ELI ZABETH GOUDGE

alfcxM
awAluiJca&

Iš anglų kalbos vertė

Zita Marienė

Alma [ittera
UDK 820-93 Versta iš:
Go-436 Elizabeth Goudge
The Little White Horse
Lion Publishing pic 2000

Copyright © 1946 Elizabeth

Goudge, 1946
This edition published by
arrangement with David
Higham Associates Ltd.
and Synopsis Literary Agency
© Vertimas į lietuvių kalbą,
Zita Marienė, 2005
ISBN 9955-08-726-9 © Leidykla „Alma littera", 2005
 Su padėka skiriu
Walteriui Hodgesui
 BALTASIS ARKLIUKAS

Aš jį išvydau baltoj mėnesienoj,

Arkliuką baltąjį, narčiai išrietusį sprandą.
Šviesi ir graži jo didystė, niekuo nesuteptas
Jo tyrumas, nepripažįstantis ir nepažįstantis
Gėrio nei blogio, nei naštos
Gėdingų dienų, plakamų atminties rimbo.
Esi be praeities, baltasis arkliuk, be nuodėmės,
Šiam sidabro miške neskirta tau baugi ateitis -
Tik šviesi dabartis ir mėnulio risčia.

Tu esi lyg balta gėlė, pražydusi iš šviesos,

Ir, greitas kaip šviesa, akimirką dar stabteli,
Sustingsti tyliai ant tobulybės ašmenų;
Tobulas kaip sidabro žolė ant kalno,
Kol nesudilęs dar mėnulio pjautuvas,
Kaip sukrėsta žmogaus siela prabilus Dievui
Kol kas tyliu balsu, kai vieną akies mirksnį
Nuščiūva visa; paskui ištirpsta it atodūsis ta
tobulybė,
Širdin tiktai įsminga josios ašmenys.

J0 6 CĄ
Kanopa pakelta, išriestas sprandas ir plevena
karčiai,
Šventa akimirka tylos prieš tau nuskriejant,
Akimirka, kai atsisveikinu, meldžiu be žodžių,
Kad prisiminčiau daiktus, neregimus šioms
žemiškoms akims, -
Tada pasisuki po medžiais, sujudi
Lengvai lyg saulės blyksnis ant vandens...
Nebėk, pabūki dar miške, arkliukai baltasL
Nebėr, jisai nubėgo, o aš nebežinau,
Ar ten mačiau arkliuką baltą,
Ar mėnesienos skiautę, šviečiančią
Tarp medžių šioj sidabrinėje nakty.

so 7 ca
 PIRMAS SKYRIUS

Karieta vėl pasviro, Marija Meriveter, ponia He-

liotrop ir Viginsas vėl griuvo krūvon aikčiodami ir
šnopuodami, o atsitiesę įbedė akis į daiktus, kurie
šią valandėlę kiekvienam jų buvo drąsos ir stiprybės
šaltinis.
Marija žiūrėjo į savo batukus. Ponia Heliotrop stum­
telėjo akinius į jiems deramą vietą, pakėlė nuo žemės
nučiurusį prancūziškų esė tomelį, įsimetė burnon mė­
tinį ledinuką ir blausioje karietos šviesoje vėl įsižiūrėjo
į raitytas juodas raides pageltusiame puslapyje. Tuo
laiku Viginsas liežuviu bandė surasti seniai suvirškin­
tos vakarienės skonį, tebesilaikantį tarp ūsų.
Žmoniją, galima sakyti, sudaro trijų rūšių būtybės:
tos, kurioms paguodą teikia literatūra, tos, kurioms
paguodą teikia asmeninis žavesys, ir tos, kurioms pa­
guodą teikia valgis. Ponia Heliotrop, Marija ir Viginsas
buvo tipiški šių trijų rūšių atstovai.
Mariją reikia aprašyti pirmiausia, nes ji - šios is­
torijos herojė. 1842-aisiais Viešpaties metais jai buvo

fo s oa
trylika; ji turėjo keistas, sidabriškai pilkas ir nejaukiai
skvarbias akis, tiesius rusvus plaukus, pailgą blyškų
veidelį, nutaškuotą nelemtomis strazdanomis, ir buvo
laikoma negražia. Tačiau jos smulki figūrėlė, mažutė
tarsi elfo, tiesi it žvakė, buvo sklidina orumo, be to, ji
nepaprastai didžiavosi tiesiog miniatiūrinėmis kojytė­
mis. Žinojo, kad tai didžiausia jos grožybė, štai kodėl
jai daug labiau rūpėdavo batukai, o ne pirštinės, su­
knelės ar skrybėlaitės.
Šiandien jos avimi batukai turėjo pataisyti blogiau­
sią nuotaiką, mat buvo minkštutės pilkos odos auli­
nukai, viršuje apsiūti krištolo karoliukais, su sniego
baltumo avikailio pamušalu. Tarp kitko, krištolo karo­
liukų nebuvo matyti, nes Marijos pilka šilkinė suknelė
ir šiltas pilkos vilnos apsiaustėlis, irgi apkraštuotas
baltu avikailiu, siekė kulkšnis, bet ji pati žinojo, kad
karoliukai yra, ir toji mintis teikė jai neįkainojamos
dvasios tvirtybės.
Labiausiai ją ir guodė mintis apie tuos karoliukus,
šiek tiek mažiau - mintis apie violetinį kaspiną, juo­
siantį jos liauną liemenėlį po apsiaustu, apie žibuoklių
puokštelę, taip giliai užkištą pilko aksomo skrybėlaitės
užkaboriuose, kad jos beveik nesimatė, ir apie pilkas
šilkines pirštinaites, puošiančias į didelę baltą movą
sukištas rankeles. Matot, Marija buvo viena pačių
tikriausių aristokračių: paslėptų daiktų tobulumas jai
buvo svarbesnis už išorinių gražumą. Tai nereiškia,
kad jai nepatiko išorinis gražumas. Ir dar kaip patiko.
Buvo tikrai prašmatni mergytė net ir vilkėdama pilkus
bei violetinius gedulo drabužius.

fo 9 03
 Mat Marija buvo našlaitė. Motina mirė, kai ji buvo
dar kūdikis, o tėvas- vos prieš du mėnesius, pa­
likdamas tiek skolų, kad visas jo turtas, įskaitant ir
puikiuosius namus Londone su vėduoklės formos lan­
geliu virš durų ir aukštais langais, išeinančiais į parką
ramioje aikštėje, kur Marija gyveno visą savo trumpą
gyvenimą, turėjo būti parduotas joms apmokėti. Kai
advokatai viską sutvarkė kaip jiems reikėjo, pasirodė,
jog pinigų liko tik apmokėti karietai, kuri ją su po­
nia Heliotrop ir Viginsu turėjo nuvežti į pietvakarių
Angliją pas Marijos antros eilės pusbrolį, artimiausią
giminaitį, serą Bendžaminą Meriveterį, kurio jie iki tol
nebuvo matę; ten jie ir liks gyventi jo Mėnesienos dvare
šalia Sidabrinės Rasos miestelio.
Tačiau ne dėl našlaitės dalios Marija liūdėjo ieško­
dama paguodos savo batukuose. Motinos ji neprisimi­
nė, tėvo, kuris buvo karininkas, kone visą laiką su savo
pulku bastęsis svečiose šalyse ir, beje, nemėgęs vaikų,
ji nelabai mylėjo; bent jau ne taip, kaip mylėjo ponią
Heliotrop, atvykusią, kai ji buvo kelių mėnesių, - pir­
mąją auklę, paskui guvernantę, Marijai atidavusią visą
savo meilę. Ne, Mariją slėgė baisus šios kelionės nepa­
togumas ir jos laukiantys neabejotini kaimo gyvenimo
vargai.
Marija apie kaimą neturėjo jokio supratimo. Buvo
Londone gimusi ir augusi panelė, mėgo prabangą,
puikiuosiuose namuose šalia aikštės ją ir turėjo, nors
tėvui mirus tapo aišku, jog jis iš tikrųjų turėjo apsieiti
be prabangos, nes nebuvo pinigų.

£0 10 O i
 O dabar? Sprendžiant iš karietos, Mėnesienos dva­
ras turėtų būti be ištaigų. Klaikus vežimas. Pasitiko
juos Ekseteryje ir pasirodė esąs dar nepatogesnis už
pašto karietą, atvežusią iš Londono. Pagalvėlės buvo
kietos ir kandžių sukapotos, pro nesandarias duris ko-
šiantys skersvėjai po dugną nešiojo vištų plunksnas ir
šiaudagalius. Du kerši arkliai, nors žvilgantys, aiškiai
mylimi ir gerai prižiūrėti, - Marija tai iškart pastebėjo,
nes arklius dievino, - buvo seni, rambūs ir lėti.
Na, o vežėjas buvo suvytęs seneliukas, panašesnis į
nykštuką nei į žmogų, vilkintis apsiaustu su keliomis
pelerinomis, tokiu sulopytu, kad net negalėjai atspėti
tikrosios jo spalvos, užsimaukšlinęs nutriušusią bebro
kailio kepurę apspurusiais kraštais, jam tokią didelę,
jog siekė nosies galą, taigi veido beveik nebuvo matyti,
tik plati bedantė šypsena ir pilkais šeriais apėjęs ne­
skustas smakras. Jis atrodė malonus - rūpestingai pa­
sodino juos į karietą, kelius meiliai apklojo iškedėjusiu
pledu - ir tikras šnekutis, tačiau kad neturėjo dantų,
sunku buvo suprasti, ką kalba. Be to, dabar, kai laukus
dengė tirštas vasario rūkas, jo beveik ir nesimatė pro
langelį karietos priekyje.
Nesimatė ir krašto, per kurį karieta riedėjo. Aišku
buvo tik tai, kad kelias duobėtas, nes kratė ir mėtė į
šonus taip, tarsi karietai jie būtų badmintono kamuo­
liukai. Netrukus sutems, bet neįsižiebs naujoviški,
madingieji dujiniai žibintai, jau apšviečiantys Londor
no gatves, aplinkui tvyros gūdi juoda laukų tamsa. Ir
dar šitaip šalta, o jie važiuoja, regis, jau visą amžinybę,

jo 11 ai
tačiau jokio ženklo, kad pagaliau privažiuotų kelionės
tikslą.
Ponia Heliotrop prisikišo knygą prie pat nosies, pa­
siryžusi, kol dar nesutemo, pribaigti esė apie ištvermę.
Neabejojo, kad ateityje ne vieną mėnesį turės grįžti prie
jos, taip pat prie esė apie visad ištikimą meilę. Pastarą­
ją, prisiminė ji, pirmą kartą perskaitė vakare tą dieną,
kai, atvykusi prižiūrėti be mamos likusios mažosios
Marijos, pamatė, kad jos globotinė - atgrasiausias mo­
teriškos giminės kūdikis, kokį įmanoma įsivaizduoti:
keistomis sidabriškomis akimis ir jau vystykluose tarsi
žinanti, kad yra Mėlynojo Kraujo, taigi atitinkamai
aikštinga. Vis dėlto, perskaičiusi minėtąją esė, ji nutarė
Mariją mylėti - ištikima meile, kurią įveiks tik jiedvi
išskirsianti mirtis.
Pačioj pradžioj ponia Heliotrop mylėjo Mariją tru­
putį prisiversdama. Ji siuvo ir taisė jos drabužėlius su
niūria kantrybe ir, deja, be jokios vaizduotės, ir net už
didžiausią neklusnumą tik labai atsargiai kepštelėda­
vo rykšte, mat jai labiau rūpėjo mergytės meilė negu
jos nemirtingos sielos gerovė. Tačiau palengva viskas
pasikeitė. Švelnumas, kurį jausdavo dėl ko nors nusi­
minusiai Marijai, virsdavo karšta užuojauta, drabu­
žėlius mergytei kurdavo su tokiu užsidegimu, kad jie
virsdavo meno šedevrais, o nusižengusią negailestin­
gai perdavė - poniai Heliotrop buvo penkis kartus nu­
sispjaut, mėgsta ją Marija ar ne, svarbu vaiką užauginti
puikia, tauria moterimi.
Tai buvo tikra meilė, ir Marija tat suprato. Net ne­
galėdama prisėsti užpakalio jausdavo poniai Heliotrop

fo 12 oa
nė kiek ne mažesnį prieraišumą. Dabar, kai ji jau nebe
vaikas, o panelė, toji meilė buvo gražiausias dalykas
jos gyvenime.
Mat Marija nuo pat kūdikystės visad pažindavo
gerą daiktą. Visad norėdavo geriausio, ir mikliai nu­
sižiūrėdavo tą geriausią netgi tada, jeigu, kaip ponios
Heliotrop atveju, daikto išorinis apvalkalas nelabai
rodydavo, kad viduje slypi auksas. Turbūt ji buvo
vienintelis žmogus, kuris įžvelgė, kokia nuostabi po­
nia Heliotrop; šitai, be abejo, ir nulėmė karštus ponios
Heliotrop jausmus jai.
Ponios Heliotrop išorinis apvalkalas išties buvo la­
bai savotiškas, todėl reikia tik stebėtis, kokios įžvalgios
buvo Marijos sidabriškos akys, kad taip greitai įstengė
prasiskverbti per jį. Šiaip dauguma žmonių, susidū­
rusių su ponia Heliotrop, atsimušdavo į jos nosį bei
aprangos stilių, ir toliau nė iš vietos. Ponios Heliotrop
nosis buvo lenkta kaip erelio snapas ir negražios tam­
siai raudonos spalvos, kuri aplinkiniams tuojau pat
sukeldavo įtarimą. Jiems atrodydavo, kad ji per daug
valgo ir geria, todėl nosis tokia raudona; tačiau, jei
norite žinoti, ponia Heliotrop iš viso beveik nieko ne­
valgydavo ir negerdavo, nes ją kankino skrandis.
Taigi nosį jai sugadino skrandis, o ne persivalgymas
ar persigėrimas. Ji niekada nesiskųsdavo skrandžiu,
tiesiog kentėdavo, ir todėl, kad niekad nesiskųsdavo,
visi, išskyrus Mariją, taip neteisingai ją suprasdavo.
O ne, net ir Marijai ji niekad neužsimindavo apie savo
skrandį, nes motina buvo įdiegusi tikėjimą, kad Tikros
Aukštuomenės Moters ženklas - nė už ką niekad nieko

TjO 13 oa
neprasitarti apie save. Tačiau įžvalgioji Marija ilgainiui
susigaudę, kodėl ponia Heliotrop taip mėgsta mėti­
nius ledinukus.
Tokia beviltiška buvo ponios Heliotrop nosis,
stirksanti vidury jos lieso išblyškusio veido baltumos,
kad nepastebėdavai neregėto grožio - neužmirštuolių
žydrumo akių po grakščiais tamsių plonyčių antakių
lankais. Retučiai žili plaukeliai gaubė visą veidą kie­
tai susuktomis it kamščiatraukio ringės garbanėlė­
mis - tokia šukuosena jai tiko, kai pradėjo ją nešioti
būdama aštuoniolikos metų, bet ne dabar, suėjus
šeštai dešimčiai.
Ponia Heliotrop buvo aukšta ir sudžiūvusi kaip
šakalys, ir sulinkusi, tačiau jos liesumas nekrito į akis,
nes senamadiška violetinio bombazino suknelė buvo
su lanku, be to, žiemą vasarą ji būdavo apsigaubusi
juodu šaliku, sukryžiuotu ant krūtinės, taigi pakanka­
mai apsimuturiavusi. Lauke ji niekur neidavo be dide­
lio juodo skėčio, milžiniško nudryžusio juodo lietpal­
čio ir plačios juodos skrybėlės su violetine plunksna, o
viduje dėvėdavo sniego baltumo kyku, apsiūtu juodo
aksomo kaspinu. Ji visada mūvėdavo juodo šilko pirš­
tinaites ir nešiodavosi juodą ridikiulį, jame gulėdavo
nepriekaištingai balta nosinė, kvepianti levandomis,
akiniai ir dėžutė mėtinių ledinukų, ant kaklo kabė­
davo auksinis medalionas, didumo sulig anties kiau­
šiniu, bet kas jame buvo, Marija nežinojo, nes kai tik
paklausdavo, ponia Heliotrop nieko neatsakydavo. Ne­
daug buvo dalykų, kuriuos ponia Heliotrop drausdavo
numylėtajai Marijai, jeigu Marijos norai nekeldavo pa-

FO 14 G*
vojaus nemirtingajai jos sielai, bet atkakliai nerodė, kas
slypi po medaliono dangteliu... Tai, sakydavo ji, mano
vienos reikalas... Marijai niekaip nepavyko vogčiomis
pasižiūrėti, nes ponia Heliotrop su medalionu niekad
nesiskirdavo: nakčiai pasikišdavo jį po pagalve. Bet,
šiaip ar taip, Marija nė nebūtų vogčiomis žiūrėjusi, nes
buvo ne tokia mergaitė.
Marijai, nors tikrai išdidžiai ir pernelyg smalsiai,
buvo būdingos tokios puikios savybės kaip garbingu­
mas, drąsa ir skrupulingumas, o ponia Heliotrop buvo
meilės ir kantrybės įsikūnijimas. Tačiau sunkoka iš­
vardyti Viginso dorybes... Iš tiesų neįmanoma, nes jis
jų neturėjo. Viginsas buvo godus, pasipūtęs, pikčiurna,
savanaudis ir tinginys. Marija su ponia Heliotrop buvo
įsitikinusios, kad jis karštai jas myli, nes visad sukio­
davosi aplink kojas, kalbinamas mandagiai vizgindavo
uodegą ir net retkarčiais joms lyžtelėdavo ranką. Ta­
čiau visa tai Viginsas darydavo skatinamas ne meilės,
o išskaičiavimo. Jautė, kad ponia Heliotrop ir Marija
jį aprūpina visais tais dalykais, kurie jo gyvenimą
darė tokį malonų, - maistu, visad puikios kokybės ir
punktualiai patiekiamu žaliame dubenėlyje, kurį jis
taip mėgo; žaliu odiniu antkakliu; šepečiu ir šukomis,
kvapiais milteliais ir muilu. Kitoms šeimininkėms,
kiek Viginsas patyrė iš parke nugirstų pokalbių tarp
žemesnės klasės šunų, toli gražu ne visada augintinių
gerovė rūpi labiau už viską. Jo šeimininkėms rūpi. To­
dėl Viginsas dar visai mažutis nutarė įsiteikti Marijai ir
poniai Heliotrop ir gyventi pas jas tol, kol jos jam teiks
visus patogumus.

so 15 ai
 Vis dėlto nors Viginso būdas galėjo būti daug geres­
nis, nereikia manyti, kad jis buvo visiškai nenaudingas
visuomenės narys, nes grožis visada ir visus džiugina,
o Viginso grožis priklausė aukštumoms, kurios gali
būti apibūdinamos tiktai skambiu, iškilmingu žodžiu
„neprilygstamas". Jis buvo grynaveislis karaliaus Ka­
rolio spanielis. Kailiukas sodriai kreminės spalvos, vi­
sas spindintis ir glotnus, išskyrus krūtinę - šią dengė
žavingų minkštų garbanų kaskada, panaši į vyriškų
marškinių rauktinukus. Tais laikais dar nebuvo mados
spanieliams nukirsti uodegą, ir Viginso uodega buvo
kaip povo. Jis labai ja didžiavosi, žygiuodavo iškėlęs ją
kaip vėliavą, plevėsuojančią vėjuje, ir kartais, kai per
plaukelius eidavo saulė, ji taip švytėdavo, kad akys
bijodavo.
Vienintelės nekreminės viečiukės buvo ilgos šilki­
nės ausys ir lopinėliai virš akių - nuostabiai gražios
tamsiai kaštoninės spalvos. Akys irgi buvo rudos,
sklidinos visų širdis užkariaujančio švelnumo; mi­
nėtųjų širdžių savininkams net nedingtelėdavo, kad
Viginso švelnumas skirtas savam asmeniui, o nė jiems.
Priekinės letenos ir užpakalinės kojos buvo apėjusios
tarsi minkštom plunksnelėm. Viginso nosis buvo ilga
ir aristokratiška, iš šonų jai kyšojo auksiniai ūsai, ku­
rių jis be reikalo nekraipydavo. Nosis buvo juodutėlė,
spindinti ir šalta, gražutis rausvas liežuvis niekad ne­
būdavo nemaloniai šlapias. Mat Viginsas nebuvo iš
tų nervingų šunų, kurie laksto pašiaušę ūsus, karšta
nosimi ir apsiseilėję.

fcO 16 03
 Viginsas suvokė, jog per didelis jautrumas kenkia
grožiui, ir niekada dėl nieko nesijaudindavo. Na, ne­
bent trupučiuką dėl maisto. Gardus valgis jį jaudinda­
vo: jis juo taip džiaugdavosi, jausdavo tokį dėkingumą
gerosioms fėjoms, kurios užgimusį apdovanojo ne tik
puikiu skrandžiu, bet ir pasistengė, kad persiėdimas
niekad negadintų jo žavingos grakščios figūros. Vaka­
rienė toje Ekseterio užeigoje iš tiesų buvo puiki - žlėg­
tainis, žalumynai ir keptos bulvės, tiesą sakant, skirti
poniai Heliotrop, bet ji negalėjo valgyti. Žavus rausvas
liežuvis mąsliai aplaižė auksinius ūsus. Jeigu maistas
tame krašte, kur jie važiuoja, bus toks pat geras kaip
ir Ekseteryje, galvojo jis, bus galima ramiai ir kantriai
kęsti šaltus rūkus ir skersvėjų košiamas karietas.
Pagaliau visiškai sutemo. Senutėlis vežėjas, nulipęs
nuo pasostės, išsišiepė jiems ir uždegė du senoviškus
žibintus, siūbuojančius ant karietos šonų. Švietė jie
menkai, pro karietos langus galėjai įžiūrėti tik plau­
kiančias rūko draiskanas ir pakelės šlaitus, apaugusius
papartynais. Kelias tolydžio siaurėjo, - paparčiai jau
brūkšėjo į karietos šonus, - darėsi vis nelygesnis, taigi
jie arba sunkiai šliaužė į kalną, arba pavojingai garmė­
jo pakalnėn sakytum nuo kokio baisingo skardžio.

Galbūt, nepaisydami šalčio, visi trys iš nuovargio

buvo užsnūdę, nes net krūptelėjo, kai karieta sustojo.
Ir, atrodo, per tą laiką nuo apsnūdimo iki pabudimo

17 03
jų nuvažiuota gražus kelio galas, nes aplinkui viskas
buvo visiškai kitaip. Rūkas išsisklaidęs, švietė mėnuo
ir jie aiškiai matė vienas kitą.
Liūdesys garuote išgaravo, širdys plakė nujausda­
mos nuotykį. Nekantriai kaip mažos mergytės, ponia
Heliotrop su Marija kiekviena savo pusėje nuleido lan­
gelį ir iškišo galvą, Viginsas įsispraudė šalia Marijos,
nes irgi norėjo pažiūrėti.
Paparčiais užžėlusių šlaitų abipus kelio nebebuvo,
vietoj jų prie pat karietos šonų dunksojo įspūdingos
sidabriškai pilkos uolos, o kelią priešais irgi užtvėrė
aklina uola.
- Ar mes kartais nepasiklydome? - paklausė ponia
Heliotrop.
- Uoloje yra durys! - šūktelėjo Marija, taip persi­
svėrusi pro langą, kad galėjo išgriūti stačia galva. -
Žiūrėk!
Ponia Heliotrop irgi pavojingai dar labiau išlindo ir
pamatė, kad Marija sako tiesą. Uoloje buvo ąžuolinės
durys, tokios senos, kad pilkumu beveik nesiskyrė nuo
akmens. Šalimais kabėjo surūdijusi grandinė, išlindu­
si iš skylės uoloje.
- Vežėjas nulipa! - linksmai pranešė Marija iš su­
sijaudinimo spindinčiomis akimis. Nykštukinis žmo­
gelis nuturseno prie grandinės, įsitvėrė jos ir, abiem
kojom pašokęs nuo žemės, ėmė suptis it beždžionė ant
šakos. Tas supimasis sukėlė gaudų tolimą žvangėjimą
kažkur uolos gilumoje. Tris kartus sužvangėjus, vežė­
jas grandinę numetė žemėn, nusišypsojo Marijai ir vėl
užlipo ant pasostės.

£0 18 03
 Iš lėto atsivėrė didžiosios ąžuolinės durys. Vežėjas
klaktelėjo liežuviu paragindamas keršus arklelius, po­
nia Heliotrop su Marija vėl atsisėdo ir karieta įvažiavo,
durys už jos užsivėrė taip pat be garso, kaip buvo atsi­
dariusios, užgesindamos mėnesieną, keleiviai vėl liko
be jokios šviesos, išskyrus mirksinčias žibintų liepsne­
les, šokinėjančias ant rasotų samanomis aptrauktų ak­
meninio tunelio sienų. Tarp tų klaidžiojančių švieselių
tarsi kokia figūra šmėstelėjo, bet Marija nebuvo tuo
tikra, nes nespėjo įsižiūrėti, karieta pravažiavo.
- Fu! - nebe tokia patenkinta tarstelėjo ponia He­
liotrop, kai į karietą plūstelėjo šaltis ir drėgmė. Tunelis
rodėsi begalinis, ratų aidas jame grumėjo it griaustinis.
Tačiau, nespėjus abiem įsibailinti, karieta vėl išriedėjo į
mėnesieną, į nežemiško grožio vietą.
Viskas buvo užlieta sidabru. Abipus kelio aukšti
medžių kamienai kilo iš žolės patalo taip nužerti mė­
nesienos, jog blizgėjo lyg vanduo. Medžiai buvo reti,
tarp jų vėrėsi gražios erdvės ir juodo dangaus lopiniai,
priberti sidabro žvaigždžių. Niekur nė krepšt, nė krust.
Visiška, tarsi užburta ramybė ir tyla gaubė šitą mėne­
sienos šalį. Sidabriniai šakų ir šakelių nėriniai viršum
sidabrinių kamienų buvo tokie lengvučiai ir trapūs,
kad mėnulio šviesa biro per juos it sidabro smiltys.
Tačiau tarp medžių buvo ir gyvų padarų, tik jie
nejudėjo. Marija išvydo sidabro pelėdą, tupinčią ant
sidabro šakos, ir sidabrinį triušiuką pakelėj, mirkčio­
jantį nuo karietos žibinto, ir sidabrinių elnių pulkelį...
Staiga jai pasivaideno, kad tolimos pievos gale išniro
baltas arkliukas besiplaikstančiais karčiais ir uodega,

£0 19 03
išriestu sprandu. Lėkdamas arkliukas stabtelėjo tarsi ją
pamatęs ir apsidžiaugęs.
- Žiūrėkit! - sušuko ji poniai Heliotrop. Tačiau toji
atsisukusi nieko nepastebėjo.
Jie važiavo ir važiavo per storą samanų kilimą, suge­
riantį ratų dardėjimą, bet pagaliau įsuko į arką senoje
pilkoje sienoje - ne uolienoje, o žmonių sumūrytame
mūre dantytu viršumi. Marija virpančia širdimi dar
spėjo pamatyti kuorus, ir karieta iš žavingojo miško
įriedėjo į anglišką parką su gėlių lysvėmis ir grįstu
taku aplink vandens lelijų priaugusį tvenkinį, ir kuk­
medžiais, kurie buvo apkarpyti keistais, fantastiškais
kakarykojančių gaidžių ir jojančių riterių pavidalais.
Parkas, kaip ir miškas, mėnesienoje buvo sidabrinis,
tik juodavo medžių siluetai, ir Marijai nugara perbėgo
šiurpelis, mat jai pasirodė, kad juodieji riteriai ir juo­
dieji gaidžiai nulydėjo ją pravažiuojančią labai šaltais
žvilgsniais. Viginsas, gulintis ant dugno ir negalintis
matyti juodųjų figūrų, atrodo, irgi pasijuto nejaukiai,
nes suurzgė. Ponia Heliotrop taipgi, regis, nesijautė
labai narsiai, nes virpančiu balsu paklausė:
- Ar dar toli namas?
- Jau privažiavome! - linksmai sušuko Marija. -
Žiūrėkite, žiburys!
- Kur? - priekabiai paklausė ponia Heliotrop.
- Štai ten! Toliau už to medžio. - Ir ji parodė į mil­
žinišką juodą kedrą, stūksantį priešais jas it kalnas, o
už jo viršūnės joms meiliai mirkčiojo oranžinė šviesos
akis. Nuostabiai padrąsinanti rodės toji oranžinė švie­
selė, žibanti lyg briliantas juodame ir sidabriniame

fO 20 C*
fone. Tai buvo lašelis žemiškumo šitoje nežemiškoje
gražybėje, ji sveikino ir džiaugėsi regėdama ją, Mariją,
ne taip kaip tie šalti juodi šešėliai, lydintys ją atšiau­
riais žvilgsniais.
- Betgi pačiam danguje! - nusistebėjo ponia Helio-
trop; karieta plačiu lanku pasuko aplink kedrą, ir jos
suprato, kodėl žiburys spindi taip aukštai. Mat namas
nebuvo šiuolaikinis, prie kokių jos buvo pripratusios,
bet senas senutėlis, veikiau pilis negu namas, ir toji
šviesa degė lange aukšto bokšto viršuje.
Ponia Heliotrop nusivylusi šūktelėjo (labai trum­
pai, nes tik neišsiauklėję žmonės šaukia susidūrę su
nemalonia perspektyva), mat pagalvojo apie peles ir
vorus, - ir tų, ir tų klaikiai bijojo, - tačiau Marija apsi­
džiaugė. Ji gyvens name su bokštu, visai kaip pasakų
karalaitė.
O, bet koks nuostabus dvaras! Priešais šešėliais
nuklotą parką dunksančios didingos jo sienos tarsi
dvelkė laikui nepavaldžia galybe, kuri drąsino taip pat
kaip ir žiburys bokšto lange. Ir nors niekad nebuvo jo
mačiusi, Marija pasijuto kaip namie. Juk šitame dvare
gyveno kaži kiek Meriveterių kartų, o ji - Meriveter.
Pasidarė gėda, kad pirma bijojo čionai važiuoti. Čia
jos namai, o namas Londone nebuvo namai. Ji mieliau
gyvens čia, taupiai ir kukliai, negu prašmatniausiuose
pasaulio rūmuose.
Marija stryktelėjo iš dar net nesustojusios karietos ir
užlėkė akmeniniais laiptais, prigludusiais prie namo
sienos, ir ėmė kumštukais belsti į ąžuolines duris. Nei
jos kojelės, nei kumšteliai didelio garso nesukėlė, bet

i50 21 03
viduje kažkas, matyt, išgirdo karietos dardėjimą, nes
didžiosios durys kaipmat atsidarė ir Marija išvydo
neregėtai įdomios išvaizdos senyvą poną su aukštai
iškeltu žibintu rankoje.
- Sveika atvykusi, pussesere,- prabilo jis žemu,
skambiu, sodriu balsu, atkišdamas jai laisvąją ranką.
- Dėkui, sere, - tarė ji, tūptelėjo ir padavė jam savo
rankelę. Suprato mylėsianti jį amžinai.
Tačiau pusbrolis tikrai buvo baisiai keistos išvaiz­
dos, ir kai gerai įsižiūrėjo į jį, nebegalėjo akių atplėšti.
Jis buvo toks aukštas ir storas, jog užpildė visą durų
angą. Veidas apskritas, raudonas ir švariai nuskustas,
o jau nosies ilgumas ir kumpumas! Poniai Heliotrop
nebuvo nė ko lygintis. Jis turėjo tris dvigubus pagur­
klius, plačią jukią burną ir žibančias, šiltas šviesiai
rudas akis, prasmegusias po žilų antakių kuokštais.
Drabužiai, be galo tvarkingi, buvo senamadiški ir keis­
čiausiai surankioti.
Ant galvos tarsi kalafioras kūpsojo baltas perukas,
dvigubus pagurklius prilaikė Honitono nėrinių žabo.
Liemenė buvo blyškiai žydro atlaso, siuvinėta gel­
tonomis rožytėmis ir raudonais gvazdikais- tokia
puošni, kad net nederėjo prie jo nublukusio, sulopyto
jojiko švarko, bridžių ir purvu aptaškytų pušnų. Jis
buvo truputį klišas, kaip ir daugelis vyrų, pusę gy­
venimo praleidžiančių balne. Rankos stambios ir rau­
donos kaip ir veidas, delnai, tiek laiko spaudžiantys
pavadį, - kieti it šikšna, bet riešus gaubė nėriniai, o
ant vieno piršto buvo žiedas su dideliu rubinu, žaiža­
ruojančiu lyg ugnis.

PO 22 C3
 Iš tiesų seras Bendžaminas Meriveteris visas buvo
šiltas ir spindintis: ir apskritas raudonas veidas, ir
šypsena, ir balsas, ir šviesiai rudos akys, ir žiedas su
rubinu. Paspaudęs Marijai rankutę įdėmiai pažiūrėjo į
ją, tarsi ko nors save klausdamas. Ji net suvirpo nuo tų
skvarbių akių - lyg bijodama, kad gali neturėti kokios
nors savybės, kurios jis ieško. Vis dėlto nė nemirktelė­
dama atlaikė jo žvilgsnį.
- Tikra Meriveter, - pagaliau sududeno jis. - Viena
tų sidabrinių Meriveter, tiesi, išdidi ir dora, narsi ir
garbinga, gimusi per mėnulio pilnatį. Mudu sutarsime,
vaikeli, nes aš esu gimęs vidurdienį. Mėnulio Merive-
teriai ir saulės Meriveteriai visad vieni kitus mėgo.
Staiga jis nutilo pastebėjęs ponią Heliotrop ir Vi-
ginsą: tie jau irgi išlipo iš karietos ir atėję atsistojo už
Marijos.
- Miela ponia! - sušuko jis poniai Heliotrop, per-
vėręs ją ilgu smalsiu žvilgsniu. - Prašom į vidų, po­
nia! - Žemai nusilenkęs, jis paėmė jos ranką ir iškil­
mingai pervedė ją per slenkstį. - Sveika, ponia! Sveika
įžengusi į mano varganą, niekingą pastogę.
Ir jo žodžiai nuskambėjo visiškai nuoširdžiai. Jis
šventai tikėjo, kad jo namai neverti ponios Heliotrop.
- Ak, pone! - didžiai susijaudinusi šūktelėjo ponia
Heliotrop, mat dėl jos nepatrauklios išvaizdos džentel­
menai retai ją pagerbdavo dėmesiu. - Pone, jūs perne­
lyg malonus!
Marija paėmė ant rankų Viginsą, piktai šnarpš-
čiantį, nes į jį niekas nekreipė nė mažiausio dėmesio,
ir užkabinusi duris patenkinta nusekė paskui suau­

go 23 ost
gusiuosius. Mat ji pajuto, kad seras Bendžaminas iš
pirmo žvilgsnio pamatė, koks puikus žmogus ponia
Heliotrop... Jie visi gražiai sugyvens.
Bet ne, ko gera, ne - į tylų atšiaurų knerzėjimą po
pažastimi, kur kiūtojo Viginsas, atsiliepė griausmin­
gas urzgimas, sklindantis nuo didžiulio židinio, pleš­
kančio akmens plokštėmis grįstame hole su sijomis, į
kurį jas įvedė seras Bendžaminas.
Kažkoks žvėris, baisingai didelis žvėris, tysantis
palei visą židinį, pakėlė nuo letenų milžinišką gauruo­
tą galvą ir įbedė akis į gražutį Viginso snukelį, kyšantį
šalia Marijos šono. Žvėris vieną kartą garsiai patraukė
orą, užuodė Viginso būdą, tada paniekinamai sumirk­
sėjo, matyt, prastai įvertinęs tą būdą ir vėl nuleido gal­
vą ant letenų. Tačiau nebemiegojo. Per rusvus karčius,
krentančius ant nosies, į susirinkusią kompaniją tarsi
geltonos lempos spoksojo akys, nuo kurių žvilgsnio
darėsi nejauku, - nejauku todėl, kad akys buvo siau­
bingai skvarbios.
Jau seras Bendžaminas įžvelgė nemažai, tačiau
gauruoto padaro akys matė kur kas daugiau. Įdomu,
kas tai per padaras, svarstė Marija. Lyg ir būtų šuo, bet
kartu ne visai šuo...
- Šuo Rolfas, - atsakė į jos nebylų klausimą seras
Bendžaminas. - Kai kuriems žmonėms jis atrodo grės­
mingas, bet, patikėkite, jo nereikia bijoti. Jis labai senas.
Išlindo iš šilo už namų Kalėdų išvakarėse daugiau
kaip prieš dvidešimt metų ir buvo čia, paskui po vie­
nos bėdos namie vėl pabėgo. Tačiau prieš metus - irgi

550 24 03
Kalėdų išvakarėse - sugrįžo ir nuo to laiko gyvena su
manimi. Kiek žinau, nėra net pelės nuskriaudęs.
- Čia yra pelių? - sukuždėjo ponia Heliotrop.
- šimtai,- linksmai sududeno seras Bendžami-
nas. - Bet, žinote, spąstai jų pamažina. Spąstai ir
katinas Zacharijas. Šiuo metu Zacharijo nėra namie.
O dabar, mielosios, apžiūrėkit savo kambarius, pa­
sidėkite apsiaustus ir lipkite žemyn į holą, kur visi
vakarieniausime.
Seras Bendžaminas žengė prie stalo šalia židinio,
uždegė žvakes, įdavė po žvakidę poniai Heliotrop ir
Marijai, o pats su savąja žvake nuvedė jas į gretimą
kambarį, tikriausiai saloną, pamanė Marija, nors prie­
blandoje beveik nieko neįžiūrėjo.
Jis atidarė sienoje duris ir žengė pro jas. Jie atsidūrė
bokšto laiptuose. Pakopos buvo akmeninės, viduryje
išduobtos, juk per šitiek amžių jas mynė tokia galy­
bė kojų. Laiptai sukosi ir sukosi apie koloną, poniai
Heliotrop net ėmė svaigti galva. Seras Bendžaminas,
žengiantis priekyje su žvake, lipo guviai lyg berniukas,
nepaisydamas nei amžiaus, nei storumo, o Marija pa­
skutinė straksėjo kaip linksma beždžioniukė.
- Šitie namai šešių šimtų metų senumo, - smagiai
pranešė seras Bendžaminas. - Tryliktame amžiuje juos
pastatydino Rolfas Meriveteris, karaliaus Edvardo
Pirmojo ginklanešys ir mūsų šeimos pradininkas, že­
mėje, kurią už narsumą mūšyje jam dovanojo karalius.
Mūsų šeimoje, ponia Heliotrop, Rolfo vardą rašome su
W, nes esame vikingų kilmės ir labai karingi.

25
 - O taip, - atsidūsėjo ponia Heliotrop, - kai Ma­
rija buvo mažutė, nė už ką nenorėdavo valgyti ryžių
apkepo.
- Ar šuniui, atėjusiam iš šilo, davėte ano Rolfo var­
dą? - paklausė Marija. Šiek tiek dvejojo tą žvėrį hole
pavadinti šunimi, nes kažkodėl jai jis nebuvo pana­
šus į šunį.
- Tikrai taip, - atsakė seras Bendžaminas. - Legen­
da pasakoja, kad Rolfas Meriveteris turėjo kaštoninius
plaukus, o šuo Rolfas, kaip pastebėjote, irgi rusvais
karčiais.
- Taip, pastebėjome, - tarė Marija.
Seras Bendžaminas sustojo prie vienų durų.
- Dabar, gerbiamosios, aš jus palieku. Čia bus po­
nios Heliotrop kambarys, virš svetainės. Marijos - dar
aukščiau, pačiame bokšto viršuje.
Ir jis nusilenkęs ėmė lipti žemyn pasišviesdamas
savo žvake.
Ponia Heliotrop, maniusi, kad jai galbūt reikės
miegoti ant šiaudų čiužinio, patiesto pjuvenomis pa­
barstytoje asloje, išvydusi savo kambarį palaimingai
atsiduso. Jis buvo didelis, ąžuolines grindis dengė rau­
donas kilimas. Labai nuskuręs ir skylėtas, bet vis dėlto
kilimas, o ne pjuvenos.
Vidury kambario stovėjo lova su baldakimu ir laip­
tukais, ir raudono aksomo užuolaidomis, užstojančio-
mis nuo skersvėjų. Dar buvo pilvota raudonmedžio
komoda, didžiulė raudonmedžio spinta, tualetinis sta­
lelis su kartūniniu sijonėliu ir krėslas su aukštu atlošu
galvai, priešais jį - suolelis kojoms pasidėti. Akmens

FO 26 03
sienos buvo apmuštos jaukiai tamsiu medžiu, langinės
uždarytos, jas dengė kartūno užuolaidos. Visas užuo­
laidas reikėjo taisyti, adyti, bet baldai spindėjo ir visur
buvo nepriekaištingai švaru.
Be to, kažkas, atrodo, pasirūpino, kad jai būtų pato­
gu, nes židinyje smagiai kūrenosi ugnis, ant komodos
ir tualetinio stalelio degė žvakės, lovoje gulėjo šildyklė.
Ir jų keliondėžės jau buvo čia, tvarkingai padėtos gale
lovos.
Marija neužsibuvo ponios Heliotrop kambaryje. Įsi­
tikinusi, kad guvernantė viskuo patenkinta, ji tyliai iš­
ėjo nešina savo žvake ir ėmė lipti bokšto laiptais - ilgai
lipo aukštyn ir aukštyn, ratais ir ratais. Nuosavas kam­
barys! Iki tol niekad neturėjo savo kambario. Visada
miegodavo kartu su ponia Heliotrop. Kadangi ją taip
mylėjo, dėl tokios tvarkos neprieštaravo, bet ne taip
seniai pamanė, kaip būtų gera turėti atskirą kambarį.

Bokšto laiptai įsirėmė į tokias mažas dureles, kad

didelis suaugęs žmogus pro jas niekaip nebūtų įėjęs.
Tačiau smulkutei trylikametei buvo pats tas. Marija
stovėjo spurdančia širdimi, mat nors šitos siaurutės,
žemutės durys, aišku, buvo kelių šimtmečių senumo,
toks jausmas, kad jos padarytos tyčia jai. Mat jeigu būtų
turėjusi galimybę pasirinkti duris, tokias ir būtų pasi­
rinkusi. Jos buvo panašesnės į lauko negu į miegamojo,
sakytum josios namų durys. Sidabriškai pilką ąžuolą

so 27 ra
puošė sidabrinių vinių galvutės, belstukas buvo nere­
gėto dailumo ir mažumo pasagėlė, taip nušveista, jog
švietė it sidabras. Ją pamačiusi Marija iškart prisiminė
gražųjį baltą arkliuką, šmėstelėjusį miško pievoje, kurį
ji parodė poniai Heliotrop. Tačiau ponia Heliotrop jo
nesugebėjo pamatyti. Durys buvo užsklęstos sidabrine
velke, Marijos pastumta ji draugiškai žvangtelėjo tarsi
pasveikindama.
Įžengusi ji vėl užsklendė duris, atsargiai pastatė ant
grindų žvakidę, atsišliejo į staktą ir žiūrėjo žiūrėjo pra­
sižiojusi. Visad pablyškęs veidelis užraudo kaip rožė,
akys sužibo it žvaigždės.
Jokia plunksna neaprašys Marijos kambarėlio žavin­
gumo ir grožio. Buvo pačiame bokšto viršuje, bokštas
buvo apvalus, taigi ir Marijos kambariukas buvo ap­
skritas, nei per didelis, nei per mažas, lygiai toks, kokio
reikia trylikos metų mergaitei. Jis turėjo tris langus: du
smailius siaurus ir vieną didelį storos sienos nišoje,
kur stovėjo sofutė. Užuolaidos nebuvo užtrauktos,
todėl pro langus ji matė žvaigždes. Ant kiekvienos pa­
langės stovėjo puiki šakota sidabro žvakidė su trimis
degančiomis žvakėmis.
Marija suprato, kad pro kedro šakas lauke ji matė
šviečiant vieną šių žvakidžių. Sienos nebuvo išmuštos
medžiu, kaip ponios Heliotrop kambaryje, tačiau si­
dabriškai pilkas akmuo buvo toks gražus, kad Marija
džiaugėsi plikomis sienomis. Lubos buvo kupolo for­
mos, akmens raižiniai Marijai virš galvos - išsikeroję
lyg medžio šakos, aukščiausiame kupolo taške suei­
nančios į mėnulio pjautuvą, apsuptą žvaigždžių.

f<D 28 03
 Sidabriškos ąžuolinės grindys nebuvo užklotos kili­
mu, bet prie lovos gulėjo baltas avikailis, kad rytą Ma­
rijai atsikėlus basos kojos atsistotų ant šilto ir minkšto
daikto. Lova nedidelė, su melsvo šilko užuolaidomis,
išsiuvinėtomis sidabro žvaigždėmis, kaip ir langų
portjeros, antklodė iš dailių aksomo ir šilko skiaučių,
kurios buvo linksmos ir gražios, visų vaivorykštės
spalvų.
Baldų buvo labai mažai, tik pora sidabriško ąžuolo
komodų drabužiams sudėti, nedidelis apvalus veid­
rodis ant sienos virš vienos komodos ir taburetė su
sidabriniu ąsočiu ir dubeniu. Bet Marija jautė, kad jai
nieko daugiau ir nereikia. Sunkūs baldai, kokius turėjo
ponia Heliotrop, būtų sugadinę šį nuostabų kambarėlį.
Jai nekliuvo ir tai, kad židinys buvo mažiausias, kokį
kada teko regėti, ir įtaisytas gilioje nišoje. Šiaip ar taip,
jame sėkmingai besikūrenantys pušų kankorėžiai ir
obelinės malkos skleidė gardų kvapą.
Geriau apžiūrėjusi kambarį, Marija įsitikino, kad
patogumų nestinga. Virš židinio buvo lentyna, ant jos
stovėjo daili mėlyna dėžutė, prikrauta sausainių, pa­
puoštų cukruotomis gėlėmis, - atsargai, jeigu ji kada
praalktų. Šalia židinio stovėjo didelė pintinė malkų ir
kankorėžių, galima bus kūrenti visą naktį.
Tiesiog nuostabu. Tokį kambarį Marija būtų susi­
kūrusi, jei būtų išmaniusi ir sugebėjusi. Ji jautė, jog
jam įrengti reikėjo daugybės žinių ir gabumų. Nagingi
meistrai išraižė mėnulį ir žvaigždes, padarė baldus,
darbščios siuvėjėlių rankos pasiuvo skiautinių antklo­
dę ir išsiuvinėjo užuolaidas.

29 03
 Marija vaikštinėjo po kambarį: į vieną komodą su­
dėjo apsiaustą, skrybėlaitę ir movą, prieš veidrodį susi-
glostė plaukus, įsipylusi į dubenį vandens iš sidabrinio
ąsočio nusimazgojo rankas. Pirštų galiukais lietė visus
tuos puikius daiktus tarsi juos glamonėdama, širdyje
dėkodama juos padariusiems ir čia pastačiusiems
žmonėms. Kas juos sunešė? Nejau seras Bendžaminas?
Negali būti, nebūtų įlindęs pro duris.
Beldimas ir nustebęs ponios Heliotrop balsas pri­
minė jai, kad guvernantė su tokiu ūgiu ir savo suknelės
lanku irgi neįeis pro šias duris. Kad ir kaip mylėjo
ponią Heliotrop, nejučia apsidžiaugė. Šitas kambarys
tikrai priklauso jai vienai... Kai atidarė duris, kairiame
skruoste pirmą kartą pasirodė vylinga duobutė.
- Vaikeli, vaikeli, - rypavo ponia Heliotrop, jau
nusirengusi lauko drabužius, užsirišusi kyką ir apsi­
siautusi juoduoju šaliku, - kokios juokingos durelės!
Niekaip nepateksiu į tavo kambarį!
- Taip! - susijuokė Marija.
- Bet ką darysime tau susirgus? - susirūpino ponia
Heliotrop.
- Aš nesirgsiu, - atšovė Marija. - Čia tikrai ne!
- Iš tiesų manau, kad šitos vietovės oras labai svei­
katingas, - pritarė ponia Heliotrop. Išvydusios kam­
bario vidų, jos akys išsiplėtė iš siaubo. - Kaip viskas
keista! O, vargšele Marija! Kaipgi tu miegosi šitokiame
kambaryje? Bijosi!
- Man jis patinka, - tarė Marija.
Pamačiusi rausvus Marijos skruostus ir žibančias
akis, ir tą visiškai naują duobutę, ponia Heliotrop

fO 30
patikėjo, kad mergaitė sako tiesą. Atidžiau apžvel­
gusi keistąjį kambariuką įsitikino, kad jis išties tinka
Marijai. Ji stovėjo tokia liaunutė ir tiesi su savo pilka
suknele, o kambarys ją gaubė, tarsi žiedlapiai - gėlės
viduriuką.
- Ką gi, - tarė ponia Heliotrop, - kad tik tau būtų
gerai, brangioji. Dabar, man rodos, laikas eiti vaka­
rienės.
Nešinos žvakėmis ir lydimos Viginso, jiedvi ėmė
lipti laiptais žemyn.
- Įdomu, - prabilo ponia Heliotrop, - kas tvarko
šiuos namus? Nepastebėjau jokios tarnaitės, tačiau
visur skrupulinga švara ir tvarka. Tiesa, viskas pra­
šyte prašosi adymo adatos, tikriausiai ir pačiai krito į
akis, bet, išskyrus tai, neturiu ko prikibti prie tarnų...
Tačiau kurgi jie?
- Galbūt patarnaus per vakarienę, - tarė Marija.

Niekas nepatamavo. Apsitarnavo pačios. Vakarienė

buvo nuostabi. Naminė duona traškia plutele, karšta
svogūnų sriuba, gardus triušienos troškinys, kepti
obuoliai sidabriniame dubenyje, medus, medetkų gel­
tonumo sviestas, didelis mėlynas ąsotis karšto raudo­
nojo vyno ir servete uždengti karšti kepti kaštainiai.
Ponia Heliotrop valgė tik duoną su sviestu ir gurkš­
telėjo vyno, tačiau su tokiu apetitu, jog net pati nuste­
bo. Marija ragavo visko po truputį, labai dailiai, kaip

£0 31
buvo pratusi, bet taip gardžiai, kad niekaip nesitikėjai
iš tokios trapios būtybės. Pusbrolis pagyrė jos apetitą
smagiai nusijuokdamas.
- Geležinis skrandis, kaip ir visų Meriveterių, - pa­
tenkintas pasakė. - Tavo šunelis, matau, irgi apetitu
nesiskundžia.
Viginsui buvo padėtas pilnas dubenėlis troškinio,
tad jis ir šveitė, net ausys lapsėjo. Tupėjo priešais ži­
dinį abu su Rolfu - jeigu ir ne draugiškai, bent jau ne
priešiškai. Jis ir Rolfas, atrodo, nutarė paprasčiausiai
vienas kito nematyti... Na, o šalia didžiulio židinio
vietos abiem užteko.
- Visad girdėjau, kad šito krašto moterys yra pui­
kios virėjos? - lyg ir paklausė ponia Heliotrop.
- Per dvidešimt metų judvi su Marija esate pirmos
moterys, įkėlusios koją į šituos namus, - pareiškė seras
Bendžaminas.
- Bet kodėl, sere? - paklausė Marija, pakėlusi sidab­
rinį šaukštą. - Ar jūs nemėgstate moterų?
- Apskritai taip, - atsakė seras Bendžaminas ir ga­
lantiškai nusilenkė - pirma poniai Heliotrop, paskui
Marijai. - Bet visada nepaprastai malonu padaryti
išimtį.
Jis kalbėjo taip nuoširdžiai, kad nei ponia Heliotrop,
nei Marija nepamanė atvykusios gyventi pas moterų
nekentėją. Vis dėlto susižvelgė apstulbusios. Sunku
patikėti, kad koks nors vyriškis sugebėtų išvirti tokią
puikią sriubą ir pagaminti tokį karališką troškinį.
Bet jos daugiau neklausinėjo, nes Viginsas iškrėtė
pokštą. Godžiai šlamščiant, iš dubens kartais ištikš-

to 32 03
davo maisto. Morkos skritulėlis, nulėkęs oru, nukrito
tiesiai Rolfui ant nosies. Rolfas negalėjo pakęsti tokio
įžeidimo. Pasipiktinęs atsistojo ir lėtai, oriai išcimpino
pro duris laukan, nosimi pakėlęs kablį. Jis žengė taip
didingai, taip išdidžiai, kad buvo neįmanoma atitrauk­
ti akių nuo jo karališko stoto.
Jam išeinant niekas nei šnekėjosi, nei kramtė. Ma­
rija pirmą kartą gerai įsižiūrėjo į šunį. Šunį? Kad ir ką
seras Bendžaminas sakytų, sunku patikėti, jog tai šuo.
Jai dar neteko matyti šuns tokia didžiule galva ir plačia
krūtine, bet tokiu plonu liemeniu; arba tokiais įspūdin­
gais plevėsuojančiais karčiais. Uodega irgi, su tuo keis­
tu kuokštu gale, buvo ne kaip šuns, o dar eisena...
- Ar esi gera jojikė, Marija? - staiga paklausė seras
Bendžaminas, ir ji pareigingai atsisuko į šeimininką.
- Aš labai mėgstu arklius, bet manęs niekas neiš­
mokė jodinėti, sere, - atsakė Marija.
- Neišmokė jodinėti? - pakraupo seras Bendžami­
nas. - Ką galvojo tavo tėvas? Joks Meriveteris, nesvar­
bu, vyras ar moteris, negali gyventi be balno.
- Mano tėtis taip mažai būdavo namie, - paaiškino
Marija.
- Marija neturi amazonės, - susirūpinusi įsiterpė
ponia Heliotrop; jai kėlė siaubą mintis, kad jos numy­
lėtinė Marija galėtų šuoliuoti arkliu.
- Visiškai nesvarbu, - linksmai tarė seras Bendža­
minas. - Svarbu tai, kad aš turiu kaip tik jai tinkamo
didumo ponį.
Marijos blyškus veidelis vėl paraudo, akys sublizgo.
- Tą baltą? - nekantriai paklausė ji.

so 33 oa
 Seras Bendžaminas apstulbo.
- Baltą? Ne. Širmą. Ar tau kažkodėl norisi balto
arklio?
- Nee, - truputį pamelavo ji. - Tik... man pasirodė,
kad, kai važiavome čia, miško pievelėje mačiau baltą
arkliuką.
Pirma giminaitis apstulbo, tačiau dabar tiesiog
nustėro. Staigiai pastatęs taurę, net ištiško raudonojo
vyno, įsmeigė į ją baisiai keistą žvilgsnį: pilną nuosta­
bos, palengvėjimo ir neapsakomo švelnumo. Marija net
susidrovėjo. Ji apsidžiaugė, kai jis pagaliau liovėsi į ją
spoksoti, išmaukė likusį taurėje vyną ir atsistojo.
- Dvi tokios pavargusios keleivės - ir keleivis, jei ne­
pamiršime šunelio, - tikriausiai svajoja apie lovą, - pa­
sakė jis.
Ponia Heliotrop ir Marija suprato, kad joms liepta
išnykti, tačiau nesupyko - nenuostabu, kad žmogus,
dvidešimt metų nepažinęs taurinančios moterų drau­
gijos, elgiasi trupučiuką keistai. Be to, jis kažko baisiai
nustebo.
- Atsargiau su juo kalbėk, mieloji, - tarė ponia He­
liotrop, kai abi vėl ėmė kopti laiptais aukštyn su žva­
kėmis rankose. Iš paskos tapeno Viginsas. - Žmogus
jau senas, pripratęs gyventi savaip, todėl nuolatiniai
sukrėtimai organizmui ne į sveikatą.
- Bet aš nenorėjau jo taip priblokšti, - teisinosi Ma­
rija. - Aš tik pasakiau, kad mačiau...
- Kad tu ir matai visokias keistenybes, - pertraukė
ją ponia Heliotrop. - Mane pačią ne kartą suglumino
dalykai, kuriuos tu matei, o aš negalėjau matyti. Sykį

FO 34 03
matei, kaip iš laikrodžio purptelėjo gegutė ir nutūpusi
ant viršaus ėmė kedenti plunksnas, paskui dar tas nei
šioks, nei toks žaidimų draugas, kurį išgalvojai būda­
ma visai maža, - na, berniukas su plunksna, žaisdavęs
su tavimi parke.
- Bet aš jo neišsigalvojau, - karštai paprieštaravo
Marija. - Jis buvo tikras. Yra tikras. Žinau, kad kažkur
gyvena, nors daugiau ir nebeateiną žaisti su manim.
Jis vardu Robinas ir panašus į liepsnelę, pagal savo var­
dą: tamsios spindinčios akys, rausvi skruostai ir...
- Mieloji, - jau griežčiau vėl pertraukė ją ponia He-
liotrop, - tūkstantį kartų sakei, kaip jis atrodo ar kaip
jį įsivaizduoji, bet aš galiu tik pakartoti, jog tokio žmo­
gaus nebuvo ir nėra.
Marija nieko nebesakė, nes nenorėjo pyktis su gu­
vernante. Vienintelis dalykas, dėl kurio jiedvi visiškai
nesutardavo, buvo Robino buvimas ar nebuvimas. Po­
nią Heliotrop liūdino Marijos nesugebėjimas nubrėžti
ribą tarp išmonės ir tikrovės, o Marija krimtosi, kad ne­
tikima jos žodžiais, mat Marija niekad nemeluodavo,
todėl jeigu jau ką pasakydavo, labai užsigaudavo, jei
žmonės ja netikėdavo.
Prie durelių su sidabriniu belstuku ponia Heliotrop
ir Marija atsibučiavo labos nakties visiškai pamiršusios
tą trumputį nesutarimą.
- Gal pasiimkite Viginsą, - pasiūlė Marija. - Jeigu
pasirodys pelė, jis nuvaikys.
Viginsas manė kitaip. Pro atviras duris pamatęs lo­
velę su baldakimu, užtiestą skiautinių antklode, staiga
suvokė, kad ji tikriausiai daug minkštesnė už ponios

JSO 35 03
Heliotrop patalą. Dar, atrodo, kvepia sausainiais... Jis
smuko vidun ir stryktelėjo į Marijos guolį.
- Argi ne graudu! - net apsiašarojo ponia Helio­
trop. - Supranta, kad esi jo šeimininkėlė. Jaučia, jog
reikia tave saugoti, nes pirmą kartą miegosi viena.
Viginsas, susirietęs lovoje, pavizgino savo pasipū­
tusią uodegą. Žvakių šviesoje jo gražiosios akys švietė
švelnumu.
- Oi, Viginsai, koks tu gerutis! - šūktelėjo Marija.
Poniai Heliotrop uždarius duris, ji pribėgusi pabučiavo
šunį. - Kaip Viginsas mane myli, koks atsidavęs... Aš
tau duosiu sausainį, Viginsai. Duosiu didžiausią cuk­
ruotą sausainį.
Nešdama Viginsui didžiausią sausainį, apskritą,
su rausva cukrine rože viršuje, Marija pastebėjo, kad
vėl užkurtas židinys, kad į sidabro dubenį vėl pripilta
vandens, o ant lentynos, šalia sausainių dėžutės, stovi
stiklinė pieno. Ir kas gi taip pasistengė? Tikrai ne se­
nukas vežėjas. Gal jis ir galėtų įlįsti pro dureles, tačiau
patekti į jos kambarį galima tik per holą, o ji vakarie­
niaudama nepastebėjo, kad jis būtų praėjęs.
Na, nors ir kas būtų pasidarbavęs, gera jausti, jog
tavimi šitaip rūpinamasi. Rengdamasi paragavo pieno,
buvo šiltas ir saldus, kokį ji mėgsta. Ir sausainis, kurį
suvalgė su pienu, pailgas, papuoštas dobilo lapeliu,
buvo labai skanus. Taigi gyvenimas kaime nebus toks
jau nykus. Suklaidino toji sukiužusi karieta.
Ji nusirengė, nusiprausė, apsivilko ilgus baltus
naktinius, užsirišo baltą naktinę kepuraitę su nėrinių
rauktinukais, užpūtė žvakes ir atsigulė. Vienas langas

so 36 oi
buvo atviras, pro jį dvelkė ne šaltas, o gaivus, tyras
nakties oras. .Čiužinys, pajuto ji, prikimštas minkštutė-
lių plunksnų, patalynė ploniausios drobelės, kvepianti
levandomis. Matyt, ir jos kojūgalyje buvo padėta šil-
dyklė, nes kojoms iškart pasidarė šilta ir gera. Nuosta­
bi lovutė. Ji patenkinta atsiduso, abu su Viginsu baigė
krimsti savo sausainius ir tada susiglaudė miegoti.
Viginsas tuojau pat ir užmigo, tačiau Marija kurį
laiką gulėjo pusiausnūdomis, svajodama apie gra­
žųjį mišką, per kurį šįvakar važiavo į šiuos puikius
namus, įsivaizduodama, kaip ji bėgioja jo pievomis.
Paskui svajonės virto sapnu, ji atsidūrė tame miške,
aplinkui kvepėjo gėlės ir virš galvos kuždėjosi pava­
sariški medžiai.
Tačiau sapne nebuvo viena, šalimais kvatodamas
lakstė Robinas. Visai nepasikeitęs - toks pat, koks buvo
seniai vaikystėje, kai vienai žaidžiant parke užeidavo
liūdnumas ir jis atbėgdavo tarp medžių jos pralinks­
minti. Buvo su ja vienmetis - na, gal trupučiuką vyres­
nis, nes visa galva aukštesnis už ją ir plačiapetis.
Robinas visiškai neatrodė bekūnis, tiesiog priešin­
gai, o tai Marijai savaime buvo įrodymas, kad jis - tik­
rai esantis berniukas, ne jos vaizduotės vaisius. Tvir­
tas, stiprus, raudonskruostis, įdegęs saule ir vėjų nu­
gairintas. Linksmai ir švelniai žiburiuojančias tamsias
akis po ryškiais antakiais gaubė tankios juodos, nors
neilgos blakstienos. Nosis riesta ir įžūloka, plati bur­
na, nuolat šypsančios lūpos, valingas skeltas smakras.
Stori kaštoniniai plaukai, krentantys ant kaktos, buvo
susiraitę kaip ėriuko vilna, o ant sprando užsibaigė

JO 37 Ot
juokingai užsirietusia uodegėle. Vilkėdavo rudais
drabužiais: nukritusių buko lapų rudumo šiurkštus
berankovis švarkelis, rudi odiniai bridžiai ir kojinės, o
ant ausies - nudryžusi ruda skrybėliūkštė su ilga žalia
povo plunksna.
Taip atrodydamas Robinas atbėgdavo pažaisti su ja
į parką Londone, taip atrodydamas aplankė ją sapne
tą pirmąją naktį Mėnesienos dvare - stiprus, mielas ir
linksmas, šiltas ir švytintis it saulė ir geriausias pasau­
lyje draugas...
Kambarėlyje bokšto viršuje mėnesienos sidabras
susiliejo su židinio ugnies auksu. Marija per miegus
šypsojosi.
 ANTRAS SKYRIUS

Staiga ją prižadino į akis šviečianti saulė. Marija va­

landėlę gulėjo apkvaitusi nuo šviesos, ramybės ir gai­
vumo. Staiga viską prisiminusi vienu mostu nusiklojo,
margą skiautinių antklodę užmetė ant tebeparpiančio
Viginso ir išlipo iš lovos. Basos pėdos paniro į šiltą ir
minkštą avikailį.
Nors buvo dar labai anksti, jos kambarys buvo visai
Šiltas. Apstulbo pamačiusi, kad židinys kūrenasi, į ka­
miną lekia skaisčios liepsnos. Aišku, kad kūrikas įgu­
dęs. Be to, tik žmogus, judantis be garso it elfas, galėjo
nepabudindamas jos įeiti į kambarį ir atlikti tą darbą.
Šildydamasi prie ugnies rankas, ji dairėsi, ką dar toji
paslaptinga būtybė padarė jos patogumui.
Kaip ir tikėjosi, ąsotis vėl pilnas karšto vandens,
ir... Kas gi ten guli ant vienos komodos? Nauja su­
knelė? Ji pakėlė. Tai buvo nuostabi amazonė, tamsiai
mėlyna, papuošta sidabrine juostele. Buvo ir skrybėlai­
tė, taip pat tamsiai mėlyna, su balta stručio plunksna,
šalia gulėjo šmaikštis, pirštinės ir tvirti jojimo batukai.

£0 39 «?
Ant visos tos krūvos švietė snieguolių puokštelė, dar
drėgna nuo rasos.
Ji apsirengė virpėdama iš jaudulio. Kaip apsi­
džiaugė, kai pamatė, kad jojimo kostiumas guli kaip
nulietas. Žinojo, kad pasiūtas ne jai, nes senamadiškas
(bene svarbu vietoje, kuri nepavaldi laikui) ir jau aiš­
kiai dėvėtas: prie atlanko trikampis įplyšimas buvo
tobulai suadytas siūleliu, ne storesniu už voratinklį.
Pirštinės su batukais irgi kai kur buvo nutrinti, o vie­
noje švarkelio kišenėje gulėjo gazinė nosinaitė su kam­
putyje išsiuvinėta monograma L.M.
Skrupulingoji Marija nejuto jokio nepasitenkinimo,
kad kažkas jau buvo vilkėjęs šiais drabužiais. Kai ap­
sivilko švarkelį ir ant krūtinės prisisegė snieguolių
puokštelę, apėmė keistas jausmas, kad toji L.M. - ne­
svarbu, kas ji būtų buvusi, - ją švelniai apkabino, be­
veik kaip mama, jei nebūtų mirusi. „Vilkėdama šią
amazonę visad būsiu saugi, - pamanė ji. - Motinos
glėbyje žmogui visada saugu."
Atsistojusi priešais apskritąjį veidrodį, ji sušukavo
savo morkinius plaukus, susegė ant viršugalvio ir tada
jau galėjo pažiūrėti pro langą.
Pirmiausia priėjo prie didžiojo, pietinio lango, kur
stovėjo sofutė. Pro jį buvo matyti angliškas parkas.
Šitame lange deganti žvakė ir pasveikino ją atvykusią,
nes tiesiai priešais jį buvo didžiojo kedro viršūnė.
Vikriam ir stipriam žmogui visai įmanu pro langą
įlipti į medį, tada nusliuogti žemėn. Ji atsiklaupė ant
sofutės, atlapojo langą ir persisvėrusi pro jį pažvelgė
žemyn. Per medžio šakas menkai ką tematė, veikiau

Jv-> 40 o?
suvokė, jog per jas plūsta sidabrinė saulės šviesa ir
giedro dangaus mėlynė. Apačioje parkas nebebuvo
juodas ir sidabrinis, o švietė snieguolių baltumu ir
kurpelių auksu, šen ten pamargintais ryškiai geltonais
ir violetiniais lopinėliais, kur į saulę kėlė savo taureles
pirmieji krokai.
Kukmedžiai, jų keisti, fantastiški gaidžių ir raitelių
pavidalai, rytą nebebaugino, nes jų niaurų tamsumą
atsvėrė pavasario gėlių skaistumas. Parkas, dabar
pastebėjo ji, nelabai tvarkingas. Kukmedžius reikia
apkarpyti, gėlių lysves aplink tvenkinį su vandens le­
lijomis - ravėti. Akmenimis grįsti takai tarp tų lysvių
buvo apaugę ryškiai žaliomis samanomis. Tačiau tas
netvarkingumas kažkodėl dar labiau žavėjo, teikė ma­
lonaus draugiškumo, šildančio širdį. Vaikystėje dažnai
buvo barama, jei žaisdama su Robinu užlipdavo ant
vienos dailiųjų lysvių miesto parke, tačiau čia niekas
nesidomės, ką ji veikia.
- O, jeigu tik Robinas sugrįžtų pažaisti su manim! -
sukuždėjo ji sau.
Bet Robinas dingo iš jos gyvenimo prieš porą metų,
kai tik ji pradėjo segti plaukus ant viršugalvio ir elgtis
kaip suaugusi, - jis ėmė ir iškeliavo.
Nulipusi nuo sofutės pažvelgė pro smailų ir siaurą
vakarinį langelį. Nuo jo įrėminto vaizdo grožio jai už­
ėmė kvapą. Tiesiai po ja vešėjo rožynas, jo viduryje
glaudėsi rausva pavėsinė, o tarp širdies formos rožių
lysvių vingiavo vejos takai.
Buvo labai gražu, nors dygliuoti peraugę krūmai
stovėjo beveik pliki, tik vienur kitur žaliavo vos pra­

M 41 03
siskleidę lapeliai, ir ji įsivaizdavo, kaip nuostabu bus
birželį, kai žiedų ir aromato bangos ims ristis iki anų
senų dvaro sienų ir suduš į jas spalvų ir šviesos pur­
slais. Bet ir dabar rožynas mirguliavo spalvomis, nes
jame buvo pilna paukščių: zylių su mėlynomis dė­
melėmis ant sparnų ir kikilių raudonomis krūtinėlė­
mis - linksmučių padarėlių, kurių grožis net graudino
Mariją.
Bet šie paukščiukai šį rytą nebuvo vieninteliai spar­
nuočiai parke. Išgirdusi aukštai klyksmą, Marija pakė­
lė akis. Iš rytų į vakarus viršum dvaro skrido pulkas
baltų kirų. Jie lėkė vienas paskui kitą, ilgi galingai mo-
jantys sparnai įstabiai spindėjo ryto saulėje, nuo keistai
plono ilgesingo krykimo Marijai suspurdo širdis. Pau­
kščiai jai pasakė, kad jūra turi būti netoli, į rytus jai už
nugaros, o ji niekad nėra mačiusi jūros...
Akimirką dieviškoji ryto šviesa ant jų sparnų ją apa­
kino, bet ji krumpliais pasitrynė akis ir vėl jas įsmeigė
į gražybę už lango.
Anapus dvarą juosiančios mūro sienos ji matė
Mėnesienos mišką. Kaip gyva nebuvo regėjusi tokių
puikių medžių: milžinų bukų sidabriniais šarvais,
gruoblėtų ąžuolų, žavingų kaštonų ir liemeningų ber­
žų saulėje mirguliuojančiomis šakelėmis. Jie dar buvo
be lapų, tačiau pumpurai jau išbrinkę, o šakos tarsi
plaukė švelnioje migloje- šviesiai violetinė, gelsva,
rausva ir melsva spalvos visos susiliejo lyg vaivorykš­
tėje, kuri akimirką suspindusi pro debesis apsigalvoja
ir vėl išnyksta.

FO 42 O?
 Medžiai augo reti. Tarp jų driekėsi laukymės, vaka­
re jos atrodė sidabrinės, o dabar buvo matyti, kad jas
dengia gelsva ankstyvo pavasario žolytė, jau greitai,
pamanė Marija, žolė bus skaisčiai žalia ir nusėta rakte­
liais. Jau žydėjo dygliakrūmiai, jų guotai švietė auksu
nė kiek ne prasčiau kaip gėlės dvaro parke. Didesnėse
miško aikštelėse ganėsi avys, aplink jas strapaliojo
ėriukai, nuliuoksėjo keletas elnių. Tačiau kad ir kaip
Marija žiūrėjo, kad ir kaip dairėsi į visus šonus, baltojo
arkliuko niekur nesimatė.
Už miško prasidėjo kalvos, švelniai banguotos va­
karų Anglijos žaliosios kalvos, kurias ji netrukus taip
karštai pamils. Jos tarsi juosė slėnį, kaip mūro siena
juosė dvarą. Tarp artimesniųjų kalvų buvo viena, kuri
jai ypač patiko: aukštas kūgiškas kalnas, viršūnėje
apaugęs medžiais, - tokia draugiška pamėklė. Kalvų
fone ji matė aukštą pilką bažnyčios bokštą, tad spėjo,
kad jį turi būti aplipęs Sidabrinės Rasos miestelis.
Tada ji žengė prie šiaurinio lango. Apačioje išvydo
senas apsamanojusias čerpes - dvaro pastato stogas
perėjo į šiaurinę gynybinę sieną ir čia pat už jos prasi­
dėjo pušų šilas, nutįstantis aukštyn į vieną kalvą, šilas
jai kėlė baimę: toks tamsus, tankus ir slėpiningas...
Taip stovėdama kažkur šilo gilumoje ji išgirdo giedant
gaidį, ir paprastai toks jaukus tas garsas ją kažkodėl
išgąsdino.
Įsakmus lojimas kambaryje privertė atsigręžti. Pa­
budęs Viginsas reikalavo rytinės mankštos. Namie
Londone jis visada prieš pusryčius prasivėdindavo
parke, todėl nematė priežasties, kodėl gyvenamosios

JSO 43 OR
vietos pakeitimas turėtų suardyti įprastą dienotvarkę.
Palakstyti prieš pusryčius labai sveika jo skrandžiui.
- Einam, Viginsai,- pakvietė Marija. Nutvėrusi
skrybėlaitę, šmaikštį ir pirštines atidarė dureles, nu­
bildėjo su Viginsu laiptais, atvėrė duris jų apačioje ir
atsidūrė salone.

Vakar vakare ji nespėjo visko pamatyti, tačiau

dabar, saulei plūstant pro vakarinius langus ir kūre­
nantis židiniui, pamatė, kokio nuostabaus gražumo
šis kambarys. Tiesa, nedidelis ir, atrodo, niekad ne­
naudojamas. Tačiau jis prašyte prašėsi naudojamas.
Kiekvienas gražus daiktelis tiesiog verkė, kad jį kas
paimtų. Na, bet šis kambarys buvo moters valdos, o
kad į Mėnesienos dvarą dvidešimt metų jokia moteris
nebuvo įkėlusi kojos, niekas to verksmo ir negirdėjo...
Betgi dabar išgirdo.
Beveik nejusdama, ką daro, Marija nuplasnojo prie
senutėlio klavesino, nutūpė ant kėdutės priešais jį,
skrybėlaitę, pirštinaites ir šmaikštį numetė ant grindų,
o pirštai ėmė lakstyti klavišais. Londone namie buvo
klavesinas, ponia Heliotrop išmokė ją puikiai skam­
binti, taip pat dainuoti. Dabar skambindama ji linksma
dairėsi po kambarį.
Šis gražutis kambarys buvo išmuštas ąžuolu, už
vakarinių stiklo durų, kurių nišoje stovėjo sofutė, buvo
rožynas. Gal todėl ir buvo paverstas rožių kambariu.

EO 44 c-R
Kreminio brokato portjeros, kai kur įplyšusios, bet gra­
žios, buvo išmargintos raudonų rožių pumpurėliais,
tuo pačiu brokatu buvo apmuštas ir krėslas aukšta
atkalte, stovintis priešais židinį. Jūros žalsvumo persi­
škas kilimas ant grindų visas buvo nusėtas auksiniais
išsiskleidusių rožių žiedais. Pasieniais manieringai
stypsančių šešių šeratono kėdžių sėdynių žalsvi kaip ir
kilimas apmušalai buvo išsiuvinėti rožytėmis su auk­
siniais viduriukais. Niekur nė vienos rausvos rožės.
Tas, kas apstatė šį kambarį, turbūt nemėgo rausvos
spalvos.
- Argi ne puiku? - tarė sau Marija. - Juk ir aš jos ne­
mėgstu. Nekenčiu rausvos spalvos. Prie mano plaukų
ji atrodo siaubingai.
Skambindama ji tebesidairė po kambarį. Dailus,
grakštus židinys, jo drožinėta medinė atbraila su
lieknomis kolonomis šonuose buvo rėmų formos.
Rėmų viršuje buvo išraižyti žodžiai: „Drąsi siela ir
tyra dvasia su linksma ir mylinčia širdimi drauge pa­
veldės šią karalystę". Rėmuose buvo keistas blausus
aliejinis paveikslas. Marija ne iš karto įžiūrėjo, kas jame
pavaizduota, bet kai įžiūrėjo, krūptelėjo širdis. Mat tai
buvo baltas kaip sniegas arkliukas ir drąsios išvaizdos
rusvas žvėris, panašus į Rolfą. Abu jie bėgo per miško
laukymę.
Nors paveikslas buvo blausus, figūros vargiai
įžiūrimos, bet gyvūnai atrodė smagūs, tarsi mylintys
kits kitą, mielai draugaujantys. Ant židinio atbrailos
nebuvo jokių gražių niekučių, virš jos - jokio kito pa­
veikslo, viešpatavo baltasis arkliukas ir rusvasis žvėris.

so 45 ra
Tačiau ant stalo pasienyje gulėjo kedrinė rankdarbių
dėžutė, taip kietai uždaryta, kad, regis, metų metais
niekas nebuvo atvožęs jos dangtelio, ir šachmatų lenta
su tvarkingai išrikiuotomis dramblio kaulo figūromis.
Figūros buvo labai dailaus darbo, įdomiai sugalvotos:
žirgai su plunksnuotais šalmais, raudonieji pėstininkai
šunų galvomis, o baltieji - baltų arkliukų pavidalo. Bet
jų taip seniai niekas nebuvo stumdęs, jog atrodė su­
akmenėję.
Marijai baisiausiai parūpo atidaryti rankdarbių
dėžutę ir vėl paleisti šachmatų figūras į mūšį. Bet ne­
galėjo atsitraukti nuo klavesino. Iš po jos pirštų liejosi
žavi vingri melodija, visiškai iki tol negirdėta. Jai visa­
da sekėsi improvizuoti ponios Heliotrop vadinamuoju
„instrumentu", bet jai neatrodė, kad šią melodiją
kuria ji pati, jautė, jog melodija liko įkalinta klavesine,
kai paskutinį kartą ją kažkas grojo, o dabar ji ištrūko
į laisvę. Melodija buvo nuostabiai smagi, Marija su
džiaugsmu pakluso jai, bet staiga pirštai sustojo. Kaž­
kas klausosi...
Jokio garso, bet ji jautė, kad kažkas godžiai klausosi
jos skambinimo. Atsistojusi pribėgo prie atvirų durų
ir pažiūrėjo, bet rožyne nieko nebuvo, tik paukšteliai
nardė. Tada ji puolė prie durų į holą, atlapojo jas, bet
pamatė tik Rolfą, tupintį priešais židinį, o pro duris
kitame holo gale įžengė seras Bendžaminas, šįryt ap­
sirengęs tamsiai žaliu jojiko surdutu. Jis nusišypsojo
šiltai ir meiliai kaip saulutė, pakilusi pirmą šiltą pava­
sario dieną, bet apie grojimą nieko neužsiminė. Ji pa­

so 46 ca
manė, kad seras Bendžaminas tikriausiai nė negirdėjo
skambinant.
- Kaip miegojai, vaikeli? - paklausė jis.
- Puikiai, sere, - atsakė Marija tūptelėdama, paskui
pasistiebė ir pabučiavo jį. Gal ir per drąsiai pasielgė,
nes tais laikais jaunimas nebučiuodavo vyresniųjų, ne­
bent liepiamas taip daryti. Tačiau ji jautė, kad karštai
jį myli. Ir seras Bendžaminas, regis, visai nesupyko.
Priešingai, netgi atrodė patenkintas, nes pakėlė ją nuo
žemės, beveik suaugusią trylikametę panelę, ir meš­
kiškai apglėbė. Pagaliau pastatyta ant žemės, Marija
pajuto kažką karšta ir šlapia; atsisukusi apstulbo - pri­
ėjęs Rolfas laižė jai ranką lėtai mataruodamas į šalis
uodegą.
- Tu tik pažiūrėk! - pergalingai sušuko seras Ben­
džaminas. - Rolfas žino. Esi grynas Meriveterių plie­
nas, vaikeli, ir Rolfas žino.
Marija nedrąsiai uždėjo delną ant didžiulės Rolfo
galvos ir plazdančia širdimi išdrįso pažiūrėti tiesiai į
jo keistas, geltonai degančias akis. Jos atlaikė Marijos
žvilgsnį ir ją užvaldė. Ji jau priklausė jam. Staiga iš­
garavo visa baimė, ji apkabino jam kaklą ir įsikniaubė į
rusvus karčius. Paskui pakėlė akis į serą Bendžaminą.
- Aš apsižvalgiau pro savo langus, sere. Kurion pu­
sėn išeina jūsų kambario langai?
- Į pietus ir į rytus, vaikeli, - atsakė jis. - Yra dar
vienas toks pat bokštas, manasis kambarys atitinka po­
nios Heliotrop miegamojo vietą. Kai buvo gyva, jame
gyveno mano motina, dabar aš įsikūręs. Kambarėlis
viršuje, visai kaip tavo, tik be drožinių ir normalaus

47 03
didumo durimis, vaikystėje priklausė man. Tačiau
dabar per mažas ir stovi tuščias. - Ir apsvilusia lazda
pelenuose jis nubraižė namų planą.
Pusrūsyje buvo tik podėliai ir Digvido kambarys.
Pirmą aukštą užėmė didysis holas su atviromis sijomis
po stogu, iš vieno šono buvo virtuvė, iš kito salonas.
Ponios Heliotrop miegamasis buvo virš salono, sero
Bendžamino - virš virtuvės.
- O dabar, - tarė seras Bendžaminas, - parodysiu
žemių planą.
Jis atidarė pasienyje stovintį seną sekreterą, ištrau­
kė pergamento ritinį, atvožė dangtį ir ritinį išvyniojo
ant jo.
- Gali, vaike, jį pasiimti ir turėdama laiko patyri­
nėti. Jame tiksliai pavaizduota visa jūsų karališkosios
didenybės Mėnesienos karalystė. O dabar tik akį už­
mesk, kad įsivaizduotum, kaip ji išsidėsčiusi.
Tai buvo senas dvaro žemėlapis, Marija susijau­
dinusi palinko prie jo; žemėlapyje buvo vos kelios
kvadratinės Anglijos vakarinės dalies mylios, tačiau
jos, kaip sakė seras Bendžaminas, priklauso jai - yra
jos karalystė. Dešiniame krašte mėlynavo jūros pus­
mėnulis- Meriveterio įlanka... Regis, Marija Merive-
ter, niekad neregėjusi jūros, iš tiesų valdo visą mėlyno
vandens pusmėnulį.
Kairėje buvo bažnyčia, matyta pro vakarinį langą,
Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventovė, o toji graži
kalva už jos vadinasi Rojaus kalnas. Pavadinimai že­
mėlapyje, nors tokie paprasti, jos galvoje skambėjo kaip
kokia pamėgta, gerai pažįstama muzika. Ji pažvelgė

fO 48 O?
serui Bendžaminui į veidą šypsodama, bet nieko ne­
sakė, ir jis supratingai linktelėjo.
- Sugrįžai namo, vaikeli, - tarė. - Ir nemoki apsaky­
ti, ką jauti. Niekas iš Meriveterių nemokėdavo. Mūsų
giminė nėra atlapaširdžiai.
- Atleiskite, sere, - prabilo Marija, - ką reiškia žo­
džiai, išraižyti salone viršum židinio?
- „Drąsi siela ir tyra dvasia su linksma ir mylinčia
širdimi drauge paveldės šią karalystę", - pakartojo už­
rašą seras Bendžaminas. - Tai mūsų šeimos devizas,
vaikeli. Nuo pat pirmojo sero Rolfo laikų. Man rodos,
kalbama apie dvejopus Meriveterius, saulės ir mėnulio
Meriveterius, kurie visad laimingi, kai myli kits kitą.
Dar galbūt norima pabrėžti, kad tobulumą sudaro su­
sijungusios keturios savybės - drąsa, tyrumas, meilė
ir džiaugsmas. - Seras Bendžaminas patylėjo, tada pa­
tenkintas sugriaudėjo: - Dešrelės!!!
Marija pamanė, gal dešrelė būsiąs dar vienas da­
lykas, padedantis pasiekti tobulybę, tačiau gardus
kvapas jai pranešė, kad pusbrolis iš dvasinės plotmės
staiga nusileido į kūniškąją, kurioje, spėjo ji, jaučiasi
daug laisviau ir smagiau.
Tą pačią akimirką atsivėrusios salono durys įleido
ponią Heliotrop šiugždančiais bombazino sijonais, su
juoduoju šaliku ir baltu kyku, šypsančią ir laimingą
po puikios nakties, nes nesapnavo skrandžio sukeltų
košmarų, o pro virtuvės duris įvirto senasis vežėjas,
nešinas didžiuliu garuojančių dešrelių dubeniu.
- Labas rytas, Digvidai, - tarė seras Bendžaminas.

fO 49 ca
 - Labą rytelį, sere, labą rytelį, ponios, - pasisveikino
Digvidas.
Dienos šviesoje ir be skrybėlės Digvidas Marijai iš­
kart baisiausiai patiko. Išplėstos mėlynos ir naivios it
kūdikio akys, aukšta raukšlėta kakta ir spindinti plikė.
Sulopytą apsiaustą pakeitė pilki surdutas, liemenė ir
didelė odinė prijuostė. Jis meiliai nusišypsojo Marijai
su ponia Heliotrop ir pastatė dubenį ant stalo plačiu
mostu, tarsi ragindamas viską sušveisti.
Bet pusryčiams buvo ne tik dešrelių. Digvidas dar
atvilko namie rūkytą kumpį, virtų rudų kiaušinių,
kavos, arbatos, šviežutėlės duonos, medaus, grieti­
nės su stora gelsva grienele, ką tik sumušto sviesto
ir ką tik pamelžto, šilto ir putojančio pieno. Pasirin­
kimas buvo toks platus ir gardus, kad Marija kirto
pranokdama pati save; Viginsas taip pat. Jo žaliasis
dubenėlis jau buvo išpakuotas, ir seras Bendžaminas
savo rankomis į jį dosniai prikrovė dešrelių. Rolfas,
atrodo, visada ėsdavo virtuvėje, nes mėgo žalią
mėsą, taigi vaizdas nekoks... Net ponia Heliotrop,
padrąsinta ramios, be košmarų nakties, surizikavo
suvalgyti virtą kiaušinį. Na, o seras Bendžaminas
kirto per abu žandus; matydama tokį šeimos apetitą
ir tokį šeimininko gabaritą, Marija dar dvejojo, valgy­
ti dešrelę ir kiaušinį ar ne.
- Nesibaimink, vaikeli, - nuramino ją seras Bendža­
minas. - Linkę tukti tik saulės Meriveteriai. Mėnulio
Meriveteriai gali valgyti kas patinka, vis tiek bus ploni
ir blyškūs kaip mėnulio pjautuvas.
Marija išsišiepusi čiupo dešrelę.

£0 50 Cj?
 - Iš kur gavai amazonę, Marija? - staiga paklausė
ponia Heliotrop.
- Radau padėtą savo kambaryje, - atsakė Marija.
- Manau, būtų buvę geriau apsivilkti kaip visada,
rytmetine pamokų suknele, - priekaištingai tarė ponia
Heliotrop. - Tas mažas salonėlis bus puiki klasė, ir iš­
kart po pusryčių imsimės darbo.
Marija pakėlė gailios nevilties sklidinas akis ir iš­
vydo, kad seras Bendžaminas tiesiog apstulbęs spokso
į amazonę. Iki tol, regis, bus nepastebėjęs, kuo ji apsi­
vilkusi. Greitai atitokęs atsiliepė į maldaujamą Marijos
žvilgsnį.
- Esate per daug stropi, ponia, - supeikė jis ponią
Heliotrop. - Galite šį rytą pasilepinti, įsikurti naujuose
namuose, pailsėti po tokios sunkios kelionės. Šį rytą,
ponia, jūsų mokinę perimsiu aš.
Jis kalbėjo itin mandagiai, bet ir itin tvirtai, tad
ponia Heliotrop iškart pakluso. Iš tiesų apsidžiaugė,
nes tokį ramų rytą labiausiai ir troško savo žavingame
miegamajame sudėlioti visus daiktus į vietą.
- Dabar, Marija,- iškart po pusryčių tarė seras
Bendžaminas, - dėkis skrybėlaitę, pasiimk iš cukri­
nės saują cukraus gabalėlių ir eime... Rolfai, Viginsai,
žygiuojam! Sudiev, ponia, - nusilenkė jis poniai Helio­
trop, - prašom nebijoti dėl savo globotinės. Su manimi
jai nieko neatsitiks.
- Žinau, sere, - tarstelėjo ponia Heliotrop, matyda­
ma, kaip Marija skuba į lauką nė nemirktelėjusi, taigi
šitaip pasitiki seru Bendžaminu.

fV) 51 cs
 - O! - džiaugsmingai aiktelėjo Marija, su globėju
stovėdama lauko laiptelių viršuje, pamačiusi, kas lau­
kia apačioje.

Apačioje laukė Digvidas, laikydamas už pavadžių

puikų tvirtą kaštoninį žirgą ir nediduką riebuilį širmą
ponį trumputėmis kojomis, ilga uodega ir ilgais kar­
čiais, išdykėliškomis akutėmis.
- Atlasas ir Slenktenė, - pristatė arklius seras Ben-
džaminas. - Man rodos, vykę vardai. Atlasas didvy­
riškai atlaiko mano svorį, o Slenktenę taip pavadinau
todėl, kad jos vardo gėlė auga pažeme, ji dar vadi­
nama žieme. Slenktenės kojos nepaprastai trumpos
ir ji sena, rambi, bet su didžiausiu malonumu laksto
pažeme.
Marija jo nesiklausė. Nubėgusi laiptais atkišo
Slenktenei saują cukraus. Kai švelnus šiltas snukis pa­
lietė delną, širdį pakuteno džiaugsmas. Laisvąja ranka
ji paglostė poniui širmą kaklą, sukišo pirštus į ilgus
pilkus karčius virš blizgančių akių, tokius susivėlu­
sius, betgi tokius gražius.
- Slenktene! Žieme! - kuždėjo ji. Cukraus nebeli­
kus, ji pakreipė skrybėlaitę su plunksna, viena ranka
atsirėmė į Digvido delną, koją užkėlė ant lipynės šalia
laiptų ir šoko į balną taip mikliai, lyg visą gyvenimą
tik ir būtų jodinėjusi. Digvidas pritariamai sukikeno,

fO 52 O?
seras Bendžaminas, lipdamas laiptais, patenkintas nu­
sikvatojo.
- Meriveter nereikia mokyti, kaip joti, Digvidai. Ne-
įžeidinėsiu panelės antruoju pavadžiu, paimk jį. - Šno­
puodamas jis užsirito ant lipynės, nuo ten - ant plačios
kantraus Atlaso nugaros, ir štai, lydimi Rolfo su Vi-
ginsu, jie išjojo per saulės nutviekstą pavasarinį parką,
tada pro vartus senojoje gynybinėje dvaro sienoje ir
pasuko į gražųjį mišką.
Marija kaip gyva nepamiršo to ryto. Netiesa, kad jos
nereikėjo mokyti. Seras Bendžaminas turėjo parodyti,
kaip prisitaikyti prie Slenktenės žingsnių ritmo, kaip
valdyti ponį pavadžiu ir šmaikščiu, kaip išsilaikyti bal­
ne Slenktenei pasileidus per dirvoną smagia risčia. Per
dvi valandas ji išmoko tiek, kiek kitos jos metų mergai­
tės - per dvi savaites, nes nieko nebijojo: nusiritusi nuo
ponio tuoj pat atsistodavo prisitrenkusi ir apsvaigusi,
bet kvatodama vėl atsidurdavo balne serui Bendžami-
nui nespėjus timptelėti pavadžio.
Jis buvo be galo patenkintas. Pastebėjo, kad ji turi
ištvermės ir gabumų ir moka tarsi suaugti su arkliu, be
ko neįmanoma tapti tikra jojike. Slenktenė irgi buvo pa­
tenkinta, nepaprastai stengėsi per visą jojimo pamoką;
buvo akivaizdu, jog ji taip pat karštai pamilo Mariją,
kaip Marija pamilo ją.
- Klausyk, vaikeli, - tarė seras Bendžaminas, kai jie
pasuko namo, - gali ekskursuoti po visą slėnį, tačiau
tik su Rolfu arba Slenktene. Nevalia vienai klaidžioti,
bet su jais keliauk kur nori.

M 53
 Marija pažvelgė į globėją iš nuostabos ir džiaugs­
mo išplėstomis akimis. Tais laikais jaunoms panelėms
buvo nepadoru kur nors eiti ar važiuoti be tarnaitės, ir
tas paprotys Mariją erzino.
- Ar turiu suprasti, - sukuždėjo ji, vargiai galėdama
patikėti, - kad aš galiu neatsiklaususi eit į miestelį, prie
Meriveterio įlankos ir į Rojaus kalną?
- Tik ne prie Meriveterio įlankos, - tarė seras Ben-
džaminas. - Tai vienintelė išimtis. Prašyčiau neiti prie
Meriveterio įlankos, ir štai kodėl. Tenai gyvenantys
žvejai baisūs storžieviai. Jie nesutaria nei su miestelio
gyventojais, nei su Mėnesienos dvaru. Labai nemalo­
nus dalykas, nes jie atsisako parduoti mums žuvį, o
kąsnelis šviežios žuvies retkarčiais būtų labai gardu.
Visą žuvį, kiek jos valgome, perkame turguje mieste už
tų kalvų, bet ji jau nesti šviežia. Taigi, vaikeli, laikykis
atokiau nuo Meriveterio įlankos, o šiaip keliauk kur
nori, bet lydima Rolfo ar Slenktenės, ar abiejų.
- Nežinau, ką sakys ponia Heliotrop, jeigu kur nors
eisiu tik su gyvuliais, - tarė Marija. - Londone net savo
gatvėje negalėdavau žingsnio žengti be palydos.
- Aš su ja pakalbėsiu, - prižadėjo seras Bendžami-
nas. - Karalaitė, pašaukta valdyti savo karalystės, turi
pažinti ją kaip penkis pirštus, jeigu nori deramai ją
valdyti. Ir kaip ji susipažins su ja negalėdama laisvai
judėti?
Marija žiūrėjo išputusi akis. Štai jau antrą kartą jis
kalba apie Mėnesienos dvarą kaip jos nuosavybę. Ne­
jau nori pasakyti, kad jam mirus ji paveldės jo turtą?
Tačiau mintis apie sero Bendžamino mirtį buvo tokia

fO 54 f-R
baisi, jog ji nuvijo ją šalin ir daugiau apie tai nebegalvo­
jo. Ir seras Bendžaminas daugiau nieko nebeužsiminė,
nes jie jau grįžo į parką ir nujojo į arklidę rytinėje dvaro
pusėje.
Mėnesienos dvaro arklidė buvo už plačios arkos
storoje akmenų mūro sienoje. Nuostabi vieta. Čia
pat už arkos kieme stovėjo aukšta karvelidė, karvelių
burkavimas ir jų plunksnų gražumas tą vietą labai
puošė. Kiemas buvo grįstas apvaliais švelnių spalvų
akmenimis, panašiais į opalus, tarp jų žėlė žalios
samanos. Kiemo vidury buvo didžiulis šulinys akme­
niniu rentiniu.
Nulipusi nuo ponio, Marija pribėgo prie šulinio,
šulinio pakraščiais iki pat vandens augo vešlūs pa­
parčiai, mat po čerpių stogeliu ant akmeninių stul­
pelių jiems buvo vėsu ir tamsu. Vanduo šešėlyje buvo
juodas kaip rašalas. Persisvėrusi per rentinį, Marija
pamatė ryškų savo atspindį jame. Į ją tvokstelėjo tokiu
šalčiu, tarsi vanduo būtų veržęsis iš neįsivaizduojamų
gelmių.
- Ar čia labai gilu? - bailiai sušnibždėjo ji serui Ben-
džaminui, kai jis, irgi nulipęs, numetė pavadį Digvi-
dui, atėjusiam vestis Atlaso ir Slenktenės pusryčiauti.
- Niekas nežino, koks šulinio gilumas,- atsakė
jis. - Vandens dar niekad nebuvom pristigę, net per
didžiausią sausrą, be to, ir vidurvasarį jis šaltas kaip
sausio mėnesį. Karščiausią dieną pieną ir sviestą gali­
me laikyti vėsiai. Praskleisk paparčius, vaikeli.
Marija taip ir padarė. Pamatė, kad ties vandens pa­
viršiumi akmenys išimti ir pasidariusios tarsi kokios

BD 55 c-a
spintelės, jose stovėjo grietinės ir pieno ąsočiai, gulėjo
sviesto gniužulai, susukti į musliną. Ji net aiktelėjo,
kaip jai patiko tos tamsios lentynėlės už paparčių, ir
pamanė, kokios puikios būtų viečiukės slėpti kam
kitam, ne sviestui ir pienui. Jeigu ji būtų buvusi kuri
nors Meriveterių dvaro ponia, gyvenusi čia karų ir su­
iručių laikais, šulinyje, pamanė ji, būtų paslėpusi savo
brangenybes.
Arklidės kiemo vakarinėje pusėje buvo namas, jo
užpakalyje - laipteliai, prie jų - dar viena lipynė. Du­
rys kairėje, pasakė seras Bendžaminas, veda į sandėlį,
o dešinėje - į Digvido kambarį.
Pietinėje kiemo pusėje ėjo siena su arka į parką,
šiaurinėje - arklidė, rytinėje - pakinktinė ir karieti-
nė. Tuos pastatus kirto tunelis, jo gale Marija išvydo
daržą. Iki tol jai dar nebuvo tekę apžiūrinėti panašios
vietos, ir kai seras Bendžaminas nuvedė, susižavėjusi
vaikščiojo po didžiulę karietinę, kur senutė jas atvežusi
karieta stovėjo šalia sero Bendžamino dviračio veži­
maičio ir sukiužusios poniu kinkomos karietaitės, vos
besilaikančios. Patiko jai ir arklių gardai, ėdžios, pilnos
kvapaus šienelio, pakinktinė ir šalinė viršum arklidės,
šiauriniame jos krašte. Seras Bendžaminas pamokė,
kaip pabalnoti ir nubalnoti Slenktenę, kad kas kartą
nereikėtų šauktis Digvido, ir supažindino ją su dar
dviem arklidės įnamiais: įsiganiusiais kinkomaisiais
arkliais, Darbiu ir Džoana, Veronika, kreminės spalvos
kumele, traukiančia jo vežimaitį, ir stambiu medžiok­
lės eržilu Herkuliu, kuris irgi buvo senas, tačiau dar

fo 56 CjR
nepaprastai stiprus. O kaip kitaip būtų galėjęs nešioti
serą Bendžaminą?
- Kas anksčiau jodinėdavo ir važinėdavo Slenk-
tene? - staiga paklausė Marija. Ponio karietaitė aki­
vaizdžiai daugybę metų stovėjo nenaudojama, tačiau
Slenktenė atrodė pripratusi turėti jojikę balne.
- Ką? - tarstelėjo seras Bendžaminas, nors nė tru­
pučio nesiskundė klausa, ir sušneko: - O, pažvelk,
vaikeli, į tuos karvelius saulėje! Ar esi mačiusi ką gra­
žesnio?
Ir iš tiesų, žiūrėdama į tuos baltus sparnus, spindin­
čius it sniegas skaisčioje sidabrinėje vakarų Anglijos
šviesoje, Marija pamanė: ne, niekad nesu mačiusi nie­
ko gražesnio, nebent anuos kirus, anksti rytą nuskri­
dusius į krašto gilumą.
- Dar turim laiko iki pietų pasidairyti po daržą ir
sodą, - tarė seras Bendžaminas ir įvedė ją pro arką.
Daržas buvo nuostabus. Jį taip pat supo mūrai:
šiaurėje ir rytuose- senoji gynybinė siena; palei ją
augo vaismedžiai: slyvos ir persikai, nektarinai ir abri­
kosai. Daržo viduryje stovėjo šilkmedis, toks senas, jog
jo šakas reikėjo sukabinti grandinėmis, kad nenulūžtų.
Po juo buvo suolelis, o aplinkui driekėsi dailūs daržo­
vių ploteliai, braškių vagos ir aviečių stiebai, serbentų
ir agrastų krūmeliai, prieskoninių žolių lysvelės, tarp
jų visų ėjo grįsti takai, iš kraštų apdėti buksmedžių
loveliais. Daržas buvo gerokai apžėlęs, tačiau seras
Bendžaminas kaltai paaiškino neturįs nuolatinio so­
dininko. Digvidas kada spėdamas dirba parke, seras

M 57 CA
Bendžaminas taip pat, padeda ir kerdžius berniukas,
bet nuolatinio žmogaus nėra.
„Kerdžius berniukas? - pamanė Marija. - Aš jo dar
nemačiau." Staiga ją nežinia ko sujaudino mintis, jog
dvare esama berniuko kerdžiaus. Durys rytinėje sie­
noje vedė į sodą, seras Bendžaminas jas atrakino, ir
Marija pamatė kreivas obelis, padengtas sidabriško­
mis kerpėmis, kriaušes, vyšnias ir šliandras. Gelsvoje
žolėje po medžiais kur ne kur jau bolavo snieguolių
lopinėliai, o netrukus, pasakė seras Bendžaminas, kai
ji užvertė galvą tarp medžių, per rausvų ir baltų žiedų
kupolą viršuje vargiai beįžiūrėsi dangų.
Per daržą vėl grįždama į arklidės kiemą, į kairę nuo
tunelio Marija pastebėjo lietaus vandens statinę ir pi­
nučių langą viršum jos, tame lange stovėjo vazonai su
nuostabiai gražiomis pelargonijomis, didžiuliais skais­
čiai rausvais žiedais. Kieno tai langas? Karietinė kai­
rėje ir dešinėje siekė stogą. Ji neturėjo palėpės. Nejau
viršum tunelio yra kambarėlis? Būtų paklaususi serą
Bendžaminą, bet jis išsitraukė savo kišeninį laikrodį,
didumo sulig rope, ir nustebęs šūktelėjo:
- Dieve mano! Kaip prabėgo laikas! Vos spėsime
persirengti.
Diena praėjo ramiai. Ponia Heliotrop ir Marija pa­
pietavo su seru Bendžaminu, paskui jie sėdėjo salone,
Marija globėjui paskambino ir padainavo, o ponia
Heliotrop nusnaudė krėsle su aukšta atkalte. Paskui
Digvidas atnešė arbatos reikmenis ir Marija pripylė
visiems arbatos. Paskui seras Bendžaminas išėjo savo
reikalais, o ponia Heliotrop su Marija pasilikusios gar-

fO 58 o?
šiai skaitė ir siuvinėjo. Paskui atėjo metas vakarieniau­
ti. Paskui - eiti į lovą.
Tik gulėdama patale ir jau snūduriuodama, Marija
prisiminė taip ir nemačiusi virtuvės. Nei katino Zacha­
rijo, tikriausiai ten gyvenančio.
- Rytą, - pasižadėjo ji. - Rytą labai anksti, prieš pus­
ryčius, nueisiu pažiūrėti virtuvės. Ir Zacharijo.
 TREČIAS SKYRIUS

Tačiau kitą rytą taip atsitiko, jog ji pramigo ir pa­

budo tik nuo belstuko stuktelėjimo į duris. Pribėgusi ir
jas atidariusi išvydo ponią Heliotrop.
- Marija, - griežtokai pareiškė ji, - šiandien Vieš­
paties diena. Šį rytą nesivilksi amazonės. Vilksiesi
geriausią, violetinę suknelę. Aš jau teiravausi sero Ben-
džamino ir sužinojau, kad, - kaip ir tikėjausi, - sekma­
dienio rytą jis paprastai dalyvauja šventose, mišiose.
Mes važiuosime su juo.
- Ooo... - tarstelėjo Marija ir nedrąsiai pridūrė: -
Galbūt galėsiu pajodinėti po pietų?
- Jokiu būdu, - atšovė ponia Heliotrop. - Viešpaties
dieną lakstyti ant arklio būtų visiškai nepadoru. Dabar
paskubėk, Marija, namai jau kvepia dešrelėmis.
Marija greitai nusiprausė šiltu vandeniu, padėtu jai,
apsirengė priešais židinį, paslaptingo geradario vėl pa­
kurtą, kol ji miegojo, ir apsidairė ieškodama violetinės
suknelės.

£0 60 C*
 Toli ieškoti nereikėjo. Ant komodos, kur vakar rado
jojimo kostiumą, suknelė gulėjo tvarkingai sulankstyta,
taip pat sekmadieninis apsiaustas ir skrybėlaitė, ir vio­
letinio aksomo mova, abi apkraštuotos gulbių pūkais,
ir violetinio šilko pirštinaitės. Šalia drabužių krūvelės
buvo padėta didelė juoda maldaknygė, susegta auksi­
ne sagtele, o ant jos - dar rasotų žibuoklių puokštelė.
Marija atsegė auksinę sagtelę ir kyštelėjo nosį į
maldaknygę. Knyga buvo aiškiai sena, nes priešlapis
pageltęs. Jame dailia rašysena buvo parašyta L.M. ir
šeimos devizas. Marija šyptelėjo, paskui sumirksėjo
pajutusi, kad kažkodėl norisi verkti.
- L.M., aš labai gražiai melsiuosi,- pasižadėjo
ji. - Ir labai gražiai skaitysiu maldas iš tavo maldakny­
gės. - Tada ji užsivilko per galvą sekmadieninę suknią
ir ant krūtinės prisisegė žibuoklių puokštelę.
Nuo sero Bendžamino, išsipusčiusio bažnyčion,
per pusryčius negalėjai akių atitraukti. Jis buvo su
savo gražiąja atlasine liemene, išsiuvinėta rožytėmis
ir gvazdikais, didžiuoju rubino žiedu ir Honitono
nėrinių žabo, kuriais pasipuošęs pasitiko jas atvyki­
mo vakarą, ir su milžinišku baltu į kalafiorą panašiu
peruku, iš vakaro, matyt, išplautu ir papudruotu, nes
buvo baltesnis nei visada. Tačiau vietoj jojiko švarko
ir bridžių vilkėjo tamsiai raudono aksomo surdutą ir
mūvėjo tokios pačios spalvos bridžius, žemiau kelių
surištus kutuotais keliaraiščiais. Avėjo juodas kurpes
su sidabrinėmis sagtimis.
Surdutas ir bridžiai per siūles blizgėjo ir buvo to­
kie ankšti, kad jis sėdosi pusryčiauti labai atsargiai,

50 61 OI
bet drabužiai vis tiek grėsmingai sutraškėjo. Kurpių
nosys buvo nuzulintos. Tačiau ant aksomo nė vienos
dulkelės, o kurpės ir sagtys taip nušveistos, jog vei­
dą rodė. Paties sero Bendžamino veidas, nuskustas
ir paskui negailestingai nupraustas su muilu, buvo
raudonas kaip burokas ir švietė beveik ne prasčiau
už jo kurpes.
- Švara - šventas reikalas, ar ne, Marija? - nusijuokė
seras Bendžaminas, pastebėjęs, kaip giminaitė paten­
kinta šypsosi žiūrėdama į jį. - Bent jau Meriveteriai
visada buvo tos nuomonės.
Digvidas vežė juos į bažnyčią atvira karieta. Prieš
sekmadienį Digvidas ją aiškiai iššveitė, nes dugnas
tebebuvo šlapias, kai ponia Heliotrop, seras Bendža­
minas ir Marija sulipę iškilmingai susėdo ant užpa­
kalinės sėdynės: ponia Heliotrop per vidurį, seras
Bendžaminas ir Marija surėmė ją iš šonų.
Atrodė jie gal net trupučiuką juokingai - šitaip su­
sispaudę dėl ponios Heliotrop suknelės lanko ir sero
Bendžamino storumo. Ponia Heliotrop, be abejo, turėjo
savo skėtį ir ridikiulį, kiekvienam ant kelių gulėjo po
juodą maldaknygę.
Bet kad ir kokį bagažą jie vežėsi, buvo niekis, pa­
lyginti su Digvidu, ant pasostės šalia savęs pasidėjusiu
didžiausią muzikos instrumentą, kokį Marijai teko
regėti per savo gyvenimėlį... Jis buvo dvigubai aukš­
tesnis už Digvidą.
- Kontrabosas, - paaiškino seras Bendžaminas. - Jis
juo griežia bažnyčioje. Supranti, Digvidas - choro šir­
dis. Geras muzikantas. Puikus.

fO 62 M
 Digvidas nusišypsojo, Maktelėjo Darbiui su Džoa-
na, ir jie nuvažiavo. Nuo priebučio juos žvilgsniais
lydėjo Rolfas ir Viginsas, labai oriai stovintys kartu.
Viginsas šalia Rolfo buvo toks mažytis, ir Marijai su­
spaudė širdį.
- Ar Rolfas... Viginso nesuės? - drebančiu balsu su­
kuždėjo ji serui Bendžaminui.
- Ne! Ne! Ne! - skubiai patikino seras Bendžami-
nas. - Vakar rytą Rolfas pripažino tave savo globotine.
Neprisimeni? Ir ne tik tave. Jis saugos kaip savo akies
vyzdį viską, kas tau priklauso. Nors Viginsas jam pa­
čiam nepatinka, jis verčiau žus, negu leis, kad šuneliui
nors plaukas nuo galvos nukristų.
Nutviekstas skaisčiai sidabrinės ryto saulės, miškas
atrodė toks gražus. Ore tvyranti pavasario pažado ma­
gija kiekvieną gėlę ir medį, ir laigantį ėriuką apgaubė
stebuklo aureole, tarsi tai būtų pirmieji kūrinijos me­
džiai, gėlės ir ėriukai. Kiekviena laukymė, regis, vedė
į Rojų, o kai jie sustojo, nes Darbiui į kanopą įsmigo
akmenėlis, lyg dangaus muzika suskardėjo paukščių
choras...
Bet kad ir kaip žvalgėsi į visus šonus, Marija niekur
nepastebėjo baltojo arkliuko. Paskui jį pamiršo akimis
ieškodama tunelio uoloje, kuriuo aną vakarą jie įvažia­
vo į mišką. Tačiau kelias išsišakojo, jie pasuko į dešinę
ir ji tunelio taip ir nepamatė.
- Ar nevažiuosime tuneliu? - paklausė ji serą Ben-
džaminą.
- Ne, vaikeli, - atsakė jis. - Ar neprisimeni žemė­
lapio? Mėnesienos dvaras ir miestelis įsikūrę kartu

rO 63 03
slėnyje tarp kalvų. Tasai tunelis kerta kalną ir išeina
į platųjį pasaulį. Sidabrinė Rasa nėra platusis, o vien
mūsų pasaulis.
Taip ir buvo. Truputį pavažiavus kelias baigėsi prie
senų aplūžusių vartų, paremtų akmeniu, kad neužsi­
darytų, ir pro juos jie įriedėjo į miestelį.
- Koks gražus miesteliukas! - sušuko Marija. - Ak,
sere, tokio gražaus nesu mačiusi!
- Tai tavo miestelis, - pasakė seras Bendžaminas.
- Ir žmonės man šypsosi! - stebėjosi Marija. - Sere,
žmonės šypsosi, tarsi mane pažintų!
- Tai tavo žmonės, - tarė seras Bendžaminas. Jis
tolydžio kilnojo savo didžiulę juokingą skrybėlę at­
sakydamas į tas šypsenas ir nusilenkimus. Jie važiavo
per miestelį sveikinami kaip karališki asmenys. - Tei­
singai, Marija. Šypsosi ir nori bučiuoti tau ranką. Šitiek
metų jie laukė naujos Mėnesienos dvaro karalaitės.
Marija ne be reikalo taip grožėjosi Sidabrinės Rasos
miesteliu ir jo gyventojais. Visoje vakarų Anglijoje ne­
buvo kito tokio miestelio, nei tokių žmonių. Baltintos
akmeninės trobelės, dengtos auksiniais šiaudais,
stovėjo už dailių darželių, mirguliuojančių pavasario
gėlėmis. Šalia gatvės tekėjo upelis, todėl kiekviena
trobelė turėjo savo akmeninį tiltuką, nutiestą per upelį
priešais kiemo vartelius. Už trobelių buvo sodai, apsi­
pylę brinkstančiais žiedų pumpurais.
Namukai atrodė puikiai prižiūrėti, soduose tarp
vaismedžių stovėjo aviliai ir ėjo vaistažolių ar prie­
skoninių žolelių lysvės. Žmonės atrodė patenkinti ir
gražūs kaip ir jų namai. Vaikai buvo tvirti lyg ponių

550 64 OR
kumeliukai, sveiki ir laimingi, jų tėvai - stiprūs ir ra­
mūs, senukai - raudonskruosčiai ir šypsantys it vaikai.
Jų visų drabužiai buvo šviesūs ir spalvingi kaip jų dar­
želiai ir sodai: suknelės gėlėtos, skrybėlaitės surištos
ryškiais kaspinais; gerokai padėvėti sekmadieniniai
vyriškių drabužiai buvo blausiai žalios, melsvos ar
slyvinės spalvų, nuo drabužio senumo veikiau pagra­
žėjusių, o ne pablukusių.
Prisiminusi kai kuriuos baisius Londono vaiz­
dus,- apgriuvusias lūšnas, skarmaluotus vaikus ir
basus elgetas, - Marija mintyse tarė sau: „Šitaip turi
būti. Šitaip visada turi būti Sidabrinėje Rasoje. Kaži
ką padaryčiau, kad tik Sidabrinė Rasa visad atrodytų
šitaip". Ji ištiesė pečius ir kilstelėjo smakrą išties atro­
dydama labai ryžtingai.
- Štai ir šventoriaus vartai, - pranešė seras Bendža-
minas. - Ponia Heliotrop, leiskite padėti.
Išlaipinęs ją iš karietos, seras Bendžaminas vieną
ranką pasiūlė jai, kitą Marijai, tada lėtai, iškilmingai
visi trys žengė pro senus, raižiniais išpuoštu stogeliu
dengtus vartus ir įkalne per šventorių nuėjo į bažny­
čią. Virš galvų varpai džiaugsmingai skardeno tokio
nuostabumo melodiją, kokios Marijai dar nebuvo tekę
girdėti.
IŠ tiesų varpai kalbėjo, tačiau dabar iš laimės ji
buvo tokia sutrikusi, jog nesuvokė, ką jie sako. Ji pa­
kėlė akis į aukštą varpinės bokštą, nutviekstą saulės,
tada į Rojaus kalną, dunksantį už jo, tada į skaisčią
dangaus mėlynę ir pajuto tokią laimę, jog, rodės, šir­
dis plyš.

&■■> 65 oa
 2

Bažnyčia ir iš vidaus buvo graži, ne tik iš lauko - iš­

lakios kolonos lyg pušų kamienai ir grakščios arkos,
kylančios aukštyn tarsi džiaugsmo giesmės ir aukšty­
bėje susiliejančios į kupolą. Languose sodriomis spal­
vomis žėrėjo senoviniai vitražai, per juos perėję saulės
spinduliai ant akmens plokščių aslos metė vaivorykšti­
nius atspindžius.
Į kairę nuo presbiterijos laiptelių buvo aukšta sa­
kykla, o dešinėje - labai sena mažučiukė akmeninė
koplytėlė, kurios prieblandoje Marija įžiūrėjo šarvais
apsitaisiusio riterio figūrą, gulinčią antkapio viršuje. Jį
išvydus jai suspurdo širdis, mat ji iškart suprato, kad
ši koplytėlė yra Meriveterių šventykla, o tas riteris - jos
protėvis.
Po rytiniu langu buvo kuklus akmeninis altorius,
užtiestas baltutėle drobe, ant altoriaus laiptų stovėjo
aukštas molinis ąsotis, jame buvo pamerkta kačiukų
ir auksinių forsitijų. Nors, aišku, panelei nederėjo grę­
žiotis, iš kėdžių girgždėjimo, murmesio ir tylaus stygų
dūzgenimo Marija suprato, kad virš vakarinių durų
yra galerija ir į ją jau susirinko miestelio choras su savo
smuikais, violončelėmis ir Digvido kontrabosu.
Aukštuose su pertvaromis mediniuose klauptuose
buvo prisirinkę jau nemažai maldininkų, praeidama
Marija tik spėjo pamatyti moterų skrybėlaites ir beke-
pures vyrų galvas. Kai sueis miestelyje sutikti žmonės,
bažnyčia bus pilnutėlė. Mat Sidabrinės Rasos gyvento­
jai mylėjo savo bažnyčią.

fo 66 o?
 Jie priėjo Meriveterių klaupto duris tiesiai po sa­
kykla, ir seras Bendžaminas pamojo jai sekti paskui
ponią Heliotrop. Įėjęs pats uždarė duris, ir ji bažnyčios
navos nebematė, tik stogo kupolą, kolonų kapitelius ir
sakyklos viršų - klaupto sienos buvo tokios aukštos,
jog jauteisi kaip kokiame kambarėlyje.
Ant minkštasuolio klaupto pasienyje buvo vietos
visai šeimai: labai lengvai, pamanė Marija, galėtų su­
sėsti tėvas, motina ir dešimt vaikų, jeigu kai kurie jų
būtų visai mažiukai. Ir tikrai, ėmusi skaičiuoti eile su­
statytus suolelius atsiklaupti, pamatė, kad jų dvylika,
bet nevienodo didumo: didelis pufas šeimos galvai, o
jauniausiam vaikeliui mažytis pufiukas, vos didesnis
už grybą. Priešais juos ėjo plati lentyna, ant kurios tė­
vas su sūnumis galėtų pasidėti skrybėles, o motina su
dukromis - skėčius ir rankinukus.
Žodžiu, labai jauku, šeimyniška. Atsiklaupusi ant
vidutinio didumo suolelio, movą paleidusi kabėti ant
grandinėlės, o maldaknygę pasidėjusi ant lentynos,
ji užsidengė pirštinėtomis rankomis veidą džiaug­
damasi, jog čia, kaip ir senajame dvare, jaučiasi lyg
sugrįžusi namo.
- Visi žemės žmonės, giedokit Viešpačiui džiaugs­
mingais balsais! - virš galvos nuskambėjo griausmin­
gas balsas, ir Marija net pašoko iš netikėtumo. Balsas
aidėjo tartum Paskutinio teismo trimitas, skelbiantis
pasaulio pabaigą, ir ji neramiai pakilo nuo suolelio
beveik bijodama, kad bažnyčios viršus neprasivėrtų
kaip žirnio ankštis, dangus viršuje nesusivyniotų it
pergamento ritinys, praleisdamas žemėn skriejančius

fcO 67 03
 angelus. Bet nieko panašaus neįvyko. Tiesiog pastorius
pradėjo pirmą psalmę.
Kas per skardumas! Atrodė, kad sero Bendžami-
no galingas balsas, bet jam toli šaukė iki pastoriaus.
Be to, iš pirmo žvilgsnio seras Bendžaminas jai tikrai
pasirodė keistas, tačiau keistumu jis iš tolo negalėjo
lygintis su sakykloje stovinčiu senu žmogumi. Stovė­
dama tiesiai po juo, jau susikaupusi ir romi, tačiau su
mova, tebetabaluojančia ant grandinėlės, pirštinėtomis
rankomis suspaudusi maldaknygę, ji žvelgė tiesiai jam
į veidą ir jis žvelgė žemyn tiesiai į ją - skvarbiai ir smal­
siai, visai kaip seras Bendžaminas jų pirmos pažinties
vakarą. Jis giedrai nusišypsojo, ir ji atsakė šypsena; tą
valandėlę Marija Meriveter ir Sidabrinės Rasos mieste­
lio pastorius tapo gerais draugais.
Vis dėlto, jokios abejonės, jis buvo baisiai keistas
senukas, panašiausias į kaliausę. Aukštas kaip kartis
ir plonas, įdegusiu ir vėjų nugairintu, švariai nuskustu
veidu, tauriu, išdidžiu ir išraiškingu, dailiomis įru-
dusiomis rankomis labai ilgais pirštais ir baltais kaip
sniegas plaukais, siekiančiais kone iki pečių. Jis vilkėjo
juodą sutaną su dviem baltomis juostelėmis pakaklėje.
Buvo, regis, labai senas, tačiau tamsios akys po
baltais antakių kuokštais svaidė žaibus, o balsas... Na,
skardumu ir jėga būtų galėjęs prikelti mirusįjį. Žodžius
jis tarė nuostabiai aiškiai ir taisyklingai, bet buvo justi
kažkokia svetimšališka intonacija, kuri jo kalbėsenai
teikė dar daugiau žavesio ir savitumo. Šnekėdamas
gestikuliavo rankomis, taigi ir jos tarsi kalbėjo.

£0 68 03
 - Taigi, gerieji Sidabrinės Rasos žmonės, - šaukė
jis, apžvelgdamas susirinkusiuosius, - visa širdimi ir
siela, ir visu balsu šlovinkite Viešpatį. - Tada pakėlęs
galvą pažvelgė į galeriją. - Ir jūs tenai giedokite Dievo
meilę.
Staiga iš kažkur sakykloje jis ištraukė smuikelį,
pasikišo po smakru, plonais rudais dešinės rankos
pirštais iškėlė stryką, be galo artistiškai nuleido jį ant
stygų, ir štai parapijiečius užliejo sparnuota šimtosios
psalmės melodija, griežiama taip ugningai ir energin­
gai, lyg pastorius būtų kavalerijos kapitonas, vedantis
karius į ataką.
Koks triukšmas! Viršuj galerijoje smuikininkai, vio­
lončelininkai ir Digvidas griežė kaip apsėstieji. Nors
jų nematė, Marija įsivaizdavo įraudusius prakaituotus
veidus, pašėlusiai lakstančias rankas ir blizgančias
akis, išsprogusias iš džiaugsmo ir užsidegimo. Ir visi
maldininkai, vyrai, vaikai ir moterys, aliai vieno plėšė
psalmę iš visų plaučių.
Pati Marija giedojo, kol ėmė peršėti gerklė, šalia
vienoj pusėj it rūko sirena baubė seras Bendžaminas,
kitoj pusėj lyg lakštingala treliavo ponia Heliotrop. Po­
nios Heliotrop trelės Mariją apstulbino. Iki tol nebuvo
girdėjusi, kad ponia Heliotrop treliuotų. Net nežinojo,
kad ji moka treliuoti.
Marijos vaizduotė taip įsisiūbavo, taip įsiaudrino,
jog jai atrodė, kad girdi, kaip už bažnyčios sienų gieda
visi slėnio paukščiai ir visos gėlės, miškuose ir laukuo­
se, ir kalvų šlaituose gieda avys, elniai ir triušiukai. Ir

69 OR
kažkur jai iki tol neregėtos jūros bangos ritasi į Merive-
terio įlanką ir dūžta į krantą šaukdamos amen.
O viršuje, aukštoje sakykloje, stovi pastorius ir grie­
žia smuiku taip, kaip griežiant Marijai dar neteko gir­
dėti ir neteks, nes niekas visame pasaulyje negriežė ir
negrieš smuiku taip nuostabiai, kaip griežia Sidabrinės
Rasos pastorius.
Psalmė baigėsi, tyliai šlamindami sekmadieniniais
sijonais ir pasijoniais, braškindami ankštokų durtinių
siūles, parapijiečiai suklaupė, o senasis pastorius, pa­
dėjęs smuiką, atsistojo tiesus tiesutėlis, susinėrė rankas
ant krūtinės, užsimerkė, iškėlė galvą ir ėmė melstis
kiek nuleidęs savo galingąjį balsą, tačiau taip aiškiai ir
raiškiai, kad jei kokie maldininkai kokį žodį ir praklau­
sydavo, niekuo negalėdavo pasiteisinti, nebent visišku
savo kurtumu.
Marija dar nieko nebuvo girdėjusi meldžiantis taip,
kaip šis senukas pastorius, jo malda jai kėlė pagarbios
baimės ir džiaugsmo virpulį. Mat jis kreipėsi į Dievą
taip, tarsi tas būtų ne aukštai danguje, o stovėtų šalia
jo sakykloje. Ir ne tik šalia jo, bet šalia kiekvieno vyro
ir vaiko, šalia kiekvienos moters šioje bažnyčioje - jam
meldžiantis, Dievas Marijai tapo gyvas, ir jai iš jaudu­
lio ir laimės gniaužė kvapą.
Biblijos senasis pastorius neskaitė prodainiu, kaip
skaitydavo pastoriai Londone, - migdydami parapijie­
čius. Jis skaitė tarsi kokį neregėtai jaudinantį dalyką:
mūšio lauke padiktuotą pranešimą ar laišką, parašytą
vos vakar ir atnešusį nuostabią naujieną. O jo pamok­
slas, skirtas nepaprastam pasaulio grožiui ir raginan­

70 70 03
tis už jį dėkoti Dievui kiekvieną akimirką, jei nenori
kentėti už savo nedėkingumą, tokį baisų, jog nėra nė
kaip kalbėti, užgriuvo maldininkus tarsi audra su
žaibais ir perkūnais. Londone Marija per pamokslą
visad galvodavo apie savo aprangą arba domėdavosi
kitais žmonėmis bažnyčioje, bet šiandien ji vos keletą
kartų timptelėjo apsiausto klostes ir paglostė movą ir
tik vieną kartelį pasuko kaklą bergždžiai bandydama
ką nors pamatyti per klaupto durų viršų.
Marija klausėsi lyg pakerėta. Atgiedojus paskutinę
psalmę, nuo kurios kilnojosi bažnyčios stogas, ji pajuto,
kad nė trupučio nepavargusi, tokia pat žvali kaip ir pa­
maldų pradžioje.
Nutilus paskutiniam amen, senukas pastorius nu­
lipo nuo sakyklos ir nudrožė per navą į vakarinį prie-
bažnytį, kur ėmė sveikintis su išeinančiais žmonėmis.
Marijai nebuvo tekę matyti, kad pastorius šitaip da­
rytų. Na, bet jai ir neteko regėti pastoriaus, nors kiek
panašaus į šį senuką, ar dalyvauti tokiose pamaldose.
Niekas šiame užburtame slėnyje nepanėšėjo į jokį kitą
daiktą, esantį kur nors kitur.
Senasis pastorius, atrodo, buvo vienas tų žmonių,
kurie viską rėžia tiesiai, nes eidama per bažnyčią Ma­
rija girdėjo, kaip jis griausmingu balsu bara valstietį,
kam mušė savo šunį, motiną - kam vaiką išleido į
mokyklą nesipraususį, berniuką - kam išdraskė pau­
kščio lizdelį, ir mergaitę - kam išgėrė katei pripiltą
pieną.
Jis, atrodo, žinojo viską, ką kiekvienas miestelėnas
veikė per savaitę, ir vainojo visus taip rūsčiai, jog Ma­

so 71 OI
rija dėkojo dangui, kad jis turbūt negali žinoti jos pra­
eities išdaigų. Jeigu kada ims ir mane barti, tikriausiai
mirsiu iš gėdos, tarė ji sau.
Keista, bet nė vienas žmogus nepyko už priekaištus
ar tai, kad ant jo rėkiama taip garsiai, jog visas šven­
torius girdi. Tik užraudonydavo kaip burokas, nuleis­
davo galvą ir nuoširdžiai gailėdamasis sumurmėdavo
atsiprašymą. Atrodo, Sidabrinės Rasos pastorius pri­
vilegijuotas kaip koks karalius.
Bet jis mokėjo ir pagirti. Žiūrėk, pyktis jau dingo iš
balso, į jį įsiliejo džiaugsmas - kaip vynas, pilamas į
vandenį. Viena maža mergytė negaluojančiai motinai
padėjo skalbti arba jaunas vyras pasaugojo vaikelį, kol
pati buvo išėjusi, arba berniukas aprišo šuneliui suža­
lotą kojytę. Girdėdamas, kaip karštai pastorius giria jų
žygius, galėjai pamanyti, jog jie mažų mažiausiai iš­
gelbėjo skęstančią karalienę Viktoriją.
Pagaliau dvariškiai irgi išėjo į priebažnytį, senasis
pastorius paspaudė poniai Heliotrop ranką, toji ner­
vingai sučiauškėjo. Nervintis jai tikrai nebuvo reikalo,
nes vėjo nugairintą pastoriaus veidą nušvietė šypsena,
lyg saulė - apsnigtą lauką.
- Sveika atvykusi, ponia, - pasveikino jis ją tais pa­
čiais žodžiais, kaip andai seras Bendžaminas. - Mūsų
bendruomenei garbė turėti jus.
Jie labai įdėmiai pažvelgė kits kitam į akis, ir kiek­
vienam tai mačiusiam tapo aišku, kad šie du žmonės
labai patiko vienas kitam. Senukas pastorius nenoriai
paleido ponios Heliotrop ranką ir sugriebė sero Ben-
džamino leteną.

FO 72 02
 - Pone, - rūsčiai prabilo jis, - trečiadienį jūsų miške
radau kilpoje triušį. Jau esu sakęs ir kartoju dar kartą,
kad jei savo žemėje leisite spęsti kilpas laukiniams
Dievo padarėliams, pats visą amžinybę kankinsitės
kilpoje!
Seras Bendžaminas, net ir didžiausios ramybės
valandėlėmis raudonas kaip bijūnas, taigi lyg ir ne­
begalintis labiau parausti, pasidarė vos ne violetinis ir
stvėrėsi už apykaklės.
- Aš nekaltas, pastoriau, - teisinosi jis. - Tie ne­
naudėliai nuo Meriveterio įlankos paspendė spąstus
be mano žinios.
- Nenoriu girdėti jokių pasiteisinimų, pone, - su­
dudeno senukas. - Dievas jums patikėjo tą mišką, ir
privalote saugoti kiekvieną jo pėdą. Aš jus kaltinu,
pone, nedovanotina tinginyste ir pareigos nepaisymu.
Reikalauju imtis būtinų priemonių, kad toks žiauru­
mas nepasikartotų.
Seras Bandžaminas nepasakė, nors ir galėjo, kad ne­
įmanoma saugoti kiekvienos pėdos tokiame dideliame
miške kaip jo. Jis tylėjo. Tik didžiai susirūpinęs trynė
smiliumi savo kumpą nosį.
Tada atėjo Marijos eilė. Paaiškėjo, kad ji per gerai
tikėjosi manydama, jog pastorius nieko nežino apie jos
ydas ir prasižengimus.
- Tvarkinga moters apranga - pagirtinas dalykas, -
tarė jis, suspausdamas jos ranką plieniniu gniauž­
tu. - Bet ne tuštybė. Tuštybė - tai velnio pinklės. Be to,
moters nepuošia ir per didelis smalsumas. Kol nevėlu,
mieloji, užgniaužk jį pačioje užuomazgoje.

EO 73 03
 Vadinasi, jis matė, kaip ji tampė apsiaustėlį ir glostė
movą... Pastebėjo, kaip mėgino ką nors įžiūrėti per
klaupto viršų... Ji nenuleido galvos, nes nebuvo pratu­
si taip daryti, tačiau akys, įsmeigtos į pastoriaus veidą,
pritvinko ašarų ir ji švelniai nuraudo nuo plaukų iki
apykaklės. Mat staiga pajuto nieko taip netrokštanti,
kaip senojo pastoriaus palankumo, o šitai, atrodo, ji
jau prarado.
Tačiau ne. Piktumas dingo iš jo balso, ir jis maloniai
pagyrė ją:
- Tikra Meriveter. Ateik čia kada tik nori, vaikeli. Ši
bažnyčia - visų pirma vaikų namai.
Jis vėl apdovanojo ją spindulinga šypsena, tokia
pačia kaip ir tada, kai pažvelgė į ją iš sakyklos, ji top­
telėjo, ir jie trise vėl karališkai nužygiavo taku vartų
link. Seras Bendžaminas kas žingsnį ją pristatinėjo tai
vienam, tai kitam besišypsančiam miestelėnui.
- Panelė tikra Meriveter, - kalbėjo žmonės. O
vienas senukas pašnibždėjo jai, kad niekas daugiau
negirdėtų: - Ar pati ir būsi ji? - Kažkokia senutė pri­
dūrė: - Laikykis, brangute, nes gal ir būsi toji.
Marijai liko tik šypsotis, nes ji net neįsivaizdavo,
apie ką jie kalba.

Karietoje Marija paklausė serą Bendžaminą, ką pa­

storius turėjo galvoje sakydamas, kad bažnyčia - visų
pirma vaikų namai.

JTO 74 oą
 - Jam patinka, kad jo bažnyčia yra tarsi parapijos
vaikų darželis, - paaiškino seras Bendžaminas. - Jis
jiems leidžia žaisti Švenčiausiosios Mergelės statulėle
ir varpu, seka jiems pasakas. Turiu tave įspėti, Marija,
kad pasaulyje už mūsų slėnio ribų senasis pastorius
laikomas keistuoliu. Jis nelabai mėgstamas kai ku­
riuose sluoksniuose, nors čia, slėnyje, visi jį mylime
ir gerbiame. Be abejo, jis ne toks kaip visi. Sako, ką
mano, ir daro, kas jam patinka, ir taip nuo pat pradžių,
kai jis čia atvyko prieš keturiasdešimt metų. Yra tikras
šios mažytės karalystės karalius, aristokratas iki kaulų
smegenų. Neturiu supratimo apie jo genealogiją, bet
galiu lažintis, kad jis turi karališko kraujo.
- Sakot, sere, jis čia atvyko prieš keturiasdešimt
metų? - paklausė ponia Heliotrop.
- Panašiai, - atsakė seras Bendžaminas. - Aš nieko
nežinau apie jo praeitį. Apie save jis man yra sakęs tiek,
jog kadaise buvo bedievis, bet vieną dieną per audrą jį
numetė pasibaidęs arklys ir jis nuo smūgio atgavo pro­
tą. Pamatė, kaip klydo, atsivertė ir tapo dvasininku.
Ponia Heliotrop giliai atsiduso ir nebepratarė nė žo­
džio, kol už medžių nesušmėžavo dvaro rūmai. Tada
ji staiga subruzdo.
- Marija, negražiai sėdi. Atlošk pečius. Sėdėk tiesiai.
Po pietų valandą gulėsi ant lentos, o paskui perskaitysi
man vieną mūsų sekmadieninį pamokslą.
Marija atsiduso.
- Ir vėl pamokslas? - nustebo seras Bendžaminas, ir
jo užuojauta Marijai buvo kaip balzamas. - Juk bažny­
čioje visą valandą klausėmės pamokslo!

BD 75 C-3
 - Kiekvieno sekmadienio popietę, - tvirtai pasakė
ponia Heliotrop, - Marija garsiai skaito vieną iš pa­
mokslų, kuriuos yra parašęs mano garbusis tėvas.
- Netgi tokio gražaus sekmadienio popietę? - dar
paklausė seras Bendžaminas, pamatęs, kaip Marija
maldaujamai žiūri į jį per movos viršų.
- Marijos mokymui orai neturi jokios įtakos, - pra­
nešė jam ponia Heliotrop. - Mano supratimu, per dide­
lis dėmesys orams silpnina charakterį.
Ji kalbėjo taip griežtai, nosis atrodė tokia grėsmin­
ga, kad seras Bendžaminas nieko nebesakė, tylėjo ir
Marija. Ji atlošė pečius ir nusišypsojo guvernantei: ne­
norėjo, kad toji pamanytų esanti mažiau mylima, kai
jos apsigyveno tokioje nuostabioje vietoje. Kad ir kur
ji būtų, ką beveiktų, kiek naujų įdomių žmonių bepa-
miltų šiame naujame ir jaudinančiame gyvenime, po­
nia Heliotrop visada bus geriausia ir brangiausia. Tuo
tarpu seras Bendžaminas susirūpinęs bambėjo sau po
nosim:
- Tie žabangai! Ir vėl pradeda savo šunybes! Nie­
kaip nėra galo. Niekaip.
Po pietų salone gulėdama aukštielninka ant lentos,
atneštos čia kartu su gaubliu, vadovėliais, plunksnako­
čiais, pieštukais, teptukais ir vandeniniais dažais - vi­
somis mokymo priemonėmis, Marija spėliojo, kam gi
nėra galo. Nejaugi tie nedori žmonės, nesutinkantys
miestelėnams parduoti žuvų ir miške spendžiantys
kilpas, iš tiesų kelia pavojų slėnio laimei? Sidabrinės
Rasos gyventojai atrodė patenkinti ir sotūs, bet žmonės

70 76 O*
dažnai neparodo turintys bėdų. O ji nenorėjo, kad jos
žmonės turėtų bėdų.
- Negalima, kad jie nerimautų, - pasižadėjo ji. - Aš
išsiaiškinsiu, kas negerai, ir atitaisysiu. Būsiu... kaip
toji senutė sakė? Būsiu toji, kuri viską atitaisys.
Tada ji pasijuokė iš savęs, mat jeigu jau seras Ben-
džaminas, žinantis, kas negerai, nieko neatitaisė, kaip
gali ji, kuri nieko nežino?
- Bet aš sužinosiu, - tarė ji. Ir kai ponia Heliotrop
atėjo su pamokslų knyga, Marija gulėjo ant lentos su to­
kiu geležiniu ryžtu veide, kad guvernantė pamanė, jog
jos globotinė pasišiauš ir atsisakys skaityti pamokslą.
Bet Marija stryktelėjo meiliai šypsodama, paėmė
knygą ir paskaitė gražiau negu bet kada.
„Kokia miela mergytė! - galvojo ponia Heliotrop. -
Mėnesienos dvaras jai daro labai gerą įtaką."
 KETVIRTAS SKYRIUS

Kitą rytą Marija pabudo taip anksti, kad vieninte­

lė šviesa už kambarėlio langų buvo švelni brėkšmos
pilkuma. Ji dar pagulėjo ramiai, klausydamasi silpnų
gamtos garsų: medžių šlamėjimo, paukščių čiulbėjimo,
avinėlių mekenimo miške ir virš stogo praskrendančio
ankstyvo kiro kryksmo. Susipynę visi jie virto keistai
jaudinančia muzika, tarsi širdis būtų ją skleidžianti
klaviatūra. Tada atbudęs sušnarpštė Viginsas, tysantis
gale kojų, ir šis proziškas garsas (Viginsas ir miegoda­
mas labai proziškai knarkdavo) jai iškart priminė, ką
ji šį rytą ketina daryti: sužinoti, kokia yra virtuvė, ir
pamatyti tą paslaptingą gyvūną - katiną Zachariją. Ji
žaibiškai nusimetė antklodę ir šoko iš lovos.
Pabudo anksti, bet gerasis žmogus, besirūpinantis
jos patogumais, aiškiai miegojo dar mažiau; kaip ir
anądien, kūrenosi židinys, jos laukė ąsotis šilto van­
dens ir gulėjo paruoštas jodinėjimo kostiumas.
Marija nusiprausė ir apsirengė taip mikliai, kad
kai jie su Viginsu nusėlino laiptais žemyn, nebuvo nė

fO 78
kiek labiau prašvitę. Tačiau salone portjeros jau buvo
atitrauktos, holo židinyje pleškėjo ugnis, o priešais jį
mirksėdamas gulėjo budrusis Rolfas. Ją pamatęs atsi­
stojo ir stovėjo žiūrėdamas ir lėtai vizgindamas uode­
gą. Gelsvos akys prieblandoje švietė kažkaip meiliai ir
jaukiai. Jai pasirodė, kad jis jos laukia, laukia norėda­
mas ją kažkur vesti.
- Palauk, Rolfai, - tarė ji. - Aš tik noriu užmesti akį
į virtuvę.
Rolfas liovėsi vizginti uodegą, švelni akių šviesa
staiga virto baisia paniekos ir pykčio ugnimi. Atrodė,
kad gali imti ir ją suėsti. Ji persigandusi movė pro šalį
ir jau siekė virtuvės durų rankenos norėdama ne tiek
pamatyti virtuvę, kiek pabėgti nuo Rolfo.
Ir tada, nepaisydama baimės, ji sustojo ūmai prisi­
minusi, ką vakar sakė senasis pastorius.
„Moters nepuošia ir per didelis smalsumas. Kol ne­
vėlu, mieloji, užgniaužk jį pačioje užuomazgoje."
Vyrams, regis, nepatinka smalsios moterys - nors
tada neaišku, kaip sužinosi, ką nori žinoti, jeigu nebūsi
smalsus. Ir ji dar prisiminė, kad vakar seras Bendža-
minas jai nerodė virtuvės. Galbūt jis dar nenorėjo, kad
ji pamatytų. Jai pasirodė, jog nevesdamas jos į virtuvę
tarsi pakabino ant tų durų užrašą NETRUKDYTI. Ko
gera, verčiau dar luktelėti. Labai nusivylusi, ji atitrau­
kė ranką nuo durų ir sukaupusį visą drąsą grįžo atgal,
pas piktąjį Rolfą.
Tačiau Rolfas nebepyko. Jis vėl vizgino uodegą ir
meiliai žvelgė į ją. Pribėgusi ji paglostė jo gauruotą
galvą. Pasidarė gėda, kad mintyse jį apšmeižė - pa­

so 79 CĄ
manė, kad jis gali ją suėsti. Rolfas, aišku, net minties
tokios neturėjo! Argi užvakar jos- nepripažino sava?
Šiandien jis jai tik priminė, kaip turi elgtis garbinga
Meriveter.
- Aš josiu Slenktene pasižvalgyti, Rolfai, - pasakė
ji. - Einam kartu, paglobosi mane.
Rolfas tuoj pat nutapsėjo prie didžiųjų durų, nosimi
pakėlė kablį ir didžiule letena pastūmė duris. Žengda­
mas pirma jos su Viginsu nulipo laiptais ir taku nuve­
dė juos į arklidės kiemą.
Kai Marija su Viginsu įėjo į arklidę, Slenktenė, arba
Žiemė, stovėjo garde guvi, smagi. Ji linksmai sužvin­
go, paskui stovėjo kaip įkasta, kol Marija lėtai ir negra­
biai, nes pirmą kartą savarankiškai, ją pabalnojo; tada
kumelytė pati išpėdino iš arklidės, pasuko prie lipynės
šalia užpakalinių durų ir laukė, kol Marija užsės. Pa­
galiau mažoji kavalkada - Marija ant Slenktenės, su
Rolfu ir Viginsu iš šonų - žvaliai išrisnojo iš kiemo, per
parką ir pro duris didžiojoje arkoje - į mišką. Tos durys
buvo nerakintos, seras Bendžaminas sakė, kad jos nie­
kada nerakinamos. Jam patiko žinoti, kad ištikti bėdos
miestelėnai gali į jį kreiptis bet kuriuo paros metu.
Marija tiksliai žinojo, ko jai reikia miške. Nė minu­
tės nedvejodama pasuko į rytus. Prie įlankos artintis
nevalia, bet ji pasižvalgys po mišką toj pusėj... Gal iš
tolo pamatys jūrą.
Rytas buvo toks gražus, kad kiekvienam kėlė nuo­
taiką. Gelsva žolytė po risnojančio ponio kojomis te-
betraškėjo ir tebespindėjo nuo šalnos, medžių pumpu­
rai, nušviesti tekančios saulės spindulių, auksiniame

80 o*
dangaus kupole raudonavo it rubinai. Oras buvo kaip
vynas, šiltas, bet ir atmieštas šalteliu.
Šiandien Marija be vargo laikėsi balne. Jojo taip, lyg
būtų jodinėjusi visą gyvenimą, lengvai valdė pavadį ir
šmaikštį, todėl retkarčiais galėdavo viena ranka sulai­
kyti bekrintančią plunksnuotą skrybėlę.
šioje vietoje miškas nebuvo tankus, kuo toliau ji jojo,
tuo retesnis ir retesnis, ąžuolai, bukai ir auksiniai dyg-
liakrūmiai užleido vietą vienišiems nuo vėjų susisuku­
sių pušelių guotams, o tarp jų iš viržių kupstų galvas
kėlė pilki akmenys. Į gaivų šalnos žvarbumą įsimaišė
sūrus jūros dvelksmas. Marijai jis buvo nepažįstamas,
bet ji iš karto suprato, kas tai, ir džiugiai traukė orą.
Aplinkui skraidė debesys kirų, šaukė ją, vedė. Ji
juokėsi žiūrėdama į juos ir mojavo jiems šmaikščiu. Ko
gera, netrukus išvys jūrą.

Bet jau taip susiklostė, jog tą rytą jūros ji neišvydo.

Jojančią netikėtai sustabdė keistas ir baisus garsas, plo­
nas, žvigus cypimas, pasiekęs ją per jaukų vėjo siau-
dimą, kirų klyksmą ir Slenktenės kanopų kaukšėjimą.
Tas cypimas varstė širdį lyg adatomis.
Ji sulaikė ponį ir įsiklausė, širdis daužėsi iš baimės.
Dešinėje, už niūrios pušų juostos, buvo gili dauba, pri-
žėlusi dygliakrūmių ir gervuogynų, iš ten ir sklido bai­
susis garsas. Kažkur tenai, apačioje, verkė iš skausmo
vaikas ar gyvūnėlis. Suabejojusi vos vieną akimirką, ji

50 81 C-'l
nurijo gerklėje įstrigusį baimės gumulą, pasuko Slenk-
tenę iš kelio išsvajotosios jūros link ir nujojo į tą daubą
už pušynų.
Daubos kraštai buvo tokie statūs ir akmenuoti, taip
apaugę krūmais, kad ji turėjo nulipti nuo ponio ir, pa­
likusi jį po pušimis, toliau eiti viena. Viginsui užteko
dirstelėti į dygius krūmus, kad pasiliktų po pušimis;
Rolfas padarė tą patį ir atsigulė šalia Viginso pasidėjęs
nosį ant letenų.
Ją nustebino ir užgavo tai, kad Rolfas nepanoro jos
lydėti, nes pamanė, jog jis turėtų ją saugoti. Ir jai pasi­
darė dar baisiau. Bet ji vis tiek ėjo, brovėsi per tankius
krūmokšnius, susibraižė ir apsidraskė veidą, rankas.
Klaikusis klykimas vis artėjo.
Daubos dugne krūmai išretėjo, ji pamatė, kad
pačiame dugne dirvonuoja apskrita aikštelė, pilna
žydinčių raktažolių, - tikras geltonai siuvinėtas žalias
kilimas. Šiaip Marija būtų nesusilaikiusi, sušukusi iš
džiaugsmo, jog rado tokią gražią vietelę, tačiau gražu­
mą gadino tai, kad to kilimo viduryje buvo žabangai,
o juose rėkė kiškis.
Marija nežinojo, kad kiškis, nes gyvenime nebuvo
mačiusi kiškio. Pamanė, jog tai didelis triušis. Tada
prisiminė vakarykštį pokalbį tarp sero Bendžamino ir
senuko pastoriaus ir kaip seras Bendžaminas karietoje
susikrimtęs burbuliavo... Kas paspendė žabangus?
Ir beregint suprato, nes puldama apačion gelbėti
vargšo kiškelio pamatė, kaip kitu daubos šlaitu žemyn
brazda žmogus, aukštas vyriškis, visas juodas: juodos
kelnės, sukištos į juodas žvejo pušnis, juodas žvejo

90 82 O*
megztinis ir juoda susivėlusi barzda. Rankoje jis turėjo
baisingą vėzdą, o ant peties jam tupėjo juodas gaidys.
Labai aiškiai jo neįžiūrėjo, nes baimė jau ne tiktai
gniaužė gerklę, bet ir aptraukė akis migla; vis dėlto ji
suprato, jog tas žmogus buvo paspendęs kilpą ir dabar
tuo vėzdu ją užmuš...
Ji pasileido bėgti, tasai, pamatęs ją, šoko vytis, bet ji
apačią pasiekė pirma ir, pataikiusi koja į triušio urvelį,
plojosi ant pilvo kaip tik tą akimirką, kai vyriškis užsi­
mojo vėzdu ant kiškio.
- Nelieskite triušio! - suriko ji. Baimė išgaravo, ją
užliejo karšta pykčio ir meilės gyvūnėliui banga. - Ne­
lieskit! Triušis mano! Sakau, mano triušis!
Marija, apkvaitusi iš baimės, pykčio ir gailesčio, vis
dėlto pajuto, kad atbėga liekna ruda figūrėlė, panari­
nusi galvą kaip puolantis badytis ožys, ir štai juodasis
vyriškis griuvo aukštielninkas, o dauboje nuskardėjo
juokas, linksmas ir laisvas kaip gegutės kukavimas, -
berniuko juokas, skaidrus it varpelis, išdaigininko elfo
juokas, sklidinas valiūkiško džiaugsmo.
- Greičiau! Greičiau! - šaukė tasai linksmas balsas,
Marijai toks pat pažįstamas kaip ir jam atliepiantis
jos pačios džiugus širdies plakimas. - Laikyk kiškį,
kol aš atpalaiduosiu kilpą. Tada bėk! Aplinkui bus jų
daugiau. Tamsiojo miško vyrai po vieną niekad neme­
džioja. Greičiau!
Juodu pasileido prie spąstų. Marija plonomis ranke­
lėmis apglėbė uždususį vargšą kiškį iš susijaudinimo
nieko daugiau nematydama, tik savo gelbėtojo stiprius
įdegusius pirštus, vikriai atnarpliojančius baisias plie-

fso 83 ai
nines kilpas, suspaudusias kairę užpakalinę kiškio
koją. Tačiau šie rudi pirštai buvo ne prasčiau pažįstami
už baltuosius savo pirštus.
- Dabar bėk! - sušuko berniukas, ir jie abu nubė­
go; jis pirmas, su kiškiu rankose, vikriai šokavo šlaitu
aukštyn toje pusėje, iš kurios Marija buvo atėjusi. Klu­
pinėdama ir šnopuodama ji skubinosi iš paskos, bijojo
pamesti jį iš akių. Pagaliau jie atsidūrė viršuje, ten jų
laukė Slenktenė su Viginsu. Rolfas irgi buvo, bet ne
gulėjo, o karingai stovėjo plakdamas uodega ir griaus­
mingai riaumodamas, degančias akis įbedęs į šešėlius
po pušimis, kur tūnojo tamsios figūros, aukštos plonos
vaiduokliškos figūros, vos įžiūrimos tarp tamsių pušų,
bet keliančios šiurpą, visai kaip tie karpyti kukmedžiai
parke.
Dabar Marija suprato, kodėl Rolfas nėjo su ja į dau­
bą: jis liko čia, kad neleistų pajudėti toms vaiduokliš­
koms figūroms. Jis geriau žinojo, kaip tinkamiausiai
jai padėti.
- Jok namo! - liepė berniukas, ir Marija įsiropštė į
balną. Berniukas bėgo šalia su kiškiu glėbyje, kitoj pu­
sėj tapsėjo Viginsas. Rolfas pasiliko.
Išvydusi dvarą, Slenktenė liovėsi šuoliuoti ir pasi­
leido lengva ristele, nes pavojus, regis, nutolo. Marija,
atgavusi kvapą ir nuovoką, su nuostaba ir džiaugsmu
žvelgė į berniuką šalia, o jis žiūrėjo į ją ir juokėsi.
Jis buvo toks pat kaip ir sapne aną naktį. Nė kiek ne­
pasikeitęs nuo tų dienų, kai ateidavo į parką pažaisti su
ja, tik paaugęs, lygiai kaip ir ji paaugo, todėl tebebuvo
visa galva aukštesnis už ją.

£0 84 03
 Jo tamsios akys vis taip pat linksmai žibėjo žvelg­
damos į ją. Stori kaštoniniai plaukai tebesigarbanojo
ir ant sprando juokingai rietėsi - tarsi slibino uodegos
galiukas. Jis tebevilkėjo nukritusių lapų spalvos šiurkš­
čios gelumbės švarku, o nuo skrybėlės, kurią mataravo
rankoje, tebekarojo ilga žalia plunksna.
- Robinai! - priekaištingai sušuko ji. - Kodėl nebe­
ateidavai į parką?
- Mes jau išaugome tuos vaikiškus žaidimus, - tarė
jis. - Tau jie greit būtų pradėję pabosti, o kai tik būtų
pradėję pabosti, būtum nustojusi tikėti manimi. Žmo­
nės tiki tik tuo, kas jiems įdomu. Reikėjo pasitraukti,
kol tau neatsibodau. Žinojau, kad atsikraustysi į Mė­
nesienos dvarą. Žinojau, kad vėl tave pamatysiu. Tau
nepabos tai, kuo čia turėsime užsiimti, - dievaži, nepa­
bos! Bus baisu, tačiau nenuobodu.
- O ką jau mes abu darysime? - paklausė Marija.
- Greit sužinosi, - atsakė Robinas.
Marija šiaip taip užgniaužė smalsumą, mat Robinas
nekentė būti kamantinėjamas; jeigu ji pradėdavo įky­
rėti klausimais, jis imdavo ir išnykdavo, o ji nenorėjo,
kad jis išnyktų.

Juodu nuėjo į arklidės kiemą, susėdo prie šuli­

nio ir ėmė apžiūrinėti kiškį. Jis nebebijojo, patikliai
glaudėsi prie Robino. Tas numazgojo kojytę šulinio
vandeniu ir aprišo Marijos nosine, suplėšyta į skutus.

90 85 03
Tai padarė taip sumaniai, jog kiškiui, atrodo, nė kiek
neskaudėjo.
- Na, štai! - pasakė jis užbaigęs ir padavė kiškį Ma­
rijai. - Turėk. Kiškienė tavo.
- Kiškienė? - šūktelėjo Marija. - O maniau, kad ši­
tas milžinas - triušis.
Robinas nusijuokė.
- Triušiai irgi neblogai. Triušiai - juokingi kauly­
tojai, juos įdomu laikyti namie. Tačiau kiškis - visai
kas kita. Kiškis - ne naminis gyvūnėlis, o asmenybė.
Kiškiai protingi, drąsūs ir ištikimi, be to, turi elfų
kraujo. Nuostabu susidraugauti su kiškiu. Retai nusi­
šypso tokia laimė, nes jie labai išdidūs ir laikosi atokiai
nuo visų, ne taip kaip triušiai, kurie visad painiojasi po
kojomis. Bet jeigu jau pelnysi kiškio meilę... Na, vadi­
nasi, tau pasisekė. Tiesiog nuskilo.
Marija pažvelgė į gražutį padarėlį, gulintį jos glė­
byje ramiai ir tykiai, ir labai švelniai paglostė šilkines
ausis. Gerai įsižiūrėjusi į savo kiškienę pamatė, jog be­
veik įžeidimas ją lyginti su triušiu. Ji buvo daug stam­
besnė ir kilmingos išvaizdos. Kailiukas sidabriškai
pilkas, glotnus ir švelnus, ausys ilgos ilgos - ne ausys,
o vėliavos, tačiau nors ir ilgos, bet gražios ir dailios, o
vidus nuostabiai rausvo aksomo. Uodega - ne juokin­
gas baltas bumbuliukas kaip triušio, bet puošni balto
kailio vėduoklė, atkreipianti dėmesį į užpakalinių kojų
stiprumą ir dailumą. Ir priekinės kojos dailios, tačiau
ne tokios įspūdingos kaip užpakalinės. Akys didelės,
tamsios, spindinčios, o sidabriniai ūsai dvigubai ilges­
ni už Viginso.

fo 86 OR
 Viginsas baisiai nedraugiškai dėbčiojo į kiškienę.
Ji buvo truputį didesnė už jį ir gražumu taikėsi jį
nurungti, o šito jis neketino pakęsti. Viginsas staiga
atsitūpė ir nusisukęs nuo kiškienės ėmė kasytis. Toks
elgesys buvo akivaizdus įžeidimas, tačiau kiškienė ne-
užsigavo. Matyt, labai romaus būdo.
- Aš ją pavadinsiu Romute, - tarė Marija. - Žinai,
Robinai, Romutę pamilau iš pirmo žvilgsnio ir kai tik
pamačiau, kad ji kilpoje, taip įniršau dėl tokios pikta­
darystės, jog nieko nebebijojau.
Atsako ji nesulaukė. Ogi žiūri - Robino nebėr, nors,
kiek prisimena, ji jam neuždavė nė vieno klausimo.
Marija pyktelėjo, bet nenusiminė, žinojo, kad jis vėl
ateis. Jie turi drauge daug ką padaryti...
Slenktenę ji atidavė Digvidui, išsišiepusiam lig
ausų, tada išėjo į parką ir užlipo namo laiptais nešda­
ma glėbyje Romutę, Viginsas kiceno iš paskos. Tarp­
duryje stovėjo seras Bendžaminas ir rūkė ilgą molinę
pypkę. Už jo nugaros hole buvo padengtas pusryčių
stalas, skaisčiai liepsnojo židinys, o priešais jį kietai
miegojo Rolfas.
- Truputį susirūpinau, kai jis parėjo be tavęs, - tarė
seras Bendžaminas.
- Mes grįžom atskirai, - paaiškino Marija. - Susidū­
rėme su brakonieriais. Rolfas liko ir juos iš ten išvijo,
o aš grįžau su savo kiškiene Romute, kurią išgelbėjom
iš kilpos.
Marija nieko nesakė apie Robiną. Buvo nutarusi
niekam iš suaugusiųjų apie jį nė neužsiminti. Jie tik
sakytų, kad ji išsigalvojo.

EO 87 OS
 Išgirdęs apie brakonierius, seras Bendžaminas kiek
susirūpino, tačiau tylėjo. Tik pasižiūrėjo į Romutę, o
Romutė pasižiūrėjo į jį.
- Romutė nepaklius į apkepą, - griežtai tarė Mari­
ja. - Ji - mano draugė ir niekada, niekada nebus suval­
gyta. Valgyti triušį - jau negerai, bet valgyti kiškį - nu­
sikaltimas.
- Vaikeli, - tarė seras Bendžaminas, - aš beveik ne­
valgau kiškienos, o jei kada ir valgau, tai ne apkepą, o
troškintą portveine, geriausiame mano portveine, - ka­
rališkas patiekalas, vertas tokio karališko gyvūno.
- Romutės jūs neištroškinsite, - atšovė Marija.
- Mieloji, aš ir minties neturiu troškinti Romutės, -
labai nuolankiai tarė seras Bendžaminas.
Jis pažvelgė į Mariją su tokia pagarba, su kokia pir­
ma žiūrėjo į Romutę. Jaunajai jo globotinei, suprato jis,
vadovauti nereikės. Veikiau ji vadovaus jam.
 PENKTAS SKYRIUS

Tą rytą Marijai per ponios Heliotrop pamoką salone

buvo nežmoniškai sunku susikaupti. Mėnesienos dva­
ro parke ir miške buvo taip nuostabu, tiek paslapčių
ir nuotykių, kad pusryčiaudama jautė, jog kiekviena
minutė viduje - tikra kančia.
Tačiau kai abi su ponia Heliotrop vėsiame salone
susėdo priešais židinio ugnį šalia stiklinių durų, at­
virų į rožyną, visas nekantrumas išgaravo, apėmė
nepaprasta ramybė. Norėdama įtikti poniai Heliotrop,
po pusryčių ji nusivilko jojimo kostiumą ir apsirengė
kliošinę žalios drobės suknelę, taip tinkančią prie ža­
lių krėslų apvalkalų ir kilimo, taigi šiame kambaryje
pasijuto labai jaukiai, tiesiog neatskiriama nuo jo. Vi-
ginsas, atsekęs iš paskos, miegojo prie židinio iš vieno
šono, o iš kito, sero Bendžamino surastoje pintinėje,
miegojo Romutė. Rolfas, Marija žinojo, tebemiega hole
priešais židinį, nors jos paliko salono duris atviras,
kad panorėjęs galėtų įeiti. Digvidas darbavosi parke,
o seras Bendžaminas išjojo aplankyti vieno nuominin­

M 89 03
ko, gyvenančio atokioje sodyboje. Taigi, kiek Marija
žinojo, namie yra tik jiedvi su ponia Heliotrop, - tiesa,
dar buvo gyvūnai, bet jie taip kietai miegojo, kad lyg
ir nesiskaitė.
Marija apsižvalgė. Klavesinas, iš kurio ji išvadavo tą
žavingą melodiją, atrodė gyvas, nes juo jau buvo grota,
bet šachmatai ir rankdarbių dėžutė tebebuvo lyg suak­
menėję. Ypač rankdarbių dėžutė ją traukė it magnetas.
Reikia tik atvožti dangtelį ir pažiūrėti, kas viduje.
- Ponia Heliotrop, ar galima šįryt pasiuvinėti? - pa­
klausė ji.
- Jokiu būdu, - rūsčiai atsakė ponia Heliotrop. - Tu
siuvinėji penktadieniais. Šiandien pirmadienis. Pir­
madieniais tu mokaisi garsiai skaityti eiles. Deja, šioje
srityje nepasižymi reikiamu stropumu.
Marija jau žiojosi protestuoti, bet dirstelėjusi į
keistąjį blausų paveikslą viršum židinio užsičiaupė.
Kantrybės. Kantrybės. Baltasis arkliukas ir rusvasis
gyvūnas, drauge šuoliuojantys per miško aikštelę,
regis, nėmaž nesiskubino. Galbūt jie taip šuoliuoja
nežinia kiek metų, tačiau laimės, kuria dvelkė paveik­
slas, netemdė nė menkiausias nekantros šešėlis. Kaime
niekas neskuba. Ji atsistojo, paėmė poezijos knygas iš
krūvelės, gulinčios sofutės kampe, ir atsivertė ant rau­
donmedžio stalo.
Pirmiausia ji paskaitė iš knygelės aptrintais alyvuo­
gių žalsvumo viršeliais. Tai buvo prancūzų poezijos
tomelis, priklausantis poniai Heliotrop. Marijai ji pa­
sakojo, kad jaunystėje tą knygą jai dovanojęs prancūzų
pabėgėlis, kuris spruko į Angliją gelbėdamasis nuo

fO 90 03
vienos iš nesibaigiančių prancūzų revoliucijų; jis ap­
sistojęs viename Kornvalio miestelyje, kur tuo metu
pastoriavo ponios Heliotrop tėvas.
Ponia Heliotrop tą prancūzą išmokė anglų kalbos ir
dovanojo jam anglų poezijos tomelį, o jis atsilyginda­
mas dovanojo jai prancūzų poezijos knygelę. Knygelės
priešlapyje neregėtai dailia rašysena buvo išvedžiotas
jos vardas- Džeinė Heliotrop, o apačioje pasirašy­
ta - Luji de Fontenelis. Šiandien Marijai toptelėjo pasi­
klausti ponią Heliotrop, kaip jis atrodė.
- Jis buvo labai išvaizdus jaunuolis, aukštas, juod­
bruvas, - ėmė pasakoti ponia Heliotrop. - Ir labai aris­
tokratiškas - buvo markizas. Taip pat labai talentingas,
puikus kalbininkas ir muzikantas, mokslo žmogus. Ta­
čiau sykiu buvo ir veiksmo žmogus: jaunystėje tarnavo
kavalerijos karininku. Deja, kaip ir daugelis prancūzų,
jis priklausė prie tų siaubūnų ateistų - žmonių, neti­
kinčių Dievu. Tai sužinojęs tėvas nebeleido jam lanky­
tis pastorijoje.
- Kas jam atsitiko? - paklausė Marija.
- Jis ėmė ir išvyko, - tyliai atsidususi atsakė ponia
Heliotrop. Marijai liežuvį degino tūkstančiai klausi­
mų, bet ji prikando jį ir nieko nebesakė, nes ponios
Heliotrop atodūsis aiškiai užbaigė temą.
Paprastai ponia Heliotrop įdėmiai klausydavosi,
kaip mokinė skaito, ir labai griežtai taisydavo klaidas,
bet šįryt atrodė kažkokia išsiblaškiusi, sakytum pabu­
dę seni prisiminimai būtų ją gundę išeiti ir kur nors
užsidaryti.

JO 91
 - Šiandien užteks, vaike, - tarė ji, Marijai perskai­
čius eilėraštį. - Dabar norėčiau, kad pati sukurtum
kokį eilėraštuką. O aš užlipsiu į viršų ir pataisysiu savo
lovos užuolaidas. Kaip jau pastebėjome atvykusios,
šiuose namuose niekas nei ado, nei lopo.
- Nežinau, apie ką norėčiau parašyti, - tarė Mari­
ja. - Aną rytą aš skambinau tokią melodiją. Ji išsiveržė
iš klavesino, kai jį atidariau. Gal galima parašyti jai
žodžius?
- Galima, mieloji, - atsakė ponia Heliotrop. - Žinau,
kad galiu tavimi pasitikėti, kad tu netinginiausi, bet
sėdėsi šitame krėsle gražiai, kaip tikra dama, suglau­
dusi kojas, tiesia nugara, kol pagal savo sugebėjimus
baigsi užduotą darbelį.
Ir ji, suėmusi suknelės kraštus, išėjo pro dureles, už
kurių buvo įviji laiptai.
Pasiėmusi popieriaus lapą ir plunksną, Marija vėl
atsisėdo į krėslą priešais židinį. Nors ir buvo klusni
mergaitė, ne visada taip jau labai klausydavo, taigi jos
poza nebuvo itin graži. Tiesa, nugarą laikė tiesiai, bet
piktai mataravo kojomis čežindama visus pasijonius.
Jai nepatiko, kad šitaip varžoma jos laisvė. Prieš pus­
ryčius ji juk norėjo pamatyti virtuvę, katiną ir jūrą, bet
jai nieko nebuvo leista pamatyti. O dabar neleidžiama
atvožti rankdarbių dėžutės. Koks negeras tas Mėnesie­
nos dvaras...
„Daina" - užrašė ji lapo viršuje piktai, net rašalo
užtiško. Na, bet ji sutiko Robiną. Susitikimas su Robi­
nu buvo lyg atpildas už gerumą, nes ji nesiveržė į vir­
tuvę. Mėnesienos dvaras vis dėlto rodė jai savo turtus,

FO 92 Oi
tačiau jam patinkamu laiku ir tempu. Tik reikia būti
kantriai.
Ji nusišypsojo, sviedė aptėkštą lapą į ugnį, paėmė
švarų ir vėl pradėjo; ir baisiai nustebo, kai, nepaisant
maištingos nuotaikos, visai lengvai ėmė lietis papra­
stučiai žodžiai, derantys prie klavesino melodijos. Jai
neatrodė, kad tuos žodžius kuria ji pati. Atrodė, jog jie
pro atviras duris atskriejo iš rožyno tarsi drugelių pul­
kas, sutūpė ant jos plunksnakočio ir dabar slysta nuo jo
ant popieriaus.

DAINA
Tartum kardas šveitrus,
Tartum ietis aštri -
Štai tokia ji žvitri
Ir tokia ji ūmi.
Tartum vėjas laukų,
Tartum jūros daina -
Štai tokia ji smagi
Ir tokia ji linksma.
Tarsi arfos styga,
Užgauta tyliai pirštais,
Lyg aušra, lyg rasa
Ir sparnų šlamesys.
Kaip žvaigždė, kaip šviesa
Spindi ji išdidi.
Kaip svajonė švelni
Meilės tos prarastos.

PO 93 ot
 Užbaigusi nuėjo prie klavesino, atidarė ir ėmė
skambinti tą melodiją dainuodama savo žodžius. Bet
ne, daina ne jos, kažkieno kito... Ir vėl pasivaideno,
kad rožyne kažkas klausosi. Pribėgusi prie durų pa­
žvelgė, ir jai pasidingojo, kad rožyne išvydo šmėstelint
smulkią figūrėlę, panašesnę į elfą nei į žmogų. Bet kai
įsižiūrėjo, nieko daugiau nepamatė, tik susipynusius
rožių krūmus ir visus tuos gražius paukštelius visų
vaivorykštės spalvų sparnais. Šįryt jie giedojo dieviš­
kai, čiulbėjo ir čirpė, ir treliavo, ir klykavo, ir švilpavo,
ir klegėjo pavasario garbei, tiesiog keista, kad jiems ne­
plyšta gerklelės. O koks čia paukštis taip zvimbauja?
Marija buvo girdėjusi apie vienus tokius zvimbikus -
kolibrius, bet nemanė, jog jie gyvena Anglijoje. Tas
zvimbimas, iš pradžių plonytė garso gija, ėjo garsyn ir
garsyn, pagaliau pasidarė nebe zvimbimas, bet galin­
gas parpimas, tarsi virtų ant ugnies didelis puodas. Ir
sklido jis ne iš rožyno, o iš kambario jai už nugaros. Ji
atsigręžė ir žiūri - atsitūpęs priešais ugnį tarp Viginso
ir Romutės, miegančių savo pintinėse, spoksodamas į
ugnį garsiai murkia juodas katinas.

Zacharijas!
Marija sulaikė kvapą. Kaip gyva nebuvo regėjusi
tokio katino. Milžiniškas, dvigubai didesnis už bet
kokią katę, matytą Londone. Juodas jo plaukas buvo
trumpas, tačiau toks glotnus, kad spindėjo kaip atla­

so 94 G>3
sas. Uodega rangėsi grindimis it stora juoda gyvatė. Jos
galiukas, vos vos pakeltas, krutėjo į šonus lyg įspėda­
mas, kad, nors Zacharijas taikiai puruoja kaip katilas,
su jo būdu patartina skaitytis. Galva buvo kilmingos
formos, didele išgaubta kakta, didelės, tačiau dailios
ausys. Krūtinė, kaip ir galėjai tikėtis girdėdamas iš jos
sklindant tokį parpimą, atrodė nepaprastai galinga,
lygiai kaip platūs pečiai, kulšys ir letenos.
Be galo įspūdingas padaras. Kai atsigręžė į ją ir žyb­
telėjo didelėmis smaragdinėmis akimis, ji išsigando
beveik taip pat kaip supažindinta su Rolfu. Prisiminė
serą Bendžaminą sakant, kad katinas yra vienišius,
todėl nedrįso nekviesta artintis prie jo. Liko stovėti kur
stovėjo, tačiau tūptelėdama nusilenkė jam.
Toks mandagumas, regis, padarė jam įspūdį, nes
katinas atsikėlė ir pasuko prie jos susukęs uodegą ore
trimis gražiomis ringėmis ir žengdamas per žalsvą
kilimą taip išdidžiai, kad net bloga. Prisiartinęs prie
Marijos pasileido ratais aplink ją, kas ratas vis arčiau,
kol ėmė tapsėti trindamasis į jos suknelę, prisiglaudęs
taip, jog ji blauzdomis jautė jo puravimą.
Tik tada ji įsidrąsino pasilenkti ir paliesti jo galvą.
Kokia švelni... Katinas lyg ir nesupyko. Jis dar sykį
apsuko ratą apie jos kojas, staiga nustojo murkti ir nu­
ėjo prie pravirų salono durų. Plakančia širdimi Marija
išsekė paskui jį į holą.
Rolfas nemiegojo, tačiau dabar neparodė jokio ne­
pasitenkinimo Marijos elgesiu - nors, tiesą sakant, šiuo
metu apsilankyti virtuvėje buvo ne Marijos, o Zacha­
rijo tikslas...

95 03
 Zacharijas pasistojo ant užpakalinių kojų ir vienu
stiprios dešinės letenos taukštelėjimu atkabino durų
kablį. Jis žengė vidun, Marija iš paskos. Rolfas atsisto­
jęs užstūmė paskui juos duris.
Marija lyg įbesta dairėsi po virtuvę. Virtuvė buvo
nuostabi, grįsta didelėmis akmeninėmis plokštėmis,
nušveistomis iki sniego baltumo, ir didelė kaip salė.
Palubėje kryžiavosi storos ąžuolinės sijos, nuo jų ka­
rojo šoninės bryzai, svogūnų kasos ir žolių šluotos.
Joje buvo du atviri židiniai, vienas skirtas virti ir kepti,
kitas - čirškinti mėsai ant iešmo. Storoje sienoje žiojėjo
dvi duonkepės krosnys, ant visų sienų kabliai buvo
pilni puodų ir keptuvių, taip nublizgintų, kad veidą
rodė. Kertėje stovėjo didžiulis puskubilis indams plau­
ti, pasienyje - gremėzdiška ąžuolinė indauja, joje rikia­
vosi trapus porcelianas. Vidury kambario buvo ąžuo­
linis stalas. Kelerios durys tikriausiai vedė į podėlius
ir pieninę. Langai išėjo į arklidės kiemą, taigi virtuvę
užliejo ryto saulė, viskas linksmai švytėjo, tviskėjo ir
rodėsi skrupulingai švaru. Kėdžių nebuvo, bet pasie­
nyje stovėjo suolas ir kelios trikojės taburetės. Viena
buvo pritraukta prie stalo, o ant jos, atsisukęs į Mariją,
mindžikavo susikūprinęs nykštukas. Jis kočiojo tešlą.
Linktelėjęs Marijai, kočėlu parodė į suolą.
- Jūsų paslaugoms, jaunoji panele, Marmadukas
Raudonkepuris, - prabilo jis aiškiu, spigiu balsu. -
Meldžiu sėstis, bet prašyčiau netarti nė žodžio. Aš ne­
galiu dalyvauti pokalbyje, kol kuriu veršienos pyragą.
Nors jo žodžiai buvo griežtoki, jis atrodė draugiškai
nusiteikęs, mat jo veide suspindo tokio platumo šyp-

FO 96 Cj?
sena, kad jos galai, regis, įsirėmė į ausis, o apskritos
juodos blizgančios akutės maloniai sužibo. Vis dėlto
Marija jautėsi nuoširdžiai dėkinga Rolfui, kad rytą
neleido nekviestai įeiti į virtuvę, nes nykštuko išvaiz­
da tarsi rodė, jog su juo nevalia juokauti. Ji nuėjo prie
suolo, atsisėdo ir susidėjo rankas ant kelių.
Tuo tarpu Zacharijas užlipo ant kitos taburetės
šalia nykštuko. Murkdamas ir mojuodamas uodega,
retkarčiais ištiesdavo didžiulę leteną ir labai dailiai
captelėdavo kąsnelį tešlos. Buvo akivaizdu, kad šie du
yra širdingi ir neišskiriami bičiuliai, o katinui daug kas
leidžiama. Didumu Zacharijas ir Marmadukas beveik
nesiskyrė.
Kukliai sėdėdama ant suolo, Marija apžiūrinėjo
nykštuką. Jis į ją dabar nekreipė dėmesio, buvo užsi­
ėmęs tešla, ir ji galėjo spoksoti kiek tinkama. Niekad
nebuvo mačiusi tokios būtybės, ir ji net prasižiojo iš
nuostabos.
Tikriausiai labai senas, pamanė ji, nes visą vei­
dą tarsi karpiniai juosiančios žandenos buvo baltos
it sniegas, gauruoti antakiai taip pat. Šiaip veidas
glotniai nuskustas, rudas kaip kaštonas ir išraižytas
šimtais raukšlelių. Nosis tokia riesta, jog jos beveik ne­
simato, tačiau kad ir kokia būtų, matyt, ji labai jautri,
nes jam dirbant virpėjo lyg triušio. Kaip ir visų virėjų,
jo tikriausiai nepaprastai išlavėjusi uoslė. Jam šypsan­
tis didelė burna atrodydavo tarsi geraširdis mėnulio
pjautuvas, o kai susičiaupdavo - tarsi susivėrę spąstai.
Rudos ausys jo figūrai buvo per didelės, tačiau gra­
žios formos ir smailios kaip elniuko. Rankos irgi buvo

M 97 03
jam per didelės, kai jas nuleisdavo, rudos plaštakos
siekdavo kulkšnis. Pėdos, priešingai, buvo mažos ir
putlios kaip kūdikio, bet blauzdos baisiai išlinkusios,
o pilvas atsikišęs kaip paties pono Pančo, lėlių teatro
veikėjo.
Vis dėlto, nors ir kaip keistai buvo sudurstytas šis
žmogutis, žiūrėti į jį buvo vienas malonumas, nes jo as­
muo ir drabužiai spindėjo švara. Jis buvo užsidėjęs pri­
gludusią mažą raudoną kepurėlę. Švarkelis ir bridžiai
šviesiai violetiniai, liemenė skaisčiai žalia, siuvinėta
raudonomis aguonomis. Vilnonės kojinės irgi šviesiai
violetinės, o rudos kurpės papuoštos blizgančiomis si­
dabro sagtimis. Kad dirbdamas neišsiteptų visos tos
grožybės, nykštukas juosėjo baltą it sniegas prijuostę
su krūtine.
Gražu buvo žiūrėti, kaip Marmadukas Raudon-
kepuris kočioja tešlą, mat vargu ar būtum radęs kitą
tokį savo amato meistrą. Marmadukas kilnojo kočėlą
tarsi karališkąjį skeptrą, o pyrago blynas, švystelėtas
kita puse ant stalo, buvo tokio plonumo, jog veikiau pa­
nėšėjo į jūros putas negu į tešlą. Šalia jo stovėjo kepimo
forma, pilna sultingų veršienos ir kumpio gabalėlių,
kietai virtų kiaušinių su petražolėmis ir pjaustytais
svogūnais. Nuo to vaizdo Marijai burnoje prisirinko
seilių, ir kai jis tą gardumą užklojo dideliu baltos teš­
los ovalu, ji jas nurijo. Tada Marmadukas ėmė daryti
puošmenas pyrago viršui. Jo miklūs pirštai pjaustė
tešlos gėles ir lapus taip nagingai, jog bet koks skulpto­
rius būtų galėjęs pavydėti.

fo 98 ca
 Kai pyragas buvo paruoštas, jis nunešė jį prie vieno
židinio, padarė vietos, padėjo formą, uždengė geleži­
niu dangčiu ir dar apkasė karštais pelenais. Tada nu­
ėjo prie vienos duonkepės krosnies, atidarė dureles, ir
Marija pamatė, kad viduje besikūrenantis žabų kūlelis
jau virtęs žarijomis, o padas iki raudonumo įkaitęs.
Marmadukas sustūmę pelenus vienan šonan, nuėmė
baltas drobules nuo dviejų didelių dubenų ant aslos,
kuriuose kėlėsi duona, pašovė kepalus į krosnį ir už­
trenkė dureles.
Nykštukas atidarė vienas duris - už jų Marija pa­
matė akmeninį podėlį - ir atsinešė didelį mėlyną du­
benį kiaušinių ir mėlyną ąsotį grietinėlės; vėl užsilipęs
ant savo taburetės ėmė plakti kremą sumušęs dvylika
kiaušinių, įpylęs grietinėlės pintą, įbėręs cinamono.
„Įdomu, - pamanė Marija, - ar ponia Heliotrop po
šito pyrago dar įstengs paragauti kremo?"
Bet jai nebuvo reikalo nerimauti, nes, pasirodo,
jautri virpanti Marmaduko nosis jau buvo užuodusi
mėtinių ledinukų dėžutę ponios Heliotrop ridikiulyje.
Vos baigęs plakti kremą, jis pataisė paprastos saldžios
varškės su grietinėle ir šlakeliu brendžio, apibarstytos
muskato riešutais.
- Pirmas patiekalas jai, - cyptelėjo nykštukas, staiga
nutraukdamas prailgusią tylą, - bus ant mažos ugnies
virtas kiaušinis.
Atrodo, Marmadukas Raudonkepuris kol kas lyg
ir baigė darbus. Visus naudotus rykus jis tvarkingai
sudėjo, pasiėmė didelį raudoną molinį dubenį ir iš

fO 99 03
prikaistuvio pripylė jį karšto vandens. Pagaliau Marija
išdrįso prabilti.
- Jeigu dabar plausite indus, ar man galima šluosty­
ti? - kukliai pasisiūlė ji.
Marmadukas Raudonkepuris pagalvojo.
- Ar galite absoliučiai garantuoti, kad nedaužote
indų? - paklausė jis.
- Man rodos, taip, - atsakė Marija. - Be abejo, ne­
žinau, nes niekada neteko jų šluostyti.
- Ar rytą darantis šukuoseną dažnai iškrenta iš ran­
kų šepetys? - kamantinėjo Marmadukas.
- Ne, niekada, - nuramino jį Marija.
- Tada galite šluostyti, - maloningai leido jis. - Ga­
lite nusikabinti pašluostę štai nuo tos virvės, pasiimti
taburetę ir maloniai padėti man atlikti šias vandens
procedūras, kurios, deja, neišvengiamai lydi kulinari­
jos meno procesą.
Marmadukas Raudonkepuris už savo striuką ūgį
atsigriebdavo labai ilgais ir sunkiais žodžiais. Marijai
toptelėjo, kad jeigu reikės daugiau su juo bendrauti,
turės kišenėje nešiotis žodynėlį.
Ji atsinešė pašluostę ir taburetę, kaip buvo liepta, ir
visi trys, Marija, Marmadukas ir katinas Zacharijas,
išsirikiavo prie stalo: Marmadukas stovėjo ant savo ta­
buretės, Marija sėdėjo, Zacharijas tupėjo. Marmadukas
plovė, Marija šluostė, Zacharijas murkė. Dabar, kai jau
nereikėjo taisyti valgio, Marmadukas buvo visai sma­
gus ir geraširdis, Marija net išdrįso užduoti klausimą,
neduodantį jai ramybės nuo tos akimirkos, kai pamatė,
koks nykštukas mažas.

fO 100 G3
 - Atleiskite, pone Raudonkepuri, ar tai jūs tvarkote
mano kambarį, užkuriate židinį, atnešate karšto van­
dens, šilto pieno ir cukruotų sausainių?
Marmadukas vėl išsišiepė savo žavingąja plačia
šypsena, kurios galai siekė ausis.
- Savaime suprantama, panele, - sucypė jis. - Kas gi
dar šioje rezidencijoje, be jūsų, turi tokią smulkią figū­
rą, kad galėtų įeiti pro jūsų miegamosios menės durų
angą? O jei dėl kokios priežasties nenoriu, kad kas
pamatytų mane einantį holu atlikti tų menkų patarna­
vimų, kurie įeina į mano priedermes, užlipu į kedrą ir
patenku į jūsų kambarį pro langą.
- Dėkui, o dėkui, - susijaudino Marija. - Ir suruo-
šiate tuos gražius drabužius, ant jų padedate gėlių
puokštelę?
Deja, jos žodžiai buvo sutikti atšiauriai. Marmadu-
ko veidas apsiniaukė kaip dangus prieš audrą, šypse­
na ūmiai perskilo, jos galai dingo ausyse, lyg išgąsdin­
ti triušiai- urveliuose, gauruoti antakiai pasišiaušė,
akys svaidė kibirkštis; prabilo jis nebe cypdamas, o
griausmingu balsu.
- Nejau mano išvaizda panaši į damą aptarnaujan­
čios kambarinės? - rūstavo jis. - Nejau koks nors save
gerbiantis vyriškis gali terliotis su kaspinais, nėriniais
ir kitokiu moterišku šlamštu? Leiskite jums pranešti,
panele, kad jeigu pasaulyje yra dalykas, kurio negaliu
pakęsti, tas dalykas - moteriškė. Ir mano šeimininkas,
seras Bendžaminas, Ievos dukterims jaučia lygiai
tokius pat jausmus, kokie verda jo nuolankaus tarno
krūtinėje. Iki tol, kol jūs su savo ponia guvernante ne­

£0 101 oi
peržengėte šio dvaro slenksčio, dvidešimt metų jokia
moteris nėra prisiartinusi prie šių durų.
Siaubinga.
- Tačiau mudvi su ponia Heliotrop nekaltos, kad
gimėme moterimis, - išlemeno Marija.
- Neprisimenu, kad būtume jus kaltinę, - atšovė
Marmadukas. - Man susidaro ryškus įspūdis, jog mes
priėmėme jus su didžiausiu mandagumu ir geriausiais
valgiais, nekreipdami dėmesio į nelemtąją aplinkybę,
apie kurią nebekalbėsime.
- Jūs abu mums be galo geri, - tarė Marija.
Marmaduko šypsenos galiukai vėl išlindo iš ausų ir
grįžo į lūpų kampučius.
- Ponas ir aš galbūt be reikalo taip jautriai reaga­
vome į susiklosčiusias aplinkybes,- taikiai pasakė
nykštukas. - Jūs, panele, dar visai jaunutė, o juk mote­
riškumas, mieloji panele, suveši metams einant, kaip ir
visi netikę įpročiai, todėl ankstyvojoje stadijoje ne toks
smerktinas. O dėl jūsų ponios guvernantės galiu pasa­
kyti, kad ji - tikra tobulybė, palyginti su ankstesniąja
duenja, kuri gyveno čia su kita jauna panele ir niekad
nesiliaudavo klausinėti. Pro rakto skylutę įsitikinau,
jog ši moteris turi šventą būdą ir silpną skrandį, savy­
bes, kurios nukreipia damos mintis į sielos ir skrandžio
dalykus, taigi neleidžia prasiveržti moteriškam smal­
sumui, skatinančiam kištis į kitų reikalus, o juk kaip
tik dėl šios ydos moters draugija tokia nepakeliama
vyriškiams, po kurių stogu ji glaudžiasi.
Marija tirštai nuraudo ir nebeklausė, kas gi jai pa­
deda drabužius. Bijojo klausti ir apie kitą jaunutę pa­

fo 102 O?
nelę bei jos duenją, nors nežmoniškai knietėjo sužinoti,
kas jos tokios buvo. Neišdrįso ji paklausti Marmaduko
Raudonkepurio, ir kur jo miegamasis, nors irgi nežmo­
niškai knietėjo, mat ji neįsivaizdavo, kur tas kambarys
gali būti.
- Panele, - vėl prakalbo Marmadukas, - faktas, kad
aš esu linkęs palankiai žiūrėti į jūsų viešnagę dvare,
nereiškia, jog trokštu visą dieną matyti jus landžiojant į
mano virtuvę. Anaiptol. Virtuvė - mano privati valda,
į ją galima įžengti tik su mano kvietimu. Tą kvietimą
retkarčiais išgirsite iš manęs paties arba jį perduos ka­
tinas Zacharijas.
Tada jis didingai kaip karalius mostelėjo ranka ir
linktelėjo aiškiai parodydamas, kad audiencija baigta.
Marija tūptelėjusi klusniai išslinko, Zacharijas palydė­
jo ją iki virtuvės durų ir atsistojęs ant dviejų kojų už­
kabino iš vidaus duris.
Ji nulėkė holu, tada per saloną ir uždundėjo laiptais
į ponios Heliotrop kambarį.
- Ponia Heliotrop, - uždususi ėmė aiškinti ji, - dva­
re yra virėjas, juokingas ir piktas nykštukas balta barz­
da ir raudona kepurėle, jis kalba baisiai ilgais žodžiais
ir nemėgsta moterų... Bet mus pakenčia, nes jūs tokia
gera, o aš tokia jauna. Jis mums atneša vandens ir už­
kuria židinius, bet neprižiūri mano drabužių. Ponia
Heliotrop, kas gi tvarko mano drabužius?
Ponia Heliotrop su adomąja adata rankoje atsisuko
nuo taisomos užuolaidos.
- Kokia nors moteriškė, - atsakė ji. - Jie gali ką nori
kalbėti, atseit dvidešimt metų dvare nėra buvę moters,

fO 103 C+l
bet aš sakau, jog šiuose namuose moteris yra. Tik pa­
žiūrėk.
Ji ištraukė apatinį komodos stalčių ir pamojo Mari­
jai prieiti. Stalčiuje, dailiai sudėti, gulėjo trys nėrinių
šalikėliai ir trys kykai, apsiūti violetiniu kaspinu. Tarp
šalikėlių slėpėsi trys balto muslino maišeliai su levan­
domis, ant kiekvieno buvo išsiuvinėtas vis kitokios gė­
lės žiedas - žibuoklė, našlaitė ir rudeninis vėlyvis.
- Tikri Honitono nėriniai, - pamaldžiai tarė ponia
Heliotrop. - Tikri Honitono nėriniai neįkainojami, vi­
sada apie juos svajojau. O šie kaspinai... mano mėgs­
tamiausios spalvos... pagal mano vardą... Ir gėlytės
ant maišiukų... Nesu mačiusi, kad būtų taip dailiai
išsiuvinėta. Marija, klausiu tave, ar gali vyriškis, pa­
prasčiausias vyriškis, pilną stalčių prikrauti šitokios
grožybės?
- Ne, - atsakė Marija.
 ŠEŠTAS SKYRIUS

Kitą rytą pabudusi Marija nustebo, kad ant komo­

dos nėra jojimo kostiumo. Vietoj jo buvo išskleista labai
puošni tamsiai mėlyna suknelė su paprasta balta linine
apykaklaite ir rankogaliais, tamsiai mėlynas apsiaus­
tas ir tamsiai mėlyna šiaudinė skrybėlaitė su pentinių
mėlynumo kaspinais.
Marijai ši apranga ne per labiausiai patiko. Nors ir
papuošta kaspinais, ji atrodė niūroka ir rimta, vertė su­
sikaupti. Vis dėlto Marija suprato, jog neverta suknelės
dėti atgal į komodą ir išsiimti amazonės, nes jautė, kad
jos kasdieninis gyvenimas ne visai priklauso nuo jos
pačios. Ji, galima sakyti, vykdo tam tikrą planą. Ir šian­
dien, regis, į tą planą neįeina jodinėti.
Ji lėtai apsivilko mėlynąja suknele. Nuotaika atitiko
niūkaną už lango. Nei saulutės, nei mėlyno dangaus.
Pasaulį prislėgė pilki debesys. Tačiau buvo šilta ir už
vakarinių stiklo durų rožynas skardėjo nuo paukščių
giesmių. Ji tikėjosi, jog lyti nepradės, nes žinojo, kad

fcO 105 Ot
Digvidas dar auštant dviračiu vežimaičiu išdardėjo į
miestą už kalvų, ir nenorėjo, kad jis sušlaptų.
Užsimetusi ant rankos apsiaustėlį ir makaluodama
už kaspino skrybėlaitę, ji paliko Viginsą miegoti lovoje
ir nulipo į saloną; ten atidarė duris į rožyną ir pažvelgė
į susiraizgiusius rožių krūmus, ant kurių jau skleidėsi
žali pumpurai. Šį rytą paukščių netgi buvo daugiau
nei visada, tarp šakelių jie švietė tarsi gėlių žiedai. Ir
čiulbėjo taip jausmingai, jog jai pačiai užsinorėjo dai­
nuoti. Ji perėjo kambarį, atvožė klavesiną ir uždainavo
dainelę, kurią buvo išlaisvinusi.
Dainavo tol, kol vėlei pajuto, kad rožyne kažkas
klausosi. Atsistojusi grįžo prie atvirų durų ir pažvelgė
laukan. Šį sykį klausytojas buvo ne smulkutė elfišką fi­
gūrėlė, išnykusi kaip sapnas, o aukštas senas vyriškis.
Žengęs prie durų jis atkišo jai ranką.
Tai buvo senasis pastorius. Marija be žodžių užsi­
dėjo skrybėlaitę, apsivilko apsiaustą, priėjo prie durų
ir padavusi jam ranką stryktelėjo žemėn. Susitvėrę
rankomis jie tylėdami perėjo rožyną, parką ir išėjo į
mišką.
Senukas pastorius ėjo greitai, dideliais žingsniais,
kaip jaunikaitis. Šįryt atrodė labai ryžtingai nusiteikęs
ir rimtas, liesa ranka kietai, valdingai spaudė josios
delną. Ir Marija suprato, kad jis jai turi kažkokią už­
duotį. Bet ji nebijojo. Ir kai jis atsisukęs nusišypsojo, ji
ne tik neišsigando, bet pradžiugo. Jautė, kad jos prista­
tymas Mėnesienos dvarui daugmaž baigtas ir šiandien
paaiškės tikrasis jos buvimo čia tikslas.
- Kur mes einame, sere? - išdrįso ji paklausti.

so 106 ca
 - Į bažnyčią, - atsakė pastorius. - Turiu labai daug
tau parodyti joje. Vėliau pastorijoje pusryčiausime.
Dar anksti, tačiau reikia daug ką pasakyti ir padaryti,
be to, anksti pradėjęs darbą niekad neapsiriksi.
- Ar dvare manęs nepasiges, jei nepareisiu pusry­
čių? - susirūpino Marija.
- Ne, - atsakė senukas pastorius. - Aš palikau žinią
katinui Zacharijui.

Keliu, kuriuo važiavo sekmadienį, juodu pro aplū­

žusius vartelius įėjo į miestelio gatvę ir pasiekė šven­
toriaus vartus. Pastorius pastūmė sunkias bažnyčios
duris ir mandagiai nusilenkdamas praleido Mariją
pirma.
- Oi, betgi bažnyčia pilna vaikų! - sušuko ji, bai­
siausiai apstulbusi.
- Vaikai rytais pabunda labai anksti ir įkyri namiš­
kiams, trukdo motinoms taisyti pusryčius arba sekioja
paskui tėvus, einančius melžti karvių, klykaudami ir
dūkdami erzina karves. Todėl aš juos surenku čia ir
pagloboju iki pusryčių.
Jie įžengė tyliai, ir Marija spėjo apsižvalgyti, kol
vaikeliai jos nepastebėjo. Bažnyčioje buvo gal kokios
trys dešimtys berniukų ir mergyčių, vyriausias turė­
jo gal dvylika metų, bet buvo ir visai spirgų - dvejų
trejų metukų. Su margais drabužėliais jie atrodė it
gėlės. Išsibarstę būreliais po visą bažnyčią čiauškėjo

SO 107 Oi?
lyg varnėnai ir buvo užsiėmę kažkokiais paslaptingais
žaidimais.
- Vaikai! - šūktelėjo pastorius, vesdamas Mariją
presbiterijos laipteliais. - Vaikai, mus aplankė Marija
Meriveter, - pranešė jis kaip be galo svarbų dalyką,
vaikams, atrodo, irgi taip pasirodė, nes jie metė žai­
dimus ir apspito Mariją droviai, bet draugiškai šyp­
sodami.
- Parodykit jai Švenčiausiąją Mergelę ir var­
pą, - liepė pastorius. - Vėliau pagiedosime jai „Varpo
giesmę".
Marijai už dešinės rankos paėmė maždaug jos ūgio
gražutė mergaitė šviesiais garbanotais plaukais ir ne­
užmirštuolių žydrumo suknyte, vėliau paaiškėjo, jog
tai Prudens Haniban, smuklininko dukrelė, o į kairę
ranką it erkė įsikibo mažutis įrudęs rubuiliukas, tas jo
apvalainumas, rudumas ir glotnumas priminė kaštoną.
Vaikai jai pasakė, jog jis vadinasi Piterkinas Peperis.
Palyginti su mūsų laikais, Sidabrinės Rasos vaikai
bažnyčioje turėjo nedaug žaislų, iš tiesų tiktai du, bet
kadangi jie buvo visai patenkinti tuo, ką turėjo, jų ne­
reikėjo gailėti; žvelgdama į tuos lobius vaikų akimis,
Marija visai suprato jų jausmus.
Pirmiausia jie jai parodė varpą, padėtą ant grindų
netoli sakyklos. Varpas buvo labai senas; vaikai jai pa­
pasakojo, kad senovės laikais Rojaus kalno viršūnėje
buvęs vienuolynas, o tasai varpas kabėjęs vienuolyno
bažnyčios varpinėje ir septynis kartus per dieną šauk­
davęs vienuolius melstis. Apačioje slėnyje gyvenantys
žmonės, išgirdę varpą, irgi melsdavosi. Vaikai jai pa­

FO 108 o?
skambino tuo varpu norėdami parodyti, kaip gražiai
jis skamba, ir pasigyrė, kad pastorius jiems leidžia
juo skambinti, kai jie žaidžia vienuolius, varpininkus,
krikštynas ir sutuoktuves.
- Sidabrinės Rasos varpai garsūs, - sakė jie Mari­
jai. - Iš už kelių mylių girdėti. Pastorius sukūrė giesmę
apie juos. Tuoj pagiedosime. Žinok, jie visi turi vardus,
nes kabinami į varpinę buvo pakrikštyti, visai kaip
žmonės. Buvo peržegnoti, patepti aliejumi, druska ir
vynu.
Bet Marijai nebuvo kada apžiūrinėti varpo, nes
Piterkinas Peteris už rankos tempė ją prie nišos sieno­
je, kur stovėjo Dievo Motina su Kūdikėliu ant rankų.
Statulėlė buvo medinė ir maža, ne didesnė už lėlę ir
tokia sena, be to, taip vaikų meiliai nučiupinėta, kad
Motinos ir Kūdikio bruožai beveik nusitrynė. Tačiau
jos apsiaustas krito dailiomis klostėmis, galva buvo
išdidžiai pakelta, o Kūdikėlis šypsodamas rankele
laimino žmones. Vaikai buvo pastatę nišoje dvi gėlių
vazas, po vieną iš abiejų statulėlės šonų.
- Mes visada Marijai dovanojame ką nors gražaus, -
pasigyrė Prudens Haniban. - Žiemą kartais randame
tik uogų ar paukščių plunksnų. Bet vis tiek ką nors
atnešame. Mes mylime Mariją. Norėtume atnešti jai
kriauklelių iš paplūdimio, bet bijome tenai eiti dėl Jų.
Pirmą kartą prabilo Piterkinas Peperis - tokiu sto­
ru balsu, kad negalėjai patikėti jį sklindant iš tokio
mažiaus:
- Būtų gera turėti didelę lazdą. Jei turėčiau storą
gumbuotą lazdą, Juos išvaryčiau!

M 109 03
 - Ar Jie ir vėl vagia tavo tėvo vištas, Piterkinai? - pa­
klausė vienas vaikų.
- Keturias pavogė, - trumpai atsakė Piterkinas. -
Vakar.
- Tai vyrai iš Tamsiojo miško, - sušnibždėjo Marijai
Prudens. - Supranti, jie gyvena pušyne ir labai nedori.
Neprileidžia miestelėnų prie Meriveterio įlankos, nors
ji nėra jų nuosavybė. Be to, žiauriai gaudo gyvūnus kil­
pomis, vagia mūsų vištas, antis ir žąsis. Ir dar iš avilių
vagia medų, iš sodų - vaisius. Sidabrinėje Rasoje sma­
gu gyventi, bet mūsų laimę temdo Jie. Ir niekas nežino,
ką jiems padaryti, kad nebebūtų tokie nedorėliai.
Marijai nugara perbėgo šiurpas. Vadinasi, tie pikta­
dariai gyvena pušyne? Pušyne, kuris prieina prie pat
dvaro rūmų sienos. Nėr ko stebėtis, kad jai baugu to
pušyno. Mielai būtų Prudens dar ko paklausinėjusi,
tačiau kiti vaikai ją šaukė ateiti pažiūrėti Meriveterių
koplyčios ir riterio su dviem gyvūnais.
- Koplyčioje yra Robinas, - tarė senukas pasto­
rius. - Tegul Robinas jai viską ir parodo. Jis turi teisę.
Visi kiti pastovėkite čia.
O, Robinas atėjo! Nudžiugusi, kad Robinas čia,
koplyčioje, Marija pamiršo visas baimes. Smagu buvo
dar ir todėl, kad tiek pastorius, tiek vaikai apie Robiną
kalba kaip apie žmogų iš kūno ir kraujo, o ne kokią
išmonę. Ji visada žinojo, kad jis - gyvas žmogus, nors
ir Londone niekas daugiau, tik ji sugebėdavo jį regėti.
Tačiau šiame miestelyje, rodos, jį mato ir visi kiti. Vai­
kai su pastoriumi palydėjo ją iki koplyčion vedančių
laiptelių, tada sustojo, o ji žengė vidun.

TO 110 03
 Tai buvo nedidelė akmeninė patalpa, panaši į olą,
ją kone visą buvo užgriozdinęs didžiulis akmeninis
antkapis. Antkapio viršuje gulėjo natūralaus didumo
šarvais apsivilkusio riterio statula su šalmu ant galvos.
Iš po pakelto antveidžio buvo matyti rūstus veidas, ant
krūtinės sudėtos šarvuotos rankos. Prie šono gulėjo
kardas, tačiau ne akmeninis kaip statula, o plieninis,
sulinkęs ir surūdijęs nuo senumo, tačiau tikras. Bet
Mariją net labiau už kardą sudomino tai, kad antkapio
priekyje ir gale buvo iškalti du gyvūnai. Riterio galva
ilsėjosi ant gulinčio arkliuko, o kojos rėmėsi į padarą,
kuris buvo gyvas Rolfas. Marija nebenustebo pamačiu­
si, kad aplink antkapį iškaltas lotyniškas Meriveterių
šeimos devizas. Ji kaip tik dėliojo vos įžiūrimas raides,
kai iš už antkapio išlindo Robinas su kietu šepečiu ran­
koje. Jis nusišypsojo, ji taip pat. Marijai pasirodė, kad
staiga švystelėjo saulė.
- Ką čia darai su tuo šepetėliu? - paklausė ji.
- Valau serą Rolfą, - atsakė jis. - Valau kone kiekvie­
ną rytą. Ir gyvūnus, ir grindis, kiek tiktai pasiekiu. Juk
atrodo švaru ir gražu, tiesa?
Viskas švietė švara, o mažytės gėlių puokštelės, vie­
na tarp akmeninių sero Rolfo pirštų, kita - valiūkiškai
užkišta už arkliuko ausies, buvo keistai pažįstamos.
- Ar ne tu, Robinai, kas rytą suruoši man drabužius
ir padedi ant jų gėlių puokštelę? - paklausė ji.
- Gėlių tikrai aš priskinu, - atsakė Robinas.
- Tačiau kas padeda drabužius? Ir kas prikrovė po­
nios Heliotrop komodos stalčių visų tų gražių dalykų?

EO 111 03
Ir kam kitados priklausė mano maldaknygė ir jojimo
kostiumas? - nerimo Marija.
Robinas tik šypsojosi.
- Dvare turi būti dar kažkoks mažo ūgio žmogus, -
kalbėjo Marija. - Mat pro mano duris gali įeiti tik labai
mažas žmogutis.
Tačiau Robinas, vis taip pat mįslingai šypsodama­
sis, šepečiu ėmė šiūruoti niūrų sero Rolfo veidą. Marija
pamatė, kad už antkapio Robinas turi kibirą vandens
ir muilo gabalėlį.
- Nenuostabu, kad jo tokia išraiška, - tarė Marija,
Robinui negailestingai trinant. - Jei būtum jam švel­
nesnis, jis gal nusišypsotų.
- Miestelyje kalbama, kad tą dieną, kai Jie sutiks
nebūti nedori, seras Rolfas nusišypsos, - tarė Robi­
nas. - Žinok, jis - Meriveterių šeimos pradininkas.
Karaliaus Edvardo Pirmojo ginklanešys. Jis ir kaltas,
kad Jie pasidarė tokie nedori. Jam tikriausiai labai dėl
to apmaudu. Todėl nekeista, kad jo siela nepatenka
į Rojų.
- O argi vargšelis ne Rojuje? - pagailėjo sero Rolfo
Marija.
- Miestelyje kalbama, - pasakojo Robinas, - kad
jam vienintelis pasiekiamas Rojus yra Rojaus kalne -
todėl, kad Juos padarė tokiais nedorėliais. Sakoma, jog
jis jodinėja ir jodinėja po Rojaus kalną dūsaudamas ir
verkdamas dėl savo piktadarysčių. Bet žmonės šneka,
jog jis atgailauja ir patektų į tikrąjį Rojų, jei tik rastų
būdą, kaip Juos perauklėti, kad nebekenktų slėnio gy­
ventojams.

5v) 112 03
 Marija žvelgė į protėvį su gailesčiu ir susirūpinimu.
Nors jodinėjimas - smagus užsiėmimas, o Rojaus kal­
nas - graži vieta, pamanė, kad šitiek amžių išjodinėjęs
seras Rolfas tikriausiai labai pavargo ir nuo balno, ir
nuo kalno.
- Vadinasi, jeigu Jie taps gerais žmonėmis ir jis nu­
sišypsos, tai bus ženklas, kad jis jau Rojuje? - pasitik­
slino ji.
- Taip, - atsakė Robinas.
- Bet, Robinai, kas gi tie Jie ir ką padarė seras Rolfas?
- Šitą istoriją geriausiai pasakoja pastorius, - tarė
Robinas. - Paklausyk! Vaikai gieda.
Jis padėjo semtuvėlį ir šepetį į kertę, tada kartu jie
nuėjo prie presbiterijos laiptų, kur stovėjo pastorius,
pasikišęs po smakru savo smuiką, o vaikai sėdėjo ant
laiptelių aplink jį ir jam pritariant giedojo „Varpo gies­
mę". Robinas su Marija atsisėdo tarp vaikų, po valan­
dėlės Marija jau mokėjo žodžius ir melodiją ir taip pat
giedojo. Žodžiai buvo tie patys, kurių ji nespėjo suvokti
sekmadienį.

VARPO GIESME

Aukštai bažnyčios bokšte,

Mįslingai užburti
Aliejaus, vyno, duonos
Šventąja paslaptim,
Varpai nuščiuvę laukia
Ilgoj mirties nakty
Prisikėlimo džiaugsmo,

fo 113 ca
Pabudusios šviesos.
Aušra tamsoj nušvinta
Ir pergalė arti,
Tada pabunda varpas,
Pavasaris - širdy.
Priegiesmis

Vėl aidėk, Marija,

Vėl aidėk, Gabrieliau,
Vėl aidėk, Dausai, Džonai,
Ir, varpeli, skambėk.
Jūs, senoliai, aukštai
Skelbkit šventę linksmai,
Nes jau žemė gyva. Ji gyva.
Vėl gyva.
Žmonių vaikai kai tuokias
Iš džiaugsmo verkdami,
Kai kūdikiai užgimsta
Ir Dievui, ir žmonėms,
Lauke kai noksta javas
Saulutės spinduliuos,
Kai žmonės renka derlių
Išdidūs ir linksmi,
Pakyla visos širdys
Į Dievą danguje,
Ir gaudžia giesmę varpas,
Ir meilė gimsta vėl.
Priegiesmis

EO 114 o*
Vėl aidėk, Marija,
Vėl aidėk, Gabrieliau,
Vėl aidėk, Dausai, Džonai,
Ir, varpeli, skambėk.
Jūs, senoliai, aukštai
Skelbkit meilę linksmai,
Žemė meilės pilna. Meilės pilna.
Meilės.
Žvaigždė Kalėdų spindi
Virš žemės snieginos,
Atbėga piemenėliai,
Išminčiai iš toli.
Tvartely gyvulėliai,
O pirkioj prie eglutės
Vaikai, tėvai, bičiuliai,
Kaimynai, tu ir aš;
Mes giedam Kūdikėliui,
Karaliui mylimam,
Ir gaudžia giesmę varpas,
Dangus atliepia jam.
Priegiesmis
Vėl aidėk, Marija,
Vėl aidėk, Gabrieliau,
Vėl aidėk, Dausai, Džonai,
Ir, varpeli, skambėk.
Jūs, senoliai, aukštai
Skelbkit taiką linksmai.
Žemėj žydi taika. Žydi taika.
Taika.

530 115
 Pasibaigus giesmei, Robinas tarė:
- Sere, ar negalėtumėt Marijai papasakoti istorijos
apie serą Rolfą Meriveterį ir Tamsiojo miško vyrus?
Senukas pastorius pažiūrėjo į Mariją savo giedro­
mis, spindinčiomis akimis.
- Ar tikrai nori išgirsti? - paklausė. - Kartais, Mari­
ja, išgirsta istorija pastūmėja žmogų darbams, kurių jis
nedarytų jos neišgirdęs. Matau, jog seras Bendžaminas
tau nieko nepasakojo. Ko gera, bijojo užkrauti tau su­
augusios moters naštą, kol dar esi vaikas.
Šie jo žodžiai Marijai nepatiko. Jos nuomone, kelioli­
kos metų mergaitė jau nėra vaikas.
- Prašom papasakoti, - išdidokai paprašė ji.
Visi vaikai suspurdo subruzdo lyg paukščių pulke­
lis. Tada nutilo, toje tyloje pastorius padėjo šonan savo
smuiką ir ėmė pasakoti.

- Prieš keletą amžių,- prabilo pastorius,- serui

Rolfui Meriveteriui, atsidėkojant už jo narsius žygius,
buvo atiduotas didelis žemės plotas. Jis pasistatydino
dvarą, kuriame dabar gyvena seras Bendžaminas, ir
įsikūrė jame su visais savo riteriais, virėjais ir tarnais,
juokdariu ir medžiokliais, sakalais ir skalikais. Jis
medžiojo, valgė, gėrė ir linksminosi kiek širdis geidė.
Mat buvo linksmų plaučių žmogus, galingas vikingas,
širdis jo buvo narsi kaip liūto, juokas - kaip liūto riau­
mojimas, apetitas - irgi kaip liūto.

fO 116 OI
 Vis dėlto nors buvo narsus ir linksmas ir mėgo gar­
džiai pavalgyti, doruoliu jo nebūtum pavadinęs, nes
garsėjo puikybe ir gobšumu, dėl kurių kentėjo visa
apylinkė. Jeigu ko įsigeisdavo, būtinai turėdavo ir gau­
ti. Buvo tokios aukštos nuomonės apie save, jog manė
turįs teisę pasiimti kiekvieną patikusį daiktą.
Iš pradžių jo dvarui visas šitas slėnis nepriklausė,
tik toji dalis, kur dabar Mėnesienos dvaras ir Sidabri­
nės Rasos miestelis su aplinkiniais laukais ir miškais.
Vienuolynas ant Rojaus kalno stovėjo nuo normanų
laikų ir buvo vienuolių nuosavybė. Kalno papėdėje
jie augino javus, o aukščiau, kur augo vešli žolė, ganė
avis. Iš vilnos jie susidėjo gražaus pinigo. Tie šventi
žmonės buvo slėniui tikra palaima, mat jie pastatė šitą
bažnyčią, vienas jų joje pastoriavo. Jie mokė vaikus,
slaugė ligonius, savo pavyzdžiu ir maldomis išgelbėjo
ne vieną sielą. Žmonėms patiko, pakėlus akis, dangaus
mėlynėje, ten, kur dabar auga medžiai, apklėtę šventą­
jį šaltinį, iš kurio vienuoliai semdavo vandenį, matyti
dunksant vienuolyną, patiko girdėti varpą viršuje.
Tačiau seras Rolfas gviešėsi Rojaus kalno sau vie­
nam, mat ganyklos ten buvo geriausios visame slėnyje,
tad jis norėjo ganyti tenai savo avis. Serui Rolfui rodėsi
juokinga, kad šitie Dievo žmonės, lyg ir turintys šven­
tai skursti, valdo tokias žemiškas gėrybes kaip ganyk­
los ir avys. Jam tai atrodė ir neteisinga, ir netinkama.
Tą jis ir pasakė karaliui, kai tas lankėsi jo naujajame
dvare. Ir karalius, kuriam seras Rolfas tris kartus iš­
gelbėjo gyvybę, jam pritarė, taigi Rojaus kalnas buvo
atimtas iš vienuolių, jie išvaryti iš slėnio, seras Rolfas

SO 117 03
galėjo kalne ganyti savo avis. Vienuolyną jis pavertė
medžiotojų namais.
Senukas pastorius ir vaikai, ne sykį girdėję tą istori­
ją, dūsavo ir liūdnai lingavo galvas, bet pernelyg nesi­
krimto. Marija sėdėjo pakraupusi. Juk seras Rolfas - jos
giminaitis, bet, pasirodo, ne geresnis už bet kokį vagį.
- Gavęs Rojaus kalną, seras Rolfas neilgai džiaugė­
si, - toliau porino pastorius. - Vieną naktį jis miegojo
medžiotojų namuose, kai kilo baisi audra, žaibas kirto
į pastatą ir užmušė kelias avis. Tik per plauką nežuvo
ir seras Rolfas, bet atsipirko baisiu išgąsčiu. Daugiau
tenai nebejodavo, mat įtikėjo, kad vienuoliai pasiuntę
audrą norėdami jį nubausti už tai, kam juos išvarė. Pa­
mažu vienuolynas virto griuvėsiais, dabar iš jo nieko
nelikę, tik keletas akmenų ir šaltinis, nuo amžių laiko­
mas šventu, prie jo žmonės vis dar renkasi melstis.
Toks stebuklingas išsigelbėjimas per audrą vis tiek
sero Rolfo neišgydė nuo puikybės, verčiančios griebti,
kas tiktai krenta į akį. Kaip žinote, šį žavų slėnį aplin­
kui juosia kalvos, užstojančios jį nuo išorinio pasaulio.
Serui Rolfui atrodė teisinga ir savaime suprantama,
kad jam turi priklausyti visas šitas slėnis su aplinkinė­
mis kalvomis. Jos turėjo žymėti jo naujųjų valdų ribas.
Taigi jis turėjo Rojaus kalną, tačiau dar liko pušynai už
dvaro sienų, einantys iki pat jūros, dabar vadinamo­
sios Meriveterio įlankos, kurie buvo sero Viljamo Kok
de Nuaro, arba Juodojo Viljamo, nuosavybė. Žmonės
jį taip vadino, nes jo šeimos herbe buvo juodas gaidys,
taip pat dėl juodų žaibuojančių akių, juodų plaukų bei
barzdos ir išgeltusios prancūziškos odos.

fo ns 03
 Ir dar - dėl piktos jo širdies. Kartais žmonės vadin­
davo jį Juodaširdžiu. Tikrai blogas žmogus buvo tasai
Juodasis Viljamas, žiaurus laukiniams padarams, kie­
tas tarnams, rukna ir šykštuolis. Seras Rolfas, kad ir
kiek turėjo ydų, buvo dosnus kaip ir pati saulė, tačiau
Juodasis Viljamas, kaip ir naktis, viską laikė susiglem-
žęs savo tamsoje, kad niekam daugiau neatitektų.
Pirmasis Kok de Nuaras atkeliavo į Angliją su Vil­
jamu Užkariautoju, žemės gavo ne iš kieno kito, o iš
paties Užkariautojo rankų, taigi jo šeima buvo išgy­
venusi normaniškoje pilyje, stūksančioje tarp pušynų,
daug ilgiau, nei seras Rolfas buvo išgyvenęs savajame
dvare.
Bet serui Rolfui tat nėmaž nerūpėjo. Jis norėjo pu­
šynuose medžioti šernus ir vienas žvejoti įlankoje, jam
reikėjo medienos. Pasisiūlė nupirkti Juodojo Viljamo
žemę, tačiau tas nesutiko parduoti. Tada jis vėl krei­
pėsi į karalių, bet šį sykį karalius stojo Juodojo Viljamo
pusėn. Nieko nepešęs, seras Rolfas pradėjo Juodajam
Viljamui grasinti, kiekviena proga jį užgauliodavo,
bandė sukiršinti prieš jį miestelį, žodžiu, darė viską,
kad gyvenimas anam normaniškoje pilyje apkarstų.
Tačiau Juodasis Viljamas buvo ne iš kelmo spirtas, už
grasinimą atsilygindavo grasinimu, už įžeidimą įžeidi­
mu, pagaliau visas slėnis ūžė nuo nesantaikos, abiejų
riterių šalininkai gynė savo ponų reikalą ir pešdavosi
kada tik susitikę. Anų laikų vyrai buvo žiaurūs, muš­
tynės jiems buvo kasdieninė duona. Ir kuo daugiau jie
tarpusavyje kariavo, tuo žiauresni darėsi, galų gale šis
puikus slėnis ėmė panėšėti į mūšio lauką: žaliosios pie­

so U9 oa
vos raudonavo nuo kraujo, laukai dirvonavo, daržai ir
sodai duso nuo piktžolių.
Kad ir kaip serui Rolfui patiko kariauti, išsvajotasis
tikslas - Juodojo Viljamo žemės - nepriartėjo. Smurtu
nieko nelaimėjęs, jis nutarė griebtis klastos. Juodasis
Viljamas buvo maždaug penkiasdešimties metų naš­
lys, turėjo vienturtę dukterį, jaunutę gražuolę, paveldė-
siančią visus jo turtus. Seras Rolfas, irgi jau keturiasde­
šimtmetis, taip pat buvo nevedęs, mat buvo labai pra­
stos nuomonės apie moteris. Moterų nemėgo ir nuolat
prisiekinėjo gyventi ir mirti viengungis. Tačiau dabar
jam dingtelėjo, kad jei vestų Juodojo Viljamo dukterį,
po ano mirties gautų pušyną. Nors Juodasis Viljamas
buvo nesenas, tačiau silpnos sveikatos, o seras Rolfas
per visą gyvenimą nesiskundė jokiu negalavimu.
Taigi seras Rolfas, įveikęs prigimtį, - ne iš karto, nes
tai būtų sukėlę įtarimą, o pamažu, - pakeitė savo būdą.
Jis tapo neįtikėtinai švelnus. Apsiskelbė pamatęs, kokiu
klaidingu keliu jo eita. Jis iškuopė ir suremontavo baž­
nyčią, baisiausiai apleistą vienuoliams išsikrausčius,
pastatydino pastoriją, kurioje aš gyvenu, ir atkėlė čia
pastorių, kad laikytų pamaldas ir rūpintųsi paklydu­
siomis Sidabrinės Rasos gyventojų sielomis. Jis net pats
eidavo į bažnyčią ir taip garsiai užbaubdavo „amen",
jog net sijos gausdavo. Jis išarė dirvonuojančius laukus,
išravėjo užžėlusius daržus ir rūsčiai bausdavo kiekvie­
ną savo šalininką, kuris užpuldavo kokį buvusį priešą.
Ir pagaliau, praėjus gražiam laiko tarpui, vieną ru­
dens dieną lapams krentant, jis be palydos nujojo į pilį
pušyne ir paprašė Juodąjį Viljamą atleidimo; ir Juoda­

ro 120 03
sis Viljamas, nukamuotas dvejus metus trukusio karo,
priėmė jo atsiprašymą. Gražiajame slėnyje vėl įsivieš­
patavo taika. O per kitas Kalėdas seras Rolfas iškėlė
puotą, pakvietė į ją Juodąjį Viljamą su dukra ir elgėsi
su ja kaip su viso pasaulio karaliene. Pavasarį ėmė jai
karštai asistuoti, vasaros pradžioje užkariavo jos širdį,
o vidurvasarį jie susituokė.
Juodojo Viljamo duktė buvo gražuolė, smulki ir trapi
lyg fėja, liaunutė kaip mėnulio jaunaties pjautuvas. Ne
juodbruva kaip tėvas, o balta lyg iš pieno plaukusi, si­
dabriniais fėjos plaukais, sidabriškai pilkomis akimis.
Iš tiesų buvo tokio sidabrinio grožio ir tokių karališkų
manierų, jog visame slėnyje žmonės ją ėmė vadinti
Mėnesienos karalaite.
Nors jis pradėjo ją merginti ne iš meilės, jos grožis
buvo toks nepaprastas, kad vestuvių dieną seras Rolfas
jau buvo ją įsimylėjęs, kaip tiktai vyras gali įsimylėti
moterį, o ji - taip pat.
Jis kaip mokėdamas išgražino jai dvarą, sienas nu­
kabino brangiais gobelenais, kėdes apmušė šilku. O
vieno bokšto viršuje įrengė jai žavų buduarą, jo langai
išėjo į Mėnesienos dvaro šiaurę, pietus ir vakarus. Ak­
meninėse kambario lubose įsakė iškalti mėnulio pjau­
tuvą ir žvaigždes, supančias jį ratu, kaip rūmų damos
supa karalienę, o duris liepė iškirsti tokias mažas, kad
galėtų įeiti tik labai smulkus žmogus: iš prigimties ji
nebuvo tokia šneki kaip jis, tad žinojo, jog jai patiks
galimybė užsidaryti vienai.
Vestuvių proga seras Rolfas Mėnesienos karalaitei
dovanojo nuostabų, it pienas baltą arkliuką, laukinį

121
arkliuką, kurį, likus savaitei iki vestuvių, jis rado įkliu­
vus! brūzgynuose ant Rojaus kalno. Slėnyje pasakoja­
ma, kad kas rytą auštant iš jūros į krantą atšuoliuoja
pašėlę balti žirgai, bet niekas jų nemato, nes jie beregint
išnyksta. Legenda sako, kad tasai baltas arkliukas ir
buvo vienas jų. Jis negalėjo grįžti su draugais į jūrą, nes
jį sugavo laukinės kryklės krūmas. Tasai fėjų arkliukas
skyrėsi nuo kitų jūros žirgų tuo, kad kaktoje jam stirk­
sojo ragas, tas ragas jam ir neleido ištrūkti iš kryklės
dyglių. Aišku, negaliu galvos dėti, jog lygiai taip ir
buvo... Tiek žinau, kad po šiai dienai miestelėnai
tiki, jog senąją kryklę ant Rojaus kalno dažnai lanko
nykštukai: ateina sekmadieniais ir per kitas šventes ir
sustoję po jos šakomis pasako tris norus.
Mėnesienos karalaitė serui Rolfui per vestuves do­
vanojo žiedą su dideliu rubinu ir didžiulį rusvą šunį,
kurį pati ir užaugino. Kraičio ji neturėjo, nes Juodasis
Viljamas buvo neturtingas, bet ji atsinešė į dvarą nuo­
stabius mėnesienos vaiskumo perlų karolius, priklau­
siusius jos motinai.
Kaip tik per vestuves seras Rolfas ir sumanė į šei­
mos herbą įdėti abu tuos padarus: šunį ir arkliuką. Ir
sukūrė šeimos devizą: „Drąsi siela ir tyra dvasia su
linksma ir mylinčia širdimi drauge paveldės šią kara­
lystę".
Šioj vietoj senukas pastorius taip ilgai tylėjo, kad
Marija jau pamanė, jog istorija baigta. Tačiau ne. Giliai,
sunkiai atsidusęs, jis ėmė pasakoti toliau:
- Gera būtų buvę tuo ir užbaigti. Norėčiau, kad ši
istorija būtų kaip ir visos gražiausios istorijos ir baig-

ro 122 o*
tusi žodžiais: „Jie gyveno ilgai ir laimingai". Deja, taip
nebuvo, ir turiu ją papasakoti tokią, kokia mus pasiekė
per kartų kartas. Ką gi, vaikai, iš pradžių serui Rolfui
ir Mėnesienos karalaitei klojosi puikiai, nes juodu karš­
tai kits kitą mylėjo, buvo turtingi, sveikata gera. O Juo­
dojo Viljamo jėgos sparčiai seko, tad seras Rolfas jautė
netrukus visai teisėtai tapsiąs pušynų ir žvejų įlankos
savininku. Jų laimei stigo tik vieno dalyko - vaiko, bet
seras Rolfas iš gyvenimo jau buvo tiek išplėšęs, jog
neabejojo atėjus laikui turėsiąs ir sūnų. Staiga kaip
perkūnas giedrą dieną - žinia, kad Juodasis Viljamas
vedė. Ne kilmingą panelę, bet ūkininko dukterį iš
anapus kalvų. Jiems gimė juodbruvas ir juodaplaukis
berniukas. Sero Rolfo negandų taurė buvo sklidina.
Štai tada jis ir ėmė nutolti nuo žmonos. Mėnesienos
karalaitė, teisingos ir tyros sielos, iki tol nebuvo supra­
tusi savo vyro klastos. Ji tikėjo, kad jis nuoširdžiai pasi­
taisė, ir tikėjo, kad jai pasipiršo tik iš meilės. Dabar, jam
nirštant ir keikiant jos tėvą su jo kūdikiu, nenoromis
išduodant visas slaptąsias praeities mintis, ji suvokė
tiesą, ir jos išdidumas - o ji buvo be galo išdidi - buvo
skaudžiai užgautas. Ji jau netikėjo, kai jis įtikinėjo karš­
tai ją mylįs. Visiškai nuoširdžias jo priesaikas ji laikė
melu, o jos meilė pamažu virto neapykanta.
Pagaliau ir jai gimė ilgai lauktas sūnus. Deja, vyras
su pačia jau buvo svetimi. Kūdikis buvo panašus į tėvą,
kuris ją apgavo, todėl motina jo nemylėjo. Palikdavo jį
prižiūrėti auklėms ir jį dievinančiam tėvui, o pati
sėdėdavo užsidariusi bokšto kambarėlyje arba dar­
buodavosi dvaro parke. Sakoma, jog ji pasodino tuos

JšO 123 oa
kukmedžius, paskui apkarpė juos raitelių ir gaidžių
forma norėdama paerzinti vyrą.
Vėliau parkas, lygiai kaip ir namai, pasidarė jai
atgrasus, ir ji vis daugiau laiko praleisdavo jodinėda­
ma savo gražiuoju pieno baltumo arkliuku po mišką,
jodavo į Rojaus kalną, o nuo jo per viržynus - prie jū­
ros. Labiausiai mėgo joti į Rojaus kalną. Nulipusi nuo
arkliuko, valandų valandas išsėdėdavo prie vienuolių
šaltinio ir prie kryklės, kurioje buvo rastas arkliukas.
Jau atrodė, kad ant Rojaus kalno su savo arkliuku ji
pagaliau rado laimę ir ramybę. Tačiau jos gyvenimas
buvo liūdnas ir vienišas, nes išdidumas ją ne tik atkirto
nuo vyro ir vaiko, bet ir atskyrė nuo tėvo, pamotės ir
jųjų vaiko, augančio pilyje tarp pušų. Mat jos pamotė
tebuvo kaimietė, o ji su tokiais žmonėmis nebendrau­
davo. Be to, nors ir nekęsdama vyro, buvo jam ištikima
ir nenorėjo draugauti su jo priešais.
Mat vėl atgijo senoji nesantaika, seras Rolfas su
Juoduoju Viljamu vėl buvo aršūs priešai, jų tarnai vėl
mušdavosi kur tik susitikę ir visas slėnis vėl dejavo pri­
slėgtas jų pykčio naštos. Tada atsitiko du nepaprasti
dalykai. Netikėtai dingo Juodasis Viljamas, o kad jo
niekaip nepavyko rasti, buvo palaikytas mirusiu. Po
mėnesio serą Rolfą pasiekė žinia, kad tamsiaplaukis
kūdikis rastas lopšyje negyvas, o jo motina, nepakelda­
ma sielvarto, grįžo pas saviškius už kalvų pasiėmusi
kūdikio palaikus. Taigi žmonos, Mėnesienos karalaitės
dėka, pušynas iki pat jūros tapo sero Rolfo nuosavybe.
Išsipildė karščiausias jo troškimas.

fO 124 CĄ
 Bet nieko gero jam tai neatnešė. Nors nebuvo jokių
įrodymų, kad seras Rolfas kuo nors dėtas dėl Juodojo
Viljamo dingimo, ir jokių įrodymų, kad tamsiaplaukio
berniuko mirties priežastis buvo kas nors kita, o ne
kokia nors vaikams įprasta liga, Mėnesienos karalaitė,
iškamuota vienatvės ir įžeisto išdidumo, buvo įsitiki­
nusi, kad dėl abiejų mirčių kaltas jos vyras. Jai jis buvo
ne geresnis už žmogžudį, ir ji nebegalėjo gyventi su juo
po vienu stogu. Taigi šaltą žvaigždėtą vakarą, kai visa
šeimyna po vakarienės linksminosi, ji apsivilko jojimo
kostiumu, pasiėmė savo perlų karolius, nieko daugiau,
slapčia nusėlino į arklidę, pasibalnojo baltąjį arkliuką
ir išjojo į mišką. Nuo to karto jos niekas daugiau ne­
bematė.
Ir vėl ilga tyla. Marija jautė, kaip daužosi širdis.
- Ir niekas nesužinojo, kas jai nutiko? - paklausė ji.
- Ne, - atsakė pastorius. - Taip ir liko neaišku, kas
ištiko ją ir baltąjį jos arkliuką.
- O seras Rolfas? - vėl paklausė Marija.
- Jį palaužė sielvartas. Jis visą gyvenimą gedėjo Mė­
nesienos karalaitės, - atsakė pastorius. - Turbūt nebu­
vo dienos, kad, lydimas rusvojo šuns, nebūtų jodinėjęs
savo didžiuliu kaštoniniu žirgu po mišką, pušyną, ne­
būtų sukęs ratų aplink Rojaus kalną - vis ieškodamas
jos. Tačiau nerado. Praėjus dešimčiai metų mirė ne­
laimingas ir piktas, nėmaž nesidžiaugdamas tuo, kad
sūnus Džonas, taip pat jo įpėdiniai, visiems laikams
paveldėjo visą šį puikų slėnį nuo kalno iki kalno.
- O kas atsitiko tam dideliam rusvam šuniui? - pa­
klausė Marija.

60 125 o?
 - Kol seras Rolfas gyveno, jis ištikimai tarnavo
šeimininkui, kuriam buvo dovanotas, bet serui Rolfui
mirus grįžo į pušyną, iš kur buvo atėjęs, ir daugiau jo
niekas nebematė.
- O Tamsiojo miško vyrai? - neatlyžo Marija. - Apie
juos nieko nesakėte. Nepabaigėt istorijos.
- Jau laikas visiems vaikams eiti namo pusry­
čių, - tarė pastorius. - Ir mudviem laikas į pastoriją
pusrytėlių.
Marija suprato. Toji istorijos dalis, kurią pastorius
ką tik papasakojo, žinoma visai apylinkei, tačiau kai
kas žinotina tik Meriveteriams, ir tai jis apsakys jai prie
keturių akių. Ji atsistojo, suglostė savo tamsiai mėlyną
suknelę, šypsodama atsisveikino su vaikais, ir jie išdro­
žė namo, Robinas su jais. Jai buvo gaila, kad Robinas
išeina. Taip tikėjosi, kad ir jis pusryčiaus pastorijoje.
Tačiau ne. Spindulingai nusišypsojęs švystelėjo jai rak­
tažolių puokštelę, kurią turėjo prisisegęs prie švarko, ir
išsiskubino su kitais.
 SEPTINTAS SKYRIUS

Išėję į šventorių, Marija su pastoriumi pasuko deši­

nėn ir priėjo vartelius, už kurių iki pat pastorijos durų
driekėsi nedidelis jaukus sodelis, pilnas serbentų, ro­
žių krūmų ir keturkampių lysvelių su nuostabiai kve­
piančiais margais pavasarinių gėlių žiedais.
Mažutė, pilka ir sutūpusi pastorijos troba buvo tokia
sena, kad labiau panėšėjo į uolą negu į namą. Jos net
nesimatė per gebenių, raganių, rožių ir sausmedžių
džiungles, tik nedrąsiai spygsojo langeliai iš daugybės
nedidelių stiklų ir sunkios ąžuolinės durys. Senukas
atidarė duris, ir jie atsidūrė svetainėje - tokio gražumo
kambaryje, kad Marija tik akis išplėtė.
Kambarys buvo didelis, šalia virtuvės užimantis
visą pirmą aukštą. Vienam gale buvo platus akmeninis
židinys, jame smagiai pleškėjo malkos, šalia jo į mie­
gamuosius palėpėje vedė siauručiai įviji akmeniniai
laiptai. Asla buvo glotnių akmens plokščių, nušveista
iki sniego baltumo. Pasieniais stovėjo knygų pilnos
lentynos, portjeros buvo baltais ir raudonais langeliais,

EO 127 Cit
o stiklai nublizginti taip, kad spindėjo it krištolas. Sie­
nos buvo labai storos. Ant palangių stovėjo vazonai su
skaisčiai rausvomis pelargonijomis.
Vidury kambario stovėjo ąžuolinis stalas, užtiestas
balta staltiese, ant jo buvo išdėliotas raudonas ir baltas
porcelianas, priešais židinį buvo medinis suolas su at­
rama ir pora ąžuolinių kėdžių. Daugiau jokių baldų ir
jokių puošmenų. Bet kambariui jų ir nereikėjo, nes kny­
gos lentynose dvelkė draugiškumu, kuris, regis, puošė
ir šildė jį, - lygiai kaip skrupulinga švara bei tvarka.
Marija neabejojo, kad knygas gyvomis būtybėmis pa­
vertė ne kieno kito, o senuko pastoriaus rankos, tačiau
netikėjo, kad šitokia švara galėtų būti kokio vyriškio
nuopelnas.
- Ar čia gyvenate vienas, sere? - paklausė ji.
- Taip, vienas, - atsakė jis. - Tačiau turiu namų
šeimininkę, ji gyvena miestelyje ir kas rytą ateina
kokiai valandai apsitvarkyti ir išvirti valgyt. Ji vardu
Lavdei Minit. - Pastorius pažvelgė pro langą ir atsi­
duso. - Kartais pasidaro liūdna vienam. Netgi smuiko
draugijoje gilios žiemos vakarai prailgsta. Na, bet nusi­
vilk apsiaustą, vaike, nusiimk skrybėlaitę, Lavdei tuoj
atneš pusryčius.
Marija spėjo tik atsirišti skrybėlaitės raištelius, kai
virtuvės durys atsidarė ir įžengė moteris su padėklu,
ant kurio buvo rudų virtų kiaušinių, kavos, pieno,
medaus ir sviesto, ir naminės duonos apskrudusią
plutele.
Šį kartą Marija liko abejinga gardžiam valgiui - te­
belaikydama skrybėlaitės raištelius, ji stovėjo ir spok­

so 128 oi
sojo į Lavdei Minit tarsi į tikrove virtusį sapną, kai
žmogus nežinai, miegi ar ne. Mat kai vienatvės akimir­
komis be motinos likusi Marija imdavo svajoti, kokią
norėtų turėti mamą, toji mama būdavo gyvas Lavdei
Minit paveikslas.
Ji buvo grakšti ir liauna kaip žilvičio vytelė, mažutė
kaip fėjos vaikas, švelnia pieno baltumo oda, per kurią
vos vos prasimušė skruostų rausvumas. Jos lygūs švie­
siai geltoni plaukai buvo supinti, stora kasa juosė galvą
kaip karūna ir, kartu su išdidžia, tiesia laikysena, teikė
karališko prakilnumo. Pilkos akys žvelgė atvirai kaip
ir Marijos. Meiliai šypsančios lūpos buvo švelnių kon­
tūrų, tačiau rodė būdo tvirtumą, o ryški žandikaulio
linija - nemažą užsispyrimą. Ji buvo tokia graži, kad
iš pirmo žvilgsnio atrodė jauna, bet įsižiūrėjus tapo
aišku, jog taip nėra. Pablukusio aukso kasoje švietė ir
žili plaukai, aplink akis lyg pieštuku buvo pribraižyta
raukšlelių, o rankos, nors dailios, buvo sugrubusios
nuo sunkių viso gyvenimo darbų. Ji vilkėjo pilka
drobine suknele su rausvomis rožytėmis, juosėjo baltą
prikyštę, pečius gaubė kukli balta skara. Padėjusi valgį
ant stalo nusišypsojo Marijai kaip senai pažįstamai,
tada priėjusi nuėmė jai nuo galvos skrybėlaitę ir keliais
vikriais judesiais patvarkė plaukus. Pirštų galiukais
paglostė Marijai skruostą, vėl nusišypsojo, apsiaustą ir
skrybėlaitę padėjo ant suolo ir išėjo.
Pastorius anas dvi kėdes atnešė prie stalo ir labai pa­
slaugiai atitraukė kėdę Marijai. Ji atsisėdo jausdamasi
kaip karalienė, jis kėdę pristūmė, atsisėdo priešais,
tada pasiūlė jai kiaušinių ir kavos.

EO 129 ca
 Valandžiukę Marija tylėdama valgė, nes buvo labai
gardu, be to, toks pažįstamas Lavdei Minit grožis at­
ėmė jai žadą. Pagaliau ji prašneko, bet ne apie Lavdei,
mat ši kažkaip atrodė pernelyg nuostabi, pernelyg
sava, kad apie ją šnekėtum. Ji priminė pastoriui jo pa­
sakojimą bažnyčioje.
- Savo istorijos taip ir nebaigėte. Ji turi asmenišką
dalį, kurios nederėjo girdėti vaikams.
- Taip ir buvo, - linktelėjo pastorius. - Kai čia atsi­
kėliau, seras Bendžaminas gan greitai papasakojo man
tą asmenišką dalį. Mudu esame seni draugai. Aš labai
gerbiu serą Bendžaminą, jis mane irgi. Neužsigauna
dėl mano stačios kalbos, be to, man rodos, esu vienin­
telis žmogus, kuriam jis patikėjo tą keistą legendos ir
tikrovės mišinį, kurį tau ir išklosiu. Miestelio senoliai
tą istoriją žino, bet jis su jais nekalba apie tai.
Pastorius valandėlę tylėdamas maišė kavą, tada
ėmė pasakoti su tokiu keistu atsainumu, lyg tą istoriją
būtų perskaitęs knygoje. Vėliau Marija pamanė, jog jis
tyčia taip darė, nenorėdamas jos priblokšti.

- Šiame pasaulyje nieko nėra galutinio ir užbaig­

to, - prabilo senukas. - Manai, kad augalo sėkla, it
negyvas daiktas nukritęs į dirvą, užbaigia savo gy­
venimą, bet pavasarį, kai ji išleidžia daigą, lapelius
ir žiedus, supranti klydęs. Seras Rolfas, išgirdęs,
kad Juodojo Viljamo vaikas mirė, o motina grįžo pas

fO 130 03
saviškius, tikriausiai manė daugiau nebeišvysiąs nie­
ko iš tos šeimos. Jo sūnus Džonas, savo motinos ne­
prisimenantis, be abejo, manydavo, kad Mėnesienos
karalaitė ir jos baltasis arkliukas amžinai išnyko iš
šio pasaulio. Dar jis tikriausiai vylėsi, kad pradžioje
jo tėvo sumanyta klasta nebus toji nuodėmė, kuri kris
ant būsimų kartų.
Tačiau visos pastangos kukmedžius apkirpti kitaip,
ne raitelių ir gaidžių forma, nuėjo perniek. Kirpk kaip
nori, vis tiek jie atauga kaip jiems reikia. O pušyne
gyvena tie nedorėliai. Ir kiekvienos kartos Mėnesie­
nos karalaitė grįžta į dvarą, trumpai jį aplanko didelis
džiaugsmas, nes saulės Meriveteriai ir mėnulio Meri-
veteriai gerai sutaria, bet paskui, lyg bausmė už senąją
nuodėmę, kyla kivirčas ir Mėnesienos karalaitė vėl
pabėga.
- O ar ji privalo pabėgti? - susijaudinusi pakuždom
paklausė Marija. Ji jau atspėjo esanti šios kartos Mėne­
sienos karalaitė. Bet neturėjo jokio noro bėgti.
- Visada pabėgdavo, - tarė senukas. - Nebūtinai
iš slėnio, bet iš dvaro - taip. Tačiau miestelio senoliai
kalba, kad kada nors atvyksianti Mėnesienos karalaitė,
kuriai užteks drąsos slėniui išvaduoti nuo Tamsiojo
miško vyrų nedorumo. Bet, kaip ir visų gražiausių
pasakų karalaitės, ji turės palenkti savo išdidumą ir
pamilti ne karalaitį, o vargšą, piemenį arba artoją, arba
kokį kitokį kaimo jaunikaitį, ir kartu su juo atlikti tą
žygį. Šito iki tol nepadarė nė viena Mėnesienos karalai­
tė: jos visos tokios pilnos puikybės, taip bodisi kitų pa­
galba. - Pastorius atsidusęs dar įsipylė kavos. - Šitaip

£0 131 O?
ir eina toliau, o Tamsiojo miško vyrų piktadarystės
nesiliauja.
- Bet kas jie tokie? - klausė Marija. - Jeigu Juodojo
Viljamo sūnus mirė, jie negali būti jo palikuonys.
- Serui Rolfui buvo pranešta, kad vaikas mirė, - pa­
taisė ją pastorius, - tačiau nerasta nė vieno, kuris būtų
matęs jį mirusį. Kai kas kalba, esą jo motina, bijodama,
kad seras Rolfas jos vaikui ko nors nepadarytų, palei­
do gandą, jog jis mirė, ir pabėgo su juo atgal pas savo
tėvus. Nežinia, kaip ten buvo, bet po penkiasdešimties
metų miške vėl užgiedojo juodasis gaidys. Paaiškėjo,
kad iš už kalvų atėjo ir įsikūrė pilyje keturi vyrai, visi
jie galėjo būti ano vaikelio sūnūs.
Na, o jų palikuonys gyvena čia nuo tų laikų. Apy­
linkei tikras prakeikimas. Meriveteriai gali sakyti, jog
jiems priklauso visi pušynai, einantys iki pat jūros,
bet iš tiesų tai tiek pat jų nuosavybė, kiek ir Londono
miestas. Pušynai - Tamsiojo miško vyrų nuosavybė.
Praeityje pasitaikė Meriveterių, kurie bandė jėga ar
gudrumu juos išgyvendinti, bet jie išvaryti po kiek
laiko visada vėl sugrįždavo. Tavo dėdė išmintingai
daro, kad nemėgina to daryti. Jis juos pakenčia ir kaip
mokėdamas stengiasi apsaugoti nuo jų žiaurumo gy­
vūnus, atlyginti savo žemių gyventojams jų padarytus
nuostolius. Ir laukia.
- Mėnesienos karalaitės? - sukuždėjo Marija.
Pastorius nusišypsojo.
- Nežinau, - atsakė. - Galbūt seras Bendžaminas
senąją pranašystę telaiko gražia pasaka.
- O jūs ja tikite? - paklausė Marija.

132 03
 - Kiekvienoje pasakoje yra tiesos grūdas,- tarė
pastorius. - Man atrodo visai įtikėtina, kad tik Mėne­
sienos karalaitė gali įveikti Tamsiojo miško vyrų ne­
dorumą, nes akivaizdu, jog tik mėnulis išsklaido nak­
ties tamsą. Taip pat man rodos įtikinama, kad jai tat
pavyks tik tada, jeigu ji nusižemins ir pamils vargšą,
nes tikras daiktas, jog šiame pasaulyje nieko gero ne­
nuveiksi be meilės ir nuolankumo. Na, o dėl to, kad kol
kas mėnulio ir saulės Meriveterių sąjunga baigdavosi
kivirču, nors šiaip saulė ir mėnulis puikiai sutaria...
Ką gi, seras Rolfas buvo nusidėjėlis, o juk žinoma, kad
tėvų nuodėmės krenta ant vaikų, - kol vaikai atperka
tėvų piktadarybes.
- Nejau manote, jog seras Rolfas nužudė Juodąjį
Viljamą? - paklausė Marija.
- Ne, nemanau, - tvirtai atsakė pastorius. - Jis ne­
būtų smukęs iki tokio nusikaltimo. Tarp Meriveterių
niekad nebuvo žmogžudžių.
- Tada kas, jūsų manymu, atsitiko Juodajam Vil­
jamui?
- Neturiu supratimo, - atsakė senukas. - Galbūt
jam viskas pabodo ir jis pasitraukė į kokią atsiskyrė­
lio buveinę mąstyti, ką pikta padaręs. Nedori žmonės
labai pavargsta, nes nedorumas - baisiai varginantis
dalykas.
- O tada jis galbūt sėdo į laivelį, išplaukė į saulė­
lydį, ir tiek jį kas tematė. O, kaip aš džiaugiuosi, kad
seras Rolfas nebuvo žmogžudys!
- Nors ne žmogžudys, seras Rolfas vis dėlto buvo
gobšuolis, vagis ir apgavikas, taigi didelis nusidėjė­

PO 133 ai
lis, - rūsčiai pareiškė senasis pastorius. - Neturi jokio
pagrindo džiaugtis savo protėviais.
- Man rodos, kad Rojaus kalną reikia vėl grąžinti
Dievui, - tarė Marija. - Meriveteriai neturi jokios teisės
jo valdyti. Saulės ir mėnulio Meriveteriai tol nesusišne­
kės, kol jie nesiliaus buvę vagimis.
- Marija, tu darai garbę savo iki tol ne per daug gar­
bingai šeimai, - pagyrė ją pastorius.
- Įdomu, - tarė ji, - ar Rolfas yra palikuonis to pir­
mojo rusvo serui Rolfui priklausiusio šuns, kuris po jo
mirties grįžo į pušyną?
- Galimas daiktas, - atsakė pastorius. - Pasako­
jama, kad likus maždaug metams iki to laiko, kai
Mėnesienos dvare turi pasirodyti nauja Mėnesienos
karalaitė, Kūčių vakarą iš pušyno išlenda rusvas šuo
ir apsigyvena dvare, jis ima globoti ir saugoti atvyku-
siąją karalaitę.
Marija išplėtė akis.
- Seras Bendžaminas man sakė, kad Rolfas atėjo iš
pušyno kaip tik prieš metus.
- Taip.
Marija dar labiau išplėtė akis.
- Galbūt Rolfas yra ne to pirmojo šuns palikuonis,
o pats tasai šuo.
- Paprastai šunų amžius neskaičiuojamas šimtais
metų, - šyptelėjo pastorius.
- Betgi Rolfas nėra paprastas šuo, tiesa? - tarė
Marija.
- Iš tiesų nėra, - sutiko pastorius.

FO 134 03
 3

Jie baigė pusryčiauti. Senukas pastorius atidarė bu­

fetą šalia židinio, išėmė smuiką ir atsisėdęs ant suolo
ėmė dėti naują stygą. Marija šiame kambaryje nesi­
jautė svetima, jai buvo gera kaip namie; ir visai kaip
namie ji priėjusi ėmė apžiūrinėti knygas.
- Gali pasiskolinti kokią tik nori, - pasakė pasto­
rius. - Mano knygos, kaip ir aš pats, visada draugų
paslaugoms.
- Bet jos beveik visos užsienio kalbomis, - nusiste­
bėjo Marija.
- Jeigu nori angliškos knygos, viršutinės lentynos
pačiame gale yra angliškų eilėraščių tomelis. Nors
man atrodo, kad prancūzų kalba pati gražiausia ir
geriausia.
Tai sakant labiau išryškėjo svetimšališkas jo akcen­
tas, ir Marija atsisukusi pažvelgė į jį.
- Atleiskite, sere, - droviai paklausė, - ar jūs pran­
cūzas?
- O taip, - atsakė senukas. Pasikišęs po smakru
smuiką ėmė griežti tyliai tyliai - melodiją, kurią klave­
sinu skambino Marija prieš išeidama pas jį į rožyną.
- Kas jos tave išmokė? - paklausė jis.
- Niekas, - atsakė Marija. - Ji ištrūko iš klavesino,
kai tik pirmą kartą jį atvožiau.
- Taip ir maniau, - lyg ir sau tarė pastorius. - Tik­
riausiai tai buvo paskutinė melodija, kurią ji grojo prieš
amžinai užvoždama klavesiną. Taip, prisimenu, ją ji ir

&D 135 CoSt

skambino tą vakarą. Paskutinį savo vakarą dvare. Prieš
dvidešimt metų.
Tada švelnutė melodija ištirpo smagiame kaimiška­
me šokyje ir Marijai nebebuvo kaip klausti dar ko nors,
tačiau liežuvį deginte degino šimtai klausimų. Nuriju­
si juos paėmė nuo lentynos pastoriaus nurodytąją kny­
gą. Jos viršelis buvo blausiai violetinis. Tomelis lengvai
tilpo jai kišenėje. Tačiau prieš įsikišdama jį atsivertė ir
priešlapyje pamatė pažįstamą vardą, parašytą taip pat
pažįstama rašysena.
Tas vardas buvo Luji de Fontenelis, o užrašyta buvo
jos guvernantės, ponios Heliotrop, ranka... Kambarys
apsivertė. Ir vėl grįžo į normalią padėtį, o ji stovėjo ty­
lėdama, spausdama kišenėje knygelę, galvodama, ką
jai daryti. Kol kas nieko, nutarė. Reikia palaukti.
Senasis pastorius griežė jau atsistojęs, šokį pakeitė
graži veržli muzika, panaši į baltų paukščių skrydį. Ji
nemanė, kad jis pastebėjo, kaip jai apsivertė kambarys;
iš tikrųjų jis, atrodo, ją netgi pamiršo. Jį nešė ant savo
sparnų muzika - tenai, kur sklando balti paukščiai. Ji
tūptelėjo atsisveikindama, bet jis nepastebėjo, tada už­
sidėjo skrybėlaitę, apsivilko apsiaustėlį, atšovė duris ir
skubiai išėjo į gražųjį sodelį.

Tačiau prie vartelių ji sustojo ir ėmė laukti. Laukė

neilgai, nes po valandėlės iš už pastorijos kampo iš­

SO 136 G*
lindo Lavdei Minit, apsisiautusi didele pilka skara, bet
vienplaukė.
- Žinojau, kad lauksi manęs, - tarė ji žemu aksomi­
niu balsu. - Gal užeitum pas mane? Tau bus tik truputį
iš kelio.
- Dėkui, - kukliai tarė Marija. Lavdei padavė jai
ranką, Marija paėmė ją droviai, tarsi sveikintųsi su
karaliene. Mat nors Lavdei rankos buvo sugrubusios
nuo darbų ir ji senajam pastoriui buvo lyg ir tarnaitė,
laikėsi oriai, tartum kilminga dama. Marija taip į ją ir
žiūrėjo.
- Aš irgi vardu Marija, - prabilo moteris, kai jiedvi
ėjo per šventorių, - bet vaikystėje namiškiai praminė
mane Minit, nes buvau baisiai maža. Ta pravardė taip
ir prilipo, nes tebesu maža.
- Mano tėčio motina buvo vardu Lavdei, - tarė
Marija.
- Lavdei ir Marija - tai vis Meriveterių vardai, -
ėmė pasakoti Lavdei Minit. - Meriveterių moterims
duodamas Marijos, arba Merės, vardas, nes miestelio
bažnyčia pašvęsta Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Na,
o Lavdei... Ką gi, mėnulio žmonės mėgsta dieną ir
skaisčią saulę.
Susitvėrusios rankomis, jos nužingsniavo miestelio
gatve, pasuko pro aplūžusius vartus į mišką, paskui -
siauru taku.
Kairėje medžiai augo tankiai, bet dešinėje stūksojo
žalias kalno šlaitas, iš jo, prasiplėšusios per dirvoną,
tartum siena kilo pilkos granito uolos.

EO 137 Cit
 - Tai viena žemutinių Rojaus kalno atšakų, - tarė
Lavdei joms einant. - Bet šitoj vietoj per statu į jį kopti.
Geriausia eiti keliuku, vedančiu iš miestelio. - Staiga ji
sustojo, uždėjo delną ant pilkos didžiulės uolos, išsi­
šovusios iš stataus šlaito šalimais. - Ar užeisi valandė­
lei? - paklausė. - Norėčiau parodyti savo namus.
- Dėkui, - atsakė Marija, bet apsidairė su nuostaba,
nes niekur nematė jokio namo.
- Šičia, - pasakė Lavdei ir žengė už tos uolos.
Visiškai apstulbusi Marija irgi užėjo už uolos. Te­
nai, beveik paslėptos šermukšnio šakų, nusvirusių nuo
šlaito, buvo durys į kalną. Lavdei stovėjo svetingai at­
vėrusi duris ir šypsodama, lyg čia būtų pačios papras­
čiausios paprasčiausio namo durys.
- Užeik, - pakvietė. - Šitos durys užpakalinės. Deja,
koridoriuje bus tamsoka. Duok man ranką, ir aš užda­
rysiu duris.
Duris uždarius užgulė aklina tamsa, bet jos ranka
gulėjo kietame Lavdei delne, todėl Marija nė kiek nebi­
jojo. Jiedvi žengė siauru tuneliu, tada Lavdei atkabino
kablį ir atidarė duris. Jas užliejo nuostabi žalia šviesa,
kokia, Marija įsivaizdavo, turbūt esti povandeniniame
pasaulyje.
- Čia mano svetainė, - tarė Lavdei.
Tai buvo didelė ola, bet su langais, kaip ir bet
koks kambarys. Rytinėje sienoje buvo du ir vienas
vakarinėje, iškalti giliose nišose. Lauke juos dengė
žalios paparčių ir gebenių užuolaidos, taigi Marija
suprato, kad joks praeivis neįtartų čia esant langų.
Durys, pro kurias jiedvi įėjo, buvo šiaurinėje sienoje,

fO 138 03
šalia jų aukštyn ėjo akmeniniai laiptai, tokie statūs
ir siauri, kad buvo panašesni į kopėčias. Pietinėje
pusėje irgi buvo durys su varpeliu prie jų. Ant kab­
lio šalia varpelio kabėjo ilgas juodas apsiaustas su
gobtuvu, iš kito šono buvo židinys, jame linksmai
spragėjo malkos. Priešais židinį miegojo baltas ka­
čiukas. Kambaryje stovėjo medinis suolas su atlošu,
stalas ir kėdės, viskas iš ąžuolo, tačiau prie pietinės
sienos dar buvo bufetas, ant jo - trapaus porceliano
arbatos servizas, papuoštas dailiomis gėlytėmis, taip
pat nublizginti žalvariniai puodai ir keptuvės. Ant
langų kabėjo švelniai rausvo kartūno užuolaidėlės,
išmargintos tamsesnio rausvumo rožėmis, akmeninę
aslą dengė ryškūs skuduriniai takai. Ant palangių ir
stalo puikavosi skaisčiai rausvų pelargonijų vazonai,
palubėje kabėjo džiovintos žolės. Paprastumu, švara
ir gaivumu kambarys buvo visai kaip senojo pasto­
riaus, tik tris kartus didesnis, taigi Marija spėjo, kad
abu juos sutvarkė Lavdei. Ją sužavėjo Lavdei skonis,
išskyrus silpnybę rausvai spalvai. Nutarė, kad šiame
kambaryje per daug rausvos spalvos. Jai labiau patiko
spalvų gama dvaro salone.
- Kaip įdomu gyventi oloje! - sušuko ji, pritariamai
dairydamasi.
- Rausva spalva tokia šilta, jog net olą paverčia na­
mais, - tarė Lavdei. - Dievinu rausvą spalvą. Dabar
lipkime į viršų, vaikeli, pamatysi, kur mes miegame.
„Mes?" - pamanė Marija, lipdama stačiaisiais laip­
teliais paskui gražiąją šeimininkę. Ar Lavdei ištekėju­
si? Niekur jokio ženklo, kad ji turėtų vyrą: nei purvinų

fo 139 OI
aulinių, nei pypkės pelenų ant aslos. Tikriausiai labai
tvarkingas.
Akmeniniai laiptai užvedė į žavingą Lavdei miega­
mąjį. Čia irgi į vakarus ir rytus išėjo paparčiais užtam­
sinti langai, bet jų užuolaidėlės buvo išrašytos rausvais
vijoklių žiedais. Prie pietinės sienos stovėjo Lavdei lova
su baldakimu. Jos užuolaidos buvo iš to paties kartūno
su vijokliais, skiautinių lovatiesės raštuose, aišku, vy­
ravo rausva spalva. Baldai atrodė labai seni. Šalia lovos
buvo drabužių lyginimo spaustuvas ir ąžuolinė nuo se­
numo pajuodusi komoda, virš jos kabėjo veidrodis - ne
stiklinis, o nusvidinto sidabro. Jo rėmelių viršuje buvo
šuoliuojančio arkliuko figūra.
- Prieš šimtus metų, kai tas veidrodis buvo pada­
rytas, stiklo dar nežinota, - tarė Lavdei, pamačiusi, su
kokia nuostaba Marija žiūri į veidrodį. - Vietoj stiklo
naudodavo gludintą metalą. - Ji tyliai nusijuokė. - Me­
talas rodo blausų ir pagerintą atspindį. Pažvelk į šį
veidrodį, ir įsitikinsi, jog esi gražesnė, negu manei.
Plakančia širdimi Marija priėjo prie veidrodžio, pa­
žvelgė ir iš tiesų išvydo labai gražų veidą. Strazdanos
kažkur išnyko, o plaukai iš nemaloniai rausvų sušvito
sidabriškai auksine spalva.
- Bet veidrodyje visai ne aš, - sušnibždėjo ji.
- Dar ir kaip tu, - tyliai tarė Lavdei, imdama jai
už rankos. - Nebijok. - Ji atitraukė Mariją nuo veidro­
džio. - Žiūrėk! Tie laipteliai veda į jo kambarį.
Šalia durų buvo dar vieni statūs laiptai, dar siaures­
ni ir statesni už tuos, apie kuriuos Marija pamanė, kad
tinkami tik labai mažam ir vikriam žmogui. Vadinasi,

FO 140 o*
Lavdei vyras tikriausiai smulkutis kaip koks elfas, be
to, švaruolis ir vikruolis. Jai baisiausiai rūpėjo pamatyti
jo kambarį, bet kai Lavdei pasuko prie laiptų, sutilin­
džiavo varpelis.
- Digvidas grįžta, - pasakė Lavdei ir nukumėjo
laiptais žemyn į svetainę. Marijai liko sekti iš paskos,
nes gerai išauklėtos mergaitės be leidimo nelandžioja
po svetimus kambarius. Be to, smalsu buvo, ką gi ben­
dra turi varpelis su Digvido grįžimu.
Kai ji vėl įžengė į svetainę, varpelis, kabantis prie
durų pietinėje sienoje, tebevirpėjo. Lavdei, užsimetusi
ilgąjį juodą apsiaustą, darė duris.
- Eikš, vaike, - pašaukė ji Mariją. - Digvidas galės
tave parvežti į dvarą. Pataupysi kojeles, nes jos jau tik­
riausiai pailsusios.
Marija išsekė paskui ją į tamsų drėgną tunelį, ap­
šviestą tik iš svetainės einančios šviesos. Jos pasuko
į dešinę ir atsidūrė priešais dideles ąžuolines duris,
tvirtai užsklęstas į geležinius žiedus įkištu neplonu
medgaliu.
Dabar Marija suprato kur esanti: tai tas pats tunelis,
kuriuo jų karieta važiavo atvykimo vakarą. Toji neaiški
figūra, įleidusi jas, kurią ji tada matė, ir buvo Lavdei,
apsivilkusi juoduoju apsiaustu. Ji ir dabar viena ran­
ka užsitraukė ant veido gobtuvą ir atitraukė medgalį.
Nors ir mažytė, matyt, labai stipri, pamanė Marija.
Stipri kaip fėja.
Atsivėrė didžiosios durys ir dviračiu vežimaičiu,
pasikinkęs Darbį, įvažiavo Digvidas.

M 141 03
 - Aš vienas, ponia, - šūktelėjo jis Lavdei, ir ji vėl at­
smaukė gobtuvą.
- Sustok ir paimk mūsų panelę, - liepė ji. Jis sustojo
ir plačiai išsišiepęs Marijai ėmė laukti. Lavdei uždarė
ir vėl užsklendė duris uoloje, o tada padėjo Marijai įlipt
į vežimaitį ir atsisėsti greta Digvido. Tai padariusi ne­
nuėjo, bet stovėjo rimtu žvilgsniu žvelgdama į Mariją.
Žalsvoje iš svetainės sklindančioje šviesoje jos gražus
veidas rodėsi keistai nežemiškas.
- Marija, - tarė ji, - nesakyk serui Bendžaminui,
kad mane matei. Supranti, jis nežino, jog aš čia gyvenu.
Senasis pastorius žino, visas miestelis žino, Digvidas
žino, kad aš esu Mėnesienos dvaro vartininkė, o seras
Bendžaminas nežino.
Marija jau buvo apsipratusi su nuolatinės nuostabos
būsena, taigi suvaldė smalsumą ir išgirdusi šią stulbi­
nančią žinią tik linktelėjo. Iš lūpų išsprūdo vienintelis
klausimas:
- Bet jeigu jis nežino, kad jūs esate vartininkė, kaip
jam atrodo, kas darinėja vartus?
- Kitados vartininke tarnavo viena senutė, - atsakė
Lavdei. - Iš pradžių ji gyveno dvare, bet taip įkyrėda­
vo klausimais, kad Marmadukas Raudonkepuris su­
pykęs ją aprėkė, po to ji nė už ką nebesutiko pasilikti
dvare, todėl seras Bendžaminas paskyrė ją vartininke,
kad turėtų patogų būstą. Bet ji ir su juo susibarė, nes,
deja, buvo ne tik smalsi, bet ir baisi pikčiurna. Ji nusto­
jo su juo kalbėtis ir neleido jam kelti kojos į vartininko
namelį. Paskui mirė ir jos vietą užėmiau aš. Bet seras
Bendžaminas nežino, kad ji mirusi, ir nežino, kad aš

fO 142 o?
esu jos vietoje. Šitas apsiaustas jos, ji buvo mažutė,
taigi seras Bendžaminas, įvažiuodamas į tunelį, tariasi
matąs senutę Elspet. Žinau, kad galiu tavimi pasikliau­
ti, Marija. Žinau, kad saugosi mano paslaptį, kaip tai
daro visi miestelėnai.
- Pasitikėkite manimi, - tarė Marija ir pasilenkusi
iš vežimaičio pabučiavo Lavdei. Digvidas netrukus iš­
važiavo į šiltą, ramų ir gražų mišką.

Marija nebuvo važiavusi šiuo keliu nuo pat atvyki­

mo vakaro, todėl godžiai žvalgėsi aplink. Dieną viskas
atrodė visai kitaip, tačiau tarp medžių nusidriekusios
laukymės tebebuvo tokios pat paslaptingos ir ji nebūtų
nustebusi, jei būtų išvydusi atšuoliuojant baltąjį arkliu­
ką. Bet neišvydo, tad veikiai nustojo dairytis ir ėmė
šnekučiuotis su Digvidu. Jam labai patiko mieste už
kalvų ir dabar knietėjo papasakoti ką matęs. Jis vežėsi
nupirkęs naujus kastuvą ir pjūklą, dešimt naujų pelė­
kautų, sau buteliuką mikstūros nuo kosulio, paršelį,
kanarėlę narvelyje, didžiulį mėsingą kaulą, sausainių
maišiuką, ridikėlių ryšelį, vieną popierinį maišelį ap­
skritų ledinukų, kitą - ryškiai rausvų karamelių, men­
kės galvą ir paką tabako. Važiavo jie triukšmingai, nes
paršelis žviegė, kanarėlė visa gerkle plyšavo, pelėkau­
tai barškėdami šokinėjo nuo kiekvieno krestelėjimo,
o menkės galva skleidė tiesiog girdimą smarvę. Bet
Marijai smagu buvo važiuoti nepaisant menkės galvos,

fO 143 c^t
nes Digvidas buvo toks draugiškas ir šnekus ir ji labai
jį mylėjo.
Seras Bendžaminas vaikščiojo po parką su po­
nia Heliotrop. Digvidas sustabdė vežimaitį, Marija
išlipo. Digvidas padavė jai maišelį su rausvomis
karamelėmis.
- Jums, panele, - labai droviai tarė.
Tada, užraudęs kaip bijūnas, ledinukus įteikė po­
niai Heliotrop.
- Čia jums, ponia. Žinau, kad mėgstate mėtinius
ledinukus.
Tabaką jis atidavė serui Bendžaminui ir greitai nu­
dardėjo nespėjus jiems dorai padėkoti.
- Visada parveža iš miesto lauktuvių, - nusijuo­
kė seras Bendžaminas, kai visi trys nužingsniavo į
rūmus. - Toji kanarėlė, manau, skirta Marmadukui
Raudonkepuriui. Marmadukas mėgsta paukščius,
bet jo augintiniams Zacharijas paprastai patrumpina
gyvenimą.
Marijai pasirodė, kad ponia Heliotrop kažko susi­
jaudinusi. Seras Bendžaminas paaiškino priežastį:
- Išsivedžiau ponią Heliotrop pasivaikščioti, kad
bent kiek apsiramintų. Mat šį rytą Marmadukas nu­
tarė jai apsireikšti. Užuot atitraukęs užuolaidas ir pa­
statęs ąsotį karšto vandens be garso, nepažadindamas
net jautriausiai miegančio žmogaus, jis tai padarė taip
triukšmingai, kad ji pabudo ir jį pamatė.
- Aš taip persigandau, - virpančiu balseliu išleme­
no ponia Heliotrop. - Baisiausiai persigandau. Joks

90 144
vyriškis, išskyrus mano tėvą, niekad nėra peržengęs
mano miegamojo slenksčio.
- Vargu ar Marmaduką Raudonkepurį galima pava­
dinti vyriškiu, - nuramino ją seras Bendžaminas. - Jis
yra... na, Marmadukas Raudonkepuris, ir tiek. Ir tai,
kad jis jums pasirodė, - didelis komplimentas, nes pa­
prastai moterų neapkenčia ir vengia jų kaip maro.
- Taigi, ponia Heliotrop, dabar jau žinote, kas taip
gražiai tvarko namus, - tarė Marija.
- Taip, žinau, - vos vos šyptelėjo ponia Helio­
trop. - Ir niekaip nebūčiau patikėjusi, kad toks mažas
ir senas... na, nerasdama geresnio žodžio turiu sakyti
džentelmenas, šitaip sugeba šeimininkauti!
- Ir vis tiek jūs išsigandote, - užjaučiamai tarė seras
Bendžaminas. - Kaip sakote, ar nepagelbėtų nedidelis
pasivažinėjimas? Manau, kad iki vakaro nelis. Abi su
Marija galėtumėt pasivažinėti ponio karietaite. Toji
y
karietaite skirta moterims, tačiau dvidešimt metų jokia
moteris nebuvo į ją įsėdusi. Bet Digvidas ją beregint
išvalys.
- Man be galo patiktų, - maloniai priėmė siūlymą
ponia Heliotrop.
- Ak, sere, - linksmai šūktelėjo Marija, - ar galima
nuvažiuoti į Rojaus kalną?
- Žinoma, - atsakė seras Bendžaminas.
Jie jau buvo prie laiptų. Kol seras Bendžaminas su
ponia Heliotrop sustoję dar atsisuko pasigrožėti par­
ku, Marija įbėgo į holą. Visi keturi gyvūnai - Rolfas,
Zacharijas, Viginsas ir Romutė- draugiškai tupėjo

£0 145 OI
priešais židinį ir laimingi naikino Digvido parvežtas
iš miesto lauktuves: Rolfas - didžiulį mėsingą kaulą,
Zacharijas - menkės galvą, Viginsas - sausainius,
Romutė - ridikėlius. Krutindami žandikaulius, jie atsi­
suko į ją ir pasisveikino: pavizgino uodegas, pakraipė
ausis. Ji paglostė glotnias jų galvas. Buvo taip gera, jau­
ku, ir ji dar stipriau pajuto, kad jos susipažinimas su
Mėnesienos dvaru baigėsi, ji jau įleido čia šaknis ir jau­
čiasi tvirtai - kaip briliantas aptaise. O čia dar atsidarė
virtuvės durys ir pro plyšį iškišo galvą Marmadukas
Raudonkepuris, išsišiepęs nuo ausies iki ausies.
- Meldžiu, panele, suteikite man tokią garbę ir
įženkite į manųjų kulinarijos žygdarbių areną, - su­
cypė jis. - Katinas Zacharijas mums pranešė, kad jūs
teiksitės valgyti pusryčius Sidabrinės Rasos pastoriaus
rezidencijoje, tačiau, turėdamas karčios patirties ir
nepalankią nuomonę apie dvasininkų luomo virtuvę,
išdrįsau jūsų išbandytą valgiaraštį papildyti nedidele
lengvų užkandžių puokšte. Ar malonėsite įžengti pro
šias duris?
Marija įžengė ir ant virtuvės stalo, užtiesto gražia
balta staltiese, pamatė lėkštę rausvu glajumi apipiltų
pyragėlių, ąsotį pieno su puta ir sidabrinį dubenėlį cuk­
ruotų vyšnių. Kol ji kramsnojo cukrinius pyragaičius,
ragavo vyšnias ir su malonumu maukė gardų šviežią
pienelį, Marmadukas Raudonkepuris, atsistojęs ant
taburetės, pakabino lange narvelį su kanarėle - ir vis
nesiliovė šypsotis, o kartą net pamerkė jai kairę akį. Ji
matė, kad jis labai labai ja patenkintas: sakytum žinotų

fO 146 03
ir karštai pritartų tam, ką ji nusprendė senuko pasto­
riaus svetainėje, kai jis pasakojo jos šeimos istoriją.
- Marmadukai Raudonkepuri, - įsidrąsino ji už­
duoti jam klausimą, nes jis atrodė taip smagiai ir
maloniai nusiteikęs, - o kokiu būdu Zacharijas gavo
pastoriaus žinią?
Marmadukas Raudonkepuris linktelėjo didžiojo
židinio pusėn.
- Kiekvieną žinią, kurią jis įpareigojamas perduoti,
Zacharijas dešine letena išrašo pelenuose, - paaiškino
jis. - Zacharijas - nepaprastų gabumų katinas. Jo protė­
viai, kaip jis man pasakojo, senovės Egipte buvo garbi­
nami lyg dievai. Dar jis pasakoja, kad jo gyslomis teka
mėlynas kraujas. Pastarąjį teiginį galiu patvirtinti, nes
vieną kartą jam atsitiko nelaimė: per arti prikišo nosį
prie mėsos kapoklio, kuriuo ruošiau jam sekmadieni­
nius pietus - jautienos, kepenų ir kiaulienos šoninės
patiekalą. Kraujas, plūstelėjęs iš taip nelemtai padary­
tos žaizdos, buvo tamsiai mėlynas.
Marija pastatė puodelį, pribėgo prie židinio ir pa­
žiūrėjo į pelenus. Jie buvo gražiai paskleisti, tarsi ilga
uodega išlyginti, o juose žymėjo mažyčiai paveiksliu­
kai, panašūs į egiptietiškus hieroglifus. Pirmiausia
smuikas, tada mėnulio pjautuvas, abu apvesti apskri­
timu. Toliau ėjo bažnyčios paveikslėlis ir arbatinukas.
Marija linksmai nusijuokė. Smuikas, suprato ji, reiškia
senuką pastorių, mėnulis - ją pačią; kad jie yra kartu,
rodo apskritimas. Juk jie drauge ėjo į bažnyčią, o pa­
skui pusryčiauti.

&.-> 147 o?
 - Zacharijas tikrai nusipelnė menkės galvos, - tarė
Marija.
- Jūs taip pat, panele, - pasakė Marmadukas Rau-
donkepuris, mostu vėl kviesdamas ją prie stalo, - nusi­
pelnėte cukrinių sausainių, vyšnių ir pieno.
 AŠTUNTAS SKYRIUS

Po pietų Digvidas išvažiavo į kiemą ponio traukia­

mą karietaitę. Jis ją nuplovė, nublizgino, nušveitė, taigi
atrodė puikiai, nors keistoka. Ji buvo pinta ir labai pa­
naši į didžiulį beveik apskritą lopšį, uždėtą visai arti
žemės ant keturių masyvių ratų. Po irgi pintu stogeliu,
išmuštu raudona sarža, buvo medinis suolelis su rau­
donomis pagalvėlėmis. Karietaitės dugną Digvidas
buvo išklojęs šviežiais šiaudais, ant botago užsirišęs
raudoną kaspiną, ant Slenktenės galvos taip pat linga­
vo surištas raudonas kaspinas.
Lydimi sero Bendžamino, ponia Heliotrop su Ma­
rija ir Viginsas nulipo laiptais nusiteikę iškilmingai,
jausdami, kad šis pirmas pasivažinėjimas dvidešimt
metų nejudinta karietaite - ne šiaip sau proga. Ponia
Heliotrop ant savo violetinės bombazino suknelės buvo
užsirišusi vieną naujųjų, puošniųjų nėrinių šalikėlių,
apsigaubusi juoduoju apsiaustu ir užsidėjusi skrybė­
laitę su snapeliu. Ridikiulyje ji turėjo savo esė knygą.
Jos akys džiugiai spindėjo. Marija buvo užsivilkusi

fo 149 a?
žaliąją drobinę suknelę, žalią apsiaustėlį geltonu pa­
mušalu. Ant galvos buvo žalia skrybėlaitė su geltona
plunksna. Viginsas, papuoštas žaliu odiniu antkakliu,
tokia proga buvo ypač stropiai sušukuotas ir atrodė
gražus kaip niekada. Romutė, jau galinti lengvai šo­
kuoti trimis kojomis, nusekė paskui juos laiptais irgi
labai puošni - kaklą juosė Marijos nupinta sidabrinių
gijų virvelė - ir džiaugsmingai, nekantriai pastačiusi
ilgas ausis.
Kai Marija su ponia Heliotrop įsėdo į karietaitę ir
Digvidas apklojo joms kelius languotu pledu, Viginsas
įšokęs atsitūpė prie jų kojų, tada, taip maloningai, jog
Rolfas vyptelėjo sau į ūsus, parodė Romutei, kad ga­
linti tūpti šalia jo. Rolfas, žinoma, irgi keliavo kartu,
tačiau pėsčias, nes tokio didumo padarui karietaitėje
vietos nebuvo. Zacharijas, geraširdiškai murkdamas
ir suraitęs uodegą trimis lankais, prie durų stebėjo
jų pasirengimus. Lydėti nesisiūlė, mat jeigu jo kom­
panijos mirtinai nereikėdavo, labiausiai mėgo tūnoti
namie. Seras Bendžaminas su Digvidu irgi nesisiūlė į
palydovus, nes karietaitė buvo pernelyg moteriška ir
žeidė jų vyrišką orumą. Tačiau Mariją jie pamokė, kaip
vadelioti, pasakė, kur sukti iš miestelio, ir labai karštai
mojavo išlydėdami.
- Avys, kurias pamatysi Rojaus kalne, Marija, yra
mano, taigi ir tavo, - tarė seras Bendžaminas. - Galbūt
rasi tenai ir mano berniuką kerdžių. Geriausias visos
apylinkės kerdžius.
- Būtinai juos susirasiu, sere, - patikino Marija, ir jie
išvažiavo.

K> 150 O?
 Ji tuoj įsitikino, kad važiuoti nėra taip smagu kaip
joti. Tačiau Slenktenė bėgo sparčiai ir karietaitė links­
mai šokinėjo keliu. Pasidarė gan karšta, tvanku, ir jos
tik džiaugėsi, kad į veidus pučia vėjelis.
- Manai, sugebėsi, mieloji? - nerimo ponia Helio-
trop. - Neišversi mūsų, kaip sakai?
- Turbūt net norėdama to nepadaryčiau. Karietaitė
tokia tvirta ir apvali, be to, taip arti žemės.
- Iš tiesų, - sutiko ponia Heliotrop, iškišusi galvą iš
po gobtuvo. - Jeigu ir griūtume, ne iš aukštai. Tačiau,
mieloji, ar neatrodo, kad gali užeiti perkūnija?
- Abejoju, ar taip anksti pavasarį galėtų būti aud­
ra, - pasakė Marija.
- Labai tikiuosi, kad nesusidursime su jokiais
čigonais ar brakonieriais, ar dar kokiais nenaudė­
liais, - kalbėjo ponia Heliotrop. - O jų turbūt yra, jeigu
jau buvo paspęsti spąstai.
Botagu Marija parodė į šuoliuojantį šalia Rolfą.
- O taip, - atsiduso ponia Heliotrop, - tikrai pa­
tikima apsauga. Nors kai kada, Marija, gynėjas gali
būti beveik toks pat pavojingas kaip ir tai, nuo ko jis tu­
ri ginti.
- Jei reikėtų, Rolfas žūtų dėl tų, kuriuos aš myliu, -
tvirtai pasakė Marija.
Bet poniai Heliotrop vis tiek liko abejonių.
- Ar gerai žinai, kur važiuoti? - dar paklausė ji.
- Taip, - atsakė Marija. - Nei jei nežinočiau, Slenk­
tenė žino.
Slenktenė tikrai žinojo. Be vadelių pagalbos ji įsuko
pro aplūžusius vartus, nubėgo miestelio gatve ir toliau

&0 151 Ctf

pro bažnyčią. Pastorija buvo kaip ant delno, ir ponia
Heliotrop susižavėjusi aiktelėjo.
- Mano svajonių namelis. Tokiam name norėčiau
gyventi.
- Bet negalite, - pasakė Marija. - Jame gyvena pa­
storius.
- Noriu pasakyti, mieloji, - oriai atšovė ponia He­
liotrop, - kad šiame namelyje norėčiau gyventi, jeigu
jis jau nebūtų užimtas pono pastoriaus.
Slenktenė staiga pasuko į kairę, ir jie dabar važiavo
siauru duobėtu keliuku, vingiuojančiu įkalnėn tarp
aukštų šlaitų, apaugusių paparčiais, žiemėmis ir rak­
tažolėmis. Vienoj pusėj čiurleno upelis, tas pats, kuris
bėgo miestelio gatve.
- Šitas kelias tikriausiai labai senas, - prabilo po­
nia Heliotrop. - Prisimenu tėvą kalbėjus, kad metams
bėgant žmonių kojų trypiami keliai grimzta vis gilyn
ir gilyn.
- Šiuo keliu turėjo vaikščioti vienuoliai, - tarė Mari­
ja. - Ir piemenys gindavo avis. Ir seras Rolfas su drau­
gais atjodavo į medžiotojų namus. Ir Mėnesienos kara­
laitė tikriausiai čia jodinėdavo savo baltuoju arkliuku.
Be to, šitiek amžių miestelėnai ir valstiečiai eidavo juo
melstis prie šventojo šaltinio, palikti savo trijų norų po
legendine krykle, kurioje seras Rolfas rado atklydusį
iš jūros baltąjį arkliuką. Ir dabar visi tebevaikšto šiuo
keliu. Tad nenuostabu, kad jis pasidarė toks gilus.
- Apie ką tu kalbi, vaike? - griežtai paklausė ponia
Heliotrop.
- Pastorius man porino visokias pasakas.

KO 152 O*
 - Prašyčiau pasistengti, kad jos nesusuktų tau gal­
vos, - įspėjo ponia Heliotrop.
- Būkit rami.
Kelias nebuvo ilgas, bet labai status, todėl Slenktenė
galėjo tik slinkti žingine. Viginsas su Romute iššoko
ir nutapsėjo kartu su Rolfu. Viginsas baisiai atsargiai
žengė per provėžas, Romutė liuoksėjo trimis kojomis,
Rolfas lėtai šuoliavo be galo stiprus ir ryžtingas. Paga­
liau kelias baigėsi, jie atsidūrė Rojaus kalne, Slenktenė
pati sustojo, kad ponia Heliotrop su Marija galėtų ap­
sižvalgyti.
Rojaus kalnas ne veltui buvo taip pavadintas - jo
gražumas tikrai rodėsi nežemiškas.
- „Pakelsiu aš akis į kalnus, iš kur ateis pagalba", -
pacitavo ponia Heliotrop.
Marija nieko nesakiusi iššoko iš karietaitės ir paėjo
toliau norėdama viena pati apsižvalgyti. Ji buvo tokioj
aukštybėj, kad apačioje jos akims atsivėrė visas Mėne­
sienos slėnis. Iš taip aukštai miestelis su bažnyčia ir pa-
storija atrodė lyg žaisliukai, išmėtyti sprogstančiuose
soduose. O ten dešinėje buvo matyti iš Rojaus kalno
išsikišusi uola, siekianti Mėnesienos dvaro mišką, ku­
rioje slypėjo tunelis ir Lavdei Minit namai. Tolumoje
driekėsi dvaro parkas ir dunksojo rūmai. Kairėje niau­
riai tamsavo pušynai, apklėtę šiaurines kalvas.
Kalvos supo slėnį it didžiulė siena. Spraga buvo
tik vienoje vietoje toli rytuose, kur jos prasiskleidė
tarsi uždanga, atidengdamos perlamutru spindintį
tarpą, panašų į Rojaus slenkstį. Kas tai būtų? O, kas
gi tenai yra?

fco 153 oi
 Jūra! Marija pirmą kartą gyvenime matė jūrą. Širdis
ėmė plakti, skruostai išraudo. Dabar ji džiaugėsi nepa­
mačiusi jūros tą dieną, kai rado Romutę. Pirmą kartą
jūrą geriausia išvysti šitaip, iš labai toli. Juk visus gra­
žiausius dalykus pirmiausia pamatai iš labai toli.
Į valias prisižiūrėjusi slėnio ir to spindinčio jūros
slenksčio, ji atsisuko apžvelgti paties Rojaus kalno.
Visur skaisčiai žalia žolė, pribarstyta šviesiai violeti­
nių našlaitėlių ir baltų žemuogių žiedų žvaigždučių.
Aukščiau jaukiuose šlaituose ganėsi avys, po žolę ir
gėles tarsi purūs debesėliai lakstė šokinėjo maži ėriu­
kai. Medžių guotas pačioje viršūnėje atrodė ranka pa­
siekiamas. Marija matė, jog tai bukai, po jais riogsojo
pilki akmenys - vienuolyno griuvėsiai. Kažkur tenai
iš žemės prasimušęs upeliukas tekėjo pakalnėn vingu­
riuodamas tarp samanotų akmenų ir kvapių sotvarų
kuokštų. Vienoj vietoj prie jo palinko iš senumo papil-
kusi laukinė kryklė. Marija pasileido prie jos.
Kryklė jau žydėjo, žiedai buvo balti kaip ir baltasis
arkliukas, kurį seras Rolfas rado įkliuvusį pilkose
jos šakose; jis buvo sugautas, kai atbėgo prie upelio
atsigerti - ištroškęs, nes tokį kelią šuoliavo nuo jūros.
Giliai įleidusi šaknis tarp akmenų, kryklė meiliai ap­
globė upelį savo šakomis, tad į jo skaidrų vandenį
biro žiedlapiai. Tą akimirką Marija prisiminė, kad
balti žiedlapiai plaukia po liepteliu priešais kiekvie­
nus vartelius miestelyje, galbūt nešdami išsipildymą
norų, kuriuos miestelėnai palieka kalne švenčių die­
nomis.

FO 154 C*t
 - Aš irgi sugalvosiu norą, - tarė sau Marija ir pri­
dėjusi delną prie gumbuoto kryklės kamieno susakė
tris norus.
Išvaduoti slėnį nuo Tamsiojo miško vyrų piktumo.
Sutikti tą vargšą kerdžių ir jį pamilti.
Būti pirmąja Mėnesienos karalaite, kuri visą gyve­
nimą pragyvens savo dvare.
Pasakiusi norus pajuto, kaip daužosi širdis. Ne­
abejojo, kad norai bus išpildyti ir ji patirs visus jau­
dinančius nuotykius, kurie neišvengiamai lydi norų
išsipildymą.
- Marija! - pašaukė ją ponia Heliotrop. - Nenueik
toli, mieloji. Kad aš visąlaik tave matyčiau.
Marija nubėgo pas ją ir gyvūnus.
- Bet man reikia užlipti į pačią viršūnę, - ėmė pra­
šyti ji. - Turiu apžiūrėti tuos bukmedžius ir senuosius
akmenis.
- Kalnas per status karietaitei, - prieštaravo ponia
Heliotrop. - Ir man kopti per statu. Gausi likti čia, mie­
loji, nes aš negaliu tavęs leisti vienos.
- Seras Bendžaminas nesijaudina, kur aš einu, kad
tik Rolfas lydėtų, - įrodinėjo Marija. - Jūs pasilikite
karietaitėje globojama Slenktenės ir Viginso, o aš už­
lipsiu saugoma Rolfo ir Romutės. Ir viskas bus gerai,
ponia Heliotrop.
Diena darėsi vis karštesnė ir tvankesnė, buvo per­
nelyg karšta ginčytis, ir ponia Heliotrop pagaliau
nusileido. Ji davėsi patogiai pasodinama karietaitėje
su esė tomeliu rankose. Viginsas šalia jos ėjo sargy­

so 155 oi
bą, o Slenktenė ramiai rupšnojo švelnią pavasarinę
žolytę.
- Saugok ponią Heliotrop, Slenktene, - prisakė Ma­
rija. - Kad ir kas atsitiktų, saugok ponią Heliotrop.
Slenktenė pakėlė galvą liovusi kramtyti ir įdėmiai
pažiūrėjo šeimininkei į akis. Tada vėl nukorę galvą ir
ėmė ėsti. Nusiraminę Marija, Rolfas ir Romutė ėmė
kopti į viršų. Buvo daug stačiau ir eiti reikėjo ilgiau,
nei Marija buvo maniusi. Mieste augusi mergaitė greit
užduso ir sukaito, ji pavydėjo ilgomis kojomis smagiai
liuoksinčiai Romutei ir ištvermingajam Rolfui. Rolfas
netgi kliudė vis kumštelėdamas jai šonan snukiu ir
piktai dėbčiodamas rusvomis akimis.
- Kas yra, Rolfai? - klausė ji. - Ką aš ne taip darau?
Suurzgęs dėl jos kvailumo, jis pagaliau atsisuko
skersai tako ir ji turėjo sustoti atsitrenkusi į jo platų
kūną. Staiga ji suprato, ko jis nori, ir dėkinga užsėdo
ant jo, lyg jis būtų Slenktenė.
Po to viskas ėjo kaip per sviestą. Tankus Rolfo kailis
buvo toks minkštas, ji suleido pirštus į jo karčius ir tvir­
tai įsikibo. Patogiai sėdėdama galėjo dairytis. Lipant
vis aukščiau, kraštas skleidėsi aplinkui lyg žemėlapis,
horizonte apjuostas sidabriniu jūros kaspinėliu. Tačiau
dangus buvo tamsus tamsus ir labai žemas, jai pasi­
rodė, kad tolumoje išgirdo grumenant. O juk poniai
Heliotrop buvo sakiusi, kad griaustiniui per anksti.
Na, bet jai nieko neatsitiks, su ja Slenktenė.
Jau jie buvo beveik pačioje viršūnėje, ji matė audrų
iškraipytus bukų kamienus, šviežius jų lapelius tarsi
žalias liepsneles juosvai mėlyname dangaus fone, po

RD 156 OR
jais riogsančius pilkus griuvėsių akmenis. Ji atsidūrė
tarp avelių. Senės avys kėlė galvas ir mekeno ją svei­
kindamos, ėriukai strikinėjo aplinkui. Kaip keista, kad
jie nė trupučio nebijo Rolfo. Pora avinėlių įsibėgėję
susidūrė su juo, ir Rolfas, žaismingai kepštelėdamas
didžiule letena, nubloškė juos šonan, bet jie neužsiga-
vo, tik laimingi dar linksmiau dūko. Romutė straksėjo
tarp avelių lyg ir kažką joms pasakodama, nes visos
sužiuro į Mariją ir vėl sumekeno kažkuo labai paten­
kintos.
Kokia čia dabar muzika? Kažkur tenai po bukais
kažkas griežė dūdele, linksmutė melodija plaukė pas
Mariją tartum ją šaukiantis balsas. Ji prisiminė norą,
ištartą po krykle. Piemens dūdelė!
Galų gale jie užkopė į viršūnę, Rolfas sustojo, ji
nulipo.
- Pabūkite čia, - liepė ji jam ir Romutei, tada per ak­
menis nekantriai pasileido prie bukų. - Ar tu čia? - su­
šuko ji. - Kerdžiau, ar tu čia?
Jokio atsako ji nesulaukė, muzika nutilo. Nė garso,
tik kažkur čiurlena vanduo. Ji sustojo, apsižvalgė, įsi­
klausė, bet niekur nieko.
- Man turbūt pasivaideno, - tarė ji sau. - Turbūt
vanduo kaltas. - Ji vos neapsiverkė iš nusivylimo.
Liūdnumas greit nuslinko, mat Marija smulkiais
nesklandumais negadindavo sau nuotaikos, o kad ap­
link reikėjo šitiek visko apžiūrėti, toji įsivaizduota me­
lodija veikiai išgaravo iš galvos. Bukai lygiais pilkais
kamienais, ištiesę šakas į visus šonus, buvo panašesni
į žmones nei medžius. Į senutėlius pilkus vienuolius,

ro 157 «t
plačiai išskėtusius laiminančias rankas. Bukų rato
gilumoje tebestovėjo vienuolyno sienos, apaugusios
gebenėmis ir gervuogynais. Marija atsidūrė priešais
nuostabiai išraižytą durų staktą suskilusioje sienoje,
pusiau paslėptą gebenės virkščių. Atmetusi gebenių
užuolaidą, ji žengė pro durų angą - anapus kadaise
būta grįsto kiemelio. Grindinys tebebuvo apkritęs
sienų nuolaužomis, tarpai tarp akmenų buvo priaugę
piktžolių ir gervuogių. Kiemelio viduryje augo gražus
paparčių kupstas, iš jo ir sklido tasai malonus vandens
čiurlenimas.
- Jame ir yra šventasis šaltinis.
Ji praskyrė paparčius ir tenai rado gražų tyrą šal­
tinėlį, gurgenantį iš žemės, urbiantį sau kelią per nu­
kritusių bukmedžių lapų sluoksnį ir toliau sruvenantį
grindinyje padarytu kanalėliu. Pro žemą arką prie­
šingoje sienoje šaltinis ištekėjo iš kiemo ir toliau bėgo
žemyn. Marija spėjo, kad kalno šlaite jis kelis kartus
apsivynioja ratu, kol virsta tuo upeliu, kuris teka po
krykle, o paskui - pakalnėn ir į miestelį. Šalia žemosios
arkos iš vieno šono augo šermukšnis, vis dar apskeręs
raudonomis uogomis, iš kito šono - bugienis blizgan­
čiais lapais. Virš jo sienoje buvo tuščia niša.
Marija pasikaišė apsiaustėlį ir atsiklaupusi ant
grindinio sudėjo rankas. Užsimerkusi sukalbėjo
maldelę. Mat prisiminė, jog čia šventa vieta, kurią
piktasis protėvis seras Rolfas atėmė iš Dievo ir pasi­
ėmė savo reikmėms. Dabar, kaip pasakoja žmonės, jo
dvasia vaidenasi joje, nes dėl nuodėmių negali patekti
į Rojų.

JO 158
 - O Dieve, - meldė ji, - prašau atleisti serui Rolfui,
kad buvo toks godus. Ir prašau parodyti, kaip aš galė­
čiau grąžinti šią vietą Tau. Ir tada, maldauju, įleisk jį į
Rojų!
Staiga pasigirdo kažkoks keistas kaukšėjimas, visai
kaip arklio pasagų per akmenis, ir ji atsimerkė. Bet ne­
pamatė nieko neįprasto, tik truputį siūbavo gebenių
uždanga, dengianti sieną priešais, lyg būtų kas išėjęs.
Ji priėjusi atitraukė gebenes ir už jų išvydo dar vieną
arką. Tačiau už jos buvo ne kalno šlaitas, o tamsa ir
laiptai, smengantys kažkur į žemę.
- Tenai turbūt yra koks rūsys ar panašiai, - tarė
Marija. Jau buvo belipanti patyrinėti, bet jos dėmesį pa­
traukė kas kita: piemenėlio dūdelė, gulinti ant akmens
šalia durų sienoje... Vadinasi, kažkas vis dėlto griežė
ja... Plakančia širdimi ji jau lenkėsi paimti tos dūdelės,
kai netikėtai ėmė dėtis negeri dalykai.
Pirmiausia avys, besiganančios kalne, ėmė mekenti
visai kitokiais balsais, jau ne patenkintais ir ramiais.
Jos bliovė iš siaubo. Ūmiai švystelėjo žaibas ir trenkė
griaustinis.
- Ponia Heliotrop! - sušuko Marija. - Ponia Helio-
trop! Ji šitaip bijo audros.
Pašokusi ji išbėgo tuo pačiu keliu ir už kiemelio sie­
nos pamatė tolumoje Slenktenę, dumiančią namo kiek
įkabina. Karietaitė šokinėjo per duobes ir akmenis.
- Gerutė Slenktenė! Gerutė Žiemė! - šaukė Mari­
ja. - Globoja ponią Heliotrop, kaip ir liepiau!
Tada apsižvalgiusi pamatė, ko taip išgąstingai
bliauna avys, ir įsitikino, jog Slenktenė gelbsti ponią

£0 159 o?
Heliotrop nuo baisesnio pavojaus negu audra. Kalno
šlaite šmėsavo keliolika juodai apsirengusių baisių fi­
gūrų, atrodančių taip, lyg būtų nudribusios iš tamsių
audros debesų. Ir jos vogė ėriukus! Du vyrai jau kur­
nėjo pakalnėn užsimetę ant pečių po vargšiuką baltą
kamuolėlį.
- Rolfai, Rolfai! - rėkė Marija, bet griausmingas
skalijimas kitoj pusėj sakė, jog Rolfas užsiėmęs Tam­
siojo miško vyrais jai nematomoje vietoje. Nieko nelie­
ka, tik pačiai gelbėti tuos ėriukus, Meriveterių ėriukus,
jos ėriukus.
Nors buvo baisu, ji nedvejojo nė akimirkos. Abiem
rankom pasikaišiusi sijonus nukumėjo žemyn šaukda­
ma kaip ir tą dieną, kai išgelbėjo Romutę:
- Sakau, padėkit ėriukus! Čia mano ėriukai! Pa­
dėkit!
Tačiau vagys tebebėgo, o Marijos pusėn pasileido
kiti keturi, mosuodami vėzdais ir kvatodami, bet jų
akys tamsiuose veiduose žiauriai degė nežadėdamos
jai nieko gero.
- Aš jūsų nebijau, - sušuko Marija, iš tiesų taip iš­
sigandusi, kad liežuvis vos neprikepė prie gomurio. -
Nedrįskit skriausti mano ėriukų! Nedrįskit!
Tada viskas keistai susimaišė. Trankėsi griaustinis,
dangų raižė žaibai, lietus smigo į žemę it sidabrinės
ietys. Tamsiojo miško vyrai buvo jau čia pat, supo
ją. Dešinėje per lietaus šuorus ji išvydo liauną figūrą
rudais drabužiais, su kerdžiaus lazda rankoje, bėgan­
čią jos linkui; iš kairės į pagalbą šuoliavo Rolfas, jam

fO 160 c J?
įkandin straksėjo Romutė... Bet jie buvo toliau negu
vyrai.
Tada per griaustinį ir lietaus ūžimą ji aiškiai išgirdo
dirvonu atkaukšint kanopas. Raitelis buvo jai už nuga­
ros, tad ji jo nematė, tačiau, kad ir kas jis buvo, Tamsio­
jo miško vyrai jį išvydo, nes perbalę iš siaubo apsisuko
ir leidosi atgal. Paskui anie du vyrai, nešantys ėriukus,
atsigręžė, pamatė, ką buvo regėję kiti, numetė žemėn
avinėlius ir taipgi nudūmė pakalnėn. Liauna ruda
figūra pribėgo prie jos ir paėmė už rankos. Tai buvo
Robinas.
- Greičiau! - riktelėjo jis. - Jų čia visas pulkas. Grei­
čiau! Bėk į vienuolyną, slėpkis. Mudu su Rolfu pargin­
sime avis. Bėk!
Ir Marija nubėgo vis grįžtelėdama, ar nepamatys
atšuoliuojant ano raitelio. Bet nieko nebuvo matyti,
tik lietus ir bukai kalno viršūnėje. Ji pasuko ten link
skubėdama lyg į namų prieglobstį ir nė nestabtelėjo,
kol nepasiekė grįstojo kiemelio ir šventojo šaltinio.
Buvo tylu ramu, viršuje susipynusios šakos beveik
nepraleido lietaus. Ji uždususi susmuko šalia šalti­
nio ir suprato esanti saugi. Girdėjo, kaip loja Rolfas,
gindamas avis, ir aiškiu balsu jas šaukia ir ramina
Robinas.
Netrukus, vedamos Romutės, sugužėjo visos avys:
didelės gauruotos mamos ir avinėliai juodais snu­
keliais, vizgančiom uodegytėm ir ilgom nedailiom
kojytėm. Meriveterių ėriukai. Jos ėriukai. Ištiesusi
rankas ji meiliai pašaukė juos, ir visi su mamomis ap­

90 161 C*t
spito ją. Pasilenkę ėmė gerti iš šaltinio, ji glostė jiems
galveles ir šnekino kaip vaikus. Lyti nustojo, blyškus
saulės spindulių pluoštas įspindo į kiemelį paversda­
mas gurgantį vandenį sidabru, o avių vilnas - aukso
kailiu. Pakėlusi akis išvydo Robiną ir Rolfą, purtantį
šlapius gaurus.
- Mes saugūs, - tarė Robinas. - Ši vieta šventa,
o Tamsiojo miško vyrai nedori, jie čia niekad nei­
na. Bijo.
Marija nenuleido nuo jo akių. Jis buvo nepaprastai
rimtas ir visas šlapias, vanduo lašėjo net nuo plunks­
nos ant jo skrybėlės.
- Vadinasi, esi Meriveterių dvaro kerdžius, - tarė
Marija.
- Esu sero Bendžamino kerdžius ir sodininkas, ir
šiaip visų galų meistras, - paaiškino Robinas. - Nejau
nežinojai? Aš čia pūčiau dūdelę, kai pajutau, kad kaž­
kas negerai. Išėjęs iš kiemo pamačiau juos lipant kita
kalno puse. Tačiau niekaip nebūčiau jų nuvijęs, jeigu
ne tu su Rolfu.
- Ir tas raitelis, - pasakė Marija.
- Koks raitelis? - nustebo Robinas.
- Už nugaros išgirdau kaukšint arklio kanopas.
Išgirdau vos pašaukusi: „Rolfai! Rolfai!" Aš jo nema­
čiau, bet Jie matė. Keista, jog tu nepastebėjai.
- Ne, aš jo nepastebėjau, - labai rimtai tarė Robinas.
Vanduo tebekapsėjo nuo plunksnos galo.
- Tu peršlapai, Robinai, - tarė Marija.
- Ir tu.

162 03
 Rolfas, išsipurtęs iš gaurų visą vandenį ir nebešla-
pias, nutapsėjo prie arkos už gebenių, kur ant akmens
tebegulėjo Robino dūdelė, ir grįžo dusliai urgėdamas.
- Jis teisus, - tarė Robinas Marijai. - Tu peršalsi,
jeigu tuoj pat nepersirengsi.
Padavęs jai ranką padėjo atsistoti.
- Einam pas mus, mama duos tau sausų drabužių.
Rolfas pabus čia su avelėmis, kol įsitikins, kad niekur
nebeslankioja Tamsiojo miško vyrai. Saulei nusileidus
avims nebegrės joks pavojus. Po saulėlydžio Tamsiojo
miško vyrai nė nesiartina prie kalno. Niekas nesiarti­
na. Visi bijo.
- Sero Rolfo šmėklos? - paklausė Marija.
- Taip kalbama, - atsakė Robinas.
- Ar toli tavo namai? - paklausė Marija. Staiga pa­
sijuto tokia pavargusi ir sušalusi. Atrodė, nebepajėgs
žingsnio žengti. O jeigu Rolfas lieka su avelėmis, ji ne­
begalės joti ant jo, kaip pirma užjojo į kalną.
- Mano namai čia pat, - atsakė Robinas. - Tiesa,
laiptai ilgi, bet eiti reiks žemyn. Sudie, Rolfai.
- Iki pasimatymo, Rolfai, - paglostė Marija šuniui
galvą. - Sudie, avytės. - Ji apsižvalgė. - O kurgi Romu­
tė? - susirūpino Marija. - Prieš minutę dar buvo.
- Nesijaudink dėl Romutės, - tarė Robinas. - Tik­
riausiai kur nors nukurnėjo savo reikalais. Nežinau
kokiais, bet neabejoju, kad ji veikia ką nors naudinga.
Kiškiai labai protingi. - Tada jis paėmė Marijai už ran­
kos ir nuvedė ją prie arkos už gebenių uždangos.
- Čia tavo namai? - apstulbo ji.

SO 163 03
 - Taip. Šitos yra Rojaus durys. Turime trejas duris:
priešakines, užpakalines ir Rojaus.
- Ir ten apačioje yra tavo motina? - paklausė Marija,
bailiai žvelgdama į tamsą.
- Geriausia pasaulyje motina, - atsakė Robinas.
Įkišęs ranką į alkovą sienoje išėmė žibintą, iš kišenės
išsitraukė pintį ir skiltuvą, įžiebė žibintą. - Aš eisiu
pirmas, tu iš paskos, tik pasikelk suknelę, nes vienos
dulkės.
Nors buvo pavargusi, smalsumas tuoj įveikė visą
nuovargį, kai Robinas ėmė ją vesti žemyn akmeniniais
laiptais. Laiptais tas uolos tunelyje grubiai iškaltas pa­
kopas galėjai pavadinti tik iš mandagumo.
- Mama sako, kad kadaise čia tikriausiai tekėjo
upelis, - pasakojo Robinas. - Jis ir išgraužė tunelį.
Tada vienuoliai iškalė pakopas, kad blogu oru būtų
galima greičiau pasiekti miestelį. Žinok, šitos kalvos
pilnos tunelių ir olų. Mūsų namai kažkada irgi buvo
ola. Ir netgi ne viena. Mūsų namai labai įdomūs. Ma­
mai atrodo, kad vienuoliai buvo juose įrengę mokyklė­
lę ar ligoninę miestelėnams.
Juodu ėjo ir ėjo, pagaliau tunelis užsibaigė priešais
žemą apvalią arką su ąžuolinėmis durimis, pakanka­
mai didelėmis tik vaikui arba labai smulkiam žmogui.
Ant durų kabėjo belstukas - sidabrinė pasagėlė.
- Robinai, - sukuždėjo Marija, - durys mažutės
kaip ir mano, o belstukas irgi kaip mano.
- Girdėjau, - tarė Robinas, - kad žmonės prieš ke­
letą amžių buvo daug mažesni už dabartinius. Taigi
vienuoliai turbūt todėl ir iškirto tokias mažas dureles.

JO 164 O?
 Kas pritaisė belstuką, nežinau. Jis jau buvo, kai mudu
su mama užėjome šias duris. Manome, kad apie jas ir
apie šį tunelį niekas daugiau nežino. O tavo belstukas,
girdėjau, įtaisytas pirmosios Mėnesienos karalaitės nu­
rodymu.
Jis pastūmė duris, užpūtė žibintą ir mandagiai pasi­
traukė į šalį praleisdamas Mariją.
Viduje buvo juokinga ola, labai panašios formos
kaip Marijos kambarys dvare, bet mažesnė. Ola teturė­
jo vieną langą, aukštai palubėje, tad pro jį buvo matyti
tik mažas dangaus lopinėlis. Kambarėlis buvo beveik
tuščias. Jame stovėjo žema medinė lova, užtiesta skiau­
tinių lovatiese, drožinėta komoda ir knygų lentynėlė.
Kitoje kambario pusėje buvo dar viena arka, tačiau be
durų. Marijai norėjosi čia pabūti, pasižiūrėti, kokias
knygas Robinas turi, bet jis neleido.
- Eik tiesiai pas mamą džiovintis, - liepė ir nuvedė
prie antrosios arkos. Marija, eidama paskui jį, atsidūrė
siauručiuose laiptuose, vedančiuose žemyn į Lavdei
Minit miegamąjį.
- Robinai! - sušuko ji apsidžiaugusi ir apstulbu­
si. - Nejaugi Lavdei Minit - tavo mama?
- Žinoma, - paprastai atsakė Robinas.
- O aš maniau, kad Lavdei turi vyrą elfą, - tarė
Marija, - nes tokie siauručiai laiptai. Tačiau sakydama
„jis" ji turėjo galvoje tave.
- Mano tėvas nebuvo elfas, - pasakė Robinas. - Jis
buvo mirtingas žmogus, advokatas. Ne slėnio gyvento­
jas. Juodu su mama gyveno mieste anapus Rojaus kal­
no. Jis mirė, kai man buvo ketveri metai, tada mama

£0 165 oa
grįžo į Mėnesienos slėnį. Matai, prieš ištekėdama ji
gyveno šiame slėnyje, o žmonės, kurie čia nors kiek
gyveno, kitur neranda laimės.
Jie jau pasiekė Lavdei miegamąjį, Robinas sušuko
žemyn:
- Mama, tu namie? Marija atėjo, visa šlapia.
- Einu, - atsiliepė sidabrinis Lavdei balsas. Ir štai ji
jau čia, švarutė, gražutė ir juokingai jauna būti Robino
motina.
- Lipk žemyn, Robinai, - tarė ji, - ir apsivilk sausais
drabužiais, kabo priešais židinį.
Robinas pakluso. Lavdei su Marija liko vienos jau­
kiajame Lavdei miegamajame.
- Tučtuojau nusirenk, Marija, - motiniškai griežtai
įsakė Lavdei. - Turiu suknelę kaip tik tau. Ji niekad ne­
buvo vilkėta. Visai ne tokia nudryžusi kaip tas mano
jojimo kostiumas, kurį tu rengiesi rytais.
Nusivilkdama savo permerktą žaliąją suknelę, pro
jos klostes Marija dirstelėjo į Lavdei. Ji klūpėjo priešais
komodą - ieškojo tos niekad nevilkėtos suknelės.
- Dabar viską žinau, - tarė Marija. - Lavdei, tai jūs
ateinat kas rytą į dvarą, kol aš miegu, ir padedat ant
komodos paruoštus drabužius, tiesa? Ir mano malda­
knygė priklausė jums. Ir jūs padarėte tuos gražius
dalykėlius, kurie guli ponios Heliotrop stalčiuje. O
Lavdei, kodėl jūs man tokia gera?
- Tą vakarą, kai tu atvažiavai, - pasakė Lavdei, - aš
atidariau didžiąsias duris uoloje ir įleidau tavo karietą.
Tu manęs nematei, bet aš tave pamačiau ir pamilau,
lyg būtum tikra mano duktė.

fO 166 Oi?
 - Ir aš, vos jus išvydusi, pamilau kaip tikrą motiną.
Ak, Lavdei, kodėl rytą atėjusi nepažadinat manęs ir
nepabučiuojat?
- Dabar taip ir darysiu, - pažadėjo Lavdei. - Matai,
aš grįžau į slėnį slapčia. Norėjau, kad niekas to nesu­
žinotų. Seras Bendžaminas ir Marmadukas Raudon-
kepuris nepakenčia, kad dvare maišytųsi moterys. Kol
tavęs nebuvo, jie vis girdavosi, kad jau dvidešimt metų
jokia moteriška būtybė nėra įkėlusi į dvarą kojos. Mari­
ja, jokiu būdu nesakyk jiems, kad aš grįžau.
- Nesakysiu, - pažadėjo Marija. - Bet, Marija, kas
tave įleidžia?
- Katinas Zacharijas, - atsakė Lavdei.
- Oo... - tik tarstelėjo Marija. Nusivilkusi žaliąją su­
knelę, nusiavusi šlapias kurpaites, nusimovusi kojines
stovėjo priešais Lavdei tik su balto muslino pasijoniu,
iš po kurio kyšojo dailios baltos pėdelės.
Lavdei atsistojo ir žengė prie Marijos nešina kažkuo
baltu ir tviskančiu. Ji užmovė tą rūbą Marijai per galvą
ir patraukė žemyn. Marija aiktelėjo pamačiusi, jog tai
nuostabaus grožio suknelė. Lavdei susegiojo nugarą.
Suknelė gulėjo kaip nulieta.
- Suknelė vestuvinė, - tarė Lavdei, - bet aš jos taip
ir neužsivilkau.
- Tačiau kodėl? - stebėjosi Marija. - Turėti tokią su­
knelę ir paskui jos net neužsivilkti per savo vestuves?
- Ją siuvausi vestuvėms su kitu vyru, ne tuo, už ku­
rio iš tiesų ištekėjau, - paaiškino Lavdei. - Kitados bu­
vau susižadėjusi su turtingu ponu, dėl jo ir siuvaus tą
suknelę. Paskui mudu susipykome ir aš už jo vis dėlto

JSO 167 ca*

neištekėjau. Ištekėjau už neturtingo džentelmeno ap­
sivilkusi šakelėmis marginta muslino suknele, tinka­
mesne jaunikio padėčiai. Atrodai nuostabiai, brangioji.
Pasižiūrėk į veidrodį.
Marija priėjo prie senovinio svidinto sidabro veid­
rodžio jau nebijodama, nes už nugaros stovėjo Lavdei,
žvelgdama jai per petį ir juokdamasi, ir ji išvydo du
laimingus veidus. Tas mėnesienos švytėjimas - veid­
rodžio dovana jo atspindimiems veidams - darė jas pa­
našias lyg seseris, ir jų širdys nesitvėrė džiaugsmu.
- Na, argi mes nepanašios? - sušuko Marija. - Aš
prasta, o jūs graži, bet šiame veidrodyje atrodome pa­
našios.
- Mes ir esam panašios, - tarė Lavdei. - Bet nekar­
tok mano klaidų, Marija, kad ir ką veiktum.
- Kokios buvo jūsų klaidos? - paklausė Marija.
- Jų buvo tiek daug, kad sunku išpasakoti, bet visos
kilo iš mano įkyrumo ir nesivaldymo. Niekad nebūk
įkyri, Marija, ir niekada nepasiduok įniršiui.
- Pasistengsiu, - pažadėjo Marija. - O ar galėsiu ap­
sivilkti šia suknele per savo vestuves?
- Žinoma, - tarė Lavdei. - Jos net nereiks taisyti.
Tinka kaip tau siūta.
Jiedvi nulipo žemyn ir rado Robiną jau persirengusį
ir padengusį stalą arbatai: ant jo buvo padėta duonos,
sviesto, medaus ir grietinės, ir rusvai auksinių im­
bierinių tešlainių. Ūžė virtuvas, garsiai murkė baltas
katinėlis, keistasis kambarys oloje, nušviestas židinio
ugnies, atrodė jaukus ir šventiškas. Lavdei užplikė ar­

JSO 168 CjR

batos dideliame rudame arbatinuke, panašiame į avilį,
ir jie godžiai puolė gardumynus. Robinas, sėdintis
priešais Mariją prie baltutėle staltiese užtiesto ąžuoli­
nio stalo, apstulbęs žiūrėjo į ją su ta nuostabia suknele,
bet iš pradžių buvo per daug užsiėmęs valgymu, kad
ką sakytų. Vis dėlto, sumaumojęs pusę kepalėlio duo­
nos ir krūvą tešlainių, atgavo amą.
- Kokia graži suknelė, - tarė jis pilna burna. - Nesu
nė karto matęs. Panaši į vestuvinę.
- Ji ir yra vestuvinė, - atsakė Marija irgi vos nepa-
springdama, nes buvo alkana kaip vilkas ir stačiais
kąsniais rijo duoną su medumi. - Tai mano vestuvinė
suknelė. Užsivilkau pažiūrėti, ar tiks.
- Nejau ruošiesi tekėti? - griežtai paklausė Robinas,
staiga liovęsis kramtyti.
- Žinoma, - atsakė Marija, siekdama grietinės. - O
gal tikėjaisi, kad aš liksiu senmerge?
- Ar jau šiandien tekėsi? - neatstojo Robinas.
Šįsyk Marijos burna buvo tokia pilna, jog ji nebeva-
liojo atsakyti, tai padarė Lavdei, neišalkusi nuo gryno
oro, pavojų ir nuovargio, dailiai kramsnojanti ploną
riekutę duonos, užteptą sviestu.
- Suprantama, Robinai, jog šiandien ji neišteka. Dar
per jauna tokiam dalykui. Bet kai jau tekės, vilkės šitą
suknelę.
- O kai jau tekėsi, kas bus tavo vyras? - kamantinėjo
Robinas.
Marija nurijo paskutinį duonos su grietine ir medu­
mi kąsnį, pakreipė galvą ir mąsliai pamaišė arbatą.

ro 169 ai
 - Dar galutinai neapsisprendžiau, - kukliai tarė
ji, - bet, man rodos, tekėsiu už berniuko, kurį pažino­
jau Londone.
- Ką? - riktelėjo Robinas. - Tekėsi už kokio Londono
pliuškio šilkinėmis kojinėmis, pomaduotais plaukais ir
veidu, korėtu nuo spuogų kaip Češyro sūris?
Jis taip paspringo tešlainiu, kad Lavdei turėjo pa­
daužyti jam nugarą ir pripilti dar vieną puodelį arba­
tos. Kai jis vėl prabilo, veidas buvo tamsiai raudonas
ne tik nuo paspringimo, bet ir iš pykčio, pavydo ir
nevilties.
-Nedrįsk to daryti!-šaukėjis. -Tu... Marija, jeigu...
ištekėsi už londoniškio, aš nusuksiu jam sprandą!
- Robinai! Robinai! - pasibaisėjusi tramdė jį moti­
na. - Dar nesu mačiusi tavęs taip įtūžusio. Nežinojau,
kad gali būti toks piktas.
- Na, dabar žinosi, - atkirto Robinas. - Ir jeigu ji iš­
tekės už to nenaudėlio Londone, aš ne tik jam nusuk­
siu sprandą, visiems nusuksiu sprandą ir pabėgsiu iš
slėnio, į miestą anapus kalvų, kur gyveno mano tėvas,
ir niekada nebegrįšiu. Pamatysit!
Marija niekaip neatsiliepė į tą jo tiradą. Gurkšnojo
sau arbatėlę dar tylesnė nei visada. Ir kuo tyliau sėdė­
jo, tuo Robinas labiau niršo. Jo akys svaidė žaibus, kaš­
toninės garbanos atsistojo piestu. Marija neabejojo, kad
jei dabar stovėtų jam už nugaros, matytų, kaip plaukų
uodegėlė ant sprando iš pykčio kruta it katės uodegos
galiukas. Varydama jį iš proto, ji kuo ramiausiai išgėrė
savo arbatą ir pagaliau prabilo:

fO 170 03
 - Kodėl gi tu nenori, kad aš tekėčiau už to berniuko
Londone?
Robinas trenkė kumščiu į stalą, net pašoko visi por­
celiano indai.
- Todėl, kad tu tekėsi už manęs! - suriko jis. - Gir­
di, Marija? Tu tekėsi už manęs.
- Robinai, - tarė jo motina, - niekas šitaip nesiperša.
Reikia atsiklaupti ant vieno kelio ir labai švelniai pa­
prašyti rankos.
- Kaip aš galiu atsiklaupti ant vieno kelio, jeigu dar
nebaigiau gerti arbatos? - pasišiaušė Robinas. - Ir kaip
galiu kalbėti švelniu balsu, jeigu mano krūtinėje tarsi
liūtas riaumoja? Jeigu nerėkaučiau, sprogčiau.
- Gali neberėkauti, Robinai, - pasakė Marija. - Gali
apsiraminti, nes dėl šventos ramybės aš apsigalvojau ir
nutariau tekėti už tavęs.
Robino garbanos vėl taikiai sugulė, raudonis pa­
mažu atslūgo.
- Tada viskas gerai, - tarė jis ir nusiraminęs giliai
atsidūsėjo. - Viskas nutarta. Mama, gal dar galima
tešlainių?
Po viso šito jie valgė ir gėrė, ir juokėsi, ir kalbėjo
apie visokius dalykus, o židinyje plazdėjo ugnis, bal­
tas kačiukas murkė, virtuvas ūžė vis garsiau, ir juos
gaubė laimė tartum spindinti aureolė ar giesmė, regis,
matoma ir girdima. Bet kažkas dar nedavė Robinui
ramybės, ir jis pagaliau pratrūko:
- Marija, o kas tasai berniukas Londone, už kurio
tu ketinai tekėti?

so i7 i os
 - Aš niekada nė neketinau tekėti už jokio londoniš-
kio, - atsakė Marija.
- Betgi sakei...
- Sakiau, kad už berniuko, kurį pažinojau Londone.
Tas berniukas - tai tu.
Robinui išgaravo paskutinis pavydas ir pyktis. Jis
užvertė galvą ir ėmė kvatotis, kvatojo ir kvatojo spring­
damas nebe pykčiu, o džiaugsmu, ir kažkuo tas nuo­
širdus griausmingas kvatojimas Marijai priminė serą
Bendžaminą.
- Paklausykit, vaikai, - prabilo Lavdei, keldamasi
nuo stalo ir žvelgdama į juos netikėtai surimtėjusiomis
akimis. - Dabar jūs kvatojate, o prieš valandėlę Robi­
nas niršo ir Marija jį erzino kaip tik mokėdama. Judu
galėjot visiškai susipykti. Opyktis judviem nevalia. Jeigu
susipyksite, sugriausite ne tik savo, bet ir viso slėnio
laimę.
Tada ji nurinko indus, sudėjo kambario kertėje už
plaunamojo dubens, sulankstė staltiesę, padėjo į ko­
modą ir užlipo į savo miegamąjį. Ji neverkė, bet Marija
jautė: jeigu nebūtų tokia išdidi moteris, tikrai būtų ap­
siverkusi.
- Nesistebėčiau, - tarė Marija, - jeigu ji tebemyli tą
poną, už kurio neištekėjo, nes visą laiką su juo pykosi,
o išdidumas neleido susitaikyti. Vargšė Lavdei!
Ji valandėlę tylėjo žiūrėdama, kaip Robinas šeria
kačiuką, ir galvodama, kad visos Mėnesienos kara­
laitės susipyko su mylimaisiais ir turėjo išvykti iš
Mėnesienos dvaro, galvodama, kad ji pati vos amži­
nai nesusipyko su Robinu, galvodama, kad senajam

fo 172 o*
pastoriui buvo kalbėjusi, girdi, jei Rojaus kalnas būtų
grąžintas Dievui, gal daugiau niekas šitaip nebe-
sipyktų.
- Robinai, - prabilo ji, - prieš išvarydami iš Tamsio­
jo miško vyrų nedorumą turime grąžinti Rojaus kalną
Dievui. Juk žinai, kad jį buvo pagrobęs seras Rolfas.
Mes turime atlyginti skriaudą.
Robinas atsisuko nuo pieno dubenėlio, kurį pastatė
kačiukui.
- Puiku, bet kaip?
Marija, tebesėdėdama prie stalo, pasirėmė smakrą
ir susimąstė. Iš tiesų kaip? Mielai būtų pasiklaususi
patarimo vienuolius, iš kurių seras Rolfas ir pavogė
vienuolyną, bet jie jau daug amžių mirę. Šioje apylin­
kėje panašiausias į vienuolį buvo senukas pastorius. Ar
jis žinos, ką daryti?
- Aš pasiklausiu pastorių, - tarė ji Robinui.
- Gerai, - atsiliepė tas. - Kad ir ką pastorius patartų,
turime veikti nieko nelaukdami, nes reikia pagaliau
imtis tų nedorėlių. Supranti, negalima gaišti. Tamsiojo
miško vyrai darosi vis blogesni. Kasdien į kilpas pa­
kliūva žvėreliai, vis daugiau pavagiama vištų, žąsų
ir ančių, avių ir karvių. Aną savaitę prapuolė šešios
karvės.
Marija atsistojo.
- Iškart einu pas pastorių. Užsuksiu grįždama
namo.
Robinas irgi atsistojo. Jo akys degė, ir ji suprato,
kaip jį vilioja jųdviejų laukiantis nepaprastas nuotykis.

h) 173 CA
 - Robinai, iš kur žinojai, kad mudu kartu turėsime
išvaryti piktumą iš Tamsiojo miško vyrų? Pačią pirmą
dieną, kai tave čia pamačiau, tu man tai sakei. Iš kur
žinojai?
- Supratau iš Romutės. Niekam iki tol nepavyko ko
nors išgelbėti nuo tų žmonių, tačiau mudu išgelbėjome
Romutę. Tada supratau, jog mudu galime išgelbėti
visą slėnį. Ir jau nė kiek neabejojau, kai mes išgelbėjo­
me ėriukus.
- Nesuprantu dar vieno dalyko, - pasakė Mari­
ja. - Kaip tu ateidavai pažaisti su manim į tą Londono
parką?
- Aš tave lankydavau miegodamas, - ėmė pasa­
koti Robinas. - Kai kada, Rojaus kalne ganydamas
avis arba ravėdamas dvaro parką, staiga taip įsino­
rėdavau miego, kad susiriesdavau žolėje arba tarp
gėlių lysvių ir numigdavau. Užmigęs atsidurdavau
Londone. Retkarčiais miegas užklupdavo valant Me-
riveterių koplytėlę, tada atsiguldavau ant sero Rolfo
statulos, padėdavau galvą ant šuns ir pamiegodavau.
Būdavo, kad snaudulys apimdavo čia, būnant kartu
su mama, tada atsisėsdavau ant grindų, padėdavau
galvą jai ant kelių ir užsnūsdavau. Kartą mamą pa­
klausiau apie tai ir ji paaiškino, kad iš tikrųjų visi
mes susidedame iš dviejų žmonių, kūniško ir dva­
siško, ir kad, kai kūniškasis žmogus miega, jo siela,
gulinti jame kaip laiškas voke, gali išeiti iš kūno ir
keliauti.
- Štai kaip, - tarė Marija. Ir dar paklausė: - Robinai,
Lavdei man sakė, kad seras Bendžaminas nežino, jog

PO 174 Oi
ji čia gyvena. Bet jeigu esi jo sodininkas ir kerdžius, jis
turbūt žino, jog tu čia gyveni?
- Aišku, žino, bet mano, kad esu senutės Elspet,
gyvenusios šiuose namuose, įvaikis. Mama priprašė
miestelėnus taip jam sakyti, mat ji nenori, kad jis suži­
notų, jog senutė Elspet mirusi ir ji gyvena čia jos vietoj.
Kai jis kur netoliese, ji slepiasi.
- Bet kodėl, Robinai? - klausė Marija, degdama
smalsumu.
- Nežinau, - abejingai atsakė Robinas ir įpylė kačiu­
kui dar pieno.
- Robinai, nejaugi tau nerūpi žinoti? - beveik piktai
paklausė Marija. - Ir tu Lavdei neklausei?
- Ne, - atsakė Robinas. - Kurių galų klausinėti? Ne
mano reikalas. Mano reikalas buvo nukakti pas tave į
Londoną, aš ir paklausiau mamą, kaip tai atsitinka.
Tačiau tai, jog ji nenori, kad seras Bendžaminas suži­
notų ją čia gyvenant, su manim neturi nieko bendra.
Marija nekantriai atsiduso. Dievaži, vyrų sugebėji­
mas nejausti smalsumo tiesiog nesuvokiamas. Ji pati,
jeigu iki vakaro neišsiaiškins, kas vyksta tarp sero Ben-
džamino ir Lavdei, turbūt mirs iš smalsumo. Tačiau
nebėr prasmės tardyti Robino.
- Aš lipu aukštyn nusivilkti šitos suknelės, Robi­
nai, - tarė ji, susirinkdama savo drabužius, džiūstan-
čius priešais židinį. - Tada grįšiu namo pro pastoriją ir
paklausiu pastorių apie Rojaus kalną.
- Gerai, - linksmai atsiliepė Robinas. Jai lipant laip­
tais į Lavdei kambarį, jis pridūrė: - Kitą kartą šią su­
knelę apsivilksi tekėdama už manęs.

SO 175 03
 - Taip ir bus, Robinai, - nusijuokė Marija. Tai bus
smagumo tekėti už Robino!
Lavdei ji tikėjosi rasti viršuje, bet jos nebuvo; vilk-
damasi suknelę ir paskui ją dėdama į ąžuolinę komo­
dą, Marija pamanė, kad Lavdei tikriausiai bus išėjusi
per Robino kambarį, užlipusi laipteliais kalno viduje,
pro Rojaus duris išlindusi laukan ir dabar vaikštinėja
po kalną, kur kadaise klaidžiojo Mėnesienos karalaitė,
nerasdama ramybės po to, kai susipyko su mylimu
žmogumi.

Persirengusi vėl nulipo į apačią, ir Robinas išve­

dė ją pro užpakalines duris. Temstant ji visą kelią į
pastoriją bėgo. Pabeldus duris atidarė šypsantis pa­
storius. Jo svetainėlėje buvo jauku ir šilta, nes buvo
užtraukęs užuolaidas, uždegęs žvakes, užkūręs ugnį
židinyje. Ant palangių švietė rausvosios pelargonijos.
Sėdėdama šalia jo ant medinio suolo ir šildydama
kojas, nes po audros buvo smarkiai atvėsę, ji prisi­
pažino jam norinti Dievui grąžinti Rojaus kalną, bet
nežinanti kaip.
- Aš tau parodysiu kaip, - tarė pastorius. - Rytoj
labai anksti rytą ateik į bažnyčią, kai tenai žaidžia vai­
kai, ir mudu su jais drauge nueisime į Rojaus kalną ir
atiduosime jį Dievui. Bet yra dar vienas dalykas, ir jį,
Marija, turi padaryti dar šį vakarą.
- Koks? - sukluso Marija.

EO 176
 - Seras Bendžaminas gauna daugybę pinigų par­
davęs vilnas, nukirptas nuo avių, besiganančių Rojaus
kalno šlaituose, bet jeigu Rojaus kalnas bus grąžintas
Dievui, nuo rytojaus ryto visa vilna irgi priklausys Die­
vui, o ne serui Bendžaminui. Turi jam tai išaiškinti.
Marija žiūrėjo į jį truputį dvejodama.
- Ar negalėtumėte jūs paaiškinti? - paklausė ji. -
Galėtumėte nueiti pas jį kartu su manimi.
- Negalėčiau, - atšovė pastorius. - Visą vakarą
būsiu labai užsiėmęs. Dabar geriau eik namo, Marija,
nes jau tuoj visai sutems, o juk nenorėsi eiti per mišką
tamsoje.
Marija atsistojo. Tikrai nenorės patamsyje eiti miš­
ku. Neturėjo nė mažiausio noro būti tamsoje viena,
kai visur slankioja Tamsiojo miško vyrai. Senajam
pastoriui uždarius duris, ji pamatė, kaip per tą laiką,
kol buvo viduje, sutemo, ir labai išsigando. Galėjo ir
jis eiti kartu, pamanė. Galėjo palydėti, kad nebūtų taip
baisu... O koks tenai šešėlis pas vartus? Ar kartais ne
vienas Jų?
Ji net aiktelėjo iš baimės, bet staiga pradžiugo, kai
tariamasis žmogus pavizgino iškeltą uodegą, ir ji pa­
matė, kad tasai šešėlis yra Rolfas. Nuskubėjusi takeliu
paglostė jo didelę galvą stebėdamasi, kaip iš pradžių
galėjo bijoti jo. Paskui abudu nužygiavo miestelio gatve
ir pro aplūžusius vartus išlindo į mišką.
Marija niekad nepamiršo tos kelionės per mišką su
Rolfu. Buvo beveik naktis, ir jei ne Rolfas, ji būtų bijoju­
si, bet su Rolfu, tapsinčiu šalia, drąsos ir jėgos įsikūni­
jimu, jautėsi kaip už mūro. Ji ėjo lėtai, sukišusi pirštus

EO 177 oa
į Rolfo karčius, traukdama saldų šlapios žemės, gėlių
ir samanų kvapą. Pakėlusi galvą danguje virš medžių
viršūnių išvydo žibant pirmąsias žvaigždes.
Buvo taip tyku po audros, kad ji girdėjo už kelių
mylių lojant šunį ir skrebant lizduose mingančius
paukščius. Retkarčiais apžvelgdavo laukymes tarp me­
džių, bet ne ko nors tikėdamasi, o tiesiog grožėdamasi.
Iš tiesų nemanė, kad gali pasirodyti baltasis arkliukas,
juk taip dažnai jo ieškojo ir nė sykio daugiau nematė.
Kai kada širdyje sukirbėdavo abejonė, ar apskritai jį
matė tą pirmąjį vakarą, - gal ten tik buvo pasiklydęs
mėnulio spindulys?
Ne, kelias namo buvo toks mielas ne dėl to, kad
ji būtų ką įdomaus pamačiusi, o dėl Rolfo. Tą dieną
jie tapo kitoniškai ir nepaprastai artimi. Jai rodėsi, jog
jis patekintas tuo, ką ji nutarė su Robinu. Rolfas nori,
kad jai pasisektų, ne taip kaip kitoms Mėnesienos
karalaitėms. Jis nenori, kad ji irgi turėtų išvykti iš Mė­
nesienos dvaro. Gal ir pats nenori išeiti? Mat atrodo,
kad rusvasis šuo, Mėnesienos karalaitei susipykus su
mylimuoju, visada turėdavo grįžti į pušyną. Jis buvo
tarsi geriausių Mėnesienos dvaro vyrų savybių - jė­
gos, drąsos, meilės, šilumos ir žvalumo - įsikūnijimas,
taigi, išsiskyrusi su savo vyru, Mėnesienos karalaitė
turėdavo išsiskirti ir su rusvuoju šunimi.
O baltasis arkliukas, staiga dingtelėjo Marijai, turi
visus Mėnesienos karalaitės bruožus: blyškų grožį,
skaistumą, tykų išdidumą. Tačiau rusvasis šuo ir
baltasis arkliukas apdovanoti tobulumu, kuris niekad

fO 178 Oi
nebus pasiekiamas nė vienam atskiram Meriveterių
saulės ir mėnulio atstovui. Šie du yra lyg idealai. Štai
nuo tokių minčių ir Rolfo draugijos Marijai ir buvo
gera eiti namo.
Tik išvydusi dvaro kontūrus ir žiburį savajame
bokšto lange, tartum kas būtų jį uždegęs tam, kad ji
nepaklystų, Marija susigriebė, jog seras Bendžaminas
su ponia Heliotrop tikriausiai rūpinasi, kur ji pasidėjo.
Ją ėmė graužti sąžinė, kad taip ilgai jų nė neprisiminė.
- Greičiau, Rolfai! - patraukė ji už karčių šunį. -
Greičiau, greičiau!
Bet Rolfas nesutiko skubėti, tik ramiai pažvelgė jai į
akis. Jis žinojo, kad jie nė kiek nesijaudina.
Ir iš tiesų vaizdas, kurį jie pamatė apšviestame hole,
buvo labai tolimas nerimui: seras Bendžaminas su po­
nia Heliotrop sėdėjo prie stalo priešais židinį ir šveitė
kiaulienos žlėgtainius su svogūnais ir keptus obuolius
su plakta grietinėle; Viginsas ir Romutė lakė pieną iš
dubenėlių, kiškienė dar kramtė ir duoną.
- Štai tu ir namie, - ramiai tarė seras Bendžaminas,
regis, nė kiek neabejojęs, jog ji saugiai parsiras. Marija
pastebėjo, kad jis pasipuošęs geriausia savo lieme­
ne - siuvinėta geltonomis rožėmis ir raudonais gvaz­
dikais - ir mūvi žiedą su rubinu. Nerimo kamuojami
žmonės nesirengia geriausiais drabužiais.
- Susivėlinai, mieloji, - pasakė ponia Heliotrop, bet
neatrodė, jog jai tat rūpėtų.
Nors buvo sukirtusi sočius pavakarius, Marija pa­
juto, kad garsusis Meriveterių apetitas nė kiek nesu-

M 179 f >?
mažėjęs, tik buvo apmaudu, jog seras Bendžaminas,
užgulęs žlėgtainius su svogūnais, nedaug paliko jai
kuo džiaugtis, o ponios Heliotrop, pasidėjusios prieš
save keptus obuolius su grietinėle, šįvakar berods vi­
siškai nekamuoja skrandis. Tačiau ji be reikalo susirū­
pino, nes prasivėrė virtuvės durys ir plyšyje viena virš
kitos pasirodė Marmaduko Raudonkepurio ir katino
Zacharijo galvos.
- Jei jaunoji panelė ir šuo Rolfas dar kartą teiktųsi
maloniai įžengti į kuklią mano buveinę, rastų joje už­
kandžių, skirtų kilmingosios panelės ir jos šuniškojo
palydovo kūniškiems poreikiams patenkinti, - išdrožė
prakalbą Marmadukas.
Marija su Rolfu mikliai įžengė į jo buveinę. Virtuvė,
nutvieksta židinio liepsnos, buvo nuostabiai jauki. Dar
nesuėsta Zacharijo, visa gerkle giedojo kanarėlė. Ant
stalo buvo padėtas keptas karvelis sidabrinėje lėkštė­
je, šaltanosių su obuoliais ir ąsotėlis grietinės. Asloje
gulėjo didžiulis avienos kaulas. Rolfas negaišdamas jį
griebė, bet Marija, nors vakarienė taip kvepėjo, kad no­
sis jai virpėjo kaip triušio, pirmiausia nuėjo prie židinio
ir pažvelgė į pelenus.
Taip, juose vėl pripiešta paveiksliukų. Pirmiausia
Romutė, šokuojanti trimis kojomis, vėjo plaikstomomis
ausimis, tada vėl mėnulio pjautuvas, atitinkantis ją
pačią, ir dvi keturkampės mūro sienelės, kokias piešia
maži vaikai.
Marija linksmai nusijuokė. Romutė parnešė žinią, o
Zacharijas ją išrašė židinio pelenuose: „Romutė sako,
kad Marija saugi kaip už tvoros".

PO 180 cjr
 - O, gudruolė Romutė! - sušuko Marija. - Ir gud­
ruolis Zacharijas!
Zacharijas ėjo ir ėjo ratais aplink ją, kaip visada su­
rietęs uodegą trimis lankais, glaustydamasis prie jos
sijono, ir puravo puravo.

Bet piešiniai pelenuose tą dieną nebuvo paskutinis

Marijos atradimas. Jos laukė ir daugiau staigmenų.
Gardžiai pavakarieniavusi holą rado tuščią, bet pro
salono durų apačią einanti žvakės šviesa pasakė, kur
visus galima rasti. Ir iš tiesų štai jie visi keturi: Viginsas
su Romute ramiai miega prieš ugnį, o seras Bendžami-
nas ir ponia Heliotrop sėdi iš abiejų šonų prie stalelio,
kuris paprastai būdavo pasienyje su šachmatais ir
rankdarbių dėžute ant viršaus...
Ir jie žaidė šachmatais... Pagaliau tos sustingusios
figūros vėl juda! Raudonieji šuneliai ir baltieji arkliukai
šokinėja juodais ir baltais langeliais, karaliai, valdovės,
žirgai ir rikiai visi stojo į mūšį, nebestovėjo kaip suak­
menėję. Židinio ugnies ir žvakių nušviesti atrodė ne iš
dramblio kaulo, o iš opalų ir perlų. Jie buvo kaip gyvi.
- O! - apsidžiaugė Marija. - Vėl žaidžiama šach­
matais!
Seras Bendžaminas pakėlė akis, ir Marija pamatė,
kad jo veidas raudonesnis kaip visada, o rudos akys
nustebusios, lyg būtų užkluptas darant kažką, ko nie­
kad nebesitikėjo daryti.

so 181 o*
 - Daugiau kaip dvidešimt metų nesu žaidęs šach­
matais, - kimiai tarė jis. - O, būdavo, kasdien žaidžiu
su... Na, sena istorija.
- Kodėl dabar sugalvojote vėl paimti šachmatus? -
priekabiai paklausė Marija.
- Kai įėjome į kambarį, pasirodė tokie apleisti, - at­
sakė seras Bendžaminas. - O štai arfą tavo buvimas
visiškai pakeitė. Nė nepajutau, kaip pasiūliau poniai
Heliotrop sužaisti partiją.
- Kur yra rankdarbių dėžutė? - neatstojo Marija. -
Dėžutė, kuri stovėjo ant šito staliuko šalia šachmatų? Ir
ji buvo apleista. Kur ją padėjote?
- Ar čia buvo dar ir rankdarbių dėžutė? - nelabai
susidomėjęs paklausė seras Bendžaminas.
Ponia Heliotrop pažvelgė per akinių viršų.
- Man rodos, padėjau kažkur ant grindų, - at­
sakė ji.
- Ant grindų! - pasipiktino Marija. Pamačiusi dėžu­
tę kampe pripuolė prie jos. - Jeigu jūs žaidžiate šach­
matais, aš atsidarysiu rankdarbių dėžutę, - pasakė ji.
- Na, žinoma, mieloji, - neprieštaravo seras Bendža­
minas, taip įsigilinęs į žaidimą, kad Marija abejojo, ar
jis girdėjo, ką ji sakė. Šiaip ar taip, ji gavo leidimą ati­
daryti rankdarbių dėžutę, o juk aną dieną jai nebuvo
leista. Ji nusinešė dėžutę ant sofutės prie stiklinių durų,
atsisėdo ir valandėlę laikė ją ant kelių su malonumu
uosdama gardų kedro kvapą. Tada atvožė dangtelį ir
pažvelgė vidun.
Dėžutė buvo išmušta dygsniuotu dramblio kaulo
spalvos atlasu, ant dangtelio vidinės pusės specialiose

EO 182 CA
kilpose gulėjo dailus sidabrinis antpirštis ir žirklutės.
Dėžutėje, tvarkingai suvyniotas, buvo nebaigtas siuvi­
nėti kažkoks drabužis. Marija paėmusi išvyniojo jį ir
pamatė, jog tai balto atlaso liemenė, siuvinėta baltomis
saulutėmis su geltonais viduriukais; kiekviena gėlytė
buvo žalių lapelių fone, kad nesusilietų su baltu atlasu.
Siuvinėti buvo likę nedaug, vos keletas lapelių.
Marija padėjo dėžutę šalia savęs, o liemenę išskleidė
ant kelių. Pažvelgė į serą Bendžaminą, sėdintį priešais
ir pernelyg įsijautusį į žaidimą, kad pastebėtų, ką ji
veikia. Žvakių šviesa spindėjo ant puikiai išsiuvinėtos
jo liemenės. Marija palygino abi liemenes. Gėlės skir­
tingos, tačiau raštas panašus. Jokios abejonės, kad abu
drabužius siuvinėjo ta pati ranka, be to... be to, tais pa­
čiais dygsneliais siuvinėtos ir gėlytės ant levandų mai­
šiukų, kuriuos ponia Lavdei paliko poniai Heliotrop...
Vadinasi, Lavdei išsiuvinėjo abi šias liemenes.
Marija sėdėjo tyliai kaip pelytė ir smarkiai galvojo.
Liemenė ant jos kelių atrodė pasiūta iš to paties atlaso
kaip ir vestuvinė suknelė, kurią ji vilkėjo dieną. Ji,
regis, irgi buvo skirta vestuvėms. Saulutės su aukso
viduriukais. Mėnulis ir saulė.
Staiga ji prisiminė Marmaduko Raudonkepurio žo­
džius, kuriais jis pagyrė ponią Heliotrop tą dieną, kai
ji pirmą kartą apsilankė virtuvėje: „Tikra tobulybė, pa­
lyginti su ankstesniąja duenja, kuri gyveno čia su kita
jauna panele".
Tada prisiminė, ką Lavdei buvo sakiusi apie senutę
Elspet, - kaip ji kitados gyvenusi dvaro rūmuose, bet
susipykusi su Marmaduku ir išsikrausčiusi. Seras Ben-

9n 183 M
džaminas padaręs ją vartininke, tada ji susipykusi su
juo. Tikriausiai draugavo su Lavdei, nes Lavdei žinojo,
kad ji mirė, ir užėmė jos vietą kalno vartinėje.
Staiga Marija viską suprato. Jos smalsumas buvo
patenkintas. Jaunutė Lavdei gyveno čia su savo guver­
nante, kaip dabar ji, Marija, gyvena su savąja. Lavdei
su guvernante važinėdavo ponio traukiama karietaite.
Lavdei jodinėdavo Slenktene ir mylėjo Rolfą. Ir būtų
ištekėjusi už sero Bendžamino, bet jie susipyko ir ji
išvyko iš dvaro. Marija prisiminė, kaip senukas pa­
storius per pusryčius kalbėjo apie melodiją, išvaduotą
iš klavesino: „Tikriausiai tai buvo paskutinė melodija,
kurią ji grojo prieš amžinai užvoždama klavesiną.
Taip, prisimenu, ją ji ir skambino tą vakarą. Paskutinį
savo vakarą dvare. Prieš dvidešimt metų".
Tada Marija nežinojo, apie ką jis kalba. Aišku, tai
buvo Lavdei. Tą vakarą Lavdei susipyko su seru Ben-
džaminu ir po to išvažiavo į miestą už kalvų, o ten
ištekėjo už advokato, Robino tėvo... Rolfas išėjo atgal
į pušynus... Tačiau ji taip mylėjo slėnį, jog po vyro
mirties sugrįžo.
Deja, buvo pernelyg išdidi, kad serui Bendžaminui
praneštų apie savo grįžimą ir bandytų taikytis. įdomu,
pamanė Marija, dėl ko gi Lavdei taip susipyko su seru
Bendžaminu? Kad ir kas tai būtų, laikas pagaliau jiems
susitaikyti - dabar, kai seras Bendžaminas ir Marma-
dukas bent kiek atlaidžiau žiūri į moteris, nes ji pati ir
ponia Heliotrop taip gražiai elgiasi...
- Turiu pasiekti, kad jie susitaikytų, - ryžtingai tarė
sau Marija.

SO 184 G*
 Bet pirmiausia reikia Rojaus kalną grąžinti Dievui.
Marija sulankstė liemenę, dėžutę pasikišo po pažasti­
mi ir tykiai pasuko prie bokšto laiptų. Juk reikia anksti
atsigulti, kad galėtų rytą anksti atsikelti ir leistis į naują
nuotykį. Tačiau prieš miegą likęs dar vienas darbas.
Jau uždėjusi ranką ant durų rankenos, ji griežtai
kreipėsi:
- Sere Bendžaminai! Sere!
Giminaitis pakėlė akis gerokai apstulbęs, nes niekas
iki tol dvare nebuvo jo prakalbinęs su tokiu karališku
išdidumu.
- Sere Bendžaminai, - tarė Marija, - jūs neturite jo­
kios teisės imti pinigų, kurie gaunami pardavus vilną,
nukirptą nuo avių, besiganančių Rojaus kalne.
- Ką aš girdžiu, Marija? - sušuko seras Bendžami-
nas. - Gal paaiškinsi kodėl?
- Seras Rolfas Rojaus kalną pavogė iš Dievo, - kietai
pasakė Marija. - Rytoj pastorius su vaikais ir aš grąžin­
sime jį Dievui. Daugiau jis jums nebepriklausys.
-O varge...
- Turite duoti žodį, sere, - varė savo Marija, - jog
daugiau nebepasiliksite tų pinigų, o visus atiduosite
vargšams.
- Bet mano pajamos labai sumažės, - sausai atšovė
seras Bendžaminas.
- Galėtumėte mažiau valgyti, - draugiškai patarė
Marija.
- Marija! - pakraupo ponia Heliotrop. - Kaip tu
kalbi su savo pusbroliu!
- Aš tai sakau jo paties labui.

fO 185 oi
 Staiga seras Bendžaminas atmetė galvą ir nusikva­
tojo - taip pat griausmingai ir nuoširdžiai kaip Robi­
nas prieš kelias valandas.
- Puiku, Marija, - pagaliau tarė jis. - Jūsų dideny­
bės įsakymas bus įvykdytas.
Marija atsigulė patenkinta, kad jos smalsumas tą
dieną buvo deramai atlygintas. Tačiau vis tiek liko ne­
aišku, kur miega Marmadukas Raudonkepuris.
 DEVINTAS SKYRIUS

Lavdei Minit savo pažadą tesėjo: rytą Mariją paža­

dino bučinys į skruostą, švelnutis tarsi drugelio sparnų
prisilietimas. Atsimerkusi pamanė, jog regi angelo vei­
dą. Paskui pamatė, kas čia stovi, ir nusišypsojo.
- Motušė Minit, - tarė ji.
Lavdei nusijuokė.
- Visaip gyvenime buvau vadinta, bet šitas vardas
gražiausias. O dabar greitai kelkis, Marija. Šį rytą tavęs
laukia daug darbų.
Marija stryktelėjo, ir Viginsas, lyg tyčia gulėjęs ant
jos kojų, nuskrido oru ir šleptelėjo ant grindų labai
nekokios nuotaikos. Tad ir gulėjo ant nugaros piktai
niurgzdamas, iškėlęs visas keturias kojas, kol Lavdei
paėmė iš skardinėlės cukruotą sausainį ir padėjo jam
ant pilvo. Jis mikliai apsivertė, sugraužė sausainį ir
liko laimingas.
- Jūs žinojote, kur guli sausainiai, motuše Mi­
nit, - tarė Marija, prausdamasi sidabriniame dube­
nyje. - Kai buvote jauna ir miegodavote šitame kam­

m 187 c*t
baryje, ar Marmadukas Raudonkepuris irgi jums jų
prikepdavo?
Lavdei Minit, imdama iš komodos Marijos amazo­
nę, apstulbusi sustingo.
- Iš kur ištraukei, kad aš čia miegodavau, kai buvau
jauna? - griežtai paklausė ji.
- Ėmiau ir atspėjau, - atsakė Marija, maudamasi
pasijonį. - O kurgi dar galėjote miegoti? Sero Bendža-
mino ir jo motinos kambariai buvo kitame bokšte. Jūsų
guvernantė Elspet turėjo užimti didįjį miegamąjį, kaip
dabar ponia Heliotrop. Ar daug laiko čia praleisdavo-
te? O gal daugiausia sėdėdavote salone? Kur siuvote
sau vestuvinę suknelę? Ir serui Bendžaminui liemenę?
- Marija! - pasibaisėjusi sušuko Lavdei. - Ar kas
nors apie mane tau pasakojo?
- Ne, aš tik sudėjau du ir du.
- Tu tokia gabi aritmetikai, jog net baisu, - burbte­
lėjo Lavdei.
- Man užtenka proto, - pasakė Marija, švelniai pa­
ėmusi iš Lavdei rankų jojimo kostiumą ir užsivilku­
si. - Nesistebėčiau, jeigu nebūčiau pirmoji Meriveter,
kuriai pakanka proto. Paveldėjau jį iš mamos, nes
tėvas neturėjo nė lašo. Neatrodo, kad ir judu su seru
Bendžaminu jo turėtumėte. Jei būtumėte turėję, nebū­
tumėt susipykę. O dėl ko susipykote?
- Per daug ilga istorija, kad aš dabar tau pasako­
čiau, - skubiai tarė Lavdei.
- Turėsite gražaus laiko, kol per mišką nueisime
į miestelį, - nenusileido Marija. - Motuše Minit, pri­

JO 188 OI
valote man papasakoti. Mylinčios motinos ir dukros
tarpusavy neturi paslapčių.
Lavdei Minit nieko nepasakė. Ji padavė Marijai
plunksnuotąją jos skrybėlaitę, pati apsisiautė pilkuoju
saliu ir išėjo pirma pro dureles, tinkamas tik Mėnesie­
nos karalaitėms ir nykštukams vaikščioti, tada nulipo į
holą, iš paskos kicenant Viginsui.
Hole jų jau laukė Rolfas, Romutė ir - o stebuk­
le - Zacharijas.
- Ar ir Zacharijas eis? - nusistebėjo Marija. - Ma­
niau, kad jis niekur ir su niekuo neina.
- Mėnesienos dvaro istorijoje ši diena lemtinga,-
paaiškino Lavdei. - Taigi visi gyvūnai, kurie draugiški
tau, susirinko tavęs paremti. Slenktenė jau laukia. Aš ją
tau pabalnojau. Robinas bažnyčioje su vaikais.
Jie išėjo, nulipo laiptais. Slenktenė kantriai stovėjo
prie lipynės.
- Jokit Slenktene, aš josiu Rolfu, - tarė Marija. - Ne­
svarbu, kad neturite jojimo kostiumo. Ji labai rami.
- Žinau, - tykiai atsiliepė Lavdei, vikriai užlipdama
ant lipynės. - Mano gerutė Slenktenė!
Slenktenė tyliai ir švelniai sužvingo, tada meiliai
pažvelgė į Mariją, kad ši nepavydėtų.
- Meriveterių gyvuliai, atrodo, labai ilgai gyvena,
tiesa? - pasakė Marija, užsėdusį ant Rolfo ir pastebėju­
si karčiuose žilų plaukų.
- Jie žino, kad yra reikalingi.
- Taip, labai supratingi, - susimąsčiusi atsiliepė
Marija. Ji vis labiau įsitikino, kad ne per daug supra­

to 189
tingiems Meriveteriams itin svarbu, kad juos saugotų
ir jiems vadovautų gyvūnai.
Dar buvo tokia ankštybė, kad danguje viršum ked­
ro tarsi lempa tebekabėjo mėnulis ir blausiai mirgėjo
žvaigždės. Bet rytuose už Rojaus kalno dangus nušvito
raudonai lyg rožė, o vakaruose viršum jūros perliniai
debesys buvo apkraštuoti grynu auksu. Laiko buvo
daug, ir abi Mėnesienos karalaitės lėtai jojo samanomis
apaugusiu keliuku po medžiais. Slenktenė per sama­
nas žengė be jokio garso, o Rolfas ir šiaip tapsėdavo
negirdimai. Romutė, Zacharijas ir Viginsas, bėgdami
iš paskos, šnekučiavosi, tačiau taip negarsiai, kad jų
pokalbio negalėjai nuklausyti. Tinkamiausia valandėlė
pasakoti.
- Dabar papasakokit, motuše Minit, - paprašė
Marija.

- Kaip ir tu, aš gimiau ne Mėnesienos dvare, - pra­

dėjo Lavdei. - Esu kilusi iš Kornvalio, kur jūra trankosi
į milžiniškus uolų skardžius ir auginamos gražiausios
pasaulyje pelargonijos. Gyvenau ten iki dešimties
metų, tada mirė mano tėvai ir kartu su guvernante Els-
pet atvažiavome į Mėnesienos dvarą. Čia mane augino
ledi Leticija Meriveter, mano teta ir sero Bendžamino
motina. Ji labai anksti tapo našle, bet buvo protinga
moteris, sėkmingai užaugino sūnų ir dvarą valdė taip
sumaniai, kad Mėnesienos dvaras suklestėjo. Ji buvo

fO 190 CJi
griežta, net žiauri, aš jos nemylėjau, nors dabar manau,
jog ji labai stengėsi padėti beturtei našlaitėlei, kokia aš
buvau, atvykusiai į Mėnesienos dvarą kaip stovi, tik su
dešimčia vazonėlių, kuriuose buvo pridaiginti pelar­
gonijų ūgliai, tų pačių nuostabių rausvų pelargonijų,
kurios yra Kornvalio pasididžiavimas.
- Štai kodėl jūsų namuose tiek pelargonijų, - su­
murmėjo Marija.
- Taip, - tarė Lavdei. - Tos, kur mano namuose ir
kur auga pas pastorių, kilusios iš tų pačių dešimties
atsivežtų ūglių. Jeigu ir užtraukiau Mėnesienos dvarui
bėdą, nors užveisiau pelargonijų.
- Pasakokit, - paragino Marija.
- Mano tėvas, sero Bendžamino tėvas ir tavo senelis
buvo broliai. Visi turėjo po vieną vaiką: serą Bendža-
miną, mane ir tavo tėvą. Dabar Meriveteriai yra visai
mažutė šeima, liko tik seras Bendžaminas, aš ir tu.
- Na, - išdidžiai tarė Marija, - kur nusileidžiam
kiekybe, atsigriebiam kokybe. Reikia tik paieškoti ki­
tos tokios puikios trijulės. Neįsivaizduoju, kad būtų
galėję susipykti du tokie mieli žmonės kaip jūs ir seras
Bendžaminas... Papasakokit apie tą kivirčą, motuše
Minit... Dėl ko susipykote?
- Dėl pelargonijų, - tyliu balseliu atsakė Lavdei.
- Pelargonijų! - aiktelėjo Marija. - Bet kaip, Dieve
mano, galima visam gyvenimui susipykti dėl pelar­
gonijų?
- Kai dabar pagalvoji, tikrai nesuprantu, kaip galė­
jome, - tarė Lavdei, - tačiau tuo metu tos pelargonijos
man atrodė svarbiausias dalykas pasaulyje. Taip jau

J30 191 o*
 yra su visais pykčiais, ypač jeigu pykstasi Merivete-
riai. Jie prasideda dėl kokio menko nieko, pavyzdžiui,
rausvų pelargonijų, paskui po truputį auga, auga, kol
užpildo visą pasaulį.
- Pasakokit.
- Į Mėnesienos dvarą atvykau baisiai nelaiminga.
Tėvus mylėjau, bet jie mirė, mylėjau mūsų namus
Kornvalyje, juos irgi turėjau palikti. Tik tos rausvos
pelargonijos man ir bepriminė tėvus ir gimtuosius
namus. Nemoku tau apsakyti, Marija, kaip aš dievinau
tas rausvas pelargonijas. Man buvo duotas kambarėlis
bokšte, aš jį pristačiau pelargonijų, o kai jų dar pa­
dauginau, vazonėliais apdėjau bokšto laiptus. Tada
ir prasidėjo bėdos... Mat ledi Leticija nekentė dviejų
dalykų - pelargonijų ir rausvos spalvos, ypač ryškiai
rausvos. Dvaro parke nebuvo nė vienos pelargonijos,
o namie - jokio rausvo daiktelio. Tai ji apstatė dvaro
saloną ir išsiuvinėjo kėdžių sėdynes. Prisimeni, kad
rožės raudonos ir geltonos, rausvų nėra.
- Žinau, - tarė Marija. - Salonas tuo man ir patinka,
kad jame nėra nieko rausvo, mat aš, kaip ir ledi Letici­
ja, nemėgstu rausvos spalvos.
- Ką? - sušuko Lavdei. - Joji su manimi, Marija, ir
drįsti sakyti nemėgstanti rausvos spalvos?
Lavdei pasipūtė, tarsi sustingo, tik akys svaidė žai­
bus. Atrodė mirtinai įžeista. Marija pamanė, jog ji tie­
siog juokinga, ir pati taipgi pasipūtė, akys sužaibavo,
ji jau žiojosi kaip nors atsikirsti. Bet nespėjo - tyliai su­
urzgė Rolfas, įspėjamai sužvengė Slenktenė, ir Marija,
užuot atrėžusi Lavdei, nusijuokė.

fO 192 CfL
 - Na, nesipykime, - pasakė. - Jums patinka rausva
spalva, o man ne. Ir kas čia tokio, juk dėl skonio nesi­
ginčijama.
Lavdei atlyžo, nusišypsojo.
- Ledi Leticija ir aš kažkaip nesugebėjome šitaip su­
sitarti. Mes be atvangos ginčydavomės. Iš mano bokšto
ji neįsileido į namus nė vieno vazonėlio ir prisakė,
kad net kokio rausvo kaspinėlio nedrįsčiau įsirišti į
plaukus. Ir aš baisiai tūžau ant jos, nes man paniekinti
pelargonijas reiškė įžeisti mano tėvus. Buvau labai ne­
laiminga. Man rodos, būčiau mirusi iš širdgėlos, jei ne
guvernantė, senutė Elspet, bambeklė, bet visada mane
užstodavusi, ir nepaprastas sero Bendžamino geru­
mas. Kai aš buvau dešimtmetė mergytė, jis buvo pui­
kus dvidešimt penkerių metų jaunikaitis. Kaip sakiau,
buvo man neapsakomai geras ir aš jį mylėjau, nors jis,
kaip ir jo motina, nemėgo rausvų pelargonijų. Bet sky­
rėsi nuo motinos, nuolat kalbančios apie nekenčiamus
dalykus, - niekad apie juos neužsimindavo, tylėdavo
kaip žemė. Vis man ką nors dovanodavo atsilyginda­
mas už motinos griežtumą. Jaunystėje buvo nagingas
stalius, tai jis sumeistravo visus tuos gražius baldus,
kurie stovi tavo kambaryje. Ir išmokė mane žaisti šach­
matais. Mes žaisdavom ir žaisdavom. Nemoku papa­
sakoti, Marija, kaip jį mylėjau. Ir jis mane mylėjo... Bet
motiną labiau.
- Tikriausiai pavydėjote jo motinai, - pasakė Marija.
- Taip, pavydėjau, - prisipažino Lavdei. - Tais lai­
kais buvau baisi mergiotė, Marija: pavydi, išpuikusi ir
graužiama šalto įtūžio, tokio nepanašaus į karštą ledi

SO 193 03
Leticijos pyktį ir taip ją erzinusio. Tačiau seras Ben-
džaminas mane mylėjo, kai suaugau, pasipiršo, ir aš
sutikau už jo tekėti.
- Ar ledi Leticija nusiminė? - paklausė Marija.
- Labai. Bet ji buvo moteris. Seras Bendžaminas tuo
laiku turėjo jau trisdešimt metų, ir ji suprato, kad jeigu
jis nori, turi visišką teisę mane vesti. Taigi susitaikė su
tuo. Bet manęs tikrai nemėgo, baisiai krimtosi dėl su­
žadėtuvių, manau, toji graužatis pakirto jai sveikatą.
Tą žiemą ji peršalo ir mirė nespėjus mums susigau­
dyti. Seras Bendžaminas sielvartavo, nes motiną die­
vino. Stengiausi kaip mokėdama jį guosti, regis, jis dar
karščiau mane pamilo. Pavasarį nutarėme susituokti.
Padedami Elspet, abu ėmėme gražinti, blizginti namus
vestuvėms. Laisvalaikiu vien tik siuvinėdavau. Serui
Bendžaminui jau buvau dovanojusi gražią liemenę,
melsvą, išsiuvinėtą geltonai ir raudonai, jo mėgstamo­
mis saulės spalvomis. Tada ėmiausi vestuvinės. Pati
pasisiuvau kraičio sukneles ir vestuvinę suknelę... Ir
tada, Marija, vieną pavasario vakarą, vestuvių išvaka­
rėse, padariau baisią kvailystę.
- Galiu pasakyti kokią, - tarė Marija. - Bokštas jau
buvo kimšte prikimštas pelargonijų, neliko vietos nė
vienam naujam vazonėliui, taigi vieną dieną, kai seras
Bendžaminas jodinėjo, jūs nunešėte jas žemyn ir su-
statėte po visus namus.
- Kaip tik taip ir padariau. Daugiausia jų atsirado
salone, nes tą vakarą turėjo ateiti pastorius, taigi norė­
jau, kad kambarys atrodytų kuo linksmiau. Ir dar ap­
sivilkau vieną kraitinę suknelę - rausvą. Ir vakarienės

80 194 03
stalą papuošiau rausvomis gėlėmis. Tada atėjo pasto­
rius. Paskui, gerokai pavėlavęs, parjojo seras Bendža-
minas ir pamatė, ką aš padariau.
- Ką jisai sakė? - nekantriai paklausė Marija.
- Tada nieko nesakė, - pasakojo Lavdei, - nes
svečiavosi pastorius. Visą vakarą vaidino malonų
šeimininką, bet aš mačiau, kad jis tūžta. Manau, ir
pastorius pastebėjo, nes po vakarienės, norėdamas
praskaidrinti nuotaiką, paprašė mane paskambinti ir
padainuoti, ir aš padainavau dainą, kurią prieš kelis
amžius buvo sukūręs kažkas iš Meriveterių. Seras
Bendžaminas ją mėgo, nes mergaitė iš tos dainos jam
priminė mane.
- Taip, žinau tą dainą, - sukuždėjo Marija.
- Tačiau tą vakarą ji jam nepatiko. Ir pastoriui iš­
ėjus jis man pasakė, ką iš tiesų mano apie mane. Jis
Meriveterių būdo, supranti, nors atrodo toks smagus
ir geraširdis, o jaunas būdamas galėdavo tapti tiesiog
riaumojančiu liūtu. Tą vakarą jis siautėjo ir rėkavo, kad
riet stogas kilnojosi. Sakė, kad aš išniekinusi šventą jo
motinos atminimą ir nesanti verta užimti jos vietos.
Prišnekėjo jis ir kitokių dalykų, kurie mane baisiai
supykdė, taigi aš irgi netylėjau. Be kita ko, išrėžiau,
kad jo motina toli gražu nebuvo šventoji, o labai ne­
dora moteris, jeigu galėjo taip engti mergytę tik už
tai, kad ji mėgsta rausvą spalvą. Visi šventieji mėgsta
pelargonijas, pasakiau, šventieji mėgsta visas gėles,
kurias Dievas sukūrė, ypač ryškiai rausvas Kornvalio
pelargonijas, nes Dievas nėra sukūręs gražesnių gėlių
už jas... Sulig tais žodžiais seras Bendžaminas sugrie­

to 195 03
bė arčiausiai stovėjusius vazonus ir ištrenkė pro duris
į rožyną.
- O ką jūs darėte?
- Užlipau į savo bokštą, nusivilkau šilko suknelę
ir apsivilkau kelioninę. Senajai Elspet, guvernantei,
parašiau raštelį, kad išeinu visam laikui, tačiau tegul
ji nesirūpina, nieko man neatsitiks, ir pakišau po jos
miegamojo durimis. O kai visai sutemo ir namai nu-
tyko, pasiėmiau didelį krepšį, išslinkau į rožyną ir
surinkau iš duženų visas pelargonijas, kiek tik radau
patamsyje, sudėjau į krepšį, perėjau parką, tada pro
tunelį ir didžiąsias duris patekau į kelią, vedantį iš
slėnio. Žygiavau visą naktį ir išaušus atsidūriau visai
nepažįstamame pasaulyje, sakytum kokioje svetimoje
šalyje. Jaučiausi pašalinė ir vieniša. Bet nepakeičiau
nusistatymo ir nepasukau atgal. Pasiekusi miestą pa­
beldžiau į pirmo padoriai atrodančio namo duris ir
paklausiau, ar nereikia tarnaitės. Reikėjo. Šeimininkų
sūnus, jaunas advokatas, pamilo mane iš pi~mo žvilgs­
nio, ir aš paknopstomis susiruošiau tekėti, nes buvo
geras ir man patiko, be to, apsėsta išdidumo ir pykčio
norėjau serui Bendžaminui užkirsti visus kelius, kad
nebegalėtų manęs susigrąžinti.
- O ar jis bandė jus susigrąžinti? - paklausė Marija.
- Taip, bandė. Su pastoriumi ir Elspet tol nenurimo,
kol neišsiaiškino, kur aš esu, tada seras Bendžaminas
pasiuntė pas mane pastorių pranešti, kad man atlei-
džiąs ir sutinkąs mane vesti. Tačiau pats neatvažiavo...
Manau, tebebuvo įsižeidęs ir piktas, puikybė užgauta.

50 196 03
Be to, neatsiuntė atsiprašymo už tai, kad išmetė mano
pelargonijas. Taigi aš dar labiau supykau ir pastoriui
įdaviau parvežti prašymą tuojau pat išsiųsti visus mano
drabužius, taip pat žinią, kad greitu laiku ištekėsiu už
advokato, gyvensiu mieste ir į slėnį kojos nebekeisiu.
- Bet įkėlėte, - tarstelėjo Marija.
- Nieko nepadarysi. Per daug slėnį mylėjau, kad
įstengčiau išbūti be jo. Ir dar, būdama kaimietė, ne­
kenčiau miesto. Kai Elspet buvo paskirta vartininke,
aš ją aplankydavau, o mirus jai ir vėliau mirus mano
vyrui susirinkau visą mantą, įskaitant rausvąsias pe­
largonijas, ir slapčia atsikėliau gyventi į vartinę, kaip
jau sakiau... Kaip ir pirmoji Mėnesienos princesė.
- Nejaugi! - aiktelėjo Marija. - Ji ten gyveno?
- Manau, taip, - atsakė Lavdei. - Kai mudu su Ro­
binu įsikraustėme į vartinę, mažasis kambarėlis, kuris
dabar Robino, buvo nenaudojamas. Užverstas žemė­
mis ir akmenimis, visokiom šiukšlėm, prikritusiom
pro skylę, kurios vietoj šiuo metu langas. Abu su Robi­
nu jį iškuopę aptikome dureles su pasagos formos bels-
tuku, išeinančias į kalną. O po šiukšlėmis dar radome
sidabrinį veidrodį su šuoliuojančiu arkliu, kuris dabar
kabo mano kambaryje. Kamjis galėjo priklausyti, jeigu
ne jai? Man rodos, išėjusi iš dvaro, ji visą gyvenimą ten
pragyveno, o baltasis arkliukas ganėsi Rojaus kalno
šlaituose.
- Galimas daiktas, - tarė Marija. - Lavdei, legenda
pasakoja, kad išeidama iš dvaro ji pasiėmė perlų karo­
lius. Ar jų neradote?

fO 197 O?
 - Ne, - atsakė Lavdei. - Ilgai ieškojau, bet neradau.
Didysis žiedas su rubinu, kurį Mėnesienos karalaitė
dovanojo serui Rolfui, išliko, seras Bendžaminas kai
kada jį užsimauna, tačiau perlai, matyt, dingo. Gai­
la, nes su tais karoliais nuostabiai atrodytum vestu­
vių dieną.
- Tik pagalvokit, Lavdei, kad šitiek metų pragy­
venote vartinėje ir nė nebandėte susitaikyti su seru
Bendžaminu!
- Kodėl būčiau turėjusi bandyti? - šaltai atšovė Lav­
dei. - Jis juk niekada nebandė taikytis.
- Bet juk bandė! Pasiuntė į advokato namus
pastorių!
- Koks jau ten taikymasis... Jis taip ir nepasakė,
kad gailisi pasikarščiavęs, ir neatsiprašė už išmestas
pelargonijas. O visas kitas rausvas pelargonijas, tas,
kurių jis neišmetė pro duris, tikriausiai sudegino, nes
negirdėjau, kad dvare ar parke kas būtų pastebėjęs ko­
kią rausvą pelargoniją.
Marija nieko nesakė, tačiau staiga prisiminė tą pa­
slaptingą kambarį viršum tunelio tarp arklidžių kiemo
ir daržo ir rausvas pelargonijas, kurias matė jo lange.
Nutarė pirma proga ištirti tų rausvų pelargonijų reika­
lą. Na, bet dabar svarbiausia užduotis - grąžinti Die­
vui Rojaus kalną, o jos jau pasiekė miestelio vartus.
- Šiuo metu, motuše Minit, neturiu laiko kalbėti apie
siaubingą judviejų su seru Bendžaminu kvailumą, - ne­
gailestingai išpyškino Marija, - bet vėliau pakalbėsiu.
Gyvūnus gal paliksime prie šventoriaus vartų?

M 198 c*
 - Ne, vešimės į vidų, - tarė Lavdei. - Senasis pa­
storius neprieštarauja, kad į bažnyčią žmonės vestųsi
gyvūnus. Sako, jog šunys, katės ir arkliai yra pavyz­
dingiausi Dievo vaikai, paprastai jie elgiasi daug gra­
žiau už vyrus ir moteris, todėl jis nemato priežasties
neįleisti jų į Dievo namus.
- Aš irgi nematau, - pritarė Marija.
Jiedvi jojo miestelio gatve, tebemiegančia, nes buvo
dar baisiai anksti. Nuo Rojaus kalno bėgantis upelis
linksmai gurgėjo po tilteliais priešais kiekvieno kiemo
vartelius. Jos įjojo į šventorių. Palei bažnyčios duris
Lavdei su Marija nusėdo nuo ponio ir šuns ir susi­
kibusios rankomis žengė į vidų lydimos poromis iš­
sirikiavusių Rolfo ir Slenktenės, Zacharijo ir Romutės.
Pačiam gale ėjo gražuolis Viginsas, it vimpelu mata­
ruodamas uodega.

Bažnyčia buvo pilna saulės, vaikų ir muzikos. Pa­

storius stovėjo ant presbiterijos laiptų pasikišęs smuiką
po smakru ir griežė vieną gražiausių melodijų, kokią
Marijai buvo tekę girdėti. Aplink jį sėdėjo visi Sidab­
rinės Rasos vaikai, su savo margais drabužėliais pa­
našūs į gėles, ir giedojo, kaip auštant gieda paukščiai:
džiugiai ir iš viso vieko.
Senukas pastorius nenustojo griežęs, kai Lavdei
Minit, Marija, Rolfas, Slenktenė, Zacharijas, Romutė ir
Viginsas prisidėjo prie vaikų būrio, tik pasakė:

50 199 o*
 - Sėskit ir kuo greičiau mokykitės naują giesmę.
Lavdei su Marija atsisėdo ant laiptelių, pasiėmė ant
kelių Viginsą ir Romutę, Rolfas ir Slenktenė kantriai ir
pagarbiai stovėjo šalia. Tačiau Zacharijas šastelėjo per
durų viršų į Meriveterių klauptą ir įsitaisė ant pagalvė­
lių taip išdidžiai, lyg į šią didingą murkiančią būtybę
būtų persikūniję visi Egipto žemėje gyvenę faraonai.
Naujosios giesmės, kurią pastorius sukūrė šiai isto­
rinei progai pažymėti, žodžius ir melodiją buvo lengva
pagauti, ir netrukus Lavdei su Marija traukė ją iš visos
širdies, kaip ir miestelio vaikai.

PAVASARIO GIESMĖ

Viešpačiui šlovė už brolį mėnesį,

Koksai jis gražus ir šviesus.
Viešpačiui šlovė už sesę saulę,
Kokia ji skaisti ir meili.
Viešpačiui šlovė už žibančias žvaigždes -
Vainiką nakties skliaute.

Viešpačiui šlovė už vėją ir lietų,

Už debesis, rasą ir orą.
Už lanką vaivorykštės virš debesų,
Mums žadančios laimę ir gėrį.
Visi tie daiktai pilni Viešpaties meilės,
Kuri mus apgobia visus.

Viešpačiui šlovė už motiną žemę,

Kokia ji gera ir dosni.

£0 200 C*?
 Ji mums dovanoja gėles ir vaisius,
Medžius ir javus, ir žolę,
Tai ji kiekvienam iš mūs duoda gyvybę
Ir duonos kasdieninės.

Viešpačiui šlovė už pavasarį naują,

Už naują sužydėjimą,
Už pumpurus, kūdikius ir ėriukus,
Varnėno ir strazdo giesmę.
Tegu padėka, iš širdžių išsiveržus,
Su vieversiu skrieja dangop.

- Na, gal užteks, - tarė pastorius, kai visi prisigie-

dojo į valias. - Marija, būk tokia gera, nueik į Merive-
terių koplyčią ir pažiūrėk, ar Robinas baigė jam skirtąjį
darbą.
Marija nukėlė nuo kelių Romutę ir nuskubėjo į kop­
lyčią. Robinas sėdėjo asloje sukryžiavęs kojas ir atsi­
šliejęs į sero Rolfo antkapį. Ant kelių laikė didįjį sero
Rolfo kardą ir įnirtingai jį šveitė švitriniu popieriumi.
Pakėlęs akis nusišypsojo Marijai.
- Plienas per senas, kad jį gražiai nublizgintum. Bet
vis tiek bus švaresnis. Pastorius sako, jog reikia jį neštis
į kalną.
Marija plačiai nusišypsojo. Gerai sugalvota! Pats
seras Rolfas negalės žygiuoti su jais grąžinti nuosavy­
bės, kurią buvo pavogęs, bet nors jo kardas dalyvaus
iškilmėse!
Robinas atsistojo, nusivalė dulkes, švitrinį popierių
kartu su šepečiu ir semtuvėliu tvarkingai padėjo ker-

KO 201 03
tėn, ir abu su Marija nunešė kardą pastoriui. Pastorius,
padėjęs smuiką, pasikaišė sutaną, LaVdei Minit iš nišos
paėmė Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi statulė­
lę, vaikai atnešė prie sakyklos gulėjusį varpą.
- Ar mes juos nešimės tenai? - paklausė Marija.
- Žinoma, - atsakė pastorius. - Tai vienuolyno nuo­
savybė, mes ją grąžinsime į vietą.
Kai kurie vaikai ėmė ašaroti.
- Mes labai pasiilgsime Švenčiausios Marijos.
- Niekai, - atšovė pastorius. - Ir į Rojaus kalną ga­
lėsite nešti jai dovanas. Nuo šios dienos mes dažnai
eisime tenai garbinti Dievo. O dabar keliaujam. Mikliai
rikiuojamės. Aš eisiu pirmas, jūs visi po du iš paskos,
kuo garsiau giedodami pašlovinimo giesmę, kurios jus
ką tik išmokiau. Mergelę Mariją ir varpą neškit pasi­
keisdami.
- Atrodysime it gyvūnai, einantys į Nojaus lai­
vą, - tarė Marija.
- Gražiau ir nesugalvotum, - linktelėjo pastorius. -
Na, pirmyn. Robinai, duok man kardą.
Robinas įteikė jam kardą, ir, iškėlęs jį rankena į vir­
šų, kad atrodė tarsi kryžius, nešamas per procesiją, pa­
storius žengė nava ir pro duris išėjo į saulės nutviekstą
šventorių iš visų plaučių traukdamas giesmę. Jam už
nugaros trepsėjo Rolfas ir Slenktenė, toliau - Marija
ir Robinas, už jų- Viginso ir Zacharijo pora, toliau
Lavdei Minit vedė už rankytės Piterkiną Peperį, jai iš
paskos ėjo Prudens Haniban, vedina visu būriu vaikų,
nešančių statulėlę ir varpą ir karštai giedančių naująją
giesmę.

fo 202 O*
 Kai pasiekė į kalną vedantį keliuką, saulė jau buvo
aukštai. Buvo nuostabus pavasario rytas. Lipdami į
kalną ir giedodami, nors kiek uždusę, vaikai skynė
žiemes, paparčius, raktažoles ir dėjo puokštes. Visur
aplinkui giedojo paukščiai, čiulbėjo taip skardžiai, kad
jų balsai kone užgožė vaikų giedojimą. Iš keliuko įsu­
kus į kalną, saulė, regis, dar skaisčiau švietė, visi kopė
laimingi, sukiodamiesi tarp avių ir laigančių ėriukų,
brisdami per žalią žalią žolę ir melsvas žibuokles, pro
žydinčią kryklę, aukštyn ir aukštyn, kur į mėlyną dan­
gų savo sidabrines, žaliais ką tik išsprogusiais lapeliais
nusagstytas šakas kėlė bukmedžiai. Netoli viršūnės
pastorius juos sustabdė, leido atsipūsti, tada po bukų
šakomis jie įžengė pro duris apgriuvusioje sienoje ir
atsidūrė grįstame kiemelyje.
Marija beregint suprato, kodėl senukas nepasisiū­
lė jos palydėti vakare per mišką... Turėjo svarbesnį
darbą. Kai tik ji išėjo, jo, atrodo, per sutemas įkopta
į kalną ir mėnesienos bei žvaigždžių šviesoje kiaurą
naktį triūsta. Mat grindinys buvo nušluotas, piktžolės
ir gervuogės išrautos, akmenys nuplauti ir nušveisti
taip, kad saulėje spindėjo lyg perlai. Šaltinis ir jo kana­
las per kiemą buvo švarūs, nukritę lapai išgrėbti, taigi
vanduo čiurleno tyras, skaidrus ir it sidabras tekėjo
lauk pro arką po šermukšniu. Ryto saulėje medis at­
rodė nuostabiai, raudonos uogos degė tarsi žvakutės,
po jo šakomis pastorius iš akmenų, surinktų valant
kiemelį, buvo sukrovęs nedidelį altorėlį. Visas viertuo-
lynas atrodė švarus, gražus, tiesiog kaip naujas, ir kai
senukas pastorius į šermukšnio šakas įkišo kardą, kad

90 203 02
už akmenų altorėlio, vaikų apkrauto gėlėmis, stovėtų
tartum kryžius, kai į tuščią nišą viršum žemosios ar­
kos buvo padėta Švenčiausiosios Mergelės ir Kūdikėlio
statulėlė, o ant senojo bugienio šakos - pakabintas var­
pas, jau buvo galima pradėti melstis ir garbinti Dievą.
Pastorius negaišo.
Pirmiausia, stovėdamas prieš altorėlį su Lavdei,
vaikais ir gyvūnais, su avimis ir ėriukais, susigrūdu­
siais, kiek tilpo, į jau ir taip pilną kiemą, jis sukalbėjo
baisiai ilgą maldą, bet kad buvo toks gražus rytas, nie­
kam nepabodo. Jis meldė atleidimo serui Rolfui, pavo­
gusiam šią vietą iš Dievo, - sulig tais žodžiais gyvasis
Rolfas dusliai ir gailingai suurzgė. Tada ėmė melsti at­
leidimo visiems Meriveteriams, kurių šitokia daugybė
kartų nepasirūpino jos grąžinti, - dabar Lavdei Minit ir
Marija su Robinu nulenkė galvas ir atsiprašė. Toliau jis
meldė atleisti Meriveteriams už tai, kad jie pasilikdavo
pinigus, gautus pardavus vilnas, nukirptas nuo avių,
besiganančių šventajame kalne, - ir visos avelės liūd­
nai sumekeno. Paskui meldėsi, kad ši vieta jau amžinai
būtų šventa ir kad jos nebesuteptų jokia piktadarystė.
Galiausiai visi ištarė amen, avys subliovė tyliai ir pa­
slaptingai, Robinas, žengęs prie bugienio, ėmė skam­
binti varpu, ir jo gandus gausmas slėnio žmonėms
aiškiai ir garsiai paskelbė, kad Rojaus kalnas vėl pri­
klauso Dievui. Tada Robinas pakėlė dūdelę, vis dar
gulėjusią šalia Rojaus durų, ir jam griežiant visi sugie­
dojo „Viešpats - mano Ganytojas" ir „Džiaugsmingai
klegėkite, visos šalys!", paskui „Varpo giesmę", „Pava­
sario giesmę" ir visas giesmes, kokias tik prisiminė. Ir

FO 204 M
pagaliau nenoromis, nes ant kalno buvo taip gražu, jie
apsisuko ir tokia pačia procesija, visą kelią giedodami,
grįžo į miestelį.
Grįžę į miestelį pamatė, kad varpo gausmas ir jų
džiaugsmingas giedojimas išviliojo į gatves visus
suaugusius miestelėnus, jie juokėsi, verkė ir smagūs
aptarinėjo žinią. Atėjo pavasaris, Rojaus kalnas grąžin­
tas Dievui, tad jie jautė, jog nuo šiolei visada gyvens
laimingai.
 DEŠIMTAS SKYRIUS

Kelias dienas Marija nematė nei Lavdei, nei Robino,

o kad rytais jos nebelaukdavo padėti drabužiai, spėjo,
jog tuo tarpu iš jos nesitikima jokių nuotykių. Rolfas,
atrodo, irgi kone visą laiką kažkur lakstydavo, turbūt
nutaręs, kad kol kas ji pati gali savimi pasirūpinti. Pa­
vasaris buvo žavingas, žydėjo išsprogę medžiai ir gė­
lės, iki užkimimo giedojo paukščiai.
Marija, atsikėlusi rytą, pirmiausia puldavo prie pie­
tinio lango pasigrožėti narcizais, kurių saulėti lopinė­
liai atsvėrė niaurų šiurpiųjų kukmedžių tamsumą.
Tada lėkdavo prie vakarinio lango pažvelgti į rožy­
ną, apsigaubusį švelnia gležnų žalsvų lapelių migla,
kurioje it ugnelės žybčiojo margi paukštelių sparnai.
Tada eidavo prie šiaurinio lango, ten ilgai, rimtai
žiūrėdavo į tamsią pušynų sieną. Kelis kartus auštant
jai pasirodė, kad girdi juose giedant gaidį, ir tas garsas
ją erzino.
- Ką? - šaipėsi jis. - Kakarieku! Ką darysi tu? Ką
man padarysi, kakarieku?

K~) 206 G*
 Bet kadangi neturėjo jokio supratimo, kaip įveikti
Tamsiojo miško vyrų piktumą, į pašaipą ji negalėjo
atsikirsti. Galėjo tik laukti. Bet laukdama netinginiavo,
rengėsi pasitikti visus galimus išbandymus. Stengėsi
vyti nuo savęs baimę ir pamažu įsitikino, kad toksai
laukimas ir rengimasis toli gražu nėra dykinėjimas.
Be to, ji turėdavo pamokas su ponia Heliotrop ir
kone kasdien jodavo į Rojaus kalną pažiopsoti į avis ir
ėriukus, jau nebe Meriveterių avis ir ėriukus, ir pasi­
kalbėti su vaikais, kuriuos rasdavo žaidžiant po bukais
grįstame vienuolyno kieme. Mat Sidabrinės Rasos
vaikams vienuolynas tapo antru darželiu. Aišku, jis
nenurungė bažnyčios, bet bažnyčią vaikai nutarė pasi­
likti darganotoms ir šaltoms dienoms, o Rojaus kalne
būti, kai šilta ir gražu. Jie tenai nieko nebijojo. Jauste
jautė, kad grąžinus kalną Dievui Tamsiojo miško vyrai
daugiau jame nepasirodys.
Robinas, suprato Marija, manė kaip ir kiti vaikai,
nes avelių nebesaugojo. Daugiau kalne ji jo nebesutiko.
Ji jo pasiilgo, bet spėjo, jog jis kažkur kitur veikia ką
nors reikalinga, tad jeigu bus kantri, vis tiek jį netrukus
pamatys.
Su kiekviena diena tasai grįstas kiemelis vis labiau
panėšėjo į mylimą ir nuolat lankomą bažnyčią, o ne
į griuvėsius. Vaikų ir suaugusiųjų, ateinančių čia po
darbo, pėdos po bukmedžiais pramynė takelį, vedantį
prie durų sienoje.
Senukas pastorius ant akmenų altorėlio, priešais
sero Rolfo kardą kryžmiška rankena, pastatė du raus­
vų pelargonijų vazonus - ir po vieną iš durų šonų;

fO 207 CĄ
Švenčiausioji Mergelė su Kūdikėliu Jėzumi, kaip ir
slėnio bažnyčioje, kasdien būdavo apdovanojami gė­
lėmis.
Miestelio stalius sukalė suolą, ant jo galėdavo atsi­
dusti į kalną užkopę pagyvenę žmonės. Mūrininkas
daugelyje vietų pataisė mūro sieną, o stogdengys, gar­
sėjantis kaip geriausias visoje apylinkėje, jau surentė
stulpus, sijas ir gegnes, ant kurių turės gulti šiaudinis
stogas, ir tada į kiemelį lyjant nebelašės nuo medžių.
Nepažįstami žmonės prinešė visokio gero: molinį
ąsotį paaukotoms gėlėms pamerkti, kaštonų vėrinius
sienai papuošti ir gražią naują virvę skambinti varpu.
Prieš melsdamasis kiekvienas paskambindavo varpu,
kaip kitados darė vienuoliai, kad žmonės slėnyje žino­
tų, ką jis čia veikia.
Vieną dieną, jodinėdama su seru Bendžaminu, Ma­
rija pakvietė jį į Rojaus kalną pažiūrėti, kas nuveikta.
Pamatęs avis ir prisiminęs, kad iš jų nebegaus pinigų,
jis baisiai paniuro, bet, kai Marija įvedė jį 4 kiemelį,
pralinksmėjo. Nusiėmė skrybėlę kaip bažnyčioje ir pa­
tenkintas apsidairė. Išeidamas pro duris stabtelėjo prie
pelargonijų ir patraukė nosimi.
- Maloniai kvepia, - pasakė. - Kažkaip sveikai.
- Vis nekenčiau rausvos spalvos, - tarė Marija, - ta­
čiau dabar... Šitos gėlės čia taip gražiai atrodo. Turbūt
reiks pakeisti savo nuomonę.
- Ne galvok, o keisk, - staiga piktokai metė seras
Bendžaminas. - Pataupyk neapykantą kam kitam, ne
rausvoms pelargonijoms. Visos spalvos yra iš saulės

fO 208 O*
ir visos gražios. Laikyk neapykantą tamsiems, nege­
riems dalykams. O dabar, dėl Dievo meilės, jojame
namo. Malamės čia jau gerą valandą, dabar pietų pa­
vėluosime.
Visą kelią namo jis buvo atžarus, su Marija niekada
taip nekalbėdavo, bet ji nepyko, nes suprato, jog jis,
kaip ir Lavdei, gailisi dėl ano kivirčo. Bet po sočių pie­
tų iš jautienos kepsnio su padažu, Jorkšyro pudingo,
keptų bulvių, žalėsių su krienų užpilu, obuolių pyrago
su saldžia plakta grietinėle, sūrio, slyvų pyragaičių ir
alaus jis atgavo gerą nuotaiką.

Kitą rytą Mariją išbudino sapnas; ji susapnavo, kad

mėnulio pjautuvas, švietęs jai virš galvos, nuskriejo
žemyn lyg drugelis ir pabučiavo jai į nosį. Atsimerkusi
pamatė, jog laukia padėtas jojimo kostiumas, taigi ją
pabučiavo Lavdei. Per pusryčius, išvydęs ją vilkinčią
amazone, seras Bendžaminas plačiai išsišiepė.
- Graži diena, - pasakė. - Puiki diena. Nuodėmė
būtų džiūti prie vadovėlių. Duokite jai išeiginę, ponia
Heliotrop. Tegul laisvai palaksto... eina kur nori...
daro kas patinka. Gali užsukti į sodą, Marija. Ten
laikau pulką avių, gražu pažiūrėti. - Ir jis giliai atsidu­
so. - Dabar dvare laikysiu avių daugiau negu pirma,
juk dėl tavo landumo tos, kur ganosi kalne, tapo grynu
nuostoliu.

90 209 08
 Pasižiūrėjusi į jį, Marija pamatė, kad iš tiesų jis vi­
sai nepyksta dėl avelių, nes akyse šokinėjo linksmos
kibirkštėlės.
Vis dėlto buvo truputį keista, kad jis taip puikiai
nusiteikęs, nes rytą įvyko vietinio masto tragedija.
Marmadukas Raudonkepuris buvo palikęs atviras
podėlio duris, ir Rolfas įslinkęs susprogo visą avienos
kulšį, laikytą pietums, visą jautienos didkepsnį ir inks­
tų apkepą, skirtą vakarienei, ir kumpį, skirtą rytdienos
pusryčiams... Jis dar niekada nebuvo iškrėtęs tokios
šunybės.
Ponia Heliotrop sutiko duoti Marijai išeiginę, ir iš­
kart po pusryčių ji drauge su Romute, Viginsu ir Rolfu
nuėjo į arklidę balnoti Slenktenės, nes ketino ir poniui
parodyti sodą, o paskui išjoti į... Na, joti ten, kur jai
šiandien lemta joti. Tada, lydima savo draugų, ji išvedė
Slenktenę tuneliu į daržą, kur jau žydėjo visi vaisme­
džiai ir žaliavo šilkmedis. Ji stabtelėjo viename siau­
ručiame take tarp vazoninių gyvatvorių ir pažvelgė į
langą viršum tunelio - kaip ir aną dieną, ant palangės
plieskė rausvos pelargonijos.
- Pasidomėsiu vėliau, - tarė sau Marija. - Pabaigusi
su Tamsiojo miško vyrais.
Tada ji priėjo prie durų rytinėje sienoje, atšovė
sklendę ir įžengė į sodą. Senokai buvo čia lankiusis,
todėl net aiktelėjo iš pasigėrėjimo pamačiusi virš gal­
vos rausvai baltų žiedų baldakimą, vertą pačios ka­
ralienės. Pastarosiomis dienomis buvo taip šilta, kad
vaismedžiai pražydo anksčiau nei įprasta, todėl aplink

JO 210 <TĄ
gruoblėtus, susisukusius medžių kamienus tebežydėjo
raktažolių kuokštai.
Žydinčias obelų šakas lingavo išdykėlis vėjas, ne­
šantis iš kito sodo galo tylią melodiją. Ji nuėjo jos lin­
kui ir po didžiausiu, gražiausiu iš žydinčių medžių
rado sėdint Robiną; atsišliejęs į kamieną, jis pūtė savo
dūdelę. Šakos virš jo buvo pilnos visokių paukščių:
liepsnelių, varnėnų, strazdų, zylių, karetaičių, visi
jie čiulbėjo, giedojo, net oras skardėjo. Aplinkui stra-
kaliojo keletas triušių, tarsi šokdami pagal muziką,
Romutė irgi leidosi šokti, o Viginsas lėkė ir lėkė ratu
gaudydamas savo uodegą visai taip kaip tada, kai
buvo mažutis. Rolfui su Slenktene orumas neleido
straksėti, bet Rolfas vizgino uodegą, Slenktenė džiu­
giai žvingavo.
- Robinai, tu tiesiog burtininkas, kaip koks Orfė­
jas, - tarė Marija. - Man rodos, paskui tavo muziką
žvėrys ir paukščiai sektų nors į pasaulio kraštą.
- Tikrai, - nusišypsojo Robinas ir paklausė: - Na, ar
pasirengusi?
Marijai tankiau ėmė plakti širdis.
- Šiandien? - sušnibždėjo ji.
- Taip, - atsakė Robinas. - Netgi dabar. Kelias die­
nas žvalgiau su Rolfu pušynus. Jis man parodė, kur
stovi pilis, ir aš radau, kaip į ją patekti. Juk šiaip nepa­
skambinsi į duris. Jie mūsų neįsileis. Turime įsibrauti
vogčia.
- Bet, Robinai, - sušnibždėjo Marija, - ką mes dary­
sime patekę vidun?

SO 211 02
 - Gerai nežinau, - atsakė Robinas. - Ko gera, tiesiog
prieisime prie tų žmonių ir paprašysime, kad nebebū­
tų tokie blogi. Šiaip ar taip, galime pamėginti.
Marija pamanė, jog šis planas, nors ir paprastas, ro­
dosi baisiai pavojingas, ir ji visa net pašiurpo iš baimės,
bet į jo smagų šypsnį irgi atsiliepė linksma šypsena.
- Vieną minutėlę, panele ir ponaiti Robinai, - pašau­
kė spigus balselis, ir atsisukę jie išvydo tarp medžių
atkepėstuojant Marmaduką Raudonkepurį. Abiejose
rankose jis turėjo po išsipūtusį odinį maišelį. Iš paskos
ėjo Zacharijas.
- Pro praviras virtuvės duris per pusryčius išgir­
dęs, kad ši diena bus šventinė, neaptemdyta švietimo
šešėlių, nutariau savo iniciatyva suruošti nedideles
išvykos vaišes, - pareiškė jis. - Jos numalšins alkį, jei­
gu jūsų šios dienos kelionė užtruktų ilgiau, nei buvo
numatyta iki saugiai grįžtant į protėvių dvarą, ko iš
visos širdies jums linki jūsų geradariai. Tie maišeliai
turi diržus, taigi juos galima užsidėti ant nugaros, kad
būtų patogiau. Geros dienos, panele, geros dienos, po­
naiti Robinai.
Jis įteikė jiems maišelius, išgirdęs dėkojant tik su­
mosavo rankomis ir žemai nusilenkė. Jau sukdamas
namo dar atsigręžė ir įbedė savo žvitrias mėlynas
akutes į Zachariją.
- Zacharijau, - iškilmingai prabilo, - šiandien eik su
jais ir atlik savo pareigą. - Ir jis vėl nuturseno per so­
dą atgal.
- Nagi, - tarė Robinas, kai jie užsimetė maišelius,
kaip buvo pamokyti, o Marija, pasistojusi jam ant ran­

SV> 212
kos, atsisėdo į Slenktenės balną, - žygiuojame visi, ir
tegul Dievas saugo teisiuosius!
Voros priešaky žengė Rolfas, toliau ėjo Robinas
ir Slenktenė su Marija balne, jiems iš paskos sekė Vi-
ginsas, Romutė ir Zacharijas, trimis ringėmis suraitęs
uodegą. Pasiekę kitą sodo galą, pro dar vienas duris
jie išėjo į mišką toj vietoj, kur Marija lankėsi patį pirmą
rytą. Bet pasuko ne Raktažolių daubos ir jūros pusėn,
o į šiaurę, kur dunksojo pušynai.
Pušynus nuo miško skyrė medinė tvora, bet vienoj
vietoj buvo spraga, pro ją jie ir sulindo.
- Seras Bendžaminas visada liepia tą spragą užtai­
syti, bet Jie nuolat vėl išlaužia, - paaiškino Robinas.
Vos atsidūrus pušyne, skaisčią pavasario saulę už­
stojo pušų vainikai, juos apgaubė prieblanda. Aplinkui
stiebėsi į dangų didžiuliai kamienai, panašūs į erdvios
katedros kolonas; pačioj aukštybėj šakos buvo susi-
pynusios į tamsų kupolą. Jie be garso žengė per storą
prikritusių spyglių kilimą. Tyla buvo gūdi ir keista. Iš­
lakių pušų kolonų navos atrodė visos vienodos, tačiau
Rolfas žinojo kelią. Jo gauruota figūra šuoliavo pirmyn,
vis giliau ir giliau į mišką, tolyn ir tolyn. Robinas,
Slenktenė, Romutė ir Zacharijas atrodė nepažįstantys
nuovargio, bet Viginsui greit paskaudo kojelės, iš bai­
mės ir negerumo jis ėmė inkšti, tad Marijai teko jį nešti.
Jis truputį drebėjo. Glausdama jį prie savęs, Marija pa­
sijuto drąsiau. Nieko nėr geriau, kaip guosti ką nors
dar labiau bijantį, pamanė ji, jeigu nori jaustis drąsus
kaip liūtas... drąsus kaip Rolfas... Ji pažvelgė į prie­
kyje liuoksintį Rolfą.

M 213 Gtf
 - Robinai! - pašnibždom pašaukė. - Aš netikiu, kad
Rolfas yra šuo, man rodos, jis liūtas!
- Žinoma, - tarė Robinas.
- Bet seras Bendžaminas jį visad vadina šunimi.
- Nenori be reikalo gąsdinti žmonių, - paaiškino
Robinas.
- Oi, dievaži! - stebėjosi Marija. - Kas galėjo pama­
nyti! Džiaugiuosi, kad su juo susipažinau dar nežino­
dama, kas jis toks.
Ji vėl pažiūrėjo į Rolfą, žygiuojantį pirma visų, ir,
nors nebuvo įmanoma gerbti jo dar labiau, nei gerbė,
pajuto jam net kažkokią nuolankią baimę. Tik pama­
nyk - Liūtas!
Netrukus Rolfas ėmė ir atsigulė po milžine pušimi,
kurios šaknys, išlindusios iš žemės, rangėsi į visus
šonus taip ir kviesdamos atsisėsti ir atsišlieti į jas. Šali­
mais, skubėdamas į jūrą, tekėjo upeliukas.
- Pietūs! - paskelbė Robinas.
Marija nulipo nuo ponio, abu su Robinu patogiai
įsitaisė tarp pušies šaknų, o penki gyvūnai patenkinti
sutūpė ant minkšto spyglių patiesalo. Marija atrišo
abu maišelius ir, atvyniojusi sniego baltumo servetes,
džiaugsmingai šūktelėjo. Marmadukas Raudonke-
puris pranoko pats save. Stebuklas, kiek jis sugebėjo
prigrūsti! Sumuštiniai su kumpiu. Su džemu. Bande­
lės su dešrelėmis. Su obuoliais. Meduolis. Šafraniniai
pyragėliai. Cukruoti sausainiai. Ridikėliai. Krištolinis
pieno butelaitis. Du raginiai puodeliai ir dvi raginės
lėkštelės. Marijai su Robinu sublizgo akys, gyvūnai
apsilaižė, ir visi puolė doroti gardėsių. Zacharijas

214 r
suėdė sumuštinius su kumpiu ir atsigaivino pieneliu
iš lėkštelės. Romutė sutriauškė ridikėlius. Viginsas
pasirinko bandeles su dešrelėmis ir cukruotus sau­
sainius. Slenktenė patenkinta kramtė pyragaičius su
obuoliais. Marija ir Robinas suvalgė visa, kas liko
nuo bendražygių. Rolfas, pasiūlytas bandelių su deš­
relėmis, tik nusuko nosį ir verčiau sočiai atsigėrė iš
upelio.
- Jam reikia ką nors suėsti, - nerimavo Robinas. -
Reikia, kad sukauptų jėgų.
- Sukaupė per pusryčius, - tarė Marija. - Surijo
avies kulšį, jautienos didkepsnį ir inkstų apkepą, dar
kumpį. Tuo laiku stebėjausi, kaip jis gali būti toks rajū­
nas, o dabar suprantu.
- Liūtai taip įpratę, - pasakė Robinas. - Prisikemša,
paskui visą dieną tuo ir gyvena.
Kai visi privalgę, priėdę ir atsigėrė iš upelio, Marija
susuko sumuštinių popierius, nes jų nebereikėjo, ir su­
kišo giliai tarp šaknų. Tačiau Rolfas, regis, nepritarė
tai vietai: su letena iškasė popierius, apžiojo, nunešė ir
numetė už medžio.
- Bet juos reikia paslėpti, kad nesimėtytų, Rol­
fai, - nesuprato jo Marija. - Nepakenčiu šiukšlių. - Ir
priėjusi ji smarkiai pastūmė popierius gilyn. Kaip nu­
stebo, kai ranka maktelėjo į tuštumą ir ji vos nesiplojo
ant nosies.
- Žiūrėk, Robinai! - riktelėjo ji. - Apačioje ertmė!
Robinas atsiklaupė šalia jos. įsižiūrėję jie pamatė,
kad po pušimi didelė landa. Smulkiam žmogui visai
įmanu prasisprausti tarp šaknų ir tenai įšliaužti.

JO 215 02
 - Ką gi, - tarė Robinas. - Žmogus galėjo tenai gy­
venti, ir nė lapė būtų nelojusi. Na, verčiau einam, Rol­
fas jau nerimsta.
Taigi jie vėl leidosi į kelią, Rolfas priekyje. Ėjo gi­
lyn ir gilyn į tamsią tankmę. Kuo toliau jie skverbėsi;
tuo darėsi tankiau ir juodžiau, pagaliau vos begalėjai
įžiūrėti, kur eini. Paskui prasidėjo įkalnė, o netrukus
Robinas sušuko:
- Žiūrėk, Marija!
Jie išėjo į miško laukymę, nykią vietą, panašią į
akmens skaldyklą. Tarp akmenų telkšojo vandens
valkos. Iš trijų pusių beveik stačiai kilo uolos, vienos
viršuje tiesiai prieš juos dunksojo pilis, sumūryta kaip
keturkampis bokštas, tokia sena, jog rodėsi suaugusi
su uola, ant kurios ji stovėjo. Iš visų šonų, išskyrus tą,
kuriame buvo dideli vartai į laukymės pusę, lyg naktis
ją gaubė tamsios pušys, šiurpi pilis...
Vienintelis kelias į ją, kiek Marija matė, - lipti laip­
tais, iškirstais uoloje. Norint tai padaryti, reikia išlįsti
iš pušyno priedangos ir pereiti laukymę stebimam ne­
žinia kieno akių, žiūrinčių pro tą langelį virš vartų.
- Yra ir kitas kelias, - sukuždėjo Robinas. - Rolfas
man parodė, kai buvome čia atėję dviese. Žiūrėk, ir
dabar mus ten veda.
Jie grįžo į pušyno tankmę, plačiu lanku pasuko į
kairę ir ėmė kopti aukštyn stačiu šlaitu laipiodami per
akmenis, išsišovusius iš žemės tarp pušų, ir brauda-
miesi per gervuogių brūzgynus. Marija turėjo nulipti
nuo Slenktenės ir ją vestis, Robinas po pažastimis nešė

EO 216 02
Viginsą ir Zachariją, kad tie nesusidraskytų kailiuko.
Tada, vėl pasukę dešinėn, atsidūrė priešais užpaka­
linę pilies sieną. Niūrus akmens mūras rėmė dangų.
Tačiau jokių durų. Net langų nėra. Nieko, aklina
siena, aukštumo sulig aukščiausia pušimi, ir viršuje
dantyta.
- Įlipsime į aukščiausią medį, tada ant kuorų, - nu­
tarė Robinas. - Anądien pabandžiau, ar įveikiama, pa­
sirodo, visai lengva.
- Vargu ar Rolfui bus jau taip lengva, - suabejojo
Marija.
- O, gyvūnai, aišku, negalės užlipti, - linksmai pa­
sakė Robinas. - Turėsime lipti vieni.
Eiti į pilį be Rolfo? Marijos širdis atsidūrė kulnuose.
Bet nesakė nė žodžio. Tik pasikaišė amazonę ir nusi­
teikė keberiotis paskui Robiną į pušį. Šakos buvo že­
mai, ir jeigu ji dės kojas ten, kur Robinas lieps, sunku
nebus.
Tačiau Viginsas nė už ką nesutiko būti paliekamas
kartu su Rolfu. Rolfas galįs jį suėsti. Nespėjus Marijai
užsikarti ant pirmos šakos, šunelis įsirėmė priekinėmis
letenomis į kamieną ir ėmė graudžiai inkšti.
- Robinai, aš negaliu palikti Viginso, - tarė Mari­
ja. - Mes niekada nesiskiriame.
- Tada duok jį man, - geraširdiškai tarė Robi­
nas. - Galiu jį laikyti, lipti lengvai įstengsiu ir su viena
ranka.
Taigi jie nusliuogė žemyn, paėmė Viginsą ir vėl ėmė
lipti aukštyn. Per vidurį medžio Marija išdrįso dirste­

fO 217 02
lėti į apačią. Rolfas su Slenktene ir Romutė stovėjo išsi­
rikiavę po pušimi patenkinti, regis, pritardami jųdviejų
žygiui. Tačiau Zacharijas, pamatė ji, keberiojasi iš pa­
skos. Ir jis eis kartu...
Kažkodėl Zacharijo draugija Mariją nuramino.
Taip, jis tiktai katinas, tačiau nepaprastas.
Viršutinė pušies šaka tarsi lieptas ėjo iki pat kuorų,
ir jeigu ne baisus aukštis, būtų buvę visai lengva ja
slinkti. Jeigu tarp jos ir žemės būtų buvę tiktai keletas
pėdų, Marija nebūtų sukusi sau galvos. Tačiau Robinui
aukštis, atrodo, buvo nė motais. Visiškai nerūpestingai
jis nušliaužė šaka su Viginsu po pažastimi.
Atėjus Marijos eilei, ji pajuto, kad nė už ką neįstengs
to padaryti. Vaidenosi, jog iki žemės kelios mylios. Ji
negali, ir viskas. Kai Robinas, įveikęs šaką, laisvąja ran­
ka įsitvėrė kuoro, ji tebesėdėjo šakos gale prie kamieno
bloguodama iš siaubo. Nenorėjo net pagalvoti apie tai,
kaip Robinas atsisuks ir pamatys, jog ji bijo... Tačiau ji
negali, ir baigta... Staiga kažkas juodas perskrido jai
per petį ir nutūpė ant šakos priešais ją. Ji pajuto, kad
nosį kutena ilga juoda pūkuota uodega. Lengviau atsi­
dususi, viena ranka įsitvėrė uodegos lyg virvės, užsi­
merkė ir ėmė šliaužti; taip Zacharijas ją ir nutempė iki
Robino, o tas jau laukė ištiesęs rankas.

Kai ji vėl atsimerkė, pamatė, kad visi keturi sėdi

ant akmeninio pilies stogo. Stogas buvo tarsi kiemas,

FO 218 C-R
visiškai tuščias, tik jo viduryje stovėjo lyg ir kokia ak­
meninė spinta su durimis. Jie pasėdėjo, atsigavo, tada
Robinas nuėjęs atidarė tas duris. Viduje į tamsą smego
įviji laiptai. Netaręs nė žodžio, Robinas paėmė Viginsą
ir žengė pirmas tais laiptais. Marija su Zachariju nu­
sekė paskui jį.
Šviesos, einančios pro atviras duris už nugaros,
neilgam užteko, veikiai jie atsidūrė aklinoje tamsoje.
Lipo apgraibomis, kol Robinas atsitrenkė į dar vienas
duris. Jis sugraibė velkę, atitraukė ją ir duris atsargiai
pravėrė. Pro plyšį krito stačias šviesos ruoželis, tada jis
pravėrė duris plačiau ir pasižiūrėjo pro jas.
- Einam, - kuštelėjo Marijai.
Jie įslinko pro duris ir be garso jas užvėrė. Stovėjo
nedidelėje akmeninėje galerijoje, iš kurios siauri akme­
niniai laiptai vedė į didįjį holą pilies apačioje. Holas,
matyt, tarnavo ir kaip virtuvė, nes virš ugnies didžiu­
liame židinyje ant iešmų kepė mėsos gabalai.
- Sero Bendžamino jautiena, - pakuždėjo Marijai
Robinas. - Juk žinai, kad prieš kelias dienas buvo pa­
vogtas geriausias jo jautis.
- Ne, nežinau, - tarė Marija.
- Dabar žinosi. O vakar Piterkino Peperio tėvui iš
gūžtos daržinėje prapuolė visi kiaušiniai. Praeitą tre­
čiadienį Prudens tėvas pasigedo sidro statinaitės, be
to, dingo visa ponios Haniban duona.
Holo centre stovėjo lentinis stalas ant ožių, o jo vi­
dury puikavosi didelis dubuo virtų kiaušinių. Gulėjo
duonos kepalėliai, stovėjo sidro ąsočiai.

SO 219 C»2
 Bet Mariją labiau domino ne maistas, o žmonės. Du
žiaurios išvaizdos vyrai juodais plaukais ir barzdomis,
su odinėmis prijuostėmis, vartė ant iešmų mėsą, dar
du dėliojo ant stalo lėkštes ir didelius puodelius. Dar
vienas dumplėmis pūtė žaizdrą, o kitas sėdėjo ant ta­
buretės ir tekėlu galando šiurpiai atrodančius peilius.
Nė vienas žmogus jai nekėlė pasitikėjimo.
- Jie ruošiasi pietauti, - sušnibždėjo ji Robinui. -
Taip vėlai pietauja...
- Pietauja tada, kai užbaigia dienos šunybes, - pa­
aiškino Robinas. - Palauksime, kol jie prisiplemps
pono Hanibano sidro, bus gerai nusiteikę, tada nu­
lipsime pas juos.
Atsidarė holo gale esančios durys ir įžengė baisiai
aukštas vyras, aukštesnis už kitus, su dideliu juodu
gaidžiu ant peties, šautuvu rankoje ir keliais negyvais
triušiais, tabaluojančiais nuo diržo. Iš jo nagų jie išplėšė
Romutę. Paskui jį įvirto dar penki, nešini pintinėmis
gražių šviežių žuvų. Dalį jų atidavė vyriškiui prie žaiz­
dro, tas ėmė jas doroti ir skusti. Naujai atėjusieji nusi­
movė aulinius ir atsidrėbė ant suolų pasienyje.
Marija suskaičiavo. Iš viso dvidešimt vyrų. Dvide­
šimt suaugusių vyrų ir vienas didelis gaidys prieš du
paaugliukus, mažutį šunelį ir katiną.
Iškepus mėsą ir žuvis prasidėjo pietūs. Tamsiojo
miško vyrai prisitraukė prie stalo suolus ir užgulė
valgius. Vaikams kraujas virė matant, kaip tie ne­
naudėliai gardžiuojasi vogtu maistu. Žuvis gardžiai
kvepėjo. Dvare jiems nė karto neteko valgyti tokios
gražios šviežios žuvies. Net Zacharijui žuvų galvas

K) 220 O?
Digvidas turėdavo vežti iš miesto anapus kalvų, ir
jos būdavo nekokios. Matyt, Zacharijas tai suprato,
nes kai tie ėmė valgyti žuvį, jis ėmė šnypšti ir piktai
purkštauti į ūsus.
Kažkas Marijai buvo sakęs, kad vogtas valgis ir
gėrimas negali būti gardus, bet netrukus ji įsitikino,
jog šis teiginys neteisingas, nes nebuvo mačiusi, kad
kas nors taip džiaugtųsi valgiu, - net ji su seru Ben-
džaminu taip skaniai nevalgydavo. Vyrai susėdo prie
stalo prastokai nusiteikę, bet po truputį, vis mažėjant
sero Bendžamino jautienos gabalams, plėšikų gerklė­
se nykstant pono Hanibano sidrui ir kiaušiniams, ir
duonai, ir gražiosioms žuvims iš Meriveterio įlankos,
jie darėsi vis linksmesni ir linksmesni, pagaliau ėmė
šūkauti, kvatoti, dainuoti ir kumščiais trankyti stalą.
Pakėlė tokį triukšmą, kad juodasis gaidys nuplasnojo
ant sijos ir užgiedojo pritardamas vyrų dainai.

GAIDŽIO DAINA

Mes vyrai ereliai tamsiųjų miškų,

Laukų, kalnų ir banguojančios jūros,
Žvejai ir medžiokliai, ir spąstų spendėjai,
Pavojų pilni mūs keliai.

Mes vyrai, šio juodojo gaidžio draugai,

Kurs gieda viršūnėj pušies,
Kakarieku ir kakarieku
Sau gieda juodasis gaidys.

fO 221 (A
 Mes esame sūnūs žaibų ir audrų,
Ir vėjo, ir sniego, ir šalčių kietų,
Nakties tamsoj toliau nuo mūs bėk,
Mat mes kerštingi labai.

Mes vyrai, šio juodojo gaidžio draugai,

Jo skiauterė - kardas, o plunksnos - derva.
Kakarieku ir kakarieku!
Gaidys su pentinais aštriais.

Mes vyrai ereliai, tuoj griebsim kirvius,

Ir šalmus, ir skydus, ir kalavijus.
Su vėzdais priplosime priešus bailius
Ir pergalę švęsim tikrai.

Mes vyrai, šio juodojo gaidžio draugai,

Jis gieda ant kuorų pilies.
Kakarieku ir kakarieku
Sau traukia ant kuorų pilies.

Robinas irgi bandė jai pritarti išsitraukęs savo dūde­

lę. Kai prisitaikė prie melodijos, Marijai tarė:
- Einam!
Ir pūsdamas dūdelę jis ėmė lipti laiptais žemyn,
Marija nusekė su Viginsu glėbyje, o Zacharijas sekė vis
dar purkštaudamas ir šnypšdamas, piktai viksėdamas
ilgąja uodega.
Jie narsiai nudrožė prie vyrų. Buvo jau arti stalo,
kai graži Robino muzika išsiskyrė baisiame triukšme

FO 222 C-Ą
ir privertė vyrus atsisukti. Jie taip apstulbo, kad nie­
ko baisaus nepadarė, tik užsičiaupė, nustojo trankyti
stalą ir spoksojo išsižioję. Robinas, tebegrieždamas
pagal gaidžio giedojimą, priėjęs atsistojo iš kairės
vadui, sėdinčiam galustalėje. Marija atsistojo jam iš
dešinės.
- Gražiai dainuojat, ponai! - sušuko Robinas skam­
biu savo balsu. Jis griežė taip smagiai, kad čia vienas,
čia kitas vyras vėl uždainavo ir netrukus dainą plėšė
visas būrys.
Kai vėl stojo nuostabos kupina tyla, Marija atsisėdo
ant suolo šalia šeimininko, prisitraukė švarią lėkštę ir
sidabriniu balseliu paklausė:
- Ar galima pasivaišinti žuvimi?
Robinas taip pat atsisėdo.
- Ir aš norėčiau.
Nelabai suvokdamas, ką daro, vadas šakute pa­
smeigė dvi žuvis iš dubens priešais save, vieną įdėjo
Marijai, kitą Robinui, o už nugaros išgirdęs žvėrišką
kniaukimą nupjovė porą galvų ir per petį numetė jas
Zacharijui.
- Puiki žuvis, pone, - pagyrė Marija.
Žuvis tikrai buvo puiki, taigi, kad ir kiek buvo pri-
valgiusi miške, apetitas grįžo. Ir kuo daugiau valgė,
tuo mažiau bijojo. Kol pasisotino, visiškai įsidrąsi­
no - padėjusi peilį ir šakutę pažiūrėjo tiesiai į akis šalia
sėdinčiam žmogui.
Jo veidas buvo ereliškas, tamsus ir piktas, žiauria
kumpa nosimi ir degančiomis juodomis akimis be

ft) 223 02
šešėlio gailesčio. Antakiai niauriai suraukti, o burna,
kiek jos buvo matyti tarp juodų ūsų ir vešlios barzdos,
panėšėjo į jo paties žiauriuosius spąstus. Bet akys, nors
ir negailestingos, žvelgė nustebusios, ir Marija paju­
to, kad jei žmogų gerai nustebinsi, gali daug ką iš jo
išpešti.
- Mesjė Kok de Nuarai, - labai mandagiai prabilo
ji, - jau seniai troškau su jumis susipažinti.
Šeimininkas visiškai nustėro. Akys išsprogo.
- Kodėl mane vadini Kok de Nuaru? - paklausė jis.
- Todėl, kad jūs taip vadinatės. Aš žinau, kas jūs
toks. Esate palikuonis Juodojo Viljamo sūnaus, kurį
neva nužudė seras Rolfas. Bet jis nenužudė. Motina
jį išsinešė į tolimą kaimą anapus kalvų. Į slėnį jis nie­
kada negrįžo, bet jo sūnūs grįžo, o jūs visi esate jų
palikuonys.
Bežadė tyla Marijai sakė, kad ji su pastoriumi tei­
singai mąstė.
- Mano protėvis seras Rolfas labai nedorai elgėsi
bandydamas atimti žemę iš Juodojo Viljamo, - toliau
kalbėjo Marija. - Bet ir jūs, viską grobdami, vogdami ir
brakonieriaudami, esat nė kiek ne geresni už jį.
- Mano žemė niekam tikusi, - atkirto mesjė Kok de
Nuaras. - O pušyne nėra kur ganyti gyvulių. Jei ne­
vogsime ir nebrakonieriausime, iš ko aš ir mano vyrai
gyvensime?
- O jūs prekiaukite su slėnio gyventojais, - staiga
pasiūlė Robinas. - Mes slėnyje niekad nematome švie­
žios žuvies. Taip jos pasiilgstame. Jūs mums parduo­

to 224 eo
 tumėte žuvį, mes jums parduotume mėsą, kiaušinius
ir paukštieną.
Mesjė Kok de Nuaras paniekinamai prunkštelėjo.
- Joks Kok de Nuaras nepragyvens protėvių pilyje
su savo luomui deramu orumu vien tik pardavinėda­
mas žuvis, - pasipiktinęs pasakė jis, vis labiau kelda­
mas balsą, ir pagaliau įniršęs subliuvo: - Kur tie perlų
karoliai, kuriuos pirmoji Mėnesienos karalaitė pasiėmė
nutekėdama į Mėnesienos dvarą? Tie perlai - mano
šeimos nuosavybė. Jei turėčiau tuos perlus, parduo­
čiau juos ir už pinigus garbingai gyvenčiau iki dienų
galo. Piktadarystės manęs visai neviliotų, jeigu be jų
galėčiau gauti ko man reikia... Tavo šeima tuos perlus
pavogė.
- Mes nepavogėm! - piktai sušuko Marija. - Tų per­
lų niekur nėra nuo to laiko, kai išnyko Mėnesienos ka­
ralaitė. Ji juos pametė arba paslėpė. Mes jų nelietėme.
- Atiduokit man tuos perlus, - tarė mesjė Kok de
Nuaras, - ir aš rimtai pagalvosiu apie grįžimą į dory­
bės kelią.
- Kaip aš galiu grąžinti, kas prapuolė prieš kelis
šimtus metų? - piktinosi Marija. Staiga prisiminė,
ką Lavdei buvo sakiusi apie nesivaldymą, ir pasi­
stengė kalbėti ramiau. - Mes neturime pyktis, - tarė
ji. - Jeigu jūs atleisite serui Rolfui už tai, kad jis bandė
paveržti iš Juodojo Viljamo žemę, seras Bendžaminas
atleis jums už brakonieriavimą ir vagystes, o tada,
jeigu pasižadėsite daugiau nebūti blogas, galėsime
amžinai draugauti... Juk, šiaip ar taip, esame tolimi

fcO 225
giminės. Mėnesienos karalaitė yra ir mano kažkelin-
tos kartos prosenelė.
Tačiau mesjė Kok de Nuaras vis labiau tūžo.
- Nors seras Rolfas nenužudė Juodojo Viljamo sū­
naus, nužudė patį Juodąjį Viljamą! - plyšavo jis. - Šita
nuodėmė nesulauks atleidimo, kol gyvas nors vienas
Kok de Nuaras.
- Seras Rolfas nenužudė Juodojo Viljamo, - išdi­
džiai tarė Marija. - Tiesiog Juodajam Viljamui viskas
pakyrėjo, kaip kad pasitaiko piktadariams, ir jis pasi­
traukė, kažkur užsidarė. O paskui, man atrodo, sėdo į
valtį ir išplaukė į saulėlydį.
- Įrodyk! - riktelėjo mesjė Kok de Nuaras, trenkda­
mas kumščiu į stalą. - Atnešk man tuos perlus, įrodyk,
kad Juodasis Viljamas nebuvo nužudytas, ir aš iki gy­
venimo galo būsiu dorumo pavyzdys.
Nieko gero. Mesjė Kok de Nuaro reikalavimai pa­
sirodė tokie beprotiški, kad Marija pagaliau neteko
kantrybės. Nors Robinas pasilenkęs visaip raukėsi, o
Zacharijas priekaištingai sukniaukė, ji tiesiog užvirė
pykčiu.
- Tokio neprotingo ir tokio pikto žmogaus dar nesu
sutikusi! - šaukė ji. - Jeigu Juodasis Viljamas buvo pa­
našus į jus, nebūčiau kaltinusi sero Rolfo, jeigu iš tiesų
būtų jį nužudęs, - nors, aišku, nieko panašaus nepa­
darė. Ir man iš tiesų gėda būti jūsų tolima giminaite,
labai gėda.
Prasidėjo tikra velniava. Visi vyrai pašokę staugė
mojuodami savo vėzdais ir šautuvais, juodasis gaidys

fO 226
ant sijos plyšojo it patrakęs, o mesjė Kok de Nuaras
visa gerkle rėkė:
- Tokių įžūlių vaikų dar nesu matęs! Įmeskit juos į
požemį, tegul minta duona ir vandeniu! Jokių dešrelių
ar obuolių pyrago - tik duona ir vanduo!
Robinas stryktelėjo.
- Bėk! - sušuko Marijai. - Greičiau! Sprukim!
Jis nėrė po stalu, sugriebė Viginsą, prie Marijos
kojų graužusį gardų kaulą, ir jie puolė akmeniniais
laiptais į mažąją galeriją vyrams nė nespėjus susi­
gaudyti.
Bet kai jau susigaudę, šoko vytis, ir vaikai nebūtų
pabėgę, jei ne Zacharijas, meistriškai pridengęs jų atsi­
traukimą.
Pasišiaušęs taip, kad pasidarė dvigubai didesnis (o
juk ir taip buvo nemažas), jis pasitiko vyrus pašėlusiai
šnypšdamas ir draskydamasis, ir leisdamas iš savo di­
delių akių tokias baisingas žalias kibirkštis, kad vyrai
valandžiukę apstulbo, o per tą laiką keturi nuotykių
ieškotojai spėjo užlėkti laiptais į galeriją ir išsmukti pro
dureles į draugišką bokšto laiptų tamsą.
- Bėk, negaišuok, - ragino Mariją Robinas. - Dar
penkios minutės, Marija, ir mus nuneš Rolfas su
Slenktene.
Atsidūrę ant stogo, jie išgirdo laiptais atidundant
vyrus. Perlipę kuorus užlipo ant gerutės pušies šakos
ir ėmė šliaužti ja - Marija pirma, taip išsigandusi vyrų,
kad nebegalvojo, iš kokio aukščio dribtų. Iš paskos
slinko Robinas su Viginsu rankose, pačiam gale - Za­

fcO 227
charijas. Pasiekę kamieną nusliuogė žemėn, tačiau te­
nai, kaip jie vėliau nutarė, patyrė blogiausią sukrėtimą
per visą tą baisią dieną.
Mat Rolfo ir Slenktenės jie nerado.

Robinas nusišypsojęs paėmė Marijai už rankos.

- Parsirasime pėsti, - pasakė. - Pasikaišyk sijonus ir
dumk. Vyrai nedrįs šliaužti pušies šaka, bet išeis pro
didžiąsias duris ir nulips nuo uolos.
Jie leidosi bėgti. Laukymėje Marija atsigręžė ir
pamatė, kad Robinas neklydo. Tamsiojo miško vyrai
išgarmėjo pro pilies duris ir griūdami puolė uoloje iš­
kirstais laiptais žemyn.
- Bėk! Bėk! - kutrino Robinas, bet jau nusiminusiu
balsu; iš tikrųjų rodės neaišku, kaip jie galėtų pabėgti,
nes jau buvo uždusę, nelabai žinojo kelią, Marijai kliu­
dė sijonai, o Robinui - Viginsas. Tik Zacharijas, regis,
liuoksėjo be jokios baimės ir skubos. Staiga neviltis
virto džiaugsmu, nes saulės spindulys, prasiskverbęs
pro medžių šakas, nušvietė gražų sidabrinį pavidalą
ilgomis ausimis, šuoliuojantį priešaky.
- Romutė! - aiktelėjo Marija. - Romutė parodys
mums kelią!
Dabar jie nieko nebebijojo - net ir išgirdę, kaip už
nugarų trepsi vyrai. Jie bėgo ir bėgo paskui Romutę,
kol priešais pagaliau išniro didžioji pušis, šalia kurios

50 228
jie pietavo. Romutė nulapnojo prie medžio, smuko tarp
dviejų storų šaknų ir dingo.
- Ji įsmuko į apačią! - gaudydama orą išspaudė Ma­
rija. - į tą landą po medžiu, kurią mums rodė Rolfas!
- Ji nori, kad ir mes lįstume paskui ją, - tarė Ro­
binas.
Marija keturpėsčia ėmė šliaužti pirma, paskui ją
Robinas įstūmė Viginsą ir Zachariją, tada įlindo pats.
Vos vos pralindo. Jeigu būtų buvę stambesni, būtų
įstrigę. Be to, spėjo pačiu laiku. Dar minutė, ir pirma­
sis vyras, pribėgęs prie pušies, būtų pačiupęs Robinui
už kojos.
Šiltoje saugioje tamsoje po pušies šaknimis jie staiga
nuslydo tarsi nuo kokio skardžio ir paskui šlumštelėjo
žemyn. Neužsigavo, nes patogiai šleptelėjo į minkštą
sudžiūvusių pušies spyglių patalą.
Valandėlę gulėjo tankiai šnopuodami, gaudydami
kvapą ir patamsyje nieko nematydami. Paskui, akims
pradėjus apsiprasti, šviesoje, besisunkiančioje per šak­
nų raizginį virš galvų, jie jau galėjo įžiūrėti, kas yra
aplinkui, ir atsisėdę ėmė žvalgytis. Buvo požeminėje
oloje. Sėdėjo ant minkštos žemės, tačiau olos sienų
apačia buvo iš akmens. Geriau apsidairę padarė stul­
binantį atradimą.
Kažkada oloje gyventa žmogaus. Įduba sienoje
buvo pajuodusi, tarsi joje būtų buvusi kūrenta ugnis,
o ant plokščio akmens šalimais stovėjo geležinis puo­
das, aiškiai skirtas valgiui virti. Prie puodo dar buvo
medžiotojo peilis metalinėse makštyse ir pajuodijęs ši­

fro 229
 dabrinis puodelis. Marija su Robinu paėmė tuos daik­
tus ir prisikišę prie akių ėmė prieblandoje apžiūrinėti.
Ir štai - pasirodo, kad makštys labai dailaus darbo ir
gaidžio formos, ant sidabrinio puodelio irgi išraižytas
gaidys.
- Kadaise čia kažkas gyveno, - tarė Robinas.
- Kadaise čia gyveno Juodasis Viljamas, - tvirtai
pareiškė Marija. - Manau, kad jo laikais pušies šaknys
nebuvo taip susivijusios, taigi anga buvo daug dides­
nė. Viskas kaip aš sakiau, Robinai. Jam pakyrėjo visi
kivirčai, jis pasitraukė į mišką ir gyveno vienas atsi­
skyręs.
Robinas žiojosi kažko sakyti, bet ūmiai viršuje kir­
vis ėmė kapoti medį, taigi jie nebebuvo saugūs. Juodu
pašoko. Vyrai, negalėdami pralįsti pro mažą angą, ku­
rioje dingo vaikai, ėmė kapoti šaknis.
- Žiūrėk! - šūktelėjo Robinas, jau visai gerai įžiūrin-
tis tamsoje. - Pažiūrėk į Zachariją!
Priešais juos, kitame olos gale, buvo nelygi trikam­
pė anga lyg ir į kitą olą, tenai atsistojęs Zacharijas
energingai mosavo jiems uodega. Jie puolė prie jo. Pa­
sirodo, ten visai buvo ne ola, o tunelis, einantis gilyn
į žemę, labai panašus į tą, kuris jungė Rojaus duris su
Lavdei namais. Tačiau jie neturėjo žibinto. Taigi buvo
tamsu kaip rankovėje.
Na, bet Zacharijas puikiausiai atstojo žibintą. Marija
įsitvėrė jo uodegos kaip ir šliauždama pušies šaka,
Robinas žengė paskui ją dešine ranka laikydamasis
jos sijono, o kaire nešdamas Viginsą. Romutė straksėjo

FO 230 C«
gale. Klupinėdami jie ėjo ir ėjo žemyn daužydamiesi
pirštus į akmenis, kyšančius take, brozdindamiesi al­
kūnes į akmeninio tunelio sienas, vedami ir vairuojami
Zacharijo uodegos.
Už nugarų jie išgirdo braškant ir suprato, kad per­
sekiotojai įsibrovė į slaptavietę. Tada stojo tyla, matyt,
anie dairėsi po olą, bet štai per akmenis sudundėjo
vinimis kaustyti batai, vadinasi, vyrai jau seka paskui
juos tuneliu.
- Bet jie negalės paskubėti, - tarė Robinas, - nes ne­
turi Zacharijo uodegos.
Ir jie kaip galėdami greičiau nuklupsėjo į priekį.
Staiga juos pasitiko keistai žavingas garsas, čia tylus,
čia garsus, lyg muzika, čia garsėjanti, čia vėl pritylanti
ir vėl ūžtelinti garsiau.
- Kas tai būtų? - paklausė Marija.
- Jūra, - atsakė Robinas. - Aš manau... Taip, esu
įsitikinęs, kad mes išeisime į Meriveterio įlanką.
Marija nepajėgė ištarti žodžio. Jaudulys, kad ji yra
taip arti jūros, atėmė žadą.
Pagaliau tunelio gale suspindo blausiai žalsva švie­
sa, joje ji matė Zacharijo ausis ir ūsus. Nuostabusis jū­
ros ošimas stiprėjo. Tada tunelis praplatėjo, jie atsidūrė
dar vienoje, didesnėje oloje. Tolimojoje jos pusėje buvo
anga, pro kurią sklido menka, tačiau maloni dienos
šviesa. Zacharijas pasileido į tą šviesą, bet Marija jį su­
laikė trūktelėdama už uodegos.
- Žiūrėk! Juodojo Viljamo valtis!
Jie sustojo. Valtis gulėjo oloje siaura ir ilga, tokia
panaši į vikingų luotą. Medis vietomis išpuvęs, bet

JO 231 03
karkasas išlikęs sveikas, išdidus, stiprus ir dailiai iš­
lenktas, o priekyje puikavosi išdrožtas didžiulis gaidys
išskėstais sparnais.
- Štai! - pergalingai sušuko Marija. - Valtis, kuria
Juodasis Viljamas išplaukė į saulėlydį.
- Tai kodėl ji čia? - paklausė Robinas. - Ji ir turėjo
likti saulėlydyje.
- Juodajam Viljamui išlipus saulėlydyje, baltieji
jūros arkliukai parnešė ją atgal į krantą, - pasakė Mari­
ja. - Vienas jų įtraukė ją čionai.
Robinas nusijuokė tarsi sakydamas; „Aš netikiu nė
vienu tavo žodžiu", ir jie būtų galėję ginčytis iki bega­
lybės, bet Zacharijas, kuriam nėmaž nerūpėjo Juodojo
Viljamo valtis, o tik greičiau atsidurti saugioje vietoje,
mostelėjo uodega ir skubiai nuvedė juos į dienos švie­
sos ruožą. Eidami juo pamatė, jog tenai yra anga į dar
vieną olą, smėlėtu dugnu, pribarstytu kriauklių, o iš
jos jie išėjo į Meriveterio įlanką.
- Oi, oi! - šaukė Marija. - Sustok, Zacharijau! Robi­
nai, palauk! Žiūrėk, Viginsai! Žiūrėk, Romute!
Ir nors jie žinojo, kad juos vejasi Tamsiojo miško vy­
rai, visi sustojo apstulbinti atsivėrusio vaizdo.
Meriveterio įlanka buvo išlenkta kaip mėnulio
pjautuvas. Išvarpyti urvų uolingi skardžiai supo ma­
žutį spalvoto žvirgždo paplūdimį, toliau sausumos
pusėn ėjo auksinio smėlio juosta, nusėta akmenimis,
joje žibėjo raudonų aktinijų salelės ir kriauklės, drie­
kėsi spalvotų jūržolių kaspinai. Jūra už įlankos buvo
tamsiai mėlyna, numarginta baltomis bangų ketero­

JO 232 03
mis, panašiomis į šuoliuojančius arklius, šimtai baltų
žirgų lėkė nuo horizonto apgaubti žėrinčio spindesio.
Marijai norėjosi garsiai šaukti iš džiaugsmo. Įlankoje
stebuklingoji jūra sveikino juos banga po bangos: pa­
sistojusios piestu jos kniubdavo ir suduždavo apipil-
damos skaidriais purslais, ir likdavo gulėti prie kojų
visų vaivorykštės spalvų burbuliukais - kaip gėlių
žiedais.
Sūrus jūros kvapas, vėsus jos alsavimas plūdo į
Marijos kūną teikdami stiprybę, virš galvos, keistai
rykaudami, suko ratus baltasparniai kirai.
Įlankoje buvo senoviška akmenų prieplaukėlė, ant
jos džiūvo žvejų tinklai, o pririšti prie stulpelių mėly­
name vandenyje sūpavosi keli bjaurūs žvejų laiveliai
su purvinomis juodomis burėmis, užvyniotomis ant
stiebų. Išvydusi šiuos laivelius Marija vėl supyko. Juo­
dos burės! Tokie atgrasūs laiviūkščiai šioje žaižaruo­
jančioje jūroje! Valtys turėtų būti mėlynos, raudonos,
žalios, geltonos, o burės baltos lyg paukščių sparnai...
Ir bus, kai šiame krašte išnyks Tamsiojo miško vyrų
nedorybė.
Bet kol kas ji neišnaikinta ir visos Marijos pastan­
gos visiškai bergždžios, o Robinas tampo jai už sijono.
Atsisukusi pamatė, kaip vyrai išsirita iš olos lyg baisūs
juodi vabalai.
- Bėk! - riktelėjo Robinas.
Uolos papėdėje prasidėjo status, pavojingas takelis,
vedantis į skardžio viršų, jie ir puolė prie jo; Romutė
straksėjo pirma, Zacharijas gale. Nepratusiai laipioti po

fO 233 f-rt
 kalnus Marijai kopti buvo labai sunku, Robinui - irgi
nelengva, nes po pažastimi tempė Viginsą. Norėjo
Viginsą pastatyti ant žemės, kad eitų pats, tačiau ir Vi-
ginsas nebuvo pratęs prie akmenų, todėl pasipriešino,
Robinas vėl turėjo jj paimti. Siaubas buvo, ne lipimas,
nes netrukus jie išgirdo atsivejant vyrus.
Tikras košmaras. Marija abejojo, ar pasiekę viršų
jie dar turės jėgų pabėgti. Kodėl, ak, kodėl juos paliko
Rolfas ir Slenktenė? Tačiau viršaus jie turbūt niekad
nepasieks, pamanė ji. Dar akimirka, ir jiems už kojų
griebs Tamsiojo miško vyrai. Iš to, kaip purkštauja ir
šnypščia gale trepsintis Zacharijas, ji suprato, kad jie
lipa ant kulnų.
- Bėgam! - žiopčiojo Robinas už nugaros. - Grei­
čiau! Greičiau!
Bet vargšė Marija nebepajėgė bėgti. Kojos tapo tar­
si švininės, rankos buvo kruvinos nuo kabinėjimosi į
aštrias uolos iškyšas. Judėti į priekį įstengė tik neišleis­
dama iš akių kiškienės baltos uodegytės, šokinėjančios
priešaky, ir ausų, lyg vėliavėlės plevenančių ore. Toji
balta uodegytės dėmelė kažkodėl taip ramino, o sma­
giai maskatuojančios ausys drąsino ir stiprino. Romutė
aiškiai buvo ramutė. Marija kilnojo kojas nieko dau­
giau neregėdama, tik ją.
Staiga kiškienė dėjo šuolį ir dingo, Marijos kruvini
pirštai sugriebė jau ne akmenį, o viržių kuokštą, ir
priešais ji išvydo rudą gauruotą Rolfo galvą. Pagaliau
jie užlipo ant uolos, ir ten jų laukė Rolfas su Slenktene.
Be reikalo ji buvo suabejojusi šitais mielais padarais.

ro 234 ra
 - Rolfai, Rolfai! - sušuko ji ir puolusi ant kaklo karš­
tai pabučiavo šaltą juodą jo nosį.
- Negaišk laiko bučiniams! - suriko išsigandęs Ro­
binas. - Lipk ant jo!
Ji užsėdo ant Rolfo, Zacharijas užšoko už jos, Ro­
binas su Viginsu apžergė Slenktenę. Romutei šuoliuo­
jant priekyje, jie kaip vėjas nudūmė namo. Virš galvų
džiugiai klykavo kirai. Pro šalį lėkė pušys ir geltonos
forsitijos. į kalną, tada pakalnėn, ir štai jie jau Raktažo­
lių dauboje, kur ji rado Romutę, paskui pušis pakeitė
ąžuolai ir bukai, per sodo tvorą ėmė moti žydinčios
obelų šakos ir už jų iškilo dvaro bokštai. Jie jau saugūs,
namai čia pat, piktadariai liko toli, Rolfas su Slenktene
nebešuoliavo, leidosi bėgti lengva ristele. Marija su
Robinu pagaliau atsikvėpė ir vienas kitam laimingi
nusišypsojo - pavojus praėjo!
- Puiki buvo diena! - tarė Robinas.
- Bet mes neatlikome, ką ketinom atlikti, - nesutiko
Marija. - Tamsiojo miško vyrai tokie pat nedori ir dar
piktesni nei iki tol. Mes jų nepadarėme geresnių, o tik
dar blogesnius.
- Bet aš dėl to nenusimenu, o tu?
- Aš irgi ne, - atsakė Marija. - Turbūt nereikėjo ti­
kėtis, kad pasiseks iš pirmo bandymo. Tačiau be pirmo
karto neapsieisi, ir mes jį atbuvome.
- Ir koks puikus nuotykis, - tarė Robinas. Pakėlęs
akis pamatė, kad vakaruose dangus raudonas. - Ei,
jau saulė leidžiasi! Visą dieną išbuvome miške. Bėgsiu
namo, nes mama nerimaus.

JSO 235 oa
 Jis nušoko nuo Slenktenės, padavė Marijai pavadį,
padėjo ant žemės Viginsą ir nukūrė per mišką vartinės
pusėn. Vieną kartą atsisukęs pamojo Marijai. Saulėly­
džio gaisai nušvietė ilgą žalią plunksną ant jo skry­
bėlės ir įraudusį besijuokiantį veidą. Robinas išnyko:
medžiai pasiėmė jį, lyg jis būtų jų vaikas.

Marija lėtai nujojo per parką į arklidę, kur jos jau

laukė Digvidas. Nieko nesakė, tik plačiai ir jaukiai nu­
sišypsojo tarytum sakydamas: „Nieko tokio! Kitą kartą
geriau pasiseks!" Jis nusivedė Slenktenę valyti, šukuoti
ir šerti. Ir Rolfas, kai ji nusėdo nuo jo, pažvelgė padrą­
sinamai, draugiškai, tada kartu su Zachariju, Romute
ir Viginsu lėtai užlipo akmeniniais laiptais į virtuvę
ieškoti poilsio ir maisto. Visi tokie nuvargę, pamanė
Marija. Visi, išskyrus Viginsą: tas išdidžiai žengė prie­
kyje tarsi didvyris...
Tačiau Viginsas visą dieną nieko daugiau neveikė,
tik maišėsi visiems po kojų ir turėjo būti nešamas. Jo
mina buvo pergalinga kaip kokio karvedžio, kuris pats
nelindo į mūšio dulkes ir karštį, bet išlindo į priekį, kai
jo kariai išdidūs žygiavo namo.
Na, bet mes grįžtame ne su pergale, pamanė Marija
ir dabar, nesant Robino, šiek tiek nusiminė. Jai nesi­
norėjo eiti į vidų ir susitikti su seru Bendžaminu, nes
jis iš jos veido beregint suprastų, jog diena buvo ne­

236 O*
sėkminga. Ji atsisėdo ant akmeninio šulinio rentinio
ketindama atsipūsti.
Arklidės kieme buvo gera ir gražu, aplinkui
burkavo balti karveliai, mėlynas dangus buvo apsi­
kaišęs rausvais debesėliais, panašiais į susiraičiusias
plunksneles. Pasilenkusi pažvelgė į šulinį ir tamsia­
me vandenyje išvydo savo veidą, baltą, išvargusį ir
liūdnoką, kažkokį ne visai įprastą. Jis atrodo, topte­
lėjo jai, kaip pirmosios Mėnesienos karalaitės veidas
tą vakarą, kai ji amžinai išjojo iš dvaro. Galbūt prieš
pasibalnodama baltąjį arkliuką irgi valandžiukę sė­
dėjo ant rentinio, žiūrėjo į savo atspindį - gražius
auksinius plaukus ir mėnesienos šviesą skleidžian­
čius perlus ant kaklo.
- Ir kur ji dėjo tuos perlus? - klausė save Marija.
Jos mintis pertraukė spigus kostelėjimas, sakantis:
„Atsigręžk į mane", ir atsisukusi ant virtuvės laiptų
ji išvydo Marmaduką Raudonkepurį. Jis su šypsena
linktelėjo, regis, taip pat nė kiek nesijaudindamas, kad
pirmos dienos žygis jai nepasisekė.
- Jums pasisotinti per vakarienę ketinu iškepti om­
letą, - prabilo jis, - ir man būtinas sviestas, kurį šį rytą
padėjau į šulinį atšalti. Ar galėčiau paprašyti jaunąją
panelę įkišti ranką į nišą šulinio šone, išimti minėtąjį
produktą ir parnešti į virtuvę, kai eisite į vidų susitvar­
kyti ir pasipuošti vakarienei, kuri šiuo metu jums jau
žūtbūtinai reikalinga?
Visa tai susakęs jis nusilenkė ir grįžo į vidų. Ma­
rija negaišdama ėmėsi užduoties, nes iš jo prakalbos

237 o'?
suprato paprastą dalyką: „Tu gaišini vakarienę. Pa­
skubėk".
Vėl pasilenkusi ji įkišo ranką tarp paparčių ir
ėmė grabalioti po tas žavingas lentynėles, glūdinčias
šulinio kraštuose, kurias jai buvo parodęs seras Ben-
džaminas ir kurios jai pasirodė nuostabiai tinkamos
brangenybėms slėpti. Pirmoje lentynėlėje ji užčiuopė
sūrį, bet antroje buvo sviestas. Ištraukusi pamatė, kad
gniužulėlis visai nedidelis, dar suabejojo, ar Marma-
dukui Raudonkepuriui užteks, nes jo puikieji omletai
visad būdavo milžiniški ir kvepiantys sviestu. Galbūt
toliau yra kitas gumulas. Ji pasilenkė dar žemiau, kiek
galėdama, ir pagraibė pačiame nišos gale.
Sviesto daugiau neberado, tačiau pirštai palietė lyg
ir metalinę dėžutę. Ji paėmė ją ir atsitiesė. Taip, tikrai
dėžutė. Pasidėjo ją ant kelių. Dėžutė buvo labai sena,
bet ji įžiūrėjo dangtelyje išraižytą gaidį. Dėžutė nebuvo
užrakinta, ir ji atvožė ją. Viduje gulėjo išblukusi šilko
skiautė, kuri vos nesubyrėjo paliesta, o joje suvynioti
spindėjo perlų karoliai.
Marija laikė juos rankoje lyg pakerėta, net išsižio­
jusi nuo tokio grožio. Saulėlydžio dangus virš galvos
iš mėlyno ir rausvo tapo auksinis, aplink ją po kiemą
krypuojančių karvelių sparnai irgi nušvito auksu.
Vėjas nutyko, buvo tylu tylu. Labai lėtai Marija iškėlė
rankas ir užsimovė perlų karolius ant kaklo, tada vėl
pasilenkė ir dar kartą pažvelgė į savo atspindį šulinio
vandenyje. Saulėlydžio pirštai, matyt, palietė ne tik
karvelių sparnus, bet ir jos gelsvus plaukus, nes dabar
baltą veidą gaubė grynas auksas, dar skaistesnis už

JO 238 03
perlus, juosiančius jos baltą liauną kaklą. Ji nusišyp­
sojo savo veidui vandenyje, veidas irgi jai nusišypsojo;
toji akimirka buvo tokia nuostabi ir kupina rimties, jog
rodės, kad visas pasaulis žiūri sulaikęs kvapą.
Marija sėdėdama mąstė apie perlus. Suprato, kaip
jie atsidūrė šulinyje, - sakytum pati pirmoji Mėne­
sienos karalaitė būtų jai papasakojusi. Mėnesienos
karalaitė tikrai sėdėjo čia tą vakarą, kai išjojo iš dvaro,
ji galvojo, kam tie perlai iš tiesų priklauso: ar jai, nes
tėvas juos jai davė, ar vyrui, nes jie buvo vienintelis jos
kraitis, atsineštas į Mėnesienos dvarą. Taip nieko nesu­
galvojusi ir neketindama pasisavinti to, kas jai galbūt
nepriklauso, bet ir nenorėdama vyrui atiduoti turto, į
kurį jis neturi teisės, paslėpė perlus šulinyje.
Nuo virtuvės laiptų vėl ataidėjo spigus balsas, jau
garsesnis ir nekantresnis:
- Panele, jau vėlus metas...
Marija pakišo karolius po apsiaustėliu, susegė jį iki
smakro ir paėmusi sviestą lėtai ir oriai užlipo virtuvės
laiptais.
 VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Tą naktį kelias valandas Marija miegojo labai kie­

tai, paskui staiga pabudusi pamatė, kad kambaryje
šviesu kaip dieną. Pirmiausia pamanė, jog jau rytas,
tada suvokė, kad pro langą į miegamąjį plūsta nuo­
stabiausia, šviesiausia mėnesiena, tokios dar nebuvo
regėjusi. Sidabrinės jos bangos ritosi pro neuždengtą
langą panašiai kaip Meriveterio įlankoje jūros vilnys,
sudūžtančios prie kojų.
Toji mėnesiena buvo kažkokia itin draugiška, tary­
tum šią naktį mylintis mėnuo būtų paskelbęs ją savo
seserimi ir jai vienai apšvietęs pasaulį. Nusisegusi nuo
kaklo mėnesienos perlus, ji iškėlė juos tarsi auką ar
dovaną mėnuliui, ir jis, savo šviesa padarydamas juos
dešimt kartų gražesnius, rodos, tą dovaną priėmė.
Tačiau Marija niekam nenorėjo atiduoti šitų perlų.
Pernelyg juos brangino. Nenorėjo atiduoti jų netgi gra­
žiajam mėnuliui, o ką jau kalbėti apie Tamsiojo miško
vyrus... Ne, ji neturi jėgų atiduoti. Ir vis dėlto privalo
tai padaryti. Mesjė Kok de Nuaras pažadėjo, kad jo

fO 240 M
gauja nustos plėšikauti, jeigu ji įrodys, kad Juodasis
Viljamas nebuvo nužudytas sero Rolfo, bet laisva valia
pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą, ir jeigu ji grąžins jam
perlus.
Pirmoji sąlyga jau įvykdyta, nes, vydamasis ją
ir Robiną, jis tikriausiai pats matė Juodojo Viljamo
atsiskyrėlio būstą. Ir perlus atgaus, jeigu ji prisivers
atiduoti... Ir tada jis bus geras, ir laimė vėl aplankys
Mėnesienos slėnį.
Kažkodėl Marija neabejojo, kad jeigu ji tesės savo
pažadą, mesjė Kok de Nuaras irgi būtinai laikysis žo­
džio. Blogiausi žmonės vis tiek turi bent krislelį gėrio,
tad prisiminusi tiesų jo žvilgsnį patikėjo, kad jis ne iš
tų, kurie laužo duotą žodį. Tačiau ji jautė nepajėgsianti
atiduoti jam perlų, juk pati juos rado ir nebegali su jais
skirtis.
- O, jei galėčiau dovanoti juos tau, - kreipėsi ji į mė­
nulį. - Nenoriu atiduoti jų tam pabaisai.
Staiga jai dingtelėjo, kad atiduodama perlus mesjė
Kok de Nuarui, galima sakyti, dovanos juos mėnuliui.
Juk mėnulis priklauso nakčiai, o kas panašesnis į nak­
tį, jei ne mesjė Kok de Nuaras su savo juodu pušynu?
Pirmoji Mėnesienos karalaitė irgi atėjo iš tamsaus it
naktis pušyno atsinešdama perlų karolius. Ir tie perlai
daug labiau yra Tamsiojo miško vyrų nuosavybė negu
Meriveterių.
- Taip ir padarysiu, - nutarė Marija ir, nebegalė­
dama ilgiau gulėti lovoje, atsikėlė, nuėjo prie pietinio
lango ir pažvelgė pro didžiojo kedro šakas į rūmų par­
ką apačioje.

530 241 o3
 Jis buvo visas juodas ir sidabrinis, visai kaip jos
atvykimo vakarą. Narcizų auksą pavogė mėnesienos
burtai, todėl dabar ant liaunų sidabrinių kotelių lin­
gavo sidabrinės taurelės. O kukmediniai žmonės ir
kukmediniai gaidžiai buvo juodi kaip naktis ir rodėsi
tokie gyvi, jog Marija jautė: jei tiktai narcizų taurelės
suskambėtų, jie iškart pajudėtų... Vienas jau judėjo, ir
Marija sulaikė kvapą.
Bet ji suklydo - iš šešėlių šalia tvenkinio su van­
dens lelijomis, boluojančio it sidabrinis skydas, išlindo
ne koks Tamsiojo miško vyras, o gauruotas keturkojis;
lėtai perėjęs parką sustojo po kedru prie jos lango ir
pakėlė galvą į ją... Tai buvo Rolfas.
Persisvėrusi pro langą tarė jam:
- Taip, Rolfai, aš tai padarysiu. Ir tuojau pat. Palauk
manęs.
Ji skubiai apsirengė stengdamasi nepažadinti Vigin-
so. Kad ir kaip jį mylėjo, šią naktį jautė judėsianti grei­
čiau be kitų kompanionų, išskyrus Rolfą. Nuostabusis
Rolfas! Dabar ji suprato, kodėl jis ir Slenktenė paliko
juodu su Robinu pačius vienus gelbėtis iš pilies. Jeigu
jie nebūtų patekę į olą, mesjė Kok de Nuaras niekad ne­
būtų pamatęs Juodojo Viljamo atsiskyrėlio būsto.
Marija apsivilko amazonę ir vėl užsidėjo perlų ka­
rolius. Tada valandžiukę pastovėjo vidury kambario.
Nesinorėjo lipant laiptais prikelti ponios Heliotrop ir
bijojo, kad jos nepamatytų seras Bendžaminas. Kai
kada jis guldavosi baisiai vėlai, o ji nežinojo, kiek dabar
valandų... Gali būti visai nedaug po vidurnakčio. Ar
įstengtų nulipti kedru? Tikriausiai. Jau pirmą vakarą

i-O 242 CA
pastebėjo, kaip lengva juo laipioti, daug lengviau negu
pušimi. Marmadukas juo juk laipioja.
Nebegaišdama laiko baimei, ji išlindo pro langą ant
storos, patikimos šakos, tada ramiai nulipo žemyn nuo
šakos ant šakos, ir pagaliau dešinė pėda atsirėmė ne į
kietą medį, o į minkštą, bet tvirtą Rolfo nugarą. Ji pa­
tenkinta atsiduso ir atsisėdusi ant jo tvirtai įsikabino
karčių.
- Aš pasirengusi, Rolfai.
Jis iškart nubėgo per juodą ir baltą mėnesienos
burtuose paskendusį rūmų parką. Letena pakėlė nie­
kad nerakinamų vartų kablį, ir jie patraukė per mišką
pušyno linkui. Marija su malonumu žvalgėsi po mėne­
sienos nušviestą žemę. Buvo tylu ramu. Nei paukštelis
nekrebžda, nei lapelis nejuda.
Kad ir kokia rami buvo naktis, kai jie išėjo iš miš­
ko ir atsidūrė pušyne, staiga ją užplūdo neapsakoma
baimė - ir bijojo ji ne Tamsiojo miško vyrų, o pačios
tamsos. Mėnulis neprasiskverbė per storą pušų šakų
kupolą, rašalo juoduma tarsi sunki skraistė ne tik
trukdė judėti ir matyti, bet ir kvėpuoti. Rolfas jau žen­
gė labai lėtai, ir ji neįsivaizdavo, kaip jis ras kelią. Dar
buvo baisu, kad jos neimtų mušti neįžiūrimi medžiai.
Ir ne tik medžiai, bet ir visokios dvasios, ir elfai, kurių
tikriausiai knibždėte knibžda šitame pušyne ir kurie
yra šių tamsybės valandų valdovai.
Ji pamatė, kad joja ranka prisidengusi veidą, ir iš
baimės išdžiūvo burna. Kai neregima šakelė brūkš­
telėjo per plaukus, jai pasirodė, kad tai pirštai, o kai
sijono apačia užsikabino už gervuogės krūmo, ji išsi­

so 243 o*
gando, kad kažkieno rankos bando ją nutraukti nuo
Rolfo, ir vos susilaikė neriktelėjusi. Paskui apėmė
jausmas, kad Rolfas ją paliko (mat jo nebeįžiūrėjo).
Ji jojo jau ne ant Rolfo, o ant kažkokio klaikaus nak­
ties košmarų padaro, nešančio ją vis giliau ir giliau
į baimės tankmę. „Jei nepasirodys jokios švieselės,
turbūt ilgiau neištversiu", - pamanė ji. Tada įsakė sau
ištverti. Viskas pasaulyje turi pabaigą, netgi naktis. Ji
ryžtingai nuleido veidą dengiančią ranką, atsitiesė ir
nusišypsojo tamsoje.
Ir staiga, lyg jos šypsena būtų buvusi žibinto
liepsnelė, ji suvokė jau galinti kai ką įžiūrėti. Matė
šmėžuojant gauruotą savojo žirgo galvą, ir jis buvo
ne kas kitas, o jos mielasis Rolfas. Aplinkui išryškėjo
medžiai. Sidabrinė šviesa pamažu vis stiprėjo ir buvo
tokia graži, jog ji suprato, kad joje negali gyventi jokių
blogų būtybių. „Tikriausiai mėnesiena", - pamanė ji,
bet suprato: jokia mėnesiena negalėtų pereiti per tam­
sos kupolą viršuje ir kad net mėnulis nespindi šitaip
dieviškai.
Ir tada pamatė jį. Priešais juos risčia lėkė baltas
arkliukas, rodydamas kelią, ir tą šviesą, tartum lem­
pa, skleidė puikus pieno baltumo jo kūnas. Jis bėgo
gerokai pirma jų, bet akimirką ji išvydo jį nepaprastai
aiškiai, tarsi kamėją tamsos fone: išdidžiai išriestą
sprandą, plevėsuojančius karčius ir uodegą, žybsinčias
sidabro kanopas - vaizdas buvo toks stebuklingas ir
sykiu toks pažįstamas, sakytum visos akys, regėjusios
jį praeityje, būtų žvelgusios jos akimis, kurios iki tol
neturėjo progos gėrėtis jo grožiu. Ji net nenustebo, kai

FO 244 (A
jis pasuko dailiąją galvą, atsigręžė j ją ir ji pamatė, kad
kaktoje jam styro keistas sidabrinis ragas... Jos baltasis
arkliukas - vienaragis.
Po to jie keliavo sparčiai, Rolfas sugebėjo neišleisti
iš akių baltojo arkliuko. Bet pavyti jo taip ir nepavijo,
Marija daugiau jo nebematė taip ryškiai kaip pirmąją
regėjimo akimirką, likusį kelią jis buvo tik neblėstanti
šviesa, judantis šviesos pavidalas tamsos apiblukintais
kontūrais. Bet ji džiaugėsi tuo, ką mato, džiaugėsi, kai
medžiai praretėjo, tamsa praskydo ir vis šviesesnėje,
vis puikesnėje mėnesienoje baltojo arkliuko spindesys
pamažu geso, geso... Džiaugėsi netgi tada, kai jis visai
išnyko. Mat dabar jau bus mačiusi arkliuką du kartus
ir nebereiks abejoti jo buvimu. Ir galbūt kada nors pa­
matys jį dar sykį. Aiškiai jautė išvysianti jį dar vieną
vienintelį kartą.

Ir štai juodu su Rolfu vėl stovi laukymėje priešais

pilį, o virš jos danguje tarsi skydas kabo mėnulio pil­
natis ir jos veide tamsuoja apybrėžos žmogaus, sulin-
kusio po sunkia našta.
- Vargšas! - jo pagailėjo Marija. - Rolfai, ten mė­
nulyje mesjė Kok de Nuaras velka savo piktadarysčių
naštą, panašiai kaip Krikščionis „Piligrimo kelionėje".
Jis bus laimingas ją nusimetęs.
Į šią pastabą Rolfas atsiliepė paniekinamai suurgz-
damas ir nurisnojo per laukymę prie laiptų, iškirstų

EO 245 M
uoloje. Čia jis sustojo tarsi sakydamas Marijai, kad bus
lengviau užlipti jais, jeigu ji nusės nuo jo. Taigi ji nusė­
do ir jie ėmė lipti, Marija pirma, Rolfas iš paskos.
Juodu lipo ir lipo, laiptų galo nebuvo, Marija jautėsi,
lyg jie liptų pas patį žmogų mėnulyje pasišovę nuimti
nuo jo naštą. Pagaliau užlipo, uždususi ji sustojo prie­
šais didžiules pilies duris. Rolfas glustelėjo gauruota
galva jai prie peties tartum norėdamas padrąsinti. Virš
jų kabėjo varpelis, nuo jo buvo nutįsusi ilga surūdijusi
grandinė, ji ją timptelėjo iš visų jėgų, ir nakties tyloje
varpelis žvangtelėjo vieną kartą, lyg mušdamas pirmą
valandą, naujos dienos pradžią.
Tuojau pat prasivėrė virš durų esantis langas ir iš­
lindo ereliškas veidas. Mesjė Kok de Nuaras žiūrėjo į
Mariją ir Rolfą tylėdamas, bet pakelti antakiai ir pa­
niekinama šypsenėlė pasitikėjimo nekėlė. Marija irgi
nieko nesakė, bet nusiėmusi perlus iškėlė mėnesienoje,
kad jis pamatytų. Mesjė Kok de Nuaro akys žybtelėjo,
ir jis pradingo. Ilgai girgždėjo ir cypė velkės, bet pa­
galiau durys atsidarė ir Marija jį išvydo iškėlusį virš
galvos žibintą ir su juoduoju gaidžiu ant peties.
- Gali užeiti, Mėnesienos mergele, - tarė jis. - Ta­
čiau ručkis šuo tegul lieka lauke.
- Jokiu būdu, - atšovė Marija. - Aš niekur neinu
be savo šuns. - Nespėjus mesjė Kok de Nuarui pa­
prieštarauti, ji žengė į vidų, Rolfas paskui ją, ir durys
trinktelėdamos užsidarė. Jie atsidūrė nedidelėje ak­
mens patalpoje su akmeniniais suolais iš dviejų šonų
ir dar vienomis durimis, kurios, Marija spėjo, vedė į
holą. Kambarys buvo belangis, šaltas ir drėgnas lyg

fO 246 G*
rūsys, jį apšvietė tik žibintas, kurį mesjė Kok de Nu-
aras pastatė ant suolo. Juodasis gaidys grėsmingai
plakė sparnais, Marija būtų persigandusi, jei ne šiltas
ir stiprus Rolfo kūnas, prigludęs jai prie šono. Kaire
ranka ji apkabino jam kaklą, dešine prispaudė prie
krūtinės perlus. Mesjė Kok de Nuaras ištiesė stiprią
rudą ranką užriestais it erelio nagai pirštais ir jau
būtų pastvėręs perlus, bet Rolfui suurzgus ranką ati­
traukė.
- Mesjė, - tarė Marija, - aš įvykdžiau abi jūsų są­
lygas. Kai mus vydamasis įlindote į olą po pušimi,
radote Juodojo Viljamo slaptavietę, kurioje jis gyveno
atsiskyręs, kai jam pabodo pasaulis. O nusekęs tuneliu
į olą prie įlankos pamatėte valtį, kuria jis išplaukė į
saulėlydį... taigi dabar žinote, kad seras Rolfas ne­
nužudė Juodojo Viljamo. Ir, kaip matote, aš atnešiau
perlus. Netyčia radau juos šulinyje dvaro kieme. Ten
juos, aišku, paslėpė Mėnesienos karalaitė tą vakarą, kai
išėjo iš namų. Žinau, mesjė, kad laikotės duoto žodžio.
Žinau, kad, kai aš įvykdžiau savo pažadus, jūs irgi
vykdysite savuosius.
- Nemanau, kad tu įvykdei mano sąlygas, - atrėžė
Kok de Nuaras. - Taip, tu tikrai turi tuos perlus, bet
peilis ir puodelis tėra įrodymas, kad oloje po pušimi
Juodasis Viljamas kažkada lankėsi, tai visiškai nereiš­
kia, kad Juodasis Viljamas ten gyveno tuo laiku, kai
seras Rolfas buvo įtariamas jį nužudęs. O dėl tavo pa­
sakos apie tai, kaip jis išplaukė į saulėlydį valtimi, riog­
sančia žemutinėje oloje... Ką gi, Mėnesienos mergele,
kaipgi tada valtis iš saulėlydžio grįžo atgal į olą?

EO 247 CA
 To paties buvo klausęs ir Robinas, taigi Marija at­
sakė taip pat:
- Baltieji žirgai, gyvenantys jūroje, parnešė ją į kran­
tą. Vienas jų įtraukė į olą.
Juodasis gaidys piktai užgiedojo, mesjė Kok de Nu-
aras garsiai nusikvatojo.
- Nejau manai, kad sveiko proto žmogus gali pa­
tikėti tokia pasaka? Mėnesienos mergele, nedrįsk Kok
de Nuarui pūsti į akis šitų mėnesienos dulkių. Atiduok
perlus, kurie yra mano nuosavybė, ir dink iš čia. Šįkart
nieko tau nedarysiu, bet jei dar kartą prisiartinsi prie
mano pilies, įmesiu į požemį, kaip žadėjau.
Bet Marija nepasidavė.
- Tai ne pasaka, o gryna tiesa.
Ir vėl gaidys niekinamai užkakarykojo, vėl jo šeimi­
ninkas nusikvatojo.
- Parodyk man tą baltąjį žirgą, kuris įtraukė į olą
iš saulėlydžio parsiradusią valtį, ir patikėsiu, - juo­
kėsi jis.
- Puiku, - atkakliai tarė Marija. - Einam su manim
į pušyną, ir parodysiu.
Pasakė ir išsigando. Dar apstulbo, nes pati nepajuto,
kaip ištarė tuos žodžius, o išsigando todėl, kad neži­
nojo, ar bus taip, kaip ji sakė. Kas, jeigu ji nuves Kok
de Nuarą į pušyną, o ten jis nieko nepamatys? Tačiau
Rolfas meiliai prisispaudė prie jos, ir ji suprato, kad
viskas bus gerai.
- Na, tai einam? - paragino ji mesjė Kok de Nuarą
ir pasitraukusi nuo Rolfo vėl užsimovė ant kaklo ka­
rolius.

fiO 248 C-3

 Atsakydamas jis vėl nusikvatojo ir paėmęs žibintą
atidarė duris.
- Bet žinok, - įspėjo, - kad aš neklaidžiosiu visą
naktį po pušyną gaudydamas tavo fantazijas. Jeigu
nepamatysiu to balto arklio iki anos pušies, aš būsiu
laimėjęs, o tu pralaimėjusi. Tada tu atiduodi man per­
lus, o aš toliau brakonieriauju ir vagiu.
- O jei vis dėlto pamatysime arklį, - mygo Marija, -
aš būsiu laimėjusi, o jūs pralaimėjęs. Tada atiduosiu
jums perlus, o jūs su savo vyrais baigsite savo juodus
darbelius.
- Sutarta, - linktelėjo Kok de Nuaras. Jie sukirto
rankomis. Pažvelgusi jam į akis, Marija suprato, kad
jis žodžio laikysis. Nors buvo akivaizdu, jog nė už ką
nesitiki, kad reiks jo laikytis. Kvatodamas jis atidarė
duris, gaidys su panieka plyšojo.

Skaisčioje mėnesienoje ketvertas nulipo uoloje iš­

kirstais laiptais. Apačioje Marija vėl užsėdo ant Rolfo,
jie perėjo laukymę ir įžengė į pušyną. Mesjė Kok de
Nuaras aukštai laikė žibintą, bet jo švieselė beveik ne­
išsklaidė aklinos tamsos aplinkui. Tačiau dabar Mari­
jos tamsa nebebaugino, jos nebebaugino ir tas aukštas
vyriškis, žirgliojantis greta. Kažkaip mesjė Kok de
Nuaras netgi pradėjo jai patikti. Gal jis ir piktadarys,
tačiau moka kvatotis ir lažintis.

SO 249 03
 Bundantį draugiškumo jausmą veikiai nustelbė su­
sirūpinimas, mat pušis buvo jau netoli, deja, tamsoje
niekas nenušvito, jokio ženklo to, ko jie išėjo ieškoti.
Marija pamanė praradusi nuovoką, kuria taip didžia­
vosi, antraip nebūtų pasakojusi apie baltus jūros žir­
gus, kurie parnešė iš saulėlydžio Juodojo Viljamo valtį,
o vienas jų net įtraukė ją į olą. Juk tai tebuvo jos sukurta
pasaka... Keisčiausia, kad, kai pasakojo Robinui ir Kok
de Nuarui, pati ja tikėjo.
Na, daugiau ji ja nebetiki. Jie ėjo ir ėjo, o jai darėsi
vis sunkiau ant širdies; jei nebūtų buvusi tokia tvirta-
valė, būtų pravirkusi, nes antrą kartą ją ištiks nesėkmė.
Dar niekada nebuvo tokia nelaiminga. Juos supo gūdi
tamsa ir gūdi tyla, Kok de Nuaro žibintas mirksėjo tar­
si ruošdamasis užgesti.
Staiga ėmė ir užgeso. Marijai pasirodė, kad užgriu­
vusios tamsa ir tyla ima dusinti. Mesjė Kok de Nuaras
turbūt irgi panašiai jautėsi, o gal užsigavo į medį, nes
piktai bambėjo į juodą barzdą. Nors ji negirdėjo, ką jis
sako, spėjo, kad nelabai malonius jai dalykus.
Tačiau Rolfas ramiai ėjo.
- Jeigu paimtumėte man už rankos, - nedrąsiai pa­
siūlė Kok de Nuarui Marija, - turbūt rečiau atsitrenk­
tumėte į medžius, nes Rolfas, regis, puikiai žino kelią.
Taigi jis paėmė jos ranką, bet geriau nepasidarė,
nes jo pirštai suspaudė kaip spąstai ir jis vis tiek pik­
tai bambėjo į barzdą, o tamsa ir tyla vis labiau slėgė.
Staiga juodasis gaidys, tyliai tupėjęs šeimininkui ant
peties, ėmė ir užgiedojo. Be jokios paniekos, o perga­

fcO 250 o*
lingai, išdidžiai, kaip visi gaidžiai, skelbiantys naują
dieną, ir Marija prisiminė kažkur girdėjusi: „Naktis
tamsiausia prieš aušrą".
- Naktis tuoj baigsis, - tarė ji.
- Kai tik įžiūrėsiu kelią, grįšiu namo, - piktai pa­
sakė Kok de Nuaras. - Patariu ir tau, panelyte, daryti
tą patį ir ateityje nelįsti man į akis, kad nenutiktų ko
blogiau. Neįsivaizduoju, kaip galėjau susivilioti šita
kvaila užmačia. Matyt, užkrėtei savo lunatizmu. Tik­
riausiai tu...
Ūmiai jis nutilo, nes miške kažkas prasidėjo. Jie iš­
vydo neaiškius medžių siluetus ir vienas kito veidą.
Ne tik tamsa traukėsi, bet ir tyla baigėsi. Tolumoje
tykiai ir paslaptingai ošė jūra.
- Rolfas tikriausiai mus blogai nuvedė, - tarė Mari­
ja. - Mes išėjome prie jūros.
- Ne, - nesutiko Kok de Nuaras. - Pušynas baigiasi
nepriėjus jūros. Šiaip miške jūra girdėti tik vėjuotu
oru, o šiąnakt vėjo nėra.
Jo balsas buvo prikimęs ir keistokas, sakytum di­
dysis mesjė Kok de Nuaras vis dėlto būtų trupučiuką
išsigandęs.
Marija nejautė baimės, tik pagarbią nuostabą.
- Sustokim ir palaukim patekant saulės, - pasiūlė
ji. - Stok, Rolfai. Oi, žiūrėkit!
Ir jie sustingo it statulos; mergaitė, liūtas ir vyriškis
su gaidžiu tarsi suakmenėjo nuo vaizdo, atsivėrusio jų
akims. Rytuose, kur buvo saulėtekis ir jūra, į pušyną
smelkėsi šviesa lyg pieniška migla, šviesai stiprėjant

fco 251 ai
garsėjo ir jūros gausmas. Staiga pasirodė, kad toji švie­
sa įgauna pavidalą.
Šviesa tebebuvo šviesa, bet joje judėjo dar švieses­
nės, dar ryškesnės formos - tos formos buvo šimtai
šuoliuojančių baltų žirgų plevėsuojančiais karčiais ir
išriestais sprandais, visai kaip tos šachmatų figūros
salone; jų kūnai skriejo kartu su ta šviesa ir atrodė
tokie pat neapčiuopiami kaip vaivorykštė, tačiau vis
tiek aiškiai matomi tamsių it naktis medžių fone...
Jūros žirgai šuoliavo į krantą, kaip jai buvo pasakojęs
senukas pastorius. Džiaugsmingai lėkdami žeme, jie
nešė aušrą.
Jie jau buvo beveik čia pat, ausis užtrenkė jūros
riaumojimas, akis apžilpino šviesa. Mesjė Kok de Nu-
aras išsigandęs riktelėjo ir prisidengė ranka galvą, bet
Marija, nors turėjo užsimerkti dėl to skaistaus švytėji­
mo, pradžiugusi garsiai nusijuokė. Ji žinojo, kad šuo­
liuojantys žirgai nieko blogo nepadarys, tik pereis per
juos kaip šviesa - arba vaivorykštė, kai žmogus lyjant
ir šviečiant saulei stovi vidury lauko.
Taip ir atsitiko. Lyg banga juos užliejo nepaprastas
gaivumas ir džiaugsmas, tada jūros gausmas nutolo,
nutyko ir jie atsimerkę vėl pamatė pilką vaiduoklišką
prieblandą ir joje vos įžiūrimus medžių siluetus ir vie­
nas kito veidą. Baltieji žirgai išnyko - išskyrus vieną.
Juodu išvydo jį tą pačią akimirką, stovintį dešinėje
po milžine pušimi, išdidžiai išrietusį sprandą, pakėlusį
vieną sidabrinę kanopą, tarsi sustingusį bėgant. Bet ir
jis staiga pradingo, miške nieko įdomaus nebesimatė,
liko kasdieniškai brėkštanti aušra.

fo 252
 Juodu ilgai žvelgė į pušį, tarp kurios šaknų žiojėjo
landa, tylėdami ir nusiminę, nes žinojo niekad nebe-
išvysią to gražuolio padaro, kuris ką tik išnyko. Tada
sugiedojo juodasis gaidys ir kerai išsisklaidė. Marija
atsiduso.
- Na? - paklausė ji.
- Tu laimėjai, - tarė mesjė Kok de Nuaras. - Rytoj
visa tai man atrodys kaip sapnas, tačiau tu laimėjai ir
aš tesėsiu savo žodį.
Marija nusiėmė perlų karolius ir įteikė jam.
- Jie nėra sapnas, - pasakė. - Ir ne sapne rytoj at­
eisite į Mėnesienos dvarą susidraugauti su mumis. Juk
ateisite, taip?
- Mėnesienos mergele, - tarė mesjė Kok de Nuaras,
- matau, kad visą likusį gyvenimą klausysiu jūsų di­
denybės įsakymų. Aš prisistatysiu į dvarą rytoj apie
penktą valandą.
Ir jis nusilenkęs nuėjo su gaidžiu ant peties, o Mari­
ja ant Rolfo greitai parjojo namo. įstabi aušra iš pilkos
virto sidabrine, paskui auksine, o išlindus iš pušyno
pražydo nuostabiai rausva spalva su gelsvais ir žyd­
rai violetiniais pakraštėliais, pranašaujančiais giedrą
dieną.
Rolfas nunešė Mariją ne per dvaro parką, bet prie
durų sienoje, už kurių buvo sodas. Sustojęs pasipurtė -
tai buvo ženklas nulipti. Jis pavargo, sakė jo judesys,
šitiek laiko ją nešiojo ant nugaros. Ji klusniai nulipo,
pabučiavo jį ir padėkojo už viską, ką dėl jos naktį pa­
darė. Jis meiliai pažvelgė į ją, stumtelėjo durų link ir
nupėdino savo reikalais.

KO 253 o*
 4

Marija įžengė į sodą, kur avys su ėriukais sidabrine

rasa apkritusiomis vilnomis tebemiegojo po rausvais
obelų žiedais, ir įėjo į daržą. Staiga pasijuto baisiai pa­
vargusi ir alkana kaip vilkas. Eidama taku tarp vazo­
ninių gyvatvorių galvojo tik apie lovą ir pusryčius, bet
staiga švystelėjusi akyse rausva spalva privertė pakelti
galvą ir pagalvoti apie kai ką daugiau, ne tik apie lovą
ir pusryčius... Rausvosios pelargonijos ant palangės
tame kambaryje virš tunelio... Dabar ji jas matė ypač
aiškiai, nes langas, iki tol visada uždarytas, šiandien
buvo atlapotas aušrai.
Sustojusi ji ilgai žiūrėjo į gėles. Ūmiai suvokė,
kad grožisi jomis. Nors rausva nėra jos mėgstama
spalva, šiaip ar taip, tai spalva, o juk, kaip sakė seras
Bendžaminas, visos spalvos iš saulės ir visos geros.
Rausva yra aušros ir saulėlydžio spalva, jungianti
dieną su naktimi. Ir saulei, ir mėnuliui rausva spal­
va turi patikti, nes, viena patekėdama, kitas nusileis­
damas, jie taip dažnai pasisveikina rausvo dangaus
platybėje.
Ir tada, kol ji taip stovėjo ir žiūrėjo į rausvas pe­
largonijas, pasirodė ranka, laikanti laistytuvą, ir ant
gėlių pasipylė sidabrinių lašų vėduoklė. Nebuvo jokios
abejonės, kieno toji liesa ilga ranka ryškioje rankovėje.
Marmaduko Raudonkepurio.
- Marmadukai! - tyliai pašaukė Marija. - Marma-
dukai!

254 (-X
 Pelargonijos prasiskyrė, išlindo rausvas barzdotas
Marmaduko Raudonkepurio veidas. Ją išvydęs nė kiek
nenustebo, tik maloniai nusišypsojo ir nusilenkė.
- Jaunoji panele, - tarė jis, - prieš eidamas į dvarą
dirbti dienos darbų ketinu truputį pasistiprinti. Gal
suteiktumėte man garbę ir užeitumėte drauge papus­
ryčiauti?
- Mielai, Marmadukai, nes esu nežmoniškai išalku­
si. Tačiau kaip man užeiti?
- Pasižiūrėkit už lietaus vandens statinės, - pasakė
Marmadukas.
Marija pribėgo prie didžiulės žalios statinės į kairę
nuo tunelio, kurią pastebėjo dar pirmą dieną. Už jos
slypėjo žalios durelės, ne didesnės kaip Marijos kam­
bario. Atidariusi jas pamatė stačius ir siaurus akmeni­
nius laiptus, irgi pritaikytus mažam žmogučiui. Ji jais
užlipo, atidarė dar vienas duris ir pagaliau atsidūrė
kambaryje su rausvosiomis pelargonijomis.
- Sveika, panele, atvykusi į kuklų mano būstą, - pa­
sveikino ją Marmadukas Raudonkepuris.
- Vadinasi, Marmadukai, čia ir gyvenate? - sušuko
Marija, pagaliau patenkinusi smalsumą.
- Čia aš būnu, kai nesu užsiėmęs namų ruošos rū­
pesčiais, - tarė Marmadukas Raudonkepuris.
Keistesnio kambario Marija nebuvo mačiusi: jis
buvo siauras ir ilgas kaip tunelis apačioje. Vieną jo galą
nuo sienos iki sienos užėmė langas su rausvosiomis
pelargonijomis, kitame gale stovėjo medinė Marma­
duko lovelė, tvarkingai užklota raudonai ir baltai

fO 255
languota lovatiese. Vidury kambarip buvo stalelis su
trimis trikojėmis taburetėmis, tinkamomis tik nykštu­
kui sėdėti.
Stalelis buvo užtiestas raudonai ir baltai languota
staltiese, priderinta prie lovatiesės, ant jo buvo mėlynas
dubuo, pilnas obuolių, geltonas pieno ąsotis, violetinė
lėkštė, prikrauta sviestinių bandelių, dvi žalios lėkšte­
lės ir žali puodeliai. Tačiau Marija šūktelėjo iš nuosta­
bos ne dėl tų gardėsių ir ne dėl indų spalvų margumo,
o išvydusi, kad ilgąsias pietinę ir šiaurinę sienas nuo
žemės iki lubų dengia medinės lentynos, o ant jų stovi
nesuskaičiuojama daugybė vazonų su rausvomis pe­
largonijomis.
Nuo visų tų pelargonijų, staltiesės ir lovatiesės, ir
indų margumo, ir Marmaduko spalvingų drabužėlių
kambarys buvo taip užlietas spalvų, kad, regis, galėjai
apžlibti, laimė, langas buvo tik vienas ir užgrioztas pe­
largonijomis, taigi šviesa iš lauko, prasiskverbusi per
rausvų žiedlapių tankmę, vidun patekdavo jau gerokai
pasilpusi, nors visiškai rožinė.
- Ak, Marmadukai! Ar šitas pelargonijas Lavdei
Minit paliko išeidama iš dvaro? - sušuko Marija.
- Jos išaugintos iš anų gėlių ūglių, - paaiškino Mar-
madukas ir galantiškai nusilenkdamas pasiūlė Marijai
sėstis ant vienos taburečių.
- Vadinasi, ir jums patinka rausva spalva? - paklau­
sė Marija sėsdamasi.
- Negaliu pakęsti, - prisipažino Marmadukas. At­
sisėdęs ėmė pilti į puodelius pieną. - Bet lygiai taip
pat negaliu pakęsti švaistymo. Joks geras virėjas ne-

fO 256
gali. Taigi kai po to nelemto kivirčo prieš dvidešimt
metų šeimininkas liepė man išnešti pro duris visas
pelargonijas, kurių jis nebuvo išsviedęs pro langą, aš
jų neišmečiau, atnešiau čia. Pamaniau, kad kada nors
gali praversti.
Marija, kramtydama obuolį ir užsikąsdama ban­
dele, taip storai aptepta sviestu, kad jo buvo daugiau
nei pačios bandelės, staiga kai ką sugalvojo. Kurį laiką
tylėjo ir mąstė.
- Marmadukai, - pagaliau prabilo, - man rodos, aš
sugalvojau, kaip jos galėtų praversti. Žinot, man atėjo į
galvą puiki mintis.
- Nėmaž neabejoju, panele, - mandagiai sutiko
Marmadukas.
- Marmadukai, - paklausė Marija, - ar galėčiau
rytoj pavakarių arbatai pasikviesti svečių? Septynis
žmones?
- Žinoma, panele, - atsakė Marmadukas. - Bet jei
norite, kad kartu būtų seras Bendžaminas, abejoju, ar
pasirinkote tinkamą dieną. Rytoj jis joja į miestą, ten
vyks magistratų teismo posėdis. Matot, jis yra teisėjas.
- Negi negrįš iki arbatos?
- Paprastai iki arbatos negrįžta, - atsakė Marmadu­
kas. - Posėdis sukelia tokį nuovargį, kad po to būtina
apsilankyti vietos smuklėje, suvalgyti sočius pietus ir
atsigaivinti kuo nors skystu.
- Paprašysiu joti namo iškart po posėdžio, - nutarė
Marija. - Mes jam duosime sočius pietus ir į valias ko
nors skysto atsigaivinti.

Fv> 257 C-R

 - Puiku, panele, - tarė Marmadukas. - Prie pa­
vakarių arbatos labai tinka karštas raudonasis vy­
nas. - Tada jis padėjo obuolį, kurį dailiai krimsčiojo,
ir jo veidą staiga nušvietė nežemiškas įkvėpimas,
įbedęs akis į šiaurvakarinį lubų kampą, jis ėmė mur­
mėti: - Slyvų pyragas. Pyragas su šafranu. Vyšnių
pyragas. Glaistyti pyragaičiai. Eklerai. Meduoliai.
Morengai. Pieniškas punšas. Migdoliniai piršteliai.
Roksai. Šokoladiniai žirneliai. Imbieriniai tešlainiai.
Rageliai su kremu. Devono desertas. Pyragėliai su
mėsos ir daržovių įdaru. Bandelės su džemu. Bande­
lės su citrininiu plaktos grietinėlės kremu. Sumušti­
niai su salotomis. Skrebučiai su cinamonu. Skrebučiai
su medumi...
- Paklausykite, Marmadukai, septyni žmonės tikrai
šitiek nesuvalgys! - pertraukė jį Marija.
- Visada būnu pasiruošęs priimti daugiau svečių
negu laukiama. Be to, iš jūsų balso supratau, kad ši
arbatėlė bus labai iškilminga, o iškilmingas progas rei­
kia tinkamai švęsti. Iškilminga proga netoleruotina net
menkiausia šykštumo apraiška. Žmogiškasis apvalka­
las turi būti dosniai privaišinamas, o akį turi glostyti
estetiškas vaizdas.
Marija pastarąjį sakinį ne visai suprato, bet jautė,
jog tikriausiai kalbama apie stalo papuošimą gėlėmis,
todėl įsidrąsinusi paklausė:
- Marmadukai, ar galėčiau pasiskolinti visas tas
pelargonijas namams papuošti?
- Žinoma, panele.

> 258 r-\

 - Robinas padės man jas sunešti į vidų, - kalbėjo
Marija. - Ir dar, Marmadukai, ar šiandien matysite
Robiną, kai jis ateis į sodą avelių? Jeigu taip, ar sutiktu­
mėte perduoti jam laiškelį nuo manęs?
Užuot atsakęs, Marmadukas nuėjo prie lovelės, nėrė
po ja ir grįžo nešinas rašalo rageliu, žąsies plunksna ir
gražiu pergamento lapu.
„Mielas Robinai, - rašė Marija, - šią naktį Rolfas
mane nunešė į pilį pabandyti dar kartą, ir man pavyko.
Manau, jog Tamsiojo miško vyrai daugiau nebeužsi-
ims piktadarystėmis. Labai prašau nepykti, Robinai,
kad antras bandymas praėjo be tavęs. Nieko negalėjau
padaryti. Tačiau ir antrą kartą nieko nebūtų išėję, jei
nebūtum padėjęs man pirmą kartą. Laiške negaliu
visko papasakoti, padarysiu tai, kai susitiksime. Labai
noriu tave matyti, todėl kviečiu rytoj ateiti arbatos. No­
riu, kad būtum čia pusę keturių. Ir dar, Robinai, labai
prašau pranešti Lavdei, kad ji laukiama pusę penkių.
Pasakyk jai, būk geras, kad būtinai turi ateiti. Jeigu
neateis, viskas žlugs. Pasakyk jai. Aišku, suprantu,
kad jai nesinori vienai eiti į vidų tokiu dienos metu,
bet jeigu ji palauktų rožyne, aš ją pasiimčiau. Pasakyk
jai, kad rytoj seras Bendžaminas joja į miestą, į teismo
posėdį. Tada ji mielai sutiks ateiti. O, ir dar, būk geras,
paprašyk senąjį pastorių, kad ateitų penkiolika penk­
tos. Mielas Robinai, be jokių kalbų lauksiu jūsų abiejų
su Lavdei, taip pat pastoriaus."
Sulanksčiusį laiškelį, Marija įteikė jį Marmadukui.
Tada atsistojo, tūptelėjo ir padėkojo už vaišes.

M 259 OI
 - Tikiuosi, jos neatėmė pusryčių apetito? - susirūpi­
no Marmadukas.
- O ne, nė trupučio, dėkui.
Ji nulipo laiptais į kiemą ir per parką parėjo į dvarą.
Eidama pajuto nė kiek nebebijanti kukmedinių vyrų ir
gaidžių. Sakytum iš jų būtų buvęs ištrauktas kažkoks
gyvas blogis ir jie būtų likę paprastais medžiais, kurie
apkarpyti juokingais pavidalais.
Hole ji sutiko serą Bendžaminą, ką tik nulipusį že­
myn. Jis nustebęs pažvelgė ją: išbalęs, pavargęs veide­
lis, pušų spygliais apkibusi suknelė rodė, kad naktį ji
praleido lauke, ir jis jau žiojosi klausti, kur, po galais,
ji vaikščiojusi, bet susilaikė ir patylėjo tarsi viską žino­
damas.
- Šiandien per daug noriu miego, kad galėčiau kal­
bėti, sere, bet greitu laiku papasakosiu. Atleiskite, sere,
ar galėčiau rytoj pavakary pasikviesti svečių? Noriu,
kad apsilankytų senukas pastorius. O jūs irgi dalyvau­
site? Pasipuošęs gražiausiais drabužiais?
- Rytoj man posėdis, - abejingai burbtelėjo seras
Bendžaminas.
- Bet jeigu iš karto josite namo, neužsukdamas į
smuklę, kaip tik spėsite į mano arbatėlę, - įkalbinėjo
jį Marija. - O mano arbatėlės stalas lūš nuo valgių ir
gėrimų. Ak, labai prašau, sere!
Seras Bendžaminas negalėjo atsispirti jos išbalu­
siam, gailiam veideliui.
- Tegul bus kaip nori, - nusileido jis. - Bet jeigu tavo
„gėrimai" reiškia arbatą, aš nenoriu. Iš visų beskonių
vandenėlių...

£0 260 C*
 - Ne, ne arbatą, - nuramino jį Marija, - o karštą
raudonąjį vyną.
Seras Bendžaminas nušvito.
- Gali būti rami, kad parjosiu laiku, - patikino jis
Mariją. - Ir apsitaisysiu gražiausiais drabužiais.
- O ar galima papuošti namus gėlėmis? - dar pa­
klausė Marija.
- Dievaži, na, ir mergytė! - sušuko seras Bendža­
minas. - Aišku, kad galima, jeigu taip nori, bet, man
rodos, per daug stengiesi dėl senojo pastoriaus.
- Ar sutinkate prisiekti, kad jeigu jums nepatiks
mano gėlės, neišmesite jų laukan? - paklausė Marija.
Seras Bendžaminas išpūtė akis, bet rimtai atsakė:
- Prisiekiu.
- Tada viskas gerai, - patenkinta tarė Marija. - Da­
bar einu rengtis pusryčiams, o po pusryčių miegosiu,
miegosiu, miegosiu.
- Ir, atrodo, bus ne pro šalį, - suniurnėjo giminai­
tis. - Niekad nesu taip aiškiai matęs, kad žmogus naktį
praleido be miego.
 DVYLIKTAS SKYRIUS

Marija kietai išmiegojo kone visą tą dieną ir visą

naktį, o rytą labai sunkiai sekėsi susikaupti per pa­
mokas. Taip pat sunkiai sekėsi nuraminti ponią
Heliotrop, didžiai susirūpinusią auklėtinės elgesio
keistenybėmis.
- Viskas gerai, ponia Heliotrop, - kartojo ji. - Kai tik
saugiai baigsis arbatėlė, viską paaiškinsiu.
- O kas gi ateis gerti tos paslaptingos arbatos? -
klausė ponia Heliotrop.
- Be mudviejų, bus senasis pastorius, viena labai ne­
laiminga moteris, vienas labai nedoras vyras ir berniu­
kas, su kuriuo žaisdavau Londone, - atsakė Marija.
- Betgi, mieloji Marija, šimtus kartų sakiau, kad jo­
kio berniuko nėra! - sušuko vargšė ponia Heliotrop.
- Vakare šitaip nebesakysite, - tarė Marija.
- Dar kažkokia nelaiminga moteris ir nedoras vy­
riškis! - nerimavo ponia Heliotrop. - Atrodo labai ne­
tinkama kompanija.

50 262 M
 - Bet nuo šiandien ji bus laiminga, o jis - doras, -
paaiškino Marija. - Beje, Marmadukas Raudonkepuris
viską žino apie mano arbatėlę.
- Na, jeigu Marmadukas Raudonkepuris žino... -
pralinksmėjo ponia Heliotrop. Apie Marmaduką ji jau
buvo labai geros nuomonės - ir dėl puikiai tvarkomų
namų, ir dėl to, kad jis leido jai viską juose adyti ir
taisyti.
Po pietų Marija išsiuntė ponią Heliotrop ilsėtis į
savo kambarį prisakiusi būti ten, kol bus pašaukta, o
Digvidui liepė pasitikti serą Bendžaminą prie varti-
nės ir tyliai atvesti, kad tas neskambintų į duris. Dar
Digvidui buvo nurodyta nuvesti serą Bendžaminą į jo
kambarį užsimerkusį ir paprašyti, kad niekur neitų,
kol nebus pašauktas. Tada ji su Marmaduku susišau­
kė visus mylimus gyvūnus, kad tie padėtų parengti
laimingą pabaigą, dėl kurios jie taip stengėsi, - Rolfą,
Viginsą, Zachariją, Romutę ir Slenktenę. Marmadukas
kiek abejojo, ar Slenktenę galima leisti į namus, bet ji
buvo užvesta laiptais ir kukliai atsistojo prie durų, iš
kur galėjo viską matyti. Galima būtų buvę ginčytis,
ar Viginso indėlis išvis vertas minėti, bet šiandien
Viginsas atrodė toks gražuolis, jog visi pamiršo, kad jo
elgesys ne visad atitinka išvaizdą.
Tada pasirodė ir Robinas: rudi drabužiai išlyginti,
batai blizga kaip stiklas, žalioji plunksna linksmai siū­
buoja ant skrybėlės, rausvutis veidas šviečia nuo muilo
ir vandens, džiaugsmo ir jaudulio.

'rO 263 CA
 - Pastorius ateis, o mama pusę penkių bus anam ro­
žyno gale, - nuramino jis Mariją. - Ji pažadėjo. Sunkiai
ištraukiau pažadą, bet vis dėlto ištraukiau.
- Dėkui, Robinai. Ir nesupykai, kad turėjau užbaigti
darbą be tavęs?
- Nė truputėlio, - linksmai atsakė Robinas. - Jeigu
tik smulkiai viską papasakosi.
- Papasakosiu, kol ruošimės pobūviui, - tarė Ma­
rija. - Visą gyvenimą, Robinai, visada tau viską pa­
sakosiu.
- Ir aš tau. Antraip tu mane taip užkankintum klau­
simais, kad ir gyventi nebesinorėtų.
Jie ėmėsi darbo. Rolfas, įsikandęs didelę pintinę,
padėjo Marijai su Robinu iš Marmaduko kambarėlio
sunešti į rūmus visas pelargonijas. Jų buvo daug dau­
giau, nei Marijai pasirodė aną kartą. Abu su Robinu
pristatė jų salone, prie stiklinių durų už sofutės, tad iš
rožyno durys atrodys kaip rausvos aušros nutviekstos,
taip pat didžiajame hole ir ant palangių Marijos kam­
baryje. Po to jie padėjo Marmadukui Raudonkepuriui
padengti arbatos stalą. Vaizdas buvo nuostabus: per vi­
durį stalo degė žvakių eilė, o iš abiejų jos šonų stovėjo
vazos su gražiausiais pelargonijų žiedais, brangiausio
porceliano puodeliai ir lėkštutės, krištolo taurės ir visi
gardumynai sidabriniuose induose. Arbatą sidabro
virdulyje ir karšto vyno ąsočius vėliau atneš Marma-
dukas.
Tada Marija užlipo į savo miegamąjį bokšte apsi­
rengti geriausios suknelės, Londono pobūvių suknelės,
kurios Mėnesienos dvare dar nebuvo vilkėjusi, - gelsvų

FO 264 o?
raktažolių spalvos šilko, išsiuvinėtos mėlynomis neuž­
mirštuolėmis. Suknelė turėjo ant viršaus didelę kišenę,
į ją ji įsidėjo knygelę violetiniais viršeliais, kurią pasi­
skolino iš pastoriaus pirmą kartą pas jį apsilankiusi, ir
žalią prancūzų poezijos tomelį, kurį Luji de Fontenelis
buvo padovanojęs Džeinei Heliotrop. Rengdamasi pa­
matė, kad pareina seras Bendžaminas ir Digvidas.
Seras Bendžaminas užsimerkęs buvo užvestas laiptais.
Marija žinojo galinti juo pasikliauti: tikrai neatsimerks
įžengęs į holą. Toks jau jis žmogus.
Lygiai dešimt minučių penktos Marija atsivedė į
apačią ponią Heliotrop violetine bombazino suknele,
su vienu gražiųjų Lavdei dovanotų kykų ir nėrinių
šalių.
- Ponia Heliotrop, štai ir Robinas, - tarė ji, plačiai
atverdama salono duris. Vidury kambario stovintis
Robinas nusilenkė ir nusiėmė skrybėlę. - Aš jį pažįstu
kone visą gyvenimą ir už jo ištekėsiu, kad nebūtų nė
vienos dienos, kai jo nepažinsiu. Aš jį labai myliu ir jus
labai myliu, todėl turite vienas kitą mylėti.
- O Dieve! - ištarė ponia Heliotrop, žvelgdama į
Robiną per akinių viršų. - Dieve! Koks nepaprastas ir
spalvingas berniukas!
- Argi ne toks, kaip jį nupasakojau Londone? - pa­
klausė Marija.
- O taip, visiškai, tik didesnis.
- Ponia, nuo to laiko aš išaugau, - prabilo Robinas
ir vėl labai mandagiai nusilenkė, dešine mostelėdamas
skrybėle su povo plunksna, kairę pridėdamas prie
širdies, - taip jaunikaičiai sveikindavosi, kai ponia He-

fo 265 (A
liotrop buvo jauna. Akivaizdu, kad, atsigavusi iš nuo­
stabos, ponios Heliotrop širdis vis labiau linko prie jo.
- O Dieve! - pakartojo ji, bet jau meiliai.
Robinas priėjęs pabučiavo jai ranką.
- Jūsų tarnas, ponia, iki gyvenimo galo.
Ponios Heliotrop širdis tirpte ištirpo, ir ji pakštelėjo
jam į skruostą.
- Tu geras berniukas, - tarė ji. - Nedrįstu sakyti, ar
tikrai esi tas, kurį Marija įsivaizdavo Londone, bet esi
geras vaikas. Ir jeigu būsi geras Marijai, neturėsi ištiki­
mesnės draugės už Džeinę Heliotrop.
Sutrepsėjo žingsniai ir įžengė pastorius su rausvu
pelargonijos žiedu sutanos sagos kilpelėje.
- Oi, sere, - sušuko Marija, - gal malonėtumėte pa­
sivaikščioti sode su ponia Heliotrop? Saulutėje gera ir
šilta, obelys taip gražiai žydi. O po šilkmedžiu stovi
jaukus suolelis. Gal pasėdėtumėte tenai ir paskaitytu-
mėte poniai Heliotrop? Ji mėgsta klausytis skaitant,
ypač... poeziją. Jai patiks anglų poezijos knygelė, kurią
man esat paskolinęs, taip pat prancūzų. - Ji išsitraukė
iš kišenės abi knygeles ir įteikė jam. - Arbata lygiai
penktą, - pridūrė.
Senukas pastorius valiūkiškai žibančiomis akimis
paėmė knygas, nusilenkė poniai Heliotrop ir pasiūlė
jai ranką.
- Ponia, ar suteiksite garbę? - Marijai pasakė: - Jūsų
karališkoji didenybe, iki tol man niekada nepatiko
gudragalvių moterų paslapčia rezgami planai, bet į
jūsų voratinklį su malonumu įkliūsiu. Mat jis pilnas
mėnulio kerų, o mėnulis toks narsus, tokiu mažu vei-

M 266 02
dėlių stengiasi įveikti tokią didelę tamsą, kad žmogus,
nenorintis nuolankiai jam vergauti, tikrai yra apsigi­
męs kvailys.
Išdrožęs tokią gražią prakalbą, pastorius išsivedė
ponią Heliotrop iš kambario, Marija su Robinu li­
ko vieni.
- Robinai, būk geras, užlipk į viršų ir atvesk čia serą
Bendžaminą. Privesk prie durų priešais rožyną ir pa­
sišnekėk su juo.
- Ar ilgai? - sunerimo Robinas. - Ir apie ką?
- Kol aš grįšiu, - atsakė Marija. - Ilgai neužtruksiu.
Kalbėk apie avis. Kalbėdamas apie avis, seras Bendža-
minas gali kelias valandas išstovėti vienoj vietoj.
Tada ji išėjo pro stiklines salono duris ir nubėgo
į tolimąjį rožyno galą. Lavdei jos neapvylė. Štai ji, ta
savo pilka suknele su rausvomis rožytėmis, vienplaukė
galva išdidžiai atstatyta pavasario saulei. Ji stovėjo tiesi
kaip žvakė ir, nors buvo nedidukė, atrodė karališkai
didinga. Rožės buvo apsipylusios gaivia jaunų lapelių
žaluma.
- Motuše Minit! - apkabino ją Marija. - Arbatos ger­
ti ateina Tamsiojo miško vyras!
Lavdei net šūktelėjo iš džiaugsmo ir stipriai apglėbė
Mariją.
- Vadinasi, tau pavyko, Marija? O, esi tikrai drąsi,
Mėnulio mergele! Bet kaip tu tai padarei, Marija?
- Viskam papasakoti reiktų ne vienos valandos. Tai­
gi atidėsim vėlesniam laikui. O dabar, Lavdei, malo­
nėkit pažvelgti į saloną, pažiūrėkit, kaip aš papuošiau
namus.

M 267 03
 - Ar privertei ateiti tokį kelią tik tam, kad pama­
tyčiau tavo gėlių puokštes? - paklausė Lavdei nėmaž
nesupykusi.
- Pamačiusi salono duris nesigailėsit, kad atėjote
tokį kelią, - patikino ją Marija. - O dabar užsimerkit.
Lavdei užsimerkė, o kad buvo toks pat garbingas
žmogus kaip ir seras Bendžaminas, nė nepajudino
blakstienų, kol Marija ją vedė prie namo. Abi atrodė to­
kios gražios su tomis gėlėtomis suknelėmis, kai žengė
per rožyną susitvėrusios, o saulė auksino sidabrinius
jų plaukus ir debesis paukštelių lydėjo plazdendami
margais sparnais, treliuodami savo giesmeles, kren­
tančias iš žydrynės it šviesos lietus. Vyras ir berniukas,
stovintys prie stiklinių salono durų, liovėsi šnekėt apie
avis ir apstulbę sužiuro.
- Jau! - tarė Marija, ir Lavdei atsimerkė.
Ji išvydo jūrą skaisčiai rausvų pelargonijų, tų pe­
largonijų, kurios yra Kornvalio pasididžiavimas. Jomis
buvo užstatyta visa stiklinių durų apačia ir visas salo­
nas, lygiai kaip tą vakarą prieš daugelį metų, kol įnir­
šęs jos mylimasis ištrenkė jas laukan. O tarp jų stovi
jis, užsimaukšlinęs savo geriausią, į kalafiorą panašų
peruką, su sekmadieniniu surdutu ir liemene, seniai
seniai jos pasiūta jam, ir žiūri į ją, lyg ji būtų saulė,
mėnulis ir žvaigždės vienam asmeny.
- Lavdei! - džiaugsmingai užriko jis. - Dėl Dievo
meilės, atleisk man, kad tada ištėškiau lauk tas nelem­
tas pelargonijas! Tuoj pat eikš čia, į vidų, ir niekada
nebeišeik iš šių namų!

KO 268 02
 Ir Lavdei žengė pro stiklines duris, ir buvo pakelta
ant rankų kaip vaikas. Marija it vėjas nuskrido per par­
ką ir užbėgo laiptais į holą.
- Viskas gerai! - šūktelėjo ji Robinui, irgi kaip vėjas
išlėkusiam iš salono. - Vienas geras darbas padarytas.
Tu nesupyksi, Robinai, jeigu seras Bendžaminas ves
tavo motiną?
- Jeigu nori, tegul veda, - pasakė Robinas. - Man
neįdomu, kas ką veda, kad tik tu tekėtum už manęs.
Staiga jis padūkusiai nusikvatojo, visai kaip seras
Bendžaminas, ir meškiškai suspaudė Mariją glėbyje
taip, jog ji vos neužduso. Ir tada visi gyvūnai - Rolfas,
Zacharijas, Romutė, Viginsas ir Slenktenė (jau įėjusi
į vidų) - apsupo juos ratu iš džiaugsmo urgzdami,
kniaukdami, cypdami, lodami ir žvengdami, o Mar-
madukas Raudonkepuris stovėjo įsisprendęs virtuvės
tarpdury ir šypsojosi plačiausia savo šypsena, ta, ku­
rios galai siekia ausis ir jose dingsta.

Ūmiai per visą tą baisų triukšmą jie išgirdo kanopų

kaukšėjimą - ir ne vieno arklio, o daugybės. Matyt, iš
kažkur atjoja pulkas raitelių. Marija su Robinu paleido
kits kitą iš glėbio ir nubėgo prie durų lydimi gyvūnų.
Parkas juodavo nuo Tamsiojo miško vyrų ant juodų
žirgų, tačiau vieni stovėjo ramiai, o kiti jojo artyn po
du. Nejudantieji buvo kukmediniai, o jojantieji - mesjė

£0 269 Ci?
Kok de Nuaras su savo palyda. Parke buvo ir daugybė
gaidžių, bet jie visi nejudėjo, išskyrus vieną, plasnojan­
tį sparnais ir kakarykojantį šeimininkui ant peties.
- Visi atjojo! - susijaudino Marija. - Aš kviečiau tik
mesjė Kok de Nuarą, o sujojo visi!
- Nusiraminkite, panele, - tarė už nugaros ramus
Marmaduko balsas. - Visko pakaks. Slyvų pyrago,
šafrano pyrago, vyšnių pyrago, glaistytų pyragėlių,
morengų, meduolių, pieniško punšo, migdolinių pirš­
telių, roksų, šokoladinių pyragaičių, imbierinių teš­
lainių, ragelių su kremu, Devono deserto, pyragaičių
su mėsa ir daržovėmis, bandelių su džemu, bandelių
su citrininiu plaktos grietinėlės kremu, sumuštinių
su salotomis, skrebučių su cinamonu ir skrebučių su
medumi užteks dvidešimčiai žmonių ir dar didesniam
būriui. Nebijokite, panele, kai virėjas - Marmadukas
Raudonkepuris, visada visko užtenka.
- O karšto raudonojo vyno? - prisiminė Marija.
- Jo atsargos irgi neišsenkamos, - tarė Marma­
dukas.
Taigi Marija su Robinu atsistojo laiptų viršuje sutikti
svečių kaip kokie karalaitė su karalaičiu. Vyrai jojo prie
lipynės ir lipo nuo juodų savo žirgų; palikę juos ramiai
ganytis parke tarp kukmedinių arklių, jie po du lipo
laiptais, lenkėsi Marijai su Robinu ir pro gyvūnų gar­
bės sargybą ėjo toliau, į holą, kur juos sveikino seras
Bendžaminas ir Lavdei, stovintys priešais didįjį židinį
tarsi karalius su karaliene. Garbė serui Bendžaminui
ir Lavdei, kad, išėję iš salono į holą pažiūrėti, kas
per triukšmas, sugebėjo akimirksniu persiorientuoti ir

O) 270 Oi
nėmaž nesutrikę kaip šeimininkas su šeimininke pa­
sitiko dvi dešimtis vyrų, kuriuos iki tol jie laikė savo
priešais.
- Ateityje, sere Bendžaminai, - žemai nusilenkė
mesjė Kok de Nuaras, - įsitikinsite, kad aš galiu būti
puikus kaimynas.
- Nė neabejoju, sere, - tarė seras Bendžaminas. -
Kas buvo, pražuvo, atversim naują lapą.
Pagaliau pobūvis įsisiūbavo. Marmadukas Rau-
donkepuris buvo pakviestas prie didžiojo stalo vaišin­
tis kartu su seru Bendžaminu ir Lavdei, Marija ir Ro­
binu ir dvidešimčia vyrų iš Tamsiojo miško. Viginsas
tupėjo Marijai ant kelių, Zacharijas - ant vienos kėdės
su Marmaduku, o juodasis gaidys - savo šeimininkui
ant peties. Slenktenė su Rolfu galustalėje stovėjo iš
šonų serui Bendžaminui. Visi valgė, gėrė, kvatojo ir
dainavo, o kai pagaliau vyrai dainuodami išjojo sau­
lėlydžio linkui, ant stalo nebuvo likę nė trupinėlio val­
gio, nė lašelio gėrimo, o širdyse - nė lašo neapykantos,
galvose - nė krislelio pagiežos. Viskas buvo išsiaiškinta
ir atleista, prieš akis atsivėrė viltinga ateitis.

Visos viltys išsipildė, visi jie gyveno ilgai ir lai­

mingai.
Pastabus skaitytojas tikriausiai nepražiopsojo, kad
senasis pastorius su ponia Heliotrop taip ir nepasirodė
prie stalo. Mat jie paprasčiausiai pamiršo apie arbatą.

fo 271 ra
 Po to, kai juodu pasivaikščiojo daržo takeliais
džiaugdamiesi saulute ir pokalbiu, nes nuo pat anos
akimirkos bažnyčioje juos kaip magnetas traukė prie
kits kito, pastorius, prisiminęs Marijos paliepimą, nu­
vedė ponią Heliotrop į sodą, pasodino ant suolelio
po šilkmedžiu ir atvertė abu tomelius pažiūrėti, kurį
labiau verta jai paskaityti.
Tą valandėlę pro žalią pavasario lapiją prasimušęs
saulės spindulys apšvietė knygeles ir ponia Heliotrop
vienos knygos priešlapyje išvydo pačios ranka parašy­
tą savo jaunystės mylimojo vardą, o senukas pastorius
kitos knygos tituliniame pamatė savo ranka parašytą
vardą vienintelės pasaulyje moters, kurią jis mylėjo.
Tuo metu kitas saulės spindulys krito ant josios meda­
liono, ir pastorius pažino, kad šį medalioną jis jai dova­
nojo, kai abu dar buvo jauni. Medaliono viduje gulėjo
jo plaukų sruogelė.
Po viso to juodu turėjo baisybę šnekos, mat kad ir
koks senas būtum, niekad nepamirši jaunystės, nei
žmonių, mylėtų, kai buvai jaunas; iš tiesų kuo labiau
sensti, tuo aiškiau prisimeni tuos laikus ir dar karščiau
myli tuos žmones... Taigi nenuostabu, kad pastorius ir
ponia Heliotrop pamiršo ateiti arbatos.
Po mėnesio įvyko sero Bendžamino ir Lavdei
vestuvės. Labai kuklios, anksti rytą, dalyvaujant tik
žmonėms, kurie nuoširdžiai juos mylėjo, mat seras
Bendžaminas ir Lavdei drovėjosi savo senyvo am­
žiaus. Bet vestuvės vis tiek buvo labai gražios. Lavdei
baigė siuvinėti serui Bendžaminui vestuvinę liemenę,
ir jis ja pasipuošė; ji apsivilko savo vestuvinę suknelę, ir

to 272 03
juodu atrodė puikiai. Juos labai gražiai sutuokė senasis
pastorius.
Pastoriaus ir ponios Heliotrop vestuvės įvyko dar
po mėnesio, jos buvo dar kuklesnės, bet irgi labai gra­
žios; vienintelis trūkumas, kad senukas negalėjo pats
savęs sutuokti su savo išrinktąja, to padaryti atvyko
mažutis storas pastorius iš už kalvų. Bet jis buvo visai
mielas, tad visi liko patenkinti. Senasis pastorius ir po­
nia Heliotrop apsigyveno drauge pastorijoje ir buvo to­
kie laimingi, kokie net nesvajojo būti. Ponios Heliotrop
daugiau nebekamavo skrandis, nes virškinimo sutriki­
mus buvo sukėlęs sielvartas tėvui ją išskyrus su Luji
de Fonteneliu, o dabar, kai ji ištekėjo už jo, nebebuvo
prasmės skųstis skrandžiu.
Robinas su Marija susituokė kitą pavasarį, mat su­
augusieji buvo įsitikinę, kad juodviem reikia dar me­
tus pasimokyti, kaip sutramdyti Meriveterių būdą, tik
tada jie galės gražiai kartu gyventi. Taigi kitą pavasarį,
nuostabų ir šiltą balandžio rytą, įvyko jų sutuoktuvės,
visai ne kuklios, visai ne tylios, bet triukšmingiausios,
džiaugsmingiausios, puikiausios sutuoktuvės, kokias
kada nors buvo regėjusi senutėlė Sidabrinės Rasos
bažnyčia. Marija vilkėjo Lavdei vestuvinę suknelę,
nešė didelę raktažolių puokštę, surištą auksinės ir si­
dabrinės spalvų kaspinu, ant galvos segėjo raktažolių
vainiką. Robinas buvo naujutėlaičiu ryškiausio žalumo
surdutu, prisisegęs raktažolę, rankoj nešė žalią skry­
bėlę, papuoštą auksinės ir sidabrinės spalvų kaspinu
ir gaidžio plunksnomis, kurias savo ranka juodajam
gaidžiui iš uodegos išpešė mesjė Kok de Nuaras, norė­

jo 273 03
damas parodyti, jog Tamsiojo miško vyrus ir Merive-
terius nuo šiol jungia amžina draugystė.
Iš dvaro į bažnyčią juodu ne karieta važiavo, o jojo
ant Rolfo ir Slenktenės. Zacharijas, Viginsas ir Romutė
bėgo iš paskos papuošti tokiais pat sidabrinės ir auksi­
nės spalvos kaspinais. Prie šventoriaus vartų juos pasi­
tiko išsipustę visi Sidabrinės Rasos vaikai su glėbiais
gėlių, giedodami „Varpo giesmę", kuriai pritarė virš
galvų gaudžiantys varpai.
Marija su Robinu žengė prie altoriaus, kur juos
turėjo sutuokti senasis pastorius, lydimi poromis tape­
nančių gyvūnų ir viso būrio vaikų. Seras Bendžaminas
ir Lavdei (jau ledi Meriveter) ir ponia Heliotrop (jau
ponia de Fontenel), ir mesjė Kok de Nuaras, ir Marma-
dukas Raudonkepuris sėdėjo dvaro klaupte apsitaisę
geriausiais drabužiais ir tokie laimingi, kad rodėsi,
širdis plyš iš laimės, o už jų bažnyčia iki pat durų buvo
prisigrūdusi Sidabrinės Rasos miestelėnų ir Tamsiojo
miško vyrų, giedančių, jog net stogas kilnojosi. Bažny­
čia buvo dailiai išpuošta gėlėmis: raktažolėmis, obelų
žiedais ir narcizais, žibuoklėmis, snieguolėmis ir kro­
kais, mat visos gėlės tą pavasarį susimokė pražysti kar­
tu, taigi visos galėjo dalyvauti Marijos sutuoktuvėse.
Sero Rolfo Meriveterio antkapis skendo gėlėse. Kai iš
vakaro Marija su Robinu baigė jomis puošti serą Rolfą,
jiems pasirodė, kad akmeniniu nedorojo protėvio vei­
du perbėgo šypsenėlė.
- Jis jau nebėra nedoras, - tarė Marija Robinui. - Ir
nebesivaidens Rojaus kalne, nes nuėjo į tikrąjį Rojų ir

70 274 (A
dabar ant balto žirgo jodinėja lelijų laukais palei tyrą
upelį.
Po sutuoktuvių Marija su Robinu, vėl sėdę ant Rol­
fo ir Slenktenės, parjojo į dvarą saulės nušviestu keliu
per gaivios pavasarinės žalumos užlietą gražųjį miš­
ką. Iš paskos dainuodami ėjo visi, buvę bažnyčioje, į
vestuvinių pusryčių puotą, kurią ištaisė Marmadukas
Raudonkepuris.
Puota buvo tokia nuostabi, kad net pats Marmadu­
kas manė ją esant jo didingos kulinaro karjeros viršū­
ne. Baltas vestuvinis tortas buvo didumo kaip vežimo
ratas ir šešių pėdų aukščio, iškilęs it piramidė, papuoš­
tas cukruotomis gėlėmis, vaisiais, paukšteliais, žvaigž­
dėmis, drugeliais ir varpeliais, o viršūnėje sidabrinėje
pasagėlėje gulėjo mažučiukas mėnulio pjautuvas ir
mažučiukė saulė. Žinoma, buvo ir daugiau visokių
tortų, visokių cukruotų sausainių ir glaistytų pyragė­
lių, visokių visokiausių sviestainių, dubenys cukruotų
vyšnių ir meduolių, ir migdolų, ir šokoladinių saldai­
nių. O kur dar drebučiai, kremai, pieniškas punšas ir
ledai, karšta kava ir šalta kava, arbata ir limonadas, ir
šerbetas, karštas raudonasis vynas ir šampanas.
Visi valgė, gėrė ir džiaugėsi, bet niekas nepersival­
gė ir nepersigėrė, nes bijojo, kad vėliau pilvo skausmai
nesugadintų tokios puikios dienos, norėjo, kad toji die­
na būtų laiminga iki pat galo.
Taip ir buvo. Ir visos dienos po to taip pat buvo
laimingos - ne tik dienos, bet mėnesiai ir metai buvo
laimingi. Mesjė Kok de Nuaras tesėjo duotą žodį, kaip

50 275 M
Marija ir žinojo: su savo vyrais jis tiekdavo slėnio žmo­
nėms žuvis mainais į sau reikiamus dalykus, daugiau
nebevogė ir nebrakonieriavo. Numetę juodus drabu­
žius, jie ėmė rengtis ryškiai, margai, kaip visi slėnio
gyventojai, o savo laives nudažė raudonai, žaliai ir mė­
lynai, joms pasiuvo bures, baltas lyg žuvėdrų sparnai.
Sidabrinės Rasos vaikai žaisdavo Meriveterio įlankos
pakrantėje, ir vyrai nieko nesakydavo, netgi patys žais­
davo kartu, padėdavo rinkti kriaukleles, kurias vaikai
nešdavo dovanų Švenčiausiajai Mergelei Rojaus kalne.
Vyrai buvo laimingi savo pilyje ir vartinėje, kurią
jiems atidavė seras Bendžaminas, kad turėtų kur pa­
būti įsinorėję pakeisti aplinką.
Seras Bendžaminas su Lavdei, Marija su Robinu,
Digvidas ir Marmadukas Raudonkepuris, ir visi gyvū­
nai laimingi gyveno dvaro rūmuose; ponia Heliotrop ir
senasis pastorius, ir visi Sidabrinės Rasos žmonės lai­
mingi gyveno savo namuose; Rojaus kalne laimingos
ganėsi avys ir čiulbėjo paukščiai, o mažoji šventyklėlė
tapo numylėta maldų vieta. Laimingos buvo saulėtos
dienos, laimingos buvo ir mėnesėtos naktys, lankomos
saldžių sapnų.
Tačiau niekas šioje žemėje nestovi, atėjo laikas, kai
ponia Heliotrop ir pastorius suseno, pavargo nuo šio
pasaulio, tada jie nusiėmė kūno apvalkalą, padėjo šo­
nan ir džiugiai iškeliavo į kitą pasaulį.
Tą patį po daugelio metų padarė ir seras Bendžami­
nas su Lavdei; po jų Marija, sero Bendžamino įpėdinė,
paveldėjo Mėnesienos dvarą ir valdė jį su savo vyru Ro­
binu. Jis buvo jų šeimos devizo drąsioji siela, o ji - tyroji

fO 276 «
dvasia. Linksmi ir mylinčia širdimi abudu paveldėjo
šią karalystę.
Ir jie niekad nesipykdavo kaip ankstesniosios Meri-
veterių poros, todėl Rolfas jų nepaliko, gyveno su jais
visą laiką. Jie susilaukė dešimties vaikų, gražu būdavo
žiūrėti, kaip visi dešimt bažnyčioje klūpo su tėvu ir
motina Meriveterių klaupte. Nužvelgusi jų eilę, Marija
jausdavo, kad nebėra daugiau ko norėti, ko trokšti...
nebent vieno dalyko...
Mat kartais naktį sapnuodama ji atsidurdavo po
medžiais paslaptingame miške ir žiūrėdavo įsmeigusi
akis į mėnesienos užlietą laukymę, bet taip nieko ir ne­
pamatydavo. Pabusdavo iš sapno per skruostus ritantis
nenumaldyto ilgesio ašaroms.
Tačiau tas sapnas netemdė jai gyvenimo džiaugs­
mo. Ji žinojo, kad vieną dieną, kai bus labai sena, su­
sapnuos jį paskutinį kartą, ir tame paskutiniame sapne
išvys baltąjį arkliuką, ir jis nuo jos nebepabėgs. Pasileis
jos pusėn, o ji tekina jį pasitiks ir jis nuneš ją toli toli, net
nežinia kur, tačiau toji vieta tikrai gera, ten jai norisi
būti.
 TURINYS

PIRMAS SKYRIUS
8

ANTRAS SKYRIUS
39

TREČIAS SKYRIUS
60

KETVIRTAS SKYRIUS
78

PENKTAS SKYRIUS
89

ŠEŠTAS SKYRIUS
105

ro 278 rX
 SEPTINTAS SKYRIUS
127

AŠTUNTAS SKYRIUS
149

DEVINTAS SKYRIUS
187

DEŠIMTAS SKYRIUS
206

VIENUOLIKTAS SKYRIUS
240

DVYLIKTAS SKYRIUS
262

FO 279 O?
 Goudge, Elizabeth
Go-436 Baltasis arkliukas: [apysaka] / Elizabeth Goudge; iš
anglų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius: Alma littera,
2005. - 280 p.

ISBN 9955-08-726-9

Tai pirma lietuvių skaitytojų pažintis su anglų literatūros kla­

sike, vaikų ir suaugusiųjų mėgstama rašytoja Elizabetha Goudge
(1900-1984). Suaugusiesiems ji rašė įspūdingus istorinius romanus.
„Baltasis arkliukas" (1946), viena iš daugelio autorės knygų vai­
kams, buvo įvertinta Carnegie medaliu. Pagal šią apysaką BBC sukūrė
televizijos filmą.
Apysakos herojė Marija Meriveter, likusi našlaite, iš Londono
iškeliauja gyventi į giminaičio dvarą Kornvalyje. Jos palydovai - gu­
vernantė ir šunelis Viginsas. Mėnesienos dvaras ją sutinka nepaprastu
grožiu ir liūdnomis legendomis apie Mėnesienos karalaitę ir paslaptin­
gą baltąjį arkliuką. Netrukus ji susipažįsta su keistais dvaro įnamiais
ir pasijunta įtraukta į patį įvykių sūkurį. Pasirodo, dvaras ir miestelis
nuolat kenčia nuo Tamsiojo miško vyrų piktadarysčių ir senos nesantai­
kos, siekiančios dar Mėnesienos karalaitės laikus. Marija, busimoji Mė­
nesienos dvaro paveldėtoja, pasiryžta nenaudėlius perauklėti, slėniui ir
dvarui grąžinti ramybę bei taiką, o ne vienam žmogui - ir laimę. Ir jai
pavyks, nes Marija - labai atkakli mergaitė...
„Baltuoju arkliuku" tiek Anglijoje, tiek kitose šalyse labai susi­
domėjo dabartinių vaikų karta, mat ši apysaka - mėgstamiausia „Hario
Poterio" autorės vaikystės knyga.

UDK 820-93

Elizabeth Goudge
BALTASIS ARKLIUKAS
Apysaka
Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

Korektorė Bronė Brazauskaitė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera", A. Juozapavičiaus g. 6/2, 09310 Vilnius
Interneto svetainė: http://www.almalittera.lt
Spaudė AB spaustuvė „Spauda", Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius
Interneto svetainė: http://www.spauda.lt
 tiesiog dievinau „Baltąjį arkliuką'. Nuostabus
siužetas, vietomis šiurpus, vietomis romantiškas, ir
smarkuolė herojė.
J. K. Rowling

Elizabetha Goudge (1900-1984) - anglų literatūros klasikė.

Suaugusiesiems ji rašė įspūdingus istorinius romanus
(žymiausias turbūt „Baltoji ragana“), vaikams - švelniai
žaismingas, gyvenimiškas, ir sykiu šviesios magijos pilnas
istorijas. Viena jų - „Baltasis arkliukas“ (1946), apdovanota
Carnegie medaliu ir ekranizuota BBC. Ji pasakoja apie
atkaklią mergaitę Mariją, kuri, likusi našlaite, su šuneliu ir
guvernante atvyksta gyventi į giminaičio dvarą, apipintą
legendomis apie Mėnesienos karalaitę ir baltąjį arkliuką.
Kas jose tikra, o kas pramanas? Smarkuolė Marija greit
viską išsiaiškina ir imasi veikti...
Pasaulyje kilo susidomėjimo „Baltuoju arkliuku“ banga
J. K. Rowling prisipažinus, jog tai buvo mėgstamiausia jos
vaikystės knyga.

Apsilankyk www.knyguklubas.lt!

V\ •

•
Rasi naujausių knygų
Sužinosi, ką skaito tavo bendraamžiai
• Dalyvausi diskusijose