos istorijoms
peržiūrėti. Ta juridinė firma atstovauja Džo Terijo.
Viviana sustojo ir išpūtė į ją akis.
— Jėzau. Iš teismo neišeisi visą likusį gyvenimą.
— Arba kol pasitrauksiu iš ligoninės. Kaip tu.
Viviana vėl suskato eiti, kaip visada energingais žingsniais. Mažoji
neįbauginama Azijos amazonė.
— Kaip čia išeina, kad tu, po šimts, neatsikerti? —vėl prašneko Abė.
— Bandau. Tik bėda ta, kad žmogus, su kuriuo mudvi susidū­
rėme — Viktoras Vosas. Kai užsiminiau tą pavardę savo advokatei, ji
gerokai išblyško. O juodaodei tai gana nepaprasta.
— Ką ji patarė?
— Pasitraukti. Ir laikyti, kad man pasisekė, jog jau esu savarankiš­
ka chirurgė, turinti teisę pretenduoti į vietą bet kurioje ligoninėje. Aš
bent galiu susirasti kitą darbą. Atidaryti nuosavą praktiką.
— Vosas ją taip išgąsdino?
— To neprisipažino, bet — taip. Jo daugelis bijo. Šiaip ar taip,
mano padėtis tokia, kad negaliu kovoti. Tai aš buvau tuomet atsakinga,
taigi turi nusiristi mano galva. Mudvi pavogėme širdį, Dimateo. Nie­
kaip nuo to neišsisuksi. Jeigu tai būtų buvęs kas nors kitas, ne Viktoras
Vosas, gal būtume lengvai atsipirkę. Dabar aš turiu mokėti. —Ji pažvel­
gė į Abę. — Bet ne tiek daug, kiek galėtų kainuoti tau.
— Aš nors dar turiu darbą.
— Bet ar ilgai? Tu — tik antrųjų metų rezidente. Privalai kovoti,
Abe. Nesileisk, kad jis tave sužlugdytų. Esi per gera gydytoja, kad tave
išmestų.
Abė palingavo galva.
— Kartais klausiu savęs, ar visa tai verta.

143
 —Ar verta? — Viviana sustojo prie 417-os palatos durų. — Pasi­
žiūrėk. Ir man pasakysi. —Ji pasibeldė ir įėjo į palatą.
Vaikinukas sėdėjo ant lovos, spaudinėdamas televizoriaus pultelį.
Jeigu ne „Red Socks“ kepuraitė, Abė nebūtų atpažinusi Džošo O’Dė-
jaus — tokia buvo pasikeitusi jo išvaizda, sveikai rausvas veidas. Vos tik
išvydęs Vivianą, jis plačiai išsišiepė.
— Ei, daktarė Čao!— džiugiai šūktelėjo jis. — Po perkūnais, jau
maniau, kad taip ir neateisite manęs aplankyti.
— Aš tikrai buvau užėjusi, — patikino Viviana. — Dusyk. Bet tu
vis miegodavai. — Ji neva priekaištingai palingavo galva. — Tipiškas
tingus paauglys.
Abu nusijuokė. Trumpam stojo tyla, paskui kone droviai Džošas
išskėtė rankas apkabinti.
Mirksnį Viviana nepajudėjo iš vietos — lyg nežinotų, kaip surea­
guoti. Paskui staiga išsilaisvino iš kažkokių nematomų pančių ir ženg­
telėjo prie jo. Abu apsikabino — trumpai ir negrabiai. Vivianai tartum
palengvėjo, kai išsivadavo iš Džošo glėbio.
— Na, kaip laikaisi? — paklausė ji.
—Tikrai gerai. Ei, argi nematote. Mano tėtis atnešė visas tas beis­
bolo vaizdajuostes. Bet mes nesuprantame, kaip prijungti vaizdo kasečių
leistuvą. Gal jūs žinote, kaip tą padaryti?
—Turbūt susprogdinčiau televizorių.
— Ir dar vadinatės daktare?
— Gerai. Kitą sykį, kai tau, šmaikštuoli, reikės operacijos, pasi­
kviesk televizoriaus meistrą. — Ji kryptelėjo galva Abę. — Prisimeni
daktarę Dimateo, ar ne?
Džošua neužtikrintai pažvelgė į Abę.
— Turbūt taip. Tai yra... — jis gūžtelėjo pečiais. — Žinote, kai
kuriuos dalykus aš užmiršau. Tai, kas nutiko praėjusią savaitę. Lyg staiga
būčiau pasidaręs bukaprotis ar kažkas tokio.
— Nėra ko jaudintis, — nuramino jį Viviana. — Kai širdis nu­
stoja veikti, Džošai, smegenys negauna pakankamai kraujo. Kai ku­

144
riuos dalykus gali pamiršti. —Ji palietė jo petį. Paprastai Viviana Čao
šitaip nesielgdavo, bet štai — buvo beužmezganti kontaktą. — Bent
manęs tu neužmiršai, — tarė ir pridūrė nusijuokdama: — Nors galbūt
ir bandei.
Džošas nuleido akis į lovatiesę.
— Daktare Čao, — tyliai ištarė. — Aš jūsų niekada neužmiršiu.
Abu kurį laiką tylėjo. Atrodė tartum sustingę šioje pozoje nuo ne­
patogumo: Vivianos ranka vaikinukui ant peties, jis — žvelgiantis že­
myn, veidas paslėptas kepuraitės snapelio.
Abei liko tik nusisukti ir sutelkti žvilgsnį į ką nors kitką. Į Džošo
trofėjus. Ant naktinio staliuko buvo išdėlioti visi kaspinai ir ženkleliai.
Tai jau nebuvo mirštančio vaikinuko altorius, o gyvenimo džiaugsmo,
atgimimo šventė.
Į duris kažkas pasibeldė ir moteris pašaukė:
— Džoši?
— Sveika, mama, — atsiliepė Džošas.
Durys atsilapojo, ir į palatą įsiveržė Džošo tėvai, broliai ir seserys,
tetos ir dėdės, o kartu su jais — ir miškas helio pripūstų balionėlių,
taip pat keptų bulvyčių iš Makdonaldo kvapas. Jie apspito lovą, užpuolė
Džošą glėbesčiuodami ir bučiuodami, šūkčiodami: „Tik pažiūrėkit į jį!“,
„Kaip gražiai atrodo!“, „Argi ne taip?!“ Džošas kentė visa tai droviai pa­
tenkinta mina. Jis tartum nepastebėjo, kaip Viviana išsmuko toliau nuo
lovos, užleisdama vietą triukšmingai O’Dėjų armijai.
— Džošai, aukseli, atsivežėme iš Niuberio dėdę Harį. Jis viską iš­
mano apie vaizdo kasečių leistuvus. Gali tau prijungti, tiesa, Hari?
— O, žinoma. Visiems kaimynams juos prijungiu.
— Ar atsivežei tinkamus laidus, Hari? Tikrai turi visus, kurių tau
reikės?
— Manote, kad aš galėčiau pamiršti laidus?
— Klausyk, Džošai. Čia trys didžiulės porcijos keptų bulvyčių. Juk
galima, ar ne? Daktaras Tarasovas nepasakė, kad tau draudžiama valgyti
keptas bulvytes?

145
 — Mama. Užmiršome pasiimti fotoaparatą! Ketinau nufotogra­
fuoti Džošo randą.
—Tau nereikia jo rando nuotraukos.
— Mokytojas man pasakė, kad būtų liuks.
— Tavo mokytojas per senas vartoti tokius žodžius kaip „liuks“.
Jokių randų nuotraukų. Tai brovimasis į privatumą.
— Ei, Džošai, tau reikia pagalbos toms bulvytėms sudoroti?
— Na, Hari, ar sugebėsi prijungti?
— Hm, kad nežinau. Čia labai senas televizorius.
Vivianai pagaliau pavyko pasitraukti į šalį, kur stovėjo Abė. Vėl
pasibeldė į duris ir į palatą įsistūmė naujas gūsis giminaičių, irgi šūkau­
jančių: „Kaip gražiai jis atrodo!“, „Argi ne taip?!“ Pro O’Dėjų spūstį
Abė suspėjo trumpai pamatyti Džošą. Jis žiūrėjo jų pusėn, bejėgiškai
nusišypsojo, pamojo ranka.
Tylomis Abė ir Viviana išsmuko iš palatos. Stovėjo koridoriuje,
klausydamosi balsų už durų. Viviana galiausiai prašneko:
—Taigi, Abe. Štai tau atsakymas į klausimą Ar verta?

Medicinos seserų poste jiedvi pasakė, kad nori pasikalbėti su daktaru

Ivanu Tarasovu. Skyriaus administratorius joms pasiūlė pasižiūrėti chi­
rurgų poilsio kambaryje. Kaip tik ten Abė su Viviana ir surado jį, gurkš­
nojantį kavą ir kažką rašantį į ligos istorijas. Su nusmukusiais ant nosies
galo akiniais ir tvido švarku labiau panėšėjo į besikrapštinėjantį anglą
džentelmeną nei į garsų chirurgą.
— Mudvi ką tik aplankėme Džošą, — pasakė Viviana.
Tarasovas pakėlė akis nuo kava aptaškytų užrašų.
— Ir ką jūs manote, daktare Čao?
— Manau, kad puikiai pasidarbavote. Vaikis atrodo fantastiškai.
— Po kritinės būklės jam šiokia tokia amnezija. O šiaip jis atsiga­
vo, kaip visada būna vaikams. Už savaitės bus iš čia išrašytas. Jeigu sese­
lės neišspirs jo anksčiau. — Tarasovas užvertė ligos istoriją ir pažvelgė į

146
Vivianą. Jo šypsena išblėso. —Turiu aptarti su jumis labai keblų reikalą,
daktare.
— Su manimi?
— Jūs žinote, apie ką kalbu. Apie tą kitą transplantacijos pacientę
Beisaide. Kai atsiuntėte man vaikinuką, nepapasakojote visos istorijos.
Paskui paaiškėja, kad širdis jau buvo paskirta kitam.
— Taip nebuvo. Yra sutikimas tiesiogiai paaukoti.
— Išgautas tam tikros gudrybės būdu. — Virš akinių jisai susirau­
kė į Abę. — Jūsų administratorius, ponas Paras, man papasakojo visas
smulkmenas. Taip pat ir pono Voso advokatas.
Viviana ir Abė susižvalgė.
— Jo advokatas? — paklausė Viviana.
— Būtent. — Daktaro žvilgsnis vėl persikėlė į Vivianą. — Jūs mė­
ginote įvelti mane į bylinėjimąsi?
— Mėginau išgelbėti vaikinuką.
— Jūs nuslėpėte informaciją.
— O dabar jis gyvas ir sveikas.
— Pasakysiu tai tik kartą. Daugiau niekada ko nors panašaus ne­
darykite.
Viviana lyg ketino kažką atsakyti, bet paskui persigalvojo ir tik
rimtai linktelėjo. Azijietiškas pagarbos ženklas: akys nuleistos, galva ne­
žymiai nulenkta.
Tarasovo tai nenupirko. Nužvelgė ją šiek tiek suirzęs. O paskui
netikėtai nusijuokė. Vėl nusigręžęs į ligos istorijas tarė:
— Man būtų reikėję pašalinti jus iš Harvardo. Kai turėjau progą.

— Pasiruošti. Sukam į pavėjinę pusę! — sukomandavo Markas ir pasu­

ko rumpelį.
„Suteik man prieglobstį“ nosis pasisuko prieš vėją, sutreškėjo bu­
rės, virvės daužėsi į denį. Radžas Mohandas nuskuodė prie dešiniojo
borto gervės ir suskato sukti kliverio šotą. Garsiai pokštelėjusi burė iš­

147
sipūtė, ir „Prieglobstis“ pasviro ant dešiniojo borto. Apačioje, kajutėje,
subarškėjo besiritančios gaiviųjų gėrimų skardinėlės.
— Prie priešvėjinio turėklo, Abe! — riktelėjo Markas. — Greičiau
prie priešvėjinio turėklo!
Per pasvirusį denį Abė nurepečkojo į kairįjį bortą, kur įsikibo į gel­
bėjimosi lyną ir karštai pasižadėjo: daugiau niekada. „Kas tiems vyrams
su jų jachtomis yra? — stebėjosi ji. — Kas tokio yra jūroje, kad ši verčia
juos rėkti?“
Jie visi rėkavo, visi keturi: Markas, Mohandas ir šio aštuoniolikme­
tis sūnus Henkas, ir Pitas Džeglis, trečiųjų metų rezidentas. Rėkavo dėl
šotų, kuriuos reikia įtempti, ir dėl spinakerio gikų, ir dėl niekais paleistų
vėjo gūsių. Rėkavo dėl Arčerio jachtos „Raudonoji akis“, begrasančios
juos lenkti. Ir nuolatos rėkaudavo ant Abės. Iš tikrųjų šiose lenktynėse
ir ji turėjo savo vaidmenį — vaidmenį, mandagiai vadinamą balastu.
Dedveitu. Jos užduotį galėjo atlikti ir smėlio maišai. Abė buvo smėlio
maišas su kojomis. Jie užrikdavo, ir ji puldavo per denį prie kitos pusės
turėklo, kur gana reguliariai išsivemdavo. Jie buvo pernelyg užsiėmę,
brangiais gumapadžiais batais lakstydami po denį ir rėkaudami.
— Keičiam halsą! Dar vienas overštagas. Pasiruošt!
Mohandas ir Džeglis vėl pradėjo pašėlusį denio šokį.
— Suku į pavėjinę pusę!
„Prieglobstis“ pasisuko per vėją ir pakrypo ant kairiojo borto. Abė
nurepečkojo į kitą pusę. Burės subliūško, plaikstėsi virvės. Mohandas
suko gervę. Sulig kiekvienu sūkiu jo rudos rankos raumenys suvilny­
davo.
— Eina į mus! — sušuko Henkas.
Už jų „Raudonoji akis“ priartėjo dar puse jachtos ilgio. Jie girdėjo
Arčerį rėkaujant savo įgulai, raginant juos Pirmyn, pirmyn!
„Prieglobstis“ apsuko plūdurą ir leidosi pavėjiniu kursu. Džeglis
galynėjosi su spinakeriu, o Henkas traukė žemyn kliverį.
Abė vėl vėmė už borto.
— Velnias, jis mina mums ant uodegos! — sušuko Markas. — Iš­
kelkit tą sukruštą spinakerį! Greičiau, greičiau, greičiau!

148
 Džeglis ir Henkas užtraukė spinakerį. Vėjas su perkūnišku dunks­
telėjimu užpildė burę ir „Prieglobstis“ staigiai šoko į priekį.
— Štai taip, mažyte! —ūkčiojo Markas. —Mažyte, mažyte, pirmyn!
— Žiūrėk, — parodė Džeglis į laivagalį. — Kas, po velnių, dedasi?
Abė įstengė pakelti galvą ir pasižiūrėti atgal, Arčerio jachtos link.
„Raudonoji akis“ nebesivijo. Ties plūduru apsisuko ir dabar plaukė
atgal į uostą.
—Jie užvedė variklį, — pasakė Markas.
— Manai, pripažįsta pralaimėję?
— Arčeris? Niekada.
— Tai kodėl jie grįžta atgal?
— Turbūt reikėtų išsiaiškinti. Nuleiskite spinakerį. — Markas už­
vedė variklį. — Grįžtame ir mes.
Ačiū Dievui!— pagalvojo Abė.
Kol jie su įjungtu varikliu pasiekė jachtų prieplauką, jos jau nebe-
pykino. „Raudonoji akis“ buvo prišvartuota ir jos įgula triūsė vyniodami
bures ir ringuodami virves.
— Ei, „Raudonojoje akyje“!— sušuko Markas, kai jų jachta slydo
pro šalį. — Kas vyksta?
Arčeris pamojavo savo mobiliuoju.
— Paskambino Marilė! Pasakė, kad tuojau grįžtume. Kažkas rimta.
Ji laukia mūsų jachtklube.
— Gerai. Susitiksime bare, — atsakė Markas ir pasižiūrėjo į savo
įgulą. — Svartuojamės. Įkalam po taurelę ir grįžtam į jūrą.
— Turėsite verstis be balasto, — pareiškė Abė. — Aš sprunku iš
laivo.
Markas pažvelgė į ją nustebęs.
—Jau?
— Negi nematei manęs persisvėrusios per turėklą? Ne vaizdais gro­
žėjausi.
— Vargšelė Abė! Aš tau kompensuosiu, gerai? Pažadu. Sampanas.
Gėlės. Restoranas, kokį išsirinksi.

149
 —Tik išleisk mane greičiau iš tos prakeiktos geldos!
Juokdamasis jis nukreipė jachtą prie tiltelio.
— Klausau, klausau, mano padėjėja.
„Prieglobsčiui“ slystant palei svečių prieplauką, Mohandas ir Hen-
kas iššoko ant tiltelio ir tvirtai pririšo pirmagalio ir paskuigalio virves. Abė
žaibiškai iššoko iš jachtos. Jai rodėsi, kad net prieplauka siūbuoja.
— Kol kas palikite takelažą, — nurodė Markas. — Kol mes suži­
nosime, kas ten pas Arčerį.
—Veikiausiai linksmybė jam jau prasidėjo, — spėjo Mohandas.
„O Dieve, — pagalvojo Abė, tilteliu žingsniuodama su Marku, sa­
vininkiškai apkabinusiu ją per pečius. — Ir vėl teks klausytis kalbų apie
buriavimą.“
Aplinkui stoviniavo rusvai įdegę vyrai su džinu ir tonikų rankose,
griausmingai juokdamiesi.
Juodu įėjo į klubą, iš saulės šviesos patekdami prieblandon. Pir­
miausia Abę nustebino tyla. Pamatė stovinčią prie baro Marilę su taure
rankoje. Pamatė sėdintį vieną prie staliuko Arčerį, be taurės, tik su po­
pierine staltiesėle priešais. „Raudonosios akies“ įgula būrėsi apie barą,
nė vienas nejudėjo, visi tylėjo. Vienintelis garsas salėje — tai barkštelėję
ledukai Marilės taurėje, kai ji pakėlė šią prie lūpų, nugėrė gurkšnelį ir vėl
padėjo ant prekystalio.
Markas paklausė:
— Kas nors negera?
Marilė pakėlė akis ir sumirksėjo, lyg tik dabar Marką pastebėjusi.
Paskui vėl įbedė žvilgsnį žemyn į prekystalį. Į savo gėrimą.
— Surado Aroną, — pasakė ji.

Paprastai suveikdavo kaulo pjūklo džeržgesys — tai arba kvapas. Šįkart

kvapas buvo itin bjaurus.
Žmogžudysčių skyriaus detektyvas Bernardas Kacka žvilgtelėjo per
autopsijų stalą ir pamatė, kad smarvė pribloškė Lundkvistą. Jaunesny­

150
sis jo partneris pusiau nusigręžė nuo stalo ir pirštinėta ranka užsidengė
nosį ir burną, gražų it kino žvaigždės veidą perkreipė šleikštulio gri­
masa. Lundkvistas dar nebuvo pripratęs prie autopsijų; daugelis farų
taip ir nepriprasdavo. Nors žiūrėti, kaip skrodžiami negyvėliai, nebuvo
mėgstamiausias Kackos užsiėmimas, per daugelį metų jis išsitreniravo
traktuoti šią procedūrą kaip intelektualias pratybas, susitelkti ne į aukos
žmogiškumą, o į grynai organinę mirties priežastį. Buvo matęs lavonų,
iškepusių ugnyje ar nugramdytų nuo šaligatvio, žmogui nušokus žemyn
iš dvidešimto aukšto, palaikų, kai žmonės buvo nušauti ar nudurti, arba
žuvo nuo abiejų šitų priežasčių, taip pat regėjęs graužikų apkramtytų pa­
laikų. Išskyrus vaikus, kurių mirtys visada jį prislėgdavo, vienas lavonas
ant stalo niekuo nesiskyrė nuo kito — vien tik nurengta, ištyrinėta ir su­
kataloguota medžiaga. Žiūrėti į juos kitaip reikštų prisišaukti košmarus.
Bernardas Kacka buvo keturiasdešimt ketverių ir našlys. Prieš tre­
jus metus matė savo žmoną mirštant nuo vėžio. Savo baisiausią košmarą
Kacka jau buvo išgyvenęs.
Jis be jausmo susitelkė į dabar skrodžiamą kūną. Lavonas buvo
penkiasdešimt ketverių metų baltojo, vedusio, turėjusio du koledžo am­
žiaus vaikus, iš profesijos kardiologo. Jo tapatybė nustatyta iš piršto at­
spaudų, taip pat ir atpažinus našlei. Si procedūra jai turėjusi būti labai
slogi. Pamatyti mylėto žmogaus lavoną ir šiaip ganėtinai sunku. O kai
tas mylėtasis dvi dienas kybojo už kaklo šiltoje ir nevėdinamoje patalpo­
je, vaizdas turėjęs būti tikrai baisus.
Našlė, kaip jam pasakyta, nualpusį čia pat vietoje ant morgo grindų.
Ir nieko stebėtina, mąstė Kacka, žvelgdamas į Arono Levio lavoną.
Veidas bekraujis, baltas; arterinis pritekėjimas į jį buvo atkirstas spaudžian-
čios kaklą odinio diržo kilpos. Išsikišęs liežuvis žvynuotai juodas, jo glei­
vinė išdžiūvusi nuo dviejų dienų oro poveikio. Vokai tik iš dalies sumerk­
ti. Pro plyšio pavidalo jų tarpus matėsi odenos kraujosruvos, pavertusios
akių baltymus bauginančio raudonumo — kaip kraujo. Žemiau kaklo,
kur buvo įsispaudusi užveržusio diržo žymė, korpuso poodyje ryškėjo ti­
piški pabrinkimai, į sumušimų mėlynes panašūs spalvos pokyčiai apatinė­
se kojų dalyse ir rankose, taip pat ir taškinės kraujosruvos, vadinamosios
Tardjė dėmės, kai sutrūkinėja smulkiosios kraujagyslės. Visa tai būdinga
mirčiai kilpoje. Vienintelis matomas sužalojimas, išskyrus veržimo žymes
aplinkui kaklą — monetos pavidalo mėlynė kairiame žaste prie peties.
Daktaras Roubotamas ir jo asistentas, abu su chalatais, pirštinėmis
ir apsauginiais akiniais, baigė krūtinės ir pilvo pjūvį —Yraidės pavida­
lo, su dviem įstrižinėmis įpjovomis, prasidedančiomis nuo pečių ir su­
sijungiančiomis ties krūtinkaulio apatiniu galu, paskui pjūvis vertikaliai
tęsėsi pilvu žemyn iki gaktikaulio. Roubotamas trisdešimt dvejus metus
ištarnavo teismo medicinos ekspertizės biure, ir atrodė, kad jį mažai kas
stebina ar jaudina. Kas be ko, pjaustydamas kūną dargi atrodė šiek tiek
nuobodžiaujantis. Kartu savo įprastu monotonišku tonu diktavo, vis
pėda tai nuspausdamas, tai atleisdamas diktofono pedalą. Dabar jis at­
kėlė trikampį šonkaulių ir krūtinkaulio skydą ir atidengė pleuros ertmę.
— Pažiūrėk, Sraige, — metė Kackai.
Pravardė neturėjo nieko bendra su Kackos išvaizda, visais atžvil­
giais niekuo neišsiskiriančia. Veikiau ji atspindėjo ramų Kackos būdą.
Tarp jo kolegų farų sklandė anekdotas, kad jeigu šausi į Bernardą Kacką
pirmadienį, jis galbūt sureaguos penktadienį, ir tai tik, jeigu bus užsiutęs.
Kacka pasilenkė pasižiūrėti į krūtinės ertmę, o jo veidas liko visai
toks pat abejingas kaip ir Roubotamo.
— Nieko ypatinga nematau.
— Būtent. Galbūt šiek tiek paraudusi pleura. Veikiausiai nuo kapi­
liarų pralaidumo, sukelto hipoksijos. Bet visa tai atitinka asfiksiją.
—Taigi, manau, galime eiti iš čia? — paklausė Lundkvistas.
Jis jau traukėsi nuo stalo, toliau nuo smarvės, nekantraudamas imtis
kitų reikalų. Buvo kaip ir visi kiti jauni farai, karštas griebti jautį už ragų.
Bet kokį jautį. Savižudybė pasikariant — ne tai, dėl ko reikia gaišti laiką.
Kacka nepajudėjo iš vietos.
— Nejau mums tikrai būtina stebėti tai, kas likę, Sraige? — pa­
klausė Lundkvistas.
—Jie tik pradeda.

152
 — Betgi tai savižudybė.
— Man atrodo kitaip.
— Juk radiniai tipingi. Pats ką tik girdėjai.
— Vidury nakties jis išlipo iš lovos. Atsikėlė, apsirengė ir įsėdo į
savo automobilį. Pagalvok apie tai. Išlipti iš malonios šiltos lovos, kad
vyktum pasikarti viršutiniame ligoninės aukšte.
Lundkvistas žvilgtelėjo į kūną, paskui vėl nusuko akis.
Tuo metu Roubotamas su savo asistentu jau atskyrė trachėją ir
stambiąsias kraujagysles ir vienu sudribusiu kompleksu buvo beišimą
širdį su plaučiais. Roubotamas šleptelėjo šiuos ant svarstyklių. Plieninė
lėkštelė kelis kartus pašokčiojo, nuo organų svorio sugirgždėdama.
— Vienintelė proga tai jums pamatyti, — pasakė Roubotamas,
dabar savo skalpeliu darbuodamasis prie blužnies. — Šioje vietoje mes
baigiame ir viskas keliauja tiesiai į laidotuves. Taip reikalauja šeima.
— Dėl kokios nors ypatingos priežasties? — paklausė Lundkvistas.
— Jie žydai. Žinote, būtina greitai palaidoti. Visi organai turi būti
sugrąžinti į kūną. — Roubotamas numetė blužnį ant svarstyklių ir ste­
bėjo rodyklės adatėlę suvirpant, paskui nurimstant.
Lundkvistas nusiplėšė sekcinės chalatą, atidengdamas stambius
raumeningus pečius, išsiugdytus per praleistas sporto salėje valandas at-
sispaudinėjant ir prakaituojant. Buvo pertekęs neišsenkamos energijos
ir dabar ją demonstravo. Visada prie ko nors stambesnio ir geresnio —
toks buvo Lundkvisto siekis. Kackai vis dar reikėjo su juo dirbti ir dirbti,
o šios dienos pamoka turėtų būti ta, kad pirmi įspūdžiai — klaidingi.
Nelengva tai perteikti jaunam farui, taip savimi pasitikinčiam ir taip
gražiai atrodančiam. Ir su kupeta vešlių plaukų ant galvos.
Roubotamas toliau tęsė evisceraciją*. Atpjovė plonąsias žarnas,
traukdamas laukan begalines šių kilpas. Kepenis, kasą ir skrandį pa­
šalino vienu kompleksu. Galiausiai išpjovė inkstus su šlapimo pūsle ir
užmetė ant girgždančių svarstyklių. Ištartas ir įrašytas dar vienas svoris.
Dar keli murmtelėjimai į diktofoną ir liko tik žiojinti ertmė.
* Vidaus organų išėmimas (lot. medicinos terminas).

53
 Dabar Roubotamas užėjo lavonui už galvos. Įpjovė už vienos ausies
ir nutęsė pjūvį skalpu per pakaušį iki kitos. Vienu lopu nulupo skalpą
į priekį, užlenkdamas ant veido. Paskui kitą lopą nulupo ant sprando,
atidengdamas kaukolės pagrindą. Pasiėmė elektrinį pjūklą ir suraukė
nosį, pradėjus sklandyti kaulo dulkėms. Kol kas niekas nekalbėjo. Pjū­
klas džeržgė pernelyg garsiai, ir visa ta procedūra tapo nemaloni. Brautis
peiliu į krūtinę ir pilvą — nors ir groteskiška, bet kažkaip neasmeniška.
Lyg darinėtum karvę. Bet nulupti žmogui ant veido skalpą — tai žaloti
žmogiškiausią, labiausiai asmenišką lavono išvaizdą.
Lundkvistas, šiek tiek pažaliavęs, staiga klestelėjo ant kėdės šalia
kriauklės ir nunėrė galvą tarp rankų. Daug farų buvo naudojęsi šia kėde.
Roubotamas padėjo į šalį pjūklą ir atkėlė kaukolės skliautą. Tada
palaisvino smegenis, kad būtų galima jas išimti. Perpjovė regimuosius
nervus, atidalijo kraujagysles ir stuburo smegenis, paskui viena dreban­
čia mase iškėlė galvos smegenis.
— Nieko ypatinga, — murmtelėjo jis ir slystelėjo jas į kibirą su
formalinu. — Dabar pereisime prie sunkiausios dalies. Kaklo.
Viskas anksčiau buvo tik preliudija į šį etapą. Pašalinus vidaus or­
ganus ir smegenis, buvo galima nudrenuoti kaukolės ir krūtinės ertmių
skysčius, kad kaklo skrodimui tie minimaliai trukdytų.
Užveržęs diržas buvo nuimtas nuo kaklo vos tik pradedant autop-
siją. Roubotamas dabar tyrinėjo šio paliktą odoje vagą.
— Tipiška apverstos V raidės pavidalo, — garsiai konstatavo
jis. — Matai, Sraige, čia dvi lygiagrečios veržimo žymės, atitinkančios
diržo kraštus. O čia, iš užpakalio, matai?
— Panašu į įspaudą nuo sagties.
—Teisingai, kol kas jokių netikėtumų.
Pasiėmęs skalpelį, Roubotamas ėmėsi skrosti kaklą.
Lundkvistas, jau atsigavęs, sugrįžo prie stalo. Atrodė šiek tiek nuolan­
kesnis. „Šleikštulys, —pagalvojo Kacka, — toks prisotintas demokratijos.
Nusodina net raumeningus farus su kupeta vešlių plaukų ant galvos.“
Roubotamas jau perpjovė iš priekio kaklo odą. Skverbėsi peiliu gi­
liau, apnuogindamas perlo baltumo viršutinius skydinės kremzlės ragus.

154
 — Jokių lūžių. Štai čia šiokios tokios rišamųjų raumenų kraujos-
ruvos, bet skydinė kremzlė ir poliežuvinis kaulas — abu atrodo sveiki.
— O tai reiškia?
— Ničnieko. Pasikorus nebūtinai būna daug vidinių kaklo pažei­
dimų. Mirtis ištinka grynai dėl nutraukto kraujo pritekėjimo į smege­
nis. Tereikia užspausti miego arterijas. Tai palyginti neskausmingas bū­
das nusižudyti.
— Regis, esi gana užtikrintas dėl savižudybės.
— Vienintelė kita galimybė — nelaimingas atsitikimas. Asfiksija
masturbuojantis. Bet, sakote, tokių įrodymų nebuvo.
— Jo antuko užtrauktukas buvo uždarytas, — įsiterpė Lundkvis-
tas. — Nepanašu, kad jis būtų smaukinėjęsis.
— Taigi kalbame apie savižudybę. Žmogžudystė pakariant — be­
veik negirdėtas dalykas. Jeigu kas nors pirma būtų jį pasmaugęs, maty­
tumėte kitokio pobūdžio užveržimą. Ne šitokį apverstos V pavidalo. Ir
jėga kišant žmogaus galvą į kilpą beveik tikrai liktų ir kitokių pažeidimų,
jis priešintųsi.
— Yra ta mėlynė žaste prie peties.
Roubotamas gūžtelėjo pečiais.
—Jis galėjo visokiais būdais pats save užgauti.
— O jeigu prieš pakariamas jis buvo apsvaigintas kvaišalais ir be
sąmonės?
— Mes atliksime toksikologinius tyrimus — vien tam, kad tu,
Sraige, jaustumeisi laimingas.
Lundkvistas susijuokė.
— Ir mes tikrai turime padaryti Sraigę laimingą. —Jis pasitraukė
nuo stalo. — Ketvirta valanda. Eini, Sraige?
— Norčiau pamatyti skrodžiamą likusią kaklo dalį.
— Jeigu tau taip knieti... Bet, sakau, pavadinam tai savižudybe ir
baigta.
— Norėčiau. Tik kad tos šviesos.
— Kokios šviesos? — nustebo Roubotamas, ir už apsauginių aki­
nių jo akyse pagaliau sužibo šioks toks domesys.

155
 — Sraigė užsikabino už tų šviesų patalpoje, — nusišiepė Lund-
kvistas.
— Daktaras Levis aptiktas kybantis nenaudojamoje ligoninės pala­
toje, — paaiškino Kacka. — Kūną radęs darbininkas beveik tikras, kad
šviesos buvo išjungtos.
—Tęsk, — paragino Roubotamas.
— Ką gi, tavo nustatytas mirties laikas sutampa su tuo, kas, mūsų
manymu, įvyko — kad daktaras Levis mirė šeštadienio naktį labai anksti
paryčiui. Gerokai prieš saulei patekant. O tai reiškia, kad arba jis pats
pasikorė patamsy, arba kas nors kitas išjungė šviesas.
— Arba darbininkas nė velnio neprisimena, ką pamatė, — vėl įsi­
terpė Lundkvistas. — Vyriokas kniūbodamas prie unitazo kone išvėmė
visas savo žarnas. Manai, jis prisimena, buvo šviesos įjungtos ar išjungtos?
—Ta detalė man vis neduoda ramybės.
Lundkvistas nusijuokė.
— Man — nė kiek, — pareiškė ir įmetė savo chalatą į nešvarių
skalbinių krepšį.

Tos pat dienos šeštą vakaro Kacka įsuko su savuoju „Volvo“ į automo­
bilių aikštelę prie Beisaido ligoninės. Išlipęs nuėjo į vestibiulį ir liftu
pasikėlė į tryliktą aukštą. Be specialaus kodinio rakto tik tiek aukštai
galėjo užvažiuoti. Toliau jam teko palikti liftą ir avarine laiptine kopti
iki paties viršutinio aukšto.
Išniręs iš laiptinės jis pirmiausia atkreipė dėmesį į tylą. Į tuštumos
jausmą. Kelis mėnesius šioje ligoninės dalyje vyko renovacijos darbai.
Šiandien statybininkai neatėjo, bet visur mėtėsi jų palikti įrankiai. Oras
atsidavė pjuvenomis, naujais dažais ir... dar kažkuo. Tą nemalonų kvapą
Kacka pažinojo iš sekcinės. Mirties. Irimo. Jis praėjo pro atremtas į sieną
kopėčias, numestą elektrinį „Makita“ pjūklą ir pasuko už kampo.
Kito koridoriaus pusiaukelėje skersai vienų durų buvo ištiesta gelto­
na policijos juosta. Pasilenkęs po juosta jis prasibrovė pro uždarytas duris.

56
 Šioje patalpoje remontas jau buvo baigtas. Nauji tapetai, pagal
užsakymą pagaminti baldai ir didžiulis, nuo grindų iki lubų langas su
vaizdu į miestą. Stogo antstato liukso palata ypatingiems pacientams su
bedugnėmis pinginėmis. Jis įėjo į vonios kambarį ir spragtelėjo viršun
sieninį jungiklį. Dar daugiau prabangos. Marmurinis tualetinis stalelis,
žalvarinė apdaila, veidrodis su dekoratyviniu apšvietimu. Į sostą panašus
unitazas. Užgesinęs šviesas, jis sugrįžo iš vonios kambario atgal į palatą.
Nuėjo prie sieninės spintos.
Būtent joje aptiktas kybantis Aronas Levis. Vienas odinio diržo
galas buvo pririštas prie spintos kablio, o kitas — apsuktas apie Levio
kaklą. Matyt, jis paprasčiausiai geibiai sulenkė kojas, ir todėl diržas už­
siveržė apie gerklę, atkirsdamas kraujo pritekėjimą miego arterijomis į
smegenis. Jeigu paskutinę akimirką jis būtų persigalvojęs, tereikėjo pė­
domis vėl įsiremti į grindis, atsistoti ir palaisvinti diržą. Bet šitaip nepa­
sielgė. Kybojo kokias penkias ar dešimt sekundžių, kol aptemo sąmonė.
Po trisdešimt šešių valandų, sekmadienį popiet, vienas darbininkas
atėjo į palatą pabaigti sandarinti vonią. Nė nemanė rasiąs negyvėlį.
Kacka nuėjo prie lango. Stovėjo žvelgdamas iš viršaus į Bostoną.
„DaktareAronai Levi, —pagalvojojis, —kas jums gyvenime nenusisekė?“
Kardiologas. Žmona, gražus namas, „Lexus“. Du vaikai, jau už­
augę ir koledže. Vieną mirksnį Kacką nežinia kodėl pagavo įsiūtis ant
Arono Levio. Ką, po velnių, žmogus galėjo žinoti apie neviltį ir miglo­
tas perspektyvas? Kokia gi priežastis privertė užbaigti gyvenimą? Bailys.
Bailys. Kacka nusisuko nuo lango, sukrėstas savo pykčio ir pasidygėjimo
žmogumi, kuris pasirenka tokį galą. Ir kodėl būtent šitokp Kodėl reikia
pasikarti nuošalioje patalpoje, kur dienų dienas negalėtų niekas tavęs
rasti?
Juk yra kitokių savižudybės būdų. Levis buvo daktaras. Turėjo
prieigą prie narkotikų, barbitūratų, visokių kitų vaistų, kurių mirtinas
dozes galėtum nuryti. Kacka tiksliai žinojo, kiek reikia fenobarbitalio
gyvenimui užbaigti. Tai jam priklauso žinoti. Sykį apskaičiavo deramą
tablečių kiekį savo paties kūno svoriui. Išdėliojo jas priešais save ant

157
valgomojo stalo ir mąstė, kokią laisvę tos suteiktų. Užbaigtų sielvartą,
neviltį. Lengvas negrįžtamas kelias išeiti, sutvarkius visus reikalus. Bet
laikas niekada nebūdavo visai tinkamas. Kacka buvo slegiamas pernelyg
didelės atsakomybės, didelių rūpesčių: suorganizuoti Anės laidotuves,
apmokėti jos gulėjimo ligoninėje sąskaitas. Be to, vyko teismas, kuriame
jis turėjo duoti parodymus, paskui dar dviguba žmogžudystė Roksbery-
je, paskutiniai astuoni įnašai už automobilį, kuriuos reikia baigti mo­
kėti, ir dar triguba žmogžudystė Brukline, taip pat dar vienas teismas,
kuriame reikalingi jo parodymai.
Galų gale Sraigė Kacka paprasčiausiai buvo pernelyg užsiėmęs, kad
žudytųsi.
Dabar jau praėję treji metai, ir Anė palaidota, o tos fenobarbitalio
tabletės jau seniausiai išmestos. Šiomis dienomis jis nė negalvojo apie sa­
vižudybę. Tačiau kartkartėmis prisimindavo tas išdėstytas ant valgomo­
jo stalo tabletes ir nusistebėdavo, kodėl išvis jam kilusi tokia pagunda.
Kaip buvęs arti to, kad pasiduotų. Jis nė kiek neatjautė ano Sraigės prieš
trejus metus. Ir neatjautė nė vieno kito su buteliuku tablečių priešais
save ir paskutine savigailos stadija.
Ir kokia gi buvojūsų priežastis, daktare Levi?
Jis žvelgė į tą žėrintį Bostono reginį ir mąstė, kaip šis turėjo atrodyti
paskutinę Arono Levio gyvenimo valandą. Mėgino įsivaizduoti: trečią
valandą nakties išlipa iš lovos. Nuvažiuoja į ligoninę. Pasikelia liftu į try­
liktą aukštą, o paskui užkopia paskutiniu laiptatakiu į keturioliktą. Įeina
į šią palatą. Užriša diržą už spintos kablio ir įkiša galvą į kilpą.
Kacka susiraukė.
Nuėjęs prie jungiklio, jis uždegė šviesą. Šviestuvai veikė kuo pui­
kiausiai. Tai kas gi juos išjungė? Aronas Levis? Kūną radęs darbininkas?
Kas nors kitas?
Detalės, pagalvojo Kacka. Būtent detalės varo jį iš proto.
 11
egaliu tuo patikėti, — vis kartojo Ileinė. — Tiesiog negaliu pa-
tikėti.
Per laidotuves ji neverkė, tik sėdėjo sausomis akimis, ir tai labai
trikdė jos anytą Juditą, kuri garsiai ir nesigėdindama raudojo, kai prie
kapo buvo kalbamas kadišas*. Juditos skausmas buvo toks pat viešas
kaip ceremoningas jos palaidinės prarėžas — simbolizuojantis sielvarto
pervertą širdį. Ileinė palaidinės neprasirėžė. Nei liejo ašarų. Dabar ji sė­
dėjo savo svetainėje, pasidėjusi ant kelių lėkštę su vieno kąsnio sumušti-
nukais ir vėl pakartojo:
— Negaliu tuo patikėti.
— Neuždengei veidrodžių, — prikišo Judita. — Turėtum juos už­
dengti. Visus veidrodžius savo namuose.
— Daryk, ką nori, — neprieštaravo Ileinė.
Judita išėjo iš svetainės ieškoti paklodžių veidrodžiams uždengti.
Po minutės visi susirinkę svetainėje svečiai girdėjo Juditą viršuje atidari-
nėjant ir uždarinėjant stalčius.
— Turbūt pas žydus taip priimta, — pakuždėjo Marilė Arčer, per­
duodama Abei dar vieną padėklą su mažučiais sumuštinukais.
Abė paėmė sumuštinuką su alyvuoge ir perdavė lėkštę toliau. Sis
ėjo iš rankų į rankas paeiliui per svečius. Niekas iš tikrųjų nevalgė, tik
mandagiai kramsnojo, užgerdami sodos vandeniu — regis, visi neturėjo
nors kokio didesnio apetito. Abei irgi nesinorėjo valgyti. Nei kalbėti.
Žydų gedulo apeigų malda (jidiš).

159
Kambaryje buvo susirinkę bent dvi dešimtys žmonių, iškilmingais vei­
dais sėdinčių ant sofų ir kėdžių, arba grupelėmis stoviniuojančių palei
sienas, bet niekas daug nekalbėjo.
Iš nepatogumo Ileinė nežymiai susiraukė. Sen ir ten tarp svečių pa­
sirodė prislopintos šypsenėlės. Už sofos, kur Abė sėdėjo, kažkas pradėjo
kalbėti, koks šiais metais vėlyvas ruduo. Jau spalis, o lapai tik bepradedą
kristi. Pagaliau tyla nutraukta. Pokalbis vėl atgijo — murmesiai apie
rudens sodus ir apie tai, kaip jums patinka Dartmute? Ir kaip spaliui
ar ne per šilta? Ileinė sėdėjo viso to viduryje, su niekuo nesikalbėjo, bet
akivaizdžiai jautė palengvėjimą, kad kiti kalbasi.
Lėkštė su sumuštinukais apėjo ratą ir dabar tuščia vėl sugrįžo pas
Abę.
—Aš ją papildysiu, — pasakė ji Marilei, atsikėlė nuo sofos ir nuėjo
į virtuvę. Ten rado marmurinius spintelių paviršius nukrautus lėkštėmis
su maistu. Šiandien niekas neliks alkanas. Ji buvo beišvyniojanti padėklą
su rūkyta dešra, kai žvilgtelėjusi pro virtuvės langą pamatė lauke, akme­
ninėmis plytelėmis klotoje terasoje, stovint Arčerį, Radžą Mohandą ir
Frenką Zviką. Jie kalbėjosi, lingavo galvomis. „Tegul sau vyrai pasitrau­
kia, — pagalvojo Abė. — Jie neturi kantrybės guosti gedinčių našlių
ar tverti ilgai užsitęsiančių tylėjimų; paliko tą sunkų išmėginimą savo
žmonoms namo viduje.“Jie net turėjo pasiėmę į lauką butelį škotiškojo.
Tas stovėjo ant stalo po skėčiu — čia pat po ranka, kad vėl būtų galima
papildyti stiklus. Zvikas pakėlė butelį ir įsipylė šlakelį į savo taurę. Už­
sukdamas dangtelį pastebėjo Abę ir kažką tarstelėjo Arčeriui. Dabar šis
ir Mohandas irgi sužiuro į ją. Jie visi linktelėjo ir greitomis pamojo jai,
paskui trejetas perkirto terasą ir nuėjo į sodą.
—Tiek daug maisto, nė nežinau, ką su juo visu darysiu, — pasakė
Ileinė.
Abė nė nepastebėjo, kada ta įėjo į virtuvę. Dabar Ileinė stovėjo
žvelgdama į darbastalio viršų ir lingavo galva.
— Pasakiau tiekėjai — keturiasdešimčiai žmonių. Ir štai kiek ji
man atgabena. Juk čia ne vestuvės. Per vestuves visi valgo, bet tik ne po

160
laidotuvių. — Heine nuleido akis į vieną iš padėklų ir pasiėmė mažutę
rozetę, išpjaustytą iš ridikėlio. — Argi ne graži, ir kaip jie tai padaro?
Tiek daug darbo vien tam, kad įsidėtum į burną. — Ji padėjo atgal ridi­
kėlį ir stovėjo tylomis grožėdamasi ta iš jo padaryta rozete.
— Man taip gaila, Heine, — tarė Abė. —Jeigu tik galėčiau ką nors
pasakyti, kad jums būtų lengviau.
— Aš tik norėčiau suprasti. Jis niekada nieko nesakė. Nepasipasa­
kojo man... —Ji nurijo ašaras ir palingavo galva. Paskui nunešė lėkštę su
maistu į šaldytuvą, pastūmė ant lentynėlės ir uždarė dureles. Atsisukusi
pažvelgė į Abę: — Tąnakt jūs kalbėjotės su juo. Aj buvo kas nors tame,
apie ką jūs kalbėjotės... kas nors, ką jis galbūt pasakė...
— Mudu aptarinėjome vieną iš mūsų pacienčių. Aronas norėjo
įsitikinti, ar viską tinkamai darau.
— Tai viskas, apie ką judu kalbėjotės?
— Tik apie pacientę. Aronas nė kiek man nepasirodė koks nors
kitoks. Tik susirūpinęs, Heine. Nė nepamaniau, kad jis galėtų... — Abė
nutilo.
Heines žvilgsnis nuklydo į kitą lėkštę — į žaliųjų svogūnų garny­
rą — laiškeliai buvo perskelti ir susukti į spiralių nėrinius.
— Ar esate ką nors girdėjusi apie Aroną, ko... nenorėtumėte man
pasakoti?
— Ką turite omenyje?
— Ar sklandė kokių nors gandų apie kitą moterį?
— Niekada, — Abė papurtė galvą. Ir vėl pakartojo, dabar labiau
pabrėžtinai: — Niekada.
Ileinė linktelėjo, bet, regis, Abės patikinimas mažai ją paguodė.
—Aš niekada iš tikrųjų ir nemaniau, kad tai dėl kitos moters. —Ji
paėmė kitą padėklą ir vėl nunešė į šaldytuvą. Uždariusi dureles tarė: —
Mano anyta kaltina mane. Ji mano, kad aš turbūt ką nors padariau.
Daugelis žmonių tikriausiai stebisi.
— Niekas neverčia kito žmogaus nusižudyti.
— Be jokio perspėjimo. Be jokių ženklų. Visiškai nieko. Ak, aš

161
žinau, jis nesijautė laimingas savo darbe. Vis kalbėdavo, kad paliks Bos­
toną. Arba kad išvis mes mediciną.
— Kodėl jis buvo toks nelaimingas?
— Nenorėdavo apie tai kalbėti. Kai turėjo nuosavą praktiką Neiti-
ke, mes nuolatos kalbėdavomės apie jo darbą. Paskui atėjo pasiūlymas iš
Beisaido, ir buvo per geras, kad atsisakytum. Bet kai persikėlėme čia, aš
jo tartum ėmiau nebepažinti. Grįždavo namo ir sėdėdavo kaip zombis
priešais tą prakeiktą kompiuterį. Visą vakarą žaisdavo vaizdo žaidimus.
Kartais vėlai naktį atsibusdavau ir girdėdavau tuos keistus pypsėjimus ir
spragsėjimus. Tai būdavo Aronas — sėdėdavo vienut vienas, įsitraukęs į
kokį nors žaidimą. —Ji palingavo galvą ir įbedė akis į darbastalio viršų.
Į dar vieną lėkštę su nepaliestu maistu. — Jūs viena iš paskutiniųjų, su
juo kalbėjusi. Gal ką nors prisimenate?
Abė pažvelgė pro langą, mėgindama sudėlioti į visumą to paskuti­
nio pokalbio su Aronu fragmentus. Nepajėgė prisiminti nieko, kas bent
kiek skirtųsi nuo bet kurio kito telefoninio pokalbio vėlai naktį. Jie visi
tartum susiliejo — monotoniškų balsų, reikalaujančių pavargusias jos
smegenis veikti, choras.
Lauke trejetas vyrų grįžo pasivaikštinėję po sodą. Ji stebėjo juos
per terasą pasukant prie virtuvės durų. Zvikas nešėsi viskio butelį, jau
pusiau tuščią. Jie įėjo į namą ir pasisveikindami jai linktelėjo.
— Mielas sodelis, — pasakė Arčeris. — Turėtumėte, Abe, po jį
pasivaikštinėti.
— Norėčiau, — atsakė ji. — Heine, gal eitumėte su manimi apro­
dyti... — ji užsikirto.
Prie šaldytuvo niekas nebestovėjo. Apsidairiusi po virtuvę pamatė
ant darbastalio lėkštes su maistu, vieną atdarą kartoninę dėžę su plas­
tikiniu įvyniokliu — blizgantis kaip stiklas lakštas karojo per kraštą ir
virpėjo ore.
Ileinė jau paliko virtuvę.

162
Prie Merės Alen lovos meldėsi kažkokia moteris. Sėdėjo čia pastarąjį
pusvalandį nulenkusi galvą, sunertomis rankomis ir garsiai murmėjo
gerajam Viešpačiui Jėzui, maldaudama apipilti mirtingąjį Merės Alen
kevalą stebuklais. Pagydyti ją, sutvirtinti, apvalyti jos kūną ir nešvarią
sielą, kad ji galiausiai galėtų priimti Jo žodį visa šio didybe.
— Atleiskite, — tarė Abė. — Atsiprašau, kad trukdau, bet man
reikia ponią Alen apžiūrėti.
Moteris toliau meldėsi. Galbūt jos neišgirdo. Abė jau buvo bepa-
kartojanti prašymą, bet moteris pagaliau ištarė „Amen“ ir pakėlė galvą.
Nesišypsančios akys ir dulsvai rudi plaukai su pirmomis žilsvumo sruo­
gomis. Suirzusiu veidu ji nužvelgė Abę.
— Aš — daktarė Dimateo, — prisistatė Abė. — Rūpinuosi ponia
Alen.
— Taip pat ir aš, — atsakė moteris atsistodama. Nė nepamėgino
paspausti Abei rankos, tik stovėjo glausdama sau prie krūtinės Bibliją.
— Brenda Heini. Merės dukterėčia.
— Nežinojau, kad Merė turi dukterėčią. Džiaugiuosi, kad galėjote
ją aplankyti.
— Sužinojau apie jos ligą vos prieš dvi dienas. Niekas nepasivargi-
no man paskambinti. —Jos balso tonas leido suprasti, kad kaltė dėl šio
neapsižiūrėjimo kažkaip tenka Abei.
— Mums buvo susidaręs įspūdis, kad Merė neturi artimų giminių.
— Nežinau kodėl. Bet štai dabar aš čia. — Brenda pažvelgė žemyn
į savo tetą. — Ir jai bus gerai.
Išskyrus tai, kad ji miršta, — pagalvojo Abė. Priėjusi prie lovos,
tyliai ištarė:
— Ponia Alen?
Merė atsimerkė.
— Aš nemiegu, daktare Di. Tik ilsiuosi.
— Kaip šiandien jaučiatės?

163
 — Vis pykina.
— Galbūt tai nuo morfijaus pasalinio poveikio. Paskirsime jums
ko nors skrandžiui nuraminti.
—Jai skiriamas morfijus? — įsiterpė Brenda.
— Nuo skausmo.
—Ar nėra kitų būdų jos skausmui palengvinti?
Abė pasisuko į dukterėčią.
— Ponia Heini, prašau, gal pasišalintumėte iš palatos? Man reikia
jūsų tetą apžiūrėti.
— Panelė Heini, — pataisė ją Brenda. — Ir neabejoju, kad teta
Merė norėtų, jog čia likčiau.
—Vis dėlto turiu jūsų paprašyti apleisti palatą.
Brenda žvilgtelėjo į tetą, matyt, tikėdamasi, kad ši užprotestuos.
Merė Alen tylėdama stebeilijo tiesiai priešais save.
Brenda tvirčiau suspaudė Bibliją.
— Būsiu čia pat už durų, teta Mere.
— Viešpatie brangiausias, — sušnabždėjo Merė, kai tik durys už
Brendos užsivėrė. —Tai turbūt mano bausmė.
— Kalbate apie savo dukterėčią?
Pavargęs Merės žvilgsnis susitelkė į Abę.
— Manote, mano sielą reikia gelbėti?
— Pasakyčiau, kad tai visiškai priklauso nuo jūsų. Ir nuo nieko
kito. — Abė išsiėmė stetoskopą. — Galiu pasiklausyti jūsų plaučių?
Merė klusniai atsisėdo ir užsikėlė ligoninės marškinius.
Jos kvėpavimo garsai buvo prislopinti. Perkutuodama nugarą Abė
girdėjo pasikeitusį garsą tarp skysčio ir oro ir iš to padarė išvadą, kad nuo
to karto, kai ją apžiūrinėjo, krūtinėje susikaupė dar daugiau skysčio.
Abė atsitiesė.
— Kaip jūs kvėpuojate?
— Puikiai.
— Galbūt mums netrukus reikės vėl nutraukti skystį. Arba įstatyti
į krūtinę dar vieną vamzdelį.

164
 — Kodėl?
— Kad lengviau galėtumėte kvėpuoti. Ir jaustumėtės patogiau.
— Tai tik vienintelė priežastis?
— Patogumas — labai svarbi priežastis, ponia Alen.
Merė atkrito ant pagalvių.
— Tuomet as jums pranešiu, kai man to reikės, — sušnabždėjo ji.
Išėjusi iš palatos Abė rado Brendą Heini laukiančią čia pat už durų.
—Jūsų teta pageidautų kurį laiką numigti, — pasakė Abė. — Gal­
būt verčiau sugrįžtumėte kuriuo nors kitu metu.
— Man reikia aptarti su jumis vieną reikalą, daktare.
— Klausau?
— Aš ką tik pasitikrinau pas medicinos seserį. Dėl morfijaus. Ar
jis tikrai reikalingas?
— Manau, jūsų teta pasakytų — taip.
— Nuo jo ji mieguista. Visą laiką vien miega.
— Mes stengiamės kaip įmanoma jai sumažinti skausmą. Vėžys
išplito visur. Į jos kaulus, smegenis. O nuo to neįsivaizduojamai bjaurūs
skausmai. Mažiausia, ką galime dėl jos padaryti — tai padėti išeiti jau­
čiant kuo mažiau diskomforto.
— Kaip suprasti — „padėti išeiti“?
—Ji miršta. Mes niekaip negalime to pakeisti.
—Jūs pavartojote žodžius padėti išeiti. Ar kaip tik dėl to skiriamas
morfijus?
— Kaip tik to ligonė šiuo metu nori ir jai reikia.
— Esu susidūrusi su tokiu reikalu ir anksčiau, daktare. Kitų gimi­
nių atvejais. Taip jau atsitinka, kad žinau kaip tikrą faktą, jog nelegalu
mediciniškai pagelbėti savižudybei.
Abei veidas užkaito iš pykčio. Stengdamasi jį sutramdyti, atsakė
kaip įmanydama ramiau:
—Jūs mane klaidingai supratote. Mes tik stengiamės, kad jūsų teta
jaustųsi patogiai.

165
 —Tam esama ir kitokių būdų.
— Pavyzdžiui?
— Pasikviesti į pagalbą aukštesniąsias jėgas.
— Kalbate apie maldą?
— Kodėl gi ne? Ji visada man padėdavo ištverti sunkius laikus.
—Jums tikrai netrukdoma melstis už savo tetą. Bet, jeigu aš prisi­
menu, Biblijoje nieko nepasakyta prieš morfijų.
Brendos veidas suakmenėjo. Jos atkirtį nutraukė supypsėjęs Abės
pranešimų gaviklis.
— Atleiskite man, — šaltai tarė Abė ir išėjo iš palatos, palikdama
pokalbį nebaigtą. Beje, ir gerai: jau buvo bepasakanti ką nors iš tiesų
sarkastiška. Ką nors tokio kaip: Jeigu jau meldžiatės savo Dievui, kodėl
Jo nepaprašote, kad išgydytųjūsų tetą?Tai tikrai būtų Brendą užsiutinę.
Perspektyvoje šmėkšant Džo Terijo ieškiniui, o Viktorui Vos pasiryžus,
kad būtų išmesta iš darbo, mažiausia, ko jai reikia — tai dar vieno skun­
do prieš save.
Medicinos seserų poste ji surinko telefono numerį, nurodytą jos
pranešimų gaviklio ekranėlyje.
— Informacija, — atsiliepė moters balsas.
— Čia Dimateo. Jūs mane kvietėte?
— Taip, daktare. Čia pas mus prie stalo stovi Bernardas Kacka.
Klausia, ar galėtumėte su juo susitikti čia pat vestibiulyje?
— Tokia pavarde nieko nepažįstu. Dabar esu gerokai užsiėmusi.
Gal jo paklaustumėte, kokiu reikalu?
Fone pasigirdo pokalbio murmesys. Kai moteris vėl prašneko į ra­
gelį, jos balsas nuskambėjo keistai santūrus:
— Daktare Dimateo?
—Aš klausau.
—Jis — policininkas.

166
Vyriškis vestibiulyje atrodė kažkaip neaiškiai matytas. Įpusėjęs penktą
dešimtį, vidutinio ūgio, vidutinio stambumo, nei gražaus, nei bjauraus
ir ne itin įsimenamo veido. Tamsiai rudi plaukai, viršugalvyje bepra-
dedantys retėti, ir to fakto jis visai nesistengė nuslėpti, kaip elgiasi kiti
vyrai, užšukuodami juos į šoną, kad užmaskuotų plikę. Priėjusi arčiau,
Abė susidarė įspūdį, kad ir jis ją atpažino. Faktiškai jo žvilgsnis išskyrė ją
iš kitų, vos tik išlipus iš lifto.
— Daktare Dimateo, — prašneko jis. —Aš — detektyvas Bernar­
das Kacka. Iš Žmogžudysčių skyriaus.
Vien tas žodžio garsas privertė ją krūptelėti. Ką visa tai reiškia? Juo­
du paspaudė vienas kitam rankas. Tiktai tuomet, akimis susitikusi su de­
tektyvo žvilgsniu, ji prisiminė, kur jį mačiusi. Kapinėse. Per Arono Levio
laidotuves. Jisai stovėjo šiek tie nuošaliau nuo visų — tyli figūra tamsiu
kostiumu. Apeigų metu jųdviejų žvilgsniai susikirto. Ji nesuprato hebra­
jiškai kalbamų maldų ir žvilgsniu nuklydo į kitus laidotuvininkus. Tiktai
tuomet pajuto, kad ir kažkas kitas peržvelginėja susirinkusiuosius. Juodu
žiūrėjo vienas į kitą — tik sekundę — ir paskui jis nukreipė žvilgsnį į šalį.
Tuomet tas žmogus jai niekaip neįsiminė. Žvelgdama į jo veidą, susiz­
gribo susitelkianti į jo akis — ramias, pilkas, nemirksinčias. Jeigu ne tos
protingos akys, Bernardo Kackos tikrai nepastebėtum.
—Jūs — Leviu šeimos draugas? — paklausė ji.
— Ne.
— Mačiau jus kapinėse. O gal klystu?
— Buvau ten.
Ji nutilo, laukdama paaiškinimo, bet jis tepaklausė:
— Ar galėtume kur nors pasikalbėti?
— Galite man pasakyti, koks reikalas?
— Dėl daktaro Levio mirties.
Ji žvilgtelėjo vestibiulio durų link. Lauke spindėjo saulė, o Abė visą
dieną nebuvo išėjusi iš ligoninės.
— Čia yra nedidelis kiemas su keliais suolais. Kodėl mums tenai
nenuėjus?
 Lauke buvo šilta, puiki spalio popietė. Kiemo sodelyje šiuo metu
žydėjo chrizantemos, apskrita klomba nusagstyta rusvai rausvų, oran­
žinių ir geltonų žiedų. Vidury tylia raminama vandens čiurkšle tryško
fontanas.
Juodu atsisėdo ant vieno iš medinių suolų. Pora seselių, užėmusių
kitą suolą, atsistojo ir nuėjo atgal į pastatą, palikdamos Abę ir detektyvą
vienus. Kurį laiką nebuvo ištarta nė žodžio. Nuo tylos Abei pasidarė
neramu, bet tai tartum nė kiek netrikdė jos kompaniono. Atrodė įpratęs
prie ilgų tylėjimų.
— Jūsų pavardę man pasakė Ileinė Levi, — pagaliau prašneko
jis. — Pasiūlė su jumis pasikalbėti.
— Kodėl?
—Šeštadienį anksti paryčiui jūs kalbėjotės su daktaru Leviu. Tiesa?
—Taip. Telefonu.
—Ar prisimenate, kuri buvo valanda?
—Apie antrą nakties, regis, tuomet buvau ligoninėje.
—Jis paskambino?
— Na, jis paskambino į Chirurgijos intensyviosios terapijos skyrių
ir paprašė pakviesti pasikalbėti aukštesniojo lygmens rezidentą. Kaip tik
tą naktį pasitaikė budėti man.
— Kodėl jis paskambino?
— Dėl vienos pacientės. Ji po operacijos sukarščiavo ir Aronas
norėjo aptarti veiksmų planą. Kokius laboratorinius tyrimus turėtume
užsakyti, kokias atlikti rentgenogramas. Gal man paaiškintumėte, apie
ką visa tai?
— Mėginu nustatyti įvykių chronologiją. Taigi daktaras Levis an­
trą valandą nakties paskambino į Chirurgijos intensyviosios terapijos
skyrių ir telefonu atsiliepėte jūs.
—Taip.
— Ar paskui dar kalbėjotės su juo? Po to antros valandos skam­
bučio?
— Ne.

168
 — Ar mėginote jam paskambinti?
— Taip, bet jis jau buvo išvykęs iš namų. Kalbėjausi su Heine.
— Kuri valanda tuomet buvo?
— Nežinau. Galbūt apie trečią, penkiolika po trijų. Nelabai krei­
piu dėmesį į laikrodį.
— Tą rytą kuriuo nors kitu metu į namus daugiau neskambinote?
— Ne. Kelis kartus mėginau su juo susisiekti per pranešimų gavi­
klį, bet jis nekart neatsiliepė. Žinojau, kad daktaras kažkur pastate, nes
jo automobilis stovėjo aikštelėje.
— Kuriuo laiku automobilį ten pamatėte?
— Ne aš pamačiau. Pamatė mano draugas daktaras Hodelas, kai
apie ketvirtą atvažiavo. Klausykite, kodėl tai tiria Žmogžudysčių skyrius?
Detektyvas klausimą nuleido negirdomis.
— Ileinė Levi sako, kad paskambinta apie penkiolika po antros.
Atsiliepė jos vyras. Per kelias minutes jis apsirengė ir paliko namus. Ar
ką nors žinote apie tą telefono skambutį?
— Ne. Galėjo skambinti kuri nors iš seselių. Ileinė nežino?
— Jos vyras nusinešė telefoną į vonios kambarį. Ji pokalbio negir­
dėjo.
— Skambinau ne aš. Kalbėjausi su Aronu tik sykį. Dabar iš tiesų
norėčiau žinoti, kodėl man uždavinėjate tuos klausimus. Juk tai tikrai ne
rutininė jums procedūra.
— Ne. Nerutininė.
Supypsėjo Abės pranešimų gaviklis. Ekranėlyje ji atpažino numerį:
rezidentūros raštinės — nieko skubaus, bet, šiaip ar taip, to pokalbio
Abei jau buvo gana. Ji atsistojo.
— Detektyve, manęs laukia darbas. Pacientai, kuriuos reikia apžiū­
rėti. Neturiu laiko ilgai atsakinėti į jūsų neaiškius klausimus.
— Mano klausimai visai konkretūs. Mėginu nustatyti, kas tą rytą
ir kuriuo laiku skambino. Ir kas per tuos skambučius buvo pasakyta.
— Kodėl?
— Tai gali būti susiję su daktaro Levio mirtimi.

169
 —Jūs sakote, kad kažkas įkalbėjo jį pasikarti?
—As tik norėčiau žinoti, kas vis dėlto su juo kalbėjosi.
—Ar negalite to ištraukti iš telefonų kompanijos kompiuterio, ko
nors tokio panašaus? Nejau tenai jų neregistruoja?
— Penkiolika po antros skambinta iš Beisaido ligoninės.
—Taigi galėjo skambinti kuri nors seselė.
—Arba kas nors kitas, buvęs pastate.
— Tai tokia jūsų prielaida? Kad kažkas iš Beisaido paskambino
daktarui Leviui ir pasakė kažką tokio nemalonaus, kad privertė jį nusi­
žudyti?
— Mes svarstome ir kitas galimybes, ne tik savižudybę.
Ji išpūtė į jį akis. Detektyvas ištarė tai taip ramiai, kad ji nusistebė­
jo, ar teisingai jį supratusi. Pamažu vėl susmuko ant suolo. Minutėlę nė
katras nekalbėjo.
Per kiemą seselė prastūmė moterį invalido vežimėlyje. Jiedvi kiek
pastovėjo prie gėlių klombos, grožėdamosi chrizantemomis, paskui pa­
judėjo tolyn. Vienintelis garsas kieme buvo melodingas fontano šna­
resys.
—Jūs sakote, kad jis galbūt nužudytas? — pagaliau paklausė ji.
Detektyvas kurį laiką tylėjo. Ir žvelgdama į jo veidą Abė nepajėgė
išskaityti, kokį galėtų išgirsti atsakymą. Jisai sėdėjo nejudėdamas, savo
poza, rankomis, mina niekaip neišsiduodamas.
—Ar tikrai Aronas pats pasikorė? — vėl paklausė ji.
—Autopsijos radiniai atitinka asfiksiją.
—To ir būtų galima tikėtis. Panašu į savižudybę.
— Ir tikrai galėtų taip būti.
—Tai kodėl nesate įsitikinęs?
Jis delsė. Pirmą kartą jo akyse ji pamatė netikrumą ir suprato žmo­
gų pasveriant kitus savo žodžius. Jis ne iš tokių, kurie darytų ėjimą, ne­
atsižvelgdami į galimus šalutinius variantus. Ne iš tokių, kuriems spon­
taniškumas — suplanuotas veikimo būdas.
Pagaliau jis prašneko:

170
 — Dvi dienos prieš savo mirtį daktaras Levis parsinešė namo visiš­
kai naują kompiuterį.
— Tik tiek? Tai ir visas pagrindas jūsų klausimams?
— Juk pasinaudojo keliems dalykams. Pirma, iš anksto užsakė bi­
lietus dviem lėktuvu į Sent Lusiją Karibuose. Apie Kalėdas. Taip pat nu­
siuntė elektroninį laišką savo sūnui Dartmute, kuriame aptarė trumpų
Padėkos dienos atostogų planus. Tik pagalvokite, daktare. Dvi dienos
prieš nusižudydamas žmogus planuoja ateitį. Jo laukia malonios atos­
togos. Bet po dviejų dienų, antrą penkiolika nakties, jis išlipa iš lovos
ir važiuoja į ligoninę. Pasikelia liftu, paskui laiptais į apleistą aukštą.
Užriša ant sieninės spintos kablio diržą, kitą šio galą kilpa užsineria ant
kaklo ir paprasčiausiai atpalaiduoja kojas. Sąmonė iškart neišnyktų. Lik­
tų penkios, galbūt dešimt sekundžių persigalvoti. Juk turi laukiančius
žmoną, vaikus ir paplūdimį Sent Lusijoje. Bet jis pasirenka mirtį. Vienas
ir patamsy. — Kacka nenuleido įdėmaus žvilgsnio nuo Abės akių. —
Pagalvokite apie tai.
Ji nurijo seiles.
— Kažin, ar noriu.
— O aš pagalvojau.
Abė pažvelgė į ramias pilkas jo akis ir nusistebėjo: „Apie kokius
kitus košmariškus dalykus tu galvoji? Kas per žmogus pasirenka tarnybą,
reikalaujančią tokios baisios vaizduotės?“
— Mes žinome, kad daktaro Levio automobilis buvo aptiktas
įprastoje vietoje aikštelėje čia pat prie ligoninės. Bet nežinome, kodėl
jis čia atvažiavo. Arba kodėl jis išvis paliko namus? Išskyrus tą skam­
bintoją penkiolika po antros, jūs — paskutinis asmuo, mūsų žiniomis,
kalbėjęsis su daktaru Leviu. Ar jis ką nors pasakė, kad ketina vykti į
ligoninę?
— Jis buvo susirūpinęs dėl mūsų pacientės. Galbūt nusprendė at­
važiuoti ir pats išsiaiškinti problemą.
— Užuot palikęs jums su ja dorotis?
 — Esu tik antrųjų metų rezidente, detektyve Kacka, ne globojanti
gydytoja. Aronas buvo transplantologų grupės terapeutas.
— Kaip suprantu, buvo kardiologas.
— Taip pat ir vidaus ligų specialistas. Iškilus kokiems nors medi­
cininiams nesklandumams seselės paprastai susisiekdavo su juo. Ir jeigu
reikėdavo, jis pasikviesdavo kitus konsultantus.
— Ar per tą telefoninį pokalbį pasakė jums, kad ketina atvažiuoti
į ligoninę?
— Ne. Tik aptarėme gydymo planą. Pasakiau jam, ką rengiuosi
daryti. Kad apžiūrėsiu ligonę ir užsakysiu kai kuriuos kraujo tyrimus,
taip pat rentgenogramas. Jis pritarė.
— Ir viskas?
—Tik toks buvo mudviejų pokalbis.
— Ar jis pasakė ką nors, kas jums būtų galėję pasirodyti ne visai
įprasta?
Ji vėl susimąstė apie tai. Ir prisiminė tą pradinę pauzę jųdviejų
telefoniniame pokalbyje. Ir koks atrodė sunerimęs, kai vos tik išgirdo
linijoje jos balsą.
— Daktare Dimateo?
Ji pažvelgė į Kacką. Nors ištarė jos vardą tyliai, jo veidas buvo įgijęs
naujo budrumo.
— Ar ką nors prisimenate?
— Prisimenu, jis nelabai apsidžiaugė išgirdęs, kad budinčioji rezi­
dente aš.
— Kodėl neapsidžiaugė?
— Nes tai buvo susiję su konkrečia ligone. Jos vyras ir aš... mudu
sukonfliktavome. Rimtai. —Ji nusuko akis į šalį, nuo minties apie Vik­
torą Vosą pasijautusi šiek tiek nesmagiai. — Esu tikra, Aronas būtų no­
rėjęs, kad laikyčiausi nuo ponios Vos kuo toliau.
Kackos tyla privertė ją vėl pasižiūrėti į jį.
— Nuo ponios Viktor Vos?
—Taip. Jums žinoma ta pavardė?

172
 Kacka atsilošė ir tyliai atsiduso.
— Žinau, kad jis įsteigė „VMI International“. Kokia jo žmonai
atlikta operacija?
— Širdies persodinimas. Dabar ji jaučiasi kur kas geriau. Po kelių
dienų antibiotikų kurso karštis nuslūgo.
Kacka stebeilijo į fontaną, kur saulės nutvieksti purslai spindėjo it
auksinė grandinėlė. Staiga jis atsistojo.
— Dėkui, kad nepagailėjote man laiko, daktare Dimateo, —
tarė. — Galbūt aš jums dar paskambinsiu.
Ji buvo beatsakanti „Bet kuriuo laiku“, tačiau jis jau apsisukęs
žingsniavo tolyn. Nuo absoliučios ramybės žmogus persimetė į garso
greitį. Keista.
Supypsėjo jos pranešimų gaviklis. Vėl iš rezidentūros raštinės. Ji
nutildė aparačiuką. Kai vėl pakėlė akis, Kackos niekur nebesimatė. Faras
stebuklingai išnyko. Vis dar suglumusi nuo jo klausimų, ji sugrįžo į ves­
tibiulį ir nukėlė vidaus telefono ragelį.
Į jos skambutį atsiliepė sekretorė.
— Rezidentūros raštinė.
— Čia Abė Dimateo. Jūs mane kvietėte?
—A, taip. Dėl dviejų dalykų. Jums skambino Helena Lujis iš Nau­
josios Anglijos organų banko. Teiravosi, ar gavote atsakymą į užklausą
apie tą transplantatą. Per savąjį pranešimų gaviklį jūs neatsiliepėte, tad
ji padėjo ragelį.
— Jei ji vėl paskambins, pasakykite, kad į mano užklausą jau atsa­
kyta. Koks antras dalykas?
— Čionai jums atėjo registruotas laiškas. Aš pasirašiau už gavėją.
Turbūt labai nenusidėjau.
— Registruotas?
— Pristatytas prieš kelias minutes. Pamaniau, kad reikėtų jums
pranešti.
— Kas siuntėjas?
Sušlamėjo sklaidomi popieriai. Paskui nuskambėjo atsakymas:

173
 — „Hoksas, Kreigas ir Sasmanas“, advokatų kontora.
Abei nusmelkė paširdžius.
—Tuoj ateinu, — pasakė ji ir padėjo ragelį. Vėl tas Terijo ieškinys.
Teisingumo sistemos girnos tikrai sumals ją į miltus. Keliantis liftu į
administracijos aukštą jai prakaitavo delnai. Daktarė Dimateot garsėjanti
savo ramumu operacinėjeydabar visaipakrikusiais nervais.
Rezidentūros raštinės sekretorė kalbėjo telefonu. Išvydusi Abę, pa­
mojo į pertvarėles su laiškais.
Abės skyrelyje gulėjo vienas vokas, kurio viršutiniame kairiame
kampe buvo išspausdinta: Hoksas, Kreigas ir Sasmanas. Ji atplėšė voką.
Iš pradžių nesuprato, ką skaito. Paskui susitelkė į ieškovo pavardę ir
pagaliau įsisąmonino prasmę; paširdžius jai dar labiau nusmelkė, tiesiog
nudiegė. Laiške buvo rašoma visai ne apie Kareną Terijo, o apie kitą pa­
cientą, kažkokį Maiklą Frimeną. Jis buvo alkoholikas. Netikėtai plyšus
išsiplėtusiai stemplės gyslai, ligoninės palatoje mirtinai nukraujavo. Jo
atveju Abė buvo dar interne. Prisiminė tą atsitikimą kaip sukrečiamai
kraupų galą. O dabar Maiklo Frimeno žmona teisėsi ir nusamdė „Hok-
są, Kreigą ir Sasmaną“, kad jai atstovautų. Abė buvo atsakovė. Vieninte­
lė įvardyta ieškinyje atsakovė.
— Daktare Dimateo? Ar gerai jaučiatės?
Staiga Abė susizgribo besiremianti į spintelę su laiškų pertvarėlėmis
ir kad po kojomis kambarys jai ne visai tvirtas. Sekretorė raukėsi žiūrė­
dama į ją.
—Aš... man viskas gerai.
Išėjusi iš raštinės spruko visu greičiu. Nubėgo į budinčiųjų gydyto­
jų kabinetą, užsirakino ir atsisėdo ant lovos. Paskui išlankstė laišką ir vėl
perskaitė. Ir dar kartą.
Du teisminiai ieškiniai per dvi savaites. Vivianos būta teisios. Visą
likusį savo gyvenimą Abė neišeisianti iš teismų.
Žinojo, kad reikėtų paskambinti savo advokatei, bet šiuo metu ne­
turėjo tam jėgų. Tad tik liko sėdėti ant lovos, spoksodama į tą laišką sau
ant kelių. Mąstė apie visus sunkaus darbo metus, apie visas pastangas,

174
kurias teko įdėti — ir vien tam, kad pasiektų tokį savo profesinės karje­
ros tašką. Mąstė apie naktis, kai užmigdavo užsikniaubusi ant knygų, o
tuo metu visos kitos bendrabutyje būdavo išėjusios į pasimatymus. Apie
savaitgalius, kuriais dirbdavo ligoninėje dvigubas pamainas kaip labo­
rantė, punktuojanti pacientų venas ir tyrimams pritraukianti švirkštų
švirkštus kraujo, kad galėtų susimokėti už mokslą. Mąstė apie šimtą dvi­
dešimt tūkstančių dolerių studentiškų paskolų, kurias jai dar liko išmo­
kėti. Apie pietus iš sumuštinių, suteptų riešutų pasta. Apie kino filmus,
koncertus ir spektaklius, kurių taip ir nepamatė.
Ir mąstė apie Pitą, kuris buvo viso to priežastis. Apie brolį, kurį
troško išgelbėti, bet nepajėgė to padaryti. Užvis daugiausia mąstė apie
Pitą — amžinai dešimtmetį.
Viktoras Vosas laimi. Pažadėjo ją sužlugdyti, ir dabar kaip tik tai
nuosekliai daro.
Ji privalo kovoti. Pats metas pradėti kovoti. Tik nepajėgė sugalvoti,
kokiais būdais. Nėra pakankamai sumani. Laiškas it rūgštis degino jai
delnus. Mąstė ir mąstė, kaip sustabdyti Vosą, bet neturėjo nieko, kuo
galėtų duoti atkirtį, išskyrus tą dingstį, kad tuomet Chirurgijos inten­
syviosios terapijos skyriuje ją pastūmė. Apkaltinti užpuolimu ir sumuši­
mu. Tačiau to nepakanka, anaiptol nepakanka jam sustabdyti.
Kovok. Privalai rasti būdą, kaip atsikirsti.
Supypsėjo pranešimų gaviklis. Zinutė iš Chirurgijos skyriaus. Visai
nebuvo nusiteikusi kokiems nors telefono skambučiams. Bet vis dėlto
pakėlė ragelį ir suspaudinėjo skaičius.
— Dimateo, — bloškė.
— Daktare, turime čia problemą dėl Merės Alen dukterėčios.
— Kas atitiko?
— Mėginame sušvirkšti ketvirtos valandos morfijaus dozę, bet
Brenda mums neleidžia. Gal jūs pamėgintumėte...
— Einu.
Abė nutrenkė ant svirtelės ragelį. „Velniai rautų tą Brendą“, — pa­
galvojo, įsikišdama į kišenę advokatų laišką. Pasuko į laiptinę ir nubėgo

175
du aukštus žemyn. Išnėrusi į skyrių, duso — ne nuo pastangų, bet iš
įsiūčio.
Dvi seselės palatoje ginčijosi su Brenda. Merė Alen lovoje nemie­
gojo, bet atrodė pernelyg silpna ir kenčianti skausmą, kad pajėgtų įterpti
bent žodį.
— Ji jau ir taip pakankamai apkvaitinta, — sakė Brenda. — Paž­
velkite į ją. Net nepajėgia kalbėtis su manimi.
Veidais, kuriuose atsispindėjo palengvėjimas, seselės pasisuko į
Abę. Pagaliau atvyko autoritetingas balsas, įvesiantis tvarką.
— Prašau apleisti palatą, panele Heini, — pasakė Abė.
— Morfijus nebūtinas.
—Aš dėl to nuspręsiu. Dabar palikite palatą.
—Jai nedaug telikę laiko. Privalo būti visiškai sąmoninga.
— Kodėl?
— Kad visiškai susitaikytų su Viešpačiu. Jeigu numirs, nesusitai­
kiusi su Juo...
Abė ištiesė ranką į seselę.
— Paduokite man morfijų. Pati suleisiu.
Tuoj pat jai paduotas švirkštas. Abė žengtelėjo prie intraveninės
lašelinės sistemos. Nuimdama nuo adatos gaubtelį, pastebėjo Merę Alen
su dėkingumu silpnai linktelint.
—Tik suleiskit jai to kvaišalo, ir aš paskambinsiu advokatui.
— Prašom, — atkirto Abė.
Ji įstatė adatą į lašelinės sistemos injekcinę angą. Vos tik nuspau­
dė švirkšto stūmoklį — Brenda metėsi pirmyn ir ištraukė iš savo tetos
rankos kateterį. Iš punktuotos vietos ant grindų pradėjo varvėti kraujas.
Tie tyškantys ant linoleumo skaisčiai raudoni lašai galutinai perpildė
kantrybės taurę.
Seselė užspaudė Merės Alen ranką marliniu tamponėliu.
Pasisukusi į Brendą, Abė metė:
— Nešdinkitės iš palatos.
—Jūs nepalikote man pasirinkimo, daktare.

76
 — Nešdinkitės lauk!
Brendos akys išsiplėtė. Ji žingtelėjo atatupsta.
— Ar norite, kad išsikviesčiau apsaugą ir jus išmestų? — jau rėkė
Abė, artindamasi prie Brendos, kuri toliau atatupsta traukėsi į korido­
rių. — Nenoriu jūsų matyti kur nors arčiau mano pacientės! Nenoriu,
kad jai įkyrėtumėte su tais savo Biblijos šūdniekiais!
— Aš —jos giminaitė!
— Man nusispjaut, kasjūs tokia!
Brendai atkaro smakras. Nebeištarusi nė žodžio ji apsisuko ir išėjo.
— Daktare Dimateo, galiu su jumis pasikalbėti?
Atsigręžusi Abė pamatė vyresniąją medicinos seserį Džeordžiną
Spir.
— Jūsų elgasys buvo labai nederamas, daktare. Mes su lankytojais
šitaip nekalbame.
—Ji ką tik ištraukė iš mano pacientės rankos intraveninės lašelinės
kateterį!
— Yra geresnių būdų tam išspręsti. Išsikviesti apsaugą. Išsikviesti
pagalbos. Bet šioje ligoninėje mes tikrai nesigriebiame šventvagystės. Ar
suprantate?
Abė giliai atsikvėpė.
— Suprantu. — Ir tyliai pridūrė: — Apgailestauju.
Atnaujinusi Merei Alen lašelinę, Abė pasitraukė į budinčiųjų gydy­
tojų kabinetą ir apatiškai atsigulė ant lovos. Spoksodama į lubas, klau­
sė savęs: „Kas, po velnių, man dedasi? Niekada anksčiau nebuvo šitaip
praradusi savitvardos, net nebuvo bent kiek arčiau prie to, kad keiktų
pacientą ar jo giminaitį. — Aš kraustausi iš proto, — mąstė. — Įtampa
galiausiai mane palaužia. Galbūt esu netinkama būti gydytoja.“
Vėl supypsėjo jos pranešimų gaviklis. „Dieve, nejaugi niekada ma­
nęs nepaliks ramybėje?“ Kažin kiek atiduotų, kad galėtų visą dieną, visą
savaitę apsieiti be iškvietimų per pranešimų gaviklį ar telefoną ir kitokių
trukdymų. Zinutę siuntė pranešimų gaviklių operatorius. Ji paėmė tele­
foną ir surinko nulį.

177
 — Jums skambina iš užmiesčio, — pasakė operatorius. — Tuoj
jus jungiu.
Keli jungimo treškesiai, paskui moteriškas balsas:
— Daktarė Dimateo?
—Aš klausau.
— Čia Helena Lujis iš Naujosios Anglijos organų banko. Praėjusį
šeštadienį jūs palikote žinutę dėl donoro širdies. Tikėjomės, kad kas nors
iš Beisaido dar kartą paskambins, bet taip ir nesulaukėme. Tad pama­
niau, kad turėčiau pasitikrinti vėl...
— Atleiskite. Būčiau turėjusi jums paskambinti, bet kai kas nuti­
ko. Paaiškėjo, kad būta tik nesusipratimo.
— Ką gi, nuo to tik lengviau. Mat vis tiek man nepavyko surasti
informacijos. Jeigu turite kokių kitų klausimų, paprasčiausiai man pa...
—Atleiskite, — pertraukė Abė. — Ką jūs ką tik pasakėte?
— Kad man nepavyko surasti informacijos.
— Kodėl?
—Jūsų pareikalautų duomenų nėra mūsų informacinėje sistemoje.
Visas dešimt sekundžių Abė tylėjo. Paskui iš lėto paklausė:
— Esate visiškai tikra, kad jų nėra?
— Peržiūrėjau mūsų kompiuterio failus. Jūsų nurodytąja data, kai
buvo paimtas organas, jokio įrašo apie širdies donorą neturime. Niekur
Vermonte.
 12

__C tai, — pasakė Kolinas Vetigas, atversdamas Medicinos specialistų

žinyną. — Timotis Nikolsas, humanitarinių mokslų bakalau­
ras, Vermonto universitete. Medicinos daktaro diplomas įteiktas Taftso
koledže. Rezidentūra — Masačūsetso bendraprofilinėje. Specializacija:
krūtinės ląstos chirurgija. Vilkokso memorialinės Berlingtone, Vermon­
to valstijoje, bendradarbis. —Jisai stumtelėjo knygą per pasitarimų stalą
pasižiūrėti visiems, kurie pageidautų. — Taigi iš tikrųjų yra toks krūti­
nės ląstos chirurgas vardu ir pavarde Timotis Nikolsas, besiverčiantis
praktika Berlingtone, o ne koks nors Arčerio vaizduotės vaisius.
— Kai šeštadienį su juo kalbėjausi, — atsiliepė Arčeris, — Nikol­
sas tvirtino, kad paimant organą buvęs ten. Ir jis pasakė, kad tai vyko
Vilkokso memorialinėje. Deja, man nepavyko surasti nė vieno kito,
buvusio operacinėje kartu su juo. O dabar man nesiseka susisiekti ir
su Nikolsu. Jo kabineto personalas man pasakė, kad pasiėmė ilgalaikes
atostogas ir nesirodo darbe. Nežinau, kas dedasi, Džeremijau, bet vel­
niškai trokštu, kad mes būtume visai nekišę nagų prie to reikalo. Mat jis
man pradeda atrodyti gana pašvinkęs.
Džeremijas Paras neramiai pasimuistė krėsle ir pažvelgė į advoka­
tę Suzaną Kasado. Nepasivargino pažvelgti į Abę, sėdinčią tolimajame
stalo gale, šalia transplantacijų koordinatorės Donos Tot. Galbūt jis nė
nenorėjo pažvelgti į ją, Abę, nes juk galų gale tai ji iškėlė visą tą jovalą
visų dėmesiui. Tai jos iniciatyva vyko šis pasitarimas.
— Tiksliau, kas čia dedasP — paklausė Paras.

179
 — Manau, Viktoras Vosas taip pasitvarkė, kad donoras būtų ne­
įtrauktas į registro sistemą, — paaiškino Arčeris. — Ir širdis tiesiogiai
nukreipta jo žmonai.
—Ar jis galėjo šitaip padaryti?
—Turint pakankamai pinigų — galbūt.
— O jis tikrai turi pinigų, — įsiterpė Suzana. — Ką tik mačiau
naujausią Kiplingers* penkiasdešimties turtingiausių Amerikos žmonių
sąrašą. Vosas pakilo į keturioliktą poziciją.
— Galbūt verčiau jūs man paaiškintumėte, kaip tokie donorų or­
ganų priskyrimai konkrečiam recipientui turėtų veikti, — paprašė Pa­
ras. — Nes aš nesuprantu, kaip galėjo tai atsitikti.
Arčeris pažvelgė į transplantacijų koordinatorę.
— Paprastai tai tvarko Dona. Gal leiskime jai paaiškinti?
Dona Tot linktelėjo.
— Sistema gana paprasta. Mes turime tiek regioninį, tiek visos
šalies laukiančių pacientų, kuriems reikalingi organai, sąrašą. Visos šalies
mastu sistema vadinasi Centriniu dalijimosi organais tinklu, sutrum­
pintai CDOT. Regioninį sąrašą vis papildo Naujosios Anglijos organų
bankas. Abiejose sistemose pacientai rikiuojami pagal reikmę. Sudarant
sąrašą visai neatsižvelgiama į tuną, rasę ar socialinę padėtį, tik svarbu,
kiek kritinė yra laukiančiųjų būklė. — Ji atsivertė aplanką, išėmė po­
pieriaus lapą ir perdavė Parui. — Štai kaip atrodo naujausias sąrašas.
Parsisiunčiau jį faksu iš NAOB biuro Brukline. Kaip matote, jame nu­
rodyta kiekvieno paciento medicininė būklė, koks reikalingas organas,
artimiausias transplantologijos centras ir kontaktinis telefono numeris,
kuris paprastai būna transplantacijų koordinatoriaus.
— Kokie kiti čia įrašai?
— Klinikinė informacija. Priimtinas donoro minimalus ūgis ir
svoris. Ar anksčiau pacientui buvo atlikta kokia nors transplantacija, nes

Kalbama apie Vašingtone leidžiamą mėnesinį žurnalą finansų, ekonomikos ir vadybos klau­
simais Kiplinger's Personal Finance, pavadintą pagal jo steigėją W. M. Kiplingerį (1891-1967).

180
tada kryžminio suderinamumo atitaikymas pasunkėtų dėl susidariusių
recipiento organizme antikūnų.
— Pasakėte, kad šis sąrašas sudarytas reikmės tvarka?
— Visai teisingai. Pirmuoju numeriu įvardyta labiausiai kritinė
būklė.
— Kurioje vietoje buvo ponia Vos?
— Tą dieną, kai jai atlikta transplantacija, buvo trečia sąraše pagal
AB kraujo grupę.
— Kas atsitiko pirmiems dviem sąraše?
— Pasitikrinau NAOB. Keliomis dienomis vėliau abiejų pavardės
buvo perklasifikuotos į Aštuntąjį kodą — kaip pastoviai neaktyvios —ir
išbrauktos iš sąrašo.
— Tai reiškia, kad jie mirė? — tyliai paklausė Suzana Kasado.
Dona linktelėjo.
— Jie taip ir nesulaukė transplantacijos.
—Jėzau, — atsiduso Paras. —Vadinasi, ponia Vos gavo širdį, kuri
būtų turėjusi atitekti kam nors kitam?
— Panašu, kad taip ir atsitiko. Mes nežinome, kaip tai buvo su­
tvarkyta.
— Kaip mums pranešama apie donorą? — paklausė Suzana.
— Paskambina telefonu, — atsakė Dona. — Paprastai šitaip būna.
Tuo užsiima donoro ligoninės transplantacijų koordinatorius. Jis pasi­
tikrina naujausiame NAOB laukiančiųjų transplantacijos sąraše ir pa­
skambina kontaktiniu telefonu dėl pirmojo paciento pagal tą sąrašą.
— Taigi jums paskambino Vilkokso memorialinės transplantacijų
koordinatorius?
— Taip. Esu kalbėjusi su juo telefonu ir anksčiau dėl kitų donorų.
Tad dėl šio konkretaus donoro neturėjau priežasties suabejoti.
Arčeris palingavo galvą.
— Nesuprantu, kaip Vosui pavyko tai padaryti. Kiekvienas žings­
nis tame reikale mums atrodė legalus ir nė kiek nekeliantis įtarimų. Aki­
vaizdu, kad kažkam Vilkokse buvo sumokėta. Ir širdis atitenka Voso

181
žmonai. O Beisaidas per apgaulę įtraukiamas į „pinigai už organus“ afe­
rą. Be to, neturime jokių donoro dokumentų, kad galėtume pakartoti­
nai pasitikrinti.
—Jie vis dar dingę? — paklausė Paras.
— Man nepavyko jų rasti, — atsakė Dona. — Duomenų apie
donorą mano biure niekur nėra.
Viktoras Vosasy — pagalvojo Abė. — Jis pasistengė, kad popieriai
kažkokiu būdu išnyktų.
— O blogiausia dalis tame reikale — tai inkstai, — įsiterpė Vetigas.
Paras susiraukė pažvelgęs į generolą.
-Ką?
—Jo žmonai inkstų nereikėjo, — paaiškino Vetigas. — Nei kasos
ar kepenų. Tad kurgi tie pasidėjo? Jeigu taip ir nepateko į registrą?
—Veikiausiai buvo išmesti, — nusprendė Arčeris.
— Teisingai. Jais būtų buvę galima išgelbėti tris ar keturias gyvy­
bes, o liko nepanaudoti.
Nesmagiais veidais visi sulinksėjo galvomis.
—Tai ko imsimės? — paklausė Abė.
Po jos klausimo minutėlę stojo tyla.
— Nežinau, ko turėtume imtis, — pagaliau atsakė Paras ir pažvel­
gė į juriskonsultę. — Ar privalome šito taip nepalikti?
— Etikos atžvilgiu — taip, — atsakė Suzana. —Tačiau jeigu apie
tai pranešime, galime sulaukti pasekmių. Faktiškai matau jų kelias. Pir­
ma, niekaip nepavyks apsisaugoti, kad tai nepatektų į spaudą. „Pinigai
už organus“ sandėris, ypač toks, į kurį įsivėlęs Viktoras Vosas — laikraš­
čiams gardus kąsnelis. Antra, mes pažeisime — tam tikra prasme — pa­
ciento konfidencialumą. Kai kuriai mūsų pacientų kontingento daliai
tai neatrodys gražiai.
Vetigas niekinamai suprunkštė.
— Kalbate apie prakeiktus turčius.
—Apie tuos, kurių dėka ši ligoninė gyvuoja, — pataisė jį Paras.
— Būtent. — Suzana kalbėjo toliau: —Jeigu išgirs, kad Beisaidas

182
inicijavo tyrimą dėl tokio kaip Viktoras Vosas, nepasitikės mumis, jog
išsaugosime paslaptyjejų pačių duomenis. Galėtume prarasti visus pri­
vačiai mokančius už transplantacijas pacientus. Galiausiai, kas atsitiks,
jeigu šis reikalas bus apgręžtas kita puse? Ir susidarys įspūdis, lyg ir mes
būtume įsitraukę į sąmokslą? Prarastume savo kaip transplantologijos
centro patikimumą. Jeigu paaiškės, kad Vosas iš tikrųjų pasistengė, jog
tas donoras nefigūruotų registro sistemoje, taip pat ir mūsų reputacija
liktų suteršta.
Abė žvilgtelėjo į Arčerį. Sis atrodė priblokštas tokios galimybės.
Tai galėtų sužlugdyti Beisaido transplantacijų programą. Sužlugdyti jų
grupę.
— Kiek to visko jau išėjo už ligoninės sienų? — paklausė Paras.
Pagaliau jis pažvelgė į Abę. — Ką jūs apie tai papasakojote NAOB, dak­
tare Dimateo?
— Kai kalbėjausi su Helena Lujis, dar nebuvau tikra, kas vyksta.
Nė vienas iš mūsų nebuvo tikras. Tik mėginome suprasti, kodėl donoras
nebuvo įvestas į jų sistemą. Taip ir palikome toje vietoje. Neišsiaiškinę.
Tuoj po telefoninio pokalbio papasakojau apie tai Arčeriui ir daktarui
Vetigui.
— Ir Hodelui. Tikriausiai papasakojote Hodelui.
— Su Marku dar nesikalbėjau. Jis visą dieną operavo.
Paras lengviau atsiduso.
— Gerai. Taigi informacija lieka tik šioje salėje. Ir ponia Helena
žino vien tiek, kad nesate tikra dėl to, kas įvyko.
— Teisingai.
Matėsi, kad Suzanai Kasado kaip ir Parui palengvėjo.
— Dar turime galimybių apriboti žalą. Manau, štai ką būtina da­
bar padaryti: daktaras Arčeris turėtų paskambinti į NAOB ir ponią Lujis
nuraminti, kad mes išsiaiškinome nesusipratimą. Galimas daiktas, ji tą
reikalą pamirš. O mes toliau teirausimės, bet diskretiškai. Reikėtų vėl
pamėginti susisiekti su daktaru Nikolsu. Rasi jisai sugebėtų viską paaiš­
kinti.

183
 — Neatrodo, kad kas nors žinotų, kada Nikolsas sugrįš į darbą, —
priminė Arčeris.
— O kaip tas kitas chirurgas? — paklausė Suzana. — Vyrukas iš
Teksaso?
— Meipsas? Dar nemėginau jam prisiskambinti.
— Kas nors turėtų pamėginti.
— Nesutinku, — įsiterpė Paras. — Nemanau, kad dėl šio reikalo
turėtume kontaktuoti dar su kuo nors.
— Kodėl, Džeremijau?
— Kuo mažiau apie tai žinosime, tuo mažiau būsime įvelti į tą
jovalą. Turėtume laikytis kuo atokiau. Pasakykite Helenai Lujis, kad or­
ganas aukotas tiesiogiai, todėl ir nepateko į NAOB registrą. O paskui
paprasčiausiai judėkime toliau.
— Kitaip tariant, — atsiliepė Vetigas, — sukiškime savo prakeik­
tas galvas į smėlį.
— Blogio nematau, negirdžiu ir apie jį nekalbu — tokia išmin­
tis. — Paras apžvelgė aplinkui stalą. Niekam nesureagavus, regis, tai
palaikė bendro sutarimo ženklu. — Nereikia nė priminti, kad už salės
durų su niekuo apie tai nekalbėtume.
Abė neiškentė nenutylėjusi.
—Tik bėda ta, — tarė ji, — kad blogis niekur nepasitrauks. Nors
užsidengsime akis ir ausis, jis tebeliks čia.
— Beisaidas — niekuo dėta pusė, — atrėmė Paras. — Neturėtu­
me nukentėti. Ir tikrai neturėtume neteisingai tapti kruopštaus tyrimo
objektu.
— O kaip etiniai įsipareigojimai? Juk tai galėtų pasikartoti.
— Tikrai abejoju, ar kada nors greitai poniai Vos prireiks dar vie­
nos širdies. Tai pavienis atvejis, daktare Dimateo. Desperatiškas vyras
sulaužo nustatytas normas, kad galėtų išgelbėti savo žmoną. Su tuo baig­
ta. Mums tik reikia įdiegti saugiklius, kad daugiau to nepasikartotų. —
Paras pažvelgė į Arčerį. — Ar galima tai padaryti?
Arčeris linktelėjo.

184
 — Velniai rautų, tikrai teks.
— O kas atsitiks Viktorui Vosui? — paklausė Abė.
Iš įsitvyrojusios tylos ji suprato: nieko jam neatsitiks. Tokiems
žmonėms kaip Viktoras Vosas niekada nieko neatsitinka. Jis galėtų ne­
paisyti sistemos ir nupirkti širdį, nupirkti chirurgą ir visą ligoninę. Ir
taip pat galėtų nupirkti teisininkus, visą jų armiją, — tiek, kad pakaktų
niekingos chirurgijos rezidentės svajones paversti pelenais.
— Jis nori mane sunaikinti, — pridūrė ji. — Maniau, po jo žmo­
nai atliktos transplantacijos viskas atlėgs, bet taip neįvyko. Įmetė į mano
automobilį skerdienos atliekas. Inicijavo du teisminius ieškinius, ir jų
bus dar daugiau, dėl to neabejoju. Man sunku nuo blogio užsidengti
ausis, akis ir burną, kai jis griebiasi tokios taktikos.
— Ar galite įrodyti, kad visa tai daro Vosas? — paklausė Suzana.
— Kas gi kitas?
— Daktare Dimateo, — tarė Paras, — šios ligoninės reputacija
kybo ant plauko. Mums reikia, kad visi būtų toje pačioje komandoje,
kad suremtų pečius. Taip pat ir jūs. Tai ir jūsų ligoninė.
— Kas jeigu tas viskas vis tiek iškils į viešumą? Jeigu pateks į pir­
muosius Globe puslapius? Beisaidas bus apkaltintas dangstantis nusikal­
timą. Ir tai smogs jums visiems į veidus.
— Štai kodėl tas reikalas negali išeiti iš šios salės, — pakartojo
Paras.
— Vis tiek galėtų išeiti. — Abė kilstelėjo smakrą. — Ir veikiausiai
išeis.
Įsiterpė Suzana:
— Šitą riziką mums teks prisiimti.

Abė nusivilko operacinės chalatą, numetė jį į skalbinių krepšį ir pra­

sistūmė pro dvivėres duris. Artėjo vidurnaktis. Pacientas, nukentėjęs dėl
subadymo peiliu, jau išvežtas į pooperacinę palatą, interno surašyti pa­
skyrimai, ir iš Skubiosios pagalbos skyriaus priimamojo nieko daugiau
nenusimatė. Apkasuose viskas ramu.
Ji nebuvo tikra, ar džiaugiasi atvanga, nes pastaroji suteikė per
daug laiko mąstyti apie tai, kas buvo pasakyta per tą popietės pasitarimą.
„Turiu vienintelę galimybę atsikirsti Vosui, — mąstė ji, — ir ne­
galiu ja pasinaudoti: ne, jeigu ketinu būti komandinė žaidėja. Ne, jeigu
privalau nešiotis širdyje Beisaido interesus. Taip pat ir savo pačios in­
teresus. Tai, kad ji tebelaikoma komandos nariu — geras ženklas. Tai
reiškia, kad Abė turi šansą čia pasilikti, šansą baigti rezidentūrą. Viskas
susieina į sandėrį su velniu. Laikyk liežuvį už dantų ir kabinkis į svajonę.
Jeigu Viktoras Vosas jai leis. Jeigu sąžinė jai leis.“
Kelis kartus tą vakarą ji buvo benukelianti telefono ragelį ir skam­
binanti Helenai Lujis. Tik to reikėtų — vieno telefono skambučio, kad
NAOB susidarytų padėties vaizdą. Vieno telefono skambučio Viktorui
Vosui demaskuoti. Dabar, grįždama į budinčiųjų gydytojų kabinetą, jis
vis dar svarstė, kaip turėtų pasielgti. Atsirakino duris ir įžengė vidun.
Dar neįjungusi šviesos, užuodė gėlių aromatą. Rožių ir lelijų. Už­
degė lempą ir su nuostaba išpūtė akis į puokštę vazoje ant rašomojo
stalo.
Sušiugždėjo paklodės, ir ji pasižiūrėjo į lovą.
— Markas?
Jis krūptelėjo ir atsibudo. Mirksnį tartum nesiorientavo, kur esąs.
Paskui pamatė ją ir nusišypsojo.
— Daug laimės gimtadienį.
— Dieve, aš visai pamiršau.
— Aš — ne.
Abė nuėjo prie lovos ir atsisėdo šalia jo. Buvo užmigęs su opera­
cinės kostiumu, ir pasilenkusi jį pabučiuoti Abė užuodė pažįstamą per
budėjimus betadino* ir nuovargio kvapą.
— Ak, tau reikia nusiskusti.

Antiseptikas (firminis pavadinimas), kuriuo chirurgai naudojasi plaudamiesi prieš operaciją

rankas.

186
 — Man reikia dar vieno bučinio.
Nusišypsojusi ji išpildė jo norą.
— Seniai tu čia?
— Kiek laiko?
— Vidurnaktis.
— Dvi valandas.
— Laukei čia nuo dešimtos?
— Po teisybei, tai ne šitaip planavau. Matyt, nejučia užmigau. —
Jis pasislinko toliau, padarydamas jai vietos ant siauros lovos. Abė nusi­
avė batus ir atsigulė šalia jo. Iškart pasijuto nuraminta lovos ir vyriškos
šilumos. Buvo beketinanti jam pasakyti apie pasitarimą šią popietę, apie
antrą ieškinį, bet nenorėjo apie tai kalbėti. Tik norėjo likti jo apglėbta.
— Atleisk, kad užmiršau tortą.
— Negaliu patikėti, kad pamiršau savo pačios gimtadienį. Galbūt
norėjau jį pamiršti. Juk jau dvidešimt aštuntasis.
Juokdamasis jis apkabino ją.
— Tokia sukriošusi senutė.
— Aš irjaučiuosi sena. Ypač šiąnakt.
— Aha, ką gi, gerai. Tuomet aš jaučiuosi senoliu. — Jis švelniai
pabučiavo ją į ausį. — Ir nė kiek nejaunėju. Tad galbūt atėjo metas.
— Metas kam?
— Tam, ką būčiau turėjęs padaryti jau prieš kažkiek mėnesių.
— Būtent?
Jis atsuko ją į save ir suėmė delnais veidą.
— Paprašyti, kad už manęs tekėtum.
Abė stebeilijo į jį, nepajėgdama ištarti nė žodžio, bet tokia kupina
laimės, kad žinojo, jog atsakymas turi būti savaime aiškus iš jos akių.
Staiga, džiugiai juto jį viskuo. Jo šiltą delną sau ant skruosto. Jo veidą,
pavargusį ir nebejauną, bet kaip tik dėl to jai dar brangesnį.
— Prieš porą naktų supratau, kad kaip tik šito noriu, — tęsė jis. —
Tu budėjai ligoninėje. O aš namie valgiau iš kartoninės dėželės parsineš­
tus pietus. Atsiguliau miegoti ir pamačiau ant komodos tavo daiktus.

187
Plaukų šepetį. Papuošalų skrynelę. Tą liemenėlę, kurios tartum niekada
nepadedi kur nors giliau. — Jis tyliai nusijuokė. Taip pat ir ji. — Šiaip
ar taip, kaip tik tuomet supratau: nebenoriu niekur ilgiau gyventi be
tavo daiktų, išdėliotų ant mano komodos. Nemanau, kad galėčiau. Jau
nebe.
— O, Markai.
— Keisčiausia, kad tavęs beveik nebūna namie. O kai grįžti, ne­
būna manęs. Tartum pamotume vienas kitam, prasilenkdami korido­
riuose. O jeigu pasiseka, laikomės už rankų lifte. Man svarbu štai kas:
žinoti, kad kai vis dėlto grįšiu namo, matysiu ant komodos tavo daiktus.
Tuomet žinosiu, kad tu buvai ten arba dar būsi. Ir to pakanka.
Pro ašaras ji matė jį šypsantis. Ir juto prie savęs jo širdį, dunksinčią
tartum iš baimės.
—Tai ką tu galvoji, daktare Di? — sukuždėjo jis. —Ar įtaikysime
į savo glaustus grafikus vestuves?
—Taip. Taip, taip ir dar kartą taip!— pusiau kūkčiodama, pusiau
juokdamasi atsakė ji. Ir pasikėlusi užsirito ant jo, apsivijo rankomis jo
kaklą, burna ieškodama jo burnos. Juodu juokėsi, bučiavosi, o čiužinio
spyruoklės siaubingai girgždėjo. Lova buvo gerokai per siaura: juodu
niekada negalėtų kartu joje miegoti.
Bet visai tiko pasimylėti.

Kadaise ji buvo graži. Kartais, kai pasižiūrėdavo į savo rankas ir pamaty­

davo raukšles ir rudas dėmes nuo amžiaus, Merė Alen krūptelėjusi nusi­
stebėdavo: „Kieno tai rankos? Tikrai svetimos, senės. Ne mano rankos,
ne gražutės Merės Hačer rankos.“ Paskui sumaišties mirksnis praeidavo,
ji apsidairydavo po palatą ir suprasdavo vėl sapnavusi. Ne tikrą sapną,
apsilankantį su tikru miegu, bet lyg kažkokį ūką, slenkantį per jos protą
ir ten užsilaikantį net ir tuomet, kai nemiegodavo. Tai dėl morfijaus.
Ji buvo dėkinga už morfijų. Sis pašalindavo skausmą ir atverdavo jos
sąmonėje kažkokius slaptus vartukus, leisdamas vaizdams įplaukti ir iš­

188
plaukti — prisimenamo gyvenimo, jau beveik pasibaigusio, vaizdams.
Buvo girdėjusi gyvenimą apibūdinamą kaip ratą, grįžtantį į žmogaus
pradžios tašką, bet jos pačios gyvenimas anaiptol neatrodė toks orga­
nizuotas. Veikiau panėšėjo į gobeleną su netvarkingomis gijomis, kai
kuriomis sutrūkinėjusiomis, kai kuriomis supainiotomis, ir nė su viena
iš jų tiesia ir teisinga.
Bet išaustą daugybe, daugybe spalvų.
Ji užsimerkė, ir tie slapti vartukai vėl atsivėrė. Takelis jūros link.
Raukšlėtalapio erškėčio gyvatvorė su rausvais malonaus kvapo žiedais.
Šiltas smėlis, į kurį grimzta jos pėdų pirštai. Iš įlankos atsukančios ban­
gos. Malonumas nuo rankų, tepančių žemyn jos kūnu losjoną.
Džefrio rankų.
Vartukai atsilapojo plačiau, ir pro juos įėjo jis — visai kaip gy­
vas. Ne toks, koks gulėjo tame paplūdimyje, bet kokį ji pamatė pirmą
sykį — uniformuotą, tamsiais susitaršiusiais plaukais, vidur juoko pasi­
sukančiu į ją veidu. Jųdviejų pirmas žvilgsnis vieno į kitą. Ji nešėsi mai­
šelį su maisto produktais, visai atrodanti kaip jauna ištekėjusi moteris
pakeliui į namus ruošti savo vyrui vakarienės. Jos suknelė tada buvo
nepaprastai bjauraus rudo atspalvio — mat vyko karas ir jai teko ten­
kintis tuo, ką galėjai rasti parduotuvėse. Nebuvo susitvarkiusi plaukų, ir
vėjas šiaušė šiuos į raganos karčius. Manė atrodanti gana baisiai. Bet tas
jaunikaitis šypsojosi jai, akimis sekdamas praeinančią pro šalį šaligatviu.
Kitą dieną jis vėl ten stovės ir juodu pažvelgs vienas į kitą šįsyk jau
ne kaip visai svetimi, bet kaip kažkas daugiau.
Džefris. Dar viena pasimetusi gija. Ne tokia, kuri susidėvėjo ir nu­
trūko kaip jos vyras, bet per anksti išplėšta iš gobeleno, palikusi tuščią
vagą, nusitęsiančią per visą išbaigtą audinį.
Išgirdo atsidarant duris. Tikras duris. Kažkas tyliais žingsniais arti­
nosi prie jos lovos.
Apsvaigintai morfijaus, jai prireikė didžiulių pastangų, kol vargais
negalais pravėrė akis. Ir tada pamatė, kad palata tamsi, išskyrus vieną
šviesos apskritimėlį, kybantį ore visai šalimais. Ji mėgino sutelkti į tą

189
šviesą žvilgsnį. Ši šokčiojo ir skraidantysis jonvabalis, paskui nusistovėjo
į vieną šviesų taškelį ant jos antklodės. Ji dar labiau sufokusavo akis
ir išskyrė materializavusį šalia lovos tamsų šešėlį. Kažką tokio ne visai
vientiso, ne visai realaus. Ji nusistebėjo: galbūt tai irgi morfijaus sukeltas
sapnas. Kažkoks nemielas prisiminimas, įslinkęs pro vartukus, kad ne­
duotų jai ramybės. Sušiugždėjo nutraukiama į šalį antklodė, ir kažkieno
šalta, lyg gumine pirštine apmauta, ranka sugriebė ją už žasto.
Apimta baimės, ji pradėjo tankiai alsuoti. Tai ne sapnas, o realybė.
Realybė. Ta šalta ranka čia tam, kad ją pasiimtų, kažkur išsivestų.
Pagauta panikos, ji suskato blaškytis, įstengė išsilaisvinti iš gniauž­
to. Balsas tyliai ištarė:
— Nusiramink, Mere. Viskas gerai. Pats metas tau miegoti.
Merė sustingo.
— Kas jūs?
— Šiąnakt tave globoju.
—Jau metas mano vaistams?
—Taip, metas.
Vėl sušokčiojo jai ant alkūnės rašiklinio žibintuvėlio šviesos taškas.
Ties intraveninės lašelinės vieta. Merė matė pirštinėtą ranką išsitrau­
kiant švirkštą, nuimant plastikinį gaubtelį ir ploname šviesos spindulyje
kažką sublizgant. Adata.
Merei vėl krustelėjo nerimas. „Pirštinės. Kodėl ant rankų piršti-
nes:
Ji ištarė:
— Noriu matyti savo seselę. Prašau pašaukti mano seselę.
— Nėra reikalo.
Adata įnėrė į intraveninės lašelinės sistemos angą. Pamažu ir toly­
giai pajudėjo žemyn švirkšto stūmoklis. Merė pajuto savo gysla, o pas­
kui žastu aukštyn plūstelint šilumą. Ji sumojo, kad švirkštas labai pil­
nas: stūmoklis slinko žemyn gerokai ilgiau nei paprastai, kai jai būdavo
leidžiama neskausmingos užmaršties dozė. „Negerai, — pagalvojo, kai
švirkštas ištuštino savo turinį jai į veną. — Kažkas negerai.“

190
 — Noriu seselės, — pareikalavo ji. {stengė kilstelėti galvą ir silpnai
sušukti: — Sesute! Prašau! Man reikia...
Pirštinėta ranka užspaudė jai burną. Nustūmė jos galvą atgal ant
pagalvės su tokia jėga, kad Merė pajuto lyg trekštelint sprandą. Pamėgi­
no nustumti nuo savęs ranką, bet nepajėgė. Toji pernelyg tvirtai spaudė
jai burną, nuslopindama šauksmus. Ji blaškėsi, pajuto išsiplėšiant la­
šelinės vamzdelį, varvant iš jo fiziologinį tirpalą. Ranka vis nepaleido
jos burnos. O šilumos banga iš jos žasto jau pasiekė krūtinę ir sparčiai
plūdo į smegenis. Ji pamėginto pajudinti kojas ir suprato, kad nepajėgia.
Staiga suprato, kad jai nebesvarbu.
Ranka nuslydo nuo jos veido.
Ji bėgo. Vėl buvo mergaitė, ilgi rudi jos plaukai draikėsi apie pe­
čius. Smėlis po basomis pėdomis buvo šiltas, o oras kvepėjo erškėtrožė­
mis ir jūra.
Vartukai kybojo priešais ją plačiai atsivėrę.

Skambantis telefonas privertė Abę palikti šiltą ir kartu saugią vietą. At­
sibudusi pajuto apsivijusią jos liemenį ranką. Markas. Kažkaip, kad ir
siauroje lovoje, juodu sugebėjo drauge užmigti. Švelniai išsilaisvinusi iš
jo glėbio, pasiekė ragelį.
— Dimateo.
— Dakarte Di, čia Sarlota iš Vakarinio sparno ketvirto aukšto. Ką
tik pasimirė ponia Alen. Šiuo metu internal visi užimti, tad pagalvojo­
me, gal jūs galėtumėte ateiti ir konstatuoti pacientės mirtį.
— Gerai. Tuoj pas jus atsirasiu.
Abė padėjo ragelį ir trumpam prigulė ant lovos, atsiduodama ma­
lonumui išsibudinti pamažėle. Ponia Alen. Mirė. Tai įvyko anksčiau, nei
ji tikėjosi. Ji jautė palengvėjimą, kad tas sunkus išmėginimas pagaliau
baigėsi, ir kaltę, kad išvis patirianti tokį palengvėjimą. Pacientės mirtis
trečią valandą nakties atrodo ne tiek tragedija, kiek nepatogumas, tik
dar viena priežastis miegui nutraukti.
 Abė atsisėdo ant lovos ir apsiavė batus. Markas tyliai knarkė, negir­
dėjo telefono skambučių. Nusišypsojusi ji pasilenkė prie jo ir pabučiavo.
— Myliu tave, — sukuždėjo jam į ausį ir paliko kabinetą.
Šarlota pasitiko ją vakarinio sparno ketvirto aukšto medicinos
seserų poste. Jiedvi kartu nuėjo į Merės palatą tolimajame koridoriaus
gale.
— Ją radome, kai antrą valandą apeidinėjome palatas. Buvau už­
sukusi vidurnaktį, ir tada ji miegojo, taigi mirė kažkuriuo metu vėliau.
Nors ramiai išėjo.
—Ar pranešėte šeimos nariams?
— Paskambinau jos dukterėčiai. Tai, kuri įrašyta ligos istorijoje.
Pasakiau, kad nebūtina atvažiuoti, bet vis tiek užsispyrė. Ji jau pakeliui.
Mes čia viską sutvarkėme prieš jai atsilankant.
— Sutvarkėte?
— Merė turbūt išsitraukė lašelinę. Ant grindų išsipylė fiziologinio
ir kraujo.
Sarlota atidarė duris į palatą ir abi įėjo.
Lempos prie lovos šviesoje Merė Alen atrodė lyg ramiai miegotų —
rankos ištiestos prie šonų, antklodė atlenkta ant krūtinės. Bet buvo aiš­
kiai matyti, kad ji nemiega: akių vokai iš dalies praviri, po smakru pa­
kištas susuktas rankšluostis atkarusiam apatiniam žandikauliui paremti.
Juk nereikia, kad giminės, atiduodantys paskutinę pagarbą velioniui,
žvelgtų į išsižiojusią kadaise mylėtojo burną.
Abė užtruko vos kelias minutes: pirštais palietė ligonės miego arte­
riją — jokio pulso. Atkėlė jos naktinius marškinius, pridėjo prie krūti­
nės stetoskopą ir dešimt sekundžių klausėsi — nei kvėpavimo garsų, nei
širdies tvinksnių. Pašvietė rašikliniu žibintuvėliu Merei Alen į akis. Vyz­
džiai tarpinėje padėtyje, nejudrūs. Konstatuoti mirtį buvo vien forma­
lumas. Seselės jau nustatė tai, kas ir taip buvo akivaizdu; Abės vaidmuo
apsiribojo paprasčiausiu seselių radinių patvirtinimu ir įrašu į ligos
istoriją apie mirties faktą. Apie tokią atsakomybę medicinos fakultete
niekada studentams neaiškinta. Naujai iškeptieji internal, pirmą kartą

192
paprašyti paskelbti savo ligonį mirusiu, dažnai net nenutuokdavo, ką
derėtų daryti. Kai kurie ekspromtu sakydavo kalbas arba pareikalaudavo
Biblijos, šitaip pelnydami aukštą vietą seselių anekdotų apie „kvailus
gydytojus“ analuose.
Minis ligoninėje — ne proga kalboms, bet pareiga padėti parašus
ir sutvarkyti formalumus. Pasiėmusi Merės Alen ligos istoriją Abė atliko
tą užduotį ir įrašė: „Jokio savaimingo kvėpavimo ar pulso. Auskultuo-
jant širdies veiklos garsų negirdima. Vyzdžiai nejudrūs, tarpinėje padė­
tyje. Ligonė paskelbta mirusia 3 vai. 5 min.“
Ji užvertė ligos istoriją ir apsisuko išeiti.
Tarpduryje stovėjo Brenda Heini.
— Man labai gaila, panele Heini, — pasakė Abė. —Jūsų teta pa­
simirė miegodama.
— Kada tai įvyko?
— Kažkuriuo metu po vidurnakčio. Esu tikra, ji nekentėjo.
— Ar kas nors buvo prie jos, kai tai įvyko?
— Skyriuje budėjo seserys.
— Bet nieko nebuvo čionai, palatoje?
Abė dvejojo. Pagaliau nusprendė, kad visada geriausia sakyti tiesą.
— Ne, ji buvo viena. Esu tikra, mirtis ją ištiko miegant. Išėjo ra­
miai. — Ji žengtelėjo nuo lovos. — Galite prie jos kurį laiką pabūti,
jeigu norite. Paprašysiu seselių, kad netrukdytų jūsų privatumo, — pri­
dūrė ir buvo beeinanti pro Brendą į koridorių.
— Kodėl nieko nesiimta jai išgelbėti?
Abė atsisuko į ją.
— Nieko nebuvo galima padaryti.
— Juk galima paveikti širdį elektrošoku, ar ne? Kad vėl pradėtų
dirbti?
— Kai kuriomis aplinkybėmis.
— Ar tai darėte?
— Ne.
— Kodėl? Ar ji buvo per sena gelbėti?

193
 —Amžius čia niekuo dėtas. Jai buvo terminalinės stadijos vėžys.
—Ji atsigulė į ligoninę vos prieš dvi savaites. Ji man taip sakė.
— Moteris jau buvo labai silpna.
— Manau, kad jūs, žmonės, dar labiau ją nusilpninote.
Abė jau visa virė. Buvo pavargusi, troško grįžti į lovą, o ši moteris
jai neleidžia. Meta užgaulę po užgaulės. Bet ji privalanti kęsti. Privalanti
išlikti rami.
— Mes nieko negalėjome padaryti, — pakartojo.
— Kodėl nebandėte panaudoti elektrošoko?
—Ji buvo nereanimuotina, todėl ir netaikėme elektrošoko. Ir ne­
prijungėme jos prie kvėpuojamojo aparato. Taip prašė jūsų teta, ir mes
gerbėme jos pageidavimą. Taip derėtų elgtis ir jums, panele Heini. — Ir
ji išėjo, kol Brenda dar ko nors nepasakė. Kol pati ko nors nepasakė, kad
paskui turėtų gailėtis.
Budinčiųjų gydytojų kabinete Markas tebemiegojo. Ji įsiropštė į
lovą, atsigulė ant šono nugara į jo krūtinę ir prisitraukė sau ant liemens
jo ranką. Mėgino vėl įsirausti į tą saugų, šiltą nesąmoningo miego prie­
globstį, bet vis mintyse matė Merę Alen su pakištu po atkarusiu smakru
rankšluosčiu, užkritusiais ant sustiklėjusių ragenų vyzdžiais. Kūną pir­
mose įrimo stadijose. Staiga jai toptelėjo, kad apie Merės AJen gyvenimą
beveik nieko nežinojusi — ką moteriai tekę išgyventi, ką ji mylėjusi.
Abė buvo jos gydytoja ir apie Merę Alen žinojo tik tiek, kaip ši numirė.
Miegodama lovoje.
Ne, ne visai taip. Kažkuriuo metu prieš mirtį Merė išsitraukė la­
šelinės vamzdelį. Seselės rado ant grindų kraujo ir fiziologinio tirpalo.
Ar Merė blaškėsi? Gal jai buvo pasimaišęs protas? Kas paskatino ją išsi­
traukti iš venos lašelinės kateterį?
Dar viena detalė apie Merę Alen, kurios ji taip ir nesužinos.
Markas atsiduso ir arčiau įsikniaubė į ją. Ji paėmė jo ranką ir uždėjo
sau ant krūtinės. Prie širdies. Myliu tave. Nors ir liūdna, ji nusišypsojo.
Naujo gyvenimo, jos ir Marko, pradžia. Merės Alen gyvenimas baigėsi,

194
o jųdviejų tik prasideda. Senyvo ligonio mirtis — liūdnas dalykas, bet
kaip tik ligoninėje praeina žmonių gyvenimai.
Ir prasideda nauji.

Buvo dešimta valanda ryto, kai Brenda Heini išlipo iš taksi prie savo
namų Čelsyje. Nors nepusryčiavusi ir nemiegojusi nuo tada, kai pa­
skambinta iš ligoninės, ji nesijautė nei pavargusi, nei alkana. Dargi
atvirkščiai, buvo nepaprastai giedros nuotaikos.
Iki penkių ryto, kol atėjo seserys išgabenti kūno į morgą, meldė­
si prie savo tetos lovos. Paliko ligoninę nusiteikusi grįžti tiesiai namo,
bet važiuojančią taksi ją sutrikdė nebaigto reikalo jausmas. Tai siejosi
su Merės Alen siela ir kur ši toje savo kosminėje kelionėje dabar galėtų
būti. Jeigu iš tikrųjų keliavo. Juk galėjo būti kur nors įstrigusi — kaip
liftas tarp aukštų. Brenda nebuvo tikra, kur link ši kreipia, — aukštyn
ar žemyn, — ir būtent tai jai lėlė nerimą.
Teta Merė nepalengvino sau reikalų. Neprisidėjo prie maldos, ne­
paprašė Dievo, kad Jis jai atleistų, net nepažvelgė į Bibliją, Brendos jai
paliktą ant staliuko prie lovos. Teta Merė buvo visiškai abejinga, mąstė
Brenda. Tokiomis aplinkybėmis negalima likti abejingam.
Brenda matė tai ir anksčiau, mirštant kitiems draugams ir giminai­
čiams — tą kvailą ramybę galui artėjant. Ji vienintelė išdrįsdavo kreiptis
dėl jų sielų išgelbėjimo, vienintelė, kuriai būdavo ne vis tiek, kur link jų
liftas galėtų keliauti. Ir gerai, kad jai buvo ne vis tiek. Tiesą sakant, taip
rūpėjo, kad užsibrėžė išsiaiškinti, kas giminėje galėtų būti rimtai pasili­
gojęs. Jeigu tik tie būdavo šalyje, ji nuvykdavo pas juos ir pasilikdavo iki
galo. Tai tapo jos pašaukimu, ir būdavo tokių, kurie dėl to laikydavo ją
giminės šventąja. Bet ji buvo per kukli, kad priimtų šį titulą. Ir tik darė
tai, kas Jo prisakyta, kaip kiekvienas geras Dievo tarnas turėtų elgtis.
Tačiau tetos Merės atveju jai nepasisekė. Mirtis atėjo per greitai,
tetai nespėjus priimti Jo į savo širdį. Štai kodėl, penktą keturiasdešimt
ryto taksi nuvažiuojant nuo Beisaido ligoninės, Brenda jautė tokią nesėk­

195
mę. Teta mirė, o jos siela taip ir liko neišgelbėta. Ji, Brenda, nesugebėjo
pakankamai įtikinti. Jeigu teta Merė būtų gyvenusi dar nors dieną, gal ir
būtų buvę tam laiko.
Taksi važiavo pro bažnyčią. Pro episkopalinę bažnyčią, nors ir ne
Brendos tikėjimo, bet vis tiek bažnyčią.
— Sustokite, — paliepė ji vairuotojui. — Noriu čia išlipti.
Taigi, šeštą valandą ryto Brenda atsidūrė Sv. Andrejaus bažnyčios
klaupte. Dvi su puse valandos ten sėdėjo, tylomis krutindama lūpas.
Melsdamasi už tetą Merę, melsdamasi, kad moteriai būtų atleistos nuo­
dėmes, nors ir kokios tos buvo. Kad jos tetos siela nebebūtų įstrigusi
tarp aukštų ir kad liftas, kuriuo ji keliauja, kiltų aukštyn, o ne leistųsi
žemyn. Kai Brenda pagaliau pakėlė galvą, buvo pusė devynių. Bažnyčio­
je vis dar nė gyvos dvasios. Pro vitražo langus liejosi mėlynos ir auksinės
spalvų šviesos mozaika. Pažvelgusi į altorių, pamatė jame Kristaus galvos
atvaizdą. Žinojo, kad tai tik figūros projekcija iš lango, bet šiuo momen­
tu tai atrodė kaip ženklas.
Ženklas, kad į jos maldas atsakyta.
Teta Merė išgelbėta.
Brenda atsikėlė nuo klaupto, jausdamasi šiek tiek svaigstančia iš
alkio galva. Bet laiminga. Dar viena siela nukreipta į šviesą, ir vien jos,
Brendos, pastangomis. Kokia laimė, kad Jis jos išklausė!
Nuostabiai žvali, lyg avėtų debesėlių kurpaitėmis, ji paliko Sv. An­
drejaus bažnyčią. Lauke susirado taksi, kaip tik dyką stovintį prie šali­
gatvio, tartum jos lauktų. Dar vienas ženklas.
Pasitenkinimo transo apimta ji parvažiavo namo.
Kopdama savo priebučio laiptukais tikėjosi ramiai papusryčiau­
sianti, o paskui ilgai užtarnautai pamiegosianti. Net Jo tarnams reikia

Ji atsirakino paradines duris.

Ant grindų mėtėsi pasklidę laiškai, tąryt įkišti pro durų plyšį. Sąs­
kaitos, bažnytinės informacijos biuleteniai ir kvietimai aukoti. Pasaulyje
tiek daug skurstančių žmonių! Brenda surinko laiškus ir pakeliui į vir­

196
tuvę sklaidė jų šūsnį. Pačioje apačioje aptiko voką su užrašytu jos vardu.
Nieko daugiau nebuvo užrašyta, tik jos vardas. Be atgalinio adreso.
Perlaužė antspaudą ir išėmė iš voko sulenktą popieriaus skiautę.
Toje tebuvo išspausdinta viena eilutė:
Jūsų teta nemirė natūralia mirtimi.
Pasirašyta: Draugas.
Pašto šūsnis išslydo Brendai iš rankų, po virtuvės grindis pažiro
sąskaitos ir biuleteniai. Ji susmuko ant kėdės. Nebesijautė nei alkana,
nei giedros nuotaikos.
Už lango kažkas sukranksėjo. Pakėlusi galvą pamatė čia pat šali­
mais ant medžio šakos tupinčią varną, savo geltona akimi spoksančią
tiesiai į ją.
Dar vienas ženklas.
 13
'C renkas Zvikas pakėlė akis nuo paciento ant operacinio stalo ir tarė:
— Kaip suprantu, priklauso sveikinimai.
Varvančiomis po privalomo dešimties minučių plovimo rankomis
Abė ką tik įėjo į operacinę ir rado Zviką ir dvi seseles jai šypsantis.
— Niekada nemaniau, kad šitas bus pagautas ant kabliuko. Nė per
milijoną metų ateityje, — pasakė asistuojančioji prie operacijos seselė,
paduodama Abei sterilų rankšluostį. — Kaip tik tai parodo, kad senber­
nystė — vis dėlto pagydoma liga. Kada jis jums pasipiršo, daktare Di?
Abė įkišo rankas į sterilų chalatą ir užsimovė gumines pirštines.
— Prieš dvi dienas.
— Ir visas dvi dienas tai slėpėte?
— Norėjau įsitikinti, ar jisai staiga nepersigalvos, — nusijuokė
Abė. Irjis nepersigalvojo. Atvirkščiai mudu esame labiau tikri dėl vienas
kito nei kada nors anksčiau.
Šypsodamasi ji pajudėjo prie stalo. Pacientas, jau anestezuotas, gu­
lėjo apnuoginta krūtine, kurios oda buvo gelsvai rudai ištepta betadinu.
Tai turėjo būti paprasta torakotomija — periferinio plaučio mazgelio
pleištinė rezekcija. Per rutininius parengiamuosius prieš operaciją veiks­
mus Abė darbavosi rankomis mikliai — kaip žmogus, anksčiau tai daręs
daugybę kartų. Ji paklojo sterilias skareles, mėlynus užtiesalus ir viską
susegė spaustukais.
—Taigi kada ta didžioji diena? — paklausė Zvikas.
— Mudu dar dėl to tariamės.

198
 Iš tikrųjų ji ir Markas dar mažai ką nuveikė, tik kalbėjosi apie tai.
Ar didelės bus vestuvės? Ką pakviesti? Rengti lauke ar patalpose? Tačiau
dėl vieno dalyko tikrai nuspręsta: medaus mėnesį juodu praleisią paplū­
dimyje. Bet kokiame paplūdimyje, tik kad arti būtų palmių.
Jautė šypsantis vis plačiau nuo minties apie nusimatančius šiltą
smėlį ir žydrą vandenį. Ir Marką šalia.
— Galiu lažintis, Markas galvoja apie jachtą,— spėjo Zvikas. —
Štai kur jis norės tuoktis.
— Tik ne jachtoje.
— Oho. Skamba labai kategoriškai.
Ji baigė pacientą dangstyti ir pažvelgė į Marką, ką tik nuplautomis
rankomis įsistūmusį pro duris. Apsivilkęs chalatą ir užsimovęs pirštines
jisai užėmė savo vietą kitapus stalo priešais ją.
Juodu nusišypsojo vienas kitam. Paskui ji paėmė skalpelį.
Suzvimbė selektorius. Balsas per garsiakalbį paklausė:
— Ar daktarė Dimateo pas jus?
—Taip, ji čia, — atsakė operacinės seselė.
— Gal paprašytumėte, kad ji nebesiplautų rankų ir išeitų iš ope­
racinės?
— Jie tuojau atidaro. Ar tas reikalas negali palaukti?
Pauzė. Paskui:
— Ponui Parui reikia, kad ji išeitų iš operacinės.
— Pasakykite jam, kad mes operuojame! — šūktelėjo Markas.
—Jis tai žino. Daktarė Dimateo būtinai turi prisistatyti čionai, —
pakartojo iš selektoriaus. — Tuoj pat.
Markas pažvelgė į Abę.
— Eik. Teks paprašyti, kad asistuoti pakviestų kurį nors iš intemų.
Abė pasitraukė nuo stalo ir nervindamas! nusivilko chalatą. Kažkas
atsitiko. Paras neatitrauktų jos nuo operacijos, jeigu nebūtų kokios nors
krizės.
Išėjus pro operacinės duris ir pakeliui į ligoninės priimamąjį jos
širdis smarkiai daužėsi.

199
 Džeremijas Paras jau laukė. Šalia jo stovėjo du ligoninės apsaugi­
ninkai ir vyresnioji sesuo. Nė vienas nesišypsojo.
— Daktare Dimateo, — tarė Paras, — ar galėtumėte eiti su mumis?
Abė pažvelgė į apsaugininkus. Tie atsistojo jai iš abiejų šonų. Vy­
resnioji irgi pakeitė padėtį — žingtelėjo atgal.
— Ką visa tai reiškia? — paklausė Abė. — Kur mes einame?
— Prie jūsų asmeninės rakinamosios spintelės.
—Aš nesuprantu.
—Tai tik įprastas patikrinimas, daktare.
Nieko tame nėra įprasta. Su dviem apsaugininkais iš šonų, Abei ne­
liko nieko kita, kaip tik sekti paskui Parą koridoriumi į moterų persiren­
giamąjį. Vyresnioji sesuo įžengė ten pirma, kad pašalintų kitą personalą.
Paskui pamojo įeiti Parui su palydovais.
— Jūsų rakinamosios spintelės numeris septyniasdešimt? — pa­
klausė Paras.
—Taip.
— Galėtumėte ją atidaryti?
Abė ištiesė ranką prie pakabinamosios šifrinės spynelės. Vieną kar­
tą pasukusi diskelį sustojo ir atsigręžė į Parą.
— Pirma noriu žinoti, ką visa tai reiškia?
— Mes tik norime patikrinti.
— Manau, jau esu šiek tiek išaugusi iš to amžiaus, kai vidurinėje
mokykloje inspektuodavo mūsų spinteles. Ko jūs ieškote?
—Tik atidarykite spintelę.
Abė žvilgtelėjo į apsaugininkus, paskui į vyresniąją seserį. Šie ją ste­
bėjo su padidėjusiu įtarumu. Ji pagalvojo: „Nieko čia nelaimėsiu. Jeigu
atsisakysiu spintelę atrakinti, jie pamanys, kad ką nors slepiu. Geriausias
būdas šiai situacijai nukenksminti — tai bendradarbiauti.“
Ji vėl siekė spynos, surinko šifrą ir truktelėjo dureles. Paras žengte­
lėjo arčiau. Taip pat ir apsaugininkai. Kai ji atidarė spintelę, šie stovėjo
visai šalia jo.
Viduje buvo kasdieniai jos drabužiai, stetoskopas, rankinukas ir

200
gėlėta tualeto smulkmenų reikmeninė, tokia pravarti per naktinius bu­
dėjimus, ir ilgas baltas chalatas, kuriuo vilkėdavo per vizitacijas. „Jie
nori, kad ji bendradarbiautų, ką gi, paklusianti.“ Tad atidarė gėlėtos
reikmeninės užtrauktuką ir ją praskyrė, kad visi galėtų pamatyti, kas
viduje. Tegul pasižiūri tą parodą: intymūs moteriško tualeto dalykai.
Dantų šepetėlis ir tamponai. Midolas*. Vienas apsaugininkas nuraudo.
Įdomumo jam pakaks visai dienai. Ji vėl užtraukė reikmeninės užtrauk­
tuką ir atidarė rankinuką. Ir šiame nieko netikėta. Piniginė, čekių kny­
gelė, automobilio rakteliai, dar keletas tamponų. Ak, tos moterys ir jų
specializuota santechnika! Akivaizdžiai apsaugininkai jautėsi nepatogiai
ir šiek tiek susidrovėję.
Abei jau buvo bepradedą tai patikti.
Ji padėjo rankinuką atgal į spintelę ir nukabino nuo kablio baltą
chalatą. Ir iškart suprato, kad kažkas ne taip. Buvo sunkesnis. Kišenėje
užčiuopė kažką cilindriško ir lygaus. Stiklinę ampulę. Ji išėmė ją ir išpū­
tė akis į etiketę.
Morfijaus sulfatas. Ampulė buvo beveik tuščia.
— Daktare Dimateo, prašyčiau duoti tai man, — pareikalavo Paras.
Ji pažvelgė į jį ir pakraipė galvą.
— Nežinau, kodėl ji čia.
— Prašom duoti man ampulę.
Buvo pernelyg priblokšta, kad pajėgtų sumąstyti, ką kita daryti,
tad paprasčiausiai padavė jam ampulę.
— Nežinau, kaip ji pateko į mano kišenę, — tarė. — Anksčiau
niekada jos nemačiau.
Paras perdavė ampulę vyresniajai seseriai, paskui pasisuko į apsau­
gininkus.
— Pašom palydėti daktarę Dimateo į mano kabinetą.

* Firminio pavadinimo nereceptinis vaistas nuo įvairių nemalonių menstruacinių reiškinių.

201
— Nesąmonė, — pareiškė Markas. — Kažkas jai pakišo, mums visiems
aišku.
— Nieko neaišku, — atkirto Paras.
— Čia tokio paties pobūdžio puldinėjimo dalis! Teisiniai ieškiniai.
Kruvini organai jos automobilyje. Ir dabar tas dalykas.
—Tai visai skirtinga, daktare Hodelai. Turime mirusį pacientą. —
Paras pažvelgė į Abę. — Daktare Dimateo, kodėl jūs paprasčiausiai ne­
pasakote mums tiesos ir nepalengvinate reikalo?
Jis nori, kad ji prisipažintų. Tiesiai šviesiai prisiimtų kaltę. Abė ap­
sidairė aplink stalą — į Parą, Suzaną Kasado ir vyresniąją seserį. Vienin­
telis žmogus, į kurį nedrįso pažvelgti — tai į Marką. Bijojo žiūrėti į jį,
bijojo pamatyti jo akyse bent kiek abejonės.
—Jau jums sakiau, nieko apie tai nežinau, — prašneko ji. — Ne­
žinau, kaip morfijus pateko į mano spintelę. Nežinau, kaip Merė Alen
pasimirė.
—Jūs konstatavote jos mirtį, — atrėmė Paras. — Prieš dvi paras.
—Ją rado seselės. Buvo jau mirusi.
—Juk tą naktį jūs budėjote.
—Taip.
—Visą naktį buvote ligoninėje.
— Be abejo. Tai ir reiškia budėjimą.
— Taigi buvote čia tą pačią naktį, kai Merė Alen pasimirė nuo
morfijaus perdozavimo. O šiandien jūsų spintelėje randame tą daik­
tą. — Jis padėjo ant stalo ampulę — į patį scenos vidurį ant spindinčio
raudonmedžio paviršiaus. — Sis vaistas griežtai kontroliuojamas. Jau
vien faktas, kad jo turėjote, pakankamai rimtas.
Abė išpūtė į Parą akis.
—Jūs ką tik pasakėte, kad ponia Alen mirė nuo morfijaus perdo­
zavimo. Iš kur žinote?
— Iš pomirtinio to narkotiko lygio kraujyje. Buvo rastas nepapras­
tai aukštas.
— Jai buvo skiriama terapinė dozė, titruojama pagal skausmo sti­
prumą, kad nekentėtų.

202
 — Štai čia turiu atsakymą. Sugrįžo šįryt. Keturios dešimtosios mi­
ligramo litre. Dviejų dešimtųjų lygis jau laikomas mirtinu.
— Duokite man pažiūrėti, — paprašė Markas.
— Žinoma.
Markas peržvelgė laboratorijos lapelį.
— Kodėl kam nors reikėjo užsakyti pomirtinį morfijaus lygio
kraujyje tyrimą? Juk ligonė buvo terminalinės vėžio stadijos.
— Buvo užsakytas. Tik tiek jums reikia žinoti.
— Man reikia žinoti gerokai daugiau.
Paras pažvelgė į Suzaną Kasado. Ši prašneko:
— Būta pagrindo įtarti, kad mirtis ne natūrali.
— Kokio pagrindo?
— Tai ne šio pokalbio...
— Kokio pagrindo?
Suzana staigiai atsikvėpė.
— Viena iš ponios Alen giminaičių paprašė mūsų tuo pasidomėti.
Gavo kažkokį laiškutį, kuriame užsimenama, kad mirtis kelia įtarimų.
Žinoma, mes informavome daktarą Vetigą ir jis užsakė autopsiją.
Markas laboratorijos lapelį perdavė Abei. Ji stebeilijo į neišskai­
tomai pakrevezotą parašą grafoje Užsakantysis gydytojas. Tikrai, parašas
buvo generolo. Vakar, vienuoliktą ryto, jis užsakė kiekybinę vaistų ana­
lizę, aštuonios valandos po Merės Alen mirties.
— Aš su tuo neturiu nieko bendra, — pareiškė Abė. — Nežinau,
kaip ji gavo tiek morfijaus. Galbūt tai laboratorijos klaida. Slaugos klai­
da...
— Aš atsakau už savo personalą, — įsiterpė vyresnioji sesuo. —
Mes laikomės griežtos narkotikų skyrimo kontrolės. Jums visiems tai
žinoma. Čia negali būti slaugos klaidos.
—Taigi jūs sakote, — tarė Markas, — kad šiai ligonei buvo sąmo­
ningai perdozuota?
Įsitvyrojo ilga tyla. Paskui Paras patvirtino:
— Taip.

203
 — Absurdas! Tą naktį as buvau kartu su Abe budinčiųjų gydytojų
kabinete!
—Visą naktį? — paklausė Suzana.
—Taip. Buvo jos gimtadienis ir mudu, ee... — Markas krenkštelė­
jo ir pažvelgė į Abę. (Kartu miegojome, — štai ką abu galvojo). — Mudu
šventėme, — pabaigė jis.
—Judu buvote kartu visą laiką? — paklausė Paras.
Markas dvejojo.
„Jis nėra tikras, — pagalvojo Abė. — Pramiegojo visus telefono
skambučius, net nesujudėjo, kai trečią valandą ji išėjo paskelbti ponią
Alen mirusia nei kai vėl išėjo ketvirtą prijungti dar vienos lašelinės. Ke­
tina jos labui pameluoti, o juk tai nepadės, nes Markas visai nenutuokia,
ką ji tą naktį veikė. O Paras žino. Išsiaiškino pasikalbėjęs su seselėmis.
Iš jos padarytų įrašų ir paskyrimų, kurių kiekvieno laikas registruotas.“
Tad ji pasakė:
— Markas buvo budinčiųjų gydytojų kabinete kartu su manimi.
Bet visą naktį miegojo. — Pažvelgė į jį. Privalome laikytis tiesos. Tik tai
mane išgelbės.
— O kaip jūs, daktare Dimateo? — vėl paklausė Paras. — Ar visą
laiką buvote kabinete?
— Kelis kartus buvau iškviesta į skyrius. Bet jūs tai jau žinote, ar ne?
Paras linktelėjo.
— Jūs manote žinąs viską! — vėl puolė ją ginti Markas. — Tad
pasakykite man štai ką: kodėl jai būtų reikėję taip padaryti? Kodėl turėtų
nužudyti savo pacientę?
— Ne paslaptis, kad ji simpatizuoja eutanazijos judėjimui, — pa­
reiškė Suzana Kasado.
Abė išpūtė į ją akis.
— Ką?
— Mes kalbėjomės su seselėmis. Vienu atveju daktarė Dimateo
girdėta pasakius, aš cituoju, — Suzana pasklaidė savo geltono teisininkų
bloknoto lapus. — „Jeigu morfijus palengvina kančią, tai ir turime jai

204
duoti. Net jeigu tai reikštų šiek tiek greitesnę pabaigą.“ Citatos pabai­
ga. — Juriskonsultė pažvelgė į Abę. —Jūs taip pasakėte, a?
—Tai neturi nieko bendra su eutanazija! Aš kalbėjau apie skausmo
sutramdymą! Kad ligonei palengvėtų.
— Taigi jūs taip pasakėte?
— Galbūt! Aš neprisimenu.
— Dar būta susikirtimo su ponios Alen dukterėčia, Brenda Hei-
ni. Jį matė kelios seselės, taip pat ir čia esanti ponia Spir. — Teisininkė
linktelėjo vyresniosios sesers pusėn, paskui vėl pasižiūrėjo į bloknotą. —
Tai būta ginčo. Brendai Heini atrodė, kad jos tetai skiriama per daug
morfijaus. O daktarė Dimateo su tuo nesutiko. Netgi tiek, kad pasitelkė
nešvankybių.
Šio kaltinimo Abė negalėjo nuneigti. Ji tikrai ginčijosi su Brenda.
Tikrai bloškė nešvankybę. Viskas dabar griuvo ant jos, lyg ją skandintų
viena milžiniška banga po kitos.
Pasibeldė į duris, į pasitarimų salę įėjo daktaras Vetigas ir už savęs
rūpestingai jas vėl uždarė. Minutėlę nepratarė nė žodžio, tik stovėjo stalo
gale ir žiūrėjo į Abę. Ji laukė užgriūsiant dar vieną bangą.
— Ji teigia nieko apie tai nežinanti, — Vetigą painformavo Paras.
— Nesu nustebęs, — atsakė Vetigas. — Jūs tikrai nieko apie tai
nežinote, a, daktare Dimateo?
Abės akys susitiko su generolo žvilgsniu. Niekada jai nebūdavo
lengva žiūrėti tiesiai į tas bejausmes mėlynas akis. Matydavo jose per­
nelyg daug galios ir ta galia lėmė jos ateitį. Bet dabar ji žvelgė tiesiai į jį,
pasiryžusi parodyti, kad neturinti ko slėpti.
— Aš nenužudžiau savo ligonės, — gynėsi. — Prisiekiu.
— Taip ir maniau, kad taip pasakysite. — Vetigas iš laboratorinio
chalato kišenės išėmė pakabinamąją šifrinę spyną. Padėjo ją dunkstelė­
damas ant stalo.
— Kas čia? — nustebo Paras.
— Nuo daktarės Dimateo spintelės. Per pastarąjį pusvalandį tapau
šiokiu tokiu pakabinamųjų šifrinių spynų žinovu. Išsikviečiau spynų

205
meistrą. Jisai sako, kad ši yra spyruoklinio modelio, ir tokią atrakinti —
vien juokų darbas, pakanka vieno staigaus smūgio, ir ji atšoks. O jos
nugarėlėje užrašytas kodas. Bet kuris licencijuotas spynų meistras pagal
šį kodą gali surasti reikiamą šifro kombinaciją.
Paras žvilgtelėjo į spyną ir atsainiai gūžtelėjo pečiais.
—Tai nieko neįrodo. Mums vis tiek lieka miręs pacientas. Ir tay—
jis parodė pirštu į morfijaus ampulę.
— Kas jums, žmonės, darosi? — susierzino Markas. — Nejau ne­
matote, kas čia dedasi? Anoniminis laiškutis. Patogiai pamėtėtas į jos
rakinamąją spintelę morfijus. Kažkas stengiasi ją pakišti.
— Kokiu tikslu? — paklausė Suzana.
—Jai diskredituoti. Siekiant, kad ją išvytų.
Paras linktelėjo.
—Jūs keliate prielaidą, kad kažkas specialiai nužudė pacientę vien
tam, kad sužlugdytų daktarės Dimateo karjerą?
Markas žiojosi atsakyti, paskui, atrodė, persigalvojo. Tokia teorija
absurdiška, ir visiems tai buvo aišku.
— Turite sutikti, daktare Hodelai, kad sąmokslo galimybė perne­
lyg pritempta, — pastebėjo Suzana.
— Ne tokia ir pritempta, atsižvelgiant į tai, kas jau man atsiti­
ko, — įsiterpė Abė. — Tik pažiūrėkite, ką Viktoras Vosas jau nuveikė.
Jis be psichinės pusiausvyros. Užpuolė mane Chirurgijos intensyviosios
terapijos skyriuje. Tik nesveikas protas galėtų sugalvoti tokį dalyką —
įmesti į mano automobilį kruvinus organus. Ir dar tie teisminiai ieški­
niai — jų jau du. Ir tai tik pradžia.
Stojo tyla. Suzana pažvelgė į Parą.
—Ji nežino?
— Matyt, ne.
— Ko nežinau? — paklausė Abė.
— Tuoj po priešpiečių mums paskambino iš „Hoksas, Kreigas ir
Sasmanas“, — paaiškino Suzana. — Ieškiniai prieš jus atsiimti. Abu.
Abei krėsle susvaigo galva.

206
 — Nesuprantu, — sumurmėjo ji. — Ką jis daro? Ką Viktoras Vo-
sas daro?
— Jeigu Viktoras Vosas mėgino neduoti jums ramybės, tai dabar
liovėsi. Tas reikalas su Vosu neturi nieko bendra.
— Tad kaip kitaip visa tai paaiškinti? — karščiavosi Markas.
— Pažvelkite į daiktinį įrodymą. — Suzana bakstelėjo pirštu į am-
piilę.
— Nėra jokių liudininkų, nieko, kas sietų tą konkrečią ampulę su
pacientės mirtimi.
— Vis dėlto, manau, mes visi galime padaryti tą pačią išvadą.
Tyla dusino. Abė matė, kad visi, net Markas, vengia į ją žiūrėti.
Pagaliau tylą nutraukė Vetigas.
— O ką jūs siūlote, Parai? Iškviesti policiją? Perduoti tą jovalą ži-
niasklaidai?
Paras dvejojo.
— Būtų dar per anksti.
— Arba jūs privalote įrodyti kaltinimus, arba juos atsiimti. Bet kas
kita daktarės Dimateo atžvilgiu būtų neteisinga.
— Dievaži, generole, tik neprileiskime prie to reikalo policijos, —
pritarė Markas.
— Jeigu jūs, žmonės, norite pavadinti tai žmogžudyste, policiją
privalu informuoti, — mygo Vetigas, — taip pat pasikviesti keletą re­
porterių, suteikti darbo savo ryšių su visuomene atstovams. Siek tiek
jaudulio jiems praverstų. Paviešinkite viską, tokia taktika geriausia. —
Jis pažvelgė tiesiai į Parą. —Jeigu ketinate tai pavadinti žmogžudyste.
Tai nuskambėjo kaip iššūkis.
Pirmasis pradėjo trauktis Paras. Atsikrenkštęs kreipėsi į Suzaną:
— Juk negalime būti visiškai tikri, kad taip ir buvo.
—Verčiau įsitikinkite, kad įvyko žmogžudystė, — patarė Vetigas. —
Verčiau, po šimts, kaip reikiant įsitikinkite, o tik paskui kvieskitės policiją.
—Tas reikalas tebebus tiriamas, — pažadėjo Suzana. —Apklausime
dar kelias to skyriaus seseris. Išsiaiškinsime, gal ką nors išleidome iš akių.

207
 —Taip ir padarykite, — paragino Vetigas.
Vėl stojo tyla. Niekas į Abę nežiūrėjo. Ji buvo išnykusi iš vaizdo —
nematoma moteris, kurios nė vienas nenorėjo pripažinti čia esant.
Kai Abė prašneko, visi tartum išsigando. Pati vos pažino savo balsą,
nuskambėjo kaip svetimas, ramiai ir tvirtai.
— Dabar norėčiau grįžti pas savo ligonius. Jeigu galima, — pri­
dūrė.
Vetigas linktelėjo.
— Eikite.
— Palaukite, — sustabdė Paras. —Ji negali grįžti prie savo pareigų.
—Jūs nieko neįrodėte, — atkirto Abė, atsikeldama nuo kėdės. —
Generolas teisus. Arba jūs įrodote kaltinimus, arba juos atsiimate.
—Yra vienas neginčijamas kaltinimas, — priminė Suzana. — Ne­
legaliai turėjote griežtai kontroliuojamos medžiagos. Mes nežinome, iš
kur jūs gavote morfijaus, daktare, bet faktas, kad šio buvo jūsų rakina­
mojoje spintelėje — pakankamai rimtas. — Ji pažvelgė į Parą. — Ne­
turime kaip kitaip pasielgti. Atsakomybė aiški kaip diena. Jeigu atsitiks
kas nors bloga bet kuriam iš jos pacientų, ir paaiškės, kad mes žinojome
apie tą reikalą su morfijumi, mums — galas. — Pasisukusi į Vetigą, pri­
dūrė: — Ir jūsiškei rezidentūros programai, generole.
Suzanos perspėjimas padarė laukiamą poveikį. Atsakomybė jiems
visiems kėlė nerimą. Vetigas kaip ir kiekvienas kitas daktaras bijojo
advokatų ir teisminių ieškinių. Šįsyk jis nebesiginčijo.
— Ką tai reiškia? — paklausė Abė. — Kad esu išvejama?
Paras atsistojo, ir tai buvo ženklas, kad posėdis baigtas, sprendimas
jau priimtas.
— Daktare Dimateo, iki tolesnio pranešimo jūs kol kas nušalina­
ma nuo pareigų. Negalite lankytis skyriuose. Negalite artintis prie paci­
entų. Suprantate?
Ji suprato. Kuo puikiausiai.
 14
akovas jau kažin kiek metų nesapnavo savo motinos, mėnesius apie ją
J vos pagalvodavo, tad jautėsi išmuštas iš vėžių, kai tryliktą parą jūroje
staigiai atsibudo su dar tebesilaikančiu prieš akis ką tik regėtu sapnu.
Matė jame ją kaip gyvą, taip ryškiai, kad mažne uodė jos kvapą, tebe-
tvyrantį ore. Sapnui blankstant dar suspėjo pamatyti jos šypseną. Krin­
tančią ant jos skruosto šviesių plaukų sruogą. Žalias akis, kurios tartum
žvelgė kiaurai pro jį, už jo, lygpats Jakovas būtų nerealus, bekūnis. Jos
veidas iškart pasirodė toks pažįstamas, kad Jakovas suprato, jog tai tik­
rai jo motina. Per daugelį metų jis labai stengdavosi prisiminti, kaip
ji atrodė, bet jos veidas taip ir neiškildavo atmintyje. Jakovas neturėjo
nuotraukų, jokių įsimintinų daiktų, iš kurių galėtų ją įsivaizduoti. Bet
per visus tuos metus jis kažkaip nešiojosi giliai sąmonėje jos veido prisi­
minimą — nelyginant sėklą tamsioje, bet vaisingoje dirvoje. Ir praėjusią
naktį ši galiausiai sudygo.
Jis prisiminė ją: buvo labai graži.

Tą popietę jūros paviršius tapo lygus kaip veidrodis, o dangus patamsėjo

iki tokios pačios šaltos pilkumos kaip ir vandens. Stovėdamas denyje
ir žvelgdamas per turėklą tolyn, Jakovas negalėjo pasakyti, kur baigiasi
jūra ir prasideda dangus. Jie dreifuoja didžiuliame pilkame akvariume.
Jis buvo nugirdęs koką sakant, kad nusimato prasti orai, kad jau rytoj
niekas nepajėgs sulaikyti savyje bent kiek maisto. Tačiau šiandien jūra

209
buvo rami, oras slogus, su tvyrančiu metaliniu lietaus skoniu. Jakovui
pagaliau pasisekė Aleksejų įkalbėti, kad atsikeltų iš gulto ir eitų drauge
su juo tyrinėti laivo.
Pirmiausia Jakovas nusivedė jį į „pragarą“. Į mašinų skyrių. Kurį
laiką juodu bastėsi žvangančiame patamsy, kol Aleksejus pasiskundė,
kad nuo kuro kvapo jį verčia vemti. Aleksejaus skrandis buvo kaip kū­
dikio — nuolat atpilantis. Tada Jakovas jį nusivedė į vadavietės tiltelį,
bet kapitonas buvo pernelyg užsiėmęs, kad su jais kalbėtųsi. Taip pat
ir šturmanas. Todėl Jakovas negalėjo pademonstruoti savo ypatingo —
kaip nuolatinio ir laukiamo svečio — statuso.
Tuomet juodu patraukė į kambuzą, bet kokas buvo subjurusios nuo­
taikos ir net nepasiūlė abiem nė kriaukšlelės duonos. Mat turėjo ruošti
valgį paskuigalio keleiviams, tiems, kurių niekas nematydavo. Tuodu labai
reiklūs, skundėsi kokas, atimantys gerokai per daug jo laiko ir dėmesio.
Niurnėdamas jis pastatė dvi stiklines ir vyno butelį ant padėklo, šį įstūmė į
virtuvės liftą maistui tiekti, nuspaudė mygtuką ir pasiuntė ūžiantį aukštyn
į anų privačias patalpas. Paskui sugrįžo prie viryklės, kur čirškėjo keptu­
vė ir garavo puodai. Nukėlė vieno prikaistuvio dangtį, išleisdamas gardų
sviesto ir svogūnų kvapą, ir mediniu šaukštu pamaišė turinį.
— Svogūnus būtina kepinti pamažu, — paaiškino jis, — tuomet
jie tampa saldūs kaip pienas. Reikia kantrybės, kad juos gerai paruoš-
tum, bet šiais laikais kantrybės niekas neturi. Visi nori kuo greičiau. Kišk
juos į mikrobangų krosnelę! Tai tas pat, kas valgyti įdiržusią odą. — Vėl
uždengė prikaistuvį dangčiu ir nukėlė keptuvės dangtį. Viduje skrudi-
nosi šeši maži paukštukai, kiekvienas ne didesnis už vaiko kumštį. — It
rojaus kąsneliai, — pakomentavo.
—Tai mažiausi viščiukai, kokius kada nors mačiau, — nusistebėjo
Aleksejus.
Kokas nusijuokė.
— Čia putpelės, kvaileli.
— Kodėl mes niekada nevalgome putpelių?
— Nes nekeliaujate paskuigalio kajutėje. — Kokas išdėliojo ga­

no
mojančius paukštukus ant didelės plokščios lėkštės ir užbarstė juos su­
smulkintomis petražolėmis. Paskui atsitraukė, įraudęs ir suprakaitavęs
grožėdamasis savo darbu. — Dėl šito jie negali skųstis, — pasakė ir
įstūmė lėkštę į jau tuščią sugrįžusį liftą.
— Aš alkanas, — pareiškė Jakovas.
— Tu visada alkanas. Eik, atsipjauk riekę duonos. Kepalas sužiedė­
jęs, bet galėsi pasiskrudinti.
Berniukai pasirausė po stalčius duonriekio peilio. Koko būta tei­
saus: kepalas išdžiūvęs ir sužiedėjęs. Prilaikydamas jį savo kairės rankos
strampu, Jakovas atpjovė dvi riekes ir nunešė jas prie skrudintuvo.
— Žiūrėk, ką padarei mano grindims! — subarė kokas. — Visur
pribarstei trupinių. Surink.
— Tu surink, — paliepė Jakovas Aleksejui.
— Tu jų pribarstei. Ne aš.
— Aš skrudinu skrebučius.
— Bet aš nepribarsčiau trupinių.
— Ką gi, gerai. Išmesiu tavo riekę.
— Kas nors surinkite trupinius! — užbaubė kokas.
Aleksejus kaipmat parpuolė ant kelių ir surankiojo trupinius.
Jakovas įstūmė į skrudintuvą pirmą duonos riekę. Staiga iš vieno
plyšio iššoko gauruotas pilkas kamuolėlis ir liuoktelėjo ant grindų.
— Pelė! — sukliko Aleksejus. — Ten buvo pelė!
Pilkas kamuolėlis lakstė aplinkui besikilnojančias Aleksejaus pė­
das, vaikomas į vieną pusę Jakovo, į kitą — koko, dar sviedusio į jį
puodo dangtį. Pelė užsikeberiojo aukštyn perpus Aleksejaus kojos, bet
jis iš siaubo taip sukliko, kad ta iškart pakeitė kryptį: nušoko atgal ant
grindų, nėrė į šalį ir pradingo po spintele.
Kažkas ant viryklės degė. Keikdamasis kokas puolė išjungti degi­
klio. Ir dar labiau įniko keiktis, grandydamas nuo prikaistuvio dugno
pajuodavusius svogūnus — svogūnus, kuriuos taip meiliai maišė svieste.
— Pelė mano kambuze! Ir tik pasižiūrėkite — viskas sugadinta.
Teks pradėti iš naujo. Prakeikta sukrušta pelė!

211
 —Ji lindėjo skrudintuve, — pasakė Jakovas, ir staiga jam šiek tiek
pasidarė bloga. Pagalvojo apie tą šmirinėjančią, krebždančią viduje pelę.
— Tikriausiai ten paliko pilna spirų, — spėjo kokas. — Prakeikta
pelė.
Jakovas atsargiai pasižiūrėjo skrudintuvo vidun. Daugiau pelių ne­
bebuvo, bet pamatė begalę mįslingų rudų rutuliukų.
Jis palenkė skrudintuvą prie kriauklės, ketindamas tuos trupinius
iškratyti.
Kokas šūktelėjo:
— Ei! Ar pakvaišai? Ką tu darai?!
— Noriu išvalyti skrudintuvą.
— Juk kriauklėje vanduo! Ir žiūrėk, tas daiktas vis dar įjungtas.
Jeigu jį ten įdėsi ir paliesi vandenį, krisi negyvas. Ar niekas tavęs to ne­
mokė?
— Dėdė Miša neturėjo skrudintuvo.
— Kalbame ne vien apie skrudintuvus, o apie viską, kas yra įjung­
ta, turi elektros laidą. Esi toks pat kvailas kaip ir visi kiti. — Kokas
sumosikavo rankomis, gindamas juodu durų link. — Eikite, dinkite iš
čia, abu. Įkyrite man.
— Betgi aš alkanas, — pasiskundė Jakovas.
— Palauk vakarienės, kaip ir visi kiti. — Lubis įmetė į prikaistuvį
naują sviesto luistą ir pažvelgęs į Jakovą, užriko:
— Drožkite!
Berniukai išėjo.
Kurį laiką pažaidė ant denio, kol sužvarbo. Pamėgino vėl įsigauti
į kapitono tiltelį, bet irgi buvo iš ten išvyti. Grynai iš nuobodulio juo­
du pagaliau pasuko į vienintelę vietą laive, kur, Jakovas žinojo, juodu
niekam netrukdys ir niekas jiems netrukdys. Tai buvo jo slaptavietė,
ir ketino ją parodyti Aleksejui tik kaip atlygį, ir tik jeigu šis bent sykį
sugebės nebūti verksnys. Tą vietą surado trečią savo tyrinėjimų dieną,
kai pastebėjo uždarytas mašinų skyriaus koridoriuje dureles. Atidarė tas
dureles ir pamatė, kad šios veda į laiptų šulinį.

212
 Į Stebuklų šalį.
Šulinys kilo aukštyn per tris laivo lygmenis. Įviji laiptai sukosi spi­
rale, o ties antru lygmeniu buvo netvirta plieninė pereiga, barškanti ir
drebanti, kai ant jos šokinėdavai. Mėlynos durys, nuo pereigos vedan­
čios paskuigalio link, visada būdavo užrakintos. Jakovas net liovėsi var-
ginęsis bandyti jas atidaryti.
Juodu užkopė iki paties viršaus. Ten, iš kur grindys matėsi svai­
ginamai žemai, buvo lengva keliais triukšmingais šuoliukais išgąsdinti
Aleksejų.
— Liaukis! — sušuko Aleksejus. — Nuo tavęs aikštelė dreba.
— Vėžinamės. Po Stebuklų šalį. Tau nepatinka?
— Nenoriu vėžintis!
— Tu niekada nieko nenori.
Jakovas būtų ir toliau šokinėjęs, bet Aleksejų kone ištiko isterija.
Viena ranka įsitvėręs į turėklą, kita glaudė prie savęs Sušu.
— Noriu atgal apačion, — suverkšleno Aleksejus.
— Gerai, gerai.
Juodu nulipo žemyn, keldami nemenką žvangesį. Apačioje po laip­
tais šiek tiek pažaidė. Aleksejus surado kažkokią seną virvę ir vieną galą
pririšo prie žemiausio laiptų turėklo. Suskato suptis ja pirmyn ir atgal it
beždžionžmogis, vos pėdą nuo žemės. Ne itin įdomu.
Paskui Jakovas jam parodė iš retai sukaltų lentų tuščią dėžę, kurią
buvo suradęs ir nustūmęs į kamputį po laiptais. Juodu įsiropštė vidun
ir gulėjo ten patamsy tarp medžio drožlių, o „pragare“ vis grumeno va­
rikliai. Iš čia jūra atrodė labai arti — it didžiulis tamsus lopšys, sūpuo­
jantis laivo korpusą.
— Čia mano slaptavietė, — paaiškino Jakovas. — Niekam neturi
apie ją pasakoti. Prisiek, kad nepasakosi.
— Kodėl turėčiau? Šlykšti vieta. Salta ir drėgna. Lažinuos, kur nors
čia yra pelių. Turbūt ir dabar gulime pelių šikaluose.
— Čia visai nėra pelių šikalų.
— Iš kur žinai? Juk nieko čia nematai.

213
 — Jeigu nepatinka, gali nešdintis. Eik, — per medžio drožles Ja­
kovas paspyrė jį. Kvailas Aleksejus. Be reikalo jį čia atsivedė. Argi gali
tikėtis, kad tas, kuris visur nešiojasi purviną kimštą šunėką, džiaugsis
nuotykiais. — Drožk sau. Vis tiek su tavim neįdomu.
— Nežinau kelio atgal.
— Manai, aš tau parodysiu?
—Tu mane čia atsivedei. Turi ir išvesti atgal.
— Nė neketinu.
— Tu mane išvesi arba aš visiems papasakosiu apie tą tavo kvailą
slaptavietę. Šlykščią vietą, visą prišiktą pelių. — Aleksejus jau ropštėsi iš
dėžės, spardydamas Jakovui į veidą medžio drožles. —Tuojau pat mane
išvesk, arba...
— Uzsikimsky — paliepė Jakovas ir sugriebęs už marškinių trūkte­
lėjo Aleksejų atgal.
—Tu, šikniau, — pyktelėjo Aleksejus.
— Klausykis. Klausykis!
-Ką?
Kažkur viršuje sugirgždėjo durys ir užsitrenkdamos žvangtelėjo.
Pereiga subarškėjo, kiekvieno žingsnio garsas nuo laiptų šulinio sienų
atsimušinėjo tūkstančiais aidų.
Jakovas nuropojo prie angos ir atsargiai pasižiūrėjo iš dėžės į perei­
gą viršuje. Kažkas beldėsi į mėlynąsias duris. Po akimirkos šios atsidarė,
ir jis dar suspėjo pamatyti šviesius plaukus, kol moteris išnyko viduje.
Durys paskui ją užsidarė.
Jakovas pasitraukė atgal į dėžę.
—Tai tik Nadia.
—Ji dar ten?
— Ne, įėjo pro mėlynąsias duris.
— Kas už jų?
— Nežinau.
— Maniau, esi didis tyrinėtojas.
— O tu — didis šiknius. —Jakovas darsyk spyrė jam, bet tik tiek

214
laimėjo, kad pakėlė kamuolį medžio drožlių. — Ten visada užrakinta.
Kažkas viduje gyvena.
— Iš kur žinai?
— Nes Nadia pabeldė ir ją įsileido.
Aleksejus pasitraukė giliau į dėžę, jau persigalvojęs, kad kol kas
nerizikuos patylom iš čia išsigauti, ir sukuždėjo:
— Ten putpelių žmonės.
Jakovas prisiminė padėklą su vyno buteliu ir dviem stiklinėmis,
čirškinamus svieste svogūnus ir penkis mažučius paukštukus, užpiltus
padažu. Staiga jam sugurgė skrandis.
— Pasiklausyk, — pasakė, — kokius baisius garsus galiu kelti savo
skrandžiu. —Jis įtraukė ir išpūtė pilvą.
Bet kuriam kitam gurgėsiu simfonija būtų padariusi įspūdį, bet
Aleksejus tik atsakė:
— Šlykštu.
— Tu viskuo šlykštiesi. Kas gi tau yra?
— Nemėgstu šlykščių dalykų.
— Kažkada mėgai.
— Na, o dabar nebemėgstu.
— Per tą Nadią. Padarė tave minkštą ir seilių. Esi dėl jos susileidęs.
— Nė kiek.
— Esi, esi.
— Visai nesu!
Aleksejus sviedė saują drožlių ir pataikė Jakovui tiesiai į veidą.
Kaipmat berniukai susikibo, raičiodamiesi nuo vieno dėžės krašto iki
kito, keikdamiesi ir spardydamiesi. Vietos švaistytis kumščiais nebuvo
daug, tad juodu negalėjo bent kiek smarkiau vienas kito užgauti. Ga­
liausiai Aleksejus kažkur drožlėse pametė savo Sušu ir įniko patamsy
grabaliotis šunyčio. O ir Jakovui grumtynės pabodo.
Tad abu liovėsi.
Kurį laiką juodu ilsėjosi vienas greta kito, Aleksejus glausdamas
prie savęs Sušu, Jakovas — mėgindamas išgauti iš savo pilvo daugiau ir

215
atgrasesnių garsų. Netrukus jam pabodo net ir tai. Abu gulėjo sustingę iš
nuobodulio, migdomai veikiami variklių dudenimo ir jūros sūpavimo.
— Nesu dėl jos susileidęs, — pagaliau prašneko Aleksejus.
— Man nusispjaut, esi ar ne.
— Bet kitiems berniukams ji patinka. Nejau nepastebėjai, kaip jie
apie ją kalba? — Aleksejus trumpam nutilo, paskui pridūrė: — Man
patinka, kaip ji kvepia. Moterys kvepia kitaip. Minkštai.
— Minkštumas nereiškia kvapo.
— Taip, reiškia. Jeigu moteris šitaip kvepia, žinai, kad palietus ji
bus minkšta. Tiesiog tai žinai. —Aleksejus paglostė Sušu.
Jakovas girdėjo jo delną slankiojant sudriskusia medžiaga.
— Mano mama šitaip kvepėjo, — pridūrė Aleksejus.
Jakovas prisiminė savo sapną. Moterį, šypseną. Šviesių plaukų
sruogą, krintančią jai ant skruosto. Taip, Aleksejus teisus. Per sapną iš
tikrųjų jo, Jakovo, motina minkštai kvepėjo.
— Skamba kvailai, — tęsė Aleksejus, — bet aš tai prisimenu. Kai
kuriuos dalykus apie ją vis dar prisimenu,
Jakovas pasirąžė ir padais pasiekė kitą dėžės kraštą. „Nejau aš pa­
augau? — nusistebėjo jis. — Jeigu tik galėčiau užaugti toks didelis, kad
pajėgčiau kiaurai išspirti priešingą dėžės sieną.“
— Ar tu kada nors pagalvoji apie savo motiną? — paklausė Alek­
sejus.
— Ne.
— Vis tiek jos neprisimintum.
— Prisimenu, ji buvo gražuolė. Žaliomis akimis.
— Iš kur tau žinoti? Dėdė Miša sako, kad buvai kūdikis, kai ji tave
pametė.
— Buvau ketverių. Jau ne kūdikis.
— Man buvo šešeri, kai ji mane paliko, o beveik nieko neprisimenu.
— Sakau tau, jos buvo žalios akys.
—Taigi ji buvo žaliaakė. Na ir kas?
Viršuje žvangtelėjo durys, ir abu nutilo. Jakovas nusirangė iki dėžės

216
angos ir pažvelgė aukštyn. Vėl Nadia. Ji ką tik išėjo pro mėlynąsias duris
ir žengė per pereigą. Išnyko atkreiptame į priekį liuke.
— Man ji nepatinka, — pareiškė Jakovas.
— O man patinka. Gaila, kad ji ne mano motina.
— Ji netgi nemėgsta vaikų.
— Dėdei Mišai ji pasakė, kad skiria savo gyvenimą mums.
— Tu tuo tiki?
— Kodėl taip sakytų, jeigu nebūtų tiesa?
Jakovas mėgino sumąstyti, ką atsakyti, bet niekas taip ir neatėjo į
galvą. O jeigu ir būtų atėję, Aleksejui liktų vis vien. Kvailas Aleksejus.
Kvaili ir visi kiti. Nadia juos mulkina. Vienuolika berniukų, ir visi ligi
vieno ją įsimylėję. Pešasi, kad galėtų per vakarienę atsisėsti šalia jos. Stebi
ją, tyrinėja, uostinėja lyg šunyčiai. Naktimis savo gultuose kuždasi apie
ją — Nadia tą, Nadia aną. Koks maistas jai labiau patinka, ką valgiusi
per pietus. Spėliojo apie viską, pradedant jos amžiumi ir baigiant kel­
naitėmis, kokias ji mūvinti po pilkais sijonais. Aptarinėjo, ar Gregoras,
kurio visi neapkentė, jos meilužis, ir galiausiai vieningai nutarė, kad ne.
Dalijosi savo žiniomis apie moters anatomiją, ir vyresnieji bernai smul­
kiai aiškino, kam reikalingi tamponai ir kur šie kišami, šitaip amžinai
pakeisdami jaunesniųjų berniukų požiūrį į moteris — kaip į būtybes
su tamsiomis ir paslaptingomis skylėmis. Vien tai kurstė jų domėjimąsi
Nadia.
Jakovas irgi ja domėjosi, bet ne žavėdamasis, o su baime.
Vien per tuos kraujo mėginius.
Ketvirtą parą jūroje, kai berniukai savo gultuose vis dar vėmė ir
dejavo, atėjo Nadia ir Gregoras, nešini padėklu su adatomis ir mėgintu­
vėliais. Tik mažutis dūris, pasakė jie, reikia pritraukti į vamzdelį kraujo,
kad būtų galima patvirtinti, jog esate sveiki. Niekas nenorės jūsų įsisūny­
ti, jeigu nebus garantuoti, kad jūs sveiki. Pora slinko nuo berniuko prie
berniuko, dėl audringos jūros šiek tiek svyrinėdami, stikliniams mėgin­
tuvėliams dzingsint ant padėklo. Nadia atrodė pasiligojusi, lyg tuoj tuoj
būtų galėjusi susivemti, tad kraują ėmė Gregoras. Prie kiekvieno gulto

217
juodu paklausdavo berniuko vardo ir uždėdavo jam plastikinę apyrankę
su užrašytu numeriu. Paskui Gregoras užverždavo apie berniuko žastą
didžiulę guminę juostą ir kelis kartus paplekšnodavo odą, kad išpamptų
vena. Kai kurie berniukai pravirkdavo, ir Nadia gaudavo paimti juos už
rankos ir raminti, kol Gregoras traukdavo kraują.
Jakovas buvo vienintelis, kurio ji nesugebėjo nuraminti. Nors ir
kaip stengėsi, nepajėgė suturėti, kad jis nejudėtų. Jakovas nenorėjo tos
adatos savo alkūnėje, ir idant tai pabrėžtų, įspyrė Gregorui. Būtent tuo­
met Nadia rimtai ėmėsi reikalo. Prispaudė vienintelę Jakovo ranką prie
lovos ir laikė ją stipriai sugniaužus, žnybdama ir kartu sukdama. Kol
Gregoras traukė kraują, adatai pradūrus odą ir kraujui srūvant į mėgin­
tuvėlį, Nadia buvo įbedusi į Jakovą raminamą žvilgsnį ir net maloniai
berniuką kalbino. Visi kiti toje kajutėje klausydamiesi Nadios balso gir­
dėjo tik tyliai murinamus raminamus žodžius, bet Jakovas, žvelgdamas į
tas blyškias jos akis, matė kai ką visai kita.
Vėliau jis tą savo plastikinę apyrankę nukando.
Aleksejus savąją tebeturėjo. Numeris 307. Geros jo sveikatos ser­
tifikatas.
— Kaip manai, ji turi savo vaikų? — paklausė Aleksejus.
Jakovas gūžtelėjo pečiais.
— Tikiuosi, ne, — tarė ir nuropojo prie dėžės angos. Pažvelgęs
aukštyn, pamatė, kad pereigoje nė gyvos dvasios, o įviji laiptai tušti ran­
gosi aukštyn it gyvatės griaučiai. Mėlynosios durys kaip visada uždaros.
Nusibraukęs drožles jis išsiropštė iš jųdviejų slėpynės.
— Išalkau, — pareiškė.

Kaip kokas ir išpranašavo, po tos pilkos ir slegiančios popietės kilo smar­

kus jūros bangavimas — dar ne įsišėlusi audra, bet laivą supo pakan­
kamai stipriai, tad keleiviai, tiek vaikai, tiek suaugusieji, buvo priversti
užsidaryti kajutėse. Ir kaip tik ten Aleksejus ketino pasilikti. Nė jokie
įkalbinėjimai neišjudintų jo iš gulto. Lauke šalta ir šlapia, grindys siū­

218
buoja, ir jam nebuvo įdomu landžioti po tamsius ir drėgnus užkaborius,
kurie, atrodė, Jakovui kelia tokį smalsumą. Aleksejui patiko gulėti savo
lovoje. Patiko jos jaukumas, užsitraukus iki pečių antklodę, patiko plūs­
telimi į veidą šiluma, kai pasisukdavo ar pasivartydavo, patiko šalimais
ant pagalvės miegančio Sušu kvapas.
Visą popietę Jakovas mėgino ištraukti Aleksejų iš lovos, sugundyti
dar vienam apsilankymui į Stebuklų šalį. Galiausiai jis pasidavė ir išėjo
pats vienas. Sykį ar du sugrįžo pasižiūrėti, gal Aleksejus persigalvojo, bet
Aleksejus pramiegojo visą popietę, per vakarienę, iki pat vėlaus vakaro.

Naktį Jakovas atsibudo ir iškart pajuto, kad kažkas yra kitaip. Iš pradžių
jis negalėjo suprasti kas. Galbūt tik rimsta audra? Laivo jau nebesiūbavo.
Sumojo, kad pakitęs variklių garsas. Nuolatinis dundesys prislopo iki
tylaus grumenimo.
Jis išsiropštė iš gulto ir nuėjęs papurtė Aleksejų.
— Pabusk, — sukuždėjo.
— Atstok.
— Klausykis. Mes nebejudame.
— Man nerūpi.
— Einu apsidairyti. Nori drauge?
— Aš miegu.
— Pramiegojai visą dieną ir naktį. Nejau nenori pamatyti sausu­
mos? Mes turbūt netoli kranto. Kam reikia laivui sustoti vidury van­
denyno? — Jakovas pasilenkė prie Aleksejaus arčiau, sukuždėjo tyliai
viliodamas: —Galbūt pamatysime žiburius. Ameriką. Pražiopsosi, jeigu
su manimi neisi.
Aleksejus atsiduso, kiek sujudėjo, pats nežinodamas, ko nori.
Jakovas išmetė paskutinę kortą.
— Pasilikau nuo vakarienės bulvę. Duosiu, jeigu eisi su manimi.
Aleksejus praleido vakarienę, taip pat ir pietus. Bulvė būtų rojaus
vaišės.

219
 — Gerai, gerai. — Aleksejus atsisėdo ir pradėjo varstytis batus. —
Kur bulvė?
— Pirma nueinam į viršų.
—Tu šiknius, Jakovai.
Juodu nutykino pro dviaukščius miegančių berniukų gultus ir už­
kopė laiptais į denį.
Lauke dvelkė nestiprus vėjelis. Įtempę akis juodu pasižiūrėjo per
turėklą, tikėdamiesi pamatyti miesto žiburius, bet tamsų ir neryškų ho­
rizontą pasitiko tik žvaigždės.
— Nieko nematau, — pasakė Aleksejus. — Duokš bulvę.
Jakovas išsiėmė iš kišenės lobį. Aleksejus pritūpė ir kaip laukinis
žvėriūkštis surijo ją čia pat, šaltą.
Jakovas atsisukęs pasižiūrėjo į kapitono tiltelį. Pro langą įžvelgė
nuo radaro ekrano sklindančią žalsvą žarą, stovinčio sargyboje žmogaus
siluetą. Šturmanas. Ką gi jis pamatė iš to savo vienišo stebėjimo posto
ten aukštai?
Aleksejus, jau baigęs doroti bulvę, atsistojo.
— Einu į lovą, — pareiškė.
— Kambuze galime pasidairyti dar maisto.
— Nenoriu vėl pamatyti pelės. — Aleksejus suskato grabinėtis ke­
lio per denį. — Be to, man šalta.
— Man nešalta.
—Tai tu ir lik čia.
Kai abu jau pasiekė laiptus, išgirdo smarkius, vienas po kito sekan­
čius dunksėjimus. Staiga denį užliejo ryški šviesa. Berniukai apmirė ir
sumirksėjo nuo netikėto spindesio.
Jakovas sugriebė Aleksejų už rankos ir nusitempė jį po kapitono
tiltelio laiptais. Juodu išgirdo balsus ir pamatė į prožektorių šviesos ratą
įžengiant du vyrus. Abu vilkėjo baltais kombinezonais. Jie pasilenkė ir
kažką trūktelėjo. Sudžeržgė metalas, ir per jėgą buvo atkeltas lyg kažkoks
dangtis. Iš po jo vėl plūstelėjo šviesa, šįsyk mėlyna, ir suspindo prožekto­
rių apšviesto rato viduryje tartum grėsmingos akies rainelė.

220
 — Prakeikti mechanikai, — pyktelėjo vienas vyras. — Niekaip
nesutaiso.
Abu vyrai atsitiesė ir pasižiūrėjo į dangų, tolumoje grumančio
griaustinio link.
Jakovas irgi pasižiūrėjo į viršų. Griaustinis artėjo. Jau ne vien tik
grumėjo, *bet ir sustiprėjo iki ritmiško tuktuk. Abu vyrai pasitraukė iš
prožektorių šviesos rato. Garsas priartėjo čia pat virš galvų, kapojo naktį
it viesulas.
Aleksejus užsispaudė delnais ausis ir susigūžė giliau į šešėlius. Jako­
vas — ne. Nemirksėdamas stebėjo, kaip sraigtasparnis leidžiasi į šviesos
užlietą ratą ir nutūpia ant denio.
Vėl pasirodė vienas iš vyrų su kombinezonais, bėgdamas perpus
susilenkęs. Jis adapojo sraigtasparnio dureles. Jakovui nesimatė, kas yra
viduje, tiesioginį vaizdą užstojo laiptų atrama, tad jis pasistūmėjo iš še­
šėlio ir išlindo į denį tik tiek, kad galėtų matyti iš už atramos. Suspėjo
pastebėti pilotą ir vieną keleivį — vyriškį.
— Ei! — atskriejo šūksmas iš viršaus. —Tu! Berniuk!
Jakovas žvilgtelėjo tiesiai aukštyn ir pamatė nuo kapitono tiltelio
denio besistengiantį jį įžiūrėti šturmaną.
— Ką ten apačioj veiki? Tuoj pat lipk čia, kol tavęs nesužalojo!
Nagi, eikš!
Vyras su kombinezonu irgi pastebėjo berniukus ir pajudėjo per
denį jų link. Neatrodė patenkintas.
Jakovas užskuodė laiptais, Aleksejus paniškai — jam įpėdžiui.
— Ar nežinote, kad reikia laikytis toliau nuo pagrindinio denio,
kai tupia sraigtasparnis? — užriko šturmanas. Užtvojo Aleksejui per už­
pakalį ir įsitempė juodu vidun, į vairinę. Parodė į dvi kėdes. — Sėskitės.
Abu.
— Mes tik žiūrėjome, — teisinosi Jakovas.
— Judu turite būti lovose.
— Aš ir buvau lovoje, — suverkšleno Aleksejus. —Tai jis privertė
mane atsikelti.

221
 — Ar žinote, ką sraigtasparnio rotorius gali padaryti berniuko gal­
vai? A? — Šturmanas kirto plaštakos briauna per liesą Aleksejaus spran­
dą. — Štai taip! Ir tavo galva nulekia šalin. Po visur ištyška kraujas.
Gana gražu. Manote, aš juokauju, a? Patikėkite, neinu ten žemyn, kai
atskrenda sraigtasparnis. Po šimts, laikausi kuo toliau. Bet jeigu norite,
kad jums nukirstų galvas, prašom. Eikite.
Aleksejus sukūkčiojo.
— Aš norėjau likti lovoje.
Sraigtasparnio griausmas privertė juos visus atsisukti pasižiūrėti. Jie
stebėjo tą pakylant į dangų, o rotoriaus menčių sukeltas vėjas plaikstė
dviejų stovinčių ant denio vyrų kombinezonus. Sraigtasparnis pamažu
padarė devyniasdešimties laipsnių posūkį, pasviro ir nutolo naktyje. Tik
tebesilaikė tylus grumesys, silpstantis kaip atsitraukiantis griaustinis.
— Kur jis nuskrido? — paklausė Jakovas.
— Manote, jie man pasako? — atrėmė šturmanas. — Mane pasi­
šaukia, kai jis atskrenda paimti krovinio, ir aš tuomet pasuku laivą prieš
vėją. Štai ir viskas. — Jisai siekė vieno iš prietaisų skydo jungiklių ir
spragtelėjo šį žemyn.
Akimirksniu prožektoriai užgeso. Pagrindinis denis išnyko tam­
soje.
Jakovas prisispaudė prie kapitono tiltelio kabinos lango. Sraig­
tasparnio dudenimo jau nebesigirdėjo. Į visas puses driekėsi jūros juo­
duma.
Aleksejus vis verkė.
— Nagi, liaukis, — subarė jį šturmanas, plekštelėdamas per
petį. —Tokio amžiaus vaikinas, o elgiesi kaip moteris.
— Betgi kodėl jis atskrido? Sraigtasparnis? — paklausė Jakovas.
—Jau tau sakiau. Paimti krovinio.
— Ką paėmė?
— Neklausinėk. Aš tik darau, ką man liepia.
— Kas?
— Keleiviai iš paskuigalio kajutės. —Jis nutempė Jakovą nuo lan-

222
go ir stumtelėjo į duris. — Grįžkite į savo gultus. Argi nematote, kad
man reikia dirbti?
Jakovas jau sekė paskui Aleksejų prie durų, kai jo žvilgsnis nukrypo
į radaro ekraną. Tiek daug kartų anksčiau jisai spoksodavo į tą ekraną,
pakerėtas hipnotizuojančio švytavimo linijos, brėžiančios trijų šimtų še­
šiasdešimties laipsnių lanką. Dabar vėl sustojo pasižiūrėti, stebėdamas
liniją sukantis ir sukantis aplink. Ir iškart pamatė ekrano pakrašty baltą
brūkšnelį.
— Tai kitas laivas? — paklausė Jakovas. — Čia, radare? — ir paro­
dė pirštu į brūkšnelį. Tas staiga sublyksėjo balčiau, kai per jį slinko linija.
— Kas gi dar galėtų būti? Nagi, dinkit iš čia.
Berniukai išėjo į lauką ir nubildėjo laiptais iš kapitono tiltelio į pa­
grindinį denį. Pakėlęs galvą, žalsvo kabinos lango švytėjimo fone Jakovas
pamatė šturmano siluetą. Stebinčio. Nuolatos stebinčio.
— Dabar žinau, žinau, kur nuskrenda sraigtasparnis, — pasakė jis.

Per pusryčius nebuvo Piotro ir Valentino. Gandas, kad naktį jie išvyko,
jau spėjo pasiekti ir Jakovo kajutę, tad sėsdamasis tą rytą prie stalo prie­
šais berniukus, jis žinojo, kodėl tie tokie tylūs. Jie nė vienas nesuprato,
kodėl Piotras ir Valentinas turėjo pirmieji palikti laivą, kodėl juos pasi­
rinko. Piotras, nuo pat pradžios jie visi manė, atsidurs tarp likučių arba
bus prisieinąs kokiai nors keistuolių šeimai, mėgstančiai idiotus vaikus.
Valentinas, prisidėjęs prie grupės Rygoje, buvo gana protingas, gana dai­
lus, bet turėjo slaptą iškrypimą, žinomą jaunesniems berniukams. Kai
naktį užgesdavo šviesos, jis įsiropšdavo pas juos į gultus be apatinių ir
šnabždėdavo: „Pačiupinėk. Junti, koks mano didelis?“ Ir, sugriebęs jų
rankas, versdavo jį liesti.
Bet Valentino dabar nebeliko — taip pat ir Piotro. Išvyko pas nau­
juosius tėvus, kurie juos pasirinko, paaiškino Nadia.
Likučiai buvo jie, visi kiti.
Po vidudienio Jakovas ir Aleksejus užlipo į denį ir išsidriekė vietoje,

223
kur buvo nutūpęs sraigtasparnis. Gulėjo spoksodami aukštyn į skaisčią
dangaus žydrynę. Nė debesėlio, nei sraigtasparnių. Denis buvo įšilęs, ir
it du kačiukus ant radiatoriaus juos apėmė mieguistumas.
—Aš mąsčiau, — prašneko Jakovas, užsimerkęs nuo saulės. —Jei­
gu mano motina gyva, nenoriu, kad kas nors mane įsivaikintų.
—Ji negyva.
— Iš kur tau žinoti.
—Tai kodėl ji nesugrįžo tavęs pasiimti?
— Galbūt kaip tik šiuo metu manęs ieško. O aš štai čia, vidur
jūros, kur niekas negali manęs rasti. Nebent tik su radaru. Pasakysiu
Nadiai, kad pasiimtų mane atgal. Nenoriu naujos motinos.
— O aš noriu, — pareiškė Aleksejus ir kiek patylėjęs pridūrė: —
Kaip manai, kas tokio man negerai?
Jakovas nusijuokė.
—Tai yra išskyrus tai, kad esi atsilikęs?
Kai Aleksejus nieko neatsakė, Jakovas prisimerkęs pažvelgė į savo
draugą ir suglumo pamatęs, kad šis užsidengęs rankomis veidą, o jo pe­
čiai dreba.
— Ei, — pašaukė Jakovas, — tu verki?
— Ne.
—Juk verki?
— Ne.
—Tu toks mažylis. Aš ne rimtai. Nesi atsilikęs.
Aleksejus susirietė į rankų ir kojų kamuolėlį. Jis išties verkė, nors
ir be garso. Jakovas matė jo krūtinę kilnojantis, kai spazmiškai trau­
kė į save oro gurkšnius. Jakovas nežinojo, kaip reaguoti ar ką pasakyti.
Mašinaliai į mintis toptelėjo nauji įžeidimai: Kvaila mergiotė. Žliumba.
Bet persigalvojo. Dar nebuvo Aleksejaus tokio matęs ir jautėsi šiek tiek
kaltas, šiek tiek išsigandęs. Juk jis tik pajuokavo. Kodėl Aleksejus nesu­
pranta juokų?
— Eime žemyn ir pasisupkim virve, — pasiūlė Jakovas. Niuktelėjo
Aleksejų į šoną.

224
 Aleksejus piktai jį atstūmė ir pašoko ant kojų. Jo veidas buvo pa­
raudęs ir sudrėkęs.
— Nagi, kas tau yra? — paklausė Jakovas.
— Kodėl pasirinko tą kvailą Piotrą, o ne mane?
— Ir manęs nepasirinko, — guodė Jakovas.
— Bet juk man nėra nieko bloga! — sušuko Aleksejus ir pabėgo
nuo denio.
Jakovas sėdėjo nejudėdamas, paskui pasižiūrėjo į kairės rankos
strampą ir ištarė:
— Ir man nėra nieko bloga.

— Žirgu į f3, — pareiškė Kubičevas, mašinistas.

— Jūs visada taip paeinate. Kodėl nepabandote ką nors nauja?
— Kliaujuos tuo, kas išbandyta ir tikra. Šitaip visada tave įveikiu.
Tau eiti. Tik negalvok visą dieną.
Jakovas apsuko šachmatų lentą ir tyrinėjo iš vieno kampo, pas­
kui — iš kito. Atsiklaupė ant kelių ir pasižiūrėjo pro pėstininkų eilę.
Įsivaizdavo kareivius su juodais šarvais sustojusius į rikiuotę, laukiančius
įsakymų.
— Ką, po velniais, tu čia darai? — nustebo Kubičevas.
— Ar kada nors pastebėjote, kad valdovė su barzda?
-K ą?
— Ji su barzda. Pasižiūrėkite.
Kubičevas krenkštelėjo.
— Tai tik jos kaklo rauktinis. Nagi, ar paeisi pagaliau?
Jakovas pastatė valdovę atgal ant lentos ir siekė žirgo. Padėjo jį,
vėl pakėlė. Pastatė į įvairius laukelius ir vėl pakėlė. Aplinkui grumėjo
„pragaro“ mašinos.
Kubičevas nebestebėjo lentos. Atsivertė žurnalą ir vertė puslapius,
nužiūrinėdamas paeiliui glamūrinius veidus. Šimtas gražiausių Ameri­
kos moterų.

225
 Kartkartėmis krenkštelėdavo ir suniurnėdavo: „Ir toji, vadinasi,
graži?“ arba „Nė savo šuniui neleisčiau šitos dulkinti.“
Jakovas vėl paėmė valdovę ir paėjo ja į laukelį c4.
— Štai.
Kubičevas pasižiūrėjo į paskutinį Jakovo ėjimą ir suprunkštė.
— Kodėl visada kartoji tą pačią klaidą? Išvedi valdovę per anks­
ti? — Jis numetė į šalį žurnalą ir pasilenkė paeiti pėstininku. Ir kaip
tik tuomet Jakovas pastebėjo žurnalo puslapyje veidą. Moters. Šviesiais
plaukais, su viena sruoga, besirangančia per skruostą. Melancholiška
šypsena. Akys tartum žvelgiančios ne į tave, bet už tavęs.
— Čia mano motina, — pasakė Jakovas.
-Ką?
—Ji. Mano motina!—Jis puolė prie žurnalo, užkliudydamas stalą
atstojusią dėžę. Šachmatų lenta apvirto ir į visas puses po grindis pažiro
figūros.
Kubičevas pasičiupo žurnalą, kad vaikas negalėtų pasiekti.
— Koks velnias tave apsėdo?
— Duokit man jį! — sukliko Jakovas, kaip padūkęs graibstydamas
Kubičevą už rankos, stengdamasis išplėšti iš jo savo motinos fotografi­
ją. — Duokit!
— Pakvaišai, vaikine, čia ne tavo motina!
—Tai ji! Prisimenu jos veidą! Kaip tik taip atrodė, kaip tik taip!
— Nedraskyk manęs. Eik šalin, girdi?
— Duokit man jį!
— Gerai, jau gerai. Štai. Parodysiu. Čia ne tavo motina. — Kubi­
čevas nutėškė ant dėžės žurnalą.
— Matai?
Jakovas įsispoksojo į veidą. Kiekviena detalė visai tokia, kaip jis
sapnavęs. Taip pat palenkta galva, tokios pačios duobutės prie burnos
kampų. Net taip pat krintanti ant jos plaukų šviesa.
—Tai ji, — pakartojo jis. — Esu matęs jos veidą.
— Visi yra matę jos veidą. — Kubičevas bakstelėjo pirštu į užrašą

226
po fotografija. — Mišelė Pfaifer. Ji aktorė. Amerikietė. Net jos vardas
nerusiškas.
— Bet as ją pažįstu! Mačiau sapne!
Kubičevas nusijuokė.
— Toks pats, kaip ir kiti berniokai, kuriems jau stojasi. — Jis ap­
sidairė aplink į išsibarsčiusias šachmatų figūras. — Tik pažiūrėk į tą ne­
tvarką. Mums pasiseks, jeigu rasime visus pėstininkus. Nagi, tu apvertei,
dabar ir surink viską.
Jakovas nė nepajudėjo. Stovėjo spoksodamas į moterį, prisiminda­
mas, kaip ji jam šypsojosi.
Niurnėdamas Kubičevas ėmėsi visomis keturiomis ropinėti po
grindis, rankiodamas iš po mašinų figūras.
—Tikriausiai kur nors buvai matęs jos veidą. Per televiziją arba gal­
būt kokiam nors žurnale ir pamiršai apie tai. O paskui susapnavai, štai ir
viskas. — Jis pastatė ant lentos du rikius ir valdovę, paskui atsikėlė nuo
grindų atgal ant kėdės — užraudusiu veidu, sunkiai kilsuojančia statinės
pavidalo krūtine — ir paplekšnojo sau galvą. — Smegenys — paslap­
tingas dalykas. Suima tikrovę ir susuka ją į sapnus, ir mes nepajėgiame
atskirti, kas tik įsivaizduota, o kas dėjosi iš tikrųjų. Kartais aš sapnuoju,
kad sėdžiu prie stalo, nukrauto puikiu maistu, viskuo, ką norėčiau valgy­
ti. O paskui atsibundu ir vis tebesu šitame suknistame laive. — Pasiėmęs
žurnalą, jis išplėšė puslapį su Mišele Pfaifer. — Štai. Tavo.
Jakovas paėmė puslapį, bet nepratarė nė žodžio. Tik laikė rankoje
ir žiūrėjo į nuotrauką.
—Jeigu nori vaizduotis, kad ji tavo motina, pirmyn. Tavo amžiaus
berniukams būna ir blogiau. Dabar surink figūras. Ei! Ei, vaikine! Kur
sumanei sprukti?
Tebelaikydamas prie savęs puslapį, Jakovas pabėgo iš „pragaro“.
Atsidūręs viršuje, ant denio, stovėjo prie turėklo, veidu į jūrą. Pus­
lapis jau susiglamžė, plaikstomas ir šiugždinamas vėjo. Pažvelgęs pama­
tė, kad laiko jį taip tvirtai, jog tas pusiau šypsančias lūpas dabar kirto
raukšlė.

227
 Jis dantimis sukando vieną kampą ir perplėšė puslapį perpus. Bet
to buvo negana. Negana. Dabar sunkiai alsavo, kone verkė, bet joks
garsas nesiveržė iš burnos. Jis vis plėšė ir plėšė puslapį, dantimis it žvėris
įsikirsdamas tartum į tikrą kūną, leisdamas skuteliams nulėkti su vėju.
Baigęs tebelaikė rankoje vieną puslapio skiautę. Su akimi. Tuoj po
šia, sugnybta jo pirštų, buvo žvaigždės pavidalo raukšlė. Lyg blizganti
vienintelė ašara.
Jis išmetė skiautę per turėklą ir stebėjo ją nuplevenant ir įkrentant
į jūrą.
 15
i buvo netoli penkiasdešimties, lieso, išdžiūvusio veido moteris, jau
J seniai praradusi savo estrogenų keliamą spindesį. Bernardo Kackos
nuomone, ne dėl to moteris negraži. Moters patrauklumas glūdi ne
odos ar plaukų žvilgesy, bet tame, ką išduoda jos akys. Bernardas buvo
sutikęs nemažai žavingų septyniasdešimtmečių, prie kurių priskyrė ir
savo senmergę tetą Margaretę, po Anios mirties tapusią jam ypač arti­
ma. Tai, kad dabar Kacka netgi laukdavo savaitgalinių pašnekesių prie
kavutės su teta Margarete, jo partneriui Lundkvistui veikiausiai būtų
sukėlę pasibaisėjimą. Lundkvistas atstovavo vyriškosios padermės po­
žiūriui, pagal kurį moterys, jau perkirtusios menopauzės finišo liniją,
nebevertos nė žvilgsnio. Be abejo, viso to šaknys — biologijoje. Patinai
neturi tuščiai eikvoti savo energijos ar spermos nebevaisingoms pate­
lėms. Nieko nuostabaus, kad Lundkvistas pasijautė tartum lengviau, kai
pasikalbėti su Brenda Heini sutiko Kacka. Lundkvistas laikėsi nuomo­
nės, kad moterys menopauzėje — stiprioji Bernardo Kackos pusė, ir jo
partneris —vienintelis Žmogžudysčių skyriaus detektyvas, turįs kantry­
bės ir tvirtumo jas išklausyti.
Ir kaip tik tai Kacka pastarąsias penkiolika minučių darė — kan­
triai klausėsi keistų Brendos Heini kaltinimų. Jos žodžius buvo sunku
sekti, nes moteris maišė mistinius dalykus su konkrečiais faktais, vienu
atokvėpiu išklodama apie ženklus iš dangaus ir švirkštus su morfijumi.
Jį galbūt būtų pralinksminęs ekscentriškas šio susitikimo pobūdis, jeigu
moteris būtų buvusi simpatiška. Bet Brenda Heini tokia nebuvo. Mė­

229
lynos jos akys nespinduliavo jokia šiluma. Buvo pikta, o pikti žmonės
nėra patrauklūs.
—Aš apie tai kalbėjau ligoninėje, — pasakojo ji. — Nuėjau tiesiai
pas direktorių, poną Parą. Jis pažadėjo išsiaiškinti, bet tai buvo prieš
penkias dienas, ir iki šiol nieko nesužinojau, nors kasdien ten skambi­
nu. Iš jo sekretoriato man pasako, kad jie vis dar tiria. Ką gi, šiandien
nusprendžiau, kad gana ir gana. Tad paskambinau jūsų žmonėms. Ojie
irgi mėgino manimi atsikratyti, mėgino pasiųsti pirma pasikalbėti su
kažkokiu policijos naujokėliu. Na, aš manau, kad reikia kreiptis tiesiai
į aukščiausiąją valdžią. Visą laiką taip darau, kas rytą, kai meldžiuosi.
Šiuo atveju aukščiausioji valdžia būtumėte jūs.
Kacka nuslopino šypseną.
— Mačiau jūsų pavardę laikraštyje, — toliau varė Brenda. — Kur
parašyta apie daktaro iš Beisaido mirtį.
— Kalbate apie daktarą Levį?
—Taip. Pamaniau, jeigu jau žinote, kas toje ligoninėje dedasi, esa­
te kaip tik tas, su kuriuo turėčiau pasikalbėti.
Kacka bemaž atsiduso, bet susiturėjo. Žinojo, kad ji tai palaikys
tuo, kas ir buvo — nuobodulio išraiška. Tad tik paprašė:
— Galite man parodyti laiškutį?
Ji išsitraukė iš rankinuko sulenktą popierėlį ir padavė Kackai. Ten
buvo išspausdinta tik viena eilutė: Jūsų teta nemirė natūralia mirtimi.
Draugas.
—Ar buvo vokas?
Ji išėmė ir tą. Ant jo buvo išspausdinta: Brendai Heini. Atvartas
buvęs užklijuotas, paskui atplėštas.
—Ar nujaučiate, kas būtų galėjęs jį atsiųsti?
— Neįsivaizduoju. Galbūt kuri nors seselė. Kas nors, žinojęs pa­
kankamai, kad man praneštų.
— Sakote, jūsų tetai buvo terminalinės stadijos vėžys. Ji galėjo nu­
mirti ir dėl natūralių priežasčių.
— Tai kodėl reikėjo man atsiųsti tokį laiškutį? Kažkas žinojo ki­

230
taip. Kažkas nori, kad tuo būtų pasidomėta. Ir aš noriu, kad tuo būtų
pasidomėta.
— Kur šiuo metu jūsų tetos kūnas?
— Ritualinių paslaugų biure „Ramybės sodas“. Jeigu norite žinoti,
ligoninė gana greitai jį ten išsiuntė.
— Kieno sprendimu? Tuo turėjo pasirūpinti koks nors artimiau­
sias giminaitis.
— Prieš mirtį mano teta paliko nurodymus. Bent taip man pasa­
kyta ligoninėje.
— Ar kalbėjotės su savo tetos daktarais? Gal jie padėtų išsiaiškinti.
— Verčiau nenorėčiau su jais kalbėtis.
— Kodėl?
— Atsižvelgiant į aplinkybes, kažin ar jais pasitikiu.
— Aišku. — Dabar Kacka vis dėlto atsiduso, paskui paėmė —
plunksnakotį ir atsivertė bloknote švarų lapą. — Gal man pasakytumėte
visų savo tetos daktarų pavardes?
— Už viską atsakingas buvo daktaras Kolinas Vetigas. Bet visus
sprendimus, regis, priiminėjo jo rezidente. Manau, tai ja turėtumėte pa­
sidomėti.
—Jos pavardė?
— Daktarė Dimateo.
Nustebęs Kacka pakėlė akis.
— Abigailė Dimateo?
Trumpam stojo tyla. Kacka aiškiai matė Brendos veide išgąstį.
—Jūs ją pažįstate? — atsargiai paklausė ji.
— Kalbėjausi su ja. Dėl kito reikalo.
— Ar tai nepaveiks jūsų nuomonės dėl šio atvejo?
— Visai ne.
— Tikrai?
Nepatiklus jos žvilgsnis Kacką suerzino, nors būdavo nelengvai su­
erzinamas, ir dabar gavo savęs paklausti, kodėl ši moteris jį taip dirgina.
Lundkvistas pasirinko kaip tik šį momentą praeiti pro rašomąjį sta­

231
lą ir blykstelėjo šypsenėlę, kurios kitaip nei užjaučiama nepavadintum.
Su šia moterimi būtų turėjęs kalbėtis Lundkvistas. Tai būtų išėję jam į
naudą kaip santūraus elgesio — kurio Lundkvistui dar labai stigo —
pratybos.
Kacka patikino:
— Aš visada stengiuosi būti objektyvus, panele Heini.
— Tokiu atveju turėtumėte labai įdėmiai pasižiūrėti į daktarę Di-
mateo.
— Kodėl būtent į ją?
— Nes ji troško mano tetos mirties.

Kackai Brendos kaltinimai atrodė neįtikėtini. Ir vis dėlto tebeegzistavo

to laiškučio ir jo siuntėjo klausimas. Viena galimybė — kad ji atsiuntė
jį sau pati. Ir keistesnių dalykų žmonės daro, ištroškę dėmesio. Šitaip
manyti jam buvo lengviau, nei tikėti tuo, ką Brenda tvirtino atsitikus:
kad Merė Alen buvo nugalabyta savo daktarų. Kacka savaites stebėjo
savo žmoną ligoninėje pamažu mirštant, tad buvo gerai susipažinęs su
vėžininkų palatomis. Buvo matęs seselių atjautą, onkologų pasiauko­
jimą. Jie žinojo, kada vis dar verta kovoti dėl paciento gyvybės. Taip
pat žinojo, kada kova pralaimėta, kai kančia nusverdavo dar vienos
gyvenimo dienos ar savaitės naudą. Būdavo, jau į pabaigą, Kacka des­
peratiškai trokšdavo palengvinti Anei peržengti paskutinįjį slenkstį. Jei
būtų daktarai pasiūlę jam tokį pasirinkimą, jis būtų sutikęs. Bet jie
niekada nepasiūlė. Vėžys nužudo gana greitai; kuris daktaras rizikuotų
savo profesine ateitimi, paskubindamas paciento mirtį? Net jeigu Me­
rės Alen daktarai ir būtų šitaip pasielgę, ar galėtum iš tiesų tai laikyti
žmogžudyste?
Po Brendos Heini apsilankymo jis tą popietę į Beisaido ligoninę
važiavo labai nenorom, bet privalėjo kai ką išsiaiškinti. Ligoninės infor­
macijoje jam patvirtinta, kad Merė Alen iš tikrųjų pasimirė Brendos nu­
rodytu laiku ir diagnozė — nediferencijuota karcinoma su išplitusiomis

232
metastazėmis. Daugiau kokių nors kitų žinių informatorė jam negalėjo
suteikti. Daktaras Vetigas, kuriam prižiūrint ligonė gydyta, šiuo metu
operuoja ir visą popietę su juo pasikalbėti nebus galima. Tad Kacka pasi­
naudojo vietiniu telefonu ir nusiuntė žinutę į Abės Dimateo pranešimų
gaviklį.
Po minutėlės ji pati jam paskambino.
— Čia detektyvas Kacka, — prisistatė jis. — Praėjusią savaitę mes
kalbėjomės.
— Taip, prisimenu.
— Turiu jums keletą klausimų dėl kito, nesusijusio, reikalo. Kur
galėtume susitikti?
— Esu medicininėje bibliotekoje. Ar tai užims daug laiko?
— Neturėtų.
Jis išgirdo atodūsį, o paskui — atsakymą, nenorom:
— Gerai. Biblioteka antrame aukšte, administracijos sparne.
Iš patirties Kafka žinojo, kad paprastai žmonės — jeigu tik jie
nėra įtariamieji — mėgsta kalbėtis su žmogžudysčių skyriaus farais.
Mat jiems smalsu sužinoti apie nužudytąjį, apie policijos darbą. Kacką
nustebindavo klausimai, kuriuos jit jam užduodavo, mieliausio veido
senutės. Visi trokšdavo išgirsti smulkmenų, ir kuo kraupesnių — tuo
geriau. Tačiau daktarė Dimateo iš balso atrodė visiškai nenorinti su juo
kalbėtis. Kažin kodėl?
Jisai surado biblioteką, nukištą kažkur tarp duomenų apdoro­
jimo skyriaus ir buhalterijos. Salėje buvo kelios eilės knygų lentynų,
bibliotekininkės stalas ir palei sieną keletas kabinų skaitytojams. Dak­
tarė Dimateo stovėjo prie fotokopijavimo aparato ir dėjo ant plokš­
tės chirurgijos žurnalą. Jau kažkiek straipsnių turėjo nusikopijavusi ir
sudėliojusi krūvelėmis ant gretimo staliuko. Kacka nusistebėjo, kad ji
užsiėmusi tokiu kanceliarišku darbu. Taip pat jam buvo netikėta išvysti
ją apsirengusią sijonu ir palaidine, o ne operacinės drabužiais, kurie,
kaip anksčiau manė, buvo visų chirurgijos rezidentų uniforma. Nuo
pat pirmos dienos, kai susitiko su Abe Dimateo, laikė ją patrauklia

233
moterimi, o dabar, matydamas su tokiu gražiai tinkančiu sijonu ir juo­
dais, laisvai krintančiais ant pečių plaukais, nusprendė, kad yra tiesiog
pribloškianti.
Ji pasižiūrėjo ir linktelėjo galva. Ir tik tuomet jis pastebėjo, kad
šiandien ji kažkokia kitokia. Atrodė nervinga, net šiek tiek nepatikli.
—Jau beveik baigiau, — tarė. — Liko atsišviesti tik vieną straipsnį.
— Šiandien nebudite?
—Atleiskite?
— Maniau, chirurgai nuolatos vilki operacinės apranga.
Ji uždėjo ant „Xerox“ aparato plokštės kitą puslapį ir nuspaudė
mygtuką „Kopijuoti“.
— Šiandien pagal grafiką aš nenumatyta į operacinę, tad užsiimu
literatūros paieškomis. Tos medžiagos daktaras Vetigas nori konferenci­
jai. — Dimateo įsistebeilijo žemyn į fotokopijavimo aparatą, lyg blyk­
čiojanti šviesa, mechanizmo ūžesys reikalautų viso jos dėmesio. Kai iš­
slinko paskutiniai puslapiai, ji nunešė šiuos ant staliuko, kur jau laukė
kitos krūvelės, ir atsisėdo. Prisitraukęs kėdę, Kacka įsitaisė priešais ją.
Abė pasiėmė kabių segtuvą, paskui vėl padėjo ant stalo. Vis dar
nežiūrėdama į jį, paklausė:
—Ar įvyko kas nors naujo?
— Dėl daktaro Levio — ne.
— Gaila, kad negaliu prisiminti ko nors naujo jums papasakoti.
Bet negaliu. — Ji surinko kelis puslapius ir staigiu riešo linktelėjimu
susegė juos kabe.
— Aš čia ne dėl daktaro Levio, — pasakė jis, — o dėl kito reikalo.
Susijusio su viena jūsų paciente.
— O? — Ji pasiėmė kitą šūsnį lapų ir įstūmė šiuos tarp segtuvo
dantų. — Apie kurią pacientę kalbame?
— Apie ponią Merę Alen.
Mirksnį jos ranka pakibo ore. Paskui tvirtai nukrito ant segtuvo.
—Ar prisimenate ją? — paklausė jis.
—Taip.

234
 — Kaip suprantu, ji praėjusią savaitę pasimirė. Čionai, Beisaide.
— Visiškai teisingai.
— Galite patvirtinti, kad jos diagnozė buvo nediferencijuota kar­
cinoma su išplitusiomis metastazėmis?
— Taip.
— Terminalinės stadijos?
— Taip.
— Vadinasi, jos mirtis nebuvo netikėta?
Šiokia tokia dvejonė. Pakankamai ilgoka, kad paaštrintųjo budrumą.
Paskui ji pamažu ištarė:
— Sakyčiau, jos tikėtasi.
Kacka atidžiau ją įsistebėjo, ir moteris, atrodė, tai juto. Minutėlę jis
nepratarė nė žodžio. Iš patirties žinojo, kad tyla kur kas labiau nervina.
Paskui tyliai paklausė:
— Ar jos minis buvo kaip nors neįprasta?
Pagaliau ji pažvelgė į jį. Kacka pastebėjo, kad ji sėdi visai nejudė­
dama. Kone sustingusi.
— Kokia prasme neįprasta? — pagaliau paklausė.
— Savo aplinkybėmis. Tuo, kaip pasimirė.
— Galiu paklausti, kodėl tuo domitės?
— I mus kreipėsi susirūpinusi viena ponios Alen giminaitė.
— Kalbate apie Brendą Heini? Jos dukterėčią?
—Taip. Ji mano, kad teta mirė dėl nesusijusių su jos liga priežasčių.
— Ir jūs bandote tai paversti žmogžudyste?
— Bandau nustatyti, ar verta ką nors tirti. O jūs kaip manote?
Ji neatsakė.
— Brenda Heini gavo anoniminį laiškutį. Jame tvirtinama, kad
Merė Alen pasimirė ne dėl natūralių priežasčių. Ar jūs turite pagrindą,
išvis bent kokį pagrindą, manyti, kad tame esama tiesos?
Jis būtų galėjęs numatyti kelis tikėtinus atsakymus. Ji būtų galėjusi
nusijuokti ir pasakyti, kad visa tai absurdiška. Būtų galėjusi jam pasaky­
ti, kad Brenda Heini pamišusi. Arba būtų galėjusi pasirodyti suglumusi

235
ar net pyktelėjusi, kad apskritai turinti klausytis tokių klausimų. Bet
kuri iš tokių reakcijų būtų buvusi derama. Bet jis visiškai nesitikėjo to,
kaip ji iš tikrųjų sureagavo.
Staiga visiškai nublyškusiu veidu išpūtė į jį akis ir tyliai ištarė:
— Detektyve Kacka, atsisakau atsakinėti į bet kokius tolesnius
klausimus.

Po kelių sekundžių, vos tik policininkui apleidus biblioteką, Abė paniš­

kai pačiupo artimiausią vidaus telefono ragelį ir nusiuntė žinutę į Marko
pranešimų gaviklį.
Palengvėjo, kai jis iškart atsiliepė.
— Čia vėl buvo tas detektyvas, — sušnabždėjo ji. — Markai, jie
žino apie Merę Alen. Brenda su jais kalbėjosi. Ir tas faras klausinėja, kaip
ji numirė.
—Juk nieko jam nepasakei?
— Ne, aš... —Ji giliai įkvėpė oro. Paskui atsiduso, kone sukūkčio-
jo. — Markai, nežinojau, ką pasakyti. Manau, išsidaviau. Esu išsigandu­
si, ir man atrodo, kad jis tą žino.
— Abe, klausykis. Tai svarbu. Juk jam nepapasakojai apie morfijų
savo spintelėje, a?
— Norėjau. Jėzau, Markai, mažne viską jam išklojau. Galbūt ir rei­
kėjo taip padaryti. Jeigu tik būčiau atsivėrusi ir jam viską papasakojusi...
— Nereikia.
— Ar ne geriau tiesiog viską jam papasakoti? Jis vis tiek sužinos.
Anksčiau ar vėliau viską iškapstys. Net neabejoju. — Ji vėl atsiduso ir
jau pajuto akis nutvilkant ašaras. Tuoj pravirksianti, čia pat bibliotekoje,
kur bet kas galėtų ją pamatyti. — Nežinau, kaip išsisukti. Privalau nueiti
į policiją.
— O kas, jeigu ten tavimi nepatikės? Tik pasižiūrės į tą netiesioginį
įrodymą, morfijų tavo spintelėje, ir puls prie akivaizdžios išvados.
—Tad ką man daryti? Laukti, kol mane areštuos? Negaliu to tver­

236
ti. Negaliu. — Balsas jai užsikirto. Paskui pašnabždom pakartojo: —
Negaliu.
— Kol kas policija neturi jokių faktų. As ničnieko jiems nepasaky­
siu. Nei Vetigas ar Paras, esu tuo tikras. Jie labiau už tave nenori, kad tai
iškiltų viešumon. Tik laikykis, Abe. Vetigas daro viską, ką gali, kad tave
sugrąžintų prie pareigų.
Pasakyti žodžiai mirksniui jai padėjo atgauti savitvardą. Kai vėl
prašneko, balsas nuskambėjo tyliai, bet tvirtai.
— Markai, o kas, jeigu Merė Alen buvo nužudyta? Tuomet turėtų
būti tiriama. Privalome patys pranešti policijai.
— Tu tikrai nori taip pasielgti?
— Nežinau. Vis mąstau, kad kaip tik taip turėtume pasielgti. Kad
privalome. Morališkai ir etiškai.
— Tau spręsti. Bet noriu, kad gerai pagalvotum apie pasekmes.
Ji jau buvo pagalvojusi. Apie viešumą. Apie galimą areštą. Ji apie
tai svarstė dar ir dar kartą, kaip turėtų pasielgti, bet bijojo imtis veikti. AI
bailė. Mano pacientė mirėygalbūt nužudyta, o as vien tik rūpinuosi, kaip
išgelbėtiprakeiktą savo kailį.
Į salę atėjo bibliotekininkė, stumdama priešais save girgždantį, pri­
krautą knygų vežimėlį. Atsisėdo prie stalo ir ėmėsi antspauduoti vidi­
nius titulinius puslapius. Takšt, takšt.
— Abe, prieš ką nors darydama, pagalvok, — dar kartą perspėjo
Markas
— Pasikalbėsime vėliau. Dabar turiu eiti.
Ji padėjo ragelį ir sugrįžo prie stalo, kur atsisėdo ir įsistebeilijo į
atšviestų žurnalinių straipsnių šūsnį. Iš šios buvo matyti, kiek šiandien
buvo nuveikusi. Visą rytą kaupė tą popierių krūvą. Ji — gydytoja, nebe­
galinti užsiimti praktika, chirurgė, ištremta iš operacinės. Seselės ir kitas
ligoninės personalas nežinojo, kaip visa tai suprasti. Ji neabejojo, kad jau
šėlo gandai. Šįryt, kai ėjo per skyrius ieškodama daktaro Vetigo, seselės
atsisukinėjo jai įkandin. „Ką jos šnabždasi man už nugaros?“— mąstė ji.
Baiminosi sužinoti.

237
 Takšt, takšt liovėsi. Abė pajuto, kad bibliotekininkė nebeantspau-
duoja knygų, o nužiūrinėja ją.
Kaip ir visi kiti šioje ligoninėjeji stebisi dėl manęs.
Nuraudusi Abė susirinko popierius ir nusinešė juos prie bibliote­
kininkės stalo.
— Kiek kopijų?
— Visos daktarui Vetigui. Galite jas užrašyti į rezidentūros sekre­
toriato sąskaitą.
— Man reikia žinoti tikslų skaičių ir įrašyti į fotokopijavimo apa­
rato žurnalą. Tokios laikomės tvarkos.
Abė padėjo popierių šūsnį ir ėmėsi skaičiuoti puslapius. Būtų tu­
rėjusi žinoti, kad bibliotekininkė to pareikalaus. Moteris dirba Beisaide
amžinybę ir niekada nepamiršta informuoti naujos internų laidos, kad
šioje salėje galioja jos nustatyta tvarka. Abė dabar pyko ant šios biblio­
tekininkės, ligoninės ir jaukalu tapusio jos pačios gyvenimo. Ji baigė
skaičiuoti paskutinį straipsnį.
— Du šimtai keturiolika puslapių, — pranešė ir numetė jį ant kitų
krūvos.
Iš viršutinio puslapio į ją tartum iššoko vardas ir pavardė —Aronas
Levis, m. dr. Straipsnis vadinosi „Recipientų išgyvenamumas po širdies
transplantacijų: kritinės būklės ligonių ir ambulatorinių pacientų rodi­
klių palyginimas.“ Autoriai — Aronas, Radživas Mohandas ir Lorensas
Kanstleris. Ji spoksojo į Arono pavardę sukrėsta, kad taip netikėtai buvo
priminta apie jo mirtį.
Bibliotekininkė irgi pastebėjo Arono pavardę ir palingavo galva.
— Sunku patikėti, kad daktaro Levio nebėra.
— Man irgi, — murmtelėjo Abė.
— Ir kai matai abi tas pavardes tame pačiame straipsnyje... — ji
vėl palingavo galva.
—Atleiskite?
— Daktaro Kanstlerio ir daktaro Levio.
— Deja, daktaro Kanstlerio nepažįstu.

238
 —Ak, jis dirbo čia iki jūsų. — Bibliotekininkė užvertė kopijavimo
aparato žurnalą ir tvarkingai šį stumtelėjo ant savo knygų lentynos. —
Tai atsitiko turbūt prieš kokius šešerius metus.
— Kas prieš šešerius metus atsitiko?
— Visai kaip Čarlzo Stiuarto atveju. Jūs žinote, tas žmogus, kuris
nušoko nuo Tobino tilto. Daktaras Kanstleris irgi tą pat padarė.
Abė vėl susitelkė į straipsnį. Į dvi pavardes puslapio viršuje.
— Jis nusižudė?
Bibliotekininkė linktelėjo.
— Kaip ir daktaras Levis.

Stumdomos po valgomąjį stalą madžongo* trinkelės tarškėjo pernelyg

garsiai, kad būtų įmanoma kalbėtis. Viviana uždarė virtuvės duris ir
sugrįžo prie kriauklės, į kurią buvo padėjusi kiaurasamtį su pupelių
daigais. Vėl ėmėsi skabyti susitraukusias jų uodegėles, o viršūnėles mė­
tyti į dubenį. Abė daugiau nepažinojo nieko, kas vargintųsi skabyti pu­
pelių daigų šakneles. Taip daro tik prakeikti krapštukai kinai, paaiški­
no jai Viviana. Kinai valandų valandas triūsia prie kokio nors patieka­
lo, kuris suryjamas per kelias minutes. Ir, šiaip ar taip, kas gi uodegėles
pastebi? O Vivianos senelė pastebėdavo. Taip pat ir jos senelės draugės.
Tik padėk priešais tas ponias lėkštę pupelių daigų su nenuskabytomis
uodegėlėmis, ir jos surauks nosį. Taigi štai klusni anūkėlė, talentinga
chirurgė, netrukus atidarysianti nuosavą praktiką, susitelkusi į sunkų
darbą — skabo daigus. Ji darbavosi mikliai, našiai, kiekvienas Vivianos
judesys — kaip puikiausios atlikėjos. Ir, nesiliaudama darbavusis tomis
grakščiomis savo rankomis, ji visą laiką klausėsi Abės pasakojimo.
— Jėzau, — vis sumurmėdavo Viviana. —Jėzau, na ir įkliuvai.
Gretimame kambaryje trinkelių tarškesys nutilo, žaidimas prasidė­
jo iš naujo. Kartkartėmis, tarp paskalų dūzgesio, barkštelėdavo kažkieno
numesta į stalo vidurį trinkelė.
* Kinų stalo žaidimas, šiek tiek primenantis domino.

239
 — Kaip manai, ką turėčiau daryti? — paklausė Abė.
— Bet kuriuo atveju, Dimateo, jis tave pričiupo.
— Kaip tik todėl ir kalbuosi su tavimi. Irgi buvai Viktoro Voso
užspausta, todėl žinai, ko galima iš jo tikėtis.
—Aha, — atsiduso Viviana, — labai gerai žinau.
— Kaip manai, ar turėčiau kreiptis į policiją? Ar man viską pra­
laukti ir tikėtis, kad jie nesiknis giliau?
— O ką mano Markas?
—Jis mano, kad turėčiau laikyti liežuvį už dantų.
— Sutinku su juo. Gali tai pavadinti mano įgimtu nepasitikėjimu
valdžia. Tu turbūt labiau už mane pasitiki policija, jeigu mąstai save
įduoti ir viliesi kuo geriausio. — Viviana nusivalė į pašluostę rankas,
paskui pažvelgė į Abę. — Ar tikrai manai, kad tavo pacientė buvo nu­
žudyta?
— Kaip kitaip man paaiškinti tokį morfijaus kiekį jos kraujyje?
— Morfijaus jai jau buvo skiriama. Ir veikiausiai ji ėmė gerai tole­
ruoti tokius didelius kiekius, kad galėtų jaustis patogiai. Galbūt dozės
galiausiai kumuliavosi.
— Tik tuo atveju, jeigu jai būtų suleista papildoma dozė. Atsitik­
tinai ar tyčia.
—Vien tam, kad tave įklampintų?
— Mirusių terminalinės vėžio stadijos pacientų morfijaus kiekis
kraujyje netikrinamas! Kažkas pasistengė, kad jos nužudymas nepraslys­
tų nepastebėtas. Kažkas, kuris žinojo, jog tai ir būta nužudymo. Ir nu­
siuntė Brendai Heini tą laiškutį.
— Iš kur žinote, kad tai Viktoro Voso darbas?
— Kaip tik jis ir trokšta, jog mane išmestų iš Beisaido.
—Ar tik jis vienas?
Abė išpūtė į Vivianą akis ir nusistebėjo: kas dar trokstaykad mane
išmestų?
Valgomajame perkūniškas madžongo trinkelių bildesys reiškė dar
vienos partijos pabaigą. Nuo to triukšmo Abė krūptelėjo ir suskato

240
žingsniuoti po virtuvę. Pro ryžių troškintuvą, burbuliuojantį ant dar­
bastalio, pro viryklę, nuo kurios iš puodų plaukė pikantiško ir egzotiško
aromato garai.
— Nesąmonė. Neįsivaizduoju, kad dar kas nors taip pasielgtų vien
tam, kad būčiau išmesta iš darbo.
— Džeremijas Paras pats turi gelbėtis. O Viktoras Vosas veikiausiai
šią pat minutę tiesiog mina jam ant kulnų. Pagalvok apie tai. Ligoninės
valdyba kimšte prikimšta turtingų Voso draugelių. Jie galėtų pasiekti,
kad Parą išvytų. Nebent pirma jis išvytų tave. Ei, nesi paranoike, Dima-
teo. Kažkas iš tikrųjų pasirengęs tau kenkti.
Abė susmuko ant kėdės prie virtuvės stalo. Nuo žaidimo triukš­
mo iš gretimo kambario jai buvo beįsiskaustanti galva. Nuo to ir nuo
senikių plepalų. Sis namas pilnas balsų: kantonietiška tarme kalbantys
svečiai kone šaukte šaukia, draugiškas pokalbis toks garsus, kad skamba
kaip ginčas. Kaip gali Viviana namie tverti, gyvendama kartu su senele?
Vien tas klegesys išvarytų Abę iš proto.
— Viskas susieina į Viktorą Vosą, — tarė Abė. — Šiaip ar taip, jisai
siekia keršto.
— Tai kodėl jis atsiėmė ieškinius? Ši dalis atrodo nelogiška. Pa­
siunčia garinius volus tave sulyginti su žeme, o paskui staiga juos visus
sustabdo.
— Užuot būčiau kiekvieno ir visų traukiama į teismą, dabar esu
kaltinama žmogžudyste. Kas per nuostabi alternatyva.
— Betgi pati matai, kad čia nėra logikos? Vosas veikiausiai daug su­
mokėjo, kad išjudintų tuos ieškinius, todėl taip lengvai jų neatsisakytų.
Nebent būtų susirūpinęs dėl kokių nors galimų pasekmių. Pavyzdžiui,
dėl priešpriešinio ieškinio. Ar planavai ką nors tokio panašaus?
— Aptariau su savo advokatu, bet jis nepatarė prasidėti.
— Tad kodėl jis vis dėlto nutraukė ieškinius?
Ir Abei tai atrodė nelogiška.
Važiuodama namo iš Vivianos buto Melrouze, visą kelią svarstė šį
klausimą. Jau artėjo pavakarė ir kaip visada transporto eismas 1-ajame

241
kelyje buvo intensyvus. Nors ir lynojo, ji vairavo nuleidusi langą. Auto­
mobilyje tebesilaikė pūvančių kiaulės organų smarvė. Nė nemanė, kad
tas kvapas kada nors išnyks. Visąlaik laikysis ir nuolatos primins Viktoro
Voso įsiūtį.
Jau netoli Tobino tiltas, nuo kurio Lorensas Kanstleris pasirinko
baigti gyvenimą. Ji sulėtino greitį. Kai važiavo per tiltą, apsidairyti į
šonus, į vandenį galbūt privertė nesveikas instinktas. Po apsiblaususiu
dangumi upė atrodė juoda, jos paviršių šiaušė vėjas. Nusiskandinti —
ne tokia mirtis, kurią pati pasirinktų. Panika, galūnės mataruoja, ger­
klė gniaužiasi, stengdamasi sulaikyti į ją plūstantį šaltą vandenį. Kažin,
ar Kanstleris prarado sąmonę, kai atsitrenkė į vandenį? Arba galbūt jis
priešinosi srovei? Taip pat neaišku ir dėl Arono. Du daktarai, dvi savižu­
dybės. Pamiršo Vivianos paklausti apie Kanstlerį. Jeigu jis pasimirė vos
prieš šešerius metus, Viviana galėtų būti apie tai girdėjusi.
Abės žvilgsnį taip traukė vanduo, kad nepastebėjo, kaip automo­
bilis priešais sulėtino greitį ir prie mokesčio rinkliavos būdelės susidarė
transporto kamštis. Kai pagaliau pakėlė akis į kelią, automobilis priekyje
visai sustojo.
Abė staigiai numynė stabdžius. Po akimirkos ją krestelėjo nuo
bumbtelėjimo į automobilio galą. Žvilgtelėjusi į užpakalinio vaizdo veid­
rodėlį, pamatė už savęs moterį atsiprašomai linksint galva. Eismas ant
tilto visai apmirė. Abė išlipo iš automobilio ir nubėgo pasižiūrėti, kiek
padaryta žalos.
Kita moteris irgi išlipo. Nervindamasi stovėjo šalia, kol Abė apžiū­
rinėjo užpakalinį buferį.
—Atrodo, tvarka, — tarė Abė. — Niekas neįlenkta.
— Atleiskite, turbūt buvau nedėmesinga.
Dirstelėjusi į moters automobilį Abė pamatė, kad šio priekinis bu­
feris irgi sveikas.
— Kaip nemalonu, — atsiprašinėjo moteris. — Taip atidžiai ste­
bėjau tą tiesiog sėdintį man ant uodegos, — ji parodė pirštu į kaštoni­

242
nes spalvos minifurgoną, dabar burzgiantį laisvąja eiga, — kad ėmiau ir
bumbtelėjau į kažką.
Supypsėjo signalas. Eismas vėl pajudėjo. Abė sugrįžo į savo auto­
mobilį ir pajudėjo iš vietos. Važiuodama pro rinkliavos būdelę nejučia
atsigręžė dar kartą pasižiūrėti į tiltą, nuo kurio Lorensas Kanstleris atliko
savo lemtingąjį šuolį. Juodu, Aronas ir Kanstleris, pažinojo vienas kitą.
Kartu dirbo. Taippat kartu rasė tą straipsnį.
Ta mintis vis sukosi jai galvoje, kol laviravo gatvėmis atgalios į
Kembridžą.
Du daktarai iš tos pačios transplantologų grupės. Ir abu nusižudė.
Kažin, ar Kansderis buvo vedęs ir paliko našlę? Ar ponią Kanstler
vyro mirtis užklupo taip pat netikėtai kaip ir Ileinę Levi?
Ji apvažiavo aplink Harvardo parką. Sukdama į Bretlio gatvę atsi­
tiktinai dirstelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
Iš paskos važiavo kaštoninis furgonas, jis irgi įsuko į Bretlio gatvę.
Abė nuvažiavo dar vieną kvartalą, pro Vilardo gatvę, ir vėl pasi­
žiūrėjo į veidrodėlį. Furgonas niekur nebuvo dingęs. Ar tai tas pats nuo
tilto, sekęs įkandin anos moters? Tuo metu ji į tą furgoną užmetė vos
žvilgsnį ir įsidėmėjo tik spalvą. Nežinia kodėl, dabar, kai jį pamatė, jai
pasidarė neramu. Galbūt todėl, kad neseniai buvo pervažiavusi tiltą ir
pasižiūrėjusi į vandenį. Ir tai jai priminė Kanstlerio mirtį. Taip pat Aro-
no mirtį.
Nė nepagalvojusi, pasuko kairėn, į Merserio gatvę.
Tą pat padarė ir furgonas.
Ji vėl pasuko į kairę, į Kamdeno gatvę, paskui — į dešinę, į Oberno
gatvę. Ji vis žvilgčiojo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, laukdama, be­
veik tikėdamasi, kad jame vėl pasirodys furgonas. Tiktai kai vėl pasiekė
Bretlio gatvę ir furgonas nebepasirodė, ji leido sau lengviau atsikvėpti.
„Kokia tu nervinga panelė“, — pagalvojo.
Ji parvažiavo tiesiai namo ir sustojo įvažoje. Markas dar negrįžęs.
Jos tai nenustebino. Nepaisydamas dulksnos, jis ketino išplukdyti į jūrą
„Suteik man prieglobstį“ ir darsyk surengti su Arčeriu lenktynes aplin­

243
kui plūdurą. Prasti orai, kažkada jai pasakė — ne pasiteisinimas nebu­
riuoti, ir nebent tik uraganas sutrukdytų lenktynes.
Ji įėjo į namą. Viduje buvo tamsoka, pro langus krito pilka vande­
ninga pavakarės šviesa. Nuėjusi prie stalinės lempos jau buvo ją beįjun-
gianti, kai Brusterio gatvėje išgirdo tylų automobilio burzgesį. Pasižiū­
rėjo pro langą.
Pro jų namą važiavo kaštoninis minifurgonas. Pasiekęs įvažą sulė­
tino greitį, vos slinko, lyg vairuotojas ilgai, atidžiai įsistebėtų Abės au­
tomobilį.
Užrakink duris. Užrakink duris.
Ji nubėgo prie paradinių durų, pasuko įleistinės spynos skląstį ir
užkabino grandinėlę.
Kiemo durys. Ar jos užrakintos?
Per koridorių ir virtuvę ji nulėkė prie jų. Čionai ne įleistinė spyna,
tik paprasta, užrakinama nuspaudžiant mygtuką. Ji pačiupo kėdę ir pri­
stūmė prie durų, paremdama rankeną, kad šios nebūtų galima nulenkti.
Vėl parbėgo į svetainę ir pasislėpusi už užuolaidos atsargiai pažvelgė
laukan.
Furgonas buvo dingęs.
Ji pasižiūrėjo į abi puses, įtempdama akis kiekvieno kampo link,
bet matė tik tuščią, slidžią nuo dulksnos gatvę.
Ji paliko užuolaidas neužtrauktas, bet užgesino šviesą. Sėdėdama
tamsioje svetainėje spoksojo pro langą ir laukė furgoną vėl pasirodant.
Svarstė, gal reikėtų paskambinti policijai. Tačiau dėl ko pasiskųstų? Juk
niekas jai dar negrasino. Kokią valandą taip sėdėjo stebėdama gatvę,
vildamasi, kad Markas parvažiuos namo.
Furgonas nebepasirodė. Nei Markas.
Grįžk namo. Danginkis iš tosprakeiktos savojachtos ir grįžk namo.
Įsivaizdavo jį, kaip plaukioja įlankoje, kaip virš galvos plakasi bu­
rės, kaip gikas sukasi prieš vėją. O jūra po pilku dangumi drumsta ir
sušiaušta. Kaip upė, kurią pravažiuodama matė. Upė, kurioje nuskendo
Kanstleris.

244
 Ji pasiėmė telefoną ir surinko Vivianos numerį. Iš linijos triukšmo
gūsiu į ją plūstelėjo Čao namų klegesys. Per skambantį juoką ir šūkauja­
mą kantonietišką šneką Viviana pasakė:
— Sunkiai tave girdžiu. Gali pakartoti?
— Transplantologų grupėje buvo dar vienas daktaras, kuris prieš
šešerius metus mirė. Ar jį pažinojai?
Atsakymą Viviana rėkte išrėkė:
— Aha. Bet man neatrodo, kad tai įvyko taip seniai. Veikiau prieš
ketverius metus.
— Ar tu bent kiek numanai, kodėl jis nusižudė?
— Tai nebuvo savižudybė.
-K ą?
— Klausyk. Ar gali minutėlę palaukti? Einu prie kito sudubliuoto
telefono.
Abė išgirdo bilstelint padedamą ant stalo ragelį ir gavo laukti kone
amžinybę, kol per papildomą telefoną suskambo Vivianos balsas:
— Gerai, močiute! Gali padėti ragelį! — sušuko ji. Kantonietiška
šneka staiga nutrūko.
— Kaip suprasti, kad tai nebuvo savižudybė? — paklausė Abė.
— Tai būta nelaimingo atsitikimo. Centrinio šildymo krosnis
buvo su kažkokiu defektu ir name susikaupė smalkių. Žuvo taip pat jo
žmona ir mergytė.
— Palauk. Minutėlę. Kalbu apie daktarą Lorensą Kanstlerį.
— Nepažįstu jokio, pavarde Kanstleris. Turbūt nelaimė įvyko prieš
man pradedant dirbti Beisaide.
— Tai apie ką tu kalbi?
— Apie anesteziologą. Tą, kuris buvo įdarbintas prieš Zviką. Šiuo
metu man užkrito jo pavardė... Henesis. Taip, tokia.
—Jis priklausė transplantologų grupei?
— Aha. Jaunas vyrukas, vos po stažuotės. Jis neilgai čia dirbo. Pri­
simenu, jau ketino persikelti atgal į Vakarus, tačiau nespėjo.
—Tu tikra, kad tai būta nelaimingo atsitikimo?

^45
 — Kas gi kita galėtų būti?
Žvelgdama pro langą į dyką gatvę Abė tylėjo.
—Abe, kas negerai?
— Šiandien kažkas mane sekė. Minifurgonas.
— Baik.
— Markas dar negrįžo. Jau beveik tamsu, ir jis jau turėtų būti na­
mie. As vis mąstau apie Aroną. Ir Lorensą Kanstlerį. Pastarasis nušoko
nuoTobino tilto. O dabar tu man papasakoji apie Henesį. Taigi jau trys,
Viviana.
— Dvi savižudybės ir vienas nelaimingas atsitikimas.
—Tai daugiau, negu vienoje ligoninėje galėtum tikėtis.
— Statistinis klasteris? O galbūt darbas Beisaide kažkaip iš tikrųjų,
iš tikrųjų labai slegiantis. —Viviana mėgino pajuokauti, bet nepasisekė,
ir ji pati tai suprato. Po pauzės vėl prašneko: — Ar iš tiesų manai, kad
kažkas tave sekė?
— Ką tu man anksčiau pasakei? Nesi paranoike. Kažkas iš tikrųjų
pasirengęs tau kenkti.
— Turėjau omenyje Viktorą Vosą. Arba Parą. Jie turi priežasčių
tave puldinėti. Bet kad sektų tave minifurgonu? Ir ką tai turi bendra su
Aronu ar tais kitais dviem daktarais?
— Nežinau. — Abė prisitraukė ant kėdės kojas ir susigūžė, kad
būtų šilčiau. Ir dėl savisaugos. — Bet aš jau pradedu bijoti. Vis mąstau
apie Aroną. Juk tau minėjau, ką tas detektyvas pasakė — kad Arono
mirtis galbūt ne savižudybė.
—Ar jis turi kokių nors įrodymų?
—Jeigu ir turėtų, tikrai man nesakytų.
— Galbūt pasakė Ileinei.
Žinoma. Našlei. Tai, kuri norėtų žinoti, reikalautų tiesos.
Baigusi pokalbį Abė susirado Heines telefono numerį. Paskui kurį
laiką sėdėjo, drąsindamasi paskambinti. Lauke jau sutemo ir dulksną
pakeitė atkaklus lietus. Marko vis dar nebuvo. Ji užtraukė užuolaidas ir
uždegė šviesą. Visas lempas. Jai reikėjo šviesos ir šilumos.
 Nukėlė telefono ragelį ir surinko Heines numerį.
Saukiamasis signalas sugaudė keturis kartus. Ji atsikrenkštė, reng­
damasi palikti žinutę neišvengiamai atsiliepsiančiam atsakikliui. Pyp­
telėjo trys šaižūs tonai, kuriuos sekė balso įrašas: „Numeris, kuriuo
skambinate, nebeegzistuoja. Prašom pasitikrinti savo sąraše ir surinkti
iš naujo...“
Abė dar kartą surinko numerį, kiekvieną kartą labai atidžiai nu-
spausdama skaičių.
Keturis šaukiamuosius signalus vėl sekdavo tie patys šaižūs tonai.
„Numeris, kuriuo skambinate, nebeegzistuoja...“
Padėjusi ragelį Abė įsistebeilijo į aparatą, lyg tas būtų ją išdavęs.
Kodėl Ileinė pakeitė savo numerį? Ko ji mėgina išvengti?
Gatve taškydamasis pravažiavo automobilis. Abė nubėgo prie lan­
go ir atsargiai pasižiūrėjo pro užuolaidų tarpą. Įvažon suko BMW.
Ji tylomis sukalbėjo padėkos maldelę.
Markas parvažiavo namo.
 A išku, pažinojau juos abu, — patvirtino Markas, vėl prisipilda-
^mas į taurę vyno. — Lorį Kanstlerį pažinojau geriau nei He-
nesį. Pastarasis pas mus dirbo nelabai ilgai. Bet Loris buvo vienas iš tų
žmonių, kurie mane čionai užverbavo iškart po stažuotės. Buvo geras
vyras. —Jis pastatė ant stalo butelį. — Tikrai puikus.
Pro šalį pračiuožė metrdotelis, vesdamas prie gretimo staliuko eks­
travagantiškai apsirengusią moterį, kurią pasitiko garsių balsų choras:
„Na, pagaliau, brangioji!“ ir „Kokia graži tavo suknelė!“ Šiuo konkrečiu
momentu jų skardus linksmumas Abei pasirodė vulgarus. Netgi nepado­
rus. Gailėjosi, kad juodu su Marku nepasiliko namie. Bet jai norėjosi kur
nors išeiti pavalgyti. Juk turėdavo tiek mažai laisvų vakarų drauge, be to,
dar nebuvo deramai atšventę savo sužadėtuvių. Jis užsakė vyno, pakėlė
tostą ir dabar jau buvo beišbaigiąs butelį — pastaruoju metu, atrodė, vis
dažniau taip elgdavosi. Stebėdama jį susipilant vyną iki paskutinio lašo,
Abė pagalvojo: „Visa ta mano teisinių problemų įtampa veikia ir Marką.“
— Kodėl man niekada nepapasakojai apie juos? — paklausė ji.
—Taip ir neiškilo iš kalbos.
— Keista, kas nors būtų turėjęs apie juos užsiminti, ypač po Arono
mirties. Per šešerius metus grupė netenka trijų kolegų ir niekas nė žo­
džiu neprasitaria. Tartum jūs visi bijotumėte apie tai kalbėti.
— Kalbėti apie tokį dalyką gana slogu. Mes stengiamės tos temos
neliesti, ypač prie Marilės. Ji pažinojo Henesio žmoną. Net organizavo
jos mažylės pristatymo draugams pobūvį.

248
 — Tos, kuri numirė?
Markas linktelėjo.
— Buvome visi sukrėsti, to atsitikimo. Visa šeima tiesiog štai ši­
taip. Kai apie tai sužinojo, Marilę ištiko nedidelis isterijos priepuolis.
— Ar tikrai tai buvo nelaimingas atsitikimas?
— Namą jie buvo nusipirkę prieš kelis mėnesius. Taip ir nesulaukė
progos pakeisti seną centrinio šildymo krosnį. Tikrai tai būta nelaimin­
go atsitikimo.
— Bet Kanstlerio mirtis — ne.
Markas atsiduso.
— Ne. Loris žuvo ne nuo nelaimingo atsitikimo.
— Kaip manai, kodėl jis taip padarė?
— Kodėl Axonas taip padarė? Kodėl apskritai kas nors nusižudo?
Įmanoma surasti pusę tuzino galimų priežasčių, bet tiesa tokia, Abe, kad
mes nežinome. Niekada nesužinosime. Ir niekada nesuprasime. Žvel­
giame į savo gyvenimą ir sakome: reikalai pagerės. Jie visada pagerėja.
Kažkaip Loris nebematė perspektyvos. Nepajėgė taip toli matyti. Ir kaip
tik tuomet žmonės palūžta. Kai nebemato ateities.
Nugėrė gurkšnį vyno, paskui — dar vieną, bet šis tartum nebeteikė
jam smagumo. Nei maistas.
Juodu atsisakė deserto ir paliko restoraną abu tylūs ir prislėgti.
Markas vairavo per tirštėjantį rūką ir protarpiais vėl prapliumpantį
lietų. Švytuojančių valytuvų šnaresys jiems atstojo pokalbį. Kaip tik tuo­
met žmonėspalūžtay— pasakė Markas. — Kai nebemato ateities.
Stebeilydama į rūką, ji mąstė: Esu bepasiekianti šį tašką. Irgi nebega­
liujos matyti. Nebegaliu matyti, kas man atsitiks. Arba net ir mums abiem.
Markas tyliai prašneko:
— Abe, noriu kai ką tau parodyti. Sužinoti, ką tu apie tai manai.
Galbūt pamanysi, kad esu tiesiog išprotėjęs. Arba tas sumanymas pašė­
lusiai tau patiks.
— Koks sumanymas?
— Aš apie tai svajojau. Jau labai ilgai.

249
 Juodu važiavo į šiaurę iš Bostono, pro miestukus Rivirą, Liną ir
Svampskotą. Prie Marblhedo jachtklubo jisai pastatė aikštelėje automo­
bilį ir pasakė:
—Ji antai ten. Molo gale.
Ji buvo jachta.
Drebanti ir suglumusi Abė stovėjo ant prieplaukos tiltelio, kol
Markas žingsniavo pirmyn ir atgal visu laivo ilgiu. Kalbėjo pagyvėjęs —
labiau, nei buvo visą vakarą — ir entuziastingai gestikuliavo.
—Tai kreiserinė jachta su varikliu ir kabina, — aiškino jis. — Ke­
turiasdešimt astuonių pėdų ilgio, visiškai įrengta, su viskuo, ko mums
reikia. Naujutėlaitės burės, nauja navigacijos įranga. Velniai rautų, ji be­
veik nenaudota. Galėtume ja nuplaukti, kur tik panorėtume. Į Karibus.
J Ramųjį vandenyną. Tu žvelgi į laisvę, Abe! — Pakelta ranka, lyg ati­
duotų pagarbą, jisai sustojo ant molo. — Į visišką laisvę!
Ji pakraipė galvą.
— Aš nesuprantu.
—Tai geriausia išeitis. Velniop miestą. Velniop ligoninę. Nusiper­
kam tą jachtą, metam viską ir iškeliaujam.
— Kur?
— Bet kur.
— Aš nenoriu bet kur.
— Nėra ko čia pasilikti. Ne dabar.
— Taip, yra. Man yra. Negaliu paprasčiausiai susikrauti daiktus
ir išvykti! Man dar likę treji metai rezidentūros, Markai. Privalau ją už­
baigti dabar, antraip niekada netapsiu chirurge.
— Užtenka, kad aš juo tapau. Esu tuo, kuo tu nori būti. Kuo tu
manai norinti būti. Ir as tau sakau — nėra verta.
— Aš taip sunkiai to siekiau. Neketinu dabar visko atsisakyti.
— O kaip aš?
Ji įdėmiai pažvelgė į Marką. Ir sumojo, kad ta visa kalba — vien
apie jį. Jachta, ištrūkti į laisvę... Vyras, turintis netrukus vesti, staiga pa­
gautas noro pabėgti. Galbūt nė pats nesuvokia tos metaforos.

250
 — As noriu jos, Abe, — pasakė, prieidamas arčiau. Jo akys blizgė­
jo. Kaip karščiuojančio. — Aš jau pateikiau pasiūlymą dėl tos jachtos.
Štai kodėl taip vėlai parvažiavau namo. Turėjau susitikti su tarpininku.
— Įteikei pasiūlymą nepasitaręs su manimi? Net nepaskambinęs
man?
— Suprantu, tai atrodo beprotiška, bet...
— Kaip mes galime sau leisti tokį dalyką? Aš iki ausų įklimpusi į
skolas! Prireiks daugybės metų, kol išsimokėsiu visas studentiškas pasko­
las. O tu perki jachtą?
— Galime išsiimti hipoteką. Lyg pirktume antrą namą.
— Tiktai kad čia ne namas.
— Vis tiek investicija.
— Savo pinigų aš į ją neinvestuočiau.
— Aš ir neleidžiu tavo pinigų.
Ji žingtelėjo atgal ir įsmeigė į jį akis.
— Tu teisus, — tyliai ištarė. —Tai ne mano pinigai.
— Abe, — suvaitojo jis, — Dievaži , Abe...
Vėl pradėjo lyti, šalti ir stingdantys lašai krito jai ant veido. Abė
sugrįžo prie automobilio ir įsėdo vidun. Markas nusekė ją.
Kurį laiką abu sėdėjo tylomis. Tik į salono stogą barbeno vandens
lašai.
Pagaliau jis tyliai prašneko:
— Aš atsiimsiu pasiūlymą.
— Ne to aš noriu.
— Tai ko tu nori?
— Maniau, mudu turėsime daugiau ką bendra. Kalbu ne apie pi­
nigus. Tie man nerūpi. Tik mane skaudina, kad tu galvoji apie tai kaip
apie savo pinigus. Ar taip ir bus? Tavo arba mano. Ar dabar turėtume
pasikviesti teisininkus ir sudaryti išankstinę santuokinę sutartį? Pasida­
lyti baldus ir vaikus?
—Tu nesupranti, — atrėmė jis balsu, kuriame nuskambėjo aštri ir
netikėta susierzinimo gaidelė, ir užvedė variklį.

251
 Pusę kelio į namus juodu važiavo nesikalbėdami.
Galiausiai Abė prašneko:
— Ko gero, turėtume permąstyti sužadėtuves. Galbūt tu iš tikrųjų
nė nenori tuoktis, Markai.
— O ar tu nori?
Ji pažvelgė pro langą ir atsiduso.
— Nežinau, — sumurmėjo. —Jau nebežinau.
Ir tai buvo tiesa. Ji nebežinojo.

Tragedija ištinka trijy asmeny šeimq

Daktarui Alanui Henesiui naktį miegant, iš rūsio laiptais sėlino

mirtis. Dėl trisdešimt ketveriy Henesio, jo trisdešimt trejy žmo­
nos Keitės ir šešiy mėnesiy amžiaus jy dukters Lindos mirties
Naujyjy mėty naktį kaltinamos nuodingos anglies viendeginio
dujos, prasismelkusios iš netvarkingos centrinio šildymo kros­
nies. Dy kūnus tos pačios dienos pavakarę aptiko draugai, pa­
kviesti į namus piety...

Abė paslinko mikrofilmą. Ekrane pasirodė Henesio ir jo žmonos

fotografijos. Vyro veidas putlus, rimtas, moters — tartum pagautas be­
sijuokiant. Mažylės nuotraukos nebuvo. Galbūt, Globe nuomone, visi
šešių mėnesių amžiaus kūdikiai atrodo vienodai.
Paskui Abė pakeitė mikrofilmą — įdėjo datuotą tris su puse metų
iki Henesių mirties. Surado straipsnį, kurio ieškojo, pirmame miesto
kronikos skyriaus puslapyje.

Dingusio gydytojo kūnas

ištrauktas iš Vidinio uosto akvatorijos

Antradienį Bostono uoste rastas plūduriuojantis kūnas šiandien

identifikuotas kaip daktaro Lorenso Kanstlerio, čionykščio krū-
 tinės Iqstos chirurgo. Daktaro Kanstlerio automobilis praėjusių
savaitę aptiktas ant Tobino tilto, atsarginėje juostoje. Policija
spėja, kad jo mirtis — savižudybė. Tačiau iki šiol neatsirado jo-
kiŲ liudininkę ir tyrimas tęsiamas...

Mikrofilmų projektoriaus ekrane ji sufokusavo Kanstlerio fotogra­

fiją: stovinčio ramia, oficialia poza — be abejo, su baltu chalatu ir ste­
toskopu — ir žvelgiančio tiesiai į objektyvą.
O dabar — tiesiai į ją.
Kodėl tu taip pasielgei?Kodėl nušokai nuo tilto? — svarstė ji. Ir vis
tiek kamavo abejonė: Ogal buvo visai kitaip?

Nušalinimas nuo pareigų skyriuje turėjo vieną privalumą: Abė galėjo

pasprukti iš Beisaido visai popietei, ir niekas to nepastebės, nei nesuks
sau galvos. Tad išėjusi iš Bostono viešosios bibliotekos į judrią Koplio
aikštę, ji jautė tuštumą ir kartu palengvėjimą, kad nereikia grįžti į ligo­
ninę. Visa likusi diena priklausė jai, jeigu to norėjo.
Nusprendė nuvažiuoti pas Ileinę į namus.
Pastarąsias kelias dienas ji visur klausinėjo naujojo Heines telefono
numerio. Nei Marilė Arčer, nei kuri kita iš transplantologų grupės narių
žmonų net nežinojo, kad Ileinė pasikeitusi numerį.
Dabar, dar su kankinamai ryškiais atmintyje Kanstlerio ir Hene-
sio veidais, ji važiavo 9-uoju keliu į vakarus, Niutono link. Pokalbio su
Heine ne itin troško, bet pastarąsias kelias dienas, kai tik pagalvodavo
apie Kanstlerį ir Henesį, nepajėgdavo nemąstyti ir apie Aroną. Prisiminė
jo laidotuves, ir kad tądien niekas nė neužsiminė apie dvi ankstesnes
mirtis. Bet kurioje kitoje žmonių grupėje tai būtų buvusi neišvengiama
tema. Normaliomis aplinkybėmis kas nors būtų metęs: Taijau trečias ar
Beisaidui taip nesiseka?Aibz: Kaip manote, arčia nėra ko nors bendrai Bet
nė vienas ničnieko nepasakė. Net Ileinė, kuri būtų turėjusi žinoti apie
Kanstlerį ir Henesį.

253
 Net ir Markas.
Jeigujis nuslėpė nuo manęs tokius dalykus, tai ko dar nepasakė?
Įsuko į Heines įvažą ir dar minutėlę sėdėjo, paslėpusi galvą tarp
rankų, mėgindama atsikratyti depresijos. Bet nykulys pasiliko. Viskas
aplinkui manegriūva, — mąstė. — Galiuprarasti darbą, odabarpraran­
du Marką. Ir blogiausia, kad visai nenumanau, kodėl taip dedasi.
Nuo pat tos nakties, kai ji užsiminė apie Kanstlerį ir Henesį, tarp
jųdviejų su Marku viskas pasikeitė. Gyveno tame pačiame name, miego­
jo toje pačioje lovoje, bet jų tarpusavio santykiai tapo grynai mašinalūs.
Kaip ir seksas. Gulėdama patamsyje užmerktomis akimis, būtų galėjusi
mylėtis su bet kuo.
Pažvelgė viršun į namą ir pagalvojo: Galbūt Ileinė ką nors žino.
Ji išlipo iš automobilio ir užkopė laiptukais prie paradinių durų.
Priebutyje pastebėjo gulinčius ant grindų susuktus laikraščius. Du. Sa­
vaitės senumo ir jau pageltusius. Kodėl Ileinė jų nepasiėmė?
Ji nuspaudė skambutį. Niekas neatsiliepė, todėl pamėgino belsti,
paskui vėl paskambino. Ir dar kartą. Girdėjo viduje nuaidint skambutį,
palydėtą tylos. Nei žingsnių, nei balsų. Ji pažvelgė žemyn į du laikraščius
ir suprato, kad kažkas negerai.
Paradinės durys buvo užrakintos, tad Abė nulipo nuo priebučio
ir apėjo namą. Akmenimis grįstas takelis baigėsi gerai prižiūrėtų azalijų
ir hortenzijų klombomis. Veja tartum neseniai nukirpta, bet plytelėmis
klotas patijus buvo trikdomai tuščias. Abė prisiminė laidotuvių popietę
čia mačiusi baldus — stalą po skėčiu ir kėdes. Jų nebebuvo.
Virtuvės durys irgi užrakintos, bet visai prie pat patijaus esančios
slankiojamosios stiklinės durys nebuvo užsklęstos. Abė stumtelėjo, ir
šios nuslydo į šonus. Ji šūktelėjo „Ileine?“ ir įžengė vidun.
Visiškai dyka. Baldai, kilimai — viskas dingę, net paveikslai. Su­
glumusi ji spoksojo į plikas sienas, į grindis, ant kurių buvęs patiestas
kilimas saulės išblukintame medyje paliko tamsesnį keturkampį. Abė
nuėjo į svetainę. Jos žingsniai aidėjo po tuščius kambarius. Namas šva­
riai iššluotas, visiškai tuščias, išskyrus kelis reklaminius atvirukus, besi-

254
mėtančius ant grindų tuoj už paradinių durų plyšio laiškams. Ji pakėlė
vieną ir pamatė, kad šis adresuotas „Gyventojui“.
Įėjo į virtuvę. Net šaldytuvas tuščias, jo paviršiai iššluostyti ir atsi­
duoda dezinfektantu. Sieninis telefonas — be jungiamojo signalo.
Abė išėjo į lauką ir sustojo įvažoje nežinodama, ką toliau daryti.
Vos prieš dvi savaites buvo šitame name. Tuomet sėdėjo svetainėje ant
sofos, valgė mažučius sumuštinius ir žiūrinėjo šeimynines Leviu fotogra­
fijas, sukabintas ant sienos virš židinio. O dabar klausė savęs, galbūt ta
scena buvo tik haliucinacija.
Vis dar apdujusi ji įsėdo į automobilį ir atbulom išslinko iš įvažos.
Važiavo įjungusi automatinį pilotą, vos kreipdama dėmesį į kelią, su­
telkusi mintis į keistą Ileinos dingimą. Kur būtų galėjusi ji išvykti? Po
Arono mirties taip staigiai išrauti su šaknimis savo gyvenimą neatrodė
racionalu. Veikiau labiau panašu į paniką.
Staiga apimta nerimo ji žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
Nuo šeštadienio, kai pirmą kartą pastebėjo sekantį tą kaštoninį minifur-
goną, įprato vis pasitikrinti veidrodėlyje.
Paskui ją važiavo tamsiai žalias „Volvo“. Ar tik jis nestovėjo prie
Heines namo? Ji gerai neprisiminė. Tiesą sakant, neatkreipė dėmesio.
„Volvo“ sumirksėjo šviesomis.
Abė padidino greitį.
„Volvo“ — irgi.
Ji pasuko dešinėn, į pagrindinę magistralę. Priekyje tęsėsi priemies­
čio degalinių ir mažų prekybos centrų ruožas. Liudininkai. Daugybė liu­
dininkų. Tačiau „Volvo“ vis laikėsi čia pat už jos, vis mirksėjo šviesomis.
Jai jau buvo gana. Nesileis persekiojama, nesileis bauginama. Vel­
niai nematė. Jeigu tas žmogus nori neduoti jai ramybės, pasikeis vaid­
menimis ir pati stos priešjį.
Jį įsuko į vieno prekybos centro automobilių aikštelę. Anas atsekė
paskui ją. Abei užteko vieno žvilgsnio, kad pamatytų, jog aplinkui pil­
na žmonių: pirkėjų, stumiančių vežimėlius, vairuotojų, ieškančių, kur

255
pastatyti automobilius. „Čia tinkama vieta“, — pagalvojo ir numynė
stabdžius.
Sužvygindamas padangomis „Volvo“ sustojo vos keli coliai nuo jos
užpakalinio buferio.
Ji išsiropštė iš automobilio ir nubėgo prie „Volvo“. Įsiutusi pabar­
beno į vairuotojo pusės langą.
— Atidarykite, velniai jus rautų! Atidarykite!
Vairuotojas nuleido stiklą ir pažvelgė į ją. Paskui nusiėmė saulės
akinius.
— Daktarė Dimateo? — ištarė Bernardas Kacka. — Taip ir ma­
niau, kad tai jūs.
— Kodėl mane sekėte?
— Pamačiau jus nuvažiuojant nuo namo.
— Ne, prieš tai. Kodėl anksčiau mane sekėte?
— Kada?
— Šeštadienį. Furgonu.
Jis papurtė galvą.
— Nežinau apie jokį furgoną.
Ji atsitraukė.
— Pamirškite. Ir nebesekiokite manęs.
— Aš tik norėjau, kad jūs sustotumėte. Ar nematėte, kaip blyksė­
jau šviesomis?
— Nežinojau, kad tai jūs.
— Galima jūsų paklausti, ką veikėte daktaro Levio name?
— Užvažiavau pasimatyti su Heine. Nežinojau, kad ji išsikėlė.
— Kodėl jums neįvažiavus į tą aikštelę? Norėčiau pasikalbėti. O gal
vėl atsisakysite atsakinėti į klausimus?
— Nelygu, ko manęs klausinėsite.
— Apie daktarą Levį.
—Tik apie tai kalbėsimės? Apie Aroną?
Jis linktelėjo.
Ji kiek pagalvojo ir nusprendė, kad klausimai galėtų pasisukti į abi

256
puses. Net ir iš santūriojo detektyvo Kackos galbūt pavyktų išgauti ko­
kios nors informacijos. Žvilgtelėjo prekybos centro link.
— Antai ten matau spurginę. Gal užeinam ir užsisakom po puo­
delį kavos?

Farai ir spurgos. Tai jau buvo tapę miestietišku anekdotu, dar labiau pa­
skatintu viešosios nuomonės, kad kiekvienas faras turi antsvorio ir kad
kiekvienas patrulinis automobilis nuolatos stovi prie kavinukės „Danki-
no spurgos“. Tačiau Bernardas Kacka nepasirodė esąs spurgų mėgėjas;
jis užsisakė tik puodelį juodos kavos, kurią gurkšnojo be akivaizdaus
malonumo. Abei neatrodė kaip žmogus, atsiduodantis maloniems, nuo­
dėmingiems ar net bent kiek nebūtiniems dalykams.
Pirmas jo klausimas buvo nukreiptas tiesiai į esmę.
— Kodėl jūs nuvažiavote prie to namo?
— Nuvykau pasimatyti su Heine. Norėjau su ja pasikalbėti.
— Apie ką?
— Apie asmeniškus dalykus.
— Man susidarė toks įspūdis, kad judvi buvote tik pažįstamos.
— Ar ji jums taip pasakė?
Jis nuleido jos klausimą negirdomis.
— Ar šitaip jūs apibūdintumėte judviejų santykius?
Abė atsiduso.
— Taip, turbūt šitaip. Mudvi pažįstamos per Aroną. Tik tiek.
— Tai kodėl važiavote su ja pasimatyti?
Ji vėl giliai atsiduso. Ir sumojo, kad veikiausiai šitaip išsiduoda be-
sinervinanti.
— Pastaruoju metu man nutiko kai kurių keistų dalykų.
— Pavyzdžiui, kokių?
— Praėjusį šeštadienį kažkas mane sekė. Kaštoniniu minifurgonu.
Pastebėjau jį ant Tobino tilto. Paskui vėl pamačiau parvažiavusi namo.
— Dar kas?

257
 — Ar to negana, kad sunerimtum? — Ji pažvelgė tiesiai jam į
akis. — As išsigandau.
Detektyvas tylomis nužiūrinėjo Abę, lyg mėgindamas nuspręsti, ar
iš tikrųjų matąs jos veide baimę.
— Ką tai turi bendra su ponia Levi?
— Tai jūs privertėte mane susimąstyti apie Aroną — ar iš tikrųjų
tai buvo savižudybė. Taip pat sužinojau apie dar du anksčiau mirusius
Beisaido daktarus.
Iš surauktų Kackos antakių ji suprato, kad jam tai naujiena.
— Prieš šešerius su puse metų buvo toks daktaras Lorensas Kans-
tleris. Krūtinės ląstos chirurgas. Jis nušoko nuo Tobino tilto.
Kacka toliau tylėjo, tačiau vos pastebimai ant kėdės pasislinko į
priekį.
— Paskui, prieš trejus metus, buvo toks anesteziologas, — tęsė
Abė. — Daktaras Henesis. Jis, jo žmona ir mergytė užtroško smalkėmis.
Tai pavadinta nelaimingu atsitikimu. Dėl netvarkingos krosnies.
— Deja, tokių nelaimingų atsitikimų pasitaiko kiekvieną žiemą.
— O paskui dar Aronas. Taigi viso labo trys gydytojai. Ir visi iš
transplantologų grupės. Ar jums tai neatrodo kaip baisiai keistas suta­
pimas?
— Ką norite tuo pasakyti? Kad kažkas persekioja transplantologų
grupę? Ir žudo juos po vieną?
—Aš tik noriu atkreipti dėmesį į tam tikrą čia egzistuojantį braižą.
Juk esate policininkas. Turėtumėte tuo susidomėti.
Kacka atsilošė kėdėje.
— Kaip čia atsitiko, kad jūs į visa tai įsivėlėte?
— Mano draugas — gydytojas iš tos grupės. Markas neprisipažįs­
ta, bet man atrodo, yra susirūpinęs. Manau, visa grupė yra susirūpinusi,
ir jie klausia savęs, kas bus kitas. Bet apie tai neprasitaria. Kaip žmonės
nekalba apie lėktuvų katastrofas, stovėdami eilėje prie įlaipinimo vartų.
—Taigi esate susirūpinusi dėl savo draugo saugumo?
— Taip, — paprastai atsakė ji, praleisdama didesnę tiesą, kad ši­

258
taip elgiasi norėdama Marką susigrąžinti. Visiškai. Nesuprato, kas tarp
jųdviejų atsitiko, bet suvokė, kad jų ryšys žlunga. Ir viskas pradėjo eiti
blogyn nuo anos nakties, kai ji užsiminė apie Kanstlerį ir Henesį. Visu
tuo nepasidalijo su Kacka, nes tai buvo grįsta jausmais. Instinktu. O
Kacka toks žmogus, kuris dirba su labiau apčiuopiamais dalykais.
Matyt, detektyvas tikėjosi, kad ji pasakys ką nors daugiau. Bet Abė
tylėjo, tad jis paklausė:
— Ar yra dar kas nors, apie ką norėtumėte man papasakoti? Aps­
kritai apie ką nors?
Jis turi omenyje Merę Alen, — staiga ištikta panikos pagalvojo ji.
Žvelgdama į jį, be galo panoro viską atvirai iškloti. Čia ir dabar. Užuot
taip padariusi, ji skubiai nusuko akis nuo jo įdėmaus žvilgsnio. Ir savo
ruožtu paklausė:
— Kodėl jūs stebėjote Heines namą? Juk tai darėte, ar ne?
— As kalbėjausi su kaimynu iš gretimo namo. Išėjęs į gatvę pama­
čiau jus išsukant iš įvažos.
—Jūs apklausinėjate Heines kaimynus?
— Tai įprasta tvarka.
— Aš taip nemanau.
Beveik prieš savo valią ji pasuko galvą ir susidūrė su detektyvo
žvilgsniu. Pilkos jo akys nieko nepatvirtino, nieko neišdavė.
— Kodėl jūs vis dar tyrinėjate? Juk tai būta savižudybės.
— Našlė susikrauna daiktus ir faktiškai pernakt išvyksta nepalikda­
ma adreso, kuriuo būtų galima jai persiųsti laiškus. Tai neįprasta.
— Juk nesakote, kad Ileinė dėl ko nors kalta?
— Ne. Manau, ji išsigandusi.
— Ko?
— Gal jūs žinote, daktare Dimateo?
Nepajėgė nusukti žvilgsnio, tose ramiose įdėmiose akyse kažkas ją
kerėjo. Trumpai ir visiškai netikėtai pajuto traukos kibirkštėlę ir nenu­
tuokė, kodėl kaip tik tas žmogus turėtų šią įžiebti.
— Ne, — atsakė ji. — Visai nenumanau, nuo ko Ileinė bėga.

259
 — Tuomet gal sugebėtumėte man padėti atsakyti į kitą klausimą.
— Kokį būtent?
— Kaip Aronas Levis sukaupė savo turtą?
Ji papurtė galvą.
— Kiek žinau, jis nebuvo labai turtingas. Kardiologas uždirba gal­
būt du šimtus tūkstančių per metus, daugiausia. Ir iš tų jis nemažai
siuntė dviem savo vaikams koledže.
— Ar buvo kokių nors šeimos pinigų?
— Kalbate apie kažką tokio kaip palikimas? — Ji gūžtelėjo pe­
čiais. — Girdėjau, Arono tėvas buvo buitinės technikos remontininkas.
Kacka atsilošė ir susimąstė. Dabar į ją nežiūrėjo, bet įsistebeilijo į
savo kavos puodelį. Šio žmogaus gebėjimas taip giliai susitelkti Abę intri­
gavo. Kaip jis gali šitaip iškristi iš pokalbio, versdamas ją jaustis paliktą?
— Detektyve, apie kokio dydžio turtą mes kalbame?
Jis pažvelgė į ją.
— Apie tris milijonus dolerių.
Apstulbusi Abė tik spoksojo į jį.
— Po to, kai ponia Levi dingo, — tęsė Kacka, — pamaniau, kad
derėtų iš arčiau pasidomėti šeimos finansais. Tad pasikalbėjau su jų fi­
nansų konsultantu. Jis man pasakė, kad netrukus po daktaro Levio mir­
ties Ileinė išsiaiškino, jog jos vyras turėjo banko sąskaitą Kaimanų salose.
Apie tą sąskaitą ji iki tol nieko nežinojo. Tad paklausė konsultanto, kaip
prieiti prie tų pinigų. Ir paskui, nieko neperspėjusi, paspruko iš mies­
to. — Detektyvas klausiamai pažvelgė į ją.
— Visai nenumanau, iš kur Aronas įgijo tiek pinigų, — sumur­
mėjo ji.
— Nenumano nė jo finansų konsultantas.
Minutėlę tarp jųdviejų stojo tyla. Abė pasiėmė kavos puodelį ir
pakėlė prie lūpų. Kava buvo visai atšalusi. Kaip ir ji pati.
Tyliai paklausė:
— Ar žinote, kur dabar Ileinė?
— Šiek tiek numanome.

260
 — Galite man pasakyti?
Detektyvas papurtė galvą.
— Kol kas ne, daktare Dimateo. Nemanau, kad ji nori būti surasta.

Trys milijonai dolerių. Kaip Aronas Levis sukaupė tiek pinigų?

Visą kelią į namus ji svarstė šį klausimą ir ieškojo atsakymo. Nie­
kaip nepajėgė suprasti, kokiu būdu kardiologas galėtų tiek uždirbti. Tik­
rai sunku suprasti, nes du vaikai mokosi privačiuose universitetuose, o
žmona pasižymi prabangiu skoniu antikvariniams daiktams. Ir kodėl
jis paslėpė savo tuną? Kaimanų salos — vieta, kur žmonės nukiša savo
pinigus, kad šių nesusektų mokesčių inspekcija. Bet net ir Ileinė apie
juos sužinojo tik po Arono minies. Kokį turėjo patirti sukrėtimą, kai
peržiūrinėdama mirusio vyro popierius išsiaiškino, kad jis nuo jos slėpė
nemažus pinigus.
Tris milijonus dolerių.
Ji įsuko į savo kiemo įvažą. Pagavo save žvalgantis kaštoninio mi-
nifurgono. Tai buvo betampą įpročiu — greitomis apsidairyti į vieną ir
kitą gatvės galą.
Įėjusi pro paradines duris, peržengė įprastą šūsnį popietinio pašto.
Daugiausia tai buvo medicininiai žurnalai — kiekvienas dviem egzem­
plioriais, nes namuose gyvena du gydytojai. Viską surinko ir nusinešė
į virtuvę. Padėjusi ant stalo, ėmėsi rūšiuoti į dvi krūvas. Į jo šlamštą ir
josios. Į jo gyvenimą ir josios. Nieko verta pasižiūrėti darsyk.
Buvo jau ketvirta. Nusprendė šį vakarą paruošti gerą vakarienę.
Patieks ją į stalą uždegusi žvakę ir su vynu. Kodėl gi ne? Juk dabar
ji — moteris, turinti daugybę laisvo laiko. Kol Beisaide bus ne itin
skubinamasi nuspręsti dėl jos, kaip chirurgės, ateities, gali save užimti
mėginimais pataisyti pašlijusius jųdviejų su Marku reikalus roman­
tiškomis vakarienėmis ir moterišku dėmesiu. Šitaip praras karjerą, bet
išsaugos vyrą.
Nė velniūy Dimateo. Daraisi desperatiška.
 Ji susiėmė savąją pašto šlamšto dalį, nunešė prie šiukšlių dėžės ir
numynė pedalą dangčiui atkelti. Verčiantis korespondencijai vidun, ji
suspėjo pamatyti nukištą į patį dugną didelį rudą voką. Jos akį pagavo
atgaliniame adrese ryškiomis raidėmis išspausdintas žodis jachtos. At-
kapsčiusi voką, nubraukė nuo jo kavos tirščius ir kiaušinio lukštus.
Viršutiniame kairiajame kampe buvo išspausdinta:

„RytŲ vėjo jachtos"

Pardavimas ir priežiūra
Marblhedo jachtŲ prieplauka

Vokas siųstas Markui, bet ne jų namų Briusterio gatvėje adresu, o

į asmeninę pašto dėžutę.
Ji vėl pasižiūrėjo į žodžius: „RyPą vėjojachtos“Pardavimas irpriežiūra.
Iš virtuvės nuėjo į bendrąjį kambarį prie Marko rašomojo stalo.
Apatinis stalčius, kuriame jis laikė savo aplankus, buvo užrakintas, bet ji
žinojo, kur yra raktelis. Nesyk girdėdavo, kaip jis šį įmeta į indelį pieš­
tukams. Susiradusi raktelį, atrakino stalčių.
Viduje buvo visi jo namų ūkio aplankai. Draudimo polisas, hi­
potekos popieriai, automobilio dokumentai. Aptiko kortelę, pažymėtą
Jachta. Po ja gulėjo aplankas su „Suteik man prieglobstį“, jo laivo J-35,
dokumentais. O po šiuo buvo dar antras aplankas. Atrodė naujas. Ant
priklijuotos etiketės užrašas: H-48.
Ji ištraukė H-48 aplanką. Jame buvo pardavimo sutartis iš „Rytų
vėjo jachtų“. H-48 — laivo modelio santrumpa: Hinklio jachta, 48
pėdų ilgio.
Apimta silpnumo, ji susmuko ant kėdės. Tu slėpei nuo manęs, —
pagalvojo. — Pasakei, kad atsiimsi pasiūlymą. Opaskui vis tiek nusipir­
kai. Gerai, tai tavopinigai. Manau, dabar visiškai aišku.
Jos žvilgsnis nuslinko į puslapio apačią. Į pardavimo sąlygas.
Po kelių minučių ji išėjo iš namų.

262
 *

— Grynaisiais už organus? Ar tai įmanoma?

Liovęsis maišyti šaukšteliu kavoje grietinėlę, daktaras Ivanas Tara­
sovas pažvelgė į Vivianą.
— Ar turite bent kokių įrodymų, kad tikrai taip yra?
— Dar ne. Mes tik klausiame jūsų, ar tai įmanoma? Ir jeigu taip,
kaip tą reikalą būtų galima sutvarkyti?
Daktaras Tarasovas atsilošė ant sofos ir gurkšnodamas kavą mąstė.
Be penkiolikos penkios, ir Masačūsetso bendraprofilinės chirurgų poil­
sio kambaryje šiaip buvo ramu, nebent kartkartėmis pakeliui į persiren­
giamąjį atsitiktinai pro šalį praeidavo koks vilkintis operacinės apranga
rezidentas. Tarasovas, vos prieš dvidešimt minučių išėjęs iš operacinės,
tebeturėjo ant rankų talko dulkių nuo pirštinių ir tabaluojančią ant ka­
klo chirurginę kaukę. Žvelgdama į jį, primenantį jos senelį, Abė ir vėl
pasijautė ramiau. Švelnios mėlynos akys, sidabriškai žili plaukai. Tylus
balsas. Didžiausio autoriteto balsas, — mąstė ji, —priklausantis žmogui,
kuriam niekada netenkajo pakelti.
— Žinoma, yra buvę gandų, — prašneko Tarasovas. — Kaskart,
kai kokiai nors įžymybei persodinamas organas, žmonės svarsto, ar su
tuo nesusiję pinigai. Bet taip ir nebuvo jokių įrodymų. Tik įtarimų.
— Kokių gandų jūs girdėjote?
— Kad galima nusipirkti aukštesnę vietą laukiančiųjų sąraše. Man
pačiam nepasitaikė to matyti.
— Man — taip, — pasakė Abė.
Tarasovas pažvelgė į ją.
— Kada?
— Prieš dvi savaites. Pono Viktoro Voso žmonos atveju. Ji laukian­
čiųjų sąraše buvo trečia, o gavo širdį. Du žmonės, buvę sąraše aukščiau
už ją, vėliau numirė.
— CDOT nebūtų to leidęs. Arba NAOB. Jų direktyvos labai
griežtos.

263
 — NAOB apie tai nežinojo. Faktiškai jie savo sistemoje neturi jo­
kių įrašų apie donorą.
Tarasovas pakraipė galvą.
— Sunku tuo patikėti. Jeigu širdis neperėjo per CDOT ar NAOB,
tai iš kur ji atėjo?
— Manome, Vosas sumokėjo, jog ji nebūtų įtraukta į sistemą ir
šitaip galėtų atitekti jo žmonai, — pasakė Viviana.
— Kol kas tik tiek žinome, — pridūrė Abė. — Kelios valandos
prieš transplantaciją poniai Vos, Beisaido transplantacijų koordinatorei
paskambina iš Vilkokso memorialinės ligoninės Berlingtone, kad jie turi
donorą. Širdis išimta ir atskraidinta į Bostoną. Ją apie pirmą valandą
nakties į mūsų operacinę pristatė kažkoks daktaras pavarde Meipsas.
Kartu atėjo ir donoro dokumentai, bet jie buvo kažkur nukišti. Nuo
tada niekas jų nematė. Paieškojau Meipso pavardės Medicinos specialistų
žinyno „Chirurgijos“ skyriuje. Ten tokio chirurgo nėra.
—Tai kas išėmė organą?
— Manome, tai padarė chirurgas Timas Nikolsas. Jo pavardė Ži­
nyno sąraše yra, taigi mes žinome, kad toks tikrai egzistuoja. Pasak jo
CV, kelerius metus atlikęs praktiką Masačūsetso bendraprofilinėje. Ar
jį prisimenate?
— Nikolsas, — sumurmėjo Tarasovas ir papurtė galvą. — Kada
jis čia buvo?
— Prieš devyniolika metų.
—Turėsiu pasitikrinti rezidentūros sąrašuose.
— Mes manome, kad štai kas nutiko, — įsiterpė Viviana. — Po­
niai Vos reikėjo širdies, o jos vyras turėjo pinigų už ją sumokėti. Kažkaip
pasklido žinia. Neoficialiais kanalais, per pogrindį, nežinau kaip. Timui
Nikolsui pasitaikė donoras, tad jis nukreipė širdį tiesiogiai į Beisaidą,
apeidamas NAOB. Ir buvo sumokėta įvairiems žmonėms, taip pat ir kai
kam iš Beisaido personalo.
Tarasovas atrodė pasibaisėjęs.
— Visai įmanoma, — sutiko jis. —Jūs teisi, šitaip galėjo atsitikti.
 Poilsio kambario durys staiga atsilapojo, vidun juokdamiesi įžengė
du rezidentai ir iškart pasuko prie kavos aparato. Atrodė, užtruks amži­
nybę, kol bruzdėjo pildamiesi grietinėlės ir dėdamiesi cukraus. Pagaliau
jie apleido kambarį.
Tarasovas tebeatrodė priblokštas.
— Aš pats savo pacientus nuolatos nukreipdavau į Beisaidą. Mes
kalbame apie vieną iš geriausių transplantacijų centrų visoje šalyje.
Kodėl jie turėtų apeiti registrą? Rizikuoti nemalonumais su NAOB ir
CDOT?
— Atsakymas akivaizdus, — tarstelėjo Viviana. — Pinigai.
Jie nutilo, kai į poilsio kambarį įėjo dar vienas, vilkintis sumirkusiu
nuo prakaito operacinės kostiumo viršumi. Iš didžiulio nuovargio atsi­
dusęs, jis susmuko į fotelį, atsilošė ir užsimerkė.
Abė tyliai tarė Tarasovui:
— Mums reikia, kad pasižiūrėtumėte Timo Nikolso rezidentūros
bylą ir sužinotumėte apie jį, ką galite. Pasakytumėte, ar iš tikrųjų jis čia
atliko praktiką. Arba galbūt jo CV — visiška klastotė.
— Aš pats jam paskambinsiu ir tiesiogiai paklausiu.
— Ne, nereikia. Dar nesame tikri, kiek toli tai siekia.
— Aš laikausi principo, kad prie visko reikia eiti tiesiai. Jeigu čia
esama šešėlinio organų parūpinimo tinklo, noriu tai žinoti.
— Ir mes norime. Bet turime būti labai atsargūs, daktare Tara-
sovai. — Abė neramiai žvilgtelėjo į fotelyje snūduriuojantį chirurgą ir
pritildė balsą iki šnabždesio: — Per pastaruosius šešerius metus Beisaide
mirė trys gydytojai. Dvi savižudybės ir nelaimingas atsitikimas. Visi —
iš mūsiškės transplantologų grupės.
Iš sukrėsto veido pamatė, kad perspėjimas turėjo reikiamą poveikį.
—Jūs mėginate mane išgąsdinti, — tarė Tarasovas. —Juk taip?
Abė linktelėjo.
— Ir turėtumėte būti išsigandęs. Mes visi turėtume.*
*

265
Išėjusios iš ligoninės Abė ir Viviana drauge stovėjo po dulkiančiu lietu­
mi. Abi atvažiavo nuosavais automobiliais ir dabar atėjo metas keliauti
kas sau. Dienos darėsi tokios trumpos — penkta valanda, o jau temsta.
Šiurpdama Abė ankščiau susisiautę lietpalčiu ir apsidairė po automobi­
lių aikštelę. Kaštoninio minifurgono nesimatė.
— Dar neturime pakankamai faktų, — tarė Viviana, — todėl kol
kas negalime pasiekti, kad būtų pradėtas tyrimas. O jeigu pamėgintume
tai padaryti, Viktoras Vosas paprasčiausiai užtrintų pėdsakus.
— Nina Vos nebuvo pirmoji. Manau, Beisaide tai buvo daroma
ir anksčiau. Aronas mirė turėdamas banko sąskaitoje tris milijonus. Ti­
kriausiai jau kurį laiką gaudavo savo dalį.
— Manai, jis apsigalvojo ir nusprendė pasitraukti iš to reikalo?
— Žinau, kad jis ketino išvykti iš Beisaido. Ir iš Bostono. Galbūt
jam neleista.
—Tas pat galėjo būti ir Kanstlerio ir Henesio atvejais.
Abė giliai atsiduso. Vėl apsidairė po automobilių aikštelę, akimis
ieškodama to furgono.
— Bijau, kad jiems taip ir atsitiko.
— Mums reikia dar kitų pavardžių, atliktų transplantacijų doku­
mentų. Arba daugiau informacijos apie donorus.
— Visa informacija apie donorus užrakinta transplantacijų koor­
dinatorės biure. Turėčiau ten įsilaužti ir pavogti dokumentus. Jeigu tik
jie ten yra. Prisimink, kaip buvo kažkur ne į vietą padėti popieriai apie
Ninos Vos donorą?
— Gerai, tad eikime prie to iš recipiento pusės.
— Pasitikrinti medicinos archyve?
Viviana pritariamai linktelėjo.
— Išsiaiškinkime pavardes tų žmonių, kuriems buvo atliktos trans­
plantacijos. Ir kurioje laukiančiųjų sąrašo vietoje jie buvo, kai tai įvyko.
— Mums reikės NAOB pagalbos.
—Teisingai. Bet pirma mums reikia pavardžių ir datų.
Abė linktelėjo

266
 — Galėsiu tuo užsiimti.
— As tau padėčiau, bet Beisaide manęs pro duris nei neįsileis.
Mane ten laiko baisiausiu jų košmaru.
— Ir tave, ir mane, mus abi.
Viviana nusišiepė, lyg tuo reikėtų didžiuotis. Su savuoju per dide­
liu lietpalčiu atrodė mažutė, beveik kaip vaikas. Tokia gležnutė sąjungi­
ninkė. Ir nors jos išvaizda nekėlė pasitikėjimo, tai darė jos žvilgsnis —
tiesus ir bekompromisis. Ir per daug ką matantis.
— Gerai, Abe, — tarė Viviana atsidusdama. — Dabar papasakok
apie Marką. Ir kodėl mudvi viską nuo jo slepiame.
Abė irgi giliai atsiduso. Atsakymas išsiliejo sielvarto protrūkiu:
— Manau, jis irgi tame dalyvauja.
— Markas?
Abė linktelėjo ir pažvelgė į dulksnojantį dangų.
— Jis nori ištrūkti iš Beisaido. Pastaruoju metu kalba, kad būtų
gerai iškėlus bures išplaukti su jachta. Pabėgti. Visai kaip Aronas prieš
mirtį.
— Manai, ir Markas atsiima savo dalį?
— Prieš kelias dienas jis nusipirko burlaivį. Kalbu ne apie šiaip
burlaivį, o apie prašmatniąjachtą.
— Jis visada buvo pamišęs dėl laivų.
— Šita kainavo pusę milijono dolerių.
Viviana nieko nepasakė.
— O štai blogiausia dalis, — sušnabždėjo Abė. — Jisai sumokėjo
grynaisiais.
 17
A Ą edicinos archyvas glaudėsi ligoninės pusrūsyje, kiek toliau už pa-
Atologijos skyriaus ir morgo, ir buvo gerai žinomas kiekvienam
Beisaido gydytojui. Būtent čia gydytojai pasirašydavo atiduodami ligos
istorijas, diktuodavo epikrizes, įteikiamas išrašomam pacientui į rankas,
užsakydavo laboratorinių tyrimų ir žodinių paskyrų išrašus. Patalpa
buvo apstatyta patogiomis kėdėmis ir stalais. Archyvo darbo laikas buvo
priderintas prie dažnai nereguliarių gydytojų darbo valandų, tad kasdien
veikdavo iki devintos vakaro.
Kai Abė tos pat dienos vakarą įžengė į medicinos archyvą, buvo
šešta valanda. Kaip ji ir tikėjosi, per pietų metą salė buvo beveik tuščia.
Be jos, vienintelis čia kitas gydytojas — suvargusios išvaizdos internas,
plušantis prie stalo su aukšta krūva nebaigtų pildyti ligos istorijų.
Besidaužančia širdimi Abė prisiartino prie archyvarės stalo.
— Aš renku statistiką daktarui Vetigui. Jis rašo darbą apie širdies
transplantacijų mirtingumo rodiklius. Ar galėtumėte ištraukti iš savo
kompiuterio sąrašą pavardžių ir ligos istorijų numerius visų pacientų,
kuriems per pastaruosius dvejus metus čia buvo persodintos širdys?
—Tokiai paieškai atlikti reikalingas užsakymo blankas iš skyriaus.
— Visi jau išėję namo. Gal galėčiau jums atnešti tą blanką kuriuo
nors kitu metu? Norėčiau parengti tą sąrašą rytdienos rytui. Juk žinote,
koks yra generolas.
Archyvare nusijuokė. Taip, gerai žinojo, koks yra generolas, tad at­
sisėdo prie klaviatūros ir ekrane atsidarė „Paiešką“. Grafoje „Diagnozė“

268
surinko Širdies transplantacijos, paskui metus, kurių reikia ieškoti. Tada
nuspaudė klavišą „Įvesti“.
Ekrane viena po kitos pradėjo rodytis pavardės su ligos istorijų nu­
meriais. Abė stebėjo, pakerėta žemyn slenkančio sąrašo. Archyvare nu­
spaudė „Spausdinti“. Po kelių sekundžių iš spausdintuvo išniro sąrašas.
Ji padavė Abei lapą.
Sąraše buvo dvidešimt devynios pavardės. Paskutinė — Ninos Vos.
— Galėčiau gauti pirmąsias dešimt ligos istorijų? — paklausė
Abė. — Būtų neblogai pradėti prie to dirbti jau šį vakarą.
Archyvare dingo bylų patalpoje. Po minutėlės vėl pasirodė glausda­
ma prie krūtinės storokus aplankus.
— Čia tik pirmosios dvi. Paskui surasiu kitas.
Abė nusitempė ligos istorijas. Šios dusliai dunkstelėjo ant stalo.
Kiekvienas pacientas, kuriam būdavo persodinama širdis, generuodavo
aibių aibes dokumentų, ir tuodu atvejai niekuo nesiskyrė.
Ji atsivertė pirmą aplanką ir pasižiūrėjo į lapą su informacijos apie
pacientą duomenimis.
Vadinosi Džeraldas Larėjus, penkiasdešimt ketverių metų. Finan­
savimo šaltinis — privatus draudimas. Namų adresas: Vusteris, Masačū­
setsas. Abė nežinojo, kas iš tos informacijos gali būti svarbu, tad viską
persirašė į bloknotą. Taip pat persirašė transplantacijos datą ir laiką, joje
dalyvavusių gydytojų pavardes. Visus juos pažinojo: Aronas Levis, Bi­
las Arčeris, Frenkas Zvikas, Radživas Mohandas. Ir Markas. Kaip jos
ir tikėtasi, niekur ligos istorijoje nebuvo informacijos apie donorą. Ji
visada būdavo laikoma atskirai nuo recipiento duomenų. Tačiau tarp
medicinos seserų įrašų ji aptiko: „08.30 — pranešta, kad organų paė­
mimas baigtas. Donoro širdis dabar pakeliui iš Norvolko, Konektikuto.
Pacientas atvežtas į operacinę paruošti...
Abė įsirašė: 08.30. Širdis išimta Norvolke, Konektikute.
Archyvare pristūmė prie Abės stalo vežimėlį, padėjo dar penkias
ligos istorijas ir grįžo ieškoti daugiau.
Abė dirbo be atokvėpio iki pat vakarienės meto. Net nestabtelėjo

269
ko nors užkąsti, neleido sau nė minutėlės poilsio, tik paskambino Mar­
kui, kad parvažiuosianti namo vėlai.
Iki archyvui užsidarant jau mirė iš alkio.
Pakeliui į namus sustojo prie „McDonald‘s“ ir užsisakė Didįjį
Maką, milžinišką porciją skrudintų bulvyčių ir vanilinio pieno koktei­
lio. Cholesterolis smegenims pamaitinti pravers. Atsisėdusi į kampinę
kabiną viską sudorojo, viena akimi stebėdama valgomąją salę. Šią va­
landą kitą publiką daugiausia sudarė iš kino teatrų pasipylusi liaudis,
paauglių porelės ir šen bei ten atrodantys prislėgti viengungiai. Niekas
tartum nekreipė į ją dėmesio. Iki paskutinio trupinio suvalgiusi prancū­
ziškas bulvytes, ji išėjo.
Prieš užvesdama automobilį greitomis apsidairė po aikštelę. Mini-
furgono nebuvo.
Penkiolika po dešimtos parvažiavusi namo rado Marką jau lovoje,
visas šviesas užgesintas. Pasijautė lengviau, kad neteks atsakinėti į jokius
klausimus. Patamsy nusirengė ir įsiropštė po apklotais, bet jo neprisilie-
tė. Beveik bijojo jį liesti.
Kai jisai staiga sujudėjo ir ją apsikabino, pajuto visą savo kūną pa­
styrant.
— Ilgėjaus tavęs šį vakarą, — sumurmėjo jis, atsuko ją veidu į save
ir įspaudė ilgą, goslų bučinį. Jo ranka nuslydo jos talija, paglostė klubą
ir suskato glamonėti šlaunį. Abė nesujudėjo, jautėsi šalta it manekenas,
nepajėgė niekaip atsakyti į jo glamones ar priešintis. Kai jis prisitraukė
ją į glėbį, gulėjo užsimerkusi, o ausyse ūžavo pulsas.
Su kuo gi aš myliuosi?— klausė savęs, jam įsmukus jos vidun. Jis
vis stumčiojo ir stumčiojo — su gyvuliška jėga daužėsi jųdviejų klubai.
Paskui viskas buvo baigta, ir išslysdamas iš jos, jisai sukuždėjo:
— Myliu tave.
Tik daug vėliau, kai jis užmigo, ji sukuždėjo savo atsakymą:
— Aš tave irgi.*
*

270
Rytą, septintą keturiasdešimt, ji vėl buvo medicinos archyve. Prie kelių
stalų sėdėjo gydytojai, prieš rytinę vizitaciją tvarkantys dokumentaciją.
Abė paprašė dar penkių ligos istorijų. Greitomis kai ką persirašiusi, su­
grąžino archyvarei ligos istorijas ir išėjo.
Visą rytą prasėdėjo medicinos bibliotekoje, ieškodama daktarui
Vetigui daugiau mokslinių straipsnių. Jau gerokai po vidudienio vėl su­
grįžo į archyvą.
Paprašė dar dešimties ligos istorijų.

Viviana baigė valgyti paskutinį picos gabaliuką. Jau ketvirtą. Ir kur ji

tiek susikemša, stebėjosi Abė. Kūnas kaip elfo, o kalorijas ryja it riebalus
deginanti krosnis. Nuo tada, kai jiedvi atsisėdo „Gianelli s“ restorano
kabinoje, Abė suvalgė vos kelis kąsnelius, ir tuos tik prisiversdama.
Viviana servetėle nusišluostė rankas.
— Tai Markas vis dar nežino?
— Jam nieko nepasakiau. Turbūt bijau.
— Kaip tu gali tai pakęsti? Gyventi viename name ir nesikalbėti?
— Mudu kalbamės. Tik nesikalbame apie tai. — Abė palietė šūsnį
užrašų ant stalo — užrašų, kuriuos visą dieną nešiojosi su savimi. Tapo
atsargi — nelaikė jų ten, kur Markas galėtų surasti. Vakar vakare, kai
grįžo iš „McDonald‘s“, užrašus paslėpė po sofa. Pastaruoju metu atrodė,
kad tiek daug nuo jo slepia, ir nežinojo, ar ilgai įstengs šitaip tverti.
— Abe, privalai galų gale su juo pasikalbėti.
— Dar ne. Kol tikrai nežinosiu.
— Juk tu nebijai Marko, tiesa?
— Bijau, kad jis viską neigs. Ir niekaip nežinosiu, ar sako tiesą. —
Ji persibraukė delnais plaukus. — Dievaži tikrovė tartum nutolo nuo
manęs. Anksčiau manydavau stovinti ant tokio tvirto pagrindo. Jeigu
ko nors labai trokšdavau, tik velniškai dirbdavau to siekdama. O dabar
negaliu apsispręsti, kaip elgtis. Viskas, kuo klioviausi, man nebeegzis­
tuoja.
 — Kalbi apie Marką?
Pavargusi Abė pasitrynė delnais veidą.
—Ypač apie jį.
— Atrodai siaubingai, Abe.
— Pastaruoju metu ne per geriausiai miegu. Tiek daug apie ką
turiu mąstyti. Ne tik apie Marką. Bet ir apie tą reikalą dėl Merės Alen.
Vis laukiu, kada prie mano durų slenksčio pasirodys detektyvas Kacka
su antrankiais.
— Manai, jis tave įtaria?
— Manau, jis pernelyg nuovokus, kad neįtartų.
—Juk neturi iš jo jokios žinios. Galbūt tas reikalas praslydo nuo jo
dėmesio. Ko gero, pervertini jo sugebėjimus.
Abė prisiminė ramias pilkas Kackos akis.
— Sunku jį perprasti, — tarė. — Bet man atrodo, kad Kacka ne
tik sumanus, bet ir atkaklus. Aš jo bijau. Kad ir kaip būtų keista, taip
pat juo žaviuosi.
Viviana loštelėjo ant kėdės.
— |domu. Auka suintriguota savo medžiotojo.
— Kartais man norisi paprasčiausiai paskambinti Kackai ir viską iš­
kloti. Užbaigti tuos dalykus. —Abė nunėrė galvą tarp rankų. —Jaučiuo­
si tokia pavargusi, kad norėčiau kur nors pabėgti ir visą savaitę miegoti.
— Galbūt tau reikėtų išsikelti iš Marko namų. Turiu atliekamą
miegamąjį. O mano močiutė išvažiuoja.
— Maniau, ji tavo nuolatinis svečias.
— Lanko paeiliui visus savo anūkėlius. Šiuo metu viena mano pus­
seserė Konkorde drąsinasi ją priimti.
Abė pakraipė galvą.
— Nežinau, kaip elgtis. Dalykas tas, kad aš tebemyliu Marką. Nors
juo nebepasitikiu, bet myliu. Ir tuo pat metu suvokiu, kad tai, ką mudvi
darome, gali jį pražudyti.
— Bet taip pat ir išgelbėti jo gyvybę.
Nelaiminga Abė pažvelgė į Vivianą.
 — Išgelbėsiu jo gyvybę. Bet sužlugdysiu karjerą. Ko gero, man už
tai nepadėkos.
— Aronas būtų tau padėkojęs. Ir Kanstleris. Taip pat Henesio
žmona su mažyle tikrai būtų tau padėkojusios.
Abė tylėjo.
— Ar esi tikra, kad Markas įsivėlęs?
— Nesu tikra. Štai kodėl taip sunku. Noriu juo tikėti ir neturiu jo­
kių įrodymų, kurie man padėtų apsispręsti. —Ji palietė savo užrašus. —
Kol kas peržiūrėjau dvidešimt bylų. Kai kurios transplantacijos atliktos
prieš dvejus metus. Marko pavardė figūruoja prie kiekvienos iš jų.
— Taip pat Ajcerio. Ir Arono. Tai nieko mums nesako. Ką dar
sužinojai?
— Visi įrašai atrodo maždaug panašiai. Nėra nieko, kas skirtų vie­
ną nuo kito.
— Gerai, o kaip dėl donorų?
— Kaip tik čia dalykai tampa įdomesni. — Abė apsidairė po res­
toraną. Paskui prisilenkė arčiau Vivianos. — Ne visose ligos istorijose
minima, iš kurio miesto atėjęs donoro organas. Bet daugelyje yra tai
nurodyta. Ir, atrodo, esama klasterio. Keturios širdys atėjusios iš Ber-
lingtono Vermonte.
— Iš Vilkokso memorialinės?
— Nežinau. Medicinos seserų įrašuose ligoninė nė vienu atveju
nekonkretizuota. Bet man atrodo įdomu, kad tokiame palyginti maža­
me mieste kaip Berlingtonas pasitaikė tiek daug žmonių, kuriems buvo
konstatuota smegenų mirtis.
Apstulbusi Viviana susidūrė su ja akimis.
— Čia iš tiesų kažkas ne taip. Mudvi tik kėlėme hipotezę dėl ga­
limai egzistuojančio šešėlinio organų nukreipimo tinklo. Kad kai kurie
donorai nuo registro sistemos paprasčiausiai nuslepiami. Bet tai nepaaiš­
kina donorų viename mieste klasterio. Nebent...
— Nebent donorai specialiai sukuriami.
Abi nutilo.

273
 Berlingtonas — universitetinis miestasy— pagalvojo Abė. —Jame
pilnajaunų sveikų koledžų studentų. Sujaunomis sveikomis širdimis.
— Ar gali man pasakyti tų keturių atvejų datas, kada Berlingtone
buvo paimti organai?
—Turiu jas čia pat. O kas?
— Ketinu sutikrinti su Berlingtone paskelbtais nekrologais. Išsiaiš­
kinsiu, kas tuo laiku numirė. Galbūt mums pavyks nustatyti tų keturių
donorų pavardes. Ir sužinoti, kaip galiausiai juos ištiko smegenų mirtis.
— Ne visuose nekrologuose nurodoma mirties priežastis.
—Tuomet, ko gero, mums teks peržiūrėti mirties liudijimus. O tai
vienai iš mudviejų reiškia kelionę į Berlingtoną — į vietą, kur mirštu,
kaip trokštu ^^apsilankyti. — Vivianos balsas nuskambėjo kone vėja­
vaikiškai. Vėl toji moters karžygės bravūra; yra mintinai išmokusi savo
vaidmenį. Bet šįsyk to nepakako nerimo gaidelei nuslėpti.
—Tu tikrai to nori? — paklausė Abė.
—Jeigu to nepadarysime, Viktoras Vosas laimės. O pralaimėjusieji
bus žmonės kaip Džošas O’Dėjus. — Ir po trumputės pauzės ji tyliai
pridūrė: —Ar tu būtent to nori, Abe?
Abė vėl paslėpė galvą tarp rankų.
— Matyt, jau nebeturiu ką kita daryti.

Įvažoje stovėjo Marko automobilis.

Abė sustojo už jo ir užgesino variklį. Ilgokai sėdėjo prie vairo,
kaupdama energijos likučius pokalbiui su Marku.
Pagaliau išlipo iš automobilio ir pro paradines duris įėjo į namą.
Markas svetainėje žiūrėjo vėlyvąsias vakaro žinias. Vos tik jai įžen­
gus, išjungė televizorių.
— Kaip Viviana pastaruoju metu laikosi? — paklausė jis.
— Puikiai. Manau, jau atsistojo ant kojų. Perkasi praktikos Veik-
filde licenciją. — Abė pakabino į sieninę spintą paltą. — O tau kaip
praėjo diena?

274
 — Turėjome atsisluoksniuojančią aortą. Pacientas neteko šešioli­
kos vienetų kraujo*. Tik septintą išėjau iš operacinės.
— Pacientas liko gyvas?
— Ne. Galiausiai jį praradome.
— Kokia nesėkmė. Apgailestauju. —Ji uždarė spintos dureles. —
Jaučiuosi šiek tiek pavargusi. Einu, atsigulsiu į vonią.
— Abe?
Ji sustojo ir pažvelgė į jį. Abu skyrė svetainės plotis. Bet praraja tarp
jųdviejų atrodė kur kas platesnė.
— Kas tau atsitiko? — paklausė jis. — Kas negerai?
— Pats žinai, kas negerai. Nerimauju dėl savo darbo.
— Aš kalbu apie mus. Kažkas negerai tarp mudviejų.
Ji nutylėjo.
— Vos tave bematau. Daugiau būni pas Vivianą, o ne čia. Kai esi
namie, elgiesi taip, lyg būtum kažkur kitur.
— Esu susirūpinusi, tik tiek. Nejau nesupranti kodėl?
Jis atsilošė sofoje. Staiga pasirodė labai pavargęs.
— Aš turiu žinoti, Abe. Gal susitikinėji su kuo nors kitu?
Ji išpūtė į jį akis. Ko, ko, bet tokio klausimo iš Marko nesitikėjo. Ji
mažne nusijuokė iš banalių jo įtarimų. Jeigu tik būtų taippaprasta. Jeigu
tik mudviejų problemos būtų tokiospačios kaip bet kurios kitosporos.
— Nieko kito nėra, — atsakė ji. — Patikėk.
— Tai kodėl nebesikalbi su manimi?
— Dabar kalbuosi su tavimi.
— Čia ne kalbėjimasis! Tai aš mėginu susigrąžinti ankstesniąją
Abę. Kažkur pakeliui ją praradau. Praradau tave. — Jis palingavo galvą
ir nusuko akis į šalį. — Aš tik noriu tave susigrąžinti.
Ji nuėjo prie sofos ir atsisėdo greta. Ne tiek arti, kad abu liestųsi,
bet pakankamai, kad ji jaustų ryšį, tegul ir tolimą.
— Kalbėkis su manimi, Abe. Prašau. — Pažvelgė į ją, ir staiga

* Standartinis natūralaus kraujo tūrio matas, lygus beveik vienai pintai (0,47 1).

275
Abė pamatė ankstesnįjį Marką. Tą patį veidą, kuris jai šypsodavosi iš
kitos operacinio stalo pusės. Veidą, kuri ji mylėjo. — Prašau, — tyliai
pakartojo jis.
Kai paėmė ją už rankos, neatsitraukė. Leidosi jo apkabinama, bet
net ir jo glėbyje, kur kadaise jausdavosi saugi, nepajėgė atsipalaiduoti.
Šliejosi prie jo krūtinės pastirusi ir slegiama nerimo.
— Pasakyk man, — mygo jis, — kas tarp mudviejų negerai?
Ji užsimerkė nuo akis užplūdusio naujų ašarų peršulio.
— Nieko nėra negerai, — patikino.
Juto apie save jo rankas sustingstant. Nė nepažvelgusi Markui į akis
žinojo, kad jis mato ją vėl meluojant.

Kito ryto septintą trisdešimt Abė įsuko į jai paskirtą stovėjimo vietą
automobilių aikštelėje prie Beisaido ligoninės.
Kurį laiką sėdėjo automobilyje nejudėdama, žvelgė į šlapią dangą,
atkakliai krapnojantį lietų. Tik spalio vidurys, mąstė ji, o jau nyki žie­
mos nuojauta. Praėjusią naktį gerai neišsimiegojo. Tiesą sakant, ji jau
nebeprisiminė, kada paskutinį sykį gerai naktį išsimiegojo. Kiek laiko
žmogus pajėgia tverti be miego? Ar ilgai, kol nuovargis nesukelia psicho­
zės? Žvilgtelėjusi į užpakalinio vaizdo veidrodėlį vos atpažino suvargusį
svetimą veidą. Per dvi savaites sau atrodė pasenusi dešimčia metų. Esant
tokiam tempui, jau lapkritį ją ištiks menopauzė.
Jos žvilgsnį pagavo šmėstelėjusi kaštoninė spalva.
Staigiai pasukusi galvą dar suspėjo pamatyti už kitų sustatytų au­
tomobilių eilės pasitraukiantį minifurgoną. Laukė tikėdamasi, gal vėl jį
pamatys. Bet tas nebepasirodė.
Paskubom išsiropštusi iš automobilio, patraukė ligoninės link.
Jos rankinės svoris traukė žemyn it inkaras. Jai iš dešinės suburzgė
atgijęs automobilio variklis. Staigiai apsisuko, tikėdamasi išvysti kaš­
toninį minifurgoną, bet tai buvo tik pajudėjęs iš savo stovėjimo vietos
universalas.

276
 Širdis krūtinėje jai daužės ir nurimo tik tuomet, kai atsidūrė pasta­
te. Ji pasuko laiptais į pusrūsį ir įžengė į medicinos archyvą. Šiandien čia
lankosi paskutinį kartą: iš sąrašo liko tik keturios pavardės.
Užpildžiusi ji padėjo ant archyvarės stalo užsakymo lapelį.
— Atleiskite, ar galiu gauti tas ligos istorijas?
Archyvare pasisuko į ją veidu. Galbūt Abė tik taip įsivaizdavo, bet
moteris mirksnį tartum sustingo. Jiedvi bendravo ir anksčiau, ir archy­
vare atrodydavo gana draugiška. Bet šiandien ji net nesišypso.
— Man reikia tų keturių ligos istorijų, — pakartojo Abė.
Archyvare pažvelgė į užsakymo lapelį.
— Apgailestauju, daktare Dimateo, bet negaliu jums iškelti tų
bylų.
— Kodėl negalite?
— Jos neprieinamos.
— Betgi jūs nė nepasitikrinote.
— Man pasakyta daugiau jums neišduoti jokių bylų. Daktaro Veti-
go nurodymu. Jis pasakė, kad jeigu vėl ateisite, turime nedelsiant jus
nukreipti į jo kabinetą.
Abė pajuto visą kraują nuslūgstant sau iš veido, bet nutylėjo.
— Jis pasakė jūsų neįgaliojęs knaisiotis po ligos istorijas. — Ar­
chyvarės tonas tapo aiškiai kaltinamas. —Jūs mums melavotey daktare
Dimateo.
Abė neturėjo ką atsakyti. Jai atrodė, kad visa salė staiga nuščiuvo.
Atsisukusi pamatė kitus tris gydytojus ir jie visi nuo staliukų ją stebėjo.
Neliko nieko kita, kaip tik išeiti iš archyvo.
Pirmiausia ją apėmė noras pabėgti iš pastato, kad netektų neiš­
vengiamai susidurti su daktaru Vetigu. Paprasčiausiai sėsti į automobilį
ir išvažiuoti. Varyti tol, kol viskas liks tūkstantį mylių už jos. Kažin,
kiek truktų pasiekti Floridą, jos paplūdimius ir palmes? Niekad nėra
buvusi Floridoje. Tiek daug dalykų nėra dariusi, kuriuos yra darę kiti
žmonės. Dabar galėtų visa tai daryti. Jeigu tik išeitų iš tos prakeiktos

2 77
ligoninės, įsisėstų į automobilį ir mestų: Uzsikruskit. Jūs laimėjote. Jūs
visi laimėjote.
Bet ji neišėjo. Pusrūsyje įžengė į liftą ir nuspaudė antro aukšto
mygtuką.
Kol trumpai kėlėsi į administracijos aukštą, jai bematant paaiškėjo
keletas dalykų. Pirmasis: esanti pernelyg užsispyrusi ar kvaila, kad pa­
bėgtų. Antrasis: ne paplūdimio ji trokštanti, o susigrąžinti svajonę.
Ji išlipo iš lifto ir patraukė kilimu klotu koridoriumi. Rezidentūros
raštinė buvo už kampo, toliau Džeremijo Paro apartamentų. Eidama
pro Paro sekretorę, pamatė moterį staigiai atsitiesiant ir siekiant telefono
ragelio.
Abė užsuko už kampo ir įžengė į rezidentūros raštinę. Prie sekre­
torės stalo stovėjo du vyriškiai, kurių nė vieno Abė anksčiau nebuvo
mačiusi. Mergina pažvelgė į Abę su tokia pat nuostaba, kokią ji anksčiau
matė šmėstelint ir Paro sekretorės veide, ir burbtelėjo:
— O! Daktarė Dimateo...
— Man reikia pas daktarą Vetigą, — pasakė Abė.
Dvejetas vyriškių atsisuko į ją pasižiūrėti. Po akimirkos Abę ap­
žilpino šviesos blyksnis. Krūptelėjusi ji atšlijo, o blyksniai žybtelėjo dar
kelis kartus. Fotoaparato blykstės.
— Ką jūs darote? — pareikalavo paaiškinti ji.
— Daktare, gal sutiktumėte pakomentuoti Merės Alen mirties
aplinkybes? — paklausė vienas iš vyriškių.
— Ką?
—Ji buvo jūsų pacientė, taip?
— Kas, po velnių, jūs esate?
— Garis Starkas, iš Boston Herald. Ar tiesa, kad esate eutanazijos
šalininkė? Žinome jūsų pareiškimus šiuo klausimu.
— Niekada nesu pasakiusi ką nors...
— Kodėl buvote nušalinta nuo pareigų skyriuje?
Abė žingtelėjo atatupsta.
— Atstokite nuo manęs. Neketinu su jumis kalbėtis.

278
 — Daktare Dimateo...
Ji apsisuko bėgti iš kanceliarijos ir kone atsitrenkė į Džeremiją
Parą, ką tik įėjusį pro duris.
— Noriu, kad jūs, reporteriai, dingtumėte iš mano ligoninės, tuo­
jau pat!— bloškė Paras ir pasisuko į Abę: — Daktare, eikite su manimi.
Abė nusekė paskui Parą iš raštinės. Juodu greitai nužingsniavo ko­
ridoriumi į jo kabinetą. Jis uždarė duris ir atsisukęs pažvelgė į Abę.
— Iš Herald pradėjo skambinti prieš pusvalandį, — pasakė jis. —
Paskui paskambino iš Globe, o vėliau pasipylė koks pustuzinis skambu­
čių iš kitų laikraščių. Ir taip tęsiasi be atvangos.
— Ar Brenda Heini jiems pranešė?
— Nemanau, kad ji. Atrodo, laikraštininkai žinojo apie morfijų. Ir
kad ampulė buvo jūsų spintelėje. O apie tai ji nežinojo.
Abė pakraipė galvą.
— Kaip jie sužinojo?
— Kažkaip informacija nutekėjo. — Paras įsmuko į krėslą prie
savo rašomojo stalo. —Tai mus pribaigs. Kriminalinis tyrimas. Visur po
koridorius knibžda policijos.
Policija. Žinoma. Dabar viskas nutekėjo ir ikijų.
Ji spoksojo į Parą, o gerklė buvo pernelyg išdžiūvusi, kad pajėgtų
ištarti bent žodį. Svarstė, ar jis yra tos nutekintos informacijos šaltinis,
bet nusprendė, kad tai mažai tikėtina. Nuo šio skandalo nukentėtų ir
pats.
Energingai pasibeldė į duris ir į kabinetą įėjo daktaras Vetigas.
— Ką, po velnių, man daryti su tais reporteriais? — paklausė jis.
— Turite parengti pareiškimą, generole. Suzana Kasado jau pake­
liui į čia. Ji padės suformuluoti žodžius. O iki tol — niekam su niekuo
nekalbėti.
Vetigas trumpai linktelėjo. Paskui jo žvilgsnis nukrypo į Abę.
— Galiu pasižiūrėti į jūsų rankinę, daktare Dimateo?
— Kodėl?
— Pati žinote kodėl. Jūs nebuvote įgaliota knaisiotis po buvusių

279
pacientų duomenis. Jie privatūs ir konfidencialūs. Prašom atiduoti visus
padarytus išrašus.
Ji nepajudėjo iš vietos. Ir tylėjo.
— Nemanau, kad papildomas apkaltinimas vagyste jums padėtų.
— Vagyste?
— Bet kokia informacija, jūsų surinkta neteisėtai peržiūrint ligos
istorijas, yra pavogta. Duokite man savo rankinę. Duokiteją man.
Ji be žodžių padavė jam rankinę. Stebėjo, kaip atidarė, stebėjo, kaip
naršė po popierius ir išėmė jos užrašus. Nieko negalėjo padaryti, liko tik
stovėti nunerta galva ir pripažinti savo pralaimėjimą. Jie vėl ją nugalėjo.
Jie surengė prevencinį smūgį, o ji buvo užklupta nepasirengusi. Būtų
turėjusi susiprotėti ir kur nors paslėpti užrašus, prieš ateidama čionai.
Bet buvo pernelyg susitelkusi į tai, ką pasakys Vetigui, kaip pasiaiškins.
Jis uždarė rankinę ir jai sugrąžino.
—Tai viskas? — paklausė.
Ji pajėgė tik linktelėti.
Minutėlę Vetigas tylomis ją nužiūrinėjo, paskui palingavo galvą.
— Iš jūsų būtų išėjusi puiki chirurgė, Dimateo, bet, manau, laikas
pripažinti faktą, kad jums reikalinga pagalba. Rekomenduoju kreiptis
į psichiatrą įvertinimo. Ir nuo šios dienos atleidžiu jus iš rezidentūros.
Savo nuostabai, ji išgirdo jo balse nuoširdaus gailesčio gaidelę, kai
tyliai pridūrė:
— Apgailestauju.
 etektyvas Lundkvistas buvo dailus blondinas, idealus senovės ger­
manų padermės pavyzdys. Dvi valandas jis jau kalbėjosi su Abe, už-
davinėdamas klausimus ir žingsniuodamas po ankstą apklausų kabinetą.
Jeigu tokia taktika buvo skirta priversti ją jausti grėsmę, tai savo tikslą
pasiekė. Nedideliame Meino miestuke, kur Abė užaugo, farai būdavo
vaikinai, tau mojantys iš patrulinių automobilių, linksmi, su dzingsin-
čiais prie diržų rakteliais vaikštinėjantys po miestą ir įteikiantys per vi­
durinės mokyklos išleistuves apdovanojimus už pilietiškumą. Jie buvo
ne tokie žmonės, kurių turėtum bijoti.
O Lundkvisto Abė bijojo. Bijojo nuo tos pat akimirkos, kai jis
įžengė į kambarį ir padėjo ant stalo magnetofoną. O dar labiau išsigan­
do, kai jis išsitraukė iš kostiumo kišenės kortelę ir perskaitė jos teises.
Tai ji pati savo noru atėjo į policijos nuovadą. Ji paprašė pasikalbėti su
detektyvu Kacka. O jai atsiuntė Lundkvistą, ir šis klausinėjo vos tram­
dydamas balse areštą vykdančio pareigūno agresyvumą.
Durys atsidarė, ir pagaliau į kambarį įėjo detektyvas Kacka. Abė
būtų turėjusi pasijausti lengviau, kai galų gale išvydo ką nors tokį, kurį
jau pažinojo, bet bejausmis Kackos veidas irgi neteikė bent kokio tikru­
mo. Jis atsistojo kitapus stalo, pavargusiomis akimis ją stebėdamas.
— Kaip suprantu, jūs nepaskambinote savo advokatui, — prašne­
ko jis. — Ar norite tai padaryti dabar?
— Aš areštuota? — paklausė ji.
— Šiuo momentu — ne.

281
 — Vadinasi, esu laisva bet kuriuo metu eiti namo?
Jis trumpam nutilo ir žvilgtelėjo į Lundkvistą. Tas gūžtelėjo pečiais.
—Tai tik parengtinis tyrimas.
—Ar manote, kad man reikia advokato, detektyve?
Kacka vėl kiek padelsė.
— Iš tikrųjų tai tik jūs turėtumėt spręsti, daktare Dimateo.
— Klausykite, atėjau čia savo valia, nes norėjau pasikalbėti su ju­
mis. Papasakoti, kas atsitiko. Aš noriai atsakinėjau į to žmogaus klausi­
mus. Jeigu jūs mane areštuojate, tada taip, aš paskambinsiu advokatui.
Bet noriu, kad iš pat pradžių būtų aišku: ne todėl, jog esu padariusi ką
nors bloga. —Ji pažvelgė Kackai į akis. —Taigi turbūt mano atsakymas
bus toks: man nereikia advokato.
Lundkvistas ir Kacka vėl apsimainė žvilgsniais, ir jai liko neaišku,
ką jie galvoja. Paskui jaunasis policininkas metė:
— Palieku ją tau, Sraige, — ir pasitraukė į kampą.
Kacka atsisėdo prie stalo.
— Spėju, ketinate man užduoti visus tuos pačius klausimus kaip
ir jis, — tarė Abė.
— Aš praleidau pradžią. Bet, manau, jau girdėjau daugumą jūsų
atsakymų.
Jis kryptelėjo galva į veidrodį priešingoje sienoje. Vienpusis stebė­
jimo langas, sumojo Abė. Taigi jis klausėsi jos pokalbio su Lundkvistu.
Įdomu, kiek dar žmonių stovėjo už to stiklo ir ją stebėjo? Pasijuto ap­
nuoginta. Pasislinko su kėde, nusukdama veidą nuo veidrodžio, ir atsi­
dūrė tiesiai priešais Kacką.
—Tad kojūs ketinate manęs paklausti?
— Pasakėte mananti, kad kažkas stengiasi jus įklampinti. Galite
mums pasakyti, kas?
— Iš pradžių maniau, kad Viktoras Vosas. Dabar nesu tokia tikra.
—Ar turite kitų priešų?
— Matyt, turiu.
— Ką nors tokį, kuris jūsų taip nemėgsta, kad galėtų nužudyti jūsų
pacientę? Vien tam, kad jus įklampintų?

282
 — Galbūt tai nebuvo žmogžudystė. Morfijaus kiekis kraujyje taip
ir liko nepatvirtintas.
— Patvirtintas. Prieš kelias dienas ponia Alen ekshumuota, Bren­
dai Heini pareikalavus. Teismo patologas šįryt adiko kiekybinę analizę.
Šią informaciją Abė įsisąmonino tylomis. Girdėjo tebesisukant ma­
gnetofono juostelę ir žemiau susmuko ant kėdės. Dabar nebeliko abejo­
nių. Ponia Alen mirė nuo perdozavimo.
— Daktare Dimateo, prieš kelias dienas man pasakėte, kad jus sekė
purpurinis minifurgonas.
— Kaštoninis, — sušnabždėjo ji. — Furgonas buvo kaštoninis.
Šiandien vėl jį mačiau.
— Ar neįsidėmėjote valstybinės registracijos numerio?
— Automobilis niekada nebuvo tiek priartėjęs.
— Išsiaiškinkime, ar aš teisingai suprantu. Kažkas jūsų pacientei
poniai Alen suleidžia per didelę morfijaus dozę. Paskui jis — arba ji —
pakiša į jūsų spintelę morfijaus ampulę. O dabar po miestą jus sekioja
furgonas. Manote, visus šiuos incidentus surežisavo Viktoras Vosas?
— Aš taip maniau. Bet galbūt yra dar kas nors kitas.
Kacka atsilošė ir ją nužvelgė. Nuovargis iš jo veido išplito į pečius,
ir tie dabar nusmuko į priekį.
— Dar kartą papasakokite apie transplantacijas.
— Aš jau viską jums papasakojau.
— Man nėra visiškai aišku, kaip tai susiję su jūsų atveju.
Ji giliai atsikvėpė. Jau buvo viską papasakojusi Lundkvistui, išdės­
čiusi visą Džošo O’Dėjaus istoriją ir įtartinas Ninos Vos transplantacijos
aplinkybes. Sprendžiant iš abejingos jaunojo detektyvo reakcijos, tai bu­
vusi tuščia laiko gaišatis. O dabar iš jos laukiama, kad pakartotų viską iš
naujo, ir tai bus tik vėl veltui praleistas laikas. Sugniuždyta užsimerkė.
— Norėčiau atsigerti vandens, — paprašė.
Lundkvistas išėjo iš kambario. Jam nesant, nei Abė, nei Kacka ne­
pratarė nė žodžio. Ji tik sėdėjo užsimerkusi, trokšdama, kad viskas grei­
čiau baigtųsi. Bet taip nesibaigs. Sėdėsianti šiame kambaryje amžinybę,

283
nuolatos atsakinėdama į tuos pačius klausimus. Galbūt vis dėlto reikėjo
paskambinti advokatui. Galbūt ji tiesiog būtų turėjusi išeiti. Juk Kacka
pasakė, kad nesanti areštuota. Dar ne.
Lundkvistas sugrįžo su popieriniu puodeliu vandens rankoje. Ke­
liais gurkšniais ji išgėrė iki dugno ir padėjo tuščią puodelį ant stalo.
—Tai kaipgi tos transplantacijos, daktare? — paragino Kacka.
Ji atsiduso.
— Manau, būtent šitaip Aronas įgijo tris milijonus dolerių. Su­
rasdamas donorų širdis turtingiems recipientams, nenorintiems laukti
pagal eilės sąrašą.
— Sąrašą?
Ji linktelėjo.
— Vien šioje šalyje turime per penkis tūkstančius žmonių, reika­
lingų transplantacijos. Daugelis jų numirs, nes trūksta donorų širdžių.
Donorai privalo būti sveiki ir anksčiau niekuo nesirgę — o tai reiškia,
kad didžiumą donorų sudaro žuvusieji nuo traumų, kuriems konstatuo­
ta smegenų mirtis. O tokių aplinkui daug nėra.
— Kas sprendžia, kuris pacientas gaus širdį?
— Egzistuoja kompiuterizuotas registras. Mūsų regioninę sistemą
reguliuoja Naujosios Anglijos organų bankas, visiškai demokratiškas da­
rinys. Pirmenybė suteikiama atsižvelgiant į žmogaus būklę. Ne į turtą.
O tai reiškia, kad jeigu esi sąraše toli, privalai ilgai laukti. Dabar, tarki­
me, esi turtingas, ir jaudiniesi, kad numirsi, iki tau suras širdį. Aišku,
tau kils pagunda pasitraukti iš sistemos, kad galėtum gauti organą už
jos ribų.
— Ar taip įmanoma padaryti?
— Tokiu atveju turėtų būti pasitelkta šešėlinė suderinamumo nu­
statymo tarnyba. Rastas būdas, kaip potencialių donorų neįtraukti į re­
gistrą ir tiesiogiai nukreipti jų širdis pasiturintiems pacientams. Arba yra
dar blogesnė galimybė.
— Kokia?
— Generuoti donorus.

284
 — Norite pasakyti, žmones nužudyti?— įsiterpė Lundkvistas. —
Tai kur yra visi negyvėliai? Pranešimai apie dingusius asmenis?
— Aš nesakiau, kad taip ir yra. Tik aiškinu jums, kaip gali būti tai
padaroma. — Ji kiek patylėjo. — Manau, Aronas tame dalyvavo. Tuo
būtų galima paaiškinti jo tris milijonus dolerių.
Kackos veidas bemaž nė kiek nepersimainė. Detektyvo ramumas
pradėjo ją erzinti. Tad pagyvėjusi kalbėjo toliau:
— Nejaugi nesuprantate? Manau, dabar atrodo logiška, kodėl
buvo nutraukti man iškelti ieškiniai. Veikiausiai viltasi, kad bausiuos
uždavinėjusi klausimus. Bet aš nesilioviau. Tik klausinėjau vis daugiau
ir daugiau, tad dabar nuspręsta mane diskredituoti, nes galiu atskleisti ir
sužlugdyti visą tą reikalą.
— Tai kodėl jūsų paprasčiausiai nenužudė?
Šito paklausė Lundkvistas, aiškiai skeptišku tonu.
Ji kiek pagalvojo.
— Nežinau. Galbūt jie nemano, kad pakankamai žinau. Arba bijo,
kaip tatai galėtų atrodyti. Taip greitai po Arono mirties.
— Labai kūrybinga, — metė Lundkvistas ir nusijuokė.
Kacka kilstelėjo ranką, duodamas Lundkvistui ženklą patylėti.
— Daktare Dimateo, — prašneko jis. — Būsiu jums atviras. —
Tai neįtikimas scenarijus.
— Tik toks man ateina į galvą.
— Leisite man pasiūlyti kitokį? — vėl įsiterpė Lundkvistas. — La­
biau logišką? —Jis žengė prie stalo ir įrėmė akis į Abę. —Jūsų pacientė
Merė Alen kentėjo. Galbūt paprašė jūsų, kad padėtumėte jai išeiti ana­
pus. Galbūt pamanėte tai būsiant humaniška. Ir tai buvo humaniška.
Panašiai svarstytų pasielgti bet kuris rūpestingas gydytojas. Tad jūs slap­
čia jai supilate papildomą morfijaus dozę. Tik bėda ta, kad viena iš sese­
lių pastebi jus tai darant. Ir nusiunčia Merės Alen dukterėčiai anoniminį
laiškelį. Staiga atsiduriate keblioje padėtyje, ir vien per tai, kad mėginote
būti humaniška. O dabar jums gresia apkaltinimas žmogžudyste. Kalė­
jimas. Darosi gerokai baugu, ar ne? Todėl sumąstote sąmokslo teoriją.

285
Tokią, kurios negalima įrodyti — arba atmesti. Argi tai skamba ne lo­
giškiau, daktare? Man tai tikrai taip.
— Bet viskas buvo ne taip.
—Tai kaip iš tikrųjų buvo?
—Aš jums jau pasakiau. Viską papasakojau...
—Ar jūs nužudėte Merę Alen?
— Ne. — Ji palinko į priekį, sugniaužtais kumščiais atsiremdama
į stalą. —Aš savo pacientės nenužudžiau.
Lundkvistas pažvelgė į Kacką.
— Iš jos ne itin kokia melagė, ar ne? — metė ir išėjo iš kambario.
Minutėlę ir Abė, ir Kacka tylėjo.
Paskui ji tyliai paklausė:
—Taigi dabar esu areštuota?
— Ne. Galite eiti. — Jis atsistojo.
Taip pat ir ji. Juodu stovėjo žvelgdami vienas į kitą, tartum nė kat­
ras iki galo nebūtų nusprendęs, kad pokalbis baigtas.
— Kodėl mane paleidžiate? — paklausė ji.
—Tyrimas dar tęsiamas.
— Manote, esu kalta?
Kacka dvejojo. Abė suprato, kad tai ne toks klausimas, į kurį jis
privalėtų atsakyti, tačiau atrodė besistengiąs rasti sąžiningų žodžių. Galų
gale išvis išsisuko nuo atsakymo.
—Jūsų laukia daktaras Hodelas.
— Rasite jį prie budėtojo stalo, — pasakė ir apsisuko atidaryti
durų. — Aš dar kalbėsiuosi su jumis, daktare Dimateo, — pridūrė ir
paliko kambarį.
Ji koridoriumi nuėjo į laukiamąjį.
Ten stovėjo Markas.
— Abė? — švelniai ištarė.
Leidosi apkabinama, bet jos kūnas sureagavo į prisilietimą kažkaip
negyvai. Atokiai. Tartum ji būtų sklendusi virš jų abiejų, stebėdama iš
atstumo apsikabinant, bučiuojantis du svetimus žmones.

286
 Ir iš to nuotolio ji išgirdo jo žodžius:
— Važiuojam namo.

Pro saugos pertvarą Bernardas Kacka žvilgsniu lydėjo porelę einant durų
link, stebėdamas, kaip arti Hodelas glaudžia prie savęs moterį. Ne kas­
dien faras mato tokį dalyką. Nuoširdų jausmą. Meilę. Dažniau poros
traukiasi vienas nuo kito, sumuštais veidais, prakirstomis lūpomis, kal­
tinamai atkištais pirštais. Arba grynai iš gašlumo. Gašlumą jis matydavo
nuolatos. Sis reikšdavosi visu gražumu, taip akivaizdžiai krintantis į akis
kaip kekšės, vaikštinėjančios po Bostono pramogų rajono gatves. Kacka
ir pats nebūdavo tam atsparus — kartkartėmis pasireiškiančiai moteriš­
ko kūno traukai.
Bet meilė yra jausmas, kurio jis jau seniai nebuvo patyręs ir kurio
pavydėjo Markui Hodelui.
— Ei, Sraige! — kažkas pašaukė. — Tau skambina trečiąja linija.
Kacka nukėlė telefono ragelį.
— Detektyvas Kacka klauso.
- Č ia teismo medicinos ekspertizės biuras. Prašom palaukti, kol
prieis daktaras Roubotamas.
Laikydamas prie ausies ragelį, Kacka nukreipė žvilgsnį į laukiamąjį
ir pamatė, kad Abė Dimateo ir Hodelas jau dingę. „Ta pora turi vis-
ką, — pagalvojo jis. — Išvaizdą. Pinigų. Puikias karjeras prieš akis. Ar
tokios pavydėtinos padėties moteris visu tuo rizikuotų vien siekdama
palengvinti mirštančios pacientės skausmą?“
Ragelyje suskambo Roubotamo balsas.
— Sraigė?
— Aha. Kas atsitiko?
— Staigmena.
— Gera ar bloga?
— Tiesiog pavadinkime ją netikėta. Pas mane sugrįžo daktaro Le­
vio GC-MC kiekybinės analizės rezultatai.

287
 DC-MS, arba dujinė chromatografija su masės spektrometrija, —
tai kriminologinės laboratorijos naudojamas metodas narkotikams ir
toksinėms medžiagoms identifikuoti.
— Maniau, tu jau viską įtartina atmetei, — nustebo Kacka.
— Atmetėme įprastus vaistus. Narkotikus barbitūratus. Bet šiuo
atveju pasitelkta imunocheminė plonyčių audinių pjūvių chromatogra­
fija. Juk čia kalbama apie daktarą, tad, pamaniau, neturėtume tenkintis
vien tik įprastais tyrimais. Taigi dar patikrinau, ar nėra išlikusių fentani-
lio, fenciklidino, kai kurių lakiųjų medžiagų pėdsakų. Pozityvius rezul­
tatus gavau raumeniniame audinyje. Sukcinilcholinas.
— Kas tai?
— Neuromuskulinis blokatorius. Konkuruoja su organizmo ner­
vinių impulsų perdavėju acetilcholinu. Veikia panašiai kaip ^/-tuboku-
rarinas.
— Kurarė?
—Teisingai, bet sukcinilcholino kitoks veikimo mechanizmas. Jis
nuolatos naudojamas operacinėse. Raumenims prieš operaciją atpalai­
duoti. Kad palengvėtų plaučių ventiliacija.
—Tu sakai, jis buvo paralyžiuotas?
—Visiškai bejėgis. O blogiausia, kad jis buvo visiškai sąmoningas,
bet nepajėgė priešintis. — Roubotamas padarė pauzę. —Tai siaubingas
būdas numirti, Sraige.
— Kaip tas vaistas duodamas?
— Injekcija.
— Kūne nematėme jokių adatos paliktų žymių.
— Galėjo būti skalpe. Tarp plaukų nematyti. Juk kalbame apie
panašų į smeigtuko dūrį. Galėjome lengvai nepastebėti, kai jau buvo
išsivystę pomirtiniai odos pokyčiai.
Kacka minutėlę pagalvojo. Prisiminė, ką vos prieš kelias dienas jam
pasakė Abė Dimateo, bet jis tuomet nelabai atidžiai klausėsi.
— Būtų gerai, kad peržiūrėtum poros autopsijų protokolus, —
paprašė. — Vienos — maždaug prieš šešerius metus. Nušokusiojo nuo
Tobino tilto. Vadinosi Lorensas Kanstleris.

288
 — Pakartok paraidžiui... Gerai, supratau. O kita pavardė?
— Henesis. Neatsimenu jo vardo. Tai įvyko prieš trejus metus.
Atsitiktinis apsinuodijimas smalkėmis. Mirė su visa šeima.
— Regis, tą prisimenu. Ten buvo kūdikis.
— Kaip tik tas atvejis. Pažiūrėsiu, gal man pavyks išgauti ekshu­
macijos orderį.
— Ko tu ieškai, Sraige?
— Nežinau. Ko nors, kas galėjo būti anksčiau pražiūrėta. Galbūt
dabar mums pavyks užgriebti.
— Iš lavono, žemėje išgulėjusio šešerius metus? — Roubotamo
juokas nuskambėjo aiškiai skeptiškai. —Turbūt jau tampi optimistu.

— Vėl gėlės, ponia Vos. Ką tik atsiųstos. Pamerkti jas čia, ar nunešti į
svetainę?
— Atneškite jas čia.
Sėdėdama prie savo pamėgtojo lango Nina stebėjo kambarinę įne-
šant vazą į miegamąjį ir pastatant ant naktinio staliuko. Dabar ta kuitėsi
tvarkydama puokštę, perslinkdama kotelius, ir pas Niną atplaukė šala­
vijų ir flioksų kvapas.
— Pastatykite jas čia, šalia manęs.
— Žinoma, mem. — Kambarinė perkėlė vazą ant arbatinio stale­
lio šalia Ninos fotelio. Jai teko padaryti vietos — pašalino kitą vazą su
rytietiškomis lelijomis. — Šitos — ne įprastos jūsų mėgstamos gėlės, ar
ne? — paklausė kambarinė, ir jos tonas nuskambėjo ne visai pritariamai,
kai apžiūrinėjo vietą uzurpavusią vazą.
— Ne, — sutiko Nina, pralinksminta netvarkingai sudėliotos
puokštės.
Jau jos, sodininkės, akis atsirinko ir identifikavo kiekvieną spalvos
lopinėlį. Rusiškas šalavijas ir rožinis flioksas. Purpurinės rugiagėlės ir
geltonas saulakis. Daugybė baltagalvių. Tokios paprastos, neišskirtinės
gėlės. Kaip tokiu vėliu metų laiku galima rasti baltagalvių?

289
 Ji perbraukė ranka žiedus ir kvėpė į save vėlyvos vasaros aroma­
tus, atsimenamus kvapus sodo, kurį prižiūrėti buvo pernelyg silpna. O
dabar vasara baigėsi ir jų namas Niuporte uždarytas žiemai. Kaip ji ne­
mėgo šio metų laiko! Blunkančios sodo spalvos. Būtinybė grįžti į namą
paauksuotomis lubomis, medžio raižinių durimis ir Kararos marmuru
klotais vonios kambariais. Visas tas tamsusis medis ją veikė slogiai. Jų
vasarnamis — šviesos, šiltų brizų ir jūros kvapo palaima. O nuo šio
namo ją apnikdavo mintys apie žiemą. Išsitraukė baltagalvę ir uodė ai­
trų jos kvapą.
— Ar ponia nepageidautumėte lelijų arčiau savęs? — paklausė
kambarinė. —Jos taip gardžiai kvepia.
— Nuo jų man skauda galvą. Nuo ko šios gėlės?
Kambarinė atplėšė nuo vazono lipniąja juostele priklijuotą mažutį
voką ir atidarė atvartą.
— „Poniai Vos. Su linkėjimais greitai pasveikti. Džoja.“ Tik tiek
parašyta.
Nina susiraukė.
— Nepažįstu nieko vardu Džoja.
— Galbūt dar prisiminsite. Ar dabar pageidautumėte grįžti į lovą?
Ponas Vosas sako, kad turėtumėte ilsėtis.
—Jau gana prisigulėjau lovoje.
— Bet ponas Vosas sako...
—Vėliau atsigulsiu. Norėčiau čia dar pasėdėti. Viena.
Kambarinė dvejojo. Paskui linktelėjusi, nenorom apleido kambarį.
Pagaliau, — pagalvojo Nina. — Pagaliau esu viena.
Per pastarąją savaitę, nuo pat tada, kai sugrįžo iš ligoninės, nuolat
buvo apsupta žmonių. Privačiai nusamdytų medicinos seserų, daktarų
ir kambarinių. Ir Viktoro dėmesio. Užvis daugiausia Viktoro, palinku­
sio ties jos lova. Garsiai skaitančio jai korteles su linkėjimais pasveikti,
tikrinančio visus telefono skambučius, į kuriuos ji galėtų atsiliepti. Ją
saugantis, atribojantis, įkalinantis šitame name.
Ir vien todėl, kad ją myli. Galbūt myli per daug.

290
 Pavargusi ji atsilošė fotelyje ir pasijuto žvelgianti į portretą, ka­
bantį priešais ant sienos. Į savo pačios portretą, nutapytą netrukus po
jųdviejų vestuvių. Jį užsakė Viktoras, net pats parinko suknelę, kokia
turėtų ji vilkėti — ilgą rausvai violetinio šilko su nežymiu rožių raštu.
Ji buvo nutapyta stovinti vijokliais apaugusioje pavėsinėje, viena ranka
laikanti baltą rožę, kita — nepatogiai nukarusia prie šono. Šypsojosi
nedrąsiai, neužtikrintai, lyg mąstytų sau: Aš čia tik pavaduoju kažką
kitą.
Dabar, tyrinėdama savo jaunystės portretą, sumojo, kaip mažai yra
pasikeitusi nuo tos dienos, kai pozavo sode kaip jauna nuotaka. Žino­
ma, metai pakeitė ją išoriškai, išnyko sveikata trykštantis rausvumas.
Bet viduje daugeliu atžvilgių ji liko tokia pati — vis dar nedrąsi, vis dar
besijaučianti nepatogiai. Vis dar moteris, kurią Viktoras Vosas laiko savo
nuosavybe.
Ji išgirdo jo žingsnius ir pasisuko, kai jis įėjo į miegamąjį.
— Luiza man pasakė, kad vis dar esi atsikėlusi, — prašneko jis. —
Jau turėtum numigti.
— Jaučiuosi gerai, Viktorai.
— Dar neatrodai ganėtinai stipri.
— Praėjo trys su puse savaitės. Daktaras Arčeris sako, kad kiti jo
pacientai jau mina bėgtakiais.
— Esi ne tokia, kaip kuris nors kitas pacientas. Matau, turėtum
nusnūsti.
Susitikusi akimis su jo žvilgsniu, ryžtingai pareiškė:
— Aš sėdėsiu čia, Viktorai. Noriu žiūrėti pro langą.
— Nina, man tik rūpi, kas būtų tau geriausia.
Bet ji jau nusisuko nuo jo ir įsistebeilijo į parką apačioje. Į me­
džius, į rudenišką jų spindesį, jau blėstantį į žiemos rusvį.
— Norėčiau pasivažinėti...
— Dar per anksti.
— ...po parką, prie upės. Bet kur, kad tik toliau nuo šio namo.
— Tu nesiklausai manęs, Nina.

291
 Atsidususi ji liūdnai tarė:
—Tai tu nesiklausai.
Stojo tyla.
— Iš kur šitos? — paklausė jis, rodydamas į vazą su gėlėmis prie
jos fotelio.
— Ką tik jas atnešė.
— Kas atsiuntė?
Ji gūžtelėjo pečiais.
— Kažkokia Džoja.
—Tokių gali priskinti bet kur pakelėse.
—Todėl ir vadinamos laukinėmis.
Jis paėmė vazą ir nunešė ant stalo kitame kambario kampe, paskui
vėl pastatė šalia jos rytietiškas lelijas.
— Šitos bent ne piktžolės, — tarė ir išėjo iš kambario.
Ji spoksojo į gėles. Buvo gražios. Egzotiškos ir puikios. Nuo šleikš-
taus jų kvapo ją pykino.
Sumirksėjo, nuvydama netikėtai akis aptraukusias ašaras, ir sutelkė
žvilgsnį į mažutį voką ant stalo. Į tą, kuris atėjo su laukinėmis gėlėmis.
Nuo Džojos. Kas tokia Džoja?
Ji atidarė atvartą ir išėmė viduje įdėtą kortelę. Ir tik tuomet paste­
bėjo, kad kitoje pusėje kažkas parašyta.
Kai kurie daktarai visada sako tiesą.
Ir žemiau — telefono numeris.

Abė namie buvo viena, kai jai popiet penktą paskambino Nina Vos.
— Ponia Vos? Jūs gavote mano gėles?
—Taip, dėkui. Ir taip pat gana keistą jūsų laiškutį.
— Visaip bandžiau su jumis susisiekti. Laiškais. Skambindama te­
lefonu.
—Jau daugiau kaip savaitę esu namie.
— Bet buvote nepasiekiama.

292
 Pauzė, paskui sekė:
— Suprantu.
Ji net neįsivaizduoja, kokia buvo izoliuota, — pagalvojo Abė. —
Neįsivaizduoja, kaip vyras atkirtoją nuo išoriniopasaulio.
— Ar kas nors kitas mūsų klausosi? — paklausė ji.
— Esu savo kambaryje viena. Ką visa tai reiškia?
—Turiu jus pamatyti, ponia Vos. Ir be jūsų vyro žinios. Galite taip
pasitvarkyti?
— Pirma pasakykite kodėl?
— Telefonu nelengva paaiškinti.
— Nesusitiksiu su jumis, kol nepasakysite, koks reikalas.
Abė kiek padvejojo.
— Tai dėl jūsų širdies. Tos, kurią jums persodino Beisaide.
— Taip?
— Regis, niekas nežino, kieno tai buvo širdis. Nei iš kur atsira­
do. — Abė kiek patylėjo, paskui tyliai paklausė: — O jūs ar žinote,
ponia Vos?
Sekusią tylą trikdė tik Ninos alsavimas, dažnas ir nereguliarus.
— Ponia Vos?
— Turiu eiti.
— Palaukite. Kada galiu jus pamatyti?
— Rytoj.
— Kokiu būdu? Kur?
Vėl pauzė. Prieš pat ryšiui nutrūkstant Nina ištarė:
— Surasiu būdą.

Lietus be atvangos barbeno į dryžuotą tentą Abei virš galvos. Jau ketu­
riasdešimt minučių ji stovėjo prie „Čelučio bakalėjos“ durų, drebėdama
nuo šalčio po siauru brezentiniu stogeliu. Vienas po kito stojo prekes
pristatantys furgonai, iš kurių vyrai krovė ir stūmė vidun vežimėlius su
kartoninėmis dėžėmis gaiviųjų gėrimų skardinėlių, maišeliais bulvių

293
traškučių ir pakeliais „Winston“ cigarečių. „Little Debbie“* produktai
užkąsti jums visiems.
Dvidešimt po ketvirtos lietus pasmarkėjo, sūkuriuodamas su vėju.
Gūsiais jis krito įkypai po tentu, taškydamas jai batus. Abei šalo pėdos.
Praėjo jau valanda, Nina Vos turbūt taip ir nepasirodys.
Abė atšlijo, kai spjaudydamasis išmetamosiomis dujomis „Progres-
so Foods“ furgonas staiga nuūžė nuo šaligatvio krašto. Vėl pakėlusi akis
pamatė, kad kitapus gatvės sustojo juodas limuzinas. Vairuotojo langas
kelis colius nusileido, ir vyro balsas pašaukė:
— Daktarė Dimateo? Ateikite į automobilį.
Ji dvejojo. Langai buvo pernelyg patamsinti, ir Abė negalėjo ma­
tyti, kas sėdi viduje, bet pajėgė išskirti ant užpakalinės sėdynės vienišo
keleivio siluetą.
— Neturime daug laiko, — mygo vairuotojas.
Nulenkusi galvą nuo pliaupiančio lietaus ji perkirto gatvę ir atidarė
užpakalines dureles. Mirksėdama nuo akių vandens lašus, sutelkė žvilgs­
nį į keleivį ant užpakalinės sėdynės. Tai, ką pamatė, ją sukrėtė.
Automobilio prietemoje Nina Vos atrodė išblyškusi ir susitraukusi.
Jos oda buvo balta kaip kreida.
— Prašom įlipti, daktare, — pakvietė Nina.
Abė įsmuko greta jos ir užtrenkė dureles. Limuzinas pajudėjo nuo
šaligatvio ir be garso įslydo į transporto srautą.
Nina taip buvo susisupsčiusi į juodą paltą ir skarą, kad jos veidas
automobilio patamsyje atrodė plaukiantis ore, bekūnis. Išvaizda anaip­
tol ne sveikstančios po transplantacijos pacientės. Abė prisiminė sveikai
rausvus Džošo O’Dėjaus skruostus, prisiminė jo žvalumą, juoką.
Nina Vos atrodė kaip gyvas lavonas.
— Atleiskite, kad pavėlavau, — atsiprašė Nina. — Buvo keblu
ištrūkti iš namų.
— Ar jūsų vyras žino, kad su manimi susitinkate?

„Mažoji Debė“ smulkių užkandžių bei pyragėlių, gaminamų „Mckee Foods Corpora-
tion1*, firminė markė.

294
 — Ne. — Nina atsilošė. Jos veidas bemaž visai pasislėpė visoje toje
juodoje vilnoje. — Per daugelį metų išmokau kai kurių dalykų Viktorui
Vosui verčiau nesakyti. Tikroji laimingos santuokos paslaptis, daktare
Dimateo — tai nutylėjimas.
— Tai vargiai skamba kaip laiminga santuoka.
— Bet taip yra. Gana keista. — Nina nusišypsojo ir pažvelgė pro
langą. Pavandenijusi šviesa metė ant jos veido iškreiptus šešėlius. —
Vyrus privalu saugoti nuo daugelio dalykų. O labiausiai — nuo savęs
pačių. Žinote, štai kodėl esame jiems reikalingos. O juokingiausia,
kad jie niekada to nepripažįsta. Įsivaizduoja, kad rūpinasi mumis. Ir
visą laiką mes žinome, kaip yra iš tikrųjų. — Pasisuko į Abę, ir šypse­
na iš jos veido išblėso. — Taigi man reikia žinoti. Ką tokio Viktoras
padarė?
— Tikėjausi, kad jūs galėsite man pasakyti.
— Jūs minėjote, kad tai susiję su mano širdimi. — Nina prisidėjo
kairę ranką prie krūtinės. Automobilio salono prieblandoje tas gestas
atrodė beveik religingas: vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dva­
sios. — Ką jūs apie tai žinote?
— Žinau, kad jūsų širdis atėjo neįprastais kanalais. Visi transplan­
tuojami organai per centrinį registrą parenkami pagal suderinamumą su
recipiento organizmu. Jūsų atveju taip nebuvo. Organų banko žiniomis,
jums nė nepersodinta širdis.
Ninos plaštaka, tebegulinti ant krūtinės, susigniaužė į įtemptą bal­
tą kamuolį.
— Tai iš kur ji radosi?
— Aš nežinau. O jūs?
Į ją tylomis žvelgė baltas kaip lavono veidas.
— Manau, jūsų vyras žino, — pridūrė Abė.
— Kaipgi galėtų žinoti?
—Jis ją nupirko.
— Žmonės negali taip paprasčiausiai nupirkti širdžių.
— Kai turi pakankamai pinigų, žmonės gali nupirkti viską.

295
 Nina nutylėjo. Bet ta tyla pripažino fundamentalią tiesą: Už pini-
gusgalima nupirkti viską.
Limuzinas įsuko į Krantinės kelią. Jos važiavo vakarų link palei
Čarlzo upę. Pilkas vandens paviršius buvo nutaškuotas krintančio lietaus.
Pagaliau Nina paklausė:
— Kaip jūs apie tai sužinojote?
— Pastaruoju metu turiu daug laisvo laiko. Keista, kiek daug gali
nuveikti, kai staiga tampi bedarbe. Vien per pastarąsias kelias dienas
daug ką sužinojau. Ne tik apie jūsų transplantaciją, bet taip pat ir apie
kitas. Ir kuo daugiau išsiaiškinu, ponia Vos, tuo man baugiau.
— Kodėl dėl to reikėjo ateiti pas mane? Juk būtų buvę geriau
kreiptis į teisėsaugą.
— Jūs negirdėjote? Šiomis dienomis įgijau naują pravardę. Dak­
tarės Nuokanos. Sakoma, švelniai galabiju savo pacientus. Aišku, tai ne­
tiesa, bet žmonės visada tiki tuo, kas blogiausia. — Su nuovargiu Abė
žvelgė į upę. — Praradau darbą. Niekas manimi netiki. Ir neturiu jokių
įrodymų.
— O ką turite?
Abė atsisuko į ją.
—Aš žinau tiesą.
Limuzinas smuktelėjo per balą. Į automobilio dugną subarbeno
tyškantis vanduo. Dabar jie tolo nuo upės ir priekyje vingiavo kelias į
Bak Bei Fensą.
— Jūsų transplantacijos naktį dešimtą valandą paskambinta į Bei-
saido ligoninę, kad Berlingtone, Vermonto valstijoje, atsirado dono­
ras, — vėl prašneko Abė. — Po trijų valandų širdis pristatyta į mūsų
operacinę. Esą organas paimtas Vilkokso memorialinėje ligoninėje chi­
rurgo Timočio Nikolso. Jums atlikta transplantacija, ir tai nieko neį­
prasta. Daugeliu atžvilgių ji niekuo nesiskyrė nuo daugelio kitų Beisaide
atliktų transplantacijų. — Ji kiek patylėjo. — Tik vienas didelis skirtu­
mas tas, kad niekas nežino, iš kur atsirado jūsų donoro širdis.
—Jūs pasakėte, kad iš Berlingtono.

296
 — Aš pasakiau „esą“. Bet daktaras Nikolsas dingo. Galbūt jisai
slapstosi. O galbūt jau yra miręs. Be to, Vilkokso memorialinė neigia ką
nors žinanti apie organų paėmimą tą naktį.
Nina tylėjo, tartum vis giliau gūždamasi į vilnonį paltą.
— Jūs nebuvote pirmoji, — pridūrė Abė.
Iš balto nustėrusio veido į ją įsmigo akys.
— Būta dar kitų?
— Mažiausiai dar keturi asmenys. Mačiau pastarųjų dvejų metų
įrašus. Kiekvieną kartą būdavo taip pat. Į Beisaidą paskambindavo iš
Berlingtono ir pranešdavo, kad ten yra donoras. Širdis būdavo pristato­
ma į operacinę kažkiek po vidurnakčio. Atliekama transplantacija, ir tai
yra rutina. Bet kažkas šiame vaizde ne taip. Kalbame apie keturias širdis,
apie keturis mirusius žmones. Aš ir mano draugė patikrinome tų datų
Berlingtone nekrologus. Neaptikome nė vieno tikėtino donoro.
— Tai iš kur visos tos širdys?
Abė vėl padarė pauzę. Susitikusi su nepatikliu Ninos žvilgsniu, at­
sakė:
— Nežinau.
Limuzinas, apsukęs ratą į šiaurę, vėl važiavo palei Čarlzo upę, Švy­
turio kalvos link.
— Neturiu įrodymų, — tęsė Abė. — Negaliu susisiekti su Nau­
josios Anglijos organų banku ar kuo nors kitu. Visi žino, kad esu įta­
riamoji. Mane laiko pamišėle. Štai kodėl atvykau pas jus. Tą naktį, kai
susipažinau su jumis intensyviosios terapijos skyriuje, pagalvojau: Štai
moteris, su kuria norėčiau draugauti. — Ir po pauzės pridūrė: — Man
reikia jūsų pagalbos, ponia Vos.
Nina ilgai tylėjo. Nežiūrėjo į Abę, bet buvo įbedusi žvilgsnį tiesiai į
priekį, jos veidas buvo baltas kaip drobė. Pagaliau ji tartum apsisprendė.
Giliai atsidususi, tarė:
— Dabar jus išleisiu. Bus gerai prie šio kampo?
— Ponia Vos, jūsų vyras tą širdį nupirko. Jeigu jis tai padarė, ir kiti
žmonės galės. Mes nežinome, kas donorai! Nežinome, kaip jiesurandami...

297
 — Čia, — metė vairuotojui Nina.
Limuzinas sustojo prie šaligatvio krašto.
— Prašom, išlipkite, — pasakė Nina.
Abė nepajudėjo. Minutėlę sėdėjo tylėdama. Lietus monotoniškai
barbeno į automobilio stogą.
— Prašom, — sukuždėjo Nina.
— Maniau, galiu jumis pasitikėti. Maniau... — Abė lėtai palinga­
vo galvą. — Viso gero, ponia Vos.
Ranka palietė jos alkūnę. Atsigręžusi Abė pamatė iškankintas mo­
ters akis.
— Myliu savo vyrą, — ištarė Nina. — O jis myli mane.
—Ar tai viską pateisina?
Nina nieko neatsakė.
Abė išlipo ir užtrenkė dureles. Limuzinas nuvažiavo. Lydėdama
akimis jį išnykstant prieblandoje, pagalvojo, kad daugiau niekada nebe­
pamatys tos moters.
Paskui nulinkusiais pečiais apsisuko ir nubrido per lietų.

— Dabar namo, ponia Vos? — Šoferio balsas, nuskambėjęs iš li­

muzino telefono garsiakalbio negyvai ir lyg metalinis, išbudino Niną iš
transo.
—Taip, — patvirtino ji. —Vežk mane namo.
Ji glaudžiau įsisupo į savąjį juodos vilnos kokoną ir įsistebeilijo į
varvančias per stiklą lietaus sroveles. Mąstė, ką pasakys Viktorui. Ir ko
nepasakys, ko negalėjo pasakyti. Štai kas išėjo is mudviejų meilės, — pa­
galvojo. — Paslaptyspopaslapčių. Irjisai saugo tą baisiausiųjų.
Nina nuleido galvą ir pravirko — dėl Viktoro ir dėl to, kas ištiko
jųdviejų santuoką. Taip pat verkė ir dėl savęs, nes žinojo, ką reikia da­
ryti, ir to bijojo.
Lango stiklu lietaus lašai ritosi it ašaros. O limuzinas vežė ją namo,
pas Viktorą.
'V'
ę ušu reikėjo išmaudyti. Vyresnieji berniukai dienų dienas tai kartojo,
net grasino įmesią Susu į jūrą, jeigu Aleksejus deramai pliušinuko
nepašvarins. Jis smirdi, sakė jie, ir nieko nuostabaus, kai taip išteplio­
tas tavo snargliais. Aleksejus nemanė, kad Sušu dvokia. Jam patiko tas
kvapas. Sūnytis niekada neskalbtas, ir kiekvienas jo skleidžiamas kvapas
buvo tartum skirtingas prisiminimas. Kvapas taukų, kurių buvo užpy­
lęs ant savo numylėtinio uodegos, priminė vakarykštę vakarienę, kai
Nadia davė jam visko po dvigubą porciją. (Ir dargi nusišypsojo!) Ciga­
rečių kvapas priminė dėdę Mišą, nors šiurkštų, bet šiltą. Gaižus burokų
kvapas užsilikęs nuo praėjusių Velykų ryto, kai jie juokėsi, valgė virtus
kiaušinius ir jis išpylė ant Sušu galvos truputėlį barščių. O jeigu jis už­
simerkdavo ir giliai įkvėpdavo, kai kada pajėgdavo užuosti dar vieną
kvapą, silpnesnį, bet po visų tų metų vis dar tebesilaikantį. Ne tokį, kurį
galėtų priskirti rūgščiam ar saldžiam. Veikiau atpažindavo šį iš jausmų,
kuriuos jam sužadindavo. Kvapą, kurį nešiojosi širdyje. Savo kūdikystės
kvapą.
Glausdamas prie savęs Sušu, Aleksejus giliau įsirausė po antklode.
„Niekada neleisiu tavęs išmaudyti“, — pagalvojo.
Šiaip ar taip, jau nebe tiek daugjų liko jam kankinti. Prieš pen­
kias dienas iš rūko išniro dar vienas laivas ir laikėsi greta jų. Kai ber­
niukai susigrūdo prie turėklo žiūrėti, Nadia ir Gregoras vaikštinėjo
pirmyn ir atgal, šaukdami vieną po kito vardus. Nikolajus Aleksejen-
ka! Pavelas Preobraženskis! Kiekvieną vardą pašaukus, pasigirsdavo

299
pergalingi ūkčiojimai, į orą iškildavo sugniaužti kumščiai. Taip!Mane
pasirinko!
Vėliau tie, kurių nepasirinko, kurie buvo palikti, spietėsi denyje,
tylomis stebėdami motorinę valtį perkeliant išrinktuosius berniukus į
kitą laivą.
— Kur jie vyksta? — paklausė Aleksejus.
— Pas naujas savo šeimas Vakaruose, — atsakė Nadia. — Nagi,
eikite visi nuo turėklo. Čia darosi šalta.
Berniukai nepajudėjo iš vietos. Po kurio laiko Nadiai tartum nebe­
rūpėjo, liks jie denyje ar ne, ir pati nulipo į apačią.
—Tos šeimos Vakaruose turbūt kvailos, — burbtelėjo Jakovas.
Aleksejus pasisuko į jį. Atkišęs smakrą į priekį, lyg ištroškęs su kuo
nors muštis, Jakovas nuožmiai spoksojo į jūrą.
—Tau visi atrodo kvaili, — suniekino jį Aleksejus.
—Taip ir yra. Visi šiame laive.
— Vadinasi, ir tu.
Jakovas nutylėjo. Tik stovėjo viena ranka įsitvėręs turėklą, lydėda­
mas akimis laivą, vėl išnykstantį rūke. Paskui nuėjo.
Kitas penkias dienas Aleksejus jo beveik nematė.
Šįvakar, kaip paprastai, Jakovas dingo tuoj po vakarienės. „Tikriau­
siai vėl toje savo kvailoje Stebuklų šalyje, — pagalvojo Aleksejus. — Sle­
piasi toje dėžėje, pilnoje pelių spirų.“
Aleksejus užsitraukė ant galvos antklodę. Ir šitaip užmigo — susi­
rietęs gulte, glausdamas prie veido purviną Sušu.

Kažkieno ranka jį papurtė. Balsas naktyje tyliai pašaukė:

—Aleksejau! Aleksejau!
— Mamute, — sumurmėjo jis.
—Aleksejau, atsibusk. Turiu tau netikėtumą.
Pamažu per miego sluoksnius jis išniro į tamsą. Ranka jį vis dar
purtė. Aleksejus atpažino Nadios kvapą.

300
 — Metas eiti, — sukuždėjo ji.
— Kur?
— Pasiruošk susipažinti su savo nauja mama.
— Ji čia?
— Nuvesiu tave pas ją, Aleksejau. Iš visų berniukų buvai pasirink­
tas tu. Tau labai pasisekė. Nagi, eime. Tik tyliai.
Aleksejus atsisėdo. Dar nebuvo visai išsibudinęs, visai tikras, ar ne­
sapnuoja. Nadia jam padėjo išlipti iš gulto.
— Sušu, — sušnabždėjo jis.
Nadia įbruko jam į rankas šunytį.
— Žinoma, gali pasiimti Sušu.
Ji paėmė jį už rankos. Niekada anksčiau jo nebuvo šitaip laikiusi.
Nuo staigiai užplūdusios laimės jis visai išsibudino. Laikė įsikibęs jos ran­
kos, ir abu kanu ėjo susitikti su jo motina. Buvo tamsu, o Aleksejus tam­
sos bijojo, bet Nadia prižiūrės, kad jam nieko neatsitiktų. Jis prisiminė,
kažkaip prisiminė: Štai koksjausmas, kai laikaisi savo mamai už rankos.
Palikę kajutę, juodu patraukė blausiai apšviestu koridoriumi.
Svaigstantis iš džiaugsmo, jis kliuvo kojomis, nesidomėjo, kur juodu
eina, nes Nadia viskuo pasirūpins. Įsuko į kitą koridorių. Šitas buvo jam
nepažįstamas. Juodu prasistūmė pro duris.
Į Stebuklų šalį.
Priešais tęsėsi metalinė pereiga, o toliau buvo mėlynosios durys.
Aleksejus sustojo.
— Kas yra? — paklausė Nadia.
— Nenoriu ten eiti.
— Bet reikia.
—Ten gyvena kažkokie žmonės.
— Aleksejau, nesiožiuok. — Nadia tvirčiau suspaudė jo ranką. —
Privalai čia įeiti.
— Kodėl?
Staiga ji, regis, suprato, kad reikia kitokios taktikos. Tad pritūpė,
pažvelgė tiesiai jam į akis ir tvirtai suėmė už pečių.

301
 — Nejau nori viską sugadinti? Nori ją užpykdyti? Ji tikisi klusnaus
berniuko, o dabar esi toks nemielas.
Aleksejaus lūpos suvirpčiojo. Jis labai stengėsi nepravirkti, nes ži­
nojo, kaip suaugusieji nemėgsta vaikų ašarų. Bet ašaros vis tiek jau pra­
dėjo ristis skruostais, ir dabar jis turbūt viską sugadino. Kaip Nadia ir
sakė. Jis visada viską sugadina.
— Niekas dar nenuspręsta, — perspėjo Nadia. — Ji vis dar gali
pasirinkti kitą berniuką. Ar to tu nori?
— Ne, — sukūkčiojo Aleksejus.
—Tai kodėl nesielgi deramai?
— Bijau tų putpelių žmonių.
— Ką? Tu juokingas. Nenustebčiau, jeigu niekas tavęs nepanorė­
tų. —Ji atsitiesė ir vėl pagriebė jį už rankos. — Einam.
Aleksejus pažvelgė į mėlynąsias duris ir sukuždėjo:
— Nuneškit mane.
— Per didelis. Aš pasitempsiu nugarą.
— Prašau, nuneškit.
— Turi pats eiti, Aleksejau. Nagi, paskubėk, antraip pavėluosi­
me. —Ji apkabino jį per liemenį.
Berniukas pajudėjo eiti — tik todėl, kad ji buvo šalia, glaudė sti­
priai prie savęs, kaip jis glaudė Sušu. Kol jie laikosi drauge vienas kito,
visi trys, nieko bloga nenutiks.
Nadia pabeldė į mėlynąsias duris.
Šios iškart atsilapojo.

Jakovas girdėjo juos virš savęs ant pereigos. Aleksejų — verkšlenantį,

Nadią— nekantriai įkalbinėjančią. Nuropojęs iki dėžės krašto, atsargiai
pažvelgė viršun į juos. Dabar abu žengė pereiga prie mėlynųjų durų ir
po akimirkos už jų išnyko.
Kodėl įsivedė ten Aleksejų, o ne mane?

302
 Jakovas išsmuko iš dėžės ir užtykino laiptais iki mėlynųjų durų.
Pamėgino jas atidaryti, bet kaip visada buvo užrakintos.
Nepavykus sugrįžo į savo dėžę. Dabar čia buvo gana patogu slėptis.
Per praėjusią savaitę jisai sugebėjo nudžiauti antklodę, žibintuvą ir šūsnį
žurnalų su nuogomis moterimis ir viską susitempė į savo slėptuvę. Taip
pat nukniaukė iš Kubičevo žiebtuvėlį ir pakelį cigarečių. Kartkartėmis
Jakovas surūkydavo vieną, bet cigarečių buvo tiek mažai, kad jis stengėsi
jas taupyti. Sykį atsitiktinai padegė drožles. Buvo labai įdomu. Tačiau
labiausiai jam patiko tik turėti cigaretes prie savęs, patiko laikyti rankoje
pakelį, vis skaityti ir skaityti etiketę, pasišviečiant žibintuvu.
Kaip tik tai ir darė, kai išgirdo ant tiltelio Aleksejų ir Nadią.
Dabar laukė, kol juodu vėl išeis pro mėlynąsias duris, bet laikas
tęsėsi labai ilgai. Ką jie ten viduje veikia?
Jakovas piktai numetė cigaretes. Juk šitaip neteisinga.
Peržiūrėjo kelias nuotraukas žurnaluose. Kelis kartus spragtelėjo,
uždegdamas ir užgesindamas žiebtuvėlį. Paskui nusprendė, kad nori pa­
miegoti, susirangė po antklode ir užsnūdo.
Po kažkiek laiko pabudo nuo kleketuojančio bildesio. Iš pradžių
pamanė, kad kažkas nutiko laivo varikliams. Paskui sumojo, kad garsas
stiprėja ir sklinda ne iš „pragaro“, o iš viršaus — nuo denio.
Sraigtasparnis.

Perlenkęs plastikinio maišelio viršų Gregoras užrišo ir įdėjo šaldomąjį

konteinerį, paskui padavė šį Nadiai.
— Gerai, paimk.
Iš pradžių ji tartum neišgirdo. Pažvelgė į jį visai nublyškusiu veidu.
Ta kalė niekam tikusi, — pagalvojo Gregoras.
— Reikia ledo. Judinkis, prikrauk jo, — pridūrė ir pastūmė jai
konteinerį.
Tartum pasibaisėjusi, ji atšlijo. Paskui, giliai alsuodama, paėmė šal­
domąjį konteinerį, nunešė per kambarį ir padėjo ant spintelės. Ėmėsi

303
rieškučiomis berti į konteinerį ledą. Gregoras pastebėjo, kad ji ne itin
tvirtai laikosi ant kojų. Pirmą kartą su tuo susidūrus, visada sukrečia
nervus. Net ir Gregorui pirmą sykį kartais užeidavo šleikštulys. Bet Na­
dia susidoros.
Jis pasisuko į operacinį stalą. Anesteziologas jau užtraukė lavomai-
šio užtrauktuką ir dabar rankiojosi kruvinus užtiesalus. Chirurgas nė ne­
pajudėjo jam padėti, o tik išglebęs rėmėsi į spintelę, lyg mėgintų atgauti
kvapą. Gregoras pažvelgė į jį su pasidygėjimu. Kažkaip atstumiamai at­
rodo gydytojas, leidžiantis sau taip groteskiškai nutukti. Chirurgas šią­
nakt atrodė ne per geriausiai. Per visą procedūrą dusulingai šniokštė, o
jo rankos drebėjo labiau nei paprastai.
— Man skauda galvą, — išstenėjo chirurgas.
— Per daug gėrei. Veikiausiai dabar kamuoja sumautos pagirios.
Atėjęs prie stalo, Gregoras sugriebė lavonmaišį už vieno galo.
Drauge su anesteziologu pakėlė nešulį ir užvertė ant ratukinių neštuvų.
Paskui, surinkęs krūvą purvinų drabužių, tuos irgi padėjo ant neštuvų.
Vos nepražiūrėjo pliušinio šunyčio. Sis gulėjo ant grindų, tartum žiurkės
jo kailis buvo įmirkęs krauju. Gregoras užmetė jį ant nešvarių drabužių
krūvos, paskui kartu su anesteziologu nurideno neštuvus prie nuleidžia­
mosios atliekų šachtos. Atidarę liuką, atsikratė lavonmaišiu, drabužiais
ir šunyčiu, viską įstumdami į šachtą.
Chirurgas sudejavo.
— Bjauriausias galvos skausmas, kokį...
Gregoras nekreipė į jį dėmesio. Nusitraukė gumines pirštinės ir
nuėjo prie kriauklės plautis rankų. Niekada nežinai, ką gali pasigriebti,
čiupinėdamasis su tais purvinais drabužiais. Gal net ir utėlių. Trynėsi
šepečiu rankas kruopščiai lyg gydytojas, besirengiąs operuoti.
Kažkas garsiai trinktelėjo, sužvango krintantys metaliniai instru­
mentai. Gregoras atsisuko.
Chirurgas tamsiai užraudusiu veidu tysojo ant grindų, trūkčioda­
mas galūnėmis it aktoriaus nebevaldoma lėlė.
Nadia ir anesteziologas stovėjo sukaustyti siaubo.

304
 — Kas jam nutiko? — griežtai paklausė Gregoras.
— Nežinau! — atsakė anesteziologas.
— Nagi, daryk ką nors!
Anesteziologas atsiklaupė šalia konvulsijų tampomo vyro ir kelis
kartus bejėgiškai pamėgino jį gaivinti. Palaisvino chirurginį chalatą, pri­
spaudė prie veido deguonies kaukę. Konvulsijos dar sustiprėjo, rankos
plakėsi it žąsies sparnai.
— Palaikyk prie jo veido kaukę! — šūktelėjo anesteziologas. —
Suleisiu jam vaistų!
Gregoras atsiklaupė prie vyro galvos ir perėmė kaukę. Chirurgo
veidas atrodė bjauriai: tešlinis ir riebus. Iš burnos nuvarvėjo seilės ir kau­
kė nuo jų pasidarė slidi, oda pradėjo mėlti. Ir tuomet Gregoras iš tamsė­
jančios cianozės suprato, kad jų pastangos bergždžios.
Per kelias akimirkas žmogus numirė.
Ilgai jie trise stovėjo spoksodami į lavoną. Sis tartum išsipūtė dar
labiau ir groteskiškiau. Pilvas išpampo, o mėsingos veido klostės išplito
kaip beformė medūza.
— Ką, po velnių, dabar darom? — paklausė anesteziologas.
— Reikia kito chirurgo, — atsakė Gregoras.
— Juk neištrauksi jo iš jūros. Teks anksčiau nei planavome plaukti
į uostą.
— Arba perduoti gyvą krovinį...
Staiga Gregoras žvilgtelėjo aukštyn. Juo pasekė ir Nadia su aneste­
ziologu. Dabar visi išgirdo sraigtasparnio kleketavimą. Gregoras pažvel­
gė į šaldomąjį konteinerį ant spintelės.
— Jis paruoštas?
— Prigrūdau ledo, — atsakė Nadia.
— Tai eik. Nunešk jiems. — Gregoras vėl pasižiūrėjo į masyvų
mirusio chirurgo kūną ir su pasidygėjimu jį paspyrė. — O mes pasirū­
pinsime banginiu.*
*

305
Ant denio spindėjo mėlyna akis.
Iš savo slaptavietės po kapitono tiltelio laiptais Jakovas stebėjo iš
pradžių užsiplieskiant mėlyną akį, paskui šią apsupo baltų šviesų ratas.
Dabar visos plieskė taip skaisčiai, kad jis negalėjo tiesiai į jas žiūrėti.
Tad pažvelgė į dangų, į kybantį virš galvos sraigtasparnį. Tas nusileido iš
tamsos, ir Jakovas užsimerkė nuo bloškiančių į veidą sraigtasparnio roto­
rių sukelto vėjo gūsių. Paskui vėl atsimerkė ir pamatė, kad sraigtasparnis
jau nutūpė ant denio.
Durelės atsilapojo, bet niekas pro jas neišniro. Matyt, laukia ką
nors įlipsiant.
Jakovas pašliaužė į priekį ir dabar pro dviejų laiptelių tarpą spokso­
jo tiesiai į sraigtasparnį. Aleksejui pasisekė, — pagalvojo. — Tikriausiai
šiąnakt išskrenda.
Išgirdo trinktelint uždaromas duris, ir apšviesto rato pakraštyje pa­
sirodė kažkokia figūra. Nadia. Pasilenkusi į priekį ir atkišusi atgal subinę
perkirto denį. Mat bijojo, kad tie rotoriai nenukirstų kvailos jos galvos.
Ji pasilenkė kabinos vidun ir vis dar atkišusi atgal subinę šnektelėjo su
pilotu. Paskui atsitraukė ir sugrįžo į šviesos pakraštį.
Po akimirkos sraigtasparnis pakilo į orą.
Šviesos užgeso, denis vėl paskendo tamsoje.
Jakovas pasiliko kiek toliau iš už laiptų stebėti kylančio sraigtaspar­
nio. Matė krypuojančią į šonus it milžinišką švytuoklę ant virvutės uo­
degą. Paskui orlaivis, žemu lanku pasvirdamas virš vandens, nugriaudėjo
tolyn ir išnyko naktyje.
Kažkieno ranka sugriebė Jakovą už žasto. Traukiamas atgal ir ap­
gręžiamas jis riktelėjo.
— Kokį galą čia veiki? — griežtai paklausė Gregoras.
— Nieko!
— Ką tu matei?
—Tik sraigtasparnį...
— Ką tu matei?
Jakovas tik spoksojo į jį, pernelyg išsigandęs, kad pajėgtų atsakyti.
 Nadia išgirdo jų balsus ir per denį pasuko artyn.
— Kas vyksta?
— Tas berniūkštis vėl slapčia žiūrėjo. Maniau, užrakinai duris.
— Užrakinau. Tikriausiai išsmuko anksčiau. —Ji pažvelgė į Jako­
vą. — Ir visą laiką^'/j. Juk negaliu kas sekundę jo prižiūrėti.
— Šiaip ar taip, man jau to gana. — Sugriebęs Jakovą už žasto,
Gregoras nutempė jį prie laiptų liuko. —Jis negali grįžti pas kitus. —Ir
pasisuko atidaryti liuko.
Jakovas įspyrė jam į pakinklį.
Gregoras riktelėjo ir atleido gniaužtą.
Jakovas metėsi bėgti. Girdėjo Nadios šauksmus, girdėjo iš paskos
dundančius žingsnius. Subildėjo dar daugiau žingsnių, trepsinčių že­
myn kapitono tiltelio laiptais. Jis nėrė į priekį, laivo pirmagalio link. Per
vėlu — jisai sumojo užbėgęs tiesiai ant denio tūpimo aikštelės.
Nuskambėjo garsus klankt ir denyje užsiplieskė šviesos.
Jakovas buvo pagautas pačiame tvieskiančių prožektorių spindulių
centre. Dengdamasis akis jis aklomis paknopstom nuskuodė tolyn nuo
persekiotojų. Bet tų dabar buvo visur aplinkui, graibstė jį už marškinių.
Jis blaškėsi, mėgindamas ištrūkti.
Kažkas tėškė jam per veidą. Nuo smūgio išdriko kniūbsčias ant
denio. Mėgino ropoti į šalį, bet iš po jo buvo spyriu išmuštos kojos.
— Gana! — šūktelėjo Nadia. —Juk nenori jo užmušti!
— Mažasis mergvaikis, — suniurnėjo Gregoras.
Jakovą už plaukų pastatė ant kojų. Gregoras pastūmė jį pirmyn per
denį, laiptų šachtos liuko link. Jakovas klupinėjo, bet trūktelėjimais už
plaukų buvo priverčiamas atsistoti. Jis nematė, kur jie eina, tik žinojo,
kad kažkur laiptais žemyn, paskui koridoriumi. Gregoras visą laiką kei­
kėsi, taip pat šiek tiek šlubčiojo, ir tai teikė Jakovui šiokį tokį pasiten­
kinimą.
Atlapojo kažkokias duris ir Jakovą per slenkstį įmestė vidun.
— Kurį laiką galėsi čia pūti, — sušvokštė Gregoras ir užtrenkė
duris.

307
 Jakovas išgirdo užšaunamą skląstį. Išgirdo nutolstančius žingsnius.
Liko vienas patamsy.
Prisitraukė kelius prie krūtinės ir atsigulė susirietęs. Kūną apėmė
keistas drebulys, Jakovas mėgino jį sutramdyti, bet nepajėgė. Girdėjo
barškant savo dantis — ne nuo šalčio, bet nuo kažkokio tirtulio giliai
sieloje. Jis užsimerkė, ir vėl priešais akis sugrįžo šiąnakt matyti vaizdai.
Nadia, einanti per denį, slystanti, plaukianti nežemišku šviesos lauku.
Atsidarančios sraigtasparnio durelės, laukiančios. Paskui Nadia, pasilen­
kianti vidun ir tiesianti rankas kažką paduoti pilotui.
Dėžę.
Jakovas tvirčiau prisitraukė prie krūtinės kojas, bet drebulys nesi­
liovė.
Unkšdamas jis įsikišo į burną nykštį ir įniko čiulpti.
TJ ytais Abei būdavo blogiausia. Atsibusdavo su tuo pirmuoju džiu­
gaus prieš akis laukiančios dienos jausmo antplūdžiu. O paskui pri­
simindavo: Juk neturiu kur eiti. Sis suvokimas pritrenkdavo taip žiauriai,
lyg kam nors smogus kumščiu. Ji gulėdavo lovoje ir klausydavosi, kaip
Markas rengiasi. Girdėdavo jį judant po vis dar tamsų miegamąjį, ir
jausdavosi tokia apimta depresijos, kad nepajėgdavo ištarti jam nė žo­
džio. Juodu dalijosi namu ir lova, tačiau dienomis beveik nesikalbėdavo.
Štai kaip numiršta meilė, — mąstė Abė, girdėdama jį išeinant pro para­
dines duris. — Ne supiktais žodžiais, bet tylint.
Kai Abė buvo dvylikos, jos tėvas neteko darbo odų raugykloje. Po
to kelias savaites kasryt išvažiuodavo iš namų, tartum niekas nebūtų
pasikeitę. Abė taip ir nesužinojo, kur jis važiuodavo ar ką veikdavo. Ne­
papasakojo jai iki pat tos dienos, kai numirė. Abė tik suprato, kad tėvui
būdavo baisu likti namie ir žvelgti į akis savo nesėkmei. Tad jis tęsė tą
apsimetinėjimą, kasryt pabėgdamas iš namų neva į darbą.
Visai taip pat, kaip šiandien elgiasi Abė.
Bet, užuot išvažiavusi, paliko automobilį prie namų ir išėjo pėsčia.
Žengė kvartalą po kvartalo, nesukdama sau galvos kur link. Naktį oras
atšalo, ir kai galiausiai ji užsuko į riestaininę, beveik nejautė veido. Nu­
sipirko kavos ir riestainį su sezamų sėklomis ir įsmuko į vieną kabiną.
Buvo atsikandusi vos du kąsnius, kai atsitiktinai žvilgtelėjo į vyriškį prie
gretimo staliuko. Jis skaitė Boston Herald.
Pirmajame puslapyje puikavosi Abės nuotrauka.

309
 Ją pagavo noras išsmukti pro duris laukan. Vogčiomis apsidairė po
kavinukę, kone tikėdamasi pamatyti, kad visi į ją žiūri. Bet niekas ne­
kreipė dėmesio.
Ji šoko iš kabinos, išmetė riestainį į šiukšliadėžę ir išėjo į gatvę.
Visas apetitas dingo. Kitame kvartale prie laikraščių kiosko nusipirko
Herald egzempliorių ir drebėdama prisiglaudė vieno namo prieduryje,
peržiūrinėdama straipsnį.

Chirurgijos mokymo sunkumai

galėjo lemti tragedijų

Pagal visus atsiliepimus daktarė Abigailė Dimateo buvo išskir­

tinė rezidente — pasak daktaro Kolino Vetigo, Rezidentūros
skyriaus vedėjo, viena iš geriausiŲ Beisaido medicinos centre.
Bet per pastaruosius kelis mėnesius, netrukus po to, kai dakta­
rė Dimateo pradėjo antruosius rezidentūros programos metus,
reikalai pakrypo labai bloga linkme.

Abė turėjo liautis skaičiusi, nes pradėjo stigti oro, alsavo giliai ir
tankiai. Prireikė kelių minučių, kol nusiramino ir įstengė toliau skaityti
straipsnį. Baigusi pasijuto išties blogai.
Reporteris suminėjo viską. Teisminius ieškinius. Merės Alen mir­
tį. Sūksmingą susikirtimą su Brenda. To nebuvo galima paneigti. Viską
sudėjus kartu, gautas nestabilios, net pavojingos asmenybės paveikslas,
kurstantis slaptas visuomenės baimes atsidurti sutrikusios psichikos gy­
dytojo malonėje.
Negaliupatikėtu kad apie mane čia rašoma.
Net jeigu jai ir pavyktų išsaugoti medicinos praktikos licenciją, net
jeigu ji ir baigtų rezidentūrą, toks straipsnis ją sekios amžinai. Taip pat
ir abejonės. Joks sveikai mąstantis ligonis nesutiks gultis po psichopatės
gydytojos peiliu.
Ji nesuvokė, kiek laiko vaikštinėjo, gniauždama rankoje tą laikraš­

310
tį. Kai galiausiai sustojo, atsipeikėjo stovinti Harvardo universitetinio
miestelio aikštėje. Ausis žnaibė šaltis. Buvo gerokai po priešpiečių meto.
Ji pravaikštinėjo visą rytą, ir pusės dienos kaip nebuvę. Ji nežinojo, kur
eiti. Visi kiti aikštėje — studentai su kuprinėmis, apšepę profesoriai tvi­
do paltais — tartum traukė užsibrėžta kryptimi. Tik ne ji.
Abė vėl pasižiūrėjo į laikraštį. Panaudota jos nuotrauka iš reziden-
tūros žinyno, padaryta dar tada, kai buvo interne. Šypsančios tiesiai į
objektyvą, šviežio ir uolaus veido, kaip atrodo moterys, pasirengusios ir
norinčios stengtis dėl savo svajonės.
Numetė laikraštį į arčiausią šiukšliadėžę ir patraukė namo, mąsty­
dama: Duok atkirtį. Privalai gintis.
Bet jiedviem su Viviana pėdsakai nutrūko. Vakar Viviana buvo nu­
skridusi į Berlingtoną. Vakare paskambino Abei su blogomis žiniomis:
Timo Nikolso praktika uždaryta ir niekas nežino, kur jis yra. Aklaga­
tvis. Be to, Vilkokso memorialinėje nėra jokių įrašų apie tomis datomis
paimtus iš donorų organus. Dar vienas aklagatvis. Galiausiai Viviana
pasitikrino vietos policijoje ir nerado jokių duomenų apie dingusius as­
menis ar nenustatytos tapatybės kūnus, kuriems buvo išpjautos širdys.
Paskutinis aklagatvis.
Jie užtrynėpėdsakus. Niekaipjų neįveiksime.
Vos tik įžengusi pro paradines duris, pamatė blyksint telefono atsaki­
klį. Zinutė nuo Vivianos, prašančios jai atskambinti. Paliko telefono Ber-
lingtone numerį. Abė surinko jį, bet niekas neatsiliepė, tad padėjo ragelį.
Paskui paskambino į NAOB, bet, kaip paprastai, jos su Helena
Lujis nesujungė. Panašu, kad niekas nenorėjo klausytis naujausių psi-
chopatės daktarės Dimateo teorijų. Ji nežinojo, kam dar paskambinti.
Peržiūrėjo sąrašą žmonių, kuriuos Beisaide pažinojo. Daktaras Vetigas.
Markas. Mohandas ir Zvikas. Suzana Kasado. Džeremijas Paras. Nė vie­
nu jų nepasitikėjo. Nė vienu.
Vos tik pakėlė telefono ragelį, ketindama pamėginti vėl prisiskam­
binti Vivianai, netyčia žvilgtelėjo pro langą. Tolimajame gatvės gale sto­
vėjo kaštoninis furgonas.
 Tu, šunsnuki. Šįsyk nuo manęs nepaspruksi.
Puolė prie koridoriaus sieninės spintos ir išsitraukė žiūronus. Su­
fokusavusi juos, pro langą šiaip taip įstengė įžiūrėti lentelę su valstijos
registracijos numeriu.
Pačiupusi telefoną, surinko Kackos numerį. Ir tuomet, laukdama,
kol jis atsilieps, staiga nusistebėjo: kaip keista, kad būtent jam skam­
bina. Galbūt tai instinktyvi reakcija: kai tau reikia pagalbos, skambini
farui. O jis — vienintelis faras, kurį pažinojo.
— Detektyvas Kacka, — atsiliepė sau įprastu bejausmiu, dalykišku
balsu.
— Furgonas vėl čia! — išpyškino ji.
—Atleiskite?
— Skambina Abė Dimateo. Tas kaštoninis minifurgonas, kuris
mane sekiojo, stovi čia pat prie mano namų. Registracijos numeris pen­
ki trys devyni, TDV. Masačūsetso valstijos lentelė.
Trumpa pauzė, kol jis užsirašinėjo.
—Jūs gyvenate Briusterio gatvėje, tiesa?
— Taip. Prašom tuojau pat ką nors atsiųsti. Nežinau, ką jis ketina
daryti.
—Tik ramiai laukite ir užsirakinkite duris. Supratote?
— Gerai. —Ji nervingai atsiduso. — Gerai.
Žinojo, kad durys jau užrakintos, bet vis tiek dar kartą pasitikrino.
Viskas saugu. Ji sugrįžo į svetainę, atsisėdo už užuolaidos, kartkartėmis
vis atsargiai pažvelgdavo pro langą laukan — kad įsitikintų, ar furgonas
ten tebestovi. Norėjo, kad jis tebebūtų likęs savo vietoje. Norėjo pama­
tyti vairuotojo reakciją, kai prisistatys farai.
Po penkiolikos minučių pravažiavo pažįstamas žalias „Volvo“ ir
sustojo prie šaligatvio, tiesiai kitapus gatvės nuo furgono. Ji nesitikėjo,
kad atvažiuos pats Kacka, bet antai jis — lipa iš savo automobilio. Kai
vos tik jį pamatė, jai nepaprastai palengvėjo. „Jis žinos, ką daryti, —
pagalvojo. — Kacka pakankamai sumanus, kad gebėtų su viskuo susi­
tvarkyti.“
 Jis pamažu perėjo gatvę ir prisiartino prie furgono.
Abė arčiau prisispaudė prie lango, širdis jai sutuksėjo tankiau.
Kažin ar ir Kackai pulsas toks paspartėjęs kaip ir jai? Kone su atsainiu
grakštumu jis žengė prie vairuotojo pusės durelių. Tik kai detektyvas
šiek tiek pasisuko šonu, Abė pastebėjo rankoje ginklą. Nė nepamatė,
kada jis išsitraukė.
Dabar ji beveik bijojo žiūrėti. Bijojo dėl jo.
Jis pasilenkė į priekį ir žvilgtelėjo pro langą furgono vidun. Regis,
nepamatė nieko įtartina. Jis apėjo automobilį iš galo ir dirstelėjo pro
užpakalinį langą. Tada įsikišo ginklą atgal į dėklą ir apsidairė į abi gatvės
puses.
Staiga atsilapojo gretimo namo paradinės durys ir priebučio laiptu­
kais nubėgo vyriškis pilku kombinezonu, šaukdamas ir mosikuodamas.
Kacka sureagavo savo firminiu šaltakraujiškumu ir išsitraukė tarnybinį
pažymėjimą. Vyriškis tik žvilgtelėjo į jį ir sugrąžino, paskui išsiėmęs pi­
niginę parodė savąją asmens tapatybės kortelę.
Kurį laiką abu vyrai kalbėjosi, retsykiais vis pamodami furgono ir
namo link. Pagaliau vyriškis su kombinezonu sugrįžo atgal į namą, iš
kurio išbėgo.
Kacka patraukė Abės namo link.
Ji įsileido jį pro paradines duris.
— Kas atsitiko?
— Nieko.
— Kas vairuotojas? Kodėl jis mane sekiojo?
—Jis sako nesuprantąs, apie ką jūs kalbate.
Ji nusekė paskui jį į svetainę.
— Nesu akla! Mačiau tą furgoną čia ir anksčiau. Šioje gatvėje.
— Vairuotojas tvirtina niekad anksčiau čia nebuvęs.
— Vis dėlto, kasgi toks vairuotojas?
Kacka išsitraukė užrašų knygelę.
— Džonas Dohertis, trisdešimt šešerių, gyvena Masačūsetse. Turi
santechniko licenciją. Sako, išvis pirmą kartą lankosi Briusterio gat­

313
vėje. Minifurgonas registruotas „Bak Bėjaus santechnikoje“ ir pilnas
įrankių.
Jis užvertė užrašų knygelę ir įsikišo į švarko kišenę. Paskui kaip
visada ramiai pažvelgė į ją.
— Buvau tokia tikra, — sumurmėjo ji. — Buvau tokia tikra, kad
tai tas pats.
—Jūs tebetvirtinate, kad ten buvo minifurgonas?
—Taip, velniai rautų! — atkirto ji. —Ten buvo minifurgonas!
Į jos protrūkį jisai sureagavo tik nežymiai kilstelėdamas antakį. Ji
prisivertė giliai įkvėpti oro. Jos irzulio priepuolis tikrai to žmogaus ne­
paveiks. Jis — vien logikos, sveiko proto įsikūnijimas. Toks daktaras
Špokas* su policininko pažymėjimu.
— Man niekas nesivaidena, — jau ramiau prašneko ji, — ir nieko
neprasimanau.
— Jeigu manysite, kad vėl pamatėte minifurgoną, įsidėmėkite jo
registracijos numerį.
—Jeigu manysiu, kad jį matau?
— Aš paskambinsiu į „Bak Bėjaus santechniką“ ir pasitikrinsiu
Doherčio informaciją. Bet iš tikrųjų tikiu, kad jis paprasčiausias san­
technikas.
Jau nuo paradinių durų jis žvilgtelėjo jos svetainės link. Ten skam­
bėjo telefonas.
—Jūs neatsiliepsite?
— Palaukite, prašau, neišeikite. Kol kas ne. Turiu jums dar kai ką
pasakyti.
Jis jau siekė durų rankenos, bet dabar stabtelėjo ir stebėjo ją nuke­
liant telefono ragelį.
—Alio? — atsiliepė ji.
Atsakė tylus moters balsas.
— Daktarė Dimateo?

* Benjamin McLane Spock (1903-1998) — žymus amerikiečių pediatras, visame pasaulyje

pagarsėjęs savo veikalu „Sveiko proto knyga apie kūdikių ir vaikų auklėjimąu.

314
 Iškart Abė metė žvilgsnį į Kacką. Jis tartum vien iš jos akių suprato,
kad šis skambutis svarbus.
— Ponia Vos? — nustebo Abė.
— Kai ką išsiaiškinau, — pasakė Nina. — Nežinau, ką tai reiškia.
Jeigu išvis ką nors reiškia.
Kacka priėjo prie Abės taip greitai ir tyliai, kad ji vos pastebėjo,
kaip jis atsidūrė šalimais. Detektyvas prilenkė galvą prie ragelio.
— Ką jūs išsiaiškinote? — paklausė Abė.
— Kai kur paskambinau. Į banką ir mūsų finansų konsultantui.
Rugsėjo dvidešimt trečią Viktoras pervedė lėšas įmonei, kuri vadinasi
„Amity“ bendrovė. Bostone.
— Jūs tikra dėl tos datos?
— Taip.
Rugsėjo dvidešimt trečią, — pagalvojo Abė. Dieną prieš Ninos Vos
transplantaciją.
— Ką žinote apie „Amity“?— paklausė Abė.
— Nieko. Viktoras niekada neminėjo to pavadinimo. Kai atlieka
tokią stambią transakciją, jis paprastai tariasi... — stojo tyla. Abė fone
girdėjo balsus, paskui įnirtingą šlamesį. Vėl suskambo Ninos balsas. La­
biau įsitempęs. Tylesnis. —Jau turiu baigti pokalbį.
—Jūs sakėte, kad transakcija buvo stambi. Kokio dydžio?
Minutėlę Abė nesulaukė jokio atsakymo ir pamanė, kad Nina gal­
būt jau padėjo ragelį. Paskui išgirdo Niną sukuždant:
— Penki milijonai. Jis pervedė penkis milijonus dolerių.

Nina padėjo ragelį. Girdėjo Viktoro žingsnius, bet nepakėlė akių, kai jis
įėjo į miegamąjį.
— Su kuo kalbėjaisi? — paklausė jis.
— Su Sintija. Paskambinau jai padėkoti už gėles.
— Kokios gi vėl tos gėlės?

315
 — Orchidėjos.
Jis žvilgtelėjo į vazą ant komodos.
—Ak, taip. Labai gražios.
— Sintija sako, kad ateinantį pavasarį jie vyksta į Graikiją. Manau,
jiems turbūt jau atsibodo Karibai.
Kaip lengvai ji jam meluoja. Kada tai prasidėjo? Kada juodu nusto­
jo sakę vienas kitam tiesą?
Jis atsisėdo šalia jos ant lovos. Ji jautė ant savęs tiriamą jo žvilgsnį.
— Kai būsi sveikesnė, — tarė jis, — galbūt grįšime į Graikiją. Gal
netgi kartu su Sintija ir Robertu. Ar norėtum?
Ji linktelėjo ir pažvelgė žemyn į lovos patalynę. Į savo rankas, kau­
lėtus ir džiūstančius pirštus. Bet aš niekada nebūsiu sveikesnė. Abu tai
žinome.
Ji nuleido iš po antklodžių kojas.
— Dabar man reikia į tualetą.
—Tau padėti?
— Ne. Susitvarkysiu pati.
Kai atsistojo, jai trumpam susvaigo galva. Pastaruoju metu tokie
tarpsniai jai dažnai užeidavo, kai atsistodavo ar nuo bent kiek didesnių
pastangų. Ji Viktorui nieko nepasakė, tik laukė, kol svaigulys praeis. Ir
tada pamažu pasuko į vonios kambarį.
Išgirdo jį pakeliant telefono ragelį.
Tik kai uždarė vonios kambario duris, staiga suprato savo klaidą.
Paskutinis numeris, kuriuo ji skambino, tebebuvo likęs aparato atmin­
tyje. Viktorui tereikėjo nuspausti pakartotinio sujungimo mygtuką, ir
sužinos, kad ji pamelavo. Kaip tik taip Viktoras ir padarys. Sužinos,
kad ji skambino ne Sintijai. Išsiaiškins, kažkokiu būdu išsiaiškins, kad ji
skambinusi Abei Dimateo.
Nina stovėjo nugara remdamasi į vonios kambario duris. Išgirdo jį
vėl padedant telefono ragelį. Išgirdo jį pašaukiant:
— Nina?

316
 Vėl užėjo svaigulys. Nulenkė galvą, kovodama su užplūstančia į akis
tamsa. Kojos pasidarė tartum vatinės. Pasijuto slystanti žemyn.
Jis pabarškino į duris.
— Nina, turiu su tavimi pasikalbėti.
— Viktorai, — sukuždėjo, bet žinojo, kad jis jos negirdi. Niekas
negalėjo jos girdėti.
Gulėjo ant vonios kambario grindų, per silpna, kad įstengtų paju­
dėti, per silpna jam šūktelėti.
Širdis krūtinėje jai plazdėjo it peteliškės sparnai.

— Turbūt ne čia, — pasakė Abė.

Sėdėjo kartu su Kacka automobilyje, pastatytame varganoje
Roksberio gatvelėje. Tai buvo lentomis užkaltų parduotuvių ir įmonių
ant žlugimo ribos rajonas. Vienintelis, matyt, klestintis verslas — kultū­
rizmo sporto salė keliais namais toliau. Pro atdarus sporto salės langus
juodu girdėjo žvanginamus svarmenis ir kartkartėmis pratrūkstantį vyrų
juoką. Greta sporto salės stūksojo neužimtas pastatas su iškaba „Išnuo­
mojama“. O už šio — „Amity“, keturaukštis rausvojo smiltakmenio fa­
sadu. Virš jo įėjimo kabojo iškaba:

„Amity" medicinos reikmenŲ tiekimas

Pardavimas ir paslaugos

Už grotuotų langų vitrinose buvo išstatyti varganai atrodantys

kompanijos gaminiai: ramentai ir lazdos. Deguonies balionai. Poroloni-
nės čiužinio pagalvėlės, turinčios apsaugoti nuo pragulu. Spintelės prie
lovos. Manekenas su medicinos sesers uniforma ir kepuraite — lyg tie­
siai iš praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio.
Žvelgdama per gatvę į apšepusią vitriną Abė nusistebėjo:
— Juk čia negali būti ta pati „Amity“.
— Si vienintelė, nurodyta telefonų knygoje, — atrėmė Kacka.

317
 — Kodėl jis turėtų pervesti penkis milijonus dolerių į šią firmą?
— Galbūt tai tik vienas stambesnės korporacijos filialas. Galbūt jis
pamatė progą investuoti.
Abė pakraipė galvą.
— Visai netinkamai ištaikytas laikas. įsivaizduokite save Viktoro
Voso vietoje. Jo žmona miršta. Jis iš paskutiniųjų stengiasi jai suorgani­
zuoti reikalingą operaciją. Juk tokiu metu tikrai negalvosi apie investa­
vimą.
— Žiūrint, kiek jam rūpi žmona.
—Jam labai rūpi.
— Iš kur jūs žinote?
Ji pažvelgė į jį.
— Žinau.
Jisai stebėjo ją sau įprastu ramiu žvilgsniu.
„Kaip keista, — pagalvojo ji, — kad nuo jo žvilgsnio nebesijaučiu
nesmagiai.“
Jis atidarė savo pusės dureles.
— Einu, pažiūrėsiu, ką pavyks išsiaiškinti.
— Ką ketinate daryti?
— Pasidairyti aplink. Šio to paklausinėti.
— Eisiu su jumis.
— Ne. Likite automobilyje.
Kacka jau buvo bekeliąs laukan koją, bet Abė trūktelėjo jį atgal.
— Klausykite, — pasakė, —juk tai aš galiu viską prarasti. Jau pra­
radau darbą. Esu beprarandanti licenciją. O dabar dar vadinama žudike,
psichopate arba abejaip. Tai mano gyvenimą jie sukniso. Čia galėtų būti
mano vienintelis šansas atsikirsti.
— Tai nesumaukime jo, gerai? Kas nors tenai galėtų jus atpažinti.
Ir šitaip jie tikrai būtų perspėti. Ar norite tuo rizikuoti?
Ji susmuko atgal ant sėdynės. Kacka teisus. Velniai rautų, dar ir
kaip teisus. Iš pat pradžių nenorėjo pasiimti jos važiuoti kartu, bet ji
užsispyrusi. Pasakė jam, kad galėtų pati čia atvažiuoti, su juo ar viena.

318
Taigi dabar ji čia ir netgi negali įeiti į pastatą. Netgi nebegali pati už save
pakovoti. Ir šitai iš jos atimta. Ji sėdėjo kratydama galvą, pikta dėl savo
bejėgiškumo. Pikta ant Kackos, kad jai tai išaiškino.
— Užblokuokite dureles, — tarė jis ir išlipo iš automobilio.
Stebėjo jį pereinant gatvę, įžengiant pro apšepusį įėjimą. Mintyse
matė, ką jis viduje aptiks. Slegiantį rinkinį išstatytų parduoti invalidų
vežimėlių ir basonų vėmalams surinkti. Kabyklas su medicinos seserų
uniformomis po pageltusio plastiko maišais nuo dulkių. Dėžes su orto­
pediniais batais. Galėjo puikiai įsivaizduoti kiekvieną detalę, nes buvo
lankiusis panašiose parduotuvėse, kai pirkosi pirmąjį medikės aprangos
komplektą.
Praslinko penkios minutės. Paskui — dešimt.
Kacka. Kacka. Ką tu ten veiki?
Pasakė einąs šio to paklausinėti, pasistengsiąs nesukelti įtarimų. Ji
tikėjo jo sveika nuovoka. Eilinis žmogžudysčių skyriaus faras veikiausiai
yra sumanesnis už eilinį chirurgą. Bet galbūt ne sumanesnis už eilinį
terapeutą. Tarp ligoninės personalo dažnai buvo taip juokiamasi iš chi­
rurgų kvailumo: terapeutai kliaujasi savo smegenimis, o chirurgai —
savo neįkainojamomis rankomis. Jeigu terapeutui ketinant išlipti iš lifto
durys pradeda per anksti susiverti, jis šias sustabdys įkišdamas į tarpą
ranką. O chirurgas — įkišdamas galvą. Cha, cha.
Praslinko dvidešimt minučių. Jau buvo po penktos, ir anemiška
saulės šviesa išbluko į niūrią prieblandą. Pro praviro lango plyšelį jai gir­
dėjosi nuolatinis mašinų gausmas Martino Liuterio Kingo bulvaru. Piko
valanda. Iš sporto salės išėjo du vyrai su įspūdingų matmenų bicepsais ir
nudramblojo prie savo automobilių.
Abė vis stebėjo parduotuvės įėjimą, laukdama pasirodant Kacką.
Dvidešimt po penktos.
Eismas net ir šioje gatvelėje pradėjo intensyvėti. Pro mašinų srautą
ji tik tarpsniais suspėdavo pamatyti paradinį įėjimą. Paskui staiga eismo
sraute susidarė properša ir Abė žvelgė tiesiai skersai gatvės, kai pro šoni­
nes „Amity“ pastato duris išniro vyriškis. Ant šaligatvio jisai stabtelėjo ir

319
pasižiūrėjo į laikrodį. Kai vėl pakėlė galvą, Abei suspurdėjo širdis. Atpa­
žino tą veidą. Groteskiškai žema kakta. Kumpa it vanago snapas nosis.
Daktaras Meipsas. Kurjeris, pristatęs į operacinę donoro širdį Ni­
nai Vos.
Meipsas leidosi eiti. Nužengęs pusę gatvės, sustojo ties pastatytu
prie šaligatvio mėlynu pontiaku „Trans Am“ ir išsiėmė iš kišenės auto­
mobilio raktelius.
Abė vėl pasižiūrėjo į „Amity“ pastatą, vildamasi, melsdamasi, kad
pasirodytų Kacka. Nagi, išeik, išeik! Antraip aš pamesiu Meipsą! Ji vėl
pažvelgė į pontiaką. Meipsas į jį jau įsėdo ir segėsi saugos diržą. Užvedė
variklį. Lėtai pajudėjęs nuo šaligatvio laukė, kol transporto sraute atsiras
spraga.
Paskubom metusi žvilgsnį į degimo spynelę, Abė pamatė ten taba­
luojančius Kackos paliktus raktelius.
Tai galėtų būti jos vienintelis šansas. Vienintelis šansas.
Mėlynasis pontiakas tolo į gatvės vidurį.
Nebeliko laiko visko apgalvoti.
Abė persiropštė į vairuotojo sėdynę ir užvedė Kackos automobi­
lį. Metėsi į transporto srautą, priversdama kitą automobilį iš paskos
sužviegti padangomis ir piktai supypsėti signalu.
Meipsas prasmuko sankryža prieš pat užsidegant raudonai šviesai.
Abė numynė stabdžius. Tarp jos ir sankryžos terpėsi keturi auto­
mobiliai, ir niekaip jų neaplenksi. Kol vėl užsidegs žalia, Meipsas galėtų
atsidurti jau už kelių kvartalų. Ji sėdėjo skaičiuodama sekundes, keikda­
ma Bostono šviesoforus, vairuotojus ir savo pačios neryžtingumą. Jeigu
tik ji būtų anksčiau pajudėjusi nuo šaligatvio! Pontiakas jau vos matė­
si — tik mėlynas dryželis automobilių upėje. Kas, po velnių, nutiko tam
šviesoforui?
Pagaliau užsižiebė žalia, bet vis tiek niekas nepajudėjo. Vairuotojas
priekyje turbūt užmigo prie vairo. Abė nuspaudė signalą, kurtinamai
supypsendama. Automobiliai pirma jos pagaliau pradėjo slinkti. Ji nu­
mynė akceleratorių, paskui iškart atleido.

320
 Kažkas trankė į jos automobilio šoną.
Žvilgtelėjusi dešinėn pamatė bėgantį palei keleivio pusės dureles
Kacką. Ji staigiai sustabdė ir nuspaudė mygtuką, atleidžiantį užblokuotą
užraktą.
Kacka atplėšė dureles.
— Ką, po velnių, sumanėte?
— Lipkite.
— Ne, pirma sustokite prie...
— Lipkite, po galais!
Nustebęs jis sumirksėjo. Ir įlipo.
Iškart ji numynė iki grindų akceleratorių ir juodu prašoko san­
kryžą. Priekyje už dviejų kvartalų mėlynas dryželis rikiavosi dešinėn.
Pontiakas suko į Kotedžų gatvę. Jeigu nesilaikys jam prie pat uodegos,
plūstelėjus priešpriešiniam transportui pames iš akių. Staigiai pasuko
kairėn, kirsdama dvigubą liniją, aplenkė vieną po kito tris automobilius
ir sužvyginusi padangomis kaip tik laiku suspėjo atgal į savąją eismo
juostą. Išgirdo Kacką užsisegant saugos diržą. Puiku, pagalvojo ji. Mat
lenktynės, ko gero, bus pašėlusios. Jie įsuko į Kotedžų gatvę.
— Ar pagaliau man pasakysite, kas atsitiko? — pareikalavo Kacka.
— Jis išėjo pro šonines „Amity“ pastato duris. Tas tipas mėlyname
automobilyje.
— Kas jis toks?
— Organų kurjeris. Prisistatė Meipso pavarde.
Ji transporto sraute pastebėjo dar vieną properšą, vėl padarė aplen­
kiamąjį manevrą į kairiąją eismo juostą, paskui vėl sugrįžo į savąją.
— Manau, aš turėčiau vairuoti, — pratarė Kacka.
— Jis važiuoja žiedo link. Dabar kur? Kuria kryptimi ketina va­
žiuoti?..
Pontiakas suko žiedu, paskui staiga kirto rytų link.
—Jis važiuoja į autostradą, — nusprendė Kacka.
— Tada ir mes.
Abė įsuko į žiedą, o paskui iš šio — įkandin mėlynojo pontiako.

321
 Kackos spėta teisingai. Meipsas vairavo autostrados privažiuojamo­
sios estakados link. Abė sekė jam iš paskos. Širdis krūtinėje jai daužėsi,
delnai ant vairo pasidarė slidūs nuo prakaito. Kaip tik čia ji galėtų jį pa­
mesti. Pusę šeštos autostradoje eismas vyksta buferis įkandin buferio, še­
šiasdešimt mylių per valandą greičiu, ir kiekvienas vairuotojas — mania­
kas, skubantis kuo anksčiau parsirasti namo. Ji įsiliejo į transporto srautą
ir pastebėjo Meipsą gerokai priekyje, sukantį į kairiąją eismo juostą.
Abė irgi pamėgino padaryti tokį pat manevrą, bet priekyje įžūliai
užlindo sunkvežimis, nė neketindamas užleisti kelio. Ji pypsėjo signalu,
spaudė jį į šoną, bet sunkvežimis nepasidavė, tik dar labiau sumažino
tarpą lenkimui, padidindamas greitį. Tai jau tapo nutrūktgalviškomis
lenktynėmis: Abė sukdavo pirmiau sunkvežimio, tas paspausdavo grei­
čiau. Ji buvo tiek pritvinusi adrenalino, kad nejautė baimės, labai steng­
damasi neatsilikti nuo Meipso. Prie vairo ji persimainė į kitą moterį —
desperatišką, besikeikiančią pašalietę, kurią pati vos pažino. Kovojo,
stengdamasi jiems atkeršyti, ir šis jausmas buvo geras. Galingas jausmas.
Abė Dimateo, stimuliuojama sukrušto testosterono.
Iki grindų numynusi akceleratorių, ji nėrė kairėn, tiesiai priešais
sunkvežimio nosį.
— Dieve mano! — riktelėjo Kacka. — Norite, kad užsimuštume?!
— Man nusispjaut. Noriu pavyti tą tipą.
—Jūs tokia ir operacinėje?
— O, taip. Esu apsišiktinai tikra pabaisa. Negi negirdėjote?
— Priminkit man, kad nepasiligočiau.
— Nagi, ką jis daro?
Priekyje pontiakas vėl pakeitė eismo juostas. Rovė dešinėn, į atšaką
Kalahano tunelio link.
— Velnias! — nusikeikė Abė, irgi kirsdama į dešinę. Nėrė skersai
dvi eismo juostas ir juodu atsidūrė tunelio patamsyje kaip urve. Pro šalį
skriejo grafitai. Nuo betoninių sienų aidu atsimušė padangų šnaresys
asfaltu, pro šalį skrosdami orą švilpė automobiliai. Kai juodu vėl išniro į
pilką prieblandą, akys iš netikėtumo kone apžilpo.

3 22
 Pontiakas paliko autostradą. Abė sekė paskui jį.
Dabar jie važiavo per Rytinį Bostoną — vartus į Tarptautinį Lo-
gano oro uostą. „Turbūt Meipsas ten ir važiuoja, — pagalvojo ji. — Į
oro uostą.“
Užtat nustebo, kai jis, užuot pasukęs ten, pertrinksėjo per gele­
žinkelio bėgius ir varė tolyn nuo oro uosto vakarų kryptimi. Gatvių
labirinto link.
Abė sulėtino greitį, leisdama Meipsui šiek tiek nutolti. Adrenalino
antplūdis, kurį jautė per pašėlusį vijimąsi autostrada, slūgo. Siame rajo­
ne pontiakas neketino nuo jos pasprukti. Dabar tapo keblu likti nepa­
stebėtiems.
Jie važiavo Bostono vidinio uosto krantinėmis. Už vielinio tinklo
tvoros driekėsi eilių eilės po tris vienas ant kito sukrautų it lego nenau­
dojamų konteinerių. O už konteinerių parko toliau tęsėsi pramoninis
uosto rajonas. Saulėlydžio fone dunksojo krovos kranų ir uoste stovin­
čių laivų siluetai. Pontiakas pasuko kairėn ir pro atdarus vartus įvažiavo
į konteinerių parką.
Abė privažiavo prie tvoros ir sustojo. Atsargiai pažvelgusi pro auto­
krautuvo ir konteinerio tarpą, pamatė pontiaką nuvažiuojant prie molo
pradžios ir sustojant. Meipsas išlipo iš automobilio ir nužingsniavo ant
prieplaukos, kur stovėjo prišvartuotas nedidelis laivas, panašus į krovini­
nį — kokių dviejų šimtų pėdų ilgio, iš akies nustatė Abė.
Meipsas šūktelėjo. Po akimirkos denyje pasirodė vyriškis ir pamojo
jam ateiti. Meipsas užlipo ant lentinio trapo ir netrukus išnyko laivo
viduje.
— Kodėl jis čia atvažiavo? — nustebo Abė. — Į laivą?
— Jūs tikra, kad tai tas pats žmogus?
—Jeigu ne jis, tai tuomet Meipsas turi „Amity“ dirbantį antrinin­
ką. — Ji nutilo, staiga prisiminusi, kur Kacka ką tik praleido pastarąjį
pusvalandį. — Beje, ką sužinojote apie tą įstaigą?
— Norite pasakyti, prieš tai, kai pamačiau kažką nuvarant mano
automobilį? —Jis gūžtelėjo pečiais. — Atrodė taip, kaip ir turėtų atro­

3 ^3
dyti. Medicinos reikmenų tiekimo verslas. Pasakiau, kad ieškau ligoni­
nės lovos savo žmonai, ir man pademonstravo kelis naujausius modelius.
— Kiek žmonių ten dirba?
— Mačiau tris. Vienas vyriokas demonstravimo salėje. Du — an­
trame aukšte, priiminėja užsakymus telefonu. Nė vienas neatrodė itin
patenkintas savo darbu.
— O kaip viršutiniai du aukštai?
— Spėju, sandėliavimo patalpos. Tikrai tame pastate nėra nieko,
kas būtų vena tolesnio tyrimo.
Abė pro tvorą pažvelgė į mėlynąjį pontiaką.
— Jūs galėtumėte per teismą jų pareikalauti pristatyti savo finan­
sinę dokumentaciją ir sužinoti, kur nukeliavo tie Voso penki milijonai.
— Neturime jokio pagrindo per teismą pareikalauti bet kokios do­
kumentacijos.
— Kiek jums reikia įrodymų? Aš žinau, kad tai jis buvo kurjeris!
Žinau, kuo tie žmonės verčiasi.
— Jūsų parodymai nepalenks jokio teisėjo. Esamomis aplinkybė­
mis, tikrai ne. — Jis atsakė atvirai — žiauriai atvirai. — Apgailestauju,
Abe. Bet jūs taip pat gerai kaip ir aš žinote, kad turite didelių problemų
dėl savo patikimumo.
Ji pasijuto vėl užsiverianti nuo jo, pasiduodanti pykčiui.
— Jūs visiškai teisus, — atkirto. — Kas manimi patikėtų? Tokia
psiche daktare Dimateo, vėl vapaliojančia nesąmones.
Į tuos save menkinančius žodžius jis nesureagavo. Stojo tyla ir ji
pasigailėjo juos ištarusi. Jos įžeisto ir sarkastiško balso skambesys tartum
pakibo tarp jųdviejų ore.
Kurį laiką abu tylėjo. Jiems virš galvų praūžė smigdamas reaktyvi­
nis — pro šalį šmėstelėjo jo it plėšrūno sparnų šešėlis — ir vėl pradėjo
kilti aukštyn, blykčiojantis paskutiniuose besileidžiančios saulės spindu­
liuose. Tik kai reaktyvinio lėktuvo gausmas nutolo, Kacka vėl prašneko:
—Tai nereiškia, kad aš jumis netikiu.
Ji pažvelgė į jį.

3M
 — Niekas manimi netiki. Tai kodėl jūs turėtumėte?
— Dėl daktaro Levio. Ir to, kaip jis numirė. — Jis žvelgė tiesiai
prieš save, į tamsėjantį kelią. — Paprastai ne šitaip žmonės nusižudo.
Kambaryje, kur dienų dienas niekas tavęs nesuras. Mums nepatinka įsi­
vaizduoti savo irstančių kūnų. Norime, kad mus surastų, kol kirminai
nepradėjo savo darbo. Kol dar nesame pajuodę ir išpampę. Kai mus dar
galima atpažinti kaip žmones. Be to, dar yra tie visi jo sudaryti planai.
Kelionė į Karibus. Padėkos diena kartu su savo sūnumi. Jis žvelgė į prie­
kį, laukė ateities. — Kacka nusuko akis į šalį, į ką tik užsižiebusį tirštė­
jančiose sutemose gatvės žibintą. — Galiausiai jo žmona, Ileinė. Man
dažnai tenka kalbėtis su likusiomis gyvomis antrosiomis pusėmis. Kai
kurios būna sukrėstos, kai kurios — ištiktos sielvarto. O kai kurioms tie­
siog aiškiai palengvėja. Aš ir pats esu našlys. Prisimenu, po to, kai mano
žmona pasimirė, kasryt vos pajėgdavau atsikelti iš lovos. O kaip elgiasi
Ileinė Levi? Paskambina į perkraustymo kompaniją, supakuoja daiktus
ir palieka miestą. Toks elgesys gedinčiai našlei nebūdingas. Taip žmonės
daro, kai jaučia kaltę. Arba kai yra išsigandę.
Abė linktelėjo. Kaip tik taip ir ji galvojusi. Kad Ileinė bijojo.
— Paskui jūs man papasakojote apie Kanstlerį ir Henesį, — toliau
kalbėjo jis. — Ir staiga pamatau, kad turiu reikalą ne su viena mirtimi,
o jų virtine. Taigi Arono Levio mirtis pradeda vis mažiau ir mažiau at­
rodyti kaip savižudybė.
Pakilo į orą dar vienas reaktyvinis ir per jo variklių griausmą ne­
buvo įmanoma kalbėtis. Lėktuvas pasviro į kairę, skriedamas dabar jau
besikaupiančio virš uosto rūko pakraščiu. Reaktyviniam išnykus vakarų
danguje, Abės ausyse tebeskambėjo jo paliktas garsas.
— Daktaras Levis nepasikorė, — vėl prabilo Kacka.
Abė susiraukusi pažvelgė į jį.
— Maniau, autopsija patvirtino tą faktą.
— Atlikome toksikologinį tyrimą ir kai ką aptikome. Atsakymą iš
kriminologinės laboratorijos gavome tik praėjusią savaitę.
— Kas nors išaiškėjo?

325
 —Jo raumeniniame audinyje rasta sukcinilcholino pėdsakų.
Ji išpūtė į jį akis. Sukcinilcholinas. Anesteziologai jį kasdien naudoja
raumenų relaksacijai sukelti operacijos metu. Operacinėje tai gyvybiškai
svarbus vaistas. O už operacinės ribų jisai sukeltų pačią siaubingiausią
mirtį. Visišką paralyžių pilnos sąmonės žmogui. Nors nemiegantis ir
viską suvokiantis, jis nepajėgtų judėti ar kvėpuoti. Tartum skęstų oro
jūroje.
Abė nurijo seiles, gerklė jai išdžiūvo.
—Taigi tai nebuvo savižudybė.
— Ne.
Ji giliai atsikvėpė. Mirksnį buvo pernelyg pasibaisėjusi, kad pa­
jėgtų kalbėti. Net nedrįso pagalvoti, kokia turėjusi būti Arono mirtis.
Vėl pažiūrėjo pro tvorą molo link. Virš uosto tvenkėsi vakaro migla ir
plevenančiais pirštais pradėjo driektis į krantą. Meipsas nebepasirodė.
Krovininis laivas, juodas ir tylus, šmėkšojo blėstančioje šviesoje.
— Noriu žinoti, kas yra tame laive, — pagaliau pratarė ji. — Ir ko
jis tenai nuėjo. —Ji siekė atidaryti automobilio dureles.
Kacka ją sulaikė.
— Dar ne.
— Kada?
— Pavažiuokime kvartalą ir sustokime. Galėsime palaukti ten. —
Jis žvilgtelėjo į dangų, paskui — į tirštėjantį virš vandens rūką. — Ne­
trukus sutems.
 21

J^iek jau praėjo laiko?

—Tik apie valanda, — atsakė Kacka.
Abė susigūžė ir nusipurtė. Vakaras dar labiau atvėso, ir automo­
bilio viduje nuo jų alsavimo aprasojo langai. Tolumoje gatvės žibintas
pragariškai gelsva žara nuspalvino jį gaubiantį rūką.
— Įdomu, kad šitaip pasakėte. Tik apie valanda. Man toks jaus­
mas, kad visa naktis.
— Nelygu kaip žiūrėsi. Savo karjeros pradžioje daug laiko esu pra­
leidęs stebėdamas nusikaltėlius.
Kacka — jaunas vyrukas, skaisčiaveidis naujokėlis? Ji niekaip ne­
pajėgė to įsivaizduoti.
— Kas lėmė, kad tapote policininku? — paklausė.
Jis gūžtelėjo pečiais — automobilio patamsyje tik krustelėjo šešėlis.
— Mane tenkino šis darbas.
— Ką gi, turbūt tai viską paaiškina.
— Kas lėmė, kad tapote gydytoja?
Aprasojusiame lange ji pirštu nušluostė dryžį ir įsižiūrėjo į stačia­
kampius tarpeklius tarp laivinių konteinerių eilių.
— Nelabai žinau, ką atsakyti.
— Ar tai toksai sunkus klausimas?
— Atsakymas sudėtingas.
— Vadinasi, tai nėra taip paprasta. Tarkim, žmonijos labui.
Dabar atėjo eilė jai gūžtelėti pečiais.

327
 — Žmonija kažin ar pastebėtų, kad manęs nėra.
—Aštuonerius metus mokėtės. Paskui dar penkeri specialaus pasi­
rengimo metai. Turėjo būti labai stipri motyvacija.
Langas vėl aprasojo. Ji perbraukė stiklą delnu, ir susikondensavę
vandens lasai prie odos pasirodė keistai šilti.
— Manau, jeigu turėčiau pateikti motyvą, tai būtų mano brolis.
Dešimties metų jį teko paguldyti į ligoninę. Daug laiko stebėjau jo gy­
dytojus. Mačiau, kaip jie dirba.
Kacka laukė, kol ji paaiškins daugiau. Nesulaukęs tyliai paklausė:
—Jūsų brolis neišgyveno?
Ji papurtė galvą.
—Tai buvo labai seniai.
Vėl pažvelgė į blizgančią ant savo delno drėgmę. „Šilta kaip aša­
ros“, — pagalvojo. Ir nesaugų mirksnį pamanė, kad gal tai tikrai jos
ašaros. Džiaugėsi, kad Kacka tyli; nesijautė pajėgianti daugiau atsakinė­
ti į klausimus, vėl atgaivinti atmintyje skubiosios pagalbos priimamojo
vaizdus, Pitą, gulintį ant ratukinių neštuvų, krauju aptaškytus jo nau­
jutėlaičius teniso batelius. Kokie maži tie bateliai atrodė — kaip dešim­
tmečiui berniukui gerokai per maži. O paskui ėjo mėnesiai, kai stebėjo
jį gulintį komos būsenos, nykstančiu kūnu, sutrauktomis prie savęs ga­
lūnėmis. Tą naktį, kai mirė, Abė pakėlė jį iš lovos ir sėdėjo sūpuodama
glėbyje. Jis atrodė besvoris, gležnutis it kūdikis.
Nieko apie tai Kackai nepapasakojo, tačiau jautė, kad jisai suprato
viską, ką reikėjo žinoti. Bendravimas per atjautą. Nė nemanė jį turint tokį
talentą. Tačiau Kacka ją stebino ne tik tuo, bet ir daugybe kitų dalykų.
Jis pažvelgė į naktį ir tarė:
— Manau, jau pakankamai tamsu.
Juodu išlipo iš automobilio ir pro atdarus vartus įėjo į konteinerių
parką. Rūke dunksojo krovininis laivas. Vienintelė jame šviesa — pa­
slaptingai žalia žara, besisunkianti pro vieną iš apatinių iliuminatorių.
Jei ne ši, laivas atrodytų apleistas. Juodu pro bokštą iš sukrautų ant kro­
vos padėklo tuščių dėžių nuėjo ant molo.

328
 Prie permesto į laivą trapo sustojo, klausydamiesi vandens teliūš­
kavimo į korpusą ir gausybės metalo ir lynų girgždesių. Abu krūptelėjo
nuo šaižaus dar vieno pakylančio reaktyvinio lėktuvo garso. Abė žvilg­
telėjo į dangų ir, kol stebėjo tolstančias aukštyn reaktyvinio švieseles,
patyrė dezorientuojantį jausmą, lyg ji pati skrietų erdve ir laiku. Bemaž
ištiesė ranką pasilaikyti už Kackos. Kaip galiausiai as atsidūriau ant to
moloystoviu su šiuo žmogumi? — nusistebėjo ji. — Kokios keistos įvykių
sekos buvau atnešta į šį netikėtą savogyvenimo tarpsnį?
Kacka palietė jos ranką. Jo delnas buvo šiltas ir tvirtas.
— Einu, apsidairysiu po denį.
Jis žengė ant trapo. Vos nuėjęs kelis žingsnius sustojo ir atsigręžė
pažiūrėti į molą.
Už jų sutvisko ką tik įsukusios pro vartus priekinių žibintų šviesos.
Per konteinerių parką dabar jų link riedėjo automobilis. Minifurgonas.
Abė nesuspėjo nerti pasislėpti už dėžių. Priekinių žibintų spindu­
liai jau išgriebė ją molo gale iš tamsos.
Furgonas čiuoždamas staigiai sustojo. Abė dangstėsi akis nuo žibi­
nančios šviesos ir beveik nieko nematė, bet išgirdo atidaromas ir užtren­
kiamas dureles. Sugurgždėjo žvyru žingsniai: vyrai pajudėjo ketindami
užkirsti jai kelią pabėgti.
Iš tamsos čia pat prie jos išdygo Kacka. Abė net negirdėjo, kada jis
nubėgo nuo trapo, bet staiga atsidūrė šalia ir žengtelėjo į priekį tarp jos
ir furgono.
— Gerai, atsitraukite! — šūktelėjo atbėgantiems vyrams. — Mes
nenorime jokių nemalonumų.
Dviejų vyrų siluetai tik mirksnį stabtelėjo priekinių žibintų švieso­
je, paskui vėl pajudėjo į priekį.
— Praleiskite mus! — įsakė Kacka.
Iš dalies užstojo Abei vaizdą, tad iš už jo nugaros ji beveik nema­
tė, kas įvyko paskui. Tik suvokė, kad jisai staiga pritūpė, vienu metu
pokštelėjo šūviai, ir kulka dzingtelėjusi rikošetavo nuo betoninio molo
už jos.

329
 Abu, ji ir Kacka, sykiu metėsi už dėžių priedangos. Vėl supoškėjo
šūviai, nuskeldami nuo dėžių medžio atplaišas, ir detektyvas prilenkė jos
galvą prie žemės, o paskui pats paleido atsakomąją ugnį — greitai tris
kartus paeiliui.
Sudunksėjo atsitraukiantys žingsniai. Užpuolikai apsikeitė keliais
trumpais žodžiais.
Paskui kostelėjo furgono starteris, suburzgė variklis ir iš po padan­
gų pažiro žvyras.
Abė pakėlė galvą pasižiūrėti. Savo siaubui, išvydo furgoną dundan­
tį į juos, kaip griaunamąjį taraną nusitaikiusį į dėžes.
Kacka prisitaikė ir keturis kartus iššovė, kulkos sutrupino priekinį
atlekiančio automobilio stiklą.
Pašėlusiu greičiu furgonas trinksėjo molu, it nebevaldomas taranas
kryptelėjo dešinėn, paskui kairėn.
Kacka paleido du paskutinius desperatiškus šūvius.
Furgonas vis tiek artėjo.
Abės sąmonėje užsifiksavo akinamai plieskiančios šviesos ir ji me­
tėsi stačiagalviais nuo molo į dervos juodumo tamsą.
Paniręs į šaltą vandenį jos organizmas patyrė šoką. Rankomis ir ko­
jomis mušdama juodą vandenį, springdama iškilo į paviršių, dusinama
jūros sūrio ir išsiliejusio dyzelinio kuro. Girdėjo viršuje ant molo šūkau­
jančių vyrų balsus, o paskui kažkas perkūniškai pūkštelėjo. Vanduo ap­
linkui sukunkuliavo ir užliejo jai galvą. Ji kosėdama vėl iškilo į paviršių.
Molo gale vanduo žioravo fosforescuojančia žaluma. Furgonas smuko
gilyn į jūrą, savo priekiniais žibintais mesdamas du vandens išsklaidytus
šviesos pluoštus. Jam grimztant giliau, žalsva šviesa paniro į juodumą.
Kacka. Kur Kacka?
Abė grybšniais sukiojosi vandenyje, žvelgdama per tamsą. Paviršius
tebegurguliavo, bangelės teliūškavo į veidą ir peršančiomis nuo sūrymo
akimis ji stengėsi ką nors įžiūrėti.
Išgirdo tylų pūkštelėjimą ir už kelių pėdų iš jūros išniro galva. Skir­
damas vandenį Kacka žvilgtelėjo jos pusėn ir įsitikino, kad laikosi pa­

330
viršiuje pati. Tuomet pažvelgė aukštyn, iš kur girdėjosi daugiau balsų —
nuo laivo? Ten buvo du, galbūt trys vyrai, jų žingsniai dunksėjo molu
pirmyn ir atgal. Jie šūkavo vienas kitam, bet balsai skambėjo iškraipytai
ir kalba buvo nesuprantama.
Ne anglų, — pagalvojo Abė, bet nepajėgė nustatyti, kokia tai kalba.
Viršuje užsižiebė šviesa, prožektoriaus spindulys skrosdamas rūką
pamažu slydo vandens paviršiumi.
Kacka paniro. Abė pasekė juo. Plaukė panirusi kiek turėjo kvapo,
tolyn nuo molo, juoduojančios atviros jūros link. Vis iškildavo ir iškil­
davo, žiopčiodama burna oro, paskui vėl panirdavo. Iškilusi į paviršių
penktą kartą, jau yrėsi visiškoje tamsoje.
Dabar molu judėjo du žibintuvai, jų spinduliai lakstė po miglą it
pora skvarbių akių. Kažkur netoliese supliuškėjo vanduo, paskui sušniokš­
tė įkvepiamas oras ir Abė suprato, kad čia pat į paviršių iškilo Kacka.
— Pamečiau ginklą, — sušvokštė jis.
— Kas, po velnių dedasi?
— Tik plaukite. Iki kito molo.
Naktis staiga nušvito pribloškiamu spindesiu. Krovininis laivas
įjungė denio prožektorius, apšviesdamas kiekvieną molo detalę. Ant tra­
po stovėjo vienas vyras, o kitas su žibintuvu rankoje tupėjo prie molo
krašto. Trečiasis it bokštas stūksojo šalia jų, nutaikęs į vandenį karabiną.
— Pirmyn, — paragino Kacka.
Abė nėrė, grybšniais irdamasi į priekį per vandens juodį. Gelmė
visada ją baugino. O dabar plaukė per tokį tamsų vandenį, kad galėjo nė
nebūti dugno. Ji iškilo dar įkvėpti oro, bet, atrodė, šio vis stinga, kad ir
kiek giliai žiopčiojo.
—Abe, plaukit! —ragino Kacka. —Tik nusikaskit iki to kito molo!
Ji atsigręžė pažiūrėti į krovininį laivą. Pamatė, kad prožektorių
šviesos pluoštai seka kiekvieną stambesnį ratilą vandens paviršiuje. Kad
spindulys slysta jų link.
Ji vėl panėrė.
Kai abu pagaliau išsikapanojo į sausumą, Abė vos įstengė judinti

331
galūnes. Išropojo į krantą slidžiais nuo alyvos ir jūros žolių akmenimis,
kriauklelės žeidė kelius. Susirietusi patamsyje išsivėmė į vandenį.
Kacka paėmė ją už rankos, prilaikė. Ji taip drebėjo nuo tampymo,
kad, manė, turbūt subyrėtų į gabalėlius, jeigu jis nebūtų pagelbėjęs.
Pagaliau skrandyje nieko nebeliko. Nusilpusi, ji pakėlė galvą.
—Jau geriau? — sukuždėjo jis.
— Baisiai šalta.
—Tuomet pasiieškokime, kur sušilti. —Jis pasižiūrėjo į dunksantį
aukštai ties jais molą. — Manau, mums pavyks užsikeberioti tais suvers­
tais betono luitais. Pabandom.
Juodu drauge repečkojosi aukštyn, slysdami ir čiuoždami slidžiais
nuo samanų ir jūržolių luitais. Kacka užsiropštė ant molo pirmas, tada
pasilenkė ir užtempė ją pas save. Juodu atsiklaupė.
Staiga rūką perskrodė prožektoriaus spindulys, abu išgriebdamas
į šviesą.
Tuoj už Abės nuo betono rikošetu atšoko kulka.
—Judam! — sušuko Kacka.
Juodu pasinešė molu. Prožektoriaus spindulys persekiojo įkandin,
zigzagais švysčiodamas per tamsą. Abu jau pabėgo nuo molo ir skuodė
konteinerių parko link. Aplinkui kulkos žėrė žvyrą. Priekyje dunksojo
konteineriai, sustatyti milžinišku šešėlių labirintu. Juodu nėrė už arti­
miausios jų eilės, girdėdami į metalą dzingsinčias kulkas. Paskui apšau­
dymo ugnis liovėsi.
Abė stabtelėjo atgauti kvapo. Buvo vis dar išsekusi nuo plaukimo,
nusilpusi po vėmulio jūros vandeniu. Ir dabar taip drebėjo, kad pynėsi
kojos.
Balsai priartėjo. Atrodė, sklido iš dviejų pusių.
Kacka sugriebė ją už rankos ir nusitempė gilyn į konteinerių labi­
rintą.
Pribėgę eilės galą, juodu pasuko kairėn ir lėkė toliau. Paskui abu
sustojo.
Tolimajame eilės gale sumirkčiojo šviesa.

33*
 Jiepriešais mus!
Kacka metėsi dešinėn, įsuko į kitą eilę. Vienas ant kito sukrauti
konteineriai iš abiejų pusių kilo virš jų it gilaus tarpeklio sienos. Juodu
išgirdo balsus ir vėl pakeitė kryptį. Jau buvo tiek daug kartų sukę, kad
Abė nebesusigaudė, ar jie juda ratais, nebesusigaudė, ar jau bėgo tuo
keliu vos prieš kelias sekundes.
Prieky vėl sušokčiojo šviesa.
Juodu apsisuko sprukti atgal. Ir pamatė mirksint kito žibintuvo
spindulį. Tas švysčiojo į šonus, artėdamas jųdviejų link.
Jiepriešais mus. Ir už nugaros.
Apimta panikos, ji kluptelėjo atatupsta. Siekusi ranka prisilaikyti,
užčiuopė plyšį tarp dviejų konteinerių. Tarpas buvo toks siauras, kad vos
galėtum į jį įtilpti.
Žibintuvo spindulys sumirkčiojo dar arčiau.
Pačiupusi Kacką už rankos, ji įsispraudė į plyšį, nusitempdama
paskui save ir jį. Per voratinklių filigraną skverbėsi vis giliau ir giliau, kol
atsimušė į gretimo konteinerio sieną. Kelio į priekį nebebuvo. Juodu
papuolė į spąstus, ankštai įstrigę į ertmę, siauresnę už karsto.
Žingsnių gurgždesys žvyru artėjo.
Kackos ranka suspaudė jai plaštaką, bet jo prisilytėjimas nė kiek
nenuramino Abės panikos. Širdis daužėsi krūtinėje. Žingsniai dar labiau
priartėjo.
Dabar ji girdėjo balsus — vienas vyras šaukė kitą, paskui antrasis
atsiliepė tokia pat nepažįstama kalba. O gal dėl ūžaujančio jai ausyse
kraujo žodžiai skambėjo taip iškreiptai, kad jų nebuvo įmanoma su­
prasti?
Šviesa prašokčiojo pro plyšio angą. Dvejetas vyrų stovėjo visai šalia,
sprendžiant iš kalbos tono, suglumę. Tereikėjo jiems pašviesti žibintu­
vais į tarpą, ir būtų ten pamatę savo grobį. Kažkuris paspyrė koja gruntą
ir į konteinerį subarškėjo akmenėliai.
Abė užsimerkė, pernelyg sukaustyta siaubo, kad pajėgtų žiūrėti, kai
tas žibintuvo spindulys užlies šviesa jųdviejų slėptuvę. Kacka tvirčiau

333
sugniaužė jai delną. Nuo įtampos ji visa pastiro, kvėpavo tankiai ir negi­
liai. Išgirdo batą vėl brūkštelint per žvyrą, vėl pažiro akmenėliai.
Paskui žingsniai nutolo.
Abė nedrįso pajudėti. Nebuvo tikra, ar įstengs pajudėti, kojos atro­
dė tartum surakintos. Po kažin kiek metų, — pagalvojo, — mane suras
čia stovinčią — mano sukaustytus išsiaubogriaučius.
Pirmasis sujudėjo Kacka. Pasislinko arčiau plyšio angos apsidairyti
ir abu išgirdo čirkšt. Įsiplieskė ir užgeso liepsnelė — kažkas brūkštelėjo
degtuką. Kacka sustingo vietoje. Per tamsą atplaukė cigaretės dūmas.
Iš kažkur negarsiai šūktelėjo vyriškis.
Cigaretės rūkalius atsakydamas suniurnėjo, o paskui jo žingsniai
nutolo.
Kacka vis nejudėjo.
Juodu liko sustingę, susikibę rankomis, nė katras nedrįsdamas
šnibžtelėti nė žodžio. Dusyk girdėjo savo persekiotojus einant pro šalį ir
abu kartus vyrai nuslinko tolyn.
Pasigirdo tolimas dundesys, lyg kažkur ties horizontu grumėtų per­
kūnija.
O paskui ilgai juodu nieko negirdėjo.

Tik po kelių valandų abu galiausiai išlindo iš savo slėptuvės. Nutyki­

nę konteinerių eilėmis sustojo prie kranto. Baugu, bet niekas netrikdė
nakties tylos. Rūkas išsisklaidė ir danguje silpnai spingsėjo žvaigždės,
nublukintos didmiesčio žiburių pašvaistės.
Ant kito molo buvo tamsu. Nesimatė nei žmonių, nei šviesų, nei
žaliai spingsinčio iliuminatoriaus. Tik į jūrą šovėsi ilgas žemas betoninio
molo siluetas ir nuo vandens atsispindėjo mėnesiena.
Krovininis laivas buvo dingęs.
 22
ardiomonitoriaus pavojaus signalas pašėlo cypti — ekrane brėžėsi
chaotiško mirties šokio linija.
— Pone Vosai. — Viena seselė sugriebė Viktorą Vosą už rankos ir
pamėgino atitraukti nuo Ninos lovos. — Daktarams reikia vietos dar­
bui.
— Aš Ninos nepaliksiu.
— Pone Vosai, kol jūs čia, jie negali dirbti.
Vosas iš visų jėgų nukratė nuo savęs seselės ranką, ir moteris susi­
gūžė lyg nuo smūgio. Jis liko stovėti prie savo žmonos lovos, įsitvėręs į
kojūgalio rėmą taip tvirtai, kad pabalę krumpliai atrodė it pliki kaulai.
— Traukitės, — nuskambėjo komanda. — Visiems atgal.
— Pone Vosai! — pro sąmyšį kirto daktaro Arčerio balsas. —Jūsų
žmonai turime panaudoti elektrošoką! Tučtuojau privalote pasitraukti
nuo lovos.
Viktoras paleido rėmą ir žingtelėjo atgal.
Ninos kūną sukrėtė vienas stiprus, žiaurus elektrošoko smūgis. Juk
yra per maža, per silpna, kad su ja būtų šitaip elgiamasi! Užsiutęs Vosas
žengtelėjo į priekį, ketindamas nublokšti defibriliatoriaus plokšteles. Bet
sustojo.
Monitoriaus ekrane virš lovos dantyta linija pakito į virtinę ramių,
ritmiškų svyravimų. Vosas išgirdo kažką su palengvėjimu atsidūstant ir
pasijuto pats staigiai iškvepiąs orą.
— Sistolinis šešiasdešimt. Pakilo iki šešiasdešimt penkių.

335
 — Regis, ritmas laikosi.
— Sistolinis pakilo iki septyniasdešimt penkių.
— Gerai, paleiskite lašelinę.
—Ji judina ranką. Galime fiksuoti riešą?
Viktoras prasibrovė pro seseles prie Ninos. Niekas nebandė jo su­
stabdyti. Jis paėmė žmonos ranką ir prispaudė sau prie lūpų. Pajuto jos
odos skonį, savo ašarų sūrymą.
Lik su manimi. Meldžiu, meldžiu, lik su manimi.
— Pone Vosai? — lyg labai iš tolo pašaukė jį balsas. Atsisukęs prie­
šais save pamatė daktarą Arčerį.
— Galėtume išeiti už durų? — paklausė Arčeris.
Vosas papurtė galvą.
— Šiuo metu jos būklei niekas negresia, — patikino Arčeris. —
Visi tie žmonės gerai ja rūpinasi. Liksime čia pat prie palatos. Man reikia
su jumis pasikalbėti. Dabar.
Pagaliau Vosas linktelėjo. Švelniai padėjo Ninos ranką ant lovos ir
nusekė paskui Arčerį iš mažučio bokso.
Juodu drauge stovėjo tykiame Intensyviosios terapijos skyriaus
kampe. Vakarui šviesos buvo pritemdytos ir žalio monitorių ekranų švy­
tėjimo fone matėsi tyliai sėdinčios ir juos stebinčios seselės siluetas.
— Transplantacija atidėta, — pranešė Arčeris. — Iškilo problemų
dėl organo paėmimo.
— Kaip suprasti?
— Šiandien persodinti neįmanoma. Teks atidėti rytojui.
Vosas žvilgtelėjo į savo žmonos boksą. Pro užuolaida neužtrauktą
langą matė judant jos galvą. Nina peikėjosi. Turįs būti prie jos.
— Rytoj nieko bloga neturi atsitikti.
— Ir neatsitiks.
—Taip man pasakėte ir po pirmos transplantacijos.
— Ne visada pavyksta nuslopinti organo atmetimo reakciją. Kad ir
kaip stengiamės nuo jos apsaugoti, visko pasitaiko.
— Iš kur man žinoti, kad vėl nepasitaikys? Su antrąja širdimi?

336
 — Negaliu pažadėti. Bet šiuo metu, pone Vosai, neturime alter­
natyvos. Ciklosporinas nuvylė. Be to, jai išsivystė anafilaksinė reakcija į
OKT-3*. Nebeliko nieko kita, kaip tik dar viena transplantacija.
—Ji tikrai bus rytoj atlikta?
Arčeris linktelėjo.
— Pasistengsime, kad būtų.
Kai Vosas sugrįžo į palatėlę, Nina buvo dar ne visai atgavusi są­
monę. Tiek daug kartų anksčiau jisai stebėdavo ją miegančią. Per ilgus
metus įsidėmėjo jos veido permainas. Švelnias raukšleles, susidarančias
burnos kampuose. Palengva įdumbančius skruostus. Naują žilsvumo
sruogelę plaukuose. Visų ligi vieno tų pokyčių gedėjo, nes jie jam pri­
minė, kad jųdviejų kelionė drauge — ne kas daugiau, kaip tik laikina
slinktis šalta ir nykia amžinybe.
Ir vis dėlto visus ligi vieno tuos pokyčius mylėjo, nes tai buvoti
veidas.
Nina atsimerkė tik po kelių valandų. Iš pradžių jis nepajuto, kad
žmona jau nemiega. Sėdėjo iš nuovargio nusmukusiais pečiais ant kėdės
prie Ninos lovos, kai kažkas privertė jį pakelti galvą ir pasisukti į ją.
Žiūrėjo į jį. Atlenkė delną, tylomis reikalaudama, kad jis prisilies­
tų. Pakėlė jos ranką ir pabučiavo.
— Viskas bus gerai, — sušnabždėjo ji.
Jis nusišypsojo.
— Taip. Taip, žinoma, bus gerai.
— Aš buvau laiminga, Viktorai. Tokia laiminga...
— Abu buvome.
— Bet dabar teks išmokti leisti man išeiti.
Viktoro šypsena išblėso. Jis papurtė galvą.
— Nekalbėk taip.
— Tu turi dar tiek daug ateityje nuveikti.
— O kodėl ne mudu?— Dabar jis laikė jos plaštaką abiem ranko­

* Imunosupresantas (dar vadinamas muromonabu) — vaistas, skiriamas pacientams po

transplantacijos, ūminei organo atmetimo reakcijai slopinti.

33 7
mis — kaip žmogus, mėginantis sulaikyti išvarvantį vandenį. — Tu ir
aš, Nina, nesame kaip visi kiti! Mes visada tai sakydavome vienas kitam.
Prisimeni? Kad esame kitokie. Ypatingi. Ir kad nieko negali mums at­
sitikti.
— Bet kai kas atsitiko, — sumurmėjo ji. — Kai kas atsitiko man.
— Ir aš tuopasirūpinsiu.
Ji nutylėjo, tik liūdnai palingavo galva.
Jam pasirodė, kad paskiausia, ką pamatė Ninai vėl užsimerkiant —
tai tylaus maišto žvilgsnį jos akyse. Pažvelgė į jos plaštaką, kurią taip
savininkiškai laikė, ir pamatė, kad ta susigniaužė į kumštį.

Buvo beveik vidurnaktis, kai detektyvas Lundkvistas išsodino Abę prie

jos paradinių durų. Ji pamatė, kad Marko automobilio įvažoje dar
nėra. Įėjusi į namą pajuto šio tuštumą taip aiškiai, kaip žmogus jaučia
atsivėrusią prie savo kojų prarają. „Jį turbūt skubiai iškvietė į ligoni­
nę,“ — pagalvojo Abė. Neretai pasitaikydavo, kad jis vėlai naktį palik­
davo namus, iškviestas į Beisaidą tvarkyti šautinės ar durtinės žaizdos.
Mėgino jį įsivaizduoti — kaip ir anksčiau daug kartų — mėlyna kauke
pridengtu veidu, sutelktu žemyn žvilgsniu operacinėje, bet nepajėgė
to vaizdo prišaukti į mintis. Tartum atmintis, ankstesnė realybė, būtų
išsitrynusi.
Ji nuėjo prie telefono atsakiklio, vildamasi, kad jis paliko jai įrašytą
balso žinutę. Tačiau rado du pranešimus, abu iš Vivianos, ir jos paliktą
telefono numerį su kitos valstijos kodu. Ji tebebuvo Berlingtone. Dabar
jau vėlu jai atskambinti. Pamėginsianti rytą.
Viršuje ji nusivilko šlapius drabužius, sumetė juos į skalbyklę ir
nuėjo po dušu. Pastebėjo, kad plytelės sausos; šįvakar Markas dušu nesi-
naudo. Nejau išvis nebuvo grįžęs namo?
Kol ant pečių liejosi karštas vanduo, stovėjo užsimerkusi, mąsty­
dama. Baimindamasi to, ką turės pasakyti Markui. Atėjo metas atvirai
su juo pasikalbėti, pareikalauti atsakymų. Netikrumą tverti tapo sunku.

338
 Nusipraususi po dusu, ji atsisėdo ant lovos ir išsiuntė Markui į pra­
nešimų gaviklį žinutę. Nustebo, kai telefonas bemaž iškart suskambo.
— Abe? — Ne Marko, bet Kackos balsas. — Tik noriu pasiteir­
auti, ar jums viskas gerai. Skambinau prieš kelias minutes, bet niekas
neatsiliepė.
— Buvau po dušu. Jaučiuosi puikiai. Laukiu grįžtant namo Marko.
Pauzė.
— Jūs viena?
Nuo susirūpinusio jo tono ji šyptelėjo. Tik bent kiek pakrapštyk jo
šarvą ir po šiuo vis dėlto rasi tikrą žmogų.
— Taip, bet užrakinau visas duris ir langus, — atsakė ji. — Kaip
man patarėte. — Per telefoną ji girdėjo fone balsų dūzgesį, policijos
radijo stotelės treškesius ir įsivaizdavo jį stovintį toje prieplaukoje, blyk­
sint į veidą mėlyniems švyturėliams.
— Kas ten dedasi? — paklausė ji.
— Laukiame atvykstant narų. Įranga jau parengta.
— Iš tikrųjų manote, kad vairuotojas įstrigęs minifurgone?
— Bijau, taip.
Jis sunkiai atsiduso. Atrodė toks nuvargęs, kad ji užjaučiamai pra­
tarė:
— Turėtumėte grįžti namo, Kacka. Jums reikia karšto dušo ir viš­
tienos sultinio. Toks mano receptas.
Jis nusijuokė. Keistas garsas, tokio iš jo niekada anksčiau nebuvo
girdėjusi.
—Jeigu tik man pavyks surasti vaistinę, kuri jį išpildys.
Kažkas jį užkalbino. Turbūt koks nors kitas faras, klausiantis apie
kulkų trajektorijas. Kacka pasisuko jam atsakyti, paskui vėl prašneko į
telefoną.
—Turiu eiti. Jums tikrai ten gerai? Gal verčiau apsistotumėte vieš­
butyje?
— Nėra reikalo.
— Gerai. — Ji išgirdo Kacką vėl atsidūstant. — Bet noriu, kad

339
rytą paskambintumėte spynų meistrui. Tegul jis visose duryse įstato au­
tomatinius užšovus. Ypač jeigu numatote daug naktų būti namie viena.
—Taip ir padarysiu.
Trumpam stojo tyla. Jis turėjo skubių reikalų, tačiau, atrodė, delsė,
nenorėjo nutraukti pokalbio. Galiausiai tarė:
— Rytą dar paskambinsiu pasitikrinti, kaip jums.
— Dėkui, Kacka. — Ji padėjo ragelį.
Vėl pasiuntė žinutę Markui į pranešimų gaviklį. Paskui atsigulė ant
lovos ir laukė, kol jis paskambins. Nepaskambino.
Slinko valandos. Ji mėgino tvardyti vis stiprėjančius būgštavimus,
svarstė visas galimas priežastis, kodėl jis neatsiliepia. Galbūt miega vie­
name iš ligoninės budinčiųjų gydytojų kabinetų. O gal sugedęs praneši­
mų gaviklis. Gal plaunasi rankas, todėl nekviečiamas iš operacinės.
Arba galjau negyvas. Kaip Aronas Levis. Kaip Kanstleris ir Henesis.
Ji vėl pasiuntė signalą į pranešimų gaviklį. Paskui dar kartą.
Trečią valandą paryčiui telefonas pagaliau suskambo. Ji kaipmat
atsibudo ir čiupo ragelį.
— Abe, čia aš, — linijoje sutreškėjo Marko balsas, lyg skambintų
iš labai toli.
— Nežinau kiek valandų mėginau tau prisiskambinti. Kur esi?
—Automobilyje, šiuo metu važiuoju į ligoninę. —Jis kiek patylė­
jo. — Abe, mudviem reikia pasikalbėti. Kai kas... pasikeitė.
— Nori pasakyti, tarp mudviejų? — tyliai paklausė.
— Ne. Ne, su tavimi tai neturi nieko bendra. Niekada neturėjo.
Tai liečia mane. Tu tik buvai įsiurbta, Abe. Mėginau įkalbėti, kad atsi­
trauktų, bet jie jau per toli nuėję.
— Kas tokie?
— Grupė.
Kitą klausimą ji bijojo užduoti, bet nebuvo pasirinkimo.
— Visi jūs? Visi įsivėlę?
— Jau nebe. — Ryšys trumpam nusilpo ir ji girdėjo lyg pro šalį
skriejančio transporto ūžesius. Marko balsas vėl sustiprėjo. — Mudu

3 40
su Mohandu šiąnakt apsisprendėme. Aš buvau pas jį namuose. Mudu
kalbėjomės, lyginome savo užrašus. Abe, mes guldome savo galvas ant
trinkų, bet nusprendėme, kad metas visa tai baigti. Nebegalime taip
ilgiau tęsti. Mudu su Mohandu ketiname tą reikalą plačiai paviešinti,
ir tegul visi užsikruša. Beisaidas teužsikruša. — Trumpam nutilo, nes
balsas jam užlūžo. — Buvau bailys. Atleisk man.
Ji užsimerkė.
— Tu žinojai. Visą laiką žinojai.
— Žinojau tik kai ką — ne viską. Nė nenumaniau, kaip toli Arče-
ris yra nuėjęs. Nenorėjau žinoti. Paskui tu pradėjai uždavinėti visus tuos
klausimus. Ir nebegalėjau ilgiau slėptis nuo tiesos... —Jis giliai atsiduso
ir sušnabždėjo: —Tai mane pražudys, Abe.
Ji tebegulėjo užsimerkusi. Mintyse matė jį tamsiame automobilyje,
viena ranka ant vairo, kita — laikantį mobilųjį telefoną. Įsivaizdavo ne­
laimingą jo veidą, bet taip pat ir drąsų, užvis svarbiausia, drąsų.
— Myliu tave, — sukuždėjo jis.
— Grįžk namo, Markai. Prašau.
— Dar negaliu. Susitinku su Mohandu ligoninėje. Norime surasti
tuos duomenis apie donorus.
— Ar žinai, kur jie saugomi?
— Siek tiek numanome. Esame tik dviese, tad gali užtrukti nema­
žai laiko raustis po visas bylas. Jeigu tu mums padėtum, galbūt suspėtu­
me iki ryto jas peržiūrėti.
Abė atsisėdo lovoje.
— Šiaip ar taip, šiąnakt vis tiek turbūt neužmigsiu. Kur susitinki
su Mohandu?
— Medicinos archyve. Jis turi raktą. — Markas dvejojo. — Tu
tikrai nori į tai veltis, Abe?
— Noriu būti ten kur ir tu. Viską darysime drauge. Gerai?
— Gerai, — tyliai atsakė jis. — Tad netrukus pasimatom.
Po penkių minučių Abė išėjo pro paradines duris ir įsėdo į automo­
bilį.

341
 Vakarų Kembridžo gatvės buvo tuščios. Ji įsuko į Memorialo alėją ir
palei Čarlzo upę važiavo pietų kryptimi Upės gatvės tilto link. Penkiolika
po trijų nakties, bet neprisiminė, kada dar jautėsi tokia žvali. Tokia gyva.
Pagaliau mesjuos įveiksime, — mąstė. — Ir padarysime tai drauge.
Gailaykad tik dabar; o ne išpatpradžių.
Ji pervažiavo tiltą ir pasuko į estakadą kilti mokamosios magistralės
link. Tokiu laiku eismas buvo menkas ir ji nesunkiai įsijungė į retą rytų
kryptimi skubantį transportą.
Už trijų su puse mylios mokamoji magistralė baigėsi. Abė perski­
ldavo į kitą eismo juostą, rengdamasi posūkiui į Pietų greitkelio nuova-
žą. Jau sukdama į ją, staiga užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pamatė iš
paskos porą plieskiančių priekinių automobilio žibintų.
Ji padidino greitį ir įsiliejo į greitkelį pietų link.
Priekiniai žibintai iš paskos priartėjo, aukštai nukreipta šviesa aki­
namai atsispindėjo nuo jos užpakalinio vaizdo veidrodėlio. Ar ilgai lai­
kėsi jai iš paskos? Ji nežinojo. Bet dabar ją vijosi it du iš pragaro ištrūkę
šikšnosparniai.
Ji paspaudė greičiau.
Taip pat ir tas kitas automobilis. Staiga jis metėsi kairėn į gretimą
eismo juostą ir priartėjo tiek, kad abu automobiliai lėkė beveik pagrečiui.
Abė žvilgtelėjo į šoną. Kito automobilio langas nusileido ir ji su­
spėjo pamatyti vyro siluetą dešinėje, keleivio sėdynėje.
Paniškai nuspaudė akceleratorių iki grindų.
Per vėlai pastebėjo tiesiai priešais save eismo juostoje sustojusį au­
tomobilį. Staigiai numynė stabdžius. Jos automobilis apsisuko ir trenkė­
si į betoninį atitvarą. Staiga pasaulis pasviro į šoną. Paskui viskas vertėsi
ir vertėsi kūliais. Ji matė tamsą ir šviesą. Tamsą ir šviesą.
Paskui — tik tamsa.

— ... kartoju, čia keturiasdešimt pirmoji mobilioji brigada. Numatomas

atvykimo laikas — už trijų minučių. Supratote?

342
 — Supratau, keturiasdešimt pirmoji. Kaip pagrindinės gyvybinės
funkcijos?
— Sistolinis kraujospūdis laikosi prie devyniasdešimt penkių. Pul­
sas — šimtas dešimt. Lašinamas fiziologinis. Ei, ji lyg ir sujudėjo.
— Laikykite ją imobilizuotą.
— Uždėjome jai kaklo ir nugaros įtvarus.
— Gerai, mes pasirengę ir laukiame jūsų.
— Beisaidai, už minutės pasimatome...

... Šviesa. Ir skausmas. Aštrus, sproginėjantis galvoje.

Pamėgino rėkti. Bet joks garsas nėjo iš gerklės. Pamėgino nusisukti
nuo tos veriančios šviesos, bet kaklas atrodė tartum įstrigęs smaugian­
čiame gniaužte. Manė, kad jeigu tik pavyktų ištrūkti iš tos šviesos ir vėl
nugrimzti į tamsą, skausmas atsitrauktų. Iš visų jėgų rangėsi, stengda­
masi išsivaduoti iš galūnes surakinusio paralyžiaus.
— Abe, Abe, nejudėkite! — įsakė kažkieno balsas. — Turiu pasi­
žiūrėti į jūsų akis.
Ji persikreipė į kitą pusę, pajuto riešus ir čiurnas veržiančius pan­
čius. Ir sumojo, kad ne paralyžius trukdo jai judėti. Esanti pririšta, visos
keturios galūnės diržais pritvirtintos prie ratukinių neštuvų.
— Abe, aš daktaras Vetigas. Pažiūrėkit į mane. Pažiūrėkit į šviesą.
Nagi, atsimerkite. Atsimerkite.
Ji atsimerkė, prisivertė laikyti akis atmerktas, nors jo rašiklinio ži­
bintuvėlio spindulys lyg durklas smeigė kiaurai kaukolę.
— Sekite šviesą. Nagi. Gerai, Abe. Puiku, abu vyzdžiai reaguoja.
Akių judesiai normalūs. —Ačiū Dievui, žibintuvėlis užgeso. — Bet vis
tiek reikia kompiuterinės tomografijos.
Abė jau pajėgė skirti apybrėžas. Plieskiančios iš viršaus lempos iš-
sklidusios šviesos fone matė daktaro Vetigo galvos šešėlį. Jos regos lauko
periferijoje aplinkui judėjo taip pat kitos galvos, o toliau it debesis ban­

343
gavo balta, privatumą sauganti užuolaida. Skausmas dūrė į kairę alkūnę;
ji krūptelėjo.
— Ramiau, Abe. — Moters balsas, švelnus, raminantis. — Turiu
paimti kraujo. Visai nejudėkite. Reikia pripildyti keletą mėgintuvėlių.
Dabar trečias balsas:
— Daktare Vetigai, rentgenas paruoštas.
— Minutėlę, — atsakė Vetigas. — Reikėtų storesnio vamzdelio
intraveninei. Duokite šešiolikto numerio. Paskubėkite, žmonės.
Abė pajuto dar vieną dūrį, šįkart į dešinę ranką. Skausmas nuvėrė
iki pat sutrikusios sąmonės ir staiga bauginamai praskaidrino protą. Ji
tiksliai suvokė, kur esanti. Neprisiminė, kaip čia pateko, bet žinojo, kad
tai Beisaido skubiosios pagalbos skyriaus priimamasis ir kad turėję atsi­
tikti kas nors baisaus.
— Markai, — ištarė ir pamėgino atsisėsti. — Kur Markas?
— Nejudėkite! Išsitrauks lašelinė!
Kažkieno delnas apgniaužė jos alkūnę ir prispaudė ranką prie neš­
tuvų. Tvirtai, ne itin švelniai. Visi kėlė jai skausmą, badė adatomis, laikė
prispaudę kaip kokį sugautą žvėrį.
— Markai! — sušuko ji.
— Abe, paklausykite. — Vėl Vetigas, jo balsas žemas ir nekan­
trus. — Mes mėginame surasti Marką. Tikrai netrukus čia bus. O kol
kas turite su mumis veikti išvien, antraip negalėsime jums padėti. Ar
suprantate? Abe, ar suprantate?
Ji pažvelgė aukštyn į tą veidą ir apmirė. Kiek daug kartų anksčiau,
būdama rezidente, pasijausdavo nedrąsiai, susidūrusi su jo beaistrėmis
mėlynomis akimis. O dabar, diržais pririšta, bejėgė, jautėsi labiau negu
nedrąsiai, iš tiesų — baisiai išsigandusi. Apsidairė po priimamąjį, ieško­
dama akimis draugiško veido, bet visi buvo labai užsiėmę — prižiūrėjo
lašelinę, pildė krauju mėgintuvėlius ir stebėjo gyvybines funkcijas.
Išgirdo čiūžtelint atitraukiamą užuolaidą, pajuto trūktelėjimą —
ratukiniai neštuvai pajudėjo iš vietos. Dabar virš jos bėgo lubos, blyk-
čiodamos virtine šviesų, ir ji suprato esanti vežama į ligoninės gilumą. Į

344
patį priešo teritorijos centrą. Nė nemėgino kovoti; laikančių diržų neį­
manoma įveikti. Mąstyky — ragino save. — Privalai mąstyti.
Pasuko už kampo, į rentgeną. Dabar ties jos ratukais palinko kito
vyro veidas. Tomografo laboranto. Draugo ar priešo? Ji nebežinojo.
Buvo perkelta ant stalo, per krūtinę ir klubus užsegti diržai.
— Visiškai nejudėkite, — įsakė laborantas, — antraip mums teks
viską pakartoti.
Skeneriui slystant virš galvos, ją staiga apėmė klaustrofobija. Prisi­
minė, kaip kiti pacientai apibūdindavo skenavimą kompiuteriniu tomo-
grafu: lyg tavogalvą įgrūstų į pieštukų drožtuvą. Abė užsimerkė. Aparatas
ciksėjo ir sukosi jai apie galvą. Ji bandė mąstyti, prisiminti savo avariją.
Prisiminė, kaip įsėdo į automobilį. Kaip įvažiavo į mokamąją ma­
gistralę. Paskui atminties juostelėje sekė tarpas. Retrogradinė amnezija,
pati avarija — visiška tuštuma. Bet įvykiai iki tol sąmonėje pamažu pra­
dėjo ryškėti.
Kol skenavimas baigėsi, jai pavyko sudėlioti pakankamai atminties
fragmentų, kad suprastų, ką toliau daryti. Jeigu norinti išlikti gyva.
Tylomis pagelbėjo sau, kai tomografo laborantas perkėlė ją atgal
ant ratukų — iš tikrųjų tiek pagelbėjo, kad laborantas užsegė tik diržą
per krūtinę, o riešus prilaikančiuosius paliko laisvus. Paskui ją išstūmė į
rentgeno laukiamąjį.
— Iš skubiosios pagalbos priimamojo atvyks jūsų pasiimti, — pa­
sakė. — Jeigu manęs reiks, pašaukite. Būsiu čia pat, gretimame kamba­
ryje.
Pro atdaras duris ji girdėjo jį kalbant telefonu.
—Taip, čia tomografija. Jau viską baigėme. Daktaras Bleizas dabar
peržiūrinėja skenogramą. Ateisite jos pasiimti?
Abė ištiesė ranką ir tyliai atsegė krūtinės diržą. Atsisėdusi pajuto
kambarį sukantis. Susispaudė delnais smilkinius ir viskas tartum sugrįžo
į fokusą.
Lašelinė.
Nusiplėšė nuo rankos pleistrą, susiraukdama iš skausmo, ir išsi­

345
traukė kaniulę. Iš vamzdelio ant grindų nuvarvėjo fiziologinio tirpalo.
Į tai ji nekreipė dėmesio, tik susitelkė sustabdyti kraujavimą iš venos.
Po dūrio šešiolikto numerio adata liko nemenka skylė. Nors stipriai už­
spaudė ją pleistru, kraujas vis tiek sunkėsi. Bet dabar nėra laiko sukti dėl
to sau galvos. Juk ateina jos pasiimti.
Ji nulipo nuo ratukų ir basomis pėdomis pataikė į fiziologinio kla­
ną. Gretimame kambaryje laborantas šluostė tomografo stalą. Girdėjo
lignino šiugždesį, barkštelint metalinės šiukšliadėžės dangtį.
Ji nusikabino nuo durų kablio laboratorinį chalatą ir apsisiautė juo
ant ligoninės marškinių. Vien nuo šių nedidelių pastangų kone visai
išseko. Pajudėjusi durų link stengėsi mąstyti, įžvelgti pro baltą skausmo
ūką. Kojas statė vangiai, tartum bristų per slankųjį smėlį. Ji išsmuko į
koridorių.
Tas buvo tuščias.
Tebevilkdama kojas kaip per slankųjį smėlį, ji slinko koridoriumi,
vis pasiremdama į sieną. Pasuko už kampo. Tolimajame koridoriaus gale
buvo avarinis išėjimas. Sukaupusi visas jėgas pamažu žengė į priekį mąs­
tydama: „Jeigu tik įstengsiu pasiekti tas duris, būsiu saugi.“
Kažkur už savęs, tartum iš labai toli, išgirdo balsus. Skubiai trep-
sinčius žingsnius.
Metėsi prie avarinių durų skląsčio, atstūmė jį ir išvirto į naktį.
Pratrūko skambėti aliarmo signalai. Iškart leidosi bėgti, paniškai spru­
ko patamsy. Paknopstom nuo šaligatvio įpuolė į automobilių aikštelę.
Nuogus padus žeidė sudužusio stiklo trupinėliai ir žvirgždas. Negalvojo,
kur bėga, mintyse neturėjo jokio tikslo, kurį reikėtų pasiekti, tik žinojo,
kad privalo atsidurti kuo toliau nuo Beisaido.
Iš paskos suskambo balsai. Šūksnis.
Atsigręžusi pamatė pro Skubiosios pagalbos skyriaus duris išbėgant
tris apsaugininkus.
Ji nėrė už automobilio — per vėlai. Jie jau pastebėjo ją.
Vėl pašoko ir puolė bėgti, bet kojos neklausė. Lankstydamasi tarp
sustatytų automobilių ji vis klupinėjo.

34 6
 Persekiotojų žingsniai trinksėjo vis arčiau iš visų pusių.
Ji pasuko kairėn tarp dviejų pastatytų automobilių.
Apsaugininkai ją apsupo. Vienas sučiupo už kairės rankos, kitas —
už dešinės. Ji spardėsi, daužė kumščiais, mėgino jiems įkąsti.
Bet jų jau buvo trys ir tempė ją į Skubiosios pagalbos skyriaus pri­
imamąjį. Atgal pas daktarą Vetigą.
— Jie mane nužudys! — rėkė ji. — Paleiskite! Jie mane nužudys!
— Niekas jūsų nenuskriaus, ponia.
— Jūs nesuprantate! Jūs nesuprantate!
Adapotos skubiosios pagalbos priimamojo durys. Ji įvilkta vidun į
skaisčią šviesą ir paguldyta ant ratukinių neštuvų. Priraišiota diržais, kad
ir kaip spardėsi bei blaškėsi.
Virš jos pasirodė daktaro Vetigo veidas, baltas ir įsitempęs.
— Penkis miligramus haldolio* į raumenis, — bloškė jis.
— Ne! — sukliko ji. — Ne!
— Nagi, suleiskite tuojaupat!
Salimais išdygo seselė su švirkštu rankoje. Ji numovė adatos gaubtelį.
Abė metėsi į priekį, stengdamasi išsivaduoti nuo prilaikomųjų diržų.
— Prispauskit ją, — paliepė Vetigas. — Velniai rautų, negi nega­
lima imobilizuoti?
Kažkieno rankos sugniaužė jai riešus. Buvo pasukta ant šono, ap­
nuogintas dešinys sėdmuo.
— Prašau, — meldė Abė, žvelgdama į seselę. — Neleiskit jam ma­
nęs skriausti. Neleiskit.
Ji pajuto šaltą spirito lyžtelėjimą, paskui susmingančios į sėdmenį
adatos dūrį.
— Prašau, — sukuždėjo ji. Bet žinojo, kad jau per vėlu.
— Bus tvarka, — patikino seselė ir nusišypsojo Abei. — Viskas
bus gerai.

* Firminis trankvilianto (psichiką raminančio vaisto) haloperidolio pavadinimas.

 Ą nt molo — jokių stabdymo žymių, — konstatavo detektyvas
Karjeras. — Priekinis stiklas sutrupintas. O vairuotojui, panašu,
kulkos skylė virš dešiniosios akies. Zinai tvarką, Sraige. Apgailestauju,
bet turiu paimti iš tavęs ginklą.
Kacka linktelėjo ir pavargęs pažvelgė žemyn į vandenį.
— Pasakyk narui, kad ras mano ginklą kur nors apie tą vietą. Ne­
bent srovė jį nunešė toliau.
— Manai, paleidai aštuonis šūvius?
— Galbūt daugiau. Žinau, kad pradėjau pilna apkaba.
Karjeras linktelėjo paplekšnojo Kacką per petį.
— Keliauk namo. Atrodai kaip perkaitęs šūdas, Sraige.
— Taip gerai? — sumurmėjo Kacka ir patraukė atgal molu pro
būriu stoviniuojančius kriminologinės laboratorijos bendradarbius.
Minifurgonas buvo ištrauktas iš vandens prieš kelias valandas ir dabar
kėpsojo konteinerių parko pakraštyje. Nuo jo ašies kybojo užsikabinu­
sių jūržolių kaspinai. Dėl esančio padangose oro furgonas po vandeniu
apsivertė ir jo stogas įgrimzdo į dugno dumblą. Sutrupintas priekinis
stiklas buvo aplipęs sudžiūvusiu purvu. Pagal registracijos numerius jau
pavyko atsekti automobilio priklausomybę Beisaido ligoninės Trans­
porto ir ūkio skyriui. Pasak to skyriaus vedėjo, furgonas buvo vienas iš
trijų turimų, naudojamų aprūpinimo ištekliams ir personalui vežioti į
atokesnius klinikos filialus. Kol prieš valandą nepaskambino policija,
vedėjas nepastebėjo, kad trūksta kurio nors iš jo furgonų.

348
 Vairuotojo pusės durelės dabar kybojo atlapotos, ir į vidų pasilen­
kęs fotografas pyškino prietaisų skydo nuotraukas. Kūnas iškeltas prieš
pusvalandį. Pagal vairuotojo pažymėjimą jis identifikuotas kaip Olegas
Boravojus, trisdešimt devynerių metų, Niuarko Naujajame Džersyje gy­
ventojas. Papildomos informacijos dar laukiama.
Kacka nebuvo toks kvailas, kad artintųsi prie tos transporto prie­
monės. Dėl jo veiksmų abejota, tad turėjo laikytis atokiai nuo galimų
įkalčių. Per konteinerių parką jis nuėjo prie savo už tvoros palikto auto­
mobilio ir įsmuko vidun. Atsidusęs panardino veidą tarp rankų. Antrą
valandą nakties parvažiavo namo nusiprausti po dušu ir bent kelias va­
landas numigti. Vos saulei patekėjus, jis vėl sugrįžo ant molo. Esujau per
senas tokiam darbui, — mąstė, — bent dešimtmečiuper senas. Bėgiojimas
ir šaudymas patamsy — jauniems liūtams, o ne pusamžiam farui. O jis
tikrai jautėsi kaip pusamžis.
Kažkas pabarbeno į jo automobilio langą. Pasisukęs Kacka pamatė
Lundkvistą ir nuleido stiklą.
— Ei, Sraige. Gerai jautiesi?
— Važiuosiu namo dar pamiegoti.
— Aha, bet prieš tai, pamaniau, norėsi išgirsti apie vairuotoją.
— Dar ką nors mums atsiuntė?
— Patikrino Olego Boravojaus pavardę kompiuteryje. Ir štai, rado
jį savo duomenų bazėje. Rusų emigrantas, atvyko čia aštuoniasdešimt
pirmaisiais. Paskutinė žinoma gyvenamoji vieta — Niuarkas Naujajame
Džersyje. Trys areštai, nė karto nenuteistas.
— Kokie kaltinimai?
—Vaikų grobimas ir išpirkos reikalavimas. Kaitimai taip ir likdavę
neįrodyti, nes vis dingdavo liudytojai. — Lundkvistas prisilenkė arčiau
ir pritildęs balsą sumurmėjo: — Praėjusią naktį įmynei į baisiai bjaurų
mėšlą. Anot Niuarko farų, Boravojus priklausė rusų mafijai.
—Jie tiksliai žino?
— Turėtų žinoti. Naujajame Džersyje kaip tik bazuojasi rusų ma­
fija. Sraige, palyginti su tais vyrukais, kolumbiečiai atrodo lyg suknistas

349
„Rotary“ klubas. Jie ne tik žudo, bet iš pradžių nukapoja aukai rankų ir
kojų pirštus, šiaip, dėl smagumo.
Kacka susiraukė prisiminęs praėjusios nakties paniką. Kaip tamso­
je yrėsi per vandenį, o ant molo bėgiojo vyrai, kažką šūkaudami jam ne­
suprantama kalba. Dabar jam vaidenosi nukapoti rankų ir kojų pirštai,
Bostono gatvėse besimėtančios kūno dalys. O tai paskatino jį pagalvoti
apie skalpelius. Operacines.
— Kas sieja Boravojų su Beisaidu? — paklausė.
— Mes nežinome.
—Juk jis vairavo ligoninės transporto priemonę.
— Ir minifurgonas buvo pilnas medicininių atsargų, — pridūrė
Lundkvistas. — Poros tūkstančių dolerių vertės. Galbūt kažkas susiję su
juodąja rinka. Boravojus ligoninėje galėjo turėti partnerių, nutekinan­
čių vaistus ir medicininį inventorių. Ir tu kaip tik pagavai jį pristatantį
prekes į jų krovininį laivą.
— O kaip tas krovininis laivas? Kalbėjaisi su uosto viršininku?
— Laivas priklauso kažkokiai firmai, pavadintai „Sigajevo kompa­
nija“. Registruota Panamoje. Paskutinis laivo aplankytas uostas — Ryga.
— Kur ji?
— Latvijoje. Regis, tai kažkokia atsiskyrusi nuo Rusijos respublika.
Vėl rusai, pagalvojo Kacka. Jeigu tai iš tikrųjų rusų mafija, vadinasi,
jie turį reikalų su nusikaltėliais, pagarsėjusiais nepaprastu, kraugerišku
žiaurumu. Sulig kiekviena legalia imigrantų banga ritosi seklesnė vilnis
plėšrūnų, nusikaltėlių, sekančių paskui savo tėvynainius į neišsemiamų
galimybių žemę ieškoti lengvo grobio.
Prisiminė Abę Dimateo, ir jo nerimas staiga sustiprėjo. Nuo tada,
kai pirmą valandą nakties jai paskambino, daugiau juodu nesikalbėjo.
Vos prieš valandą buvo vėl jai beskambinąs. Bet rinkdamas numerį pa­
juto, kad pulsas pagreitėjęs. Ir atpažino, ką tas požymis iš tikrųjų reiškia.
Lūkestį. Džiugų, geliantį, visiškai neracionalų nekantrumą išgirsti jos
balsą. Tokių jausmų jau daug metų nebuvo patyręs ir labai skausmingai
suprato jų prasmę.

350
 Skubiai padėjo ragelį. Ir pastarąją valandą grimzdo į vis gilesnę de­
presiją.
Jis pažvelgė molo link. Šiuo metu laivas jau galėtų būti šimtus my­
lių nutolęs į jūrą. Net jeigu jie ir nustatytų jo buvimo vietą, iškiltų ju­
risdikcijos problemų.
— Man reikia visko, ką įmanoma surasti apie „Sigajevo kompani­
ją“, — pasakė Lundkvistui. — Reikia bet kokių duomenų apie „Amity“
sąsają su Beisaido ligonine.
— Bus padaryta, Sraige.
Kacka užvedė automobilį, paskui vėl pažvelgė į Lundkvistą.
— Tavo brolis tebedirba Pakrantės apsaugoje?
— Ne. Bet turi ten bičiulių.
— Išsiaiškink, ar pastaruoju metu buvo įlipę į tą laivą.
— Abejoju. Jeigu jis ką tik atplaukė iš Rygos.
Lundkvistas nutilo ir žvilgtelėjo į šoną. Jų link modamas ėjo de­
tektyvas Karjeras.
— Ei, Sraige! —pašaukė jis. —Ar gavai žinią apie daktarę Dimateo?
Kacka kaipmat išjungė variklį. Bet nepajėgė nuslopinti ausyse
ūžaujančio pulso. Įsmeigė į Karjerą akis, tikėdamasis blogiausia.
—Ją ištiko avarija.

Koridoriumi pradardėjo priešpiečių vežimėlis. Krūptelėjusi Abė atsibu­

do ir pasijuto gulinti tarp sudrėkusių nuo prakaito paklodžių. Širdis jai
vis dar daužėsi nuo košmaro. Pamėgino lovoje pasisukti, bet nepajėgė:
rankos buvo pririštos, peršėjo nutrintus riešus. Ir ji sumojo, kad anaiptol
nesapnavo. Tai iš tikrųjų buvo košmaras, ir dargi toks, iš kurio negalėjo
atsibusti.
Apimta nevilties sukūkčiojo, atkrito ant pagalvės ir įsistebeilijo į
lubas. Išgirdo girgžtelint kėdę ir pasuko galvą.
Prie lango sėdėjo Kacka. Ryškioje vidudienio šviesoje neskustas jo

351
veidas atrodė senesnis ir labiau suvargęs, nei kada nors anksčiau ji buvo
mačiusi.
— Paprašiau jų nuimti diržus, — prašneko jis. — Bet man pasakė,
kad negalima, nes jūs vis išsitraukiate lašelinę. — Atsikėlęs nuo kėdės,
priėjo prie lovos ir sustojo, žvelgdamas į žemyn į ją. — Sveika sugrįžusi,
Abe. Jums labai pasisekė, panele.
— Neprisimenu, kas atsitiko.
— Patyrėte avariją. Jūsų automobilis nusivertė nuo Pietų greitkelio.
—Ar dar kas nors...
Jis papurtė galvą.
— Niekas daugiau nenukentėjo. Bet jūsų automobilis visiškai su­
daužytas.
Tyla. Abė sumojo, kad jis žiūri nebe į ją, o kažkur į pagalvę.
— Kacka, — tyliai kreipėsi, — ar tai įvyko dėl mano kaltės?
Jis apgailestaudamas linktelėjo.
— Sprendžiant iš padangų paliktų pėdsakų, važiavote dideliu grei­
čiu. Turbūt stabdėte, norėdama išvengti susidūrimo su priekyje, toje pa­
čioje eismo juostoje, sustojusiu automobiliu. Jūsų automobilis trenkėsi
į greitkelio atitvarą ir vertėsi per dvi eismo juostas.
Ji užsimerkė.
— O, Dieve mano.
Vėl tyla.
— Spėju, jūs negirdėjote visko iki galo, — tarė jis. — Kalbėjausi
su tyrimą atliekančiu pareigūnu. Deja, jūsų automobilyje jie aptiko su­
dužusį butelį vodkos.
Ji atsimerkė ir išpūtė į jį akis.
— Negali būti.
—Jūs nepajėgiate prisiminti, kas atsitiko. Praėjusią naktį ant molo
patyrėte sunkių išgyvenimų. Galbūt namie nusprendėte atsipalaiduoti ir
išgėrėte kelias taureles.
—Aš tai prisiminčiau. Prisiminčiau, jeigu būčiau gėrusi...
— Klausykite, šiuo metu svarbu, kad...

352
 — Kaip tik tai yra svarbu! Kacka, argi nesuprantate? Mane vėl nori
įklampinti!
Jis nevalingai pasitrynė ranka akis kaip žmogus, kovojantis su nuo­
vargiu.
— Apgailestauju, Abe, — sumurmėjo jis. — Žinau, jums tai gali
būti nelengva pripažinti, bet daktaras Vetigas ką tik man parodė alko­
holio kiekio jūsų kraujyje tyrimo rezultatus. Mėginio paėmė praėjusią
naktį skubiosios pagalbos priimamajame. Dvi kablelis viena promilės.
Dabar jis nusisuko ir abejingai žvelgė pro langą, lyg į ją žiūrėti
būtų per sunku. Ji net negalėjo pasisukti ir pažvelgti jam į akis, nes
trukdė odiniai diržai, kuriais buvo pritvirtinta prie lovos. Staigiai trūk­
telėjo, stengdamasi išsivaduoti, ir nutrintus riešus nuvėrė toks skaus­
mas, kad jai mažne ištryško ašaros. Bet ji susitvardė. Velniai rautų, vis
tiek ji neverks.
Ji užsimerkė ir pamėgino nuslopinti įsiūtį. Jai liko tik tai, vienin­
telis ginklas, kuriuo galėtų priešintis. Iš jos atėmė viską. Net ir Kacką.
— Aš negėriau, — pamažu ištarė. — Privalote manimi tikėti. Ne­
buvau girta.
— Galite man pasakyti, kur važiavote trečią valandą nakties?
— Čionai, į Beisaidą. Tiek prisimenu. Markas man paskambino,
ir aš važiavau, kad... —Ji nutilo. — Ar jis čia buvo? Kodėl jo čia nėra?
Nuo jo tylos ją nusmelkė šiurpas. Pasuko galvą pažiūrėti į jį, bet
veido neįstengė pamatyti.
— Kacka?
— Markas Hodelas į siunčiamas žinutes neatsiliepia.
-K ą?
— Ligoninės aikštelėje jo automobilio nėra. Atrodo, niekas neži­
no, kur jis pats yra.
Abė pamėgino ką nors pasakyti, bet gerklė tartum visai užburko ir
įstengė tik sukuždėti:
— Ne.

353
 — Dar per anksti daryti kokias nors išvadas, Abe. Galbūt sugedo
jo pranešimų gaviklis. Kol kas dar nieko nežinome.
Bet Abė žinojo. Žinojo taip visiškai tikrai ir sukrečiamai, jog apmi­
rė visu kūnu. Tarsi tapo negyva. Nejuto, kad verkia, nejuto net riedančių
ašarų, kol Kacka atsistojo nuo kėdės su higienine servetėle rankoje ir
švelniai apšluostė jai skruostus.
—Apgailestauju, — sumurmėjo jis. Nubraukė jai nuo veido plau­
kus ir vos mirksnį jo ranka ten užsilaikė, pirštai globėjiškai palietė kaktą.
Ir dar tyliau pakartojo: — Apgailestauju.
— Suraskite man jį, — sukuždėjo ji. — Prašau. Prašau, suraskite
man jį.
— Surasiu.

Po minutėlės Abė išgirdo jį išeinant iš palatos. Ir tik tuomet sumojo,

kad atsegė ją prilaikančius diržus. Galėjo laisvai atsikelti iš lovos, išeiti iš
palatos. Bet to nepadarė.
Įsikniaubė veidu į pagalvę ir pravirko.
Vidudienį atėjo seselė nuimti lašelinės ir paliko ant padėklo prieš­
piečius. Abė net nepažvelgė į maistą. Padėklą, nė nepaliestą, vėliau iš­
nešė.
Antrą į palatą įėjo daktaras Vetigas. Sustojo prie jos lovos sklaidy­
damas ligos istorijos puslapius ir Maksėdamas liežuviu, kol peržiūrinėjo
laboratorinių tyrimų duomenis. Pagaliau pažvelgė į ją.
— Daktare Dimateo?
Ji neatsiliepė.
— Detektyvas Kacka man sako, kad neigiate praėjusią naktį gėrusi
bent kiek alkoholio.
Abė tylėjo.
Vetigas atsiduso.
— Pirmas žingsnis pasveikimo link — tai pripažinti, kad turite
problemą. Ką gi, reikėjo man būti nuovokesniam. Reikėjo suprasti, su

354
kuo visą laiką galynėjatės. Bet dabar viskas išaiškėjo. Metas užsiimti ta
problema.
Ji pažvelgė į jį.
— Apie ką kalbate? — silpnai paklausė.
—Apie tai, kad turite pagalvoti apie savo ateitį, kurią verta gelbėti.
Vairavimas išgėrus — rimta kliūtis, bet juk esate protinga moteris. Be
medicinos, jums bus atviros kitokios karjeros galimybės.
Atsakė jam tylėjimu. Šiuo metu grėsmė prarasti gydytojos karjerą
atrodė beveik nereikšminga, palyginti su didesne graužatimi dėl Marko
dingimo.
— Paprašiau daktarą O’Konorą įvertinti jūsų būklę, — tęsė Veti-
gas. — Užsuks pas jus šįvakar kuriuo nors laiku.
— Man nereikia psichiatro.
— Klystate, Abe. Manau, jums reikia daug pagalbos. Privalote at­
sikratyti kliedesių, kad jus kažkas persekioja. Nesutiksiu, kad būtumėte
išrašyta iš ligoninės, kol tam nepritars daktaras O’Konoras. Jis gali nu­
spręsti jus perkelti į psichiatrijos skyrių. Tai jo reikalas. Negalime leisti,
kad save žalotumėte, kaip tai mėginote padaryti praėjusią naktį. Mes visi
jumis labai susirūpinę, Abe. Aš jumis susirūpinęs. Štai kodėl užsakiau
psichiatrinį tyrimą. Jūsų pačios labui, patikėkite.
Ji pažvelgė tiesiai į jį.
— Atsikruškite, generole.
Begaliniam jos pasitenkinimui, jis krūptelėjo ir žingtelėjo atgal
nuo lovos, su trenksmu užversdamas ligos istoriją.
— Užsuksiu vėliau jūsų pasižiūrėti, Dimateo, — metė ir išėjo iš
palatos.
Ilgai ji gulėjo stebeilydama į lubas. Vos prieš kelias minutes, prieš
Vetigui įeinant, jautėsi pernelyg pavargusi, kad norėtų kovoti. Dabar
visi raumenys įsitempė, skrandis vartėsi. Rankas peršėjo. Pažvelgusi že­
myn pamatė, kad plaštakos sugniaužtos į kumščius.
Visijūs atsikruškite.
Ji atsisėdo. Svaigulys truko tik kelias minutes, paskui praėjo. Per

355
ilgai pragulėjo lovoje. Laikas judintis. Privalo vėl imti gyvenimą į savo
rankas.
Perėjo per palatą ir virstelėjo duris.
Pakėlusi nuo stalelio galvą, seselė pažvelgė tiesiai į Abę. Prisegtoje
kortelėje buvo užrašyta jos pavardė: SORIANO, LMS.
—Jums ko nors reikia?
— E, ne, — atsakė Abė ir skubiai pasitraukė už durų.
Mėšlas. Mėšlas, jie laiko ją įkalinę.
Basa ji žingsniavo ratu palatoje, mėgindama suplanuoti kitą savo
ėjimą. Šiuo metu negalėjo galvoti apie Marką, nes tik susiriestų ant lo­
vos ir vėl pravirktų. Kaip tik to iš jos ir norima, to tikimasi.
Prie lango atsisėdo ant kėdės pagalvoti. Svarstė, ko galėtų imtis, bet
niekas neatėjo į galvą. Praeitą naktį Markas pasakė, kad Mohandas jų
pusėje, bet dabar kažkur dingo. Ji neketino pasitikėti Mohandu. Niekuo
neketino pasitikėti šioje ligoninėje.
Nuėjo prie naktinio staliuko ir pakėlė telefono ragelį. Ryšio signa­
las veikė. Surinko Vivianos numerį ir atsiliepė atsakiklis. Tuomet prisi­
minė, kad Viviana vis dar Berlingtone.
Paskambino sau pačiai į namus, suspaudinėjo prieigos kodą ir iš­
klausė iš atsakiklio žinutes. Vivianos skambinta dar kaną, ir iš jos balso
atrodė, kad reikalas svarbus. Buvo palikusi Berlingtono numerį, kuriuo
galima su ja susisiekti.
Abė jį surinko.
Šįkart Viviana atsiliepė.
— Vos suspėjai mane pagauti. Jau ruošiausi išsiregistruoti.
— Vyksti namo?
—Turiu šeštos valandos reisą į Loganą. Klausyk, ši kelionė buvo tas
pat, kaip gaudyti vėją laukuose. Čia nebuvo paimta jokių organų trans­
plantacijai.
— Iš kur žinai?
— Pasitikrinau čionykščiame oro uoste. Taip pat ir visuose kituose

356
aplinkiniuose aerodromuose. Tomis naktimis, kai atliktos transplantaci­
jos, iš čia neužregistruota nė vieno naktinio skrydžio į Bostoną. Nė vie­
nintelio lėktuvėlio. Berlingtonas jiems tik priedanga. O Timas Nikolsas
parūpindavo oficialius dokumentus.
— Ir dabar Nikolsas pražuvo.
— Arba juo atsikratyta.
Minutėlę abi tylėjo, paskui Abė tyliai pasakė:
— Dingo Markas.
-K ą ?
— Niekas nežino, kur jis. Detektyvas Kacka sako, kad jie neranda
jo automobilio. O Markas neatsiliepia į žinutes... — ji nutilo, nes ne­
bepajėgė kalbėti.
— O, Abe, Abe... — Vivianos balsas užsikirto.
Per trumpą linijoje stojusią tylą Abė išgirdo kažkokį trekštelėjimą.
Ji gniaužė ragelį taip stipriai, kad skaudėjo pirštus.
— Viviana? — ištarė.
Vėl trekštelėjo, ir ryšys nutrūko.
Ji padėjo ragelį ir pamėgino dar kartą paskambinti, bet jungiamojo
signalo nebuvo. Pamėgino paskambinti į ligoninės komutatorinę, dar
kelis kartus bandė rinkti Vivianos numerį. Veltui.
Ligoninė atjungė jos telefoną.

Kacka stovėjo ant siauro Tobino tilto pėsčiųjų tako ir žvelgė į toli apa­
čioje srūvantį vandenį. Iš vakarų tekėjo Mistinė upė ir susijungė su Čarl­
zo upės vandenimis, kurie paskui liejosi į Bostono uostą ir jūrą. Krytis
buvo ilgas, mąstė Kacka įsivaizduodamas, su kokia jėga kūnas turėjo
atsimušti į vandenį. Tikrai mirtinas krytis.
Pasisukęs jis žvelgė tolyn pro zvimbiantį vėlyvos popietės trans­
portą ir susitelkė į eismo juostą iš uosto pusės. Mėgino atkurti spėtiną
įvykių seką kūnui panirus. Lavonas srovės būtų nuneštas į uostą. Iš pra­
džių plūduriuotų po vandeniu, galbūt užkliudydamas dugno dumblą.

357
Galiausiai kūno dujos išsiplėstų. Tai atsitiktų per laiko tarpą nuo kelių
valandų iki kelių dienų. Priklausomai nuo vandens temperatūros ir grei­
čio, kuriuo pūvančiame žarnyne dauginasi dujas gaminančios bakteri­
jos. Kažkuriuo metu kūnas išplauktų į paviršių.
Ir tuomet būtų surastas. Po paros ar dviejų. Išpampęs ir neatpažįs­
tamas.
Kacka pasisuko į greta stovintį eismo patrulį. Teko šaukti, kad per­
rėktų transporto gausmą.
— Kuriuo laiku pastebėjote tą automobilį?
— Apie penktą ryto. Stovėjo šiaurės krypties atsarginėje eismo
juostoje. Antai, kaip tik ten. — Policininkas parodė per zvimbiančių
pro šalį automobilių juostas. — Dailus žalias BMW. Aš iškart sustojau.
— Prie BMW nieko nematėte?
— Ne, sere. Atrodė paliktas. Pasižiūrėjau registracijos numerį ir
paskambinau į centrą. Paaiškėjo, kad apie automobilio vagystę nepra­
nešta. Pamaniau, gal sugedo variklis ir vairuotojas nuėjo ieškotis pagal­
bos. Čia stovėti — pavojus eismui. Tad išsikviečiau avarinę mašiną jam
nutempti.
— Automobilyje nebuvo raktelių? Kokio nors raštelio?
— Ne, sere. Vidus švarus kaip iššluotas.
Kacka vėl pažvelgė į vandenį. Svarstė, koks šioje vietoje upės gylis
ir ar greita srovė.
— Aš vis bandžiau prisiskambinti daktarui Hodelui į namus, bet
niekas neatsiliepė, — pridūrė patrulis. —Tuo metu dar nežinojau, kad
jis dingęs.
Kacka nieko neatsakė, tik tylomis toliau žvelgė žemyn į upę, mąsty­
damas apie Abę, klausdamas savęs, ką jai pasakys. Toje ligoninės lovoje ji
atrodė tokia širdį veriamai pažeidžiama... Mintis, kad teks jai suduoti dar
vieną smūgį, suteikti dar daugiau skausmo, buvo tiesiog nepakeliama.
Nesakysiujai. Dar ne, — nusprendė jis. — Kol nesurasime kūno.
Patrulis irgi pažiūrėjo žemyn į upę.
—Jėzau. Manote, jis nušoko?

358
 —Jeigu jis ten apačioje, — atsakė Kacka, — tai ne todėl, kad pats
nušoko.

Visą dieną skambėjo telefonai. Dvi seselės pranešė susirgusios, ir budin­

čioji medicinos sesuo Vende Soriano net neturėjo laiko pavalgyti prieš­
piečių. Visai nebuvo nusiteikusi tempti dvigubą pamainą. Tačiau štai
jau penkiolika trisdešimt, ir prieš akis — dar aštuonios valandos budėti.
Vaikučiai jau du kartus jai skambino. Mamyte, Džefis vėl mane
muša. Mamyte, kada tėtukas pareis namo? Mamyte, ar galime įsijungti
mikrobangų krosnelę?Pažadam, nesudeginsime namų. Mamyte, mamyte,
mamyte.
Kodėl jie tėčiui niekada nekvaršina galvos darbe?
Nes tėčio tarnyba tokia sukrustai svarbi.
Vende nusvėrė galvą tarp delnų ir stebeilijo į šūsnį ligos istorijų,
nužymėtų daktarų paskyrimais. Rezidentai mėgsta rašyti paskyrimus.
Įlekia su savo elegantiškais „Cross“ parkeriais ir krevezoja tokius sukre­
čiančius nurodymus kaip „magnezijos pieno nuo vidurių užkietėjimo“
ar „nakčiai pakelti lovos turėklus“. Paskui atkiša seselėms paskyromis
nužymėtas ligos istorijas kaip Dievas nurodymus Mozei: Nepakęsk vidu­
rių užkietėjimo.
Atsidususi Vende paėmė pirmą ligos istoriją.
Suskambo telefonas. „Kad tik ne mano vaikai, — pagalvojo ji. —
Nejaugi dar vienas skambutis Mamyte, jis mane muša. “Irzliai atsiliepė:
— Rytų šeštasis.
— Čia daktaras Vetigas.
— O. — Mašinaliai ji tiesiau atsisėdo. Su daktaru Vetigu juk nega­
li kalbėti susikūprinus, tegul ir telefonu. — Klausau, daktare?
— Noriu, kad būtų sekamas daktarės Dimateo alkoholio kiekis
kraujyje. Visus mėginius siųsti į „MedMark Labs“.
— Ne į mūsiškę laboratoriją?
— Nukreipkite tiesiai į „MedMark“.

359
 — Būtinai, daktare, — pažadėjo Vende, užsirašydama nurodymą.
Reikalavimas neįprastas, bet generolo įsakymais juk neabejoji.
— Kaip ji laikosi?
— Siek tiek nerami.
— Nemėgino pasišalinti?
— Ne, net neiškišo nosies iš palatos.
— Gerai. Pasistenkite, kad ten ir liktų. Ir absoliučiai jokių lanky­
tojų. Tai liečia ir visą medicinos personalą, išskyrus tuos, kuriuos kon­
krečiai pats nurodysiu.
—Taip, daktare Vetigai.
Vende padėjo ragelį ir įbedė akis į rašomąjį stalą. Kol kalbėjosi tele­
fonu, buvo atneštos dar trys ligos istorijos su paskyrimais. Prakeikimas.
Visą vakarą jai kraus ir kraus paskyrimų lapus. Staiga pasijuto svaigstanti
iš alkio. Taip ir nepavalgę priešpiečių, jau kelias valandas neturėjo nė
minutės atokvėpio.
Apsidairiusi koridoriuje pamatė besišnekučiuojančias dvi seseles.
Nejau tik ji vienintelė čia pluša kone patrukdama?
Ji atplėšė ir įdėjo į laboranto dėžutę lapelį su užsakymu alkoholio
kiekiui kraujyje nustatyti. Vos tik atsikėlė nuo stalo, telefonas vėl sus­
kambo. Nepakėlė ragelio; galų gale juk tam yra skyriaus registratorės.
Nuėjo, iš paskos žvangant jau dviem telefonams.
Velniai jų nematė, tegul bent sykį atsiliepia kas nors kitas.

Vampyre sugrįžo nešina padėklu su mėgintuvėliais kraujui, laboratori­

niais lapeliais ir adatomis.
— Atleiskite, daktare Dimateo, bet turiu vėl jums įdurti.
Stovėdama prie lango, Abė vos žvilgtelėjo į laborantę, paskui vėl
nusigręžė į vaizdą lauke.
— Si ligoninė išsiurbė iš manęs visą kraują, kiek turėjau, — su­
murmėjo ir įbedė akis į nykų reginį už lango. Iš automobilių aikštelės
ligoninės durų link skubėjo seselės, nuo vėjo išsidraikiusiais plaukais,
besiplaikstančiais lietpalčių skvernais. Rytuose tvenkėsi juodi ir grės­
mingi debesys. Nejau dangus niekada nenusigiedrys? — klausė savęs
Abė.
Už jos sudzingsėjo stikliniai mėgintuvėliai.
— Daktare, tikrai privalau paimti kraujo.
— Man nebereikia daugiau jokių tyrimų.
— Bet daktaras Vetigas įsakė. — Ir su nevilties gaidele balse labo­
rantė tyliai pridūrė: — Prašau, neapsunkinkite man darbo.
Abė apsisuko ir pažvelgė į moterį. Atrodė labai jauna. Prisiminė
save pačią kažkada seniai. Kai irgi baisiai bijojo Vetigo, kad padarys ką
nors ne taip, kad praras viską, dėl ko taip stengėsi. Dabar nieko nebebi-
jojo. Skirtingai nei ši moteris.
Atsidususi Abė nuėjo prie lovos ir atsisėdo.
Laborantė padėjo padėklą su mėgintuvėlių rinkiniu ant stalelio
prie lovos ir ėmė atplėšinėti sterilius paketėlius su marlės tamponais,
vienkartine adata ir vakuuminiu švirkštu. Sprendžiant iš krauju pripil­
dytų mėgintuvėlių skaičiaus ant padėklo, šiandien ji jau atliko dešimtis
procedūrų. Buvo likę tik keli tušti.
— Gerai, kurią ranką pageidautumėte?
Abė ištiesė kairę ranką ir abejingai stebėjo, kaip buvo užveržtas
guminis turniketas. Ji sugniaužė kumštį. Pasimatė išpampusi priekinė
alkūnės vena su ankstesnių punkcijų mėlynėmis aplink. Adatai pradūrus
odą, Abė nusisuko ir žiūrėjo į laborantės padėklą, į tvarkingai etiketėmis
sužymėtus mėgintuvėlius su krauju. Vampyrės saldainių dėželė.
Staiga Abės žvilgsnį patraukė konkrečiai vienas bandinys — pur­
puriniu guminiu kamšteliu uždarytas mėgintuvėlis su atkreipta į ją eti­
kete. Ji įsižiūrėjo į užrašą:

VOS, NINA
CHIR. IN I T SK
LOVA NR. 8

361
 — Viskas, — pasakė vampyre, ištraukdama adatą. — Palaikysite
prispaudusi tamponėlį?
Abė pakėlė akis.
- K ą ?

— Palaikykite, kol užklijuosiu pleistrą.

Abė mašinaliai prispaudė prie alkūnės linkio tamponėlį. Vėl pa­
žiūrėjo į mėgintuvėlį su Ninos Vos krauju. Etiketės kampe buvo vos
matoma prižiūrinčiojo gydytojo pavardė: Dr. Arčeris.
Nina Vos vėl ligoninėje, — pagalvojo Abė. — Vėl kardiotorakalinia-
mepadalinyje.
Laborantė pasišalino.
Abė nuėjo per palatą prie lango ir pažvelgė į tamsėjančius debesis.
Po automobilių aikštelę vėjas nešiojo popiergalius. Jo gūsis sudrebino
langą.
Kažkas negerai su naująja širdimi.
Būtų turėjusi tai suprasti, kai jiedvi anuomet susitiko limuzine. Prisi­
minė, kaip atrodė Nina automobilio prietemoje. Blyškus veidas, mėlynas
lūpų atspalvis. Net jau tada jai persodinta širdis prastai funkcionavo.
Abė pasuko prie sieninės spintos. Ten aptiko išsipūtusį plastikinį
maišą su etikete PACIENTO DAIKTAI. Jame buvo jos batai, sukruvin­
tos plačkelnės ir rankinukas. Piniginės nebuvo — ši veikiausiai užrakin­
ta ligoninės seife. Kruopščiai išnaršiusi rankinuką, dugne surado kelias
palaidas penkių ir dešimties centų monetas. Visų iki vienos jai prireiks.
Užsimovė kelnes, susikimšo į jas ligoninės marškinius ir apsiavė
batus. Paskui nuėjo prie durų ir atsargiai iškišusi galvą pažvelgė.
Sesers Soriano prie savo stalo nebuvo. Tačiau poste sėdėjo dvi kitos
seserys, viena kalbėjosi telefonu, kita užsikniaubusi sklaidė dokumenta­
ciją. Nė viena nežiūrėjo Abės pusėn.
Žvilgtelėjusi į šoną pamatė koridoriumi atidardantį vežimėlį su
vakarienės padėklais, stumiamą pagyvenusio savanorio rožine apranga.
Vežimėlis sustojo ties medicinos seserų postu. Savanoris ištraukė iš veži­
mėlio du padėklus su maistu ir nunešė juos į gretimą palatą.

362
 Kaip tik tuomet Abė išsmuko į koridorių. Maisto vežimėlis užstojo
seselėms vaizdą, ir Abė, ramiai praėjusi pro jų postą, išnėrė iš skyriaus.
Negalėjo rizikuoti būti pastebėta lifte, tad pasuko tiesiai į laiptinę.
Užkopusi šešis aukštus, išėjo į dvyliktą. Tiesiai priekyje buvo ope­
racinių sparnas, už kampo — Chirurgijos intensyviosios terapijos sky­
rius. Nuo koridoriuje į operacinę stovinčio skalbinių vežimėlio pasi­
ėmė chirurginį chalatą, gėlėto rašto kepuraitę ir batų apmautus. Visa
apsirengusi mėlynai kaip bet kuris kitas, paprasčiausiai galėjo praeiti
nepastebėta.
Pasuko už kampo ir įėjo Chirurgijos intensyviosios terapijos skyrių.
Viduje ją pasitiko chaosas. Pacientas 2-oje lovoje buvo kritinės bū­
klės. Sprendžiant iš įtemptų, kapotų balsų ir paklaikusiai besigrūdančio
bokse viso medicinos personalo, gaivinti nekaip sekėsi. Niekas nė ne­
žvilgtelėjo Abės pusėn, kai ji praėjo pro postą su monitoriais ir pasuko
8-o bokso link.
Stabtelėjo koridoriuje prie apžvalgos lango, iki galutinai įsitikino,
kad lovoje guli tikrai Nina Vos. Tuomet įsmuko į boksą. Durys už jos
užsivėrė, nuslopindamos ligonį gaivinančiųjų balsus. Ji užtraukė lango
užuolaidas, kad iš koridoriaus nesimatytų palatėlės, ir pasuko prie lovos.
Nina ramiai miegojo, nenujausdama karštligiškos veiklos anapus
uždarų durų. Nuo tada, kai Abė paskutinį kartą ją matė, atrodė tartum
sunykusi — kaip žvakė, eikvojama savo ligos liepsnos. Kūnas po antklo­
dėmis atrodė mažas it vaiko.
Abė nuo lovos kojūgalio nukabino lentelę su seselių pildomu lapu.
Vienu žvilgsniu perprato visus jame sužymėtus parametrus. Kylantį
kraujospūdį plaučių arterijoje. Vis didinamas dobutamino titras, bergž­
džiai siekiant sustiprinti širdies veiklą.
Abė užkabino lentelę į vietą. Atsitiesusi pamatė, kad Ninos akys
atmerktos ir žiūri tiesiai į ją.
— Laba diena, ponia Vos, — pasisveikino Abė.
Nina nusišypsojo ir sumurmėjo:
— Daktarė, visada sakanti tiesą.

363
 — Kaip jaučiatės?
— Patenkinamai, — atsiduso Nina. — Esu patenkinta.
Abė priėjo prie jos. Kurį laiką jiedvi tylomis žvelgė viena į kitą.
Paskui Nina prašneko:
— Nereikia man sakyti. Aš jau žinau.
— Ką žinote, ponia Vos?
— Kad beveik baigta. — Nina užsimerkė ir giliai atsiduso.
Abė paėmė moters ranką.
— Taip ir neturėjau progos jums padėkoti. Kad mėginote man
padėti.
— Nesuprantu.
— Jis — kaip tas žmogus iš graikų mito. Tas, kuris nusileido į
Hadą susigrąžinti žmonos.
— Orfėjas.
—Taip, Viktoras — kaip Orfėjas. Nori mane susigrąžinti. Jam ne­
svarbu, kiek turės už tai sumokėti. Kokią kainą. —Ji atsimerkė. Žvilgs­
nis buvo stebėtinai sąmoningas. — Galiausiai, — sušnabždėjo, — jam
tai kainuos labai brangiai.
Jiedvi kalbėjo ne apie pinigus. Abė iškart tai suprato. Kalbėjo apie
sielas.
Bokso durys staiga atsidarė. Abė atsisukusi pamatė jose su nuosta­
ba spoksančią į ją seselę.
— O! Daktarė Dimateo, ką jūs...
Ji nutilo ir žvilgtelėjo į užtrauktas užuolaidas, paskui akimis sku­
biai įvertino visus monitorius ir intraveninių lašelinių sistemas.
Tikrina, ar nėra sabotažo.
—Aš nieko neliečiau, — patikino Abė.
— Gal malonėtumėte išeiti?
— Aš tik lankiau. Išgirdau, kad ji vėl Chirurgijos intensyviosios
terapijos skyriuje ir...
— Poniai Vos reikia ramybės. — Seselė atidarė duris ir skubiai nu­
lydėjo Abę iš palatos. —Ar nematėte iškabos LANKYTI DRAUDŽIA­
MA? Šiąnakt jai numatyta operacija. Negalima jos trikdyti.
— Kokia operacija?
— Transplantacija. Surado donorą.
Abė įsmeigė žvilgsnį į uždaras 8-o bokso duris.
— Ar ponia Vos žino?
— Ką žino?
— Ar pasirašė sutikimą operuotis?
— Ponios vyras jau už ją pasirašė. Dabar prašom tučtuojau pasiša­
linti.
Daugiau nepratarusi nė žodžio Abė apsisuko ir išėjo iš skyriaus.
Nežinojo, ar kas nors pastebėjo ją išeinant, tik toliau slinko koridoriu­
mi, kol pasiekė liftus. Atsidarė durys; kabina buvo pilna žmonių. Ji įžen­
gė vidun ir tuoj pat nusisuko į kitus keleivius nugara, veidu į duris.
Surado donorą, — mąstė, liftui leidžiantis. — Kažkaip surado dono­
rą. Šiąnakt Nina Vos turės naują širdį.
Kol liftas pasiekė vestibiulį, ji mintyse jau turėjo šios nakties įvykių
seką. Buvo skaičiusi kitų Beisaide atliktų transplantacijų dokumentaciją,
tad žinojo, kas atsitiks. Kažkuriuo metu apie vidurnaktį Niną ratukais
atveš į operacinę, kur Arčeris su brigada ją paruoš ir užklos užtiesalais.
Paskui lauks skambučio. Ir kaip tik tiksliai tuo pačiu metu kita chirurgų
brigada kitoje operacinėje bus susibūrusi apie kitą pacientą. Jie paims
skalpelius ir pradės pjauti odą. Sudžergš kaulų pjūklai. Bus atkelti šon­
kauliai, atidengiamas viduje esantis lobis. Gyva, plakanti širdis.
Paimta bus greitai ir švariai.
Šiąnakt, — mąstė ji, — viskas vyks taip kaip anksčiau.
Lifto durys prasivėrė. Abė išlipo ir nulenkusi galvą, akis įbedusi į
grindis nuėjo prie paradinių durų ir išsmuko laukan į siaučiantį vėją.
Už dviejų kvartalų įnėrė į taksofono būdelę ir pasinaudojusi bran­
gia sauja užsislėptų monetų surinko Kackos numerį.
Darbo vietoje jo nebuvo. Atsiliepęs policininkas pasisiūlė priimti
žinią.

365
 — Čia Abė Dimateo, — prisistatė ji. — Man būtina tuojau pat su
juo pasikalbėti! Jis neturi pranešimų gaviklio ar ko nors tokio?
— Perduosiu jus operatoriui.
Ji išgirdo du perjungimo trekštelėjimus, paskui atsiliepė opera­
torius.
— Pamėginsiu jam pranešti į automobilio radiją.
Po akimirkos jis vėl prašneko:
— Deja, mes vis dar laukiame, kol detektyvas Kacka atsilieps. Bus
galima susiekti su jumis tuo pačiu numeriu?
— Taip. Tai yra nežinau. Pamėginsiu jam paskambinti vėliau. —
Abė pakabino ragelį. Monetos jai buvo besibaigiančios, taip pat ir gali­
mybė vėl skambinti.
Ji apsisuko ir iškišo galvą iš taksofono būdelės. Pamatė vėjo pro
šalį nešamas besivartaliojančias laikraščių skiautes. Nesinorėjo vėl išeiti į
vėją, bet ji nežinojo, ką kita daryti.
Buvo dar vienas žmogus, kuriam galėtų paskambinti.
Pusė telefonų knygos pasirodė išdraskyta. Jausdama savo pastangų
bergždumą vis tiek sklaidė baltuosius puslapius. Krūptelėjo, iš tiesų ap­
tikusi įtrauktą pavardę /. Tarasovas.
Jai renkant numerį atsiliepiančiojo sąskaita, drebėjo rankos. Pra­
šau, kalbėk su manimi. Prašau, atsiliepk.
Po keturių šaukiamųjų signalų ji išgirdo jo švelnų „Klausau?“
Fone dzingsėjo porcelianas, atsklido pietums dengiamo stalo garsai, ma­
loni klasikinės muzikos melodija. Paskui: „Taip, sutinku apmokėti sąs­
kaitą.“
Jai taip palengvėjo, tad žodžius išpylė vienu atsikvėpimu:
— Nežinojau, kam dar paskambinti! Negaliu susisiekti su Viviana.
O niekas kitas nenorės manęs klausytis. Jūs privalote kreiptis į policiją.
Priversti juos išgirsti!
— Nagi, ne taip greitai, Abe. Pasakykite, kas dedasi.
Ji giliai atsikvėpė. Širdis daužėsi, būtinai reikėjo pasidalyti savo
sunkuliu.

366
 — Ninai Vos šiąnakt antrą kartą bus persodinama širdis, — pra­
šneko lėčiau. — Daktare Tarasovai, manau, žinau, kaip tatai veikia. Šir­
džių neatskraidina iš kur nors kitur. Jos paimamos čiapat, Bostone.
— Kur? Kurioje ligoninėje?
Jos žvilgsnis staiga nukrypo į pamažu gatve artėjantį automobilį. Ji
sulaikė kvapą, kol automobilis nuvažiavo už kampo ir dingo.
— Abe?
— Taip. Tebesu čia.
— Nagi, Abe. Kaip iš pono Paro suprantu, pastaruoju metu jūs
patiriate didelę įtampą. Ar negali taip būti, kad...
— Klausykitės. Prašau, klausykitės manęs!—Ji užsimerkė, prisivers­
dama išlikti rami. Iš balso atrodyti racionali. Dėl jos sveiko proto jam
neturi kilti jokių abejonių. — Šiandien man iš Berlingtono paskambino
Viviana. Ji išsiaiškino, kad ten jokių organų persodinimui neimama. Jie
siunčiami ne iš Vermonto.
— Tai iš kur?
— Nesu visai tikra. Bet spėju, kad tai atliekama viename pastate
Roksberyje. ,*Amity medicinos reikmenų tiekimas“. Policija privalo te­
nai nukakti iki vidurnakčio. Anksčiau, nei bus paimami organai.
— Nežinau, ar man pavyks juos įtikinti.
— Privalote! Žmogžudysčių skyriuje dirba detektyvas Kacka. Jeigu
pavyktų su juo susisiekti, manau, mus išklausytų. Daktare Tarasovai, tai
ne tik organų parinkimo paslaugos. Jie generuoja davėjus. Žudo žmones.
Fone Abė išgirdo moterį pašaukiant:
— Ivanai, ar pagaliau eisi valgyti pietų? Viskas šąla.
— Teks juos praleisti, brangioji, — atsakė Tarasovas. — Skubus
atvejis... —Jo balsas vėl suskambo linijoje, tylus ir įtaigus. — Abe, ma­
nau, nė neturiu jums sakyti, kad visas šis reikalas mane baugina.
— Taip pat ir mane.
— Tad važiuokime tiesiai į policiją. Numeskime tą bėd\ jiems ant
kelių. Pernelyg pavojinga mudviem tuo užsiimti.
— Sutinku. Šimtu procentų.

367
 — Nuvažiuosime drauge. Kuo daugiau žmonių, tuo įtikinamiau
skambės mūsų pranešimas.
Ji dvejojo.
— Bijau, kad būdama kartu, galiu viską sugadinti.
— Aš visų smulkmenų nežinau, Abe. Ojūs — taip.
— Gerai, — kiek patylėjusi atsakė ji. — Gerai. Vyksime drauge.
Galite atvažiuoti manęs pasiimti?
— Kur jūs?
Ji žvilgtelėjo į taksofono būdelės langą. Už dviejų kvartalų aukšti
ligoninės korpusai tartum pulsavo šviesa į vėjuotą tamsą.
—Taksofono būdelėje. Nežinau, kurioje ji gatvėje. Esu porą kvar­
talų į vakarus nuo Beisaido.
— Surasiu.
— Daktare Tarasovai?
— Klausau?
— Prašau, — sukuždėjo ji. — Paskubėkite.
 24
J^ ai lėktuvas nutūpė Tarptautiniame Logano oro uoste, Viviana Čao
jautė savo nerimą dar sustiprėjant. Ne skrydis išmušė ją iš vėžių. Ne.
Buvo bebaimė keliautoja lėktuvais ir net bjauriausių oro turbulencijų
metu gebėdavo kietai miegoti. Bet lėktuvui pririedėjus prie vartų, kel­
dama nuo lentynėlės kelionkrepšį, Viviana labiausiai nerimavo dėl savo
paskutinio telefoninio pokalbio su Abe, kai ryšys staiga nutrūko. Ir dėl
to, kad Abė daugiau jai taip ir nebepaskambino.
Viviana mėgino prisiskambinti Abei į namus, bet niekas neatsi­
liepė. Skrydžio metu apie tai mąstydama sumojo nežinanti, iš kur Abė
skambino. Jųdviejų ryšys buvo nutrauktas pernelyg greitai ir ji nespėjo
išsiaiškinti.
Tempdamasi kelionkrepšį ji išlipo iš lėktuvo ir buvo besukanti į
terminalą. Nustebo pamačiusi prie išėjimo vartų laukiančią didžiulę mi­
nią žmonių. Siūbavo tiesiog miškas ryškiaspalvių balionėlių, o tuntai
paauglių laikė iškėlę plakatus su užrašais: Sveikasparvykęs namo, Deivai/,
Šaunuolis vaikinas! ir Mūsų didvyris! Kad ir kas buvo tas Deivas, turėjo
begalę gerbėjų. Paskui išgirdo džiugias ovacijas ir atsigręžusi pamatė už
savęs iš lėktuvo ant laiptų aikštelės išžengiantį jauną vyruką. Iš nekan­
trumo pasveikinti Deivą, savo didvyrį, minia metėsi į priekį, faktiškai
prarydama Vivianą. Jai teko vargais negalais brautis pro klykiančių ma­
žių spūstį.
Mažiai, po šimts pypkių. Visi jie buvo bent galva aukštesni už ją.
Prireikė nemenko sportinio veržlumo, kol ji prasigavo į priekį. Kai

369
išniro iš minios, buvo įgijusi tokį pagreitį, kad mažne pargriovė pakraš­
tyje stovintį vyriškį. Ji greitomis sumurmėjo kelis atsiprašymo žodžius
ir yrėsi toliau. Tik nužengusi kelis žingsnius sumojo, kad jis nieko jai
neatsakė.
Pirma jos stotelė buvo tualetai. Mat nuo patirto nerimo baisiai
spaudė šlapimo pūslę. Įnėrė vidun atlikti reikalo ir sugrįžo į salę.
Tuomet vėl pastebėjo tą žmogų, į kurį prieš kelias minutes buvo
atsitrenkusi. Jisai stovėjo prie dovanų parduotuvėlės kitapus salės nuo
moterų tualetų ir, rodos, skaitė laikraštį. Ji atpažino jį iš pastatytos liet­
palčio apykaklės. Kai anksčiau su juo susidūrė, atkreipė dėmesį būtent
į šią detalę.
Patraukė toliau, į bagažo atsiėmimo skyrių.
Tik tuomet, kai žingsniavo pro begalę oro linijų vartų, galiausiai
jai toptelėjo: kodėl vyriškis stovėjo prie vartų, pro kurios ji išėjo, jeigu
nieko nepasitiko? O jeigu vis dėlto pasitiko kokį nors keleivį, tai kodėl
dabar yra vienas?
Ji sustojo prie laikraščių kioskelio, nesirinkdama pasiėmė vieną
žurnalą ir nusinešė pas kasininkę susimokėti. Kol moteris išmušė pirki­
nio čekį, Viviana šiek tiek pasisuko vogčiomis apsidairyti.
Vyriškis stovėjo prie skrydžių draudimo polisams išsipirkti skirto
savitarnos langelio ir tartum skaitė instrukcijas.
Aiškuy ČaOy taigi jis tave seka. Nebent tai meilės iš pirmo žvilgsnio
atvejis. Galbūt tik žvilgtelėjo į tave ir nusprendė negalįs leistiykad išeitum
išjo gyvenimo.
Susimokėdama už žurnalą, juto krūtinėje daužantis širdį. Mąstyk.
Kodėljis tave seka?
Atspėti nebuvo sunku. Abės telefono skambutis. Jeigu kas nors jo
klausėsi, tai žinojo, kad Viviana atskris aštuonioliktos valandos reisu iš
Berlingtono. Prieš pat ryšiui išsijungiant ji girdėjo linijoje treškesius.
Nusprendė kurį laiką pasidairyti po laikraščių kioską. Panaršė po
pigius romanus minkštais viršeliais. Kol akimis peržvelgė knygas, min­
tys sukosi pašėlusiu tempu. Vyriškis veikiausiai neturi ginklo, nes būtų

370
reikėję persinešti pro saugos kontrolę. Kol nepaliks oro uosto saugomos
teritorijos, jai niekas neturėtų grėsti.
Atsargiai pasižiūrėjo virš knygų lentynos.
Vyriškio nebebuvo.
Ji išėjo iš kioskelio ir apsidairė aplink. Vyriškio niekur nesimatė nė
ženklo.
Kokia kvailė. Niekas tavęs neseka.
Vėl leidosi eiti, už savęs paliko saugos kontrolę ir nusileido laiptais
į salę atsiimti bagažo.
Lagaminai iš Berlingtono kaip tik jau slinko ant besisukančios
karuselės juostos. Pamatė slystantį nuožulnuma savąjį raudoną „Sam­
sonite“ lagaminą ir buvo besibraunanti arčiau, o tada pastebėjo vyriškį
su lietpalčiu. Skaitydamas laikraštį jisai stovėjo prie išėjimo iš termi­
nalo.
Ji iškart nukreipė žvilgsnį į šalį, jusdama gerklėje mušantį pulsą.
Vyriškis laukė, kol Viviana pasiims bagažą ir praeis pro jį laukan į naktį.
Jos raudonasis lagaminas apsuko dar vieną ratą.
Giliai atsidususi ji įsiterpė į laukiančių bagažo keleivių minią. Jos
lagaminas vėl slinko pro šalį. Nepasiėmė jo, bet ėjo iš paskos aplinkui,
kol tas suko dar vieną ratą. Kai ji jau atsidūrė kitapus bagažo karuselės,
minia užstojo jai vyriškį su lietpalčiu.
Numetusi ant grindų savo kelionkrepšį, puolė bėgti. Prieky buvo
dar dvi tuo metu neveikiančios bagažo karuselės. Praskuodusi pro šias, ji
pro tolimesnį išėjimą metėsi laukan.
Išniro į vėjuotą naktį. Kairėje išgirdo bildesį. Pro kitą išėjimą ką
tik išsiveržė vyriškis su lietpalčiu. Keliais žingsniais atsilikęs už jo išlėkė
antras vyriškis. Vienas jų parodė į Vivianą ir kažką nesuprantamai šūk­
telėjo.
Viviana nubėgo šaligatviu. Žinojo, kad vyrai ją vejasi, išgirdo
dunkstelint apverstą bagažo vežimėlį ir piktus nešiko šūksnius.
Pokšt, ir kažkas prazvimbė pro šalį, vos kliudydamas jos plaukus.
Kulka.

371
 Širdis daužėsi kaip kūjis, Viviana dūsuodama gaudė į plaučius orą,
tirštą nuo autobusų išmetamųjų dujų.
Priešais pamatė durų angą. Nėrė į ją ir nulėkė prie artimiausio es­
kalatoriaus. Judantys laiptai slinko žemyn. Užbėgo jais viršun, peršo-
kinėdama po du laiptelius išsyk. Pasiekusi viršutinę aikštelę vėl išgirdo
pokštelint. Šįsyk skausmas nuvėrė smilkinį ir ji pajuto ant skruosto var­
vant šilumą.
Tiesiai priekyje buvo veikianti „American Airlines“ bilietų kasa, o
prie jos rangėsi žmonių eilė.
Viviana išgirdo iš paskos eskalatoriumi dundant žingsnius. Vienas
vyriškis kažką šūkavo jai nesuprantama kalba.
Ji nuskuodė prie bilietų kasos prekystalio, pakeliui parversdama
vieną žmogų su bagažo vežimėliu, ir užšoko ant prekystalio. Iš inerci­
jos perlėkė per jį ir parkrito kitoje pusėje, kūnu atsitrenkdama į bagažo
konvejerio juostą.
Keturios oro linijos atstovės nustebusios į ją spoksojo.
Drebančiomis kojomis ji atsistojo ir atsargiai pasižiūrėjo virš pre­
kystalio. Pamatė tik minią apstulbusių stebėtojų. Dvejetas vyriškių kaž­
kur prapuolė.
Viviana pasižiūrėjo į atstoves, vis dar sustingusias vietoje.
—Tai ar neketinate kviesti apsaugos?
Be žodžių viena moteris pakėlė telefono ragelį.
— Beje, — pridūrė Viviana, — ir dar surinkite devyni vienas vienas.

Gatve atšliaužė tamsus mersedesas ir sustojo prie taksofono būdelės. Abė

vos įžiūrėjo žmogaus profilį, apšviestą iš paskos pravažiuojančio auto­
mobilio. Ten buvo Tarasovas.
Ji nubėgo prie keleivio durelių ir įlipo vidun.
—Ačiū Dievui, jūs čia.
—Turbūt labai sušalote. Gal pasiimkite mano paltą? Jis ant užpa­
kalinės sėdynės.

372
 — Prašau, važiuojam! Tik dingstam iš čia!
Tarasovui pajudėjus nuo šaligatvio, ji atsisuko atgal pažiūrėti, ar
kas nors neseka iš paskos. Gatvė buvo tamsi.
— Matote kokių nors automobilių? — paklausė Tarasovas.
— Ne. Manau, mes saugūs.
Tarasovas netvirtai atsiduso.
— Tokie dalykai ne man. Net televizijos laidų apie nusikaltimus
nemėgstu.
— Jūs puikiai laikotės. Tik nuvažiuokim iki policijos nuovados.
Galėsime paskambinti Vivianai, kad ten su mumis susitiktų.
Tarasovas nervingai žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
— Ką tik lyg ir šmėstelėjo kažkoks automobilis.
— Ką? — Abė apsigręžė, bet nieko nepamatė.
— Aš įsuksiu čia. Pažiūrėsim, kas bus.
Kai juodu pasuko už kampo, Abė vis nenuleido akių nuo kelio už
jų. Nematė jokių priekinių šviesų nei išvis automobilių. Tik kai jisai
sulėtino greitį ir sustojo, ji pasisuko ir pažvelgė į priekį.
— Kas yra?
— Nieko. —Tarasovas išjungė priekinius žibintus.
— Kodėl jūs... — žodžiai Abei įstrigo gerklėje.
Tarasovas nuspaudė mygtuką, atblokuodamas užraktus. Abė išsi­
gandusi pažvelgė dešinėn, nes atsilapojo jos pusės durelės. Staiga vidun
įlindo rankos ir ją nuo sėdynės ištempė į naktį. Ant akių užkritę plau­
kai trukdė matyti. Ji aklai priešinosi savo pagrobėjams, bet ištrūkti iš
jų gniaužtų neįstengė. Rankas jai užlaužė už nugaros, surišo per riešus.
Burną užklijavo lipnia juosta. Paskui pakėlė ir įmetė į čia pat stovinčio
automobilio bagažinę.
Trinktelėjo dangtis ir ji liko įkalinta tamsoje.
Automobilis pajudėjo.
Abė persivertė ant nugaros ir suskato padais trankyti bagažinės
dangtį, dar ir dar kartą, spardė, kol įsopo šlaunis, kol vos bepajėgė pa­
kelti kojas. Bergždžios pastangos; niekas jos neišgirs.

373
 Išsekusi susirietė ant šono ir prisivertė mąstyti.
Tarasovas. Kaip į tai įsivėlęs Tarasovas?
Pamažu dėlionės fragmentai vienas po kito stojo į vietą. Gulėdama
ankstame patamsyje, girdėdama po savimi trinksint kelio dangą, ji pra­
dėjo suprasti. Tarasovas — vienos iš labiausiai gerbiamų Rytų pakrantėje
širdies transplantacijų grupės vadovas. Jo reputacija traukė beviltiškai
sergančius pacientus iš viso pasaulio, pacientus, turinčius lėšų vykti pas
bet kurį chirurgą, kokį tik pasirinktų. Jie reikalavo visko, kas geriausia,
ir išgalėjo už tai mokėti.
Bet jie negalėjo nupirkti, —to sistema niekada jiems nebūtų leidu­
si — pirkti širdžių. Žmonių širdžių.
O jų kaip tik galėjo parūpinti Beisaido transplantologų grupė. Abė
prisiminė, ką sykį Tarasovas pasakė: Aš pats savo pacientus nuolatos nu­
kreipdavau į Beisaidą.
Jis buvo Beisaido tarpininkas. Suvesdavo abi suinteresuotąsias šalis.
Abė pajuto automobilį stabdant ir pasukant. Padangos riedėjo
žvirgždu, paskui sustojo. Iš tolo atskriejo gausmas, ir tą garsą ji atpažino
kaip kylančio reaktyvinio lėktuvo. Tiksliai žinojo, kur jų esama.
Bagažinės dangtis atsidarė. Ją iškėlė į gūsingą vėją, atsiduodantį
dyzeliniu kuru ir jūra, paskui pusiau nunešė, pusiau nuvilko molu ir
aukštyn trapu. Jos riksmus slopino lipnioji juosta ant burnos, taip pat
stelbė kylančio reaktyvinio griausmas. Ji vos suspėjo pamatyti krovini­
nio laivo denį, besimainančią juodumą ir geometrinius šešėlius, kai tuoj
pat buvo nutempta žemyn barškančiais ir žvangančiais laiptais. Vieną
maršą, paskui antrą.
Sugirgždėjo atidaromos durys, ir ją įstūmė vidun, į tamsą. Rankos
buvo surištos, todėl ji krito ir smakru trenkėsi į metalines grindis. Nuo
smūgio aptemo akyse. Liko pernelyg priblokšta, kad pajėgtų pajudėti ar
tik suinkšti, kai į kaukolę it kuolas susmigo skausmas.
Laiptais sužvangėjo kažkieno žingsniai. Lyg per ūką išgirdo Tara-
sovo balsą:

37 4
 — Bent nevisiškas nuostolis. Nuimkite jai nuo burnos juostą. Ne­
galime leisti, kad uždustų.
Ji persivertė ant nugaros ir mėgino įsižiūrėti. Silpnai apšviestame
tarpduryje išskyrė stovinčio Tarasovo siluetą. Krūptelėjo, kai vienas vy­
ras pasilenkė ir nuplėšė lipniąją juostą.
— Kodėl? — sušnabždėjo ji. Tik toks klausimas atėjo į galvą. —
Kodėl?
Siluetas nežymiai gūžtelėjo pečiais, lyg klausimas būtų kažkoks keis­
tas. Kiti du vyrai atbuli pasitraukė iš patalpos. Aiškiai ketina ją įkalinti.
— Ar dėl pinigų? — pravirko ji. — Ar atsakymas toks paprastas?
— Pinigai nieko nereiškia, — atrėmė Tarasovas, —jeigu negali už
juos nusipirkti, ko tau reikia.
— Pavyzdžiui, širdies?
— Pavyzdžiui, savo vaiko gyvybės. Arba žmonos, sesers ar brolio.
Iš visų žmonių jūs geriausiai turėtumėte tai suprasti, daktare Dimateo.
Mes viską žinome apie mažąjį Pitą ir jį ištikusią nelaimę. Buvo tik de­
šimties, ar ne? Žinome, kad pati išgyvenote tragediją. Pagalvokite, dak­
tare, kiek būtumėte davusi, kad išgelbėtumėte broliui gyvybę?
Ji tylėjo. Bet jis ir taip žinojo atsakymą.
— Juk būtumėte viską atidavusi? Viską padariusi?
Taip, — pagalvojo ji. Ir kad tai pripažintų, nė kiek nereikėjo susi­
mąstyti. — Taip.
— Įsivaizduokite, koks jausmas, — toliau kalbėjo jis, — stebėti
savo vaiką mirštant. Turėti visus pasaulio pinigus ir žinoti, kad jis privalo
laukti eilėje. Paskui alkoholikus ir narkomanus. Paskui silpnapročius.
Paskui visuomenės išlaikytinius, per savo gyvenimą nedirbusius nė vie­
nos dienos. — Jis luktelėjo ir tyliai pakartojo: — Įsivaizduokite.
Durys užsitrenkė. Sužvigo užstumiamas skląstis.
Ji gulėjo juodoje kaip derva tamsoje. Girdėjo barškant laiptus, kai
trys vyrai kopė atgal į denį, girdėjo bilstelint uždaromą liuką. Paskui
kurį laiką girdėjo vien vėją ir tempiančio lynus, kuriais buvo prišvartuo­
tas prie molo, laivo girgždesius.

375
 Įsivaizduokite.
Ji užsimerkė ir stengėsi nemąstyti apie Pitą. Bet prieš akis jai vis
tiek stovėjo jis, išdidžiai vilkintis mažojo skauto uniforma. Prisiminė, ką
jis pasakė būdamas penkerių: kad Abė vienintelė mergina, kurią užaugęs
norėtų vesti. Ir koks liko prislėgtas, kai jam atsakė, kad negalima vesti
savo sesers...
Ką būčiaupadariusiykad tave išgelbėčiau?Bet ką. Viską.
Tamsoje kažkas sušlamėjo.
Abė sustingo. Vėl tas tylutėlis judesio šlamesys. Žiurkės.
Ji nusirangė toliau nuo garso ir įstengė atsiklaupti. Nieko nematė,
tik įsivaizdavo aplinkui grindimis lakstančius milžiniškus graužikus. Ji
šiaip taip atsistojo.
Kažkas tyliai spragtelėjo.
Ir tuo pat metu staigiai jos akių tinklaines užliejo plykstelėjusi švie­
sa. Ji atšlijo atbula. Virš galvos siūbavo plika elektros lemputė, tyliai
dzingsėdama į kadaruojančią užtraukiamą grandinėlę aukščiui reguliuoti.
Ne žiurkę ji girdėjo judant patamsy. O berniuką.
Juodu spoksojo vienas į kitą, nė katras nepratardamas nė žodžio.
Nors berniukas stovėjo labai ramiai, ji pastebėjo jo akyse įtarumą. Ko­
jos, plonos ir plikos iš po trumpų kelnaičių, buvo įsitempusios sprukti.
Bet sprukti nebuvo kur.
Atrodė apie dešimties metų, labai blyškus ir labai šviesių plaukų,
po siūbuojančia lempute kone sidabriškų. Ji pastebėjo melsvą dėmę ant
jo skruosto ir su staigiai užplūdusiu pasibaisėjimu sumojo, kad dėmė
ne purvo, o mėlynė nuo sumušimo. Giliai įdubusios akys blyškiame jo
veide atrodė kaip dar dvi mėlynės.
Ji žingtelėjo prie jo. Berniukas iškart atsitraukė.
— Aš tavęs nenuskriausiu, — ištarė ji. — Tik noriu pasikalbėti.
Jis nežymiai suraukė kaktą ir papurtė galvą.
— Pažadu, aš tavęs nenuskriausiu.
Berniukas kažką pasakė, bet ji nesuprato. Dabar savo ruožtu jai
teko susiraukti ir papurtyti galvą.

376
 Abu suglumę žiūrėjo vienas į kitą.
Staiga juodu drauge žvilgtelėjo aukštyn. Ką tik sududeno laivo va­
rikliai.
Abė įsitempė, klausydamasi žvangant grandinę, cypiant hidrauliką.
Po kelių mirksnių pajuto skrodžiančio vandenis korpuso supimą. Jie pa­
liko uostą ir dabar plaukia į atvirą jūrą.
Netjeigu išsivaduosiu iš tų pančių, iš tospatalpos, man nėra kur pa­
bėgti.
Vėl beviltiškai pažvelgė į berniuką.
Į variklių dudenimą jis nekreipė jokio dėmesio, tik nuleido žvilgsnį
į jos liemenį. Pamažu pasislinko į šoną ir įsispoksojo į surištus jos rie­
šus, užlaužtus už nugaros, paskui pažvelgė į savo paties ranką. Tik dabar
Abė pastebėjo, kad berniukas neturi kairės plaštakos, kad dilbis baigiasi
bige. Anksčiau jis laikė ranką arti kūno, slėpdamas apsigimimą. Dabar,
atrodytų, tyrinėjo jį.
Perkėlė savo žvilgsnį atgal į ją ir vėl prašneko.
— Nesuprantu, ką tu kalbi, — pasakė ji.
Berniukas pakartojo, jau šiek tiek irzlesniu tonu. Kodėl ji negali
suprasti? Kas jai yra?
Ji tik papurtė galvą.
Juodu žiūrėjo vienas į kitą, abu nusivylę. Paskui berniukas pakėlė
smakrą. Abė sumojo, kad jis priėjo kažkokį sprendimą. Apsuko ją ir
patampė riešus, bandydamas viena ranka atrišti pančius. Virvė buvo per
tvirtai suveržta į mazgą. Berniukas atsiklaupė už jos ant grindų. Savo
oda pajuto jo dantų gnybtelėjimą, šiltą alsavimą. Abiem virš galvų siū­
bavo lemputė, o jis įniko graužti jos pančius kaip maža, bet atkakli pelė.

— Apgailestauju, bet lankymo valandos jau baigėsi, — pareiškė sese­

lė. — Palaukite, jums negalima ten įeiti. Sustokite!
Kacka ir Viviana nekreipdami dėmesio praėjo pro seserų postą ir
pastūmė duris į 621-ą palatą.

377
 — Kur Abė? — griežtai paklausė Kacka.
Daktaras Vetigas atsisuko ir pažvelgė į juos.
— Daktarė Dimateo dingo.
— Jūs man pažadėjote, kad ji bus stebima, — bloškė Kacka. —
Patikinote, kad nieko bloga jai neatsitiks.
—Ji ir buvo stebima. Be mano atskiro įsakymo niekas negalėjo čia
įeiti.
—Tai kas jai nutiko?
—To turėtumėte paklausti pačios daktarės Dimateo.
Abejingas Vetigo balsas supykdė Kacką. Taip pat ir bejausmis
žvilgsnis. Jis — nieko nelinkęs atskleisti, padėtį valdantis žmogus.
Žvelgdamas į neįskaitomą Vetigo veidą Kacka staiga atpažino save, ir tas
atradimas jį sukrėtė.
—Ji buvojūsų globoje, daktare. Ką jūs jai padarėte?
—Jūsų insinuacijos man nepatinka.
Kacka perėjo palatą, sugriebė daktarą Vetigą už chalato adapų ir
prirėmė prie sienos.
— Velniai jus trauktų, — iškošė pro dantis. — Kurją išgabenote?
Mėlynose Vetigo akyse pagaliau šmėstelėjo baimė.
— Jau sakiau, aš nežinau, kur ji! Vakare, pusę septintos, man pa­
skambino seselė ir pranešė, kad jos nebėra. Sukėlėme ant kojų apsaugi­
ninkus. Jie apieškojo ligoninę, bet niekur jos nerado.
—Juk jūs žinote, kur ji?
Vetigas papurtė galvą.
— Nagi!— Kacka vėl jį pastūmė prie sienos.
— Nežinau! — žioptelėjo Vetigas.
Viviana žengtelėjo į priekį ir bandė juodu išskirti.
— Liaukitės! Jūs uždusinsite žmogų! Kacka, paleiskite jį!
Staiga Kacka paleido Vetigą. Senyvas vyras susvirduliavo ir atsirė­
mė į sieną, sunkiai gaudydamas orą.
— Maniau, ji kliedėjo, todėl nusprendžiau, kad jai bus saugiau
ligoninėje.

378
 Vetigas atsitiesė ir pasitrynė kaklą, kur ligoninės chalato apykaklė
paliko skaisčiai raudoną stranguliacijos žymę. Kacka spoksojo į ją, su­
krėstas savo brutalumo įrodymo.
— As nemaniau, — tęsė Vetigas, — kad ji sakė tiesą. — Jis išsi­
traukė iš kišenės popieriaus lapelį ir padavė Vivianai. — Ką tik gavau jį
iš seselių.
— Kas tai? — paklausė Kacka.
Viviana susiraukė.
— Alkoholio kiekis Abės kraujyje. Čia parašyta — nulis.
— Šiandien popiet buvo pakartotinai paimta kraujo ir nusiųsta į
nepriklausomą laboratoriją, — paaiškino Vetigas. — Ji atkakliai tvirti­
no, kad nebuvo išgėrusi. Pamaniau, jeigu man pavyktų pateikti nenu­
ginčijamą įrodymą, tai palaužtų jos priešgyniavimą...
— Sis rezultatas iš išorinės laboratorijos?
Vetigas linktelėjo.
— Visiškai nepriklausomos nuo Beisaido.
— Jūs man sakėte, kad alkoholio kiekis jos kraujyje buvo du ka­
blelis vienas.
— Tas nustatytas ketvirtą valandą ryto Beisaido laboratorijoje.
— Alkoholio pasišalinimo iš kraujo pusperiodis svyruoja maždaug
nuo dviejų iki keturiolikos valandų, — įsiterpė Viviana. — Jeigu toks
aukštas kiekis buvo ketvirtą ryto, šis tyrimas būtų turėjęs parodyti bent
likusius jo pėdsakus.
— Bet jos organizme visai nerasta alkoholio, — priminė detek­
tyvas.
— O tai reiškia, kad arba jos kepenys stebėtinai greitai jį metabo­
lizuoja, — tarė Vetigas, — arba Beisaido laboratorijoje padaryta klaida.
—Jūs tai vadinate klaida? — paklausė Kacka.
Vetigas nutylėjo. Atrodė visai išsisėmęs. Ir labai senas. Jis atsisėdo
ant sujauktos lovos.
— Aš neįsivaizdavau... nenorėjau svarstyti tokios galimybės.
— Kad Abė sako tiesą? — pasitikslino Viviana.

379
 Vetigas palingavo galvą.
— Dieve mano, — sumurmėjo. — Šią ligoninę reikėtų uždaryti,
jeigu tai, ką ji pasakojo, tiesa.
Kacka pajuto Vivianos žvilgsnį. Pasižiūrėjo į ją.
— Na, ar dar turite kokių abejonių? — tyliai ištarė ji.

Kažkiek valandų berniukas miegojo jos glėbyje. Skruostu juto šiltus jo

alsavimo dvelksmus. Gulėjo suglebęs, įstrižai išskėtęs rankas ir kojas,
kaip dažnai guli vaikai, giliai, patikliai įmigę. Kai pirmą sykį jį apkabi­
no, visas drebėjo. Ji masažavo nuogas jo kojas, ir pojūtis buvo toks, lyg
trintų šaltus sausus pagaliukus. Pagaliau jo drebulys liovėsi, alsavimas
sulėtėjo ir ji pajuto plūstelėjusią į save šilumą, kokią skleidžia galų gale
užmigę vaikai.
Ji irgi šiek tiek numigo.
Kai atsibudo, vėjas, matyt, buvo sustiprėjęs, nes visas laivas girgž­
dėjo, o plika lemputė virš galvos siūbavo pirmyn ir atgal.
Berniukas suinkštė ir krustelėjo. Ji pagalvojo, kad mažų berniu­
kų kvapas kažkoks jaudinantis, kaip šiltos žolės. Turbūt tai turi ką nors
bendra su miela jų organizmo androginija. Prisiminė kokį jusdavo Pitą,
sudribusį jai prie peties, kai jis miegodavo ant užpakalinės jų šeimos au­
tomobilio sėdynės. Mylių mylias, kai tėvas vairuodavo, Abė jusdavo tylų
Pito širdies tuksenimą, visai kaip dabar juto šio berniuko širdį, plakančią
panašioje į narvelį krūtinėje.
Jis tyliai sudejavo ir krūptelėjęs atsibudo. Pakėlė į ją akis, pamažu
atpažindamas.
— A-abėė, — sukuždėjo.
Ji linktelėjo.
—Teisingai, Abė. Tu prisiminei. — Šypsodamasi paglostė jam vei­
dą, pirštais perbraukdama per mėlynę. — O tu... Jakovas.
Jis irgi linktelėjo.

380
 Abu nusišypsojo.
Lauke stūgavo vėjas ir Abė juto siūbuojant grindis. Šešėliai suposi
per berniuko veidą. Jisai stebėjo ją bemaž alkanu žvilgsniu.
—Jakovas, — vėl ištarė ji.
Perbraukė lūpomis švelnų kaip šilkas šviesų jo antakį. Pakėlusi galvą
pajuto ant savo lūpų drėgmę. Ne berniuko ašarų, bet savųjų. Kai vėl nu­
leido į jį akis, pamatė, kad stebi ją tylomis tuo keistu sužavėtu žvilgsniu.
— Aš čia, — sumurmėjo ji ir šypsodamasi perbraukė pirštais jam
plaukus.
Po kurio laiko jo vokai virptelėję susimerkė ir kūnas vėl atsipalaida­
vo į patiklaus miego geibulį.

— Apsieisime ir be kratos orderio, — tarė Lundkvistas ir išspyrė duris.

Tos atsilapojo ir trinktelėjo į sieną. Jis atsargiai įslinko vidun ir sustin­
go. — Kas čia, po velnių?
Kacka spragtelėjo sieninį jungiklį.
Abu vyrai sumirksėjo, kai šviesa bloškė į akis. Ji akinamai tvieskė
iš trijų lempų viršuje. Kur tik žvelgė Kacka, visur matė spindinčius pa­
viršius. Nerūdijančio plieno spintelės. Instrumentų padėklai ir intrave­
ninių lašelinių stovai. Monitoriai, nusagstyti rankenėlėmis ir mygtukais.
Patalpos centre — operacinis stalas.
Kacka prisiartino prie stalo ir įsistebeilijo į kabančius iš abiejų šonų
prilaikomuosius diržus. Du — riešams, du — čiurnoms ir du ilgesni —
klubams ir krūtinei.
Jo žvilgsnis persikėlė į anestezijos komplekto vežimėlį stalo galvū­
galyje. Jis nuėjo prie jo ir ištraukė viršutinį stalčių. Viduje eilėmis rikia­
vosi stikliniai švirkštai ir adatos plastikinėse pakuotėse.
— Kurių velnių čia tie daiktai? — nusistebėjo Lundkvistas.
Kacka uždarė stalčių ir ištraukė kitą. Šiame pamatė stiklines ampu-
likes. Iškėlė vieną — Kalio chloridas. Buvo perpus tuščia.
— Ši įranga naudota, — konstatavo jis.

381
 — Keista. Kokios čia darytos operacijos?
Kacka vėl pažvelgė į stalą. Į prilaikomuosius diržus. Staiga jis pa­
galvojo apie Abę, už riešų diržais pritvirtintą prie lovos, per veidą rie­
dančiomis ašaromis. Prisiminimas nuvėrė toksai skausmingas, kad jis
pakratė galvą, stengdamasis nuvyti tą vaizdinį. Iš baimės buvo sunku
mąstyti. Jeigu nepajėgs mąstyti, negalės jai padėti. Negalės jos išgelbėti.
Jis staiga pasitraukė nuo stalo.
— Sraige? — Lundkvistas jį nužiūrinėjo suglumęs. — Gerai jau­
tiesi?
—Aha. — Kacka apsisuko ir išeidamas pro duris metė: — Puikiai.
Vėl išėjęs ant šaligatvio, jisai stovėjo gūsingame vėjyje, žvelgdamas
į „Amity“ pastatą. Nuo šaligatvio jame nesimatė nieko ypatinga. Tik dar
vienas nutriušęs pastatas nutriušusioje gatvėje. Purvinas rausvojo smil-
takmenio fasadas, langai su kyšančiais oro kondicionieriais. Kai vakar
buvo čia, matė tik tai, ką ir buvo iš jo tikimasi matyti. Niūri prekių de­
monstravimo salė, aplūžę stalai, aukštai nukrauti reikmenų katalogais.
Keletas telefonu abejingai kalbančių pardavėjų. Jeigu nebūtų matęs vir­
šutinio aukšto, taip ir nebūtų įtaręs, kad vienintelis pasivėžinimas liftu
atves jį į tą kambarį.
Prie to stalo su diržais.
Mažiau nei prieš valandą Lundkvistas atsekė, kad pastatas priklau­
so „Sigajevo kompanijai“ — tai pačiai kompanijai, kurioje registruotas
anas krovininis laivas. Vėl tas ryšys su rusų mafija. Kokią įtaką ji daro
Beisaidui? Ar rusai ligoninėje turi tik kokį nors sąjungininką? Galbūt
verslo juodosios rinkos prekėmis partnerį?
Sucirpė Lundkvisto pranešimų gaviklis. Jis žvilgtelėjo į ekranėlį ir
siekė ranka pasiimti mobiliojo telefono.
Kacka tebestovėjo priešais pastatą ant šaligatvio, mintimis vėl grįž­
damas prie Abės, kur dar turėtų jos ieškoti. Visos ligoninės patalpos jau
išnaršytos. Taip pat ir automobilių aikštelė bei teritorijos aplinkui. Pana­
šu, kad Abė paliko ligoninę savo pačios valia. Kur būtų galėjusi nueiti?
Kam būtų galėjusi paskambinti? Tokiam, kuriuo pasitikėjo.

382
 — Sraige!
Kacka apsisuko. Lundkvistas mojo jam telefonu.
— Kas skambina?
— Pakrantės apsauga. Mūsų laukia sraigtasparnis.

Laiptais sužvangėjo žingsniai.

Abė staigiai kilstelėjo galvą. Jakovas toliau miegojo jos glėbyje,nieko
nejausdamas. Jos širdis mušė taip smarkiai, kad, manė, tikrai jį priža­
dins. Bet berniukas nė nekrustelėjo.
Durys atsilapojo. Tarpduryje su dviem vyrais iš šonų į ją žvelgė
Tarasovas.
— Metas eiti.
— Kur? — paklausė ji.
— Visai netoli. — Tarasovas žvilgtelėjo į Jakovą. — Pažadinkit jį.
Irgi eis su mumis.
Abė priglaudė Jakovą prie savęs.
— Tik ne berniukas, — paprieštaravo.
— Ypač jis.
Ji papurtė galvą.
— Kodėl?
— Jo kraujo grupė AB teigiama. Vienintelio AB teigiama iš visos
šios partijos.
Ji įsistebeilijo į Tarasovą. Paskui pažvelgė žemyn į Jakovą, įraudusį
nuo miego jo veidelį. Per liesą krūtinę juto jo širdies tvinksnius. Nina
VoSy — pagalvojo. —Jos kraujogrupėAB teigiama...
Vienas vyras pagriebė ją už rankos ir pastatė ant kojų. Berniukas
išsprūdo jai iš glėbio ir dunkstelėjo ant grindų. Gulėjo sutrikęs mirk­
sėdamas. Kitas vyras skaudžiai bakstelėjo Jakovą savo batu ir rusiškai
suriko įsakymą.
Mieguistas berniukas šiaip taip atsistojo.
Tarasovas ėjo pirmas — blausiai apšviestu koridoriumi, paskui pro

383
užrakintą liuką. Laiptais aukštyn, toliau dar pro vieną liuką iki plieninės
pereigos. Tiesiai priekyje buvo mėlynos durys. Tarasovas žengtelėjo prie
jų, pereiga nuo jo svorio subarškėjo.
Staiga berniukas pasipriešino. Pasimuistęs išsilaisvino ir puolė bėgti
atgal tuo pačiu keliu, kuriuo jie atėjo. Vienas vyras sučiupo jį už marški­
nių. Jakovas apsisuko ir suleido dantis vyrui į ranką. Sustūgęs iš skausmo
tas tėškė Jakovui per veidą. Smūgis buvo toks žiaurus, kad berniukas
išdriko ant grindų.
— Liaukitės! — suriko Abė.
Vyras trūktelėjęs pastatė Jakovą ant kojų ir vėl kirto per veidą. Da­
bar berniukas paknopstom nulėkė prie Abės. Išsyk ji pagavo jį į glė­
bį. Kūkčiodamas Jakovas prisišliejo jai prie peties. Vyras žingtelėjo prie
Abės, lyg ketintų juodu išskirti.
— Atsikrušk nuo jo! — sušuko ji.
Jakovas visas drebėjo, kažką nesuprantamai inkšdamas. Abė pri­
spaudė lūpas prie jo plaukų ir sukuždėjo:
— Mielasis, aš su tavimi. Čia pat, su tavimi.
Berniukas pakėlė galvą. Žvelgdama į pasibaisėjusias jo akis, pagal­
vojo: Jis žinoykas mums tuoj nutiks.
Ją pastūmė į priekį per pereigą ir pro mėlynąsias duris.
Jie pateko į kitą pasaulį.
Toliau koridoriaus sienos buvo apmuštos nublukintu medžiu,
grindys išklotos baltu linoleumu. Palubėje žėrėjo lempos, mesdamos iš­
sklaidytos šviesos ūką. Žingsniai aidėjo, jiems praeinant pro įviją laipti­
nę ir pasukant už kampo. Koridoriaus gale buvo plačios durys.
Dabar berniukas dar labiau drebėjo. Ir darėsi sunkus. Pastačiusi Ja­
kovą ant grindų, Abė delnais apgobė jo veidą. Sekundę jųdviejų akys su­
sitiko, ir ko nebuvo galima perteikti žodžiais, dabar buvo pasidalyta tuo
vieninteliu žvilgsniu. Paėmusi ji spustelėjo Jakovui ranką. Abu drauge
nuėjo prie durų, vienas vyras žengė prieky jų, kitas — iš paskos, o visus
vedė Tarasovas. Kai jis atrakino duris, Abė visu kūno svoriu pasidavė į

384
priekį, įtempusi kiekvieną raumenį kitam veiksmui. Jau buvo paleidusi
Jakovo ranką.
Tarasovas pastūmė duris ir šios atsilapojo, atverdamos nepriekaiš­
tingo baltumo patalpą.
Abė metėsi į priekį, pečiu iš visų jėgų pastumdama vyrą pirma savęs
paknopstom į Tarasovą. Tas, užkliuvęs už slenksčio, parpuolė ant kelių.
— Niekšai jūs! — sušuko Abė, kuldama juos kumščiais. — Niekšai!
Vyras, sekantis iš paskos, pamėgino sučiupti jos rankas. Abė išsisu­
ko ir atsivedėjusi trenkė jam į veidą, kumštis smagiai dunkstelėjo. Akies
kampučiu suspėjo pamatyti kažkokį judesį — tai Jakovas nėrė šalin ir
išnyko už kampo. Jos pastumtasis jau atsitiesė ir artinosi iš kitos pusės.
Abu vyrai drauge ją sugriebė ir pakėlė nuo grindų. Abė nesiliovė kovo­
jusi ir daužiusis, kol jie nešė ją pro duris į baltąją patalpą.
— Turite ją suvaldyti! — paliepė Tarasovas.
— Berniukas...
— Velniop berniuką! Jis niekur nepabėgs. Guldykite ją ant stalo!
—Ji nesiduoda!
— Išgamos!— sukliko Abė, spardydama viena išlaisvinta koja.
Girdėjo Tarasovą rausiantis po spinteles.
— Prilaikykite jos ranką! — įsakė jis. — Man reikia prieiti prie jos
rankos!
Tarasovas prisiartino su švirkštu delne. Susmigus adatai, Abė rik­
telėjo. Muistėsi, bet nepajėgė išsivaduoti. Vėl pasimuistė, bet dabar ga­
lūnės jos vos klausė. Vokai apsunko, vargiai laikėsi neužsivėrę. Balsas iš
gerklės veržėsi tarsi atodūsis. Bandė rėkti, bet nepajėgė įkvėpti oro.
Kas man darosi?Kodėl negaliupajudėti?
— Išneškite į kitą kambarį! — paliepė Tarasovas. —Turime tuojau
pat intubuoti, antraip ją prarasime.
Vyrai ją pernešė į gretimą kambarį ir užvertė ant stalo. Iš viršaus
sutvisko skaudžiai ryškios šviesos. Nors sąmoninga ir viską suvokianti,
Abė neįstengė pajudinti nė vieno raumens. Bet viską jautė. Apie riešus ir
čiurnas suveržiamus diržus. Spaudžiantį jai kaktą ir atlošiantį atgal galvą

385
 Tarasovo delną. Šaltą įsmunkančio į gerklę laringoskopo plieną. Savo
siaubo klyksmą girdėjo aidint tik mintyse, laukan nesiveržė joks garsas.
Juto slenkant žemyn gerkle endotrachėjinį vamzdelį, springdantį, du­
sinantį, kol praėjo pro balso stygas ir įslydo į trachėją. Ji nepajėgė nei
nusisukti, nei įkvėpti daugiau oro. Vamzdelis lipniąja juosta pritvirtintas
jai prie veido ir sujungtas su „Ambubag“ deguonies maišu. Tarasovas
paspaudinėjo maišą ir Abės krūtinė sukilsavo trimis gyvybę gelbstinčiais
atokvėpiais. Tada jis nuėmė maišą ir endotrachėjinį vamzdelį sujungė su
ventiliaciniu aparatu. Šis pradėjo veikti, reguliariais intervalais pumpuo­
damas jai į plaučius orą.
— Dabar sučiupkit berniūkštį! — paliepė Tarasovas. — Ne, ne jūs
abu. Man reikia, kad vienas kuris čia padėtų.
Vienas iš vyrų išėjo. Kitas žingtelėjo arčiau stalo.
— Užsek diržą jai ant krūtinės, — paliepė Tarasovas. — Per kitą
minutę ar dvi sukcinilcholinas nustos veikti. Negalime leisti, kad ji blaš-
kytųsi, kol pradėsiu lašelinę.
Sukcinilcholinas, — mąstė Abė. — Štai kaip numirė Aronas. Nepa­
jėguspriešintis. Nepajėgus kvėpuoti.
Vaisto poveikis jau pradėjo silpti. Nuo vamzdelio žeidžiančio dirgi­
nimo juto savo krūtinės raumenis pradedant spazmuoti. Ir dabar įstengė
praverti akių vokus, matyti stovinčio ties ja žmogaus veidą. Jis kirpo jai
drabužius, susidomėjusiu žvilgsniu lakstydamas po apnuogintą krūtinę,
paskui pilvą.
Tarasovas prijungė prie jos rankos lašelinę. Kai atsitiesė, pamatė,
kad Abės akys plačiai atmerktos, įbestos į jį. Išskaitė jos žvilgsnyje klau­
simą.
— Sveikų kepenų, — tarė jis, — ne dažnai pasitaiko. Konektikute
yra džentelmenas, jau daugiau kaip metai laukiantis donoro. — Dak­
taras paėmė antrą intraveninės lašelinės maišelį, užkabino ant stovo ir
pažvelgė į ją. — Jis apsidžiaugė sužinojęs, kad mes pagaliau suradome
tinkamas.
Kraujas, kurį iš manęs ėmė skubiosios pagalbos priimamajamey —

386
pagalvojo ji, — buvo reikalingas audinių suderinamumo mėginiams at­
likti.
Profesorius toliau tęsė darbą. Prijungė prie lašelinės sistemos antrą
maišelį. Traukė į švirkštus medikamentus. Abė tik galėjo nebyliai į jį
žiūrėti, nes kalbėti trukdė ventiliacinis aparatas, pumpuojantis jai į plau­
čius orą. Raumenų funkcijos pradėjo atsistatyti. Ji jau galėjo pajudinti
pirštus, trūktelėti pečius. Prakaito lašas nuvarvėjo jai smilkiniu — pra­
kaitavo nuo pastangų judėti, atgauti kūno kontrolę. Laikrodis ant sienos
rodė penkiolika po vienuoliktos.
Tarasovas baigė dėlioti padėklus su švirkštais. Išgirdęs atsidarant ir
vėl užsitrenkiant duris, apsigręžė.
— Berniūkštis paspruko, — pasakė jis. —Jį vis dar gaudo. —Tai­
gi mes pirma paimsime kepenis.
Prie stalo prisiartino žingsniai. Virš savęs ji išvydo palinkusį kitą
veidą. Tiek daug kartų anksčiau matydavo tas akis šypsančias jai virš
chirurginės kaukės. Dabar jos nesišypsojo.
Ne, — sukūkčiojo ji, bet per endotrachėjinį išsiveržė tik oro švil­
pesys. — Ne...
Ties ja stovėjo Markas.
 2S
regoras žinojo, kad vienintelis kelias iš laivo paskuigalio dalies —
pro mėlynąsias duris, o tos buvo užrakintos. Berniūkštis tikriausiai
užsikeberiojo įvijais laiptais.
Spitrijo aukštyn, bet matė tik vingiuojančius šešėlius. Pradėjo kop­
ti, netvirti laiptai nuo jo svorio skambėjo. Ranka, kur berniukas įkando,
tebetvinksėjo. Mažasis mergvaikis. Su tuo iš pat pradžių buvo vargo.
Jis pasiekė kitą aukštą ir iš laiptinės žengtelėjo ant storo kilimo.
Dabar atsidūrė chirurgo ir jo padėjėjo patalpose. Į laivagalio pusę buvo
dvi privačios kajutės su bendru tualetu ir dušu. Priekio link — gerai
įrengtas salonas. Vienintelis kelias iš šios dalies — atgal žemyn laiptais.
Berniūkštis spąstuose.
Gregoras pirmiausia pasuko paskuigalio link.
Pirma kajutė, į kurią įėjo, priklausė gydytojui. Joje dvokė tabaku.
Spragtelėjęs jungiklį, uždegė šviesą ir pamatė neklotą lovą ir rakinamą
spintą, kurios durys kabojo atlapos, rašomąjį stalą su pilna nuorūkų
pelenine. Pirmiausia pasižiūrėjo į spintą. Viduje rado atsiduodančius
dūmais drabužius, tuščią vodkos butelį ir užslėptą krūvą pornografinių
žurnalų. Berniūkščio — nė ženklo.
Paskui Gregoras apieškojo chirurgo padėjėjo kajutę — kur kas
tvarkingesnę, su paklota lova, spintoje tvarkingai sukabintais drabužiais.
Ir čia berniūkščio nerado.
Tada žvilgtelėjo į tualetą, paskui pasuko į saloną. Dar šio nepasie­
kęs išgirdo garsą — prislopintą ūžesį.

388
 Įėjęs į saloną uždegė šviesas. Greitomis apžvelgė kambarį, pamatė
sofą, valgomąjį stalą ir kėdes, televizorių su stirta vaizdajuosčių. Kur ber­
niūkštis? Jis apsuko kambarį ir sustojo, įsistebeilydamas į sieną priešais.
Virtuvės liftas.
Pribėgęs atplėšė dureles, bet tepamatė kabelius. Nuspaudė myg­
tuką „Aukštyn“, ir kabeliai pradėjo judėti, girgždėdami nuo sunkaus
krūvio. Gregoras pasilenkė į priekį, pasirengdamas tuoj pat berniūkštį
sučiupti.
Tačiau priešais save išvydo tik tuščią liftą.
Berniūkštis jau buvo pasprukęs į kambuzą.
Gregoras pasuko atgal į laiptinę. Ne bėda. Kambuzas jau patiki­
mai apsaugotas. Aptikęs, kad įgula iš podėlio slapčiomis vagia maistą,
Gregoras pats vakarais kambuzo duris užrakindavo. Berniūkštis vis tiek
spąstuose. Prasistūmęs pro mėlynąsias duris, Gregoras žengė per per­
eigą.

— Apgailestauju, Abe, — prašneko Markas. — Tikrai nemaniau, kad

taip toli viskas nueis.
Prašau, — mintyse meldė ji. — Prašau, nedaryk to...
—Jeigu būtų kokia nors kita išeitis... —Jis palingavo galvą. —Tu
pernelyg atkakliai siekei viską atskleisti. Ir nebegalėjau tavęs sulaikyti.
Tapai nebevaldoma.
Ašara išslydo jai iš akies ir nuvarvėjo į plaukus. Mirksnį ji pamatė
Marko veidu šmėstelint kančią, o paskui jis nusisuko.
— Metas imtis darbo, — tarė Tarasovas. — Nori pradėti pir­
mas? — Jis ištiesė Markui švirkštą. — Pentobarbitalis. Šiaip ar taip, tu­
rime būti humaniški.
Markas dvejojo. Paskui paėmė švirkštą ir pasisuko į intraveninės
lašelinės stovą. Nuėmė nuo adatos gaubtelį ir įstatė ją į injekcinę angą.
Ir vėl sudvejojo. Pažvelgė į Abę.
Aš tave mylėjau, — mąstė ji. — Taip tave mylėjau.

389
 Jis nuspaudė švirkšto stūmoklį.
Šviesos pradėjo blaustis. Ji matė jo veidą' tai priartėjant, tai tols­
tant, paskui išnykstant tirštėjančiame pilkame ūke.
Aš tave mylėjau.
Aš tave mylėjau...

Kambuzo durys buvo užrakintos.

Jakovas vis traukė ir traukė rankeną, bet durys nejudėjo. Ką dabar?
Vėl į liftą? Jis nuskuodė prie jo ir nuspaudė mygtuką. Nesuveikė.
Karštligiškai apsidairė po kambuzą, svarstydamas, kur galėtų pasi­
slėpti. Į podėlį? Į indaujas? Į šaldytuvą, didumo sulig žmogumi? Visose
tose vietose pasislėptum tik laikinai. Galų gale tie žmonės patikrins visur
ir jį suras.
Turįs bent apsunkinti jų pastangas.
Pasižiūrėjo į šviesą palubėje. Ją skleidė trys kabančios plikos lempu­
tės. Nubėgęs prie indaujos, pačiupo iš jos sunkų keraminį kavos puode­
lį. Sviedė jį į artimiausią lemputę.
Kartu su puodeliu ta sudužo į šukes ir užgeso.
Jis susiieškojo daugiau puodelių. Sviedė tris kartus, ir į šukes išsi­
lakstė antra lemputė.
Buvo benusitaikąs į paskutinę, bet žvilgsnis staiga užkliuvo už koko
radijo. Stovėjo savo įprastoje vietoje ant indaujos viršaus. Jo žvilgsnis
nusekė radijo prailginamuoju laidu, nusitęsiančiu ant darbastalio, kur
stovėjo skrudintuvas.
Žvilgtelėjęs į viryklę, Jakovas ant jos pamatė tuščią puodą sriubai
virti. Nutempė puodą nuo degiklio, nunešė į kriauklę ir atsuko čiaupą.

Radijas grojo visu garsumu.

Gregoras atstūmė kambuzo duris ir įžengė vidun. Patamsyje
griaudėjo muzika. Būgnai ir elektrinės gitaros. Pagrabaliojo po sieną

390
jungiklio ir juo spragtelėjo. Šviesa neužsidegė. Pabandė dar kelis kar­
tus, bet be rezultato. Jis žingtelėjo į priekį ir po odiniu padu sutreškėjo
šukės.
Mažasis mergvaikis sudaužė lemputes. Ketinapatamsyprasmukti pro
mane.
Stumtelėjęs Gregoras užtrenkė duris. Pasišviesdamas degtuku įstatė
į spyną raktą ir pasuko. Dabar nebus kaip pabėgti. Degtukas užgeso.
Gregoras atsigręžė į tamsą.
— Išlįsk, vaikine! — šūktelėjo. — Nieko tau nedarysiu!
Perkūniškai blerbiantis radijas stelbė visus kitus garsus. ' Iš klausos
pajudėjo šio link, paskui užsižiebė dar vieną degtuką. Radijas kėpsojo
ant darbastalio, tiesiai priešais jį. Išjungdamas muziką pastebėjo ant dar­
bastalio gulintį kirvuką mėsai kapoti. Salia to gulėjo kažkas panašaus į
rudos gumos skyvytus.
Na, tas mergvaikisprisigavoprie kokopeilių?
Degtukas sumirksėjo ir užgeso.
Gregoras išsitraukė pistoletą ir šūktelėjo:
— Vaikine?
Tik tuomet pajuto, kad jo pėdos šlapios.
Užsižiebė trečią degtuką ir pažvelgė žemyn.
Stovėjo vandens klane. Odiniai batai visai permirko ir tikriausiai
smarkiai nukentėjo. Iš kur tas vanduo? Plazdenančioje degtuko švieso­
je apžvelgė plotą sau apie pėdas ir pamatė, kad vanduo jau išplitęs per
pusę grindų. Tuomet jis pamatė prailginamąjį laidą nupjautu galu —
vienas plikas susuktų jo vielyčių pluoštas žvilgėjo klano pakraštyje.
Suglumęs nužvelgė visą laidą, besirangantį per grindis ir kilpa užrištą
prie kėdės.
Paskutinis vaizdas, kurį Gregoras suspėjo užfiksuoti sąmonėje prieš
pat degtukui užgęstant, buvo silpnai švytintys šviesūs plaukai ir berniu­
ko su ištiesta ranka prie sieninio elektros lizdo siluetas.
Delne laikė kitą nukarusio laido galą.

391
 Tarasovas ištiesė skalpelį.
— Pirmas pjūvis — jums, — pasakė ir pamatė savo kolegos veide
išgąstį. Neturi kito pasirinkimo, Hodelai, — pagalvojo. — Tai tu mėgi­
nai užverbuoti ją į savo šutvę. Tai tu padarei klaidą. Dabar privalai ją
ištaisyti.
Hodelas paėmė skalpelį. Juodu dar nė nepradėjo operuoti, o pra­
kaitas jau išmušė jam kaktą. Jis luktelėjo, nusitaikęs geležte į apnuogintą
pilvą. Abu žinojo, kad tai galbūt paskutinis išbandymas.
Pirmyn. Juk Arčeris atliko savo dalį —pasirūpino Mere Alen. Visai
kaip Zvikas —Aronu Leviu. Dabar tavo eilė. Įrodyk, kad tebesi komandos
narys, vis dar vienas iš mūsiškių. Prapjauk moterį, su kuria kadaise mylė-
jaisi.
Nagi.
Markas įpjovė. Ilgą išlenktą pjūvį. Oda prasiskyrė ir išsisunkusio
kraujo linija nuvarvėjo ant chirurginių užtiesalų.
Tarasovas nusiramino. Vis dėlto Hodelas nesukels problemos.
Tiesą sakant, jis peržengė kritinę ribą, iš kur nebegrįžtama, jau prieš
daugelį metų, kai dar buvo chirurgijos stažuotojas. Vieną naktį daug
išgėrė, dar kelis kartus pauostė kokaino, o kitą rytą atsibudo svetimo­
je lovoje su mirtinai užsmaugta dailia sesele praktikante šalia savęs. Ir
visiškai neprisiminė, kas iš tikrųjų įvyko. Viskas buvo labai įtikinamai
surežisuota.
O užverbuoti dar padėjo pinigai.
Morka ir lazda. Tai kone visada suveikdavo. Suveikė ir su Arčeriu,
Zviku ir Mohandu. Ir su Aronu Leviu — kurį laiką. Jų draugija buvo
uždara, labai kruopščiai sauganti savo paslaptis. Ir pelnus. Niekas kitas
Beisaide, nei Kolinas Vetigas, nei Džeremijas Paras neįsivaizdavo, kokie
pinigai pereidavo iš rankų į rankas. Pinigų pakako patiems geriausiems
daktarams papirkti, pačiai geriausiai komandai suformuoti — koman­
dai, kurią sukūrė Tarasovas. Rusai tik parūpindavo organų ir kai prisi-

392
reikdavo — brutalią jėgą. Operacinėje tai buvo komanda, kuri darydavo
stebuklus.
Tačiau Aronui Leviui jų šutvėje išlaikyti vien pinigų neužteko. Bet
Hodelas tebėra saviškis. Ir dabar tai įrodo kiekvienu skalpelio pjūviu.
Tarasovas asistavo, kur reikia įstatydamas žaizdos skėtiklius, už-
spausdamas kraujuojančias gyslas. Malonumas dirbti su tokiais jaunais
ir sveikais audiniais. Si moteris puikios būklės. Minimaliai poodinių rie­
balų, o pilvo raumenys — plokšti ir standūs, tokie standūs, kad jų asis­
tentui, stovinčiam stalo galvūgalyje, teko suleisti daugiau sukcinilcholi-
no, idant tie atsipalaiduotų ir lengviau pasiduotų skečiami.
Skalpelio ašmenys prasiskverbė pro raumeninį sluoksnį. Juodu jau
atvėrė pilvo ertmę. Tarasovas praplėtė skėtiklius. Po plonu pilvaplėvės
dangalu žvilgėjo kepenys ir plonųjų žarnų kilpos. Ir viskas sveika, taip
sveika! Žmogaus organizmas — gražus vaizdas pasižiūrėti.
Šviesos sumirksėjo ir beveik visai užgeso.
— Kas čia dedasi? — sunerimo Hodelas
Abu pasižiūrėjo viršun į lempas. Šviesos vėl įsiplieskė visu ryškumu.
— Tik kažkoks menkas trikdis, — nuramino Tarasovas. — Tebe­
girdžiu veikiantį generatorių.
—Aplinka ne per puikiausia. Siūbuojantis laivas. Gęstanti šviesa...
— Tik laikinai taip pasitvarkėme. Iki surasime kuo pakeisti „Ami­
ty“ pastatą. — Tarasovas linktelėjo į operacinį lauką. —Tęskite.
Hodelas iškėlė skalpelį ir sulaikė ranką. Buvo išmokytas krūtinės
ląstos chirurgu, kepenis anksčiau operavęs tik keletą kartų. Galbūt rei­
kėtų, kad jam kas iš šalies vadovautų.
Arba galbūt buvo bepradedąs suvokti, ką daro.
— Kokia nors problema? — paklausė Tarasovas.
— Ne.
Markas nurijo seiles. Vėl ėmėsi pjauti, bet ranka drebėjo. Atitraukė
skalpelį ir kelis kartus giliai atsikvėpė.
— Nėra daug laiko, daktare Hodelai. Turime dar vieną donorą, iš
kurio reikia paimti organą.

393
 —Tik ar čia... ar čia ne per karšta?
— Nepajutau. Tęskite.
Hodelas linktelėjo. Sugniaužęs skalpelį jau buvo berėžiąs dar vieną
pjūvį, bet staiga sustingo.
Tarasovas už savęs išgirdo kažkokį garsą — lyg tyliai užsitrenktų
durys.
Markas, žvelgdamas tiesiai prieš save, nusitaikė skalpeliu.
Į veidą jam tartum kažkas sprogo. Hodelo galva loštelėjo atgal. Ant
stalo ištiško kraujas ir kaulų trupiniai.
Tarasovas apsisuko pažvelgti į duris ir suspėjo pamatyti šviesius
plaukus ir blyškų berniuko veidą.
Pistoletas iššovė antrą kartą.
Šūvis nepataikė, kulka suskaldė stiklines medikamentų spintelės
dureles. Ant grindų pažiro šukės.
Anesteziologas pasislėpė už plaučių ventiliacinio aparato.
Tarasovas pasitraukė atatupstas, vis nenuleisdamas akių nuo pis­
toleto. Tai buvo Gregoro ginklas, ganėtinai lengvas, kad vaikas pajėgtų
jį nulaikyti. Bet gniaužiantis tą pistoletą mažas delnas dabar pernelyg
drebėjo, kad šūviai galėtų būti taiklūs. Jis tik berniukas, — pagalvojo
Tarasovas. Išsigandęs berniukas, neryžtingai besitaikantis tai į anestezio-
logą, tai į jį.
Tarasovas paskersavo į padėklą su instrumentais ir pamatė švirkš­
tą, pripildytą sukcinilcholino — pakankamai, kad užtektų vaikui su­
tramdyti. Pamažu jis pasislinko į šoną, peržengdamas Hodelo kūną ir
plintantį kraujo klaną. Tačiau tuoj pat sustingo, nes ginklas vėl pasisu-
ko į jį.
Berniukas dabar verkė, alsavo tankiai, pasikūkčiodamas.
—Viskas gerai, — pamėgino raminti Tarasovas. Ir nusišypsojo. —
Nebijok. Aš tik padedu tavo draugei. Noriu, kad vėl pasveiktų. Ji labai
serga. Ar nežinai? Jai reikia daktaro.
Berniuko žvilgsnis nukrypo į stalą. Į moterį. Jis žengė į priekį
žingsnį, paskui dar vieną. Staiga iš jo krūtinės išsiveržė šaiži, veriama

394
aimana. Jis negirdėjo, kaip anesteziologas prasmuko pro jį ir pabėgo iš
operacinės. Tartum negirdėjo ir silpno sraigtasparnio stuksenimo, artė­
jančio tūpti ir pasiimti siuntos.
Tarasovas čiupo nuo padėklo švirkštą ir atsargiai pasislinko arčiau
stalo.
Berniukas kilstelėjo galvą ir jo aimaną pakeitė nevilties klyksmas.
Tarasovas iškėlė švirkštą.
Tą pat akimirką berniukas pažvelgė į jį. Ir nebe baimė, bet įtūžis
spindėjo vaikio akyse, kai Gregoro pistoletu nusitaikė į Tarasovą.
Ir paskutinį kartą iššovė.
 26
erniukas nė už ką nesutiko trauktis nuo jos lovos. Nuo tada, kai
seselės ją ratukais išstūmė iš pooperacinės palatos į Chirurgijos in­
tensyviosios terapijos skyrių, jis kaip koks blyškus mažas vaiduoklis vis
laikėsi šalimais. Du kartus paėmusios už rankos seselės išvedė jį iš bokso.
Abu sykius berniukas susirado kelią atgal. Dabar stovėjo įsitvėręs lovos
turėklo, žvilgsniu maldaudamas Abę atsibusti. Nors nebebuvo ištiktas
isterijos kaip tuomet, kai Kacka užtiko berniuką laive, palinkusį ties iš­
mėsinėtu Abės kūnu, kūkčiojantį ir meldžiantį ją gyventi. Detektyvas
nesuprato nė žodžio, ką jisai sakė. Užtat puikiai suprato jo paniką. Jo
neviltį.
Pasigirdo beldimas į bokso langą. Atsisukęs Kacka pamatė mojan­
čią Vivianą Čao. Atidaręs duris jis išėjo iš bokso pas ją.
—Tas berniukas negali čia likti visą naktį, — pareiškė ji. —Truk­
do medicinos personalui. Be to, neatrodo itin švarus.
— Kaskart, kai jį mėgina atitraukti, pradeda klykti.
—Ar negalite su juo pasikalbėti?
— Nė kiek nemoku rusiškai. O jūs?
— Mes vis dar laukiame ligoninės vertėjo. Kodėl neparodote nors
kokio vyriško autoriteto? Tiesiog ištempkite jį.
— Leiskite berniukui dar kurį laiką prie jos pabūti, gerai?
Kacka apsisuko ir pažvelgė pro pertvaros langą į lovą. Ir pats pasiju­
to besistengiantis nusikratyti viską stelbiančio vaizdo, kuris jį persekios
iki gyvenimo pabaigos: Abė guli ant stalo prapjautu pilvu, žvilgančiomis

39 6
po operacinės lempos šviesa plonosiomis žarnomis. Berniukas inkščia,
apglėbęs delnais jos veidą. O ant grindų, tysantys savo pačių kraujo
klane — du vyrai: Hodelas — jau miręs, Tarasovas — be sąmonės ir
kraujuojantis, bet dar gyvas. Kaip ir visi kiti tame krovininiame laive,
profesorius buvo suimtas.
Netrukus pasipils ir daugiau areštų. Tyrimas tik prasideda. Netgi
šiuo metu federalinė valdžia supa „Sigajevo kompaniją“. Iš to, ką kro­
vininio laivo įgula jau papasakojo, aiškėja, kad organų prekybos mastas
buvo kur kas platesnis, — ir gerokai siaubingesnis, — nei Kacka būtų
galėjęs įsivaizduoti.
Jisai sumirksėjo ir vėl susitelkė į čia ir dabar: Abė, gulinti kitapus
to lango, sutvarstytu pilvu. Jos krūtinė kilsuoja. Monitoriuje brėžiasi
pastovus jos širdies ritmas. Vos mirksnį jį apėmė tokia pati panika, kokią
patyrė laive, kai Abės širdies ritmas monitoriaus ekrane pradėjo pašėlu­
siai šokinėti. Kai manė prarasiąs ją, o sraigtasparnis, skraidinantis į laivą
Vivianą ir Vetigą dar buvo už kažin kiek mylių. Jis palietė stiklą ir vėl
sumirksėjo. Ir vėl.
Už jo stovinti Viviana tyliai ramino:
— Kacka, ji pasveiks. Mudu su generolu gerai dirbame.
Detektyvas linktelėjo. Neprataręs nė žodžio, vėl įsmuko į boksą.
Berniukas pakėlė į Kacką akis — tokias pat sudrėkusias kaip ir jo.
— A-abė, — sukuždėjo.
— Aha, mažiau. Toks jos vardas. — Ir Kacka nusišypsojo.
Abu pažvelgė į lovą. Praslinko, rodos, daug laiko. Tylą trikdė tik
tylus ir pastovus kardiomonitoriaus pypsėjimas. Juodu stovėjo vienas
šalia kito, drauge budėdami prie moters, kurios nė vienas iš jų gerai
nepažinojo, tačiau kuri abiem taip rūpėjo.
Galiausiai Kacka ištiesė ranką.
— Eime, tau reikia pamiegoti, sūneli. Taip pat ir jai.
Berniukas dvejojo. Minutę tyrinėjo Kacką. Paskui nenorom paėmė
ištiestą ranką.
Abu drauge leidosi per Chirurgijos intensyviosios terapijos skyrių.

39 7
Plastikiniai berniuko batai šiūravo linoleumu. Netikėtai jisai sulėtino
žingsnius.
— Kas yra? — paklausė Kacka.
Berniukas stabtelėjo prie kito bokso. Kacka — irgi, pažvelgė pro
stiklą.
Už lango sidabriškai žilas vyras sėdėjo ant kėdės prie pacientės lo­
vos, nulenkęs galvą tarp rankų, visu kūnu krečiamas tylaus verksmo. Yra
dalykų, kurių net Viktoras Vosas neįstengia nupirkti>— pagalvojo Kac­
ka. — Dabar neteks visko. Žmonos. Laisvės.
Pažvelgė į lovoje gulinčią moterį. Jos veidas buvo baltas ir atrodė
gležnas kaip porcelianas. Pusiau pramerktos akys buvo aptrauktos blau­
siu artėjančios mirties žvilgesiu.
Berniukas prisispaudė arčiau prie stiklo.
Tą akimirką, kai jis pasilenkė į priekį, moters akyse tarsi žybtelėjo
paskutinė gyvybės kibirkštėlė. Ji sutelkė žvilgsnį į berniuką. Pamažėle jos
lūpos išlinko tylia šypsena. O paskui ji užsimerkė.
Kacka sumurmėjo:
— Metas eiti.
Mažius pakėlė akis ir tvirtai papurtė galvą. Kackai bejėgiškai tylo­
mis stebint, berniukas apsisuko ir nuėjo atgal į Abės boksą.
Staiga Kacka pajuto begalinį nuovargį. Pažvelgė į Viktorą Vosą,
žlugusį žmogų, dabar sėdintį iš nevilties sukniubusiu į priekį kūnu. Pa­
žvelgė į moterį lovoje, iš kurios jo akyse buvo beišskrendanti siela, ir pa­
galvojo: tiek maža laiko. Tiek maža laiko turime šioježemėjesužmonėmisy
kuriuos mylime.
Jis atsiduso. Paskui irgi apsisuko ir sugrįžo į Abės boksą.
Atsistojo greta berniuko.
 APIE AUTORĘ

Tess Gerritsen metė sėkmingą vidaus ligų gydytojos prakti­

ką ir susitelkė į kūrybą. Už pirmą medicininį trilerį, Neriu
York Times bestselerį „Donoras“, ji susilaukė pripažinimo
visoje šalyje; toliau savo debiutą tęsė bestseleriais „Life
Support“ („Gyvybės palaikymas“), „Bloodstream“ („Krau­
jotaka“) „Gravitacija“ ir „Chirurgas“. Tess Gerritsen gyve­
na Meino valstijoje.
 Gerritsen, Tess
Ge336 Donoras: [detektyvinis romanas] / Tess Gerritsen; iš anglų kalbos vertė
Jonas Čeponis. — Kaunas: Jotema, [2012]. — 400 p.

ISBN 978-9955-13-331-5

Medicinos rezidentės Abės Dimateo gabumus puikiai įvertina Bostono elitinės Beisaido ligo­
ninės širdies transplantacijų grupės chirurgai ir ketina ją priimti į savo gretas. Tačiau vieną kartą Abė
padaro lemtingą klaidą — donoro širdį paskiria mirštančiam paaugliui, o ne turtingai pagyvenusiai
moteriai. Daktarė užsitraukia nemalonę, tačiau staiga situacija pasikeičia — atsiranda dar viena širdis
ir moteris operuojama. Abei Dimateo pasirodo keista, kad į ligoninę tarsi pagal užsakymą gabenami
organai, ji pradeda aiškintis aplinkybes ir netrukus patenka į mirtinai pavojingą medicinos pasaulio
paslapčių labirintą.
UDK 821.111(73)-31

Tess Gerritsen

DONORAS

Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis

Redaktorė Asta Kristinavičienė
Viršelio dailininkė Vilūne Grigaitė
Viršelyje fotografija iš shutterstock.com
Maketavo Teresė Vasiliauskienė

SL 250. 25 sp. 1. Užsak. Nr. 166

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas
Tel. 337695, ei. paštas: info@jotema.lt
http://www.jotema.lt
Spausdino AB „Aušra“, Vytauto pr. 23, 44352 Kaunas
Medicinos rezidentės Abės Dimateo gabumus ir ištvermę
puikiai įvertina ir j savo gretas ją priimti ketina Bostono
elitinės Beisaido ligoninės širdies transplantacijų grupės
chirurgai. Tačiau Abė padaro lemtingą klaidą — jos valia
donoro širdis atitenka ne chirurgų numatytai turtingai pagy­
venusiai moteriai, o pacientui pagal oficialų sąrašą. Neilgai
trukus iš kažkur atsiranda dar viena širdis, moteriai skubiai
atliekama transplantacija ir Abė sužino baisią tiesą: duome­
nys apie donorus klastojami. Kai jaunoji daktarė pasiryžta
išsiaiškinti, iš kur į Beisaidą lyg pagal
užsakymą pristatomi reikiami orga­
nai, ji patenka į paslaptingus, mirti­
nai pavojingus ir nusikalstamus
medicinos pasaulio užkulisius.
Bostono uoste inkarą išmetu-
siame laive daktarės Dimateo
laukia šiurpi tiesa...

www.jotema.lt