Meilė ir Magija

Irena Barvydė
Meilė ir Magija
Novelės ir eilės

Knyga, 2013

ISBM kodas: 978-609-408-462-1

Brūkšninis kodas: 9786094084621

1
Įeik...
Iliuzija... Tikrovė. Jeigu siela gyveno iliuzijoje ar ten, anapus, kai kūnas
mirs, ji pasmerkta klaidžioti tame, ko nėra? O gal visa tai yra? Gal tarp iliu-
zinės ir realios tikrovės nėra jokio skirtumo? Gal viskas, ką žmogus jaučia,
mato ir sapnuoja, yra tiesiog bekūnis gyvenimas? Ir palikęs kūną kiekvienas
atsiduria ten, ką vadino iliuzija... nes kūniška realybė išnyksta. Taip. Tai
tiesa..., kurios tikrumu įsitikins kiekvienas iš mūsų po to, kai mirs.

Ar įmanoma sujungti tikrąjį gyvenimą su tuo, kuris yra ten, anapus? Ar

įmanoma gyventi du gyvenimus: ten ir čia? Įmanoma.

Knyga „Meilė ir Magija“ - anapusinio ir tikrojo gyvenimo patirtys. Tyrinė-

dama iliuziją įsitikinau, kad joje taip pat gyvenama. Kai žmogus suvokia
savo kūną kaip sielos mokyklą, tada kūnas tampa puikiu instrumentu ke-
lionėje į iliuzijų šalį, kurios tikrumas negali būti įrodytas akivaizdžia Tiesa,
kaip kad meilė negali būti įrodyta - materializuota į materialų pavidalą. Ji
nemateriali, tačiau tokia tikra, kad dėl jos ir gyvename.

2
Novelės

Tikras rojus
Prabudau vėjo pažadinta. Buvo gera matyti snieguotas kalnų viršūnes, tą jų
tyrą žydrumą, gaubiantį visumą. Buvau patenkinta, kad atvykau į šią sanato-
riją, įsikūrusią tokioje aukštybėje – kalnuose. Tikras rojus. Gultas, kuriame
guliu, yra tobulas: jis pats prisitaiko prie kūno padėties, todėl jaučiuosi lyg
debesyje. Vienu pirštu spūstelėjusi mygtuką lėtai sėduosi arba vėl atsigulu be
jokių pastangų ir triukšmo. Tobulas gyvenimas. Tokia tyla ir ramybė, toks
aukštis ir tobulos spalvos! Aš šypsausi kalnams, sau, gyvenimui.

Tik dabar pastebėjau, kad netoliese panašiame gulte guli vyriškis. Jis nemie-
gojo. Nutariau jį pakalbinti, pasidalinti savo laimės pojūčiais:
- Pone, ar jums neatrodo, jog čia puiku? Aš stebiuosi ir džiaugiuosi, kad esu
čia. Žinote, man taip čia patinka, kad net nesinori keltis ir kur nors eiti.
Jis tylėjo. Mąstė. Paskui keistai šyptelėjo, metė į mane apgailėtiną žvilgsnį ir
tarė:
- Nesinori keltis? Žinoma, kai jau niekada nebesikelsi... ko čia benorėt. O ir
kur eisi atsikėlusi? Nebent skristum.

Nuo tokio atsakymo netekau žado. Niekada nebesikelsiu? Aš pabandžiau

šoktelti iš lovos... Taip. Viskas, ką galėjau judinti, buvo dešinės rankos pirš-
tai, kurie laikė lovos pultą. Rojus akimirksniu virto pragaru. Nebemačiau
kalnų grožio. Baimė ir neviltis dabar šeimininkavo tame, kas buvo iš manęs
likę.

Brėkšta. Teka saulė. Štai ir pirmi jos spinduliai. Prisimerkiu. Staiga pajuntu,
kad saulę kažkas užstoja. Truputį žvilgtelėjusi aiktelėjau: ją dengė akinančios
šviesos stulpas. Jis spindėjo ir skleidė šilumą. Jeigu būčiau galėjusi..., būčiau
pabėgusi. Galvoje sukosi klausimas: „Kas tai?“ Staiga ėmiau pati sau atsaki-
nėti: „Nebijau, ši šviesa esu Aš. Tai tas Aš, kuris lieka, kai visi kiti maži aš: aš
- moteris, aš - verslininkė, aš - mama, aš – žmogus... nukrenta. Tai štai kokia
3
AŠ... tokia galinga ir tokia spindinti, tokia žinanti ir tokia laisva...“

Vėl pasijutau rojuje, kuris niekur ir nebuvo dingęs. Rojus - čia, visur, kur yra
tikrasis Aš. Ten, kur esu Aš be savo bailių, egoistinių ašiukų.

Sutelkusi visą savo paskutinę žmogaus galią, atsikėliau ir palikau savo pa-
skutinį mažąjį „aš“ gulėti lovoje...

4
Artūras ir Izabelė
Pirmą kartą jį pamačiau pajūryje. Mažas berniukas, na, gal kokių dešimties
metų, bandė paleisti į jūrą laivelį ir jam nesisekė, nes laivelis vis apvirsda-
vo. Po kiek laiko aš pati su juo žaidžiau, pamiršusi, kad man jau ne dešimt
metų... Dažnai atvažiuodavau prie jūros. Mylėjau ją. Užaugus bangų gausme
ant jūros kranto, labai ilgėjausi jos, nes dabar gyvenau mieste. Atvažiuo-
davau pas ją kaip pas mamą ir išsipasakodavau jūrai visus savo nuotykius,
išgyvenimus. O ji ošdavo ir ramindavo mane kaip tikra motina.

Berniukas, žaidžiantis laiveliais... Artūras... Mes kalbėdavome apie viską,

kas mums nutikdavo nuo susitikimo iki susitikimo, tik jo pasakojimai buvo
pilni, o mano - daliniai. Ech, kad taip galėčiau pasakoti jam viską, kas vyksta
mano pačios gyvenime... bet jis dar toks mažas.

Kartą jis paklausė manęs, ar aš - žudikė? Klausimas pribloškė. Mes aiškino-

mės, ir aš suvokiau, kad taip jis vadina žmones, valgančius mėsą. Supratau,
kaip sunku jam gyventi savo gyvenimą, jau tokiame ankstyvame amžiuje
pasirinkus sveikesnį maistą. Jis pasakė, kad su mama ir tėčiu niekada ne-
žudė, reikia suprasti – nevalgė mėsos, ir pridūrė, kad jeigu aš irgi būčiau
geresnė, tai to nedaryčiau. Rudos, švytinčios akelės išreiškė daug vilties.
Tačiau kokiu pasakišku džiaugsmu jos suspindo sužinojusios, kad aš taip pat
esu florantietė.

Taip ir gyvenome: kartais susitikdami, žaisdami ant jūros kranto, kalbėda-

miesi ir tylomis žiūrėdami į nusileidžiančią saulę. Jis augo ir jo pasakojimai
keitėsi nuo berniukiškų nuotykių iki pirmų įsimylėjimų... Jis pasakojosi man
entuziastingai, pilnas dar neišreikštų jausmų. Mūsų susitikimai jau nebebu-
vo atsitiktiniai, mes pasikeitėme telefonų numeriais ir susirašinėjome inter-
netu. Jo tamsus gymis ir lietuvė mama rodė, kad tėvas yra kitos tautybės. Ta-
čiau jis vengė kalbėtis apie jį. Mes susitikdavome lyg geri draugai, o amžiaus
skirtumas nepastebimai tirpo. Jis darėsi vis gražesnis, ir man vis labiau buvo
nejauku sutikti jį. Kodėl? Čia galiu tik šypsotis...
5
Jo mama, puiki, taktiška ir labai graži moteris, tapo mano bičiule. Tačiau
laikas tekėjo ir keitė savimi viską, ką žmogus norėjo pakeisti, o jo mama
norėjo gyventi Rusijoje. Ši jos svajonė išsipildė.

Mirus Artūro seneliams, jo mama Lidija paveldėjo gerą butą Rusijoje,

Maskvoje, ir nutarė išvykti ten visam laikui. Mes atsisveikinome ašarodami.
Artūras, kuriam tada jau buvo beveik trylika metų, labai išgyveno. Jo juodos
akutės buvo pilnos skausmo. Man reikėjo pasinaudoti visomis savo žinio-
mis, kad mūsų išsiskyrimas nebūtų jam tragedija. Po trumpo pokalbio jis
pralinksmėjo, netgi juokavo.

Žinojau, kai tik jis įlips į lėktuvą ir šis pakils, į Artūro širdį sugrįš liūdesys,
bet jis jau nieko nebegalės pakeisti. Lidija man išsakė savo nuogąstavimus:
- Žinai, Izabele, ta jo meilė tau - kažkokia liguista, jis lyg gimęs su ja, lyg
suaugęs. Mane tai baugina. Jeigu jis taip prisiriš prie visų savo sutiktų mer-
ginų, bus bėdos. Galbūt čia tėvo genai?
- Nesijaudink, Lida, laikas išgydys jo meilę. Jis pamirš.

Bet metai neišdildė Artūro jausmų. Lidija rašė man, kad jis svajoja kada
nors atvažiuoti į Lietuvą. Nežiūrint, jog institute jam visapusiškai labai gerai
sekėsi, nežiūrint, kad turėjo daugybę merginų, draugų, jis vis tik karts nuo
karto klausdavo mamos, ar negalėtų atostogų nuvykti pas Izabelę... Kai jam
sukako dvidešimt, Lida išleido jį Lietuvon.

Staiga aš gaunu telegramą: “Izabele, aš atvažiuoju”. Štai tada buvau beveik

įsitikinusi, kad mano meilės tragizmas susijęs su juo, o kai sutikau jį aero-
uoste, tuo buvau tikra. Tačiau nieko konkretaus pasakyti negalėjau... Tai tik
nuojauta.

Susitikimas
Ta diena nebuvo tokia, kaip visos kitos dienos. Jau nuo ryto jaučiau savyje
virpesį. Buvo gera jį jausti. Atvažiavau į aerouostą daug anksčiau, nei reikė-
jo. Žvelgiau į tą vietą, iš kurios prieš septynerius metus išlydėjau Artūrą...
dar tokį jauną ir pasimetusį.
Koks jis bus dabar? Kaip susiklostys mūsų santykiai? Negalėjau įsivaizduoti
6
jo suaugusio ir suvyriškėjusio. Vaizduotėje vis dar mačiau jį liekną, aukštą
paauglį, kokį prisimenu nuo to laiko, kai jo mama nusprendė išvykti į Mas-
kvą. Tada jis buvo liūdnas, nekalbus... Jis mylėjo Lietuvą, čia buvo dalis jo
gyvenimo. Tuokart jis pasakė man: ”Niekada tavęs nepamiršiu. Kur bebū-
čiau, iš visur grįšiu pas tave.” Taip... jis mylėjo Lietuvą. Man šie jo žodžiai
skambėjo kaip vaikiškas maksimalizmas.

Lėktuvas palengva leidosi. Kuo arčiau žemės paviršiaus jis buvo, tuo smar-
kiau plakė mano širdis. Kodėl? Negalėjau tada atsakyti į šį klausimą. Juo-
kiausi iš savo būsenos, bet pripažinau, kad esu laiminga vėl sutikdama
berniuką, žaidžiantį laiveliais.

Pažinau jį iš karto, nes tik jis vienas buvo toks aukštas keleivis. Ilgas smėlio
spalvos paltas, plazdantis šalikėlis, spyruokliuojančios juodos garbanos ir
degančios akys sudarė nepakartojamą asmens visumą, vadinamą Artūru. Jis
apkabino mane ir pakėlė nuo žemės, pabučiavo karštomis lūpomis ir vaikiš-
kai, žaismingai kalbėjo, juokėsi, tačiau kai atsisėdome į automobilį, nutilo.
Žiūrėjome vienas į kitą jau kitaip. Aš ieškojau jaunuolio, o mačiau vyrą. O
ką matė jis, žiūrėdamas į mane? Kokio amžiaus moterį? Net neįsivaizduoju.
Jo žvilgsnis buvo valiūkiškas ir gudrus.

Jaučiau keistą, iki šiolei nepatirtą, o gal pamirštą jausmą. Mane pervėrė
šiurpuliai, skausmingas ilgesys... kažko nepažinto ir taip man artimo... Tada
supratau, kad artinasi kažkas didingo. Man reikia tai sutikti garbingai...

Visą kelią jis pasakojo savo gyvenimo įvykius ir tik retkarčiais nutildavo,
kad vėl pasuktų savo garbanotą galvą į mano pusę ir įdėmiai pažvelgtų į
mane. Tomis sekundėmis jaučiau begėdišką, vyrišką vertinimą ... Jis nieko
manęs neklausinėjo, tik pasakojo pasakojo savo nuotykius.

Palikau jį jo buvusiame name, kuris dabar priklausė švelniai, rūpestingai

šeimininkei, maloniai sutikusiai nuomoti dalį namo buvusiam jo gyventojui
– Artūrui.

Grįždama jaučiau keistą nerimą, lyg turėčiau nevažiuoti namo, lyg turėčiau
grįžti, lyg turėčiau likti pas jį. Tai buvo visiškai nauji potyriai mano gyveni-
7
me, nauji jausmai, ir man, kaip sąmonės tyrinėtojai, buvo labai įdomi savo
pačios būsena. Kažkodėl negalėjau užmigti ... Šypsojausi. Tą naktį man teko
sąmoningai save užmigdyti. Tačiau ryte aš vėl jaučiau tą patį nerimą. Pa-
sinėriau į save ir išsiaiškinau, kad tokių būsenų priežastis yra Artūras. Kas
vyksta? Suvokiau, kad gimsta naujų nepažintų pojūčių pažinimas.

Dieną ėjome abu prie jūros. Maudėmės, bėgiojome ir kalbėjomės taip, kaip
tada, praeityje. Jaunos panelės nenuleido grobuoniškų žvilgsnių nuo Artūro.
Mane stebino jo nesidomėjimas
jomis. Tai buvo kažkoks nenoras
matyti jų dėmesį.
- Tu daug kam patinki, Artūrai.
Negi nematai, nepažvelgi į šias
nuostabias merginas? – sakiau
ir mačiau, kaip jis susierzino ir,
žvilgtelėjęs merginų link, tarė:
- Man tiesiog neįdomu, esu
pavargęs nuo jų, jau pakanka-
mai prisižiūrėjau, nieko naujo
nebematau. Ten, kur mokausi,
neišvengiamai tenka bendrauti
su visais.

Šis jaunuolis tikrai pasikeitęs. Jis

visai ne toks, kokį galima buvo
įsivaizduoti. Tai kažkaip neside-
rino su jo išvaizda. Aš dažnai pas
jį atvažiuodavau, mačiau, kaip
jis laukia manęs, ir man buvo
malonu leisti su juo laiką. Mūsų
pokalbiai darėsi vis sudėtingesni. Akivaizdu - jis sprendžia savo viduje dile-
mą. Klausiau jo:
- Matau vidinę problemą. Pasidalink.
- Taip. Turiu daug klausimų ir neturiu atsakymų. Aš nebenoriu mokytis.
Nors įstojau ten, kur man įdomu, vis dažniau suprantu, kad nebenoriu mo-
kytis ir nesuprantu, kodėl turiu mokytis.
8
- O ką darysi, jeigu nesimokysi?
- Aš noriu keliauti, noriu susirasti guru, mokytis jogos ir būti visiškai nepri-
klausomu.
- Oho! O kur taip skubi? Taigi mokslas netrukdo. Nepatinka būti priklauso-
mu? Aš galiu padaryti, kad patiktų. Tu gi žinai, kad tai įmanoma. „Patinka
- nepatinka“ - silpnų žmonių leksika. Kam skaudinti mamą? Ji gi gyvena
tavimi. Įsivaizduoji ją, kai mesi mokslus?
- Neįsivaizduoju. Bet ir savęs nebematau tuose moksluose. Man norisi kažko
didingo, nepažinto, neatrasto. Kai gyvenimas tampa nuobodus, gyventi
darosi sunku ...
- Artūrai, gyvenimas nėra nei nuobodus, nei linksmas, jis yra toks, kokį jį
susikuri. Tačiau turi mamą, kuriai tu esi viskas. Jeigu tavo tėvas būtų su ja
kartu, bet dabar ... Ne, Artūrai. Esi neteisus, matydamas tik save ir savo po-
reikius. Kas ja pasirūpins? Tu neturi nei brolio, nei sesers. Išmesk iš galvos
tokias mintis. Baik mokslus ir pirmiausia pasirūpink mama. Ji negyvens
amžinai, tavo laikas buvimo su ja eina į pabaigą.
- O tu? Tau reikia, kad aš baigčiau mokslus?

Jo klausimas buvo atviras ir netikėtas. Man nugara perbėgo perspėjantys

šiurpuliukai. O jis žiūrėjo į mano akis paprastai ir visiškai aiškiai, rodyda-
mas savo neabejingumą man.
- Artūrai, žinoma, man reikia, kad tu baigtum mokslus, kad tu sukurtum
šeimą, kad keliautum ir pasiektum viską, ko tik nori. Kai buvai mažas, sva-
jojai apie tai, kad užaugęs išmoksi valdyti likimą, ar prisimeni?
- Taip. Aš prisimenu, ko norėjau. Aš prisimenu ir tai, kad tu visada buvai
mano draugė.
Jis nusijuokė ir, žaismingai papurtęs garbanas, tęsė:
- Ir aš svajojau užaugęs vesti tave. Aš tada svajojau... užaugsiu ir sugrįšiu pas
tave, o tu, pamačiusi mane, iš karto įsimylėsi. Ir mes sukursime šeimą. Bet
tu ištekėjai ... man net nespėjus užaugti. Prisimeni, kad per tavo vestuves
manęs nebuvo?
- Artūrai, prisimenu. Aš gi kviečiau tave su mama į savo vestuves, bet jūs
neatvykote. Tavo mama man sakė, kad tu sergi. O paskui tu pasveikai, ir
mes vėl bendravome.
- Ne, mes nebebendravome. Aš tik vaidinau tą bendravimą. Mes išvažiavo-
me tada ...
9
- Taip. Jūs išvykote. Bet mes susirašinėjome. Tu rašei man... tiesa, rašei vis
rečiau, bet su tavo mama mes bendravome. Artūrai, vaikystėje daugeliui taip
jau būna, įsimylime...
- Žinau, – jis juokėsi tokiu gražiu baritonu, o aš taip žavėjausi! - Žinau, kad
vaikystėje taip būna, o ką pasakysi, jeigu tai atėjo ir į šį laiką?
- Liaukis. To negali būti. Tai jau kitas laikas.
- Kodėl? Nejaugi tu man nieko nejauti? Gali nesakyti „ne“, nepatikėsiu. Aš
važiavau čia tik todėl, kad suprasčiau šią tiesą.
- Artūrai, negi tu rimtai? Mes gi draugai, ar ne? Tu ir aš žaidėme laiveliais,
paskui - draugais. Mums buvo smagu. Laikas ėjo ir viskas nuėjo kartu su
juo. Aš turiu šeimą, tu irgi ją sukursi, kai tik įsimylėsi.
- Ne. Tai neįmanoma. Izabele, aš negaliu įsimylėti, nes širdis jau atiduota
tau, – jo žvilgsnis buvo pilnas pilnas švelnios meilės, kurios man nereikėjo,
bet kuri buvo tokia graži, tokia tyra, kad aš negalėjau atitraukti akių nuo
jo spindinčių vyzdžių. Jis tai suprato savaip. Pajaučiau, kaip visa jo energija
plūstelėjo į mane. Man buvo nuostabu jausti tokį svaigulį ir tuo pačiu tokį
nevaldomą jo jausmą. Artūras nelaukė, kol tai praeis, jis prisiglaudė skruos-
tu prie mano veido ir švelniai, trapiai apkabino. Nuostabių energijų sūkurys
susuko galvą, pasidaviau jų tėkmei, nors ir žinojau, kad to daryti nedera.
- Kodėl mes negalime būti kartu? - klausė jis manęs pašnibždomis.
- Na todėl, kad aš sukūriau ir turiu šeimą. Todėl, kad sukūriau vaikus, šei-
myninę buitį, ir ta mano kūryba yra mano gyvenimas. Todėl ...
- Todėl, kad tu manęs nemyli?
- Artūrai, žinoma, kad myliu, tik kitokia meile.
- Kokia kitokia? Kodėl tavo meilė mane daro nelaimingu?
- Tu tiesiog dar jos nepažįsti, ji - laisva, be jokių ribų ir amžina, ji tikrai nie-
ko neskaudina, ji negali skaudinti, ji tiesiog - kitokia.
- O kodėl tada man skauda? Kodėl aš netikiu tavimi? Kodėl tu negali manęs
pabučiuoti?
- Artūrai, žinoma, kad galiu, bet kam to reikia? Kam dar labiau save įkalinti
jausmuose? Būčiniai - labai intymu ir labai suriša.
- Tai aš tau nesu bjaurus? Tu galėtum mane pabučiuoti? Kaip vyrą?
- Artūrai, nebūk kvailas. Aš gi moteris. Žinoma, galiu, bet kam to reikia?
- Man. Man reikia. Net jei tau ir nereikia, pabučiuok mane. Bent leisk man
tave pabučiuoti...

10
Aš nebežinojau, kaip jį nuraminti. Ir ar reikia raminti? Žinoma, galiu tiesiog
išeiti, bet tas bučinys turėtų būti neįkainojamas... neįkainojama patirtis.
- Gerai, Artūrai. Tik vieną kartą, tik dėl tavęs ir tik tam, kad manim tikė-
tum.
Nusijuokiau ir net nespėjau įkvėpti, kaip pajutau jo karštas lūpas. Aj, koks
saldus skonis ... koks tobulas skonis...
Žinoma, dabar aš galiu tinkamai įvertinti tai, kas įvyko tada... ten, bet
tuomet aš pati buvau šokiruota ir nustebinta savo elgesiu ir jausmais. Mes
bučiavomės ir aš pajaučiau, kad mane bučiuoja visko matęs vyras, žinovas
ir ekspertas to, ką daro. Aistra, meilė, švelnumas, vyriškumas, absoliutus
atsidavimas šiai energijai; jaučiau, kaip įsiliepsnoja jo kūnas, kaip kaista
kraujas... Atstūmiau jį.
- Ačiū, – jis žvelgė pasiutusiai aistringai. Juodos, įkypos akys, degantys
vyzdžiai - tai viskas, ką tuo metu mačiau. Mano galvoje ėmė suktis grožio
užvaldytos mintys: „Na, ko aš laukiu, kodėl neatsiduodu tokiam grožiui,
kodėl nesusilieju su juo? Kodėl aš negaliu... gi galiu...“ Deja, šios mintys
nebuvo tokios stiprios, kad nugalėtų mano pasirinkimą gyventi taip, kaip
norisi man. O mano pasirinkime šio suartėjimo nebuvo. Skaitydamas mano
mintis, Artūras prabilo:
- Aš žinojau, kad mes jaučiame tą patį. Tu tik negali sau šito leisti. Daug
mąsčiau. Viską permąsčiau ir neapsirikau. Tu jauti tą virpulį, tą pastovų
paširdžių kutenimą, kai mąstai apie mane. Aš tai jaučiu visada, kai tik pa-
mąstau apie tave. Supranti? Tie tūkstančiai kilometrų tarp mūsų, tie praėję
metai nieko nepakeitė - visa tik subrendo ir užaugo.
- Artūrai, tu kalbi už mus abu.
- Taip. Nes tu atsakei mano lūpoms aistra, nes tu mane glamonėjai. Aš gir-
dėjau, kaip daužėsi tavo širdis.
- Taip jau būna, kai vyras ir moteris per arti vienas kito, - aš juokavau, nes
situacija buvo per daug rimta, - tai neišvengiama, Artūrai. Mielasis, tu tai
patirsi su bet kuria moterimi.
- Ne. Netiesa. Aš galėjau turėti daug moterų, bet nieko panašaus joms nejau-
čiau. Žinai, aš iš vis gailiuosi, kad norėjau turėti.
Glosčiau jo nuostabias garbanas ir kiek galima švelniau pasakiau:
-Tokiems dalykams, kad nesigailėti, jog norėjai turėti moterį, yra specialios
mokyklos. Bet tau to nereikia. Tu pilnas aistros ir gyvybės, kol kas pats viską
suvoki.
11
- Ne. Man to reikia. Ir žinai, kodėl? Kad kada nors ...
- Ne. Tikrai ne, Artūrai, tu turi suprasti, kad mes nesame pora. Mes tik
draugai laiko intervale.
- Ne. Ne laiko intervale, o - amžini. Mes amžini mylimieji. Tiesiog aš pavė-
lavau gimti. Nieko, kitą kartą gimsiu anksčiau. Bet visko būna, gal nutiks ir
taip, kad aš tapsiu tau reikalingas dar šiame laike...
- Tu man reikalingas, bet laisvas ir laimingas. O dabar man metas namo.
- Ar tu nesupykai ant manęs? Ar tu atvažiuosi rytoj? Gal aš galiu atvažiuoti
pas tave, kai būsi viena?

Šito man tikrai nereikėjo. Kažkas mano viduje persijungė ir suveikė apsau-
gos sistema.
- Noriu, kad suprastum: niekada neperženk mano šeimos namų ribų. Nie-
kas neturi žinoti, kad tu esi, kad tu egzistuoji. Jie čia niekuo dėti. Net jeigu aš
mirčiau, nedrįsk ateiti. Gali tai pažadėti?
- Galiu. Pažadu. Apie mane niekas niekada nesužinos. Būk rami. Nedrįsčiau
tau kenkti. Nors man labai skaudu tai girdėti. Izabele, aš noriu tau pasakyti...
- Nereikia, Artūrai, aš viską žinau ir taip.

Ech, jau tie amžini meilės santykiai! Viešpatie, kodėl aš negaliu padauginti
save į du ar tris asmenis?!
Pasukau durų link.

- Artūrai, susitiksime rytoj. Supažindinsiu tave su Aleksu. Jis - psichiatras.

- Tu manai, kad man jau reikia psichiatro? – jis šypsojosi, rodydamas savo
baltus perlus. Koks mielas jo humoras.
- Gal... Galbūt, Artūrai, jis bus daug daugiau, nei psichiatras. Tai žmogus,
kuris pavers tave katinu.
- Ką? Kaip tai?
- Jis - specialistas, tobulas žmogaus smegenų žinovas. Bet tai bus rytoj.

Namuose pastebėjau keistą savijautą. Visą laiką jaučiau Artūrą šalia savęs.
Rodėsi, kad jis kažkur čia pat. Tai galėjo būti tik todėl, kad jis turėjo galingą
asmeninę jėgą ir mąstė apie mane. Mąstymo jėga. Užrašiau visus savo pa-
stebėjimus į dienoraštį. Be dienoraščio aš negalėjau susikaupti... jame buvo
daug mano rezervinės energijos. Iš tikro aš ir pati buvau ekstazėje, pakylėji-
12
me, ir buvo gera tame būti. Aš ieškojau savo atsakymų iš savo pačios jausmų
okeano.

Vakarėlis ir žavesys
Vakarėlis turėjo prasidėti pusiaunaktyje. Vilkėjau žalią aksomo suknelę, kuri
man labai tiko. Atvažiavau Artūro į jo laikinus namus. Jis vilkėjo akinančiai
baltus marškinėlius, atspindinčius jo tamsaus persiko odą. Tik įsėdęs į maši-
ną, jis jau bučiavo mane.
- Liaukis. Nesielk taip, - stumtelėjau jį. - Susikaupk. Ten bus žmonės, kurie
daug ką gali, tau jie reikalingi. Supažindinsiu tave su jais, ir turėsi galimybes
viskam, kas vadinama gyvenimo kūryba. Ten bus ir labai gražių merginų.
- Tikrai? Pažiūrėsime, - pasakė Artūras ir, uždėjęs ranką ant mano kaklo,
ėmė žiūrinėti pro automobilio langus.

Mažasis kaimelis netoli parko ir Alekso namas - vienintelis nepakartojamas

lyg vizitinė kortelė, skaitantiems kosmoso dėsnius. Žinoma, kad mes tapo-
me visų ten esančių svečių dėmesio centru, o tiksliau... tai nuo Artūro nei
vyrai, nei moterys nenuleido akių. O ir jis, pasirodo, mokėjo elgtis: valdyti
savo kūną, mimiką ir dvasią. Aš visada lenkiausi grožiui, o šio žmogaus gro-
žis buvo itin kerintis, nepakartojamas ir iššaukiantis. Jo grožis viliote viliojo
visus, jį pamačiusius.

Ech, groži! Ko dėl tavęs nepadarysi...

- Izabele, - Aleksas tiesė į mane savo raumeningas rankas ir šypsojosi.

Priėjęs labai stipriai pabučiavo ir gracingai apkabino. Aleksas - senas mano
draugas. Mes kartu lankėme mokyklą, o vėliau jis padarė stulbinančią karje-
rą, tapdamas nuostabiu akušeriu, o dar vėliau – psichiatru. Kol aš važinėjau
po pasaulį, studijuodama magiją ir sąmonę, liaudiškus metodus, jis darė
karjerą čia. Jis buvo laisvės šauklys: domėjosi žmogaus tobulėjimu nuo pat
žmogaus pradėjimo, visada kovojo už natūralų gyvenimo būdą tiek sovie-
tmečiu, tiek dabar.
- Izabele, kas šis jaunuolis?
- Aleksai, tai Artūras, mano bičiulis iš Maskvos. Jis atostogauja pas mus
Lietuvoje.
13
Aplink mus susirinko visi svečiai. Smalsaudami jie atvirai demonstravo savo
susidomėjimą. Beveik visus pažinojau. Stebėjau ir Artūro elgesį. Jis buvo
nepriekaištingas. Kažkas šiame žmoguje buvo neįprasto, stabilaus ir tobu-
lo. Aleksas jį nusivedė į nuošalesnę vietą. Supratau jo ketinimus patyrinėti
naują žmogų.

Pajutau kažkieno žvilgsnį. Patogiai įsitaisęs itališkame antikvariate, XVII

amžiaus fotelyje, man šypsojosi Andrej. Šis rusvų plaukų, žydrų lyg dangus
akių milžinas visada kėlė audros pojūtį.
- Andrej, mielasis, šiandien ir tu čia. Aš laiminga, tave matydama.
- Izabele, o aš užsimirštu, kai matau tave, - mes apsikabinome ir sėdėjome
vienas kito glėbyje prie židinio. Koks man buvo brangus šis žmogus! Jo gar-
bingumas ir sąžinė buvo žinomi visiems čia esantiems, o jo geri darbai su-
drebino ne vieną širdį. Mes kalbėjomės, nes negalėjome nesikalbėti. Mudu
visada turėjome tiek daug papasakoti vienas kitam. Tačiau aš vėl jaučiau
seklio žvilgsnį. Šį kartą taikiniu mane laikė Artūras.

Ech, vyrai moters gyvenime!!! Jie suteikia moteriai galimybes išreikšti visą
moterišką energiją.

- Neatsigręžk, Izabele, tave seka tavo jaunuolis, lyg tu būtum šnipas, - An-
drej juokėsi ir dar smarkiau mane apkabino, tyčia kaitindamas stebėtojo
kraują. – Ar jis tave beviltiškai įsimylėjęs? Izabele, žaidi su ugnimi, cha, cha,
cha.
- Žinai, nuo to jaunuolio meilės jaučiuosi puikiai, visiškai sveikai.
- Kurgi ne ... aš irgi taip jausčiausi. O jeigu jis pames galvą? Ką darysi? Kaip
padėsi jam rasti jo galvą? Cha, cha, cha. Ir kur jos ieškosi? Cha, cha, cha.
- Tu gi žinai, aš jo iki to nenuvarysiu, - mes juokavome rimtais dalykais.

Nuskambėjo gongas. Gražiausia miesto moteris Gražina, kuri žinojo visas

įmanomas žmonių sukurtas magijas, išėjo į priekį ir prabilo:
- Mylimos sielos, brangūs draugai, sveiki atvykę į mūsų susiėjimą. Aš dėkoju
jums, kad radote laiko ir meilės pabendrauti, pabūti kartu. Dėkoju visiems
už didelį pasiaukojimą ir sąmoningą ėjimą laisvės keliu. Šiandien mus
aplankė ir tie, kurie pakeitė charakterius, gyvenimo kokybę. Pristatau jums
Renatą.
14
Atsistojo lieknutė moteris. Apsidairiusi ramiai tarė:
- Prieš du metus vartojau narkotikus, buvau pametusi dviejų metukų du-
krą. Atsitiktinumo dėka susipažinau su Andrej. Draugė dresavo pas jį savo
šunį, o aš nuėjau pažiūrėti, kaip vyksta psichologinė dresūra. Jis atsisėdo
ant suolelio, kur sėdėjau aš. Mes pradėjome kalbėtis. Aš jį įsimylėjau, kai tik
išgirdau jo balsą. Pradėjau jam skambinti, o jis visada su manimi bendravo.
Dabar suprantu, kad jo ir į jį panašių žmonių būsena yra meilė, kurią kiti
žmonės tuoj pat bando pasisavinti, kaip ir aš tada. Bet šios meilės dėka aš
viską pakeičiau. Ir kai tapau kitu žmogumi, tada suvokiau, kokia didinga
ši meilė. Šiandien aš turiu darbą, butą ir pati auginu dukrą. Ponas Andrej,
priimkite šias gėles, kaip dėkingumą už laisvę, kurioje pamačiau gyvenimo
vertę. Ačiū jums.

Sena moteris pasakojo istoriją apie savo girtuoklį vyrą, kurį iš mirties nagų
ištraukė Oliveris, mūsų nuostabusis sodininkas abstinentas... Moteris verkė,
nes jai grįžo regėjimas, gyvenimo džiaugsmas. Jūs manote, kad tai stebuklai?
Ne. Tai tiesiog vyksta tų žmonių gyvenimuose, kurie tai daro.

Važiuojant namo Artūras kažką mąstė. Netrukdžiau jam. Kai privažiavome

namą, jis prabilo:
- Užeik pas mane.
- Ne, Artūrai, jau greitai švis, geriau pamiegok.
- Tada eikime prie jūros, sutiksime saulę... prašau.
- Argi galiu aš atsakyti tokiam prašymui? Eikime, mielasis.

Jūra buvo rami, dar tamsi ir vėsi. Jis iš karto nusirengė ir pasinėrė į perla-
mutrinį vandenį. Nusirengė tai plikai... Oho, išdykęs vaikas. Bet kai jis lėtai
ėjo į krantą, žodį “vaikas” aš pamiršau. Kaip tobulai Kūrėjas kūrė vyrą: kokia
potencija, kokia forma, linijos, spalva. O jis stovėjo plikas ir žiūrėjo man į
akis, kurios žvelgė vis dar į jo grožį.
- Izabele, kur tu žiūri? – tada aš žvilgtelėjau į jūrą.
- Izabele, ar galiu tave apkabinti?
- Negali. Renkis, sušalsi, eikime pasivaikščioti.
Jis nenorom apsirengė ir pėdino iš paskos. Nuostabi žara sutiko mus, be-
einančius krantu. Nuostabus rytas, kaip ir viskas šioje žemėje, spinduliavo
gyvenimo džiugesiu.
15
- Artūrai, kiek ilgai žadi čia būti?
- Nežinau, tai priklausys nuo to, kaip aš apsispręsiu, nuo to, kaip susiklostys
mūsų santykiai.
- Juokauji? Mūsų santykiai jau susiklostę. Daug metų jie jau susiklostę ir yra
nuostabūs. Nereikia kurti to, kas nereikalinga. Ar tu dabar nesi laimingas?
Turi viską, ko reikia žmogui, sėkmingai startuojant į gyvenimą.
- Taip. Sutinku. Ir tave, ir tave noriu turėti.
- Artūrai, tu per jaunas man, tarp mūsų visa amžinybė..., - aš nusijuokiau ir
įsikibau jam į parankę.

Mes užlipome ant Melnragės molo. Jis padavė man ranką, o paskui užkėlė
ant aukštumos, bet viską, ką darė, lydėjo jo kūno kalba, kuri šaukėsi mei-
lės. Įdėmus žvilgsnis, elegancija, plastiškumas, judesių pauzės neliko mano
nepastebėtos. Mačiau, kad tai įgimta, jog taip nesuvaidinsi, tai kyla iš vidaus
per mintis ir jausmą - tai prigimties jėga.

Jūros toliai sklandino mūsų žvilgsnius, ir mes abu jautėme ramybę. Rytme-
čio vėjelis savo dvelksmu dar labiau gilino jausmus. Mačiau, kaip jis nesitve-
ria savam kūne, kaip jam norisi išreikšti save.
- Sakyk, mielasis, ką nori pasakyti.
- Noriu dainuoti. Universitete turiu muzikos grupę.

Jis užsidengė veidą delnais, paskui suvėrė pirštus, nuleisdamas rankas ant
krūtinės ir uždainavo:

Bangos, kurios kūne manajam banguoja, neša audrą širdin.

Mintys apie tave man neleidžia eiti tolyn.
O tolyje Viešpats jau laukia, šaukia mane jis vardu.
Dieve, kodėl meilė taip traukia? Kodėl taip skaudu?
Rankas ant krūtinės sudėjęs, meldžiu, išvaduok iš kančių,
Be kurių aš gyvent negaliu, be kurių aš savęs nerandu.

Žavus baritonas, nuostabus balso valdymas, giluma ir akys... Nuo tokių vir-
pesių nutirpo visas mano kūnas. Nejaučiau savęs. Štai kokia galinga grožio
ir harmonijos jėga. Atrodė, esu laisva nuo visko. Būsena mane užbūrė, įvedė
į transą. Ir tai padarė Artūras... Net pati nepastebėjau, kad verkiu. Jis suneri-
16
mo.
- Kas tau? Tu verki? Dėl manęs? – jis ir vėl mane bučiavo, be aistros, kažko-
kiu vilties bučiniu, kuris buvo lengvas ir saldus, saldus iki pat mirties. Bučia-
vo užsimiršęs, paskendęs savo jausmuose ir mano ... meilėje grožiui.

Nors mes nemiegojome visą naktį, abu jautėmės puikiai. Štai kokia meilės
jėga - ji maitina kūną ir sielą, tereikia jai būti, kad dangaus mana taptų priei-
nama. Tai, ką tuomet patyriau, pavadinau palaima. Kito žodžio neradau.
Taip. Savo silpnumo akimirką jaučiau kančią dėl to, jog negaliu gyventi su
šiuo žmogumi...

Artūras susidraugavo su mano sąjungininkais Aleksu, Andrej, Kęstučiu,

Viktoru ir Gražina. Dabar vis dažniau jis praleisdavo laiką su jais. Žinojau,
kad to, ko jie jį išmokys, jis niekur kitur negaus. Tai vadinama asmenybės
Laisve. Turint žinias ir galimybes joms įgyvendinti, toks, kaip Artūras, gali
nueiti ne vieno gyvenimo kelią.

Ėjo dienos ir naktys, o mes susitikinėjome ir aš laukiau, kol jis pasakys,

kad jam laikas išvykti. Bet jis vis delsė, rodėsi, nesiruošia niekur važiuoti.
Žinojau, Artūras tęs mokslus ir juos baigs. Mano draugai buvo sužavėti jo
intelektu, dvasingumu ir humoro jausmu. Jie noriai priėmė jį į savo ratą ir
stengėsi atiduoti jam geriausią savo bendravimą. Jie buvo laimingi, jį pažinę.

Aš mačiau, kad Artūro tikslas jo nepalieka. Vaikiškos svajos buvo tokios sti-
prios, jog, aplinkybėms susiklosčius, jos peraugo į jaunystės tikslą. Žinoma,
tai ir mano kaltė. Kaip svarbu yra nesuklysti, neprisirišti ir išlikti meilėje ir
gerume.

Laviruoti tarp aistrų ir norų Artūrui padėjo jo prigimtis. Jo jausmai buvo

tikri ir gilūs, jie rado manyje supratimą ir atgarsį, bet aš galėjau jiems pasi-
priešinti, išlaikydama meilės virpesius. Kol jo nebuvo, aš nelabai suvokiau,
ką jausiu jam, kokie bus mūsų santykiai. Bet dabar aiškiai mačiau padėtį ir
dar aiškiau suvokiau, kad myliu jį ateities ar praeities meile ir linkiu jam visa
ko geriausio. Jis buvo man ir tolimas, ir artimas kartu. Labai gerai žinojau,
kas būtų, jeigu protą nugalėtų aistros ir neišmanymas. Sudaužyti daugy-
bės žmonių gyvenimai ir sujaukti likimai. O aš turėjau žinias ir galią elgtis
17
tinkamai. Bet artinosi rugsėjis. Reiškia, išsiskyrimo diena artėja. Artūras vis
dažniau man skambino, vis dažniau prašė susitikti. O šiandien jis pasakė:
- Izabele, nesu mažiukas, o tu būtent taip į mane žiūri. Aš turiu jausmus ir
nežadu su jais kovoti ... su tavimi taip pat. Man laikas važiuoti namo, nors
širdis mano plaka tik čia. Dabar tai žinau.

Jis kalbėjo tyliai, bet kažkaip oriai ir iškilmingai, lyg ruoštą kalbą. Jaučiau,
kaip darosi karšta, kaip tankėja pulsas. Kūnas girdi kitą kūną ir reaguo-
ja jausmais. Pasidarė lengva ir svaigu. Ta jo kalba buvo lyg pienės pūkai,
keliantys jausmų bangas ir kartu trapūs, o aš nenorėjau, kad tokie jausmai
išsisklaidytų. Todėl užsimerkiau ir klausiausi toliau.
- Aš nieko nenoriu įskaudinti ar dar kaip nors neigiamai paveikti žmones,
o tuo labiau tave, Izabele. Bet man labai skauda širdį. Aš esu trokštantis ir
negalintis atsigerti, nes šaltinis, iš kurio galiu pasisemti jėgų, esi tu. Padėk
man.

Jis buvo švelniausia būtybė pasaulyje..., kai pajutau jo skruostą prie savojo.
Atrodė, priglūdo drugelis. Apkabinau.
- Artūrai, argi aš tau nepadedu? Argi aš tave įskaudinau? Nors kartą neatva-
žiavau, kai tu mane šaukei?
- Bet tu mane atstumi. Tu nematai manyje vyro.

Tai, ką jis pasakė man, buvo labai palanku. Jau seniai norėjau su juo kalbė-
tis apie seksą. Bet vis nesukurdavau pokalbiui priežasties. Dabar buvo gera
proga.
- Artūrai, tu pats nuostabiausias vyras, kokį buvau sutikusi.
- O tavo vyras?
- Mielasis, jau buvau tau sakiusi - jokių pokalbių apie mano šeimą, o tuo
labiau apie mano vyrą. Tu sutikai su mano sąlygomis.
- Atleisk, užsimiršau. Žinau, kad tau šeima yra pirmoje vietoje.
- Ir tau ji bus pirmoje vietoje, nes tai bus tavo kūnas ir kraujas, tavo praeitis
ir ateitis. Kalbėkime apie tai, kas liečia tik mus, ką mes galime keisti. Artū-
rai, tikrai myliu tave, - glosčiau vėl jo plaukus, jie buvo nuostabūs, garbanos
vijosi ruletėmis ir krito ant pečių, akių, krūtinės ir ... viliojo. - Tu užaugai
labai gražus vyras ir dar - esi žavingas ir labai geras. Aš laiminga, kad esi da-
bar čia, su manimi, ir myli mane. Ar to nepakanka, kad mes būtume laimin-
18
gi tais susitikimais, kuriuos turime?
- Nežinau, ar galiu būt laimingas be tavęs.
- Bet tu esi su manimi štai čia. Dabar stovime abudu susiglaudę ... Be to,
Artūrai, aš nepripažįstu buitinio sekso. Tik meilės meną.
- Viešpatie, kas tai?
- O kas tai yra, tu turėsi atrasti pats, pats nuspręsti ir išmokti, jei tau to rei-
kės.
- Tikrai? Ir tada nebus jokių kliūčių mums būti kartu?
- Aš nežinau, Artūrai, kas bus tada. Ir tu nežinai. Jeigu man tektų turėti kitą
vyrą, tai jis būtų tik toks arba joks.
- Bet kodėl? Kas ten tokio?
- Tu pats sau atsakysi į šiuos klausimus.
- Izabele, kodėl mane kankini? Kodėl aš taip trokštu viso šito? Esu tiesiog
nelaimingas. Ar tu supranti, kad aš be tavęs nieko nenoriu turėti?
- Tada tau reiks gyventi celibate, - aš juokiausi, - ir tu būsi vienuolis...
- Izabele, aš jaučiu, kad man reikia augti, kartais rodosi, kad gimiau kažko-
kiems išbandymams.
- O, šiame pasaulyje daugybė išbandymų. Kasdienybės tikrovė yra išbandy-
mai, ir tada, kai jie baigsis, būsi laisvas nuo šio pasaulio, nes būsi miręs.
- Reiškia, mūsų santykiai yra brolio ir sesers?
- Kodėl gi? Mes bučiavomės, tu glostei mane, o aš tave. Tikrai ne kaip brolį.
Mūsų santykiai yra tokie, kokie yra, ir tegu sau lieka...
- Aš išvažiuosiu su mintimis apie tave, kaip apie mylimąją.
- Gerai, tai niekam netrukdo, bet suteikia malonumą ir viltį. Gerai.

Išsiskyrimas
Rytas. Atvažiavau nuvežti jo į aerouostą. Jis neatėjo prie mašinos. Atsiuntė
žinutę mobiliu telefonu, kad užeičiau pas jį į namus. Užėjau. Jis sėdėjo ir
šypsojosi:
- Pagal rusų papročius prieš kelionę reikia pasėdėti. Prisėsk šalia.

Atsisėdau šalia ant sofos. Jis tylėjo. Mano kūnas pašiurpo nuo malonumo,
tik nežinau dar kokio. Ši energija sklido iš Artūro. Jaučiau, kaip kažkoks
nepaaiškinamas dvelksmas apgaubė mane.
- Artūrai, ką tu čia darai?
19
- Nieko. Sėdžiu.

Žinojau, kad tai tiesa. Jis dar nežino, kad jo noras ir ketinimas veikia mane,
ir aš tai jaučiu. Jis dar nežino, kad yra galingas, stiprus meilės srautas, kuris
gali gydyti žmones, keisti jų sugriuvusią pasaulėžiūrą, suteikti žinias ir iš-
mintingą gyvenimą. Jis nežinojo, kad jo buvimas šalia daro žmones kitokius,
kai jie atsiveria ir ... pamilsta jį, net nežinodami, kad meilė gali būti laisva.
- Artūrai, ko šypsaisi? Aš tau juokinga? Ką?
- Aš šypsausi, nes man gera. Žinai, tai toks jausmas, kurio nenorint prarasti,
gali padaryti viską, kad jis išliktų. Kai važiavau čionai, galvojau, kaip bus,
tikėjau, kad mes būsime kartu. Kvailas aš.
- Eime, Artūrai, tu vėluoji. Nesuk sau galvos dėl to, kas bus.
- Izabele, aš jau supratau. Mes nebūsime kartu. Bet mes galime pasidžiaugti
vienas kitu. Ir aš rasiu tuos, kurie mane išmokys tau taip reikalingo meilės
meno. Kol kas aš jaučiu tik vieną gyvenimo džiaugsmą – tave. Kol kas mane
įkvėpia gyventi, mokytis ir tobulėti tik vienas žmogus – tu. Ir nieko su tuo
negaliu padaryti. Tu esi dalis manęs. Gaila, kad nesu dalis tavęs. Ištekėjai,
pamiršai mane, nes prisimindavai tik kaip vaiką. Izabele, nežinau, kas bus
vėliau, bet dabar myliu tave ir išvažiuoju su saldžiu skausmu širdyje, kuris ir
bus mano energijos šaltinis.

Mes atsisveikinome. Lydėjau jį akimis, kol praėjo pasų skyrių, atsigręžė ir

padovanojo man pilną meilės žvilgsnį. Taip, jis buvo man artimas, artimas
iki skausmo, iki sunkių širdies dūžių, iki atodūsio, iki galvos svaigimo,
mąstant apie suartėjimą su juo ... Ir vis tik aš prilaikau šiuos jausmus ... nes
jie - valdomi.

Kai jis išvyko, laikas sustojo ir man. Kokį mėnesį negalėjau apie nieką kitą
mąstyti ir nieko nedariau, kad tai pašalinti, nes jaučiau šios būsenos pa-
laimą. Artūras man parodė, kokie gilūs ir stulbinantys gali būti žmogaus
jausmai.

Ech, kad taip pagauti meilės energiją, uždaryti, kaupti ir dalinti neturintiems
jos žmonėms. O kad būtų galima ją pasiųsti į vykstančius mūšius planetoje!
Jis man nerašė laiškų. Kaip ir pirmą kartą išvykęs, nutraukė bendravimą.
Kol buvome kartu, neteko kalbėtis apie susirašinėjimą, o ir man taip buvo
20
geriau. Galbūt jis ras kitą savo gyvenimo šaltinį ...

Metai ėjo greitai ir prasmingai. Keblus buvo periodas, kai tyrinėjau bepro-
tybės apraiškas, kai pati panirdavau į šią būsenos terpę. Tada suvokiau, kiek
nedaug žmogui tereikia, kas jis nebegrįžtų į sąmoningą protingą gyvenimą,
o liktų iliuzijos pasaulyje - beprotybėje. Tas šeimos labirintas, kurį aš taip
vertinau, darė mane silpną ir nebepajėgią dalyvauti pasaulio veikloje. Mano
draugai, bendražygiai suprato mane ir kiek galėdami palaikė. Jaučiau meilės
stoką. Aš užverčiau savo tyrinėjimus, nebaigtus ir nepradėtus, o tada gyve-
nimas tarytum sustojo.

Permąstydama savo esatį, mačiau, kad pati save vedžiau nelengvu keliu,
nebuvau palanki sau... Ir vis tik radau jėgų nugalėti savyje beprasmišką eg-
zistenciją ir rasti tuos, kurie panašėjo į mane, kuriems aš buvau reikalinga ir
kurie man buvo brangūs ir reikalingi.

Deja, daugelis mūsų žmonių negali laisvai reikšti savo šviesaus vidaus, jeigu
nenori, kad ten būtų primesta nuorūkų - nuomonių. Todėl tokie žmonės,
norėdami ramybės ir savo veiklos garantijų, vienijosi ir gyveno klubo, ben-
drijos, draugijos pavidalu, be to, slaptu. Mūsų tarpe buvo atstovų iš įvairių
visuomenės sluoksnių. Apie kai kuriuos spaudoje ir TV galima buvo išgirs-
ti įvairiausių istorijų, tačiau tiesa buvo paprasta: jie gyveno ir žaidė pagal
visuomenės taisykles ir, nuostabiausia, kad jie jas keitė. Tokio gyvenimo
būdo įtakoje aš atradau norimas pareigas ir daug galimybių sąmonės tyri-
nėjimams. Nei šeima, nei giminės, nei draugės net neįtarė ir neįtaria mane
turint kažkokių paslapčių... Tik Artūrui atskleidžiau kai ką, nes jis buvo
vienas iš mūsų.

Slinko dienos, mėnesiai, metai ir įvykių kaitoje aš pamiršau Artūrą. Kaip ir

tada, kai jie su mama išvyko, aš juos pamiršau. Prisimindavau jį, kai pama-
tydavau panašų jaunuolį. Tuomet pagalvodavau: “Iš tolo panašus į Artūrą.”

21
Praėjo septyni metai
Per tą laiką jis man paskambino tik du kartus. Tie pokalbiai nebuvo svarbūs
man, bet buvo skausmingi jam. Tikėjausi, kad jis susitvarkys savo gyvenimą
taip, kad jame nebebūtų manęs. Ir štai kartą, ką tik po Naujųjų metų, gavau
sms žinutę: “Aš vėl Lietuvoje, laukiu tavęs.”
Žinoma, kad mano širdis suspurdėjo, ir aš nesigilinau, ko ji taip spurda, o
sėdau į automobilį ir išvykau pas jį. Stotyje iš tolo pamačiau apsnigtą aukštą
žmogų ilgais išsidraikiusiais plaukais. Jis manęs nepažino - buvau užsidėjusi
didelę kepurę. Todėl visai iš arti žvelgiau į jį ir mačiau, kaip jis nekantriai
laukia manęs.
- Artūrai...
O Dieve!!! Akių grožis... pagavau save sakant mintyse: „Mano Artūras“. Jis
nusišypsojo, rodydamas nuostabius dantis, ir jo akys sutvisko nuoširdžiu
džiaugsmu.
- Labas, Izabele, kaip tu?
- Kas čia per klausimas, eikš pas mane, - aš apkabinau šitą milžiną. Nors
mano mažam ūgiui buvo sunkoka pasiekti jo veidą, pabučiavau jį. O jis
stovėjo truputį apstulbęs, truputį pasimetęs, truputį paslaptingai šyptelėjęs.
Mes nuvažiavome ten, kur jis visada apsistodavo - į Melnragę. Židinys jau
buvo užkurtas, ir kambaryje maloniai kvepėjo. Jaučiausi keistai. Mačiau,
kad ir jis tyrinėja savuosius jausmus. Tiek ilgai nesimatėme... Jausmai... Jie
buvo mūsų abiejų tyrinėjimo objektas. Pastebėjau, kad jo žvilgsnis pasidaręs
gilesnis ir lėtas, kad veido išraiška stabili ir rami. Negalėjau išskaityti jokių
jo minčių. Supratau, kad šis žmogus nebe tas, kuris prieš septynis metus
išvažiavo pilnas nusivylusios meilės.
Susėdome ant senovinės, gėlėmis siuvinėtos sofos. Pajutau, kad man neap-
sakomai gera, kad jaučiu save pilną, ramią ir labai lengvą. Jaučiausi taip, lyg
būčiau aš, o ne jis, iš kažkur tai sugrįžusi. Svaigino jo artumas. Taip arti dar
niekada nebuvo. Jis nekalbėjo, šypsojosi, ir nors jam pasakojau visokius
niekus, jis ir toliau tylėjo. Ką gi. Nutilau ir aš. Tyla, kuri tuoj pat apgaubė
mūsų būvimą, buvo tokia stipri, kad joje girdėjosi širdžių plakimas. Tai lyg
fantastinio filmo scena – širdžių plakimas. Staiga pasigirdo beldimas į duris.
Įėjo šeimininkė.
- Čia šviežios sultys, čia kriaušės... jau žinau, kad ponaitis nevalgo, tai ir ne-
siūlau, - ji padėjo padėklą ant stalo. Matėsi, kad ji yra susijaudinusi ir širdin-
22
gai nusiteikusi. Metusi žvilgsnį link Artūro, pasuko prie durų.

Siurbtelėjau sulčių. O, koks skonis, koks aromatas... Tikrovė, tvyranti dabar

šiame kambaryje, buvo pilna meilės jėgos... meilės aromatų, meilės oro,
meilės šviesos... Ir aš galėjau tai jausti, mėgautis tuo ir džiūgauti. Kažkodėl
žodžiai atrodė beprasmiški.
- Ne, Izabele, ne beprasmiški žodžiai, jie turi taip pat ypatingą reikšmę, bent
jau dabar.
- Artūrai, tu moki skaityti mintis? Visas? - aš pasimečiau. Mūsų tarpe - tai
gana įprastas dalykas, bet jis? Mano mintys sustojo. Ne, negaliu leisti skaityti
minčių...
- Jūsų tarpe? Izabele, aš irgi iš jūsų tarpo, - nusišypsojo ir pasilenkė link
manęs. O kuo gi jis kvepia? Aliejai. Nuostabūs man nepažįstami aliejai. Jų
kvapas tiesiog atjunginėjo smegenis, po vieną jų viją...
- Na, tu šelmis, mielasis, kaip gi tave žmonės nesuvalgė? - aš džiūgavau.
Galų gale jis pradėjo eiti svarbiu žmonijai keliu.
- Taip. Aš tikrų tikriausias jogas. Susipažinkime. Po mokslų atsidūriau
Himalajuose. Ieškojau, kas pamokytų Dao, Tao ir visų įmanomų jogiškojo
gyvenimo praktikų.
- Viešpatie, tai gi ne Indijoje...
- Žinau. Bet taip jau buvo - ieškojau vieno, o radau kitą. Po to - Kinija. O ten
... radau tai, ką moki ir tu...

Paskutinius žodžius jis ištarė tyliai, kaip paslaptį...

- Nebuvo nė dienos, kad būčiau pamiršęs tave, Izabele. Mano svajonėse - aš
ir tu. Mes kartu keliaujame... mylimės, - jis juokėsi. Tylus, vyriškas juokas -
tobula garsų gama. Aš jau nebemąsčiau, vis tiek ... jis viską girdi.
- Gerai, o tu skaitai mintis visada ar tik tam tikru laiku?
- Visada. Net kai tavęs nėra šalia, aš žinau, ką tu jauti.

Man nebuvo smagu tai girdėti.

- Kaip tai įmanoma?
- Tai gyvenimo būdo pasekmė. Tau to nereikia, Izabele, tu žinai tą patį –
kitaip, - jis vis dar buvo palinkęs į mano pusę. - Labai noriu tave pabučiuoti.
Bet noriu, kad ir tu norėtum.
- Artūrai, - staiga mano burna pradėjo džiūti, širdis plakti netolygiai, viskas,
23
ką spėjau pajausti dar - buvo ... jo rankos. Atsigavau, atsipeikėjau nuo šeimi-
ninkės balso.
- Ponas Artūrai, aš sakiau, kad tas nevalgymas nieko gero neduoda. Kur tai
matyta - moteriškė nualpo nei iš šio, nei iš to!

Gulėjau su kompresu ant galvos, apklota stora antklode, kuri mane slėgė.
- Atsigavote? Šitaip mus išgąsdinote... Na, žinote! Tuoj pat gerkite sulčių.
Štai čia yra daržovės, pagamintos taip, kaip jūs mėgstate.
- Tu nualpai, Izabele. Jau visą valandą tave gaivinam, - Artūras neatrodė
susirūpinęs, tik nusiminęs.
- Valandą? Aš guliu čia valandą?
- Taip, ponia, nežinau, ką ir sakyti, bet dabar jus palieku, kad jau kalbate, - ji
išėjo.

Aš nusimečiau užklotą ir atsisėdau. Oho, kaip plaktelėjo širdis. Kas man

darosi? Pradėjau lėtai kvėpuoti. Koncentravausi. Artūras man netrukdė. Po
kelių minučių buvau normoje.
- Neturiu, ką tau pasakyti, Artūrai. Nežinau, kas čia buvo. Niekada nesu
nualpusi.
- Užtat aš turiu, ką pasakyti. Čia aš kaltas.
- Taip. Štai dabar suprantu, kas čia buvo. Bet kodėl taip elgiesi su manimi?
- Ne, Izabele, aš tikrai nemaniau, kad taip bus. Tu turėjai tiesiog pakeisti
savo norus.
- Tai vadinama mentaline prievarta, Artūrai. Aš nepykstu, bet tu persisten-
gei.
- Ne, tai meilės banga. Tu turi žinoti apie ją. Mano mokytojas mane išmokė
šito ir sakė, kad niekam blogo nedarysiu, jeigu žmogus sveikas...
- Tai gražiausia, aš dar ir nesveika. Ką tu sau manai?
- Gal tu nežinai, gal reiktų diagnozuotis?
- Čia tave reikia gydyti, mano mielas berniuk, - negalėjau ant jo pykti, viskas
man kėlė juoką. Taip, jis turi asmeninę jėgą; taip, jis norėjo sukelti man
troškimą pabučiuoti jį; taip, jeigu norėtų, galėtų padaryti bet ką. Tačiau čia
gi - Artūras, mano mažas berniukas.
- Artūrai, tu norėjai mane nustebinti savo mokėjimu ir nustebinai, ir aš
noriu tave pabučiuoti.

24
Jo žvilgsnis praskaidrėjo, bet mačiau, kad jis dabar nėra tikras dėl manęs: gal
aš vėl nualpsiu? Priėjau ir švelniai pabučiavau jo lūpas. O jis ... tik apkabino
mane ir atsiduso. Viskas, ką aš supratau iš šio vakaro, buvo tai, kad Artūras
- nebe jaunuolis, o pilnai subrendęs vyras, ir kad jis peržengė visus mano
pamokslus ir nuėjo daug toliau. Tai mane švelniai žeidė. Aš džiūgavau dėl jo,
bet tuo pačiu jaučiau kažkokį negatyvų jausmą savo atžvilgiu - galbūt, kad
jau niekada negalėsiu jo pasivyti tuose tobulėjimo laipteliuose... Šito iš savęs
aš nesitikėjau. Pykau ir nusivyliau savimi. O ką daryti, jeigu šitaip jautiesi?
Dirbti. Dirbti su savo vidiniu purvu, apie kurį niekada nebūčiau sužinojusi,
jeigu ne ši situacija. Štai kaip gyvenimas veda žmogų: iš pradžių į viršų, o po
to - žemyn. Jaučiausi nekaip. Vis dar svaigo galva.

Namie aš daug mąsčiau. Ieškojau savo gerosios dvasios ir tarsi po truputį

laisvinausi iš negatyvių jutimų. O Artūras užsiėmė savais reikalais, sakėsi tu-
rįs naujų idėjų. Susitikome tik po savaitės. Jis paprašė pavežti jį iki centro. O
ten pakvietė mane pas savo naują draugą. Senamiesčio namai visada turėjo
žavesio, vidus stulbino savo dizainu. Matėsi, kad čia gyvena menininkas. Bet
šeimininko nebuvo. Tai fotografo studija. Lempos, drobės, spalvos, įvairūs
daiktai.
- Ką mes čia veiksime?
- Noriu tave nufotografuoti.
- Kam? Kur dėsi?
- Sau. Man. Neturiu nė vienos tavo nuotraukos.
- Aš taip pat neturiu tavo nuotraukų ir nesiskundžiu. Jaučiu, kad nereikia.
- Tai todėl, kad tau jų nereikia. Tau nereikia mano atvaizdo, o man reikia.
- Artūrai, vienintelė mano nuotrauka, kurią turi visi, yra ant mano knygos,
tu ją irgi turi. Aš nemėgstu šito.
- Izabele, tau gaila, kad aš turėsiu tavo nuotrauką?
- Ne. Tik mano vidus sako “ne”. O ir pasikeitimas nuotraukomis - tai išsisky-
rimo ženklas.
- Tai nenori manęs prarasti? Ačiū nors už tai, – jis uždegė ryškias lempas.
Veidrodžiai rodė mums mūsų kūnus. Šalia jo atrodžiau nekaip. O jis toje
šviesoje buvo įspūdingas: juodų akių blizgesys, žaismingas žvilgsnis, kūdi-
kiška šypsena - tikras Kūrėjo kūrinys.
- Pažiūrėk į mane, Izabele, - išgirdau aparato garsą, - o dabar nusišypsok,
- šyptelėjau, - ne, Izabele, tu nusišypsok taip, kaip tada, kai mane sutikai
25
stotyje.

Ėmiau mąstyti, kokia gi ten buvo šypsena ... o jis fotografavo...

- Štai šito man ir pakaks, Izabele, daugiau prašyti nedrįsčiau.
- O tu norėtum, kad aš tau papozuočiau, gal dar išsirengčiau?
- O kas čia blogo? Tiesiog tu bijai.
- Ką? Bijau? Artūrai, tu elgiesi su manimi kaip su kokia mergina ...
- Kaip su moterimi, - jis šypsojosi ir prisėdo šalia. - Kai esi su manimi, nelei-
di sau būti moterimi.
- Tikrai? Ir kuom gi aš būnu?
- Ne vyru, žinoma, bet kažkokia būtybe. Ar tu nepastebi, kad elgiesi būtent
taip? Aš stebėjau tave pas tavo draugus, ir tu su jais esi moteris, juokiesi,
glaustaisi ir kitką ...
- Ką?
- Taip, Izabele, tik aš tau - ne vyras, o vis mažas berniukas, ir nieko negaliu
pakeisti. Tai vienintelis mano neišsipildęs noras.

Nežinau, kodėl: ar dėl jo balso intonacijos, ar dėl savęs nesuvokimo, man

pasidarė taip graudu ... graudu iki širdies gilumos, bet aš nežinojau, kodėl...
aš stengiausi pagauti tą jausmą ir pažiūrėti, iš kur jis atėjo...
- Nesistenk, Izabele, pagauti graudulio, jis atėjo iš manęs. Tai ne tavo jaus-
mas. Tavęs tokie dalykai, kaip meilė, nejaudina.
- Artūrai, tu ir vėl apie tą patį? Tu - suaugęs vyras, pilnas jėgų žydėjimo ir
žinių, tavęs pasaulis laukia, o tu kalbi man vėjus? Kokia meilė? Pažiūrėk į
mane ir į save.
- Izabele, nejuokink... dešimt, penkiolika ar ketvirtis amžiaus - tai ne kliūtis
meilei, kliūtis yra tame, kad tu manęs nenori. Tad kodėl iš vis bendrauji?
Kodėl? Jeigu aš tavęs nedominu, kodėl tu bėgi pas mane visada, kai pašau-
kiu? Aš tiesiu į tave rankas nuo savo mažų dienų, nuo jaunystės, bet tu kodėl
nenutraukei šių santykių? Kodėl esi dabar čia su manimi?
- Geras klausimas, Artūrai, - kažko negera man pasidarė po tokio priekaišto.
Aš žinau, kodėl aš čia, bet jis to nežino ir nesupras. Negaliu pasakyti jam,
kad vėliau aprašysiu tai, nes mane domina, kaip gyvenimas mane veda, kai
aš jame renkuosi laisvę.
- Izabele, girdžiu, ką mąstai. Ir viską suprantu. Man dabar viskas aišku. Tu
nemyli manęs, ir aš neturiu šansų būti tavo vyru. O tu pameni, ką mes kal-
26
bėjome apie seksą? Tu sakei, kad ...
- Aš prisimenu, ką sakiau, Artūrai. Viskas yra taip, kaip sakiau.
- Aš žinau, kas yra Meilės Menas, Izabele, bet ar aš tai moku, ar esu įvaldęs,
tu gali sužinoti, tik pasimylėjusi su manimi.

Kalbos apie seksą su vyrais man per daug audringos, iš karto pradedu jausti
tai, ką reikia tramdyti. O jis kalba, žiūrėdamas tiesiai į akis. Mano kūnas
sureagavo savaip, o aš - savaip.
- Ir ką? Nuostabu, kad įvaldei tai. Tikiu tavimi, netikrinsiu.
- O štai aš, Izabele, norėčiau tave patikrinti. Ar tiesa, kad tu irgi esi tai įval-
džiusi? Gal tik kalbi? Gal tereikia vyrui įeiti į tave ir ... užsimiršti?
- Man jau laikas. Aš turiu eiti, – pasukau durų link. Išėjau į lauką. Artūras
nesivijo manęs. Ką gi, parvažiavau namo.

Tris dienas jis neskambino. Nutariau išeiti į laukus, pabūti viena, nes, kaip
bebūtų keista, jaučiausi sužeista... sužeista meilės. Ne tokia aš, ne tokia...
Nesimyliu tik todėl, kad yra proga ar noras. Be to, kas gali prilygti astrali-
niam seksui? Seksas, iš kurio gali negrįžti tiek, kiek nori. Kas gali prilygti
tokiam seksui? Šitas vyro ir moters fizinis kontaktas? Taip, jis turi savotiško
žavesio, jeigu meilė pulsuoja kraujyje... Galbūt, kai nepažįsti astralinių jaus-
mų, tada... galbūt... Kada nors ir Artūras ateis, užlips ant to laiptelio ir galės
mylėtis su ta manimi, kuri visada yra šalia jo...

Laukuose giedojo vieversiai, dūzgė bitės, žydėjo laukų gėlės. Ne vieną sykį
gydė mane gamta. Atsiguliau palapinėje ir atsidusau. Ištryško ašaros. Ver-
kiau. Kas man? Kodėl esu tokia? Juk viskas yra gerai. Staiga, lyg būčiau
prabudusi, prisiminiau klaikų išgyvenimą. O Viešpatie!!! Atmintis. Štai čia,
gamtos prieglobstyje, aš vėl įjungiau savo amžiną atmintį. Dabar matysiu tai,
ką prisimenu... Argi turiu pasiduoti tam per amžius mane ir Artūrą žudan-
čiam užkeikimui? Aš viską pamenu. Tie gyvenimai, kuriuos kadais turėjo-
me, buvo pilni ne tik meilės, bet ir viską griaunančios, naikinančios aistros.
O šiandien aš pati valdau likimą. Pasisėmiau drąsos iš savo pačios širdies
gelmių ir užsimerkiau, kad pamatyčiau tiesą. Pradėjau matyti vaizdus.

27
Atminties klodai
Riteriai, kardai, ietys, šalmai, žirgų žvengimas, karas ir aš, Magdalena: tokia
jaunutė, basa, šviesiaplaukė, nešvaria prijuoste, palinkusi prie sužeisto
riterio... Artūro. Jis vos kvėpuoja. Jo šone kraujuoja žaizda. Prijoja Valerijus
Merlinas, mūsų amžinas draugas ir gydytojas – žiniuonis. Jis perriša žaizdą
ir guodžia mane: „Tu galėsi apsistoti pas mane, kol viskas nutils, tau dabar
reikia ramybės. Ar nesunku vaikščioti?” Tik dabar pamatau, koks didelis
mano pilvas... aš laukiuosi. Atsimerkiau. Aš vėl savajame laike. Išeinu iš
palapinės, bet vis dar girdžiu kardų žvangesį, aimanas, žirgų kanopų bil-
desį. Reikia ugnies. Randu sausų šakų, turiu kelias malkas. Laužas įsilieps-
noja. Kaip greitai prabėgo laikas. Jau temsta. Mano šuo paklusniai sėlina
iš paskos ir susirango prie kojų. Gal ir jis girdi viduramžius? Laužo dūmai
padvelkia į veidą, kaip ir tada... tada ... ten toliau, už laužo... matau trobelę
ir artoją, ariantį žemę. Stiprus, lieknas ilgaplaukis vyras atlieka savo darbą,
bet jo akys, akys pilnos ašarų. Artūras. Aš sekioju jį ir bandau paguosti, bet
jis negirdi ir nemato manęs, nes aš ... mirusi. Gale šio lauko - mano kapas.
Jis aria žemę ir laisto ją savo ašaromis. Tvirtai sukandęs dantis, jis sunkiai
alsuoja. Sustoja. Atsisėda ant žemės ir rauda. Mano Artūras verkia manęs,
o aš stoviu šalia ir nieko negaliu pakeisti. Matydama jį tokį, pati iš sielvarto
mirštu vis iš naujo ir iš naujo. Man nepakeliamai sunku. Pasigirsta kūdikio
klyksmas. Artūras palieka plūgą ir bėga prie trobelės. Ten paima ant rankų
mūsų kūdikį, o aš... skęstu skausme.

Laužas gęsta. Žinau, kad, įėjus į palapinę, pamatysiu vėl kažką iš praeities.
Bet man reikia šito, reikia tokio nepakeliamo skausmo, kuris suteiks jėgų
nebeleisti mūsų skaudinti. Atsigulu. Nakties vėsa ir tyla pažadina stulbinantį
vaizdą. Ežero paviršiumi plaukia valtelė. Joje - aš, Dorija San. Pilnatis nelei-
džia tamsai nieko nuslėpti. Mano širdis smarkiai daužosi. Aš laukiu Artūro.
Netoli krantas. Matau jį ateinantį. Mes turime pabėgti nuo artimųjų, kurie
nepritaria mūsų meilei. Išlipu ant kranto. Mes apsikabiname. Esu laiminga.
Bet Artūras kažkodėl susmunka prie mano kojų. Jo nugaroje - strėlė. Už jo
stovi mano brolis. Aš suklumpu prie mylimojo. Iš krūtinės besiveržiantis ne-
vilties klyksmas neišsiveržia, sustingsta, nes krūtinę perveria strėlės skaus-
mas. Kaip skauda, kai strėlė perveria krūtinę...

28
Atsisėdu palapinėje. Sudedu rankas ant krūtinės. Štai kodėl kartais ji skauda.
Čia toji strėlė. Ji vis dar krūtinėje. Jaučiu, kaip smengu į dar vieną praeities
klodą. Išeinu iš palapinės. Žvaigždėtas dangus toks pat, kaip ir tada, kai mus
atskyrė ir pardavė. Artūras priešinosi, tačiau jų - daug. Jie sumušė jį, surišo
ir išvežė į laivą, kuris plaukė į Afriką. O mane pardavė Kašmyre.

Švinta. Jau ir naktis praėjo. Tuoj patekės saulė. Ašaros, mano ašaros, kon-
troliuojamos šio gyvenimo galimybėmis, rieda, o aš, Rena, prisimenu save,
brendančią okeano pakrante, matydama Artūrą netoliese, išdrįstu pasakyti
jam: “ Ateik pas mane”. O jis pasako man, kad aš sergu ir kad mes turime
nedaug laiko būti kartu. Matau didingą laivą su didžiomis burėmis. Jis plau-
kia lyg iš dangaus. Nuo jo atsiskiria valtelė. O aš - Artūro glėbyje. Jau nebe-
galiu judėti, kūnas manęs nebeklauso, bet žinau, kad šįkart viskas bus kitaip.
Prie manęs pribėga moteris, tokia panaši į mane... ir aš sakau: “Gabo, žiūrėk,
tai aš.” Artūras atiduoda mane šiai moteriai. Ji ima mane už rankos ir ... veda
namo, veda ten, kur toks nuostabus vėjas, toks šiltas ir spalvotas oras, ten,
kur manęs laukia ... Meilė. Tai štai kokia ji ... Meilė ... To, Kuris laukia, štai
kokia ... visai nepanaši į tą, kuri buvo skirta Artūrui...

Vyturiai savo giesmėmis nebeleido man pasinerti dar į kokį nors praeities
vaizdą. O gal jau ir nebebuvo kur... Reikia važiuoti namo. Įjungiau mobilų.
Artūras neskambino, nerašė. Dar nevažiuosiu. Išėjau per ryto laukus. Aukš-
ta žolė kvepėjo neapsakomu saldumu. Kaip gera būti žole... kada nors liksiu
čia gyventi.

Praeities istorija
Keistus vaizdus pradėjau matyti jau nuo tada, kai sutikau Artūrą dar mažą.
Tuomet vaizdai buvo nepilni, be sąryšio. Kartą jo mama man guodėsi, kad
jis yra labai prieraišus ir liguistai prisirišęs prie manęs. Ji pasakojo, kad jis
daro viską galvodamas, ar man tai patiks. Aš buvau nustebusi jo vaikiška
meile ir pasakiau jo mamai: “ Ponia, gal man pas jus nebeateidinėti? Gal
man pakalbėti su juo?”

Jo mama buvo labai subtili moteris. Ji turėjo savus gyvenimo principus ir

jau tada daug ką matė. Ji nusijuokė ir atsakė: “Jeigu tai yra jo meilė, tegu ji
29
lieka. O ir man jūs labai artima.” Ir iš tikro, mes su ja labai susidraugavome.
Ji papasakojo savą istoriją, kuri dar labiau mus suartino, o Artūrą aš dar
labiau pamilau.

Ji gimė Lietuvoje. Jos mama kilusi nuo Klaipėdos krašto, o tėvas buvo rusų
tautybės. Ji pamilo Australijos pilietį ir susituokė. Išvykusi gyventi į vyro
šalį, ji tapo laiminga. Jos vyras nebuvo paprasto charakterio. Jis tyrinėjo
gamtą. Jis buvo indėnas.

Artūras gimė truputį anksčiau laiko Ululu apylinkėse, palapinėje, netikėtai

prasidėjus gimdymui. Iki trejų metukų viskas buvo gerai. Po to kažkas atsi-
tiko. Lida pasakojo apie keistus savo vyro elgesio ypatumus, kurių ji nega-
lėdavo suprasti. Sūnų auklėti buvo vis sunkiau, nes tėvas norėjo tai daryti
vienas. Lida kategoriškai atsisakė paklusti indėniško auklėjimo taisyklėms.
Bet vyras jos nesuprato, dėl to kilo barniai. Ji nekentėjo. Grįžo į Lietuvą.
Apsigyveno mamos namelyje prie pat jūros. Artūras augo Lietuvoje, visai
netoli tos vietos, kur ir aš. Štai kodėl mes ten susitikome. Visa, kas susiję su
ta vieta, man yra artima ir brangu. Ir šie du žmonės mano gyvenime turėjo
didelę reikšmę.

Kartą atėjau pas juos su savo draugu. Artūro nebuvo. Mes gėrėme kavą,
kalbėjomės. Išėjome, taip ir nesulaukę jo. Po kiek laiko paskambino Lida.
Nors jau buvo vėlu, Artūras negrįžo. Nuvažiavau pas ją vėl. Greitai bus vi-
durnaktis, o berniukas nepareina namo. Kaimynai sakėsi pastebėję jį būtent
tuo laiku, kai mes bendravome. O vėliau jo niekas niekur nematė. Paskam-
binau pasieniečiams, kurių postas buvo netoliese. Jie taip pat jo nematė, bet
pasiūlė pereiti per Melnragės pajūrio pakrantę, kopas su tarnybiniu šunimi.
Keli kaimynai irgi ėjo kartu. Šuo tuoj pat susekė pėdsakus. Mes paskubomis
judėjome kopomis. Visai nebetoli antrosios Melnragės radome jį pušyje. Jis
verkė ir nenorėjo nulipti. Pasieniečio dėka Artūras buvo mamos glėbyje.
Vėliau Lidija pasakojo, kad jis, grįžęs namo, pamatė mane su draugu ir, kaip
sakė mamai, jam pasidarė labai sunku, nebenorėjo nieko matyti, o nežino-
damas, ką daryti, nutarė išeiti iš namų.

Po to įvykio aš pradėjau matyti vaizdus. Buvau sukrėsta, išsigandusi. Ryžausi

nueiti pas psichiatrą. Taip aš patekau pas Aleksą. Trisdešimtmetis šatenas,
30
pilkų, kiaurai veriančių akių, man padarė didelį įspūdį. Išdėsčiau jam savo
vaizdus. Sužinojęs, kada tie vaizdai pradėjo rodytis, jis paklausė:
- Pasakykite, kaip jums atrodo, ar aš esu vedęs?

Nustebinta tokio klausimo, atsakiau net negalvojusi:

- Ne. Jūs nevedęs, bet turite sužadėtinę, – kodėl taip pasakiau, aš nežinojau,
bet buvau tuo tikra.
- O ar aš turtingas?
- Taip.
- Paaiškinkite, kaip aš turtingas?
- Aš nežinau, - jo klausimas netilpo mano galvoje, nežinojau, ką jam pa-
sakyti ir nervinausi. Staiga vaizduotėje pamačiau žodžius “Šveicarija” , “
Bankas”, tai ir pasakiau, - jūsų turtai Šveicarijos banke.

Mane išpylė prakaitas. Širdis išėjo iš ritmo. Akyse darėsi žalia. Jis paklausė:
- Jums negera? - psichiatras šypsojosi. Mano atsakymai jo nenustebino. Jis
vėl šyptelėjo ir paklausė, - kokią sumą matote?

Nežinojau. Jaučiausi labai kvailai. Laukiau, gal vėl pamatysiu ką nors vaiz-
duotėje, bet nieko nesimatė. Staiga į mintis įsibrovė žodis “auksas”.
- Gal tai ne suma, o auksas...

Aleksas kilstelėjo antakius, pažiūrėjo į mane labai linksmai ir iškilmingai

ištarė:
- Sveika atvykusi į Laisvės klubą.

Aleksas tapo mano bičiuliu. Nežiūrint į tai, kad jis atsakė į visus mano klau-
simus, iš jo negavau nė vieno patarimo ar pamokymo, kaip turėčiau elgtis.
Kad Artūras yra mano amžinoji meilė, Aleksas žinojo.

Vaikščiojau po pievas ir ilgėjausi ... ilgėjausi žmogaus, kuris padėtų man ne-
susitaikyti, o išstovėti. Mano vyras gal ir galėtų man padėti. Buvau pasiryžu-
si jam viską papasakoti ir priimti jo supratimą, tačiau jo nebuvo Lietuvoje,
jis dirbo kitoje valstybėje. Grįžau prie palapinės. Šuo keistai vizgino uodegą
- tai buvo skirta ne man. Žvilgtelėjau vidun. Aleksas.
- Ką čia veiki? – buvau nustebinta, sujaudinta, šokiruota.
31
- Kaip tai ką? Išgirdau tavo nebylų šauksmą ir ėjau, ėjau..., - jis juokėsi, - aš
gi žinau, kur yra tavo laukai... mobilus neveikia, tai nesunku buvo suprasti ...
- Aleksai, mielas Aleksai, žinai...
- Žinau. Tikrai žinau. Gali nieko nesakyti.
- Jis stipresnis už mane, Aleksai, ir už tave ...
- Ir tai žinau. Jis užaugo. Matai, ką padarė meilės siekimas... Jis tapo moky-
toju tiek tau, tiek man.
- Bet jis to dar nežino, Aleksai, jis vis dar tikisi paprastos žmoniškos mei-
lės, kuri nuneš mus užmarštin... Kodėl jis to nežino? Kodėl jis tikisi tokio
paprasto dalyko, turėdamas viską?
- Nieko tokio, Izabele, mes visi kažko tikimės...
- O jeigu ši trauka mane nugalės? O jeigu sykį aš leisiu jam ... ir sau patirti tą
amžinos meilės palaimą ir tragizmą?
- Ką gi. Tada tu mesi viską ir išvyksi su juo, kad būtum laiminga, ir niekas
nežino, kuo tai baigsis šį kartą... niekas to nežino, Izabele, gal...
- Tu gąsdini mane? Bet galbūt, Aleksai, šį kartą bus kitaip?
- Galbūt... Tik pagalvok, kad už tai sielomis užmokės tavo vyras, esami vai-
kai, būsimi vaikai, Artūras ir nežinia, kam dar klius šio skausmo. Bet tu gali
apie tai negalvoti... žinoma... gi niekas nežino, kaip bus.
- Ką tu, Aleksai, žinoma, - aš sugebėjau nusijuokti. Tokioje silpnumo aki-
mirkoje manęs niekas nėra matęs, tik Aleksas.
- Artūras vakar buvo klube. Jis atsivedė dvi jaunas paneles. Supažindino jas
su kai kuriais iš mūsų. Tiesia joms kelią.
- Taip. Jis noriai padeda kitiems. O ar neklausė apie mane?
- Izabele, jis pažiūrėjo į mane žvilgsniu, kurio niekada nepamiršiu. Jis skver-
bėsi į manas mintis ir vos neprasiskverbė. Manau, jis turi apie mudu savo
interpretacijų.
- Tikrai? Jis drįsta taip apie mane mąstyti?
- Taip. Nes jis dar yra visiškoje tikrovės įtakoje. Jis siekia jam priklausančios
laimės.
- Aleksai, o gal pasakome jam tiesą?
- Izabele, tu gi žinai, tiesa, pasakyta per anksti, nieko nekeičia, nes ji nesuvo-
kiama. Pati pagalvok, kaip tai jam nuskambėtų... Jis pats turi suvokti. Arba
gyvenimas jam atsiųs žmogų, kuriuo jis patikės, o tuomet ir prisimins. Tada,
Izabele, liks tik meilė.
- Aleksai, ačiū. Žinau, kad šį kartą nesuklysiu. Per daug kentėjau, per daug
32
palaidojau savų, kad imčiau ir rizikuočiau viską pakartoti. Kam tada tos
žinios, tie sugebėjimai, laisvė, jeigu juos ignoruoti? Kam ta laisva valia, jeigu
ja kurti skausmą? Ne, šito nebus. Kada nors tai turi liautis, kažkas įvyks
Artūro širdyje ir jis bus laisvas nuo aistrų liepsnos.
- Taip, o dabar, Izabele, važiuojame namo.

Mes parvažiavome namo, pas mane. Ir kalbėjomės visą naktį, bet jau nebe
apie Artūrą. Mes kalbėjomės apie tai, kad pasaulis yra toks, kokie esame
mes. Reiškia, išeitis yra viena - būti laimingais.

Ateitis
Karas ir radiacija nepadarė man didelės įtakos. Aš ir toliau gyvenau šiame
pasaulyje, kuriame viskas jau buvo kitaip. Kad ir kur bebūčiau išvykusi,
visada grįžtu namo, į Lietuvą, prie jūros... Ir šiandien atvairavau savo naują
automobilį į senąją Melnragę... Ėjau molu, vos atsilaikydama prieš vėją, o
bangų purslai krito ant veido. Bet man buvo gera taip eiti ir kvėpuoti šiuo
nuostabiu bangų aromatu. Pastovėjusi ir pakalbėjusi su jūra, aš nubėgau
krantu. Kaip smagu ir vėl bėgti, nerūpestingai šokinėjant per bangas...
Pakilusi į kopas, atsiguliau jų prieglobstyje nuo vėjo ir užsimerkiau. Ką gi
aš pamačiau savo mintyse? Berniuką su laiveliu. Atsisėdau ir pažvelgiau ton
vieton, kur mes leisdavome jo laivelius. Širdį užliejo paprastas gerumas.

O krantu ėjo baltai apsirengęs vyras. Aukštas, truputį panarinęs galvą, ran-
kas susikišęs į kišenes. Jis atrodė lyg dalis marinos. Gaila, kad aš ne fotografė
- būtų meninė nuotrauka. Vyras artinosi, ir man, kaip aš mėgstu, norėjosi
pažvelgti jam į akis, kad perimti esmę - kas gi jis, taip didžiai nešantis ramy-
bę siautėjančios jūros fone? Vyras artėjo, ir aš pažinau Artūrą.
- Artūrai! - šaukdama leidausi prie jo, o jis - prie manęs. Apkabinau jį ir
jaučiau, kaip stipriai jis apkabino mane. Mes stovėjome ir žiūrėjome į vienas
kito akis, lyg matydami jas... pirmą kartą. Kad ir kiek metų praėjo, jis ne-
besikeitė. Jaunystė spindėjo jo akyse, odoje ir ... plaukuose. Jis šypsojosi ir
vis šlovino gyvenimą, kad šis toks dosnus, nes leido susitikti mane būtent
taip. Artūras papasakojo, kad keitė gyvenamą vietą, keliavo po pasaulį, kad
kartais jį aplanko tėvas... Bet dabar aš jo klausiausi visai kitaip, be dėmesio.
O ir jis žiūrėjo į mane kitaip. Aš jį mylėjau.
33
- Aš apsigyvensiu Lietuvoje, dirbsiu čia, tiesiog gyvensiu... mes pietausime
kartu.
- Taip, Artūrai. Mes pasitiksime naują pasaulio erą – kartu.

Sėdžiu vasaros sode, klausausi paukščių giesmių ir, rodos, nieko netrūks-
ta manajame gyvenime, viskas padaryta, kas buvo planuota. Tačiau jaučiu
sumaištį ir kažkokią neišsipildžiusią viją. Žmogus, kurį pažįstu amžius, tapo
man tuo, ko aš dar nepažįstu ir nesuvokiu... Jis yra ir jo nėra, jis draugas ir
ne, jis vyras ir ne... Štai kaip slenka mano mąstymas visiškai man naujoje
tikrovėje.
Aš, sugebanti susitvarkyti su bet kokia sava vidine proto ar jausmų paderme,
šiandien nutariau apmąstyti ir padaryti naują savo gyvenimo pasirinkimą.
Dabar aiškiai suvokiu, kad žmogaus jausmams neįmanoma atlaikyti to
šviesaus jausmo, kuris turi kitokį pavadinimą ir nėra galimybių išreikšti jo
žmogaus kalba. Riba tarp žmogaus jausmų ir tų, kitų jutimų, prieinama ne-
pastebimai lyg metų laikai, lyg saulės nusileidimas ir patekėjimas - tai vyksta
natūraliai ir cikliškai. Bet kad tai pajausti ir suprasti, reikia ilgai ilgai gyventi
ir... mylėti.

34
Sąmonės skanerė
Sirenos gaudė visą naktį. Aš miegojau saugioje vietoje. Kitaip neužmigčiau...
Rytas. Reikia bėgti slėptis. Kad tu suprastum, apie ką čia kalbu, aš tau papa-
sakosiu trumpą savo gyvenimo istoriją. Tai ne tik mano gyvenimo istorija.
O daugelio tokių kaip aš istorija.

Mes tiesiog gyvenome. Galbūt truputį geriau girdėjome, truputį geriau

matėme, truputį geriau supratome, nei visi kiti, kas vyksta pasaulyje ir pa-
sauliui. Globalinė valdžia visada tokius, turinčius geresnę orientaciją, laikė
įskaitoje. Ne, ne, tu negalvok, kad tai buvo vieša įskaita... Ne. Viešumoje jie
mus išjuokė, vadino kvailiais, varžė mus įstatymais, religiniai atstovai atvirai
mus įžeidinėjo ir vadino velniais. Tu turbūt supratai, apie ką aš čia? Taip, aš
apie magiją ir kitus panašius įvardinimus. Be abejo, kaip ir visur, buvo tarp
mūsų tikrų kvailių, kurie manė, kad yra ypatingi. O gal juos į mūsų tarpą
įterpdavo globaliniai vergvaldžiai? Būtent jie, netikri pranašai, ir gadino visų
mūsų gyvenimą. Juos išjuokdavo spaudoje, per televiziją, ir dėl to daugelis
žmonių netikėjo tikraisiais sąmonės skaneriais. Taip, mes patys save įvardi-
nome sąmonės skaneriais. Buvome sekami ir žinojome apie tai, nes negalė-
jome nežinoti. Tokie mes jau esame - kitokie. Tokia ir aš.

Ir štai kartą pajutau, kad manimi domisi tam tikri žmonės. Žinojau, kad jie
ateis. Jie atėjo. Dviese. Tiesiog namo. Be jokių įžangų išdėstė, ko iš manęs
nori. Be abejo, jie norėjo turėti mane savo įrankiu. Pradžioje policijoje,
vėliau – kitur... Su tokiais kaip mes jie nedarė jokių eksperimentų. Eksperi-
mentai, moksliniai tyrimai - čia tikros pasakos apie žmogaus galimybes mi-
niai. Tai, kad esu aš, jie žinojo, nes kai kurie iš mūsų, deja, dirbo jiems. Jie tai
darė, nes patys sau jau nebepriklausė. Jų galimybės buvo panaudotos prieš
jų prigimtį, nes valdžia sulaužė jų valią, pavertė juos skaneriais - zombiais.
Tik jie neįvertino vieno pašalinio efekto: vergas niekada nėra stipresnis už
laisvą. Todėl jų pastangos rasti mus dabar, kai mes ėmėme slapstytis, nevai-
singos. Aš atsakiau jiems, kad pagalvosiu, kad man reikia laiko, ir jie man jo
davė (įtariu, tik dėl to, kad mane sektų). Tačiau, kai tik jie išėjo, jau žinojau,
35
36
kad bėgsiu. Kadangi mano sąmonė viską sužino tik dabarties momentu ir
joje nėra jokių minčių, jie negali žinoti, kur link suksiu. Aiškiai girdėjau
jų norus: „Susekti visus“. Taip pat supratau, kodėl jie ėmėsi mūsų. Mūsų
daugėjo. Sąmonės skanerių pora gimdydavo dar tobulesnius už save vaikus.
Jie šito bijojo. Nes didėjant mūsų populiacijai, kyla didžiulė grėsmė globali-
nei politikai ir apskritai visai valdžiai. Laisvam sąmonės skaneriui valdžios
nebereikia... Štai ir ėmėsi jie mus medžioti.

Koks gražus rytas! O, kad rytas išauštų ir žmonių sąmonėse. Aš buvau įsiti-
kinusi, kad nė vieno iš mūsų pagauti neįmanoma ir kad mūsų yra daug. Aš
ėjau ten, kur mūsų daug...

Čia buvęs kaimelis. Daug namų. Juose jau senokai niekas negyveno, o dabar
gyvename mes. Tai pati saugiausia vieta tokiems, kaip mes. Pagaliau vienoje
vietoje sutikau daug savo sąmonės lygio žmonių. Žinojome, kad persekio-
tojai žino, kur mes ir kad kol kas mūsų nelies. Jie laukia, kol mūsų susirinks
dar daugiau... visi. Tu tikiesi, kad aš tau pasakysiu skaičių, kiek mūsų? Net
šioje novelėje aš to nesakysiu. Bet jeigu tu tai skaitai... tu turi kažką bendro
su mumis, galbūt jau esi vienas iš mūsų? Tu gali neabejoti, kad tavo sutiktų
žmonių tarpe buvo sąmonės skaneris... O dabar paskaičiuok tikimybę, jeigu
sugebi.

Mūsų bendruomenėje nebuvo vedlio, kuris taip reikalingas debliukams.

Žodžiu „debliukai“ savų tarpe mes vadinome visus, kurie nebuvo sąmonės
skaneriais. Negalvok, kad mes tai sakėme kaip įžeidimą. Ne. Tiesiog palygi-
nus su mumis, jie - kaip trejų metų vaikai... Kadangi vaikais jų nepavadinsi,
nes jie - suaugę, o ir debiliukais negražu vadinti, tai ir pavadinome debliu-
kais. O kaip dar pavadinti žmonių masę, su kuria galima daryti, ką tik nori?

Visi, susibūrę į vieną vietą, mes atradome keistą būseną – vienybės galią. O
dar supratome, kad kartu galime kur kas daugiau nei po vieną. Bet suprato-
me ir tai, jog mūsų per mažai, kad pasipriešinti ir nuversti tuos, kurie vieto-
je smegenų naudoja robotus ir technologijas. Jų tiesiog kiekybiškai daugiau.
Todėl mums gimė planas paskelbti, kad jau visi susirinkome ir kad niekas
daugiau nebeateis. Tokiu būdu iššaukti į save sunaikinimo ataką, per kurią
pabandyti vėl po vieną išsiskaidyti po šį pasaulį ir pasislėpti, kad vėliau turė-
37
ti teisę pakankamai laisvai gyventi.

Štai mes jau žinome, kad jie priėmė sprendimą, ir armija traukia mūsų link.
Jie tikisi paimti kažkurį iš mūsų gyvą, palaužti jo valią ir paversti supereks-
trasensu pasirodymams per TV šou...

Jie artinasi. Tuoj prasidės slėpynės. Pirmiausia reikia ginklo. Teks kurį nors
prisvaiginti, o gal net išsiųsti anapus. Kaip man tai nepatinka, bet arba aš,
arba jie... sąmonių karas neapsieina be kraujo ir ginklų... Ar tu esi kada
nors žaidęs šachmatais? Jeigu taip, tuomet puikiai žinai, ką reiškia numatyti
ėjimus ir nujausti pavojų ten, kur jo nemato akys. Štai dabar tai vyksta čia -
mano tikrovėje. Mano gyvenimas vertas tik mano pastangų išgyventi. Dėžė
nuo televizoriaus. Įlendu į ją. Žinau, debliukai nesugalvos, kad aš galiu būti
čia. Taip. Jie prabėgo pro šalį. Savo radaro duomenų net neįvertino... Galop
... aš turiu ginklą. Sako, kad ginklais reikia mokytis šaudyti, elgtis su jais.
Deja, tik debliukams. Koks bebūtų ginklas, jis - žmogaus smegenų produk-
tas. Jeigu ir tu vis dar turi smegenis, tereikia paimti ginklą, ir jau moki su
juo elgtis. Tiesa, tai, ką dabar pasakiau, testas ir tau - ar vis dar turi smege-
nis.

Iš savo slėptuvės pamačiau, kad kareivių „žiauriai“ apmažėjo. Tai nuteikė ge-
rai nuotaikai. Pastebėjau vieną įmitusį karininką. Jis pasižymėjo akivaizdžiu
žiaurumu. Greitai jį užmuš mūsiškiai. Turiu jį išgelbėti. Tu neklausk manęs,
kodėl? Aš pati nežinau. Mūsų sąmonė neturi minčių. Jai nereikia jų.

Prisėlinau taip arti, kad mūsiškiai net juokėsi savyje, žiūrėdami į šį vaizdą.
Storulis skleidė baimės kvapą, jis prakaitavo ir jo širdis rodė aiškią tachikar-
diją. Įrėmiau ginklą jam į sprandą.
- Nori gyvent, mesk ginklą ir suprask: kiekviena tavo mintis prieš mane -
mirtis tau, sutinki?
Ginklas nukrito ant žolės, jis burbtelėjo: „Noriu gyventi“. Štai taip. Jų pajė-
gos jų pačių ginklais sunaikintos. Dabar mums lieka tik išsiskirstyti, kol čia
neatskubėjo kitos pajėgos. Mūsiškiai apsupo mane ir storulį. Jie ėmė juoktis
iš jo, kad jis storas. Tas susinervino ir pasakė:
- Jie - kvaili, nesupranta, aš nestoras, aš tiesiog treniruotas.

38
Niekas neklausė, kodėl aš su storuliu elgiuosi taip ar kitaip. Pas mus to nėra,
nes visi žino tai, ką nori žinoti. Mūsų sąmonė neturi ribų. Tavo sąmonės
riba esi tu, tavo mintys, manymai - tai, ko tave išmokė. Atsikratyk šlamšto ir
pamatysi save patį. Mūsiškiai juokėsi iš baimės, kuri dabar aiškiai sklido nuo
storulio. Tariau jam: „Bose, tu gali likti ir toliau gyvas tik tuo atveju, jeigu
pakeisi sąmonės lygį, kad vėl, kai mes išeisime, nepradėtum mūsų ieškoti
ir šaudyti. Supranti, ką aš tau sakau?“ Jis niekur nežiūrėjo, prakaitavo, nes
šeštuoju iš 100 pojūčių suvokė, kad jei nepaklus - mirs. Burbtelėjo: „Supran-
tu, pasiruošęs.“

Permečiau jo gyvenimėlį per vieną vienintelį akimirksnį... jis ten tilpo:

gėjus, neturi vaikų. Neradau už ko užsikabinti, kad išsaugoti jo gyvenimą.
Nebent jo domėjimasis budizmu vaikystėje. Paklausiau: „Koks nori būti?“
Jis lyg suskubo mąstyti ir galop sumąstė: „Kažkada norėjau būti budistų
vienuoliu.“ Nuėjome prie vienos iš mūsų būrio buvusios budistės. Jie visada
siekė kitokios sąmonės ir visada stengėsi ją turėti, pamėgdžioti mus mūsų
sugebėjimuose.
- Išsirink budizmo įžangos knygas, ir mes sukišime tau jas į galvą.
- Aš nemoku, nežinau, kaip išsirinkti, - jo rankos drebėjo. Jo sąmonė jau
lūžo į dvi, tris, keturias, penkias skiltis, nes jis jau kelias minutes bendrauja
su sekančia sąmone. Štai šito labai bijo valdantieji: kad mes eisime į visuo-
menę, bendrausime su žmonėmis. O tai užkrečiama: žmonės tampa sekan-
čio lygio, tampa laisvi, sveiki, jiems nebereikia viso to ekonominio šlamšto,
jie grįžta į savo prigimtį.

Budistė, apsijuosusi sari, rado paaukštintą kėdę savo asmeniui sureikšminti.

Aš nusilenkiau jai ir paprašiau padėti mums. Karininkas nesilenkė, o ji su
neslepiamu pasibjaurėjimu žiūrėjo į storulį ir ėmė kalbėti, ką jame mato, ko
jam reikia, praeitus gyvenimus ir kitokius kliedesius. Jam tai nepatiko. Jis
mestelėjo jos pusėn bjaurų žodį: „Ko tu čia man aiškini? Ką, negirdėjai, ko
man reikia iš tikrųjų?“ Aš uždengiau jo burną ranka. Man pačiai teko surasti
tas knygas. Jis paėmė jas į rankas ir kvailai, klausiamai žiūrėjo į mane.

Žinojau, kad dar viena armija jau traukia į mūsų pusę pribaiginėt likusių
gyvųjų. Laiko dar pakankamai. Aš ėmiau knygas ir skanavau jas. Skanavau
visą tą šlamštą, kurio niekada nemėgau, bet kuris taip šauniai keičia sąmo-
39
nės lygį iš debliukinio į žmogiškąjį.

Priėjau prie jo kvėpavimo atstumu. Jo vyzdžiai išsiplėtė, akyse atsispindėjo

siaubas. Bet tai netrukdė man permesti jam visas tas knygas iš savo galvos.
Och... kaip gera likti švarios sąmonės! O kiek daug žmonių gyvena, vaikšto
su visu tuo knyginiu impilu ir nešiojasi jį iki pat mirties...

Storulis nušvito, prašviesėjo, nusišypsojo po daugelio metų kaukių baliaus.

Jo raumenys atsipalaidavo. Jis atsisėdo ant žolės ir mostelėjo man ranka
pavėjui, o aš jau bėgau, bėgau toliau gyventi... tik staiga ėmiau suvokti, jog
turiu šoktelti laike, nes... nes... nes, ką - nes? O!!! Nuotolinis naikinimas....
jie nukovė mane. Nieko nebespėju pamatyti, užfiksuoti, greitis didėja ir
spėju mestelti save laike...

Koncentracijos stovykla. Darbingos vien moterys. Yra keli vyrai, bet vi-
sai paliegę... Molas, aukštas ir šaltas mūras, skiria mus nuo laisvės iš pietų
pusės. Iš šiaurės ir dangaus - tik spygliuota elektros srovės tvora, iš vakarų
– jūra, į kurią gali bristi ir plaukti. Bandyti pabėgti beprasmiška - vis tiek
stebėtojai sunaikins neleistinus objektus. Iš rytų pusės - kareiviai ir kari-
ninkai, kurie atvarė mus čia kaip gyvą skydą, viliojantį priešininkų radarus.
Pirmoji spindulinė ataka - į mus, kad antrąją ataką galėtų atremti. Aš esu
čia, vėl mažumoje. Negi visada sąmonės skaneriai bus tik mažumoje? Ne.
Bet tam turiu iš čia išeiti, pabėgti, kad gyventi ir daugintis, gyventi ir plėsti
savo žmonių kiekį. Kaip ištrūkti?

Štai jis, mano storulis, kuriam aš kažkada išgelbėjau gyvybę ir kuris vis dar
paklūsta inercijai, ir vis dar žaidžia karą... Jis – karininkas ir vadovauja šiai
operacijai. Kaip man sužadinti jo prisiminimus iš praeito gyvenimo? Bu-
distė. Kur ji čia? Ar čia? O, taip. Matau ją. Ji kepa duoną... duoną paskutinei
vakarienei... Paprašiau, kad ji nuneštų jam duonos. Jis žvilgtelėjo į ją, šypte-
lėjo ir paragavo riekelę.
- Fu, ką čia man davei, kas čia per duona su uogom? Tu nemoki duonos
kepti, kvaiša, nušausiu tave, kad neterštum čia visko...

Jis įpyko, išsitraukė ginklą ir jau vedėsi ją... negalėjau likti nuošaly:
- Klausyk, paleisk ją. Nežinia, kiek dar ilgai reikės laukti atakos, o ji vis tik
40
maitina badaujančius... kad ir tokia duona...
- Tikrai? – jis išsišiepė ir, nužiūrėjęs mane, tarė, - aš ją nušausiu, nes man
nuobodu toj skylėj laukti visos tos maišaties. Man nuobodu, supranti?
- Suprantu, bet gi tu gali pasimėgauti moterimis. Užsiimk seksu.

Jis jau pradėjo man sakyti, kodėl jį nedomina moterys, bet aš užbėgau į
priekį:
- Aš žinau, kad tu esi gėjus, kad turi norą pasimėgauti moterimi, bet tau
nesiseka, nes ne taip darai.
- Iš kur tu žinai? Ir kaip aš turiu tai padaryti? Dabar man parodysi arba mir-
si kartu, kad jai nebūtų liūdna.
- Klausyk, iki šiolei tau nepavykdavo, nes tu žiūrėjai į moteris iš priekio,
o reikia žiūrėti iš užpakalio. Liepk joms nusisukti ir nežiūrėti tau į akis. O
dabar stebėk, kaip jos vaikšto, ir staiga pamatysi vieną, kuri tave ims traukti.

Aš pati jau mačiau tą moterį, kuri yra jo, kuri visada buvo jo, tik gėjiška
sąmonė neleido to pamatyti ir pajausti. Moteris mėlyna suknele dirbo savo
darbus. Ir jis staiga ištarė:
- Štai ji, jaučiu ją... Kas čia, po velnių, vyksta? O, kaip man gera!

Karininko ranka su ginklu nusileido, o jo penis prasiskverbė pro atsegtą ne-

tvarkingą šortų užtrauktuką... Jis dar nebuvo tvirtas, bet pirmą kartą pakilęs
dėl... moters...
- Klausyk, ar nebus atvirkščiai, kai ji atsisuks?
- Tu liepk jai kokį mėnesį neatsisukinėti, o jeigu ji nepaklus ir viską suga-
dins, tada geriau ją nušauk.
- Turėčiau dabar eiti su ja, kol ginklas nenusileido... hm, - jis aiškiai džiūga-
vo nauja galimybe paįvairinti savo gyvenimą. Priėjo prie jos, - klausyk, jeigu
sutinki... - tik ji neleido jam baigti sakinio.
- Sutinku, tik išvežk mane iš čia, aš viską padarysiu, aš noriu gyventi...

Jis stengėsi nežiūrėti į ją, o ji - į jį. Jie nuėjo į nuošalesnę vietą. Šūktelėjau:
- O kaip gi aš? Karininke!

Storulis žvilgtelėjo į mane ir mostelėjo sargybai. Sujudėjo dangų slepianti

spygliuota užtvara ir atsivėrė laisvas kelias ant molo. Aš akimirksniu šoktelė-
41
jau ant sienos, įsikibau inercijos galimybių progresija ir atsidūriau ant molo,
šalia sargybinių. Jie žagtelėjo, nes suprato, kad išleista sąmonės skanerė, ku-
rios ir kūno galimybės jau transformavosi pagal sąmonę. Aš ir pati tik dabar
tai sužinojau... O storulis karininkas tik dabar atpažino mane. Pamačiau jo
akyse žybtelėjimą, jis šūktelėjo:
- Pažinau tave. Mes - kvit.

Kareiviai buvo pasirengę bet kurią akimirką mane sunaikinti, o aš pasiren-

gusi nudėti bent vieną iš jų ir paimti ginklą. Vėl viskas kartojasi. Niekas iš jų
nenorėjo mirti ir manęs nepuolė. Aš ėjau lėtai, beveik užsimerkusi, ska-
nuodama bet kokią jų galvoje minties galimybę. Gale molo stovėjo jaunas
vaikinukas, pasimetęs ir iš baimės pamiršęs save. Matyt, kariams į galvą
buvo privaryta tiek baisios informacijos apie mus, kad gyvai mus pamatę, jie
apmirdavo...
- Duok man ginklą gražiuoju.

Jis tuoj pat jį atidavė, ir aš šoktelėjau nuo molo. Jie uždarė tvorą ir, stebėda-
mi mane, nurimo. Spėju, karininkas įsakė mane pamiršti.

Nubėgusi pakankamai toli, stabtelėjau pažiūrėti, kaip veikia šis man niekada
nematytas ginklas. Atrėmiau jį į saulės rezginį, paleidau savo rankas savo
sąmonei, ir jos užėmė startinę poziciją. Danguje skrido sraigtasparnis, tas
pats, kuris atveždavo narkotikų eksperimentams. Paspaudžiau nematomą
mygtuką, pasigirdo: „Fju, fju“, ir sraigtasparnis tiesiog išnyko... Oho! Kokie
ginklai.

Šiandien aš esu tarp jūsų. Mūsų yra daug. Bet mes nieko nedarome, kad kas
nors keistųsi, nes mes matome, kad netobulėjantys patys save naikina, tam
nereikia kovos. Esmė - kokybėje.

42
Tiano svajonė
Tianas buvo kaimo žiniuonis. Jis gydė, patarinėjo, buvo kviečiamas ilgiems
pokalbiams prie laužo pas įžymius žmones. Tačiau Tianas turėjo svajonę.
Jis jautė neapsakomą poreikį išvykti iš kaimo ir dirbti savo mėgstamą darbą
daug platesnėje erdvėje. Jis daug žinojo. Jo žinios siekė net Visatos sandarą,
tačiau kad ir kaip jis stengėsi, jo svajonė nesipildė. Pinigų prašyti už savo
patarimus ir gydymą, žoleles ir kalbą jis nemokėjo. Žmonės buvo dosnūs,
atsidėkodami visi ką nors duodavo Tianui.

Kartą, sėdėdamas po šimtamečiu medžiu, Tianas suprato vieną paprastą

dalyką: kai ko nors nemoki, reikia rasti tą, kuris moka, ir išmokti. “Koks aš
kvailas”,- nusijuokė Tianas ir atsistojo. Tačiau kur eiti? Pas ką? Visą savo gy-
venimą Tianas niekur nesimokė. Viskas, ką žinojo, buvo jo mąstymo vaisiai.
Kai jo kas klausdavo: “Iš kur tu žinai?“, jis atsakydavo: “Bet juk taip paprasta
žinoti: švara, tvarka – gydo; chaosas, šiukšlės - teršia, o jūs pasveikote todėl,
kad išvaliau jūsų kūną, organizmą, mintis ir jausmus. Jūs taip užsiėmę, kad
neleidžiate sau suprasti, kada save teršiate, o kada valote. Net tada, kai nebe-
paeinate, jūs kreipiatės į mane, ir aš darau visiems tą patį - valau. Skiriasi tik
valymo priemonės, nes kiekvienai šiukšlei reikia savos šluotos.” Žmonės jo
kalbų nesuprasdavo, tačiau prie durų stovėdavo eilės norinčių švaros.

Tianas nežinojo, į ką jam kreiptis. Jis sumąstė tik tai, kad jo mintys, žodžiai
ir elgesys nepadeda jam įgyvendinti svajonės. Ir jis pakeitė tai - pradėjo
auginti savyje mintį, kad turės, būtinai turės didelę kliniką. Tianas pradėjo
kalbėti kitiems, kad greitai išvažiuos ir dirbs dideliuose miestuose. Iš pra-
džių žmonės klausėsi jo išsigandę, bijodami likti be savojo išvaduotojo iš
negandų, bet vėliau, matydami, kad jis tik kalba, pritariamai jam linkčioda-
vo ir sakydavo: “Žinoma, žinoma, tu išvažiuosi.”

Ėjo metai. Niekas nesikeitė. Tianas sumąstė dar kai ką: “Visi tie žmonės,
tikėdami mano svajone, pritardami, padeda man, tačiau jie patys nėra reali-
zavę savo svajonių... Todėl nepadeda ir man jų realizuoti. O, kad rasčiau tą,
43
kuris turi tai, ko nori, ir yra stiprus savo pasirinkime! “

Staiga Tiano galvoje šmėstelėjo mintis, kad reikia eiti pas karalių, kuris
tikrai daug ką turi. Ir nuėjo. Jo kelionė buvo ilga, tik Tianas visai to nejautė.
Karalius, išgirdęs, kad pas jį atėjo visų žinomas žiniuonis, apsidžiaugė, nes
jau senokai norėjo pamatyti tą, kuris, pasak žmonių, viską žino.
- Kuo galiu padėti tokiam žinomam žmogui? - paklausė karalius.
- Atėjau patarimo, - drąsiai pasakė Tianas. Jis manė, kad su karaliais reikia
kalbėti drąsiai, bet nuolankiai. Karalius pamatė Tiano drąsą iš žodžių skam-
besio. Pamatė ir nuolankumą iš kūno laikysenos. Karalius pamatė ir tai, ko
Tianas dar nežinojo turįs - galią.
- Labai džiausiuosi, kad galiu padėti.
Tianas papasakojo karaliui apie savo svajonę. Karalius šyptelėjo.
- Tianai, o kaip tau atrodo, ar elgeta, taupydamas centą ir drebėdamas dėl
rytojaus, gali tikėtis geros sumos banke?
- Na, ne. Elgeta turi nusimesti nuo savęs savo nuomonę apie save ir kitus
žmones. Jis turi išdrįsti nebebijoti rytojaus, išdrįsti patikėti savo galimybė-
mis. Jis turi rasti žmones, kurie nėra elgetos, kad lygiuotis į juos, mokintis
iš jų dirbti, nes mokantys dirbti niekada nebus elgetomis. Jis turi nutraukti
visus ryšius su savo praeitimi ir geriau likti vienas, be kąsnio, nei vėl eiti el-
getauti. Jis turi drįsti pavadinti save kuo tik nori, tik ne elgeta, ir nebeverkš-
lenti, kad viskas brangu ir kad viskas jam nepasiekiama. Tik tada kažkas ims
judėti.
Tianas galėjo kalbėti be perstojo, tačiau, žvilgtelėjęs į karalių, suprato, kad ir
taip daug pasakė. Karalius vėl šypsojosi.
- Taip. Būtent: drįsti susitikti su tais, kokiu pats nori būti, bendradarbiauti,
prašyti bendravimo, kartu leisti laiką, kartu išgyventi situacijas, bet, svar-
biausia, yra drįsti. Ir tu, Tianai, jau turi savo svajonę tikrovėje, nes aš gyvenu
savo svajonių šalyje.
- Ar tai reiškia, kad karalius man padės?
- Ir taip, ir ne. Ne - todėl, kad tiesiogiai aš nepadėsiu, neskirsiu tavęs visos
šalies gydytoju. Taip - todėl, kad tu, ateidamas pas mane, pats sau jau pa-
dėjai, nes išdrįsai ateiti prašyti patarimo. Daugelis žmonių ateina pas mane
prašyti pašalpų, suteikti jiems mažesnius mokesčius, bet niekas neprašo
patarti, kaip gyventi, kad nereiktų mokėti arba kad mokesčiai taptų ma-
lonumu. Daugelis nedrįsta veikti, tačiau visko nori ir yra pasmerkti nieko
44
neturėti. Drąsi mintis, žodis ir drąsus veiksmas gimdo naują realybę. Jeigu
aš dabar skirčiau tave savo šalies gydytoju, tai tavo veiksmas - atėjimas pas
mane tai ir padarytų. Tačiau kur tuomet pirminės minties kūryba? Kur tavo
paties rezultatas? Jis jau pakeliui, tiki?
- Tikiu. Nežinau, net negaliu įsivaizduoti, kaip tai įvyks, bet tikiu, kad turi
įvykti.
- Įvyko!!! Jau įvyko. Tu jau esi gydytojas ir turi savo kliniką. Nors tam ir nėra
dar jokių sąlygų.

Tianas ėjo namo ir savo vaizduotėje matė didžiulį namą su daugybe palatų,
su biblioteka, apie kurią jis tik girdėjo. Jis matė save tarp didžių žmonių,
tiriančių ir gydančių, kalbančių ir besišypsančių. Kai jis atėjo namo, jo pašto
dėžutėje baltavo laiškas. Tianas skaitė gražų raštą - pakvietimą į gretimos
karalystės sveikatingumo centrą bendradarbiauti. Jis nėjo ilsėtis, tik išsimau-
dė ir vėl išėjo į savo kelionę. Jis žinojo, kad čia nebegrįš. Nebuvo nei aki-
mirksnio abejonės, kad galėtų būti kitaip. Jis jau gyveno ten, savo svajonės
realybėje.

Praėjo metai. Tianas mokėsi akademijoje ir kartą bibliotekoje pamatė savo

patarėją - karalių. Tianas pirmą kartą pajuto džiaugsmą artimai sielai, keistą
jausmą. Karalius šyptelėjo.
- Nesitikėjai? Manai, karaliai nesimoko?
Kai jiedu įsikalbėjo, Tianas lyg tarp kitko paklausė:
- O kas būtų buvę, jeigu aš nebūčiau tada pas tave atėjęs? Ar vien tik mintis
būtų suveikusi?
- Galbūt tuomet laiškas būtų paklydęs, neradęs adresato, o gal berašant jį
būtų rašalas pasibaigęs... - karalius, kaip visada šypsojosi, - nori dar vieno
patarimo?
- Žinoma, gi tu - karalius.
- Palik praeitį jai pačiai, netemk savęs atgal, kai jau eini į priekį. Praeitį
žmonės prisimena dviem atvejais: kai ji buvo labai bloga ir juos įskaudino, o
jie negali atleisti, ir kai ji yra geresnė už dabartį. Kai žmonės nesugeba siekti
naujos laimės, jie nesikeičia ir tenkinasi laimingais praeities trupiniais.
- Žinau, - atsakė Tianas ir pajautė, kaip karaliaus žodžiai staiga nukirto vis-
ką, kas jau buvo, ir taip jis tapo laisvas nuo praeities.
- O kodėl mes susitikom? Aš taip pasinėręs į savo gyvenimą, kuris dabar yra
45
čia, kad tikrai negalvojau apie tave.
- Mes siekiame vieno tikslo - išminties, kuri duoda visą kitą. O žmonės,
siekiantys vieno tikslo, visada yra kartu. Jie tampa artimais, nes juos sieja
tikslas.

46
Kapas
Aš ilgai ieškojau kapinėse savo motinos kapo. O gal tėvo? Apžiūrinėjau
kiekvieną paminklo užrašą. Vieno užrašo visiškai nebesimatė. Tačiau buvo
nuotrauka. Įdėmiai žiūrėjau į ją. Ji buvo apversta. Pakreipiau galvą, kad
įžiūrėčiau. Nuvaliau. Atpažinau iš karto. Ten buvau aš. Susijaudinusi nuplė-
šiau nuotrauką nuo paminklo. Žiūrėjau į ją. Nuotrauka daryta, kai buvau
septynerių, gal šešerių. Stoviu prie jurgino krūmo ir šypsausi. Ką tai reiškia?
Nejau aš tada numiriau? Bet gi dabar man virš keturiasdešimt. Kaip gi? Aš
esu mirusi? O gyvenimas? Gal mano gyvenimas buvo tik sapnas? Aš sapna-
vau, kad gyvenau visus tuos metus... Užaugau, ištekėjau, susilaukiau vaikų, o
jie jau suaugę...

Viską sapnavau. Štai kodėl visada sapnuoju, kad ieškau kapo, tik nežinau
kieno. Tėvą, mamą, brolį, seserį - visus palaidojau, o, pasirodo, štai kodėl
nerandu jų kapų. Aš pati mirus. Radau savąjį. Jis apaugęs žole. Seniai niekas
jo nelankė. Aplankiau aš. Ką gi man daryti su tuo žinojimu? Na - mirusi...
Išsigąsčiau, jeigu būčiau gyva, bet dabar... Aš apsidairiau. Kapų tyla kėlė
liūdesį. Reiktų eiti iš čia. Kur? Man atrodė, kad kapų erdvė uždaryta, ir išeiti
gali iš čia tik gyvi.

Džiugiai čiulbėjo paukščiai. Švietė skaisti saulė, ir nors aš visą tai mačiau,
bet dar kartą atsimerkiau. Prabudau. Vėjas, pūsdamas pro pravirą langą,
kaip visada, pleveno užuolaidas. Saulės spinduliai užpildė visą kambarį.
Neskubėjau judėti. Gulėjau. Akyse vis mačiau savo nuotrauką ir kapą. O kas
vyksta dabar? Ar visa tai sapnavau? O gal sapnuoju toliau?

Aš atsikelsiu, nusiprausiu, išeisiu į kiemą, gyvensiu vėl? Ar sapnuosiu vėl?

Tikrovė tokia trapi. Tereikia užmigti. Tereikia užmerkti akis. Kuris gyveni-
mas yra tikrasis? Tas, kurį vaidiname? Ar tas, kuriame esame, kai pavargę
užmiegame, nakčiai numirštame...?

47
Ekstrasenso išpažintis
Iš telefono ragelio ilgai nesklido garsas, nors aš vis kartojau: „Kalbėkite,
kalbėkite.“ Man dažnai skambina žmonės, kurie tyli. Aš įpratusi klausytis
kvėpavimo ar ašarų garsų. Pagaliau prabilo moteris. Ji sakė, kad esu jos
paskutinė viltis.

Štai aš jau prie jos vaiko. Diagnozė – mirties nuosprendis, kurio gydytojai
nebegalėjo pakeisti. Mano unikalus regėjimas matė gamtos įstatymo dės-
nius, ir jie buvo teisingi. Tačiau, kas jų nežino, tas bando jų išvengti. Toks
mano gyvenimas: sakyti žmonėms tiesą: ką matau, ir daryti, ko jie prašo. Ar
tai teisinga? Nežinau. Galvojau, kad jeigu aš turiu galią keisti jų gyvenimus,
tai gal teisinga? Tada aš dar nežinojau, bet nujaučiau, kad nereikėjo man to
daryti.

Motina vis verkė ir maldavo. Pasakiau jai tiesą, jog aš galiu išgelbėti jos vai-
ko gyvybę. Tik, kai jis užaugs, tada nuo jo rankos mirs daugybė kitų. Motina
susinervino, apkaltino mane, kad meluoju. „Išgelbėkite jį. Jūsų laukia turtai,
o kas bus - ne jūsų reikalas. Jūs galite klysti, o gal tiesiog negalite jo išgelbėti
ir teisinatės baisia ateitimi?“

Tris paras praleidau greta mažylio. Pagaliau pamačiau jo baltą aurą, jo raus-
vą gyvybės dūmą ir suspindėjusį sidabro siūlą.

Jie buvo dosnūs. Tačiau jų dovanotas nekilnojamas turtas neatnešė man

ramybės. Pardaviau jį. Praėjo tik septyniolika metų, kai apsiašarojusi mo-
teris vėl susirado mane net kitoje valstybėje. Ji buvo susenusi, pavargusi,
bet vis dar turtinga ir netikinti dvasios gyvenimu. Ji maldavo manęs padėti
jos vaikui. Šį kartą - ištrūkti iš teisėtvarkos rankų. Reikia tiek nedaug - kad
dingtų nusikaltimo liudininkai. „ Ar jūs galite tai padaryti!?“ - šaukė ji. Aš
atsidūriau melo ir tiesos sankirtoje. Galiu. Bet nenoriu. Tačiau manęs prašo
to, kas man duota... reiškia, turiu tai padaryti? Ši moteris negirdi skausmo
tų motinų, kurių vaikus nužudė jos vaikas, o aš girdžiu, matau jų vėles šalia
48
jos... Ji vėl pažada man didžiulius turtus. Tik kam jie man? Turiu viską, ko
reikia. O turtas, kuris gulės banke ar akmeniniuose rūmuose... kam jis man?
Pakanka gyvenimo turto. Ji maldavo, ir aš sutikau: „Grįžkite namo ir jūs jį
rasite jau laisvą.“

Praėjo keli metai.

Aš visada domiuosi savo klientų gyvenimais. Kartais tai darau dvasios
pagalba, o kartais tiesiog klausausi žinių per TV. Tą popietę Karmėlavos
aerouoste laukiau brolio, kuris vėlavo manęs pasitikti. Prisėdau kavinėje,
mėgavausi kvapnia kava ir malonia lietuviška diktorės kalba per televizijos
žinias. Tada ir išgirdau apie kraupią nelaimę – sūnus nužudė savo motiną,
nes nepažino jos, būdamas girtas. Vėliau pats kalėjime pasikorė.

Štai tokia jų gyvenimo istorija, kurioje aš naudojau savo dvasios galią. Klau-
santis jos, jums gali kilti klausimas:

- Kodėl, turėdama tokią galią, nepadėjau anam mažam vaikui pakeisti jo

charakterį?
Atsakau:
- To manęs niekas neprašė.

49
Meilės apžavai
Jaunutė graži, liekna ir turtinga, turinti gerą profesiją moteris, įsakmiai
ištarė:
- Moku didelius pinigus. Jis privalo mane mylėti.

Jis - jaunas gydytojas chirurgas. Vedęs, turi dukrelę. Kažkada draugavo su

moterimi, tačiau išsiskyrė, nes ji buvo labai nervinga, ambicinga ir flirtavo
su kitais vyrais. Ji darė viską, net nuodijosi, kad susigražintų mylimąjį. Ne-
padėjo. Todėl ji dabar čia, pas mane, magijos magistrę.

Tada aš buvau ką tik grįžusi iš suvažiavimo Tailande. Man reikėjo pinigų na-
mui ir verslui. Ji pasakė: „ Pusė sumos - dabar, kita pusė - po mano vestuvių
su mylimuoju, kurį jūs sugrąžinsite.“ Sutikau. Neslėpsiu, reikėjo paplušėti.
Ne vieną naktį stebėjau vyriškio langus, jo mašiną ir jį patį. Galop pavyko
palaužti jo valią, ir jis ją prisiminė, pats ją susirado, išsiskyrė su žmona ir
vedė moterį, padariusią viską, kad jį susigrąžintų.

Kartą atsitiktinai sutikau ją vieną. Paklausiau grynai iš smalsumo: „Ar jūs

nesijaučiate nepatogiai žinodama, kad jis jūsų nemyli?“ Ji tik garsiai nusijuo-
kė: „Kam tai rūpi? Aš turiu, ką noriu.“

Keista, pagalvojau, kad tokia graži moteris gali turėti tik tokį vyrą, kuris
myli ją priverstinai. Kadangi gyvenome viename mieste, matydavau juos
dažnai kartu, o kartą pamačiau, kaip jis ėjo svirduliuodamas, purvinas, nie-
ko nematančiomis akimis. Jis buvo girtas.

Štai gražuolė ir vėl pas mane. Tik jau naujame mano name. Ji vėl neprašė,
o reikalavo: „ Jis turi liautis gėręs.“ Jis liovėsi, o aš įsigijau naują automobi-
lį. Vėliau ji „įsakė“ man sutvarkyti jo spermą, nes tyrimai rodė, kad vyras
nebegali turėti vaikų. Aš nesigilinau į smulkmenas, ir jiems gimė berniu-
kas. Tiesa, jis ilgai negyveno, tik metus. Po jo mirties vyras, kuris jau buvo
praradęs profesinį darbą ir dirbo statybose, nukrito nuo stogo ir nusisuko
50
sprandą.

Ji vėl kreipėsi į mane. Tačiau šį kartą aš pamačiau seną moterį, nors su savo
mylimuoju ji pragyveno tik septynerius metus. Neįžvelgiau, ko ji vėl nori.
Tačiau ji norėjo tik pasikalbėti, jai reikėjo atsakymų.
- Pasakykite, k o d ė l? Kodėl man taip nutiko? Kodėl jis pradėjo gerti? Ko-
dėl gimė ligotas vaikas? Kodėl jo nebėra? Aš negaliu be jo.
- Ponia, - tariau kiek įmanoma maloniau, - jūs atėmėte iš žmogaus jo laisvą
valią, jis tapo robotu, zombiu. Tai meilės magija, tokia jos anatomija. Jis
tapo bevalis, reiškia, kad alkoholis jam buvo norma. Alkoholikai neturi
pasirinkimo, jie pasmerkti. Net jeigu aš ir užkodavau jį nuo alkoholizmo,
jis turėjo kitą problemą – vergovę jums. Ir jis, nors ir be sąmoningos laisvės,
pabėgo nuo jūsų, nukritęs nuo stogo. Ponia, mirtis jam - palaima, patikė-
kite. Vaikas gimė nesveikas, nes jūs vėl pažeidėte gamtos dėsnius, kurių
nepaisymas duoda nenumanomus rezultatus. Šį kartą - vaiko mirtį.
- Bet gi visa tai padarėte jūs!!! – ji šaukte iššaukė man į veidą šią frazę.
- Ne, ponia, ne aš. Kam man to reikia? Aš net musės nenubaidyčiau nuo
savo artimųjų magijos pagalba. Kam? Visa tai yra jūsų valia ir norai. Norai,
kurie lyg gyvatės apraizgė jus ir pavergė. Matote, ponia, jūs užmokėjote už
viską, kas su jumis įvyko. Tai reiškia, kad įvyko energijos mainai: man - jūsų
pinigai, jums – jūsų pačios užsakyti rezultatai.

Ji pravirko. Tik aš nemokėjau guosti. Kukčiodama moteris paklausė:

- Sakykite, o ar galėjo būti kitaip?
- Be abejo, ponia. Jums tereikėjo jį mylėti iš tikrųjų.
- Iš tikrųjų? Ką reiškia „iš tikrųjų“? Aš jį mylėjau labiau už viską!
- Mylėti iš tikrųjų reiškia - nekenkti, tai reiškia - paleisti ir mylėti jį laimingą
su kita moterimi, nes jis ją myli. Tada jūsų meilė būtų padovanojusi jums
kitą vyrą, kuris jus mylėtų ir dievintų ir kurį jūs pamiltumėte, nes jis be
jokių priekaištų būtų išklausęs jūsų meilės istoriją ir supratęs.
- Kaip viskas paprasta... Kodėl jūs man to nepasakėte, neperspėjote?
- Jūs neprašėte mokyti jūsų gyventi. Jūs aklai vykdėte savo nesveikų norų
programą, todėl nebuvo prasmės net užsiminti. Be to, aš darau tai, ko ma-
nęs prašo, aš ne mokytoja, aš ne pamokslautoja. Aš - magija.
- O kas bus dabar su manimi?
- Jūs užsakote paslaugą dėl ateities? Norite sužinoti, kas bus?
51
Moteris pažvelgė į mane su siaubu akyse. Ji lyg pyko, lyg verkė, lyg... pradėjo
busti nuo savo egoistinių norų.
- Ne. Nebenoriu jokių paslaugų. O gal? Gal galiu mokytis pas jus... ar kur čia
reiktų mokytis mylėti? Gal galėčiau sužinoti, kas aš esu ir kodėl nerandu sau
vietos?
- Tai irgi mokama paslauga, ponia. Ar jūs norite investuoti į savo galių paža-
dinimą, savo asmenybės ugdymą, norite suprasti savo sielą?
- Taip. Tikriausiai noriu visų šitų dalykų. Aš nežinau, kaip jie vadinasi, bet
žinau, kad labai noriu nebebūti tokia, kokia esu. Noriu sukurti save, mokan-
čią mylėti nekenkiant.
Ji pažvelgė į mane kitaip, ir šiame žvilgsnyje aš supratau, kad joje gimsta
kitas noras – gyvatė. Ji pamatė manyje naują savo verslą ir gyvenimo pras-
mės šaltinį. O taip! Aš gi šiandien be savo apsauginio apsiausto gaubto, kuris
paslėpdavo mano veidą žvakių liepsnų šešėliuose.
- Tai labai dideli pinigai, ponia, - tarė jai mano antrininkas, kuris, patogiai
įsitaisęs priešais ją vietoje manęs, ėmėsi aptarinėti apmokėjimų laikotarpius
ir sumas.

52
Magų meilė
Pamilau jį dar vaikystėje. Jis buvo vyresnis. Kai paaugau, supratau, jog
turiu tapti kažkuo, kad jį sudominčiau. Jis ir tik jis buvo priežastis to, kad
pažinčiau pasaulį, jo dėsnius, kad baigčiau ilgamečius mokslus ir kad tap-
čiau vienos iš seniausių nepripažintų profesijos atstovių – magija. Jis buvo
priežastis to, kad turėčiau savo namus, finansinę laisvę, siekimą tobulėti ir
vystyti galias. Kol mokiausi, jis gyveno savo gyvenimą. Tačiau atėjo laikas
grįžti ten, kur gyveno jis. Ir štai einu aš gatve, kurios gale stovi jo namas.
Skambinu prie vartelių varpeliu. Išbėga jo paauglys sūnus. Pasakau jo vardą.
Jis nubėga į namą. Ir štai išeina jis, žiūri į mane savo tamsiai mėlynomis
akimis ir šypsosi.
- Jūs? Kaip jūs užaugote. Užeikite, prašom.

Mes kalbėjomės apie praeitį, gi buvome kaimynais. Mus siejo žaidimai

kieme. Mudu šypsojomės, ir aš jaučiau, kaip viskas lengva ir paprasta, jog
pamirštu, kad egzistuoja ir kitas pasaulis, kuriame manęs nėra šalia jo. Atsi-
sveikinau. Supratau, kad šis vyras turi savo susikurtą šeimą ir aš nesu jo pla-
nų herojė, ir netapau ja šiandien. O tikėjausi jį sužavėti savo tobulu grožiu...
Tačiau aš turiu jo telefoną ir pažadą susitikti vėl. Jo žmona dirba užsienyje.
Man tai naudinga. Mes susitikome vėl. Taip, tai mano stiliaus vyras. Energi-
ja, kuri sklido nuo jo, veikė ne tik mane, o ir tas moteris, kurios ėjo pro šalį.
Ouu! Mane svaigino jo artumas, ir aš padariau viską, ką padarytų paprastos
moterys dėl vyrų.

Deja, jis tik šypsojosi ir vėl šypsojosi. Tada aš, kaip ir tos paprastos moterys,
užsakiau pati sau meilės magijos paslaugą. Viešpats mato, kaip aš neno-
rėjau to daryti, tačiau Jis mato ir tai, kaip aš norėjau šio vyro meilės. Kai
kurie magai pasakytų, kad aš tik diletantė, jeigu noriu meilės. Tačiau ten,
kur mokiausi aš, meilė laikoma vienintele nenugalima jėga. Ir jeigu magija
randa vyrą, kuris yra jos lygio arba stipresnis už ją ir juos jungia meilė, tada
įmanoma viskas, ir pasaulis nuo tokios meilės tik jaus palaimą. Tačiau taip
būna retai...
53
Mano planas buvo paveikti jį meilės galia, ir kai jis įpras prie manęs, pažins
mane, tada nutraukti meilės kerus ir suteikti jam laisvę, kad jis įvertintų gy-
venimo pasikeitimus ir galbūt liktų su manimi. Jums tai baisus planas? Man
- tai tik mano gyvenimo kūryba, kurioje įmanomos ir klaidos.

Ėjo laikas. Aš dariau ritualus, poveikį, užkeikimus, maldas, tačiau viskas

buvo veltui. Jis tik šypsojosi ir šypsojosi. Jūs negalvokite, kad aš tuo metu
nedirbau savo srityje, magijos srityje. Dirbau ir labai sėkmingai. Kartą po
eilinio poveikio jis manęs paklausė:
- Ar tu taikai man magijos poveikį?
Dabar šypsojausi aš. O ką dar galėjau?
- Aišku, - tęsė jis, - reiškia - taikai. Tu geriau nevark. Argi tu nori vyro – ro-
boto? Gi mums gera ir taip - tiesiog gyventi.
- Aš noriu daugiau, nei vien gyvenimo.
- Aš ne prieš. Tačiau yra viena priežastis - tai meilė. Aš negaliu tavęs mylėti
kaip moters, tačiau labai tave myliu kaip dvasią. Dėl savo pačios gerovės ir
saugos išeik iš mano orbitos.

Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Tai, ką jis pasakė, buvo už-
keikimas. Aš bandžiau priešintis ir pajutau širdies permušimą. Sukosi galva
ir pykino. Sukniubau ant suolelio. Jis sėdėjo ir ramiai žiūrėjo į mane. Šypso-
josi. Uždėjo ranką ant mano peties. Pajutau šilumą ir tirpimą.
- Na kam taip priešintis? – pasakė tyliu, švelniu lyg varpelis balsu, - tu gi
protinga moteris, mokeisi pas patį magistrą. Nesipriešink meilei.

Man pakilo temperatūra. Tai pajutęs, jis atitraukė ranką, šyptelėjo, atsistojo
ir nuėjo. Norėjau šūktelti jam, tačiau vis dar buvau be žado. Kokias tris sa-
vaites aš gydžiau savo širdies žaizdas. Ar išgijau? Taip. Kitaip turėčiau mirti.
Štai kokia ta – magų - meilė.

54
Ateiviai
Didžiulis kalnų masyvas. Kalnai. Iš kažkurios pusės aidas atneša muzikos
garsus, juoką ir žmonių, juokaujančių žmonių balsus. Kalnų aukštumo-
je - didelė ola. Iš jos sklinda akinanti šviesa. Ten - didžiulė salė, išpuošta
marmuro grindiniu, kolonomis ir nežinomos geometrijos statiniais. Salėje
šoka poros. Vyrai ir moterys įspūdingais baliniais drabužiais sukasi valso
ritmu spalvų spindesyje. Netikėtai pačiai sau atrandu, kad aš esu čia, šiame
renginyje. Aš esu čia. Nejučiomis ieškau veidrodžio ir pamatau jį. Veidrodis
didžiulis, jo visur yra po truputį ir tuo pačiu daug: sienose, lubose, kolonose,
grindyse, kabančiuose varvekliuose.
Žvilgteliu į save. Kaip ir visada sapnuose, niekada nebūnu tuo, kas esu
grubios materijos tikrovėje, žemiškame kūne. Čia aš - brunetė, garbanos
spyruokliuoja man einant. Baltos lyg balti balandžiai krūtys, vos pridengtos
mėlynos suknutės kraštu... rankos... plona, beveik permatoma balta oda...
Netoliese sukosi poros. Staiga vienas vyras liovėsi šokęs ir parodė pirštu į
savo partnerę:
- Ji - žmogus.
Iš kažkur atbėgo vyrai juodais drabužiais ir, pagriebę klykiančią merginą,
tokią gražią, didelėmis geltonomis garbanomis, išvilko į kitą olą.
- Gal galima jus pakviesti sekančiam valsui? – išgirdau pasakišką vyrišką
balsą. Veidrodyje už manęs stovėjo vyras, likęs be partnerės. Nežemiško
grožio vyras. Atsisukau ir pažvelgiau jam į akis. Mane persmelkė smigimo
būsena. Įkvėpiau oro lyg bangos smūgį gavęs plaukikas.
- Taip, pašokime.
Jis pritraukė mane prie savo tvirto, pulsuojančio neįtikėtina gyvybe kūno,
ir mes ėmėme suktis valso ritmu. Muzika sklido iš visur. Rodėsi, ji groja
mano viduje... Staiga šį malonų vyksmą nutraukė kiaulės žviegimas, ir aš
pamačiau įbėgančią į salę kiaulę... geltonomis garbanomis. Paskui ją įbėgo
virėjas su dideliu peiliu. Kiaulė palindo po stalu, dengtu balta staltiese, bet
virėjas sugriebė ją ir ištraukė. Staigiu smūgiu nukirto galvą. Viskas įvyko
taip greitai, kad nespėjau sureaguoti. Galva nuriedėjo pro mūsų kojas, ir tai
nebuvo kiaulės galva, tai buvo moters galva... Virėjas paėmė galvą už plaukų
55
ir išsinešdamas ją, tarė: „Laukite delikateso.“ Šalia mūsų šokę žmonės ėmė
kalbėtis. Išdidi ponia paniekinamai pasakė:
- Žmones galime atpažinti iš jų dantų, kurie beveik visi implantai. Kai kurie
iš jų turi savus, bet labai sugedusius, pajuodusius dantis. Kaip bjauru, tarp
mūsų vis dar yra žmonių, - įdėmiai žiūrėdama į mane, pasakė moteris.
- O dar juos galima atpažinti iš to, kad slenka jų plaukai, - linksmai pasakė
jaunas vyras, prasisukdamas pro šalį valso tempu, - ir dar: juos išduoda
emocijos, širdies plakimas, jų širdys plaka kaip plaktukai: tuk, tuk, tuk...
cha, cha, cha.
Man nebuvo linksma, nes aš aiškiai suvokiau, kur esu ir kad esu žemietė,
žmogus, ir kad esu medžiojama, ir kad ką tik buvo nužudytas žmogus.
- Tau negera? Nori atsisėsti? – įdėmiai žvelgdamas į mane, paklausė mano
partneris. Aš nežinau kaip, bet supratau, kad jis nėra žemietis, nėra žmogus.
Jis tiesiog - ateivis. Man buvo visai neįdomu, kas jis: marsietis ar saturnietis,
ar dar koks. Man norėjosi likti gyvai. Aš tvardžiausi.
- Taip. Gal atsisėskime? Suoleliai tokie gražūs, - stengiausi juoktis ir atrodyti
visai abejinga.
- Atsisėskime, - vyras maloniai padėjo man atsisėsti, jo galantiškumas buvo
tikrai žemiškas... Staiga aš pamačiau ant savo suknelės besileidžiantį savo
plauką. Nukreipiau žvilgsnį, bet jau buvo vėlu... Jis pamatė jį. Vyro veide
šmėstelėjo nusivylimas, gailestis ir nežemiškas šaltumas. Mano širdis pra-
dėjo daužytis krūtinėje. Prie mūsų priėjo pora ruožavais rūbais, ir mergina
nusijuokusi pasakė:
- Žinote, juos išduoda emocijos, jie tokie jautrūs kaip triušiai, cha, cha, cha,
jie nevaldo tų savo triušių, - visa burna juokėsi mergina.
- Mes tai žinome, aš stebiu, - nusišypsojęs pasakė mano partneris ir, paėmęs
mane už parankės, išvedė į terasą.
- Viešpatie! Kaip gražu, - sušukau aš, pamiršusi mirtiną pavojų ir pamačiusį
neįtikėtiną grožį.
- Tyliau, - burbtelėjo man į ausį partneris, - tyliau, tai ne grožis, tai tik pei-
zažas. Negi neatsižiūrėjai dar į šios planetos spalvas?
Aš dar nežinojau, ko tikėtis iš šio vyro. Jis nebespindėjo, žiūrėdamas į mane.
Nuo jo dvelkė šaltis. Ranka jis parodė žemyn. Ten matėsi takelis.
- Eik. Galbūt tau pavyks šiek tiek ilgiau pagyventi.
Supratau, kad tai viskas, ką jis galėjo padaryti dėl žmogaus, dėl žemės
moters. Aš leidausi bėgti. Stebėjausi, kaip lengvai man sekėsi šokinėti per
56
akmenines kalvas. Muzika tolo, ir galop išgirdau mirtiną tylą... Tik tada su-
stojau. Tyla. Jokio paukščio ar vėjo, jokio vandens... Aš nežinojau, kur einu.
Žinojau, kad kažkiek laiko gyvensiu. Žinojau, kad žemė nebėra žmonių pla-
neta, kad jie yra naikinami, kaip ir bet kuri kita fauna, kurią mes, žmonės,
su pasimėgavimu žudėme ir valgėme. Keistas jausmas. Planeta tapo svetima
žmonėms. O gal niekada ir nebuvo sava?

Oras ėmė tankėti. Kvėpuoti darėsi sunkiau. Staiga pamačiau didžiulę medū-
zą. Dydžio lyg lėktuvas. Ji skrido link manęs. Aš instinktyviai, pati nesupras-
dama kodėl ir kaip, ėmiau raustis po pirma pasitaikiusia ola. Įlindusi į olos
prieglobstį, aš sustingau ir sulaikiau kvėpavimą. Reikia nekvėpuoti ir nesi-
jaudinti, ji girdi širdies dūžius, ji reaguoja į emocijas. Oras vėl tapo skaidrus.
Saulė kaitino. Ji buvo ką tik patekėjusi. Kur man eiti?

57
Kitas išmatavimas
Mano vardas Nora. Esu vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo, vidutinio...
gyvenimo. Nieko ypatingo nenuveikiau.

O kartą...

Visai atsitiktinai, stabdydama pakeleivingą mašiną, aš pakeičiau savo gy-

venimą. Jis tapo kitoks ir kitaip. Įsėdau į automobilį ir patekau į visai kitą
pasaulį. Keista muzika, kurioje nebuvo melodijos, nepažįstamas kvapas,
vairuotojas, kurio galvą slėpė gaubtas, rankos su keistais žiedais, lengvai
sukinėjančios vairą... Ji pasakė man, kad mums pakeliui ir jog aš galiu būti
rami dėl rytdienos, nes į darbą man nebereikės.
Taip, tai buvo tiesa, tik aš kažkodėl vis jaudinausi, bijodama vėl prarasti
darbą. Važiuojant ji kalbėjo man, kad darbą vis tiek prarasiu, nebent atsitiks
tai, kas padarys mano gyvenimą kitokiu.
Ji dar ir dar pasakojo apie mane visą tiesą, o aš, siaubo apimta, gnybiau sau
į koją, norėdama sužinoti, ar nesapnuoju. Ne. Nesapnuoju. Galop ji pasakė,
kad mes jau atvažiavome, ir tai buvo tiesa, nors aš dar neištariau nė vieno
žodžio. Paskui ji pasakė, kad aš gimiau po laiminga žvaigžde, nes štai taip,
atsitiktinai, sustabdžiau jos mašiną. Ji nusikvatojo, žiūrėdama, kaip neran-
giai išlipu iš jos automobilio ir pavymui šūktelėjo: „Nuo šiandien stebėk sa-
pnus ir viską suprasi pati.“ Ji nuvažiavo, o aš nė nespėjau įsidėmėti numerių,
žinau tik, kad tai didelis, sidabrinis „Reno“, kurio vidus panašėjo į kosminės
raketos kabiną.

Grįžusi namo, jaučiau, kad visas mano kūnas dreba ir esu išpilta prakaito.
Maudžiausi, valgiau, rengiausi ir visa kitą dariau taip, lyg būčiau sapne ne-
miegodama. Viską ėmiau matyti, lyg per filtrą.

Užmigau.

Nuostabių spalvų įvairovė mano sapne pasiekė ypatingo švytėjimo galią.

58
Daug šviesos ir spalvų, o aš einu ir matau baltas duris su auksinėmis ran-
kenomis. Labai noriu jas atidaryti. Tačiau prabundu. Rytas. Naktis prabėgo
lyg viena akimirka. Sapnas aiškus ir toks tikras, lyg tęstųsi... ir dabar. Diena
man praėjo, kaip įprasta, tačiau net draugai pastebėjo - aš kažkokia kitokia.
Na, taip. Aš viską dariau lyg per filtrą.

Žvilgteliu į žvaigždėtą dangų... jau vėlu... ima miegas.

Nuostabios spalvos ir šviesa pasitiko mane sapne. Gera, ramu, saldu... O

štai ir durys... Aš siekiu ranka jų rankenos, paliečiu ją ir ... prabundu. Rytas.
Kaip po galais taip gretai ateina rytas? Tokia trumpa naktis.

Visą dieną mane nepaliko mintys apie tai, kad reiktų kažkaip greičiau atida-
ryti tas sapno duris. Galbūt atsigulti ir užmigti anksčiau? Taip ir padariau.
Atsikėlusi anksčiau, padidinau krūvį sporto salėje, pavalgiau daugiau rami-
nančių vaisių, ir jau 21.30 aš labai norėjau miego.

Auksinę durų rankeną pradėjau matyti dar ne visai įmigusi. Siekiau jos,
paliečiau paviršių, suėmiau ją ranka ir... paspaudžiau.
Durys atsidarė. Į mane plykstelėjo akinanti balta šviesa. Aš užsimerkiau.
Girdėjau plazdančius sparnus, bet niekaip neįstengiau atmerkti akių. Noras
pamatyti buvo didesnis už mane, ir aš atsimerkiau. Šviesos centre pama-
čiau už pačią šviesą šviesesnę būtybę, kuri maudėsi šviesoje lyg vandenyje.
Ėmiau atidžiai žiūrėti į ją ir jausti kažką, ką pavadinčiau įkvėpimu... įkvė-
piau... Supratau, kad būtybė esu aš!!!!! O visa aplinka – veidrodis, todėl ir
matau save visur, kur tik pažiūriu.

Nustebimas, nustebimas, tik nustebimas ir nieko daugiau.

Dabar aš galiu ramiai papasakoti, ką tada mačiau, nes jau viskas kitaip... O
tada pamačiau savo stuburą, kuris buvo energijos švytinti šerdis, ir savo ...
griaučius. Mano galva buvo neapsakoma. Tai nebuvo gražu, bet tai buvau
aš. Šis sutvėrimas rangėsi, sugerdamas spindulius - tai dariau aš. Atrodė,
kad esu tik šerdis. Vaizdas išnyko. Supratau: kai energijos pasikraunama,
tada vaizdas dingsta, ir aš prabundu.

59
Buvau šokiruota, kad turiu kažkokį kitą kūną, kuris dar vystymosi stadijo-
je. Klausiau savęs: kas tu, kas aš? Vis prisimindavau tą moterį, pavežėjusią
mane, nes žinojau, kad tai ji įėjo į mano gyvenimą su tuo, kas man nutinka
ir kas dar nutiks. Deja, surasti jos nebuvo jokių vilčių.

Keistų sutapimų dėka situacijos susiklostė taip, kad aš įsigijau savo auto-
mobilį. To niekada nebūčiau padariusi, jeigu ne atsitiktinumai. Vis dažniau
išvykdavau iš namų. Man patiko vairuoti ir važiuoti toli toli. Kartą, tokio pa-
sivažinėjimo metu, kai saulė akinančiai spigino į akis, ėmiau įžiūrėti erdvėje
sapno duris. Sustabdžiau automobilį. Aš nemiegojau, tačiau užsimerkus vėl
mačiau duris ir jau spaudžiau auksinę rankeną, jau įėjau į akinančią šviesą
ir jau pamačiau save kitokią. Vietoje įprasto griaučių kūno išvydau kažką
balto. Griaučiai buvo pasidengę mažomis, akinančiai švytinčiomis plunks-
nomis. Aiškiai regėjau suspaustus prie liemens sparnus. Bet nesuvokiau
savo formos. Vaizdas buvo ryškus, kaip niekada. Nagi, turiu išskleisti juos.
Atsimerkiau ir ... neliko nieko tikro, mačiau tik sapno versiją. Bet aš ne-
miegojau. Tada - tai ne sapnas? O kas? Kur aš?!!!!!! Panirau vėl į savo, kaip
būtybės, tikrovę. Mačiau save baltą, plunksnuotą, su sparnais. Aš įkvėpiau ir
išskleidžiau sparnus.

Tai buvo laisvė.

Mostelėjusi sparnais, atsidūriau nežinomoje erdvėje. Sparnų glėbyje atsirado

mažas rutulėlis. Tai buvo Žemės planeta. Mano sąmonė tai talpino. Atsimer-
kiau. Buvo praėjusios dvi valandos. Užvedžiau variklį ir pasukau namų link.

Supratau, kad kažkas įvyko, kažkas paspaudė mygtuką, ir aš nebesu tuo

žmogumi, kuriuo buvau. Jaučiau ramybę ir keistą jausmą – žinojimą. Ką
žinau? Viską, ko man reikia, kad būčiau laiminga ir kad įgaučiau gyvenimo
prasmę. Pažiūrėjau į veidrodėlį. Šypsojausi, o veidas švytėjo. Tai prabudi-
mas, nušvitimas.

Paaiškinsiu, kas su manimi įvyko.

Nuostabu, kad žmogaus formoje jau galima matyti vieną iš savo subtilių
kūnų. Valdai protą, pats kuri savo kasdienybę. Žinau, kad patyriau jausmą,
60
kurio nėra žmogaus kūne. Žinau, kad apie jį parašyti neįmanoma. Todėl
tave šis paaiškinimas nuves į tavo paties sugebėjimą suvokti, ką čia papasa-
kojau. Ką tu bemanytum - tai esi tu. Todėl neskubėk suversti mano patirties
narkotikams ar kitiems sąmonės dirgikliams. Aš niekada nevartojau jokių
kvaišalų, tame tarpe ir mėsos produktų. O tu? Štai tokią mane tėvai užaugi-
no. Dabar žinai, gali patikėti tuo, kad mirties nėra, kad ji - tik durys, kurias
gali praverti pats ir įeiti, kur kiekvienas gyvas anksčiau ar vėliau neišvengia-
mai pateks. Įeik.

61
Marsas
Karšta vasaros diena. Man, kaip visada, reikia eiti šerti gyvulius. Mane lydi
šuo Dingo. Įeinu į tvartą, kur nuo saulės kaitros pasislėpę galvijai, ramiai
kramsnoja pernykštį šieną... Jūs manęs paklausite, ką aš čia veikiu? Aš čia
gyvenu. Gimiau ūkininko šeimoje. Daugelis sako, kad mes renkamės, kur ir
pas ką gimti. Melas. Aš iš tų, kurie pamena savo nefizinę egzistenciją. Neno-
rėjau čia gimti. Priešinausi tuo, ką mes turime ne fiziniame pavidale. Deja,
vis tiek gimiau čia. Augau pilna noro užaugti ir pabėgti. Tik man nepavyko
to padaryti.

Tėvai nuo nesveiko mėsiško maisto mirė anksti, nualinę save dar ir pasto-
viais nepasitenkinimais vienas kitu. O aš likau su jaunesniu broliu ir ėmiausi
tėvų verslo - pieno gamybos. Jaučiau pareigą užauginti brolį. Tapau jam jau-
na mama. Man patiko uždirbinėti pinigus, eksploatuojant kitą gyvybės rūšį.
Tai lengvas uždarbis, nors ir bjaurus. Neieškojau kito. Viskas jau tėvų sukur-
ta... Pakanka tik plėstis ir neapsileisti, kad pajamos nuolat didėtų. Tačiau šią
istoriją aš pasakoju jums, kaip jūsų pačių gyvenimo prasmės matuoklį.

Visa žmonių bėda tame, kad jie nepamena savęs dar negimusių ir nepame-
na savęs... mirusių. Man neįdomu aiškinti visos šios painiavos, tuolab, kad
kiekvienas, miręs blaivas ir be didelių skausmų, gaus šią patirtį pats ir bėgs
iš šio pasaulio taip greitai, kaip tik leis jam jo galimybės. Nustebote? O taip...
Jūs bėgsite iš čia, lyg uodegon įkirpti, kai tik atsikratysite šio kaulų ir skysčių
maišo – kūno. O taip... Kūnas yra garbinamas tų, kurie be jo jaučiasi niekais.

Tačiau kūnas yra tik... kūnas, cheminių elementų suma. Nederėtų taip jo
sureikšminti, kad pamiršti savo prigimtį, pamiršti patį save.

Siela. Tu esi siela. Tavo vardas ir pavardė yra kūno kalėjimas ir pavadėlis.
Siela neturi vardo. Ten viskas kitaip. Matau, kaip tavo smegenų vingiuose
vyksta perkrova, ir tu formuluoji klausimą: „Iš kur tu žinai apie tai?“

62
Mielas žmogau, tu esi kūno vergas, todėl nevaldai net dėmesio... gi jau
sakiau tau kartą... perskaityk iš naujo... Na, tiek to, pasikartosiu... aš pri-
simenu, atsimenu... supranti? Aš prisimenu, o tu – ne. Štai ir viskas. Tu,
perskaitęs knygą, tuoj pat ją pamirši, nepakartosi nė vieno sakinio mintinai.
O aš pakartosiu bet kurią jos vietą, nes kartą pamačiusi, prisimenu. Dabar
supranti, iš kur žinau, kaip yra TEN?

Kiekvienas iš jūsų, ir tu taip pat, žinote, kas esate, tik neprisimenate. Visos
tos planetos, kurias mato tavo akys nakčia, kai žvelgi į dangų, yra ne kas
kita, kaip buvę kiekvieno namai. O kiek daug dar tu nematai savo akimis!!!
Žmonės labai riboti. Nuo pat pradėjimo jie daro viską, kad tik pamirštų
save... Juokingiausia žmonių sumąstyta pasaka yra ta, kad planetos turi
kažkokią reikšmę. Kad jos turi pavadinimus. Žmonės be pavadinimų yra
niekas. O ten - kitaip. Ten tu esi savo paties pavadinimas, kuris nepakartoja-
mas. Ne taip, kaip žmonių vardai.

Gyvendama žemės planetoje aš supratau, kad ji be reikalo liaupsinama, be

jokio pagrindo ja žavisi žmonės, nes neprisimena kitų planetų. Čia viskas
labai ribota pačios planetos gamtos, o dar ir žmonių sukurtais civilizacijos
narvais: politika, ekonomika, religija. Laisvės čia nėra. Nebent prisiminti,
kas tu esi...

Žmonės per daug vertina savo kūnus ir visiškai nevertina savęs – sielos. O
kūnas... jis teikia vienintelę naudą - juo galime jausti vieną iš nuostabiausių
kosmoso dėsnių – Meilę. Dvasinės degrados Meilės neturi, nejaučia. Ne
todėl, kad Meilė juose išnyko, o todėl, kad jie jos neturėjo. Kaip? O taip, kaip
kurmis neturi sparnų. Taip, kaip kai kurie dvikojai primatai neturi jausmų
ir meilės. Yra tokios planetos, kurių gyventojai - bejausmiai, tačiau puikiai
mąsto, ir kartais jie apsigyvena čia – Žemėje.

Jūs pažiūrėkite, kas vyksta kitos gyvybės rūšies eksploatavimo erdvėse:

medžioklė, mėsos kombinatai... ar ten yra Meilė? Kame? Taip, ten yra Meilė,
bet ją turi gyvuliai, kuriuos pjauna. Jie išlaiko Meilę kaip kosmoso dėsnį iki
paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Kai dvikojis perpjauna gerklę kar-
vei ar žirgui, kiaulei ar ėriukui, jie, tie gyvuliai, vis dar myli savo žudikus.
Štai kokia tikroji žemės planetos gyventojų dvasia – Meilė. O visi kiti nėra
63
šios planetos gyventojai. Žmonės mano, kad tai jų namai. Tad kodėl jie čia
neranda ramybės? Kodėl savo namus paverčia skerdyklomis? Kodėl jie žudo
visus, ir milijonai žmonių serga depresija? O todėl, kad tai ne jų namai.
Žemė nėra žmonių planeta, ir žmonės niekada neras čia ramybės ir laimės.

Kur mūsų namai? O tu prisimink. Tu žinai, kur tavo namai. Ir aš žinau, kur
mano. Tačiau aš dabar čia, nes į savo namus mes galime patekti tik per sielos
transformaciją, kuri įvyksta, nepažeidžiant Meilės dėsnio. Todėl ir aš dabar
lyg koks hibridas, bandau mylėti savo brolį ir išleisti jį į pasaulį, kaip mylinti
sesuo. Tačiau kita koja aš vis dar stoviu mirties mėšle – gyvulių, karvių ir
jaučių, eksploatavime. Nebeilgai. Dar kokius metus.

Kad tau būtų smagiau skaityti mano raštą, aš papasakosiu vieną iš savo ke-
lionių. Ne, ne... ne po Žemės planetą. O po kosminius Emiratus. Taip, kai ko
tau vis dar nepasakiau. Tie, kurie prisimena savo bekūnę egzistenciją, turi
galimybes kartais transformuotis į bet kurią planetą. Ir aš tai kartais darau.
Tik nepagalvok, kad pasakosiu savo sapnus ar „dėsiuos“ sapnų hakeriu. Die-
ve gink... man iki tokių nesąmonių toli.

Aš transformuojuosi budrumo būsenoje, nes sielai miegoti gi nereikia.

Kiekvienas, prisiminęs savo kosminę prigimtį, gali susirasti transformacijos
vietą, kurioje bus saugus kūnas, kol siela keliaus, ir iš kurios jis išeis į atvirą
kosmosą. Mano trasformacijos vieta - tvarte. Palėpėje ant šieno aš palieku
savo jauną moters kūną ir ... išeinu per vieną vienintelį įkvėpimą.

Tą kartą, apie kurį dabar papasakosiu, aš visai netyčiom išėjau su savo šu-
nimi Dingo. Pati nesuprantu, kaip tai nutiko. Tik staiga pamačiau savo šunį
šalia tuo momentu, kai atsidūriau Marso planetoje.

Oras ir erdvė, per kurią aš regėjau šios planetos lygumą, buvo rausvai viole-
tiniai. Dangus - raudonas su žaliais debesimis. Toli toli mačiau raibuliuojan-
tį vandenį, jūrą, gražios indigo spalvos. Ėjau ir supratau, kad einu per smėlį.
Jis buvo sodriai mėlynas su įvairiausių spalvų smiltelėmis. Aš pašaukiau
šunį ir pririšau, nes nenorėjau jo netekti.

Ėjau ir žiūrėjau, kaip tviska smėlis, lyg jis būtų briliantinis. Pasilenkiau,
64
paėmiau jo saują. Pamačiau lyg akmenukus... O dieve, tai ne akmenukai, tai
tikrų tikriausi briliantai, smaragdai! Aš godžiai, mašinaliai ėmiau rinkti juos
ir dėti į savo dvasinio kūno kišenes, kurių, man panorėjus, pasidarė daug.

Bet juk visų briliantų nesurinksiu... Jais nuklota ištisa pakrantė... Taip, kaip
pas mus pajūrio smėlyje matosi akmenukai, taip čia vietoje jų - briliantai.
Atrodo, vietiniams gyventojams jie neturi jokios vertės.

Ėjau toliau, tyrinėdama tai, ką regėjau savo dvasios akimis. Pamačiau keistus
statinius lyg skulptūras. Priėjau arčiau... Ant pusantrinio metro pastotės
buvo žmonių skulptūros. Jų buvo pristatyta visoje pakrantėje taip, kaip pas
mus parkuose. Moterys, vyrai, vaikai įvairiausių laikų drabužiais, įvairiausių
amžių ir tautybių. Prie vienos mūsų laikų moters skulptūros aš priėjau visai
arti. Ji atrodė, lyg būtų gyva. Jos akyse spindėjo neapsakomas susidomėji-
mas, o veido oda buvo gražiai įraudusi. Plaukai draikėsi vėjyje, drabužiai,
rodės, ką tik pasiūti. Atkreipiau dėmesį į jos raudonus batelius, trumpas bal-
tas kojinaites, virš kurių matėsi gražių kojų oda. Aš paliečiau ją. Ji buvo šilta.
Nejaukus jausmas persmelkė mano įsivaizduojamą kūną... Paspaudžiau ir...
oda plyšo... Siaubas!!! Tai iškamša. Tai tikrų tikriausia iškamša!!! Tai žmonių
iškamšos. Tobulai padarytos žmonių iškamšos… vaikų ir net naujagimių.
Staiga supratau, kad žmonės šioje planetoje yra tiesiog eksponatai. Jais
puošia parkus, paplūdimius. Na, žinoma, tai normalu ir, matyt, malonu, nes
žmonės taip pat daro iškamšas iš žemės gyventojų – gyvūnų… Viskas taip
paprasta. Šie eksponatai netgi ne lavonai… Kaži kur jų sielos? Šmėstelėjo
mintis, kad galbūt koks nors Marso gyventojas puošia tokiomis iškamšomis
ir savo miegamąjį…

Staiga ėmiau suprasti, kad esu stebima. Ir tai nebuvo materialus stebėtojas.
Jis buvo toks pats, kaip aš - žmogus be kūno… Jaučiau jo esimą ir pamažu
ėmiau įžiūrėti žmogiškojo pavidalo siluetą.
- Sveikas, - pasisveikinau, tikėdamasi atsako.
- Na, aš nesu sveikas, - išgirdau, - esu miręs, ir sveikatos jau man nebepri-
reiks. O ką tu čia veiki? Nematau, kad būtum mirusi.
- Aš keliauju. Kaip čia pasakius… kruizas.
- Nekokia vieta kruizui. Kodėl nekeliauji, kur yra smagiau, kad ir į Norlijų?
- Tai kad jau buvau ten, - stebėjausi, kad ši siela žinojo oligarchų planetą -
65
Norlijų, - o tu ką čia veiki?
- Mano istorija - meilės istorija. Tu buvai sustojusi ties gražia moterimi…
tau ji, mačiau, patiko… tai mano žmona. Ji dingo. O aš, kaip matai, tik miręs
ją radau.
- Ir ką? Ką dabar darysi? Negi ji - šios iškamšos kūne?
- Ne. Jos siela kitur.
Mano pašnekovas įgavo man matomą miglos kūną, ir mačiau, kaip jis atsisė-
do ant jūros kranto, susiėmęs galvą įsivaizduojamomis rankomis.
- Žinai, ten, gyvenime, kai mudu susilaukėme vaikų, aš nupirkau jiems
akvariumą. Pameni, kaip gražu žiūrėti į tas įvairiaspalves žuvytes, kurios
tame okeano laše – akvariume nardo tavo kambario viduryje. Vaikai džiau-
gėsi. Niekam į galvą nebelstelėtų mintis, kad tos žuvytės – mirusiųjų sie-
los… įkalintos ir … pasmerktos.
- Kodėl taip sakai? Tikrai niekas nepagalvotų, nes nėra pagrindo.
- Bet yra analogas. Čia, šioje planetoje, šių iškamšų šeimininkai sugebėjo at-
skirti sielas nuo kūnų ir parduoti atskirai… Sielos uždarytos klarkinių fluidų
akvariumuose, kur jos tampa matomos savo spalvomis ir formomis. Jos lyg
žuvytės plaukioja toje substancijoje ir gyvena ten.
- Neįtikėtina.
- Aš pats mačiau. Galiu ir tau parodyti. Tik kad tu nemirusi, gyva dar, todėl
yra pavojus, kad tave pagaus, ir tu prarasi gyvybę, nebegrįždama į kūną.
- Nereikia. Aš čia trumpam, tuoj eisiu… O kaip taip galima įkalinti sielą? Aš
vis tikėjausi, kad egzistuoja sielų valdovas, pirminis šaltinis, kuris rūpinasi
mumis.
- Pasakos visada padeda vaikams užmigti… ir tau, matyt, padėjo. Bet ateina
laikas prabusti ir tada supranti, kad ESI, ir esi toks, kokį save padarai. Valdo-
vai, dievai reikalingi vargšams, dvasios ubagams… Mudu jau galime matyti
tiesą tokią, kokia ji yra, be pasakų apie senuką iš dangaus ar jaunikaitį iš
Rytų.
- Na, taip… o negi nėra galimybės išvaduoti tavo žmoną?
- Yra. Tai meilė. Jeigu ji prisimins mane, kaip savo meilę, meilės dėsnis
ištrauks ją iš to grožio narvo - akvariumo.
- O kodėl ji vis dar ne su tavimi?
- Ji neprisimena manęs…

Aš grįžau iš šios kelionės pasikeitusi. Pasikeitė mano požiūris į verslą. Išpar-

66
daviau tas karves ir “padėjau” ant šio reikalo kryžių. Yra ir kitų būdų daryti
pinigus, ne tik prievartaujant karves...

Šiandien aš - nekilnojamo turto dalininkė, biržos maklerė, ir manęs laukia

dar visokių kitokių turto darymo žaidimų. Bet aš tau dar nepasakiau, kas
man padėjo peržengti į kitą lygį. Tai paskutinės mano kelionės dovanos.
Kai grįžau į savo kūną, aš neskubėjau keltis, o gulėjau ir žiūrėjau į kieme
lesančias vištas. Galvoje nebuvo nė vienos minties. Atsisėdau ir pajutau, kad
mano kišenės pilnos. Čiuptelėjau, o ten… Marso briliantai. Tie, kuriuos aš
taip gausiai prisirinkau pakrantėje.

67
Gyvenanti miške
Baltas sniegas išvijo mane iš miško. Šaltis nugalėjo šįkart mano kūną. Grįžau
į savo namą, kurį dalinausi su sūnumis. Neklauskite, kiek man metų. Nesa-
kysiu, nes nepatikėsite. Dokumentai, kuriais taip tiki juos skaitantys, kartais
meluoja, che, che, ar ne? Jie meluoja kartais viską, kas juose parašyta. Mano
dokumentai būtent tokie – melagiai. Daugybės dalykų geriau žmonėms
nežinoti. Kai jie nežino to, ko nesuvokia, jie ramesni, sveikesni, geresni.

Grįžusi iš miško, ėmiausi užrašinėti savo potyrius. Ne kitiems tai rašau. Sau
pačiai. Bet jeigu kas nors skaitys šiuos raštus, tada ... labas, skaitytojau, skai-
tyk, gal kas nors liks tavo galvelėje...

Gyvenu labai ilgai ir kartais pamirštu svarbius man dalykus, tokius, kaip
malonumų potyriai arba potyriai su vyru. Turiu du tomus raštų, kuriuose
smulkiai aprašytos visos mano gyvenimo istorijos sau pačiai, kad prisi-
minčiau buvusį gyvenimo žavesį. Laisvalaikiu skaitau juos ir, tik pasinėrusi
į istorijų jausmus, imu prisiminti... Tada puikuojuosi pati prieš save, nes
viskas, kas parašyta mano raštuose, yra mano gyvenimas. Skaitytojau, a-ū!!
Tu susidūrei su žmogumi, kuris gyvena tiek ilgai, kad skaito pats savo raštus,
che, che, ir labai abejoja, ar spės viską perskaityti, nes tie raštai pastoviai
pildomi naujais.
Jums tikriausiai įdomu, kur čia gyvena tokia žmogė? Nesivarginkite, ne-
rasite. Kaip jums, skaitantiems šią knygą, pasakysiu, kad esu klanų šeimos
atstovė. Ar jums žodis „klanas“ ką nors pasako? Nemanau. Mano šeima nuo
neatmenamų laikų praktikavo magiją. Ne tą, apie kurią rašo spauda ir kurią
reklamuoja visi kanalai. Čia ta magija, kuria naudojasi globalinės šeimos ir
globalinė politika. Jūs nežinote, kas tai yra? Neskaitėte insaiderio? Nežinote,
nes esate maži maži, mažesni už vaikus, kurie žingeidūs ir smalsūs... bet tuoj
pat viską pamirštantys. Man patinka, kad šiandien šis žodis prarado intelek-
tualų susidomėjimą. Tai apsaugoja magiją nuo neklaninių genijų gaujų.

Turėčiau jums prisistatyti, bet nežinau, kokiu vardu. Galbūt tuo, kuris užra-
68
šytas dokumentuose dabar? O gal tiesiog... „Gyvenanti miške“?

Patarimai ilgai gyvenantiems

Norėčiau, kad į jūsų atmintį įsirėžtų žodžiai, jog gyvenate tiek, kiek sau
leidžiate. Aš leidžiu sau gyventi ilgai, todėl gyvenu ilgai. O kiek jūs sau
leisite? Manote, 80, 90 metų yra jums daug? Tada tiek ir gyvensite, che, che.
Taip, tai daug, jeigu esate sudribę seniai. Sudribę, nes visą gyvenimą darėte
viską, kad sudribti... Tačiau, jeigu bėgate maratoną, mintate pilnu gyvybės
augalu ir mokate maitinti visus savo kūnus, juos plauti, tvarkyti, valyti, tada
jūsų kūnas neturi priežasčių peržengti ribą. Problemos ne kūnas ir mirtis, o
dokumentų ir naujų žmonių jūsų gyvenime atradimas. Kuo ilgiau gyvenate,
tuo mažiau privalote sulaukti dėmesio iš visuomenės. Todėl būtina labai
efektyviai nuslėpti tiek savo amžių, tiek patirtį. Jeigu kas nors iš jūsų leis sau
gyventi ilgėliau, nei mados standartas, jums pravers mano patarimai. Niekas
taip nesuardo žmogaus esmės, kaip visuotinas dėmesys. Neprotingi žmonės
siekia šlovės, ji glosto jų savimeilę. Jie kvaili. Jie nežino, ką daro. Jeigu žmo-
gų garsintų jo geri darbai! O! Tačiau taip nėra.

Žmonių minia nėra dėkinga. Kad ir ką jiems padarysi gero, atsiras tokių,
kurie piktinsis ir net ieškos tavęs, kad atkeršyti. Už ką? O už nieką. Jiems
gali nepatikti tavo gyvenimo būdas ir tavo geri ar blogi darbai. To pakaks,
kad tave sunaikintų. Kaip, pavyzdžiui, viena religija naikino kitą, o vėliau
jas pačias naikino saugumo instancijos. Istorija kartojasi, ir tai, kad šiandien
yra sąlyginai laisva gyventi, nieko nereiškia. Tai laikina. Taip jau ne kartą
buvo. Tik jūs to negalite žinoti, nes istoriją skaitote iš knygų, kurios perra-
šomos šimtus kartų pagal norimą scenarijų. O aš... aš matau istoriją savo
akimis...

Pagrindinė ilgai gyvenančiųjų klaida ta, kad jie lieka su ta pačia šeima,
prisiriša prie jos ir tampa ligotais, slopina savo barnius ir nepasitenkinimą
nesveiku maistu ir gėralais. Šeima produktyvi ir perspektyvi tik tada, kai
joje vyksta bendradarbiavimas naujai, didesnei šeimos gerovei. Kai šis ben-
dradarbiavimas baigiasi, lieka tik egzistavimas šalia vienas kito. Būtina likti
vienam, kad vėl atgaminti savo energiją, savo kūrybinį potencialą, naujus
savo santykius su kitais žmonėmis ir kurti naują šeimą. Neprisiriškite. Jeigu
69
bendradarbiavimas baigsis ir jūs liksite šeimoje tik tam, kad numirti kartu,
tai ir numirsite kartu.

Norėtumėte sužinoti, kiek aš turėjau šeimų? Che, che, galėčiau pasakoti me-
tais... Daug. Net vieno gyvenimo ciklo eigoje patariu turėti bent tris šeimas,
kad nesulaukti užprogramuotos mirties. Ką reiškia „programuota mirtis“?
Tai reiškia, kad jūs, dar vaikais būdami, jau užprogramuojami, sulaukus
tam tikro amžiaus, mirti ir kad tai neišvengiama. Ir... sėkmingai mirštate.
O taip... jūs tikriausiai ne visi žinote, ką reiškia vienas gyvenimo ciklas? Tai
šimtas metų, kurį kiekvienas iš jūsų gali nugyventi be didesnių pastangų,
jeigu liausis kas dieną nuodyti save maistu, žiniomis, tinginyste, liūdesiu bei
agresija.

Gyvenanti miške papasakos jums kai ką iš savo ilgo gyvenimo...

Niekas taip nejaunina moters, kaip geras, jaunas, stabilus ir mylintis vyras.
Kai moteris sulaukia 50 - ties, ji gali rinktis, kokį gyvenimą jai gyventi: akty-
vų ir pilnavertį ar pasyvią senatvę. Yra riba, po kurios laikrodis ima eiti labai
greitai, ir tu imi matyti, kad mirtis tau šypsosi savo plačia bedante senaties
šypsena... Ir tu arba imsi saugoti save, kad tik ilgėliau išbūti šiame pasauly,
arba nersi į gyvenimo viralą.

Kažkada, labai labai seniai, aš nėriau į gyvenimą iš naujo ir, nežiūrint į gydy-
tojų och ir ach, ištekėjau už 25 metus jaunesnio vyro ir susilaukiau dviejų
dukrų. Tie trys žmonės man neleido išeiti iš šio pasaulio ir paskatino nuga-
lėti visas mirtinas ligas, che, che. Vieno žmogaus man būtų buvę per mažai.
O vėliau, kai man sukako 75, aš supratau, kaip veikia gyvenimo sėkmės me-
chanizmas. Kiekvienas iš jūsų perpras šį mechanizmą, jeigu iki 75 nenuskęs
senatvės marazme, kuris išsivysto iš karto, kai tik tu liaujiesi aktyviai ginti
kiekvieną savo akimirką nuo bet kokio pesimizmo. 75 metai yra išminties
jaunystė, kuri duoda kiekvienam naujas galimybes. Kai man buvo 100 metų,
aš pradėjau pirmą savo verslą. Taip, taip, man reikėjo 100 – to metų, kad be
mokslo ir mokytojų suprasčiau, kaip veikia verslo „dviratis“.

Toliau....

Toliau aš buvau net seime... perėjau visus valdymo sistemos šou labirintus
70
ir padariau išvadą, kad man metas į mišką... ten kelmų daugiau che, che.
Ilgokai aš užtrukau valdžios ir šlovės malonume, bet viskas įkyri, kai gyveni
ilgai ilgai. Vienas politikas man išeinant tarė: „Aš niekada neišeisiu iš savo
posto. Neįsivaizduoju, ką dar galėčiau veikti gyvenime“. Atsakiau, kad tai
todėl, jog gyvenimo trukmė ribojasi jam su 70, na, 80 metų skaičiais... Jis
manęs nesuprato. Mačiau jo nekrologą. Taip. Jis mirė savo poste.

Jums įdomu, iš ko aš gyvenu dabar? Iš jūsų. Taip aš gyvenu iš jūsų kišenės.

Jūs norite sužinoti, ką daryti ir kaip, kad banke būtų didelė... labai didelė
suma ir ji niekada nesibaigtų? Gerai jau, duosiu vieną patarimą, užsitar-
navote, skaitydami mano raštų ištrauką. Būtina mokytis! Mokytis nuo pat
gimimo, kasmet, kas mėnesį, kas savaitę, kasdien, kas akimirką - mokytis.
Niekada nesiliauti mokytis gyventi. Šis procesas turi vykti griežtai pačių
aukščiausių jausmų - džiaugsmo ir meilės virpesiuose.

71
Ištikimybė meilei
Pažadu mylėti ir gerbti tave iki mirtis mus išskirs. Štai ji, mirtis, ir išskyrė. Ji
aplankė mane, atimdama iš manęs tai, kas jai nepriklauso. Ką gi man dabar
daryti? Negi gyventi toliau? Na, mirti nesinori...

- Agentūra? Prašau užsiimti mano namų pardavimu ir kuo greičiau. Aš

išvykstu šiandien. Atsiųskite savo agentą, kad galėčiau perduoti jam doku-
mentus.

Štai jis, mano mėgstamiausias pojūtis – kelionė į ateitį. Aš skrendu į Tai-

landą. Išsirinkau šį gražų gamtos kampelį jau senokai, bet vis saugojau jį
ateičiai. Užsimerkiu ir snaudžiu. Atmintyje iškyla praeities vaizdai... Pirmo-
sios vestuvės... Pačios įspūdingiausios ir atnešusios pačią sunkiausią gyve-
nimo patirtį. Aš tada nieko nemokėjau ir nieko net nežinojau. Gimdžiau
vaikus be jokios nuovokos, kas aš esu. Gyvenau, dirbau, mylėjau be jokio
dvasinio indentifikavimo. Grubi materija buvo mano maistas, pramogos
ir net meilė... Kai supratau, kad vaikai jau užaugo, o meilė peraugo į kažką
kitą, aš nutariau įsimylėti vėl. Ir tai nutiko taip greitai, kad net pati nepaste-
bėjau, kad jau myliu. Jis buvo visiška priešingybė pirmajam vyrui. Jis buvo
futbolistas. Gražus, įdegęs, stiprus ir greitas rusas. Mes įsimylėjome pliaže.
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Labai gerai prisimenu tą dieną. Aš jaučiau
didelį poreikį meilei, meilei didelei ir galingai, stipriai ir karštai, kuri mane
išjudintų iš buvusios santuokos įpročių ir patirčių.

Aš ėjau krantu ir troškau, troškau ne nuo saulės ir kaitros, o nuo meilės

troškimo. Vėliau aš supratau, kad toks pojūtis visada sukurs nuostabų vyrą
šalia... bet tada aš to dar nežinojau. Kiekviena savo kūno ląstele aš troškau
vyriško dvasingumo, kurio meilėje nuskęsčiau ir atgimčiau. Jis aptaškė
mane vandeniu ir aš, lyg prabudusi nuo savo troškimų, kaip ir bet koks kitas
žmogus sureagavau į tą aptaškymą. Tik kai pamačiau jo akis, sustingau ir
... nualpau. Na keliom sekundėm, tik tam, kad jis pagautų mane į glėbį ir
paguldytų ant smėlio... O čia aš ir atsimerkiau. Toliau viskas klostėsi labai
72
sklandžiai: skyrybos, draugystė, aistra ir vėl vestuvės.

Aš labai mėgstu vestuves. Jų ritualai mane žavi. Kiekviena tauta turi savo
ritualus, ir jie visi nuostabūs. Ištekėdama vis už kitos tautybės vyro, aš
patyriau labai gražių ir prasmingų ritualų pojūčių. Graikų tauta man buvo
artima, ir aš ją mylėjau, todėl maloniai sutikau išvykti gyventi pas vyrą į
Graikiją. Mūsų gyvenimas buvo nuostabus. Jis buvo ištikimas man, o aš
jam, kaip ir visiems savo vyrams.

Lėktuvas nusileido. Štai aš ir savo namelyje, kurį nupirko man agentūros

atstovai. Aš patenkinta. Nieko čia nepažįstu. Bet pirmiausia eisiu maudytis.
Vonia didelė ir maloni. Gyvenimas tęsiasi... jis tęsiasi tiek, kiek jame yra
meilės... Meilė niekada nesikartoja, ji kiekvienąkart vis kitokia, vis žavinges-
nė, vis skaistesnė... Tačiau vėl ir vėl grąžina žmogui jaunystę ir gyvenimą. Aš
liksiu ištikima meilei visą savo gyvenimą, be jos negyvensiu nė sekundės.
Ryte aš eisiu... mylėti vėl.

73
Geltonas žirgas
Sėdėdama balkone ir klausydama rytinių paukščių giesmių savo sekančiais
pojūčiais girdėjau, kaip už 10 kilometrų barasi tėvas su dukra dėl visiškų
menkniekių. Žmonės taip įpratę rietis vieni su kitais, kad net kai nėra dėl
ko, jie riejasi dėl visko... Duktė trenkė durimis ir išėjo į arklides.

Tomas atnešė man persiškos kavos su medumi.

- Tomai, kam man kava iš ryto?
- Šiandien bus daug išgyvenimų, Dziole, tai širdžiai truputis energijos nepa-
kenks.
- Oj, Tomai, girdėtų tave gydytojai...
- Bet negirdi, Dziole.
- Ačiū, Tomai. O tu ragausi kavos kartu su manimi?
- Ne, Dziole, Tomo širdis stipri, ji matė tiek daug, tad nesutriks dėl mergič-
kos isterikų.
- O, tai tu irgi žinai, kad turėsime svečių?
Tomas nusišypsojo ir nuėjo, nusinešdamas auksinį padėklą, kuriame žaidė
ryto saulės spinduliai.

Keliuku į dvarą riedėjo senovinė antikvarinė karieta. Ne kiekvienam turtuo-

liui tokia pagal kišenę. Daugelis renkasi naujausių technologijų automobi-
lius, bet yra žmonių, kurie neabejingi gilios senovės grožiui. Karietą traukė
nuostabus žirgas. Jo aliūrai buvo žavingi. Jis nesiekė kojomis žemės, o,
nežiūrint į visas kankinimo priemones: kamanas, laužtuvus, martingalus ir
dar visokiausius skausmą sukeliančius dirželius, jo siela buvo išdidi ir kartu
paklusni. Karietoje sėdinti mergina čaižė žirgo šonus botagėliu su pasimėga-
vimu ir pykčiu, o jis... jis net nekrusteldavo savo jautriais odos receptoriais...

Žirgo spalva buvo neįprasta – geltona. Tai buvo dažai. Matyt, šiuolaikinės
panelės jau nebežino, kaip dar tyčiotis iš gamtos...

Ji grubiai sustabdė žirgą ir, iššokusi iš karietaitės, mostelėjo man ranka. Rei-
74
kia suprasti – pasisveikino. Bėgte užbėgo laiptais į balkoną ir, nusišypsojusi
dirbtine šypsena, tarė:
- Aš pas Tomą. Toks jo vardas? Girdėjau, jis meta kortas ir viskas išsipildo.
Žinau, žinau, galite nesakyti, kad jis labai užsiėmęs, bet man reikia išsimesti
kortas ir aš jas pas jį išsimesiu. Jūs manęs nepažįstate. Aš labai užsispyrusi ir
visada pasiekiu, ko noriu.

„Kurgi ne, - pagalvojau, - tu labai užsispyrusi, grynai kaip ožka...“ Tačiau

bendrauti su ja aš nenorėjau, todėl ir likau sėdėti tylomis ir žiūrėti į žirgą.
- Tu ką, kurčia? Ei, moteriške, aš į tave kreipiuosi, - mergina aiškiai susiner-
vino dar labiau, nei buvo, bet man ji jau nebeįdomi. Aš žiūrėjau į žirgą ir
stengiausi pasiekti jo sielą...
- Ko žiūri į tą asilą? A, tau tikriausiai spalva užkliuvo? Jis prieš tai buvo
75
žalias, cha, cha, o dabar yra geltonas, o ryt bus raudonas.
Mintimis pašaukiau Tomą, kuris kažkodėl delsė ateiti.
Jį pamačiusi mergička tuoj pat paliko mane ramybėje. Jiedu atsisėdo kieme
prie ąžuolinio stalelio ant bambukinių indiškų krėslų. Mačiau, kaip dvide-
šimtmetei patiko viskas, ką ji matė. Tomas paėmė į rankas mano... kortas.
Žirgas stovėjo nuleidęs galvą, tačiau jo akys degė troškimu, ir tas akių
spindesys matėsi net iš balkono. Aš priėjau prie jo. Žirgas žvilgtelėjo mano
pusėn ir, pastatęs ausis, atsiduso. Pažino, jis pažino kitą sielą. Štai kuo ypa-
tingi žirgai - jie mato žmonių sielas. Ėmiau jį liesti. Jis patyrė žmonių „mei-
lę“ tik botagu, šepečiais ir pentinais, todėl sukluso, įsitempė. Aš liečiau jo
dažytą odą pirštų galiukais ir siunčiau meilę, gilią ir saugią, švelnią ir amži-
ną. Žirgas vėl atsiduso, tačiau vis dar niekaip man neatsakė. Jis dar žemiau
nuleido galvą, ir aš galėjau pasiekti jo ausis. Pašnibždom, švelniai pasakiau
jam: „Aijaei“. Jis nusipurtė. Mačiau, kaip po truputį ima tikėti tuo, ką mato -
manąja siela. Aš išlaisvinau žirgą iš pakinktų, nuėmiau kamanas ir išgirdau
mergičkos nepasitenkinimą:
- Ei, ką tu darai? Jis gi laukinis, tuoj pabėgs, ištryps tavo sodą. O kas bus,
jeigu susižalos? Žinai, kiek jis kainuoja?
Mačiau, kaip Tomas ją nuramino, tačiau mergička dabar jau sekė mane
žvilgsniu. Išsilaisvinęs iš skausmą sukeliančių pančių, žirgas pakėlė galvą,
sukarpė ausimis, pažvalėjo, tačiau nuo manęs nepabėgo. Aš liečiau jį ir
stengiausi neatitraukti savo rankų nuo jo odos. Taip mes kalbėjomės. Pama-
čiusi, kad jis niekur bėgti neketina, atsiklaupiau prieš jį ir padėjau rankas ant
žemės, po to pakėliau - padėjau, pakėliau - padėjau. Vėl išgirdau mergičkos
balsą:
- Ei, ar tu neabejinga žirgams? Klausyk, Tomai, ji ką – vyro neturi, ko pristo-
jo prie mano arklio?
Žirgas žiūrėjo į mano rankų mostus ir atsiklaupė prieš mane. Tokia padėtis
jam nelabai patiko, ir jis atsigulė. Kurį laiką mes žiūrėjome vienas į kitą.
Mergička taip pat nutilo ir jau nebesidomėjo kortomis. Atrodo, jai žirgai vis
dar rūpėjo, vis dar buvo joje lašas meilės, kitaip tiesiog išsijuoktų iš tokio
mano elgesio.
Atsistojau, apėjau žirgą ir bakstelėjau jam ranka į kaklą. Jis ėmė keltis, o
aš ramiai atsisėdau ant jo plačios nugaros. Štai mes ir kartu. Jis laisvas ir
nežino, ką daryti, nes visada, kai sėdėjo ant jo žmogus, jis buvo valdomas
skausmu nuo geležies tarp dantų, nuo pentinų, martingalų, nuo visų bal-
76
no diržų... Savo kūnu ir mintimis stumtelėjau jį į priekį ir jis ėmė lėtai eiti.
Šaunuolis. Jis puikiai girdi žmogaus mintis, kūno kalbą, tiesiog jį nupirko
nežmonės... Mes išėjome į sodą. Jis neėdė žolės, nereagavo į aplinką, jis
klausėsi mano sielos, ir aš ėmiau girdėti jo mažą, tylų sielos balsą. Jis skam-
bėjo maždaug taip: „Kas tu? Ar tu padėsi man? Pasiimk mane pas save,
išvaduok iš skausmo, nepalik manęs.“

Kad šitos mintys jo nekankintų, aš bėgau mintimis risčia, ir jis pradėjo ris-
čioti. Tarp žydinčių obelų žirgas laviravo pats, o kai išbėgome į sodo aikšte-
lę, aš kilstelėjau jį zovada. Oi, kokia šio žirgo zovada! Jis plaukia, o ne bėga,
jis skrenda kartu su vėju. Ir toks žirgas įpančiotas į kamanas! Įpančiotas tik
todėl, kad dvikojai parazitai bijo nukristi, kai jis jų neklauso. O kaip galima
klausyti savo budelių? Nemąstysiu apie tai, nes žirgas... girdi.

Mes sustojome, ir aš mintimis leidau jam atsiklaupti. Žirgas, susiliejęs su

manimi, girdėjo viską, kiekvieną mano mintį. Jis atsiklaupė. Ramiai atsisto-
jau ant žemės. Žirgas sunerimo, ėmė jaudintis, jo ausys pastoviai keitė padė-
tį, kvėpavimas tapo netolygus. Jis pergyveno išsiskyrimo jausmą, žinojo, kad
grįš į arklides, kuriose tęsis jo gyvenimo kančios.
Jo akys maldavo be minčių, tiesiog maldavo. Nusišypsojau, apkabinau jo
kaklą ir klausydamasi žirgo širdies dūžių, kurie sklido net ore, mintimis
pasakiau: „Tu jau laisvas. Tu jau eini namo, ten, kur visi tavieji, tavo gyvybės
rūšis laisvėje. Tu gi žinai, kad ten yra laisvė, ir tu jau esi laisvas. Liko kelios
valandos.“ Jis nurimo, nes patikėjo manimi, vieninteliu ir paskutiniu Žmo-
gumi jo gyvenime.
Aš grįžau į balkoną. Kava buvo ataušusi, bet ypatingai skani. Sekančiu regė-
jimu mačiau, kaip mergina nebesidomėjo burtais, kavalieriais, o tik rūsčiai
žvelgė mano pusėn. Ji nuėjo link žirgo, uždėjo jam kamanas ir visą kitą, ir,
mano nustebimui, numetė botagą į žolę.
Tomas stovėjo šalia manęs, žvelgdamas į nutolstančią karietą.
- Dziole, buvo gražu žiūrėti į jūsų sielas šiame žydinčiame sode. Tomas myli
šio pasaulio gamtą ir žmonių sielas. Taip, Dziole.
- Ką tu jai išbūrei, Tomai?
- Nieko gero. Kortos rodė jos gyvenimo beprasmybę: aistros, ligos, amžini
barniai, baimės, depresijos, vyrai, nedėkingi vaikai, mirtys, avarijos... kaip ir
daugelio spontaniškų žmonių gyvenimai.
77
- Ir tu visą tai jai pasakei, Tomai?
- Ne. Kaip galėčiau? Ji ir be manęs kančios keliu eina.
- Ką tuomet jai pasakei?
- Aš pasakiau jai tai, kas galbūt pakeis visą jos jau užprogramuotą gyvenimą.
Aš pasakiau: „ Panele, tavo gyvenimas pilnas visko, kas neš daug kančios, ta-
čiau tu laiminga, labai laiminga, nes turi galimybę pakeisti jį į pilną džiaugs-
mo. Panele, matai tą savo žirgą, kuris dabar lyg ištikimiausias draugas
išdidžiai neša ant nugaros tą baltai apsigaubusią moterį? Štai tas žirgas yra
raktas į tavo laimę, į tavo sveikus vaikus, į tavo sėkmingą gyvenimą, nes jo
siela atvedė tave pas mus, pas mane. Yra viena sąlyga, ir tavo gyvenimas nuo
šiandien įgaus didelę sėkmę visur, kur tu tik benueisi. Sąlyga tokia: niekada
nebemušk savo žirgo, niekam jo nebeduok, nuplauk tuos baisius dažus, juk
jis - puikiausios akinančiai baltos spalvos. Ir dar - tai, kas yra svarbiausia -
išmok joti taip, kaip ši moteriškė: be kamanų, be balno, visiškoje laisvėje, ir
tuomet niekas niekada tau nebepakenks, net tu pati. Susirask mokytojus, ir
tik tada, kai išmoksi, vėl gali joti.“
- Ir ką ji atsakė, Tomai?
- Nieko neatsakė, tik žiūrėjo į tave, kaip tu lengva zovada skrendi, ramiai ir
tvirtai judi kartu su žirgo judesiais į taktą. Ji pavydėjo tau. Tai pamatęs, aš
pasakiau dar kai ką. Pasakiau, kad kai tik ji vėl ims mušti ar kitaip kankinti
žirgą, jis mirs.
- Tomai, tu skaitei mano mintis?
- Ne, aš skaičiau žirgo mintis.

Karieta riedėjo namo daug lėčiau. Mergina sėdėjo susikrimtusi, ji laikė

vadžias ir mąstė: „Aš tai galiu, tai nuostabu. Nejaugi tai įmanoma? Bet jeigu
gali ji, kodėl negaliu aš? Žinoma, kad galiu. Tereikia susirasti geriausius mo-
kytojus, nuvykti pas juos ir viso šito išmokti. Aš gi negaliu be žirgų, aš turiu
įvaldyti tai, o paskui galėsiu mokyti kitus.“

Ji mąstė, tačiau kuo labiau karieta tolo, tuo mažiau entuziazmo liko mergi-
nai. „ Kas man darosi? Negi aš patikėsiu tais žmonėmis? Jie gi burtininkai.
Bet aš mačiau savo akimis ir seniau žinojau, kad tai įmanoma. Man reikia
grįžti pas juos ir prašyti pagalbos, kad mano mintys liktų tik... geros. Man
reikia palikti jiems žirgą, jis ten saugus. Galva plyšta pusiau. Ko aš noriu? “

78
Taip bemąstydama ji grįžo namo. Tėvas, pamatęs pasimetusią dukros iš-
raišką, net nekalbino jos. Ji nuvedė žirgą į arklidę, pati jį nuvalė, uždraudė
arklininkui artintis prie žirgo, nes žinojo, koks jis agresyvus išgėręs. Ji nuėjo
miegoti, bet negalėjo užmigti. Mergina suvokė, kad gyvenime įvyko kažkoks
svarbus įvykis, ir jai tereikia apsispręsti. Tačiau kažkas neleido jai nusišypso-
ti ir norėti viską pakeisti. Tas kažkas buvo įprotis kankinti, jausti malonumą,
valdant gyvulį.

Ryte ji prabudo vėl tokia pati, kaip visada. Per pusryčius tėvas paklausė:
- Tai ką gero ten sužinojai pas tuos keistuolius?
- Ai, nieko įdomaus. Mausto žmones ir viskas. Tiesa, taip įsijautė į mago
vaidmenį, kad pamiršo pinigus paimti, cha, cha, cha. Viskas gerai, tėveli.
Atvaro Jovita su draugais, mes josime į mišką, gerai?
- Jokite, žinoma.

Draugai gėrė šampaną, buvo daug juoko... juoko iš nieko. Vienas iš jaunuo-
lių pasidomėjo:
- Klausyk, o ar tiesa, kad netoli jūsų nupirko dvarą kažkoks magas, burti-
ninkas? Žmonės kalba, kad jie turi neapsakomus turtus, jeigu tokius dvarus
perka...
- Liaukitės, nuo kada jūs tikite pasakomis? Buvau vakar pas juos, niekų
pritauzyjo.
- Buvai pas juos? Papasakok, papasakok... ar buvo įdomu? Nekasdien su
tokiais magais susitinkame.
- Gerai, papasakosiu ir iš karto patikrinsime, ar jie magai, ar šarlatanai. Man
jie pasakė, jeigu aš suduosiu steku savo žirgui - jis kanopas užvers. Va ir
pažiūrėsime šiandien.

Viena iš draugių nesijuokė kartu su visais, o tiesiog paprieštaravo:

- Jeigu man taip kas pasakytų, aš nenorėčiau, kad mano Elada žūtų, o tau -
vis tiek?
- Taip, man vis tiek. Kitą nusipirksiu, cha, cha, cha... Dar jie tauzijo apie
žirgo sielą. Ar esate girdėję ką nors kvailiau?

Raitelių kompanija pasuko link miško lengva risčia. Pamiškėje atsivėrė dide-
lis slėnis, ir jie nusprendė palenktyniauti.
79
- Kas pirmas pasieks finišą, tam mano ferari! O jeigu laimėsiu aš, jūs man
nupirksite stebuklą! – sušuko geltonojo žirgo raitelė ir, tvodama steku žirgui
per šonus, pasileido zovada link... finišo.

Žirgas bėgo kiek įkabindamas. Jis vis didino greitį, nejautė steko ir pentinų,
nes žinojo, kad aš jo neišduosiu ir žodį tesėsiu - jis bėgo į savo laisvę...

Žirgas suklupo, nuo didelio greičio persivertė ir... daugiau nebeatsikėlė.

Mergina nukrito tolėliau... ji gulėjo be jokių gyvybės ženklų.

Tėvas verkė prie operacinės durų, nujausdamas, kad praranda ją. Jo širdis
šaukė: „Kodėl?!“

Gardas, kuriame gyveno geltonasis žirgas, dabar buvo tuščias. Jame niekas
nebestovės. Arklininkas, svirduliuodamas ir šluodamas arklidę, sustojo ties
gardu ir, linktelėjęs į jį galva, atsigėrė iš butelio degtinės. „Sakiau tau, mano
balti, visi mes laikini. Tu vienas mane suprasdavai, tu tiktai vienas galėjai
palaikyti man draugiją, o dabar nebėra tavęs... Mano drauge, kodėl tu mane
palikai? Sakai, sustojo tavo širdis? Oj, tu kalbi su manimi?! Tu girdi mane?!
Och, drauguži! kaip gera, kad tu mane girdi... O kada sustos manoji širdis?
Atsibodo man čia... Greitai? Dabar? Tikrai?“

Arklininkas dar kartą užsivertė butelį ir laiminga veido išraiška užmigo prie
savo mylimo žirgo gardo amžinuoju miegu.

80
Saulė
Kalnai žavi visus, kurie juos aplanko. Kalnai pakeri ir tampa artimais drau-
gais. Kalnai paveikia žmones savo didingumu ir paslaptingumu. Jų olos ir
tarpekliai, urvai ir požeminiai rūmai slepia daugybę neatskleistų istorijų.
Vieną tokią istoriją papasakosiu šiuo metu jums, nes ji verta dėmesio.

Ši trapi ir šviesi istorija pasiekė mane vienoje kelionėje į mirusių pasau-

lį. Mano hobis – kelionės pas mirusius nuo teorijos peraugo į praktinius
užsiėmimus. Neturintys tokių patirčių sakytų, kad aš kliedžiu, tačiau man
neleidžia su tuo sutikti daugybė faktų tikrovėje, kai iliuzija virsta realybe,
tikrinant tuos faktus. Graži savo spalva ir spindesiu siela pastojo man kelią,
grįžtant į savo miegantį kūną ir paprašė jos išklausyti. Ką aš ir padariau.

Kalnų papėdėje gyveno piemuo. Turėjo žmoną, dukrą ir didelę avių bandą.
Jis buvo laimingas, nes jam pakako to, ką jis susikūrė. Tačiau dukra, lai-
mingai krykštavusi su kalnų aidu, užaugo ir vis ilgesingiau žvelgė į mėnulio
pilnatį. Jos vardas buvo Saulė ir ji buvo panaši į saulę. Visada spindinčiu
veidu, švelnia šypsena vaikščiodavo po kalnus, žavėdamasi jų erdve ir galin-
gumu. Daili ir išmintinga, nes ne kartą patarinėjo tėvui, kur ginti gyvulius,
kad jų neužkluptų audra, kur daugiausia žolės ir vandens, perspėdavo apie
plėšrūnų apsilankymą. Kokie nors civilizacijos „prašviesėję“ vadintų ja guru,
o tikintieji - šventąja, nes ji atitiko visus jų kanonus... Tačiau dabar tėvas
suprato, kad dukros siela ilgisi meilės, o moters kūnas - savosios laimės. Jis
žinojo, kad jo draugas anapus kalnų turi sūnų. Tėvas tikėjosi, kad jaunieji
pamils vienas kitą, ir jų gyvenimai prisipildys meilės. Jis su dukra išsiruošė
aplankyti draugą ir supažindinti jaunuosius. Tėvo užmačios išsipildė – mer-
gina ir vaikinas pamilo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Jie ėmė lankytis vienas
pas kitą, ir tėvai paskyrė vestuvių datą.

Gamtoje vyksta nepaliaujama gyvenimo kaita: čia giedra, čia lietinga; rodos,
nė lapas nejuda orioje ramybėje, kaip staiga pakyla uraganas, audros ir
vėtra nusineša mažytį, ką tik pražydusį žiedelį. Tą saulėtą rytą mergina išėjo
81
aukštai aukštai į kalnus. Ji pažinojo kalnus, kaip savo namų ir kiemo vidų,
nes kalnai ir buvo jos didelis vaikystės kiemas. Ji pamatė didelį parasparnį,
kuris laviravo laviravo kalnų tarpekliais ir galop ... nukrito. Saulė tekina pa-
sileido žemyn. Ji lyg skriste nuskrido ten, kur nukrito parasparnis. Gražus,
juodbruvas vyras gulėjo be sąmonės. Saulė nedelsiant uždėjo ant jo galvos
rankas. Pajutusi, kad gyvybei nebegresia pavojus, ji nusišypsojo, o vyriškis
atsimerkė. Didelės mėlynos akys nusišypsojo, ir jis pasakė: „Ačiū.“

Iki vestuvių buvo likę trys dienos, kai į Saulės kiemą nusileido sraigtaspar-
nis. Iš jo išlipę du vyrai nuėjo tiesiai į namus, nė nepasibeldę įžengė į vidų
ir, sutikę nustebusį šeimininkės žvilgsnį, pasakė: „Mums reikia jūsų dukros,
mes turime ją pasiimti, jums bus viskas paaiškinta čia.“ Vienas jų ant stalo
padėjo pluoštą popierių ir pridūrė: „ Tikiuosi, skaityti mokate?“

Saulės mama linktelėjo galva ir atsisėdo. Ji suprato, kad į namus atėjo ne-
laimė, uraganas ir kad tai neišvengiama. Ji sėdėjo ir tylėjo. Vyrai vis klausi-
nėjo ir klausinėjo, tačiau moteris jau buvo toli toli, ji girdėjo tik savo mažos
mergaitės juoką, kai ta mokėsi vaikščioti, bėgioti, šokinėti virvute, kai žaidė
slėpynių ir gaudė saulės zuikučius. Motina jau atsisveikinėjo su dukra ir jau-
tėsi pusiau mirusi, nes jau nieko nebematė aplinkui. Jūs galite pamanyti, kad
- štai ji pasidavė be laiko, be kovos. Tačiau jūs nepažįstate kalnų žmonių,
ypač tų, kurie nepakluso civilizacijos jungui. Kalniečių sielos tokios skai-
drios, kad joms matomas ateities laikas ir jie gali žinoti, kokius rezultatus
duos jų pasipriešinimas ar susitaikymas. Todėl kalniečiai ramūs ir išdidūs,
nes jų sielos laisvos.

Tuo metu tėvas buvo toli su savo avimis, o Saulė ėjo namo. Pamačiusi sraig-
tasparnį, ji sustojo, truputį luktelėjo ir, pajutusi nerimą bei baimingą širdies
plakimą, apsisuko ir pasileido bėgti kalnų link. Vienas iš vyriškių dirstelėjo
pro langą ir pamatė merginą. Jie puolė ją vytis. Lyg kalnų antilopė Saulė
grakščiai šokinėjo nuo akmens ant akmens, kur kiekvienas jos netikslus
žingsnis kainuotų gyvybę. Vyriškiai nedaug teatsiliko. Juos klaidino kalnų
priešiškumas... Saulė suprato, kad vyrai stipresni ir kad jie pasivys ją, jeigu
ji ko nors nesumąstys. Mergina išgirdo čaižų savo draugo erelio balsą ir
pamatė jį dangaus platybėje. Erelis pasuko kairėn, ir Saulė šoktelėjo į kairę.
Čia jai atsivėrė lyg šiol nematytas takelis. Bėgdama juo aukštyn Saulė pama-
82
tė, kaip erelis vėl pasuko į kairę. Dabar kairėje ji pastebėjo kitą takelį, siaurą
ir statų, kalnų ožkų išmintą. Saulė vėl ir vėl lipo į viršų. Per kelias akimirkas
ji prisiminė, kaip stebėjo kalnų erelio lizdą ant paties skardžio. Tada ji bandė
rasti kelią, kad pamatytų erelio jauniklius, tačiau nerado. O dabar, panašu,
kad erelis pats jai rodė kelią į savo lizdą. Ir ji bėgo, lipo, šokinėjo ir karstėsi
uolomis, kol galop pasiekė tą vietą. Tai buvo erelio vieta. Lizde jauniklių jau
nebebuvo. Tuščias lizdas kėlė Saulei nerimą. Ši vieta buvo nuostabi. Nuo
jos atsivėrė didžiulė skrydžio erdvė, kuri yra gyvenimas tik... paukščiui. Iš
lizdo jaunikliai arba pakildavo į šią nuostabią dangaus ir kalnų simfoniją,
arba... nukrisdavo į bedugnę. Žmogui iš čia kelias tik vienas – atgal, ten,
iš kur atėjai. Saulė suprato, kad erelis jai linkėjo tik gero, jis norėjo, kad ji
pakiltų taip, kaip jo vaikai pakyla į savo gyvenimą... Tačiau Saulė nei kiek
neapgailestavo dėl tokios padėties, nes vien tai, kad pats didis laisvės simbo-
lis - erelis rūpinosi ja ir atidavė jai savo vietą, sukėlė neįkainojamą pagarbos
gamtai jausmą. Saulė atsistojo ant skardžio kraštelio. Vienas kryptelėjimas
ir - ji nukristų...

Girdėjosi vyrų balsai. Saulė suprato, kad jie kažkokiu būdu randa ją, eina iš
paskos ir greitai bus čia. Erelis suko ratus netoliese ir kvietė ją... kvietė. Ar
erelis nežinojo, kad žmogus nemoka skristi? O gal jis žino daugiau, nei žmo-
gus apie save? Gal erelis žino amžiną tiesą ir dar jis žino, kad šią tiesą pažįsta
ir kai kurie žmonės? Žmogus gali pakilti sava dvasia... Todėl jis ir parodė
pakilimo vietą merginai.

Saulė nežiūrėjo žemyn. O kam? Ji nesiruošė į apačią. Ji visada žinojo, kad

teisingas kelias veda į viršų, į priekį ir niekada atgal, o tuo labiau ... žemyn. Ji
neverkė, nebesijaudino ir staiga paklausė savęs: „Kodėl aš bėgu nuo jų? Gal
man paklusti ir vykti su jais? Gal man atsisakyti savo meilės ir parsiduoti
kitam? Ne. Aš laisva rinktis, ką man mylėti ir kur man eiti.“

Saulė nusišypsojo ereliui. Jis klyktelėjo jai. Mergina pajuto, kad vyrai jau
stovi netoliese. Įvertinę padėtį, jie neskubėjo eiti link jos. Vienas iš jų ramiai
pasakė: „Tau nieko blogo nenutiks. Tau pasisekė, kad tave pamilo žmogus,
turintis viską, ką nori turėti. Tu taip pat turėsi viską. Jis ne koks banditas. Jis
tau siūlo ranką ir širdį.“

83
Vienas iš vyriškių žengtelėjo arčiau, ir Saulė pritūpė šuoliui. Vyrai suprato
merginos rimtus ketinimus.
- Perduokite savo šeimininkui, kad aš jo nemyliu ir negalėčiau pamilti tokio,
koks jis yra. Perduokite jam, kad aš renkuosi laisvę ir man gera, kad galiu tai
padaryti.
- Mergaite, tu klysti, - ramiai kalbėjo vyresnis vyras, - mirtis nėra laisvė, tai
susinaikinimas.
- Čia jūs klystate, nes šiuo atveju man mirtis yra laisvė, o gyvenimas - susi-
naikinimas. O kodėl jūs manote, kad aš mirsiu? Aš nemirsiu, nes aš renkuo-
si skrydį.

Saulė dar kartą pažvelgė į praskrendantį erelį ir šoktelėjo skrydžiui. Vyrai

nespėjo jos sulaikyti. Jie stovėjo ant skardžio ir žvelgė į krentantį mergaitės
kūną.

84
Ši istorija neturėtų didelės prasmės, nebent laisvo žmogaus pasirinkimas
likti laisvu. Tačiau ji įgyja gilią prasmę nuo tos akimirkos, kai aš ją išgir-
dau... iš Saulės. Tai ji man papasakojo savo gyvojo kūno istoriją. Šoktelė-
jusi nuo skardžio ji visa savo esybe, žvilgsniu paniro į skrendantį erelį ir...
nustebo, kad skrenda šalia jo. O erelis kilo vis aukštyn ir aukštyn, vis atsi-
gręždamas dirstelti į Saulę... lyg kviesdamas ją neatsilikti. Mergina nepasa-
kojo man, kaip ir kur ji nuskrido, ką veikė, matė. Tik guodėsi, kad taip reta
rasti gyvą žmogų, kuris išgirstų kito sielą... Bet ji vis ieškojo, ieškojo, kas ją
išgirstų, o ir išgirdęs nepalaikytų haliucinacija, ir rado mane. Saulė paprašė
nuvykti pas jos sužadėtinį ir pasakyti jam, kad ji gyva, tik kad kitame pasau-
lyje, ir kad lauks jo, nes myli. O kad jis neabejotų mano žodžiais, ji pasakė
man, kad jiedu norėjo susilaukti keturių vaikų: vienos mergaitės ir trijų
berniukų. Dar ji išvardino visų vardus. Sakėsi, jiedu labai kruopščiai rinko
savo būsimų vaikų vardus... Ji man pasakė tikslią vietovę, ir aš padariau, ko
Saulė prašė. Radau tuos namus, tuos žmones, radau ir sužadėtinį. Kai liko-
me dviese, pasakiau jam viską. Jis nusišypsojo laimingo, žinančio savo ateitį,
žmogaus šypsena.

85
Transformacija
Naktis. Žmogus eina šaligatviu. Jis eina vienišas ir liūdnas. Jis eina ilgai, į
nieką nežiūrėdamas. Gatvės žibintai kur-ne-kur šviečia, tačiau žmogus eina
paskendęs savyje. Staiga jam topteli mintis, kad reikia pereiti į kitą gatvės
pusę. Jis pasisuka ir eina per gatvę. Jis nemato atviro gatvės kanalizacijos
liuko. Jis žengia ir... Žmogus nebeina nakties gatve, jo tarytum ir niekada
nebuvo, tarytum jis ir nėjo gatve.
Kai po miego imi suprasti, kad jau bundi, jautiesi lyg transe. Jeigu neskubi
tik prabudęs keltis, gali pajausti daugybę dalykų, kurie vyksta šalia tavęs.
Taip jautė ir žmogus. Jis dalinai prabudo... ir vis dar dalinai miegojo. Jis ne-
skubėjo keltis. O kam? Jam niekur nereikia, jo niekas nelaukia, jis neturi dėl
ko keltis ryte. Todėl žmogus tiesiog snūduriuoja ir pasineria į pusiau miegą,
kuriame lyg per rūką girdi ir mato kažkokį jam nepažįstamą padarą. Geriau
įsižiūrėjęs jis mato delfiną... Delfinas jo sapne virsta į žmogų, o paskui vėl į
delfiną. Žmogus šypteli savo sapnui, jam patinka taip sapnuoti. Jis ima gir-
dėti balsus: „Manau, viskas paruošta, galime išleisti žuvytę, cha, cha, cha, čia
tai bent.“ „Taip, mes jau pasiruošę, laukiame leidimo ir nuleisime į vandenį.“
„Ar kameros gerai pritvirtintos?“ „O taip, nebent žuvis imtų mąstyti ir jas
nusikabintų, cha, cha, cha.“ „O tu šiandien geros nuotaikos.“ „Taip, vakar
susipažinau su įdomia moterimi, šiandien susitikimas; na, paruošk keltuvą
ir pirmyn, leidimas jau gautas.“

Žmogus jaučia, kad bunda, bet tuo pačiu niekaip negali atmerkti akių.
Staiga jis pajuto, kaip visu kūnu leidžiasi kažkur žemyn. Jis jaučia vandenį.
Atsimerkia ir mato, kad yra po vandeniu. Žmogus patiria šoką, jis pagalvo-
ja, kad nuskendo ar skęsta... bando gelbėtis ir kilti į paviršių. Kažkaip jam
pasiseka ir jis iškyla. Įkvepia ir pajaučia skausmą krūtinėje, ima suktis galva
ir jis netenka jėgų. Vėl panyra ir suvokia, kad vėl skęsta. Žmogui sąmonė-
je prabėga viso jo gyvenimo beprasmiškumas. Jis randa savyje galimybę
per šią vieną sekundės dalį susitaikyti, kad jo gyvenimas baigtas, kad tai jo
paties pasirinkimas, nes jis jau senokai jautėsi negyvenęs, o tik egzistavęs. Jis
lėtai krinta į okeano gelmę...
86
Staiga pastebi, kad kvėpuoja ir neskęsta, o tiesiog slenka vandens terpe že-
myn. Žmogus dirsteli į viršų ir stengiasi vėl pakilti. Jam pavyksta. Jis plau-
kia, ir jam lengvai sekasi. Ima manyti, kad tai vis dar sapnas...

Žmogus pastebi, jog gali plaukti ten, kur nukrypsta jo žvilgsnis. Ir nutaria
sapnuoti, kol sapnuojasi, gi neturi ko prarasti, nes jo gyvenimas net jam pa-
čiam nėra vertingas. Po valandėlės suvokia - reikia iškilti į paviršių. Iškyla ir,
kai jam palengvėja, vėl neria po vandeniu. Kairėje pamato kažką tokio, kas
jam primena valtelę. Žmogus priplaukia arčiau ir išnyra prie pat jos šono.
Jauni vyrai valtelėje filmuoja okeną. Žmogus sako jiems: „Gal galėtumėte
mane pametėti iki kranto?“ Tačiau vyrai ima keistai elgtis. Vienas iš jų su-
šunka: „Žiūrėk, delfinas. Jis mums kažką sako, duokš kamerą pafilmuoti, kol
nenuplaukė.“ Žmogus apstulbsta ir, pamatęs į save nukreiptą video kamerą,
vėl neria gilumon.
Jo galvoje įvyko neįmanoma daugybė minčių jungčių. Jis pasakė sau: „Tai
vis dar sapnas.“ Ir staiga vėl pats save nustebino: kai bandė rankomis paimti
nuo dugno gražią kriauklę, rankų nebuvo. Tada jis žvilgtelėjo į savo kojas,
bet jų nepamatė.

Tikėjimas niekada nebuvo palietęs žmogaus, tačiau šį kartą teko tikėti

tuo, ką mato ir žinoti, kad to negali būti. Jis plaukė pats nežinodamas kur,
mašinaliai prarydamas pro šalį plaukiančias žuvis. „Aš valgau gyvą žuvį, -
driokstelėjo jo galvoje mintis. - Kada baigsis mano sapnas? O jeigu niekada?
Gal aš miręs?“

Galop žmogus neturėjo iš ko rinktis. Jis negalėjo plaukti į krantą, nes ne-
turėjo kojų, kuriomis išeitų į sausumą. Žmogus negalėjo prašyti pagalbos,
nes nekalbėjo, o tik leido sau pačiam dar nesuvokiamus garsus. Jis susitaikė
su esama padėtimi ir jau pamiršo, kad egzistuoja laikas. Žmogus nebeži-
nojo datos, mėnesio, metų laikų. Jis kitaip žinojo savo laiką. Tik kaip - jam
nebuvo aišku. Plaukiodamas po nežinomo okeano platybes, žmogus vis dar
mokėjo mąstyti ir mąstė apie tai, kaip gyveno, būdamas ten, sausumoje.
Mąstė apie tai, ką matė vandens pasaulyje, ir kartą jis suprato, kad nebenori
gyventi delfino kūne.

Kažkokiu būdu žmogus pajuto keistą jausmą, tik kad nežinojo, ką tas jaus-
87
mas reiškia. Prie jo priplaukė kiti delfinai. Jie stebėjo jį, ir žmogus nesupras-
damas, kaip jis supranta, kad jie vadina jį plaukti kartu, atsisakė. Jis nenorė-
jo, ir jie nedvejoję nuplaukė savais keliais. Žmogų aplankė dar viena keista
mintis: „O ką, jeigu visi delfinai yra eksperimento aukos? O ką, jeigu jie
tokiu būdu ir buvo sukurti, o vėliau ėmė daugintis ir pamiršti savo žmogiš-
kąją prigimtį? Jie liko nežmonėmis, ir juos žmonės gaudo ir valgo, dresuoja
ir kitaip panaudoja jų kūnus.“ Žmogų apėmė siaubas.

Ilgai jis plaukiojo, tyrinėdamas naują savo gyvenimą ir naujus namus – van-
denyną. Žmogus jautė nostalgiją žmonėms, todėl plaukdavo arčiau pakran-
čių ir stebėdavo besimaudančiuosius, kurie irgi juo grožėjosi... Miegodamas
jis sapnuodavo aną gyvenimą, kai buvo žmogumi... sapnuodavo savo mažą
namelį pakrantėje, šunį, kuris dabar jau tikriausiai mirė iš bado, ir savo kai-
mynę, kuri jam visada patiko, tačiau jis niekada nedrįso jai to pasakyti...

Jis prabudo nuo didelio skausmo. Pamatė save tarp daugybės žuvų. Jis ir jos
buvo tinkle...

Žvejai skubėjo, nes artinosi audra. Pakelta iš vandens tinklo kapsulė buvo
pilna žuvies. Atsidarė gaubtas ir visa žuvis pasipylė į jai skirtą vietą. Staiga
žvejai tarp tonų žuvies pamatė žmogų: „Žiūrėkite, ten žmogus, greičiau,
gal jis gyvas...“ Jie ištraukė žmogų iš žuvies masės ir paguldė kajutėje. Laivo
medikas pasakė, kad žmogus gyvas, ir tai buvo tiesa. Žmogus pramerkė akis
ir išvydo į jį žiūrintį kitą žmogų. Jis nusišypsojo ir bandė atsisėsti. Tačiau
medikas pasakė:
- Jūs dar silpnas, rankos, kojos – sveikos, bet dar turiu atlikti kai kuriuos
tyrimus. Pagulėkite ramiai kurį laiką. Ar jūs kalbate horo kalba?

Žmogus sukaupė visas jėgas. Jis abejojo, ar vėl neprabils delfino garsu, tačiau
pasitikėjo ne savimi, o tuo, kad į jį kreipėsi, kaip į žmogų, ir tarė:
- Taip, aš kalbu horo kalba, kaip ir visomis kitomis kalbomis.

Kai kitą rytą žmogus prabudo, jis vis dar buvo žmogumi... Jis jau atsistojo
ant savo kojų, kurias ilgai apžiūrinėjo. Jis jau vaikščiojo deniu ir kvėpavo.
Jam davė valgyti vaisių, ir jis vis dar nepamiršo, kaip reikia juos valgyti.
Pirmą kartą gyvenime žmogus mylėjo savo, žmogaus, kūną.
88
- Pone, - tarė medikas, - ant jūsų odos buvo keistas daiktas, lyg koks sekimo
aparatas. Paimkite jį, jis - jūsų.

Žmogus pažiūrjo į keistą daikčiuką savo rankose ir užsimojęs metė jį į van-

denyną. Tada dirstelėjo į mediką ir paklausė:
- Sakykite, kurie dabar metai?
Nustebintas tokio klausimo, medikas šyptelėjo, bet atsakė:
- Dabar 2020 metai.

Žmogus vis dar nepamiršo skaičiuoti. Jis vėl susidūrė su tikėjimu. Jam reikė-
jo patikėti neįmanoma, tačiau akivaizdžia tikrove – sausumoje jo nebuvo 7
metus.

89
Malonumų namas
Debesys skriejo lyg lenktyniaudami, o vėjas plėšė medžių lapus, pakirstus
rudens sezono. Boli sustabdė automobilį prie didelių vartų, kurie po se-
kundės pradėjo lėtai vertis. Pasirodė didžiulis namas – pilis, apsupta gėlių,
fontanų ir skulptūrų.
- Mes atvykome, mielasis, - pasakė Boli šalia sėdinčiam vyriškiui. Prie įėji-
mo laukė graži mergina su vėduokle.
- Ji parodys tau kambarį, kuriame gyvensi.

Boli pasisuko ir ėmė lipti laiptais į savo mėgiamą kambarį. Ji jautė, kad jos
viduje yra mažytė viltis, ir ji jai šyptelėjo.
- O, Boli, tu jau grįžai? – paklausė pilies šeimininkė. – Mes tavęs pasiilgome,
čia buvo atvykęs grafas...
- Sveikute, manęs jis nebedomina. Jis toks, kaip ir visi iki jo. Dabar jau jis
nebeturi šansų.

Namas, kuriame vyksta ši scena, turi savo garsų pavadinimą - tai „Malonu-
mų namas“. Jis toks didelis, kad dienos nepakaktų jo apžiūrėti. Jis priklauso
Boli ir jos seserei Poli. „Malonumų namas“ turi savo lankytojus, atvykstan-
čius čia naktimis su savo išrinktaisiais mylimais, su kuriais jie negali būti
viešame visuomenės gyvenime, nes visuomenė vis dar turėjo įprotį laikytis
melo moralės. Tai reiškė, kad vedę žmonės privalėjo būti visuomenės akyse
ištikimais, nors ištikimybės praktika jau visas šimtmetis, kaip pamiršta.
Todėl vakarais name visada buvo pilna žmonių, visi kambariai užsakyti iš
anksto, laisvų vietų jame niekada nėra. Čia žmonės pailsi nuo praeities lie-
kanų – melo vardan gero vardo. Name dirba daugybė gražių moterų ir vyrų.

Boli ir Poli neturi savo mylimųjų. Jos abi turi tik svajonę, kad mylimas vyras
mokėtų mylėti taip, jog jaustų meilės energijos vientisumą su mylima mote-
rimi ir todėl sugebėtų būti ištikimas.

Kažkada, labai seniai, vyras ir moteris mylėdavo vienas kitą ištikima, vie-
90
nintele meile. Boli ir Poli apie tai perskaitė senoje knygoje, kurią rado po
močiutės mirties. Knyga buvo keista - popierinė, ją skaitant reikėjo ranka
atversti puslapius. Tai buvo senojo pasaulio palikimas... ištikimos meilės
pavyzdys... Moterys labai saugojo knygą. Kartais, kai viltis jas palikdavo,
imdavo ją į rankas ir skaitydavo apie ištikimą meilę, kuri vyrą ir moterį
jungdavo tokia stipria jėga, kad jie mylėdami išgyvendavo iki mirties... Jos
patikėjo tokios meilės galimybe ir ėmėsi ieškoti vyrų, su kuriais galėtų gy-
venti ištikimybėje. Pačios moterys buvo persmelktos svajonės apie vienintelį
savo mylimąjį ir laukė jo, ieškojo, atstumdamos visus, kurie parodydavo
bent menkiausią neištikimybę. Tuo būdu moterys neturėjo galimybės nors
kartą pasimylėti su savo vieninteliu mylimu ir mylinčiu vyru, todėl atsisakė
tai daryti su nemylimais.

Boli grįžo iš kruizo su gražiu, jai patikusiu vyru. Tai jis ėmė kalbinti ją rytais
laivo denyje, kai ji eidavo pasitikti saulės. Jis šypsojosi jai plačia, nuoširdžia
šypsena, o jo žvilgsnis buvo pilnas geranoriškumo ir atviro susižavėjimo.
Jis patiko jai, nors jam buvo labai toli iki jos įsivaizduojamo idealo. Bet Boli
priėmė jo bendravimą, ir jų kruizas buvo pilnas nuoširdaus įsimylėjimo.
Vyriškis ne kartą siūlė Boli mylėtis. Ji švelniai atstumdavo jį, nes jos svajonė
buvo tokia didelė, kad nė sekundei nepasiduodavo aistros kuždesiams, o sti-
priai ir ryžtingai tikėjo tuo, ką perskaitė močiutės knygoje apie tikrą meilę.
Boli pakvietė savo naują draugą pasisvečiuoti.

Dabar jie guli didžiulio miegamojo didžiulėje lovoje visiškai nuogi ir ...
kalbasi.
- Ar gera buvo pirtis?
- Taip, Boli, gera pirtis. Maistas ir viskas, kas čia vyksta, man labai patinka.
Ačiū, kad pakvietei, - atsakė gražusis vyras ir švelniai ją apkabino. Jo akys
prašyte prašė meilės, tačiau ne tos, kurios tikėjosi Boli. Ji dar kurį laiką pasi-
glamonėjo su šiuo vyriškiu ir išlipo iš lovos.
- Aš turiu eiti, grįšiu vėliau, o tu, jeigu moki, lauk manęs.
- Palauk, kodėl taip elgiesi? Mes abu, tu ir aš - ideali pora. Mes - pati harmo-
nija vienas šalia kito.
- Sakai, harmonija? Nagi, ateik, - pasakė Boli, ir jie abu priėjo kažką tokio,
uždengto didžiule keista ružava drobe. Boli mostelėjo ranka, ir drobė tapo
permatoma, atverdama didžiulį veidrodį, kuriame matėsi tobula moteris.
91
Jos kūnas buvo tobulas pilna šio žodžio prasme, o ilgi plaukai, beveik sie-
kiantys grindis, dengė intymias kūno vietas. Šalia šio gamtos šedevro stovėjo
keistas padaras, panašus į beždžionę...
Vyras, stabo ištiktas, žiūrėjo ir tylėjo. Jis matė save, tačiau žinojo, kad jo išo-
rė ne tokia, kokią mato dabar. Bet čia buvo jis... ir tuo pačiu - ne jis.
- Tu matai ne savo kūno, o sielos vaizdą, jos grožį ir formą. Ir aš matau savo
sielą. Ar vis dar manai, kad mes žiūrimės harmonijoje?
Vyriškis, pakraupęs nuo to, ką mato, tyliai išlemeno:
- Kaip tai įmanoma?
- Tu esi iš tarpinio pasaulio ir nežinai naujojo pasaulio galimybių, nors jau
jame gyveni... Nauji mokslo išradimai atvėrė daug tiesos apie sielą. Kiekvie-
nas dabar gali ją matyti. Bet tai vyksta tik čia, mūsų pasaulyje. O ten, anapus
miško, gyvena barbarai, kurie atmetė žmogaus tobulėjimą ir liko su savo
dievais ir kančiomis. Jie vadina mus velniais... Jeigu tik jie matytų save šiame
veidrodyje... tai ir pamatytų tuos velnius...

Boli sėdo į mašiną ir išvyko prie jūros, kad galėtų visą naktį vaikščioti kran-
tu ir kalbėtis su mėnulio pilnatimi. Kai ji išsakė viską mėnuliui ir jūrai, grįžo
į „Malonumų namą“. Prie laiptų ją pasitiko sesuo, nešina dideliu padėklu su
kava ir vaisiais.
- Boli, tu lipi į viršų? Nunešk šį padėklą į kambarį 333.
Sesuo liūdnai žvelgė Boli į akis ir padavė padėklą. Boli greitai užlipo laiptais.
Bilstelėjo, kad neišgąsdintų kambario svečių ir įėjo. Nežiūrėjo, kas guli lovo-
je, tiesiog padėjo padėklą ir jau norėjo išeiti, tačiau išgirdo:
- Boli, tu jau grįžai. Gal galiu ateiti į tavo kambarį? – pasakė tas pats balsas,
kuris visai neseniai kalbėjo jai apie meilę...

Boli žvilgtelėjo į lovą. Joje visiškai nuogi gulėjo jos vyriškis ir graži baltaodė
moteris. Iš vonios išėjo dar viena moteris ir atsigulė šalia jų. Nors tokių si-
tuacijų, kai vyrai jau po valandos meilių žodžių jai ėjo pas kitą moterį, buvo
ne viena, šį kartą Boli patyrė keistą iki šiol nejaustą jausmą. Pyktis ir neviltis
susiliejo į vieną taurę – į jos širdį, ir ji pasuko durų link, nieko nepasakiusi.
Vyriškis pasivijo ją ant laiptų, segdamasis baltų kelnių užtrauktuką... Boli
ryžtingai pasuko į kiemą, kurio gale buvo įsikūrusi valstiečių turgavietė. Vy-
riškis pasivijo ją ir čiupo už alkūnės. Staiga tarp jų atsirado keistas persiko
spalvos šuo ir piktai riaumodamas jau taikėsi griebti vyriškį už rankos. Anas
92
paskubėjo paleisti Boli, ir tada šuo nutilo. Žiūrėdamas į nežinomą šuns rūšį,
vyras paklausė:
- Kas čia per padaras? Čia tavo šuo? Iš kur jis atsirado?
- Taip, tai mano apsauga valstiečių turguje. O ką?
- Primityvu. Mūsų amžiuje šunys egzisuoja tik paveiksliukuose. Kam tau
tokia beprasmė apsauga?
- Beprasmė? Bet gi tu paleidai mano ranką, nes aiškiai supratai, kad tuoj
patirsi skausmą?
- Na, taip. Tik man keista.
Šuo, pajutęs, kad iš vyriškio nebegresia pavojus, o vyrauja smalsumo emoci-
jos, pasuko link valstiečių ir ėmėsi juos apuostinėti. Kažkuriam iš valstiečių
nepatiko toks šuns elgesys ir jis šūktelėjo:
- Pasiimk savo bjaurų šunį!
Boli žvilgtelėjo į nepatenkintą valstietį ir lyg į orą pasakė:
- Pašalinti jį iš mūsų pasaulio.
Iš kažkur atsirado ginkluoti vyrai, sugriebė valstietį ir nuvedė vartų link. Jie
nekreipė dėmesio į jokius jo žodžius ir pasipriešinimą. Vyriškis klausiamai
pažiūrėjo į Bolį. Ji nusišypsojo jam ir ėmė aiškinti:
- Valstiečiai – žmonės, nepanorę eiti kartu su laikmečiu. Likdami prie savo
praeities, pastoviai ją atnaujindami ir grįždami vėl ir vėl į senovę, jie prara-
do galimybes transfomuotis kartu su technologijomis ir liko anapus lengvo
ir turtingo gyvenimo. Jie vis dar kariauja, valgo mėsą ir skendi negaty-
viose emocijose. Mes įleidžiame juos į mūsų erdvę tam, kad jie nemirtų
nuo išprotėjimo su savo žemės ūkiu ir gyvuliais, nes neturi kur jų dėti. Jų
dvasinis progresas taip ir liko buities lygyje: jie reikalavo ekologiškų laukų,
pagoniškų dievų, dabar jie augina ekologišką mėsą sau ir savo pagoniškiems
dievams, tačiau taip ir liko nesupratę, kad neaprūpina savo ląstelių būtinais
elementais naujo laikmečio protui... Todėl ir negali išlysti iš praeities gniauž-
tų... Mūsų žmonės perka iš jų tik vaisius, gailėdamiesi jų, suteikdami jiems
galimybę užsidirbti. Tačiau tik iš tų, kurie neturi savo viduje priešiškumo
juos maitinančiai rankai. Jie gyvena tik todėl, kad mes nenaikiname jų, o il-
gainiui jie patys save susinaikins... Todėl tas žmogus daugiau čia nebepateks.
- Bet jis gali ateiti kitą dieną, - susidomėjęs pasakė vyriškis.
- Ne, nebeateis. Nejau nematei mūsų apsaugos nuo tų, kurie panoro likti
viduramžiuose?
- Ne, nemačiau.
93
- Eime, parodysiu...

Boli nusivedė vyriškį link didžiulių vartų, pro kuriuos jie atvyko. Tik dabar
jis pamatė, kad vartai - tai ... medžiai. Tiksliau, jų šakos. Jis pamatė besidrie-
kiančią miško juostą toli toli ir suprato, kad tai ir yra gyva tvora.
- Bet gi tai tik miškas..., o kur apsauga?
- Taip, tai miškas, su kuriuo naujų technologijų dėka mes radome bendrą
kalbą ir sužinojome daugybę naujų jo savybių... O kažkada gi jį kirsdavome,
kad degintume ir gautume šilumos... Buvome tikri bepročiai. Miškas yra
puikus žmogaus sielos indikatorius, jis gali ją matyti. Mes tai sužinojome,
kai miško planetoje liko labai nedaug... Tada tobulėjanti žmonių dalis grie-
bėsi ekologinių žygių, ir miškas atgimė. Pasirodė, kad jis ne tik jaučia, bet
ir mąsto... Jis ir parodė mūsų mokslininkams savo karingas savybes. Miškas
ne tik saugo orą, bet gali jį ir užnuodyti. Būdamas geranoriškas biosferai,
miškas neapsaugojo savęs, naikindamas kitus, kertančius jį. Tačiau mes
radome bendrą kalbą, ir jis dabar tarnauja mūsų rasei. Nori išbandyti, kaip
tai veikia?
- Taip. O ką daryti?
- Tiesiog išeik pro vartus.
Vyriškis išėjo pro vartus. Medžiai ošė vėjyje ir judino lapus kažkaip keistai,
lyg jais čiupinėtų jo aurą. Jis norėjo įeiti atgal, tačiau pajuto keistą silpnumą
ir sukniubo dar tolokai nuo vartų. Boli tarė jam:
- Manau, tau nebereikia čia grįžti. Tu negali pajudėti, nes įkvėpei miško
paskleisto elemento. Jeigu nebenorėsi vėl įeiti čia, jis leis tau pasišalinti.
- Bet kodėl? Kodėl aš nebegaliu likti čia šiai ilgai lauktai mūsų nakčiai?
- Gali, tik tam ir aš turiu to paties norėti. Gerai. Įeik, - pasakė Boli, ir vyras
pajautė jėgų antplūdį.

Boli įleido šį vyrą dar kartą į naująją erdvę. Ji laukė ypatingo vyro elgesio,
kurį stebi visos gyvos namo sienos...
- Ko tu nori iš manęs? Ko tu tikiesi? Tu man patinki, aš noriu būti kartu, -
vyras šaukė pavymui nueinančiai Boli.
- O kodėl tada nesulaukei manęs? Kodėl radau tave su kitomis moterimis?
- O kas čia tokio? Mes su tavimi gulėjome nuogi lovoje, ir tarp mūsų nieko
nebuvo. Taip pat ir su jomis aš gulėjau lovoje, ir tarp mūsų nieko nebuvo.
Mes tiesiog žiūrėjome vienas į kitą ir kalbėjomės.
94
- O kodėl tarp jūsų nieko nebuvo, gi tau tikriausiai įprasta dažnai mylėtis su
įvairiomis moterimis? – Boli sulėtino žingsnį.
Vyras, eidamas iš paskos, suskubo aiškintis:
- Taip, įprasta, tačiau šį kartą buvo kitaip: todėl, kad aš nenorėjau, todėl, kad
aš tavęs laukiau, todėl, kad man norisi būti tik su tavimi.
- Tikrai? Tada užeik pas mane po valandėlės.

Boli šyptelėjo sau ir nuėjo. Vyras nekantriai laukė sutarto laiko, o sulaukęs
tyliai pabeldė į Boli duris.
Įėjęs pamatė, kad lovoje guli nuoga Boli ir šypsosi. Tačiau kai tik vyras norė-
jo žengti artyn, iš patalų išlindo dar du nuogi vyrai, kurie nustebę įsistebeili-
jo į svečią.
- Ką jauti? - paklausė Boli.
Vyras kurį laiką tylėjo, o paskui pasuko durų link.
- Kodėl išeini? Kaip ir tu su anomis moterimis, aš kalbuosi lovoje su šiais
puikiais vyrais. Tik kalbuosi. Ei, kurgi tu eini?

Tačiau vyras lėtai ėjo artyn durų. Kai jis susigretino su didžiuoju veidrožiu,
Boli pamatė jame vyro atvaizdą. Tai nebebuvo bezdžionė, o nuostabios tai-
syklingos formos vyras, kurio siela spindėjo. Tačiau jis išėjo ir paskubomis
nubėgo prie vartų.

Boli suprato, kad šis vyras pamilo ją tokia meile, kuri nušvietė jo sielą. Tuo
būdu jis tapo kitoks: jis pakilo į kitą lygį, jis mylėjo, tikrai mylėjo ją, ir jam
buvo skaudi neištikimybė.

Ištikimybė be jokios abejonės yra mylinčių žmonių meilės nektaras. Boli

nudžiugo. Suvokdama, kad šis vyras tikrai myli ją ištikima meile, ji tapo lai-
minga. Ilgai jos ieškota ir laukta meilė - egzistuoja. Boli panoro būti kartu.
Ji išbėgo į terasą ir leidosi laiptais žemyn, skubėdama link vartų. Jos siela
šaukė medžiams: „Neišleiskite jo!“ Ji rado vyrą, pakibusį vartuose, apkabintą
medžio šakų. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos lianomis ir jis negalėjo net
pajudėti.
- Paleisk mane, - pasakė jis tyliai ir atsiduso. Buvo ramus ir susitaikęs su
sava padėtimi. Jis dar nematė savo sielos, o ir pamatęs būtų nesuvokęs savo
paties esmės. Tačiau jo širdis jau plakė kitu - didingos, ištikimos meilės
95
ritmu.
Medžiai paleido vyriškį ir Boli, apkabinusi jį, tarė:
- Aš siūlau tau meilę, save, savo gyvenimą, kvėpavimą ir ištikimybę mainais
į tavąją. Ką pasakysi?
Vyras atsiduso. Jis buvo liūdnas ir matėsi, kad nori išeiti.
- Bet kodėl? – paklausė Boli, - tu gi mane myli?
- Taip, matyt, tai yra meilė, bet tas vaizdas... tūkstančius kartų mačiau savo
partneres su kitais vyrais, ir man buvo gera, kad jos nenuobodžiauja. Tačiau
šiandien įvyko kažkas kitaip. Tas vaizdas, kuriame tu su jais... man dūrė į
širdį, ir aš jaučiuosi sužeistas, o gal net miręs.
- Taip, tai normalu, mirė tavo juoda sielos dalis. Negi nesupranti, kad meilės
harmonija yra tik spinduliuojančiai šviesą sielai. Kitoms spalvoms meilės
nebereikia: jie ją išjuokia, niekina tuos, kurie sugeba mylėti, todėl ir kariau-
ja, vieniši, paliegę; todėl nieko nepasiekia, nebemoka tobulėti; todėl mes
nuo jų atsitvėrėme; todėl jie liko ten, anapus meilės. Jie nebeturi ištikimybės
lygio. Jie grįžta į genčių visuomenę.
- Bet kas tada vyksta „Malonumų name“?
- Čia žmonės iš anapus, išaugoję drąsą mylėti, atvyksta bent trumpam tai
įgyvendinti. Ir mes jiems suteikiame šias galimybes. Niekas iš vulgarių
porno sektantų čia nepatenka, nes mes matome jų sielas, ir miškas jų nepri-
leidžia.
- Bet ir aš buvau toks.... visada buvau toks. Kaip jis mane įleido?
- Ne jis, o aš tave įleidau. Aš įleidau tave, nes aš ieškau ištikimos, amžinos
meilės.
- Ieškai?
- Nebe... jeigu tu liksi su manimi, tada aš radau ją.
- Keistai jaučiuosi, lyg būčiau naujai gimęs, pradėjęs naują savo gyvenimo
laiką...
- Taip ir yra. Žmogus, radęs meilę su atsaku, pradeda naują gyvenimą, vertą
gyventi.

Jų lūpos susiliejo ne aistroje, o naujame jausme, kuris neturi žodinio analo-

go, tačiau kurį jūs prisiminsite, kai sutiksite tikrąją meilę.

96
Šuo
Aš vykstu į užsienį. Dažnai man tenka vykti į kitas šalis, gavus užsakymų
iš naujų ir buvusių klientų, gyvenančių ten. Tai patys naudingiausi klientai,
jie apmoka viską, ir aš turiu galimybes keliauti... Šį kartą atvykau su savo
mylimu vyru. Mes apsigyvenome mums užsakytame viešbutyje pačiame
miesto centre. Dieną dirbdavau, o vakarais mes eidavome pasivaikščioti po
nepažįstamos šalies nepažįstamą miestą. Viskas buvo puiku. Vieną iš tokių
vakarų mes išėjome į gatvę ir pasukome link vietinio turgelio, kur buvo
daug daug žmonių. Kažkokiu būdu aš atsilikau nuo sutuoktinio, ir mes pa-
simetėme minioje... Keistas jausmas persmelkė mane... tai buvo vienišumas.
Aš visada jaučiuosi vieniša, kai jo nėra šalia. Taip įvyko ir šį kartą. Žinojau,
kad galiu grįžti į viešbutį ir ten rasiu jį... Pabandžiau jo ieškoti šioje minio-
je. Man patiko tokia ieškojimo būsena. Nuošalyje pamačiau siaurą gatvelę,
kuria riedėjo automobiliai tik į vieną pusę. Aš ėjau ja, vedina nerimo. Staiga
gatvėje pamačiau kažką gulintį ir bebandantį užsirobšti ant šaligatvio. Aš
paspartinau žingsnį ir priėjusi ... tiesiog apmiriau visa savo esme... čia gu-
lėjo mano šuo... mano vienintelis, ištikimas ir senas draugas – dalmatinas.
Gulėjo, nes negalėjo pajudėti. Jis buvo pervažiuotas automobilio. Jo priekinė
dalis: letenos, krūtinės ląsta buvo sveikos, o užpakalinė – pervažiuota. Iš
nugaros jam kyšojo atviro lūžio kaulai. Jis buvo laimingas, kaip visada, mane
pamatęs. Puoliau prie jo, apkabinau, bijodama pajudinti ir sukelti dar dides-

97
nį skausmą. Verkiau ir kalbėjau jam:
- Elfai, kaip čia atsiradai? Mano mielas drauge, kaip tu taip? Kaip? Kaip gali
būti, kad tu čia? Viešpatie, ką dabar daryti?
Bandžiau skambinti savo sutuoktiniui, tačiau prisiskambinti nepavyko. Aš
sukniubau neviltyje:
- Šuneli, atleisk man... kaip gi taip, na kaip gi taip? – ašaros neleido mąsty-
ti. Apsidairiau, tikėdamasi pagalbos, bet šioje mažoje gatvelėje nebuvo nė
vieno žmogaus. Staiga iš kažkurio kiemo išėjo moteriškė. Aš, nemokėdama
vietinės kalbos, gestais parodžiau jai, kokia bėda mane ištiko. Ji parodė, kad
neštume Elfą nuo gatvės, nes čia gali vėl kas nors pravažiuoti. Paėmiau jį už
priekio, o ji - už sužeistos dalies, ir mes nunešėme šunį į jos kiemą, paguldė-
me ant didelio, minkštai pakloto vežimo. Iš mano šuns akių riedėjo ašaros.
Jam buvo skaudu.
- Kaip gi tu, Elfai, taip? Kaip gi taip?
Staiga aš išgirdau aiškų balsą:
- Aš ieškojau tavęs. Aš negalėjau vėl ir vėl likti vienas. Tu man esi viskas –
dievas.
Negalėjau patikėti - tas balsas sklido iš mano šunelio vidaus, nors jo nasrai
buvo kietai suspausti iš skausmo. Jis prabilo į mane mintimis. Jis jas kažko-
kiu būdu siuntė į mano klausos organus, nes aš realiai girdėjau balsą. Savo
profesinėje praktikoje turėjau daug neįtikėtinų anomalijų, tačiau tai, kas
vyko dabar, mane lyg permetė į kitą pasaulį, į tą pasaulį, kuriame žmonės
girdi gyvūnų ir augalų balsus taip, kaip savo...
- Šuneli, mano drauge, bet kodėl gi, kaip gi tu taip?
- Aš išėjau ir bėgau pas tave. Aš, skirtingai nuo žmogaus, turiu tokį jausmą,
kuris mane veda ten, kur esi tu, kur yra mano dievas... ir aš bėgau, nes žino-
jau, kur tu esi. Kodėl tu mane visada palieki? Kodėl palikai vėl? Kodėl vadini
mane savo draugu, bet palieki vieną? Aš kenčiu visada, kai lieku vienas.
- Bet gi tave prižiūri, mielasis, gi tave maitina ir bendrauja su tavimi.
- Tai svetimi žmonės, jie neatstoja man tavęs, aš nenoriu maisto, man reikia
tavęs. Negi taip sunku mane suprasti?
- Taip, aš žinau, kad tau reikia manęs, kaip ir man - tavęs.
- Bet kodėl tuomet visada mane palieki, kodėl nepasiimi kartu? Negi nema-
tai, kaip aš visada rodau tau, kad noriu kartu su tavimi vykti visur, kur tik tu
vyksti?
- Taip, matau, tu visada šoki į automobilį ir nori kartu važiuoti, bet...
98
- Bet aš nesu žmogus? Todėl esu atstumtas? Negi nematai, kaip aš džiau-
giuosi, kai tu grįžti namo? Aš džiaugiuosi visada, kai grįžti, aš negaliu nesi-
džiaugti, nes kai tu išeini, žinau, kad tai gali būti amžiams... kaip dabar...

Mačiau, kad jo jėgos senka. Mano veidu riedėjo ašaros, ir aš nebeįstengiau

pasakyti jam nė žodžio.
- Kodėl tu man nepadedi? - vėl išgirdau jo balsą, - kodėl manęs nenuveži pas
veterinarą? Gi tu gali mane išgelbėti, kaip ne kartą gelbėjai, kai aš sirgau.

Taip, taip, veterinaras... Griebiausi telefono, bet nieko negalėjau padaryti,

nes ta svetima kalba atėmė iš manęs bet kokias galimybes. Staiga vėl pa-
mačiau moteriškę. Ėmiau jai kartoti tik vieną žodį: „Daktaras, daktaras.“ Ji
suprato ir paskambino. Nors iš tos būklės, kurioje buvo mano šuo, aišku,
kad jis nukraujavo ir jam liko nedaug.
- Greitai ateis pagalba, bandys tave išgelbėti,- lemenau ir man buvo gėda
prieš jį, kad aš tokia bejėgė, kad niekuo negaliu padėti net savo šuniui.
- Tu nesmerk savęs, gi aš pats taip norėjau, tik nepastebėjau....buvau išse-
kęs... nepamačiau to automobilio... bet aš maniau, kad mane ir vėl išgydysi...
O tai reiškia - ne? Ar tai reiškia, kad manęs nebebus?
Deja, aš nieko negalėjau jam atsakyti. Tik verkiau balsu ir nenorėjau tvardy-
tis, nes mano beviltiškumas mane žlugdė.
- Dabar supratu - man nebeišsigelbėti... apkabink mane, leisk bent dabar
būti kartu, gi aš visada norėjau tik vieno vienintelio dalyko – būti kartu.
Aš apkabinau jį, glosčiau jo mielą baltą galvą, žiūrėjau į jo protingas akis,
kuriose mačiau save, verkiančią ir bejėgę prieš mirtį... Jis kalbėjo vis tyliau ir
tyliau...
- Pasakyk man, ar aš išnykstu, ir manęs jau niekada nebebus?
- Tu neišnyksi. Tikėk manimi: tu neišnyksi, tu tiesiog tapsi nematomas, tau
nebereikės maisto ir tu nebešalsi žiemą, ir mes, mes visada būsime kartu.
- O ar tu mane matysi? Ar tu matysi, kaip aš džiaugiuosi ir kaip žaidžiu, kad
tau būtų linksma?
- Žinoma, aš visada matysiu tave. Tik tu grįžk namo. Kai tik galėsi, grįžk
namo, į mūsų namus ir lauk manęs ten. Tu tapsi nebe šuniu, tu tapsi dvasia
ir galėsi daug daugiau, nei būdamas šiame kūne.
- Man grįžti namo ir laukti tavęs?
- Taip. Tu grįžk namo, ir kai aš grįšiu, tu mane pasitiksi vėl, ir mes jau nieka-
99
da nebeišsiskirsime. Niekada! Girdi? Mes visada būsime kartu.
Jis nutilo, jo akys apsiblausė...
-Elfai, Elfai, ar tu girdi mane? – tyliai tariau jam.
- Taip, aš dar girdžiu... tavo balso niekada nepamiršiu... aš grįšiu namo ir
lauksiu tavęs... lauksiu, kol ir tu tapsi dvasia...
Jo akys užgeso.
Prabudau nuo sulčiaspaudės garso. Sutuoktinis gamino pusryčius – vaisių
sultis. Aš pajutau, kad mano pagalvė šlapia nuo... ašarų, aš vis dar verkiu... ir
jaučiu - grįžtu į tikrovę. Tai buvo tik sapnas... tai buvo tik sapnas! Atsargus
palengvėjimas pamažu išlaisvina širdį. Apsivelku chalatą ir einu į verandą.
Saulė jau aukštai, aplinkui šilta ir gražu, čiulba paukščiai. Žvilgteliu į mūsų
šunelio vietą, į jo namą raudonu stogu ir dviem įėjimais. Ten - tuščia. Dai-
rausi, kur gi jis...
- Mieloji, eime gerti sulčių, atnešu čia, - nešinas padėklu įėjo mano sutuok-
tinis.
Aš bijojau klausti jo, kur mūsų šuo, aš bijojau, kad jis pasakys...
Staiga pamačiau, kaip į verandą įbėgo Elfas. Jis lyžtelėjo mano ranką ir atsi-
tupė šalia. Man kaip akmuo nuo širdies nukrito, ir aš paglosčiau jį.
- Mieloji, kas tau, ar gerai jautiesi? Gydytojai sakė, kad tu dar kelias dienas
miegosi.
- Gydytojai? Nieko nesuprantu. Miegosiu?
- Taip. Gi mūsų kelionė šį kartą buvo nesėkminga. Mane perspėjo, kad tu
gali nieko neprisiminti. Mieloji, dabar jau viskas gerai. Tu buvai nualpusi
labai nuošalioje gatvėje. Tave pastebėjo vietinė moteriškė, kuri ir iškvietė
greitąją. O paskui jie rado tavo dokumentus ir paskambino man. Tau buvo
šokas, kuris sukėlė keistą sąmonės praradimą. Bet po kelių dienų atsigavai,
ir mes grįžome namo. Ar prisimeni tai?
Mane vėl apėmė neviltis, vėl atgijo širdies žaizda, ir ėmė skaudėti galvą.
- O kur mūsų šunelis, kur Elfas? - tik tai man dabar rūpėjo.
- Mieloji, labai gaila, bet jo nėra. Kaimynai sakė, kad jam palikdavo maisto,
bet vis rasdavo jį nepaliestą. Galbūt jis tiesiog paklydo, gi niekas nežino, kur
jis. Bet jis grįš, tu nesijaudink taip, jis tikrai grįš.
- Taip, jis grįš, jis jau grįžo, - atsakiau jam, žiūrėdama į savo ištikimo draugo
šuns akis. Elfas tupėjo šalia manęs, kaip visada, laukė kokio kąsnelio nuo
stalo, ir aš jam padaviau jo mėgstamą apelsino skiltelę. Jis lyžtelėj... jo akys
sublizgo, ir jis nubėjo prie vartelių, garsiai lodamas. Mano vyras stebėjo
100
mane ir tylėjo.
Staiga išgirdome automobilio garsą, ir prie vartelių privažiavo šeimos
gydytoja. Aš supratau, kad nematomas šuo – dvasia girdi ir mato mus ir
gali perspėti apie viską daug anksčiau, negu tai įvyks. Nesvarbu. Man dabar
niekas nesvarbu, nes aš žinau, kad anapus yra kitas kelias, ir kartais meilės
kryžkelėje mes susitinkame su kitais pasauliais, su sielomis, kurios yra mūsų
artimieji ir mylimieji...
„ Elfai“, - pašaukiau jį mintimis ir jis ... atbėgo.
- Mes turime važiuoti tyrimams, - pasakė gydytoja.
Aš pasiruošiau, tik niekur negalėjau rasti savo žiedo, kurį mūvėjau tada, kai
atsisveikinau su Elfu.
- Gal tu jį pametei? – paklausė mano sutuoktinis.

Staiga pamačiau, kaip Elfas įnirtingai loja prie mano pakabinto koridoriuje
lietpalčio. Aš radau žiedą savo lietpalčio kišenėje. „Ačiū, Elfai, tu toks šau-
nuolis“, - tariau jam ir sėdau į gydytojos automobilį. Elfas šoktelėjo man ant
kelių, ir mes išvykome tyrimams. Elfas daugiau niekada nekalbėjo su ma-
nimi taip, kaip tada, kai jis išėjo į kitą pasaulį. Tačiau jis puikiai skaitė visas
mano mintis ir kuo galėjo, tuo padėjo man gyvųjų pasaulyje. Aš kategoriškai
atsisakiau įsigyti kitą šunį, kai vyras pasiūlė man. Kartą mus aplankė pažįs-
tamas ir atsivedė su savimi aviganį. Mes stebėjome keistą sceną. Aviganis
žaidė su įsivaizduojamu draugu... taip manė vyrai, o aš mačiau kitaip: aš
mačiau, kaip Elfas žaidė su savo svečiu. Dabar mes visada kartu.

101
Koma
Ruduo. Lapai atsisveikina su šakomis ir leidžiasi ant šaltos žemės amžinam
poilsiui. Vaikštau po parką. Saulutė vis dar šildo, prasiskverbdama pro šaltą
vėją. Atsisėdu ant suolelio ir užsimerkiu. Kaip gera jausti rudenį... Sėdžiu ir
mėgaujuosi tokia rudeniška būsena. Man gera. Mintimis persikeliu aukštai
aukštai į medžių šakas ir supuosi ant jų. Staiga pajaučiu keistą virpėjimą.
Tai lyg oro virpesiai. Suklustu ir pajuntu ranką ant savo paties. Atsimerkiu.
Nieko nėra. Na va, prisnūdau. Matyt, pradėjau sapnuoti.
- Ne, tu nesapnuoji. Tai aš uždėjau ranką tau ant peties.
Šie žodžiai suskambo man ausyse, lyg kas nors man kalbėtų. Šiurpuliukai
perbėgo per nugarą, ir aš atsistojau. Einu namo. Tikriausiai kokia nors mi-
rusio žmogaus siela neranda sau vietos - štai ir pristojo prie manęs. Parėjau
namo, o mane vis dar slėgė tas balsas. Kažkodėl atrodė, kad jis sėlina iš
paskos. Seniau buvau gerai išvysčiusi ryšį su mirusių pasauliais. Aš matyda-
vau jų sielas, matydavau jų mintis ir troškimus, o, svarbiausia, aš mokėdavau
juos įtikinti neužstrigti gyvųjų pasaulio labirintuose ir eiti savais keliais. Bet
kartą suvokiau, kad nebenoriu tokio anapusinio gyvenimo būdo.

Atėjo laiškas, kad dingo mama ir kad ji neturi atminties... Pasinėriau į

rašiusio laišką žmogaus esmę ir išėjau ieškoti jo mamos. Tai, ką radau, ką
pamačiau, negalėjau papasakoti ieškančiam motinos. Buvo per žiauru. Todėl
tiesiog pasakiau, kad ... neradau. Po šio įvykio nebenorėjau eiti anapus ir
nutraukiau visus savo užsiėmimus, kurie jau buvo tapę mano darbu... gyve-
nimo prasme tokiu būdu tarnauti žmonėms.

O dabar vėl... atėjo paklydėlis...

Naktis buvo lengva miegoti - tyli ir gaivi. Paryčiui, jau prabudus, bet dar
snūduriuojant, gulinėjau ir mėgavausi maloniu transu. Staiga išgirdau tą
patį balsą:
- Išklausyk mane, neatstumk, atėjau pas tave.
Nejučiomis mintyse ištariau: „Išeik, šis pasaulis ne tavo, tau čia negalima.“
102
- Tu klysti. Visi pasauliai – mūsų, - atsakė labai pažįstamas balsas.
- Gerai. Ko tu nori? Pasakok arba rodyk, kol aš jaučiu tave.
- Išklausyk mane, tu esi vienintelis gyvas žmogus, kuris gali mane suprasti.
Aš taip pat buvau gyvas. Kartą ėmiau suvokti, kad stoviu vietoje, o kažkas iš
manęs išėjo ir nuėjo tolėliau... Ir tas, kuris išėjo ir tas, kuris liko čia – buvau
aš. Nežinojau, džiaugtis man ar liūdėti. Tai kartojosi daug kartų, ir kartą aš
nebegrįžau į savo kūną. Tu supranti mane?
- Kas nutiko tavo kūnui?
- Jis gyvas. Jis guli savo namuose jau metus laiko, o aš vaikštau aplinkui ir
nežinau, kodėl. Negi neturiu kur eiti?
Ėmiau guosti paklydusią sielą:

- Žinoma, kad turi. Tau tereikia apsispręsti: palikti jį arba grįšti į jį.
- Negaliu grįšti, nes jame yra pažeisti gyvybiniai procesai, tik kad jis to
nežino.
- Ar tu tikrai nori palikti jį?
- Taip.
- Nori, kad aš tave palydėčiau?
- Taip.
- Tada eime. Įeik į mano šviesą ir laikykis manęs. Kai ateisime, tu pamatysi
savo vietą šviesų pasaulyje. Eime.
- Palauk, o tu nesupranti, kas aš esu?
- Koks skirtumas... ten nėra svarbi tavo pavardė ar vardas... ten kitaip iden-
tifikuosies.
- Aš vis tiek tau pasakysiu... aš - tai tu. Aš ir esi tu. Tu gi bandei perbėgti
laiko juostą, štai tau ir pavyko. Tačiau grįšti tu nebegalėjai, ir aš atėjau tau
pasakyti – nebedaryk šito.

Aš nusijuokiau ir pasakiau:
- Visko gali būti. Gal taip ir yra, kad dalis manęs paklydo nuo savo visumos.
Nebijok, jeigu galiu tave parvesti, reiškia galiu ir savimi pasirūpinti, ir jeigu
bus taip, kaip sakai, aš tai prisiminsiu ir tapsiu laisva nuo savo pačios tokio
sveiko ir gyvybingo kūno.

Prabudau. Širdis plakė padidintu ritmu. Taip, jeigu tai tiesa, tai manęs lau-
kia nekontroliuojama mirtis, o tiksliau - koma. Aš susimąsčiau. Taip, daž-
103
nai išeinu pasivaikščioti viena, be kūno. Bet negi tai taip pavojinga? Negali
būti. Gi visi svajoja ir svajonėse persikelia ten, kur su kūnu nepersikels. Tai
nereiškia, kad jie gulasi į komą. Tačiau... aš tai darau kitaip... sąmoningai, gi-
liai, tikslingai ir nuolatos... Ėmiau prisiminti, kaip sunku grįšti iš mirusiųjų
pasaulių, kaip ilgai paskui vis pagaunu save, jog esu ten... o tikrovėje tampu
neveikli, užsidariusi, nesveika.

Po kiek laiko aš gavau laišką, kuriame moteris prašė surasti jos vaiką. Polici-
ja nesugebėjo aptikti pėdsakų... Žiūrėjau į nuotrauką. Kokių šešerių metukų
berniukas. Kilo noras jo paieškoti. Nors iš fotografijos dvelkė vėsa, aš daug
kartų jau buvau įsitikinusi, kad tai nereiškia, jog žmogus miręs. Būda-
vo, grynas šaltis sklinda iš nuotraukos, o žmogų rasdavau apkvaišusi nuo
kvaišalų arba be sąmonės, ne nuovokos, bet gyvą.

Sulaukusi palankaus momento, nėriau į berniuko akis. Mane supo laiko

juosta... ten laikas kitoks... ir aš pamačiau juodus šešėlius. Tai buvo sekta.
Jų veidus slėpė jų egregoras. Bet aš radau berniuką. Apsidairiau iš paukščio
skrydžio. Netoliese pamačiau plentą. Ten radau vietovės užrašą. Vidine nuo-
jauta suvokiau juodųjų šešėlių užmačias: jie nugalabys berniuką, kuris ir taip
išsekęs. Nežinau, kodėl jie to nori, matyt, taip reikalauja jų įstatai. Mąsčiau,
kad galiu pranešti mamai, kur yra jos vaikas. Pabandžiau įsiskverbti į ją ir
pakuždėti jai į širdį adresą. Tačiau aš atsimušiau į sielvarto sieną. Ji verkė ir
manęs negalėjo išgirsti. Teko grįžti į savo miegantį kūną.
Griebiau mobilųjį ir surinkau mamos numerį. Pasakiau adresą ir prašiau
labai paskubėti.
Dabar jau galiu pailsėti, dabar jau miegosiu savo kūno sąmonės sapnuose.
Rytoj... rytoj pasiteirausiu, kaip sekėsi policijai rasti berniuką.

Sapnuoju. Miegas saldus ir sunkus. Gera miegoti... Tačiau iš tikro keistas tas
miegas, jis tarytum sunkus daiktas, kuris slegia mane... Girdžiu, kaip atsi-
daro durys. Tai tikriausiai mano vyras Juozas. Aš pasisuku pažiūrėti, tačiau
kažkaip keistai pasisuku, nes aš nejudu. Pasisuku ir pamatau tarpdury savo
vyrą. Jis tyliai įeina ir sako man: „Labas, atėjau pas tave, kaži ar tu mane
girdi?“
Čia aš išdrožiau jam: „Kas tau darosi? Aš turiu puikią klausą. Geriau pasa-
kyk, ar sumokėjai mokesčius?“
104
Mano dideliam nustebimui, jis nekreipė dėmesio į mano kalbas, o, paėmęs
šluostę, suvilgė ją vandeniu ir ėmė šluostyti man veidą. Ė, čia kažkas ne taip.
Aš pabandžiau sugriebti jį už rankos.

Naujas, iki šiol nepatirtas skausmas perbėgo kūnu ir, atsimušęs į mano širdį,
šoktelėjo į akis. Aš užsimerkiau, bet jau ir taip buvau užsimerkusi. Įprastu
būdu ėmiau kilti iš kūno ir pamačiau save maždaug iš vieno metro aukščio.
Taigi aš guliu. Šalia lašelinė, basonas... vyras.

Be jokio gailesčio sau ir savo artimui aš sutelkiau visas galias ir žengiau į

viršų be jokios abejonės grįžti atgal. Palikau gulintį lyg daržovė savo kūną.
Bekeldama save į sielų spindesį, Visagalio karalystę, džiūgavau neveltui pra-
gyvento savo gyvenimo vaisiais – mokėjimu gyventi be kūno.

105
Meilės smūgis
Jis ir ji, gražūs ir ypatingi, šviesūs ir paslaptingi, daugelio mylimi ir siektini,
vyksta į teatrą. Jis vairuoja ir klauso Betchoveną. Ji tyliai prisimena jų meilės
pradžią...
... Ji šventė savo gimtadienį paplūdimyje. Draugai ir bičiuliai, egzotiniai
vaisiai, saulė ir jūra buvo gyvenimo dovanos moteriai, pilnai drąsos gy-
venti. Jos gimtadienį stebėjo jaunas vyras. Jis sėdėjo ant molo ir mėgavosi
tokių keistų ir gražių žmonių kompanija. Ji pamatė jį. Vakarėjant jis įbrido į
saulėlydžio nuspalvintą jūrą ir žiūrėjo į besileidžiantį saulės rutulį. Ji priėjo
ir paklausė:
- Žavitės reginiu?
O jis begėdiškai atsakė:
- Žaviuosi jumis.
- Bet gi jūs stebite saulę.
- Aš matau visu savo kūnu, ne tik akimis, - atsakė jaunas vyras ir nusišypso-
jo.

Jai jo šypsena nusmelkė saulę, jūrą ir visą pasaulį. Ji pajuto, kad šis vyras yra
artimas. Jie ėmė susitikinėti ir labai greitai suprato, kad yra vienas kito pusė.
Jie susituokė.

Sutuoktiniai papildė vienas kitą savo mintimis, elgesiu ir jausmais, todėl

jų gyvenimas greitai tapo didelių, džiugių ir lengvų įvykių virtine. Tačiau,
nepaisant visų savo visuomeninių veiklų, meilė buvo aukščiau visko. Jų
santuokos dieną jau 10 metų jie kartu eina į Londono teatrą. Jis niekada
nepavedė jos, o ji – jo. Didelio artumo akimirkoje jie pasakė vienas kitam,
kad jų meilę nužudys tik melas. Pasakė ir pamiršo. Keista. Bet ji tik šiandien
prisiminė tą frazę...

Sustojus automobiliui, jiedu skubėjo išlipti ir eiti, nes truputį vėlavo. Priartė-
jus prie durų jis pasakė:
- Tu eik. Prisiminiau, kad turiu paskambinti labai svarbiu klausimu.
106
Ji žinojo, kad jo pareigos visuomenei visada turi netikėtų posūkių ir kad jie
visada svarbūs, nes tai jų šeimos gerbuvio naudai. Todėl ji, nors ir nusimi-
nė, bet linktelėjo galva ir žengė link teatro durų viena. Paskui stabtelėjo ir
pamaniusi, kad viena neis - geriau palauks jo lauke, pasuko atgal.
Šaltas vėjas pūstelėjo į veidą, ji susigūžė ir nuėjo šviesių vitrinų link. Priėjusi
madų saloną grožėjosi vitrinoje išstatyta nauja kolekcija ir ten pamatė save.
Veidrodis buvo įkomponuotas tokiu būdu, kad žiūrintysis į jį matė save tarp
manekenų. Ji nusišypsojo, palyginusi šių mados demonstruotojų išvaizdą su
savimi. Ji atrodė geriau už juos visais atžvilgiais. Nusišypsojusi savo grožiui,
ėjo toliau link parko.

Staiga skersgatvyje pamatė šeimos automobilį. Atsargiai žengdama artyn,

išvydo netoliese savo vyrą ir jaunutę merginą. Ar gali tokia jauna užsakyti
projektą pas jos vyrą? Ši mintis persmelkė ją ir ji atsakė sau, kad taip, gali, o
kodėl gi ne. Tačiau pulsas pagreitino ritmą. Ji pamatė, kaip vyras ir mergina
įsėdo į automobilį. Tada ji pasuko į priešingą pusę... Ėjo ilgokai. Skersgatvis.
Nesidairydama į šalis, žengė per gatvę ir staiga mato, kaip artėja automobi-
lis, kurio vairuotojas, apsikabinęs merginą, nepastebi pėsčiosios, važiuoja
tiesiai... Cypteli stabdžiai. Ji atšoka į šalį.

Jos vyras išlipo ir buvo bepradedąs šaukti:

- Ar nematai, kur eini?! – ir tik pasakęs šią frazę, jis atpažino savo žmoną.
- O tu nematai, kur važiuoji? - tyliai atsakė ji.
- Kodėl tu ne teatre? Matai, aš su kliente... jeigu nori, ji patvirtins, kad ji - tik
klientė?
- Matau, - atsakė ji, o gerklėje užstrigo kitas žodis, neištartas žodis - „melas“.
Ji buvo protinga moteris ir labai gerai suprato, ką reiškia visa ši situacija. Lyg
mirties akivaizdoje jai prieš akis perbėgo visas judviejų laimingas gyveni-
mas ir gilus suvokimas, kad meilė baigėsi. Toks meilės smūgis ją pažadino,
ji pajuto, kaip žemė slysta iš po kojų. Tarė sau: „Ne, ne, ne, aš negyvensiu
su tuo, kuris išdavė... aš turiu save, aš neišduosiu savęs, aš einu namo.“ Ir ji
pasuko link namų. Jis nesulaikė jos, o sėdo į automobilį ir nuvažiavo.

... Ji ėjo namo. Tai buvo jos išsigelbėjimas. Akimirksniu meilė virto į širdies
smūgį. Tik dabar pajuto, kad šalta. Jos namai buvo aukštai aukštai ant kalno,
apsnigto ir slidaus. Jos batai suplyšo, ir ji pajuto, kaip sniegas skverbiasi ir
107
atima šilumą. Staiga pamatė, kad rankos nuo šalčio pamėlo, o jų oda susi-
raukšlėjo lyg senutės. Puošni striukė virto ilgu juodu paltu... senu ir apdri-
skusiu... Ji nebekreipė dėmesio į šiuos keistus pasikeitimus. Tik ėjo namo ir
iš visų jėgų lipo į kalną. Dar keli žingsniai - ir ji pasieks namo tvoros sieną.
Ji pasistengė ir ... staiga slystelėjo. Dar sekundė - ir nuriedės nuo šio didelio
sniego kalno į pakalnę... atgal... Staiga ji išsitraukė durklą ir smeigė juo į ledą
šalia savęs. Durklas įsmigo ir ji galėjo po truputį, atsiremdama į jį, kopti
aukštyn, kol pasiekė tvorą ir galėjo atsistoti. Taip... ją išgelbėjo durklas. Tai
vienintelis magijos daiktas, kurį ji pasiliko sau po vestuvių... ir šiandien jis
pasitarnavo kelyje namo...

Ji įėjo į savo namą. Čia viskas buvo apleista. Voratinkliai, dulkės, laiko išmė-
tyti daiktai ir slogi, ilgesio prisisunkusi atmosfera. „Tai mano namai, aš juos
sutvarkysiu. Nebuvau čia 10 metų...“, - pasakė sau ir ėmėsi tvarkos. Ji plovė,
valė, dėjo daiktus į vietas, kol namai įgavo šiokį tokį vaizdą.

Praėjo kažkiek laiko. Ji išgirdo, kad kažkas tarsi rakina duris. Priėjo prie
durų. Pro akelę pamatė, kad tai jis. Atidarė.
- Ko tau?
- Negi manai, kad aš tavęs nerasiu? Ar galiu užeiti?
- Užeik, - pasakė ji ir pajautė, kaip slidus ir saldus netikros, aklos meilės
jausmas ėmė kuždėti jai atleidimą... Bet ji žinojo - tai klystkelis. Jis įėjo, o
paskui jį įėjo ir ta jaunutė mergina. Pasirodo, ji stovėjo atokiau, kad nebūtų
pastebėta.
Vyras nuvedė merginą į miegamąjį ir leido jai atsigulti, o pats atsisuko, pa-
žiūrėjo į užgesusį savo žmonos žvilgsnį ir tarė:
- Negi, manai, pabėgsi nuo manęs? Negi esi tokia naivi, kad tiki, jog meilė
būna amžina? Tu nepabėgsi, nes man reikia tavęs, tu naudinga man, aš bū-
siu kartu su tavimi, nors tau ir nepatinka mano nauja draugė.

Jis žvelgė į ją agresyviai, su pašaipa ir giliu pavydu. O ji mąstė: „Galėčiau jį

išvaryti vėliau, kai sustiprėsiu. Dabar aš neturiu tiek jėgų, kad grumčiausi su
juo. Tačiau privalau išvaryti dabar. Tai mano namai, aš grįžau namo ir noriu
ramybės. Tegu jis pats išvaro save... “ Ji pažvelgė į jį piktu žvilgsniu ir pasakė:
- Pasiimk savo paleistuvę, niekšeli, ir lauk iš mano namų.
Jis turėjo ydų. Stipriausios iš jų buvo sentimentai, kurie, jį įžeidus, akimirks-
108
niu virsdavo agresija. Ji tai žinojo. Taip buvo ir šįkart. Išgirdęs tokius žodžius
naujos draugės akivaizdoje, jis pajuto norą smogti žmonai. Žengė artyn ir
pasmigo ant jos rankose laikomo durklo. Dūris nebuvo mirtinas, tačiau
kraujas ėmė sunktis pro baltus marškinius.
- Jeigu nenori, kad pribaigčiau, nešdinkis, nes čia liks tik vienas iš mūsų –
aš, - pasakė ji piktai ir garsiai.

Jis nebuvo drąsus žmogus. Ji liko viena. Žvilgtelėjo į laikrodį ant sienos... Jis
buvo sustojęs. „Reikia jį prisukti. Nors ir senas, bet, naujai prisuktas, pradės
naują savo tiksenimą“, - pasakė ji ir ištiesė rankas į naują savo laiką.

Navalio restorane jis sėdėjo prie lango ir sklaidė laikraštį. Štai ji, jo dėmesio
verta antraštė: „ Garsus dizaineris automobiliu partrenkė savo žmoną.“ Jis
siurbtelėjo gurkšnį kavos ir atsidusęs užsimerkė. Nors jau praėjo visas mė-
nuo, vaizdai jo mintyse sukilo, lyg vyktų dabar. Jis mato savo atmintyje, kaip
neša ją į automobilį ir veža į ligoninę. Girdi gydytojų išvadą, kad ji komoje
ir kad jos organizmas nekovoja su mirtimi... Jis šaukiasi visų dievų ir dvasių,
kad tik šie ją gražintų... Jis suvokia, kad myli ją ir mylės amžinai, ir tada atė-
jęs gydytojas sako, kad ji atsigauna. Jis pajunta tikrą laimę ir skuba į palatą.
Tačiau po kelių minučių jos širdis sustoja, jam nespėjus nė prisilieti prie jos
... gyvos. Jis atsimerkė. Gyventi galima ir be jos... tik kaip?

109
Susitikimas tarpiniame pasaulyje
Žydros akys ir auksinės garbanos, aukštas ir elegantiškas, jis žiūrėjo į mane
ir šypsojosi. Aš kalbėjausi su kliente ir akies krašteliu stebėjau jį. Kiek jam?
O ar man svarbu, kiek jam? Kodėl jis į mane žiūri? Gal mes pažįstami? Bet
aš prisimenu visus savo klientus, visus savo lankytojus, ir jo nėra jų tarpe.
Baigiau pokalbį ir ėmiau dėliotis į aplanką visus užrašus.

Atsisveikinau su klientu ir žengiau durų link. Stebėjęs mane vyras sekė iš

paskos. Jis mane užkalbino, ir mes susipažinome. Galinga trauka traukte
traukė mus vieną prie kito, ir aš pripažinau sau, kad įsimylėjau. Mes susi-
tikinėjome, leidome laiką kartu ir mėgavomės vienas kito draugija. Jis be
paliovos man kartojo, kad myli mane. Buvo nuostabu. Gal ir būtų besitęsiąs
šis mūsų įsimylėjimo periodas, jeigu nebūtų įvykusi viena istorija, kuri viską
sustatė į savo vietas, o man davė naują patirtį...

Jo vardas buvo Vilis. Jis ėmė pastoviai manęs prašyti, kad aš papasakočiau
savo sutuoktiniui apie mudviejų santykius, ir mes pradėtume naują gyveni-
mą. Ši mintis man nepatiko, nes vienas dalykas yra įsimylėjimas ir jausmų
žaismas, o kitas dalykas yra gyvenimo draugas, artimas žmogus, kurį aš jau
turėjau ir be kurio neįsivaizdavau savo gyvenimo. Aš kartodavau Viliui, kad
dar ne laikas. Kada nors bus situacija ir pakalbėsiu su savo vyru. Su Viliumi
mes vykdavome į gražiausias pasaulio vietas.

Atėjo pavasaris. Mudviejų su vyru santuokos datą mes visada švęsdavome

prie jūros, ir šįkart jis pasakė:
- Padariau tau staigmeną: išnuomavau namą, kuriame tu gimei ir augai.
- Melnragėje? Negali būti!!! Kaip tau pavyko? – negalėjau atsidžiaugti šia
žinia. Man buvo labai brangios šios mano gimtinės vietos, o tuo labiau -
namas...
- Labai labai paprašiau, kad ten gyvenantys žmonės užleistų jį mums bent
šiai vasarai, ir jie sutiko, - pasakė sutuoktinis ir apkabino mane savo stiprio-
mis ir tokiomis artimomis man rankomis.
110
- Aš laiminga! Važiuojame tuoj pat.
Mes išvykome nedelsiant, ir aš tikrai labai džiaugiausi šia galimybe pabūti
savo vaikystėje. Apžiūrėjau namą, vaikščiojau molu, vakarais sėdėdavau
su vyru verandoje, abu žvelgėme į besileidžiančią saulę ir jautėme grožio
palaimą.

Ankstų rytą, eidama pakrante, pamačiau Vilį. Jis, kaip visada, šypsojosi.
- Labas, - drąsiai apkabino mane ir priglaudė prie savęs, - štai kur tu nuo
manęs pabėgai.
- Aš nepabėgau, mes atostogaujame. O ką tu čia veiki?
- Tavo vyras išnuomojo tau vaikystės namą, padarydamas tau siurprizą?
Negi manai, kad negalėčiau tavęs nustebinti smarkiau, nei jis?
- Aš nežinau. Vili, kam tau mane stebinti?
- Nes aš myliu tave, noriu, kad tu pasakytum jam, jog mes mylime vienas
kitą.
- Dar ne laikas.
- Laikas. Dabar jau laikas. Lana, prašau tavęs, pasakyk jam apie mus šian-
dien.
- Kodėl šiandien?
- Todėl, kad aš kviečiu tave šiandien ir visai vasarai štai ten, - ir jis parodė
man ant jūros kranto neseniai pastatytus apartamentus. - Aš išnuomavau
visą šį namą visai vasarai, nes šiąnakt ten bus mūsų sužieduotuvės. O po
vestuvių šis namas bus mūsų.
- Tu juokauji? Gi aš ištekėjusi. Vili, tu išprotėjęs, - aš juokiausi iš jo rimtu-
mo.
- Na ir kas, kad ištekėjusi? Tai laikina. Tu gi jam pasakysi šiandien, kad nori
skyrybų? Pasakysi jam, kad tu ir aš skęstame meilėje ir kad mes busime
kartu, nepaisant jokių kliūčių.

Jis stipriai prispaudė mane ir ėmė bučiuoti. Tai buvo pirmas mūsų tikras bu-
činys... Aš jaučiausi laiminga jo glėbyje. Nežinojau, ką darau, bet buvo gera,
ir aš nenorėjau mąstyti dabar apie ką nors kitą.
- Gerai, aš pakalbėsiu su juo šiandien.
- Pasakyk jam tiesą ir ateik vakare čia. Aš turiu tau tokią staigmeną, kurios
tu niekada nesitikėtum, bet kuri taip sujaudins tave, kad tu niekada nebe-
abejosi mano meile.
111
- Kas tai per staigmena?
- Patikėk, tu niekada nebuvai dar taip laiminga, kaip būsi šiąnakt, nes tu
gausi tai, ko niekas kitas iš žmonių šiame pasaulyje tau negali duoti. Šį namą
išnuomavau tavo garbei, mūsų meilei. Čia susirinks rinktiniai žmonės. Ne
visus tu pažįsti, bet jie visi pažįsta tave. Aš laukiu tavęs.

Grįžau. Jaučiau nerimą ir sumaištį, laimę ir baimę, nes tikrai buvau be-
protiškai įsimylėjusi Vilį. Tačiau pasakyti savo vyrui apie tokius jausmus
nepakluso nuosavas liežuvis. Aš stovėjau prie lango ir žiūrėjau, kaip mano
gyvenimo dalis – mano sutuoktinis dirba kompiuteriu. Paskendęs darbuose
jis nematė manęs, ir aš galėjau ramiai jį stebėti. Žiūrėdama į savo vyrą ėmiau
jausti, kad negaliu, negaliu aš taip su juo pasielgti. Aš priėjau ir uždėjau ran-
kas ant jo pečių. Jis lūpomis priglūdo prie jų ir pasakė:
- Lana, tu nori eiti šiandien į vakarėlį?
Pasimečiau. Jaučiau sumišimą ir silpnumą.

- Lana, aš patarčiau tau nueiti ten, jeigu tu nori.

- Tu žinai?
- Taip, kai jau visi kiti žino, ir man teko sužinoti: kad tu įsimylėjusi ir kad
tave myli kažkoks vyras, net jaunesnis už mane.
Jis atsistojo, pažvelgė į akis ir labai labai tyliai pasakė:
- Lana, įsimylėjimas – puikus jausmas, tačiau - tai ne meilė, bent jau iš tavo
pusės. Nueiki, pasišoki, pasilinksmink, pabūk su juo, bet visada prisimink
vieną tiesą: niekada nesutik skirtis ir atsiduoti jam. Mūsų santuoka palai-
minta dangaus magijos, o mūsų ištikimybė vienas kitam – ritualas, kurio
dalis - tik tu ir aš. O visa kita - nesvarbu. Jausmai, emocijos, įsimylėjimai ir
visi kiti dalykai mūsų sąjungos nesunaikins. Net mirtis neįgali mūsų išskirti.
Tačiau, jeigu tu nuspręsi kitaip, aš suprasiu. O kas man beliks…
- Negaliu patikėti, kad tu man taip sakai... aš tikrai galiu eiti?
- Taip. Gali. Užsidėk batelius, kuriuos tau parvežiau iš Italijos ir savo mėgs-
tamą suknutę.
- Ačiū tau. Tikrai nežinau, kas pasidarė, bet man taip reikia jo... bent jau
šiandien...

Atėjau į vakarėlį. Vilis pasitiko mane ir nuvedė į salę, kur šoko poros. Vie-
nur, kitur stoviniavo gražūs, besišypsantys žmonės. Vidinis namo grožis ir
112
prabanga niekuo nenusileido išoriniam... Laimingu balsu Vilis tarė:
- Jeigu tu atėjai, reiškia jis žino. Tu jam pasakei apie mūsų meilę, ir mes jau
esame pakeliui į gyvenimą kartu.

Mes šokome jūros bangų ošime ir žiūrėjome vienas kitam į akis. Skendau
jo žvilgsnyje ir jaučiausi lyg skrydyje. Prie mūsų priėjo jauna moteris. Aš
pažinau ją. Tai buvo Laima Delvaitė, mano klasiokė. Ji nusišypsojo man ir
pasisveikino:
- Labas, Lana, aš laiminga, tave matydama.
- Labas, mieloji. Kaip seniai mes matėmės, kaip tu laikaisi?
- Puikiai, dabar jau puikiai, - ji kalbėjo negarsiai ir labai aiškiai, o aš prisi-
miniau, kad mokykloje ji mikčiodavo. Matyt, išsigydė. Staiga man toptelėjo
baisi mintis: „Laima yra mirusi.“ Taip, taip, aš tai žinau, man sakė jos sesuo.
Kurį laiką aš sustingau ir pati nesupratau, kas vyksta. Vilis nusijuokė ir su-
šnabždėjo man į ausį:
- Tai pirmoji staigmena... tuoj bus ir antroji...
- Vili?
- Nereikia apie tai dabar galvoti. Mėgaukis naujais, iki šiolei nepatirtais jaus-
mais, - jis vėl grėbė mane į glėbį, ir mes sukomės greito valso garsuose. Nuo
mano blizgančių mėlynų batelių, puoštų auksinėmis rožėmis, atsispindėjo
šviesa, ir veidrodžiuose mačiau save lyg žeriančią iš po kojų šviesą. Gražu.
Bet užsimiršti jau nebegalėjau. Muzika nutilo, ir šį kartą mes sustojome
kitame salės gale, kur buriavosi jaunimas. Nemačiau jokių pažįstamų veidų.
Vilis paėmė mane už alkūnės ir pritraukė prie savęs, lyg norėdamas nuo ko
tai apsaugoti. Pažvelgiau į jį klausiamai ir išgirdau balsą iš už nugaros:
- Mama, labas, mama.
Atsisukau ir pamačiau savo dukrą. Ji stovėjo atokiau su vaikinu, kuris taip
pat žiūrėjo man į akis. Man kojos ėmė linkti, nes to negali būti, nes tai nėra
tikrovė, nes jie abu - mirę... mirę jauni, sulaukę vos 22...

Prilaikoma Vilio, aš žengiau arčiau jų.

- Labas, - išlemenau tyliai, drebančiu balsu, - dukra, kaip tu?
- Aš? Gerai, mama, negi nematai? Pas mus čia viskas gerai. Džiugu, kad
atėjai.
- Dukra, bet kaip gali būti, kad...?
- O tu pamąstyk, mama, pamąstyk..., - pasakė ji ir, linktelėjusi man, apkabi-
113
no savo vaikiną, kuris irgi man linktelėjo ir nusišypsojo. Užgrojus muzikai
jie pasuko savo draugų link, šypsodamiesi akies krašteliu, vis dar pažiūrėda-
mi į mane.
- Tai antroji mano staigmena tau, - pašnibždomis pasakė Vilis man į ausį, -
ar tu laiminga?
- Aš nežinau, Vili, ar aš laiminga.

Ir toliau stebėjau savo dukrą, kuri nerūpestingai kalbėjosi su draugais ir

juokėsi tuo pačiu juoku, kaip ir seniau, kai buvo gyva... Mano išdresiruotas
protas diktavo, kad šito negali būti, neįmanoma. Tačiau tai yra akivaizdi
realybė, tiesa. Kaip tai įmanoma? Nebegalėjau ir nenorėjau mąstyti, norėjau
kuo ilgiau matyti tai, ką matau.
- Atsipeikėk, Lana, - pasakė Vilis ir pasiūlė sušokti salsą. Vėl pasigirdo muzi-
ka, audringa ir aistringa - tokia, koks buvo Vilis.
- Vili, aš norėčiau išeiti į pakrantę, man per daug visko, nenoriu šokti… o ir
nemoku aš salsos.
- Gerai, jokių problemų. Bet aš tavęs lauksiu čia.

Vaikščiodama pakrante nutariau nebesigilinti ir plaukti pasroviui, priimant

viską taip, kaip yra. Kažkokia jėga vertė mane norėti būti kartu su Viliu.
Žiūrėjau į besileidžiančią saulę ir niekaip negalėjau sulaukti, kad ji nusileis-
tų. Keista. Bet, pasisukus eiti atgal į pobūvių salę, aš nustebau, nes dabar
jau buvo rytas. Kai grįžau, mane pasitiko Laima. Ji kažkaip keistai elgėsi ir
nusišypsojusi tarė:
- Lana, mes buvome geros draugės mokykloje, ir tu mane visada užstodavai,
padėdavai man; aš noriu tau šiandien atsidėkoti. Lana, netikėk juo. Vilis ne
tas, kokį jį matai. Jis kitoks, tau negalima su juo.
- Nesupratau. Kodėl?
- Todėl, kad jis kitoks. Eime, - ji vedėsi mane į koridorių. Jo gale pamačiau
krėsle sėdintį Vilį. Šalia jo stovėjo man pažįstama jauna moteris. Tai Lina. Ji
sakė jam:
- Negi tu nesupranti, kad aš esu tavo vienintelė meilė ir kad aš niekada ne-
paliksiu tavęs, nes esu amžinai tavo, - Lina atsisėdo Viliui ant kelių ir įsisiur-
bė jam į lūpas.
- Tu matai, koks jis iš tikrųjų? – paklausė Laima.
- Taip, aš matau, - atsakiau jau ramiai ir tyliai, lyg manęs tai nebejaudintų. -
114
O kodėl taip greitai praėjo naktis?
- Nes jos nė nebuvo. Nėra prasmės mums turėti naktį... čia tik vakaras, diena
ir rytas... Tu turi eiti namo, Lana, palik jį.

Aš mačiau, kad Vilis nesipriešina Linos glamonėms, ir man, kaip nekeista,

tai nerūpėjo. Tačiau įsimylėjimas dabar virto į kančią. Supratau, kad nerei-
kia mesti kelio dėl požemio takelio... Drąsiai žengiau link Vilio. Pamatęs
mane, jis rankos mostu nubloškė Liną ir perbalęs puolė prie manęs.
- Tik nesureikšmink viso šito. Ji – niekas. Aš - gražus vyras, ir prie manęs
kimba visos moterys, bet man reikia tik tavęs.
- Aš išeinu namo, Vili.
- Ne. Nedrįsk taip su manimi pasielgti po to, ką aš dėl tavęs padariau. Gi
niekas negali tau grąžinti prarastus žmones, o aš galiu. Būdama su manimi,
tu galėsi bendrauti su jais ir ne tik su tais, kurie buvo čia, o ir su visais savo
artimaisiais. Negi nenori susitikti su tėvu, su mama, su broliu ir seserimi?
- Vili, aš einu namo.
- Ne! Tu niekur neini, po velnių! Tu nebeturi kelio atgal, tu jau išėjai iš
namų. Nejau pamiršai, kad pasakei vyrui tiesą? Negi manai, kad jis tave
priims atgal po šios nakties?
- Vili, aš einu namo. Viktoras laukia manęs, jis pats išleido mane šiai nakčiai
ir jos stebuklams. Jis viską žinojo nuo pat pradžių ir laukia manęs. Vili, aš
einu namo.

115
Mačiau, kaip dreba jo raumenys ir įtūžis griauna jo gyvenimą. Jis sukando
dantis ir susiėmė galvą rankomis, o aš išgirdau šauksmą:
- Ne!!!

Bet aš jau ėjau pakrante namo. Rinkau savo vienintelio mobiliojo numerį. Jis
neatsakė. Atėjusi namo radau ten kelis vyro darbuotojus – programuotojus,
kurie įnikę darban net nepastebėjo manęs.
- Labas, o kur Viktoras?
- Labas, jis pietauja su užsakovu, - atsakė vienas iš jų.

Žvilgtelėjusi pro langą pamačiau Viktorą, grįžtantį su klientu namo. Išbė-

gau jo pasitikti. Puoliau jam į glėbį ir verkiau. Jis paėmė mane ant rankų ir
nešėsi namo.
- Tai geros ašaros, naujos pabaigos ašaros. Suprantu, kaip jautiesi. Žinai,
man irgi taip buvo, - jis mirktelėjo man, ir aš prisiminiau įvykį Londone...

116
Kanaliukas
Vakaras. Vėjas nutilęs jau miega, ir nuvytusios, kai kur nušalusios žolės stovi
ramiai kaip ir nuogos, belapės medžių šakos. Tik kur ne kur girdisi neišskri-
dusių vakarinių paukščių balsai, kiemų saugotojų - šunų lojimas...

Ji stovėjo kieme ir žiūrėjo į dangų. Debesys, nuspalvinti vakaro pastele,

plaukė tyliai ir lėtai lyg palikdami ją likimo valiai. Kas dėjosi jos širdyje – ji
net pati nežinojo. Tačiau puikiai jautė, kad gyvenimas jau nugyventas: vis-
kas, kas turėjo nutikti, nutiko, ir ateities nebėra... Ji žiūrėjo į dangų ir mąstė
apie tai, kur plaukia debesys ir kas jų laukia...

Vieniša ji nebuvo. Turėjo daug giminių, draugų, mylinčių ją žmonių ir

svarbiausią - pačią save. Ji galėjo gyventi, tačiau šį vakarą jai pasirodė, jog
gyvena per ilgai... Pajutusi šaltuką, pažvelgė į laukus ir nusišypsojo. Nuvijo
keistas mintis ir pasuko kanaliuko link.

Gale sodo tekėjo melioratorių išraustas kanaliukas. Kai palydavo, jis būdavo
gana gilus, sraunus. Už jo driekėsi pievos ir ošė miškas. Ji šypsojosi ir min-
tyse jau ėjo miško, pievų takeliais. Praėjusi sodą, nusileido nuo šlaito ant
liepto. Sustojusi jo viduryje, ji žiūrėjo į bėgantį vandenį ir šypsojosi. Šį lieptą
padarė jos mylimas, kad ji, eidama pasivaikščioti per kanaliuką, nesušlaptų
kojų. Tuomet ji eidavo su juodu dideliu namų šunimi. Dabar jo nebėra...
jau nugyveno savo gyvenimą... Jo kapas stūkso sodo pakrašyje... ten auga
eglutė. Ji atsiduso nuo šių minčių ir pasisuko eiti toliau, kaip staiga jos koja
kryptelėjo ir ji aukštielninka krito į vandenį. Kritimo metu, išgasčio būse-
noje, sustojo jos nesveika širdis. Nugrimzdusį į dugną kūną apraizgė žolės ir
maurai... jis įklimpo kanaliuko dumble...

Jos akys liko atmerktos, o veido išraiška - nustebusi, rankos iškeltos į viršų
lyg paukščio, norinčio pakilti... Vandens žolės, maurai apglėbė ją ir paslėpė
lyg saugodami, kad niekas jos nepastebėtų ir neatimtų iš jų...

117
Jos siela prabudo ir žvelgė tomis pačiomis akimis, kurios sustingusios žiūrė-
jo į dangų per tekantį vandenį ir vandens žoles. Ji matė dangų..., vandenį ir
žoles, mojuojančias savimi...

Ji jautė baimę. Suvokė, kad yra po vandeniu, kad nejaučia kūno, šalčio ar
šilumos ir kad reikia kažką daryti. Bandė šaukti, tačiau nebuvo kuo. Norėjo
atsikelti, tačiau kūnas nebeklausė, ji jo nebejautė, nors ir buvo jame įkalin-
ta. Ji būkštavo, kad tik nedingtų mąstymas. Žinojo, kad egzistuos tol, kol
mąstys. Matė, kaip ateina rytas ir naktis..., kaip slenka debesys, kaip lyja ir
jau kartais sninga... ir kaip vandens paviršius traukiasi ledu... O ji vis mąstė
apie tai, kad galbūt ją ras kas nors, kas nors ieškos jos, pasiges... Ir neapsiri-
ko. Staiga pamatė Juodį. Jis lyžtelėjo jai skruostą lyg vandens nė nebūtų, lyg
vanduo jo neliestų... Jis inkštė ir lojo, vadindamas ją keltis ir eiti kartu. Tik ji
nemokėjo. Juodis atbėgdavo ir nubėgdavo, rodydamas jai nematomą kelią iš
vandens kalėjimo.

O ji tik stebėjo ir nesuprato, kaip judėti. Ledas kaustė vandens paviršių,

sniegas paslėpė dangų... Ji nebematė nieko, išskyrus nakties tamsą, dienos
šviesą ir ledą. Suprato, kad žiema atėjo, kaip jai atrodė, per kelias valandas.
Galbūt laikas čia teka kitaip? Bet ji kentėjo, kentėjo dėl to, kad negali pra-
nešti tiems, kuriuos myli ir kurie myli ją, kad ji yra čia... kad galbūt jie jos
ieško, neranda...galbūt verkia, pergyvena, galbūt...

Ir kartą ji išgirdo balsus. Tai buvo jos artimųjų balsai. Jie artėjo, ėjo per ka-
naliuką tuo pačiu tilteliu, nuo kurio ji įkrito į savo mirtį... Ji šaukė jiems, bet
pati negirdėjo savo balso, o ir jie neišgirdo. Net verkti nebuvo su kuo.

Ir štai kartą ji pamatė, kad ledas virš jos skyla ir ryškėja lopinėlis žydro dan-
gaus. Kartu su pavasariu į jos negyvą kūną sugrįžo neviltis. Ji neturėjo ra-
mybės. Reikėjo, kad apie ją sužinotų artimieji. Ji norėjo su jais atsisveikinti.
Vėl atbėgo Juodis. Lyžtelėjo jos skruostą ir pradėjo loti. Ji mąstė, kad Juodis
taip pat negyvas, jau senai palaidotas, bet gali bėgioti, kažkur eiti, klaidžioti.
Kodėl ji įkalinta? Kodėl? Juodis vėl rodė jai, kad nori bėgti kartu, nori, kad
ji eitų su juo. Ir ji patikėjo Juodžiu: „Jeigu gali jis, tai galiu ir aš.“ Ji stengėsi
bėgti paskui jį, vėl ir vėl jį vytis, ir staiga... pakilo. Tokia šviesa tvykstelėjo
į jos sielą, kad pasidarė šilta ir jauku. Ji pakilo. Pakilo iš dumblo ir pakibo
118
ore. Dabar aiškiai matė savo namus ir aplinką. Iš karto nuskrido namo. Ten
buvo artimieji. Ji šaukė jiems: „Aš grįžau, aš čia, vėl su jumis“, tačiau nie-
kas jos negirdėjo. Staiga ji prisiminė, kad jos kūnas liko kanaliuke... Ir kas
toliau? Nerimas apgaubė jos esatį ir nieko, išskyrus nerimą, ji nebejautė.
Norėjo, kad artimieji ją rastų, kad jie atsisveikintų su ja, o ji – su jais, ir kad
kūną atiduotų ugniai. Ji nežinojo, kodėl, tačiau žinojo, kad be šito negalės
nurimti. Artimieji jos nematė, negirdėjo, nejautė. Kartais ji laukė jų miego ir
tada pasitikdavo juos, atėjusius į spanų karalystę. Jie matė ją, ir ji jiems sakė,
kur ji yra, kad iškeltų ją, palaidotų, apverktų... Tačiau vos prabudę jie ne-
prisimindavo šitos sapno dalies... Viskas, ką ji sutiko, būdama mirusi, buvo
jos šuo. Ji pašaukė, ir jis atbėgo. Tada jiedu ėmė klaidžioti po įvairių žmonių
sapnus. Ji tikėjosi rastį gyvą žmogų mokantį išgirsti ir suprasti mirusį. Ir tas
žmogus atsirado.

Ji jau mokėjo akimirksniu grįžti namo ir akimirksniu atsidurti ten, kur no-
rėjo. Matė, kad ir šuo tai sugeba... Mirusiems tereikia sielos meilės, kad visur
ir visada rastų vienas kitą. Kartais ji sutikdavo keistus šešėlius, kurie trauk-
davosi nuo jos skleidžiamos šviesos. Ji nesigilino, kas jie tokie, jai rūpėjo tik
viena mintis: pranešti saviškiams, kur jos ieškoti. Ir kai atrodė, jog tai nieka-
da nebeįvyks, pamatė moterį, kuri šypsojosi jai. Moteris sėdėjo automobilyje
ir žiūrėto tiesiai į ją.

„Jūs mane matote?“ – paklausė ji nedrąsiai.

„Taip, matau, – mintimis atsakė moteris, - ką čia veiki, kodėl klaidžioji? Kur
tavo kūnas?“

Ją apėmė džiaugsmas. Ji rado žmogų. Dabar išsivaduos iš savo kančios – ne-

laimingos mirties. Ji ėmė pasakoti moteriai savo istoriją ir džiūgavo, kad ją
pagaliau kažkas girdi ir mato... Moteris užsirašė adresą ir pažadėjo padaryti
viską, kad jos kūnas būtų rastas, kad artimieji sužinotų, kas jai nutiko ir kad
kūną arba tai, kas buvo iš jo likę, ugnis paverstų dvasia.

Prie vartelių buvo mygtukas. Tačiau nors ir kiek ilgai moteris jį spaudė, nie-
kas neatėjo atidaryti. Namie nieko nebuvo. Moteris nutarė valandėlę palauk-
ti, o kol lauks, nueiti ligi sodo galo ir surasti kanaliuką bei lieptą. Sodybos
119
tvora baigėsi, ir nuo šlaito jau matėsi sraunaus pavasario vandens pritvinkęs
kanaliukas. Moteris neskubėdama žengė link liepto. Likus keliems metrams
iki jo, ji sustojo ir pradėjo stebėti vandens dugną. Staiga šalia kanaliuko,
kitoje pusėje, ji vėl išvydo neramią sielą astralinio kūno pavidalu. Ši skubė-
jo pasakyti: „Ne ten, o čia, po liepteliu.“ Moteris nukreipė žvilgsnį tolėliau,
priėjo arčiau ir įsistebeilijo į dugną. Ledas jau buvo nutirpęs, tik kur ne kur
matėsi jo lopinėliai. Kanaliuko dugne matėsi senos vandens žolės, siūbuo-
jančios kartu su dumblais, srovės judinamos. Gerai įsižiūrėjus, tarp žolių
ėmė matytis ilgų plaukų sruogos, siūbuojančios į taktą su srove, ir baltai aki-
nanti kakta. Moteris žengtelėjo arčiau, ir staiga iš dugno į ją pažvelgė gražios
akys jau nebeaiškių kontūrų veide... Skenduolės siela pravirko. Ji sutvisko
spalvotomis kibirkštimis ir pakilo į dangaus platybes...

Moteris grįžo prie namo vartelių. Kieme stovėjo vyriškis.

- Sveiki, turiu jums naujienų apie jūsų motiną.

Vyriškis nustebo, paskui ilgai mąstė ir galop tarė:

- Mes paskelbėme paiešką. Galbūt ji išvyko, tiesiog pradėjo naują gyvenimą

be mūsų...

- Aš žinau, kur ji. Eime, parodysiu, - tarė viešnia ir pajudėjo link kanaliuko.

Iš namo išėjo dar keli vyrai ir pradėjo stebėti, kas vyksta. Pamatę, kad jų
giminaitis eina kartu su moterimi į sodo galą, nuėjo kartu. Vyriškis neno-
romis pėdino iš paskos nelauktam svečiui, vis dar bandydamas sakyti, jog
netiki antgamtiniais dalykais, parapsichologais ir viskuo, kas nematerialu...
Tačiau priėjus kanaliuką, moteris pirštu jam parodė ten, kur gulėjo kūnas ir
pasakė:

- Ji - ten. Prašė kūną sudeginti.

Vyras tylėjo ir žiūrėjo į tekantį vandenį. Staiga pamatė ją ir šoko į kanaliu-

ką...

120
Siela rado ramybę. Jos kūną surado artimieji ir jų daugiau nebekankino
nežinia. Jie apverkė ir palydėjo kūną į krematoriumą, kad siela taptų laisva ir
galėtų tęsti savo kelionę.

121
Babu
Sveiki. Aš esu moteris. Neturiu vardo nei pavardės, aš neturiu nieko, ir
niekam neįdomu, kas aš, kur aš... Ir man neįdomu. Štai ir susipažinome. Ar
jums teko bendrauti su nieku? Dabar jūs bendraujate su juo. Galėsite pasi-
girti, kad jūs bendravote su ... nieku.

Aš padariau tai, ką kiekvienas galėjo padaryti. Jeigu kiekvienas galėjo, tai ir

aš padariau... Aš atsijungiau nuo sistemos. Kaip? Taip, kaip atjungia elek-
trą, kai ištraukia kištuką iš energijos bloko. Tada viskas, kas buvo pajungta,
nebeveikia. Žmogus, atjungtas nuo sistemos, krenta į depresiją, jis palūžta,
nes nieko nemoka daryti pats. Jis tampa lyg kūdikis, tik jau senas, užaugęs
šiltnamyje tarp amžinų auklių. Bet aš nebuvau tik žmogus. Aš buvau siela to,
ką vadiname žmogumi, kūne. Todėl aš galėjau sau leisti, ką ir visi gali, kurie
prisimena, kas jie yra. Tiesiog atsijungiau. Palikau viską, ką turėjau tiems,
kurie buvo man geri. Nusipirkau bilietą į Indiją ir maniau tapusi laisva.
Kodėl į Indiją? Todėl, kad ten niekam neįdomu, kas tu esi. Todėl, kad ten
visada šilta ir visada saulė. Saulė man svarbi. Kai ji šviečia, jaučiu gyvybę,
tekančią į mane. Kai saulė nešviečia, matau ją prisiminimuose, vaizduotėje,
ir tada man gera.

Štai ir Indijos žemė. Atvykau į miestą, kuriame jau buvau kartą... šalia
Indijos okeano. Nusipirkau gražią bananų kekę. Jai išleidau paskutinius
pinigus. Taip buvau paskaičiavusi, taip buvau nusprendusi, ir taip įvyko.
Dabar belieka sunaikinti pasą. Pasas. Ar jūs pamąstėte, kad lietuviškas
žodis pasas susideda iš dviejų - „pas“ ir „as“? Tai vardas ir numeris, kurį tau
duoda sistema, kad tu visada būtum jos akivaizdoje ir niekada nepabėgtum.
Atėjo laikas sunaikinti šią grandinę. Pasukau mietelio link. Žinojai, kad čia
mirusių deginimo vieta. Matosi vis dar deganti liepsna, kuri ką tik prarijo
kažkieno kūną. Įmečiau vergo pažymėjimą – pasą į šį laužą. Kaip greit jis
sudegė.... Susiglamžė ir dingo.
Dabar aš esu niekas, tas niekas, kuris gali pasivadinti kokiu nori vardu ir pa-
sakoti apie save, kas tik į galvą šauna. Bet man to nereikia. Nuo šios akimir-
122
kos aš pamirštu viską, kas buvo iki šios akimirkos.

Sveiki. Aš esu moteris. Aš esu Indijoje. Aš turiu

tašę tvirtu diržu, permestą per petį, o joje - sto-
rą sąsiuvinį ir daug paprastų pieštukų. Kie-
kvieną dieną aš rašau į šį sąsiuvinį. Dar turiu
sarį, kuris juosia mano kūną, čadarą (tai toks
šalis didelis didelis) ir sandalus. Saris - naujas,
jo turėtų ilgam užtekti. Ir tai mane guodžia...
Daugiau aš nieko neturiu, visai nieko.

Aš jau savaitė čia. Vis dar skaičiuoju dienas. Sis-

tema paliko manyje datos failą. Išaušta rytas ir
žinau, kokia šiandien diena.

Jeigu kada nors šis rašinys pateks į skaitančiojo

rankas, jis tikriausiai šioje vietoje pamąstytų, o
kur gi ji nakvoja? Visur. Aš nakvoju visur. Aš
juk atėjau iš sistemos. Esu užsigrūdinusi ir ne-
bijau šaltesnių Indijos naktų. Miegu dažniausiai
pajūryje, prie kokio prekybinio kiosko, kurį noriai man patiki savininkas lyg
sargui. Mano menkų anglų kalbos žinių čia pakanka, kad suprasčiau, ko iš
manęs nori koks indas. Kai tik prabundu, o tai būna labai anksti, maudausi
okeane, o paskui einu toli toli ir į tą pačią vietą nebegrįžtu. Kur aš einu? Ne-
žinau. Man neįdomu - kur. Man įdomu eiti. Ką aš valgau? Nieko. Ką geriu?
Vandens čia yra. Tiesa ta, kad gerti jį ne visi drįsta. Aš drįstu. Turiu tam
svarių priežasčių.

Kasdien atsiverčiu naują puslapį ir rašau viską, ką patiriu, ką pamatau ir

kas mane sužavi. Esu laiminga. Jau dabar matau poniučių, skaitančių šias
eilutes, veidus. Jos purkštauja, kad neįmanoma nevalgyti, kad aš tikriausiai
išprotėjusi. Turbūt jos stebisi, kad man nereikia muilo ar kremų? O, kaip
banalu ir svetima, kaip tolima... Muilu aš nesinaudojau ir būdama verge, kai
dirbau ofise ir išlaikiau namus, šeimas. Jau tada žinojau, kas yra muilas. Dar
gal poniutės stebisi, kad aš neturiu šukų? Manote, esu baisi nesusišukavusi?
Kaip smagu. Šukos nėra vienintelė priemonė sutvarkyti plaukus... jūs dar
123
turite rankas. Tikriausiai jus domina mano nagai? Kiekvieną dieną pasta-
tykite iš smėlio didžiulę pilį, apjuoskite ją grioviu, ir jūsų nagai bus dailiai
nušlifuoti, tobulai....

Indija. Mano namai ir mano laisvė. Man neįdomu, kiek ilgai aš gyvensiu,
nes aš laiminga, o kai žmogus laimingas, jis viskam pasiruošęs.

Lietaus sezonas - tai kažkas nerealaus! Na, kiek gi gali lyti. Norisi išdžiūti
pagaliau, bet... gal šis lietus - tai dar vienas būdas pajausti laisvę? Liūtis vis
sunkėjo. Pamačiau žmones, bėgančius nuo lietaus į kažkokius pastatus.
Nubėgau ir aš. Čia, susėdę ant tuščių dėžių, žmonės laukė liūtį nurimstant.
Apsidairiau. Į mane žvelgė senas indas. Jo akys buvo apvalios ir neabejingos.
Tai dėl to, kad saris šlapias - prilipęs prie kūno rodo jo linijas. Nusišypsojau
jam. Už manęs sėdėjo jaunuolis. Jis irgi žiūrėjo į mane, bet kitaip: svajingai,
švelniai. Nusišypsojau ir jam. Gatvėje pasigirdo klyksmas. Nesupratau, kas
vyksta, tik jaunuolis grybštelėjo man už rankos ir pasakė „bėgam“. Aš su-
skubau jam iš paskos. Mes bėgome gatvėmis. Liūtis buvo tokia smarki, kad
įžiūrėti galėjau tik nuogas jaunuolio kojas. Mes įbėjome į drabužių parduo-
tuvę. Dirbę ten žmonės ant jaunuolio užmetė drobę, lyg matuotų jam ją..., o
mane pastatė už durų. Į patalpą įsiveržė kareiviai. Jie klausinėjo darbuotojų,
o anie purtė galvas. Mes vėl bėgome. Upė. Srauni ir žalia. Jaunuolis sako:
„Sek mane“, o pats šoka į upę. Ir aš....

Srovė nešė mus. Mes bandėme nenuskęsti... Didžiulis medis virš upės. Ma-
čiau, kaip jaunuolis griebė už jo šakų. Ir aš... Pagaliau mes pasiekėme krantą.
Pirmiausia aš nusikabinau rankinę. Permesta per petį ji neturėjo galimybės
pasimesti. Mano užrašai permirkę. Tik dabar pamačiau, kad nebelyja, kad
šildo saulė.

Jaunuolis gulėjo žolėje ir ... šypsojosi, rodydamas akinančiai baltus dantis:

- I am Babu, and you?

Neįmanoma pabėgti nuo sistemos...

124
Poezija

Dvasinis draugas
(Skiriu šias eiles mano nematomam draugui, kuris atėjo iš erdvės šviesos
pavidalu ir lydi mane iki šiolei)

Sušildyk mane savo rankom ir lūpom,

Atidaryk duris uždarytas,
Pakelk nukritusį ūpą gyventi
Ir nusinešk į pragaro liūną...

Pragaras..., kurio pamaldūs taip bijo,

Tėra mintys žmogaus įpykusio,
Pametusio savo dvasinę esatį
Ir praradusio amžiną savo atmintį.

Tačiau pragaro liepsnos nedegina sielos,

Nes jos sunaikina tik purvą prilipusį
Ir praskaidrėję akys nušvitusios
Pragarą paverčia rojum... į išmintį...

Tu, atėjęs iš amžių į mano gyvenimą,

Lengvai taip žvelgi į gyvenimo mirtį
Ir savo žvilgsniu dalini savo rimtį,
Kad aš vėl galėčiau iš naujo atgimti.

O! Kad galėtum tapti organiniu!

Kūnu žmogaus, vyro ar moters.
O, kad galėčiau su tavo gyvastim
Lietis draugystėje į akių spindesį!

125
 Bet tu tik rūkas, šviesa, mielas sapnas,
Bet tu tik dvasios šešėlis užtikrintas,
Bet tu tik mano atramos taškas,
Ištikimybės draugas nenupirktas.

Grįžtu atgal į gyvųjų gyvenimą:

Vėl šypsausi saulei ir žmonių ilgesiui,
Vėl surandu gyvybės angelą,
Vėl atsiduodu kvėpavimo židiniui,
Vėl sutinku organinį artimą...

Astralinė kelionė
(Astralinės kelionės - įprasta tikrovė skirta ne visiems.)

Dažnai tikrovės labirintus palieku sekančiam rytojui

Ir, pasikinkius dvasios žirgą, į kitą erdvę aš išjoju.
Mane kelionės traukia nuolat ir būtent tos, kurios sapnuojas,
Tik ne sapne, o budrume, pilnai suvokusiam save.

Kelionės mano būna tikslios, su uždavinio sprendimu,

O būna laisvas ruletės rismas – nežinomybėn pakliūnu.
Tada iš nieko ima rastis pulkai nežinomų karių,
Kurie neįtaria praradę savo galingųjų kūnų...

Jie vis dar mosikuoja kumščiais ir šaudo mintiniu ginklu,

Kol jiems pirštu tu neparodai jų kūnais nusėtų laukų.
Tada jie ima susiprasti, kad jųjų kelio pabaiga
Atėjo jiems, nė nepažengus pirmyn į šviesą su dvasia.

126
Tačiau gražiausios iš kelionių yra nušvitusių veidai,
Kurie tiek ten, tiek čia suspindi šviesiosios muzikos garsais.
Ir jie pamato mano sielą, ir pasisveikina su ja,
Ir suprantu aš, kaip tai miela, kad egzistuoja mūs dvasia.

Magija
Kas galėtų nutikti tau pačiu nuostabiausiu būdu?
Magija – kai viską, kas vyksta, gali paversti savo keliu.
Magijos bijo tamsuoliai, baimės širdim kupini...
Magijos siekia narsuoliai, rizikos vedini.

Taip, kaip visur yra visko,

Magijos siekia ir mažas,
Dar neužaugęs ir neišmokęs
Dvasios valdyti žmogus. Na, o tada

Krinta galvos, skiriasi žmonės ir ... miršta,

Kad koks nors vaikas įgytų iliuziškuosius turtus.

Kokios bebūtų svajonės, jas įgyvendinti galim,

Jeigu gamtos duotą giją gerbsim, kaip mamos stichiją.
Ma‘gija – braškių pintinė, kuri atsiranda ant stalo,
Nes žmogus - magas žino, kas šitą veiksmą padaro.

127
 Pavasario simfonija
Kai tik žara iš ryto aušta, atidarai visus langus,
Išgirsti linksmą paukščių giesmę, lyg tau dainuotų pats dangus.
Kokiom svajonėm išsvajoti? Ir kaip išreikšti raidėmis?
Kaip gamtos grožį atiduoti į alkstančias žmonių širdis?

Pavasaris - ne tik sezonas, ne tik varvekliai, pumpurai,

Pavasaris - tai sielos ponas, kuris ateina vakarais...
Kai tu sode, žiedų apsuptas, kvėpuoji rojaus spalvomis,
Pavasaris tau duoda turtus ir atveria galion duris.

Svarbu sulaukti šito pono, didingai žengiančio gamta,

Sutikti tinkamai ir džiaugtis pavasarine dovana.

Besapnis....
Bauginanti naktis sava juoda skraiste užklojo man akis,
Ir laukiau aš sapnų, būdama žmogum ramiu...
Štai saulė ėmė kilti iš rytų...
Aš niekada dar nemačiau... sapnų...
Nes niekada dar nemiegojau... vis dar gyvenu.

128
 Mirtis
Nesakyk man nieko, nesistenk prabilti,
Tegu mūsų tarpe vyrauja tyla...
Tegul tyloje sielos susiglaudžia
Ir pasako viską. Jų kalba – dvasia.

Nerašyk laiškų man, nebesiųsk žinučių,

Nebelauk manęs niekur niekada.
Nebeprisiminki mūsų gyvo sapno,
Nebelauk daugiau, nes manęs nėra...

Nes manęs nėra ten, kur buvau ik‘

šiolei,
Aš dabar drugelis oro erdvėje...
Niekas neišvengia suplasnot
sparneliais
Ir pakilti savo sielos dvasioje.

129
 Katė
Aš vakar miriau.
Ne nuo ligos,
Ne nuo senatvės kliedesių,
Tiesiog atsiguliau ir nutariau...
... mirštu.

Mačiau tragedijos spektaklį

Ties mano negyvu kūnu:
Verkiančius kelis,
Kuriems buvau svarbi,
Bet ne tiek daug,
Kad taptų sielai artimi.

Ant slenksčio sėdinti namų katė

Ramiai žiūrėjo mano sielon...

Ir man, pašaukus ją vardu,

Ji ėmė murkti... och! Kaip miela.

Palikus artimus gedėt,

Aš pasukau savim link miško.
O paskui pėdino katė,
Linksmai striksėjo taktą disko...

Ir šios katės palydima

Į šviesą spindinčią įnėriau,
O šviesoje raina katė
Skaistybės angelu spindėjo.

130
Saulelė
Saulelė užtekėjo, tik manęs jau nėra…
Saulelė užtekėjo ir neberado manęs.

O ir aš pamačiau ją kitokią:
Ne nuo žemės laukų, ne nuo žemės laukų,
O kitokią.

Plaukia debesys, ir aš su jais.

Gera man plaukti taip aukštai virš debesų.
Saulelė užtekėjo, bet nerado manęs,
O ir aš pamačiau ją visai kitokią.

Vėjelio dvelksmas palietė sielą,

Tartum mylimo pirštai galvą paglostė.
O vėjau, vėjau, aš nežinojau,
Kiek tavy sielų skrajoja.

Vėjelis pučia, liečia tau skruostą,

Tu žinok, tai aš liečiu juo tave.
Vėjelis pučia, draiko tau plaukus,
Tu žinok, tai aš draikau vėju tavo plaukus.

Aš įsipinsiu į spindulėlį ir liesiu jus spindulėliu.

Saulelė užtekėjo ir neberado manęs,
O ir aš pamačiau ją kitokią,
Ne nuo žemės laukų, ne nuo žemės laukų, o
kitokią...

131
 Be meilės širdis negyvena
Pasiilgo širdis naktų pilnaties ir meilės jose,
Pasiilgo širdis džiaugsmo bangų ir maudynių jose,
Pasiilgo širdis meilės žodžių svaigių ir atodūsių,
Pasiilgo širdis glamonių saldžių ir nuopuolių...

Pasiilgo širdis meilės ir ilgėjosi,

Vis tikėjosi iš savo artimo ir stebėjosi,
O kodėl jis vietoj meilės siūlo konfliktą,
Amžiną barnį, santykius šaldantį?
Širdis laukė, kol meilė subręs ir laimės žiedai jos
Pasipils kasdienybėn, šypsosis ir krykštaus vaiku...

Ir... sulaukė.

Ar tu gali?
Ar tu gali suprast mane?
Tavęs aš klausiu.
Ar tu gali išgirsti
Mano sielos dainą virpesių?
Ar tu gali pajausti jausmą,
Kuris ateina širdies sužydimu?

Dun, dun - siela krūtinėj daužos,

Ji atpažįsta savą tarp savų.

132
Mirusių pasaulis
Atidarau aš mirusių pasaulį
Ir įeinu į jų trapius namus.
Ne taip dažnai man tenka čia lankytis
Ir susirinkt prapuolusius,
Ir aplankyt savus.
Ir vėlei saugiai jį užsidaryti,
Kad grįžti į gyvenimo namus.

Aš buvau...
Kaip gėlė pražydau,
Kaip paukštis kilau.
Kaip saulė sušvitus
Akmeniu kritau.

Žibute iš po sniego
Galvą pakėliau. Meilę sutikus
Dangų pamačius Žmogumi patapau.
Stirnaite nubėgau. Meilei išėjus
Pelenais virtau.

Aš gyvenau.
Sielai nušvitus
Vėlei gimiau.

133
 Aš nuoga miškų princesė
Išsipynė mano kasos, pasileido plaukai.
Veidą ėmė prausti rasos, kūnu krito jų lašai.
Aš - nuoga miškų princesė pasiklydau jausmuose.
Nedera mylėti vyro, ieškau meilės žolėse.

Susiūbavo vėjas žoles, susiūbavo ąžuolai.

Medkirtys ten ar artojas vakaroja vakarais?
Laužo liepsnos jį apšviečia, matos raumenys nuogi.
Aš - nuoga miškų princesė, aistros plyksteli many...

Krito žaibas, kirto medį, medis - medkirčio galvon.

Apsvaigino stambų vyrą savo ąžuolo šakom.
Jis apsvaigęs ir nežino, kaip mylėtis su dvasia.
Aš - nuoga miškų princesė dovanoju jam save.

O pažinęs mano meilę, jis atidavė save.

Aš - nuoga miškų princesė skęstu vyro glėbyje.
Išsipynė mano kasos, pasileido plaukai.
Veidais nuriedėjo rasos, kūnais krito jų lašai...

134
Tik nenumirk
Tik nenumirk vėjas laukuos,
VIltį įkvėps, širdį paguos.
Tik nenumirk, saulė danguj
Šilumą duos, šviesa pamos.

Tik nenumirk, mėnuo nakty

Žadins gyvent, skatins nesent.
Tik nenumirk, gėlės žydės,
Medžiai suoš, lietūs paguos.

Kelias trapus, neik tuo keliu.

Tu dar gali likti gyvu,
Tu dar gali, skristi paukščiu,
Tu dar gali, būti saugiu.

Tu pasiklausk balta drąsa

Tegu jinai veda tave.
Tegu jinai saugo tave,
Tegu ji taps kelio šviesa.

Tik nenumirk, dar pagyvenk.

Vėjas audras išklaidys,
Bus vėl ramu...
Tik nenumirk dar pagyvenk.
Saulė aukštai patekės,
Vėl bus šviesu.
Nieko nėra, vėli naktis.
Tamsoj šviesa išeinu
Aš viena...

135
 Puikybė - būtybė
Negatyvios savybės, kurios kuria negatyvų gyvenimą, atsispindi
kalboje.
Pasiklausius jų tampa aišku, kad jie susikuria kančią patys, savo
nuomonėmis.
Žmones, strigusius puikybėje, geriau apeiti arba gyventi taip,
kad jų nesutikti.
Eilės puikybės atpažinimui

Aš toks žmogus – aš, aš.

Aš daug žinau – aš, aš.
Aš daug išgyvenau ir supratau,
Kad net aš, aš, aš, aš, aš, aš.

Aš toks žmogus. Gimiau tokiu.

Tokį mane žvaigždės sukūrė.
Aš užsispyręs ir va toks,
Kad retas prisitaiko.

Mane suprast sunku, nes aš

Pats nieko nebesuprantu.
Pasaulis persivertė aukštyn kojom,
Tik aš vienintelis tiesoj bestoviu.

O! Jeigu kas išgirstų mano žodį

Ir padarytų taip, kaip aš sakau!
Tada pasauly būtų rojus,
Aš su savim va taip manau.

136
Puikybė - dvikojis
Jis bėga šen ir ten, jis nori to, ano,
Jis kalba apie viską, liežuvis šoka tvistą.
Jis skuba apkalbėti, jis greitas pažadėti,
Greit šypsosi, greit verkia, greit pagiria, prakeikia.
Jis vietos sau neranda, visur į viską lenda,
Smalsus ir kiša nosį lyg pirštą į ąsotį.
Jis kalba apie tautą ir tos tautos nokautą,
Jis domisi politika taip pat, kaip ožys lyrika.
Jis toks kvailingas, kad net kiaulę moka nužudyt,
Ir jam netrukdo protingumas gaišeną suryt.
Jis - kapinynas to, ką valgo, todėl lipnus toks ir gašlus,
Jo kūnas karpomis apaugęs, o dvokas vimdančiai baisus.
Burna jo knibžda parazitais; naudoja dezodorantus,
Gaiviklius, kvepalus ir pastas, kad sunaikintų šiuos bjaurius,
Kvailo savęs argumentus.

137
 Puikybė, pavergusi meilę
Aš myliu tave, būk tuo patenkinta.
Tik nesikišk į mano reikalus ir panašiai.
Mylėk mane tokį, koks esu,
Nes „aš“ - tai skamba išdidžiai.
Mylėk mane, ir aš tave gi myliu,
Tik man neaiškink, ką turiu daryt.
Aš pats žinau, kada man valgyt spiria,
Kada man gerti ir kada nuryt...
Aš toks žmogus - esu labai protingas,
Many - gili, garbinga išmintis.
Tik aš žinau, kaip tau gyvent ir ko tau reikia,
Tik aš esu tavo vienintelė ... rakštis...
Ir nesvarbu, kad vėjai kišenes sulopė.
Kai pinigų turiu - esu drąsus.
Aš verslą savo susikurti moku
Ir nesvarbu, esu kad vis dar nemokus.
O jeigu tu sergi, turiu tau žinią:
Sergi, nes prieštarauji man dažnai,
Nes negerbi manęs, pastoviai trikdai
Mano kalbas, kurias tariu aš išdidžiai.

138
Užbaigtis

Knygos autorė Irena Barvydė

slapyvardis Dailana’Gu

Kitos Irenos Barvydės knygos:

“Gyvenimo gėlė” 2003
“Likimų valdovai” 2005

Autorės internetinės svetainės:

www.irena.in
www.laisvesordinas.lt

Knyga maketavo Marius Metrikis

Knygos dizaineris Marius Metrikis
Knygą redagavo Jelena Juršys

139
 Meilė ir Magija
Irena Barvydė
Novelės ir eilės

140