Herman Melville - Mobi Dikas Arba Banginis 2016 LT

H E R M A N
ELVIU
Iš anglų kalbos vertė

IRENA B A L Č IŪ N IE N Ė
baltos lankos
U D K 821.111(73)-31 Versta iš:
M e-134 Herman M elville, Moby-Dick ; or The Whale,
W. W. N orton and Company, IN C , 1967
Antras pataisytas leidimas
Redaktorė
Asta Bučienė
Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė
Dailininkas
Zigmantas Butautis
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduo
ti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, moks
linių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-9955-23-900-0 © Irena Balčiūnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016

© Baltų lankų leidyba, 2016
Skiriu šią knygą
Natanieliui Hotornui
kaip pagarbos ženklą jo genialumui
Ten Leviatanas,
Didžiausias iš gyvųjų kūrinių,
Gelmėn nugrimzdęs snaudžia arba plauko
Lyg judanti sala. Su oru jis
Krūtinėn jūros vandenis įtraukia,
Jam iškvepiant, ištrykšta jie viršun.
PRARASTASIS ROJUS1
Poetinius tekstus vertė Antanas Danielius. (Čia ir

toliau, jei nenurodyta kitaip, - vert. past.)
TURINYS
Etimologija / 15
Ištraukos / 17
1 skyrius. Apybrėžos išnyra / 37
2 skyrius. Kelionmaišis / 43
3 skyrius. „Banginio fontano“ užeiga / 47
4 skyrius. Apklotas / 61
5 skyrius. Pusryčiai / 65
6 skyrius. Gatvė / 67
7 skyrius. Bažnytėlė / 70
8 skyrius. Sakykla / 73
9 skyrius. Pamokslas / 76
10 skyrius. Neperskiriami draugai / 85
11 skyrius. Naktiniai marškiniai / 89
12 skyrius. Biografinis / 91
13 skyrius. Vienratis / 94
14 skyrius. Nantaketas / 99
15 skyrius. Jūrgyvių sriubienė / 102
16 skyrius. Laivas / 105
17 skyrius. Ramadanas / 119
18 skyrius. Jo ženklas / 125
19 skyrius. Pranašas / 129
20 skyrius. Didis sujudimas / 133
21 skyrius. ] laivą! / 136
22 skyrius. Linksmų Kalėdų! / 140
10 H E R M A N ME L V I L L E
23 skyrius. Užuovėjinis krantas / 145

24 skyrius. Gynėjas / 147
25 skyrius. Post scriptum / 152
26 skyrius. Riteriai ir ginklanešiai / 153
27 skyrius. Riteriai ir ginklanešiai / 157
28 skyrius. Ahabas / 162
29 skyrius. Įeina Ahabas; vėliau - Stabas / 166
30 skyrius. Pypkė / 169
31 skyrius. Karalienė Meb / 170
32 skyrius. Cetologija / 172
33 skyrius. Speksynderis / 186
34 skyrius. Kapitono kajutės stalas / 189
35 skyrius. Stiebo viršūnėje / 195
36 skyrius. Skancuose / 202
37 skyrius. Saulėlydis / 209
38 skyrius. Apyvakaris / 211
39 skyrius. Pirmas naktinis budėjimas Fokstiebis / 213
40 skyrius. Naktovidis. Bakas / 214
41 skyrius. Mobis Dikas / 220
42 skyrius. Banginio baltumas / 229
43 skyrius. Girdi? / 238
44 skyrius. Jūrlapis / 239
45 skyrius. Priesaika ir parašu patvirtinti
rašytiniai parodymai / 244
46 skyrius. Spėlionės / 253
47 skyrius. Demblio pynimas / 256
48 skyrius. Pirmą kartą nuleidžiami velbotai / 259
MOBI S DI KAS, ARBA B A N G I N I S
49 skyrius. Hiena / 268

50 skyrius. Ahabo velbotas ir įgula. Fedala / 271
51 skyrius. Pamėkliškas fontanas / 274
52 skyrius. „Albatrosas“ / 278
53 skyrius. Pabūvonė / 280
54 skyrius. „Taun-Ho“ istorija / 284
55 skyrius. Apie absurdiškus banginių atvaizdus / 303
56 skyrius. Apie mažiau klaidingus banginių atvaizdus ir
tikroviškus banginių medžioklės paveikslus / 308
57 skyrius. Apie tapytus; kaulinius; medinius;
skardinius; akmeninius banginius;
apie banginius kalnuose ir tarp žvaigždžių / 312
58 skyrius. Planktonas / 315
59 skyrius. Aštuonkojis / 318
60 skyrius. Lynas / 321
61 skyrius. Stabas nudobia banginį / 325
62 skyrius. Žeberklo sviedimas / 330
63 skyrius. Laikiklis / 332
64 skyrius. Stabo vakarienė / 334
65 skyrius. Banginis kaip patiekalas / 341
66 skyrius. Ryklių skerdynės / 344
67 skyrius. Dorojimas / 346
68 skyrius. „Gūnia“ / 348
69 skyrius. Laidotuvės / 351
70 skyrius. Sfinksas / 353
71 skyrius. „Jeroboamo“ istorija / 356
72 skyrius. Beždžionės pasaitas / 362
12 H E R M A N MELVILLE
73 skyrius. Stabas ir Flaskas nudobia tikrąjį banginį,

o tada šnekučiuojasi prie jo / 366
74 skyrius. Kašaloto galva - lyginamasis vaizdas / 372
75 skyrius. Tikrojo banginio galva - lyginamasis vaizdas / 376
76 skyrius. Taranas / 379
77 skyrius. Didžioji Heidelbergo statinė / 382
78 skyrius. Cisterna ir kibirai / 384
79 skyrius. Prerijos / 388
80 skyrius. Makaulė / 391
81 skyrius. „Pekodas“ susitinka „Mergelę“ / 393
82 skyrius. Banginiavimo liaupsė ir gyrius / 404
83 skyrius. Joną istorijos požiūriu / 408
84 skyrius. Kūliavirstis / 411
85 skyrius. Fontanas / 414
86 skyrius. Uodega / 419
87 skyrius. Didžioji armada / 424
88 skyrius. Mokyklos ir mokytojai / 435
89 skyrius. Pritvirtinta žuvis ir palaida žuvis / 439
90 skyrius. Galvos ar uodegos / 443
91 skyrius. „Pekodas“ susitinka „Rožės pumpurą“ / 447
92 skyrius. Pilkoji ambra / 454
93 skyrius. Atstumtasis / 457
94 skyrius. Rankos paspaudimas / 461
95 skyrius. Sutana / 465
96 skyrius. Taukų lydykla / 467
97 skyrius. Lempa / 472
98 skyrius. Išpilstymas ir apsikuopimas / 473
NI OBI S D I K A S . A R B A B A N G I N I S
13
99 skyrius. Dublonas / 476

100 skyrius. Koja ir ranka. „Pekodas“ iš Nantaketo susitinka
„Samuelį Enderbį“ iš Londono / 482
101 skyrius. Ropinė / 489
102 skyrius. Lapinė Arsakidų salose / 494
103 skyrius. Banginio skeleto išmatavimai / 498
104 skyrius. Iškastinis banginis / 501
105 skyrius. Ar banginio dydis mažėja? Ar jis išnyks? / 505
106 skyrius. Ahabo koja / 510
107 skyrius. Dailidė / 513
108 skyrius.
Ahabas ir dailidė Denis - pirmasis naktinis budėjimas / 516
109 skyrius. Ahabas ir Starbakas kajutėje / 520
110 skyrius. Kvikegas savame karste / 523
111 skyrius. Ramusis vandenynas / 529
112 skyrius. Kalvis / 531
113 skyrius. Žaizdras / 534
114 skyrius. Paauksos / 538
115 skyrius. „Pekodas“ susitinka „Viengungį“ / 540
116 skyrius. Gaištantis banginis / 543
117 skyrius. Budėjimas prie banginio / 545
118 skyrius. Kvadrantas / 547
119 skyrius. Žvakės / 550
120 skyrius. Denis, baigiantis pirmam naktiniam budėjimui / 557
121 skyrius. Vidurnaktis - priekinio denio apsauginis bortas / 558
122 skyrius. Pusiaunaktis ant stiebo - griaustinis ir žaibas / 560
123 skyrius . Muškieta / 561
H E R M A N MELVILLE
14
124 skyrius. Rodyklė / 564

125 skyrius. Lagas ir lynas / 568
126 skyrius. Gelbėjimosi plūduras / 571
127 skyrius. Denis / 575
128 skyrius. „Pekodas“ susitinka „Rachelę“ / 578
129 skyrius. Kajutė / 582
130 skyrius. Skrybėlė / 584
131 skyrius. „Pekodas“ susitinka „Palaimą“ / 588
132 skyrius. Simfonija / 590
133 skyrius. Medžioklė - pirma diena / 595
134 skyrius. Medžioklė - antra diena / 604
135 skyrius. Medžioklė - trečia diena / 612
Epilogas / 623
Baltasis Banginis plaukia į Lietuvą. Irena Balčiūnienė / 624

15
ETIMOLOGIJA
(Pateikta džiovos nugaluoto klasikinės gimnazijos

mokytojo padėjėjo)
[Kaip šiandien regiu jį - tą išblyškusį mokytojo padėjėją, nudryžusiu

švarku, kūnu, siela ir smegenimis. Visąlaik jis braukinėjo dulkes nuo
senų žodynų ir gramatikų keista nosine, tartum pasityčiojimui išmar
ginta linksmomis visų žinomų pasaulio tautų vėliavomis. Jam patiko
valyti dulkes nuo senų vadovėlių; šį darbą dirbant nejučia atplūsdavo
romios mintys apie mirtį.]
Jeigu tujen, ėmęsis aiškinti kitiems ir mokyti, kad mūsų kalboje
bangžuvė įvardijama žodžiu whale-fish, per neišmanymą praleisi
raidę H , kuri viena pati beveik perteikia šito žodžio prasmę, tujen
diegsi ne žinias, o paklydimą .
Heklvitas1
W H A L E . * * * Šved. ir dan. hval. Šio gyvulio pavadinimas sie

jasi su apvalumo, ritumo sąvoka, nes dan . hvalt reiškia „išlinkęs,
skliautinis “
Vebsterio12žodynas
W H A L E . * * *Kilęs tiesiai iš dan . ir vok . wallen, anglo-sak. wal-

wian - „ristis, vartytis
Ričardsono3žodynas
Hebrajiškai .................... m.
Graikiškai.....................
Lotyniškai .................... CETUS
1 Richard Hakluyt (1552 arba 1553-1616) - anglų rašytojas ir geografas, skatinęs kolo
nijų Šiaurės Amerikoje steigimą.
2 Noah Webster (1758-1843) - anglų leksikografas, rašybos reformuotojas, leidėjas,
rašytojas.
3 Charles Richardson (1775-1865) - anglų leksikografas, lingvistas, mokytojas.
Anglosaksiškai.............WHOEL
Daniškai .....................HWALT
Olandiškai ..................WAL
Švediškai.....................HWAL
Islandiškai ...................WHALE
Angliškai .................... W H A L E
Prancūziškai ............... BALEINE
Ispaniškai................... BALLENA
Fidžietiškni ................. PEKEE-NUEE-NUEE
Eromangietil k a i.........PEHEE-NUEE-NUEE
17
IŠTRAUKOS
(Pateiktos bibliotekininko jaunesniojo padėjėjo)
[Skaitytojas pats galės įsitikinti, kad tasai varganas bėdžius Jaunesny

sis Padėjėjas, naivus raidžių ėdikas ir knygų graužikas, išnaršė visas
didžiąsias bibliotekas ir bukinistų prekystalius pasaulyje, ieškodamas
bet kokių, kad ir atsitiktiniausių užuominų apie banginius tiek šven
tose, tiek šventvagiškose knygose. Todėl, bent jau ne kiekvieną kartą,
į šias padrikai parinktas ištraukas apie banginius, - kad ir kokios au
tentiškos jos būtų, - reikia žiūrėti kaip į šventą cetologijos evangeliją.
Taip nėra. Ir senųjų autorių, ir čia minimų poetų veikalų ištraukos tik
tiek mums įdomios ir vertingos, kiek leidžia tarsi iš paukščio skrydžio
pamatyti ir išgirsti, kas bet kokia proga, bet kokia dingstimi visų pa
saulio tautų, giminių ir kartų - taip pat ir mūsiškės - buvo pasakyta,
sumanyta, užsiminta arba sueiliuota apie Leviataną1.
Tad lik sveikas, nelaimingasai bėdžiau, Jaunesnysis Padėjėjau, ta
riu aš - tavo aiškintojas. Pats priklausai beviltiškų, išblyškusių žmo
nių padermei, kurios šiame pasaulyje nesušildys joks vynas, kuriai net
baltasis cheresas bus ir per rausvas, ir per stiprus; bet su tokiu kaip
tu malonu kartais pasėdėti dviese, pasijusti tokiam pat varganam ir
vienišam, palaimingai apsiverkti, apimtam nuoširdaus draugiškumo,
ir tiesiai, be užuolankų, - kol akys drėgnos, o taurės sausos ir širdyje
saldus liūdesys, - ištarti: „Meskit visa tai, Jaunesnieji Padėjėjai! Juk
kuo labiau plūksitės, įtaikaudami pasauliui, tuo mažiau dėkingumo
iš jo susilauksite. O, kad mano galioje būtų atiduoti jums Hampton
Korto arba Tiuilri12 rūmus! Bet nurykit ašaras ir pakilkit dvasia į pačią
stiebo viršūnę, kur, prieš jums pasirodant, pirmiau atkeliavę draugai
taip valo septynaukštę dangaus karaliją, kad iškeliauti turi senbuviai
1 Biblinė jūrų pabaisa, milžiniškas jūrų žaltys.

2 H ampton Kortas - X V I a. rūmai Anglijoje, pastatyti kardinolui Thomasui Wolsey
(1473-1530); nuo Henriko VIII laikų priklauso karaliams. Tiuilri - senovinė X V I a.
karalių rezidencija Paryžiuje.
i8 H E R M A N MELVILLE
lepūnai Gabrielius, Mykolas ir Rapolas1. Čia mes susidaužiame tiktai

širdžių skeveldromis - ten galėsite susidaužti nedužiais bokalais!]
Ir Dievas sukūrė didės bangžuves.

Pradžios knyga1
2
Leviatanas... Paskui j į šviečia takas,

gelmė išrodo lyg kad pražilusi.
Jobas3
Bet Viešpats parūpino didžuvę, k a d ji prarytų Joną.
Joną4
Ten plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.
Psalmynas5
Tą dieną Viešpats savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus L e

viataną, tą pirm ykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunai
kins slibiną jūroje.
Izaijas6
K ad ir koks daiktas - žvėris, laivas arba akmuo - patenka į šitos

pabaisos ryklės chaosą, visa kaipm at pradingsta didžiulėje šlykščioje
koserėje ir randa žū tį bedugnėjejos pilvo pragarmėje.
Plutarchas Moralijos (Holando7vertimas)
1 Arkangelai; Gabrielius kartais laikomas M irties angelu ir ugnies bei griaustinio val
dovu, bet dažniausiai tai Dievo pasiuntinys; Mykolas - angelų ir dieviškųjų kariaunų
vadas; Rapolą Dievas yra siuntęs perspėti Adomą apie jam gresiantį pavojų.
2 Senasis Testamentas, Pr 1, 21.
3 Senasis Testamentas, Job 41, 23.
4 Senasis Testamentas, Jon 2, 1.
5 Senasis Testamentas, Ps 103, 26.
6 Senasis Testamentas, Iz 27, 1.
Plutarchas (4 6 -1 2 0 ) - graikų rašytojas, istorikas, biografas, eseistas ir filosofas. Phi
lemon H olland (1552-1637) - anglų mokytojas, gydytojas, vertėjas.
19
Indijos jūroje gyvena didžiausios ir stambiausios pasaulio žuvys;

tarp j ų Bangžuviai, arba Verpetsukiai, vadinami Balaene, turintys
ilgio tiek, kiek keturi žemės akrai, arba arpanai.
Plinijus1(Holando vertimas)
Praėjo vos kelios dienos jūroje, ir staiga, saulei tekant, pasirodė di
džiulė daugybė bangos žuvų bei kitų jūros baidyklių. Tarp p irm ų
j ų viena buvo tikrai nenusakomų matmenų. Toji ėmė artintis prie
mūsų, išžiojusi nasrus, keldama abiejose pusėse bangas ir varydama
priešais savejūrą įputulus.
Lukijanas Tikra istorija (Tuko12vertimas)
Jis atvyko į mūsų kraštą turėdamas dar vieną ketinimą - pagaudy

ti bangžuvių, kurių dantų kaulas didžiai vertingas, ir kelias žuvis
atvežė dovanų karaliui. * * * Stambiausios bangžuvės sugaunamos
prie jo tėvynės krantų; kai kurios j ų būna keturiasdešimt aštuonių,
kitos net penkiasdešimties jardų ilgio. Jis sako, jog kartu su dar pen
kiais vyrais nudobė šešiasdešimt bangžuvių per dvi dienas.
Oterio, arba Okterio, pasakojimas,

karaliaus Alfredo užrašytas iš jo paties
lūpų 890 Viešpaties metais3
Nesvarbu, ar gyvas padaras, ar laivas patenka į baisingą šios pabai

sos (bangžuvio) ryklės bedugnę, viskas praryjama ir pražūna negrįž
tamai, ojū rų gružlys pats jon nugrimzta ir miega ten saugiai.
Montenis Raimondo Sabundiečio

apologija4
1 Gajus Plinijus Vyresnysis (2 3 -7 9 ) - senovės romėnų rašytojas, mokslininkas, kariš

kis, visuomenės veikėjas.
2 Vera historia - Lukijano (apie 120 - po 180), graikiškai rašiusio satyriko ir retoriaus
iš Sirijos miesto Samosatos, fantastinis kosminės kelionės aprašymas. W illiam Tooke
(1744-1820) - anglų dvasininkas, vertėjas, istorinių darbų apie Rusiją autorius.
3 Ištrauka iš nuodugnių geografijos komentarų, kuriuos anglosaksų karalius Alfredas
Didysis (apie 8 4 9 -8 9 9 ) parašė, pats iš lotynų kalbos išvertęs Pauluso Orosiuso, V a.
ispanų istoriografo ir teologo, Istorijas.
4 Šią apologiją prancūzų rašytojas ir filosofas M ichelis de Montaigne (1533-1592)
įtraukė į pirmąjį savo pagrindinio veikalo Esė tomą, išleistą 1580 m.
Sprukim. Kaip mane gyvą matot, čia Leviatanas, tauriojo pranašo

Mozės aprašytas švento vyro Jobo gyvatoje.
Rablė1
Banginio kepenis sukrovė į dvejas vežėčias.

Stou Analai**2
Didysis Leviatanas, nuo kurio jūra paeina virsnėm nelyginant ver

dantis katilas.
Lordas Bcikonas Iš psalmių3
Apie tuos baisingus milžinus - banginius, arba orkas, mes neturime

bent kiek patikimesnių žinių. Augdam i jie tiek išriebėja, kad iš vie
no banginio galima gauti neįtikėtiną kiekį taukų.
Tas pats autorius Gyvenimo ir mirties istorija
Ir gyrė spermacetą kaip viršiausią žemėj vaistą nuo žaizdų vidinių.

Karalius Henrikas IV*
Visai kaip banginio.

Hamletas
Kas ja m padės, nuo skausmo išvaduos?

Telieka laukti keršto valandos
Ir vėlei g rįžti į kautynių vietą,
K ur smogėja m skriaudiko žemo ietis;
Krantan banginis skuba, genamas žaizdos.
Fėjų karalienė5
1 Franęois Rabelais (1494-1553) - prancūzų rašytojas, humanistas. Ši citata - iš jp kny

gos Gargantiua ir Pantagriuelis (IV knyga, 33 skyrius).
2 Anglų antikvaro bei istoriko Johno Stowe o (1525-1605) veikalo pilnas pavadini
mas - Analai, arba bendra Anglijos kronika (1580).
3 Turima galvoje kelių Biblijos psalmių vertimas į anglų kalbą, atliktas anglų valstybės
veikėjo ir filosofo Franciso Bacono (1561-1626).
4 Karalius Henrikas I V - anglų rašytojo W illiam o Shakespeare o (1564-1616) draminė
kronika (1597).
5 Fėją karalienė - anglų rašytojo Edmundo Spenserio (apie 1552-1599) nebaigta epinė
alegorinė poema.
MOBIS DIKAS, ARBA B A N G I N I S
21
Neišmatuojamas tarytum banginiai, m ilžiniškų kūnų judesiais

taip išjudinantys nejudrią vandenyno plynę, kad vandenynas virte
užverda.
Seras Viljamas Davenantas GondibertasK Įžanga
Kas yra tasai spermacetas, žmonės nieko tikro nenutuokia, nesgi net
mokytasis Hosmanas po trylikos metų tyrinėjimų atvirai prisipaži
no: Nescio quid sit1
23.
Seras T. Braunas1Apie spermacetą ir
spermacetinį banginį
Lyg Geležinžmogis lazda smagia

Jisai grasina uodega svaria.
% * *
Jo šone daužosij ų durklų spiečius,

A n t nugaros siūbuoja miškas iečių.
Voleris4Kautynės dėl Vasaros salų
Juk kas, je i ne menas sukūrė tą didįjį L E V IA T A N Ą , vadinamą

R E SP U B LIK A , arba V A L ST Y B E (lotyniškai CIVITAS), kuris
yra ne kas kita kaip dirbtinis žmogus.
Hobsas5Leviatano pratarmė
Paikas Mensoulo miestas prarijo j į nekramtęs, kaip banginis į jo

nasrus pakliuvusią silkę.
Šventasis karas6
1 Gondibertas - herojinė anglų poeto W illiam o D A venanto (1606-1668) poema.

2 Nežinau, kas tai yra. (Lot.)
3 Thomas Browne (1605-1682) - anglų rašytojas ir gydytojas.
4 Edmund Waller (1 6 0 6 -1 6 8 7 ) - anglų poetas.
5 Thomas Hobbes (1588-1679) - anglų filosofas, savo veikale Leviatanas (1651) suteikė
šiai sąvokai bendrinę reikšmę: valstybė - milžiniškas organizmas.
6 Alegorinis anglų rašytojo Johno Bunyano (1628-1688) kūrinys. Mensoulo miesto
pavadinimas sudarytas iš dviejų angliškų žodžių manssouU reiškiančių „žmogaus
siela“.
H E R M A N M E LVI L L E
22
Leviatanas,
Tasai didžiausias Dievo kūrinys
Iš plaukiojančių po plačias marias .
Prarastasis rojus1
Ten Leviatanas,
Didžiausias iš gyvųjų kūrinių,
Gelmėn nugrimzdęs snaudžia arba plauko
Lyg ju d a n ti sala. Su oru jis
Krūtinėn jūros vandenis įtraukia,
Jam iškvepiant, ištrykšta jie viršun.
Ten pat
Galingi banginiai plaukioja vandenų jūrose, ojuose plaukioja jūros

taukų.
Fuleris Pasaulietinė ir dvasinė valdžia 12
Už iškyšulio, prie uolų plikų

Leviatanai tykodami tūno.
Jie nemedžioja, laukia tik aukų,
Kurios jiem s pačios į nasrus pakliūna.
Draidenas Annus Mirabilis3
Kol banginis plūduriuoja prie laivagalio, ja m nukertama galva ir

valtimi nuvelkama kuo arčiau kranto, tačiau dvylikos trylikos pėdų
gylyjej i ja u ima kabinti dugną.
Tomas Edžas Dešimt kelionių į Špicbergeną.

Parčeso rinkinys4
1 30 Prarastasis rojus - anglų poeto Johno M iltono (1608-1674) poema.

2 Pasaulietinė ir dvasinė valdžia - anglų rašytojo, teologo, istoriko ir moralisto Tho-
maso Fullerio (1608-1661) traktatų rinkinys.
3 Annus Mirabilis - anglų poeto Johno Drydeno (1631-1700) poema.
4 Thomas Edge (1587/88-1624) - anglų pirklys, ruonių ir banginių medžiotojas. Sa
muelis Purchassas (apie 1577-1626) - anglų dvasininkas, parengęs ir išleidęs kelis to
mus iš tolim ų kelionių grįžusių jūreivių pasakojimų.
23
Keliaudami matė daugybę vandenyne dūkstančią banginių, kurie

pramogaudami leido į dangų vandens čiurkšles pro vamzdžius ir
angas, gamtos įtaisytas jiem s ant pečių.
Seras T. Herbertas Kelionės į Aziją ir Afriką.

Hario rinkinys1
Čia jie pamatė milžiniškus pulkus banginių ir turėjo plaukti labai

atsargiai, idant nesusidurtų su jais.
Schautenas Šeštasis plaukimas aplink pasaulį2
Pučiant žiemryčiui mes išplaukėme iš Elbės žiočių laivu nJoną ban-

• u %%%
gmyje .
Kai kas tvirtina, kad banginis negali prasižioti, tačiau tai niekų pa
sakos. * * *
Jūreiviai dažnai įlipa į stiebo viršūnę ir dairosi iš ten banginių,
nes, pirm am juos pastebėjusiam, duodamas už vargą auksinis du
katas. * * *
M an pasakojo, kad prie Šetlando salų buvo sugautas banginis, kurio
pilve rasta daugiau kaip statinė silkių. * * *
Vienas mūsų žeberklininkas sakosi kartą prie Špicbergeno nudobęs
baltut baltutėlį banginį.
Kelionėjūra į Grenlandiją, 1671 Viešpaties
metais. Hario rinkinys
Į šią (Faifo) pakrantę buvo išmesta keletas banginių. 1652 Viešpaties

metais į krantą buvo išmestas aštuoniasdešimties pėdų ilgio ūsuotųjų
rūšiai priklausantis banginis, iš kurio (kaip man buvo pranešta), be
didžiulio kiekio taukų, buvo gauta ne mažiau kaip 500 svarų ban
ginio ūsų. Jo žandikaulis pastatytas kaip vartų arka Pitfereno sode.
Sibaldas Faifas ir Kinrosas3
1 Thomas Herbert (1606-1682) - anglų keliautojas ir istorikas. John Harris (apie

1666-1719) - rašytojas, mokslininkas, anglikonų kunigas, ankstyviausių angliškų
enciklopedinių leidinių autorius.
2 W illem Cornelisz Schouten (apie 1567-1625) - olandų jūrų keliautojas ir tyrinėtojas,
pirmas apiplaukęs Horno kyšulį.
3 Robert Sibbald (1641-1722) - škotų gydytojas, gamtininkas, antikvaras. Kai kuriose
klasifikacijose mėlynasis banginis buvo vadinamas Sibaldo banginiu.
24
Ir aš pats sumaniau pabandyti, ar pavyks privijus nudobti tą kašalo-

tą, nors man neteko girdėti, k#d tokie žiaurūs ir greiti padarai būtų
žuvę nuo žmogaus rankos.
Ričardas Strafordas Laiškas iš Bermudų salų.
Filos. darbai, 1668 Viešpaties metai1
Jūrose banginiai
Dievo balso klauso.
Naujosios Anglijos Elementorius2
Mes taip pat pamatėme pulkus didžiulių banginių, kurių Pietų j ū

rose daug daugiau negu į žiemius nuo mūsų, pasakyčiau - šimtas
vienam žiemiuose.
Kapitonas Kaulis Kelionė aplink pasaulį, 1729
Viešpaties metai3
* * * banginio iškvėpimą lydi toks dvokas, nuo kurio gali pakrikti

protas.
Uljoja Pietų Am erika 4
0 silfų nusipelniusių šimtinei

Mes patikim sijoną apatinį,
Nes ši tvora retai tėra tvirta,
Nors ir banginių kaulais paremta.
Garbanos pagrobimas5
1 Richard Strafford - X V II a. Bermudų salų kolonistas. Pilnas jo laiško Karališkajai

draugijai (Didžiosios Britanijos Mokslų akademija) pavadinimas „Apie potvynius, ban
ginius, spermacetą, keistus voratinklius; kai kurias daržoves ir šios salos gyventojų ilga
amžiškumą“.
2 Naujosios Anglijos elementorių tarp 1687 ir 1690 m. išleido spaustuvininkas Benjami
nas Harrisas, kuris atvyko į Bostoną, bėgdamas nuo katalikų persekiojimo, Angliją val
dant Jokūbui II Stiuartui. Tai pirmas Amerikos kolonijoms skirtas elementorius.
3 W illiam Ambrosia Cowley - X V II a. anglų piratas, apiplaukęs pasaulį, 1684 m.
išleidęs Galapagų salų žemėlapį.
4 A ntonio de Ulloa y de la Torre-Girault (1716 -1795) - ispanų generolas, keliautojas,
mokslininkas, astronomas.
5 Anglų poeto Alexanderio Pope o (1688-1744) herojinė komiška poema.
M O B I S D I K AS. A R B A B A N G I N I S
25
Jeigu lyginsime pagal dydį sausumos gyvius su tais, kurių buveinė -

jū rų gelmės, matysim, kad pirmieji tiesiog niekingai maži. Bangi
nis, bejokios abejonės, pats didžiausias Dievo kūrinys.
Goldsmitas Gamtos mokslai1
Jeigu sumanytumėt parašyti pasaką mažoms žuvelėms, priverstu-

m ėt jas prabilti didžiųjų banginių kalba.
Goldsmitas - Džonsonui12
Vakarop pamatėm kažką ir iš pradžių palaikėm uola, bet vėliau

paaiškėjo, kad tai negyvas banginis, nudobtas kažkokių azijiečių ir
dabar tempiamas į krantą. Jie, matyt, bandė pasislėpti už banginio,
bijodami, ka d jų nepastebėtume.
Kukas Kelionės3
Stambesnius banginius jie retai drįsta užpulti. Kai kurie banginiai

kelia jiem s tokį siaubą, kad nedrįsta net j ų vardo ištarti jūroje ir į
velbotus dedasi mėšlo, kalkių, kadagių ir panašių daiktų, idantjuos
išgąsdintų ir nubaidytų.
Uno fon Troilo laiškai apie Benkso ir

Solanderio kelionę į Islandiją 1772 m.4
Kašalotas, atrastas Nantaketo gyventojų, yra žiaurus ir judrus gy

vūnas; ja m pagauti reikia didžiulio medžiotojų mitrum o ir narsos.
Tomas Džefersonas „Memorandumas prancūzų

ministrui dėl banginių medžioklės. 1778 m.“5
1 Oliver G oldsm ith (1730-1774) - airių kilmės anglų rašytojas. Kompiliacinių istori
jos ir geografijos knygų, tarp jų - Žemės ir gyvosios gamtos istorijos autorius.
2 Samuel Johnson (1 700-1784) - anglų rašytojas, kritikas ir kalbininkas, aiškinamojo
anglų kalbos žodyno autorius.
3 James C ook (1728-1779) - anglų jūrininkas, kartografas, astronomas, viena reikš
mingiausių asmenybių geografinių atradimų istorijoje.
4 Uno von Troil (1746-1803) - Upsalos miesto, kuris nuo 1164 m. yra Švedijos arkivys
kupijos centras, arkivyskupas. 1786-1803 m. jis lydėjo garsųjį gamtos tyrinėtoją Josephą
Banksą (1743-1820) ir jo pagalbininką Dr. Solanderį ekspedicijoje į Islandiją.
5 Thomas Jefferson (1743-1826) - amerikiečių politikas ir švietėjas, trečiasis JAV pre
zidentas; 1785-1789 m. buvo JAV pasiuntinys Prancūzijoje.
26 H E R M A N M E L VI L L E
Bet, pone, teikitės pasakyti, kas ja m galėtų prilygti?
Edmundas Berkas „Nantaketo banginiavimo

verslo paminėjimas parlamento kalboje“1
Ispanija - tai didžiulis banginis, išmestas į Europos krantus.
Edmundas Berkas (kažkur jo raštuose)
Dešimtas teisėtų karaliaus pajamų šaltinis, grindžiamas ta aplin

kybe, jog karalius saugo ir gina jūras nuo piratų ir plėšikų, yra jo
teisė į karališkąsias žuvis - banginį ir eršketą. Išmestos į krantą arba
sugautos netoli pakrantės, tos žuvys yra karaliaus nuosavybė.
Blekstounas12
Tuoj stos į žūtbūtinį mūšį vyrai:

Taiklus Rodmondas, laukdamas kovos,
Žeberklą ja u iškėlė virš galvos.
Folkoneris Laivo sudužimas 34
Spindėjo bokštai ir stogai,

Dangun raketos skraidė,
K ad sušvytėtų neilgai,
Po skliautą išsisklaidę.
Ugniai prilygsta vandenų

Staigus išsiveržimas,
Kai juos iš džiaugsmo fontanu
Banginis švirkšti ima.
Kauperis Karalienės vizito į Londoną progai
1 Edmund Burke (1728-1797) - Didžiosios Britanijos politikos veikėjas, publicistas.

2 W illiam Blackstone (1723-1780) - žymus anglų juristas, „Anglijos įstatymų
komentarų“ autorius.
3 Anglų poeto W illiam o Falconerio (1723-1769) poema.
4 W illiam Cowper (1731-1800) - anglų poetas.
NI OBI S D I K A S , A R B A B A N G I N I S
27
Po vieno smūgio iš širdies baisingu greičiu ištryško kraujo fontanas.

Ištekėjo penkiolika galonų.
Džonas Hanteris „Ataskaita apie (nedidelių

matmenų) banginio skrodimą“1
Banginio aorta yra didesnio skersmens negu plačiausias Londono

tilto vandentiekio vamzdis, ir šiuo vam zdžiu bėgančio vandens grei
tis gerokai mažesnis, o spaudimas silpnesnis negu kraujo čiurkšlės,
trykštančios iš banginio širdies.
Peilis Teologija12
Banginis - tai žindantis padaras, neturintis užpakalinių galūnių.
Baronas Kiuvjė3
Keturiasdešimt laipsnių į pietus mes pamatėme kašalotus, tačiau

nepradėjom medžioklės iki gegužės pirmosios, koljūroje j ų ėmė liu
lėte liulėti.
Kolnetas „Kelionė, kurios tikslas išplėsti
kašalotų medžioklę“4
0 stichijoj laisvoj apačioje

Judėjo, nardė, žaidė, vaikės, grūmės
Visų rūšių, spalvų irform ų žuvys;
Žodžiu nepavaizduojamos, jūreivių
D ar neregėtos; nuo Leviatano
Iki knibždėte knibždančių vabzdžių;
Didžiais būriais, lyg plaukiojančios salos,
Instinktų paslaptingų vedamos
Per dyką, klaidų plotą, nors visur
1 John Hunter (1728-1793) - anglų anatomas ir chirurgas.

2 Gamtos teologijay arba Dievo buvimo įrodymai, pasisemti iš gamtos reiškinių - anglų
filosofo ir teologo W illiam o Paley (1743-1805) kūrinys, išspausdintas 1802 m.
3 Georges Cuvier (1769-1832) - žymus prancūzų mokslininkas, zoologas, paleon
tologijos pradininkas.
4 James C olnett (1753-1806) - Britų karinio jūrų pajėgų laivyno karininkas, kartu
su Jamesu Cooku tyrinėjęs Ramųjį vandenyną.
H E R M A N ME L V I L L E
28
Užpuldinėjamos plėšrių rajūnų,-

Ryklių, banginių ir kitų pabaisų,
Apsiginklavusių kardais ar pjūklais, ar lenktom iltim .
Montgomeris Pasaulis prieš tvaną 1
Šen! H im nu triumfo šlovink

Pelekuotųjų valdovą,
Kurs Atlanto vandenyne
Galingiausias iš banginių!
Šiaurės jūroj lenkia jis
Stambumu visas žuvis.
Čarlzas Lemas Banginio triumfas12
1690 metais keli žmonės stovėjo ant aukštos kalvos ir žiūrėjo, kaip
šėlioja, švirkščia fontanus banginiai; ir vienas žmogus, rodydamas
ranka / jūrą, tarė: „Štai ten plyti žalios ganyklos, kur mūsų vaikų
vaikaičiai eis pelnytis duoną "
Oubedas Meisis Nantaketo istorija34
Surenčiau mudviem su Siuzana trobelę, o įėjimą padariau tartum

gotikinę arką iš banginio žandikaulio.
Hotornas Senos istorijos*
J i atėjo pas mane užsakyti paminklo savo pirm am mylimajam, dau

giau kaip prieš keturiasdešimt metų žuvusiam nuo banginio R a
miajame vandenyne.
Ten pat
1 James Montgomery (1771-1854) - radikalių politinių pažiūrų anglų poetas.

2 Charles Lamb (1775-1834) - anglų rašytojas ir kritikas.
3 Obed Macy (1755-1844) - iš gausios šeimos kilęs Nantaketo gyventojas, tris kartus
plaukęs m edžioti banginių, surinkęs daugybę faktų apie pirmąsias salos gyvenvietes
ir gyventojus, apie banginiavimo pradžią ir suklestėjimą, parašęs Nantaketo istoriją ,
išleistą 1835 m.
4 Nathaniel Hawthorne (18 0 4 -1 8 6 4 ) - amerikiečių rašytojas romantikas. Apsakymų
rinkinį Senos istorijos išleido 1837 m.
MOBI S DI KAS. ARBA B A N G I N I S
29
„Ne, pone, tai tiktas banginis, —atsakė Tomas, — aš mačiau jo

čiurkšlį ir dvi puikiausias vaivorykštes, kokias išvysti geistų bet kuris
krikščionis. Tas padaras - tikra taukų sta tin ė “
Kuperis Locmanas1
Buvo atnešta spauda, ir Berlyno laikraštyje pamatėme, kad ten sce

noje pristatomi banginiai.
Ekermanas Pokalbiai su Gėte12
„Po simts! Pone Čeisai, kas nutiko ? —A š atsakiau: „Mes susidūrėm

su banginiu.“
Nantakctiečio Oveno Čeiso3, pirmojo kapitono

padėjėjo, pasakojimas, kaip žuvo Nantaketo
banginiavimo laivas „Escksas“, kurį Ramiajame
vandenyne užpuolė ir sutriuškino didžiulis
kašalotas. Niujorkas, 1821
Deny jūreivis sėdėjo pernakt,

Švilpaujant vėjams aplinkui;
Šviesėjo ir niaukęs mėnulis blyškus,
Ir likdavo fosforo ruožas ryškus,
Pro šalį banginiui praslinkus.
Elizabetė Ouks Smit4
Bendras ilgis lyno, išleisto iš visų velbotų, gaudžiusių tik tą vieną

banginį, buvo 10 440jardų, arba beveik šešios anglų mylios...
1 James Fenimore Cooper (1789-1851) - amerikiečių rašytojas, nuotykinių ir

marinistinių romanų autorius.
2 Johann Peter Eckermann (1792-1854) - vokiečių literatūros tyrinėtojas, 1 8 2 2 -
1832 m. - Johanno W olfgango von G oeth es sekretorius; užrašė savo pokalbius su
Goethe {Pokalbiai su Gėte, 3 t. 1836-1848).
3 Owen Chase (1797 -1 8 6 9 ) - pirmasis kapitono padėjėjas iš Nantaketo išplaukusiame
„Esekso“ laive, kurį 1820 m. lapkričio 20 d. už 20 0 0 jūrmylių į vakarus nuo Pietų
Amerikos krantų paskandino kašalotas. Jis tai aprašė 1821 m. išleistoje knygoje,
įkvėpusioje Hermaną M elville’į sukurti Mobį Diką.
* Elizabeth Oakes Smith (1806-1893) - amerikiečių rašytoja, leidėja, paskaitininke,
moterų teisių gynėja.
30
Banginis turi įprotį kartais pakratyti ore baisingą uodegą, supliaukšin-

čią lyg bizūnas, ir tas garsas nuaidi virš vandens per tris keturias mylias.
Skorsbis1
Pakvaišęs nuo skausmo, sukeliamo vis naujų dūrių, įsiutęs kašalotas

ima vartytis vandenyje, pakelia milžinišką galvą ir, plačiai išžiojęs
nasrus, šoka traiškyti visko, kas pasitaiko netoliese;jis puola velbotus
ir varo juos prieš save baisingu greičiu, daužydamas ir skandinda
mas kaktos smūgiais.
...Tikrai keistas dalykas, kad tokio įdomaus ir komerciniu požiūriu
svarbaus gyvūno (koksyra kašalotas) elgesys ir įpročiai visai arba beveik
visai nepatraukia dėmesio daugybės išsimokslinusių stebėtojų, pasta
raisiais metais iš tiesų turėjusių nemažai puikių progų sektijų elgesį.
Tomas Bylas12Kašaloto istorija, 1839
Turėdamas mirtinus ginklus abiejuose kūno galuose, kašalotas

(spermacetinis banginis) ne tik geriau apsiginklavęs negu tikrasis
(grenlandinis) banginis, bet ir daug dažniau linkęs meistriškai, be
baimės ir klastingaijuos panaudoti, todėlyra laikomas pavojingiau
siu iš visos žinomos banginių giminės.
Frederikas Debelis Benetas3Banginiavimas

aplink pasaulį, 1840
Spalio 13.
- Fontanas horizonte! - pasigirsta nuo stiebo.
- K ur? - teiraujasi kapitonas.
- Trys rumbai pavėjui, pone kapitone.
1 W illiam Scoresby (1789-1857) - amerikiečių mokslininkas, dvasininkas, Arkties

tyrinėtojas; parašė knygą Kasdieniniai užrašai apie banginių medžioklę Šiaurėje, taip
pat apie tyrinėjimus rytinėje Grenlandijos pakrantėje 1822 m. vasarą Liverpulio laivu
„Befinsuay vadovaujamu Viljamo Skorsbio.
2 Thomas Beale (1807-1849) - chirurgas, ne kartą plaukęs į banginių medžiokles Pietų
jūrose ir savo knygoje aprašęs kašaloto anatomiją fiziologiją, mitybą; medžioklės būdus
ir priemones; laivo įrangą, kelionių nuotykius.
3 Frederick Debell Bennet (1806-1859) - anglų chirurgas, domėjęsis gamtos mokslais,
nuo 1831 m. Karališkosios geografų draugijos narys, 1833 m. iš Londono išplaukęs ban
ginių medžioklės laivu ir aprašęs šią trejų metų kelionę.
MOBI S DI KA S . ARBA B A N G I N I S
31
- Šturvalą kairini Tvirtai laikyt!

- Klausau, tvirtai laikyt, pone kapitone!
- Ei, stiebo žvalgei A r dabar j į m atai?
- M atau, pone kapitone! Visą būrį kašalotų! Ir fontanus švirkščia,
ir iš vandens šokinėja.
- Šauk! Kiekvieną kartą šauk!
- Klausau, pone kapitone. M atau fontaną! Ir dar - ir dar - ir dar -
ir dar!
- Toli?
- Už pustrečios mylios.
- Šimts perkūną! Kaip arti! Visi į denį!
Dž. Rosas Braunas1Eskizai iš banginiavimo

ekspedicijos, 1846
Banginių medžioklės laivas „Gaublys*, kur nutiko tie siaubingi daly

kai, apie kuriuos čia ketiname papasakoti, priklausė Nantaketo salai.
Pasakojimas apie maištą „Gaublio“ laive,

aprašytas Lėjaus ir Hasio, kurie vieninteliai išliko iš
visos įgulos.12 1828 Viešpaties metai
Kartą sužeistas banginis ėmė j į vytis; iš pradžių jis gynėsi žeberklu,

tačiau įnirtusi pabaisa galiausiai puolė velbotą, irjis beijo draugai,
pamatę, jog nebeapsigins, išsigelbėjo sušokę į vandenį.
Misionierių Tajermeno ir Beneto dienoraštis3
„Ir patsai Nantaketas, - pasakė ponas Vebsteris, -y r a tikrai ypatin

gas ir nepaprastas nacionalinių pajamų šaltinis. Aštuoni ar devyni
1 John Ross Browne (1821-1875) - airių kilmės amerikiečių keliautojas, menininkas,

rašytojas. 1842 m. parsisamdė į banginių medžioklės laivą ir 1846 m. išleido knygą, kuri
jį išgarsino.
2 1822 m. „Gaublio“ laivu iš Nantaketo į banginių medžioklę Ramiajame vandenyne iš
plaukė dvidešimt vienas vyras. Po laive sukelto maišto ir žudynių gyvi išliko tik Cyrusas
M. Hussey ir W illiam as Lay, kuriuos 1825 m. išgelbėjo amerikiečių škuna „Delfinas“.
3 Daniel Tyerman (1773-1828) ir George Bennet (1750-1835) - anglų misionieriai,
1821 m. išplaukę skelbti krikščionybės Kinijoje, Pietų Azijoje, Indijoje. Iš aštuonerius
metus trukusios kelionės jie nebesugrįžo.
32
tūkstančiai jo gyventoją beveik visą gyvenimą praleidžia jūroje, vy

rišku ir atkakliu verslu kasmet didindam i šalies gerovę. “
Pranešimas apie Danielio Vebsterio1kalbą JAV
senate dėl bangolaužio projekto Nantakete, 1828
Banginis krito tiesiai ant jo ir tikriausiai akies mirksniu pribaigė jį.
Dvasiškasis tėvas Henris T. Čiveris Banginis

ir jo gaudytojai, arba banginiautojo nuotykiai
ir banginio gyvenimas, surašytas per atgalinį
„Komodoro Preblio“reisą1
„Tik pabandyk cyptelt, - atšovė Samuelis, - kaipm at nugarmėsi į

pragarą“
Samuelio Komstoko (maištininko) gyvenimas,
surašytasjo brolio Viljamo KomstokoV Kita
pasakojimo apie įvykius banginių medžioklės laive
„Gaublys“ versija
Nors anglą ir olandą kelionės Šiaurės vandenynu, ieškant kelio į

Indiją, nepasiekė pagrindinio tikslo, tačiau j ą metu buvo aptiktos
sritys, kuriose veisiasi banginiai.
Makalekas Komercijos žodynas1234
1 Daniel Webster (1782-1852) - žymus vigų partijai priklausęs Amerikos senatorius,

garsėjęs nepaprasta iškalba. Karjeros pradžioje gynė Naujosios Anglijos laivininkystės
svarbą ir materialinius interesus.
2 H enry T. Cheever (1 8 1 4 -1 8 9 7 ) - m isionierius, skersai išilgai išmaišęs Ra
mųjį vandenyną. 1850 m. jis kaip keleivis išplaukė „Kom odoro Preblio“ laivu iš
Bostono ir aprašė banginių m edžioklės nutikim us.
3 Samuelis B. Comstockas gimė 1802 m. Nantakete. 1824 m. išplaukęs „Gaublio“ laivu,
organizavo maištą, nužudė kapitoną ir jo padėjėjus. Tai buvo apgalvotas poelgis; kelio
ninėje skrynioje vežėsi sėklų, įrankių ir ginklų, kurie turėjo padėti jam įkurti karalystę
saloje. Apie šiuos ketinimus jis dažnai pasakojo vienam iš brolių - Viljamui.
1 John Ramsay M cC ulloch (1789-1864) - Škotijos laikraščių leidėjas ir bendradar
bis, ekonomikos duomenų rinkimo ir statistinės analizės pradininkas, parengęs dvitomį
Praktinį, teorinį ir istorinį prekybos ir prekybinės laivybos žodyną (l 852).
33
Tai sąveiksmingi dalykai; sviedinys atsimuša į žemę, idant vėl išlėk

tų į orą, o atradę banginių vietas, j ų medžiotojai, kad ir netiesiogiai,
įm inė Šiaurės-Vakarų kelio mįslę.
Iš neskelbtų šaltinių
Negali nekristi į akis vandenyne sutiktas banginių medžioklės lai

vas. Surifuotomis burėmis, su įdėm iai jū rų tolumas stebinčiais žval
gais stiebų viršūnėse, jis didžiai skiriasi nuo kitų jūrose plaukiojan
čių laivų.
„Srovės ir banginių medžioklės verslas“1. Iš

Amerikos tiriamosios ekspedicijos ataskaitos
Kas yra vaikštinėjęs Londono apylinkėse ir kitur, gali prisim in

ti ilgus lenktus kaulus, sukištus statmenai į žemę kaip vartų arka
arba įėjimas į pavėsinę, ir tikriausiai sužinojo, kad tai - banginių
šonkauliai.
Pasakojimai apie banginių medžioklę Arkties

vandenyne1
Ir tik kai velbotai grįžo iš banginių sekionės, baltieji pamatė, kad jų

laivas užgrobtas kraugerių laukinių iš jų pačių įgulos.
Laikraščio ataskaita apie tai, kaip buvo

prarastas ir vėl atsiimtas banginių medžioklės laivas
„Nelabasis“
Visiems yra žinoma, kad nedaug banginiautojų (amerikiečių) g rįž

ta namo tuo pačiu laivu, kuriuo išplaukė.
Kelionė velbotu1
23
1 Charles W ilkes (1798-1877) - amerikiečių admirolas ir tyrinėtojas, vadovavęs

1838-1842 m. ekspedicijai, kurioje plaukė gamtininkų, botanikų, mineralogų, iškamši-
ninkų, m enininkų ir kalbininkų. Devyniolikatom ė ekspedicijos medžiaga išspausdinta
1844-1861 m.
2 Pasakojimai apie banginių medžioklę Arkties vandenyne - škoto Roberto Pearse o
G illieso (1788-1858) šešių tomų veikalas (3 tomai išleisti 1826 m.; 3 tomai - 1829 m.).
3 Jameso A llcno Rhodeso Būrio pabėgėlių kelionė velbotu: arba Ramiajame vandenyne
ir Pietų Amerikos centrinėse srityse praleistų metų prisiminimai ir nuotykiai (1848).
H E R M A N MELVI LLE
34
Staiga is vandens išniro gigantiškas luitas ir šovė tiesiai į viršų. Tai

buvo banginis.
„Mirijam Kofin“, arba bangžuvininkas 1
Tarkim, kadjum s pavyko sužeberkluoti bangini, tašiau pabandykit

įsivaizduoti, kaip suvaldysite neišjodinėtą kumelį vien tik su virve,
pririšta prie uodegos stimburio.
Skyrius apie banginiavimą iš Španhautų ir

flagštokų 1
2
Kartą mačiau dvi tokias pabaisas (banginius), tikriausiai patiną ir

patelę, lėtai plaukiančius vieną paskui kitą taip arti bukmedžiais
apaugusio kranto (Ugnies Žemės), kad, rodos, būčiau galėjęs akme
nį iki j ų nusviesti.
Darvinas Gamtininko kelionė3
„ Visi laivagalin! - sušuko kapitono padėjėjas, kai atsigręžęs pam a

tė prie pat velboto priekio pražiotus kašaloto nasrus, galinčius akies
mirksniu visus pražudyti. - Visi, kam brangi gyvybė, laivagalin!a
Vortonas - Banginių siaubas4
N a vyručiai, linksmiau! Iš peties, iš širdies!

Tuoj žeberklas taiklus tą banginį paties!
Nantaketiečių daina
1 Populiarus, istorinį prototipą - pelnininką Kezia Coffiną (1723-1798) - turintis

Joscpho Colcmano Harto (1798-1855) romanas apie Nantaketo banginių medžiotojus
(1835).
2 1842 m. Bostone išleistas įvairios nespausdintos medžiagos bei ištraukų apie jūrų ke
liones rinkinys.
3 Charles Darwin (1809-1882) - anglų gamtininkas ir keliautojas. Baigęs universitetą,
1831 m. išvyko į kelionę aplink pasaulį Anglijos ekspediciniu kariniu laivu kaip gam
tininkas. Ekspedicijos duomenis paskelbė knygoje Gamtininko kelionė aplink pasaulį
„Biglio“laivu (1839).
4 Frederick Gleason (apie 1817-1896) gimė Vokietijoje, jaunystėje išvyko į JAV. Pagar
sėjo kaip iliustruotosios žurnalistikos pradininkas, savo darbus dažniausiai pasirašydavo
slapyvardžiais. Vortonas - Bangimautojas, arba Ramiojo vandenyno didvyris - 1848 m.
išleista knyga, pasirašyta Harry Halyardo slapyvardžiu.
35
0 banginis šaunus, vandenyno sūnus,

Nei audrų, nei pavojų nebijo.
K ur stipriausias - teisus, jisai valdo visus
Toj bekraštėj vandens viešpatijoj.
Banginiautojų daina
37
1 SKYRIUS
Apybrėžos išnyra
Aš vardu Izmaelis1. Prieš keliolika metų - tikslus skaičius tenevar-

gina jums galvos, - kai mano piniginėje ėmė švilpauti vėjai, o sau
sumoje nebeliko nieko, kas labai domintų, pamaniau, kad šiek tiek
paplaukiosiu laivu ir pasižvalgysiu po vandenuotąją pasaulio dalį. Ši
tokiu būdu atsikratau blužnies sukelto dirgesio ir susitvarkau kraujo
taką. Jei tik mano lūpų kampai niauriai nutįsta; jeigu sielon įsliūkina
drėgnas, darganotas lapkritis, o kojos pačios atveda prie karstadirbių
vitrinų; jei atsikvošiu bežingsniuojąs kiekvienos sutiktos laidotuvių
eisenos gale, o ypač, jei hipochondrija taip iškeroja, kad tik griež
čiausių dorovinių įsitikinimų stabdomas nepradedu tyčia išėjęs į
gatvę metodiškai numušinėti žmonėms skrybėlių nuo galvų, - štai
tada suprantu, jog pats metas kuo greičiau išplaukti jūron. Užuot
rinkęsis pistoletą ir kulką, renkuosi jūrą. Katonas12, filosofiškai graž
byliaudamas, krenta krūtine ant kalavijo, o aš ramiausiai užkopiu į
laivo denį. Ir stebėtis nėra ko. Geriau pamąstę, žmonės suvoktų, kad
beveik visi - ne tik aš - anksčiau arba vėliau patiria daugmaž panašų
jausmą vandenynui.
Imkim, pavyzdžiui, kad ir šitą šalinį manhataniečių miestą, kurį it
koralų rifai Indijos salas juosia prieplaukos, o iš visų pusių putoja pre
kybinis bangomūšis. Rinkitės kurią tik norit gatvę - į kairę arba į de
šinę, - ji būtinai atves jus prie vandens. O tolimiausias miesto centro
1 Biblinis Izmaelis (Senasis Testamentas, Pr 16, 21) buvo Abraomo ir egiptietės vergės
Hagaros sūnus. Abraomui susilaukus įpėdinio su žmona Sara, Hagara su Izmaeliu buvo
išvaryti į dykumą, kur vos nežuvo, bet Dievas išsaugojo Izmaelį, nes buvo jį paskyręs
arabų genčių protėviu. Izmaelio - atstumtojo sūnaus - vardas tapo bendrinis, reiškiantis
„klajūną, tremtinį, atskalūną“.
2 Marcus Portius Cato (9 5 -4 6 pr. m. e.) - Romos politikos veikėjas ir Shakespeare’o
dramos Julijus Cezaris veikėjas; nusižudė krisdamas ant kardo.
H E R M A N M E LV I L L E
3«
kyšulys - tai Baterio parkas1, kurio didingą molą skalauja bangos ir

vėsina jūrvėjai, prieš kelias valandas dar skrieję neužmatomuose to
liuose. Pažvelkit į minias žmonių, įsmeigusių akis į vandenyną.
Apeikite Manhataną mąstingą sekmadieninę popietę. Pradėkit
nuo Korlierio įlinkio ir nužingsniuokite net iki Koenčio dokų, o nuo
ten Vaitholu į šiaurę. Ką gi išvysite? - Aplink visą miestą it bežadžiai
sargybiniai postuose stovi tūkstančiai svajų apie vandenyną užburtų
mirtingųjų. Vieni parimę ant polių; antri sėdi pačiame molo gale; treti
žvilgčioja pro apsauginius bortus laivų, atplaukusių iš Kinijos; o dar
kiti net užsikabarojo laivavirvėmis, kad geriau įžiūrėtų jūrų tolumas.
O juk visi - kranto profesijų žmonės; šiokiadieniais - kaliniai tarp ke
turių sienų, prikalti prie prekystalių, prirakinti prie suolų, susikūprinę
virš kontoros stalų. Kaipgi čia taip? Nejau nebėra žalių lankų ar pievų?
Ką jie čia veikia?
Bet aure! plūste plūsta naujos minios, žingsniuoja tiesiai prie van
dens, regis, tuoj paners. Keista! Ir nurimsta žmonės tik pasiekę patį
žemės galą; jiems negana šiaip sau pastoviniuoti anava ten, pavėjinėje
sandėlių šešėlio pusėje. Ne. Tūri prieiti prie pat vandens; dar žings
nis - net įkristų. Taip ir stovi - mylių mylias, lygų lygas palei krantą.
Sausumos gyventojai, suplūdę iš skersgatvių ir akligatvių, alėjų ir pros
pektų, iš šiaurės, pietų, rytų ir vakarų. Visus čionai užvaldo kažkas
bendra. Tad paaiškinkite man, gal juos sutraukė magnetinė galia kom
pasų, įtaisytų jūros laivuose?
Arba vėl. Tarkim, esate už miesto, kalvotame ežerų krašte. Rinki
tės bet kurį jus kviečiantį keliuką, nemeskite jo, ir - lažinuosi dešimt
prieš vieną - jis atves jus žemyn, į slėnį, ir paliks toje vietoje, kur srau
nus upelis virsta ežerėliu. Čia slypi kažkoks stebuklas. Imkim didžiai
išsiblaškiusį, bėgai įsimąsčiusį žmogų - pastatykime jį ant kojų, stum-
telkim, kad pradėtų eiti, ir toksai žmogus būtinai atves jus prie van
dens, jei tik tame krašte jo esama. Gal jus kada nors kankins troškulys
didžiojoje Amerikos dykumoje, tai pabandykit atlikti tą patį bandy
mą, jeigu karavane atsitiktinai bus metafizikos profesorius. Išties, vi
siems žinoma: vanduo ir apmąstymai - neatsiejami.
1 Baterio parkas yra pietinėje Manhatano salos (Niujorkas) dalyje; toje vietoje kadaise
stovėjo olandų tvirtovė.
M O B1S D I K A S . AR B A B A N G I N I S
39
Arba štai dailininkas. Jis geidžia nutapyti svajingiausią, labiausiai

šešėliuotą, neapsakomos ramybės ir kerų kupiną, pasakiškiausią visame
Šoko1 slėnyje gamtovaizdį. Kokia bus pagrindinė sudedamoji reginio
dalis? Štai ten stovės medžiai, visi drevėti, lyg su nukryžiuotąjį saugan
čiais atsiskyrėliais; anava ten snūduriuos lanka, joje miegos galvijai; o
šit iš anos trobelės į dangų vinguriuos mieguistas dūmas. Į tolimo miš
ko gilumą rangysis takelis, nubėgantis iki vienas šalia kito išaugusių
aštriadančių kalnynų, besimaudančių dangaus žydrynėje. Ir vis dėlto,
nors prieš mus svajingo sapno smelkiamas paveikslas, nors pušis beria
atodūsius tarytum spyglius ant piemens galvos, visos dailininko pastan
gos liks bergždžios, kol jis nenukreips piemens žvilgsnio į burtingąją
srovę, čiurlenančią priešais jį. Išeikite į prerijas birželį, kai mylių mylias
brendi jūruojančiomis oranžinėmis lelijomis - ko stigs šitam žavesiui?
Vandens - ten nėra nė lašo vandens! Jeigu Niagara būtų tik žemyn krin
tantis smėlio srautas, argi važiuotų žmonės tūkstančius mylių juo gro
žėtis? Kodėl vargšas poetas iš Tenesio, netikėtai gavęs dvi saujas sidab
rinių, ėmė dvejoti: pirktis apsiaustą, kurio jam verkiant reikia, ar skirti
šiuos pinigus pėsčiųjų išvykai į Rokavėj Bičą1 2? Kodėl kone kiekvienas
sveikas ir tvirtas berniūkštis, apdovanotas sveika ir tvirta berniūkščio
siela, būtinai anksčiau arba vėliau pakvaišta dėl jūros? Kodėl jūs pats,
pirmą kartą išplaukęs jūron kaip keleivis, pajuntate slėpiningą virpulį,
kai jums pranešama, kad žemės nebematyti? Kodėl senovės persai jūrą
laikė šventa? Kodėl graikai paskyrė jai dievą, paties Dzeuso brolį? Išties
čia nestokojama prasmės. O dar didesnis vidinis turinys glūdi pasakoji
me apie Narcizą, kursai, negalėdamas sugriebti kankinančio, virpančio
atvaizdo šaltinyje, puolė į vandenį ir paskendo. Bet juk ir mes regime šį
atvaizdą visose upėse ir vandenynuose. Tai nepaliaujamai išsprūstančios
gyvenimo iliuzijos atspindys; kitaip tariant - raktas į viską.
Tačiau sakydamas, kad esu įpratęs išplaukti jūron, kai mano žvilgs
nis ima blaustis, o plaučiai gergžti, nenoriu būti klaidingai suprastas:
esą išplaukiu jūron kaip keleivis. Mat keleiviui reikia piniginės, o tuš
čia piniginė - tik apgailėtinas skuduras. Be to, keleivius kankina jūros
liga —rietenos —nemiga —apskritai jie patiria ne kažin kiek malonumo;
1 Upė M eino valstijoje, JAV šiaurės rytų pakrantėje.

2 Pietinis Long Ailando salos pakraštys prie Atlanto vandenyno.
40 HERM AN MELVILLE
nc - aš niekada neplaukiu kaip keleivis ir, nors esu visko regėjęs laivi
ninkas, niekada neplaukiu nei kaip komodoras, nei kaip kapitonas, nei
kaip virėjas. Šių pareigybių teikiamą šlovę ir įvertinimą palieku tiems,
kam tai prie širdies. Patsai bjauriuosi visais tikroviškais ir įsivaizduo
jamais, šlovingais ir garbingais persidirbimais, persistengimais ir per
sitempimais. Man tereikia vieno - pasirūpinti savimi, nekvaršinant
galvos dėl laivų, barkų, brigų, škunų ir panašiai. Na, o dėl koko - nors
pripažįstu, kad tai didžiai garbinga pareigybė, nes virėjas tam tikra
prasme irgi laivo vadas, - bet pats nelabai trokštu kepti ant ugnies
paukštį; tačiau, kai jis padoriai iščirškintas, saikingai užlietas sviestu,
deramai pasūdytas ir papipirintas, pirmas tariu apie šį kepsnį pagarbų -
vos nepasakiau, pamaldų - giriamąjį žodį. Juk tik todėl, kad senovės
egiptiečiai stabmeldiškai garbino čirškintus ibius ir keptus hipopota
mus, iki šiol randame šių padarų mumijas piramidėse kepyklose.
Ne, kai aš leidžiuosi jūron, plaukiu pačiu paprasčiausiu jūreiviu,
kurio vieta - priekinėje viršutinio denio dalyje, bake, ir aukštybėse -
stiebo viršūnėje. Teisybė, tada mane stumdo, verčia šokinėti nuo rėjos
ant rėjos tartum žiogą gegužės pievoje. Iš pradžių, tiesą pasakius, tai
nėra malonu. Ir garbės jausmą užgauna, ypač jei esi kilęs iš senos orios
šeimos kaip Van Renselyrų, Randolfų arba Hardikanutų1. Bet visų
prasčiausia, jei, prieš kišdamas ranką į statinę su degutu, esi valdingai
ja grūmojęs palei pačių augiausių berniokų nosis, būdamas provincijos
mokytojas. Perėjimas iš mokytojų į jūreivius esti gana staigus, ir, no
rint su šypsena tai ištverti, tenka griebtis stipraus gydomojo nuoviro iš
Senekos bei stoikų. Tačiau net tasai nuoviras ilgainiui išsivadėja.
Na bet didelio čia daikto, jei koks senas krienas, jūrų kapitonas,
liepia man stverti šluotą ir brūžuoti denį? Anoks čia pažeminimas, pa
svėrus jį Naujojo Testamento svarstyklėmis! Manot, arkangelas Gab
rielius liausis mane gerbęs, jei šį kartą mikliai ir klusniai įvykdysiu to
seno krieno paliepimą? Kas nėra vergas? Atsakykit. O jeigu taip, tada
tegu varinėja mane seni kapitonai - tegu niuksi ir spardo, aš pasiguo
siu mintimi, kad nieko čia ypatingo; kad visi po lygiai atsiima savo
dalį - arba fizine, arba metafizine prasme; kad visi gauna įprastą niuk
są, visi turi patapšnoti kits kitam per petį ir būti patenkinti.
1 Garsios bei įtakingos Niujorko, Virdžinijos, taip pat XI a. Danijoje ir Anglijoje gyve
nusios giminės.
41
Be to, jūreiviu plaukiu dar todėl, kad tokiu atveju atsiteisiama už

vargą, o šit keleiviui niekas nėra davęs nei penso - bent nesu to girdė
jęs. Priešingai, keleiviai patys turi mokėti. O tarp būtinybės mokėti
ir galimybės gauti atlygį - tikra bedugnė. Mokėjimo veiksmas, man
regis, pati nemaloniausia bausmė iš visų, kokias mums užtraukė tiedu
obelų sodo vagys1. Tačiau nieko nėra puikiau - kai tau moka\ Labai
mandagus uolumas, kurį parodom imdami pinigus, tiesiog stulbina,
turint galvoje, kaip nuoširdžiai tikime, jog visų blogybių šaknis yra
meilė pinigams2 ir kad joks turtuolis nieku gyvu nepaklius į dangaus
karalystę3.0 ! kaip džiugiai mes pasmerkiame save amžinajai pražūčiai!
Ir pagaliau visada plaukiu jūreiviu, nes pripažįstu fizinio darbo
ir gryno priekinio denio oro vertę. Kadangi šiame pasaulyje vėjas iš
priekio pučia dažniau negu iš paskuigalio (žinoma, jeigu laikomasi
Pitagoro taisyklių4), todėl komodorui škancuose vėjas atitenka jau ne-
bešviežias - iš jūreivių denio pirmagalyje. Komodoras tariasi įkvepiąs
jį pirmas, bet anaiptol taip nėra. Ir daugelyje kitų sričių paprasti žmo-
neliai aplenkia vadus, šiems to net nenutuokiant. Bet kodėl man, tiek
kartų plaukiojusiam prekiniais laivais, šį kartą kniostelėjo užmačia
pasirinkti banginiavimo laivą, geriau už visus galėtų paaiškinti nere
gimas Likimo deivių policijos pareigūnas, nenuleidžiantis nuo manęs
akių, viską sužiūrintis ir priverčiantis pasielgti vienaip arba kitaip. Ga
lim neabejoti, kad ir ši kelionė buvo sudėtinė dalis milžiniškos progra
mos, senų seniausiai Apvaizdos sumegztos. Ji buvo tarytum trumputis
interliudas ir solo tarp daug didesnio užmojo renginių. Manau, skelbi
me viskas atrodė maždaug taip:
įN IR T IN G A PARTIJŲ KOVA JU N G T IN IŲ VALSTIJŲ

PREZID EN TO RINKIM UOSE
KAŽKOKIO IZMAELIO KELIONĖ BANGINIŲ
MEDŽIOKLĖS LAIVU
KRUVINOS KAUTYNĖS AFGANISTANE
1 Turimas galvoje Biblijos pasakojimas apie Adomą ir Ievą (Senasis Testamentas, Pr 3).
2 Aliuzija į Naująjį Testamentą, 1 Tim 6, 10.
3 Aliuzija į Naująjį Testamentą, Mt 19, 24.
4 Senovės graikų filosofas, matematikas Pitagoras (apie 570 - apie 500 pr. m. e.) nereko
mendavo savo mokiniams vartoti maistui pupų, galinčių sukelti meteorizmą.
H E R M A N M E L VI L L E
42
Nors tiksliai negaliu pasakyti, kodėl režisierės, Likimo deivės, nu

skyrė man pabuvimą apgailėtinu veikėju banginių medžioklės laive,
kai kiti gauna didingus vaidmenis prakilniose tragedijose arba trum
pus ir lengvus vaidmenėlius sentimentaliose pjesėse, arba linksmus
tekstukus farsuose, - nors negaliu tiksliai paaiškinti, kodėl taip atsi
tiko; tačiau dabar, prisiminęs visas aplinkybes, imu įžvelgti paslėptas
spyruokles ir be galo išmoningai pridengtas paskatas, pastūmėjusias
mane suvaidinti minėtą vaidmenį ir dar gražiai įteigusias, kad taip pa
sielgiau savo nuožiūra, remdamasis vien laisva valia ir sveiku protu.
Visų skatulių raizginyje užvis viršesnė buvo mintis apie didįjį
banginį. Mane pašėlusiai domino toji kraupi ir mįslinga pabaisa. Taip
pat atšiaurios tolimos jūros, kur jis plūduriuoja nelyginant didžiulė
sala; nenujaučiamos ir neįvardijamos pragaištys, slypinčios banginy
je; visa tai kartu su apstybe stebuklų, užburiančių regą ir klausą prie
Patagonijos krantų, sutvirtino mano troškimą. Galbūt kitų žmonių
tokie dalykai netraukia, bet mane visąlaik graužia ilgėjimasis to, kas
tolima. Mėgstu plaukioti po uždraustas jūras ir išlipti negyvenamuose
krantuose. Nebūdamas abejingas gėriui, veikiai perprantu blogį, bet
įstengiu su juo subūti, - jei tik man tatai leidžiama, - nes juk reikia
draugiškai tarti su visais, gyvenančiais po vienu stogu.
Dėl šių priežasčių nekantriai laukiau būsimos banginių medžiok
lės; į stebuklų pasaulį plačiai atsivėrė didžiuliai šliuzo uždoriai, ir tarp
keistybiškiausių vaizdinių, nukreipusių mane į šį tikslą, viską nustum
damos šalin, vis po du, po du1į pačias širdies gelmes, plaukė nesibai
giančios banginių vilkstinės, o pačiame viduryje - didingas, kapišo-
nuotas vaiduoklis, nelyginant sniego kalnas virš vandens.
Aliuzija į Senojo Testamento Pradžios knygos (7, 7 -9 ) pasakojimą: „Tuomet Nojus

drauge su savo sūnumis, žmona ir sūnų žmonomis įlipo į laivą gelbėtis nuo tvano van
denų. Iš švariųjų gyvulių ir gyvulių, kurie yra nešvarūs, paukščių ir visų žemės roplių
po du, patinas ir patelė, įlipo į laivą drauge su Nojumi, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.“
43
2 SKYRIUS
Kelionmaišis
1 seną kiliminį kelionmaišį įsikišau porą marškinių, pasibrukau jį po

pažastim ir patraukiau Homo kyšulio Ramiajame vandenyne link.
Palikęs šaunų senąjį Manhataną, netrukus atvykau į Niu Bedfordą.
Buvo gruodžio mėnuo, vėlus šeštadienio vakaras. Tačiau kaip nusivy
liau sužinojęs, kad mažas paketbotas į Nantaketą jau išplaukė ir iki
pirmadienio šios salos niekaip nebepasieksiu.
Norėdami iš čia leistis jūrų kelionėn, Niu Bedforde apsistoja be
veik visi jauni vyrai, pasirinkę banginiavimo nesėkmes ir negandas, bet
man, žinoma, net į galvą neatėjo mintis pasielgti panašiai. Tvirtai ry
žausi išplaukti tiktai iš Nantaketo, kadangi visa, kas susiję su šia garsia
sena sala, turi kažkokį tvirtą, laukinį pradą, o man tai didžiai prie šir
dies. Be to, nors pastaruoju metu banginių medžioklės verslą pamažėle
užvaldė Niu Bedfordas ir vargšas senasis Nantaketas smarkiai nuo jo
atsiliko, vis dėlto Nantaketas buvo didysis pirmtakas - visai kaip Tiras
Kartaginos, - juk Nantakete į krantą buvo ištrauktas pirmas Ameri
koje nudobtas banginis. Juk iš Nantaketo kanojomis išplaukė pirmieji
banginiautojai aborigenai, raudonodžiai indėnai, leidęsi persekioti Le
viataną. Juk nuo Nantaketo krantų kažkada drąsiai leidosi į jūrą ma
žas burinis laivelis, iki pusės prikrautas iš kitur atsigabentų akmenų,
kuriuos - kaip pasakojama - buvo ketinama mėtyti į banginius ir taip
nustatyti, ar jau užtektinai arti nuo bušprito sviesti žeberklą.
Taigi man prieš akis buvo naktis, diena ir dar viena naktis, kurias
turėjau praleisti Niu Bedforde, prieš išplaukdamas į skirtąją vietą, to
dėl reikėjo rimtai pasvarstyti, kuo per tą laiką misti ir kur nakvoti.
Naktis buvo nejauki, ne, ji buvo be galo niauri ir tamsi, skvarbiai šal
ta ir gūdi. Mieste pažįstamų neturėjau. Godžiais pirštais nelyginant
kabliais perbraukiau kišenių dugną ir išgriebiau tik kelias sidabrines
monetas. „Taigi, Izmaeli, kad ir kur sumanytumei pasukti, - tariau
sau, stovėdamas su kelionmaišiu ant peties viduryje tuščios gatvės ir
HERM AN MELVILLE
44
lygindamas šiaurinio dangaus blandą su pietinės pusės tamsa, - kad

ir kur, brangus Izmaeli, pasitelkęs išmintį, sumanytumei rinktis prie
globstį nakčiai, nepamiršk pirma pasiteirauti kainos ir nebūk per daug
išrankus.“
Netvirtu žingsniu matuodamas gatves, virš galvos pamačiau
„Sukryžiuotų žeberklų“ iškabą - deja, ši užeiga pasirodė man ir per
brangi, ir per linksma. Kiek tolėliau pro „Kardžuvės“ langus plūstanti
raudona šviesa spinduliavo tokį karštį, kad, rodės, tirpsta suplūktas
sniegas ir ledas priešais namą, o viską aplinkui tarytum kieta asfalto
danga dengė dešimties colių ledo sluoksnis, teikiantis nemažai nema
lonių pojūčių, kadangi sunkios ir negailestingos tarnystės išvarginti
batų padai atrodė gan apverktinai. „Per brangu ir per linksma, - vėl
tariau sau, valandėlę stabtelėjęs pasigrožėti ryškiais atšvaitais ir pasi
klausyti iš vidaus sklindančio stiklų skimbčiojimo. - Todėl pėdink,
Izmaeli, - paliepiau galiausiai, - girdi? traukis nuo durų, tavo lopyti
batai užstoja kelią.“ Nudūlinau pirmyn. Dabar nevalingai patraukiau
gatvėmis, vedančiomis vandens link, nes ten turėjo būti pačios pigiau
sios, nors gal ir ne prašmatniausios užeigos.
Kokios niūrios gatvės! juodos plynės be namų abiejose pusėse, tik
kur ne kur spingsi žiburėlis it žvakės liepsnelė kapų rūsyje. Šią paskuti
nės savaitės dienos paskutinę valandą miesto kvartalas atrodė visiškai
dykas. Bet netrukus pamačiau padūmavusios šviesos ruoželį, vilioja
mai sklindantį pro atviras kažkokio ilgo žemo pastato duris. Namas
atrodė neprižiūrimas, tarytum vieša užeiga; todėl įeidamas pirmiausia
suklupau priemenėje ant pelenų dėžės. „Cha! - pamaniau, dusdamas
nuo sukilusių dulkių, - ar tik čia ne sudegintosios Gomoros1pelenai?
„Sukryžiuoti žeberklai“, paskui „Kardžuvė“, - o dabar tikriausiai pa
tekau į „Spąstus“!“ Vis dėlto atsikėliau nuo grindų ir, girdėdamas vi
duje garsų balsą, stumtelėjau antrąsias duris.
Ir ką tenai išvydau! Velnių susirinkimą Pragare. Į mane iš eilėmis
stovinčių klauptų atsigręžė bent šimtas juodų veidų; o už jų, gilumo
je, juodas Paskutinio teismo angelas sakykloje vertė knygos puslapius.
Tai buvo negrų bažnyčia; ir pamokslininkas skaitė apie juodumą
1 Senovės Palestinos miestas, anot Biblijos, už ydingumą ir paleistuvystę ugnies ir sieros

lietaus sunaikintas (Senasis Testamentas, Pr 19).
45
tamsybių, kur tėra vien ašaros, aimanos ir dantų griežimas1. „Taip,

Izmaeli, - sumurmėjau, atbulas traukdamasis durų link, - menki juo
kai, jei iškaba „Spąstai“!“
Vėl patraukiau gatvėmis, kol šalia prieplaukos pastebėjau blausų
žiburėlį ir išgirdau gailų tylų girgžčiojimą; pakėlęs galvą, pamačiau
siūbuojančią virš durų iškabą su baltu piešiniu, šiek tiek panašiu į ne
ryškią purslų čiurkšlę, o apačioje buvo užrašyta: „Banginio fontano“
užeiga: - Piteris Kofinas12.
„Kofinas? - Banginio fontanas? - Skamba iš tiesų grėsmingai“, -
pamaniau. Bet, regis, tai paplitusi pavardė Nantakete, ir tikriausiai ši
tas Piteris bus iš tenai atkilęs. Kadangi šviesa spingsėjo taip blausiai,
tokia ramybė viską gaubė šią nakties valandą, ir pats sukežęs medinis
namukas atrodė toks varganas - lyg pervežtas iš gaisravietės - ir taip
elgetiškai girgščiojo iškaba, nesunkiai supratau: kaip tik čia rasiu pigų
prieglobstį ir puikiausios avinžirnių kavos.
Namas iš tiesų buvo keistokas - senas, smailiastogis, liūdnai per-
linkęs, lyg paralyžiaus ištiktas. Gumšojo įspraustas į ankštą nykų kam
pą, o siautingas žiemrytys Euroklidonas kaukė be pertrūkio, aršiau nei
anuomet aplink sukiužusį, bangų svaidomą nelaimėlio Pauliaus laivą.3
O juk Euroklidonas - mielas zefyras tiems, kurie sėdi viduje ir, prieš
guldami į patalą, ramiai palei židinį šildosi kojas. Sprendžiant apie šį
siautingą vėją, pavadintą Euroklidonu, - sako senovės autorius4 (turiu
vienintelį išlikusį jo kūrinio egzempliorių), - didžiausias skirtumas,
ar sekam jį akimis pro lango stiklą, saugantį mus nuo spiginančio šal
čio, ar žvelgiam pro tą berėmį langą, kurio abiejose pusėse viešpatau
ja šaltis ir kurį įstiklinti teįstengia Mirtis. „Tikra tiesa, - pamaniau,
prisiminęs šias eilutes, - protingai samprotauji, mano senas gotiškasis
foliante. Juk iš tiesų, akys mano - langai, o kūnas - būstas. Deja, ne
visi plyšiai ir skylės užtaisytos kaip derėtų, kamšalai kruopščiau ne
sukaišioti. Bet imtis patobulinimų jau vėlu. Visata išbaigta, paskuti
nis dangaus skliauto akmuo įmūrytas, statybų atliekos išvežtos prieš
1 Aliuzija j Naująjį Testamentą, Mt 13, 4 1 -4 2 .

2 Coffin - karstas. (Angį.)
3 ...žiemrytys Euroklidonas, Pauliaus laivas —reminiscencijos iš Naujojo Testamento,
Apd 27.
4 Manoma, jog tasai senovės autorius yra H. M elville’io pramanytas.
46 H E R M A N MELVI LLE
milijonus metų. Vargšas Lozorius1kalena dantimis ant šaligatvio, at

stojančio pagalvę; jis taip dreba, jog krinta pastirusį kūną dengiantys
skarmalai; jis galėtų užsikamšyti ausis skudurais, o į burną įsigrūsti
kukurūzo burbuolę, tačiau net ir taip nepavyks pasislėpti nuo siautin-
gojo Euroklidono. „Euroklidonas! - sako senas Turčius raudonu pa
laidiniu (vėliau įsigijo dar raudonesnį), - fiū, fiū! Kokia puiki šalnota
naktis! Kaip spindi Orionas! Kaip tvaska Šiaurės pašvaistė! Tegu kiti
pliauškia apie nesibaigiančią rytietišką šiltnamių vasarą, o man tegu
leidžia susikurti vasarą prie židinio.“
O ką mąsto Lozorius? Ar pavyks jam susišildyti pamėlusias ran
kas, iškeltas į didžiąją Šiaurės pašvaistę? Ar ne mieliau Lozorius rink
tųsi dabar Sumatrą? Ar ne mieliau sutiktų išsitiesti visu augumu ant
pusiaujo linijos; taip - o dievai! - net nugarmėti žemyn, į pačią praga
ro ugnį, kad tik pasislėptų nuo šalčio?
Tačiau Lozorius turi gulėti čia, ant šaligatvio, priešais Turčiaus
duris, tarytum banginis ant seklumos, ir atrodyti dar keisčiau negu
ledkalnis, prišvartuotas prie Molukų salos1 2. 0 Turčius - jis irgi gyvena
tarytum caras ledo rūmuose, pastatytuose iš sušalusių atodūsių, ir kaip
blaivininkų draugijos pirmininkas siurbčioja vien našlaičių ašaras.
Bet gana graudžių verksmų, juk išplaukiame banginiauti, ir negan
dų dar bus per akis. Tad nusidaužykime ledą nuo apšalusių batų ir
pažiūrėkime, kas per vieta tasai „Banginio fontanas“.
1 Alegorinis Biblijos pasakojimas apie elgetą Lozorių, po mirties nuėjusį į dangų, ir

Turčių, patekusį į pragaro liepsnas (Naujasis Testamentas, Lk 16, 19-31).
2 Salų grupė Malajų salyno rytuose (dar vadinamos Prieskonių salomis).
47
3 SKYRIUS
„Banginio fontano“ užeiga
Įėjęs į smailiastogę „Banginio fontano“ užeigą, atsiduri erdviame že

mame kambaryje, iškaltame senovinėmis medinėmis plokštėmis,
primenančiomis mirtininkų laivo bortus. Vienoje pusėje ant sienos
kabo didžiulis aliejinis paveikslas, toks aprūkęs ir nublukęs, kad blyk
čiojančioje kryžminėje šviesoje tik po ilgo įsižiūrėjimo ir pastangios
kaimynų apklausos tepavyksta daugmaž suvokti, kas jame nutapyta.
Paveiksle tokia gausybė blausių dėmių ir šešėlių, kad iš pradžių esi lin
kęs šį darbą priskirti jaunam pripažinimo trokštančiam dailininkui,
sumaniusiam pavaizduoti Naujosios Anglijos garsiojo raganų laiko
tarpio slaptingą sumaištį. Po rimtų apmąstymų ir ilgų išprotavimų,
o svarbiausia po to, kai į galvą topteli mintis praverti langą kambario
gilumoje, galop nusprendi, kad ši prielaida, nors ir keistybiška, nėra
visai nepagrįsta.
Bet labiausiai trikdo ir išmuša iš vėžių ilgas, Įeinąs ir baisingas
daiktas, it juodas luitas kybąs paveikslo viduryje viršum trijų blausių
statmenų linijų, plaukiančių žodžiais nenusakomoje putų gilversmė-
je. Ir visas paveikslas - pavandenijęs, žliugsintis, liulantis - tikrai gali
dirglų žmogų iš proto išvaryti. Tačiau turi jis ir kažkokią didingą, nors
neaiškią, vos apčiuopiamą mįslingą mintį, traukte prie jo traukiančią,
tad nejučiomis prisieki žūtbūt sužinoti, ką reiškia tasai žmogaus kalba
nenusakomas kūrinys. Tarpais smilkteli puiki, deja, apgaulinga idė
ja. - Tai Juodoji jūra siautingą naktį. - Antgamtiškos keturių stichijų
grumtynės. - Vėjų sušiauštas viržių tyrlaukis. - Hiperborėjiškos žie
mos vaizdinys. —Ledonešio pradžia Laiko upėje. Bet visas sias fan
tazijas griauna grėsmingas luitas paveikslo viduryje. Jei suprastume,
kas tai per daiktas, paaiškėtų ir visa kita. Bet palaukit, ar apytikriai
neprimena jis milžiniškos žuvies? Gal net paties Leviatano?
Ir išties pagal paskutinę mano versiją, šiek tiek pagrįstą sutelkti
ne nuomone daugelio senyvų žmonių, su kuriais šnekėjausi šia tema,
48 H E R M A N M E LV I L L E
dailininko sumanymas yra toks: paveikslas vaizduoja jau grimztantį

banginių medžioklės laivą, nirtaus uragano užkluptą ties Horno ky
šuliu; bangos negailestingai jį svaido, iš vandenų bestyro trys pliki
stiebai, o didžiulis, įsiutęs, šokantis per laivą banginis atvaizduotas tą
siaubingą akimirką, kai pasminga ant stiebų.
Visa priešinė siena buvo nukabinėta stabmeldišku šiurpių iečių
ir kuokų rinkiniu. Kai kurių medinės rankenos buvo tankiai nusags
tytos blizgančiais dantimis ir priminė dramblio kaulo pjūklus; kitos
papuoštos žmogaus plaukų kuokštais; o vienas iš tų ginklų buvo pjau
tuvo formos su milžiniška rankena, išlinkusia nelyginant šviežiai pjo
vėjo iškirstas platus žolės puslankis. Sudrebėdavai jį pamatęs ir imda-
vai svarstyti, koks siaubingas žmogėdra ar laukinis kadaise šituo baisiu
pjautuvu šniorijo mirties pjūtį. Kabėjo tenai ir seni surūdiję trišakiai
bei žeberklai, sulinkę ir išsiraitę. Kai kurie turėjo savo istoriją. Štai
tuo trišakiu, kadaise ilgu ir tiesiu, dabar beviltiškai sukumpintu, prieš
penkiasdešimt metų Natanas Sveinas nuo brėkšmos iki sutemos nudo
bė penkiolika banginių. O anas žeberklas - dabar labiau primenantis
kamščiatraukį - kadaise Javos jūroje buvo sviestas į banginį, ištrūkusį
ir nudobtą po daugelio metų ties Blanko kyšuliu1. Geležis, įsmigusi
į uodegą, nelyginant adata žmogaus kūnu nukeliavo keturiasdešimt
pėdų ir buvo aptikta banginio kuproje.
Perėjęs apytamsį kambarį, per žemą skliautuotą angą - iškirstą
tikriausiai buvusiame didžiajame kamine su ugniakurais aplinkui -
patenki į svetainę. Tai dar tamsesnė patalpa; žemai virš galvos tokios
sunkios sijos, o po kojomis tokios senos iškvežusios lentos, kad pasi
junti nelyginant senovinio laivo kubrike, ypač tokią audrotą naktį, kai
senovinis laivas, kryžgatvyje išmetęs inkarą, visas dreba ir siūbuoja.
Šone palei sieną - ilgas, į lentyną panašus stalas, nustatytas suskilu
siomis stiklinėmis spintelėmis, pilnomis apdulkėjusių keistenybių,
surinktų atkampiausiose plataus mūsų pasaulio kertelėse. O tolima
jame svetainės kampe tamsuoja atsigaivaliojimo vieta - baras, - gan
nevykusiai bandantis vaizduoti grenlandinio banginio galvą. Išties ten
kaip arka stūkso milžiniški banginio žiomenys, tokie platūs, kad pro
1 Viena iš labiausiai į vakarus išsidavusių Šiaurės Amerikos žemyno vietų Ramiojo van
denyno pakrantėje, Oregono valstijoje.
49
juos galėtų įvažiuoti karieta. Gilumoje matyti nuzulintos lentynos,

nudėliotos senais grafinais, buteliais, gertuvėmis, o pačiuose žaibiškos
mirties nasruose tarytum antrasis Joną1 (beje, jis taip ir buvo pramin
tas) triūsinėjo mažas surukęs seneliukas ir begėdiškai lupo iš jūreivių
grynaisiais už baltąją karštinę ir pražūtį.
Pasidygėtinos buvo stiklinės, į kurias jis pilstė nuodus. Iš pirmo
žvilgsnio - taisyklingi cilindrai, tačiau viduje žalias išgaubtas stiklas
išmoningai siaurėjo į apačią iki pat apgaulingo dugno. Stikle buvo
grubiai įbrėžtos lygiagretės linijos, juosiančios plėšikiškus bokalus.
Įpils jums iki šitos - klokit pensą, iki kitos - dar vieną, ir taip iki pat
viršaus, kol pasieksite ribą - Horno kyšulio mauką, kurį galėsit išlenk
ti už šilingą.
Įėjęs į patalpą, prie stalo pamačiau pulkelį jaunų jūreivių, blausioje
šviesoje apžiūrinėjančių banginio dantyse išraižytus ornamentus, lai
vų siluetus. Susiieškojau akimis šeimininką ir, pasakęs, jog noriu išsi
nuomoti kambarį, išgirdau, kad užeiga perpildyta - nė vienos laisvos
lovos.
- Bet luktelk, - tuoj pat pridūrė jis, pliaukštelėjęs sau per kak
tą, - gal neprieštarausi, jei paguldysiu tave su žeberklininku? Matau,
ketini parsisamdyti į banginių medžioklės laivą, taigi metas priprasti
prie visko.
Atsakiau, kad niekada nemėgau miegoti dviese, o jeigu jau ryšiuo-
si, tai tik sužinojęs, kas per vienas tasai žeberklininkas; jeigu jis (šei
mininkas) tikrai neturįs kitos vietos, ir jeigu žeberklininkas nėra be
galo nemalonus, tada, aišku, sutinku gulti po vienu apklotu su pado
riu žmogumi - tai geriau, negu klajoti speiginą naktį svetimo miesto
gatvėmis.
- Taip ir maniau. Puiku. Sėskis. O vakarienė - valgysi? Tuoj bus
sutaisyta.
Atsisėdau ant ilgo medinio suolo su aukšta atrama, išraižyto ne
prasčiau negu suolas Baterio parke. Kitame gale kažkoks užsimąstęs
jūreiva, sulinkęs ir plačiai išsižergęs, toliau gražino jį kišeniniu pei
liuku. Stengėsi pavaizduoti visu greičiu lekiantį burlaivį, tačiau, mano
manymu, jam nelabai išėjo.
1 Biblijos pranašas Joną buvo prarytas banginio (Senasis Testamentas, Jon 2,1).
50
Pagaliau mus - penkis ar šešis žmones - pakvietė prie stalo gre

timame kambaryje. Šaltis tvyrojo lyg Islandijoje, nes židinys nebuvo
užkurtas, - šeimininkas paaiškino, kad jam tai per didelė prabanga.
Tik niūriai degė dvi aukštos žvakės, įsmeigtos į nuvarvėjusio vaško
gumulus. Teko užsisegioti jūreiviškų švarkų sagas ir užgėlusius pirštus
šildytis, apgniaužus karštos arbatos puodelius. Užtat vakarienė buvo iš
tiesų šauni - ne tik mėsa su bulvėmis, bet ir minkštos bandelės; Dieve
mano! bandelės vakarienei! Jaunuolis žaliu durtiniu gulte užgulė jas.
- Ei, vaikine, - tarė šeimininkas, - naktį, dievaži, neatsiginsi
košmarų.
- Šeimininke, - pašnibždomis pasiteiravau, - ar čia ne tasai
žeberklininkas?
- Ne, - atsakė šėtoniškai šypsodamasis, - tasai žeberklininkas -
tamsaus gymio vyrukas. Bandelių niekada nevalgo, ne - jam duok jau
tienos kepsnį. Ir tik kraujingą.
- Protingai elgiasi, kad jį kur griausmas, - pritariau. - Bet kur jis?
Čia?
- Netrukus parsiras, - pasigirdo atsakymas.
„Tamsaus gymio“ žeberklininkas ėmė kelti man nerimą. Dėl visa
pikta nusprendžiau: jei teks miegoti kartu, bent priversiu jį pirmą nu
sirengti ir palįsti po apklotu.
Vakarienė baigėsi, ir mūsų bendrija grįžo į svetainę, o ten, nesuma
nydamas, ką veikti, nusprendžiau likusią vakaro dalį pabūti stebėtoju.
Staiga lauke pasigirdo siautulingi riksmai. Šeimininkas kilstelėjo
galvą ir sušuko:
- „Orkos“ įgula! Rytą skaičiau, kad „Orka“ reide; grįžo pilnais
triumais po trejų metų. Valio, vyručiai! Tuoj išgirsim šviežiausias nau
jienas iš Fidžio.
Prieangyje pasigirdo jūreiviškų batų trepsėjimas; durys atsilapojo,
ir į vidų suvirto gauja laukinių jūros vilkų. Gal teisingiau - Labrado
ro meškinų, vilkinčių šiltais gauruotais kailiniais, galvas apsivyturia-
vusių vilnoniais šalikais, apdriskusių, sulopytų, su barzdose įšalusiais
varvekliais. Jie tik ką išlipo iš laivo ir pirmiausia užsuko čionai. Nieko
keista, kad nudrožė tiesiai prie banginio nasrų - baro, - o ten senasis
Joną kaipmat iki kraštų pripylė jiems stiklines. Vienas atvykėlis pa
siskundė smarkiu peršalimu, ir Joną tuoj pat sutaisė didžiulę porciją
51
juodo kaip derva džino su sirupu, dievagodamasis, kad tai karališkiau-

sias vaistas nuo visų peršalimų ir uždegimų, šviežių ir įsisenėjusių, su
sigriebtų tiek Labradoro pakrantėje, tiek užuovėjinėje bet kokio led
kalnio pusėje.
Gan greit jūreiviai apkaušo, kaip nutinka net labiausiai užkietėju-
siems girtuokliams, pirmą kartą po plaukiojimo išlipusiems į krantą,
ir jie ėmė strakalioti kaip pašėlę.
Tačiau pastebėjau, kad vienas jų stengėsi laikytis atokiau, ir nors
buvo aišku, kad blaivia veido išraiška nenori drumsti smagios bičiu
lių linksmybės, bet apskritai stengėsi triukšmauti mažiau negu kiti.
Tasai žmogus kaipmat patraukė dėmesį, o kadangi jūrų dievai nu
skyrė jį netrukus tapti mano keliabendriu (kad ir nieko nepratarusiu,
bent jau šio pasakojimo puslapiuose), pabandysiu nupiešti jo portretą.
Buvo ne mažiau kaip šešių pėdų ūgio; pečių linija - didinga, o krūti
nė - nelyginant kesonas povandeniniams darbams. Retai teko matyti
vyrų tokiais raumenimis. Veidas - tamsiai įdegęs, todėl balti dantys
spindėte spindėjo, tačiau slaptoje akių gelmėje tūnojo vargu ar labai
linksmi prisiminimai. Šnekta iškart išdavė pietietišką kilmę, o darnus
stotas leido tarti, jog tai augus Alegenio kalnietis iš Virdžinijos. Drau
gų linksmybei pasiekus aukščiausią laipsnį, vyras nepastebimai išėjo
iš kambario, ir nemačiau jo tol, kol tapo mano keliabendriu. Po ke
lių minučių draugai jo pasigedo; matyt, dėl man nežinomų priežasčių
buvo visų numylėtinis, nes iškart pasigirdo šauksmai: „Balkingtonai!
Balkingtonai! Kur Balkingtonas?“ - ir visi išgarmėjo iš „Banginio
fontano“ užeigos jam pavymui.
Buvo jau apie devynios vakaro, kambaryje po tokios orgijos paliko
neįprastai tylu, ir aš patenkintas ėmiau kurti planą, šovusį man į galvą
prieš pasirodant jūreiviams.
Niekas nemėgsta miegoti dviese. Iš tiesų, juk jūs net su tikru broliu
netrokštate miegoti vienoje lovoje. Nežinau kodėl, bet ilsėtis žmonės
nori vienumoje. Na, o jeigu esate spiriamas praleisti naktį su svetimu
nepažįstamu žmogumi, nežinomoje užeigoje, svetimame mieste, o ne
pažįstamasis dar ir žeberklininkas, tokiu atveju jūsų nenoras išauga
iki begalybės. Ir nerastume pagrįstų įrodymų, kodėl aš, kaip jūreivis,
turėčiau su kuo nors gulėti vienoje lovoje, nes jūreiviai ir jūroje ne daž
niau pučia į ūsą dviese negu viengungiai karaliai sausumoje. Zinpma,
HERM AN MELVILLE
52
miega visi vienoje patalpoje, tačiau kiekvienas turi savo kabamąjį gul
tą, kiekvienas apsikloja savo apklotu ir pūškuoja savo paties kailyje.
Juo ilgiau mąsčiau apie žeberklininką, juo atkaresnė darėsi bendro
naktigulto galimybė. Nebuvo nė ko tikėtis, kad jo, kaip žeberklinin-
ko, apatiniai bus švarūs, nekalbant jau apie gerą medžiagos rūšį. Mane
ėmė visą traukyti. Be to, buvo jau gana vėlu, ir padoriam žeberklinin-
kui derėjo seniai būti grįžus namo ir ruoštis į lovą. O jeigu jis tik vi
durnaktį {grius pas mane - negi spėsiu susivokti, iš kokios purvinos
skylės parsibeldė?
- Šeimininke! Apsigalvojau. Nemiegosiu su tuo žeberklininku.
Pamėginsiu atsigulti ant suolo.
- Kaip nori. Tik gaila, negaliu tau duot staltiesės vietoj čiužinio, o
lentos velniškai kietos, visos šakotos ir švarplėtos. Bet palūkėk, drau
guži, turiu bare oblių - luktelėk, įtaisysiu tave neblogai.
Tą sakydamas, šeimininkas atsinešė oblių ir, nubraukęs sena šilki
ne nosine dulkes nuo suolo, ėmė iš visos sveikatos obliuoti mano gultą,
pašaipiai vaipydamasis. Drožlės lėkė į visas puses, kol obliaus geležtė
staiga atsitrenkė į pasiutusiai kietą gumbą. Šeimininkas kone išsinari
no riešą, ir ėmiau prašyti jį dėl Dievo meilės liautis - guolis esąs užten
kamai minkštas, be to, puikiai žinojau, kad iš pušinės lentos pūkinių
patalų nepadirbsi. Tada, vėl keistai vyptelėjęs, sušlavęs drožles, sume
tęs į didžiulę krosnį viduryje kambario, šeimininkas nuėjo žiūrėti savo
reikalų, palikęs mane, nugrimzdusį į apmąstymus.
Atsiguliau ant suolo pasimatuoti, bet pasirodė, kad jis visa pėda
trumpesnis, negu reikėtų; čia galėjo gelbėti kėdė. Tačiau suolas buvo
dar ir visa pėda per siauras, o antrasis - keturiais coliais aukštesnis
negu nuobliuotasis, užtat suporuoti jų niekaip negalėjai. Tada pasi
stačiau suolą palei laisvąją sieną, bet ne priglaudęs, o šiek tiek atokiau,
kad į tarpą tilptų nugara. Tačiau netrukus pajutau, kad nuo palangės
smarkiai traukia šaltis, tad ir šis sumanymas žlugo, juo labiau kad an
tra šalto oro srovė sklido nuo sukiužusių laukujų durų, o abi kartu
sudarė verpetynę visai prie tos vietos, kur buvau sumanęs nakvoti.
Velniai nujotų tą žeberklininką, pamaniau; tačiau pala, juk galiu jį
aplenkti - užkišti iš vidaus skląstį, atsigulti į jo lovą, ir tepasiunta, te
gul daužo kiek tinkamas duris, vis tiek nenubusiu. Mintis pasirodė ne
kvaila, bet, geriau pasvarstęs, ją atmečiau. Kas žino, gal rytą, išlindęs
53
iš kambario, susidursiu su žebcrklininku, pasiruošusiu partiesti mane

kumščio smūgiu?
Dar kartą apsidairiau ir, neįžvelgdamas kito būdo pakenčiamai
praleisti naktį, negulant į svetimą patalą, pamaniau, kad nepalankus
mano nusiteikimas prieš nepažįstamą žeberklininką galbūt visai nepa
grįstas. „Dar bent kiek luktelėsiu, - tariau sau, - jis netruks parsirasti.
Dorai jį apžiūrėsiu, ir gal mudu puikiai kartu dėsim į akį - kas žino.“
Tačiau nors užeigon po vieną, po du, po tris jau grįžinėjo kiti gy
ventojai ir traukė miegoti, manasis žeberklininkas kaip nesirodė, taip
nesirodė.
- Šeimininke, - paklausiau, - kas jis per žmogus - ar visada taip
vėlai parsibeldžia?
Buvo jau beveik vidurnaktis.
Šeimininkas vėl pašaipiai vyptelėjo, tartum jį būtų linksminusi
kažkokia mano protu nepagaunama mintis.
- Ne, - paaiškino, - šiaip jis ankstyvas paukštis, - anksti gula, -
anksti kelia, - kaip toji varna, kuri dantis rakinėja. Bet šįvakar išėjo
prekiauti, ir pats nesuprantu, ko taip užgaišo, matyt, niekaip savo gal
vos parduoti negali.
- Savo galvos? Kokie čia dar paistalai? - iš pykčio jau virte vi
riau. - Ar tik, šeimininke, nenori pasakyti, kad šventą šeštadienio va
karą, arba, teisingiau, šventą sekmadienio rytą, tasai žeberklininkas
maklinėja po miestą pardavinėdamas galvą?
- Visiškai teisingai, - patvirtino šeimininkas. - Ir aš jį įspėjau,
kad parduoti nepavyks, turgus jomis verste užverstas.
- Kuo užverstas? - sušukau.
- Nagi galvomis. Argi šiame pasaulyje ne per daug galvų?
- Zinai, šeimininke, - tariau visiškai ramiai, - liaukis niekus pais-
tęs, aš ne toks geltonsnapis, kaip manai.
- Gal ir ne toks, - pritarė šeimininkas, smailindamas šipuliuką
dantims krapštyti, - bet man regis, būsi ne geltonas, o mėlynas, jei
tasai žeberklininkas išgirs, kaip kernoji jo galvą.
- Aš jam tą galvą imsiu ir praskelsiu, - išpyliau įsiutintas nesuvo
kiamų šeimininko paistalų.
- Kad ji jau praskelta, - tarė jis.
- Praskelta? - sumurmėjau. - Sakai - praskelta ?
54
- Taigi kad praskelta, todėl jos niekas ir neperka.

- Šeimininke, - prabilau, artindamasis prie jo šaltas kaip Heklos
ugnikalnis1 per pūgą, - šeimininke, baik smailinęs krapštuką. Mu
dviem reikia susišnekėti, ir kuo greičiau. Ateinu čionai, pasiprašau
naktigulto; tu atsakai, kad gali pasiūlyti tik pusę lovos, kita pusė pri
klausanti kažkokiam žeberklininkui. Ir apie tą žeberklininką, kurio
akyse neregėjau, imi paistyti būtas nebūtas, iš kantrybės varančias is
torijas, tyčia norėdamas nuteikti mane prieš žmogų, su kuriuo turėsiu
miegoti vienoje lovoje, - o tokie santykiai juk labai asmeniški ir glau
dūs. Reikalauju, kad tuoj pat išklotum, kas per vienas tasai žeberkli-
ninkas ir ar man negresia pavojus, jei sutiksiu praleisti su juo naktį. Bet
pirmiausia, šeimininke, malonėk atsiimti žodžius apie parduodamą
galvą - nes jeigu tai būtų tiesa, gaučiau įrodymą, kad žeberklininkas
visiškai kuoktelėjęs, o su puspročiu miegoti neturiu menkiausio noro;
ir patį , meldžiamasis, taip taip *patį už sąmoningą manęs prievartavi
mą galėčiau atiduoti teismui.
- Ką gi, - tarė šeimininkas, atsikvėpdamas iš pačios širdies gilu
mos, - gana ilgą išdrožei pamokslą ir paburnojai. Bet raminkis, ta
sai žeberklininkas, apie kurį šneku, neseniai atplaukė iš Pietų jūrų,
prisipirkęs balzamuotų naujazelandiečių galvų (tikrų keistenybių),
ir išpardavė visas, viena beliko, todėl šiandien norėjo tąja atsikratyti,
mat rytoj sekmadienis, ir kaip atrodys, jeigu siūlys žmogaus galvą trau
kiantiems į bažnyčią miestelėnams. Praeitą sekmadienį irgi sulaikiau
jį, beišdrožiantį su keturiomis galvomis, suvertomis ant virvės kaip
svogūnų kasa.
Šis paaiškinimas bent kiek išsklaidė kraupią paslaptį ir įrodė, kad
šeimininkas nenorėjo manęs apmulkinti, tačiau, antra vertus, ką tu
rėjau manyti apie žeberklininką, kuris visą šeštadienio naktį iki pat
švento sekmadienio šlaistosi po gatves, versdamasis tokiu žmogėdriš
ku amatu kaip prekyba negyvų stabmeldžių galvomis?
- Šeimininke, neabejoju, kad tasai žeberklininkas - pavojingas
žmogus.
- Užsimoka tvarkingai, - pasigirdo atsakymas. - Bet pala, jau pa
šėlusiai vėlu, verčiau drožk į patalą - lova labai patogi: mudu su Sele
Veikiantis ugnikalnis Islandijoje.

MOBI S DI KA S , ARBA B A N G I N I S
55
joje miegojom nuo pat pirmos nakties. Dviem ten vietos per akis; ridi-
nėkis kaip tinkamas. O kaipgi, juk iki tam tikro laiko Selė kojūgalyje
guldydavo Semą ir mažąjį Džonį. Bet sykį kažką susapnavau, pasispar-
džiau ir išdrėbiau Semą ant grindų; vos nesusilaužė rankos. Tada Selė
pasakė, kad nieko gero nebus. Bet eime, pats pamatysi.
Tą pasakęs, šeimininkas uždegė žvakę ir atkišo ją man, kad ženg
čiau pirmas. Bet aš neryžtingai stovėjau; dirstelėjęs į laikrodį kamba
rio kampe, jis sušuko:
- Antaig ir sekmadienis - vadinasi, žeberklininko šiąnakt nepa
matysi, ko gero, nuleido inkarą kitur - eime, na eime. Eini, po šimts,
ar ne?
Valandėlę dar svarsčiau, tada ėmiau kopti laiptais į viršų ir buvau
nuvestas į nedidelį, šaltą kaip sraigės kiautas kambarėlį, kuriame iš
tiesų stovėjo tokia didelė lova, kad joje ir keturi žeberklininkai būtų
tilpę.
- Tai va, - tarė šeimininkas, statydamas žvakę ant keistos seno
vinės jūreiviškos skrynios, tarnaujančios ir stalu, ir stovu prausimosi
dubeniui pasidėti, - dabar jsikurk patogiai ir pūsk į akį.
Pakėliau akis nuo lovos, bet šeimininkas jau buvo dingęs.
Atvertęs antklodę, pasilenkiau. Patalynė nebuvo itin prašmatni,
tačiau visai pakenčiama. Tada ėmiau žvalgytis po kambarį; be lovos
ir stalo, nebuvo kitų apyvokos rakandų, priklausančių šiai patalpai,
išskyrus grubiai sukaltą lentyną, keturias sienas ir kilnojamąją židinio
užtvarą, apklijuotą popieriumi, kuriame buvo pavaizduotas žmogus,
smeigiantis banginį. Iš daiktų, nepriklausančių šiam kambariui, kam
pe pamačiau suvyniotą ir perrištą kabamąjį gultą bei talpų, lagaminą
atstojantį jūreivišką kelionmaišį, kuriame tikriausiai buvo žeberkli
ninko drabužiai. Be to, ant lentynos virš židinio gulėjo ryšelis nečio
nykščių kaulinių žvejybos kabliukų, o lovos galvūgalyje stovėjo ilgas
žeberklas.
Bet kas ten per daiktas ant skrynios? Paėmiau jį, prisinešiau arčiau
žvakės, apčiupinėjau, apuosčiau ir pabandžiau įspėti, kas tai galėtų
būti. Palygint galėjau nebent su dideliu dembliu, kurio kraštai puošti
skimbčiojančiais karuliais, panašiais į margus dygliuočio spyglius ant
indėniškų mokasinų atvartų. Demblio viduryje buvo skylė, teisin
giau, prarėžas kaip Pietų Amerikos pončų. Bet ar galimas daiktas, kad
sveiko proto žeberklininkas maukšlintųsi tokį demblį ir vaikštinėtų

krikščioniško miesto gatvėmis? Iš smalsumo užsimoviau, ir demblys,
nelyginant maisto prikimštas kelionmaišis, ėmė spausti mane prie že
mės; buvo keistai gauruotas, storas ir, kaip man pasirodė, podrėgnis,
tarytum paslaptingasis žeberklininkas būtų dimbinėjęs su juo lietingą
dieną. Priėjau prie veidrodžio šukės, atremtos į sieną, - ir pamačiau
tai, ko dar niekada gyvenime nebuvau matęs. Nusitraukiau demblį per
galvą taip skubinai, kad vos nepasismaugiau.
Tada atsisėdau ant lovos krašto ir leidausi mintyti apie galvomis
prekiaujantį žeberklininką ir jo demblį. Kiek laiko pamąstęs, atsisto
jau, nusivilkau jūreivišką striukę ir dar pastovėjau vidury kambario
skendėdamas mintyse. Tada nusivilkau palaidinę ir pamąsčiau vien
marškinis. Bet pajutęs, kad pusplikis imu stirti, ir, prisiminęs šeimi
ninko patikinimą, kad žeberklininkas šiąnakt tikrai negrįšiąs, nu
bloškiau dvejones į šalį, nusiaviau batus, nusitraukiau kelnes, o paskui,
užpūtęs žvakę, virtau lovon ir atsidaviau dangaus globai.
Nelengva pasakyti, ko buvo prikimštas čiužinys: apgraužtų ku
kurūzų burbuolių ar indų duženų, bet varčiausi ilgokai, niekaip ne
galėdamas užmigti. Pagaliau nugrimzdau į lengvą snūdulį ir buvau
beišplaukiąs į sapnų karalystę, tik staiga koridoriuje pasigirdo sunkūs
žingsniai ir pro plyšį durų apačioje sublėsavo šviesa.
Viešpatie susimilk, pamaniau, tai tikriausiai žeberklininkas, pra
keiktas galvų pirklys. Bet nutariau gulėti kaip pelė po šluota ir ne
prakalbintas netarti nė žodžio. Vienoje rankoje laikydamas žvakę, o
kitoje - minėtą naujazelandiečio galvą, nepažįstamasis įėjo į kambarį,
dargi nepažvelgęs lovos pusėn, pastatė žvakę tiesiai ant grindų gana
toli nuo manęs ir ėmė mezgioti virves, kuriomis buvo užrištas jau mi
nėtas kelionmaišis. Man knietėjo išvysti jo veidą, tačiau kelionmaišį
rišo nusigręžęs. Bet štai, baigęs narplioti virves, atsisuko - o dan
gau! - kas per reginys! Na ir veidas! Geltonai raudonas ir apklijuotas
dideliais juodais kvadratais. Mano nuojauta pasitvirtino, lovaben-
dris - tikras pabaisa; matyt, susimušė su kuo nors, jam suraižė visą
veidą, ir štai parsivelka tiesiai iš gydytojo. Bet tą akimirką jis atsigręžė
į šviesą, ir aiškiai pamačiau, kad juodieji kvadratai ant veido - vi
sai ne pleistrai. Tai kažkokios dėmės. Iš pradžių be galo sutrikau; bet
netrukus dingtelėjo, kaip čia yra. Prisiminiau pasakojimą apie vieną
57
baltąjį - taip pat banginiautoją, - pakliuvusį pas žmogėdras ir prie

varta ištatuiruotą. Nusprendžiau, kad ir šitas žeberklininkas tolimo
se kelionėse bus patyręs panašų nuotykį. Na ir kas, po galais, tariau
sau. Juk išorė lieka išore, žmogus gali būti doras, kad ir kokia jo oda.
Tačiau kodėl tokios nežmoniškos spalvos jo veidas, teisingiau, tos vie
tos, kur nėra tatuiruotės kvadratų? Tiesa, tai galėtų būti tamsus tro
pinis įdegis, bet niekada nebuvau girdėjęs, jog karšti saulės spinduliai
nudegintų baltąjį iki šitokio kraupaus gelsvo raudonio. Tiesa, Pietų
jūromis dar neteko plaukioti; gal tenykštė saulė taip neįsivaizduoja
mai nusvilina odą. Kol šios mintys žaibu skriejo galvoje, žeberklinin
kas dar nebuvo manęs pastebėjęs. Pasiknyburiavęs su kelionmaišiu,
atrišo jį, pasirausė ir išsitraukė kažkokį daiktą, panašų į tomahauką,
ir piniginę iš verstos ruonio odos. Pasidėjęs juos ant senos skrynios vi
duaslyje, paėmė naujazelandiečio galvą - gan koktu daiktą - ir įbru
ko į maišą. Tada nusivožė skrybėlę - naują, bebrinę - ir apstulbęs
vos nesustugau. Plaukų, bent jau vertų užuominos, ant galvos nebuvo,
išskyrus virš kaktos susuktą kuokštelį. Plika gelsvai raudona galva be
veik nesiskyrė nuo pelėsiais padengtos kaukolės. Jeigu nepažįstamasis
nebūtų užstojęs durų, būčiau išnykęs iš kambario greičiau, nei pats
gardžiausias kąsnis kada nors buvo išnykęs mano burnoje.
Tačiau ir šitaip įkliuvęs, nepraradau blaivaus proto ir ėmiau svars
tyti, ar neišsiropštus nepastebimai pro langą, tik jis buvo antrame
aukšte. Kinkadrebys nesu, tačiau ką manyti apie raudonąjį nenaudėlį,
prekiaujantį galvomis, nesusigaudžiau. Nuogąstis kyla dėl nežinojimo,
ir pripažįstu, kad, sumišęs ir priblokštas nepažįstamojo išvaizdos, jo
bijojau nelyginant paties velnio, nakties glūdumoje įsilaužusio į kam
barį. Tiesą pasakius, buvo taip baisu, jog nedrįsau net išsižioti ir parei
kalauti, kad paaiškintų visa, kas man atrodė nesuprantama.
O tuo metu žeberklininkas rengėsi toliau, ir pagaliau pasimatė
krūtinė ir rankos. Teprasmengu kur skradžiai, jei meluoju, bet ir ši
tos kūno dalys buvo išbraižytos tokiais pat kvadratais kaip ir veidas; o
nugara - vienų juodų kvadratų, tarytum būtų tik ką grįžęs iš Trisde
šimties metų karo1, visas žaizdotas ir aplipdytas pleistrais. Negana to,
jo kojos irgi buvo išpaišytos ir atrodė lyg daugybės tamsiai žalių varlių
Pirmasis Europos valstybių tarpusavio karas (1618-1648).

58
nugulti du jaunų palmių kamienai. Pasidarė aišku, kad tai - baisus

laukinis, sėdęs Pietų jūrose į banginiavimo laivą ir atsidūręs krikščio
nių šalyje. Vien ši mintis varė siaubą. Ir dar prekiauja galvomis - ko
gero, savo brolių galvomis. O jeigu nusižiūrės ir manąją - vajetau! Tik
pažvelkit į jo tomahauką!
Bet drebėti jau nebuvo kada, nes laukinis ėmė elgtis taip keistai,
kad negalėjau akių atplėšti, ir tas jo elgesys galutinai mane įtikino jį
esant stabmeldį. Prisiartinęs prie sunkaus pončo ar apsiausto, o gal lie
tinio, kurį buvo pasikabinęs ant kėdės atlošo, ėmė raustis kišenėse ir
galiausiai išsitraukė kažkokią keistą nedidelę kuprotą figūrėlę, tokios
pat spalvos kaip trijų dienų naujagimis afrikietis. Prisiminęs balza
muotą galvą, jau buvau linkęs patikėti, kad juodasis nykštukas - tikrų
tikriausias kūdikis, užkonservuotas panašiu būdu. Bet pamatęs, kad
jis kietas ir blizga kaip poliruotas juodmedis, nusprendžiau jį būsiant
medinį stabą ir neapsirikau. O laukinis tuo metu priėjo prie tuščio
židinio ir, stumtelėjęs popierinę užtvarą, pastatė kuprotą dievuką tar
tum kėglį ant grotelių. Šoninės židinio sienos ir plytos viduje buvo
smarkiai aprūkusios, tad pamaniau, kad židinys pats tinkamiausias
altorius, tiksliau, koplytėlė, šitam afrikietiškam stabui.
Dabar ėmiau stebeilyti ligi pusės matomo dievuko link ir, nors jau
čiausi be galo prastai, nesitveriau smalsumu pamatyti, kas bus toliau.
Žiūriu - žeberklininkas išsitraukia iš pončo kišenės dvi saujas drožlių,
atsargiai paberia priešais stabą, paskui deda ant jų gabalą kvietinio džiū
vėsio, prikišęs žvakę padega drožles, ir plyksteli aukojimo apeigų ugnis.
Tada ima greitai kaišioti pirštus į ugnį ir dar greičiau traukti juos lauk
(regis, smarkiai nusvilęs), galiausiai išgriebia džiūvėsį iš ugnies, paskui
papučia, kad bent kiek atvėstų, nupurto pelenus ir mandagiai pasiūlo
mažajam juodaodžiui. Bet velniūkštis, matyt, visai nenorėjo degėsio, net
lūpų nesukrutino. Šį nesuprantamą kraipymąsi lydėjo dar keistesni ger
kliniai garsai; veikiausiai dievobaimingasis stabmeldys progiesmiu mel
dėsi arba giedojo pagoniškas psalmes, nežmoniškiausiai vaipydamasis.
Galiausiai užgesino ugnį, be jokių ceremonijų čiupo iš židinio stabą ir
vėl įbruko į pončo kišenę lyg medžiotojas nušautą slanką į krepšį.
Visos tos keistenybės vis labiau mane trikdė, todėl pamatęs gan
aiškius ženklus, kad artėja šios tarnystės pabaiga ir netrukus stos aki
mirka, kai jis stryktelės pas mane į lovą, supratau: atėjo metas - dabar
59
arba niekada, - kol neužpūsta žvakė, išsklaidyti kerus, taip ilgai kaus
čiusius mane.
Bet kelios sekundės, kol svarsčiau, rinkdamas žodžius, pasirodė
lemtingos. Čiupęs nuo skrynios tomahauką, stabmeldys dirstelėjo į jo
pentį, paskui, kyštelėjęs prie žvakės liepsnos, įsibruko kotą į burną ir
išpūtė kamuolį tabako dūmų. Kitą akimirką žvakė buvo užpūsta, ir
laukinis žmogėdra su tomahauku dantyse liuoktelėjo pas mane į lovą.
Užbaubiau kaip skerdžiamas, o jis, negarsiai iš nuostabos šūktelėjęs,
ėmė mane grabinėti.
Balažin ką mikčiodamas, prisispaudžiau prie sienos ir paprašiau,
kad jis, toks ar anoks būdamas, palūkėtų - leistų man atsikelti ir vėl
įžiebti žvakę. Tačiau iš neaiškių gargaliavimų suvokiau, kad menkai
supranta, ką sakau.
- Kokia tu velnias? - galiausiai prabilo. - Tu nekalbėt,
velnias - užmušti.
Ir, tariant šituos žodžius, ugninis tomahaukas ėmė tamsoje braižy
ti kreives virš mano galvos.
- Seimininke! Dėl dievo meilės! Piteri Kofinai! - suklikau. - Sei
mininke! Gelbėkit! Kofinai! Angelai! čionai!
- Kalbėti! Sakyti, kas tokia, arba velnias - užmušti! - vėl suurzgė
žmogėdra, grėsmingai mojuodamas virš manęs tomahauku, iš kurio
pasipylė toks žiežirbų lietus, jog, rodės, užsiliepsnos patalai. Bet, dėkui
Dievui, tą akimirką į kambarį įėjo šeimininkas su žvake rankoje ir aš,
liuoktelėjęs iš lovos, nuskuodžiau prie jo.
- Nebijok,- tarė jis, kaip pirma išsiviepęs. - Kvikegas plaukelio
ant tavo galvos nepalies.
- Gana tyčiotis! - sušukau. - Ko nesakei, kad žeberklininkas -
velnio apsėstas žmogėdra.
- Maniau, pats susigaudysi - ar neminėjau, kad pardavinėja mieste
galvas? Bet raminkis, nebijok ir eik miegoti. Ei, Kvikegai, klausyk, - tu
mane suprasti, - šitas žmogus ir tu miegoti čia - tu suprasti?
- Suprasti daug, - suniurnėjo Kvikegas, sėdėdamas lovoje ir pap
sėdamas pypkę. - Tu lipti čia, - pridūrė, mostelėjęs tomahauku ir at
bloškęs apkloto kraštą.
Padarė tai ne tik mandagiai, bet netgi meiliai ir labai svetingai.
Valandėlę stovėjau ir žiūrėjau į jį. Nors išsitatuiravęs, apskritai buvo
6o H E R M A N M E LV [ L L E
švarus, mielas žmogėdra. Ir ko aš čia tokį triukšmą sukėliau, pama

niau - jis toks pat žmogus kaip aš ir turi tiek pat pagrindo bijoti ma
nęs. Geriau miegoti su blaiviu žmogėdra negu su girtu krikščioniu.
- Seimininke, - tariau, - liepk jam pasidėti tomahauką ar pypkę,
net nežinau, kaip pavadinti; na, trumpai drūtai, pasakyk, kad liautųsi
rūkęs, tada gulsiu su juo. Nemėgstu, kad lovoje su manim kas nors
rūkytų. Tai pavojinga. O aš nesu apsidraudęs.
Kai mano prašymas buvo persakytas Kvikegui, tuoj pat jį paten
kino - ir vėl mandagiai mostu pakvietė į lovą, nusiritęs į patį kraštelį,
tartum norėdamas pasakyti - aš net tavo kojos nepaliesiu.
- Labanakt, šeimininke, - pasakiau.- Gali eiti.
Įsiropščiau į lovą ir taip kietai užmigau, kaip gyvenime nebuvau
miegojęs.
6i
4 SKYRIUS
Apklotas
Nubudęs kitą rytą auštant, pajutau, jog mane, švelniai ir meiliai apglė
busi, laiko Kvikego ranka. Galima buvo pamanyti, kad aš - jo žmona.
Mūsų apklotas buvo susiūtas iš skiaučių - daugybės įvairiaspalvių vi
sokiausio dydžio kvadratėlių bei trikampėlių, ir jo ranka, visa išmar
ginta begalinių it Kretos labirintai raštų, kur kiekvienas gabalėlis vis
kito atspalvio, - atsiradusio, mano manymu, dėl įpročio plaukiojant
laivu dažnai ir netolygiai laikyti ranką tai saulės atokaitoje, tai šešė
lyje, tai užsiraitojus rankovę iki peties, tai kiek nuleidus, - taigi dabar
toji ranka atrodė lyg dalis apkloto. Ji ir gulėjo ant jo, raštai bei atspal
viai buvo susimaišę susilieję, ir nubudęs tik iš spaudimo ir sunkumos
supratau, kad esu Kvikego apkabintas.
Keistą patyriau jausmą. Pabandysiu jį nusakyti. Pamenu, kai buvau
vaikas, kartą nutiko kažkas panašaus, bet ar tai buvo sapnas, ar tikro
vė, iki šiol nesu išsiaiškinęs. O nutiko štai kas. Iškrėčiau kažkokį pokš
tą - rodos, pabandžiau išlįsti ant stogo pro kaminą, mėgdžiodamas
prieš kelias dienas matytą mažą kaminkrėtį, o mano pamotė, nuolatos
karšdavusi man kailį ir varydavusi miegot be vakarienės, - toji pamotė
ištraukė mane už kojų iš dūmtraukio ir nuvarė į lovą, nors buvo birže
lio dvidešimt pirmosios - ilgiausios mūsų pusrutulyje dienos - antra
valanda. Jaučiausi siaubingai. Bet nieko neveiksi - užkopiau laiptais į
savo kambarėlį trečiame aukšte, be galo lėtai nusirengiau, norėdamas
kuo ilgiau užgaišti, ir, gailiai atsidusęs, palindau po antklode.
Gulėjau ir nusiminęs skaičiavau, kad turi praslinkti šešiolika va
landų, kol galėsiu prisikelti iš numirusiųjų. Šešiolika valandų lovoje!
Vien nuo minties maudė strėnas. Ir visa aplink taip ryšku; saulė tvaska
už lango, iš gatvės sklinda ratų dardėjimas, o namai sklidini linksmų
balsų! Jaučiau, kad man darosi vis blogiau ir blogiau - pagaliau išli
pau iš lovos, apsirengiau, vienomis kojinėmis tyliai nulipau į apačią,
susiradau pamotę ir, puolęs jai prie kojų, ėmiau maldauti ypatingos
malonės - tegu aptvatija už blogą elgesį šlepete, tegu paskiria bet kokią
bausmę, viską ištversiu, tik ne šį begalinį gulėjimą lovoje. Bet ji buvo
geriausia ir uoliausia iš visų pamočių, todėl liepė grįžti į kambarį. Ke
lias valandas išbambsojau, nesudėdamas akių, jausdamasis taip pras
tai, kaip gal niekada vėliau, net didžiausių nesėkmių valandomis. Pas
kui tikriausiai mano nugrimzta į slogų neramų snūdulį; ir šit, pamažu
busdamas - dar pusiau sapnuodamas - atsimerkiau. Kambarys, pirma
užlietas saulės, buvo sklidinas iš lauko prisisunkusios tamsumos. Stai
ga šiurpuliai perėjo per mane; nieko nemačiau ir negirdėjau; tik paju
tau delne kažkieno bekūnę ranką. Mano ranka gulėjo ant apkloto, o
kažkokia tyli bevardė neįsivaizduojama esybė ar vaiduoklis, kurio ta
ranka ir buvo, sėdėjo, kaip man dingojosi, prie mano lovos. Be galo
ilgai, ištisus amžius, tįsojau neapsakomo klaiko surakintas, nedrįsda
mas atitraukti rankos; bet tuo pat metu jaučiau, kad nuo menkiausio
krustelėjimo šie siaubingi kerai išsisklaidys. Nežinau, kaip tas jutimas
galų gale pranyko, tačiau rytą nubudęs su šiurpu vėl viską prisiminiau,
o paskui daug dienų, savaičių ir mėnesių skausmingai bandžiau išnarp
lioti šitą paslaptį. Dievaži, net ligi šiol ji neduoda man ramybės.
Taigi visi tos akimirkos pojūčiai, apčiuopus bekūnę ranką savo
joje, keistai sutapo su jausmu, sukeltu mane apglėbusios pagoniškos
Kvikego rankos, - tik šiuokart nebuvo baimės. Galiausiai blaivioje ap
čiuopiamoje ryto tikrovėje vienas po kito išplaukė praeitos nakties įvy
kiai, ir tada suvokiau, kad mano padėtis juokingai kebli. Nors stengte
stengiausi nustumti Kvikego ranką - išsprūsti iš vedybinio glėbio, - jis
taip kietai laikė mane apkabinęs, kad tik mirtis būtų galėjusi mus iš
skirti. Pabandžiau jį pažadinti:
- Kvikegai! - Bet pasigirdo tik knarkimas.
Vargais negalais, tarsi su kamantais ant kaklo, pasiverčiau ir staiga
pajutau, kaip kažkas lengvai man įbrėžė. Atmetęs apklotą pamačiau,
kad greta laukinio, prisiglaudęs nelyginant plačiaskruostis smailiagal-
vis negriukas, miega jo tomahaukas. „Tokios tokelės, - pamaniau, -
guliu svetimuose namuose rytui išaušus vienoje lovoje su žmogėdra ir
tomahauku.“
- Kvikegai! Dievu gyvu, Kvikegai, nubusk!
Ilgokai prasirangiau it ungurys, nesiliaudamas jo graudenti, kad
nedera vedybiniame glėbyje laikyti draugo, kol pagaliau man pavyko:
N I O B I S D I K A S, A R B A B A N G I N I S
63
jis suniurzgėjo, netrukus nukėlė ranką, pasipurtė kaip niūfaundlendas

po maudynės ir atsisėdo lovoje nejudrus it mietas; paskui, stebeilyda
mas į mane, ėmė trintis akis, tarytum visiškai nesuprasdamas, kaip
čionai atsidūriau, nors blausi nuovoka, jog kažkur jau yra mane matęs,
pamažėle brėško akyse. Ramiai gulėdamas taip pat jį stebėjau; baimė
netrikdė, todėl galėjau atsidėti nuodugniam keistos būtybės apžiūrė
jimui. Pagaliau sumetęs, kas jo lovabendris, ir tarytum susitaikęs su
tikrove, Kvikegas nušoko ant grindų ir ženklais bei šūksniais parodė,
kad pasiruošęs, jei man tinka, apsirengti pirmas ir palikti visą kambarį
man vienam. „Na, Kvikegai, - pamaniau, - šitokioje padėtyje tai be
galo kultūringa pradžia“; bet, tiesą pasakius, - kalbėkit, ką norit, -
dauguma laukinių turi įgimtą takto jausmą; jų mandagumas tiesiog
stebina. Tokiais giriamaisiais žodžiais šneku apie Kvikegą todėl, kad
jis parodė tikrai daug pagarbumo ir atodairos, o aš buvau grynas stor
žievis: gulėdamas lovoje spoksojau ir sekiau jo išorės tvarkybą, šį kartą
per smalsumą pamiršęs, kaip dera elgtis išauklėtam žmogui. Juk tokį
kaip Kvikegas ne kasdien išvysi - todėl ir jis pats, ir jo įpročiai verti
didesnės atidos.
Rengtis pradėjo nuo viršaus - užsivožė bebrinę skrybėlę, gan aukš
tą, o tada - vis dar be kelnių - ėmė grabinėti po lova, ieškodamas batų.
Kodėl, po galais, šitaip darė, negalėčiau paaiškinti, bet netrukus - su
batais rankoje ir skrybėle ant galvos - nulindo palovin; kur, kiek ga
lėjau spręsti iš trūksmingo alsavimo ir krenkštimo, ėmė autis, nors jo
kiose mandagaus elgesio taisyklėse nėra nurodyta, kad žmogus priva
lo batus autis vienumoje. Bet, matot, Kvikegas buvo tarpinės stadijos
padaras - nei vikšras, nei peteliškė. Civilizacijos tepaliestas tiek, kad
pačiais netikėčiausiais būdais rodytų laukinę prigimtį. Jo išsilavinimas
buvo nebaigtas. Jis dar mokėsi. Jeigu civilizacija nebūtų jo šiek tiek kliu
džiusi, ko gero, būtų išsivertęs be batų; iš kitos pusės, tik laukiniui ga
lėjo šauti mintis autis po lova. Galų gale išsiropštė iš palovio su gerokai
sumaigyta, ant akių užsmukusia skrybėle ir ėmė šlubčioti po kambarį,
lyg nelabai būtų pratęs prie girgždančio apavo, o jaučio odos batai, per
mirkę, susiraukšlėję - siūdinti greičiausiai ne pagal užsakymą, - šalčiu
veriantį rytą iš pradžių bjauriai spaudė ir trynė jam kojas.
Užuolaidų ant lango nebuvo, ir iš namo kitoje siaurutės gatvės pu
sėje kaip ant delno buvo matyti viskas, kas dedasi mūsų kambaryje, o
64
Kvikegas, vis dar su skrybėle ir batais, atrodė ne itin švankiai; todėl

ėmiau kaip įmanydamas suprantamiau maldauti, kad sparčiau baig
tų rengtis, svarbiausia, kad galų gale užsitrauktų kelnes. Jis paklausė
manęs, paskui ėmė praustis. Ryto metą kiekvienas krikščionis būtų
prausęsis veidą; tačiau Kvikegas mane apstulbino - pasitenkino krū
tinės, pečių ir rankų apiplovimu. Tada apsivilko liemenę, pasiėmė nuo
skrynios, tarnavusios stalu ir praustuvo stovu, gabalėlį kieto muilo,
pamerkė į vandenį ir pradėjo muilintis skruostus. Susidomėjęs lau
kiau, iš kur gaus skustuvą, bet staiga pasiėmė žeberklą, stovintį kampe
už lovos, ištraukė ilgą medinį kotą, nuėmęs įmautę pasigalando gelež
tę į padą ir, nužirgliojęs prie veidrodžio šukės, ėmė ryžtingai skusti,
arba, teisingiau, žeberkluoti skruostus. „Taip, Kvikegai, - mintijau
sau, - velniškai gerai naudojiesi Rodžerio firmos skutimosi priemonė
mis.“ Vėliau jau ne taip stebėjausi šiais veiksmais, kadangi sužinojau,
iš kokios aukštos kokybės plieno gaminami žeberklai ir kaip aštriai
išgalandami ilgi tiesūs jų nagai.
Kvikego išorės priežiūra netrukus buvo baigta; įsivyniojęs į platų
ilgą jūreivišką apsiaustą ir tartum maršalo skeptrą iškėlęs žeberklą, jis
didingai išžygiavo iš kambario.
5 SKYRIUS
Pusryčiai
Mikliai pasekiau jo pavyzdžiu, nulipau žemyn į svetainę ir gana draugiš

kai pasisveikinau su gudriai šypsančiu šeimininku. Pykčio nejaučiau, nors
jis, parinkęs tokį lovabendrį, praeitą naktį ligi soties iš manęs prisijuokė.
Vis dėlto neapsakomai puiki, nors labai nedažna yra proga smagiai
pasijuokti; kad ir kaip apmaudu. Todėl jei žmogus gali suteikti kitiems
dingstį geram pokštui, tegu nešykštauja ir nevaržo linksmybės protrū
kio. Ir patikėkit, žmogus, išvaizda arba poelgiais gebąs sukelti juoką,
yra apdovanotas daugiau, negu jūs veikiausiai manote.
Svetainėje buvo prisirinkę naktį atvykusių žmonių, kurių dar ne
buvau spėjęs gerai apžiūrėti. Tai buvo beveik vien banginių medžioto
jai: pirmieji, antrieji, tretieji kapitonų padėjėjai, laivo dailidės, kubiliai,
kalviai, žeberklininkai, irklininkai - įdegusi, raumeninga, vešliabarz-
dė vyrija; apžėlusi, gauruota įgula, iš pat ryto vilkinti jūreiviškomis
palaidinėmis, o ne chalatais.
Nesunkiai buvo galima įspėti, kiek laiko kiekvienas praleidęs
krante. Antai to sveikata trykštančio jaunuolio skruostai primena sau
lėkaitoje išsirpusias kriaušes, nuo jų net sklinda saldus tartum musku
so kvapas; jis tik prieš kokias tris dienas bus parplaukęs iš Indijos. Salia
jo sėdintis vyrukas jau nebe taip įdegęs; jo, galima sakyt, atlasmedžio
atspalvis. Pažvelgus į trečiąjį, matyti tropikų įdegis, tik jau gerokai api
blukęs; be abejonės,jis jau ne vieną savaitę leidžia krante. Bet nė vienas
neturėjo tokių skruostų kaip Kvikegas - išruožuotų įvairiaspalvėmis
linijomis ir lyg vakarinė Andų nuokalnė vienu moju rodančių skirtin
gas klimato juostas.
- Eime užkirst! - sušuko šeimininkas, atlapodamas duris, ir mes
sugužėjome į kitą kambarį pusryčiauti.
Sakoma, kad daug pasaulio regėję žmonės elgiasi bėgai laisvai ir
nesutrinka jokioje draugijoje. Deja, taip būna ne visada: Ledjardas1,
1 John Ledyard (1751-1789) - Jameso C ooko kelionės aplink pasaulį dalyvis, taip pat
keliavęs po Europą ir Sibirą.
didysis keliautojas iš Naujosios Anglijos, ir škotas Mungas Parkas1 -

abu žmonių susibūrimuose sėdėdavo tylūs ir nedrąsūs. Tikriausiai
vien kelionė per bekraštį Sibirą šunų traukiamomis rogėmis, kaip
Ledjardo, arba ilgas vienišo alkano žmogaus žygis į pačią juodosios
Afrikos širdį, kokį atliko vargšas Mungas, - šitokie žygdarbiai, mano
galva, anaiptol neišmoko, kaip elgtis svetainėje. Nors šiaip panašios
savybės nėra didelė retenybė.
Tokius samprotavimus sukėlė štai kas: kai visi susėdome prie stalo
ir aš ėmiau laukti kvapą gniaužiančių banginiavimo nuotykių, buvau
didžiai nustebintas, kad beveik niekas neištarė nė žodžio. Negana to,
visi tartum kažko varžėsi. Taip! aplinkui sėdėjo tikri jūrų vilkai, ku
rių daugelis atviroje jūroje be lašelio baimės susiremdavo su didžiuliais
banginiais - visai jiems nepažįstamais, ir net nemirktelėję žūtbūtinai
kaudavosi iki pergalingo galo; o čia, sėdėdami prie bendro pusryčių
stalo, - visi to paties pašaukimo ir panašių polinkių žmonės, - taip
baugščiai dirsčiojo vienas į kitą, lyg niekados nebūtų iškėlę kojos už
avidės aptvaro daliuosiuose kalnuose12. Nuostabus vaizdas - šitie dro
vūs lokiai, šitie sarmatingi kariai banginiautojai!
Bet grįžkime prie Kvikego - o taip, Kvikegas, atsidūręs galustalėje,
sėdėjo kartu su visais šaltas kaip ledokšnis. Savaime suprantama, giria
mųjų žodžių apie jo išsiauklėjimą negalėčiau pasakyti. Net didžiausias
gerbėjas nebūtų įstengęs pateisinti, kad pusryčių atėjo su žeberklu ir
be jokių ceremonijų juo darbavosi; keldamas pavojų kaimynų galvoms,
siekė per visą stalą ir pasmeigęs traukė sau jautienos kepsnius. Tačiau
tai buvo atliekama be galo šaltai ir ramiai, o juk visi žinome, kad,
daugumos nuomone, daryti ką nors šaltai - vadinasi, daryti su geru
skoniu.
Nevardysime šį kartą visų Kvikego savitumų; neminėsime ir to,
kaip jis vengė kavos ir karštų bandelių, kaip visą laiką šveitė vien pus
žalius jautienos kepsnius. Pakaks, jei pasakysime, kad pusryčiams pa
sibaigus kartu su kitais perėjo į svetainę, užsidegė tomahauką ir sėdėjo
su nepakeičiamąja skrybėle, ramiai leisdamas skrandžiui darbuotis ir
pūsdamas dūmą, o aš išėjau pasivaikščioti.
1 M ungo Park (1771-1806) - škotų keliautojas, Nigerio tėkmių tyrinėtojas.

2 Kalnų masyvas Vermonto valstijoje (JAV).
67
6 SKYRIUS
Gatvė
Pradžioje pamatęs tokią skirtenybę kaip Kvikegas, besisukiojančią

civilizuotame mieste tarp kultūringų žmonių, buvau bėgai nustebęs,
tačiau mano nuostaba kaipmat išgaravo, kai pirmąkart dienos šviesoje
išėjau paslankinėti Niu Bedfordo gatvėmis.
Kiekviename didesniame jūrų uoste netoli prieplaukų esančiose
gatvėse dažnai galima sutikti pačių keisčiausių, nenusakomos išvaiz
dos žmogystų iš visų pasaulio kraštų. Net Brodvėjaus ir Čestnato gat
vėse1Viduržemio jūros jūreiviai kartais užkliudo apstulbusias ameri
kietes. Indų bei malajiečių jūreiviai nusibeldžia net į Ridžento gatvę; o
Bombėjuje Apolo Grino gatvėje čiabuvius dažnokai išgąsdina jankiai.
Tačiau Niu Bedfordas pranoksta ir Voterio, ir Vopingo gatves1 2. Pas
tarosiose dažniausiai vaikšto paprasčiausi jūreiviai, o Niu Bedfordo
gatvių sankryžose stovi ir šnekučiuojasi tikri žmogėdros; grynų gry
niausi laukiniai; ir daugumos kaulai apaugę nekrikštyta mėsa. Todėl
atvykėliai ir gakso į juos akis išsproginę.
Jau nieko nestebina Fidžio, Tongatapu, Eromango, Panandžio ir
Braibio salų3gyventojai bei pavieniai banginių medžiokliai, besisukio-
jantys čionykštėse gatvėse; Niu Bedforde galima pamatyti kur kas įdo
mesnių ir juokingesnių reginių. Kiekvieną savaitę iš Vermonto ir Nau
jojo Hampšyro plūsta čionai pulkai naujokų, trokštančių paragauti
banginiavimo garbės ir gyriaus. Tai daugiausia jauni žaliūkai, neseniai
kirtę miškus, o dabar nutarę sviesti šalin kirvį ir išmėginti žeberklą.
Žali kaip Žalieji kalnai, kuriuos neseniai paliko. Kartais atrodo, kad
tai - naujagimiai, vos prieš kelias valandas išvydę pasaulį. Štai kad ir
tas vaikinas, dybinantis už kampo. Su bebrine skrybėle ir kregždės uo
1 Brodvėjus - Niujorko gatvė; Čestnato gatvė yra Filadelfijoje.

2 Ridžento gatvė yra Londone; Voterio gatvė yra Liverpulyje; Vopingo gatvė yra Lon
done.
3 Salos Ramiajame vandenyne į rytus nuo Australijos.
degos kirpimo striuke, sujuosta jūreivišku diržu, prie kurio karo peilis
jmautėje. O antai kitas - su brezentine jūreiviška skrybėle ir saržos
apsiaustu.
Joks miesto dendis neprilygs puošeivai kaimiečiui - turiu galvoje
netašytą dabitą, - kuris, per karštymetį šienaudamas du savo akrus,
užsimauna elnio odos pirštines, bijodamas įdegti rankas. Ir štai, kai
toks kaimo gražeiva įsikala į galvą, kad būtina padaryti karjerą, ir nu
sprendžia išplaukti banginių medžioklės laivu - pamatytumėt, kaip
išsidirbinėja atsidūręs uoste! Užsisakydamas jūreivišką aprangą, liepia
prisiūti prie liemenės iš ketaus išliedintas sagas, o prie drobinių kel
nių - petnešas. Vargšas Šieno Kūgis! Liūdnas bus vaizdas, kai trūks
šitos petnešos, pirmą kartą užstaugus geram pasiutvėjui, kai su visomis
sagomis ir petnešomis įtrauks jį į savo koserę ūmus uraganas!
Tačiau nemanykit, kad garsusis miestas prieš atvykėlius gali pa
sididžiuoti tiktai žeberklininkais, žmogėdromis ir kaimo mulkiais.
Niekaip ne. Apskritai Niu Bedfordas - ypatinga vieta. Jei ne mes, ban
ginių medžiotojai, šis žemės kampas dabar būtų tik vėtrų lankomas
kaip Labradoro pamariai. Juk miesto apylinkės tiesiog šiurpina - to
kios jos perbliūškusios. Tačiau pats miestas, ko gero, mieliausia vieta
visoje Naujojoje Anglijoje. Tikriausia šventinto aliejaus žemė, bet nuo
Kanaano1skiriasi tuo, kad tai dar duonos ir vyno žemė. Tiesa, gatvės
čia - ne pieno upės ir pavasarį negrindžiamos šviežiais kiaušiniais.
Tačiau visoje Amerikoje nerasite daugiau patricijų vertų namų arba
vešlesnių parkų ir sodų negu Niu Bedforde. Iš kur jie? kaip buvo paso
dinti šiame kadaise skurdžiame vulkaninio šlako krašte?
Eikite ir apžiūrėkite antai to didingo rūmo geležines grotas, ku
rių kiekvienas virbas užlenktas kaip žeberklas, ir rasite atsaką į savo
klausimą. Taip; visi šitie prabangūs namai ir puikūs sodai atkeliavo iš
Atlanto, Indijos ir Ramiojo vandenynų. Visi iki vieno buvo pasmeigti
žeberklais ir ištraukti iš jūrų dugno. Kažin, ar net magas Aleksande-
ris2 būtų galėjęs padaryti tokį stebuklą?
Sakoma, kad Niu Bedforde tėvai dukterims kraičio duoda ban
ginių, o kiekvienai dukterėčiai dovanoja bent po kelis delfinus. Jeigu
1 Biblinė „pažadėtoji žemė“, senovinis Palestinos ir Finikijos teritorijų pavadinimas.

Vokiečių magas, rodęs savo meną JAV 1840 m.
MOBI S DI KAS, ARBA B A N G I N I S 69
norite pamatyti iš tiesų prašmatnias vestuves, važiuokite į Niu Bedfor-

dą; ten, girdėjau, kiekviename name yra aliejaus talpyklos ir kiekvieną
naktį be jokio sąžinės graužimo deginamos spermacetinės žvakės dy
džio sulig žmogumi.
Vasarą miestas ypač žavus; pilnas nuostabiausių klevų - jų neuž
matomų aukso ir žalumos alėjų. O rugpjūty praeivius džiugina puikūs
plačiašakiai, į žvakides panašūs kaštonai smailėjančiomis nužydėjusių
žiedynų žvakėmis. Štai koks visagalis yra menas, išdėliojęs Niu Bedfor-
de nuostabias gėlynų terasas ant plikų uolų, suverstų čionai paskutinę
pasaulio kūrimo dieną!
Ir Niu Bedfordo moterys žydi kaip jų pačių raudonos rožės. Ta
čiau rožės žydi tik vasarą, o švelnūs moterų skruostai raudonuoja be
paliovos, nelyginant saulė devintame danguje. Tokio žydėjimo niekur
žemėje neišvysite, nebent Saleme1, kur, esu girdėjęs, jaunų mergaičių
alsavimas toks kvapus, kad jūreiviai už daugelio mylių nuo kranto pa
junta mylimųjų artumą, tartum plauktų prie aromatingųjų Molukų,
o ne prie puritoniškų pakrantės smėlynų.
Uostas rytinėje JAV pakrantėje.

7o
7 SKYRIUS
Bažnytėlė
Tame pačiame Niu Bedforde stovi nedidelė Banginiautojų bažnyčia,

kurios sekmadienį neaplenkia net didžiausias paniurėlis, susirengęs
plaukti į Ramųjį arba Indijos vandenyną. Aš irgi taip padariau.
Grįžęs po pirmo rytinio pasivaikščiojimo, netrukus vėl išėjau -
dabar jau į maldos namus. Dangus - neseniai giedras, saulėtas, šal
notas - apsitraukė nepermatomu rūku, prasidėjo sniegdraba. Tvirčiau
apsigaubęs apsiaustu iš „meškos kailiu" vadinamos šiauštinės gelum
bės, ryžtingai broviausi per neatlaidžią audrą. Bažnyčioje žmonių su
sirinko nedaug - keli jūreiviai, jūreivių žmonos ir našlės. Slopią tylą
retkarčiais drumstė audros kaukesys. Kiekvienas tykus maldininkas
sėdėjo tarsi atsiskyręs nuo kitų - gal kad romus jo skausmas liktų už
sklęstas ir niekam neperduodamas. Sakytojo dar nebuvo, ir nebylios
vyrų bei moterų salelės lūkuriavo sustingusios, akis įbedusios į juodai
apkraštuotas marmuro plokštes, įmūrytas sienon abiejose sakyklos
pusėse. Trijose iš jų buvo maždaug tokie įrašai, nors netvirtinu, kad
pacituosiu pažodžiui:
S K IR IA M A A T M I N I M U I
D ŽO N O TALBOTO,
K U R IS A Š T U O N I O L IK O S M E T Ų Ž U V O
A T V IR O J E J Ū R O J E ,
N E T O L I V IE N A T V Ė S SALO S
P R IE P A T A G O N IJ O S K R A N T Ų
1836 M E T Ų L A P K R IČ IO 1 D .
Š IĄ L E N T Ą J O A T M I N I M U I
S K IR IA S E SU O
71
S K IR IA M A A T M I N I M U I
R O B E R T O L O N G O , V IL IS O E L E R G IO ,
N A T A N O K O L M E N O , V O L T E R IO K Ė N I O ,
S E T O M E IS IO IR S A M U E L IO G R E G O
„E L IZ O S “ V E L B O T O ĮG U L O S ,
K U R IĄ B A N G IN IS N U S IT E M P Ė Į A T V IR Ą J Ū R Ą
R A M IA J A M E V A N D E N Y N E 1839 M E T Ų G R U O D Ž IO 31 D .
Š IĄ M A R M U R O L E N T Ą ĮM Ū R IJ O
G Y V I L IK Ę D R A U G A I
S K IR IA M A A T M IN IM U I
K A P I T O N O E Z E K IE L IO H A R D Ž I O ,
K U R Į JO V E L B O T E U ŽM U ŠĖ K A ŠALO TA S
P R IE J A P O N IJ O S K R A N T Ų
1833 M E T Ų R U G P J Ū Č IO 31 D .
Š IĄ L E N T Ą J A M A T M I N T I
P A D IR B D IN O N A ŠL Ė
Nupurtęs šlapią sniegą nuo skrybėlės ir apsiausto, atsisėdau netoli

durų; pažvelgęs j šoną nustebau, netoliese pamatęs Kvikegą. Aplinkos
iškilmingumo paveiktas, stebėdamasis dairėsi j šalis, o žvilgsnis buvo
kupinas nepatiklaus smalsumo. Tasai laukinis buvo vienintelis žmo
gus, atkreipęs dėmesį į mano pasirodymą; mat jis vienintelis nemokėjo
skaityti, todėl nesidomėjo šaltais užrašais ant sienos. Nežinau, ar baž
nyčioje sėdėjo giminės jūreivių, kurių vardai įrašyti plokštėse, tačiau
nelaimės jūroje tokios dažnos, o moterų veiduose - jei ne apdaruose -
buvo žymus toks nenumaldomas sielvartas, kad neabejodamas galiu
pasakyti: čia buvo susirinkę tie, kurių negyjančios žaizdotos širdys, pa
žvelgus į graudinančias plokštes, vėl paplūsdavo krauju.
O jūs, kurių artimieji ilsisi po žalia velėna; jūs, kurie stovėdami tarp
gėlių galite ištarti: čia, štai čia guli tas, kurį mylėjau; jums nepažįsta
ma kančia, draskanti šitas širdis. Kiek geliančio tūštymo gedulingose
lentose, už kurių' nėra jokių palaikų! Kiek nevilties šaltuose užrašuo
se! Kokia žudanti nykuma, koks nevalingas tikėjimo stygius eilutėse,
dildančiose bet kokį tikėjimą, sakytumei neigiančiose viltį prisikelti
72
H t R M A N M E LV I L L E
tiems, kurie žuvo nežinomose platumose ir nebuvo palaidoti! Tokie

užrašai geriau tiktų Elefantos oloj1iškaltoje šventykloje, o ne čia.
Į kokį gyvųjų sąrašą įtraukti žmonijos mirusieji; kodėl paprastai
sakoma, jog kapai nebylūs, nors saugo ne mažiau paslapčių nei Gud-
vino smėlynai2; kodėl prieš vardą žmogaus, tik vakar iškeliavusio į kitą
pasaulį, rašome žodį, tokį reikšmingą ir tuo pat metu šventvagišką, ta
čiau niekada neapdovanojame panašiu titulu išplaukiančio tolimiausių
mūsų žemės indijų link; kodėl draudimo kompanijos išmoka stambias
sumas, žūčiai ištikus nemirtingąjį; kokio amžino nejudraus paralyžiaus
surakintas, kokio mirtino beviltiško nejudamumo sukaustytas guli da
bar senasis Adomas, nuėjęs į dausas prieš šešis tūkstančius metų; kaip
paaiškinti, kodėl nepaguodžiamai raudame tų, kurių, mūsų įsitikinimu,
laukia neapsakoma palaima; kodėl visa, kas gyva, stengiasi nutildyti visa,
kas mirę, nors pakanka menkiausio gando apie kaži kokį bildesį kapo
rūsyje ir miestą apima siaubas? Visi šie klausimai ne be gilios prasmės.
Bet Tikėjimas kaip šakalas randa peno tarp kapų ir net iš tų negy
vų abejonių pasisemia gyvybingiausios vilties.
Vargu ar reikia sakyti, kaip jaučiausi, kai, prieš išplaukdamas į Nan-
taketą, žiūrinėjau šitas marmuro plokštes ir nykios gęstančios dienos
blandžioje šviesoje skaičiau apie likimus tų, kurie prieš mane buvo ten
iškeliavę. Taip, Izmaeli, gal ir tau skirta panaši lemtis. Tačiau kažkaip ir
vėl pralinksmėjau. Ar ne žavinga pagunda leistis jūron, ar ne puiki pro
ga susilaukti paaukštinimo - juk, po šimts, pramuštas velbotas suteiks
man nemirtingumą, tą garbingą laipsnį, netikėtai, vienu kartu. Taip,
banginių medžioklėje glūdi mirtis - bežadis, greitas, chaotiškas žmo
gaus išgujimas Amžinybėn. Na, o kas tada? Man regis, didžiai susipai
niojome Gyvenimo ir Mirties klausimuose. Man regis, tai, kas čia, že
mėje, vadinama šešėliu, ir yra tikroji mano esmė. Man regis, svarstydami
dvasines problemas, esame be galo panašūs į moliuskus, stebinčius saulę
pro vandens sluoksnį ir manančius, kad tasai drumstas vanduo - tyrų
tyriausias oras. Man regis, jog mano kūnas - tiktai kažkokios geresnės
būties užuoglauda. Taigi tepasiima kas nori kūną, tegu ima, sakau, tai
visai ne aš. Ir todėl triskart valio Nantaketui; taip pat pramuštam velbo-
tui ir pramuštam kiaušui, o mano sielos nepramuš net patsai Jupiteris.
1 Elefanta - sala Bombėjaus įlankoje, garsi milžiniškomis induistinėmis urvų šventovėmis.

Pavojingos seklumos Pa de Kalė sąsiauryje, Kento pakrantėje.
8 SKYRIUS
Sakykla
Neilgai trukus, į bažnyčią įėjo orios išvaizdos kresnas žmogus; ir pagal

tai, kaip pagarbiai sužiuro į jį parapijiečiai, vos tik tūžmingos pūgos
gūsis užtrenkė paskui jį duris, galėjai beveik nedvejodamas pasakyti,
kad tasai stambus senyvas vyras ir yra kapelionas. Taip, tai buvo garsu
sis Tėvas Meiplas, šitaip pramintas didžiai jį gerbiančių banginiautojų.
Jaunystėje - jūreivis ir žeberklininkas, bet prieš daugelį metų paskyręs
gyvenimą Dievo tarnystei. Tuo metu, apie kurį rašau, Tėvas Meiplas
buvo įžengęs į žvalią sveikos senatvės žiemą; tokios senatvės, kuri tary
tum virsta antra žydinčia jaunyste, kadangi jo raukšlių linkiuose budo
švelnūs naujo sužydėjimo pragiedruliai - panašiai pavasarinė žaluma
ima žvilgčioti iš po vasario sniego. Kiekvienas, girdėjęs Tėvo Meiplo
istoriją, pirmą kartą išvydęs, žvelgė į jį su didžiausiu susidomėjimu,
nes jam - kaip Dievo tarnui - nestigo keistų įpročių, paaiškintinų
tik atsižvelgus į buvusį nuotykingą gyvenimą jūroje. Jam įėjus atkrei
piau dėmesį, kad neturi skėčio ir, aišku, ne ekipažu atvažiavo, nes nuo
brezentinės skrybėlės tirpdamas upeliais bėgo šlapias sniegas, o ilgas
šiurkščios gelumbės apsiaustas, regis, traukė prie žemės visu susigėru-
sio vandens sunkumu. Tačiau jis nusiėmė skrybėlę, nusivilko mėlyną
apsiaustą, nusiavė kaliošus, pakabino viską kampe prie durų, o tada,
jau deramais drabužiais, ramiai priėjo prie sakyklos.
Kaip dauguma senamadiškų sakyklų, ji buvo labai aukštai, o ka
dangi paprasti laipteliai būtų turėję nueiti toli ir užimti daug vietos jau
ir taip nedidukėje bažnytėlėje, architektas, matyt, paties Tėvo Meiplo
patartas, padarė sakyklą be laiptų, įtaisęs iš šono virvines kopėtaites,
panašias į trapą, kuriuo lipama iš velboto į laivą. Vieno banginiautojų
kapitono žmona paaukojo bažnyčiai porą puikių raudonvilnių virvių
turėklams, o pakopos, dailiai išpjaustinėtos ir nudažytos raudonme
džio spalva, turint omenyje visą bažnyčios stilių, atrodė ir vietoje, ir
skoningai. Tėvas Meiplas valandėlę stabtelėjo prie kopėtaičių, įsitvėrė
HERM AN MELVILLE
74
puošybinių mazgų, pažvelgė aukštyn ir lyg tikras jūreivis mikliai, bet

oriai, traukdamasis rankomis, ėmė lipti kaip į laivo grotstiebį.
Išilginės, lyg tikro trapo, kopėtaičių dalys buvo virvinės, apsiūtos
medžiaga, iš medžio buvo tik pakopos. Ir aš, pirmą kartą žvilgtelėjęs į
sakyklą, nusprendžiau, kad tokios lipynės čia nereikalingos, nors laive
gal ir labai patogios. Juk visiškai nesitikėjau, kad, užlipęs sakyklon,
Tėvas Meiplas ramiai apsigręš, persilenks per kraštą ir neskubiai, pa
kopa po pakopos, įtrauks kopėtaites, paversdamas sakyklą mažu neį
veikiamu Kvebeku1.
Kurį laiką mąsčiau, gerai nesuprasdamas, kam to reikia. Tėvas
Meiplas garsėjo nuoširdumu ir šventumu, todėl negalėjau įtarti teatri
niu triuku bandant pelnyti populiarumą. „Ne, - samprotavau, - visa
tai turi ką nors reikšti, be to, čia esama kažkokios paslėptos simbo
likos. Ar šia fizine atskirtimi jis nori parodyti, kad tam tikram lai
kui užsisklendžia dvasinėn vientulystėn, nutraukia išorinius ryšius ir
saitus su pasauliu? Taip, nuoširdžiai tikinčiam žmogui sakykla - tai
vieta, kur nesibaigia žodžių duona ir vynas, tai - savaiminė tvirtovė,
iškilusis Erenbreitšteinas12, kuriame niekada neišsenka gyvasis vidinis
šaltinis.“
Virvinės kopėtaites buvo ne vienintelė keistenybė, kurią Tėvas
Meiplas pasiskolino iš ankstesnio jūreiviško gyvenimo. Sieną už saky
klos tarp marmurinių kenotafų puošė didžiulis paveikslas, vaizduo
jantis didingą, audros ištiktą laivą, nešamą tiesiai į baltakartės gožos
juosiamas juodas pakrantės uolas. Aukštai danguje, virš skriejančių
dangulių, virš juodų perkūndebesių, plūduriuoja mažytis saulės lopi
nėlis, o jame - angelo veidas, nukreipęs žemyn spindulingą žvilgsnį,
nuo kurio ant bangų svaidomo laivo krinta maža žiburiuojanti dėmelė
tarytum sidabrinė plokštė „Viktorijos“ denyje, toje vietoje, kur krito
Nelsonas3. „Prakilnus laive! - tarytum sako angelas. - Kovok, prakil
nus laive, kovok iki paskutiniųjų, tvirtai testovi narsus tavo šturva-
1 Senovinis Kanados miestas, įkurtas 1608 m.; miesto centre ant kalvos stovėjo 1698 m.
pastatyta tvirtovė, atlaikiusi keletą apgulimų per anglų-prancūzų karą dėl Siaurės
Amerikos kolonijų.
2 Miestas tvirtovė prie Reino, priešais Koblenco miestą.
? Horatio Nelson (1758-1805) - anglų karo laivyno vadas, admirolas, mirtinai sužeistas
Trafalgaro mūšyje, kuriame pasiekė pergalę prieš prancūzų-ispanų laivyną.
MOB1 S D I K A S , A R B A B A N G I N I S
75
las. Žvelk, antai praspindo saulė, debesys jau skirstosi - tuoj pasirodys
skaisti romi dangaus mėlynė.“
Sakykla irgi turėjo to paties jūreiviško stiliaus, dėl kurio atsirado
virvinės kopėtaitės ir paveikslas. Iš priešakio apmušta plokštėmis, ji
panėšėjo į stačiabriaunį laivo priekį, o Šventasis Raštas ant užraitais
puošto išsikišimo gulėjo lyg ant išpjaustinėto laivo nosies pagražinimo.
Kame dar rastume didesnės prasmės? - juk sakykla ir yra žemės
priekyje, o visa kita seka pridurmu; sakykla veda paskui save pasaulį.
Čia žmonės išvysta pirmuosius dieviškojo pykčio ženklus, ir laivo prie
kiui tenka atlaikyti pirmą audros šuorą. Iš čia pakyla pirmieji žodžiai,
meldžiantys giedros ir audrų Dievą atsiųsti palankų vėją. Taip, pasau
lis - laivas, išplaukęs nežinia kiek truksiančion kelionėn; o sakykla -
laivo pirmagalys.
76
9 SKYRIUS
Pamokslas
Tėvas Mciplas atsistojo ir švelniai, valdingai, bet ne atžariai paliepė

iškrikusiems bažnyčioje žmonėms susėsti glaudžiau.
- Jūs, prie kairiojo borto! dešinėn! Jūs, prie dešiniojo - kairėn! Į
vidurį! į vidurį!
Dusliai sudunksėjo tarp suolų sunkūs jūreiviški batai, vos girdi
mai sučiuženo moteriškos kurpaitės, tada vėl stojo tyla, ir visų akys
nukrypo į pamokslininką.
Valandėlę jis stovėjo nejudėdamas, paskui atsiklaupė sakyklos
pirmagalyje, susidėjo stambias įdegusias rankas ant krūtinės, nukrei
pė užmerktas akis į dangų ir ėmė melstis taip nuoširdžiai ir karštai,
tarytum būtų klūpojęs ir meldęsis jūros dugne.
Baigęs, pratisu ir iškilmingu balsu - primenančiu rūke gaudžian
čio skęstančio laivo varpą, - ėmė giedoti giesmę, bet netrukus jo tonas
pasikeitė ir paskutinius posmus užbaigė džiugiai ir pakiliai:
Banginio šonkaulių lankai

M ane tamsioj nelaisvėj laikė,
0 bangos, blokšdamos gilyn,
Į pražūtį gramzdino klaikių.
Išvydęs pragaro nasrus,

K ur laukė kančios be paguodos, -
Tiktai patyrę jas supras, -
Į neviltį aš puoliau juodą.
Kai, rodės, nieks nebepadės,

Pradėjau šauktis Dievo savo;
Išklausė Jis manas maldas
Ir iš banginio išvadavo.
77
Lyg ant delfino per bangas

Jisai man į pagalbą leidos;
Šviesus lyg žaibas ir baisus
Spindėjo Gelbėtojo veidas.
Giesmėj įa m žin t pabandžiau

Tą kraupią , tą džiaugsmingą dieną;
A š garbinsiu J į dar karščiau
Ir pasikliausiu tik Juo vienu.
Beveik visi bažnyčioje jam pritarė, ir giesmė kildama nustelbė audros

kaukimą. Paskui stojo trumpa tyla; pamokslininkas lėtai vertė Bibli
jos lapus ir galiausiai, pamaldžiai sudėjęs rankas ant reikiamo pusla
pio, tarė:
- Mylimi broliai jūreiviai! Imkime inkaro grandinės vieną gran
dį - Jonos pranašystės antro skyriaus pirmą eilutę: „Bet VIEŠPATS
parūpino didžuvę, kad ji prarytų Joną.“
Jūreiviai, Jonos pranašystė, susidedanti iš keturių skyrių - keturių
skaidulų - tik plona gija galingame Šventojo Rašto lyne. Tačiau kokias
žmogiškos sielos gelmes matuoja giluminis Jonos lotas! koks turinin
gas mums šito pranašo pavyzdys! Kokia kilni jo malda žuvies pilve!
Taip panaši į jūros bangą ir siautulingai didi. Jaučiame, kaip susiveria
virš mūsų jūrų gelmenys; grimztame su Joną į klampų vandenų dugną;
jūržolės ir žalias dumblas - visur, kur tik pažvelgsi! Bet kokią pamoką
nori duoti Jonos knyga? Broliai jūreiviai, tai dvigubas pamokymas: pa
mokymas visiems mums, nusidėjėliams, ir pamoka man, gyvojo Dievo
vairininkui. Mums, nusidėjėliams, tai pamoka, kadangi čia pasakoja
ma apie nuodėmę, apie užkietėjusią sielą, apie ūmai nubudusią baimę,
spėrią bausmę, atgailą, maldas ir galiausiai apie išsigelbėjimą ir Jonos
džiaugsmą. Kaip ir visų žmonijos nusidėjėlių, Amitajo sūnaus nuodė
mė buvo užgaidus nepaklusnumas Dievo liepimui - dabar nesigilin
sime, koks buvo tasai liepimas ir kokiu būdu praneštas Jonai, - nes
jam pasidingojo, kad sunku bus jį įvykdyti. Bet atminkite: visa, ko iš
mūsų tikisi Dievas, sunku įvykdyti, todėl Jis dažniau įsakinėja, negu
bando įtikinti. Tačiau klausydami Jo, turime neklausyti savęs; štai tas
nepaklusimas labiausiai ir kliudo mums nuolankiai vykdyti Dievo

įsakymus.
Nepaklusnumo nuodėmė jau glūdi Jonos širdyje, bet jis ir toliau
žeidžia Dievą, bandydamas bėgti nuo Jo. Tikisi, kad žmonių padirb
tas laivas gali nunešti į tokias šalis, kur valdo ne Dievas, o šios žemės
kapitonai. Smaižo po Jopės prieplaukas ir dairosi laivo, plauksiančio
į Taršišą. Čia veikiausiai glūdi ligi šiol neišaiškinta prasmė. Dauge
lis mano, kad Taršišas - ne kas kita, o dabartinis Kadisas. Tokia yra
mokytų žmonių nuomonė. O kur, draugai mano, yra Kadisas? Ispa
nijoje, taip toli nuo Jopės, kaip tik galėjo siekti Jonos vaizduotė to
mis senovės dienomis, kai apie Atlanto vandenyną žmonės dar beveik
nežinojo. Todėl kad Jopė, šiuolaikinė Jafa, mano broliai jūreiviai, yra
pačioje rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, Sirijoje. O Taršišas, arba
Kadisas, yra daugiau kaip už dviejų tūkstančių mylių į vakarus, prie
pat Gibraltaro sąsiaurio. Dabar matot, broliai jūreiviai, kad Joną nuo
Dievo bandė bėgti į pasaulio kraštą. Vargeta! Pasigailėtinas ir visoke
riopos paniekos vertas žmogus; su skrybėle, užmaukšlinta ant akių,
prasikaltusiu žvilgsniu slepiasi jis nuo savojo Dievo; bastosi po prie
plaukas lyg niekingas plėšikas, skuba perplaukti jūrą. Jis toks sutrikęs,
toks neramus, kad jį būtų suėmę vien dėl įtartinos išvaizdos, nespėjus
net kojos įkelti į laivo denį, jei tik tais laikais būtų egzistavusi policija.
Juk visiems aišku, kad tai pabėgęs nusikaltėlis! nei bagažo, nei dėžės
skrybėlei, nei reikmeninės, nei kelionmaišio, - nei draugų, kurie pa
lydėtų į uostą ir palinkėtų laimingo kelio. Pagaliau po ilgų baimingų
ieškojimų randa jis laivą, plaukiantį į Taršišą ir jau baigiamą krauti;
kai įžengia į denį, norėdamas susitarti su kapitonu, jūreiviai valandėlę
liaujasi dirbę* nes pastebi, kad to žmogaus bloga akis. Joną tai mato,
bet veltui bando atrodyti ramus ir pasitikintis, veltui bando šyptelėti
gailia šypsena. Jūreiviai juste junta, kad jis kažkuo prasikaltęs. Kaip
yra pratę - juokaujamai, bet vis dėlto rimtai - šnibžteli vienas kitam:
„Klausyk, Džekai, jis apiplėšė našlę“, arba: „Matai, Džo, tai dvipatys“,
arba: „Man regis, drauguži Hari, čia suvedžiotojas, pabėgęs iš senosios
Gomoros kalėjimo, o gal kuris iš pradingusių Sodomos galvažudžių.“
Vienas jūreivis nubėga į prieplauką žvilgtelėti į kabantį skelbimą, ku
riame siūloma penki šimtai auksinių už tėvažudžio sugavimą ir yra
aprašyta nusikaltėlio išorė. Jūreivis skaito ir žvilgčioja čia į Joną, čia į
79
raštą, o laivabendriai susigrūda aplinkui ir supratingai tyli, pasirengę

iš karto jį stverti. Dreba įbūgęs Joną, iš paskutiniųjų stengiasi nutaisyti
narsų veidą, ir dėl to atrodo dar didesnis bailys. Neprisipažįsta net pats
sau, kad yra įtariamasis; bet tai jau savaime didžiai įtartina. Todėl ir
stovi, o jūreiviai, įsitikinę, kad čia ne tas, kurio ieškoma, prasiskiria ir
praleidžia jį į kapitono kajutę.
„Kas ten? - šaukia kapitonas, nepakeldamas galvos nuo stalo ir
skubiai tvarkydamas dokumentus muitinei. - Kas ten?“ Kaip žiauriai
šis nekaltas klausimas žeidžia Jonos sielą! Jau, rodos, apsigręš ir puls
bėgti. Bet susitvardo. „Man reikia šituo laivu pasiekti Taršišą. Ar grei
tai, pone kapitone, išplaukiate?“ Kapitonas, iki šiol įnikęs į popierius,
dar nebuvo pakėlęs galvos ir nematęs priešais stovinčio Jonos, tačiau,
išgirdęs kimų balsą, iš karto įsmeigia į jį tiriamą žvilgsnį. „Išplauksime
prasidėjus potvyniui“, - pagaliau lėtai atsako, nenuleisdamas įdėmių
akių. „O gal, pone, greičiau?“ - „Užtektinai greitai bet kokiam doram
keliauninkui.“ Aha, dar vienas smūgis! Bet Joną kaipmat nukreipia
pašnekesį kita linkme. „Plaukiu su jumis, - sako jis. - Štai pinigai.
Kiek man atsieis kelionė? Sumokėsiu tuoj pat.“ Šie žodžiai, broliai jū
reiviai, ne veltui parašyti, istorija nenori praleisti smulkmenos, kad jis
„užsimokėjo už kelionę“ dar laivui neišplaukus. Ir bendrame pasakoji
mo audinyje tai turi didelę prasmę.
Na, o Jonos kapitonas buvo žmogus, nuo kurio skvarbaus žvilgs
nio negalėjo pasislėpti joks nusikaltimas, bet jo gobšumas iškeldavo
dienos švieson tik vargetų nusikaltimus. Šiame pasaulyje, broliai jūrei
viai, nuodėmė, galinti užsimokėti, keliauja laisvai, be paso; o dorybė,
jeigu beturtė, sulaikoma prie kiekvienos užkardos. Taigi kapitonas nu
taria išmatuoti Jonos piniginės gylį, prieš nuspręsdamas, kas jis toks.
Užsiprašo trigubai; ir Joną sutinka. Dabar kapitonas neabejoja, kad
Joną pabėgęs nusikaltėlis; bet ryžtasi padėti auksu kelią grindžian
čiam bėgliui. Tačiau kai Joną nedvejodamas išsitraukia piniginę, kapi
toną tebegraužia nuovokaus žmogaus įtarumas. Kiekvieną monetą jis
meta ant stalo, norėdamas patikrinti, ar nepadirbta. „Na, bent jau ne
pinigdirbys“, - sumurma, ir įtraukia Joną į keleivių sąrašą. „Parodykit,
pone, mano kajutę, - prašo Joną. - Esu kelionės išvargintas ir marina
mas miego.“ - „Matau, kad pavargęs, - tarsteli kapitonas. - Štai tavo
kajutė.“ Joną įeina į kajutę ir atsigręžia, norėdamas užsirakinti, bet
8o H t R M A N M E LV I L L t
duryse nėra rakto. O kapitonas, girdėdamas aną tuščiai grabinėjant

duris, tyliai juokiasi ir murma sau po nosimi apie kalėjimo kameras,
kurių nevalia užrakint iš vidaus. Joną - kaip stovi dulkinais drabu
žiais - virsta ant gulto ir mato, kad ankštos kajutės lubos remiasi kone
į kaktą. Oras toks pridvisęs, jog sunku alsuoti. Jau dabar, šitame ankš
tame urve žemiau vaterlinijos, Joną slegia pranašiška nuojauta troš
kios valandos, kai banginis įkalins jį pačioje tamsiausioje savo vidurių
belangėje.
Lengvai siūbuoja prisukta prie perdorio lempa; paskutinių ryšu
lių sunkmės svarinamas laivas pakrypsta prieplaukos link, ir lempa
su ugnies liežuvėliu pasvyra; iš tikrųjų nepriekaištingai tiesi, ji ro
dyte rodo, kokios apgaulingos ir melagingos plokštumos, tarp kurių
svyruoja. Lempa dirgina, baugina Joną; gulėdamas jis iškankintomis
akimis apžiūrinėja kajutę, ir, nors sėkmė bėglio ligi šiol neapleido,
žvilgsnis atilsio neranda. Tas prieštaringumas, įžiūrimas lempoje, vis
labiau baugina. Visa perkrypę - grindys, lubos, perdoriai. „Taip ir są
žinė kybo manyje! - vaitoja jis. - Dega statmenai jos liepsna, bet sielos
būstinė susikreivojusi!“
Kaip žmogus, po siautingo nakties lėbavimo skubantis į guolį, nors
galva dar sukasi, o sąžinės priekaištai varsto sielą plieniniais smaigais,
panašiais į dyglius romėniško ristūno pakinktuose, kurie tuo giliau
sminga žirgo krūtinėn, kuo veržliau jis lekia į priekį; kaip žmogus, ku
ris sopulingame svaigulyje vargingai blaškosi lovoje, melsdamas Die
vą atsiųsti nebūtį, kol pagaliau kančių verpete pasijunta marinamas
gilaus stingulio, panašaus į tą, į kurį nugrimzta mirštantis nukrau
javęs žmogus, nes liguista sąžinė - žaizda, ir kraujo plūdimo niekas
negali sustabdyti; taip ir Joną, kankinamai prasivartęs gulte, pagaliau
stebukladariško išsekimo nugramzdinamas į sapno gelmes.
Bet šit ateina potvynio metas; laivas atsišvartuoja nuo tuščios prie
plaukos ir, smarkiai pakrypęs, be jokių palinkėjimų, iššliuožia į jūrą
Taršišo link. Tai, mano draugai, pirmasis kontrabandininkų laivas is
torijoje. O slepiama prekė - Joną. Bet jūra sukyla; ji negeidauja nešti
nedoro krovinio. Atūžia baisi audra, ir laivas, regis, suskils į šipulius.
Tačiau dabar, kai bocmanas šaukia visus į viršų; kai su trenksmu lekia
per bortą dėžės, ryšuliai, ąsočiai; kai vėjas kaukia, o žmonės klykia
ir kojų trypiamos lentos dunksi tiesiai Jonai virš galvos; vidur to šėlo
NI OBI S DI K. A S , A R B A B A N G I N I S
81
Joną įmigęs bjauriu miegu. Nemato nei juodo dangaus, nei dūkstan
čios jūros, negirdi, kaip skyla mediniai špantai, ir nė nejunta, kaip jau
dabar, tolumoje, skrosdamas jūrų vilnis, pražiojęs nasrus jam pavymui
lekia galingas banginis. Taigi, broliai jūreiviai, Joną, nusileidęs į apa
čią, - atsigulęs kajutėje, kaip jau sakiau, kietai miegojo. Bet išsigan
dęs škiperis užeina pas jį ir šaukia tiesiai į kurčią ausį: „Ką sau manai,
miegpuvy! kelkis!“ Beviltiško riksmo iš sunkaus įmygio pažadintas,
Joną pašoka, svirdinėdamas, klūpčiodamas užsiropščia į denį ir, įsi
tvėręs lyno, pažvelgia į jūrą. Tą pat akimirką didžiulė vilnis lyg pan
tera liuokteli ant jo per bortą. Vandens kauburiai vienas po kito virsta
ant laivo ir, nerasdami nuotako, riaumodami ritasi čia pirmagaliu, čia
paskuigaliu, o jūreiviai springsta vandeniu, nors laivas dar laikosi pa
viršiuje. Ir kiekvienąkart, kai pro gilią audringo dangaus juodumos
properšą dirsteli įbūgęs mėnesio veidas, siaubo apimtas Joną išvysta,
kaip laivo bušpritas kyla, o netrukus vėl neria į kęsmo suremtas van
denų gelmes.
Aidžiais gūsiais siaubas ritasi per jo sielą. Kad ir kaip gūžiasi, kad
ir kaip riečiasi bėgantysis nuo Dievo, dabar jau nebepasislėps! Jūreiviai
pamato jį; jų įtarumas eina kietyn, auga, ir pagaliau, norėdami patirti
tiesą, jie ryžtasi mesti burtus - tesprendžia Dangus, dėl ko juos išti
ko neregėta audra. Burtai rodo Joną; patyrusi priežastį, įnirtusi minia
apipila jį klausimais: „Kuo vertiesi? Iš kur atvykai? Kame tavo kraštas?
Kokios giminės esi?“ Bet, atkreipkite dėmesį, broliai jūreiviai, kaip da
bar laikosi Joną. Susijaudinę jūreiviai klausinėja vien to, kas jis, iš kur
jis; tačiau išgirsta ne tik atsakymą į savuosius klausimus, bet ir į nebylų
klausimą; išgirsta nelauktą atsakymą, tvirtos Dievo rankos išplėštą iš
Jonos krūtinės.
„Aš hebrajas! - sušunka, tada priduria: - Bijausi Viešpaties, dan
gaus Dievo, sukūrusio jūrą ir sausumą.“ Tikrai, Joną, bijaisi? Tai dre
bėk dabar prieš Viešpatį Dievą! Ir tuoj pat, negaišdamas, Joną viską
išpažįsta; didi baimė apninka jūreivius, bet kartu užplūsta pagaila.
Ir kai Joną, dar nemaldaudamas Dievo malonės, nes per gerai žinojo
bausmės rūstį; kai nelaimingasis Joną sušunka jūreiviams stverti jį ir
mesti jūron —juk žino, kad per j į didi audra visus ištiko, —jūreiviai,
gailesčio suimti, nusigręžia ir bando kitaip gelbėti laivą. Tačiau bergž
džios jų pastangos, vis garsiau kaukia įtūžęs viesulas; ir tada, vieną
ranką maldaujamai ištiesę į dangų, kita, kad ir nenoromis, čiumpa

Joną.
Antai pažvelkit - Joną kelia lyg inkarą ir sviedžia brangumon;
kaipmat ramybė tartum alyva pasklinda vilnimis iš rytų, atlėgsta jū
ros rūstis, vėtra nuščiūva, dingsta kartu su Joną, ir lieka tykiai ribantys
vandenys. Joną grimzta gilversmėn vidur tokio sūkuringo nevaldomo
sąjūkio, kad net nepastebi, kaip pakliūna j didžiulius pražiotus jo ty
kančius nasrus; bangžuvis užtrenkia žiotis, barkštelėjęs dantimis lyg
daugybe balto kaulo sklendžių kalėjimo duryse. Tada ima Joną mels
tis Viešpačiui iš bangžuvio pilvo. Bet dėkitės galvon jo maldą ir pasi-
semkit didį pamokymą. Nusidėjėlis Joną neverkia, nemeldžia greito
išgelbėjimo. Jaučia, kad toji baisi nuobauda - teisinga. Savo išvadavi
mą patiki Viešpaties valiai ir, nepaisydamas skausmų bei sopulių, pasi
tenkina vien nukreipdamas žvilgsnį į šventą Jo buveinę. O tai, broliai
jūreiviai, ir yra tikroji atgaila; nesišaukianti atleidimo, bet dėkojanti
už bausmę. Koks malonus buvo Dievui šitoks Jonos elgesys, rodo jo
išvadavimas iš jūros ir iš bangžuvio pilvo. Broliai jūreiviai, nenoriu,
kad sektumėte Jonos nusidėjėlio pavyzdžiu, bet noriu, kad sektumėte
juo kaip atgailautoju. Nenuodėmėkit; betgi nusidėję skubėkite atgai
loti kaip Joną.
Taip kalbėjo pamokslo sakytojas, o sūkuringos pūgos staugsmas ir
kriokesys tarytum teikė jam papildomų galių ir atrodė, kad, pasako
jant apie viesulais subjurusią jūrą, jį patį svaido viesulai. Plati krūtinė
kilnojosi lyg dugninės bangos; išskėstos rankos panėšėjo į dvi besigru
miančias stichijas; perkūnai griovė iš po tamsios kaktos, o žvilgsnis
svaidė žaibus, ir patiklūs klausytojai žvelgė į jį su gyva baime, visai
jiems neįprasta.
Bet šit Tėvo Meiplo veide prasišvietė ramybė, ir jis ėmė tyliai versti
Biblijos lapus; galiausiai užmerkęs akis valandėlę stovėjo nejudėda
mas, bendraudamas vien su Dievu ir pačiu savimi.
Paskui vėl palinko virš ganomųjų ir, vis žemiau ir žemiau svarin
damas galvą, nuolankiai, bet su labai vyrišku nusižeminimu, ištarė
tokius žodžius:
- Broliai jūreiviai, vieną tik ranką uždėjo ant jūsų Dievas; mane
Jis slegia abiem. Taip, kaip menku savo protu įstengiau suvokti, pa
pasakojau, ko moko Joną visus nusidėjėlius; jus, o labiausiai - mane,
83
nes aš didesnis prasikaltėlis negu jūs. Kaip džiugiai nulipčiau žemyn

nuo šito laivastiebio, atsisėsčiau su jumis denyje ir imčiau kartu su
visais klausytis kurio nors iš jūsų man sakomo antro, dar baisesnio,
pamokymo, Jonos skelbiamo m an , gyvojo Dievo vairininkui. Būda
mas pateptasis vairininkas pranašas, nuregintis, kas yra teisinga, ir
Dievo liepimu turintis skelbti nemalonią tiesą nedorybėje paskendu
siai Ninevei, Joną pabūgo sukelti miesto gyventojų priešiškumą, bėgo
nuo dieviškojo paliepimo, bandė pasislėpti nuo pareigos ir nuo Dievo,
išplaukdamas iš Jopės. Tačiau Dievas yra visur; tad Joną taip ir nenu-
sigavo į Taršišą. Kaip matėme, bangžuvio pavidalu Dievas užklupo jį,
prarijo, įkalino nei pradžios, nei pabaigos neturinčios žūties pragar
mėje ir, skubiai nirdamas, nusitempė „į jūros širdį“, kur sūkuriuotos
versmės įtraukė į tūkstantmylę gelmę, o „jūros dumbliai apraizgė gal
vą“, ir visas jūruojantis sielvarto pasaulis ėmė ristis viršum jo. Bet ir iš
ten, iš sietuvos, kur nenusileidžia lotas, - „iš Šeolo pilvo“, - bangžu-
viui pasiekus vandenyno kalnų pašaknes, - ir iš ten išgirdo Dievas at
gailojančio gilversmėje pranašo balsą. Ir tada Viešpats tarė žodį bang-
žuviui; ir iš virpančio ledinio jūros tamsio tas ėmė kilti į šiltą meilią
saulę, visa kokių oro ir žemės kerų link; ir „išspjovė Joną į sausumą“;
tada antrąkart pasigirdo Viešpaties balsas; ir sužalotas, sumuštas -
ausyse, tarytum dviejose jūros kriauklėse, tebegirdėdamas daugiabal
sį vandenyno šniokštimą - Joną įvykdė Visagalio prisakymą. Koks
tatai buvo prisakymas, broliai? Sakyti Teisybę Melui į akis! Šit koks
buvo tasai prisakymas!
Tai štai, broliai jūreiviai, koks yra antras pamokymas; ir vargas
tam gyvojo Dievo vairininkui, kursai jį paniekina. Vargas tam, kurį
šis pasaulis nuvilioja nuo Evangelijos priedermių! Vargas tam, kursai
lieja alyvą ant bangų, jei Dievas paliepė jūrai drumstis! Vargas tam,
kursai baudžiasi įtaikauti, o ne bauginti! Vargas tam, kuriam geras var
das brangesnis už dorą! Vargas tam, kursai šiame pasaulyje bijosi nu
plėštos garbės! Vargas tam, kursai atsižada tiesos, net jei išsigelbėti gali
tik melu! Taip, vargas tam, kursai, - kaip kalbėjo didysis Vairininkas
Paulius, - mokydamas kitus, pats.elgsis nedorai!
Tėvas Meiplas panarino galvą ir valandėlę nugrimzdo užmarštin;
paskui, vėl pakėlęs į mus didžiu džiaugsmu spinduliuojantį veidą, die
viško įkvėpimo pagautas sušuko:
84
- O tačiaus, broliai jūreiviai! laivo dešinėje kartu su sielvartu visa

da plaukia palaima; ir tos palaimos viršūnė iškilusi į dangų aukščiau,
negu žemyn nugrimzdusi sielvarto gilynė. Argi grotstiebio aukštis
nepranoksta antkilio gylio? Palaima - kelianti žmogų ir pripildanti
širdį - palaima tam, kursai prieš išdidžius šios žemės dievus ir komo
dorus pastato nepalaužiamą savo esybę. Palaima tam, kurį dar laiko
stiprios rankos, kai šio niekingo, išdavikiško pasaulio laivas grimzta
dugnan po jo kojomis. Palaima tam, kursai ne prekiauja tiesa, o triuš
kina, degina, naikina nuodėmę, išvilkdamas ją į šviesą net iš po se
natorių bei teisėjų mantijų. Palaima - aukšta kaip bramselis - palai
ma tam, kursai nepripažįsta nei įstatymo, nei pono, išskyrus Viešpatį
Dievą, kurio tėvynė viena - dangus. Palaima tam, kurio nuo Amžių
Eldijos negali nuplauti net šėlstantys minios vandenynai. Amžina pui
kumą ir palaima apgaubs tą, kursai įstengs sulig paskutiniu atodūsiu
tarti - Tėve! - kurį pažįstu daugiausia iš rykštės, - štai baigiu žemės
kelionę, gal marus, gal nemirtingas. Veržiausi labiau priklausyti Tau
negu šitam pasauliui arba pačiam sau. Bet visa niekai; palieku Tau
amžinybę; nes kas būtų žmogus, jeigu turėtų gyventi taip ilgai, kaip
jo Dievas?
Daugiau Tėvas Meiplas nepratarė nė žodžio, tik lėtai visus palai
mino, užsidengė delnais veidą ir taip klūpojo, kol žmonės išsiskirstė ir
jis liko vienas.
10 SKYRIUS
Neperskiriami draugai
Grįžęs į „Banginio fontaną“, radau ten vienut vieną Kvikegą - iš baž

nyčios buvo išėjęs prieš pat palaiminimą. Dabar sėdėjo ant suolo prie
šais židinį, užsikėlęs kojas ant grotelių; viena ranka laikė mažą juodą
stabą, įdėmiai žiūrėdamas jam į veidą, kita - kišeniniu peiliu apdroži-
nėjo jam nosį ir pagoniškai kažką niūniavo.
Kadangi sutrukdžiau, pastatė dievuką, priėjo prie stalo, pasiėmė
didžiulę knygą, pasidėjo ant kelių ir labai susikaupęs ėmė skaičiuoti
lapus; kiekvieną kartą suskaičiavęs iki penkiasdešimties, - kaip man
atrodė, - stabteldavo, sutrikęs apsižvalgydavo ir nustebęs pratisai
švilptelėdavo. Tada vėl imdavosi darbo, regis, pradėdamas nuo pra
džių, tarsi penkiasdešimt būtų riba ir daugybė lapų knygoje stulbintų
tik todėl, kad jų tiek daug kartų po penkiasdešimt.
Sėdėjau ir didžiai susidomėjęs stebėjau Kvikegą. Nors jo veidas
buvo tikro laukinio ir - bent jau mano supratimu - išbjaurotas ta
tuiruotės, tačiau patrauklumo jam nestigo. Sielos nepaslėpsi. Man
atrodė, kad po baisiais randais regiu gerą dorą širdį; o iš didelių gi
lių akių - juodų kaip anglis ir kupinų narsumo, - regis, žvelgė kilni
dvasia, nesudrebėsianti net prieš tūkstantį nelabųjų. Pagonio judesių
didybės nemenkino netgi dramblotas nerangumas. Galėjai drąsiai tar
ti, kad tasai žmogus niekada prieš nieką nekeliaklupsčiavo, niekada
iš nieko nesiskolino. Nedrįstu spręsti, ar dėl plikai nuskustos galvos,
išryškinančios kaukolės skliauto nelygumus, aukšta kakta atrodė itin
plati per skersumą; tačiau, be jokios abejonės, frenologo1 akimis žiū
rint, kaukolė buvo išties nuostabi. Juokas juokais, bet Kvikego galva
panėšėjo į generolo Vašingtono galvą, mums pažįstamą iš plačiai žino
mų biustų. Toks pat ilgas taisyklingas nuolydis virš antakių, styrančių
1 M elville’io laikais frenologija buvo madingas pseudomokslas apie žmogaus psichinių

savybių ir kaukolės formos ryšį. X IX a. pradžią jam davė austrų gydytojas anatomas
Franzas Josephas Gailis (1758-1828).
lyg du tirštai apžėlę miškingi kyšuliai. Kvikegas buvo žmogėdriškas

Džordžo Vašingtono variantas.
Kol varsčiau jį skvarbiu žvilgsniu, apsimesdamas, kad žiūriu pro
langą, už kurio dūko pūga, jis nekreipė į mane nė menkiausio dėme
sio, nepasivargino net galvos kryptelėti; atrodė, jam niekas neegzis
tuoja, tik tos nuostabios knygos lapų skaičiavimas. Prisiminus, kaip
draugiškai mudu praleidome naktį, ypač kaip meiliai buvo apkabinusi
mane jo ranka rytą nubudus, šis abejingumas buvo netikėtas. Tačiau
laukiniai - keisti padarai; kartais visai neišmanai, kaip su jais elgtis.
Iš pradžių jie sukelia baimingą pagarbą; ramus jų susitelkimas ir ne-
trikdomybė panaši į sokratišką išmintį. Tiesa, atkreipiau dėmesį, kad
Kvikegas beveik nebendravo su kitais jūreiviais užeigoje. Net nebandė
suartėti, tarytum visiškai nebūtų norėjęs plėsti pažinčių rato. Man pa
sirodė labai keista; bet, geriau pasvarstęs, suvokiau, kad čia esama dar
gi tam tikro dvasinio pranašumo. Juk tasai laukinis, tūkstančius mylių
nublokštas nuo gimtinės, apkeliavęs net Horno kyšulį - kadangi kito
kelio nebuvo, - atsidūręs tarp svetimųjų tarytum kokiame Jupiteryje,
vis dėlto jaučiasi laisvai; niekada nepraranda šaltakraujiškumo; jį ten
kina jo paties draugija; jis visada lieka pats savimi. Po tiesai, tai rodė,
kad jo turėta subtilaus filosofiškumo; nors apie filosofiją niekada ne
buvo girdėjęs. Bet, veikiausiai, mes, mirtingieji, tik tada būname tikri
filosofai, kai visiškai to nesiekiame. Ir kai išgirstu, jog tas arba anas de
dasi filosofu, darau išvadą, kad jam, kaip anai dispepsijos kamuojamai
senei, „subjuro viduriai“.
Kambaryje sėdėjome tik mudu; ugnis židinyje vos pleveno, pirmo
ji karščio liepsna jau buvo šiek tiek apšildžiusi patalpą, ir dabar anglys
žioravo, vien teikdamos atgaivą susimąsčiusiam žvilgsniui; už lango
susitelkę vakaro šešėliai ir šmėklos sužiuro į vidų, kur sėdėjome mudu,
tylūs ir vieniši; pūgos kauksmas už sienos čia didingai ėjo garsyn, čia
tilo; ir keisti jausmai ėmė brėkšti mano širdyje. Kažkas aptirpo, atsi
leido. Pajutau, kad {aitrinta širdis ir įnuožmėjusi ranka jau nebeiškelta
prieš šį vilkų pasaulį1. Jo atpirkėju tapo tiesiaširdis laukinis. Štai jis
sėdi ramus prieš mane; tas netrikdomumas byloja, kad jam svetima
1 Čia turimi galvoje angelo pranašystės žodžiai, pasakyti biblinio Izmaelio motinai
Hagarai: „Jis bus pašėlęs žmogus, ir kiekvieno žmogaus ranka bus prieš jį iškelta“
(Senasis Testamentas, Pr 16, 12).
M O B I S D Į KAS . A R B A B A N G I N I S
87
slapūniška civilizuota veidmainystė ir mandagi apgaulė. Žinoma, jis

gaivališkas; o jau išvaizdos tokios, kokią ne kasdien išvysi; tačiau kaž
kaip paslaptingai ėmė mane veikti. Ir kaip tik tos savybės, kurios būtų
atstūmusios kitus, traukė mane it galingas magnetas. „Pabandysiu
įsigyti draugą pagonį“, - tariau sau, kadangi krikščioniškas gailestin
gumas pasirodė esantis vien tuščias mandagumas. Pristūmiau suolą
arčiau ir ėmiau įvairiais draugiškais ženklais bei mostais bandyti susi
šnekėti. Iš pradžių į mano pastangas jis nekreipė jokio dėmesio; tačiau
kai paminėjau praeitos nakties jo svetingumą, tuoj pasiteiravo, ar ir
šiąnakt miegosime kartu. Atsakiau, kad taip; ir man pasirodė, jog tai jį
pamalonino, netgi pradžiugino.
Mudu ėmėm kartu vartyti knygą, ir pabandžiau paaiškinti, dėl
ko jos spausdinamos, ką vaizduoja kelios ten įdėtos iliustracijos. Man
pavyko jį sudominti; ir netrukus mudu kaip mokėdami aptarinėjome
šito garsiojo miesto keistenybes. Paskui pasiūliau draugiškai užsirūky
ti; jis išsiėmė kapšelį bei tomahauką ir ramiai leido patraukti dūmo.
Taip ir sėdėjome, iš eilės papsėdami šiurpią pypkę ir neskubiai duoda
mi ją vienas antram.
Jei iki tol stabmeldžio krūtinę tebekaustė abejingumo ledas, ma
lonus draugiškas dūmelis greit jį ištirpdė ir padėjo sueit į bičiulystę.
Jis pajuto man paprastą, savaiminį prielankumą kaip ir aš jam; baigus
rūkyti, prispaudė savo kaktą prie manosios, apkabino per juosmenį ir
pareiškė, kad nuo šiol mes sutuokti; šiais tradiciniais savo krašto žo
džiais norėdamas pasakyti, kad dabar mudu neperskiriami draugai;
jis pasiryžęs, jei tik reikės, už mane numirti. Toks staigus kokio nors
tėvynainio draugiškų jausmų plykstelėjimas būtų pasirodęs nepama
tuotas ir nevertas nė mažiausio pasitikėjimo; tačiau atviraširdžiam
laukiniui šitas senas matas netiko.
Pavakarieniavę mudu vėl paplepėjome, draugiškai išrūkėme pypkę
ir kartu nuėjome į miegamąjį. Ten jis įteikė man dovaną - balzamuotą
galvą; paskui išsiėmė didžiulį tabako kapšį, pasirausė jame ir ištraukė
gal trisdešimt sidabro dolerių; išdėjo juos ant stalo ir, padalijęs į dvi ly
gias krūveles, vieną pastūmė, sakydamas, kad ji mano. Bandžiau prie
šintis; jis neleido net prasižioti ir supylė monetas man į kišenę. Na, jas
ten ir palikau. Paskui Kvikegas ėmė ruoštis vakarinei maldai, išsitrau
kė stabą, nukėlė popieriumi apklijuotą kilnojamąją židinio užtvarą. Iš
HERM AN MELVILLE
88
tam tikrų ženklų bei požymių supratau, kad nori, jog prisijungčiau ir
aš; žinodamas, kaip viskas bus toliau, susimąsčiau, ar dėtis, jei būsiu
pakviestas, ar ne.
Esu doras krikščionis, gimęs ir auklėtas neklystamos presbiterijo-
nų bažnyčios1prieglobstyje. Kaip galiu su šituo laukiniu stabmeldžiu
garbinti kažkokį medgalį? „Bet ką reiškia „garbinti“? - svarsčiau. -
Nejaugi tu, Izmaeli, manai, kad kilniaširdis dangaus ir žemės - vadi
nasi, ir stabmeldžių bei viso kito - Dievas ims pavyduliauti niekingam
juodo medžio strampgaliui? Neįmanomas daiktas! Bet ką reiškia gar
binti? Vykdyti Dievo valią - štai ką reiškia garbinti. O kas yra Dievo
valia, jos esmė? Esmė yra tai, kad su savo artimu turiu elgtis taip, kaip
trokštu, kad jis elgtųsi su manimi - štai kokia Dievo valia. Kvikegas -
mano artimas. Ką norėčiau, kad Kvikegas dėl manęs padarytų? Aiš
ku, kad imtų presbiterijoniškai su manimi garbinti Dievą. Vadinasi,
privalau prisijungti prie jo, pagarbinant Dievą jo būdu; ergo1 - turiu
pabūti stabmeldžiu.“ Todėl uždegiau drožles; padėjau pastatyti mažą
nekenksmingą stabuką; kartu su Kvikegu pasiūliau jam apdegusio
džiūvėsio; nusilenkiau du ar tris kartus, priglaudęs dešinį delną prie
kaktos; pabučiavau į nosį; o tada mudu nusirengėme ir atsigulėme į
lovą, kiekvienas sandoroje su sąžine ir visu pasauliu. Tačiau prieš už
migdami šiek tiek pasišnekučiavome.
Nežinau, kodėl taip yra, bet pati geriausia vieta, kur gali atverti
draugui širdį, - bendras patalas. Sakoma, kad vyras ir žmona čia at
skleidžia kits kitam slapčiausias sielos gelmes; pagyvenę sutuoktiniai
dažnai ligi ryto guli ir šnekučiuojasi apie praėjusius laikus. Taip ir
mudu su Kvikegu - draugiška, mylinti pora - tįsojome per mūsų šir
džių medaus mėnesį.12
1 Presbiterijonai - kalvinistų atšaka, priklausanti Pasaulinei reformatų bažnyčių

sąjungai; atsirado X V I a. antroje pusėje Škotijoje. Jos įkūrėjas - Johnas Knoxas (1505-
1572).
2 Taigi. (Lot.)
11 SKYRIUS
Naktiniai marškiniai
Šitaip gulėjome lovoje tai paplepėdami, tai nusnūsdami; jautėmės taip

nevaržomai, laisvai ir bičiuliškai, jog Kvikegas net protarpiais užsikel-
davo rudas tatuiruotas kojas ant mano, o paskui atitraukdavo; galiau
siai draugiškas mūsų šnekučiavimas išblaškė paskutinius miego liku
čius, ir galėjome kad ir tuojau pat keltis, nors iki brėkšmos buvo toli.
Taip, miegai išsilakstė; net gulėjimas ėmė varginti, todėl netrukus
sėdėjome, gerai apsimuturiavę apklotu, atsikolę į medinį lovagalį, su
spaudę keturis kelius ir atkišę virš jų nosis, tarytum keliai būtų buvę
gorės su žarijomis. Jautėmės maloniai ir jaukiai, juo labiau kad lauke
buvo šalta; ne šilčiau ir kambaryje, nes židinys nesikūreno. Sakau „juo
labiau“, mat iš tikrųjų pasimėgauti šiluma galima tik tada, kai bent
mažutis kūno sklypelis žvarbsta; juk mūsų pasaulyje nėra tokios savy
bės, kuri būtų tas, kas yra, be priešingybės. Niekas neegzistuoja savai
me. Jeigu džiaugiatės, kad jums - visam kūnui nuo galvos iki kojų -
labai gera ir jauku, ir jau seniai gera, vadinasi, jums iš tiesų nei gera,
nei jauku. Bet jeigu jums, kaip mudviem su Kvikegu, sėdint lovoje šąla
viršugalvis arba nosies galas, štai tada patiriate nuostabų, su niekuo
nepalyginamą šilumos pojūtį. Dėl tokios priežasties patalpoje, kurioje
miegate, nereikia židinio - vieno iš prašmatnių nepatogumų, kuriuos
kenčia turtuoliai. Juk aukščiausia palaima - kai jus ir jūsų šilumą nuo
išorinio pasaulio žvarbumos skiria tik minkštas apklotas. Tada gulite
nelyginant vienintelė šilta kibirkštėlė Arkties kristalo viduryje.
Mudu ilgokai prasėdėjome surietę kelius, ir staiga nusprendžiau,
kad laikas atmerkti akis; mat lovoje - dieną arba naktį, miegodamas
arba būdraudamas - visada būnu užsimerkęs; taip geriau susitelkiu ir
pajuntu palaimą, apimančią gulint po apklotu. Keista, bet žmogaus
savimonė jautriausia, kai vokai užmerkti; tarytum tikrasis mūsų esy
bės pradas būtų tamsa, o ne šviesa, daug patrauklesnė moliniam mūsų
apvalkalui. Taigi, pramerkęs akis ir iš susikurtosios jaukios tamsumos
pakliuvęs į svetimą šiurkščią neapšviesto pusiaunakčio juodumą, paju

tau, kad permaina labai staigi ir nemaloni. Todėl neprieštaravau, kai
Kvikegas užsiminė, kad neblogai būtų, jeįgu jau vis tiek nemiegam,
užžiebti šviesą; be to, jam smarkiai knietėjo patraukti dūmą iš toma
hauko. Praeitą naktį buvau tvirtai nusiteikęs prieš rūkymą lovoje, ta
čiau atkreipkite dėmesį, kokie lankūs tampa patys priešiškiausi mūsų
nusiteikimai, kai juos lenkti imasi meilė. Dabar man nebuvo nieko
malonesnio kaip Kvikego rūkymas šalimais, kad ir lovoje, nes tada
jis atrodė kupinas tokio giedro pasitenkinimo, kokį suteikti gali tik
namų aplinka. Išgaravo ir nepagrįstas nerimas dėl šeimininko drau
dimo poliso. Buvo be galo jauku ir neapsakomai gera dalytis pypke
ir apklotu su tikru draugu. Užsimetę ant pečių šiauštinės gelumbės
apsiaustus, traukėme pramainiui tomahauką tol, kol virš mūsų neju
čia išaugo ir pakibo mėlynas dūmų baldakimas, šviečiamas neseniai
įžiebtos lempos.
Nežinau, ar šitas vilnijantis liūliavimas nulakdino laukinio min
tis tolimųjų krantų link, bet staiga Kvikegas prakalbo apie gimtąją
salą; didžiai trokšdamas išgirsti jo istoriją, paprašiau, kad papasakotų
daugiau. Jis mielai patenkino mano prašymą. Nors tuo metu menkai
tesuvokiau daugelio posakių prasmę, tačiau kai ką išsiaiškinau vėliau,
kai geriau perpratau keistąją frazeologiją, todėl dabar galiu glaustai pa
pasakoti istoriją tokią, kokią išgirdau.
91
12 SKYRIUS
Biografinis
Kvikego gimtinė buvo Kokovokas1, sala toli pietų vakaruose. Žemė

lapyje šios salos nerasite; tikrosios vietos niekada juose nepažymimos.
Tik ką iš kiaušinio išsiritęs laukinukas jau bėgiojo be priežiūros po
gimtuosius miškus vien su žolės strėnjuoste, kurią parupšnoti taikėsi
sekiojančios ožkos, tartum tai būtų žalias sodinukas; ir jau tada pripa
žinimo trokštančioje sieloje tūnojo galingas geismas iš arčiau apžiūrėti
krikščioniškąjį pasaulį, o ne du ar tris į salą užplaukiančius banginių
medžioklės laivus. Kvikego tėvas buvo Vyriausiasis Vadas, arba ka
ralius; dėdė - Vyriausiasis Žynys; o iš motinos pusės galėjo pasigirti
tetomis, kurios buvo nenugalimų karių žmonos. Taigi jo gyslomis te
kėjo puikus kraujas - iš tiesų karališkas kraujas; deja, gerokai užterš
tas žmogėdriškų potroškių, nevaržomai tenkinamų nedrausminamos
jaunystės dienomis.
Kartą į jo tėvo įlanką atplaukė laivas iš Seg Harboro2, ir Kvike-
gas ėmė prašytis nuplukdomas į krikščioniškas šalis. Bet laivo įgula
jau buvo surinkta, todėl prašymą atmetė, ir net karališkas tėvo žodis
negelbėjo. Tačiau Kvikegas pasižadėjimą išvykti buvo patvirtinęs prie
saika. Kanoja jis nusiyrė į tolimą sąsiaurį, pro kurį turėjo praplaukti
laivas. Vienoje sąsiaurio pusėje buvo koralų rifas; kitoje - siaura nerija,
apžėlusi mangrovių sąžalynais, kylančiais ne tik iš žemės, bet ir iš van
dens palei krantą. Ten jis ir pasislėpė; atgręžė kanoją pirmagaliu į jūrą,
0 pats atsisėdo ant paskuigalio, laikydamas irklą prie pat vandens; lai
vui buriuojant pro šalį, lyg žaibas šovė prie jo, įsikibo į bortą, vienu ko
jos spyriu apvertė ir paskandino kanoją, užsiropštė į denį, čia išsitiesė
kiek ilgas, įkibo abiem rankom į varžto ąsą ir prisiekė jos nepaleisiąs,
kad ir į gabalus kapojamas.
1 Kokovoko (vėliau Rokovoko) sala - skirtingi variantai, buvę dar pirmame romano
leidime, todėl palikti ir vertime.
2 Didelis banginių medžioklės uostas Long Ailande, rytinėje JAV pakrantėje.
Veltui kapitonas grasino iššveisiąs jį už borto; veltui mojavo kirviu

virš nuogų rankų - Kvikegas buvo Karaliaus sūnus ir net nevirptelėjo.
Sukrėstas pašėlusios drąsos ir nežmoniško troškimo pamatyti krikš
čioniškąjį pasaulį, kapitonas pagaliau atlyžo ir leido Kvikegui pasilik
ti. Tačiau kilniaširdis jaunas laukinis - šis Pietų jūrų Velso princas -
kapitono kajutės negavo. Buvo apgyvendintas kubrike su jūreiviais ir
tapo banginių medžiotoju. Kaip caras Petras, mielai dailidžiavęs sve
timų šalių uostuose, Kvikegas nesibodėjo niekingiausio darbo, jeigu
tat galėjo nors truputį praversti kilniam tikslui - apšviesti tamsius
tėvynainių protus. Mat širdies gilumoje - prisipažino man - ruseno
karštas troškimas išmokti visų krikščioniškojo pasaulio amatų, ga
linčių padaryti jo žmones laimingesnius. Deja, deja! Gyvenimas tarp
banginių medžiotojų įtikino jį, kad krikščionys būna ir nelaimingi, ir
nedori; net daug nelaimingesni ir nedoresni negu bet kuris pagonis -
jo tėvo valdinys. Kai pagaliau atplaukė į Seg Harborą ir pamatė, ką ten
išdirbinėja jūreiviai; o paskui net pasiekė Nantaketą ir patyrė, kam jie
čia kleidžia pinigus, vargšas Kvikegas numojo į viską ranka. „Nedory
bė tarpsta šiame pasaulyje ties visais dienovidiniais, - tarė sau, - tai
geriau mirsiu būdamas pagonis.“
Širdies gilumoje likęs nuoširdžiu stabmeldžiu, vis dėlto gyveno
tarp krikščionių, vilkėjo tokius pat drabužius, mokėsi pliaukšti tokius
pat niekus kaip ir jie. Štai iš kur visos keistenybės, nors tėvų namus jau
seniai buvo palikęs.
Atsargiai pabandžiau sužinoti, ar neketina grįžti ir priimti karū
nos; nes tėvo tikriausiai nebebuvo gyvo, kadangi jau paskutiniai pra
nešimai liudijo jį esant nukaršusį ir paliegusį. Atsakė - ne, kol kas ne
ketinąs; ir pridūrė, kad krikščionybė, teisingiau, krikščionys, padarę jį
nevertą užimti tyrą, nesuterštą tėvų sostą, atitenkantį jam po trisde
šimties prieš tai valdžiusių karalių. Tačiau kada nors, pasakė Kvikegas,
jis dar grįšiąs - vos tik pajusiąs, kad atsikratė visų nedorybių. O dabar
ketinąs atiduoti duoklę jaunystės potroškiams ir paplaukioti keturiais
pasaulio vandenynais. Be to, išmokęs valdyti žeberklą, ir dabar tas ge
ležinis įnagis jam atstojantis skeptrą.
Pasiteiravau, kur link krypsta artimiausi jo ketinimai. Kvikegas
atsakė norįs vėl išplaukti į jūrą ir dirbti kaip anksčiau žeberklininku.
Tai išgirdęs pareiškiau, kad esu sumanęs parsisamdyti į banginiavimo
93
laivą, dėl to noriu nusigauti į Nantaketą, daugiausia vilčių teikiantį

uostą pradedančiam, nuotykių ištroškusiam banginių medžiotojui.
Kvikegas akimoju nutarė plaukti su manim į tą salą, parsisamdyti į tą
patį laivą, į tą pačią pamainą, tą patį velbotą, sėdėti prie to paties sta
lo; žodžiu, būti kartu visuose likimo varguose ir, tvirtai susiėmus už
rankų, drąsiai nerti į abiejų pusrutulių laimės šulinį. Džiugiai viskam
pritariau; nes ne tik jaučiau prielankumą Kvikegui, bet ir puikiai žino
jau, kad toks puikus žeberklininkas bus nepakeičiamas draugas man,
visiškai nenutuokiančiam banginiavimo paslapčių, nors ir neblogai
pažįstančiam jūrą, kiek ji pažini prekinio laivo jūreiviui.
Paskutinį kartą užsitraukęs dūmo ir baigęs pasakoti, Kvikegas ap
kabino mane, prispaudė kaktą man prie kaktos; paskui užpūtėm lem
pą ir netrukus sumigom, nusiritę į priešingus lovos kraštus.
13 SKYRIUS
Vienratis
Kitą rytą, pirmadienį, pardavėm balzamuotą galvą kirpėjui kaip for

mą perukams, ir aš apmokėjau savo ir draugo sąskaitą; pasinaudojęs,
tiesa, draugo pinigais. Išsiviepusį šeimininką ir kitus užeigos imbu
vius didžiai juokino ši netikėta tarp mudviejų su Kvikegu užsimezgusi
draugystė - juoba kad būtos nebūtos pasakos, paporintos Piterio Kofi-
no, smarkiai buvo mane įbauginusios ir nuteikusios prieš žmogų, su
kuriuo taip suartėjau.
Mudu pasiskolinome rankinį vežimėlį vienu ratu ir, susikrovę
visą mantą: varganą mano kelionmaišį, Kvikego brezentinį maišą
ir susuktą kabamąjį gultą - nustūmėme prieplaukos link, kur prisi
švartavusi stovėjo nedidukė Nantaketo pašto škuna „Kerpė“. Gatvė
se žmonės nustebę spoksojo į mus; ne tiek į Kvikegą - prie žmogėdrų
čionai pripratę, - kiek į mus abu, bičiuliškai žingsniuojančius greta.
Tačiau neėmėm šito domėn, pėsčiavome į priekį, stūmėme pasikeis
dami vienratį, o kartkartėm sustodavome, kai Kvikegas norėdavo
pasitaisyti žeberklo įmautę. Pasiteiravau, kodėl sausumoje tamposi
tokį nepatogų daiktą - nejau banginiavimo laive nepakanka žeber
klų? Jis atsakė, kad gal mano klausimas ir teisingas, bet jis didžiai
branginąs savo žeberklą, kadangi šis padirbtas iš nepaprastai už
grūdinto plieno, išbandytas daugelyje žūtbūtinių grumtynių ir pui
kiai pažįstąs banginio širdį. Taigi panašiai kaip daugelis pjovėjų bei
šienpjovių išeina į ūkininko pievas su savais dalgiais - nors tai visai
nebūtina, - taip ir Kvikegas dėl tam tikrų sumetimų tinkamiausiu
laikė savąjį žeberklą.
Perėmęs iš manęs vežimėlio rankenas, jis papasakojo juokingą isto
riją, kaip pirmą kartą pamatė vienratį. Tai nutiko Seg Harbore. Laivo
šeimininkai davė jam vienratį sunkiai skryniai į jūreivių užeigą persi
veža. Nenorėdamas pasirodyti neišmanėlis, - o iš tiesų nesumodamas,
kaip su juo elgtis, - Kvikegas uždėjo skrynią ant rankinio vežimėlio,
95
tvirtai ją pririšo, o paskui užsivertė viską ant pečių ir nužygiavo per

prieplauką.
- Klausyk, Kvikegai, - tariau, - negi tu nežinojai tokių paprastų
dalykų? Tikriausiai žmonės juokėsi iš tavęs.
Tada jis paporino kitą istoriją. Jo gimtojoje Kokovoko saloje per
vestuvių puotą čiagimiai išspaudžia kvapnų jaunų kokoso riešutų pie
ną į didžiulį išdažytą moliūgą, panašų į punšo vazą; tasai moliūgas
visada būna svarbiausia puošmena vidury pinto demblio, ant kurio iš
dėliojami valgymai. Kartą į Kokovoką atplaukė didelis prekinis laivas,
ir kapitonas - visų žodžiais tariant, labai orus ir skrupulingas džen
telmenas, bent jau kaip jūrų kapitonas, - buvo pakviestas į Kvikego
sesers - dailios jaunos karalaitės, tik ką sulaukusios dešimties metų, -
jungtuvių puotą. Ir štai, svečiams susirinkus bambukinėje jaunosios
trobelėje, įžengia tasai kapitonas, jam paskiriama garbinga vieta: tie
siai priešais jį moliūgas, o iš šalių - Vyriausiasis Žynys ir jo Karališkoji
didenybė, Kvikego tėvas. Sukalbėjus maldą - tie žmonės irgi meldžia
si, tik, Kvikego žodžiais tariant, melsdamiesi žiūri ne žemyn, į lėkštes,
kaip mes, o mėgdžiodami antis, nukreipia žvilgsnius į viršų, į didžiąją
visų vaišių Davėją, - taigi, sukalbėjus maldą, Vyriausiasis Žynys puotą
pradėjo labai senu papročiu: pamirkė moliūge šventintus ir šventinan
čius pirštus, tada palaimintas gėrimas turėjo keliauti ratu. Pamatęs jį
taip darant, kapitonas, sėdintis greta Žynio ir manantis, kad jam, -
laivo Kapitonui, - tenka pirmenybė prieš paprastą salos Karalių, juo
labiau to Karaliaus namuose, ramiausiai nusiplovė pirštus punšo tau
rėje, net neabejodamas, kad ji pastatyta rankoms mazgotis.
- Na, - tarė Kvikegas, - ką dabar pasakyti? Manyt, mūsų žmonės
nesijuokti?
Pagaliau, apsimokėję už kelionę, susigabenę bagažą, atsidūrėme
pašto škunoje. Burės pakeltos, ir mes lekiam žemyn Akušneto upe.
Vienoje pusėje terasomis kyla Niu Bedfordo gatvės su apledijusiais,
tyrame šaltame ore žvilgančiais medžiais. Prieplaukoje stūkso suvers
ti kalnai didžiulių statinių, ir čia pat, šalia kits kito, tykiai ir ramiai
sūpuojasi banginių medžioklės laivai; vieni skersai išilgai išraižę viso
pasaulio vandenis ir grįžę į saugų uostą, o iš kitų denių jau girdėti,
kaip žvanga stalių ir kubilių darbo įrankiai, matyti, kaip darniai kai-
troja žaizdrai ir laužai, ant kurių verdama derva, - visa tai skelbia, kad
96 HERM AN MELVILLE
ruošiamasi naujoms kelionėms; kad vieno ilgo ir pavojingo plaukioji

mo galas reiškia antro pradžią; antro pabaiga - trečio pradžią, ir taip
be pabaigos per amžių amžius. Šit koks yra visų žemiškų siekių nenu
trūkstamumas, šit kokia jų beprasmybė.
Išplaukus į atviresnius vandenis, vėjo šuorai pradėjo gairinte gai
rinti; nedidukė „Kerpė“ lyg prunkščiantis kumeliukas ėmė blaškyti
nosimi skubrias putas. Kaip godžiai traukiau tą aštriai užprieskonintą
vėją! - su kokia panieka skubėjau palikti užkardas šitos žemės - išva
žinėto kelio, kuriame įmintos nesuskaitomos vergų pėdos ir pasagų
žymės; skubėjau žavėtis kilniaširdyste jūros, kurios paviršiuje nelieka
jokių pėdsakų.
Ir Kvikegas, kartu su manimi svaigdamas, gėrė putų fontano purs
lus. Tamsios jo šnirpšlės išsipūtė, pasimatė lygūs, aštrūs dantys. O
mes skriejome į priekį ir į priekį; atsidūrusi atviroje jūroje, „Kerpė“
žemai nusilenkė vėjo gūsiui ir skrodė nosimi bangas, vis linkčiodama
ir kniubčiodama lyg vergas prieš sultoną. Švilpėm pakrypę ant šono;
visos laivavirvės gaudė it vielos; abudu aukšti stiebai lingavo kaip nen
drės nuo tornado. Stovėdami prie nardančio bušprito, buvome taip
pakerėti svaiginančio reginio, kad iš pradžių nepastebėjome pašaipių
žvilgsnių, kuriuos į mus svaidė keleiviai - būrys sausumos drimbų,
apstulbintų žmonių bičiulystės; tarytum baltasis žmogus būtų ne tas
pats negras, tik išbaltintas. Buvo ten keli kvėšos ir stuobriai, tokie ne
tašyti ir žali, lyg tik ką atboginti iš neįžengiamų girių tankynės. Kvi
kegas čiupo vieną nebrendėlį, besivaipantį jam už nugaros. Pamaniau,
išmušė to mulkio valanda. Paleidęs iš rankų žeberklą, raumeningas
laukinis stvėrė vaikiną, pašėlusiai mikliai ir galingai išmetė į orą; tasai
padarė kūlį ir gaudydamas kvapą nukrito ant kojų, o Kvikegas atsuko
jam nugarą, užsidegė tomahauką ir davė man patraukti.
- Kapitone! Kapitone! - paleido gerklę paikšas, bėgdamas prie lai
vo vado. - Kapitone, kapitone, čia velnias.
- Ei, tul - šūktelėjo kapitonas, liesas it kaulas jūreiva, žirglioda-
mas prie Kvikego. - Ką, po perkūnais, tu sau manai? Juk galėjai vaiki
ną nugalabyti?
- Ką jis sakyti? - ramiai pasisukęs į mane paklausė Kvikegas.
-J is sako: tu beveik užmušti anas žmogus. - Ir parodžiau į vis dar
drebantį nusmurgėlį.
MOBI S D I KA S , ARBA B A N G I N I S
97
- Užmušti! - sušuko Kvikegas, ir tatuiruotą jo veidą iškreipė ne

žmoniška panieka. - O! Toks mažas žuvis! Kvikegas nemušti mažas
žuvis, Kvikegas mušti didelis banginis!
- Klausyk, tu! - užriaumojo kapitonas.- Aš tave užmušti, tu
žmogėdra, jei dar bandysi krėst panašius pokštus mano laive! Tu man
žiūrėk!
Tačiau kaip tik tą akimirką geriau žiūrėti reikėjo pačiam kapi
tonui. Stiprus vėjas, tvokstelėjęs į didburę, nutraukė šotą, ir didžiu
lė giko sija ėmė švytuoti nuo borto ligi borto, šluodama viską laivo
paskuigalyje! Vargšą vaikiną, su kuriuo taip šiurkščiai pasielgė Kvi
kegas, sunkus gikas išsviedė per bortą; įgulą apėmė paniška baimė;
pastangos sulaikyti arba sustabdyti giką būtų buvusios stačiai bepro
tystė. Jis prašvilpdavo iš kairės į dešinę ir atgal per kokią sekundę, ir
kiekvieną kartą atrodė, kad tuoj tuoj subyrės į šipulius. Niekas nieko
nesigriebė, bet nieko ir nebuvo galima griebtis; visi susigrūdo lai
vo priekyje ir kaip įbesti stovėjo, sekiodami akimis giką, tartum čia
būtų įniršusio banginio apatinis žandikaulis. Šitaip visiems sustin
gus, Kvikegas mikliai atsiklaupė, nuropojo per denį, sučiupo lyną,
vieną jo galą pririšo prie apsauginio borto, o kitą it lasą užmetė ant
giko, tuo metu kaip tik lekiančio jam virš galvos; dar vienu trūktelė
jimu gikas buvo supančiotas ir visi išgelbėti. Škuną apgręžė pavėjui;
kol jūreiviai leido valtį skęstančiajam gelbėti, Kvikegas, nusirengęs
iki pusės, iššoko per bortą ir, nubrėžęs ore ilgą lanką, pliūkštelėjo į
vandenį. Kokias tris minutes plaukė tartum šuo, toli į priekį išmes
damas ilgas rankas, ir iš ledinių putų išnirdavo čia vienas, čia kitas
raumeningas jo petys. Žiūrėjau į šitą žmogų, dosniai apdovanotą di
dybe ir kilnumu, tačiau to, ką turėjo gelbėti, nemačiau. Vyrukas jau
buvo dingęs gelmėje. Kvikegas iššoko stačias iš vandens, skubiai apsi
dairė ir, matyt, suvokęs, kas nutiko, nėrė į bangas ir prapuolė. Po ke
lių minučių vėl iškilo į paviršių, vieną ranką kaip pirma išmesdamas
toli į priekį, o kita vilkdamas sustingusį kūną. Netrukus juos įtraukė
į valtį. Vargšas vyrukas buvo atgaivintas. Jūreiviai vienu balsu pripa
žino Kvikegą šaunuoliu, kapitonas jo atsiprašė. Nuo šios akimirkos
prilipau prie Kvikego it kriauklė prie laivo dugno ir nebesiskyriau;
taip, ligi tol, kol jis, vargšelis, paskutinį kartą ilgam ilgam panėrė į
bangas.
98 HERM AN MELVILLE
Kažin, ar yra kada buvusi tokia širdies naivybė? Rodės, jis net neju
to, kad nusipelnė visų Žmoniškumo ir Kilniaširdiškumo draugijų ap
dovanojimų. Tik paprašė vandens - gėlo vandens - druskai nuo kūno
nusimazgoti; paskui, persivilkęs sausais drabužiais, įžiebė tomahauką
ir, atsirėmęs į apsauginį bortą, užsirūkė, ramiai nužiūrinėdamas ap
linkinius, tartum sakydamas: „Pasaulis - bendras turtas, akcinis visų
žmonių kapitalas kiekvienoje geografinėje platumoje. Ir mes, žmogė
dros, turim padėti šitiems krikščionims.“
14 SKYRIUS
N ant akėtas
Kelionėje daugiau nieko paminėtino nenutiko; ir, palankaus vėjo ge

nami, sėkmingai atplaukėme j Nantaketą.
Nantaketas! Išskleiskite žemėlapį ir raskite jį. Regit, kokiame
kampeliūkštyje telpa; kaip toli įsigūžęs nuo kranto ir koks vienišas -
dar labiau nuo kitų atskirtas negu Edistouno švyturys1. Pažvelkit: tik
menkas kauburėlis, smėlio žiupsnis; vien kranto ruoželis, už kurio
nėra tikros žemės. Smėlio čia daugiau, negu jūs per dvidešimt metų ga
lėtumėt sunaudoti vietoj nuspaudžiamojo popieriaus. Pokštų mėgėjai
paporins jums, kad čia net žolė pati neželia, ji pasėta; kad dagiai gabe
nami iš Kanados; o jeigu tenka užtaisyti prakiurusią banginio taukų
statinaitę, tai kaiščio plaukiama ieškoti už jūrų marių; kad Nantake-
te kiekvienas medgalis branginamas lyg Viešpaties kryžiaus nuolauža
Romoje; kad nantaketiečiai, norėdami vasarą turėti paunksmę, prieš
namus sodinasi šungrybius; kad vienas žolės stiebelis - čia jau oazė,
trys žolynėliai vienos dienos kelyje - prerijos; kad čionai per slankųjį
smėlį vaikščiojama specialiais smėliažengiais, panašiais į sniegbačius,
kokiais Laplandijoje einama per gilų sniegą; kad Nantaketas taip van
denyno atskirtas nuo pasaulio, apjuostas juo, apgožtas iš visų pusių,
apsuptas ir apribotas, jog šioje vietoje dažnai gali pamatyti kriaukleles,
prilipusias prie stalų ir kėdžių lyg prie jūrų vėžlio kiauto. Tačiau visi
šie išdidinimai tik byloja, kad Nantaketas - ne Ilinojus.
O paklausykit dabar nuostabios iš lūpų į lūpas perduodamos sak
mės apie tai, kaip saloje kadaise apsigyveno raudonodžiai. Legenda
sako, jog kartą, senovės laikais, į Naujosios Anglijos pakrantę iš debe
sų nukrito erelis ir pagavęs nusinešė naguose indėnų naujagimį. Ver
kė raudojo tėvai, žiūrėdami į tolstantį už vandenų platybių kūdikį. Ir
Švyturys, stovintis Lamanšo sąsiaurio salelėje, už keturiolikos mylių nuo Plimuto.

HERMAN MELVILLE
100
nutarė sekti paskui jį. Kanojomis leidosi jūron ir ilgai pavojingai plau
kę rado salą, o joje tuščią kaulinį karstelį - mažojo indėniuko skeletą.
Tad ko čia stebėtis, jei šiandienykščiai nantaketiečiai, prie jūros
gimę, jūroje ir ieško pragyvenos šaltinio! Iš pradžių jie gaudė krabus
ir rinko moliuskus smėlyje; įdrąsėję ėmė bristi į jūrą ir tinklais traukti
staurides; įgiję patyrimo, ėmė plaukti valtimis toliau nuo kranto gau
dyti skumbrių; ir pagaliau, nuleidę į vandenį didžiulį laivyną, ėmė ty
rinėti mūsąjį vandenų pasaulį; nutiesė per jį nenutrūkstamą kelionių
juostą, dirstelėjo net anapus Beringo sąsiaurio ir visuose vandenynuo
se paskelbė nesibaigiamą karą galingiausiam gyvojo pasaulio kūnui,
išlikusiam net po Didžiojo Tvano! Metė iššūkį siaubingiausiam ir
gigantiškiausiam sūriųjų vandenų himalajiškam mastodontui, apdo
vanotam tokia šiurpia, gaivalinga jėga, kad net jo išgąstis baisesnis ir
grėsmingesnis už patį klastingiausią kovos šėlsmą!
Tie pliki Nantaketo gyventojai, tie jūrų atskyduoliai, nusiyrę
nuo savo salos kauburėlio, apkeliavo ir tarytumei kokie Aleksandrai
pajungė visą mūsų vandenų pasaulį; pasidalijo Atlanto, Ramųjį ir
Indijos vandenynus, kaip pasidalijo Lenkiją trys piratiškos didvalsty-
bės1. Tegul Amerika prisijungia Meksiką prie Teksaso, tegul stveria
po Kanados Kubą; tegul anglai užplūsta kaip skėriai Indiją ir iškelia
ryškiaspalvę vėliavą nors pačioje Saulėje, - vis tiek du trečdaliai Že
mės rutulio priklauso Nantaketui. Nes Nantaketo jūreiviui priklauso
jūra - jis valdo ją taip, kaip imperatoriai imperijas, o kiti jūreiviai turi
tik teisę pereiti per svetimą teritoriją. Prekiniai laivai - tai tik pratęsti
jūron tiltai; ginkluoti laivai - tik plūduriuojančios tvirtovės; net pira
tai ir kaperiai, nors naršo jūromis lyg galvažudžiai žemės vieškeliais,
tik grobia kitus laivus - tokias pat sausumos atskalas, kaip jie patys, o
ne ieško pragyvenos šaltinio ten, bedugnėse gelmėse. Tik Nantaketo
jūreivis amžiauja jūroje ir semiasi iš jos aruodų; jis vienintelis, kaip
pasakyta Biblijoje1 2, rėžo jos vandenis laivais; vagoja skersai išilgai tary
tumei savąjį pūdymą. Čionai jo buveinė; čionai toji darbuotė, kurios
nesustabdytų dargi Nojaus tvanas, galintis paskandinti Kinijoje visus
kinus, kuriems net skaitliaus nėra. Nantaketietis gyvena jūroje kaip
1 1795 m. spalio 24 d. Rusija, Austrija ir Prūsija Peterburge pasirašė konvenciją dėl

trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo.
2 Aliuzija į Psalmyno Penktą knygą, 2 3 -3 0 .
M OB I S D I K A S . A R B A B A N G I N I S 101
baltasis tetervinas prerijose; jis slapstosi tarp bangų, kopia jomis kaip
Alpių medžiotojas, persekiojantis kalnų dykaragius. Metų metais ne
regi sausumos; tad kai pagaliau joje atsiduria, ji užkvimpa jam kitu
pasauliu, dar keisčiau negu mėnulis Žemės gyventojui. Kaip klajūnas
kiras suglaudžia sparnus saulei leidžiantis ir užmiega, vilnių plūduo-
jamas; taip ir Nantaketo jūreivis, neregėdamas kranto, susuka tamsai
užeinant bures ir atgula poilsio, pasidėjęs galvą ant priegalvio, po ku
riuo vandenų gilynėje šoruoja jūrų vėplių ir banginių kaimenės.
102
15 S K Y R I U S
Jūrgyvių sriubienė
Buvo jau vėlus vakaras, kai „Kerpė“ gražiai nuleido inkarą, ir mudu
su Kvikegu atsidūrėme krante; todėl nieko daugiau nebegalėjome
veikti - liko tik pasirūpinti naktigultu ir vakariene. „Banginio fon
tano“ šeimininkas mums buvo rekomendavęs pusbrolį Hozijų Hasį,
„Lydymo katilų“ šeimininką, pristatęs jį kaip geriausios Nantaketo
užeigos savininką, be to, užtikrino, kad pusbrolis Hasis garsėja jūr
gyvių sriubienėmis. Žodžiu, šviesiai užsiminė, kad bus užvis geriausia
paragauti, kas gardaus yra tuose „Lydymo katiluose“. Bet nurodymai,
kad geltonas sandėlis būtų dešinėje borto pusėje, kol pastebėsime bal
tą bažnyčią kairėje borto pusėje, o tada, bažnyčiai esant kairėje borto
pusėje, pasukti tris rumbus dešinėn ir pasiteirauti pirmo sutiktojo, kur
toji užeiga, - iš pradžių tie keblūs nurodymai mus gerokai išmušė iš
vėžių, nes Kvikegas ėmė tvirtinti, kad geltonas sandėlis - pirmas mūsų
orientyras - turįs būti kairėje borto pusėje, o man įsimušė galvon, jog
Piteris Kofinas prisakęs, kad bus dešinėje. Tačiau, gerokai paklaidžio
ję tamsoje, išvertę iš lovų kelis ramius gyventojus pasiteirauti kelio,
pagaliau priėjome tokią vietą, kur iškart pasidarė aišku, kad atvykom
teisingai.
Priešais seną priebutį stovėjo sena stenga su salingais, ant kurių
pakabinti už ąsų tabalavo du didžiuliai mediniai juodai dažyti ka
tilai. Riesti salingų galai buvo nupjauti, todėl senasis stiebas didžiai
panėšėjo į kartuves. Gal tuo metu buvau pernelyg įspūdžių įaudrin
tas, bet, žiūrint į tas kartuves, apėmė keista nelaimės nuojauta. Ka
klą tarytum mėšlungis sutraukė, spoksant į skersinius; taip, du sker
sinius: vieną Kvikegui, kitą - man. Ar ne bloga lemiantys ženklai,
pamaniau. Pirmame uoste šeimininkas - Kofinas; banginiautojų
bažnytėlėje į mane žvelgė antkapinės plokštės; o štai čia - kartuvės!
ir dar pora klaikių juodų katilų! Ar šie nebus niauri užuomina apie
Pragarą?
mobis d i k a s . arba b a n gin is
103
Iš apmąstymų mane pažadino geltonplaukė strazdanota moteris

geltona suknele, sustojusi ant užeigos slenksčio po kyburiuojančiu
blausiai raudonu žibintu, primenančiu sužeistą akį, ir pradėjusi plūsti
kažin kokį vyriškį raudonais vilnoniais marškiniais.
- Nešdinkis greičiau iš čia, - šūktelėjo ji vyriškiui, - kitaip pama
tysi ko nematęs!
- Eime, Kvikegai, - tariau, - čia bus ponia Hasė.
Neapsirikom; ponas Hozijus Hasis buvo išvykęs, ir visus reikalus
tvarkė žmona. Kai išklojome jai norą gauti vakarienę ir naktigultą, po
nia Hasė, trumpam atidėjusi plūdimą, nuvedė mus į nedidelį kamba
rėlį, pasodino prie stalo, ant kurio buvo tik ką sočiai vakarieniauta, ir
pasigręžusi į mus tarė:
- Midijos ar menkės?
- Atleiskit, ponia, ką jūs pasakėte apie menkę? - be galo manda
giai paklausiau.
- Midijos ar menkės?
- Midija vakarienei? Saitas moliuskas? Nejau , ponia Hase, tai tu
rėjote galvoje? - perklausiau. - Ar ne per šaltas ir ne per drėgnas priė
mimas žiemos metą, a, ponia Hase?
Tačiau jai taip magėjo toliau trinkt galvą raudonmarškiniam vy
riškiui, laukiančiam priebutyje, kad, mano tiradoje teišgirdusi žodį
„midija“, nuskubėjo prie virtuvės durų, išpoškino „midija dviem“ - ir
pradingo.
- Kvikegai, - kreipiausi, - kaip manai, pakaks mudviem vakarie
nei vienos midijos?
Tačiau iš virtuvės ėmė sklisti šilti aštrūs kvapai, kaipmat išsklaidę
liūdnus būgštavimus. O kai garuojantis patiekalas atsidūrė ant stalo,
paslaptis iškart paaiškėjo. Mielieji drauguoliai! klausykit, ką jums pa
sakysiu. Sriubienė buvo iš sultingų midijų kąsnelyčių, ne didesnių už
kaštoną, sumaišytų su trintais džiūvėsiais ir smulkiai pjaustyta sūdyta
kiauliena; viskas riebiai užpilta sviestu ir gausiai pasūdyta bei papipi-
rinta. Po žvarbios kelionės mūsų apetitas buvo žvėriškas, ypač Kvikego,
netikėtai pamačiusio mėgstamą žvejo patiekalą, o viralo skonis - tie
siog nepakartojamas, tad mes sugurkėme jį vienu kartu; tada, valan
džiukei atsirėmęs į kėdės atkaltę, prisiminiau, kaip ponia Hasė tarė:
„Midijos ar menkės“, ir sumaniau atlikti nedidelį bandymą. Žengiau
HERM AN MELVILLE
1 04
prie virtuvės durų, labai pabrėžtinai ištariau tik vieną žodį: „Men
kė!“ - ir vėl atsisėdau prie stalo. Iš naujo ėmė plūsti aštrūs kvapsniai,
tik jau kito prieskonio, ir netrukus prieš mus išdygo menkės sriubienė.
Vėl kibom į darbą; ir, smagiai markstydamas šaukštą, pamaniau -
keista, nejaugi toks valgis veikia galvą? Kaip ten pašaipiai sakoma apie
žmones, turinčius tiek pat smegenų kaip žuvis?
- Bet, žiūrėk, Kvikegai, ar ne gyvas ungurys raitosi dubenyje? Kur
tavo žeberklas?
Žuvingiausia iš visų žuvingų vietų buvo „Lydymo katilai“, pel
nytai gavę šį vardą; juose be paliovos kunkuliavo jūrgyvių sriubienės.
Sriubienė pusryčiams, pietums, vakarienei, kol pagaliau imdavai dai
rytis, ar nekyšo žuvų kaulai pro drabužius. Plynė priešais namus buvo
sėte nusėta moliuskų geldelėmis. Ponia Hasė nešiojo vėrinį iš poliruo
tų menkės stuburo slankstelių; pono Hasio visos sąskaitų knygos buvo
įrištos puikia ryklių oda. Net pienas turėjo žuvies prieskonį, ir ilgai
dėl to sukau galvą, kol vieną rytą, vaikštinėdamas pakrante tarp žvejų
valčių, atsitiktinai pamačiau žalą Hasių karvę, kuri gromuliuodama
žuvų liekanas žygiavo per smėlį, kiekviena kanopa įsispyrusi į nukirstą
menkės galvą tarytum į numintakulnius batus, - tikėkit manim.
Baigę vakarieniauti, gavome iš ponios Hasės lempą ir nurodymą,
kaip trumpiausiu keliu pasiekti lovą; tačiau kai Kvikegas ėmė pirma
manęs kopti laiptais, toji dama atkišo ranką ir pareikalavo žeberklo -
jos miegamuosiuose laikyti šiuos ginklus draudžiama.
- Kodėl? - paprieštaravau. - Tikras banginių medžiotojas miega
su savo žeberklu, o kodėl jūs tai draudžiate?
- Todėl, kad pavojinga, - atkirto ji. - Nuo to karto, kai, nesėk
mingai praplaukiojęs puspenktų metų, jaunasis Stigzas grįžo iš jūros
tik su trim statinaitėm aliejaus ir buvo rastas galiniame antro aukšto
kambaryje negyvas su žeberklu šone; nuo to karto neleidžiu įnamiams
nakčiai imtis žeberklo. Taigi, pone Kvikegai (ji jau buvo sužinojusi jo
vardą), imu tą jūsų geležą ir pasilaikysiu iki ryto. Ko pusryčiams, vy
ručiai, midijos ar menkės?
- Ir vienos, ir kitos, - atsakiau. - Ir dar poros rūkytų silkių dėl
įvairumo.
105
16 S K Y R I U S
Laivas
Sugulę į lovas, ėmėme galvot apie rytdieną. Tačiau, didžiai mano nuos
tabai ir nemenkam nerimui, Kvikegas užsiminė, kad rūpestingai pa
sitaręs su Jodžu - juoduoju dievuku, o Jodžas tris ar keturis kartus
pakartojęs prisakymą ir kietai pareikalavęs jį vykdyti: užuot mums
abiem su Kvikegu nuėjus į prieplauką ir pasirinkus banginių medžiok
lės laivą, Jodžas nuskyręs šį darbą man vienam; mat jis nutaręs globoti
mus ir jau nužiūrėjęs laivą, kurį aš, Izmaelis, paliktas veikti savo valia,
būtinai išsirinksiu tarytum visai netyčiomis; ir į tą laivą privalau par-
sisamdyti, nesvarbu, kur tuo metu būtų Kvikegas.
Pamiršau pasakyti, kad Kvikegas dažnai pasikliaudavo Jodžo
sprendimais ir stulbinančiais nuspėjimais; į Jodžą žiūrėjo išties pagar
biai ir laikė neblogu dievuku, nuoširdžiai trokštančiu jam sėkmės ir
apgailestaujančiu, kad ne visada geri jo ketinimai išsipildo.
Tačiau Kvikego, arba, teisingiau, Jodžo, sumanytasis būdas iš
sirinkti laivą buvo man visai ne prie širdies. Vyliausi, kad Kvikegas,
turėdamas didžiulę patirtį, parinks tokį banginių medžioklės laivą,
kur bus saugu ir mums patiems, ir mūsų labui. Kadangi visi mano
priešgyniavimai nepadarė Kvikegui jokio įspūdžio, turėjau nusileisti
ir nusprendžiau veikti sparčiai ir ryžtingai, kad kuo greičiau atlikčiau
šią smulkią nereikšmingą užduotį. Kitą rytą, atsikėlęs ankstėliau, pa
likau Kvikegą, užsidariusį mūsų kambarėlyje su Jodžu, nes jiems pra
sidėjo kažkoks griežtas pasninkas - ramadanas ar gavėnia, kažkokia
nusižeminimo ir maldų diena; kaip ten iš tiesų buvo, man nepavyko
išsiaiškinti, mat niekaip neįstengiau perprasti Kvikego liturgijos ir
X XXIX Tikėjimo Dogmų1, - taigi, palikęs draugą pasninkauti ir rū
kyti tomahauką, o Jodžą - šildytis prie atnašaujamos drožlių ugnies,
išėjau iš užeigos ir nužingsniavau prieplaukos link. Ilgai paklaidžio-
1563 m. anglikonų bažnyčios priimti tikėjimo doktrinos punktai.

io 6 H E R M A N MELVI LLE
jęs ir išklausinėjęs sutiktuosius, sužinojau, kad trejiems metams į

jūrą išplaukti rengiasi trys laivai: „Velnio pyla“, „Gardus kąsnis“ ir
„Pekodas“. Ką reiškia „velnio pyla“ nežinau, „gardus kąsnis“ - savai
me suprantama, o „pekodai“, kaip, be abejo, pamenate, tai pavadini
mas garsios Masačūsetso indėnų genties, išnykusios kaip ir senovės
medai1. Išlandžiojau ir apžiūrėjau „Velnio pylą“; tada persikrausčiau
į „Gardų kąsnį“; galiausiai pakilau į „Pekodo“ denį, apsidairiau ir iš
kart nusprendžiau, kad šitas laivas skirtas kaip tik mums.
Nesiginčysiu, gal ir jums gyvenime teko matyti keisčiausių jūros
laivų: bukagalių liugerių; griozdiškų japoniškų džonkų; į antis pana
šių galeonų ir kitokių retenybių; bet, patikėkit, akyse neregėjote tokio
neįprasto seno burlaivio kaip nepaprastasis „Pekodas“. Tai buvo seno
sios mokyklos laivas, tikrai ne per didžiausias; senamadiškai išpūs
tais šonais. Jo korpusas, vėjų nučaižytas, keturių vandenynų taifūnų
ir štilių įdiržintas, buvo tamsus kaip veidas prancūzų grenadieriaus,
kuriam teko kautis ir Egipte, ir Sibire. Garbaus amžiaus laivo pirmaga
lys, regis, buvo apžėlęs barzda. O stiebai - nukirsti kur nors Japonijos
pakrantėje, kai jų pirmtakus nulaužė uraganas, - stovėjo tiesutėliai ir
stamantrūs nelyginant trijų Rytų karalių nugaros Kelno katedroje12. Il
gamečiai deniai buvo nudremžti ir nuzulinti tarytum piligrimų kojo
mis nubrūžintos Kenterberio katedros plytos, ant kurių krauju plūdo
Tomas Beketas3. Bet prie visų šitų senienų šliejosi ne mažiau įstabių
naujovių, atsiradusių laive dėl pašėlusio verslo, iš kurio „Pekodas“ gy
veno jau daugiau kaip pusšimtį metų. Senasis kapitonas Pelegas4, ilgai
plaukiojęs jame pirmuoju padėjėju, vėliau tapęs kito laivo kapitonu,
o dabar išėjęs į poilsį, bet likęs vienu iš pagrindinių „Pekodo“ savi
ninkų, - tasai seniokas Pelegas, kol dar buvo pirmuoju padėjėju, ge
rokai pasidarbavo dailindamas ir taip jau įmantrią „Pekodo“ išorę ir
1 V II-V I a. pr. m. e. Irano kalnyno šiaurės vakaruose gyvenusios gentys, apie 673 pr. m. e.
sukūrusios Midijos (Medijos) karalystę.
2 Turimos galvoje statulos trijų biblinių Rytų karalių - Kasparo, Melchioro ir Baltaza
ro, kurių palaikai sarkofage iš sidabro, aukso ir brangakmenių saugomi Kelno katedroje.
3 Thomas Becket (1118-1170) - Anglijos bažnyčios ir politikos veikėjas, teologas, nuo
1162 m. Kenterberio arkivyskupas, popiežiaus valdžios atstovas. Priešinosi karaliaus
Henriko II politikai apriboti Katalikų bažnyčios galią. Henriko II nurodymu riterių
nužudytas per mišias.
4 Pelegas, vėliau Bildadas - bibliniai vardai, minimi Senojo Testamento Jobo knygoje.
NI OBI S D I K A S , A R B A B A N G I N I S 10 7
išgražino jį visą nuo nosies iki galo puošiniais, panaudodamas rečiau

sias medžiagas ir raštus, su kuriais niekas pasaulyje negalėtų lygintis,
nebent raižytinė Torkilo Gyvėdos lova arba skydas1. „Pekodas“ buvo
išdabintas kaip barbariškas Etiopijos imperatorius sunkių šlifuoto
kaulo karolių svarinamu kaklu. Visas laivas buvo prikabinėtas trofėjų.
Tikras žmogėdra, apsikarstęs nudobtų priešų kaulais. Atviras, be ap
kalos apsauginis bortas atrodė nelyginant didžiulis žandikaulis, pilnas
ilgų aštrių kašaloto dantų, įtaisytų vietoje smaigų, prie kurių tvirtina
mos kanapinės laivo sausgyslės ir raumenys. Ir tos sausgyslės buvo per
vertos ne per paprastus medinius blokus, o lengvai slydo skriemuliais
iš tauraus gelsvo jūros kaulo. Su panieka atsisakęs šturvalo, garbusis
laivas vietoj jo vairagalyje turėjo rumpelį, kuriam padirbti buvo pa
imtas ilgas ir siauras amžino priešo, banginio, žandikaulis. Audrome-
čiu vairininkui prie šito rumpelio tikriausiai vaidendavosi, kad jis it
laukinis totorius tramdo ugningą ristūną, pastvėręs jį stačiai už pra-
vieptos žiaunos. Taip, prakilnus tatai buvo laivas, tik kažkodėl didžiai
liūdnas! Bet visi prakilnūs dalykai tokiu ženklu pažymėti.
Žvalgydamasis škancuose kokios nors vyresnybės, kuriai galėčiau
pasisiūlyti jūreiviu, iš pradžių nieko nemačiau; bet mano žvilgsnį pa
traukė už grotstiebio stūksanti neįprasta palapinė, tikriau, vigvamas.
Panėšėjo į laikiną statinį, naudojamą tik uoste. Buvo kūgio formos,
kokių dešimties pėdų aukščio; pastatytas iš lanksčių juodų plokštelių,
išpjautų iš tikrojo banginio žandikaulio vidurinės ir aukščiausios da
lies. Surištos viršuje, platėjančiais galais jos rėmėsi į denį, sudarydamos
ratą, o gauruotos sruogos smailagalyje plaikstėsi nelyginant seno po-
tovatamių genties vado viršugalvio kuodas. Trikampė anga buvo nu
kreipta į laivo nosį, ir iš vidaus galėjai matyti viską, kas dedasi denyje.
Šitos keistos buveinės gilumoje pagaliau įžiūrėjau žmogų, kuriam,
sprendžiant pagal išvaizdą, priklausė valdžia laive; ir kuris - kadangi
buvo vidudienis ir visi darbai sustoję - ilsėjosi, nusimetęs viešpatystės
naštą. Sėdėjo ant senamadiško ąžuolinio krėslo, nuo viršaus iki apa
čios išgražinto vinkliausiais raižiniais; sėdynė buvo išpinta iš tamprių
juostų tos pačios medžiagos, iš kurios pastatytas ir vigvamas.
1 Islandų istorinių sagų personažas Torkilas Gyvėda, vaidinęs svarbų vaidmenį XI a.

danų valdose Anglijoje, išraižė savo žygių scenas medinėje lovoje ir skyde.
io 8 H F. R M A N M F LV I L L E
Jokių ypatingų žymių šis pusamžis vyriškis, regis, neturėjo; buvo

tamsiaveidis, raumeningas kaip daugelis senų jūreivių ir standžiai su-
sisiautęs mėlynu kvakeriško kirpimo mėlynos gelumbės apsiaustu; tik
apie akis vingiavo plonytis kone mikroskopinis raukšlių raizginys, at
siradęs tikriausiai dėl nuolatinio stovėjimo viršutiniame denyje prieš
vėją per daugybę pasiučiausių audrų - tuomet raumenys aplink akis
nuo įtampos traukte susitraukia. Tokios raukšlės ypač įspūdingos, kai
dėbtelima rūsčiai.
- Ar jūs „Pekodo“ kapitonas? - paklausiau, prisiartinęs prie vigva
mo durų.
- Tarkime, kapitonas, o tau ko reikia? - pasiteiravo jis.
- Noriu parsisamdyti jūreiviu.
-Jūreiviu. Matau, tu ne nantaketietis - ar teko sėdėti perskilusia
me velbote?
- Ne, pone, neteko.
- Ir apie banginių medžioklę tikriausiai nieko neišmanai - ar ne?
- Ne, pone, bet neabejoju, kad greitai pramokčiau. Esu plaukiojęs
prekiniais laivais ir manau, kad...
- Tegul griausmas tuos pirklių laivėkus! Kad negirdėčiau šito žo
džio! Matai savo koją? Tuoj išplėšiu ją tau iš vairagalio, jei užsiminsi
apie pirklius! Tik pamanykit, pirkliai! Ar tik nerieti nosies dėl to plau
kiojimo su prekeivom? Bet, po paraliais, kaip tau šovė į galvą bangi-
niauti, a? Kažkaip įtartina, gal ne? Ar nebuvai piratu, ką? Gal apiplėšei
paskutinį kapitoną? Ar tik nesumanei, laivui išplaukus į jūrą, išpjauti
laivo vyresnybės?
Prisiekiau, kad tokių nedorų kėslų tikrai neturiu. Tačiau supra
tau, kad už šių seno jūreivio - kvakerio ir saliečio - pusiau juokais
mestų kaltinimų slypi tikro nantaketiečio nepatiklumas ir nusiteiki
mas prieš atėjūnus, išskyrus Menkių kyšulio ir Martos Vynuogyno1
salos gyventojus.
- Kodėl vis dėlto sumanei plaukti banginių medžioklėn? Noriu
žinoti ir tik paskui spręsiu, verta tave samdyti ar ne.
- Kaip čia jums, pone, paaiškinus. Norėčiau susipažinti su bangi
nių medžiokle. Geidžiu pasaulio pamatyti.
Vietovės netoli Nantaketo.

NI OBI S D I K A S . A R B A B A N G I N I S 109
- Išties norėtum susipažinti su banginių medžiokle? O kapitono

Ahabo regėti neteko?
- Kas, pone, tasai kapitonas Ahabas?
- Ėhė, taip ir maniau. Kapitonas Ahabas - „Pekodo“ kapitonas.
- Vadinasi, apsirikau manydamas, jog kalbuosi su laivo kapitonu.
- Kalbiesi su kapitonu Pelegu - štai su kuo, jaunikaiti, kalbiesi.
Mano ir kapitono Bildado darbas - paruošti „Pekodą“ plaukiojimui,
sutiekti viską, ko reikia laivui, parinkti įgulą. Mudu esame laivo savi
ninkai ir įgaliotiniai. Bet štai ką tau pasakysiu: jei nori, kaip tvirtini,
susipažinti su banginių medžiokle, gali tą padaryti čia pat, kol dar yra
laiko apsigalvoti. Užmesk akį, jaunikaiti, į kapitoną Ahabą ir pamaty
si, kad jis turi tiktai vieną koją.
- Ką, pone, norite pasakyti? Negi kitos neteko per banginį?
- Per banginį! Jaunikaiti, prieik arčiau! Ją surijo, sukramtė, su
graužė siaubingiausias iš kašalotų, kokį dangus regėjo daužant į šipu
lius velbotą! - vai! vai!
Mane kiek įbaugino kalbos karštis ir šiek tiek sujaudino nuoširdus
gailestis, nuskambėjęs pabaigos šūksnyje, tačiau susivaldžiau ir kuo
ramiau tariau:
- Tai, ką jūs, pone, pasakojate, be abejo, gryna teisybė; bet iš kur
man žinoti, jog kaip tik tas banginis bus toks nuožmus, nors gal ir
galėjau numanyti.
- Paklausyk, jaunikaiti, kažkoks glebus tavo balsas, kalbi visai ne
kaip jūrų vilkas. Sakyk, ar tikrai esi plaukiojęs jūromis? Tikrai?
- Pone,- tariau, - regis, minėjau, jog keturis kartus esu plaukiojęs
prekiniais...
- Prikąsk liežuvį! Jau pamiršai, ką sakiau apie pirklius, - nesiu
tink manęs - to nepakęsiu. Bet gal imkim kalbėti aiškiau. Jau mažu
mą užsiminiau, kas yra banginių medžioklė; ar dar nori plaukti?
- Taip, pone.
- Labai gerai. O dabar atsakyk, tik mikliai: ar galėsi nusviesti že
berklą gyvam banginiui į nasrus, o iš paskos ir pats įšokti?
- Taip, pone, jei tai bus iš tiesų būtina; tai yra jei be šito niekaip
nebus galima apsieiti; tik, manau, taip nenutiks.
- Vėl gerai atsakei. Bet juk nusprendei parsisamdyti į banginių
medžioklės laivą ne tik norėdamas verslą perprasti, bet ir paplaukioti,
no
pasaulio pamatyti? Ar ne taip sakei? Man regis, taip. Taigi paėjėk į lai
vo pirmagalį, dirstelk pavėjinėn pusėn, o grįžęs papasakosi, ką regėjai.
Valandžiukę stovėjau sutrikęs ir nežinojau, kaip vykdyti tokį keis
tą paliepimą - juokais ar rimtai. Bet kapitonas Pelegas, suraukęs visas
raukšleles aplink akis, taip rūsčiai dėbtelėjo į mane, kad akimirksniu
puoliau daryti, ką lieptas.
Nuėjęs į pirmagalį ir, dirstelėjęs pavėjinėn pusėn, pamačiau, kad
laivas supasi, potvynio kiek apgręžtas nosim į atvirą jūrą. Priešais ply
tėjo beribė erdvė, bauginamai vienoda ir grėsli - be šapelio ar taškelio
žvilgsniui užkliūti.
- Na ir ką paporinsi? - man grįžus, paklausė kapitonas Pelegas. -
Ką išvydai?
- Nieko ypatingo, - atsakiau, - vien vandenį, bet horizonto linija
neblogai įžiūrima, ir, man regis, atlekia škvalas.
- Tai kaip bus su tuo pasaulio pamatymu? Ar tikrai verta dėl to
plaukti aplink Horno kyšulį? Ar ne geriau žiūrėti į pasaulį iš ten, kur
dabar stovi?
Šie žodžiai privertė kiek paabejoti, bet jei nusprendžiau išplaukti
banginių medžioti, tai ir išplauksiu; o „Pekodas“ ne blogesnis už kitus
laivus - gal net geriausias, - ir išklojau visa tai kapitonui Pelegui. Jis,
matydamas tvirtą pasiryžimą, sutiko priimti mane į laivo įgulą.
- Gali iš karto pasirašyt popierius, - pridūrė, - eime su manim.
Ir tuoj pat ėmė leistis žemyn, į kapitono kajutę. Čia pamačiau ne
apsakomai keistą ir stulbinančią žmogystą, sėdinčią ant skersinės sijos.
Paaiškėjo, jog tai kapitonas Bildadas - kartu su Pelegu vienas iš pagrin
dinių laivo savininkų; likusios akcijos, kaip dažnai šituose kraštuose
pasitaiko, priklausė daugybei pastovių rentininkų: našlėms, betėviams
našlaičiams ir naktiniams sargams, kurių įnašas neviršijo vieno rąsto,
lentos arba dviejų trijų laivo korpuso vinių vertės. Nantaketo gyvento
jai investuoja pinigus į banginių medžioklės laivus taip, kaip jūs į pati
kimus, didelius procentus teikiančius vertybinius popierius.
Tasai Bildadas buvo kvakeris1 kaip Pelegas, kaip dauguma nanta-
ketiečių, - mat pirmieji salos gyventojai priklausė šiai sektai; ir net ligi
1 Protestantų sekta, raginanti grįžti į evangelinį gyvenimo paprastumą. Neturi

sakramentų, dvasininkų, nepripažįsta rangų, karinės prievolės, pramogų. Atsirado
1652 m. Anglijoje. Pradininkas - amatininkas George’as Foxas (1624-1691).
šių dienų vietiniai gyventojai išsaugojo esminius kvakerystės bruožus,

deja, dėl svetimų ir įvairialypių įtakų gerokai pakitusius. Todėl pasi
taiko tarp šitų kvakerių - jūreivių ir banginių medžiotojų - neprilygs
tamų mėgėjų lieti kraują. Tai kvakeriai kovotojai; ne juokais kvakeriai.
Yra tarp jų vyrų, Šventojo Rašto vardais krikštytų, - tatai labai
įprasta saloje, - su motinos pienu perėmusių rūsčiai didingą kvakerių
etiketo įprotį visus tujinti\ vyrų, kurių nutrūktgalviškam, narsiam gy
venimui nestigo nuotykių, nestigo net atėjūniškų keistenybių įtakos,
neišstūmusios tūkstančių pasigėrėtino būdo bruožų, darančių garbę
ir skandinavų jūrų konungui, ir poetiškam pagoniui romėnui. Bet
kai tos savybės susitelkia viename žmoguje, kuriam prigimtis nepa
šykštėjo stiprybės, didelio tūrio smegenų ir nemenko svorio širdies;
kurį tyluma ir vienatvė, naktovidžiais budint tolimiausiose jūrose po
čia, šiaurėje, neregėtais žvaigždynais, įpratino mąstyti laisvai ir nevar
žomai; kuris sugėrė saldžius ir žiaurius įspūdžius tiesiai iš mergiškos
gamtos krūtinės, patiklios ir atviros, ir išmoko - kartais dėl atsitikti
nių palankių aplinkybių - drąsiai bei pakiliai reikšti mintis; štai tada
atsiranda žmogus, gal vienas iš visos tautos, kilnus, spinduliuojantis,
skirtas didžiųjų tragedijų scenai. Ir dramatiniu požiūriu jo privalumai
netampa menkesni, jeigu į jo esybės gelmes - nuo pat užgimimo arba
vėlesnių aplinkybių lėmimu - įsigraužia, gal kiek įgeidingai, kažkoks
liguistumas. Nesgi visi tragiškai didūs žmonės tokie tampa dėl juose
glūdinčios negalės. Atmink, O jaunasis išpuikėli, visa, kas šiame dūlia
me pasaulyje didu, yra tik liga. Na, bet kol kas kalbame apie kitonišką
žmogų; jei kuo nors ir ypatingą, tai to ypatingumo priežastis - savitų
aplinkybių paveikta kvakerystės atmaina.
Kaip ir kapitonas Pelegas, kapitonas Bildadas buvo gana tu rtin
gas, senatvėje šį amatą metęs banginių medžioklis. Skirtingai negu
kapitonas Pelegas —nė per nago juodymą nesidomintis vadinamai
siais rimtais dalykais ir laikantis juos uz nieką, —kapitonas Bildadas
buvo ne tik išauklėtas pačia rūsčiausia nantaketietiško kvakerizmo
dvasia, bet, - nepaisant nei vėlesnio gyvenimo jūroje, nei gausių pro
gų anapus Horno kyšulio pasigrožėti žavingomis nuogomis salietė-
mis, - neatsižadėjo nė menkiausio kvakeriško įpročio, nepaaukojo nė
vieno kvakeriškos liemenės kabliuko. Ir vis dėlto, nepaisant šitokio
pastovumo, garbingajam kapitonui Bildadui stigo nuoseklumo. Dėl
religinių įsitikinimų jis nieku gyvu neėmė į rankas ginklo prieš sau
sumos užpuolikus, tačiau be menkiausio sąžinės graužimo puldinėjo
Atlanto ir Ramųjį vandenyną; būdamas prisiekęs kraujo praliejimo
priešininkas, praliejo, nenusivilkdamas ankšto durtinio, statinių
statines Leviatano kraujo. Nežinau, kaip dievobaimingam Bildadui
sekėsi dabar, mąsliame gyvenimo saulėlydyje, sutaikyti prieštarin
gus praeities prisiminimus; greičiausiai visa tai nelabai jam rūpėjo,
kadangi jau seniai padarė be galo giliaprasmę ir patogią išvadą, kad
žmonių religija - viena, o mūsų apčiuopiamas pasaulis - kita. Šis
pasaulis moka dividendus. Pradėjęs mažučiu junga trumpais pras
tų prasčiausiais drabužgaliais, vėliau tapo žeberklininku, vilkinčiu
plačią kvakerišką liemenę su apskrita iškirpte; po to velboto vadu,
paskui pirmuoju kapitono padėjėju ir pagaliau laivo savininku; nuo
tykingą karjerą baigė, kaip minėjau, sulaukęs gražaus šešiasdešim
ties metų amžiaus ir dienų likutį paskyrė ramiam užtarnauto pelno
kaupimui.
Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad Bildadas garsėjo kaip ne
pataisomas šykštuolis, o plaukiojimų jūroje laikais buvo griežtas ir
žiaurus valdiniams. Nantakete man pasakojo, - nors tai gan keista
istorija, - kad kai jis grįždavęs į uostą senuoju „Kategatu“, jūreivius
tiesiai nuo denio išveždavę į ligoninę - tokie būdavo išsekę ir nusika
mavę. Kaip dievobaimingo žmogaus, ypač kvakerio, jo širdis, švelniai
tariant, buvo apykietė. Tiesa, plūstis nesiplūsdavo, bet sugebėdavo iš
spausti iš kiekvieno kruviną prakaitą ir ištampyti gyslas. Dar dirbda
mas pirmuoju kapitono padėjėju buvo tiek visus įbauginęs, kad vien
nuo pilkai rusvų jo akių dėbtelėjimo žmogaus nervai neišlaikydavo;
čiupdavo, kas po ranka pakliuvo - plaktuką arba kobinį, - ir puldavo
dirbt it patrakęs, kad tik nestovėtų dykas. Tinginystė ir vangumas iš
garuodavo tik nuo Bildado pažvelgimo. Jo prigimties tausumą rodė ir
išorė. Ant ilgo laibo kūno nebuvo nė gabalyčio nereikalingos mėsos,
pasmakrėje - barzdos plaukelio, tik minkšti ir trumpi pašiurpę pūkai,
panašūs į plačiakraštės skrybėlės pūką.
Štai tokią radau žmogystą, sėdinčią ant skersinės sijos, kai paskui
kapitoną Pelegą įėjau į kajutę. Tarpas tarp denių buvo nedidelis; ir čia
tiesus it mietas sėdėjo senasis Bildadas - visada taip sėdėdavo, nesi
remdamas pečiais, idant nesuglamžytų surduto skvernų. Plačiakraštė
113
skrybėlė buvo padėta šalia; sėdėjo sukeitęs kojas, aklinai susisegiojęs

pilkai rusvą surdutą, užsikabinęs ant nosies akinius, ir įnikęs skaitė
kažin kokią storą knygą.
- Bildadai! - riktelėjo kapitonas Pelegas. - Vėl prie to paties? Kiek
siekia mano atmintis, jau trisdešimt metų esi užgulęs Šventuosius Raš
tus. Iki kurios vietos prisikasei?
Matyt, seniai apsipratęs su šventvagiškomis draugo kalbomis, Bil-
dadas ramiai, nekreipdamas dėmesio į pagarbos stygių, pakėlė akis
nuo knygos ir, išvydęs mane, klausiamai dirstelėjo į Pelegą.
- Sakosi, kad labai mums tinka, - tarė Pelegas. - Nori į „Pekodą“.
- Iš tikrinybės? - apdulsusiu balsu paklausė Bildadas, pasigręžda
mas į mane.
- Iš tikrinybės, - atsakiau nevalingai; kaip verste privertė kvakeriš-
kas jo kalbėjimo būdas.
- Kaip jis tau, Bildadai, patinka? - paklausė Pelegas.
- Tiks, - burbtelėjo Bildadas, nužiūrėjęs mane, ir vėl kibo į Bibliją,
skaitydamas paskiemeniui ir gana garsiai dudnodamas sau po nosimi.
Pamaniau, kad niekada gyvenime nesu regėjęs tokio keistabūdžio
seno kvakerio, juolab kad jo draugas ir kelionių bendras Pelegas buvo
rėksmingas pagyrūnas. Tačiau neištariau nė žodžio, tiktai įdėmiai ap
sižvalgiau aplink. Pelegas atidarė kažkokią skrynutę, ištraukė iš ten
laivo dokumentus ir, pasidėjęs priešais plunksną bei rašalo, prisėdo
prie nedidelio stalelio. Pamaniau, jog dabar pats metas nuspręsti, ko
kiomis sąlygomis parsisamdysiu. Jau žinojau, kad banginių medžiok
lės laivuose algos nemokamos; bet kiekvienas įgulos narys, įskaitant
kapitoną, gauna tam tikrą pajamų kiekį, vadinamąją dalį , skiriamą pa
gal atliekamų laive pareigų svarbą. Supratau, jog kaip naujokas nega
liu tikėtis ypač didelės dalies, tačiau kaip išmanantis jūreivystės ama
tą - galėjau stovėti prie šturvalo, megzti mazgus arba dirbti dar kokį
darbą - neabejojau, kad man pasiūlys bent du šimtai septyniasdešimt
penktąją dalį, vieną du šimtai septyniasdešimt penktąją dalį gauto per
šį plaukiojimą gryno pelno, nesvarbu, koks jisai būtų. Ir nors du šimtai
septyniasdešimt penktoji dalis, jūreivių žodžiais tariant, gana skundi ,
vis dėlto tai geriau negu nieko; o jeigu medžioklė bus sėkminga, yra
vilties, kad atsipirks sudėvėtas drabužis, nekalbant jau apie trejų metų
maistą ir miegotuvę, už kuriuos nereikės mokėti nė skatiko.
114
Ko gero, toks pasakiškų turtų kaupimo būdas pasirodys kai kam

vertas pasigailėjimo - deja, taip ir yra. Bet tikrai esu ne iš tų, kam gal
voje pasakiški turtai; man pakanka, jei pasaulis gali suteikti stogą virš
galvos ir peną, kol viešėsiu čia, po grėsminga iškaba „Perkūndebesis“.
Išvis maniau, kad du šimtai septyniasdešimt penktoji dalis - visiškai
padori, bet nebūčiau nustebęs, jeigu ją būtų padidinę ir pasiūlę dušim
tąją, juk esu jėgingas vyras.
Tačiau buvo vienas dalykas, neleidęs tikėtis padorios pajamų da
lies: krante kai ką girdėjau apie kapitoną Pelegą ir neprilygstamą seną
jo draugužį Bildadą; esą jiems, kaip dviem pagrindiniams „Pekodo“
savininkams, mažiau reikšmingi ir išsisklaidę po salą pajininkai pati
kėjo visus laivo reikalus. Taigi, samdydamas įgulą, gerai pamąstęs, sva
rų žodį turėjo tarti šykštūnas Bildadas, juolab kad jis buvo laive, sėdė
jo patogiai įsitaisęs kapitono kajutėje, tartum namie priešais židinį, ir
dar skaitė Bibliją. Kol Pelegas bergždžiai stengėsi didžiuliu kišeniniu
peiliu pasmailinti plunksną, senis Bildadas, gerokai mane nustebinda
mas, - juk buvo, šiaip ar taip, intereso turintis asmuo, - nekreipė į mus
jokio dėmesio ir vogravo sau po nosimi iš knygos: „Nesikraukite lobių
žemėje, kur kandys ir rūdys...“1
- Kapitone Bildadai, - nutraukė jį Pelegas, - ką pasakysi, kokią
lobio dalį skirsime šitam jaunikaičiui?
- Tai yra puikiai žinoma tau pačiam, - šermeniniu balsu atsakė
Bildadas. - Septyni šimtai septyniasdešimt septintoji dalis, manau,
nebus jam per didelė, „...ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Ver
čiau kraukitės lobį...“
„Neblogas lobis\ - pamaniau. - Septyni šimtai septyniasdešimt
septintoji dalis! Na, seni Bildadai, iš tiesų rūpiniesi, kad nesusikrau
čiau lobių šioje žemėje, „kur kandys ir rūdys ėda“. Dalis buvo pasiu
tusiai skundi\ nors skaičiaus didumas neišmanančiam žmogui galėjo
sukelti priešingą mintį. Tačiau gerai pagalvokite ir pamatysite, kuo
virsta septyni šimtai septyniasdešimt septyni atsidūrę vardiklyje; tada
iš karto tampa aišku, jog fartingo2 viena septyni šimtai septyniasde
šimt septintoji dalis yra nepalyginamai mažiau negu septyni šimtai
1 Čia ir toliau Bildadas cituoja Kalno Pamokslą (Naujasis Testamentas, Mt 6, 19-21).

Smulkiausia Anglijos moneta, lygi ketvirtadaliui penso, kaldinta iki 1956 m.
MOBIS DI KAS. ARBA B A N G I N I S
115
septyniasdešimt septyni aukso dublonai; o aš tuo metu kaip tik taip

ir maniau.
- Bildadai, kad tu apspangtum! - sušuko Pelegas. - Nori apsukti
šitą jaunikaitį? Reikia jam duoti daugiau.
- Septyni šimtai septyniasdešimt septintoji, - pakartojo Bildadas,
nepakeldamas akių, ir vėl ėmė marmėti: - „nes kur tavo lobis, ten ir
tavo širdis“.
- Skiriu jam trišimtąją dalį, - pareiškė Pelegas. - Girdi, Bildadai?
Aš sakau: trišimtąją.
Bildadas padėjo Bibliją ir, oriai pasigręžęs į Pelegą, tarė:
- Kapitone Pelegai, esi dosnios širdies; bet privalai nepamiršti pa
reigų kitiems laivo savininkams - daugelis jų našlės ir našlaičiai, - ir
jei pernelyg dosniai atlyginsime už triūsą šitam jaunikaičiui, veikiau
siai atimsime duonos kąsnį iš visų našlių ir našlaičių. Septyni šimtai
septyniasdešimt septintoji dalis, kapitone Pelegai.
- Ak tu, Bildadai! - net sustūgo Pelegas ir, kaip į galvą daužtas,
ėmė bėginėt po kajutę. - Tegu tave, kapitone Bildadai, šimtas velnių
nujoja; jei būčiau klausęs tavo patarimų, mano sąžinę dabar slėgtų
toks balastas, kuris į dugną nugramzdintų didžiausią laivą, kada nors
plaukusį aplink Horno kyšulį.
- Kapitone Pelegai, - ramut ramutėliai ištarė Bildadas, - nežinau,
kiek vandens prisisunkę į tavo sąžinės triumą, gal dešimt colių, o gal
dešimt sieksnių; betgi esi užkietėjęs nusidėjėlis ir manding tavo, kapi
tone Pelegai, sąžinė bus taip prakiurusi, kad galiausiai nugarmėsi sta
čiai į pragaro ugnies duobę.
- Ugnies duobę! ugnies duobę! tu mane įžeidei, girdi! Įžeidei taip,
kad ilgiau kęst neįmanoma. Rėžt žmogui į akis, kad nugarmės į praga
rą! Velniai raguoti! Bildadai, jei dar kartą pakartosi, tegu mane griaus
mas, tegu - tegu - gyvą ožį prarysi su visais gaurais ir ragais. Dabar
dink iš čia, inkščiantis dvasna, pamėlusi medgalio išpera - nešdinkis
sau!
Griausmingai išliejęs tulžį, jis šoko ant Bildado, bet tasai - net
sunku patikėti - išsisuko kaip vijurkas.
Nušiurpęs dėl tokio baisingo dviejų laivo savininkų ginčo ir jau
pradėjęs abejoti, ar apskritai verta plaukti laivu su tokiais nepatiki
mais šeimininkais ir laikinaisiais kapitonais, pasitraukiau nuo durų,
n 6 H E R M A N M E LV I L L E
norėdamas praleisti Bildadą, kuris, maniau, trokšta kuo greičiau iš

nešti kudašių nuo sukilusios Pelego rūstybės. Tačiau be galo nustebau
pamatęs, kaip jis ramių ramiausiai vėl atsisėdo ant skersinės sijos ir
daugiau neparodė nė menkiausio noro išeiti. Matyt, nepataisomasis
Pelegas ir jo įgeidžiai buvo jam ne pirmiena. O Pelegas - tasai, nu
tekinęs susikaupusią rūstybę, atsisėdo prie stalo romus kaip avinėlis,
nors kartkartėm krūpčiojo nuo tik ką patirto, bet dar neapmalšusio
dirgesio.
- Fiu! - galiausiai švilptelėjo atsipūsdamas. - Regis, škvalas praū
žė pro kairįjį bortą. Bildadai, kadaise meistriškai galąsdavai trišakius,
būk geras, pasmailink šią plunksną. Mano peilis visai atšipo. Na va,
dėkui. Taigi, jaunikaiti, sakyk, kuo esi vardu? Izmaelis? Tai štai, Izma-
eli, skiriu tau trišimtąją dalį.
- Kapitone Pelegai, - kreipiausi į jį, - turiu bičiulį, norintį kartu
su manim nusisamdyti į laivą - ar galiu jį rytoj atsivesti?
- Aišku, gali, - atsakė Pelegas, - vesk jį čionai, ir tada pažiūrėsim.
- O kokios dalies jis pareikalaus? - sustenėjo Bildadas, pakėlęs
akis nuo Biblijos, į kurią vėl buvo įnikęs.
- Kam tau, Bildadai, dėl to kvaršinti galvą? - atrėžė Pelekas. - Ar
tas tavo draugas yra kada medžiojęs banginius? - kreipėsi į mane.
- Jis tiek banginių yra nudobęs, kad jūs, kapitone Pelegai, net
nesuskaičiuotumėt.
- Tada veskis jį čionai.
Pasirašęs dokumentus, išėjau nė kiek neabejodamas, kad puikiai
susidorojau su užduotimi ir kad „Pekodas“ tikrai tas laivas, kuriuo Jo-
džas nuskyrė mudviem su Kvikegu plaukti aplink Homo kyšulį.
Tačiau, toli nenuėjęs, sumečiau, jog taip ir nepamačiau kapitono,
su kuriuo teks banginiauti. Tiesa, buvau girdėjęs, kad neretai kapito
nas pasirodo tik tada, kai laivas jau būna viskuo apsirūpinęs ir surin
kęs įgulą; juk kelionės paprastai tokios ilgos, o viešnagė krante tokia
trumpa, tad kapitonas, turintis šeimą arba kokį svarbų reikalą, visiškai
nesidomi uoste stovinčiu laivu, bet palieka juo rūpintis savininkams,
kol viskas bus parengta. Tačiau, šiaip ar taip, dirstelėti į kapitoną, ku
riam patikėsiu savo likimą, pravartu. Tad grįžau ir sutikęs kapitoną
Pelegą paklausiau, kur galėčiau rasti kapitoną Ahabą.
- O kam tau kapitonas Ahabas? Viskas sutvarkyta; tu priimtas.
NIOBIS DI K A S, A R B A B A N G I N I S
117
- Taip, bet norėčiau jį pamatyti.

- Nemanau, kad dabar tai pavyktų. Pats nežinau, kas jam yra; bet
tūno užsisklendęs namie; tarytumei serga, bet neatrodo, kad būtų
ligonis. Tiesą pasakius, neserga; bet ir sveiku nepavadinsi. Žinai ką,
jaunikaiti, jis ir mane ne visados geidžia matyti, todėl nemanau, kad
panorėtų susitikt su tavim. Keistabūdis žmogus tasai kapitonas Aha-
bas, - kai kam taip atrodo, - tačiau geras. O tu nebūgštauk, nebūgš
tauk, jis tau patiks. Kapitonas Ahabas - šaunus vyras, Dievo nesibijo,
nors į dievus panėši; kalba mažai, bet kai taria žodį, yra ko paklausyti.
Įsidėk į galvą, aš tave įspėjau: Ahabas - ne vidutinybė; Ahabas ir uni
versitetuose yra buvęs, ir tarp žmogėdrų; jam žinomos paslaptys, giles
nės nei jūrų vandenys; ugningu trišakiu jis yra dobęs priešą, galingesnį
ir slaptingesnį nei banginis. Jo trišakis! taip, skvarbiausias ir taikliau
sias visoje mūsų saloje. O! Ahabas - tai ne kapitonas Bildadas; ne, jis
ir ne kapitonas Pelegas; jis - Ahabas , berneli; o juk žinai, kad Ahabas
senų senovėje buvo karūnuotas karalius1!
- Podraug labai niekšingas. Kai tasai nedoras karalius buvo nužu
dytas, jo kraują laižė šunys, ar ne?
- Nagi, eikš arčiau. Eikš, eikš, - ištarė Pelegas taip įtaigiai, kad net
pabūgau. - Klausyk, vaikine; niekada nepakartok šių žodžių „Peko-
do“ denyje. Ir niekur nepakartok. Kapitonas Ahabas ne pats išsirinko
sau vardą. Taip paikai ir neišmanėliškai įsigeidė kvaištelėjusi, našlau
janti jo motina, mirusi, kai jam tebuvo dvylika mėnesių. Tačiau senoji
indėnė Tistig Gei Hede12pasakė, kad tasai vardas būsiąs pranašiškas. Ir
galbūt kiti į ją panašūs kvėšos tą pakartotų. Bet noriu tave įspėti. Tai -
melas. Puikiai pažįstu kapitoną Ahabą; daug metų plaukiojau jo pa
dėjėju ir žinau, kad jis iš tiesų geras žmogus; ne dievotas geras žmogus
kaip Bildadas, o geras žmogus, mokantis nusikeikti, - gal kiek panašus
į mane, tik kur kas vertesnis. Taip, žinau, niekada nebuvo linksmuo
lis; žinau, kad grįždamas iš paskutinio plaukiojimo vienu tarpu buvo
šiek tiek protą pametęs; tačiau kiekvienam aišku, kad taip atsitiko dėl
baisaus, veriamo skausmo, kai iš kojos teliko kraujuojantis strampas. Ir
dar žinau, kad tapo niaurus - niaurus be atgaivos, kartais net laukiniu
1 Ahabas - Biblijos Izraelio karalius, įvedęs stabmeldišką Baalo kultą ir persekiojęs

pranašus (Senasis Testamentas, 1 Kar, 16-22).
2 Labiausiai į vakarus išsikišusi Martos Vynuogyno salos nerija.
n8 H E R M A N M E LVI L L E
pykčiu įsiplieskiantis; tačiau visa tai praeis. Ir įsidėk, jaunikaiti, į galvą

mano žodžius: geriau plaukioti su niauriu ir geru kapitonu, negu su
jukiu ir blogu. Tad lik sveikas ir nesmerk kapitono Ahabo vien to
dėl, kad atsitiktinai gavo nuodėmingą vardą. Be kita ko, berneli, jis
turi žmoną - prieš tris plaukiojimus susituokė, - švelnią, nuolankią
mergelę. Ir štai su ta meilia būtybe susilaukė vaiko. Tai dabar sakyk,
ar gali glūdoti beviltiška piktybė Ahabo sieloje? Ne, ne, jaunikaiti; jis
parblokštas, suluošintas, bet žmogiškumo nepraradęs!
Išėjau didžiai susimąstęs dėl to, ką iš netyčių sužinojau apie kapi
toną Ahabą; ir baugus neaiškus sopulys įsėlino krūtinėn. Pagavo gai
lestis, užuojauta, bet dėl ko - gerai nežinojau, nebent dėl taip žiauriai
prarastos kojos. Podraug širdyje ėmė keroti keista, pagarbos kupina
baimė, kurios nusakyt neįstengčiau; nes tai buvo ne tiek baimė, o kaž
kas kita; tik nežinau kas. Tas jausmas glūdojo manyje, tačiau nestūmė
nuo Ahabo; tik dirgino kažkoks jį gaubiantis paslaptingumas, nors
beveik jo nepažinojau. Šiaip ar taip, mintys netrukus nuskriejo visai
kita kryptimi, ir tamsusis Ahabo paveikslas laikinai išsprūdo iš galvos.
119
17 S K Y R I U S
Ram adanas
Kvikego ramadanas, pasninkas arba gavėnia turėjo baigtis tik vakare,

todėl nutariau dabar jo netrikdyti, nes didžiai gerbiu visas, kad ir kaip
juokingai atrodančias religines apeigas; iš aukšto, be deramos pagar
bos negalėčiau žiūrėti net į skruzdėlių susibūrimą ir dievobaimingą
jų lankstymąsi šungrybiui; arba į tas būtybes kai kuriose mūsų žemės
vietose, taip liokajiškai - kaip neišvystume kitose planetose - lenkian
čias galvas prieš kokio nors pasimirusio žemvaldžio statulą vien todėl,
kad vis dar jo vardu tvarko milžiniškus paveldėtus turtus.
Manau, kad mums, pamaldiems krikščionims presbiterijonams,
tokiais atvejais dera būti gailestingesniems ir nesidėti pranašesniems
už kitus mirtinguosius, stabmeldžius arba į juos panašius vien dėl sa
vitai kvailo jų požiūrio į kai kuriuos dalykus. Ar ne absurdiški buvo
Kvikego Jodžas ir ramadanas? - na ir kas? Kvikegas, be abejo, žino,
ką daro; jis patenkintas ir tegu sau tiki ką tinkamas. Visi ginčai su juo
būtų bergždi, todėl, sakau, telieka pačiu savimi; ir teatlanko Dangaus
malonė mus visus - ir presbiterijonus, ir stabmeldžius, - nes nėra tarp
mūsų tokio, kuriam nestigtų galvoje varžtelio ir nebūtų verkiant rei
kalingas remontas.
Vakarop, kai, mano manymu, visi ritualai ir ceremonijos turėjo
būti baigtos, užlipau į viršų ir pasibeldžiau į Kvikego kambarį; niekas
neatsakė. Stumtelėjau duris, tačiau jos buvo užsklęstos iš vidaus.
- Kvikegai! - šnabždom pašaukiau pro rakto skylutę; jokio atsa
ko. - Klausyk, Kvikegai, ko neatsiliepi? Čia aš - Izmaelis.
Kaip ir pirma - visiška tyla. Nušiurpau. Juk daviau šitiek laiko; ko
gero, jį bus ištikusi apopleksija. Pažvelgiau pro rakto skylutę; bet durys
atsiverdavo į kambario užkaborį ir vaizdas, kurį pamačiau, buvo nepil
nas ir grėsmingas. Tegalėjau įžiūrėti lovos kojūgalį ir dalį sienos - dau
giau nieko. Tačiau nustebau pamatęs į sieną atremtą Kvikego žeberklą,
kurį vakar mums einant miegoti šeimininkė buvo paėmusi. Keista,
pamaniau; na, bet jei žeberklas ten, - o Kvikegas be jo niekada niekur

neina, - vadinasi, ir jis tikrai viduje.
- Kvikegai! Kvikegai! - kapų tyla.
Kažkas atsitiko. Apopleksija! Pabandžiau išremti duris; bet jos
atkakliai nepasidavė. Nudundėjau laiptais žemyn ir išpoškinau savo
būgštavimus pirmam sutiktam - kambarinei.
- Ajajajai! - sušuko ji. - Taip ir nujaučiau, jog kažkas blogai. Nu
ėjau po pusryčių kloti lovų, o durys užrakintos, tylu - net pelės krepš
telėjimo negirdėt; nuo pat ryto - nė garso. Pamaniau, gal abu išėjot ir
užrakinot duris, kad daiktų nepavogtų. Ajajajai! Šeimininke! Žmog
žudystė! Ponia Hase! Apopleksija! - ir kambarinė šaukdama pasileido
j virtuvę, o aš jai iš paskos.
Liovusis taisyti prieskonius ir vainoti pasiuntinį negriuką, mums
priešais iššoko ponia Hasė, vienoje rankoje laikydama garstytinę,
kitoje - actinę.
- Kur jūsų malkinė? - sukliegiau nesavu balsu. - Kaip ją rasti?
Bėkit, dėl Dievo, ir atneškit ką nors durims laužti - kirvį! - kirvį! - jį
apopleksija ištiko, patikėkit!
Šitaip rėkalodamas, tuščiomis rankomis, vėl puoliau prie laip
tų, bet kelią man pastojo šeimininkė su garstytinę, actine ir rūgščia
fizionomija.
- Vyruti, kas tau?
- Duokit kirvį! Dėl Dievo, bėkit daktaro, kol laušiu duris!
- Klausyk, - prabilo šeimininkė, skubiai pastačiusi ant laiptų ac
tinę, kad bent viena ranka būtų laisva. - Klausyk, ar kartais ne mano
namuose sumanei laužti duris? - ir stvėrė mane už rankos. - Kolega
jūreivi, kas tau?
Kuo greičiau, bet kuo ramiau nupasakojau, kas nutiko. Nesąmo
ningai prisispaudusi garstytinę prie nosies, ji valandėlę pasvarstė; tada
sušuko:
- Tikrai! Po to, kai jį ten padėjau, daugiau nebemačiau.
Pribėgusi prie nedidelio podėlio po laiptais, šeimininkė dirstelėjo
į vidų ir grįžusi pareiškė, kad Kvikego žeberklo nebėra.
- Pasipjovė! - suklykė ponia Hasė. - Kaip tas nelaimėlis Stigzas -
dar vieno apkloto netekau - Viešpatie, pasigailėk jo motušės! - juk
M O B1S D I K A S . A R B A B A N G I N I S 121
ir mano namams galas. Ar vargšelis turėjo seserį? Kur toji mergiotė?

Klausyk, Bete, dumk pas dažytoją Snarlzą ir liepk nupiešti skelbimą:
„Čia savižudybės draudžiamos ir svetainėje nerūkoma“ - taip du zui
kius vienu šūviu nušausim. Nušausim?! Viešpatie, pasigailėk šio nusi
dėjėlio! Kas ten per triukšmas? Nagi, vyruti, liaukis!
Ji užskriejo laiptais ir įsikabino į mane tuo metu, kai vėl ketinau
laužti duris.
- Na jau ne! Neleisiu niokoti namų. Geriau dumk pas šaltkalvį,
yra čia vienas, gyvena ne toliau kaip už mylios. Bet ne, stok, - ir ji įkišo
ranką į kišenę. - Rodos, turiu tinkamą raktą; pabandysim.
Tardama šiuos žodžius šeimininkė pasuko raktą, bet, deja! Dar
buvo skląstis, Kvikego užsklęstas iš vidaus.
- Teks vis dėlto laužti, - pareiškiau ir jau atsitraukiau, ketindamas
geriau įsibėgėti, tačiau šeimininkė vėl stvėrė mane rėkdama, kad neleis
griauti namų; tačiau ištrūkau ir visu kūnu staigiai daviausi į taikinį.
Durys trenksmingai atsilapojo, įsirėžė su visa rankena į sieną, su-
trupindamos tinką ir sukeldamos debesis dulkių iki pat lubų; ir čia - o
šventas Dieve! - išvydome Kvikegą, šaltą it ledą, ramiai tupintį vidury
kambario su Jodžu ant viršugalvio. Kvikegas net akim nemirktelėjo ir
laikėsi ant per kelius sulenktų kojų tartum negyva statula.
- Kvikegai, - kreipiausi prieidamas. - Kvikegai, kas tau?
- Nejau ištupėjo taip visą dieną? - pasibaisėjo šeimininkė.
Tačiau mūsų klausinėjimai buvo perniek - iš Kvikego neišpešėme
nė žodžio; mane net pagavo noras parversti jį ant grindų ir pakeisti
kūno padėtį - ji buvo skausminga, prievartinė; be to, tikriausiai iš
tupėjo aštuonias, o gal net dešimt valandų, jei ne daugiau, kąsnelio
burnoj neturėdamas.
- Ponia Hase, - tariau, - bent jau sužinojome, kad Kvikegas gyva s.
Dabar malonėkite mus palikti, pats sutvarkysiu šį keistą reikalą.
Uždaręs paskui šeimininkę duris, pabandžiau įtikinti Kvikegą,
kad atsisėstų ant kėdės, tačiau bergždžiai. Tupėjo šalia manęs kaip
tupėjęs - nekreipdamas dėmesio į pagarbius maldavimus ir meilikavi
mus - net akim nemirkteldamas, net žodžio neištardamas, net į mano
pusę nė karto nedirsteldamas, jokiu ženklu neparodydamas, kad bent
esu pastebėtas.
O gal, pamaniau, tai vienas iš ramadano nuostatų; gal Kvikego

saloje panašiai pasninkaujama - tūpčiomis? Didžiai galimas daiktas;
veikiausiai to reikalauja jo tikėjimas; jei taip, tegu sau tupi; juk anks
čiau ar vėliau vis tiek atsistos. Dėkui Dievui, nepabaigiamai tai trukti
negali; ir patsai ramadanas būna tik kartą metuose ir dar kažin ar labai
pastoviai.
Nulipau žemyn vakarienės. Iki soties prisiklausęs begalinių isto
rijų, kurias pasakojo jūreiviai, tik ką grįžę iš „kisielinio“ plaukiojimo
(taip jie vadino trumpą banginių medžioklę škuna arba brigu vien
šiauriniuose Atlanto vandenyse); išsėdėjęs šitų kisielininkų draugijoje
vos ne iki vienuoliktos, užlipau į viršų miegoti, nė kiek neabejodamas,
jog Kvikego ramadano pabaiga tikrai bus atėjusi. Kur tau! Tupėjo sau
kaip tupėjęs; nepasijudinęs nė per colį. Net pyktelėjau: juk be galo
kvaila ir galų gale nesveika pratupėti visą dieną ir pusę nakties šaltame
kambaryje su medgaliu ant galvos.
- Dieve mano, Kvikegai, kelkis, išsijudink, eime vakarieniauti.
Žiūrėk, dar iš bado numirsi. Kvikegai, kam taip galuotis?
Nė žodžio.
Netekęs vilties, nutariau moti į viską ranka ir išsimiegoti; jis, be
abejo, paseks mano pavyzdžiu. Bet, prieš lipdamas lovon, nusivilkau
sunkią šiauštinės gelumbės striukę ir užmečiau Kvikegui ant pečių,
kadangi naktis atrodė būsianti itin žvarbi, o jis buvo tik su liemene.
Atsigulus, kad ir kaip stengiausi, ilgai nepavyko užsnūsti. Žvakę buvau
užpūtęs; bet vos prisimindavau Kvikegą - čia pat, už keturių pėdų, -
taip nepatogiai tupintį, vienut vienutėlį šaltyje ir tamsoje; širdį gelte
sugeldavo. Tik pamanykit - koks miegas viename kambaryje su pago
niu, kuris visą naktį, nesudėdamas bluosto, tūpčiomis laikosi slaptin
gojo ramadano!
Nežinia kaip, bet galiausiai miegas sulipdė man akis, ir daugiau
nieko nebeatsiminiau iki pat saulėtekio; atsimerkęs pažvelgiau nuo
lovos žemyn, o ten, vis taip pat susirietęs, tupėjo Kvikegas lyg varžtais
priveržtas prie grindų. Tačiau vos pirmieji saulės spinduliai praspįdo
pro langą, jis pašoko - traškančiais sustingusiais sąnariais, bet džiu
gus, - šiaip taip atklibikščiavo iki lovos, kur gulėjau; prispaudė kaktą
prie manosios ir pareiškė, kad ramadanas baigtas.
MO B I S D I K A S . A R B A B A N G I N I S
12 3
Kaip jau pirma sakiau, esu pakantus kiekvieno žmogaus tikėjimui,

jei tiktai tas žmogus nežudo ir neįžeidinėja kitatikių. Tačiau jei tikė
jimas tampa neišpasakytai barbariškas; jei tikinčiajam tampa kanky
ne; žodžiu, jei per jį mūsų planeta virsta užvažiuojamaisiais nakvynės
namais be paprasčiausių patogumų; tada tokio tikėjimo sekėją reikia,
mano manymu, pasivedėti į šalį ir dorai su juo pasišnekėti. Kaip tik
taip ir pasielgiau dabar su Kvikegu.
- Kvikegai, - prabilau, - lįsk į lovą ir klausyk, ką tau sakysiu.
Pradėjau nuo pirmykščių tikėjimų atsiradimo ir plėtotės, paskui
perėjau prie įvairiausių mūsų laikų tikybų ir vis bandžiau Kvikegui
įteigti, kad šitie pasninkai, ramadanai ir ilgi tupinėjimai nekūrentuose
niūriuose kambariuose yra nesąmonė; kad jie kenksmingi sveikatai;
sielai neduoda jokios naudos; trumpai drūtai, prieštarauja savaime su
prantamiems higienos dėsniams ir sveikam protui. Dar pridūriau, kad
man gelia - labai gelia - širdį, kai jis, visais kitais atžvilgiais nepapras
tai nuovokus ir išmintingas laukinis, taip kvailioja su tuo juokingu ra
madanu. Be to, tikinau jį, nuo pasninko menksta kūnas; vadinasi, po
draug menkėja ir dvasia; ir visos mintys, pasninko pagimdytos, būna
išgeibusios. Juk ne veltui tikintieji - ypač kenčiantys nuo sutrikusio
virškinimo - taip liūdnai įsivaizduoja pomirtinį gyvenimą. Žodžiu,
Kvikegai, kalbėjau, kiek nukrypęs nuo užsibrėžtosios temos; pragaro
vaizdinys pirmą kartą iškilo žmogui nuo nesuvirškinto tešloje įkep
to obuolio; o paskui jį įamžino jau paveldėtas virškinimo sutrikimas,
nuolat puoselėjamas visokių ramadanų.
Paskui pasiteiravau, ar Kvikegui nebuvo kada sutrikęs virškinimas;
stengdamasis išdėstyti mintį kuo paprasčiau, kad jam būtų aišku, ką tu
riu galvoje. Jis atsakė, kad ne; nebent vieną kartą ir dėl labai įsimintinos
priežasties. Tai atsitikę po didžiulės puotos, kurią buvo iškėlęs jo tėvas
didžios pergalės proga, kai mūšyje iki antros valandos dienos penkiasde
šimt priešų buvę nukauti, tą pat vakarą išvirti ir sudoroti.
- Pakaks, nereikia, Kvikegai, - nutraukiau jį drebėdamas. - Nutilk.
Ir be tolesnių kalbų supratau, kuo visa tai turėjo baigtis. Kartą vie
nas jūreivis, kuriam teko būti toje pačioje saloje, man pasakojo, kad
ten esąs toksai paprotys: tas, kuris laimi dideles kautynes, iškepa aukas
kieme arba sode; paskui vieną po kitos patiesia ant didelių medinių
124
padėklų, apdėlioja lyg kokį plovą duonmedžio vaisiais, kokoso riešu

tais, įkiša į burną kuokštelį petražolių ir išsiuntinėja su geriausiais lin
kėjimais draugams, tarytum tai būtų kalėdiniai kalakutai.
Apskritai nedrįsčiau tvirtinti, kad postringavimai apie religiją
būtų padarę Kvikegui bent kokį įspūdį. Pirmiausia jis net nesiklausė
mano išvedžiojimų tokia reikšminga tema, kadangi jo paties požiūris
skyrėsi nuo manojo; antra vertus, tesuprato tik kokią trečią dalį to, ką
sakiau, nors ir stengiausi kalbėti paprastai; ir galiausiai jis, be jokios
abejonės, tarėsi daug geriau išmanąs tikrąjį tikėjimą negu aš. Kvike-
gas žvelgė į mane kažkaip atlaidžiai užjausdamas, tartum būtų labai
apgailestavęs, kad toksai galvotas jaunikaitis taip beviltiškai tolimas
evangeliškam pagonių dievotumui.
Pagaliau mudu atsikėlėm ir apsirengėm; Kvikegas sušveitė sočius
pusryčius - visų rūšių žuvienės, - taigi šeimininkė visiškai nepasipel
nė iš jo ramadano, ir mes, rakinėdami dantis oto kaulais, nutimpinom
į „Pekodą“.
125
18 S K Y R I U S
Jo ženklas
Mudviem - man ir žeberklu nešinam Kvikegui - dar žingsniuojant

per prieplauką prie „Pekodo“, kapitonas Pelegas garsiai pasveikino
mus gargždžių balsu iš vigvamo, esą jis nemanęs, kad mano draugas
žmogėdra, o žmogėdrų į laivą neįsileisiąs, nebent jie pateiksią doku
mentus.
- Ką, kapitone Pelegai, jie turi pateikti? - paklausiau, stryktelėjęs
per apsauginį bortą ir palikęs draugą apačioje, prieplaukoje.
- Dokumentus, - atsakė jis. - Tegul parodo dokumentus.
- Taip taip, - apdulsusiu balsu pritarė ir kapitonas Bildadas, pas
kui Pelegą iškišęs galvą iš vigvamo. - Tegul įrodo, kad yra atsivertėlis.
Tamsybių sūnau, - tarė jis, pasigręždamas į Kvikegą, - ar šiuo metu
priklausai kokiai nors krikščionių bažnyčiai?
- O kaipgi, - atšoviau, - Pirmajai kongregacininkų bažnyčiai1.
Reikia pasakyti, kad daugelis išsitatuiravusių laukinių, plaukio
jančių Nantaketo laivais, galiausiai priimdavo kokį nors krikščionių
tikėjimą.
- Pirmajai Kongregacininkų Bažnyčiai? - sušuko Bildadas. -
Tiems, kurie renkasi Deuteronomijos2 diakono Kolmeno sueigų na
muose? - Tai sakydamas, išsitraukė iš kišenės akinius, nuvalė juos di
džiule geltona indiško šilko nosine, labai atsargiai užsidėjo ant nosies,
išėjo iš vigvamo ir, sunkiai pasilenkęs per apsauginį bortą, ilgai ir ati
džiai stebeilijo į Kvikegą.
- Ir seniai jis tos bendrijos narys? - paklausė pagaliau Bildadas,
pasigręždamas į mane. - Man regis, jaunikaiti, ne per seniausiai, ar ne?
- Aišku, neseniai, - parėmė jį Pelegas. - Ir apkrikštytas buvo ne
taip, kaip dera, antraip krikštas būtų nuplovęs bent kiek velniško mė
lio jam nuo veido.
1 X V I a. Anglijoje atsiradusi ir JAV bei kitose šalyse paplitusi religinė srovė, reikalavusi
savivaldos kiekvienai bažnytinei bendruomenei.
2 Graikiškas Senojo Testamento Pakartoto {statymo knygos pavadinimas.
- Ne, atsakyk aiškiai, - riktelėjo Bildadas, - ar iš tiesų šitas filistie-

tis1 nuolatos lanko Deuteronomijos diakono susirinkimus? Kažkodėl
niekada nesu jo sutikęs, nors kas sekmadienį einu pro šalį.
- Apie Deuteronomijos diakoną ir jo susirinkimus nežinau nie
ko, - atšoviau. - Tik tiek, kad Kvikegas yra tikras Pirmosios kongrega-
cininkų bažnyčios narys. Jis pats yra diakonas, štai šitas Kvikegas.
-Jaunikaiti, - rūsčiai prabilo Bildadas, - verčiau žvirblių nepešk.
Paaiškink savo žodžius, jaunasis hetite2. Apie kokią Bažnyčią kalbi?
Atsakyk man.
Šitaip priremtas prie sienos, atrėžiau:
- Pone, aš kalbėjau apie tą senobinę Katalikų bažnyčią, kuriai pri
klausom visi: ir jūs, ir aš, ir kapitonas Pelegas, ir Kvikegas, ir kiekvienas
žmogaus sūnus; apie didžią ir amžiną visų pasaulio tikinčiųjų Pirmąją
kongregaciją; mes visi jai priklausom; tik kai kam šiandien per daug
rūpi įvairūs mažniekiai, ne didysis tikėjimas; o ten visi paduodam kits
kitam ranką.
- Sujungiam, tu norėjai pasakyti, sujungiam rankas! - sušuko Pe
legas, priėjęs arčiau. - Jaunikaiti, tau reikėjo samdytis į laivą ne jū
reiviu, o misionierium, gražesnio pamokslo gyvenime nesu girdėjęs!
Deuteronomijos diakonas, - kur ten, patsai tėvas Męiplas geriau ne
išklotų, o juk jis šio to vertas. Lipkit, lipkit greičiau į laivą ir spjaukit
į dokumentus. Kviesk tą Kvahogą - ar kaip ten jį vadini, - sakyk jam,
kad eitų čionai. Oho, prisiekiu didžiuoju inkaru, tai bent žeberklas!
Neblogą turi daikčioką ir, regis, išmano, kaip su juo elgtis. Klausyk,
Kvahogai, ar kuo tu vardu, teko tau kada nors stovėti velboto pirmaga
lyje? Ar nusmeigei gyvenime kokią žuvį?
Žodžio netaręs, Kvikegas kaip tikras laukinis stryktelėjo ant ap
sauginio borto, nuo ten - į kabančio velboto pirmagalį; ir, atstatęs į
priekį kairįjį kelį, iškėlęs virš galvos žeberklą, sušuko maždaug taip:
- Kapitonas, tu matyti mažas degutas ant vanduo? Matyti? Čia
vienas banginis akis, gerai! - Atidžiai nusitaikęs, jis sviedė žeberklą,
ir tas, prašvilpęs pro pat senojo Bildado skrybėlę, nuskriejo virš laivo
1 Pagal Bibliją, stabmeldžių tauta, X II-X I a. pr. m. e. įsigalėjusi didesnėje Palestinos

dalyje. X -I X a. pr. m. e. kariavo su Izraeliu.
Biblinis stabmeldžių hatų ir kitų etninių grupių, II—I tūkst. pr. m. e. gyvenusių
Mažojoje Azijoje ir Sirijoje, pavadinimas.
127
denio ir pervėrė mažutę blizgančią deguto dėmelę. - Matyti, - ramiai

ištarė Kvikegas, traukdamas lyną, - čia yra banginis akis, tavo bangi
nis negyva.
- Bildadai, paskubėk, - suragino Pelegas verslo dalininką, kursai,
išsigandęs taip arti prašvilpusio žeberklo, buvo pasitraukęs prie kaju
tės laiptelių. - Paskubėk, Bildadai, tempk čionai laivo dokumentus.
Šitas Hedžhogas, teisingiau, Kvahogas, labai pravers vienam mūsų vel-
botui. Klausyk, Kvahogai, skiriame tau devyniasdešimtąją dalį, o tiek
Nantakete dar nėra gavęs nė vienas žeberklininkas.
Nulipome žemyn į kajutę, ir labai apsidžiaugiau, kad Kvikegas pri
imtas į to paties laivo įgulą, kaip ir aš.
Baigus parengtines derybas, liko tiktai pasirašyti, ir Pelegas, pasi-
gręžęs į mane, paklausė:
- Ko gero, tasai Kvahogas beraštis? Ei, Kvahogai, kad tave kur
griausmas! Vardą rašysi ar ženklą brėši?
Išgirdęs šį klausimą, Kvikegas, jau kelis kartus atlikęs panašias
formalybes, nė kiek nesutriko ir, paėmęs atkištą plunksną, reikiamo
je vietoje ant popieriaus tiksliai nubrėžė keistą apskritą ženklą1, koks
buvo ištatuiruotas jam ant rankos; taigi kapitonui Pelegui, atkakliai
painiojant Kvikego vardą, visa atrodė tai daugmaž taip:
Kvohogas.
jo ženklas.
Kapitonas Bildadas sėdėjo nejudėdamas, spygsodamas į Kvikegą, pas

kui iškilmingai atsistojo, pasirausė milžiniškose plačiaskvernio rudo
surduto kišenėse, išsitraukė šūsnį knygelių, parinko vieną: „Artėja
Paskutinio teismo diena, arba nešvaistykime laiko veltui“, įspraudė ją
Kvikegui ir, abiem rankom sugriebęs jo rankas kartu su knyga, įdėmiai
pažvelgė į akis ir tarė:
- Tamsybių sūnau, turiu įvykdyti priedermę. Esu dalinis šio lai
vo savininkas, ir man negali nerūpėti išplaukiančių žmonių sielos;
jeigu dar neatsikratei pagoniškų papročių - aiman, taip tikriausiai
1 Šis kryžius, išspausdintas pirmame amerikietiškame leidime (ir pakartotas šiame

vertime), kaip Kvikego ženklas, nėra „keistas apskritas ženklas , ir tikriausiai originalo
rinkėjas juo pakeitė M elville’io rankraštyje nupieštą ženklą.
tebėra, - meldžiu, neliki amžių dienai piktosios dvasios vergas. Panie

kinki piktybės stabą ir bjaurenybių slibiną; bėk nuo artėjančios rūs
tybės; budėk; ir aš sakau; o! dėl Dievo meilės! suk šturvalą tolyn nuo
pragarmės ugninės!
Senojo Bildado kalbėsenoje sūrių jūrų pasaulio atgarsiai buvo keis
tai susipynę su Biblijos ir vietiniais posakiais.
- Sustok, sustok, Bildadai, pakaks gadinti mūsų žeberklininką! -
sušuko Pelegas. - Dievobaimingi žeberklininkai - prasti medžiokliai,
dingsta visas jų draskumas; o žeberklininkas be draskumo supelijusio
šiaudgalio nevertas. Buvo čia toksai Natas Sveinas, narsiausias velboto
žeberklininkas visame Nantakete ir Vynuogyne; bet pradėjo lankyti
maldos namus, ir - gumbas į kaktą. Įsibaiminęs dėl niekingos sieliūkš
tės, ėmė lankstytis, vangstytis banginių ir atgalinio smūgio uodega į vel-
botą, būgštaudamas, kad po to nenukeliautų jūrų šėtonui į nagus.
- Pelegai, Pelegai, - prabilo Bildadas, pakeldamas akis ir rankas į
dangų, - juk tu, kaip ir ašen, esi patyręs daugel pavojų; juk žinai, Pele
gai, ką reiškia mirties baugesys; kaip tad gali šitaip bedieviškai niekus
taukšti! Juk apmeluoji, Pelegai, savąją širdį. Sakyk man, ar tada prie
Japonijos krantų, kai mūsiškiam „Pekodui“ taifūnas nulaužė visus tris
stiebus, o tu buvai Ahabo padėjėjas, ar nemąstei tuokart apie mirtį ir
Paskutinį teismą?
-J ū s tik paklausykit, tik paklausykit! - sušuko Pelegas ir, susibru
kęs rankas giliai į kišenes, ėmė žingsniuoti ten ir atgal po kajutę. - Visi
girdėjot, a? Jūs tik pamanykit! Kai laivas kiekvieną akimirką galėjo į
dugną nugrimzti! Galvoti apie mirtį ir Paskutinį teismą? Ką? Kai visi
trys stiebai be perstojo trankėsi į bortą; o vandenų kalnai dužo virš
mūsų, risdamiesi ir per pirmagalį, ir per paskuigalį. Galvoti apie mirtį
ir Paskutinį teismą? Ne! Tokią valandą nėra vietos mintims apie mirtį.
Gyvenimas - štai kas rūpėjo mudviem su kapitonu Ahabu; kaip išgel
bėti laivo įgulą, kaip pasistatyti naujus stiebus, kaip iki artimiausio
uosto nusigauti - štai apie ką aš tuokart galvojau.
Bildadas nieko nebepasakė, tik susisagstė surduto sagas ir išdidžiai
nužingsniavo į denį, o mes nusekėm pridurmui. Čia jis sustojo ir ėmė
bėgai ramiai stebėti, kaip triūsia keli burių meistrai, škafute taisantys
topselio vidurį. Kartkarčiais pasilenkdavo ir paimdavo burinio audek
lo skiautę arba įdervuotą virvagalį, kad nenueitų niekais.
129
19 S K Y R I U S
Pranašas
- Broliai jūreiviai, jūs parsisamdėt į šitą laivą?

Mudu su Kvikegu buvom tik ką išlipę iš „Pekodo“ ir - valandžiu
kei nugrimzdę mintyse - lėtai žingsniavome tolyn nuo uosto, kai prieš
mus išdygo šiuos žodžius ištaręs nepažįstamas žmogus, didžiuliu smi
liumi rodantis į laivą. Jis vilkėjo skurdžiais drabužiais - išblukusiu
švarku, sulopytomis kelnėmis; kaklą apsimuturiavęs juoda sutrinta
skepeta. Per visą veidą buvo nuėjusios rauplių žymės ir panėšėjo į pai
nų raizginį seniai išdžiūvusios upės dugne.
- Ar parsisamdėt į jį? - pakartojo.
- Turi omeny „Pekodą“? - perklausiau, norėdamas laimėti laiko ir
geriau jį apžiūrėti.
- Aha, „Pekodą“ - anava tą laivą, - tarė, atitraukdamas ranką, o
paskui staigiai mostelėjo į priekį, ir atkištas smilius tartum durtuvas
įsmigo į tikslą.
- Parsisamdėm, - atsakiau, - tik ką pasirašėm dokumentus.
- O juose buvo kas nors pasakyta apie jūsų sielas?
- Apie ką?
- Aa, tikriausiai jų neturite, - skubiai ištarė. - Tiek to, daug vy
rukų pažįstu, kurie jų neturi, - ir dievai nematę! - be jų daug geriau
jaučiasi. Siela - nelyginant penktas vežimo ratas.
- Ką, drauguži, čia pliauški? - paklausiau.
- Užtat jis šito gero turi pakankamai, užteks visiems, kam trūks
ta, - netikėtai užbaigė nepažįstamasis, kažkaip nervingai pabrėžda
mas žod [jis.
- Kvikegai, - tariau, - eime, matyt, šis žmogus pabėgo iš kaži
kokios vietos; kalba apie tokius dalykus ir tokius žmones, kurių mes
nepažįstame.
- Stokit! - sušuko nepažįstamasis. - Teisingai sakote - juk jūs dar
nematėt Senojo Griausmo.
130
- Kas tas Griausmas? - paklausiau, sudomintas jo kalbėsenos be

protiško įtaigumo.
- Kapitonas Ahabas.
- Kas? Mūsų laivo, „Pekodo“, kapitonas?
- Taip, daugelis mūsų, senų jūreivių, taip jį vadina. Juk dar nema
tėt jo, tiesa?
- Dar ne. Girdėjom, sirgo, bet dabar jam geriau ir netrukus bus
visiškai sveikas.
- Netrukus bus visiškai sveikas! - Nepažįstamasis nusijuokė išdi
džios paniekos kupinu juoku. - Klausykit; kapitonas Ahabas bus svei
kas, kai vėl bus sveika mano kairioji ranka, ne anksčiau.
- Ką apie jį žinai?
- O ką jums apie j [pasakojot Klokit!
- Pasakot daug nepasakojo; tik girdėjau, kad jis puikus banginių
medžioklis ir geras kapitonas.
- Taip, taip - tikra tiesa. Bet kai įsakinėja, geriau negaišuoti. Ju-
dinkis ir kauk; kauk, bet daryk, ką privalai - toks kapitono Ahabo
šūkis. O apie tai, kas jam kadaise nutiko prie Horno kyšulio, kai tris
dienas ir tris naktis išgulėjo lyg negyvas; o apie žūtbūtines grumtynes
su Ispanu prieš altorių Santoje? - apie tai nieko negirdėjot? O apie si
dabrinę gertuvę, į kurią prispjovė? Ir apie tai, kaip per paskutinį plau
kiojimą, išsipildžius pranašystei, neteko kairės kojos? Nejaugi negir
dėjot šito ir kai kurių kitų dalykėlių? Aišku, nieko negirdėjot; iš kur
jums girdėti! Ir kas apie tai žino? Net ir čia, Nantakete. Bet vis dėlto,
kaip neteko kojos, tikriausiai patyrėt? O taip, matau, žinot. Bet kas
šito nežino - teisingiau pasakius, to, kad dabar Ahabas teturi vieną
koją, o kitos neteko per kašalotą.
- Drauge mano, - pertraukiau jį, - nenumanau, kokius niekus čia
tauziji, ir numanyti nenoriu; nes, man regis, kažkas negera yra su pa
ties galva. Tačiau jei šneki apie kapitoną Ahabą, štai šito laivo, „Peko
do“, kapitoną, tada leisk man pačiam pasakyti, kad žinau viską, kaip
jis neteko kojos.
- Viskąy sakai. Nejau viską?
- Visai viską.
Valandėlę nepažįstamasis stovėjo kaip įbestas, kažką nerimastin
gai svarstydamas, laikydamas atkištą smilių ir žvelgdamas į „Pekodą“;
paskui staiga krūptelėjo ir tarė:
M O B I S D I K A S, A R B A B A N G I N I S
131
-J ū s jau įtraukti į sąrašus, tiesa? Pavardės įrašytos į dokumentus?

Ką gi, pasirašyta, tai pasirašyta; kas lemta, to neišvengsi, o gal, žiū
rėk, ims ir neišsipildys. Šiaip ar taip, viskas numatyta ir surikiuota iš
anksto; ir turi arba vieni, arba kiti jūreiviai plaukti su juo, Viešpatie,
pasigailėk jų! Likit sveiki, broliai jūreiviai, likit sveiki, ir nenusakomos
dausos telaimina jus. Atleiskit, kad sulaikiau.
- Klausyk, drauguži, - tariau jam, - jei gali ką nors svarbaus pra
nešti, tai ir klok; bet jei sumanei mus už nosies pavedžioti, tada prašo
vei pro šalį - štai viskas, ką norėjau pasakyti.
- Išdėstyta gerai, man patinka sklandi kalba; puikiai jam tiksit -
būsit pats tas - tu ir į tave panašūs. Likit sveiki, broliai jūreiviai, li
kit sveiki. Ir dar, kai ten pateksit, pasakykit, kad aš nutariau prie jų
nesidėti.
- Nieko nebus, mielas kolega, taip lengvai mūsų neapmulkinsi,
nemanyk. Juk vienas juokas apsimesti žinančiu kažin kokią paslaptį.
- Likit sveiki, broliai jūreiviai, likit sveiki.
- Lik sveikas ir tu, - pasakiau. - Eime, Kvikegai, palikim šitą pus
kvailį. Bet pala, pasakyk savo vardą, gerai?
- Elijas1.
Elijas! pakartojau mintyse, ir mudu su Kvikegu nuėjom, kiekvie
nas savaip aiškindamasis apdriskusio seno jūreivio elgesį; galiausiai
abu sutarėm, kad tai paprasčiausias sukčius, besidedąs dievažin kokiu
baubu. Maždaug už šimto jardų, ties kampu, pamačiau tą patį Eliją,
sekantį mums iš paskos, tačiau iš tolo. Nežinau kodėl, bet pamatęs
jį taip susijaudinau, kad nepasakiau Kvikegui nė žodžio ir ėjau deg
damas smalsumu - pasuks už to paties kampo kaip mes ar ne. Elijas
pasuko, ir tada pamaniau, kad seka mus, nors negalėjau suvokti kam.
Ši aplinkybė kartu su dviprasmiška, paslaptinga, pilna užuominų šne
ka mano sieloje sukėlė neaiškių spėlionių ir blausių nuojautų, nežinia
kaip susijusių su „Pekodu“; kapitonu Ahabu; jo prarasta koja; prie
puoliu ties Horno kyšuliu; sidabrine gertuve; su tuo, ką pasakė man
1 Pranašas; Senojo Testamento I Karalių knygoje aprašyti jo nesutarimai su karalium

Ahabu ir jo žmona Jezabele, garbinusiais Baalą. Kai Jezabelės nurodymu nužudomas
kaimynas Nabotas ir jo vynuogynas atitenka Ahabui, kuris gali praplėsti savo karališkąjį
sodą, Elijas išpranašauja Ahabui (kaip prisimena Izmaelis 16 skyriuje), kad „šitoje vieto
je, kurioje šunys laižė Naboto kraują, laižys jie taipogi ir tavo kraują ir kad „šunys ės
Jezabelę ant Jezraelio lauko“.
anądien paliekant laivą kapitonas Pelegas; su indėnės Tistig pranašys

te; su mūsų laukiančia banginių medžiokle; ir šimtais kitų miglotų
dalykų.
Pasiryžau žūtbūt išsiaiškinti, ar tas driskius Elijas iš tiesų seka mus,
tad perėjau su Kvikegu į kitą pusę ir pasukau atgal. Tačiau Elijas praėjo
pro šalį, lyg nieko nepastebėjęs. Man atlėgo širdis; ir dar kartą - many
damas, jog galutinai, - nusprendžiau, kad tai paprasčiausias sukčius.
133
20 S K Y R I U S
Didis sujudimas
Praėjo kelios dienos, ir „Pekodo“ denyje viskas sujudo sukruto. Ne tik

senos burės buvo taisomos, bet ir gabenamos naujos podraug su buri
nio audeklo rietimais ir lynų ritiniais - žodžiu, viskas rodė, kad laivo
parengimo darbai artinasi prie pabaigos. Dabar kapitonas Pelegas iš
laivo beveik neišlipdavo, kiauras dienas sėdėdavo vigvame, akylai sek
damas jūreivių darbą; krante visus sandorius ir pirkinius tvarkė Bilda-
das, o triume ir prie laivavirvių žmonės triūsė iki išnaktų.
Kitą dieną po to, kai Kvikegas pasirašė dokumentus, visur, kur
buvo apsistoję „Pekodo“ jūreiviai, paėjo žinia, jog iki sutemstant kelio
ninės skrynios turi būti sugabentos į laivą, kadangi neaišku, kada jis
gali išplaukti. Todėl mudu su Kvikegu persigabenome į laivą visą man
tą, bet patys nutarėme kol kas nakvoti krante. Tačiau suraginimas,
kaip visada tokiais atvejais, buvo paankstintas, ir laivas iš prieplaukos
neišplaukė dar kelias dienas. Nieko nuostabaus: padaryti reikėjo ne
mažai, ir sunku net išvardyti, kiek daug trūko, kad „Pekodas“ būtų
viskuo aprūpintas kelionei.
Visi žinom, kiek daiktų - lovų ir prikaistuvių, peilių ir šakučių,
kastuvų ir žnyplių, servetėlių, riešutų spaustukų ir viso kito - reikia
namų apyvokai. Taip pat ir banginiavimo žygiui, kai ištisus trejus me
tus teks tvarkyti nemenką ūkį vandenyno platybėse, toli nuo gydytojų,
kepėjų ir bankininkų, nuo prekiautojų vaisiais ir daržovėmis. Žinoma,
tatai liečia ir prekinius laivus, tik ten viskas kiek paprasčiau. Mat, be
to, kad banginių medžioklės laivai jūrose užtrunka gerokai ilgiau; kad
yra begalė daiktų, išskirtinai būtinų šiam verslui, neįgyjamų tuose to
limuose uostuose, į kuriuos minėti laivai užplaukia; dar reikia atminti,
kad iš visų laivų kaip tik šitiems labiausiai gresia visokie pavojai, ypač
pavojus sugadinti arba pradanginti tuos reikmenis, nuo kurių priklau
so medžioklės sėkmė. Todėl pasiimama atsarginių velbotų, atsarginis
H E RM A N MELVILLE
134
rangautas, atsarginių žeberklų ir lynų, visko, ko įmanoma, atsargai,

išskyrus atsarginį kapitoną ir atsarginį laivą.
Mums atvykus į Nantaketą, „Pekodo“ triumai jau buvo beveik
prikimšti duonos, jautienos, gėlo vandens, kuro, geležinių lankų ir
statinių šulų. Bet, kaip minėjau, dar kelias dienas be perstogės buvo
gabenamos ir kraunamos į laivą visokios visokybės, didelės ir mažos.
Svarbiausia šio gabenimo ir krovimo tvarkytoja buvo kapitono Bil-
dado sesuo, liesa senstelėjusi dama, didžiai ryžtingos ir nepalaužiamos
dvasios, bet labai geros širdies ir, matyt, tvirtai nusprendusi, - jei tik
jos jėgos leis, - kad „Pekodui“ išplaukus į jūrą nieko nepristigtų. Čia
jinai pasirodo denyje su stiklainiu šūdinių stiardo podėliui; čia sku
ba su žąsies plunksnų pluošteliu kapitono padėjėjo stalui, kur daromi
kasdieniai įrašai į laivo žurnalą; čia vėl tempia flanelės rietimą, praver
siantį, jei kam perpūs strėnas. Nė vienai moteriai dar taip nebuvo tikęs
jos vardas, kaip šiai rūpestingai damai: Čeritė1- tetulė Čeritė, taip visi
ją vadino. Ir lyg tikra labdarybės sesuo toji labdaringoji tetulė kiauras
dienas zujo po laivą, visas - ir kūno, ir dvasios - jėgas skirdama rūpini-
muisi saugumu, patogumais bei paguoda besirengiančių plaukti laivu,
su kuriuo buvo susiję jos numylėtojo brolio Bildado verslo reikalai ir
į kurį pati buvo investavusi kelias dešimtis juodai dienai pasitaupytų
dolerių.
Tačiau visi buvo stačiai sukrėsti, kai paskutinę dieną neprilygs
tamoji kvakerė užkopė į denį su ilgu kaušu banginio taukams semti
vienoje rankoje ir dar ilgesniu trišakiu kitoje. Aišku, kapitonas Bilda-
das ir kapitonas Pelegas taip pat neatsiliko. Bildadas, pavyzdžiui, visur
nešiojosi ilgėliausią reikalingų daiktų sąrašą ir kiekvieną kartą, kai
būdavo atgabenami nauji kroviniai, tuoj pat dėdavo paukštuką atitin
kamoje sąrašo vietoje. Kartkartėm iš banginio kaulo irštvos klupda
mas iššokdavo Pelegas, pro atvirus liukus aprėkdavo triūsiančiuosius
apačioje, pašūkalodavo ant tvarkančiųjų laivavirves stiebo viršūnėje ir,
nesiliaudamas rūsčiažodžiuoti, vėl šmurkšteldavo į vigvamą.
Šiomis pasirengimo dienomis mudu su Kvikegu dažnai apsilanky
davome laive, ir ne kartą teiravausi apie kapitoną Ahabą, jo sveikatą ir
apie tai, kada atvyks į laivą. Į šiuos klausimus būdavo atsakoma, kad
Charity - gailestingumas, labdarybė. (Angį.)

NIOBIS D I K A S . A R B A B A N G I N I S
135
kapitonui Ahabui geriau, vis geriau ir kad jo laukiama diena iš dienos;

o kol kas abu kapitonai, Pelegas ir Bildadas, rūpinasi viskuo, ko gali
prireikti laivui kelionėje. Jeigu būčiau atviras pats sau, man nekiltų nė
menkiausios abejonės, kad širdies gilumoje visiškai nesidžiaugiau atei
ties galimybe leistis į tokį ilgą plaukiojimą, nė karto taip ir nepamatęs
žmogaus, tapsiančio vienvaldžiu laive, jam atsidūrus atviroje jūroje.
Tačiau kai įtarimas įsigraužia vidun, bet pakeisti nieko neįmanoma,
kartais nesąmoningai imi jį slėpti net nuo savęs paties. Taip buvo ir
man. Nieko nesakiau ir stengiausi apie nieką negalvoti.
Galiausiai buvo duota žinia, kad bet kuriuo dienos metu rytoj lai
vas išplaukia. Todėl kitą rytą mudu su Kvikegu atsikėlėm vos ėmus
švisti.
136
21 S K Y R I U S
Į laivą!
Buvo maždaug šešios, bet pilka pasimiglojusi aušra dar tik brėško, kai
mudu įėjome į prieplauką.
- Jei gerai įžiūriu, ten, priekyje, bėga kažkokie jūreiviai, - ta
riau Kvikegui. - Tikrai ne šešėliai. Manau, išplaukiame auštant,
paskubėkim!
- Stokit! - paėjo balsas žmogaus, nepastebimai privijusio mus; jis
padėjo kiekvienam iš mūsų ranką ant peties ir, įsispraudęs į tarpą, sto
vėjo nūnai kiek palinkęs į priekį, neaiškioje prieblandoje keistai žvelg
damas čia į mane, čia į Kvikegą. Tai buvo Elijas.
- Einat į laivą?
- Atitrauk rankas, girdi, - paliepiau.
- Tu eiti šalin, - pritarė Kvikegas, nusipurtydamas nuo peties
ranką.
- Vadinasi, ne į laivą?
- Į laivą, - atkirtau. - Bet kas tau darbo? Ar žinai, pone Elijau,
kad pats mums atrodai kiek per įžūlus?
- Ne ne, šito nežinojau, - atsakė Elijas, lėtai primygdamas čia
mane, čia Kvikegą nustebusiu, nepermanomu žvilgsniu.
- Elijau, - išrėžiau, - padarysi didžiulę paslaugą, jei tuoj pat ding
si. Mes išplaukiam į Indijos ir Ramųjį vandenynus, tad verčiau mūsų
negaišink.
- Šit kaip, šit kaip? O pusryčių ar grįšite?
- Kvikegai, jis kvaištelėjęs, - tariau. - Eime.
- Ehei! - sušuko Elijas, mums jau nuėjus kelis žingsnius.
- Nekreipk į jį dėmesio, Kvikegai, - suraginau, - eime.
Tačiau Elijas vėl prisivijo mus ir, netikėtai pliaukštelėjęs man per
petį, tarė:
- O ar nepastebėjote, kad į laivą tik ką suėjo kažkokie žmonės?
Užkluptas paprasto ir aiškaus klausimo, atšoviau:
M O B I S D T K AS, A R B A B A N G I N I S
137
- Taip, regis, mačiau keturis ar penkis žmones, bet tokioje blausio

je šviesoje galėjau ir apsirikti.
- Labai blausu, labai blausu, - pakartojo Elijas. - Likit sveiki.
Vėl išsiskyrėme, bet jis dar kartą negirdimai pasivijo mus ir, palie
tęs man petį, tarė:
- Kaip manote, ar dabar juos rastumėt?
- Ką rastume?
- Likit sveiki! Likit sveiki! - atsiliepė nuo mūsų atsilikdamas. -
Norėjau tik įspėti - bet nekreipkit dėmesio, nekreipkit dėmesio - vis
kas liks šeimos rate; - žvarbus rytas, ar ne? Sudie. Manau, greit ne
pasimatysime, gal tik prieš Didįjį Tribunolą. - Ištaręs šiuos paikus
žodžius, galop nuėjo, smarkiai mane nustebinęs padūkusiu įžūlumu.
Pagaliau užkopėme į „Pekodo“ denį ir radome viską nugrimzdus
į gilią tylą; niekur nesimatė nė gyvos dvasios. Kapitono kajutė buvo
užrakinta iš vidaus; liukai uždaryti ir užversti lynų ritiniais. Mudu
nuėjome į baką ir pamatėme pravirą liuką. Iš apačios sklido šviesa,
nulipome žemyn, bet aptikome tiktai seną takelažininką, susisupusį
į nudrengtą striukę. Veidu įsikniaubęs į alkūnių linkius, gulėjo visu
ilgiu ant dviejų sustumtų skrynių. Sunkus įmygis sapnavo virš jo.
- Kaip manai, Kvikegai, kur tie jūreiviai, kuriuos matėme? - pa
klausiau, įtariai žvelgdamas į miegantįjį.
Bet paaiškėjo, kad Kvikegas prieplaukoje nieko nematė; ir mielai
būčiau palaikęs visa tai regėjimo apgaule, jei ne sunkiai paaiškinamas
Elijo kvotimas. Tačiau užgniaužiau nerimą ir, parodęs į miegantįjį,
pajuokavau, kad turbūt geriausia sėsti čia ir pradėti budynes; todėl pa
siūliau įsitaisyti kuo patogiau. Kvikegas uždėjo ranką miegančiajam
ant sėdmenų, tarytum bandydamas, ar pakankamai minkšta; o tada
be jokių ceremonijų ramiai atsisėdo.
- Viešpatie! Kvikegai, nesėsk ten! - sušukau.
- O kas? - nustebo Kvikegas. - Geras vieta. Mano sala visada sėdi
taip, jo veidas blogai nėr.
- Veidas! - nustebau aš. - Tu vadini šitą vietą veidu? Ką gi, labai
geraširdiška fizionomija, bet pažvelk, kaip jis sunkiai alsuoja, visas tie
siog kilnojasi. Lipk greičiau nuo jo, Kvikegai, tu per sunkus, ir nedera
taip niokoti vargšo žmogaus veido. Lipk, Kvikegai! Žiūrėk, jis tuoj tave
numes. Nesuprantu, kaip ligi šiol nenubudo?
H fc R M A N M E L V I L L E
138
Kvikegas persėdo ant skrynios prie pat miegančiojo galvos ir užsi

degė tomahauką. Įsitaisiau prie senio kojų, ir ėmėm rūkyti, perduoda
mi vienas kitam pypkę virš miegančiojo. Kol šitaip sėdėjom, Kvikegas,
mano klausinėjamas, darkyta kalba pasakojo, kad jo gimtinėje nėra
nei sofų, nei kanapų, o karaliai, vadai ir kiti didžponiai minkštasuolių
vietoje paprastai naudoja nupenėtus žemesnio luomo gentainius; todėl
norint patogiai apsistatyti namus, tereikia nusipirkti nuo aštuonių iki
dešimties slunkių ir suguldyti tarpulangiuose bei nišose. Tai ypač pa
togu einant pasivaikščioti; nepalyginamai geriau, negu tampytis sodo
kėdutę, susilankstančią į lazdą, - sumanęs atsisėsti, vadas pasišaukia
palydovą ir liepia atsigulti po išsikerojusiu medžiu, augančiu, pavyz
džiui, drėgnoje pelkėtoje vietoje.
Kiekvieną kartą, imdamas iš manęs tomahauką, Kvikegas, neper
traukdamas pasakojimo, mosteldavo aštriaašmene jo puse virš mie
gančiojo galvos.
- Kodėl, Kvikegai, taip darai?
- Lengvas užmušti. Oi! Lengvas užmušti!
Kvikegas jau rengėsi panirt į kažkokius nežabotus prisiminimus
apie tomahauką-pypkę, dėl dvilypės paskirties ne vien teikusią sura
minimo sielai, bet ir skaldžiusią priešų kiaušus, tačiau mūsų dėmesį
patraukė miegantis takelažininkas. Ankštą patalpą pripildę tiršti ta
bako dūmai pagaliau paveikė jį. Iš pradžių kažkaip sunkiai atsiduso;
paskui, matyt, dūmai ėmė kutent nosį; jis porą kartų apsivertė, tada
atsisėdo ir ėmė trintis akis.
- Oooch! - atsikvėpė pagaliau. - Rūkoriai, kas jūs tokie?
- Mes iš įgulos, - atsakiau. - Kada išplaukiam?
- Ahaaa, vadinasi, jūs šito laivo jūreiviai. „Pekodas“ išplaukia šian
dien. Naktį atvyko kapitonas Ahabas.
- Koks kapitonas? Ahabas?
- O koks daugiau?
Norėjau jį dar pakamantinėti apie kapitoną Ahabą, tačiau denyje
pasigirdo triukšmas.
- Ehė! Starbakas švaistosi, - ištarė takelažininkas. - Taigi, smar
kus tas mūsų pirmasis padėjėjas; geras žmogus ir dievotas. Na, bet visi
jau sukilo; reikia ir man imtis darbo. - Pasakęs tai, išlindo į denį, o
mes paskui jį.
M O B I S D I K A S. A R B A B A N G I N I S
139
Giedrame danguje tekėjo saulė. Netrukus po du, po tris ėmė rink

tis jūreiviai; takelažininkai triūsė kaip pašėlę; kapitono padėjėjai su
kosi mikliai; keli uosto darbininkai nuo kranto gabeno paskutines
visokybes. Tik kapitonas Ahabas likosi nematomas savo kajutėje lyg
relikvinėje.
140
22 S K Y R I U S
Linksm ų Kalėdų!
Pagaliau apie vidurdienį, kai visi takelažininkai buvo paleisti, o

„Pekodą“ buksyras nuvilko nuo prieplaukos; kai valtimi išplaukė rū
pestingoji Čeritė, atgabenusi paskutinę dovaną - naktinę kepuraitę
antrajam kapitono padėjėjui Stabui, savo svainiui, ir dar vieną Bibliją
stiuardui, - po viso šito abu kapitonai, Pelegas ir Bildadas, atėjo iš ka
pitono kajutės į denį, ir Pelegas, kreipdamasis į pirmąjį kapitono pa
dėjėją, tarė:
- Na, pone Starbakai, ar viską patikrinai? Kapitonas Ahabas pasi
rengęs - mes tik ką su juo kalbėjom - krante nieko nepamiršai? Tada
metas šaukti visus į viršų! Išrikiuok jūreivius škancuose - kad juos kur
griausmas!
- Nors ir didžiai skubame, Pelegai, nedera šitaip plūstis, - tarė
Bildadas. - O pats mikliau sukis, drauguži Starbakai, vykdyk mūsų
paliepimą.
Čia tai bent! Laivas išplaukia, o kapitonas Pelegas su kapitonu Bil-
dadu šeimininkauja denyje, lyg ketindami ir jūroje kaip uoste kartu
įsakinėti. Tačiau kapitono Ahabo niekas nė regėt neregėjo; tik buvo
pranešta, kad jis kajutėje. Tiesą pasakius, keliant inkarą ir laivuojant
į atvirą jūrą, kapitonas ne taip jau labai reikalingas. Čia juk ne jo, o
locmano pareigos; be to - kaip mums buvo paaiškinta - jis dar nevi
siškai pasveikęs; štai kodėl kapitonas Ahabas sėdi apačioje. Taigi nieko
keisto, pamaniau, juo labiau kad prekiniuose laivuose net pakėlus in
karą kapitonas ilgai nesirodo denyje, jis linksmai kelia atsisveikinimo
tostus su draugais, o tie paskui palieka laivą kartu su locmanu.
Nuodugniau apie tai pamąstyti nebebuvo kada, nes kapitonas Pe
legas stvėrėsi darbo pasiraitęs rankoves. Rėkavo ir įsakinėjo daugiausia
jis, ne Bildadas.
- Visi į laivagalį, senbernių išperos! - šaukė jis ant jūreivių, užgai-
šusių prie grotstiebio. - Pone Starbakai, varyk visus į laivagalį!
M O BI S D I K A S, A R B A B A N G I N I S
141
- Išardyt palapinę! - vėl pasigirdo įsakymas.

Kaip jau pirma sakiau, toji palapinė iš banginio ūsų denyje stovė
davo tik tol, kol laivas būdavo uoste; ir šit jau trisdešimt metų įsaky
mas ją išardyti pasigirsta „Pekode“ tuoj pat po komandos kelti inkarą.
- Prie kabestano! Po perkūnais! Mikliai! - sekė komanda, ir jūrei
viai puolė prie lazdos špiliui sukti.
Laivui išplaukiant iš uosto, locmanas turi stovėti įprastoje vietoje,
priekyje. Ir štai Bildadas kartu su Pelegu - tebūnie jums žinoma, jog,
be kitų pareigybių, jis buvo dar licencijuotas uosto locmanas, - visų
manymu, juo pasidaręs tik iš šykštumo, kad nereikėtų samdyti iš ša
lies, nes kitų laivų niekada nevedė iš uosto, - tai štai tasai Bildadas,
persikoręs per laivo pirmagalį, atidžiai stebėjo kylantį inkarą ir, kart
kartėm nykiai užgiedodamas lyg ir psalmės posmą, guvino jūreivius
prie veleninio lyno suktuvo, o tie, pasigavę priedainį, smagiai traukė
apie Bublio skersgatvio gražuoles, nors dar prieš tris dienas Bildadas
kalė visiems, kad nepadorios dainos „Pekodo“ denyje bus draudžia
mos, ypač keliant inkarą; o jo sesuo Ceritė kiekvienam jūreiviui buvo
padėjusi ant gulto po naujitelaitę Votso giesmių knygelę1.
Tuo metu Pelegas, prižiūrintis kitą laivo dalį, darė tvarką deny
je, plūsdamasis ir visokiais velniais grūmodamas. Net pamaniau, kad
nuskandins laivą, net inkaro nespėjus iškelti; todėl paleidau iš rankų
lazdą špiliui sukti, kviesdamas Kvikegą pasekti mano pavyzdžiu, nes
buvo baisu ir pamanyti, kokiems pavojams pasmerkiame save, pradėję
kelionę, vadovaujant tokiam judošiui. Guodžiausi viltimi, kad išsigel
bėjimas ateis iš dievobaimingojo Bildado, nepaisant tos jo septyni šim
tai septyniasdešimt septintosios dalies; bet tą akimirką pajutau netikė
tą smarkų trinkį žemiau juosmens ir atsigręžęs nustėrau, išvydęs baisų
reginį: kapitonas Pelegas iš betarpiško atstumo leido koją žemyn. Tai
buvo pirmas mano patirtas spyris.
- Vadinasi, šit kokia sparta pirklių laivuose! - užbaubė jis. - Sukis
tu, avies dvasna, kad kaulai tratėtų! Ei jūs, šunsnukiai, - visiems sakau,
mikliau! Kvahogai! Mikliau, tu rudaūsi, - mikliau su škotiška kepu
re, - mikliau, žaliakelni! Mikliau, girdit, - kad jums akys išvarvėtų!
1 Isaak Watts (1674-1748) - žymus anglų teologas, religinių giesmių ir psalmių auto
rius.
H KR M A N M F LVI L L F
142
Ir šitaip lakstė jis aplink brašpilį, gąsdindamas visais velniais, daž

ną ir koja paspirdamas, o nesudrumsčiamasis Bildadas ūkavo psalmes.
Tikriausiai, pamaniau, kapitonas Pelegas bus truktelėjęs šiandien
pervirš.
Pagaliau inkaras buvo pakeltas, burės ištemptos, ir laivas nuskrie
jo. Baigėsi žvarbi trumpa Kalėdų diena; ir, kai laikiną Šiaurės šviesą
sugėrė nakties tamsa, pasijutome mažne pasimetę glūdumoje žiemiš
ko vandenyno, kurio stingstantys purslai aptraukė mus ledu tarytum
nusvidintais šarvais. Mėnesienoje sublizgo ilgos eilės banginio dantų
apsauginiuose bortuose; ir lyg baltos didžiulio dramblio iltys pakibo
laivo priekyje milžiniški lenkti varvekliai.
Perkarėlis Bildadas, kaipo locmanas, ėmė vadovaut pirmajam bu
dėjimui, ir kiekvienąkart, kai senasis laivas, pasiųsdamas apledėjusį
virpulį, giliai panirdavo į žalias jūrijas, o vėjai sustūgdavo ir stiebavir-
vės sugausdavo, denyje išsigirsdavo ramus jo balsas:
Laukai anapus vandenų

Žaliavo ir žydėjo;
Stovėdami ties Jordanu
Taip džiaugėsi anų dienų
Kanaanu judėjai
Niekada šie žodžiai taip maloniai neglostė man širdies. Kiek juose
buvo vilties ir pažado! Na ir kas, kad virš įdūkusio Atlanto kybo žiau
dri žiemos naktis, na ir kas, kad mano kojos permirkusios, o striukė
dar labiau, juk ateityje - bent tuokart man šitaip dingojosi - mūsų
laukia daugybė saulėtų uostų; laukia pievos ir miškų progumos, tokios
visžalės, kad pavasarį pakilusi žolė tebestovi nesutrypta, nenuvytusi ir
viduvasaryje.
Galop atitolome tiek, kad dviejų locmanų jau nebereikėjo. Prie
borto priplaukė mus lydėjusi burvaltė.
Keista ir graudu buvo matyti, kaip jaudinosi tą išsiskyrimo aki
mirką Pelegas ir Bildadas, ypač kapitonas Bildadas. Jo taip netraukė
išeiti; taip baisiai nenorėjo jis visam laikui palikti laivo, išsirengusio į1
1 Bildadas gieda Isaako W attso giesmę „Mirti lengva, kai žinai, jog yra Dangus“.
M OBIS D IK A S. ARBA B A N G IN IS
14 3
ilgą ir pavojingą kelionę - už dviejų audringų kyšulių; palikti laivo, į

kurį investuoti keli tūkstančiai sunkiai pelnytų dolerių; laivo, kurio
kapitonu išplaukia senas jo draugas, mažne bendraamžis, vėl pasiryžęs
narsiai stoti į grumtynes su pasigailėjimo nežinančiais baisingais nas
rais; vargšas senasis Bildadas taip nenorėjo skirtis su laivu, kur kiekvie
na vinis jam pažįstama ir brangi, - todėl vis delsė; neramiais žingsniais
matavo denį; leidosi žemyn į kapitono kajutę tarti atsisveikinimo žo
džio; vėl ėjo į denį, žvelgė į priešvėjinę pusę, žvelgė į plačius bekraščius
vandenis, ribojamus tik nematomų ir tolimų žemynų rytuose; žvelgė
kranto link; žvelgė danguosna; žvelgė į kairę ir į dešinę; žvelgė šen ir
ten; žvelgė visur, bet nieko nematė; galop pats nejausdamas suvyniojo
kažkokį lyną ant kaiščio, trūksmingai sugriebė dičkį Pelegą už ran
kos ir, iškėlęs žibintą, valandėlę didvyriškai žvelgė porininkui į veidą,
tarytum norėdamas pasakyti: „Vis dėlto, bičiuli Pelegai, aš ištversiu,
taip, ištversiu.“
Pelegas į visa tai reagavo filosofiškiau; tačiau, žibintui priartėjus
prie veido, ir jo akyse sužvilgo ašara. Ir jo bėginėta iš kajutės į denį -
čia tarti žodžio apačioje, čia pirmajam kapitono padėjėjui Starbakui
viršuje.
Pagaliau Pelegas pasigręžė į draugą su veide atsišvietusia paskutine
valios įstanga.
- Kapitone Bildadai, - eime, senas bičiuli, metas. Ei jūs, denyje!
Atsukt groto rėją! Bote, pasiruošti Prie borto, prie borto! Atsargiau, -
žiūrėk! Na, Bildadai, drauguži, - tark sudie. Sėkmės, pone Starba-
kai, - sėkmės, pone Stabai, - sėkmės, pone Flaskai. Likit sveiki, - ir
sėkmė telydi visus! Šitą pačią dieną, - lygiai po trejų metų, senajame
Nantakete ant mano stalo jūsų lauks garuojanti vakarienė. Valio ir lai
mingo jums kelio!
- Telaimina jus Viešpats ir Jo malonė te jūsų neapleidžia, - vos
girdimai sumurmėjo senasis Bildadas. - Tikiuosi, greitai prasidės geri
orai, ir kapitonas Ahabas pasirodys tarp jūsų, - juk jam tereikia tru
pučio maloningos saulės, o jos tikrai nestigs, nes plaukiate į tropikus.
Padėjėjai, būkite atsargūs medžioklėje. Žeberklininkai, nedaužyki
te be reikalo velbotų; atminkit, kad geros baltos kedro lentos šiemet
pabrango trimis procentais. Ir melstis nepamirškite. Pone Starbakai,
prižiūrėk, kad kubiliai negadintų statinių. Beje! adatos burėms yra
HERMAN MELVILLE
144
toje žalioje užrakinamoje skrynutėje. Šventomis dienomis per daug

nemedžiokite; bet pasitaikiusios progos nepraleiskite, nuodėmė nusi
gręžti nuo Dievo dovanų. Pone Stabai, nepamiršk užmesti akies j si
rupo statinę, ji, regis, truputį prateka. Jeigu sustosite prie salų, pone
Flaskai, saugokitės paleistuvybės. Likit sveiki, likit sveiki! Nelaikykite
per ilgai sūrio triume, pone Starbakai; suges. Neeikvokite per daug
sviesto - vienas svaras kainavo dvidešimt centų, ir atminkite, kad...
- Gana gana, kapitone Bildadai, pakaks; ir taip visų pilnos au
sys! - Ištaręs šiuos žodžius, Pelegas nusitempė jį prie trapo, ir abu nu
lipo žemyn į burvaltę.
Laivas ir burvaltė atsiskyrė; pagelus nakties vėjas nuginė juos vieną
nuo kito; virš galvų klykdama praskrido žuvėdra; bangos svaidė abu
laivus; sugniaužta širdimi nusiuntėm pavymui trikartį „valio“ ir aklai,
tartum likimas, įnėrėme į Atlanto tyrus.
145
23 S K Y R I U S
Užuovėjinis krantas
Viename iš ankstesnių skyrių buvo užsiminta apie tokį Balkingtoną,

neseniai iš plaukiojimo grįžusį aukštaūgį jūreivį, sutiktą Niu Bedfor-
do užeigoje.
Ir štai tą žvarbinančią žiemos naktį, kai „Pekodas“ panėrė kerš
tingą kilį į ledines klastos kupinas bangas, kaip manote, ką pamačiau
stovintį prie vairo - ogi Balkingtoną! Su baime, atjautimu ir pagarba
žvelgiau į vyrą, kuris pačiame vidužiemyje, tik ką išlipęs į krantą po
ketverių metų pavojingo plaukiojimo, vėl be atodvasčio leidžiasi į nau
ją, viesulingą kelionę. Matyt, žemė degė jam po kojomis. Apie tai, kas
visų nuostabiausia, neprabylam balsu; giliausiai įsirėžę prisiminimai
nesusilaukia epitafijų - tad šis trumpas skyrius yra Balkingtono ka
pas be antkapinio akmens. Ir leiskit pridurti, kad jo likimas panėšėjo
į lemtį audros svaidomo laivo, liūdnai buriuojančio palei užuovėjinį
krantą. Uostas mielai jį priglaustų, uostui jo gaila, uoste saugu, jauku;
čia židinys, vakarienė, šiltas apklotas, draugai - visa, kas taip miela
mums, mirtingiesiems. Tačiau siaučia audra, ir tokiu metu uostas ir
sausuma laivui baisėtinai pavojingi; jis turi lenktis svetingumo: jei tik
paliestų žemę, nors lengvutėliausiai glusteltų prie jos kiliu - mirtini
šiurpuliai eite nueitų korpusu. Todėl laivas įtempia bures, iš paskuti
niųjų šalinasi kranto, grumdamasis su vėju, pasirengusiu nešt jį namo
lei; jis veržiasi į audrų čaižomo vandenyno neapmatomybę; norėdamas
išsigelbėti, puola į pražūtį; ir vienintelis jo bičiulis - mirtinas priešas!
Supratai dabar, Balkingtonai? Jau nuregi pragiedrulius mirtinos,
nepakeliamos tiesos, kad gilus ir rimtas mąstymas tėra bebaimis sielos
bandymas išlaikyti atvirą nepriklausomybės jūrą, o pasiučiausi dan
gaus ir žemės vėjai susimokę stengiasi išmesti ją į vergišką, išdavikišką
krantą?
Tik bekraštybėje slypi aukščiausia tiesa, bekrantė, neaprėpiama
kaip Dievas, - tad geriau žūti toje kaukiančioje nesibaigiamybėje,
146 HERMAN MELVILLE
negu gėdingai būti išsviestam į krantą, nors ten saugu. Niekingas kir
minas juk tas, kurs bailiai iššliaužia pakrantėn! O siaubo siaube! nejau
visi kentėjimai bergždi? Tad narsink, narsink savo širdį, O Balkingto-
nai! Pusdievi, būk nepalaužiamas! Tu nugrimzdai į vandenyną, bet lig
dangaus purslai ištryško ir su jais - tavo apoteozė!
147
24 S K Y R I U S
Gynėjas
Jeigu jau mudu su Kvikegu rimtai ėmėmės banginiavimo verslo; o

banginių medžioklė laikoma gana proziška ir ne itin garbia darbuote;
nesitveriu noru įrodyti, kad jūs, sausumos žmonės, klystate spręsdami
apie mus, banginių medžioklius.
Pirmiausia pakartosiu, nors tai ir nebūtina, teiginį, kad žmonės
banginiavimo verslo nepriskiria prie vadinamųjų kilnių profesijų. Jei
gu nepažįstamasis kokioje nors sostinės drauguomenėje bus pristaty
tas, pavyzdžiui, kaip žeberklininkas, vargu ar jo privalumai visuome
nės akyse pakils; ir jeigu, norėdamas neatsilikti nuo jūrų karininko,
įrašys vizitinėje kortelėje didžiąsias B. F. (Banginiavimo Flotilė), visi
nutars, kad jo savikliova beribė, o elgesys juokingas.
Be jokios abejonės, viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko žmonės
negerbia mūsų, banginiautojų, yra paplitusi nuomonė, kad šis verslas
geriausiu atveju - kruvinos skerdynės, ir mes, įnikę į jas, skęstame ne
švarumuose ir purve. Tikra tiesa, mes skerdikai. Bet juk skerdikai ir
kur kas labiau kraujyje skendintys mėsininkai buvo visi šaunieji kar
vedžiai, kuriuos taip užsidegėliškai liaupsina pasaulis. O šnekant apie
mūsų verslo nevalyvumą, tai netrukus jums bus pateikti kai kurie iki
šiol nežinomi duomenys, ir banginių medžioklės laivą iškilmingai ga
lėsime pastatyti į vieną gretą su pačiais švariausiais daiktais tvarkingo
je mūsų žemėje. Tačiau net jei tartume, jog kaltinimas teisingas, ar gali
purvini ir slidūs banginiavimo laivo deniai prilygti klaikiems gaišenų
kalnams kautynių laukuose, iš kurių grįžta kareiviai, o paskui mėgau
jasi damų katutėmis? Kario profesija paprastai laikoma pavojinga, bet,
patikėkit, ne vienas karo veteranas, narsiai žygiavęs priešo baterijų ata
kon, leistųsi bėgti pamatęs milžinišką kašaloto uodegą, kai nuo vieno
jos mojo sūkuriais susiveja oras virš galvos. Negi galima lyginti protu
suvokiamus žmogiškus siaubus su stebuklų gausiais Dievo siaubais?
HERMAN MELVILLE
148
Nors pasaulis niekina mus, banginių medžioklius, tuo pat metu,

pats to nesuvokdamas, reiškia giliausią pagarbą; taip taip, pasaulis len
kiasi prieš mus! juk visi šviestuvai, lempos ir žvakės, žibančios Žemės
rutulyje, tarytum lempelės prie šventųjų paveikslų dega mūsų šlovei!
Tačiau pažvelkime į šį klausimą iš kitos pusės; pasverkime jį kito
mis svarstyklėmis, pažiūrėkime, kas mes, banginių medžiokliai, buvo
me ir kas esame.
Kodėl olandų banginių medžioklės flotilėms De Vito1 laikais va
dovavo admirolai? Kodėl Prancūzijos karalius Liudvikas XVI savo
kaštu įrengdavo banginių medžioklės laivus, išplaukdavusius iš Diun-
kerko, ir maloniai pakvietė apsigyventi šiame mieste porą tuzinų šei
mų iš mūsų Nantaketo salos? Kodėl Britanija nuo 1750 iki 1788 metų
išmokėjo banginiautojams visą milijoną svarų sterlingų skatinamųjų
premijų? Ir pagaliau kaip čia yra, kad mes, Amerikos banginių me
džiokliai, viršijame skaičiumi visus kitus, krūvon sudėtus pasaulio
banginiautojus; kad mes išplaukiame septynių šimtų laivų laivynu,
kurio įgulą sudaro aštuoniolika tūkstančių žmonių; kad mums kas
met išleidžiama keturi milijonai dolerių; kad bendra išplaukusių laivų
vertė - dvidešimt milijonų dolerių; kad kiekvienais metais nuimame
ir į savo uostus įvežame septynių milijonų dolerių vertės derlių? Negi
taip būtų, jei pačiame banginiavime neglūdėtų kažkas bėgai jėginga?
Bet čia dar ne viskas, netgi ne pusė; klausykit toliau.
Drąsiai tvirtinu, kad joks kosmopolitas filosofas nieku gyvu neį
stengtų paminėti taikios žmonių veiksenos, per pastaruosius šešiasde
šimt metų mūsų plačiajam pasauliui padariusios tokį galingą poveikį,
kaip didis ir kilnus banginiavimo verslas. Vienaip ar kitaip jis nulėmė
reiškinius, jau savaime tokius nuostabius ir kupinus tolesnių svarbių
padarinių, kad juos tegalima lyginti su egiptiete, gimdydavusia nėščias
dukteris. Beviltiškas ir nepabaigiamas uždavinys būtų visų šitų pasek
mių vardijimas. Pakaks, jei paminėsiu kelias. Štai jau daug metų ban
giniavimo laivai pirmieji tolimiausiuose kampeliuose aptinka nežino
mas žemes. Jie ištyrinėjo jūras ir salynus, nepažymėtus žemėlapiuose,
pabuvojo ten, kur nebuvo atplaukęs joks kukąs nei vankuveris2. Jeigu
1 Jan Dc W itt (1625-1672) - Nyderlandų valstybės veikėjas, faktinis Olandijos valdy

tojas 1650-1672 m.
George Vancouver (apie 1758-1798) - anglų keliautojas, jūreivis.
149
dabar Amerikos ir Europos karo laivai ramiai įsuka į kadaise laukinius

uostus, jie turi iš visų patrankų saliutuoti šlovingiems ir garbingiems
banginiavimo laivams, parodžiusiems kelią ir pirmiesiems padėju-
siems susikalbėti su laukiniais. Tegul žmonės garbina tiriamųjų eks
pedicijų didvyrius, visus šituos kukus ir kruzenšternus1; aš tvirtinu,
kad iš Nantaketo į jūras išplaukė dešimtys nežinomų kapitonų, tokių
pat, o gal ir pranašesnių negu visi šitie kukai ir kruzenšternai. Juk
kone beginkliai, vienas prieš vieną, kovėsi jie ryklių knibždančiuose
pagoniškuose vandenyse, grūmėsi prie žemėlapiuose nepažymėtų, čia
buvių ietimis pasišiaušusių krantų, kur kiekviename žingsnyje kugžda
pirmapradės paslaptys ir baugesiai, prieš kuriuos sudėtų ginklus Ku
kas su visais jūrų pėstininkais ir muškietomis. Viskas, ką taip mėgsta
vaizdingai aprašinėti senovės autoriai, pasakodami apie plaukiojimus
Pietų jūromis, mūsų Nantaketo didvyriams - patys paprasčiausi, kas-
dieniškiausi dalykai. Ir dažnai nuotykiai, kuriems Vankuveris paskiria
tris skyrius, mūsų jūreiviams atrodo neverti paminėti net laivo žurna
le. Ajai, pasauli! Ojoi, pasauli!
Kol banginių medžiokliai nebuvo apiplaukę Horno kyšulio, dau
gybė klestinčių Ispanijos kolonijų Ramiojo vandenyno pakrantėse
prekybos ir visus kitus ryšius palaikė tiktai su Europa. Banginių me
džioklės laivai pirmieji pralaužė sieną, pastatytą pavydžios Ispanų ka
rūnos, ir jeigu pakaktų vietos, galėčiau prikišamai parodyti, kaip ban-
giniautojų dėka Peru, Čilė ir Bolivija galų gale išsivadavo iš senosios
Ispanijos jungo ir sukūrė savame krašte tvirtą demokratiją.
Ir Australiją, tą kito pusrutulio didžiąją Ameriką, apsišvietusiam
pasauliui dovanojo banginių medžiokliai. Po to, kai ją per klaidą at
rado vienas olandas, laivai ilgai dar šalinosi laukinių grasių krantų,
ir tik banginiavimo laivas priplaukė prie jų. Todėl jis ir yra tikrasis
šitos dabar galingos kolonijos tėvas. Be kita ko, pirmųjų Australijos
nausėdijų kūdikystės metais išeivius nuo bado mirties kelis kartus iš
gelbėjo labdaringas džiūvėsis iš netoliese per laimingą atsitiktinumą
inkarą išmetusio banginiavimo laivo. Nesuskaičiuojamos Polinezijos
salos tvirtina tą patį ir moka piniginę duoklę banginiavimo laivui,
1 Adamas Johanas fon Kruzenšternas (1 7 7 0-1846) - Rusijos keliautojas, geografas, Pe

terburgo mokslų akademijos garbės narys, admirolas, 1 8 0 3 -1806 m. vadovavo pirmajai
rusų ekspedicijai aplink pasaulį.
HERM AN MELVILLE
150
parodžiusiam į jas kelią misionieriams ir pirkliams, o neretai atpluk-

džiusiam naivius misionierius ten, kur jų laukė pirmoji misija. Jeigu
toji už devynių užraktų pasislėpusi Japonija taps kada nors svetinga
šalimi, tai vėlgi bus tik banginiautojų nuopelnas; o kad ši šalis jau pa
siruošusi draugystei, žymių yra.
Bet jeigu viso, kas suminėta, akivaizdoje imsite tvirtinti, kad ban
ginių medžioklė estetiniu požiūriu nesisieja su prakilnumu, esu pa
siryžęs penkiasdešimt kartų svaidytis ietimis ir pasižadu kiekvieną
kartą ištrenkti iš balno su perskeltu šalmu.
Jūs pareikšite, kad nėra nė vieno žymaus rašytojo, rašiusio apie
banginius, nėra banginiavimo verslo kronikininko.
Nėra nė vieno įžym aus rašytojo, nė vieno banginiavimo kronikinin
ko? O kas pirmą kartą smulkiai aprašė mūsų Leviataną? Kas, jei ne
patsai didis Jobas? Kas sukūrė pirmą pasakojimą apie banginių me
džioklę? Ne bet kas, o patsai Alfredas Didysis, karališka plunksna už
rašęs Oterio, tuometinio norvego banginiautojo, pasakojimą! O kas
išrėžė karštą giriamąjį žodį parlamente? Ogi Edmundas Berkas1!
Gali būti, na, bet patys banginių medžiokliai - apgailėtini žmo-
nės, jų gyslomis neteka kilnus kraujas.
Nėra kilnaus kraujo j ų gyslose? Jų gyslomis teka kraujas, geresnis
ir už karališką. Bendžamino Franklino12 bobutė Merė Morel; pagal
vyrą Merė Foldžer; buvo ištekėjusi už vieno pirmųjų Nantaketo nau-
jasėdžių, pradėjusių ilgą dinastiją Foldžerių, puikių žeberklininkų -
didžiojo Bendžamino giminaičių, - kurie ir šiandien svaido dantytą
žeberklą iš vieno žemės krašto į kitą.
Tebūnie taip, tačiau visi pripažįsta, kad banginių medžioklė - ne
verta pagarbos.
Banginių medžioklė - neverta pagarbos? Banginių medžioklė - ka
rališkas darbas! Juk senovės Anglijos statutai buvo paskelbę banginį
„karališka žuvimi“3.
1 Edmund Burke (1729-1797) - politikas, rašytojas, oratorius, filosofas, ilgai atstova

vęs vigų partijai Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmuose, banginių medžioklę pa
minėjo 1775 metais kovo 22 dieną pasakytoje kalboje.
2 Benjamin Franklin (1706-1790) - žymus politikas, rašytojas, išradėjas, mokslininkas,
vienas JAV konstitucijos autorių.
3 Šiuo klausimu žiūrėk tolimesnius skyrius. (Autoriaus pastaba; jis turi omenyje 82 ir
90 skyrius.)
M O B IS D I K A S, A R B A B A N G I N I S
151
O, tai tik žodžiai! Juk iš tiesų banginis niekada nevaidino prakil

naus ir įspūdingo vaidmens.
Banginis nevaidino prakilnaus ir įspūdingo vaidmens? Per didin
gas pergalės iškilmes, surengtas vienam Romos karvedžiui įžengiant į
pasaulio sostinę, žymiausias daiktas visoje gaudžiančioje, skambaliuo-
jančioje eisenoje buvo banginio griaučiai, atvežti nuo tolimų Sirijos
krantų1.
Gal ir taip, jūs geriau žinote; bet šnekėkit, ką tinkami, o nėra tik
ros didybės banginių medžioklėje.
Nėra didybės banginių medžioklėje? Šitą didybę liudija patsai
dangus. Banginiu pavadintas vienas iš Pietų pusrutulio žvaigždynų!
Regis, pakanka! Užsismaukit skrybėles ant akių prieš carą, bet prieš
Kvikegą jas nusivožkit! Ir daugiau nė žodžio! Pažįstu žmogų, per savo
gyvenimą nudobusį tris ir pusę šimto banginių. Mano nuomone, tasai
žmogus nusipelnė didesnės garbės negu bet kuris senovės užkariauto
jas, galįs pasigirti tokiu pat skaičiumi paimtų tvirtovių.
Kalbėdamas apie save patį, galiu pasakyti: jei manyje vis dar slypi
kažkoks neatskleistas gėris; jei kada nors pelnysiu tikrą pripažinimą
šiame mažame, bet gan tyliame pasaulyje, kuriuo gal ir ne visai bergž
džiai didžiuojuosi; jeigu ateityje nuveiksiu tai, ką, apskritai imant,
žmogui žemėje būtina nuveikti, o ne paliksiu nebaigtą; jei po mirties
testamento vykdytojai arba, teisingiau, kreditoriai aptiks mano stale
vertingų rankraščių, - visą garbę ir šlovę iš anksto atiduodu banginių
medžioklei, kadangi banginiavimo laivas buvo mano Jeilio kolegija ir
Harvardo universitetas.
1 Aliuzija į Gajaus Plinijaus Vyresniojo pasakojimą, kaip Romos politikas Markas

Emilijus Skauras pareikalavo atvežti jūrų gyvatės nugarkaulį.
152
25 S K Y R I U S
Post scriptum
Įrodinėjant banginių medžioklės verslo prakilnumą beprasmiška būtų

remtis kuo kitu, o ne pačiais patikimiausiais duomenimis. Bet jeigu, it
mūšiui išrikiavęs tikrenybes, gynėjas nutylės išvadą, siūlyte besisiūlan
čią ir iškalbingai remiančią gynybos teiginius, - argi nebus vertas tasai
gynėjas pasmerkimo?
Visiems žinoma, jog karūnavimo metu karaliams ir karalienėms -
net ir šiuolaikiniams, - kad geriau atliktų pareigas, atliekamas vienas
gan keistas pagardinimo veiksmas. Kadangi yra vadinamoji didžioji
valstybės druskinė, taigi gali būti ir didžioji aliejaus ropinė. Kaip iš
tikrųjų su ta druska elgiamasi - galas žino? Tačiau aš tvirtai žinau,
jog karalių galvos karūnavimo metu nelyginant salotų gūžės iškilmin
gai apipilamos aliejumi. Nejaugi jos ištepamos tuo pačiu tikslu kaip
mechanizmai - kad viduje sklandžiau veiktų? Šioje vietoje galėtume
pamąstyti apie tikrąjį karališkų apeigų prakilnumą, nes kasdieniame
gyvenime esame pratę niekinamai žiūrėti į žmones, kurie tepasi plau
kus, kad blizgėtų, ir smarkiai atsiduoda tais riebalais. Tiesą pasakius,
jeigu subrendęs vyras - ne gydymui - naudoja briliantiną, mes papras
čiausiai tariame, kad jam ne visi šulai galvoje. Paprastai toks žmogus
nedaug ko vertas.
Tačiau nūnai mus domina tik vienas dalykas - koks aliejus naudo
jamas per karūnavimo iškilmes? Aišku, ne Provanso ir Makasaro, ir
ne ricinos, ir ne mašinų, ne meškos ir ne žuvų taukai. Vadinasi, tai gali
būti tik spermacetas - tikruoju, pirmykščiu pavidalu, - saldžiausias iš
visų aliejų!
Pamąstykite apie tai, ištikimieji britai! Mes, banginių medžiokliai,
aprūpiname jūsų karalius ir karalienes karūnavimo mikstūra!
153
26 SKYRIUS
Riteriai ir ginklanešiai
Pirmasis kapitono padėjėjas „Pekode“ buvo Starbakas, tikras nantake-

tietis ir kvakerių palikuonis. Nors šis aukštas rimtas vyras gimė leduo-
toje pakrantėje, tačiau, būdamas sausas kaip gerai suskrudęs džiūvėsis,
gerai jautėsi karštose platumose. Net prie Indijos krantų nugabentas
jo kraujas negedo nuo kaitros, kaip genda alus buteliuose. Tikriausiai
jis atkeliavo į šį pasaulį per sausrą ar badą, o gal per vieną iš pasninko
dienų, kuriomis garsėja jo gimtinė. Nors buvo regėjęs tik trisdešimt
sausrotų gyvenimo vasarų; bet tos vasaros išdžiovino viską, kas jo
kūne buvo pervirš. Tasai pašausimas, jei taip galima pasakyti, atsirado
ne dėl sekinančių rūpesčių arba nerimo, taip pat ne dėl kūno negalių.
Tai tik buvo susitvenkęs jo esybės tankis. Starbako išorėje nesimatė
nieko liguisto; netgi priešingai. Švari lygi oda buvo gražiai įsitempu
si; ir, tampriai ja aptrauktas, išbalzamuotas vidine sveikata ir jėga, jis
panėšėjo į atgijusią egiptietišką mumiją, pasirengusią kantriai ištverti
viską, ką atsiųs būsimi šimtmečiai, ištverti taip, kaip dabar ištverdavo
ir poliarinius sniegus, ir deginančią saulę; vidinis jo gyvybingumas,
tarytum patentuotas chronometras, turėjo laidavimą dirbti esant bet
kokiam klimatui. Pažvelgęs į akis, galėjai išvysti jose tebeglūdinčius
atspindžius begalinių pavojų, ramiai pasitiktų per neilgą amžių. Taip,
šito rimto, nepalaužiamo žmogaus gyvenimas didžia dalimi buvo iš
kalbinga veiksmų pantomima, o ne nuolankiai cingsintis puslapis. Vis
dėlto, nestokodamas kieto blaivumo ir tvirtos dvasios, pasižymėjo jis
ir kitomis savybėmis, tarpais daugiau, tarpais mažiau veikusiomis, o
kai kada net nugalėdavusiomis visa kita. Nesibaigianti vienatvė lauki
nėse jūrų platybėse ir nedažnai tarp jūreivių pasitaikantis sąžiningu
mas bei įgimta vertybinė nuojauta smarkiai palenkė jį į prietaringumą;
bet tai buvo ypatingas prietaringumas, ne toks kaip kitų, kylantis dėl
nežinojimo, o priešingai - dėl išminties. Jis tikėjo išorinėmis nuolai-
momis ir vidinėmis nuojautomis. Tie prietarai kartkartėm įlenkdavo
HERMAN MELVILLE
154
užgrūdintą sielos plieną, bet daug dažniau tą darė prisiminimai apie

namus, jauną žmoną ir kūdikį, vis toliau kreipdami nuo pirmapradžio
prigimties tvirtumo ir apnuogindami širdį nematomiems poveikiams,
tarpais sulaikantiems doraširdžio žmogaus nutrūktgalviškos drąsos
išpuolius, tokius dažnus kitiems jūreiviams pražūtinguose banginiau-
tojo likimo vingiuose. „Į savo velbotą aš neimu žmogaus, nesibijančio
banginio“, - sakydavo Starbakas. Šie žodžiai tikriausiai reiškė, kad pa
tikimiausia ir naudingiausia yra drąsa, atsirandanti blaiviai įvertinus
pavojų, ir dar - kad visiškai bebaimis žmogus yra daug pavojingesnis
draugas negu bailys.
„M-taip, - sakydavo antrasis kapitono padėjėjas Stabas. - Jokiame
banginių medžioklės laive nerasi atsargesnio už Starbaką.“
Tačiau mes greitai išvysim, ką reiškia žodis „atsargus“ tokių žmo
nių kaip Stabas lūpose, ir apskritai, ką jis reiškia banginiautojų kalba.
Starbakas nesivaikė pavojų kaip riteris nuotykių; narsa jam ne
buvo ypatingas jausmas, o paprasčiausiai naudingas daiktas, kurį
pravartu visada turėti po ranka mirtinam pavojui ištikus. Be to, jis
tikriausiai manė, kad narsumas - viena iš pagrindinių laivo atsargų,
panašiai kaip duona ir mėsa, ir kad bergždžiai švaistyti jo nedera. Dėl
to niekada nesėsdavo į velbotą saulei nusileidus; nesistengė įveikti
banginio, per daug kurstančio žūtbūtinai su juo susigrumti. Juk esu
šitame nuožmiame vandenyne, samprotavo Starbakas, kad dobčiau
banginius savo pragyvenai, o ne tam, kad jie dobtų mane savo labui;
Starbakas pernelyg puikiai žinojo, kad taip žuvo šimtai žmonių. Koks
likimas ištiko jo paties tėvą? Kur bedugnėse vandenyno gelmėse rasti
sudraskytus brolio kūno gabalus?
Ir jei Starbakas, slegiamas tokių atsiminimų ir juoba anksčiau mi
nėtų prietarų, gebėjo išsaugoti nepaprastą narsą, vadinasi, ji iš tiesų
buvo neišmatuojama. Tačiau prigimtyje žmogaus su tokia proto san
dara; prigimtyje žmogaus, širdyje nešiojančio tokią skausmingą patirtį
ir prisiminimus, glūdi visai pagrįstas pavojus slapčiomis išsirutulioti
naujam būdo bruožui, palankią akimirką galinčiam prasiveržti iš slap
tavietės ir paversti plėnimis visą šią bebaimystę. Kad ir koks drąsus
buvo Starbakas, tai buvo drąsa narsuolio, kuris nesudrebėjęs stoja į
žūtbūtines grumtynes su jūromis, vėtromis, banginiais ir pačiais slė
piningiausiais pasaulio baisumais, tačiau pristinga jėgų pasipriešinti
M O B I S D I K A S, A R B A B A N G I N I S
155
dar kraupesniems - sielos - baugesiams, kuriais graso mums suraukta,

įniršio apakinto valdingo žmogaus kakta.
Vis dėlto jei toliau pasakojant aikštėn iškiltų Starbako dvasinės
tvirtybės pragaišimas, vargu ar pajėgčiau jį aprašyti; juk taip skaudu,
ne, tiesiog baugu rodyti sielos karžygiškumo nuopuolį. Žmonės mums
gali atrodyti pasibjaurėtini kaipo išvaržytojų kompanijos arba tautos;
tarp žmonių gali būti sukčių, kvailių ir žmogžudžių; žmonių veidai
gali būti niekingi ir nykūs, bet žmogus, jo idealas yra toks prakilnus,
toks puikus; žmogus yra toks didingas ir taurus, kad jo artimieji turėtų
skubiai užmesti ištaigingiausius drabužius, pridengdami net mažiausią
dėmelę. Nepriekaištingo vyriškumo idealas gyvena mūsų sielose giliai
įsismelkęs, net išorinių pasikeitimų nepaliečiamas; tas idealas paplūs
ta kančios krauju, regėdamas palaužtą žmogaus karžygiškumą. Tokios
gėdos akivaizdoje net patsai dievotumas negali sutramdyti sprūste
sprūstančių priekaištų tą leidusioms žvaigždėms. Tačiau karališka
didybė, apie kurią čia kalbu, tai ne karalių ir mantijų didybė, tai ne
išmatuojama didybė, kuriai prašmatnūs apdarai nereikalingi. Galėsit
išvysti, kaip spindi ji rankoje, užsimojusioje kirtikliu arba kalančioje
vinį, - tai didybė demokratijos, kuri visų delnuose, kuri spinduliuoja
nesustojamai iš paties Dievo. Didžio, su niekuo nepalyginamo Dievo!
Visai visos demokratijos centro ir apribų! Jo esimas visur - mūsų die
viška lygybė!
Taigi, jei vėliau pačius niekingiausius jūreivius, atskalūnus ir at
stumtuosius apdovanosiu puikiais, nors ir niūriais bruožais; jei api
pinsiu juos tragišku patrauklumu; jei labiausiai apgailėtinas ir galbūt
labiausiai pažemintas bus iškeltas į svaiginamą aukštį; jei paliesiu dar
bininko ranką nežemišku spinduliu; jei išskleisiu vaivorykštę virš jo
žūties saulėlydžio - tada, visų mirtinų kritikų puolamam, suteik man
tvirtumo, o Lygybės Dvasia, išskleidusi tą pačią karališką žmogišku
mo mantiją virš visos mano genties! Suteik man tvirtumo, o didis de
mokratijos Dieve! kursai suteikei tamsiaveidžiam kaliniui Banjanui1
blyškų poezijos perlą; Tu, kursai gryniausio aukso kaltiniais lakštais
1 John Bunyan (1628-1688) - anglų rašytojas, varkalys, tarnavęs Oliverio Cromwellio

kariuomenėje. Už aukštuomenės kritikų restauracijos laikotarpiu dvylika metų kalintas.
Kalėjime parašė dalį žvmiausio alegorinio savo kūrinio Piligrimo kelionė.
HERMAN MELVILLE
156
apdengei nukirstą varganą senojo Servanteso ranką1; Tu, kufsai pakė

lei nuo grindinio dulkių Endrių Džeksoną2, pasodinai ant kautynių
ristūno; Tu, kursai su griausmais iškėlei jj aukščiau sosto; Tu, kursai
žemiškų žygių metu karališkuose laukuose nenuilstamai renki nepa
prastą derlių - puikiausius kovotojus, suteik man tvirtumo, O Dieve!
1 Ispanų rašytojas M iguclis de Cervantesas Saavedra (1547-1616) mūšyje su turkais

prie Lepanto (1571) neteko kairės rankos.
Andrewjackson (1767-1845) - amerikiečių valstybės ir karo veikėjas, septintasis JAV
prezidentas. Buvo kilęs iš neturtingos šeimos.
157
27 SKYRIUS
Riteriai ir ginklanešiai
Antrasis kapitono padėjėjas buvo Stabas, gimęs Menkių kyšulyje ir

vietiniu papročiu vadinamas kyšuliečiu. Nei bailys, nei didvyris; buvo
tiesiog nerūpestingas vėtralaužis; abejinga išraiška pasitinkantis bet
kokį pavojų ir net pačią grėsmingiausią banginio medžioklės akimir
ką darąs tai, kas reikia, ramiai, sutelktai, lyg samdomas dailidė, apsi
rūpinęs darbais visiems metams. Linksmas, nuolaidus ir valiūkiškas,
jis vadovavo velbotui taip, tarytum mirtinos grumtynės - kviestiniai
pietūs, o įgula - svečiai. Labiausiai jam rūpėjo kuo patogiau įsitaisy
ti velbote, kaip senam diližano vežėjui rūpi kuo jaukiau įsitaisyti ant
pasostės. Privijęs banginį, pačiame grumtynių įkarštyje, Stabas taip
šaltai ir nerūpestingai manipuliuodavo negailestinguoju trišakiu, kaip
taikus skardininkas pasišvilpiniuodamas darbuojasi plaktuku. Atsi
dūręs greta iš įniršio proto netekusios pabaisos, tebeniūniuodavo sau
po nosim šokio melodiją. Dėl ilgamečio įpročio net mirties nasruose
jausdavosi kaip poilsio kėdėje. Nėr žinios, ką mąstė apie mirtį - kažin,
ar iš viso mąstė; jei kartais po sočių pietų mintys ir nukrypdavo šia lin
kme, nėra abejonės, jog kaip geras jūreivis įsivaizdavo mirtį nelyginant
budinčiojo šūktelėjimą visiems skubėti į viršų, o ką teks daryti toliau,
paaiškės tik įvykdžius pirmą paliepimą, ne anksčiau.
Jei buvo dar kas nors, padėjęs Stabui tapti tokiu nerūpestingu,
bebaimiu ir neliūstančiu žmogumi, smagiai žingsniuojančiu su būties
našta per pasaulį, knibždėte knibždantį niūrių prekijų su nešuliais,
prislėgusiais juos net prie žemės; jeigu buvo dar kas, padėjęs išsaugoti
kone bedievišką nuotaikingumą, - toks daiktas galėjo būti tiktai Sta
bo pypkutė. Visai kaip nosis, trumpa juoda pypkutė buvo neatskiriama
jo veido dalis. Lengviau buvo galima įsivaizduoti, kad Stabas atsikels iš
ryto be nosies negu be pypkės. Ant tinklelio virš gulto jis laikė virtinę
prikimštų ir pasiruoštų pypkių; ir kiekvienąkart, pasivertęs į sieną,
išrūkydavo jas iš eilės, prisidegdamas vieną nuo kitos iki pergalingos
H E R M A N M E I.V I L L E
158
pabaigos, o paskui vėl prikimšdavo ir palikdavo, kad lauktų, kadangi

iš ryto pirma ne kojas į kelnes, o pypkę į burną įsibrukdavo.
Manau, nepaliaujamas rūkymas buvo viena iš priežasčių, nulėmu
sių tokią giedrą dvasios būseną; juk visiems žinoma, kaip pavojingai
užkrėstas pasaulio oras - tiek jūroje, tiek sausumoje - neapsakomomis
kančiomis mirtingųjų, kurie mirdami jį iškvepia; ir kaip per choleros
epidemiją kai kas vaikšto prisispaudęs prie burnos kampare išmirky
tą nosinę, panašiai, matyt, ir Stabas tabako dūmais kaip dezinfekcijos
priemone gynėsi nuo visų žmonijos negandų.
Trečiasis kapitono padėjėjas buvo Flaskas, kilimo iš Tisberio, esan
čio Martos Vynuogyno saloje. Tai mažaūgis, drūtas, raudonskruostis
vyrukas, itin karingai nusiteikęs prieš banginius, tartum galiūnai Le
viatanai būtų buvę asmeniniai ir paveldimi priešai, kuriuos laikė gar
bės reikalu dobti pirmai progai pasitaikius. Jam buvo toks svetimas
pagarbos jausmas stebuklingiems ir paslaptingiems jūrų milžino poel
giams ir taip tolima bet kokia mintis apie pavojų su jais susidūrus, kad
skurdžioje vaizduotėje nuostabusis banginis buvo tik gigantiškos pelės
arba, daugiausia, jūrų žiurkės atmaina; ir reikėjo vien trupučio išra
dingumo, mažumėlės sugaišto laiko ir kruopelytės miklumo, norint
jį nudėti ir išvirti. Dėl neišmanėliškos ir nesąmoningos drąsos jo po
žiūris į banginius buvo pašaipiai lengvabūdiškas; medžiojo juos vien
pramogos dėlei; o trejų metų kelionė aplink Homo kyšulį buvo tiek
laiko trunkąs smagus pokštas. Kaip dailidė skirsto vinis į kaltines ir
pjautines, panašiai galima suskirstyti ir visą žmoniją. Trumpulis Flas
kas buvo kaltinė vinis, skirta sukalti tvirtai ir ilgam. „Pekode“ jį buvo
praminę Vandenskrodžiu, nes labai panėšėjo į trumpą kvadratinį tašą,
šitaip vadinamą Arkties banginių medžiotojų; į visas puses iš jo sty
rantys mediniai strypai padeda laivui atremti įsidūkusių jūrų ledinius
smūgius.
Šitie trys kapitono padėjėjai - Starbakas, Stabas ir Flaskas - buvo
įžymiausi laivo vyrai. Pagal įprastą tvarką jiems priklausė vadovaujan
tys postai trijuose „Pekodo“ velbotuose. Būsimose didžiose kautynėse,
kai kapitonas Ahabas pasiųs savo kariuomenę prieš banginius, šie trys
padėjėjai bus nelyginant kuopų vadai. Arba, apsiginklavę ilgais tartum
ietys, dantytais žeberklais, jie bus panašesni į tris ietininkus, o žeber-
klininkai - į senovės svaidytojus.
159
Kadangi šiame šlovingame versle kiekvienas velbotui vadovau

jantis kapitono padėjėjas, panašiai kaip viduramžių riteris, turi savo
ginklanešį - vairininką arba žeberklininką, kuris prireikus paduoda
atsarginį trišakį vietoj beviltiškai sulinkusio arba per puolimą išmušto
iš rankų; be to, paprastai tuos žmones sieja patys artimiausi ir draugiš
kiausi ryšiai, - todėl šioje vietoje dera išvardyti „Pekodo“ žeberklinin-
kus ir nurodyti, kuriam padėjėjui kuris priklausė.
Pirmąjį paminėsiu Kvikegą, savo ginklanešiu pasirinktą Starbako.
Bet Kvikegą mes jau pažįstame.
Kitas buvo Teštiga, grynakraujis indėnas iš Gei Hedo, paties va
karinio Martos Vynuogyno salos kyšulio, kur dar tebėra likučiai rau
donodžių gyvenvietės, daugel metų tiekusios gretimai Nantaketo salai
pačius narsiausius žeberklininkus. Banginių medžioklėje jie paprastai
vadinami bendru geihediečių vardu. Ilgi, ploni, juodi kaip sabalo Teš-
tigos plaukai, atsikišę skruostikauliai ir tamsios apskritos akys - didu
mu labiau rytietiškos, o ne indėniškos, - pilnos savotiško antarktinio
blizgesio, gana aiškiai bylojo, jog tai tikras ir teisėtas įpėdinis išdidžių
karių medžiotojų, kadaise klajojusių su lankais rankose paskui galiū
nus briedžius pirmykštėse Naujosios Anglijos giriose. Tačiau Teštiga
jau buvo metęs sekionę miško žvėries pėdsakais, dabar jūrose medžio
jo didžiuosius banginius; ir niekada pro šalį nepralekiantis sūnaus že
berklas garbingai užėmė neklystamai kelią atrandančios prosenių strė
lės vietą. Žiūrėdamas į šviesiai rudą, laibą, gyvatiškai lankstų kūną,
beveik galėjai suprasti prietaringą pirmųjų puritonų baimę ir pusiau
patikėti, kad šitas laukinis indėnas - Oro Stichijų Valdovo sūnus1.
Teštiga buvo antrojo padėjėjo, Stabo, ginklanešys.
Tretysis žeberklininkas buvo Degu, juodas kaip anglis milžiniš
kas laukinis negras, liūto eisenos, iš šono žvelgiant, tikras Ahasve-
ras12. Jo ausyse tabalavo du tokie dideli aukso žiedai, kad jūreiviai
vadino juos ąsomis ir mėgo juokauti, kad prie jų būtų labai patogu
tvirtinti lynus burėms kelti. Jaunystėje Degu laisvu noru parsisamdė
į banginių medžioklės laivą, kartą nuleidusį inkarą atkampiame gim
tojo kranto užutekyje. Per savo gyvenimą, be Afrikos, nebuvęs nie-
1 Velnias (Naujasis Testamentas, Ef 2, 2).

2 Persijos karalius Kserksas (mirė 465 pr. m. e.); Ahasveru vadinamas Senojo Testa
mento Esteros knygoje.
i6 o
kur daugiau, tiktai Nantakete ir pagoniškuose uostuose, dažniau

siai lankomuose banginiautojų; ir visus šiuos metus praleidęs narsiai
dobdamas banginius ir plaukiodamas laivuose, kurių savininkai
ypatingą dėmesį skirdavo įgulos parinkimui, Degu išsaugojo lauki
nio privalumus ir tiesus it žirafa vaikštinėjo deniu vienomis pusko
jinėmis visa šešių pėdų ir penkių colių ūgio didybe. Nusmelkdavo
kūniškas pažeminimas žvelgiant į jį iš apačios; stovėdamas greta,
baltasis žmogus panėšėjo į mažutę baltą vėliavą, meldžiančią galingą
tvirtovę paliaubų. Stačiai juokinga, bet tasai karališkos povyzos ne
gras, tasai Ahasveras Degu, buvo ginklanešys nediduko Fiasko, šalia
jo atrodančio kaip mažutis šachmatų pėstininkas. Apie kitus „Peko-
do“ įgulos narius pasakysiu tik tiek, kad iš tūkstančių jūreivių, plau
kiojančių šiuo metu amerikiečių banginių medžioklės laivais, kažin
ar bent pusė yra gimę Amerikoje, nors laivų vadai beveik be išimties
būna tik amerikiečiai. Panaši padėtis ir Amerikos kariuomenėje, ir
kariniame bei prekiniame laivyne, taip pat inžinerijos daliniuose,
dirbančiuose prie geležinkelių ir kanalų. Taip yra todėl, kad visais
šiais atvejais vietinis amerikietis dosniai tiekia smegenis, o likusi
pasaulio dalis taip pat dosniai ir gausiai - raumenis. Daugelis ban
giniautojų yra kilę iš Azorų salų, kur nantaketiečių banginiavimo
laivai neretai užsuka papildyti įgulų ištvermingais uolotų pakran
čių kaimiečiais. Panašiai kaip iš Halio arba Londono į Grenlandiją
plaukiantys banginių medžioklės laivai užsuka į Šetlando salas baigt
pildyti įgulos sudėties. Grįždami namo, vėl juos ten išlaipina. Sunku
pasakyti, kodėl taip yra, tačiau saliečiai - patys geriausi banginių
medžiokliai. Ir „Pekode“ dauguma buvo saliečiai, atskiruoliai , kaip
juos apibūdinčiau, nepripažįstantys vieningo žmonių žemyno ir gy
venantys kitoniškuose savo būties žemynuose. Tačiau to paties ki
lio suvienyti, kokią puikią federaciją sudarė šitie atskiruoliail Tikra
Anaksarsio Klotso1deputacija iš visų jūros salų ir žemės galų, lydinti
senąjį Ahabą, išsiruošusį „Pekodu“ į žygį pateikti pasaulio skriaudų
tokiam tribunolui, iš kurio nedaugelis tesugrįžta. Mažasis negriukas
Pipas - niekad negrįžo! Vargšas berniukas iš Alabamos! Veikiai iš-
1 Baronas Jeanas Baptiste as von Clootzas (1755-1794), vienas iš Didžiosios prancūzų

revoliucijos veikėjų, 1790 m. atsivedė į nacionalinį susirinkimą įvairių rasių ir tautų
atstovų deputaciją.
MOBIS D IK A S. ARBA B A N G IN IS l6 l
vysite jį ant gūdaus „Pekodo“ bako, mušantį būgnelį su žvangučiais;

ir netruks ateiti persikraustymo į amžinystę metas, kai jį pašauks į
škancus, lieps kopti aukštyn, pas angelus, ir šauniai mušti būgnelį;
kad, išvadintas bailiu čia, ten būtų pasveikintas kaip didvyris!
162
28 S K Y R I U S
Ahabas
Praėjo kelios dienos, kai išplaukėme iš Nantaketo, o kapitonas Ahabas

vis nesirodė denyje. Jo padėjėjai tvarkingai keitė vienas kitą budėji
muose, ir būtum pamanęs, kad tai vienvaldžiai laivo vadai, jeigu neiš
eitų kartais iš kapitono kajutės su tokiais netikėtais ir griežtais įsaky
mais, kad iš karto aikštėn iškildavo jų vietininkavimas. Ten, apačioje,
buvo didysis ponas ir valdovas, vis dar nepasiekiamas žvilgsniams tų,
kurie neturėjo teisės įeiti į pašventintą prieglobstį - kapitono kajutę.
Kiekvieną kartą, baigęs budėjimą apačioje, lipdavau į denį ir tuoj
pat įdėmiai dirsteldavau į laivagalį - ar nematyti nepažįstamo veido;
nes pirmykštis neaiškus nerimas, susijęs su paslaptinguoju kapitonu,
dabar, jūrų vienatvėje, buvo virtęs tikru sielos sąmyšiu. Tarpais jį dar
stiprino driskiaus Elijo velniškai pakriki postringavimai, kurie ne
kviesti neprašyti atkakliai brovėsi į galvą. Stigo jėgų kovoti su jais, nors
būdavo valandėlių, kai norėjosi juoktis iš to, ką rimtu veidu pripaistė
keistybiškas uosto pranašas. Kad ir koks buvau sumišęs - gal net pa
sakyčiau nesavas, - tačiau kiekvienąkart, apžvelgęs denį, įsitikinda
vau, jog šie jausmai niekuo nepagrįsti. Tiesa, laivo komanda, įskaitant
žeberklininkus, buvo barbariškesnė, pagoniškesnė ir margesnė šutvė
negu taikingos prekinių laivų įgulos, su kuriomis buvau susipažinęs,
tačiau šį faktą aiškinausi - ir visiškai teisingai, - kad smarkiai nuo
visko skiriasi toji laukinė skandinaviška profesija, kurią ir pats buvau
lengvabūdiškai išsirinkęs. Tačiau visi trys laivo vadai, trys kapitono
padėjėjai, atrodė tyčia parinkti taip, kad nurimtų blankūs nujautimai,
kad bet kuri ilgo plaukiojimo akimirka būtų kupina pasitikėjimo ir
žvalumo. Tai buvo trys puikūs jūrų vadai, trys nuostabūs - kiekvienas
savaip - žmonės, ne taip jau dažnai sutinkami, visi trys tikri ameri
kiečiai - iš Nantaketo, Martos Vynuogyno salos ir Menkių kyšulio.
Mūsų laivas išplaukė iš uosto kaip tik per Kalėdas, todėl iš pradžių
spaudė spiginantis poliarinis šaltis, nors visą laiką bėgome nuo jo į
NIOBIS D IK A S , A R B A B A N G I N I S
163
pietus; kiekvienu laipsniu ir kiekviena šiaurės platumos minute palik

dami už savęs negailestingą žiemą podraug su nepakeliamu jos šalčiu.
Ir šit vieną ne itin slopų, bet vis tiek pilką ir niūrų rytą, kai palankaus
vėjo genamas, kažkokiais kerštingais šuoliais rėždamas vandenis, lai
vas melancholišku greičiu skriejo į priekį, aštuonių varpo dūžių pa
šauktas budėti, užlipau į denį, pažvelgiau kaip paprastai hakaborto
link, ir blogo nujautimo pagaugai nuėjo per kūną. Tikrovė pranoko
lūkesčius: škancuose stovėjo kapitonas Ahabas.
Nebuvo žymu, kad būtų sirgęs kokia liga arba tik neseniai sveikatą
atgavęs. Atrodė kaip žmogus, pasmerktas gyvas sudeginti ir nuimtas
nuo laužo paskutinę akimirką, kai ugnies liežuviai jau aplydė galūnes,
bet nespėjo paversti pelenais, nespėjo atimti net dalelės metų metais
įnirtingai telktos jėgos. Visas jis, aukštas ir petingas, buvo tarytum
nulietas iš grynos bronzos, amžių dienai įgijęs nekintamą formą kaip
Celinio Persėjas1. Išniręs iš po žilų plaukų, tamsiu vėjo nugairintu
skruostu ir kaklu žemyn bėgo melsvai baltas randas, dingstantis po
drabužiais. Priminė statmeną rėžį, kurį tiesiuose aukštuose medžiuose
išdegina žaibas, kai, nuėjęs kamienu nuo viršaus iki apačios, tačiau ne
palietęs nė vienos šakelės, nubruožia ir perskelia tamsią žievę ir, prieš
įsmigdamas žemėn, sename medyje, vis dar gyvame ir žaliame, palie
ka neišdildomą įdagą. Ar šitą rėžį Ahabas atsinešė gimdamas, ar tokį
randą paliko siaubinga žaizda, niekas, aišku, nebūtų galėjęs pasakyti.
Lyg be kalbų susitarę, per visą kelionę apie tai beveik niekas neužsimi
nė - ypač kapitono padėjėjai. Bet kartą pusamžis Teštigos kraštietis,
indėnas iš Gei Hedo, slapčiomis pareiškė, esą tik sulaukęs keturiasde
šimties metų Ahabas įgijo šį įdagą, ir gavo ne mirtinos kovos įsiūty
je, o jūroje, stichijų grumtynėse. Tačiau šį nepaprastą gandą niekais
vertė tvirtinimas Meno salos jūreivio, nužilusio karšinčiaus, niekada
anksčiau neplaukiojusio Nantaketo laivais ir niekada ligi tol neregėju
sio siautingojo Ahabo. Seni jūreivių prietarai, nuo neatmenamų laikų
tarpstantys fantastiški pramanai, kurių didelę daugybę saugojo atmin
tis, teikė Meno salos seniui - jį supančiųjų akyse - antgamtišką nure-
gėjimo galią. Todėl nė vienas iš baltųjų jūreivių nemanė prieštarauti
1 Italų skulptoriaus, juvelyro ir rašytojo Benvenuto C ellinio (1500-1571) statula, vaiz

duojanti Persėją, laikantį Medūzos galvą.
16 4
jam pareiškus, kad jei kapitonui Ahabui lemta būti ramiai paguldytam
į karstą, - bet to vargu ar galima tikėtis, - tie, kam teks atlikti paskuti
nę paslaugą velioniui, pamatys, jog tai įgimta kūno žymė, einanti nuo
pakaušio iki pado.
Niaurus Ahabo veidas, perrėžtas melsvai balto rando, taip mane
pribloškė, jog pradžioje net nepastebėjau, kad slogų jo niaurumą dar
didina šiurpiai balta koja. Jau pirma buvau girdėjęs, kad toji kaulinė
koja padirbta jūroje iš poliruoto kašaloto žandikaulio. „Taigi, - pa
tvirtino senasis Gei Hedo indėnas, - prie Japonijos neteko kojos, o jo
laivas - visų stiebų. Tačiau jis susirado ir stiebus, ir koją negrįždamas į
namus. Turi jų atsargai.“
Apstulbino mane ir neįprasta kapitono Ahabo laikysena. Abiejo
se kapitono tiltelio pusėse, po pačiais bizanstiebio varnais, „Pekodo“
denio lentose buvo išgremžtos maždaug pusantro colio gylio {duobos.
Į tokią įduobą įrėmęs kaulinę koją, viena ranka įsitvėręs vantų, kapi
tonas Ahabas stovėjo tiesus ir žiūrėjo neatplėšdamas akių į jūrą, ply
tinčią priešais visąlaik nardantį laivapriekį. Tvirtas, bebaimis, priekin
įsmeigtas žvilgsnis buvo sklidinas nepalenkiamos valios ir neįveikia
mo atkaklaus pasirengimo įvykdyti užsibrėžtą tikslą. Nepratarė jis nė
žodžio; ir nė žodžio nesakė jam padėjėjai; tačiau jų išraiška ir jude
siai buvo pilni nejaukaus, kone liguisto suvokimo, kad jie yra nera
mios šeimininko akies stebimi. Ir dar veikė juos tai, kad, niūrių godų
slegiamas, Ahabas stovėjo prieš juos kryžiaus kančios kupinu veidu;
gobiamas neapsakomos, valdingos, karališkos, kažkokio galingo siel
varto didybės.
Pirmą kartą neilgai tepabuvęs ore, kapitonas Ahabas grįžo į kaju
tę. Bet nuo to rytaušrio laivo įgula galėjo jau kiekvieną dieną jį maty
ti: arba stovėdavo, įrėmęs koją į išgremžtą įduobą; arba sėdėdavo ant
tam reikalui skirtos kaulinės kėdutės; arba sunkiai klypuodavo deniu.
Dangui vis labiau giedrėjant ir orui darantis švelnesniam; Ahabas vis
rečiau bebūdavo atsiskyręs, tarytum tik negyvas žiemos rūstis, kara
liaujantis šiaurės vandenyse, laikė jį kajutėje laivui paliekant namus.
Ir šit pamažėle pradėjo išbūti denyje beveik visą parą; tačiau kad ir ką
pasakydavo arba visiems matant padarydavo saulės pagaliau nušvies
tame denyje, vis tiek atrodė nereikalingas kaip atliekamas stiebas. Ta
čiau „Pekodas“ tik artėjo prie tikslo; jo laukė dar ilgas kelias; visiems
MOBIS D IK A S. ARBA B A N G IN IS 165
pasiruošimams būsimai medžioklei vadovavo puikiai išmanantys dar

bą kapitono padėjėjai, taigi pačiam Ahabui nelabai buvo kuo užsiimti
arba ko nusigriebti, idant trumpai valandėlei nuvytų tamsius debesis,
vienas po kito niaukiančius kaktą, - o debesys juk visada pasirenka
aukščiausias viršukalnes.
Vis dėlto netrukus šiltas ringuojantis malonių šventiškų dienų
įtaigumas savo kerais ėmė po truputį sklaidyti šitokią jo nuotaiką.
Nes kai į atšiaurius ir įsivienišavusius miškus šokio žingsniu pargrįžta
raudonskruostės pavasario dienos, net pats pilkiausias, švarplėčiausias
žaibo perskeltas senas ąžuolas išleidžia pagaliau kelias žalias atžalas,
norėdamas pasveikinti mielas viešnias, linksmaširdes šokėjas; taip ir
Ahabas galiausiai pasidavė žaismingoms jaunatviško dvelksmo vilio
nėms. Ir ne kartą skleidėsi jo žvilgsnio pumpuras, kuris kito žmogaus
akyse kaipmat būtų pražydęs šypsena.
i6 6
29 S K Y R I U S
Įeina Ahabas; vėliau - Stabas
Prabėgo dar kelios dienos, ledų sangrūdos ir ledkalniai liko toli, o

„Pekodas“ jau sūpavosi vidur skaistaus pusiaujo pavasario, nepaliau
jamai karaliaujančio vandenyne prie nesibaigiančio tropikų rugpjūčio
slenksčio. Šiltai vėsios, tyros, skambios, kvapnios, dosnios, perteklin
gos dienos buvo nelyginant krištolo taurės su persišku šerbetu, apipil
tos apibertos rožių vandens sniegu. Žvaigždėtos žvainos naktys atrodė
kaip išdiduolės damos brangakmeniais nusagstytais aksomais, išdi
džioje vienatvėje saugančios atminimą jau iškeliavusių karių didžia
vyrių ir auksinių saulių jų šalmuose! Žmogus, norintis užmigti, neži
nojo, ką rinktis - vylingą dieną ar gundančią naktį. Tačiau burtinga
šito nesimainančio oro jėga ne tik teikė naujų kerų ir galių išoriniam
pasauliui. Ji skverbėsi į žmogaus sielą, ypač tykiomis romaus vakaro
valandomis; tada prisiminimai sublyksėdavo kristalais panašiai kaip
begarsėse sutemose skaidriai apledėjantys daiktai. Ir šios vos pastebi
mos jėgos nejučia vis labiau ir labiau veikė Ahabo esybę.
Senatvė mėgsta nakvišauti, tarytum kuo ilgiau būna žmogus su
rištas su gyvenimu, tuo mažiau nori turėti ką nors bendra su viskuo,
kas primena mirtį. Iš visų laivo vadų seni žilabarzdžiai dažniausiai pa
lieka gultus, norėdami aplankyti nakties mantija apgobtą denį. Taip
elgėsi ir Ahabas; tik dabar, kai kone ištisą parą išbūdavo ore, teisingiau
būtų sakyti, kad neilgam palikdavo denį, norėdamas pabūti kajutėje,
o ne atvirkščiai. „Lyg leistųsi į kapų rūsį, - sakydavo pusbalsiu; - taip
jaučiasi senas kapitonas kaip aš, lipdamas siauru trapu į savo kapo duo
bės guolį.“
Taigi kas dvidešimt keturios valandos, kai ateidavo naktinis bu
dėjimas ir žmonės denyje stodavo sergėti draugų miego apačioje; kai
prireikus ištraukti į baką lyno ritinį, jūreiviai nesviesdavo jo ant de
nio kaip dieną, o atsargiai padėdavo reikiamoje vietoje, stengdamiesi
nesudrumsti kitų sapno; kai visur įsigalėdavo toji rami tyla, nešnekus
NIOBIS D IK A S . A R B A B A N G I N I S
167
vairininkas imdavo dirsčioti į kapitono kajutės duris; ir netrukus senis

pasirodydavo prie liuko, tvirtai įsitvėręs geležinių trapo turėklų, kad
lengviau būtų užkabarkštuoti. Nestigo jam nuovokaus žmoniškumo;
ir tokiomis valandomis stengdavosi nesargybauti škancuose; nes pa-
vargusiems padėjėjams, sugulusiems pailsėti vos per šešis colius nuo jo
kaulinės pėdos, sunkūs žingsniai nuaidėtų tokiais kurtinamai griaus
mingais aidais, kad jų sapnai pavirstų ištisiniu ryklio dantų griežimu.
Bet kartą Ahabas išėjo be galo nugrimzdęs godose, pamiršęs viską pa
saulyje; sunkiais dundančiais žingsniais matavo jis denį nuo grotstie-
bio iki laivagalio turėklo, ir tada antrasis padėjėjas Stabas užlipo pas jį
į denį ir netvirtai, pusiau juokais, pusiau atsiprašomai tarstelėjo, kad
jei kapitonui Ahabui smagu vaikštinėti po denį, niekas, žinia, neprieš
tarauja, tačiau triukšmą būtų galima bent kiek prislopinti; ir atsargiai,
lyg dvejodamas pasiūlė apmuturiuoti kaulinę pėdą gniužulu pakulų.
O Stabai, prastai pažinojai tuosyk savo kapitoną!
- Ar aš, Stabai, patrankos sviedinys, - paklausė Ahabas, - kad
nori pritaisyti man kaištį? Taip, užsimiršau; bet dabar drožk žemyn. į
kasnaktinį kapą, kur tokie kaip tu miega po marškomis, kad iš anksto
prie įkapių priprastų. Į apačią, šunie, į būdą!
Priblokštas tokios netikėtos pabaigos ir ūmai plykstelėjusios seno
jo kapitono paniekos, Stabas valandėlę pastovėjo it amo netekęs; bet
paskui susijaudinęs tarė:
- Nesu, kapitone, pratęs prie tokios šnekos. Tai man visiškai
nepatinka.
- Gana! - išsunkė pro sukąstus dantis Ahabas ir žingtelėjo į šoną,
tartum bėgdamas nuo nirtulingos pagundos.
- O ne, kapitone; dar valandžiukę, - sutelkęs drąsą išrėžė Sta
bas. - Nesiklausysiu nuolankiai, kai mane vadina šunimi.
- Tada tu dešimtkart asilas, mulas ir avinas! Tuoj dink, jei ne -
pasaulis šią pat akimirką lengviau atsidus be tavęs!
Pagrasinęs Ahabas žengė Stabo link tokiu rūsčiai nuožmiu veidu,
kad šis nejučiom pasitraukė atatupstas.
- Dar taip nepasitaikė, kad įžeistas neatsiteisčiau dešimteriopai, -
murmėjo Stabas, lipdamas žemyn į kajutę. - Be galo keista. Stabai -
stop; aš ir dabar nežinau, grįžt ir vožt jam, ar - kas čia dabar? - pult
ant kelių, kur stoviu, ir melstis už jį? Tikrai, šitokia mintis dabar man
i68
toptelėjo, o juk būtų pirmas kartas gyvenime, kad imčiau melstis.

Keista, labai keista; ir jis pats keistas. Taigi, ar šiaip žiūrėsi, ar taip, tai
keisčiausias iš visų kapitonų, su kuriais Stabui yra tekę plaukioti. Ir
kokį metė žvilgsnį! - akys lyg du parako kaušai! gal jis beprotis? Šiaip
ar taip, kažkas slegia jam širdį - tikra tiesa, kaip tiesa, jog kažkas slegia
denį, jeigu jis traška. Ir gulte paguli ne daugiau kaip tris valandas iš
dvidešimt keturių, bet ir tada nemiega. Juk stiuardas Spurga pasakojo,
kad rytais senio patalas būna klaikiai sujauktas ir suveltas, paklodės
subruktos kojūgalyje, apklotas kone mazgais sumazgytas, o priegalvis
toks įkaitęs, lyg ant jo neseniai išdegtas plytas būtų kas laikęs. Taip,
ugnis tas mūsų seniokas! Tikriausiai čia ta jo - kaip ją krante vadi
na - sąžinė; tai maždaug skausmingas veido trūkčiojimas, blogesnis
net už dantų sopę. Mm, gerai nežinau, kas tai, bet neduokdie ją su
sigauti. Jis pilnas mįslių. Įdomu, kodėl kiekvieną naktį nulipa žemyn
į laivagalio triumą - Spurga sako, kad įtaria jį taip darant. Norėčiau
žinoti, kodėl? Kas jam skiria pasimatymus triume? Argi ne keista? Tik
kur tu čia sužinosi, keblus reikalas. Geriau eisiu ir dar nusnūsiu. Taip,
velniai rautų, vien dėl to, kad galima krist ir užmigti, vertėjo atsidurt
šiame pasaulyje. Juk vos užgimę kūdikiai tuoj pat puola miegoti. Keis
ta, kai rimčiau pagalvoji. Velniai rautų, viskas pasaulyje keista, jeigu
susimąstai. Bet tai ir vėl kertasi su mano principais. Nemąstyk - tai
man vienuoliktas Dievo įsakymas; o dvyliktas - Miegok, kai tik gali.
Tokios tokelės. Bet pala? Kaip čia dabar? Juk jis išvadino mane šuniu!
Po paraliais! - dešimtkart apšaukė asilu, o ant viršaus užvertė dar krū
vą mulų ir avinų! Kad kiek, galėjo ir apspardyti! O gal ir įspyrė, tik
nepajutau, nes pribloškė jo kakta. Švytėjo kaip laiko išbalintas kaulas.
Kas per velniava? Vos bepastoviu. Nuo susikirtimo su tuo seniu mane
lyg kas išvirkščią išvertė. Bet, Viešpatie, tikriausiai viską prisapnavau,
bet - Kaip? kaip? kaip? - kelias vienas - nubrukt kuo toliau visa tai
ir greičiau į kabamąjį gultą; ryt rytą pažiūrėsim, kaip tos raganystės
atrodo dienos šviesoje.
30 S K Y R I U S
Pypkė
Stabui nuėjus, Ahabas pastovėjo persilenkęs per apsauginį bortą, pas

kui kaip paprastai pasišaukė budintį jūreivį ir nusiuntė į kajutę kau
linės kėdutės ir pypkės. Prisidegęs pypkę nuo naktouzo lempelės ir
pasistatęs kėdutę užuovėjinėje denio pusėje, jis atsisėdo ir užsirūkė.
Padavimai sako, kad senovės vikingų laikais jūrą pamilusių danų
karalių sostai būdavo dirbdinami iš narvalų ilčių. Ar dabar, pažvelgus
į Ahabą, sėdintį ant kaulinio trikojo, buvo galima nesusimąstyti apie
karališkumą, kurį simbolizavo? Juk Ahabas buvo denių chanas, jūrų
karalius, Leviatanų valdovas.
Valandėlę rūkė tylėdamas, tankiai ir greitai pūsčiodamas tirštus
dūmus, vėjo nešamus vėl jam į veidą.
- Kaži kodėl taip yra? - tarė galop, išsiimdamas pypkę iš bur
nos. -Jokio suraminimo rūkymas nebeteikia. Ak, pypke, pypke! Pras
ti, matyt, mano reikalai, jei net tavo burtai išsivadėjo. Čia aš vargau
plūkiausi, malonumo nepajusdamas, - ta-aip, ir visą laiką, nieko neiš
manydamas, pūčiau prieš vėją; prieš vėją ir taip nervingai, kad paskuti
niai dūmų kamuoliai lyg gaištančio banginio čiurkšlė patys galingiau
si, patys neramiausi. Kam man ta pypkė? Juk ji skirta giedrioje tyloje
pinti baltoms gijoms su baltomis švelniomis plaukų sruogomis, o ne su
manais žilais kaltūnais. Daugiau neberūkysiu...
Ir sviedė dar smilkstančią pypkę į jūrą. Ugnelė sušnypštė bangose;
tą pat akimirką laivas pralėkė pro oro burbulus, susidariusius skęstant
pypkei. O Ahabas, užsismaukęs skrybėlę ant akių, vėl ėmė klibikštuo-
ti deniu.
170
31 S K Y R I U S
Karalienė Meb 1
Kitą rytą Stabas priėjo ir užkalbino Flaską:

- Niekada, Pusstiebi, dar tokio keisto sapno nesu sapnavęs. Juk
žinai, kad mūsų senio koja kaulinė, ir šit susapnavau, kad jis spyrė
man; o kai pabandžiau atsimokėt tuo pačiu, prisiekiu sielos išganymu,
trumpuli, man vos koja nenulėkė! O paskui - braukšt žibt! Ahabas
stovi it piramidė, o aš kaip koks paskutinis mulkis spardau jį. Bet visų
keisčiausia, Flaskai, - juk žinai, kokie keisti sapnai kartais prisisapnuo
ja, - visų keisčiausia, kad nors siuntu ant jo, tuo pat metu manau, kad
ne tokia jau baisi užgaulė tasai Ahabo spyris. „Pamanyk, - tariu sau, -
tokio čia daikto? Jo koja ne tikra, o dirbtinė.“ Ir skirtumas, ar gauni su
gyvu daiktu, ar negyvu - didelis. Štai dėl ko, Flaskai, pliaukštelėjimas
delnu tūkstanteriopai skaudesnis negu smūgis lazda. Gyvas prisilie
timas, trumpuli, degina kaip gyva ugnis. Ir viskas tam mano sapne
taip prakeiktai susipynę: spardau kvaila savo koja tą velnio piramidę,
0 pats tuo metu samprotauju: „Kas ta jo koja - pagalys, ir tiek, na,
kaulinė lazda. Taigi, - mąstau, - juk jis juokais, o ne paniekinti no
rėdamas trinktelėjo - na, bangtelėjo man tuo banginkauliu. Be to, -
protauju, - pažiūrėk gerai, kokia jo kojos užbaiga, - ten, kur turi būti
pėda, - kažkoks plonagalis; jeigu man būtų {spyręs koks plačiapėdis
ūkininkas, tada iš tiesų būtų velniškas įžeidimas. O šis - nusmailė-
ja į adatą.“ Bet dabar, Flaskai, prasideda juokingiausia sapno vieta.
Trankau koja tą piramidę, o kažkoks kuprotas barsukagauris vande
nis paima mane už pečių ir apgręžia. „Ko tu čia nori?“ - klausia. Uh,
žmogau, kad persigandau. Snukis - brrr! Bet po akimirkos kažkaip
ta baimė praėjo. „Ko noriu? - sakau galop. - Norėčiau žinoti, pone
Kupriau, o jums kas darbo? Gal ir pats užsigeidėt spyrio?“ Kaip ka
žin ką, Flaskai, sulig tais žodžiais jis atsuko man pasturgalį, pasilenkė,
1 Karalienė Meb - keltų tautosakos fantastinė būtybė, fėjų karalienė, dažnai siunčianti
žmonėms pranašiškų sapnų.
NIOBIS D I K A S . AR B A B A N G I N I S
171
užsivertė jūržolių padurkus - ir kaip manai, ką pamačiau? - Po per

kūnais, visas paskuigalis smaigyte prismaigytas takelažo smeigtų,
aštrumais išorėn. Pasvarsčiau ir sakau: „Geriau aš tau, seni, nespir-
siu.“ - „Gudrinčius Stabas, - sako jis, - gudrinčius.“ Ir niurna šitaip
be sustojimo, švapsi kaip sena bedantė žiežula. Matydamas, kad tam
„gudrinčius Stabas, gudrinčius Stabas“ galo nėra, pamaniau, kad galiu
vėl spirt piramidei. Bet tik pakėliau koją, o jis kad užriaumos: „Baik
spardyt!“ - „Vajetus, - sakau, - ko tu, seniena, vėl pradedi?“ - „Klau
syk, - taria jis, - pakalbėkim, ar tai įžeidimas. Kapitonas Ahabas tau
spyrė?“ - „Spyrė, - sakau, - va į šitą vietą.“ - „Aha, - sako jis, - o ką
spyriui pasitelkė? Kaulinę koją, ar ne?“ - „Tataigi.“ - „Tuomet, - sako
jis, - ko tu, gudrinčiau Stabai, nepatenkintas? Ar ne iš geros valios tai
padarė? Juk ne kokiu pušiniu kojos strampu įspyrė? Gavai smūgį koja
iš didžio žmogaus, Stabai, kilniu, puikiu banginio kaulu. Tau tik gar
bė. Ir priimk tai už garbę. Klausyk, gudrinčiau Stabai. Senojoje Angli
joje didžiausi ponai neapsakoma šlove laiko, jei karalienė sušeria jiems
ir pakelia Keliaraiščio ordino kavalieriais1, o tu, Stabai, gali didžiuotis,
kad tau įspyrė senasis Ahabas ir į protingus žmones pakėlė. įsidėmėk,
ką sakau: tegul jis tave spardo; laikyk jo spyrius už garbę; ir niekada
nebandyk atsimokėti tuo pačiu; nes tai ne tavo nosiai, gudrinčiau Sta
bai. Matai šią piramidę?“ Tą sakydamas jis ėmė nežinia kaip plaukti
oru tolyn. Aš užknarkiau, apsiverčiau ant kito šono ir nubudau savo
kabamajame gulte! Sakyk, Flaskai, ką manai apie šitą sapną?
- Mažą supratimą teturiu. Kaži kodėl man jis atrodo labai kvailas.
- Galbūt, galbūt. Tačiau man, Flaskai, proto įkrėtė. Matai Ahabą,
kaip stovi ten ir dėbso kažkur į šoną, už laivagalio? Ir geriausia, ką
galime padaryti - duoti seniui ramybę; niekad piktai neatšauti, kad ir
ką sakytų. Pala, ką jis ten šūkauja? Klausyk!
- Ei jūs, stiebuose! Visi žiūrėkit akis išpūtę! Netoliese banginiai!
Jei pamatysit baltą, rėkit, kiek gerklės leidžia!
- Ką dabar, Flaskai, manai? Dievaži, keisti dalykėliai, ar ne? Baltas
banginis - juk gerai girdėjai? Dėkis į galvą - kažkas iš tiesų bręsta.
Laikykis, Flaskai. Kažkokią velniavą sumanė Ahabas. Bet ša, jis eina
čionai.
1 Šv. Jurgio ordinas, įsteigtas 1350 m. anglį} karaliaus Eduardo III. \ ienas iš šito ordino
ženkli} buvo kaspinas, rišamas žemiau kelio.
172
32 S K Y R I U S
Cetologija
Narsiai bėga laivas virš gelmingų jūrų; praeis nedaug laiko, ir nuding-
sime bekrantėje, beuostėje vandenyno neaprėpiamybėje. Bet kol taip
atsitiks; kol jūržolėmis apsivijęs „Pekodo“ korpusas ims siūbuoti greta
kriauklėmis apaugusio Leviatano liemens; reikia nedelsiant atidžiai
panagrinėti vieną klausimą, kurį išsiaiškinti būtina, idant nuodugniai
ir iš pamatų suvoktume tuos grynai leviataniškus atradimus, palygini
mus bei aliuzijas, su kuriomis susidursime.
Turiu omenyje smulkų visų j banginius panašių jūros gyvūnų su
grupavimą, kurį esu pasirengęs šičia pateikti. Uždavinys ne iš lengvų
jų. Jis prilygsta bandymui išskaidyti ir surūšiuoti pasaulio chaosą - nei
daugiau, nei mažiau. Bet paklausykime, ką yra nustatę žymiausi ir
naujausi autoritetai.
„Nė viena zoologijos šaka nėra taip pripainiota, kaip ta, kurią va
diname cetologija“, - rašo kapitonas Skorsbis 1820 Viešpaties metais.
„Neketinu - net jei įstengčiau - ieškoti būdo banginius suskirstyti
į būrius ir pobūrius. Šiuo klausimu specialistai visiškai nesutaria“, -
tvirtina laivo gydytojas Bilas 1839 Viešpaties metais.
„Neįmanoma atlikti bandymų tokiose beribėse gelmėse.“ „Neper
regima skraistė dengia banginių tyrinėjimo paslaptis.“ „Erškėčiuotas
kelias.“ „Šis pusinis žinojimas kelia vien kančią gamtos tyrinėtojui.“
Štai ką sako apie banginius didieji Kiuvjė, Džonas Hanteris ir Le-
sonas1 - zoologijos ir anatomijos pažibos. Vis dėlto, nors tikrų žinių
kiekis menkas, knygų skaičius didžiulis; šituo atžvilgiu cetologija,
mokslas apie banginius, nesiskiria nuo kitų pažinimo sričių. Daugel
buvo žmonių, įžymių ir paprastų, senovės ir nūdienos, jūreivių ir sau
sumos gyventojų, nuodugniai arba priešokiais rašiusių apie banginius.
1 Rene Primevėre Lesson (1794-1849) - prancūzų chirurgas, gamtininkas, ornitolo

gas, herpetologas.
MOBIS D IK A S . ARBA B A N G IN IS
173
Perbėkit akimis bent kai kuriuos vardus: Biblijos autoriai, Aristotelis,

Plinijus, Aldrovandis, seras Tomas Braunas, Džesneris, Rėjus, Linėjus,
Rondelecijus, Viloubis, Grinas, Artedis, Sibaldis, Brisonas, Martinas,
Lasepedas, Boneteris, Demarė, baronas Kiuvjė, Frederikas Kiuvjė,
Džonas Hanteris, Ovenas, Skorsbis, Bilas, Benetas, Dž. Rosas Brau
nas, M irijam Kojin autorius, Olmstedas ir dvasiškasis tėvas T. Čive-
ris1. Koks visų šitų darbų galutinis padarinys, puikiai rodo pradžioje
pateiktos ištraukos.
Iš visų čia išvardytų autorių tik tie, kurie eina po Oveno, yra savo
akimis matę gyvų banginių; ir tiktai vienas iš jų buvo tikras žeber-
klininkas ir banginiautojas profesionalas. Turiu omenyje kapitoną
Skorsbį. Kalbant vien apie grenlandinį, arba tikrąjį banginį, Skors
bis yra pats didžiausias iš gyvųjų autoritetų. Tačiau jis nieko nežino
ir nėra rašęs apie didįjį kašalotą, su kuriuo grenlandinio stačiai nėra
ko net lyginti. Ir tebūnie šitoje vietoje pareikšta, kad grenlandinis
banginis - užgrobėjas jūrų soste. Jis netgi nėra pats didžiausias tarp
banginių. Tačiau iš seno pareiškęs teises sostui užimti, taip pat dėl jį
1 Ulisscs Aldrovandi (1522-1605) - italų gamtininkas ir gydytojas; Sir Thomas Brow

ne (1605-1682) - anglų eruditas, enciklopedininkas, įvairiausių sričių knygų autorius;
Konrad Gesner (1516 -1565) - šveicarų botanikas, fizikas, lingvistas ir bibliografas;
John Ray (1627-1705) - anglų gamtininkas; Carl von Linne (1707-1778) - švedų gam
tininkas, mokslinės sistematikos kūrėjas; Guillaume Rondelet (1507-1566) - prancūzų
gamtininkas ir anatomas; Francis W illughby arba W illoughby (1635-1672) - anglų
ornitologas ir ichtiologas; Peter Artedi arba Petrus Arctaedius (1705-1735) - švedų
gamtininkas, pramintas „ichtiologijos tėvu“; Sir Robert Sibbald (1641-1722) - škotų
gydytojas ir antikvaras; Mathurin Jacques Brisson (1 7 2 3 -1 8 0 6 ) - prancūzų zoologas
ir fizikas; W illiam Martin (1767-1810) - anglų gamtininkas ir paleontologas; Bernard
Germain Ėtienne de La Ville-sur-Illon, comte de Lacėpėde arba La Cėpėde (1756—
1825) - prancūzų gamtininkas; Anselme Gaėtan Desmarest (1784-1838) - prancūzų
zoologas; Jean Leopold Nicolas Frederic Cuvier (1769-1832) - prancūzų gamtininkas
ir zoologas; Georges-Frėdėric Cuvier (1773-1838) - prancūzų zoologas; John Hunter
(1737-1821) - škotas, karališkojo laivyno karininkas, mokslininkas; Richard Owen
(1 8 04-1892) - anglų biologas, anatomas, paleontologas; W illiam Scoresby (1789—
1857) - amerikiečių keliautojas, jūreivis ir banginių medžiotojas; Thomas Beale (1807-
1849) - chirurgas, ne kartą plaukęs į banginių medžiokles Pietų jūrose ir savo knygoje
aprašęs kašaloto anatomiją fiziologiją, mitybą; medžioklės būdus ir priemones; laivo
įrangą, kelionių nuotykius; Frederick Debell Bennet (1806-1859) - anglų chirurgas,
domėjęsis gamtos mokslais; John Ross-Browne (1821-1875) - airių kilmės amerikiečių
keliautojas, menininkas, rašytojas; Joseph C. Hart (1798-1855) - Miriam Coffin (1834)
autorius; Francis Allyn O lmsted (1819-1844) - amerikietis, 1841 m. išleidęs knygą apie
banginių medžioklės nutikimus; Henry T. Cheever (1814-1897) - misionierius.
H h R M A N M F LV I L L E
174
gaubusios visiškos nežinios, - prieš septyniasdešimt metų kašalotas

dar buvo kone mitologinė būtybė, - dėl neišmanymo, dar ir šiandieną
paplitusio visame pasaulyje, išskyrus vieną kitą mokslininko celę bei
kelis banginių verslo uostus, - dėl išvardytų priežasčių pasisavintoji
teisė buvo su niekuo nelyginama. Pakanka peržvelgti praeities poetų
eilutes, kur minimi Leviatanai, ir pasidarys aišku, kad, neturėdamas
varžovų, vandenyne karaliavo tiktai grenlandinis banginis. Bet atėjo
metas paskelbti naują žinią. Mes - Cering Krose1: klausykit, visi ge
rieji žmonės, - grenlandinis banginis nuverstas ir dabar viešpatauja
didysis kašalotas!
Tėra dvi knygos, kuriose bandoma pavaizduoti gyvą kašalotą, ir
negalima tvirtinti, kad tie bandymai visiškai nenusisekę. Tai Bilo ir
Beneto knygos; abu kadaise buvo gydytojai anglų banginių medžiok
lės laivuose Pietų jūrose, abu patikimi, mėgstantys tikslumą. Jų dar
buose gan nedaug savitų, išsiskiriančių iš kitų duomenų apie kašalotą;
tačiau pateiktoji medžiaga puikios kokybės, nors apsiribojama dau
giausia moksliniu aprašymu. Taigi ligi šiol nei mokslinėje, nei grožinė
je literatūroje neturime visapusiškai aprašyto kašaloto. Jis dar laukia
savojo kronikininko.
Įvairialypį banginių pasaulį reikia aiškiai ir paprastai suskirsty
ti, iš pradžių pateikiant bent juodraštinį variantą, kurio spragas ga
lės užpildyti vėlesni tyrinėtojai. Kadangi niekas iš vertesnių nesiima
šio darbo, siūlau skaitytojui varganas savo paslaugas. Nežadu nieko
išbaigto; bet koks žmogaus rankų darbas, apskelbtas išbaigtu, pats iš
savęs jau yra ydingas. Nesiimsiu ir atskirų rūšių smulkaus anatominio
lyginimo, taip pat - bent jau šitoje vietoje - nuodugnaus aprašinėjimo.
Mano tikslas kuklus: padaryti banginių sugrupavimo projekto eskizą.
Esu architektas, ne statybininkas.
Tačiau tai labai sunkus uždavinys; jo nepalyginsi su laiškų rū
šiuotojo darbu pašto kontoroje. Aklai nerti paskui Leviatanus į jūrų
dugną, kišti rankas prie mįslingų pasaulio pamatų, šonkaulių ir net
įsčių - argi ne baugu? Kas aš toks, kad išdrįsčiau meškerės kabliuku
užkabinti Leviataną? Šiurpios Jobo įžūlybės turėtų bauginti mane.
Aikštė Londono centre.

175
„Argi jis (Leviatanas) sudarys sandorą su tavimi?“1 Aiman, viltis

bergždžia. Tačiau, išnardęs bibliotekas ir perplaukęs vandenynus, pats
asmeniškai turėjęs reikalų su banginiais, kalbu rimtai; ir išdrįsiu. Tik
iš pradžių reikia dėl kai ko susitarti.
Visų pirma: cetologijos, kaip mokslo, neapibrėžtumo ir nepareng-
tumo būvį iš karto gali patvirtinti faktas, kad iki šios dienos nėra iš
spręstas klausimas, ar banginis žuvis. Linėjus Gamtos sistemoje (1776)
pareiškia: „Tokiu būdu atskiriu banginius nuo žuvų.“ Tačiau iš patir
ties žinau, kad iki 1850 metų rykliai ir perpelės, sardinės ir silkės, ne
paisydamos aiškaus Linėjaus edikto, gyveno tose pačiose jūrose, kaip
ir Leviatanas.
Banginių išgujimą iš vandens Linėjus grindžia tuo, kad jie turi
šiltą dviskyrę širdį, plaučius, judrius akių vokus, tuščiaertmes ausis,
penem intrantem, fem inam mammis lactantem12, ir dar ex lege naturae
jure meritoąue 3. Persakiau visa tai savo draugams Simeonui Meisiui ir
Čarliui Kofinui iš Nantaketo, su kuriais buvau plaukiojęs, ir jie vienu
balsu pareiškė, kad šių išvadų nepakanka. Čarlis net leptelėjo, jog tai
sapalionės.
Tebūnie jums žinoma, kad į svarstymus nesiveldamas prisijungiu
prie išmintingo seno požiūrio, kad banginis - žuvis, ir kviečiu šventąjį
Joną liudytoju, kad sakau tiesą. Išsprendę pagrindinį klausimą, turim
išsiaiškinti, kokios yra vidinės savybės, kuriomis banginis skiriasi nuo
kitų žuvų. Anksčiau buvau pateikęs pagrindinius Linėjaus teiginius.
Trumpai jie yra šit kokie: banginis turi plaučius ir šiltą kraują; kitos
žuvys - šaltakraujės ir plaučių neturi.
Toliau: kaip apibrėžti banginį, remiantis aiškiais jo išorinės san
daros duomenimis, idant visiems laikams galėtume prisegti jam ryškią
etiketę? Trumpai drūtai, banginis - tai žuvis, leidžiantifontanus ir tu
rinti gulsčią uodegos mentę . Štai jums ir apibrėžimas. Nors glaustas, jis
ilgų apmąstymų vaisius. Vėplys, panašiai kaip banginis, leidžia fonta
nus, tačiau vėplys - ne žuvis, kadangi gyvena ir sausumoje, ir vandeny
je. Ypač įtikinama yra antroji apibrėžimo dalis, einanti šalia pirmosios.
Beveik visi yra atkreipę dėmesį, kad sausumos gyventojams žinomos
1 Eilutės iš Senojo Testamento, Job 40, 28.

2 Penį, įsiskverbiantį į patelę, maitinančią pieno liaukomis. (Lot.)
' Pagal gamtos taisykles, pagal teisybę ir nuopelnus. (Lot.)
i? 6 H E R M A N ME L V I L L E
žuvys turi ne plokščią, o statmeną uodegą. Tik leidžiančioms fontanus

žuvims būdingas uodegos gulstumas, nors forma ir panaši į kitų žuvų.
Anksčiau pateiktu apibrėžimu nieku būdu neišstumiu iš Leviata
nų brolijos nė vieno jūros padaro, kurį supratingiausi Nantaketo gy
ventojai tapatino su banginiais; antra vertus, neįtraukiu jon žuvų, jau
anksčiau žinovų laikytų negiminingomis.1Vadinasi, visos smulkesnės
žuvys, leidžiančios fontanus ir turinčios gulsčias uodegas, privalo būti
įtrauktos į pamatinį Cetologijos sąrašą.
Taigi netrukus išvysime pagrindinius banginių kariuomenės
dalinius.
įžanginė pastaba: pagal dydį pirmiausia skirstau banginius į tris
KNYGAS (smulkiau daliju į SKYRIUS), šitaip aprėpiu juos visus -
didelius ir mažus.
I. Banginiai IN FOLIO; II. Banginiai IN OCTAVO; III. Bangi
niai IN DUODECIM O.12
Kaip būdingiausią banginių in Folio atstovą pristatysiu kašalotą\
in Octavo - šiaurės delfiną; in Duodecimo - jūros kiaule vadinamą
delfiną.
IN FOLIO. Čia įtraukiu tokius skyrius; - I. Kašalotas\ II. Tikrasis
banginis; III. Finvalas\ IV. Kuprotasis banginis*, V. Smailianugaris ban
ginis ; VI. Geltonpilvis banginis.
I KNYGA (in Folio), I skyrius (Kašalotas). - Šitas banginis nuo
seno miglotai žinomas anglams kaip trampa, fiziteris ir priekalas;
prancūzai jį vadina Cachalot, vokiečiai jam yra davę vardą Pottsfisch, o
Ilgų žodžių žodynas jį įvardija Macrocephalus. Tai, be jokios abejonės,
pats didžiausias Žemės rutulio gyventojas; nuožmiausias iš banginių;
didingiausias išvaizda; ir galiausiai pats vertingiausias prekybos po
žiūriu, kadangi tai vienintelis gyvūnas, iš kurio gaunama brangiausia
medžiaga - spermacetas. Apie nuostabias jo savybes bus dar ne kartą
1 Man yra žinoma, kad iki šiol daugelis gamtininkų skiria prie banginių žuvis, vadina
mas lamantinais ir diugoniais (žuvį kiaulę ir žuvį pjūklą, kaip sako Nantaketo kofinai).
Kadangi žuvys kiaulės yra triukšminga, niekinga padermė, daugiausia tūnanti upių
žiotyse, mintanti vandens augmenija, o svarbiausia - nešvirkščianti fontanų, aš nepa-
sikliaunu jų banginiškais įgaliojamaisiais raštais, išduodu jiems užsienio pasus ir įsakau
išvykti už Cetologijos karalystės ribų. (Aut. past.)
2 In Folio; in Octavo, in Duodecimo - spaustuvininkų terminai, klasifikuojant knygas
pagal dydį.
MOBIS D IK A S. ARBA B A N G IN IS
17 7
kalbama. Dabar mane labiausiai domina jo vardas. Filologiniu požiū

riu jis absurdiškas.1Prieš kelis šimtmečius, kai žmonės nežinojo esant
tokį spermacetinį banginį, kai jo taukai buvo gaunami tik atsitiktinai,
bangoms priplakus negyvą banginį prie kranto; tais laikais žmonės
manė, kad spermacetą gauna iš gyvūno, Anglijoje žinomo grenlandi -
nio, arba tikrojo, banginio vardu. Buvo tikima, kad spermacetas, kaip
rodo pirmieji du skiemenys, tam tikru metu įaistrina grenlandinį ban
ginį. Be kita ko, tais laikais spermacetas buvo didelė retenybė ir nau
dojamas ne apšvietimui, o vien tepalams ir vaistams. Jo buvo galima
gauti tiktai vaistinėje, panašiai mes dabar perkame unciją vaistinio ra
barbaro. Manau, kad pamažėle išaiškėjus, kas iš tiesų yra spermacetas,
pirkliai senojo pavadinimo nepakeitė, nes, be jokios abejonės, norėjo
pasinaudoti jame glūdinčia retumo sąvoka ir išsaugoti aukštas prekės
kainas. O jau vėliau tasai pavadinimas perėjo ir banginiui, tikrajam
spermaceto tiekėjui.
I KNYGA (;in Folio), II skyrius (Tikrasis banginis). - Tam tikra
prasme tai labiausiai nusipelnęs Leviatanas, kadangi jį žmonės ėmė
medžioti pirmą. Iš jo gaunami vadinamieji banginio ūsai; banginio
taukai, prekybos požiūriu - antrarūšė prekė. Banginių medžiotojai jį
apdovanojo įvairiausiais titulais: banginis, grenlandinis banginis, ju o
dasis banginis, tikrasis banginis . Šios taip skirtingai įvardijamos rūšies
tapatybės pripažinimas nėra lengvas. Tad kokį banginį priskiriu an
tram in Folio skyriui? Turiu omenyje banginį, anglų gamtos tyrinė
tojų vadinamą didžiuoju Mysticetus\ anglų banginiautojų - grenlan-
diniu banginiu ; prancūzų banginių medžiotojų - Baleine Ordinaire ;
švedų - Gronlands Valfisk. Banginį, kurį jau du šimtmečius medžioja
olandai ir anglai arktiniuose vandenyse, kurį nuo seno vaikosi ame
rikiečiai Indijos vandenyne, Brazilijos seklumose, šiaurės vakarų pa
krantėse ir kituose pasaulio galuose, pramintuose banginių laukais.
Kai kas tvirtina įžiūrį skirtumą tarp grenlandinio banginio ir
tikrojo amerikinio banginio . Tačiau visos pagrindinės jų savybės su
tampa; niekam niekada nepavyko pateikti nė vieno tikslaus duomens,
patvirtinančio šį tariamą skirtumą. Visi šitie skirstymai skirstymėliai
1 Kašalotas anglų kalboje vadinamas spermacetiniu banginiu {sperm-whale). Šis paaiški

nimas reikalingas, kad teisingai būtų suprastas tolesnis fragmentas.
178 H F. R M A N M F L V I L L E
rūšimis bei porūšiais baigiasi tuo, jog kai kurie gamtos mokslo sky
riai yra nepakenčiamai sujaukti. Vėliau mes dar kalbėsime apie tik
rąjį banginį, remdamiesi duomenimis, nušviečiančiais ir kašaloto
prigimtį.
I KNYGA (in Folio), III skyrius (Finvalaš), - Siame skyriuje ap
tariu baisūną, vadinamą įvairiai - finvalaš, Aukštasis Fontanas, Il
gasis Džonas ir dar kitaip; jis gyvena beveik visose jūrose ir yra tas
banginis, kurio tolimus fontanus dažnai regi iš Niujorko per Atlantą
plaukiantys laivų keleiviai. Ilgiu finvalaš prilygsta tikrajam bangi
n iu i, kaip ir jis turi banginio ūsus, tačiau yra ne toks stambus ir daug
šviesesnis, maždaug alyvinės spalvos. Milžiniškos jo lūpos, kurias
sudaro įžambiai susipinančios stambios raukšlių klostės, primena
susivijusį lyną. Skiriamasis bruožas - dažnai virš vandens kyšantis
didelis pelekas, kuris ir suteikė jam vardą fin v a la š1, arba pelekinis .
Šis pelekas trikampio formos, trijų keturių pėdų ilgio, su labai plo
na smailia viršūne, statmenai kyšančia užpakalinėje nugaros dalyje.
Net gyvūnui būnant po vandeniu, dažnai vienišas pelekas aiškiai
matyti paviršiuje. Kai jūra daugmaž rami, tik sklinda ratilai, kurių
viduryje tarytum gnomonas12 styro tasai plaukmuo, mesdamas šešėlį
ant ribuliais einančio paviršiaus, galima pamanyti, jog prieš mus sau
lės laikrodis su banguotomis padalų linijomis. Ir dažnai šito Aha-
zo laikrodžio šešėlis slenka atgal.3 Finvalaš - ne bandos gyvūnas.
Tikriausiai tai banginių neapkentėjas, kaip žmonių būna žmonijos
neapkentėjų. Jis labai baikštus; keliauja visada vienas, netikėtai iš-
nerdamas į paviršių pačiuose atkampiausiuose, nesvetingiausiuose
vandenyse; tiesus vienačiurkšlis jo fontanas iškyla į viršų nelyginant
ilga mizantropiška ietis virš bevaisių tyrų; būdamas apdovanotas
1 Fin - (žuvies) pelekas. (Angį.)

2 Seniausias astronomijos instrumentas; vertikalus stiebas horizontalioje plokštumoje.
Pagal stiebo šešėlio ilgį ir kryptį nustatomas saulės aukštis ir azimutas, o iš saulės aukščio
jos viršutinės kulminacijos metu - vietos geografinė platuma.
3 Tai vaizdas, siejamas su (Senojo Testamento) Izaijo pranašyste (38, 8), nors ten
minimas ne saulės laikrodis, o rūmų pakopos. („Žiūrėk! Šešėliui, jau nusileidusiam de
šimčia pakopų ant laiptų į Ahazo prieangį, leisiu vėl grįžti dešimčia pakopų.“ Ir saulė
grįžo dešimčia pakopų, kuriomis buvo nusileidusi.) Banginio plaukmuo yra panašus į
saulės laikrodžio gnom ono šešėlį, tačiau nuo banginio judesių šitas šešėlis gali judėti ir
į priešingą pusę.
179
nepaprasta galia ir greičiu, nesibijo jokių šiuolaikinio žmogaus gau

dynių; tarp giminaičių šis Leviatanas yra, sakytum, išvytas, bet ne
įveiktas tremtinys Kainas ir savo kuproje lyg žymę nešasi aštriagalį
durklą. Kadangi jo žiaunose yra banginio ūsų, jis kartais priskiria
mas prie teoriškai egzistuojančios tikrųjų banginių rūšies, vadina
mos baleniniais banginiais , tai yra prie banginių, turinčių ūsus. Gali
būti, kad šitų baleninių banginių yra ne viena atmaina, tačiau mes
apie jas beveik nieko nežinome. Plačiasnukiai ir snapasnukiai ban
giniai, ieciagalviai banginiai, kuprotieji banginiai, zem ažiauniai
banginiai, smailiasnukiai banginiai - štai keli banginių medžiotojų
jiems sugalvoti pavadinimai.
Kalbant apie pavadinimą baleniniai banginiai, svarbu pažymėti,
kad panašus terminologijos principas, nors ir patogus įvardijant vieną
banginių grupę, vis dėlto nieko nepadeda aiškiam Leviatanų suskirs
tymui, nes kad ir ką mes imtume: banginio ūsus, kuprą, peleką ar dan
tis, - sudaryti taisyklingą bendrų funkcijų siejamą cetologijos visumą
bus neįmanoma; nors išvardytos kūno dalys ir akivaizdžios savybės,
rodos, labai tinka tokio suskirstymo pagrindui. Kaip tada? O taip,
kad banginio ūsai, kupros, plaukmenys ir dantys yra padalyti visų rū
šių banginiams kaip pakliuvo, nepaisant kitų, svarbesnių jų sandaros
ypatybių. Todėl ir kašalotas, ir kuprotasis banginis turi kupras; tačiau
tik tuo jie ir panašūs. Antra vertus, tas pats kuprotasis, kaip ir gren-
landinis banginis, turi banginio ūsus, bet ir šįkart to panašumo tiek
ir tėra. Tas pats su kitomis paminėtomis savybėmis. Skirtingų rūšių
banginiai turi tokius painius jų derinius; o atskirai paimtas kiekvienas
banginis - vėlgi tokių išimčių ir savotiškumų sankaupa, kad bet kokie
bandymai susisteminti juos šiuo principu pasmerkti nesėkmei. Į šitą
uolą prasiskėlė galvas visi cetologai.
Bet gal galima tarti, kad įmanoma teisingai suskirstyti banginius
pagal vidinę jų sandarą, jų anatomiją? Ir vėl - ne. Kas, pavyzdžiui,
labiausiai krinta į akis grenlandinio banginio anatomijoje? Banginio
ūsai. Tačiau mes matėme, kad banginio ūsų buvimas arba nebuvimas
negali padėti nustatyti grenlandinio banginio rūšies ribų. O jeigu nu-
sileisite į Leviatano vidurius, neaptiksite ten net šimtosios dalies siste
mintojui tinkamų požymių, kuriuos galima rasti išorėje. Tad kas telie
ka? nieko kito, tik imti banginius tokius, kokie jie yra, visu dydžiu, visa
i8 o H E R M A N ME L V I L L E
milžiniška apimtimi ir drąsiai rūšiuoti. Kaip tik tokia bibliografinė

sistema čia ir pasirinkta - vienintelė, galinti atvesti į tikslą, kadangi ji
viena tetinka mūsų objektui. Taigi skirstau toliau.
I KNYGA (in Folio), IV skyrius (Kuprotasis banginis). - Sis
banginis dažnai sutinkamas prie šiaurinių Amerikos krantų. Čia jis
dažnai sugaunamas ir buksyruojamas į uostą. Ant nugaros it seno
vės prekijas turi didelį krepšį ir jį galima vadinti „Dramblio ir p i
lies“ banginiu1. Šiaip ar taip, įprastinis jo pavadinimas jį apibūdina
netiksliai, nes ir kasalotas turi kuprą, tik mažesnę. Jo taukai ne itin
vertingi. Užtat jis turi banginio ūsus. Iš visų banginių tai pats žais-
mingiausias ir nerūpestingiausias, visada gaubiamas linksmų purslų
ir baltų putų.
I KNYGA (in Folio), V skyrius (Smailianugaris banginis). - Vis
kas, ką žinome apie šitą banginį, tai jo pavadinimas. Mačiau jį iš tolo
prie Horno kyšulio. Mėgsta vienatvę, vengia ir medžiotojų, ir filosofų.
Nepasakyčiau, kad bailys, tačiau žmonėms rodo tiktai nugarą, kurios
iškyla vien ilga aštri ketera. Tegul sau plaukioja. Mažai apie jį težinau,
kiti taip pat nieko apie jį nežino.
I KNYGA (in Folio), VI skyrius (Geltonpilvis banginis). - Dar vie
nas džentelmenas atsiskyrėlis, sieros spalvos pilvu; tą spalvą tikriausiai
įgijo, kai be galo giliai panėręs trindavosi į Tartaro2 stogą. Sutinkamas
retai; bent aš esu jį matęs tiktai tolimose Pietų jūrose, tačiau visada iš
taip toli, kad snukio įžiūrėti neįstengiau. Jis nemedžiojamas; vis tiek
pabėgtų, nusitempdamas į gelmes bet kokį lyną. Apie jį pasakojami
stebuklai. Lik sveikas, geltonpilvi bangini\ Negaliu pasakyti apie tave
nieko tikro, bet ir seniausias Nantaketo gyventojas neįstengtų čia nie
ko pridurti.
Tuo ir baigiasi I KNYGA (in Folio) ir prasideda II KNYGA (in
Octavo).
1 Turima omenyje Londono viešbučio „Dramblys ir pilis“ iškaboje pavaizduotas medi

nis dramblys su kažkokiu keistu statiniu ant kupros.
Graikų mitologijoje tai kartu dievybė ir vieta požem io pasaulyje, esanti žemiau už
Hadą, t. y. mirusiųjų pasaulio Hado giliausioji dalis, kur už bausmę siunčiami ypač sun
kiai nusidėję žmonės ir dievai, pvz., Tantalas, Sizifas, Kronas ir kt.
NIOBIS DI K AS. AR BA B A N G I N I S 181
IN OCTAVO1. Į ją įeina vidutinių dydžių banginiai, iš kurių gali

ma paminėti: I. SnarpšlJ U. Juodąjį delfiną ; III. Narvalą\ IV. Banginį
žudiką\ V. Banginįpėriką
II KNYGA (in Octavo), I skyrius (Šnapšlys). - Nors toji žuvis,
kurios garsus kvėpavimas, teisingiau, šniokštavimas, sausumoje net
priežodžiu tapo, plačiai žinoma kaip gelmių gyventoja; žmonių ji nėra
laikoma banginiu. Tačiau turi visas pagrindines Leviatanų žymes, to
dėl dauguma gamtos tyrinėtojų ją priskiria prie banginių. Šnapšlys,
arba šiaurės delfinas, yra vidutinių in Octavo matmenų, maždaug tarp
penkiolikos-dvidešimt penkių pėdų ilgio ir atitinkamos apimties per
juosmenį. Plaukioja būriais; nuolat niekada nemedžiojamas, nors turi
pakankamai taukų, visiškai tinkamų apšvietimui. Kai kurie bangi-
niautojai šiaurės delfinus laiko ženklu, kad netoli esama kašalotų .
II KNYGA (in Octavo), II skyrius (Juodasis delfinas). - Pateikiu
tuos banginių vardus, kuriais juos vadina žvejai ir banginių medžio
tojai, nes, mano nuomone, jie visų geriausi. Jeigu pavadinimas bus
neaiškus ir neišraiškingas, nurodysiu tai ir pasiūlysiu savąjį variantą.
Taip darau, pavyzdžiui, sujuoduoju delfinu , nes juoda spalva paprastai
būdinga visiems banginiams. Jeigu jums patinka, vadinkite jį banginiu
hiena . Jo ėdrumas plačiai žinomas; kadangi žiomenų kampai užlinkę
į viršų, veide nuolat tvyro mefistofeliškas šypsnys. Tasai banginis vi
dutiniškai šešiolikos-aštuoniolikos pėdų ilgio. Sutinkamas visose pla
tumose. Plaukdamas kažkaip savitai iškiša iš vandens kumpą nugaros
plaukmenį, panašų į romėnišką nosį. Kai po ranka nieko geresnio ne
pasitaiko, banginiautojai gaudo ir šituos banginius pigių taukų atsar
goms papildyti - juk kai kurie taupūs šeimininkai namuose, kai nėra
svečių, vietoje kvapnaus vaško degina dvokiančias lajines žvakes. Nors
juodojo delfino lašinių sluoksnis gana plonas, kartais iš jų prilydoma iki
trisdešimties galonų taukų - varvelio.
II KNYGA (in Octavo), III skyrius (Narvalas, arba, kitaip ta
riant, ilganosis banginis ). - Dar vienas įdomus netinkamo įvardiji
mo pavyzdys, kurio priežastis tikriausiai savotiškas ragas, anksčiau
1 Priežastis, dėl kurios ši knyga nepavadinta in Quarto, akivaizdi. Taip yra todėl, kad
jai priklausantys banginiai, nors ir ne tokie stambūs kaip pirmos knygos, bet savo kūno
proporcijomis į juos panašūs; o knygų įrišime tomas in Suarto yra mažesnis ir pavidalu
skiriasi nuo Folio tomo, o panašus yra į Octavo tomus. (Aut. past.)
HERMAN MELVILLE
182
laikytas atsikišusia nosimi. Narvalo ilgis - šešiolika pėdų, o jo ra

gas būna vidutiniškai penkių, nors atskirais atvejais išauga iki de
šimties ar net penkiolikos pėdų. Teisingiau sakant, tai ne ragas, o iš
žandikaulio styranti išilgėjusi iltis, šiek tiek nukrypusi nuo gulsčios
linijos. Išauga tiktai kairėje pusėje ir darko narvalo išvaizdą, daryda
ma jį šiek tiek panašų į nerangų kairiarankį. Kokia tikroji šito balto
rago, tos kaulinės ieties paskirtis, sunku pasakyti. Narvalas nesi
naudoja juo taip, kaip kardžuvė arba adatžuvė savaisiais; tiesa, kai
kurie jūreiviai mano, kad narvalas ragu tartum grėbliu braukia per
jūros dugną, ieškodamas maisto. Čarlis Kofinas tvirtina, kad ragas
narvalui yra kaip ledo laužtuvas: kai narvalas Arkties vandenyne, iš
plaukęs į paviršių, randa užtrauktą ledą, praduria jį ragu ir išsiveržia.
Ar ši prielaida teisinga, įrodyti nėra galimybės. Jei būtų atsiklausta
mano nuomonės, kaip narvalas naudoja šį vienpusį ragą, manyčiau,
kad jis, kaip puikus peilis, labai tiktų puslapiams skaitant brošiū
ras pjaustyti. Esu girdėjęs narvalą dar vadinant iltinguoju banginiu,
raguotuoju banginiu ir banginiu vienaragiu. Jis, be abejonės, puikus
pavyzdys vienaragiškumo, sutinkamo beveik kiekvienoje gyvosios
gamtos karalystėje. Senovės vienuolių raštuose teko skaityti, kad šių
vienaragių ragai anuomet buvo laikomi plačios apimties priešnuo
džiu, todėl preparatai su jais teikė nemažą pelną. Garino iš jų ir la
kias uostomąsias druskas alpstančioms damoms, panašiai kaip dabar
garina iš elnių pantų. Kadaise narvalo ragas buvo laikomas didele
retenybe ir kėlė visų susidomėjimą. Senoviniame gotikiniame folian
te skaičiau, kaip seras Martinas Frobišeris1 grįžo iš kelionės, į kurią
karalienė Besė12 išlydėjo jį iš Grinvičo pilies, maloningai mojuodama
brangakmeniais apmaustyta ranka, kol narsus jo laivas leidosi žemyn
Temze. „Kai seras Martinas grįžo iš kelionės, - sakoma senajame
foliante, - atsiklaupęs ant kelių jis įteikė jos didenybei nepaprastai
ilgą narvalo ragą, kuris daugelį metų po to kabėjo Vindzoro pilyje.“
Vienas airių autorius pareiškia, kad Lesterio grafas3, atsiklaupęs ant
1 Martin Frobisher (1535-1594) - garsus anglų keliautojas jūreivis. Atliko dvi

ekspedicijas, ieškodamas Šiaurės vakarų kelio iš Atlanto į Ramųjį vandenyną.
2 Anglijos karalienė Elžbieta I (1533-1603).
Lesterio grafas Robertas Dudley (1532/1533-1588) - Anglijos karalienės Elžbietos I
favoritas.
NIOBIS DI K A S. A R B A B A N G I N I S
183
kelių, taip pat įteikė jos didenybei ragą, priklausantį sausumos gyvū
nui iš vienaragių padermės1.
Narvalas labai išvaizdus ir panėši į leopardą, nes yra baltas kaip
pienas, nutaškuotas apskritom ir pailgom juodom dėmėm. Jo taukai
aukštos kokybės, švarūs ir skaidrūs, bet jų nedaug, todėl narvalai retai
medžiojami. Gyvena jie daugiausia poliarinėse jūrose.
II KNYGA {in Octavo), IV skyrius {Banginis žudikas ). - Nanta-
keto gyventojai mažai žino apie šį banginį, o mokslininkai gamtinin
kai dar mažiau. Pagal nuotolį, iš kurio jį mačiau, galiu spėti, kad jis
panašaus dydžio kaip pilkasis delfinas. Jis be galo nuožmus - tikras
kraugerys. Kartais įsikabina didžiajam banginiui in Folio už lūpos ir
kybo nelyginant siurbėlė, kol mirtinai tą milžiną nukamuoja. Bangi -
niai žudikai nemedžiojami. Niekada nesu girdėjęs, ar geri jo taukai.
Dėl neapibrėžtumo galima padaryti priekaištų jo vardui. Juk žudikai
esam mes tiek sausumoje, tiek jūroje, žudikai, įskaitant bonapartus ir
ryklius.
II KNYGA {in Octavo), V skyrius {Banginispėrikas). - Tasai džen
telmenas gerai žinomas dėl savo uodegos, kuria aptalžo priešus kaip su
lazda. Jis įsitaiso ant banginio in Folio nugaros ir plaukia raitas, užsi
mokėdamas už kelionę niuksais; panašiai kaip kai kurie mokytojai ke
liauja per gyvenimą. Apie šį banginį yra žinoma dar mažiau negu apie
žudiką. Abu yra už įstatymo ribų net jūrose, kur nėra jokių įstatymų.
Čia baigiasi II KNYGA {in Octavo) ir prasideda III KNYGA {in
Duodecimo).
IN DUODECIMO. Jai priklauso mažieji banginiai: I. Valio delfi-
nas\ II. Delfinas piratas ; III. Baltasnukis delfinas.
Tiems, kurie išskirtinai nestudijavo šito klausimo, gali pasirody
ti keista, kad žuvys, paprastai neviršijančios trijų-penkių pėdų ilgio,
atsidūrė vienoje gretoje su BANGINIAIS, o juk šio žodžio keliamas
pirmasis vaizdinys yra milžiniškumas. Ir vis dėlto gyvūnai, išvardyti
poskyryje in Duodecimo , be jokios abejonės, yra banginiai, nes atitinka
manąjį banginio apibrėžimą - tai yra žuvys, leidžiančios fontanus ir
turinčios gulsčią uodegos mentę.
Turimas galvoje Lesterio grafas.

H t R M A N M F LV I L L E
184
III KNYGA (in Duodecimo), I skyrius ( Valio delfinas). - Tai pa

prastas rusvasis delfinas, sutinkamas beveik visose Žemės rutulio vie
tose. Šis vardas mano paties parinktas; mat egzistuoja kelios rusvųjų
delfinų rūšys ir reikia kaip nors jas atskirti. Šiuos delfinus taip pava
dinau todėl, kad jie visada plaukioja judriais būriais, nuolat iškilda
mi virš jūrų platybių tartum kepurės virš minios liepos ketvirtąją1.
Jūreiviai linksmai juos sveikina. Smagūs ir džiugūs jie visada skrieja
prieš vėją nuo vienos gaivios bangos ant kitos. Visas tų šaunių padarų
gyvenimas - skriejimas prieš vėją. Sutikti juos - geras ženklas. Jeigu,
pamatęs tas žvitrias žuvis, nesušuksit triskart „valio“, vadinasi, prasti
jūsų reikalai, ir tepadeda jums Dievas, nesgi jums svetima dangiška
linksmybės dvasia. Vienas nusipenėjęs storas valio delfinas duoda galo
ną puikaus varvelio. Tačiau ypač vertingas yra skaidrus švelnus skystis,
gaunamas iš jo žandikaulių. Jis paklausus tarp juvelyrų ir laikrodinin
kų. O jūreiviai įtrina juo galąstuvus. Be to, kaip žinote, delfinų gardi
mėsa. Jūs, ko gero, nesate matę, kad delfinai leistų fontanus. Delfino
čiurkšlė tikrai labai neaukšta, ir ją sunku pastebėti. Vis dėlto, kitą kar
tą juos sutikę, atidžiau pasižiūrėkit ir suprasit, kad prieš jus miniatiū
rinis didysis kašalotas.
III KNYGA (in Duodecimo ), II skyrius (Delfinas piratas ). - Jūrų
plėšikas. Labai nuožmus. Sutinkamas, mano manymu, tiktai Ramia
jame vandenyne. Jis kiek stambesnis negu valio delfinas, tačiau labai
į jį panašus, {pykintas ir ryklio nesibijo. Daug kartų esu jį vijęsis, bet
niekada neregėjau pagauto.
III KNYGA (in Duodecimo ), III skyrius (Baltasnukis delfinas). -
Stambiausias iš delfinų; regis, aptinkamas vien Ramiajame vandenyne.
Iki šiol buvo žinomas vardu, kurį jam davė anglų banginių medžiok
liai - tikrojo banginio delfinas, mat visada lydi tą banginį. Kūno san
dara šiek tiek skiriasi nuo valio delfino, jam stinga ir to malonaus, akį
džiuginančio aptakumo; iš tiesų jo figūra stotinga, džentelmeniška.
Neturi ir nugaros plaukmenų (jų neturi dauguma delfinų), užtat gali
pasigirti dailia uodega ir liūdnomis indėniškomis rudomis akimis. Ga
dina jį tiktai snukis. Nugara iki pat šoninių pelekų juoda kaip derva,
1 1776 m. liepos 4 d. buvo patvirtinta JAV nepriklausomybės deklaracija; ši diena -

nacionalinė šventė.
185
ir ryški juosta, tarytumei laivo vaterlinija, eina per jį nuo pirmagalio

iki paskuigalio, griežtai skirdama dvi spalvas - juodą viršuje ir bal
tą apačioje. Balta yra dalis galvos ir visa burna, todėl atrodo neseniai
parsiradęs iš malūno, nedorėliškai kaišiojęs ten nosį į miltų maišus.
Neprilygstama niekšelio ir vagišiaus išvaizda! Jo taukai tokie, kaip ir
paprastojo delfino.
In Duodecimo klasifikacija baigiasi, nes delfinai - patys smulkiausi ban

ginių padermėje. Taigi išskaičiavome visus bent kiek įžymesnius Le
viatanus. Tačiau be jų egzistuoja dar tuntai nežinomų, mitinių, nesu
gaunamų banginių, apie kuriuos aš, amerikietis banginių medžioklis,
žinau tik iš nuogirdų. Dabar suminėsiu juos, vartodamas mūsų kubrike
taikomus vardus; gal tasai sąrašas pasitarnaus būsimiems tyrinėtojams,
panorusiems užbaigti tai, ką pradėjau. Jeigu vėliau kuris nors iš suminė
tųjų banginių bus sugautas ir išmatuotas, jį lengvai bus galima įtraukti į
šią schemą pagal jo dydį - in Folio, in Octavo arba in Duodecimo. Taigi:
butelianosis banginis, banginis džonka, bukagalvis banginis, gobtūruo-
tas banginis, banginis vedlys, banginis patranka, perkarėlis banginis,
varinis banginis, drambliškas banginis, banginis ledkalnis, moliuskinis
banginis, mėlynasis banginis ir t. t. Iš islandų, senovės anglų ir olandų
autorių būtų galima išsirašyti dar ilgesnius sąrašus niekam nežinomų
banginių, pavadintų išties netikėtais ir neištariamais vardais. Bet pra
leidžiu juos kaip išėjusius iš apyvartos; netgi spėju, kad tai tik skambe
sys, labai leviataniškas, tačiau neturintis prasmės.1
Pabaigoje pakartosiu tai, ką pareiškiau pradžioje: mano pateiktas
skirstymas nebus galutinis. Kaip matote, žodį tesėjau. Ir dabar palie
ku cetologijos sistemą neužbaigtą, kaip buvo palikta didžioji Kelno
katedra, ant kurios nebaigto statyti bokšto tebestypso kranas. Mat
smulkius statinius baigia juos pradėjęs architektas; patys didingiau-
sieji, tikrieji, visada paliekami kitai kartai. Saugok Viešpatie, kad kada
nors ką nors pabaigčiau! Visa ši knyga - tik eskizas, ne: eskizo eskizas.
0 Laike, Ištverme, Skambi Moneta ir Kantrybe!
1 Perfrazuotos eilutės iš W. Shakespeare’o Makbeto : „Gyvenimas... tai idioto pasaka

triukšminga, neturinti prasmės“ (V veiksmas, 5 scena).
i8 6
33 S K Y R I U S
Speksynderis
Manau, šioje knygos vietoje derėtų aprašyti tam tikrą banginiavimo

laivo vadų sudėties savitumą; mat čia esama žeberklininkų rango, ne
egzistuojančio jokioje kitoje flotilėje, tiktai banginių medžiotojų.
Žeberklininko padėtis laive nuo seno buvo ypatinga, tai liudija
faktas, jog kadaise, prieš du šimtus metų ir daugiau, senovės olan
dų laivyne valdžia nebuvo vieno žmogaus - dabartinio kapitono -
rankose; ji priklausė dar ir kitam vadui, vadinamam Speksynderiu .
Tiesioginė šito žodžio reikšmė - „taukų kapotojas“; tačiau vėliau
jis įgijo prasmę „vyriausiasis žeberklininkas“. Tais laikais kapitono
valdžia apsiribojo tiktai laivo vairavimu ir bendru valdymu, o bangi
nių medžioklę ir visa kita, kas su ja susiję, tvarkė Speksynderis, arba
Vyriausiasis Žeberklininkas. Prie Grenlandijos krantų medžiojan
čiuose anglų banginiavimo laivuose tasai senovinis olandų laipsnis,
iškreiptai tariamas „spekšionyrius“, egzistuoja iki šios dienos, tačiau
būtoji jo didybė apgailėtinai susiaurinta. Dabar tai paprasčiausiai
vyresnysis žeberklininkas; ir, kaipo toks, yra tiktai vienas iš jaunes
niųjų kapitono padėjėjų. Tačiau reikia nepamiršti, kad banginių me
džioklės sėkmė daugiausia priklauso nuo žeberklininkų mitrumo,
o amerikiečių banginiautojų laivuose žeberklininkas yra ne tiktai
pagrindinis veikiantysis asmuo velbote, bet tam tikromis aplinky
bėmis (kai naktį budi medžioklės plotuose) kartu ir vadas laivo de
nyje; todėl pagrindinė jūros politikos elgesio taisyklė reikalauja, kad
gyventų ne kubrike, su visais, o atskirai ir būtų laikomas nelyginant
vyresniuoju; nors jūreiviai, pamiršę pagarbą, visada elgiasi su juo
kaip su lygiu.
Jūroje esminis skirtumas tarp laivo vado ir paprasto jūreivio yra
toks: pirmasis gyvena jute, antrasis - bake. Taigi banginių medžiok
lės, kaip ir prekiniame laive, padėjėjai gyvena kartu su kapitonu, o
daugelyje amerikiečių banginiavimo laivų ir žeberklininkai įsikuria
vairagalinėje laivo dalyje. Tai reiškia, kad valgo prie kapitono stalo ir
miega patalpoje greta kapitono kajutės.
Nors banginių medžioklė Pietų jūrose trunka ilgai (ilgiau negu
bet kokia kelionė, į kurią buvo išsirengęs žmogus), nors čia tyko ne
regėti pavojai, nors laivo įgulos siekiai sutampa ir visų, nuo pirmo iki
paskutinio, uždarbis priklauso ne nuo nekintamos algos, o nuo ben
dros sėkmės, bendro budrumo, bebaimiškumo ir sunkaus darbo; nors
tie dalykai kartais reiklų laivo tvarkos laikymąsi padaro ne tokį griežtą
kaip prekiniame laive; tačiau, nepaisant kasdieniškai paprastų situa
cijų, - kai banginiautojai gyvena kone kaip patriarchalinė Mesopo
tamijos šeima, - skrupulinga bako tvarka - bent jau išorinė - retai
būna bent kiek supaprastinama ir niekada, jokiu atveju, nekeičiama.
Tad dažnai Nantaketo laive galima išvysti škiperį žygiuojant per škan-
cus su tokia pakilia didybe, kokios net kariniame laivyne nepamatysi;
taip, ir pagarba jam rodoma tokia, tartum jo pečius dengtų imperato
riškas purpuras, o ne išdilusi mėlyna gelumbė.
Ir nors niaurusis „Pekodo“ kapitonas mažiausiai vertino lėkštą
pūtimąsi; nors vienintelis jam įtinkantis pagerbimo būdas buvo žai
biškas ir besąlygiškas klusnumas; nors jis niekada neliepė niekam nu
siauti batų įžengiant į škancus; ir nors pasitaikydavo, kad, ypatingų
aplinkybių verčiamas - aplinkybių, susijusių su įvykiais, apie kuriuos
pakalbėsime vėliau, - jis kreipdavosi į valdinius neįprastais žodžiais,
nežinia, ar nusileisdamas iki jų, ar in terrorem 1, ar dėl ko kito; tačiau
net ir kapitonas Ahabas niekaip neniekino pagrindinių jūros taisyklių
bei įpročių.
Vėliau tikriausiai pamažėle išeis aikštėn, kad jis nelyginant kauke
kartais prisidengdavo šitomis taisyklėmis bei įpročiais; panaudodamas
juos kitais, savanaudiškesniais tikslais, o ne tais pirminiais, kuriems
buvo skirti. Tasai ypatingas Ahabo proto sultoniškumas, kitais atve
jais beveik neišeidavęs į paviršių, per šitas taisykles virsdavo neįveikia
ma tironija. Tačiau kad ir kokia didi būtų vieno žmogaus intelekto
pranašybė, ji negali virsti tikru, juntamu kitų žmonių valdymu; jai dar
reikia pasitelkti visokių išorinių klastų ir vidinių vinklybių, kurios vi
sada daugiau arba mažiau niekingos ir žemos. Štai kas sulaiko Dievo
Kad įbaugintų. (Lot.)

i8 8 H H R M A N M H LV I L L t
siųstus Imperijos valdovus nuo žemiškų rinkimų kampanijų; ir užlai-

pina ant anksčiausių šio pasaulio laiptelių tuos, kurie išgarsėjo tik bū
dami neišmatuojamai prastesni už išrinktąją slaptą saujelę Dievo Ne
veikliųjų, o ne iš tiesų iškildami virš minios vidutinybės. Nežymiuose
valdžios dalykuose, - jeigu su jais susiję ypatingi politiniai prietarai, -
slypi toks veiksmingumas, kad atskirais valdovystės atvejais jis yra
galybės aureole nušvietęs net soste sėdintį idiotizmą. Bet kai apskrita
pasaulinės imperijos karūna apriečia imperatoriškas smegenis, - turiu
omenyje carą Mikalojų1, - plebėjų minia susigūžia, prislėgta sunkios
vienvaldybės. Tegul dramaturgas tragikas, ėmęsis aprašinėti beviltiško
žmogaus atkaklumo neapsakomą užmojį ir didybę, niekaip nepamirš
šios mažos užuominos, reik pasakyt, labai svarbios jo darbe.
Bet man prieš akis kaip pirma stovi manasis kapitonas Ahabas,
nantaketietiškai niūrus ir pasišiaušęs; ir, nors pradėjau kalbą apie im
peratorius ir karalius, neslėpsiu, jog pasakot ketinu tik apie vargšą seną
banginių medžioklį; visos karališkos mantijos ir rūmai - ne mano rei
kalas. O Ahabai! tavoji didybė - vien tai, kas nuskinta nuo dangaus,
iškelta iš gelmių ir nulipdyta iš bekūnio oro12!
1 Mikalojus I (1796—1855) — Rusijos imperatorius nuo 1825 iki 1850 m.

2 Perfrazuotos Shakespeare o Henriko IV t ilutės (I v. 3 sc.).
34 SKYRIUS
Kapitono kajutės stalas
Vidudienis; stiuardas Spurga, iškišęs iš liuko blyškų, panašų į duo

nos riekę veidą, kviečia pietų šeimininką ir valdovą, kuris, sėdėdamas
viename iš laivagalio velbotų, tik ką baigė nustatinėti saulės padėtį ir
dabar tylomis skaičiuoja platumą tam reikalui skirtoje lygioje meda
liono pavidalo lentelėje viršutinėje kaulinės savo kojos dalyje. J tarno
žodžius jis neatkreipia jokio dėmesio, regis, jų nebūtų išgirdęs. Bet
netrukus, įsitvėręs bizanstiebio vantų, nusileidžia į denį ir lygiu, abe
jingu balsu ištaręs: „Pietūs, pone Starbakai“, dingsta kapitono kaju
tėje.
Kai apmiršta paskutinis sultono žingsnių aidas ir Starbakas, pir
masis emyras, gali numanyti, jog kapitonas atsisėdo prie stalo, tada ir
Starbakas, atsigodęs iš stingulio, kelis kartus apeina denį, oriai dirsteli
į naktouzą ir gan meiliai ištaręs: „Pietūs, pone Stabai“, nulipa žemyn
trapu į kajutę. Antrasis emyras dar kiek padelsia prie laivavirvių, pas
kui, timptelėjęs grotbrasą ir įsitikinęs, kad toji svarbi laivavirvė gerai
įtempta, paklūsta senam papročiui ir, skubiai sugiedojęs priegiesmį:
„Pietūs, pone Flaskai“, nulipa žemyn paskui savo pirmtakus.
Bet trečiasis emyras, likęs škancuose vienut vienutėlis, pajunta
palengvėjimą, tarytum jam nuo pečių didžiausia sunkenybė būtų nu
kritusi; gudriai merkdamas akį kairėn ir dešinėn, nusispiria batus ir
leidžiasi trypti ugninį, tačiau begarsį jūreivių šokį tiesiai virš Didžiojo
Turko galvos; paskui be galo mikliai švysteli kepurę ant aikštelės bi
zanstiebio viršuje kaip ant lentynos; nutaisinėdamas linksmas grima
sas - kol dar yra matomas nuo denio - pasuka liuko link ir su muzika
užbaigia procesiją, braukte nubraukdamas visą iškilmingumą. Tačiau
apačioje, prieš peržengdamas kapitono kajutės slenkstį, padelsia, nu
taiso kitą veido išraišką, ir štai nepriklausomas linksmas trumpulis
Flaskas stoja karaliaus Ahabo akivaizdon, atlikdamas Apgailėtino
Vergo vaidmenį.
H E RM A N MELVILLE
190
Be galo dirbtinis laivo etiketas pilnas keistenybių, ir dažnai būna,

kad denyje padėjėjai, kapitono užsipulti, laikosi narsiai ir iššaukiamai,
tačiau devyniais atvejais iš dešimties, po valandėlės nulipę žemyn į ka
pitono kajutę pietauti, tie patys padėjėjai pasidaro nuolankūs, kartais
netgi įteiklūs ir nusižeminę prieš tą patį kapitoną, sėdintį dabar galu
stalėje; ir tai labai keista, o kitąkart net juokinga. Iš kur tokia elgesio
permaina? Neįmenama paslaptis? Manau, ne. Būti Baltazaru, Babi
lonijos karaliumi1, ir būti Baltazaru ne išdidžiu, o meilingu, štai kur
glūdi dalelė žemiškosios didybės. Tačiau kai žmogus, kupinas iš tiesų
valdoviškos išminties dvasios, sėdi su kviestaisiais svečiais prie pietų
stalo, tada nenuneigiama asmeninės įtakos galybe ir visu padėties ka
rališkumu jis pranoksta net Baltazarą; nesgi ne Baltazaras didžiausias
tarp žmonių. Kas bent kartą yra vaišinęs draugus pietumis, tas yra pa
jutęs, ką reiškia būti Cezariu. Tokia yra užkerimi drauguomenės mo
narcho jėga, kad jai atsispirt neįmanoma. Na, o jeigu dar pridėsime
aukščiausią valdžią, priklausančią kapitonui laive, tada nesunku bus
išprotauti, iš kur atsirado tasai nepaprastas jūreivystės etiketas, apie
kurį tik ką kalbėjome.
Ahabas oriai sėdėjo prie banginio kaulu inkrustuoto stalo tarytum
nebylus tankiakartis jūrų liūtas ant balto koralinio kranto, apsuptas
karingų, tačiau pagarbių liūtukų. Kiekvienas, priklausomai nuo rango,
laukė savo davinio. Prieš Ahabą jie buvo nelyginant mažvaikiai; nors
neatrodė, kad jis bent kiek būtų didžiavęsis valdoviška padėtimi. Vos
jam pradėjus pjaustyti kepsnį, trys poros akių smigte įsmigo į jį. Už
jokias pasaulio gėrybes nė vienas tikriausiai nebūtų ryžęsis sudrumsti
akimirkos šventumo netgi nekalčiausia pastaba apie orą. Kur jau ten!
0 kai Ahabas, peiliu ir šakute suspaudęs kepsnio gabalą, davė Starba-
kui ženklą kilstelėti arčiau lėkštę, pirmasis padėjėjas priėmė duotį lyg
išmaldą; švelniai ją pjaustydamas, net krūptelėjo - ar tik, dievegin, ne-
džergštelėjo peiliu į lėkštę; ir kramtė be garso; ir rijo su atodaira. Pana
šiai kaip Frankfurto banketai karūnavimo proga, kai vokiečių impera
torius giliamintiškai pietauja septynių imperijos elektorių2 draugijoje,
1 Baltazaras (mirė 539 pr. m. e.) - Babilonijos karalius. Senajame Testamente (Dan 5,
1) aprašyta puota Baltazaro rūmuose naktį prieš Babilono žlugimą.
Romos imperijos feodalai, turėję teisę kurfiurstų kolegijoje (nuo XIII a.) rinkti
imperatorių. Kurfiurstų teisės ir privilegijos juridiškai įformintos Karolio IV Aukso
bulėje (1356).
191
pietūs kapitono kajutėje nestokojo nei iškilmingumo, nei pagarbiai

baimingos tylos; o juk Ahabas nedraudė šnekėtis prie stalo, tiktai pats
likdavo nebylus. Kokia palaima būdavo kąsniu springstančiam Stabui
išgirsti triume žiurkių brazdėjimą, sutrikdantį akimirkai slogią tylą. O
vargšas trumpulis Flaskas panėšėjo į jauniausiąjį sūnų, mažą berniuką
varginančiame šeimos pobūvyje. Visi sūdytos jautienos kaulai atitekda
vo jam; jeigu būtų dalijama višta, be abejonės, būtų gavęs graužti kojas.
Jeigu Flaskas, sutelkęs ryžtą, būtų pabandęs įsidėti mėsos, tai būtų pri
lygę aukščiausio laipsnio turto vagystei. Jei bent kartelį būtų ištiesęs
ranką prie lėkštės su mėsa, jau niekada nebebūtų galėjęs vaikščioti iš
kelta galva šiame garbingame pasaulyje; nors Ahabas, kad ir kaip keis
ta, niekada šito nedraudė. Ir jeigu Flaskas iš tiesų būtų įsidėjęs mėsos,
Ahabas vargu ar būtų tą pastebėjęs. Labiausiai Flaskas nedrįso liesti
sviesto. Ar manė, kad laivo savininkai nenori, kad sviestas gadintų
skaisčią saulėtą jo veido spalvą; ar tarė, kad ilgoje kelionėje jūromis, kur
nėra rinkų, sviestas ypač vertingas produktas, neskirtas jo rango žmo
nėms - šiaip ar taip, Flaskas, deja, apsieidavo be sviesto!
Ir tai dar ne viskas. Prie stalo Flaskas sėsdavo paskutinis, o pakil
davo pirmas. Galit įsivaizduoti! Juk šitaipos Fiasko pietų laikas labai
sutrumpėdavo. Starbakas ir Stabas abu anksčiau pradėdavo; ir dar
turėjo išskirtinę teisę pabūti prie stalo jam išėjus. Jeigu, pavyzdžiui,
Stabui - tik per vieną rantelį aukštesniam rangu - šiandieną prastas
apetitas ir netrukus pasimato ženklų, kad jis kils nuo bendro stalo,
Flaskas turi paskubėti, tądien jis tenuris kelis kąsnius; kadangi šven
čiausias įprotis neleidžia jam atsidurti denyje vėliau už Stabą. Štai ko
dėl kartą Flaskas prasitarė, jog nuo tada, kai buvo pakeltas padėjėju,
nuolatos pusbadžiauja. Nes tiek, kiek suvalgo, ne numalšina, o tik su
žadina alkį. „Jau niekada neregėti ramybės anei pasitenkinimo mano
skrandžiui, - mąstė Flaskas. - Dabar aš kapitono padėjėjas; bet kad
taip kaip senais gerais laikais nusičiupus kubrike su eiliniais jūreiviais
gabalą jautienos.“ Štai jums karjeros vaisiai; štai ji - šlovės tuštybė; štai
kur glūdi gyvenimo beprotystė! Ir jeigu bent vienas „Pekodo“ jūrei
vis griežė dantį prieš tretįjį padėjėją, jam tereikėjo nueiti pietų metu į
škancus, žvilgtelėti į kapitono kajutę, kur Flaskas lyg nebylus kvaišelis
sėdi priešais grėsmingąjį Ahabą, ir įpykęs jūreivis būtų jautęsis su kau
pu užganėdintas.
HERMAN MELVILLE
192
Taigi Ahabas ir trys jo padėjėjai buvo, jei taip galima sakyti, pir
moji pietų pamaina kapitono kajutėje. Po to, kai jie atvirkštine tvarka
išeidavo, blyškiaveidis stiuardas nudengdavo stalą, teisingiau, nuva
lydavo drobinę staltiesę. Tada į puotą, kaip tikrieji įpėdiniai, būdavo
kviečiami trys žeberklininkai. Jie didingą kapitono kajutę trumpam
paversdavo paprastų paprasčiausia šeimynine. Neapsakomai skyrė
si toji beveik nepakeliama įtampa ir slaptas nemalonus despotizmas,
vyravę prie kapitono stalo, nuo visiškai neatsakingos laisvės, linksmy
bės ir kone siautingo demokratiškumo, kuriuo pasižymėjo žemesnio
rango žmonės - žeberklininkai. Priešingai nei jų viršininkai, kapito
no padėjėjai, kuriuos gąsdino, regis, net žandikaulių sąvarų girgžte
lėjimas, žeberklininkai šveitė pasiskonėdami, jiems net ausys linko ir
oras virpčiojo. Prisikirsdavo kaip lordai; prisikimšdavo pilvus, kaip
laivai Indijos uoste prisikemša triumus prieskonių. Kvikego ir Teštigos
buvo toks žvėriškas apetitas, kad, norėdamas užpildyti ertmes, susi
dariusias po ankstesnio valgymo, vargšas išblyškėlis Spurga turėdavo
tempti į stalą milžiniškus sūdytos mėsos luitus, tarytum jie būtų iš
kirsti iš visos jaučio skerdenos. O jeigu ne itin mikliai sukdavosi, jeigu
nelakstydavo kaip žaibas ten ir atgal, Teštiga tuoj griebdavosi ne itin
mandagaus būdo jį suraginti - paleisdavo į nugarą šakutę nelyginant
žeberklą. O kartą Degu, linksmumo pagautas, nutarė padėti Spurgai
įveikti užmaršumą - pakėlė jį nuo žemės, padėjo galvą ant didžiulės
medinės pjaustymo lentos, o Teštiga pradėjo brėžti peiliu ratą, lyg ke
tindamas jį nuskalpuoti. Aišku, jog stiuardas su duonos riekės fiziono
mija, toji nusigyvenusio kepėjo ir ligoninės slaugės atžala, buvo ner
vingas ir baikštus. Nuolatos priverstas matyti juodą rūstų Ahabą ir be
perstogės kęsti siautulingus trijų laukinių užpuolimus, jis ne gyveno, o
drebėjo it epušės lapas. Dažniausiai, aprūpinęs žeberklininkus viskuo,
kas reikalinga, pasislėpdavo sandėliuke ir baimingai žvilgčiodavo iš
ten pro durų užuolaidėles, kol anie baigdavo valgyti.
Verta buvo pamatyti, kaip jie sėdi: Kvikegas priešais Teštigą,
vienas už kitą akinamiau blykčiodami lygiais dantimis; per sta
lo kampą, tiesiai ant grindų - Degu, nes nuo suolo plunksnuota jo
galva įsiremtų į žemas kajutės lubas; nuo kiekvieno milžiniško kūno
krustelėjimo virpėjo lentų pertvaros, lyg triume būtų žingsniavęs
dramblys. Ir vis dėlto didžiulis negras buvo nuostabiai saikingas, net,
193
pasakyčiau, - išrankus. Tiesiog nesuvokiama, kaip jis tokiais paly

ginti nedideliais kąsneliais galėjo palaikyti gyvybę, pasklidusią ne
aprėpiamame, karališkame, didingame kūne. Tikriausiai prakilnus
laukinis sočiai valgė ir skaniai gėrė dosnaus oro; o pro plačias šnerves
traukė tyrą aukštųjų sferų gyvybę. Ne mėsa ir duona misdami išau
ga milžinai. Kas kita Kvikegas; valgydamas jis labai žemiškai, tiesiog
barbariškai čepsėdavo, ir garsas būdavo toks nemalonus, kad virpan
tis Spurga nejučia imdavo apžiūrinėti liesas savo rankas, ar nėra ant jų
dantų žymių. O jau užgirdus Teštigos balsą, progiesmiu reikalaujan
tį prisistatyti ir leisti apčiulpti kaulelius, naiviaširdį Spurgą imdavo
krėsti toks drebulys, kad, atrodė, visi rykai, sukabinti ant sandėliuko
sienų, nukris ant grindų. O kur dar galąstuvai, kuriuos žeberklinin-
kai nešiodavosi kišenėse savo trišakiams ir kitai ginkluotei galąsti!
Per pietus jie imdavo demonstratyviai brūžinti peilius; ir tie žvigūs
garsai toli gražu neguodė vargšo Spurgos. Negi jis galėjo pamiršti,
kad, pavyzdžiui, Kvikegas, gyvendamas savo saloje, tikriausiai buvo
padaręs vieną kitą žmogžudišką užstalės netaktą. Aiman! Spurga!
prasti reikalai baltojo padavėjo, turinčio aptarnauti žmogėdras. Ne
servetėlę reikia jam pasikabinti ant sulenktos rankos, o skydą. Bet pa
galiau ateina metas ir, dideliam stiuardo džiaugsmui, trys jūrų kariū
nai atsistoja ir išeina; prietaringa, nebūtų dalykų ištroškusi Spurgos
klausa kiekviename žingsnyje girdi karingųjų kaulų skambesį nelygi
nant mauriškų jataganų žvangčiojimą makštyse.
Nors šie laukiniai pietavo kapitono kajutėje ir iš esmės čia gyveno;
tačiau, iš prigimties nebūdami sėslūs, pasirodydavo tiktai per bendrą
valgymą ir prieš miegą, kai reikėdavo pereiti per kajutę į atskirą būstą.
Požiūriu į kajutę Ahabas nesiskyrė nuo kitų amerikiečių banginia-
vimo laivų kapitonų —jis manė, kad kajutė teisėtai priklausanti jam
vienam, o visi kiti čia įleidžiami tik per jo malonę. Taigi, po teisybei,
„Pekodo“ kapitono padėjėjai ir žeberklininkai gyveno daugiausia už
kajutės sienų, o ne joje pačioje. Ir įeidavo į vidų tiek, kiek įeina vi
dun atsidarydamos laukujės durys; didžiumą laiko būnančios lauko
pusėje. Pralošt jie nedaug tepralošdavo; kajutėje stigo draugiškumo;
su Ahabu šiaip apie ką nors nepasišnekėsi. Išoriškai priklausydamas
krikščioniškajam pasauliui, Ahabas iš tiesų jautėsi jam svetimas. Bu
vojo tarp žmonių kaip paskutinis lokys grizlis gausiai apgyvendintose
HERMAN MELVILLE
1 94
Misūrio pakrantėse. Ir panašiai kaip laukinis miškų vadas Loganas1,

pavasariui ir vasarai pasibaigus, įsiropšdavo į drevę ir žiemodavo čiulp
damas savo letenas; taip ir Ahabo siela žiaudrią, pūgos kauksmo pilną
senatvės žiemą buvo įsigūžusi drevėtame kūno kamiene ir gyvaliojo
ten čiulpdama niūrias savo tamsybių letenas!
XV III a. indėnų mingų genties vadas, atmesdavęs visus baltųjų taikos pasiūlymus.
195
35 S K Y R I U S
Stiebo viršūnėje
Oras tuokart buvo puikus, ir, jūreiviams keičiantis nustatyta tvarka,

atėjo mano eilė pirmą kartą budėti stiebo viršūnėje.
Beveik visuose amerikiečių banginių medžioklės laivuose žvalgai į
stiebų viršūnes įkopia vos išplaukus iš uosto; nors kartais iki verslo ra
jonų dar penkiolika tūkstančių mylių. O jeigu po trejų, ketverių arba
penkerių metų plaukiojimo, artindamasis prie gimtojo kranto, laivas
turi triume bent vieną tuščią indą, - kad ir stiklinę; žvalgai stovi, kol
laivo stiebai susimaišo su uosto kranais, ir nepraranda vilties sugauti
dar vieną banginį.
Kadangi stiebo žvalgo - ir sausumoje, ir jūroje - pareigybė sena ir
labai įdomi, pagvildenkime šią temą platėliau. Pačiais pirmaisiais stie
bų žvalgais laikau senovės egiptiečius; nes tyrinėdamas neradau nie
ko, ką galėčiau pavadinti jų pranokėjais. Tiesa, jų pirmtakai, Babelio
bokšto statytojai, be abejo, pabandė kadaise iškelti aukščiausią visoje
Azijoje, taip pat ir Afrikoje stiebą; tačiau tasai grandiozinis akmeninis
stiebas (dar neįmūrijus paskutinės plytos) nugriuvo už borto, numuš
tas baisaus dieviškos rūstybės uragano, todėl Babelio statytojams pir
menybės neskiriame. Apgarsindamas egiptiečius stiebų žvalgų tauta,
remiuosi tarp archeologų plačiai paplitusia nuomone, kad pirmosios
piramidės buvo pastatytos astronomijos tikslais; šią teoriją įtikina
mai patvirtina savotiška laiptinė tų keturkampių statinių forma; tais
laiptais, aukštai kilnodami kojas, senovės astronomai įžirgliodavo į
pačią viršūnę ir iš ten garsiais šūksmais skelbdavo naujų žvaigždžių
atsiradimą, panašiai kaip šiuolaikiniame laive žvalgai šūksmais skel
bia regratyje pasirodžius laivą, žemę arba banginį. Asmenyje šventojo
Simono Stulpininko1, to senųjų laikų garsaus krikščionių eremito, ku
1 Šventasis Simonas Stulpininkas (apie 390 - 459) - sirų vienuolis asketas,

trisdešim t septynerius m etus gyvenęs ant 20 metrų aukščio stulpų. Jį šventuoju
pripažino ir ortodoksai, ir Romos Katalikų bažnyčia.
H E RM A N MELVILLE
196
ris pasistatė dykumoje aukštą akmeninį stulpą ir praleido jo viršūnėje

likusią dalį gyvenimo, maistą nuo žemės užsitraukdamas lynu, - jo
asmenyje turime nuostabų pavyzdį neįbauginamo stiebo žvalgo, kurio
nei rūkai, nei šalčiai, nei lietūs, nei krušos, nei sniegdrabos negalėjo
priverst nusileisti; kuris, narsiai ištvėręs lig pabaigos, - tikrąja šio žo
džio prasme, - mirė savo poste. Mūsų dienų stiebų žvalgai - tai negyva
kohorta geležinių, akmeninių, bronzinių žmonių; nenugąsdinamai iš
tveriančių kad ir pasiučiausią audrą, tačiau visiškai negebančių šūks
niu paskelbti apie išvystą keistenybę arba stebuklą. Štai, pavyzdžiui,
Napoleonas; stovi susikryžiavęs rankas ant Vandomo kolonos, šimtą
penkiasdešimt pėdų iškilęs virš žemės; ir jam visiškai vis tiek, kas da
bar valdo apačioje, denyje, - Liudvikas Pilypas, Liudvikas Blanas ar
Liudvikas Velnias1. Didysis Vašingtonas irgi stovi aukštybėse ant di
dingojo grotstiebio Baltimorėje, ir, panašiai kaip Heraklio stulpas, jo
kolona žymi tą žmogiškosios didybės aukštį, kurį mažai kam iš m irtin
gųjų lemta pranokti. Taip pat ir admirolas Nelsonas ant kabestano iš
patrankos ketaus budi Trafalgaro aikštėje; ir net kai jį visiškai paslepia
Londono dūmai, yra žymių, bylojančių, kad nematomas didžiavyris
lieka poste; nes juk nėra dūmų be ugnies. Bet nei didysis Vašingtonas,
nei Napoleonas, nei Nelsonas niekada neatsilieps pašaukti iš apačios,
kad ir kaip beviltiškai maldautų patarimo pakvaišusiai besiblaškantie
ji po jų kojomis denyje; o juk dvasios akimis jie tikriausiai įžvelgia pro
tankią ateities miglą ir iš tolo mato seklumas bei rifus, kuriuos derėtų
aplenkti.
Bandymas kaip nors susieti stiebų žvalgus sausumoje ir jūroje gali
pasirodyti nepamatuotas; tačiau kad iš tiesų yra priešingai, įrodo įra
šas, pateiktas Oubedo Meisio, vienintelio Nantaketo salos istoriogra-
fo. Garbusis Oubedas pasakoja, kad senovėje, kai banginių medžioklė
buvo dar tik prasidėjusi ir laivai reguliariai neplaukdavo banginių gau
dyti, salos gyventojai įkasdavo pakrantės smėlyje aukštus stulpus, į ku
riuos, naudodamiesi vinių prikalinėtais tašeliais, įsiropšdavo žvalgai ir
sutūpdavo viršuje kaip vištos ant laktos vištidėje. Prieš kelerius metus
1 Louis-Philippc (1773-1850) - Prancūzijos karalius; Louis Blanc (1811-1882) -

prancūzų socialistas utopistas; Liudvikas Velnias - tikriausiai turimas galvoje Louisas
Napoleonas Bonaparte as (1769-1821), Mobio Diko rašymo metu ir vėliau Prancūzijos
imperatorius; pirmajame angliškame leidime išspausdinta Liudvikas Napoleonas.
NI O BI S D I K A S. A R B A B A N G I N I S
197
tokį pat būdą buvo prasimanę ir Naujosios Zelandijos banginių me

džiotojai - žvalgai, pastebėję banginį, duodavo ženklą prie kranto lau
kiantiems velbotams. Tačiau toji priemonė jau pasenusi; tad grįžkime
prie vienintelio tikro stiebo, prie banginiautojų laivo stiebo viršūnės.
Nuo saulėtekio iki saulėlydžio budi žvalgai trijų stiebų viršūnėse;
jūreiviai keičiasi (kaip ir prie šturvalo) kas dvi valandos. Tropikuose
giedru oru būti stiebe nepaprastai malonu, o svajoti ir mąstyti linku
siam žmogui - neapsakoma prabanga. Stovi sau per du šimtus pėdų
iškilęs virš bežadžio denio, žingsniuoji per bedugnę gelmę milžiniš
kais stiebų kojūkais, o apačioje, po tavo kojomis, plūkauja didžiulės
jūrų pabaisos nelyginant laivai, kadaise praplaukę tarp garsiojo Rodo
koloso1batų. Stovi šitaip, pasimetęs jūrmarių begalybėje, ir tik bangos
trikdo didįjį nežadą. Tingiai sūpuojasi snūdo suimtas laivas; pūkšnoja
mieguisti pasatai; ir tu ištirpsti svajingame ilgesyje. Kol banginiauto
jų laivas plaukia tropikų vandenimis, visur tvyro tobuliausia netrik-
domybė; nesužinai jokių naujienų; neskaitai laikraščių; specialieji jų
numeriai tuščiai nedirgina pritrenkiančiais nereikšmingų įvykių ap
rašymais; nesužinai nieko apie šalies negandas, bankrotus ir akcijų
kurso smukimą; ir nekvaršini galvos, ką šiandien reikės valgyti pietų,
nes visas tavo maistas trejiems metams iš anksto apdairiai sukimštas į
statines ir niekada nesikeis.
Skaičius įvairių valandų, kurias praleidžiate stiebo viršūnėje, ban
ginių medžioklės laivui trejus arba ketverius metus - kaip dažnai
būna - plaukiojam Pietų jūromis, sudaro kelis mėnesius. Ir telieka ap
gailestauti, jog vietai, kuriai paskiriate visai nemenką gyvenimo dalį,
deja, stinga bet kokių patogumų, sukuriančių malonią namų dvasią
arba patogų atsietumo jausmą, būdingą lovai, kabamajam gultui, kata
falkui, sargybinio būdelei, sakyklai, karietai arba kitiems nedideliems,
bet jaukiems išradimams, kuriais žmonės naudojasi, norėdami ilgiau
ar trumpiau nuo kitų atsiskirti. Jūsų lakta paprastai būna grotstiebio
viršūnė, kur stovite ant dviejų plonų lygiagrečių tašų (jie, rodos, būna
tik banginių medžioklės laivuose), vadinamų topsalingais. Čia jūros
svaidomas naujokas jaučiasi ne jaukiau negu ant buliaus ragų. Tiesa,
1 Senovės graikų dievo Helijo statula (daugiau kaip trisdešimties metrų aukščio) Rodo
saloje, vienas iš septynių pasaulio stebuklų.
198
šaltu oru galite užsigabenti aukštybėsna savo namą - šiltą milinę; bet,
tiesą pasakius, net pati šilčiausia milinė tėra toks pat namas kaip nuo
gas kūnas; nes kaip mūsų siela, įkalinta kūno tabernakulyje, negali
laisvai judėti jame, juo labiau išsigauti oran, nerizikuodama pražūti
(kaip nepatyręs keleivis, sumanęs žiemą perkopti Alpes); taip ir mili
nė - ne mūsų namai, o tik vokas arba antrasis odos sluoksnis. Ir kaip
neįmanoma jūsų kūne įtaisyti nei knygų lentynos, nei komodos, taip ir
iš milinės negalima pasidaryti patogios sieninės spintos.
Visa tai turint galvoje, be galo gaila, kad po Pietų jūras plaukiojan
čiuose banginiavimo laivuose neįtaisomos palapiniukės arba sakyk-
lėlės, vadinamos varnos lizdu ir Grenlandijos banginių medžioklės
laivuose saugančios žvalgus nuo atšiauraus ledinuotųjų jūrų oro. Ka
pitono Šiito knygoje iš serijos „Namų skaitymėliai prie židinio“, pa
vadintoje Pažygys tarp ledkalnių , medžiojant grenlandinius banginius
ir tikintis v ii rasti dingusias senovės islandų gyvenvietes Grenlandijoje\
tame nuostabiame tomelyje žvalgai stiebo viršūnėje turi smulkiai ap
rašytąjį varnos lizdąy tuosyk dar neseniai išrastą ir pirmąkart panau
dotą šauniojo kapitono Šiito1laive, pavadintame „Ledynu“. Jis taip ir
rašo: Šiito varnos lizdas , suteikdamas sau pačiam - kaip išradėjui ir
patento savininkui - garbę; ir, spjaudamas į juokingą veidmainišką
kuklumą, tikriausiai mintyse išvedžiodamas taip: jei krikštijam vai
kus savo vardais (laikydami save, tėvus, išradėjais ir patentų savinin
kais), taip pat galime pavadinti jais ir bet kokį kitą savo dirbinį. Šiito
varnos lizdas panašus į didžiulę statinę arba vamzdį; viršuje jis atviras,
tačiau su slankiojamuoju šoniniu skydu, per smarkią audrą užstojan
čiu vėją. Toji statinė įtaisoma stiebo viršūnėje, todėl įsiropšti į ją reikia
per siaurutį liuką dugne. Nuo laivagalio pusės stovi patogus pasėstas,
0 po juo - dėžė su skėčiais ir šiltomis drapanomis. Priekyje įtaisyta
savotiška odinė kišenė, kurioje galima laikyti pypkę, garsintuvą, žiū
ronus ir kitus jūreivystės reikmenis. Kapitonas Šiitas rašo, kad, atė
jus jo eilei stovėti žvalgu varnos lizde , jis visada pasiimdavęs šautuvą
(įkišdavęs į odinę kišenę), parakinę ir šratų, jei netikėtai pasirodytų
nuklydusių narvalų arba klajojančių jūrų vienaragių, kurių knibždė
1 Tai pirmoji H. M elville’io pravardė (angį. sleet - šlapdriba), sumanyta W illiam ui

Scosesby Jaunesniajam, kuriam H . M elville’is priskiria jo tėvo, W illiam o Scosesby
Vyresniojo, išradimą.
19 9
te knibžda šiaurės vandenyse; mat nuo denio į juos pataikyti trukdo

bangos, o šauti iš viršaus - visai kas kita. Smulkmeniškas varnos lizdo
patogumų aprašinėjimas, matyt, teikė kapitonui Šiitui neapsakomo
malonumo; bet nors jis ilgokai postringauja apie juos, nors pateikia
be galo mokslingą aprašymą, kaip eksperimentavo viršuje su mažu
kompasu, kurį laikė ten, idant išvengtų klaidų, kylančių, anot jo, „dėl
lokalinės traukos“, veikiančios naktouzų magnetus; be to, išvengtų
klaidos dėl horizontalaus artumo visų laivo gelžgalių, o „Ledyne“ dar
ir dėl to, kad įguloje buvo daug nesėkmių į jūrą išguitų kalvių; taigi
nors kapitonas Šiitas didžiai išmaningas ir mokytas, nors jo aprašymai
pilni „naktouzinių nukrypimų“, „azimutinio kompaso stebėjimų“ ir
„apytikrių paklaidų“, šis kapitonas Šiitas nebuvo taip labai pasinėręs
į giliamintiškus magnetinius apmąstymus, kad tarpais nebūtų galė
jęs atsiduoti traukai nedidelės, lengvai pasiekiamos gertuvės, patogiai
įkištos vienoje varnos lizdo pusėje. Todėl, nors didžiai vertinu ir net
myliu šitą narsų, dorą ir mokytą kapitoną; bet, manau, nederėjo jam
nutylėti nuopelnų gertuvės, ištikimai ir draugiškai guodusios jį, kai, į
pirštines sukištais pirštais ir kapišonu apgobta galva, gilinosi į mate
matiką šitame paukščio lizde už kokių dešimties sieksnių nuo ašigalio.
Pietų jūrose banginiautojai nesinaudoja tokiais patogiais name
liais kaip kapitonas Šiitas ir jo grenlandiškoji flotilė; tačiau šį nuos
tolį dosniai atlygina oras - kerinti tyki giedruma, karaliaujanti Pietų
jūrose, kuriomis banginių medžiotojai daugiausia ir plaukioja. Kai
ateidavo mano eilė keisti žvalgą, lėtai lėtai imdavau lipti laivavirvėm,
stabtelėdavau marše persimesti žodeliu su Kvikegu arba kuo kitu, be
sileidžiančiu žemyn, tada, dar kiek palypėjęs, tingiai permetęs koją per
topselio rėją, apžvelgdavau vandenų ganiavas ir neskubėdamas baigda
vau kopti.
Leiskit man sąžiningai ir nuoširdžiai prisipažinti, kad žvalgas
buvau niekam tikęs. Kaip galėjau, - likęs vienut vienas tokiose aukš
tybėse, kur mintis veja mintį, kur visatos mįslė įtraukia į savo verpe
tą, - kaip galėjau tesėti griežtąjį banginiautojų laivo priesaką: „Akylai
žiūrėk, o ką pamatęs - tuoj pat balsą paleisk!“
Ir tebus šitoje vietoje man suteikta teisė nuoširdžiai įspėti jus, o
Nantaketo laivų savininkai! Venkit samdyti į savo verslo laivus blyš
kius jaunuolius aukštomis kaktomis ir įdubusiomis akimis; jaunuolius,
HE R M A N M ELV I L L E
200
be priežasties nugrimztančius į apmąstymus; išvykstančius kelionėn su

„Fedonu“1, o ne Baudičium2 galvoje. Saugokitės tokių, tvirtinu jums:
juk norint nudobti banginį, pirma reikia jį pamatyti; o tasai jaunas
platonikas įkritusiomis akimis apiplukdys jus dešimt kartų aplink pa
saulį ir nepraturtins nė pinta spermaceto. Ir nemanykit, kad šie įspėji
mai be pamato. Juk mūsų laikais banginių medžioklės verslas - tikra
užuobėga daugeliui svajingų, liūdnų, išsiblaškiusių jaunų žmonių, ku
rie, bjaurėdamiesi varginančiais žemės rūpesčiais, ieško suraminimo
degute ir varvelyje. Ir pasitaiko, kad laimės apleisto, nusivylusio ban-
giniavimo laivo stiebe stovi patsai Čaild Haroldas ir niūriai plyšoja:
Vilnyki , vandenyne mėlynas , vilnyk!

Vagoja veltui varvelio medžiotojai tave?
Dažnai laivų kapitonai ima pamokslauti šitiems išsiblaškiusiems jau

niems filosofams, iškalbinėdami, kad šie „nesergą“ dėl medžioklės
sėkmės; užsimindami, kad jiems visiškai svetimas kilnus tikslas, kad
širdies gilumoje jie verčiau linkę pražiopsoti banginį, negu jį pamatyti.
Bet viskas perniek; jaunieji platonikai įsikalę, kad jų rega prasta; jie
trumparegiai; kam tad varginti regos nervą? O teatriniai žiūronai likę
namie.
- Ei tu, beždžione, - kartą rėžė žeberklininkas tokiam bernėkui. -
Jau treji metai medžiojame banginius, bet dar nė vieno nepamatei. Kai
tu stovi viršuje, banginių pasitaiko tiek, kiek vištų su dantimis.
Gal jų iš tiesų nepasitaiko; o gal atvirkščiai - tuntai praplaukia ties
tolimuoju regračiu; tačiau, užliūliuotas bangų ir minčių sutartinės,
įsisvajojęs jaunuolis nugrimzta į tokią migdančią bevaisių, nevalingų
godų užmirštį, kad net savęs nebejunta; slaptingas vandenynas po ko
jomis virsta mėlyna bedugne siela, tapačia žmonijai ir gamtai; ir kiek
vienas neįprastas, vos įžvelgiamas, gražus, tolumoje praplaukiantis ir
prapuolantis padaras; kiekvienas virš bangos šmėstelėjęs nematomo
pavidalo plaukmuo tampa jam įsikūnijimu vinklių minčių, amžinų
1 Graikų filosofo Platono (4 2 8 /4 2 7 -3 4 8 /3 4 7 m. pr. Kr.) vieno dialogo pavadinimas.

Nathaniel Bowditch (1773-1838) - amerikietis jūrų keliautojas ir matematikas,
parašęs navigacijos žinyną.
Perfrazuotos George o Gordono Byrono Čaild Haroldo IV giesmės eilutės.
NI OBI S D1 KAS . A R B A B A N G I N I S 201
skrajūnių, tik akimirką užpildančių mūsų sielą. Tokių mieguistų kerų

apgožta, dvasia nuskrieja atgal, prie ištakų; ji ištirpsta laike ir erdvėje;
panašiai kaip vėjo išnešioti panteistiniai Viklifo1pelenai, galiausiai su
siliedama su kiekvienu mūsų Žemės rutulio krantu.
Ir štai jau nelieka kito gyvenimo, tik tas, kur pereina tau iš tykiai
čiūčiuojamo laivo; gavusio jį iš jūrų marių; o jūros marios - iš mįslin
gų Dievo valdomų potvynių ir atoslūgių. Bet tik pabandyk, tame snū-
duly įsigaužęs, svajoje įgludęs, pajudinti ranką arba koją; pabandyk at
gniaužti pirštus - kaipmat su siaubu grįš savimonė. Ir jau sklendi virš
dekartiškųjų sūkurių12. Taip, ko gero, giedrą dienovidį, kai oras skai
driausias, trumpai ir slopiai riktelėjęs, leki nusprūdęs žemyn galva į va
sarišką jūrą ir jau niekada nebeiškyli. įsiminkit šitą gerai, o panteistai!
1 John Wycliffe (132 0 -1 3 8 0 ) - anglų reformatas, pirmasis Biblijos vertėjas į anglų

kalbą, nuteistas už religines pažiūras, po mirties sudegintas, ir pelenai supilti į Svifto
upę-
2 Prancūzų filosofas, fizikas, matematikas Renė Descartes (1596-1650) įsivaizdavo,
kad gamtoje tuštumos nėra ir judėjimas galimas tik ratu, vienoms dalelėms užimant kitų
vietą, - dėl to atsirandą sūkuriai, paaiškinantys Saulės sistemos susidarymą, planetų
judėjimą, Žemės trauką, elektrinius bei magnetinius reiškinius.
202
36 S K Y R I U S
Škancuose
{Įeina Ahabas: po jo visi kiti)
Vieną rytą, netrukus po nutikimo su pypke, Ahabas, kaip paprastai,

tuoj po pusryčių užlipo į škancus. Tokiu metu čia vaikštinėja laivų ka
pitonai, panašiai kaip sausumoje kai kurie ponai pavalgę apsuka kelis
ratus sode.
Ir šit sunkūs kauliniai jo žingsniai sudunksėjo ten ir atgal denio
lentomis, pilnomis, lyg geologiniai sluoksniai, išduobų - neįprasto ėji
mo būdo žymių. Atidžiai pažvelgę į rumbėtą ir išduobtą Ahabo kaktą,
irgi išvystumėte nepaprastus pėdsakus - pėdsakus bemiegės nepails
tančios vienišos minties.
Tačiau tą rytą išduobos kaktoje atrodė gilesnės negu kitais kartais,
ir giliau denin smigo neramių žingsnių pėdsakai. Taip stipriai Aha
bas buvo savon mintin įsisriegęs, jog kaskart įprastinėse vietose apsi
sukant - ties grotstiebiu ir prie naktouzo - regis, galėjai matyti, kaip
toji mintis pasisuka kartu su juo ir nužingsniuoja; taip pilnutinai jį
valdydama, jog priminė vidinę kiekvieno išorinio judesio atlieją.
- Flaskai, matai jį? - šnabždom paklausė Stabas. - Viščiukas, jame
tūnantis, jau tuksena lukštą. Tuoj išsiris.
Slinko valandos; Ahabas čia sėdėjo užsisklendęs kajutėje; čia
žingsniavo deniu, su uoliai vienai minčiai atsidavusia išraiška.
Artėjo vakaras. Staiga Ahabas sustingo prie borto, įrėmė kaulinę
koją į ten įgremžtą įduobą, o ranka įsitvėrė vantų ir paliepė Starbakui
šaukti visus į škancus.
- Klausau, kapitone! - teišspaudė apstulbęs pirmasis padėjėjas,
išgirdęs įsakymą, skelbiamą laive tiktai pačiais išimtiniausiais atvejais.
- Visi į škancus! - pakartojo Ahabas. - Ei, stiebuose! Lipkit
žemyn!
Kai susirinko laivo įgula ir jūreiviai smalsiai, bet šiek tiek baugš
čiai ėmė nužiūrinėti kapitoną, rūstų nelyginant regratis atlekiant
203
škvalui, Ahabas skubiai dirstelėjo už borto, tada permetė akimis susi

rinkusiuosius, žengė į priekį tarytum prieš jį nebūtų nė gyvos dvasios
ir vėl ėmė sunkiai vaikštinėti po denį. Panarinęs galvą, užsismaukęs
ant akių skrybėlę, jis vis ėjo ir ėjo, negirdėdamas nustebusių jūreivių
šnabždesio; ir Stabas neištvėręs tarstelėjo Flaskui, kad Ahabas, matyt,
surinkęs juos būti liudininkais naujo ėjimo rekordo. Tačiau tai truko
neilgai. Sustojęs kaip įkastas, Ahabas karštai sušuko:
- Vyrai, ką darot, kai pamatot banginį?
- Sušukdami duodam ženklą! - sutartinai atsiliepė pora tuzinų
jūreivių.
- Gerai! - riktelėjo Ahabas, pasiutiškai pradžiugęs dėl visuotinio
pagyvėjimo, kurį taip neatsispiriamai sukėlė netikėtas klausimas.
- O paskui?
- Nuleidžiam velbotus ir vejamės!
- Kokią dainą dainuojat irkluodami?
- „Banginiui galas, arba velboto liks tik šipuliai!“
Ir su kiekvienu šūksniu vis nuostabesnis, vis niršesnis plito džiaugs
mas ir pasitenkinimas kapitono veide, o jūreiviai suglumę žvilgčiojo į
kits kitą, tarytum stebėdamiesi, kaip šitokie, regis, beprasmiški klau
simai galėjo net juos įkaitinti.
Vis dėlto visi kaip vienas net į priekį palinko, kai Ahabas, pasigrę-
žęs, koją tvirčiau įrėmęs denio įduobon, ranka kuo aukščiau mėšlun
giškai įsitvėręs vantų, šitaip jiems tarė:
- Jūs, stiebų žvalgai, ir anksčiau girdėjot mano įsakymą dėl bal
tojo banginio. Dabar klausykit visi! Matot štai šitą ispanišką unciją
aukso? - Ir iškėlė prieš saulę didelę žvilgančią monetą. - Jos vertė -
šešiolika dolerių. Vyrai, ar matote ją? Pone Starbakai, paduok didįjį
plaktuką.
Kol pirmasis padėjėjas nešė plaktuką, Ahabas stovėjo tylėdamas ir
neskubiai trynė aukso monetą apsiausto skvernu, tarytum norėdamas,
kad ryškiau sublizgėtų, ir visą laiką tyliai niūniavo, bet taip dusliai
ir nesuprantamai, tarsi būtų gaudę jame besisukantys gyvastingumo
ratai.
Gavęs iš Starbako plaktuką, priėjo prie grotstiebio ir, iškėlęs plak
tuką viena ranka, kita rodydamas aukso monetą, garsiai ir šaižiai
suriko:
H KR M A N M ELYI L L E
204
- Tas, kuris pirmas aptiks baltagalvį banginį raukšlėta kakta ir krei

vomis žiotimis; tas, kuris pirmas aptiks baltagalvį banginį su trimis sky
lėmis, pramuštomis dešiniajame uodegos borte; klausykit - tas, kuris
pirmas pamatys Baltąjį Banginį; tas, mano vaikai, gaus šitą unciją aukso!
- Valio! Valio! - šaukė jūreiviai ir mojavo neperšlampamomis ke
purėmis, kol Ahabas kalė monetą prie stiebo.
- Baltasis Banginis, girdėjot, - pakartojo Ahabas, mesdamas ant
denio plaktuką, - Baltasis Banginis. Žiūrėkit, vyrai, abiem akim, žval
gykitės balto vandens; pamatę kad ir baltą purslą, šaukite!
Teštiga, Degu ir Kvikegas klausėsi Ahabo labiau susidomėję ir nu
stebę negu kiti, o dabar, išgirdę apie raukšlėtą kaktą ir kreivas žiotis,
krūptelėjo, tarytum užklupti savojo, ypatingo prisiminimo.
- Kapitone Ahabai, - prabilo Teštiga, - ar nebus šitas Baltasis
Banginis tas pats, kurį kai kas vadina Mobiu Diku?
- Mobiu Diku? - suriko Ahabas. - Teštiga, vadinasi, tu pažįsti
Baltąjį Banginį?
- Ar jis, pone kapitone, keistai, kaip vėduokle, mosteli uodega ner
damas į vandenį? - atsargiai paklausė Gei Hedo indėnas.
- Ir jo fontanas kitoniškas, - pridūrė Degu. - Per daug kerotas net
kašalotui ir labai greitas, ar ne, kapitone Ahabai?
- Ir savo oda turėti vienas, du, trys - o daug daug geležis, kapi
tonas? - nerišliai sušuko Kvikegas. - Ir vis susilenkti - panašus į...
į... - ir, nerasdamas žodžio, jis ėmė sukti ranka, tarytum traukdamas
iš butelio kamštį, - panašus į... į..:
- Kamščiatraukį! - sušuko Ahabas. - Teisingai, Kvikegai, jo kūne
pilna susiklaipiusių ir susilanksčiusių žeberklų; teisingai, Degu, jo fon
tanas aukštas tarytum rugių rikė ir baltas it kupeta avių vilnos mūsų
Nantakete per kasmetinį kirpimą; teisingai, Teštiga, nerdamas jis aukš
tai išmeta uodegą, o ši atrodo kaip perplyšęs kliveris per škvalą. Mirtis
ir šėtonas! Vyrai, jūs matėte Mobį Diką! - Mobį Diką! - Mobį Diką!
- Kapitone Ahabai! - tarė Starbakas. Vis labiau glumdamas, kartu
su Stabu ir Flasku jis žiūrėjo į vadą, bet jam kniostelėjo mintis, lyg ir
paaiškinanti, kas čia vyksta. - Kapitone Ahabai, aš taip pat girdėjau
apie Mobį Diką - ar tai ne tas Mobis Dikas, per kurį palikot be kojos?
- Kas tau sakė? - sušuko Ahabas, bet patylėjęs pridūrė: - Aha,
Starbakai, teisingai, mano draugužiai, Mobis Dikas nulaužė mano
NI OBI S DI K A S, AR B A B A N G I N I S
205
stiebą. Mobis Dikas pastatė mane ant šito negyvo strampo. Aha!
Aha! - lyg suriko, lyg klaikiai sudejavo jis nežmogišku balsu, tartum į
pačią širdį sužeistas briedis. - Tas prakeiktas Baltasis Banginis pakirto
mane, amžių dienai pavertė apgailėtinu klibinda! - Ir, iškėlęs rankas
į viršų, Ahabas ėmė lieti begalinius prakeiksmus ant jo galvos: - Aha!
Todėl ieškosiu jo ir už Gerosios Vilties, ir už Horno kyšulio, vysiuos
ligi Norvegijos salų verpetų, ligi pražūties liepsnų, ir niekas neprivers
manęs liautis. Štai, vyrai, mūsų kelionės tikslas! Ieškoti Baltojo Ban
ginio abiejuose pusrutuliuose, kol jis išleis juodo kraujo fontaną ir iš
plauks pilvu į viršų. Ką pasakysit, jūreiviai? Ar pasiryžę sukirsti su
manim rankas? Man regis, jūs drąsūs žmonės.
- Pasiryžę, pasiryžę! - sušuko ir žeberklininkai, ir jūreiviai, dar
glaudžiau susibūrę aplink pašėlusį senąjį kapitoną. - Aštria akimi sek
sime Baltąjį Banginį, aštriu trišakiu nusmeigsime Mobį Diką!
- Telaimina jus Viešpats! - lyg sukūkčiojo, lyg suriko Ahabas. -
Telaimina jus Viešpats! Stiuardai! Nešk čionai romo! Bet, pone Star-
bakai, kodėl tavo veidas ištįso - nesutinki medžioti Baltojo Banginio?
Nenori susigrumti su Mobiu Diku?
- Esu pasirengęs susigrumti ir su jo kreivomis žiotimis, ir su pačios
Mirties nasrais, kapitone Ahabai, jei to prireiks mūsų verslui; bet šiuo
laivu išplaukiau banginių medžioti, o ne keršyti už kapitoną. Kiek sta
tinių pripildys jūsų kerštas, kapitone, net jeigu jums pasiseks? Nanta-
keto rinkoje nedaug už jas tepaimsit.
- Nantaketo rinkoje! Spjaut man į ją! Bet prieik arčiau, Star-
bakai, paaiškinsiu ne taip sudėtingai. Tegul pinigai būna sėkmės
matas, mano drauge, tegul sąskaitininkai suvedinėja balansus šitoje
kontoroje, mūsų planetoje, tegu ją visą apjuosia aukso ginėjomis - po
tris kiekviename colyje; žinok, ir tuokart kerštas duos man pelno
štai čia!
- Jis dunksi sau į krūtinę, - sušnabždėjo Stabas. - Ir kam? O
skamba, regis, aidžiai, tarytum ten būtų tuščia.
- Keršyti bežadžiam padarui! - sušuko Starbakas. - Padarui, ku
ris sužeidė vedamas aklo instinkto! Tai beprotybė! Man regis, kapito
ne Ahabai, jausti pyktį nebyliai būtybei - šventvagystė.
- Klausyk toliau - silpnadvasis padare. Visi regimi daiktai, vyruti,
tik kartoninės kaukės. Bet kiekvienąkart - gyvame poelgyje, atvirame
206 H F R M A N M F. F V I L L. F
veiksme - pro beprasmišką kaukę prasišviečia nežinomo, bet savo pras

mę turinčio prado bruožai. Ir jeigu privalai smogti, smok per šią kaukę.
Kaip kitaip gali išsiveržti kalinys į laisvę, jei ne pramušdamas kalėjimo
sieną? Baltasis Banginis - siena, iškilusi tiesiai prieš mane. Kartais at
rodo, kad anapus nieko nėra. Bet tai nesvarbu. Pakanka jo paties; jis
siunčia man iššūkį; jame regiu šiurkščią jėgą, nepermanomo įniršio
akstinamą. To nesuvokiamo tūžmo nekenčiu labiausiai; ir nesvarbu,
ar Baltasis Banginis tik blogio įrankis, ar blogio šaltinis, vis tiek išgie-
šiu ant jo savo neapykantą. Nekalbėk apie šventvagystę, Starbakai; aš
smogsiu saulei, jeigu ji įžeis mane. Jeigu ji gali mane įžeisti, tai ir aš ga
liu smogti atgal; juk vis dėlto pasaulyje žaidžiama pagal taisykles, nors
pavydas vadovauja viskam, kas gyva. Tačiau man neegzistuoja jokios
žaidimo taisyklės. Kas viršesnis už mane? Tiesai ribų nėra. Nežiūrėk
taip į mane! Bukagalvio žvilgsnis bjauresnis už šėtono! Na va, na va;
štai jau rausti ir bąli; mano įkarštis įplieskė ir tavo nirtulį. Bet klau
syk, Starbakai, pykčio smarkume pasakyti žodžiai prasmės neturi. Yra
žmonių, kurių pasikarščiavimas nieko nežemina. Nenorėjau tavęs su
pykinti. Užmiršk, ką sakiau. Pažvelk! štai turkiški skruostikauliai, įde
gio nuspalvinti, - ar ne gyvi paveikslai, tapyti saulės? Pažvelk į pagonis
leopardus, beprotiškus, bedieviškus padarus, nieko nesuvokiančius ir
neieškančius aistraus gyvenimo prasmės! Pažvelk į įgulą, Starbakai! Ar
jie neina kartu su Ahabu prieš Banginį? Pažvelk į Stabą! jis juokiasi!
Pažvelk į aną čilietį! jis prunkščia juokais vien nuo tos minties. Ir tu,
Starbakai, vienišas vėjo purtomas medeli, neatsilaikysi prieš visuotinį
uraganą! Ir apie ką mes šnekam? Pats pagalvok. Reikia tik nudėti ban
ginį; Starbakui tai gryni juokai, ar ne? Ir štai dar kas. Negi pirmasis
Nantaketo žeberklininkas negriebs trišakio, kai visi jūreiviai nusitvėrė
galąstuvų? Aha! matau, jau sutrikai; bangos kauburys jau kelia tave!
Kalbėk, na kalbėk! - Taip, taip! tu tyli, bet toji tyla byloja už tave. ( /
šalį) Kažkas išsiveržė iš mano išsipūtusių šnervių, ir jis tai įkvėpė. Da
bar Starbakas priklauso man - turės arba paklusti, arba sukilti.
- Viešpatie, išgelbėk mane! - išgelbėk mus visus, - vos girdimai
sumurmėjo Starbakas.
Džiaugdamasis užkerėtu nebyliu padėjėjo nuolankumu, neužgir
do Ahabas nei gūdaus jo pagalbos meldimo; nei tykaus juoko triu
me; nei pranašiškai sugaudusio vėjo laivavirvėse; neužgirdo net, kaip
NI OBIS D 1 K A S . A R B A B A N (i I N I S
207
sublazgėjo subliūškusios ant stiebų burės, tarytum ir jos akimirką

būtų nupuolusios dvasia. Mat ir vėl kietas gyvenimo atkaklumas įsi
degė nudelbtose Starbako akyse; nutilo požeminis juokas; vėjas įgulė į
bures; jos išsipūtė; ir laivas pasisūpuodamas nubėgo per kilsuojančias
vilnis. O nuolaimos ir įspėjimai! kodėl pasirodę taip skubat išnykti?
Jūs ne tik perspėjat, šešėliai, bet rodyte rodot ateitį! Ir ne tiek leidžiate
pamatyti, kiek patvirtinat tai, kas jau įvyko mūsų sieloje, nes išorinis
pasaulis tik iš lengvo pristabdo mus, o priekin traukia giliausieji esy
bės poreikiai.
- Romo! romo! - sušuko Ahabas.
Jam buvo paduotas sklidinas alavinis ąsotis, jis atsigręžė į žeberkli-
ninkus ir liepė nutraukti žeberklų įmautes. Tada išrikiavo juos prieš
save prie kabestano, o trys padėjėjai su trišakiais atsistojo greta, ir visa
įgula apsupo juos glaudžiu žiedu; kapitonas Ahabas valandėlę tylomis
atidžiai nužiūrinėjo kiekvieno valdinio veidą. Laukinės jų akys suti
ko kapitono žvilgsnį, panašiai kaip krauju pasruvusios prerijų vilkų
akys sutinka žvilgsnį vado, tuoj pulsiančio vesti juos bizono pėdsakais;
deja, tik tam, kad pakliūtų į paslėptus indėno raizgus.
- Gerk ir siųsk toliau! - sušuko Ahabas, duodamas sunkų indą
greta stovinčiam jūreiviui. - Tegul visi geria. Ratu, ratu! Gurkštelim
mikliai - ryjam lėtai; romas karštas kaip šėtono kanopa. Štai taip! Gė
rimas šauniai keliauja ratu! Jisai įsisriegia, išsišakoja ir dvišaku gyvatės
liežuviu duria iš akių. Puikiai eina - dugnas nebetoli. Ton pusėn ąsotis
nukeliavo, o iš ten sugrįžo. Duokite jį man - bet jis jau tuščias! Vyrai,
jūs tartum prabėgę metai - išgėrėte gyvenimo sklidiną taurę, ir jos ne
bėra. Stiuardai, pripilk ąsotį! Ramiai, narsuoliai, sušaukiau jus čia, prie
kabestano; ir jūs, padėjėjai, stovėkit šalia manęs su trišakiais; o jūs, že-
berklininkai, anava ten su žeberklais; o jūs, narsūs jūreiviai, glaudžiau
ratą, kad galėčiau atgaivinti kilnų žvejų, savo protėvių, paprotį. Vyrai,
jūs išvysite, kad... Oho, ąsotis grįžo pilnas! Netikras pinigas greičiau
negrįžtų. Duokit jį šen. O, ąsotis vėl sklidinas, bet nebūkim šventojo
Vito sekėjai - šalin, virpulinga karštine! Šen, padėjėjai! Sukryžiuokit
prieš mane trišakius. Puiku! Leiskit paliest ašį.
Taip sakydamas, Ahabas ištiesė ranką, sugriebė tris lygius žiban
čius trišakius jų susirėmimo vietoje ir staiga nervingai apgniaužė juos,
įdėmiai pažvelgdamas čia į Starbaką, čia į Stabą, čia į Flaską. Atrodė,
2 0 8
H h R M A N M t LV I L L F.
kad, pasitelkęs nepažabojamą valios jėgą, bando perduoti jiems ugninę

aistrą, susikaupusią jo paties magnetinio gyvenimo Leideno stiklinė
je1. Padėjėjai neišlaikė skvarbaus, ilgalaikio, mįslingo žvilgsnio. Stabas
ir Flaskas nukreipė akis į šalį, dorasis Starbakas nuleido žemyn.
- Viskas veltui! - sušuko Ahabas. - Bet gal taip ir geriau. Jeigu bent
kartą visi trys būtumėt priėmę dalimis neskirstomą iškrovą, gal tada toji
jėga, mano paties įsielektrinimas būtų išsibaigęs. Ir jus, ko gero, mirti
nai nutrenkęs. Bet tikriausiai jums jo nereikia. Nuleiskit trišakius! O
nūnai, padėjėjai, skiriu jus pataurininkiais trims mano gentainiams
pagonims, štai šitiems kilmingiems ir įžymiems žmonėms - mano nar
siems žeberklininkams. Žiūrit iš aukšto į tokį paskyrimą? O kaip tada
didysis popiežius mazgoja vargetų kojas, iš tiaros pildamas vandenį kaip
iš ąsočio? Mielieji mano kardinolai! Jūsų pačių teikimasis, štai kas pri
vers jus nusižeminti. Jums neįsakau - turite tai padaryti savanoriškai.
Ei žeberklininkai, nukirskit benzelius ir ištraukit žeberklų kotus.
Be žodžių paklusę, žeberklininkai nutraukė geležinius antgalius
su trijų pėdų dantimis ir atkišo smaigalius į Ahabą.
- Tik nenudurkit manęs tais plieno smaigais! Apverskite, kad pa
sidarytų taurės! Movomis į viršų! Gerai! Dabar, pataurininkiai, priei
kit. Imkite šitas žeberklų taures ir laikykite, kol pripilsiu! - Lėtai eida
mas nuo vieno prie kito, Ahabas iki kraštų pripylė apverstų žeberklų
ertmes ugninio vandens iš didžiojo ąsočio. - O dabar jūs trys ir jūs
trys sustokite vienas prieš kitą. Įteikite šitas žudikiškas taures! Priim
kite jas tie, kurie nūnai tapote neišardomos brolijos nariai. Va! Star-
bakai! kelio atgal nebėra! Besileidžianti saulė sutvirtina šitą sąjungą.
Gerkit, žeberklininkai! gerkit jūs, kurių vieta mirtį nešančio velboto
priekyje, gerkit ir prisiekit - Mirtis Mobiui Dikui! Teištinka mus Die
vo bausmė, jei nesurasime ir nenudobsime Mobio Diko!
Ilgos smailiadantės plieno taurės buvo iškeltos, ir, įgulai šūkčio
jant bei kernojant Baltąjį Banginį, žeberklininkai visi tuo pat metu
kliurkt ir išgėrė. Starbakas išblyško ir krūptelėjęs nusigręžė. Ir vėl,
paskutinį kartą, įšėlusioje minioje nukeliavo ratu pilnas ąsotis; tada
Ahabas mostelėjo laisvąja ranka, visi išsiskirstė; o jis nulipo į kajutę.
1 Elektros kondensatorius, kuriame dielektrikas yra stiklinis indas, iš oro ir vi

daus apklijuotas alavo folija.
37 SKYRIUS
Saulėlydis
{Kajutė; prie vairagalio iliuminatoriaus; Ababas sėdi vienišas, žvelgia

U ūr4)
- Balta, drumsta vaga lieka prabėgus mano laivui; lieka blyškus
vanduo, nublyškę skruostai - visur, kur tik praplaukiu. Pavydulingos
bangos keliasi abipus ir skuba paskandinti mano taką; tegu, - tačiau
pirma aš juo pereisiu.
Ten, tolumoje, prie amžiais lygmalos taurės kraštų it vynas rausta
šiltos bangos. Auksinė kakta skęsta mėly. Saulė narūne lėtai neria iš
dienovidžio aukštybių - ritasi žemyn, o mano siela kopia aukštybėsna
ir nuo nesibaigiančios kalvos jinai įvargo! Nejaugi per sunki man už
dėtoji karūna, geležinė Lombardijos karūna1? Juk spindi joj daugybė
brangakmenių; man, ją nešiojančiam, nematyti toli nužaibuojančio jos
blizgesio, bet miglotai nujaučiu ją ant galvos, o tai ir akina, ir stulbina.
Ji geležinė, ne auksinė - tą žinau, {skilus - tą juntu: šukėtos briaunos
pjauna, ir tvinksi smegenys, ir atsidaužia j metalo kietį; o taip, mano
kaukolė - iš gero plieno, jai šalmo neprireiks net pačiose aršiausiose
grumtynėse!
Sausu karščiu kakta liepsnoja. O buvo metas, kada brėkštanti auš
ra pakviesdavo mane atlikt kilnių darbų, o vakarinė sutema suteikda
vo ramybę. Dabar kas kita. Graži dangaus šviesa ne mano daliai; grožis
suteikia vien kančią, nes juo žavėtis jau nebegaliu. Apdovanotas aukš
čiausia galia visa permanyti, stokoju žemiško mokėjimo džiaugtis; esu
prakeiktas įmantriausiu, tulžingiausiu prakeiksmu, prakeiktas Rojaus
vidury! Ką gi, labos nakties - labos nakties! (pamojęs ranka, nueina
nuo iliuminatoriaus)
1 Lombardijos karūna buvo karūnuojami Šv. Romos imperijos imperatoriai, turėję taip
pat Lombardijos karalių titulą; anot legendos, toje karūnoje buvo Viešpaties kryžiaus
vinis.
Susidorojau gan lengvai. Maniau, bent vienas ims ir užsispirs, bet

ne - mano dantratis pritiko visiems ratams ir įsuko juos. Arba, geriau
sakykim, kad jie visi prieš mane it krūvelės parako, o aš - degtukas.
Deja, deja! kitus įžiebęs, degtukas sudega! Ryžausi tam, ko trokštu,
ir ko trokštu, tą pasieksiu! Jie laiko mane bepročiu - Starbakas laiko,
bet aš apsėstas velnio, aš - netekus proto beprotybė! Nenuramdomoji
beprotybė, blaiviai suvokianti tiktai pati save! Luošumas buvo man
išpranašautas, ir štai - ašen be kojos. Dabar pats pranašauju luošu
mą savajam luošintojui. Ir šitą pranašystę įvykdys jos skelbėjas. To net
jūs, dievai didieji, neįstengiate padaryti. Juokiuosi iš jūsų, nušvilpiu
jus, kroketo žaidėjus ir kumštininkus, apkurtusius berkus ir apakusius
bendigus1. Nesakysiu jums it moksleivis išstypusiam mušeikai: Rask
sau lygų; ko daužai mane\ Ne, jūs mane partrenkėte, bet aš pakilau,
o jūs pabėgote ir pasislėpėte. Išlįskit iš už medvilnės maišų. Tokio
pabūklo, kad jus pasiekčiau, neturiu. Išlįskit, jus sveikina Ahabas; iš
lįskit, o tada žiūrėsim, ar priversk mane mesti savo taką. Mesti savo
taką? Manęs nepriversit, patys nemetę savojo! Štai kur žmogaus prana
šumas! Mesti savo taką? Geležinių bėgių kelias nutiestas į mano tikslą,
ir tais bėgiais skuba mano sielos ratai. Nenukrypdamas lekiu aš virš
bedugnių pragarmių, prasriegtomis kalnų širdimis, po upių vagomis!
Nei užtvarų, nei posūkių nėr geležiniam mano kelyje!
Burke as ir Bendigo (W illiam o Thompsono pravardė) - X IX a. ketvirtojo ir penktojo

dešimtmečio Anglijos bokso čempionai.
211
38 S K Y R I U S
Apyvakaris
(Grotstiebis; Starbakas stovi atsirėmęs / jį)

- Mano siela ne vien parblokšta; ji sugniuždyta; ir kaltininkas -
beprotis! Koks skaudus pažeminimas, kai sveikam protui reikia sudėti
ginklus tokioje kovoje! Bet mane jis kiaurai pervėrė, išplėšė visą nuo-
regumą! Aiškiai matau jo negarbingą žūtį; bet negaliu jam nepadėti.
Kad ir nenorom, esu keistai su juo susietas; tarytum temptų pririštą,
o peilio lynui perkirsti nebūtų. Siaubingas senis! Kas už mane viršes
nis? - šaukia jis; taip, demokratizmo jam pakanka su aukštavaldžiais,
bet pažvelkit, kaip jis valdo žemesniuosius! O! koks apgailėtinas mano
vaidmuo - paklust maištaujant; ir - tai dar blogiau - nekęsti gailintis!
Nes tokį skaudų sielvartą regiu jo akyse, kokio pats neištverčiau. Bet
nepraraskime vilties. Laiko dantys aštrūs - laikas ir kalnus sugraužia.
Velnio banginis gali plaukinėti po visus Žemės rutulio vandenis kaip
auksinė žuvelė po stiklinį rutulį. Gal dar Viešpats nublokš tą švent
vagišką užmačią. Sakyčiau - pakilk, širdie, jeigu nebūtų sunki kaip
švinas. Bet mano laikrodis sustojo; neturiu rakto vėl pakelti širdį, kuri
yra jo visavaldis pasvaras.
{Nuo bako plūsteli linksmybės protrūkis)
O Dieve! plaukti su šita stabmeldžių įgula, nepaveldėjusia žmo
giškų bruožų iš savo motinų! Plėšrių jūros gelmių išnašomis. Balta
sis Banginis - kraupus jų stabas. Tik paklausykit! koks pragariškas
siautėjimas! kokios padūkusios gėrynės laivapriekyje! kokia bežadė
tyla laivagalyje! Man regis, toks ir gyvenimas. Priekin per žiburiuo
jančią jūrą skrieja džiūgaujantis, karingas, pokštaujantis laivo priekis,
ir skrieja vien tam, kad neštų niūrųjį Ahabą, užsisklendusį laivagalio
kajutėj, suręstoje viršum putotos negyvos laivo vagos ir persekiojamoj
bangų šniokštimo tarytum iš paskos lekiančios vilkų gaujos. Tas pra
tisas jų kauksmas mane šiurpu nudrengia! Raminkitės! siautūnai, sto
kit į budėjimo vietas! Gyvenime! atėjo valanda, kai siela sutrempta ir
212 H E R M A N M E LYI L L E
prislėgta žinojimo - tarsi laukinis, bešeimininkis, išalkęs padaras - O

gyvenime! dabar juntu aš siaubą, slypintį tavy! bet svetimas jis man!
ne iš manęs jis kyla! ir tykus balsas primena, kad aš žmogus, todėl ban
dysiu kautis su tavim, o ateitie, rūsti, pamėkliška! Paremkite mane,
sustiprinkit mane, tvirčiau suveržkit diržą, O palaimingosios galios!
213
39 S K Y R I U S
Pirmas naktinis budėjimas

Fokstiebi s
{Stabas vienas, taisinėja brasą)

- Cha! cha! cha! cha! hmm! reikia atsikosėti! - Visąlaik mąstau apie
tai ir cha cha cha - štai galutinis mano žodis. O kodėl? Todėl, kad juo
kas - pats protingiausias ir lengviausias atsakas j tai, ko nesuvoki; ir tegu
nutinka, kas tik nori, bet lieka dar paguoda - viskas buvo iš anksto nu
lemta. Negirdėjau, ką jis ten šnekėjo su Starbaku; bet, man regis, Starba-
kas atrodė panašiai, kaip aš anąvakar. Būkit ramūs, Didysis Mogolas ir
jį apdorojo. O juk sumečiau, kad taip bus; net nujaučiau, galėjau net, ko
gero, išpranašauti - tik akį metęs į jo kiaušą, vienukart viską supratau.
Ech, Stabai, gudruoli Stabai, - toks mano titulas - bet kas iš to? Tai tik
skeletas. Dorai nežinau, kuo viskas baigsis, bet kad ir kaip ten būtų, galo
pasitikti eisiu juokdamasis. Iš juoko ašaros man ritasi, vien pagalvojus
apie būsimus siaubus! Juokinga, kaip kažin ką! Tra lia ly lia lio! tir lir tir
liū! Ką beveikia namie sultingoji mano kriaušytė? Baigia akeles išverkti?
Ar vaišina grįžusius iš plaukiojimo žeberklininkus, linksma kaip skelta
fregatos vėliava - o aš irgi linksmas - tra lia ly lia lio! tir lir tir liū! Ech...
Išgerkim už mus, už meilės džiaugsmus,

Jie tokie visi trumpalaikiai,
Lyg tie burbulai, - vos kyla stiklai
Prie lūpą, susprogsta jie veikiai\
Puikus posmelis - kas ten mane šaukia? Ponas Starbakas? Jau,

pone, einu! - (/ šalį) Jis mano viršininkas, bet, jei neapsirinku, yra ir
už jį viršesnių. - Einu, einu, pone, va dar kiek geriau įtempsiu brasą,
ir baigta - einu!1
1 Posmas iš M elville’io draugo Charleso Hoffmano (1 8 0 6 -1 8 8 4 ) eilėraščio „Putojantis

ir šviesus“.
214
40 S K Y R I U S
N aktovidis. Bakas
ZEBERKLININKAI IR JŪ R EIV IA I
(Pakyla fokas, ir matyti naktį budintys jūreiviai - įvairiausiomis
pozomis vieni stovi, kiti sėdi, treti guli - visi choru dainuoja)
L ik it sveikos, sudie, gražuolės ispanės!

L ik it sveikos, sudie amžinai.
Kapitonui paliepus išplauktam...l
PIRMAS NANTAKETO JŪREIVIS

Ei, vaikinai, gana verkšlenti, pilvai ims blogai veikti! Gyviau, kartu
su manim! (Uždainuoja, visi pritaria)
Ilgai ant denio nekalbus

Stovėjo su žiūronais
Ir tyrinėjo banginius
Senasis kapitonas.
Paruoškit velbotą, virves,

Nesnauskite, vaikinai!
Bematant denyje gulės
Puikiausias iš banginių!
Na, vyručiai, linksmiau! Iš širdies, iš peties!

Tuoj žeberklas taiklus tą banginį paties!1
1 „Likit sveikos, gražuolės ispanės“ - tradicinė anglų jūreivių daina pirmą kartą
užrašyta 1796 metais.
215
KAPITONO PADĖJĖJO BALSAS ŠKANCUOSE

Ei jūs, bake! Skambint aštuonis kartus!
ANTRAS NANTAKETO JŪREIVIS
Baikit chorus! Aštuonis kartus! girdėjai, varpininke? Ei, juočki
Pipai, mušk varpu aštuonis dūžius, o aš eisiu žadinti naujos pamai
nos. Mano koserė be galo tinkama tokiam reikalui - skardinga kaip
statinė! Nagi {įkišagalvą į liuką), b-u-d-ė-t-o-j-a-i! Kelt! Aštuoniskart
suskambo! Garmėkit į viršų!
OLANDŲ JŪREIVIS
Kriokia kaip užmušti; taip lengvai, drauguži, jų neprikelsi. Tai se
nojo Mogolo romas veikia - vienus mirtinai nuramina, kitiems karš
čio įlieja. Mes dainą plėšiam, o anie drunija - drybso kaip apatinė
statinių eilė! Nagi, dar kartelį! Še tau varinė pompa, pašauk per ją.
Sapnuoja sau gražuoles ir išsiskirt su jom nenori. Šūktelk, kad atėjo
prisikėlimo valanda; lai pabučiuoja paskutinį kartą ir - į teismą. Čia
tai bent - šauniai subliovei; tikrai nepakenkė Amsterdamo sviestas
tavo kakarinei.
PRANCŪZŲ JŪREIVIS
Cit, vyručiai! sušokim džigą, kol dar neišmetėm inkaro Apkloto
uoste. Ką pasakysit? Štai ir nauji budėtojai. Stokim visi kartu! Pipai!
Mažiuk! padzingink tamburiną!
PIPAS {nepatenkintas, mieguistas)
Kad nežinau, kur jis.
Tada būgnyk į pilvą ir lapsėk ausimis. Vyrai, sutrypkim džigą! Ei,
pasilinksminkim kaip reikiant; valio! Tegu mane velniai, negi yra to
kių, kurie nenori šokti? Nagi, vyručiai, viens paskui kitą, šuoliuojam
ir su pritūpimais! Kojas aukščiau! ir dar! ir dar!
ISLANDŲ JŪREIVIS
Man, brolyti, tokios grindys nepatinka; per daug spyruokliuoja po
kojomis. Esu pratęs prie ledo grindų, nepyk, jei bent kiek atšaldžiau
tavo įkarštį.
MALTOS JŪREIVIS
Ir ant manęs nepyk; tačiau koks šokis be merginų? Nejau rasi kvai
lį, kurs kaire ranka spaus savo dešinę ir sakys „sveikas“? Ne, aš be mer
ginų negaliu.
2 1 6
H E R M A N M E LY I L L E
SICILIJOS JŪREIVIS
Taip taip. Merginų ir žalios pievelės! - tada šuoliuočiau su jumis;
aha, visai kaip žiogas!
LONG A ILANDO JŪREIVIS
Gerai gerai, niurnekliai, ir be jūsų apseisim. Kalk geležį, kol karš
ta; taip jums sakau. Netrukus visi užversim kojas. O! yra ir muzika;
na, pradedam!
AZORŲ SALŲ JŪREIVIS {pasirodo liuke su tamburinu rankose)
Nagi, imk, Pipai; lipk ant suktuvo bitengo ir sėskis; greičiau, bro
lyčiai, pradedam!
{Pusė jūreivių šoka akompanuojant tamburinui, kai kurie nu
lipa žemyn, dar kiti guli arba miega denyje tarp suringuotų virvių .
Skamba sultingi keiksmai)
AZORŲ SALŲ JŪREIVIS {šokdamas)
Gyviau, Pipai! Smarkiau, mažiuk! Rėžk, mušk, pliek, tamburino
negailėk. Na, kad žiežirbos skiltų; kad visi žvangučiai nulakstytų!
PIPAS
Žvangučiai? - jie ir taip laksto, va dar vienas nutrūko; mušu iš visų
W
KI NŲ JŪREIVIS
Dantim kaukšėk, garsiau bumbsėk; pavirsk pagoda.
Hei ha! Siauskim kaip velniai! Nagi, pakelk lankelį, Pipai, aš per jį
peršoksiu! Tesudryksta visos burės! į skutus!
TEŠTIGA {ramiai rūko pypkę)
Ir tai baltasis žmogus; ir tai vadina linksmybe: hmm! Pataupysiu
prakaitą.
SENAS M ENO SALOS JŪREIVIS
Kažin, ar susimąsto linksmieji vyrukai, virš ko jie šoka? Pašoksiu
ant tavo kapo, - taip baisiai pagrasina mums kartais pavymui gatvės
moteris, besigrumianti sankryžoje su nakties vėju. Jėzau Kristau! kai
pagalvoji apie žaliai apsamanojusias gelmių flotiles ir pažaliavusias
kaukoles! Taigi, taigi; juk šis pasaulis - sviedinys, anot mokslinčių;
vadinasi, spardyti jį kojom dera. Šokit, vaikinai, kol jauni; ir aš kadaise
buvau jaunas.
217
TREČIAS NANTAKETO JŪREIVIS

Ech, atsikvėpkim! - taaip, šokti dar sunkiau, negu per štilį bangi
nį vytis. Tešai, duok užsitraukt.
(Jūreiviai liaujasi šokį ir sustoja pulkeliais . Dangus visai pajuosta -
stiprėja vėjas)
IN D Ų JŪREIVIS
Vyručiai, prisiekiu Brahma! Matyt, tuoj lieps nuleist bures. Iš dan
gaus gimęs potvyningas Gangas virto vėju! Šiva, parodei mums juodą
savo kaktą!
MALTOS JŪREIVIS {išvirtęs ant denio, vėduodamasis kepure)
Antai - ir baltakepurės bangos šoka džigą. Tuoj ims kresčioti jų
karčiai. O, jeigu bangos būtų moterys, mielai paskęsčiau ir su jomis to
liau pasiausčiau. Nieko nėra saldžiau pasaulyje - netgi dangus tam ne
prilygsta - už akimirkinį dirstelėjimą į nuostabias įkaitusias krūtis, kai
šokio sūkury alkūnės kaip lapinė dengia sultingas prisirpusias kekes.
SICILIJOS JŪREIVIS {gulėdamaspusiausėda atsiremia alkūne)
Geriau jau nekalbėk! Klausyk, vyruti - tos šokant susipynę ran
kos kojos - tas siūbavimas - baugus - vylingai virpulingas! lūpos prie
lūpų! širdis prie širdies! klubas prie klubo! viskas liečiasi - skrisk ne-
atsiplėšdamas! tik neragauk! žiūrėk, nes persivalgysi. Ar ne, pagoni?
{Niukteli)
TAIČIO JŪREIVIS {guli ant demblio)
Būki pasveikinta, šventa mūsų šokėjų nuoguma! - Hiva-Hiva!
O! giliaslėni, aukštapalmi Taiti! Vis dar ilsiuos ant tavo demblio,
bet puri dirva iš po jo išslydo! mačiau, dembly, kaip pynė tave girioj!
Buvai žalias tądien, kada parsinešiau tave, o nūn tu išsitrynęs ir per
džiūvęs. O varge! - ir tau, ir man nepakeliamas toks pasikeitimas!
Bet gal nutiks taip, kad greitai būsim pernešti po tuo dangum? Nejau
girdžiu riaumojimą srautų, krintančių nuo aukštųjų Pirohičio iečių
smailumų, nugarmančių uolomis ir paskandinančių kaimus! - Na ir
šuoras! tai bent šuoras! Stokim stati ir pasitikim jį! {Pašoka ant kojų)
PORTUGALIJOS JŪREIVIS
Kaip baisiai įsibangavus jūra daužosi į bortą! Ruoškitės, draugu
žiai, bures rifuosim! vėjai dar tik sukryžiavo špagas, tuoj į mus trenksis
iš visų jėgų.
DANIJOS JŪREIVIS
Traškėk, traškėk! senas laivėke! kol traški, tol esi gyvas. Puiku! Tu
tvirtose Starbako rankose. Jis tavęs tiek tebijo kiek Kategato fortas,
pastatytas pleškint į Baltiją iš vėtrų nučaižytų patrankų vamzdžių, ku
rių žiotys prikepusios jūrų druskos!
KETVIRTAS NANTAKETO JŪREIVIS
Atminkit, ir jis tik įsakymą vykdo. Girdėjau senąjį Ahabą liepiant
jam visada trenktis į škvalą, panašiai kaip patrankos sviedinys trenkia
į vandens stulpą, - rėžtis laivu tiesiai į škvalą!
ANGLŲ JŪREIVIS
Po velnių! Mūsų seniokas ne iš kelmo spirtas! Ir mes nebūsim
prastesni - sumedžiosim jam banginį!
VISI
Taip! taip!
Kaip dreba trys laivo pušys! Jos sunkiausiai prigyja, perkeltos į
naują dirvą; o kokia ta mūs dirva - vien dūlūs jūreivių kūnai. Taip
laikyk, vairininke! taip laikyk! Tokiu oru plyšta krante narsios širdys
ir dūžta jūrose narus laivai. Mūsų kapitonas turi žymę, su kuria ap
sigimę; bet dirstelkit, vaikinai, į dangų: anava ir ten tokia boluoja, o
aplink - juodut juoda tamsa nelyginant degutas.
DEGU
Na ir kas? Kas bijo juodumos, tas bijosi manęs! Aš iš jos iškirstas!
ISPANŲ JŪREIVIS {į salį)
Išerzint mane nori! - seniai ant jo dantį griežiu. {Prieina prie
Degu) Tikrai, žeberklininke, tavo rasė - juoda žmonijos dėmė, juodes
nė net už patį velnią. Ir pykti kvaila.
DEGU {niūriai)
Ko man pykti.
SANTJAGO JŪREIVIS
Ispanas arba iškvaišo, arba nusigėrė. Bet negalėtų būti, nebent se
nojo Mogolo ugninis vanduo pradėjo veikti pavėlavęs.
PENKTAS NANTAKETO JŪREIVIS
Kas čia blykstelėjo - žaibas? Taip?
ISPANŲ JŪREIVIS
Ne; tai Degu dantis parodė.
MO B I S D I K A S , AR B A B A N G I N I S
219
DEGU (pašoka)
Praryk, maitos vaike, savus! Palša oda, palša spėka!
ISPANŲ JŪREIVIS {nesitraukdamas)
Bemat tau peilį suvarysiu! mėsos daug, proto striuka!
VISI
Kova! kova! kova!
TEŠTIGA {išpūsdamas dūmą)
Viršuj kova, apačioj kova - dievai ir žmonės - ir tie, ir anie triukš
mų mėgėjai! Uf!
BELFASTO JŪREIVIS
Kova! valio! kova! Švenčiausioji mergele, kova! Ir mane priimkit!
ANGLŲ JŪREIVIS
Laikykitės taisyklių! Atimkit iš ispano peilį! Ratą, darom ratą!
Jau pasirengę. Antai - visus ratu aprietęs horizontas! Tokiam ko
vos lauke Kainas Abelį nužudė. Šaunus darbelis ir teisingas! Ne? Tada,
o Dieve, kam sukūrei tą kovos lauką?
KAPITONO PADĖJĖJO BALSAS ŠKANCUOSE
Prie falų! bramselius ir bombramselius sutraukti! Marselius
surifuoti!
VISI
Škvalas! atūžia škvalas! greičiau, linksmočiai! {Išbėgiojo)
PIPAS {iš baimės palindęs po suktuvu)
Linksmočiai? Viešpatie, apsaugok nuo tokių linksmočių! Drykst
brykst! trūko kliverlio atotampa! Bam baram! Viešpatie! Nerk giliau,
Pipai, - atskrieja bombramrėja! Čia baisiau negu per pūgą miške pas
kutinę metų dieną! Kas dabar norėtų kartis į medį kaštonų? O jie drįs
ta, ir keikiasi visais velniais, tik aš tupiu susigūžęs. Puiki ateitis jiems
veriasi; jie jau kelyje į dangų. Tvirčiau laikykitės! Vajetau, na ir škvalas!
Bet šitie vyrai dar baisesni - tai tikri baltieji škvalai! Baltieji škvalai?
Baltasis Banginis - brr, brr! Girdėjau, kaip kalbėjo apie Baltąjį Ban
ginį - brr, brr! - visai neseniai, tik šįvakar, - ir aš virpu kaip mano
tamburinas - tas senas smauglys privertė visus prisiekti, kad eis su juo
išvien! O didis baltasis Dieve, sėdintis aukštybėse, kažkur tamsumoje,
pasigailėk mažo negriuko čia, apačioje; apsaugok nuo žmonių, kurie
tokie negailestingi, kad net nežino, kas yra baimė!
220
41 S K Y R I U S
Mobis Dikas
Ir aš, Izmaelis, buvau šitos įgulos narys; ir mano šūksniai skriejo į

dangų bendrame chore; ir mano priesaika jungėsi su kitomis; ir šau
kiau garsiau už kitus; o priesaikavau įnirtingiau ir atkakliau, nes
mano siela buvo pastirus iš baimės. Slaptingas, šiurpus, junglus jaus
mas užvaldė mane; nenumaldomos Ahabo neapykantos nebeskyriau
nuo savo. Godžiai klausiausi kalbų apie kraugerišką siaubūną, su ku
riuo visi prisiekėm žiauriai susigrumti ir atkeršyti.
Jau seniai tose nelankomose jūrose, kur užklysta tiktai kašalotų
medžiokliai, ėmė retkarčiais rodytis vienišas atsiskyrėlis - Baltasis
Banginis. Toli gražu ne visi banginių medžiokliai žinojo jį esant;
regėjo palygint nedaugelis; ir vos vienas kitas buvo drįsęs stoti su
juo į kautynes. Kadangi banginiautojų laivų be galo daug ir iškrikę
jie po visus vandenis; kadangi daugybė jų vaikosi pavojingą laimikį
nuošaliausiose platumose, kur tarpais ištisus dvylika mėnesių ne
išvysi burės ir neišgirsi naujienos; kadangi išplaukimo ir parplau-
kimo terminai netikslūs - sudėjus visa tai į krūvą ir dar pridūrus
kitas aplinkybes, tiesiogines bei netiesiogines, ima aiškėti, kas
trukdė pasklisti banginiautojų pasaulyje tikslioms ir smulkioms
žinioms apie Mobį Diką. Be jokios abejonės, čia vienas, čia kitas
laivas pranešdavo tam tikru metu, tam tikroje platumoje susidūręs
su nepaprastai dideliu ir žiauriu kašalotų, kuris, padaręs užpuoli
kams daug žalos, galų gale dingdavo; ir daugelis beveik tikėjo, kad
tasai banginis ir yra Mobis Dikas. Tačiau pastaraisiais metais kaša
lotų medžiokliai tiek kartų patyrė persekiojamų banginių begalinį
nuožmumą, pyktį, gudrumą, kad tie, kurie nieko nenutuokdami
susiremdavo su Mobiu Diku, buvo linkę patirtą siaubą priskirti
apskritai kašalotų medžioklės pavojams, o ne atskiram gyvūnui.
Panašiai buvo žiūrima į pražūtingą kapitono Ahabo ir banginio
susirėmimą.
M O B I S D 1 K A S . AR B A B A N G I N I S 221
- Iš pradžių medžiokliai, kurie jau buvo girdėję apie Baltąjį Banginį,

susitikę jį iš netyčių, nuleisdavo į jūrą velbotus ir puldavo vytis narsiai,
be baimės kaip bet kokį kitą banginį. Tačiau galop tose sekionėse pa
tirtos negandos - ne tik išsukioti riešai ir kulkšnys, sulaužytos arba
nutrauktos rankos bei kojos, bet mirtinų mirtiniausios pragaištys; tie
daugkartiniai triuškinantys atkirčiai, be kurių niekada neapsieidavo
Mobis Dikas, - visa tai kaupėsi, didino kraupią jo šlovę ir galų gale
palaužė drąsą daugelio bebaimių medžioklių, iki kurių galiausiai at
keliavo Baltojo Banginio istorija.
Įvairiopi šiurpūs gandai išdidino ir dar siaubingesne pavertė teisy
bę apie kruvinus susirėmimus su Mobiu Diku. Juk iš kiekvieno nepa
prasto įvykio savaime išauga neįtikimiausi girdai - panašiai kaip suža
lotas medis apauga grybais; o ką jau šnekėti apie jūrą, kur lyginant su
terra fir m a 1 šiurpiausi gandai dauginasi daug smarkiau, jeigu tikrovė
suteikia bent menkiausią dingstį. Ir kiek jūra pranoksta šiuo atžvilgiu
sausumą, tiek banginių medžiokliai pralenkia kitus jūreivius tarp jų
sklindančių paskalbų nuostabumu ir baisingumu. Mat banginiautojai
ne tik nėra išsilaisvinę iš tamsybių ir prietarų, būdingų visiems jūrei
viams; tačiau labai dažnai iš arti susitinka su šiurpinančiomis vande
nyno keistenybėmis; ir ne vien apžiūri, atsidūrę akis į akį, didžiausius
jūrų stebuklus, bet stoja su jais į mirtiną kovą. Vieniši beribėse jūr-
marėse, kur, nukeliavę tūkstančius mylių, praplaukę pro tūkstančius
pakrančių, taip ir neaptinka nugludinto židinio akmens arba svetingo
ženklo šitoje saulės pusėje; tose ilgumose ir platumose, kur jiems tenka
verstis nelengvu verslu, banginiautojai patiria tokių išgyvenimų, kad
vaizduotėje užsimezga ne vienas svambus vaisius.
Tad nieko keisto, jog gandai apie Baltąjį Banginį, risdamiesi virš
vandenų plynių, augo pasipildydami visokiausiomis liguistomis užuo
minomis, formos neįgavusiomis, dar tik besirutuliojančiomis prielai
domis apie antgamtinių jėgų kėslavimą, ir visa tai apgobė Mobį Diką
tokia kraupia šlove, kokios nesukelia niekas, turintis regimą pavidalą.
Galop Mobis Dikas įvarė žmonėms tokį siaubą, kad mažai pradėjo ras
tis pasiryžėlių, bent viena ausimi girdėjusių apie Baltąjį Banginį, drįs
tančių išbandyti, ar iš tiesų jo nasrai tokie pavojingi, kaip šnekama.
Tvirta žemė. (Lot.)

222 H F R M A N M E LYI L L L
Nestigo ir svaresnių, blaivesnių priežasčių. Juk ir nūnai visi ban

ginių medžiotojai laiko kašalotą nuožmiausiu iš visų Leviatanų. Iki
šios dienos yra banginių medžioklių, pasiryžusių išmoningai ir nar
siai susikauti su grenlandiniu, arba tikruoju, banginiu, tačiau - gal
dėl nepatyrimo, dėl nesugebėjimo, o gal dėl baimės - vengiančių pulti
kašalotą; šiaip ar taip, yra nemažai banginiautojų, ypač laivuose ne su
Amerikos vėliava, kurie niekada nesusidūrė su priešiškai nusistačiusiu
kašalotu ir kurių žinios apie Leviataną apsiriboja vien niekinga pabai
sa, nuo seno medžiojama šiaurėje; susėdę denyje ant liukų dangčių ši
tie vyrai tarytum maži vaikai palei židinį su pagarbia baime, išsižioję
mielai klausosi keistų, šiurpių istorijų apie banginiavimą Pietų jūrose.
Ir, aišku, niekur taip baugiai nejuntamas visa pranokstantis kašaloto
milžiniškumas, kaip jį besivejančiame laive.
Atrodytų, jog šiandien jau patirta kašaloto galia būtų nuo seniau
sių legendinių laikų metusi šešėlį į ateitį; aptinkame mokslininkų
gamtininkų - tokių kaip Olafsonas ir Povelsonas1, - skelbusių, kad
kašalotas ne tik kelia siaubą visai gelmenų gyvūnijai, bet taip pat yra
neįtikėtinai nuožmus, nuolatos ištroškęs žmogaus kraujo. Net Kiuvjė
laikais buvo tuo tikima. Patsai baronas savo Gamtos istorijoje tvirtina,
kad, pasirodžius kašalotui, visas žuvis (tarp jų ryklius) „apima neiš
pasakytas siaubas“ ir „neretai trūkčiagalviais bėgdamos jos taip tren
kiasi į uolas, kad ten ir žūva“. Nors banginiautojų patyrimas tokius ir
panašius teiginius daug kartų paneigė, tačiau prietaringas įtikėjimas
visomis baisenybėmis - net Povelsono aprašytuoju kraugeriškumu -
dažnai atgyja banginių medžiotojų mintyse permainingomis jų verslo
akimirkomis.
Veikiami Mobį Diką gaubiančių gūdžių gandų ir pranašingų
ženklų, daugelis banginių medžioklių prisimindavo laikus, kai daž
nai nepavykdavo patyrusių banginiautojų įkalbėti stoti į šią naują ir
pavojingą kovą, - anot jų, galima sėkmingai dobti kitus Leviatanus,
tačiau vytis, o pavijus persmeigti trišakiu šitokį baisūną kaip kašalotas
mirtingajam nedera. Pasiryžėlis kaipmat neišvengiamai bus išsviestas
1 Eggcrt Olafsson - islandų poetas, rašytojas; Bjarne Povelson - danų topografas. Abu
Danijos karaliaus nusiųsti nuo 1752 iki 1757 m. tyrinėjo Islandijos kultūrą, gamtą,
gyvūniją.
į amžinumą. Yra nemažai įdomių dokumentų, kuriuose galima rasti

žinių šiuo klausimu.
Ir vis dėlto pasitaikydavo tokių, kurie, nieko nepaisydami, buvo
pasiryžę susiremti su Mobiu Diku; bet daugiausia tai buvo jūreiviai,
girdėję apie jį tik neaiškiai, iš tolo, be kraupių smulkmenų; jų ausyse
negaudė prietarų akompanimentas, todėl jiems pakakdavo vyriškumo
nevengti kovos progai pasitaikius.
Tarp žmonių, linkusių tikėti prietarais, sklido begalės nusistebė
jimą keliančių pasakojimų apie Baltąjį Banginį, ir vienas jų teigė, kad
Mobis Dikas - visur esantis; kad jį tuo pat metu galima sutikti įvai
riose platumose.
Nepaisant pasakotojų lengvatikystės, šiam tvirtinimui nestigo
kruopelytės antgamtinio tikroviškumo. Kaip vandenynų srovių pa
slaptys nežinomos net mokyčiausiems protams; taip ir slapti povande
niniai kašaloto keliai nesuvokiami jo persekiotojams; todėl kartkar
tėm gimsta be galo įdomių ir prieštaringų teorijų, aiškinančių, kokiu
mįslingu būdu kašalotas, panėręs į didžiausią gelmę, tokiu milžinišku
greičiu nuplaukia į pačias tolimiausias vietas.
Tiek amerikiečių, tiek anglų banginių medžioklės laivuose puikiai
žinoma, - be to, seniai jau autoritetingai Skorsbio patvirtinta, - kad
šiauriniuose Ramiojo vandenyno plotuose kartais sugaunama ban
ginių su smygsančiais žeberklais, sviestais prie Grenlandijos krantų.
Ir nenuneigiamas faktas, kad laiko tarpas tarp pirmojo, tik sužeidu-
sio, ir paskutiniojo, mirtino, žeberklo įsmeigimo - vos kelios dienos.
Tuo remdamiesi kai kurie banginių medžiotojai nutarė, kad garsusis
Siaurės vakarų kelias1, taip ilgai žmogaus neįveiktas, banginiui nie
kada nekėlė sunkumų. Taigi šiuo atveju gyvų žmonių gyva patirtis
nenusileidžia stebuklams, senovėje priskiriamiems Strelo kalnui Por
tugalijoje (su viršūnėje esančiu ežeru, į kurio paviršių išplaukiančios
tolimose jūrose sudužusių laivų nuolaužos); arba dar nuostabesnei le
gendai apie Aretūzos šaltinį netoli Sirakūzų (kurio vandenys požemi
niu kanalu atiteką iš Šventosios Žemės); visiems šiems stebukliniams
pasakojimams beveik prilygsta banginių medžioklės tikrovė.
1 Taip buvo vadinamas jūrų kelias iš Arkties į Atlanto vandenyną palei šiaurinį
Amerikos žemyno pakraštį.
224 HERMAN MELVILLE
Tad ar reikia didžiai stebėtis, jei kai kurie banginiautojai, noromis

nenoromis vis girdėdami apie tokius stebuklus ir žinodami, kad Balta
sis Banginis liko gyvas ir sveikas po daugybės pačių aršiausių puolimų,
leido saviems prietarams dar labiau iškeroti ir apskelbė, kad Mobis Di-
kas ne tik visur esantis, bet ir nemirtingas (mat nemirtingumas - tai
visur buvimas laike); kad net žeberklų miškui išaugus ant jo šonų, jis
vis tiek nuplauktų nepažeistas; o jei imtų švirkšti kraujo fontanus, tai
būtų tik velniškas akidūmis, nes už šimtų lygų banginiautojai virš ne
sukruvintų bangų vėl išvystų permatomą jo vandens čiurkšlę.
Netgi atmetus antgamtines prielaidas, vien žemiškos šio siaubūno
išvaizdos ir nepaneigiamo būdo pakako priblokšti žmogaus vaizduo
tei. Nuo kitų kašalotų jis skyrėsi ne tiek neapsakomu didumu, bet -
kaip jau buvo užsiminta ankstesnėje vietoje - ypatinga, balta kaip
sniegas, garankščiuota kakta ir iškilia, piramidės pavidalo balta kupra.
Tokie buvo Mobio Diko savotiškieji bruožai; ženklai, pagal kuriuos
net beribėse žemėlapiuose nepaženklintose jūrose galėjai jį pažinti iš
tolo.
Kita kūno dalis buvo dryžėta, nusėta dėmėmis, tos pačios mar
murinio rūko skraistės gobiama, todėl galiausiai jis buvo pramintas
Baltuoju Banginiu; ir iš tiesų atrodydavo visiškai baltas, kai per patį
vidudienį skrosdavo tamsmėlę jūrą, palikdamas paskui save aukso ki
birkštimis žiburiuojantį gelsvų putų Paukščių Taką.
Tačiau siaubingą šlovę pelnė jam ne baugus dydis arba neregėta
spalva ir net ne persikreipęs apatinis žandikaulis, o tas nepaprastas,
apdairus įniršis, kurį jis, kaip pasakojama, rodydavo puldamas žmo
nes. Klastingi atsitraukimai vis dėlto pranokdavo viską. Buvo pratęs
apsimesti, kad įbūgęs bėga nuo džiūgaujančių persekiotojų, o tada,
staigiai apsigręžęs, puldavo ir į šipulius sudaužydavo velbotus arba vy
davo siaubo apimtus žmones net iki laivo.
Baltojo Banginio gaudynės jau buvo pareikalavusios ne vienos au
kos. Panašios nelaimės - kad ir kaip mažai apie jas kalbama krante -
banginių medžioklėje neretos; tačiau daugeliu atvejų Baltojo Banginio
nuožmumas atrodė toks apgalvotas ir šėtoniškas, jog kiekvieną sužalo
jimą arba mirtį žmonės buvo linkę aiškinti ne vien aklu atsitiktinumu.
Patys spręskite, kokion deginančio beviltiško įsiūčio gelmėn būda
vo įstumiami nesėkmės ištikti atkaklieji medžiokliai, kai pro velbotų
MOBIS DIK A S. ARBA B A N G IN IS
225
nuolaužas, pro skęstančias sumaitotų draugų rankas ir kojas išnirdavo

jie iš baltų žvėries grėsmingo įniršio putų į nepakenčiamą saulės švie
są, giedrai šypsančią nelyginant per krikštynas arba vestuves.
Vienas kapitonas, pamatęs trijų velbotų šipulius bei verpetų suka
mus irklus ir žmones, stvėrė iš sudaužyto velboto vairagalio didžiulį
peilį ir puolė banginį kaip Arkanzaso dvikautininkas priešą, aklai no
rėdamas šešiacole geležte pasiekti jūros sieksnio gylyje glūdinčią ban
ginio gyvybę. Tasai kapitonas buvo Ahabas. Ir tada, žaibiškai brūkš
telėjęs apatiniu pjautuvo pavidalo žandikauliu, Mobis Dikas nurėžė
Ahabui koją kaip žolės laiškelį pievoje. Joks turbanuotas turkas, joks
samdytas žudikas venecijietis arba malajietis nebūtų pakirtęs jo taip
piktavališkai. Beveik galima neabejoti, kad nuo lemtingo susidūrimo
Ahabo širdyje sukerojo ir pamažu visą esybę užvaldė pašėlęs geismas
atkeršyti banginiui, nes dėl siutingo liguistumo jis galop sutapatino
Mobį Diką ne tik su kūno bėdomis, bet ir su visais dvasios bei pro
to įpykiais. Baltasis Banginis plaukė jo sielos akyse kaip beribio blo
gio kliedesingas įsikūnijimas, kartais taip pagraužiantis giliaminčių
žmonių sielas, kad jų širdys vos plaka, o plaučiai vos kvėpuoja. Ir ėmė
Ahabui dingotis, kad į Baltąjį Banginį perėjo ta nuo praamžių egzis
tuojanti nesučiuopiama pikta valia, kuriai net mūsų dienų krikščionys
užleidžia pusę pasaulio karalijos ir kurią senovės Rytų ofitai1garbino
kaip šėtoną; - Ahabas ne parklupo kaip anie garbstydamas, bet, klie
desy apgyvendinęs jos vaizdinį neapkenčiamame Baltajame Banginyje,
pakilo vienas, ištisai žaizdotas, prieš ją į kovą. Visa, nuo ko drumsčiasi
protas ir varsto kančios; visa, kas sujudina ir pakelia nuo dugno reiš
kinių drumzles; visas tiesoje glūdintis piktavališkumas; visa, nuo ko
sprogsta gyslos ir stingsta sąmonė; visas vos apčiuopiamas gyvenimo
ir mąstymo demonizmas, - visas blogis pakvaišusiam Ahabui įgavo
regimą ir gan lengvai užpuolamą pavidalą - Mobį Diką. į baltą bangi
nio kuprą nukreipė jis tūžmą ir neapykantą, glūdinčią žmonių širdyse
nuo Adomo laikų; ir ėmė svaidyti į priešą įkaitusius širdies sviedinius,
tartum jo krūtinė būtų buvus mortyra.
Vargu ar tas vienatikslis kliedas sukilo ūmai, tą akimirką, kai
Ahabas patyrė kūno sužalojimą. Tada, kai puolė siaubūną su peiliu
Viena gnosticizm o sektų, garbinusi mitinę rojaus gyvatę (žaltį), kaip pažinimo davėją.
rankoje, jį buvo pagavęs staigus karštas fizinis siutas; ir - banginio su

luošintas - kažin, ar jautė ką daugiau negu baisų kojos netekties skaus
mą. Bet kai laivas dėl šito susidūrimo turėjo pasukti namo, kai per
patį vidužiemį lenkė gūdų, audringai stūgaujantį Patagonijos kyšulį,
Ahabas daug dienų, daug savaičių ir mėnesių blaškėsi kartu su kančia
kabamajame gulte; štai tada perplėštas kūnas ir įkirsta dvasia, plūsda-
mi kraujais, susiliejo draugėn, ir nuo to jis neteko proto. Kad dabarti
nė kibte prikibusi mintis galutinai užvaldė jį tiktai grįžtant namo po
susirėmimo su banginiu aišku iš to, jog tarpais jį ištikdavo įnirtingi
beprotybės priepuoliai; ir jis, nors be kojos, egiptietiškoje krūtinėje tu
rėjo tiek jėgos - dar padidėjusios nuo karštligės, - kad užėjus siautu
liui, padėjėjams tekdavo jį pririšti prie gulto. Su tramdomaisiais marš
kiniais Ahabas suposi beprotiškų vėtrų blaškomoje jūroje. O kai laivas
pasiekė ramesnes platumas ir, iškėlęs Ūselius, nuplaukė per giedrumoje
skendinčius tropikus, senojo kapitono kliedas tarytum likosi kažkur
toli, podraug su Horno kyšulio uruliais, ir ligonis išlindo iš tamsios
irštvos į palaimingą šviesą bei orą; tačiau net tada, kai išblyškęs veidas
atrodė šaltakraujiškas ir susikaupęs; net kai jis ėmė ramiai įsakinėti,
o jo padėjėjai dėkoti Viešpačiui, jog kraupioji beprotybė išgaravo; net
tada sielos slaptynėje Ahabas nertėte nertėjo. Žmogaus beprotybė ne
retai būna gudri ir klastinga it katė. Tarpais manai, kad jos jau nebė
ra, o ji tik įgavo nepastebimesnę formą. Ahabo pamišimas neatlėgo,
tiktai nulindo gelmėn; panašiai kaip jėgos neprarandantis Hadsonas,
tasai prakilnus šiaurietis, teka suspaustas, bet nematomas per siaurą
aukštumų tarpeklį. Ir kaip suspaustame vienatikslio kliedo sraute ne
dingo nė vienas beribės Ahabo beprotybės lašas; taip ir šitoje beribė
je beprotybėje nedingo nė viena didžio įgimto proto kruopelytė. Tik
pirma protas buvo valdovas, o nūnai tapo klusnus žmogaus pamišimo
įrankis. Galima būtų pasakyti - jeigu įmanoma tokia padūkusi meta
fora, - kad pamišimas paėmė šturmu sveiką Ahabo protą ir nukreipė
užgrobtas patrankas į paties pasirinktą beprotišką taikinį; taigi Aha
bas jėgų neprarado, atvirkščiai, vienų vienai siekiamybei turėjo dabar
tūkstanteriopai daugiau galios negu tada, kai sveiko proto jam buvo
leista kreipti tą galią į išmintingą tikslą.
Tuo daug pasakyta; bet lieka neatskleista svarbesnė, gilesnė ir tam
sesnė Ahabo pusė. Bergždžios yra pastangos padaryti gelmę prieinamą
227
kiekvienam, o tiesa visada glūdi gelmėje. Todėl iš čia, iš paties bokš-

tuoto Otelio de Kliuni1vidurio, kur dabar stovime, nulipkime įvijais
laiptais giliai žemyn; kad ir koks prabangus bei didis jis būtų, palikime
jį, o kilniausios ir liūdniausios sielos, ir nulipkime į erdvias romėniškų
pirčių sales; ten, kur po nuostabiais išorinio žmonių gyvenimo rūmais
giliai nueina tikroji žmogiškosios didybės šaknis, tikroji bauginanti
žmogaus esmė; kur, užversta senienų krūvomis, soste iš antikinių sta
tulų nuolaužų, sėdi pati tūkstantmetė, žilabarzdė senovė! Aukštieji
dievai šaiposi iš įkalinto karaliaus sudužusiame soste, o jis kantriai
tartum kariatidė sėdi, sustingusia kakta parėmęs suvirtusias amžių
perdangas. Nulipkite tenai, o išdidžiausios ir liūdniausios sielos! ir pa
klauskite to išdidaus, liūdno karaliaus! Koks giminiškas panašumas!
taip, iš jo kilę jūs visi, o jaunieji monarchai tremtiniai; ir tik niūrusis
protėvis gali atskleisti jums seną Valstybinę Paslaptį.
Kažkur, pačiose sielos gelmėse, Ahabas ją buvo mažne įminęs;
jis suvokė: visi mano poelgiai protingi, tikslai ir skatuliai beprotiški.
Bet, neturėdamas galios nei to sunaikinti, nei pakeisti, nei išvengti,
ilgai apsimetinėjo prieš visus; tam tikra prasme apsimetinėjo ir dabar,
tačiau tas veidmainiavimas buvo tik regimybė; valia ir ryžtas nė per
plauką nepakito. Be to, taip nusisekė, jog kai pagaliau palietė kauline
koja Nantaketo smėlį, niekam iš tėvynainių įtarimo nesukėlė, visiems
atrodė, kad jis tik iki sielos gelmių sukrėstas ištikusios nelaimės.
Panašiai aiškino žmonės ir Ahabo kliedesio priepuolius, anot gir
dų, ištikdavusius jūroje. Taip pat neprablaivomą rūškanumą, ištisai iki
pat „Pekodui“ išplaukiant banginiauti niaukusį kaktą. Ir labai galimas
daiktas, kad taupūs nuoregios salos žmonės visai neturėjo noro dėl ne
aiškių priežasčių abejoti jo gebėjimu vadovauti banginių medžioklės
laivui; priešingai, jie kaip tik buvo linkę tikėti, kad dėl šitų priežasčių
jis kur kas tinkamesnis ir dar ryžtingiau nusiteikęs šiurpiam ir kru
vinam verslui - banginių medžioklei. Iš paviršiaus apdegintas, vidu
je draskomas negyjančios užmačios įstrigių, negailestingų ilčių; toks
žmogus - jei tik pavyksta jį rasti - atrodo paties likimo skirtas žeber
klui sviesti ir trišakiui smeigti į baugingiausią žemės siaubūną. Jeigu
1 Hotel de Cluny (dar vadinami Palais dės Ihermes) - senoviniai (X V a.) rūmai
Paryžiuje, po kuriais buvo romėniškų pirčių {thermae) griuvėsiai.
228 HERMAN M ELVILLE
kūno luošumas trukdys jam pačiam tai daryti, vis tiek niekas geriau
nesugebės įkvėpti ir suraginti kautynėms valdinių. Ar taip žiūrėsi,
ar kitaip, aišku viena: beprotišką neatlyžtančio įniršio paslaptį devy
niais užraktais užrakinęs ir paslėpęs širdyje, Ahabas šį kartą išplaukė
„Pekodu“ vienintelio, viską gožiančio troškimo genamas - nudob
ti Baltąjį Banginį. Jeigu senieji Ahabo draugai Nantakete būtų bent
nujautę, kas slypi jo sieloje, tą pat akimirką, teisuoliškai pyktaudami,
būtų išplėšę laivą iš piktadario rankų! Tačiau jų mintys sukosi vien
apie skambiais doleriais skaičiuojamą medžioklės sėkmę. Ir Ahabas iš
plaukė, genamas įžūlaus, nepermaldaujamo, antžmogiško keršto.
Štai koks buvo tasai nužilęs bedievis vyras, su prakeiksmais bur
noje po visą pasaulį vaikantis Jobo banginį, pasitelkęs įgulą iš įvairaus
plauko persimetėlių, išdavikų ir žmogėdrų, - kurių ydos badyte badė
akis, lyginant su narsiojo Starbako nuosaikiu, neryžtingu dorybin
gumu, nerūpestingo ir pašėlusio Stabo negęstama linksmybe, Fiasko
visa apimančia vidutinybe. Ir įgula, ir padėjėjai, rodės, tyčia buvo šė
toniško likimo surinkti padėti aklu kerštu degančiam Ahabui. Kaip
gi atsitiko, kad visi jie taip noriai atsiliepė, valdingai senojo kapitono
pašaukti; kokie tamsūs kerai buvo užvaldę jų sielas, kad tarpais Ahabo
neapykanta, rodės, virsdavo jų neapykanta, o Baltasis Banginis - tokiu
pat neapkenčiamu priešu; kaip visa tai atsitiko; kas iš tiesų jiems buvo
Baltasis Banginis ir kaip pasąmonės užunarvėse išplaukė jis didingu
demonu ir nušliuožė per gyvenimo jūrą, - norint visa tai paaiškinti,
reikėtų panerti giliau, negu Izmaelis pajėgia. Negi galima pagal duslų,
tai čia, tai ten pasigirstantį dunkstelėjimą įspėti, kur link požeminį
kasinį gilina kasėjas, triūsiantis kiekvieno iš mūsų sieloje? Kas nėra
pasijutęs kieno nors tempiamas už rankos? Ar gali menkas luotas likti
vietoje, kai jį traukia septyniasdešimt keturių patrankų linijinis lai
vas? Na o aš atsidaviau laiko ir erdvės valiai, bet, netgi degdamas ne
kantrumu susitikti su Baltuoju Banginiu, regėjau šitame padare tiktai
mirtiną blogį.
229
42 S K Y R I U S
Banginio baltum as
Ką reiškė Baltasis Banginis Ahabui, jau pabandžiau nupasakoti; ką vie

nu arba kitu tarpu jis reiškė man, dar nepaaiškinau.
Be išvardytų akivaizdžių priežasčių, negalėjusių nesukelti nerimo
kiekvieno žmogaus sieloje, Mobis Dikas turėjo dar kažkokių ypatybių,
skleidė neaiškų, mįslingą siaubą, tarpais įtampumu viską slopinantį; tokį
slėpiningą, žodžiais neišreiškiamą, kad beveik puolu į neviltį, bandyda
mas suprantamai jį nusakyti. Visų didžiausią baugesį kėlė man banginio
baltumas. Bet kaip paaiškinti, ką turiu galvoje? nors miglotai, nerišliai,
tačiau privalau tą padaryti, antraip visi šitie skyriai nueis niekais.
Nors gamtoje baltumas dažnai padidina ir sutaurina grožį, tarytum
pats savaime suteikdamas ypatingą vertę - sakykim, marmurui, kameli
joms ir perlams; nors daugelis tautų vienu ar kitu būdu yra pripažinusios
karališką šios spalvos viršenybę; net barbariški didžiojo Pegu1 karaliai
titulą „Baltųjų Dramblių Valdovas“ iškėlė aukščiausiai tarp įspūdingai
iškilmingų savo viešpatystės apibūdinimų; o šiuolaikiniai Siamo valdo
vai tą baltą it sniegas keturkojį išskleidžia karališkame embleminiame
ženkle; ir Hanoverio vėliavoje yra pavaizduotas sniego baltumo ristū
nas; ir didžioji Austrijos imperija, visagalės Romos įpėdinė, imperato-
riškajai savo vėliavai pasirinko tą didingiausią spalvą; ir nors baltumo
viršenybė pritaikoma net žmonių giminei: juk baltajam žmogui skirta
būti tobulu visų tamsgymių tautų mokytoju; ir nors galima pridurti,
kad balta spalva reiškia džiaugsmą, kadangi baltais akmenėliais romėnai
pažymėdavo laimingas dienas; ir nors kartu su tam tikromis sąvokomis
bei panašiais požymiais baltumas simbolizuoja daugybę jaudinančių,
kilnių dalykų - nuotakų nekaltybę ir senatvės švelniaširdiškumą; nors
Amerikos raudonodžiai balto kriauklelių vėrinio - vampumo - įtei
kimą laikė didžiausiu pagarbos ženklu; nors daugelyje kraštų baltais
teisėjo šermuonėliais baltumas perteikia teisingumo didybę ir prisi
1 Malajietiškas Indokinijos pusiasalio valstybės, 1754-1852 m. buvusios Birmos

karalystės sudėtyje, pavadinimas.
230 H HR M A N M E LV I L L E
deda prie kasdieniško karalių bei karalienių orumo baltais žirgais; nors
didingi&usių religijų aukščiausiuose sakramentuose balta spalva visada
buvo dieviško tyrumo ir jėgos simbolis - ugnies garbintojai persai baltą
dvišakę ugnį ant altoriaus laikė šventenybių šventenybe, o graikų mi
tologijoje pats didysis Dzeusas pasiversdavo baltu kaip sniegas jaučiu;
ir nors kilniems irokėzams švento Baltojo šuns atnašavimas vidužiemį,
anot jų teologijos, buvo pati iškilmingiausia šventė, o ištikimas, be dė
melės padaras laikytas tyriausiu pasiuntiniu pas Didžiąją Dvasią, ku
riai kasmet siųsdavo savo ištikimybės patikinimą; ir nors krikščionių
dvasininkai skolintu lotynišku žodžiu „albus“ vadina albą - po sutana
dėvimą liturginio drabužio dalį; ir nors Šventosios Romos bažnyčios
prabangiose iškilmėse balta spalva ypač dažnai pasitelkiama garbstant
Viešpaties kančias; nors šventojo Jono Apreiškime atpirktieji vilki baltai
ir dvidešimt keturi vyresnieji baltais drabužiais stovi prieš didį baltąjį
sostą, kuriame kaip balčiausia vilna ar sniegas1sėdi Aukščiausiasis, - vis
dėlto kad ir kiek prisikaupia sąryšių su tuo, kas gera, didinga, tauru, pa
čioje baltumo idėjos gelmėje slypi kažkas neapibrėžiama ir baugina sielą
labiau negu raudona kraujo spalva.
Kaip tik dėl šitos neapibrėžiamybės baltumas, atidalytas nuo išvar
dytų malonių sąryšių ir prišlietas prie baisių dalykų, iki kraštutinybės
sustiprina jų keliamą baugesį. Pažvelkit į baltąjį šiaurės lokį arba baltąjį
tropikų ryklį; kas, jei ne lygi sniego baltuma daro juos tokius nenusako
mai baisius? Lavoniška baltuma suteikia šitų padarų nebyliai piktžiugai
atgrasaus įteiklumo, labiau keliančio pasišlykštėjimą nei siaubą. Štai ko
dėl nuožmiadantis tigras su heraldiniu kailiu negali taip pakirsti žmo
gaus narsos, kaip baltai apsigobstę lokys arba ryklys.12
1 Palyginimas iš Naujojo Testamento, Apreiškimo Jonui I, 14.

2 Galbūt tas, kurs išskirtinai pasigilins į šį klausimą, ims tvirtinti, kad ne baltuma pati
savaime taip sustiprina nepakeliamą šio poliarinio žvėries baisybingumą, nes, geriau pa
galvojus, ta išdidinta baisumą atsiranda tik todėl, kad po dangiškos nekaltybės ir meilės
vilna slypi nepaaiškinamas žiauriabūdiškumas; vien ši sunkiai įsivaizduojama skirtingų
pojūčių priešingybė ir sukelia mums tokią baimę, žiūrint į baltąjį lokį. Tačiau net jei
tartume, kad visa tai tiesa, vis tiek - nebūtų baltumo, nebūtų neapsakomos baimės.
Na, o baltojo ryklio baltas nesučiuopiamas vaiduokliškumas, būdingas šitam
jūrgyviui įprastinėmis sąlygomis, nuostabiai sutampa su aprašytomis šiaurės keturkojo
savybėmis. Jas ypač gerai perteikia prancūziškas ryklio pavadinimas. Katalikų gedu
lingosios mišios prasideda žodžiais Requiem aeternam (amžiną atilsį), dėl to ir pačios
mišios, ir laidotuvių muzika vadinama Requiem. Aliuzine jungtimi susiedami baltą
nebylų mirties stingulį, būdingą šiam rykliui, ir pasalūnišką jo įpročių žudikiškumą,
prancūzai vadina jį Requin. (Aut. past.)
231
Arba prisiminkime albatrosą - iš kur suskrenda dvasinės nuosta

bos ir blyškaus baugesio debesys, tarp kurių nardo mūsų vaizduotėje
toji balta būtybė? Ne Kolridžas pirmas1paskleidė šituos kerus; tą pa
darė didis, nemeilikaujantis Dievo Laureatas, vardu Gamta2.
Visų garsiausias mūsų Vakarų metraščiuose ir indėnų sakmėse yra
padavimas apie Baltąjį Prerijų Žirgą - neprilygstamą pieno baltumo
ristūną didžiulėmis akimis, mažute galva, stačia krūtine ir tūkstan
čio monarchų orumu išdidžiai prakilnioje laikysenoje. Tai buvo lau
kinių žirgų kaimenių vienvaldis Kserksas, o jų ganyklos tada plytėjo
nuo Uolinių iki pat Alegenio kalnų. Ir priešaky ugnim alsuojančių
kaimenių šuoliavo jis į Vakarus, nelyginant išrinktoji žvaigždė, kas
1 Turimos galvoje anglų poeto Samuelio Tayloro Coleridge’o (1772-1834) Eilės apie
seną jūreivį, kur pasakojama, kaip užmuštas albatrosas lėmė laivui žūtį.
2 Pamenu, kaip pirmą kartą pamačiau albatrosą. Tai buvo Antarkties vandenyse per
ilgą smarkią audrą. Po rytinio budėjimo užlipau į debesų apgumuriuotą denį ir čia, ant
liuko dangčio, pastebėjau karališką plunksnuotą padarą, baltut baltutėlį, kumpu, tiks
liai romėniškos formos snapu. Kartkartėm jis išnešdavo m ilžiniškus arkangelo sparnus,
lyg norėdamas apglėbti kokią šventą eldiją. Stebuklingai virpėjo ir krūpčiojo. Pavojus
paukščiui negrėsė, bet jis rykčiojo nelyginant antžmogiško skausmo apimta karaliaus
šmėkla. Jo akyse, keistose, be išraiškos, įžvelgiau, kaip man dingojosi, slaptingą valdin
gumą, kuriam paklūsta net patsai Dievas. Ir parpuoliau ant kelių tartum Abraomas
prieš angelus - toks baltas buvo tasai padaras, toks platus buvo jo sparnų mojis, kad
tuosyk išbluko mano atmintyje skurdūs, žeminantys prisiminimai apie civilizacijas ir
miestus. Ilgai grožėjausi plunksnuotuoju stebuklu. Ir negaliu išsamiai apsakyti, o tik pa
pasakoti nuotrupas tąkart praskriejusių galvoje minčių. Pagaliau atsitokėjau; atsigręžęs
pasiteiravau vieno jūreivio, kas tai per paukštis. „Gounis“, - atsakė jis. Gounis! Niekada
neteko girdėti tokio vardo; nejaugi kranto žmonės nieko nežino apie šį pasakišką kūrinį?
Negali būti! Ir tik vėliau patyriau, kad jūreiviai retkarčiais šitaip vadina albatrosus. Tai
gi mano išgyventas mistinis jaudulys, pirmąkart pamačius denyje albatrosą, nieku būdu
nesietinas su aistringomis Kolridžo eilėmis. Nesgi nei tų eilių anuokart buvau skaitęs,
nei žinojau, kad tasai paukštis - albatrosas. Tačiau mano pasakojimas - kad ir netiesio
giai - tik paskaistina kilnų poeto kūrinio spindesį.
Taigi aš tvirtinu, kad slaptingi paukščio kerai glūdi stebuklingame jo baltume; šią tiesą
dar geriau patvirtina faktas, kad dėl terminologinės painiavos yra paukščiai, vadinami
„pilkaisiais albatrosais“, kuriuos esu ne kartą regėjęs, bet niekada nepatyriau tų jausmų,
kaip išvydęs Antarkties jūrų svetį.
Tačiau kaip buvo pagautas šis slėpiningas padaras? Prisiekit neišduoti paslapties, tai
pasakysiu: su išdavikišku kabliuku ir valu buvo sugautas tas paukštis, plūkaujantis ant
vandenų. Vėliau kapitonas pavertė jį laiškanešiu; pririšo prie kaklo odinį dirželj su laivo
pavadinimu bei vietos nusakymu ir paleido. Tačiau aš neabejoju, kad odinis dirželis,
skirtas žmonėms, buvo nugabentas tiesiai į dangų, kai baltasis paukštis pakilęs nuskri
do prisijungti prie sparnus suglaudusių, maldoje ir garbinime paskendusių cherubinų!
(Aut. past.)
232
vakarą atsivedanti spiečius nakties švitulių. Žiburiuojanti karčių kas

kada, išlenkta uodegos kometa buvo apdaras, už kurį prašmatnesnio
joks aukso arba sidabro kalėjas nebūtų galėjęs nukaldinti. Žirgas buvo
valdoviškas, arkangeliškas vaizdinys to dar nepalaužiamo gaivaus Va
karų pasaulio, iškildavusio prieš medžiotojų bei žvėriautojų akis ir
tartum įkūnijančio pirmykščius laikus, kai kilnus tartum dievas žeme
vaikštinėjo Adomas, stačiakaktis ir bebaimis, nelyginant tasai galin
gas ristūnas. Ar žygiuodavo, apsuptas adjutantų ir maršalų, priešakyje
nesuskaitomų kohortų, plūstančių nelyginant Ohajo upė nesibaigian
čiu srautu per lygumas; ar, virpčiodamas šiltomis šnervėmis, rausvo
mis šalto baltumo fone, apžiūrinėdavo šuoliuodamas valdinius, kurių
liulėjo prerijos nuo regračio ligi regračio, - kad ir kaip pasirodydavo
Baltasis Žirgas, visada narsiems indėnams kėlė virpulingą pagarbą ir
baimę. Ir jeigu spręstume pagal legendas, pasakojančias apie šį kilnų
žirgą, jos taip pat patvirtintų, kad dieviškumo jam teikė tik bekūnis
baltumas; ir kad tasai dieviškumas, nors šaukė garbinti, podraug kėlė
nenusakomą siaubą.
Tačiau galima parinkti ir tokių pavyzdžių, kai baltumas praranda
mįslingą, viliojantį spindesį, gaubiantį Baltąjį Žirgą ir Albatrosą.
Kuo mus taip sukrečia albinosas, kuo įžeidžia žvilgsnį, kodėl bjau
risi juo net giminės ir artimieji? Dėl baltumo, jį dengiančio ir vardą da
vusio. Sudėtas albinosas darniai - išsigimimo nė žymės, - tačiau visa
gožiantis baltumas daro jį atkaresnį už bjauriausią išsigimėlį. Kodėl?
Ir pati gamta - nors kitais pavidalais - beveik nepastebimiems,
bet dėl to ne mažiau piktavališkiems poveikiams sustiprinti nepamirš
ta pasitelkti esminės, neatskiriamos, siaubą karūnuojančios savybės.
Sniegina išorė šarvinę pirštinę apsimovusiam Pietų jūrų nelabajam yra
davusi Baltojo Škvalo vardą. Ir žmogaus klasta, kaip liudija istorijos
pavyzdžiai, nesidrovėjo pasitelkti šios galingos jėgos piktavališkiems
darbams. Kokio siautingo įtaigumo įgyja scena iš Fruasaro, kur Gen-
to Baltieji Gobtuvai1, dangstydamiesi veidus sniego baltumo frakcijos
emblemomis, nuduria turgaus aikštėje grafo įgaliotinį!
1 Turima omeny scena iš prancūzų poeto ir kronikininko Jeano Froissarto (1333—

1404) veikalo Prancūzijos, Anglijos, Škotijos, Ispanijos, Bretanės kronika, kur aprašoma
Gento miesto kova su grafu feodalu.
M OBIS D IKAS. ARBA B A N G IN IS
23 3
Net kasdieniai daugiaamžės žmonijos potyriai byloja apie šitos

spalvos antgamtines savybes. Be jokios abejonės, didžiausias baugulys,
pažvelgus j numirėlį, suima nuo marmurinio jo blyškumo; tarytum jis
reikštų ir ano pasaulio klaiką, ir mirtiną žemės nuogandą. Iš to velio
nių blyškumo mes skolinamės spalvą įkapėms, kuriomis juos gobsty-
sim. Mūsų prietaringumas nepamiršta užmesti baltasniegės mantijos
ant kiekvienos šmėklos, ir visi mūsų vaiduokliai iškyla iš baltų kaip
pienas ūkanų. - Ar verta toliau vardyti? Geriau, šitų baugesių surem
ti, prisiminkime, kad patsai baimės valdovas, aprašytas evangelisto
plunksna, joja ant palšo žirgo.1
Taigi, nors kitos nuotaikos apimtas, žmogus baltumo simbolį su
teikdavo viskam, kas bent kiek prakilnu ir didinga, vis tiek niekas ne
įstengs nuneigti, jog kai išryškėja giliausia, tikroji baltumo reikšmė,
žmogaus sieloje sukyla patys neįtikėčiausi vaizdiniai.
Netgi jei šis teiginys nekelia abejonių, kaip mums, mirtingiesiems,
jį paaiškinti? Išnarstyti jo neįmanoma. Gal tokiu atveju reikėtų pa
teikti kelis atvejus, kai baltumas - visai ar didžiąja dalimi atsietas nuo
bet kokių tiesioginių, bauginančių ryšių su atskirais vaizdiniais - vis
dėlto veikia mus savo kiek pakitusiais kerais; - gal tokiu būdu iš nety
čių aptiktume taip ieškomą mįslės įminimą?
Bandykim. Tačiau tai sritis, kur gebėjimas įžvelgti vos pastebimus
dalykus neatsiejamas nuo gebėjimo juos suvokti, todėl vaizduotės ne
turintis žmogus nesugebės sekti paskui mane šitomis menėmis. Ir nors
nėra abejonės, kad bent dalį nepaprastų įspūdžių, apie kuriuos čia šne
kėsiu, patyrė gana daug žmonių, tačiau retas tą akimirką iki galo juos
įsisąmonino, - taigi kažin, ar įstengs dabar prisiminti.
Kodėl žmogui, negavusiam nuodugnaus religinio išsilavinimo ir
menkai tesusipažinusiam su bažnytinių švenčių ypatumais, vien pa
minėjus Sekminių - Baltojo sekmadienio - iškilmingą eiseną2, vaiz
duotėje kaipmat iškyla ilga, nyki, bežadė procesija lėtai žengiančių
piligrimų nudelbtomis akimis po sniego baltumo kapišonais? Kodėl
prabėgomis užsiminus neapsiskaičiusiam, naivios sielos centrinių vals
1 Vaizdas iš Naujojo Testamento, Apr 6, 8.

: Sekminės angliškai vadinamos Baltuoju sekmadieniu; tą dieną, anot Naujojo Tes
tamento, apaštalai iš Šventosios Dvasios gavę ypatingų galių. Per Sekmines paprastai
vyksta krikšto ir sutvirtinim o sakramento apeigos, per kurias vilkima baltai.
HERMAN MELVILLE
234
tijų protestantui apie Baltąjį Vienuolį arba Baltąją Vienuolę1, jam kai
pmat iškyla aklos statulos vaizdinys?
Kuo dar - išskyrus senovės legendas apie įkalintus riterius bei
karalius (nors tai nėra pakankamas pagrindas), - kuo dar galima
paaiškinti nuostabią Londono Tauerio Baltojo bokšto savybę, tą jo
gebėjimą paveikti nedaug pasaulio mačiusių atvykėlių amerikiečių
vaizduotę labiau negu gretimi aukštieji statiniai - Šoninis ir net Kru
vinasis bokštas? O dar iškilesni bokštai, Naujojo Hampšyro Baltieji
kalnai, kodėl vos juos paminėjus širdį užplūsta bekraštė baimė, tuo
metu, kai mintys apie Virdžinijos Mėlynąjį kalnagūbrį pilnos švelnaus
rasoto nesučiuopiamo svajingumo? Kodėl, nepaisant visų ilgumų ir
platumų, Baltoji jūra dvelkia anuo pasauliu, o Geltonoji užliūliuoja
žemiškais vaizdiniais: regi ilgas švelnias pavakares ant blizgių it nula
kuotų bangų ir spalvingus, nors mieguistus saulėlydžius? Arba pasi
rinkime nedaiktiškų pavyzdžių, skirtų tik žmogaus vaizduotei: kodėl,
skaitant senovines Vidurio Europos pasakas, Harco girių „aukštas iš
blyškęs vyras“, kurio nekintantis blyškus gymis tyliai šliuožia žaliais
miškais, kodėl tasai vaiduoklis baugina labiau negu rėksminga Bloks-
bergo2 nelabųjų šutvė?
Ir visai ne katedras griaunančių žemės drebėjimų prisiminimas
arba nesulaikomi siautulingos jūros antpuoliai; arba niekada nea-
šarojantys perdžiūvę dangūs; arba platus miesto vaizdas - didžiulis
laukas virstančių bokštų, išgriautų laidojimo rūsių, nulinkusių kryžių
(panašių į laivų kapinėse inkarą išmetusių flotilių perkrypusias rėjas);
ne priemiesčių gatvės, kur namų sienos griozdžiasi viena ant kitos
tartum paberta kortų malka; - ne vien dėl šitų priežasčių neliejanti
ašarų Lima yra pats keisčiausias ir liūdniausias miestas, kokį galima
išvysti. Juk Lima apsisiautusi baltu šydu; ir jos sielvarto baltume slypi
kažkokia tauri klaikuma. Sena kaip Pisaras3, toji balta spalva amžinu
1 Baltieji Vienuoliai - katalikų karmelitų ordino nariai, virs rudų abitų vilkintys baltos
spalvos apsiaustus su pelerina.
Liaudiškas Brokeno viršūnės Harco kalnuose pavadinimas; čionai, anot legendų,
suskrendančios linksm intis raganos iš visos Vokietijos.
Francisco Pizarro Gonzalez (apie 1470-1541) - ispanų konkistadoras, Panamos ir
Peru užkariavimų dalyvis; 1535 m. įkūrė Limą.
M O B I S D I K A S. A R B A B A N G I N I S
235
naujumu gobia jos griuvėsius; nugena džiugią irimo žalumą ir išsklei

džia griežtą paralyžiaus grimasos blyškę virš suskilusių įtvirtinimų.
Žinau, kad žmonės nelaiko baltumo pirmine priežastimi baugesio,
keliamo savaime siaubingų dalykų; ir paslaptingi reiškiniai, gąsdinan
tys kai kurias sielas baltumu, nieko nesako vaizduote neapdovano
tiems žmonėms, ypač jei baltumas nebylus arba visa apimantis. Savo
mintį pabandysiu paremti štai kokiais pavyzdžiais.
Pirma: Jeigu naktį jūreivį ūmai pažadina bangomūšio kauksmas
prie nepažįstamo kranto, jo baimės išgyvenimas yra kaip tik toks, ko
kio reikia, kad paaštrėtų budrumas ir kiti gebėjimai; bet jeigu labai
panašiomis aplinkybėmis, užgirdęs švilpuką, jis pašoka iš kabamojo
gulto ir išvysta laivą vidury nakties plaukiantį per pieno baltumo jūrą,
tartum pro tuntus baltųjų lokių, sušokusių vandenin nuo aplinkinių
kyšulių, - štai tada jį nuveria nebylus prietaringas siaubas; negyvėliš-
kas vandenų blyškumas baugina tartum tikrų tikriausia šmėkla; veltui
lotas jam tvirtina, kad dugnas toli; jo širdis vis tiek nukrenta į kulnus
ir ten išbūna, kol po laivu sukunkuliuoja melsvos vilnys. Tik kažin, ar
išdrįstų toksai jūreivis prisipažinti: „Pone, baimė mane pagavo ne tiek
dėl povandeninių rifų, kiek dėl tos klaikios baltumos“?
Antra: Peru indėnui amžinųjų sniegynų gūniomis uždengti An
dai nekelia jokios baimės, nebent prisiminus visada apledėjusias tų
aukštybių plynes arba paprasčiausiai pamanius, kaip klaiku žmogui,
pasiklydusiam šiuose plotuose, kur nėra nė gyvos dvasios. Panašiai Va
karų atkilėliai gan abejingai žvelgia į sniego paklode apdengtą beribę
preriją, be krūmelio, be medelio, kurio šešėlis galėtų perbrėžti neju
drią baltumą. Visiškai ne taip jaučiasi jūreivis Antarkties vandenyse;
kur, virpėdamas iš šalčio ir nuovargio, vietoj vaivorykštės, žadančios
viltį ir paguodą, per kažkokį velnišką oro ir speigo pokštą pamato be
ribį šventorių su vypsančiais ledo antkapiais ir perskilusiais kryžiais.
Bet, ko gero, jūs pareikšite, kad šis išbaltintas skyrius apie baltu
mą - viso labo baugščios sielos iškelta balta vėliava; - pats, Izmaeli,
įsikalbėjai ligą.
Tada sakykit, kodėl jaunas stiprus eržiliukas, atėjęs į šį pasaulį kur
nors ramiame Vermonto slėnyje, toli nuo bet kokių plėšrūnų, - kodėl
jis net gražiausią saulėtą dieną, jums krestelėjus šviežiai nudirtu bizono
kailiu, kurio nemato, o tik užuodžia laukinį muskuso kvapą, - kodėl
HERMAN MELVILLE
236
jis būtinai krūpteli, suprunkščia ir, išvertęs akis, ima iš baimės dunk-
sėt į žemę kanopomis? Juk negali prisiminti, kaip mirtinai badėsi tie
laukiniai padarai žalioje šiaurinėje jo tėviškėje, todėl keistas muskuso
kvapas neprimena jam būtųjų pavojų; ir ką jis, tasai Naujosios Angli
jos eržiliukas, gali žinoti apie tolimojo Oregono juodus bizonus?
Nieko - bet netgi jis, bežadis gyvulys, kalbėte kalba apie įgimtą
pasaulio demoniškų jėgų pažinumą. Kas, kad tūkstančiai mylių skiria
jį nuo Oregono - vis tiek, užuodus karingą muskuso kvapą, nuožmios,
negyvai subadančios bizonų bandos jam tampa tokia pat tikrove, kaip
nuo tabūno atsilikusiam kumeliukui, kurį jie galbūt kaip tik šią aki
mirką trypia į dulkes.
Taip ir duslingas baltakartės jūros grumėjimas; žvarbus šerkšno
girliandų žvangždesys kalnuose; negyva prerijų vėjo nešiojamų sniegų
klajonė, - visa tai Izmaeliui kaip bizono kailis įbūgusiam eržiliukui!
Nors nė vienas nežino, kame tūno nenusakomieji dalykai, kartais
miglotais ženklais užsimenantys apie savo buvimą; tačiau mano širdy
je, kaip ir to eržiliuko, glūdi gyva nuojauta, kad jie kažkur egzistuoja.
Nors daug kas šiame regimajame pasaulyje sukurta iš meilės, tačiau
neregimosios sferos pradėtos siaube.
Bet kolei kas vis tiek nesam įminę magiško baltumo burtažodžio;
nežinome, kodėl jis taip galingai veikia mūsų sielas; nepaaiškėjo, nors
keista ir baugu, kodėl, būdamas daugiareikšmis dvasiškojo prado sim
bolis, pačios krikščionių dievybės apdangalas, baltumas tuo pat metu
didina baugesį daiktų ir reiškinių, kurie jau ir taip baugūs žmonių
giminei.
Gal šios spalvos neapibrėžtumas pranašauja besieles visatos be
kraštybes bei tuštumas, todėl smogia mums į nugarą visiško išnykimo
nuojauta, sukylančia užsižiūrėjus į baltas Paukščių Tako gelmes? O gal
taip atsitinka dėl to, kad baltumas yra ne spalva, o regimas spalvos ne
buvimas ir tuo pat metu visų spalvų tikrenybė; gal dėl tos priežasties
plačiame sniegynų kraštovaizdyje glūdi tokia bežadė, bet pilna pras
mės tuštuma - visaspalvio ateizmo bespalvybė, nuo kurios sudrebėję
atšlyjame? O jeigu prisiminsime dar vieną, natūrfilosofų teoriją, pagal
kurią visos kitos pasaulio spalvos - didingos arba žavios heraldinės
puošmenos - malonūs dangaus ir girių atspalviai saulėlydžio gaisuose;
taip, ir paauksuotas plaštakių aksomas; ir švelnūs it plaštakės jaunų
NIOBIS D IK A S , AR B A B A N G I N I S
237
mergaičių skruostai - viskas yra tik sumani apgaulė, ne įgimtoji reiš

kinių savybė, o užtepimas ant paviršiaus, - taigi mūsų sudievinto
ji Gamta yra išsidažiusi it kekšė, kurios apžavai slepia tik kapų rūsį;
jeigu mąstydami toliau prisiminsime, kad toji slaptinga kosmetinė
priemonė, teikianti Gamtai jos spalvas bei atspalvius; toji didžioji
šviesos pirmapradė, pati savaime yra nekintamai balta ir bespalvė; ir
kad pati viena, be pašalinės jėgos, viską, net tulpes ir rožes nudažy
tų blyškia spalva, - jeigu visa tai įsivaizduotume, pasaulis pasirodytų
betįsąs nelyginant raupsuotasis; ir panašiai kaip užsispyręs keliautojas
per Laplandiją, atsisakantis užsidėti spalvotus ir viską nuspalvinančius
akinius, apgailėtinas netikėlis apaks išvydęs didingą baltą drobulę, go
biančią viską, kiek akys užmato. Visa tai ir įkūnijo Banginis Albino
sas. Tai ar jus tebestebina tūžminga jo medžioklė?
238
43 S K Y R I U S
Girdi?
- Ts-s! Kabaka, kas ten per brazdesys! Girdi?..

Naktinis budėjimas; aiškiai šviečia mėnuo; jūreivių vora nutįsusi
nuo statinės su gėlu vandeniu škafute iki bako prie hakaborto. Perduo
dami vienas kitam kibirus, jie pila vandenį į baką. Stovintys tuščiuose
škancuose saugosi žodį ištarti arba koja dunkstelėti. Kibirai keliauja iš
rankų į rankas visiškoje tyloje, tik kartkarčiais pliaukšteli burė ir lygiai
ošia vanduo po nepailstamai bėgančiu kiliu.
Ir šit vidur bežadės rimties Arčis, stovįs voros gale prie vairagalio
liuko, šnibžteli kaimynui metisui:
- Tsss! Girdi, Kabaka?
- Imk greičiau kibirą, Arei, nežiopsok! Nieko aš negirdžiu.
- Va - ir vėl - iš liuko - nejau negirdi? Kostelėjo - rodos...
- Kas ten, velniai rautų, gali kostelt! Duokš tuščią kibirą.
- Bet ir vėl - klausyk! Sakytum du ar trys žmonės per miegus
vartosi.
- Caramba Z1Baik niekus pliauškęs, brolyti. Čia tavo pilve džiūvė
siai, kur per vakarienę sušveitei, vartosi - tik tiek. Nežiopsok, laikyk
kibirą!
- Sakyk, ką nori, bet mano ausys klusios.
- Kurgi ne, juk tu kartą išgirdai jūroje, už penkiasdešimt mylių
nuo Nantaketo, kaip tavo senė kvakerė virbalais namie barškina. O
gal ne tu?
- Saipykis, šaipykis; o mes pažiūrėsim, kuo viskas baigsis. Sakau,
Kabaka, yra ten triume kažkas, ko mes denyje neregėjom; įtariu, se
nasis Mogolas irgi apie tai žino. Girdėjau per rytinį budėjimą Stabą
sakant Flaskui, jog kažkas mezgasi.
- Sš! imk kibirą!
Po velnių! (Isp.)
239
44 SKYRIUS
Jūrlapis
Jeigu būtumėt paskui kapitoną Ahabą nulipę žemyn į kajutę aprimus

škvalui, užklupusiam laivą tą naktį, kai beprotiška sandora buvo su
daryta su įgula, būtumėt pamatę, kaip jis prieina prie užrakinamos
skrynelės netoli pertvaros, išsiima didžiulį sulamintų pageltusių jūr
lapių ritinį ir išvynioja ant stalo, prisraigtuoto prie grindų. Būtumėt
pamatę, kaip atsisėdęs kniaubte įsikniaubia į nesuskaitomas linijas ir
ženklus ir pamažėle, bet tvirtai pieštuku ima brėžti naujus kelius per
dar švarius plotus. Tarpais pasikniausia aukštoje šūsnyje šalimais gu
linčių laivo žurnalų, pasitikrina, kokiu metų laiku ir kokioje platumo
je pavyko nudobti kašalotų.
Šitaip Ahabas sėdėjo ir dirbo, o sunki alavinė lempa, grandinėmis
pakabinta virš jo galvos, suposi laivo taktu, ir bėglūs atšvaitai bei šešė
lių dryžiai ruožavo rūškaną kapitono kaktą, kol ėmė rodytis, kad, jam
braižant linijas ir plaukimo kelius, neregimas pieštukas tokiomis pat
giliomis linijomis ir keliais išgramžė jo kaktos žemėlapį.
Nebe pirmą naktį kajutės vientulystėje Ahabas skendėjo mintyse
prie jūrlapių. Jie būdavo išimami iš skrynelės kone kasnakt, ir kone
kasnakt vieni pieštuko brėžiai būdavo trinami, o jų vietoje rasdavosi
nauji. Mat Ahabas, išskleidęs priešais save keturių vandenynų jūrla
pius, vinguriavo juose srovių ir sūkurių labirintus, kad kuo neklysta-
miau paverstų tikrove vienatikslę sielos užmačią.
Žmogui, prabėgomis tesusipažinusiam su Leviatanų įpročiais,
bandymas aptikti tam tikrą gyvūną statinių graižais nesuveržtuose
Žemės rutulio vandenynuose pasirodytų kiaurai beviltiškas. Tačiau
Ahabas šitaip nemanė, jis žinojo visų potvynių ir srovių kryptis; taigi
apskaičiavęs, kur link keliauja kašalotų maistas; atgaivinęs atmintyje,
kokiu metu ir kokiose platumose tie gyvūnai buvo sumedžioti; galėjo
beveik dienos tikslumu nustatyti, kada ir kokioje vietoje jam pavyks
aptikti grobį.
H h R M AN M EL VI LLE
240
Ir tikrai, dėsningai pasikartojantis kašalotų pasirodymas tam tik

ruose rajonuose yra patvirtintas, ir daugelis banginiautojų mano, kad
jeigu būtų galima tuos banginius pasekti ir patyrinėti visose jūrose;
jeigu būtų įmanoma kruopščiai palyginti visų banginiautojų flotilių
metinius laivo žurnalus; paaiškėtų, kad kašalotai nuolat grįžta į tas
pačias vietas nelyginant iš pietų parskrendančios kregždės arba silkių
guotai. Todėl jau buvo bandyta nupiešti smulkius kašalotų kelionių
jūrlapius.1
Be to, požygiuose iš vienos povandeninės ganyklos į kitą kašalo
tai, paklusdami neklystamai nuojautai - arba, teisingiau pasakius,
slaptiems nurodymams iš aukščiau, - keliauja, kaip pas mus sakoma,
kanalais ; taip griežtai laikydamiesi plaukimo krypties, kaip nė vienas
vandenyno laivas su pačiais tiksliausiais jūrlapiais net sapnuot nebuvo
sapnavęs. Nors atskiro banginio pasirinkta kryptis visada tiesi kaip
matininko įrėžis, ir vytis jį tenka tiksliai jo paties kilvateriu, kanalo ,
kuriuo jis plaukia, plotis gali siekti net kelias mylias (kartais daugiau,
kartais mažiau - atsižvelgiant į tai, kad jis vingiuoja ir platėja); tačiau
niekada nepranoksta regėjimo lauko nuo stiebo viršūnės, kai bangi-
niautojų laivas, sutelkęs dėmesį, šliuožia šita paslaptinga kelio linija.
Vadinasi, tam tikru metų laiku per visą šio kelio platumą ir ilgumą
tikrai galima sutikti keliaujančių banginių.
Todėl Ahabas ne tik galėjo tikėtis pasirinktu metu užklupti gei
džiamą grobį žinomose banginių ganyklose; bet ir mokėjo taip išma
niai apskaičiuoti kursą, kad turėjo vilties jį sutikti ir kirsdamas neap
rėpiamas vandenų erdvybes tarp tų ganyklų.
Vis dėlto buvo viena aplinkybė, iš pirmo žvilgsnio tarytum galin
ti supainioti kliedesingus, nors ir kruopščiai apgalvotus sumanymus.
Bet tik taip atrodė. Nors kašalotai, plaukiojantys būriais, iš tiesų pra
leidžia tam tikrą laiką toje arba kitoje vietoje, tačiau negalima daryti
1 Jau po to, kai buvo parašytas šis skyrius, leitenantas Maury iš Vašingtono nacionalinės
observatorijos 1851 m. balandžio 16 d. išsiuntinėjo oficialų aplinkraštį su pažadu ar
timiausioje ateityje parengti ir išleisti tokį jūrlapį. Aplinkraštyje pateikiami to jūrlapio
pavyzdžiai. „Jūrlapyje vandenynas dalijamas į penkių laipsnių ilgumos ir penkių laipsnių
platumos sklypus; kiekvienas jų išilgai suskirstytas į dvylika juostų, atitinkančių dvylika
mėnesių, o skersai juos dalija trys linijos, kurių vienoje surašytos mėnesio dienos, pra
leistos tame rajone, o dvi kitos žymi skaičių dienų, kada čia buvo pastebėtą banginių -
tikrųjų ir kašalotų.“ (Aut. past.)
NIOBIS D I K A S , A R B A B A N G I N I S
241
išvados, kad kaip tik tas būrys, kuris šitoje platumoje ir ilgumoje buvo
pernai, atsidurs čia ir kitais metais; tiesa, tikrų, nekeliančių abejonės
atvejų, patvirtinančių šitą dėsnį, yra pasitaikę. Tą patį - gal siauresniu
mastu - galima pasakyti ir apie vienišus banginius, atsiskyrėlius pati
nus, senus stambius kašalotus. Taigi nors Mobį Diką pereitais metais
matė, sakykim, Indijos vandenyne prie Seišelių arba Ugnikalnio įlan
koje Japonijos pakrantėje; tatai visiškai nereiškia, kad kitais metais
tuo pat laiku „Pekodui“ atsidūrus šitose vietose ir Mobis Dikas bus
ten. Arba bet kokioje kitoje vietoje, kur kartkartėm pasirodydavo. Jos
visos jam buvo tik atsitiktinės trumpalaikės postovio buveinės, taip
sakant, vandenyno užeigos, o ne ilgo paviešio būstai. Štai kodėl, kai
ligi šiol šnekėjome apie Ahabo tikslo siekimą, galvoje turėjome tik iš
ankstines, papildomas, gretutines galimybes, kol dar nepasiekta tam
tikra ypatinga laiko bei vietos dermė, tikimybę paverčianti galimybe,
o kas galima, - kaip vylėsi ir svajojo Ahabas, - tai beveik ir įvykdy
ta. Tas ypatingasis laiko bei erdvės junginys buvo nusakomas verslo
terminu - Pusiaujo medžioklės sezonas. Nes kaip tik ten ir kaip tik
tuo metu jau keleri metai iš eilės buvo pastebimas Mobis Dikas, iš-
būnantis tuose vandenyse tam tikrą laiko tarpsnį, kaip kad metų ratą
keliaujanti saulė išbūna viename Zodiako ženkle. Ten ir įvyko didžiu
ma mirtinų grumtynių su Baltuoju Banginiu; ten net bangos išsau
gojo legendas apie jo žygius; ir kaip tik ten buvo tragiškoji vieta, kur
apsėstajam seniui kilo siaubingas keršto sumanymas. Nors su budriu
pagaulumu, su nepailstama atida nukreipė Ahabas gūdžią savo sielą į
beatodairišką medžioklę, jis neleido sau visų vilčių susieti su svarbiau
sia akimirka, apie kurią jau buvo kalbėta, kad ir kokia didžiai žadanti
ji būtų atrodžiusi; kankinamas miegoti neduodančios priesaikos, ne
galėjo sutramdyti neramios širdies ir, pamiršęs kitas, laukti tiktai le
miamos medžioklės.
„Pekodas“ išplaukė iš Nantaketo tik tik prasidėjus vadinamajam
Pusiaujo medžioklės sezonui. Jokios, netgi antžmogiškos pastangos
nebūtų padėjusios laivo vadui įveikti to ilgo kelio į pietus, aplenkti
Homo kyšulį ir, pakilus šešiasdešimt platumos laipsnių, laiku atsi
durti Ramiojo vandenyno pusiaujo plotuose. Vadinasi, reikėjo laukti
kito sezono. Tačiau iš pirmo žvilgsnio ankstyvas „Pekodo“ išplauki
mas buvo Ahabo teisingai apskaičiuotas, atsižvelgiant į nepaprastai
242 H ER M A N M ELV I L L E
sudėtingą ketinimą. Mat dabar jo valdžioje buvo trys šimtai šešiasde

šimt penkios dienos ir naktys - laikas, kurį, užuot nekantriai lūkuria
vus krante, bus galima skirti nenumatytai medžioklei; jeigu Baltasis
Banginis, atostogaujantis toli nuo pastovių ganyklų, kyštels į paviršių
raukšlėtą kaktą Persų ar Bengalijos įlankose, Kinų jūrose arba bet
kokioje kitoje jo gentainių lankomoje vietoje. Taigi ir musonai, ir iš
pampų pučiantys vėjai, ir šiaurvakariniai sūkuriai, ir harmatanai, ir
pasatai - bet kokios oro srovės, išskyrus levantinus ir samumus, - galė
jo užplukdyti Mobį Diką ant įmantriai aplink pasaulį nuzigzagavusios
baltos „Pekodo“ putų vagos.
Jeigu net viskas taip ir būtų; vis tiek, šaltai ir blaiviai pasvarsčius,
negi nepasirodys beprotiška pati mintis, jog medžioklis, sutikęs plačia
me beribiame vandenyne kažkokį banginį, galės jį atpažinti nelyginant
baltabarzdį muftį sausakimšose Konstantinopolio gatvėse? Taip taip,
galės. Nes kartą pamatęs baltasniegę Mobio Diko kaktą ir tokią pat
baltasniegę kuprą, jau niekada su nieku jos nesupainiosi. „Be to, negi
jis pats nepaženklino to banginio, - kalbėjo Ahabas, beprotiškų godų
apniktas, seniai po vidurnakčio rymąs prie jūrlapių, - o paženklintas
jis jau nepabėgs. Platūs jo plaukmenys vienų randų ir skylių tartum
paklydusios avies ausys!“ Ir tuojau paklaikusioje Ahabo sąmonėje pra
sidėdavo pašėlusios gaudynės, kol nuovargis ir išsekimas apiblausdavo
protą; o tada vėl į gryną denio orą kildavo pasisemt atgaivos. Dieve!
kokiu kęsmu pavirsta gyvenimas žmogui, graužiamam vienintelio neį
vykdyto keršto geismo. Miega jis sugniaužęs kumščius; jam nubudus į
delnus susmigę nagai būna raudoni nuo kraujo.
Dažnai, kai Ahabą iš kabamojo gulto svieste išsviesdavo kanki
nantys ir nepakeliamai spiginantys nakties regėjimai, kurie nusičiupę
įtemptas dienos mintis nusinešdavo jas į beprotybės siautinį ir imda
vo sukt sukt degančiose smegenyse, kol net gyvenimo pulsas gyslose
virsdavo klaikiu sopuliu; kai dvasios kančios, kaip kartais nutikdavo,
išmušdavo jam pamatą iš po kojų ir krūtinėje atsiverdavo pragarmė, iš
kurios plyksėdavo ugnies liežuviai ir šakoti žaibai, o bjaurūs demonai
imdavo kviesti pas save; kai tas vidinis pragaras prasiverdavo po juo, -
laukinis riksmas nuskardėdavo laive, ir Ahabas blykčiojančiomis aki
mis iššokdavo iš kajutės, tarytum gelbėdamasis iš ugnies guolio. Ta
čiau tai nebuvo nuo savo paties ryžto besigūžiančios slaptos vidinės
243
menkystės ženklai, tai buvo nepalenkiamo pasiryžimo stiprybės žy

menys. Juk ne pamišęs Ahabas, atkakliai, nenuramdomai, be atodvas-
čio persekiojantis Baltąjį Banginį; ne Ahabas, neseniai atsigulęs poil
sio, buvo jėga, verčianti jį, siaubo apgožtą, vėl šokti iš patalo. Tai buvo
amžinas, gyvas pradmuo - jo siela, trumpam miego išvaduota iš nenu
trūkstamai siekti tikslo stumiančios proto valdžios; išsprūdusi iš degi
nančio beprotybės rato; laiko mažumą paliovusi būti kartu su protu
nedalomoje vienovėje. Tačiau atskirtas nuo sielos protas egzistuoti
negali; todėl Ahabui, mintis ir valią paskyrus vienam aukščiausiajam
tikslui, tasai tikslas, vien begaliniu stangumu stojęs prieš dievų ir šėto
nų valią, įgijo savarankišką, nepriklausomą būtį. Taip, dabar jis galėjo
liepsnoti ir gyventi niaurų gyvenimą; o gyvastis, kurioje užsimezgė,
bėgo, siaubo apimta, nuo negeidžiamo, neteisėto kūdikio. Ir kai tai,
kas turėjo būti Ahabas, išlėkdavo iš kajutės - iškankinta dvasia, žvel
gianti pro kūno akis, - buvo tik ištuštėjęs apvalkalas, formos netekęs
nakviša, gyvos šviesos spindulys, tačiau neturintis ko apšviesti, todėl
pats savaime - tuštuma. Tepasigaili Viešpats tavęs, senas žmogau; tavo
mintys sukūrė tavyje gyvą būtybę; o tas, kurį neatlyžtantis mąstymas
paverčia Prometėju, be pradžios ir pabaigos savo širdimi peni maitė
dą - paties susikurtą būtybę.
244
45 S K Y R I U S
Priesaika ir parašu p atv irtin ti rašytiniai parodym ai
Kalbant apie šioje knygoje apsakytus įvykius, ankstesnis skyrius, ne

tiesiogiai susijęs su keliais įdomiais ir savotiškais kašalotų elgsenos
įpročiais, yra ne mažiau svarbus negu bet koks kitas šiame tome; vis
dėlto pagrindinę jo temą reikia aptarti išsamiau ir nuodugniau, an
traip daug kas liks nesuprasta, ir man nepavyks išblaškyti abejonių,
kylančių visiškai tų reikalų neišmanantiems žmonėms dėl aprašomų
įvykių tikrumo.
Neketinu norimo įspūdžio kurti, pasitelkdamas mokslinį metodą;
pakaks man, kaip banginių medžiotojui, iš patyrimo arba iš patikimų
žmonių sužinotų atskirų faktų išvardijimo; deramos išvados, manau,
išsirutulios savaime.
Pirma; Man asmeniškai žinomi trys atvejai, kai banginis, ištrūkęs
su įsmigusiu žeberklu, po kurio laiko (vienu atveju - po trejų metų)
buvo antrą kartą sužeberkluotas ir nudobtas to paties medžiotojo; ir iš
jo kūno buvo ištraukti du ta pačia žyme pažymėti žeberklai. Tuo atve
ju, kai du pataikymus į banginį skyrė treji metai, - o gal net daugiau, -
žmogus, pirmąkart sviedęs žeberklą, parsisamdė į Afrikon plaukiantį
prekinį laivą, ten išlipo į krantą, prisijungė prie tiriamosios ekspedi
cijos, nusigavo toli į žemyno gilumą, kur mažne dvejus metus keliavo,
susidūrė su įvairiausiais pavojais: gyvatėmis, čiabuviais, tigrais, nuo
dingu puvėsių tvaiku; žodžiu tariant, patyrė aibę baisumų, paprastai
tykančių visų, klajojančių nežinomoje šalyje. Tuo metu banginis su
įsmigusiu žeberklu tikriausiai taip pat keliavo; jis, be jokios abejonės,
tris kartus apiplaukė Žemės rutulį, šonais braukdamas visus Afrikos
krantus; bet veltui. Žmogus ir banginis vėl susitiko, ir pirmasis sunai
kino antrąjį. Kaip sakiau, man žinomi trys tokie atvejai; tai yra du
kartus mačiau, kaip buvo sviesti žeberklai ir kaip po antro susidūrimo
iš banginių kūnų buvo ištraukti tie patys, su vienodomis žymėmis. O
tuo atveju, kai banginis buvo nudobtas po trejų metų, aš net pats abu
NIOBIS D ĮK A S . A R B A B A N G I N I S
245
kartus - pirmą ir paskutinį - sėdėjau velbote ir antrąkart puikiai at

pažinau po banginio akimi milžinišką intapą, į kurį buvau atkreipęs
dėmesį prieš trejus metus. Kalbu apie trejus metus, bet, iš tiesų esu
įsitikinęs, jų buvo daugiau. Štai jums ir trys pavyzdžiai, kurių tikreny-
biškumą asmeniškai galiu laiduoti; tačiau esu girdėjęs ir dar daugiau
pasakojimų, kurių teisingumu neturiu jokio pagrindo abejoti.
Antra: Banginių medžioklės versle gerai žinomi - nors sausumoje
apie juos mažai kas tegirdėjo - keli įsimintini istoriniai atvejai, kai
daugelį metų įvairiose vietose kone visi pažindavo tą patį banginį. Tą
galima paaiškinti ne kūno sandaros ypatingumais,, skiriančiais jį nuo
kitų banginių; net pačioms nepaprasčiausioms skirtybėms veikiai atei
na galas, jei banginį nudobi ir išlydęs paverti vertingaisiais taukais. Ne,
priežastis kita: tragiški potyriai gobė banginį grėsminga žūties šlove
nelyginant Rinaldą Rinaldinį1, todėl dauguma medžioklių, pamačiu
sių jį tingiai plūduriuojantį jūros paviršiuje, tik paliesdavo skrybėlę,
parodydami, kad pažino, ir nebandydavo užmegzti artimesnių santy
kių. Panašiai ir sausumoje koks nors vargeta, atsitiktinai pažįstantis
greitai supykstančią įžymybę, pamatęs ją gatvėje, daro geroką lankstą,
būgštaudamas, kad, per arti prilindęs, negautų ausų dėl pernelyg dide
lės savikliovos.
Be asmeninės, - arba, teisingiau pasakius, pasaulinės vandenyno
šlovės, kuria mėgavosi įžymieji banginiai; be buvimo garsenybėmis
gyvenime; be nemarumo po žūties jūreivių legendose; be viso šito,
jie turėjo taip pat teisių, privilegijų ir pasižymėjimo ženklų, gautų už
nuopelnus; turėjo vardus, ne prastesnius už Cezario arba Kambizo12.
Argi ne taip, O Timoro3Tomai! garsusis Leviatane, visas vienų randų,
ledkalnio didumo, tu, kurs taip ilgai slapsteisi Rytuose, tuo pat vardu
vadinamo sąsiaurio vandenyse, kur tavo fontanas dažnai būdavo mato
mas nuo žalių tropinių Ombajaus4 krantų? Argi ne taip, O Naujosios
Zelandijos Džekai! varęs siaubą visiems banginiautojams, perkirsda-
vusiems paskui tave nutįsusį putų taką netoli .Tatuiruočių Šalies? Argi
1 Plėšikas, vokiečių rašytojo Christiano Augusto Vulpius’o (1762-1827) to paties pa

vadinimo romano herojus.
2 Persijos karalius (mirė 522 pr. m. e.).
3 Didžiausia Mažojo Sundos salyno sala; į pietus nuo jos yra to paties pavadinimo jūra.
-* Mažojo Sundos salyno sala, skiriama sąsiaurio nuo Tim oro salos.
HERM AN MELVILLE
246
ne taip, O Morkanai! Japonijos valdove, - tu, kurio aukštas fontanas,

anot žmonių, buvo panašus į baltasniegį kryžių dangaus fone? Argi ne
taip, O donai Migeli! Čilės bangini, kurio nugara tarytum seno vėžlio
kiautas buvo išrašyta paslaptingais hieroglifais? Proziškai kalbant, gy
veno keturi banginiai, kurių vardai taip gerai žinomi cetologijos speci
alistams kaip Marijaus arba Sulos1vardai antikinės senovės žinovams.
Bet tai dar ne viskas. Galiausiai ir Naujosios Zelandijos Džekui,
ir donui Migeliui, pridariusiems neatitaisomos žalos daugelio laivų
velbotams, buvo surengta žūtbūtinė medžioklė; abudu buvo susekti
ir nudobti narsių kapitonų, kurie, jau keldami inkarą uostuose, buvo
pasiryžę pasiekti šį tikslą taip tvirtai kaip kapitonas Batleris, išsiren
gęs į Naraganseto girių tankmę sugauti garsaus ir nuožmaus laukinio
Anavono, indėnų karaliaus Pilypo12pagrindinio kovotojo.
Kažin, ar pasitaikys tinkamesnė vieta paminėti dar kai kuriuos
dalykus - mano manymu, labai svarbius, padedančius spausdintu žo
džiu įrodyti, kokia teisinga Baltojo Banginio istorija, ypač tragiška jos
pabaiga. Mat šiuokart prieš mus vienas iš sielvartingų atvejų, kai tie
sa - panašiai kaip melas - reikalauja patvirtinimo. Žemės profesijų
žmonės dažnai nieko nenutuokia apie pačius matomiausius ir apčiuo
piamiausius pasaulio stebuklus, ir jei aš nepateiksiu akivaizdžių faktų
iš banginiautojų flotilių praeities ir dabarties, jie, ko gero, ims į Mobį
Diką žiūrėti kaip į pabaisišką mitą arba - dar bjauriau ir baisiau - kaip
į šiurpią ir slogią alegoriją.
Pirma: Nors daugeliui nestinga blausios nuotrupinės nuovokos
apie didžiojo verslo pavojus, niekas bent kiek tiksliau arba teisingiau
neišmano apie juos, kaip ir apie tai, koks jų dažnis mūsų versle. Paaiš
kinti galėtume kad ir taip: iš penkiasdešimties sužalojimų ir mirčių
medžiojant banginius gal tik apie vieną sužinoma tėvynėje, bet ir tai
netrukus pasmerkiama užmirščiai. Negi pavardę vargšo, kuris kaip
tik šią akimirką, apraizgytas žeberklo lyno prie Naujosios Gvinėjos
krantų, yra tempiamas į jūros dugną nyrančio Leviatano - negi šito
vargšo pavardę perskaitysit rytoj pusryčiaudami laikraščio nekrologe?
1 Romos karvedžiai ir politikos veikėjai.

2 Anavoną 1676 m. pagavo kapitonas Benjaminas Churchas. Papulkininkis W illiamas
Butleris 1778 m. persekiojo kitą indėnų vadą. Karalium Pilypu anglai vadino Metako-
metą, Siaurės Amerikos indėnų vampanoangų genties vadą.
247
Ne - pašto ryšys tarp mūsų ir Naujosios Gvinėjos didžiai neregulia

rus. Ir apskritai, ar esate kada nors gavę vadinamųjų tiesioginių arba
netiesioginių žinių, parsiųsdintų iš Naujosios Gvinėjos? O galiu jums
pasakyti, jog kartą, plaukdami per Ramųjį vandenyną, sutikome tris
dešimt laivų, kurių kiekvienas, medžiodamas banginius, buvo nete
kęs vieno arba kelių žmonių; ir tris laivus, kurie buvo praradę po visą
velboto įgulą. Dėl Dievo meilės, taupiau žibinkite lempas ir žvakes!
Atminkite, kad už kiekvieną sudeginamą galoną taukų buvo pralietas
mažiausiai vienas žmogaus kraujo lašas.
Antra: Sausumos žmonės, žinoma, apytikriai įsivaizduoja, kad
banginis - milžiniškas padaras, apdovanotas beribe jėga; tačiau kai
bandydavau jiems papasakoti kokį įvykį, patvirtinantį šią dvigubą
didystę, jie kaipmat imdavo išsijuosę girti žaismingą mano sąmojin
gumą; nors, prisiekiu sielos išganymu, netroškau būti sąmojingesnis
negu Mozė, aprašinėjantis marą Egipte.
Bet laimė, jog tai, ką man rūpi pasakyti, gali patvirtinti nuo ma
nęs nepriklausantys liudytojai. O noriu pasakyti: tam tikrais atvejais
kašalotai turi pakankamai galios, išmanymo ir apskaičiuoto piktava
liškumo tyčia pramušti, sudaužyti ir paskandinti didelį laivą; negana
to, ne kartą taip yra ir padarę.
Pirma: 1820 metais laivas „Eseksas“ iš Nantaketo, vadovaujamas
kapitono Polardo1, banginiavo Ramiajame vandenyne. Vieną dieną
žvalgai pamatė fontanus, nuleido velbotus ir prasidėjo banginių būrio
medžioklė. Netrukus keli banginiai buvo nudobti, bet staiga nuo bū
rio atsiskyrė milžiniškas kašalotas ir, aplenkęs velbotus, pasuko tiesiai
į laivą. įsibėgėjęs kiek jėgos leidžia, trenkė į laivą, pramušė korpusą,
ir, „per mažiau nei dešimt minučių“, laivas apsivertė ir nugrimzdo į
dugną. Niekas daugiau neparegėjo nė skiedrelės. Po didelių vargų
dalis įgulos velbotais pasiekė krantą. Grįžęs galų gale į tėvynę, kapi
tonas Polardas dar kartą išplaukė į Ramųjį vandenyną, tačiau dievai
jam lėmė, užplaukus ant nežinomų rifų, vėl išgyventi laivo sudužimą;
netekęs antro laivo, jis visiems laikams atsižadėjo jūreivystės ir dau
giau niekada nebandė laimės jūroje. Kapitonas Polardas dabar gyvena
1 G eorge Pollard Jr. (1 7 9 1 -1 8 7 0 ) bu vo N a n ta k e te g im ęs dviejų b an gin iu s

m ed žioju sių , bet nu sk en d u sių laivų - „Eseksas“ ir „ D u b r o lia i“ - kapitonas.
248 HERM AN MELVILLE
Nantakete. Mačiausi su Ovenu Čeisu1, kuris buvo pirmuoju kapitono

padėjėju „Esekse“ šitos tragedijos metu; skaičiau paprastą ir teisingą
įvykių aprašymą; kalbėjausi su jo sūnumi; ir visa tai vyko vos už kelių
mylių nuo katastrofos vietos.12
Antra: Laivas „Unija“, taip pat iš Nantaketo, labai panašiai 1807
metais buvo paskandintas prie Azorų salų, tačiau tikrų jo žūties smulk
menų man nepavyko aptikti, nors ne kartą girdėjau apie tai kalbant.
Trečia: Prieš aštuoniolika ar dvidešimt metų komodoras Dž.,
vadovavęs tuokart pirmos klasės amerikiečių korvetei, Oahu uoste,
Sandvičių salose3, pietavo viename Nantaketo laive drauge su keliais
kapitonais banginiautojais. Kalbai pakrypus apie banginius, komo
doras labai nepatikliai klausėsi pasakojimų apie nepaprastą banginių
jėgą. Pavyzdžiui, neleisdamas niekam prieštarauti pareiškė, jog nėra
banginio, galinčio prakiurdyti tvirtą jo korvetės korpusą, kad bent
antpirštis vandens pribėgtų. Ką gi, puiku; bet tai dar ne pabaiga. Po
kelių savaičių komodoras iškėlė nepažeidžiamojo laivo bures ir išplau
kė į Valparaisą. Tačiau kelyje sutiko tuklų banginį, ir jis paprašė skirt
valandėlę dėmesio vienam neatidėliotinam reikalui. O reikalas buvo
toks: banginis taip trenkė į laivą, kad šis, pumpuodamas vandenį vi-
1 Owen Chase (1797-1869) - pirmasis kapitono padėjėjas kašaloto 1820 m. spalio 28

d. nuskandintame „Esekso“ laive.
2 Štai kelios ištraukos iš C haseo pasakojimo: „Viskas rodė, kad jo veiksmai - ne grynas
atsitiktinumas; jis du kartus, padaręs trumpas pertraukėles, puolė mus, ir abu kartus
pasirinktoji kryptis buvo apskaičiuota taip, kad laivui būtų padaryta kuo daugiau žalos;
puolė iš priekio, pasitelkdamas smūgiui priešpriešiais lekiančių daiktų greitį; tą padaryti
buvo galima tik labai tiksliai manevruojant. Jo išvaizda buvo siaubinga, kupina įtūžio ir
neapykantos. Jis atsiskyrė nuo būrio, - kurį mes tik ką buvom prisiviję ir spėję nudobti
tris jo draugus, - ir tartum keršijo už jų kančias.“ Kitoje vietoje: „Šiaip ar taip, turint
omenyje visas aplinkybes, kadangi tai vyko mano akyse ir paliko įspūdį apskaičiuotos,
tyčinės piktadarystės (nors daugelio tuom etinių įspūdžių dabar nebegaliu atsiminti),
esu įsitikinęs, jog taip manydamas neklydau.“
Štai jo mintys netrukus po laivo žūties, kai tamsią naktį plaukė velbotu, beveik pra
radęs viltį pasiekti kokį nors svetingą krantą. „Nebaisus buvo nei tamsus vandenynas,
nei besikilojantys vandenų kauburiai; baimė būti prarytiems nuožmaus uragano arba
išmestiems ant nematomų uolų, kaip ir kitos įprastinės baimės, - visa tarytum neteko
reikšmės; nykiai grimztantis laivas ir baugus kerštingas banginio pavidalas valdė mano
mintis ligi išauštant kitai dienai.“
Kitoje vietoje - 45 p. - jis kalba apie „paslaptingą ir lemtingą žvėries puolimą“. (Aut.
past.)
3 Taip iki 1898 m. buvo vadinamos Havajų salos.
MOBIS D IK A S, ARBA B A N G IN IS
249
sais siurbliais, dumre nudūmė į artimiausią uostą remontuotis. Nesu

prietaringas, tačiau šiame komodoro pasimatyme su banginiu įžiūriu
Dievo pirštą. Argi Saulius iš Taršo1nebuvo atverstas panašaus įbūgio?
Patikėkit, su kašalotu menki juokai.
O dabar leiskite pasiremti Langsdorfo12 Kelionėmis , kur kalbama
apie tą pačią, didžiai autorių dominančią aplinkybę. Langsdorfas,
kaip tikriausiai žinote, dalyvavo garsiojo rusų admirolo Kruzenšterno
ekspedicijoje, surengtoje mūsų amžiaus pradžioje. Septynioliktą savo
knygos skyrių kapitonas Langsdorfas pradeda taip: „Gegužės septy
nioliktą mūsų laivas buvo pasirengęs, ir rytojaus dieną mes jau plaukė
me atvira jūra į Ochotską. Oras buvo giedras ir ramus, tačiau spigino
šaltis, ir mes vilkėjome kailiniais. Kelias dienas vėjo beveik nejutome;
tik devynioliktą papūtė gaivus šiaurvakaris. Prie pat paviršiaus plū
duriavo milžiniškas banginis, kone didesnis už mūsų laivą, bet niekas
jo nepastebėjo, kol laivas, plaukdamas visomis burėmis, atsidūrė virš
jo ir nebegalėjo pasukti į šalį. Taip patekome į baisiausią pavojų, nes
milžiniškas padaras iškėlė ant nugaros laivą mažiausiai per tris pėdas
virš vandens. Stiebai suvirpėjo, visos burės supliuško, ir mes iš kajučių
išpuolėme į denį, neabejodami, kad būsim pataikę ant povandeninės
uolos; tačiau pamatėme jūrų pabaisą, neapsakomai oriai ir išdidžiai
nuplaukiančią šalin. Kapitonas D ’Volfas3tuoj pat nuskubėjo prie siur
blių pažiūrėti, ar nenukentėjo nuo smūgio laivo korpusas, bet, laimė,
jis išliko sveikutėlis.“
Tasai kapitonas D ’Volfas, čia minimas kaip laivo vadas, yra kilęs
iš Naujosios Anglijos ir dabar, praleidęs jūroje neįprasčiausių nuoty
kių pilną gyvenimą, gyvena Dorčesterio kaime netoli Bostono. Turiu
garbę būti jo sūnėnas. Smulkiai iškamantinėjau jį apie Langsdorfo
knygos ištrauką. Jis patvirtino kiekvieną žodį. Tiesa, laivo būta nedi
delio - rusų padirbto Sibiro pakrantėje ir mano dėdės įsigyto mainais
už tą, kuriuo atplaukė iš gimtinės.
1 Evangelijų apaštalas Paulius; jo atsivertimo istorija aprašyta Naujajame Testamente,

Apd 9 ,3 -9 .
2 Georg Heinrich von Langsdorff (1774-1852) - gamtininkas, etnografas, medikas.
1 8 03-1806 m. su Johano fon Kruzenšterno vadovaujama rusų ekspedicija keliavo ap
link pasaulį.
' Johano fon Kruzenšterno ekspedicijos dalyvių sąrašuose D ’W olfo nėra; laivo,
pastatyto Sibiro pakrantėje, ekspedicija neturėjo.
250 HERMAN MELVILLE
Kitoje kiaurai vyriškoje senovinių nuotykių knygoje, pilnoje nar

sių žygių ir tikrų stebuklų, - Lajonelio Veiferio, vieno iš senojo Dem-
piro1 bendražygių, kelionės užrašuose, - aptikau pasakojimą, be galo
panašų į cituotąjį iš Langsdorfo, tad netveriu neįdėjęs jo čia kaip pa
tvirtinimo, jeigu tik šito dar reikia.
Įvyko tatai kelyje į Džono Ferdinando salą, kaip Lajonelis vadina
dabartinį Chuaną Fernandesą. „Plaukiant tenai, - rašo jis, - apie
ketvirtą valandą ryto, kai buvome už šimto penkiasdešimties mylių
nuo Amerikos žemyno, visą mūsų laivą staiga sukrėtė baisus smū
gis, nuo kurio žmones sukaustė toks siaubas, kad, nebežinodami, nei
ką manyti, nei ką daryti, visi ėmė laukti mirties. Išties, smūgis buvo
toks netikėtas ir stiprus, jog pamanėme, kad laivas užplaukė ant
rifų; tačiau, kai atlėgo pirmas išgąstis ir nuleidome lotą, dugno ne
užčiuopėme. * * *Nuo smūgio staigumo pašoko patrankos ant lafetų,
o žmonės iškrito iš kabamųjų gultų. Kapitoną Devisą, miegojusį su
pistoletu po galva, tiesiog svieste išsviedė iš kajutės!“ Toliau Lajone
lis kaltę dėl šito smūgio bando suversti žemės drebėjimui, tvirtinda
mas, kad apytikriai tuo pat metu smarkus žemės drebėjimas iš tiesų
padarė daug žalos visoje Ispanijos valdų pakrantėje. Tačiau nė kiek
nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad šitaip smogė niekieno nepastebėtas
banginis, blandžią ryto valandą statmenai išniręs iš gelmės ir vos
smūgiu nepraskėlęs laivo korpuso.
Galėčiau pateikti ir daugiau vienaip arba kitaip sužinotų pavyz
džių apie kašalotų jėgą ir piktavališkumą. Ne kartą banginiai vijosi
juos puolančius velbotus iki pat laivo, ne kartą persekiojo ir pačius
laivus, nekreipdami dėmesio į trišakius, smaigomus į juos nuo denio.
Apie tai galėtų papasakoti anglų laivo „Pjuzi Holas“ įgula; o dėl ban
ginio jėgos - tai leiskite jums pranešti - pasitaikė pavyzdžių, kaip į
banginį įsmigusio žeberklo lyną per štilį pritvirtina denyje, ir banginis
tempia didžiulį laivą it arklys vežimą. Be to, daug kartų buvo paste
bėta, kad sužeistas kašalotas atsikvošėjęs dažnai ne aklą įniršį rodo,
0 veikia gudriai ir piktavališkai, stengdamasis sunaikinti priešininką.
Iškalbaus vaizdingumo nestinga kad ir tokiam jo būdo nusakymui:
1 Lionel Wafer (1640-1705) - iš Velso kilęs tyrinėtojas, piratas ir kaperis. W illiam

Dampier (1652-1715) - anglų jūrų keliautojas ir korsaras, pirmasis tris kartus apiplaukęs
pasaulį.
251
užpultas banginis dažnai išsižioja ir taip grasiai išbūna kelias minu

tes. Tačiau šiuokart teks pasitenkinti dar vienu, jau paskutiniu, pavyz
džiu, rodančiu, kad patys nuostabiausi šioje knygoje aprašyti įvykiai
neprieštarauja akivaizdiems šiandienos nutikimams, o stebuklai (kaip
ir visi pasaulio stebuklai) tėra tik pasikartojimas to, kas įvyko prieš
amžių amžius; todėl milijonąjį kartą tariame amen kartu su Saliamo
nu: Iš tiesų, nėra nieko naujo po saule.
Šeštame krikščionybės amžiuje, tuo metu, kai Justinijanas buvo
imperatorius, o Belisarijus - karo vadas, gyveno toksai Prokopijus,
Konstantinopolio krikščionių magistratas. Nemažai žmonių žino,
kad jis parašė savo laikų istoriją - daugeliu atžvilgių neįkainojamą
knygą. Puikiausi žinovai visada laikė jį be galo teisingu ir patikimu
istoriku, išskyrus vieną kitą nereikšmingą smulkmeną, nesusijusią su
mūsų pasakojimu.
Taigi toje istorijoje Prokopijus rašo, kad jo prefektorystės Kons
tantinopolyje metais greta esančios Propontidės, kitaip sakant, Mar
muro jūros, gelmėse buvo sugautas milžiniškas jūrų siaubūnas, dau
giau kaip penkiasdešimt metų šiuose vandenyse skandinęs laivus.
Nelengva būtų nuneigti juodu ant balto istorijos analuose užrašytus
įvykius. Bet ir neigti nėra reikalo. Ten neužsimenama, kokiai gyvūnų
rūšiai priklausė jūrų siaubūnas. Tvirtinimas, kad skandino laivus, ir
dar daugybė kitų priežasčių leidžia spėti, jog tai buvo banginis; esu
linkęs laikyti jį kašalotu. O kodėl, tuoj paaiškinsiu. Ilgai tikėjau, kad
nei Viduržemio jūroje, nei su ja susijungiančiuose vandenyse kašalotai
nėra gyvenę. Netgi dabar neabejoju, kad esamomis sąlygomis tenai ne
gali ir negalėtų gyventi kašalotu būriai. Tačiau vėliau atlikti tyrimai
parodė, kad tais laikais būta atvejų, kai kašalotai pasirodydavę Vidur
žemio jūroje. Autoritetingi asmenys, kuriais galima pasikliauti, man
pasakojo, kad britų komodoras Deivis aptiko kašaloto griaučius prie
Barbarų kranto1. Na, o jeigu karinis laivas laisvai praplaukia pro Dar
danelus, tai ir kašalotas gali tuo pačiu keliu nukeliauti iš Viduržemio
jūros į Propontidę.
Propontidėje, kiek man pavyko išsiaiškinti, nėra tų ypatingų or
ganizmų, vadinamų planktonu, kuriais minta tikrieji banginiai. Bet aš
1 Senovinis Šiaurės Afrikos pakrantės pavadinimas.

252 H H R M A N M E LV I L L E
turiu pagrindo tikėti, jog kašalotų maistas - kalmarai ir sepijos - glu

do šios jūros dugne, nes didžiulių tos rūšies padarų, nors ir ne pačių
didžiausių, sutinkama vandens paviršiuje. Jeigu dabar deramai sugre
tinsite visus šituos duomenis ir šiek tiek pamąstysite, jums pasidarys
aišku, kad Prokopijaus aprašytasis jūrų siaubūnas, pusę šimtmečio
daužęs Romos imperijos laivus, tikriausiai buvo kašalotas.
25 3
46 S K Y R I U S
Spėlionės
Nors Ahabas, naikinamas karštos potroškių ugnies, tiek mintis, tiek

veiksmus buvo nukreipęs į vieną tikslą - sugauti Mobį Diką; nors at
rodė, kad šiai vienintelei aistrai jis pasirengęs paaukoti visus žemiš
kus siekius; vis dėlto, matyt, tiek prigimtis, tiek ilgametis papratimas
pernelyg glaudžiai buvo jį susieję su pašėlusiu banginiavimo verslu ir,
siekdamas būsimo tikslo, negalėjo visiškai atsisakyti kitų banginių
medžioklės. O jei ne, vadinasi, nestigo kitokių, lemiamos įtakos tu
rėjusių paskatų. Būtų pernelyg įmantru teigti - netgi turint omenyje
vienatikslį jo siekį, - kad dėl neapykantos Baltajam Banginiui Ahabas
apskritai nekentė visų kašalotų arba kad manė juo daugiau jūros pa
baisų nudobsiąs, juo didės tikimybė greičiau sutikti ir keršto objektą.
Bet jeigu spėjimas būtų priimtinas, vis tiek yra papildomų aplinkybių,
kurios, nors ir ne taip labai susijusios su siautingu dvasios apakimu,
tačiau neabejotinai darė įtaką jo veiksmams.
Trokštamam tikslui pasiekti Ahabui buvo reikalingi įnagiai; o iš
visų įnagių, kokiais naudojamasi po mėnuliu, dažniausiai genda žmo
nės. Ahabas, pavyzdžiui, žinojo: kad ir kokia stipri buvo magnetinė
jo valdžia Starbakui, sielos toji valdžia nebuvo iki galo palenkusi; tai
buvo vien fizinė viršenybė, kuriai kartais pasiduoda protas, o dvasia
stovi atskirai. Starbako kūnas ir prievartaujama valia priklausė Aha
bui tol, kol tasai laikė magnetą priglaustą jam prie smilkinio; ir jis ži
nojo, kad sielos gilumoje pirmasis padėjėjas baisisi jo ketinimais, kad,
progai pasitaikius, su džiaugsmu atsiribotų nuo jų, gal net sužlugdytų.
Gali ilgai trukti, ligi jie ras Baltąjį Banginį. Ir Starbaką nuolat ištiks
neklusnumo kapitono vienvaldystei priepuoliai, jei kasdien nebus pa
sitelkiama kokių nors smulkių apdairių šalutinių poveikių. Tačiau ir
tai dar ne viskas; gudri Ahabo beprotybė akivaizdžiai reiškėsi gebėji
mu nuostabiai nujausti ir suvokti, kad reikia laikinai slėpti šėtonišką
kelionės tikslą; nubrukti į šešėlį kraupią šitos medžioklės prasmę (nes
H HR M A N M t LV I L L E
254
tik reta drąsa atlaiko ilgus, veikla nepagyvinamus apmąstymus); kad

padėjėjų ir jūreivių mintys nemažai laiko trunkančiuose naktiniuose
budėjimuose būtų nukreiptos į ką nors artimesnį ir paprastesnį negu
Mobis Dikas. Kad ir kaip audringai, kad ir su kokia aistra sveikino
laukinė įgula šitos medžioklės paskelbimą, viso pasaulio jūreivija - ga
nėtinai nepastovūs ir menkai patikimi žmonės; juos veikia permainin
gi orai, jie prisikvėpuoja to kintamumo; ir, verčiant juos siekti tolimo,
neaiškaus tikslo - nors didžiausi džiaugsmai vainikuotų pabaigą, -
būtina įterpti visokiausių kasdienių darbų bei veiklų, galinčių išlaikyti
juos žvalius ir pasirengusius lemiamoms grumtynėms.
Nebuvo Ahabas išleidęs iš akių ir dar vieno dalyko. Didžiausio
susijaudinimo akimirkomis žmonės su panieka bloškia į šalį silpna-
dvasiškas dvejones; bet tos akimirkos greit praeina. Įprasta eilinių
vidutinybių būsena, mąstė Ahabas, yra niekingas savanaudiškumas.
Tarkim, Baltasis Banginis uždegė mano laukinės įgulos širdis ir netgi
barbariškoje prigimtyje laikinai pažadino tam tikrą riterišką kilnumą,
tačiau, persekiodami Mobį Diką, be dvasios pakilumo, jie turi gau
ti peno ir paprastiems, kasdieniams potroškiams numalšinti. Juk net
prakilnieji senųjų laikų riteriai kryžeiviai nesitenkino dviejų tūkstan
čių mylių žygiu sausuma ir kautynėmis dėl šventojo kapo - jie neapsi
ėjo be įsilaužimų ir apiplėšimų, be svetimų kišenių iškratymo ir kitų
dievobaimingų būdų pasirankioti nereguliarių papildomų pajamų.
Jeigu jiems būtų liepę tenkintis galutiniu romantiniu tikslu, - vien
galutiniu romantiniu tikslu, - daugelis būtų su pasibjaurėjimu nuo
jo atsimetę! Neatimsiu, mąstė Ahabas, žmonėms vilties susižerti pi
nigų - taip taip, skambių monetų. Dabar jie galbūt su panieka žiūri į
pinigus; bet jei praeis keli mėnesiai be jokios vilties jų užsidirbti, vieną
gražią dieną slaptos savanaudiškos mintys pakels maištą, o išlaidas, ko
gero, teks padengti Ahabui.
Buvo dar vienas dalykas, labiau susijęs su pačiu Ahabu. Nepasvars-
tęs ir tikriausiai per anksti atskleidęs pagrindinį, bet visiškai asmeninį
„Pekodo“ kelionės tikslą, Ahabas dabar aiškiai suvokė, kad taip pasiel
gęs pats sau užkirto kelius apsiginti, jei būtų apkaltintas valdžios už
grobimu; jūreiviai ir moraliai, ir teisiškai galėjo, - jeigu tai jiems šautų
į galvą ir pavyktų, - blokšti į šalį klusnumą ir netgi jėga atimti iš jo
vadovavimą. Ahabas, aišku, stengėsi apsisaugoti net nuo menkiausios
25 5
užuominos, išvengti visko, kas galėtų ištikti, jei slepiamos mintys

plačiau pasklistų. O tam reikėjo, kad visavaldis protas, širdis ir ran
ka veiktų sutartinai, kad neatlyžtų budriai apskaičiuotas dėmesys net
mažiausiai atmosferos permainai, galinčiai paveikti laivo įgulą.
Tiek dėl šitų, tiek dėl daugelio kitų, pernelyg sudėtingų išreikš
ti žodžiais priežasčių Ahabas aiškiai matė, kad iš paviršiaus privalo
būti ištikimas numatytajam „Pekodo“ kelionės tikslui; paisyti verslo
papročių ir viešai rodyti banginių medžioklės aistrą.
Šiaip ar taip, dabar jo balsas neretai išsigirsdavo denyje, jis šūkavo
stiebų žvalgams, įsakinėjo akylai stebėti horizontą ir pranešinėti, pa
stebėjus net delfinus. Ir greit tas jo budrumas buvo atlygintas.
2 56
47 SKYRIUS
Dem blio pynim as
Buvo apdulus tvanki popietė, jūreiviai tingiai šlaistėsi po denį arba,

parimę ant borto, be jokios minties žvelgė į švininius vandenis. Mudu
su Kvikegu ramiai pynėme vadinamąjį kardo demblį, kuris turėjo būti
papildomai pririštas prie mūsų velboto. Aplink buvo taip tylu ir slogu,
persmelkta kažkokio laukimo, ir ore tvyrojo toks džiugus nuotykio
pažadas, jog kiekvienas nuščiuvęs jūreivis atrodė tarytum nematomas,
įgludęs savyje.
Pinant demblį buvau Kvikego pagalbininkas, pažas. Ranka vietoj
šaudyklės narsčiau virvelių ataudus tarp ilgų metmenų, o šonu stovin
tis Kvikegas kartkartėm {kišdavo tarp metmenų sunkų ąžuolinį „kar
dą“ ir, atsainiai dilbsodamas į jūrų tolumas, į nieką nepažvelgdamas
ir nesusimąstydamas, tartum skietu tampriai primušdavo pranertus
ataudus; virš laivo ir visos jūros karaliavo toks keistas snūdas, su
drumsčiamas tiktai duslaus medinio „kardo“ dunksčiojimo, jog man
ėmė rodytis, kad čia - Laiko Audimo Staklės, o pats esu šaudyklė,
aklai šmėžuojanti ir audžiami, nesustojamai audžiami Likimą. Prieš
mane įtempti metmenys, pavaldūs tik vienam, pastoviai grįžtančiam
nesikeičiančiam suvirpėjimui, kurio galios pakanka jiems supinti su
skersinėmis gijomis. Tie metmenys, mąsčiau, tai būtinybė; ir savo pa
ties ranka it šaudykle prašaunu savąjį likimą tarp nejudrių jos gijų.
O tuokart kaprizingai abejingas Kvikego „kardas“ stumteli gijas vie
nąkart įkypai, kitąkart kreivai, čia smarkiau, čia silpniau, kaip kada
pasitaiko; ir nuo šito stumtelėjimo priklauso, kaip atrodys baigtas au
dinys; juk šito „kardo“ galioje, mąsčiau, galutinis darbo vaizdas; tas
nerūpestingas, abejingas „kardas“ - tai atsitiktinumas - taip, atsitik
tinumas, laisva valia ir būtinybė - niekaip vienas kito nepaneigiantys,
o sąveiksmingai susipynę. Tiesūs būtinybės metmenys, kurių galutinės
krypties niekas nepakeis, - kiekvienas net menkiausias virptelėjimas
tiktai padeda tam; laisva valia, pakankamai laisva, kad galėtų prašauti
257
šaudyklę pro duotąsias gijas; ir atsitiktinumas, - kurio žaismą nors ir

riboja tiesios būtinybės linijos, o laisva valia suteikia judesį iš šono, -
taigi nors priklauso nuo abiejų, atsitiktinumas juos valdo ir jo būna
paskutinis smūgis, suteikiantis įvykiams pavidalą.
Šitaip mes pynėm, pynėm, bet staiga net krūptelėjau, išgirdęs garsą,
tokį keistą, tęsiamą, nežemišką, laukinį ir dainingą, kad laisvos valios
kamuolėlis iškrito man iš rankų, ir įbedžiau akis į debesis, iš kur tar
tum nukrito sparnuotas balsas. Aukštai aukštai, ant salingo, stovėjo
tasai pusprotis iš Gei Hedo - Teštiga. Nekantriai pasviręs ir tartum
skeptrą ištiesęs priekin ranką, su trumpais netikėtais pertrūkiais tęsė
laukinį rykčiojimą. Tikriausiai panašų šauksmą tuo pat metu buvo ga
lima išgirsti visose jūrose, atsklindantį nuo maršų, stirksančių aukštai
virš denių; tik kažin, ar kur nors tasai senovės banginiautojų šūksnis
išsivingiavo tokiais žavingais perėjimais iš vienos tonacijos į kitą, kaip
iš indėno Teštigos plaučių.
Teštiga tartum sklendė oru, taip siautulingai ir godžiai stebeilyda
mas horizontan, kad buvo panašus į pranašą arba aiškiaregį, įžvelgusį
Likimo šešėlius ir laukiniais šūksniais skelbiantį, kad jie artėja.
- Fontanas horizonte! Tenai! tenai! tenai! Fontanas horizonte!
fontanas!
- Kur, kur?
- Dešinėj traverse, maždaug už dviejų mylių! Visas būrys!
Akimirksniu laivas atgijo.
Kašalotų fontanų švirkščiojimas toks tolygus ir ritmingas kaip
laikrodžio tiksėjimas. Todėl banginiautojai nesumaišo jų su kitais
gentainiais.
- Uodegas parodė! - vėl pasigirdo Teštigos balsas, ir banginiai
dingo po vandeniu.
- Greičiau, stiuardai! - sušuko Ahabas. - Pažymėk laiką?!
Spurga kūliais nusirito žemyn, dirstelėjo į laikrodį ir atpylė tikslų
laiką Ahabui.
Atgręžtas prieš vėją laivas ramiai suposi ant bangų. Teštiga prane
šė, kad banginiai panėrė plaukdami pavėjui, todėl neabejojome, kad
pasirodys tiesiai prieš laivo nosį. Nebuvo pagrindo įtarinėti, kad jie,
2 58 HERM AN M ELVILLE
panėrę gilumon viena kryptimi, pritaikys stebuklingą gebėjimą - den

giami storo vandens sluoksnio, apsigręš ir didžiuliu greičiu nuplauks
priešingon pusėn; šį kartą klastingas manevras buvo nereikalingas, nes
nebuvo priežasties daryti prielaidos, kad Teštigos pamatyti banginiai
bus pasibaidę ir išvis pajutę, kad esame netoliese. Tuo metu indėną
grotstiebyje pakeitė vienas jūreivis, nepriklausantis velbotų įguloms ir
privaląs būti laive. Žvalgai iš fokstiebio ir bizanstiebio nulipo žemyn
į denį, statinaitės su lynais buvo nuritintos į vietas; keltuvai iškišti už
borto, grotrėja pasukta, ir trys velbotai pakibo virš bangų, nelyginant
trys kuokštai jūros krapų nuo stačių pakrantės uolų. O nenustygstan-
tys įgulų nariai sustojo palei apsauginį bortą, viena ranka įsitvėrę tu
rėklų, o koją jau užkėlę ant planšyro. Taip atrodo virtinė karinio laivo
jūreivių, pasirengusių šuoliui į priešo laivo denį.
Bet lemiamą akimirką staiga suskambo šūksnis, atplėšęs visų
žvilgsnius nuo banginių. Krūptelėję vyrai atsigręžė į niūrųjį Ahabą
ir pamatė jį stovintį su penkiomis tamsiomis šmėklomis, regis, tik ką
išnirusiomis iš oro.
259
48 S K Y R I U S
Pirm ą kartą nuleidžiam i velbotai
Šmėklos - taip šitie žmonės mums tuokart atrodė - negirdimai ir

greitai kitoje denio pusėje nuiminėjo trosus ir tvirtinimus nuo vel-
boto. Jis buvo laikomas atsarginiu, nors vadinosi kapitono velbotu,
kadangi kabojo škancuose prie dešiniojo borto. Pirmagalyje dabar
stovėjo aukšta tamsaus gymio žmogysta, o jos vienintelis baltas dantis
kraupiai styrojo tarp pilkų it plienas lūpų. Vilkėjo sulamdytą kiniš
ką juodos medvilnės striukę ir mūvėjo tokias pat plačias juodas kel
nes. Visą šį juodmedžio gedulingumą savotiškai vainikavo blizgantis
baltas turbanas, dengiantis į kasą supintus ir aplink galvą apsuktus
plaukus. Jo bendrininkai buvo ne tokie tamsiaveidžiai, jų oda turėjo
ryškaus tigro gelsvumo, būdingo kai kuriems Manilos čiabuviams -
rasei, pagarsėjusiai velnišku klastingumu, dėl kurio tiesiaširdžiai bal
tieji jūreiviai laiko juos paties šėtono samdomais šnipais ir paranki
niais vandenyse, nors tikroji kontora, jūreivių manymu, esanti kažkur
kitur.
Kol laivo įgula vis dar apstulbusi nužiūrinėjo nepažįstamuosius,
Ahabas šūktelėjo turbanuotajam penketuko vadui:
- Fedala, ar viskas parengta?
- Viskas, - sušnypštė tasai.
- Nuleist velbotus! - riktelėjo Ahabas per visą denį. - Girdit? Nu
leist velbotus!
Jis taip sugriaudėjo, kad jūreiviai, nors ir apstulbę, kaipmat atsi
dūrė už planšyro; ėmė suktis skridiniai, trys velbotai garsiai šleptelėjo
į vandenį; ir vyrai it ožiai, mitriai ir be baimės, kaip moka tik bangi-
niautojai, sušoko nuo borto į juos, bangų sūpuojamus toli apačioje.
Vos tik šie trys velbotai nusiyrė nuo laivo, iš už vairagalio išniro
ketvirtas, irkluojamas penkių nepažįstamųjų, su stovinčiu Ahabu,
garsiai paliepusiu Starbakui, Stabui ir Flaskui plačiau pasiskleisti, kad
aprėptų kuo didesnį vandens plotą. Tačiau visų akys buvo įsmeigtos į
tamsgymį Fedalą bei jo įgulą ir velbotuose įsakymas buvo teišgirstas

puse ausies.
- Atleiskit, kapitone?.. - perklausė Starbakas.
- Pasiskleisti! - sušuko Ahabas. - Plačiau! Visi keturi velbotai! Ei,
Flaskai, leiskis pavėjui!
- Klausau, pone kapitone! - linksmai atsiliepė mažasis Flaskas,
perkeldamas už nugaros didžiulį vairinį irklą. - Nagi, spustelkim! -
suragino įgulą. - Nagi, dar kartelį! Šit banginis jau panosėj! Spustel
kim! Arei, nekreipk dėmesio į tuos geltonsnukius?
- Man jie nerūpi, - atsakė Arčis. - Jau seniai apie viską žinojau.
Argi negirdėjai jų brazdant triume? Ir Kabakai sakiau, kad ten kažkas
yra. Ką, nesakiau, Kabaka? Jie, slapukai, pone Flaskai, zuikiais plaukė.
- Spauskit, spauskit smarkiau, šaunuoliai! Irkluokit, vaikeliai! Ir-
kluokit, mažučiai! - nutęsdamas žodžius, raminamai kėlė dvasią Sta
bas, nes jo vyrai vis dar buvo sunerimę. - Ko, brolyčiai, taip tingiai
nugaras lankstote? Kur spoksote? Kapitono velbotas parūpo? To be
trūko! Penkiais yrėjais padaugėjo - kas mums darbo, iš kur jie, - kuo
mūs daugiau, tuo mums linksmiau. Nagi, užgulam, stipriau! Spjaunam
į tą sieros kvapą; velniai - visai neblogi vyrukai. Šitaip, šitaip! Dabar
jau visai gerai; toks mojis tūkstančio svarų vertas, tokiam yriui - vi
sas bankas! Tegyvuoja auksinė spermaceto taurė, šaunuoliai! Triskart
valio, brolyčiai, - su jumis nepražūsi! Ei, pamažiau, pamažiau; ne taip
smarkiai - kur lekiat! O dabar, niekdariai, kad irklai lūžtų! Nagi, šu
nėkai, dantim įsikandam! O taip, taip, taip, gerai; dabar ramiau, ra
miau! Puiku, puiku! Ilgą grybšnį, stipriau! Ei, ramiau, ramiau! Vel
niai jus rautų, dienvagiai, driskių driskiai, gal užmigot. Gana knarkt,
užgulam irklus! Smarkiau, ar girdit? Stipriau negalit? Irkluosit jūs, ar
ne? Kodėl, po šimts paralių ir perkūnų, pairkluoti negalit? Taip duokit
garo, kad braškėtų! Spauskit, kad akys ant kaktos iššoktų! Nagi! - Ir
jis išsitraukė iš už diržo aštrų peilį. - Visi kaip vienas, peilius šen, į
dantis - ir plėšiam! O taip, o taip! Na va - sukrutom, sukandom plie
ninius žąslus. Nagi, plėštelkim, jūs mano aukseliai! Plėštelkim, kabliai
surūdiję!
Stabo kreipimąsi į jūreivius pateikiame visą, kadangi kapitono
padėjėjas buvo apdovanotas tik jam būdingu kalbėjimo su jūreiviais
stiliumi; ypač kai skelbdavo šventus irklavimo priesakus. Bet iš tik ką
M O B I S D 1K A S, A R B A B A N G I N I S
26l
pateikto pamokslo nereikia daryti išvados, kad jis kada nors, netekęs
savitvardos, būtų užsipuolęs ganomuosius. Anaiptol; čia ir glūdėjo
ypatingas jo išskirtinumas. Baisiausius žodžius mokėjo tarti taip šai-
pūniškai, o įniršį taip apskaičiuoti, kad tai tik pagardindavo pajuokas;
ir kiekvienas yrėjas, girdėdamas tokį neįprastą raginimą, iš visos svei
katos užguldavo irklus, tartum grumdamasis dėl gyvybės ir tuo pat
metu tarsi pokštaudamas. Be to, pats Stabas sėdėdavo toks išjuosas ir
atsainus, taip atsidrėbęs sukiodavo vairinį irklą, taip plačiai praverda
vo burną žiovaudamas, kad vien šis vaizdas - priešybių dėka - burte
užburdavo įgulą. Ir dar, Stabas buvo labai keistuoliškas pokštautojas,
o jo šmaikštavimai tokie dviprasmiški, kad valdiniams nuolat tekdavo
įtempti ausis jų klausant.
Vykdydamas Ahabo paliepimą, Starbakas plaukė beveik kirsda
mas Stabo kursą, ir, kai valandžiukę jų velbotai atsidūrė greta, Stabas
šūktelėjo pirmajam padėjėjui:
- Pone Starbakai! Ei, velbote iš kairės! Vieną žodelį, pone, jei
galima!
- Klausau! - atsiliepė Starbakas, nė per colį nepakreipęs akmeni
nio veido, vis taip pat tyliai, bet uoliai ragindamas įgulą.
- Ką, pone, manai apie tuos geltonodžius?
- Įsmuko kaži kaip į laivą prieš išplaukiant. (Smarkiau, berneliai,
smarkiau! - pusbalsiu įgulai; paskui vėl garsiai: - Prasti reikalai, pone
Stabai! (vyručiai, daugiau putulų!) Bet meskit tai iš galvos, ir viskas
bus gerai. Svarbiausia, kad jūsiškiai irklus užgultų, o paskui, kaip
bus - taip bus. (Vyrai, stipriau, stipriau paspaudžiam!) Mūsų laukia
statinės spermaceto, pone Stabai, juk dėl to čia ir atplaukėm. (Visi kar
tu, vaikinai!) Spermacetas, svarbiausia spermacetas! Šiaip ar taip, tai
mūsų pareiga; pareiga ir pelnas, ranka rankon!
- Taigi, taigi, ir aš panašiai manau, - toliau rutuliojo mintį Sta
bas, valtims išsiskyrus. - Vos juos pamatęs, taip ir pamaniau. Tai šit
kodėl senis vis lipo į triumą; taip dažnai laipiojo, kad Spurgai seniai
kilo įtarimas. Suslėpė juos triume. Ir vis dėl Baltojo Banginio. Gerai,
tebus taip. Nieko neveiksi? Puiku! Paspaudžiam, vyrai! Šiandien dar
ne Baltąjį Banginį vejamės! Irkluokim!
Daugeliui jūreivių netikėtas nežinomų svetimšalių pasirodymas
tokiu pavojingu metu - nuleidžiant velbotus - sukėlė visai suprantamą
262
prietaringą nuostabą; nors nepaprastas Arčio atradimas, apie kurį visi

buvo girdėję, bet praleidę pro ausis, buvo juos šiek tiek parengęs šiam
įvykiui. Nuostaba todėl buvo nebe tokia pribloškianti; be to, ir Stabas
ramiai bei įtaigiai paaiškino jų pasirodymą; taigi tuo tarpu išsisklaidė
prietaringi jūreivių įtarimai, nors erdvės pačioms beprotiškiausioms
spėlionėms, kiek čia nuo pat pradžių įpainiotas niūrusis Ahabas, liko
užtektinai. Tylomis prisiminiau matytus paslaptingus šešėlius, blausų
rytmetį Nantakete šmurkštelėjusius į „Pekodą“, ir mįslingas keistojo
Elijo užuominas.
Tuo metu Ahabo balsas jau nebuvo girdimas, nes, išplaukęs į kai
rįjį flotilės sparną, jo velbotas, aplenkęs kitus, lėkė pirmas; iš to buvo
galima spręsti, kokia nepaprasta jėga apdovanoti yrėjai. Šie tigro gels
vumo padarai, regis, buvo iš plieno ir banginio ūsų; lyg prisukami, jie
tolygiai stojo ir sėdo, galingais trūktelėjimais varydami valtį į priekį ne
prasčiau negu Misisipe plaukiančio garlaivio katilas. Nusimetęs juodą
striukę, Fedala irklavo už žeberklininką, ir nuogas jo stuomuo aiškiai
buvo matyti virš planšyro šokinėjančiame vandens regračio fone; ki
tame velboto gale Ahabas, atkišęs ranką lyg fechtuotojas pusiausvyrai
išlaikyti, tvirtai darbavosi vairalazde kaip tūkstančius kartų ligi tol,
kol nebuvo sužalotas Baltojo Banginio. Ūmai jo ranka truktelėjo ir su
stingo, o visi penki irklai kaipmat apmirė ore. Suakmenėjęs velbotas ir
suakmenėjusi įgula ėmė suptis ant bangų. Tuoj pat ir kiti trys velbotai
sustojo. Banginiai buvo be tvarkos išnykę mėlynoje gelmėje, todėl iš
tolo nepavyko net krypties pamatyti, tačiau Ahabas, būdamas arčiau
už kitus, spėjo ją pastebėti.
- Nežiopsot! - sušuko Starbakas. - Kvikegai, stok!
Guviai stryktelėjęs ant trikampio paaukštinimo velboto priekyje,
Kvikegas išsitiesė visu ūgiu, godžiai budrias akis įsmeigęs į vietą, kur
neseniai buvo pastebėtas grobis. O kitame gale, tokioje pat trikampėje
aikštelėje sulig planšyru, stovėjo patsai Starbakas, be baimės, mikliai
stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą bangų mėtomame velbote, tylomis
akimis verdamas milžinišką mėlyną vandenyno akį.
Netoliese, taip pat be gyvybės ženklų, sūpavosi Fiasko velbotas,
o patsai vadas buvo nutrūktgalviškai užsilipęs ant lagreto - tvirto
stulpo, storgaliu pritvirtinto prie kilio ir per kokias dvi pėdas iškylan
čio virš vairagalio. Jo paskirtis - lėtinti žeberklo lyno išsivyniojimą.
M OBIS D IKAS, ARBA B A N G IN IS
263
Viršuje jis ne platesnis už delną, ir Flaskas stovėjo ant šito atramos

taško tartum skęstančiame laive ant stiebo viršūnės, kuri tik ir liko
nepanirusi. Nors trumpulis Pusstiebis buvo žemas ir striukas, tačiau
jo polėkiai - aukšti ir didūs, todėl lagreto jam buvo aiškiai per mažai.
- Už trečios bangos nieko nematyti, pastatykit irklą, užsilipsiu
ant jo!
Išgirdęs šituos žodžius, Degu, stvarstydamasis abiem rankom už
bortų, kad neparkristų, vikriai nusigavo į vairagalį ir čia, išsitiesęs visu
ūgiu, pasiūlė Flaskui kaip pakylą išnašius savo pečius.
- Štai tau, pone, stiebas - kuo negeras! Lipi?
- Aišku, ir dėkui, šaunuoli, nors galėtum būti dar penkiasdešim-
čia pėdų aukštesnis.
Milžinas negras tvirtai įsirėmė pražergtomis kojomis į velboto šo
nus, pasilenkęs atstatė Flaskui delną it pakopą, o tada, padėjęs Fiasko
ranką ant gauruotos savo galvos ir liepęs pašokti, kai kilstels, mikliai
užšveitė mažąjį žmogutį, sveiką ir gyvą, sau ant pečių. Ir šit Flaskas
stovėjo ten, patogiai laikydamasis už iškeltos Degu rankos.
Naujokas visada stebisi matydamas, kaip paprastai, be įstangos
banginių medžiotojas išlaiko pusiausvyrą, įnoringoms, padūkusioms,
virte verdančioms bangoms svaidant velbotą į visas puses. Dar nuos
tabiau matyti, kaip tokiame siautinyje jis stypso balansuodamas ant
lagreto viršūnės. O trumpulis Flaskas, stovintis ant milžino Degu pe
čių, buvo jau visai neįprastas reginys; kilnus negras, kupinas nesąmo
ningos barbariškos didybės, abejingai, ramiai, nerūpestingai svyravo
visu kūnu sulig kiekvienu bangų kilstelėjimu. Šviesiaplaukis Flaskas
ant plačių juodų jo pečių buvo panašus į snaigę. Laikantysis atrodė
prakilniau už laikomąjį. Nors nenustygstantis, gyvas, aikštingas Flas
kas net koja nekantriai treptelėdavo, iš karališkos negro krūtinės ne
pasigirdo nereikalingo atodūsio. Ne kartą regėjau Aistrą ir Tuštybę
panašiai trypiant gyvą didžiadvasę žemę, tačiau žemė dėl to nei metų
laikų kaitos atšaukė, nei sukimosi krypties keitė.
Visgi antrasis padėjėjas Stabas jokio toliaregiško nerimo nerodė.
Gal, išbuvę deramą laiką paviršiuje, banginiai dabar ilgam nusileido
į gelmes, o ne vien iš išgąsčio panėrė; jeigu taip, tada, kad laukti būtų
nenuobodu, jis išrūkys pypkę. Stabas išsitraukė ją iš už skrybėlės kas
pino, kur ji visada kyšodavo įstrižai užkišta it plunksna. Prisikimšo
tabako, nykščiu suspaudė, bet vos spėjo brėžtelti degtuką į šiurkštų it

švitras savo delną, žeberklininkas Teštiga, kurio akys nelyginant dvi
nejudrios žvaigždės žvelgė pavėjui, žaibiškai klestelėjo ant suolo ir sku
biai sušuko:
- Už irklų, už irklų! Į priekį! Antai jie!
Sausumos gyventojas nebūtų pamatęs nei banginių, nei žuvelės;
nieko, išskyrus į virsnes suplaktą balsvai žalsvą vandenį, o virš jo - len
gvų ir retų garų debesėlius, kurie tirpo, vėjo nešami šalin tartum putų
draiskalai, nuplėšti nuo baltų bangų skiauterių. Oras aplinkui staiga
suribuliavo, suvirpėjo lyg virš geležinės įkaitusios viryklės. Po tom oro
bangom ir sūkuriais, dengiami plono vandens sluoksnio, plaukė ban
giniai. Pirmiausia į akis krintantys iškvepiamo garo debesėliai buvo
tarytum jų heroldai ir šaukliai.
Visi keturi velbotai dūmė dabar kiek įkabindami ten, kur kunku
liavo oras ir vanduo. Tačiau prisivyti buvo ne taip paprasta, nes sūku
ringas purkštų apstas vis lėkė į priekį nelyginant veržlus srautas nuo
kalnų.
- Vyručiai, smarkiau, smarkiau, - labai tyliai, tačiau be galo įtemp
tai sušnabždėjo Starbakas; skvarbiu akylu žvilgsniu skrosdamas plynę
priešais velbotą, lyg jo akys būtų dvi tikslių laivo kompasų rodyklės.
Starbakas beveik nešnekino jūreivių, ir jie jam neatsakydavo. Tylą vel-
bote - visada netikėtai - sudrumsdavo vien keistas jo kuždesys, čia
šaižus įsakinėjant, čia švelnus prašant.
Visai kitaip buvo plyštagerklio Pusstiebio velbote.
- Nagi, brolyčiai šūktelim iš visų koserių! Spaudžiam ir staugiam,
žaibai jūs manieji! Nagi užsodinkit, užsodinkit mane tiesiai ant tų
juodų nugarų; tik privykit, vaikinai, ir galit imt mano ūkį Martos Vy
nuogyne su žmona ir vaikais. Duodam, duodam garo! Ojetau! Jau iš
proto kraustausi! Antai, antai baltas vanduo! - Sūkalodamas jis nusi
plėšė nuo galvos skrybėlę, trenkė ją sau po kojomis, sutrypė, o paskui
sviedė toli į bangas ir galiausiai ėmė spardytis ir blaškytis vairagalyje
tarytum padūkęs mitulys eržiliukas prerijoje.
- Tik pažvelkit į šitą vyruką, - filosofiškai nutęsė Stabas, plauk
damas nelabai toli nuo Fiasko velboto, suspaudęs dantyse taip ir neuž-
degtą pypkę. - Atrodo lyg trenktas. Trenktas? trenksim ir mes - ge
rai pasakyta - ir dar kaip trenksim! Linksmiau linksmiau, vaikučiai.
NIOBIS D IK A S , A R B A B A N G I N I S
265
Šiandien pudingas vakarienei - žvaliau. Spaudžiam, broliukai, - už-

gulam, žindukliai, - visi kartu. Bet kur, velniai rautų, taip lekiat? Pa
mažėl, pamažėl, svarbiausia, vyrai, lygiau. Jūs tik spustelkit irklus ir
neatleiskit; nieko daugiau mums nereikia. Kupros tegul braška, peiliai
dantyse traška - štai ir viskas. Pamažėl - ar negalit pamažėl, girdit,
kad jums kepenys ir plaučiai sprogtų!
Tačiau žodžius, kuriuos mįslingasis Ahabas sakė savo tigro gels
vumo komandai - tuos žodžius mes praleisime; juk gyvename po pa
laiminta Evangelijos krašto saule. Tik įžūlūs, tikėjimo neišpažįstantys
jūrų rykliai būtų drįsę klausytis Ahabo žodžių, kai tornado apniaukta
kakta, kruvinu žudikišku žvilgsniu, sukepusiomis putomis ant lūpų
šuoliavo jis paskui grobį.
O visi velbotai tebeskriejo priekin. Kartkartėm Flaskas imda
vo kalbėti apie „tą banginį“, turėdamas galvoje prasimanytą pabaisą,
neva plaukiančią po pat velboto nosimi ir, anot jo, erzinančią jį savo
uodega, - ir taip įtikinamai skambėjo šitie žodžiai, kad jūreiviai net
baimingai dirsčiojo per petį. Tačiau tai kirtosi su taisyklėmis; mat yrė
jas privalo užmerkti akis, į kaklą įsivaryti pleištą; nes jūros papročiai
reikalauja, kad tokiomis lemiamomis valandėlėmis jie neturėtų jokių
jutimo organų, išskyrus ausis, ir jokių kūno dalių, išskyrus rankas.
Nuostabą ir šiurpą kėlė šis reginys! Milžiniškos visagalio vande
nyno bangos; augantis, kurtus kaukimas, joms ritantis pro aštuonis
bortus, nelyginant milžiniškiems rutuliams riedant per neaprėpiamą
žalią pievą; trumpas agonijos mirksnis, velbotui apmirštant ant aštrios
kaip skustuvas keteros, regis, tuoj tuoj perpjausiančios jį per pusę;
ūmus, gilus kritimas į vandenų nuoklonių ir tarpeklių dugną; pakvai
šęs ir įtemptas lėkimas į kito kūbrio viršūnę; nesulaikomas, kraupus
šliuožimas jo šlaitu - visa tai kartu su vairininkų ir žeberklininkų
šūksniais, su trūksmingu garsiu yrėjų alsavimu, su pasakišku bangi
nio kaulo baltumu šviečiančiu „Pekodu“, visomis burėmis lekiančiu
paskui velbotus tarytum paklaikusi perekšlė paskui viščiukus, - vis
kas gniaužė kvapą. Nei naujokas kareivis, tiesiai iš žmonos glėbio pa
kliuvęs į karštligišką pirmojo mūšio ugnį, nei velionio siela, susidūrusi
su pirma nepažįstama anapusinio pasaulio šmėkla, - niekas nepatiria
stipresnių ir keistesnių išgyvenimų negu žmogus, pirmą kartą įsiveržęs
į užburtą putų ratą, kurio viduryje - kašalotas.
H t R M A N M E LVI L L E
266
Persekiotojų suplakta šokanti putų baltuma vis labiau ryškėjo be

sitelkiančių pilkšvai rudų šešėlių fone, nuo debesų krintančiame ant
vandens. Garų fontanai nebe maišėsi pervien, o šmėsčiojo kairėje ir
dešinėje - matyt, banginiai nuplaukė į abi puses. Velbotai taip pat iš
siskyrė; Starbakas nusivijo tris pavėjui pasukusius banginius. Iškėlę
burę, mes skriejome, genami kylančio vėjo; velbotas taip padūkusiai
lėkė, kad irkluoti buvo nebeįmanoma - irklai šoko nuo įkabų.
Netrukus įnėrėme į plačiai išsklidusį tirštėjančio rūko uždangalą;
nebebuvo matyti nei laivo, nei velbotų.
- Vyrai, irkluojam, - sukuždėjo Starbakas, plačiau išskleisdamas
burę. - Prieš škvalą dar spėsim nudobti banginį. Štai vėl baltas van
duo! Visai arti! Užgulkim!
Netrukus iš kairėje ir dešinėje suskardusių šūksnių supratom, kad
du kiti velbotai pataikė į banginius; tučtuojau pasigirdo ir žaibiškas,
švilpiantis Starbako kuždesys: „Stokis!“ - ir Kvikegas su žeberklu ran
koje pašoko ant kojų.
Nors nė vienas yrėjas negalėjo matyti mirtino pavojaus priekyje,
iš susirūpinusio Starbako veido suprato, kad lemiama akimirka atėjo;
be to, girdėjo sunkų pliuškenimą, tarytum pusšimtis dramblių būtų
pūškinęsi vandeny. O velbotas vis skriejo per miglas, ir bangos raitėsi
ir šnypštė nelyginant įpykusių gyvačių iškeltos galvos.
- Vajo kupra. Ten, ten , smok jam! - sukuždėjo Starbakas.
Iš valties išsiveržė trumpas staigus garsas; tai nuskriejo Kvikego
sviesta geležis. Ir šią sumaišties akimirką banga švystelėjo velbotą
priekin, jis atsitrenkė tarytum į povandeninę uolą; burė pokštelėjo ir
subliūško; greta ištryško šutinančių garų fontanas; po mumis viskas
susiūbavo, sutirtėjo it per žemės drebėjimą. Pusiau uždusę jūreiviai
buvo kas galva, kas kojom išsviesti į baltas tirštas škvalo putas. Škva
las, banginis, žeberklas - viskas susijaukė, ir banginis, vos kliudytas
žeberklo, nuplaukė.
Velbotas buvo pilnas vandens, tačiau beveik nenukentėjęs. Plau
kiodami aplink jį, susirankiojome irklus, pririšome prie planšyro ir
susiropštėme į savo vietas. Sėdėjome iki kelių vandeny, apsėmusiame
špantus ir bimsus, todėl mūsų nudelbtoms akims atrodė, kad esame
koralų luote, išaugusiame iš vandenyno dugno.
NIOBIS P I K A S . A R B A B A N G I N I S
267
Įsismarkavęs vėjas jau staugte staugė, bangos daužėsi skydais; škva

las kriokė, braižė zigzagus, su trenksmu biro aplink mus tartum pre
rijomis bėganti balta ugnis, kurioje degėme nesudegdami; nemirtingi
mirties nasruose! Veltui šaukėmės kitų velbotų; per tokią audrą kvies
tis pagalbos - nelyginant šaukti žarijas iš plykčiojančios liepsnos per
įkaitusios krosnies kaminą. O putų draiskalai, skrajūs debesų kuokš
tai ir migla tamsėjo po nakties sparnu; laivo, kaip ir pirma, nebuvo
matyti. Audringai vilnijanti jūra niekais vertė mūsų bandymus išsemti
velbotą. Irklais jau nebegalėjome irtis, jie tetiko kaip gelbėjimo plū
durai. Todėl perkirtęs virvę, kuria buvo tampriai apsukta neperšlam
pama degtukų statinaitė, Starbakas vargais negalais uždegė žibintą;
o tada, užkabinęs ant kažkokios karties, padavė Kvikegui - prarastų
vilčių vėliavnešiui. Ir tasai sėdėjo iškėlęs beprasmę žvakelę pačioje vi
sagalės nevilties širdyje. Sėdėjo kaip ženklas ir simbolis tikėjimą prara
dusio žmogaus, visiškame nusivylime tebelaikančio iškeltą viltį.
Permirkę, virpėdami nuo šalčio, nesitikėdami išvysti laivo arba
velboto, žvelgėme į brėkštančią aušrą. Virš jūros tebepleiksojo rūkas,
valties dugne gulėjo sudužęs, baigęs degti žibintas. Staiga Kvikegas
pašoko ir priglaudė delną prie ausies. Visi išgirdom tylų laivavirvių ir
stiebų girgždėjimą, anksčiau audros gožiamą. Garsas vis artėjo; pro
tirštą rūkąprasibrėžė didžiulio neaiškaus daikto pavidalas. Persigandę
vos spėjome sušokti į vandenį, o „Pekodas“ buvo nuo mūsų savo paties
ilgio atstu.
Plūduriuodami ant bangų matėme, kaip apleistas velbotas akimir
ką pasisukiojo prieš laivo priekį it skiedra krioklio papėdėje; paskui
milžiniškas laivas užčiuožė ant jo, numurdė po savimi, ir už vairagalio
išniro tiktai palaidos nuolaužos. Vėl priplaukėme prie bangų svaido
mų lentų ir galų gale buvome sėkmingai sukelti į laivą. Kiti velbotai,
prieš užlekiant škvalui, spėjo nukirsti žeberklų lynus ir laiku grįžti į
laivą. Visi manė, kad žuvome, tačiau senuoju kursu neplaukė, o su
kiojosi, tikėdamiesi žūties vietoje dar aptikti kokį nors daiktinį įrody
mą - irklą arba trišakio kotą.
49 SKYRIUS
H iena
Būna tokių savotiškų akimirkų bei aplinkybių šiame painiame ir keis

tame dalyke, vadinamam gyvenimu, kai beribė visata žmogui ima at
rodyti tik didžiulė storžieviška išdaiga, tačiau kas čia juokinga, suvo
kia miglotai, nors ne be pagrindo įtaria, kad šaipomasi tik iš jo paties.
Vis dėlto neviltis jo neapima ir ginčytis nepuola. Nugurkia viską - įvy
kius, tikėjimus, religijas ir įsitikinimus, sunkumus, - akivaizdžius ir
nematomus, - nors jie vienų gumbų ir mazgų; nugurkia kaip strutis,
kurio tvirtas skrandis sudoroja viską - kulkas ir šautuvų titnagus. Na
o smulkūs nemalonumai bei rūpesčiai, tokie kaip netikėtų nelaimių
galimybė, mirtini pavojai ir sužalojimai - visa tai, podraug ir pati mir
tis, jam atrodo tik geraširdiški spyriai bei smagūs niuksai pašonėn, ku
riais vaišina neregimas, mįslingas, senas pokštininkas. Toks nedažnas
ir ypatingas dvasios nusiteikimas, apie kurį kalbėjau, apima žmogų
didžiausių nelaimių valandą; užklumpa stipriausių ir niūriausių išgy
venimų įkarštyje; ir tai, kas prieš akimirką atrodė sklidina didžiausios
prasmės, dabar atrodo vien eilinis pokštas. Nėra palankesnės dirvos
šitai žaismingai ir lengvasvorei nevilties filosofijai, kaip mirtini bangi-
niavimo pavojai; kaip tik šitokios nuotaikos apimtas, žvelgiau dabar į
„Pekodo“ žygį ir jo tikslą - Baltąjį Banginį.
- Kvikegai, - tariau, kai mane paskutinį įtempė į denį, kur drebu
lio krečiamas veltui stengiausi nusipurtyti vandenį, - Kvikegai, drau
guži, negi tokie dalykai dažni?
Nors, kaip ir aš, permirkęs iki paskutinio siūlo, Kvikegas šaltų šal
čiausiai leido man suprasti, kad tokie nutikimai dažni.
- Pone Stabai, - kreipiausi į garbų asmenį, stovintį per lietų akli
nai susagstytu vaškytinės apsiaustu ir ramiai rūkantį pypkę, - pone
Stabai, regis, kartą girdėjau jus sakant, kad iš visų banginiautojų pir
masis mūsų kapitono padėjėjas, ponas Starbakas, yra pats atsargiausias
ir įžvalgiausias. Bet tada šuolis su išskleista bure per miglą ir škvalą
2 6 9
tiesiai ant plaukiančio banginio kupros turėtų būti banginiavimo iš

minties viršūnė?
- O kaipgi. Prie Horno kyšulio man yra tekę leisti velbotą per au
drą iš kiaurai pramuštas laivo.
- Pone Flaskai, - kreipiausi į trumputį trečiąjį padėjėją, stovin
tį netoliese, - jūs patyręs banginių medžiotojas, o aš - naujokas. Gal
pasakytumėte, pone Flaskai, ar nekintamas mūsų verslo įstatymas bū
tinai reikalauja, kad yrėjai, sulenkę nugaras lėkdami tiesiai mirčiai į
nasrus, sėdėtų nusigręžę nuo jos?
- Ar negalėjot suregzt trumpiau? - atšovė Flaskas. - Taip, toks
įstatymas. Norėčiau pamatyt įgulą, lekiančią veidu į banginį. Cha cha!
Jis taip pabaltakiuotų, taip paskersakiuotų, kad tik laikykis!
Taigi trys nešališki liudininkai suteikė man žinių, paaiškinančių
pačią žygio esmę. Todėl, turėdamas omenyje, kad škvalai, velbotų ap
sivertimai, po jų nakvynės ant vandens yra banginiavimo kasdieny
bė; kad lemiamą banginio puolimo akimirką privalau patikėti savo
gyvybę vairininkui - žmogui, neretai tuo metu galvą pametusiam ir
pasirengusiam iš susijaudinimo kulnais velboto dugną pramušti; tu
rėdamas omenyje, kad mūsų velbotą nelaimė ištiko daugiausia dėl to,
kad Starbakas vijosi banginį per patį škvalą, nors Starbakas, šiaip ar
taip, buvo laikomas apžiūriu banginiautoju; turėdamas omenyje, kad
buvau šito nepaprastai pasaugaus žmogaus velboto įguloje; ir galų gale,
turėdamas omenyje, į kokias beprotiškas gaudynes buvau pakliuvęs
per Baltąjį Banginį, - vaduodamasis visais šitais samprotavimais, nu
sprendžiau, kad dabar bus protingiausia nulipti žemyn į kubriką ir pa
rašyti testamentą.
- Kvikegai, - tariau, - eime, tu būsi teisės žinovas, testamento
vykdytojas ir paveldėtojas.
Gal ir keista, kad iš visų žmonių daugiausia laiko rašydami tes
tamentus ir paskutinės valios pareiškimus sugaišta jūreiviai, bet tikra
tiesa, kad niekas kitas pasaulyje neturi didesnio palinkimo prie šitos
tuščios pramogos. Nuo tada, kai plaukioju jūromis, ketvirtąkart tai
darau. Ir šiuokart, baigęs minėtą ceremoniją, pajutau palengvėjimą:
tartum akmuo nuo krūtinės nusirito. Be to, visos dienos, kurios dar
man skirtos, bus nelyginant Lozoriaus dienos po prisikėlimo - grynas
papildomas pelnas; tiek ir tiek mėnesių bei savaičių. Pergyvenau pats
save ir savo mirtį; paskutinė mano valanda ir laidotuvės užrakintos

skrynutėje. Ramus, patenkintas dairiausi aplinkui nelyginant taikus
vaiduoklis, su tyra sąžine sėdintis už grotų jaukaus šeimos kapo rūsyje.
O dabar, pamaniau, nejučia pasiraitodamas rankoves, duokit šen
kad ir mirtį, kad ir pražūtį, be baimės su jomis pasigalynėsiu, o silpnes
nį tegu tuntas velnių nujoja!
27 1
50 S K Y R I U S
A habo velbotas ir įgula. Fedala
- Klausyk, Flaskai! - sušuko Stabas. - Jei būčiau vienakojis, nieku

gyvu neičiau į velbotą, nebent užkimšti dugne skylės medine pėda.
Pašėlęs mūsų senis!
- O man regis, nieko čia keisto, - atrėžė Flaskas. - Jeigu visa koja
būtų nupjauta, tai kitas reikalas. Tada jau būtų bejėgis, o jo vienas kelis
sveikas ir kito nemažai likę.
- Šito, brolyti, tai nežinau. Nesu jo matęs klūpant.
Banginiavimo verslą išmanantys žmonės nuo seno nesutaria, ar dera

kapitonui, nuo kurio gyvybės priklauso medžioklės sėkmė, rizikuoti
gyvybe persekiojant banginius. Taip Tamerlano kariai neretai su aša
romis akyse ginčydavosi, ar turi būti nešama neįkainojama vado gyvy
bė į pačią kautynių tirštumą.
Kalbant apie Ahabą, minėtas dalykas įgyja kiek kitonišką prasmę.
Jeigu atminsime, kad pavojaus metu žmogus ir ant dviejų kojų vos lai
kosi; jeigu atminsime, kad banginių gaudynės pilnos didžiausių, neį
manomiausių sunkumų, kai kiekviena akimirka gresia žūtimi; tad ar
išmintinga tokiomis sąlygomis vienakojui žmogui leistis velbotu į me
džioklę? Neabejoju, kad „Pekodo“ savininkai visi kaip vienas atsakytų
neigiamai.
Ahabas puikiai žinojo, kad jo draugai Nantakete neprieštarautų,
jeigu jis, išlaikydamas nepavojingą nuotolį, priplauktų velbotu prie
mūšio lauko asmeniškai duoti nurodymų, tačiau mintis paskirti jam
velbotą, kuriame per medžioklę pats bus vairininkas, ir netgi duoti
penkis papildomus žmones to velboto įgulai, - tokia dosninga min
tis niekada nė vienam „Pekodo“ savininkui nebuvo toptelėjusi. Todėl
Ahabas ir nepradėjo derėtis su jais dėl papildomos įgulos, net neuž
siminė apie tai. Tiesiog tyliai sutvarkė šitą reikalą, ir viskas. Ligi tol,
2J 2 HERMAN MELVILLE
kol nebuvo apgarsintas Arčio atradimas, niekas laive ničnieko neįtarė;

nors kai išplaukus jūreiviai baigė visų velbotų apžiūrą; kai ėmė ret
karčiais pastebėti Ahabą patį dirbantį atsarginius irklų kaiščius vel-
botui, kabančiam prie dešiniojo borto ir laikomam atsarginiu; kai jis
net ėmė kruopščiai pjaustinėti nedideles medines lyno traukimo rites,
įstatomas į lovelį velboto priekyje; kai visa tai buvo pastebėta, o ypač
jo nuoregumas išklojant atsarginės valties dugną dvigubu lentų sluoks
niu (tikriausiai tam, kad geriau atlaikytų kaulinės kojos spaudimą),
taip pat rūpinimasis geriau priderinti formą atraminės lentos, arba
kerėplų ramsčio, kaip kartais būdavo vadinama skersinė lenta velboto
priekyje, ant kurios vienu keliu atsiklaupia žeberklininkas, sviesdamas
žeberklą arba darbuodamasis trišakiu; kai buvo pastebėta, kaip dažnai
stovi šitame velbote, įrėmęs vienintelį savo kelį į pusapskritą įduobą
lentoje, tai šiek tiek gilindamas, tai lygindamas ją dailidės kaltu, - visa
tai jau tada atkreipė dėmesį ir sukėlė susidomėjimą. Tačiau beveik visi
manė, kad Ahabas šitaip kruopščiai ruošiasi tik lemiamoms Mobio
Diko gaudynėms; nes buvo apskelbęs, jog pats ketina pribaigti žudi
kišką siaubūną. Bet visi šie spėjimai anaiptol nesukėlė net blausiausio
įtarimo, kad yra parūpinęs šitam velbotui atskirą įgulą.
Tačiau dabar, pasirodžius šmėkliškiems yrėjams, nuostabos liku
čiai išsisklaidė; banginiavimo laivuose nustebimas greitai išblanksta.
Juo labiau kad į banginiavimo laivus, tuos įstatymų mindžiotojus,
paprastai samdosi pačių keisčiausių tautų padugnės ir atmatos, išlen-
dančios į dienos šviesą iš neįmanomiausių mūsų planetos užkampių,
iš tamsiausių skylių; o plaukiojimo metu laivai patys dažnai sugraibo
tiesiai iš vandens savotiškiausių atstumtųjų, bangų svaidomų po ma
rias ant lentos, ant irklo, velboto, kanojos, sudužusio laivo nuolaužos,
apverstos japoniškos džonkos ir ko tik įmanoma; taigi net pats Belze
bubas būtų galėjęs užsikarti laivo bortu ir nueiti kajutėn paplepėti su
kapitonu, nesukėlęs denyje didesnio pagyvėjimo.
Tačiau kad ir kaip ten būtų, aišku viena: pamėkliškieji jūreiviai
netrukus įsijungė į laivo įgulą, nors laikėsi kiek nuošaliai, o turba-
nuotasis jų vadas Fedala taip ir liko neįminta mįslė. Iš kur jis atsirado
mandagiame mūsų pasaulyje, kokie nesučiuopiami saitai siejo jį, kaip
netrukus paaiškėjo, su nepaprastu Ahabo likimu, ir siejo taip stipriai,
kad netgi turėjo šiek tiek įtakos; o gal - vienas Dievas težino - net
NIOBIS D I K A S . AR B A B A N G I N I S
273
valdžios, viso to niekas gerai nenumanė. Tik nė vienas jūreivis nega

lėjo abejingai žiūrėti į Fedalą. Tokią būtybę išauklėti, šeimyniški vi
dutinio klimato juostos gyventojai gali tik sapne susapnuoti, bet ir tai
blausiai; tačiau panašių į jį galima tarpais pamatyti nesimainančiose
Azijos bendruomenėse, ypač salose į rytus nuo žemyno - tuose nuo
visko atskirtuose, amžinuose, nekintamuose kraštuose, kur net mūsų
dienomis, šiais naujaisiais laikais, tebetvyro ankstyvųjų žemės kartų
pirmapradiškumas; kada ryškiai prisimenamas pirmasis žmogus ir jo
palikuonys, kurie, nežinodami iš kur atsirado, laikė vienas kitą vai
duokliais ir klausinėjo Saulę bei Mėnulį, kodėl, kokiam tikslui buvę
sukurti; kada, anot Pradžios knygos, angelai - ir velniai, kaip priduria
nekanoniniai rabinai, - iš tiesų tuokėsi su žmonių dukromis ir atsi
duodavo žemiškai meilei.
2 74
51 SKYRIUS
Pamėkliškas fontanas
Ėjo dienos, savaitės, ir banginio kaulo baltumu šviečiantis „Pekodas“,

nestipraus vėjo genamas, perčiuožė keturis verslo rajonus: ties Azorų
salomis, prie Žaliojo kyšulio, vadinamąjį Platos ties La Platos upės
žiotimis ir Karolo rajoną - stulpais nepaženklintą plotą į pietus nuo
Šventosios Elenos salos.
Ir šit, plaukiant Karolo vandenimis, žvainą mėnesėtą naktį, kai
bangos vyniojosi už borto nelyginant sidabro rietimai ir švelniai vi
bruojantis jų burgėjimas kūrė tylą, pilną sidabro, o ne vienatvės; tokią
tykią naktį tolumoje, tenai, kur link žvelgė baltais putų purslais apki
bęs „Pekodo“ pirmagalis, pasirodė sidabro fontanas. Mėnulio šviečia
mas, atrodė kaip dangiškas tviskantis plunksnuotas dievas, iškilęs iš
vandenyno dugno. Pirmas jį pastebėjo Fedala. Mat tomis mėnesėtomis
naktimis įsilipdavo į grotstiebio viršūnę ir žvalgydavo taip pat akylai
kaip dieną. Tačiau nors naktį pastebėtum ir pulkus banginių, kažin,
ar bent vienas kapitonas iš šimto būtų surizikavęs nuleisti velbotą. Ne
sunku tad įsivaizduoti, kokio jausmo apimti žvilgčiojo jūreiviai į seną
azijietį, stypsantį stiebe tokiu netinkamu metu; danguje šviečiant tik
jo turbanui ir mėnuliui. Bet kai buvo tiek naktų išstovėjęs netardamas
žodžio; kai po tokios tylos staiga pasigirdo nežemiškas jo balsas, skel
biantis, kad sutvisko mėnesienoje sidabro fontanas, visi jūreiviai išsi
rito iš gultų, tarytum sparnuota dvasia būtų nutūpusi ant laivavirvių
ir pašaukusi mirtingąją komandą. „Fontanas horizonte!“ Arkangelo
trimitas Paskutinio teismo dieną nebūtų sukėlęs tokio virpulio; tačiau
drebėjo vyrai ne iš baimės, o greičiau iš pasitenkinimo. Nes balsas,
nors išsigirdęs neįprastu laiku, skambėjo taip valdingai, buvo sklidi
nas tokio karštligiško jaudulio, kad visi kaip vienas persiėmė troškimu
tuoj pat leistis į gaudynes.
Skubiai nuraišavo per denį Ahabas, įsakinėdamas išskleisti bram-
selius, bombramselius ir ištempti Ūselius. Prie rumpelio turėjo stoti
MOBIS DIK A S. ARBA B A N G IN IS
2 75
pats nuovokiausias vairininkas. Ir šit su žvalgais trijuose stiebuose,

iškėlęs visas bures, laivas nuskriejo. Keistas nirtus vėjas taip jį kėlė,
stūmė į viršų, taip gulė į bures, kad po kojomis nebejautei atgijusio
sklendžiančio denio; ir, laivui durniam priekin, rodės, du priešai su
sigrūmė jame, - vienas kėlė į viršų, danguosna, antras ginė į neįžiū
rimus tolius. Jeigu tuo metu kas nors būtų pažvelgęs į Ahabo veidą,
būtų pamatęs, kad ir ten kaunasi dvi jėgos. Gyvosios kojos žingsniai
skardėjo gyvu aidesiu, tačiau kiekvienas negyvo strampo stukte
lėjimas dunksėjo it plaktuko trinkis į karsto dangtį. Per gyvenimą
ir mirtį - štai per ką žygiavo tasai senis. Tačiau kad ir kaip veržliai
bėgo laivas, kad ir kokiais nekantriais žvilgsniais lyg strėlėmis varstė
tolius visų akys - sidabrinis fontanas tąnakt daugiau nebeištryško.
Visi jūreiviai būtų galėję prisiekti, kad jį matė, bet antrą kartą niekas
nebeparegėjo.
Užmarštin jau buvo beveik nugrimzdęs tas nakties prietykis, kai
staiga po kelių dienų, štai! tą pat tykią valandą vėl išsigirdo šauksmas;
vėl visi pastebėjo fontaną, ir vėl, vos gaudynėms buvo iškeltos visos
burės, jis dingo kaip nebuvęs. Taip kartojosi kasnakt, bet dabar tik
stebėdamiesi žvelgėm į jį. Paslaptingai sutviksdamas tai mėnulio, tai
žvaigždžių šviesoje, fontanas kaipmat dingdavo dienai, dviem arba
trim; ir sulig kiekvienu pasirodymu tarytum bėgo tolyn, vesdamas
mus, viliodamas, traukdamas paskui save.
Kadangi prietarai nuo amžių yra įleidę gilias šaknis į jūreivių pa
dermę, o ir šiaip nemažai dalykų, susijusių su „Pekodu“, gaubė paslap
tys, todėl ne vienas jūreivis būtų galėjęs prisiekti; kad tą bet kur ir bet
kada pasirodantį fontaną - nesvarbu, ar valanda gūdi, o platuma ir
ilguma atokiausios; kad tą nepavejamą fontaną švirkščia visada tas
pats banginis - Mobis Dikas. Kartais, pasirodžius greitai ištirpstan
čiam pamėnui, jūreivius apimdavo savotiškas siaubas, sakytum tasai
išnykstantis vaiduoklis klastingai viliojo paskui save, idant galų gale
toliausiose ir įsiučiausiose jūrose užpultų ir suniokotų.
Šie trumpalaikiai nuogąstavimai, tokie migloti, bet grėsmingi,
įgaudavo stebuklingos jėgos sugretinti su savo priešybe - ypatingu oro
giedrumu, už kurio mėlynės, kaip mums dingojosi, tūnojo susigaužę
kažin kokie šėtoniški kerai; o mes diena po dienos plaukėm vis to
lyn, per mieguistas tyruojančias vandenų dykynes, tokias tykias, kad,
276 H t R M A N M fc L V I L L t
rodės, erdvės skiriasi ir visa, kas gyva, bėga nuo laivo pirmagalio - lai
dojimo urnos.
Bet pagaliau, pasukus rytuosna, Gerosios Vilties kyšulio link, už
pūtė mus stūgūs vėjai, ėmėme kopti į kalnus, slysti į duburius, skrosti
ilgus sujudusius bangynus; baltailtį „Pekodą“ ūmūs vėjo šuorai ėmė
vartyti nuo šono ant šono, įsiutęs laivas ėmė talžyti juodas vilnis taip,
kad virš bortų sidabrinių duženų lietumi ėmė lyti purkšiu dribsniai;
štai tada išsisklaidė beviltiška gyvenimo beprasmybė, tačiau iškilo
vaizdai, dar slogesni negu lig tol.
Prie pat mūsų bortų vilnyse šen ir ten šmaižė nepažįstami pavida
lai, o už vairagalio debesiu sūkuriavo mįslingieji kormoranai. Kiek
vieną rytmetį regėdavom šių paukščių vėrinius ant laivavirvių; ne
paisydami gąsdinančių šūkavimų, jie užsispyrę ilgai nesijudindavo iš
vietos, tarytum mūsų laivas būtų pamestas vėjo ir Vilnių valiai, atiduo
tas pražūčiai, todėl be galo tinkamas tokiems benamiams padarams. Ir
vis kilsavo atilsio nežinanti juoda jūros krūtinė, tartum neapmatomi
potvyniai ir atoslūgiai būtų buvę sąžinė; tartum didžią pasaulio sielą
būtų varstę sopuliai ir atgaila už sunkias nuodėmes ir kančias, kurias
taip ilgai buvo gimdžiusi.
Gerosios Vilties kyšuliu esi pramintas, taip? Bet tau geriau dera se
nasis pavadinimas - Audrų ragas1; nes užliūliuoti išdavikiškos bevėjo
oro tylos, ilgai mus gobsčiusios, ūmai atsidūrėme viesulais subjurusioje
jūroje, kur prasikaltusios sielos, virtusios paukščiais ir žuvimis, rodės,
buvo pasmerktos nepaliaujamai plaukti, nepasiekdamos tykaus uosto,
arba plaktis juodame ore be jokio regračio. Tačiau ir tada baltasnie
gė, nesikeičianti, į dangų nukreipusi plunksnų fontaną; vis viliodama
paskui save, pasirodydavo kartkartėm vieniša į viršų trykštanti srovė.
Per visą šį juodą gaivalų siautulį Ahabas, nors beveik be pertrūkio
įsakinėjo permirkusiam, grėsmingam deniui, buvo dar labiau paniuręs
ir nešnekus; dar rečiau nei paprastai kreipdavosi į padėjėjus. Audro-
mečiu, kai visa, kas juda, denyje ir triumuose būna pritvirtinta, bu
rės nuleistos, tenka nieko neveikiant laukti audros baigties. Tuomet
kapitonas ir laivo įgula tampa lemtimi įtikėjusiais žmonėmis. Įrėmęs
1 Taip X V a. jūrų keliautojas Bartolomeu’s Diasas de Novaesas (apie 1451-1500) pava

dino savo atrastą Afrikos kyšulį, kurį jo valdovas Portugalijos karalius Jonas II (1455 —
1495) pervadino Gerosios Vilties kyšuliu.
M O B I S D f K A S. A R B A B A N G I N I S
277
kaulinę koją įprastinėn įduobon, viena ranka tvirtai apgniaužęs van-

tus, valandų valandas išstovėdavo Ahabas, atgręžęs sustingusį veidą
prieš vėją, kol nuo šlapdrabos arba sniego gūsio apšarmodavo blakstie
nos. O tuo metu jūreiviai, kuriuos pragaištingai laivapriekyje dūžtan
tys šėlstantys vandenai išvydavo iš bako, sustodavo palei bortus ška-
fute ir, kad lengviau atsilaikytų prieš puolančias bangas, apsijuosdavo
lynu, pritvirtintu prie apsauginio boto, ir siūbuodavo toje kilpoje. Re
tai kas ištardavo žodį; o bežadis laivas su nelyginant vaškinių figūrų
įgula diena po dienos lėkė, skrosdamas demoniškų bangų eiklų nirtulį
ir palaimą. Naktimis žmonės taip pat tylėjo, o vandenynas riaumojo;
nebylūs kilpose taip pat svirdinėjo jūreiviai; bekalbis Ahabas taip pat
stovėjo it prikaltas viesulų pagairėje. Net kai pailsusi prigimtis mal
daudavo poilsio, ne kabamajame gulte ieškojo jis atokvėpio. Amžių
dienai įsirėžė Starbakui senojo kapitono vaizdas, kai kartą naktį, nu
lipęs žemyn kajutėn užrašyti barometro rodmenų, pamatė Ahabą, sė
dintį užmerktomis akimis, tiesų it stygą ant prisraigtuotos prie grindų
kėdės; o lietaus ir atitirpusio sniego lašai pamažėle tekėjo ir krito ratu
nuo jo apsiausto ir skrybėlės. Priešais ant stalo gulėjo neišvyniotas
jūrlapis, kur, kaip minėjome, buvo sužymėtos visos tėkmės ir srovės.
Tvirtai sugniaužtoje rankoje sūpavosi žibintas. Nors sėdėjo tiesus kaip
žvakė, galvą buvo atlošęs, o užmerktas akis nukreipęs į „kontrolierių“1,
kybantį ant bimso palubėje.
Baisus senis! krūptelėjęs pamanė Starbakas, net miegodamas per
tokį uraganą, nepalaužiamai bando įžvelgti tikslą.
1 Taip vadinamas kapitono kajutės kompasas, nes kapitonas gali patikrinti laivo kursą,
neišeidamas iš kajutės į denį, kur yra šturvalo kompasas. (Aut. past.)
278
52 S K Y R I U S
„Albatrosas“
Į pietryčius nuo Gerosios Vilties kyšulio, prie tolimųjų Krozė salų, kur
plyti turtingi tikrųjų banginių medžioklės plotai, horizonte pasirodė
burlaivis, vardu „Albatrosas“, plaukiantis tiesiai į mus. Jam lėtai arti
nantis, iš žvalgybos posto fokstiebio viršūnėje man, naujokui, atsivėrė
puikus reginys - tolimojo plaukiojimo banginiavimo laivas, seniai pa
likęs savo uostą.
Nušvitrintas bangų, nelyginant veltuvų, jo korpusas baltavo kaip
krantan išmesti jūrų vėplio griaučiai. Ilgi rausvų rūdžių ruožai buvo
išmarginę numirėliškai boluojančių bortų apačią, o visas rangautas ir
takelažas panėšėjo į storas balsvu šerkšnu aptrauktas medžio šakas.
Laivas buvo iškėlęs tiktai apatines bures. Ir keistybiškai atrodė jo il-
gabarzdžiai žvalgai trijų plikų stiebų viršūnėse. Jie tarytum vilkėjo
žvėrių kailiais - taip per ketverius plaukiojimo metus buvo sudriskę
ir tokie sulopyti jų dangalai. Stovėdami prie stiebų prikaltuose gele
žiniuose lankuose, jie siūbavo, svyravo virš bedugnės gilynės; ir nors
mes, šešetas žvalgų, suartėjome ore taip, kad būtume galėję peršokti
nuo vieno laivo stiebo į kito, tačiau, jų laivui lėtai šliuožiant pro mus,
tie nelaimėliai nykiai perleido mus akimis ir nepratarė nė žodžio; tik iš
apačios, nuo mūsų kapitono tiltelio, išsigirdo pasveikinimas:
- Ehei, „Albatrose“! Ar nematėte Baltojo Banginio?
Bet vos anas kapitonas, persilenkęs per balzganą apsauginį bortą,
prisidėjo garsintuvą prie burnos, tasai kaži kaip išsprūdo ir nulėkė į
jūrą, o vėjas taip įnirtingai sustūgo, kad niekais nuėjo pastangos jį per
rėkti. Nuotolis tarp laivų didėjo. Ir visi jūreiviai tylomis įsidėjo galvon
šį blogą ženklą - patį pirmą ir nepavykusį bandymą sužinoti ką nors
apie Baltąjį Banginį. Ahabas valandėlę tylėjo, - atrodė, jei ne dūkstan
tis vėjas, būtų liepęs nuleisti velbotą ir pats nuplaukęs į „Albatrosą“.
Bet štai, pasinaudojęs palankiu vėju, jis čiupo garsintuvą ir visu balsu
sušuko laivui, kurį pažino esant iš Nantaketo ir jau grįžtantį tėvynėn.
NIOBIS D I K A S . A RB A B A N G I N I S
279
- Ehei, klausykit! Čia - plaukiantis aplink pasaulį „Pekodas“! Pra-

neškit, kad ateityje siųstų laiškus į Ramųjį vandenyną! O jeigu lygiai
po trejų metų dar nebūsiu namie, tada tegu siunčia...
Tuo metu paskui laivus nutįsusios putotos vagos susipynė, ir, pa-
klusę saviems nesuvokiamiems dėsniams, guotai nekaltų žuvelių, jau
daugel dienų ramiai plaukiančių palei mūsų bortus, puolė šalin virpin
damos plaukmenis ir prisigretino prie „Albatroso“. Nors Ahabas per
begalinius požygius ne kartą buvo matęs tokių dalykų, tačiau apsėstie
siems kiekvienas niekniekis atrodo reikšmingas.
- Bėgate nuo manęs? - tyliai ištarė, žvelgdamas iš viršaus į vandenį.
Paprastuose žodžiuose suskambo toks didis, bejėgis liūdesys, ko
kio dar niekada pakvaišęs senis nebuvo rodęs. Tada, atsigręžęs į vairi
ninką, ligi tol kreipusį laivą prieš vėją, kad ne taip lėktų priekin, pir
mykščiu liūto balsu suriko:
- Rumpelį - į bortą! Kursas - aplink pasaulį!
Aplink pasaulį! Vienų šitų žodžių pakanka, kad pajustum pasi
didžiavimą; tačiau kur veda tasai pasaulio apiplaukimas? Pro nesu
skaitomas negandas į tą pačią vietą, iš kur buvo iškeliauta, ir kur tie,
kuriuos palikome, tebėra saugūs ir visąlaik pralenkę mus.
Jeigu šis pasaulis būtų bekraštė lygmė, jeigu, pasukę saulėtekin,
vis priplauktume naujus tolius ir reginius, žavesnius ir puikesnius
nei Kiklados arba Karaliaus Saliamono salos, tuomet kelionė turėtų
žadinį. Tačiau vydamiesi miglotas sapnų paslaptis arba kankinamai
persekiodami piktosios dvasios sukurtas iliuzijas, anksčiau arba vė
liau užvaldančias mirtingųjų širdis; lėkdami paskui jas aplink žemę,
atsiduriame bergždžiuose labirintuose arba, gavę skylę dugne, liekame
pamesti pusiaukelėje.
280
53 S K Y R I U S
Pabūvonė
Tariama priežastis, dėl kurios Ahabas nenuplaukė į sutiktąjį bangi-

niautojų laivą, buvo ta: vėjas ir jūra pranašavo audrą. Tačiau ir šiaip
Ahabas - sprendžiant iš tolesnio jo elgesio panašiomis aplinkybėmis -
greičiausiai nebūtų plaukęs į „Albatrosą“, jei tik jam būtų pasisekę per
garsintuvą išgirsti neigiamą atsakymą į užduotą klausimą. Nes, kaip
vėliau paaiškėjo, jis nejautė net mažiausio poreikio bendrauti - nė
penkių minučių - su kitų laivų kapitonais, jeigu jie neturėjo jį domi
nančių, godžiai laukiamų naujienų. Kad geriau visa tai suvoktume,
reikia plačiau pakalbėti apie senovinius papročius, nurodančius, kaip
dera elgtis banginių medžioklės laivams susitikus svečiose jūrose, ypač
bendruose banginiavimo plotuose.
Jeigu du nepažįstami žmonės, einantys per skursnius Pain Beren-
so smiltynus Niujorko valstijoje arba ne mažiau dyką Solsberio lygu
mą Anglijoje; jeigu, iš netyčių susidūrę tokioje nesvetingoje plynoje
vietoje, tiedu negali praeiti nepasisveikinę, negali nesustoti valandėlę,
nepasidalyti naujienomis arba net prisėsti ir kartu atsipūsti; tai dar
įprasčiau, kad bekraštėse vandenyno dykynėse du banginių medžiok
lės laivai, pastebėję vienas kitą pačiame žemės pakraštyje - kur nors
prie atkampios Faningo salos ar prie tolimųjų Gilberto salų; tai dar
suprantamiau, kad panašiomis aplinkybėmis tie laivai ne tik pasisvei
kina per garsintuvus, bet ir užmezga artimesnį, draugiškesnį, betarpiš-
kesnį ryšį. Ypač jei abu įrašyti tame pačiame uoste, jeigu jų kapitonai,
padėjėjai ir įgulos nariai pažįstami; taigi turi daug brangių širdžiai
temų pašnekesiams apie namus.
Neseniai į jūrą išsirengęs laivas tikriausiai gabena laiškų tiems, ku
rie plaukioja nebe pirmus metus; greičiausiai jis perduos porą laikraš
čių su metų arba dvejų vėlesne data negu paskutinis nučiupinėtas anų
egzempliorius. Už parodytą draugiškumą pradedančiam medžioklę
laivui bus atsilyginta naujausiomis žiniomis iš banginiavimo rajono, į
281
kurį traukia, o tai pačios vertingiausios žinios. Iš dalies taip pat būna
ir banginių medžioklės laivams, kurių keliai susikerta jau kokio nors
banginiavimo ploto viduryje, net jeigu abu vienodai seniai yra palikę
savo uostą. Juk vienas iš tų laivų galėjo būti gavęs paštą iš trečiojo,
dabar jau toli esančio laivo; o tarp laiškų gali atsirasti skirtų sutiktojo
laivo įgulai. Be to, jie gali pasidalyti banginiavimo naujienomis ir ma
loniai pasišnekučiuoti. Juk juos sieja ne tik abipusis jūreivių prielanku
mas, bet ir savotiška giminystė, atsirandanti dėl bendros profesijos, dėl
vienodų pavojų ir praradimų.
Didelio skirtumo nėra net tada, jei laivai iš skirtingų šalių; žino
ma, jeigu jų vadai kalba ta pačia kalba, pavyzdžiui, kaip anglai ir ame
rikiečiai. Nors, tiesą pasakius, anglų banginiavimo laivų skaičius toks
nedidelis, kad susitikimai būna reti, o jei ir įvyksta, jūreiviai sunkiai
įveikia drovumą; anglai yra gan santūrūs, o jankiai šitą bruožą mėgsta
tik tada, kai juo apdovanoti patys. Be to, anglų banginiautojai kartais
persiima didmiesčio gyventojo pranašumu; į liesą, išstypusį, be galo
provincialų nantaketietį žiūri kaip į kokį vandenų pasaulio kaimo
stuobrį. Kur glūdi anglų banginiautojų pranašumas, neaišku, kadangi
krūvon sudėti jankiai per dieną vandenynuose nudobia daugiau ban
ginių, negu krūvon sudėti anglai per dešimtį metų. Bet tai viso labo
menka anglų banginiautojų kliautis, ir Nantaketo jūreivis neima jos į
širdį; tikriausiai todėl, kad neblogai žino ir kai kurias savo silpnybes.
Vadinasi, iš visų laivų, pavieniui plaukiojančių jūroje, banginiavi
mo laivams yra daugiausia priežasčių būti draugingiems - tokie jie ir
yra. Visai kitaip elgiasi prekiniai laivai; dažnai pasitaiko, kad, susitikę
Atlanto viduryje, jie praplaukia, pasisveikinimo žodeliu nepersimetę,
nužvelgdami vienas kitą su panieka kaip du dabitos Brodvėjuje; tuo
pat metu piktdžiugiškai skaičiuodami mintyse, kiek atsiėjo kitam ta
kelažo įranga. Jeigu susitinka jūroje kariniai laivai, iš pradžių jie taip
ilgai ir kvailai linkčioja, nuleidinėja iki pusės stiebo laivo vėliavas,
kad tikro draugiškumo ir broliškos meilės nelieka nė padujų. Na, o
vergų pirklių susitikimas, - ką gi, jie visada lekia strimagalviais ir tik
skuba kuo greičiau vienas nuo kito pasprukti. O štai piratai, jeigu jų
keliai susikryžiuoja kaip sukryžiuoti kaulai vėliavoje, jie pirmiausia
šaukia: „Kiek kaukolių?“ - visai kaip banginiautojai, kurie teiraujasi:
„Kiek statinių?“ Išgirdę atsakymą, piratai tuoj pat nešdinasi kas sau,
282 H E R M A N M E LVI L L E
kadangi visi jie prakeikti nevidonai ir nenori ilgiau matyti į save pana
šių piktadarių.
Tačiau pažvelkite į dorą, kuklų, draugišką, svetingą, nesuvaržy
tą, dievobaimingą banginiavimo laivą! Ką daro banginiavimo laivas,
sutikęs bendražygį daugmaž apypadoriu oru? Jis rengia pabūvonę ,
dalyką, visiškai nežinomą kituose laivuose, kurie net šio žodžio nėra
girdėję, o netyčia išgirdę, tuoj ima šaipytis ir kartoti visokias paikas
nesąmones apie „čiurkšlius“, „taukakošius“ ir panašiai. Kodėl preki
niai, piratų, taip pat kariniai ir vergų pirklių laivai su panieka žvelgia
į banginiautojus - sunku atsakyti. Imkime kad ir piratus, ką, gal jų
veiksena pagirtinesnė? Tikrai, kartais ji baigiasi paaukštinimu; bet tas
paaukštinimas - kartuvės. Be to, šitaip iškilęs žmogus praranda pama
tą, būtiną tokioms aukštybėms. Taigi, mano akimis žiūrint, girtis savo
padėties pranašumu piratas neturi rimto pamato.
Bet kas yra toji pabūvonė'i Nutrinsite smilių vartydami žodynus
ir ieškodami šito žodžio. Dr. Džonsonas nepakilo į tokias erudicijos
aukštybes; jo nėra ir Nojaus Vebsterio arkoje. Vis dėlto šį raiškų žodį
jau daug metų vartoja penkiolika tūkstančių jankių. Be jokios abejo
nės, reikia nusakyti jo turinį ir įtraukti į žodyną. Dėl to ir pabandysiu
moksliškai jį apibrėžti.
PABŪVONĖ. Daiktavardis - Draugiškas dviejų (ar daugiau)
banginiavimo laivų susitikimas, dažniausiai verslo rajone; pasisveiki
nusios įgulos lankosi vienos pas kitas, ir abu kapitonai susitinka viename
laive, o abu pirmieji padėjėjai - kitame .
Pradėjus kalbą apie pabūvonę , nereikėtų pamiršti dar vienos smulk
menos. Kiekviena profesija turi savų ypatumų; nestinga jų ir banginių
medžioklės versle. Piratų, karinio arba vergų laivo kapitonas, plukdo
mas į kitą laivą, sėdi valties vairagalyje, kur būna net minkšta sėdy
nė, ir dažnai pats valdo nediduką lyg žaislinį rumpelį, išpuoštą mar
gaspalvėmis virvelėmis ir kaspinais. Velboto vairagalyje atsisėsti nėra
kur, nėra nei pagalvėlių, nei rumpelio. Į ką tai panėšėtų, jei kapitonus
banginiautojus bangomis imtų vežioti krėsluose ant ratukų tarytum
senus, podagros kamuojamus miesto tarybos narius; na, o rumpelio -
tokio sumoteriškėjimo neleistų sau joks velbotas. Kadangi į pabūvonę
išplaukia visa velboto įgula kartu su žeberklininku, tai jis ir vairuoja
velbotą, o kapitonas, neturėdamas kur atsisėsti, stovi stačias tarytum
NIOBIS D I K A S . A R B A B A N G I N I S 283
pušis. Ir dažnai galima pamatyti, kaip kapitonas, jausdamas nuo abiejų

laivų į save atkreiptus pasaulio žvilgsnius, iš paskutiniųjų stengiasi iš
laikyti pusiausvyrą ir neprarasti orumo. Tai anaiptol nėra paprasta; už
jo nugaros styro didžiulis vairinis irklas, tarpais vis stuktelintis jam į
kryžkaulį, o priekyje sėdinčio jūreivio irklas daužo per kelius. Taigi iš
priešakio ir iš užnugario spauste suspaustas, stovėdamas pražergtomis
kojomis, kapitonas gali svirtelėti tik į šoną; bet tada ūmus ir stiprus
velboto trūktelėjimas lengvai jį pargriautų, kadangi pamato ilgis be
atitinkamo pločio mažai ko vertas. Suremkite buku kampu du strypus
ir pamatysite, kad jie nestovės. Be to, jokiu būdu negalima, tvirtinu
jums, tam, visų žvilgsnių varstomam, pražergtomis kojomis besisten
giančiam išlaikyti pusiausvyrą, kapitonui bent kiek pasilaikyti, ko nors
įsitverti; dažniausiai, viešai rodydamas guvią savitvardą, jis susibruka
rankas į kelnių kišenes; tos rankos, paprastai stambios ir sunkios, jam
kaip nereikalinga našta. Tačiau yra buvę tikrų atvejų, kai kapitonas
kritinę akimirką - pavyzdžiui, atūžus škvalui - stverdavo artimiausią
yrėją už plaukų ir nepaleisdavo tartum nepermaldaujama mirtis.
284
54 SKYRIUS
„Taun-Ho“ istorija
{Kaip buvo pasekta „A uksinėje užeigoje“)
Gerosios Vilties kyšulys ir vandenys aplink jį primena judrią plento

kryžkelę; ten galima sutikti daugiau keliauninkų negu bet kur kitur.
Netrukus po suėjimo su „Albatrosu“ pamatėme dar vieną namo
grįžtantį banginiavimo laivą - „Taun-Ho“1. Beveik visa jo įgula buvo
polineziečiai. Per neilgą pabūvonį išgirdome pritrenkiančių naujienų
apie Mobį Diką. Kai kurių klausytojų susidomėjimą Baltuoju Bangi
niu pašėlusiai padidino viena „Taun-Ho“ istorijos aplinkybė, neaiškiu
būdu apdovanojusi banginį nuostabia galia pabūti Dievo teismo nuos
prendžio - kartais ištinkančio kai kuriuos žmones - vykdytoju. Toji
aplinkybė ir ypatingos jos pasekmės bei išvados, sudarančios lyg ir ne
regimąją tragedijos, kurią netrukus išgirsite, pusę, niekada nepasiekė
kapitono Ahabo ir jo padėjėjų ausies. Mat apie slaptąją dalį nenumanė
net patsai „Taun-Ho“ kapitonas. Ją žinojo tik trys baltieji laivo jūrei
viai, kurių vienas, kaip paaiškėjo, persakė ją Teštigai, pirma privertęs
prisiekti visais šventaisiais niekam neprasitarti; tačiau tą naktį Tešti-
ga ėmė klejoti per sapnus ir tiek prišnekėjo, kad pažadintas turėjo tik
baigti pasakojimą. Vis dėlto įvykis „Pekodo“ jūreiviams padarė tokį
didžiulį įspūdį; tokiu, sakyčiau, neįprastu jautrumu visi persiėmė, kad
paslapties nepagarsino, ir ji neiškeliavo už kubriko sienų. Įpindamas,
kur dera, į viešai laive išgirstos istorijos versiją paslaptingą giją, prade
du pasakojimą, įamžinantį nepaprastą atsitikimą.
Suteikdamas sau malonumo, išsaugosiu stilių, kuriuo kažkokio
šventojo dienos išvakarėse sekiau tą istoriją Limoje savo draugų is
panų ratelyje, kai patogiai atsidrėbę rūkėme cigarus „Auksinės užei
gos“ verandoje, išklotoje storai paauksuotomis plytelėmis. Du iš šitų
1 Senovinis stiebo žvalgų šūksnis, skelbiantis banginio pasirodymą; tebevartojamas

Galapagų salų rajone. (Aut. past.)
285
prašmatnių kavalierių, jaunieji donas Pedras ir donas Sebastijanas,

buvo geri mano pažįstami; štai kodėl jie nepaliaujamai įterpinėjo klau
simus, į kuriuos deramu laiku susilaukdavo atsakymų.
- Porą metų prieš tai, kai pirmą kartą išgirdau apie įvykius, kuriuos
ketinu jums, senjorai, papasakoti, „Taun-Ho“, banginių medžioklės
laivas iš Nantaketo, plaukiojo čia, jūsų Ramiajame vandenyne, už ke
lių dienų kelio į vakarus nuo svetingos „Auksinės užeigos“ ir kiek į
šiaurę nuo pusiaujo. Vieną rytą jūreiviai, darbuodamiesi prie siurblių,
atkreipė dėmesį, kad triume vandens daugiau negu įprastai. Nuspren
dė, jog laivo apkalą bus pradūrusi kardžuvė. Tačiau kapitonas, tik dėl
jam vienam žinomų priežasčių tikėjęsis nepaprastos sėkmės šiose pla
tumose, nenorėjo keisti kurso; kadangi skylė tuo metu atrodė dar ne
didelė ir nepavojinga, - nors jos rasti korpuse nepavyko, nes trukdė
gan smarkus bangavimas, - laivas plaukė toliau, jūreiviai keitėsi prie
siurblio, pumpavo neilgai ir nepersitempdami. Vis dėlto lauktoji sėk
mė taip ir nešyptelėjo; dienos bėgo, o srovė smarkėjo, nors protėkis
nebuvo aptiktas. Dabar, jau kiek sunerimęs, kapitonas liepė įtempti
visas bures ir plaukti į artimiausią uostą, kad, iškėlus laivą iš vandens,
būtų galima jį suremontuoti.
Nors plaukti reikėjo tolokai, baimės, kad laivas nuskęs, nebuvo -
nebent ištiktų kas nors visai nelaukta, - kadangi siurbliai veikė pui
kiai, ir trisdešimt šeši jūreiviai keisdamiesi be ypatingų pastangų galė
jo išpumpuoti vandenį iš triumo; net jeigu ir dvigubai smarkiau būtų
veržęsis. Beveik per visą kelionę palankūs vėjai ginė laivą, ir „Taun-
Ho“ be lemtingų prietykių būtų saugiai pasiekęs uostą, jeigu pirmasis
kapitono padėjėjas Rednis iš Vynuogyno nebūtų šiurkščiu valdingu
mu įsiutinęs Stilkilto, smarkaus vaikino, ežeriečio iš Bafalo.
- Ežeriečio! Iš Bafalo! Būkit malonus, paaiškinkit, kur tie ežerai?
Ir kas tas Bafalas? - pertraukė donas Sebastijanas, pasikeldamas nuo
linguojančio žolinio pakloto.
- Miestas rytinėje mūsų ežero Erio pakrantėje, - bet, donai Sebas-
tijanai, malonėkit luktelt, netrukus visa tai išgirsite.
Tai štai, senjorai, tie vaikinai ežeriečiai, plaukiojantys brigais ir
tristiebėmis škunomis, nenusileidžiančiomis didžiuliams ir tvirtiems
laivams, išburiuojantiems iš jūsų senojo Kaljao į tolimąją Manilą;
tie vaikinai pačiame viduryje mūsų uždaros sauskelių Amerikos turi
nežabotos flibustjeriškos dvasios, kurią, kaip manoma, išugdo tiktai

atviras vandenynas. Taip yra, kadangi susiliejantiems didiesiems mūsų
gėlavandeniams ežerams - Eriui, Ontarijui, Huronui, Aukštutiniam
ir Mičiganui, - apsuptiems įvairiausių rasių bei tautų, nestinga vande
nyno erdvių ir daugybės kitų kilnių jo savybių. Juose, kaip ir Polinezi
jos vandenyse, kyšo vaizdingi salų žiedai; kaip ir prie Atlanto vande
nyno gyvena dvi didžios ir skirtingos tautos; rytuose jie atveria jūrų
prieigas į apsčias mūsų kolonijas, įsikūrusias jų pakrantėse; šen bei ten
į juos rūsčiai žiūri kranto pabūklų baterijos, ir nuo stačių uolų žvelgia
į vandenį senovinės nepasiekiamojo Makino1 patrankos; jie girdėjo,
kaip griaudė flotilių saliutai, skelbiantys jūrų pergales; kartais smėlė
tus krantus užplūsdavo laukiniai barbarai, kurių dažyti raudoni veidai
šmėsčiodavo kailinių vigvamų angose; ir lygų lygas aplinkui stūkso
pirmykštės neįžengiamos girios, kur glaudžiomis eilėmis, nelyginant
karaliai gotiškuose genealogijos medžiuose, stovi išlakios pušys; tose
pačiose giriose slepiasi laukiniai Afrikos plėšrūnai ir švelniakailiai
žvėreliai, iš kurių totorių imperatoriai siūdinasi rūbus; tuose ežeruose
atsispindi grįstų sostinių - Bafalo ir Klivlando - namai, taip pat vine-
bagiškos12 sodybos; jie plukdo ir puikiai takelažu bei įranga aprūpintą
prekinį laivą, ir ginkluotą valstybės kreiserį, ir garlaivį, ir buko kano
ją; virš jų siaučia borėjiški viesulai ir stiebus laužančios perkūnvėtrės,
neužsileidžiančios toms, kurios čaižo sūriuosius vandenis; ne naujiena
jiems ir laivo sudužimas - ne kartą nakties metą, kai nematyti žemės,
nors aplinkui žemynas, jie yra skandinę laivus su klykiančiais iš siaubo
jūreiviais.
Taigi, senjorai, žemyne išaugusiam Stilkiltui padūkęs vandenynas
nesiskyrė nuo gimtojo gaivalo; jis buvo nirtaus vandenyno kūdikis ir
įžūlia narsa nenusileido nė vienam jūreiviui. O dėl Rednio, tai nors
kūdikystėje ir gulėjo dykoje smėlėtoje Nantaketo pakrantėje, priglu
dęs prie motiniškos jūros krūtinės; nors vėliau ne kartą raižė mūsų
rūsčiojo Atlanto ir jūsų mąsliojo Ramiojo vandenynų platumas; vis
dėlto buvo toks pat kerštingas ir nesugyvenamas kaip ežerų jūrei
viai, kur girių glūdumoje viską sprendžia medžioklinis peilis rago
1 Miestas tvirtovė tarp Hurono ir M ičigano ežerų (JAV).

2 Vinebagai - Šiaurės Amerikos indėnų gentis.
287
kriaunomis. Nepaisant to, kas pasakyta, nantaketietis turėjo ir gerų

bruožų; o ežerietis, nors tikras šėtonas, bet jeigu su juo būtų elgiamasi
griežtai, tiesiai, bet paprastai, pripažįstant jo žmogiškas savybes, - o
tai net niekingiausio vergo teisė; jei su juo būtų taip elgiamasi, tasai
Stilkiltas būtų ilgai galėjęs išlikti klusnus ir romus. Šiaip ar taip, toks
jis visą laiką ir buvo; tačiau Rednis buvo pasmerktas, beprotystė jam
buvo nulemta, o Stilkiltas... bet, senjorai, tuojau viską sužinosite.
Po dienos arba daugiausia dviejų, kai „Taun-Ho“ pasuko į arti
miausią salų uostą, skylė dar padidėjo; tiesa, tik tiek, kad siurbliams
teko kasdien dirbti gal porą valandų daugiau. Jūs turite žinoti, kad
tokiame saugiame ir civilizuotame vandenyne kaip mūsų Atlantas kai
kurie kapitonai nesuka sau galvos, jei vanduo pumpuojamas net visos
kelionės metu; bet pasitaiko ir taip: jeigu tykią naktį, kai miegas it me
dus lipdo blakstienas, budintis kapitono padėjėjas pamiršta siurblius,
tai jau nei jis, nei jo laivabendriai niekada jų ir nebeprisimena, nes visa
įgula švelniai nugrimzta į dugną. Net dykose laukinėse jūrose, toli į
vakarus nuo jūsų, senjorai, laivuose įprastas daiktas gerą kelio tarpsnį
nuplaukti visai įgulai dirbant pamainomis prie siurblių; aišku, jeigu
kelias eina palei daugmaž pasiekiamą krantą arba jeigu yra kokia kita
protinga išsigelbėjimo galimybė. Ir tik tada, jeigu prakiuręs laivas yra
be galo toli, atvirame vandenyje, o arti nėra žemės, tik tada kapitonas
ima šiek tiek nerimauti.
Visiškai taip buvo ir „Taun-Ho“; todėl kai pasirodė, kad protėkis
dar padidėjo, jūreiviai šiek tiek sunerimo; ypač Rednis, pirmasis ka
pitono padėjėjas. Jis įsakė iškelti bombraselius ir įtempti šotus, kad
burių plotas kuo labiau padidėtų. Turiu jums, senjorai, pasakyti, kad
Rednis nebuvo bailys; jis taip pat mažai suko galvą dėl savo gyvybės,
kaip bet kuris kitas trūktagalvis padūkėlis tiek jūroje, tiek sausumoje.
Todėl, šitaip susirūpinus laivo saugumu, jūreiviai ėmė spėlioti, ar tik
jis nebūsiąs laivo dalininkas. Taigi tą vakarą, senjorai, jiems dirbant
prie siurblių, ant Rednio galvos pylėsi linksmi šaipai, o pro jūreivių
kojas gurgėdamas sruvo skaidrus - kaip kalnų šaltinio - jūros vanduo;
smarkiai verždamasis iš siurblių, jis tekėjo deniu ir nenutrūkstamu
srautu krito į jūrą per pavėjinius špigatus.
Visiems gerai žinoma, jog kasdieniame mūsų pasaulyje - tiek jūrų,
tiek sausumos - neretai atsitinka, kad viršesniu už kitus pastatytas
288 H tR M AN M h L. V I L L t
žmogus, pamatęs esąs kurio nors smarkiai pralenktas išdidžiu vyrišku

mu, persiima piktumu ir pagieža tam žmogui; ir, ištaikęs progą, pasi
stengia taip suniokoti valdinio pranašumą, kad iš jo teliktų žiupsnelis
dulkių. Nežinau, senjorai, ar tinkamas mano palyginimas, bet, šiaip
ar taip, Stilkiltas buvo aukštas, kilnus vyras su romėno galva ir ban
guota auksaspalve barzda tartum paskutinio jūsų karaliaus vietininko
karštakraujo žirgo gūnios kutai; jo protas, širdis ir siela būtų galėję
paversti jį Karoliu Didžiuoju, jei tik būtų gimęs kaip to monarcho tėvo
sūnus. O pirmasis kapitono padėjėjas Rednis buvo bjaurus kaip mulas;
toks pat užsispyręs bei pagiežingas. Stilkilto jis nemėgo, ir Stilkiltas tą
žinojo.
Pastebėjęs ateinant kapitono padėjėją, ežerietis, kartu su kitais
jūreiviais pumpavęs vandenį, apsimetė, kad jo nemato, ir lyg niekur
nieko linksmai šmaikštavo toliau:
- Ėhė hė, brolyčiai, tai puikus vandenėlis pliaupia; pakiškit ku
ris nors puoduką, ir paragaukim. Velniai rautų, galėtume ir į butelius
išpilstyti. Klausykit, vyručiai, visa mūsų Rednio dalis ištekės per šitą
skylę! geriau jisai atsipjautų savąją korpuso dalį ir nuvilktų namo. Tei
sybę pasakius, brolyčiai, kardžuvė tiktai pradžią padarė, paskui jinai
grįžo su gauja visokių žuvų - žuvų pjūklų, žuvų kirvių, žuvų dildžių -
ir visa šutvė ėmė džirinti ir zulinti dugną; vieni kitus dar ir pataisy
dami. Jei dabar ateitų mūsų Rednis, patarčiau jam šokti per bortą ir
išvaikyti juos. Jei ne - velniop nueis visas tavo turtas, pasakyčiau jam.
Bet jis naivuolis, mūsų Rednis, - be to, gražuolėlis, kokių reta. Žinot,
vyručiai, visas jo turto atliekas investuotas į veidrodžius. Kažin, ar ne
padovanotų jis man, vargšeliui, savo nosies kopijos.
- Kad jums akys išvarvėtų! Kodėl siurblys nedirba? - užriaumojo
Rednis, apsimetęs, kad negirdėjo jūreivių pašnekesio. - Nagi, judinki-
tės, kad jus kur griausmas!
- Klausom, pone, - atšovė Stilkiltas, linksmas kaip vasara. - Gy
viau, gyviau užgulam, vyručiai!
Ir siurblys sušnypštė kaip pusšimtis ugniagesių žarnų; jūreiviai
ėmė darbuotis it patrakę, ir netrukus pasigirdo šniokštavimas, bylo
jantis, kad žmonių jėgos įtemptos iki paskutinės ribos.
Kartu su kitais baigęs darbą, ežerietis uždusęs pasitraukė nuo siur
blio ir atsisėdo ant špilio, šluostydamasis varvantį prakaitą; jo veidas
MOBIS D IK A S. ARBA B A N G IN IS 289
buvo raudonas kaip ugnis, akys krauju pasruvusios. Nežinau, senjorai,

koks suktavirvis kipšas pakurstė Rednį prasidėti su tokiu žmogumi
ir dar taip nusivariusiu; bet - kas nutiko, tas nutiko. Lėtai ir išdidžiai
prisiartinęs prie Stilkilto, kapitono padėjėjas liepė jam susirasti šluotą
ir iškuopti denį, nepamirštant pašalinti kokčių dalykų, kuriuos paliko
ištrūkusios iš gardo kiaulės.
Denio valymas jūroje, senjorai, - tai darbavimasis, atliekamas bet
kokiu oru, išskyrus gal tik baisiausias audras; yra žinoma, kad nebūda
vo praleidžiamas net skęstančiuose laivuose. Tokios, senjorai, yra tva
rios jūrų tradicijos ir nevalingas jūreivių pomėgis žiūrėti švaros; kitas
net skęsdamas pirmiausia nusiprausia. Tačiau visuose laivuose šluota
darbuojasi tik jungos, jeigu jų yra laivo įguloje. Be to, grupės, dirbusios
prie siurblių, buvo sudarytos iš pačių tvirčiausių „Taun-Ho“ jūreivių;
visų stipriausias Stilkiltas būdavo nuolat skiriamas vyresniuoju; to
dėl, kaip ir jo draugai, privalėjo būti atleidžiamas nuo visokių menkų
darbelių, nesusijusių su jūreivystės priedermėmis. Šias smulkmenas
išskaičiuoju todėl, kad geriau suvoktumėt, kas įvyko tarp šitų dviejų
žmonių.
Bet ir čia dar ne viskas: tuo įsakymu išmėžti denį Rednis norėjo
įskaudinti ir įžeisti Stilkiltą, tarytum spjauti jam į veidą. Tai aišku
kiekvienam, plaukiojusiam banginių medžioklės laivu; visa tai ir, be
abejonės, daug daugiau suprato ežerietis, išgirdęs kapitono padėjėjo
paliepimą. Valandėlę stovėjo, įbedęs kietą žvilgsnį tiesiai į piktas ka
pitono padėjėjo akis, jausdamas, kaip kalnas parako statinių kūpso
krūtinėje, o be garso degantis dagtis artėja prie jų; tą jautė nesąmo
ningai, bet tuo pat metu jį užvaldė keistas santūrumas ir nenoras
dar labiau erzinti ūmų, praradusį savikliovą žmogų - dažniausiai
toks sąstingis apima, jei iš viso apima, išties bebaimius žmones, kad
ir kaip užgauti jie būtų, - taigi toks keistas jausmas, senjorai, apėmė
Stilkiltą.
Štai kodėl įprastu balsu, gal kiek pakimusiu nuo didžiulio, nors
laikino nuovargio, atsakė, kad denio valymas - ne jo darbas ir jis ne
dirbs. Po to, nė žodeliu neužsiminęs apie mėžimą, parodė į tris vaiki
nus, nuolatos prižiūrinčius denį, - jie nepumpavo vandens, todėl visą
dieną buvo dyki. Rednis prapliupo keiktis ir įsakmiai bei šiurkščiai pa
reikalavo besąlygiškai paklusti įsakymui; tuo pat metu artindamasis
prie sėdinčio ežeriečio su iškeltu kubiliaus kūju, pastvertu iš greta sto

vinčios statinės.
Kažin, ar prakaitu apsipylęs ir nuo alinančio darbo prie siurblio
įdirgęs Stilkiltas galėjo ilgai, - nepaisant iš pradžių sukilusio neaiš
kaus noro nesikivirčyti, - kęsti tokį kapitono padėjėjo elgesį; tačiau,
kaip ir pirma, stengdamasis slopinti ugnį, liepsnojančią krūtinėje,
atkakliai sėdėjo, nesijudindamas iš vietos, kol proto netekęs Rednis
pakratė kūju jam prie pat veido, tūžmingai reikalaudamas vykdyti
paliepimą.
Stilkiltas atsistojo ir, lėtai traukdamasis už špilio, aiškiai pakar
tojo kapitono padėjėjui, atkakliai sekančiam iš paskos su grėsmingai
iškeltu kūju rankoje, kad paklusti neketina. Tačiau matydamas, kad jo
savikliova nedaro nė menkiausio įspūdžio, grėsmingai kilstelėjo ran
ką, norėdamas perspėti apakusį pusprotį; bet veltui. Taip jie pamažėle
suko apie špilį, kol pagaliau, - nutaręs, jog trauktis gana, ir pamanęs,
jog ištvėrė viską, kas įmanoma, - ežerietis atsistojo ant liuko dangčio
ir šitaip išdrožė kapitono padėjėjui:
- Pone Redni, neketinu jūsų klausyti. Padėkit kūjį, jei ne - bus
blogai.
Tačiau pasmerktasis kapitono padėjėjas, dar arčiau priėjęs prie ra
miai stovinčio ežeriečio, pakratė sunkų kūjį kone per colį nuo jo dan
tų; tuo pat metu paleisdamas srautą ausiai nepakeliamų, užgauliausių
keiksmų. Nė per tūkstantąją colio dalį nesitraukdamas; kiaurai ver
damas Rednį nelinkstančia žvilgsnio geležte, Stilkiltas, sugniaužęs už
nugaros dešinį kumštį ir nepastebimai traukdamas jį artyn, pagrasino
persekiotojui, kad jei tik kūjis palies jam skruostą, jis (Stilkiltas) už
muš jį. Bet, senjorai, kvailys jau buvo dievų paženklintas žūčiai. Kaip
mat kūjis palietė Stilkilto skruostą; kitą akimirką apatinis kapitono
padėjėjo žandikaulis buvo sutriuškintas; jis pats parkrito ant liuko
dangčio, spjaudydamas kraujais kaip banginis.
Nespėjo riksmas pasiekti vairagalio, o Stilkiltas jau purtė bakš-
tagą, einantį nuo stiebo viršūnės, kur žvalgais stovėjo du jo draugai.
Abudu kanaliečiai.
- Kanaliečiai? - sušuko donas Pedras. - Daug matėme savo uos
tuose banginiautojų, bet niekada negirdėjome apie jūsų kanaliečius.
Atleiskit, bet kas jie ir kuo verčiasi?
MOBI S DI KA S , ARBA B A N G I N I S 291
- Kanaliečiai, donai Pedrai, tai mūsų Didžiojo Erio kanalo valti

ninkai. Tikriausiai girdėjote apie tą kanalą?
- Ne, pone; čia, šitoje nuobodžioje, karštoje, neapsakomai tingio
je, sustingusių tradicijų šalyje, mes beveik nieko nežinome apie veiklu
mu trykštančią jūsų Šiaurę.
- Nejaugi? Ką gi, donai Pedrai, dar kartą pripilkite man taurę -
puiki jūsų čiča1. Prieš pasakodamas toliau, paaiškinsiu jums, kas per
vieni tie kanaliečiai; šitos žinios gal naujai nušvies visą istoriją.
Tris šimtus šešiasdešimt mylių, senjorai, per visą Niujorko valstiją;
per daugybę tirštai gyvenamų miestų ir klestinčių sodžių; per bekraš
tes, nykias, negyvenamas pelkes ir trąšius, įdirbtus laukus, už kuriuos
derlingesnių kažin, ar rastumėte; per biliardines ir barus; per didžių
jų girių švenčiausias šventoves; per romėniškus viadukus, permestus
skersai indėniškų upių; per saulėkaitą ir šešėlius; per laimingas ir su
niokotas širdis; per plačias ir vis kitokias kilnios mohokų2šalies žemes;
ypač per nesuskaitomas baltasnieges bažnyčias, kurių smailių virtinės
smygso nelyginant varstiniai stulpai, vienu nesibaigiančiu srautu teka
venecijietiškai patvirkęs ir neretai nusikaltėliškas gyvenimas. Tai ti
krų tikriausias Ašantis3, senjorai; ten aidi stabmeldžių riksmai; jų ten
knibždėte knibžda visai greta, tirštame bažnyčių šešėlyje ir jaukioje,
pilnoje globos jų užuovėjoje. Nes kažin kokiu keistu lėmimu - kaip
daugelio yra pastebėta, senjorai, - lyg piratai jūsų tėvynėje, visada įsi-
kuriantys aplink teisingumo rūmus, nusidėjėliai dažniausiai spiečiasi
apie šventas vietas.
- Ar ten ne vienuolis eina pro šalį? - juokais dėdamasis sunerimęs
paklausė donas Pedras, žvelgdamas į sausakimšą aikštę.
- Mūsų bičiulio šiauriečio laimė, kad karalienės Izabelės inkvizi
cija4Limoje jau pradeda silpti, - nusijuokė donas Sebastijanas. - Pone,
pasakokit toliau.
1 Pietų Amerikoje gaminama kukurūzų arba cukranendrių degtinė.

: Viena iš indėnų (irokėzų grupės) genčių; iš jos buvo kilęs garsusis Hiavata.
' Nuo X V I a. pabaigos prekiniuose afrikiečių ir europiečių santykiuose vyravo vergų
prekyba. Iš jos pelnėsi abi pusės, ypač X V II a. pabaigoje įsikūrusi Ašančio konfederacija,
sugebėjusi sujungti daugumą genčių ir sukurti tikrą regiono vergovinę imperiją.
* Ispanijos inkvizicija pirmą kartą rimta politine jėga tapo valdant karalienei Izabelei
Kastilietei (1475-1504), kai Didžiuoju inkvizitoriumi buvo garsusis Tomas de Torque-
mada (apie 1420-1498). Peru iki 1821 m. buvo Ispanijos kolonija.
- Prašom luktelėti! Atsiprašau! - sušuko kažkuris iš klausytojų. -

Visų mūsų, limiečių, vardu norėčiau pareikšti jums, gerbiamas jūrei
vi, kad pro mūsų ausis nepraslydo jūsų takto jausmas, kai palyginime
nepakeitėte tolimosios Venecijos šiuolaikine Lima. Oi! tik nedėkoki
te ir nereikškite nuostabos; juk žinote pajūrio patarlę: „Sugedus kaip
Lima.“ Ji visiškai sutampa su jūsų pasakojimu; bažnyčių čia daugiau
negu biliardo stalų, jos visada atdaros - ir „sugedusios kaip Lima“.
Kaip ir Venecija; buvau ten, šventame palaiminto evangelisto šv. Mor
kaus mieste! - šventasis Dominykai, apvalyk jį! Pone, jūsų taurę! Dė
koju, vėl pripilu ją, o jūs pasakokite toliau!
- Kanalietis, senjorai, vaizdingai nusakius jo polinkius, galėtų tapti
svarbiausiu ir neprilygstamu dramos veikėju - tokios gausios ir spalvin
gos jo ydos. Dienos bėga, o jis kaip Markas Antonijus tingiai plaukia
žalia veja apkraštuotu, gėlėmis nusagstytu Nilu, atvirai atsiduodamas
meilės žaismui su raudonskruoste Kleopatra, sirpindamas auksinę it
persikas šlaunį saulėtame denyje. Tačiau krante visas jo glebumas iš
garuoja. Kanalietis didžiuodamasis keičia išvaizdą į tikro plėšiko; mar
gaspalviais kaspinais papuošta skrybėlė nulenktais kraštais papildo
šaunų jo portretą. Jis kelia siaubą šypsulingai kaimų, pro kuriuos plau
kia, nekaltybei; tamsaus jo gymio ir beribio įžūlumo bijosi net miestai.
Kartą, kai plaukiau kanalu, vienas kanalietis išgelbėjo mane iš bėdos;
nuoširdžiai jam dėkoju; nenoriu būti nedėkingas, bet tas pasiryžimas
paremti nelaimėje nepažįstamą vargšą ir čia pat apiplėšti sutiktą turčių
ir yra viena iš savybių, padedančių plėšikui gauti nuodėmių atleidimą.
O apskritai, senjorai, apie tai, koks nevaržomas kanalo gyvenimas, iš
kalbingai byloja faktas, kad nežabotas banginiavimo verslas pritraukia
labiausiai užkietėjusius šios mokyklos mokinius ir kad iš visų žmonijos
atstovų - išskyrus gal tik sidnėjiečius - mūsų kapitonas jais labiausiai
nepasitiki. Nors ir keista, bet tūkstančiams kaimų paauglių ir jaunuo
lių, gimusių palei šį vandens kelią, išbandymų kupinas Didžiojo Kana
lo gyvenimas yra vienintelė galimybė ramią pjūtį krikščioniškuose javų
laukuose iškeisti į beprotišką pagoniškų jūrų vagojimą.
- Suprantu! Suprantu! - karštai sušuko donas Pedras, net apipil
damas čiča sidabru siuvinėtus rankogalių nėrinius. - Niekur nereikia
keliauti! Visas pasaulis - ta pati Lima! Aš maniau, kad nuosaikioje
jūsų Šiaurėje žmonės šalti ir šventi kaip kalnai. - Bet pasakokite toliau.
293
- Senjorai, sustojau toje vietoje, kur ežerietis papurtė bakštagą.

Vos jam spėjus tai padaryti, jį apsupo trys kapitono padėjėjai, keturi
žeberklininkai ir ėmė spausti prie borto. Tačiau tuo metu, nelyginant
grėsmingos kometos, žaibiškai nusliuogė vantais du kanaliečiai ir šoko
į patį tirštį padėti savo draugui nusigaut iki bako. Pagalbon puolė ir
kiti jūreiviai; viskas susijaukė, susipynė; narsusis kapitonas, laikyda
masis atokiau nuo pavojaus, šokinėjo su trišakiu rankoje, rėkaudamas
padėjėjams, kad tie nubruktų nuožmųjį nevidoną į škancus. Kartkar
tėm jis pribėgdavo prie besisukančio žmonių kamuolio ir smeigdavo
trišakiu į vidurį, taikydamas į pykčio objektą. Tačiau niekam nepavy
ko įveikti Stilkilto ir jo nutrūktgalvių, kurie užgrobė baką, skubiai at
rideno kelias milžiniškas statines ir, išrikiavę abipus špilio, nelyginant
jūrų paryžiečiai pasislėpė už barikados.
- Išlįskit, piratai! - užbaubė kapitonas, grasinamai mojuodamas
dviem tik ką stiuardo atneštais pistoletais. - Išlįskit, galvažudžiai!
Stilkiltas užšoko ant barikados ir perėjo ja, nekreipdamas dėmesio
į pistoletus ir aiškiai parodydamas kapitonui, kad jo (Stilkilto) mirtis
bus kruvino maišto signalas. Širdies gilumoje būgštaudamas, kad taip
neatsitiktų, kapitonas apmaldė toną, tačiau vis tiek įsakė maištinin
kams tuoj pat grįžti prie darbo.
- Ar duodi žodį neliesti mūsų, jei taip padarysim? - paklausė
vadeiva.
- Greičiau, prie darbo! greičiau! - jokio žodžio neduodu; - dary
kit kas reikia! Gal paskandint laivą norit, tokiu laiku mesdami darbą.
Prie siurblių! - Ir vėl pakėlė pistoletą.
- Paskandinti laivą? - sušuko Stilkiltas. - Ir tegul sau skęsta. Nė
vienas iš mūsų negrįš prie siurblių, kol neišgirsim priesaikos, kad ne
pakelsi prieš mus rankos. Vyrai, ką pasakysit? - paklausė, atsigręžęs į
draugus. Pasigirdo įnirtingi pritarimo šūksmai.
Nė akimirkos nenuleisdamas akių nuo kapitono, ežerietis apėjo
barikadą, su pertrūkiais kalbėdamas:
- Čia ne mūsų kaltė, mes to nenorėjome; juk prašiau padėti kūjį;
vaikas ir tas suprastų; juk mane jis gerai pažįsta; aš jam pasakiau: ne
erzink buivolo; po galais, aš, regis, pirštą susilaužiau į jo prakeiktą
žandikaulį; vyrai, ar tos kapoklės laivapriekyje? nieko, brolyčiai, neuž
mirškit lazdų špiliui sukti. Dėl dievo, kapitone, saugokis; duok mums
294
žodį ir nedaryk kvailysčių; pamiršk visa tai; mes pasiruošę dirbti; elkis
su mumis žmoniškai, ir mes tau tarnausime, bet perti savęs neleisime!
- Greičiau prie siurblių! Nieko jums nežadu! Kartoju - prie
siurblių!
- Klausyk, pone! - sušuko Stilkiltas, įnirtingai mostelėjęs. - Tarp
mūsų nemaža (ir aš iš tokių), parsisamdžiusių tik vienam plaukioji
mui; taigi puikiai, pone, žinai, kad galim palikti laivą, jam išmetus in
karą pirmame uoste; kivirčytis nenorim, tai mums ne prie širdies, ge
riausiai, kad būtų taika; dirbti mes pasirengę, bet periami nesiduosim!
- Prie darbo! - suriaumojo kapitonas.
Stilkiltas stabtelėjo, apžvelgė visus, tada pareiškė:
- Kai ką pasakysiu, kapitone. Prieš tave rankos nekelsime, jei pir
mi nepradėsit, - labai čia mums reikia nudėti tokį niekšelį, o paskui
būt pakabintiems ant rėjos; bet kol nepažadėsi nieko mums nedaryti,
tai ir mes nė piršto nepajudinsime.
- Tai marš į bako triumą, palaikysiu jus ten, kol atsikvošėsite. Į
apačią, ar girdėjot!
- Tai ką - einam? - sušuko vadas bendražygiams.
Dauguma ėmė priešintis; bet paskui, paklusdami Stilkiltui, pik
tai niurgzdami, pirma jo nulipo į juodą duobę ir dingo joje it lokiai
irštvoje.
Kai vienplaukė ežeriečio galva atsidūrė sulig deniu, kapitonas su
savo šutve peršoko per barikadą, greitai užvožė liuko dangtį, užvirto
ant jo ir garsiai šaukdamas paliepė stiuardui atnešti ant trapo kaban
čią sunkią varinę spyną. Tada, truputį pravėręs liuko dangtį, kažką
sušnabždėjo į plyšį maištininkams - jų buvo dešimt, - uždarė liuką ir
pasuko raktą spynoje, palikęs denyje kokius dvidešimt jūreivių, kurie
iki tol neprisidėjo nė prie vienos pusės.
Kiaurą naktį, nesudėdami bluosto, budėjo kapitono padėjėjai de-
nyje; ypač prie kubriko ir priekinio liuko, kur, išlaužę pertvarą apačio
je, galėjo pasirodyti maištininkai. Tačiau tamsometis praėjo ramiai;
jūreiviai uoliai darbavosi prie siurblių ir jų bilsmas nakties gūdumoje
nesiliovė nykiai drebinęs laivo.
Auštant kapitonas išėjo iš kajutės ir, padunksėjęs į denį, liepė ka
liniams grįžti į darbą; jie garsiai šūktelėjo atsisakydami. Tada jiems
nuleido vandens ir numetė kelias saujas džiūvėsių; po to, vėl pasukęs
NI OBI S D 1 K A S , AR B A B A N G I N I S 295
spynoje raktą, kapitonas įsidėjo jį į kišenę ir grįžo į škancus. Tai kar

tojosi dukart per dieną tris paras; ketvirtą rytą po įprastinio paliepi
mo belaisviams grįžti į darbą pasigirdo įvairiabalsis barnis, o vėliau ir
peštynių triukšmas; netikėtai pro liuko angą išsiveržė keturi jūreiviai
ir pareiškė, kad stoja dirbti. Troškus dvokas ir pusbadžiavimas, taip
pat neišvengiamo atpildo baimė pastūmėjo juos atsiduoti nugalėtojų
malonei. Padrąsintas kapitonas pakartojo reikalavimą likusiesiems,
tačiau Stilkiltas grėsmingai iš apačios šūktelėjo, kad liautųsi pliauškęs
niekus ir nešdintųsi, iš kur atėjęs. Penktą rytą dar trys maištininkai
išsprūdo į denį iš kibių draugų rankų, beviltiškai bandžiusių sulaikyti
juos apačioje. Liko tik trys.
- Tai kaip, gal geriau imtis darbo? - beširdiškai šaipydamasis pa
klausė kapitonas.
- Uždaryk mus, ar girdi? - sušuko Stilkiltas.
- Oi! mielai, - atsakė kapitonas, ir raktas brakštelėjo spynoje.
Kaip tik tada, senjorai, pasipiktinęs septynių buvusių draugų ne
ištikimybe, įskaudintas patyčių, apdujęs nuo ilgo kalėjimo tamsiame
kaip nevilties bedugnė triume, - štai tada Stilkiltas pasiūlė abiem ka-
naliečiams, ligi šiol lyg ir neatsimetusiems nuo jo, išsiveržti į denį tuo
metu, kai visa plaukiojančios tvirtovės įgula bus škancuose; ir, gin
kluotiems aštriomis kapoklėmis (ilgais lenktais sunkiais įtaisais su
rankenomis abiejuose galuose), švytruojant jomis kairėn ir dešinėn,
nubėgti nuo bušprito iki hakaborto; ir žūtbūt pabandyti užgrobti lai
vą. Jis pats darys tik taip, nesvarbu, ar tiedu dėsis prie jo, ar ne. Šitoje
skylėje nebeketino daugiau praleisti nė vienos nakties. Abu kanaliečiai
sumanymui pritarė; prisiekė sutinką daryti bet ką, tik kad nereikėtų
pasiduoti. Maža to - abu susiginčijo dėl pirmenybės iššokti į denį. Ta
čiau jų vadas ryžtingai pasipriešino, pasilikęs pirmumą sau; juoba kad
draugai nenorėjo nusileisti vienas kitam, o abudu būti pirmi negalėjo,
nes ant trapo telpa tiktai vienas žmogus. Ir dabar, senjorai, jums atsi
skleis nesąžiningas tų niekšų žaidimas.
Išgirdus pašėlusiai pavojingą vado pasiūlymą, abiejų širdyse ūmai
įsižiebė išdavikiškas sumanymas: iššokti į denį ir pasiduoti pirmam iš
trijų, nors ir paskutiniam iš dešimties sukilėlių; tokiu poelgiu bandant
pelnyti šiokį tokį pasigailėjimą. Tačiau kai Stilkiltas pareiškė ketinąs
iki galo būti vadas, jie kažkokiu slaptu niekšiškumo chemijos būdu
sujungė lig tol atskirai brandintą išdavystės paslaptį; vos tik jų vadas
užsnūdo, dviem žodžiais atvėrė kits kitam savo sielas; surišo miegantį
virvėmis, užkimšo burną pakulomis ir, atėjus vidunakčiui, ėmė šaukti
kapitoną.
Pajutęs, kad ore tvyro žmogžudystė ir tamsoje kvepia krauju, ka
pitonas kartu su apsiginklavusiais padėjėjais ir žeberklininkais puolė į
baką. Po kelių minučių liukas buvo atidarytas, ir klastingi sąjunginin
kai išmetė į denį vadą surištomis rankomis ir kojomis, tačiau besiprie
šinantį, ir tuoj pat šoko girtis pagavę žmogų, norėjusį pralieti kraują.
Tačiau juos kaipmat pastvėrė, it skerdenas nuvilko deniu ir, visus priri
šę ant bizanstiebio vantų, lyg tris suketvirčiuotos mėsos gabalus paliko
ligi ryto.
- Šimts kipšų, - plyšojo kapitonas, vaikščiodamas iš vieno galo į
kitą priešais juos. - Net maitvanagiai tokių judošių neliečia.
Išaušus jis sukvietė visus jūreivius ir, atskyręs buvusius maištinin
kus nuo nemaištavusių, pareiškė pirmiesiems tvirtai nusprendęs visus
nuplakti, - nes taip reikia, nes iš teisybės privaląs taip padaryti; tačiau,
atsižvelgdamas, kad laiku pasidavė, pasitenkins papeikimu, kurį ir iš
dėjo, nešykštėdamas sodrių žodelių.
- O jus, nepakarti pakaruokliai, - sušuko pasigręždamas į tris vy
rus, kybančius ant laivavirvių, - smulkiai sukaposiu ir įmesiu į taukų
lydymo katilus! - Tuoj stvėręs kanapinę virvę, kapitonas iš visos svei
katos ėmė dyžti abiejų išdavikų kupras, kol tie liovėsi rėkę, o jų galvos
nukrypo ant peties kaip paveiksluose vaizduojamų kartu su Kristumi
nukryžiuotų piktadarių.
- Riešą per jus išsinarinau! - sušuko kapitonas. - O tau, garsusis
kapotynių gaidy, rasim dar geresnę virvę. Nagi, ištraukit jam iš burnos
kamšalą, ir paklausykim, ką užgiedos.
Valandėlę nusilpęs maištininkas mėšlungiškai judino užtirpusius
žandikaulius, paskui, skausmingai atlošęs galvą, sušvokštė:
- Tiek pasakysiu - įsidėk į galvą, - jei mane nuplaksi, tave
pražudysiu!
- Pamanykit? tuoj pamatysi, kaip išsigandau! - Ir kapitonas užsi
mojo virve.
- Geriau nepradėk... - sušvokštė ežerietis.
- Kad reikia... - Ir vėl kapitono ranka pakilo smūgiui.
297
Tačiau Stilkiltas sušnypštė kažką, ko neišgirdo niekas, išskyrus

kapitoną; visų jūreivių nuostabai šis atšlijo, skubiai perėjo kelis kartus
per denį ir, staiga sviedęs virvę šalin, tarė:
- Neplaksiu - atriškit - palėiskit jį, ar girdit?
Kapitono padėjėjai jau puolė vykdyti įsakymo, bet juos sulaikė iš
blyškėlis perrišta galva - tai buvo Rednis, pirmasis kapitono padėjė
jas. Nuo pat lemtingo smūgio jis pratįsojo kabamajame gulte; tačiau
tą rytą, išgirdęs triukšmą, įveikė silpnumą, užlipo į denį ir matė viską,
kas vyko. Dėl sužeisto žandikaulio buvo ilgai praradęs žadą; tačiau da
bar sumurmėjo, kad jis gali ir mielai įvykdys tai, ko nesiryžta kapito
nas. Po to stvėrė virvę ir žengė prie surišto priešo.
- Baily! - sušnypštė Stilkiltas.
- Tegu, bet ir tu atsiimsi! - Rednis užsimojo, tačiau Stilkiltui vėl
kažką sušvogždus, taip ir sustingo iškėlęs ranką.
Padvejojo susimąstęs: tada, ilgiau nedelsdamas, įvykdė, ką ketinęs,
nepaisydamas Stilkilto grasinimo, kad ir koks jis buvo. Paskui visi trys
maištininkai buvo atrišti, įgula stojo prie darbo, ir geležiniai siurbliai,
pumpuojami paniurusių jūreivių, vėl ėmė aidėti po laivą.
Tą pačią dieną, vos sutemus, kai viena budinčiųjų pamaina nulipo
į apačią, kubrike pasigirdo triukšmas; abu išdavikai tirtėdami iššoko
į denį ir pripuolė prie kapitono kajutės durų, tvirtindami nedrįstą
būti su kitais. Nei įkalbinėjimai, nei niuksai, nei spyriai neprivertė jų
grįžti į kubriką; galop savo pačių prašymu buvo uždaryti laivo triume,
vienintelėje saugioje vietoje. Šiaip jokių maišto žymių nebuvo maty
ti. Priešingai, jūreiviai, tikriausiai Stilkiltui pasiūlius, nutarė laikytis
griežčiausios tvarkos, klausyti net menkiausio įsakymo, o laivui at
plaukus į uostą, visi kartu jį palikti. Kad kuo greičiau baigtųsi kelionė,
jie susitarė dar dėl vieno dalyko - neduoti ženklo pasirodžius ban
giniams. Mat, nepaisant laivo skylės ir visų kitų pavojų, „Taun-Ho“
stiebų viršūnėse tebestovėjo žvalgai, ir kapitonas, kaip tą dieną, kai
pirmąkart įplaukė į šituos verslo vandenis, degte degė troškimu nuleis
ti velbotus ir pulti banginių medžioklėn; o Rednis bet kurią akimirką
buvo pasirengęs iškeisti gultą į velbotą ir, nepaisydamas aprišto žandi
kaulio, nusukti pragaištingam banginiui žandikaulį.
Ežerietis įkalbėjo jūreivius elgtis klusniai, tačiau niekam nė žo
deliu neprasitarė (iki viskas nesibaigė) apie savo paties planą atkeršyti
žmogui, sužeidusiam jį į pačią širdį. Jis priklausė pirmojo kapitono pa

dėjėjo Rednio pamainai; o tasai pakvaišėlis, nors ir atvirai kapitono
perspėtas po įvykio prie bizanstiebio, tarytum pats skubėdamas į pra
gaištį, vėl nutarė vadovauti naktiniams budėjimams. Turėdamas gal
voje tą ir dar kelias aplinkybes, Stilkiltas nuosekliai kūrė keršto planą.
Naktimis Rednis mėgdavo sėdėti ant škancų planšyro, ranka at
sirėmęs į velbotą, kabantį už borto, nors taip daryti prityrusiam jū
reiviui visai nederėjo. Nebuvo paslaptis, kad šitaip jis net nusnūsdavo.
Tarpas tarp velboto ir laivo buvo nemenkas, o apačioje - jūra. Stil
kiltas atidžiai apskaičiavo laiką: jo eilė stovėti prie šturvalo buvo nuo
antros valandos trečią naktį po to, kai buvo išduotas. Kiekvieną lais
valaikio akimirką budėdamas apačioje, susikaupęs kažką sukdavo iš
plonų virvelių.
- Kas čia bus? - paklausė jį vienas laivabendris.
- O pats kaip manai? į ką panašu?
- Gal į grįžtę kelionmaišiui, tik gan keistą.
- Tikrai, - pritarė Stilkiltas, laikydamas ją ištiestoje rankoje, -
bet, manau, tiks. Beje, drauguži, baigiasi virvelės, gal bent kiek jų turi?
Tačiau kubrike virvelių nebuvo.
- Teks, matyt, prašyti tą nagą Rednį, - ir Stilkiltas jau pakilo eiti.
- Nejaugi prašysi j o ? - sušuko jūreivis.
- Kodėl ne? Manai, nepadarys paslaugos, kuri jam pačiam galiau
siai pravers? - Priėjęs prie pirmojo kapitono padėjėjo, Stilkiltas ramiai
į jį pažvelgė ir paprašė virvelių kabamajam gultui pataisyti.
Gavo ko prašęs - tik nei virvelių, nei susuktos grįžtės niekas dau
giau neregėjo, o kitą naktį, kai Stilkiltas vyniojo apsiaustą, norėda
mas pasikišti vietoj priegalvio, iš jūreiviškos palaidinės kišenės vos
neišriedėjo tinkleliu apipintas geležinis rutulys. Dvidešimt keturioms
valandoms praslinkus, atėjo eilė Stilkiltui stoti prie šturvalo - netoli
žmogaus, įpratusio snūduriuoti virš kapo, jūreiviui visada gatavai iš
kasto, - atėjo lemiama valanda; ir nekantriomis sielos akimis Stilkiltas
jau regėjo Rednį sustingusį ir pastirusį it lavoną su žaizda kaktoje.
Bet, senjorai, nuo šio suplanuoto kruvino žygio busimąjį nusikal
tėlį išgelbėjo kažkoks paikšius. Nors Stilkiltas keršytoju netapo, už
jį buvo atkeršyta su kaupu. Paslaptingu likimo lėmimu įsikišo patsai
Dangus, perėmęs iš jo rankų nelemtą darbą, kurį ketino atlikti.
MOBI S DI KAS, ARBA B A N G I N I S 2 9 9
Kitą dieną, aušrai prabrėškus, bet saulei dar nepatekėjus, įgulai

plaunant denį, kaži koks paikšius iš Tenerifės, priėjęs prie borto pasi
semti vandens, netikėtai sušuko:
- Ten! ten kunkuliuoja! Jėzau! koks banginis!
Tai buvo Mobis Dikas!
- Mobis Dikas! - sušuko donas Sebastijanas. - Šventasis Domi
nykai! Pone jūreivi, nejaugi banginiai gauna vardus? Ką jūs vadinate
Mobiu Diku?
- Labai garsų baltut baltutėlį žudantį, bet nemirtingą baisūną -
tik tai, donai Sebastijanai, būtų per ilga istorija.
- Kodėl? Kodėl? - ėmė šaukti mane apspitę jaunieji ispanai.
- Ne, senjorai, ne, ne! Negaliu dabar atpasakoti šios istorijos. Leis
kit, senjorai, pakvėpuoti grynu oru.
- Cičos! čičos! - sušuko donas Pedras. - Mūsų šaunusis draugas
apsilpo - pripilkit tuščią jo taurę!
- Nereikia, senjorai; valandėlę - ir pasakosiu toliau.
Taigi, senjorai, taip netikėtai už penkiasdešimties jardų nuo laivo
pamatęs baltasniegį banginį, susijaudinęs jūreivis iš Tenerifės - visiš
kai pamiršęs susitarimą - nejučia sušuko, nors trys žvalgai stiebuo
se, jau seniai pastebėję baisūną, tylėjo. Siautulys apėmė visus. „Bal
tasis Banginis - Baltasis Banginis!“ - šaukė kapitonas, padėjėjai ir
žeberklininkai, kurie, nepaisydami siaubingų girdų, degte degė noru
nudobti šitą garsią ir nepaprastą žuvį; o užsispyrę jūreiviai, niūriai
keiksnodami, nužiūrinėjo bauginančio grožio milžinišką pieno bal
tumo kauburį, švytintį tekančios saulės spinduliuose tartum gyvas
opalas žydroje rytmečio jūroje. Senjorai, keista lemtis tvyro viršum
tų įvykių, tarytum viskas būtų buvę suplanuota dar prieš nubraižant
pasaulio jūrlapius. Maištininkas Stilkiltas biivo priekinis irklinin-
kas pirmojo kapitono padėjėjo velbote; išsviedus žeberklą ir Redniui
atsistojus su trišakiu velboto priekyje, jis turėjo sėdėti greta ir pagal
Rednio įsakymus tai atleisti, tai įtempti lyną. Ir dar - kai visi keturi
velbotai buvo nuleisti į vandenį, jie turėjo plaukti pirmieji; Stilkiltas
taip įnirtingai irklavo, taip džiugiai šūkavo, kad per karingus jo šūks
nius net kitų balsų nesigirdėjo. Kurį laiką jie kaip padūkę yrėsi, tada
žeberklininkai išsviedė žeberklus, ir Rednis šoko į velboto pirmagalį
su trišakiu rankoje. Čia tasai žmogus stačiai pašėldavo. Ir dabar pro
aprištą žandikaulį suriko, kad jūreiviai užplukdytų jį ant banginio

kupros. Labai noriai priekinis irklininkas traukė jį vis arčiau ir ar
čiau per akinančius putų purslus, susiliejančius su baisūno baltuma;
netikėtai velbotas trenkėsi nelyginant į povandeninę uolą, smarkiai
pakrypo, ir priekyje stovintis Rednis išlėkė lauk. Jam nukritus ant
slidžios banginio kupros, velbotas atgavo pusiausvyrą ir tuoj pat ban
gos buvo nusviestas šalin, o Rednis nuslydo į jūrą kitoje banginio
pusėje. Jam išnirus verpeto viduryje, akimirką dar šiaip taip buvo
galima įžiūrėti pro tą maršką, kaip karštligiškai jis bando pasislėpti
•nuo Mobio Diko akių. Tačiau banginis staiga tūžmingai puolė prie
jo, stvėrė milžiniškais nasrais, pasistojo piestu virš vandens, tada nėrė
galva žemyn ir dingo.
Velbotui atsitrenkus į banginį, Stilkiltas iš karto atleido lyną,
idant ištrūktų iš sūkurio; atsidavęs savo mintims, ramiai žiūrėjo į visa,
kas dėjosi prieš akis. Bet kai ūmai velbotą baisinga jėga trūktelėjo že
myn, nė akimirkos nesvarstydamas perkirto lyną peiliu, ir banginis
liko laisvas. Tačiau, kiek paplaukęs, Mobis Dikas vėl iškilo į paviršių, o
jo nasruose raudonavo vilnonio Rednio megztinio skivytai. Visi keturi
velbotai leidosi vytis Mobio Diko, bet neprivijo ir pagaliau pametė iš
akių.
Netrukus „Taun-Ho“ priplaukė uostą - dyką, laukinę vietą, - kur
be čiagimių negyveno jokia civilizuota būtybė. Tą pačią dieną jūrei
viai, išskyrus penkis ar šešis, vadovaujami Stilkilto, išlipo į krantą ir
neskubėdami dingo tarp palmių; vėliau paaiškėjo, kad jie pagrobė dvi
didžiules karines kanojas ir išplaukė iš salos.
Likęs laive tik su saujele jūreivių, kapitonas kreipėsi į saliečius,
prašydamas padėti susidoroti su be galo sunkiu darbu: iškelti laivą iš
vandens ir užtaisyti skylę. Tačiau menkam būreliui baltųjų teko dieną
naktį būti tokiems budriems su nepatikimais sąjungininkais, ir toks
alinantis buvo taisymo darbas, kad kai laivas galėjo plaukti toliau, visi
buvo taip nusilpę, jog kapitonas pabijojo leistis į atvirą jūrą. Pasitaręs
su padėjėjais, išmetė inkarą kuo toliau nuo kranto; ištempė į laivo prie
kį dvi patrankas, užtaisė jas; laivagalyje sustatė į piramides muškietas;
ir, perspėjęs saliečius, kad tie nesumanytų savo pražūčiai artintis prie
laivo, pasiėmęs vieną vyrą, geriausiu velbotu pavėjui išplaukė už pen
kių šimtų mylių į Taitį pasisamdyti žmonių.
NI OBI S D 1K A S , A R B A B A N G I N I S
3 01
Ketvirtą dieną jie pamatė didžiulę kanoją, matyt, priplaukusią

prie plokščios koralų salelės. Kapitonas pasuko velbotą tolyn nuo jos;
bet laukinių valtis leidosi pavymui; ir netrukus jis išgirdo Stilkilto bal
są, įsakantį sustoti, jei nenorįs nukeliauti į dugną. Kapitonas išsitraukė
pistoletą. Pražergtomis kojomis stovėdamas ant dviejų sujungtų kano
jų pirmagalių, ežerietis, pažadėjęs pasigirdus gaiduko spragtelėjimui
tą pat akimirką paskandinti kapitono velbotą, niekinamai nusijuokė.
- Ko iš manęs nori? - sušuko kapitonas.
- Kur plauki? Ir ko? - paklausė Stilkiltas. - Tik be išsisukinėjimų.
- Į Taitį pasamdyti žmonių.
- Gerai. Leiskit valandėlei prie jūsų priplaukti - aš beginklis.
Tai ištaręs, Stilkiltas iššoko iš kanojos, priplaukė prie velboto ir,
įlipęs per kraštą, atsistojo tiesiai prieš kapitoną.
- Sunerk rankas, pone; pakelk galvą. O dabar kartok paskui
mane: „Prisiekiu, kad, Stilkiltui nuplaukus, ištrauksiu velbotą į krantą
ir išbūsiu saloje šešias dienas. Jei taip nepadarysiu, tenutrenkia mane
žaibas!“
- Geras mokinys! - nusijuokė Stilkiltas. - Adios, Senor!x - Ir, iššo
kęs jūron, grįžo pas savo draugus.
Pažiūrėjęs, kaip velbotą ištraukė į krantą ir nuvilko po kokoso
palmėmis, Stilkiltas nuplaukė toliau ir po kurio laiko pasiekė kelio
nės tikslą - Taitį. Ten jiems nusišypsojo laimė: į Prancūziją rengėsi iš
plaukti du laivai, ir lyg tyčia jiems trūko kaip tik tokio skaičiaus jūrei
vių, kokiam vadovavo Stilkiltas. Jie parsisamdė į tuos laivus ir visiems
laikams išvengė pavojaus susitikti su senuoju kapitonu, jeigu šis būtų
sumanęs nubausti juos pagal įstatymą.
Dešimčiai dienų prabėgus po prancūzų laivų išplaukimo, pasirodė
velbotas, ir kapitonas pasisamdė kelis bent kiek civilizuotus taitiečius,
šiek tiek pažįstančius laivą ir jūrą. Išsinuomojęs nedidelę vietinę šku
ną, grįžo į savo laivą, ten rado tvarką ir vėl leidosi į kelią.
Kur dabar Stilkiltas, senjorai, niekas nežino; o Nantaketo saloje
Rednio našlė vis žvelgia į jūrą, kuri negyvėlių negrąžina, ir vis regi
sapne Baltąjį Banginį, pražudžiusį josios vyrą.
Sudie, pone! (Isp.)

★ * *
- Jūs baigėte? - tyliai paklausė donas Sebastijanas.

- Taip, senjore.
- Tada meldžiu pasakyti iš teisybės, ar viskas nutiko taip, kaip pa
pasakojote? Tai atrodo visiškai neįtikėtina! Ar iš patikimo žmogaus
išgirdote šią istoriją? Atleiskit, kad taip primygtinai kvočiu.
- Atleiskit ir mums, pone jūreivi, nes visi prisijungiame prie dono
Sebastijano! - sušuko likusieji, neslėpdami augančio susidomėjimo.
- Senjorai, ar yra „Auksinėje užeigoje“ šventoji Evangelija?
- Ne, - atsakė donas Sebastijanas. - Bet pažįstu vieną garbų ku
nigą netoliese, jis paskolins, jei paprašysiu. Einu atnešti; tik ar jūs apsi-
sprendėte? juk pasekmės rimtos?
- Donai Sebastijanai, malonėkite kartu atsivesti ir kunigą.
- Nors Limoje jau nebebūna autodafė, - tarė vienas iš klausytojų
kitam, - tačiau bijau, kad mūsų draugui jūreiviui netektų susidurti su
arkivyskupais. Traukimės iš mėnesienos į šešėlį. Nesuprantu, kam visa
tai.
- Atleiskite, kad pasivijau, donai Sebastijanai, bet malonėkite išsi
rinkti pačią didžiausią Evangeliją, kokią tik rasite.
- Štai ir kunigas su šventąja Evangelija, - iškilmingai tarė donas

Sebastijanas, grįžęs su aukštu rimtu žmogumi.
- Pirmiausia nusiimsiu skrybėlę. O dabar, garbusis kunige, atei
kite labiau į šviesą ir laikykite Šventąją Knygą prieš mane taip, kad
galėčiau uždėti ranką.
Tepadeda man Dangus: prisiekiu garbe, kad jums, senjorai, papa
sakotoji istorija yra teisinga - tiek jos esmė, tiek svarbiausieji įvykiai.
Žinau, kad tai tiesa; viskas įvyko mūsų žemėje; esu buvęs tame laive;
pažįstu jo įgulą; mačiausi ir šnekėjausi su Stilkiltu po Rednio mirties.
303
55 S K Y R I U S
Apie absurdiškus banginių atvaizdus
Netruks daug laiko, ir nupiešiu jums - kiek tai įmanoma be drobės -

kažką labai panašaus į tikrą banginio pavidalą; tokį, koks iškyla prieš
banginiautojų akis, kai nebegyvas prišvartuojamas prie laivo ir juo net
pasivaikščioti galima. Todėl pravartu pirma skirti šiek tiek dėmesio
stulbinamai netikroviškiems banginių atvaizdams, dar ir šiandien
sausumos gyventojų priimamiems už tikrą pinigą. Atėjo metas atverti
pasauliui akis, įrodant, kiek tuose paveiksluose apgaulės.
Gali būti, kad teptuko paklydimų šaltinis buvo senovės indų, egip
tiečių ir graikų skulptoriai. Pradedant išmoningais, bet tikslumo ne
itin paisiusiais laikais, kai šventovių marmurinėse plokštėse, statulų
pjedestaluose, skyduose, medalionuose, taurėse ir monetose delfinas
būdavo vaizduojamas apsišarvavęs tarsi Saladinas1ir su šalmu lyg šven
tasis Jurgis; pradedant tais laikais, tokių netikslumų pilna ne tik popu
liariuose banginių atvaizduose, bet neretai ir moksliniuose.
Galima neabejoti, kad seniausias apytikris banginio portretas yra
garsiojoje Elefantos urvų pagodoje Indijoje. Brahmanai tvirtina, kad
beveik nesuskaičiuojamoje daugybėje statulų toje senovinėje pagodoje
pavaizduoti visi užsiėmimai ir amatai; išpranašautos visos įmanomos
žmogaus profesijos šimtus metų prieš joms atsirandant Žemėje. Ne
nuostabu, kad ir mūsų kilnus banginiavimo verslas buvo miglotai nu
spėtas. Indų banginis, apie kurį čia užsiminėme, yra toje sienos dalyje,
kur vaizduojama, kaip Višnus įsikūnija į Leviataną, moksliškai vadina
mą Matse Avatar. Ir nors toji skulptūra yra pusiau žmogus, pusiau ban
ginis - taigi pastarojo tėra tiktai uodega, - vis dėlto net ir toji nedidelė
dalis pavaizduota visiškai neteisingai. Ji labiau primena siaurėjančią
anakondos uodegą, o ne plačias didingų banginio plaukmenų mentes.
1 Salach Ad Dinas (1138-1193) - Egipto sultonas, karo vadas, garsus kryžininkų

priešas. Per trečiąjį kryžiaus žygį (1189 -1192) sumušė kryžininkus prie H itino (Pales
tina), užėmė Jeruzalę, tada išvijo kryžininkus iš Sirijos ir Palestinos.
Bet aplankykite senas galerijas ir pažiūrėkite, kaip šią žuvį vaiz

duoja garsaus krikščionių tapytojo teptukas: jam pavyksta ne geriau
negu prieštvaniniam indui. Tai Gvido1 paveikslas, kuriame Persėjas
gelbsti Andromedą nuo jūrų baisūno, arba banginio. Iš kur kaži ėmė
Gvidas modelį tokiam neįsivaizduojamam padarui? Taip pat ir Ho-
gartą12, nutapiusį šitą sceną paveiksle „Nusileidžiantis Persėjas“, ištinka
panaši nesėkmė. Milžiniškas Hogarto mėsos kalnas, vos per colį nu
grimzdęs į vandenį, kuproja jūros paviršiuje. Ant jo nugaros kažkoks
dramblio balnas su baldakimu, o plačiai išžioti iltėti nasrai, į kuriuos
ritasi jūrų bangos, beveik nesiskiria nuo Išdavikų Vartų, pro kuriuos
Temze plaukiama į Tauerį. Yra dar banginių senojo škoto Sibaldo Įva
duose ir Jonos banginis senų Biblijos leidimų ir senų maldaknygių gra
viūrose bei estampuose. Apie juos nėra ko net šnekėti! Na, o knygrišių
banginiai, tartum vynuogienojai apsiviję laivo inkarą, - paauksuoti jų
atvaizdai puošia nugarėles ir antraštinius puslapius daugelio tiek senų,
tiek naujų knygų, - gan vaizdingi, tačiau tai pasakiški padarai, sukurti
tikriausiai mėgdžiojant antikinius vazų piešinius. Nors visi laiko juos
delfinais, aš skelbiu, kad tai bandymas pavaizduoti banginį; tokio būta
pirminio ketinimo, pradėjus naudoti šį ženklą. Pirmasis jį panaudojo
senas italų knygų leidėjas maždaug penkioliktame amžiuje, Mokytu
mo Atgimimo laikotarpiu; tomis dienomis - ir net palyginti netoli
moje praeityje - delfinas buvo laikomas Leviatano atmaina.
Kitų senovinių knygų vinjetėse ir panašiuose papuošimuose kar
tais galima aptikti labai įdomių bandymų pavaizduoti banginius, iš
kurių neišsenkančių smegeninių čiurkšlėmis muša ir burga visokiausi
fontanai, geizeriai, karštosios ir šaltosios versmės, gydomieji Saratogos
ir Baden Badeno34šaltiniai. Keisčiausių banginių galima išvysti ir titu
liniame Mokslo pažangos* pirmojo leidimo lape.
Bet palikime mėgėjiškus bandymus ir pažvelkime į Leviatanų port
retus, siekiančius tikroviškumo bei mokslingumo ir priklausančius
1 Guido Reni (1575-1642) - italų Renesanso epochos dailininkas.

: W illiam Hogarth (1697-1764) - anglų tapytojas, grafikas.
3 Saratoga (JAV) ir Baden Badenas (Vokietijoje) - gydomųjų mineralinių šaltinių ku
rortai.
4 Apie dieviškojo ir žmogiškojo mokslo patyrimą ir pažangą (1605) - anglų valstybės
veikėjo ir filosofo Franciso Bacono (1561-1626) veikalas.
305
išmaniųjų teptukui. Sename Hario kelionių aprašymų rinkinyje yra

kelios iliustracijos, paimtos iš vienos olandiškos kelionių knygos, iš
leistos 1671 Viešpaties metais ir pavadintos Banginiavimo žygis / Špic
bergeną „Joną prarijusio bangžuvio11laivu; škiperis Peteris Petersonas iš
Frislandijos. Vienoje iš tų graviūrų banginiai pavaizduoti kaip didžiu
liai rąstų plaustai tarp ledkalnių, o gyvomis jų nugaromis bėginėja
baltieji lokiai. Kitoje graviūroje padaryta rimčiausia klaida - banginis
pavaizduotas su statmena uodegos mente.
Arba yra toks įspūdingas tomas in quarto , parašytas anglų laivyno
pirmojo rango kapitono Kolneto ir pavadintas Kelionė u i Horno kyšu
lio į Pietų jūras, norint išplėsti kašalotų medžioklės plotus . Toje knygoje
yra piešinys iš natūros, turintis vaizduoti „fiziterį, arba kašalotą, nu
pieštą pagal mastelį banginio, 1793 metų rugpjūčio mėnesį nudobto
prie Meksikos krantų ir įkelto į laivą“. Neabejoju, jog kapitonui, lie
pusiam atlikti šį teisingą paveikslą, rūpėjo, kad jis praverstų jo laivo
jūreiviams. Tačiau leisiu sau atkreipti dėmesį, sakykim, į banginio akį,
kurios mastelį pritaikius suaugusiam kašalotui paaiškėtų, jog ten ne
akis, bet skliautinis penkių pėdų langas. O, narsusis kapitone, kodėl
nepadarei taip, kad pro tą akį žiūrėtų Joną?!
Net ir sąžiningiausiai iš įvairių šaltinių surinkta medžiaga pasinau
doję gamtos mokslo veikalai, skirti nebrandžios jaunystės apšvietai,
neišvengia bjaurių klaidų. Pažvelkim kad ir į visiems žinomą Golds-
mito Gyvąją gam tą . 1807 metų sutrumpintame Londono leidinyje
yra iliustracijų, vaizduojančių neva „banginį“ ir „narvalą“. Nenorėčiau
pasirodyti nemandagus, tačiau tasai atstumiančios išvaizdos banginis
pernelyg primena kiaulę nukirstomis kojomis, na o į narvalą pakanka
akį užmesti, kad apstulbtum, kaip galima devynioliktame mūsų am
žiuje išsilavinusiems moksleiviams brukti tokį hipogrifą?
Arba štai 1825 metais didysis gamtos tyrinėtojas Bernaras Žerme-
nas grafas de Lasepedas išleido banginių sistematikos mokslo veikalą
su iliustracijomis, vaizduojančiomis skirtingų rūšių Leviatanus. Visos
iliustracijos čia netikslios, o apie grenlandinio banginio Mysticetus
(paprasčiau sakant, tikrojo banginio) atvaizdą tai net Skorsbis, ilgus
metus tyrinėjęs šitą rūšį, pareiškia, kad tokio gamtoje nėra.
Tačiau visą šią painiavą vainikuoja mokslingasis Frederikas Kiuvjė,
garsiojo barono brolis. 1836 metais jis išleido Banginių istoriją, kurioje
pateikiamas paveikslas, jo tvirtinimu, turįs vaizduoti kašalotą. Tam,

kas sumanytų parodyti tokį piešinį bet kuriam Nantaketo gyvento
jui, ne pro šalį būtų iš anksto pasirūpinti, kaip kuo skubiau apleisti
šitą salą. Žodžiu tariant, Frederiko Kiuvjė kašalotas - ne kašalotas,
0 kaži koks marmalas. Aišku, autorius neturėjo galimybės dalyvauti
banginių medžioklėje (tokie žmonės nedažnai tai daro), bet vis dėlto
norėčiau sužinoti, iš kur jisai ėmė tą piešinį? Gal iš ten, iš kur moksli
nis jo pranokėjas toje srityje, Demarė1, pasiskolino neprilygstamą savo
nelaikšį originalą; o būtent - iš kokio nors kinų piešinio. Na, kad ki
nai puikiai valdo pieštuką, mums rodo daugybė originalių puodelių ir
lėkštučių.
O ką galima pasakyti apie banginius, nupieštus iškabose prie var-
velio krautuvėlių? Tai daugiausia ričardai tretieji12, banginiai su kupra
nugarių kupromis ir be galo nuožmūs; pusryčiams suriję tris keturis
jūreiviškus raguolius - kitaip tariant, tris keturis, pilnus jūreivių vel-
botus, - tie išsigimėliai kapanojasi kraujo ir mėlynų dažų jūroje.
Bet, šiaip ar taip, nėra ko stebėtis dėl begalinių klaidų vaizduojant
banginį. Tik pasvarstykite! Dauguma mokslingų paveikslų buvo pai
šyti nusižiūrėjus į krantan išmestus padvėsusius banginius; ir čia tiek
pat tiesos, kiek būtų paveiksle, vaizduojančiame kilnų gyvą laivą su
išdidžiu korpusu ir galingu takelažu, pieštą žiūrint į sudužusį pada;
rą įlaužtu paskuigaliu. Nors drambliams yra tekę visu ūgiu pozuoti
savo portretams, gyvi Leviatanai dar niekada nėra plūduriuodami lau
kę, kol bus nutapyti jų atvaizdai. Gyvą banginį visa didybe ir galybe
galima išvysti tiktai vandenyne, kurio gelmės bedugnės; milžiniškas
plaukiantis kūnas kaipmat dingsta iš akių lyg greitaeigis linijinis lai
vas; ir nė vienam mirtingajam neskirta iškelti jo iš vandenų ir išlaikyti
pakabintą ore, nepažeidus galingųjų kalvų ir iškilumų. Jau nekalbėsi
me apie tai, koks didžiulis skirtumas tarp jauno žinduklio banginio ir
visiškai subrendusio platoniško Leviatano; bet jeigu kartais žinduklį
banginį ir pavyksta užvilkti ant denio, nečionykščio, vinkliai permai
ningo, keistai žaltiško jo pavidalo net pats velnias nesugebėtų tiksliai
perteikti.
1 Anselm Gayatan Desmarest (1784-1838) - prancūzų geografas ir zoologas.

2 Turima omenyje Ričardas III (1452-1485), Anglijos karalius iš Jorkų dinastijos, kuris
buvo kuprotas.
307
Kai kas tikriausiai pamanys, kad, apžiūrėjus plikus į krantą iš

mesto banginio griaučius, galima gauti apytikslių duomenų apie jo iš
vaizdą. Deja deja! Viena iš keisčiausių Leviatano ypatybių yra ta, kad
griaučiai nieko nesako apie gyvą jo pavidalą. Štai Džeremio Bentamo1
griaučiai, pakabinti vietoj šviestuvo vieno iš jo testamento vykdytojų
bibliotekoje, iškalbingai byloja apie seną kietakaktį džentelmeną utili
taristą ir neblogai perteikia kitas garbiojo Džeremio ypatybes; tačiau
iš Leviatano sunertų kaulų neišpešime nieko. Iš tiesų, kaip sako didy
sis Hanteris, skeletas tiek teturi bendra su gyvu banginiu, pilnakraujų
ir riebiu, kiek vabzdys su jį apvyturiavusia lėliuke. Ryškiausiai tas ne
panašumas krinta į akis galvos sandaroje, apie kurią turėsime progą
pašnekėti viename iš šios knygos skyrių. Labai keistai jis pasireiškia
ir šoniniame plaukmenyje, kurio kaulai mažne atitinka žmogaus ran
kos skeletą, tiktai be nykščio. Plaukmuo turi keturis tikrus kaulinius
pirštus: smilių, didįjį, bevardį ir mažąjį. Tačiau jie amžiams paslėpti
gyvo kūno pirštinėje, kaip žmogaus pirštai kokiame nors dirbtiniame
dangale. „Kad ir kaip nutrūktgalviškai elgiasi su mumis kartais bangi
nis, - vieną dieną pajuokavo Stabas, - niekada nepasakysi, kad čiumpa
mus plikomis rankomis.“
Dėl išvardytų priežasčių, ar šiaip žiūrėsi, ar taip, tenka pripažinti,
kad didysis Leviatanas - vienintelis gyvūnas pasaulyje, kuriam lemta
amžių dienai likti neįkūnytam nei popieriuje, nei drobėje. Aišku, vie
nas portretas gali būti tikslesnis už kitą, tačiau nė vienas niekada ne
pataikys visiškai tiksliai. Todėl sužinoti, kaip iš tiesų atrodo banginis,
galimybės šioje Žemėje nėra. Ir vienintelis būdas susidaryti apytikslį
jo gyvo vaizdinį - pačiam išplaukti jūron banginiauti; tačiau šitaip pa
sielgęs žmogus rizikuoja, kad laivas bus pramuštas ir amžių amžiams
nukeliaus į dugną. Štai kodėl, mano manymu, neverta būti per daug
smalsiems, domintis Leviatano išvaizda.
1 Jeremy Bentham (1748-1832) - anglų teisininkas, filosofas, sociologas, utilitarizmo

teorijos pradininkas. Etikos teoriją grindė „naudos principu“. Savo kūną testamentu
užrašė mokslo reikmėms.
308
56 S K Y R I U S
Apie mažiau klaidingus banginių atvaizdus ir

tikroviškus banginių medžioklės paveikslus
Pakalbėjęs apie siaubingus banginių atvaizdus, jaučiu didelę pagundą

aptarti dar siaubingesnius pasakojimus apie banginius, randamus kny
gose, lygiai senose, lygiai naujose, ypač Plinijaus, Parčeso, Hakliujito,
Hario, Kiuvjė ir kitų. Tačiau prie to pereisiu, kai ateis eilė.
Man težinomi keturi išspausdinti didžiojo kašaloto atvaizdai:
Kolneto, Haginso, Frederiko Kiuvjė ir Bilo. Apie Kolnetą ir Kiuvjė
kalbėjome ankstesniame skyriuje. Haginso piešinys jau geresnis, ta
čiau visų geriausi, be abejonės, Bilo knygoje. Visi Bilo atvaizdai geri,
išskyrus vidurinį iš trijų banginių, pavaizduotų įvairiomis padėtimis
antro skyriaus pradžioje. Nors iliustracija prieš antraštinį lapą, vaiz
duojanti kašalotą puolančius velbotus, be jokios abejonės, sukels kai
kuriose svetainėse mandagų nepatiklumą, ji nuostabiai tiksli ir tikro-
viškiausia. Kai kurie Dž. Roso Brauno piešiniai, vaizduojantys kaša
lotą, yra gan tikslių linijų, tačiau prastai išgraviruoti. Tai, beje, jau ne
jo kaltė.
Geriausi tikrojo banginio eskizai yra Skorsbio; tačiau jie tokio
smulkaus mastelio, kad neperteikia norimo įspūdžio. Banginiavimo
scena ten tik viena, o gaila, nes iš tokių paveikslų - jeigu jie gerai atlik
ti - galima bent apytikriai įsivaizduoti gyvą banginį, tokį, kokį jį mato
banginių medžiokliai.
Apskritai labiausiai vykusiai - nors gal ir ne kiekviena smulkmena
tiksliai - banginius ir jų medžioklės scenas atkuria dvi didelės puikiai
atliktos prancūziškos graviūros pagal kažkokio Garnerio1 paveikslus.
Jose vaizduojama kašaloto ir tikrojo banginio medžioklė. Pirmoje gra
viūroje matome kilnų galiūną, kašalotą, tą akimirką, kai visa didybe
iškyla iš vandenyno gelmių tiesiai po velboto kiliu ir ant kupros aukštai
Ambroise Louis Garneray (1783—1857) — prancūzų korsaras, dailininkas, rašytojas.

.MOB I S D I K A S . A R B A B A N G I N I S
309
į orą iškelia baisingas lentų lūženas. Likęs sveikas velboto priekis siū
buoja ant banginio keteros; ir prieš jus tas vienintelis nesučiumpamos
akimirkos mirksnis, kai ten dar stovi irkluotojas, apgobtas verdan
čių banginio čiurkšlių smilkalų, pasirengęs šuoliui j bedugnę. Viskas
šiame paveiksle nuostabu, puiku, teisinga. Nubalusioje jūroje plūdu
riuoja apytuštė statinaitė su lynu; iš vandens įžambiai styro mediniai
sulaužyti žeberklų kotai; aplink banginį pabirusios plaukiančių jū
reivių galvos su įvairiai siaubo perkreiptais veidais; o iš juodų audros
apniauktų tolių artėja laivas. Anatominė banginio sandara ne be tam
tikrų klaidų, tačiau griausmas jų nematė; nes, po galais, aš niekada
taip puikiai nenupieščiau!
Antroje graviūroje pavaizduotas velbotas tą akimirką, kai bortu
prisišlieja prie sraigėmis aplipusio milžiniško tikrojo banginio, kurio
juodas, jūržolėmis apsivijęs kūnas sūpuojasi jūroje nelyginant apsama
nojusi Patagonijos uolų nuolauža. Stačiai kylanti stipri fontano čiurkš
lė juoda it suodžiai; regint tokį dūmų stulpą, galima pamanyti, kad
apačioje katiluose verda šauni vakarienė. Jūrų paukščiai lasioja smul
kius krabus, vėžiukus, taip pat kitokius jūros saldėsius bei gardėsius,
kuriuos tikrasis banginis dažnai nešiojasi ant pragaištingos nugaros.
Storalūpis Leviatanas tuo metu dumia į priekį, skrosdamas gilynę ir
palikdamas tonas suplaktų baltų putų savo vagoje, o lengvutis vel
botas šokinėja ant bangų tartum palaikis luotelis, atsidūręs per arti
vandenynų garlaivio laivaračio. Tokiu būdu paveikslo priešakinis pla
nas - ištisinis pašėlęs judėjimas; o tolimajame, lyg nuostabi meninė
priešingybė, tvaska veidrodinis štilio nugludintas jūros paviršius, su-
bliūškusios kyburiuoja bejėgio laivo burės ir kūpso nejudrus nudobto
banginio kūnas - įveikta tvirtovė, virš kurio kaip nugalėtojų ženklas
ant ilgos karties, įsmeigtos į banginio kvėpavimo angą, tingiai plaiks
tosi banginiautojų vėliava.
Kas per dailininkas buvo ar yra tasai Garneris, nežinau. Bet gal
vą dedu, jis arba pats gerai susipažinęs su vaizduojamu padaru, arba
yra gavęs puikių nurodymų iš patyrusio banginių medžiotojo. Aps
kritai prancūzai vieninteliai perteikia drobėje veiksmą. Peržiūrėkite
visą Europos tapybą - ar kitur rasite tokią galeriją gyvybe alsuojančio
judesio, įkūnyto drobėse, kaip Versalio Triumfo salėje, kur žiūrovas
pakrikęs galvotrūkčiais braunasi pro didžiąsias Prancūzijos kautynes;
3 io H E R M A N ME L V I L L E
kur kiekvienas kardas - nelyginant Šiaurės pašvaistės tvyksnis, o gin

kluoti karaliai bei imperatoriai skrieja vienas paskui kitą tarytum ka
rūnuoti kentaurai. Šioje galerijoje turėtų būti vieta ir Garnerio jūrų
kautynėms.
Įgimtas prancūzų gebėjimas pagauti daiktų tapybiškumą ypač
ryškus drobėse ir graviūrose, vaizduojančiose banginiavimo scenas.
Neturėdami net dešimtos dalies anglų banginiautojų patyrimo arba
šimtosios dalies amerikiečių žinių šioje srityje, jie vis dėlto aplenkė abi
tautas ir sukūrė vienintelius išbaigtus paveikslus, bent iš dalies per
teikiančius tikrąją šio verslo dvasią. Anglų bei amerikiečių piešėjai
daugiausia tenkinasi sustingusių daiktų apybraižomis, tokiomis, kaip,
pavyzdžiui, nieko nesakantis banginio siluetas; ir tada, jei kalbama
apie įspūdžio paveikumą, jis maždaug lygiavertis egiptiečių pirami
dės vaizdui iš šono. Netgi šlovingasis Skorsbis, neginčijamas tikrųjų
banginių žinovas, pateikęs paradinį portretą visu ūgiu, taip pat dvi ar
tris meistriškas narvalų bei rusvųjų delfinų miniatiūras, skubiai bruka
mums visą seriją klasikinių graviūrų, vaizduojančių velbotų kablius,
kapones, kobinius; ir mikroskopiškai kruopščiai kaip Levenhukas1
išdėlioja prieš virpančio pasaulio akis tikslius devyniasdešimt šešių
padidintų Arkties sniego kristalų atgaminius. Nenoriu sumažinti
šito neprilygstamo keliautojo nuopelnų (gerbiu jį kaip veteraną), ta
čiau gaila, kad tokiame rimtame darbe jis neapsižiūrėjo ir nepateikė
kiekvienai sniegulei raštiško parodymo, patvirtinto priesaika, duota
dalyvaujant Grenlandijos taikos teisėjui.
Be puikiųjų Garnerio graviūrų, yra dar dvi vertos dėmesio pran
cūzų graviūros, atliktos žmogaus, pasirašančio „H. Diuranas“12. Viena
jų, nors ir nevisiškai atitinka mūsų svarstymų temą, verta paminėti
dėl ko kito. Joje vaizduojama tyki popietė prie Ramiojo vandenyno
salų; prancūzų banginiavimo laivas stovi nuleidęs inkarą ramiame
užutekyje; tingiai keliamas laivan gėlas vanduo; burės neįtemptos ir
ilgi palmių lapai tolimajame plane bejėgiškai karo bevejame ore. Įspū
dis labai stiprus, turint galvoje, kad prieš mus ištvermingi banginių
1 Antony van Leeuwenhoek (1632-1723) - olandų gamtininkas, mokslinės mikrosko

pijos pradininkas. Gamino 1 5 0 -3 0 0 kartų didinančius mikroskopus.
2 Jean-Baptiste Henri Durand-Brager (1814-1879) - daug po pasaulį keliavęs prancūzų
dailininkas.
311
medžiokliai ir taip retai jiems pasitaikanti rytietiško poilsio valandė

lė. Antroje graviūroje nuotaika kitokia: ten laivas stovi atvirame van
denyne, pačiame leviataniško gyvenimo viduryje; šalimais - tikrasis
banginis; laivas, darinėjantis skerdeną, prisišvartavęs prie jūrų baisū
no tartum prie molo; iš jo jau skuba velbotas medžioti kitų, tolumoje
matomų banginių. Žeberklai ir trišakiai parengti; trys yrėjai tvirtina
stiebą; nedidukas velbotas, ūmai užlėkus bangai, ligi pusės kyšo iš van
dens kaip piestu pasistojęs žirgas. Virš laivo nuo lydomų banginio tau
kų kyla pragariški dūmų tumulai tarytum virš gausybės kaimo kalvių,
o iš priešvėjinės pusės atslenka juodas debesis, nešantis škvalą bei lietų
ir raginantis užkaitusius jūreivius skubėti.
312
57 S K Y R I U S
Apie tapytus; kaulinius; medinius; skardinius;

akmeninius banginius; apie banginius kalnuose ir
tarp žvaigždžių
Galbūt eidami į Londono dokus Tauerio kalvos aikštėje esate sutikę

elgetaujantį luošį (arba verpą - pagalbinį inkarą, - kaip sako jūreiviai),
laikantį rankoje lentutę su nutapyta tragiška scena, kurios metu nete
ko kojos. Ten yra trys banginiai ir trys velbotai, kurių vieną (tikriausiai
su jame dar tebesančia sveikutėle koja) nasrais triuškina artimiausias
banginis. Man pasakojo, kad begalę kartų per pastaruosius dešimt
metų jis bruko visiems tą paveikslą ir rodė kojos strampą, bet niekas
nenorėjo juo tikėti. Tačiau dabar atėjo metas varguolį išteisinti. Trys
jo banginiai tokie pat tikroviški, kaip ir kada nors viešai rodytieji, bent
jau Vopingo rajone; o strampas toks pat tikras kaip bet kuris Vakarų
kirtaviečių kelmas. Tik amžių dienai užkeltas ant šio medgalio, nelai
mingasis banginiautojas nerėžia nuo šitos tribūnos agitacinių kalbų; o
stovi nuleidęs akis, liūdnai apmąstydamas savo luošumą.
Aplink visą Ramųjį vandenyną, taip pat Nantakete, Niu Bedfor-
de ir Seg Harbore, galima aptikti be galo gyvai pavaizduotų banginių
ir banginių medžioklės scenų, pačių banginiautojų išraižytų kašalotų
dantyse, damų korsetų plokštelėse, gaminamose iš tikrojo banginio
ūsų, ir panašiose keistybėse, kurias banginių medžiokliai labai na
gingai išpjauna iš grubios pirminės medžiagos atspėjamomis poilsio
valandomis vandenyne. Kai kurie jūreiviai turi nedideles dėželes su
smulkiais lyg dantisto instrumentais, tam tyčia skirtais kaului raižyti.
Tačiau dauguma darbuojasi tik kišeniniais peiliais; ir su šiuo kone vi
sagaliu instrumentu pavaizduos jums viską, ko įsigeisite, taip, kaip regi
jūreiviška jų siela.
Ilgas ištrėmimas iš civilizuoto krikščioniško pasaulio neišvengia
mai grąžina žmogų į būvį, kurį kadaise jam buvo skyręs Viešpats; tai
yra vadinamąjį laukinio būvį. Tikras banginių medžioklis - toks pat
313
laukinis kaip irokėzas. Ir aš pats - laukinis, nepripažįstantis kitos val

džios, tik Žmogėdrų Karaliaus; bet ir prieš jį esu pasiryžęs maištauti
kiekvieną akimirką.
Viena iš skiriamųjų laukinio savybių yra ta, kad namisėdiško gy
venimo valandomis jis pasižymi nepaprastu kantrumu ir darbštumu.
Pačiais įmantriausiais, kruopščiausiais raižiniais išpuošta senovinė ha-
vajiška karo kuoka arba irklas-trišakis yra toks pat žmogiško užsispy
rimo paminklas kaip ir Lotynų kalbos žodynas . Juk visas šis pasakiškas
medinių nėrinių painis buvo išskobtas su kokia nors kriauklės atšaiža
arba ryklio dantimi; jis pareikalavo daugybės kantrių kantraus darbo
metų.
Baltasis laukinis jūreivis niekuo nesiskiria nuo havajiečio laukinio.
Taip pat stulbinamai kantriai, su tuo pačiu ryklio dantimi - kišeni
niu peiliu, jis išskaptuos kaulinę skulptūrą; gal ir ne taip tobulai, bet
taip pat gausiai išpuoš ją raštų labirintais kaip senovės laukinis graikas
Achilo skydą ir suteiks jai tą pačią laukinę, įtaigią dvasią, kuria alsuoja
šaunaus vokiečių laukinio Albrechto Diurerio1graviūros.
Medinių banginių, tai yra banginių, išdrožtų profiliu iš kilnios
tamsių tašelių medienos, iš kurios Pietų jūrose gaminami ginklai, daž
nai galima pamatyti amerikiečių banginiautojų laivapriekiuose. Kai
kurie padirbti itin meistriškai.
Senoviniuose smailiastogiuose užmiesčio namuose kartais galima
pamatyti bronzinį banginį, pakabintą už uodegos kaip laukujų durų
belstuką. Jei durininkas - miegų maišas, tada geriausia naudotis kūja
galviu banginiu. Tačiau šitie banginiai beldikai retai verti dėmesio, jei
kalbama apie panašumą. Ant kai kurių senamadžių bažnyčių smailių
galima išvysti skardinius banginius vėtrunges; tačiau jie iškelti į tokias
aukštybes - ir tikriausiai pažymėti užrašu „Rankomis neliesti“, - to
dėl gerai apžiūrėti jų neįmanoma ir spręsti apie privalumus sunkoka.
Kaulinguose apdraskytuose žemės plotuose, ten, kur aukštų uo-
lakalnių papėdėse guli lygumose išmėtytos fantastiškai susidėlioju
sių uolų krūsnys, neretai aptinkame sustingusių formų, primenančių
1 Albrecht Dūrer (1471-1528) - vokiečių tapytojas, grafikas, meno teoretikas, vienas

didžiųjų vokiečių Renesanso dailininkų.
3M
suakmenėjusius Leviatanus, ligi pusės nugrimzdusius žolės jūroje, vė

juotą dieną dūžtančioje į juos žaliu bangomūšiu.
Arba kalnuotuose kraštuose, kur keliauninką išvien supa iškilūs
amfiteatrai; tai čia, tai ten, laimingai ištaikius plotelį, laužytose kal
nų apybraižose galima pamatyti banginio siluetą. Bet kad jį išvystum,
turi būti apsigimęs banginių medžioklis; be to, jeigu nori grįžti ir pa
žvelgti į jį dar kartą, privalai laiku nustatyti tikslią ilgumą ir platumą
vietos, iš kur pirmą kartą jį pastebėjai, kadangi šie reginiai - grynas
atsitiktinumo žaislas, ir antrą kartą aptikti tą pačią vietą reiktų daug
pastangų; panašiai ir Saliamono salos iki šiai dienai mums yra terra in
cognita, nors kadaise tenai su rauktine apykakle vaikštinėjo Mendanja
ir jas aprašinėjo senis Figeroja1.
Kai ši prakilni tema jus visai užvaldys, tada ir žvaigždėtose dan
gaus aukštybėse išvysite didžiuosius banginius ir juos persekiojan
čius velbotus; taip rytų tautos, kurių galvos nuolatos būdavo užimtos
karais, regėdavo debesyse kovojančias armijas. Šitaip šiaurėje vijausi
aplink ašigalį Leviataną, kuris sukosi ir sukosi, toldamas nuo manęs,
žybčiodamas švytinčiais taškeliais, pirmą kartą man jį nubrėžusiais.
O po spinduliuojančiais Antarkties dangumis Argonautų laivu lėkiau
paskui žvaigždžių Banginį kaži kur už pačių galinių Hidros ir Skrai
dančios Žuvies12 apribų.
Kaip norėčiau, fregatos inkarą paėmęs už žaboklę, žeberklus už
pentinus, apžergti šitą banginį ir užlėkti užskrieti raitas į padangių
padanges, kad savo akimis galėčiau išvysti, ar iš tiesų legendinės dau
sos su daugybe šėtrų plyti išsistačiusios tenai, kur nesiekia mirtingas
mano žvilgsnis!
1 Cristobal Suarez de Figueroa (apie 1571 - po 1644) - ispanų rašytojas ir juristas,

antros Aivaro de Mendana y Neira (1542-1595) jūrų tyrinėtojo kelionės kronikininkas;
jo knyga išėjo 1613 m. Madride.
2 Argonautų Laivas, Banginis, Hidra, Skraidanti Žuvis - Pietų pusrutulio žvaigždynai.
315
58 S K Y R I U S
Planktonas
Pasukę nuo Krozė salų j žiemryčius, netrukus atsidūrėme smulkaus

geltono planktono tirštalo, kuriuo minta tikrieji banginiai, plačiose
lankose. Lygų lygas liulėjo jos aplinkui, tartum būtume plaukę per ne
aprėpiamą brandžių auksinių kviečių lauką.
Antrą dieną pastebėjome daug tikrųjų banginių, bet kašalotų me
džiotojo „Pekodo“ jie nedomino; išžioję nasrus milžinai vangiai plau
kiojo tarp planktono, tvirtai prikimbančio prie nuostabių plaušuotų
burnos kutų, primenančių venecijietiškas žaliuzes, o iškoštas vanduo
netrukdomai tekėjo pro jas laukan.
Panašiai kaip ankstyvi šienpjoviai, lėtai čeksėdami dalgiais, eidavo
vienas šalia kito per aukštą rasotą lankos žolę; taip ir šitie baisūnai
plaukė, keldami keistą, šiužantį, pjaunamą garsą; palikdami už savęs
geltonuose vandenyse mėlynas pradalges1.
Tačiau tiktai šitas garsas, kurį skleidė žiautarodami planktoną, ir
darė juos panašius į šienpjovius. Nuo stiebų viršūnių milžiniški juodi
kūnai, ypač kai trumpam stabteldavo, užvis labiau panėšėjo į negyvus
akmens luitus. Ir kaip didžiuliuose Indijos medžioklės plotuose atvy
kėlis gali praeiti pro gulintį dramblį, net nepamanęs, kad tai dramblys,
ir palaikęs jį plika, juoda žemės pakiluma; taip atsitinka ir tam, kuris
pirmą kartą išvysta jūroje šitos rūšies Leviatanus. Kai galop banginiai
atpažįstami, labai sunku patikėti, kad baisingai išplitusią masę, visas
jos dalis, įdvasina tas pats gyvenimas, koks alma šuns arba žirgo viduje.
Išties sunku ir kitu atžvilgiu, žiūrint į jūros gelmenų gyventojus,
patirti tą patį jausmą, kaip žiūrint į žemės padarus. Nors kai kurie
senovės gamtos tyrinėtojai tvirtino, jog kiekvienas žemės gyvis turi
1 Toji vandenyno dalis, banginiautojams žinoma kaip „Brazilijos bankos“, šį vardą gavo
ne todėl, kad ten, kaip Niufaundlano bankoje, yra seklumų ir atšalų, o dėl savotiško
panašumo į pievą, kadangi šitose platumose plauko m ilžiniškos planktono masės, kur
dažnai medžiojami tikrieji banginiai. (Aut. past.)
316 H E R M A N M E LY I L L E
atitikmenį jūroje; nors, pakylėta mintimi pasižvalgius, taip tikriau

siai ir yra; tačiau, jei pereiname prie visumos dalių, tai ar vandenynas
išaugina žuvį, kurios būdas atitiktų mielą šuns išmintį? Gal tik visų
keikiamas ryklys turi šiokių tokių panašumų.
Nors sausumos profesijų žmonėms jūrų gyventojai kelia priešišku
mą ir pasibjaurėjimą; nors vandenynai mums amžina terra incognita ir
Kolumbas virš nesuskaitomų nepažįstamų pasaulių praplaukė tik tam,
kad atrastų tą vieną negiliai nugrimzdusį Vakarų pasaulį; nors be jo
kios atrankos begales tų, kurie leidosi tyrinėti vandenų pasaulio, ištiko
pačios baisiausios negandos ir kraupiausios visų laikų nelaimės; nors
pakanka akimirką stabtelėti, pamąstyti ir iškart pamatome, jog kad
ir kaip giriasi kūdikis žmogus savo žiniomis ir pramanais; kad ir kaip
įteiklus laiko bėgsmas didina tas žinias ir pramanumą; vis tiek amžių
amžiais, iki pat Paskutinio teismo dienos, jūra tyčiosis iš žmonių, žu
dys juos ir į šipulius daužys išdidžiausias, tvirčiausias fregatas, - tačiau
nuo panašių potyrių kartojimosi žmogus yra praradęs nuo amžių su
vandenynu susijusią baimę.
Pirmas mums žinomas laivas plaukiojo vandenyne, su grynai por
tugališku kerštingumu užliejusiame visą pasaulį ir nepalikusiame nė
vienos našlės. Tas pats vandenynas kilsuoja aplink mus ir šiandien; tas
pats vandenynas prarijo pernai sudužusių laivų liekanas. Taip, paiki
mirtingieji, Nojaus tvanas nesibaigė; jis vis dar dengia du trečdalius
gražiojo mūsų pasaulio.
Kuo gi skiriasi jūra nuo sausumos, jei žemės stebuklai vandenyje
visiškai nebe stebuklai? Antgamtinis siaubas apėmė žydus, kai gyva
žemė prasivėrė po Korės1 ir jo bendražygių kojomis ir amžių dienai
prarijo juos; bet juk ir mūsų dienų saulė nenusileidžia tol, kol prasivė
rusi gyva jūra nepraryja laivo su visa įgula.
Bet jūra priešiška ne tik žmogui, kuris jai svetimas; ji žiauri ir
savo vaikams, pranokdama net šeimininką persą, išskerdusį svečius;
ji nepasigaili net savo pačios priveistų būtybių. Nelyginant džiunglė
se besiblaškanti nuožmi tigrė, galinti netyčia nuspausti tigriuką, jūra
ištrenkia ant uolų galiūnus banginius ir palieka greta laivo duženų.
1 Korė sukilo prieš Mozę ir buvo prasivėrusios žemės prarytas (Senasis Testamentas,
Sk 16, 3 2 -33).
317
Nepripažįsta jūra nei pasigailėjimo, nei kitos valdžios, tik savąją.

Šniokštuodamas ir prunkšdamas tarytum patrakęs karo žirgas be rai
telio, savavalis vandenynas ritasi per Žemės rutulį.
Pasvarstykite, kokia klastinga jūra: pačios kraupiausios būtybės
praplaukia beveik nematomos po vandeniu, išdavikiškai slėpdamosi
po širdžiai tokia miela žydryne. Pasvarstykite, kokie velniškai išvaiz
dūs ir gražūs būna kartais patys nuožmiausi jos gyventojai, pavyz
džiui, neprilygstamai tobulos formos ryklys. Pasvarstykite apie visuo
tinę jūrų kraugerystę; visi imbuviai medžioja kits kitą ir nuo pirmos
pasaulio sukūrimo dienos kariauja nepabaigiamą karą.
Pasvarstykite apie tai, o paskui atsigręžę pažvelkite į mūsų žalią,
švelnią, be galo romią žemę; palyginkite jas - jūrą ir žemę, - ar nepa
stebite keisto panašumo savyje? Kaip kraupus vandenynas iš visų pusių
supa žydinčią žemę, taip ir žmogaus sieloje yra savas Taitis - džiaugs
mų ir ramybės kupina sala, aplink kurią uruliuoja nesuvokiamo gy
venimo baugesiai. Tesaugo jus Viešpats! Nesumanykite palikti šitos
salos, nes galite niekada nebesugrįžti!
318
59 S K Y R I U S
A štuonkojis
Lėtai skrosdamas planktono lankas, „Pekodas“, kaip ir pirma, plaukė

į žiemryčius, Javos salos link; švelnus brizas nešė laivą priekin, ir trys
aukšti smailūs stiebai siūbavo virš veidrodinių vandenų lyg trys tykios
palmės lygumoje. Sidabrinėmis mėnesėtomis naktimis vis dar prore
čiais pasirodydavo vienišas viliojantis fontanas horizonte.
Bet vieną skaidrų mėlyną rytmetį, kai virš jūros ištvino kažkokia ne
čionykštė tyla, nekaustoma tačiau mirties stingulio; kai ilgas nusvidin
tas saulės takas ant vandens atrodė nelyginant aukso pirštas, priglaustas
prie bangų, kad neišduotų paslapties; kai žiežirbuojančios bangos kažką
šnabždėdamos vilnijo į tolį; toje bedugnėje, iki pat regračio tvyrančioje
rimtyje, Degu, stovintis grotstiebio viršūnėje, išvydo keistą pamėklę.
Tolumoje iš vandenų dugno lėtai ėmė kilti kažkoks baltas befor
mis darinys, jis vis artėjo ir artėjo prie paviršiaus, vaduodamasis iš gel
mių žydrio, ir pagaliau suspindo tiesiai laivo kelyje, tarytum tik ką
nuo kalnų nusprūdęs sniego slinkis. Akimirką tvykstelėjęs paviršiu
je, jis taip pat lėtai ėmė nirti gilyn ir išnyko. Paskui vėl iškilo, tyliai
tvaskėdamas. „Neatrodo, kad tai būtų banginis, bet gal čia Mobis Di-
kas?“ - pamanė Degu. Baltasis vaiduoklis nugrimzdo į gelmę, bet kai
dar kartą pasirodė, negras šaižiai suriko, tartum durklu perrėždamas
tylą ir pažadindamas visus iš snūdulio:
- Ten! Vėl ten! Kyla! Tiesiai prieš mus! Baltasis Banginis! Baltasis
Banginis!
Tą pat akimirką, tartum spiečiančios bitės prie šakų, šoko prie
rėjų jūreiviai. Kepinančioje saulėje Ahabas vienplaukis atsistojo prie
bušprito, ranką atkišęs atgaliai, kad kiekvieną akimirką galėtų duoti
vairininkui ženklą, o godus jo žvilgsnis skvarbė tolumą toje pusėje, į
kurią rodė aukštybėse sustingusi ištiesta Degu ranka.
Ar nebylus vienišas nepaliaujamai pasirodantis nakties fon
tanas buvo paveikęs Ahabą, kad dabar ramybę ir tylą jis siejo su
319
neapkenčiamuoju banginiu; ar jį apgavo jo paties nekantra; tačiau vos

įžvelgęs vilnyse baltą pavidalą, tuoj pat davė ženklą skubiai leisti vel-
botus į vandenį.
Netrukus vilnyse jau suposi keturi velbotai; Ahabui nuskubėjus
pirmam, visi leidosi vytis grobį. Greit jis nugrimzdo, pakėlę irklus
laukėme jo, ir štai! toje pat vietoje jis vėl pamažėle iškilo. Tą pat aki
mirką visos mintys apie Mobį Diką išgaravo, ir mes gaksojome akis
išsproginę į patį nuostabiausią reginį, kokį slaptingos jūrmarių gelmės
yra kada nors atskleidusios žmonėms. Prieš mus pleiksojo milžiniškas
minkštas furlongo1ilgio ir pločio, besimainančios balsvai rusvos spal
vos beformis padaras, ir iš jo vidurio į visas puses ėjo aibė ilgų čiuptu
vų, besirangančių, besiraitančių nelyginant anakondų kamuolys, pasi
rengęs aklai stverti viską, kas tik pasitaikys netoliese. Nebuvo matyti
nei priekio, nei galo; nei pradžios, nei pabaigos; jokių jutimo organų
arba įgimtos nuojautos žymių; tik suposi ant bangų atsitiktinė, neaiš
ki, nečionykštė, šmėkliška gyvybės apraiška.
Kai, tyliai gliurktelėjusi, vėl pamažėle dingo, Starbakas, neatplėš
damas akių nuo toje vietoje sukunkuliavusio vandens, baugiai sušuko:
-Ja u geriau susitikti ir susikauti su Mobiu Diku, negu išvysti tave,
baltasis vaiduokli!
- Pone, kas čia? - paklausė Flaskas.
- Milžiniškas aštuonkojis, kurį pamatę nedaug banginių medžiok
lių tegrįžta namo papasakoti apie šį susitikimą.
Tačiau Ahabas neištarė nė žodžio; apsukęs velbotą, nuplaukė laivo
link, tada ir kiti tylėdami nusekė paskui jį.
Kad ir su kokiais prietarais siejo banginiautojai šio padaro pasi
rodymą, aišku viena - reginys toks neįprastas, kad jau savaime bloga
lemiantis. Išvysti aštuonkojį pasitaiko taip retai, kad jūreiviai, - nors
vieningai laiko jį pačiu didžiausiu gyvu vandenynų padaru, - tačiau
apie tikrą jo prigimtį ir išorę nutuokia labai miglotai; tačiau tai ne
trukdo tikėti, kad jis vienintelis kašalotų maistas. Taip yra dėl to,
kad kiti banginiai maitinasi paviršiuje ir net galima stebėti, kaip jie
tą daro, o spermacetiniai maistą tiekiasi nepasiekiamose gelmėse; ir
mums tenka loginio išvedžiojimo būdu spręsti, kas tas penas galėtų
Anglų ilgio matas, lygus 220 jardų, arba 201,168 metro.

būti. Kartais, ypač atkakliai persekiojami, jie atryja kažką panašaus

į aštuonkojo čiuptuvus, siekiančius net dvidešimt ar trisdešimt pėdų
ilgio. Manoma, kad aštuonkojis tais čiuptuvais būna įsikibęs į vande
nyno dugną; ir tik kašalotas, skirtingai nuo kitų rūšių turintis dantis,
įstengia jį atplėšti.
Man regis, galima pamatuotai spėti, kad vyskupo Pontopidano
didysis Krakenas1ir yra aštuonkojis. Jo įprotis tai iškilti į paviršių, tai
vėl dingti po vandeniu, kaip rašo vyskupas, ir dar kai kurios ypatybės
be galo tiksliai sutampa. Na, o tą neįtikėtiną vyskupo jam priskiriamą
dydį reikėtų šiek tiek pamažinti.
Dalis gamtos tyrinėtojų, kuriuos pasiekė gandai apie čia nupasa
kotą būtybę, skiria ją sepijų klasei; pagal tam tikras išorines žymes ji
gali priklausyti jai, bet tik kaip Enakas12 savo genčiai.
1 Bergeno vyskupas Erikas Pontoppidanas (1698-1764) savo veikale apie Norvegijos

istoriją yra aprašęs legendą apie Krakeną - m ilžinišką baidyklę, gyvenančią jūroje ir
laikančią čiuptuvuose visą Žemę.
2 Biblinis pirmųjų Palestinos gyventojų m ilžinų - protėvis. Pagal Senąjį Testamentą,
Sk 13, 3 1 -3 4 , Mozės žvalgai sužinojo, kad Hebrone gyvena Enako sūnūs milžinai.
321
60 S K Y R IU S
Lynas
Kad geriau būtų suvokta banginių medžioklės scena, kurią netrukus

aprašysime, taip pat būsimos scenos, turiu pašnekėti apie magišką, o
kartais žudikišką žeberklo lyną.
Iš pradžių banginiautojų naudojami lynai buvo gaminami iš ge
riausios rūšies kanapių, šiek tiek aprūkytų derva, bet - skirtingai negu
paprasti lynai - nedervuotų; mat, nors derva kanapių pluoštui suteikia
lankstumo, būtino vyniojant, ir pats lynas tampa klusnesnis jūreivio
rankose, vis dėlto įprastinis kiekis dervos per daug sukietintų žeberklo
lyną, ir jo jau nebūtų galima sudėti standžiomis ringėmis; be to, kaip
dabar ima suprasti daugelis jūreivių, derva visai nepadidina lyno tvir
tumo ir patvarumo, o tik padaro jį lygesnį, labiau žvilgantį.
Pastaraisiais metais amerikiečių banginiavimo laivuose kanapinius
lynus beveik išstūmė Manilos lynai, nes laukinių bananų pluoštas, iš
kurio jie gaminami, - nors greičiau susidėvi už kanapinį, - yra tvir
tesnis, gerokai minkštesnis ir lankstesnis; be to, pasakyčiau (kadangi
kiekvienas daiktas turi estetinę pusę), daug gražesni, labiau puošiantys
laivą negu kanapiniai. Kanapinis lynas - tai niūrus tamsus žmogus,
lyg koks indėnas, o Manilos lynas - auksaplaukis čerkesas.
Žeberklo lyno storis - tik du trečdaliai colio. Akį užmetęs net ne
pamanysi, kad jis toks stiprus. Iš patyrimo tačiau žinome, jog kiek
viena iš jo penkiasdešimt vienos gijos išlaiko šimto dvidešimties svarų
svorį; visas lynas, ko gero, išlaikytų bene tris tonas. Banginių medžio
klėje naudojamas žeberklo lynas paprastai būna dviejų šimtų jūros
sieksnių. Velboto vairagalyje jis ringėmis sudedamas į statinaitę, bet ne
kaip gyvatukas distiliavimo aparate, o kaip apskritas sūris, standžiais,
kietais, glaudžiai sugulančiais „sluoksniais“ - koncentrinėmis spiralė
mis, beveik be jokio plyšelio, išskyrus „širdelę“ - siaurutėlaitę statme
ną angą, susidarančią pačiame šito virvinio sūrio viduryje. Kadangi
menkiausias mazgelis arba kilpa, susidarę lynui lekiant iš velboto, gali
322 HERMAN MELVILLE
išmesti į jūrą kieno nors ranką, koją arba net visą žmogų, lynas į sta
tinaitę ringuojamas be galo atidžiai. Kitą kartą žeberklininkas nepa
gaili tam viso ryto; iškabinėja lyną aukštai ant laivavirvių ir nuleidžia
žemyn per skrystj, idant, vyniodamasis ringėmis, niekur nesusisuktų
arba nesusimazgytų.
Anglų velbotuose vietoj vienos statinaitės laikomos dvi; lynas per
pusę sudedamas į abi. Sis būdas turi privalumų, nes statinaitės būna
daug mažesnės ir lengviau telpa velbote; neapsunkina jo taip, kaip
amerikiečių statinaitė - kone trijų pėdų skersmens bei atitinkamo
aukščio; o velbotui, sukaltam iš pusės colio storio lentų, tai nemen
kas svoris; mat nors dugnas, - kaip ir plonas ledas, - gali išlaikyti gan
didelį, lygiai išdėstytą svorį, bet veikiai įlūžta, spaudimui susitelkus į
vieną vietą. Kai amerikietišką statinaitę uždengia dažytu brezento ga
balu, atrodo, kad velbotas banginiams dovanų gabena pašėlusiai didelį
vestuvinį tortą.
Abu lyno galai paliekami lauke; apatinis galas su kilpa ištrau
kiamas per statinaitės viršų ir laisvai nukąrą per kraštą. Tokiam su
tvarkymui yra du sumetimai. Pirma: kad lengviau būtų pririšti prie
jo gretimo velboto lyną, jei sužeistas banginis nuners taip giliai, kad
nusitemps su žeberklu visą statinaitės lyną. Tokiais atvejais banginis
nelyginant elio bokalas paprasčiausiai perduodamas iš vieno velboto
kitam; pirmasis visada lieka netoliese, jei porininkui prireiktų pagal
bos. Antra: taip daroma bendro saugumo sumetimais; jei apatinis
lyno galas būtų pritvirtintas prie velboto, sužeistas banginis, - kar
tais kone akies mirksniu nusitempiantis po vandeniu visą lyną, - nu
sitemptų į jūrų sietuvas ir pasmerktąjį velbotą; jau tada jokie šaukliai
jo nebesurastų.
Prieš nuleidžiant velbotą gaudynėms, viršutinis lyno galas ištrau
kiamas iš statinaitės, iškišamas vairagalyje už lagreto, tada nutiesiamas
per visą valties ilgį kryžmai tarp dviejų irkluotojų eilių, - užmetant
ant irklų kotų taip, kad irkluojant brūkši vyrams per riešus, - iki pat
pirmagalio, kur yra trinkelė su švininiu puskliuziu - loveliu, iš kurio
išsmukti jam neleidžia medinis kaištis, ilgumo sulig žąsies plunksna.
Pirmagalyje lynas iškariamas už borto it girlianda, paskui vėl įkeliamas
į vidų; čia, priekyje, dalis lyno - kokie dešimt ar dvidešimt sieksnių
323
(vadinamų priešakiniu lynu) - susukama ir suguldoma, o likęs vėl ke

liauja išilgai borto į vairagalį, kur pritvirtinamas prie trumpos virvės,
jau rišamos prie paties žeberklo; tačiau prieš tai su ta virve dar atlie
kama tokių paslaptingų ir sudėtingų veiksmų, kad išvardyti juos visus
būtų pernelyg įkyru.
Taigi žeberklo lynas apipina velbotą, apnarsto ir apraizgo viso
mis kryptimis. Pražūtingi jo linkiai apriečia kiekvieną yrėją; todėl
baugščiam naujokui jie atrodo tarytum indų fakyrai, publikos pra
mogai apsiviję rankas ir kojas nuodingomis gyvatėmis. Ir, pirmą kar
tą atsisėdęs į šitą kanapinį labirintą, iš visų jėgų užsiguldamas irklą,
joks mirtingos motinos sūnus negali nuvyti minties, kad bet kurią
niekam nežinomą akimirką - tą akimirką, kai bus sviestas žeber
klas, - visos šitos siaubingos kilpos bemat atgis lyg žiedinis žaibas;
vos apie tai pagalvojus, šiurpas nudrengia iki pat kaulų smegenų, ir
pavirsti drebutiena. Tačiau papratimas! - nuostabu, ko tik nepada
ro papratimas! - Niekada prie savojo raudonmedžio stalo neišgirsite
tokių netikėtų šmaikštavimų, tokio garsaus kvatojimo, tokių smagių
pokštų, tokių vykusių atsikirtimų, kaip virš baltų pusės colio storu
mo kedrinių velboto lentų, kur šeši jūreiviai, - sudarantys įgulą ir tar
tum pakaruokliai apnarplioti virvėmis, - su kilpomis ant kaklo neria
tiesiai į mirties nasrus nelyginant šeši Kalė piliečiai1, žingsniuojantys
pas karalių Eduardą.
Dabar tikriausiai nesunkiai įsivaizduosite, kodėl tokie dažni ban
ginių medžioklėje nelaimingi atsitikimai - apie kuriuos tik retkar
čiais užsimenama spaudoje, - kai išsivyniojančio lyno apraizgytas jū
reivis išlekia į jūrą ir dingsta. Sėdėti velbote, kai lynas išskrieja paskui
žeberklą, tolygu sėdėti visu greičiu lekiančio, švilpiančio ir šnypščian
čio garvežio viduje tarp gausybės jus kliudančių besisukančių velenų,
ratų, šmaižančių stūmoklių. Ir dar blogiau: iš visų pusių apsuptas
mirtinų pavojų, jūs net negalite pasėdėti nekrutėdamas, nes velbotas
siūbuoja tarytum lopšys ir esate be jokio įspėjimo mėtomas iš šono
į šoną; tik puikus mokėjimas išlaikyti pusiausvyrą, tik didžiausias
1 Per Šimtametį karą (1337-1453), kai prancūzų miestas Kalė buvo užgrobtas anglų,
šeši žymiausi jo piliečiai su virvėmis ant kaklo nuėjo pas Eduardą III prašyti, kad paliktų
miestą, o jie už tai atiduos savo gyvybę.
324
valios ir veiksmo vienalaikiškumas padeda jums išvengti Mazepos1

likimo ir neišbėgti ten, kur net visa reginti saulė neįstengia nukeliauti
iš paskos.
Ir dar: mirtina tyla, beveik visada įtvyranti prieš audrą ir ją prana
šaujanti, mums baisesnė negu pati audra; iš tikrųjų tyla - tik audros
aplankas ir vokas, slepiantis ją viduje kaip iš pažiūros nekaltas šautu
vas slepia mirtiną paraką, kulką ir patį šūvį; lygiai taip grakšti lyno
nejudrybė, tyliomis kilpomis apsivijusi yrėjus, dar neatskleidusi savo
esmės, kelia didesnį siaubą negu bet kuri kita šios pavojingos užma
čios pusė. Kam dar toliau kalbėti? Juk visi žmonės apraizgyti žeberklo
lyno. Visi gimstame su virve ant kaklo; bet tik tada, kai ima veržtis
netikėta, žaibiška mirties kilpa, suvokiame bežadę, gudriai paslėptą,
visalaikę gyvenimo grėsmę. Ir jeigu jūs filosofas, tai savame velbote
jaučiate ne daugiau baimės, negu sėdėdamas vakare prie židinio, kai
šalia guli ne žeberklas, o žarsteklis.
1 Ivanas Mazepa (1644-1709) - kairiakrantės Ukrainos kazokų etmonas; anot legen

dos, jaunystėje vos nežuvo už bausmę pririštas prie laukinio žirgo. Tas epizodas aprašytas
Byrono poemoje Mazepa.
325
61 SKYRIUS
Stabas nudobia banginį
Aštuonkojo pasirodymas Starbakui buvo bloga lemiantis ženklas, bet

Kvikegui jis turėjo visai kitokią prasmę.
- Kai tu matyti aštuonkojis, - tarė laukinis, stovėdamas aukštai
kabančio velboto pirmagalyje ir galąsdamas žeberklą, - tada tu greitai
matyti ir kašalotas.
Kita diena buvo tokia tyli ir tvanki, kad „Pekodo“ jūreiviai, netu
rėdami jokių ypatingų darbų, vargais negalais gynėsi nuo snaudulio,
keliamo be galo plynos jūros. Tos Indijos vandenyno dalies, per kurią
plaukėme, negalėtume pavadinti, anot banginiautojų, gyva vieta; čia
delfinų, skraidančių žuvų ir kitų džiugių judriųjų vandenų gyventojų
pasirodo rečiau negu, sakykim, prie La Platos arba Peru pakrantės.
Buvo mano eilė budėti fokstiebio viršūnėje, ir, atsirėmęs pečiais į
nukarusius bramvantus, mieguistai lingavau užkerėtame ore. Paskutinis
ryžto lašas ištirpo snūdulingame būvyje; netekusi tikrovės nuovokos sie
la paliko kūną, nors jis tebesiūbavo nelyginant švytuoklė, nesustojanti
dar ilgai po to, kai pirmą postūmį suteikusi jėga seniai atitraukta.
Prieš užmarščiai visiškai apgalint, dar spėjau pamatyti, kad žval
gai grotstiebyje ir bizanstiebyje beužmiegą. Galiausiai visi trys, jau be
gyvybės, karojome ant laivavirvių, o apačioje tuo pačiu taktu virš rum-
pelio nosimi maksėjo vairininkas. Bangos tingiai kinknojo glebiomis
skiauterėmis, ir per mieguistą vandenyno plynę Rytai linkčiojo Vaka
rams, o visiems linksėjo viršuje kybanti saulė.
Staiga tarytum burbuliukai ėmė sproginėti prieš užmerktus vokus,
rankos lyg gniaužtuvai suspaudė vantus; kažkokia nematoma, gailes
tinga jėga suturėjo mane, ir krūptelėjęs nubudau. Aure: arčiau negu už
keturiasdešimties sieksnių nuo pavėjinio borto vandenyje plaukė di
džiulis kašalotas tarytum apverstas fregatos korpusas; plati, žvilganti,
etiopinio atspalvio nugara blykčiojo saulės spinduliuose kaip veidro
dis. Tingiai sūpuodamasis bangumoje ir ramiai švirkščiodamas garų
gaubiamą fontaną, banginis atrodė kaip tuklus biurgeris, šiltą popietę

rūkantis pypkę. Deja, vargšas bangini, ta pypkė tau buvo paskutinė.
Lyg burtų lazdele mostelėjus, nubudo susnūdęs laivas su įmigusia įgu
la; dvi dešimtys balsų iš visų pusių kartu su žvalgais sušuko, kaip su
šunka visada, pamatę didžiulę žuvį, iš lėto ir tolygiai švirkščiojančią
tviskančių sūrių purslų fontanus į orą.
- Paruošti velbotus! Laivą į vėją! - suriko Ahabas ir, paklusdamas
savo paties komandai, staigiai truktelėjo rumpelį, nelaukdamas, kol tą
padarys vairininkas.
Netikėti riksmai laive tikriausiai išgąsdino banginį, ir, mums dar
nespėjus nuleisti velbotų, jis didingai apsigręžė ir nuplaukė šalin, bet
taip ramiai ir oriai, kad net vanduo beveik nesuputojo jam iš paskos,
todėl Ahabas, tikėdamasis, kad vis dėlto jis mūsų nepastebėjo, įsakė
velbotuose kalbėtis pašnabždomis, o plaukti grybščiojant trumpaisiais
irklais. Jei ne štilis, būtume galėję negirdimai skrieti iškėlę burę. O
dabar susėdome ant bortų ir tartum Ontarijo indėnai ėmėm irtis -
greitai ir tylomis. Staiga, mums taip šliuožiant, pabaisa švystelėjo mil
žiniška uodega, statmenai iškėlė ją keturiasdešimt pėdų iš vandens ir
nunėrė lyg prasivėrusios pragarmės prarytas bokštas.
- Uodegą parodė! - pasigirdo šūksnis, ir tuoj pat Stabas, išsitrau
kęs degtuką, ėmė degtis pypkę, nes stojo atokvėpio valandėlė.
Deramam laiko tarpui praėjus, banginis išnėrė į paviršių tiesiai
priešais pypkininko velbotą, ir, būdamas prie banginio arčiau už ki
tus, Stabas galėjo tikėtis, kad sėkmingos medžioklės šlovė šį kartą ati
teks jam. Dabar jau buvo aišku, kad banginis pastebėjo persekiotojus.
Todėl tyla ir kiti atsargumai pasidarė nebereikalingi. Trumpieji irklai
buvo padėti į šalį, ir jūreiviai pradėjo garsiai darbuotis ilgaisiais. O Sta
bas, vis dar papsėdamas pypkutę, ėmė raginti įgulą.
Taip, dabar didžiosios žuvies elgesys labai pasikeitė. Kaitinama
gresiančio pavojaus, ji plaukė iškėlusi virš vandens galvą, įkypai kyšan
čią iš pačios įmaišyto burbuliuojančio raugo1.
1 Vėliau papasakosim, kokia lengva spermacetinio banginio galva. Nors iš pažiūros

stambiausia, ji yra plukniausia dalis. Todėl jis lengvai iškelia ją iš vandens ir visada taip
daro, kai reikia ypač greitai plaukti. Be to, priešakinė jo galvos dalis yra tokio pločio ir
taip nuotakiai įžambėjanti į apačią, kad, iškėlęs galvą, spermacetinis banginis iš lėtaei
gio bukasnukio galeono virsta smailianosiu Niujorko locmano kateriu. (Aut. past.)
327
- Vyrai, vejamės, vejamės! Tik neskubėkit, laiko daug turim - bet

vejamės, vejamės kaip šimtas velnių, štai ir viskas! - šūkavo Stabas,
dūmams veržiantis iš burnos kartu su žodžiais. - Dabar paspaudžiam,
smarkiau užsimojam, Teštiga, giliau užkabinam. Spustelk, Tešai, bro
lyti - spaudžiam visi; tik lengviau, lengviau, - nesikarščiuokit, mano
agurkėliai, - šalčiau, šalčiau, - vejamės jį kaip mirtis ir tūkstantis vel
nių, taip, kad numirėliai kapuose stati atsistotų, brolyčiai, - daugiau
nieko nereikia. Užgulam irklus!
- U hū! Va hy! - atsakydamas sušuko raudonodis Teštiga, svies
damas į dangų senovinį indėnų kovos šūksnį ir iš nekantrumo taip
trūktelėjo irklu, kad visi yrėjai loštelėjo atgal.
Į laukinį jo klyksmą atsiliepė kiti balsai, tokie pat pašėlę ir
nuožmūs.
- Ky hy! Ky hy! - rėkė Degu, siūbuodamas ten'ir atgal lyg narve
besiblaškantis tigras.
- Ka la! Kū lū! - čepsėdamas baubė Kvikegas, lyg dorodamas sul
tingą jautienos kepsnį.
Taip irklais ir šūksniais skrodė velbotai vandenyno paviršių. Sta
bas, kaip ir anksčiau, lėkė priekyje, vis ragindamas yrėjus ir pūsda
mas dūmus. Kaip išprotėję varėsi jūreiviai, kol pasigirdo lauktasis
įsakymas:
- Teštiga, stokis! Žiebk jam!
Nuskriejo žeberklas.
- Atgal!
Jūreiviai ėmė irtis atgal; ir tą pačią akimirką kažkas karštas ėmė
švilpdamas lėkti pro jų riešus. Tai buvo magiškasis lynas. Prieš akimir
ką Stabas dar spėjo du kartus apsukti jį aplink lagretą, tad dabar nuo
pasiutusiu greičiu išsivyniojančių ringių kilo melsvas kanapinis dūme
lis ir maišėsi su tolygiai iš Stabo pypkės pasirodančiais tabako dūmų
kamuoliais. Vis tolyn ir tolyn vyniodamasis nuo lagreto deginantis ly
nas braukė per plikus Stabo delnus, nuo kurių kaip tyčia buvo nukri
tusios pirštinės - ketvirtainės dygsniuoto brezento nuoraižos, kartais
dėvimos panašiais atvejais. Jausmas buvo toks, lyg laikytum dviašme
nio kardo geležtę, kurią priešininkas visaip stengiasi išsukti ir išplėšti
tau iš rankų.
- Šlapink lyną, šlapink lyną! - sušuko Stabas yrėjui, sėdinčiam

prie statinaitės, ir tas, nusitraukęs nuo galvos skrybėlę, pasėmė jūros
vandens ir kliūstelėjo į ją1.
Lynas dar kelis kartus buvo apsuktas aplink lagretą ir pritvirtintas.
Dabar velbotas tartum ryklys visomis pelekų jėgomis lėkė per putulus.
Stabas pasikeitė vietomis su Teštiga - iš vairagalio j pirmagalį, - o to
kioje šokinėjančioje sumaištyje tai buvo gan virtus reikalas.
Įsitempęs virš velboto lynas virpėjo kaip styga, ir atrodė, kad vel
botas turi du kilius ir abiem - vienu vandenyje, kitu ore - skrodžia
iš karto du priešiškus gaivalus. Nuo pirmagalio tryško nesibaigianti
purslų vėduoklė; už paskuigalio kunkuliavo nenutrūkstamai klio
kiantis verpetas; nuo menkiausio krustelėjimo velboto viduje, - kad
ir mažuoju pirštu, - jis būtų pasisukęs mėšlungiškai virpančiu bortu į
priekį ir apvirtęs. Taip jie skriejo į priekį, iš visų jėgų įsitvėrę suoliukų,
kad nebūtų išsviesti į putotą jūrą, o aukštasis Teštiga su vairiniu irklu
net buvo susirietęs trilinkas, idant svorio centras būtų kuo žemiau.
Pralėkti, regis, buvo ištisi atlantai ir ramieji vandenynai, kai pagaliau
apsilpęs banginis ėmė truputį mažinti greitį.
- Vyniok lyną! Vyniok! - šūktelėjo Stabas priešakyje sėdinčiam
jūreiviui.
Ir visi yrėjai, pasigręžę veidu į banginį, ėmė vynioti lyną, traukda
mi prie banginio vis dar greitai lekiantį velbotą. Šit jie jau plaukia šo
nas prie šono; Stabas, tvirtai įrėmęs kelį į lyno tvirtinimo tašą, įtaisytą
velboto pirmagalyje, ėmė smaigyti trišakiu skriejančią žuvį; o yrėjai,
pagal jo komandą, tai yrėsi atgal, norėdami išsiveržti iš siaubingo ban
ginio sverdakuliavimo, tai į priekį, kad Stabui būtų patogu smogti.
Raudoni srautai lyg kalnų upokšniai sruvo siaubūno šonais. Skaus
mo varstomas kūnas daužėsi dabar nebe vandenyje, o kraujyje, bur
gančiame verdančiame kokį šimtą sieksnių jam iš paskos. Įkypi saulės
spinduliai žaidė šitame raudoname ežere jūros vidury, mesdami atšvai
tus ant jūreivių veidų, ir jie atrodė tarytum raudonodžiai. O tuo metu
iš banginio kvėpuojamosios angos trūksmingai be atvangos veržėsi
1 Kad nors iš dalies parodyčiau, koks tai būtinas veiksmas, pasakysiu, kad senovėje
olandų banginių medžioklės laivuose iš statinaitės lekiančiam lynui sušlapinti būdavo
naudojama plaušinė šluota, o kituose laivuose tam reikalui būdavo speciali medinė sem
tuvė. Tačiau patogiausia tą padaryti su skrybėle. (Aut. past.)
329
baltų garų stulpai, ir tumulas po tumulo mušėsi dūmai iš velboto vado

burnos; sviedęs trišakį, pririštu prie jo lynu Stabas ištraukdavo jį, su
linkusį, ir, keliais skubiais smūgiais į velboto šoną ištiesinęs, vėl ir vėl
svaidė į banginį.
- Prisiirkit arčiau - arčiau! - sušuko Stabas, kai silpstančio bangi
nio įniršis ėmė slopti. - Dar - dar arčiau! - Ir velbotas priplaukė prie
pat banginio šono.
O tada, toli persilenkęs per bortą, Stabas lėtai įsmeigė į žuvį ilgą
aštrų trišakį ir ėmė varyti gilyn ir gilyn, atsargiai sukiodamas, tartum
čiuopdamas banginio kūne auksinį laikrodį, kurį tasai prarijo ir kurį
Stabas bijo sudaužyti prieš ištraukdamas. Tačiau auksinis jo ieškomas
laikrodis buvo giliai slypinti žuvies gyvybė. Ir šit jis pasiekė ją! - at
gijusį iš priešmirtinio stingulio, siaubūną apėmė baisi būsena, vadi
nama „sprogimu“; jis ėmė taip daužytis kraujo jūroje, apsigaubė tokia
neperžvelgiama kraupiai glergiančių tikšmenų uždanga, kad pavojuje
atsidūręs velbotas davėsi atgal ir vos ne vos aklai išsigavo iš šiurpios
dumsos į skaisčią dienos šviesą.
Bet pagaliau „sprogimo“ galia išsivadėjo; banginis vėl pasirodė
priešais velbotą; jo šonai lėtai kilo ir dubo, kvėpuojamoji anga trūk-
čiojamai plėtėsi ir gniaužėsi, iš jos veržėsi kimūs trumpi kankina
mi šniokštavimai. Staiga į siaubo perimtą orą tarytum juodos vyno
drumzlės ištryško tiršto tamsiai raudono kraujo fontanas ir krisdamas
atgal ėmė čiurkšlėmis tekėti nejudriais banginio šonais į jūrą. Sprogo
širdis!
- Pone Stabai, jis nebegyvas! - tarė Teštiga.
- Taip, abi pypkės išrūkytos! - Išsitraukęs iš burnos pypkę, Stabas
iškratė virš bangų pelenus ir pastovėjo valandėlę, mąsliai žiūrėdamas į
milžinišką kūną, jo paties paverstą gaišena.
330
62 SKYRIUS
Žeberklo sviedimas
Keli žodžiai apie įvykį, aprašytą ankstesniame skyriuje.

Pagal nusistovėjusią banginiavimo tvarką, nuleidus į jūrą velbotą,
vairagalyje, vairininko vietoje, laikinai sėdasi vadas, tas, kuris nudobs
banginį, o žeberklininkas, arba banginio pritvirtintojas, iriasi prieki
niu, vadinamuoju žeberkliniu irklu. Kad žeberklas įsmigtų į banginį,
reikia stiprios, raumeningos rankos; kitą kartą šį sunkų ginklą tenka
nusviesti dvidešimt trisdešimt pėdų. Be to, žeberklininkas per gaudy
nes, kad ir kokios alinamai ilgos jos būna, visą laiką darbuojasi irklu, ir
ne bet kaip, o rodydamas kitiems antžmogiškos ištvermės pavyzdį; ne
tik iria kiek įkabindamas, bet ir kuo garsiau raginamai šūkaloja; o ką
reiškia visa gerkle rėkti, kai raumenys taip įsitempę, kad vos nesprogs
ta, gali įsivaizduoti tik tas, kuris pats tai išbandė. Pavyzdžiui, aš nega
liu tuo pat metu iš širdies rėkti ir iki užsimiršimo darbuotis. Bet štai,
varydamasis iš paskutinio ir rėkaudamas, nuilsęs žeberklininkas, sė
dintis nugara į žuvį, išgirsta raginantį šūksnį: „Stokis ir sviesk!“ Dabar
jis turi ištraukti iš vandens ir pritvirtinti irklą, sėdėdamas pasigręžti,
čiupti nuo laikiklio žeberklą ir, sutelkęs paskutines jėgas, stačias svies
ti jį į banginį. Tad nenuostabu, kad, apskritai imant, banginių me
džioklėje iš penkiasdešimties sviestų žeberklų tik kokie penki pasiekia
tikslą; nenuostabu, kad taip dažnai belaimius žeberklininkus keikia
ir skiria į žemesnes pareigas; nenuostabu, kad kai kuriems velbote net
gyslos sprogsta; nenuostabu, kad banginių medžioklės laivai kitą kartą
negrįžta net ketverius metus, nes turi prisitirpdę tik keturias statines
taukų; nenuostabu, kad daugelis laivų savininkų banginių medžioklę
laiko nuostolingu verslu, - juk sėkmė priklauso nuo žeberklininko, o
kaip galima, išsunkus iš žmogaus visus syvus, pareikalauti jų lemiamą
akimirką?!
Arba, jei žeberklas pataikė, stoja dar viena kritinė akimirka, kai
banginis puola bėgti, o velboto vadas ir žeberklininkas, keldami
M O B I S D I K AS, A R B A B A N G I N I S
331
didžiausią pavojų sau ir kitiems, taip pat leidžiasi galvotrūkčiais: vie

nas iš priekio į vairagalį, o kitas - jam priešais. Jie keičiasi vietomis, ir
mažojo laivo vadas atsistoja ten, kur jam ir dera stovėti - pirmagalyje.
Kad ir ką kalbėtų kiti, aš tvirtinu: tai paika ir visiškai nereikalin
ga. Vadas turi būti laivo priekyje nuo pradžios iki pabaigos; jis turi
sviesti ir žeberklą, ir trišakį, o irklo nieku gyvu neimti į rankas, nebent
būtiniausiu, neišvengiamu atveju. Žinau, kad per gaudynes greitis šiek
tiek sulėtės, tačiau ilgalaikis įvairių tautų banginiautojų patyrimas
įtikino mane, kad daugiausia medžioklės nesėkmių ištinka anaiptol
ne dėl banginio greitumo, o dėl anksčiau aprašytosios žeberklininko
būsenos.
Kad žeberklas tikrai pasiektų tikslą, jį sviedžiantys šio pasaulio
žeberklininkai turėtų pašokti ant kojų ne po sunkiausio triūso, o po
visiško atilsio.
332
63 S K Y R I U S
Laikiklis
Nuo kamieno atsišakoja storosios šakos, o nuo jų smulkesnės šakelės.

Taip ir derli tema užsiaugina skyrius.
Laikiklis, apie kurį užsiminėme ankstesniame puslapyje, vertas
atskiro pašnekesio. Tai ypatingo pavidalo dviejų pėdų ilgio strypas su
įrantymais, stačiu kampu įtaisytas prie dešiniojo borto pačiame vel-
boto priekyje; į jį įstatomas medinis žeberklo kotas, o pats žeberklas,
nuogas ir dantytas, nuožulniai kyšo priekyje. Taigi ginklas visada že-
berklininkui po ranka, gali stverti jį taip greitai, kaip miško tankmių
gyventojas nusitraukia nuo sienos šautuvą. Paprastai į laikiklį būna
įstatyti du žeberklai, atitinkamai vadinami pirmuoju ir antruoju.
Tačiau abu šitie žeberklai atskiromis virvėmis pririšti prie lyno,
kad būtų galima sviesti juos vieną po kito į tą patį banginį; ir jei nuo
gyvūno trūkčiojimų vienas iššoks, gal kitas pasiliks įsmigęs. Taip di
dėja sėkmės tikimybė. Vis dėlto dažnai pasitaiko, kad, pajutęs kūne
pirmąjį žeberklą, banginis tą pat akimirką taip karštligiškai puola
bėgti, jog žeberklininkas, - nors ir žaibiški jo judesiai, - nesuspėja iš
sviesti antrojo. Kadangi ir antrasis žeberklas pririštas prie lyno, o lynas
jau lekia paskui banginį, žeberklą žūtbūt reikia išmesti kuo toliau nuo
velboto; kitaip įgula atsidurs baisiame pavojuje. Paprastai žeberklas
įmetamas į vandenį, o tą padaryti be ypatingo pavojaus leidžia atsargi
nės priešakinio lyno ringės (kurias minėjome ankstesniame skyriuje).
Ir vis dėlto šį kritinį veiksmą gan dažnai lydi itin liūdni ir tragiški
praradimai.
Toliau: antrasis žeberklas nuo išmetimo akimirkos tampa siaubu
visiems; aštrūs jo dantys kyburiuodami ant lyno išdirbinėja aplink vel-
botą ir banginį nirtulingus kurbetus - jie gali įmazgyti lyną, perkirs
ti jį, visur paskleisti pražūtingą sumaištį. Ir sustabdyti jį pavyksta tik
tada, kai banginis įveikiamas ir tampa negyvėlis.
33 3
Dabar įsivaizduokite, kaip visa tai atrodo, kai keturi velbotai kau
nasi su vienu banginiu, nepaprastai stipriu, ryžtingu, daug išmanan
čiu; kai dėl visų šitų jo savybių ir dar dėl tūkstančio pražūtingų su
tapimų, tokių įprastų pavojingame mūsų versle, aplink jį vienu metu
ima mataruotis aštuoni ar dešimt antrųjų žeberklų. Juk kiekviename
velbote yra po kelis žeberklus, kuriuos galima pririšti prie lyno, jei
pirmasis pražūva nesėkmingai nusviestas. Visi šie dalykai čia dėstomi
labai nuodugniai, idant deramai būtų suprasti kai kurie itin pinklūs
įvykiai, kuriuos vėliau nupiešime šioje knygoje.
334
64 S K Y R I U S
Stabo vakarienė
Stabas nudobė banginį gana toli nuo laivo. Buvo tylmetis; išsirikiavę
vorele, trys velbotai ėmė pamažėle tempti laimikį prie „Pekodo“. Da
bar, kai mes, aštuoniolika vyrų, trisdešimt šešiomis rankomis ir šimtu
aštuoniasdešimčia rankų ir kojų pirštų valandą po valandos įsiręžę
vilkome jūroje nugrimzdusį nejudrų apsunkusį negyvėlį; o jis, jei išvis
pajudėdavo, tai tik su pertrūkiais; visi akivaizdžiai įsitikinome, koks
milžiniškas tasai tempiamas kūnas. Juk Kinijos didžiajame Hen Ho
kanale - ar kaip jis ten vadinasi - keturi ar penki vyrai eidami pa
krante traukia sunkiai prikrautą džonką po mylią per valandą; o ta
įspūdinga eldija, kurią vilkome, judėjo į priekį taip lėtai, tartum ligi
viršaus būtų prikrauta švino.
Užėjo tamsa; kelią mums rodė trys blausūs žibintai ant „Pekodo“
grotstiebio; kai priplaukėme arčiau, pamatėme, kaip Ahabas už apsau
ginio borto nuleido dar vieną žibintą. Metęs abejingą žvilgsnį į bangų
sūpuojamą banginį, ištaręs įprastinius nurodymus, kaip jį palikti per
naktį, atidavęs žibintą vienam iš jūreivių, nulipo žemyn į kajutę ir ne
besirodė ligi ryto.
Nors, siųsdamas velbotus į banginio gaudynes, kapitonas Ahabas
buvo veiklus kaip visada; dabar, kai tas padaras buvo nudobtas, jį apė
mė savotiškas nepasitenkinimas, nekantra, o gal nusivylimas; tarytum
šitas negyvas kūnas būtų jam priminęs, kad dar reikia nudobti Mobį
Diką; ir nors tūkstantis kitų banginių būtų atitempti prie „Pekodo“,
jie nė per nago juodymą nepaskubintų jo didžio, kliedesingo tikslo.
Veikiai „Pekodo“ denyje pasigirdo tokie garsai, kad buvo galima pa
manyti, jog įgula ketina viduryje vandenyno išmesti inkarą; sunkios
grandinės buvo velkamos deniu ir žlegėjo žemyn pro liukus. Bet ši
tomis žvangančiomis grandinėmis turėjo būti sukaustytas ne laivas,
o milžiniškas lavonas. Prikabintas galva prie laivagalio, uodega prie
pirmagalio, juodas banginio kūnas dabar guli prisišliejęs prie laivo, ir
335
nakties tamsyje, nematomais pavertusiame stiebus ir laivavirves, abu -

laivas ir banginis - panėši į du vienan jungan sukinkytus baisioniškus
jaučius, kurių vienas tebestovi, o kitas - guli.1
Dabar niūrusis Ahabas buvo ramybės įsikūnijimas, - bent jau toks
dėjosi denyje, - o antrasis padėjėjas Stabas, pergalės įkaitintas, neį
prastai, nors labai geraširdiškai karščiavosi. Jis taip smarkiai švaistėsi,
kad santūrusis Starbakas, pagal nustatytą tvarką jo viršininkas, ramiai
pasišalino, palikęs jį laikinai vadovauti visiems darbams. Netrukus iš
kilo aikštėn gan keista aplinkybė, iš dalies paaiškinanti, kodėl Stabas
buvo taip pagyvėjęs. Šis smaliūgas be galo mėgo banginieną.
- Žlėgtainį, žlėgtainį prieš man atsigulant! Ei, Degu! Lipk per
bortą ir išpjauk gabalą iš plonumos.
Dera žinoti, kad nors padūkę, banginiautojai paprastai neverčia
priešų - kaip to reikalauja didžiojo karo doktrina - tuoj pat padengti
einamųjų karo išlaidų (bent jau kol nesurinktos visos kelionės įplau
kos), tačiau kartkartėm pasitaiko nantaketiečių, didžiai vertinančių
Stabo paminėtą kašaloto skerdenos dalį; būtent iš smailėjančios kūno
dalies.
Apie vidurnaktį žlėgtainis buvo išpjautas ir iščirškintas; Stabas,
šviečiant dviem spermacetiniams žibintams, iškilmingai ėmė kirsti
spermacetinę vakarienę, stovėdamas prie špilio tartum prie indaujos.
Bet ne jis vienas tą naktį vaišinosi banginiena. Derindami savo žlebse-
nimą su jo šniaukštimu, šimtai ir tūkstančiai ryklių knibždėjo aplink
negyvą Leviataną ir puotavo draskydami riebų jo kūną. Kelis kubrike
miegančius jūreivius ne kartą žadino smarkus uodegų dunksčiojimas
į laivo korpusą, vos per kelis colius nuo miegančiųjų širdžių. Pasilen
kus per bortą, buvo galima net juos matyti (kaip pirma girdėti) - jie
1 Čia derėtų paminėti vieną smulkmeną. Kai banginis tvirtinamas prie laivo, saugiausias
ir patikimiausias būdas jį išlaikyti - pririšti už uodegos, bet kadangi dėl didžiausio
tankio šita kūno dalis yra sunkiausia (neskaitant šoninių plaukmenų) bei lanksčiausia,
tai net kai banginis nebegyvas, ji nugrimzta giliai į vandenį ir iš velboto neįmanoma
jos pasiekti ir pakišti po ja grandinės. Tačiau šis keblumas įveikiamas gana išmoningai:
nuo laivo, pritvirtintas prie jo vienu galu, nuleidžiamas neilgas stiprus lynas su medine
plūde kitame gale ir grimzdu per vidurį. Lynas mikliai užmetamas, ir plūdė iškyla kitoje
banginio pusėje; paskui lyną eina grandinė, taigi tokiu būdu banginis apjuosiamas gran
dine ties pačia siauriausia vieta, ten, kur uodega pereina į plačias plaukmenų mentes.
(Aut. past.)
purliojo juodame nykiame vandenyje ir, apsivertę ant nugaros, plėšė

iš banginio kūno apskritus žmogaus galvos dydžio gabalus. Si ryklių
puota - tikras stebuklas. Klausimas, kaip jie geba iškąsti iš lygaus sli
daus paviršiaus tokius taisyklingus gabalus, liks daiktiškosios visuoti-
nybės mįslingumo dalis. Žymė, paliekama banginio kūne, nepaprastai
panaši į skylę, staliaus išgręžiamą varžtui įsukti.
Nors dūmų ir siaubo tvaiko pilname jūrų kautynių pragare rykliai,
tarytum alkani šunys prie stalo, kur kapojama kruvina mėsa, sukioda-
miesi aplinkui godžiai žvilgčioja į denius, pasirengę suryti kiekvieną
jiems numestą negyvėlį; nors narsiems mėsininkams ant denio stalų
žmogėdriškai pjaustant vienas kito gyvą mėsą paauksuotais ir išgra
žintais peiliais, rykliai deimantuotais nasrais taip pat riedamiesi pjaus
to po stalu mėsą, tik negyvą; ir nors sukeitus juos vietomis būtų vienas
ir tas pat - tiek tų, tiek anų nuožmiai žvėriška veikla; nors ryklių esti
kiekvienoje per Atlantą plaukiančio vergų laivo palydoje, paslaugiai
sekančioje iš paskos, kad visada būtų po ranka, jeigu prireiks skubiai
nugabenti kur nors siuntinį arba padoriai palaidoti mirusį vergą; ir
nors galima pateikti daugiau panašių pavyzdžių, kai tinkamoje aplin
koje, tinkamomis aplinkybėmis bei sąlygomis rykliai didžiulėmis
drauguomenėmis susirenka į triukšmingas puotas; vis dėlto niekada
ir niekur neišvysite tokių nesuskaičiuojamų jų tuntų, taip linksmai ir
džiugiai nusiteikusių, kaip aplinkui negyvą kašalotą, prišvartuotą jū
roje nakčiai prie laivo. Jeigu jums neteko regėti šito vaizdo, tada nesku
bėkite spręsti, ar dera garbinti velnią, o ypač - ar tikslinga jį ramdyti.
Tačiau kol kas Stabas tiek pat menkai paisė žlebsenimo, sklindan
čio iš greta vykstančios puotos, kiek rykliai paisė epikūriško jo lūpų
čepsėjimo.
- Virėjau, virėjau! Kur tas senas Kūčkailis? - pagaliau sušuko Sta
bas, plačiau prasižergdamas, lyg norėdamas suteikti vakarienei tvirtes
nį pamatą; ir tuo pat metu tartum trišakį smeigdamas šakutę į mėsą. -
Ei tu, virėjau! Plauk čionai!
Senas negras, nelabai džiūgaudamas dėl to, kad tokiu netinka
mu paros metu buvo ištrauktas iš šilto kabamojo gulto, atklibikš-
čiavo iš laivo virtuvės; mat jo, kaip ir daugumos negrų, buvo prastos
kelių girnelės, kurių neištviskindavo taip, kaip kitų rykų; seniokas
Kūčkailis, kaip jis buvo pramintas laive, atšlempojo kinkuodamas,
MO B I S D I K A S . A R B A B A N G I N I S
337
ramsčiuodamasis krosnies žnyplėmis, grubiai padirbtomis iš dviejų iš

tiesintų statinės graižų; klusniai atgangrinęs senas juodakšnis sustojo
kaip įbestas kitoje špilio - Stabo puotos stalo - pusėje; tada, abiem
rankomis atsirėmęs į dvikoję lazdą, dar žemiau palenkė gunktelėjusią
nugarą ir pakreipęs galvą atkišo priekin tą ausį, kuria geriau girdėjo.
- Virėjau, - prabilo Stabas, skubiai dėdamasis į burną vos rauste
lėjusį gabalėlį, - ar tau neatrodo, kad žlėgtainis perkeptas? Be reikalo,
virėjau, taip smarkiai jį išdaužei; dabar jis per minkštas. Ar nesu šim
tą kartų sakęs, kad gardus banginio kepsnys turi būti kietas? Dirstelk
kad ir į ryklius už borto; matai, jiems labiau patinka, kai jis kietas ir
žalias. Na ir susirovė jie ten! Eik, virėjau, pašnekėk su jais; pasakyk,
kad niekas netrukdo padoriai ir saikingai vaišintis, tik tegul taip ne
triukšmauja. Po perkūnais, savo paties balso nebegirdžiu! Eik, virėjau,
ir pasakyk jiems, ką liepiau. Še, laikyk žibintą, - jis čiupo vieną žibintą
nuo stalo, - o dabar eik ir išdrožk jiems pamokslą.
Gižiai paėmęs atkištą žibintą, senis Kūčkailis nušlubavo per denį
borto link; tada, viena ranka nuleidęs žibintą kuo arčiau vandens, idant
geriau matytų ganomuosius, kita iškilmingai mostelėjo žnyplėmis
ir, toli persilenkęs per bortą, švapsėdamas ėmė rentauti rykliams pa
mokslą, kurį Stabas, negirdimai prisėlinęs iš užnugario, visą išklausė:
- Klausyk, meilieji mano, gautas įsakymas liept jum baigt pra
keiktas triukšmas. Girdėjot? Gana, velnio išperai, čepsėt! Ponas Sta
bas sako - kimškit prakeiktus pilvus lig iliuminatorių, tik, dėl Dievas,
baikt siausti kaip velnias!
- Virėjau, - įsiterpė Stabas, netikėtai pliaukštelėdamas seniui per
petį. - Klausyk, virėjau, kad tau akys išsprogtų, ar galima šitaip vel-
niuotis pamokslaujant? Taip nusidėjėlių neatversi!
- Kaip? Tada patys sakyk jiem pamokslą.
Negras niūriai nusigręžė, ketindamas eiti.
- Ne, virėjau, varyk toliau, varyk.
- Nu, tada - Numbylėtieji mano...
- Gerai! - šūktelėjo pagirdamas Stabas. - Švelnumu reikia, įkalbi
nėjant. Gal tada pavyks.
Ir Kūčkailis posmavo toliau:
- Iš prigimimo jūs, rykliai, bais rajus, bet aš jum, meilieji mano,
sakysiu: apsirijims - tai - baik, po velnių, uodegom daužyt! Juk nei
žodis neišgirst, jei, po galais, taip daužyt uodegom ir kelt tokios velnio
rietynės!
- Virėjau, - sušuko Stabas, stvėręs jį už apykaklės, - nedrįsk pikt
žodžiauti! Kalbėk su jais mandagiai.
Ir pamokslas dar kartą buvo pradėtas iš naujo:
- Už rajumą, numbylėtieji mano, ne taip labai jus kaltint: toks jūs
padermė, nieko nedarysi; bet reik nugalėt nedoras prigimimas, va kaip.
Kad jūs rykliai - taip tai taip, bet jei nugalėt tas ryklys, kur viduj, tada
pasidarot angelai, nes kožnas angelas - vairuojamas ryklys. Klausyk,
broliai, pabandyk kartais gražiai pavalgyt. Neplėšt kąsnio iš kaimyno
burnos, girdi? Ar vienas ryklys tur mažiau teisės į šis banginis negu ki
tas? Nė vienas jūsų, velniai rautų, neturi teisės į šitas banginis; tas ban
ginis priklauso dar kitam. Žinau, vienas žabtas didesni, bet kitąkart
didelis žabtas gauna mažas pilvas, dėl to dideli žabtai reikia ne ryti,
o tik atkąsti taukai mažiems rykliukams, kur patys negal prasibrukt.
- Puiku, Kūčkaili! - sušuko Stabas. - Čia jau krikščioniškai; pliek
toliau.
- Ponas Stabas, kam dar šnekėt, prakeikti galvažudžiai vis vien
niaujasi ir uodegom kitą daužo; jie žodis negirdi. Jokia nauda pamoks
las sakyt tiem rajūnam, kol neprikimšo pilvo bedugnė; o kai prisikimš,
nė viena ausim neklausys; ners į dugnas, užmigs ant koralas ir niekad
ir niekad nieko neklausysis.
- Dievaži, Kūčkaili, ir aš taip manau; todėl palaimink juos, ir einu
toliau vakarieniauti.
Tada Kūčkailis ištiesė rankas virš žuvų tunto ir garsiai, šaižiai
suriko:
- Prakeikti broliai! Kelkit velnio triukšmas kiek galit, kimškit vel
nio pilvas, kol sprogsit, - o tada tegu jumis velniai nujoja!
- O dabar, virėjau, - tarė Stabas, vėl ėmęs vakarieniauti prie špi
lio, - stok kur stovėjai, priešais mane, ir atidžiai klausykis.
- Visas klausau, - atsakė Kūčkailis, vėl pasikūprinęs virš žnyplių
mėgstama poza.
- Tai štai, - prabilo Stabas, gerai prisikimšęs burną. - Dabar vėl
pakalbėsiu apie žlėgtainį. Visų pirma, kiek tau, virėjau, metų?
- Ko čia dėtas kepsnys? - nepatenkintas suniurnėjo senis.
- Ramiai! Kiek tau metų, koke?
339
- Sako devynias dešimtis, - niūriai burbtelėjo virėjas.

- Vadinasi, pragyvenai šiame pasaulyje kone šimtą metų, taip
ir neišmokęs iškepti banginio žlėgtainio? - sulig paskutiniu žodžiu
Stabas skubiai nurijo dar vieną didžiulį kąsnį, lyg tai būtų klausimo
tąsa. - O kur tu gimei?
- Ten už tas liukas - tas keltas, kelti per Roanoką1.
- Čia tai bent! Kelte! Keista. Bet aš, virėjau, norėjau sužinot, ko
kiam krašte gimei?
- Juk sakyti - Roanoko kraštas, - irzliai burbtelėjo negras.
- Ne, šito nesakei; bet tuoj viską paaiškinsiu. Turi grįžti į tą kraštą
ir gimti iš naujo, jei nemoki iškepti banginio žlėgtainio.
- Lai velnias nujos, jei iškept dar vieną, - piktai suniurzgė negras,
gręždamasis eiti.
- Atgal, virėjau, - nagi, duok žnyples, - o dabar paragauk kąsnelį
ir pats pasakyk - gerai jis iškeptas, ar ne? Imk, jei sakau. - Ir jis atkišo
negrui žnyples. - Se, ragauk.
Vos girdimai sučepsėjęs raukšlėtomis lūpomis, negras sušvapsėjo:
- Skanus kepsnys, geresnis nevalgiau, o sultingas, sultingas...
- Virėjau, - tarė Stabas, vėl prasižergdamas, - ar eini į bažnyčią?
- Ėjau kartas pro šalį. Keiptaune, - niūriai atsakė senis.
- Kartą ėjai pro šventą bažnyčią Keiptaune ir nugirdai šventą tėvą
vadinant parapijiečius numylėtaisiais broliais, a? O dabar ateini čia ir
taip baisiai man meluoji, a? - tarė Stabas. - Kur tu tikiesi pakliūti?
- Int lovą, - burbtelėjo tas, vėl pasigręždamas eiti.
- Stok! Stovėk! Kur pakliūsi po mirties? Tai siaubingas klausimas.
Ką tu į jį atsakysi?
- Kai senas negras mirs, - lėtai ištarė senis, visas iškart pasikeitęs,
net balsas kitaip suskambo, - pats niekur neis, šventas angelas nusileis
ir pasiims.
- Pasiims? O kaip? Gal ketvertu pakinkyta karieta, kaip pranašą
Eliją12? Ir kur jis tave neš?
- Ten, - pasakė Kūčkailis, iškilmingai iškėlęs žnyples virš galvos.
1 Upė Virdžinijos ir Šiaurės Karolinos valstijose (JAV).

2 Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi
žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų (Senasis Testamentas, 2 Kar 2, 11).
- Šit kaip. Vadinasi, miręs tikiesi pakliūti ant mūsų grotstiebio

viršūnės, ar ne? O ar žinai, kad kuo aukščiau lipi, tuo šalčiau darosi? Į
grotstiebį, tik pamanykit!
- Visai taip nesakyt, - vėl suniuro Kūčkailis.
- Sakei „ten“ ir parodei žnyplėmis į viršų. Pats pažiūrėk, kur rodo
tavo žnyplės. O gal tikiesi įlįsti į dangų pro maršo landą1? To tai jau
nebus, ir teks tau, virėjau, kabarotis varnais, kaip ir visiems kitiems.
Keblus reikalas, tačiau teks, neišsisuksi. Bet kol kas mudu dar ne dan
guj. Padėk žnyples ir klausyk mano komandos. Ar girdi? Kai įsakinėju,
kepurę turi laikyt vienoj rankoj, o kitą prispaust prie širdies. Ką? Ar
čia tavo širdis? Čia kepenys! Aukščiau, aukščiau! Štai taip. Dabar ge
rai. Taip laikyk ir įdėmiai klausyk mano žodžių.
- Klausau, - ištarė senis, laikydamas abi rankas taip, kaip buvo
įsakyta, ir bejėgiškai kraipydamas seną galvą, tartum bandydamas tuo
pat metu atkišti abi ausis.
- Tai štai, virėjau, tavo žlėgtainis buvo toks blogas, kad pasisten
giau kuo greičiau jį sunaikinti, aišku? O dabar pamokysiu tave, kaip
neperkepinti žlėgtainio, kai gaminsi kitą mano asmeniniam stalui, štai
čia, ant špilio. Turi paimti žlėgtainį viena ranka, kita parodyti jam iš
tolo degančią pliauską ir tada nešti į stalą, girdi? O rytoj, virėjau, kai
darinėsim banginį, nepamiršk būt netoli ir nučiupt krūtinės pelekų
galų - užsūdysi juos. Na, o uodegos pelekus užmarinuosi. Dabar gali
eit.
Nespėjo Kūčkailis net trijų žingsnių nueiti ir vėl buvo pašauktas.
- Klausyk, virėjau, rytoj vakarienei pagaminsi man maltinių.
Girdėjai? Dabar irkis šalin. Ei, stok! Nusilenkt reikia prieš nueinant.
Stok, palauk! O pusryčiams - banginio kukulių. įsidėk į galvą.
- Kad jį, po paraliai, banginis surytų, ne jis banginį. Tegu jį vel
niai, jis didesnis ryklys už tikras ryklys, - klibinkščiuodamas sušvap-
sėjo senis ir su šia išmintinga ištarme nuėjo į guolį.
1 Skylė laivo stiebo aikštelės dugne, pro kurią lenda tik baikštūs naujokai, o tikri
jūreiviai narsiai įlipa pro kraštą.
341
65 SKYRIUS
Banginis kaip patiekalas
Faktas, kad mirtingas žmogus vartoja maistui gyvūną, maitinantį jo

lempą; ir - lygiai kaip Stabas - valgo jį, taip sakant, juo pačiu pasi
šviesdamas; šis faktas gali atrodyti toks stulbinamai keistas, kad būti
na pasigilinti į jo istoriją ir filosofiją.
Yra raštiškų liudijimų, kad prieš tris šimtus metų tikrojo banginio
liežuvis Prancūzijoje buvo laikomas nepaprastu gardėsiu ir įgyjamas
už labai aukštą kainą. Taip pat žinoma, kad Henriko VIII laikais vie
nas rūmų virėjas buvo gausiai apdovanotas už nuostabų padažą, tin
kantį prie kepto delfino, kuris, kaip atmenate, irgi yra banginis. Beje,
ir mūsų dienomis delfino mėsa laikoma skanskoniu. Iš jos pagaminti
kukuliai, didumo sulig biliardo kamuoliu, uždaryti įvairiais priesko
niais ir ištroškinti primena vėžlieną arba veršieną. Senovėje šį patieka
lą ypač vertino Danfermlino1vienuoliai. Jie netgi gaudavo iš karaliaus
dideles pašalpas delfinams pirkti.
Tiesą pasakius, banginių medžiokliai banginieną visada būtų lai
kę išskirtiniu patiekalu, jei jos nebūtų tiek daug; kai sėdi priešais šimto
pėdų ilgio paštetą, apetitas kažkaip savaime prapuola. Mūsų dienomis
tik visiškai neprietaringi jūreiviai, tokie kaip Stabas, valgo banginie-
nos patiekalus; o šit eskimai - ne tokie išrankūs. Visi žinome, kad jie
maitinasi banginiena ir sukaupia gausų aukštarūšio varvelio derlių.
Vienas iš garsiausių eskimų gydytojų, vardu Zogranda12, rekomenduo
ja bangtaukius kaip ypač tinkamą ir sultingą maistą kūdikiams. Tai
primena man, kad saujelė anglų, banginių medžioklės laivo netyčia
paliktų Grenlandijoje, išgyveno tenai kelis mėnesius, misdami senais
banginienos rėžiais, likusiais pakrantėje išlydžius taukus. Olandų
banginiautojai šituos rėžius vadina „pyragiukais“, ir jie iš tikrųjų labai
1 Miestas pietų Škotijoje, šiauriniame Forto įlankos (Šiaurės jūros) krante. XI a. buvo
Škotijos karalių rezidencija; mieste yra benediktinų abatija, įkurta 1072 m.
2 Eilinis M elville’io pasišaipymas iš Scoresby’io.
į pyragiukus panašūs - tokie pat rusvi, traškantys ir kvepia kaip tik ką

išvirtos Amsterdamo šeimininkių spurgos. Apskritai jie atrodo taip
gardžiai, kad net išrankiausi smaližiai negali susilaikyti jų neparagavę.
Dar labiau nuo banginienos, kaip civilizuoto patiekalo, atbaido
jos riebumas. Banginis - milžiniškas jūrų bulius prizininkas, pernelyg
riebus, kad būtų skanus. Pažvelkite kad ir į jo kuprą, kuri galėtų būti
toks pat skanėstas kaip bizono sprandinė (ypač gardus ir retas patieka
las), jei nebūtų vienų taukų. Arba spermacetas - koks jis švelnus ir tą
sus, tartum vaiskus, apstingęs dviejų mėnesių kokoso riešuto pienas; ir
vis dėlto per riebus pakeisti karvės pieną. Tiesa, daugelis banginiauto-
jų yra išradę būdų juo įmirkyti kitus maisto produktus. Ilgų naktinių
budėjimų metu jūreiviai dažnai sudeda džiūvėsius į didžiules statines
su spermacetu, palaiko, o paskui šiek tiek pačirškina. Ne kartą pats esu
taip šauniai vakarieniavęs.
Puikiu patiekalu yra laikomos jauno kašaloto smegenys. Kiaušas
perskeliamas kirviu ir iš jo išimami du balzgani pusrutuliai (visiškai
kaip du dideli pudingai), tada jie sumaišomi su miltais ir verdamas
nuostabus patiekalas, skoniu primenantis veršiuko smegenis, be galo
vertinamas epikūriečių; o juk visiems žinoma, kad koks nors dabita
epikūrietis nuolat misdamas veršiuko smegenimis net pats įgyja šiek
tiek smegenų ir pradeda skirti savo galvą nuo veršiuko, o tam, žinia,
reikalingas nepaprastas gebėjimas. Štai kodėl vienas liūdniausių re
ginių, kuriuos galima išvysti, - tai jaunas dabita, sėdintis prie stalo
priešais išmintingą veršiuko galvą. Ji priekaištingai žvelgia į jį, lyg sa
kydama: „Ir tu, Brutai!“
Vis dėlto, mano manymu, kranto žmonės bjaurisi vartoti banginie-
ną maistui ne dėl to, kad ji labai riebi; iš dalies taip yra dėl anksčiau mi
nėto samprotavimo: kaip gali žmogus valgyti tik ką nudobtą jūrų gy
vūną, ir dar juo pačiu pasišviesdamas? Juk nėra abejonės, kad pirmasis
žmogus, nudobęs jautį, buvo paskelbtas žudiku, gal net pakartas; bent
jeigu jį būtų teisę jaučiai, jis šito nuosprendžio tikrai nebūtų išvengęs,
nes ir yra jo vertas kaip bet koks žudikas. Nueikite šeštadienio vaka
rą į mėsos turgų ir pasigrožėkite miniomis gyvų dvikojų, spoksančių
į begalines virtines negyvų keturkojų. Negi toks reginys nenušluosto
nosies žmogėdroms? Žmogėdroms? o kas iš mūsų ne žmogėdra? Kaip
kažin ką, Fidžio salos žmogėdrai, juodai dienai užsisūdančio ruselyje
343
liesą misionierių; tam apdairiam laukiniui, sakau aš, Paskutinio teis

mo dieną bus lengviau negu tau, civilizuotas ir apsišvietęs gurmane,
prikalantis prie grindų žąsį ir puotaujantis išpampusiomis jos kepeni
mis - savo mėgstamu patee-de-foie-gras1.
O šit Stabas - jis šlamščia banginį, jo paties taukais pasišviesda
mas, ar ne? ir nuo to jo poelgis atrodo dar žiauresnis, taip? Bet tada
pažvelk, mano civilizuotas ir apsišvietęs, žlėgtainį kramtantis gur
mane, į savo peilio kriaunas: iš ko jos padarytos? - ar tasai kaulas ne
jaučio, tikro brolio gyvulio, kurį dabar valgai? O kuo krapštinėjiesi
dantis, sudorojęs riebią žąsį? To paties paukščio plunksna. O kokia
plunksna oficialius cirkuliarus rašė Draugijos Prieš Žiaurų Elgesį
Su Žąsinais sekretorius? Juk naudotis plieninėmis plunksnomis toji
Draugija nutarė tik prieš mėnesį ar du.
Žąsies kepenų paštetas. (Prane.)

344
66 SKYRIUS
Ryklių skerdynės
Kai Pietų jūrose nudobtas kašalotas po ilgo sekinančio triūso naktį

prišvartuojamas prie laivo, doroti jis pradedamas paprastai ne iš karto.
Tai sunkus, daug laiko atimantis darbas, ir jame turi dalyvauti visa
įgula. Štai kodėl pagal įsigalėjusį paprotį tokiu atveju nuleidžiamos
burės, laivas pasukamas prieš vėją, ir visi eina žemyn miegoti ligi išauš
tant; tik paskiriami budėtojai - kas valandą po du žmones, - kad įgula
iš eilės žiūrėtų denyje tvarkos.
Bet kartais, ypač Ramiajame vandenyne ties pusiauju, šitas bū
das netinka; pririštą banginį apsupa tokie nesuskaitomi ryklių tun
tai, kad, palikus jį, sakykim, šešioms valandoms, iš ryto palei bortą
kyburiuotų tiktai pliki griaučiai. Kitose šio vandenyno dalyse, kur tų
padarų nėra tiek daug, siaubingą jų ėdrumą galima kartais šiek tiek
pažaboti, bedžiojant vandenyje ilgais banginiavimo kastuvais1, nors
kartais juos tai tik užkaitina. Tačiau šį kartą prie „Pekodo“ viskas buvo
kitaip; nors, aišku, žmogui, prie tokių reginių nepripratusiam, naktį
pažvelgus iš laivo būtų pasirodę, kad jūra - didžiulis apskritas sūris, o
rykliai - kirminai.
Šiaip ar taip, kai pavakarieniavęs Stabas paskyrė budėtojus ir į denį
užlipo Kvikegas su dar vienu jūreiviu, ryklių ramybė buvo sutrikdyta;
tiedu jūreiviai tuoj pat nuleido už borto pastovus, ant kurių įsitaisius
dorojami banginiai, tris žibintus, metančius ilgus šviesius ruožus į bur
gančią jūrą, ir ėmė darbuotis ilgais banginiavimo kastuvais, dobdami
ryklius triuškinančiais smūgiais į kiaušą - vienintelę pažeidžiamą jų
vietą. Tačiau putotame susipynusių, vienas kitą kandžiojančių priešų
1 Šis įrankis, kuriuo dorojamas banginis, gaminamas iš geriausios rūšies plieno; jis
maždaug žmogaus plaštakos praskėstais pirštais dydžio; savo forma panašus į taip pat
vadinamą sodo įrankį, tik jo kraštai yra nė kiek neužlenkti ir viršus žymiai siauresnis
už apačią. Tas ginklas visada būna gerai išgaląstas ir dirbant kelis kartus pustomas kaip
skustuvas. Jo rankena - tvirta dvidešimties trisdešimties pėdų kartis. (Aut. past.)
MOBI S DI KA S , ARBA B A N G I N I S
345
mišale taikliems medžiokliams ne visada pavykdavo pataikyti į tikslą;

ir tada dar geriau atsiskleisdavo beribis šitų padarų kraugeriškumas.
Sužeisti jie ne tik godžiai draskė išvirtusius viens kito vidurius, bet rie
tėsi kaip lankstūs lankai ir kandžiojo patys save; galiausiai net atrodė,
kad tie patys nasrai daug kartų tyčia šlamščia savas žarnas, kad jos tuoj
pat išvirstų pro kitoje pusėje žiojinčią žaizdą. Ir tai dar ne viskas. Tų
padarų net lavonai ir šmėklos kelia pavojų. Matyt, kažkoks jiems įgim
tas, o gal panteistinis gyvastingumas lieka nukirstose kūno dalyse ir
kauluose; jis neišnyksta net tada, kai, regis, užgeso tai, ką būtų galima
pavadinti ypatinga ryklio gyvybe. Pabandęs užčiaupti negyvas žudi
kiškas žiaunas vienam rykliui, - kurį jūreiviai įkėlė į denį, norėdami
nudirti odą, - vargšelis Kvikegas vos neliko be rankos.
- Kvikegas nerūpėti, koks dievas padarė ryklys, - iš skausmo sū
puodamas aukštyn žemyn ranką, ištarė laukinis. - Gal Fidžio dievas,
gal Nantaketas dievas; bet dievas, kas ryklys padarė, tas dievas - būti
prakeiktas hindėnas.
346
67 S K Y R I U S
Dorojimas
Visa tai vyko šeštadienio naktį, bet koks po jos atėjo sekmadienis! E x
offitiox banginiautojai nė vienas jo nešventė. Balsvai gelsvas „Pekodas“
buvo paverstas skerdykla; visi jūreiviai virto mėsininkais. Iš šono būtų
atrodę, kad jūrų dievams aukojame dešimt tūkstančių nupenėtų jau
čių.
Pirmiausia buvo pakelti milžiniški dorojimo skrysčiai, susidedan
tys, be kitų griozdiškų dalių, iš viso ryšulio žaliai dažytų blokų, tokių
sunkių, kad vienas žmogus jų nebūtų pakėlęs; toji milžiniška vynuo
gių kekė buvo įkelta į grotstiebį ir gerai pritvirtinta prie grotmarso,
patikimiausios vietos virš denio. Panašaus į perlynį troso galas, pra-
sirangęs pro visus sąryzgius, buvo nutemptas iki keltuvo, o didžiulis
apatinis skrysčių blokas pakibo tiesiai viršum banginio; prie to bloko
buvo pritaisytas stambus kablys - hakas, sveriantis apie šimtą svarų.
Ir šit, pakibę už borto lopšiuose, kapitono padėjėjai Starbakas ir Sta
bas ilgais kastuvais pradeda banginio kūne virš artimesnio šoninio
plaukmens kirsti skylę hakui. Paskui aplink skylę išrantomas platus
puslankis, įstatomas hakas ir kone visa įgula, sustojusi prie keltuvo,
užplėšusi laukinę dainą, pradeda traukti. Tuoj pat laivas pakrypsta; at
gyja kiekvienas korpuso sraigtelis nelyginant seno namo vinys žiemiš
ką naktį; laivas krūpčioja, dreba ir linksi dangui įbūgusiais stiebais.
Vis smarkiau ir smarkiau svyra banginio link; kiekvienam dūstančio
keltuvo trūktelėjimui talkina bangos postūmis; pagaliau pasigirsta
garsus drykstelėjimas; laivas garsiai pliaukštelėjęs atsitiesia, ima sū-
puotis, ir virš borto pergalingai iškyla skrystis, vilkdamas ant hako
išplėštą pusapvalį pirmos lašinių juostos galą. Kadangi lašiniai gaubia
banginį taip, kaip žievė apelsiną, tai ir lupami kaip apelsinas - spira
le. Keltuvas nesustodamas traukia, ir toji jėga priverčia banginį suktis
Pagal pareigas. (Lot.)

347
vandenyje aplink savo ašį; lašiniai diriami nuo jo lygia juosta pagal
liniją, vadinamą „šaliku“, kurią kastuvais įkerta Starbakas su Stabu;
ir toji juosta kyla aukštyn, aukštyn, kol pagaliau paliečia grotstiebio
viršūnę. Jūreiviai liaujasi sukę keltuvą; kurį laiką milžiniška kraujuo
janti masė siūbuoja tartum nukarusi iš dangaus, ir visi denyje esantys
jūreiviai turi spėti laiku nuo jos išsisukti, antraip ji gali, trenkus per
ausį, išsviesti užsižiopsojusį už borto.
Dabar priekin išeina vienas iš žeberklininkų, rankoje laikydamas
ilgą, aštrų ginklą, vadinamą banginiavimo kardu, ir, nutaikęs tinkamą
akimirką, mikliai iškerta nemenką skylę palei siūbuojančios lašinių
juostos apačią. Į tą skylę įkišamas antrų didžiulių skrysčių hakas, ir
taip pasiruošiama tolesniam darbui. Tada neprilygstamasis kapotojas
mostu paliepia visiems pasitraukti į šalį, atlieka dar vieną meistrišką
išpuolį ir keliais galingais įžambiais smūgiais perkerta lašinių juostą į
dvi dalis; taigi dabar trumpa apatinė dalis laikosi ant antrojo hako, o
ilgas viršutinis gabalas, vadinamoji gūnia, jau laisvai kyburiuoja, ir ją
galima leisti žemyn. Jūreiviai vėl užplėšia dainą, ir, kol vieni skrysčiai
lupa nuo banginio antrą lašinių juostą ir kelia aukštyn, kitų skrysčių
trosas pamažėle nuleidžiamas, ir pirmoji juosta keliauja tiesiai žemyn
pro pagrindinį liuką į neapstatytą svetainę, vadinamą taukų kamera.
Toje apytamsėje patalpoje kelios miklios rankos guldo ilgą „gūnios“
juostą ringėmis, lyg ji būtų gyvas susipynusių gyvačių kamuolys. Taip
ir eina darbas: vienas skrystis tempia aukštyn, kitas leidžia žemyn;
banginis ir keltuvas sukasi; kėlėjai plėšia dainą; taukų kameros dar
bininkai ringuoja „gūnią“; kapitono padėjėjai kastuvais kerta „šaliką“;
laivas braška, ir kiekvienas jūreivis kartkartėm sodriai nusikeikia - sa
kytum patepa mechanizmą, kad sklandžiau eitųsi darbas.
348
68 S K Y R I U S
„Gūnia“
Nemaža laiko paskyriau ginčijamam dalykui - banginio odai. Ne kar

tą šnekėjausi šia tema su patyrusiais jūreiviais banginiautojais jūrose ir
mokslo žmonėmis sausumoje. Pradinė mano nuomonė lieka nepasi
keitusi, tačiau tai tik nuomonė.
Klausimas štai koks: kas yra banginio oda ir kur ji yra? Dabar jūs
jau žinote, kas yra lašiniai. Tai sluoksnis, panašus į tamprią smulkia-
pluoštę jautieną, tik daug kietesnis, stangresnis ir tankesnis, o jo storis
svyruoja nuo aštuonių-dešimties iki dvylikos-penkiolikos colių.
Jei iš pradžių mintis, kad gyvūno oda galėtų būti tokio tankio bei
storio, pasirodytų jums paika, vis dėlto tai dar ne įrodymas, galintis
ją paneigti; mat banginio kūnas neturi jokio kito tampraus dangalo,
tik tuos lašinius, o kas yra gyvūno oda, jei ne pakankamo tankio išo
rinis dangalas? Tiesa, nuo nesužaloto negyvo banginio galima ranka
nukrapštyti be galo ploną, permatomą plėvelę, šiek tiek primenančią
ploniausią želatinos sluoksnį, minkštą ir švelnų kaip šilkas; bet taip
būna tik tol, kol plėvelė išsausėja, nes tada ji susitraukia, sustorėja,
pasidaro kieta ir trapi. Turiu kelias tokias išdžiūvusias nuoplaišas ir
naudoju kaip žymeklius knygose apie banginius. Jau užsiminiau, kad
tai permatoma medžiaga, ir, padėjęs tokį gabalėlį ant knygos pusla
pio, bandau tarti, kad jis šiek tiek didina šriftą. Šiaip ar taip, malonu
skaityti apie banginius pro jų, taip sakant, akinius. Bet noriu pasakyti
štai ką. Tą nepaprastai ploną, į želatiną panašios medžiagos sluoksnį,
kuris, pripažįstu, gaubia visą banginio kūną, derėtų laikyti ne paties
gyvūno oda, bet, sakykim, jo odos oda; nes būtų juokinga tvirtinti,
kad tikroji milžino banginio oda plonesnė ir švelnesnė už naujagimio.
Tačiau pakaks apie tai.
Jeigu pripažinę, kad lašinių sluoksnis yra banginio oda, prisimin
sime, kad toji didžiulio kašaloto oda duoda iki šimto statinių taukų;
jeigu prisiminsime, kad šitie išlydyti taukai pagal svorį sudaro tik tris
MOBI S D I KA S . ARBA B A N G I N I S
349
ketvirtadalius, o ne visą banginio apvalkalo turinį, - tada jau galėsime

apytikriai įsivaizduoti, koks milžiniškas yra gyvūnas, kurio tik dalis
išorinės dangovės duoda ežerą skysčio. Jei dešimt statinių sveria toną,
vadinasi, gryno taukų svorio gauname dešimt tonų, o tai - trys ketvir
tadaliai bendros vieno banginio odos masės.
Gyvo kašaloto oda, kiek gali užmatyti žmogaus akis, irgi yra vienas
iš daugelio jo stebuklų. Beveik visada ji būna tankiai išruožuota įžam
bių susikertančių linijų, panašiai kaip puikiausios italų brūkšninės
graviūros. Tačiau tos linijos atrodo ne įspaustos anksčiau minėtame
želatinos sluoksnyje, o prasišviečia pro jį, nes išrašytos pačiame kūne.
Ir tai dar ne viskas. Kartais žvitri dėmesinga akis pro brūkšnius - kaip
tikroje graviūroje - įžvelgia kažkokias kitas apybraižas. Ir tos apybrai
žos hieroglifinės; tai reiškia - jeigu mįslingi raštai piramidžių sienose
vadinami hieroglifais, tai šis žodis čia pats tinkamiausias. Mano at
mintyje ypač įsirėžė hieroglifiškas užrašas ant vieno kašaloto, ir vėliau
buvau stačiai sukrėstas, kai aptikau jį kažkokiame paveikslėlyje, vaiz
duojančiame senovės indėnų rašmenis, iškirstus garsiosiose Misisipės
aukštupio uolose. Kaip ir tie paslaptingi akmenys, mįslingai išrašytas
banginis iki šios dienos yra neiššifruotas. Beje, tos indėnų uolos pri
mena dar vieną dalyką. Be visų kitų stebuklų, kuriuos mums pateikia
kašalotas, dažnai matome, kad ant nugaros, o ypač ant šonų, tiesios
linijos dingsta po gausiais, visiškai netaisyklingų, atsitiktinių kontūrų
giliais brėžiais. Drįsčiau tarti, kad tos Naujosios Anglijos pakrantės
uolos, kurios, Agasio1 nuomone, yra paženklintos smarkių susidūri
mų su milžiniškais plaukiojančiais ledkalniais, - drįsčiau tarti, kad
tuo atžvilgiu jos labai panašios į kašalotus. Taip pat spėju, kad bangi
niai tų brėžių įgyja per priešiškus susidūrimus su kitais banginiais, nes
daugiausia esu matęs jų turint stambius suaugusius patinus.
Dar keli žodžiai apie odą, teisingiau, riebalinį banginio apval
kalą. Esu minėjęs, kad diriamas jis nuo banginio ilgomis juostomis,
kurios vadinamos gūniomis. Kaip ir dauguma jūros terminų, tai vy
kęs ir taiklus žodis. Nes riebalų sluoksnis iš tikrųjų banginį gobia
kaip gūnia, arba antklodė, o gal dar tiksliau, kaip indėniškas pončas,
1 Jean Louis R odolf Agassiz (1807-1873) - šveicarų geologas, paleontologas, zoolo

gas. Tyrinėdamas ledyninius darinius, 1840 m. padarė išvadą, kad Žemėje tikrai būta
ledynmečių.
užsimaunamas per galvą ir siekiantis uodegą. Turėdamas tokią šil

tą gūnią, banginis puikiai jaučiasi bet kokiose platumose, bet kokiu
metų laiku ir paros metu. Tik pamanykim, kas atsitiktų grenlandi-
niam banginiui žiaudriose, ledinėse Šiaurės jūrose, jeigu nevilkėtų šil
tu surdutu? Tiesa, yra ir kitų gan žvitrių žuvų tuose hiperborėjiškuose
vandenyse, tačiau tai šaltakraujės žuvys, neturinčios plaučių, žuvys,
kurių pilvas - ne pilvas, o šaldytuvas; tai padarai, galintys pasišildyti
pavėjinėje ledkalnio pusėje, kaip keliauninkas pasišildo prie užeigos
židinio; o banginis, kaip ir žmogus, turi plaučius ir šiltą kraują. Krau
jui sušalus, jis miršta. Ir tikrai nuostabu - jei, žinoma, jums dar nebuvo
teisingai paaiškinta, - kad toji milžiniška būtybė, kuriai kūno šiluma
reikalinga taip pat, kaip ir žmogui; tikrai nuostabu, kad visą gyvenimą
ji praleidžia iki viršugalvio pasinėrusi j ledinį Arkties vandenį! kuria
me nelaimingą jūreivį, netyčia iškritusį iš laivo, kartais randa po dau
gelio mėnesių stačią įšalusį viduryje ledinio lauko, kaip gintare randa
muselių! Bet jūs dar labiau nustebsite sužinoję, jog bandymais nusta
tyta, kad poliarinio banginio kraujas karštesnis negu Borneo negro
kraujas viduvasaryje.
Štai, man regis, čia akivaizdus pavyzdys, kuo'pranašus tvirtas indi
vidualus gyvybingumas, kuo pranašios storos sienos ir erdvus būstas.
O žmogau! žavėkis ir stenkis pats būti kaip banginis! Ir tu išlik šiltas
tarp ledynų. Ir tu gyvenk šiame pasaulyje, jam nepriklausydamas. Būk
šaltas ties pusiauju; tausok kraujo takumą ašigalyje. Nelyginant Šven
tojo Petro katedros kupolas ir nelyginant didysis banginis bet kokiu
oru saugok, o žmogau! savo paties temperatūrą!
Tačiau kaip lengva ir beviltiška davinėti puikius patarimus! Juk
labai nedaug pastatų vainikuoja toks kupolas kaip Šventojo Petro kate
dros! Juk labai nedaug gyvų būtybių dydžiu prilygsta banginiui!
351
69 S K Y R I U S
Laidotuvės
- Atkabint grandines! Paleisti griaučius už borto!

Didžiuliai skrysčiai atliko savo darbą. Nuluptas balsvas begalvis
banginis boluoja tarytum marmuro antkapis; spalvą jis pakeitė, tačiau
dydis tarytum liko toks pat. Milžiniškas, kaip ir pirma. Pamažėle jis
tolsta ir tolsta nuo laivo, vanduo aplinkui jį verda ir tyška nuo besočių
ryklių, dangų trikdo klykaujančių paukščių sparnų vasnojimas, o jų
snapai tartum daugybė užgaulių durklų sminga į jo šonus. Vis tolyn
ir tolyn nuo mūsų plaukia milžiniškas baltas begalvis vaiduoklis, ir
sulig kiekvienu sieksniu auga žudikiškas triukšmas, keliamas ryklių
jūros paviršiuje ir paukščių debesio danguje. Valandų valandas galima
stebėti koktu vaizdą nuo kone vietoje stovinčio laivo denio. Po giedra
ir švelnia dangaus žydryne, skaisčiu malonios jūros paviršiumi, gaivių
ir linksmų vėjelių genamas, vis plaukia ir plaukia milžiniškas mirties
kalnas, kol pagaliau dingsta akimis neapmetamuose toliuose.
Tai pačios liūdniausios, skaudžiausio pasityčiojimo kupinos laido
tuvės! Prisistatė plaukiojantys maitėdos, visi kilniais juodais apdarais;
susirinko ir oro rykliai, visi juodi ar bent juodai dėmėti. Manau, gy
venime retas jų būtų padėjęs banginiui, jei tas būtų pakliuvęs į bėdą,
tačiau į šermenų puotą dievobaimingai sulėkė iš visų pašalių. O bai
sioji Žemės maitėdyste, net galingiausiam banginiui nėra nuo tavęs
išsigelbėjimo!
Bet čia dar ne galas. Išniekintame kūne ilgai gyvena kerštinga
dvasia ir sklando virš jo, skleisdama nuogandą. Pastebėtas nedrąsaus
karo laivo arba klystančio atradėjų laivo, - kai iš tolo nematyti paukš
čių debesies, tik saulės spinduliuose kažkas baltuoja, apsuptas plataus
baltų putų žiedo, - tą pat akimirką nekenksmingas banginio lavonas
drebančiais pirštais įrašomas į laivo žurnalą: atsargiai - seklumos, ri
fai, lūžtančios bangosl Ir dar daug metų baimingai lenksis laivai šitos
vietos, šokinės per ją, kaip šokinėja lygiame takelyje besmegenės avys,
nes ten stryktelėjo per pakištą lazdą jų vadas. Štai jums ir preceden
tų teisė; štai jums tradicijų nauda; štai užsispyręs senų tikėjimų gaju
mas, neturintis šaknų žemėje, o dabar netgi nesklandantis ore! Štai
ji - ortodoksija!
Taigi, jei gyvas banginis kelia tikrą siaubą priešams, tai po mirties
jo dvasia tampa bejėge grėsme pasauliui.
Ar tu, mano drauge, tiki dvasiomis? Juk yra dvasių ne tik Kok Lei-
ne1, ir gelmingesni už daktarą Džonsoną žmonės tiki jomis.
1 1762 m. Londone pasklido gandai, kad Kok Leino gatvėje Nr. 33 apsigyvenusios dva
sios. Šiam reikalui ištirti buvo sukurta komisija, į kurią įėjo garsus to meto literatūros
autoritetas, vienas pagrindinių Apšvietos idėjų kūrėjas Samuelis Johnsonas. Vėliau
paaiškėjo, kad „dvasiomis“ apsimetinėjo vietinė kambarinė.
353
70 S K Y R I U S
Sfinksas
Negalim praleisti nepaminėję, kad, prieš pradedant dirti lašinius, Le

viatanui nukertama galva. Banginio galvos nukirtimas yra mokslinis
anatominis žygdarbis, kuriuo patyrę banginių chirurgai labai didžiuo
jasi, - ir ne be pagrindo.
Atkreipkite dėmesį, kad banginis neturi nieko panašaus į kaklą;
priešingai, ten, kur tarytum susijungia galva ir kūnas, kaip tik toje vie
toje ir yra pati banginio stormena. Taip pat atminkite, kad chirurgui
tenka daryti operaciją iš viršaus, aštuonioms ar net dešimčiai pėdų
skiriant jį nuo paciento, o tą pacientą beveik užstoja drumstos bangos,
dažnai įnoringos ir nerimstančios. Ir dar neišleiskite iš galvos, kad šio
mis itin nepalankiomis aplinkybėmis jis turi įsigauti giliai į banginio
kūną, per kelias pėdas; ir visiškai aklai, - lyg po žemėmis dirbdamas,
net nepažvelgęs į galinčią bet kuriuo metu užsitraukti angą, - priva
lo, meistriškai išvengdamas visų gretimų draudžiamų zonų, atidalinti
stuburą tame vieninteliame taške, kur šis jungiasi su kaukole. Ar ne
vertas visokeriopos nuostabos Stabo gyrius, kad jis gali nukirsti bet
kuriam kašalotui galvą per dešimt minučių?
Nukirsta galva lieka trosu prikabinta už laivagalio, kol banginis
bus diriamas. Paskui, jei banginis nedidelis, galva įkeliama į denį ir
nepaprastai rūpestingai išdarinėjama. Tačiau to padaryti su suaugusio
Leviatano galva neįmanoma; stambaus kašaloto galva prilygsta kone
trečdaliui kūno, ir bandymas pakabinti tokį svorį net ant tvirtų bangi
nių medžioklės laivo skrysčių tolygus pastangoms pasverti olandišką
svirną juvelyro svarstyklėmis.
Dabar, kai „Pekodo“ banginis jau buvo nudirtas, o galva nukirs
ta, ją ties laivo šonu ištraukė iš vandens, bet tik iki pusės, kad vis dar
būtų prilaikoma gimtosios stichijos. Ir štai, baisiam svoriui taip tem
piant grotmarsą žemyn, jog įsiręžęs laivas smarkiai krypo ant šono, o
rėjos tarytum kranai kyšojo virš bangų; štai tuomet kraujuojanti galva
354
kybojo prie „Pekodo“ juosmens kaip milžino Holoferno galva prie Ju
ditos diržo.
Baigus šį darbą, atėjo vidudienis, ir laivo įgula nulipo žemyn pie
tauti. Virš denio, neseniai triukšmingo, o dabar nuščiuvusio, įsikara-
liavo tyla. Sunki bronzinė ramybė tarytum geltonas visatos lotosas
vieną po kito viršum jūros skleidė bežadžius beribius žiedlapius.
Nedaug praėjo laiko, ir į šią tylą, į šį kurtinį, iš kajutės įžengė pats
vienas Ahabas. Kiek pasisukiojęs po priekinį denį, sustojo, pažvelgė
pro bortą, tada lėtai nuėjo prie grotstiebio, paėmė ilgą Stabo kastu
vą, - numestą po to, kai buvo nukirsta banginio galva, - ir, įsmeigęs jį
į apatinę kabančios masės dalį, kitą galą pasibruko po pažastim ir taip
stovėjo, įrėmęs dėmesingą žvilgsnį į milžinišką galvą.
Galva buvo juoda, tartum su kapišonu; ir, kybodama vidur tokios
gilios tylybės, atrodė kaip Sfinkso galva dykumoje.
- Prabilk, o didžioji, garbioji galva, - tyliai ištarė Ahabas. - Nors
neturi barzdos, atrodai gauruota, nes apkibusi jūržolėmis; prabilk,
didžioji galva, ir atskleisk glūdinčią tavyje paslaptį. Joks nardytojas
nėra giliau už tave panėręs. Galva, dabar blizganti dangaus saulės švie
čiama, plaukinėjusi tarp šio pasaulio pamatų. Ten, kur pūva niekam
nežinomi vardai ir flotilės, kur palaidotos neišsipildžiusios viltys ir su
rūdiję inkarai; žudikiškame Žemės fregatos triume, kur kaip balastas
sukrauti milijonų skenduolių kaulai; ten, toje kraupioje vandenų kara
lijoje, tavo gimtieji namai. Tu buvai, kur niekada nėra buvęs joks naras
arba povandeninis varpas; tu miegodavai šalia jūreivių, kurių negalin
čios užmigti motinos savo gyvybės kaina būtų pirkusios iš tavęs šitą
teisę. Tu regėjai, kaip mylimieji, stipriai apsikabinę, šokdavo į jūrą iš
degančio laivo ir širdis prie širdies dingdavo po džiūgaujančiomis ban
gomis, ištikimi vienas kitam, kai pats dangus išdavė juos. Tu regėjai,
kaip lėkė per bortą vidunaktį piratų nužudyto kapitono lavonas; daug
valandų grimzdo jis į dar gilesnio vidunakčio nepasotinamus nasrus, o
žudikai saugiai buriavo tolyn - ir skubūs žaibai bėgo per laivą, turėjusį
parvežti ištikimą vyrą į nekantrų, išsiilgusį glėbį. O galva! tu matei
pakankamai, idant sudaužytum į druzgus planetas ir Abraomą pavers-
tum bedieviu, bet nenori nė žodžio ištarti!
- Laivas horizonte! - nuo grotstiebio pasigirdo džiūgaujantis
balsas.
355
- Šit kaip? Ką gi, gera naujiena, - atsiliepė Ahabas, ūmai išsitiesda

mas, ir perkūndebesiai nuslinko nuo jo kaktos. - Šis gyvas balsas vidur
mirtinos tylos galėtų atversti dar nevisiškai žuvusį žmogų. - Kur tas
laivas?
- Trys rumbai į dešinę, pone kapitone. Plaukia su vėju į mus.
- Dar geresnė žinia. Gal pats apaštalas Paulius pasuko šiuo keliu,
norėdamas atnešti vėją į mano bevėjystę! O gamta, o žmogaus siela!
Kiek neišsakomų dalykų jungia jus! Mažiausias atomas nevirptels,
nepradės veikti tikrovėje, jei neturės sumanaus antrininko žmogaus
sieloje.
356
71 SKYRIUS
„Jeroboamo“ istorija
Laivas ir vėjas lėkė sutartinai, tačiau vėjas buvo greitesnis; ir netrukus

„Pekodas“ ėmė suptis ant bangų.
Tuo metu pro žiūroną nepažįstamo laivo denyje jau buvo galima
įžiūrėti velbotus, o stiebuose - žvalgus, ir mes supratome, kad tai ban
ginių medžioklės laivas. Tačiau jis buvo toli priešvėjinėje pusėje ir,
matyt, skriejo į kitus verslo rajonus, tad „Pekodui“ nebuvo vilties jį
pasivyti. Tad iškėlėme vimpelą ir ėmėm laukti atsakymo.
Čia reikia paaiškinti, kad, panašiai kaip karo laivai, kiekvienas
amerikiečių banginiavimo laivas turi savo vimpelą; visi šitie vimpelai
yra surinkti vienoje knygoje ir prie kiekvieno pažymėtas laivo vardas;
tokią knygą turi kiekvienas kapitonas. Šitaip banginių medžioklės lai
vų kapitonai gali nesunkiai pažinti vienas kitą atviroje jūroje, net jei
atstumas tarp jų ir nemažas.
Pagaliau, sekdamas „Pekodo“ pavyzdžiu, nepažįstamasis iškėlė
savo vimpelą; paaiškėjo, kad tai „Jeroboamas“1iš Nantaketo. Pasukęs
rėjas išilgai laivo, kad sumažėtų greitis, laivas priartėjo prie „Pekodo“
iš pavėjinės pusės ir nuleido velbotą; jis greitai priplaukė; bet vos jūrei
viai, Starbakui sukomandavus, nuleido trapą, kad priimtų mus aplan
kantį kapitoną, tas, stovėdamas velboto vairagalyje, staiga sumojavo
rankomis, rodydamas, kad šito visai nereikia. Paaiškėjo, kad „Jeroboa-
me“ siaučia epidemija ir kapitonas Meihju bijo apkrėsti „Pekodą“. Nors
nei jis, nei velboto įgula nebuvo epidemijos paliesti; nors laivas stovėjo
pusės patrankos šūvio atstumu ir tyras jūros vanduo bei nesuteptas
oras sruvo tarp mūsų; vis dėlto, griežtai laikydamasis sausumos karan
tino priesakų, jis ryžtingai atsisakė lipti į „Pekodą“.
Tačiau pabendrauti tai nekliudė. Laikydamiesi per kelis jardus
nuo „Pekodo“, darbuodamiesi irklais, „Jeroboamo“ jūreiviai plaukė
Nedoras Izraelio karalius (Senasis Testamentas, 1 Kar, 11-14).

357
lygiagrečiai su laivu, kuris su prispaustomis prie stiebų burėmis sun

kiai skrodė vandenį (mat tuo metu iš priekio papūtė stiprus gaivus vė
jas); ir nors kartkartėm pačiuptas bangos velbotas „Pekodą“ šiek tiek
aplenkdavo, tačiau tuoj pat sumaniai būdavo grąžinamas atgal. Kovo
damas su šiais ir panašiais trukdžiais, velbotas ir laivas bandė užmegzti
pašnekesį; tiesa, kartais pertraukiamą skirtingo pobūdžio priežasčių.
Tarp „Jeroboamo“ velboto yrėjų buvo žmogus, išvaizda išsiskirian
tis net keistoje banginiautojų bendrijoje, kur įgulos sudarytos beveik
iš neeilinių asmenų. Tai buvo nedidukas, smulkus vyriokas, strazda
noto veido, su didžiule geltonų plaukų kupeta. Vilkėjo ilgaskvernį
keistybiškiausio sukirpimo, išblukusio riešutmedžio spalvos švarką,
pasiraitęs pernelyg ilgas rankoves virš riešų. Jo akys spindėjo giliu, ne
judriu, fanatišku kliedesiu.
Vos tik „Pekodo“ jūreiviai geriau įsižiūrėjo į atvykėlius, Stabas
sušuko:
- Tai jis! tai jis! Ilgaskvernis Skaramučas1- bailus pagyrūnas, apie
kurį mums pasakojo „Taun-Ho“ vyrai!
Stabas prisiminė neseniai iš sutiktų „Taun-Ho“ banginiautojų iš
girstą keistą pasakojimą apie „Jeroboamą“ ir vieną jo jūreivį. Anot jų,
taip pat pagal kai kuriuos vėlesnius nusakymus, minėtasis juokdarys
buvo įgijęs tiesiog nuostabios galios kone visai „Jeroboamo“ įgulai. Jo
istorija buvo tokia:
Atkilęs iš pakvaišėlių Niskajunos šeikerių12 bendruomenės, kur
pagarsėjo kaip pranašas; jis ne kartą nulipdavo žemyn į slaptus tų ap-
dujėlių susirinkimus tiesiai iš dangaus pro lubų angą ir paskelbdavo,
kad greitai bus pralieta septintoji Viešpaties rūstybės taurė3 - butelis,
kurį nešiojosi liemenės kišenėje; kuriame, kaip manoma, buvo ne pa
rakas, bet opijaus tinktūra. Paskui, nesuvokiamo apaštališko įgeidžio
genamas, paliko Niskajuną, nusidangino į Nantaketą, apsukriai -
kaip moka tik bepročiai - apsimetė protingu, normaliu žmogumi ir
1 Italų komedijos personažas.

2 Niskajuna - miestas prie Hadsono upės, netoli Olbanio (JAV); šeikeriai - adventistų
sekta, 1774 m. Janes ir Jameso Wardley įkurta Mančesteryje. Vėliau sekta persikėlė į
Ameriką.
3 Pagal Naująjį Testamentą (Apr 15, 17), tai paskutinė iš „Dievo rūstybės“ taurių,
išpilta septintojo angelo.
3 58
parsisamdė jūreiviu į „Jeroboamą“, išplaukiantį į banginių medžioklę.

Buvo priimtas į įgulą; bet vos laivas atsidūrė jūroje ir krantas dingo, jo
beprotybė vėl įsiplieskė. Pasigarsinęs esąs arkangelas Gabrielius, liepė
kapitonui šokt per bortą. Be to, paskelbė manifestą, kur pasivadino
visų salų išvaduotoju ir didžiuoju Okeanijos ganytoju. Nesvyruojantis
pasitikėjimas, skelbaujant tokius dalykus; tamsus, įžūlus nerimstan
čios karštligiškos vaizduotės žaismas; kraupūs tikro pamišimo žen
klai - dėl viso to Gabrielius didumos nemokšiškų jūreivių akyse atrodė
kone šventasis. Svarbiausia - jo bijojo. Kadangi laive iš tokio žmogaus
maža naudos, - juo labiau kad dirbti jis sutikdavo tik tada, kai pats
įsigeisdavo, - kapitonas, skirtingai negu įgula neįtikėjęs pranašystė
mis, mielai būtų juo atsikratęs; tačiau arkangelas, suuodęs ketinimą
išvaryti jį pirmame uoste, įtūžęs pareiškė pasmerksiąs laivą kartu su
visa įgula baisiai pražūčiai, jei šis ketinimas būsiąs įvykdytas. Jo įtaka
sekėjams buvo tokia didelė, kad galop jūreiviai sugužėjo pas kapitoną
ir pareiškė, kad jei išlaipinsiąs Gabrielių, nė vienas iš jų neliksiąs laive.
Kapitonas buvo priverstas atsisakyti šito sumanymo. Ir dar - jūreiviai
neleido blogai elgtis su Gabrielium, kad ir ką tas sakytų ar darytų;
todėl pamažėle Gabrielius ėmė mėgautis visiška laisve. Pasekmės buvo
tokios: arkangelas už nieką laikė kapitoną ir jo padėjėjus, o kai prasi
dėjo epidemija, karaliaute įsikaraliavo: pareiškė, jog tai maras ir nuo jo
vieno priklauso, ar jis baigsis. Jūreiviai, daugiausia vargšai tamsuoliai,
drebėte drebėjo, kiti net keliaklupsčiavo prieš jį; paklusdami jo įsaky
mams, reikšdavo pagarbą kaip Dievui. Tokie dalykai gali pasirodyti
neįtikėtini, tačiau, kad ir kaip keista, tai tiesa. Apskritai fanatikų is
torijose pritrenkia ne tiek jų beribė saviapgaulė, kiek beribis gebėjimas
apgaudinėti ir kvailinti kitus. Bet metas pagaliau grįžti prie „Pekodo“.
- Bičiuli, nebijau aš tavosios epidemijos,- pasilenkęs per apsauginį
bortą, pasakė Ahabas kapitonui Meihju, stovinčiam savo velboto vai-
ragalyje. - Lipk į laivą.
Bet tuoj pat nuo suolo stryktelėjo Gabrielius.
- Atmink, atmink karštinę, geltoną ir tulžingą! Saugokis baisiojo
maro!
- Gabrieliau! Gabrieliau! - sušuko kapitonas Meihju. - Arba tu...
Tačiau tuo metu banga švystelėjo velbotą į priekį, ir jūros šniokš
timas nuslopino žodžius.
359
- Ar nematėt Baltojo Banginio? - paklausė Ahabas, vos tik velbo-

tas susilygino su „Pekodu“.
- Atmink, atmink savo velbotą, sudaužytą ir paskandintą! Saugo
kis baisios uodegos!
- Dar kartą sakau tau, Gabrieliau, kad...
Tačiau, lyg piktųjų dvasių pastūmėtas, velbotas vėl siūbtelėjo į
priekį. Pašnekesys buvo nutrauktas, vienas po kito nugrumėjo tolyn
keli baugūs volai, bet dėl nesuvokiamo vandenyno įgeidžio nė vienas
nekilstelėjo velboto ant savo keteros. Tuo metu ištrauktoji kašaloto
galva smarkiai sudunksėjo į laivo korpusą, ir arkangelas Gabrielius
žvilgsniu perleido ją taip baimingai, kaip arkangeliškai jo prigimčiai
lyg ir nepritiko.
Po šios pertraukos kapitonas Meihju pradėjo niūrų pasakojimą
apie Mobį Diką; ir kiekvieną kartą, kai paminėdavo banginio vardą,
jį pertraukdavo Gabrielius bei įsiūžusi jūra, tartum sudariusi su juo
sutartį.
Paaiškėjo, kad netrukus po to, kai „Jeroboamas“ paliko gimtąjį
uostą, jis sutiko kitą banginių medžioklės laivą, ir iš jo įgulos sužinojo,
kad yra jūrose banginis Mobis Dikas ir kad nedyla pėdsakai ten, kur
jis yra siaubęs. Godžiai įsiurbęs naujų žinių, Gabrielius iškilmingai
perspėjo kapitoną, kad nedrįstų persekioti šito banginio, jei siaubūnas
būtų pastebėtas iš „Jeroboamo“; pripaistė, kad šeikeriškai perskaityta
Biblija tvirtinanti, esą Baltajame Banginyje įsikūnijęs patsai Seikerių
Dievas. Tačiau kai po metų ar kelerių Mobį Diką pastebėjo stiebų
žvalgai, pirmasis kapitono padėjėjas Meisis degte užsidegė noru su
juo susiremti; ir kai pats kapitonas, nepaisydamas arkangelo grasini
mų ir perspėjimų, mielai jam tą leido, Meisis sugebėjo įkalbėti penkis
jūreivius sėsti į velbotą. Su jais leidosi į gaudynes, ilgas ir varginan
čias, ir tik po daugybės nesėkmingų bandymų jam pagaliau pavyko
sužeberkluoti banginį. Tuo metu Gabrielius, įsiropštęs į pačią grots-
tiebio viršūnę, įnirtingai mojuodamas ir grūmodamas laisvąja ranka,
pranašavo šventvagiškiems savo dievybės priešams greitą ir siaubingą
žūtį. Ir šit jau pirmasis kapitono padėjėjas Meisis stovi velboto prie
kyje, padūkusiai kaip visa banginiautojų padermė keikdamas banginį
ir laukdamas tinkamos akimirkos smeigti jau iškeltą trišakį - ir stai
ga! didžiulis baltas šešėlis pakyla virš jūros; nuo greito vėduokliško
judesio apmiršta yrėjų širdys. Jau kitą akimirką nelaimingasis velboto

vadas, pilnas niršaus gyvastingumo, išsviedžiamas aukštai į orą ir, nu
brėžęs ilgą lanką, įkrenta į jūrą maždaug už penkiasdešimties jardų.
Nė viena velboto lenta nebuvo sulaužyta, yrėjams net plaukas nuo gal
vos nenukrito; tiktai kapitono padėjėjas Meisis amžių amžiams dingo
po vandeniu.
(Turime atkreipti dėmesį, kad nelaimingų atvejų, panašių į apra
šytąjį, pasitaiko gana dažnai. Kartais visi, išskyrus taip kraupiai žu
vusįjį, lieka sveikut sveikutėliai; dažnokai būna nudaužiamas velboto
pirmagalis arba kartu su nelaimėliu išlekia suolas, ant kurio tik ką
stovėjo. Bet nuostabiausia yra tai, kad žuvusiojo kūne, kai jį pavyksta
rasti, nebūna net mažiausio smurto ženklo, - o žmogus miręs.)
Nelaimė ir Meisio dingimas po vandeniu buvo puikiai matyti nuo
laivo. Ėmęs klykti: „Rūstybės taurė! Rūstybės taurė!“ - Gabrielius pri
vertė siaubo pagautus jūreivius nutraukti medžioklę. Šiurpusis įvykis
dar padidino arkangelo įtaką, nes uoliems sekėjams ėmė rodytis, kad
jis iš anksto viską nuspėjęs, o ne šiaip švaistęsis miglotomis pranašys
tėmis, kurių kiekvienas juo dėtas galėjo pažerti, tikėdamasis, jog kai
kurios gal ir išsipildys. Taip jis tapo viso laivo siaubu.
Kai Meihju baigė pasakojimą, Ahabas ėmė klausinėti tokių daly
kų, kad „Jeroboamo“ kapitonas negalėjo susilaikyti savo ruožtu nepa-
siteiravęs Ahabo, ar tik šis neketinąs progai pasitaikius susikauti su
Mobiu Diku. Kapitonas Ahabas atsakė: „Taip.“ Tą pat akimirką Gab
rielius vėl pašoko, įsmeigė į senąjį kapitoną degančias akis ir karštai
sušuko, rodydamas pirštu žemyn:
- Atmink, atmink šventvagį - mirusį - ten, gelmėje! Saugokis
šventvagio likimo!
Ahabas vangiai nusigręžė, tada kapitonui Meihju tarė:
- Kapitone, tik ką prisiminiau paštą; rodos, maiše su laiškais yra
vienas tamstos padėjėjui. Starbakai, peržiūrėk laiškus.
Kiekvienas banginiavimo laivas išplaukdamas pasiima daug laiš
kų įvairiems laivams, bet įteikimas adresatams visiškai priklauso nuo
atsitiktinio susitikimo kuriame nors iš keturių pasaulio vandenynų.
Dauguma laiškų taip ir nepasiekia adresato, kiti į reikiamas rankas pa
tenka tik po dvejų ar trejų klajonių metų.
Netrukus Starbakas grįžo su laišku. Jis buvo apgailėtinai sulam

dytas, sudrėkęs, pelėsių dėmėmis išmargintas, nes visą laiką išgulėjo
tamsioje kajutės spintelėje. Tokiam laiškui pati tinkamiausia įteikėja
būtų buvusi Mirtis.
- Negali įskaityti? - sušuko Ahabas. - Duok jį man. Tikrai, užra
šas beveik nusitrynęs; kas gi čia?
Kol jis apžiūrinėjo laišką, Starbakas paėmė ilgą banginiavimo kas
tuvo kotą ir peiliu įskėlė galą, kad būtų galima įkišti laišką ir taip pa
duoti į velbotą.
Tuo metu Ahabas, laikydamas laišką, murmėjo:
- „Har... taip, „Hariui“ (moteriška keverzonė - neabejoju, žmona
rašo) - Aha - „Hariui Meisiui, „Jeroboamo“ laivas“; bet juk tai Mei-
siui, o jis nebegyvas!
- Vargšas vyrukas! Ir dar nuo žmonos! - atsiduso Meihju. - Ką gi,
duokit jį šen.
- Ne, pasilik sau! - sušuko Gabrielius Ahabui. - Juk greitai pas
kui jį nukeliausi.
- Kad tu savo prakeiksmais paspringtum! - sustūgo Ahabas. -
Kapitone Meihju, paimk laišką.
Paėmęs iš Starbako nelemtą laišką, Ahabas įbruko jį į perskeltą
karties galą ir atkišo per bortą į velbotą. Tuo metu yrėjai laukdami
liovėsi irklavę; velbotą panėšėjo „Pekodo“ vairagalio link; tad laiškas
lyg per stebuklą pakliuvo tiesiai į godžias Gabrieliaus rankas. Pačiupęs
laišką, tasai stvėrė nuo velboto dugno didelį peilį, persmeigė juo voką
ir nusviedė atgal į laivą. Peilis nukrito prie Ahabo kojų. Gabrielius su-
spigęs paliepė draugams užgulti irklus, ir maištingasis velbotas galvo
trūkčiais nuskriejo nuo „Pekodo“.
Kai jūreiviai po pertraukos stojo toliau doroti banginio lašinių, jų
pašnekesiai buvo pilni keistų užuominų apie šį baugų įvykį.
362
72 S K Y R I U S
Beždžionės pasaitas
Triukšmingame bruzdulyje darinėjant banginį jūreiviams tenka daug

bėgioti šen link ir ten link. Tai žmonės reikalingi čia, tai vėl visus va
dina atgal. Niekas nestypso vietoje, nes tuo pat metu visur yra kokio
nors darbo. Panaši padėtis ir žmogaus, sumaniusio aprašyti šią sceną.
Todėl mums teks šiek tiek grįžti jau nueitu keliu. Kaip minėjome, pir
mą skylę banginio nugaroje, kur paskui įstatomas hakas, banginiavi-
mo kastuvais iškirto kapitono padėjėjai. Tačiau kaip tas sunkus, grioz
diškas hakas buvo įspraustas į skylę? Jį ten įtvirtino neperskiriamas
mano draugas Kvikegas, ir jo, kaip žeberklininko, pareiga buvo šiuo
ypatingu tikslu užsikarti siaubūnui ant nugaros. O labai dažnai aplin
kybės priverčia žeberklininką išbūti ant banginio per visą dorojimą.
Banginis, atminkit, beveik visas paniręs į vandenį, išskyrus tą plotą,
kuriame vyksta darbuotė, todėl nelaimingas žeberklininkas kapanoja
si apačioje, dešimt pėdų žemiau denio, tai ant banginio, tai vandenyje,
o milžiniškas kūnas sukasi po juo nelyginant malūno volas. Sį kartą
Kvikegas vilkėjo škotų kalniečių apdaru - marškiniais ir puskojinė
mis, - kuris, mano manymu, labai jam derėjo; o niekas, išskyrus mane,
kaip netrukus skaitytojas įsitikins, neturėjo geresnės progos jį stebėti.
Kadangi buvau to laukinio priekinis irkluotojas (irklavau antruo
ju pirmagalio irklu), mano smagi pareiga buvo dabar padėti jam, at
liekant įmantrius judesius ant banginio nugaros. Visi tikriausiai esate
matę italą rylininką, su ilgu pasaitu vedžiojantį šokančią beždžionę.
Visai taip ir aš nuo laivo palei statų bortą vedžiojau Kvikegą po jūrą
už beždžionės pasaito, - kaip jį vadina banginiautojai, - pririšto prie
stipraus brezentinio jo diržo.
Juokai juokais, bet tai buvo darbas, pavojingas abiem. Mat - tą
būtina pasakyti iš pat pradžių - beždžionės pasaito buvo pritvirtinti
abu galai: vienas - prie plataus brezentinio Kvikego diržo, kitas - prie
mano siauro odinio. Taigi tam tikram laikui, kad ir kas nutiktų, mudu
363
buvome sujungti ir neperskiriami; jeigu vargšas Kvikegas būtų sken

dęs, paprotys ir garbė reikalavo, kad aš neperkirsčiau virvės, o leisčiau
jai ir mane nusitempt į gelmes. Žodžiu, buvome kaip Siamo dvyniai
per atstumą. Kvikegas buvo mano neatidalijamas kraujo brolis dvynys;
ir aš nieku būdu negalėjau atsikratyti pavojingų giminiškų prieder
mių, sutvirtintų kanapiniu saitu.
Taip ryškiai ir metafiziškai buvau įsisąmoninęs savo padėtį, jog -
atidžiai sekdamas Kvikego judesius - jutau, kad mano asmenybė ištir
po akcinėje dviejų partnerių bendrovėje; kad laisva valia patyrė mirti
ną smūgį; kad kito klaida arba nesėkmė gali pasmerkti mane, niekuo
neprasikaltusį, nepelnytoms nelaimėms ir mirčiai. Tariau, kad tai sa
votiškas Apvaizdos tarpuvaldis; juk negalėjo ji pati, būdama nepaper
kamai nešališka, sąmoningai patvirtinti tokios skaudžios neteisybės.
Tačiau, rutuliodamas toliau savo mintį ir kartkartėm ištraukdamas
virve Kvikegą iš vandens, kad nebūtų suplotas kaip blynas, atsidūręs
tarp banginio ir laivo, - rutuliodamas toliau savo mintį, supratau, kad
dabartinė mano padėtis visiškai nesiskiria nuo bet kurio mirtingojo
padėties; nebent tiek, kad siamiški saitai dažniausiai sieja žmogų iš
karto su keliais mirtingaisiais. Bankrutuoja jūsų bankininkas - jums
galas; atsiunčia apsirikęs jūsų vaistininkas nuodų tabletėse - jūs nebe
gyvas. Tiesa, galite papriešgyniauti, kad visų šitų ir galybės kitų gyve
nimo blogybių galima išvengti, būnant itin apdairiam. Tačiau kad ir
kaip atsargiai elgiausi su pasaitu, kartais Kvikegas timptelėdavo taip
smarkiai, kad kone išlėkdavau per bortą. Be to, niekaip neįstengiau
pamiršti, jog galiu nors iš kailio išsinerti, - mano valioje tiktai vienas
pasaito galas1.
Jau užsiminiau, kad dažnai tekdavo traukti vargšą Kvikegą, nu
slystantį nuo besisukančio ir siūbuojančio banginio į vandenį prie lai
vo borto. Tačiau jam grėsė pavojus ne tik būti suplotam. Neišsigandę
nakties skerdynių, valdingai šaukiami šviežiai plūstelėjusio kraujo,
rykliai - tie pasiutę padarai - vėl vibždėjo aplinkui lyg bitės avilyje.
1 Beždžionės pasaitas yra kiekviename banginių medžioklės laive, tačiau tik „Pekode“
beždžionė ir vedlys surišami. Šitą patobulinimą įvedė ne kas kitas, o Stabas, kad gyvybe
rizikuojantis žeberklininkas turėtų kuo patikimiausią pasaito laikytojo ištikimybės ir
budrumo laidavimą. (Aut. past.)
364
Ir tarp ryklių stovėjo dabar Kvikegas; retkarčiais toje grumdaly-

nėje net koja juos paspirdamas. Gal tai skamba neįtikėtinai, tačiau,
turėdami tokį grobį, kaip negyvas banginis, rykliai, kitomis progomis
ryjantys viską, kas papuola, tuokart retai liečia žmogų.
Vis dėlto galvažudiškų įpročių pamiršti nederėjo ir išmintingiau
sia buvo nenuleisti nuo jų akių. Todėl be pavadžio, kuriuo retkarčiais
trukteldavau vargšą Kvikegą, kad per daug nesuartėtų su nuožmiau
siai atrodančio ryklio nasrais, jis buvo saugomas dar ir kitaip. Kyboda-
mi lopšyje už borto, Teštiga ir Degu be paliovos švaistėsi virš Kvikego
galvos aštriais banginiavimo kastuvais, dobdami ryklius, kiek siekė jų
mojis. Galit neabejoti, tas jų uolumas buvo išties be galo nesavanau
diškas ir kilnus. Jiems tikrai rūpėjo vien Kvikego gerovė, pripažįstu;
tačiau taip karštai skubant daryti gera - kai ir jį, ir ryklius beveik slėpė
kruvinai drumstas vanduo, - jie neatsargiais kastuvais rizikavo veikiau
nukirsti žmogui koją negu rykliui uodegą. O vargšas Kvikegas, dusda
mas ir galuodamasis prie didžiulio geležinio kablio, vargšas Kvikegas
tikriausiai meldėsi Jodžui, patikėdamas gyvenimą saviems dievams.
Ką gi, mielas drauge ir kraujo broli, mąsčiau, sulig kiekvienu ban
gos siūbtelėjimu tai trukteldamas, tai atleisdamas pavadį, - juk galų
gale, koks čia skirtumas? Nejaugi tu neįkūniji visų kartu ir kiekvieno
atskirai šiame banginių medžioklės pasaulyje? Bedugnis vandenynas,
kuriame dūsti - tai gyvenimas; rykliai - tavo priešai; kastuvai - drau
gai; o tavo padėtis tarp vienų ir kitų - kaip tarp kūjo ir priekalo, varg
šas drauguži.
Bet galvą aukščiau! tavęs, Kvikegai, laukia malonybės. Nes kai vi
sai kulnų nepavilkdamas, pamėlusiomis lūpomis ir išraudusiomis aki
mis laukinis pagaliau užsiropščia grandinėmis į laivo denį ir stovi visas
šlapias ir virpėdamas palei apsauginį bortą, prie jo prieina stiuardas
ir geraširdingai, užjaučiamai žvelgdamas paduoda jam - ko? Karšto
grogo? Kur ten! Paduoda jam, o dievai! puodelį drungno praskiesto
imbierinio gėrimo!
- Imbieras? Negi čia imbieru kvepia? - įtariai klausia eidamas ar
tyn Stabas. - Tikrai, imbieras. - Ir dėbteli į puodelį, iš kurio dar ne-
gurkštelta. Tada apstulbęs stovi akimirką, paskui skubiai eina prie su
trikusio stiuardo ir lėtai taria: - Imbierinis vandenėlis? gal malonėsi,
365
pone Spurga, iškloti jo privalumus. Imbierinis vandenėlis! Negi, ber

neli Spurga, imbieras tinkamiausias kuras įžiebti ugniai šito dantimis
kalenančio žmogėdros kūne? Imbieras! - Kas yra, po velnių, imbie
ras? - anglys? - malkos? - degtukai? - pintis? - parakas? Klausiu,
kas tasai velnio imbieras, kurį tik ką pakišai puodelyje mūsų vargšui
Kvikegui?
Tai vis kažkokios blaivininkų draugijos išmonės, - netikėtai pri
dūrė jis, kreipdamasis į Starbaką, tik ką atėjusį nuo bako. - Dirstelk,
pone, į šitą šlerpalą; pauostyk, kuo jis kvepia. - Ir, stebėdamas kapito
no padėjėjo išraišką, pridūrė: - O stiuardui, pone Starbakai, pakako
įžūlumo pakišt šitą gyvsidabrio chloridą, šitą vidurių paleidžiamąją
mikstūrą Kvikegui, tik ką dirbusiam ant banginio! Gal, pone, jis vais
tininkas, o ne stiuardas? Ir dar, pone, leisk paklausti, negi tai tinkama
priemonė skenduoliams gaivinti?
- Na ne, - ištarė Starbakas, - visiškai niekam tikęs srėbalas.
- Matai, matai, stiuardai! - sušuko Stabas. - Mes tave išmokysim,
kaip marinti mūsų žeberklininkus; čia tavo vandenėliai nereikalingi, o
gal tu sumanei visus nunuodyti? Nusigvelbei mūsų gyvybės draudimo
polisus ir nori, mus pribaigęs, įsidėt sau į kišenę premijas, ar ne?
- Kuo aš čia dėtas? - suaimanavo Spurga. - Tetulė Ceritė atnešė jį
į laivą; liepė niekada neduoti žeberklininkams svaiginamųjų gėrimų,
o tik to - kaip ji vadino - imbierinio antpilo.
- Imbierinį antpilą? ak tu, imbierinis pašlemėke! imk greičiau! o
dabar dumk žemyn į podėlį ir atnešk ko nors geresnio. Rodos, pone
Starbakai, sakau teisybę? Juk kapitonas įsakė: žeberklininkui, dirban
čiam ant banginio - grogas.
- Gerai, - tarė Starbakas, - tik daugiau jo nebemušk, nes...
- Bet aš niekada smarkiai neužsimoju, jei po ranka ne banginis ar
kas nors panašaus; o šitas vyriukas - sukta lapė. Dar ką norėjai, pone,
pasakyti?
- Tik tiek: eik su juo ir atnešk, ko reikia.
Kai Stabas vėl grįžo į denį, vienoje rankoje laikė tamsią gertuvę,
o kitoje - lyg ir arbatos dėžutę. Gertuvėje buvo stiprus brendis, ir jį
įteikė Kvikegui; antroje - tetulės Čeritės dovana, ir ji be gailesčio buvo
atiduota bangoms.
366
73 S K Y R I U S
Stabas ir Flaskas nudobia tikrąjį banginį,

o tada šnekučiuojasi prie jo
Dera nepamiršti, kad milžiniška kašaloto galva visą laiką kybo prie
„Pekodo“ borto. Tačiau teks jai dar pakabėti, kol ištaikysime progą
prie jos sugrįžti. Dabar prisikaupė kitų, skubesnių reikalų, ir galvai
galim padėti tik melsdami dangų, kad išlaikytų skryčiai.
Per praėjusią naktį ir pusę kitos dienos „Pekodas“ nudreifavo į to
kius vandenis, kur geltoni šen bei ten išsimėtę planktono lopiniai aiš
kiai rodė, jog čia esama tikrųjų banginių - Leviatanų atmainos, kurią
užtikti netoliese šiuo metu mažai kas tikėjosi. Nors į šių apgailėtinų
padarų medžioklę įgula vieningai žvelgė su panieka; nors „Pekodui“
visiškai nebuvo pavesta jų medžioti; nors jų pulkų pulkai jau buvo
praplaukę pro šalį prie Krozė salų, ir niekas nė nemanė nuleisti velbo-
tų, - kaip tik dabar, kai buvo prišvartuotas kašalotas ir kai jam buvo
nukirsta galva, didžiai visų nuostabai, buvo paskelbta, kad šiandien,
progai pasitaikius, reikės sumedžioti tikrąjį banginį.
Ilgai laukti neteko. Pavėjinėje pusėje buvo pastebėti aukšti fonta
nai; ir du velbotai - Stabo ir Fiasko - leidosi į sekionę. Jie yrėsi vis
tolyn ir tolyn, ir pagaliau net stiebų žvalgai pametė juos iš akių. Bet
staiga iš laivo aukštybių buvo pastebėta, kaip iškilo kunkuliuojantis
balto vandens kalnas, ir netrukus buvo pranešta, kad vienas, o gal
ir abu velbotai prisitvirtino žeberklais prie banginio. Dar praslinko
valandėlė, ir velbotai pasirodė kuo aiškiausiai - banginis juos tempė
tiesiai į „Pekodą“. Siaubūnas taip priartėjo prie laivo, kad iš pradžių
net pasirodė, jog turi kažkokių klastingų ketinimų; tačiau netikėtai,
įsukęs smarkų verpetą už keturiasdešimt pėdų nuo laivo, jis dingo iš
akių, lyg būtų palindęs po kiliu.
- Kirsk, kirsk lyną! - šaukė iš laivo velbotams, kurie, rodės, tuoj
tėkšis į laivo korpusą. Tačiau jų statinaitėse lyno dar buvo užtektinai,
be to, ir banginis jau ne taip smarkiai grimzdo, todėl jie skubiai atleido
367
kuo daugiau lyno ir iš visų jėgų užgulė irklus, kad spėtų apiplaukti lai
vą pro priekį. Kelias akimirkas jų likimas kabėjo ant plauko; atleidinė-
dami lyną, tempiantį į vieną pusę, jie tuo pat metu iš visų jėgų irklavo
į kitą, o baisi jėga juos traukė į dugną. Bet atkovoti reikėjo vos kelias
pėdas. Jie nepasidavė ir laimėjo; o mes pajutome, kaip ūmus tirtesys
lyg žaibas perbėgo laivo kiliu: tai įsitempęs lynas, perbraukęs dugną,
staiga išniro laivo priekyje; standus ir gaudžiantis, jis taip virpėjo, kad
tikšmenys lėkė į šalis ir krito ant vandens it stiklo duženos; kiek tolė
liau pasimatė ir banginis, tad velbotai galėjo vėl netrukdomai skrieti
į priekį. Tačiau pailsęs gyvūnas sumažino greitį ir, aklai keisdamas
kryptį, ėmė lenkti „Pekodo“ paskuigalį, vilkdamas paskui save velbo-
tus ir brėždamas uždarą ratą.
Tuo metu velbotai vis traukė ir traukė lyną, kol pagaliau atsidūrė
prie pat banginio iš abiejų pusių; iškart Stabas su Flasku ėmė darbuotis
trišakiais; taip, sukant ratą po rato apie „Pekodą“, vyko kova, ir tuntai
ryklių, pirma knibždėjusių aplink negyvą kašalotą, dabar puolė prie
šviežiai plūstelėjusio kraujo ir godžiai gėrė iš kiekvienos naujos žaiz
dos, kaip tikriausiai izraeliečiai gėrė iš naujai ištrykštančių prasivėru
sios uolos šaltinių1.
Galų gale banginis iššvirkštė juodą fontaną, baisingai trūktelėjo,
susivėmė ir, apsivertęs ant nugaros, ėmė sūpuotis ant bangų.
Abiejų velbotų vadams rišant trosus prie jo plaukmenų ir kitaip
ruošiantis buksyruoti, tarp jų užsimezgė pašnekesys.
- Nesuprantu, kam seniui prireikė šito pridvisusių lašinių kal
no? - ištarė Stabas, su pasibjaurėjimu įsivaizduodamas darbuotę prie
tokio niekingo Leviatano.
- Kam prireikė? - persiklausė Flaskas, ringuodamas laisvą lyno
galą velboto priekyje. - Argi nesi girdėjęs, jei vienu metu prie laivo
dešiniojo borto yra kybojusi kašaloto, o prie kairiojo - tikrojo ban
ginio galva, nejaugi, Stabai, nesi girdėjęs, kad toksai laivas niekada
nepaskęs?
- Kodėl?
- To nežinau, tik girdėjau šitaip kalbant geltonsnukį vaiduoklį
Fedalą, o jam tikriausiai visos laivų nuolaimos žinomos. Bet kartais
! Aliuzija į Senąjį Testamentą, Iš 17, 6.

man rodosi, kad savo kerais prišauks laivui pražūtį. Nepatinka jis man.
Stabai, ar pastebėjai, kad jo iltis kyšo lyg išskobta gyvatės galva?
- Kad jis paskęstų! Aš į jį net akies krašteliu nedėbteliu, bet jei
pasitaikys, kad tamsią naktį atsistos prie borto, o arti nieko nebus,
jau tada, Flaskai... - ir abiem rankom pavaizdavo ypatingą judesį į
gelmę, - taip padarysiu! Flaskai, man regis, tas Fedala - persirengęs
šėtonas. Negi tiki šitom niekų pasakom, kad jis tūnojęs triume? Būk
ramus, tai tikras velnias. O uodegos nematai todėl, kad ją slepia; tik
riausiai susivynioja ir įsibruka kišenėn. Tegu jį griausmas! Pameni,
kaip visada reikalauja pakulų batų nosims prisikimšti?
- Apsiavęs jis ir miega, ar ne? Juk net kabamojo gulto neturi; ne
kartą mačiau, kaip brinkso pernakt ant lyno ritinio.
- Aišku, vis per tą prakeiktą uodegą; tikriausiai tada išvynioja ją ir
nuleidžia į ritinio vidurį.
- Ir kam seniui jo prireikė?
- Ko gero, yra sudaręs kokią sutartį arba sandėrį.
- Sandėrį? Dėl ko?
- Matai, senis iškvaišęs dėl Baltojo Banginio, todėl velnias ir suka
si aplink jį; jeigu jie sukirs rankas dėl sidabrinio laikrodžio, sielos arba
dar ko nors, tada velnias atiduos jam Mobį Diką.
- Zinai, Stabai, jau persūdei. Kaip Fedala tai atliktų?
- Nežinau, Flaskai, bet velnias - suktas bernas ir piktavilys. Juk
esi girdėjęs, kaip kartą prisistatė į seną flagmaną1 toks mandagiai uo
dega mosčiojantis velnias ir klausia, ar senasis admirolas namie. Na,
admirolas buvo kajutėje ir klausia velnią, ko jam reikia. Velnias ka
nopa bruožtelėjo ir sako: „Man reikia Džono.“ - „Kam?“ - klausia
admirolas. „Kas tau darbo! - atkerta įtūžęs velnias. - Reikia, ir vis
kas.“ - „Tai imk“, - sako admirolas. Ir dievaži, Flaskai, tegu aš kaip
šuva mašalą prarysiu šitą banginį, jei buvo ne taip - vargšeliui Džonui
net mirktelt nespėjus, velnias užleido ant jo azijinę cholerą. Bet žiūrėk,
pone, ar tik ten jau ne viskas baigta? Tada iriamės, tempiam jį ir pri-
švartuosim prie borto.
- Regis, kažkur esu girdėjęs šitą istoriją, - tarstelėjo Flaskas, abiem
velbotams lėtai velkant sunkmeną prie laivo. - Tik kur - neatsimenu.
Biblinės Jobo istorijos parodija.

NI OBIS D I K A S . A R B A B A N G I N I S
369
- Gal Trijuose ispanuose1} Tų trijų kruvinaakių žudikų nuotykiuo

se? Ar esi skaitęs, Flaskai? Turbūt iš ten.
- Ne, regėt šitos knygos neregėjau, nors esu girdėjęs apie ją. Bet
geriau, Stabai, tu man pasakyk, ar velnias, apie kurį pasakojai, ir tas
mūsiškis „Pekode“, - tas pats.
- O ar aš ir tas žmogus, kur padėjo tau nudobti banginį, - ne vie
nas ir tas pats? Argi velnias negyvena per amžius? Ar kas girdėjo, kad
velnias mirė? Gal regėjai dvasiškį, nešiojantį dėl velnio gedulą? Ir jeigu
velnias turėjo raktą atsirakinti admirolo kajutę, tai, manai, didelis čia
jam vargas šmurkštelėt į laivą pro liuką? A, Flaskai?
- O kiek, tavo manymu, Fedalai metų?
- Matai mūsų grotstiebį? - tarė Stabas, rodydamas į laivą. - Tegul
čia bus vienetas. Dabar surink visų statinių graižus iš „Pekodo“ triu
mo ir sustatyk iš eilės už stiebo vietoje nulių, gerai. Tik jie net Fedalos
metų pradžios neparodys. Nors viso pasaulio statinių graižus surink
tum, vis tiek pristigtų nulių.
- Bet klausyk, Stabai, turbūt šiek tiek pasigyrei, žadėdamas, pro
gai pasitaikius, išskraidinti Fedalą į jūrą? Jei jis iš tiesų toks senas, kad
nulių neužtenka, ir jei gyvens amžinai, tai kam jį svaidyti per bortą,
ką?
- Bent jau gerai išsimaudys.
- Juk įlįs atgal.
- Tada vėl - į vandenį; visą laiką taip maudysiu.
- O jeigu jam šaus į galvą ir tave išmaudyti, - o paskui dar paskan
dinti, - ką tada darysi?
- Tegul tik pabando; taip žiebsiu jam į paakį, kad ilgai bijos pa
rodyti pamėlusį snukį admirolo kajutėje, nekalbant apie apatinį denį,
kur gyvena, arba viršutinį, kur taip mėgsta šmaižioti. Kad jį kur kip
šas, tą velnią; negi, Flaskai, manai, kad jo išsigąsiu? Kas gi jo bijo, iš
skyrus senąjį admirolą, nedrįstantį stverti ir grandinėmis surakinti,
nors to nusipelnęs, bet leidžiantį jam šlaistytis ir grobti žmones; bene
jis net sutartį yra pasirašęs, kad visus velnio pagrobtus žmones jam dar
iščirškinti padės. Tai bent valdytojas!
- Manai, Fedala nori pagrobti kapitoną Ahabą?
1 Anglų rašytojo George o Walkerio (1777-1847) gotikinis romanas.

H ER M A N M ELVI L L E
370
- Manau? Pats, Flaskai, netrukus paregėsi. Bet dabar jau akių nuo
jo nenuleisiu, ir jeigu tik kas nors ne taip - capt už pakarpos ir sakau:
„Tu, Belzebubai, geriau nepradėk!“ O jeigu ims spyriotis, dievaži, stvė
ręs už uodegos, išlupsiu ją iš kišenės, nuvilksiu prie gervės, o ten taip
pasukiosiu ir patampysiu, kad su visa šaknim išlėks - matysi; šitaip ap
dorotas, išsinešdins ten, iš kur atsibeldė, nebejausdamas, kaip smagiai
mataruoja tarp kojų uodega.
- O su uodega ką veiksi?
- Ką veiksiu? Grįžęs namo parduosiu piemeniui kaip botagą - ką
dar?
- Geriau sakyk, Stabai, ar taip ir manai, kaip dabar sakai ir kaip
pirma kalbėjai?
- Manau, nemanau, bet štai jau priplaukėm laivą.
Nuo denio pasigirdo įsakymas velbotams tempti banginį prie kai
riojo borto, kur jau kybojo parengtos grandinės ir visi kiti tvirtinimui
būtini reikmenys.
- Ar nesakiau? - tarė Flaskas. - Matysi, greitai šita galva ims sup
tis ant skrysčių priešais kašaloto.
Netrukus Fiasko žodžiai pasitvirtino. Ir jei pirma nuo sunkios ka
šaloto galvos „Pekodas“ buvo smarkiai pakrypęs į dešinę, tai dabar,
pakabinus kitą galvą kaip atsvarą, jis atsitiesė; nors, kaip suprantate,
perkrova buvo didžiulė. Taigi jei prie vieno borto pasikabinate Loko1
galvą, ji nusvarina jus į vieną pusę; bet tik užnerkit kitoje pusėje Kan
to12 galvą - ir kaipmat atkursit pusiausvyrą, nors ir apverktinai paki-
tėję. Esti protų, kurie visą gyvenimą taip ir perkėlinėja balastą savo
laive. Kvaili padarai! greičiau šveiskit per bortą abi tas perkūngalves ir
pamatysit, kaip pasidarys lengva ir paprasta plaukti.
Prišvartuoto prie laivo tikrojo banginio darinėjimas mažai kuo
skiriasi nuo kašaloto darinėjimo, tik kašalotui atidalijama visa galva,
o tikrajam banginiui iš pradžių išpjaunamos ir užkeliamos į denį lū
pos ir liežuvis kartu su gerai žinomais banginio ūsais, sujungtais su
vadinamuoju momeniu. Tačiau šį kartą nė vienas iš suminėtų veiksmų
1 John Lockc (1632-1704) - anglų filosofas. Vienas žymiausių materialistinio empi-

rizmo kūrėjų.
2 Immanuel Kant (1 7 2 4-1804) - vokiečių filosofas, mokslininkas. Klasikinės vokiečių
filosofijos pradininkas.
MOBIS DI KAS, ARBA B A N G I N I S
371
nebuvo atliekamas. Abiejų banginių kūnai liko plūduriuoti už vaira-

galio; o dviejų galvų svarinamas laivas nuplaukė, panašus į nešulinį
mulą, kinkuojantį su dviem perkrautais krepšiais.
Tuo metu Fedala tylomis nužiūrinėjo tikrojo banginio galvą, ret
karčiais nukreipdamas akis nuo gilių jos raukšlių į savo delno linijas.
O Ahabas stovėjo taip, kad parsas1buvo jo šešėlyje; jei nuo paršo ir kri
to šešėlis, tai, visiškai susiliejęs su Ahabo šešėliu, gal tik ilgino pasta
rąjį. Visus tuos dalykus regėdami, darbuose paskendę jūreiviai spėliojo
žvaigždelines spėliones.
1 Parsas yni išpažinėjas parsizmo arba zoroastrizmo, seniausios dualistinės (iranėnų)

religijos, kurios pranašas buvo Zaratustra (gr. forma Zoroastras; VII ar VI a. pr. m. e.).
Pagrindinė parsizmo doktrinos tezė yra dviejų priešingų dievybių ir jų valdomų dviejų
pasaulio sferų - šviesos, tiesos, gėrio ir tamsos, melo, blogio - nuolatinė tarpusavio kova,
apimanti ir dvasinį, ir materialinį pasaulį. M elville’is paršu vadina Fedalą.
372
74 S K Y R I U S
Kašaloto galva - lyginamasis vaizdas
Dviejų banginių galvos sudėtos greta; pasekime jų pavyzdžiu ir sudė

kime į draugę savąsias.
Kašalotas ir tikrasis banginis - tai žymiausi didžiojo Leviatanų
ordino In Folio nariai. Tik šiuos banginius žmogus nuolatos medžioja.
Nantaketiečiai juos laiko visų jiems žinomų banginių atmainų prie
šingybėmis. Kadangi skirtingi orutiniai požymiai labiausiai krinta į
akis galvų sandaroje, o abi galvos šiuo metu kabo prie „Pekodo“ bortų
ir mes galim laisvai vaikščioti deniu nuo vienos prie kitos, - tai norė
čiau sužinoti, ar begali pasitaikyti geresnė proga pasigilinti į praktinę
cetologiją?
Iš pirmo žvilgsnio apstulbina visiška tų galvų skirtybė. Aišku, abi
labai stambios; tačiau kašaloto galva pasižymi tam tikru matematiniu
dalių darnumu, kurio, deja, stinga tikrojo banginio galvai. Kašaloto
galva turi daugiau išsiskiriančių žymių. Žiūrėdami į ją, nejučia suvo
kiame, kaip nepalyginamai pranašesnė begalinė jos didystė. Šįkart tą
didystę dar pabrėžia viršugalvio spalva - pilkšvai taškuota, bylojanti
apie nemenką amžių ir didžią patirtį. Žodžiu, čia toks banginis, kurį
medžiokliai vadina „žilagalviu“.
Dabar atkreipkime dėmesį į tai, kuo šios galvos mažiausiai skiriasi;
tai yra į svarbiausius jų organus - ausis ir akis. Labai gerai įsižiūrė
jus, pačiuose abiejų galvų pakraščiuose, maždaug ten, kur turėtų būti
skruostikauliai, galima aptikti nedideles, be vokų, panašias į kumeliu
ko akis; santykinai be galo mažas, lyginant su milžiniškomis galvomis.
Toji ypatinga šoninė banginio akies padėtis rodo, kad jis nieko
nemato nei prieš save, nei už savęs. Kitaip sakant, banginio akis yra
maždaug ten, kur žmogaus ausis; ir jūs patys galite įsivaizduoti, kaip
jums sektųsi, jeigu matytumėt viską tik iš šono, ausimis. Paaiškėtų,
kad jūsų regos laukas siekia apie trisdešimt laipsnių į priekį ir tiek pat
atgal. Net jeigu pikčiausias jūsų priešas eitų vidury dienos tiesiai į jus,
373
iškėlęs rankoje durklą, tepamatytumėt jį tiek, kiek jam sėlinant jums

iš užnugario. Žodžiu, turėtumėt, taip sakant, dvi nugaras ir tuo pat
metu du priešakius (šoninius): nes kuo, galų gale, ypatingas žmogaus
priekis - ar ne tuo, kad ten akys?
Ir dar, kiek siekia mano atmintis, gyvūnų akys dažniausiai įsodin
tos taip, kad regimoji jų galia susilietų, perduodama smegenims vie
ną, o ne du vaizdinius; banginio akys beviltiškai atskirtos daugybės
kubinių pėdų mėsos kaip du ežerai lomoje su kūpsančiu tarp jų di
džiuliu kalnu; dėl to tikriausiai gaunami du visiškai atskiri vaizdiniai,
atkeliaujantys iš dviejų tarpusavyje nesusijusių organų. Todėl banginis
aiškiai regi vieną vaizdą dešinėje, kitą - tokį pat aiškų - kairėje, o visa,
kas yra tarp jų, jam turbūt visiška tamsybė ir niekuma. Kitais žodžiais
tariant, žmogus į pasaulį iš savo sarginės žvelgia pro vieną dvivėrį lan
gą. Tačiau banginiui abu šie rėmai įstatyti atskirai, todėl, nors langai
du, vaizdas, deja, prastesnis. Šitos banginių regėjimo ypatybės niekada
nereikia pamiršti medžiojant; teprisimena ją ir skaitytojas kai kuriose
tolesnėse scenose.
Kalbant apie Leviatano regą būtų galima pagvildenti vieną labai
įdomų ir painų klausimą. Tačiau turėsiu pasitenkinti tik keliomis
užuominomis. Kadangi žmogaus akys šviesoje atmerktos, pats maty
mo aktas nevalingas; tai yra žmogus negali nematyti prieš jį esančių
daiktų. Tačiau patirtis mus moko, jog žmogus, kad ir kokį platų daik
tų ratą gali akimis aprėpti, nesugeba tuo pat metu atidžiai ir išsamiai
apžiūrėti dviejų daiktų - nesvarbu, didelių ar mažų, - nors jie būtų
visai greta vienas kito. Bet jeigu įstengtumėte atskirti tuos du daik
tus ir apsupti kiekvieną visiškos tamsos ratu; tada, norėdami apžiū
rėti vieną, kad susidarytumėt sutelktinį jo vaizdą, laikinai turėtumėt
pašalinti iš sąmonės kitą. O kaip tada būna banginiui? Abi jo akys,
aišku, mato vienalaikiškai; bet nejaugi jo smegenys talpesnės, įvairia-
pusiškesnės ir subtilesnės negu žmogaus ir jis gali atidžiai apžiūrinėti
tuo pat metu du atskirus daiktus, vieną vienoje pusėje, kitą - kitoje?
Jei taip, juo verta žavėtis ne mažiau negu žmogumi, gebančiu tuo pat
metu įrodinėti dvi Euklido teoremas. Gerai pamąsčius, tokiame paly
ginime nėra jokio nesuderinamumo.
Gal tatai vien tuščias vaizduotės žaismas, bet man visada atrodė,
jog kai kurių banginių beprasmiškas greičio ir krypties kaitaliojimas,
3 74
bėgant nuo trijų arba keturių velbotų; jų nedrąsa ir keistas gąslumas -

visa tai, mano manymu, kyla iš bejėgiško valios sąmyšio, atsirandančio
dėl dvilypės visiškai priešingos regos.
Ne mažiau, negu banginio akys, yra įdomios ir jo ausys. Jeigu jūs
dar nesusipažinę su Leviatanų gimine, tada galėsite valandų valandas
tyrinėti šias dvi galvas, bet taip ir neatrasite minėto organo. Banginio
ausis neturi išorinio kaušelio; o pati skylutė irgi tokia maža, kad į ją
sunkiai įlįstų net žąsies plunksna. Ji yra kiek tolėliau už akies. Kalbant
apie ausis, reikia pasakyti, kad šiuo požiūriu tarp kašaloto ir tikrojo
banginio yra didelių skirtumų. Pirmojo ausis turi išorinę angą, o an
trojo ji visiškai dengiama lygios membranos ir iš išorės nematoma.
Argi ne keista, kad toks didžiulis padaras pasaulį regi tokiomis ne
didelėmis akimis ir girdi perkūnijas mažesnėmis nei kiškio ausimis?
Bet jeigu jo akys būtų tokios plačios kaip didžiojo Heršelio1teleskopo
lęšiai; o ausys tokios erdvios kaip katedros prieangis, negi jis toliau ma
tytų arba geriau girdėtų? Niekaip ne. - Kam tada jūs stengiatės „plės
ti“ savo protą? Aštrinkit jį.
O dabar, pasitelkę visus įsivaizduojamus svertus ir garo mašinas,
apverskime kašaloto galvą apačia į viršų; paskui, pasistatę kopėčias,
užsilipkime ant jos ir pažvelkime į žiomenis; jei ši galva nebūtų atkirs
ta nuo kūno, mes netgi įstengtume su žibintu rankoje nulipti žemyn į
banginio skrandžio didžiąją Kentukio Mamutų olą. Bet geriau įsitver
kime už jo danties ir apsidairykime. Kokia daili ir valyva burna! nuo
grindų iki lubų išklota arba veikiau išklijuota balta žvilgančia pienele
kaip atlasinė nuotakos suknelė.
O dabar išlįskime laukan ir apžiūrėkime grėsmingą apatinį žandi
kaulį, primenantį ilgą siaurą didžiulės tabakinės dangtį, tik su vyriu
iš galo, o ne iš šono. Jeigu jums pavyks iškelti jį virš galvos, kad pasi
matytų eilės dantų, jis jums pasirodys kaip šiurpios nuleidžiamosios
grotos tvirtovės vartuose; deja! tokios jos ir yra buvusios daugeliui ne
laimėlių jūreivių, ant kurių tie smaigai nukrito su persmeigiančia jėga!
Dar kraupesnis būna vaizdas, kai per visą jūros sieksnį nugrimzdęs
suniuręs kašalotas plaukia po vandeniu išžiotais nasrais; ir siaubingas,
1 John Frederick W illiam Herschel (1792-1871) - anglų astronomas ir fizikas, sukūręs

didžiulį teleskopą.
M OB I S D l K A S , A R B A B A N G I N I S
375
kokių penkiolikos pėdų ilgumo žandikaulis eina stačiu kampu žemyn

visai kaip burlaivio bušpritas. Tas banginis anaiptol ne nugaišęs; jis
tik blogos nuotaikos; gal dvasia puolęs, pasidavęs graužuliui ir tokiam
vangumui, kad žandikaulio raumenys atsileido, ir šitaip plaukia, ne
derama išvaizda darydamas gėdą visai banginių padermei, be abejo,
linkinčiai, kad jį ištiktų žandikaulio surakinimas.
Dažniausiai apatinis žandikaulis - nesunkiai išnertas įgudusio
meistro - įkeliamas į denį, kad, ištraukus dantis, būtų papildytos balto
tvirto banginio kaulo atsargos, iš kurio žvejai meistruoja visokiausius
neįprastus daiktus, - įskaitant lazdas, skėčių rankenas ir rimbo kotus.
Po ilgo varginančio kėlimo žandikaulis užtraukiamas į denį lyg in
karas; ir deramu laiku - praslinkus kelioms dienoms po visų kitų dar
bų - Kvikegas, Degu ir Teštiga, visi trys puikūs dantų rovikai, imasi
darbo. Kvikegas aštriu banginiavimo kastuvu įpjauna dantenas; tada
žandikaulis priveržiamas prie ąsinio varžto; viršuje pakabinami skrys
čiai, ir su jais raunami iš eilės dantys, kaip Mičigano jaučiai rauna senų
ąžuolų kelmus naujoje kirtavietėje. Dantų paprastai būna keturiasde
šimt du; senų banginių jie labai nuzulinti, tačiau gedimo nepaliesti ir
neužplombuoti kaip žmonių. Vėliau žandikaulis pjūklu supjaustomas
juostomis, kurios naudojamos kaip statomų namų perdangų sijos.
376
75 S K Y R I U S
Tikrojo banginio galva - lyginamasis vaizdas
Perėję į kitą denio pusę gerai įsižiūrėkime į tikrojo banginio galvą.

Kaip kilnią kašaloto galvą teisingiausia būtų palyginti su romėnų
kovos vežimu (ypač iš priekio, kur ji glotniai suapvalėja); taip tikrojo
banginio galva, pirmąkart užmetus akį, atrodo panaši į nelabai grakš
tų milžinišką batą, kurio nosis primena galeono pirmagalį. Prieš du
šimtus metų vienas olandų keliautojas palygino šitos galvos formą su
batsiuvio kurpaliu. Tiktai tas kurpalis toks didelis, kad bate puikiau
siai galėtų apsigyventi senutė iš vaikiškos pasakos su visa kirbine vaikų
ir vaikaičių.
Bet, artėjant prie didžiulės galvos, apybraižos ima keistis, priklauso
mai nuo vietos, iš kurios žiūrite. Jeigu užsilipsite ant viršaus ir pažvelg
site į dvi „f“ pavidalo kvėpuojamąsias angas, pati galva pasirodys kaip
milžiniškas kontrabosas, o plyšiai - figūrinės įpjovos korpuso viršutinė
je dalyje. Arba jeigu kaip reikiant įsižiūrėsite į keistą skiauterės pavidalo
kuodu pasistojusį gumbą ant viršugalvio - tą žalią, polipais apaugusį iš
kilumą, kurį Grenlandijoje vadina „karūna“, o Pietų jūrose tikrojo ban
ginio „kyku“; jeigu sutelksite dėmesį vien į šią keterą, jums pasirodys, kad
galva - milžiniškas ąžuolo stuobrys su paukščių lizdu šakumoje. Šiaip ar
taip, stebint gausybę gyvų krabų, gūžtaujančių tame „kyke“, toks palygi
nimas negali neateiti į galvą, jei tik jūsų vaizduotėn neįstrigęs kitas vers
lo terminas - „karūna“, taip pat vartojamas kalbant apie tą gūbrį; tačiau
šiuo atveju jūs panorėsite įsivaizduoti pabaisišką galiūną karūnuotu jūrų
valdovu, kuriam žalią diademą stebuklingai sulipdė jūrgyviai. Bet jeigu
tas banginis - karalius, tai pernelyg niūri jo išraiška, kad suteiktų garbę
brangiajam vainikui. Aure, kokia atvipusi apatinė lūpa! Kiek joje blogos
nuotaikos ir pasidygėjimo! blogos nuotaikos ir pasidygėjimo, kuris, pa
gal laivo dailidės išmatavimą, beveik dvidešimties pėdų ilgio ir penkių
pėdų pločio; blogos nuotaikos ir pasidygėjimo, atiduosiančio jums pen
kis šimtus ar net daugiau galonų taukų!
M O BI S D 1 K A S . A R B A B A N G I N I S
377
Kaip vis dėlto apmaudu, kad tas nelaimėlis turi kiškio lūpą. Ir
sprogymė beveik pėdos ilgio. Tikriausiai jo motina, būdama dienose,
plaukiojo netoli Peru ir matė, kaip nuo žemės drebėjimo įtrūko kran
tas. Per tą lūpą nelyginant per slidų slenkstį prasmunkame į burną.
Dievaži, jei būtume Makino tvirtovėje, pamanyčiau, kad patekome į
indėnų vigvamą. Gerasai Dieve! negi šiuo keliu ir įėjo Joną? Dvylikos
pėdų aukštyje lubos gan staigiai kyla į viršų, tartum ten būtų tikras
smailiakraigis stogas, o nuo šonkaulėtų, išlenktų, plaukuotų skliau
tų iš abiejų pusių karo, tarkim, po kokius tris šimtus riestų rytietiškų
kardų pavidalo banginio ūsų plokštelių; eidamos nuo viršutinės go
murio dalies, arba „karūnos“ kaulų, jos sudaro venecijietiškas žaliu
zes, apie kurias jau buvo kitur prabėgomis užsiminta. Tų plokštelių
kraštai turi šerių kutus, pro kuriuos tikrasis banginis košia vandenį
ir kuriuose įstringa visi smulkūs gyviai, jam plaukiant išsižiojus per
planktono jūrą. Vidurinėje banginio ūsų užuolaidų dalyje yra įvairių
keistų ženklų, išlenktų linijų, įduobų bei gūbrių, ir pagal juos kai ku
rie patyrę banginių medžiokliai moka apskaičiuoti banginio amžių,
kaip pagal rieves apskaičiuojamas ąžuolo senumas. Ar patikimas šitas
metodas, sunku patikrinti, tačiau jame esama analoginės tikimybės.
Na, o pripažinę šį metodą, turėsime patikėti, jog kai kurie banginiai
sulaukia gerokai vyresnio amžiaus, negu iš pirmo žvilgsnio pasirodytų
įmanoma.
Dėl tų užuolaidų senovėje būta pačių keisčiausių prasimanymų.
Parčeso rinkinyje vienas jūrų keliauninkas vadina jas „žandenomis“,
augančiomis banginio žiomenyse1; kitas įvardija „kiaulės šeriais“,
0 Hakliujito knygoje kažkoks senas ponas štai kaip įmantriai rašo:
„Abiejose viršutinėse jo snukio pusėse auga po du šimtus penkiasde
šimt plaukmenų, it arka kybančių abipus liežuvio.“
Visi puikiai žinome, kad iš tų „kiaulės šerių“, „plaukmenų“, „ūsų“,
„užuolaidų“ ar kaip tik norit, gaminami korsetai ir kitos mūsų damų
dusinimo priemonės. Tačiau jų paklausa seniai ėmė mažėti. Auksiniai
banginio ūsų laikai baigėsi, nužengus nuo sosto karalienei Onai12, kai
1 Tai mums primena, kad tikrasis banginis iš tiesų turi kažką panašaus į žandenas, o gal
veikiau ūsus - kelis baltus plaukus viršutinėje apatinio žandikaulio dalyje. Tie kuokštai
kartais suteikia paprastai rimtam banginiui gan piktadarišką išraišką. (Aut. past.)
2 Anglijos karalienė, valdžiusi 1702-1714 m.
HERMAN MELVILLE
378
labai madingi buvo platūs apatinių sijonų lankai. Ir panašiai kaip se
novės damos, kurios linksmai skraidžiojo, įbruktos, taip sakant, į ban
ginio nasrus, mes šiandien taip pat lengvabūdiškai per liūtį ieškome
apsaugos po tais pačiais banginio žiomenimis; šiuolaikinis skėtis - tai
palapinė, ištempta ant tų pačių ūsų.
Tačiau dabar pamirškime valandėlę viską apie tuos ūsus bei užuo
laidas ir, stovėdami tikrojo banginio žiotyse, dar kartą apsidairykime.
Argi šis tvarkingas, iš visų pusių mus supantis kolonų miškas nesukelia
minties, kad atsidūrėme viduryje didžiųjų Harlemo vargonų ir gėri
mės tūkstančiais jų vamzdžių? Po vargonais paklotas minkščiausios
turkiškos vilnos kilimas - liežuvis, regis, lipte prilipintas prie burnos
grindų. Jis labai švelnus ir riebus, lengvai plyšta, keliamas į denį. Štai
jis dabar prieš mus; ir iš akies sumetu, kad bus šešiabarelinis; kitaip
sakant, iš jo bus prilydyta šešios statinės taukų.
Dabar jau turbūt įsitikinote, kad iš pat pradžių sakiau teisybę -
kašaloto ir tikrojo banginio galvos nepanašios. Taigi, susumuodamas
viską, kartoju: tikrojo banginio galva neturi didžiulio spermaceto šu
linio; neturi jokių kaulinių dantų; jokio ilgo atsikišusio apatinio žan
dikaulio, tokio būdingo kašalotui. Antra vertus, kašalotas neturi kau
linių užuolaidų; neturi milžiniškos apatinės lūpos; jo liežuvio yra tik
užuomazgos. Ir dar: tikrasis banginis turi dvi išorines kvėpuojamąsias
angas-švirkšles, o kašalotas - tiktai vieną.
Pažvelkite paskutinį kartą į šitas iškilnias, lyg kapišonuotas galvas,
kol jos guli greta; greit viena be pėdsako nugrims į jūrų gelmių neži
nią, o antroji irgi netrukus nukeliaus iš paskos.
Ar pastebite, kokia kašaloto galvos išraiška? Tokia pati, kokia
buvo sutinkant mirtį, tik pačios giliosios raukšlės kaktoje kažkaip ap-
nykusios. Man regis, plati jo kakta kupina netrikdomos prerijų ramy
bės, kylančios dėl apmąstyto abejingumo mirčiai. O dabar atkreipkite
dėmesį į kitos galvos išraišką. Matot, kaip kietai sučiaupta nepaprasta
apatinė lūpa, atsitiktinai laivo borto prispausta? Ar nebyloja toji gal
va apie beribę drąsą pasitinkant mirtį? Manau, kad tikrasis banginis
buvo stoikas; o kašalotas - platonikas, paskutiniais metais veikiausiai
domėjęsis Spinoza1.
1 Benedictus de Spinoza, tikr. Baruchas Spinoza (1632-1677) - žydų kilmės

Nyderlandų filosofas, už religinę laisvamanybę atskirtas nuo judėjų bažnyčios.
379
76 S K Y R I U S
Taranas
Prieš išsiskiriant tam kartui su kašaloto galva, norėčiau, kad jūs, tie
siog kaip nuovokus fiziologas mėgėjas, atkreiptumėte dėmesį į jos
vaizdą iš priekio - vientisą sutelktumą. Prašau ją apžiūrėti vien tam,
kad susidarytumėte teisingą, neperdėtą nuomonę apie tai, kokia tara
navimo jėga galėtų joje glūdėti. Tatai be galo svarbu, nes tada jūs arba
pasidarysite reikiamas išvadas, arba visada su nepasitikėjimu žiūrėsite
į vieną iš pačių kraupiausių, bet dėl to ne mažiau teisingą įvykį rašyti
nėje žmonijos istorijoje.
Esate matę, kad plaukdamas kašalotas atstato vandeniui beveik
stačią galvos priekinę plokštumą; esate matę, kad apačioje ta plokš
tuma smarkiai nusklembta atgal ir sudaro įdubą siauram lyg bušpri-
tas apatiniam žandikauliui; esate matę, kad dėl to burna atsiduria po
galva, maždaug tokioje padėtyje, kokioje atsidurtų jūsų burna, jeigu
būtų pasmakrėje. Ir dar matėte, kad nosies banginis visiškai neturi;
o tai, kas atstoja nosį - kvėpuojamoji anga, - yra viršugalvyje; akys ir
ausys yra galvos šonuose, kone per vieną trečdalį galvos ilgio nuo prie
kio. Dabar jau turbūt patys supratote, kad priešakinė kašaloto galvos
dalis - nejautri, akla siena, be jokio organo, arba kokios nors švelnios
iškilumos. Ir dar atminkite, kad tik pačioje nusklembtosios dalies apa
čioje yra kažkokios kaulinių darinių užuomazgos; ir tik už dvidešim
ties pėdų nuo kaktos rasite kaukolę. Taigi visa ši milžiniška bekaulė
masė panešėją į vilnų gniužulą. Ir pagaliau, nors netrukus bus parody
ta, kad tame gniužule yra tam tikras kiekis švelniausių taukų; turite
susipažinti su medžiaga, taip neprieinamai įvyniojančia visą šį tariamą
glebumą. Kiek anksčiau esu aprašęs lašinių sluoksnį, gaubiantį bangi
nio kūną, kaip kad žievė gaubia apelsiną. Visai taip pat yra apgobta ir
galva; skirtumas tas, kad gobtuvas nors ne toks storas, bet turi bekau-
lio diržingumo, kurio niekas negali įvertinti, pats nepalietęs. Tvirčiau
sias, smailiausias žeberklas, aštriausias trišakis, sviestas galingiausios
žmogaus rankos, kaipmat nuo jo atšoka. Atrodo, jog kašaloto kakta

grįsta arklių kanopomis. Pojūčių ji tikriausiai neturi jokių.
Ir dar prisiminkite vieną dalyką. Kai du Ost Indijos bendrovės lai
vai netyčia susiduria sausakimšame uoste, ką tokiu atveju daro jūrei
viai? Matydami, kad smūgis neišvengiamas, jie nekabina už borto ko
kių nors kietų - geležinių arba medinių - daiktų. Ne, smūgį atremia
dideliais apvaliais tvirtų storų jaučio odų maišais, prikimštais pakulų
arba kamščio. Ir tie maišai narsiai, nenukentėdami atlaiko gniuždan
tį atsitrenkimą, nuo kurio į šipulius išlakstytų ąžuoliniai handšpugai
ir į druzgus geležinės dalbos. Jau vien šis pavyzdys puikiai iliustruoja
akivaizdų faktą, prie kurio artėju. Tačiau dar noriu jį papildyti man
šovusia spėtina prielaida: kadangi paprastos žuvys turi vadinamąsias
plaukiojamąsias pūsles, pagal norą galinčias išsiplėsti ir susitraukti; o
kašalotas, mano žiniomis, tokio įtaiso neturi; tai atsižvelgiant į, regis,
nesuprantamą tų banginių įprotį plaukiant galvą čia visiškai panerti,
čia aukštai iškelti virš vandens; atsižvelgiant į nepaprastą, galvą den
giančio apvalkalo stangrumą; atsižvelgiant į nepakartojamą galvos vi
dinę sandarą, man kilo mintis, kad paslaptingi akyti jos medaus koriai
turi, ko gero, ligi šiol nepaaiškintą ir nenuspėtą ryšį su oru ir dėl to gali
būti to žemę supančio sluoksnio suslegiami ir išplečiami. Jei taip, tik
įsivaizduokim, kas per neįveikiamybė jėgos, talkinamos pačios nesu-
čiuopiamiausios, didžiausią griaunamąją galią turinčios stichijos.
Dabar įsidėmėkite štai ką. Stumdama priekin tą kurčią, nepra
mušamą, nesužeidžiamą sieną, už kurios susitelkusi pati plukniau-
sia medžiaga; plaukia stulbinamo kiekio gyvybės masė, apie kurios
dydį - kaip apie rąstų krūvą - galime spręsti tik pagal apimtį; ir visa
ji, tarytum menkiausias mašalėlis, paklūsta vienai ir tai pačiai valiai.
Taigi kai vėliau aprašysiu šito neįsivaizduojamos apimties siaubūno
būdą ir visame kūne slypinčią neapsakomą jėgą; kai pavaizduosiu tam
tikrus palyginti nežymius sumanumo pasireiškimus; tikiuosi, nubloš-
kę į šalį neišmanėlišką nepatiklumą, būsite pasirengę išklausyti net
tai, kad kašalotas pralaužė sau kelią per Darjeno sąsmauką1 arba kad
sumaišė Atlanto bei Ramiojo vandenynų vandenis, ir nė vieno anta
kių plaukelio iš nuostabos nekilstelsit. Nes jei nepripažinsite banginio
Ši sąsmauka yra Centrinėje Amerikoje, šiuo metu ja eina Panamos kanalas.

galybės, tada Tiesos vidujybėje būsite tik verksmingas užsisklendėlis

tarp keturių sienų. Kadangi grynoji Tiesa yra tai, su kuo susidurti te
gali salamandriški milžinai; kokios tad menkos galimybės užsisklen-
dėliams?! Atmenate, kas ištiko Saise silpnadvasį jaunuolį1, kilstelėjusį
kraupiosios deivės šydą?
Vokiečių poeto Johanno Christopho Friedricho von Schillerio (1759-1805) eilėraščio

Saiso statula po šydu“ herojus.
382
77 SKYRIUS
Didžioji Heidelbergo statinė1
Šit ir atėjo metas semti spermacetą. Bet kad teisingai suvoktumėt, kaip
tai vyksta, privalote įsivaizduoti šios nuostabios talpyklos įdomią vidi
nę sandarą.
Jeigu kašaloto galvą laikysime pailgu stačiakampiu, tai nuožulnią
ja plokštuma jį galima įstrižai padalinti į du pleištinius trikampius12,
kurių vienas, apatinis, bus kaulinis darinys - kiaušas ir žandikauliai,
o viršutinis - riebalų masė be jokių kaulų; plati priekinė dalis - tai
matoma, statmena banginio kakta. Kaktos viduryje horizontaliai per-
skirkime viršutinį pleištą pusiau ir gausime dvi beveik lygias dalis, ku
rias ir be mūsų gamta yra atskyrusi vidine storos kremzlės pertvara.
Apatinė dalis, vadinama klodu, - tai milžiniški ištisiniai riebalų
koriai iš kokių dešimties tūkstančių akučių, kurias sudaro susipynu-
sios tamprios ir elastingos baltos skaidulos. Viršutinė dalis, praminta
dėže, - tai tikrų tikriausia kašaloto didžioji Heidelbergo statinė. Ir
kaip garsiąją statinę iš priekio puošia mįslingi raižiniai, taip ir milži
niškoje, raukšlėtoje banginio kaktoje gausu keisčiausių raštų nelygi
nant simbolinių stebuklingos statinės išdabinėjimų. Be to, kaip gar
sioji Heidelbergo statinė visada būdavo pripilama puikiausio Reino
slėnio vyno, taip ir ši banginio statinė yra pilna pačios vertingiausios
rūšies riebalų vyno - būtent brangiai kainuojančio spermaceto, ne
apsakomai tyro, vaiskaus, gardžiakvapio. Be priemaišų šitos brangios
medžiagos jokioje kitoje banginio dalyje nerasime. Kol banginis gy
vas, spermacetas visiškai skystas, tačiau banginiui nugaišus, susilietęs
1 Didžiulė 219 000 litrų talpos statinė, stovinti Heidelbergo pilies rūsyje. Sakoma, kad
jai pagaminti buvo sunaudota šimtas trisdešimt ąžuolų.
2 Pleištinis trikampis - ne Euklido terminas. Jis priklauso vien jūros matematikai. Man
regis, apibrėžimo jam dar niekas nėra davęs. Pleištinis trikampis - geometrinis kūnas,
besiskiriantis nuo paprastojo trikampio tuo, kad į galą smailėja iš vienos pusės, užuot
smailėjęs iš abiejų. Taip pat naudojamas spaustuvininkų. (Aut. past.)
383
su oru, kaipmat ima tirštėti; ir, lyg pirmam plonam ledo sluoksneliui
traukiant vandens paviršių, susidaro gražios kristalų pavidalo adatė
lės. Iš didelio kašaloto dėžės gaunama apie penki šimtai galonų sper-
maceto, neskaitant to kiekio, kuris neišvengiamai išsitaško, išsipila per
kraštus, išteka, prasisunkia arba kaip kitaip pražūva keblios veiksmų
eilės metu, nors stengiamasi išgelbėti viską, kas tik įmanoma.
Nežinau, kokia prašmatnia ir brangiai kainuojančia medžiaga
buvo viduje išklota garsioji Heidelbergo statinė, tačiau net šio didžiau
sio prabangumo nėra ko net lyginti su šilkine perlamutro spalvos pie
nele, kuria kaip karališka mantija išmušta iš vidaus kašaloto dėžė.
Kašaloto Heidelbergo statinė, kaip matysime, užima visą viršugal
vį; o kadangi - kaip jau kitur buvo minėta - galva sudaro trečdalį gy
vūno ilgio, tai, atskaičiavę tą ilgį iš aštuoniasdešimties pėdų padoraus
dydžio banginio, gauname daugiau kaip dvidešimt šešių pėdų aukščio
statinę, jei ji bus keliama į laivą statmenai.
Atkirsdamas kašaloto galvą, chirurgas instrumentu darbuojasi
visiškai prie pat tos vietos, kur vėliau bus daroma anga į spermaceto
telkinius; štai kodėl jis turi būti nepaprastai apdairus, kad nevikriu,
neatsargiu judesiu prieš laiką neįsibrautų į šventovę ir nepragaišintų
neįkainojamos joje saugomos vertybės. Ir toji galva, nupjautuoju galu į
viršų, bus iškelta iš vandens ir palikta kyboti ant milžiniškų skrysčių,
kurių kanapiniai linkiai karo už borto tarytum neprasibraunamas vir
vinis labirintas.
Po visko, ką esu čia išdėstęs, prašau jus dalyvauti itin nuostabioje ir
šį kartą vos tragiškai nepasibaigusioje didžiosios kašaloto Heidelbergo
statinės atkimšimo procedūroje.
384
78 SKYRIUS
Cisterna ir kibirai
Miklus kaip katė Teštiga užsliuogia varnais į viršų; tiesus tiesutėlis per
eina per grotrėją ir sustoja tiksliai virš kybančios už borto statinės. Jo
rankoje lengva virvė, vadinama gordeniu; tai lynas su kabliu gale, per
mestas per vieno skriemulio bloką. Pritvirtinęs bloką po grotrėją, Teš
tiga nuleidžia žemyn vieną galą, kurį jūreiviai denyje pagauna ir iš visų
jėgų įtempia. Tada kitu galu indėnas mikliai nušliuožia; lyg nukren
ta iš dangaus tiesiai ant banginio viršugalvio. Tenai - vis dar gerokai
aukščiau už savo draugus, kuriems kažką nuotaikingai šūkčioja, - jis
atrodo kaip turkų muedzinas bokšto viršūnėje, kviečiantis tikratikius
melstis. Gavęs iš apačios su virve aštrų trumpakotį banginiavimo kas
tuvą, ima kruopščiai ieškoti tinkamos vietos statinei atkimšti. Daro
tą nepaprastai kruopščiai, bilsnoja lyg lobio ieškotojas seno namo sie
nas, ieškodamas plytų mūrinyje aukso. Kai pagaliau atsargios paieškos
baigtos, prie laisvojo gordenio galo pririšamas medinis kibiras su ge
ležiniu lanku, visiškai toks, kokiu iš šulinio semiamas vanduo; antrąjį
gordenio galą tvirtai laiko keli įgudę jūreiviai kitoje denio pusėje. Šit
jie užkelia kibirą, indėnas jį pastveria, o kiti paduoda jam ilgą ilgą kar
tį. Įrėmęs kartį į kibirą, Teštiga spusteli jį žemyn, nugramzdina į sta
tinę, ir kibiras dingsta; tada jis duoda ženklą jūreiviams, laikantiems
gordenį, ir kibiras vėl pasirodo, visas apiputojęs, sakytum pilnas tik ką
pamelžto pieno. Indėnas atsargiai leidžia iš aukštybių lygmalą indą, jį
sučiumpa jau laukiantis jūreivis ir greitai išpila į didžiulį kubilą. Tada
kibiras vėl lekia į viršų, ir veikimo eiga kartojama tol, kol gili cisterna
išsemiama iki dugno. Į pabaigą Teštigai tenka vis smarkiau ir smar
kiau užsigulti ilgą kartį, vis giliau ir giliau gramzdinant kibirą, kol
pagaliau visa dvidešimties pėdų kartis dingsta banginio galvoje.
„Pekodo“ jūreiviai, šitaip darbuodamiesi, jau buvo pripylę kelis ku
bilus kvapnaus spermaceto; bet staiga atsitiko keista nelaimė. Ar pa
dūkęs indėnas, Teštiga, būdamas neapdairus ir neatsargus, akimirką
M O B I S D 1K A S . A R B A B A N G I N I S
385
atgniaužė ranką, kuria buvo įsikibęs už lynų, laikančių prie borto ban
ginio galvą; ar vieta, kur stovėjo, buvo nepatikima ir slidi; o gal pats
Nelabasis sumanė šį kritimą, nesiteikęs pateikt kokių nors ypatingų
priežasčių, - kaip tai nutiko, niekas nebūtų galėjęs pasakyti; tačiau
staiga, kai iš angos gliurgtelėjęs išniro aštuoniasdešimtas ar devynias
dešimtas kibiras, - Dieve mano! - vargšas Teštiga, lyg dar vienas kibi
ras į šulinį, nulėkė galva žemyn į tą milžinišką Heidelbergo statinę ir
dingo - tik pasigirdo kraupus riebalų blerbėjimas.
- Žmogus įkrito! - sušuko Degu, pirmas atsikvošėjęs visuotinia
me siaubo stingulyje. - Greičiau nuleist čionai kibirą!
Jis įbruko vieną koją į kibirą, kad nenusprūstų, jei išsiriebalavęs
gordenis išslystų iš rankų, ir jūreiviai užkėlė jį ant banginio galvos,
Teštigai nespėjus nugrimzti iki jos dugno. Bet tuo metu prasidėjo tik
ra velniava. Pažvelgę per bortą jūreiviai pamatė, kad negyva galva ėmė
judėti, kilnotis vandenyje, lyg jai būtų kniostelėjusi puiki mintis; iš
tikrųjų ten daužėsi vargšas indėnas, nesąmoningai rodydamas, į kokią
pražūtingą gelmę grimzdo.
Tą akimirką, kai Degu, stovėdamas ant banginio galvos, trūkčiojo
gordenį, - kažkaip užsikabinusį už pagrindinių, visą svorį laikančių
lynų, - pasigirdo garsus braškėjimas; ir siaubo apimti jūreiviai pamatė,
kaip vienas iš dviejų didžiulių hakų, ant kurių kabėjo galva, ištrūko,
o milžiniška virpanti masė, kreivai pakibusi už borto, taip įsisiūbavo,
kad laivas sudrebėjo ir ėmė girtai virtuoti nuo šono ant šono, tarytum
į jį būtų atsitrenkęs ledkalnis. Vienintelis hakas, ant kurio dabar laikė
si visas svoris, atrodė, tuoj tuoj nutrūks; juo labiau kad galva smarkiai
siūbavo.
- Lipk žemyn! Lipk žemyn! - rėkė jūreiviai Degu, tačiau negras,
viena ranka įsitvėręs sunkių skrysčių, ant kurių galėjo išsilaikyti gal
vai atitrūkus; išpainiojo įkliuvus} gordenį ir įbruko kibirą į perkrypusį
šulinį, kad prasmegęs žeberklininkas jo nusitvertų ir būtų galima jį
ištraukti.
- Eik iš ten, po galais! - šaukė Stabas. - Juk ne šovinį į vamzdį
grudi! - Stok! Niekuo jam nepadėsi; tik sutrenksi geležiniu lanku per
galvą. Eik, girdi!
- Traukitės nuo blokų! - pasigirdo riksmas, lyg būtų sprogusi
raketa.
Tą pat akimirką milžiniška galva perkūniškai trinktelėjusi nu

trūko ir pūkštelėjo į jūrą tarytum Stalo uola į Niagaros krioklį; laivas
atvirto į kitą pusę taip, kad net blizganti varinė apkala kyštelėjo; visi
apmirė be žado, pro storą tirštą tikšmenų maršką žiūrėdami į Degu,
skriejantį ant siūbuojančių skrysčių tai virš denio, tai virš bangų tuo
metu, kai vargšas gyvas palaidotas Teštiga negrįžtamai grimzdo į jū
ros dugną! Bet nespėjo išsisklaidyti žilpinantys garai, o virš apsaugi
nio borto jau švystelėjo nuoga figūra su abordažiniu kardu rankoje. Po
akimirkos garsus pliaukštelėjimas paskelbė, kad pagalbon puolė mano
narsusis Kvikegas. Visi susigrūdo prie borto ir apmirusia širdimi ėmė
sekti kiekvieną suribėjimą vandens paviršiuje. O sekundės bėgo, ir nei
skęstančiojo, nei gelbėtojo nebuvo matyti. Tuo metu keli jūreiviai nu
leido valtį ir kiek nusiyrė nuo laivo.
- Ha! ha! - staiga suriko Degu nuo savo jau nebesisupančios lak
tos virš denio, ir mes visi pamatėme, kaip iš mėlynų bangų iškilo žmo
gaus ranka; keistokas buvo vaizdas - lyg ranka būtų iškilusi iš žolės
virš kapo.
- Abu! Abu! Matau abu! - vėl džiugiai suriko Degu, ir netrukus
visi pamatėm, kaip Kvikegas narsiai kasasi viena ranka, kita tvirtai su
gniaužęs ilgus indėno plaukus. Abudu buvo įtempti į laukiančią valtį
ir skubiai įkelti į laivą; bet Teštiga dar ilgai negalėjo atsigauti, o ir Kvi
kegas neatrodė labai šauniai.
Tačiau kaip buvo atliktas kilnus gelbėjimo žygis? Labai paprastai.
Kvikegas nunėrė paskui lėtai grimztančią galvą, keliais kardo kirčiais
iškirto naują skylę apačioje; paskui metė kardą, kyštelėjo į vidų kuo
giliau ilgą ranką ir ištraukė vargšą Teštiga už galvos. Jis tvirtino, kad
iš pradžių sučiupo koją; tačiau puikiai žinodamas, kad tai ne pagal
taisykles ir gali baigtis nekaip, įbruko ją atgal ir, stipriai stumtelėjęs bei
mikliai pasukęs, pervertė indėną kūlio; todėl antru bandymu tas jau
keliavo senu, išbandytu keliu - galva į priekį. Na o didžioji banginio
galva laikėsi ne blogiau negu buvo galima tikėtis.
Štai taip narsaus Kvikego nepaprastų akušerinių gabumų dėka
sėkmingai baigėsi Teštigos išgelbėjimas arba, teisingiau pasakius,
atėjimas į pasaulį, vykęs pačiomis nepalankiausiomis ir beviltiškiau
siomis sąlygomis; ir tos pamokos niekaip nedera pamiršti. Akušerijos
privalu mokyti kartu su fechtavimu, boksu, jodinėjimu bei irklavimu.
387
Žinau, kad šis nepaprastas indėno iš Gei Hedo nuotykis kai ku
riems sausumos žmonėms pasirodys neįtikėtinas, nors jie patys tik
riausiai yra matę arba girdėję apie įkritusius į cisterną arba į statinę;
tokie nuotykiai gan dažni, ir priežastys, juos sukėlusios, būna men
kesnės negu tos, dėl kurių Teštiga įpuolė į slidžiašonį kašaloto šulinį.
Tačiau gali būti, kad įžvalgus skaitytojas nustebs - kaip čia yra?
Mes manėme, kad skaidulinga, spermaceto prisisunkusi banginio gal
va - pati lengviausia, plukniausia jo kūno dalis; o jūs sakote, kad ji
skęsta skystyje, kurio lyginamasis svoris daug didesnis. Ką, įkliuvot?
Nieku būdu ne, įkliuvote jūs pats; mat kai vargšas Teštiga ten įkrito,
didžioji spermaceto dalis buvo išsemta, lengvo turinio nebeliko, o tan
kios kremzlinės šulinio sienos - dukart suvirintos ir apkaustytos, -
kaip jau minėjau, yra daug sunkesnės už jūros vandenį ir skęsta tartum
švinas. Tačiau šiuokart skubiai nuskęsti neleido kitos, nepašalintos
galvos dalys, todėl galva grimzdo lėtai, tolygiai, dėl to ir pavyko Kvi-
kegui tą žaibišką akušerinį žygdarbį atlikti bėgčiomis, jei taip galima
pasakyti. Tikrai, tai buvo bėgštus išgelbėjimas.
Na, o jeigu Teštiga būtų žuvęs toje galvoje, jo žūtis būtų buvus be
galo graži; būtų uždusęs pačiame balčiausiame, žaviausiame, gardžiau
siai kvepiančiame spermacete; ir jo karstas, katafalkas ir kapas būtų
buvus banginio slaptoji vidinė buveinė, jo sanctum sanctoruml. Gali
ma prisiminti tik dar vieną saldesnį myrį - neapsakomai skanią mirtį
Ohajo bitininko, kuris ieškodamas drevėje medaus, rado jo tokias dau-
genybes, kad, per smarkiai persilenkęs, buvo siurbte įsiurbtas - taigi
mirė medumi išbalzamuotas. O kiek, jūsų manymu, žmonių panašiai
įkrito į Platono galvos bitkorius ir saldžiai tenai pražuvo?
Šventenybių šventenybė. (Lot.)

388
79 S K Y R I U S
Prerijos
Nė vienas fizionomistas, nė vienas frenologas dar nebandė patyrinėti

Leviatano veido linijų, apčiupinėti jo galvos gumbų. Tokio užsimoji
mo sėkmės tikimybė ne didesnė negu Lafaterio1 bandymo apžiūrėti
Gibraltaro uolos raukšles arba Galio mėginimo užlipus kopėčiomis
apčiupinėti Panteono kupolą. Tačiau garsioje savo knygoje Lafateris
samprotauja ne tik apie įvairius žmonių veidus, jis įdėmiai studijuo
ja žirgų, paukščių, gyvačių ir žuvų priešakinę galvos dalį ir smulkiai
aptaria įvairiopus jos išraiškų pasikeitimus. Visai taip pat Galis ir jo
mokinys Špurcheimas nepraleido progos pareikšti samprotavimų ne
tik apie žmogaus, bet apie įvairiausių gyvų padarų frenologines ypa
tybes. Ir nors man stinga pasirengimo būti pionieriumi taikant abu
šiuos pusmokslius Leviatanui, vis dėlto pabandysiu. Imuosi visko; ir
pasiekiu tiek, kiek sugebu.
Fizionomisto požiūriu, kašalotas - normos neatitinkanti būtybė.
Jisai neturi deramos nosies. Kadangi nosis - vidurinis ir matomiausias
bruožas; kadangi kaip tik ji labiausiai keičia, o galiausiai nulemia ben
drą mūsų veido išraišką, šio išorinio organo trūkumas labai smarkiai
paveikia banginio išraiškumą. Ir kaip {veisiant vaizdingą parką arba
sodą kokia nors smailė, kupolas, statula, bokštas būtini jo išbaigimui;
taip ir veidui stigs darnos, jeigu jame nekyšos kiauraraštė nosies varpi
nė. Pabandykit numušti nosį marmuriniam Fidijo1 2Dzeusui ir pamaty
site, koks apgailėtinas vaizdas! Tačiau Leviatanas yra toks didgalingas,
1 Johann Kaspar Lavater (1741-1801) - šveicarų rašytojas ir psichologas, fizionomi-

kos, dabar laikomos pseudomokslu, kūrėjas. Jis bandė išsiaiškinti žmogaus charakterio
ir jo veido bruožų dėsningumą; vėlesni frenologai - vokiečiai Franz Joseph Gali (1758 —
1828) ir Johann Gaspar Spurzheim (1776-1832) - daugiau tyrinėjo kaukolės gūbrius.
2 Fidijas (apie 500 ar 4 9 0 -4 3 1 pr. m. e.) - graikų skulptorius, architektas, vadovavo
Atėnų akropolio svarbiausių pastatų statybai. Sukūrė chrizoelefantines statulas - A tė
nės Partenės ir Dzeuso.
389
visos jo dalys tokios įspūdingos, kad šis trūkumas, kuris taip išbjau
rintų skulptūrinį Dzeusą, jam ne yda. O ne, ji dar padidina Leviatano
orumą. Nosis banginiui visiškai nereikalingas daiktas. Kai iškilę į fizio-
nominę kelionę keturirkle valtimi lenkiate milžinišką jo galvą, pagar
baus jūsų žavesio net akimirkai neaptemdo mintis apie nosį, už kurios
jį būtų galima pavedžioti. O kaip neatstoja kartais šita įkyri mintis, kai
žvelgiate į soste kėksantį galingą karūnuotą parapijos seniūną.
Fizionomijos požiūriu įspūdingiausiai kašalotas atrodo iš priekio.
Tada jis tiesiog neprilygstamas.
Pilna minčių aukšta žmogaus kakta primena jaudriai aušrą prana
šaujančius Rytus. Garbanota ramioje ganykloje besiganančio buliaus
kakta paženklinta kilnumo. Aukštyn kalnų tarpekliais sunkų pabūk
lą stumiančio dramblio kakta - didinga. Tiek žmogaus, tiek gyvulio
kakta panaši į didžiulį auksinį antspaudą, kuriuo vokiečių imperato
riai tvirtindavo įsakus. Jis žymėjo - Dieve: šią dieną atlikta mano ran
ka. Tačiau daugumos būtybių, o kartais net žmonių kaktos - tik Alpių
pievos rėžis palei sniego liniją. Nedaug tėra kaktų, kurios kaip Šekspy
ro arba Melanchtono1būtų iškilusios taip aukštai ir nusileidusios taip
žemai, kad akys primintų potvynių nežinančius, amžinus, tyrus kalnų
ežerus; o virš jų, kaktų raukšlėse, vaidentųsi šakotų minčių pėdsakai,
susekti nulipus žemyn numalšinti troškulio, kaip Šiaurės Škotijos kal
nų medžiokliai suseka sniege elnio pėdsakus. Visoms gyvoms būty
bėms būdinga dieviška, didi ir galinga kaktos orybė, tačiau kašaloto
kaktos iškilnumas tiek kartų didesnis, kad žvelgiant į jį tiesiai iš prie
kio, dievybės esimas ir blogio galybė jaučiama kur kas stipriau, negu
žvelgiant į kitus gyvus padarus. Kadangi regite ne kokią nors apibrėž
tą vietą; ir čia nėra nė vieno ryškaus bruožo: nei nosies, nei akių, nei
ausų, nei burnos, nei apskritai veido, kurio jis nė neturi, - o tik platų
kaktos skliautą, išvagotą mįslių ir nešantį nebylią žūtį velbotams, lai
vams, žmonėms. Ir iš profilio toji neapsakoma kakta nesumažėja, nors,
aišku, iš šono jos didybė nebe taip gniuždo. Užtat iš profilio labiau
matoma gulsčia, pusapvalė įduba kaktos viduryje, kuri, anot Lafaterio,
žmogaus kaktoje yra genialumo ženklas.
1 Philip M elanchton (1497-1560) - vokiečių humanistas, teologas, reformacijos

veikėjas, M artino Lutherio bendražygis, po jo mirties - liuteronybės vadovas.
3 90 H E R M A N M E LV I L L E
Čia dabar? Kašalotas ir genialumas? Nejaugi kašalotas rašė kny

gas arba sakė kalbas? O ne, didžiausias banginio genialumas, kad jis
niekada jo neįrodinėjo. Dar labiau tą genialumą pabrėžia piramidinė
banginio tyla. Ir tai man kelia mintį, kad jei senovėje didysis Kašalo
tas būtų žinomas jauniems Rytams, tikriausiai vaikiškai prietaringa
mintis būtų jį sudievinusi. Juk sudievino Nilo krokodilą dėl to, kad
neturi liežuvio; o Kašalotas taip pat jo neturi, teisingiau, jo liežuvis
toks mažas, kad paerzinti jūsų negali. Jeigu ateityje kokia nors aukštos
civilizacijos poetinė tauta sugebės parsivilioti atgal linksmus senovės
Pavasario dievus; ir vėl pasodins juos į sostą mūsų savimaniškame dan
guje bei ištuštėjusiose kalvose, kur seniai nebešoka elfai ir fėjos; tada,
tikėkit manimi, užkeltas ant aukštojo Dzeuso sosto, ten karaliaus Di
dysis Kašalotas.
Šampoljonas1 iššifravo granitines hieroglifų raukšles. Tačiau nėra
pasaulyje Šampoljono, galinčio iššifruoti žmogaus arba kokios kitos
būtybės veido Egiptą. Fizionomika, kaip bet kuris mokslas, - neilga
amžė pasaka. Jeigu seras Viljamas Džonsas12, skaitęs trisdešimčia kal
bų, neįstengė išskaityti gilesnės ir subtilesnės prasmės paprasčiausio
valstiečio veide, negi pavyks mažaraščiam Izmaeliui perskaityti krau
pius chaldėjiškus rašmenis kašaloto kaktoje? Štai toji kakta. Skaitykite
patys, jeigu įstengiate.
1 Jean-Franęois Cham pollion (1790-1832) - prancūzų orientalistas, egiptologijos

pradininkas. 1822 m. perskaitė Rozetės akmens įrašus, parengė egiptiečių hieroglifų
iššifravimo principus.
2 W illiam Jones (1746-1794) - anglų orientalistas; vienas lyginamosios kalbotyros
pradininkų Europoje. 1784 m. įkūrė Azijos draugiją, padėjusią europiečiams susipažinti
su Azijos, ypač Indijos tautų kultūra.
39i
80 S K Y R I U S
Makaulė
Fizionomistui kašalotas pasirodė esąs sfinksas, o frenologui jo kaukolė

tikriausiai bus geometrinis apskritimas, ir veltui jis vargs matuodamas
jo kvadratūrą.
Suaugusio gyvūno kaukolė bus ne mažiau kaip dvidešimties pėdų
ilgio. Jeigu atskirtume apatinį žandikaulį, iš šono kaukolė atrodytų
lyg nuožulni plokštuma ant visiškai lygaus pamato. Tačiau gyvam
banginiui - kaip jau žinome - tą nuožulnumą išlygina ir lygmalai už
pildo milžiniška dėžės masė ir spermaceto talpykla. Kaukolės viršuje
susidaro pailgas krateris, kuriame visa tai sugula; o apačioje yra kita
ertmė - retai didesnė negu dešimties pėdų ilgio bei pločio, - ir ten
padėta gniūžtelė siaubūno smegenų. Gyvo padaro smegenys yra už
dvidešimties pėdų nuo kaktos; jos paslėptos už galingų bastionų lyg
vidinė Kvebeko citadelė už plačių įtvirtinimų. Smegenys kaip bran
genybių dėžutė taip įslaptintos kaukolėje, jog teko pažinti banginių
medžioklių, atkakliai tvirtinusių, kad kašalotas neturįs kitų smegenų,
tik daug kubinių jardų spermaceto drebutienos. Visa vienų klosčių,
juostų, vingių, ta paslaptinga galvos dalis jiems atrodo kur kas tinka
mesnė vieta banginio išminčiai glūdėti.
Aišku, frenologijos požiūriu, gyva nepaliesta Leviatano galva - iš
tisinė apgaulė. Tikrų jo smegenų nei pamatyti, nei juo labiau apčiuopti
neįmanoma. Banginis, kaip bet kuri šios Žemės galybė, tikrojo veido
pasauliui nerodo.
Jeigu išsemsite iš kaukolės spermacetinį balastą ir pažvelgsite į ją iš
užnugario, kur ji plačiausia, jus apstulbins panašumas į žmogaus kau
kolę, žiūrint į ją iš to paties taško. Iš tiesų, pabandykite padėti šią kau
kolę (sumažintą iki žmogiškų matmenų) tarp žmogaus kaukolių ir ne
įstengsite atskirti, kuri kam priklauso; o pastebėję viršugalvyje įdubas
jūs, kaip frenologas, tarsite: tas žmogus neturi nei savo vertės pojūčio,
nei pagarbos pats sau. Ir šie du neiginiai kartu su teigiamu milžiniškų
H F R M A N M E LV I L L E
392
jo matmenų ir neapsakomos jėgos faktu leis jums susidaryti teisingą,

nors ne itin džiuginančią išvadą, kas apskritai yra neribota jėga.
Bet jeigu pagal sąlyginį banginio smegenų mažumą nuspręsite,
kad jų neįmanoma tinkamai ištyrinėti, pasiūlysiu kitą mintį. Atidžiai
apžiūrėję bet kurio keturkojo stuburą, apstulbsite pastebėję jo panašu
mą į vėrinį miniatiūrinių kaukolių, kurių kiekviena turi rudimentinių
analogijų su tikrąja. Tai vokiečių mintis, kad sknksteliai - tiesiog ne-
išsivysčiusios kaukolės. Tačiau ne vokiečiai pirmieji pastebėjo tą keis
tą panašumą. Kadaise man jį parodė draugas svetimšalis, iš nužudy
to priešo skeleto slankstelių sudėliojęs bareljefą smailianosės pirogos
pirmagalyje. Todėl manau, kad frenologai padarė rimtą klaidą, nepa
stūmėdami savo tyrimų žemyn nuo smegenų išilgai nugarkaulio. Esu
įsitikinęs, kad svarbiausi žmogaus būdo bruožai atsispindi stubure. Ir,
verčiau apčiupinėsiu jūsų nugarą, o ne galvą, nesvarbu, kas jūs toks.
Plona stuburo sija dar niekada nėra laikiusi stiprios ir kilnios sielos.
Didžiuojuosi savo stuburu kaip tvirtu ir bebaimiu kotu vėliavos, kurią
iki pusės išskleidžiu prieš pasaulį.
Pabandykime šitą nugarkaulio frenologijos šaką pritaikyti kašalo-
tui. Jo kaukolės ertmė pereina į pirmą kaklo slankstelį; šiame slanks
telyje prasidėjęs nugarkaulio kanalas yra dešimties colių skersmens,
aštuonių colių aukštumo, trikampio formos. Pereidamas iš slankstelio
į slankstelį, kanalas siaurėja, bet labai pamažu, ir ilgai nepraranda di
delio skersmens. Savaime suprantama, kanalas pilnas tos pačios keistai
skaidulingos substancijos - stuburo smegenų - kaip ir galvos smege
nys; ir tiesiogiai jungiasi su galvos smegenimis. Ir dar - išėjęs iš kau
kolės, nugarkaulio kanalas daug pėdų yra beveik tokio pat pločio kaip
galvos smegenys. Tad ar nebūtų išmintinga frenologiškai panagrinėti
kašaloto stuburo smegenis? Juk iš viso to, kas buvo anksčiau pasakyta,
aiškėja, kad nepaprastai mažą galvos smegenų tūrį su kaupu atlygina
neapsakomo dydžio stuburo smegenys.
Užuominą gavę, išvadas tepasidaro patys frenologai; mano norėta,
laikinai pasirėmus nugarkaulio teorija, pritaikyti ją kašaloto kuprai.
Toji karališka kupra kūpso, jei neapsirinku, virš paties stambiausio
slankstelio, išorėje pakartodama iškilias jo apybraižas. Pagal santyki
nę padėtį pavadinčiau tą aukštą kuprą kašaloto jėgos arba nepažabo
jamo drąsumo organu. O kad didysis siaubūnas nežabotai drąsus, dar
turėsite progą įsitikinti.
393
81 S K Y R I U S
„Pekodas“ susitinka „Mergelę“
Atėjo likimo nuskirtas metas, ir mes sutikome laivą,Jungfrau“ su ški

periu Deriku de Deru iš Bremeno.
Kitąkart didžiausi banginių medžiokliai pasaulyje olandai ir vo
kiečiai dabar atsidūrė kažkur gale; tačiau retkarčiais jų vėliava dar su
plevėsuoja erdviose Ramiojo vandenyno platumose bei ilgumose.
Nežinia kodėl, bet „Jungfrau“ žūtbūt panoro pareikšti mums pa
garbą. Priplaukusi artėliau prie „Pekodo“, apsigręžė, nuleido velbotą
ir ėmė plukdyti mūsų link kapitoną, nekantriai stovintį priekyje, o ne
vairagalyje.
- Ką jis ten laiko? - sušuko Starbakas, rodydamas į kažkokį daik
tą, siūbuojantį vokiečio rankoje. - Negali būti! - lempos ropę?
- Kur ten, - paprieštaravo Stabas. - Ne, ne, pone Starbakai, tai ka
vinukas; švabas atplaukia norėdamas mums jos išvirti; matot, kas ten
dar stovi šalia jo? - didelė skardinė? - ten tikriausiai karštas vanduo.
Šaunus vyriokas - tas švabas!
- Eik tu sau! - sušuko Flaskas. - Tai lempos ropė ir skardinė alie
jui. Baigėsi aliejus, todėl ir plaukia pas mus prašyti.
Nors be galo keistai atrodo, kad riebalus tiekiantis laivas verslo ra
jone skolinasi riebalų iš sutiktųjų; nors tai patvirtina seną patarlę, kad
batsiuvys vaikšto basas; vis dėlto kartais panašių dalykų iš tiesų pasi
taiko; ir šį kartą kapitonas Derikas de Deras, kaip paskelbė Flaskas, be
jokios abejonės, vežėsi į „Pekodą“ lempos ropę.
Jam užlipus į denį, Ahabas trumpai jį pakamantinėjo, tartum nė
nepastebėjęs, ką tasai laiko rankoje; tačiau vokietis darkyta anglų kal
ba greitai paaiškino, kad nėra net girdėjęs apie Baltąjį Banginį; tuoj pat
nukreipęs šneką apie lempos ropę bei skardinę aliejui, pasakė, kad jam,
kapitonui, tenka gultis visiškoje tamsoje, - mat iš Bremeno pasiimtas
aliejus baigėsi iki paskutinio lašo, ir jie neturi iš kur gauti, nes dar ne
sumedžiojo nė vienos netgi skraidančios žuvelės; baigdamas užsiminė,
394
kad jo laivas, taikant žvejybinę terminologiją, dar nesuteptas (tai yra

tuščias), todėl išties atitinka savo vardą,Jungfrau“, arba „Mergelė“.
Gavęs ko reikia, Derikas išplaukė; tačiau, jam dar nepasiekus lai
vo, nuo abiejų burlaivių stiebų kone vienu kartu buvo pastebėti ban
giniai; Deriką pagavo tokia nekantra, kad jis tik apgręžė velbotą, net
nestabtelėjęs atiduoti į laivą ropės bei skardinės, ir puolė paskui levia-
taniškas lempų ropes.
Medžiojamieji padarai buvo pastebėti pavėjinėje pusėje, todėl
Deriko ir trys kiti velbotai, skubiai nuleisti iš vokiečių laivo, smarkiai
atsiplėšė nuo „Pekodo“. Banginių būrys buvo vidutiniškas - aštuoni.
Pajutę pavojų, jie dabar lėkė viena greta tiesiai prieš vėją, liesdamiesi
šonais lyg aštuoni žirgai viename kinkinyje. Jiems iš paskos dryko plati
putota vaga, tartum jūros paviršiuje jie būtų vynioję didžiulį perga
mento ritinį.
Ta vaga, daug sieksnių atsilikęs nuo visų, plaukė milžiniškas kup
rotas senis patinas; sprendžiant pagal lėtumą bei keistas gelsvas visą
kūną aplipusias prieaugas, tikriausiai kankinamas išsiliejusios tulžies
arba kokios kitos negalės. Vargu ar tas banginis priklausė priekyje
plaukiančiam būriui; paprastai tokiems garbiems Leviatanams ben
druomeniškumas nebūdingas. Tačiau jis it pririštas laikėsi didžuvių
kilvaterio, nors tikriausiai jų plaukimo suaudrintas vanduo tik trukdė,
nes po plačia kakta virte virė balzganos virsnės, atsirandančios susi
dūrus dviem priešiškiems srautams. Jo fontanas trykščiojo neaukštai,
retai, su įstanga; lyg užsikosėdamas švirkštė trūkinėjančią, slopstančią
čiurkšlę; jo kūną tampė keisti vidiniai traukuliai, ir kažkas veržėsi lau
kan pro kitą, pasislėpusį galą, net vanduo ten marmėjo ir burbuliavo.
- Gal kas turit opijaus tinktūros? - paklausė Stabas. - Man regis,
jam pilvą diegliai varsto. Dievulėliau, tik pamanykit, ką reiškia kentėti
visą akrą dieglių! Pikti vėjai ten ūžauja lėbauja! Pirmą kartą, brolyčiai,
girdžiu, kad priešinis vėjas pūstų nuo vairagalio; o ar jūs kada nors
matėt, kad banginis šitaip trasiotų? Vairą pragaišino, ar ką?
Kaip prie Indijos krantų lėtai artėjantis perkrautas prekinis lai
vas su įbūgusių arklių kroviniu denyje krypsta į vieną pusę, beda-
si nosimi į vandenį, pritupia ant paskuigalio ir virtuoja nuo bangos
ant bangos; taip ir šitas senas banginis kilnojo garbųjį kūną ir, vis
vartydamasis nuo šono ant šono, galop parodė, dėl ko plaukė taip
395
netolygiai - dešiniajame jo borte vietoj plaukmens buvo tiktai striukas

strampas. Ar neteko plaukmens grumtynėse, ar toks buvo nuo prigi
mimo - sunku pasakyti.
- Luktelk, seni, mes tuoj kilpa sutvarstysim tau sužeistąją ran
ką! - riktelėjo žiaurusis Flaskas, rodydamas j žeberklo lyno ringes šalia
savęs.
- Žiūrėk, kad tavęs paties nesutvarstytų! - sušuko Starbakas. -
Spaudžiam, nes jį nučiups vokiečiai.
Tose pašėlusiose lenktynėse visi velbotai taikėsi tik į šitą žuvį,
kadangi banginis buvo ne tik pats stambiausias, todėl ir vertingiau
sias laimikis, bet, svarbiausia, plaukė gerokai arčiau, o kiti dūmė taip
smarkiai, kad nebuvo jokios vilties jų privyti. „Pekodo“ velbotai jau
buvo spėję aplenkti tris iš laivo nuleistas vokiečių valtis; tačiau Deri
ko velbotas, gerokai anksčiau šokęs vytis, lėkė priekyje, nors atstumas
tarp jo ir varžovų amerikiečių kiekvieną akimirką mažėjo. „Pekodo“
jūreiviai bijojo tik vieno dalyko: kad, būdamas jau gana arti banginio,
nesviestų žeberklo pirmas, jiems nespėjus jo privyti ir aplenkti. Pats
Derikas sėkme visiškai neabejojo ir retkarčiais tyčiodamasis mojavo
jiems lempos rope.
- Begėdis, nedėkingas šuo! - sušuko Starbakas. - Tik ką pripyliau
jam skardinę išmaldos, o jis dar šaiposi ir erzina mane! - Ir priprastu
įtaigiu šnabždesiu suragino: - Nagi, parodykim jam, vyrai! Ūži! Čiup
kit, eiklieji kurtai!
- Štai ką aš jums pasakysiu, šaunuoliai, - šūkavo savo yrikams Sta
bas, - mano tikėjimas neleidžia man pykti; bet šitą velnio švabą su
visais kaulais suryčiau - spaudžiam - ar girdit? Negi leisim tokiam
nevidonui nušluostyt mums nosį? Brendį mėgstat? Statau statinaitę
brendžio tam, kas šiandien irkluos geriausiai. Smarkiau, smarkiau,
kodėl dar nė vienam gyslos nesprogo? Kas ten inkarą nuleido - visai
nematau, kad bent kiek judėtume į priekį - štilis užėjo, ar kas? Ei,
ei, velboto dugnas jau žole apžėlė - o stiebas, dievaži, pumpurus lei
džia! Negerai, vyručiai! Tik pažiūrėkit į tą švabą! Trumpai drūtai, bus
ugnies, vyrai, ar nebus?
- Žiūrėkit, kaip primuilino vandenį! - rėkė Flaskas, strykčiodamas
aukštyn ir žemyn. - O kas per kupra! - kalnai banginienos - tįso kaip
rąstagalys! Na, vyručiai, spaudžiam - šiandien vakarienei sklindžiai ir
396 H HR M AN M E L V I L L E
austrės, keptos midijos ir šviežios bandelės - spaudžiam , spaudžiam ,

vyrai - šimtas statinių laukia - nepaleiskim, nepaleiskim\ - Jūs tik
pažiūrėkit į tą švabą - varykit, varykit, vaikinai! - Koks svoringas -
taukų kaip švino pripiltas! - mėgstat spermacetą? Ten plaukia trys
tūkstančiai dolerių - bankas, visas bankas! Anglijos bankas! - Nagi,
pirmyn, pirmyn, pirm yn\ - Ką dabar tas švabas išdirbinėja?
Tuo metu Derikas švystelėjo į beprivejančius jį velbotus iš pradžių
lempos ropę, paskui ir visą skardinę su taukais, tikriausiai turėdamas
dvejopą tikslą: sulėtinti greitį artėjančiam priešui ir padidinti sau,
stipriu judesiu pasistumiant nuo vairagalio.
- Ak tu, sudergta olandiška silke! - sušuko Stabas. - Nagi, vai
kinai, truktelim kaip penkiasdešimt tūkstančių linijinių laivų, pilnų
rudaplaukių kipšų. Kaip, Teštiga, ar pasiruošęs sulūžti stuburą į dvi
dešimt du gabalus, gindamas senojo Gei Hedo garbę? Ką pasakysi?
- Sakai: plėšti kaip velniai! - sušuko indėnas.
įniršę, kutrinami vokiečio patyčių, trys „Pekodo“ velbotai dabar
plaukė kone greta; ir atstumas tarp jų ir Deriko vis mažėjo. Visi trys
kapitono padėjėjai išdidžiai atsistojo kiekvienas savo vairagalyje šau
niai, laisvai, riteriškai, kaip vadai, baigiantys pasivyti grobį, ir guviais
šūksniais ragino irkluotojus: „Šauniai lekiam! Valio tvirtarankiams
mūsų yrėjams! Šalin švabą! Perlėksim per jį!“
Bet anksčiau pradėjusio vytis Deriko pranašumas buvo toks dide
lis, kad tikriausiai jis ir būtų laimėjęs lenktynes, jei pati lemtis nebūtų
lėmusi vienam yrėjui „pagauti krabo“. Kol nevykėlis irkluotojas sku
biai traukė per giliai panardintą irklą, ir velbotas kone sėmė vande
nį, o Derikas svaidė žaibus ir griaustinius - štai tada smagiai pasijuto
Starbakas, Stabas ir Flaskas. Garsiai šūktelėję, jie iš visų jėgų davėsi
priekin ir, padarę vingį, priartėjo prie vokiečio. Dar akimirka, ir visi
keturi velbotai atsidūrė prie pat plaukiančio banginio, jo kilvaterio įs
trižainėje, o į abi puses virto putotos jo keliamos bangos.
Vaizdas buvo klaikus, skaudus, iš proto varantis. Dabar bangi
nis plaukė iškėlęs galvą, nuolat skausmingai švirkščiodamas vandens
čiurkšlę, baisingoje siaubo kančioje daužydamas šoną vieninteliu
plaukmeniu. Tai dešinėn, tai kairėn puldinėjo ir vis tiek, skrosda-
mas kiekvieną bangos kauburį, mėšlungiškai grimzdo arba, virstelė
jęs ant šono, kėlė danguosna vienišą plaukmenį. Taip kartą regėjau
397
netaisyklingus ratus ore sukantį paukštį pamuštu sparnu, veltui ban

dantį išvengti pirato vanago nagų. Tačiau paukštis turi balsą ir gai
liu rykavimu praneša apie savo išgąstį; o nebylaus jūrų milžino baimė
buvo sukaustyta ir įkalinta kūno buveinėje; jis neturėjo kito balso, tik
trūkinėjantį švokštimą, besiveržiantį pro kvėpuojamąją angą ir kelian
tį beribį gailestį; nors stulbinančiu kūnu, nuleidžiamosiomis žandi
kaulių grotomis, visagale uodega galėjo įvaryti siaubą tvirčiausiam iš
jo gailinčių narsuolių.
Derikas, matydamas, kad dar kelios akimirkos ir „Pekodo“ vel-
botai jį aplenks, nutarė neatiduoti grobio be kovos ir išbandyti laimę
prieš išsprūstant paskutinei vilčiai - sviesti žeberklą iš tolo.
Bet vos spėjo jo žeberklininkas atsistoti, trys tigrai - Kvikegas,
Teštiga ir Degu - nesąmoningai pašoko ant kojų ir, išsirikiavę įstri
ža linija, vienukart paleido savo dantinius; prašvilpę viršum vokiečio
galvos, trys Nantaketo žeberklai įsmigo į banginį. O žilpinantys putų
purslai, o baltoji ugnie! Banginis šoko į priekį it protą pametęs, o trys
amerikiečių velbotai praskriedami pro vokiečių valtį taip bloškė ją šo
nan, kad išvertė į vandenį patį Deriką, apstulbus} jo žeberklininką ir
perlėkė per juos.
- Ei, sviestinės, nebūgštaukit! - sušuko Stabas, akies krašteliu spė
jęs žvilgterėti jų pusėn. - Tuojau būsit išgriebti - viskas gerai - paskui
mus plaukia tuntas ryklių, pats mačiau - tie senbernarai visada ateina
bėdos ištiktiems keleiviams į pagalbą. Valio! - Tai bent plaukiam! -
Ne velbotai, o saulės spinduliai! Valio! Lekiam kaip trys skardinės,
pririštos pasiutusiai pumai prie uodegos! Matėt, brolyčiai, kaip dumia
per lauką į dviratį vežimą pakinkytas dramblys - ratų stipinai tik mir
ga ir galima kiekvienu mirksniu išlėkti lauk, jei pataikysi ant kupsto.
Valio! Štai kaip jaučiasi jūreivis, keliaudamas į skenduolių kapines -
štai koks nesibaigiantis nuožulnus skrydis! Valio! Laiškanešys bangi
nis skuba su amžiniška žinia!
Tačiau siaubūnas lėkė neilgai. Mėšlungiškai įkvėpęs, garsiai
pliaukštelėjęs, jis staiga paniro. Trys lynai grikšėdami ėmė lėkti aplink
lagretus, net griovelius gremždami medyje; o žeberklininkai, būgštau
dami, kad banginis nenusitemptų viso lyno, kiek jėgos leidžia stengėsi
sulaikyti jo slydimą, užkabinę virvėmis rūkstančias ringes; pagaliau
visų trijų velbotų nosys, - tempiamos lynų, kone statmenai nyrančių
HERMAN MELVILLE
398
gelmėn iš švino lovelių, - beveik susilygino su vandens paviršiumi, o

vairagaliai net pasistojo stati aukštai virš vandens. Kadangi banginis
netrukus liovėsi nėręs, kurį laiką visi likosi tokioje keistoje padėtyje,
bijodami atleisti lyną. Nors ne vienas velbotas yra taip žuvęs, nutemp
tas gelmėn, tačiau kaip tik šituo būdu, vadinamuoju prilaikymu; kaip
tik šituo gyvos mėsos pasmeigimu aštriais kabliais dažnai pavyksta
priversti skausmo nukankintą Leviataną išnerti į paviršių tiesiai prieš
negailestingus priešų trišakius. Tačiau, nekalbant apie pavojų, vis dėl
to abejotina, ar tai pats tinkamiausias būdas; juk logiškiau yra tarti,
kad kuo ilgiau sužeistas banginis išbus po vandeniu, tuo greičiau iš
seks jo jėgos. Leviatano kūno paviršius toks milžiniškas - suaugusio
kašaloto jis siekia du tūkstančius kvadratinių pėdų, - todėl vandens
slėgimas yra didžiulis. Visiems žinoma, kokį stulbinamą atmosferos
slėgimą patys atlaikome čia, oro supamoje žemėje; kokia tad sunki turi
būti našta banginio, į kurio pečius remiasi dviejų šimtų jūros sieksnių
vandens kolona! Tai turėtų prilygti penkiasdešimčiai atmosferų. Vie
nas banginių medžioklis suskaičiavo, kad lygiai tiek sveria dvidešimt
išsirikiavusių karo laivų su visomis patrankomis, maistu, reikmenimis
ir įgula.
Ir koks kranto žmogus, žiūrėdamas į šituos tris velbotus, tylutė
liai bangų sūpuojamus po neturinčia nei pradžios, nei pabaigos vidu
dienio žydryne; žiūrėdamas į vandenis, iš kurių sietuvos nesklido nei
dejonės, nei šauksmai; į kurių vos vos ribuliuojantį paviršių nekilo
net burbulėlis; koks kranto žmogus būtų galėjęs pamanyti, kad gilu
moje, po šia nesudrumsčiama ramybe, raitosi ir virpa baisiose kan
čiose pats didžiausias jūrų galiūnas? Prie velbotų pirmagalių nebuvo
matyti nieko daugiau - tik aštuoni coliai statmenai bėgančio lyno.
Ar įmanomas daiktas, kad ant tų trijų plonų gijų būtų kybojęs di
dysis Leviatanas nelyginant senovinio savaitei užvedamo laikrodžio
pasvaras? Kybojęs? Ir ant ko? Ant trijų skiedrų. Nejaugi čia tas pats
padaras, apie kurį kadaise buvo ištarti šie pergalingi žodžiai: „Kas
jį pultų, nenugalėtų kalaviju; nenugalėtų nei ietimi, nei sviediniu,
nei iešmu. Geležį jis laiko šiaudais, sudūlėjusiu medžiu - varį. Strėlė
neprivers jo bėgti; laidynės akmenys jam tarsi šapai“?1 Nejaugi čia
Citata iš Senojo Testamento, Job 41, 18-20.

MOB1 S D I K A S , A R B A B A N G I N I S
399
tas pats padaras? Štai šitas banginis? Ir kodėl neišsipildo pranašų

žodžiai! Nesgi su tūkstančio eiklių kojų jėga uodegoje Leviatanas
nuskubėjo pakišti galvos po vandenyno kalnais ir pasislėpti nuo
„Pekodo“ iečių!
Nuožulniai šviečiant apyvakario saulei, nuo velbotų žemyn ėjo
tokie ilgi ir platūs šešėliai, kad juose lengvai būtų radusi pavėnę pusė
Kserkso armijos. Kas įstengtų nusakyti, kaip kraupu tikriausiai buvo
sužeistam banginiui regėti baisingus vaidinuoklius, šmėsčiojančius
viršum jo galvos!
- Pasiruošt, vyrai; jau sujudėjo! - sušuko Starbakas, nes ūmai visi
trys lynai suvirpo vandenyje, lyg magneto laidais atsiųsdami į viršų
priešmirtinius banginio gyvenimo tvinksnius, kuriuos ir pajuto kapi
tono padėjėjas, sėdėdamas ant suoliuko.
Tučtuojau lynai, tempę pirmagalius žemyn, atsileido, ir velbotai
net pašoko kaip nedidelės ledo lytys, kai nuo jų į jūrą sugriūna gludus
pulkelis baltųjų lokių.
- Trauk lyną! Trauk! - vėl riktelėjo Starbakas. - Jis kyla.
Varvantys lynai, dar prieš valandėlę kietai įsitempę, dabar plačiais
skubiais žiedais ėmė lėkti į velbotų dugną, ir per du laivo ilgius nuo
medžiotojų netrukus išniro banginis.
Jo judesiai aiškiai bylojo apie visišką išsekimą. Dauguma sausu
mos gyvūnų lyg šliuzo perdorius turi venose tam tikrus vožtuvus,
kurie sužeidus tuoj pat sustabdo - bent iš dalies - kraujo plūdimą
viena kryptimi. Banginio sandara kitokia; viena jo savybių ir yra ta,
kad kraujo indai vožtuvų neturi, todėl, net tokiam smailam daik
tui kaip žeberklas įsmigus į kūną, mirštamas kraujoplūdis nusausi
na visą arterinę sistemą; o kai didelėje gelmėje dar prisideda baisus
vandens slėgis, tada, galima sakyti, gyvybė teka iš jo nenutrūkstama
srove. Tačiau kraujo atsargos tokios milžiniškos ir tokie gausūs bei
atokūs vidiniai šaltiniai, kad banginis plūsta krauju gana ilgai; visai
kaip per sausmetį ilgai teka upė, kurios ištakos yra tolimų nemato
mų kalnų versmės. Šit ir dabar, kai velbotai jau visai šalimais ir net
pavojingai arti praplaukė pro besidaužančią uodegą; kai trišakis po
trišakio susmigo jam į šonus; iš kiekvienos žaizdos vis trykšta nesi
baigianti kraujo srovė, o iš kvėpuojamosios angos galvoje vis dar ret
karčiais skubiai pliūpteli į dangų išgąstinga drėgmė. Pro čia kraujas
dar nepasirodė, nes dar nebuvo sužeistas nė vienas gyvybiškai svarbus

organas. Jo gyvenimas - kaip jį prasmingai vadina banginiautojai -
dar buvo nepaliestas.
Glaudžiu ratu apsupo velbotai banginį, ir dabar jo kūno viršus, -
net tos dalys, kur paprastai slypi po vandeniu, - buvo aiškiai matyti.
Pasirodė ir akys, tikriau sakant, tos vietos, kur pirma jos buvo. Kaip
nuvirtusio kilnaus ąžuolo iškritusių šakų kiaurymėse susitelkia keisti
svetimkūniai, taip ir iš vietų, kur kadaise būta banginio akių, dabar
kyšojo akli gumbai, keliantys siaubą ir sopulingą pagailą. Tačiau pa
sigailėjimo nė kruopelytės nebuvo. Nors be galo senas, nors viena
rankis, nors apakęs, turėjo jis palydėti gyvybę ir atsisveikinti su šiuo
pasauliu, kad būtų kuo apšviesti linksmus vestuvių pokylius ir kitus
žmonių pasilinksminimus; taip pat, kad būtų galima užlieti šviesa
prakilnias bažnyčias, kur per pamokslus aukštinama romi santarvė
visų, kas gyva, su viskuo, kas gyva. Plūduriuodamas savo kraujyje,
banginis pagaliau pakrypo, ir persekiotojai pamatė keistą, balzganą,
maždaug statinaitės dydžio ataugą, arba gumburą, žemai ant šono.
- Puiki vieta! - sušuko Flaskas. - Leiskit, aš jį pakutensiu.
- Stok! - suriko Starbakas. - Nebereikia!
Tačiau jautriaširdis Starbakas pavėlavo. Prašvilpė trišakis, iš
piktžaizdės ištryško čiurkšlė, ir banginis, pervertas nepakeliamo
skausmo, švirkštelėjęs kraujo fontaną, aklo padūkusio įniršio nu
drengtas, puolė kankintojo velbotą, apipildamas valtis ir džiūgau
jančius jūreivius kraujo putų srautais ir apteršdamas bortus. Fiasko
velbotas apsivožė. Tačiau tai buvo paskutinis gaištančio gyvūno
smūgis. Ir dabar, visiškai nukraujavęs, išsekęs, jis bejėgiškai pasitrau
kė nuo sudaužyto velboto; gaudydamas orą apsivertė ant šono; bejė
giškai supliaukšėjo ore plaukmens strampu; paskui ėmė lėtai suktis
suktis lyg gęstantis pasaulis; atkišo dangui balkšvą pilvo slaptybę;
nuvirto kaip rąstgalys ir nugaišo. Paskutinis jo atodūsis buvo neap
sakomai liūdnas. Panašiai kaip nematoma ranka pamažėle užsuka
galingą srovę, o stačiačiurkšlė kolona vis žemėja, žemėja, nykiai dūs-
tamai gurgėdama, - taip švirkštelėjo galutinis, ilgas, apmirštantis
banginio fontanas.
Netrukus po to, velbotams tebelaukiant laivo, ėmė rodytis žymių,
kad banginis paskęs su visais nepraimtais lobiais. Tuoj pat, Starbakui
paliepus, jis buvo keliose vietose pririštas lynais; ir trys velbotai virto
trimis plūdurais, laikančiais banginį. Laivui priplaukus, jis buvo be
galo atsargiai pertemptas prie borto, stipriai pritvirtintas patikimiau
siomis grandinėmis, kadangi buvo matyti, jog, dirbtinai nelaikomas,
tuoj pat nugrims kaip akmuo.
Ir taip pasitaikė, kad sulig pirmu banginiavimo kastuvo kirčiu
apatinėje anksčiau aprašyto gumburo dalyje buvo rastas pilno ilgio
surūdijęs žeberklas. Nudobtų banginių kūnuose dažnai randama že
berklų nuolaužų, apaugusių mėsa taip, kad nematyti jokio ženklo, ir
net mažiausias iškilumas išorėje nerodo tos vietos; todėl tikriausiai ne
žeberklas, o kas kita buvo suluošinę banginį. Dar keistesnis buvo kitas
radinys: netoli nuo žeberklo, visiškai nepastebimas iš šalies, jo kūne
glūdojo akmeninis trišakio antgalis. Kas paleido į jį akmeninį trišakį?
Kada? Galbūt jį sviedė vakarų pakrantėje koks nors Šiaurės Amerikos
indėnas gerokai prieš tai, kai buvo atrasta Amerika?
Nėra žinios, kokių dar stebuklų būtų buvę galima aptikti mil
žiniškoje skrynioje. Bet visus tolesnius atradimus teko blokšti į šalį,
nes, traukiamas vis labiau į gelmę grimztančio kūno, laivas ėmė tie
siog gulti šonu ant vandens. Viskam vadovaujantis Starbakas taip at
kakliai tebelaikė banginį, kad laivas būtų tikrai apvirtęs, jei ir toliau
būtų nepaleidęs banginio iš geležinio glėbio; tačiau kai buvo liepta
juo atsikratyti, įtempti trosai ir grandinės buvo taip prisispaudę prie
laivo šonų, kad atrišti jų jau buvo nebeįmanoma. O „Pekode“ viskas
perkrypo. Nuo borto iki borto reikėjo eiti kaip smailiausio stogo šlai
tu. Laivas duso ir dejavo. Atsidūrę nepaprastoje padėtyje, apsauginio
borto ir kajučių kauliniai papuošimai atšoko. Veltui handšpugais ir
laužtuvais bandė jūreiviai nustumti nepajudinamas grandines, suma
žinti spaudimą į španhautus; banginis jau taip giliai buvo nugrimz
dęs, kad grandinių galų buvo neįmanoma pasiekti, o kiekvieną aki
mirką sunkiajam kūnui, rodės, dar augo tonų tonos, ir laivas buvo
beapvirstąs.
- Palauk, palauk, ar girdi? - šaukė Stabas negyvam kūnui. -
Ko, velniai rautų, taip skubi skęsti? Po perkūnais, vyručiai, reikia ką
nors daryti, kitaip mums amen. Ko ten krapštotės; gana, meskit tuos
handšpugus ir tegul geriau kas nors nubėga ir atneša maldaknygę, peilį
pieštukams drožti ir nukerta tas baisias grandines.
- Peilis? Taip, taip! - sušuko Kvikegas ir, stvėręs sunkų dailidės

kirvį, išsikišęs pro iliuminatorių iš visos sveikatos ėmė kapoti storiau
sią grandinę, žvangindamas plienu į geležį.
Nuo smūgių pasipylė žiežirbos, tačiau Kvikegas tesuspėjo smogti
kelis kartus; toliau pasidarbavo pati sunkmė. Siaubingai pokštelėję,
įsitempę lynai trūko; laivas atgavo pusiausvyrą, ir banginis nugrimzdo
į dugną-
Tai, jog kartais neišvengiamai skęsta tik ką nudobti kašalotai, - la
bai keistas, bet dar nė vieno banginių medžioklio nepaaiškintas reiški
nys. Paprastai negyvas kašalotas lieka plūduriuoti, aukštai iškėlęs virš
vandens pilvą arba šoną. Jeigu skęstų tiktai seni, liesi, sugurusiomis
širdimis gyvūnai, kurių riebalų pagalvės supliuškusios, o reumato su
sukti kaulai apsunkę; tada paaiškinti galėtume neįprastu tų banginių
lyginamuoju svoriu, kai kūne nebėra pluknios medžiagos. Tačiau taip
nėra. Net jauni banginiai pačiame jėgų žydėjime, kilniausių potroškių
kupini, be laiko išplėšti iš šilto pavasarinio gyvenimo potvynio su visu
aistra virpančiu riebalų sluoksniu, - net šitie raumeningi jauni padū
kėliai taip pat kartais skęsta.
Reikia pasakyti, kad kašalotams tokių nemalonumų pasitaiko re
čiau negu kitų rūšių banginiams. Kiekvienam nuskendusiam kašalo-
tui tenka dvidešimt tikrųjų. Tą rūšių skirtumą, be jokios abejonės,
galima paaiškinti gerokai didesniu tikrojo banginio kaulų kiekiu; vien
tik jo garsiosios venecijietiškos žaliuzės sveria per toną; o kašalotas jo
mis neapsunkintas. Būna, tiesa, dar ir taip, kad, praėjus kelioms valan
doms ar net dienoms, nuskendęs banginis išplaukia į paviršių ir dar
geriau laikosi ant vandens negu gyvas. Tačiau šita priežastis aiški. Jame
susikaupia dujos; jis klaikiai išsipučia lyg gyvulinis balionas. Tada net
karinis laivas neišlaikytų jo po savimi. Medžiodami banginius Naujo
sios Zelandijos seklumose ir įlankose, jūreiviai, pastebėję, kad bangi
nis pradeda skęsti, ilga virve pritaiso plūdurą; tada, banginiui dingus,
po vandeniu lieka ženklas, kur jis vėl iškils.
Nedaug spėjo laiko praslinkti po to, kai banginis nuskendo, o
žvalgai „Pekodo“ stiebuose jau pranešė, kad „Jungfrau“ vėl leidžia
velbotus; nors vienintelį matomą fontaną švirkščiojo finvalas - dėl
greitumo visiškai neprivejamas banginis. Tačiau finvalo čiurkšlė to
kia panaši į kašaloto, kad nepatyrę jūreiviai dažnai jas supainioja. Štai
MOBIS DI KAS, ARBA B A N G I NI S 403
kodėl Derikas su savo drąsūnų kariauna leidosi vytis šio nesugaunamo

žvėries. Iškėlusi visus laivasparnius, „Mergelė“ nuburiavo paskui ketu
ris savo velbotus, ir visi jie dingo pavėjinėje pusėje už regračio, iškilę
narsion ir beviltiškon sekionėn.
Taip, mano drauge, nestinga pasaulyje finvalų, nestinga ir derikų.
404
82 S K Y R I U S
Banginiavimo liaupsė ir gyrius
Esti tokių sumanymų, kuriems tinkamiausias tyrinėjimo būdas - stro

pi netvarka.
Kuo giliau nyru į banginiavimo studijas, skverbdamasis iki pačių
jos versmių, tuo stipresnį įspūdį man daro didis banginių medžioklės
šlovingumas ir senumas; o aptikęs, kiek garsių pusdievių, didžiavyrių
ir visokiausių pranašų vienaip arba antraip yra prisidėję prie jo išaukš
tinimo, pasijuntu smelkiamas džiugesio, kad ir aš, nors užimdamas
kuklias pareigas, priklausau šitai herbinei brolijai.
Pirmasis banginių medžioklis buvo Dzeuso sūnus, narsusis Persė
jas; ir amžinai šio verslo šlovei reikia pasakyti, kad pirmasis banginis,
tapęs karingos mūsų brolijos auka, buvo nudobtas ne dėl niekingų
savanaudiškų tikslų. Tai buvo šios profesijos riterystės laikai, kai gin
klą keldavome tiktai nuskriaustajam apginti, o ne žmonėms lempų
ropes taukų pripilti. Visi žino gražią Persėjo ir Andromedos istoriją;
žino, kaip žavingoji karaliaus duktė Andromeda buvo prikalta prie
uolos jūros pakrantėje ir kaip banginiautojų kunigaikštis Persėjas tą
akimirką, kai Leviatanas buvo benusinešąs ją į jūrą, net nevirptelėjęs
nudobė pabaisą žeberklu, išlaisvino karalaitę ir vedė ją. Tai buvo pui
kus ir meniškas žygis; toks ne visada pasiseka net geriausiems žeberk-
lininkams mūsų dienomis - mat Leviatanas buvo nudobtas pirmu
žeberklo sviedimu. Ir te niekas neišdrįsta sudvejoti šita prieštvanine
istorija; kadangi senovės Jopėje, dabartinėje Jafoje, Sirijos pakrantė
je, vienoje pagonių šventovėje daug amžių stovėjo didžiuliai banginio
griaučiai, kurie, kaip tvirtina miesto legendos ir vietiniai gyventojai,
buvę kaulai to paties Persėjo nudobto siaubūno. Romėnams užėmus
Jopę, griaučiai pergalingai buvo pergabenti Italijon. Ypač svarbi ir
daugiareikšmė šitos istorijos aplinkybė yra ta: kaip tik iš Jopės išplau
kė ir Joną.
405
Panaši į Persėjo ir Andromedos nuotykius - o kitų manymu, ne

tiesiogiai iš jos ir kilusi - yra garsioji šventojo Jurgio ir slibino istorija;
o tasai slibinas, patikėkit, yra banginis; nes senosios kronikos nuolatos
painioja slibinus su banginiais ir dažnai vienas pasirodo vietoj kito.
„Laikei save liūtu tarp tautų, bet buvai kaip slibinas jūrose“1, - sako
Ezekielis, aiškiai turėdamas galvoje banginį; o kai kuriuose Biblijos
tekstuose ir vartojamas šitas žodis. Be to, kaip apmažtų šventojo Jur
gio žygdarbio šlovė, jeigu jis būtų nudobęs žeme šliaužiojantį roplį, o
ne stojęs į aršią kovą su didžiuoju gelmių siaubūnu. Bet kuris žmo
gus gali užmušti gyvatę, bet tik Persėjui, šventajam Jurgiui ir kokiam
nors Kofinui iš Nantaketo pakanka smarkumo drąsiai susiremti su
banginiu.
Te mūsų neklaidina šiuo siužetu nutapyti šiuolaikiniai paveiks
lai; mat nors būtybė, su kuria kaunasi šaunus senovės banginiautojas
šventasis Jurgis, ir yra šiek tiek panaši į grifą; nors visada vaizduojama,
kad kautynės vyksta žemėje, o patsai šventasis sėdi ant žirgo; tačiau
prisimindami beribį tų laikų tamsuoliškumą, kai joks dailininkas
nemokėjo nutapyti banginio; ir turėdami omenyje, kad tiek Persėjo,
tiek šventojo Jurgio banginis galėjo iššliaužti į jūros krantą; turėdami
omenyje, kad šventasis Jurgis galėjo būti pasibalnojęs didžiulį ruonį,
tą jūrų žirgą, - visa tai turėdami galvoje, nenusikalsime nei šventai
legendai, nei seniausiems piešiniams, laikydami vadinamąjį slibiną
ne kuo kitu, o didžiuoju Leviatanu. Ir tikrai, sugretinus šią istoriją su
griežta, viską įžvelgiančia ir suvokiančia tiesa, ištiks tas pat, kas andai
ištiko filistiečių žvėries-žuvies-paukščio stabą, vardu Dagonas; kuris,
pastatytas prieš Izraelio skrynią, neteko arklio galvos, abiejų letenų, ir
liko tiktai liemuo - žuvies dalis. Vadinasi, Anglijos sargas ir globėjas
yra banginiautojas, vienas iš šauniųjų mūsų brolių; o mes, Nantaketo
žeberklininkai, turime visišką teisę laikyti save kilnaus šventojo Jur
gio ordino nariais. Ir todėl tegu garbiojo ordino riteriai (kurių nė vie
nas, drįstu teigti, priešingai negu didysis jų patronas, banginio akyse
nėra regėjęs) nežiūri iš aukšto į Nantaketo gyventojus, kadangi net su
1 „Tujen esi kaip liūtas vandenyse ir slibinas jūroje...“ - citata iš Senojo Testamento, Ez
3 2 ,2 .
vilnonėmis striukėmis ir dervuotomis kelnėmis esame labiau už juos

verti šventojo Jurgio ordino.
Ar įsileisti į mūsų tarpą Heraklį, svarsčiau ilgai: nors, pagal graikų
mitologiją, tasai senovės Kroketas1ir Kitas Karsonas12 - tasai petingas
šaunių linksmų žygių atlikėjas - buvo banginio prarytas ir atrytas; ta
čiau kažin, ar šito pakanka, kad jį jau būtų galima laikyti banginiauto-
ju. Niekur nėra pasakyta, kad nudobė žeberklu žuvį, nebent padarė tą
sėdėdamas jos viduje. Vis dėlto jį galima laikyti banginių medžiotoju
per prievartą; juk, šiaip ar taip, jį banginis, nors ir ne jis banginį, tikrai
buvo pagavęs. Todėl skelbiu jį mūsų bendragenčiu.
Vis dėlto patys garbiausi ir prieštaringiausi autoritetai teigia, kad
šita graikų istorija apie Heraklį ir banginį kildintina iš dar senesnės
hebrajiškos istorijos apie banginį ir Joną; arba atvirkščiai; juk jos iš
tiesų labai panašios. Tad jeigu paskelbiau saviškiu pusdievį, kodėl ne
prijungus čionai ir pranašo?
Tačiau mūsų ordino sąrašas nesibaigia didžiavyriais, šventaisiais,
pusdieviais ir pranašais. Dar reikia įvardyti didįjį magistrą, nes kaip
kilmingi senovės karaliai mes savo brolijos šaknis aptinkame tarp di
džiųjų dievų. Prisiminkime nuostabią rytietišką legendą iš Šastrų3,
anot kurios, kraupusis Višnus, vienas iš indų trejybės dievų, pats
dieviškasis Višnus pasirodo besąs mūsų Viešpats; Višnus, pirmajam
savo žemiškajam įsikūnijimui amžių amžiams išsirinkęs ir pašventi
nęs banginį. Kai dievų dievas Brahma, sakoma Šastrose, po dar vieno
pasaulio suirimo sumanė vėl jį atkurti, jis pagimdė Višnu, idant ta
sai vadovautų šiam darbui; tačiau paaiškėjo, kad Vedos, mistiškosios
knygos, kurias Višnus žūtbūt turėjo išstudijuoti, imdamasis kūrimo ir
kuriose tikriausiai buvo tam tikrų praktinių žinių pradedantiesiems
architektams, tos pačios Vedos gulėjo jūrų dugne; tada Višnus įsikūni
jo į banginį ir, panėręs į gilių giliausias sietuvas, išgelbėjo šventuosius
1 David Crockett (1 786-1836) - amerikiečių nacionalinis didvyris, praeityje taiklus

šaulys ir pionierius. Dėl savo populiarumo išrinktas į Kongresą, bet ir ten pasižymėjo
papročių paprastumu ir pažiūrų nepriklausomybe.
2 Christopher H ouston „Kit“ Carson (1809-1868) - Amerikos medžiotojas, vėliau
profesionalas traperis, populiarus daugelio pasakojimų herojus.
3 Šventosios indų knygos.
M O B I S D1 K AS , A R B A B A N G I N I S
407
foliantus. Tad ar negalime pavadinti Višnaus banginininku? Kaip kad

žmogų, jojantį ant arklio, vadiname raitininku?
Persėjas, šventasis Jurgis, Heraklis, Joną ir Višnus! - štai jums na
rių sąrašas! Koks klubas, išskyrus banginiautojų, gali pasigirti tokiais
vardais?
408
83 SKYRIUS
Joną istorijos požiūriu
Ankstesniame skyriuje buvo užsiminta apie senovinę Jonos ir ban

ginio istoriją. Vis dėlto kai kurie nantaketiečiai nelabai tiki šiuo is
toriniu pasakojimu. Bet juk buvo skeptiškai nusiteikusių graikų ir
romėnų, kurie - skirtingai nei tų laikų tikratikiai pagonys - taip pat
abejojo pasakojimu apie Heraklį ir banginį arba Arioną ir delfiną;
tačiau, šiaip ar taip, jų abejonės nė trupučio nesumažina paties pada
vimų tikrumo.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios kažkoks senas Seg Harboro ban
ginių medžioklis netikėjo hebrajų legenda, buvo ši: namie jis turėjo
labai seną ir retą Biblijos leidinį su keistomis nemokslinėmis graviū
romis; vienoje jų buvo pavaizduotas Jonos banginis su dviem iš galvos
trykštančiais fontanais, - o šia savybe pasižymi tiktai tie Leviatanai
(tikrasis banginis ir į jį panašūs), apie kuriuos žvejai sako: „Toks ir ban
dele paspringtų“, - mat jo labai siaura ryklė. Tiesa, turime vyskupo
Džebo1 parengtą atsakymą. Visai nebūtina, užsimena vyskupas, ma
nyti, kad Joną buvo užmūrytas banginio pilve; galėjo laikinai susirasti
prieglobstį kokioje nors burnos kertėje. Ir tikriausiai garbusis vysku
pas sako tiesą. Juk tikrojo banginio nasruose nesunku įtalpinti porą
visto stalelių ir patogiai susodinti lošėjus. Galėjo būti ir taip, kad Joną
įsitaisė kiaurame dantyje; nors, antra vertus, privalu atminti, kad tik
rasis banginis dantų neturi.
Antra priežastis, kurią pateikė Seg Harboras (tokią buvo gavęs
pravardę), grįsdamas savo netikėjimą, buvo kažkokie neaiškumai dėl
įkalinto pranašo kūno ir banginio skrandžio sulčių sąveikos. Tačiau ir
šis prieštaravimas atkrinta, nes vienas Biblijos aiškintojas vokietis daro
prielaidą, kad Joną radęs prieglobstį nebegyvo banginio kūne - kaip
kad prancūzų kareiviai Rusijos žygio metu, pasidirbdinę iš kritusių
1 John Jebb (1775 -1833) — airių vyskupas, daugelio teologinių knygų autorius.
409
arklių palapines, įsiropšdavę į jų vidų. Be to, kiti komentatoriai iš Eu

ropos žemyno, visai teisingai paspėlioję, nusprendė, kad išmestą per
bortą iš Jopės laivo Joną tuoj pat ištraukė kitas laivas, kurio pirmaga
lyje buvo išskobtas banginis; ir kuris, manau, tikriausiai taip ir vadi
nosi - „Banginis“, kaip nūnai kai kurie laivai vadinasi „Ryklys“, „Žu
vėdra“ arba „Erelis“. Nestigo ir mokytų Biblijos aiškintojų, teigusių,
kad Jonos knygoje minimas banginis tebuvo kažkokio gelbėjimo įtaiso
simbolis - oro pripūstas maišas, - prie kurio ištiktas mirtino pavojaus
priplaukė pranašas ir taip išvengė žūties vandenyse. Taigi, atrodo, kad
vargšas Seg Harboras visai į kertę prispeistas. Tačiau jis turėjo dar vie
ną priežastį netikėti. Jei gerai pamenu, ji buvusi tokia: Joną, banginio
prarytas Viduržemio jūroje, po trijų dienų buvo išmestas kažkur už
trijų dienų kelio nuo Ninevijos, miesto ant Tigro upės kranto; o šitą
miestą nuo bet kokio Viduržemio jūros taško skiria didesnis negu trijų
dienų kelias. Tai kaipgi čia dabar?
Negi nebuvo įmanoma banginiui pristatyti pranašo visai netoli
nuo Ninevijos kokiu nors kitu keliu? Taip, žinoma. Galėjo atgabenti jį
aplinkiniu keliu pro Gerosios Vilties kyšulį. Tačiau, nekalbant apie ke
lionę per visą Viduržemio jūrą ir dar žygį aukštyn Persų įlanka ir Rau
donąja jūra, pagal šitą versiją išeina, kad per tris dienas buvo apkeliauta
visa Afrika, ką jau kalbėti apie plaukimą iki Ninevijos aukštyn Tigru,
per sekliu bet kokiam banginiui. Be to, sakydami, kad Joną tais se
nais laikais apiplaukė Gerosios Vilties kyšulį, atimtume šitos įžymios
vietos atradimo garbę iš Bartolomėjaus Diaso1, šlovingo atradėjo, ir
paverstume naująją istoriją melagyste.
Tačiau visos negudrios senojo Seg Harboro abejonės tik įrodo
paiką jo proto išdidumą - savybę, juo labiau smerktiną, kadangi net
žinių trupinius buvo susigraibstęs vien iš jūros ir saulės. Kartoju, tai
byloja tik apie paiką bedievišką išdidumą ir niekingą velnio sukursty
tą maištą prieš maloningąją dvasininkiją. Nes, kaip tvirtina vienas ka
talikų kunigas portugalas12, jau pati mintis apie Jonos kelionę į Nine-
viją aplink Gerosios Vilties kyšulį dar labiau padidina Dievo stebuklo
1 Bartolomeu Dias (1451-1500) - portugalų keliautojas, jūreivis.

2 Turima omenyje portugalų misionieriaus Jeronimo Lobo (1595-1678) knyga Kelionė
į Abisiniją, kurią 1735 m. į anglų kalbą išvertė Samuelis Johnsonas.
4 io HERM AN MELVILLE
šlovę. O taip ir buvo. Didžiai išsimokslinę turkai iki šiol šventai tiki is
toriniu pasakojimu apie Joną. Dar prieš tris šimtus metų vienas anglų
keliauninkas senojo Hario sudarytame kelionių aprašymų rinkinyje
pasakoja apie Jonos garbei pastatytą turkų mečetę, kurioje dieną naktį
be jokio aliejaus dega stebuklinga lempa.
411
84 S K Y R I U S
Kūliavirstis
Idant karieta riedėtų lengvai ir greitai, jos ašys ištepamos riebalais; dėl
labai panašių priežasčių kai kurie banginiautojai panašią priemonę
taiko velbotams: taukais įtrina jų dugną. Nors riebalai ir vanduo -
priešiški gaivalai, išties nėra ko baimintis šio metodo kenksmingumo;
riebaluotas daiktas lengviau slysta, o šiuo atveju svarbu, kad velbotas
narsiai lėktų vilnimis. Kvikegas didžiai tikėjo įtrynimu taukais ir vie
ną rytą, netrukus po to, kai vokiečių laivas „Jungfrau“ išnyko iš aki
račio, su didesniu negu paprastai įkarščiu ėmėsi šitos darbuotės; pa
lindęs po kybančiu už borto velbotu, taip uoliai pradėjo trinti dugną,
tartum norėdamas nuimti gausų plaukų derlių nuo plikų valties lentų.
Atrodė, jog dirbo, verčiamas nujautimo. Ir netrukus tas nujautimas
pasitvirtino.
Vidudienį buvo pastebėti banginiai; bet vos laivas priplaukė artė
liau, jie apsigręžė ir galvotrūkčiais puolė netvarkingai bėgti nelyginant
Kleopatros barkai nuo Akcijaus.
Velbotai vis tiek vijosi; priešakyje lėkė Stabas. Pagaliau Teštiga pa
taikė žeberklu į vieną, tačiau banginis, net nemanydamas nerti į gilu
mą, pasiuto dar greičiau dumti jūros paviršiumi. Nuo nepaliaujamo
tempimo žeberklas anksčiau arba vėliau visada ištrūksta. Todėl reikia
dobti banginį trišakiu arba susitaikyti su neišvengiamu praradimu.
Tačiau pritraukti velbotą prie banginio buvo neįmanoma, jis lėkė kaip
tūžmingas viesulas. Kas liko daryti?
Iš visų nuostabiausių pramanų ir išmonių, rankų miklybių ir bu-
klysčių, kurių tenka griebtis įgudusiam banginiautojui, niekas negali
prilygti vikriam trišakio veiksmui, vadinamam kūliavirsčiu. Nei špa
ga, nei rapyra, nei įmantriausi jų dūriai su juo nesusilygins. Sis būdas
naudojamas tik tada, kai banginis beprotiškai sprunka; ir labiausiai
stulbina milžiniškas atstumas, per kurį nepaprastai taikliai ilgu tri
šakiu atsivedėjus sviedžiama iš pašėlusiai siūbuojančio, visu greičiu
412 H F R M A N M E LV I L L F
lekiančio velboto. Nuo plieninio antgalio iki medinės rankenos galo

trišakis yra dešimties-dvylikos pėdų ilgio; jo kotas daug plonesnis
negu žeberklo ir gaminamas iš daug lengvesnės medienos - pušies.
Prie trišakio tvirtinama plona, bet labai ilga virvė - perlynis, kuriuo
po metimo trišakis vėl atitempiamas į velbotą.
Prieš pasakojant toliau, dar reikia priminti, kad žeberklas, pana
šiai kaip trišakis, irgi gali kūliavirsčiuoti, tačiau tai daroma labai retai;
o jei ir daroma, tai dažniausiai nesėkmingai, nes žeberklas yra daug
sunkesnis ir trumpesnis, o tai rimti trūkumai sviedžiant į tolį. Todėl
paprastai pirmiausia reikia žeberklu prisitvirtinti prie banginio, o jau
tada griebtis trišakio kūliavirsčio.
Dabar pažvelkite į Stabą; žmogų, mokantį išlaikyti nuovokų
šaltakraujiškumą ir dvasinę pusiausvyrą žūtbūtinę nenumatytą aki
mirką; žmogų, tarytum tyčia sukurtą trišakio kūliavirsčiui atlikti.
Pažvelkit: šit jisai stovi stačias šokinėjančiame skriejančio velboto
pirmagalyje; velbotą už lyno traukiantis putų gaurais apsimuturiavęs
banginis yra už keturiasdešimties pėdų. Lengvai iškėlęs ilgą trišakį,
dviem trim žvilgtelėjimais patikrinęs, ar jis visiškai tiesus, Stabas
švilpaudamas paima perlynio ringę į vieną ranką ir suspaudžia kumš
tyje laisvąjį galą. Paskui, laikydamas trišakį ties diržo sagtimi, ima
taikytis į banginį; po to pamažu nuleidžia koto galą, tuo pat metu
iškeldamas smaigalį, ir dabar ginklas stovi stačias jo delne, o smai
galys blykčioja penkiolikos pėdų aukštyje. Stabas šiek tiek panašus į
žonglierių, ant smakro laikantį ilgą kartį. Dar akimirka, ir žvilgantis
plienas žaibiškai, nepastebimos jėgos pastūmėtas, išskrieja oran, nu
brėžia virš putotos erdvės nuostabų aukštą lanką ir suvirpa, įsmigęs į
gyvą banginio kūną. Ir jau nebe žiežirbuojantį vandenį švirkščia ban
ginis, o raudoną kraują.
- Išmušėm volę! - sušunka Stabas. - Šiandien juk nemirtingoji
Liepos Ketvirtoji1- te visur trykšta vyno fontanai! Neblogai būtų, jei
iš ten lietųsi puikusis Orleano viskis arba neprilygstamasis „Ohajas“, o
1 1776 m. liepos 4 d. buvo patvirtintas Antrojo K ontinentinio Kongreso aktas, paskel

bęs 13 kolonijų nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos. Deklaracija laikoma pir
muoju vėliau įkurtų Jungtinių Amerikos Valstijų įkūrimo dokumentu, tad liepos 4 d.
tapo JAV nepriklausomybės diena.
413
visų geriausiai - senoji „Monongahila“1! Liepčiau tada, mano drauge

Teštiga, pakišti puodelį po čiurkšle, ir paleistume jį ratu! Dievaži, bro
lyčiai, išsivirtume puikaus punšo jo kvėpuojamojoje angoje ir iš gyvos
taurės pagurkšnotume gyvo gėrimėlio!
Daug kartų, palydimas tokių linksmų žodžių, kartojamas meis
triškas kūliavirstis, ir kaskart trišakis klusniai grįžta pas šeimininką
it kurtas už pasaito. Banginis ima daužytis apimtas agonijos; žeberklo
lynas nukąra, o trišakio leidėjas, kryžmai susidėjęs rankas, atsisėda ant
priešakinio suolelio ir tylėdamas žiūri, kaip milžinas gaišta.
1 „Ohajas“, „Monongahila“ - amerikietiško viskio rūšys, pavadintos pagal jų gaminimo

vietą (M onongahilos upė įteka į Ohają).
414
85 S K Y R I U S
Fontanas
Kad šešis tūkstančius metų - ir dar kažin kiek milijonų amžių prieš
tai - tartum nesuskaitomi purkštuvai didieji banginiai švirkščia fon
tanus visose jūrose, laistydami paslaptingus gelmenų sodus; kad per
pastaruosius kelis amžius tūkstančiai medžioklių buvo visiškai greta
šių fontanų ir savo akimis apžiūrinėjo žiežirbuojančias čiurkšles - tai
tiesa; vis dėlto ligi pat šios palaimingos akimirkos (penkiolika su ket
virčiu minutės po pusiaudienio pirmos valandos, gruodžio šešioliktą
dieną 1851 Viešpaties metais) vis dar lieka neišaiškinta, ar tie fontanai
yra vandens čiurkšlės, ar vien garai, - o juk tai vertas dėmesio reiški
nys.
Panagrinėkime šį klausimą, taip pat kai kuriuos įdomius su juo
susijusius dalykus. Visiems žinoma, kad dėl sumaniai įtaisytų žiaunų
žuvų padermė kvėpuoja oru, ištirpusiu toje stichijoje, kurioje ji plau
kioja; todėl kokia nors silkė arba menkė gali šimtą metų nugyventi pa
saulyje ir nė karto nekyštelėti galvos iš vandens. Tačiau dėl nepapras
tos vidinės sandaros aprūpintas tikrais, į žmogaus panašiais plaučiais
banginis gali išbūti tiktai įkvėpdamas gryną orą atviroje erdvėje. Štai
dėl ko jam būtina nuolat lankytis viršutiniame pasaulyje. Per burną
įkvėpti jis negali, nes įprastinėje padėtyje kašaloto burna nugrimzdusi
mažiausiai aštuonias pėdas į vandenį; be to, trachėja su ja nesujungta.
Ne, jis orą įkvepia tiktai per kvėpuojamąją angą, o toji yra pačiame
viršugalvyje.
Jei pasakysiu, kad kiekvienai būtybei kvėpavimas - gyvybinė
funkcija, nes tada iš oro įtraukiamas tam tikras elementas, kuris vė
liau, sueidamas į sąlytį su krauju, perduos jam savo gaivingos galios,
tai, manau, neapsiriksiu; nors gal būsiu ir papiktnaudžiavęs moksliš
kais žodžiais. Tam pritarę, turime pripažinti: jeigu žmogui pavyktų
vienu įkvėpimu pritraukti oro į visą kraują, jis galėtų užspausti šnerves
ir ilgam atidėti kitą įkvėpimą. Žodžiu tariant, žmogus galėtų gyventi
415
nekvėpuodamas. Kad ir kaip tai nepaprasta, tačiau banginis šitaip gy

vena visą valandą ir net daugiau, niekaip kitaip negaudamas net dale
lytės oro (neįkvėpdamas gelmėje); nes, jei pamenate, žiaunų jis neturi.
Kaip jam tai pavyksta? Abiejose nugarkaulio pusėse tarp šonkaulių yra
įmantrus Kretos labirintas panašių į siūlinius makaronus kraujagyslių,
kurios įkvėpus puste išsipučia nuo deguonies prisodrinto kraujo. Taigi
jis visą valandą, o gal net daugiau nešasi savyje per tūkstantsieksnes
gilumas gyvybinės energijos sankaupas, kaip kupranugaris, kinkuoda
mas per bevandenes dykumas, keturiuose papildomuose skrandžiuose
nešasi gausias geriamojo vandens atsargas. Anatomijos požiūriu to la
birinto egzistavimas - nenuneigiamas faktas; o kad juo besiremianti
teorija pagrįsta ir teisinga, mane įtikina kitaip nepaaiškinamas atkak
lus Leviatano įprotis - anot banginiautojų - iššvirkšti visas čiurkšles.
Noriu pasakyti štai ką. Iškilęs į paviršių, nesutrikdytas banginis pra
leidžia tenai visada griežtai apibrėžtą laiko tarpą, tokį, kaip ir kiek
vieną kitą kartą, kai niekas nesudrumsčia jo ramybės. Sakykim, jis
išbūna vienuolika minučių ir per tą laiką iššvirkščia septyniasdešimt
fontanų; tai yra padaro septyniasdešimt įkvėpimų ir iškvėpimų; vadi
nasi, kiekvieną kartą iškilęs, jis prabus lygiai tiek pat laiko. Jeigu, vos
spėjus kvėptelti kartą, kitą, jį išgąsdinsit ir jis miners į gilumą, vis tiek
būtinai turės vėl iškilti į paviršių papildyti oro stygiaus. Ir kol neatliks
visų septyniasdešimties įkvėpimų ir iškvėpimų, nepaners po vandeniu
ilgajam tarpsniui. Reikia pasakyti, kad skirtingų individų įkvėpimų
skaičius skiriasi; bet to paties banginio jis visada vienodas ir nesikei
čiantis. Dėl ko banginis stengtųsi žūtbūt išleisti visus fontanus, jeigu
jam nereikėtų, prieš galutinai paneriant, prisipildyti oro talpyklos? Ir,
deja, akivaizdu, kad tik būtinybė pastoviai išnirti į paviršių užtraukia
banginiui mirtinus pavojus, nes nei kabliuku, nei tinklu neįmanoma
pagauti milžiniškojo Leviatano, plaukiojančio tūkstantsieksnėje gel
mėje, kur net saulės spindulys nesiekia. Taigi ne tiek tavo miklumas, o
medžiotojau, bet didi neišvengiamybė pakiša tau pergalę!
Žmogus alsuoja nuolatos, ir vieno įkvėpimo pakanka vos dviem
trim širdies tvinksniams; todėl kad ir ką veiktų - miegotų ar būdrau
tų, - būtinai turi kvėpuoti, antraip ištiks mirtis. O kašalotas kvė
puoja tiktai septintąją gyvenimo dalį - tik savo gyvenimo savaičių
sekmadieniais.
416 HE RM A N MELVILLE
Jau buvo sakyta, kad banginis kvėpuoja per kvėpuojamąją angą;

jeigu dabar, visiškai nenusikalsdami teisybei, pridursime, kad įkvepia
mas oras sumišęs su vandeniu, tada, mano manymu, galėsime pateikti
priežastį, kodėl banginis neturi uoslės; juk tiktai jo kvėpuojamoji anga
gali būti bent apytikriai lyginama su nosimi, o ji taip užsikimšusi šiais
dviem gaivalais, kad gebėjimo užuosti nėra ko net tikėtis. Tačiau ban
ginio fontano paslaptis - ar jis iš vandens, ar iš garų - dar toli gražu
nėra išaiškinta. Tvirtai pasakyti galima tik tiek: uoslės organų bangi
nis neturi. O kam jie jam? Juk vandenynuose nėra nei rožių, nei žibu
čių, nei odekolono.
Ir dar. Kadangi trachėja su kvėpuojamąja anga jungiasi kanalu ir
tame ilgame kanale - panašiai kaip didžiajame Erio kanale - yra dau
gybė šliuzų (atsidarančių ir užsidarančių), sulaikančių iš apačios at
plūstantį orą arba iš viršaus besiveržiantį vandenį, todėl banginis bal
so neturi; žinoma, jeigu nesumanysite jo įžeisti, pareiškę, kad keistas
gaudesys - tai jo sniaukrojimas. Bet vėlgi, apie ką banginiui kalbėti?
Nedaug tėra man pasitaikę gelmių padarų, kurie būtų turėję ką pasa
kyti šitam pasauliui, nebent pavograuti ką nors, pelnant duonos kąsnį.
Dar laimė, kad šis pasaulis toks puikus klausytojas!
Taigi kašaloto čiurkšlės kanalas, kurio pagrindinė paskirtis -
perduoti orą, yra gulsčias, kelių pėdų ilgio ir eina visai netoli pavir
šiaus, bet ne per vidurį, o šiek tiek pasidavęs į šoną; tas nepaprastas
kanalas labai panašus į dujotiekio vamzdį, nutiestą vienoje gatvės
pusėje. Bet tada vėl kyla klausimas, ar šis dujotiekio vamzdis yra tuo
pat metu ir vandentiekio vamzdis; kitais žodžiais tariant, ar kašaloto
fontanas yra tik iškvepiami garai, ar iškvepiamas oras susimaišo su
vandeniu, kurio prisitraukia per burną ir iššvirkščia per kvėpuoja
mąją angą? Nustatyta, kad banginio burna netiesiogiai jungiasi su
kvėpuojamąja anga; tačiau įrodyti, kad tas ryšys pasitarnauja van
dens iššvirkštimui, negalima. Sakytume, kad banginiui svarbiausia
išleisti vandenį maitinantis, kai prisitraukia jo kartu su maistu. Ta
čiau kašaloto maistas yra giliai jūrų dugne, o jau ten, kad ir kaip no
rėtų, fontano neiššvirkštų. Be to, jeigu įdėmiai į jį įsižiūrėtume ir su
laikrodžiu rankoje pasektume elgesį, pamatytume, kad nesutrikdyto
banginio fontanų dažnis tiksliai sutampa su normaliu kvėpavimo
dažnumu.
417
Bet kam visi šitie įkyrūs postringavimai? Sakyk tiesiai! Juk matei
banginio fontanus, tai ir klok, iš ko jie sudaryti; negi negali atskirti
vandens nuo oro? Mielas pone, šiame pasaulyje ne taip lengvai paaiš
kinami net patys paprasčiausi dalykai. Kaip tik pačius paprasčiausius
dalykus visada ir laikiau labiausiai sumazgytais. O dėl banginio fonta
no, tai galite net išsimaudyti jame, taip ir nesupratę, iš ko jis sudarytas.
Banginio fontano čiurkšlės vidurinę dalį slepia baltasniegė žilpi-
nanti migla; tad kaip nustatyti, ar ten krinta vanduo, jei kiekvieną
kart, jums prisiartinus apžiūrėti fontano, baisingai susijaudinęs bangi
nis ima taip daužytis, kad vanduo aplinkui pradeda kristi kaskadomis.
O jeigu tokią akimirką jums pasirodys, kad vis dėlto baltoje čiurkšlėje
įžvelgėte atskirus lašus, kaip sužinoti, kad tai ne sutirštėję iškvepiami
garai; arba kaip sužinoti, kad tai ne drėgmės lašai, atsitiktinai iš išorės
patekę į kvėpuojamąją angą, esančią pačiame banginio viršugalvyje?
Juk net ramiausiai plaukdamas per tykią vidudienio jūrą su iškilusia,
saulės išdžiovinta kupra nelyginant vienakupris dykumoje; net tada
banginis visada nešasi ant galvos nedidelį baseiną, panašiai kaip uoloje
net per baisiausią kaitrą galima kartais aptikti lietaus vandens sklidiną
įdubą.
O medžiokliams irgi neišmintinga būti per daug smalsiems, norint
patirti banginio fontano prigimtį. Neverta spoksoti į jį iš pernelyg arti
ir kišt į jį nosį. Juk neateisi prie šito fontano su ąsočiu, kurį prisipylęs
galėtum ramiai nusinešti. Mat jeigu išorinė dulksninė fontano marš
ka nors lengvutėliausiai jus paliečia, - o tai neretai atsitinka medžio
jant banginius, - oda ima tiesiog degte degti nuo ėdžios medžiagos. Ir
pažinojau žmogų, kuriam, dar arčiau prilindus prie fontano čiurkš
lės - nežinau, moksliniu ar kokiu kitu tikslu, - nuo skruosto ir rankos
visiškai nusinėrė oda. Dėl to banginių medžiotojai banginio fontaną
laiko nuodingu ir jo šalinasi. Be to, dar girdėjau - ir beveik tikiu, -
kad fontano čiurkšlė, pataikiusi žmogui į akis, jį apakina. Štai kodėl,
mano manymu, protingiausia, ką gali padaryti tyrinėtojas, - laikytis
kuo toliau nuo to mirtimi gresiančio fontano.
Vis dėlto spėlioti galime, nors įrodyti ir ką nors nustatyti nepavyk
tų. Mano spėjimas šit koks: banginio fontanas - tai migla. Padaryti
tokią išvadą, be kitų priežasčių, mane paskatino mintis apie kašalo-
to įgimtą didybę ir orumą; į jį žvelgiu ne kaip į eilinį sekliavandenį
4 i8 H E R M A N M E LV I L L E
padarą, nes yra tvirtai nustatyta, jog, skirtingai nei visi kiti banginiai,
jis niekada nesutinkamas atsalose arba pakrantėse. Jis tuo pat metu
svarus ir gelmingas. Ir esu įsitikinęs, kad nuo visų galvų, apdovanotų
svarumu ir gelme, ar tai būtų Platono, Pirono, Šėtono, Jupiterio, Dan
tės ar kieno kito, visada kyla kažkoks vos regimas ūkas - ženklas, kad
ten darbuojasi gilios mintys. Kartą, kurdamas nedidelį traktatą apie
Amžinybę, iš smalsumo pasistačiau prieš save veidrodį; ir netrukus pa
mačiau jame atsispindint kažkokį keistą nesuvokiamą oro sruvenimą
ir virpėjimą virš galvos. O tai, kad vis drėko plaukai, gilioms mintims
naršant galvoje, - išgėrus šešis puodelius karštos arbatos slopų rugpjū
čio vidudienį mansardoje su plonu malksnų stogu, - buvo tik papildo
mas mano prielaidos įrodymas.
Ir kaip prakilniai išaukština šis spėjimas mūsų akyse galingą, mig
la apsiklėsčiusį siaubūną, didingai plaukiantį ramiais tropikų vande
nimis, kai virš didžiulės aptakios galvos karo baltų garų baldakimas,
susidaręs dėl neperteikiamo mintijimo; o tuos garus - kaip kartais
pasitaiko - dar puikina vaivorykštė, tarytum patsai dangus būtų pa
ženklinęs jo apmąstymus! Juk suprantat, kad vaivorykštės - ne giedro
oro viešnios; savo švytėjimu jos persmelkia tiktai garus bei ūkanas. Vi
siškai taip pat tirštose ir blausiose mano dvejonių miglose tai čia, tai
ten blyksteli dieviškas nujautimas, nužiebdamas manąjį rūką dangiš
ku spinduliu. Už tai esu dėkingas Viešpačiui; nes visi abejoja; daugelis
neigia; tačiau mažai kas abejodami arba neigdami yra buvę nusmelkti
nujautimo. Abejonė visomis žemės tiesomis ir kai kurių dangaus tiesų
numanymas - toks derinys nepaverčia žmogaus nei tikinčiu, nei bedie
viu, tačiau moko vienodai žvelgti ir į vienus, ir į antrus.
419
86 S K Y R I U S
Uodega
Kiti poetai gieda liaupses švelnioms antilopės akims arba niekada že
mės nepaliečiančios paukštės žavingam plunksnų apdarui; nebūda
mas toksai iškilnus, ašen apgiedu uodegą.
Paties didžiausio kašaloto uodega prasideda labiausiai susiaurėju-
sioje, maždaug žmogaus kūno apimties vietoje, bet, suskaičiavus vien
tik uodegos viršaus plotą, bus mažiausiai penkiasdešimt kvadratinių
pėdų. Tvirtas apskritas kamienas persiskiria į plačias, galingas, plokš
čias uodegos plaukmens mentes, pamažėle sulaibėjančias iki vieno
colio storio. Ties išsišakojimu mentės šiek tiek užeina viena ant ki
tos, o paskui išsiskiria į priešingas puses tartum sparnai, palikdamos
viduryje nemenką tuščią tarpą. Ir nėra gyvo padaro, turinčio tokio
tobulo gražumo linijas, kaip išlenktos vidinės šitų menčių briaunos.
Suaugusio banginio uodega per patį platumą gerokai užviršija dvide
šimt pėdų.
Visa ši kūno dalis iš pirmo žvilgsnio atrodo tampri susiraizgiusių
sausgyslių sampyna; bet perkirskite uodegą ir aptiksite, kad ji yra iš
trijų aiškiai atsiskiriančių sluoksnių: viršutinio, vidurinio ir apatinio.
Apatinio ir viršutinio sluoksnių skaidulos ilgos, gulsčios; o viduri
nio - labai trumpos, einančios skersai tų, kur išoriniuose sluoksniuo
se. Tasai trisluoksniškumas suteikia uodegai jėgos ne mažau kaip visa
kita. Archeologui tuoj mintyse kiltų įdomus palyginimas tarp šio vi
durinio sluoksnio ir senovės Romos akmeninių statinių plono plytų
tarpsluoksnio, tikriausiai teikusio senoviniams mūriniams ypatingo
tvirtumo.
Bet, tarytum nesitenkindama ta begaline raumeningos Leviatano
uodegos jėga, gamta apraizgė, apmuturiavo jo kūną įmantriausiu rau
menų skaidulų bei gijų tinklu, kuris, eidamas abiem papilvės pusėm,
pasiekia uodegos mentes ir išvien susipynęs su jų audiniu dar padidina
galybę; todėl neapsakoma banginio jėga tartum susitelkia jo uodegoje.
Tad jei materijai būtų lemtas sunaikinimas, tik uodegai ir pakaktų

nuojėgumo tai atlikti.
Tačiau stulbinanti jėga - ten, kur beveik vaikiškas lengvumas iš
vinguriuoja iš galios titanizmo, - visiškai nedarko grakščios judesių
vinklybės. Priešingai - judesys įgauna ypatingo, pribloškiančio pui
kumo. Tikra jėga niekada nieko neatima iš darnos ir grožio, dažniau
juos padidina; ir visur, kur tik įsikūnija akinama šio pasaulio dailybė,
jėga neatsiejamai susipina su kerais. Atimkite įtemptus raumenis, re
gis, besiveržiančius iš marmurinės Heraklio statulos, ir žavesys dings.
Kai ištikimasis Ekermanas kilstelėjo lininę paklodę, kuria buvo už
dengtas nuogas Gėtės lavonas, jį apstulbino plati kaip romėnų triumfo
arka krūtinės ląsta. O pamąstykite, kokią kūno galybę suteikia Mike
landželas netgi Dievui Tėvui, tapydamas jį žmogaus pavidalu. Kad ir
kiek dieviškos meilės rodo švelnūs, grakštūs, hermafroditiški Sūnaus
atvaizdai italų drobėse, sėkmingiausiai įkūnijančiose Jo vaizdinį; tie
paveikslai - stokojantys raumenų, net neužsimenantys apie jėgą -
kalba tik apie neigiamą, maloningai suteiktą moterišką klusnumą ir
kantrybę, kurios tiems, kam duotos, ir yra tikrosios, išskirtinės jo mo
kymų savybės.
Mitrus organo, apie kurį kalbu, lankstumas yra toks nuostabus,
kad nesvarbu, ar banginis juo naudojasi žaisdamas, ar iš rimtųjų, ar
įtūžęs, uodega visada išlinksta stulbinamai grakščiai. Čia jos nepra
lenkia net fėjos ranka.
Uodegai būdingi penki pagrindiniai judesiai. Pirmas - plaukiant į
priekį būti plaukmeniu; Antras - mūšyje pavirsti kuoka; Trečias - da
ryti posūkius; Ketvirtas - ką nors išsviesti į viršų; Penktas - statmenai
iškilti, nyrant į dugną.
P i r m a s . Būdama gulsčia, Leviatano uodega juda kitaip negu
visų jūros gyvūnų uodegos. Ji niekada nevizguliuoja. Ir žmogui, ir žu
viai vizguliavimas - menkystės ženklas. Banginiui jo uodega - vienin
telė judėjimo priemonė. Tai pariesdamas ją po pilvu, tai staigiai išties
damas, siaubūnas gali žaibiškais trūksniais pašėlusiai lėkti į priekį. O
šoniniais plaukmenimis jis tik vairuoja.
A n t r a s . įdomu pažymėti, kad kovodamas su sau lygiais, kašalo-
tas naudoja tik kaktą ir žandikaulį, o susidūręs su žmogumi dažniau
siai paniekinamai teškia uodega. Puldamas velbotą, banginis ūmai
MOBI S DI KA S , ARBA B A N G I N I S 421
nusuka nuo jo plaukmenį, kuris, grįždamas atgal, žiebia smūgį. Jeigu

ore niekas nesukliudo ir smūgis pasiekia tikslą, jis neatremiamas. Jo
neišlaiko nei žmogaus šonkauliai, nei velboto španhautai. Vieninte
lis išsigelbėjimas - išsilenkti smūgio; o jeigu jis ištinka iš šono, prieš
tai kliudęs vandenį, tada iš dalies dėl gero velbotų pluknumo ir dėl
atsparumo medžiagų, iš kurių padirbtas, blogiausiu atveju atsiperka-
ma španhautų įskilimu, dviem trim išlaužtomis lentomis ir sprogyme
šone. Tie povandeniniai šoniniai smūgiai tokie dažni banginių me
džioklėje, kad į juos žiūrima kaip į paprasčiausią vaikų žaidimą. Tik
nusitrauks kas nors jūrinikę, ir skylė užkimšta.
T r e č i a s. Įrodyti negaliu, bet, mano manymu, banginio lytėji
mas susitelkęs uodegoje; jos jautrumas tegali būti lyginamas su dram
blio straublio jautrumu. Toji savybė ypač išryškėja judinant uodegą
į šalis, kai banginis su grynai mergišku glosnumu lėtai ir atsargiai iš
šono į šoną vedžioja jūros paviršiumi didžiule uodegos mente; ir jeigu
pataiko į jūreivio ūsą, vargas tam jūreiviui su visais jo ūsais ir kitu labu.
O koks lipšnus tas įžanginis prisilietimas! Jeigu uodega turėtų kibu-
mo, aš tuoj pat prisiminčiau Darmonodo dramblį, kuris dažnai lanky
davosi gėlių turguje ir žemai nusilenkęs teikdavo panelėms puokšteles,
o paskui glamonėjo jų liemenis. Ir dėl daugelio kitų priežasčių gaila,
kad banginis negali uodega suimti daiktų, nes girdėjau dar apie vieną
dramblį, kuris sužeistas mūšyje užvertė straublį ir išsitraukė strėlę.
K e t v i r t a s . Nepastebimai prisėlinę prie banginio per tariamai
ramią dykos jūros plynę, galite užklupti jį tokiu metu, kai, numojęs
ranka į sunkiasvorį orumą, šėlioja vandenyne it kačiukas prieš židinį.
Bet žaidime vis tiek juntama jėga. Plačios uodegos mentės čia švysteli
aukštai į orą, čia vėl daužiasi į vandenį; ir baisus trenksmas nugruma
mylių mylias. Jums net gali pasirodyti, kad iššovė didžiulė patranka;
o jeigu dar pastebėsite kitame kūno gale dūmų vainiką virš galvos, ko
gero, pamanysite, kad parūko iš pabūklo vamzdžio.
P e n k t a s . Kadangi įprastu būdu plaukiančio Leviatano uodegos
mentės yra daug giliau negu jo kupra, todėl iš paviršiaus jų visiškai
nematyti; tačiau, ketindamas nerti į gilumą, jis statmenai iškelia virš
vandens uodegos plaukmenis ir kokį trisdešimt pėdų kūno, akimir
ką suvirpa ore, o tada sminga it strėlė į gilumą. Neskaitant dieviškojo
šuolio iš vandens, - apie kurį dar bus kalbama, - nėra gyvojoje gamtoje
didingesnio reginio už tą banginio uodegos švystelėjimą. Milžiniška

uodega, iškilusi iš bedugnių gelmenų, rodos, mėšlungiškai veržiasi
aukštyn, į dangų. Taip sapnuose esu regėjęs didingąjį Šėtoną, kančioje
tiesiantį milžinišką aštrianagę leteną iš ugninio Baltijos Pragaro lieps
nų. Tačiau stebint tokias scenas visų svarbiausia yra jūsų nuotaika; jei
gu ji kaip Dantės, jums pasirodys velniai, jeigu kaip Izaijo1- arkange-
lai. Kartą, kai stovėjau žvalgu mūsų laivo stiebe, o saulėtekis raudonai
dažė dangų ir jūrą, išvydau rytuose didžiulį būrį banginių; jie greitai
plaukė į saulę ir ūmai visi vienu kartu iškėlė uodegas danguosna. Man
pasirodė, kad niekada nėra pasaulis regėjęs tokio didingo nusilenkimo
dievams; netgi Persijoje, toje ugnies garbintojų tėvynėje. Ir kaip Ptole-
majas Filopatoras12, liudijęs už afrikietišką dramblį, tada būčiau galėjęs
iškilmingai prisiekti, kad banginis - pats dievočiausias iš visų gyvų
padarų. Juk dar karalius Juba3 tvirtino, kad senovės karo drambliai
dažnai sveikina rytą visiškoje tyloje iškėlę straublius į dangų.
Į atsitiktinę šio skyriaus kai kurių banginio ir dramblio ypatumų
paralelę, kalbant apie uodegą ir straublį, neturi būti žiūrima kaip į
bandymą lyginti šituos priešingus organus; juo labiau kaip į bandymą
lyginti tuos du gyvūnus, nesgi net galingiausias dramblys yra tik ma
žutis terjeras greta Leviatano, o straublys - tik lelijos stiebelis šalia Le
viatano uodegos. Pats nuožmiausias dramblio straublio smūgis atrodo
it žaismingas takštelėjimas damos vėduokle, lyginant su kurtinamu
trenkimu milžiniškų banginio uodegos menčių, kurios ne kartą yra
vieną paskui kitą išsviedusios į orą velbotus su irklais ir yrėjais, visai
kaip indų fokusininkas išmeta į viršų sviedinius.4
Kuo daugiau mąstau apie galiūnišką banginio uodegą, tuo labiau
apgailestauju, kad nesugebu aprašyti. Kartais jos judesiai nepadarytų
1 Senovės žydų religijos veikėjas. Jo vardu vadinamoje Senojo Testamento knygoje Ižai-
jas išpranašauja, kada ateis Dievo tarnas - Mesijas.
2 Ptolemajas IV Filopatoras (221 pr. m. e. - 203 pr. m. e.) - Egipto faraonas, priklausęs
Ptolemajų dinastijai.
3 Tikriausiai turima galvoje Mauritanijos karalius Juba II (33 pr. m. e. - 25 m. e.),
palikęs istorijos ir geografijos knygų.
4 Nors bet kokie banginio ir dramblio dydžių lyginimai tiesiog beprasmiški, nes dram
blio ir banginio gretinimas - tai gretinimas mopso su drambliu, vis dėlto jie turi įdomių
panašybių ir tarp jų - fontaną. Yra žinoma, kad drambliai dažnai prisitraukia straublius
vandens arba smėlio ir, iškėlę juos virš galvos, paleidžia čiurkšlę. (Aut. past.)
423
gėdos ir žmogaus rankai, nors jų prasmė taip ir lieka ne visai aiški.

Plaukiant didžiuliam banginių būriui, tie mįslingi judesiai kartais to
kie stulbinantys, kad, girdėjau, banginiautojai laiko juos giminingais
masonų ženklams; jie mano, kad šitaip banginis sąmoningai kalbasi
su pasauliu. Banginio kūnui nestinga ir pačių keistybiškiausių jude
sių, kurių nesugaudo net labiausiai patyrę jūreiviai. Kad ir kaip skai
dyčiau į dalis Leviatano kūną, nė per colį neprasismelksiu į jo gelmę;
nepažįstu jo ir niekada nepažinsiu. Ir jeigu tiek menkai teišmanau apie
uodegą, tai ką sakyti apie galvą? juo labiau, kaip perprasti veidą, jeigu
šio visiškai neturi? Iš kitos pusės mane išvysi, mano uodegą paregė
si, regis, sako jis, tačiau į veidą nepažvelgsi. Bet ir apie kuprą ne viską
žinau; o dėl veido - tai kad ir kokias užuominas darytų, dar kartą
kartoju - visai jo neturi.
87 SKYRIUS
Didžioji arm ada
Ilgas ir siauras Malakos pusiasalis, toli į pietryčius išsidavęs nuo Bir

mos žemės, yra pats piečiausias Azijos kyšulys. Ištisine grandine nuo jo
nusitęsia ilgos Sumatros, Javos, Balio ir Timoro salos; su daugybe kitų
sudarančios milžinišką molą, arba dambą, jungiančią Aziją su Aus
tralija ir atskiriančią netrikdomas Indijos vandenyno platumas nuo
tankiai išsibarsčiusių Rytų salynų. Tame mole banginiams ir laivams
keliose vietose iškirsti vartai; kurių įžymiausi - Sundos ir Malakos
sąsiauriai. Iš vakarų į Kiniją plaukiantys laivai įneria į Kinijos jūras
Sundos sąsiauriu.
Šitas siauras Sundos sąsiauris skiria Sumatrą nuo Javos; jis yra pačia
me milžiniškos salų dambos viduryje, it tvirtovės saugomas skardingo
žalio rago, jūreivių praminto Javos Kakta; tas sąsiauris labai panašus į
centrinius didžiulės mūrais apsitverusios imperijos vartus; o prisiminus
neišsemiamus prieskonių, šilkų, brangakmenių, aukso, dramblio kaulo
lobynus, sukauptus tūkstančiuose Rytų jūrų salelių, ateina į galvą min
tis, kad gamta, jau kurdama žemę, gan apdairiai pastatė lyg ir užtvarą
šitoms brangenybėms nuo viską glemžiančio Vakarų pasaulio apsaugo
ti. Sundos sąsiaurio krantų negina neįveikiamos tvirtovės, saugančios
kelią į Viduržemio jūrą, Baltiją ir Propontidą1. Rytų žmonės nereika
lauja kaip danai, kad, nuleidusios marselius, jiems vergiškai lankstytųsi
nesibaigiančios pavėjui plaukiančių laivų vilkstinės, kaupinos neįkai
nojamų rytietiškų gėrybių, amžių amžius, dieną naktį laivuojančios
tarp Sumatros ir Javos. Tačiau, lengva ranka atmesdami iškilmingų
eitynių tvarką, jie neatsisako daug vertesnio atmokesčio.
Nuo neatmenamų laikų piratiškos malajiečių burvaltės proa 2 tūno
pavėsinguose Sumatros pakrančių užtakiuose bei salelėse ir, netikėtai
1 Senovinis Marmuro jūros pavadinimas.

: Bendras indoneziečių laivų pavadinimas.
M O B I S D I K A S . AR B A B A N G I N I S
425
atkirtusios sąsiauriu plaukiantiems laivams kelią, grasindamos ietimis,

reikalauja duoklės. Europos laivai tiek kartų surengė joms kruvinas
skerdynes, kad piratų narsa bent kiek apmažo; vis dėlto dar ir šiandien
girdime, kad anglų arba amerikiečių laivas buvo negailestingai paim
tas abordažu ir apiplėštas šiuose vandenyse.
Gaivaus ir palankaus vėjo genamas artinosi „Pekodas“ prie sąsiau
rio; Ahabas ketino pro jį patekti į Javos jūrą, o tada, pasukęs šiaurės
kryptimi, praplaukti tas vandenų platumas, kur, anot girdų, retkar
čiais lankosi kašalotai; paskui prašliuožti palei pačias Filipinų salyno
pakrantes ir atsidurti į rytus nuo Japonijos, kaip tik prasidedant di
džiajam banginiavimo sezonui. Taigi, baigdamas kelionę aplink pa
saulį ir artėdamas prie pusiaujo Ramiajame vandenyne, „Pekodas“ bus
pabuvojęs visuose verslo rajonuose; o jau ten po visų nesėkmingų gau
dynių Ahabas tvirtai tikėjo įvyksiant lemiamą mūšį su Mobiu Diku
labiausiai šiojo lankomose jūrose ir tuo metų laiku, kai protingiausia
tikėtis jį ten pasirodant.
Bet kaipgi čia taip? negi naršydamas vieną vandenų sritį po kitos,
Ahabas niekur nestabteli prie kranto? ar jo įgula troškulį malšina oru?
Vandens pasipildyti tikrų tikriausiai sustoja? Taigi kad ne. Nuo senų
senovės savo cirko areną ugniniu ratu apibėga saulė; ir jai nereikia kito
peno, tik to, kuris joje pačioje. Visai kaip Ahabui. Ir dar, įsidėmėkit, -
kaip banginiavimo laivui. Kitų triumai prikimšti svetimų, į tolimus
uostus gabenamų prekių; o pasaulio klajūnas banginių medžioklės
laivas jokio krovinio neturi, tik save patį ir įgulą su jos ginklais bei
reikmenimis. Talpiame triume į butelius išpilstytas visas ežeras. Ir ne
beverčiai švino arba geležies luitai, o visokia ūkio padarynė yra jo ba
lastas. Jis gabenasi vandens atsargų daugeliui metų. Tyro puikaus nan-
taketietiško vandens, kuris, net trejus metus išbuvęs triume, Nantake-
to jūreiviui Ramiajame vandenyne atrodo gardesnis nei tas surstelėjęs
skystimas, tik vakar plaustais parsiplukdytas iš Peru arba Indijos upe
liūkščių. Štai kodėl, - nors kiti laivai, plaukdami iš Niujorko į Kiniją
ir atgal, užsuka į tuziną uostų, - banginių medžioklės laivas per tą patį
laiko tarpsnį dažnai net žemės kraštelio neišvysta; jo įgula tesusitinka
tik tokių, kaip ir jie patys, amžinų jūros keliauninkų. Taigi jei atneši
te žinią apie naują pasaulio tvaną, jie tepasakys: „Nieko, vyrai, - štai
Nojaus laivas!“
Kadangi ties vakariniais Javos krantais netoli Sundos sąsiaurio

buvo nudobta daug kašalotų; o dauguma aplinkinių plotų buvo laiko
mi puikiomis žvejybos vietomis; „Pekodui“ artinantis prie Javos Kak
tos, nuo denio žvalgams buvo be perstojo šūkčiojama nežiopsoti. Bet
šit ir žali, palmėmis apaugę skardžiai pasirodė laivapriekio dešinėje,
patenkintos šnervės jau užuodė gaivią cinamono kvaptį, o akiratyje
dar nebuvo pastebėta nė vieno fontano. Ir tik kai laivas, praradęs viltį
sutikti banginių, buvo beįplaukiąs į sąsiaurį, viršuje pasigirdo įprasti
nis džiugus šūksnis, ir netrukus mus pasveikino neapsakomai didin
gas reginys.
Užbėgant už akių reikia pasakyti, kad, nepaliaujamai medžioja
mi visuose keturiuose vandenynuose, kašalotai nebeplaukioja kaip
seniau mažais atskirais būriais; dažniausiai jie sutinkami didžiulėmis
kaimenėmis, kuriose kartais galima suskaityti tiek galvų, kad, atrodo,
įvairios tautos sudarė iškilmingą sutartį ir abipusės pagalbos bei para
mos paktą. Dėl šio kašalotų polinkio burtis į milžiniškus karavanus
kartais galima kelias savaites arba mėnesius plaukti medžioklės plotais
ir neišvysti nė vieno fontano; o paskui ūmai būti apstulbintam, regis,
vienukart ištryškusių tūkstančių čiurkšlių.
Toli priekyje, kairėje ir dešinėje, už dviejų ar trijų mylių nuo lai
vo, plačiu puslankiu, užimančiu pusę regračio, nesibaigiančia grandi
ne žaismingai tryško ir vidudienio ore žiežirbavo banginių fontanai.
Skirtingai negu statmenas dvičiurkšlis tikrojo banginio fontanas, išsi-
šakojantis viršuje į du srautus it svyruoklio gluosnio laja, vienačiurkš-
lis, į priekį palinkęs kašaloto fontanas yra kerotas baltų garų santirštis,
tolydžio ištrykštantis į orą ir nukrentantis pavėjinėje pusėje.
Žvelgiant nuo kurio nors aukšto „Pekodą“ kilstelėjusio vandens
kūbrio, daugybė pavieniui išvingiuojančių į orą garuojančių čiurkšlių,
regimų pro melzganą oro ribėjimą, panėšėjo į tūkstančius džiugiai
rūkstančių kaminų virš milžiniško miesto, kai gardžiakvapį rudens
rytą juos išvysta į kalną užjojęs raitelis.
Kaip kariuomenė, žygiuojanti per nedraugišką kalnų tarpeklį,
stengiasi paspartinti žingsnį, norėdama kuo greičiau išeiti iš pavojingos
tarpukalnės ir vėl išsiskleisti daugmaž saugiame slėnyje; taip ir toji ne
apžvelgiama banginių flotilė skubinosi per sąsiaurį, nuolat glausdama
kovinius sparnus ir plaukdama sutelkta, pusračiu išlinkusia rikiuote.
M O B 1S D I K A S . A R B A B A N G I N I S
427
Iškėlęs visas bures, „Pekodas“ leidosi paskui juos; žeberklininkai

su įnagiais rankose smagiai ir garsiai šūkavo, stovėdami dar nenuleis
tuose velbotuose. Jei tik vėjas nepasikeis, buvo galima tvirtai tarti, kad,
praplaukusi Sundos sąsiaurį, milžiniška banginių kareivija išsiskleis
Rytų jūrų vandenyse, bet tik tam, kad geriau išvystų, kaip apmažėjo jų
skaitlius. Ir kas žino, gal patsai Mobis Dikas plaukia šiame milžiniš
kame karavane nelyginant šventasis baltasis dramblys Siamo karaliaus
karūnavimo procesijoje? Taigi, iškėlę liselius virš liselių, nuskriejome į
priekį, varydamiesi prieš save Leviatanus, bet staiga išsigirdęs skardus
Teštigos balsas suragino atkreipti dėmesį į kažką už laivagalio.
Tartum pakartodamas puslankį mūsų priekyje, tenai pasirodė
antras puslankis. Tai buvo atskiri baltų tikšmenų stulpeliai, čia išky
lantys, čia nukrintantys it banginių fontanai; tik pradingti jie nepra-
dingdavo, o vis trykščiojo į viršų. Nukreipęs į juos žiūronus, Ahabas
skubiai pasigręžė ant kaulinės kojos ir sušuko:
- Skubiai į stiebus! Ruošti gordenius ir kibirus - drėkinti bures.
Mus vejasi malajiečiai!
Tarytum įkiršinti per ilgo tykojimo už kyšulio, kol „Pekodas“
įplauks į sąsiaurį, nenaudėliai azijiečiai dabar vijosi jį kaip patrakę.
Tačiau ir eiklusis „Pekodas“, genamas gaivaus palankaus vėjo, kaip pa
trakęs persekiojo banginius, todėl tamsiaodžiai filantropai - it rimbai
ir pentinai - skubindami jį link jo paties tikslo, tik darė neįkainojamą
paslaugą. Bent šitaip atrodė Ahabui, su žiūronais po pažastimi vaikšti
nėjančiam ten ir atgal po denį; čia pažvelgiančiam į siaubūnus, kuriuos
vijosi, čia atsigręžiančiam į kraujo ištroškusius piratus, kurie j į ginė.
Tačiau kai žvilgsniu perbėgo žalias sienas vandenų tarpeklio, kuriuo
plaukė laivas; kai pamintijo, kad čia ir jo keršto kelias; kai pamanė,
kad pro tuos pačius vartus ir persekiotojai, ir persekiojamieji skuba į
žūtbūtinę pabaigą, o dar iš paskos nuožmūs beširdžiai piratai ir klai
kūs bedievybės velniai pragariškai ragina jį keiksmais - visoms šioms
mintims praskriejus sąmonėje, Ahabo kakta apniuko ir susiraukšlėjo
tarytum juodas pajūrio žvyras, pagraužtas audroto potvynio, neįsten
gusio tačiau pajudinti jo iš vietos.
Bet mažai ką iš nutrūktgalvių įgulos vargino panašios mintys; ir,
kai toli palikęs piratus, aplenkęs Koketu kyšulį, „Pekodas“ išlėkė paga
liau į atvirą jūrą, žeberklininkai labiau liūdėjo, kad greitieji banginiai
H E R M A N ME LV I L L E
428
pernelyg tolo nuo laivo, negu džiūgavo, kad laimingai paspruko nuo
malajiečių. Tačiau jie vis plaukė paskui banginius, ir tie pagaliau ėmė
mažinti greitį; laivas palengva artėjo prie jų; ir, vėjui pradėjus rimti,
buvo duotas įsakymas nuleisti velbotus. Bet vos tik banginių kaimenę
kažkokia stebuklinga laukinė nuojauta perspėjo apie besiartinančius
tris velbotus - nors tie dar buvo už visos mylios, - ji tuoj pat vėl susi
telkė, išsirikiavo gretomis ir batalionais taip, kad jų fontanai atrodė it
žybčiojantys į gubas sustatyti durtuvai, ir, padvigubinusi greitį, nudū
mė į priekį.
Nusimetę drabužius, vien su baltiniais, iš visos galios užgulėme
uosines mentes, bet po kelių valandų irkluotės jau ketinome liautis
vijęsi, tačiau visuotinis dvejojimo sąmyšis banginių gretose parodė,
kad pagaliau juos ištiko nesuvokiamas bejėgiško neryžtingumo prie
puolis, kurį pamatę banginių medžiokliai sako, kad banginiai subūgo.
Glaudžios karinės kolonos, kuriomis išsirikiavę jie tik ką taip greitai
ir ryžtingai plaukė, dabar suiro, virsdamos neaprėpiamu netvarkin
gu bėgimu; atrodė, kad banginiai, panašiai kaip indų karaliaus Poro
drambliai mūšyje su Aleksandru, išprotės suparalyžiuoti siaubo. Pa
sklidę į visas puses, jie suko plačius ratus arba plaukinėjo be tikslo tai
viena, tai kita kryptimi, iškvėpdami trumpas storas čiurkšles, aiškiai
bylojančias, koks stiprus siaubas juos pagavo. Ypač akivaizdžiai išgąs
tį liudijo tie banginiai, kurie, tarytum pusiau nugrimzdę, stiebų ne
tekę laivai, visiškai sustingę sūpavosi jūros paviršiuje. Jei čia būtų ne
Leviatanai, o paprasčiausia avių banda, trijų nuožmių vilkų genama
per ganyklą, kažin, ar ji būtų galėjusi parodyti didesnį įbūgį. Bet tokie
bailumo priepuoliai būdingi beveik visiems bandos gyvūnams. Liūta-
karčiai Vakarų bizonai, klajojantys dešimttūkstantinėmis bandomis,
yra sprukę nuo vieno raitelio. Arba imkim žmones, sugintus į teatro
parterio gardą; užsiminus apie gaisro pavojų, jie trūkčiagalviais puola
prie durų ir grumdosi, mirtinai spaudžia, dusina, be gailesčio trypia
vienas kitą. Todėl protingiau nešūkčioti, stebintis keista banginių bai
me, nes, kad ir kaip kvailai šioje Žemėje elgtųsi gyvuliai, žmogus smar
kiai visus viršija savo beprotystėmis.
Nors, kaip sakyta, dar vyko smarkus daugumos banginių judė
jimas, būtina paaiškinti, kad visa banda nei tolo, nei traukėsi, o lai
kėsi vietoje. Kaip visada tokiais atvejais, velbotai tuoj pat išsiskyrė, ir
M O B I S D I K A S , AR B A B A N G I N I S
4 2 9
kiekvienas, pasirinkęs banginį bandos pakraštyje, leidosi jo link. Net

trims minutėms nepraėjus, Kvikegas sviedė žeberklą; sužeista žuvis
tėškė mums į veidus akinamą čiurkšlę putų ir, puolusi bėgti, it žaibas
nusitempė į bandos vidurį. Nors panašiomis aplinkybėmis sužeisto
banginio taktika nėra netikėta; tikriau sakant, ko nors panašaus Vi
sada reikia laukti; vis dėlto su ja susijusios pačios pragaištingiausios
banginiavimo negandos. Nes kai eiklus siaubūnas nusitempia jus į patį
{siutusios kaimenės vidurį, tariate sudie apdairiam gyvenimui, - jis
dabar virsta vien paklaikusiu širdies tvinkčiojimu.
Apakęs ir apkurtęs banginis lėkė į priekį, tartum vildamasis, kad
tik greitis padės atsikratyti į nugarą įsisiurbusios geležinės dėlės; o
mes, skrosdami baltą rėžį jūros paviršiuje, nepaliaujamai rizikavome
susidurti su apkvaitusiais aplink besiduodančiais jūrų gyvūnais; mūsų
velbotas priminė audromečiu ledo salų suspaustą laivą, bandantį iš
siveržti painiais kanalais ir protėkiais be žinios, kurią akimirką bus
apsuptas ir sutraiškytas.
Bet Kvikegas, nė kiek nesutrikęs, narsiai vairavo velbotą; čia api
plaukdamas siaubūną, iškilusį tiesiai mūsų kelyje; čia išsilenkdamas
kito, milžiniška uodega švystelėjusio mums virš galvų; o Starbakas
visą laiką stovėjo velboto priekyje su trišakiu rankoje, vaikydamas
tuos banginius, kuriuos galėjo pasiekti toli nesviesdamas ginklo, o to
limesniems svydžiams jau stigdamas laiko. Be darbo nesėdėjo ir yrėjai,
nors, šitaip susiklosčius aplinkybėms, buvo laikinai atpalaiduoti nuo
tiesioginių pareigų. Dabar jų darbas daugiausia buvo laidyti gerkles.
- Iš kelio, komodore! - šaukė vienas milžiniškam vienkupriui,
staiga iškilusiam į paviršių ir akies mirksniu galinčiam paskandinti
mus.
- Ei tu, nuleisk uodegą! - rėkė antras didžuviui, ramiai besivėduo-
jančiam šia galūne prie pat mūsų borto.
Kiekviename velbote paprastai yra labai išmoningas įtaisas, ka
daise išrastas Nantaketo indėnų ir vadinamas valkčiais. Tai du vie
nodo dydžio rąstigaliai, tvirtai vienas su kitu sukalti, kad jų rievės
kryžiuotųsi statmenai; per vidurį prie jų pririšama gana ilga virvė
su kilpa gale, kurią lengvai ir greitai galima būtų pritvirtinti prie
žeberklo. Valkčiai dažniausiai naudojami medžiojant pasibaidžiusių
banginių bandoje. Mat tada aplinkui būna daugiau banginių, negu
vienukart galima nudobti. Be to, kašalotų sutinkama ne kas dieną;

todėl reikia griebti, kiek tik įmanoma. Ir jeigu negalite nudobti visų
vienu kartu, tada bent reikia pakirpti jiems sparnus, kad būtų galima
vėliau, laisvalaikiu, pribaigti. Štai tada ir pagelbsti valkčiai. Jų savo
velbote turėjome tris. Pirmas ir antras jau buvo sėkmingai išsviesti,
ir matėme, kaip vargingai sprunka banginiai, tįsiantys paskui save
valkčius, keliančius didžiulį šoninį pasipriešinimą. Jų judesiai buvo
suvaržyti it kalinių, kuriems prie kojos pririštas geležinis rutulys su
grandine. Tačiau, metant per bortą trečią, sunkus kerėpla užkliudė
velboto suoliuką ir išmušė jį lauk, o yrėjas atsidūrė valties dugne. Jūra
tuoj pat kliūstelėjo pro šviežias bortų žaizdas, bet mes užkišome pra-
takus, įbrukę kelerius marškinius bei kelnes, ir laikinai sustabdėme
vandenį.
Mums niekaip nebūtų pavykę nusviesti tų trijų žeberklų su valk
čiais, jeigu mus į būrio tirštį vilkęs banginis nebūtų ėmęs plaukti
lėčiau; be to, vis labiau braunantis į vidurį, pakvaišęs bruzdesys ir
pragaištinga netvarka pakraščiuose ėmė rimti. Nuo trūkčiojimų že
berklas pagaliau ištrūko, ir mus tempęs banginis, puolęs į šoną, dingo
iš akių; tada, mąžtant velboto greičiui, kurį buvo suteikęs paskutinis
trūktelėjimas, mes, prašliuožę tarp dviejų banginių, įplaukėme tiesiai
į bandos vidurį, tartum kalnų srautu būtume nusileidę į ramų slėnio
ežerą. Čia audra, kaukianti siauruose banginių kaimenės pakraščių
tarpekliuose, buvo girdima, tačiau nejuntama. Šiame vidiniame plote
jūra atrodė it švelnus atlaso gabalas; banginiautojų žodžiais tariant,
sliduva; padarinys švelnaus skysčio, kurį išleidžia banginiai visiškos
ramybės akimirkomis. Taip, atsidūrėme vidury tos stebuklingos rim
ties, kuri, sakoma, glūdi kiekvieno sąmyšio širdyje. O iš neaiškių to
lių, nuo išorinių koncentrinių ratų sklido griausmas, ir buvo matyti,
kaip banginiai nedideliais būriais po aštuonis-dešimt skrieja ratu it
cirko žirgų kinkinys per areną; visi taip prisispaudę šonas prie šono,
jog kažkoks milžinas jojikas, atsistojęs viduriniams gyvūnams ant
nugarų, rodės, taip pat būtų galėjęs skrieti ratu. O čia, ties nematoma
besisukančios bandos ašimi, banginiai ilsėjosi, taip glaudžiai sugulę
vienas prie kito, kad mums nebuvo jokios galimybės išsigauti laukan.
Reikėjo dairytis tarpeklio gyvoje, mus supančioje sienoje; praleidusio-
je į vidų, o paskui susivėrusioje ir mus įkalinusioje. Stengėmės laikytis
431
ežero viduryje, ir prie mūsų kartais priplaukdavo nedidelės romios

patelės ir jaunikliai - sutriuškintos kariuomenės motinos ir vaikai.
Milžiniškas banginių užimamas plotas, įskaitant didžiulius tarpus
tarp besisukančių išorinių ratų ir įskaitant atstumą tarp atskirų tuose
ratuose besisukančių grupių, turėjo būti ne mažesnis kaip trys kvadra
tinės mylios. Šiaip ar taip - nors tokiu metu matas galėjo būti apgau
lingas, - iš žemo mūsų velboto atrodė, kad fontanai šokčioja ligi paties
regračio. Užsimenu apie tai todėl, kad patelės ir jaunikliai buvo lyg
sąmoningai uždaryti vidiniame aptvare; ir dėl milžiniško pasklidusios
kaimenės dydžio, o gal dėl jaunumo ir naivumo negalėjo suvokti ti
krosios sustojimo priežasties; nežinia dėl ko, bet šie pilni nekaltybės ir
neišmanymo banginiukai, - retkarčiais nuo ežero krantų aplankantys
nejudrią mūsų valtį, - rodė nuostabią ramybę ir drąsą, o gal sutram
dytą baimę, kuria negalima nesižavėti. Tarytum kiemsargiai šunys
uostinėjo mus, priplaukdami prie pat borto, paliesdami jį šonu; mums
net ėmė rodytis, jog kaži kokie kerai bus taip staigiai prijaukinę juos.
Kvikegas tapšnojo jiems per galvą, Starbakas kasė trišakiu nugaras; ta
čiau, būgštaudamas dėl pasekmių, nedrįso kol kas rimtai jo panaudoti.
Bet po nuostabiuoju paviršiaus pasauliu, pažvelgę per bortą, ma
tėme kitą, dar keistesnį gelmenų pasaulį. Ten, po vandenų skliautais,
plūkavo peninčios motinos ir tos, kurios, sprendžiant iš neapsakomos
juosmens apimties, greit turėjo tapti motinomis. Ežero gelmės, kaip
jau užsiminiau, buvo labai skaidrios; ir panašiai kaip motinos krūtį
žindantys žmonių kūdikiai ramiu nejudriu žvilgsniu žvelgia kažkur į
šalį, lyg tuo pat metu gyventų du skirtingus gyvenimus - siurbdami
žemišką maistą, dar ir dvasiškai puotautų kažkokiais nežemiškais pri
siminimais; - taip ir jaunieji banginiukai, rodės, stebeilijo į mus, bet
tuo pat metu pro šalį, tarytum naujagimėms jų akims būtume buvę
tik jūržolių kuokštai. Pavirtusios ant šonų, ramiai mus apžiūrinėjo ir
motinos. Vienas iš šitų naujagimių - sprendžiant iš tam tikrų požy
mių, išgyvenęs vos vieną dieną - buvo apie keturiolikos pėdų ilgio ir
maždaug šešių pėdų apimties. Tai buvo mažas padykėlis; nors jo kūnas
dar nebuvo spėjęs išsitiesti iš tos be galo varginančios padėties, kokia
dar visai neseniai gulėjo motinos įsčiose; kur banginis, pabrukęs uode
gą po galva, pasirengęs galutiniam šuoliui tūno įsitempęs it mongoliš
kas lankas. Švelnūs šoniniai plaukmenys ir uodegos mentės dar buvo
susirangiusios, suglamžytos tarytum tik ką iš svečių kraštų atkeliavu

sio naujagimio ausys.
- Lynas! lynas! - sušuko Kvikegas, pasilenkęs per bortą. - Kas
lynas? kas žeberklas mesti? - Du banginis; didis ir mažis!
- Kas tau, žmogau, nutiko? - nustebo Starbakas.
- Žiūrėti ten, - tarė Kvikegas, rodydamas žemyn.
Ir kaip tada, kai banginis su įsmigusiu žeberklu, išringavęs iš sta
tinaitės šimtus sieksnių lyno, deramą laiką išbuvęs gelmėje, vėl išplau
kia į paviršių; o paskui jį iš vandens išnyra atsipalaidavusios virvinės
spiralės; taip ir dabar Starbakas pamatė nestangrias ponios Leviatan
bambagyslės kilpas, kuriomis jauniklis vis dar atrodė pririštas prie
motinos. Neretai įnirtingų gaudynių skuboje natūralaus raiščio mo
tinos galas susipina su kanapiniu lynu, todėl pagaunamas ir jauniklis.
Siame užburtame tvenkinyje mums tarytum atsiskleidė slapčiausios
jūrmarių slaptys. Išvydome, kaip gelmėse meilės žaidimus žaidžia jau
ni Leviatanai.1
Taigi, nors apsupti siaubo ir baugesio ratų, pačiame jų viduryje tie
mįslingi padarai laisvai ir be baimės gyveno taikų naminį gyvenimą;
ir net giedrai smaginosi meilybėmis bei pramogomis. Bet juk lygiai
taip pat tornadų audrinamame savo esybės Atlante visada vidujai mė
gaujuosi nebylia ramybe; ir nors milžiniškos, niekada nenusileidžian
čių negandų planetos sukasi aplink mane, kažkur, pačioje giliausio
je sielos slaptynėje, vis tiek maudausi švelniuose amžino džiaugsmo
spinduliuose.
Kol šitaip plūduriavome tartum pakerėti, ūmios ir baisios žymės
tolumoje kartkartėm liudijo, kad kiti velbotai, vis dar keldami sąmy
šį, darbuojasi banginių kariuomenės pakraščiuose; arba gal grumiasi
pirmo rato viduje, kur buvo vietos ir galimybės saugiai pasitraukti.
1 Kašalotai, kaip ir visos Leviatanų rūšys, bet skirtingai negu kitos žuvys, dauginasi
ištisus metus; maždaug po devynių mėnesių patelė atsiveda vieną jauniklį, nors žinomas
vienas kitas atvejis, kai atsivedami Ezavas ir Jokūbas - variantas, kuriam numatyti du
speniai, įdomiai įtaisyti abipus analinės angos, bet pačios krūtys yra kiek aukštėliau.
Jeigu medžioklės metu banginiautojo žeberklas sužeidžia šią maitinančios motinos dalį,
į vandenį plūsteli pienas sumišai su krauju, ir daug sieksnių aplinkui jūra nusidažo dvi
spalviais dryžiais. Banginio patelės pienas labai saldus ir tirštas; žmonės ne kartą jo raga
vo; jis puikiai tinka su braškėm. Kupini abipusio prielankumo, banginiai mylisi more
hominum - kaip žmonės. (Aut. past.)
433
Tačiau įsiutę banginiai su valkčiais, kartkartėm aklai perkertantys čia

vieną, čia kitą ratą, buvo niekas, palyginti su tuo, kas netrukus atsi
skleidė prieš mūsų akis. Paprastai, sužeberklavę ypač stiprų ir miklų
banginį, medžiokliai stengiasi perpjauti jam pakinklines sausgysles,
kitaip sakant, suluošinti ir sudarkyti milžinišką uodegos sausgyslę.
Tam naudojamas trumpakotis banginiavimo kastuvas su virve, kuria
partraukiamas atgal į velbotą. Vienas banginis (kaip vėliau sužinojo
me), sužalotas į tą vietą, bet ne itin smarkiai, ištrūko ir puolė šalin
nuo velboto, nusitempdamas pusę žeberklo lyno; neapsakomo žaizdos
skausmo genamas jis dabar blaškėsi tarp besisukančių ratų nelyginant
vienišas bebaimis raitelis Arnoldas1 mūšyje prie Saratogos, skleisda
mas siaubą, kur tik pasirodydavo.
Kad ir kokia skausminga atrodė banginio žaizda, kad ir koks šiur
pus patsai vaizdas, tačiau buvo dar viena priežastis, kodėl jis kėlė visai
kaimenei tokį baisų nuogąstį; priežastis, iš pradžių per atstumą ne
suvokiama. Tik vėliau susigaudėm, jog kažkaip visiškai neįtikėtinai
banginio įsipainiota žeberklo lyne; taip pat jo pasprukta su įsmigusiu
banginiavimo kastuvu; palaida jo virvė susinarpliojo su aplink uodegą
apsisukusiu žeberklo lynu ir pamažėle ištraukė kastuvą iš kūno. Taigi,
paklaikęs iš skausmo, banginis, taškydamas bangas, nuožmiai daužė
lanksčia uodega ir švaistėsi aštriu kastuvu, žeisdamas ir žudydamas
draugus.
Siaubingas reginys tarytum pažadino kaimenę iš kaustančio stin
gulio. Pirmiausia sujudo banginiai ežero pakraščiuose; jie ėmė burtis,
atsitrenkdami vienas į kitą, tartum kilsčiojami silpstančių iš toli at
siritusių bangų; paskui pamažėle ėmė kilsuoti ir pulsuoti patsai eže
ras; pradingo iš akių povandeniniai vedybiniai ir vaikų kambariai;
vidinėse orbitose banginiai ėmė suktis vis glaudesniais guotais. Taip,
artėjo užsitęsusios ramybės pabaiga. Pasigirdo negarsus, bet vis augan
tis gausmas; ir šit jau visa banginių kariuomenė nelyginant griaudė-
jančios lytys didžiojoje Hadsono upėje, pavasarį pradėjus eiti ledams,
ėmė grūstis viduryje, lyg būtų ketinę susirioglinti į vieną aukštą kalną.
1 Benedict Arnold (1741-1801) - Amerikos Nepriklausomybės karo didvyris,

pasižymėjęs legendiniame mūšyje prie Saratogos (1777), kur amerikiečiai nugalėjo an
glus, tačiau vėliau jis perbėgo pas anglus.
HERMAN MELVILLE
434
Kaipmat Starbakas ir Kvikegas pasikeitė vietomis; Starbakas atsisėdo

vairagalyje.
- Už irklų! Už irklų! - stvėręs vairinį irklą, šnibždomis paliepė
jis. - Dabar tvirčiau užgulkit irklus, širdis apkulkit! Laikykitės, dėl
Dievo! Kvikegai, atsistumk nuo jo - nuo štai šito banginio! - durstelk
jam! - žiebk! Stok stok - nesėsk! Smarkiau, vyrai, - trūktelim; nežiū
rim jų nugarų - lekiam tiesiai ant jų! - ant jų!
Velbotą tuo metu beveik suspaudė du milžiniški juodi kūnai,
tarp ilgų šonų tepatikę siaurutėlaitį Dardanelų sąsiaurį. Žūtbūtiniu
trūksniu išsigavome į kiek atviresnę vietą; bet tučtuojau teko skubiai
trauktis ir ieškoti kito plyšio. Ne kartą pabuvę per plauką nuo staigios
nelaimės, pagaliau skubiai įšliuožėme ten, kur neseniai sukosi vienas
išorinis ratas ir per kurį dabar į vidurį iš visų pusių sumišai lėkė ban
giniai. Už sėkmingą išsigelbėjimą sumokėjom nebrangiai - prapuo
lė Kvikego skrybėlė, nulėkusi nuo galvos tuo metu, kai, stovėdamas
velboto priekyje, dursčiojo sprunkančius banginius, ir jam virš galvos
prašvilpė staigus milžiniškos uodegos smūgio sukeltas viesulas.
Kad ir koks nevaldomas, padrikas buvo visuotinis subruzdimas,
netrukus jis įgavo tikslingumo; susimetę į glaudų guotą, banginiai
greičiau nei pirma puolė bėgti. Toliau medžioti buvo beprasmiška;
tačiau velbotai dar ilgai plaukinėjo, norėdami rasti banginius su valk
čiais, taip pat pasiimti Fiasko nudobtą ir pažymėtą banginį. Žymek
lis - tai vėliavėlė ant ilgos karties; jų kiekvienas velbotas turi kelis; ir
jis, jeigu netoliese yra daugiau medžiojamų banginių, įsmeigiamas tie
siai į plūduriuojantį negyvo banginio kūną, kad lengviau būtų iš tolo
pastebėti ir kad būtų žinomas savininkas, kuriam priklauso grobis, jei
prie jo priplauktų svetimo laivo velbotai.
Pasibaigusios medžioklės pelnas akivaizdžiai rodė, kokia išmin
tinga banginiautojų patarlė - kuo daugiau banginių, tuo mažiau lai
mikio. Iš visų valkčiais supančiotų banginių pasiimtas buvo tik vienas.
Kitiems kol kas pavyko pasprukti, bet - kaip matysime, - netrukus jie
atiteko medžiokliams, tik ne „Pekodo“.
435
88 S K Y R I U S
M okyklos ir mokytojai
Ankstesniame skyriuje buvo papasakota apie milžinišką kašalotų dau-

genybę, arba susipulkavimą, ir pateikta spėlionių apie galimas tokių
didžiulių sambūrių priežastis.
Nors kartkartėm sutinkamos ir itin gausios armijos, vis dėlto, kaip
jau tikriausiai buvo pastebėta, net ir dabar pasitaiko nedidelių pakri
kų būrių nuo dvidešimties iki penkiasdešimties galvų. Tokie būriai
vadinami mokyklomis. Paprastai jie dvejopi: vieni beveik tik iš pate
lių, o kiti - iš jaunų agnių patinų, arba bulių, kaip nesivaržydami juos
vadina jūreiviai.
Patelių mokyklai visada meiliai ir rūpestingai vadovauja stambus
patinas, suaugęs, bet nesenas; pavojui iškilus, jis riteriškai atsiduria
gale, pridengdamas damų atsitraukimą. Po teisybei, šis džentelme
nas - tai per vandenų pasaulį plaukiantis sibaritas turkų sultonas, ap
suptas visų haremo vilionių bei glamonių. Priešingybė tarp turko ir jo
sugulovių stulbinanti; jis visada itin stambių leviataniškų proporcijų,
o damos, net visiškai suaugusios, teprilygsta trečdaliui vidutiniško pa
tino. Palyginti tai grakštūs padarai; sakyčiau, ne daugiau kaip pusės
tuzino jardų per juosmenį. Ir vis dėlto negalima teigti, kad apskritai
joms nebūdingas paveldėtas en bon point1.
Įdomu stebėti, kaip toksai haremas su valdovu tingiai keliauja ban
gomis. It miesto dabišiai jie dykinėja, be perstogės ieškodami kokių
nors naujybių. Juos galima sutikti pačiame tropinio sezono įkarštyje
ties pusiauju, kur jie galbūt grįžo praleidę vasarą Šiaurės jūrose, išven
gę nemaloniai alinančių vasaros karščių. Užtektinai pasivaikštinėję
pusiaujo alėjomis, pasuka į Rytų jūras, tikėdamiesi šaltesnio metų lai
ko, ir taip pasprunka nuo kitos, pernelyg aukštos metų temperatūros.
Apkūnumas, stambumas. (Prane.)

Kai tų giedriai romių kelionių metu ponui banginiui krinta į akis

kas nors įtartina, jis, padvigubinęs dėmesį, ima sekti įdomią savo šei
mynėlę. O jei koks nors sutiktas, nedovanotinai įžūlus jaunas Leviata
nas išdrįsta slapčia prisiartinti prie vienos iš damų, su kokiu pasiutu
siu įniršiu užsipuola jį mūsų paša ir nuveja šalin! Visiškas sugedimas,
išties, jei tokiems pasileidusiems jauniems plevėsoms būtų leidžiama
brautis į palaiminto namų židinio šventovę! Tačiau kad ir kaip paša
stengiasi, jis negali pačiam padūkiausiam Lotarijui1 užkirsti kelio į
savo patalą; nes, deja! visų žuvų patalas vienas. Ir kaip sausumoje dėl
damų neretai kyla aršios besivaržančių gerbėjų dvikovos; taip ir bangi
niai kartais įsitraukia į mirtinas kovas - ir vis iš meilės. Jie fechtuojasi
ilgais apatiniais žandikauliais ir sukryžiavę juos stengiasi įrodyti pra
našumą, kaip briedžiai, suremiantys kautynėse ragus. Žinoma daug
atvejų, kai sugauti banginiai turėjo neišdildomų žymių, likusių po
tokių grumtynių, - randų suraižytas kaktas, išlaužtus dantis, išsuki
nėtus plaukmenis, o kartais net išsuktus žandikaulius.
Bet jeigu šeimyninės laimės drumstėjas sprunka šalin nuo pasi
ryžusio jį pamokyti haremo valdovo, tada labai įdomu stebėti patį
valdovą. Jis švelniai įsispraudžia milžiniškju kūnu į haremo vidurį ir,
sukeldamas netoliese esančiam Lotarijui Tantalo kančias, kurį laiką
linksminasi ten, nelyginant dievotasis Saliamonas, nuolankiai garbi
nantis Viešpatį vidur tūkstančio sugulovių. Jei tik netoliese yra kitų
banginių, medžiokliai niekada nesitaiko į Padišachą; tie Padišachai
taip iššvaisto save meilei, kad mažai beturi riebalų. Na o sūnūs ir duk
ros, kuriuos paleidžia į šį pasaulį, - ką gi, tiems sūnums ir dukroms
tenka pasirūpinti savimi patiems; geriausiu atveju pasitenkinti moti
nos parama. Mat kaip ir visi klajojantys visaėdžiai meilužiai, kuriuos
galėtume čia išvardyti, Ponas Banginis, jausdamas didžiulį potraukį
buduarui, yra visiškai abejingas vaikų kambariui; būdamas didelis ke
liauninkas, išbarsto po pasaulį bevardes atžalas, ir visi jo vaikai jam
svetimi. Bet ateina laikas, kai jaunystės karštis atslūgsta; kai prisikau
pia metų ir prastos nuotaikos; kai išmintis apdovanoja prakilnaus atil
sio valandėlėmis; trumpiau sakant, kai nuoilsis užplūsta persisotinusį
1 Anglų dramaturgo Nicholaso Rowe o (1674-1718) pjesės Žavioji atgailautoja veikė

jas. Eponimas Lotarijus (panašiai kaip D on Zuanas) reiškia „vyras, suvedžiojantis m o
teris“.
437
Turką; tada meilę moterims pakeičia meilė poilsiui ir dorybei; o mūsų

Padišachas įžengia į naują gyvenimo tarpsnį - bejėgiškumo, atgailos ir
priekaištingumo; jis atsižada haremo, persimaino ir, virtęs pavyzdiniu
seniu paniurėliu, klajoja vienišas tarp dienovidinių ir lygiagrečių, mal
das melsdamas ir perspėjinėdamas kiekvieną jauną Leviataną nedaryti
klaidų, kurias pats darė meilingos jaunystės laikais.
Kadangi banginių haremą medžiokliai vadina mokykla, šito ha
remo ponas ir valdovas, pagal profesiją, yra mokytojas. Ir kaip kertasi
su logika - nors čia glūdi žavingiausia ironija, - kad, nustojęs lankytis
mokykloje, jis, keliaudamas per pasaulį, ne skiepija kitiems tą, ko pats
ten išmoko, o postringauja, kaip visa tai kvaila. Mokytojo titulas jam,
aišku, perėjęs nuo paties haremo pavadinimo, tačiau kai kas mano, jog
tas, kuris šitaip įvardijo sultoniškąją bangžuvę, tikriausiai buvo prisi
skaitęs Vidoko1memuarų ir susidaręs vaizdą, koks būtent kaimo mo
kytojas buvo garsusis prancūzas jaunystės dienomis ir kokia prigimtis
paslaptingųjų žinių, kurias įkalė į kai kurių mokinių galvas.
Atskirus ir vienatvė, kurioms pasmerkia save senatvėje bangi
nis mokytojas, laukia ir visų kitų senyvų kašalotų. Vienišius - taip
vadinamas atsiskyrėlis Leviatanas - beveik visada būna labai senas.
Panašiai kaip garbusis samanotabarzdis Danielis Bunas12, jis dabar ne
trokšta šalia savęs nieko kito, tik Gamtos; ją ima sau į žmonas vidur
vandenų tyrų, ir ji pasirodo esanti geriausia iš moterų, nors slepia daug
niūrių paslapčių.
Kitos anksčiau minėtos mokyklos, sudarytos vien iš jaunų, gyvas
tingų patinų, yra didžiausia priešingybė mokykloms haremams. Mat
banginių patelės yra labai baugščios, o jauni patinai, arba, kaip jie va
dinami, buliai škunos, yra karingesni už visus Leviatanus ir netikėtai
susidurti su jais menki juokai; už juos pavojingesni tiktai baisieji žila
galviai pilkšvieji banginiai, kurie retai sutinkami, tačiau kaunasi kaip
niūrūs velniai, įsiutinti katorgiškos podagros.
Šių bulių mokyklos didesnės negu haremai. Tarytum jaunų stu
dentų minia, trykštanti karingumu, linksmybe ir niekdarystėmis, jie
trankosi po pasaulį taip nutrūktgalviškai ir patrakusiai, kad nė vienas
1 Eugene Franęois Vidocq (1775-1857) - garsus Paryžiaus seklys, 1826 m. išspausdinęs

savo memuarus.
2 Daniel Boone (1734-1820) - traperis, Amerikos Vakarų kolonizavimo pionierius.
438
apdairus agentas nesutiktų pasirašyti jiems draudimo poliso, kaip ne

sutiktų apdrausti Harvardo arba Jeilio padaužos. Tačiau šis dūkumas
neilgaamžis; pasiekę tris ketvirtadalius augumo, jie išsiskirsto kas sau
ir naršo vandenynus, ieškodamiesi nausėdijos, tai yra haremo.
Vyrų ir moterų mokyklos skiriasi dar ir abiejų lyčių tarpusavio
santykiais. Jeigu, pavyzdžiui, jūs nudobsite vieną iš bulių - aiman! -
draugai pames jį likimo valiai. Bet pabandykit sužeisti haremo bangi
nę, jos draugės tuoj pat rūpestingai apsups ją, o kartais taip atkakliai ir
ilgai nesitrauks, kad pačios taps medžiotojų aukomis.
439
89 S K Y R I U S
Pritvirtinta žuvis ir palaida žuvis
Ano skyriaus užuomina apie pametamus banginius ir kartis su vė

liavėle reikalauja paaiškinti tuos banginiavimo pasaulio įstatymus ir
taisykles, dėl kurių banginis su vėliavėle gali būti laikomas didingu
simboliu bei skiriamuoju ženklu.
Keliems banginiavimo laivams medžiojant tame pačiame rajone,
neretai nutinka, kad banginį sužeberkluoja vienas laivas, tačiau, ban
giniui pasprukus, jį pribaigia ir pasigauna kitas; čia netiesiogiai šlie
jasi ir daugybė smulkių atsitiktinumų, tačiau visi susiję su tuo pačiu
dalyku. Pavyzdžiui: po ilgos ir alinančios medžioklės prie laivo kor
puso prišvartuotas banginis smarkios audros gali būti atplėštas; toli
vėjo nuneštas jis gali atitekti kitam banginių medžioklės laivui, kuris
ramutėliausiu oru, tylutėliai atvilks jį prie savo borto, nerizikuoda
mas nei žeberklais, nei gyvybėmis. Tai galėtų sukelti labai įnirtingų ir
nuožmių ginčų, jeigu banginiautojai neturėtų visiems atvejams taiko
mų, rašytų ir nerašytų, visuotinių ir visagalių įstatymų.
Tikriausiai vienintelis oficialus banginiavimo kodeksas, patvirtin
tas valstybinio įstatymleidystės akto, egzistavo Olandijoje. Jį pasirašė
Generaliniai Luomai - Nyderlandų Parlamentas - 1695 Viešpaties
metais. Nors jokia kita tauta niekada neturėjo rašytinio banginiavimo
kodekso, vis dėlto amerikiečių banginių medžiokliai šioje srityje patys
buvo ir įstatymų leidėjai, ir tų įstatymų saugotojai. Jie sukūrė sistemą,
glaustu visapusiškumu pralenkiančią ir Justiniano pandektus1, ir kinų
„Draudimo kištis į svetimus reikalus“ draugijos nuostatus. Taip, šituos
įstatymus būtų galima iškalti ant karalienės Onos fartingo12arba že
berklo barzdos ir nešioti ant kaklo - tokie jie trumpi:
1 {statymų rinkinys, sudarytas 529 m. Bizantijos imperatoriaus Justiniano I pavedimu.

2 Karalienės Onos (1701-1714) fartingai dažnai - ir klaidingai - laikomi ypač retais.
Tikriausiai H . M elville’is jų retumą supainiojo su mažumu. Yra kitų - ne karalienės
Onos - fartingų, mažesnių už amerikietišką dešimties centų monetą.
440
I. Pritvirtinta Žuvis priklauso lyno savininkui.

II. Palaida Žuvis priklauso tam, kuris pirmas ją pagaus.
Tačiau didžiausią keblumą ir sudaro šio tobulo kodekso stulbinan
tis glaustumas, kadangi jis reikalingas plačių ir nuodugnių komentarų.
Pirma: Kas yra Pritvirtinta Žuvis? Pritvirtinta laikoma gyva arba
negyva žuvis, sujungta su banginių medžioklės laivu arba velbotu, ku
riame yra žmonių arba bent vienas žmogus; sujungta bet kuo - stie
bu, irklu, devyniacoliu trosu, telegrafo laidu, nors ir voratinklio gija,
nesvarbu kuo. Žuvis taip pat laikoma pritvirtinta, kai į ją įsmeigiama
vėliavėlė ar koks kitas nuosavybės ženklas, kol minėtąją žymę palikusi
pusė rodo, kad gali pasiimti šią žuvį arba kad ketina tą padaryti.
Tokie yra moksliniai komentarai; tačiau pačių banginiautojų
komentarai kartais remiasi smarkiais žodžiais arba dar smarkesniais
niuksais - Kouko kumščio komentarais Litltonui1. Aišku, teisingiau
si ir garbingiausi banginių medžiokliai visada pripažįsta, kad esama
ypatingų atvejų, kai būtų didžiausia moralinė skriauda pareikšti teises
į banginį, pagautą ir nudobtą kitų. Tačiau daugelis panašių skrupulų
stokoja.
Prieš penkiasdešimt metų Anglijoje vyko keistas teismo procesas
dėl banginio pasisavinimo, ir jame ieškovai pareiškė, kad po sunkių
gaudynių Šiaurės jūrose, kai jiems (ieškovams) pagaliau pavyko suže-
berkluoti žuvį, didžiulis gyvybei iškilęs pavojus privertė juos ne tik
paaukoti lynus, bet ir velbotą, - be to, noriu pridurti: galiausiai atsa
kovai (kito laivo įgula) susidūrė su banginiu, sužeberklavo jį, nudo
bė ir, prisitraukę prie laivo, pasisavino prie ieškovų akių. - Ir štai dar
kas: - šiems pabandžius protestuoti, atsakovų kapitonas tik pirštais
spragtelėjo jiems prieš nosis ir atrėžė, kad pasilaikys jų lynus, žeberklus
bei velbotą, kurį buvo nusitempęs banginis, - tokia bus jo padėkos
malda už sėkmingą žygį. Tada ieškovai pareikalavo atlyginti banginio
padarytus nuostolius: už lynus, žeberklus ir velbotą.
Atsakovus procese gynė ponas Erskinas; lordas Elenbaras teisėja
vo. Sakydamas ginamąją kalbą, sąmojingasis Erskinas savo teiginiams
paremti pasirinko neseniai vykusią bylą dėl vedybinės ištikimybės su
laužymo, kai vienas prakilnus ponas, bergždžiai bandęs sutramdyti
1 Anglų rašytojas, juristas Edwardas Coke as (1552-1634) visą tomą savo raštų paskyrė
komentuoti kito anglų juristo - Thomaso Littletono (1407-1481) veikalui.
441
nedorą žmonos būdą, galop paliko ją vieną gyvenimo jūroje, tačiau

keliolikai metų prabėgus ėmė gailėtis šito žygio ir iškėlė ieškinį nuosa
vybės teisėms atgauti. Erskinas tada gynė žmonos interesus ir pareiškė,
kad nors tasai prakilnus ponas pirmas sužeberklavo minėtąją damą,
nors tam tikrą laiką turėjo ją pritvirtinęs ir tik baisiai slegiamas nedo
ro jos būdo galop paliko, tačiau palikta jinai tapo Palaida Žuvimi; tai
gi kai kitas ponas ją vėl sužeberklavo, dama tapo pastarojo nuosavybe
kartu su joje jau styrančiu žeberklu.
Dabartinėje byloje Erskinas apsiribojo pareiškęs, kad banginio ir
damos pavyzdžiai puikiai iliustruoja vienas kitą.
Mokytasis teisėjas su deramu dėmesiu išklausęs šitų samprota
vimų, taip pat ir prieštaravimų, neginčijamai nusprendė štai ką: Dėl
velboto, tai jis priteisiamas ieškovams, nes jie paliko jį gelbėdami gy
vybes; bet dėl ginčijamo banginio, žeberklų ir lynų, tai jie priklausą
atsakovams; banginis todėl, kad pagavimo metu buvęs Palaida Žuvis,
o žeberklai ir lynas todėl, kad nuo tos akimirkos, kai žuvis ištrūko, jie
tapo jos (žuvies) nuosavybe; taigi tas, kuris vėliau žuvį pasigavo, įgijo
teisę ir į juos. Banginį pasigavo atsakovai; ergo, minėtieji daiktai pri
klausą jiems.
Paprastas žmogus, išgirdęs mokyto teisėjo sprendimą, tikriausiai
su juo nesutiktų. Bet jeigu prisikastume iki pirminės šio klausimo
uolienos, tai du didieji principai, sudarantys anksčiau cituotą bangi-
niavimo dvigubo įstatymo pamatą ir tik ką minėtame teismo proce
se lordo Elenbaro panaudoti bei išsamiai paaiškinti - tiedu įstatymai
apie Pritvirtintą Žuvį ir Palaidą Žuvį, gerai pamąsčius, pasirodytų esą
visos žmogiškosios jurisprudencijos pagrindas; kadangi, nepaisant iš
moningai išpjaustinėtų pagražinimų, įstatymo Rūmai, panašiai kaip
Filistiečių Šventovė, rymo tik ant dviejų pasparų.1
Ar ne visų lūpose posakis: Nuosavybė - pusė įstatymo, nesvarbu,
kokiu būdu įgyta? Bet dažniausiai nuosavybė - įstatymo visuma. Kas,
pavyzdžiui, rusų baudžiauninkų arba Respublikos vergų12 raumenys ir
sielos, jei ne Pritvirtinta Žuvis - nuosavybė, kuri yra įstatymo visybė?
1 U žuom ina į Biblijos pasakojimą apie Samsoną, kuris filistiečių paimtas į nelaisvę ir at
vestas į jų šventovę sugriovė kolonas, laikančias šventyklos stogą, ir kartu su savo priešais
žuvo po griuvėsiais (Senasis Testamentas, Ts 13-16).
2 Jungtinių Amerikos Valstijų vergai.
Kas besočiui žemės savininkui paskutinis našlės pusskatikis, jei ne Pri

tvirtinta Žuvis? O kas marmuriniai rūmai štai tam nedemaskuotam
niekšui, pasikabinusiam ant durų varinę lentelę vietoj karties su vėlia
vėle; kas, jei ne Pritvirtinta Žuvis? O kas tie žudikiški procentai, ku
riuos makleris Mordechajas1 lupa iš subankrutavusio, nusigyvenusio
Nelaimėlio, duodamas jam paskolą šeimai išmaitinti; ar tie žudikiški
procentai - ne Pritvirtinta Žuvis? O kas yra šimto tūkstančių svarų
pajamos, kurias arkivyskupas Sielų Gelbėtojas atsiima nuo skursnios
duonos ir sūrio riekelės, skirtos šimtams tūkstančių nusialinusių
duonpelnių (kurie ir be jokio Sielų Gelbėtojo tikrai nueis į dangų); kas
tie apvalučiai šimtas tūkstančių, jei ne Pritvirtinta Žuvis? Kas yra pa
veldimieji Lordo Mulkio miestai ir kaimai, jei nei Pritvirtinta Žuvis?
Kas yra vargšė Airija grėsmingajam žeberklininkui Džonui Buliui12, jei
ne Pritvirtinta Žuvis? Kas apaštališkajam žeberklo sviedėjui, Broliui
Džonatanui, yra Teksasas3, jei ne Pritvirtinta Žuvis? Ir visais šiais atve
jais, argi Nuosavybė - ne įstatymo visuma?
Jeigu Pritvirtintos Žuvies doktrina taip plačiai taikoma, tai jau
apie jai giminingą Palaidos Žuvies doktriną nėra ko net šnekėti. Ji tin
ka visam pasauliui ir begalinei visatai.
Kas, jei ne Palaida Žuvis, buvo Amerika 1492 metais, kai Kolum
bas įsmeigė į ją Ispanijos vėliavą ir paliko šitaip pažymėtą savo karališ
kiesiems globėjui ir globėjai? Kas buvo Lenkija carui? Arba Graikija
Turkijai? Arba Indija Anglijai? Ir pagaliau, kas bus Meksika Jungti
nėms Valstijoms? Tai vis Palaidos Žuvys.
Kas yra Žmogaus Teisės ir Pasaulio Laisvės, jei ne Palaidos Žuvys?
Ar visų žmonių nuomonės ir pažiūros ne Palaidos Žuvys? Ar ne tas pat
yra religinio tikėjimo jomis principai? Ar mikliems prisiskaitėliams ir
raidėdoms mąstytojų mintys - ne Palaidos Žuvys? O pats mūsų Že
mės rutulys - ar ne Palaida Žuvis? Ir jūs, skaitytojau, negi jūs - ne
Palaida Žuvis ir tuo pat metu - Pritvirtinta Žuvis?
1 Bendrinis žydo vardas.

2 Škotų gydytojo, rašytojo satyriko, erudito Johno Arbuthnoto (1667-1735) pamfletų
serijos Džono Bulio istorija (1712) veikėjas. D žono Bulio paveikslas tapo Jungtinės
Karalystės, o ypač Anglijos simboliu.
3 Teksasą, priklausiusį Meksikai, 1845 m. JAV savavališkai prisijungė prie savo
valstybės. Dėl to kilo Meksikos ir JAV karas (1 846-1848). Brolis Džonatanas - apiben
drinantis amerikiečių vardas, vėliau - Dėdė Šernas.
90 SKYRIUS
Galvos ar uodegos
De balena vero sufficit, si rex habeat caput, et regina caudam.l
Braktonas12, 3kn. 3sk.
Lotyniška citata iš Anglijos {statymų knygų reiškia, kad, bet kam

pagavus banginį prie šitos šalies krantų, karalius, kaip Didysis Gar
bės Zeberklininkas, turi gauti galvą, o karalienei turi būti pagarbiai
įteikta uodega. Tačiau šitaip padalijus banginį - lyg obuolį perpjo
vus per pusę, viduryje nieko nelieka. Kadangi šiek tiek pakeista for
ma įstatymas Anglijoje tebegalioja ir šiandien; taip pat atsižvelgiant
į tai, jog tam tikrais atžvilgiais tampa keistu nukrypimu nuo bendro
Pritvirtintos Žuvies ir Palaidos Žuvies įstatymo; čia jis nagrinėjamas
atskirame skyriuje tais pačiais pagarbiais sumetimais, kokiais anglų
geležinkelių vadovybė nesigaili lėšų atskirų vagonų karaliaus šeimos
nariams išlaikyti. Pradžioje, kaip įdomią minėto įstatymo tebegalioji-
mo tikrybę, pasistengsiu jums papasakoti apie tai, kas nutiko ne seniau
kaip prieš trejus metus.
Regis, kažkur netoli Doverio, Sandvičio ar kurio kito iš Penkių
Uostų3keliems doriems jūreiviams po sunkios medžioklės pavyko nu
dobti ir į krantą išvilkti puikų banginį, pastebėtą toli atviroje jūroje.
Visi Penki Uostai yra dalinėje ar panašioje savotiško policininko, va
dinamo lordu Valdytoju, jurisdikcijoje. Kadangi šį postą, kiek žinau,
jis gauna tiesiai iš karūnos, visos karaliaus pajamos, įplaukiančios iš
Penkių Uostų teritorijos, atitenka jam. Kai kurie rašytojai tą postą
vadina sinekūra. Tačiau iš tiesų taip nėra. Mat lordas Valdytojas visą
1 Iš banginio bus gana, jei karalius gaus banginio galvą, o uodegą - karalienė. (Lot.)
2 Henry de Bracton (apie 1210-1268) - pirmo sisteminio Anglijos įstatymų rinkinio
autorius.
3 Pietinės Anglijos pakrantės uostai - Heistingsas, Doveris, Sandvičas, Romnis ir Hai-
tas - nuo senovės iki X IX a. vidurio turėjo ypatingą statusą ir daugybę privilegijų.
444
laiką dirba - glemžia jam priklausančias pajamas, kurios ir priklauso

jam tik dėl to glemžimo.
Taigi kai šitie varguoliai, saulės nudeginti žvejai, basi, pasiraitę
kelnes virš kaulėtų kelių, sunkiai išvilko riebią žuvį į sausumą, tikė
damiesi gauti pusantro šimto svarų sterlingų už brangius taukus bei
banginio ūsus; ir, mintyse pasidaliję pelną, jau siurbčiojo su žmonomis
kvapnią arbatą, o su draugais šviesųjį alų; į sceną įžengė didžiai moky
tas, krikščioniškos geraširdystės kupinas prakilnusis ponas su Bleks-
touno foliantu1 po pažastim ir, uždėjęs šį tomą ant banginio galvos,
prabilo:
- Salin rankas! Toji žuvis, ponai, Pritvirtinta Žuvis. Konfiskuoju
ją kaip priklausančią Lordui Valdytojui.
Išgirdę tokius žodžius, vargšai žvejai, pagarbios baimės - grynai
angliško jausmo - perimti, nežinojo, ką sakyti, ir visi kartu ėmė įnir
tingai krapštytis pakaušius; tuo pat metu liūdnai žvilgčiodami čia į
banginį, čia į nepažįstamąjį. Tačiau taip reikalų nepataisysi ir mokyto
pono su Blekstouno foliantu kietos širdies nesuminkštinsi. Galop vie
nas žvejys, ilgai krapštęs pakaušį, įsidrąsino prabilti:
- Atleiskite, pone, bet kas yra tasai lordas Valdytojas?
- Hercogas.
- Bet juk hercogas šitos žuvies nepagavo?
- Žuvis jo.
- Mums grėsė dideli pavojai, rizikavom gyvybe, na ir išlaidų turė
jom, tad negi viskas atiteks hercogui; o mes už savo triūsą ir prisitrin
tas pūsles gausim šnipštą?
- Žuvis jo.
- Nejaugi hercogas paskutinis skursna, kad turi griebtis tokio pra
gyvenimo būdo?
- Žuvis jo.
- Vyliausi iš savo dalies padėti nelaimingai, ligų prie lovos prikaus
tytai motinai.
- Žuvis jo.
- Ar hercogas nepasitenkintų ketvirtadaliu arba puse žuvies?
1 W illiam o Blackstone’o (1723-1780) klasikinis veikalas Anglijos įstatymų komentarai

yra labai storas foliantas.
M O B I S D I K A S . A R B A B A N G 1M S
445
- Žuvis jo.
Trumpiau tariant, banginis buvo atimtas, parduotas, o pinigus
gavo jo malonybė Velingtono hercogas1. Manydamas, kad tam tikru
atžvilgiu į šį atvejį vis dėlto galima - nors ir stokojant rimtesnio pa
grindimo - žiūrėti kaip į ne visai teisingą, vienas doras miesto dva
sininkas pagarbiu laišku kreipėsi į jo malonybę, maldaudamas kuo
nuodugniau išnagrinėti klausimą, liečiantį nelaimingus jūreivius. Į
tai milordas hercogas atsakė (abu laiškai paskelbti), jog kaip tik taip
jis pasielgęs - pasiėmęs pinigus; ir būsiąs labai dėkingas gerbiamam
dvasininkui, jei ateityje jis (gerbiamas dvasininkas) neskubėsiąs kištis
į ne savo reikalus. Ar tai buvo tas pats narsus senas kareiva, stovintis
ties trimis karalystės kampais ir dabar prievarta renkantis išmaldą iš
vargetų?
Nesunku pastebėti, kad šiuo atveju teisę savintis banginį hercogui
buvo suteikęs monarchas. Todėl turim žinoti, kokiu pagrindu ši tei
sė jam priklauso. Ką sako įstatymas, mes jau žinome. Tačiau šit kaip
tą pagrindžia Plaudonas12. Jis sako, kad prie kranto pagautas banginis
karaliui ir karalienei priklauso „dėl neprilygstamos kokybės“. Ir gilia-
mintiškiausi komentatoriai pripažįsta, kad panašiomis aplinkybėmis
tai nenuneigiamas loginis įrodymas.
Bet kodėl galva atitenka karaliui, o uodega karalienei? Nagi, įsta-
tymininkai, sukurpkite dingstį!
Traktate apie „Karalienės auksą“, arba pinigus jos „segtukams“,
kažkoks senovės autorius ir Karaliaus Suolo Teismo3narys Viljamas
Prinas4 samprotauja taip: „Uodega atitenka karalienei, idant kara
lienės garderobui nestigtų banginio ūsų.“ Aišku, tai buvo parašyta
tuomet, kai standūs juodi grenlandinio, arba tikrojo, banginio ūsai
buvo naudojami damų korsetams. Tačiau juk minimieji ūsai yra ne
banginio uodegoje, o galvoje; taigi čia klaida, ir gan nemenka tokiam
1 Arthur Wellesley, Velingtono hercogas (1769-1852), - Didžiosios Britanijos karo ir

valstybės veikėjas. 1815 m. vadovavęs Didžiosios Britanijos ir Olandijos kariuomenei
lemiamame mūšyje su Napoleonu I prie Vaterlo.
2 Edmund Plowdon (1518-1585) - žymus anglų teisininkas ir juridinių veikalų auto
rius.
3 Karaliaus Suolo Teismas - aukščiausiasis Civilinis teismas Anglijoje.
4 W illiam Prynne (1600-1669) - anglų teisininkas, parašęs apie du šimtus knygų ir
pamfletų.
išmintingam įstatymininkui kaip Prinas. O gal karalienė undinė, kad

jai turėtų būti įteikiama uodega? Čia gali glūdėti kažkokia alegorinė
prasmė.
Yra dvi karališkosios žuvys, šitaip tituluojamos anglų įstatymų ra
šytojų, - banginis ir eršketas; abi su tam tikromis išlygomis tampa ka
rūnos nuosavybe, formaliai sudarančia vieną dešimtąją pastovių vals
tybės pajamų. Nežinau, ar koks kitas autorius yra apie tai užsiminęs;
bet man peršasi mintis, kad eršketą reikėtų dalyti taip pat kaip bangi
nį, karaliui įteikiant be galo tvirtą ir kietą žuvies galvą, simboliniu po
žiūriu pabandžius juokais pagrįsti tariamu abipusiu panašumu. Tada
veikiausiai atrodys, kad viskas pasaulyje, net įstatymai, turi prasmę.
447
91 S K Y R I U S
„Pekodas“ susitinka „Rožės pumpurą“
Bergždžios buvo pastangos rasti Leviatano pilve ambros, nes smarvė

buvo nepakeliama .
Seras T. Braunas, P. E.1
Nuo paskutinės aprašytosios banginiavimo scenos praėjo savaitė ar

dvi, ir, mums lėtai plaukiant mieguista, pasimiglojusia vidudienio
jūra, daugybė nosių „Pekodo“ denyje pasirodė esančios kur kas budres
ni sargai negu trys poros akių stiebuose. Nuo vandens pakvipo ypatin
gai ir nelabai skaniai.
- Iš ko norit lažinuos, - tarė Stabas, - jog kažkur netoliese plūdu
riuoja pora banginių, kuriuos andai pakutenom. Taip ir maniau, kad
anksčiau ar vėliau išplauks kiliu į viršų.
Netrukus ūkas prieš mus išsisklaidė, ir tolumoje įžiūrėjome lai
vą, kurio sutrauktos burės aiškiai bylojo, kad prie borto prišvartuotas
banginis. Priplaukę arčiau, pamatėme prancūzų vėliavą; debesys spar
nuotų jūros plėšrūnų, sklandančių virš jo ir krentančių iš aukštumos,
liudijo, kad banginis prie borto, anot žvejų,pervytęs, tai yra toks, kuris
pats jūroje nugaišo ir plūduriavo ant bangų kaip niekam nepriklau
santis lavonas. Nesunkiai galima įsivaizduoti, kokią nepakenčiamą
smarvę skleidžia toksai mėsos kalnas; blogesnę negu asirų miestas per
marą, kai gyvieji nebeįstengia palaidoti mirusiųjų. Po teisybei, kai ku
rie žmonės taip nepakelia šio dvoko, kad net godumas nepriverstų jų
prisišvartuoti tokios žuvies. Tačiau pasitaiko jūreivių, kurie mielai tą
daro; nors šios žuvies taukai žemiausios kokybės ir visai neprimena
rožių aliejaus.
1 SirThomas Browne (1605 -1 6 8 2 ) - anglų enciklopedininkas, mokslinių, medicininių,

religinių, ezoterinių knygų autorius. 1646 m. išleido veikalą, sutrumpintai vadinamą
Pseudodoxia Epidemica arba Išplitę paklydimai.
Silpstančio vėjo atginti arčiau, pamatėme, kad prie prancūzų bor

tų ne vienas, o du banginiai; ir antrasis dar labiau sudvisęs nei pirma
sis. Tiesą pasakius, tai buvo vienas iš tų keistų banginių, kurie visiškai
išsekę padvesia nuo kaži kokio siaubingo virškinimo sutrikimo, arba,
paprasčiau tariant, viduriavimo; ir negyvi jų kūnai lieka visiškai be
riebalų. Vis dėlto, kaip paaiškės atitinkamoje vietoje, joks išmintingas
banginių medžioklis niekada nesuka nosies nuo tokio radinio, net jei
apskritai šalinasi pervytusių banginių.
Tuo metu „Pekodas“ taip prisiartino prie nepažįstamo laivo, kad
Stabas net ėmė dievagotis, jog atpažįsta savo banginiavimo kastuvo
kotą, įsipainiojusį lyno kilpose, susimazgavusiose apie vieno banginio
uodegą.
- Tai šaunuoliai! - užkrečiamai kvatojo jis, stovėdamas „Pekodo“
priekyje. - Štai kur tikri šakalai! Jau seniai žinojau, kad tie varliautojai
prancūzai nė velnio neišmano apie banginių medžioklę; kitąsyk nu
leidžia velbotus, lūžtančią bangą palaikę kašaloto fontanu; taip, arba
išplaukia iš uosto prisikimšę triumus skrynučių su lajinėmis žvakėmis
ir dėžučių su žirklėmis dagtims karpyti, nes puikiai žino, kad taukų,
kurių prisitieks, vos užteks kapitono lempos dagčiui pamirkyti; taip
taip, visa tai mums seniai žinoma; bet jūs tik pažvelkite į tą varlinėto-
ją, besidžiaugiantį svetimomis nuograužomis, štai tuo pribaigtu ban
giniu; koks jis patenkintas, jog gali apgramdyti kaulus anos neįkai
nojamos, prie kito borto kabančios žuvies! Tai skursnos! Paleiskime,
vyručiai, ratu skrybėlę ir labdaringai padovanokime jam lašelį taukų.
Nes taukų, kurių prisitirpdys iš mūsų banginio, net kalėjimo kame
rai nepakaks apšviesti; ne, net mirtininkų kamerai. Na, o dėl antrojo
banginio, tai aš apsiimu gauti daugiau taukų suskaldęs ir išlydęs tris
mūsų stiebus negu jie iš tos šūsnies kaulų; nors, geriau pagalvojus, ten
galėtų būti šio to vertesnio negu taukai; taip, ambros. Įdomu, ką apie
tai mano mūsų seniokas? O pabandyti vertėtų. Taip, aš už tai. - Tą
sakydamas, jis pasuko į škancus.
Tuo metu oro judėjimas liovėsi, pastojo tyka; todėl „Pekodas“
norom nenorom pakliuvo į smarvės spąstus, ir nebuvo jokios vilties
ištrūkti, kol pakils bent menkiausias vėjelis. Išėjęs iš kajutės, Stabas su
sišaukė įgulą ir nuplaukė velbotu nepažįstamo laivo link. Lenkdamas
NI OBI S D I K A S . AR B A B A N G I N I S
449
jo pirmagalį, atkreipė dėmesį, jog visiškai taip, kaip tinka įmantriam

prancūzų skoniui, drožtinis forštevenis buvo panašus į milžinišką pa
linkusį gėlės stiebą: nudažytas žaliai, vietoj spyglių prikalinėtas vari
nių smaigų, o gale - taisyklingas skaisčiai raudonos spalvos bumbulas.
Apačioje stambiomis aukso raidėmis parašyta Bouton de Rose - „Ro
žės pumpuras“; taip poetiškai vadinosi kvapnusis laivas.
Nors Stabas ir nesuprato Bouton prasmės, žodis Rose kartu su iš
kalbingu bumbulu forštevenio gale pakankamai gerai nusakė pavadi
nimo esmę.
- Medinė rožytė, ar ne? - sušuko jis, neatitraukdamas delno nuo
nosies. - Neblogai sumanyta; o jau kvapas, - kad jį kur kipšas, - tai
kvapas!
Norint užmegzti pokalbį su prancūzais denyje, Stabui reikėjo, ap
lenkus pirmagalį, priplaukti iš dešinės pusės prie pervytusio banginio
ir kalbėtis tiesiai per jį.
Iki ten nusigavęs ir vis dar užsiėmęs nosį, Stabas suriaumojo:
- Ei, jūs iš Bouton-de-Rose pumpuro! Ar yra koks nors pumpuras,
mokantis angliškai?
- Yra, - atsiliepė kažkas ryškia Gernsio salos tartimi; vėliau paaiš
kėjo, kad tai pirmasis kapitono padėjėjas.
- Tada sakyk, mano Bouton-de-Rose pumpure, ar nematėt Baltojo
Banginio?
- Kokio banginio?
- Baltojo Banginio - kašaloto - Mobio Diko ar neregėjot?
- Niekad net negirdėjom apie tokį banginį. Cachalot Blanche! Bal
tasis Banginis - ne.
- Ką gi, tada puiku ir viso labo; netrukus vėl prie jūsų priplauksiu.
Ir, skubiai nusiyręs prie „Pekodo“, kur škancuose pasilenkęs per
planšyrą ataskaitos laukė Ahabas, Stabas susidėjo delnus kaip garsin
tuvą ir sušuko:
- Ne, pone kapitone! Ne!
Tą išgirdęs Ahabas tuoj pat nuėjo, o Stabas grįžo pas prancūzus.
Dabar jis pamatė, kad gernsietis stovi ant kyšulio už borto ir dar
buojasi banginiavimo kastuvu, užsirišęs ant nosies savotišką maišiuką.
- Kas yra tavo nosiai? - pasiteiravo Stabas. - Nulūžo?
450
- Geriau jau būtų nulūžusi arba iš viso jos neturėčiau! - atšovė

gernsietis, regis, visai nedžiuginamas savo darbo. - O tu ko saujoj lai
kai savąją ?
- Šiaip sau! Ji ne tikra, o vaškinė, todėl reikia prilaikyti. Puiki die
nelė, ar ne? Oras, sakyčiau, kaip gėlyne; ar nenumestum mums kvap
nesnės puokštės, ką, Bouton-de-Rose pumpure?
- Kokio velnio tau čia reikia? - staiga įtūžęs užbaubė gernsietis.
- Šalčiau, brolyti - juk kaip tik šalčio jums ir stinga; kodėl neap-
dedat banginių ledu, kol prie jų darbuojatės? Bet gana juokų; ar ži
nai, pumpure, kad bergždžias darbas bandyti išgauti iš tokių banginių
bent lašą taukų? Iš šito sudžiūvėlio griaučių taurelės nepripildysit.
- Puikiai žinau, bet mūsų kapitonas netiki; čia jo pirmoji banginių
medžioklė, o prieš tai turėjo odekolono fabriką. Na, bet lipk į denį, jei
ne manęs, gal bent tavęs paklausys, ir aš atsikratysiu purvino darbo.
- Kad pačiam įtikčiau, mieliausias ir maloniausias drauge, esu pa
siryžęs viskam, - atsakė Stabas ir tuoj pat užlipo į denį.
Ten pamatė keistą reginį. Jūreiviai raudonos spalvos vilnonėmis
megztomis kepurėmis su kutais ruošė sunkius keltuvus banginienai
kelti. Tačiau darbavosi pamažėle, šnekučiavosi greitakalbe, ir jų nuo
taika neatrodė pakili. Visų nosys it utlegariai buvo užverstos į vir
šų. Tarpais jie poromis mesdavo darbą ir ropšdavosi į stiebo viršūnę
kvėptelėti gryno oro. Kai kurie, bijodami susigriebti cholerą ar dar ką,
mirkė pakulas į degutą ir kišosi prie šnervių. Kiti, nulaužę beveik visą
pypkės kandiklį, dūmino it pasiutę, kad kvėpavimo takai būtų pilni
tabako dūmų.
Stabą pritrenkė šūksnių ir prakeiksmų krioklys, plūstantis iš kapi
tono būdelės laivagalyje; pažvelgęs į tą pusę, pamatė už pravirų durų
įtūžusį veidą. Tai buvo iškankintas laivo gydytojas, kuris, po bergž
džių protestų prieš tos dienos darbą, niršdamas nulindo į vairagalio
būdelę (ikabinetą , jo žodžiais tariant), norėdamas išvengti užkrato;
bet negalėjo susilaikyti kartkartėm garsiai neišliejęs pagraudenimų ir
prakeiksmų.
Visa tai pastebėjęs, Stabas suvokė, kad aplinkybių visuma jam
palanki, ir, pasigręžęs į gernsietį kapitono padėjėją, šnektelėjo su juo;
paaiškėjo, kad tasai nekenčia kapitono, tuščiagarbio ir neišmanėlio,
užvirusio visą šią negardžią ir nuostolingą košę. Tinkamai pakreipęs
451
pokalbį, Stabas netrukus išsiaiškino, jog apie pilkąją ambrą gernsietis

neturi nė menkiausios nuovokos. Todėl ir Stabas liežuvio kur nereikia
nekišo, nors šiaip buvo toks atviras ir draugiškas, kad dviese jie greitai
surezgė, kaip apmulkinti ir išjuokti kapitoną, šiam net nesuabejojus
jų nuoširdumu. Pagal jų planą gernsietis, dėdamasis vertėju, sakys ka
pitonui viską, ką pats panorės, bet taip, lyg tai būtų Stabo žodžiai, o
Stabas galės pliaukšti nesąmones, kokios tik jam šaus į galvą pašneke
sio metu.
Tuo metu iš kajutės išniro ir numatytoji auka. Tai buvo neaukštas,
tamsgymis žmogus, per geibus būti jūrų vilku, tačiau su didžiuliais
ūsais ir žandenomis; vilkėjo raudoną aksominę liemenę, o iš šoni
nės kišenėlės kyšojo laikrodžio pakabukas. Sitam ponui Stabas tuoj
pat buvo mandagiai pristatytas, ir gernsietis apsimetė uoliai verčiąs
pokalbį.
- Ką jam pirmiausia pasakyti? - paklausė.
- Na, - tarė Stabas, nužiūrėdamas aksominę liemenę ir laikrodį su
pakabuku, - pradžioje gali pasakyti, kad iš pažiūros jis tikras mažvai
kis, nors aš ir nesidedu teisėju.
- Monseur, - prabilo prancūziškai gernsietis, kreipdamasis į kapi
toną, - jis sako, kad vakar jie susitiko laivą, kuriame, užsikrėtę karšt
lige nuo prie jų borto prišvartuoto pervytusio banginio, į aną pasaulį
nukeliavo kapitonas su pirmuoju padėjėju ir šešiais jūreiviais.
Tą išgirdęs, kapitonas krūptelėjo ir panoro smulkiau išgirsti apie
viską.
- Ką dabar sakyti? - paklausė gernsietis Stabą.
- Jei taip lengvai viską nugurkia, sakyk, kad geriau apžiūrėjęs nu
tariau, kad jis tiek pat tinka į banginiavimo kapitonus kiek Santjago
beždžionė. Apskritai perduok nuo manęs žinią, kad jis - šunbeždžionė.
- Pone, jis prisiekia ir dievažijasi, kad tas antras, liesasis, banginis
daug pavojingesnis nei pervytėlis\ žodžiu tariant, monsieur, maldaute
maldauja, - jeigu mums brangios gyvybės, - perkirsti grandines ir at
sikratyti šitų žuvų.
Tuoj pat kapitonas puolė į priekinį denį ir garsiai paliepė jūrei
viams nutraukti darbus prie keltuvų, taip pat skubiai perkirsti lynus
bei grandines, laikančius banginius prie laivo.
- Na, o dabar? - paklausė gernsietis, kapitonui grįžus prie jų.
HERMAN MELVILLE
452
- Tuoj tuoj, ką čia dar sumanius? Taip, dabar, manau, jam galima
pasakyti, kad - kad - tiesą pasakius, aš apmoviau jį, ir, - pridūrė tyliai
pats sau, - dar kai ką.
- Monsieur , jis sako, kad džiaugiasi, galėdamas bent kiek mums
padėti.
Tą išgirdęs, kapitonas ėmė prisiekinėti, kad dėkingi turį būti jie
(turėdamas galvoje save ir pirmąjį padėjėją), ir baigdamas pakvietė
Stabą į kajutę išgerti butelio bordo.
- Jis nori, kad išgertum su juo stiklą vyno, - pasakė vertėjas.
- Iš visos širdies padėkok ir pasakyk, kad įsitikinimai man nelei
džia gerti su žmogumi, kurį apmulkinau. Apskritai pasakyk, kad sku
bu grįžti į laivą.
- Pone, jis tvirtina iš įsitikinimo negeriąs vyno; bet jeigu ponas
nori dar pagyventi ir išgerti vyno šiame pasaulyje, privalo nuleisti ke
turis velbotus ir nutempti laivą nuo šitų banginių, nes per tokį štilį jie
patys šalin nenuplauks.
O Stabas jau lipo žemyn, į velbotą, ir iš ten šūktelėjo gernsiečiui
turįs valtyje ilgą lyną ir padėsiąs, kiek jėgos leis, nutempti nuo jų lai
vo lengvesnį banginį. Kol prancūzų velbotai tempė laivą į vieną pusę,
Stabas maloningai tempėsi banginį į kitą, pabrėžiamai išvyniojęs lyną
beveik visu ilgiu.
Netrukus papūtė lengvas vėjelis; Stabas apsimetė, kad atkabino
lyno galą ir paleido banginį; prancūzų laivas susikėlė velbotus ir ėmė
tolti, o „Pekodas“ tuo metu įsiterpė tarp jo ir Stabo. Tada Stabas tuoj
pat priplaukė prie plūduriuojančio banginio ir, sušukęs „Pekodui“, ką
ketina daryti, nuskubėjo rinkti bedieviškos apgavystės vaisių. Stvėręs
aštrų banginiavimo kastuvą, ėmė rausti duobę banginio kūne, šiek
tiek už šoninio plaukmens. Galėjo ateiti į galvą mintis, jog kasa rūsį
jūroje; ir, kai pagaliau kastuvas atsitrenkė į liesus šonkaulius, atrodė,
jog aptiko senovės Romos plytelių arba molinių indų šukių, palaidotų
riebiame Anglijos priemolyje. Didžio jaudulio apimti velboto jūrei
viai, degdami nekantrumu kaip aukso ieškotojai, uoliai talkino vadui.
O nesuskaitomi jūrų paukščių būriai pešėsi aplinkui, nardė ir
pliuškenosi, šaižiai rykavo ir kvykavo. Stabo veide jau ėmė brėžtis
neviltis, juolab kad neapsakomas smarsas stiprėjo, bet staiga iš pa
čios maro tirštynės plona srovele prasimušė neapsakomai malonus
NI OBI S D I K A S . AR B A B A N G I N I S
453
aromatas; jis tekėjo per bjauriausių dvoksmų tvaną, bet nesijungė su

juo, kaip viena upė, įtekėjusi į kitą, dar ilgai teka nemaišydama savo
vandenų su svetimais.
- Radau, radau! - džiaugsmingai sušuko Stabas, kažką čiuopda
mas tamsiose gelmėse. - Kapšas pinigų!
Paleidęs kastuvą, jis sugrūdo abi rankas į duobę ir ištraukė riešku
čiose kažką panašų į Vindzoro muilą arba seną supelėjusį sūrį; nepa
prastai lipnų, riebų ir neapsakomai kvapnų. Jį lengvai galėjai įspausti
pirštu; o spalva buvo lyg geltona, lyg peleninė. Tai, mielieji draugai, ir
buvo pilkoji ambra, už kurios unciją bet kuris vaistininkas moka auk
so ginėją. Šešios pilnos rieškučios buvo ištrauktos, bet daug daugiau
negrįžtamai nukeliavo į jūros dugną; mes būtume galėję nemažai pel
nyti, jei ne garsus nekantraus Ahabo šūksnis, liepęs Stabui viską metus
grįžti į denį, nes kitaip laivas su juo atsisveikinsiąs.
454
92 S K Y R I U S
Pilkoji am bra
Minėta pilkoji ambra - be galo įdomi medžiaga ir užima tokią reikš

mingą vietą prekyboje, kad 1791 metais Anglijos Bendruomenių rū
muose buvo net išklausytas kažkoks kapitonas Kofinas, kilęs iš Nan-
taketo. Mat ir tuo metu, ir net visai neseniai ambros kilmė, kaip ir pati
ambra, buvo mįslė, laukianti įminimo. Nors jos pavadinimas yra pran
cūziško žodžio ambergris vertinys, reiškiantis „pilkas gintaras“, nuo
gintaro ji labai skiriasi. Juk gintaras, nors paprastai randamas jūros
pakrantėje, kartais aptinkamas ir žemėje, žemyno gilumoje, o ambra
nerandama niekur kitur, tiktai jūroje. Be to, gintaras - kieta, skaidri,
trapi ir bekvapė medžiaga, naudojama kandiklių, rožinių ir įvairių pa
puošalų gamybai; o ambra - minkšta kaip vaškas ir tokio gardaus bei
aštraus kvapo, kad labai plačiai naudojama parfumerijoje, dedama į
smilkytuvus, aromatingąsias žvakes, perukų pudrą ir kosmetinius te
palus. Turkai vartoja ją kulinarijoje, taip pat neša į Meką, kaip kad
smilkalus neša į Šventojo Petro katedrą Romoje. Kai kurie vyndariai
įmeta dėl kvapo kruopelytę ambros į raudonąjį vyną.
Ir kas galėtų pamanyti, kad visi šitie prašmatnieji ponai ir ponios
mėgausis esencija, aptinkama niekinguose ligoto banginio viduriuose!
Bet taip yra. Vieni ambrą laiko banginio sutrikusio virškinimo prie
žastimi, kiti - pasekme. Išgydyti tokią negalę gan sunku, nebent pri
rašius banginiui tris velbotus Brandreto piliulių1, o šiam jas prarijus
atsitraukti dėl atsargos kuo toliau, kaip daro kalnakasiai sprogdinda
mi uolas.
Pamiršau pasakyti, kad ambroje buvo rasta kažkokių kietų apskri
tų kaulinių plokštelių, kurias Stabas pradžioje palaikė jūreiviškomis
kelnių sagomis, bet vėliau paaiškėjo, kad tai ambra apibėgę nedidelių
galvakojų kaulai.
Vidurius paleidžiantis vaistas.

NI OBI S D I K A S , AR B A B A N G I N I S
455
Bet jeigu tyros kvapingos ambros galima rasti tik šitokiame trūnė
syje; nejau tai nieko nereiškia? Prisiminkite, ką sako šventasis Petras
Laiške korintiečiams apie gendantį kūną ir negendantį; kaip sėjamas
prastas, keliasi garbingas1. Taip pat atgaivinkite atmintyje žinomą Pa-
racelso12 posakį apie tai, iš ko gaunamas brangusis muskusas. Ir nepa
mirškite keisto fakto, kad iš visų prastai kvepiančių dalykų bjauriau
siai pirminėje gamybos stadijoje tvoskia odekolonas.
Mielai baigčiau šį skyrių anksčiau pateiktu tvirtinimu, deja, ne
galiu, nes privalau paneigti dažnai banginių medžiokliams metamą
kaltinimą, kuriam priešiškai nusiteikę žmonės kaip netiesioginį įro
dymą pasitelks tai, kas buvo papasakota apie du prancūzų pasigautus
banginius. Ankstesnėje šios knygos vietoje buvo paneigti šmeižikiški
banginiavimo profesijos užsipuolimai, skelbiantys ją purvinu ir neva
lyvu amatu. O dabar reikia paneigti dar vieną melagingą teiginį. Kai
kas skleidžia gandus, kad banginiai visada bjauriai pradvisę. Kur tokio
niekingo melo šaknys?
Manyčiau, jos siekia laikus, kai į Londoną maždaug prieš du
šimtus metų iš Grenlandijos pakrančių atplaukė pirmieji banginių
medžiokliai. Anie, kaip ir dabartiniai, nelydė banginio taukų jūro
je (priešingai negu Pietų jūromis plaukiojantys banginiautojai); bet,
sukapoję lašinius mažais gabalėliais, prikimšdavo pro skylę didžiules
statines ir šitaip pargabendavo namo; nes dėl trumpo ledinuotųjų jūrų
medžioklės sezono ir netikėtų žiaurių audrų kito būdo nėra. Taigi
prieplaukoje, kai būdavo atidaromas triumas ir pradedamas gabenti
į viršų banginienos kapinynas, tvaikas pasklisdavo toks, koks pakiltų
perkasus senas miesto kapines, ketinant pastatyti čia gimdymo namus.
Iš dalies spėju, kad piktam banginiautojų šmeižimui galėjo pasi
tarnauti tai, jog kadai kada Grenlandijos pakrantėje buvo olandų kai
mas, vadinamas Šmerenburgu3, arba Smerenbergu; ir kaip tik pasta
rąją formą aptinkame mokslingojo Fogo fon Šlako4 didžiajame darbe
Apie kvaptis - patikimiausioje knygoje šiais klausimais. Kaip galima
1 Naujasis Testamentas, 1 Kor 1 5 ,4 2 -4 3 .

: Philippus Theophrastus Bombastus von Hohenheim Paracelsus (1493-1541) -
vokiečių gydytojas, filosofas. Pirmasis pasaulyje pradėjo skaityti paskaitas gimtąja kalba.
3 Olandų kaimas, vadinamas Šmerenburgu, buvo Špicbergene.
4 Dar viena M elville’io pašaipiai Scoresbv’iui suteikta pravardė.
456 H ER M A N M ELV I L L E
spręsti iš paties pavadinimo (smer - taukai, berg - laikyti), kaimas įsi

kūrė tam, kad olandai galėtų čia, negabendami į Olandiją, lydyti jų
flotilių tiekiamus banginių taukus. Tai buvo krosnių, lydymo katilų
ir taukų sandėlių telkinys; ir kai darbas virte virdavo, tvaikas kildavo
ne iš maloniųjų. Tačiau banginiaujant Pietų jūrose viskas yra kitaip;
per ketverių metų plaukiojimą laivas prisitirpdo pilną triumą taukų,
nesugaišdamas net penkiasdešimties dienų, o į statines išpilstyti tau
kai beveik bekvapiai. Tikra tiesa, kad banginis - gyvas ar negyvas, -
jeigu su juo deramai elgiamasi, jokiu būdu nėra laikytinas dvokiančiu;
ir banginiautojo nepažinsi iš kvapo, kaip viduramžiais žmonės dėjosi
pažįstą žydą - tai yra padedami nosies. Negi gali banginis būti kitoks,
o ne kvapnus, jei jo sveikata visada kuo puikiausia; jis nuolatos juda;
niekada nesėdi tarp keturių sienų, nors ir ne visada gryname ore. Sa
kau jums - kašaloto uodegos mojis virš bangų paskleidžia gardų aro
matą, panašų į tą, kurį palieka sijonais peršlamėjusi per jaukią svetainę
muskusu apsišlaksčiusi dama. Su kuo būtų galima palyginti kašaloto
kvapingumą, turint galvoje jo dydį? Gal su tuo skaniakvape mira įtrin
tu garsiuoju drambliu, brangakmeniais išpuoštomis iltimis, išvestu
pro indų miesto vartus pagerbti Aleksandro Didžiojo?
457
93 S K Y R I U S
A tstum tasis
Praėjus vos kelioms dienoms po susitikimo su prancūzų laivu, labai

svarbus įvykis nutiko beveik visiškai nesvarbiam „Pekodo“ įgulos na
riui; didžiai apverktinas įvykis, pasibaigęs tuo, kad mūsų patrakęs ir
pasmerktas laivas įsigijo pastovią gyvą nuolaimą, pranašaujančią pa
čias didžiausias jam skirtas pragaištis.
Banginiautojų laive ne visa įgula išplaukia velbotais. Keli jūreiviai,
vadinami laivasargiais, paliekami vesti laivą, kol velbotai persekioja
banginius. Paprastai jie tokie pat tvirti, kaip ir velbotų komandų vyrai.
Bet jeigu tarp jūreivių pasitaiko geibus, nevikrus arba pobailis, toks,
aišku, lieka laive. Taip „Pekode“ visada likdavo negriukas, pramintas
Pipinu, trumpiau Pipu. Vargšelis Pipas! Jūs jau apie jį girdėjote ir tik
riausiai pamenate tamburiną tą jaudinančią, pilną nykaus džiūgavimo
vidunaktį.
Iš pažiūros Pipas ir Spurga buvo puiki pora, nelyginant juodas ir
baltas poniai, - vienodo ūgio, nors skirtingų spalvų, - pramogai su
kinkyti į vieną vežimą. Bet nelaimėlis Spurga iš prigimties buvo geibus
ir gan bukas, o Pipas, nors pernelyg jausmingas, buvo guvus ir linksmas
berniukas, kupinas džiugaus, meilaus, iš atviros širdies kylančio links
mumo, būdingo jo genčiai; genčiai, visas šventes bei iškilmes švenčian
čiai su tobulesniu, laisvesniu pasimėgavimu negu bet kokia kita rasė.
Negrų kalendorius turėtų būti iš trijų šimtų šešiasdešimt penkių Lie
pos Ketvirtųjų ir Naujųjų metų. Ir prašom nesišypsoti, kai rašau, jog
šitas juodaodis berniūkštis turėjo spindesio; nes ir juoduma gali spin
dėti, - pažvelkite į tvaskančias juodmedžio plokštes karalių menėse.
Tačiau Pipas mylėjo gyvenimą, taikius nekaltus jo malonumus, todėl
jį įtraukęs kraupus banginių medžioklės verslas labai nublukino džiu
gų spindesį; nors netrukus pamatysime, kad visa, kas laikinai jame
sugniužo, likimo lėmimu pabaigoje grėsmingai sužėravo paslaptinga
nevaldoma ugnimi, kurios netikroviškoje šviesoje išryškėjo dešimtsyk
HERMAN MELVILLE
458
ryškiau negu tada, kai gimtajame Konektikute pagyvindavo kaimo

pasilinksminimus pievoje; linksmais šūksniais ir užkrečiamu ha ha!
paversdamas apskritą regratį vienu žvaigždėmis skambančiu tambu
rinu. Taigi nors skaisčioje dienos šviesoje tyravandenis brilianto lašas
ant balto kaklo su melsvomis gyslelėmis žiba meiliai; tačiau apsukrus
juvelyras, rodydamas jums šitą nuostabiausiai tviskantį briliantą, pa
guldo jį tamsiame fone ir apšvietimą parenka ne saulės, o kažkokių
antgamtinių dujų. Štai tada ir tvyksteli tobulai ydingas akinamas jo
blizgesys; nedorai žėrintis briliantas, kadaise simbolizavęs dievišką
krištolinį dangų, atrodo lyg karūnos brangakmenis, pavogtas iš Pra
garo Karaliaus. Bet grįžkime prie mūsų pasakojimo.
Atsitiko taip, kad po nuotykio su ambra vienas Stabo velboto yrė
jas pasitempė rankos sausgyslę; ir nelaimėlio vieton laikinai buvo pa
skirtas Pipas.
Jau pirmą kartą Stabui su juo išplaukus, Pipas pernelyg nerimavo;
bet, laimė, tą kartą arti prie banginių priplaukti nepavyko; ir Pipas per
daug neapsigėdino; nors Stabas, stebėjęs jį, vėliau atskaitė pamokslą,
kaip svarbu sutelkti narsą, nes jos visada gali prireikti.
Antrą kartą velbotas prisivijo banginį; ir kai žuvis, pajutusi šone
aštrųjį žeberklą, tėškė kaip paprastai uodega, ji pataikė į velboto dug
ną, tiesiai ten, kur sėdėjo vargšelis Pipas. Neįveikiamo siaubo apimtas
berniukas su irklu rankoje šoko iš velboto; krisdamas užkliuvo krū
tine už palaido žeberklo lyno, nusitempė jį ir, pliūkštelėjęs į vandenį,
iškart jame susipainiojo. Tą akimirką sužeistas banginis puolė bėgti,
lynas ėmė žaibiškai tiestis - ir vaje! vargšelis Pipas atsidūrė tarp putų
ties velboto nosimi, negailestingai tempiamas lyno, kelis kartus apsivi
jusio aplink krūtinę ir kaklą.
Velboto priekyje stovėjo Teštiga. Jis liepsnojo medžioklės įkarščiu.
Siutas jį pagavo dėl Pipo įbūgio. Stvėręs peilį iš makšties, iškėlė aštrius
ašmenis virš lyno ir, pasigręžęs į Stabą, klausiamai šūktelėjo: „Kirsti?“
O Pipo pamėlęs pridusęs veidas maldaute maldavo: „Kirsk, dėl Dievo
meilės!“ Visa tai truko neilgai, gal pusę minutės.
- Kirsk, velniai jį nujotų! - suriaumojo Stabas.
Taip mes praradome banginį, bet Pipas buvo išgelbėtas.
Kai vargšas negriukas šiek tiek atsitokėjo, ant jo pasipylė jūreivių
riksmai ir keiksmai. Ramiai leidęs nuslūgti nevaržomų plūdimų srautui,
459
Stabas ramiu, dalykišku, nors šiek tiek pašaipiu tonu pareigiškai išbarė
Pipą; o baigęs, jau ne pagal pareigas, užpylė jį naudingais patarimais.
Jų esmė tokia: „Niekada nešok iš valties, Pipai, nebent...“, bet toliau ėjo
kažkas neapibrėžta, kaip ir visi išmintingi patarimai. Nors apskritai
„Lik velbote“ yra tikrasis banginiautojų moto, tačiau pasitaiko atve
jų, kai daug protingesnis yra „Šok iš velboto“. Štai kodėl, tartum susi
griebęs, kad, duodamas Pipui geranoriškus patarimus grynu pavidalu,
palieka per daug erdvės būsimam iššokimui pateisinti, Stabas staiga
bloškė šalin pamokymus ir baigė ryžtingai įsakydamas:
- Kitą kartą, Pipai, lik velbote, nes, kaip kažin ką, jei vėl iššoksi,
tavęs nebesužvejosim; įsidėk tą į galvą. Negalim dėl tavęs prarasti ban
ginio; už banginį Alabamoje sumokės trisdešimt kartų brangiau negu
už tave. Įsidėk tai į galvą ir daugiau nešokinėk iš velboto.
Tikriausiai Stabas dar netiesiogiai užsiminė, kad nors žmogus
myli savo artimą, tačiau yra turtą kraunantis padaras, ir tasai polinkis
dažnai kertasi su geranoriškumu.
Tačiau visi esame dievų rankose, ir Pipas antrą kartą iššoko iš
velboto. Aplinkybės buvo panašios kaip ir pirmą kartą; tik dabar jis
neužsikabino krūtine už lyno; todėl, kai banginis leidosi bėgti, Pipas
buvo pamestas jūroje nelyginant lagaminas, paliktas baisiai skubančio
į traukinį žmogaus. Deja! Stabas žodį išlaikė. O buvo tokia nuostabi,
dosninga, mėlyna diena; žiežirbuojanti jūra, rami ir vėsi, lygut lygutėlė
plytėjo ligi paties horizonto nelyginant aukso lakštas, auksakalio iš
plaktas iki paskutinio grūdelio. Toje jūroje aukštyn žemyn šokčiojanti
juoda Pipo galva priminė svogūno gumbelį. Niekas nepakėlė peilio
Pipui iššokus iš velboto ir likus vandenyje. Stabas sėdėjo atgręžęs ne
permaldaujamą nugarą; o banginis lėkė it su sparnais. Per tris minutes
visa mylia bekraščio vandenyno jau skyrė Pipą nuo Stabo. Ir iš paties
jūros vidurio nukreipė vargšas Pipas juodą garbanotą galvelę į saulę,
tokią pat vienišą atstumtąją, tik kur kas iškilesnę ir skaistesnę.
Ramiu oru plaukioti atvirame vandenyne įgudusiam plaukikui
taip pat lengva, kaip važinėtis lingine karieta sausumoje. Nepakeliama
tiktai siaubinga vienatvė. Visų minčių santalka vien apie save vidury
je bejausmės nepabaigiamybės! o Viešpatie! kas galėtų tai nusakyti?
Ar pastebėjote, kaip tykos metu jūreiviai maudosi atviroje jūroje - jie
glaudžiasi prie savojo laivo ir nedrįsta nuplaukti tolėliau.
460 HER M AN M ELVILLE
Bet negi Stabas iš tiesų pametė vargšą negriuką likimo valiai?

Ne; bent jau neketino taip daryti. Paskui jį plaukė dar du velbotai,
ir jis tikėjosi, kad jie netrukus užtiks Pipą ir paims; nors, po tiesai,
medžiokliai panašiais atvejais nelabai linkę rūpintis nelaimės ištiktais
bailiais; ir tokie atvejai gan dažni; vadinamuoju bailiu banginiautojai
bjaurisi be gailesčio, beveik kaip kariuomenėje ir laivyne.
Tačiau atsitiko taip, kad užpakaliniai velbotai, nepastebėję Pipo,
vienoje pusėje staiga pamatė banginius, pakeitė kryptį ir leidosi į gau
dynes; o Stabo velbotas buvo taip toli, ir jis pats su įgula taip įsitraukęs
į sekionę, kad regratis aplink Pipą ėmė negandingai plėstis. Visiškai
atsitiktinai jį galų gale išgelbėjo „Pekodas“, bet nuo tos akimirkos
negriukas pakilo į denį jau kvaišelis; tokiu bent jį visi laikė. Jūra ty
čiodamasi išliūliavo mirtingą kūną, bet paskandino nemirtingą sielą.
Nors galutinai nepaskandino. Veikiau nusinešė gyvą į nuostabiąsias
gelmes, kur prieš nejudrias jos akis šmaižiojo nuo jūrų dugno iškilę
keisti pirmapradžio pasaulio būtybių šešėliai; kur godišius vandenis,
vardu Išmintis, rodė jam šūsnis slaptų brangenybių; kur tarp džiugių,
beširdžių, visada jaunų amžinybių Pipas regėjo nesuskaitomas daugy
bes lyg praamžis visur esančių koralinių vabzdžių, kurie po vandenų
skliautu išsistato milžiniškus dangaus pasaulius. Jis išvydo Viešpaties
pėdą ant audimo staklių paminos ir pabandė apie tai papasakoti; todėl
jūreiviai apskelbė jį pamišusiu. Mat žmogaus beprotybė yra dangaus
išmintis; žmogus, išklydęs iš žemiškos prasmės ribų, prisiartina prie
aukščiausiosios išminties, proto akyse visada beprasmiškos ir patraku
sios, o tada - laimė ar nelaimė - tampa nenuolaidus ir abejingas kaip
ir jo Dievas.
Apskritai nesmerkite Stabo per daug rūsčiai. Banginiaujant tokie
atvejai nereti, o iš tolesnio pasakojimo bus matyti, kad ir man nutiko
kažkas panašiai.
94 SKYRIUS
Rankos paspaudimas
Šitaip brangiai įgytas Stabo banginis buvo atvilktas prie „Pekodo“

borto, kur buvo atliktos visos anksčiau smulkiai išvardytos operacijos,
kaip antai: kapojimas, skerdenos įkėlimas, taip pat Heidelbergo stati
nės, arba Dėžės, išsėmimas.
Vieniems jūreiviams dirbant šiuos darbus, kiti vilko šalin statines,
vos tik užpildytas spermacetu; paskui, atėjus metui, tasai spermacetas
būdavo rūpestingai paruošiamas lydyti, bet apie tai vėliau.
Vesdamas spermacetas taip susikristalizavo, jog su keliais jūreiviais
atsisėdęs priešais didžiulę - kaip imperatoriaus Konstantino - vonią,
pamačiau keistai sukietėjusius grumulus, plaukiojančius nesustingu-
šiame skystyje. Mums buvo pavesta maigyti tuos grumulus, kad vėl
ištirptų. Kokia saldi, gardžiakvapė prievolė! Nenuostabu, kad senovė
je spermacetas buvo tokia mėgstama dabinėjimosi priemonė! Kaip jis
nuvalo! kaip suminkština! kaip atgaivina! kaip maloniai nuramina!
Vos kelias minutes palaikęs jame rankas, pajutau, kad mano pirštai
virsta unguriais, pradeda rangytis ir suktis įvijai.
Kai po ilgo galavimosi prie keltuvo dabar sėdėjau denyje; turkiškai
sukryžiavęs kojas; po giedra dangaus mėlyne; laivui ramiai šliuožiant
tingiai vėjelio išpūstomis burėmis; kai panerdavau rankas tarp minkš
tų švelnių per valandą išaustos, sutankėjusios medžiagos gurvuolėlių;
jausdamas, kaip jie gniūžta tarp mano pirštų; kaip ištrykšta it vynas iš
brandžių vynuogių kekių jų apstybė; kvėpdamas tyriausią aromatą, -
visiškai tokį kaip pavasario žibuoklių dvelkimas; prisiekiu jums, tuo
metu gyvenau kvepiančiose lankose; pamiršau siaubingą mūsų priesai
ką; tarytum nusiploviau ir rankas, ir širdį nenusakomame spermacete;
beveik įtikėjau senu Paracelso laikų prietaru, kad jis turi retos galios
maldyti pykčio karštį: maudydamasis toje vonioje, jaučiausi dieviškai
laisvas nuo bet kokio neprielankumo, keršto arba pagiežos.
462 H E RM A N MELVILLE
Spaudyk! spaudyk! spaudyk! visą begalinį rytą; ir spaudžiau sper-

macetą, kol užplūdo keistas kvaitulys; ir nejučiomis ėmiau spaudyti
draugų rankas, per klaidą palaikęs jų pirštus minkštais spermaceto
gniužulėliais. Tokį perteklingą, prielankų, draugingą, meilų jausmą
sukėlė šitas darbas; kad vis spūsčiojau jų rankas, su meile žvelgiau į
akis, tartum norėdamas pasakyti: „O brangieji mano būties pake
leiviai, liaukimės buvę gaižiai pikti, pamirškime pašaipas ir pavy
dą! Gana; paspauskime vienas kitam ranką; ne, geriau susispauski-
me į vieną kietą gniužulą ir ištirpę virskim bendru tyriausio gėrio
spermacetu.“
Kad taip galėčiau be paliovos spaudyti ir spaudyti spermacetą! Nes
dabar, kai per ilga sukaupta patirtis parodė, kad žmogui visada galiau
siai tenka nuleisti iki žemesnės padalos arba bent jau pakeisti pasiekia
mos laimės suvokimą ir įbūtinti jį ne intelekto arba fantazijos valdose,
bet žmonoje, širdyje, lovoje, stale, balne, židinyje, arba tėviškėje, - da
bar, visa tai suvokęs, mielai spaudyčiau spermacetą per amžių amžius.
Sapnuose ir nakties regėjimuose regėjau ilgas rojaus angelų voras, ir
visi buvo sumerkę rankas induosna su spermacetu.
Beje, šnekant apie spermacetą ir kašaloto ruošimą lydyti, reikia aptarti

dar kelis su tuo susijusius dalykus.
Pirmi eilės tvarka minėtini vadinamieji baltieji riebalai, gaunami
iš siauriausios žuvies dalies ir iš uodegos plaukmens stormenos. Ji kie
ta nuo sustingusių sausgyslių - tarsi raumenų posluoksnis, - bet turi
ir šiek tiek riebalų. Atskyrus baltuosius riebalus nuo banginio, jie iš
pradžių sukapojami į nedidelius pailgus gabalus, o tada siunčiami į
smulkintuvą. Iš šono žiūrint, tie gabalai primena Berkšyro marmuro
luitus.
Slyvų pudingu vadinami atskiri banginienos gabalai, įvairiose vie
tose tarytum prilipę prie lašinių gūnios ir neretai gerokai papildantys
riebalų atsargas. Iš šono žiūrint, tai tiesioggaivinanti, puotai nuteikianti
išvaizdžiausia banginienos dalis. Jau pats pavadinimas byloja apie itin
sodrią, skaisčią jos spalvą - baltasniegę ir auksinę su gyslutėmis, nutaš-
kuotą skaisčiai raudonos ir violetinės spalvos dėmelėmis. Tai rubinų
slyvos citrininiame fone. Vos susilaikai jo neparagavęs - nepadeda net
NI OBI S DI K. A S. A R B A B A N G I N I S
463
protas. Prisipažįstu, jog kartą, slapčia užlindęs už fokstiebio, atsikan-

dau to pudingo. Skonis buvo maždaug toks, tartum būčiau atsikandęs
pjausnio, išrėžto iš karališkos kulšies Liudviko Storojo1, nužudyto pas
kutinę elnių medžioklės sezono dieną tais metais, kai Šampanėje itin
užderėjo vynuogės.
Yra dar viena itin keista medžiaga, su kuria susiduriame doroda
mi banginį, tačiau ją tiksliai aprašyti be galo painu. Ji vadinama gli-
tesomis; taip ją praminė banginiautojai, ir tokia ji yra. Neapsakomai
klampi ir valkšni; dažniausiai aptinkama spermaceto statinėse, ilgai
jį minkius ir po to perkošus. Man regis, tai sulipusios labai plonos
plėvių skiautės, kuriomis būna iš vidaus išklota banginio spermaceto
talpykla.
Terminas „atmatos“ priklauso, iš teisybės, tikrųjų banginių me
džiokliams, bet jį kartais vartoja ir kašalotų gaudytojai. Tuo žodžiu
apibūdinama tamsi lipni medžiaga, nugramdoma nuo grenlandinio,
arba tikrojo, banginio nugaros ir paprastai storai aptraukianti denius
apgailėtinų laivėkų, medžiojančių šituos niekingus Leviatanus.
Žnyplės. Iš esmės šis žodis ne išimtinė banginiautojų leksikos
nuosavybė. Tačiau jų lūpose įgyja ypatingą prasmę. Banginiautojams
žnyplės - trumpas kietas gyslingo audinio rėžis, išpjautas iš uodegos
siaurymės; paprastai būna colio stormens, o kitais matmenimis maž
daug prilygsta geležinei kauptuko daliai. Aštriuoju kraštu lyg odiniu
grandikliu perbraukus per riebaluotą denį, jis kažkokiu nesuvokiamu
būdu stebuklingai panaikina visus nešvarumus.
Jeigu panorėsite geriau išsiaiškinti šiuos painius dalykus, tuoj pat
nulipkite žemyn į taukų kamarą ir ilgėliau pasišnekėkite su jos imbu
viais. Šią patalpą jau minėjome kaip vietą, kur sudedamos nuo bangi
nio nuluptos lašinių juostos. Atėjus kapojimo metui, naujokui taukų
kamara tampa siaubų vieta, ypač naktį. Viename kampe, šviečiamame
blausaus žibinto, padaroma vietos žmonėms. Paprastai dirbama po
romis - vienas jūreivis darbuojasi smeigena ir kobiniu, kitas kastuvu.
Banginiautojų smeigena panaši į tuo pat vardu vadinamą abordažinį
fregatos ginklą. Kobinys beveik toks pat įnagis, kokiu pritraukiama
valtis. Tuo kobiniu jūreivis užkabina lašinių rėžį ir stengiasi išlaikyti,
Liudvikas VI Storasis (1108-1137) - Prancūzijos karalius iš Kapetingų dinastijos.

HERMAN MELVILLE
464
kad neišslystų, kai laivas virtuoja nuo šono ant šono. Tuo metu kitas
jūreivis, atsistojęs ant tų lašinių, kastuvu statmenai kapoja juos prie
pat savo kojų panešamais gabalais. Kastuvas išgaląstas kiek tik įma
noma; jūreiviai dirba basi; lašiniai, ant kurių stovi žmogus su kastuvu,
kiekvieną akimirką nelyginant rogės gali išslysti jam iš po kojų. Tad
ar reikia didžiai stebėtis, jei kartais jūreivis nurėžia sau arba padėjėjui
kojos pirštą? Taukų kamarų veteranams visada stinga kojų pirštų.
95 SKYRIUS
Sutana
Jeigu atsidurtumėte „Pekodo“ denyje dorojant banginį ir sumanytu

mėte nueiti iki špilio, jums būtinai kristų į akis ir sukeltų smalsumą
vienas labai mįslingas daiktas1, gulintis išilgai kairiojo borto prie špi-
gatų. Nei nuostabi talpykla milžiniškoje kašaloto galvoje, nei neapsa
komas apatinio žandikaulio dydis, nei pasakiškas uodegos plaukmens
dalių darnumas - niekas nenustebintų jūsų labiau negu šis akies kraš
teliu išvystas paslaptingas kūgio pavidalo daiktas, ilgesnis negu pats
aukščiausias Kentukio gyventojas, ties pagrindu beveik pėdos skers
mens, juodut juodutėlis kaip Jodžas, Kvikego juodmedžio stabas. Tai
iš tiesų stabas, tiksliau sakant, senovėje stabu buvo laikomas jo atvaiz
das12. Toks pat stabas, kaip stovėjęs slaptose Maakos, Judėjos karalie
nės, giraitėse, už kurio garbinimą jos sūnus, karalius Asą, nuvertė ją
nuo sosto, sukapojo stabą ir sudegino kaip bjaurenybę prie Kidrono
upokšnio, kaip apie tai mįslingai3 pasakojama Pirmos Karalių knygos
penkioliktame skyriuje.
Pažvelkite į jūreivį, vadinamą pjaustytoju; jis ateina čionai su
dviem pagalbininkais, užsiverčia ant nugaros didžioką, kaip jį vadina
jūreiviai, ir sulinkęs trilinkas šiaip taip nulinguoja lyg grenadierius,
išnešantis nebegyvą draugą iš mūšio lauko. Numetęs jį bake, pradeda
nerti juodą odą, kaip afrikietis medžiotojas lupa milžinišką smauglį.
Baigęs darbą, išverčia odą lyg kelnių klešnę; gerai ją ištempia - šitaip
ji kone dusyk paplatėja; ir pagaliau pakabina džiūti ant laivavirvių. Po
tam tikro laiko ji nukabinama; nurėžęs tris pėdas nuo smailėjančio
galo ir išpjovęs šonuose skyles rankoms, pjaustytojas užsitraukia ją ant
savęs. Dabar jis pilnu kanoniniu savo ordino apdaru. Nuo neatmenamų
1 Banginio falas.
2 Turimas galvoje senovinis falo kultas.
3 Prasme „sunkiai suprantamai“ kaip „pro stiklą, tamsiai“ (1 Kor 13,12).
466 HERM AN M ELVILLE
laikų tik toks apdaras patikimai saugo jo profesijos žmones, atliekant

neįprastas tarnybines pareigas.
O tos pareigos - lašinių gabalų pjaustymas prieš dedant į katilus;
tai daroma ant ypatingo medinio stovo - ožio, galu atremto į bortą,
ir smulkūs gabaliukai krinta į talpų apačioje stovintį kubilą vienas
po kito lyg prirašyti lapai nuo ugningo oratoriaus tribūnos. Vilkintis
deramais juodais rūbais; stovintis iš visur matomoje sakykloje; akių
nenuleidžiantis nuo biblijos lapų1- koks puikus kandidatas į arkivys
kupus - ėhė! net į popiežius galėtų būti šis pjaustytojas!
1 „Biblijos lapų! Biblijos lapų!“ - nepaliaujamai šaukia pjaustytojui padėjėjai. Šis

šūksnis ragina būti atidžiam ir pjaustyti lašinius kuo ploniau, kadangi tokie sparčiau
lydosi ir taukų gaunama daugiau, o galbūt ir geresnės kokybės. (Aut. past.)
467
96 S K Y R I U S
Taukų lydykla
Be kabančių velbotų, dar vienas išsiskiriantis išorinis amerikiečių

banginiavimo laivo požymis yra taukų lydykla. Tai įdomus nukrypi
mas nuo normos, kai tvirtas mūras derinamas su ąžuolu ir kanapėmis.
Atrodo, kad į laivą iš lauko būtų perkelta plytų degimo krosnis.
Taukų lydykla įrengiama tarp fokstiebio ir grotstiebio, erdviau
sioje denio dalyje. Rąstai po ja klojami ypač tvirti, galintys išlaikyti
dešimties pėdų ilgio, aštuonių pėdų pločio ir penkių pėdų aukščio
kone vientisą plytų ir kalkių skiedinio statinį. Taukų lydyklos pama
tas į denį neįleidžiamas, tačiau mūrinės sienos patikimai iš visų pusių
pritvirtinamos sunkiais geležiniais veržtuvais ir prisraigtuojamos tie
siai prie denio rąstų. Taukų lydyklos šonai apkalami lentomis, o vir
šus aklinai uždengiamas dideliu, nuožulniu, sandariai prispaudžiamu
dangčiu. Nuėmus dangtį, matyti du dideli kelių barelių talpos katilai.
Kol jais nesinaudojama, jie užlaikomi nepaprastai švariai. Kartkar
tėm ištrinami muilo akmeniu ir smėliu, kol ima tviskėti it sidabrinės
punšo taurės. Per naktinius budėjimus kai kurie begėdžiai seni jūrei
viai įsiropščia į juos ir susirangę nusnūsta. Kai katilai blizginami - ir
kiekviename šalia kits kito būna po jūreivį, - nemaža slaptų minčių
iškeliauja pro tas geležines lūpas. Be to, čia kaip tik ta vieta, kur žmogų
apninka matematinės meditacijos. Kairiajame „Pekodo“ lydyklos kati
le, muilo akmeniui uoliai raitant spirales, man pirmą kartą aplinkiniu
būdu toptelėjo nuostabą keliantis faktas, kad geometrijoje visi kūnai,
slysdami cikloide, - pavyzdžiui, mano muilo akmuo, - paleisti iš bet
kurio taško, atsiduria apačioje per tą patį laiką.
Atstumus nuo priekio dangtį, atsiveria gryno mūro siena su gilio
mis krosnių žiotimis tiesiai po katilais. Prie tų žiočių pritaisytos sun
kios geležinės durys. O kad baisus pakurų karštis nepersiduotų deniui,
po visa taukų lydykla įrengiama negili talpykla. Pro tunelį užnugary
je tekantis vanduo visą laiką papildo išgaruojančias atsargas. Iškištų
HERMAN MELVILLE
468
dūmtraukių nėra; dūmai verčiasi pro visus užpakalinės sienos plyšius.

O dabar grįžkime šiek tiek atgal.
Buvo maždaug devynios valandos vakaro, kai „Pekodo“ taukų ly-
dyklos pakuros pirmą kartą per šį banginiavimo žygį turėjo būti įkur
tos. Šį darbą prižiūrėjo Stabas.
- Viskas paruošta? Dangtį šalin, ir paleiskit. Ei, koke, kurk ugnį!
Tą padaryti buvo nesunku, kadangi laivo dailidė kasdien grūdo į
pakurą drožles. Šioje vietoje reikia priminti, kad banginiaujant taukų
lydyklos tik iš pradžių kūrenamos medžiu. Paskui jis naudojamas tik
įkurti. Žodžiu tariant, vėliau į pakurą eina ištirpintų lašinių susisu
kusios juostos, kurios dabar vadinamos nuograužomis arba guriniais,
bet jose dar yra likę nemažai riebalų. Tais guriniais ir minta ugnis.
Visai kaip pilnakraujis liepsnojantis kankinys arba susideginti nutaręs
mizantropas, banginis, kartą uždegtas, yra pats sau kuras ir sudega sa
voje ugnyje. O, kad jis dar surytų savo dūmus! Kvėpuoti jais - tikras
siaubas, o kvėpuoti tenka, ir ne tik kvėpuoti, bet tam tikrą laiką vien
juose ir gyventi. Nuo lydyklos tvoskia toks neapsakomas smarsas, koks
tikriausiai tvyro aplink indų laidojimo laužus. Jis atsiduoda Pasku
tinio teismo kairiapuse; ir yra puikus loginis įrodymas, kad pragaras
egzistuoja.
Apie vidurnaktį taukų lydykla veikė iš visos galios. Jau buvome
atsikratę banginio griaučių; iškėlę bures; vėjas pūtė gaiviau; tamsa virš
vandenyno tyrų tvyrojo nepermatoma. Bet šitą tamsą laižė nuožmūs
ugnies liežuviai, retkarčiais išsiveržiantys iš aprūkusių krosnies plyšių
ir apšviečiantys kiekvieną takelažo virvę, tartum jomis būtų bėgusi
garsioji graikiška ugnis1. Liepsnojantis laivas nepermaldaujamai lėkė
priekin lyg į kerštingą žygį. Taip deguto ir sieros prikrauti narsiojo
hidriečio Kanario12brigai išplaukė iš vidurnakčio uostų su didžiulėmis
ugnies skepetomis vietoje burių, pasuko tiesiai į turkų fregatas ir ap
gobė jas didžiuliu gaisru.
1 Padegamasis mišinys iš dervos, kanifolijos, sieros, salietros, naftos produktų ir

kitų lengvai užsidegančių medžiagų. Išradimas priskiriamas Kalinikui iš H eliopolio
(668 m.).
2 Konstantinas Kanaris (apie 1793-1877) - per Graikijos karą dėl nepriklausomybės
(1821-1829) vadovavo kariniam jūrų laivynui ir, išvystęs laivų padegimo strategiją, prie
Šamo salos sunaikino dalį Turkijos laivyno.
469
Lydyklos dangtis gulėjo nukeltas, ir priešais žioravo platus židi

nys. Jame šmėsčiojo pragariški stabmeldžių žeberklininkų, amžinųjų
banginiavimo laivo kūrikų, siluetai. Didžiulėmis ilgakotėmis šakėmis
jie mėtė šnypščiančius lašinių bryzus į kunkuliuojančius katilus arba
maišė po jais ugnį, o iš pakurų išnirę gyvatiški liepsnų liežuviai taikėsi
pastverti juos už kojų. Niūriais tumulais tolyn ritosi dūmai. Kaskart
bangai siūbtelėjus laivą, siūbteldavo ir verdantys katiluose taukai, ne
sitverdami noru tykštelėti žeberklininkams į veidus. Priešais lydyklos
pakurą, kitame plataus medinio židinio gale, stovėjo veleninis lyno
suktuvas inkarui kelti. Juo buvo naudojamasi kaip sofa. Ištaikę valan
dėlę tenai ilsėdavosi budintieji, žiūrėdavo į raudoną ugnies karštį, kol
akys imdavo skausmingai degti. Ūmai iš tamsos įnoringoje akinamos
liepsnos šviesoje išnirdavo jų šiurkštūs veidai, apsinešę suodžiais ir ap
sipylę prakaitu, susišiaušusios barzdos ir netikėtai ryškus barbariškas
dantų blykstelėjimas. Ir kada jie pasakojo viens kitam apie bedieviškus
žygius; kada linksmais žodžiais porino siaubų pasakas; kada laukinis
juokas nelyginant liepsnų liežuviai iš pakurų kilo į dangų, o priešais
juos žeberklininkai šiurpiai mojavo didžiulėmis dantytomis šakėmis
ir semtuvais; kada vėjas stūgavo, bangos statė krūtines, o laivas dejuo
damas smigo į vandenų volus, tačiau tvirtai lakdino raudoną pragarą
tolyn ir tolyn į jūros ir nakties tamsumas, su panieka grauždamas dan
tyse laikomą baltą kaulą ir tūžmiai spjaudydamas į šalis baltus purs
lus, - tada veržlusis „Pekodas“ su laukiniu kroviniu, pilnut pilnutė
lis ugnies, deginantis lavoną ir skriejantis į pačią tamsybių juodumą,
atrodė kaip regimą pavidalą įgijęs maniakiškas vienatikslis kapitono
sielos kliedas.
Taip man dingojosi, kai budėjau prie rumpelio ir ilgas valandas,
žodžio netardamas, vedžiau ugnies laivą jūros keliu. Pats, tuokart
tamsybių gobiamas, tik geriau regėjau, kokie raudoni, kokie paklaikę,
kokie vaiduokliški visi kiti. Tie kipšų šešėliai, pusiau dūmuose, pusiau
ugnyje be perstojo šmaižantys prieš akis, galų gale sukėlė ir mano sie
loje panašius vaizdinius, ir aš pamažėle pasidaviau mįslingam snūdui,
visada apimančiam vidunaktį prie rumpelio.
Tačiau tą naktį nutiko ypač keistas (ir ligi šiol neišaiškintas) da
lykas. Atsitokėjęs po trumpo miego stačiomis, siaubo nusmelktas
pajutau įvykus kažką baisaus. Banginio kaulo rumpelis, į kurį buvau
470 H E R M A N M ELV I L L E
atsirėmęs, bakstelėjo man į šoną; ausyse pasigirdo duslus tik ką vėjyje

sušnarusių burių dūzgesys; man atrodė, kad esu atsimerkęs, tačiau pu-
siaumiegis nesąmoningai pirštais dar plėšiau vokus. Ir vis tiek kompa
so, pagal kurį turėjau laikytis kurso, nebuvo, nors tik prieš valandžiu
kę žiūrėjau į jį, lygiai apšviestą naktouzo žibinto. Priešakyje plytėjo
juoda tamsybė, kartkartėm pamėkliškai nublykštanti nuo raudonio
plyksnių. Už visus viršesnis buvo pajautimas, kad tasai greitai lekiantis
daiktas, kuriame stoviu, skuba ne į tolimus uostus priekyje, bet tolyn
nuo jų visų. Baisus veriantis klaikas, - lyg mirtį pajutus, - nusiaubė
mane. Rankos ėmė mėšlungiškai grabalioti, ieškodamos rumpelio, ta
čiau nujausdamos, jog per kažkokius burtus jis atsidūrė kitoje pusėje.
„Dieve mano! kas gi čia nutiko?“ - pamaniau. Tai tau! trumpai už
snūdęs pasisukau ir dabar stovėjau veidu į paskuigalį, o nugara į laivo
priekį ir kompasą. Akimirksniu apsigręžiau ir dar spėjau suvaldyti lai
vą, kad vėjas jo neapsuktų. Koks džiaugsmas, koks palengvėjimas už
plūsta išsivadavus iš keistingų nakties haliucinacijų, išvengus mirtino
pavojaus atsidurti už borto!
Nežiūrėk per ilgai ugniai į akis, o žmogau! Nesvajok, padėjęs ran
ką ant vairo! Neatgręžk nugaros kompasui; paklusk pirmam rumpelio
stuktelėjimui; nepasitikėk netikra ugnimi, kurios raudoname švytėji
me viskas atrodo vaiduokliška. Rytoj saulės šviesoje padangė vėl bus
giedra; tie, kurie žybčiojo kaip velniai liepsnos liežuviuose, švelnioje
ryto šviesoje bus visiškai kitokie; puikioji, auksinė, džiaugsmingoji
saulė - vienintelis tikras šviestuvas, visi kiti - apgavikai!
Tačiau net saulė nepaslepia nei nykių Virdžinijos liūgynių, nei
prakeiktos Romos Kampanijos, nei plačiosios Sacharos; nepaslepia
milijonų mylių dykumų ir sopulių po mėnuliu. Nepaslepia saulė nei
vandenyno, tamsiosios mūsų planetos pusės, užimančios net du jos
trečdalius. Štai kodėl mirtingasis, kurio sieloje daugiau džiaugsmo nei
liūdesio, tasai mirtingasis negali būti teisingas - jis arba apsimetėlis,
arba nenuovoka. Taip pat ir knygos. Teisingiausias iš žmonių buvo Siel
vartingasis Vyras, o teisingiausia iš knygų - Saliamono Ekleziastas1,
1 Saliamono Ekleziastas (dar vadinamas Koheletu arba Pamokslininku) - keturios

Senojo Testamento poetinės ir išminties knygos - Patarlių knyga, Ekleziastas, Giesmių
giesmė ir Išminties knyga, - priskiriamos Izraelio ir Judėjos karaliui Saliamonui (9 6 5 -
928 pr. m. e.).
471
tobulai nugludintas skausmo plienas. „Viskas tuštybė.“ VISKAS1. Ši

tas užsispyręs pasaulis dar ne iki galo suvokė nekrikščionišką Saliamo
no išmintį. Tačiau tam, kuris daro didelį lankstą aplink ligonines ir
kalėjimus ir paspartina žingsnį per kapines; tam, kuris mieliau šneka
apie operą, o ne apie pragarą; tam, kuris Kuperį, Jangą12, Paskalį, Ruso
vadina ligotais nelaimėliais; kuris visą neatsakingą savo gyvenimą tiki
Rablė, kaip nepaprastai išmintingu, todėl linksmu žmogumi, - ne,
tam nepritinka sėdėti ant antkapinio akmens ir kartu su stebuklingos
bedugnės minties valdovu Saliamonu skverbtis po žalia drėgna velėna.
Bet netgi Saliamonas sako: „Žmogus, pametęs išminties kelią, liks
(/. y . dar gyvas būdamas) mirusiųjų bendrijoje.“3 Tad nepasiduokite
ugnies kerams, antraip apsvaigsite ir nebeskirsite, kas priekyje, kas už
pakalyje; kaip ašen tą naktį. Esama išminties, kuri yra sielvartas, bet
esama sielvarto, kuris yra beprotybė. Taip pat esti sielų, kuriose susisu
kęs lizdą Katskilio4 aras, galintis taip pat lengvai nunirti į tamsiausias
bedugnes ir vėl iškilti į padebesius, pranykdamas saulėtose erdvėse.
Net jeigu jis visą laiką sklando tarpeklyje, šitas tarpeklis yra kalnuose;
tad ir žemiausiai nusileidęs, kalnų aras skrieja aukščiau už visus į pa
danges iškilusius slėnio paukščius.
1 Posakis iš Senojo Testamento Ekleziasto knygos 1, 2. Skirtingai vadinamose knygose

jis ir verčiamas skirtingai: „Rūkų rūkas! - sako Koheletas. - Rūkų rūkas! Viskas yra
rūkas!“; „Miglų migla! - sako Mokytojas. - M iglų migla! Viskas migla!“
2 W illiam Cowper (1731-1800) ir Edward Young (1681-1765) - anglų poetai.
3 Saliamono žodžiai iš Senojo Testamento, Pat 21, 16.
4 Kalnų masyvas Apalačuose, JAV šiaurės rytuose.
472
97 S K Y R I U S
Lempa
Jeigu sumanytumėte, palikę „Pekodo“ taukų lydyklą, nulipti žemyn

į kubriką, kur miega kitos pamainos jūreiviai, jums akimirką pasi
vaidentų, kad esate skaisčiai apšviestame mauzoliejuje, kur laidojami
šventaisiais paskelbti karaliai ir kancleriai. Anava - lyg iš akmens išta
šytos nebylios skulptūros guli jūreiviai trisienėse ąžuolinėse kriptose,
o tuzinas žibintų skleidžia šviesą ant jų užmerktų akių.
Prekiniame laive lempa jūreiviui tokia pat retenybė kaip karalienių
pienas. Rengtis tenka tamsoje, valgyti tamsoje, gulti tamsoje - tokia
jau jūreivio dalia. Tačiau banginiautojas ieško šviesai peno, todėl gy
vena šviesoje. Savąjį gultą jis paverčia Aladino žibintu ir įsitaiso jame;
net pačią tamsiausią naktį juodas laivo korpusas slepia savyje skaistų
apšvietimą.
Pažvelkit, kaip laisvai banginiautojas, surinkęs visus žibintus -
dažniausiai tik senus butelius ir flakonus, - prieina prie varinio ly-
dyklos katilo, kur aušta taukai, ir prisipila nelyginant bokalus elio iš
statinės. Ir degina tyriausią iš degalų, neperdirbtą, todėl nė kiek ne
užterštą skystį; nežinomą saulės, mėnulio ir žvaigždžių įrenginiams
sausumoje. Jis saldus lyg sviestas, sumuštas pavasarį iš balandžio pievų
žolės. Banginiautojas pats susimedžioja taukų, kad neabejotų jų švie
žumu ir švarumu, kaip prerijų keliauninkas susimedžioja paukštį arba
žvėrį vakarienei.
473
98 S K Y R I U S
Išpilstymas ir apsikuopimas
Jau buvo pasakota, kaip žvalgai stiebuose iš tolo pastebi didįjį Levia
taną; kaip jis persekiojamas vandenų dykynėse; kaip nudobiamas gel
menų slėniuose; kaip švartuojamas palei bortą; kaip jam nukertama
galva ir (tuo pat pamatu, kaip senovėje budeliui atitekdavo mirtimi
nubaustojo drabužiai) jo ilgaskvernis pamuštinis surdutas tampa bu
delio nuosavybe; kaip deramu laiku jis nukeliauja į katilus ir kaip jo
spermacetas, taukai ir kaulai, nelyginant Sidrachas, Mizachas ir Ab-
denagas1, išeina iš ugnies sveikut sveikutėliai; - todėl belieka pateikti
paskutinį šios dalies skyrių, nupasakojantį - apdainuojantį, jei man tai
bus leista, - romantinį taukų išpilstymą į statines ir tų statinių nulei
dimą į triumą, kur Leviatanas vėl grįžta į gimtąją gelmę ir plaukia po
vandeniu; tik, deja! kad jau niekada nebeiškiltų ir nebešvirkštų fon
tanų.
Kol šilti taukai lyg karštas punšas pilstomi į šešiabarelines stati
nes, vidunakčio jūrai svaidant ir mėtant laivą, didžiulės apverstos ant
šono statinės guli dugnas prie dugno, bet kartais jos pasileidžia riedėti
ir kaip grėsminga griūtis nudunda per slidų denį, ligi jūreiviai jas su
laiko ir vėl sustato į vietas; ir iš visų pusių girdėti tuk tuk tuk! - tai
kaukši dešimtys plaktukų, nes kiekvienas jūreivis dabar ex officio1 yra
kubilius.
Pagaliau paskutinė pinta supilta į statinę, taukai atšąla, tada ati
daromi didieji liukai, prasiveria laivo viduriai, ir statinės nukeliauja
žemyn, į galutinę poilsio vietą jūroje. Šį darbą atlikus, liukai vėl sanda
riai uždengiami, sakytum užmūrijami.12
1 Trys pranašo Danieliaus draugai, kurie atsisakė garbinti stabą ir buvo Babilonijos
karaliaus Nebukadnecaro nubausti - įmesti į degančią krosnį. Bet ugnis nesudegino
ištikimųjų Jahvės išpažinėjų, nes juos globojo angelas, buvęs bausmės vietoje (Senasis
Testamentas, Dan 3).
2 Pagal pareigas. (Lot.)
474
Tai, man regis, vienas iš pačių reikšmingiausių banginiautojo gy

venimo įvykių. Šiandien deniai dar pasruvę krauju ir taukais; šventieji
škancai nepagarbiai užversti didžiuliais supjaustytos banginio galvos
luitais; aplink tarytum alaus daryklos kieme pilna didžiulių aprūdi
jusių statinių; nuo taukų lydyklos dūmų dar suodini ir aprūkę apsau
giniai bortai; jūreiviai vaikštinėja nuo galvos iki kojų taukini; ir visas
laivas tartum nebe laivas, o patsai didysis Leviatanas; ir visur kurtina
mas trinksėjimas.
Tačiau prabėga diena kita; jūs apsidairote, įsiklausote - laivas ta
rytum tas pats; jei ne išdavikai velbotai ir taukų lydykla, galėtumėt
prisiekti, kad stovite tykiame prekiniame laive, kurio kapitonas -
skrupulingas švareiva. Neperdirbtas spermacetas pasižymi nepapras
tomis valomosiomis savybėmis. Dėl to banginiavimo laivų deniai nie
kada neatrodo tokie balti kaip po taukų , anot jūreivių. Be to, iš pelenų,
surinktų sudeginus visas banginio liekanas, lengvai padaromas labai
stiprus šarmas; ir jeigu kur nors laivo bortas dar lipnus nuo banginio
šono, ta vieta mikliai nušveičiama. Slapiais skudurais jūreiviai kruopš
čiai nutrina apsauginius bortus, ir jie vėl švarutėliai. Nuo apatinių
laivavirvių nuvalomi suodžiai. Įvairiausi padargai taip pat rūpestingai
nugramdomi ir padedami į vietą. Didysis dangtis, uoliai nublizgintas,
grįžta ant lydyklos ir paslepia abu katilus; visos statinės nuridenamos;
visi trosai suringuojami ir nepastebimai sukaišiojami į kampus; kai
darniai pasidarbavusi įgula pagaliau baigia šituos atsakingus darbus,
jūreiviai ima praustis patys, persirengia nuo galvos iki kojų ir galop
išeina į nepriekaištingai baltą denį gaivūs ir įraudę lyg jaunikiai, iššokę
tiesiai iš dabitiškosios Olandijos.
Dabar jie žingsniuoja deniu po du, po tris ir šmaikščiai postrin
gauja apie svetaines, sofas, kilimus ir ploniausius batistus; svarsto, ar
neišklojus takais denio; ar nepakabinus ant laivavirvių užuolaidų; ar
ne puikus būtų sumanymas mėnesienai šviečiant išgerti arbatos bako
verandoje. Bet kokia užuomina apie taukus, kaulus arba lašinius šitų
išsikvėpinusių jūreivių akivaizdoje būtų gryniausia įžūlybė. Burbulą
jie žino apie tai, apie ką jūs iš tolo bandote užvesti kalbą. Eikite sau, ir
geriau atneškite mums servetėlių!
Bet atkreipkite dėmesį: antai aukštybėse, visų trijų stiebų viršū
nėse, stovi trys žvalgai ir atidžiai dairosi, ar nepamatys vėl banginių,
M O B IS DLKAS, A R B A B A N G I N I S
475
o juk pagauti jie vėl išderglios senus ąžuolinius baldus ir būtinai nula
šins bent mažutėliausią riebalų dėmelę. Taip; ir dažnai po sunkiausio
devyniasdešimt šešias valandas trukusio darbo, kai nebuvo paisoma
nei dienos, nei nakties; kai tiesiai iš velboto, kur skausmingai išsina
rindami riešus nuo ryto ligi vakaro irklavo, lėkdami paskui įsitempusį
lyną, - jie grįžo į denį tampyti ilgėliausių grandinių, sukti sunkaus
keltuvo, kapoti, pjaustyti, - taip, taip, - svilti apsipilant prakaitu, rū-
kytis dviguboje - tropikų saulės ir tropikų taukų lydyklos - ugnyje;
kai viskam pasibaigus, vos spėjus apsikuopti, išsiplauti, kai laive šva
ru kaip pieninėje; kaip dažnai vargšeliai, segdamiesi švarių marškinių
apykaklę, krūpteli išgirdę šūksnį „Fontanas horizonte!“ ir vėl dumia
susikauti su banginiu, vėl viską pradeda iš pradžių! O, draugai, juk tai
žmogaus pribaiginėjimas! Tačiau toks yra gyvenimas. Nes vos mes,
mirtingieji, po sunkaus plūkesio išgauname iš šio milžiniško pasaulio
luito menką, tačiau brangią kruopelytę spermaceto; o paskui su ne
apsakoma kantrybe apsivalome nuo bjaurasties ir išmokstame gyventi
čia, švariame sielos tabernakulyje; vos tai įvyksta, kai - Fontanas ho
rizonte! - į viršų ištrykšta dvasia; vėl plaukiame susigrumti su kitu
pasauliu ir pereiti senuoju jauno gyvenimo keliu.
O! metempsichoze! O! Pitagore, miręs skaisčiojoje Graikijoje
prieš du tūkstančius metų; toks geras, toks išmintingas, toks romus;
per praeitą medžioklę plaukiau su tavimi palei Peru pakrantę - o tada,
kad ir kvailas, mokiau tave, eilinį naujoką, sumegzti lynų galus!
476
99 S K Y R I U S
D ublonas
Jau esam anksčiau pasakoję, kad Ahabas buvo įpratęs vaikštinėti po

škancus, darydamas posūkius prie naktouzo ir grotstiebio; tačiau tarp
daugybės kitų paaiškinimo reikalingų dalykų nebuvo pridurta, jog
kartais tokių pasivaikščiojimų metu, nykioms mintims stipriai apni
kus, turėjo įprotį sustoti ir pastovėti, keistai žvelgdamas į priešais esan
tį daiktą. Kai užtrukdavo prie naktouzo, žvilgsniu primygęs smailė-
jančią kompaso strėlę, žvilgsnis aštria siekio sutelktimi įsmigdavo tarsi
ietis; o kai, vėl pradėjęs žingsniuoti, sustodavo prie grotstiebio ir kai
tas pats veriantis žvilgsnis perverdavo prie stiebo prikaltą auksinę mo
netą, jis tebebūdavo kupinas žiauraus ryžto, tik gal kiek sumišusio su
atšiauriu ilgesiu ar net viltimi.
Tačiau vieną rytą, darant posūkį ties dublonu, Ahabas lyg iš nau
jo susidomėjo keistais jame iškaltais atvaizdais ir įrašais, tartum tik
dabar būtų susiejęs slaptą juose glūdinčią prasmę su vienatiksliu savo
kliedesiu. Juk visuose daiktuose glūdi kokia nors prasmė, kitaip tie
daiktai būtų beverčiai, o apskritas mūsų pasaulis - beprasmis tuščias
nulis, išparduotinas vežimais, kaip daroma su kalvomis aplink Bosto
ną, norint užpilti kokią nors Paukščių Tako klampynę.
Tasai dublonas buvo padirbtas iš aukso grynuolio, iškasto gelmė
se didingų kalvų, nuo kurių į vakarus ir į rytus auksingąsias smiltis
plukdo ne vienas Paktolas1. Ir nors čia jį supo geležinių varžtų rūdys
ir varinių smaigų žalis, vis dėlto, neprieinamas ir nepasiekiamas bet
kokiai bjaurasčiai, jis buvo išsaugojęs ekvatorinį Kito tviskesį. Nors at
sidūręs ten, kur sukiojosi nuožmi įgula, kur pro šalį kas valandą šmai-
žė nuožmios rankos, nors ilgomis naktimis jis būdavo gobiamas tam
sos, galinčios pridengti bet kokį gribišiaus žygį, vis dėlto kiekvienas
saulėtekis apaušdavo dubloną ten, kur saulėlydis jį buvo vakarykščiai
M itinė auksinga upė Mažojoje Azijoje, iš kurios esą atsiradę Krezo turtai.
477
palikęs. Mat tasai dublonas buvo ypatingas, skirtas baimingą pagarbą

keliančiam tikslui; todėl kad ir kokie nevaldomai palaidi buvo jūros
papročiai, jūreiviai gerbė jį kaip Baltojo Banginio talismaną. Kartais
nykiomis naktinių budėjimų valandomis jie spėliodavo, kam jis atiteks
ir ar jo savininkas sulauks dienos, kai galės jį išleisti.
Mat prakilnios auksinės Pietų Amerikos monetos yra tartum sau
lės medaliai ir tropikų ženklai. Čia palmės, lamos ir ugnikalniai; sau
lės diskai ir žvaigždės; ekliptikos, gausybės ragai ir prašmatnios vėlia
vos susipina tokiame perteklingame apstume, kad, regis, net brangus
auksas tampa dar brangesnis, dar akinamiau tvaska, nesgi yra išėjęs iš
ispaniško poetiškumo persmelktų, kūrybinės vaizduotės kupinų mo
netų kalyklų.
Taip jau pasitaikė, kad „Pekodo“ dublonas buvo puikiausias tos
rūšies dirbinys. Apskritu jo pakraščiu buvo iškaltos raidės: EKVA
DORO RESPUBLIKA. KITAS. Vadinasi, skaisčiosios monetos tė
vynė buvo pačiame pasaulio viduryje, ties didžiuoju ekvatoriumi, ir
vadinosi jo vardu; buvo nukalta kažkur Anduose, nevystančios vasa
ros šalyje, nežinančioje, kas yra ruduo. Sis užrašas tarytum rėmino tris
Andų viršukalnes; iš vienos veržėsi ugnis; ant kitos stūksojo bokštas;
o ant trečios giedojo gaidys; visa tai buvo aprietusi padalyto Zodiako
arka su įprastiniais kabalistiniais ženklais, o kertinis akmuo - Saulė
buvo kaip tik įžengianti į lygiadienio tašką po Svarstyklėmis.
Priešais šią ekvatorinę monetą atsistojo dabar Ahabas, ir tai neliko
kitų nepastebėta.
- Visada esti kažkas savanaudiška kalnų viršūnėse, bokštuose
ir kituose didinguose, aukštybėsna iškilusiuose daiktuose; anava -
trys šėtoniškai išdidžios viršukalnės. Tvirtasis bokštas - tai Ahabas;
ugnikalnis - tai Ahabas; narsus, neįbauginamas, pergalingas paukš
tis - taip pat Ahabas; visur Ahabas, ir šis apskritas aukso gabalas - tik
atvaizdas kito, apskritesnio rutulio, tarytum stebuklingas veidrodis
visiems, į jį pažvelgusiems, atspindintis tiktai jų pačių mįslingą esmę.
Daug prisikentės, bet maža naudos turės tas, kuris paprašys pasaulį iš
spręsti šitą mįslę; pasaulis negali išspręsti pats savęs. Dabar man regis,
tos kaltinės saulės kažkoks raudus veidas; bet žiūrėk! o, taip! ji įžengia
į audrų ženklą, į lygiadienį! O juk tik prieš šešis mėnesius išriedėjo iš
kito lygiadienio Avino ženkle! Iš vienos audros į kitą! Tegul taip būna!
HERM AN M E LV I L L E
4 78
Kęsmuose gimęs turi gyventi kančiose ir mirti sopuliuose! Tegul taip

būna! Tai nesibaigiančių bėdų geriausias penas. Tebūnie.
- Tikriausiai ne fėjų pirštai, o velnių nagai kalė šią monetą ir iki
šios dienos paliko savo atspaudus, - sumurmėjo Starbakas, atsiremda
mas į apsauginį bortą. - Senis tarytum skaito kraupų Baltazaro už
rašą1. Nesu monetos apžiūrėjęs atidžiai. Štai jis lipa apačion; eisiu jos
patyrinėti. Tamsus klonis tarp trijų galingų, dangų remiančių, į Tre
jybę panašių kalnų viršūnių kažkokiame menkame žemės simbolyje.
Taip, vadinasi, Dievas aptvėrė mus šiame Mirties klonyje; ir virš mūsų
tamsybės vis dar šviečia Teisingumo saulė - lyg švyturys, lyg viltis.
Žemyn pažvelgę, išvystam apipelėjusią tamsaus slėnio dirvą; bet, vos
pakeliam akis, mūsų pasveikinti jau skuba skaisti saulė. Deja, didžioji
saulė neprikalta; ir jei vidunaktį panūsime pastverti bent lašą jos švel
nios paguodos, veltui mūsų žvilgsnis jos ieškos! Ši moneta kalba su
manim teisingai, išmintingai, tykiai, bet liūdnai. Verčiau paliksiu ją,
kad Tiesa išdavikiškai manęs nepalaužtų.
- Anava senasis Mogolas, - prie taukų lydyklos pradėjo monologą
Stabas, - nuėjo monetą patyrinėjęs, o paskui ir Starbakas; abiejų vei
dai, sakyčiau, kone devynių sieksnių ilgio. Ir tik dėl to, kad abu žiūrėjo
į aukso gabalą, į kurį, - jei atitektų man, o aš atsidurčiau Negrų kal
voje arba Korliero įlinkyje, - tikrai ilgai nespoksočiau, o kuo greičiau
prašvilpčiau. Hm! mano nuomone, kurios nelabai kas paiso, viskas
keistai atrodo. Regėjau dublonų ir per ankstesnes keliones; senoviškų
Ispanijos dublonų, Peru dublonų, Čilės dublonų, Bolivijos dublonų
.ir Popajano12 dublonų; taip pat regėjau nemažai auksinių moidorų ir
pistolių, džonų, pusdžonių, ketvirtdžonių. Kuo jau taip beprotiškai
stebuklingas tas Ekvadoro dublonas? Prisiekiu Golkonda3! reikia eiti
ir vieną kartą pačiam pasižiūrėti. Ėhė! čia tikrai pilna visokių ženklų
ir stebuklų! Štai šioje vietoje, ko gero, tai, ką senis Baudičius Vadove
vadina Zodiaku, kaip ir apačioje gulintis mano kalendorius. Eisiu jo
1 Užrašas M ENE M EN E, TEKEL ir PARSIN pasirodė ant sienos per Baltazaro (nau
jesniuose vertimuose šis vardas yra Belšazaras arba Belšacaras) puotą ir reiškė nuosprendį
Baltazarui (Senasis Testamentas, Dan 5, 25).
2 Senovinis Kolumbijos pavadinimas.
3 Senovinė karalystė ir miestas Indijoje, anot padavimų, garsus deimantų kasyklomis.
Sis vardas simbolizuoja didžiulį turtą.
NIOBIS D I K A S, A R B A B A N G I N I S
479
atsinešti; jeigu, kaip girdėjau, galima iššaukti velnius su Dabolio Arit-

metika , tai pabandysiu išgauti keistų kriukių prasmę su Masačūsetso
kalendoriumi. Štai jis. Dabar įsižiūrėkim. Ženklai ir stebuklai; ir sau
lė; ji visada tarp jų. Hm hm hm; štai jie - žygiuoja sau - visai kaip
gyvi! - Aries , arba Avinas, Taurus, arba Jautis - ir, po šimts pypkių! -
patys Gemini , arba Dvyniai. Puiku; o saulė tarp jų rieda. Aha, mo
netoje ji kaip tik žengia per slenkstį, skiriantį dvi - iš dvylikos - ratu
einančias svetaines. Nagi, knygele! pagulėk čia; jums, knygoms, reikia
žinoti savo vietą. Teduodat mums plikus žodžius ir duomenis, o min
tis susigraibyti turim patys. Tai sako ne per didžiausia mano patirtis,
jei kalbam apie Masačūsetso kalendorių, Baudičio Vadovą ir Dabolio
A ritm etiką . Ženklai ir stebuklai, ar ne? Gaila, jei šituose ženkluose
nėra nieko stebuklingo, o stebukluose nieko ženklingo! Bet kur nors
turi būti mįslės raktas; palaukit - tss, tyliau! Šimts perkūnų, radau
jį! Klausyk, dublone, tavo Zodiakas - žmogaus gyvenimas vienam
apskritam knygos skyriuje; tiesiai iš jos tuoj jį ir perskaitysiu. Nagi,
kalendoriau, šen! Pradėsim? Iš pradžių yra Aries , arba Avinas, - pa
sileidęs šuo, jis veisia mus žemėje; po to Taurus, arba Jautis, - jis pir
miausia duria mums ragais; toliau Geminiu arba Dvyniai, - tai Yda ir
Dorybė; mes siekiam Dorybės, bet štai! staiga pasirodo Cancer, arba
Vėžys, ir nusitempia atgal; o čia, einant nuo Dorybės, vidur kelio guli
riaumojantis Leo , arba Liūtas, - jis tūžmingai mums keliskart įkanda
ir dar piktai uždrožia letena; pasprukę sveikinam Virgo, arba Merge
lę! Mergelė - mūsų pirmoji meilė; susituokiam su ja ir manom, kad
per amžius būsime laimingi, bet štai prieš mus išdygsta Libray arba
Svarstyklės, - laimė pasveriama, ir paaiškėja, kad jos stinga; kamuo
jamės nuliūdę, bet, Viešpatie! staiga pašokam, kadangi iš užnugario
mums įgelia Scorpio, arba Skorpionas; gydom žaizdą, bet fiuu! iš visų
pusių į mus ima lėkti strėlės - tai linksminasi Sagittarius , arba Šaulys.
Traukiam susmigusias strėles, bet - greičiau į šalį! atlekia taranas Ca-
pricornuSy arba Ožiaragis; atidumia galvotrūkčiais ir nusviedžia mus
kažin kur; o ten Aquariusy arba Vandenis, paleidžia tvaną ant galvų
ir paskandina; ir šit galop mes jau paskendę miegame su Pisces, arba
Žuvimis. Štai jums pamokslas, įrašytas aukštam danguje, kuriuo kiek
vienais metais apkeliauja saulė, bet lieka sveika ir gyva. Džiugiai ji
rieda ten, aukštybėse, per vargus ir negandas; džiugiai čia, apačioje,
480 HERMAN MELVILLE
pėdina sau Stabas. Džiūgaukim - štai visų laikų šūkis! Sudie, dublo-
ne! Bet pala, antai eina Pusstiebis; neriu už lydyklos ir paklausysiu, ką
paporins. Žiū, atsistoja prieš monetą; tuoj ką nors sakys. Jau pradeda.
- Nieko čia nematau, tik apskritą auksinį daikčioką, atiteksiantį
tam, kuris pirmas aptiks kaži kokį banginį. Ir ko visi į jį taip spokso?
Tiesa, jis vertas šešiolikos dolerių; ir jei cigaras kainuoja du centus, tai
išeina devyni šimtai šešiasdešimt cigarų1. Nerūkau dvokiančios pyp
kės kaip Stabas, bet cigarus mėgstu, o čia iš karto devyni šimtai šešias
dešimt cigarų; štai kodėl Flaskas kopia aukštyn jų pasidairyti.
- Nežinau, protinga tai ar kvaila; jeigu išties protinga, tada išrodo
gan kvailai; o jeigu iš tikrųjų kvaila, tada kažkodėl atrodo gan protin
gai. Bet tss! čionai atkėblina seniokas iš Meno salos - prieš išplauk
damas į jūrą tikriausiai vadeliojo laidotuvių katafalką. Taikosi pavėjui
prieiti prie dublono; ėhė, apeina stiebą iš kitos pusės; a, ten prikalta
pasaga; bet vėl grįžta prie monetos. Ką tai reiškia? Tss! kažką šnabžda -
balsas kaip išklerusio kavos malūnėlio. Ištempsiu ausis ir pasiklausysiu!
- Jeigu skirta aptikti Baltąjį Banginį, tatai įvyks po mėnesio ir vie
nos dienos, kai saulė bus viename iš šių ženklų. Domiuosi ženklais,
nuvokiu jų žymes; prieš keturias dešimtis metų mane to išmokė sena
Kopenhagos burtininkė. Kokiame ženkle tada bus saulė? Pasagos žen
kle; nes štai pasaga tiesiai prieš auksą. O kas yra pasagos ženklas? Pasa
gos ženklas - tai liūtas, riaumojantis ir ryjantis liūtas. Ech laive, senas
laive! sena mano galva kreta mąstant apie tave.
- Vėl naujas paaiškinimas, o juk tekstas nesikeičia. Įvairaus sukir
pimo žmonės viename ir tame pačiame pasaulyje. Pasislėpsiu dar kar
tą! Ateina Kvikegas - visas išsitatuiravęs - pats kaip Zodiako ženklai.
Ką sakys žmogėdra? Teprasmengu skradžiai, bet jis lygina ženklus; ap
žiūrinėja savo šlaunį; tikriausiai mano, kad saulė yra jo šlaunyje arba
blauzdoje, o gal žarnose, juk taip apie astronomiją postringauja senos
užkampių kaimietės. Po šimts, tikrai kažką atrado prie šlaunies - tik
riausiai ten Sagittarius , arba Šaulys. Ne: nežino, ką manyt apie šį dub-
loną; jam jis kaip sena saga iš kažin kokio karaliaus kelnių. Bet greičiau
slepiamės! čion ateina šėtoniškas vaiduoklis Fedala; uodegą, kaip pa
prastai, susukęs ir paslėpęs, o į batų nosis prisikimšęs pakulų. Ką tas
1 Tikriausiai H. M elville’io čia suklysta. Gal turėtas galvoje paprotys parduodant iš

karto didelį kiekį prie kiekvieno tuzino pridėti dar vieną cigarą - „velnio tuzinas“.
MOBI S DI KA S . ARBA B A N G I N I S 481
velniasnukis pasakys? O, tik duoda ženklą ženklui ir nusilenkia; ten,

monetoje, yra saulė, o jis - ugnies garbintojas, tai tiesa. Oho! jų vis
daugėja. Ateina Pipas - vargšas berniukėlis! geriau jau būt pražuvęs;
jis arba aš; baugus man jo vaizdas. Jis irgi sekė visus šituos aiškinto
jus - vadinas, ir mane, - o dabar pats ateina apžiūrėt monetos, - ir
koks nežemiškas kvaišelio veidas! Vėl slepiamės ir pasiklausom. Tss!
- Aš žiūriu, tu žiūri, jis žiūri; mes žiūrime, jūs žiūrite, jie žiūri.
- Kad tave kur griausmas, matyt, mokėsi iš Murėjaus1 Gramati -
kosi Lavina bėdulis smegenis. Bet ką dabar sako, - tyliau!
- A, kala atmintinai - tss! štai vėl.
- Na, čia jau juokinga.
- Aš, tu ir jis; mes, jūs ir jie, visi - šikšnosparniai; o aš - varna,
ypač kai tupiu šitos pušies viršūnėje. Kar! kar! kar! kar! kar! kar! Ar
aš ne varna? O kur kaliausė varnoms gąsdinti? Štai ji: du kaulai įkišti į
senas kelnes, o dar du - į seno švarko rankoves.
- Kažin, ar ne mane turi galvoje? - malonu girdėti! - vargšas ber
niūkštis! - nors pasikark. Šiaip ar taip, kol kas paliksiu Pipą vieną. Ki
tus galiu pakęsti, nes šulo iš galvos dar nepametę, o šitas per daug gud
riai pamišęs sveikam mano protui. Taip, taip, palieku jį, tegu murma.
- Šis dublonas - tai laivo bamba, ir visiems nagai svyla jį nusukti.
Bet pabandykit nusukt savo bambą, kas nutiks?12 Bet vėl, jeigu jis liks
čia, irgi negerai, nes jei kas nors prikalama prie stiebo, vadinasi, pras
ti reikalai. Cha cha! seni Ahabai! Baltasis Banginis - jis tave prikals.
Tai pušis. Mano tėvas kartą nukirto pušį Tolando grafystėj ir rado į ją
įaugusį sidabro žiedą, vestuvinį kokios nors senos juodės žiedą. Kaip
jis ten atsidūrė? Taip paklaus ir mirusiųjų prisikėlimo dieną, kai bus
sužvejotas šis senas stiebas su dublonu po grublėta kiaukutų žieve. O
aukse! brangusis aukse! - greitai tave paslėps žalias šykštuolis! Tss! tss!
Po pasaulius gervuogiaudamas vaikšto Dievas. Koke! ei, koke! kuku!
Džene! ei, ei, ei, ei, ei, Džene, Džene! Prikepk mums kukurūzinių
paplotėlių!
1 Lindley Murray (1745-1826) - anglų gramatikas.

2 Pasekmė, anot tautosakos: nukris sėdimoji kūno vieta.
482
100 S K Y R I U S
Koja ir ranka. „Pekodas“ iš N antaketo susitinka

„Samuelį Enderbį“ iš Londono
- Ei! Sveiki! Ar nematėt Baltojo Banginio?

Taip šūktelėjo Ahabas pro „Pekodo“ vairagalį, dar kartą sveikin
damas su Anglijos vėliava plaukiantį laivą. Prispaudęs garsintuvą prie
lūpų, senis stovėjo škancuose kybančiame velbote, tad jo kaulinę koją
aiškiai matė anglų kapitonas, nerūpestingai atsilošęs savo velboto
pirmagalyje. Tai buvo tamsiai įdegęs, stambus, geraširdis, malonios
išvaizdos maždaug šešiasdešimties metų vyras, vilkįs tamsiai mėlyną
dukslų apkritusį puspaltį; viena rankovė buvo tuščia ir plevėsavo jam
už nugaros nelyginant siuvinėta husaro apsiausto rankovė.
- Ar nematėt Baltojo Banginio?
- O šitą ar matot? - pasigirdo atsakymas, ir anglų kapitonas pakė
lė puspalčio klosčių slepiamą ranką, padirbtą iš balto kašaloto kaulo
su mediniu galu, panašiu į plaktuką.
- įgula - į velbotą! - karštai sušuko Ahabas, nublokšdamas šalia
gulėjusius irklus. - Nuleisti!
Greičiau nei per minutę Ahabas, neišlipdamas iš valties, kartu su
įgula buvo nuleistas į vandenį ir netrukus priplaukė prie svetimo laivo.
Bet čia jo laukė nenumatyta kliūtis. Susijaudinęs pamiršo, kad nuo
to laiko, kai neteko kojos, niekada nebuvo kopęs jūroje į jokį laivą,
išskyrus savąjį, nes čia buvo tam tikras labai gudrus ir patogus įtai
symas, kurio akimoju neperkelsi kitur. O atviroje jūroje iš velboto
įlipti į laivą nelengva niekam, išskyrus tuos, kurie, kaip, pavyzdžiui,
banginiautojai, treniruojasi kone kas valandą; nes didžiulės bangos čia
iškelia velbotą - kone iki pat apsauginio borto, čia ūmai nusviedžia
žemyn - kone iki pat kilio. Todėl, būdamas bekojis, Ahabas stovėjo
prie anglų laivo, kur, aišku, nebuvo reikiamo įtaisymo; ir jautėsi virtęs
nerangiu sausumos naujoku, beviltiškai žvelgiančiu į besikaitaliojantį
aukštį, kurį įveikti beveik neturėjo vilties.
NI OBI S D I K A S , A R B A B A N G I N I S 483
Tikriausiai jau buvo minėta, jog bet koks, kad ir menkiausias kliu
vinys, nors ir netiesiogiai susijęs su Ahabo nelaime, visada jam sukel
davo siutą ir įniršį. O šį kartą pyktį dar didino vaizdas dviejų svetimo
laivo kapitono padėjėjų, kurie, - pasilenkę per bortą virš turėklų neto
li virvinių kopėtaičių ir švystelėję jam du dailiai ornamentais išpuoš
tus lejerius, - iš pradžių net nepamanė, kad vienakojam žmogui bus
per sunku remtis į tokius jūros turėklus. Tačiau painiava truko neilgai,
nes laivo kapitonas akimoju susigriebė ir garsiai šūktelėjo:
- Suprantu, suprantu! - baigt! Greičiau, vaikinai, leiskit didžiuo
sius skrysčius!
Laimė, kad prieš dvi dienas jie dorojo banginį, ir didysis keltuvas
dar buvo ant stiebo, o sunkus lenktas hakas, švarus ir išblizgintas, ky
buriavo virš denio. Jis mikliai buvo nuleistas Ahabui, ir šis, iš karto
suvokęs sumanymą, permetė vienintelę koją per kablį (tai priminė sė
dėjimą ant inkaro nagų arba obels šakumoje), paskui, davęs ženklą,
tvirtai įsikibo į keltuvo lyną ir tuo pat metu talkino, prisitraukdamas
rankomis. Netrukus buvo atsargiai perkeltas per apsauginį bortą ir
pamažėle nuleistas ant špilio. Anglų laivo kapitonas priėjo, širdingai
atkišo kaulinę ranką pasisveikinti, ir Ahabas, atstatęs kaulinę koją ir
sukryžiavęs ją su kauline ranka (tartum dvi kardus sukryžiuojančios
kardžuvės), sutriūbavo lyg vėplys:
- Taip taip, bičiuli! kaukštelėkim kaulu į kaulą! - paties ranka ir
mano koja! - ranka, kuri niekada nesudrebės, ar ne? - ir koja, kuri
niekada nebėgs šalin. Kur pats matei Baltąjį Banginį? Ir ar seniai?
- Baltąjį Banginį, - tarė anglas, rodydamas į rytus kauline ranka
ir sielvartingu žvilgsniu žiūrėdamas išilgai jos, lyg tai būtų žiūronai. -
Mačiau jį štai ten, ties pusiauju, aną sezoną.
- Ir jis nutraukė pačiam ranką, ar ne? - paklausė Ahabas, remda
masis į anglo petį ir lipdamas nuo špilio.
- Taip, bent jau prie to prisidėjo; o pačiam nuplėšė koją?
- Greičiau pasakok, - tarė Ahabas, - kaip ten atsitiko?
- Pernai pirmąkart medžiojau ties pusiauju, - pradėjo anglas, -
ir girdėt nebuvau girdėjęs apie Baltąjį Banginį. Vieną dieną nuleidom
velbotus, ėmėm vytis nedidelę keturių ar penkių banginių bandą, ir
mano velbotas vieną sužeberklavo; tai buvo ne banginis, o tikras cirko
žirgas, vis suko ir suko ratu apie mus, tad mano vyrams tereikėjo sėdėti
HERM AN MELVILLE
484
sukrovus paskuigalius ant išorinio borto, kad neapvirstume. Bet ūmai

iš vandenyno dugno iškilo didžiulis banginis; galva ir kupra balta it
pienas, o visas vienų raukšlių ir dumšlių.
-Jis, jis! - sušuko Ahabas, pagaliau leisdamas išsiveržti krūtinėje
užgniaužtam iškvėpimui.
- O kairiajame borte ties peleku styro žeberklai.
- Aha, aha - tai mano, - mano žeberklai! - sušuko Ahabas, ne
žmoniškai jaudindamasis. - Pasakok pasakok toliau!
- Tada suteik man galimybę, - linksmai atšovė anglas. - Taigi va,
šitas žilagalvis baltakupris prosenis suputoja jūrą, įsiveržia į bandos vi
durį ir ima įnirtingai graužti lyną.
- Aha, suprantu! - norėjo jį perkąsti ir išvaduoti pritvirtintą
žuvį - senas triukas - žinau.
- Neįsivaizduoju, kaip ten tiksliai viskas nutiko, - pasakojo toliau
vienarankis kapitonas, - tiktai jam graužiant lyną, šis kažkaip įsipai
niojo tarp dantų ir gan tvirtai užsikabino; bet mes šito nematėm; to
dėl, kai vėliau pradėjom vynioti lyną - dunkst! atsitrenkėm tiesiai į jo
kuprą, o anas banginis nuplaukė, nesitverdamas iš laimės! Matydamas,
kaip viskas pakrypo ir kad prieš mus atsidūrė toks puikuolis - pats
didžiausias ir puikiausias banginis, kokį man teko regėti, - nuspren
džiau nudobt jį, nors virte virė iš įsiūčio. Būgštaudamas, kad netyčia
užsikabinęs lynas neatsinarpliotų arba neištrūktų išrovęs danties (nes
mano velboto yrėjai - tikrai velniški lyno traukikai); būgštaudamas
dėl viso šito, peršokau į čia esančio pirmojo padėjėjo pono Mauntopo
velbotą (beje, susipažinkit, kapitone - Mauntopas; Mauntopai - po
nas kapitonas); - taigi, kaip sakiau, peršokau į Mauntopo velbotą, tuo
metu plaukusį greta mūsiškio; ir, stvėręs pirmą pasitaikiusį žeberklą,
suvariau šitam proproseniui. Bet, o Dieve, - klausyk, pone kapitone -
tegu velnias mane nujoja! - jau kitą akimirką apakau abiem akim kaip
šikšnosparnis - viskas aptemo, išnyko nuo juodų putų, - tik aukštai
virš mūsų lyg marmuro bokštas ore pakibo banginio uodega. Čia jau
kabink irklais nekabinęs - tuščias darbas; ir šit man aklai grabinė
jant - o juk pats vidudienis, ir saulė žilpina it visi karaliaus karūnos
brangakmeniai; - taigi man aklai grabinėjant antro žeberklo, kurį no
rėjau sviest į banginį, - uodega ūmai užgriūna ant mūsų kaip Limos
bokštas, perskelia velbotą pusiau; taip perskelia, kad iš jo vieni šipuliai
M O B I S D1 KAS , A R B A B A N G I N I S 485
telieka, o patsai baltakupris atatupstas praplaukia pro nuolaužas lyg

pro kokias skiedreles. Visi atsidūrėm vandenyje. Vengdamas siaubin
gos uodegos smūgio, įsitveriau į žeberklo kotą, styrantį jo šone, ir aki
mirką laikiausi it koks prielipas. Bet atsiritusi banga nubloškė mane
šalin, tą pat akimirką banginis smarkiai davėsi į priekį ir nunėrė gel
mėn it žaibas; to prakeikto antrojo žeberklo barzda, lėkdama pro šalį,
įsmigo štai čia (jis sudavė delnu kiek žemiau peties); taip, įsmigo ir nu
sitempė mane tiesiai į pragaro liepsnas, kaip tuokart atrodė; bet staiga,
dėkui Dievui, ji perrėžė visą raumens mėsą - išilgai kaulo - ir išlindo
prie pat riešo, o aš iškilau į paviršių; na, visa kita jums papasakos šitas
džentelmenas (beje, prašom susipažinti, kapitone - daktaras Bangeris,
laivo gydytojas; Bangeri, drauguži - čia kapitonas). Na, Bangeri, vy
niok pasakojimo siūlą toliau.
Medikų profesijos atstovas, taip laisvai nurodytas Ahabui, visą lai
ką stovėjo netoliese, bet joks ženklas nebylojo apie aukštą jo padėtį
laive. Veido buvo nepaprastai apskrito, bet šaltakraujiško; vilkėjo iš
blukusią mėlyną vilnonę palaidinę ar marškinius, mūvėjo sulopytas
kelnes; iki tol vedžiojo akimis nuo vienoje rankoje laikomo smeigto
takelažo darbams į tablečių dėžutę kitoje, kartkartėm kritiškai žvilg
teldamas į kaulines abiejų suluošintų kapitonų galūnes. Tačiau, kapi
tono pristatytas Ahabui, mandagiai linktelėjo ir tuoj pat ėmė vykdyti
paliepimą.
- Bjauri buvo žaizda, - pradėjo banginiavimo laivo gydytojas, - ir,
paklausęs mano patarimo, dabartinis kapitonas Bumeris pasuko mūsų
senuką „Šerną“...
- „Samuelis Enderbis“ - tai mano laivas, - pertraukė vienarankis
kapitonas, kreipdamasis į Ahabą. - Pasakok toliau, drauguži.
- ...pasuko mūsų senuką „Šerną“ į žiemius, norėdamas pasprukti
nuo svilinančių pusiaujo karščių. Bet niekas negelbėjo - dariau, ką ga
lėjau, budėjau prie jo naktimis, griežtai žiūrėjau dietos...
- Iš tikrųjų griežtai, - įsiterpė patsai pacientas ir staiga pasikeitu
siu balsu pridūrė: - Kiekvieną vakarą taip prisisiurbdavo su manim
karšto punšo, kad menkai matydavo net kur tvarstį rišti; į lovą mane
siųsdavo girtą lyg dūmą ne anksčiau kaip trečią ryto. Po perkūnais!
Sėdėjo su manim kiauras naktis ir griežtai žiūrėjo dietos! Tikrai, po
šimts, puikus budėtojas ir griežčiausias dietos paišytojas, tasai daktaras
486 H HR M A N M E LV I L L E
Bangeris! (Juokis, Banged, maitos vaike, juokis! Pats žinai, koks esi
velnio neštas ir pamestas šunsnukis.) Na, bet varyk toliau, drauguži,
nes geriau nudvėst nuo tavo rankos, negu būt išgelbėtam kito gydytojo.
- Mano kapitonas, kaip, gerbiamas pone, tikriausiai pastebėjai, -
netrikdomai giedria išraiška, lengvai linktelėjęs Ahabui, tęsė kalbą
Bangeris, - kartais mėgsta pajuokauti; nemažai mums tokių ir panašių
istorijėlių prikurpia. Tačiau galiu paaiškinti - en passant \ kaip sako
prancūzai, - kad asmeniškai aš, - tai yra Džekas Bangeris, neseniai
priklausęs didžiai gerbiamam dvasininkų luomui, esu visiškas blaivi
ninkas; niekada negeriu...
- Vandens! - sušuko kapitonas. - Taip, jis niekada vandens ne
geria; nuo vandens jį ištinka apopleksija; gėlas vanduo jam sukelia
pasiutligę; bet pasakok toliau - pasakok apie ranką.
- Tą ir darau, - ramiai atkirto daktaras. - Kaip tik ketinau pasa
kyti, - bet kapitonas Bumeris šmaikščiai mane pertraukė, - kad, ne
paisant visų mano rūpesčių ir pastangų, žaizda ėjo blogyn ir blogyn;
tiesą pasakius, kapitone, tai buvo pati baisiausia chirurgo kada nors re
gėta atvira žaizda: daugiau nei dviejų pėdų ilgio. Išmatavau ją lotu. Žo
džiu sakant, ranka pradėjo juoduoti; žinojau, kuo tai gali baigtis, todėl
taip ir įvyko. Bet su šitos kaulinės rankos įtaisymu neturiu nieko ben
dra; tai prieštarauja visoms taisyklėms, - jis mostelėjo rankos pusėn
smeigtu, - čia kapitono, ne mano darbas; liepė laivo dailidei padirbti
ir pritaisyti tą kuoką-plaktuką, kad galėtų smegenines skaldyti, kaip
kartą pabandė su manąja. Kartais apninka jį velniškas siutas. Matot,
pone, šią įrantą? - Jis nusiėmė kepurę ir, nubraukęs plaukus, parodė
kiauše didelę apvalią įdubą, nė kiek nepanašią į randą arba užgijusią
žaizdą. - Kapitonas papasakos jums, kaip ji atsirado; jis žino.
- Nė velnio, - atsakė kapitonas, - šito reikėtų klausti tavo motušę;
tikriausiai toks gimei. Ak tu, pakaraila nesušutęs, - tu, tu, Bangeri!
visame vandenų pasaulyje nerasi kito tokio! Kai pakratysi kojas, mes
tave, šunsnuki, įkišim į marinatą, - tokį niekbylį reikia išsaugoti bū
simoms kartoms.
- Kas nutiko Baltajam Banginiui? - sušuko Ahabas, lig šiol ne
kantriai laukęs, kada baigsis abiejų anglų žodžių kapotynės.
Beje. (Prane.)
487
- O! - sušuko vienarankis kapitonas. - Taip, taip! Po to, kai pa

nėrė, ilgai jo nematėm; iš tiesų, kaip jau buvau užsiminęs, tada dar
nežinojau, koks banginis taip man pasitarnavo, ir tik vėliau, grįžę prie
pusiaujo, išgirdome apie Mobį Diką - taip kai kur jį vadina, - ir tada
supratau, kad čia jo būta.
- Ir daugiau jūsų keliai nebuvo susikryžiavę?
- Buvo. Dukart.
- Bet sužeberkluot neįstengei?
- Net ūpo bandyti nebuvo; ar negana vienos prarastos rankos? Ką
veikčiau ir antros netekęs? Be to, manau, Mobis Dikas labiau mėgsta
ryti, o ne kandžioti.
- Ką gi, - įsiterpė Bangeris, - duok jam už jauką savo kairę ran
ką, ir jis grąžins dešinę. Ar žinote, ponai, - jis rimtai ir matematiškai
tiksliai nusilenkė iš eilės abiem kapitonams, - ar žinote, ponai, kad
banginio virškinamieji organai Dieviškosios Apvaizdos yra taip nesu
vokiamai sutvarkyti, kad nesuvirškintų net vienos žmogaus rankos?
Ir jis puikiai tą žino. Todėl tai, ką apsirikę laikote Baltojo Banginio
pagieža, iš tikrųjų yra jo negrabumas. Jis niekada neketina ryti nei jūsų
rankos, nei jūsų kojos; tik apsimeta, norėdamas pagąsdinti. Tačiau
kartais primena seną žonglierių, kadaise Ceilone buvusį mano pacien
tu; apsimesdamas, kad ryja kišeninius peilius, vieną gražią dieną leido
vienam iš tiesų nukeliauti į skrandį, ir šis išbuvo ten dvylika mėnesių
ar daugiau; tik kai daviau jam vimdomųjų, pradėjo išeidinėti gaba
liukais - matot. Suvirškinti peilio ir įjungti į savo organizmo sistemą
buvo neįmanoma. Taip, kapitone Bumeri, jeigu mikliai suveiksi ir nu
tarsi užstatyti vieną ranką, kad padoriai palaidotum antrąją, tada ran
ka tavo; tik duok banginiui dar vieną progą prisiartinti, štai ir viskas.
- Ne, Bangeri, nuolankiai dėkoju, - atsakė anglų kapitonas. - Te-
pasilaiko jam atitekusią, nes dabar jau nieko nebepadarysi, o tuokart
nežinojau, su kuo turiu reikalą; bet antrosios jis nematys. Gana jau
man baltųjų banginių; kartą vijausi ir daugiau nebenoriu. Žinoma, jį
nudobti didelė garbė, ir spermaceto iš jo - visas triumas, bet, paklausy
kit: geriausia duoti jam ramybę. Ar ne taip, kapitone? - ir jis dirstelėjo
į kaulinę koją.
- Galbūt. Tačiau jo gaudynės nesiliaus. Tie prakeikti dalykai,
nuo kurių geriau laikytis kuo toliau, kartais labiausiai vilioja. Tas
banginis - kaip magnetas! Prieš kiek laiko matei jį paskutinį kartą?

Kur link nuplaukė?
- Išgelbėk mano sielą ir nutrenk pragarmėn šėtoną! - sušuko Ban-
geris ir pasilenkęs ėmė eiti ratu aplink Ahabą, kaip šuo keistai jį uosti
nėdamas. - Na ir kraujas to žmogaus - atneškit termometrą! - Jis viri
mo taške! - Nuo jo pulso dreba denio lentos! - pone! - Ir, išsitraukęs
iš kišenės lancetą, daktaras pripuolė prie Ahabo rankos.
- Salin! - suriaumojo Ahabas, blokšdamas jį prie apsauginio bor
to. - Yrėjai, į vietas! Kur link jis nuplaukė?
- Gailestingasai Dieve! - sušuko anglų kapitonas, kuriam buvo
skirtas paskutinis klausimas. - Kas nutiko? Man regis, jis nuplaukė
į rytus. - Ar jūsų kapitonas kuoktelėjęs? - pašnabždom paklausė jis
Fedalą.
Tačiau Fedala, prisidėjęs pirštą prie lūpų, jau šliuožė per bortą į
velbotą prie vairinio irklo, ir Ahabas, prisitraukęs didžiulį skrystį, įsa
kė laivo jūreiviams jį nuleisti.
Beregint stovėjo velboto gale, ir maniliečiai jau darbavosi irklais.
Veltui šaukė jam anglų kapitonas. Nugara į jo laivą, o akmeniniu veidu
į savąjį, Ahabas stovėjo tiesus it styga, iki jie pasiekė „Pekodą“.
101 SKYRIUS
Ropinė
Kol dings iš akių anglų laivas, reikia papasakoti, kad jis plaukė iš Lon
dono ir buvo pavadintas vardu velionio Samuelio Enderbio, Londono
pirklio, įsteigusio garsius banginiavimo namus „Enderbis ir sūnus“;
namus, kurie, mano kuklia banginiautojo nuomone, beveik nenusilei
do susijungusiems karališkiems Tiudorų ir Burbonų namams, žiūrint
istorinio jų vaidmens. Kiek laiko prieš mūsų Viešpaties 1775 metus
egzistavo minėtieji namai, gausingi mano banginiavimo dokumentai
aiškiai neatsako, tačiau tais pačiais (1775) metais jie išruošė pirmą an
glišką laivą nuolatinei kašalotų medžioklei; tiesa, dar kone prieš ketu
rias penkias dešimtis metų (nuo 1726) mūsų narsieji kofinai ir meisiai
iš Nantaketo bei Martos Vynuogyno didžiulėmis flotilėmis medžiojo
tuos Leviatanus, bet tik Šiaurės ir Pietų Atlante, niekur kitur. Tebus
šioje vietoje aiškiai pažymėta, kad nantaketiečiai buvo pirmieji žmo
nės, pradėję medžioti kašalotus su civilizuotu geležiniu žeberklu, ir
kad ištisą pusšimtį metų jie vieninteliai visame Žemės rutulyje taip
medžiojo.
1778 metais išvaizdus laivas „Amelija“, pritaikytas išskirtinai šiam
tikslui, įrengtas vien veikliųjų Enderbių lėšomis, narsiai apiplaukė
Horno kyšulį, ir anglai pirmieji iš visų tautų nuleido velbotus Pietų
jūrose. Sumanią kelionę lydėjo sėkmė; kai „Amelija“ grįžo pilnais triu
mais brangiojo spermaceto, jos pavyzdžiu netrukus pasekė kiti - ir an
glų, ir amerikiečių - laivai; nuo tol vartai į plačias Ramiojo vandenyno
verslo sritis buvo atverti. Nepasitenkindami šituo geru darbu, nenu
ilstamieji verslininkai nenurimo: Samuelis ir visi jo sūnūs - o kiek
jų buvo, težino jų motina - įtikino Britanijos valdžią, kad, tiesiogiai
jiems vadovaujant ir, manau, nemenkai prisidedant lėšomis, į tiriamą
ją banginiavimo kelionę Pietų jūromis būtų pasiųstas karinis šliupas
„Barškata“. Vadovaujamas pirmo rango kapitono, „Barškata“ atliko
įžymiąją kelionę ne be tam tikros naudos; tačiau nežinia, ar didelės.
HERM AN MELVILLE
490
Bet tai dar ne pabaiga. 1819 metais tie patys prekybos namai išruo-
šė žvalgomąjį banginiavimo laivą ir išsiuntė į bandomąją medžioklę
prie tolimųjų Japonijos krantų. Tas laivas - vykusiai pavadintas „Si
rena“ - šauniai atliko bandomąjį plaukiojimą; ir nuo tada visi sužino
jo apie didžiuosius Japonijos pakrančių banginių medžioklės plotus.
Per šitą garsingą medžioklę „Sirenai“ vadovavo kapitonas Kofinas iš
Nantaketo.
Tebus pašlovinti visi Enderbiai, kurių banginiavimo namai, ma
nau, gyvuoja iki šios dienos; nors jų įkūrėjas, Samuelis Enderbis, tik
riausiai jau seniai plaukioja ano pasaulio pietų jūromis.
Jo vardu pavadintas laivas buvo iš tiesų vertas šios garbės; tai buvo
greitaeigis ir visais atžvilgiais puikus laivas. Kartą įsėdau į jį vidunak
tį prie Patagonijos krantų ir prisigėriau kubrike puikaus Įlipo1. Šauni
buvo toji mūsų pabūvonė, ir vyrai pasirodė esą puikūs - visi iki vieno.
Tebūnie jų gyvenimas trumpas, o mirtis linksma. Beje, toji šauni pa
būvonė, - įvykusi daug daug metų po to, kai senasis Ahabas buvo į jį
įkėlęs kaulinę koją, - primena man kilnų saksonišką to laivo svetin
gumą; ir tepamiršta mane pastorius, ir teprisimena šėtonas, jei kada
nors tai išdils man iš atminties. Flipas? Ar sakiau, kad gurkšnojome
flipą? Taip, kliukinome jį dešimties galonų per valandą greičiu; kai
užlėkė škvalas (nes prie Patagonijos škvalingos vietos), ir visus kas gy
vas - tarp jų ir svečius - pašaukė į viršų rifuoti bramselių, buvome ap-
virstinai perkaušę ir turėjome viens kitą tempti ant rėjų trosais; o ten,
nieko nebenusituokdami, suraitėme kartu su burėmis ir savo apsiaustų
skvernus, todėl, kol audra kaukė, kybojome ten kietai surifuoti kaip
perspėjimas visiems apsvaigusiems jūreiviams. Stiebai, laimė, per bortą
neišlėkė; mes pamažėle nusiropštėme žemyn tokie išblaivėję, kad teko
vėl išmesti po burnelę Įlipo, nors dėl nežmoniškai sūrių putų, tykštan-
čių pro liuką, gėrimas atrodė ir per sūrus, ir per daug praskiestas.
O jautiena buvo puiki - tampri, bet mėsinga. Vieni sakė, kad tai
buivoliena; kiti ginčijo ją esant kupranugariena; o kas iš tiesų ten buvo,
spręst nesiryžtu. Vaišino ir kukuliais, mažais, bet sočiais, proporcin
gai apvaliais, tačiau visai nesuyrančiais. Man dingojosi, kad gali juos
1 Alkoholinis gėrimas iš saldinto alaus, džino, prieskonių, o kartais ir žalių kiaušinių;

visa tai išmaišoma įkaitintu metaliniu maišikliu.
M O B I S D LK A S. A R B A B A N G I N I S
491
pajausti nugurkęs ir ritinėti pilve. O per daug pasilenkus į priekį, jie,

ko gero, išriedėtų it biliardo rutuliai laukan. Dar duona - juk be jos
neapsieisi; be to, ji buvo antiskorbutinė; trumpai drūtai, duonoje buvo
vienintelio šviežio jų maisto1. Na, bet kubrike šviesa akių nebadė, ir
visai lengvai, kramtydamas duoną, galėjai pasitraukti kur nors į tam
sesnį kampą. Tačiau šnekant apie visą laivą - nuo stiebų viršūnių iki
rumpelio, - turint omenyje koko katilų dydį, įskaitant gyvąjį katilą -
jo paties atšerplėjusį pilvą nuo pirmagalio iki vairagalio; pareiškiu,
kad „Samuelis Enderbis“ - šaunus laivas; garsus vaišingumu ir gausa;
puikus ir stiprus laivas su rinktine įgula ir kapitonu; šaunuoliais nuo
pakulnės iki skrybėlės kaspino.
Tačiau kaip, jūsų manymu, galėtume paaiškinti tokį nepaprastą
svetingumą, kuriuo garsėjo „Samuelis Enderbis“ ir kai kurie kiti -
nors ir ne visi - man žinomi anglų banginių medžioklės laivai; visada
pasirengę bet ką pavaišinti jautiena, duona, konservais, pokštu; ir ilgai
nepailstantys valgyti, gerti, juoktis? Tuoj pasakysiu. Tokios dosnios ir
linksmos anglų banginiavimo laivų vaišės yra specialių istorinių stu
dijų dalykas. O aš niekada, jei tik būdavo reikalas, nevengiau istorinių
banginiavimo tyrinėjimų.
Banginių medžioklėje anglų pirmtakai buvo olandai, danai ir ze-
landiečiai; iš jų anglai perėmė daug lig šiol tebevartojamų terminų;
taip pat - ir tai daug svarbiau, - riebų, senovinį jų paprotį, reikalau
jantį daug valgyti ir gerti. Ir jei prekiniame laive jūreiviams papras
tai visko šykštima; banginiavimo laive to niekada nepasitaiko. Taigi
šitas nesaikingas anglų banginiautojų svetingumas nėra įprastas arba
suprantamas, o atsitiktinis ir skirtingas; vadinasi, kilęs dėl ypatingų
aplinkybių, kurias nurodysime ir iškelsime aikštėn vėlėliau.
Studijuodamas Leviatanų medžioklės istorijas, kartą užtikau seną
olandišką foliantą, kuris, sprendžiant iš drėgno banginių kvapo, turėjo
būti apie banginiavimą. Vadinosi jis Danas Kupmenas , todėl nuspren
džiau, kad tai bus neįkainojami kokio nors amsterdamiečio kubiliaus
atsiminimai, kadangi kiekviename banginiavimo laive yra kubilius.
Ši spėlionė sutvirtėjo pamačius, kad leidėjo pavardė Ficas Švakhame-
ris. Bet mano draugas, daktaras Snodhedas, didžiai mokytas vyras,
Toji šviežiena buvo lervos, arba straubliukai.

HERM A N MELVILLE
492
olandų žemaičių ir vokiečių aukštaičių tarmių profesorius Kalėdų Se

nelio ir Šventojo Ryko kolegijose, gavęs iš manęs šią knygą kartu su
dėže spermacetinių žvakių už triūsą ir prašomas ją išversti, - tas pats
daktaras Snodhedas, vos spėjęs akį užmesti į viršelį, ėmė man tvirtinti,
jog „Kupmenas“ reiškia ne „kubilius“, o „kupčius“. Žodžiu sakant, tas
senovinis olandų žemaičių foliantas nagrinėjo olandų verslus; ir tarp
kitų ten buvo labai įdomus skyrius apie banginiavimą. Kaip tik šita
me skyriuje, pavadintame Smeer, arba „Taukai“, radau ilgą ir smulkų
sąrašą produktų, kurių būdavo prikemšami šimto aštuoniasdešimties
olandų banginių medžioklės laivų podėliai ir viralinės; iš to sąrašo,
daktaro Snodhedo išversto, išrašiau šias eilutes:
400 000 svarų jautienos

60 000 svarų fryziškos kiaulienos
150 000 svarų džiovintos žuvies
550 000 svarų džiūvėsių
72 000 svarų minkštos duonos
2 800 statinaičių sviesto
20 000 svarų Tekselio ir Leideno sūrio
144 000 svarų sūrio (tikriausiai prastesnės rūšies)
550 kibirų olandiško džino
10 800 statinių alaus
Paprastai statistikos lentelės būna troškinamai sausos; tačiau šiuokart

viskas yra priešingai, nes skaitytojas pilte užpilamas statinėmis, kibi
rais, kvartomis, pintomis gero džino ir geros linksmybės.
Tuo metu paaukojau tris dienas, norėdamas uoliai suvirškinti visą
šitą alų, jautieną, duoną, ir man šovė daug gilių minčių, kurias būtų
galima pritaikyti transcendentiškai ir platoniškai; o paskui ir pats su
sidariau pagalbinę lentelę, kiek apytiksliai kiekvienam olandų žemai
čių žeberklininkui tenka žuvies ir viso kito toje senovinėje flotilėje,
medžiojančioje banginius prie Grenlandijos ir Špicbergeno. Visų pir
ma apstulbina suvartojamo sviesto bei Tekselio ir Leideno sūrio kie
kiai. Man regis, taip atsitinka dėl išvardytų riebių produktų slidumo,
dar pariebinamo minėtų žmonių profesijos prigimties ir ypač dėl to,
kad jie medžioja ledinėse Siaurės jūrose, prie pat eskimų žemės krantų,
493
kur čiabuviai kelia į vienas kito sveikatą bokalus, sklidinus banginio

varvelio.
Alaus kiekis - dešimt tūkstančių astuoni šimtai statinių - taip pat
labai didelis. Poliariniuose vandenyse medžiojama tiktai trumpą tų
kraštų vasarą, ir visas olandų banginių medžioklės laivo plaukiojimas,
įskaitant kelią iki Špicbergeno ir atgal, tetrunka kokius tris mėnesius;
jeigu paskirstysim po trisdešimt žmonių kiekvienam iš šimto aštuo
niasdešimties jų banginiavimo flotilės laivų, gausim penkis tūkstan
čius keturis šimtus olandų žemaičių, tai kiekvienam jų tenka po dvi
statines alaus dvylikai savaičių, neskaitant gero priedo - tūkstančio
šešių šimtų penkiasdešimties kibirų džino. Na o kad žeberklininkai,
prisisiurbę šitiek džino arba alaus, įstengtų pastovėti velboto pirmaga
lyje ir dar gerai nusitaikyti į galvotrūkčiais dumiantį banginį, atrodo
neįtikėtina. O vis dėlto jie stovėdavo ir pataikydavo. Tiesa, nereikia
pamiršti, kad visa tai vyko tolimoje šiaurėje, kur alus gerti sveika;
mūsų žeberklininkams ties pusiauju alus sukeltų mieguistumą stiebo
viršūnėje, galvos svaigulį velbote ir daug būtų liūdnų praradimų Nan-
taketui ir Niu Bedfordui.
Tačiau gana; pakankamai buvo pasakyta parodant, kad senovės
olandų banginiautojai prieš du ar tris šimtus metų mėgo smagiai pa
gyventi; ir kad anglų banginiautojai neniekino šio puikaus įpročio.
Nes, sako jie, kai plaukioji tuščiais triumais ir nieko geresnio nega
li iš pasaulio išgauti, tai bent gauk iš jo gerus pietus. Taip ropinė ir
ištuštinama.
102 SKYRIUS
Lapinė A rsakidų salose
Iki šiol, aprašydamas kašalotą, daug kalbėjau apie jo išorės stebuklin

gumą ir tik retais atvejais - šį bei tą apie vidinę sandarą. Tačiau, no
rėdamas nuodugniai ir teisingai jį perprasti, turiu atsegioti dar toliau,
atrišti keliaraiščius, numauti kojines, išnerti pačių tolimiausių kaulų
sąnarių kabliukus iš kilpų ir jums parodyti galutinai apnuogintą; ki
taip sakant, gryną jo skeletą.
Bet, Izmaeli, kaip čia gali būti? Iš kur tu, paprastas velboto yrėjas,
gali žinoti, kas slypi banginio gelmėse? Ar daugžinys Stabas, užsilipęs
ant kabestano, skaitė tau cetologijos paskaitas ir su keltuvu pakėlęs
demonstravo banginio šonkaulį? Pasiaiškink, Izmaeli. Negi tu gali iš
dėlioti denyje suaugusį Leviataną, kaip išdėlioja dubenyje virėjas keptą
paršiuką? Aišku, negali. Iki šiol, Izmaeli, teisingai pasakojai apie tai,
ką pats matei; tačiau nebandyk savintis išimtinės Jonos teisės - teisės
kalbėti apie sijas, rąstus, gegnes, kraigą, kolonas ir pamatus, sudaran
čius Leviatano karkasą; ir, ko gero, apie pienines, taukų kubilus, svies
to sandėlius, sūrių džiovyklas jo viduje.
Prisipažįstu, kad nuo Jonos laikų mažai kam iš banginiautojų pa
vyko įsigauti giliai po suaugusio banginio oda; tačiau man pasitaikė
puiki proga pamatyti miniatiūrinį jo skrodimą. Kartą į laivą, kuriuo
plaukiojau, buvo įkeltas mažas kašalotukas, sugautas dėl maišo, arba
kapšo, iš kurio dirbdinamos žeberklų ir trišakių makštys. Turbūt ne
manote, kad praleidau progą, didžpeiliais bei kaponėmis nesulaužiau
antspaudų ir neperskaičiau visko, kas slypėjo jauniklyje?
O dėl tikslaus išmanymo apie milžiniško suaugusio banginio kau
lus; už šitas itin retas žinias esu dėkingas velioniui aukštavaldžiam
savo draugui Tranko, Arsakidų salyno Trankė salos karaliui. Mat
prieš daugelį metų, kai dar plaukiojau prekiniu laivu „Alžyro bėjus“,
Trankė salos karalius buvo pakvietęs mane praleisti kelias Arsakidų
495
šventės dienas jo nuošalioje palmių viloje Pupeloje; pajūrio klonyje ne

toli Bambukų miesto, kaip jūreiviai vadino jo sostinę.
Mano aukštavaldis bičiulis Tranko, be kitų privalumų, apdova
notas karšta meile barbariško meno sričiai, Pupeloje turėjo surinkęs
visokiausių retenybių, kokias galėjo pramanyti pačių išradingiau
sių valdinių vaizduotė, - daugiausia be galo nuostabiai išpjaustinėtų
medžio gabalų, šlifuotų kriauklių, inkrustuotų iečių, brangių irklų,
gardžiakvapių kanojų, taip pat visokiausių gamtos keistenybių, kurias
stebuklų prikrautos bangos vasalės sudėjo ant jo kranto.
Tarp pastarųjų įžymiausias buvo milžiniškas kašalotas, po vie
nos neapsakomai ilgai siautusios audros rastas negyvas krante, galvą
įrėmęs į kokoso palmę, kurios nusvirę plunksniniai lapai atrodė kaip
žalias jo fontanas. Kai didžiulis kūnas liko be storų dangalų, ir saulė
išdžiovino bei nupilkšvino kaulus, skeletas buvo atsargiai pergabentas
į Pupelos klonį, kur jį priglobė didinga prakilnių palmių šventovė.
Šonkauliai buvo nukabinėti karo trofėjais; slanksteliai išraižyti
mįslingais Arsakidų metraščių hieroglifais; kaukolėje žyniai kurstė
negęstančią kvapnią ugnį; ir paslaptingoji banginio galva tartum tebe-
švirkštė paūkavusį fontaną; o siaubingas apatinis žandikaulis kybojo
ant šakos ir siūbavo virš maldininkų kaip tas kardas ant plauko, kadai
se išgąsdinęs Damoklą.
Reginys buvo pilnas neapsakomo grožingumo. Miškas žalias, ne
lyginant samanos Lediniame slėnyje1; medžiai aukšti ir išdidūs, pilni
srūvančių gyvybės syvų; darbšti žemė apačioje lyg audimo staklės su
jose ištemptu prašmatniu kilimu; kur šliaužiantys vynuogių metū-
giai tiesė apmatus ir ataudus, o gyvos gėlės pynė raštus. Visi medžiai
ir apsunkusios jų šakos; visi krūmai, paparčiai, žolynai ir pažadų pri
tvinkęs oras - viskas nepaliaujamai judėjo. Didžioji saulė lapijos nėri
niuose atrodė lyg skraji šaudyklė, audžianti nevystančią žalumą. Ak,
uolioji audėja! neregimoji audėja! - stabtelk! - atsakyk man! - kur
link teka tavo audimas? kokiems rūmams iškloti jis skirtas? kam skir
tas nepaliaujamas triūsas? Atsakyk, audėja! - sulaikyk ranką! - tik
1 Icy Glen - slėnys greta Stokbridžo, Masačūsetso valstijoje, netoli tos vietos, kur gyve
no M elville’is.
vieną žodį! Ne - šaudyklė nardo - nesustodami plaukia nuo staklių

lamstai; vingiuoja bėga neišsenkančiu srautu gėlių kilimas. Dieviškoji
audėja audžia; užkurtusi nuo staklių bildesio negirdi mirtingojo bal
so; ir mus, žiūrinčius į tas stakles, taip pat apkurtina triukšmas; ir tik
atsitolinę išgirstame tūkstančius užgožtų balsų. Tas pats nutinka ir
tikruose fabrikuose. Žodžiai, kurių negirdime greta sukrių verpstų;
tie patys žodžiai, ištrūkę laukan pro atvirus pusrūsio langus, aiškiai iš-
sigirsta už sienos. Šitaip paaiškėja daug niekšysčių. Todėl būk atsargus,
o mirtingasai! nes kol brūzgą didžiulės pasaulio staklės, toli gali būti
nugirstos slaptingiausios tavo mintys.
Ir šit vidur žalių, nepailstamu gyvenimu srūvančių audimo staklių
Arsakidų giraitėje tingiai ilsisi milžiniškas baltas šventas skeletas -
kolosalus dykūnas! Tačiau ant jį supančio nesibaigiančio žalio lams
tuoto audimo, permainingo ir dūzgiančio, tasai galingas dykūnas irgi
panašus į nagingą audėją; apsivijęs vynuogienojų audeklu, kas mėnesį
vis labiau sužaliuojančiu; bet pats - tik skeletas. Gyvenimas apraizgė
Mirtį, Mirtis įgudino Gyvenimą kabintis už pinučių; niūri deivė susi
tuokė su jaunu Gyvenimu ir pradėjo garbiniuotagalvį stebuklą.
Todėl kai su aukštavaldžiu Tranko aplankiau šį nuostabų banginį;
kai pamačiau jo kaukolės altorių ir netikrų dūmų giją, kylančią ten, kur
kadaise tryško tikras fontanas; nustebau, kodėl karalius laiko bažnyčią
vienu iš įdomybių rinkinio daiktų. Jis tik nusijuokė. Dar labiau nuste
bau, kai žyniai ėmė prisiekinėti, kad toji dūmų sruoga - tikras banginio
fontanas. Pavaikščiojau ten ir atgal palei skeletą - praskleidžiau į šalis
vynuogienojus - įžengiau pro šonkaulius - ir su keliarode Arsakidų
siūlų kamuolio gija ilgai klajojau, blandžiakojau tarp ūksmingų įvijų
kolonadų ir altanų. Bet mano kamuolys netruko išsivynioti; ir, sekda
mas siūlu atgal, išnėriau į lauką toje pat vietoje, kur buvau įėjęs. Viduje
nesutikau nė gyvos dvasios; nieko ten nebuvo, išskyrus kaulus.
Nusipjovęs žalią rykštę matuoklę, dar kartą įnėriau į skeleto vidų.
Pro angas kaukolėje žyniai pamatė mane matuojant paskutinio šon
kaulio aukštį. „Kas gi čia! - ėmė šaukti jie. - Kaip drįsti matuoti mūsų
dievą! Tai vien mūsų teisė!“ - „Gerai, žyniai, - tai kokio, jūsų nuomo
ne, jis ilgio?“ Bemat įsiplieskė ginčas dėl pėdų ir colių; jie ėmė bubinti
matuoklėmis viens kitam per makaulę - smūgiai dunksėjo didžiulėje
kaukolėje - ir, ištaikęs patogią progą, skubiai baigiau matavimus.
497
Šiuos duomenis ketinu dabar pateikti. Tačiau pirmiausia noriu

pareikšti, kad tie skaičiai ne pagal mano įgeidį sumąstyti. Mat yra ne
vienas skeleto autoritetas, ir jūs galite patikrinti jų tikslumą. Girdėjau,
kad Anglijos mieste Hale, viename iš tos šalies banginiavimo uostų,
yra Leviatanų muziejus, turintis kelis puikius finvalų ir kitų banginių
eksponatus. Taip pat esu girdėjęs, kad Mančesterio muziejuje, Nau
jojo Hampšyro valstijoje, yra, kaip tvirtina jo savininkai, „vienintelis
Jungtinėse Valstijose puikus grenlandinio, arba upinio, banginio eg
zempliorius“. Be to, Anglijoje, Jorkšyro miestelyje Berton Konstebly
je, toks ponas Klifordas Konsteblis turi kašaloto skeletą; tiesa, viduti
nio dydžio, net iš tolo neprilygstantį mano draugo karaliaus Tranko
milžinui.
Abu į krantą išmesti negyvi banginiai ir jų skeletai savininkams
atiteko panašiomis aplinkybėmis. Karalius Tranko pasičiupo banginį
todėl, kad taip norėjo; o ponas Klifordas - kad buvo šitų vietų val
dovas. Visi pono Klifordo banginio kaulai buvo sujungti vyriais; lyg
didžiulę komodą galite atidarinėti ir uždarinėti jo kaulų ertmes - iš
skleisti šonkaulius it milžinišką vėduoklę - ir kiaurą dieną suptis ant
apatinio žandikaulio. Ketinama pakabinti spynas ant nuleidžiamųjų
durų bei langinių; ir liokajus su livrėja, žvangindamas raktų ryšuliu
prie diržo, galės vedžioti būsimus lankytojus. Ponas Klifordas numa
tęs imti dviejų pensų mokestį už įėjimą į šnabždesių galeriją kupros ke
teroje; trijų pensų - už teisę pasiklausyti aido smegenų duobėje; ir še
šių pensų - už galimybę pasigrožėti neprilygstamu vaizdu nuo kaktos.
Skeleto matmenys, kuriuos dabar pradėsiu vardyti, nurašyti verba
tim 1 nuo mano dešinės rankos, kur jie buvo ištatuiruoti; tuometinėse
patrakusiose klajonėse tai buvo vienintelis patikimas būdas išsaugoti
tokius vertingus statistinius duomenis. Kadangi vietos stigo, - mat
norėjau kitas kūno dalis palikti kaip tuščius puslapius tuosyk kuria
mai poemai, - bent jau tas dalis, kurios dar buvo neištatuiruotos - per
daug nesukau galvos dėl kelių atliekamų skeleto colių; nes coliams aps
kritai ne vieta tarp tikrųjų banginio matmenų.
Žodis žodin. (Lot.)

498
103 S K Y R I U S
Banginio skeleto išmatavimai
Pirmiausia noriu pateikti vieną asmenišką samprotavimą apie gyvą

Leviataną, kurio skeletas netrukus bus išstatytas parodai. Tas sampro
tavimas čia gali praversti.
Kruopščiais apskaičiavimais, kuriuos atlikau, šiek tiek remdama
sis kapitono Skorsbio apytikrėmis kalkuliacijomis, itin stambus še
šiasdešimties pėdų ilgio grenlandinis banginis sveria septyniasdešimt
tonų; kruopščiais mano apskaičiavimais, pats stambiausias kašalotas -
nuo aštuoniasdešimt penkių iki devyniasdešimties pėdų ilgio ir kone
keturiasdešimties pėdų ties pačiu stormeniu, - toks kašalotas sveria ne
mažiau kaip devyniasdešimt tonų; taigi, jei toną apytikriai prilyginsi
me trylikai žmonių, vadinasi, banginis bus gerokai sunkesnis už visą
miestelį su tūkstančiu ir šimtu jo gyventojų.
Kiek smegenų, tarsi jaučių po jungu turi įsiręžti, kad - sausumos
žmonių įsivaizdavimu - įstengtų pajudinti jį iš vietos?
Visaip pristatęs jo kaukolę, kvėpuojamąją angą, žandikaulius,
dantis, uodegą, kaktą, plaukmenis ir kitas dalis, dabar nurodysiu vien
tai, kas įdomiausia nepridengtuose kauluose. Kadangi milžiniška ban
ginio kaukolė sudaro labai didelę skeleto dalį; kadangi yra pati sudė
tingiausia jo dalis; kadangi šiame skyriuje apie ją jau nebus užsimin
ta, - sekdami mano pasakojimą privalote nuolatos laikyti ją mintyse
arba po pažastimi, kitaip nesusidarysite teisingo visumos vaizdo, kurį
turime aprėpti.
Trankė salos kašalotas buvo septyniasdešimt dviejų pėdų ilgio;
taigi, visiškai apsivilkęs ir išsitempęs, būdamas gyvas siekė devynias
dešimt pėdų - mat, lyginant su kūnu, skeletas yra penktadaliu trum
pesnis. Iš tų septyniasdešimt dviejų pėdų kaukolei ir žandikauliams
tenka apie dvidešimt, ir tik penkiasdešimt - pačiam stuburui. Prie at
karpos, siekiančios kone trečdalį jo ilgio, pritvirtintas stiprus apskritas
šonkaulių krepšys, kuriame kadaise buvo gyvybiškai svarbūs organai.
M O B I S D 1K A S , A R B A B A N G I N I S
499
Man ta milžiniška kaulinė krūtinė kartu su ilgu lygiu stuburu, toli

nutįsusiu tiesia linija, labai panėšėjo į didžiulio laivo griaučius ant sta
pelio, kai pritvirtinta tik koks dvidešimt plikų špantų - šonkaulių, o
kilis - dar tiktai ilgas atsijęs rąstas.
Šonkaulių abiejose pusėse buvo po dešimt. Pirmas, žiūrint nuo
kaklo, šešių pėdų ilgio; antras, trečias ir ketvirtas, vis ilgesni už pir
mąjį, baigiant penktu, vienu iš vidurinių šonkaulių, - aštuonių pėdų
ir kelių colių ilgio. Kiti šonkauliai atitinkamai trumpėjo, o paskuti
nis, dešimtas, tebuvo vos penkių pėdų su trupučiu. Jų storis iš esmės
proporcingas ilgiui. Viduriniai šonkauliai labiausiai išlinkę. Kai kur
Arsakidų šalelėse jie naudojami kaip lieptai per upelius.
Žiūrėdamas į tuos šonkaulius, vėlgi negaliu nesistebėti aplinkybe,
ne kartą šioje knygoje jau minėta, kad banginio skeletas neparodo tik
ro išorinio apvalkalo dydžio. Pats ilgiausias Tranko skeleto šonkaulis,
vidurinis, buvo ties pačiu gyvos žuvies stormeniu. Minimo banginio
didžiausias aukštis turėjo būti ne mažiau kaip šešiolikos pėdų; o ati
tinkamas šonkaulis - tik aštuonių su trupučiu. Taigi šonkaulis pusiau
teatspindėjo tikrą gyvo banginio kūno dydį. Be to, ten, kur dabar re
gėjau vien pliką stuburkaulį, anksčiau viską gobė daugybė tonų mėsos,
raumenų, kraujo, vidurių. Dar blogiau, vietoj plačių plaukmenų tema
čiau kelis išsukiotus baltus sąnarius; o toje vietoje, kur kažkada buvo
sunki, didinga, tačiau bekaulė uodega, - nieko, ištisa tuštuma!
Kaip beviltiška ir kvaila, pamaniau, baugščiam, pasaulio nemačiu
siam žmogui bandyti teisingai įsivaizduoti nuostabųjį banginį, apžiū
rinėjam vien negyvą iškankintą skeletą, gulintį ramioje giraitėje. Ne.
Tik mirtinų pavojų tirštyje; tik įpykusios uodegos sukeltame sūkury
je; tik gilioje bekraštėje jūroje galima patirti tikrą ir gyvą tiesą apie
banginį visu jo kūno didingumu.
Bet imkime stuburą. Geriausias būdas jį apžvelgti - su keliamuoju
kranu pakelti už vieno galo visus slankstelius. Nelengva užduotis. Bet
dabar, kai tą atlikome, stuburas labai panėši į Pompėjaus koloną1.
Iš viso yra daugiau nei keturiasdešimt tarpusavyje nesukabintų
slankstelių. Apskritai imant, jie guli tarytum didžiuliai grubiai ta
šyti akmeniniai luitai gotikinio bokšto mūrinyje. Pats didžiausias,
M onolitinė dvidešimt dviejų metrų aukščio akmeninė kolona Aleksandrijoje (Egipte).

500 HERM AN M E LV I L L E
vidurinis, kone trijų pėdų pločio ir daugiau nei keturių aukščio. Ma
žiausias, - ten, kur stuburas susiaurėdamas pereina j uodegą, - tik
dviejų colių aukščio ir panėši į baltą biliardo kamuolį. Man sakė, kad
būta ir mažesnių slankstelių, tik juos pradangino padaužos žmogė-
driukai, žynio vaikai, kurie pavogė juos, norėdami žaisti kaip su svie
dinukais. Taigi matome, kad net didžiausio iš gyvų padarų stuburas
nusmulkėja į paprastą vaikų žaislelį.
501
104 S K Y R I U S
Iškastinis banginis
Milžiniški išoriniai banginio kūno matmenys - pati tinkamiausia

tema, ir čia be jokių keblumų galima didinti vaizdaratį, stiprinti raiš
kumą, neapibrėžtai daugiažodžiauti. Suspausti banginio neįstengtu
me, net jei bandytume. Įstatymiškai jam priklauso būti nagrinėjamam
tik prašmatniuose in Folio tomuose. Nebekartosiu, kiek furlongų yra
nuo kvėpuojamosios angos iki uodegos ir kiek jardų per juosmenį; pa
kaks įsivaizduoti neišmatuojamas žarnų ringes, didžiuliais ritiniais
gulinčias jame it stori lynai arba švartfalai, sukrauti apatiniame karo
laivo denyje.
Ėmęsis uždavinio vien savo jėgomis aprėpti Leviataną, privalau
dabar įrodyti visažinystę šioje srityje; nepraleisti net mažiausio embri
oninio mikrobo kraujyje; stačiai išversti jį išvirkščią. Aprašius elgsenos
gyvenamojoje stichijoje bei anatominės sandaros ypatumų didžiumą,
man telieka nušviesti jį archeologiniu, iškastiniu, prieštvaniniu požiū
riu. Taikomi ne Leviatanui, o bet kuriam kitam gyvūnui - skruzdei
arba blusai, - tie svarūs epitetai galėtų pasirodyti per daug išpūsti.
Tačiau viskas keičiasi, kai kalbama apie Leviataną. Užsibrėžęs šitokį
tikslą, turėsiu sverdėti po svariausių žodyno žodžių našta. Ir privalau
pasakyti, jog kiekvieną kartą, kai šitų tyrinėjimų metu man tekdavo
žvilgtelėti į žodyną, visada naudodavausi didžiuliu Džonsono tomu in
Quarto, tyčia tam reikalui nusipirktu; nes dėl nepaprasto apkūnumo
įžymusis leksikografas labai tiko būti sudarytoju žodyno, kuriuo galė
tų naudotis autorius, kaip aš, rašantis apie banginius.
Dažnai girdime apie rašytojus, augančius ir didėjančius kartu su
pasirinktąja tema, nors ji, regis, visiškai paprasta. Ką ir kalbėti apie
mane, rašantį apie patį Leviataną? Nejučia raidės išvirsta didžiosiomis
plakatinėmis. Duokit šen kondoro plunksną! Parūpinkit Vezuvijaus
kraterį vietoje rašalinės! Draugai, prilaikykite mane už rankų! Nes kol
plunksna vedžioju mintis apie Leviataną, jos taip išsekina, kad kone
alpstu nuo jų užmojo neaprėpiamybės, tarytum suimančios savin visų

mokslų ratą; visas banginių, žmonių ir mastodontų kartas, esamas,
praėjusias, būsimas; kartu su visomis besisukančiomis imperijų pano
ramomis ir Žemėje, ir visatoje, nepaliekant nuošalyje net priemiesčių.
Tokie ir šitaip išdidinantys yra plačios ir dosnios temos privalumai!
Patys išaugame iki jos dydžio. Sukurti galingą knygą reikia galingos
temos. Niekas ir niekada neparašys reikšmingo ir ilgaamžio veikalo
apie blusą, nors daug buvo bandžiusių tą padaryti.
Imdamasis iškastinių banginių temos, pateikiu savo kaipo geologo
įgaliojamuosius raštus, tvirtindamas, kad permainingo gyvenimo me
tais esu buvęs ir mūrininkas, ir puikus griovių, kanalų, šulinių, vynrū-
sių, pogrindžių bei visokių kitokių talpyklų kasėjas. Taip pat norėčiau
įžangoje priminti skaitytojui, kad ankstyvuose geologiniuose sluoks
niuose randamos dabar beveik išnykusių pabaisų suakmenėjusios lie
kanos; vėlesni reliktai, aptinkami vadinamajame terciaro periode, tik
riausiai yra pereinamoji arba bent jau jungiamoji grandis tarp laiko
nepažįstančių būtybių1ir tų, kurių tolimi protėviai, kaip pasakojama,
buvo sulipę į Nojaus laivą; visi ligi šiol rasti banginiai priklauso ter
ciaro periodui, kuris yra paskutinis prieš paviršines formacijas. Ir nors
nė vienas neatitinka jokios dabartinės rūšies banginių, tačiau bendrais
bruožais yra giminingi ir visiškai teisėtai gali stoti į iškastinių bangi
nių gretą.
Iki Adomo gyvenusių banginių liekanų, jų kaulų bei skeletų nuo
laužų per pastaruosius trisdešimt metų buvo rasta Alpių papėdėje,
Lombardijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Škotijoje ir Luizianos, Misi
sipės bei Alabamos valstijose. Iš įdomesnių yra kaukolės nuolauža,
aptikta 1779 metais Paryžiuje, Dofino gatvėje - trumputėje gatvelė
je, išeinančioje kone tiesiai į Tiuilri rūmus; taip pat kaulai, iš žemės
ištraukti Napoleono laikais, kasant didžiuosius Antverpeno dokus.
Pasak Kiuvjė, šitos liekanos priklausė kažkokioms visai nežinomoms
Leviatanų rūšims.
Tačiau, be abejo, pati nuostabiausia iš visų senienų yra milžiniškas
kažkokio išnykusio siaubūno skeletas, 1842 metais rastas Alabamoje
1 Būtybės, egzistavusios, kol nebuvo laiko, nes, kaip vėliau sako Izmaelis, „laikas
prasidėjo su žm ogum i“.
MOBI S D I K A S, ARBA B A N G I N I S
503
teisėjo Krėjaus plantacijoje. Pagarbios baimės ištikti gretimų apylinkių

lengvatikiai vergai palaikė jį puolusio angelo kaulais. Alabamos moks
lo vyrai paskelbė, kad tai didžiulis roplys, ir pavadino jį bazilozauru.
Tačiau kai keli kaulai buvo nugabenti už vandenyno anglų anatomui
Ovenui, paaiškėjo, kad tariamasis roplys yra banginis, nors seniai išny-
kusios rūšies. Tai vaizdingai paaiškina ne kartą šioje knygoje minimą
faktą, kad banginio skeletas neteikia žinių apie tikrąsias jo kūno for
mas. Todėl Ovenas perkrikštijo pabaisą ziuglodonu; ir savo ataskaitoje
Londono geologų draugijos posėdyje paskelbė jį vienu iš keisčiausių
gyvūnų, kurį iš gyvųjų tarpo išbraukė Žemės rutulio pasikeitimai.
Kai stoviu tarp šitų galingų Leviatano skeletų, kaukolių, ilčių, žan
dikaulių, šonkaulių ir slankstelių, iš dalies panašių į nūnai gyvenan
čių jūros siaubūnų kaulus, bet tuo pat metu giminingų išnykusiems,
priešistoriniams, neįsivaizduojamai už juos senesniems Leviatanams;
mane tartum tvanas nuneša atgal į tuos nuostabius amžius, kai net
laikas, galima sakyti, dar nebuvo prasidėjęs; nes jis prasidėjo kartu su
žmogumi. Čionai pilkas Saturno1 chaosas ritasi virš mano galvos, ir
virpėdamas matau pasimiglojusias poliarines praamžinybes; kai ledo
bastionų pleištai dar brovėsi į dabartinių tropikų sritis; ir visame dvi
dešimt penkių tūkstančių mylių apskritimo plote nebuvo net pėdos
gyvenamos žemės. Tuomet pasaulis ištisai priklausė banginiui; ir jis,
kūrinijos karalius, brėžė savo pėdsaką išilgai dabartinės Alpių ir H i
malajų linijos. Kas dar gali pateikti tokią genealogiją kaip Leviatanas?
Ahabo žeberklas praliejo kraują, senesnį negu faraonų. Matuzalis12 -
vaikas prieš banginį. Aš dairausi Šerno3, norėdamas paspausti jam
ranką. Siaubu mane sukausto visi šitie ikimoziniai, bepriežastiniai,
neapsakomi banginio baugesiai, prasidėję prieš laiko pradžią, todėl tu
rintys trukti net kai žmonijos amžiai bus seniai pasibaigę.
Ne tik trafaretinėse gamtos plokštėse Leviatanas paliko ikiadomi-
nius pėdsakus; ne tik klintims bei mergeliui įsakė įamžinti senovinį
savo biustą - egiptietiškose lentelėse, kurių senumas leidžia jas pačias
priskirti prie iškasenų, randame abejonės nekeliančių plaukmenų
1 Ikiolimpinėjc graikų dievų mitologijoje Saturnas buvo Titanų vyriausiasis.

2 Matuzalis / Metušelachas - vienas iš Kaino ainių, gyvenęs 969 metus (Senasis Testa
mentas, Pr 5, 2 1 -27).
3 Nojaus sūnus (Senasis Testamentas, Pr 5, 32).
504 HERM AN M E LV I L L E
atspaudų. Maždaug prieš penkiasdešimt metų didžiulės Denderos

šventovės1 vieno iš kambarių granitinėse lubose buvo rasta lipdytinė
bei tapytinė planisfera, pilna kentaurų, grifų ir delfinų, panašių į gro
teskines figūras, kurias dangaus skliaute apgyvendina ir šiuolaikinės
tautos. Tarp jų plaukė - kaip kadaise - senas Leviatanas; ir plaukė
šitoje planisferoje šimtmečius prieš tai, kai į lopšį buvo paguldytas iš
mintingasis Saliamonas.
Nedera praleisti dar vieno banginio senumo liudijimo, kokį patei
kia jo paties kaulinis potvaninis pavidalas, pavaizduotas didžiai ger
biamo Džono Leo12, ne kartą keliavusio po Berberiją:
„Netoli pajūrio jie turi Šventovę, kurios Sijos ir Gegnės padirb
tos iš Banginio kaulų, nes tose vietose vilnys dažnai išmeta į krantą
siaubingo dydžio Bangžuvių. Paprasti Žmonės tiki, jog dėl slaptingos
Galios, Dievo suteiktos šitai Šventovei, nė vienas Banginis negali pra
plaukti pro šalį, neištiktas staigios baigties. Tačiau iš Teisybės abipus
Šventovės yra apie dvi Mylias į Jūrą išsikišusių Uolų virtinė, ant kurios
užplaukę Banginiai susižaloja. Šventovėje kaip Stebuklas laikomas
neapsakomo ilgio Banginio Šonkaulis, stovintis išlinkimu į viršų ir
atrodantis nelyginant Arka, kurios ties viduriu nepasiektų Žmogus,
sėdintis ant Kupranugario. Tasai Šonkaulis (rašo Džonas Leo), sako
ma, jau ten išbuvęs šimtą Metų, prieš man jį išvystant. Jų Metrašti
ninkai tvirtina, kad Pranašas, skelbęs Mahometo pasirodymą, išėjo iš
tos Šventovės, o kiti ryžtasi tvirtinti, kad patsai Pranašas Joną buvęs
Banginio atrytas prie Šventovės Pamato.“
Šioje afrikietiškoje Banginio Šventovėje ir palieku jus, skaitytojau,
o jeigu esate iš Nantaketo ir dar banginiautojas, vadinasi, tyliai joje
pasimelsite.
1 Turima galvoje Egipto gyvenvietė, kur išlikęs Romos imperatoriaus Tiberijaus laikais
statytos šventovės portikas.
2 John Leo - ispanų mauras, XV I a. pirmoje pusėje keliavęs po Šiaurės Afriką.
505
,105 S K Y R I U S
A r banginio dydis mažėja? A r jis išnyks?
Kadangi Leviatanas atkakliai plaukia pas mus iš pačių Amžinybės iš

takų, pravartu paklausti, ar kartoms keičiant kartas jis neišsigimė, ar
nesumažėjo, lyginant su pirminiu savo prosenių dydžiu?
Tačiau tyrinėjimai ne tik parodo, kad šiandieniniai banginiai pra
noksta dydžiu tuos, kurių suakmenėjusios liekanos randamos terciare
(įskaitant griežtai apibrėžtą geologinį laikotarpį prieš žmogaus pasiro
dymą), bet ir liudija, kad toje pačioje terciaro sistemoje banginiai, pri
klausantys vėlesnėms formacijoms, buvę stambesni negu jų pirmtakai.
Iš visų iki šiol ekshumuotų iki Adomo gyvenusių banginių pats di
džiausias yra ankstesniame skyriuje minėtas Alabamos banginis, bet ir
jo skeleto ilgis nesiekė septyniasdešimties pėdų. Tačiau aš mačiau, kad
matavimo juosta, pridėta prie didžiulio šiuolaikinio banginio griau
čių, rodė septyniasdešimt dvi pėdas. Ir girdėjau patyrusius banginiau-
tojus pasakojant apie sumedžiotus kašalotus, kurių ilgis siekęs kone
šimtą pėdų.
Bet ar negalėtų taip būti, kad nors mūsų laikų banginių matmenys
didesni už visų ankstesnių geologinių periodų banginių, nuo Adomo
laikų jie vis dėlto spėjo sumenkėti?
Be abejonės, tik šitokią turėtume padaryti išvadą, jeigu patikėtu
me tokių ponų kaip Plinijus ir apskritai senovės gamtininkų tvirtini
mais. Nes Plinijus mums pasakoja apie banginius, kurie gyvi užimda-
vę kelių akrų plotą, o Aldrovandis1- apie tokius, kurių ilgis būdavęs
aštuoni šimtai pėdų - tikrus banginius virvines arba banginius tu
nelius po Temze! Tačiau ir Benkso12 bei Solenderio3, - Kuko laikų
1 Ulisses Aldrovandus (1522-1605) - italų gamtininkas, daugiatomių iliustruotų

knygų autorius.
2 Joseph Banks (1743-1820) - anglų gamtininkas, botanikas, dalyvavęs pirmoje
kapitono Jameso Cooko kelionėje aplink pasaulį (1768-1771).
3 Daniel Carlsson Solander (1733-1782) - švedų gamtininkas, Carlo Linnaeus
šalininkas.
gamtos tyrinėtojų - laikais sutinkame daną, Mokslų akademijos narį,

kuris tvirtina islandišką banginį (anot jo, reydan-siskur, tai yra raukš-
lėtapilvį) turint šimtą dvidešimt jardų, arba tris šimtus šešiasdešimt
pėdų ilgio. O prancūzų gamtininkas Lasepedas1nuodugniai pareng
tos banginio istorijos pradžioje (trečiame knygos puslapyje) nepagaili
tikrajam banginiui šimto metrų, arba trijų šimtų dvidešimt aštuo-
nių pėdų. O juk šis veikalas buvo išspausdintas net 1825 Viešpaties
metais.
Tik kažin, ar bent vienas banginių medžioklis patikės šiais pasa
kojimais? Tikrai ne. Šiandieniniai banginiai yra tokie pat dideli kaip ir
jų protėviai Plinijaus laikais. Ir jeigu kada nors nueisiu ten, kur dabar
Plinijus12, aš, banginiautojas (bent jau geresnis banginiautojas negu jis),
turėsiu drąsos jam tą išrėžti. Mat nesuprantu, kaip čia yra: jeigu Egip
to mumijos, palaidotos tūkstančius metų prieš tai, kai gimė Plinijus,
išmatuotos su visais sarkofagais, yra mažesnės negu mūsų Kentukio
gyventojas su puskojinėmis; jeigu raguočiai bei kiti gyvūnai, išraižyti
seniausiose Egipto ir Ninevijos lentelėse, žinoma, atitinkamai suma
žinti, aiškiai rodo, kad dabartinė veislinė nušerta prizinė Smitfildo3
karvė ne tik prilygsta, bet gerokai pranoksta dydžiu pačią riebiausią
faraono karvę; tai šių faktų akivaizdoje negaliu pripažinti, kad iš visų
gyvų būtybių išsigimė tik banginiai.
Tiesa, lieka dar vienas klausimas; jis dažnai jaudina daugiau apie
visa tai nutuokiančius Nantaketo gyventojus. Ar, turint omenyje be
veik visažinius žvalgus stiebų viršūnėse, gebančius pralaivuoti nūnai
net Beringo sąsiauriu ir iki tolimiausių pasaulio slaptaviečių bei sei
fų; turint omenyje tūkstančius žeberklų ir trišakių, išsviedžiamų pa
lei visų žemynų pakrantes, - ar ilgai Leviatanai išlaikys tokio plataus
masto medžioklę, tokias negailestingas skerdynes; ar nebus jie paga
liau išnaikinti visuose vandenyse ir paskutinis banginis, kaip pasku
tinis žmogus, išrūkęs paskutinę pypkę, išgaruos su paskutiniu dūmu?
1 Bernard Germain de Lacepėde (1756-1825) - prancūzų gamtininkas.

2 Kadangi Gajus Plinijus Vyresnysis (2 3 -7 9 ) - romėnų gamtininkas, filosofas, rašyto
jas, istorikas, išgarsėjęs veikalu Gamtos istorija (Naturalis Historia ), - nebuvo krikšty
tas, jis tikriausiai dabar yra pragare.
3 Londono rajonas, kuriame iki 1855 m. buvo Londono galvijų turgus.
507
Palyginę kuprotas banginių kaimenes su kuprotomis bizonų ban

domis, kurios dar prieš keturiasdešimt metų, pasklidusios dešimtyse
tūkstančių Ilinojaus arba Misisipės prerijų akrų, purtė geležinius kar
čius ir niūriai dėbčiojo iš po griausmo pritvinkusių kaktų ten, kur da
bar plyti tirštai gyvenamos upių sostinės, kur mandagus tarpininkas
parduoda žemę po dolerį už colį; šitaip palyginus, regis, piršte peršasi
nenuneigiama išvada, kad ir medžiojamieji banginiai netruks sulaukti
greito išnaikinimo.
Reikia iš visų pusių apsvarstyti šį klausimą. Nors visiškai nese
niai - mažiau, nei trunka vienos žmonių kartos gyvenimas, - bizonų
skaičius Ilinojuje gerokai pranoko gyventojų šiandieniniame Londone
skaičių ir nors šiandien bizonų neliko nei ragų, nei kanopų; nors šito
kio stebuklingo išnykimo kaltininkė buvo žmogaus ietis; vis dėlto iš
esmės skirtingas banginių medžioklės pobūdis ryžtingai paneigia tokį
negarbingą Leviatanų galą. Keturiasdešimt žmonių viename laive iš
tisus keturiasdešimt aštuonis mėnesius medžiojantys kašalotus mano,
kad jiems nepaprastai pasisekė, ir dėkoja Dievui, jei pagaliau namo
vežasi taukų, išlydytų iš keturiasdešimties banginių. Ogi senovėje, ka
nadiečių ir indėnų medžiotojų bei traperių laikais, Vakaruose, - kai
tolimieji Vakarai (kur saulėlydžių saulė vis dar pateka) buvo žmogaus
kojos neliesti dyki plotai, toks pat skaičius mokasinuotų žmonių, sėdę
ant žirgų, o ne į burlaivius, per tiek pat mėnesių būtų nudobę ne ke
turiasdešimt, o keturiasdešimt tūkstančių bizonų, jei ne daugiau; ir šį
teiginį prireikus visada gali patvirtinti statistikos duomenys.
Taip pat, gerai apsvarsčius, negalima laikyti įrodymu, kad kašalo-
tams gresia laipsniškas išnykimas; pavyzdžiui, teiginio, kad seniau (sa
kykim, antroje praeito šimtmečio pusėje) tie Leviatanai, plaukiojan-
tys nedideliais būriais, būdavo sutinkami dažniau negu dabar, todėl
verslo kelionės trukdavo ne taip ilgai ir naudos duodavo daug daugiau.
Tačiau, kaip jau buvo kažkur minėta, banginiai savisaugos tikslais
ėmė plaukioti didžiuliais karavanais, taigi anų dienų išsimėtę vieni
šiai, porelės, būriai ir mokyklos mūsų dienomis susijungė į didžiules,
bet plačiai pasklidusias ir retai sutinkamas armijas. Štai ir viskas. Taip
pat klaidinga manyti, kad jei banginių rūšys, iš kurių gaunami ban
ginio ūsai, liovėsi lankiusios ten, kur kadaise jų buvo gausybė, tai jos
irgi nyksta. Paprasčiausiai jos buvo nuvytos nuo kyšulio prie nerijos;
ir jeigu vienų pakrančių nebedžiugina jų fontanai, galit neabejoti, jog
kokį nors kitą, tolimesnį krantą, neseniai nustebino ligi tol nematytas
reginys.
Ir dar: šie tik ką minėti Leviatanai turi dvi stiprias tvirtoves, ku
rios pagal bet kokią žmogišką tikimybę tikriausiai liks niekada neį
veikiamos. Kaip šarma apsitraukę šveicarai, priešams įsiveržus į jų slė
nius, pasitraukia į savuosius kalnus; taip ir tikrieji banginiai, išstumti
iš pusiaujo jūrų savanų ir pievų, juk gali apsigyventi poliarinėse citade
lėse - pranėrę pro skaidrias sienas ir barjerus, iškilti vidur ledo laukų
bei properšų ir su panieka žvelgti į žmogaus mėginimus atsekti paskui
juos į užburtą amžino gruodžio ratą.
Kadangi tuo pat metu, kai sužeberkluojamas kašalotas, sužeber-
kluojama daugmaž penkiasdešimt tikrųjų banginių, kai kurie kubriko
filosofai vis dėlto padarė išvadą, kad šitoks didžiulis naikinimas jau
rimtai išretino šitų gyvūnų batalionus. Bet nors pastaruoju metu vien
tik amerikiečiai šiaurės vakarų pakrantėje kasmet nudobia ne mažiau
kaip trylika tūkstančių šios rūšies banginių; tebegyvuoja nuomonė,
kuriai net šio skaičiaus nepakanka pesimistiniam požiūriui svariai
pagrįsti.
Nieko keista, jog kyla nepasitikėjimas, išgirdus apie tokią gausybę
milžiniškiausių Žemės rutulio padarų, tačiau ką sakytume Goa isto
rikui Artui, kai jis pasakoja, kad Siamo karalius per vieną medžioklę
nudobė keturis tūkstančius dramblių; kad tuose kraštuose dramblių
ne mažiau negu naminių galvijų vidutinio klimato šalyse? Taigi, re
gis, nėra jokios priežasties abejoti, kad jeigu dramblių, kuriuos ištisus
tūkstantmečius medžiojo ir Semiramidė, ir Poras, ir Hanibalas bei visi
paskesnieji Rytų monarchai, - jeigu jų ligi šiol išliko tokia gausybė,
veikiausiai ir didieji banginiai ištvers žmogaus medžiokles, nes ganyk
los, kuriose jie gali pasklisti, lygiai du kartus didesnės už Aziją, abi
Amerikas, Europą, Afriką, olandų kolonijas ir visas vandenynų salas
krūvon sudėtas.
Be to: reikia atsižvelgti, kad laikant banginius ilgaamžiais, išgy
venančiais po šimtą metų ir daugiau, jūrose nuolatos plaukioja kelios
suaugusių banginių kartos. O ką tai reiškia, apytikriai galime supras
ti įsivaizdavę, kad iš visų kapų, šeimos rūsių, šventorių išėjo visi per
509
pastaruosius septyniasdešimt penkerius metus mirę vyrai, moterys ir

vaikai, ir pridėję visą šitą nesuskaitomą daugybę prie dabartinio Že
mės gyventojų skaičiaus.
Štai kodėl, atsižvelgę į visa, mes skelbiame banginį nemirtingą
kaip rūšį, nors sunaikinamą kaip individą. Jis raižė jūras seniai prieš
žemynams išneriant iš vandenų; kadaise plaukiojo tenai, kur dabar
stovi Tiuilri, Vindzoro, Kremliaus rūmai. Per tvaną jis paniekino N o
jaus laivą; ir jeigu pasaulį kaip Nyderlandus vėl užlies vanduo, kad iš
naikintų visas žiurkes, - tuomet amžiniškas banginis vis tiek išliks ir,
iškilęs ant pačios aukščiausios pusiaujo tvano keteros, iššvirkš į dangų
putotą iššūkį.
5 io
106 S K Y R I U S
A habo koja
Skubėdamas palikti „Samuelį Enderbį“ iš Londono, kapitonas Aha-

bas neapsiėjo be tam tikro nedidelio asmeninio nuostolio. Jis taip ryž
tingai nušoko ant velboto suoliuko, kad nuo smūgio įskilo kaulinė jo
koja. O kai, grįžęs į „Pekodo“ denį ir įstatęs įprastinėn įduobon, staiga
apsigręžė duoti vairininkui įsakymą (kaip paprastai, kad tvirčiau ves
tų laivą), įskilęs kaulas dar papildomai taip išsinarino, - nors nelūžo ir
iš išvaizdos tebebuvo tvirtas, - kad Ahabui jau nebeatrodė patikimas.
Ir tikrai, nebuvo nieko keista, jog Ahabas, nepaisant kiaurai jį
smelkiančios beprotiškos drąsos, kartais skyrė nemažai dėmesio ne
gyvam kaului, ant kurio iš dalies rėmėsi. Mat, prieš pat „Pekodui“
išplaukiant iš Nantaketo, vieną vakarą kapitonas buvo rastas tįsantis
be sąmonės ant žemės; tiesiog nesuvokiamu ir, regis, nepaaiškinamu
atsitiktinumu kaulinė jo koja buvo taip smarkiai išnirusi ir įsibedusi
it kuolas jam į slėpsnas, kad vos nepersmeigė kiaurai; tik didžiausiu
vargu šią baisiai skausmingą žaizdą tepavyko užgydyti.
Štai tada kliedesingoje jo sąmonėje įsirėžė mintis, kad visos pa
tiriamos kančios - tiesioginė senosios nelaimės pasekmė; taip pat
pasidingojo, kad be galo aiškiai suvokia šit kokį dalyką: jei paties
nuodingiausio liūgynų roplio giminės pratęsimas tokia pat įprastinė
neišvengiamybė kaip ir saldžiabalsio girios giesmininko; tai visiškai
panašiai ir labai sėkmingai nelaimingi įvykiai veisia panašius į save. O
iš tikrųjų gal net sėkmingiau, mąstė Ahabas; nes Sielvarto protėvių ir
palikuonių šaknys siekia giliau negu Džiaugsmo protėvių ir palikuo
nių. Jau neminint, kad iš tam tikrų kanoninių mokymų išplaukia, jog
kai kurios įprastos žemiškos linksmybės bus ne tik bevaikės anapusi
niame pasaulyje, bet po jų, nelyginant pragaro neviltis, ateis Džiaugs
mo bergždybė; o kai kurios žiauriai nedoros negandos net anapus
kapo veis nuolatos augančią kančių ainiją; taigi, giliau į viską pažvel
gę, aiškiai išvystame nelygybę. Nes, mąstė Ahabas, net aukščiausioje
511
žemiškoje palaimoje visada slypi koks nors bereikšmis menkumas,

tačiau visų sielos kančių dugne - mįslinga svarba, o kai kurių žmo
nių skausme - netgi arkangeliška didybė; ir šios akivaizdžios išvados
nepaneigia net uoliausias jos kilmės atsekimas. Sekdami žiaurių ne
gandų genealogijos pėdsakais, pagaliau prieiname savaiminę dievų
pirmagimystę; ir prieš linksmas šienapjūtės saules bei tyliai skamban
čias pjūties pilnatis turime pripažinti: patys dievai ne visada linksmi.
Neišdildoma įgimta liūdesio žymė žmogaus kaktoje - tik skausmingas
antspaudas tų, kurie ten pasirašė.
Taip nenoromis išaiškėjo paslaptis, kuri turbūt galėjo būti at
skleista ir anksčiau. Kartu su daugybe kitų dalykų, susijusių su Ahabu,
kai kam visada buvo mįslė, kodėl jis gan ilgą laiką prieš išplaukiant
„Pekodui“ - taip pat ir vėliau - slapstėsi lyg koksai atsiskyrėlis Dalai
Lama; ir tarytum ieškojo bežadžio prieglobsčio marmuriniame mi
rusiųjų senate. Kapitono Pelego pagarsinta priežastis niekaip nebuvo
pakankama; nors iš tiesų, kalbant apie slaptas Ahabo sielos gelmes,
kiekvienas naujas aiškinimas vien tirštino daugiaprasmę tamsą, o ne
skleidė aiškumo šviesą. Tačiau galiausiai viskas iškilo aikštėn; bent jau
šis dalykas. Jo laikino atsiskyrimo priežastis ir buvo tasai nelaimingas
nutikimas. Ir dar reikia pasakyti, kad akyse siauro ir vis mažėjančio
rato žmonių, dėl vienų arba kitų priežasčių turinčių teisę kiek len
gviau prieiti prie Ahabo; net to baikštaus rato akyse minėtas nuostolis,
kurio niūrusis Ahabas nesiteikė kaip nors paaiškinti, apsigobė paslap
tingais baugesiais, nesvetimais šmėklų ir graudžių aimanų kaupinam
pasauliui. Taigi iš didžio atsidavimo kapitonui jie nutarė kiek tik galė
dami slėpti tai nuo visų kitų, todėl tik po geroko laiko tarpsnio žinia
pasklido „Pekode“.
Kad ir kaip ten buvo - turėjo ar neturėjo ryšių žemiškasis Ahabas
su nematomu paslaptingu oro stichijų sinodu arba kerštingais kuni
gaikščiais ir pragaro ugnies valdovais, - dėl kojos jis ėmėsi praktinių
žygių: išsikvietė dailidę.
Vos tasai amatininkas atsistojo prieš Ahabą, šis įsakė jam nedel
siant pradėti dirbdinti naują koją, o padėjėjams pažėrė nurodymų
aprūpinti dailidę visais kauliniais banginio (kašaloto) žandikaulių
ramsčiais ir sijomis, sukauptomis per ligtolinį plaukiojimą, kad būtų
galima atrinkti stipriausią, geriausios kokybės medžiagą. Tą atlikus,
51 2 H E R M A N M E LVI L L E
dailidei buvo liepta per naktį padirbti koją, taip pat pagaminti visus
tvirtinimus, nors kai kurių nebepatikimajame padarge dar buvo likę.
Ir dar buvo sukomanduota ištraukti iš triumo lig tol dykai stovėjusį
laivo žaizdrą; o kalviui, kad sparčiau vyktų darbas, buvo duotas įsa
kymas tuoj pat pradėti kalti visas, kokių gali prireikti, geležines dalis.
513
107 S K Y R I U S
D ailidė
Atsisėskite patogiai kaip sultonas tarp Saturno mėnulių, pažvelkite iš

aukštai į pavienį abstraktų žmogų; jis jums pasirodys stebuklas, didy
bė ir liūdesys. Bet iš to paties taško pažvelkite į žmoniją, kaip visumą,
ir didžioji jos dalis - tiek nūdienė, tiek praeities - primins vien nerei
kalingų antrųjų egzempliorių knibždėlyną. Tačiau nors menkų men
kiausias, nors visiškai netinkantis atsistoti į vieną gretą su prakilnios
žmogiškos abstrakcijos pavyzdžiais; „Pekodo“ dailidė nebuvo antrasis
egzempliorius; taigi dabar jis įžengia į sceną.
Kaip daugelis jūromis plaukiojančių dailidžių - ypač banginių
medžioklės laivais, - jis apytikriai, bet pakankamai mokėjo įvairiau
sių amatų bei veikų, giminingų jo paties darbuotei; nesgi nuo dailidės
amato kaip nuo senovinio kamieno atsišakoja visi nagingi meistravi-
mai, kur kaip medžiaga daugiau ar mažiau naudojamas medis. Tačiau
be to, kas apie jį buvo sakyta ankstesnėje apibendrinamojoje pastaboje,
„Pekodo“ dailidės niekas negalėjo pakeisti prireikus skubiai padirbti
sunkiai įvardijamus, išmanius mechaninius įtaisus, be kurių niekaip
neišsiverčia didelis laivas, trejus arba ketverius metus plaukiojantis
tolimose necivilizuotose jūrose. Nes, nekalbant apie laiku atliekamus
tiesioginius darbus: sudaužytų velbotų arba įskilusių rėjų sutaisymą,
blogai išdrožtų irklų menčių formos patobulinimą, mažų storastiklių
iliuminatorių įstatymą denyje arba laivo apkalos naujo skersinio prika
limą ir dar daugybės darbų, tiesiogiai susijusių su jo specialybe; jis pui
kiai mokėjo ir kitokių, įvairių įvairiausių, tiek rimtų, tiek įgeidingų.
Vienintelė didi scena, kur atlikinėjo šiuos vaidmenis, buvo vars
totas - ilgas, griozdiškas, grubiai sukaltas stalas su visokiausių dydžių
spaustuvais, geležiniais ir mediniais. Išskyrus tą metą, kai prie laivo
būdavo prišvartuoti banginiai, varstotas visada stovėdavo skersai de
nio, patikimai pritvirtintas prie galinės taukų lydyklos sienos.
H F R M A N M F LV I L L F
5M
Ima ir užsikerta per didelis kaištis, nebelenda į jam skirtą skylę:

dailidė sugniauš jį kuriais nors visada paruoštais spaustuvais ir nieko
nelaukdamas nubrūžins, kiek reikia. Pagaus laivininkai užklydusią
keistaplunksnę kranto paukštę: tuoj iš plonai supjaustytų banginio
ūso vytelių bei kašaloto kaulo lankų dailidė dirba jai į pagodą panašų
narvelį. Išsinarina riešą irkluotojas: dailidė taiso skausmą raminantį
pavilgą. Įsigeidė Stabas visų savo irklų mentes padabinti skaisčiai rau
donomis žvaigždėmis: ir, keisdamas mediniuose spaustuvuose irklą po
irklo, dailidė uoliai paišo jam žvaigždyną. Šaus kokiam nors jūreiviui
į galvą mintis pasikabinti ryklio kaulo auskarus: dailidė jau gręžia jam
ausis. Įsisopo kam nors dantis: dailidė išsiima reples ir tekštelėjęs del
nu per varstotą kviečia jį sėstis; tačiau vargšelis neklusniai ištrūksta
nebaigus operacijos; pasukęs didžiųjų medinių spaustuvų rankeną,
dailidė liepia įkišti apatinį žandikaulį, jeigu jūreivis vis dėlto nori dan
ties atsikratyti.
Taigi dailidė buvo pasirengęs viskam, tačiau vienodai viskam abe
jingas, niekam nejaučiąs pagarbos. Dantys jam buvo nelyginant kau-
lagaliai; galvos - nelyginant medžio trinkos; o žmones telaikė kažkuo
primenančiu kabestanus. Atrodė, kad tokia plati veikimo apimtis,
tokia gausybė talentų, toks išradingumas ir gabumas rankų darbams
turėjo byloti apie nepaprastai gyvą supratingumą. Tačiau iš tiesų buvo
kitaip. Visų labiausiai šis žmogus atkreipdavo dėmesį nuasmenintu
bejausmiškumu; sakau - nuasmenintu, nes dailidė taip susiliedavo su
aplinkine daiktų nepabaigiamybe, jog atrodė neatsiejamas nuo ben
dro abejingumo, pastebimo visame regimajame mūsų pasaulyje; kuris,
nepaliaujamai įvairiopai keisdamasis, vis tiek išsaugo amžiną rimties
būvį ir nekreipia į jus dėmesio, net jeigu kasate pamatus katedroms.
Tačiau retkarčiais šis dailidės pusiau grėsmingas nejautrumas; - nesto-
kojąs, kaip matome, plačiai išsikerojusios kietaširdystės; - retkarčiais
jis būdavo keistai atmiešiamas kažkokio sukriošusio, prieštvaninio
linksmumo; dusulingo, klibinkščiuojančio su ramentais, pamarginto
žilstelėjusiu sąmoju; tokio, koks tikriausiai padėjo prastumti nakti
nius budėjimus apkerpėjusio Nojaus laivo priekiniame denyje. Gal šis
senas dailidė visą gyvenimą buvo klajūnas ir, šen ir ten bangų sūpuo
jamas, ne tik neapaugo samanomis; o atvirkščiai - nutrynė nuo savo
bortų net menkiausią išorinį prielipą, galėjusį prie jų priskresti? Buvo
515
nuogybiškai abstraktus; nedalomai vientisas; nenuolaidus lyg tik ką

gimęs kūdikis; gyvenąs be jokio iš anksto apmąstyto ryšio tiek su šiuo,
tiek su anuo pasauliu. Beveik galėjai tarti, jog keistas nenuolaidumas
sukelia tamsuoliškumą; nes daugybės amatų ėmėsi tarytum ne tiek
proto arba nuojautos skatinamas ar bent todėl, kad buvo to išmokytas,
ir ne sąveikaujant tom trims lygiavertėms ar nelygiavertėms priežas
tims; o paprasčiausiai dėl kažkokio aklo ir kurčio, savaimingai bana
laus poreikio. Buvo tai vien tik rankų darbo triūslys; jo smegenys, jeigu
jų kada nors turėjo, senų seniausiai buvo sutekėjusios į pirštų raume
nis. Panėšėjo į tą neprotaujantį, bet vis dėlto labai naudingą šefildišką
instrumentą, m ultum in parvo\ kuris tėra - tik kiek didėlesnis - už
paprasčiausią kišeninį peiliuką; tačiau turi ne vien įvairių dydžių aš
menų, bet ir atsuktuvų, kamščiatraukių, žnypliukių, ylų, pieštukų, li
niuočių, nagų dildelių, gilintuvų. Taigi, norint panaudoti dailidę kaip
atsuktuvą, tereikėjo atidaryti atitinkamą skyrelį, ir varžtas jau priverž
tas; užsimanius replių, tereikėjo stverti už kojų, ir turit, ko norit.
Vis dėlto, kaip buvo anksčiau užsiminta, tas instrumentų rinkinys,
tas atlenkiamas ir užlenkiamas dailidė nebuvo nei paprasta mašina,
nei automatas. Jeigu jo ir neturėta sielos įprastine šio žodžio prasme,
jame būta kažko nesučiuopiamo, ir toji nesučiuopiamybė, kažkaip nu
krypdama nuo normos, atlikdavo savo pareigas. Kas tai - gyvsidabrio
esencija ar keli elnio pantų nuoviro lašai, sunku pasakyti. Tačiau to
kažko būta ir gyventa jame jau šešios dešimtys metų, jei ne daugiau.
Nesuvokiamas, gudrus gyvenimo pradas prisakė jam didžią paros dalį
kalbėt monologą; bet taip, kaip neprotaujantis ratas barba monologą
dardėdamas; o gal veikiau jo kūnas buvo sarginė, ir vienišas oratorius
viduje - sargas, nepaliaujamai dudenąs, kad neužmigtų.
Daug mažame. (Lot.)

516
108 S K Y R I U S
Ahabas ir dailidė
Denis - pirmasis naktinis budėjimas
{Dailidė stovi prie varstoto ir, šviečiant dviem žibintams, stropiai dilina
tvirtai spaustuvais suspaustą kojai skirtą kaulo gabalą. A plink prim ėty
ta banginio kaulo nuolaužų, diržų atraižų, veltinio gabalų, sraigtų ir
visokiausių įrankių. Priekyje, kur darbuojasi kalvis, plykscioja raudonos
žaizdro liepsnos)
- Kad kipšas nujotų šitą dildę, o nelabasis rautų šitą kaulą! Kas
turi būti kieta - minkšta, o kas turi būti minkšta - kieta. Sekasi
tiems, kurie iš seno žandikaulio dirba blauzdikaulį. Pabandysime
kitą. Aha, dabar jau geriau {čiaudi). A-a-pčy, tos kaulų dulkės {čiau
di) - juk jos {čiaudi) - kaip kažin ką, jos {čiaudi) - po šimts kipšų,
man žodžio ištarti neduoda! Štai ko susilaukia senis, dirbdamas su
negyva medžiaga. Pjauk gyvą medį, dulkių neregėsi; rėžk gyvą kau
lą - taip pat {čiaudi). Ei, darbuokis, senas Rūkly, greičiau duok šen
metalinį antgalį ir sąvarą su sraigtu; tuoj viską paruošiu. Viena laimė
{čiaudi), kad nereikia daryti kelio sąnario; tada tikrai tektų galvą
pasukti; bet padirbti blauzdikaulį - vieni niekai, nelyginant kartį
apyniams išpjauti; tiktai norėčiau gražiai nupoliruoti. Laiko, laiko;
jei turėčiau laiko, tokią dailią koją jam sumeistruočiau {čiaudi), ko
kia ir poniučių salone netrepsėjo. Jokios zomšinės kojos ir blauzdos,
kur išstatytos vitrinose, iš tolo jai neprilygtų. Anos vandens prisige
ria; todėl įvaro reumatą ir tada gydyk jas {čiaudi) visokiom voniom
ir įtrynimais, visai kaip gyvas. Bet dabar; kol dar nenupjoviau, reikia
pakviesti jo mogoliškąją didenybę ir pažiūrėti, ar ilgis geras; kažko
dėl atrodo, kad bus trumpoka. Aha! kulnas stuksi; sekasi mums; čia
jis, ne kas kitas, esu tikras.
AHABAS {artindamasis)
{Šioje scenoje dailidė kartais vis nusičiaudi)
Na kaip, žmonių dirbėjau?
517
- Pačiu laiku, pone kapitone. Tau leidus, pone kapitone, pasižy

mėsiu ilgį. Leisk, pone, pamatuoti.
- Pamatuoti koją! Gerai. Ką gi, nebe pirmas kartas. Pridėk ją.
Taip, laikyk ten pirštą. Neblogi, dailide, tavo spaustuvai; nagi duok
pabandyti, kaip laiko. Taip taip, kietai suspaudžia.
- Pone kapitone, jie gali kaulus sulaužyti - atsargiau, atsargiau!
- Nebijok, man patinka stiprus spustelėjimas; mėgstu jausti šita
me slidžiame pasaulyje ką nors, kas gerai laiko. O ką ten veikia Prome
tėjas? - norėjau pasakyti kalvis - ką dirbdina?
- Tikriausiai, pone kapitone, kala sąvarą.
- Teisingai. Vadinas - bendras darbas; jis tiekia raumenis. Pasiu
tusiai raudoną ugnį ten įkūrė.
- O kaipgi, pone kapitone; meistraujant reikia, kad geležis įkaistų
lig baltumo.
- Hm hm. Vadinas, reikia. Dabar manau, jog ne veltui senasis
graikas Prometėjas - žmones, anot šnekų, kūręs - buvo kalvis ir įkvėp
davo jiems ugnies; nes, kas ugnyje sukurta, turi ugniai priklausyti; tai
gi ir pragaro tikriausiai esama. Kiek suodžių skraidžioja! Tikriausiai
liekanos, iš kurių graikas pridirbo afrikiečių. Dailide, kai anas baigs
sąvarą, liepk nukalti porą geležinių raktikaulių ir menčių; yra mūs lai
ve prekijas, nepakeliamos naštos gniuždomas.
- Ką, pone kapitone?
- Pala, jeigu jau Prometėjas ėmėsi darbo, užsakysiu jam žmogų
pagal savo brėžinį. Im prim is \ ūgio kad būtų penkiasdešimties pėdų
su puskojinėm; toliau - krūtinė kaip Temzės tunelis; toliau - kojos su
šaknimis, kad būtų augte įaugusios į žemę; toliau - rankos trijų pėdų
per riešus; širdies visai nereikia, kakta - vario; ketvirtis akro rinktinių
smegenų; ir - tuoj, tuoj - ar užsakyt akis, kad matytų, kas lauke? Ne,
bet viršugalvyje tebūna ypatingas langas apšviesti tam, kas viduje. Tai
gi priimk įsakymą ir judinkis.
- Hm, norėčiau patirt, apie ką ir su kuo dabar šneka? Ar man čia
stovėti? {Įšalį)
- Niekam tikus architektūra, kai sukuriamas aklas kupolas kaip
kad šitas. Ne, ne, ne; privalau turėti žibintą.
Visų pirma. (Lot.)

- Cha, cha! Prašom! Čia yra du; man pakaks vieno.

- Ko švieti į akis tuo vagių gaudytoju? Šviesa j akis blogiau negu į
smilkinį įremtas pistoletas.
- Maniau, pone kapitone, kad kalbi su manim, dailide.
- Dailide? juk tai - bet ne; - labai švarus ir, pasakyčiau, neįpras
tai poniškas tavo, dailide, darbas; o gal verčiau norėtum darbuotis su
moliu?
- Kaip? - Su moliu? Su moliu, pone kapitone? Bet juk tai purvas;
molį, pone, paliekam grioviakasiams.
- Tai įžūlėlis! Ko vis čiaudai?
- Iš kaulų, pone kapitone, kyla kalnai dulkių.
- Tai pasimokyk; ir numiręs nesilaidok gyviesiems po nosim.
- Klausau? - o! a! - suprantu; - taip - o Dieve!
- Klausyk, dailide, laikai save tikru šito amato meistru? Tai sakyk,
ar bus galima geru žodžiu paminėt tavo darbą, jei aš, stovėdamas ant
kojos, kurią dabar dirbi, jausiu toje vietoje kitą; tai yra savo senąją,
prarastą koją, tą iš mėsos ir kraujo? Ar tujen įstengsi išvyti lauk senąjį
Adomą?
- Po teisybei, pone kapitone, jau pradedu kai ką nutuokti. Taip,
esu girdėjęs panašių keistų dalykų; sako, žmogus, netekęs stiebo, nie
kada nenustoja jautęs pirmykščio medžioko, vis jam kur nors dursteli.
Nuolankiai klausiu, pone kapitone, ar taip yra iš tiesų?
- Taip, žmogau. Žiūrėk, dėk savo gyvą koją, kur kažkada buvo
mano; dabar akims čia tik viena koja, o sielos akims - dvi. Ten, kur
tu jauti tvinksint gyvybę; ten, tiksliai toje pat vietoj, jaučiu ir aš. Argi
tai ne mįslė?
- Nuolankiai drįsčiau, pone kapitone, pavadinti ją neįspėjama.
Tada klausyk. Iš kur žinai, kad kokia nors vientisa, gyva, mąstanti
būtybė nestovi nematoma ir nesusiliejusi su tavimi ten, kur pats esi;
aha, ir stovi tavęs nepaisydama? Nejau visiškos vienatvės valandomis
nesibijai, kad tavęs slapčiom kas nors klausosi? Palauk, neatsakyk! Ir
jeigu vis jaučiu deginantį skausmą sutrupintoje kojoje, nors jos seniai
nebėr; kodėl tada ir tu, dailide, neturėtum amžinądien jausti svilinan
čių pragaro kančių, kad ir be kūno? Cha!
- Dieve geraširdingas! Po teisybei, pone kapitone, jeigu jau taip
pakrypo, turiu iš naujo viską apsvarstyti; nieko nebesugraibau.
519
- Klausyk, avigalviams nereikia ieškot logiškumo. - Kiek dar su

gaiši prie šitos kojos?
- Maždaug valandą, pone kapitone.
- Tada driokok ją, paskui atneši man (pasigręžia eiti). O gyveni
me! Štai aš - išdidus kaip graikų dievas, tačiau skolingas šitam mul
kiui už kaulo gabalą, ant kurio stoviu. Tebus prakeiktas abipusis mir
tingųjų prasiskolinimas, negalįs apsieiti be sąskaitybos. Norėčiau būti
nevaldomas kaip oras; bet mano vardas įrašytas viso pasaulio knygose.
Esu toks turtingas, kad galėčiau pasirungti su lobingiausiais pretoriais,
išparduodant varžytinėse Romos imperiją (kuri ir buvo visas pasaulis);
bet esu skolingas net už liežuvį, kuriuo dabar giriuosi. Dievaži! Grieb
siu tiglį ir išsitirpinsiu lig paskutinio slankstelio. Taip!
DAILIDĖ {vėl imdamasis darbo)
Taigi, taigi! Stabas jį geriausiai pažįsta, ir visada vadina keistėiva;
tik šį vieną žodelį - keistėiva; keistėiva, mini Stabas; keistėiva - keis
tėiva, keistėiva; visą laiką taip ir bumbina ponui Starbakui į ausį -
keistėiva, pone, - keistėiva, baisus keistėiva. O čia jo koja! Taip, ir kai
pamąstau, kad su ja net miega! vietoj žmonos - banginio žandikaulio
kaulas! Ir tai jo koja; ant jos stovės. Ką jis ten prišnekėjo apie vieną
koją, stovinčią trijose vietose, ir tris vietas - vienam pragare, - kaip ten
buvo? Ai! Nesistebiu, kad šitaip niekinamai į mane spoksojo. Kartais
ir man pasitaiko gudriai suregzti mintį, kaip kiti sako; bet tik kartais.
Ir žemam striukam kūnui, kaip mano, geriau nebraidyti po gilumas
paskui išstypusius it gervės kapitonus; vos tik vanduo pasiekia smakrą,
jau ir klyki - skęstu, gelbėkit! O štai toji gervės koja! ilga ir plona, kaip
gi! Paprastai žmonėms visam gyvenimui pakanka vienos poros kojų,
todėl pakanka, kad elgiasi su jom gailestingai, kaip sena silpnaširdė
dama, tausojanti mažaūgius savo karietų arklėkus. Bet Ahabas - o, tai
žiaurus vadeliotojas. Pažiūrėkit: vieną koją mirtinai nuvarė, kita vos
gyva, tai dabar dėvi kaulines. Ei, Rūkly! nešk šen varžtus ir baikim,
kol neatėjo triūbuodamas prisikėlimo šauklys kviest visų kojų, tikrų ir
dirbtinių, kaip kad aludariai ateina surinkti senų alaus statinių, idant
vėl jas pripiltų. Kas per koja! Visai kaip gyva, nudildyta puikiai; rytoj
stovės ant jos ir sekstantu matuos aukštį. Ehe! Vos nepamiršau nusvi-
dint ovalios lentelės, kur apskaičiuoja platumas. Taip, taip - šen kaltą,
dildę ir švitrinį popierių!
520
109 SKYRIUS
Ahabas ir Starbakas kajutėje
Kitą rytą, kaip buvo įprasta, jūreiviai pumpavo vandenį iš laivo triu
mo; bet štai! staiga su vandeniu ėmė gana gausiai tekėti riebalai; ma
tyt, apačioje prakiuro statinės. Visi susirūpino, ir Starbakas nulipo į
kajutę pranešti apie nesėkmę.1
Tuo metu plaukdamas į žiemryčius, „Pekodas“ artinosi prie For-
mozos12 ir Baši salų, tarp kurių yra subtropinis kelias iš Kinijos jūrų
į Ramųjį vandenyną. Štai kodėl Starbakas užtiko Ahabą sėdintį prie
išskleisto stambaus rytų salynų žemėlapio; greta buvo ir kitas, smulkus
Japonijos salų - Nipono, Matsumaji3 ir Šikoku - rytinių pakrančių
atvaizdas, {rėmęs naują baltasniegę kaulinę koją į prisraigtuoto prie
grindų stalo koją, laikydamas rankoje ilgą lenktinį tarsi genėjimo pei
lį, nuostabą keliantis senis sėdėjo nugara į duris ir raukydamas anta
kius iš naujo žymėjo senus plaukimo kelius.
- Kas ten? - paklausė, išgirdęs žingsnius prie durų, bet neatsigręž
damas. - { denį! Nešdinkis!
- Suklydai, kapitone Ahabai; čia aš. Pone, triume teka taukai. Rei
kia pastatyti keltuvus ir atidaryti triumą.
- Pastatyti keltuvus ir atidaryti triumą? Dabar, kai jau artinamės
prie Japonijos, plūduriuoti čia savaitę ir lopyti krūvą senų statinių?
- Arba, pone kapitone, mes tą padarysim, arba per dieną prarasim
taukų daugiau, negu prisilydysim per visus metus. Tą, dėl ko atplaukė
me dvidešimt tūkstančių mylių, verta išsaugoti.
- Verta verta; jei tik gausime, kas verta.
1 Banginių medžioklės laivuose, turinčiuose nemažą kiekį taukų, du kartus per savaitę
į triumą būtinai nuleidžiama žarna ir statinės apipilamos jūros vandeniu, kuris paskui
dalimis išpumpuojamas siurbliais. Šitaip neperdžiūsta statinės, o išpumpuodami vande
nį jūreiviai iš karto pastebi pradėjus bėgti brangųjį krovinį. (Aut. past.)
2 Dabartinis Taivanas.
Senoviniai Japonijos Honšiū ir H okaido salų pavadinimai.
521
- Aš, pone kapitone, kalbu apie taukus triume.

- O aš apie tai nei sakiau, nei mąsčiau. Nešdinkis! Tegul teka! Aš
visas prateku. Aha! skylė ant skylės! esu ne tik pilnas skylėtų statinių,
bet tos skylėtos statinės yra skylėtame laive - o tai, žmogau, sunkesnė
būklė negu „Pekodo“. Ir vis dėlto nesiimu užtaisinėti savųjų skylių;
nesgi kas rastų jas giliai nugrimzdusiame korpuse; o jei ir rastų, kaip
užkimštų vidur kaukiančio gyvenimo štormo? Starbakai! Neleisiu ka
bint skridinių.
- Ką, pone, pasakys laivo savininkai?
- Tegu savininkai sustoja Nantaketo pakrantėje ir pabando per
rėkti taifūnus. Kas Ahabui darbo? Savininkai, savininkai. Be palio
vos tu, Starbakai, ūži man ausis apie niekingus savininkus, lyg jie
būtų mano sąžinė. Paklausyk, vienintelis tikras savininkas - tas, ku
ris įsakinėja; ir įsidėmėk, mano sąžinė yra šito laivo kilyje. - Drožk
į denį!
- Kapitone Ahabai, - eidamas gilyn į kajutę ištarė nuraudęs pir
masis padėjėjas, o keistai pagarbi ir atsargi jo narsa sakyte sakė, kad jis
ne tik vengia išoriškai parodyti pasitikėjimą savimi, bet ir ganėtinai
jo stokoja. - Kapitone Ahabai, geresnis už mane žmogus galėtų at
leisti pačiam tai, ko niekada nedovanotų jaunesniam žmogui, taip, ir
laimingesniam.
- Kad tave devyni perkūnai! Ar jau taip suįžūlėjai, kad drįsti mane
kritikuoti? J denį!
- Ne, pone kapitone; dar ne. Tik labai paties prašau. Ir drįstu,
pone, - būt atlaidus! Negi, kapitone Ahabai, nesuprasime viens kito
geriau negu ligi šiol?
Ahabas stvėrė užtaisytą muškietą iš stovo (kajutės baldo, esančio
vos ne kiekviename laive, medžiojančiame banginius Pietų jūrose) ir,
atstatęs ją Starbakui į krūtinę, sušuko:
- Yra tik vienas Dievas - žemės Valdovas, ir vienas kapitonas -
valdantis „Pekodą“. Į denį!
Pažvelgus į blyksinčias pirmojo padėjėjo akis ir degančius skruos
tus, galėjo šauti į galvą mintis, kad jį iš tikrųjų nutvilkė ugnis iš nu
kreipto vamzdžio. Tačiau, sutramdęs jaudulį, jis gana ramiai apsisuko;
išeidamas iš kajutės akimirką stabtelėjo tarpduryje ir tarė:
52 2 HERM AN M E LV I L L E
- Įskaudinai mane, kapitone, bet neįžeidei; todėl nesakau, kad

saugotumeisi Starbako - tu tik pasijuoktum; bet tegul Ahabas pasi
saugo Ahabo; saugokis savęs, kapitone.
- Darosi narsesnis, bet vis dėlto klauso; labai jau apdairi narsa! -
sumurmėjo Ahabas, Starbakui išėjus. - Kaip ten jis pasakė - tegul
Ahabas pasisaugo Ahabo - čia kažkas slypi!
Rūsčiai suraukęs kaktą, Ahabas ėmė žingsniuoti po ankštą kaju
tę, nejučia pasiramsčiuodamas muškieta lyg lazda, bet netrukus gilios
raukšlės kaktoje išsilygino, ir, pastatęs muškietą į vietą, išėjo į denį.
- Starbakai, esi pernelyg geras žmogus,- tyliai ištarė padėjėjui, o
tada riktelėjo jūreiviams: - Sutraukti bramselius! Formarselį ir bizan-
marselį surifuoti, atsukti grotrėją! Pastatyti keltuvą ir atidaryti didįjį
triumą!
Turbūt bergždžiai spėliotume, kodėl Ahabas šį kartą taip pasielgė.
Gal čia buvo pagarbos blykstelėjimas; o gal paprasčiausias apdairumas,
esamomis sąlygomis griežtai raginęs vengti menkiausio - nors ir lai
kino - vieno iš pagrindinių laivo vadų priešiškumo. Kad ir kaip ten
būtų; Ahabo įsakymas buvo įvykdytas ir keltuvai pastatyti.
523
110 SKYRIUS
Kvikegas savame karste
Po kruopščios apžiūros paaiškėjo, kad paskiausiai į triumą nuleistos

statinės visiškai sveikos, vadinasi, prakiurusių reikia ieškoti kažkur že
miau. Kadangi oras buvo ramus, jūreiviai skverbėsi vis giliau ir giliau į
triumą, drumsdami apatinių eilių didžiulių statinių sunkų įmygį; tada
varydami šituos milžiniškus kurmius iš vidunakčio juodumos į dienos
šviesą viršuje. Ir taip giliai buvo nusigauta; tokios senos, tokios laiko
apgraužtos, tokios apipelijusios atrodė žemiausiai stovinčios didžiulės
statinės, kad netyčia imdavai akimis ieškoti apsamanojusio kertinio
akmens - statinės su kapitono Nojaus monetomis, apklijuotos skel
bimais, bergždžiai įspėjančiais nuovoką praradusį seną pasaulį apie
būsimą tvaną. Viena po kitos į viršų keliavo statinės su geriamuoju
vandeniu, duona, sūdyta mėsa, ryšuliai statinių šulų ir krūvos statinių
graižų, kol pagaliau denius taip užvertė, kad buvo sunku jais ir perei
ti; ir nuo kiekvieno žingsnio garsiai aidėjo dyki triumai, lyg būtume
vaikščioję virš tuščių katakombų; ir jūra svaidė mėtė laivą nelyginant
didžiulį oro pilną butelį. „Pekodo“ galva pasidarė sunki kaip studento,
tuščiu pilvu iškalusio visą Aristotelį. Gerai dar, kad tuokart mūsų ap
lankyti nesumanė taifūnai.
Kaip tik tada mano vargšą bičiulį ir neperskiriamą draugą stab
meldį Kvikegą sugriebė karštinė ir vos neatvedė į begalinės pabaigą.
Privalu pasakyti, kad banginių medžioklėje sinekūros nežinomos;
garbė ir grėsmė žengia petys petin; ir kuo ant aukštesnės pakopos paky
li, tuo sunkiau dirbi, kol pagaliau tampi Kapitonu. Taip buvo ir vargšui
Kvikegui, kuris kaip žeberklininkas ne tik privalėjo atlaikyti visą gyvo
banginio įniršį, bet - kaip anksčiau matėme - kopti audrotoje jūroje
ant negyvos jo kupros; galiausiai leistis į triumo prietamsą ir, braukda
mas devintą prakaitą požeminiame kalėjime, visą dieną galynėtis su vos
pajudinamomis statinėmis ir prižiūrėti jų sustatymą. Trumpai drūtai,
žeberklininkai laive - anot jūreivių, triumų juodnugariai.
524
Vargšas Kvikegas! kai pusė triumo jau buvo ištuštinta, reikėjo

jums pasilenkti ties liuku ir pažvelgti į vidų, kur vien su apatinėmis
vilnonėmis kelnėmis išsitatuiravęs laukinis keturpėsčias ropojo tarp
pelėsių ir glitėsių tarytum dėmėtas žalias driežas šulinio dugne. Ir šu
liniu arba ledaine tapo vargšui stabmeldžiui triumas; kur, keistų keis
ta, nors buvo perkaitęs ir apsipylęs prakaitu, siaubingai peršalo, perša
limas perėjo į karštinę; ir pagaliau po kelių kankinamų dienų atgulė
į kabamąjį gultą, atsidūręs visai prie mirties slenksčio. Per tas kelias
begalines dienas seko ir nyko, kol iš jo teliko vien kaulai ir tatuiruotė!
Nors visas sumenko, skruostikauliai išsišovė, akys tarytum ėjo didyn
ir didyn; ėmė ypatingai švelniai blizgėti; ir iš ligos gelmių žvelgė į mus
maloniai, bet rimtai, nuostabiai bylodamos apie nemirtingą sielos svei
katą, kuri nei blogėjo, nei gniužo. Kaip vandens ratilai, kurie silpda-
mi plinta vis plačiau; taip ir jo akys apskritėjo nelyginant Amžinybės
ratai. Nenusakoma baimė būtų užplūdusi jus, jei būtumėt sėdėję prie
nykstančio laukinio gulto ir regėję jo veide tokius keistus dalykus, ko
kius matė stovintys šalia mirštančio Zaratustros. Nes tai, kas iš tiesų
žmoguje stebuklinga ir baugu, dar niekada nebuvo išsakyta žodžiais
arba aprašyta knygose. Taip ir prisiartinimą Mirties, sulyginančios vi
sus, įspaudžiančios visų veiduose paskutinį tiesos apreiškimą, žodžiais
teisingai išsakyti galėtų tik tas, kursai jau miręs. Štai kodėl - pakar-
tokim dar kartą - nė vieno mirštančio chaldėjo arba graiko galvoje
neskriejo kilnesnės bei šventesnės mintys negu tos, kurių slaptingi še
šėliai šliaužė vargšo Kvikego veidu, jam tykiai gulint siūbuojančiame
gulte, ir atrodė, kad jūra nori švelniai jį nubanguoti į galutinį atilsį,
o neregimas vandenyno potvynis kelia vis aukščiau ir aukščiau, jam
skirtų dausų link.
Nė vienas „Pekodo“ jūreivis nebetikėjo, jog Kvikegas pasveiks; na
o pats Kvikegas, - ką jis galvojo apie savo ligą, - nesunkiai buvo galima
numanyti pagal tai, kokios keistos paslaugos mūsų paprašė. Pilką ry
tinio budėjimo priešaušrio valandą pasišaukė vieną jūreivį ir, paėmęs
už rankos, pasakė, kad Nantakete jam tekę matyti nedidelius luotus
iš tamsaus medžio, panašaus į tą, iš kokio jo gimtojoje saloje daromos
karo pirogos; pasiklausinėjęs jis sužinojo, jog kiekvieną Nantakete
mirusį banginių medžioklį paguldo į tokią tamsią kanoją, ir mintis,
kad ir jis galėtų būti taip pašarvotas, didžiai jam patikusi; nes tai būtų
525
priminę jo tautos paprotį, pagal kurį išbalzamuotas miręs karys pagul

domas į pirogą ir paliekamas bangoms plukdyti į žvaigždžių salynus,
nes jo tėvynainiai ne vien tikį, kad žvaigždės - tai salos, bet ir neabejo
ju, kad toli už visų įžvelgiamų regračių jų malonios bekraštės jūrmarės
susiliejančios su mėlynais dangumis, sudarydamos baltas lūžtančias
Paukščių Tako bangas - po to Kvikegas pridūrė, kad jį šiurpas krečiąs
pamanius, kad jūros papročiu jį suvyniosią į kabamąjį gultą ir išme
sią per bortą nelyginant niekingą stipeną maitėdoms rykliams. Ne:
jis trokštąs nantaketietiškos kanojos, ypač tinkamos jam - banginių
žmogui, nes, kaip ir velbotas, tasai karstas-kanoja neturinti kilio; nors
dėl to tikriausiai prastai klausanti vairo ir srovės bus smarkiai nešama
žemyn per miglotus šimtmečius.
Vos apie šį keistą norą buvo sužinota škancuose, dailidė kaipmat
gavo įsakymą vykdyti Kvikego pageidavimą, kad ir koks jis būtų. Laive
suieškota šiek tiek senos stabmeldiškos karsto spalvos medienos, pri
sipjautos per vieną ilgą kelionę pirmykštėse Lakadyvų salų giraitėse;
iš šitų tamsių lentų ir buvo nutarta sukalti karstą. Vos sužinojęs apie
nurodymą, dailidė, kaip paprastai abejingas, bet uolus, nuskubėjo į
kubriką ir labai kruopščiai išmatavo Kvikegą, tvarkingai kreida dary
damas atžymas, kol perstūminėjo liniuotę kūnu.
- Ech! bėdžius! teks jam dabar mirti! - atsiduso Long Ailando
salos jūreivis.
Grįžęs prie varstoto, dailidė, patogumo ir veiklos prasmingumo
sumetimais, atmatavo tikslų būsimo karsto ilgį, ir tas vietas pažymėjo,
įkirtęs du griovelius. Tada, išdėliojęs lentas bei įrankius, ėmėsi darbo.
Kai buvo įkalta paskutinė vinis, dangtis nuobliuotas ir pritinkin-
tas, dailidė lengvai užsivertė karstą ant pečių ir nuėjo per denį, klausi
nėdamas, ar ten jau pasirengta.
Išgirdęs pasipiktinusius, bet šiek tiek pašaipius šūksnius, kuriais
jūreiviai denyje ėmė stumti dailidę su jo nešuliu šalin, Kvikegas, visus
nušiurpindamas, liepė kuo greičiau atnešti karstą jam; priešintis buvo
neįmanoma, nes juk nėra tarp mirtingųjų didesnių tironų už mirštan
čiuosius; jeigu netrukus jie liausis mus per amžių amžius trikdę, reikia
vargšeliams kol kas paįtaikauti.
Pasilenkęs per kabamojo gulto kraštą, Kvikegas ilgai ir atidžiai ap
žiūrėjo karstą. Paskui paprašė atnešti žeberklą ir, nuėmęs medinį kotą,
HERM AN MELVILLE
526
paguldė į karstą su velboto irklu. Ir dar jo pageidavimu palei šonus

buvo pridėta džiūvėsių, galvūgalyje pastatyta gėlo vandens gertuvė,
kojūgalyje - maišelis su nešvaria žeme, sukrapštyta triume, o vietoj
priegalvio - susuktas burės gabalas; tada Kvikegas ėmė labai prašytis
perkeliamas iš gulto į paskutinį guolį - norįs išbandyti jo patogumus,
jeigu jų ten esama. Kelias minutes gulėjo nejudėdamas, paskui paprašė
jūreivį paduoti iš kelionmaišio dievuką Jodžą. Tada susidėjo ant krū
tinės rankas, įbrukęs tarp jų Jodžą, ir paprašė uždaryti karsto dangtį
(liuką, kaip jį pavadino). Dangčio dalis virš galvos atsiverdavo, prilai
koma odinio vyrio - ir Kvikegas gulėjo karste taip, kad buvo matyti
tiktai rimtas jo veidas. Rarm ai (tinka; patogu), pagaliau tyliai ištarė ir
ženklais parodė, kad jį vėl perkeltų į kabamąjį gultą.
Tačiau, nespėjus to padaryti, netoliese šmaižiojęs Pipas nepastebi
mai pritykino prie pat karsto ir, tyliai kūkčiodamas, paėmė Kvikegą
už rankos; kitoje laikė tamburiną.
- Vargšas klajūne! nejau nebus pabaigos vargingoms tavo klajo
nėms? Kur link dabar keliauji? Jeigu tėkmės nuneš tave prie maloniųjų
Antilų, kur smėlio krantus dengia vandens lelijos, ar atliksi nedidelį
mano pavedimą? Suieškok tokį Pipą, seniai jau prapuolusį: manau, jis
tolimuose Antiluose. Jei rasi, paguosk, nes turbūt labai susikrimtęs;
nes - žiūrėk - čia paliko savąjį tamburiną - aš jį radau. Tram bam
bam! Dabar, Kvikegai, su gyvenimu atsisveikink, pabūgnysiu tau mir
ties maršą.
- Esu girdėjęs, - sumurmėjo Starbakas, žiūrėdamas pro liuką, -
kad, apimti karštinės, net patys tamsiausi žmonės ima šnekėti seno
vinėmis kalbomis; tačiau, pasigilinus į šią paslaptį, paaiškėjo, kad
pamirštomis vaikystės dienomis greta jų šitomis senovinėmis kalbo
mis yra kalbėję kaži kokie mokslo vyrai. Taip, nuoširdžiai tikiu, kad
ir vargšelis Pipas su keista beprotybės saldybe atneša mums dangišką
visų pamirštos tėvynės pažadą. Kur, jei ne ten, jis galėjo šito išmokti? -
Bet tyliau! Vėl šneka; šįkart dar beprotiškiau.
- Sustojame po du! Skiriam jį generolu. Ei, kur jo žeberklas? Padė
kit jį čia skersai! Tram bam bam! valio! Kad taip kovų gaidys nutūptų
jam ant galvos ir užgiedotų! Kvikegas miršta, bet nepasiduoda! - at
minkit visi: Kvikegas miršta, bet nepasiduoda! - gerai įsidėkite į galvas:
Kvikegas miršta, bet nepasiduoda! Sakau: nepasiduoda, nepasiduoda,
NI OBIS D I K A S . AR B A B A N G I N I S
527
nepasiduoda! o nei šioks, nei toks Pipas mirė kaip bailys; mirė tirtėda
mas - gėda Pipui! Klausykit visi: jei sutiksite Pipą, praneškit visiems
Antiluose, kad jis bėglys; bailys, bailys, bailys! Pasakykit, kad iššoko iš
velboto! Niekada nemuščiau tamburino dėl niekam verto Pipo, nesi
kreipčiau „Generole“, jeigu čia dar kartą mirtų. Ne, ne! - gėda visiems
bailiams - gėda! Tegul skęsta kaip Pipas, iššokęs iš velboto. Gėda!
gėda!
Kvikegas visą laiką gulėjo užmerktomis akimis, tarytum nugrimz
dęs į snūdulį. Pagaliau Pipas buvo nuvestas, o ligonis perkeltas į kaba-
mąjį gultą.
Tačiau dabar, atlikęs visus pasirengimus mirčiai; kai paaiškėjo, jog
ir karstas tinkamas, Kvikegas netikėtai ėmė taisytis; netrukus dailidės
padirbtoji dėžė pasidarė nebereikalinga; ir tuomet nustebusiems, bet
džiūgaujantiems jūreiviams Kvikegas paaiškino, kad iš esmės netikėto
jo pagijimo priežastis buvusi tokia: pačią kritiškiausią akimirką staiga
prisiminęs neatliktą smulkią priedermę krante; todėl apsigalvojęs ir
nusprendęs, jog kol kas mirti negalįs. Paklaustas, nejaugi manąs, kad
mirtis ir gyvenimas paklūsta tik jo paties norui ir valiai, jis atsakė,
jog tai savaime suprantama. Žodžiu, Kvikegas buvo įsitikinęs, kad jei
žmogus nusprendžia gyventi, vien liga jo pakirsti negali; tada žūtbūt
reikia banginio, uragano arba panašios aklos neįveikiamos naikinan
čios jėgos.
Taip, laukiniai ir civilizuoti žmonės skiriasi dar ir tuo, kad jeigu
civilizuotam ligoniui pagyti reikia maždaug šešių mėnesių, tai lauki
nis beveik gali atsistoti ant kojų per dieną. Taigi netrukus manajam
Kvikegui ėmė grįžti jėgos; ir pagaliau, kelias dienas prasėdėjęs dykas
ant špilio (tiesa, kirsdamas viską su vilko apetitu), jis staiga pašoko,
plačiai išsižergė, atmetė rankas, gerai pasirąžė, nusižiovavo, o tada
stryktelėjo į kabančio velboto pirmagalį, iškėlė žeberklą ir pareiškė,
kad yra pasiruošęs kautynėms.
Karstą - toks galėjo būti tik laukinio įgeidis - jis pavertė skrynele;
ištraukė iš savo brezentinio maišo visus drabužius ir tvarkingai juos
ten susidėjo. Ne vieną laisvą valandą praleido, raižydamas dangtyje
nuostabias figūras ir ornamentus; atrodė, kad šiuo primityviu būdu
stengiasi ant medžio pakartoti įmantrią savo kūno tatuiruotę. O juk
jį buvo ištatuiravęs jau miręs jo tėvynės pranašas ir aiškiaregys, tais
hieroglifais užrašęs Kvikego kūne visą dangaus ir žemės teoriją po

draug su mistiniu traktatu apie tiesos pažinimo meną; taigi pats Kvi
kego asmuo buvo dar neįminta mįslė; stebuklinga vienatomė knyga,
kurios paslapčių net jis pats negalėjo perprasti, nors gyva širdis daužėsi
į jas; vadinasi, šitoms paslaptims galų gale buvo lemta pavirsti dulkė
mis kartu su gyvu pergamentu, kuriame buvo surašytos, ir pražūti ne
įmintoms. Štai kokia tikriausiai šmėstelėjo mintis Ahabui, kai vieną
rytą, pažvelgęs į vargšą Kvikegą, nusigręžė šiurpiai sušukdamas: „O
šėtoniška dievų kankyne!“
529
111 SKYRIUS
Ramusis vandenynas
Kai prasklendę pro Basi salas pagaliau išplaukėme į didžiosios Pietų

jūros plynumas, jei niekas nebūtų sutrukdęs, būčiau apipylęs brangų
mano širdžiai Ramųjį vandenyną begale dėkos žodžių, nes pagaliau
išsipildė sena mano jaunystės svajonė; nuo tos vietos, kurioje buvome,
romus vandenynas ritino tūkstančius mėlynės mylių į rytus.
Esama neaiškios saldžios paslapties šioje jūroje, kurios švelniai
baugus liūliavimas tarytum pasakoja apie kažkokią gelmėse slypinčią
sielą; kaip tas legendinis Efeso žemės kilsavimas virš evangelisto šven
tojo Jono kapo. Bet taip ir pritinka, kad šitose jūrų ganyklose, plačiai
įsisūpavusiose vandens prerijose ir visų keturių žemynų Puodžiaus
laukuose1be perstogės kiltų ir dužtų, pultų ir trauktųsi bangos; nes čia
milijonai susipynusių šešėlių ir šmėklų, paskendusių svajonių, godų ir
sapnų - visa, ką mes vadiname gyvenimu ir siela, - ilsisi tyliai įsisvajo
ję, įsisapnavę arba blaškosi kaip miegantieji savo pataluose; ir tik nuo
jų nerimo be paliovos bėga bangos.
Kiekvienam į apmąstymus linkusiam dvasingam klajūnui, kartą
paregėtas, tykus Ramusis vandenynas visada lieka išrinktąja jūra. Jis
banguoja vidurinius pasaulio vandenis, o Indijos ir Atlanto vande
nynai - tik jo atšakos. Tos pačios bangos skalauja pačios jauniausios
tautos vos vakar pastatytus Kalifornijos miestų molus, ir prausia iš
blukusius, tačiau vis dar prašmatnius Azijos valstybių pakraščius, se
nesnius nei Abraomas; o jo vidury plūduriuoja koralo salų paukščių
takai ir plokšti, nesibaigiantys, nežinomi archipelagai bei mįslingos
Japonijos salos. Taip šitas slaptingas dieviškas Ramusis vandenynas
apjuosia mūsų Žemės rutulį; paverčia visas pakrantes didžiuliu užta
kiu; o ritmingi potvyniai primena Žemės širdies plakimą. Kilnojamas
1 Puodžiaus lauku vadinama klajūnų, vienišų vargetų laidojimo vieta. Pagal Bibliją,
vyriausieji kunigai nupirko lauką už trisdešimt sidabrinių, kuriuos jiems grąžino at
gailojantis Judas (Naujasis Testamentas, Mt 27, 7).
HERMAN MELVILLE
530
prosenovinio sūpavimo, nejučia imi išpažinti gundančią dievybę ir

nulenki galvą prieš Paną.
Tačiau mintys apie Paną nelabai kvaršino Ahabui galvą, kai jis it
geležinė statula stovėjo įprastoje vietoje prie bizanstiebio vantų, viena
šnerve abejingai kvėpdamas cukrinį muskusą iš Baši salų (kurių sal-
džiakvapėse giriose tikriausiai vaikštinėjo švelnūs įsimylėjėliai), o kita
godžiai traukdamas sūrų vėl atrastos jūros kvaptį; tos pačios jūros, ku
rioje tikriausiai net dabar plaukiojo neapkenčiamas Baltasis Banginis.
Laivuojant pagaliau tais kone tolimiausiais vandenimis ir šliuožiant
Japonijos banginiavimo sričių link, senojo kapitono ryžtas įsitempė
kaip styga. Tvirtos lūpos susičiaupė it spaustuvai; gyslų delta kaktoje
pritvinko kaip patvinę upeliai; ir net sapne aidžiais šauksmais drums
tė jis skardingos laivo ertmės rimtį: „Visi laivagalin! Baltasis Banginis
švirkščia tirštą kraują!“
531
112 S K Y R I U S
Kalvis
Pasinaudojęs švelnia, tuo metu šitose platumose karaliavusia vasaros

vėsa, senasis kalvis Pertas, visas vienų suodžių ir nuospaudų, ruošdama
sis netrukus prasidėsiančiam medžioklės karštymečiui, baigęs darbus
prie Ahabo kojos, neišgabeno į triumą kilnojamojo žaizdro, bet paliko
jį denyje, gerai pritvirtintą prie žiedų palei fokstiebį; ir dabar pas jį su
prašymais ėjo velbotų vadai, žeberklininkai, irkluotojai; visiems reikė
jo ką nors pakeisti, pataisyti arba iš naujo perdirbti įvairiopus ginklus
arba kuo nors aprūpinti velbotus. Dažnai vyrai apsupdavo jį nekantriu
ratu, laukdami, kol juos aptarnaus; laikydami kas kastuvą, kas smei
genos antgalį, kas žeberklą ar trišakį ir pavydžiai sekdami kiekvieną
suodiną judesį. Tačiau senis turėjo kantrų kūjį, valdomą kantrios ran
kos. Iš jo lūpų neišsprūsdavo joks irzlus, bambekliškas, nepatenkintas
žodis. Romus, rimtas, retapėdis; dar žemiau lenkdamas ir taip visada
sulinkusią nugarą, jis vis dirbuliavo, tarytum darbas būtų buvęs patsai
gyvenimas, o sunkūs kūjo smūgiai - sunkūs širdies tvinksniai. Tačiau
taip ir buvo. - O paskutinis nelaimėli!
Neįprasta seno žmogaus eigastis - kažkoks nežymus, bet skaus
mingas pokrypis - iš pradžių kėlė jūreivių smalsumą. Ir galop, neatsi-
spirdamas primygtiniems klausinėjimams, jis pasidavė; tada visi laive
sužinojo gėdingą apgailėtino jo gyvenimo istoriją.
Vieną itin speiginą žiemos naktį po vidurnakčio atsidūręs - ne
dėl nekaltos priežasties - pusiaukelėje tarp dviejų miestelių, mieguis
tas kalvis staiga pajuto jį apgalint mirtiną stingulį ir, aptikęs seną
apgriuvusį svirną, prigulė. Baigėsi nelinksmai - neteko abiejų kojų
pirštų. Taip pamažėle per išpažintį scena po scenos išplaukė visi ke
turi džiaugsmo veiksmai ir vienas ilgas, bet dar atomazgos nepasiekęs
penktasis - sielvartingas jo gyvenimo dramos veiksmas.
Šį senyvą žmogų, vėlai, beveik šešiasdešimties sulaukusį, ištiko tai,
kas liūdesio žodyne vadinama pragaištim. Jo būta nagingo, niekada
HER M AN ME LV I L L E
532
nestokojusio darbo amatininko, turėjusio namą ir sodą; prie krūtinės

glaudusio jauną mylinčią žmoną, tinkančią jam j dukteris, ir tris links
mus raudonskruosčius vaikus; sekmadieniais eidavusio į šviesią šilelyje
stovinčią bažnytėlę. Tačiau vieną naktį, prisidengęs tamsos skraiste ir
itin apgaulingai persirengęs, žiaurus plėšikas įsilaužė į laimingus na
mus ir išsinešė viską, ko ten būta. Tačiau baisiausia, kad plėšiką į savo
šeimos širdį neapdairiai įsileido patsai kalvis. Tai buvo Butelio Magas!
Ištraukus lemtingąjį kamštį, laukan ištrūko piktadariška jėga ir su
niokojo namus. Reikia pasakyti, kad kalvė taupumo ir patogumo su
metimais buvo sumaniai įrengta rūsyje, tik įėjimą turėjo atskirą; taigi
jauna, mylinti ir sveika žmona be dirglaus irzulio, o su netramdomu
pasitenkinimu visada galėjo klausytis tvirto kūjo žvangesio jaunose
seno vyro rankose; nes, nors ir slopinamas grindų bei sienų, aidas smel
kėsi į vaikų kambarį, kur jinai migdė kalvio atžalas, skambant geleži
nei tvirto Darbo lopšinei.
O varge vargeli! O Mirtie, kodėl kartais neatsiskubini laiku? Jei
gu būtum paėmusi seną kalvį į savo viešpatiją prieš ištinkant visiškam
nuosmukiui, tada būtų likęs jaunai našlei ramus sielvartas; našlai
čiams - visų gerbiamas ir šeimos legendų išgarbstytas velionis tėvas,
kurį jie būtų galėję vėliau prisiminti; o visiems kartu - gyvenimas be
rūpesčių ir stygiaus. Tačiau Mirtis pasiėmė kitą, dorybingą vyresnįjį
brolį, nuo kurio nesibaigiančio kasdienio plūkesio priklausė kitos šei
mos gyvenimas, o šį visai nenaudingą senioką paliko gyvenimui nie
kingai apipūdyti, kad dalgiui būtų lengviau nukirsti.
Ar verta pasakoti toliau? Kūjo dūžiai rūsyje išsigirsdavo vis rečiau,
ir diena iš dienos smūgiai silpnėjo; sustingusi žmona sėdėjo prie lango
ir sausomis blizgančiomis akimis žvelgė į užverktus vaikų veidelius;
dumplės subliūško; žaizdras užduso nuo pelenų; namas buvo parduo
tas; motina užmigo po aukšta kaimo kapinių žole; vaikų laidotuvės
dukart nusekė pridurmu; ir benamis, vienišas senis - gedintis valka
ta - klupdamas išsvyravo į kelią; tik niekas nerodė pagarbos jo skaus
mui; ir žila galva buvo tartum pasityčiojimas iš lino garbanų!
Regis, vienintelė geidžiama tokio gyvenimo baigtis - Mirtis;
bet Mirtis - tik žygio pradžia į nepažįstamą sritį to, kas Nemėgin
ta; tik pirmas pasveikinimas galimybių, kurias teikia tai, kas be galo
Tolima, Laukiniška, Vandeninga, Be Krantų; štai kodėl prieš mirties
NI OBIS D I K A S , A R B A B A N G I N I S
533
besiilginčio žmogaus akis, - jeigu jam dar neišblėsęs vidinis nusitei

kimas prieš savižudybę, - viską duodantis ir visas duokles priimantis
vandenynas viliojamai išskleidžia neįsivaizduojamų, kvapą gniaužian
čių siaubų ir stebuklingų, nepatirtų nuotykių neapžvelgiamas plynu
mas; tokiam žmogui iš pačios begalinių vandenynų gilumos užgieda
tūkstančiai sirenų: „Ateik, skausmo priblokštasai; čia yra antras gy
venimas, tavęs neslėgsiantis kaltybėm dėl kitų mirties; čia rasi neže
miškų stebuklų, o kad juos išvystum, mirti nereikia. Ateik čionai!
pasilaidok naujame gyvenime, kuris tavo nekenčiamam ir tavęs neken
čiančiam žemiškam pasauliui bus užmirštis, stipresnė net už mirties
nebūtį. Ateik čionai! pastatyk paminklą sau ant kapo, ateik čionai, ir
mes atšvęskime sutuoktuves!“
Prisiklausiusi balsų, aidinčių iš rytų ir vakarų, tiek aušrai brėkš
tant, tiek sutemoms gobstant žemę, kalvio siela atsiliepė: „Gerai, atei
nu!“ Ir Pertas išplaukė medžioti banginių.
534
113 S K Y R I U S
Žaizdras
Apie vidurdienį prie Perto, iki pat suveltos barzdos apsivyniojusio dy
gia ryklio odos prijuoste; stovinčio tarp žaizdro ir priekalo, įtaisyto
ant geležinio medžio pastovo; viena ranka laikančio žarijose smeige
nos antgalį, o kita dumiančio savo žaizdro plaučius; priėjo kapitonas
su nedideliu aptrintu odiniu maišeliu rankoje. Niūrusis Ahabas susto
jo atstu nuo žaizdro ir stovėjo; stovėjo tol, kol Pertas ištraukė iš ugnies
geležinį antgalį ir, pasidėjęs ant priekalo, ėmė daužyti jį kūju, - iš rau
donos beformės medžiagos išskrido tirštas spiečius virpančių žiežirbų,
ir kelios pralėkė pro pat Ahabą.
- Ar tai, Pertai, tavieji motušės Kerės viščiukai1? Visad skrenda
tau įkandin; tie paukščiai - geri ženklai, bet ne visiems; - ėhė, juk jie
degina, tačiau tu - tu gyveni tarp jų ir neturi išdagų.
- Todėl, kapitone Ahabai, kad esu visas apgruzdėjęs,- atsakė Per
tas, pasirėmęs ant kūjo, - ir nudegimai man jau nebaisūs - ugnis ne
beima manęs.
- Gerai, gerai, pakaks. Santūrus tavo balsas skamba pernelyg ra
miai; per daug jame pasverto graudulio. Pats būdamas ne rojuje, ne
galiu pakęsti, kai kitų nelaimė nevirsta beprotybe. Kalvi, juk turėjai
netekti proto; sakyk, kodėl tau nenuseko smegenys? Kaip ištveri ne-
sukvailėjęs? Nejaugi dangūs vis dar taip tavęs nekenčia, kad neįstengi
išprotėti? - Ką čia dirbai?
- Taisiau, pone kapitone, seną smeigenos antgalį; buvo pilnas rie
vių ir ištrupų.
- Nejau gali daiktą, taip ilgai tarnavusį, vėl padaryti glotnų?
- Manau, galiu.
1 Taip jūreiviai vadina kregždinius audrapaukščius (kilmė tikriausiai iš mater cara ar

madre cara, kai turima galvoje mergelė Marija).
M O B I S DLKAS. A R B A B A N G I N I S
535
- Tada tikriausiai gali išlyginti visus randus bei ištrupas, nesvarbu,

kad ir koks kietas būtų metalas?
- Taip, pone kapitone, manau, galiu; visus randus bei ištrupas, iš
skyrus vieną.
- Tada pažvelk čionai! - karštai sušuko Ahabas ir, prisiartinęs
prie Perto, atsirėmė abiem rankom jam į pečius. - Pažvelk čionai -
čionai - ar tokį randą, kalvi, gali išlyginti? - Ir persibraukė ranka per
raukšlėtą kaktą. - Jeigu tu, kalvi, įstengtum, kaip džiugiai padėčiau
galvą ant priekalo ir pajusčiau sunkų tavo kūjį nusileidžiant tarpuaky
je. Atsakyk! Ar gali išlyginti šitą randą?
- Ne! Šito, pone kapitone, negaliu! Pasakiau, galiu išlyginti visus,
išskyrus vieną.
- Taip, kalvi, čia kaip tik tas; taip, žmogau, jo nebeišlyginsi; ir nors
matai jį čia, odoje, bet įsirėžęs jis giliai į kaukolę, - o j i vienų raukš
lių! Tačiau šalin vaikų žaidimus; gana šią dieną trišakių ir smeigenų.
Žiūrėk čia! - Ir Ahabas pakratė odinį maišelį, tarytum jis būtų buvęs
pilnas aukso monetų. - Dar noriu, kad man, Pertai, padirbdintum
žeberklą; tokį, kad tūkstantis suporuotų kipšų nesulenktų; tokį, kad
smygsotų banginio šone kaip jo paties plaukmuo. Štai iš ko jį padirb
dinsi. - Ir nusviedė maišelį ant priekalo. - Žiūrėk, kalvi, čia surinktos
vinys, kuriomis prikalamos plieninės lenktyninių žirgų pasagos.
- Pasaginės vinys? Tai, ką čia turi, kapitone Ahabai, pati geriausia
ir atspariausia medžiaga, su kuria mes, kalviai, dirbam.
- Taip, žinau, seni; šitos vinys taip gerai sukibs, kaip klijai, išvirti
iš žmogžudžių kaulų. Greičiau! nukaldink man žeberklą. Iš pradžių -
dvylika virbų jo šerdžiai; paskui kaip kad lynas suvejamas iš sruogų
ir plaušų, tuos dvylika virbų susuksi, supinsi ir išplaksi. Greičiau! Aš
dumsiu ugnį.
Kai visi dvylika virbų buvo nukalti, Ahabas kiekvieną išbandė,
sukdamas spirale aplink ilgą ir storą geležinį varžtą.
- Šitas taisytinas! - atmetė paskutinį. - Pertai, perkalk jį.
Paskui, kai Pertas jau buvo bepradedąs dvylika virbų kalti į vie
ną, Ahabas rankos mostu jį sustabdė ir pareiškė, kad savo žeberklą
kaldinsis pats. Ir, kai tolygiai gaudydamas orą, pasigarsiuodamas ėmė
daužyti kūju priekalą; kai Pertas padavinėjo jam vieną po kito įkai
tusius virbus; o iš ūžiančio žaizdro veržėsi aukšti liepsnų liežuviai;
HERM AN MELVILLE
536
tyliai prisiartino parsas ir palenkė prie ugnies galvą, tartum siųsdamas

kažkokį prakeiksmą arba palaiminimą jų darbui. Bet, Ahabui pakėlus
akis, šastelėjo į šalį.
- Ką ten darbauja liuciferių šutvė? - sumurmėjo Stabas, žvelgda
mas nuo bako. - Pagavus ugniai tas parsas kaip sieros degtukas; ir pats
ugnim atsiduoda lyg įkaitusios muškietos degtuvas.
Pagaliau žeberklo šerdis - jau kaip vientisas strypas - buvo įkai
tinta paskutinį kartą; ir kai Pertas įmerkė ją, visą šnypščiančią, į greta
stovinčią vandens statinę, pasilenkusiam Ahabui į veidą tvokstelėjo
verdančių garų stulpas.
- Pertai, gal nori išdeginti man žymę? - sušuko persikreipdamas iš
skausmo Ahabas. - Negi nusikaliau tik kankinimo įrankį?
- O ne, Dieve mano; tik man, kapitone Ahabai, dėl kai ko neramu.
Ar ne Baltajam Banginiui skirtas šitas žeberklas?
- Baltajam velniui! Bet dabar man reikia užkarpų; jas, žmogau,
nukalsi tu. Štai mano skustuvai - geriausio plieno; imk, ir tebūna
mano žeberklo dantys aštrūs kaip ledo adatos ledinuotose jūrose.
Akimirką kalvis žiūrėjo į skustuvus, nesiryždamas jų paliesti.
- Imk juos, žmogau, man jie nereikalingi, nes dabar nebesiskutu;
nebevakarieniauju, nebesimeldžiu - tol, kol... bet gana - imkis darbo!
Netrukus geležinė šerdis jau turėjo plieninį antgalį, Perto nukaltą
strėlės pavidalo; norėdamas paskutinį kartą prieš grūdinimą jį įkaitin
ti, kalvis šūktelėjo Ahabui, kad pristumtų vandens statinę.
- Ne, ne - vanduo netinka; noriu jį mirtinai užgrūdinti. Ei jūs,
viršuje! Teštiga, Kvikegai, Degu! Tai kaip, stabmeldžiai! Ar duosite
tiek kraujo, kad į jį panirtų šis antgalis? - Ir Ahabas aukštai iškėlė
žeberklą.
Trys tamsios galvos pritariamai linktelėjo - taip. Trijose vie
tose buvo įpjauti pagonių kūnai, ir žeberklas Baltajam Banginiui
užgrūdintas.
- Ego non baptizo te in nominepatris, sėd in nomine diaboli!1- lyg
per kliedesį suriko Ahabas, kol piktoji geležis šnypšdama godžiai rijo
krikšto kraują.
Krikštiju tave ne tėvo vardu, o šėtono vardu! (Lot.)

5 37
Peržiūrėjęs iš eilės visas triume laikomas kartis, Ahabas pasirinko

vieną - iš pekano, su visa žieve, - ir patinkino į žeberklo žiotis. Paskui
buvo išvyniotas naujas lyno ritinys, atpjauta dešimt sieksnių, nunešta
prie špilio ir gerai ištempta. Ahabas prispaudė lyną koja, ir tas sudūzgė
kaip arfos styga; tada, žemai pasilenkęs ir patikrinęs, kad nebūtų jokių
mazgų arba sustorėjimų, sušuko:
- Puiku! Dabar apsuksim benzeliu!
Vienas lyno galas buvo praardytas, o palaidos gijos apvyniotos ir
apipintos aplink žeberklo žiotis; paskui į jas kietai buvo įvarytas medi
nis kotas; laisvasis lyno galas nuvestas iki pusės koto, tvirtai pririštas
ir keliom vijom kietai apvyniotas virve. Nuo šios akimirkos kotas, ge
ležis, virvė - nelyginant trys moiros - pasidarė nebeatskiriami, ir Aha
bas su ginklu niūriai nužingsniavo šalin; į kiekvieną kaulinės kojos ir
medinio žeberklo koto stuktelėjimą denio lentos atsiliepdavo dusliu
aidesiu. Jam dar neįėjus į kajutę, pasigirdo silpnas, keistas, geraširdiš
kai pašaipus, tačiau be galo gailus garsas. O Pipai! kartus tavo juokas,
tuščias, tačiau žvilgsnis budrus; visos keistos tavo grimasos pinte susi
pynė su niūria liūdnojo laivo tragedija ir pasišaipė iš jos!
114 SKYRIUS
Paauksos
Vis giliau ir giliau smelkiantis į Japonijos banginiavimo plotus, „Peko-

dą“ netruko apimti medžioklės įkarštis. Dažnai tykiu maloniu oru
jūreiviai po dvylika, penkiolika, aštuoniolika arba net po dvidešimt
valandų išbūdavo velbotuose, tai atkakliai irkluodami, tai buriuodami
paskui banginį arba valandą ir daugiau ramiai laukdami, kol jis iškils į
paviršių; tačiau sunkaus jų darbo vaisiai buvo menki.
Tokiu metu, kai po pasimiglojusios saulės spinduliais tave visą
dieną neša lygios, pamažėle sūpuojančios didžiulės vilnys; kai sėdi
lengvame it tošies luotas velbote, maloniai šnekučiuodamasis su švel
niomis bangomis, kurios lyg kačiukai prie židinio murkuoja ir trinasi
į bortą; kaip tik tokiu metu pradedi jausti svajingą ramybę ir, žvelgda
mas į tykų tviskančios vandenyno odos grožį, pamiršti po ja smarkiai
plakančią tigro širdį; ir niekaip nenori prisiminti, kad toji aksominė
letena slepia negailestingas iltis.
Tokiu tat metu klajūną velbote apima švelni, pilna pasitikėjimo
sūnaus meilė vandenynui - tokia pat, kokią jaučia žiedais apsipylusiai
žemei; ir tolimas laivas, kurio stiebų viršūnės tematyti, tarytum skro
džia ne iškilias bangų keteras, o plaukia per aukštą įsibangavusią preri
jų žolę: kaip tada, kai Tolimuose Vakaruose persikėlėlių žirgų tekyšojo
stačios ausys, o nematomi kūnai brido per stulbinančią žalumą.
Kaip ilgus tyrus klonius; šviesiai mėlynų kalvų nuolydžius; taip
ir čia viską užvaldo ir siaudžiantis dūzgimas, ir tyla; rodos, galėtum
prisiekti, kad šiuose nuokampiuose miega žaidimų nualsinti vaikai, o
aplink tvaska džiugi gegužė, kai einame skinti miško gėlių. Tas viskas
susipina su paslaptinga tavo sielos nuotaika; ir pramanas bei tikrovė,
pusiaukelėje susitikę, vienas su kitu susilieja, sukurdami vienovę be jo
kios siūlės.
Tokie raminantys, - kad ir laikini - reginiai negalėjo nedaryti po
veikio, - kad ir laikino - Ahabui. Bet nors šiems slaptiems auksiniams
539
raktams pavykdavo atverti slaptas aukso lobių saugyklas, tačiau jo al

savimas tik blankino jų spindesį.
O žalios pievos! o visad pavasariški, nesibaigiantys sielos kraš
tovaizdžiai; tik čia - nors mirtinas gyvenimo sausvėjis seniai jus iš
degino, - tik čia dar gali žmogus raičiotis it jaunas žirgas šviežioje
ryto dobilienoje; ir vieną kitą bėglų mirksnį pajusti vėsią nemirtin
go gyvenimo rasą. Duok Dieve, kad palaimingieji tylmečiai tęstųsi
ir nesibaigtų! Tačiau pinklios susipinančios gyvenimo gijos suaustos
tampriai kaip metmenys su ataudais: tie metmenys - tylmečiai, atau
dai - audros; kiekvienam tylmečiui po audrą. Šiame gyvenime nėra
tiesaus, nenukrypstamo judėjimo į tobulesnį būvį; mes neiname į prie
kį nustatytais tarpsniais, kad paskutiniame sustotume: pro kūdikišką
nesąmoningą žavėjimąsi, pro vaikystės nedėmesingą tikėjimą, pro pa
auglystės dvejones (bendrą visų lemtį), po to skepticizmą, paskui ne
tikėjimą, kol pagaliau pasiekiame vyro amžių su jo apsisvarstymu, ra
mybe, telpančiais žodyje „jeigu“. Bet kiekvieną kartą, tuo keliu perėję,
pradedame iš naujo; sukame kitą ratą ir esame kūdikiai, vaikai, vyrai
ir tie, kurie mąsto: jeigu. Kur paskutinis uostas, iš kurio jau niekada
neišplauksime? Kokiame palaimingame eteryje buriuoja šis pasaulis,
niekada neprivarginantis net didžiausio pavargėlio? Kur slepiasi pa
mestinuko tėvas? Mūsų sielos - kaip tie našlaičiai, kurių netekėjusios
motinos mirė juos gimdydamos: mūsų tėvystės paslaptis guli jų kape
ir turime eiti ten, kad šią paslaptį įmintume.
Tą pačią dieną, žiūrėdamas iš velboto į tos pačios auksinės jūros
gelmes, Starbakas tyliai ištarė:
- O neišmatuojama grožybe, kokią mylimasis regi jaunutės nuota
kos akyse! - Nepostringauk man apie aštriadančius ryklius ir žmogėd
rišką pasalumą. Tegul tikėjimas išstumia tikrovę; tegul svajonė išstu
mia atmintį; aš žvelgiu į tavo gelmę ir visa širdimi tikiu.
Ir Stabas, lyg žvynais sublizgusi žuvis, stryktelėjo toje pat auksinė
je šviesoje:
- Aš - Stabas, o Stabo daug kas pergyventa; bet Stabas gali jums
prisiekti, kad visada buvo linksmas.*
540
115 S K Y R I U S
„Pekodas“ susitinka „Viengungį“
Iš tiesų linksmas atsivėrė reginys, ir linksmi atsklido garsai, vėjo ligi

mūsų atnešti, praėjus kelioms savaitėms po to, kai buvo nukaldintas
Ahabo žeberklas.
Prieš pasukdamas pirmagalį namų link, Nantaketo banginių me
džioklės laivas, vardu „Viengungis“, kuriame tik ką buvo užkimšta pa
skutinė taukų statinė ir griausmingai nuridenta į pilnutėlaitį triumą;
dabar šventiškai pasidabinęs, džiugiai ir šiek tiek pagyrūniškai plaukė
pro toli vienas nuo kito pasklidusius laivus.
Trys žvalgai su ilgais raudonais vėjyje plevėsuojančiais kaspinais
prie skrybėlių stovėjo stiebų viršūnėse; už vairagalio kybojo dugnu į
viršų apverstas nebereikalingas velbotas; o ant bušprito buvo matyti
ilgas apatinis paskutinio nudobto banginio žandikaulis. Ant laivavir-
vių plaikstėsi vimpelai ir visų spalvų vėliavėlės. Prie kiekvieno iš trijų
viela apipintų maršų buvo pririšta po statinę spermaceto; o viršuje,
ant stengos salingų, buvo matyti siauros šulės su tuo pačiu brangiuoju
skysčiu; prie grotstiebio buvo prikalta bronzinė lempa.
Vėliau sužinojome, kad „Viengungiui“ tiesiog neapsakomai pasi
sekė; tai ypač stebino, kadangi visi kiti tuose pat vandenyse plaukioję
laivai mėnesių mėnesiais nesugavo nė vienos žuvies. O „Viengungis“
ne tik išdalijo sutiktiems laivams sūdytos mėsos ir duonos atsargas,
kad daugiau liktų vietos vertingajam spermacetui, bet dar ir mainais
prisirinko statinių ir pilnas susistatė deniuose, kapitono bei padėjė
jų kajutėse. Netgi apskritas kajutės stalas buvo sukapotas į malkas; ir
karininkai pietavo ant plačios prie grindų pritvirtintos spermaceto
statinės. Kubrike jūreiviai buvo užkamšę pakulomis ir uždervavę savo
skrynutes bei prisipylę jas spermaceto; net sklido juokeliai, kad kokas
prikliokino didįjį katilą, pritaisęs dangtį; kad stiuardas privarvino ka
vinuką, užkimšęs snapelį; kad žeberklininkai prikliukino tuščiavidu
rius žeberklus, ištraukę iš jų kotus; kad iš tiesų viskas buvo pritvanyta
541
spermaceto, išskyrus kapitono kelnių kišenes, kurias jisai pasiliko tuš

čias, kad galėtų susikišti rankas, rodydamas begalinį pasitenkinimą
savimi, išsipildžius visiems norams.
Kai tas patenkintas laimės laivas priartėjo prie niūriojo „Pekodo“,
nuo jo denio pasigirdo garsai, panašūs į barbarišką didžiulių būgnų
dundėjimą; o kai priplaukė dar arčiau, buvo galima įžiūrėti, kad jū
reiviai stovi aplink taukų lydymo katilus, uždengtus išdžiūvusia kaip
pergamentas poke , arba juodojo delfino pilvo oda, ir visa gerkle rė
kauja, kiekvienąkart suduodami į ją kumščiais. Kapitono padėjėjai ir
žeberklininkai škancuose šoko su alyvmedžio spalvos gražuolėmis, pa
bėgusiomis pas juos iš Polinezijos salų; išdabintame velbote, pakabin
tame aukštai tarp fokstiebio ir grotstiebio, sėdėjo trys negrai iš Long
Ailando ir, mojuodami žvilgančiais banginio kaulo strykais, dirigavo
trankiai džigai. Tuo metu kiti jūreiviai triukšmingai ardė taukų lydy-
klą, iš kurios jau buvo išimti didieji katilai. Galima buvo pamanyti,
kad griaunama prakeiktoji Bastilija, taip patrakusiai jie rėkavo, švys
čiodami per laivo bortą nebereikalingas plytas ir kalkes.
Kapitonas - viso šito reginio ponas ir valdovas - stovėjo škancų
pakyloje tiesus, ir prieš akis vykstantis padūkęs spektaklis, atrodė,
buvo surengtas vien asmeniškai jo pramogai.
Ahabas, susitaršęs, pajuodęs, atkakliai niūrus, taip pat stovėjo ant
kapitono tiltelio; ir, kai abu laivai suartėjo - vienas kupinas džiūgavi
mo dėl to, kas likosi praeityje, kitas - pilnas blogų nujautimų dėl to,
kas laukia ateityje, - abu kapitonai įkūnijo stulbinamą viso reginio
priešingybę.
- Eikšękite pas mus, eikšękite pas mus! - sušuko linksmojo „Vien
gungio“ vadas, iškėlęs butelį ir stiklinę.
- Ar matei Baltąjį Banginį? - užuot atsakęs, iškošė pro dantis
Ahabas.
- Ne; tik girdėjau apie jį; bet visai juo netikiu, - nerūpestingai
atsakė kapitonas. - Eikšękite pas mus!
- Velniškai esi linksmas. Plauk sau toliau. O žmonių esi praradęs?
- Galima sakyt, kad ne - porą saliečių, ir viskas; - bet ko, draugu
ži, neateini pas mus? Eikš čionai, ir kaipmat mitrinsiu šešėlį tau nuo
kaktos. Kviečiu (pas mus linksma); mano laivas pilnas, ir mes plau
kiam namo!
HERM AN MELVILLE
542
- Kokie įžūlūs kvailiai! - burbtelėjo Ahabas; o paskui riktelėjo: -

Pilnas laivas, sakai, ir plauki namo; ką gi, o mano laivą gali vadinti
tuščiu ir plaukiančiu iš namų. Todėl keliauk savo keliu, o aš keliausiu
savuoju. Ei, jūs, bake! Išskleisti visas bures ir plaukti prieš vėją!
Štai taip, vienas laivas linksmai nuskriejo palankaus švelnaus vėje
lio genamas, o kitas atkakliai su juo grūmėsi; taip išsiskyrė du bangi
nių medžioklės laivai; „Pekodo“ įgula ilgai mąsliais žvilgsniais lydėjo
tolstantį „Viengungį“; tačiau į poūžį įsitraukę „Viengungio“ jūreiviai
net nepastebėjo jų žvilgsnių. Ahabas, pasirėmęs į hakabortą, neati
traukdamas akių nuo namopi plaukiančio laivo, išsiėmė iš kišenės ne
didelį buteliuką su smėliu ir dirsčiojo čia į laivą, čia į buteliuką, tartum
norėdamas sujungti mintyse du priešingus vaizdinius, nes buteliukas
buvo pilnas Nantaketo smėlio.
543
116 SKYRIUS
G aištantis banginis
Neretai šiame gyvenime pasitaiko, kad, pro tinkamą pusę praplaukus

likimo numylėtiniui, ir mes patys - prieš tai tykumo nuleipinti - nu
sitveriame gaivaus vėjo gūsį ir džiugiai pajuntame, kaip išsipučia su-
bliūškusios burės. Taip, matyt, atsitiko ir „Pekodui“. Nes kitą dieną
po susitikimo su linksmuoju „Viengungiu“ buvo aptikta banginių, ir
keturi nudobti - vieną pribaigė patsai Ahabas.
Jau vakarėjo; ir kai pasibaigė kruvinai raudonos kautynės; kai
plaukdami per gražią saulėlydžio jūrą ir gražų dangų, abu - saulė ir
banginis - tykiai užgeso; tokia saldybė, tokia gailė, toks su jais susipy
nęs maldingumas iškilo vinguriuodami į rausvą orą, jog atrodė, kad iš
tolimųjų tolių, iš gilių žalių vienuoliškų Manilos salų slėnių Ispanijos
sausumos brizas, žaismingai pasivertęs jūreiviu, išplukdė jūron mišpa
rų giesmes.
Atgavęs širdies rimastį, o podraug dar gūdesnį niūrumą, Ahabas,
nuplaukęs nuo banginio, dabar sėdėjo, iš nejudraus velboto atidžiai
stebėdamas jo gaišimą. Nesgi tas keistas vaizdas, kokį regime nusibai
giant kašalotui, - kai išleisdamas paskutinį kvapą atsuka galvą į sau
lę, - tas keistas vaizdas, stebimas šį romų vakarą, nusmelkė Ahabą lig
tol nepatirtu neįprastumu.
- Kaip lėtai, - bet kaip atkakliai paskutiniais mirštamais jude
siais - jis gręžia ir gręžia į saulę pagarbą reiškiančią ir maldaujančią
kaktą. Jis irgi ugnies garbintojas; ištikimiausias, šauniausias, riteriš-
kiausias saulės vasalas! - O, kad lygiai taip šios prielankios akys regėtų
šį prielankų vaizdą! Pažvelkit! Čionai, beribių vandenų uždarumoje;
čionai, kur neatsklinda žmogiškų laimių ir nelaimių dūzgesys; šva
riausiose ir nešališkiausiose jūrose, kur nėra nė vienos uolos, iš kurios
pagal tradiciją būtų kertamos lentelės padavimams užrašyti; kur ilgus
kiniškus šimtmečius ritasi didžiulės bangos, nebylios ir niekieno ne
prakalbintos lyg žvaigždės, švytinčios virš nežinomų Nigerio ištakų;
HERM AN MELVILLE
544
čia taip pat gyvybė gęsta, kupina tikėjimo ir žvelgdama į saulę; bet
aure! vos nugaišo, o mirtis jau apsuka lavoną ir nukreipia kitu keliu...
O tu, tamsioji induistine gamtos puse, iš skenduolių kaulų pasi
stačiusi atskirą sostą kažkur dykose jūrų gelmėse; tu, bedieviškoji ka
raliene, pernelyg teisingai šnekiesi su manimi per viską naikinančias
taifūno skerdynes ir per laidotuvinę įkandin ateinančią tylos ramybę.
Ir šis tavo gaištantis banginis, atsukęs galvą į saulę, o paskui vėl nusi
gręžęs, taip pat davė man pamoką.
O tu, trimis lankais užkaltas ir tvirtai sukniedytas galios raumuo!
O aukštybėsna ištrykštantis vaivorykštinis fontane! - bergždžia tavo
įstanga, bergždžias švirkštimas! Veltui, bangini, ieškai viską sugyvi-
nančios saulės užtarimo; ji tik pašaukia gyvybę, bet antrąkart jos ne
dovanoja. Ir vis dėlto, tamsioji puse, tu užsūpuoji mane dar išdidesnių,
nors tikriausiai niūresniu tikėjimu. Visas tavasis neįvardytas gyvybių
maišinys plaukia po manim; o paviršiuje laiko vandeniu virtęs alsavi
mas tų, kurie kadaise buvo gyvi.
Tad būk pasveikinta, būk pasveikinta, O jūra! kurios praamžina
me bangumyne laukinis paukštis randa sau atilsį. Žemės esu pagimdy
tas, bet jūros išpenėtas; nors augino mane kloniai ir kalvos, tačiau jūs,
vandenyno gūbriai, esate netikri mano broliai!
545
117 S K Y R IU S
Budėjimas prie banginio
Keturi tą vakarą sužeberkluoti banginiai nugaišo plačiai išsklidę jūro

je: vienas - toli pavėjinėje pusėje; kitas - kiek artėliau, priešvėjinėje;
trečias atsidūrė už vairagalio; ketvirtas - prieš laivą. Tris paskutinius
buvo spėta atitempti prie laivo prieš sutemstant; prie ketvirtojo, nu
nešto pavėjui, iki ryto nebuvo įmanoma priplaukti; jį nudobęs velbo-
tas visą naktį praleido plūduriuodamas šalimais; ir tas velbotas buvo
Ahabo.
Kartis su vėliavėle buvo įsmeigta į banginio kvėpuojamąją angą;
ant karties kabantis žibintas svaidė neramius virpančius atšvaitus ant
juodos, blizgančios nugaros ir ant tolimų vidunakčio bangų, švelniai
teliūškuojančių į platų banginio šoną tarytum minkštos smėlėta pa
krante nutekančios putos.
Ahabas ir velboto įgula miegojo; tik Fedala būdravo parietęs kojas
pirmagalyje ir sekė aplink banginį vaiduokliškai žaidžiančius ryklius,
dunksčiojančius uodegomis į plonas kedro lentas. Garsas, primenantis
virš Asfalto jūros1pralėkusią išrišimo negavusių Gomoros vaiduoklių
dejonę, suvirpino orą.
Atsigodėjęs iš miegų, Ahabas tiesiai priešais save pamatė paršo vei
dą; nakties juodumos graižu apkalti, jie atrodė kaip paskutiniai žmo
nės tvano paskandintame pasaulyje.
- Vėl tą patį sapnavau, - ištarė Ahabas.
- Apie katafalkus? Ar tau, kapitone, nesakiau, kad neturėsi nei
karsto, nei katafalko.
- Kam tiems, kurie miršta jūroje, katafalkai?
- Juk, kapitone, sakiau, kad nemirsi, kol neišvysi jūroje dviejų ka
tafalkų: pirmas bus ne mirtingojo rankų dirbtas, o kito akim matoma
mediena turės būt augusi Amerikoje.
Senovinis Negyvosios jūros pavadinimas.

HERM AN MELVILLE
546
- Aha, aha! keistas, parse, reginys: - katafalkas su plunksniniu

galvos dangalu plaukia per vandenyną, o bangos kaip raudotojos seka
jam iš paskos. Cha! Tokį reginį negreit pamatysim.
- Tikėk arba ne, tačiau nemirsi to nepamatęs.
- O kas pranašystėje sakoma apie tave?
- Net ir galui atėjus, iškeliausiu pirmas, kaip tavo locmanas.
- Ir kai pirmas iškeliausi - jeigu bus, kaip sakai, - kad galėčiau
sekt iš paskos, turėsi dar kartą pasirodyti ir mane vesti? - Ar ne taip?
Bet, mano locmane, jei visu tuo tikėčiau, tai būtų dvigubas užtikrini
mas, kad dar nudobsiu Mobį Diką ir liksiu gyvas.
- Teikis, kapitone, priimti dar vieną užtikrinimą, - tarė parsas, ir
jo akys žybtelėjo kaip jonvabaliai naktį. - Žūsi nuo kanapinės virvės.
- Nori pasakyti - kartuvėse. - Tada esu nemirtingas ir sausumoje,
ir jūroje! - sušuko Ahabas, pašaipiai nusijuokdamas. - Nemirtingas ir
sausumoje, ir jūroje.
Ir vienu kartu abu nutilo. Atslinko pilka aušra, nubudo ant vel-
boto dugno miegoję yrėjai ir iki vidudienio partempė negyvą banginį
prie „Pekodo“.
547
118 S K Y R I U S
Kvadrantas
Artėjo Pusiaujo sezonas; ir kiekvieną dieną, kai Ahabas pasirodęs iš

kajutės pažvelgdavo į dangų; budrus vairininkas dar uoliau imdavo
spaust rumpelį; nenustygstantys jūreiviai dumdavo prie brasų ir susto
davo, įbedę akis į vieną centrinį tašką - prikaltą dubloną, nekantriai
laukdami komandos pasukti pusiaujo link. Atėjus skirtam laikui, ko
manda pasigirdo. Artėjo vidudienis; Ahabas sėdėjo aukštai pakabinto
velboto pirmagalyje ir ketino atlikti įprastą kasdienį saulės stebėjimą
geografinei laivo padėčiai nustatyti.
Šiuo metu vasarės dienos Japonijos jūroje yra panašios į spindulin
gos šviesos poplūdžius. Akinamai ryški japoniška saulė atrodo nelygi
nant blizgančio vandenyno - neišmatuojamo lęšio - žėrintis centras.
Dangus lyg nulakuotas; jame nė vieno debesėlio; regratis tolsta ribu
liuodamas; ir ta neatlėgstamo švytėjimo nuogybė tokia nepakeliama
kaip Dievo sosto spindinti gražna. Gerai dar, kad Ahabo kvadrante
buvo spalvoti stiklai žiūrėti į saulės gaisrą. Taip jis sėdėjo valandėlę,
siūbuodamas kartu su laivu, pakėlęs prie akių astrologiškai išrodantį
instrumentą, laukdamas tikslios akimirkos, kada saulė pasieks tiks
lią dienovidžio vietą. Tuo metu, kai Ahabo dėmesys buvo nukreiptas
vien į tai, apačioje, denyje, klūpojo parsas pakėlęs veidą į dangų ir, kaip
Ahabas, žiūrėjo į tą pačią saulę; tiktai jo akys buvo pusiaumirkos, o
laukinis veidas užlietas žemiško beaistriškumo. Pagaliau reikiami ste
bėjimai buvo atlikti ir, brūkšėdamas pieštuku kaulinės kojos plokš
tumoje, Ahabas veikiai apskaičiavo tikslią platumą, kurioje jie tą aki
mirką buvo. Tada, kiek pamąstęs, vėl pažvelgė į saulę ir sušnabždėjo:
- Jūros keliarode! Toliarege galiūne laivavede! Tu teisingai nuro-
dai, kur esu, bet ar gali bent leisti suprasti, kur būsiu ? Taip pat, ar gali
pasakyti, kur šiuo metu yra kita būtybė? Kur dabar Mobis Dikas? Juk
tikriausiai žvelgi į jį šią akimirką. Štai mano akys žiūri į tavo akį, kuri
net dabar jį mato; į tą akį, o saule, kuri net dabar regi nežinomus daly
kus iš tos - neprieinamos - pusės!
Paskui, pasižiūrėjęs į kvadrantą ir iščiupinėjęs paeiliui visus kaba-
listinius jo įtaisus, Ahabas vėl susimąstė ir sušnibždėjo:
- Vaikų žaisle! Kvailas žaisle, kuriuo žaidžia pasipūtę admirolai,
komodorai ir kapitonai; pasaulis labai didžiuojasi tavo sumanumu ir
galia, bet ką išties tepadarai? Tik parodai niekingą apgailėtiną tašką
plačioje planetoje, kur atsitiktinai esi pats ir tave laikanti ranka. Tik
tiek! Nieko daugiau! Tu negali pasakyti, kur štai šitas vandens lašas
arba toji smiltelė bus rytoj vidurdienį; ir, būdamas toks bejėgis, dar
įžeidinėji saulę! Mokslas! Būk prakeiktas, bergždžias žaisle; ir tebū
na prakeikta viskas, kas nukreipia žmogaus akis į dangų, kurio gyvas
žėrėjimas tiktai nudegina, kaip dabar nudegino senas mano akis tavo,
o saule, šviesa! Iš prigimimo žmogaus žvilgsnis bėga žemės regračio
link; o nešauna aukštyn nuo viršugalvio, tartum Dievas būtų geidęs
nukreipti jį į dangaus ruimą. Būk prakeiktas, kvadrante! - Ir Ahabas
sviedė instrumentą ant denio. - Daugiau nesikliausiu tavimi žemiško
je kelionėje; laivo kompasas ir lagas - štai kas ves mane ir rodys mano
vietą jūroje. Va kaip, - pridūrė, nulipęs žemyn iš velboto į denį, - va
kaip trypiu tave, niekingas daikte, baimingai rodantis aukštį; štai kaip
daužau ir naikinu tave.
Įdūkusiam seniui tariant šiuos žodžius ir trypiant kvadrantą tai
gyvąja, tai negyvąja koja, pergalinga pašaipa, regis, skirta Ahabui, ir
fatališka neviltis, tikriausiai skirta savajai lemčiai - abu šie jausmai
šmėstelėjo nebyliu sustingusiu paršo veidu. Nepastebimai atsistojęs,
jis tyliai nuėjo šalin; o pritrenkti vado išvaizdos bake susibūrę jūrei
viai žiūrėjo, kol pagaliau Ahabas, neramiai žingsniuodamas deniu,
šūktelėjo:
- Prie brasų! Sukt vairą! - brasuoti rėjas!
Tą pačią akimirką rėjos buvo pasuktos; laivas staigiai apsigręžė,
ir trys grakštūs stiebai, tvirtai ir tiesiai įtvirtinti ilgame stačių špantų
korpuse, pasviro lyg trys Horacijai1, apgręžiantys eiklų ristūną, kuriuo
visi jojo.
1 Romėnų jaunuoliai trynukai, anot padavimo, nugalėję dvikovoje trynukus Kuriaci-

jus; po to Albos Longos miestas tapo pavaldus Romai (VII a. pr. m. e.).
MO B I S DLKAS. A R B A B A N G I N I S
549
Stovėdamas prie bušprito, Starbakas stebėjo suputojusį „Pekodo“

kilvaterį, taip pat Ahabą, sviriu žingsniu einantį deniu tolyn.
- Esu sėdėjęs prie smarkiai degančio židinio; žiūrėjęs, kaip jis kai-
troja, pilnas sunkaus, liepsnojančio gyvenimo; ir esu matęs, kaip blės
ta, virsdamas išgesomis, bežadėmis dulkėmis. Senas jūrų vilke! kas, jei
ne žiupsnis pelenų, galop liks iš ugninio tavo gyvenimo?
- Aha! - sušuko Stabas. - Bet, - pone Starbakai, nepamiršk, -
kad tai bus ne paprasti, o jūros anglies pelenai. Taip, taip, kartą girdė
jau Ahabą šnabždant: „Kažkas bruka šias kortas į senas mano rankas
ir įsakmiai reikalauja, kad loščiau tik jomis, o ne kokiomis kitomis.“
Velniai nematė, Ahabai, elgiesi teisingai - gyveni ir mirsi lošdamas!
55 0
119 S K Y R I U S
Žvakės
Kuo šiltesni kraštai, tuo aštresnes iltis jie slepia: Bengalijos tigras
tūno kvapnioje visžalės girios tankmėje. Kuo spindulingesnis dan
gus, tuo pražūtingesni griausmai jame gludo: puošnioji Kuba pa
žįsta tokius tornadus, kokie niekada nėra siaubę nuobodžių šiaurės
kraštų. Taip ir žaibaruojančiose Japonijos jūrose jūreivius užklumpa
kraupiausias iš visų uraganų - taifūnas. Kartais išsiveržia jis iš gied
ro dangaus ir nelyginant bomba sprogsta virš nustėrusio mieguisto
miesto.
Tos dienos pavakarę „Pekodas“ - jau nuplėštomis burėmis ir pli
kais stiebais - grūmėsi su taifūnu, su kuriuo susidūrė kaktomuša.
Tamsai užėjus, dangus su jūra kaukė ir skeldėjo nuo griaustinio, tvyks-
čiojo nuo žaibų, nušviečiančių luošus stiebus su blązgančiais burių
skivytais, kuriuos pirmas įsiūčio šuoras buvo dar pasilikęs tolesniam
pasilinksminimui.
įsitvėręs vantų, Starbakas stovėjo škancuose ir, kiekvienąkart žai
bui plykstelėjus, pažvelgdavo aukštyn, norėdamas pamatyti, kokios
dar žalos padaryta sumezgiotoms laivavirvėms; o Stabas ir Flaskas
vadovavo jūreiviams, keliantiems aukščiau ir tvirčiau rišamiems vel-
botus. Tačiau perniek ėjo jų triūsas. Nors užtemptas iki pat viršaus,
prie kapitono tiltelio pavėjinėje pusėje kabantis velbotas (Ahabo) neiš
vengė liūdno likimo. Įsibėgėjęs didžiulis vandens volas tėškėsi į aukš
tybes, sudužo į aukštą statų siūbuojančio laivo bortą, išlaužė velboto
dugną ir atslūgo, palikdamas jį varvantį it rėtį.
- Prasti reikalai, prasti reikalai! pone Starbakai, - tarė Stabas,
žiūrėdamas į sulaužytą velbotą, - na, bet jūros visada viršus. Stabas,
pavyzdžiui, jos neįveiks. Matai, pone Starbakai, prieš šuolį banga gerai
įsibėgėja; visą Žemę apibėga ir tik tada liuokteli! O aš, ją pasitikdamas,
galiu įsibėgėti tik skersai denio. Tačiau tiek to; viskas vieni juokai, kaip
dainuojama senoje dainoje {dainuoja):
551
N a ir vėtra įsisiūto!
O banginis žaidžia kruta,
Vis išnirdamas iš putų, -
Koks išdykęs ir padūkęs, koks patrakęs ir pašėlęs, tas valiū
kas palaidūnas Vandenynas, o!
Uodegą linksmai jis varto,

Flipą šitaip maišo gardų
Ir nesūrų, ir nekartų, -
Skęstant laivui paskui laivą,

Jis ragauja savo gaivą
Ir iš malonumo r aivos.
- Gana, Stabai! - sušuko Starbakas. - Tegul taifūnas dainuoja ir

skambina it arfos stygom mūsų laivavirvėm; o tu, jei esi narsus, saugok
rimtį!
- Bet aš nesu narsus; niekada nesigyriau, kad esu narsus; aš - bailys
ir dainuoju save drąsindamas. Ir štai ką, pone Starbakai, tau pasakysiu:
niekas man nesukliudys dainuoti, nebent perrėžtų gerklę. Bet ir tada,
statau dešimt prieš vieną, pabaigoje dar sugiedosiu šlovinamąjį himną.
- Beproti! žiūrėk mano akimis, jei savų neturi.
- Ką? negi tamsią naktį pats matai geriau už kitus, kad ir kokie
paiki tie kiti būtų?
- Žiūrėk! - sušuko Starbakas, stvėręs Stabą už peties ir rodyda
mas ranka ton pusėn, iš kur pūtė vėjas. - Ar matai, kad audra lekia iš
rytų, tiesiai iš ten, kur dumia Ahabas, vydamasis Mobį Diką? tiesiai iš
ten, kur jis pasuko šiandien vidurdienį? dabar pažvelk į velbotą, - ko
kioje vietoje jis pramuštas? Dugne, prie vairagalio, kur paprastai stovi
Ahabas; iš jo vietos, drauguži, teliko šipuliai! O dabar šok per bortą ir
dainuok toliau, jei kitaip negali!
- Nė velnio nesuprantu: kažkas bręsta?
552 H E R M A N M E LVI L L E
- Taip, taip, trumpiausias kelias į Nantaketą - aplink Gerosios

Vilties kyšulį, - staiga prašneko Starbakas, lyg neišgirdęs Stabo klau
simo. - Tas pats pasiutvėjis, kur trankosi, norėdamas mus sudaužyti,
galėtų virsti palankiu vėju ir ginti namo. Tenai, priešvėjinėje pusėje,
neišvengiamos žūties juoduma; o pavėjinėje, namų pusėje, - matau
šviesėjant; bet ne nuo žaibų.
Tuo metu visiškoje tamsoje, stojusioje po žaibo blyksnio, šalimais
išsigirdo kažkieno balsas; ir beveik tuoj pat virš galvų nugriaudėjo per
kūno papliūpos.
- Kas čia?
- Senasis Griausmas! - atsakė Ahabas, apgraibomis eidamas palei
apsauginį bortą prie savo {duobos denyje; bet staiga kelią jam apšvietė
laužytos žaibų ietys.
Kaip sausumoje ant aukštų bokštų statomi žaibolaidžiai, idant
nuleistų į žemę pavojingą srovę; taip ir jūroje daugelis laivų ant kiek
vieno stiebo turi kažką panašaus į žaibolaidį, nuleidžiantį ją į vandenį.
Žaibolaidžių galai turi būti giliai vandenyje, kad neliestų laivo kor
puso; tačiau, nuolatos ten kabaluodami, jie pridarytų pakankamai
nemalonumų, nekalbant apie tai, kad įsipainioję į laivavirves kažkiek
kliudytų laivui plaukti - dėl šių priežasčių laivo žaibolaidžių galai ne
visą laiką būna vandenyje; dažniausiai jie laikomi suringuoti ilgomis
ir lanksčiomis kilpomis, kad prireikus būtų galima atitraukti talrepais
už borto arba išmesti į jūrą.
- Žaibolaidžiai! žaibolaidžiai! - sušuko jūreiviams Starbakas, iš
susimąstymo pažadintas akinamo žaibo, tik ką ugniniu fakelu nušvie-
tusio Ahabui kelią į jo postą. - Ar žaibolaidžiai už borto? visus išmes
ti! Greičiau!
- Stok! - pasigirdo Ahabo balsas. - Nors esam silpnesni, lošime
garbingai. Pastatyčiau žaibolaidžius ant Himalajų ir Andų, jei galė
čiau apsaugoti pasaulį; bet jokių privilegijų! Nesivargink, pone!
- Žiūrėkit į stiebus! - sušuko Starbakas. - Šventojo Elmo ugnys!
Visų rėjų nokuose sušvito ugnelės; o trys stiebai, kurių viršūnėse
virš tridančių žaibolaidžių virpėjo balti liepsnos liežuviai, tyliai degė
pilname sieros ore tartum milžiniškos vaško žvakės prieš altorių.
- Velniai rautų tą velbotą! Tegu jį skradžiai! - sušuko Stabas,
kai, jam traukiant lyną, įsisiautusi jūra perkreipė valtį ir skaudžiai
553
prispaudė ranką. - Velniop!.. - Tačiau jis paslydo, loštelėjęs pamatė

liepsną; ir tuoj pat visai kitu balsu sušuko: - Šventojo Elmo ugnys,
pasigailėkit mūsų visų!
Jūreiviams keiksmai - kasdieniškiausi žodžiai; jie kernoja ir tykos
rimtyje, ir audros nasruose; jie barsto kipšus net nuo bombramrėjos
nokų, siūbuodami virš kunkuliuojančios jūros; bet per visas jūrų ke
liones niekada negirdėjau šiurkščiai keikiantis, kai Dievas paliečia lai
vą ugniniu pirštu, kai jo „Mene, Mene, Tekel ir Parsin“ įsipina į varnus
ir šotus.
Kol balzgana šviesa pleveno viršuje, pakerėti jūreiviai beveik netarė
nė žodžio; įgula susigrūdo bake, ir tame baltame dvazgėjime visų akys
spindėjo kaip tolimi žvaigždynai. Vaiduokliškoje šviesoje milžiniškas
juodai blizgantis negro Degu stotas, tarytum tris kartus padidėjęs,
dunksojo lyg tamsus debesis, iš kurio tik ką trenkė griaustinis. Pražio
toje Teštigos burnoje taip keistai žibėjo balti it ryklio dantys, tartum
ir jų viršūnės būtų įsiplieskusios šventojo Elmo ugnimis; o Kvikego ta
tuiruotė antgamtinėje šviesoje degė kaip šėtoniškos mėlynos liepsnos.
Pagaliau gyvasis paveikslas išnyko kartu su balzgana šviesa stiebų
viršūnėse; tamsos dangalai vėl apgobstė „Pekodą“ ir visus buvusius de
nyje. Praėjo kelios minutės; aklindamas į laivo pirmagalį, Starbakas su
kažkuo susidūrė. Tai buvo Stabas.
- Ką, žmogau, dabar manai? Girdėjau, kaip surikai; dainoje buvo
visai kiti žodžiai.
- Taip, kiti. Paprašiau, kad šventojo Elmo ugnys mūsų pasigailėtų,
ir tikiuosi, kad taip ir bus. Bet negi jos gailisi tik sugižusių veidų? - o
juoko nepripažįsta? Ir pažiūrėk, pone Stabai - tiesa, dabar per tam
su žiūrėti. Tada paklausyk: aš manau, kad liepsnos ant stiebų - geras
ženklas; juk stiebai nueina į triumą, kuriam lemta būti pilnutėliam
spermaceto; taigi visas tas spermacetas ims kilti jais į viršų tarytum
syvai medžio kamienu. Taip, mūsų stiebai bus tarytum spermaceto
žvakės - matėm tikrai gerą ženklą.
Tą akimirką Starbakas išvydo Stabo veidą, lėtai prasibrėžiantį iš
tamsos. Pažvelgęs į viršų, jis sušuko:
- Žiūrėk! Žiūrėk!
Aukšti baltos ugnies kūgiai vėl virpėjo ant stiebų, ir dar antgam-
tiškesnis atrodė jų blyškumas.
554
- Šventojo Elmo ugnys, pasigailėkite mūsų! - vėl sušuko Stabas.

Grotstiebio papėdėje, tiesiai po dublonu ir liepsnomis, prieš
Ahabą, - bet nugręžęs nuo jo palenktą galvą, - klūpojo parsas; ša
limais ant nukarusių ir palaidų laivavirvių būrelis jūreivių, taisiusių
rangautą, žiūrėjo į ugnis, susispaudę vienas prie kito tarytum vaps
vų spiečius ant nulinkusios obels šakos. Kiti jūreiviai, sustingę įvai
riausiomis užkerėtomis kūno padėtimis, lyg stovintys, einantys arba
bėgantys Herkulanumo1 skeletai įaugo į denį; bet visų akys buvo
įsmeigtos į viršų.
- Teisingai, žmonės! - sušuko Ahabas. - Žiūrėkite į viršų ir įsi
dėkite į galvas; balta liepsna nušviečia mums kelią pas Baltąjį Bangi
nį! Paduokit man grotstiebio žaibolaidžio galą; noriu jausti jo pulsą ir
leist savo pulsui atsimušti į jį; kraujas prieš ugnį! Štai kaip!
Pasigręžęs - tvirtai spausdamas paskutinę žaibolaidžio kilpą kai
rėje rankoje, Ahabas užkėlė koją paršui ant nugaros; ir, įsmeigęs į viršų
akis, aukštai iškėlęs dešinę ranką, stovėjo tiesus priešais didingą tri-
dančių liepsnų trejybę.
- O! skaisti skaisčios ugnies dvasia, kurią šitose jūrose garbinau
kaip kadaise persai, kol sakramento veiksmu apdeginai mane taip, kad
ligi šiol nešioju randą; dabar tave, skaisčioji dvasia, pažįstu ir žinau,
kad tikrasis tavo garbinimas - tai iššūkis. Nei meile, nei pagarba ne
pelnysi tavo atlaidumo; net už neapykantą gali tik nužudyti; ir visi
žūva. Bet dabar prieš tave stovi ne bebaimis kvailys. Pažįstu bevietę
ir bežadę tavo galią; tačiau ligi paskutinio viską siaubiančio gyvenimo
atodūsio priešinsiuosi tironiškam, bet manęs ligi galo nepajungusiam
viešpatavimui. Čia, pačioje įasmeninto beveidiškumo širdyje, prieš
tave stovi asmenybė. Nors ji tik taškas; nežinia iš kur kilęs, nežinia kur
išnyksiantis; tačiau tol, kol gyvenu Žemėje, gyvens manyje karališka
asmenybė, suvokianti karališkas savo teises. Bet karas yra skausmas, o
neapykanta - nelaimė. Ateik žemiausiu - meilės - pavidalu, ir aš par
klupęs tave pabučiuosiu; o aukščiausiu pavidalu ateik paprastai, kaip
dangaus galybė; ir nors išsiunti sunkiai prikrautų pasaulių flotiles,
čionai yra toks, kurs nesudrebėjęs išliks abejingas. Skaisčioji dvasia, iš
1 Senovės miestas Italijoje, Vezuvijaus papėdėje, 79 m. išsiveržusio ugnikalnio suna

ikintas.
555
ugnies sukūrei mane, ir, kaip tikras ugnies vaikas, iškvėpdamas grąži
nu ją tau.
{Staigūs žaibo tvyksniai; devynios liepsnos stiebų viršūnėse pašoka
trigubai aukščiau; Ahabas, kaip ir visi kiti, stovi užsimerkęs, tvirtai de
šinę ranką prispaudęs prie akių)
- Pripažįstu bežadę ir bevietę tavo galią; argi ne taip pasakiau? Tie
žodžiai nebuvo iš manęs jėga išplėšti; ir dabar nemetu žaibolaidžio. Gali
apakinti mane, bet tada eisiu apčiuopom. Gali sudeginti mane; bet tada
būsiu pelenai. Priimki šių varganų akių ir plaštakų langinių pagarbos
pareiškimą. Nors aš jo niekad nepriimčiau. Žaibas tvilko mano kauko
lę; akių obuolius gelte gelia; o sudaužytoms smegenims atrodo, kad gal
va nukirsta ir kurtinamai trinksėdama ritasi žeme. Och, och! Bet ir už
dengtomis akimis kalbėsiu su tavim. Esi šviesa, bet randiesi iš tamsos;
ašen esu tamsa, kuri išnyra iš šviesos, iš tavęs pačios! Rimsta ugninių
iečių lietus; atsimerksiu - regiu ar ne? Šit dega liepsnos! O kilniadvase!
dabar didžiuojuosi savo genealogija. Tačiau tu - tiktai ugninis mano
tėvas; švelniosios motinos aš nepažįstu. Žiaurioji! ką jai padarei? Štai
kas mįslė man; bet tavoji mįslė dar sunkesnė. Tu nežinai savo kilmės,
todėl vadiniesi nepradėta; tvirtai nežinai savo pradžios, todėl vadiniesi
beprade. Aš, aukštavalde, žinau apie save tai, ko tu apie save nežinai. Yra
virš tavęs, skaisčioji dvasia, kažkas neišblėstama, ir tada tavo begalybė -
tik akimirka, o tavo kuriamoji galia - tik bevalė jėga. Pro tave, lieps
nojančią tavo esybę, apdegintos mano akys blausiai įžvelgia tą kažką.
O tu, bename ugnie, praamžių atsiskyrėle, tu irgi turi neperduodamą
mįslę, nepasidalijamą sielvartą. Štai ir vėl didingoje kančioje atrandu
savo tėvą. Šok į viršų! į viršų, ugnie, laižyk dangų! Šoku kartu, degu su
tavim, alpstu troškimu sutirpt tavyje, niekindamas garbinu tave!
- Velbotas! velbotas! - riktelėjo Starbakas. - Pažvelk, kapitone, į
savo velbotą!
Ahabo žeberklas, nukaltas Perto žaizdre, buvo tvirtai įstatytas į
laikiklį ir kyšojo velboto priekyje; banga, sutriuškinusi valties dug
ną, buvo nuplėšusi nuo žeberklo odinę įmautę, ir nūnai ant plieninio
smaigalio švietė lygi balzgana dvišakė ugnis. Tyliam žeberklui degant
it gyvatės liežuviui, Starbakas stvėrė Ahabą už rankos virš alkūnės.
- Dievas, pats Dievas prieš tave, kapitone; susilaikykim! nelemtas
mūsų žygis! nelemtai prasidėjęs! nelemtai vykstąs! leiskit, kol nevėlu,
pasukti rėjas, ir plaukini pavėjui namo, o tada išsirengsime į kitą, ge

resnį žygį.
Išgirdusi Starbako žodžius, siaubo apimta įgula kaipmat šoko prie
brasų - nors ant stiebų nebebuvo nė vienos iškeltos burės. Akimirką
atrodė, kad sutapo visų jūreivių ir pirmojo kapitono padėjėjo baugios
mintys; pakilo kone maištingas riksmas. Tačiau sviedęs ant denio
trakšinčias žaibolaidžio kilpas ir stvėręs degantį žeberklą, Ahabas
mostelėjo juo it deglu virš jūreivių galvų, prisiekdamas perverti pirmą,
paliesiantį braso galą. Kraupios jo išvaizdos priblokšti, bet dar labiau
įbauginti rankoje laikomos liepsnų ieties, jūreiviai atšlijo, ir Ahabas
vėl prabilo:
- Jus visus, kaip ir mane, riša priesaika sumedžioti Baltąjį Banginį;
o senasis Ahabas yra surištas širdimi ir siela, kiekvienu atodūsiu ir visu
savo gyvenimu. Kad žinotumėt, kokiu ritmu plaka mano širdis, pa
žvelkite: štai kaip aš iškvepiu paskutinę baimę! - Ir vienu pūstelėjimu
užgesino liepsną ant žeberklo smaigalio.
Kaip uraganui švilpiant per lygumą žmonės sprunka kuo toliau
nuo didžiulės vienišos guobos, kurios vien aukštis ir galia didina pa
vojų, nes pritraukia žaibą; taip ir po paskutinių Ahabo žodžių daug
jūreivių nubėgo nuo jo, pagauti baisaus klaiko.
55 7
120 SKYRIUS
Denis, baigiantis pirm am naktiniam budėjimui
(Ahabas stovi prie rumpelio . Prieina Starbakas)

- Pone kapitone, reikia nuleisti grotbramselio rėją. Stiebo žie
das išklibo ir pavėjinis topenantas beveik perplėštas. Nuleisti, pone
kapitone?
- Nieko nenuleisti; tik pritvirtint naitovais. Jei turėčiau stiebus su
dangaus burėmis, ir tas iškelčiau.
- Pone kapitone? - dėl Dievo! - pone kapitone?
-Na?
- Pone kapitone, inkarai gali nutrūkti. Įkelti juos į denį?
- Nieko nenuleidinėti ir nieko neįkėlinėti, tik viską tvirčiau pri
rišti. Vėjas kyla, bet mano stalkalnių dar nepasiekė. Mikliau, vykdyt
įsakymą! - Prisiekiu stiebais ir kiliu! Jis mane laiko kuprotu pakran
čių šalandos škiperiu. Nuleist grotbramselį! Parodysiu jums, sutižėliai!
Aukščiausios burės skirtos smarkiausiems vėjams, o mano smegenų
burė skrieja virš sudraskytų debesų. Negi man ją nuleisti? Tik bailiai
per audrą nuleidinėja smegenų bures. Kas per urkštimas ten, viršuj?
Sakyčiau - kažkas didinga, jei nežinočiau, kad diegliai - su triukšmu
vykstanti liga. Jei reikia vaistų - išgerkit jų!
558
121 SKYRIUS
V idurnaktis - priekinio denio apsauginis bortas
{Stabas ir Flaskas, sėdėdami ant jo apzargomis, riša uz borto kabančius

inkarus papildomom virvėm)
- Ne, Stabai, gali spaust šitą mazgą kiek širdis geidžia, bet man į
galvą neįspausi to, ką dabar sakei. O ar seniai kalbėjai priešingai? Ar
nesakei, kad bet koks laivas, kokiu tik plauktų Ahabas, turi papildo
mai sumokėti draudimo mokesčių, kaip sumokėtų, jei vairagalio triu
mas būtų pilnas parako statinių, o pirmagalio - sieros degtukų dėžių?
Pala pala; sakei šitaip ar nesakei?
- Tarkim, sakiau. Na ir kas? Nuo tada net mano kūnas šiek tiek
pasikeitė, tai kodėl negalėčiau pakeist ir savo nuomonės? Be to, net
jei mūsų vairagalis būtų pilnas parako statinių, o pirmagalis sieros
degtukų; kaip, velniai rautų, tie degtukai galėtų užsidegti, jei viskas
kiaurai permirkę. Net ir tu, trumpuli, kad ir gražiai raudoni tavo plau
kai, dabar neįsidegtum. Pasipurtyk, juk tu, Flaskai, vandenis; ąsočius
vandens pripiltum iš savo apsiausto apykaklės. Ar dabar supranti, kad
prieš papildomą riziką jūreivystės draudimo kompanijos turi papildo
mų garantijų? Tam, Flaskai, yra hidrantai. Bet tu klausyk ausimis, ir aš
atsakysiu į kitą klausimą. Tik pirma nukelk koją nuo inkaro, kad galė
čiau prakišt virvę; dabar stenkis išgirsti. Ar toks jau didelis skirtumas
tarp žmogaus, audromečiu įsitverusio stiebo žaibolaidžio, ir to, kuris
per audrą stovi šalia stiebo be žaibolaidžio? Negi tu pats, medingalvi,
nesupranti, kad tam, kuris laiko žaibolaidį, nieko negali atsitikti, kol
žaibas netrenkia į stiebą. Tai apie ką dabar šneki? Gal tik vienas laivas
iš šimto turi žaibolaidžius, ir Ahabui, - ir mums taip pat - kuklia
mano nuomone, grėsė ne didesnis pavojus negu visiems kitiems jūrei
viams dešimtyse tūkstančių laivų, nūnai plaukiančių per vandenynus.
Na o tu, Pusstiebi, manau, norėtum, kad viso pasaulio žmonės vaikš
čiotų su žaibolaidžiukais ant skrybėlių kaip pašauktiniai karininkai su
plunksna prie skrybėlės, o laidai plevėsuotų užpakalyje it šerpė. Kodėl
559
tu, Flaskai, toks nenuovokus? Nuovokiam būti nesunku - kodėl toks

nesi, a? Kiekvienas, mokantis žiūrėti, gali būti nuovokus.
- Nežinau, Stabai. Kartais tai nelengva.
- Taip, tikra tiesa, kai esi įmirkęs, sunku būti nuovokiam. O aš
nuo tų purslų mažne kiaurai šlapias. Tiek to; gaudyk lyną ir trauk. Re
gis, tvirtinam šiuos inkarus tam, kad jau niekad jų nepanaudotume.
Pririšdami inkarus, Flaskai, lyg rankas žmogui už nugaros surišam. O
juk, po teisybei, tai didelės ir dosnios rankos. Tikri geležiniai kumščiai,
ar ne? Ir koks kietas jų gniaužtas! įdomu, Flaskai, ar ir mūsų pasaulis
kur nors yra nuleidęs inkarą; jei taip - tai ant nepaprasto ilgio gran
dinės. Nagi, trinktelk dar kartą, ir baigta. Taip; išskyrus priplaukimą
prie kranto, maloniausia užlipti ant denio. Klausyk, būk geras, išgręžk
mano apsiausto skvernus. Ačiū. Kiti, Flaskai, juokiasi iš ilgaskvernių
drabužių; bet, man regis, plaukiant per audrą visi turėtų vilkėti fra
kus. Matai, per tą į apačią nusiaurėjančią uodegą puikiai nubėgtų van
duo. Tas pat ir trikampė skrybėlė; kokie puikūs, Flaskai, jos nuteka
mieji latakai! Todėl gana man jūreiviškų palaidinių ir neperšlampamų
kepurių; velkuosi fraką, maukšlinuosi bebrinę skrybėlę! Ehė! Fiū! per
bortą lekia mano kepurė! Viešpatie, Viešpatie, kaip dangaus vėjai gali
būti tokie neišauklėti! Šuniška naktis, brolyti.
56o
122 SKYRIUS
Pusiaunaktis ant stiebo - griaustinis ir žaibas
(iGrotbramselio rija. Teštiga iš naujo ją pririša)

- Hm hm hm. Nutildykit tą griaustinį! Jau ir taip čia, viršuje,
per daug perkūnavimo. Kokia nauda iš griaustinio? Hm hm hm. Ne
griausmo mums reikia, o romo; šen stiklinę romo! Hm hm hm!
5 6 i
123 S K Y R I U S
Muškieta
Padūkę taifūno uruliai kelis kartus buvo nusviedę į denį jūreivį, lai
kantį banginio žandikaulio rumpelį, šiam staiga mėšlungiškai pasisu
kus; nepadėjo net apsauginiai lynai, kurie - kad rumpelį būtų galima
sukioti - nebuvo įtempti.
Per nuožmias audras, kai vėjo šuorai svaido laivą lyg kamuoliuką,
neretai galima pastebėti, kad kompasų rodyklės ūmai ima be perstogės
suktis. Taip atsitiko ir „Pekodo“ rodyklėms; sulig kiekvienu trinkte
lėjimu vairininkas regėjo, kaip jos sūkuringu greičiu lekia aplink ašį
kompasų diskuose; o tas vaizdas daug ką išvaro iš pusiausvyros.
Praėjus kelioms valandoms po vidurnakčio, taifūnas tiek apmalšo,
kad žūtbūtinėmis Starbako ir Stabo pastangomis - vieno pirmagalyje,
kito vairagalyje - pavyko nupjauti besiplaikstančias kliverio, fokstie-
bio ir grotstiebio bramselių liekanas, kurios suktinai nuplazdėjo pa
vėjui tartum albatroso plunksnos, kartais nuskrendančios sii vėju, kai
audra blaško paukštį.
Vietoj jų buvo pritaisytos ir surifuotos trys naujos burės, ištemptas
audrų triselis; todėl netrukus laivas vėl bėgo bangomis, vairininkui
darkart nurodytu kursu - pietryčių rytai, - kurio šis kiek įmanoma
laikėsi, nes, kol siautėjo audra, klausė tik rumpelio. Tačiau dabar, kai
iš paskutiniųjų ėmė kreipti laivą naujuoju kursu, nuolat žvilgčiodamas
į kompasą, staiga - geras ženklas! - vėjas pasisuko iš vairagalio; ir iš
priešinio virto palankiu!
Kaipmat rėjos buvo pasuktos skambant gyvai dainai: „Ei! Palan
kus vėjas! o hei ho, linksmiau!“, kurią užtraukė pradžiugusi įgula, ti
kėdamasi, kad šis viltingas įvykis netrukus parodys, kokios apgaulios
buvo pirmykštės nuolaimos.
Vykdydamas kapitono sakymą - nedelsiant bet kuriuo dienos
arba nakties metu duoti žinią apie svarbesnį pasikeitimą denyje, -
Starbakas, vos tiktai rėjos buvo pasuktos, klusniai - nors niūromis ir
5 6 2
nenoriai - ėmė leistis žemyn pranešti kapitonui Ahabui apie tai, kas
įvyko.
Prieš pabelsdamas į kajutės duris, nejučia valandėlę stabtelėjo. Ka
banti lempa, - įsiūbuota į vieną ir į kitą pusę, - degė netolygiai ir mėtė
bėglius šešėlius ant užvertų durų - plonų, su nejudančiomis žaliuzė
mis, įtaisytomis vietoj viršutinės įsprūdos. Kajutė buvo požemiškai
vieniša, todėl čia karaliavo savotiška ausyse gaudžianti tyla, neišnyks
tanti net tada, kai iš išorės ją tarsi lankai suverždavo gaivalų riaumoji
mas. Savo blykčiojimu išsidavė užtaisytos muškietos, sustatytos stove
priešais priekinį perdorį. Starbakas buvo tiesus, sąžiningas žmogus;
tačiau, pamačius muškietas, jo širdyje keistai sukilo pikta mintis; tik
ji taip buvo susipynusi su kitais, abejingais ar net gerais pamąstymais,
kad iš karto jos nė neatpažino.
- Kartą Ahabas vos nešovė į mane, - sušnabždėjo Starbakas. - Štai
ta pati muškieta, kuria buvo nusitaikęs; - šita su vinutėm papuoštu
vamzdžiu; tuoj ją pačiupinėsiu - išimsiu iš stovo. Keista, kad mane, tiek
kartų smeigusį mirtinąjį trišakį, - dabar mane krečia drebulys. Užtaisy
ta? Patikrinsiu. Taip taip; ir parakas viduje; - negerai. Gal jį išpilti? - bet
pala. Tuoj aprimsiu. Narsiai laikysiu muškietą rankose ir svarstysiu. -
Atėjau jam pranešti apie palankų vėją. Bet ką reiškia palankus? Palan
kus mirčiai ir lemčiai - vadinasi, palankus Mobiui Dikui. Toks vėjas
palankus tik šitai prakeiktai žuviai. - Štai vamzdis, kuris buvo į mane
nukreiptas! - tas pats - šitas - ir aš jį laikau; norėjo nužudyti ginklu,
kurį dabar laikau. - Taip, ir ne tik mane, mielai būtų išžudęs visą įgulą.
Ar nesakė, kad jokia vėtra neprivers jo nuleisti burių? Ar nesudaužė į
druzgus dangiškojo kvadranto? argi neplaukia šitomis pragaištingomis
jūromis, aklais apskaičiavimais nustatinėdamas kryptį be paliovos klys
tančiu lagu? o per šį baisųjį taifūną ar neprisiekė, kad nebesinaudos net
žaibolaidžiais? Nejau klusniai kęsime, kol pakvaišęs senis nusitemps visą
laivo įgulą į pražūtį? - Taip, bus sąmoningas trisdešimties žmonių žudi
kas, jeigu laivą ištiks neatitaisoma nelaimė, o ji tikrai ištiks - taip sako
širdis, - jei Ahabui bus leista elgtis kaip tinkamam. Todėl jeigu šią aki
mirką jis bus pašalintas, nusikaltimo neįvykdys. O! kažką murma per
miegus? Taip, ten už perdorio - ten jisai miega. Miega? aha, bet jis gy
vas ir greit vėl nubus. Tada jau tau, senasis kapitone, nebepasipriešinsiu.
Tu kurčias įtikinėjimams, graudenimams, maldoms; viską su panieka
M OB I S D I K A S . A R B A B A N G I N I S
56 3
bloški šalin. Aklu klusnumu akliems įsakymams - štai kuo alsuoji. Taip,
ir tvirtini, kad žmonės prisiekė tavo priesaika; kad dabar kiekvienas -
Ahabas. Didysis Dieve, apsaugok mus! - Negi nėra kito kelio? teisėto
kelio? - Įkalintą nuvežti į tėvynę? Ką?! nejau išplėštum gyvą jėgą iš
gyvų šito senio rankų? Tam tik kvailys galėtų ryžtis. Sakykim, jis jau
surištas, visas apraizgytas virvėmis ir trosais; grandinėmis prirakintas
prie kajutės grindų; tada bus kraupesnis už tigrą narve. Tokio vaizdo ne
ištverčiau; neįstengčiau pabėgti nuo jo staugimo; ir per šią nepakeliamai
ilgą kelionę prarasčiau ramybę, miegą, neįkainojamą sveiką protą. Kas
belieka? Žemė už šimtų lygų, o visų arčiausiai - nepasiekiamoji Japo
nija. Stoviu vienišas atviroje jūroje, o du vandenynai ir ištisas žemynas
plyti tarp manęs ir įstatymo. - Taip, taip ir yra. - Nejau dangus tampa
žmogžudžiu, jei žaibas nutrenkia būsimą žudiką jo paties lovoje, sude
gindamas kūną drauge su paklodėmis? - Ir negi tapčiau žmogžudžiu,
jeigu... - Lėtai, vogčiomis, dairydamasis į šalis, jis įrėmė užtaisytą muš
kietą į viršutinę durų įsprūdą.
Kaip tik tokiu atstumu nuo grindų kaba Ahabo gultas; galva į šitą
pusę. Vienas piršto spustelėjimas, ir gyvas likęs Starbakas gali vėl pri
glausti žmoną ir sūnų - Ak, Mere! Mere! - Sūnau, sūnau, sūnau! -
Bet jeigu ne mirčiai pažadinsiu tave, kapitone, kažin kokioje gelmėje
atsidurs po savaitės Starbako kūnas kartu su visa įgula?! Didysis Die
ve, kur esi? Ar turiu tą padaryti? Ar?.. Vėjas aptyko ir pakeitė kryptį,
pone kapitone, fokstiebio ir grotstiebio topseliai surifuoti; laivas plau
kia pirmykščiu kursu.
- Atgal! O Mobi Dikai, pagaliau išplėšiu tavo širdį!
Toks šūksnis ištrūko iš slogaus kapitono miego, lyg Starbako bal
sas būtų privertęs prabilti ilgą nebylų sapną.
Tarytum girtuoklio ranka sudrebėjo vis dar įremtas muškietos
vamzdis ir atsitrenkė į viršutinę įsprūdą; Starbakas tarytum grūmėsi
su angelu1; bet pagaliau nusigręžė nuo durų, pastatė mirtiną ginklą į
stovą ir grįžo į viršų.
- Labai jau kietai miega. Pone Stabai, nulipk žemyn, pažadink ir
pranešk naujienas. Aš turiu darbo denyje. Žinosi, ką sakyti.
1 Turima galvoje Senojo Testamento epizodas, kaip busimasis žydų patriarchas Jokūbas,
grįždamas su kaimene į Kanaaną, prie upės brastos visą naktį grūmėsi su dievo pasiųstu
angelu; paskui Dievas jį palaiminęs ir davęs Izraelio („kovojančio su Dievu ) vardą.
124 SKYRIUS
Rodyklė
Kitą rytą dar nenurimusi jūra ritosi ilgais lėtais galingais volais ir, už-
virsdama sūkuriuojantį praplaukusio „Pekodo“ pėdsaką vandenyje,
it milžino rankomis stumčiojo laivą į priekį. Stipraus, atkaklaus vėjo
buvo tiek daug, kad dangus ir oras virto milžiniškomis išpūstomis bu
rėmis; visas pasaulis dūmė prieš vėją. Apsigobsčiusią skaisčia ryto švie
sa, nematomą saulę buvo galima rasti tik pagal plačiai įsiliepsnojusią
vietą; iš ten, lyg iš šautuvų gubos, sklido spindulių durtuvai. Virš visko
karaliavo puošni prašmatnybė, nenusileidžianti Babilonijos karalių ir
karalienių didybei. Jūra buvo tarytum išlydyto aukso pilnas tiglis, iš
kurio kunkuliuodami į viršų šaudo šviesa ir karštis.
Ahabas seniai stovėjo nuošalyje, tylėdamas it užkeiktas; ir kiekvie
ną kartą, kai įsiūbuotas laivas griūdavo bušpritu žemyn, nukreipdavo
žvilgsnį į skaisčius saulės spindulius, atsimušančius vandenyje prieš
laivą; o kai laivas smarkiai tūpteldavo ant paskuigalio, atsigręždavo ir
išvysdavo, kaip tie patys geltoni spinduliai susipina su „Pekodo“ nenu
krypstamai tiesia vaga.
- Cha cha cha, mano laive! dabar tu tikras iškilmių vežimas, ku
riuo važiuoja saulė. Ho ho! žemės tautos, esančios ten, priekyje, mano
laivas veža jums saulę! Pasikinkiau bangas galiūnes, e he hei! ir vade-
lioju vandenyną it porą ristūnų!
Bet staiga kažkokia priešinė mintis tarsi vadelėmis timptelėjo; jis
puolė prie rumpelio ir dusliai paliepė vairininkui pasakyti laivo kursą.
- Pietryčių rytai, pone kapitone, - atsakė persigandęs jūreivis.
- Meluoji! - Ir trenkė jam kumščiu. - Ryto metą plauki į rytus, o
saulė šviečia nuo vairagalio?
Tą išgirdę, visi sutriko; netikėtas Ahabo pastebėjimas kažkodėl
niekam nekrito į akis; tikriausiai jo akivaizdumas buvo visus apakinęs.
Beveik visą galvą įkišęs į naktouzą, Ahabas greitai dirstelėjo į kom
pasus; iškelta ranka lėtai nusviro; akimirką atrodė, kad jis susmuks.
565
Už jo stovintis Starbakas taip pat pažvelgė, ir - deja! - abu kompasai

rodė rytus, o „Pekodas“, be jokios abejonės, plaukė į vakarus.
Dar nespėjo kraupus siaubas nudrengti jūreivių, o senasis kapito
nas, slopiai nusijuokęs, suriko:
- Viskas aišku! Taip dažnai pasitaiko. Pone Starbakai, vakarykštė
audra išmagnetino mūsų kompasus, - štai ir viskas. Manau, esi apie
tai girdėjęs.
- Taip; bet man, pone kapitone, dar niekad to nebuvo atsitikę, -
niūriai atsakė išblyškęs kapitono padėjėjas.
Čia reikia paaiškinti, kad panašių dalykų ne kartą yra pasitaikę
laivuose per smarkias audras. Kaip žinome, laivo kompaso rodyklėje
glūdinti magnetinė energija gimininga danguje esančiai elektrai; todėl
tokie nutikimai neturėtų labai stebinti. Tada, kai žaibas trenkia tiesiai
į laivą ir suplėšo rangautą arba takelažą, jo poveikis kompaso rodyklei
būna pragaištingesnis; magnetinės savybės visai sunaikinamos, ir tada
iš įmagnetinto plieno ne daugiau naudos kaip iš bobutės virbalo. Bet ir
vienu, ir kitu atveju išmagnetinta arba nusisukusi kompaso rodyklė nie
kada pati nebeatgauna pirmykštės jėgos ir nebegrįžta į teisingą padėtį;
be to, jeigu sugadinami naktouzo kompasai, tas pat atsitinka ir visiems
kitiems laivo kompasams; net jeigu apatinis būtų įtaisytas laivo kilyje.
Senasis kapitonas susimąstęs pastovėjo prie naktouzo, žiūrėdamas
į išsimagnetinusius kompasus, paskui ištiesė ranką ir, pagal šešėlį įsiti
kinęs, kad rodyklės rodo priešingai, paliepė atitinkamai pakeisti laivo
kursą. Rėjos tuoj pat buvo atsuktos, ir „Pekodas“ vėl nukreipė neįbau
gintą pirmagalį prieš vėją, kuris, turėtas palankus, tiktai pasišaipė iš
laivo.
Kad ir kokios tuo metu buvo slaptos Starbako mintys, garsiai jis
nepaprieštaravo, tik ramiai davė būtinus įsakymus; o Stabas su Flas-
ku - jautę, regis, beveik tą patį - irgi be žodžių pakluso. Na, o kalbant
apie įgulą, tai nors kai kurie jūreiviai tyliai niurnėjo, tačiau daug labiau
baiminosi Ahabo negu Lemties. Kaip visada nesutrikdomi buvo trys
stabmeldžiai žeberklininkai; o jei kas ir drumstė giminingų širdžių ra
mybę, tai tik magnetinė jėga, sklindanti iš nepalenkiamojo kapitono.
Valandžiukę senasis kapitonas vaikštinėjo po denį, nugrimzdęs į
audringus apmąstymus. Netyčia paslydęs kauline koja, pamatė sutryp
tą varinį kvadrantą, kurį vakarykščiai buvo trenkęs į denį.
- Apgailėtinas, išpuikęs dangaus stebėtojau ir saulės locmane! Va

kar tave pražudžiau, o šiandien manęs vos nepražudė kompasai. Taip,
taip, bet kol kas paviršinė magnetinė jėga dar paklūsta Ahabui. Pone
Starbakai, paduok man trišakį be koto, tvoklę ir pačią ploniausią bu
rių adatą. Mikliau!
Veikiausiai, be paskatos atlikti, ką buvo sumanęs, prisidėjo dar ir
sveiko proto padiktuotas noras pakelti įgulos dvasią, parodant išma
nymą tokiame slaptingame mene, kaip persisukusios kompasų rodyk
lės. Be to, senasis kapitonas puikiai suprato, kad nors iš bėdos įmano
ma laikytis kurso pagal priešingai rodančias kompasų rodykles, tačiau
prietaringai įgulai tai būtų tikras baimių ir šiurpulingų nujautimų
šaltinis.
- Vyrai, - ištarė jis, ramiai pasigręždamas į jūreivius, kai pirma
sis padėjėjas padavė jam viską, ko buvo prašęs, - vyrai, griaustinis iš-
magnetino senojo Ahabo kompasus; bet Ahabas iš šito plieno gabalo
padirbdins naują kompasą, rodantį taip pat teisingai kaip ir bet koks
kitas.
Išgirdę šiuos žodžius, jūreiviai persimetė nuolankios nuostabos
kupinais žvilgsniais; ir, įsmeigę pakerėtas akis, ėmė laukti stebuklų.
Tik Starbakas nukreipė žvilgsnį į šalį.
Vienu tvoklės smūgiu Ahabas numušė plieninį trišakio smaiga
lį, tada, padavęs padėjėjui ilgą geležinį virbą, liepė laikyti statmenai,
neliečiant denio. Po to, kelis kartus sudavęs tvokle per viršutinį virbo
galą, pastatė ant jo stačią atbukintą adatą ir dar kelis kartus, nors nebe
taip stipriai, sudavė per ją, pirmajam padėjėjui, kaip ir pirma, laikant
virbą ore. Tada, atlikęs kažkiek nesuprantamų smulkių judesių - gal iš
tikrųjų būtinų plienui įmagnetinti, gal tik įgulos baimei padidinti, -
pareikalavo lininio siūlo; priėjęs prie naktouzo išėmė abi kompaso ro
dykles ir, pririšęs burių adatą per patį vidurį, pakabino horizontaliai
virš kompaso skalės. Iš pradžių plieninė adata ėmė suktis ratu, abiem
galais drebėdama ir vibruodama; pagaliau nurimo; tada Ahabas, įdė
miai laukęs tokios pabaigos, išdidžiai pasitraukė nuo naktouzo ir, at
kišęs į priekį ranką, sušuko:
- Dabar pažiūrėkit patys, ar Ahabas ne paviršinės magnetinės jė
gos valdovas?! Saulė rytuose, ir magnetas tą patvirtina!
567
Vienas po kito jūreiviai ėjo prie kompaso, žvilgčiojo į vidų, kadan

gi niekas, išskyrus jų pačių akis, nebūtų įstengęs pakeisti tamsybiško
netikėjimo, ir vienas po kito sliūkino šalin.
Tuo metu ugninės Ahabo akys, pilnos paniekos ir triumfo, švytėte
švytėjo pragaištinga puikybe.
125 SKYRIUS
Lagas ir lynas
Jau kažin kiek laiko „Pekodas“ vis plaukė ir plaukė jūromis lemties
pasitikti, tačiau lagu ligi tol buvo naudotasi gana retai. Nustatant bu
vimo vietą, ypač verslo rajonuose, kai kurie prekiniai laivai ir dauguma
banginių medžioklės laivų beveik nesinaudoja lagu, patikliai kliauda-
miesi kitų prietaisų rodmenimis; nors visą laiką - dažniausiai tik dėl
tuščių reikalavimų - jūrlapyje žymimas laivo kursas ir spėjamas vidu
tinis greitis. Taip buvo elgiamasi ir „Pekode“. Medinė ritė su laglyniu
ir prie jo pririštu kampuotu lagu senų seniausiai kybojo nepaliesti už
vairagalio. Juos merkė lietūs ir bangų purslai; džiovindami graužė sau
lė ir vėjas; visi gaivalai persimaišė, kad supūdytų tingiai kyburiuojantį
daiktą. Ahabas nekreipė į tai dėmesio, tačiau, praslinkus kelioms va
landoms po įvykio su magnetu, atsitiktinai dirstelėjo į ritę, prisiminė,
jog kvadranto nebėra, nes pats įniršęs prisiekė tenkintis vien lagu, ir
staiga apsisprendė. Laivas bėgo kniubdamas į vandenis; už vairagalio
ritosi duždamos didžiulės bangos.
- Ei, jūs, bake! Nuleisti lagą!
Priėjo du jūreiviai. Auksaodis taitietis ir žilaplaukis Meno salos
»
jūreivis.
- Kuris nors imkit ritę, o aš mesiu lagą.
Jie nuėjo į patį laivagalį ir atsistojo pavėjinėje pusėje, kur denis,
vėjo verčiamas, beveik lietė baltas įstrižai riedančias bangas.
Meno salos jūreivis paėmė už styrančių rankenų ritę, ant kurios
buvo suvyniotas laglynis, ir, laukdamas, kol prieis Ahabas, aukštai pa
kėlė su kybančiu kampuotu lagu.
Ahabas atsistojo šalia ir, nuvyniojęs trisdešimt ar keturiasdešimt
laglynio vijų, ketino sudėti jas didele kilpa, kad galėtų sviesti į jūrą;
senasis jūreivis, atidžiai stebėjęs jį ir laglynį, įsidrąsinęs tarė:
- Pone kapitone, nepasitikiu laglyniu; jis visiškai sutrešęs; ilgos
kaitros ir drėgmė jį sugadino.
- Nieko, geradary, išlaikys. Juk ilgos kaitros ir drėgmė tavęs nesu

gadino? Atrodo, dar laikaisi. Arba, teisingiau, gyvenimas laiko tave;
ne tu jį.
- Aš, pone, laikau ritę. Bet tebus taip, kaip sako kapitonas. Ži
lam plaukui netinka ginčytis, ypač su vyresnybe, kuri teisybės niekada
nepripažins.
- Čia dabar kas? Jūs matot - driskius profesorius iš granitinio Kara
lienės Gamtos koledžo; tik, regis, per didelis pataikūnas. Kur tu gimei?
- Nedidelėj uolotoj Meno saloj1.
- Puiku! Ten ir užsipuolei šį pasaulį.
- Nežinau, pone, bet ten gimiau.
- Meno saloj, a? Antra vertus, neblogai. Štai vyras iš Vyro salos; vy
ras, gimęs kadaise nepriklausomoje Vyro saloje, kur dabar vyro su žibu
riu neberasi; saloje, vyro apleistoje - ką? - aukščiau ritę! Į aklą negyvą
sieną galų gale sudūžta visos smalsios galvos. Laikyk aukščiau! Šitaip!
Lagas buvo išmestas. Laisvos laglynio vijos greitai išsitempė kaip
ilga styga virš vandens, ir tą pat akimirką staiga ėmė suktis ritė. Lagas,
riedančių bangų tai keliamas, tai slugdomas, čia stipriau, čia silpniau
timpčiojo laglynį, ir senukas su rite keistai sverdinėjo.
- Laikyk tvirčiau!
Pokšt! nutrūkęs laglynis nukaro lyg ilga girlianda; lagas nuskendo.
- Sudaužau kvadrantą, griaustinis apsuko magnetų rodykles, o
dabar padūkusi jūra nutraukė laglynį. Bet Ahabas viską gali sutaisyti.
Čiupk už lyno galo, taitieti; suk ritę, seni. Klausykit, dailidė padirbs
naują lagą, o tu sutaisyk laglynį. Pasirūpink tuo.
- Jis nueina; jam lyg niekur nieko; o man atrodo, kad iškrito pa
saulio ritės ašis. Trauk, trauk, taitieti! Toks lynas išsivynioja žaibiškai;
o grįždamas vos šliaužia, sudriskęs ir nukaręs. Aa, Pipas! atėjai padėti,
taip, Pipai?
- Pipas? ką vadini Pipu? Pipas iššoko iš velboto. Pipas pražuvo.
Gal jūs, žvejai, jį sugavot? Matai, kaip sunkiai eina lynas; tikriausiai
jis ten įsikibęs. Taiti, truktelk smarkiau! Ištrauk lyną jam iš rankų;
bailių mes nekelsim į laivą. Štai! iš vandens išniro ranka! Kirvį! kirvį!
Greičiau kirskit - bailių mes į laivą nekelsim. Kapitone Ahabai! pone,
pone! ten Pipas vėl nori įsikarti į laivą.
Isle o f Man - Vyro sala. (Angį.)

- Raminkis, kvaišeli! - sušuko Meno salos jūreivis, stverdamas jj

už rankos. - Marš iš škancų!
- Didesnis kvailys visada plūsta mažesnį, - prieidamas burbtelėjo
Ahabas. - Rankas šalin nuo šventenybės! Kur, berniuk, yra Pipas?
- Ten, pone kapitone, už vairagalio! Antai, antai!
- O kas esi tu? Tuščiuose tavo akių vyzdžiuose nematau savo at
spindžio. Dieve! nejaugi žmogus - rėtis, pro kurį prasisijoja nemirtin
gos sielos?! Kas, berniuk, esi?
- Laivo varpininkas, pone; laivo šauklys; din dan, din dan! Pipai!
Pipai! Pipai! Šimtas svarų žemės dulkių atlyginimo tam, kas ras Pipą;
ūgis - penkios pėdos, išvaizda - bailio, - iš karto pažinsit! Din dan,
din dan! Kas matėt bailį Pipą?
- Virš sniego linijos negali plakti jokia širdis. O šalčio sukaustyti
dangūs, pažvelkit čionai! Jūs, ištvirkę kūrėjai, paleidot šitą nelaimėlį į
pasaulį ir pametėti Klausyk, berniuk; nuo šiol, kol Ahabas gyvas, ka
pitono kajutė bus tavo namai. Palietei, berniuk, mano esybės gyvuonį;
esi surištas su manimi virvėmis, nuvytomis iš mano širdies gijų. Eime,
lipkim žemyn.
- Kas čia? aksominė ryklio oda? - ištarė Pipas, akylai žiūrėdamas
į Ahabo plaštaką ir ją liesdamas. - Jeigu vargšelis Pipas būtų pajutęs
tokį švelnumą, gal niekada nebūtų pražuvęs! Man, pone, tai panašu į
lejerį, į kurį gali įsitverti silpnos sielos. Pone, tegul ateina senasis Pertas
ir sukniedija dvi rankas; juodą ir baltą, nes aš jos nebepaleisiu.
- Ir aš, berniuk, tavęs nebepaleisiu, jei tik neišvysiu, kad tempiuosi
į dar kraupesnius siaubus negu čionykščiai. Nagi, eime į mano kajutę.
Žiūrėkit! tikintys į geradaringus dievus ir nedorovingą žmogų, ei jūs,
žiūrėkit! ir pamatysit, kaip visažiniai dievai pamiršta kenčiantį; ir kaip
žmogus, nors ir netekęs proto, nors nesuvokiantis, ką daro, vis dėlto
yra kupinas saldžių meilės ir dėkingumo atnašavimų. Eikš! labiau di
džiuojuosi vesdamas tave už juodos rankos, negu spausdamas ranką
imperatoriui!
- Antai eina du kuoktelėję, - sumurmėjo senasis Meno salos jūrei
vis. - Vienas kuoktelėjo iš galybės, kitas - iš silpnumo. Va ir supuvusio
laglynio galas - varvėte varva. Taisyti jį, sakote? Manau, geriausia nau
ju pakeisti. Pašnekėsiu apie tai su ponu Stabu.
571
126 S K Y R I U S
Gelbėjimosi plūduras
Vairuodamas į pietų rytus pagal Ahabo magneto rodykles ir tikrinda

mas kursą tiktai pagal Ahabo lagą; „Pekodas“, kaip ir pirma, plaukė
pusiaujo link. Plaukė niekieno nelankomais vandenimis, nesutikda
mas jokių laivų, o netrukus romiai pastovūs pasatai ėmė smarkiai jį
nešti per vienodas smulkias bangeles; visur tvyrojo keista tyla tartum
įžanga prieš artėjančius triukšmingus ir sielvartingus įvykius.
Galop, kai „Pekodas“ beveik pasiekė verslo vandenų pakraščius
ir neįžvelgiamoje tamsumoje, visada einančioje prieš ryto brėkšmą,
plaukė pro daugybę uolėtų salelių; budinčią pamainą, - tuo metu
vadovaujamą Fiasko, - sutrikdė gailingai šiurpus ir nežemiškas riks
mas, - tartum prislopinta Erodo išžudytų nekaltų kūdikių aimana1, -
ir susimąstę jūreiviai krūptelėjo, atsigodo iš svajų ir valandėlę klausėsi
kaip užburti - kas stačiomis, kas sėdomis, kas pasirėmęs - skulptū
riškomis Romos vergų pozomis, kol skardėjo tasai laukinis riksmas.
Krikščioniškoji, arba civilizuotoji, įgulos dalis pareiškė, kad tai sire
nos, ir sudrebėjo; o stabmeldžiai žeberklininkai visai neišsigando. Vis
dėlto žilagalvis Meno salos jūreivis - pats seniausias laive - pareiškė,
kad tie šiurpūs laukiniai garsai - neseniai paskendusių žmonių balsas.
Gulėdamas kabamajame gulte savo kajutėje, Ahabas nieko negir
dėjo; tik, kai pilkai aušrai prabrėškus išėjo į denį, jam apie tai atra
portavo Flaskas, dar pridėdamas visokiausių grėslių spėlionių. Ahabas
dusliai nusikvatojo ir stebuklą išaiškino taip.
Uolėtose salelėse, panašiose į tas, pro kurias dabar plaukė „Peko
das“, paprastai esti didžiulės ruonių gulyklos, ir keli ruoniukai, pame
tę motinas, o gal kelios motinos, pametusios vaikus, išniro naktį prie
1 Pasak Biblijos, Judėjos karaliui Erodui I Didžiajam (apie 7 3 - 4 pr. m. e.) buvo
išpranašauta, kad užgimęs Jėzus Kristus bus jo konkurentas, ir, nežinodamas, kuris iš
naujagimių yra Kristus, jis įsakė išžudyti visus naujagimius. Dėl to Erodo vardas tapo
žiaurumo simboliu.
pat laivo ir kurį laiką lydėjo jį vaitodamos ir kūkčiodamos panašiai

kaip žmonės. Tačiau toks paaiškinimas jūreivių nenuramino; priešin
gai - labiau sujaudino, nes daugeliui ruoniai kėlė prietaringą baimę;
ne tik todėl, kad bėdos ištikti rykauja tokiu nepaprastu balsu, bet ir dėl
žmogiškos apskritų, kone protingų galvų išraiškos, kai jie iš vandens
įdėmiai žvelgia į laivą. Jūroje, savaip susiklosčius aplinkybėms, ruoniai
nekart buvo palaikyti žmonėmis.
Akivaizdžiausias šių blogų įgulos nujautimų patvirtinimas tą
rytą buvo vieno jūreivio likimas. Saulei tekant tasai žmogus išsirabž-
dino iš kabamojo gulto ir nuskubėjo budėti į fokstiebį; gal jis buvo
dar ne visai iš miegų išsibudinęs (jūreiviai dažnai lipa į stiebus pu-
siaumiegiai) - sunku dabar pasakyti; tačiau, taip ar kitaip, pastovėjo
ant laktos neilgai, staiga pasigirdo riksmas - riksmas ir kritimo gar
sas, - pažvelgę į viršų jūreiviai spėjo pamatyti, jog kažkas skrieja oru;
o pažvelgę į apačią teišvydo, kaip mėlyname jūros paviršiuje sukilo
balti burbulai.
Tuoj pat iš vairagalio, kur visą laiką kabėjo, išlėkė gelbėjimosi
plūduras - ilga siaura statinė, išsviesta įmantrios spyruoklės; tačiau
neiškilo iš bangų ranka jos įsitverti, ir medinis indas, seniai perdžiū
vęs nuo tropikų saulės, lėtai ėmė gertis vandens; jo prisisiurbė visos
perdžiūvusios poros; ir, vinimis apkalta, geležiniais graižais apjuosta,
statinė nukeliavo paskui jūreivį į dugną būti jam už priegalvį, tik, po
teisybei, gan kietą.
Taigi pirmas „Pekodo“ jūreivis, įlipęs į stiebą žvalgytis Baltojo
Banginio jo paties valdose, buvo vandenyno gelmių prarytas. Tik ma
žai kas tuo metu apie tai susimąstė. Tiesą pasakius, tam tikra prasme
įgula dėl to įvykio nesielvartavo, bent jau nelaikė bloga lemiančiu; nes
tarė jį esant ne būsimų negandų pranašu, o buvusių blogų pranašys
čių išsipildymu. Dabar jau aišku, kalbėjo jūreiviai, ką reiškė tie krau
pūs vakarykščiai girdėti klyksmai. Tik ir vėl Meno salos senis su jais
nesutiko.
Reikėjo pražuvusį gelbėjimosi plūdurą pakeisti nauju; ir Starbakui
buvo liepta tuo pasirūpinti; bet tinkamą lengvą statinę rasti nebuvo
įmanoma; su karštligiška nekantra laukiant greitos atomazgos nebe
turėta kantrybės imtis kito darbo, išskyrus tiesioginį pasirengimą pas
kutiniam baigiamajam „Pekodo“ žygio tarpsniui, kad ir koks jis būtų;
573
todėl norėta laivo vairagalį palikti be jokio gelbėjimosi plūduro, bet

staiga visokiais judesiais bei garsais Kvikegas ėmė siūlyti savo karstą.
- Gelbėjimosi plūduras iš karsto?! - sušuko išsigandęs Starbakas.
- Keistoka, pasakyčiau, - pritarė Stabas.
- Visai neblogas išeitų, - tarė Flaskas, - dailidė akimoju padirbs,
kas reikia.
- Nešk jį čionai; kitos išeities nebėra, - liūdnai patylėjęs tarė Star
bakas. - Imkis darbo, dailide; nežiūrėk taip į mane - teisingai, turiu
galvoje karstą. Ką, gal negirdi? Pritaikyk.
- Ir dangtį, pone Starbakai, prikalti? - dailidė mostelėjo ranka,
lyg kaldamas plaktuku.
- Aha.
- Ir plyšius, pone, įpakuloti? - parodė ranka, lyg kišdamas pakulas.
- Aha.
- O paskui, pone, uždervuoti? - ir tartum užvertė katiliuką su
derva.
- Gana! ką čia išdirbinėji? Padirbk gelbėjimosi plūdurą iš karsto,
ir viskas. - Pone Stabai, pone Flaskai, eime su manimi į baką.
- Mat kaip užkunkuliavo. Didelį dalyką ištveria; o nuo smulkme
nų klumpa. Ne prie širdies man visa tai. Padirbau kapitonui Ahabui
koją, ir nešioja ją kaip prakilnus ponas; o padirbau dėžę Kvikegui, tai
negeidžia kišti į ją galvos. Nejaugi vėjais nueis į karstą įdėtas mano
triūsas? Šit dabar liepia dirbti iš jo gelbėjimosi plūdurą. Tas pat, kas
seną apsiaustą persiūti; reikia jį kažkaip į kitą pusę išversti. Ne prie
širdies man tas niekalo dirbimas - visai ne prie širdies; nei Dievui gar
bė, nei velniui pagaikštis; ne mano tai darbas. Tegul visokie tepliai
grabailos jo imasi; mes jiems ne pora. Man tinka tiktai švarus, tikslus,
doras, paprastas darbas, toks, kur tvarkingai prasideda nuo pradžių,
įpusėjus pasiekia vidurį, o gale - pabaigą; visai ne kaip tas niekalo-
jimas, kai galas - viduryje, o pradžia - gale. Tik senos bobos imasi
atmestinių darbų. Viešpatie, ir kaip tos senės mėgsta niekdirbius! Pa
žinojau vieną šešiasdešimt penkerių metų senę, pabėgusią su nupliku
siu jaunu dykana. Štai kodėl sausumoj, kai turėjau dirbtuvę Martos
Vynuogyne, niekada nesutikdavau dirbti jokiai senai našlei; nes į jos
vienišą seną galvą galėjo šauti mintis pabėgt su manim. Bet aiman!
čia jūroje nėra baltų kykų, tik baltos kaip sniegas bangų keteros. Nagi,
574
pažiūrėkim! Prikalti dangtį; {pakuloti plyšius; užtepti derva; pritin-

kinti sudūrimus ir, įtaisius spyruoklę su užšovu, pakabinti vairagalyje.
Kur matyta, kad taip būtų elgiamasi su karstu? Prietaringesnis dailidė
verčiau sutiktų pakabėti ant laivavirvių, negu imtis tokio darbo. Bet
esu iš gumbuotos visžalės Arustuko1pakrančių pušies; man tai nieko
nereiškia. Bet kad karstas būtų vietoj pauodegio?! Ir kad plauktume
per pasaulį su kapinių dėže?! O kas man darbo! Mes, medžio meistrai,
sukalsim ir vestuvių guolį, ir kortų stalą, o prireiks - kad ir karstą,
kad ir katafalką. Dirbam pagal laiką, pagal darbą arba pagal užmo
kestį; ir ne mūsų reikalas klausinėti, kam ir kodėl, jei tik mūsų never
čia niekdirbiauti, - va tada, jei tik galima, stengiamės išsisukti. Hm!
O dabar imkimės darbo, iš širdies. Aš padirbsiu - pala, - kiek mūsų
įgulos žmonių? Nepamenu. Tiek to. Pritaisysiu prie karsto trisdešimt
gelbėjimosi virvių su turkiškais mazgais; kiekvieną trijų pėdų. Tada,
jei laivas nuskęs, trisdešimt šaunių vyrukų grumsis dėl vieno karsto, o
tokį vaizdą nedažnai išvysi po saule! Sen, plaktuke, kalte, dervos kati
liuke ir smeigte! Imamės darbo!
JAV 140 mylių ilgio upė, tekanti iš M eino valstijos šiaurės į Šventojo Jono upę.
57 5
127 S K Y R I U S
Denis
(.Karstas padėtas ant dviejų statinaičių su lyno ritiniais tarp darbastalio

ir praviro liuko; dailidė pakuloja plyšius; nuo didelės ritės jo užantyje
lėtai tįsta pakulų sruoga. Iš kajutės lėtai pasirodo Ahabas ir girdi, kad iš
paskos lipa Pipaš)
- Grįžk, berneli, tuoj pareisiu. Nuėjo! Mano paties ranka taip greit
nepaklūsta mano valiai kaip tasai vaikas. - Ar čia bažnyčios vidurinė
nava? Kas čia?
- Gelbėjimosi plūduras, pone kapitone. Starbakas įsakė. Atsar
giau, pone! Liukas atdaras!
- Dėkui, žmogau. Tavo karstas guli prie pat laidojimo rūsio.
- Ką, pone kapitone? A, prie liuko? Teisingai, pone kapitone,
teisingai.
- J u k pats būsi tas, kur dirbdino koją? Žiūrėk, ar ne nuo tavo vars
toto šis strampas?
- Nuo mano, pone kapitone. Kaip laiko įmova?
- Laiko. Bet tu dar ir karstadirbys.
- Taip, pone kapitone; sumeistravau karstą Kvikegui; bet dabar
man liepta perdirbti jį į ką kita.
- Tada prisipažink; argi nesi gobšus, akilandus, savagalis, stabmel
diškas užkietėjęs nenaudėlis, vieną dieną dirbantis kojas, kitą - kars
tus toms kojoms, o dar vėliau gelbėjimosi plūdurus iš tų pačių karstų?
Esi beprincipis kaip dievai ir toks pat visų galų meistras.
- Dėl to, pone kapitone, nesuku galvos. Dirbu, ką tenka dirbti.
- Ir vėl kaip dievai. Klausyk, ar nedainuoji, kaldamas karstą? Sako,
titanai tyliai švilpaudavo, kasdami ugnikalnių kraterius, o duobkasys
dainuoja su kastuvu rankoje.1O tu - niekad?
Užuom ina į sceną iš Shakespeare o Hamleto (V veiksmas, 1 scena).

- Dainuoju, pone kapitone? Ar dainuoju? Ne, pone kapitone, kam

to reikia; o tasai duobkasys, pone, veikiausiai dainavo todėl, kad jo
kastuvas buvo nebylus. Mano plaktukas pilnas muzikos. Paklausykit.
- Tai todėl, kad antvožas gerai aidi; o lenta gerai aidi tada, kai po
ja nieko nėra. Vis dėlto, kai karste guli kūnas, ji taip pat skamba. Ar
tau, dailide, neteko nešant į kapines karstą stuktelėti į vartus?
- Kaip Dievą myliu, pone kapitone, aš...
- Kaip Dievą myliu? Ką tai reiškia?
- Na, kaip Dievą myliu, pone kapitone, tai tik toks šūktelėjimas -
ir viskas.
- Hm hm; kalbėk toliau.
- Tik norėjau pasakyti, pone kapitone, kad...
- Gal tu šilkaverpis? Verpi giją įkapių drobulei iš savęs paties?
Kas ten tavo užantyje? Greičiau trauk lauk! ir kad šitų spąstų daugiau
nematyčiau!
- Nuėjo į škancus. Netikėtai užlėkė; bet karštose platumose škva
lai visada netikėti. Girdėjau, kad Albemarlą1, vieną iš Galapagų salų,
tiesiai per vidurį kerta pusiaujas. Kažkaip man atrodo, kad ir mūsų
kapitoną, tiesiai per vidurį, kerta pusiaujas. Jis, sakau jums, visada pu-
siaujuje - dega kaip ugnyje. Dabar žiūri tiesiai čionai - ei, pakulos,
greičiau. Lįskit į vidų. Medinis plaktukas - tai kamštis, o aš - meistras
groti stiklinėmis - tuk tuk tuk!
(Ahabas pats sau)
- Štai kur vaizdas! Štai kur garsai! Žilagalvis genys stuksena tuš
čiavidurį kamieną. Dabar būtų galima pavydėti akliems ir kurtiems.
Antai! tas daiktas stovi ant dviejų statinaičių su lyno ritiniais. Koks
pagiežus šaipūnas tas žmogėnas! Tuk tuk! Štai kaip tiksi žmogaus gy
venimo sekundės! O! kokie nedaiktiški visi daiktai! Kas, išskyrus be
svores mintis, yra tikra? Štai prieš mus baugus nykios mirties simbolis,
per atsitiktinumą virtęs vaizdžių pagalbos ir vilties ženklu grėsmės iš
tiktai gyvybei. Gelbėjimosi plūduras iš karsto! Ar tai siekia dar toliau?
Gal tam tikra, dvasine, prasme karstas - nepaisant visko - nemirtin
gumo dėklas? Pamąstysiu apie tai. Bet ne. Jau taip toli nukeliavau tam
siąja Žemės puse, kad kita jos pusė, teoriškai šviesioji, man atrodo tik
1 Dabartinis Izabelės - vienos iš Galapagų salų - pavadinimas.

577
kaip neaiški prieblanda. Ar niekada, dailide, nesibaigs tas prakeiktas

kalimas? Einu žemyn, ir, kai grįšiu, kad nieko čia nebūtų! Dabar, Pi-
pai, mudu viską apšnekėsime; iš tavęs įsiurbiu nuostabiausią filosofiją!
Nežinomais kanalais nežinomi pasauliai turbūt sutekėjo į tave!
57»
128 SKYRIUS
„Pekodas“ susitinka „Rachelę“
Kitą dieną žvalgai pastebėjo tiesiai į „Pekodą“ plaukiantį didelį laivą -

„Rachelę“; jos rėjos buvo apkibusios žmonėmis. „Pekodas“ tuo metu
plaukė jūra gana sparčiai; tačiau kai plačiasparnė nepažįstamoji susily
gino su juo, visos pagyrūniškai išsipūtusios burės staiga subliūško kaip
pradurtos pūslės, ir smūgio ištiktas korpusas prarado gyvybę - greitį.
- Blogų žinių - blogų žinių tas laivas neša, - sumurmėjo Meno
salos senis.
Bet nespėjo „Rachelės“ kapitonas, su garsintuvu prie lūpų jau sto
vintis denyje, viltingai pasveikinti „Pekodo“, o išsigirdo Ahabo balsas:
- Gal matei Baltąjį Banginį?
- Taip, vakar. O jūs ar nematėt nuklydusio velboto?
Užsmaugęs džiūgavimą, Ahabas neigiamai atsakė į netikėtą klau
simą ir jau ketino plaukti prie „Rachelės“; bet jos kapitonas, atgręžęs
prieš vėją savo laivą, pats ėmė leistis į velbotą. Keli irklų mojai, kobinys
užkabintas už „Pekodo“ grandinių, ir kapitonas jau denyje. Ahabas
kaipmat atpažino nantaketietį. Tačiau net nebuvo pasisveikinta kaip
pridera.
- Kur jis? - ar dar nenudobtas! - dar ne! - sušuko eidamas prie jo
Ahabas. - Kaip tai nutiko?
Paaiškėjo, kad vakardienos apyvakarį, persekiodami nedidelį
banginių būrį, trys „Rachelės“ velbotai nuplaukė keturias ar penkias
mylias nuo laivo; staiga, jiems greitai lekiant prieš vėją, iš vandenų
mėlynės, netoli, pavėjinėje pusėje, iškilo balta Mobio Diko kupra
ir galva; tuoj pat buvo nuleistas ketvirtas - atsarginis - velbotas, ir
prasidėjo medžioklė. Po veržlių priešvėjinių gaudynių tam ketvir
tam velbotui - pačiam nariausiam - lyg ir pavyko sužeberkluoti
banginį, - bent jau taip atrodė stiebo žvalgui. Tolumoje jis įžvelgė
vis mažėjantį ir pagaliau taškeliu virtusį velbotą; paskui trumpą
sukunkuliavusio balto vandens blėstelėjimą; po to - nieko; todėl
NI OBI S D l K A S. A R B A B A N G I N I S
579
nusprendė, kad sužeistas banginis, kaip dažnai atsitinka, nusitem

pė persekiotojus toli į jūrą. Siek tiek nerimo būta, tačiau būgštauti
nepradėta. Ant laivavirvių buvo iškabinėti žibintai; užslinko tamsa,
ir laivas, turėdamas pasiimti toli priešvėjinėje pusėje esančius velbo-
tus, - prieš plaukdamas visiškai priešingon pusėn ieškoti ketvirto
jo, - buvo priverstas ne tik po pusiaunakčio palikti šį velbotą likimo
valiai, bet kuriam laikui net nuplaukti nuo jo tolyn. Tačiau kai trijų
velbotų įgula pagaliau saugiai atsidūrė denyje, „Rachelė“ iškėlė visas
bures - netgi Ūselius - ir, įkūrusi taukų lydykloje ugnį kaip švytu
rį, nuskriejo ieškoti prapuolusio velboto, kas antrą jūreivį pastačiusi
stiebuose ir ant rėjų žvalgu. Nors greitai įveikė nuotolį, skiriantį ją
nuo tos vietos, kur paskutinį kartą buvo pastebėtas velbotas; nors
sustojusi nuleido visus velbotus, išnaršiusius aplinkinius vandenis; o
nieko neradusi vėl nuplaukė į priekį; ir vėl sustojo, vėl nuleido velbo
tus; nors taip truko iki išauštant, jokių pradingusio velboto pėdsakų
aptikti nepavyko.
Baigęs pasakojimą, „Rachelės“ kapitonas skubiai paaiškino, ko at
vyko į „Pekodą“. Jis labai norėjo, kad „Pekodas“ padėtų ieškoti velboto;
plauktų keturių ar penkių mylių atstu lygiagrečiai su „Rachele“, kad
taip būtų žvalgomi du regračiai.
- Galiu lažintis, - sušnabždėjo Stabas Flaskui, - kad koks nors
jūreivis tame prapuolusiame velbote išplaukė apsivilkęs išeiginį ka
pitono surdutą; arba užsisegęs auksinį jo laikrodį - taip velniškai jis
įsispirgėjęs tą velbotą susigrąžinti. Ar girdėtas dalykas, kad per patį
sezono įkarštį du dievoti banginių medžioklės laivai lakstytų paskui
vieną prapuolusią valtį? Tik pažiūrėk, Flaskai, koks jis išblyškęs - net
akių vyzdžiai balti - na ne - tikriausiai ne surdutas - tikriausiai...
- Ten mano berniukas, mano brangiausias sūnus. Dėl dievo mei
lės - maldauju - užkeikiu! - sušuko tuo metu „Rachelės“ kapitonas,
kreipdamasis į Ahabą, ligi šiol klausiusį be galo šaltai. - Leisk man
nusisamdyti tavo laivą keturiasdešimt aštuonioms valandoms - mie
lai sumokėsiu, ir dosniai sumokėsiu - jeigu kitaip negalima - tiktai
keturiasdešimt aštuonioms valandoms - ne daugiau - privalai, tikrai
privalai, ir padarysi tai, kapitone.
- Sūnus! - sušuko Stabas. - Jis prarado sūnų! Atsiimu surdutą ir
laikrodį, - bet ką pasakys Ahabas? Turim išgelbėt berniuką.
58o HERM AN MELVILLE
- Jis paskendo su visais kitais pereitą naktį, - tarė už jų nugarų

stovintis Meno salos senis. - Ir aš, ir visi girdėjot, kaip šaukė jų sielos.
Netrukus paaiškėjo, kad ypač liūdna nelaimingo nutikimo aplin
kybė buvo ta, jog ne tik vienas iš kapitono sūnų buvo prapuolusiame
velbote; kitame velbote, nuleistame tą pačią dieną ir per sunkią per
mainingą medžioklę nuklydusiame nuo laivo, buvo antras sūnus; taigi
nelaimingas tėvas kažkiek laiko buvo smegte prasmegęs negailestingos
sumaišties bedugnėn; iš kurios jį ištraukė pirmasis padėjėjas, nesąmo
ningai parinkęs įprastą tokiems atvejams veikimo būdą: jeigu dviem
velbotams reikia pagalbos, laivas visada pirma suieško tą, kuriame dau
giau žmonių. Tačiau kapitonas, nežinia dėl kokios vidinės priežasties,
iš pradžių susilaikė to nepaminėjęs ir, tik Ahabo ledinio tylėjimo pri
verstas, papasakojo apie kitą, dar nesurastą sūnų - vos dvylikos metų
berniuką, kurį kaip tikras nantaketietis, rūsčios ir jokių nuogąstavimų
nepaisančios tėvo meilės raginamas, nutarė anksti pradėti pratinti prie
vargų ir stebuklų profesijos, nuo neatmenamų laikų tapusios jo gentai
nių lemtimi. Ir dažnai pasitaiko, kad Nantaketo kapitonai išsiunčia
tokio gležno amžiaus sūnus į ilgą trejų ar ketverių metų kelionę net ne
savo, o svetimu laivu; kad, įgyjant pirmų banginių medžioklės žinių,
netrukdytų savaiminis tėviškas šališkumas arba perdėtas rūpestis.
Tuo metu „Rachelės“ kapitonas vis dar nusižeminęs maldavo Aha-
bą; o „Pekodo“ kapitonas vis taip pat stovėjo kaip įkaltas, priimdamas
smūgį po smūgio, bet nesuvirpėdamas.
- Aš neišeisiu, - kalbėjo svetys, - kol nepasakysi man taip . Pasielk
su manim taip, kaip norėtum, kad panašiu atveju būtų pasielgta su
tavimi. Juk ir tu, kapitone Ahabai, turi sūnų - tiesa, dar vaiką, saugiai
paliktą namie, - savo senatvės vaiką. - Taip taip, tu jau atsileidi; ma
tau - skubėkit, skubėkit, vyrai, sukite rėjas!
- Sustot! - riktelėjo Ahabas. - Neliest brasų! - Tada lėtai, spauste
išspausdamas kiekvieną žodį, pratarė: - Kapitone Gardineri, aš to ne
darysiu. Net ir dabar gaištu laiką. Lik sveikas, lik sveikas. Tesaugo tave
Dievas, žmogau, ir tebūnie man atleista, bet turiu eiti. Pone Starbakai,
pažiūrėk į naktouzo laikrodį ir kad po trijų minučių nebūtų laive nė
vieno pašalinio; tada vėl pasukit rėjas ir plaukit pirmykščiu kursu.
Skubiai apsigręžęs, nukreipęs veidą, Ahabas nulipo į kajutę, pa
likęs „Rachelės“ kapitoną sukaustytą nustebimo, kad širdingas jo
NI OBI S D I K A S . AR B A B A N G I A I S 581
meldimas buvo taip besąlygiškai ir galutinai atmestas. Tačiau atsikvo

šėjęs kapitonas Gardineris tylomis nuskubėjo prie borto; veikiau nu
krito, negu nulipo į velbotą ir grįžo į laivą.
Netrukus abiejų laivų kilvateriai išsiskyrė; ir, kol sutiktasis dingo
už regračio, buvo matyti, kaip puldinėja prie kiekvieno, kad ir ma
žiausio tamsaus taško jūros paviršiuje. Tai į kairę, tai į dešinę sukiojosi
jo rėjos; tai plaukė vienu halsu, tai kitu; tai smigo priešakiu į bangas,
tai stūmė prieš save jų keteras; ir visą laiką stiebai bei rėjos buvo pilni
žmonių kaip trys aukštos vyšnios, kurių šakos nukibusios vyšniaujan-
čiais berniūkščiais.
Betgi iš neryžtingo ir vingiuoto kurso, iš sielvartingos vagos aiškiai
buvo matyti, kad putų purslais verkiantis laivas paguodos nesurado.
Tai buvo „Rachelė“, raudanti savo vaikų, kurių nebėra.1
Eilutė iš Senojo Testamento, Jer 31, 15.

5 82
129 S K Y R I U S
Kajutė
{Ah abas eina į denį; Pipas stveria jo ranką, norėdamas eiti kartu)
- Berneli, berneli, prašiau, kad dabar nesekiotum man iš paskos.
Artėja valanda, kai Ahabas nenuvys tavęs, bet ir šalia nebenorės maty
ti. Tu, vargšeli, jaučiu, turi kažko itin gaivinamo mano ligai. Panašūs
dalykai panašiai ir gydomi; o šitai medžioklei mano liga - pati geisti-
niausia sveikata. Lik čia, apačioje, kur tave aptarnaus, lyg būtum kapi
tonas. Taip, berneli, sėdėsi mano kėdėje, prisraigtuotoje prie grindų;
būsi jai dar vienas varžtelis.
- Ne ne ne! jūsų kūnas jau nebe vientisas, pone kapitone; panau
dokit mane vargšą, kaip savo prarastą koją; stokite ant manęs, pone
kapitone; nieko daugiau neprašau - tik noriu likt jūsų dalimi.
- O! nors niekšų milijonai, imu tvirtai tikėti nesunaikinama žmo
gaus ištikimybe! - juk jis juodaodis! - ir pamišęs! - bet, matyt, darau
jam gydomąjį poveikį; jis vėl atgauna nuovoką.
- Man sakė, pone kapitone, kad Stabas vienąkart pametė vargšą
Pipą, kurio nuskendę kaulai dabar boluoja dugne, nors gyva jo oda
juodavo. Bet jūsų - kitaip nei Stabas - aš niekada nepamesiu. Pone
kapitone, privalau eit su jumis.
- Jeigu dar ilgiau taip kalbėsi, tikslas, į kurį veržiuosi, apsivers ma
nyje kiliu į viršų. Ne, sakau tau - tai neįmanoma.
- Gerasis pone, pone, pone!
- Neverk, nes užmušiu! saugokis - Ahabas irgi beprotis. Jei klau
sysies, dažnai girdėsi mano kaulinę koją dunksint denyje, ir pagal
stuksenimą žinosi, kad aš ten. Dabar palieku tave. Ranką! - Štai ji! Tu
man ištikimas, berneli, kaip apskritimas centrui. Taigi: telaimina tave
Dievas per amžių amžius, o jeigu iki to bus prieita - teišgelbsti tave
Dievas, kad ir kas nutiktų.
{Ahabas išeina; Pipas žingteli į priekį )
583
- Jis tik ką čia stovėjo; dar įkvepiu jo orą - bet aš vienas. Kad nors
būtų vargšelis Pipas, lengviau viską ištverčiau, bet jis prapuolė. Pipai!
Pipai! Din dan, din dan! Kas matėte Pipą? Turėtų būti ten, viršuje;
paklebenkim duris. Kas čia? nei spynos, nei sklendės, nei kablio; o ne
atsidaro. Tikriausiai užkeiktos; jis liepė man čia pasilikti: aha, ir pasa
kė, kad toji prisraigtuota kėdė - mano. Štai taip - atsisėsiu, atsilošiu,
atsiremsiu į pertvarą ir būsiu pačiame laivo viduryje, o visi trys stiebai,
kilis ir korpusas - prieš mane. Tai štai - mūsų jūreiviai pasakoja, kad
kaip tik čia, savo juoduose flagmanuose, didieji admirolai kartais su
sėda prie stalo ir ima muštruoti kapitonų ir leitenantų pulkus. Cha!
kas čia? paradiniai antpečiai! antpečiai! iš visų pusių brukasi antpe
čiai! Lai keliauja ratu grafinai; malonu jus matyti; mesjė, prisipilkite
taures! Keista juodam berniukui vaišinti baltuosius auksu siuvinėtais
mundurais! - Mesjė, ar neteko jums matyti tokio Pipo - negriuko,
penkių pėdų ūgio, niekingos išvaizdos ir bailio! Kartą ėmė ir iššoko iš
velboto - ar nematėt? Ne! Tada įsipilkite dar, kapitonai, ir išlenkime,
kad būtų gėda visiems bailiams! Neminiu vardų. Gėda jiems! Užkei
kite ant stalo koją! Gėda visiems bailiams! - Ts! ten, viršuje, girdžiu
kaulinę koją. - O pone, mano pone! Kaip sunku, kai žingsniuojate
virš manęs. Bet liksiu čia, net jei laivas atsitrenks į uolas; o jos pramuš
kajutės sienas; ir pas mane į vidų prilįs austrių.
584
130 S K Y R I U S
Skrybėlė
Dabar, kai deramu metu deramoje vietoje po ilgos ir vingiuotos įžan

ginės kelionės, - apiplaukęs visus kitus banginių medžioklės vande
nis, - Ahabas lyg ir užspeitė priešą vandenyno kampe, kad tikrai jį pri
baigtų; dabar, atsidūręs toje ilgumoje ir platumoje, kur taip skaudžiai
buvo sužalotas; dabar, kai sutiko laivą, vos prieš dieną mačiusį Mobį
Diką; - dabar, kai vienas po kito sekę susitikimai su įvairiais laivais
sutartinai, nors skirtingai, bylojo apie šėtonišką Baltojo Banginio abe
jingumą žudant medžiotojus, tiek jam prasikaltusius, tiek nekaltus; -
dabar senojo kapitono akyse glūdėjo kažkas, ko niekaip neįstengtų
pakelti silpnadvasio žvilgsnis. Kaip nenusileidžianti Šiaurės žvaigždė
begalinę arktinę šešių mėnesių naktį žvelgia žemyn, nenukreipdama
skvarbaus, tvirto, sutelkto žvilgsnio; taip ir Ahabo tikslas švytėjo virš
nenutrūkstamo niūrios įgulos vidurnakčio. Tokia didi buvo jo galia,
kad visi nujautimai, dvejonės, būgštavimai ir baimės troško pasislėpti
žmonių sielose ir neišsikišti į paviršių nei daigu, nei lapu.
Tuo priešaudrio tarpsniu išnyko laive linksmybė - tiek nuoširdi,
tiek apsimestinė. Stabas jau nebesistengė žadinti šypsenos; o Starbakas
jos gesinti. Džiaugsmas ir skausmas, viltis ir baimė - viskas vienodai
buvo sumalta į smulkiausias dulkeles ir įmaišyta tam tikru metu į su
stingusį geležinės Ahabo sielos skiedinį. Nebylūs kaip mechanizmai
žmonės judėjo denyje, visą laiką jausdami įsmeigtą tironišką senojo
kapitono žvilgsnį.
Bet jeigu slapčiausiomis vienatvės valandomis atidžiau būtumėt
įsižiūrėję į Ahabą; jam manant, kad į jį nukreipta tik viena akis; būtu
mėt pamatę, kad visai kaip Ahabo žvilgsnis baugino įgulą, mįslingas
paršo žvilgsnis baugino Ahabą; arba bent kažkaip kraupiai kartais jį
veikė. Toks augantis, sprudus paslaptingumas gaubė dabar sudžiūvusį
Fedalą; toks nepaliaujamas drebulys jį krėtė; kad žmonės įtariai žvel
gė į jį; visai nebežinodami, ar jis iš tiesų sukurtas iš gyvos, laikinos
585
medžiagos, ar tai tik virpantis šešėlis, krintantis ant denio nuo nere
gimos būtybės. Bet dabar tas šešėlis visą laiką šmėkšojo denyje. Net
naktį niekas nebuvo matęs Fedalos užsnūstant arba nulipant žemyn.
Valandų valandas jis stovėdavo sustingęs, bet niekada neatsisėsdavo,
neatsiremdavo, ir tuščios, bet stebinančios jo akys aiškiai bylojo: mes,
du sargybiniai, niekada nesiilsime.
Kad ir kokiu dienos arba nakties metu išeidavo jūreiviai į denį, dabar
Ahabas jau visada būdavo ten: arba stovėdavo įrėmęs koją įduobon, arba
žingsniuodavo denio lentomis tarp dviejų nesikeičiančių ribų - grot-
stiebio ir bizanstiebio; o kartais stovėdavo liuke - gyvąją koją pastatęs
ant denio, tartum pasirengęs eiti; skrybėlę užsismaukęs ant akių; todėl,
kad ir kaip nejudriai stovėjo, kad ir kaip augo skaičius dienų ir naktų,
kai nesisupo kabamajame gulte; niekas niekada tiksliai nebūtų galėjęs
pasakyti, ar jo akys po skrybėle užmerktos, ar atidžiai seka visus, nors
liuke išstovėdavo gal valandą, gal dvi, ir nepastebima nakties drėgmė ra
sos karoliais nuberdavo akmenines jo apsiausto bei skrybėlės raukšles.
Drabužius, nakties drėkinamus, išaušusios dienos saulė ant jo džiovino;
ir taip diena po dienos, naktis po nakties jis jau nebenulipdavo žemyn; o
jei kažko prireikdavo kajutėje, siųsdavo ką nors, kad atneštų.
Valgė taip pat atvirame ore; tai yra pusryčiavo ir pietavo, - bet
vakarienės neliesdavo; nebesikirpo net juodos barzdos, kuri augo visa
surizgusi kaip audros išverstų medžių išrautos šaknys, dar šiek tiek lei
džiančios ūgius prie plikos pašaknės, nepaisant to, kad žalia laja jau
nudžiūvusi. Nors jo gyvenimas dabar virto ištisiniu budėjimu denyje;
nors mistiškas paršo budėjimas taip pat buvo be pertrūkio; vis dėlto
jiedu - vienas su kitu - beveik nesišnekėjo, nebent retkarčiais, jei bū
tinas reikalas priversdavo. Kad ir kaip tvirtai šią porą siejo kažkokie
slapti kerai, žiūrint iš šalies, baimės apimtos įgulos akyse jie atrodė
tolimi kaip du ašigaliai. Dienomis dar tarsteldavo ką vienas antram;
o naktimis visiškai nebendravo, bent jau žodžiais. Kartais valandų
valandas stovėdavo atskirybėje, tik žvaigždžių šviečiami; Ahabas liu
ke, parsas prie grotstiebio; ir nenuleisdavo vienas nuo kito akių, tary
tum Ahabas būtų matęs parse priekin krintantį savo šešėlį, o parsas
Ahabe - prarastąjį savo esybės medžiagiškumą.
Ir vis dėlto Ahabas - toks, kokį dieną naktį, kas valandą, kas se
kundę duodantį įsakymus matė valdiniai, - kažkodėl Ahabas buvo
nepriklausomas ponas, o parsas tiktai jo vergas. Tačiau tuo pat metu

abu buvo tarytum sukinkyti į vieną jungą, genami neregimo tirono;
plonas šešėlis šalia tvirtų špantų. Nes kad ir kas buvo parsas, laivo
špantai ir kilis buvo tvirtasis Ahabas.
Vos aušrai prabrėškus atskambėdavo nuo juto geležinis jo balsas:
„Žvalgai, į stiebus!“ - o paskui visą dieną iki pat vakaro, ir saulei nu
sileidus, ir tamsai užėjus, ir laivo varpui kiekvienąkart suskambant,
buvo girdėti tas pats balsas: „Ką matot? - žiūrėkit atidžiau! atidžiau!“
Bet kai praėjo trys ar keturios dienos po susitikimo su vaikų ieš
kančia „Rachele“ ir nebuvo pastebėta nė vieno fontano, liguisto po
troškio apsėstas senis ėmė nebepasitikėti įgula; na, beveik visais, iš
skyrus stabmeldžius žeberklininkus; jam net šmėstelėjo mintis, kad
Stabas ir Flaskas tyčia nepastebi to, ko jis taip nekantriai laukia. Ta
čiau jei tokių įtarimų ir buvo, Ahabas išmintingai susilaikė neišsakęs
jų žodžiais, net jei veiksmai ir bylojo, kad jų esama.
- Aš pirmas pamatysiu banginį, - ištarė jis. - Taip! tegul dublonas
atitenka Ahabui!
Jis pats nusipynė iš troso krepšį; liepė vienam jūreiviui įlipus į
grotstiebį pritaisyti skrystį pačiame viršuje; sugavęs abu žemyn mesto
lyno galus, vieną galą pririšo prie krepšio, o prie kito pritaisė kaištį už
kišti už borto. Po to, nepaleisdamas laisvojo galo, įdėmiai apžvelgė visą
įgulą; kiek ilgiau stabteldamas ties Degu, Kvikegu ir Teštiga; skubiai
aplenkė Fedalą; ir pagaliau, įbedęs tvirtą pasitikintį žvilgsnį į pirmąjį
padėjėją, tarė:
- Paimk, pone, virvę. Atiduodu ją į tavo, Starbakai, rankas.
Paskui įlipo į krepšį, davė ženklą užtempti į laktą viršuje; kai buvo
iškeltas, Starbakas pritaisė lyną prie borto ir visą laiką stovėjo šalia.
Štai taip, ranka apsikabinęs grotstiebį, Ahabas žvalgė bekraštės jūros
mylių mylias - prieš pirmagalį, už laivagalio, į kairę, į dešinę, - kiek
siekė žvilgsnis iš tokių aukštybių.
Kai jūreiviui tenka dirbti viršuje tarp laivavirvių, kur nėra į ką
atsiremti kojomis, jį įkelia ten lynu ir laiko tol, kol atliks, kas reikia;
tokiais atvejais prie denyje pritvirtinto lyno galo pastatomas kitas jū
reivis, kuriam liepiama dėmesingai budėti ir tą lyną prižiūrėti. Mat
tokioje gausybėje susipynusio takelažo, kai apačioje sunku nesuklys
ti, kur kokia laivavirvė nueina; kai nepaliaujamai atrišinėjami denyje
M O BI S DI KAS. ARBA B A N G I N I S
587
pritvirtinti galai, labai gali būti, kad be pastovaus saugotojo užkelta

sis jūreivis per lemtingą kurio nors draugo neapsižiūrėjimą nukris iš
aukštybių ir nugarmės tiesiai į jūros gelmę. Taigi Ahabo elgesys šiuo
atveju nieko nestebino; tiktai buvo keista, jog kaip tik Starbaką, - re
gis, vienintelį žmogų laive, kada nors drįsusį pareikšti Ahabui prieš
taravimą, turintį kruopelytę apsisprendimo tvirtumo; be to, vieną iš
tų, kurių sąžiningumu žvalgantis banginių Ahabas buvo ėmęs abejo
ti, - keista, kad kaip tik jį Ahabas pasirinko saugotoju; be dvejonių
patikėjęs savo gyvybę žmogui, kuriuo kitais atžvilgiais nepasitikėjo.
Ir štai - pirmą kartą Ahabui net dešimties minučių neišbuvus
viršuje; staiga didelis plėšrus raudonsnapis jūrų vanagas - vienas iš
tų, kokie dažnai skraido šitose platumose nemaloniai arti nuo žvalgų
galvų, - vienas tų paukščių nežinia iš kur atskrido ir klykdamas ėmė
skubiai brėžti aplink Ahabo galvą painių ratų labirintą. Paskui šovė
tiesiai į tūkstančio pėdų aukštį; tada spirališkai krito žemyn ir ėmė
verpetuoti aplink Ahabo galvą.
Tačiau, įbedęs žvilgsnį į blausų tolimą regratį, Ahabas, regis, nepa
stebėjo laukinio paukščio; ir kiti tikriausiai nebūtų atkreipę į jį dėme
sio, nes čia nebuvo nieko išsiskiriančio; bet dabar net pačios nerūpes-
tingiausios akys kone visur įžvelgė ypatingą prasmę.
- Skrybėlė, jūsų skrybėlė, pone kapitone! - ūmai sušuko jūreivis iš
Sicilijos, stovintis bizanstiebio viršūnėje, kaip tik už Ahabo, tik trupu
tį žemėliau, skiriamas nuo jo gilios oro bedugnės.
Bet tamsus kaip naktis sparnas jau buvo prie pat senojo kapitono
akių; ilgas kumpas snapas - prie galvos; klyktelėjęs juodasis vanagas
šovė su grobiu šalin.
Tris kartus apsuko ratu erelis Tarkvinijaus galvą1, nutraukė kepurę,
po to vėl uždėjo ją tiesiai ant galvos; ir tada jo žmona Tanakvilė išpra
našavo, kad jis būsiąs Romos valdovas. Bet tik kepurės grąžinimas pa
vertė šį įvykį geru ženklu. Ahabo skrybėlė nesugrįžo; laukinis vanagas
vis skrido ir skrido su našta; toldamas nuo laivo pirmagalio; ir pagaliau
išnyko; bet, prieš galutinai jam pradingstant, dar buvo galima įžiūrėti
juodą taškelį, atsiskyrusį nuo paukščio ir iš aukštybių nukritusį į jūrą.
1 Turima omeny Romos karalius Lucijus Tarkvinijus Senasis (V II-V I a. pr. m. e.), kurio
žmona mokėjusi pranašauti.
131 SKYRIUS
„Pekodas“ susitinka „Palaimą“
Ryžtingasis „Pekodas“ buriavo toliau; plaukė dienos, banga ritosi pas

kui bangą; kaip ir pirma, švelniai sūpavosi vairagalyje gelbėjimosi plū
duru paverstas Kvikego karstas; ir šit horizonte buvo pastebėtas laivas,
kurio pavadinimas „Palaima“ apgailėtinai prieštaravo išvaizdai. Kai jis
beveik priartėjo, visų akys nukrypo į škancus, kur stovėjo vadinamo
sios žirklės - storos, aštuonių pėdų aukštyje virš denio sukryžiuotos
sijos; ant jų banginių medžioklės laivuose padedami atsarginiai, neį
rengti arba apgadinti velbotai.
A nt šito laivo žirklių buvo matyti sulūžę balti španhautai ir ke
lios suskilusios lentos - viskas, kas buvo likę iš velboto; dabar karkasas
švietė kiaurai lyg plikas, gurantis, laiko nubalintas arklio skeletas.
- Ar matėt Baltąjį Banginį?
- Štai! - atsakė iš nuovargio sukritusiu veidu kapitonas, stovintis
prie hakaborto, ir parodė garsintuvu į velboto nuolaužas.
- Nudobėt?
- Dar nenukaltas žeberklas, kuris tą padarys, - atsakė sutiktojo
laivo kapitonas, liūdnai dirstelėjęs į denį, kur tykūs jūreiviai skubiai
siuvo susukto kabamojo gulto šonus.
- Nenukaltas?! - sušuko Ahabas ir, stvėręs nuo laikiklio Per
to nukaltąjį ginklą, iškėlė aukštyn. - Žvelk čionai, nantaketieti; čia,
savo rankoje, laikau jo mirtį! Krauju ir žaibo tvyksniais užgrūdinti šie
dantys; ir prisiekiu trečią kartą užgrūdinti juos toje karštoje vietoje
už plaukmenų, kur labiausiai susitelkusi prakeikta Baltojo Banginio
gyvybė!
- Tada tesaugo tave Dievas. Ar matai? - „Palaimos“ kapitonas
parodė į užsiūtą kabamąjį gultą. - Laidoju tik vieną iš penkių tvirtų
vyrų, kurie dar vakar buvo gyvi, tačiau nakties nebesulaukė. Tiktai
vieną laidoju, o kiti buvo palaidoti nespėję numirti; dabar jūs plau
kiate virš jų kapo. - Jis pasigręžė į įgulą: - Viskas parengta? Tada
uždėkite ant borto lentą ir pakelkite kūną; štai taip - O Dieve! - tarė
jis, prieidamas prie susiūto kabamojo gulto ir iškeldamas rankas. - Te
gul prisikėlimas iš numirusiųjų ir gyvenimas...
- Pasukti rėjas! Pavėjui! - it žaibas riktelėjo Ahabas jūreiviams.
Tačiau ūmai apsisukęs „Pekodas“ neįstengė pabėgti nuo pliaukš
telėjimo, pasigirdusio lavonui įkritus į vandenį; keli skrajūs vandens
purslai aptaškė korpusą, vaiduokliškai jį pakrikštydami.
Kai „Pekodas“ apsigręžė, susisielojusios „Palaimos“ įgula aiškiai
pamatė vairagalyje kabantį keistą gelbėjimosi plūdurą.
- Ei! Pažvelkit, vyrai! - pasigirdo pranašiškas balsas „Pekodo“ kil
vateryje. - Veltui, nepažįstamieji, bėgate iš liūdnų mūsų laidotuvių;
atsukę vairagalį, parodėte savo pačių karstą!
132 SKYRIUS
Simfonija
Buvo giedra melsvai plieninio atspalvio diena. Oro ir jūros ruimus var
giai tegalėjai atskirti viską smelkiančioje žydrumoje; tiktai įsisvajojusi
padangė buvo tyra ir švelni kaip moters žvilgsnis, o galingas vyriškas
vandenynas kilojosi ilgais, stipriais, niekur neskubančiais volais tary
tum miegančio Samsono krūtinė.
Čia kildami, čia leisdamiesi, aukštybėse sklandė maži, baltaspar
niai, be dėmelės paukščiai - tarsi romios moteriškų padangių mintys;
ten ir atgal gelmėje, bedugniame mėlynume, davėsi galingi Leviatanai,
kardžuvės ir rykliai - tarytum stiprios, nerimstančios, žudikiškos vy
riško vandenyno mintys.
Kad ir kokia didi buvo skirtybė, išorėje ji reiškėsi vien šešėliais ir
atspalviais; du pradai priminė vieną, tesidalijo gal tik lytimi.
Aukštybėse kaip valdoviškas caras ir karalius saulė atidavinėjo
romią padangę padūkusiam, nerimstančiam vandenynui; it nuotaką
jaunajam. Ir ten, kur ėjo regračio juosta, lengvas oro virpėjimas - daž
niausiai regimas čia, ties pusiauju, - bylojo apie švelnų, jaudulingą pa
sitikėjimą, meilės kupiną nerimą, su kokiu atveria glėbį drovi nuotaka.
Savy susitelkęs ir įsiręžęs; raukšlių išvagotas ir išmazgytas; alsiai
atkaklus ir nesitraukiantis; lyg žarijos griuvėsių pelenuose žioruojan
čiomis akimis; nedvejojantis Ahabas stovėjo giedrą rytmetį atstatęs
suskilusį kaktos šalmą tyram ir mergiškam padangių veidui.
O nemirtinga dangaus mėlynės kūdikyste ir nekaltybe! Nemato
mos, džiugiai aplink šėliojančios, sparnuotosios būtybės! Miela oro
ir dangaus vaikyste! Jums nė motais kietai suringuotas senojo Ahabo
sielvartas! Bet juk regėjau mažąsias Mariją ir M ortą1 - du linksma-
akius elfus, nerūpestingai straksinčius aplink seną tėvą ir žaidžiančius
1 Lozoriaus seserys, ištikim os Kristaus sekėjos (Naujasis Testamentas, Lk 10, 3 8 -4 2 ;

Jon 11-12).
591
apsvilusiomis garbanomis, sužėlusiomis išdegusio smegenų kraterio

pakraščiuose.
Palengva perėjęs denį, Ahabas sustojo ir, atsirėmęs į bortą, ėmė
žiūrėti, kaip grimzta vandenin jo šešėlis, lydimas žvilgsnio, vis atkak
liau smingančio į bedugnę gelmę. Tačiau gardžios oro kvaptys įstengė
valandėlę numaldyti sieloje opėjančią piktžaizdę. Smagus laimingas
oras ir žavus dangus pagaliau pradėjo jį glostyti ir myluoti; patėvis
pasaulis, visada žiaurus - grėsmingas, - dabar apglėbė meiliomis ran
komis užsispyrusį kaklą ir, regis, džiugiai pravirko, radęs širdyje jėgų
išgelbėti ir palaiminti neklusnųjį sūnų palaidūną. Iš po užsmauktos
skrybėlės krašto nuriedėjo ir nukrito į jūrą Ahabo ašara; ir nebuvo
Ramiajame vandenyne didesnės brangenybės už tą lašą.
Starbakas matė senąjį kapitoną; matė, kaip jis stovėjo užgulęs bor
tą; ir ištikima širdimi, regis, išgirdo neapsakomą raudojimą, išsiveržusį
iš pačių aplink viešpatavusios giedrumos gelmių. Atsargiai, kad nepa
liestų kapitono ir nebūtų jo pastebėtas, prisiartino ir atsistojo greta.
Ahabas atsigręžė:
- Starbakai!
- Pone kapitone...
- O, Starbakai! koks švelnus, koks švelnus vėjas ir kaip švelniai
žvelgia dangus! Tokią dieną - tokią pat meilingą dieną - sužeberk-
lavau pirmąjį banginį - aštuoniolikmetis žeberklininkas! Keturios
dešimtys - keturios dešimtys - keturios dešimtys metų prabėgo! -
prabėgo! Keturios dešimtys metų nepaliaujamos banginių medžiok
lės! keturios dešimtys metų nepriteklių, pavojų ir audrų! keturios
dešimtys metų negailestingoje jūroje! šit jau keturios dešimtys metų,
kai Ahabas paliko ramią žemę, ir keturios dešimtys metų, kai kovoja
su jūros gelmių baugesiais! Ir tikrai, Starbakai, iš tų keturių dešimčių
net trejų metų neišbuvau krante. Kai pamąstau apie savo gyvenimą;
atsiskyrėlišką vienatvę; kapitono akmeninio kalėjimo atskirybę, taip
šykščiai teįsileidžiančią bet kokį jausmą iš žaliojo pasaulio, esančio už
jo ribų - o, gniuždantis nuoilsi! o gvinėjiška kapitono vienvaldystės
vergove! - kai susimąstau apie visa tai, ką iki šiol daugmaž numaniau,
bet aiškiai nesupratau - kaip keturias dešimtis metų mitau vien sausais
šūdiniais - tuo skurdžiu sielos maisto simboliu! - kai net didžiausias
žemės vargeta kasdien pasitiekia šviežių vaisių ir atsilaužia šviežios šio
HERM AN MELVILLE
592
pasaulio duonos, o aš kremtu apipelijusias plutas - vandenynų vande

nynams skiriant mane nuo jaunos mergaitės - mano žmonos, su kuria
susituokiau pradėjęs šeštąją dešimtį ir rytojaus dieną po sutuoktuvių
išplaukiau Horno kyšulio link, palikęs tik gilią įdubą vestuvių priegal
vyje - žmona? - žmona? - teisingiau - gyvanašlė! Taip, Starbakai, ves
damas paverčiau vargšę mergaitę našle; o paskui toji beprotybė, įdūkis,
verdantis kraujas ir rūkstanti kakta, su kuriais šit jau tūkstančius kartų
leidosi į tūžmingą, putotą grobio medžioklę senasis Ahabas - veikiau
demonas negu žmogus! - taip, taip! koks beviltiškas kvailys - kvai
lys - senas kvailys - keturias dešimtis metų buvo Ahabas! Kam tas
medžioklės įniršis? kam tampytis gyslas ir narintis sąnarius irkluojant,
sviedžiant žeberklą, leidžiant trišakį? negi nuo to Ahabas praturtėjo
arba pagerėjo? Žvelk. O Starbakai! ar ne baisu, kad su tokia sunkia
našta turėjau likt vienakojis? Va, nubrauksiu nuo kaktos senus plau
kus; jie lenda man į akis, graužia jas, ir atrodo, kad aš verkiu. Tokios
pilkos sruogos veikiausiai užauga tik iš pilkų pelenų! Bet negi, Starba
kai, atrodau labai senas, labai labai senas? Jaučiuosi mirtinai nuvargęs,
sulinkęs, sukumpęs kaip išvytas iš Rojaus Adomas, kniumbantis po
šimtmečių nešuliu. Dieve! Dieve! Dieve! - sutrėkšk mano širdį! - iš
taškyk smegenis! - patyčios! patyčios! karčios, karčios patyčios; negi
patyriau tiek džiaugsmo, kad dabar būčiau pražilęs ir atrodyčiau nepa
kenčiamai senas? Arčiau! stok greta manęs, Starbakai; leisk pažvelgti
į žmogaus akis; tai geriau, negu žiūrėti į jūrą arba dangų, geriau, negu
žiūrėti į Dievą. Prisiekiu žaliuojančia žeme; prisiekiu liepsnojančiu ži
diniu! štai, mano drauge, tas stebuklingas stiklas: matau savo žmoną
ir sūnų tavo akyse. Ne, ne, tu pasilik laive, tiktai laive! - neplauk vel-
botu, kai įdagu paženklintas Ahabas ims vytis Mobį Diką. Nestumsiu
tavęs į šį pavojų. Ne, ne! juk tavo akyse išvydau tolimus savo namus!
- O mano kapitone! mano kapitone! kilni siela! didi sena širdie!
kam reikia persekioti tą nelemtą žuvį? Bėkim kartu! palikim žudikiš
kus vandenis! plaukim namo! Starbakas taip pat turi žmoną ir sūnų -
žmoną ir sūnų, susilauktą broliškoje, seseriškoje, draugingoje jaunys
tėje; kaip kad jūs, pone kapitone, turite žmoną ir sūnų savo senatvėje,
pilnoje meilės, ilgesio, tėviškumo. Bėkim! bėkim iš čia! - leiskit tuoj
pat pakeisti kursą! Mano kapitone, kaip džiugiai, kaip linksmai
593
nuskriesime bangomis atgal į mieląjį Nantaketą! Man regis, Nantake-

te dabar tokios pat giedros mėlynos dienos kaip ir čia.
- Tokios pat, tokios pat. Esu jas regėjęs - vasaros rytmečiais. Maž
daug šiuo metu - taip, tai jo pokaičio nuomygio metas - berniukas
guviai prabunda; atsisėda lovelėje; ir motina pasakoja jam apie mane,
seną žmogėdrą; apie tai, kaip plaukioju tolimose jūrose virš bedugnių
gelmių ir kad dar grįšiu namo pašokti su juo.
- Taip ir Merė, mano Merė! Pažadėjo kiekvieną rytą atnešti mūsų
sūnų į kopas, kad pirmas pamatytų tėvo burę! Taip, taip! gana! nu
spręsta! sukame į Nantaketą! Eime, mano kapitone, nustatykite kursą
ir plaukiam atgal! Žiūrėkit, žiūrėkit! vaikiškas veidelis lange, vaiko
rankutė virš kalvos!
Tačiau Ahabas, jau nukreipęs žvilgsnį į šalį, sudrebėjo lyg kirminų
pagraužta obelis, ir ant žemės nukrito paskutinis raukšlėtas obuolys.
- Kas? Kas per nežinoma, nematoma, nečionykštė jėga; kas per
apgavikiškas, slapūniškas ponas ir valdovas; kas per žiaurus, negailes
tingas imperatorius man įsakinėja; kodėl nubloškęs viską, ką myli ir
ko ilgisi prigimtis, kažkur brukuosi, veržiuosi, spraudžiuosi; ir nieko
nepaisydamas esu pasiryžęs daryti tai, ko širdies gilumoje niekada ne
siryžčiau net pabandyti? Ar Ahabas yra Ahabas? Ar aš, o Dieve, ar kas
kitas kelia už mane šitą ranką? Bet jei net didžioji saulė juda ne savo
valia; jei ji tėra dangaus pasiuntinukas; jei kiekviena žvaigždė sukasi
tik kažkokios nematomos jėgos stumiama; kaip galėtų plakti menka
širdis; mintyti savas mintis apgailėtinas protas; jeigu Dievas nevaldy
tų šitų tvinksnių, nemintytų šitų minčių, negyventų šito gyvenimo
vietoj manęs? Prisiekiu dangumi, mano drauge, šiame pasaulyje esa
me sukami kaip antai tas špilis, o Likimas - tai handšpugas. Ir visą
laiką - pažvelk! - tas pats šypsantis dangus ir bedugnė jūra! Pažvelk!
anava tunas plaukia? kas jam įsako prisivyti ir susmeigti dantis į skrai
dančią žuvį? Kas laukia žudikų, mano drauge? Kas bus nuteistas, jei
pats teisėjas turi būti patrauktas atsakomybėn? Tačiau koks švelnus
švelnus vėjas; kaip meiliai žvelgia dangus; kaip gardžiai kvepia oras,
tarsi atskriejęs iš tolimų žydinčių pievų; kažkur Andų priekalnėse da
bar šienapjūtė, ir šienpjoviai, Starbakai, užmigo ant šviežiai nupjautos
žolės. Užmigo? Taip, plūkis nesiplūkęs, vis tiek galop užmigsi pievoje.
HERM AN MELVILLE
594
Užmigsi? Ir rūdysi žalioje žolėje kaip pernykštis pjautuvas, numestas

ir pamirštas ant rasotos pradalgės - Starbakai!
Tačiau pirmasis padėjėjas, iš nevilties išblyškęs kaip lavonas, jau
buvo tyliai pasišalinęs.
Ahabas perėjo skersai denį, pasilenkė per bortą, pažvelgė į vandenį
ir krūptelėjo, sutikęs skvarbų dviejų atsispindinčių akių žvilgsnį. Gre
ta jo, atsirėmęs į apsauginį bortą, sustingęs stovėjo Fedala.
59 5
133 S K Y R I U S
M edžioklė - pirm a diena
Tą pačią naktį, per vidurinį budėjimą, senasis kapitonas - kaip kartais

buvo pratęs - žengė nuo liuko trapo, ant kurio stovėjo, ir pasuko prie
savo įduobos škancuose, bet staiga be galo susijaudinęs ištempė kaklą
ir godžiai įtraukė šnervėmis jūros oro lyg išmintingas laivo šuo, paju
tęs, kad artinamasi prie laukinės salos. Tada pareiškė, kad netoliese
turi būti banginis. Greitai visi, kas budėjo, pajuto savotišką kvapą, kurį
kartais toli paskleidžia gyvas kašalotas; todėl nė vienas nenustebo, kai
Ahabas, patikrinęs kompaso ir vėjarodžio rodmenis, po to apytiksliai
nustatęs kvapo sklidimo kryptį, skubiai įsakė šiek tiek pakeisti kursą
ir sutraukti bures.
Išaušus paaiškėjo, kad pasielgta įžvalgiai: tiesiai priešais „Pekodą“
driekėsi ilga siaura juosta lygutėlio tarsi alyvuoto vandens, švelniai su-
ribuliuotais pakraščiais, panašiais į metalines šlifuotas briaunas sro-
vingo į jūrą įtekančio gilaus upelio.
- Žvalgai, į stiebus! Visa įgula į viršų!
Bake Degu taip patrankė trimis handšpugais, kad miegojusieji
kubrike, tarytum Paskutinio teismo dienos griaustinių pažadinti, su
drabužiais rankose žaibiškai iššoko į denį.
- Ką matot? - sušuko Ahabas, užversdamas veidą į dangų.
- Nieko, pone kapitone, nieko! - pasigirdo iš viršaus atsakymas.
- Iškelti bramselius ir liselius! - vairagalyje ir priekyje, - iš abiejų
pusių!
Buvo išskleistos visos burės; Ahabas ištraukė lyną, kuriuo būdavo
keliamas į grotstiebį, ir po kelių akimirkų jau kilo į viršų, bet staiga,
įveikęs vos du trečdalius kelio, pažvelgė pro grotmarselio ir bramselio
tarpą ir sukliko kaip žuvėdra iš aukštybių:
- Fontanas! - fontanas! Ir kupra kaip sniego kalnas! Tai Mobis
Dikas!
įaudrinti šūksnio, tą pat akimirką trijų žvalgų pasigauto, jūrei

viai kaip patrakę ėmė kartis vantais, norėdami savo akimis pamaty
ti garsųjį banginį, kurį taip ilgai vaikėsi po visą pasaulį. Tuo metu
Ahabas buvo užkeltas iki pat stebėjimo vietos ir pakibo keliomis pė
domis aukščiau už kitus žvalgus, iš kurių Teštiga stovėjo tiesiai po
juo ant grotbramstengos salingo, - taigi galva beveik lietė Ahabo pa
dus. Iš tokio aukščio jie puikiai matė banginį, plaukiantį kelios my
lios prieš laivą, sulig kiekvienu bangos kilstelėjimu parodantį aukš
tą žvilgančią kuprą ir tolygiai švirkščiojantį į dangų tykų fontaną.
Prietaringiems jūreiviams pasidingojo, kad tai tas pats vaiduokliškas
fontanas, kadaise regėtas mėnesienos užlietuose Atlanto ir Indijos
vandenynuose.
- Nejaugi niekas jo nepamatė anksčiau už mane, - pasiteiravo
Ahabas ant laivavirvių kybančių jūreivių.
- Pamačiau jį, pone kapitone, beveik tą pačią akimirką kaip jūs ir
ėmiau šaukti, - pareiškė Teštiga.
- Ne tą pačią; ne tą pačią - ne, dublonas mano. Likimas išsaugojo
dubloną man. Tik aipam ačiau ; nė vienas pirma manęs nepamatėt Bal
tojo Banginio. Štai fontanas! dar vienas - dar vienas! Vėl fontanas - ir
vėl! - tęsiamai, lėtai, kartu su tolygiais banginio fontano švirkšniais
šūkčiojo Ahabas. - Jis tuoj paners! Suglausti liselius! Rifuoti bramse-
lius! Pasiruošt nuleist tris velbotus. Pone Starbakai, atmink, pats lieki
denyje ir prižiūri laivą. Ei, vairininke! Suk stačiau prieš vėją! Vienas
rumbas prieš vėją! Taip laikyti, taip laikyti! Antai - jau rodo uodegą!
Ne ne, tai tik juoda bangų mūša! Velbotai paruošti? Išsirikiuot, išsi
rikiuoti. Leisk mane žemyn, pone Starbakai, žemyn, žemyn - greit,
greičiau! - Ir jis nušvilpė oru į denį.
- Dumia tiesiai pavėjui, pone kapitone! - sušuko Stabas. - Bėga
nuo mūsų, bet laivo dar nepastebėjo.
- Užsičiaupk, žmogau! Vyrai - prie brasų! Rumpelį į bortą!
Traukt brasus! Plaukt lėčiau - lėčiau! Taip; gerai! Velbotus, velbotus!
Tuoj visi velbotai, išskyrus Starbako, buvo nuleisti į vandenį; visų
burės iškeltos - visi irklai ėmė padūkusiai darbuotis; ir prasidėjo gur
gantis skriejimas per bangas pavėjui su Ahabu priešakyje. Blyškus nu
mirėliškas švytėjimas įsižiebė įkritusiose Fedalos akyse; kokti grimasa
iškreipė lūpas.
597
Tarytum begarsės kriauklės nautilai čiuožė per jūrą lengvi velbo-

tai; tačiau atstumas tarp jų ir priešo mažėjo nežymiai. Jiems besiar
tinant, vis lygesnis darėsi vandenyno paviršius; atrodė, lyg ant bangų
būtų užtiestas kilimas arba priešais būtų plytėjusi saulėta vidudienio
pieva. Pagaliau uždusę medžiotojai priplaukė prie, regis, nieko nenu-
jaučiančio grobio taip arti, kad jau aiškiai matė bangomis slystančią
akinamai blizguliuojančią kuprą, apsuptą besisukančio švelnių it vilna
žalių putų žiedo. Tolėliau jie galėjo įžiūrėti gilias susipynusias didžiu
lės stačios galvos raukšles. Prieš ją ant minkšto turkiško vandenyno
kilimo nuo plačios baltos kaip pienas kaktos krito mirgantis baltas
šešėlis ir bėgo priešakyje, lydimas švelnaus, melodingo čiurlenimo; už
jo mėlyni vandenys liejosi į judantį ramaus pėdsako vandenyje slėnį; o
abiejose pusėse visą laiką kilo ir šoko žiburiuojantys burbulai. Tačiau
juos iš eilės sprogdino virš jūros skraidžiojančių nesuskaitomų links
mų paukščių lengvos kojytės, vis paliečiančios skaidrų vandenį; lyg
flagštokas, iškilęs virš nudažyto didžiulės fregatos korpuso, iš Baltojo
Banginio kupros kyšojo ilgas, bet perlūžęs neseniai įsmeigto trišakio
kotas; ir kartkartėm lengvakojis paukštis skrajūnas iš pulko, virpančiu
baldakimu lydinčio žuvį, tyliai nutūpdavo ant šitos karties ir sūpuoda-
vosi papūtęs ilgą uodegą kaip plevėsuojančią vėliavėlę.
Kilnus džiugesys - galingas greito judėjimo ramybės švelnumas
gaubė neriantį bangomis banginį. Net baltasis jautis Jupiteris su pa
grobtąja Europa, įsitvėrusią dailių jo ragų; net tasai jautis, šnairuojan
tis į gražuolę meiliomis, geidulingomis akimis ir vienodu, užburiančiu
skubumu per ribuliuojančias bangas plaukiantis tiesiai į vedybines
Kretos menes; ne, net patsai Dzeusas ir neprilygstamas jo valdovišku-
mas! negalėjo pranokti garsaus Baltojo Banginio, taip dieviškai judan
čio tarp bangų.
I abi puses - kartu su minkštų šonų skiriamomis bangomis, sklin
dančiomis nuo jo plačiais sparnais, - abiem blizgančiais šonais siuntė
jis užburiančią pagundą. Ir nieko keista, kad buvo tarp medžioklių
tokių, kurie, nenuovokiai pasidavę apgaulingo tykumo burtams ir
vilionėms, ryždavosi jį pulti; o tada aptikdavo po romybės skraiste
glūdinčius pražūtingus tornadus. Bet ramus, kerimai ramus, - o ban
gini! - tujen plauki pas visus, pirmąkart tave reginčius, nors kaip tik
tokiu būdu prisiviliojęs žudei ir anksčiau.
Šitaip per giedrą tropikų jūros netrikdomybę, tarp bangų, ne

drįstančių iš susižavėjimo ploti rankomis, plaukė Mobis Dikas, vis
dar nerodydamas viso siaubaus nugrimzdusio kūno, gerai slėpdamas
perkrypusį pragaištingą žandikaulį. Bet va priekinė jo dalis pamažu
iškilo iš vandens; akimirką marmurinis kūnas išlinko it aukšta arka,
panaši į garsųjį klintinį tiltą Virdžinijoje; grėsmingai mostelėjęs ore
uodegos vėliava, dievas pasirodė visa didybe ir, tuoj pat panėręs, dingo
iš akių. Tai laukiamai kybodami, tai brūkšteldami sparnu per bangą,
balti jūrų paukščiai ilgesingai lūkuriavo virš sujudinto vandens ploto.
Iškėlę ilguosius irklus, pasidėję trumpuosius, atleidę bures, trys
velbotai tykiai sūpavosi ant bangų, laukdami vėl išnyrant Mobį Diką.
- Valanda, - pratarė Ahabas, stovėdamas kaip įkaltas velboto
vairagalyje; jis žvelgė pavėjinėn pusėn, viršum tos vietos, kur panėrė
banginis, ūkanotų mėlynų erdvių ir plačių viliojančių plynių link. Tai
tetruko akimirką; netrukus jo akys jau sukosi akiduobėse, jis vėl ne
kantriai naršė žvilgsniu vandenų ratą. Papūtė gaivesnis vėjas; jūra ėmė
kupstuotis.
- Paukščiai! paukščiai! - sušuko Teštiga.
Nelyginant garniai per trauką balti paukščiai voromis skrido
Ahabo velboto link; už kelių jardų jie ėmė sukti ratus virš vandens,
džiugiai ir nekantriai klykaudami. Jų rega buvo geresnė negu žmogaus;
Ahabas dar nematė jūros paviršiuje jokios žymės. Bet staiga, vis giliau
ir giliau žvilgsniu skverbdamasis į sietuvą, aiškiai išvydo baltą gyvą
dėmę, ne didesnę už šermuonėlį, nuostabiai staigiai kylančią, augančią
tiesiog akyse; ūmai jai apsivertus, aiškiai pasirodė dvi ilgos lenktos ei
lės baltų blizgančių dantų, išnirusių iš neįsivaizduojamos gelmės. Tai
buvo Mobio Diko pražioti nasrai ir persuktas žandikaulis; o didžiulis
pasislėpęs kūnas dar buvo susiliejęs su vandenų mėlyne. Zaibaruojan-
tys nasrai žiojėjo po velboto dugnu lyg prasivėręs marmurinis laido
tuvių rūsys; ir Ahabas, staigiai grybštelėjęs vairiniu irklu, nubloškė
velbotą tolyn nuo kraupaus vaiduoklio. Paskui, sušukęs Fedalai keistis
vietomis, perėjo į velboto priekį, čiupo Perto žeberklą, įsakė įgulai ge
rai įsitverti irklų ir, gavus ženklą, irtis atgal.
Laiku apsisukęs velbotas dabar buvo pirmagaliu į banginio galvą,
dar neišnirusią iš vandens. Lyg perpratęs šią gudrybę, Mobis Dikas su
žmonių jam priskiriamu piktdžiugišku nuovokumu akies mirksniu
599
vikriai pasikreipė ir iškišo raukšlėtą galvą, prašliuoždamas palei pat

velbotą.
Visu velbotu - kiekviena lenta, kiekvienu špantu - perėjo dre
bulys, kai banginis, pražulniai kaip puolantis ryklys, tingiai, tartum
skanaudamas, įtraukė į pražiotą burną velboto pirmagalį taip, kad
net ilgas, siauras, persisukęs apatinis žandikaulis iškilo aukštai į orą,
ir vienu dantimi užsikabino už irklo įkabos. Melzgana perlamutrinė
nasrų vidaus baltuma atsidūrė per šešis colius nuo Ahabo galvos. To
kioje padėtyje Baltasis Banginis nežymiai pakratė lengvą kedro luotą
it žiauri katė pelę. Sukryžiavęs rankas, be jokios nuostabos akyse ra
miai stovėjo Fedala ir žvelgė tiesiai prieš save; bet tigro geltonio yrėjai
stumdydamiesi puolė į vairagalį.
Ir tuo metu, kai tamprūs bortai tirtėte tirtėjo, banginiui šėtoniš
kai žaidžiant su pasmerktąja įgula; kai į banginį nebuvo galima sviesti
žeberklo, nes jis visas buvo paniręs po valtimi, o pirmagalį laikė apžio
jęs; kai, negalėdami padėti, du kiti velbotai nejučia sustojo, žvelgdami
į neišvengiamą baigtį; štai tada kliedintis Ahabas, įsiutintas erzinamo
priešo artumo, per kurį gyvas, tačiau bejėgis, atsidūrė neapkenčia
muose nasruose; plikomis rankomis stvėrė ilgą kaulą virš savo galvos,
beprotiškai stengdamasis sulaikyti baisų jo gniužinimą. Bergždžiose
grumtynėse banginio žandikaulis išsprūdo Ahabui iš rankų; trapūs
velboto bortai sulinko sugniužo ir traškėdami subyrėjo; nasrai it mil
žiniškos žirklės perkirpo jį pusiau ir sandariai susivėrė vandenyje per
patį vidurį tarp dviejų plūduriuojančio velboto dalių. Bangos nunešė
jas su kybančiais perlūžusių lentų galais, o jūreiviai, susigrūdę vairaga-
lyje, mėšlungiškai stvarstėsi už bortų bei irklų.
Akimirką prieš pat velboto žūtį Ahabas iš gudraus kaktos kilste
lėjimo ir susilpnėjusio suspaudimo pirmas įspėjo banginio kėslą; dar
kartą jo ranka pabandė išstumti velbotą iš banginio nasrų. Bet šis tik
giliau sprūstelėjo į banginio žiotis, pakrypo ant šono; žandikaulis iš
sprūdo Ahabui iš rankų; o jis pats buvo išsviestas iš velboto ir kniūbs
čias tėškėsi į vandenį.
Perskrodęs bangą, Mobis Dikas atsitraukė nuo aukos ir dabar lū
kuriavo netoliese, statmenai kilsčiodamas pailgą baltą galvą iš bangų;
ir tuo pat metu verpstišku kūnu pamažėle sukdamasis aplink ašį; tad
kai iš vandens - per kokias dvidešimt ar daugiau pėdų - iškildavo
6oo HERM AN MELVILLE
milžiniška raukšlėta kakta, įsisiūbavusi jūra susiliejančiomis bango

mis dužo į ją; akinamai sutviksdama ir kerštingai ištėkšdama virpan
čias putas aukštai į dangų1. Taip audromečiu pusiau teapmalšusios
Lamanšo bangos atsitraukia nuo Edistouno papėdės, idant tuoj pat
pergalingai peršviestų per jo viršūnę putų skiauteres.
Tačiau netrukus Mobis Dikas vėl apsivertė ant pilvo ir ėmė greitai
suktis aplink vairagalyje likusią įgulą; pagiežingais uodegos smūgiais
keldamas putulus ir tartum akstindamas save naujam, dar pražūtin-
gesniam puolimui. Atrodė, kad į šipulius sudaužyto velboto vaizdas
jį siutino nelyginant vynuogių ir šilkmedžio uogų sultys Antiocho
dramblius Makabėjų knygoje12. Tuo metu Ahabas, dusdamas nuo įžū
lios banginio uodegos keliamų putų, dėl luošumo negalėdamas plauk
ti, - vis dėlto kažkaip laikėsi pačiame sūkurio viduryje; bejėgė jo galva
atrodė kaip į visas pusęs svaidomas burbulas, menkiausio atsitiktinio
smūgio susprogdinamas. Nuo velboto nuolaužos ramiai, nesmalsau
damas stebėjo jį Fedala; į plūduriuojančius lentgalius įsitvėrę jūreiviai
niekuo negalėjo kapitonui padėti; tegalvojo tik kaip patiems išsigel
bėti. O Baltasis Banginis atrodė taip baugiai, ir vis mažėjantys ratai,
kuriuos suko aplinkui, tokie planetiškai greiti, jog regėjosi, kad jis tuoj
kris ant jų it plėšrus paukštis. Ir nors kiti, nepatyrę žalos velbotai buvo
netoliese; tačiau nedrįso perkirsti pražūtingo rato ir smogti banginiui,
būgštaudami, kad šitaip nepagreitintų neišvengiamos Ahabo ir visų
kitų pavojuje atsidūrusių žmonių žūties; ir kad patys tuokart nepraras
tų galimybės išsigelbėti. Todėl įtempę akis laikėsi prie išorinio pakraš
čio kraupiojo rato, kurio centru buvo tapusi senojo kapitono galva.
Nuo „Pekodo“ stiebų viršūnių viskas buvo matyti kaip ant delno;
todėl, apsukęs rėjas, laivas leidosi nelaimingos vietos link; ir dabar
buvo taip arti, kad Ahabas šūktelėjo iš vandens;
- Plaukt... - Bet tuo metu milžiniška banga nuo Mobio Diko už
pylė jį ir nugramzdino. Tačiau išsikapstęs į viršų ir iškilęs ant kitos
keteros, Ahabas vis dėlto riktelėjo;
1 Tas judesys yra būdingas kašalotui. Pavadinimą (kūliavirstis) judesys yra gavęs dėl
analogijos su kilstelėjimu ir nuleidimu trišakio, atliekant anksčiau aprašytą manevrą,
vadinamą „kūliavirsčiu“. Taip sukdamasis banginis visų geriausiai ir nuodugniausiai gali
apžiūrėti supančius daiktus. (Aut. past.)
2 Dvi Senojo Testamento knygos.
- Plaukt prie banginio! - Vyt jį šalin!

„Pekodas“ atgręžė pirmagalį tiesiai į tą pusę; ir, pralaužęs užbur
tąjį ratą, pagaliau nustūmė Baltąjį Banginį nuo aukos. Mobiui Dikui
niūriai nuplaukus, velbotai nuskubėjo gelbėti draugų.
Kone apakęs Ahabas buvo įtrauktas į Stabo velbotą; jo akys buvo
pasruvusios krauju, veido raukšlės prikepusios jūros druskos; po ilgos
įtampos fizinės jėgos palūžo; ir kūnas bejėgiškai pasidavė lemčiai -
kurį laiką gulėjo ant Stabo velboto dugno visai sugniužęs, lyg dram
blių bandos sutryptas. Iš pačių jo esybės gelmių veržėsi neapsakomos
aimanos tarytum beviltiški garsai iš tarpeklio dugno.
Tačiau kaip tik tas nusilpimo stiprumas ir lėmė jo trumpumą.
Didžias širdis kartais vieną akimirką suremia baisingas skausmas,
susidedantis iš seklių kentėjimų apsto, silpnam žmogui gailestingai
išbarstomo per visą gyvenimą. Ir tose širdyse, nors jų kančia trumpa
amžė, - tačiau, jei tokia būna dievų valia, - susikaupia per gyvenimą
šimtmečiai sielvarto, susidedančio iš staigių stiprių potyrių; nes tos
kilnios prigimtys sugeba talpinti savyje menkesnių sielų orbitas.
- Žeberklas... - tarė Ahabas, kilsteldamas ir pasiremdamas alkū
ne, - ...žeberklas sveikas?
- Taip, pone kapitone, juk nesviedėt; štai jis, - tarė Stabas, rody
damas ginklą.
- Padėk jį šalia manęs; - žmonių netrūksta?
- Vienas, du, trys, keturi, penki; - jūsų buvo penki irklai, pone
kapitone, ir čia yra penki žmonės.
- Gerai. - Padėk man - noriu atsistoti. Taip, taip, jį matau! tenai!
tenai! vis plaukia pavėjui; kokį fontaną švirkščia! - Salin rankas! Gy
vasakiai vėl srūva senuose Ahabo kauluose. Iškelti burę; už irklų; prie
vairo!
Dažnai taip nutinka - jei vienas velbotas sudaužomas, jo įgula,
kito velboto surinkta, padeda antrojo velboto įgulai; ir medžioklė tę
siama padvigubinus yrėjų. Taip buvo ir šį kartą. Tačiau padvigubėjęs
velboto greitis neprilygo padidėjusiam banginio greičiui - jis lėkė tary
tum patrigubinęs plaukmenis; tolo taip sparčiai, jog aiškiai buvo ma
tyti, kad gaudynės šiomis sąlygomis užsitęs be galo ilgai ir, ko gero, bus
bergždžios; jau nekalbant apie tai, kad jokia įgula neįstengs ilgai išlai
kyti nepaliaujamo įtempto irklavimo, kokį sunku ištverti ir trumpesnį
laiką. Paprastai tokiais atvejais patogiau banginį vytis laivu. Todėl abu
velbotai pasuko „Pekodo“ link ir netrukus jau siūbavo ant keltuvų; -
abi sudaužytojo velboto dalys jau anksčiau buvo įtrauktos į laivą, - ir
dabar, viską susikėlęs, įtempęs bures ir plačiai į šonus išskleidęs Ūselius
lyg dviaukščius albatroso sparnus, „Pekodas“ nulėkė pavėjui paskui
Mobį Diką. Vėl tolygiais, įprastais laiko tarpais žvalgai nuo stiebų šūk
čiojo apie žiburiuojantį jo fontaną; kas kartą, išgirdęs, kad jis panėrė
į vandenį, Ahabas pasižymėdavo laiką ir su naktouzo laikrodžiu im
davo vaikščioti deniu, o kai baigdavosi paskutinė skirtosios valandos
sekundė, išsigirsdavo kapitono balsas: „Kam dabar atiteks dublonas?
Matot jį?“ Ir jeigu atsakymas būdavo: „Ne, pone kapitone!“, tuoj pat
liepdavo kelti jį į stiebo viršų. Taip praslinko diena; Ahabas tai nejud
riai kabojo aukštybėse; tai neramiai žingsniavo po denį.
Kai vaikštinėjo nekalbus, tik kartais šūkteldamas žvalgams, liep
damas aukščiau iškelti burę arba plačiau ją išskleisti ant kurio nors
stiebo; kai su užsmaukta ant akių skrybėle žingsniavo ten ir atgal -
ties kiekvienu posūkiu Ahabas vis praeidavo pro perlaužtą velbotą,
gulintį dabar škancuose; sutrupintu pirmagaliu, atsuktu į sulaužytą
vairagalį. Pagaliau Ahabas stabtelėjo prieš jį; ir panašiai kaip pajuo
dusiu dangumi kartais praplaukia nauji juodų debesų tumulai, taip ir
niūria kapitono kakta šmėstelėjo kažkoks pridėtinis šešėlis.
Kai Ahabas sustojo; Stabas, veikiausiai tuštybės raginamas įrodyti
neblėstančią sielos stiprybę ir pelnyti gerą kapitono nuomonę apie savo
vyriškumą, prisiartino ir, akimis užmetęs nuolaužas, sušuko:
- Štai spyglys, kurio asilas ryt nepanoro; matyt, per daug nasrus
jam subadė; cha! cha!
- Koks beširdis padaras juokiasi, matydamas nuolaužas? Žmogau,
žmogau! jei nežinočiau, kad esi narsus kaip bebaimė ugnis (ir tokia
pat bejausmė), galėčiau prisiekti, kad esi kinkadrebys. Nei aimanų, nei
juoko neturi išsigirst prie velboto nuolaužų.
- Taip, pone kapitone, - tarė prieidamas Starbakas, - tai iškilnus
reginys; tai nuolaima, ir bloga.
- Nuolaima? nuolaima? - duokit žodyną! Jeigu dievai sumano
pašnekėti su žmogum, tegul šneka garbingai; tegul nepurto galvų
ir nelaido kaip senės neaiškių užuominų. - Keliaukit sau! Jūs - tar
tum vieno daikto priešingi poliai: Starbakas - atvirkščias Stabas, o
MO B I S D I K A S . A R B A B A N G I N I S 603
Stabas - atvirkščias Starbakas; ir dviese atstovaujate visai žmonijai; o

Ahabas stovi vienišas tarp šitą žemę prigyvendinusių padarų; jis ne-
kaimynauja nei su dievais, nei su žmonėmis. Šalta, šalta - aš drebu! -
Kaip ten? Ei, viršuje! Ar matot jį? Duokit balsą pamatę kiekvieną fon
taną, nors jų būtų dešimt per sekundę.
Diena visai krypo į vakarą; tik vos girdimai šlameno auksinės jos
mantijos kraštelis. Netrukus tamsa pasidarė nebeįžvelgiama, bet stie
bų žvalgai leidimo lipti žemyn negavo.
- Fontano nebeįžiūrime, pone kapitone; - per tamsu! - sušuko
balsas aukštybėse.
- Kokia kryptimi jis plaukė, kai matėt paskutinį kartą?
- Kaip ir anksčiau, pone kapitone, - tiesiai pavėjui.
- Gerai! naktį plauks lėčiau. Pone Starbakai, nuleisti bombram-
selius ir bramselius. Mes neturim jo pralenkt iki išauštant; jis gali kur
nors stabtelti. Ei, vairininke! visą laiką plaukt pavėjui! - Ei, žvalgai!
žemyn! - Pone Stabai, nusiųsk pamainą į fokstiebį, ir tegul žvalgas ten
stovi iki aušros. - Paskui Ahabas žengė prie grotstiebio, kur buvo pri
kaltas dublonas. - Vyrai, šitas auksas priklauso man, nes jį pelniau; bet
jis liks čia tol, kol Baltasis Banginis bus negyvas; auksas atiteks tam,
kuris jo žūties dieną pamatys jį pirmas; jeigu ir tą dieną pamatysiu
banginį pirmas, dešimteriopa šitos monetos vertė bus padalinta jums
po lygiai. Dabar išsivaikščioti - denis priklauso tau, pone Starbakai.
Ištaręs šituos žodžius, Ahabas palypėjo žemyn trapu ir, žemai už
sismaukęs skrybėlę, išstovėjo nejudėdamas iki aušros, tik retkarčiais
atsigosdamas pažvelgti, kaip dyla naktis.
134 SKYRIUS
M edžioklė - antra diena
Auštant trys žvalgai vėl užėmė savo vietas.

- Ar matote jį? - sušuko Ahabas, mažam šviesos pluošteliui pa
sklidus virš bangų.
- Nieko, pone kapitone, nematom.
- Saukti visus į viršų ir kelti bures! jis plaukia greičiau, nei tikėjau
si; - bramselius! - taip, nereikėjo jų nakčiai nuleisti. Bet nieko - tai
tik atokvėpis prieš šuolį.
Šioje vietoje privalu pasakyti, kad tokios atkaklios pavienio bangi
nio gaudynės, trunkančios dieną ir naktį, po to vėl naktį ir dieną, me
džiojant Pietų jūrose niekaip nelaikytinos neįprastu dalyku. Nes toks
nuostabus yra kai kurių laivo vadų nantaketiečių, apsigimusių genijų,
įgudimas, patirtimi grįstas nuoregumas bei neįveikiama savikliova,
kad tam tikromis aplinkybėmis, vien akį metę į banginį, jie nepapras
tai tiksliai gali pasakyti, kokia kryptimi ir kokiu apytikriu greičiu jis
kurį laiką plauks po vandeniu. Ir tokiais atvejais taip, kaip locmanas,
prieš išnykstant iš akių krantui, kurio apybraižos jam gerai žinomos ir
prie kurių jis netrukus turės grįžti, tik tolimesnėje vietoje; taip, kaip
tas locmanas, stovėdamas prie kompaso, nustato tikslią kol kas dar
matomos nerijos padėtį, kad paskui galėtų kuo tiksliau rasti neregimą,
tolimą kyšulį - kelionės tikslą; visai taip elgiasi ir banginių medžioklis
prie savo kompaso; nes po kelių valandų vijimosi ir atidaus stebėjimo
dieną, vėliau, nakties tamsai paslėpus žuvį, būsimas jos kelias beveik
taip pat aiškus išmintingam žvejo protui kaip ir kranto apybraižos loc
manui. Taigi itin įgudusiam medžiokliui net patarle tapęs ant vandens
parašytų žodžių arba laivo pėdsako išnykimas yra toks pat patikimas,
kaip tvirta žemė. Ir kaip šiuolaikinio geležinkelio galingo geležinio
Leviatano tempas yra taip gerai žinomas, kad žmonės su laikrodėliu
rankoje suskaičiuoja jo greitį, tarytum gydytojai vaiko pulsą; ir tvirtai
pareiškia, kad tas ar kitas traukinys atvyks ten ir ten tokią ir tokią
605
valandą; panašiai būna atvejų, kai nantaketiečiai apskaičiuoja gelmių

Leviatano kelią pagal tai, kokiu greičiu jis plaukė; ir sako kits kitam,
kad po tiekos valandų tasai banginis bus sukoręs du šimtus mylių ir
pasiekęs tokį ir tokį ilgumos bei platumos laipsnį. Tačiau kad galiau
siai šį įžvalgumą vainikuotų sėkmė, banginiautojui į talką turi atei
ti vėjas ir srovės; nes kokia nauda tykos ir nuščiuvusio vėjo sulaikyto
laivo jūreiviui žinoti, kad yra lygiai už devyniasdešimt trijų lygų nuo
savojo uosto? Iš šių teiginių galima padaryti daug papildomų išmanių
sprendimų apie banginių medžioklę.
„Pekodas“ dūmė į priekį; rėždamas jūros paviršiuje tokią gilią
vagą, kokią nepataikęs į taikinį patrankos sviedinys it noragas išrausia
lygiame lauke.
- Prisiekiu kanapėm ir druska! - sušuko Stabas. - Nuo šitokio lė
kimo žmogui kojas pakerta ir širdis apsiverčia kūliais. Mudu su laivu -
šaunūs vaikinai! - Cha! cha! Tegu kas nors stveria mane ir nuleidžia
nugara ant bangų, - nes prisiekiu mirkytu ąžuolu! mano nugarkau
lis - tai kilis. Cha! cha! kur mes pralekiam, dulkės nekyla.
- Fontanas! - fontanas! - fontanas! - tiesiai priešais laivą! - staiga
pasigirdo nuo stiebo.
- Aha! - sušuko Stabas. - Taip ir žinojau - pabėgti nepavyks -
švirkšk savo fontaną, kol gerklė sprogs. O bangini! tave vejasi pakvai
šęs velnias! - pūsk savo triūbą! - plėšyk plaučius! - Ahabas užtvenks
tavo kraują kaip malūnininkas užtvenkia sraunią upę!
Stabo žodžiai tuo metu atliepė visos įgulos nuotaiką. Medžioklės
siautulys buvo suputojęs žmonėse, kaip suputoja vėl pradėjęs gyventi
senas vynas. Kad ir kokie buvo neseniai daugelį gniuždę blyškūs nuo
gąsčiai ir nuolaimos; dabar jie ne tik bijojo išlįst į paviršių dėl išaugu
sios pagarbios baimės Ahabui, bet pabiro išsilakstė į visas puses nely
ginant bailingi prerijų kiškiai, išgąsdinti šuoliuojančio bizono. Visų
sielas pastvėrus sugniaužė Likimo ranka; ir, akstinamos vakarykštės
dienos sūkuringų pavojų; naktinio laukimo kankinančios įtampos;
nekintamo, bebaimio, aklo, pašėlusio laivo lėkimo skrodžiant vande
nis tolyn bėgančio tikslo link, - visų šių dalykų raginamos dar pa
siučiau į priekį veržėsi jų širdys. It milžiniškus pilvus išpūtęs bures ir
stumiantis laivą nematoma, bet neįveikiama ranka; vėjas atrodė kaip
simbolis neregimos jėgos, pavergusios juos ir išvijusios į lenktynes.
6o6 H E R M A N M E LV I L L E
Ir tai jau buvo ne trisdešimt žmonių, o vienas vyras. Kadangi pa

našiai kaip visus juos nešantis laivas; nors ir sudarytas iš pačių įvai
riausių medžiagų: ąžuolo, klevo, pušies, geležies, deguto ir kanapių;
sujungtų į vieną laivo korpusą, skriejantį dabar savo keliu; kreipiamą
ir balansuojamą ilgo centrinio kilio; taip ir įgulos įvairiausios savybės:
vieno narsa, kito bugštumas, kaltės bei prasižengimai - visos skirtybės
susilydė į vienumą ir buvo nukreiptos į tą lemtingą tikslą, kurį jiems
rodė Ahabas, jų kilis ir vienintelis valdovas.
Laivavirvės atgijo. Stiebų viršūnės, lyg aukštų palmių kupolai,
buvo žmonių rankų ir kojų kamšalynė. Kai kurie jūreiviai, viena ran
ka įsitvėrę stengos, antra nekantriai mojavo prieš save; kiti, prisidengę
plaštaka akis nuo žilpinančios saulės, sėdėjo ant siūbuojančio rėjos
galo; visas rangautas buvo nukibęs žmonėmis, pasirengusiais pasitikt
savo lemtį. O! kaip jie skvarbė žvilgsniais bekraštį mėlį, ieškodami to,
kas galėjo juos pražudyti!
- Ko nešaukiat, jeigu jį matot? - suriko Ahabas, kai kelias minutes
po pirmojo šūksnio nuo viršaus nebepasigirdo nė garso. - Kelkit mane
į viršų, vyrai; jūs apsirikot - Mobis Dikas nešvirkščia šiaip sau vieno
fontano, kad paskui pradingtų!
Taip ir buvo; netrukus paaiškėjo, kad, pametę iš nekantrumo gal
vas, jūreiviai banginio fontanu palaikė kažką kita; nes vos spėjo Aha
bas pasiekti aukštą stebėjimo vietą; vos buvo spėta pritvirtinti laisvąjį
lyno galą denyje; jis tuoj davė toną orkestrui, sudrebinusiam orą nely
ginant daugybės šautuvų salvė. Iš trisdešimties tamprių kaip elnio oda
gerklių išsiveržė džiugus riksmas, nes šį kartą - ir daug arčiau laivo
negu tariamas fontanas, vos už kokios mylios priešakyje - visu dydžiu
iškilo patsai Mobis Dikas! Šį kartą nebe ramiu ir tingiu švirkščiojimu;
nebe taikia srove iš slaptingo fontano galvoje Baltasis Banginis parodė,
kad yra netoli; šį kartą tai buvo daug nuostabesnis reiškinys - šuoliai
iš vandens. Milžinišku greičiu iškilęs iš tolimųjų gelmių kašalotas visu
kūnu išlekia į tyrą oro stichiją ir, ūžtelėjęs į viršų kalną švytinčių putų,
daugiau kaip septynių mylių spinduliu duoda visiems pamatyti vietą,
kurioje yra. Tokiomis akimirkomis sudraskytos niršios bangos, kurias
purto, atrodo kaip karčiai; ir neretai šitie šuoliai reiškia iššūkį.
- Ten, ten šokinėja! - pasigirdo šūksmai, kai Baltasis Banginis ne
apsakomai nutrūktagalviškai, lyg didžiulė lašiša, skrystelėjo į dangų.
NI OBI S DI K A S , A R B A B A N G I N I S 607
Ūmai pasirodęs vidur žydro jūros slėnio, išryškėjęs dar žydresnės

dangaus pakraščio mėlynės fone, putulų debesis valandėlę akinamai
žibėjo žėrėjo kaip ledkalnis; ir tvyrojo ore, pamažu blėsdamas, blank-
damas, prarasdamas pirmykštį žiežirbuojantį tvaskesį, virsdamas
blausia kloniu artėjančio lietaus ūkana.
- Šok, Mobi Dikai, paskutinį kartą saulės link! - suriko Aha-
bas. - Tavo valanda ir tavo žeberklas jau arti! - Žemyn! visi žemyn!
tik vienas tegul lieka fokstiebyje. Prie velbotų! - pasiruošti
Numoję ranka į pakyrėjusias virvines kopėčias, jūreiviai, nušliuo-
žę pavieniais štagais bei falais, tartum krintančios žvaigždės pabiro į
denį; Ahabas ne taip žaibiškai, bet irgi gana greitai nulėkė žemyn iš
savo stebėjimo vietos.
- Nuleisti velbotus! - sukomandavo, vos atsidūręs savo velbote -
atsarginiame, iš vakaro paruoštame. - Pone Starbakai, laivas tavo ran
kose - laikykis atokiau nuo velbotų, tačiau ne per toliausiai. Nuleisti
visus!
Tarytum norėdamas sukelti žmonėms didesnį įbūgį, šį kartą Mobis
Dikas nutarė pulti pirmas, ir dabar apsigręžęs artėjo prie trijų velbotų.
Ahabo velbotas buvo viduryje; ir kapitonas, narsindamas vyrus, sušu
ko, kad nudobs banginį kaktomuša, - tai yra plaukdamas tiesiai į jo
kaktą, - toks veiksmas gana įprastas; nes, puolant iš tam tikro atstumo,
nepatenkama į banginio regos lauką. Tačiau dar nebūdamas pakan
kamai arti ir matydamas tris velbotus taip aiškiai kaip tris „Pekodo“
stiebus; pražiojęs nasrus Mobis Dikas įnirtingais uodegos smūgiais
suputojo jūrą, suteikdamas sau baisų greitį, ir akies mirksniu atsidū
rė tarp jų, talžydamas uodega į abi puses ir kviesdamas visus į šiurpią
kovą; nekreipdamas dėmesio į žeberklus, lekiančius į jį iš visų velbotų,
jis, regis, troško sulaužyti į šipulius kiekvieną lentą, iš kurios tie velbo-
tai buvo padirbti. Tačiau meistriškai valdomiems, tartum išmuštruoti
ristūnai kautynių lauke; be paliovos besisukantiems velbotams dar kol
kas sekėsi - nors kiekvienąkart tik per plauką - išvengti puolimų; o
nežmoniškas Ahabo karo šauksmas į skivytus plėšė visų kitų riksmus.
Vis dėlto galų gale Baltasis Banginis akim nepagaunamais pranė-
rimais taip supainiojo sukilpojo ir tūkstančiais būdų suraizgė laisvai
kybančius trijų į jį įsmigusių žeberklų lynus, kad tie įsitempė ir patys
ėmė traukti su jais sujungtus velbotus prie banginio kūne smygsančių
6o8 H E R M A N M E LV I L L E
žeberklų; o jis tuo metu truputį paplaukė į šalį, tarytum susikaupda

mas prieš dar pražūtingesnį puolimą. Tuo pasinaudojęs, Ahabas pir
miausia išleido iš velboto kiek daugiau lyno, kurį tuoj pat ėmė tempti
ir trūkčioti, vildamasis šitaip jį išpainioti - tik staiga! - prieš jį atsivėrė
reginys, baisesnis net už atstatytus ryklio dantis!
Susilankstę ir persikreipę - įsinarplioję į lynų labirintą, nepatai
kytieji žeberklai ir trišakiai, atsikišusiomis barzdomis ir smaigaliais,
žaibaruodami ir taškydami purslus, skriejo Ahabo velboto link. Išsi
gelbėjimas tebuvo vienas. Stvėręs didžiulį peilį, kapitonas baisiai rizi
kuodamas suėmė tą plieno spindulių pluoštą iš vidaus; paskui kiaurai
per jį - iš lauko, - įtraukė lyną, buvusį kitoje pusėje, ir įmetė į velbotą
priešakiniam yrėjui; paskui, perkirtęs lyną dviejose vietose prie pat lo
velio, nusviedė į jūrą plieno ryšulį ir grąžino velbotui pusiausvyrą. Tą
pat akimirką Baltasis Banginis staiga puolė į likusias lynų raizginio
pinkles; kartu patraukė Stabo ir Fiasko velbotus prie savo uodegos ir
trenkė juos vieną į kitą lyg du bangomūšio išmestus į krantą kevalus; o
paskui nėrė ir dingo kunkuliuojančiame verpete, kuriame dar ilgai su
kosi kvapnios kedro lentų nuolaužos kaip sutrinto muskato trupiniai
greit maišomo punšo taurėje.
Tuo metu, kai abiejų velbotų jūreiviai vandenyje stvarstėsi už irklų,
statinaičių ir kitų plūduriuojančių daiktų, kartu su jais sukančių ratu;
tuo metu, kai trumpulis Flaskas lyg tuščias butelis šonu šokčiojo van
denyje, pariesdamas kojas, kad išvengtų baisių ryklių dantų, o Stabas
visa gerkle šaukė, kad kas nors jį išgriebtų; tuo metu, kai senasis kapi
tonas, - nukirtęs lyną, - laisvu velbotu plaukė prie putojančio vandens
ploto išgelbėti, ką galima; - tą baisią tūkstančio skirtingų pavojų sutapi
mo akimirką - iki tol nelaimės neištiktas Ahabo velbotas staiga iškilo į
dangų lyg ant nematomų lynų, - tai Baltasis Banginis, statmenai iššovęs
iš jūros, trenkė plačia kakta į dugną; išlėkęs aukštai į orą, kelis kartus
persivertęs, velbotas nukrito ant vandens - dugnu į viršų, - ir Ahabui su
vyrais teko kapstytis iš po jo kaip ruoniams iš pakrantės urvo.
O banginis - paveiktas veržlaus atsitrenkimo į vandens paviršių -
buvo nuneštas kiek į šalį nuo suniokojimų vidurio; valandėlę gulėjo
nusigręžęs ir lėtai judino į šonus plaukmenis; kai tik plūduriuojantis
irklas, lentgalis, mažiausia skiedra arba šapas paliesdavo odą, tuoj atsi
vedėdavo uodega ir baisingai tėkšdavo per vandenį. Tačiau netrukus,
MOBI S D I KA S , ARBA B A N G I N I S 609
tarytum įsitikinęs, kad šį kartą darbas atliktas, Mobis Dikas, atstatęs

bangoms raukšlėtą kaktą ir vilkdamas paskui save susiraizgiusius ly
nus, vėl tolygiu keliauninko greičiu nuplaukė pavėjui.
Laivas, atidžiai kaip anądien sekęs kovos eigą, nuskubėjo pagal
bon ir, nuleidęs valtį, surinko iš vandens plūduriuojančius jūreivius,
statinaites, irklus, viską, ką galima išgriebti, ir laimingai sukėlė į denį.
Nestigo išnarintų menčių, riešų, kulkšnių; pamėlusių kraujosruvų;
sulankstytų žeberklų ir trišakių; nebeatraizgomai supinkliotų lynų;
sulūžusių irklų ir lentų; tačiau nė vieno, regis, neištiko rimtesnė ne
laimė. Ahabas, kaip tuokart Fedala, buvo rastas įnirtingai įsikibęs į
perlūžusio velboto pusę, plūduriuojančią vandens paviršiuje, ir nebuvo
taip išsekęs kaip vakar.
Kai kapitonas buvo įkeltas į denį, visų akys nukrypo į jį, nes, ne
įstengdamas pastovėti, kone kybojo ant peties Starbakui, pirmam at
skubėjusiam į pagalbą. Kaulinė koja buvo dingusi, jos vietoje testyrojo
trumpa aštri nuolauža.
- Taip taip, Starbakai, kiekvienam kartais gera atsiremti; galėjo
senasis Ahabas ir dažniau taip daryti.
- įmova neišlaikė, pone kapitone, - tarė priėjęs dailidė. - Daug
kruopštaus darbo įdėjau į tą koją.
- Tikiuosi, pono kapitono kaulai sveiki, - pasiteiravo nuoširdžiai
susirūpinęs Stabas.
- Kur ten, visi į druzgus suskilę! negi, Stabai, nematai? - Tačiau ir
sulaužytais kaulais senasis Ahabas lieka nepaliestas; nemanau, kad bet
kuris gyvas kaulas priklausytų man kiek labiau negu negyvasis, ku
rio netekau. Nei Baltasis Banginis, nei žmogus, nei šėtonas negali net
drikstelėti nepasiekiamiausios senojo Ahabo esybės. Nes ar yra lotas,
galintis pasiekti po mumis esantį dugną, arba stiebas, galintis įsiremti
į stogą virš mūsų? - Ei jūs, stiebuose! Kur link jis nuplaukė?
- Tiesiai pavėjui, pone kapitone.
- Tada rumpelį į bortą; iškelti visas bures! Nuimti ir aprūpinti ta
kelažu bei įranga atsarginius velbotus. - Pone Starbakai, eik ir surink
velbotų įgulas.
- Leisk pirma, kapitone, privesti patį prie apsauginio borto.
- O o o! kaip duria ši nuolauža! Prakeiktas likime! kad tokios ne
nugalimos sielos kapitonas turėtų tokį apgailėtiną padėjėją!
6 io HERM AN MELVILLE
- Pone kapitone?
- Apie savąjį kūną kalbu, žmogau, ne apie tave. Duok į ką nors at
siremti - antai tas sulaužytas trišakis tebus man lazda. Surink žmones.
Betgi jo dar nemačiau - Dangau, to negali būti! - nejau pražuvo? -
greičiau! Saukit visus!
Senojo kapitono būgštavimai pasitvirtino. įgulai susirinkus, paršo
nebuvo.
- Parsas! - sušuko Stabas. - ...tikriausiai įsipainiojo...
- Kad tave kur maras! - bėkit visi į stiebus, triumus, kajutę, kubri-
ką - raskite jį - juk nežuvo - nežuvo!
Bet greitai visi grįžo su žinia, jog paršo rasti nepavyko.
- Taip, pone kapitone, - tarė Stabas. - Įsipainiojo į tavo lyno kil
pas - ir, man regis, mačiau, kaip buvo nutemptas į gelmę.
- M ano lyno? M ano lyno? - Jo nebėr - nebėr? Ką reiškia tas
trumpas žodis? - Kokie laidotuvių varpai jame skamba, kad senasis
Ahabas dreba lyg varpinė? O kaip žeberklas? - perrauskit šį sąvarty
ną - radote jį? - užgrūdintą plieną, skirtą Baltajam Banginiui - ne,
ne, ne - prakeiktas kvailys! juk ta ranka jį sviedė! - styro banginio
šone! - Ei jūs, viršuje! Neišleiskite jo iš akių! - Greičiau! - visiems
tvarkyti velbotus - rinkti irklus! - žeberklininkai, ruoškit žeberklus!
aukščiau bombramselius! įtempkite visus šotus! - vairininke, laikykis
šito kurso! - tvirčiau, tvirčiau, jei tau mielas gyvenimas! Dešimtkart
neišmatuojamą Žemės rutulį apiplauksiu; taip, kiaurai jį pranersiu, ta
čiau Mobį Diką nudobsiu!
- Didysis Dieve! pasirodyk nors akimirką, - sušuko Starbakas. -
Kapitone, per amžių amžius tu jo nepagausi - Kristaus vardu, gana; tai
baisiau už šėtonišką beprotybę. Dvi gaudynių dienos; du kartus į šipu
lius sudaužyti velbotai; paties koja vėl nulaužta; piktasis tavo šešėlis
pradingęs - visi gerieji angelai skuba su perspėjimais - ko dar nori? -
Negi turim persekioti tą žudiką, kol paskutinį mūsų žmogų paskan
dins? Negi nori nusitempti mus į jūros dugną? Arba nuvilkti tiesiai į
pragarą? O o! - Dievo paniekinimas ir šventvagystė toliau jį medžioti!
- Starbakai, pastaruoju metu kažkas keistai mane prie tavęs trau
kė; nuo tos valandos, kai abu pamatėm - pats žinai ką - viens kito aky
se. Tačiau jei kalbame apie banginį, tavo veidas man kaip šitas delnas -
be lūpų, be bruožų, tuščias. Ahabas visada liks Ahabu, žmogau. Visa,
MOBI S DI KA S . ARBA B A N G I N I S 6 ll
kas vyksta, yra neatšaukiamai nulemta. Mudu surepetavome tai mili

jardus metų anksčiau, nei ėmė ristis šito vandenyno bangos. Kvaily!
Esu tik Likimo leitenantas; vykdau jo įsakymus. O tu - man pavaldus
asmuo! privalai paklusti! - Vyrai, sustokit aplink mane. Matot seną
sužalotą žmogų; atsirėmusi į sulaužytą trišakį; kaip pasparą teturintį
vieną koją. Tai Ahabas - jo kūniškoji dalis; tačiau Ahabo siela šimta-
kojė ir vaikšto šimtu kojų. Jaučiuosi įsitempęs, plėšiamas pusiau kaip
lynai, kuriais per audrą buksyruojamos fregatos sulaužytais stiebais;
toks tikriausiai ir atrodau. Bet, trūkstant lynui, išgirsit pokštelėjimą;
o kol jo neišgirdot, žinokit, Ahabo perlynis dar velka jo pasiryžimą.
Ar tikit, vyrai, dalykais, vadinamais nuolaimom? Tad juokitės garsiai
ir šaukite bis\ Nes skęstantys daiktai prieš nuskęsdami du kartus iškyla
į paviršių; tik tada pradingsta amžiams. Taip ir su Mobiu Diku - dvi
dienas plaukė, - o ryt bus trečia. Taip, vyrai, jis iškils dar kartą - bet
tik tam, kad iššvirkštų į orą paskutinį fontaną! Turit drąsos, vyrai, ar
turit drąsos?
- Kaip bebaimė ugnis! - sušuko Stabas.
- Ir proto nevaldoma, - tyliai ištarė Ahabas. Paskui, jūreiviams
grįžtant į baką, sušnabždėjo: - Dalykai, kuriuos vadinam nuolaimom!
O juk dar vakar kalbėjau tą patį Starbakui apie savo sudaužytą velbo-
tą. Kaip narsiai stengiuosi išvaikyti iš svetimų širdžių tai, kas strigte
įstrigę manojoj! - Parsas - parsas! - juk dingo - dingo? ir turėjo iške
liaut prieš mane, - bet privalau prieš savo paties žūtį dar jį pamatyti -
Kaipgi bus? - Čia glūdi mįslė, galinti įvaryti aklavietėn viso pasaulio
advokatus podraug su kelių kartų teisėjų šmėklomis - kaip vanago
snapas kapoja ji man smegenis. Bet aš - aš vis dėlto ją įminsiu!
Sutemoms susitelkus, banginis vis dar buvo matomas pavėjinėje
pusėje.
Vėl buvo surifuotos burės, ir viskas klostėsi maždaug taip, kaip
pereitą naktį; tik vos ne iki aušros tuksėjo plaktukai ir dūzgė galąs
tuvai, nes jūreiviai triūsė žibintų šviesoje, rūpestingai ir kruopščiai
rengdami atsarginius velbotus ir aštrindami naujus ginklus rytdie
nai. Tuo metu dailidė iš sudaužyto Ahabo velboto kilio dirbdino jam
naują koją; o patsai kapitonas, kaip ir aną naktį, užsismaukęs ant akių
skrybėlę, nejudėdamas stovėjo ant trapo; jo žvilgsnis, kaip heliotropas
iš anksto atsisukęs į rytus, nekantriai laukė pirmųjų saulės spindulių.
612
135 S K Y R I U S
M edžioklė - trečia diena
Trečios dienos rytas išaušo giedras ir gaivus; dar kartą vienišą nak
ties sargą fokstiebyje pakeitė minia savanorių dienos žvalgų, apkibusių
stiebus ir kone kiekvieną rėją.
- Ar matote jį? - sušuko Ahabas, tačiau banginio dar nebuvo
matyti.
- Plaukti neklystamu jo kilvateriu; tik sekti jo pėdsaku, ir viskas.
Vairininke! Laikyk rumpelį tiesiai - kaip dabar ir kaip iki šiolei. Kas
per dienos puikumas! net jei pasaulis būtų sukurtas iš naujo ir sukur
tas kaip vasaros buveinė angelams, o šis rytas - pirmas, svetingai atvė
ręs jiems duris, net tada nebūtų galėjusi išaušti virš žemės skaistesnė
diena. Štai penas apmąstymams, jei tik Ahabas turėtų laiko mąsty
ti; bet Ahabas niekada nemąsto; jis tik jaučia, jaučia, jaučia; o tai be
veik nepakeliama mirtingajam! mąstymas - įžūlybė. Tik Dievas turi
šią teisę ir privilegiją. Mąstymas yra arba turėtų būti vėsa ir ramybė;
bet vargšės mūsų širdys per smarkiai plaka, o bėdinos smegenys per
smarkiai tvinksi, kad galėtų mąstyti. Vis dėlto kartais pagalvodavau,
kad manosios smegenys labai ramios - stačiai ledinės, o senoji kaukolė
traška it stiklinė, kurioje skystis pavirto į ledą ir sprogdina iš vidaus.
Tačiau plaukai vis dar auga; auga net ir šią akimirką, o juk augimui
reikalinga šiluma; bet ne, jie tik piktžolės, galinčios vešėti vis tiek kur,
net Grenlandijos ledyno sprogymėje, net Vezuvijaus lavoje. Kaip tas
laukinis vėjas juos taršo! jie plaka man veidą, lyg sudraskytų burių sku
tai čaižo audros svaidomą laivą. Niekšingas vėjas, be abejonės, pūtęs
kalėjimo koridoriuose, kalinių kamerose, ligoninių palatose; išpustęs
jas, o dabar atlėkęs čionai dvozgia kaip nekaltas avinėlis. Salin jį! - jis
užkrėstas! Jei būčiau vėjas, niekada nebedvoluočiau virš šio nedoro ir
netikusio pasaulio. Įšliaužčiau į kokią nors olą ir ten lindėčiau. O vis
dėlto - kilnus ir didvyriškas daiktas tasai vėjas! Kam pavyko jį įveikti?
613
Kiekvienoje kovoje jis smogia paskutinį negailestingiausią smūgį. Puo

li visu greičiu įsibėgėjęs, bet žiū - jau perlėkei per jį kiaurai! Cha! vėjas
bailus, jis smogia visiškai nuogam žmogui, o pats nesustoja priimti nė
vieno smūgio. Net Ahabas už j į drąsesnis - ir kilnesnis. O, jeigu vė
jas turėtų kūną! Bet visi dalykai, labiausiai kankinantys ir žeidžiantys
žmogų, neturi kūno; tačiau jie bekūniai tik kaip daiktai, o ne kaip
galybės. Čia glūdi didžiausia, apgaulingiausia ir - ech - klastingiausia
skirtybė! Bet kartoju ir šią akimirką galiu prisiekti, kad vėjyje esama
kažko be galo puikaus ir prakilnaus. Sakykim, tie po giedrais dangu
mis lygiai pučiantys šilti pasatai, stiprūs ir pastovūs, galingai švelnūs
ir niekada neišklystantys iš kelio; kad ir kaip sukiotųsi, gręžiotųsi nie
kingos jūrų srovės; kad ir kaip rangytųsi, raitytųsi galingiausios sau
sumos misisipės, nežinodamos, kur galų gale nusiduoti. Ir prisiekiu
amžinaisiais ašigaliais! tie patys pasatai, genantys tiesiai priekin gerąjį
mano laivą; tie patys pasatai arba kažkas į juos panašaus - kažkas taip
pat pastovaus ir tvirto, gena dabar priekin mano sielos laivą! Prie dar
bo! Ei, jūs, viršuje! Ką matot?
- Nieko, pone kapitone.
- Nieko! O juk vidurdienis čia pat! Dublonas išeina elgetauti!
Nagi, pažiūrėkim, kur saulė! Aha, taip ir žinojau. Aplenkiau jį. Vadi
nasi - aš priekyje? Taip, nūnai jis vejasi mane , nebe aš jį - blogai; tu
rėjau tą numatyti. Kvailys! - juk jis velka šitiek lynų ir žeberklų! Taip,
taip, matyt, jį šiąnakt pralenkiau. Apgręžti laivą! Visi žemyn, išskyrus
tris žvalgus. Prie brasų!
Ligi tol vėjas pūtė „Pekodui“ į vairagalį, tačiau apsigręžęs laivas
ėmė grumtis su vėju, plakdamas putulus baltame kilvateryje.
- Dabar jis buriuoja prieš vėją, tiesiai į atvirus nasrus, - tyliai iš
tarė Starbakas, rišdamas prie borto tik ką ištemptą grotbrasą. - Dieve
saugok mus, bet jaučiu, kaip siurbiasi drėgmė man į kaulus, kaip viduje
drėksta kūnas. Jaučiu, kad, paklusdamas kapitonui, nebevykdau Die
vo įsakymų.
- Kelt mane į viršų! - sušuko Ahabas, prieidamas prie kanapinės
pintinės. - Dabar mes greitai jį sutiksim.
- Klausau, pone kapitone. - Starbakas akimoju įvykdė Ahabo įsa
kymą, ir Ahabas vėl pakibo aukštybėse.
Praėjo valanda; auksu perkalta į amžių begalinę. Įtemptai lauk

damas, šiuokart net Laikas užgniaužė ilgus įkvėpius. Pagaliau per tris
rumbus dešinėje Ahabas įžvelgė fontaną, ir tą pat akimirką jį apskelb
dami nuo trijų stiebų tarsi ugnies liežuviai plykstelėjo į dangų trys
šūksmai.
- Kaktomuša susitinku tave, Mobi Dikai, trečią kartą! Ei, deny
je! - staigiau pasukti rėjas; varyti tiesiai vėjui į akis! Jis dar per toli,
pone Starbakai, kad būtų galima nuleisti velbotus. Burės sublazgėjo!
Kūjį iškėlus reikia laikyti virš to vairininko! Taip taip; jis plaukia grei
tai, man reikia leistis žemyn. Tik dar kartą iš viršaus apžvelgsiu jūros
tolius; laiko pakanka. Koks senas senutėlis reginys ir kažkaip jaunas;
taip, nė kiek nepasikeitęs nuo tada, kai būdamas berniūkštis išvydau jį
nuo Nantaketo smėlio kopų! Toks pat! - toks pat! - toks pat ir man,
ir Nojui. Ten, pavėjinėje pusėje, dulksnoja. Kas per žavumas tų pavėji
nių pusių! Jos turi kažkur vesti - kažkur kitur, ne prie įprastų krantų;
prie kažko, puikingesnio už pačias palmes. Pavėjinė pusė! Ten link
plaukia Baltasis Banginis; vadinasi, man reikia žiūrėti prieš vėją; ten,
kur smagiau, nors sunkiau. Bet sudie, sudie, senoji stiebo viršūne! Kas
čia? - žaluma? taip, jau samanos smelkiasi iš suskeldėjusių plyšių. Bet
ant Ahabo galvos dar nematyti žalių darganos pėdsakų! Tuo ir ski
riasi žmogaus senystė nuo daiktų senatvės. Taip taip, senasis stiebe,
abu kartu susenome; nors mūsų vidus tvirtas, ar ne, mano laive? Tiesa,
kojos man stinga, bet tai ir viskas. Kaip kažin ką, šitas negyvas medis
viskuo pranoksta gyvą kūną. Manęs su juo net lyginti neverta; esu ma
tęs laivų, padirbtų iš negyvo medžio, pergyvenusių nemažai žmonių,
padirbtų iš paties gyvastingiausio gyvastingų tėvų kūno. Kaip ten jis
pasakė? kad nukeliaus prieš mane, bus mano locmanas; ir kad vėl jį pa
matysiu? Bet kur? Gal tebeturėsiu akis jūros dugne, jeigu teks nulipti
žemyn tais begaliniais laiptais? ir dar visą naktį tolus nuo tos vietos,
kur jo paskęsta. Taip taip, o parse, kaip daugelis kitų, kalbėjai kraupią
tiesą apie save patį; bet dėl Ahabo tu prašovei. Sudie, stiebe, - neišleisk
iš akių banginio, kai nuplauksiu nuo laivo. Mudu dar pasišnekėsime
rytoj; ne, šįvakar, kai Baltasis Banginis gulės ten, prie borto, prišvar
tuotas per galvą ir per uodegą.
Ahabas davė ženklą; ir nesiliovė dairęsis, kol lėtai iš mėlynos dan
gaus sprogymės keliavo į denį.
Netrukus buvo nuleisti velbotai; bet, dar stovėdamas virš vandens

kybančiame luote, Ahabas valandėlę susimąstė ir, pamojęs pirmajam
padėjėjui - traukiančiam keltuvo lyną, - liepė luktelėti.
- Starbakai!
- Pone kapitone?
- Trečią kartą, Starbakai, mano sielos laivas leidžiasi į žygį.
- Taip, pone kapitone, tokia tavo valia.
- Esti laivų, Starbakai, kurie išplaukia iš savo uosto, tačiau vėliau
pradingsta.
- Tiesa, pone kapitone: liūdniausia tiesa.
- Vieni žūsta per potvynį, kiti - per atoslūgį; dar kiti atviroje jūro
je; - o aš dabar jaučiuosi kaip didžiulė banga, virtusi ištisine lūžtančia
ketera. Esu senas, Starbakai, - paspauskime vienas kitam ranką.
Jų rankos susijungė; žvilgsniai sukibo; lyg klijais suklijuoti Star-
bako ašaromis.
- Mano kapitone, mano kapitone! - taurioji širdie - neplauk - ne
plauk! - Matot: verkia narsus žmogus; kokia baisi įtikinėjimo kančia!
- Nuleist velbotus! - sušuko Ahabas, nubloškęs padėjėjo ranką. -
Įgula, pasiruošti
Netrukus Ahabo velbotas jau lenkė laivo vairagalį.
- Rykliai! Rykliai! - staiga iš ten, pro žemą kajutės iliuminatorių,
pasigirdo balsas. - Pone, mano pone, grįžk!
Bet Ahabas nieko nebegirdėjo; tuo metu garsiai suskardo jo paties
balsas; velbotas šoko į priekį.
Tačiau balsas iš iliuminatoriaus skelbė tiesą; vos Ahabas šiek tiek
nuplaukė nuo laivo, daugybė ryklių, staiga pasirodžiusių iš juodų gel
mių po laivo kiliu, ėmė niršiai kandžioti irklų mentes, kiekvienąkart
joms panyrant į vandenį; ir lydėjo velbotą kaukšėdami dantimis. Toks
atvejis nėra retas šituose gyvasties knibždančiuose vandenyse; kartais
rykliai taip aiškiai, su tokia numatymo atkaklybe seka velbotus, su ko
kiu maitėdos sklando virš žygiuojančių su vėliavomis kariaunų Rytų
šalyse. Tačiau nuo to laiko, kai „Pekodas“ pastebėjo Baltąjį Banginį,
tie rykliai buvo pirmieji; gal todėl, kad visi Ahabo yrėjai buvo tigro
geltonio laukiniai, kurių kūno kvapas ypač maloniai kutena ryklių
uoslę, - yra žinoma, jog kartais juos privilioja, - jie sekė tiktai tą vel
botą, visai nesiartindami prie kitų.
6 i6 H E R M A N MELVILLE
- Kaltinio plieno širdis! - tyliai ištarė Starbakas, žvelgdamas per

bortą ir lydėdamas akimis tolstantį velbotą. - Kaip gali tu narsiai tink-
sėti, regėdama šitokį vaizdą - kai tavo kilis šliuožia tarp įsiutusių ryk
lių? - kaip gali leistis į medžioklę, tiems siaubūnams atvirais nasrais
lekiant iš paskos - ir dar trečią, lemiamą medžioklės dieną? - Nes jei
trys dienos susilieja į vieną nepaliaujamai atkaklią sekionę; aišku, kad
pirmoji - tai rytas, antroji - vidudienis, o trečioji - vakaras, ir, vadina
si, pabaiga visos medžioklės, - kad ir kokia pabaiga būtų jai skirta. O!
mano Dieve! kas čia mane perveria kiaurai, bet palieka mirtinai ramų ir
vis dėlto pilną laukimo - sustingusį drebulio viršūnėje! Tuščios ateities
apybraižos ir skeletai plaukia prieš mane; visa praeitis grimzta į miglą.
Mere, mano mergaite! tu nyksti toli liekančiame blausiame švytėjime;
sūneli! regis, tik tavo akis matau, tokias nuostabiai mėlynas. Sunkiausi
gyvenimo klausimai aiškėja; nors juos dengia debesys. - Nejau artėja
kelionės pabaiga? Man linksta kojos; lyg būčiau visą dieną ėjęs. Paliesiu
širdį, - dar plaka? - Atsikvošėk, Starbakai! - užbėk tam už akių - su-
jusk, sujusk! garsiai prabilk! - Ei jūs, stiebe! Ar matot mano berniuko
rankelę ant kalvos? - Išprotėjau; - ei jūs, viršuje! - atidžiai šekit vel-
botus: - įsidėmėkit, kur plaukia banginis! - Ei! ir vėl? - nuginkit tą
sakalą! kas jo snape? - plėšia vėjarodį! - Starbakas rodė į raudoną vėlia
vėlę, plevėsuojančią virš grotstiebio. - Cha! sklendžia su ja šalin! - Kur
dabar kapitonas? - ar matai, Ahabai?! - drebėk, drebėk!
Netoli dar buvo nuplaukę nuo laivo velbotai, kai sutartu žvalgų
ženklu - žemyn nuleista ranka - Ahabui buvo pranešta, kad banginis
panėrė į gelmę; bet, norėdamas būti arčiau jam vėl išnėrus, Ahabas
nukreipė velbotą ankstesne kryptimi, kiek į šoną nuo laivo; yrėjai, lyg
užkeikti, sėdėjo neapsakomai tylūs, tik bangos atkakliai dunksėjo ir
dunksėjo į pirmagalį.
- Kalkit, kalkit vinis, o bangos! suvarykit iki pačių galvučių! vis
tiek užkalinėjate daiktą be dangčio; ir nebus man nei karsto, nei kata
falko; - o pribaigti mane galės tik kanapės! Cha! cha!
Ūmai vandenys aplink juos ėmė lėtai brinkti plačiais ratais; pas
kui greitai išsigaubė, lyg nutekėdami povandeninio, skubiai kylančio
į paviršių ledinio kalno šlaitais. Pasigirdo prislopintas duslus ūžesys;
požeminis gaudimas; ir visiems užėmė kvapą; nes iš jūros gelmių
įkypai išlėkė lynų, žeberklų, trišakių apraizgytas milžiniškas kūnas.
Apsigobęs plonu, žemyn slystančiu miglos šydu, jis akimirką pakybojo

vaivorykštiniame ore; po to krito ir nugrimzdo į gelmę. Lyg fontanų
pluoštai trisdešimt pėdų į viršų šiūptelėjo bangų liežuviai, nulūžo, nu
lijo putų dribsniais, o suputojęs ratas paviršiuje nubalo kaip šviežias
pienas aplink marmurinį banginio kūną.
- Užgulti irklus! - sušuko Ahabas yrėjams, ir velbotai nuskriejo
atakon; tačiau Mobį Diką, įsiutintą vakarykščių į kūną susmigusių ge
ležčių, tartum visi puolę dangaus angelai buvo apsėdę. Po permatoma
kaktos oda išsiraizgę platūs gumbuoti gyslų dryžiai atrodė sutraukti
į krūvą; atkišęs galvą, daužydamas uodega kaip kultuve, jis įsiveržė
tarp velbotų; dar kartą ištaškė juos į šalis, išmušė žeberklus ir trišakius
abiem padėjėjams iš rankų, išlaužė priekyje velbotų lentas, tik Ahabo
velboto net neįbrėžė.
Degu ir Kvikegui bandant užkimšti skyles, banginis nuplauk
damas dar kartą pralėkė pro juos; ir, kai pasimatė jo šonas, suskardo
veriamas riksmas. Tvirtai priveržtą prie bangžuvio nugaros; priplotą
skersai išilgai per naktį apkilpojusio lyno, visi pamatė suniokotą paršo
lavoną; juodi jo drabužiai buvo suplėšyti, išsprogusios akys žvelgė tie
siai į senąjį Ahabą.
Žeberklas iškrito kapitonui iš rankos.
- Apsigavau, apsigavau! - tarė sunkiai ir liūdnai traukdamas orą. -
Taip, parse! vėl regiu tave. - Taip, tu iškeliauji anksčiau už mane; ir
štai, štai tasai katafalkas, kurį minėjai. Tačiau kibsiu net prie paskuti
nės tavo ištarto žodžio raidės. Kurgi antrasis? Atgal, padėjėjai, grįžkit
į laivą! Jūsų velbotai medžioklei nebetinka; susitaisykit juos, jei suge
bėsiu ir tada grįžkit; o jei ne - Ahabas sugebės pats numirti. - Sėskit,
mano yrėjai! pirmas, pabandęs iššokti iš velboto, kuriame stoviu, bus
persmeigtas žeberklu. Jau esate nebe žmonės, o mano rankos ir kojos;
todėl pakluskite man. - Kur banginis? vėl nunėrė?
Bet kapitonas dairėsi per arti; tuo metu Mobis Dikas, tartum
norėdamas pabėgti su lavonu ant nugaros ir tartum laikydamas pas
kutinio jų susitikimo vietą tik savo pavėjinės kelionės tarpustote, vėl
tvirtai plaukė į priekį; ir jau buvo beveik susilyginęs su „Pekodu“ - ligi
tol buriavusiu jo link, bet dabar stovinčiu vietoje. Mobis Dikas plaukė
kiek įkabindamas savo keliu, tarytum niekas kita pasaulyje jam nebū
tų rūpėję.
- O Ahabai! - sušuko Starbakas. - Net dabar, trečią dieną, dar

nevėlu liautis jį persekiojus. Žvelk! Mobis Dikas tavęs nebeieško. Tu,
tik tu beprotiškai ieškai jo!
Atstatęs burę stiprėjančiam vėjui, vienišas velbotas greitai skriejo
pavėjui, varomas tiek irklų, tiek drobės. Ir pagaliau, kai Ahabas plaukė
pro „Pekodą“ taip arti, kad aiškiai galėjo įžiūrėti per bortą pasilenku
sio Starbako veidą, jis šūktelėjo pagalbininkui, kad apgręžtų laivą ir
sektų paskui jį ne per sparčiai, nuoregiai išlaikydamas nuotolį. Pakėlęs
akis į viršų, Ahabas pamatė Teštigą, Kvikegą ir Degu, karštligiškai li
pančius į trijų stiebų viršūnes; tuo metu yrėjai sūpavosi sudaužytuose
velbotuose, pakeltuose į viršų palei laivo bortus, ir uoliai taisė juos.
Skubiai plaukdamas, pro angas laivo borte Ahabas spėjo pamatyti Sta
bą ir Flaską, triūsiančius denyje prie krūvos naujų žeberklų ir trišakių.
Visa tai išvydus; išgirdus plaktukų kaukšėjimą sulaužytuose velbotuo
se; Ahabui pasivaideno, jog kažkokie kiti plaktukai kala vinis jam į
širdį. Tačiau susivaldė. Ir, pastebėjęs, kad nuo grotstiebio dingo vė
liava, šūktelėjo Teštigai, tuo metu kaip tik pasiekusiam viršūnę, kad
leistųsi žemyn, paimtų kitą vėliavą, plaktuką bei vinių ir prikaltų ją
prie stiebo.
Ar nualsintas trijų dienų persekiojimo ir plaukimą sunkinančio
lynų raizginio, įsmigusio į kuprą; ar sumanęs kokią slaptą apgaulę bei
piktą kėslą; - nežinia dėl ko, tačiau Baltasis Banginis ėmė plaukti lė
čiau, ir Ahabo velbotas dar kartą greitai suskato artintis prie jo; nors
šįkart, kaip ir nuo pat pradžių, juos skiriantis tarpas nebuvo labai di
delis. Ahabui lekiant per bangas, negailestingieji rykliai tebelydėjo jį;
ir taip atkakliai laikėsi velboto, taip nepaliaujamai kandžiojo į vande
nį nyrančius irklus, kad jų mentės traškėjo, skilinėjo, ir kaskart į jūrą
biro smulkios skiedros.
- Nekreipkit į juos dėmesio! Jų dantys - tik naujos įkabos! Prie
kin! geriau spirtis į ryklio nasrus negu į minkštą vandenį.
- Bet sulig kiekvienu kąstelėjimu, pone kapitone, irklai plonėja!
- Nieko, dar pakaks! Irkitės! - Tik kas žino, - sušnabždėjo, - ko
tie rykliai tikisi puotai - banginio ar Ahabo? - Bet kabinam smar
kiau! Taip, nežiopsokit - jau artėjam prie jo. Vairalazdę! perimkit
vairalazdę; praleiskit mane į priekį. - Po šių žodžių du yrėjai padėjo
Ahabui nusigauti į vis dar greitai lekiančio velboto pirmagalį.
MOBI S D I KA S . ARBA B A N G I N I S 619
Galų gale velbotas, bortu rėždamas vandenį, atsidūrė palei pat Bal
tojo Banginio šoną, tačiau šis nudavė - kaip banginiai kartais daro - jo
nepastebėjęs, ir Ahabą apgobė tvankus kalnų rūkas, tvyrantis aplink
banginio fontaną ir kamuoliais riedantis stačia lyg milžiniškas Mo-
nadnokas1 kupra; Ahabas buvo prie pat Mobio Diko; atsilošęs, užsi
mojęs aukštai virš galvos iškeltomis rankomis, sviedė į neapkenčiamą
banginį įnirtingą ginklą ir dar įnirtingesnį prakeiksmą. Ir plienas, ir
prakeiksmas įsmigo iki rankenos tarytum liūno įsiurbti; Mobis Dikas
staiga davėsi į šalį, mėšlungiškai trinktelėjo šonu į velboto pirmagalį
ir, nepramušęs nė vienos skylės, taip staigiai pastatė valtį piestu, kad
jei tą akimirką Ahabas nebūtų laikęsis už planšyro, vėl būtų išsviestas
į jūrą. Tačiau trys yrėjai - nenumatę tikslios smūgio akimirkos, todėl
nespėję įsikibti - išlėkė iš velboto; bet taip sėkmingai, kad po valan
dėlės du jau vėl įsitvėrė borto ir, atriedėjusios bangos kilstelėti, įvirto
į vidų; tik trečiasis, deja, liko vandeny, bet laikėsi paviršiuje ir plaukė.
Tuo pat metu, persmelktas galingo valios užraginimo, Baltasis
Banginis kaip žaibas nudūmė per susidrumstusią jūrą. Bet kai Ahabas
šūktelėjo vairininkui suvynioti šiek tiek lyno ir pritvirtinti; kai įsakė
įgulai pasisukti ant suoliukų veidu į priekį ir traukti velbotą prie ban
ginio; išdavikiškas lynas, vos pajutęs šį dvigubą įtempimą, pokštelėjo
tuščiame ore!
- Kas sprogo manyje? Gyslos traška! - ne, visos sveikos; prie irklų!
prie irklų! Paskui jį!
Išgirdęs smarkų bangas skrodžiančio velboto šniokštimą, bangi
nis apsisuko ir atstatė buką baisią kaktą; tačiau gręždamasis pastebė
jo juodą artėjančio laivo korpusą; tikriausiai nusprendęs, kad tai visų
ligtolinių persekiojimų šaltinis; pamanęs, jog tai - ko gero - didesnis
ir garbingesnis priešas; ūmai metėsi „Pekodo“ pirmagalio link, kauk
šėdamas žandikauliais tarp padūkusiai tykštančių putų.
Ahabas susvyravo; trenkė ranka sau per kaktą.
- Aš anku; rankos! išsitieskite prieš mane ir čiuopkite kelią! Ar
dabar naktis?
- Banginis! Laivas! - suriko gūždamiesi jūreiviai.
1 Kalnas Naujojo Hampšyro valstijoje, netoli Arou H edo, kur gyveno M elville is,
rašydamas Mobį Diką.
- Irkitės! Irkitės! Prasiskirk iki pat gelmių, O jūra, kad Ahabas

nesuvėlavęs galėtų paskutinįkart nušliuožti tuo šlaitu į tikslą! Matau:
laivas! laivas! Skubam, vyrai! Nejau neišgelbėsit mano laivo?
Bet kai yrėjai iš visų jėgų pavarė velbotą per bangas, daužančias jį it
laužtuvai, anksčiau banginio pramuštos pirmagalio lentos visai įlūžo,
ir akimirksniu sužalotas velbotas kone susilygino su banguotu pavir
šiumi; jūreiviai, iki kelių brydodami vandenyje, šokosi kimšti skylės ir
semti plūstančio vandens.
Tuo metu „Pekodo“ grotstiebio viršūnėje Teštigos rankoje apmirė
plaktukas; ir raudona vėliava, gulėjusi jam ant pečių kaip pledas, staiga
atsivyniojusi sublazgėjo ore tiesiai prieš jį lyg jo paties priekin besiver
žianti širdis; apačioje ant bušprito stovintys Starbakas ir Stabas kartu
su indėnu pastebėjo siaubūną lekiantį laivo link.
- Banginis, banginis! Į šoną! Sukit į šoną! O meilingosios oro jė
gos, užstokit mane! Jeigu jau Starbakui lemta mirti, tenemiršta jis alp
damas kaip moteriškė. Sukt į šoną, - kvailiai! Matot - nasrai! Nasrai!
Nejau tai pabaiga karštų mano meldimų? viso mano gyvenimo ištiki
mybės? O Ahabai, Ahabai, žvelk - tavo darbas! Tiesiai! vairininke,
tiesiai. Ne, ne! Vėl - į šoną! Jis suka į mus! Ir nepermaldaujama jo kak
ta lekia į žmogų, kuriam pareiga neleidžia pasitraukti! Mano Dieve,
būk dabar su manim!
- Būk ne su manim, o po manim, kad ir kas tu būtum, tu, turįs
dabar padėti Stabui; nes ir Stabas neketina trauktis. Išsišiepęs bangi
ni, juokiuosi iš tavęs! Kas yra kada nors padėjęs Stabui, kas yra žiūrė
jęs, kad Stabas būdrautų, jei ne paties Stabo neužsimerkianti akis? O
dabar vargšelis Stabas guls pailsėti ant čiužinio, kuris jam per minkš
tas; jau geriau būtų prikimštas žagarų! Išsišiepęs bangini, juokiuosi iš
tavęs! Saule, mėnuli, žvaigždės, pažvelkit čionai! Būsit žudikai pui
kiausio kada nors išleidusio dvasią vaikino. Ir vis dėlto susidaužčiau
su jumis, jei tik atkištumėt man savo stiklą! O! o! o! išsišiepęs bangi
ni, tuoj turėsi ko ryti! Kodėl nebėgi, Ahabai? Sviedžiu batus ir dar ap
siaustą; temiršta Stabas vienom apatinėm kelnėm! Tačiau kokia api
pelijusi ir persūdyta mirtis; - ak, vyšnios! vyšnios! vyšnios! O Flaskai,
nežinia ką atiduočiau už vieną raudoną vyšnią prieš numirštam!
- Vyšnios? Neblogai būtų atsidūrus ten, kur jos auga. O, Stabai,
tikiuosi vargšė mano motušė spėjo atsiimti bent dalį mano pinigų; jei
ne, dabar tegaus kelis variokus, nes medžioklė baigėsi.
Laivo pirmagalyje susibūrė beveik visi jūreiviai; nejučia tebelaiky

dami rankose plaktukus, lentgalius, trišakius, žeberklus, nes atskubėjo
nuo visokių darbų; ir dabar stovėjo, negalėdami atplėšti pakerėtų akių
nuo banginio, kuris, keistai kratydamas galvą, nešančią visų nuolaimų
išsipildymą, įsibėgėjęs stūmė prieš save platų trykštančių putų puslan
kį. Visa jo išvaizda dvelkė atpildu, ūmiu kerštu, begaliniu piktavališ
kumu, ir, nepaisydamas nieko, ką mirtingas žmogus būtų galėjęs jam
padaryti, taip trenkė iš dešinės į laivo pirmagalį balta kaktos tvirto
ve, kad sudrebėjo ir žmonės, ir stiebai. Daugelis pargriuvo kniūbsti.
Lyg atsipalaidavę flagštokų bumbulai žeberklininkų galvos stiebuose
kinktelėjo ant buivoliškų sprandų. Visi išgirdo, kaip pro įlaužą it kal
nų srautas giliu tarpekliu ėmė plūsti vanduo.
- Laivas! Katafalkas! - antrasis katafalkas! - suriko stovėdamas
savo velbote Ahabas. - Jo medis galėjo būt tik iš Amerikos.
Banginis panėrė po grimztančiu laivo korpusu ir praplaukė a r
tindamas išilgai kilio; tačiau po vandeniu apsigręžė ir netrukus vėl
pasirodė paviršiuje, toli kitoje pusėje, vos už kelių jardų nuo Ahabo
velboto, ir kurį laiką pagulėjo nekrutėdamas.
- Nugręžiu nuo saulės savo kūną. Ei, Teštiga! kodėl negirdžiu tavo
plaktuko? O jūs! trys nenugalėti mano bokštai; o tu, neperlaužtasis
kili; tik dievų smūgio neatlaikęs korpuse, tu, tvirtasis deni, iškilusis
vaire, į ašigalį nukreiptasis pirmagali, - o mano puikusis mirties pašlo
vintas laive! nejaugi turėsi žūti, ir žūti be manęs? Nejau man pagailėta
paskutinės kapitono paguodos, tenkančios net patiems niekingiau-
siems sudužusių laivų vadams? O vieniša mirtie po vienišo gyvenimo!
Dabar jaučiu - didžiausia didybė glūdi didžiausiame sopulyje. Ei! Ei!
iš tolimiausių tolių riedėkite čionai, didžiulės praėjusio gyvenimo be
baimės bangos, ir supilkit man giliavandenį mirties kauburį! Plaukiu
tiesiai į tave, o viską naikinantis, bet nenugalintis bangini; iki pasku
tiniųjų grumsiuos su tavimi; iš paties giliausio pragaro smogiu tau; ne
apykantos vardu spjaunu į tave paskutiniu atodūsiu! Paskandink visus
karstus ir katafalkus vienoje sietuvoje! ir jei nė vienas man neskirtas,
sudraskyk mane į gabalus, vis dar tave persekiojantį, kad ir prie tavęs
pririštą, prakeiktasis! Še - sviedžiu į tave ietį!
Žeberklas nuskriejo; kliudytas banginis šoko į priekį; kibirkščiuo
damas ėmė slysti loveliu lynas - ir užkliuvo. Ahabas pasilenkė prie jo;
atpalaidavo; bet tada pralekianti ringė apsisuko jam aplink kaklą, ir
HERM AN MELVILLE
622
be garso, kaip nebylus turkas pasmaugia lanko temple auką, kapitonas

buvo ištrauktas iš velboto, įgulai nespėjus net susivokti, kad jis dingo.
Kitą akimirką sunki kilpa lyno gale išlėkė iš tuščios statinaitės, par
mušė vieną yrėją ir, stipriai tėškusis į vandenį, dingo gelmėje.
Akimirką apstulbę velboto yrėjai negalėjo net pajudėti; paskui visi
apsigręžė. „Laivas? Didysis Dieve, kur laivas?“ Netrukus pro blausią
grėsmingą maršką lyg dujiškoje fatamorganoje išvydo nykstantį pailgą
laivo miražą: virš vandens tekyšojo trys stiebų viršūnės; o suklydimo,
ištikimybės arba likimo lėmimu tvirtai sustatyti kažkada aukštuose
postuose stabmeldžiai žeberklininkai tebesaugojo skęstančias žvalgy
mo aikšteles. Galiausiai koncentriniai ratai pastvėrė viską - vienišą
velbotą, jo įgulą, netoliese plaukiojančius irklus, trišakių kotus ir, ėmę
sukti visus gyvus ir negyvus daiktus, įsiurbė į vieną sūkurį net mažiau
sią „Pekodo“ skiedrelę.
Tačiau kai suteliūškavo paskutiniai susiliejantys srūviai virš nu-
grimzdusio indėno, stovinčio grotstiebyje, kurio virš vandens dar
kyšojo keli coliai kartu su ilgais plazdančiais vėliavos jardais, šaipiu
sutapimu ramiai plevėsuojančiais virš naikinančių bangų ir beveik jas
liečiančiais; - tą pat akimirką į orą iškilo raudonodė ranka su plak
tuku ir ėmė tvirčiau kalti vėliavą prie skęstančios stengos. Padebesių
sakalas, su panieka lydėjęs grotstiebio vėliavą nuo pat tikrosios savo
buveinės tarp žvaigždžių, snapu ją kapodamas ir trukdydamas Tešti-
gai, netyčia kyštelėjo platų plazdantį sparną tarp stengos ir plaktuko;
tą pat akimirką, jau po vandeniu, laukinis pajuto dangišką jo drebulį
ir mirtiname mėšlungyje sulaikė sustingusį plaktuką; taip dangaus
paukštis, arkangeliškai rykaudamas, į viršų atkišęs karališką snapą,
visu belaisvio kūnu įsivyniojęs į Ahabo vėliavą, dingo kartu su laivu,
nelyginant šėtonas negrimzdusiu į pragarą tol, kol nebuvo gavęs gyvos
dangaus dalelės, kol nebuvo užsidėjęs jos kaip šalmo.
Smulkūs paukščiai klykdami sukosi viršum dar žiojinčios verpeto
kiaurymės; niūrus baltas bangomūšis daužėsi į stačias jo sienas; paskui
viskas suslūgo, ir didžiulė jūros drobulė ėmė sūpuotis, kaip sūpavosi
prieš penkis tūkstančius metų.1
Pagal Biblijos chronologiją, Žemėje prieš penkis tūkstančius metų buvęs tvanas.
623
EPILOGAS
Ir ištrūkau aš vienas1, kad tau apskelbčiau.
Jobas
Drama baigta. Kodėl tuokart kažkas vėl išeina į sceną f - Todėl, kad
vienas liko gyvas.
Taip nutiko, kad dingus paršui buvau tas, kurį Likim o deivės nu-
skyrė irkluotoju į Ahabo velbotą, kai toji vieta liko laisva; buvau tas, ku
ris paskutinį dieną, išlėkęs su dviem kitais iš piestu pasistojusio velboto,
liko jūroje. Plūkavau ant bangą paskui ėjusios scenos pakraštyje ir p u i
kiai ją mačiau, kol mane pasiekė silpstantis skęstančio laivo siurbimas
ir ėmė pam ažu traukti į susiveriantį sūkurį. Tačiau kai j į pasiekiau,
ja u buvo apmalšęs ir virtęs putotu tvenkiniu. Ėm iau skrieti lyg naujasis
Iksionas12, ratas po rato artėdamas prie juodo, į sagą panašaus burbulo,
ant kurio ašies lėtai sukosi tie ratai. K ai pagaliau atsidūriau pačiame vi
duryje, juodasis burbulas sprogdamas ištiško į viršų; ir tada, įmantrios
spyruoklės išlaisvintas ir būdamas labai pluknus, su didžiule jėga iškilo
ir pražulniai iš jūros iššovė karstas - gelbėjimosi plūduras, - apsivertė
ore ir nukrito šalia manęs. Įsitvėręs šio karsto, kone ištisą dieną ir naktį
plaukiau švelniomis gedulingomis bangomis. Rykliai lyg su ant nasrų
pakabintomis spynomis šmaižė pro šalį, nieko bloga man nedarydami;
nuožmūs jū rų vanagai skraidžiojo, lyg snapus į makštis sukišę. Antrą
dieną pasirodė laivas ir priplaukęs ištraukė mane. Tai buvo šen ir ten
klaidžiojanti „Rachelė“, kuri, grįžusi ieškoti pražuvusių savo vaikų,
rado dar vieną našlaitį.
PABAIGA
1 Šiais žodžiais baigia savo pasakojimą kiekvienas iš keturių Dievo pas Jobą siųstų
pasiuntinių su vis baisesnėmis žiniom is apie Jobo turto sunaikinimą ir net šeimos
žuvimą (Senasis Testamentas, Job 1, 14-19).
2 Graikų mitų herojus; už deivės Heros įžeidimą Dzeuso įsakymu pririštas prie
besisukančio ugninio rato.
624
BALTAS I S B A N G I N I S P L A U K I A \ L I E T U V Ą
N ed au g tėra tokios apim ties knygų kaip X I X a. am erikiečių rašytojo H erm a

no M elville’io rom anas Mobis Dikas, arba banginis (1851), kurios, su k om p o
nuotos iš įvairios ir prieštaringos m edžiagos, p asižym ėtų tokiu vaizduojam o
pasaulio vientisum u bei įtik in am u m u . M aža tėra didžiųjų rom anų, kurie, d is
ponu odam i be galo konkrečia, proziška m edžiaga, tuo pat m etu būtų tokie
poetišk i kalbine raiška ir vid in e prigim tim i.
M elville’iui kaip senovės graikam s pavyko įk ū n yti savą pasaulio viziją,
pateikti savą gyven im o interpretaciją originaliu ir įtaigiu m itu apie Baltąjį
B anginį, kuris kartu su Edgaro Poe Juoduoju Varnu tapo X I X a. am erikiečių
literatūros sim boliais, praturtinusiais pasaulio kultūros lobyną. N esirem da
mas, kaip kiti rašytojai, senovin ėm is legendom is, M elv ille’is sukūrė savo rasės
ir savo laiko Prom etėją - išdidų N iu B edfordo bangin iavim o kapitoną, kurio
rūstybė kėlė ne m ažesnį siaubą negu D zeu so žaibai.
Mobio Diko sukeliam as įspūdis - ne tragedija, o herojinė poem a, epas.
Joks didis poetas nėra taip tobulai sujungęs zoologijos ir poezijos. A istra ir
kantrybė, m eilė ir įkvėpim as, kurio apimtas M elv ille’is nuod ugn iai pasakoja
apie žeberklus, velbotus, lynus, kablius lašiniam s kelti, apie b an gin io dorojim ą,
taukų lydymą ir laivo pakrovim ą, mus nejučia perkelia iš X I X a. į m enestrelių
laikus. Tai romanas-alegorija, savotiška b anginių m ed žiok lės misterija su iš
pranašauta apokaliptine pabaiga.
M elville’io tram plinas - ne anglų arba Europos romanas, bent jau įpras
tine prasme. Skaitydam i Mobį Diką esame apim ti jausm o, kad M elville’io
am žius - tai bronzos arba tautų kraustym osi laikai, kai žo d in ia i jūreivių arba
keleivių pasakojimai, gal ir nusižengiantys literatūrinėm s norm om s bei taisyk
lėm s, buvo kasdienybė.
H erm anas M elville’is gim ė 1819 m. N iujorke danų pirklių ir škotų aris
tokratų palikuonių šeim oje. M irus tėvui, išbandęs ne vieną darbą, tarp jų ir
m okytojo, M elville’is 1839 m. pasirinko jūrą. Iš pradžių dirbo laive, kursuo
jančiam e tarp N iujorko ir Liverpulio. 1841 m. išplaukė iš N iu Bedfordo į Pietų
jūras su banginių m edžiotojų laivu „A kušnetas“. Jam vadovavo labai griežtas
ir žiaurus kapitonas, todėl 1842-aisiais, laivui trum pam sustojus vienoje iš
625
M arkizų salų, Melville*is su plaukiojim o draugu Richardu G reene’u pabėgo iš

laivo ir nuklydo į slėnį, kur gyven o žm ogėdrų gentis. Po m ėnesio juos išgelbėjo
australų banginių m edžiotojų laivas, ir su juo jie nusigavo iki T aičio krantų.
Laivo įgulai sukilus, M elville’is kartu su m aištinink ais pakliuvo į kalėjim ą. Iš
T aičio išvyko australų bangin ių m edžiotojų laivu „Čarlzas ir H en ris“ ir pabu
vojo Havajų salose. 1843 m. perėjo tarnauti jūreiviu į am erikiečių karo fregatą,
nuplaukė į Pietų A m eriką, o 1 8 4 4 m. spalio m ėnesį grįžo į tėvyn ę ir B oston e
išlipo į krantą.
Penkeri m etai, praleisti prekybos, žvejybos bei karo laivuose, buvo y p atin
ga dvasinė patirtis, subrandinusi Melville*į kaip rašytoją, tačiau, prieš im da
mas plunksną į rankas, pirm iausia jis paniro į geografijos ir istorijos atradim ų
aprašymus, gam tos m okslo knygas, jūreivių ir keliautojų užrašus: T hom o Bea-
le o Kašaloto istoriją (1839), Frederiko D eb elio B eneto Banginiavimą aplink
pasaulį (1840), Joh no R osso B r o w n e o Eskizus iš banginiavimo ekspedicijos
(1846) ir daugybę kitų. Skaitė M elv ille’is ir rom antikų kūrinius jūrų tem ati
ka: Jam eso Fenim ore’o C o o p erio Locmaną (1824), Raudonąjį korsarą (1827),
Sam uelio Tayloro C olerid ge’o Senojojūreivio pasakojimą (1798). Bet d idžiau
sią įspūdį ir įtaką jam padarė 1849 m. pradėtos Shakespeare’o veikalų studijos.
Pirm osiom s M elville’io knygom s nestigo autobiografinio, kelionių , n u o
Taipi ( Ty-
tykių, istorinio, d oku m en tin io ir p u b licistin io rom ano bruožų. Tai
pee: A Peep at Polynesian Life, 1846), Omu (iOmoo: A Narrative of Adventures
in the South Seas, 1847), Mardi (Mardi: and a Voyage Thither, 1849), Redber-
nas (Redburn: His First Voyage, 1849), Baltoji Striukė {White-Jacket; ory The
World in a Man-of-War, 1850). Šie romanai buvo parengiam asis etapas, p o
kurio buvo sukurtas šedevras apie Baltąjį B anginį. D augiau kaip pen kių šim tų
puslapių knyga nėra vien autoriaus vaizduotės vaisius. Istoriją apie nuožm ų ir
kerštingą kašalotą įkvėpė tikras pasakojim as apie b anginių m edžiok lės laivo
„Eseksas“ lem tį. Pirmasis laivo k apitono padėjėjas O w en as C h ase’as 1820 m.
išleido knygą apie tai, kaip laivą užp uolė ir paskandino m ilžiniškas banginis.
Po dviejų dešim tm ečių b angin ių m edžiotoju tapo C hase’o sūnus ir per vieną
kelionę tėvo užrašus parodė kitam jūreiviui - H erm anui M elville’iui.
R om aną Mobis Dikasyarba banginis 1851 m. spalio 18 d. L on don e pirm ą
kart išleido Richardas Bentley. Išcen zū ru oto tritom io pavadinim as buvo Ban
ginis. Jam stigo epilogo, be kurio knygą pristatantys kritikai negalėjo suprati,
kaip įm anom as pasakojimas pirm uoju asm eniu, jei visi laivo įgu los nariai pa
skendo. N ė m ėnesiui nepraėjus, 1851 m. lapkričio 14 d., N iujorko „H arper and
Brothers“ leidykla, ištaisiusi britų klaidas, išleido vienatom į p iln u pavadinim u
ir d ed ik u otą N ath anieliu i H a w th o rn e’ui, kurį M elville’is gerbė kaip genialų
rašytoją ir labai vertino kaip artim ą draugą.
626
Bet knygos gyvos tik tada, jei yra skaitom os. „M irusios“ dažniausiai dulka
bibliotekų lentynose. Taip nutiko ir Mobiui Dikui, nes am žin in k ai nesugebėjo
įvertinti kūrinio, suvokti gilios jo prasmės. Pam ažu rašytojas buvo visiškai u ž
m irštas, nors ir toliau kūrė. 1852 m. išleido auklėjam ojo ir rom an tin io rom ano
parodiją Pjeras (Pierre: or, The Ambiguities), 1853 m. apsakym ą Raštininkas
Bartlbis (Bartleby, the Scrivener), 1855 m. istorinį rom aną Izraelis Poteris (Is
rael Potter: His Fifty Years of Exile), 1856 m. apsakym ų rin k in į Pasakojimai
verandoje (The Piazza Tales), 1857 m. satyrinį rom aną Apgavikas (The Con
fidence-Man: His Masquerade). Sim bolikos k upinos M elville*io eilės - Karo
eilės (Battle-Pieces and Aspects of the War, 1866), Timoleonas (Timoleon,
1891) - realizm u ir natūralizm u persm elktoje atm osferoje p asisekim o taip pat
nesusilaukė. N iujorko m uitin ės inspektorius, pam irštas rašytojas H erm anas
Melville*is m irė 1891 m etais.
M elville*io atgim im as prasidėjo X X a. pradžioje, kai, praūžus Pirmajam
pasauliniam karui, gerokai pakeitusiam p ožiū rį į Vakarų civilizaciją, ėm ė
skleistis ir krauti žiedus m odernizm as. X X a. garsenybės - Davidas H erber
tas Lawrensas, W illiam as Faulkneris, Jorge Luisas Borgesas, O ctavio Pažas,
Gabrielis Garcia M arquezas, M ario Vargas Llosa, Carlosas Fuentesas paskelbė
Melville*į vienu iš didžių jų savo m okytojų. Jie atkreipė dėm esį į tai, kiek daug
m inčių ir sapnų vienu m etu susikaupė Naujojoje A nglijoje, kai 1 8 5 0 -1 8 5 5 m.
aplink B ostoną vienas p o kito pasirodė šeši išskirtinės svarbos ir m eninės
Raudonoji raidė (The Scarlet Let
vertės veikalai: N a th an ielio H a w th o r n e o
ter, 1850), Namas su septyniais frontonais (The House of Seven Gables, 1851);
H erm ano Melville* io Mobis Dikas, arba banginis (Moby Dick, or, The Whale,
1851); H en ry D avido Thoreau Voldenas, arba Gyvenimas miške (Walden,
1854); R alpho W aldo Em ersono Atstovai (Representative Men, 1855); W alto
W h itm a n o Žolės lapai (Leaves of Grass, 1855).
Naujieji skaitytojai atrado Melville*į, ir rom anas it auksas sublizgo tarp
laiko d ulkių. Jis buvo pripažintas pasaulinės literatūros šedevru, prie kurio
grįžta vis kitos skaitytojų ir tyrinėtojų kartos, atskleid žiančios jam e g lū d in
čias naujas prasmes, bet n eišsem iančios tu rin io gelm ės. Ir šiandien, praėjus
daugiau kaip šim tui p en k iasd ešim t m etų, pirm asis rom ano sakinys „Aš vardu
Izm aelis“ yra viena populiariausių, geriausiai atpažįstam ų A m erikos literatū
ros pirm ųjų eilučių.
Siužetine, patyrim u paremta prasme Mobis Dikas - knyga apie banginių
m edžiotojų laivo plaukiojim ą, tačiau pasakojim o skausmas toli išeina už ban
gin ių m edžioklės verslo ribų, o pagrindinis sim bolis - Baltasis B anginis, be
veik herojus, beveik veikėjas, - būties galios ir grožio, tačiau kartu ir visiško
aklum o įsikūnijim as.
627
N eįprastas tai romanas dar ir todėl, kad jame nėra pasakojim o apie la im in
gą arba nelaim ingą m eilę, net ir herojės įprasta šio žo d žio prasme. T ik trim s
m oterim s atsirado jame vietos, bet ir tos šm ėkšteli keliuose puslapiuose knygos
pradžioje, nesukeldam os nei susidom ėjim o, nei noro pažin ti jas iš arčiau.
Laivas, išplaukęs į rom ane Mobis Dikas aprašomą kelionę, sim bolizuoja
pasaulį. Ir rytų, ir vakarų pusrutuliai yra jame, kadangi korpusas padirbtas
A m erikoje, o stiebai nukirsti Japonijoje. Be to, jis labai senas, jo korpusas vėjų
nučaižytas, keturių vandenynų taifū n ų ir štilių įdiržintas, garbaus am žiaus
laivo pirm agalys apžėlęs barzda, ilgam ečiai deniai nudrem žti ir n u zu lin ti, tik
kažkodėl šis prakilnus laivas didžiai liūdnas.
Laivo pavadinim as „Pekodas“ - tai vardas vienos indėnų genties, dabar
„išnykusios kaip ir senovės m ed ai“, - sim bolizuoja laiką. Erdvė, į kurią laivui
skirta plaukti, „beribė, bauginam ai vienoda ir grėsli - be šapelio ar taškelio
žvilgsniui u žk liū ti“. L ikim ą sim bolizuoja bangin io dalys, kuriom is gausiai ap
rūpintas laivas: „Atviras, be apkalos apsauginis bortas atrodė nelyginant d i
džiulis žandikaulis, pilnas ilgų, aštrių kašaloto d antų, įtaisytų vietoje sm aigų,
prie kurių tvirtinam os kanapinės laivo sausgyslės ir raumenys. Ir tos sausgyslės
buvo pervertos ne per paprastus m ed inius blokus, o lengvai slydo skriem uliais
iš tauraus gelsvo jūros kaulo. Su panieka atsisakęs šturvalo, garbusis laivas vai-
ragalyje turėjo rum pelį, kuriam padirbti buvo paim tas ilgas ir siauras am žin o
priešo, b anginio, žandikaulis.“
Tuo sim boliniu laivu plaukia dvasinių žm onijos savybių personifikacijos.
K apitonas A habas - laivo vadas - įkūnija egoistinės valios jėgą. K okia toji va
lia, m atom e iš A hab o ryžto aprašymo: „G eležinių bėgių kelias nutiestas įm ano
tikslą, ir tais bėgiais skuba m ano sielos ratai. N enuk ryp dam as lekiu aš virš be
dugnių pragarm ių, prasmegtomis kalnų širdim is, p o upių vagom is! N ei u žtva
rų, nei p osū k ių nėr geležiniam m ano kelyje!“
Tačiau kapitonas A habas turi dirb tinę koją, padirbtą iš b angin io kaulo,
o tai reiškia, kad jo valiai ribas nustato Likim as. T okią interpretaciją papildo
Izm aelio apm ąstym ai apie A pvaizdos programą ir režisieriaus L ikim o nuskir
tą jam vaidm enį: „dabar, p risim inęs visas aplinkybes, im u įžvelgti paslėptas
spyruokles ir be galo išm on ingai pridengtas paskatas, pastūm ėjusias m ane
suvaidinti m in ėtą vaidm enį ir dar gražiai įteigusias, kad taip pasielgiau savo
nuožiūra, remdamasis vien laisva valia ir sveiku protu“.
Laivo denyje - kone pilnas žm on ijos socialin ės sandaros m odelis: nuo
juod aod žio jungos ir patarnaujančio berniuko ik i k apitono su neribota m o
narcho valdžia, su jo riteriais - pirm aisiais padėjėjais, gin klanešiais - že-
b erk linin kais, su jo baltaisiais ir juodaisiais vergais - jūreiviais. T ik genijus
gali sulydyti tokius beviltiškai nesuderinam us dalykus kaip A h a b o pypkė ir
628
pam ėkliškas fontanas, link sm as, vaizdu ote neapdovanotas Stabas ir šė to n iš
kasis Fedala.
Trys kapitono padėjėjai, n uodugniai aptarti skyriuje „Riteriai ir g in k lan e
šiai“, įkūnija tris graikų filosofijos m okyklas, į kurias, bendrai im ant, dalijama
žmonija: platonizm ą, epikūrizm ą ir stoicizm ą. Arba, anot W illia m o Faulkne-
rio, sąm onės trejybę: nieko n ežin oti, žin oti, bet lik ti abejingam ir nelikti abe
jingam 1. Tą patvirtina ir auksinio dublono sim b olio interpretavim o scena.
N elengva išnarplioti raizgų M elville’io religinių idėjų k am uolį, suvokti,
kodėl jis jautėsi parašęs šventvagišką knygą. Prieš kokį D ievą, kurį nem aža da
lis X X I a. Ž em ės gyventojų skelbia esant N iek u , sukyla M elville’io žmogus?
Tai ne volteriškas, ne V iktorijos laikų šaipym asis iš tikėjim o, tai pastangos
įžeisti ir užsipulti savo paties tikėjim o D ievą, kaip lygus su lygiu stoti su Juo
akistaton. T ėvo M eiplo pam okslas knygos pradžioje duoda toną, kurį galėtu
me pavadinti knygos ortodoksija, nes pasakojim e yra m ažiausiai du konflik
tai: pirmas - tai A h ab o susidūrim as su N ež in o m a Jėga, kuriai jis m eta iššūkį,
antras - A hab o sinkretiškos religijos, turinčios zoroastrizm o, gn osticizm o ir
budizm o elem entų, konflik tas su apdairesniu, nuolankesniu tėvo M eiplo, vė
liau pirm ojo kapitono padėjėjo Starbako, tikėjim u. To, ką galėtu m e pavadinti
krikščioniška dvasia, knygoje m ažoka. Mobio Diko ortodoksalum as - tai Se
nojo T estam ento m oralė. M elville’io pasaulyje, vieno kritiko žod žiais tariant,
N ojus ir M ozė yra am žin in kai.
K lajonės po jūrų platybes, b anginių m ed žiok lė, sm ulkm eniškai aprašyta
laivo gyven im o tikrovė - tik rom ano ataudai. O m etm enys - alegoriniai, p iln i
sim bolinės prasmės, egzisten cinių svarstymų apie n uodėm ę, žm ogaus išgany
mą, iššūkį D ievu i. Suskilusi į begalę m ažų dalelių Biblija įsilieja į rom aną, tam
pa jo dalim i. Sunku panerti į šias leviataniškas gelm es, nes praraja tarp to, ką
sakė M elville’io tekstas X I X a. žm ogu i, ir ką sako X X I a. skaitytojui, vis gilėja.
K ažin ar dabartinei kartai, m enkai težinančiai istorijas, sudarančias krikš
čionybės pagrindą, bus girdėta rem iniscencija iš Naujojo T estam ento (A pd 27,
14) apie „siautingąjį Euroklidoną ir Pauliaus laivą“. Vargu ar be p aaiškinim o ži
nosim e, kas tas „A hazo laikrodis“, kurio „šešėlis slenka atgal“. K ažin, ar aišku,
kad „Oro Stichijų Valdovo sūnus“ - tai velnias. A n o m eto žm on ių įsivaizdavi
mu, dem onai ir jų vadovas Šėtonas gyvenę ore (Naujasis Testam entas, E f 2 ,2 ).
A habas visą laiką abejoja D ievu , ginčijasi su Juo, m eta Jam iššūkį, krikšto
form ulėje pakeisdam as T ėvą Šėtonu: Ego non baptizo te in nomine patris, sėd
in nomine diaboli!112
1 „Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi. Amerikiečių rašytojas W illiamas Faulkneris atsako

į rašytojos ir redaktorės Jean Stein klausimus“, Metai , 2012, Nr. 12, p. 116.
2 Krikštiju tave ne tėvo vardu, o šėtono vardu! (Lot.)
629
N e vienas M elville’io aiškintojas svarbiausiu rom ano sakiniu laiko šį:

„Esama išm inties, kuri yra sielvartas, bet esama sielvarto, kuris yra beprotybė.“
Jame išsakytas skausmas pinte susipina su kitais M elville*io svarstym ais apie
žm ogaus siekių ir darbų tuštybę, p asitelkiant kiek perfrazuotą garsiąją E klezi
asto frazę apie būties trapumą: „Teisingiausias iš žm on ių buvo Sielvartingasis
Vyras, o teisingiausia iš knygų - S aliam ono Ekleziastas, tobu lai nugludintas
skausm o plienas. „Viskas tuštybė. V IS K A S .“
M onum entaliai d id in g ų ir proziškai žem ų m etaforų kontrapunktas, pa
našiai kaip Shakespeare o aukštasis ir žem asis stiliai, kuria nelengvai pertei
kiam ą M elville*io kalbinės raiškos savitum ą. A pie tai rašo ir pats autorius:
„Ėmę sis u žd avinio vien savo jėgom is aprėpti Leviataną, privalau dabar įrodyti
visažinystę šioje srityje; nepraleisti net m ažiausio em b rion in io m ikrobo krau
jyje; stačiai išversti jį išvirkščią. Aprašius elgsenos gyvenam ojoje stichijoje bei
anatom inės sandaros ypatum ų d id žiu m ą, m an telieka nušviesti jį archeologi
niu, iškastiniu, prieštvaniniu požiūriu. T aikom i ne Leviatanui, o bet kuriam
kitam g yvū n u i - skruzdei arba blusai, - tie svarūs epitetai galėtų pasirodyti
per daug išpūsti. Tačiau viskas keičiasi, kai kalbam a apie Leviataną. U žsibrėžęs
šitokį tikslą, turėsiu sverdėti p o svariausių žod yn o žod žių našta.“
Mobis Dikas yra įgijęs tą sunkiai apibrėžiam ą asm eninę savybę, kurios
vienas iš skiriam ųjų p ožym ių - savotiškas „parašas“ - yra m ėgstam i daiktavar
džiai, būdvardžiai, prieveiksm iai, nuspalvinantys žo d in į teksto audinį it m ėgs
tama spalvų gama tapytojo paveikslą. Kaip Vergilijus arba Shakespeare’as, ir
M elville’is turi savo žod žių paletę. Jų daugiaprasmiškurnąs rodo, kokia tu rtin
ga, kupina įtam pos, neišsem iam a yra sem antinė Mobio Diko prasmė.
R om ane yra daugybė paties rašytojo pasidarytų arba itin retai vartojamų
žod žių. A pim a jausmas, kad anglų kalbos žodynas per skurdus išreikšti vos pas
tebim iem s dalykam s, kuriuos M elv ille’is trokšta perteikti, ir lygiavertiškum as
tepasiekiam as tik peržengus ribas. M elville’is nuolat vartoja iš veiksm ažod žių
pasidarytus daiktavardžius, kurdam as nuostabią veiksm ažod žio d in am izm o ir
daiktavardžio sąstovio derm ę. N eįp rasti būdvardžiai bei prieveiksm iai taip pat
teikia išskirtinum o Mobio Diko stiliui, ypač neprisitaikėliškai jo dvasiai. N e
mažiau m eistriškai M elville’is naudojasi visais kitais įprastinių žod žių lobiais,
visom is k itom is kalbos dalim is, tod ėl daugiabriaunių, teksto siūlom ų prasm ių
narpliojim as - nelengva u žd uotis vertėjo intelektui. A pie ypatingą, dažniau
siai neišverčiam ą M elville’io žod į outlandish yra rašęs ir prancūzų filosofas
G illes’as D eleu ze’as, pats kuriantis neįprastus žo d žiu s.1
1 http://aplinkkeliai.lt/dialogai-% E2% 80% 93-polilogai/gillesio-deleuzeo-abecele-a-

tai-anim al/
630
Rom anas pradedamas m aždaug p en k iolik a puslapių užim ančiu citatų

rinkiniu, leidžiančiu „tarsi iš paukščio skrydžio p am atyti ir išgirsti, kas bet
kokia proga, bet kokia d in g stim i visų pasaulio tautų, g im in ių ir kartų - taip
pat ir m ūsiškės - buvo pasakyta, sum anyta, u žsim in ta arba sueiliuota apie
Leviataną“ - jūros pabaisą, chaoso ir blogio sim bolį. Tačiau pirm iausia suži
nom e, kaip žodis „banginis“ skamba hebrajiškai, graikiškai, lotyniškai, an glo
saksiškai, daniškai, olandiškai, švediškai, islandiškai, angliškai, prancūziškai,
ispaniškai, fidžietiškai, erom angietiškai.
Skaitydam i Mobį Diką lietuviškai tikriausiai neatkreipiam e dėm esio, kad
dabar lietuvių kalboje įsitvirtinęs „banginis“ sm arkokai skiriasi nuo šio van
dens žinduolio pavadinim ų k itom is kalbom is. Šio žo d žio k ilm ę patyrinėjo ir
aprašė - „Banginis m ūsų raštijos bangose“1 - lietuvių kalbos žod žių istorijos
žinovė Birutė K abašinskaitė. Jos dėka sužin om e, kad paslaptingo, m ilžin išk o
vandens gyvū n o žin d u olio (Balaena), ilgą laiką laikyto žu vim i, pavadinim ą
nem ažai Europos indoeuropiečių kalbų įgijo per Biblijos vertim us. Hebrajiš
kas tekstas banginį įvardijo kaip m itin į chaosą sim bolizuojantį d id žiu lį slibi
ną, jūrų pabaisą, kartais tiesiog didelę žuvį arba krokodilą. Toks žydų Biblijos
žod žių neaiškum as, neapibrėžtum as buvo atspindėtas ir graikiško varianto:
čia dažniausiai rašoma neaiškios reikšmės (ir etim ologijos) gr. KfjToę, „jūros pa
baisa“, ar pan. R om ėnai savo Biblijai pasiskolino graikų term iną ir jam suteikė
kiek konkretesnę reikšm ę - lot. cetus, „didelis jūros gyvū nas“.
Vėliau dalis kitų „jaunesnių“ Europos kalbų taip pat perėm ė šį skolinį ne
tik atitinkam om s Biblijos vietom s versti, bet ir apskritai pritaikė konkrečiam
jūros gyvūnui, Balaena, vadinti.
Senuosiuose lietuvišku ose tekstuose vartoti įvairūs b angin io pavadinim ai.
D id žiosios Lietuvos tekstuose nuo X V II a. dažniausiai rasime „didė žuvis“,
„didžiažuvis“, „didžuvis“, veikiausiai vertinį iš lenkų kalbos „smarki žuvis“, sla
vizm ą „smakas“, X I X a. pabaigoje Ivinskio siūlytą naujadarą „rijūnas“. Tačiau
nuo X V III a. M ažojoje Lietuvoje įsigali visiškai kitas didžiojo Biblijos jūrų pa
daro pavadinim as. Tai m ūsų „banginio“ pradžių pradžia. Pirmasis „banginio“
prototipą pavartojo Jonas Rėza Psaltere Dovydo (1625) - tai „bangos žuvis“.
X I X a. ir vėliau populiaresnis tapo dūrinys „bangžuvė“, X X a. pradžioje kon
kuravusi su iš senųjų Lietuvos tekstų ateinančia „didžuve“. X X a. pradžioje
tyliai įsijungė dar du variantai: „banginis“, pradėtas vartoti Jono Jablonskio
dėka, ir „banguolis“, šm ėstelėjęs ir pradingęs.
K itose kalbose šis jūrų gyvūnas niekada nebuvo siejamas su banga.
O ar banginiai yra lankęsi Baltijos jūroje, Lietuvos pakrantėse?
Archivum Lithuanicum, 2011,N r. 13, p. 113-131.

631
1908 m. vasario 2 6 d. vakariniam e Karaliaučiaus laikraštyje Hartung-

sche buvo išspausdinta žinutė „Ar tai banginis?“ Joje buvo rašoma apie prieš
parą M em elio žvejų nudobtą jūros keistenybę - keletą savaičių priekrantėje
plaukiojusį baltąjį banginį. Juo tuoj pat susidom ėjo Karaliaučiaus zoologijos
muziejus. Tačiau dalinai u žk onservu oti gyv ū n o palaikai pirm a apkeliavo p us
tu zin į R ytų ir Vakarų Prūsijos vakarinės dalies m iestų, m iestelių, bažnytkai
m ių ir buvo atplukdyti net į Elbingą Vakarų Lenkijoje. T ik p o to liekanas m u
ziejininkai parsigabeno, ir baltojo b angin io griaučiai buvo rodom i stiklinėje
spintoje greta m ilžin išk ų grenland in io bangin io liekanų.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Karaliaučiaus zoologijos m uziejus buvo tik ap
niokotas ir daugelį vertybių pavyko išsaugoti, tačiau 194 4 m. rugsėjį per kari
nių britų lėktuvų antskrydžius Karaliaučiaus m iesto zoologijos, m ineralogijos
muziejai, B otanikos sodas ir ap lin kin iai gyvenam ieji namai buvo visiškai su
griauti, o seniausi šio krašto G am tos ir istorijos m uziejų rinkiniai sunaikinti.
Bet žinia apie M em elio baltąjį b anginį neseniai buvo rasta ir įtraukta į m oksli
nes Baltijoje aptiktų ir pastebėtų b anginių suvestines.1
Yra dar viena vieta, m enanti banginį. Prieš du šim tus m etų išskobęs tū k s
tantm ečio ąžuolo, vadinto Baubliu, kam ieną D ion izas Poška įrengė senienų
muziejų. Kai kurie rašytojo čia sudėti archeologiniai radiniai ir kita istorinė
m edžiaga išliko iki šių dienų. Tarp jų ir į sutrūnijusią lentą panašus kaulas.
M ok slininkai nustatė, kad tai ne m am uto arba tauro, kaip m anyta iki šiol, o
banginio kaulas - m ėlynojo banginio žandikaulio fragmentas. Jei pasitvirtintų,
kad jis iškastas netoliese esančiam e durpyne, nustebę su žin otum e, kad šioje vie
toje kažkada irgi tyvuliavo jūra.2 Ir joje galbūt plaukiojo M ob io D ik o protėviai.
{ baigiam ąjį klausim ą, kuo X I X a. romanas gali praturtinti X X I a. žm o
gų, atsakym as būtų gaivus ir paprastas. V andenyno vėjas - bent trum pam -
išsklaidytų m us supantį politkorek tišku m o, seksualinio pliuralizm o ir m ulti-
k ultūralizm o m ėšlidžių slogų tvaiką. Skaitytojas m in tim is išplauktų „Pekodo“
laivu, kurio įgula - tikras m ikrokosm as - juodieji ir baltieji, raudonodžiai ir
geltonodžiai, stabm eldžiai ir krikščionys, silpni ir stiprūs, n uolankūs ir išd i
dūs, bailūs ir drąsūs, m enko ir galingo proto. Bet kalbam a apie juos ir apie
viską be jokios baim ės. Yra sakinių ir m inčių , kurių šiandien neišdrįstų para
šyti bevardės gim in ės kinkadrebiai, išsim ik lin ę gerbti n uodėm ės šventum ą ir
n iek in ti šventum o nuodėm ę.
Irena B alčiūnienė
1 http://ww w.technologijos.1t/n/m okslas/gam ta_ir_biologija/S-l 1144/straipsnis/M e-

melio-Mobis-Dikas:-nepaprastos-muziejines-retenybes-istorija?l=2&p=l
2 http://ww w.lrt.1t/naujienos/m okslas_ir_it/l/9151
Herman Melville
Mobis Dikas, arba banginis
Iš anglų kalbos vertė

Irena Balčiūnienė
Redaktorė
Asta Bučienė
Maketuotoja
EglėJurkūnaitė
Dailininkas
Zigmantas Butautis
Tiražas 1 800 egz.
Išleido UAB „Baltų lankų leidyba“

A. Jakšto g. 5, LT-01105 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt
Spausdino spaustuvė
AB „Spauda“
Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius
www.spauda.com
Trokšdamas nuotykių jaunas mokytojas Izmaelis sėda į banginiautojų laivą „Peko-
das“ ir leidžiasi į klajones po jūrų platybes. Laivo kapitonas Ahabas, norėdamas
atkeršyti už seną skriaudą, visą įgulą įtraukia į pašėlusią paslaptingo Baltojo Bangi
nio medžioklę. Sis pusiau realistinis, pusiau fantastinis pasakojimas vystomas dviem
plotmėmis - tai banginių medžioklė ir drauge romantinės simbolikos kupina intelek
to ir valios kova su jėgomis, nardinančiomis žmogų į nuodėmę, trukdančiomis jam
siekti tiesos, teisingumo ir išganymo. Tai romanas-alegorija, persmelktas Biblijos
motyvų ir itin savitų jų aiškinimų.
Mobis Dikas, arba banginis šiandien laikomas vienu svarbiausių amerikiečių litera
tūros klasikos kūrinių, tačiau amžininkai jo neįvertino, o Hermanas Melville’is buvo
visiškai užmirštas. Jo kūrybos atgimimas prasidėjo XX a. pradžioje. Tokie rašytojai
kaip Williamas Faulkneris, Jorge Luisas Borgesas, Gabrielis Garda Marquezas pa
skelbė Melville’į vienu didžiųjų savo mokytojų, o romanas Mobis Dikas, arba ban
ginis buvo pripažintas pasaulinės literatūros šedevru. Romano sakinys „Aš vardu Iz
maelis“ iki šiol yra viena geriausiai atpažįstamų Amerikos literatūros pirmųjų eilučių.
Nedaug tėra tokios apimties knygų kaip romanas Mobis Dikas, arba banginis, ku
rios, sukomponuotos iš įvairios ir prieštaringos medžiagos, pasižymėtų tokiu vaiz
duojamo pasaulio vientisumu bei įtikinamumu. Maža tėra didžiųjų romanų, kurie,
disponuodami be galo konkrečia, proziška medžiaga, tuo pat metu būtų tokie poe
tiški kalbine raiška ir vidine prigimtimi.
Irena Balčiūnienė
f y ^ e itr ia n s i'i
(1819-1891)
JAV rašytojas, romantizmo atstovas. Išbandęs ne vieną darbą, tarp jų ir mokytojo, jis
penkerius metus praleido prekybos, žvejybos bei karo laivuose. Tai buvo ypatinga
dvasinė patirtis, subrandinusi Melville’į kaip rašytoją. Tačiau didžiausią įtaką jam
padarė Shakespeare’o kūryba. Žinomiausi Melville’io kūriniai: Mobis Dikas, arba
banginis (1851), Raštininkas Bartlbis (Bartleby; the Scrivener, 1853), Jūreivis Bilis
Badas (Billy Budd, Sailor, išleistas po mirties, 1924).
ISBN 978-9955-23-900-0
www.balcoslankos.lt

Herman Melville - Mobi Dikas Arba Banginis 2016 LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Herman Melville - Mobi Dikas Arba Banginis 2016 LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

H E R M A N

Iš anglų kalbos vertė

Antras pataisytas leidimas

ISBN 978-9955-23-900-0 © Irena Balčiūnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016

Poetinius tekstus vertė Antanas Danielius. (Čia ir

23 skyrius. Užuovėjinis krantas / 145

49 skyrius. Hiena / 268

73 skyrius. Stabas ir Flaskas nudobia tikrąjį banginį,

99 skyrius. Dublonas / 476

124 skyrius. Rodyklė / 564

Baltasis Banginis plaukia į Lietuvą. Irena Balčiūnienė / 624

(Pateikta džiovos nugaluoto klasikinės gimnazijos

[Kaip šiandien regiu jį - tą išblyškusį mokytojo padėjėją, nudryžusiu

W H A L E . * * * Šved. ir dan. hval. Šio gyvulio pavadinimas sie­

W H A L E . * * *Kilęs tiesiai iš dan . ir vok . wallen, anglo-sak. wal-

(Pateiktos bibliotekininko jaunesniojo padėjėjo)

[Skaitytojas pats galės įsitikinti, kad tasai varganas bėdžius Jaunesny­

1 Biblinė jūrų pabaisa, milžiniškas jūrų žaltys.

lepūnai Gabrielius, Mykolas ir Rapolas1. Čia mes susidaužiame tiktai

Ir Dievas sukūrė didės bangžuves.

Leviatanas... Paskui j į šviečia takas,

Bet Viešpats parūpino didžuvę, k a d ji prarytų Joną.

Ten plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.

Tą dieną Viešpats savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus L e­

K ad ir koks daiktas - žvėris, laivas arba akmuo - patenka į šitos

Plutarchas Moralijos (Holando7vertimas)

Indijos jūroje gyvena didžiausios ir stambiausios pasaulio žuvys;

Lukijanas Tikra istorija (Tuko12vertimas)

Jis atvyko į mūsų kraštą turėdamas dar vieną ketinimą - pagaudy­

Oterio, arba Okterio, pasakojimas,

Nesvarbu, ar gyvas padaras, ar laivas patenka į baisingą šios pabai­

Montenis Raimondo Sabundiečio

1 Gajus Plinijus Vyresnysis (2 3 -7 9 ) - senovės romėnų rašytojas, mokslininkas, kariš­

Sprukim. Kaip mane gyvą matot, čia Leviatanas, tauriojo pranašo

Banginio kepenis sukrovė į dvejas vežėčias.

Didysis Leviatanas, nuo kurio jūra paeina virsnėm nelyginant ver­

Apie tuos baisingus milžinus - banginius, arba orkas, mes neturime

Ir gyrė spermacetą kaip viršiausią žemėj vaistą nuo žaizdų vidinių.

Visai kaip banginio.

Kas ja m padės, nuo skausmo išvaduos?

1 Franęois Rabelais (1494-1553) - prancūzų rašytojas, humanistas. Ši citata - iš jp kny­

Neišmatuojamas tarytum banginiai, m ilžiniškų kūnų judesiais

Lyg Geležinžmogis lazda smagia

Jo šone daužosij ų durklų spiečius,

Voleris4Kautynės dėl Vasaros salų

Juk kas, je i ne menas sukūrė tą didįjį L E V IA T A N Ą , vadinamą

Paikas Mensoulo miestas prarijo j į nekramtęs, kaip banginis į jo

1 Gondibertas - herojinė anglų poeto W illiam o D A venanto (1606-1668) poema.

Galingi banginiai plaukioja vandenų jūrose, ojuose plaukioja jūros

Už iškyšulio, prie uolų plikų

Draidenas Annus Mirabilis3

Kol banginis plūduriuoja prie laivagalio, ja m nukertama galva ir

Tomas Edžas Dešimt kelionių į Špicbergeną.

1 30 Prarastasis rojus - anglų poeto Johno M iltono (1608-1674) poema.

Keliaudami matė daugybę vandenyne dūkstančią banginių, kurie

Seras T. Herbertas Kelionės į Aziją ir Afriką.

Čia jie pamatė milžiniškus pulkus banginių ir turėjo plaukti labai

Schautenas Šeštasis plaukimas aplink pasaulį2

Pučiant žiemryčiui mes išplaukėme iš Elbės žiočių laivu nJoną ban-

Į šią (Faifo) pakrantę buvo išmesta keletas banginių. 1652 Viešpaties

1 Thomas Herbert (1606-1682) - anglų keliautojas ir istorikas. John Harris (apie

Ir aš pats sumaniau pabandyti, ar pavyks privijus nudobti tą kašalo-

Mes taip pat pamatėme pulkus didžiulių banginių, kurių Pietų j ū ­

W H A L E . * * * Šved. ir dan. hval. Šio gyvulio pavadinimas sie

[Skaitytojas pats galės įsitikinti, kad tasai varganas bėdžius Jaunesny

Tą dieną Viešpats savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus L e

Jis atvyko į mūsų kraštą turėdamas dar vieną ketinimą - pagaudy

Nesvarbu, ar gyvas padaras, ar laivas patenka į baisingą šios pabai

1 Gajus Plinijus Vyresnysis (2 3 -7 9 ) - senovės romėnų rašytojas, mokslininkas, kariš

Didysis Leviatanas, nuo kurio jūra paeina virsnėm nelyginant ver

1 Franęois Rabelais (1494-1553) - prancūzų rašytojas, humanistas. Ši citata - iš jp kny

Mes taip pat pamatėme pulkus didžiulių banginių, kurių Pietų j ū

Kašalotas, atrastas Nantaketo gyventojų, yra žiaurus ir judrus gy

Dešimtas teisėtų karaliaus pajamų šaltinis, grindžiamas ta aplin

J i atėjo pas mane užsakyti paminklo savo pirm am mylimajam, dau

Buvo atnešta spauda, ir Berlyno laikraštyje pamatėme, kad ten sce

Banginių medžioklės laivas „Gaublys*, kur nutiko tie siaubingi daly

„Ir patsai Nantaketas, - pasakė ponas Vebsteris, -y r a tikrai ypatin

tūkstančiai jo gyventoją beveik visą gyvenimą praleidžia jūroje, vy

Tai sąveiksmingi dalykai; sviedinys atsimuša į žemę, idant vėl išlėk

Negali nekristi į akis vandenyne sutiktas banginių medžioklės lai