U D K 821.

111-31 Jojo Moyes

Mo-41 T H E SHIP OF BRIDES
Penguin Books, New York, 2014

Moyes, Jojo
M o-4l Nuotakų laivas: [romanas] / Jojo Moyes; iš anglų kalbos vertė Rasa
Racevičiūtė. — Kaunas: Jotema, [2016]. — 480 p.
ISBN 978-9955-13-610-1

Australija, 1946 fn. į Angliją, pas savo vyrus, už kurių ištekėjo per karą, išvyksta 630
nuotakų. Tačiau vietoje prabangaus lainerio, kurio tikėjosi, jos atsiduria mūšiuose gerokai
nuniokotame lėktuvnešyje kartu su tūkstančiu svetimų vyrų.
Saulės kaitinamuose deniuose sena meilė ir kadaise duoti pažadai lieka užmarštyje,
o neatlaikę įtampos apsigalvoja ir nuotakos, ir jų vyrai. Viena iš nuotakų, Franse Makenzi,
netrunka suvokti, kad kartais kelionė yra kur kas svarbesnė už tikslą.

U D K 821.111-31

Copyright © Jojo Moyes 2003

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rasa Racevičiūtė, 2015
© UAB „Jotema“, 2016
Redaktorė Renata Btiinickienė
Viršelio dailininkė Vilūne Grigaitė
Viršelio fotografija iš www.shiitterstock.com
Maketavo Teresė Vasiliauskienė

SL 250. 30 sp. 1. Užsak. Nr. 16.0578

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas
Tel. 8 37 337695, ei. p.: info@jotema.lt
www.jotema.lt
Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“, B. Brazdžionio g. 23, 48184 Kaunas
Skiriu Betty McKee ir Jo Staunton-Lambert
už tai, kad nepabijojo gyventi visiškai kitaip
 PADĖKA

Ši knyga buvo didelis įsipareigojimas, nes pareikalavo puikiai

išmanyti faktinę medžiagą, o be daugybės žmonių pagalbos ir tam
skirto laiko jos apskritai nebūčiau parašiusi. Pirmiausia norėčiau pa­
dėkoti leitenantui Simon Jones už jo geranoriškus patarimus ir neiš­
senkančią kantrybę konsultuojant mane apie smulkiausias gyvenimo
lėktuvnešyje detales, ypač už išradingus patarimus, kaip būtų galima
padegti laivą. Dėkoju, Si. Jeigu knygoje ir yra klaidų, tai jos tik mano.
Esu labai dėkinga ir Karališkajam jūrų laivynui, ypač kapitonui
leitenantui Ian McQeen, leitenantui Andre G. Linsley ir visiems Jos
Didenybės laivo „Invincible“ įgulos nariams, kurie man leido apsi­
žvalgyti laive.
Esu nepaprastai dėkinga Neil MacCart iš „Gan Publications“
už tai, kad leido cituoti ištraukas iš jo nuostabios ir nepaprastai in­
formatyvios knygos „HM S Victorious“. Taip pat ir Liam Halligan
iš „Channel 4 “ žinių redakcijos, kad pakuždėjo man apie nuostabų
Lindsay Taylor filmą „Death at Gadani: The Wrecking o f Canberra“ .
Man labai padėjo tai, kad galėjau susipažinti su niekur neskelb­
tais to laikotarpio dienoraščiais, kurie padėjo knygai suteikti ano
meto kolorito, nes pati, deja, gimiau per vėlai, kad tą būčiau paty­
rusi. Noriu padėkoti Margeret Stamper už tai, kad leido man per­
skaityti savo vyro dienoraštį apie jo gyvenimą jūroje ir šiek tiek juo
pasinaudoti. Taip pat Peter R. Lowery už tai, kad leido pasinaudoti
jo tėvo, karinio jūrų laivyno architekto Richardo Laowery, dienoraš­
čiu. Taip pat dėkoju Christopher Hunt ir kitiems Nacionalinio karo
muziejaus bibliotekos darbuotojams bei Klondeilo Britų laikraščių
bibliotekos darbuotojams.
 Už daug ką esu dėkinga mamai ir tėčiui, taip pat Sandy (Brian
Sanders) už tai, kad su manimi pasidalijo savo žiniomis apie karinį
jūrų laivyną ir milžiniška knygų apie laivyną bei karą biblioteka, An­
nai Miller iš „Arts Decoratifs“ , Cathy Runciman, Ruth Runciman,
Julia Charmichael ir „Harts“ darbuotojams iš Safron Valdeno. Dė­
koju Carolyn Mays, Alex Bonham, Emma Longhurst, Hazel Orme
ir visiems kitiems iš „Hodder and Stoughton“ už jų sunkų darbą ir
nuolatinę paramą. Taip pat dėkoju Sheilai Crowly ir Lindai Shaugh-
nessy iš „AP Watt“.
Kaip visada noriu padėkoti Charles už jo meilę, patarimus,
techninę pagalbą, rūpinimąsi manimi ir už tai, kad visada parodyda­
vo susidomėjimą, kai pradėdavau jam pasakoti, ką naujo sužinojau
apie lėktuvnešius.
Bet didžiausią dėkingumą jaučiu savo močiutei Betty McKee,
kuri prieš beveik šešiasdešimt metų išgyveno šią kelionę, parodė ne­
įtikėtiną pasitikėjimą bei drąsą, ir tebeprisiminė pakankamai, kad
paskatintų mane apie tai parašyti. Viliuosi, kad senelis būtų manimi
didžiavęsis.
Ištrauką iš karo nuotakos Idos Faulkner eilėraščio „The Alphabet“,
kuris buvo cituojamas Joannos Lumly knygoje „Forces Sweethearts“,
pateikiau maloniai leidus „Bloomsbury“ leidyklai ir Valstybiniam
karo muziejui.

Ištrauką iš Richard Woodman knygos „Arctic Convoy 1941-45“ pa­

teikiau maloniai sutikus leidyklai „John Murray (Publishers) Ltd“.

Ištraukas iš „Sydney Morning Herald“, „Daily M ail“ ir „Daily M ir­

ror“ įtraukiau maloniai leidus jų leidėjams.

Ištraukas iš Avice R. Wilson dokumentų įtraukiau maloniai leidus

jos nuosavybės teisių turėtojams ir Valstybiniam karo muziejui.

Taip pat buvo įtrauktos ištraukos iš L. Troman knygos „Wine, Wo­

men and War“ , kurią išleido „Regency Press“; iš Joan Crouch knygos
„A Special Kind o f Service“, kurią išleido „Alternative Publishing
Cooperative Ltd (APCOL) Australia“ ; iš australiškų laikraščių „The
bulletin“ ir „Truth“ . Padariau viską, ką galėjau, kad būtų susisiekta
su jų teisių turėtojais, bet mano pastangos buvo nesėkmingos. „Hod-
der and Stroughton“ bei šios knygos autorė mielai nurodys minėtų
ištraukų autorystę, jeigu jų teisių turėtojai su mumis susisieks.
1946 m., pasibaigus karui, Karališkasis laivynas pradėjo paskutinį
karo nuotakų, tai yra tų moterų ir merginų, kurios ištekėjo už už­
sienyje tarnavusių britų karių, gabenimo į Didžiąją Britaniją etapą.
Dauguma jų keliavo kariniais transporteriais arba specialiai tam pri­
laikytais laineriais. Tačiau 1946 m. liepos 2 d. 655 karo nuotakos
iš Australijos leidosi į unikalią kelionę: lėktuvnešiu „Victorious“ jos
plaukė susitikti su savo iš Didžiosios Britanijos kilusiais vyrais.
Toje kelionėje, kuri truko beveik šešias savaites, jas lydėjo dau­
giau kaip 1100 vyrų ir devyniolika lėktuvų. Jauniausiai nuotakai
buvo vos penkiolika. Viena iš jų tapo našle taip ir nepasiekusi kelio­
nės tikslo. Mano močiutė Betty McKee buvo viena iš tų laimingųjų,
kurios tikėjimas pasiteisino.
Šį išgalvotą pasakojimą, kurį parašyti mane ir įkvėpė močiutės
kelionė, skiriu jai ir visoms toms nuotakoms, kurios nepabijojo pati­
kėti nežinoma ateitimi, laukusia jų kitame pasaulio gale.

Jojo Moyes
2004 m. liepa

Pastaba: visos knygoje pateiktos ištraukos yra tikros ir susijusios su

karo nuotakų bei Jos Didenybės laivo „Victorious“ įgulos narių iš­
gyvenimais.
 PRO LO G A S

K ai vėl ją pamačiau, pasijutau it perkūno trenktas.

Buvau girdėjęs apie tai pasakojant kokį tūkstantį kartų, bet taip
niekada ir nesuvokiau, ką is tikrųjų tai reiškia: man prireikė laiko, kad
tai, ką matė mano akys, susiečiau su tuo, ką prisiminiau, o paskui p a ­
sijutau toks sukrėstas, lyg kas būtų smagiai Užvožęs. As ne itin lakios
vaizduotės ir nemoku įm antriai kalbėti, bet galiu nuoširdžiai pasakyti,
kad man atėmė amą.
Nesitikėjau apskritai jos dar kada nors pamatyti. Tik ja u ne čia.
Seniai buvau ją palaidojęs kažkur tolimame savo sąmonės kampelyje.
Ir ne tik ją — viską, ką j i man kada nors reiškė. Viską, ką j i privertė
mane išgyventi. Nes ką j i padarė, supratau tik po laiko, po amžinybės.
Kad daugybe atžvilgių j i buvo ir geriausia, ir blogiausia, kas man kada
nors buvo nutikę.
Tačiau svarbiausia buvo tai, kad pasijutau ne tik priblokštas.
Mane apėmė kažin koks liūdesys. Matyt, mano atmintyje j i egzistavo
tik tokia, kokia buvo tada, prieš visus tuos metus. Matydamas ją dabar,
supamą visų tų žmonių, kažkokią susenusią, sumenkusią... tegalėjau
galvoti apie tai, kad ja i čia ne vieta. Gedėjau to, kas kadaise buvo taip
gražu, netgi didinga, o dabar buvo taip sumenkę...
Nežinau. Gal ir nelabai gražu iš mano pusės. Juk niekas iš mūsų
negyvena amžinai, ar ne? Jeigu atvirai, išvydęs ją tokią kažkodėl ne­
noromis prisiminiau, kad ir pats esu mirtingas. Koks kitados buvau.
Kokiais visi kada nors tapsime.
K ad ir kaip būtų, vėlją suradau ten, kur niekada anksčiau nebu­
vau buvęs, kur nė neturėjau priežasties būti. O gal tai j i mane surado.
 Matyt, iki tos akimirkos netikėjau lemtimi. Tačiau įvertinus tai,
kiek mudu išgyvenome, sunku ja netikėti.
Sunku netikėti, kai pagalvoji, kad neturėjome jokios galimybės vėl
pasimatyti, nes buvome skirtinguose žemynuose, skiriam i neaprėpiamų
vandenynų ir sunkiai suvokiamo atstumo.

Indija , 2002

Ją išbudino barnis. Kažkoks viauksėjimas, staigus ir nepastovus,

primenantis nedidelio šuns lojimą, kai tas dar nėra visai tikras, kas
jį suerzino. Senoji moteris pakėlė galvą ir atsitraukė nuo lango, trin­
damasi sprandą, kuris nuo oro kondicionieriaus buvo sustiręs į ragą,
ir pamėgino išsitiesti. Vos nubudusi, tas kelias pirmas akimirkas ji
nebuvo tikra, nei kur ji buvo, nei kas tokia. Įsiklausiusi į smagų balsų
skambesį, ji pradėjo skirti žodžius, kurie visiškai išsklaidė besapnį
mieguistumą, ir ji pamažu grįžo į realybę.
— Visai nesakau, kad rūmai man nepatiko. Ar šventyklos. Viso
labo noriu pasakyti, kad čia praleidau dvi savaites, bet jaučiu, kad
prie tikrosios Indijos nė nepriartėjau.
— O kuo tu mane laikai? Ar aš tau nepakankamai tikras? —
nuo priekinės sėdynės pasigirdo vyriškas balsas, kuriame buvo girdėti
švelni pašaipa.
— Puikiai supranti, apie ką aš kalbu.
— Aš juk indas. Ir Ramas indas. Vien dėl to, kad pusę savo gy­
venimo praleidžiu Anglijoje, nereiškia, jog esu netikras indas.
— Eik jau, Džėjau, tavęs tipišku tikrai nepavadinsi.
— Tipišku, palyginti su kuo?
— Nežinau. Su dauguma žmonių, kurie čia gyvena.
Jaunasis vyriškis nesutikdamas papurtė galvą.
— Tai tau baisiai rūpi pamatyti lūšnynus.
— Visai ne.
 — Baisiai nori grįžusi namo visiems pasakoti apie visą tą siaubą,
kurį čia išvydai. Ir kad jie nė nenutuokia, ką reiškia tikra kančia. O
mes tau sugebėjome pasiūlyti tik kokakolos ir vėsias patalpas.
Pasigirdo juokas. Senoji moteris prisimerkusi žvilgtelėjo į savo
rankinį laikrodį. Buvo beveik pusė dvyliktos, vadinasi, ji miegojo be­
veik valandą.
Jos anūkė, kuri sėdėjo šalia, buvo palinkusi į priekį, tarp dviejų
priekinių sėdynių.
— Tik noriu pamatyti, kaip iš tikrųjų gyvena žmonės. Tie eks­
kursijų vadovai tik ir žino, kaip siūlyti brangius viešbučius ir preky­
bos centrus.
— Tai tau būtinai reikia lūšnynų.
Nuo vairuotojo sėdynės pasigirdo pono Vagelos balsas:
— Galiu jus pasikviesti į svečius pas save, panele Dženifere. Ten
tikrų tikriausias lūšnynas.
Kadangi nė vienas iš jaunuolių nekreipė į jo žodžius dėmesio,
Vagela prabilo garsiau:
— Gerai įsižiūrėkite į poną Ramą B. Vagelą ir būsite pamačiusi
skurdą, pažeminimą bei netektį. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Žinote, ir
pats neatsistebiu, kaip apskritai išgyvenau visus tuos metus.
— Mes tuo irgi negalime atsistebėti, — atsakė Sandžėjus.
Senoji moteris atsisėdo tiesiai ir išvydo savo atspindį užpakalinio
vaizdo veidrodėlyje. Vienoje pusėje jos plaukai buvo susiploję, o ant
blyškaus skruosto nuo apykaklės buvo įsispraudusi raudona dėmė.
Dženiferė per petį žvilgtelėjo į ją.
— Kaip laikaisi, močiute?
Jos džinsai buvo šiek tiek nusmukę žemyn ir ant klubų matėsi
nedidelė tatuiruotė.
— Puikiai, mieloji.
Ar Dženiferė jai sakė, kad įsitaisė tatuiruotę? Ji galvodama susi­
glostė plaukus, bet negalėjo prisiminti.
— Baisiai atsiprašau. Matyt, būsiu užsnūdusi.
 — Nėra čia ko atsiprašinėti, — pasakė ponas Vagela. — Mes,
subrendę piliečiai, turime teisę ilsėtis, kada panorėję.
— Ar bandai pasakyti, Ramai, kad vairuoti turėčiau aš? — pa­
klausė Sandžėjus.
— Nė už ką, gerbiamasis pone Sandžėjau. Nė už ką nedrįsčiau
nutraukti jūsų gyvo pokalbio.
Jos ir senojo vyriškio akys susitiko užpakalinio vaizdo veidro­
dėlyje. Vis dar apsiblaususi ji prisivertė jam šyptelėti, nes vyriškis jai
lyg ir mirktelėjo.
Ji paskaičiavo, kad kelyje jie praleido jau tris valandas. Kelionė į
Gudžaratą* — jos ir Dženiferės paskutinės minutės nukrypimas nuo
kruopščiai suplanuoto atostogų maršruto — prasidėjo kaip nuotykis
(„Mano draugo iš koledžo Sandžėjaus tėvai pasiūlė mums pas juos porą
dienų pagyventi, močiute! Jų namai fantastiški, kaip rūmai. Iki jų tik
kelios valandos kelio“) ir vos nesibaigė katastrofa, nes dėl atšaukto skry­
džio joms liko vos diena grįžti į Mumbajų, kad suspėtų į skrydį namo.
Kelionė labai išvargino, ir ji paslapčiomis graužėsi. Indija jai
tapo tikru išbandymu. Pojūčiai čia buvo nepaliaujamai bombarduo­
jami, ir nepadėjo nei autobusai su oro kondicionieriumi, nei keturių
žvaigždučių viešbučiai. Todėl vien pagalvojus, kad įstrigs Gudžarate,
tegul ir puošniuose Singhų namuose, ją apėmė siaubas. Bet tada po­
nia Sing pasiūlė savo automobilį ir vairuotoją, norėdama užtikrinti,
kad „damos“ suspės į lėktuvą. N et jeigu jis turėjo kilti iš oro uosto,
kuris buvo už gerų keturių šimtų mylių.
— Jum s tikrai nereikėtų sukinėtis geležinkelio stotyse, — pasa­
kė ji, vos pastebimai mostelėdama į šviesius Dženiferės plaukus. —
Tik jau ne be palydos.
— Galiu jas nuvežti, — užprotestavo Sandžėjus.
Bet jo motina sumurmėjo kažką apie draudimo reikalus bei
draudimą vairuoti, ir jis sutiko vykti kartu su ponu Vagela ir pasirū­

* Valstija Indijos vakaruose (čia ir toliau vertėjos pastabos).

pinti tuo, kad nekiltų jokių rūpesčių, jeigu automobilį kas nors su­
stabdytų. Štai tokios tokelės. Anksčiau ją tai erzino — lyg keliauda­
mos vienos moterys nebūtų sugebėjusios pačios savimi pasirūpinti.
Tačiau dabar ji buvo dėkinga už tą senamadišką mandagumą. Nem a­
nė galėsianti susigaudyti tame nepažįstamame krašte, be to, susirū­
pinimą kėlė jos rizikuoti linkusi anūkė, kuri, atrodo, nieko nebijojo.
Kelis kartus ji buvo ją beįspėjanti, bet paskui susitvardė, nenorėdama
pasirodyti silpna ir įsibaiminusi. Su baime maža laimė. Prisimink,
kokia pati buvai tokio amžiaus.
— Ar jum s ten patogu, ponia?
— M an viskas gerai, ačiū, Sandžėjau.
— Išties dar liko nemažai kelio. Nelengva kelionė.
— Ypač tiems, kurie visą laiką sėdi, — burbtelėjo ponas Vagela.
— Labai malonu, kad pasisiūlėte mus pavežti.
— Džėjau! Tik pažiūrėk!
Ji pamatė, kad jie važiavo nebe greitkeliu, o per kažkokį varga­
ną miestelį, kuriame buvo pristatyta sandėlių, pilnų plieninių sijų ir
medienos. Kelias, palei kurį ėjo ilga siena, suręsta iš bet kaip vienas
prie kito pritvirtintų metalinių lakštų, buvo baisiai duobėtas, todėl
motoroleriai sukeldavo didelius dulkių kamuolius, o jų automobilis,
skirtas svaiginančiam greičiui, važiuoti galėjo ne greičiau kaip pen­
kiolika mylių per valandą. Juodas „Lexus“ šiaip taip slinko pirmyn,
o jo variklis tyliai, nekantriai niurzgė, automobiliui periodiškai suki­
nėjantis į šonus, kad išvengtų duobės ar pasimetusios karvės, kuri aiš­
kiai žinojo, kur eina, lyg ją būtų kvietusi kažkokia negirdima sirena.
Tačiau Dženiferė rodė ne į karvę (jų jos jau buvo prisižiūrėju­
sios), o į kalną baltų keraminių plautuvių, kurių nutekamieji vamz­
džiai priminė nukirptas virkšteles. Netoliese riogsojo krūva čiužinių,
o kita — lyg ir chirurginių stalų.
— Iš laivų, — pasakė ponas Vagela, nors niekas jo neklausė.
— Gal galėtume netrukus sustoti? — paklausė ji. — Kur mes
esam?
 Vairuotojas gumbuotu pirštu bakstelėjo į šalia jo gulintį žemė­
lapį.
— Alange.
— Tik ne čia, — susiraukė Sandžėjus. — Čia tam tikrai ne pati
geriausia vieta.
— Leiskite man žvilgtelėti į žemėlapį, — paprašė Dženiferė,
spausdam asi tarp vyriškių. — Galėtume sustoti kokioje nors neį­
prastoje, įdomesnėje vietoje.
— Man atrodo, mes jau esam gana neįprastoje vietoje, — pa­
sakė jos močiutė, žvelgdama į dulkėtą gatvę ir palei kelią sutūpusius
vyrus.
Bet atrodė, lyg jie būtų jos neišgirdę.
— Ne, — pratarė Sandžėjus, dairydamasis aplinkui. — Čia tik­
rai ne tokia vieta...
Senoji moteris pasimuistė savo vietoje. Ji baisiai norėjo gerti ir
pramankštinti kojas. Dar būtų norėjusi ir į tualetą užsukti, bet per
trumpą viešnagės Indijoje laiką ji jau buvo supratusi, kad jeigu nesi
didesniame viešbutyje, vietoje trokštamo palengvėjimo gali susidurti
su dar vienu išbandymu.
— Žinot ką, — pareiškė Sandžėjus, — nusipirksime porą bute­
liukų kokakolos ir kur nors už miesto sustosime pamankštinti kojų.
— Ar šitam mieste, be metalo laužo, nieko daugiau nėra? —
garsiai mąstė Dženiferė, prisimerkusi žiūrėdama į šaldytuvų krūvą.
Sandžėjus mostu liepė vairuotojui sustoti.
— Sustokite ten, Ramai, prie parduotuvės. Tos, kur šalia šven­
tyklos. Nupirksiu šalto gėrimo.
— Mes nupirksim šalto gėrimo, — pasakė Dženiferė. — Tu
pabūsi mašinoje, močiute?
Nelaukę atsakymo jiedu šoko lauk, vidun įleisdami karšto oro
gūsį, ir juokdamiesi nuėjo į saulės kepinamą parduotuvę.
Netoliese palei kelią tupėjo vyrų grupelė. Iš skardinių puode­
lių jie gurkšnojo arbatą, retkarčiais atsainiai, su pasimėgavimu atsi-
krenkšdami ir nusispjaudami. Jie be didelio susidomėjimo spitrijosi į
automobilį. Ir nors senoji moteris sėdėjo automobilyje, klausydama­
si ramiai burzgiančio variklio, ji staiga pasijuto pernelyg pastebima.
Galėjai aiškiai matyti, kaip nuo karščio garavo žemė.
Ponas Vagela atsisuko į ją.
— Ar galėčiau paklausti, ponia, o kiek gi jūs mokate savo vai­
ruotojui?
Jis jau trečią kartą klausė jos kažko panašaus. Tai nutikdavo
kiekvieną kartą, kai tik Sandžėjus dingdavo iš automobilio.
— Aš neturiu vairuotojo.
— Kaip tai? Jums niekas nepadeda?
— Kaip čia pasakius. Padeda tokia mergina, — užsikirsdama
paaiškino ji. — Anetė.
— Ar ji turi savo būstą?
Ji pagalvojo apie dailų Anetės namelį ir pelargonijas ant palangės.
— Galim a ir taip pasakyti.
— O mokamas atostogas ji gauna?
— Tai kad nežinau.
Ji norėjo pamėginti jam paaiškinti apie jos ir Anetės dalykinius
santykius, tačiau ponas Vagela ją nutraukė:
— Sitai šeimai dirbu jau keturiasdešimt metų ir per metus gau­
nu vos savaitę mokamų atostogų. Galvoju, reikia steigti profesinę
sąjungą, yaar•*. Mano giminaitis namuose turi internetą. Bandėm
pasidomėti, kaip viskas organizuota kitur. Pavyzdžiui, Danija. Va ten
tai gera šalis, ten darbininkai turi teises, — jis vėl nusisuko į priekį
ir palinksėjo galva. — Pensijos, ligoninės... Išsilavinimas... Mums vi­
siems reikėtų dirbti Danijoje.
Ji kurį laiką tylėjo.
— Niekad ten nebuvau, — galų gale pasakė.
Ji stebėjo abu jaunuolius — viena galva šviesiaplaukė, kita tam­

* Drauge, bičiuli (urdų kalba).

siaplaukė, — vaikštinėjančius pakelės parduotuvėje. Dženiferė sakė,
kad jiedu tik draugai, bet prieš porą dienų ji girdėjo, kaip jos anūkė
naktį slapčiomis nusėlino plytelėmis išklotu koridoriumi į, kaip ji
manė, Sandžėjaus kambarj. Kitą dieną abu elgėsi kaip niekur nieko.
— Įsimylėjusi? — pasibaisėjo Dženiferė, išgirdusi jos atsargų
klausimą. — O , Dieve, močiute! Aš ir Džėjus? Aišku, kad ne. Aš
rimtų santykių nenoriu. Ir jis tai puikiai žino.
Ji vėl prisiminė save tokio amžiaus — koks siaubas jai būdavo
likti vienai vyriškių kompanijoje, savo apsisprendimą likti vienišai,
tik dėl visai kitokių priežasčių. Paskui ji žvilgtelėjo į Sandžėjų, kuris,
kaip ji įtarė, į visą šią situaciją žiūrėjo visai kitaip, negu buvo įsitiki­
nusi jos anūkė.
— Žinot, kokia čia vieta? — paklausė ponas Vagela, kuris ką tik
buvo vėl pradėjęs kramtyti betelį*.
Jo dantys buvo raudoni.
Ji papurtė galvą. Oro kondicionierius automobilyje buvo iš­
jungtas ir ji pajuto, kaip viduje įkaito oras. Burna buvo perdžiūvusi
ir ji sunkiai rijo seiles. Jau kelis kartus' buvo sakiusi Dženiferei, kad
kokakolos nemėgsta.
— Alangas. Didžiausios pasaulyje laivų kapinės.
— A, — tik atsiduso ji, mėgindama apsimesti susidomėjusi, bet
viskas ją vis labiau vargino ir ji norėjo judėti toliau.
Viešbutis Mumbajuje, iki kurio buvo likęs nežinia koks atstu­
mas, dabar jai atrodė it oazė. Ji žvilgtelėjo į laikrodėlį, nesuprasdama,
kaip galima beveik dvidešimt minučių pirkti du butelius gėrimo.
— Č ia yra keturi šimtai laivų sąvartynų. O vietiniai vyrai net
tanklaivį gali išnarstyti vos per kelis mėnesius.
— A.
— Č ia darbininkų teisių nė su žiburiu nerasi. Gauna po svarą
per dieną už tai, kad rizikuoja sveikata ir gyvybe.

* Betelio palmės (katikinės arekos) lapai, kramtomi dėl jų narkotinių savybių.

 — Tikrai?
- Č i a savo dienas baigė ne vienas didžiausias pasaulio laivas.
Nepatikėsit, ko tik savininkai nėra palikę kruiziniuose laivuose —
pietų servizai, airiško lino patalynė, orkestro instrumentai. — Jis at­
siduso. — Kartais visa tai mane kaip reikiant liūdina, yaar. Iš tokių
gražių laivų nelieka nieko — tik metalo laužo krūva.
Senoji moteris atplėšė akis nuo parduotuvės durų, mėgindama
bent atrodyti susidomėjusi. Tik jauni žmonės gali būti tokie nedė­
mesingi. Ji užsimerkė, puikiai suprasdama, kad nuovargis ir troškulys
nuodija šiaip jau santūrų jos charakterį.
— Žmonės sako, kad pakeliui į Bhavnagarą galima nusipirkti
faktiškai visko — kėdžių, telefonų, muzikos instrumentų. Jie pardavi­
nėja viską, ką tik randa laivuose. Mano svainis dirba vienam iš didžiau­
sių laivų ardytojų Bhavnagare, yaar. Visus namus apsistatė daiktais iš
laivų. Pas jį ten kaip rūmuose. — Jis pasikrapštė dantis. — Pasiima
viską, ką tik gali panešti. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad pardavinėja
ir įgulos narius, — pridėjo jis ir nepritariamai prunkštelėjo.
— Pone Vagela.
— Taip, ponia?
— Ar ten arbatinė?
Užmiršęs savo monologą ponas Vagela pažvelgė ten, kur ji
rodė, — į ramią parduotuvėlę, šalia kurios kelio dulkėse stovėjo keli
netvarkingai išstumdyti staliukai ir kėdės.
— Na, taip.
— Gal malonėtumėte mane ten nusivesti ir užsakyti puodelį
arbatos? Tikrai nemanau, kad galėčiau dar bent sekundę laukti savo
anūkės.
— Su malonumu, ponia.
Jis išlipo iš automobilio ir atidarė jai dureles.
— Jau tas jaunimas, yaar, jokio supratimo apie pagarbą.
Vagela pasiūlė jai ranką ir ji atsirėmė į jį, kai prisimerkusi nuo
vidudienio saulės lipo lauk.
 — Girdėjau, kad Danijoje viskas visai kitaip.
Jaunimas pagaliau pasirodė jai besimėgaujant, kaip ponas Va-
gela pavadino, „apeigine arbata“ . Puodelis buvo subraižytas, matyt,
naudotas ne vienerius metus, bet švarus, o juos aptarnavęs vyriškis iš
arbatos serviravimo padarė tikrą spektaklį. Per poną Vagelą ji atsakė
į neišvengiamus klausimus apie savo keliones, patvirtino, kad nėra
pažįstama su arbatinės savininko giminaičiu iš Milton Keinso*, o
paskui, su mokėjų si-už pono Vagelos chai** stiklinę (ir lipnų pistacijų
saldėsį, žinot, jėgoms palaikyti), ji paprasčiausiai sėdėjo po tentu ir
žvelgė tolyn, į neaprėpiamą, mirguliuojančią mėlyną jūrą, kuri iš šito
šiek tiek aukštesnio stebėjimo taško atsivėrė už plieninės sienos.
Netoliese, nimbamedžio šešėlyje, stovėjo nedidelė hinduistų
šventykla. Ją supo daugybė lūšnų, kurios čia, matyt, atsirado tam,
kad tenkintų darbininkų poreikius: kirpėjo būdelė, cigarečių parda­
vėjas, vaisių ir kiaušinių pardavėjas, ir dar vienas, prekiaujantis dvi­
račių dalimis. Tik po kelių minučių susivokė, kad, be jos, aplinkui
nesimato nė vienos moters.
— Niekur negalėjom jūsų rasti.
— Matyt, nelabai toli ieškojot. M udu su ponu Vagela buvom
vos už kelių jardų, — atsakė ji šiek tiek dygiau, negu būtų norėjusi.
— Juk sakiau, kad nevertėjo čia sustoti, — sunkiai slėpdamas
susierzinimą tarė Sandžėjus, šnairuojamas tai į netoliese sutūpusius
vyrus, tai į automobilį.
— M an reikėjo išlipti, — atrėžė senoji moteris. — Ponas Vagela
buvo labai malonus ir sutiko mane palydėti.
Ji gurkšnojo arbatą, kuri atrodė stebėtinai gardi.
— Man reikėjo pakvėpuoti grynu oru.
— Suprantama. Aš tik... tik norėjau rasti jums vaizdingesnę vie­
tą. Juk paskutinė jūsų atostogų diena.
— Man ir čia labai gerai.

* Miestas pietryčių Anglijoje.

** Arbata su pienu ir prieskoniais.
 Ji pasijuto šiek tiek geriau — nuo jūros dvelkė lengvas vėjelis
ir karštis nebeatrodė toks nepakeliamas. Po nesibaigiančios kelionės,
kai pro šalį slenkantys objektai pradeda lietis, žydro vandens vaizdas
ramino. Kažkur tolumoje buvo girdėti prislopintas metalo žvangesys
ir pjūklo inkštimas.
— Nieko sau! Tik pažiūrėkit į visus tuos laivus!
Dženiferė mostelėjo pakrantės link, kur jos močiutei pavyko
įžiūrėti tik didžiulių laivų, primenančių ant kranto išmestus bangi­
nius, kontūrus. Ji pasigailėjo, kad automobilyje paliko savo akinius.
— Ar ten ir yra toji laivų ardykla, apie kurią pasakojot? — pa­
siteiravo ji pono Vagelos.
— Ten jų keturi šimtai, ponia. Užima ištisus dešimt pakrantės
kilometrų.
— Kaip kokios dramblių kapinės, — nusprendė Dženiferė. —
Kur laivai atplaukia numirti, — pridūrė ji pompastiškai. — Ar atneš­
ti tau akinius, močiute?
Anūkė aiškiai stengėsi įsiteikti, lyg tokiu būdu mėgintų atsipra­
šyti už tai, kad užsibuvo parduotuvėje.
— Būčiau labai dėkinga.
Vėliau ji pagalvojo, kad kitokiomis aplinkybėmis žvilgsniu ne­
aprėpiamas smėlio paplūdimys būtų galėjęs papuošti net ir kelionės
brošiūrą — mėlynas dangus sidabriška arka pasitinka horizontą,
priešingoje pusėje tolumoje dunkso melsvi kalnai. Bet užsidėjusi aki­
nius ji pamatė, kad smėlis buvo papilkėjęs nuo daugybę metų jame
besikaupiančių rūdžių ir tepalo, o visa pakrantė sėta nusėta milžiniš­
kais laivais, kurie buvo išsidėstę kas ketvirtis mylios, ir didžiuliais,
neaiškios paskirties metalo gabalais, užsilikusiais nuo išmontuotų,
niekam nebereikalingų laivų.
Už kelių šimtų jardų, palei pat vandenį, tupėjo grupelė vyrų,
vilkinčių išblukusiais mėlynais, pilkais ir baltais marškiniais, ir stebė­
jo, kaip denio kabina atsiskyrė nuo balto laivo, prišvartuoto už kelių
šimtų pėdų nuo kranto, korpuso ir sunkiai tėškėsi į jūrą.
 — Čia ne viena iš tų populiarių turistų lankomų vietų, — tarė
Sandžėjus.
Dženiferė į kažką įdėmiai žiūrėjo, ranka nuo saulės prisidengusi
akis. Močiutė nužvelgė jos nuogus pečius ir kurį laiką svarstė, ar ne­
reikėtų jai pasiūlyti prisidengti.
— Būtent apie tai aš ir kalbėjau. Nagi, Džėjau, eime pasižiūrėti.
— Ne, ne, panele. Ne pats geriausias sumanymas, — įsikišo
ponas Vagela, kuris kaip tik baigė gerti arbatą. — Laivų laužyne m o­
teriai ne vieta. Be to, reikėtų gauti leidimą iš uosto administracijos.
— Noriu tik pasižvalgyti, Ramai. Neketinu ten ieškotis darbo.
— Paklausyk pono Vagelos, mieloji.
Ji pastatė puodelį, jausdama, kad vien savo buvimu arbatinėje
jos traukė pašalinių dėmesį.
— Žmonės ten dirba.
— Betgi savaitgalis. Nieko ten dabar nevyksta. Einam, Džėjau.
Niekas nieko nesakys, jeigu užsuksim penkioms minutėms.
— Prie vartų yra sargas, — įspėjo Sandžėjus.
Ji matė, kad natūralų Sandžėjaus nenorą ten eiti trikdė troški­
mas kartu ieškoti nuotykių, o gal net apginti Dženiferę.
— Dženifere, mieloji... — pasakė močiutė, norėdama padėti
jam išsisukti.
— Penkios minutės, — išpyškino Dženiferė ir pašoko, nerim-
dama iš nekantrumo.
Jiems nespėjus nė mirktelėti, ji jau buvo vidury gatvės.
— Geriau jau eisiu su ja, — pasiduodamas pasakė Sandžė­
jus. — Stengsimės nedingti jums iš akių.
— Jaunimas, — atsiduso ponas Vagela, susimąstęs tebekramty­
damas betelį. — Nieko jiems nepasakysi.
Pro šalį pravažiavo didžiulis sunkvežimis, prikrautas susisukusių
metalo gabalų, į kuriuos įsikibę laikėsi šeši ar septyni vyrai.
Jam pravažiavus, jie vos ne vos įžiūrėjo Dženiferę, besikalbančią
su prie vartų budinčiu vyriškiu. Dženiferė nusišypsojo sargui, ranka
persibraukė per šviesius plaukus. Tada iš rankinės išsiėmė kokakolos
buteliuką ir padavė jam. Vos tik Sandžėjus ją pasivijo, vartai atsidarė.
Paskui abu dingo, o po kelių sekundžių jau ėjo paplūdimiu.

Praėjo beveik dvidešimt minučių, kol ji ir ponas Vagela pagaliau

išdrįso garsiai pasakyti tai, ką abu galvojo: kad dabar jaunuoliai buvo
visiškai išnykę jiems iš akių ir užtruko kur kas ilgiau, negu derėjo. Ir
kad jiems teks eiti jų ieškoti.
Atsigavusi nuo arbatos ji vargiai įstengė suvaldyti susierzinimą
dėl to, kad jos anūkė ir vėl pasielgė taip egoistiškai ir nerūpestingai.
Kita vertus, senoji moteris žinojo, jog taip jaučiasi iš baimės, kad
Dženiferei kas nors nutiks būtent tada, kai ji yra už ją atsakinga. Kad
būtent ji, sena ir bejėgė, toje svetimoje, keistoje vietoje privalo imtis
atsakomybės už aplinkybes, kurių nė negali kontroliuoti.
— Siūliau jai užsisegti laikrodį, bet ji atsisakė.
— Manau, laikas eiti juos parsivesti, — pasakė ponas Vage­
la. — Matyt, bus užsimiršę.
Ji leido jam atitraukti savo kėdę ir su dėkingumu įsikibo į ran­
ką. Jo marškiniai buvo minkštut minkštutėliai, matyt, skalbti nesu­
skaičiuojamą daugybę kartų.
Vagela ištraukė juodą skėtį, kurį kelis kartus buvo naudojęs, ir
išskleidė, laikydamas taip, kad ji galėtų eiti saugoma šešėlio. Ji laikėsi
arti jo, jausdama jiems už nugaros likusių suvargusių vyrų ir tų, kurie
pravažiuodavo dejuojančiais autobusais, žvilgsnius.
Jie sustojo prie vartų ir ponas Vagela kažką pasakė sargui, ro­
dydamas į laivų laužyną. Jis kalbėjo piktai ir karingai, lyg įleisdamas
jaunuolius pro vartus tas vyras būtų padaręs kokį nusikaltimą.
Sargas kažką atsakė aiškiai atsiprašydamas, o paskui įleido juos
vidun.
Anksčiau jai atrodė, kad laivai sveiki, o dabar aiškiai pamatė,
kad iš jų telikę tik prieštvaniniai surūdiję korpusai. Ant jų it skruzdė­
lės ropinėjo žmonės, nekreipdami jokio dėmesio į plyštančio me­
talo aimanas ir garsų plieno pjovimo įrankių žviegimą. Jie buvo
apsiginklavę litavimo lempomis, plaktukais, veržliarakčiais, o jų vyk­
domo ardymo atgarsiai liūdnai it kurantai aidėjo atviroje erdvėje.
Ant laivų liekanų, plūduriuojančių šiek tiek giliau, buvo pririš­
tos virvės su kadaruojančiomis neįtikėtinai trapiomis platformomis,
kuriomis metalas pasiekdavo krantą. Priėjusi arčiau vandens ji prisi­
dengė veidą ranka, nes užuodė aitrų nuotekų ir kažkokių chemika­
lų kvapą, kurio tiksliai nebūtų galėjusi įvardyti. Vos už kelių jardų
liepsnojo keliolika laužų, iš kurių į giedrą dangų virto tiršti, nuodingi
dūmai.
— Atidžiai žiūrėkite, kur einate, — įspėjo ponas Vagela, ranka
mostelėjęs į nešvarų smėlį. — Man ši vieta nepatinka.
Jis dirstelėjo atgal, matyt, svarstydamas, ar nereikėjo senosios
moters palikti arbatinėje.
Bet ji nenorėjo likti ten viena, visų tų jaunų vyrų akivaizdoje.
— Jeigu neprieštaraujate, pone Vagela, aš laikysiuosi jūsų.
— Būtent tai jums ir rekomenduočiau, — atsakė jis, mėginda­
mas kažką įžiūrėti tolumoje.
Aplink juos, tiesiog ant smėlio, riogsojo netvarkingos surūdi­
jusių sijų, milžiniškų turbinų ir sumaigytų metalo lakštų krūvos.
Aplinkui vingiavo didžiulės, polipais apsitraukusios grandinės, kai
kurios apaugusios jūržolėmis ir susivijusios it milžiniškos miegančios
gyvatės, šalia kurių triūsiantys darbininkai atrodė lyg nykštukai.
Dženiferės niekur nesimatė.
Ant kranto būriavosi žmonės. Kai kurie jų spaudė žiūronus, kiti
rėmėsi į dviračius ir visi žvelgė į jūrą. Ji tvirčiau atsirėmė į pono Va-
gelos ranką ir akimirkai stabtelėjo, mėgindama apsiprasti su karščiu.
Paskui jie lėtai patraukė krantu, link vyrų su radijo ryšio stotelėmis
ir dulkinais marškiniais, kurie vaikštinėjo pirmyn atgal, kalbėdamiesi
tarpusavyje, o šalia nerūpestingai žaidė vaikai, kuriuos vyrai buvo
atsivedę į darbą.
— Kaip tik atplaukia dar vienas laivas, — paaiškino ponas Va­
gela, rodydamas tolyn.
 Jie stebėjo seną tanklaivį, kurį traukė keli vilkikai ir kuris, artė­
damas prie kranto, matėsi vis aiškiau. Pro šalį riaumodamas pralėkė
japoniškas keturratis ir, sužviegęs stabdžiais, sustojo priekyje, vos už
kelių šim tų jardų. Tik tada jie išgirdo pykčio kupinus balsus, o kai
pasuko už didelės dujų balionų krūvos, šiek tiek tolėliau išvydo nedi­
delę minią, susibūrusią didžiulio metalinio karkaso šešėlyje. Viduryje
jos vyko kažkoks sambrūzdis.
— Manau, ponia, mums reikėtų eiti ten, — pasakė ponas Vagela.
Ji linktelėjo. Buvo bepradedanti nerimauti.

Vyras, kuris dėl savo išnašaus pilvo būtų išsiskyręs iš kitų net
ir neturėdamas prašmatnaus automobilio, gestikuliavo laivo pusėn
ir kalbėjo taip piktindamasis, kad jam iš burnos tiško seilės. Priešais
jį, apsuptas vyrų, stovėjo Sandžėjus, kuris rankų gestais vis mėgino
nuraminti savo pašnekovą ir kaip nors įsiterpti į jo monologą. Sto­
rulio įtūžio priežastis — Dženiferė — stovėjo nutaisiusi pozą, kurią
jos močiutė prisiminė nuo pat mergaitės paauglystės: klubai atkišti,
rankos priešiškai sunertos ant krūtinės, galva akiplėšiškai atmesta.
— Gali jam pasakyti, — vis įsiterpdavo ji, — kad tam sumau­
tam laivui neketinau nieko daryti. Ir joks įstatymas nedraudžia man
į jį žiūrėti.
Sandžėjus atsisuko į ją.
— Bėda ta, Dženiferė, kad toks įstatymas yra. Žiūrėti draudžia­
ma, kai pažeidi svetimos nuosavybės ribas.
- Č i a paplūdimys! — šūktelėjo ji storuliui. — Dešimties ki­
lometrų ilgio. Ir čia tūkstančiai žmonių. Kas jau tokio nepataisomo
nutiks, jeigu aš pasižiūrėsiu į kelis surūdijusius laivus?
— Dženifere, maldauju...
Aplink Sandžėjų susibūrę vyrai stebėjo juos neslėpdami susido­
mėjimo, vis baksnodami vienas kitą alkūnėmis ir rodydami į Dže­
niferės džinsus ir berankovius marškinėlius. Kai kurie iš jų buvo su­
linkę nuo nešamų dujų balionų svorio. Priėjus senajai moteriai, keli
iš jų atsitraukė, ir ji užuodė troškią prakaito smarvę, sumišusią su
smilkalų ir dar kažin kokiu sieringu kvapu. Jai teko prisiversti, kad
ranka neprisidengtų burnos.
— Tas žmogus mano, kad Dženiferė iš kokios nors aplinkosau­
gos organizacijos ir čia renka įkalčius prieš jį, — paaiškino Sandžėjus.
— Juk aišku, kad aš tik noriu pasižiūrėti, — atitarė Dženi­
ferė. — Net fotoaparato neturiu, — dar pridūrė piktai į ją dėbsan-
čiam storuliui.
>

— Tu viską tik dar labiau apsunkini, — užprotestavo Sandžėjus.

Senoji moteris pamėgino įvertinti, kiek iš tikrųjų tas storulis
pavojingas. Jo gestai darėsi vis staigesni ir dramatiškesni, veidas buvo
raudonas iš pykčio. Ji pažvelgė į poną Vagelą, lyg šis čia būtų buvęs
vienintelis suaugęs žmogus.
Turbūt tai supratęs, ponas Vagela staiga atsiskyrė nuo jos ir pa­
sitempęs prasiyrė pro susibūrusius vyrus. Priėjęs prie storulio ištiesė
jam ranką, ir tas buvo priverstas ją paimti.
— Sere, aš esu ponas Ramas B. Vagela, — prisistatė jis.
Abu vyrai pradėjo kalbėtis urdiškai! Pono'Vagelos balsas skam­
bėjo čia meilikaujamai ir susitaikėliškai, čia ryžtingai ir kategoriškai.
Atrodė, kad tas pokalbis niekada nesibaigs. Neturėdama į ką
atsiremti senoji moteris susvyravo. Ji dirstelėjo į abi puses, ieškoda­
ma, kur galėtų atsisėsti, tada atsitraukė tolėliau nuo visos grupės,
mėgindama nekreipti dėmesio ir neimti į galvą kai kurių vyrų atviro
smalsumo. Pamačiusi plieninę statinę ji lėtai nuėjo prie jos.
Ji ten sėdėjo kelias minutes, stebėdama, kaip ponas Vagela su
Sandžėjumi mėgina nuraminti laivo savininką ir įtikinti, kokie nai­
vūs ir komerciškai nesuinteresuoti lankytojai jie esą. Retkarčiais abu
mostelėdavo jos pusėn ir ji pradėdavo vėduotis, slėpdamasi skėčio
šešėlyje, puikiai suvokdama, kad jos, senos, silpnos moteriškės, buvi­
mas čia turėtų jiems padėti. Ir nors ji atrodė miela, iš tikrųjų baisiai
niršo. Dženiferė įžūliai nepaisė kitų žmonių norų ir dėl to jie čia
sugaišo mažiausiai valandą. Laivų laužynuose nesaugu, sumurmėjo
ponas Vagela, jiedviem klampojant per smėlį, ir ne tik darbininkams,
bet ir tiems, kurie kiša nosį ten, kur nereikia. Yra ir nuosavybę atėmę,
pasakė jis, nervingai žvilgčiodamas automobilio link.
Dabar ji svarstė, kaip čia reikės per karštą smėlį visą tą kelią nu­
klampoti atgal, be to, buvo visiškai tikėtina, kad dar teks tiems žmo­
nėms sumokėti, o tai atsilieps ir taip jau beveik išsekusiam jų biudžetui.
— Kvaila, egoistiška mergiotė, — burbtelėjo ji.
Mėgindama apsimesti esanti visiškai abejinga, senoji moteris at­
sistojo ir patraukė laivo pirmagalio link, kuo toliau nuo neatsakingos
anūkės ir tų juodaakių vyrų. Ieškodama pavėsingos vietos ji klam­
pojo smėliu, keldama jo sūkurius, slėpdamasi po skėčiu, kurį laikė
tiesiai sau virš galvos. Laivas buvo pusiau išmontuotas ir baigėsi it
nukirstas kokio milžino, kuris paliko tik jo pirmgalį. Ji kilstelėjo skė­
tį, norėdama geriau apžiūrėti laivą. Iš apačios nelabai kas matėsi, bet
jai pavyko įžiūrėti porą pabūklų bokštelių, kurie dar nebuvo nuimti.
Susiraukusi stebeilijo, nes jie jai pasirodė keistai pažįstami. Blyškiai
pilki bokštelių dažai luposi, ir ji pagalvojo, kad tokia spalva buvo
dažomi tik britų karinio jūrų laivyno laivai. Po minutės ji nuleido
skėtį, žingtelėjo atgal ir, trumpam užmiršusi apie sustingusį kaklą,
įsispoksojo į viršuje dunksantį aplaužytą korpusą.
Pakėlusi ranką prisidengė akis nuo negailestingos saulės, mėgin­
dama įžiūrėti, kas buvo likę iš laivo pavadinimo.
Kai ji pagaliau įžiūrėjo paskutines raides, besiginčijančių žmo­
nių balsai kažkur nutolo, ir net nepakeliamame Indijos popietės
karštyje ją netikėtai nukrėtė šiurpas.

Laivų ardytojo pono Bhatačarajos niekaip nepavyko įtikinti,

tačiau nepaisydami vis didėjančio jo priešiškumo, vis labiau nerims­
tančios minios ir to, kad vėlavo išvažiuoti gerą valandą, jaunuoliai
tebesiginčijo. Ponas Vagela nosine šluostėsi kaktą. Panelė Dženiferė
piktai spardė smėlį, bet iš jos veido buvo aišku, kad nusileisti neketi­
no. Ponas Sandžėjus buvo nejaukiai išraudęs, visai kaip žmogus, pui­
kiai suvokiantis, kad mūšį jau pralaimėjo. Jis vis žvilgčiojo į panelę
Dženiferę, paskui nusisukdavo, lyg ji ir jį būtų erzinusi.
— Nėra jokio reikalo kalbėti už mane, aišku?
Ponas Vagela patapšnojo jai per ranką.
— Jeigu jum s įdomi mano nuomonė, panele, nemanau, kad jūs
pakankamai gerai kalbate urdiškai.
— Jis puikiai supranta angliškai. Girdėjau, kaip kalbėjo.
— Ką ji ten pasakė?
Buvo akivaizdu, kad ponui Bhatačarajai baisiai nepatiko jos ne­
kuklūs drabužiai. Ponas Vagela įtarė, kad nors ponas Bhatačaraja ir
žinojo, jog jaunuoliai iš tikrųjų niekuo nenusikalto, dabar jis buvo
toks įnirtęs, kad ketino ginčytis iki paskutiniosios. Ponas Vagela to­
kių žmonių per savo gyvenimą buvo prisižiūrėjęs pakankamai.
— M an nepatinka, kaip jis su manim kalba.
Ponas Sandžėjus priėjo arčiau jos.
— Tu net nesupranti, ką jis sako. Tik blogini padėtį, Dženiferė.
Grįžk į mašiną ir veskis kartu senelę. Mes viską išsiaiškinsim.
— Nenurodinėk man, ką daryti, Džėjau.
— Kur jis eina? Kur jie eina?
Ponas Bhatačaraja vis labiau niršdamas spoksojo į Sandžėjų.
— Manau, būtų geriau, jeigu mergina iš čia išeitų, sere. Mano
draugas kaip tik mėgina jai tai pasakyti.
— Man nereikia, kad jūs... — atkirto panelė Dženiferė ir staiga
vidury sakinio nutilo.
Staiga stojo tyla ir ponas Vagela, kurį karštis irgi pradėjo varginti,
pažvelgė ten, kur sužiuro visi kiti — į pavėsingą vietą laivo šešėlyje.
— Kas atsitiko senajai poniai? — paklausė ponas Bhatačaraja.
Moteris sėdėjo palinkusi į priekį, galvą pasirėmusi rankomis.
Jos žili plaukai atrodė it sidabriniai.
— Močiute?
Dženiferė bėgte pasileido jos link.
 Kai senoji pakėlė galvą, ponas Vagela su palengvėjimu atsiduso.
Jam teko prisipažinti, kad ta jos poza išties privertė sunerimti.
— Ar kas atsitiko?
— Ne. Ne, mieloji.
Ponui Vagelai pasirodė, kad senoji moteris atsakė automatiškai.
Lyg nuo jos valios tai visai nebūtų priklausę.
Užmiršę apie poną Bhatačarają, jiedu su Sandžėjumi priėjo prie
jos ir atsitūpė priešais.
— Turiu pasakyti, kad atrodot labai jau išblyškusi, ponia.
Vieną ranką moteris laikė prispaudusi prie laivo, ir jam tas ges­
tas pasirodė gana keistas, nes ji stovėjo gana nepatogiai pasilenkusi.
Prie jų priėjo ponas Bhatačaraja, į kelnių klešnes valydamasis
savo brangius batus. Jis kažką sumurmėjo ponui Vagelai.
— Jis klausia, ar nenorėtumėte atsigerti, — perdavė jai ponas
Vagela. — Sako, kad kontoroje turi šalto vandens.
— Visai nenoriu, kad mano laužyne ją ištiktų širdies smūgis, —
kaip tik kalbėjo ponas Bhatačaraja. — D uokit jai atsigerti vandens ir,
maldauju, veskitės iš čia.
— Ar norėtumėte šalto vandens?
Ji lyg ir buvo beketinant atsitiesti, bet paskui tik vos pastebimai
mostelėjo ranka.
— Jūs labai malonus, bet aš tik norėčiau minutėlę čia pasėdėti.
— Močiute? Kas nutiko?
Dženiferė priklaupė prie močiutės, rankas uždėjo jai ant kelių.
Jos akys buvo kupinos nerimo. Ankstesnės arogancijos neliko nė
pėdsako, it būtų išgaravusi nuo karščio. Čia pat susirinkę vyrai kažką
murmėjo ir stumdėsi, puikiai suvokdami, kad jų akivaizdoje rutulio­
jasi kažin kokia jiems nesuprantama drama.
— Paprašyk, kad jie pasitrauktų, Dženiferė, — sukuždėjo seno­
ji moteris. — Prašau. Bus geriausia, jeigu liksiu viena.
— Ar viskas dėl manęs? Labai atsiprašau, močiute. Žinau, kad
elgiausi kaip kvailė. Man tik nepatiko, kaip jis su manim kalbėjo. Jis
taip elgiasi tik todėl, kad aš moteris, o aš negaliu to pakęsti.
 — Visai ne dėl tavęs...
— Atleisk man. Turėjau būti tau dėmesingesnė. Eime, palydė­
sime tave iki mašinos.
Poną Vagelą atsiprašymas pradžiugino. Jam patiko, kad jaunuo­
liai pagaliau pripažino pasielgę neatsakingai. Panelė Dženiferė netu­
rėjo versti pagyvenusios moters eiti tokį kelią alinančiame karštyje ir
tik jau ne tokioje vietoje. Tai buvo nepagarbos ženklas.
— Tu nekalta, Dženiferė, — sunkiai pratarė senoji. — Čia tas
laivas.
Nieko nesuprasdami jie pažvelgė į laivą, blyškiai pilką metalinį
korpusą, didžiules surūdijusias kniedės, kuriomis buvo nusėtas visas
jo šonas.
Jaunuoliai susižvalgė, tada atsisuko į senąją moterį, kuri jiems
staiga pasirodė labai trapi.
— Tai kad jis niekuo neypatingas, močiute, — tarė Dženiferė.
— Ne, — atsakė senoji moteris, ir ponas Vagela pastebėjo, kad
jos veidas buvo papilkėjęs visai kaip to laivo korpusas. — Dėl to tu
labai klysti.

Ne taip jau dažnai tenka pamatyti seną moteriškę raudančią,

grįžęs namo žmonai pasakojo ponas Ramas B. Vagela. Matyt, jie, tie
britai, emocijas reiškia kur kas laisviau, negu jis įsivaizdavo, ir nėra
jau tokie konservatyvūs ir susivaržę, kaip jis manė. Suirzusi jo žmona
kilstelėjo antakį, lyg nebūtų galėjusi sugalvoti, ką čia tinkamo atsaky­
ti. Jis prisiminė, kokia susisielojusi senoji buvo, kaip teko jai padėti
pasiekti automobilį ir kaip ji tylėjo visą kelią iki pat Mumbajaus. Lyg
būtų tapusi mirties liudininke.
Taip, toji anglė ponia jį gerokai nustebino. Pasirodė visai ne
tokia, kokią manė esant.
Jis buvo įsitikinęs, kad Danijoje žmonės visai ne tokie.
PIRMA DALIS
 1

Pinigai už triušius! Neseniai Sidnėjuje už geriausius su­

augusius triušių patinus buvo mokama po 19 šilingų 11
pensų už svarą — didžiausia kaina Australijoje, apie
kokią yra tekę girdėti. Geriausių kailių procentinė vertė
ne tokia jau didelė, bet kai penki jų sveria apie svarą ir
už kiekvieną mokama po 4 šilingus, jie duoda puikią
grąžą.
Žemės ūkio naujienų skiltis, „The Bulletin“*,
Australija, 1946 m. liepos 10 d.

Australija, 1946
Keturios savaitės iki išvykimo

Letė Makhju sustabdė savo pikapą, nuo veido nusibraukė neeg­

zistuojančius suodžius ir pastebėjo, kad tokios „dailių veido bruožų“
moters, kaip taktiškai apie ją pasakė pardavėja, vyšnių spalvos lūpų
dažai labai smarkiai nekeitė, ji paskubomis pasitrynė lūpas, jausda­
masi kaip paskutinė kvailė, kad apskritai nusprendė juos nusipirkti.
Paskui, vos po minutės, išsitraukė juos iš rankinės ir, vėl žiūrėdama į
užpakalinio vaizdo veidrodėlį, rūpestingai pasidažė.
Ji pasitaisė palaidinukę, čiupo laiškus, kuriuos buvo paėmusi
iš pašto kaip ir kiekvieną savaitę, ir per priekinį langą pažvelgė į iš­
skydusį kraštovaizdį. Kad ir kiek ilgai lauktų, lietus turbūt vis tiek

* Australiškas žurnalas (1880— 2008 m.).

nesiliaus. Ant galvos ir pečių užsimetusi skiautę brezento, ji įkvėpė,
iššoko iš pikapo ir nubėgo prie namo.
— Margareta? Mege?
Jai už nugaros užsitrenkė tinklinės durys, liūties šniokštimas
prislopo, bet viduje nuaidėjo tik jos pačios balsas ir jos išeiginių ba­
telių žingsniai ant medinių grindų. Letė pasirausė po rankinuką, tada
nusivalė kojas ir žengė į virtuvę, kur dar kelis kartus šūktelėjo, nors ir
įtarė, kad viduje nieko nebuvo.
— Mege? Kur tu?
Virtuvėje, kaip ir buvo įprasta nuo tada, kai nebeliko Norinos,
buvo tuščia. Letė padėjo rankinuką ir laiškus ant nutrinto medinio
stalo ir nuėjo prie viryklės, kur ant lėtos ugnies virė paliktas troški­
nys. Pakėlusi dangtį pauostė. Paskui, jausdamasi kalta, iš spintelės
išėmė druską ir šiek tiek pasūdė, įdėjo kuminų ir kukurūzų miltų,
pamaišė, tada puodą vėl uždengė.
Priėjusi prie nedidelio, tamsiomis dėmėmis išmarginto veidro­
džio, kuris kabojo šalia vaistinėlės, pamėgino susiglostyti plaukus,
kurie nuo drėgmės jau buvo pradėję garbanotis. Tame veidrodyje
vargiai galėjai įžiūrėti visą savo veidą. Donlivių šeimos tuštybe tikrai
nebūtum galėjęs apkaltinti.
Dar kartą pasitrynusi lūpas vėl atsisuko į virtuvę ir, kadangi
buvo viena, nužvelgė ją nešališkomis akimis. Sutrūkinėjęs linoleu­
mas, į kurį per daugelį metų buvo įsiėdęs ūkio gyvenimui įprastas
purvas ir kurio niekaip nebūtum galėjęs išvalyti, kad ir kiek kartų
būtum šlavęs ar plovęs grindis. Jos sesuo ketino jį pakeisti, kataloge,
kurį parsisiuntė iš Perto, net parodė Letei, kokį naują raštą išsirinko.
Išblukę dažai, kalendorius, kuriame buvo sužymėtos ūkininkų mu­
gės, kada turėjo atvykti veterinaras, pirkėjai arba grūdų pardavėjai,
stovėjo išrikiuoti krepšiai, kuriuose miegodavo šunys, su senomis,
nešvariomis antklodėmis, ir pakelis baliklio vyriškiems marškiniams
balinti, iš kurio ant stalviršio buvo pribyrėję grūdelių. Vienintelis da­
lykas, rodęs, kad šiuose namuose gyveno ir moteris, buvo žurnalas
„Glam our“ , ant kurio viršelio buvo reklamuojamas naujas Dafnės
diu M orjė* apsakymas ir straipsnis „Ar tekėtumėte už užsieniečio?“ .
Letė pastebėjo, kad žurnalo puslapiai gerokai nučiupinėti.
— Margareta?
Ji žvilgtelėjo į laikrodį: netrukus pietauti turėjo grįžti vyrai. N u ­
ėjusi prie kabyklos šalia užpakalinių durų, nusikabino seną lietpaltį,
raukydamasi nuo dervos ir šlapio šuns kvapo, kuris, žinojo, įsigers į
drabužius.
Buvo taip įsiliję, kad vietomis vanduo kliokė upėmis, protes­
tuodamas gurguliavo nutekamuosiuose grioviuose, versdamas išsi­
taršiusias vištas būreliais slėptis po krūmais. Letė subarė save už tai,
kad nepasiėmė guminių batų, bet paskui leidosi bėgti per kiemą iki
tvarto. Ten, kaip ji ir tikėjosi, ant arklio, sukančio ratus po aptvarą,
ji pamatė sėdint žmogystą, apsigobusią rudu, vandeniui atspariu ap­
siaustu. Veidą dengė plačiakraštė skrybėlė, kuri siekė apsiausto apy­
kaklę, o nuo lietaus blizgėjo beveik kaip veidrodis.
— Margareta! — sušuko po tvarto pastoge stabtelėjusi Letė,
mėgindama perrėkti lietų ir ne itin entuziastingai mojuodama.
Arkliui viskas atrodė nusibodę. Uodega buvo prilipusi prie šla­
pio pasturgalio, jis šonu stypčiojo palei tvorą, retkarčiais iš nevilties
spirdamas, tačiau raitelė jį vėl kantriai apsukdavo ir iš naujo pradė­
davo tą patį varginantį manevrą.
— Mege!
Arklys netikėtai pašoko ir persigandusi Letė ranka prisidengė
burną. Bet raitelė be vargo išsilaikė balne ir nė kiek dėl to nesijau­
dino. Tik kojomis pavarė gyvulį pirmyn, kažką murmėdama — gal
perspėdama, o gal keikdama.
— Dėl Dievo, Mege, eikš gi čia pagaliau.
Raitelė palietė skrybėlės kraštą ir sveikindamasi kilstelėjo ranką.
Tada apsuko arklį ir, žemai nuleidusi galvą, privarė prie vartų.

* Daphn du Maurier — britų rašytoja ir dramaturge.

 — Seniai lauki, Lete? — šūktelėjo ji.
— Ar tau protas pasimaišė, mergaite? Ką čia dabar prasimanai?
Net plačiakraštė skrybėlė negalėjo paslėpti plačios jos dukterė­
čios šypsenos.
— Treniruoju ją. Tėtis per stambus, todėl negali ant jos joti, o
broliai su ja nesusitvarko, tai likau tik aš. Šita senutė su charakteriu.
Letė suirzusi papurtė galvą ir mostu liepė Margaretai nulipti.
— Dėl Dievo meilės, vaike. Tau padėti nulipti?
— Cha! Dar ko. Ar jau pietų metas? Užkaičiau troškinį, bet
nežinau, kada jie ketina grįžti. Vedė kumeliukus prie Jaravos*. Gali
būti, kad ten praleis visą dieną.
— Tokiu oru jie ten visą dieną tikrai nebus, — atsakė Letė, ste­
bėdama, kaip Margareta visai neelegantiškai nušoko nuo arklio. —
Nebent jie tokie pat išprotėję kaip ir tu.
— Neburbėk. Nėra jau taip blogai kaip atrodo.
— Tu permirkusi. Tik pasižiūrėk į save! Negaliu patikėti, kad
susigalvojai jodinėti tokiu oru. Jergutėliau, Mege, ar bent pati su­
pranti, ką darai? Vienas Dievas težino, ką pasakytų tavo motina.
Trumpam stojo tyla.
— Žinau...
Margareta suraukė nosį ir pabandė atsegti balno pavaržą.
Letė svarstė, ar nebus pasakiusi per daug. Kiek padvejojo, pas­
kui nurijo atsiprašymą, kuris jau sukosi jai ant liežuvio galo.
— Visai nenorėjau...
— Ką tu. Tu teisi, Lete, — pertraukė Margareta, po pažasčia
pasikišdama balną. — Ji tikrai nebūtų variusi šitos kumelės ratais.
Būtų užmovusi jai žąslus, ir baigtas kriukis.

* Upelis Naujajame Pietų Velse (Australija).

 Vyrai grįžo prieš pat pirmą, garsiai trepsėdami šlapiais batais, su
varvančiomis skrybėlėmis, prie durų nusimetė lietpalčius. Margareta
padengė stalą ir dėliojo ant jo dubenėlius su garuojančiu jautienos
troškiniu.
— Kolmai, tavo batų kulnai aplipę purvu, — pasakė Letė, ir
jaunuolis bemat paklusniai nuspyrė batus ant kilimėlio, bet nė ne­
manė jų valyti.
— Gal duosi duonos?
— Turėkit kantrybės, vyručiai. Ir taip sukuosi kaip bitė.
— Mege, tavo šuo miega senoje tėtės skrybėlėje, — išsišiepė
Danielis. — Tėtė sakė, kad jeigu pasigaus nuo jos blusų, ją nušaus.
— Nieko panašaus aš nesakiau, netikėli. Kaip laikaisi, Lete? Ar
vakar pavyko nusigauti iki miesto?
Miurėjus Donlivis, aukštas, stotingas vyras, kurio strazdanos ir
blyškios akys liudijo keltišką kilmę, atsisėdo stalo gale ir nieko nesa­
kęs suleido dantis į duonos gabalą, kurį jam atpjovė svainė.
— Pavyko, Miurėjau.
— Ar mums yra laiškų?
— Atnešiu juos. Galėsit pažiūrėti, kai baigsit valgyti.
Kitaip laiškai bus aptaškyti riebiu padažu ir nučiupinėti rieba­
luotais pirštais. Nors Norinai tai niekada netrukdė.
Margareta jau buvo pavalgiusi ir sėdėjo krėsle šalia podėlio,
kojinėmis apmautas kojas susikėlusi ant suolelio. Paslapčiomis mė­
gaudamasi Letė stebėjo, kaip vyrai susėdo ir nuleidę galvas pradėjo
valgyti. Šiais laikais nedaugelis šeimų galėjo pasigirti tuo, kad prie
jų stalo susirinkdavo penki vyrai, iš kurių net trys tarnavo armijoje.
Kai Miurėjus murmtelėjo Danieliui, savo jauniausiajam, kad tas jam
paduotų daugiau duonos, Letė išgirdo vos pastebimą airišką akcentą,
atsivežtą jo į šią šalį. Jos sesuo mėgo iš to geraširdiškai pasišaipyti.
— Ans! — sakydavo ji, ne itin sėkmingai pamėgdžiodama jo
akcentą. — Ans tur daugiau smarvies negu visas kaims kartu sudiejus.
Tačiau prie šito stalo trūko kai ko kito. Atsidususi Letė kaip ir
kiekvieną dieną pamėgino išstumti Noriną iš savo minčių. Paskui
gyvai tarė:
— Alfo Petito žmona įsigijo vieną iš tų naujų „Defender“ šal­
dytuvų. Su keturiais stalčiais ir ledukų generatoriumi. Ir veikia visai
be garso.
— Ne taip, kaip Alfo Petito žmona, — mestelėjo Miurėjus.
Jis buvo atsivertęs naujausią „The Bulletin“ numerį ir pasinėręs
į žemės ūkio naujienų skiltį.
— Tik pamanyk. Rašo, kad pieninėse vis didesnė netvarka, nes
ten nebenori dirbti moterys.
— Matyt, jiems dar neteko matyti, kaip atrodo Megės kambarys.
— Čia tu išvirei?
Miurėjus pakėlė akis nuo laikraščio ir nykščiu parodė į savo du­
benėlį, kuris buvo beveik tuščias.
— Megė, — atsakė Letė.
— Skanu. Geriau negu praeitą kartą.
— Pati nežinau, kodėl, — pasakė Margareta, kuri apžiūrinėjo
į delną įsmigusią rakštį. — Viską dariau lygiai taip pat, kaip visada.
— „Odeone“ pradėjo rodyti naują filmą, — tarė Letė, norėda­
ma pakeisti temą.
Jie bemat susidomėjo. Ji žinojo, jog vyrai tik apsimeta, kad
jiems nerūpi visos tos nuogirdos, kurių ji dukart per savaitę atvež­
davo į fermą, nes juk paskalos rūpi tik boboms, vis dėlto retkarčiais
jų abejingumo kaukė nukrisdavo. Letė atsirėmė į plautuvę, rankas
sukryžiavusi ant krūtinės.
— Kokį?
— Apie karą. Su Grer Garson* ir Taironu Paueriu**. Užmiršau
pavadinimą. Kažkas ten amžinai?
— Tikiuosi, rodo daug karinių lėktuvų. Amerikietiškų.

* Eileen Evelyn Greer Garson Fogelson — britų kilmės Holivudo aktorė, buvusi
labai populiari Antrojo pasaulinio karo metais.
* * Tyrone Power — amerikiečių kino ir teatro aktorius.
 Danielis žvilgtelėjo į brolius, matyt, laukdamas pritarimo, bet
tie nuleidę galvas dorojo savo maistą.
— Kaip tu, neūžauga, nusikasi iki Vudsaido? Ką, ar užmiršai,
kad tavo dviratis sulūžęs? — niūktelėjo jam j šoną Liamas.
— Pats vienas jis ten vis tiek nevažiuos, — nukirto Miurėjus.
— Vienas iš jūsų galėtų nuvežti mane sunkvežimiu. Sumokėsiu
už jūsų ledus.
— Kiek triušių pardavei šią savaitę?
Danielis papildomai uždarbiavo dirdamas triušiams kailiukus
ir juos pardavinėdamas. Gerų kailiukų kaina dėl neaiškių priežasčių
pakilo nuo kelių pensų iki kelių šilingų už vieną, todėl broliai jam
šiek tiek pavydėjo tokio netikėto praturtėjimo.
— Tik keturis.
— Daugiau tau nieko negaliu pasiūlyti.
— Tiesa, Miurėjau, Betė sako, kad jos geriausia kumelė netru­
kus ketina atsivesti kumeliuką, jeigu tau dar įdomu.
— Č ia ta, kurią sukergė su Magu?
— Manau, kad ta.
Miurėjus susižvalgė su vyriausiuoju sūnumi.
— Būtų gerai užsukti ten savaitės pabaigoje, Kolmai. Geras ark­
lys mums būtų ne pro šalį.
— Ir dar vienas dalykas, — Letė giliai įkvėpė. — Radau M arga­
retą jodinėjančią ta jauna, įnoringa kumelaite. Jai nereikėtų jodinėti.
Tai... nesaugu.
Miurėjus nė akių nepakėlė nuo troškinio.
— Ji suaugusi moteris, Lete. Nespėsim nė mirktelėti, kai apskri-
tai nebeklaus mūsų nuomonės, kaip jai gyventi.
— Be reikalo rūpiniesi, Lete. Žinau, ką darau.
— M an ta kumelė nepatinka, — pasakė Letė ir, supratusi, kad
jos vis tiek niekas neklausys, ėmėsi plauti indus. — Nemanau, kad
Normai tai būtų patikę. Tik ne dabar, kai viskas... yra kaip yra...
Paminėjus jos sesers vardą, trumpam stojo melancholiška tyla.
 Miurėjus pastūmė tuščią dubenėlį į stalo vidurį.
— Esam tau dėkingi, Lete, kad mumis rūpiniesi. Nenorėtume
pasirodyti nedėkingi.
Jeigu sūnūs ir pastebėjo, kaip susižvalgė tiedu, anot jų, „seniai“
ar kaip raustelėjo jų tetos Letės skruostai, jie apie tai neužsiminė.
Kaip ir apie tai, kad jau kelis mėnesius Letė pas juos lankydavosi
pasipuošusi išeiginiu sijonu. Arba kad įpusėjusi penktą dešimtį nei iš
šio, nei iš to pradėjo darytis šukuosenas.
Tuo tarpu Margareta pakilo nuo krėslo ir pradėjo vartyti laiš­
kus, kurie gulėjo ant indaujos šalia Letės rankinuko.
— Kad tave kur velnias! — staiga sušuko ji.
— Margareta!
— Oi, atsiprašau, Lete! Žiūrėk, tėte, čia man! Iš laivyno!
Tėvas mostelėjo, prašydamas paduoti jam laišką. Jis pavartė laiš­
ką didelėse rankose, apžiūrėjo oficialų antspaudą, atgalinį adresą.
— Nori, kad atplėščiau?
— Jis juk nežuvo, ar ne? — paklausė Danielis ir suinkštė, sma­
giai gavęs į sprandą nuo Kolmo.
— Nesielk kaip Šiknius.
— Nemanau, kad jis žuvo. O tu?
Margareta išblyško, jai pasidarė šiek tiek silpna.
— Aišku, kad ne, — atsakė tėvas. — Tokiais atvejais jie siunčia
telegramą.
— Jie gal tik norėjo sutaupyti... — vėl įsiterpė Danielis ir čia
pat pašoko, kad išvengtų stipraus vyresniojo brolio spyrio.
— Norėjau palaukti, kol baigsit valgyti, — tarė Letė, bet niekas
į ją nekreipė dėmesio.
— Nagi, Mege. Ko dar lauki?
— Nežinau, — atsakė mergina, aiškiai negalėdama apsispręsti.
— Atplėšk, kol mes visi čia.
Norėdamas padrąsinti, tėvas uždėjo jai ant nugaros ranką.
Dukra pažvelgė į jį, tada į laišką rankose. Broliai jau buvo sukilę
nuo stalo ir sustoję aplinkui. Stebėdama juos nuo plautuvės Letė pa­
sijuto esanti nereikalinga, lyg prašalaitė. Nenorėdama parodyti, kad
pasijuto nesmagiai, ėmė šveisti keptuvę, o jos stambūs pirštai parau­
donavo nuo karšto vandens.
Margareta atplėšė laišką ir pradėjo skaityti, murmėdama sau pa­
nosėje, kaip buvo įpratusi nuo vaikystės. Paskui ji tyliai sudejavo, ir
atsisukusi Letė pamatė, kaip dukterėčia sunkiai susmuko ant kėdės,
kurią jai pristūmė vienas iš brolių. Kai Megė pažvelgė į tėvą, atrodė
rimtai susisielojusi.
— Kas yra, dukrele?
Jis irgi atrodė susirūpinęs.
— Vykstu, tėte, — kimiai pratarė ji.
— Kur? Į Airiją? — paklausė Danielis, stverdamas iš jos laišką.
— Ne. Į Angliją. Jie gavo man vietą laive. O , Dieve, tėte.
— Margareta! — vėl sudraudė ją Letė, bet niekas jos nė negirdėjo.
— Megė vyksta į Angliją! — pranešė jos vyresnysis brolis, kuris
dabar skaitė laišką. — Ji tikrai ten vyksta! Įsivaizduokit, jiems pavyko
įsprausti ją į laivą!
— Ne tavo reikalas, — atrėžė Margareta, nors iš tikrųjų ginčytis
visiškai nenorėjo.
— „Dėl pasikeitusios kitos karo nuotakos padėties galime pa­
siūlyti jums kelionę...“ Nė nežinau, kaip šitą žodį ištarti. „Išvykstame
iš Sidnėjaus...“ ir taip toliau, ir panašiai.
— Pasikeitusi padėtis? Ir kas tokio tai vargšei turėjo nutikti? —
nusišaipė Nailas.
— Gali būti, kad jos vyras jau buvo vedęs. Būna ir taip, — ne-
susilaikė nepasakiusi Letė.
— Lete! — užprotestavo Miurėjus.
— Bet taip būna, Miurėjau. Ir dar ne taip. Jei tik paskaitytum,
ką rašo laikraščiai. Teko girdėti apie merginas, kurios nukeliavo iki
pat Amerikos vien tam, kad sužinotų, jog jų ten niekas nelaukia. Kai
kurios su...
 Ji nebaigė.
— Džo ne toks, — atkirto Miurėjus. — Visi puikiai žinome,
kad jis ne toks.
— Be to, — linksmai įsiterpė Kolmas, — kai jis tuokėsi su
Mege, aš aiškiai pasakiau, kad jeigu ją apvils, aš jį susirasiu ir nudėsiu.
— Tu irgi? — nustebęs paklausė Nailas.
— O, Dieve, — atsiduso Margareta ir čia pat, it atsiprašydama
tetos, persižegnojo.,— Kai jūs manim taip rūpinatės, stebuklas, kad
jis apskritai nepabėgo.
Paskui, iki galo įsisąmoninę laiško turinį, visi nutyko. Margare­
ta paėmė tėvą už rankos ir tvirtai suspaudė, o visi kiti stengėsi apsi­
mesti, kad nieko nepastebi.
— Ar kas nors norėtų arbatos? — pasiteiravo Letė.
Įsivaizduojant virtuvę be Margaretos, jai gerklę pradėjo smaugti
ašaros. Pasigirdo tylus pritarimo murmesys.
— Tik žinok, nėra jokių garantijų, kad gausi kajutę, — pasakė
Nailas, kuris tebeskaitė laišką.
— Jie galėtų ją apgyvendinti bagažo skyriuje, — pasišaipė Lia­
mas. — Ji juk tvirta kaip ąžuolas.
— Tai ką, viskas? — paklausė Danielis, kuris, kaip pastebėjo
Letė, buvo sukrėstas iki širdies gelmių. — Išvyksti į Angliją ir viskas?
— Viskas, — tyliai pratarė Margareta.
— O tai kaip mes? — paklausė Danielis ir jo balsas užlūžo,
lyg niekada nebūtų rimtai žiūrėjęs į sesers santuoką ir galimus jos
padarinius. — Netekom mamos, o dabar neteksim ir Megės. Ką mes
darysim?
Letė norėjo ką nors pasakyti, bet nerado tinkamų žodžių.
Kitame stalo gale sėdintis Miurėjus tebelaikė dukters ranką.
— Mes, sūnau, džiaugsimės.
— Kaip tai?
Miurėjus padrąsinamai nusišypsojo dukteriai, nors Letė niekaip
nebūtų patikėjusi, kad ta jo šypsena buvo nuoširdi.
 — Mes džiaugsimės, nes Margareta gyvens su puikiu žmogumi.
Su vyru, kuris kovojo ir už savo, ir už mūsų šalį. Ir tas vyras Marga-
retos nusipelno lygiai tiek pat, kiek ir Megė jo.
— O , tėte, — atsiduso Margareta, šluostydamasi akis.
— O užvis labiausiai, — jau garsiau prabilo Miurėjus, lyg ne­
norėdamas, kad jį kas pertrauktų, — turime džiaugtis dėl to, kad
Džo senelis buvo airis. Ir tai reiškia... — jis priglaudė savo sugrubusią
ranką prie padidėjusio dukters pilvo, — kad, Dievui leidus, mažylis
pasaulį išvys mūsų tikrojoje tėvynėje.
— O , Miurėjau, — sukuždėjo Letė, ranka užsiimdama burną.
— Laikykitės, vyručiai, — sumurmėjo Kolmas broliams ir pra­
dėjo mautis batus. — Dabar visą vakarą turėsime klausytis airiškų
dainų.

Nebeliko vietos skalbiniams džiaustyti. Vidaus džiovykla buvo

tiek apkabinėta, kad, atrodė, nutrauks žemyn lubas. Drėgnais skalbi­
niais buvo apkabinėti visi namo viduje buvę kabliai ir laidai, pakabai,
sukabinti ant durų viršaus; jie džiūvo ištiesti ant rankšluosčiais už­
dengtų stalų ir kitų paviršių. Margareta iš kibiro ištraukė dar vienus
slapius apatinius vyriškus marškinius ir padavė juos tetai, kuri įkišo
jų kraštą į skalbinių gręžimo įtaisą ir ėmė sukti rankeną.
— Vakar niekas gerai neišdžiūvo, — pratarė Margareta. — N e­
spėjau laiku surinkti ir viskas peršlapo vėl, o dar tiek daug nepada­
ryta.
— Gal tu prisėsk, Mege, — pasiūlė Letė, stebeilydama į jos
kojas. — Bent porą minučių pailsink kojas.
Margareta dėkinga susmuko ant skalbyklos kėdės ir paglostė
terjerą, kuris tupėjo šalia.
— Kai ką būtų galima padžiauti vonioje, bet tėtei nepatiks.
— Turėtum pailsėti. Tokios būklės moterims rekomenduojama
kojas laikyti aukštai iškėlus.
 — Aš turiu dar daug laiko, — pasakė Margareta.
— Pagal viską, ne daugiau kaip dvylika savaičių.
— Afrikietės tiesiog išstena juos už krūmo ir dirba toliau.
— Tu ne afrikietė. Ir labai abejoju, kad kas nors tiesiog išstenėtų
kūdikį kaip kokį...
Letė žinojo, kad nelabai ką gali pasakyti apie gimdymą, todėl
toliau tylėdama gręžė skalbinius, klausydamasi, kaip į skardinį pries­
tato stogą garsiai barbena lietus, ir pro atvirus langus uosdama saldų
šviežiai permirkusios žemės kvapą. Gręžimo įtaisas girgždėjo kaip
koks senukas, priverstas pajudėti prieš savo valią.
— Danielis viską priėmė daug prasčiau negu tikėjausi, — galų
gale tarė Margareta.
Letė toliau suko rankeną, inkšdama traukė ją savęs link.
— Jis jaunas. Per pastaruosius porą metų jam daug teko išgy­
venti.
— Bet jis pyksta. Nesitikėjau, kad pyks.
Letė patylėjo.
— Matyt, jaučiasi apviltas. Neteko mamos, o dabar tavęs...
— Bet aš juk ne specialiai.
Margareta prisiminė, kaip brolis ją užsipuolė, išvadino bjauria
egoiste, kol jo pagiežos protrūkį nutraukė sunki tėvo ranka.
— Suprantu, — pasakė Letė išsitiesdama. — Jie irgi tai supran­
ta. Net ir Danielis.
— Tik žinai, kai mudu su Džo susituokėme, visai neketinau
palikti tėtės ir brolių. Nemaniau, kad jiems tai apskritai rūpės.
— Aišku, kad jiems rūpi. Jie tave myli.
— Bet aš neprieštaravau, kai Nailui reikėjo išvykti.
— Buvo karas. Ir tu žinojai, kad taip reikia.
— Bet kas jais visais pasirūpins? Tėtis, kai labai reikia, gali išsi­
lyginti marškinius ir suplauti indus. Bet maisto pasigaminti jie ne­
moka. O jeigu patalynė pati nenueis į skalbinių krepšį, tai jie jos ir
nepasikeis.
 Kalbėdama apie tai Margareta beveik pati patikėjo esanti namų
ramstis, nors visas tas pareigas pastaruosius dvejus metus vykdė tyliai
širsdama. Jai ir į galvą nebuvo atėję, kad kada nors turės gaminti
maistą ir viską tvarkyti. Net ir Džo buvo labai supratingas, kai ji
prisipažino šioje srityje esanti beviltiška ir, kas dar svarbiau, nė ne­
ketinanti keistis. Dabar, priversta kelias valandas per dieną rūpintis
broliais, su kuriais kitados buvo lygi, ji jautėsi kalta, susikrimtusi ir
kartu įpykusi.
— M an dėl to baisiai neramu, Lete. Tikrai nemanau, kad jie
sugebės susitvarkyti be... Be moteriškos rankos.
Stojo ilga tyla. Šuo suinkštė per miegus ir pradėjo malti kojo­
mis, lyg būtų kažkur bėgęs.
— Matyt, turės pasisamdyti namų šeimininkę, — galų gale ap­
simestinai nerūpestingai tarė Letė.
— Tėtis už tai mokėti tikrai nenorės. Juk žinai, koks jis tau­
pus. Ir dar, tikrai nemanau, kad jiems patiks, jeigu virtuvėje sukinėsis
kažkokia nepažįstama moteriškė. Zinai, kokie jie. — Ji paslapčiomis
dirstelėjo į tetą. — Nuo tada, kai grįžo iš armijos, Naitas negali pa­
kęsti, jei aplink sukiojasi svetimi žmonės. Net nežinau, ką daryti...
Lietus buvo bepradedąs rimti, nebe taip stipriai barbeno į stogą.
Rytų pusėje pilkuose debesyse atsirado žydrų properšų. Abi moterys
kurį laiką tylėjo, užsižiūrėjusios pro langą.
Nesulaukusi jokio atsakymo Margareta vėl prabilo:
— Tiesą pasakius, pradėjau galvoti, kad man apskirtai nederėtų
vykti. Kokia prasmė kažkur važiuoti, jeigu visą laiką nerimausiu dėl
šeimos?
Ji laukė, ką į tai atsakys teta, o nesulaukusi atsakymo, kalbėjo
toliau:
— Nes aš...
— Galvoju, — pagaliau prabilo Letė, — gal aš galėčiau padėti.
— Ką?
— Visai ne „ką“, mieloji. Jeigu jau tu šitaip dėl jų visų nerimau­
ji, — atsargiai kalbėjo Letė, — turbūt galėčiau čia užsukti beveik
kiekvieną dieną. Šiek tiek juos apkuopčiau.
— Oi, Lete, tikrai?
Margareta pasistengė, kad jos balse girdėtųsi ir nuostaba, ir dė­
kingumas.
— Visai nenorėčiau čia niekam painiotis po kojomis.
— Ne, ne, aišku, kad ne.
— Ir visai netrokštu, kad tu ir tavo broliai manytumėte... kad
%

mėginu užimti jūsų motinos vietą.

— Ką tu, šitaip tai tikrai niekas nemano.
Abi moterys kurį laiką virškino tai, kas pagaliau buvo pasakyta
garsiai.
— Yra žmonių, kurie... neteisingai viską supras. Žmonės iš
miesto ir panašiai.
Letė nesąmoningai susiglostė plaukus.
— N a taip, visai įmanoma, — visiškai rimtai pritarė jai Mar­
gareta.
— Kita vertus, juk darbo neturiu. Amunicijos fabriką uždarė.
O šeima visada yra svarbiausia.
— Tikrai taip.
— Turiu galvoje, tiems berniukams reikia moteriškos įtakos.
Ypač Danieliui. Jis tokio amžiaus... O juk aš nieko bloga ir nedarau.
Nieko... na, žinai...
Jeigu Margareta ir pastebėjo, kaip iš malonumo raustelėjo tetos
veidas, tai ji niekaip neišsidavė. Net jeigu kažkas tetos veide ir tie jos
naujieji lūpų dažai ir sakė Margareta!, kad jų susitarimas nėra toks
jau paprastas, ji nė nemanė į tai gilintis. Jeigu jos laisvės kaina buvo
tai, kad turėjo būti užimta jos motinos vieta, Margaretai tame sten­
gėsi ieškoti tik privalumų.
Kampuotą Letės veidą nušvietė šypsena.
— Tokiu atveju, mieloji, jeigu tik tai tau padės, aš jais gerai
pasirūpinsiu, — pažadėjo ji. — Ir Mode taip pat. Ja taip pat pasirū­
pinsiu. Tau nereikės nerimauti.
— Dėl jos tai aš visai nesirūpinu. — Margareta sunkiai atsisto­
jo. — Ketinu...
— Taip, pasirūpinsiu, kad jiems būtų gerai, — toliau kalbėjo
Letė, staiga užmiršusi apie santūrumą. — Jeigu tik dėl to tu pasijusi
geriau, Mege, mieloji, padarysiu viską, ką galiu. O ne, tau nereikės
dėl nieko rūpintis.
Staiga įgavusi energijos, paskutinius marškinius ji išgręžė ran­
komis ir įmetė juos į krepšį šalia kitų skalbinių.
Ji nusišluostė dideles kaulėtas rankas į prijuostę.
— Zinai, ką? Gal aš einu ir užplikysiu mums po puodelį arba­
tos? Tu parašyk laišką į jūrų laivyną, pasakyk jiems, kad sutinki, ir
tada žinosim, kad dėl visko nuspręsta. Juk nenori netekti tos vietos,
ar ne? Ne taip, kaip ta kita vargšelė.
Margareta prisivertė nusišypsoti. Iš straipsnio „Glamour“ žur­
nale ji suprato, kad gali niekada jų nebepamatyti. Turėjo būti tam
pasirengusi.
— Štai, ką aš tau pasakysiu, Mege. Einu viršun, patikrinsiu tavo
stalčius. Pažiūrėsiu, ar yra drabužių, kuriuos galėčiau pataisyti. Ži­
nau, kad prie adatos nesi pratusi, o juk mes norim, kad kai Džo vėl
tave pamatys, atrodytum kaip saldainiukas.
Žurnale buvo rašoma, kad neturėjai teisės piktintis savo vyru.
Privalėjai pasistengti niekada jo nekaltinti už tai, kad likai atskirta
nuo savo šeimos.
Teta su kažkokiu pažįstamu savininkiškumu stvėrė krepšį ir jį
nunešė, kaip kadaise darydavo jos motina.
Margareta užsimerkė ir atsiduso, klausydamasi skalbykloje ai­
dinčio Letės balso:
— Jeigu to ėmiausi, galėčiau suadyti ir keletą tavo tėvo marški­
nių. Negalėjau nepastebėti, mieloji, kad jie atrodo šiek tiek aptrinti,
o visai nenoriu, kad kas nors sakytų, jog aš ne...
 Moteris pašnairavo į Margaretą.
— Pasirūpinsiu, kad čia būtų tvarka. O, taip. Tau nereikės dėl
nieko rūpintis.
Margareta nenorėjo net pagalvoti, kad jie čia liks visiškai vieni.
Geriau jau taip, negu su visiškai nepažįstama moterimi.
— Mege?
— Ką?
— M anai... tavo tėvas tam neprieštaraus? Turiu galvoje, dėl
manęs?
Letės akyse atsispindėjo nerimas, ir nors jai buvo keturiasdešimt
penkeri, moters veidas buvo kaip atversta knyga.
Kai vėliau Margareta tai prisimindavo, nebuvo tikra, kas ją pri­
vertė tai pasakyti. Juk galų gale ji buvo geras žmogus ir visai nenorė­
jo, kad Letė ar jos tėvas jaustųsi vieniši.
— Manau, jis bus patenkintas, — tarė ji, glostydama šunį. —
Jis labai prie tavęs prisirišęs, Lete, broliai taip pat.
Ji nuleido akis ir kostelėjo, apžiūrinėdama rakštį savo rankoje.
— Manau, kad tu jam... kaip sesuo. Žmogus, su kuriuo jis gali
pasikalbėti apie mamą, nes tu prisimeni, kokia ji buvo... O jeigu tu
skalbsi jų baltinius, tai jie tau bus be galo dėkingi.
Kažkodėl Margareta negalėjo prisiversti pakelti akių, bet jautė,
kaip Letė sustingo, net jos sijonas liovėsi šiugždėjęs. Tetos rankos,
kurios paprastai nenustygdavo, dabar bejėgiškai nusviro.
— Taip, — pagaliau pratarė Letė. — Žinoma.
Jos balsas užlūžo.
— Gerai. Kaip jau saldau, einu, padarysiu mums arbatos.
 2

Du kengūrų patinai — abu vos pries 12 mėnesių pali­

kę sterblę, — kurie netrukus skris į Londoną... per savo
kelionę suės 12 svarų šieno. „Quantas Empire Airways"
atstovas vakar mums pranešė, kad ore kengūros praleis
63 valandas.
„Sydney Morning Herald“*,
1946 m. liepos 4 d.

T ry s sa v a itė s ik i išv y k im o

Ianai, mielasis,
turbūt nepatikėsi, bet as plaukiu! Žinau, neįtikėtina, pati
negaliu patikėti, bet tai tiesa. Tėtis pasikalbėjo su vienu senu
draugu iš Raudonojo Kryžiaus, kuris turi draugų britų Kara­
liškojo jū rų laivyno administracijoje, ir ką tu sau manai? Ne­
spėjau nė mirktelėti, oja u gavau laišką, kuriame rašoma, kad
man skirta vieta kitame išplaukiančiame laive, nors, kalbant
atvirai, man prioritetas neturėtų būti teikiamas.
Kitoms merginoms turėjau pasakyti, jo g vykstu į Pertą ap­
lankyti močiutės, kad neprasidėtų maištas, bet dabar aš čia,
įsikūriau „Ventvorto“ viešbutyje Sidnėjuje ir laukiu, kada
pagaliau galėsiu lipti į laivą.
Mielasis, taip nekantrauju kuo greičiau tave pamaty-

* Australijos dienraštis, leidžiamas nuo 1831 m.

 ti. B aisiai tavęs ilgiuosi. M am a sako, kad kai tik įsikursim
naujuosiuose namuose, jiedu su tėte bemat atskris pas mus.
Ketina skristi tiesioginiu „Q an tas“ reisu. A r žinojai, kad
skrisdami su „Lancastrian “ Londoną jie gali pasiekti vos per
šešiasdešimt tris valandas? M am a prašė tavęs paklausti, koks
tavo motinos adresas, kad man atvykus į Angliją j i galėtų
atsiųsti likusius mano daiktus. Esu tikra, kad kai maniškiai
susipažins su tavo tėvais, jų nuomonė pasikeis. Jiem s vis atro­
do, kad atsidursiu molinėje lūšnelėje vidury Anglijos laukų.
K ad ir kaip būtų, mielasis, mokausi užrašyti savo naująjį
parašą, atsiliepti, kai į mane kreipiamasi „ponia“, ir apsi­
prasti su vestuviniu žiedu ant piršto. Apmaudu, kad neturė­
jom e tikro medaus mėnesio, bet iš tikrųjų man visai nesvar­
bu, kur visa tai įvyks, kad tik būčiau su tavimi. Bet man ja u
laikas bėgti, nes po pietų turiu pasirodyti Amerikiečių karių
žmonų klube Vulumule ir išsiaiškinti, ko reikės kelionei. Tos
amerikietės gauna visko, ne taip kaip mes,, vargšės brites (ži­
nau, ir p ati negaliu patikėti, kad tai sakau). Bet rimtai, jeigu
dar bent kartą išgirsiu dainuojant „K ai vaikinas iš Alabamos
sutinka merginą iš G andagajaus*“, turbūt išskleistu sparnus
ir p ati pas tave atskrisiu. Sėkmės, mano meile, parašyk man,
kai tik turėsi laisvą minutę.
Tavo Avisė

Visus ketverius metus nuo pat įsteigimo Amerikiečių kareivių

žmonų klubas susitikinėjo kartą per dvi savaites elegantiškame, baltai
tinkuotame name prie pat Karališkojo botanikos sodo, kad padėtų
merginoms, kurios keliaudavo iš Perto ar Kanberos, prastumti bega­
lines laukimo savaites, iki pagaliau pasimatys su savo vyrais iš Ameri­
kos. Jos ten išmoko siūti amerikietiškas skiautinių antklodes, giedoti

* Miestelis Australijoje.
Amerikos himną. Be to, teikdavo motinišką paramą toms, kurios
Linkėsi arba žindė, ir toms, kurios negalėjo apsispręsti, ar bijojo pa­
čius kelionės, ar niekada nepasiekti kelionės tikslo.
Pastaruoju metu klubas buvo pasidaręs nebe toks amerikietiš­
kas: prieš metus priėmus JAV karo nuotakų įstatymą iš Australijos į
Ameriką išvyko dvylika tūkstančių nuotakų, o skiautinių antklodes
pakeitė bridžo popietės ir patarimai, kaip apsiprasti su britišku mais­
tu ir maisto produktų normavimu.
Daugum a jaunųjų nuotakų, kurios dabar lankėsi klube, su šei­
momis gyveno Leichharto ir Darlinghursto gatvėse arba priemies­
čiuose. Jos buvo atsidūrusios savotiškoje niekieno žemėje — jų gy­
venimas Australijoje dar nebuvo pasibaigęs, o gyvenimas Anglijoje
nebuvo prasidėjęs, tačiau visoms rūpėjo tik ateities, apie kurią faktiš­
kai nieko nežinojo ir kurią menkai tegalėjo kontroliuoti, smulkme­
nos. Todėl nieko nuostabaus, kad susitikusios kartą per dvi savaites,
jos kalbėdavo tik apie vieną dalyką.
— Mano pažįstama iš Melburno plaukė „Karalienės M arijos“
laineriu, pirmos klasės kajutėje, — pasakojo akiniuota mergina.
Sis laineris buvo laikomas visų transporto priemonių šventuoju
graliu. Į Australiją vis tebeplaukė laiškai, kuriuose buvo apdainuoja­
ma jo didybė.
— Ji sakė, kad daugiausia laiko praleido degindamasi prie ba­
seino. Sakė, ten vyko šokiai, šventės, žaidimai, žodžiu, viskas. O vil­
kėjo jos pasakiškomis suknelėmis, siūtomis Ceilone*. Tik tiek, kad
kajute jai teko dalintis su kažkokia moteriške ir jos vaikais. Fu. Viskas
nučiupinėta nešvariais pirštais, ir kiekvieną rytą pusę šeštos ją paža­
dindavo inkščiantis kūdikis.
— Vaikai — tikra palaima, — geraširdiškai tarė ponia Profit,
apžiūrinėdama žalios skrybėlės, kuria buvo papuošta ruda vilnonė
beždžionė, siūlę.

* Ankstesnis Šri Lankos pavadinimas.

 Tądien jos siuvo dovanas subombarduoto Londono vaikams.
Vienai jaunų moterų anyta iš Anglijos atsiuntė knygą „Naudingi pa­
tarimai apie visokias smulkmenas“ , o ponia Profit pateikė instrukci­
jas, kaip kitam susitikimui suverti karolius iš vištoms žieduoti skirtų
žiedų, o iš senos negližė pasisiūti lengvą chalatėlį.
— Taip, — pridūrė ji, maloniai nužvelgdama visas. — Vieną
dieną suprasit. Vaikai — tai palaima.
— Geriau jau nereikia, — burbtelėjo tamsiaakė mergina, sėdin­
ti šalia Avisės, ir palydėjo savo pastabą gana vulgariu niūktelėjimu.
Kitokiomis aplinkybėmis Avisė tokioje merginų kompanijoje
nebūtų gaišusi nė minutės, mat kai kurios iš jų atrodė taip, lyg būtų
atkeliavusios iš visiško užkampio ir nespėjusios nė purvo nuo batelių
nusivalyti. Ir tikrai nebūtų gaišusi šitiek laiko klausydamasi nesibai­
giančių senstelėjusių davatkų, kurios karo griebėsi it paskutinio šiau­
do, kad nors šiek tiek paįvairintų savo gyvenimą, kuris iki tol, matyt,
buvo ganėtinai apgailėtinas, pamokslų. Tačiau Sidnėjuje ji viešėjo jau
dešimt dienų, o jos tėvo draugas ponas Bartonas čia buvo vienintelis
Avisės pažįstamas, todėl Kareivių žmonų Įdubas jai buvo vienintelė
galimybė su kuo nors pabendrauti. (Ji vis dar nebuvo apsisprendusi,
ką apie pono Bartono elgesį turėtų pasakyti tėvui. Tam vyrui ji bent
keturis kartus paminėjo, kad yra ištekėjusi moteris, tačiau nebuvo
tikra, ar tai jam įdomu.)
Tądien į susitikimą atėjo dar dvylika merginų. Penkios iš jų su
savo vyrais buvo praleidusios daugiau kaip savaitę. Daugiau kaip
pusė jų savo vyrų nebuvo mačiusios didžiąją metų dalį. Buvo labai
rūpinamasi tuo, kad kariai kuo greičiau grįžtų namo, bet jų žmono­
mis niekas pernelyg nesidomėjo. Kai kurios jų dokumentus susitvar­
kė daugiau kaip prieš metus, bet nuo tada negavo jokių žinių. Viena
iš jų, kuriai toks gyvenimas atsibodo, pasidavė ir grįžo namo. Kitos
liko, penimos aklos vilties, desperacijos, meilės, o neretai ir visų trijų.
Avisė čia buvo naujokė. Klausydamasi tų moterų pasakojimų
apie šeimas, pas kurias buvo apgyvendintos, ji patylomis dėkojo savo
tėvams už patogų gyvenimą viešbutyje. Viskas būtų tikrai ne taip
smagu, jeigu jai būtų tekę gyventi su kokiais nors niurzgančiais senu­
kais. Jau ir be to smagumas nyko sulig kiekviena diena.
— Jeigu ta ponia Tidvort dar bent kartą man pasakys: „O , mie­
loji, tai jis tau dar neparašė?“, prisiekiu, aš ją pasmaugsiu.
— Ta sena karvė tuo tiesiog mėgaujasi. Lygiai taip pat kartoda­
vo ir Merei Nait. Lažinuosi, ji norėtų, kad gautum telegramą, kurioje
būtų parašyta, jog esi nepageidaujama.
— Negaliu pakęsti, kai man pradeda aiškinti, kaip aš pasigailėsiu.
— Tikėkimės, kad jau nebeilgai.
— Kada išplaukia kitas?
— Iš to laiško, kurį gavau, supratau, kad maždaug po trijų sa­
vaičių, — pasakė tamsiaakė mergina.
Avisė lyg ir prisiminė tą tamsiaakę sakius, kad jos vardas Džina,
bet Avisė visada sunkiai įsimindavo vardus, todėl juos visus pamiršo
vos merginoms spėjus prisistatyti.
— Tikiuosi, tas laivas bus toks pat prašmatnus kaip ir „Karalie­
nė Marija“ . Jame buvo net ir grožio salonas su plaukų džiovintuvais,
baisiai norėčiau susitvarkyti plaukus prieš vėl pamatydama Steną.
— Karalienė Marija buvo nuostabi moteris, — nuo stalo galo
atsiliepė ponia Profit. — Tikra dama.
— Jau gavai savo leidimą?
Strazdanota mergina, sėdinti kitoje stalo pusėje, susiraukusi
žiūrėjo į Džiną.
— Praeitą savaitę.
— Bet tu turėjai būti eilės gale. Pati sakei, kad dokumentus
susitvarkei vos prieš mėnesį.
Trumpam stojo tyla. Kelios prie stalo sėdinčios merginos su­
sižvalgė, o paskui nudelbė akis į savo siuvinius. Ponia Profit pakėlė
akis, matyt, pajutusi šiek tiek atvėsusią atmosferą.
— Gal kam dar reikia siūlo? — paklausė ji, žiūrėdama per aki­
nių viršų.
 — Žinai, kartais tiesiog pasiseka, — tarė Džina ir atsiprašiusi
pakilo nuo stalo.
— Kaip taip gali būti? — pasipiktino strazdanotoji, dairyda­
masi į merginas, sėdinčias jai iš abiejų pusių. — Aš laukiu beveik
pusantrų metų, o ji ketina išvykti jau kitu laivu. Tai neteisinga.
Jos balse buvo girdėti nuoskauda. Avisė patyliukais sau įsakė nė
už ką neužsiminti apie savo pačios leidimą.
— Ji juk laukiasi, ar ne? — sumurmėjo kita mergina.
— Ką?
— Džina. Juk laukiasi vaikelio. Tiesa, girdėjot? Amerikiečiai
neleidžia plaukti, jeigu laukiesi ilgiau kaip keturis mėnesius.
— Kas siuva pingviną? — paklausė ponia Profit. — Juodą siūlą
palikit tai, kuri siuva pingviną.
— Pala, — įsiterpė raudonplaukė, verdama siūlą į adatą. — Jos
Stenas išvyko lapkritį. Ji sakė, kad jis plaukė tuo pačiu laivu kaip ir
mano Ernis.
— Tai ji negali lauktis.
— Arba ji laukiasi... ir....
Visos susižvalgė išpūtusios akis, kai kurios vyptelėjo.
— Sara, mieloji, gal norėtum pasiūti kengūriuką? — nusišyp­
sojo ponia Profit ir iš medžiaginio krepšio išsitraukė kelias rudo vel­
tinio skiautes. — Man tie kengūriukai atrodo tokie mieli.
Po kelių minučių Džina grįžo į savo vietą ir atsisėdo kovingai
sunėrusi rankas. Tačiau supratusi, kad apie ją niekas nebekalba, aiš­
kiai atsipalaidavo, nors ją turbūt nustebino tai, kaip visos merginos
buvo įnikusios į žaislų siuvimą.
— Su Ianu, savo vyru, susipažinau per arbatėlę su šokiais, —
prabilo Avisė, mėgindama nutraukti tylą. — Dirbau organizacinia­
me komitete kartu su kitomis merginomis, o jis buvo antras vyriškis,
kuriam pasiūliau puodelį arbatos.
— Ir tai viskas, ką jam pasiūlei? — įsiterpė Džina.
Ta tokius dalykus tai jau tikrai išmano, pamanė Avisė.
 — N e visi svetingumą supranta taip, kaip tu, — atšovė.
Ji prisiminė, kaip nuraudo pildama arbatą. Ianas per daug ne­
sislapstydamas dėbsojo į jos kulkšnis, kuriomis ji išties didžiavosi.
Laivyno viršila Ianas Stiuartas Redlis. Jam buvo dvidešimt še­
šeri — visais penkeriais metais vyresnis už ją. Avisei toks amžiaus
skirtumas atrodė idealus. Jis buvo aukštas, tiesus, žydromis kaip jūra
akimis, kalbėjo su džentelmenišku britišku akcentu, o kai jo plačios,
švelnios rankos, imdamos trapios tešlos sausainį, pirmą kartą prisi­
lietė prie jos rankų, ji nesusilaikė nevirptelėjusi. Jis pakvietė ją šokti,
nors niekas dar nešoko, o kadangi jis buvo kariškis, Avisė pagalvojo,
kad atsisakyti būtų beširdiška. K ą reiškė kvikstepas ar škotiškas kon-
tradansas, kai jam į akis žvelgė mirtis?
Jie susituokė nepraėjus nė keturiems mėnesiams. Tuoktuvių
ceremonija Kolinzo gatvės metrikacijos biure buvo labai skoninga.
Tėvą kamavo įtarimai, todėl jis privertė jos motiną iškamantinėti
Avisę, aišku, labai diskretiškai, kaip moteris moterį, ar, be neišven­
giamo Iano išvykimo, tokioms skubioms vedyboms buvo dar kokia
nors priežastis. Ianas gana garbingai pasakė jos tėvui, kad jis mielai
palauks, jeigu tik to nori Avisės tėvai, kad nedarys nieko, kas galėtų
juos nuliūdinti, bet ji buvo tvirtai apsisprendusi tapti ponia Redli.
Karas paskubino viską, sutrumpino įprastą tokių reikalų eigą. O ji
jau nuo to pirmojo arbatos puodelio suprato, kad nė už ką pasaulyje
negalėtų tekėti už ko nors kito, niekam kitam negalėtų pasiūlyti visų
privalumų.
— Betgi, mieloji, mes nieko apie jį nežinome, — rypavo moti­
na, grąžydama rankas.
— Jis tobulas.
— Juk žinai, kad kalbu visai ne apie tai.
— O ką tau dar reikia žinoti? Jis gynė Brisbeino liniją*. Ar vien

* Brisbeino linija buvo kontroversiškas gynybos planas, kaip įtariama, pasiūlytas

Antrojo pasaulinio karo metu, Japonijos invazijos atveju atsisakyti šiaurinės Australijos da­
lies, į šiaurę nuo Brisbeino miesto.
tuo, kad gynė m ūsų šalį, rizikavo savo gyvybe, nors nuo namų jį sky­
rė dvylika tūkstančių mylių, ir vien norėdamas apsaugoti mus nuo
japonų, jis nenusipelno mano rankos?
— Nereikia čia tos melodramos, brangioji, — įsiterpė tėvas.
Jie, žinoma, pasidavė. Visada pasiduodavo. Jos sesuo Diana niršo.
— Mano Džonis buvo apgyvendintas su mano teta Vi, — pra­
dėjo pasakoti kita mergina. — Man jis buvo toks gražus! Jau antrą
naktį įsmukau pas jį,į kambarį, ir reikalas buvo sutvarkytas.
— Geriau anksčiau negu vėliau, — įsiterpė dar kita, visoms
garsiai juokiantis. — Užsiimti vietą.
— Ypač jei aplink sukinėjasi Džina.
Net ir Džinai tai pasirodė juokinga.
— Kas norėtų pasimokyti verti šiuos puikius vėrinius?
Ponia Profit pakėlė ne itin dailiai atrodančią aliuminio vijų
grandinę.
— Esu tikra, kad jais dabinasi visos madingiausios Europos
damos.
— Kitą savaitę mokysimės iš arklio gūnios pasisiūti vakarinę
suknelę.
— Viską girdėjau, Edvina.
Ponia Profit atsargiai padėjo vėrinį ant stalo.
— Jūs jau man atleiskite, ponia P, bet jeigu mano Džonis pa­
matytų mane su vienu iš šitų, tai nežinotų, ar mane pabučiuoti, ar
man po užpakaliu ieškoti kiaušinio.
Visos prapliupo isteriškai kvatotis.
Ponia Profit atsiduso ir padėjo savo rankdarbį. Neįtikėtina! Aiš­
ku, artėjant išvykimui, nieko kita ir negalėjai tikėtis, bet vis tiek neį­
tikėtina. Tos merginos ją kartais baisiai vargindavo.

— Tai kada išvyksti?

Šeima, pas kurią buvo apsistojusi Džina, gyveno vos už dviejų
gatvių nuo „Ventvorto“ viešbučio, ir dabar merginos neskubėdamos
k artu žingsniavo namo. Nors viena kitos nemėgo, jos dar labiau ne­
norėjo vėl sėdėti namuose vienos.
— O kada tu išvyksti, Avise?
Avisė svarstė, ar sakyti teisybę. Ji buvo visiškai tikra, kad įpras-
tomis aplinkybėmis jokiu būdu neprasidėtų su tokia mergina kaip
Džina — nesubrendusią ir vulgaria, ypač jeigu pasirodytų, kad tai,
ką merginos kalbėjo apie jos padėtį, buvo tiesa. Kita vertus, Avisė
nebuvo pratusi savęs varžyti, todėl jai buvo nelengva ištisą popietę
tvardytis ir neprasižiot! apie savo planus.
— Kaip ir tu. Po trijų savaičių. Kaip tas laivas vadinasi? „Vik-
torija“?
— Šunsnukiai, ką? — rėžė Džina ir užsidegė cigaretę, rankomis
pridengusi ją nuo vėjo, kuris pūtė nuo jūros.
Pasvarsčiusi pasiūlė vieną ir Avisei. Šioji suraukė nosį ir atsisakė.
— Ką sakei?
— Sakau, šunsnukiai. Visas anas plukdė sumautu laineriu, o
mums teks keliauti ta sena gelda.
Pro šalį lėtai praslinko automobilis, per kurio langus persisvėrę
kariškiai šūkčiojo kažką nešvankaus. Automobiliui bepranykstant už
kampo Džina jiems plačiai nusišypsojo ir pamojavo cigarete.
Avisė sustojo it įkirsta.
— Atleisk, bet nesuprantu, apie ką kalbi.
— Tu ką, negirdėjai, ką sakė ponia Profit? Ta, kuri ištekėjusi už
kapitono?
Avisė papurtė galvą. Džina nelinksmai nusijuokė.
— Bijau, mergyt, kad grožio salonų ir pirmos klasės kajučių ten
nė su žiburiu nerasime. M ūsų „Viktorija“ — prakeiktas lėktuvnešis.
Avisė kurį laiką į ją spoksojo, paskui nusišypsojo. Tokia šypsena
ji paprastai namuose apdovanodavo tarnus, kai šie iškrėsdavo ką nors
neįtikėtinai kvailo.
— Manau, kad klysti, Džina. Damos lėktuvnešiais nekeliauja.
 Ji nepatenkinta susiraukė, kai jos pusėn atplaukė srovelė dūmų.
— Be to, ten ir vietos mums visoms nebūtų.
— Tai tu visai nieko nežinai, a?
Avisei vos pavyko suvaldyti susierzinimą dėl to, kad su ja taip
kalbėjosi mergina, kuri buvo turbūt bent penkeriais metais jaunesnė.
— Jie nebeturi normalių laivų. Sukiš mus bet kur, kad tik kaip
nors atsikratytų. Matyt, mano, kad tos, kurios tikrai nori vykti, susi­
taikys su bet kokiomis sąlygomis.
— Tu tikra?
— Net ir senoji ponia P. atrodė šiek tiek susirūpinusi. Matyt,
nerimauja, kad jos jaunosios damos į Angliją atvyks dėvėdamos
kombinezonus ir išsitepusios kuru. N e visai toks įspūdis, kokį ji nori
sudaryti apie rinktines Australijos damas.
— Lėktuvnešis?
Avisė pajuto, kaip jai pakirto kojas. Ji priėjo prie netoliese bu­
vusios sienos ir atsisėdo. Džina bemat įsitaisė šalia.
— Taigi. Niekad nesidomėjau, koks to laivo pavadinimas. Tie­
siog maniau... Kad jie jį kaip nors pritaikė ar panašiai.
— Bet kur mes miegosim?
— Ką aš žinau? Ant denio, kartu su lėktuvais.
Avisės akys išsiplėtė.
— Po šimts, Avise, o tu dar patiklesnė, negu aš maniau, — suki­
keno Džina, tada užgesino cigaretę, atsistojo ir patraukė toliau.
Gal Avisė viską tik įsivaizdavo, bet jai pasirodė, kad kuo toliau,
tuo Džina darėsi šiurkštesnė.
— Kaip nors turės mus sutalpinti. Vis tiek geriau, negu trintis
čia. Turėsim po lovą, gausim pavalgyti, o mumis rūpinsis Raudonasis
Kryžius.
— Tikrai nemanau.
Avisės veidas apsiblausė. Ji paspartino žingsnį. Jeigu paskam­
bins dabar pat, gal dar spės pagauti tėvą iki jam išvykstant į klubą.
— Kaip suprasti?
 — Tikrai negaliu taip keliauti. Pirmiausia, mano tėvai su tuo
nesutiks. Jie tikisi, kad plauksiu laineriu. Zinai, vienu iš tų, kurie
skirti žmonėms gabenti. Jie tik dėl to ir leido man vykti.
— Turi naudotis proga. Tokie laikai, pati supranti.
Tik ne aš, pagalvojo Avisė, bėgte bėgdama viešbučio link. Tik
jau ne mergina, kurios šeimai priklausė didžiausia Melburne radijo
j renginių gamykla.
— Jie mums duos ir mechanikų uniformas, jeigu reikėtų ką
nors pašveisti.
— Žinai, visai nejuokinga.
— Bet juoktis sveika.
Eik šalin, pabaisa, pagalvojo Avisė. Nekeičiau kojos į vieną laivą
su tavim net ir pasiplaukioti po Sidnėjaus uostą, net jeigu tai būtų ir
„Karalienė M arija“ .
— Nesirūpink, Avise. Esu tikra, kad tau jie išrūpins pirmos kla­
sės gultą katilinėje!
Nemalonus Džinos juokas skambėjo jai ausyse iki pat viešbučio.

— Mamyte?
— Avise, mieloji, čia tu? Vilfredai! Avisė skambina!
Klausydamasi, kaip motina šaukia tėvą, ji taip ir įsivaizdavo ją
sėdinčią šalia telefono. Ant grindų persiškas kilimas, ant stalelio šalia
niekad nevysta gėlės.
— Kaip laikaisi, mieloji?
— Puikiai, mamyte. Bet man reikia pasikalbėti su tėčiu.
— M an nepatinka tavo balsas. Tau tikrai viskas gerai?
— Taip.
— Ar iš Iano jau gavai žinių?
— M ama, man reikia pasikalbėti su tėčiu.
Avisė iš paskutiniųjų stengėsi neišsiduoti nekantraujanti.
— Juk tu man pasakytum, jeigu kas nors būtų ne taip?
 — Ar čia mano mažoji princesė?
— O , tėte, ačiū Dievui. Iškilo viena problema.
Jos tėvas nieko neatsakė.
— Su laivu.
— Pats kalbėjausi su kapitonu Gildu. Jis pažadėjo, kad plauksi
kitu...
— Ne, ne dėl to. Vietą laive tai jis man gavo.
— Tai kokios bėdos?
— Čia bus tas jaunuolis, — pasigirdo motinos balsas. — G a­
rantuoju, viskas dėl jo.
Tada pasigirdo Dianos balsas:
— Ar jis nebenori, kad ji atvyktų?
— Pasakyk joms, kad su Ianu tai neturi nieko bendra. Viskas
dėl laivo.
— Nieko nesuprantu, princese.
— Ten lėktuvnešis.
— Ką?
— Morina, — sušnypštė tėvas. — Patylėk. Per tave visiškai nie­
ko negirdžiu.
Avisė atsiduso.
— Taigi. Ten lėktuvnešis. Jie ketina mus plukdyti į Angliją lėk­
tuvnešiu.
Trumpam stojo tyla.
— Jie nori, kad ji plauktų lėktuvnešiu, — perdavė tėvas motinai.
— Ką? Lėktuvu?
— Ne, neišmanėle. Vienu iš tų laivų, kuriais jie plukdo lėktuvus.
— Kariniu laivu?
Avisė puikiai įsivaizdavo ją demonstratyviai svirduliuojančią iš
siaubo. Diana pradėjo juoktis. Ir kaipgi nepradės, — juk niekaip
negalėjo atleisti Avisei už tai, kad ši ištekėjo pirmoji.
— Turi gauti man vietą kitame laive, — skubiai kalbėjo Avi-
sė. — Pasikalbėk su tuo žmogum, kuris gavo man vietą. Pasakyk, kad
turiu keliauti kitu laivu. Gauk man vietą kitame laive.
— Tu nesakei, kad ten bus lėktuvnešis! — tarškėjo motina. —
Ji tokiu laivu tikrai negali plaukti. Tik jau ne tiems lėktuvams nuolat
kylant nuo denio. Tai pavojinga!
— Tėte?
— Jie juk paskandino kažkokį ten garlaivį, — toliau nerimo
motina. — Tie japonai gali susigalvoti paskandinti ir lėktuvnešį.
— Užsičiaupk, moteriške. Tai kas yra? Ar tu būsi vienintelė
mergina tame laive, princese?
— Ar aš? Na ne, keliaus dar bent šeši šimtai moterų, — susi­
raukė Avisė. — Tiesiog visa tai bus siaubinga. Turėsim miegoti ant
čiužinių ir nebus jokių patogumų. Ir dar, tėte, turėtum pamatyti tas
merginas, su kuriomis man teks keliauti. Kaip jos kalba! Negaliu net
apsakyti...
Čia vėl įsiterpė jos motina:
— Aš taip ir žinojau, Avise. Jos visai ne tavo lygio. Nemanau,
kad tai gera mintis.
— Tėte? Ar gali viską sutvarkyti?
Tėvas sunkiai atsiduso.
— Viskas ne taip paprasta, princese. M an teko nemažai pavarg-
ti, kol gavau tau vietą tame laive. Be to, dauguma nuotakų jau išvy­
kusios. Niekas negali pasakyti, ar tokių laivų apskritai dar bus.
— Tuomet leisk man skristi lėktuvu. Skrisiu su „Q antas“ .
— Viskas ne taip paprasta, Avise.
— Negaliu plaukti tuo siaubingu laivu!
— Paklausyk, Avise. Suplojau apvalią sumą, kad gaučiau tau
vietą tame laive, girdi mane? Neriuosi iš kailio, kad galėtum gyventi
prakeiktam viešbutyje, nes laivyno patalpos tau netinka. Neketinu
išmesti į balą dar krūvos pinigų vien tam, kad galėtum lėktuvu skristi
į Angliją, nes tau, matai, neįtinka ir laivas.
— Bet, tėte...
 — Brangioji, mielai tau padėčiau, rimtai, bet tu neturi suprati­
mo, kiek man kainavo ta vieta laive.
— Bet, tėte!
Avisė treptelėjo koja ir priimamajame dirbanti mergina žvilgte­
lėjo į ją. Tada ji sušnibždėjo:
— Žinau, ką bandai padaryti, nemanyk, kad nesuprantu, kodėl
nenori man padėti.
Tada pasigirdo užtikrintas jos motinos balsas:
— Tu teisi, Avise. Manau, kad sumanymas plaukti tuo laivu
tikrai niekam tikęs.
— Tikrai?
Avisei vėl sužibo viltis. Jos motina puikiai suprato, kaip svarbu
keliauti patogiai. Ji žinojo, kad viskas turi vykti kaip pridera. Ką pa­
galvos Ianas, jeigu ji atvyks kaip kokia juodadarbė?
— Taip. Manau, tau jau šiandien reikėtų grįžti namo. Rytoj iš
pat ryto lipk į pirmąjį traukinį.
— Namo?
— Visas tas reikalas labai jau abejotinas. Tas sumanymas plauk­
ti laivu man atrodo absoliučiai siaubingas, iš Iano jau nežinia kiek
laiko negauni jokių žinių...
— Jis jūroje, mama.
— ... ir man atrodo, kad visos aplinkybės yra prieš tave. Už­
miršk viską, mieloji, ir grįžk namo.
— Ką?
— Apie to vyro šeimą nežinai nieko. Ničnieko. Nė nenumanai,
ar ten tave kas nors pasitiks. Ir net neaišku, ar tas karo laivas apskritai
iki ten nuplauks. Grįžk namo, brangioji, ir mes viską sutvarkysime.
Daugybė merginų apsigalvoja. Apie tokias nuolat rašo.
— Daugybė merginų lieka ir pamestos, — įsikišo Diana.
— Aš ištekėjusi, mama.
— Esu tikra, kad galime sutvarkyti ir šitai. Juk čia apie tai ne­
labai kas ir žino.
 — Ką?
— Tebuvo tik nedidelė ceremonija, ar ne? Esu tikra, kad viską
galima anuliuoti ar panašiai.
Avisė negalėjo patikėti savo ausimis.
— Anuliuoti? Kokie jūs veidmainiai! Žinau, ką bandot padary-
ti. Specialiai parūpinot man vietą toje surūdijusioje geldoje, kad tik
apsigalvočiau.
— Avise...
— Labai gaila, bet apsigalvoti manęs nepriversite.
Priimamojo darbuotoja seniai nustojo apsimetinėti, kad nesi-
klauso, ir, parimusi ant priimamojo stalo, nekantriai laukė, kas bus
toliau. Avisė pridengė telefono ragelį ranka ir reikšmingai dėbtelėjo į
merginą. Toji susigėdusi ėmėsi tvarkyti kažkokius popierius. Tada vėl
pasigirdo jos tėvo balsas:
— Tu dar čia, Avise? — Jis sunkiai atsiduso. — Klausyk, at­
siųsiu tau pinigų. Jeigu nori, dar palūkėk, viską apgalvok. Niekur
nedink iš „Ventvorto“. Dar apie tai pasikalbėsim.
Avisė girdėjo fone tebetarškant motiną, o jos sesuo kaip tik rei­
kalavo paaiškinti, kodėl Avisė gyvena geriausiame Sidnėjaus viešbu-
tyje.
— Ne, tėte, — tarė ji. — Pasakyk mamai ir Dianai, kad plauk­
siu tuo prakeiktu laivu pas savo vyrą. Kaip nors ten nusigausiu, net
jeigu dėl to reikės maudytis dyzeline kartu su dvokiančiais kareiviais,
nes aš jį myliu. Myliu. Jums daugiau nebeskambinsiu, bet pasakyk
jai, pasakyk mamai, kad ten nuplaukusi atsiųsiu telegramą. Kai Ia­
nas, mano vyras, mane pasitiks.
 3

Norinti tarnauti Australijos armijos slaugos tarnyboje

turėjo būti tinkamai parengta registruota slaugė, Di­
džiosios Britanijos pilietė, netekėjusi, be vaikų... sveika,
gero būdo ir pasižymėti asmeninėmis savybėmis, kurios
būtinos gerai armijos slaugei.
Džoana Krauč. „Ypatinga tarnyba.
1940—46 m. 2-osios / 9-osios Australijos
generalinės ligoninės istorija“

Morotai, Halmaheros salos,

Pietų Ramusis vandenynas, K)46-iefi
Savaitė iki išvykimo

Morotai sala maudėsi skaidrioje, melancholiškoje pilnaties

šviesoje. Naktis buvo visiškai rami ir tokia troški, kad, atrodė, buvo
miręs net ir jūros brizas, kuris paprastai košdavo sizalio tinklelius.
Palmių lapai buvo išglebę, o nuo jų ant žemės dusliai dunksėdami
krito sunokę kokoso riešutai, kurių nebuvo kam nuskinti, todėl jie
krito, keldami pavojų išsiblaškiusiems praeiviams.
Dabar beveik visoje saloje karaliavo tamsa. Kelios švieselės
blyksėjo tik pastatuose palei kelią, kuris driekėsi per visą pusiasalį.
Pastaruosius penkerius metus tame salos gale netilo sąjungininkų pa­
jėgų eismo keliamas triukšmas ir lėktuvų variklių riaumojimas, ore
draikėsi išmetamosios dujos, tačiau dabar čia tvyrojo tyla, kurią nu­
traukdavo tik tolimo juoko aidas, gramofono traškėjimas ir taurių
žvangesys, kurį galėjai išgirsti tik tokią ramią naktį.
 Palapinėje, kurioje gyveno slaugės, vos už kelių šimtų jardų nuo
buvusios amerikiečių bazės, vyresnioji medicinos sesuo Odrė Maršai
K Australijos generalinės ligoninės kaip tik baigė kasdienį įrašą dali­
nio karo dienyne.

— Laivas-ligoninė parengtas karo belaisvių evakuacijai iš

Morotai salos.
— Nurodymai daliniui — 12 karo belaisvių ir 1 medicinos
sesuo rytoj su „Ariadne“ išvyksta į Australiją.
— Lovos: užimta — 12, laisvų — 24.

Ji žvelgė į du paskutinius skaičius, mąstydama, kaip per visus

t u tie skaičiai okeitėsi, ir apie
metus s šimtus kartų, kai reikėdavo
užpildyti dar vieną skiltį — „Mirusieji“ . Jų ligoninė buvo viena iš
nedaugelio tebeveikiančių karo lauko ligoninių. Keturiasdešimt pen­
kios iš penkiasdešimt dviejų jau buvo uždarytos, pacientai grįžo pas
savo šeimas Anglijoje, Australijoje ir net Indijoje, slaugės buvo at­
leistos iš tarnybos, atsargos turėjo būti perduotos okupacinei olandų
administracijai. „Ariadnė“ bus paskutinis laivas-ligoninė, kuriuo tie
suvargę karo belaisviai — vieni iš paskutiniųjų — išvyks iš salos.
Nuo šiol tebus viena kita automobilio avarija ir civilių ligos, iki ji irgi
gaus nurodymus keliauti namo.
— Sesuo Frederik norėjo, kad jums pasakyčiau, jog seržantas
Vilksas su seserimi Kuper operacinėje šoka fokstrotą... Ji jau du kar­
tus pargriuvo.
Etatinė slaugė Gor įkišo galvą pro marška uždengtą durų angą.
Jos veidas, kuris nuo karščio visada pražysdavo, buvo iškaitęs nuo
susijaudinimo ir viskio. Ligoninė tuoj turėjo būti apleista, todėl mer­
ginos kvailiojo ir elgėsi lengvabūdiškai, dainavo ir vaidino scenas iš
senų filmų, kad užimtų vyriškius, o buvęs jų santūrumas ir autorite­
tas tiesiog išgaravo nuo karščio. Ir nors žiūrint formaliai iš pareigų jų
dar niekas nebuvo atleidęs, Odrei Maršai neapsivertė liežuvis bartis.
Tik jau ne po to, ko jos prisižiūrėjo per pastarąsias kelias savaites. Ji
niekada neužmirš jų išsigandusių, išblyškusių veidų, kai iš Borneo
pasirodė pirmieji karo belaisviai.
— Pasakykit tai mergiotei, kad parvestų jį atgal. M an nė kiek
nerūpi, kad susižeis ji, bet jis vaikščioti pradėjo vos prieš porą dienų.
M ums tikrai nereikia papildomų rūpesčių, kurių turėsime, jeigu jis
susilaužys koją.
— Taip ir padarysiu, vyresnioji.
Mergina dingo, o marška vėl uždengė durų angą. Tačiau jos
veidas ir vėl pasirodė.
— Jūs ateinat? Vaikinai klausė, kur jūs.
— Tuoj ateisiu, slauge, — atsakė ji, užversdama dienyną ir sto­
damasi nuo sulankstomos kėdės. — Jūs keliaukit.
— Gerai, vyresnioji.
Ir sukikenusi slaugė Gor vėl pradingo.
Nedideliame veidrodėlyje, kurį laikė virš praustuvės, Odrė Mar­
šai apsižiūrėjo savo plaukus, tada apsišluostė veidą rankšluostėliu.
Numušė uodą, kuris kaip tik buvo nutūpęs jai ant rankos, pasilygino
pilkas medvilnines kelnes ir, išėjusi iš slaugių miegamojo, pro opera­
cines, kuriose dabar, ačiū Dievui, buvo tylu, leidosi link G palatos,
mąstydama, koks retas malonumas klausytis juoko ir muzikos, o ne
iš skausmo rėkiančių vyrų.

Daugum a lovų ilgoje palapinėje, vadinamoje G palata, buvo

sustumtos į galą, o laisvoji dalis pavirto į laikiną šokių aikštelę ant
smėlio, kuri buvo gerai matoma vyrams, vis dar prikaustytiems prie
lovų. Kampe ant stalo gramofonas brūžino plokšteles, kurios nebuvo
spėjusios susidėvėti nuo smėlio ir ilgų naudojimo metų. Ant tvars-
tymo stalo buvo įrengtas improvizuotas baras, kuriame viskis ir alus
buvo pilstomi iš lašelinių.
Daugelis tą vakarą atsisakė uniformų. Moterys dėvėjo blyškias
palaidines ir gėlėtus sijonus, vyrai — marškinius ir kelnes, kurių
juosmenis teko susiveržti siaurais diržais. Kelios seselės šoko vienos
s u k i tomis, pora — su užsilikusiais Raudonojo Kryžiaus darbuotojais
lt li/ioterapeutais, kurie painiojosi, kai reikėdavo atlikti sudėtinges­
nius žingsnelius. Įėjus Odrei Maršai viena pora nustojo šokti, tačiau
ji galvos linktelėjimu paragino šokti toliau.
— K ą gi, atrodo, atėjo laikas viską paskutinį kartą patikrinti, —
>i| įsi mcstinai griežtai pasakė Odrė Maršai, ir ją pasveikino negarsūs
palapinės gyventojų šūksniai.
— Mes jūsų pasiilgsim, vyresnioji, — iš kampo pasigirdo emo-
i iilgas seržanto Levio balsas.
Ji vos įžiūrėjo jo veidą už pakeltų kojų, kurios tebebuvo sugip­
suotos.
— M an atrodo, tu labiau pasiilgsi lovos malonumų, — pasakė
jo kaimynas, prajuokindamas aplinkinius.
Ji ėjo nuo lovos prie lovos, matuodama temperatūrą tiems, ku­
liuos įtarė sergant Dengė karštlige*, tikrindama tvarsčius, kurie dengė
šmikiai gyjančias tropines opas. Šitie ligoniai atrodė visai neblogai. Kai
mi lų pradžioje buvo atgabenti karo belaisviai iš Indijos, net ir jai ne
vieną savaitę sapnavosi košmarai — sutraiškyti kaulai, kirminų apnik­
tos durtinės žaizdos, nuo bado išsipūtę pilvai. Išplėšti iš nežmoniškų
sąlygų dauguma sikhų priešinosi slaugėms, kurios mėgino juos gydyti.
|ie buvo įpratę prie ilgų žiauraus elgesio metų ir nieko kito jau nesitikė­
jo. Darbo dienai pasibaigus slaugės verkdavo miegamajame, ypač dėl
vyrų, kuriuos japonai, palikdami stovyklas, tyčia permaitino, ir jie ga­
lavosi skausminga mirtimi, pirmą kartą po ilgo laiko paragavę laisvės.
Kai kurie sikhai vargiai bepriminė žmones: atrodė tokie sunykę,
k.ul juos be vargo panešdavo viena slaugė; nuolat kliedėdavo arba vi­
siškai nekalbėdavo. Ištisas savaites teko juos valgydinti kaip kūdikius:
jiicnas iš pieno miltelių kas dvi valandas, arbatiniais šaukšteliais mai­
tinama bulvių košė, malta triušiena, virti ryžiai, kad tik atsigautų jų

* Ūmi virusinė uodų pernešama liga, kurią sukelia Dengė virusas.

išsekęs virškinamasis traktas. Glausdamos galvas, kurios labiau panėšė­
jo į kaukoles, šluostydamos nuo suskirdusių lūpų išsiliejusį maistą jos
kantriai pašnibždomis ir su šypsena įtikinėdavo, kad niekas jų daugiau
neketina skriausti. Po truputį tie vyrai, kurių įdubusios akys atrodė it
mirusios nuo visko, ką joms teko išvysti, pradėjo suprasti, kur atsidūrė.
Slauges taip sujaudino tų žmonių sunki padėtis, jų nebyli pa­
dėka ir tai, jog daugybę metų nebuvo gavę jokių žinių iš namų, kad
po kelių savaičių jos kreipėsi į vieną iš vertėjų, prašydamos pagalbos
gaminant karį tiems, kurie jau galėjo jį valgyti. Nieko pernelyg ambi­
cingo, tik šiek tiek avienos su prieskoniais, indiškų duonos paplotėlių
ir virtų ryžių. Viskas buvo patiekta ant padėklų, papuoštų gėlėmis.
Jom s norėjosi įtikinti tuos vyrus, kad gerumas niekur neišnyko. Bet
vos įžengus į palatą ir su pasididžiavimu padėjus padėklus su maistu
priešais ligonius, dauguma jų palūžo, nes gerumą ištverti jiems buvo
sunkiau nei piktus žodžius ir smūgius.
— Gal išgersit su mumis, vyresnioji?
Kapitonas kviesdamas kilstelėjo butelį. Gramofonas nutilo, ir
kažkas tolimajame palapinės gale nusikeikė, nes kita plokštelė išslydo
iš rankų ir nukrito ant grindų. Odrė Maršai nudelbė jį žvilgsniu. Jam
nederėtų gerti, kol vartoja tuos vaistus.
— Kodėl gi ne, kapitone Beilį, — atsakė ji. — Už tuos, kurie
namo nebegrįš.
Merginų veiduose nuslūgo įtampa.
— Už tuos, kurių nebėra, — sumurmėjo jos, pakeldamos taures.
— Gaila, kad amerikiečiai jau išvyko, — tarė etatinė slaugė Fišer,
šluostydamasi kaktą. — Baisiai pasigendu tų kibirų su smulkintu ledu.
Dabar buvo likę tik keli britų pacientai. Visi jai pritarė.
— Aš tenoriu išplaukti į jūrą, — iš kampo pasigirdo eilinio
Lerviko balsas. — Negaliu liautis svajojęs apie brizą.
— O aš — apie puodelį arbatos be chloruoto vandens.
— Apie šaltą anglišką alų.
— Tai kad tokio nebūna.
 Paprastai tokiame karštyje visus apimdavo apatija. Pacientai
snausdavo savo lovose, slaugės neskubėdamos vaikštinėdavo tarp jų,
diegliu audeklu šluostydamos suprakaitavusius veidus, tikrindamos, ar
neatsirado pragulu, ar neįsimetė infekcija, ar neprasidėjo dizenterija.
Iitčiau neišvengiamas karo belaisvių išvykimas, tai, kad jie sveiko, kad
apskritai čia buvo, suteikė kažko naujo. Galbūt tai buvo suvokimas,
lud ilgalaikiai daliniai, susigyvenusios grupės, kuriose vieni kitus palai­
kė per visus pastarųjų metų siaubus, netrukus bus išformuoti, kad juos
atskirs mylios ir net žemynai ir kad jie turbūt niekada nebepasimatys.
Stebėdama čia susirinkusius žmones Odrė Maršai pajuto, kaip
užgniaužė gerklę, ir šitai ją suglumino, nes taip jausdavosi itin retai.
Staiga ji suprato, kodėl merginoms norėjosi pasilinksminti, kodėl vy­
rams reikėjo gerti, šokti ir tas paskutines valandas leisti priverstinai
linksmai.
— Žinot ką, — tarė ji, mostelėjusi į lašelinę kampe, kur vienas
li/.ioterapeutų iš netikros galūnės gėrė alų. — Įpilkite man didelę
porciją.
Netrukus visi pradėjo dainuoti „Už plačiojo Misūrio“ . Į naktinį
dangų iš palapinės kilo ploni, apgirtę balsai.
Dainai įpusėjus, palapinėje pasirodė mergina. Odrė ją pastebėjo
ne iš karto, matyt, viskis atbuldno pojūčius, mat paprastai ji nieko
nepraleisdavo pro akis. Tačiau dainuodama kartu su visais, su pasi­
tenkinimu žvelgdama į sveikstančius vyrus, kurie dainą traukė savo
lovose, į slauges, kurios buvo susikibusios rankomis ir kurių akyse
kartkartėmis sublizgėdavo sentimentalumo ašaros, Odrė netikėtai
pajuto, kaip atmosfera atvėso, pastebėjo šnairus žvilgsnius ir suprato,
kad kažkas pasikeitė.
Mergina sustojo tarpduryje ir nužvelgė priešais atsivėrusį reginį.
|<>s strazdanotas veidas buvo santūrus ir blyškus it porcelianas, siauri
uniformuoti pečiai visiškai tiesūs. Atvykėlė turėjo nedidelį lagaminą
ir krepšį. Nekas tesusikaupė per šešerius Australijos generalinėje ligo­
ninėje praleistus metus. Ji nužvelgė žmonių pilną palapinę ir, atrodo,
sudvejojo, ar verta eiti vidun. Paskui pastebėjo, kad ją jau pamatė
Odrė Maršai, todėl lėtai priėjo prie jos, laikydamasi kaip galėdama
arčiau palapinės sienos.
— Jau susikrovėte daiktus, seserie?
Prieš prašnekdama mergina šiek tiek padvejojo.
— Jau šįvakar lipsiu į ligoninės laivą, vyresnioji, jeigu neprieš­
tarausite. Jiems praverstų pagalba prižiūrinti itin sunkius ligonius.
— Manęs jie kažkodėl neprašė, — pasakė Odrė, stengdamasi
nuslėpti apmaudą.
Mergina nuleido akis.
— Aš... aš pati pasisiūliau. Tikiuosi, jūs nieko prieš. Pamaniau,
būsiu naudingesnė... Jums vis tiek nebebūsiu reikalinga.
Grojant muzikai jos beveik nesigirdėjo.
— Nenorite pasilikti ir paskutinį kartą su mumis išgerti?
Odrė ir pati nebuvo tikra, kodėl to paklausė. Per ketverius me­
tus, kuriuos dirbo kartu su seserimi Makenzi, jau buvo pastebėjusi,
kad šioji pramogauti nemėgo. Dabar jai atrodė, kad suprato, kodėl.
— Jūs labai maloni, bet ačiū, ne.
Mergina žvelgė išėjimo link, lyg būtų nekantravusi kuo greičiau
iš čia dingti.
Odrė jau ketino pamėginti ją perkalbėti, nes nenorėjo leisti taip
paprastai pasišalinti, kad tarnybos metai baigtųsi štai šitaip. Bet ieško­
dama tinkamų žodžių pastebėjo, kad dauguma merginų buvo nustoju­
sios šokti ir susibūrusios į pulkelį šaltai, priekaištingai jas nužiūrinėjo.
— Norėčiau pasakyti.... — pradėjo Odrė, bet ją pertraukė vie­
nas iš vyrų.
— Ar ten sesuo Makenzi? Jūs ką, vyresnioji, ją ten slapstote?
Nagi, seserie, negi taip ir išvyksite kaip reikiant neatsisveikinusi?
Eilinis Lervikas mėgino išsiropšti iš lovos. Jis nuleido žemyn kojas
ir pabandė atsistoti, viena ranka laikydamasis metalinio lovos galvūgalio.
— Tik nesugalvokite pabėgti, seserie. Atsimenat, ką man paža­
dėjote?
Odrė pastebėjo, kaip slaugė Fišer ir kitos dvi merginos reikš­
mingai šyptelėjo viena kitai. Žvilgtelėjusi į seserį Makenzi suprato,
Lid šioji irgi tai pastebėjo. Sesuo Makenzi dar stipriau suspaudė la-
p,.įminą ir krepšį. Įsitempusi ji tyliai tarė:
— Negaliu likti, eilini. M an laikas į laivą.
— Tai negi su mumis neišgersite, seserie? Paskutinį kartą.
— Sesers Makenzi laukia darbas, seržante Obrajenai, — griež-
l.i i pasakė vyresnioji.
— Tada bent ranką man paspauskite.
Mergina žingtelėjo į priekį, tada nuėjo paspausti rankų tiems
vyrams, kurie buvo jas ištiesę. Vėl pasigirdo muzika ir visų dėmesys
nukrypo kitur, tačiau Odrė Maršai pastebėjo, kaip nedraugiškai kitos
daugės žvelgė į seserį Makenzi ir kaip keli vyrai tiesiog nusisuko nuo
jos. Todėl Odrė žengė jai įkandin, žiūrėdama, kad niekas jos per ilgai
iiriižlaikytų.
— Jūs man nepaprastai daug reiškėte, seserie, — pasakė nuo
alkoholio susigraudinęs seržantas Obrajenas, delnais suėmęs jos blyš­
ki;! ranką.
— Mes visos būtume padariusios tą patį, — santūriai atsakė ji.
— Seserie! Seserie, ateikite čia, — kvietė eilinis Lervikas.
Odrė matė, kad mergina jį išgirdo, bet čia pat įvertino, pro kiek
įmonių reikės praeiti, kad jį pasiektų.
— Nagi, seserie Makenzi. Juk prižadėjot man, prisimenat?
— Tikrai nemanau...
— Juk nesulaužysit pažado, kurį davėt sužeistam kariui, seserie?
Lervikas atrodė komiškai susigėdęs. Jo lovos kaimynai choru
prisidėjo prie jo kvietimo:
— Nagi, seserie, juk pažadėjot...
Kambaryje stojo visiška tyla. Odrė Maršai matė, su kokiu susi­
domėjimu merginos stebėjo, ką sesuo Makenzi darys.
Galų gale, nebegalėdama pakęsti tokios padėties, ji įsikišo:
— Eilini, būčiau dėkinga, jeigu grįžtumėte į lovą.
Ji greitai prie jo priėjo.
— Nesvarbu, ką sesuo Makenzi jums pažadėjo, jūs tam dar ne­
pasiruošęs.
 — Nagi, vyresnioji, pasigailėkite vyruko.
Ji kaip tik kėlė jo kojas atgal į lovą, kai pasigirdo balsas:
— Nieko toldo, vyresnioji.
Atsisukusi ji pamatė seserį Makenzi stovint šalia. Merginos vei­
das buvo giedras, o kad jautėsi nejaukiai, išdavė tik blyškios virpan-
t

čios rankos.
— Aš juk pažadėjau.
Odrė pajuto, kaip į jas sužiuro kitos moterys, ir, nepaisant karš­
čio, ją nukrėtė šiurpas.
— Na, jeigu jau taip norite...
Sesuo Makenzi buvo gana aukšta, todėl jai teko pasilenkti, kad
padėtų jaunuoliui atsisėsti. Tada įgudusiu judesiu suėmė jį už pažastų
ir padėjo atsistoti. Kurį laiką niekas nieko nesakė. Tada seržantas Le­
vis riktelėjo paleisti muziką, ir kažkas vėl įjungė gramofoną.
— Tik nenumindyk jai kojų.
— Aš ir anksčiau nemokėjau šokti, — juokavo Lervikas, jiems
einant į improvizuotą šokių aikštelę. — O du svarai šrapnelio keliuo­
se irgi menkai padeda.
Jiedu pradėjo šokti.
— O, seserie, — išgirdo jį sakant Odrė. — N ė nenumanot,
kaip ilgai šito laukiau.
Netoliese buvę vyrai pradėjo ploti. Odrė Maršai ir pati nepa­
juto, kaip pradėjo ploti, nes ją sujaudino tas vaizdas: trapus jaunuo­
lis, pasitempęs ir išdidus, plačiai besišypsantis, nes išsipildė jo kukli
svajonė — pašokti su moterimi. Ir mergina, kuri dėl jo įveikė savo
nerimą ir tvirtai laikė jį savo ilgomis rankomis, padėdama išlaikyti
pusiausvyrą. Maloni mergina. Puiki slaugė.
Ir tai buvo liūdniausia.
Muzika nutilo. Eilinis Lervikas patenkintas, tebesišypsodamas
grįžo į lovą, nors buvo akivaizdu, kad tai jį labai išvargino. Odrei
suskaudo širdį, nes puikiai žinojo, kad tas paprastas gerumo gestas
atsigręš prieš jaunąją slaugę. Ji taip pat žinojo, kad tai suprato ir pati
sesuo Makenzi, kuri akimis jau ieškojo savo krepšių.
 — Aš jus palydėsiu, seserie, — pasakė Odrė, norėdama merginą
apsaugoti.
Tačiau eilinis Lervikas vis nepaleido jos rankos.
— Mes žinom, kiek daug jūs visos padarėt, ateidamos čia net ir
savo laisvalaikiu... Jūs mums buvote kaip seserys.
Lervikas pravirko ir, šiek tiek padvejojusi, sesuo Makenzi pasi­
lenkė prie jo ir pradėjo patylomis raminti.
— Būtent apie tai ir galvosiu, kai prisiminsiu jus, seserie. Apie
nieką daugiau. Tik norėčiau, kad vargšas Čalkis...
Odrė bemat įsispraudė tarp jų.
— Esu tikra, kad mes visi nepaprastai dėkingi seseriai Makenzi.
Ir visi norėtume jai palinkėti sėkmės.
Kelios slaugės mandagiai suplojo delnais. Pora vyrų kreivai vie­
nas kitam šyptelėjo.
— Ačiū, — tyliai padėkojo mergina. — Ačiū. Man malonu,
kad teko su jumis susipažinti... Su jumis visais.
Mergina prikando lūpą ir žvilgtelėjo išėjimo pusėn, matyt, ne­
kantraudama kuo greičiau iš čia sprukti.
— Aš jus palydėsiu, seserie.
— Sėkmės jums, seserie Makenzi.
— Perduokite vaikinams namie linkėjimus.
— M ano poniai pasakykit, kad neužmirštų pašildyti mano lo­
vos pusės.
Paskutinius žodžius palydėjo garsus juokas.
Trumpam užmiršusi savo susirūpinimą Odrė su pasitenkinimu
visus stebėjo. Vos prieš kelias savaites kai kurie iš tų vyrų nebūtų ga­
lėję pasakyti nė savo žmonos vardo.

Abi moterys neskubėdamos žingsniavo laivo link. Šventės garsai

po truputį nutolo ir tylą trikdė tik jų šiugždančios uniformos ir duslus,
nuo smėlio atsimušantis žingsnių aidas. Jos ėjo palei stovyklą juosian­
čią tvorą, pro ligoninės palapines, kurios dabar buvo ištuštėjusios, pro
darbuotojų barakus, pastatytus iš rifliuotos skardos, pro lauko virtuvę
ir tualetus. Pasiekusios vartus abi linktelėjo sargybiniui, kuris atidavė
joms pagarbą, tada išėjo iš stovyklos ir patraukė tuščiu keliu, vedančiu
į pusiasalio galą, kur žvilgančiame vandenyje nutviekstas mėnesienos
plūduriavo laivas-ligoninė. Jų žingsniai aidėjo ant plento.
Priėjusios kontrolės postą abi sustojo. Sesuo Makenzi žvelgė į
laivą, o Odrė Maršai bandė atspėti, apie ką ši mąstė, ir įtarė, kad žino
atsakymą.
— Iki Sidnėjaus ne taip ir toli, — pasakė ji, kai tyla pasidarė
nebepakeliama.
— Ne. Visai netoli.
Buvo pernelyg daug nepatogių klausimų, pernelyg daug ba­
nalių atsakymų. Odrė sutramdė norą apkabinti merginą ir ieškojo
būdų kaip nors kitaip išreikšti savo jausmus.
— Elgiatės teisingai, Franse, — galų gale tarė ji. — Jumis dėta
pasielgčiau taip pat.
Mergina pažvelgė į Odrę. Jos nugara buvo tiesi, žvilgsnis ramus.
Sesuo Makenzi visada buvo uždaroka, pagalvojo Odrė, bet per pas­
tarąsias kelias savaites jos veidas pasidarė visiškai neįskaitomas, lyg
būtų iškaltas iš marmuro.
— Į kitus nekreipkite dėmesio, — pasakė ji staiga. — Jie turbūt
paprasčiausiai pavydi.
Abi žinojo, kad viskas ne taip.
— Naujo gyvenimo pradžia? — paklausė Odrė, ištiesdama ranką.
— Naujo gyvenimo pradžia.
Sesuo Makenzi tvirtai paspaudė jai ranką. Jos pačios plaštaka,
nepaisant karščio, buvo vėsi. Veido išraiška liko neįskaitoma.
— Ačiū jums.
— Sėkmės.
Odrė nebuvo iš sentimentaliųjų ir jausmams lengvai nepasi­
duodavo. Kai mergina pasuko į laivą, ji linktelėjo galva, pasilygino
kelnes ir pasuko atgal į stovyklą.
ANTRA DALIS
 Vienas labiausiai jaudinančių praėjusios savaitės regi­
nių Sidnėjuje buvo Jos didenybės laivo „Victorious“ iš­
vykimas. Šiuo laivu į Angliju išplaukė 700 Australijos
moterų, ištekėjusių už užsienyje tarnavusių britų karių.
Likus kelioms valandoms iki laivo išvykimo kelią prie
prieplaukos buvo užtvindę tų moterų giminės ir drau­
gai... Dauguma nuotakų buvo neįtikėtinaijaunos.
„The Bulletin“, 1946 m. liepos 10 d.

Išvykimas

Vėliau Margareta susivokė nė pati nežinojusi, ko iš tikrųjų tikė­

josi. Turbūt tvarkingos lagaminais nešinų moterų eilės, žygiuojančios
pro kapitoną. Paspaudusios jam ranką, po diskretiškų ir ašaringų at­
sisveikinimų jos turėjo trapu sulipti į didelį baltą laivą. Ji būtų moja­
vusi tol, kol šeima būtų išnykusi iš aidų, šūktelėjusi kelis paskutinius
nurodymus, kaip šerti kumelę, kur ieškoti gerųjų mamos guminių,
kad Letė turėtų ką apsiauti, tada dar pasakytų, kad juos myli, ir at­
sisveikintų, o jos balsas aidėtų uoste, laivui lėtai traukiantis į jūrą. Ji
neprarastų savitvardos, galvotų tik apie savo kelionės tikslą, o ne apie
tai, ko netenka.
Ji nė neįsivaizdavo, kad pakeliui į Sidnėjaus uostą bus tokios
baisios spūstys, kad pradžioje automobiliai piktai nardys iš vienos
eismo juostos į kitą, o paskui vos judės prisiklijavę vienas prie kito
po pilku didmiesčio dangumi; kad prie įėjimo į uostą bus susirinkusi
tokio didumo minia, kurioje visi rėks ir mojuos tiems, kurie buvo
per toli, kad ką nors išgirstų, o gal nieko negirdėjo kaip tik dėl triukš­
mo. Pučiamųjų orkestras, ledų pardavėjai, pasimetę vaikai. Milijonai
besigrumdančių alkūnių ir kliūvančiu kojų, ir visi mėgina prasibrauti
prie prieplaukos. Nesuskaičiuojama daugybė isteriškų merginų, įsi­
tvėrusių į savo tėvus, raudančių iš sielvarto arba apkvaitusių iš su­
sijaudinimo, visos nešinos lagaminais ir maisto ryšuliais, per minią
braunasi link milžiniško pilko laivo. Oras pritvinkęs nerimo ir lūkes­
čių, kurie it ūkanos pakibo virš prieplaukos.
— Prakeikimas, tokiu greičiu mes ten niekaip nespėsim.
Miurėjus Donlevis buvo ryžtingai įsitvėręs pikapo vairo ir trau­
kė cigaretę po cigaretės.
— Viskas bus gerai, tėte, — ramino Margareta, paliesdama jo
ranką.
— Šitas pusgalvis visai nemoka vairuoti. Pažiūrėk, taip užsiple­
pėjo, kad nė nemato, jog laikas judėti. Važiuok pagaliau.
Jis piktai trenkė per garso signalą, nuo" kurio priešais važiavęs
automobilis sudrebėjo ir užgeso.
— Dėl Dievo, tėte. Jis tau ne karvė. Klausyk, viskas gerai. Vis­
kas bus gerai. O jeigu ne, tiesiog išlipsiu ir nueisiu pėsčiomis.
— Jinai visus ten išstumdys savo pilvu.
Danielis, kuris sėdėjo už sesers, pastaruoju metu vis storžieviš-
kiau kalbėdavo apie jos pilvą, kurį vadino augliu.
— Jeigu tu neužsičiaupsi, tuoj iš čia išlėksi.
Pasilenkusi Margareta paglostė savo terjerą, kuris tupėjo jai
tarp kojų. Modės G on * nosis vis sutrūkčiodavo, užuodusi neįprastus
kvapus, kurie ją pasiekdavo pro langą: druskinga jūra, išmetamosios
dujos, spraginti kukurūzai ir dyzelinas. Modė buvo sena pusaklė kalė
pražilusia nosimi. Margareta gavo ją dovanų nuo mamos per savo

* Maud Gonne MacBride buvo Anglijoje gimusi airių revoliucionierė, sufražistė ir

aktorė.
dešimtąjį gimtadienį, nes, kitaip nei jos broliams, mergaitei šautuvo
neketino niekas dovanoti.
Pasilenkusi Margareta nuo grindų paėmė savo pintinę ir užsikė­
lė ant kelių, tada kokį keturioliktą kartą patikrino, ar pasiėmė visus
dokumentus. Tėvas žvilgtelėjo į ją.
— Ir ko tik tu ten neprisikrovei į tą krepšį. Man atrodo, Letė
len tau įdėjo kelis sumuštinius.
— Matyt, būsiu juos išėmusi, kai tvarkiausi namuose. Tiesiog
šįryt man ir taip visko per daug.
— Tikėkimės, kad laive jie duos jums valgyti.
— Žinoma, duos, tėte. Ypač man.
— Jiems reikės dar vieno laivo, kad jai užtektų maisto.
— Danielį!
— Nieko tokio, tėte.
Pro peraugusius plaukus pikto jos brolio veido beveik nesima­
tė. Danieliui darėsi vis sunkiau į ją pažvelgti. Margaretai norėjosi jį
paliesti ir pasakyti, kad supranta, kad nepyksta dėl to broliui neį­
prasto atšiaurumo, bet įtarė, jog net ir tai jį atstumtų, o dabar, kai
artėjo laikas atsisveikinti, jau nebuvo tikra, kad jai užteks jėgų tai
atlaikyti.
Letė nenorėjo, kad jis važiuotų. Apniukusi berniuko nuotaika
jai atrodė blogas ženklas prieš kelionę.
— Niekas nenorėtų atsisveikindamas su šeima matyti tokios su­
rūgusios minos, — tarė ji, kai Danielis nežinia kelintą kartą trenkė
durimis.
— Nieko baisaus, — atsakė Margareta.
Letė tik papurtė galvą ir vėl ėmėsi pakuoti maistą. Buvo leista
pasiimti dvidešimt penkis svarus maisto. Bijodama, kad Džo motina
nepagalvotų, jog jų naujieji giminaičiai iš Australijos yra šykštuoliai,
Petė viską svėrė po kelis kartus, kad nenusuktų nė uncijos. Todėl,
be kitų dalykų, kaip savo kraitį Margareta vežėsi Letės firminio vai­
sių pyrago, butelį šerio, konservuotos lašišos, jautienos, šparagų ir
dėžutę pyragaičių, kurių teta už kuponus buvo gavusi „Hordern
Brothers“ parduotuvėje ir laikė ypatingoms progoms. Norėjo dar
įdėti tuziną kiaušinių, bet Margareta pertarė, esą jeigu jie ir išgyvens
kelionę automobiliu iki Sidnėjaus, tai po šešių savaičių laive dovanoti
tikrai nebus tinkami, greičiau jau kels pavojų sveikatai.
— Galima pagalvoti, kad jie ten Anglijoje neturi ko valgyti, —
skundėsi Kolmas.
Jam buvo gailą atsisveikinti su Letės vaisių pyragu.
— Kuo malonesni jiems būsime, tuo geriau jie elgsis su
Mege, — piktai atkirto Letė.
Tada, kurį laiką paspoksojusi į tolį, ji išlėkė iš virtuvės, rankšluos­
tėliu šluostydamasi akis. Apie savo šukuosenas teta apskritai buvo
pamiršusi.
— Dokumentus turite?
Galiausiai pasiekė Vulumulu prieplaukos vartus, kur juos pasi­
tiko pasitempęs pareigūnas nauja uniforma, it būtų jautęs tos dienos
svarbą. Jis įkišo galvą pro pikapo langą, o Margareta ištraukė iš krep­
šio savo nučiupinėtus dokumentus ir padavė. Pareigūnas pirštu nu­
vedė per sąrašą, kol galų gale rado jos pavardę ir patenkintas mostu
leido jiems važiuoti toliau.
— Visos nuotakos — „Viktorijoje“ . Miegamoji vieta numeris
šeši. Turbūt turėsite ją išleisti prie posto. Nėra kur statyti mašinos.
— Tai kad niekaip, bičiuli. Pažiūrėk į ją.
Pareigūnas pasilenkęs žvilgtelėjo per Miurėjaus langą, tada aki­
mis permetė minią.
— Gal jum s pavyks rasti vietą ana ten, kairėje. Stebėkite žen­
klus, kurie rodo kelią į krantinę, tada prie mėlyno stulpelio sukite
kairėn.
— Ačiū, bičiuli.
Pareigūnas dukart trinktelėjo į pikapo stogą.
— Tik žiūrėkit, nieko nepervažiuokit. Ten beprotnamis.
— Pasistengsiu.
 Miurėjus dar žemiau ant akių užsimaukšlino kepurę ir pasuko
prie krantinės.
— Bet tvirtai nieko negaliu pažadėti.
Pikapas čia riaumojo, čia inkštė, Miurėjui manevruojant per
minią, nuolat stabčiojant, kai iš kelkraščio į kelią iššokdavo kokia
neatsargi žmogysta, bandant aplenkti raudančias motinas ir dukras,
kurios laikėsi įsitverusios vienos kitų, nekreipdamos dėmesio į nieką
aplinkui.
— Tai jau tikrai, kad čia ne karvės, — burbėjo jis sau po no­
sim. — Karvės ir tos protingesnės.
Miurėjus apskirtai nemėgo minios. Nors Vudsaidas buvo paly­
ginti netoli miesto, Margareta galėjo pirštais suskaičiuoti, kiek kar­
tų nuo jos gimimo tėvas lankėsi Sidnėjuje. Triukšminga, dvokianti
skylė, pilna ryklių. Ten net negali vaikščioti tiesiai, skųsdavosi jis.
Norėdamas iš taško A patekti į tašką B, vis turi mėtytis j šonus, kad
išsisuktum nuo praeivių. Jai ir pačiai čia nelabai patiko, bet šiandien
tai nebejaudino, lyg būtų tapusi stebėtoja, pati gerai nesuvokianti, ką
netrukus ketino padaryti.
— Nevėluojam? — paklausė tėtis, kol jie sustoję laukė, iki pra­
eis dar viena žmonių, velkančių lagaminus ir besispyriojančius vai­
kus, minia.
— Viskas gerai, tėte, aš juk tau sakiau. Jeigu nori, galiu išlipti ir
nuo čia nueiti pati.
— Kurgi ne. Taip ir paliksiu tave čia vieną.
Margareta tik tada suprato, jog jis jaučiasi esąs įsipareigojęs pa­
daryti viską, kad ji laiku pasiektų laivą. Kad ir kaip nenorėjo jos pra­
rasti, lygiai taip pat nenorėjo apvilti tą paskutinį kartą.
— Liko tik pora šimtų jardų, o aš juk ne invalidė.
— Juk pažadėjau, kad įsodinsiu tave į laivą, Mege. Sėdėk ra­
miai, — išspaudė jis pro sukąstus dantis, o ji spėliojo, kam tėtis bus
davęs tą pažadą.
— Ten! Žiūrėk, tėte!
 Danielis beldė į galinį langą, it pašėlęs mosikuodamas rankomis
ir rodydamas į tarnybinį automobilį, kuris kaip tik ketino išvažiuoti
iš automobilių aikštelės.
— Gerai.
Jos tėvas dar kiečiau sukando dantis ir paspaudė akceleratorių.
Variklio kriokimo išsigandę žmonės bemat šoko jiems iš kelio.
— Pasitraukit, — sukriokė Miurėjus pro langą ir akimirksniu
įspraudė pikapą į siaurutį tarpą, aplenkdamas kelis automobilius, ku­
rie buvo besuką į tą pačią vietą.
— Va taip! — tarė jis, išjungdamas variklį, o kai šis nutilo, atsi­
suko į dukrą. — Va taip, — pakartojo, tik jau nebe taip tvirtai.
Margareta paėmė jį už rankos ir pasakė:
— Žinojau, kad tu mane čia atveši.

Laivas buvo milžiniškas; toks didelis, kad driekėsi palei visą

krantinę, užstodamas jūrą ir dangų, pilku paviršiumi pasitikdamas
minią, kuri buvo apgulusi užkardas, karštligiškai mėgindama susikal­
bėti su tais, kurie jau buvo laive. Toks didelis, kad Megei užgniaužė
kvapą.
Laivo krašte it balkonai kyšojo pabūklų bokšteliai. Ant kai ku­
rių tebestovėjo patrankos ir išstypę gelbėjimo valčių laikikliai, išlin­
kę it dailių paukščių kaklai. Ant pakilimo denio, kuris iš taip toli
vos matėsi, trimis gretomis buvo sustatyti lėktuvai į viršų užlenktais
sparnais — „Corsair“ , „Firefly“ ir gal net „Walrus“ . Margareta ga­
lėjo įvardyti juos visus, nes buvo ganėtinai apie tai prisiklausiusi iš
brolio, kuris aistringai domėjosi aviacija. Šimtai merginų jau buvo
sulipusios į laivą ir stoviniavo denyje, sėdėjo apsižergusios pabūklų
vamzdžius, mojavo, nors tuos jų mostus didžiulio lėktuvnešio fone
buvo sunku įžiūrėti. Visų paltai buvo aklinai užsegti, skaros tvirtai
užrištos, kad nenuplėštų smagus jūros vėjas. Kai kurios žiūrėjo pro
liukus, mėgindamos kažką nebyliai pasakyti likusiems apačioje. Per
minios gaudesį vis tiek nieko nesigirdėjo, nes visi it apimti manijos
bandė kalbėti vienu metu.
Vienoje pusėje grojo pučiamųjų orkestras. Iš kelių fragmentų,
kuriems pavyko prasiveržti per minios keliamą triukšmą, Margaretai
pavyko atpažinti „M aorių atsisveikinimą“ ir „Plačiaklešnes kelnes“*.
Jiems taip bestovint trapu pradėjo leistis apsiašarojusi mergina, ku­
liai prie palto buvo prikibusios kelios krepo juostos.
— Apsigalvojo, — išgirdo Margareta sakant vieną iš pareigū­
nų. — Kas nors nuveskit ją į krovinių sandėlį pas kitas.
Margareta pajuto smilktelint nerimą ir žinojo, kad jeigu jam
pasiduos, ją bemat užvaldys isterija.
— Nerviniesi? — paklausė tėvas, kuris irgi pastebėjo aną mer-
giną.
— Ne, — atsakė ji. — Noriu vėl pamatyti Džo.
Atrodo, jis liko patenkintas dukters atsakymu.
— M am a tavimi didžiuotųsi.
— M am a pasakytų, kad reikėjo dailiau apsirengti.
— Teisybė.
Jis kumštelėjo jai, ji kumštelėjo jam, tada pasitaisė skrybėlaitę.
— Ar dar yra nuotakų? — paklausė Raudonojo Kryžiaus dar­
buotoja, kuri nešina sąrašu brovėsi pro šalį. — Nuotakos, laikas lipti.
I’aruoškite dokumentus.
Merginoms prisiartinus prie trapo, ant jų pasipildavo krepo
juostų lietus, o iš prieplaukos atskriedavo šūksniai: „Tu dar pasigailė­
si“, kurie gal ir buvo geraširdiški, o gal ir ne.
Tėvas nunešė Margaretos lagaminą iki muitinės. Ji vis žvilgčiojo
į savo jaunėlį brolį, kuris stoviniavo tolėliau ir vengė žiūrėti ir į ją, ir
į laivą.
— Prižiūrėk tą kumelę, Danielį, — pasakė ji pakeltu balsu. —
Neleisk tiems mėsos kalnams ant jos sėsti.

* Tarp jūrininkų populiarios to laikotarpio melodijos.

 Brolis spoksojo į žemę, vengdamas jos žvilgsnio.
— Ir laikyk ją su žąslais kaip galėdamas ilgiau. Ji dar nenori
traukti, bet jeigu neužversi snukio, laikui bėgant ji išmoks.
— Atsakyk seseriai, Danielį, — paragino jį tėvas, niūktelėda­
mas alkūne.
— Gerai.
Margareta žvelgė į siaurus brolio pečius, į jo veidą, kurį iš užsis­
pyrimo slėpė nuo jos, ir baisiai norėjo jį apsikabinti, pasakyti, kaip
stipriai myli. Bet Danieliui jos nėštumas buvo vis atgrasesnis ir jis
vengė jos nuo tada, kai ji patvirtino ketinanti išvykti. Lyg už tai būtų
kaltinęs ne Džo, o jos pilvą.
— Paspausi man ranką?
Stojo ilga pauzė, bet galų gale, iš dalies turbūt nenorėdamas vėl
sulaukti tėvo priekaištų, Danielis paėmė jos ranką ir trumpai, stipriai
paspaudė. Tada vėl paleido, ir toliau į ją nežiūrėdamas.
— Aš tau parašysiu, — pažadėjo Margareta. — Tik pabandyk
neatrašyti.
Jis nieko neatsakė.
Tėvas žengė artyn ir stipriai ją apsikabino.
— Pasakyk tam savo vyrui, kad deramai tavimi rūpintųsi, —
paliepė jis lūžtančius balsu.
— Laikykis, tėte.
Ji uodė jo išeiginio švarko, kuris atsidavė naftalinu, kvapą, su­
mišusį su galvijų ir šieno kvapu.
— Jum s viskas bus gerai. Letė jumis pasirūpins kur kas geriau
nei aš.
— Jai ir stengtis nelabai reikės.
Dėkinga už tėčio mėginimą pajuokauti Margareta jį dar stip­
riau apsikabino.
— Norėčiau... Norėčiau...
— Tėte... — įspėdama pertraukė ji.
— Teisingai.
 Jis kiek atsitraukė ir apsižvalgė, lyg mintys jau būtų keliavusios
kažin kur kitur. Tada sunkiai nurijo seiles.
:— Gal jau geriau leisim tau lipti į laivą. Nori, kad nuneščiau
lagaminus?
— Susitvarkysiu pati.
Didįjį krepšį ji užsimetė ant peties, o pintinę ir maisto paketą
pasikišo po laisvosios rankos pažastimi, mėgindama neprarasti pu­
siausvyros. Tada giliai įkvėpė ir patraukė prie laivo. Bet tėvas staiga
ją sustabdė.
— Ei, mergyt, tau juk pirmiausia reikia praeiti pro muitinę.
— Ką?
— Turi eiti į muitinę. Žiūrėk, prieš leisdami lipti į laivą, jas visas
pirmiausia siunčia ten.
Pro besistumdančią minią Margareta pažvelgė ten, kur jis
rodė, — į didelį metalinį angarą kitoje krantinės pusėje.
— Taip sakė ir toji moteriškė iš Raudonojo Kryžiaus — pir­
miausia visos turi eiti ten.
Prie įėjimo į angarą dvi merginos kalbėjosi su pareigūnais. Vie­
na jų rodė į savo krepšį ir juokėsi.
Tėvas pažvelgė į ją.
— Tau viskas gerai, vaike? Atrodai kažkokia baisiai išblyškusi.
— Aš negaliu, — sušnibždėjo ji.
— Nieko negirdžiu. Kas tau nutiko?
— Prastai jaučiuosi, tėte.
Jos tėvas žingtelėjo atgal ir paėmė ją už rankos.
— Kas gi čia dabar? Nori prisėsti?
— Ne... Čia viskas dėl tos minios. Man pasidarė silpna. Papra­
šyk jų, kad leistų man lipti į laivą.
Ji užsimerkė. Išgirdo, kaip tėvas kažką pasakė Danieliui, ir tas
bemat kažkur nubėgo.
Po kelių minučių šalia jau stovėjo du jūrų laivyno pareigūnai.
— Ar viskas gerai, ponia?
 — Aš tik noriu lipti į laivą.
— Žinoma. Bet ar jau...
— Klausykit, patys matot, kad laukiuosi. M an silpna. Kūdikis
spaudžia man šlapimo pūslę ir aš bijau, kad apsidirbsiu. Nebegaliu
likti minioje nė minutės.
Iš nevilties ji pravirko ir matė, kad pareigūnai dėl to pasijuto
nesmagiai.
— Jai tai visiškai nebūdinga, — susirūpinęs tarė tėvas. — Mano
dukra labai ištverminga. Man dar neteko girdėti, kad jai būtų silpna.
— Šiandien ji tokia jau ne pirma, — paaiškino vienas iš pa­
reigūnų. — Viskas dėl to sambrūzdžio. Mes jus įlaipinsim į laivą.
Duokite savo krepšius, ponia.
Margareta atidavė jiems savo krepšį ir maisto paketą, kurio ru­
das popierius buvo suminkštėjęs nuo jos prakaituotų rankų.
— Ar viskas bus gerai? Laive juk yra daktaras?
Jos tėvas persikreipusiu veidu sukinėjosi šalia.
— Taip, pone. Dėl to nesijaudinkite, — nuramino jį vienas iš
pareigūnų. — Deja, pone, toliau eiti negalite, — stabtelėjęs kreipėsi
į jos tėvą.
Kitas pareigūnas ištiesė ranką prie jos pintinės.
— Norite, kad paimčiau?
— Ne, — bemat atsakė ji, traukdama pintinę į save. — Ačiū,
ne, — pridūrė vėliau, mėgindama nusišypsoti. — Čia visi mano do­
kumentai ir daiktai. Baisiai nenorėčiau jų pamesti.
Pareigūnas jai nusišypsojo.
— Turbūt jūs teisi, ponia. Šiandien geriau nieko nepamesti.
Prilaikydami už alkūnių jie nuvedė ją prie laivo. Skirtingai nei
laivas, trapas atrodė nusidėvėjęs, jo mediniai spyriai buvo gerokai
papuvę nuo daugybės metų mindymo ir jūros vandens.
— Tai viso, Mege! — šūktelėjo tėvas.
— Tėte!
 Staiga jai pasirodė, kad viskas vyksta pernelyg greitai. Ji nė ne­
būtų galėjusi pasakyti, ar yra tam pasirengusi. Laisvąja ranka pamėgi­
no pasiųsti oro bučinį, kad bent kaip nors perteiktų, ką jautė.
— Denai? Danielį? Kur jis?
Jos tėvas apsisuko, ieškodamas Danielio. Mostelėjo jai ranka,
prašydamas palaukti, bet minia spaudėsi prie užkardos ir buvo jį be-
praryjanti.
— Taip su juo normaliai ir neatsisveikinau.
— Netikėlis.
Jos tėvas vos neverkė.
— Denai! Žinau, kad jis nori atsisveikinti. Klausyk, užmiršk
visą tą...
— Jum s jau tikrai laikas lipti į laivą, ponia, — paragino šalia jos
stovintis pareigūnas.
Margareta žvilgtelėjo į jį, tada į muitinės angarą. Jau buvo
bežengianti ant trapo. Jautė, kaip prie kojos prisispaudė lagaminas,
nes už jos sustojęs pareigūnas nekantravo eiti toliau.
— Nematau jo, brangute! — sušuko Miurėjus. — Nė nežinau,
kur jis yra.
— Pasakyk jam, kad viskas gerai, tėte. Kad aš viską suprantu.
Ji pastebėjo, kad tėvas pradėjo tankiai mirksėti.
— Dar pasigailėsi! — šelmiškai šūktelėjo jai jaunas išsišiepęs
darbininkas, ant akių užsismaukęs kepurę.
— Laikykis! — šūktelėjo tėvas. — Girdi mane? Laikykis!
O paskui jo balsas, jo veidas ir jo nutrinta kepurė pranyko mi­
nioje.

Vyresnysis padėjėjas jau tris kartus mėgino patraukti kapito­

no dėmesį. Trypčiojo ten lyg nenustygstantis vaikas, kuriam reikė­
jo leidimo nueiti į tualetą. Jau tas Dobsonas. Kaip visada, pernelyg
nesivaržantis. Kapitonas Haifildas, kurio nuotaika ir taip jau buvo
sumauta, nusprendė nekreipti į jį dėmesio, todėl nusisuko ir paskam­
bino į variklių valdymo skyrių.
N uo drėgmės jam maudė koją. Trumpai pailsino ją, tuo metu
visu svoriu remdamasis kita koja, šiek tiek pasviręs, kas jam buvo
neįprasta. Kapitonas buvo kresno sudėjimo ir per daugybę tarnybos
metų buvo įpratęs stovėti it mietą prarijęs. Pavaldiniai mėgdavo pa­
sišaipyti jam už akių, pamėgdžiodami jo laikyseną.
— Hokinsai, kaip ten kairiojo variklio reikalai? Vis dar užblo­
kuotas?
— Prie jo dabar dirba du vyrai, sere. Tikimės jį suremontuoti
per kitas dvidešimt minučių ar panašiai.
Kapitonas Haifildas atsiduso.
— Pasistenkit, vyrai. Kitaip mums reikės dar dviejų vilkikų,
kad ištemptų į atvirą jūrą, o tokią dieną tai atrodytų nekaip.
— Tikrai sere, seniesiems kolonistams tokio įspūdžio nenorėtu­
me palikti, ypač išsiveždami jų dukteris.
— Tiltelis, vairinė, vairininkas prie vairo___
— Labai gerai, vairininke. Pasirenkite vairuoti du... vienas...
nulis.
Kapitonas Haifildas atsitraukė nuo ryšio sistemos vamzdžio.
— Na, kas?
Dobsonas dvejojo.
— Aš tik... visiškai su jumis sutinku, sere. Visai nenorėtume
sudaryti tokio įspūdžio.
— Taip, Dobsonai, tik jums dėl to visai neverta jaudintis. Tai
ko norėjote?
Nuo tiltelio puikiai matėsi visas uostas: milžiniška knibždanti
minia, nusidriekusi iki pat sausųjų dokų, apačioje ištemptos vėliavėlių
girliandos ir moterys, kurios viena po kitos lėtai kilo trapu, vis atsisuk-
damos į krantinę pamojuoti. Visa tai matant Haifildui spaudė ašarą.
— Norėjau su jum is pasikalbėti apie įgulą. D ar ne visi susi­
rinko.
 Kapitonas Haifildas žvilgtelėjo j savo rankinį laikrodį.
— Tokiu metu? Ir kiek trūksta?
Dobsonas įsmeigė akis į savo sąrašą.
-— Šią akimirką, sere, beveik pustuzinio.
— Prakeikimas.
Kapitonas Haifildas smagiai ranka trinktelėjo per laivo tele­
grafą. Išvykimas buvo bepavirstąs į farsą.
— Ką, po galais, mano vyrai vakar veikė?
— Atrodo, kad vakar jie kaip reikiant pasilinksmino kažkokioje
užeigoje. Keli aiškiai buvo įsivėlę į muštynes. Dar keli — mirtinai
nusigėrę. Vienas nepataikė ant trapo ir įkrito už borto. Laimė, kad
uio metu budėjo Džonsas su Morisu, sere, kitaip turbūt būtume jo
netekę. O šeši vis dar nepasirodė.
Haifildas kurį laiką žvelgė į vieną tašką.
— Prakeikti nevykėliai, — galiausiai iškošė.
Tai išgirdusieji žinojo, kad pyksta jis ne vien dėl dingusių vyrų.
— Šeši šimtai mergiočių sugebėjo laiku atvykti į laivą, bet tik ne
Anglijos pažiba. Kokia gėda.
— D ar vienas dalykas. Keturioms nuotakoms jau teko kreiptis
į Raudonąjį Kryžių.
— Kaip tai? Juk jos laive praleido vos penkias minutes.
— Neklausė, kai sakėm, kad lendant pro liuko angą reikia pa­
lenkti galvą. Matyt, pernelyg susijaudinusios.
Jis tėškė delnu sau per kaktą, imituodamas dažniausiai laivuose
pasitaikantį sužalojimą.
— Vieną reikia siūti.
— O tai chirurgas negali tuo pasirūpinti?
— E... Jis, kaip čia pasakius, vienas iš tų dingusiųjų.
Kapitonas susimąstė. Aplink sustoję vyrai tylėdami laukė.
— Dvidešimt minučių, — galų gale tarė Haifildas. — Tik iki
Ims pataisytas kairysis variklis. Paskui galite liepti jūreiviams išsikrau­
ti daiktus. Neketinu užlaikyti šito laivo. Tik ne šiandien.
 *

Avisė parimo ant turėklo, viena ranka prilaikydama savo naują­

ją skrybėlaitę. Džina, kuri sėdėjo apsižergusi pabūklo bokštelį, atrodė
kaip paskutinė kvailė. Ją ištiko tikrų tikriausia isterija. Iki užkimimo
rėkė visiems, kas tik jos klausėsi, o tada pakibo ant dviejų eilinių, lyg
būtų girta ir nebeįstengtų paeiti. Gal ji ir buvo girta? Avisės tai nebū­
tų nustebinę. Būtent todėl, vos tik prieš pusvalandį atsidūrė laive, iš
karto nuo Džinos atsiskyrė.
Nužvelgusi savo naujojo kostiumėlio klostes ji liko labai pa­
tenkinta tuo, kad atrodė kur kas geriau už visas kitas merginas. Tė­
vai jos išlydėti negalėjo, bet atsiuntė telegramą ir pinigų, o motina
pasirūpino, kad išvykimo dieną kostiumėlis būtų pristatytas tiesiai
jai į viešbutį. Avisė nerimavo, nežinodama, kaip turėtų apsirengti,
nes nebuvo tikra, kokie etiketo reikalavimai tokiomis aplinkybė­
mis. Dabar, matydama bent šimtą kitų merginų, kurių faktiškai
nė vienos apranga netiko tokiai progai,’ ji ir p’ati nebežinojo, kodėl
taip nerimavo.
Laivas buvo aptriušęs. Avisė nusifotografavo, „The Bulletin“ iš
jos paėmė interviu aukštuomenės naujienų skilčiai, kažkoks vyriškis,
jos įsitikinimu, laivo kapitonas, paspaudė jai ranką. Bet visa tai nega­
lėjo paneigti fakto, kad „Viktorija“ tebuvo surūdijusi gelda ir į kelei­
vinį lainerį panėšėjo ne daugiau negu Džina į Džiną Harlou*. Lipant
netvirtu trapu Avisei nosį užėmė nestiprus, bet kuo aiškiausias vir­
tų kopūstų kvapas, o tai tik patvirtinto, kad ši transporto priemonė
buvo ne pačios aukščiausios klasės.
Tačiau niekas nebūtų galėjęs apkaltinti Avisės charakterio stoka.
Tikrai ne. Ji išsitiesė ir prisivertė galvoti apie savo kelionės tikslą. Po
šešių savaičių pati pamatys, ką jai žada naujasis gyvenimas. Susipa-

* Jean Harlow — amerikiečių kino aktorė, praeito šimtmečio 4-ojo dešimtmečio

sekso simbolis.
/ins su Iano tėvais, gers arbatą klebonijoje, pasimatys su damomis
iš žavaus Anglijos miestelio, kuriame jie gyvena, gal net ir su kokiu
hercogu arba hercogiene. Ianas pristatys ją savo draugams, ne tiems
iš Karališkųjų oro pajėgų, o tiems, kurie jį pažinojo nuo vaikystės. Ji
pradės įrenginėti jų namus.
Ji pagaliau bus ponia Redli, o ne šiaip Avisė, arba kaip mėgdavo
sakyti jos motina: „O , Avise...“ , kuri nors ir buvo ištekėjusi, bet iš
savo šeimos nesulaukė nė trupučio daugiau pagarbos, kurios vertas
suaugęs žmogus.
— Žiūrėkit į ją!
Avisė žvilgtelėjo į apatinį denį ir pamatė, kad Džina buvo nu­
slydusi nuo pabūklo bokštelio ir kikendama kabėjo nusičiupusi vie­
nam eiliniui už kelnių kišenės. Visi, kas tik norėjo, galėjo pasigėrėti
Džinos apatinuku ir apnuogintomis kojomis. Avisė jau buvo kažką
besakanti, kai pajuto, kaip po kojomis pradėjo švelniai vibruoti de­
nis — matyt, buvo paleisti varikliai, nors per triukšmą jų nė nesigir­
dėjo. Ji žvilgtelėjo per kraštą ir krūptelėjo, pamačiusi, kad trapas jau
keliamas aukštyn. Minios alasas dar labiau sustiprėjo, o visiškai neto­
liese suktuvas kėlė aukštyn kelis jūreivius, kurie, matyt, pražiopsojo
progą į laivą patekti įprastu būdu. Jie juokėsi ir šūkavo, buvo išsitepę
lūpdažiais. Turbūt ir girti.
Visai gėdos neturi, pagalvojo Avisė, bet vis tiek nesusivaldė ne­
nusišypsojusi, kai šie be jokių ceremonijų buvo numesti ant pakilimo
denio pačiame viršuje. Aplink milžinišką laivą zujo nedideli vilkikai,
kurie padėjo jam išplaukti iš uosto. Moterys susijaudinusios šūkčio­
jo, dar smarkiau mosikavo rankomis, šūkaudamos viena per kitą,
bandydamos perrėkti bendrą klegesį.
— Mama! — suriko kažkokia už Avisės stovėjusi mergina, ku­
rios balsas darėsi vis isteriškesnis. — Mama! Mama!
Kita mergina šalia jos meldėsi, o paskui pati sau sušuko:
— Pati negaliu patikėti! Negaliu patikėti!
Minia, mojuojanti nesuskaičiuojama daugybe Australijos vėlia­
vų ir viena kita Anglijos vėliava, subangavo it jūra, spausdamasi prie
prieplaukos krašto. Žmonės faktiškai lipo vieni kitiems per galvas,
kad tik juos galėtų matyti merginos iš laivo. Buvo ir keli aukštai iškel­
ti plakatai: „Geros kloties, Odrė“, „Sėkmės linki Gardeno salos laivų
remonto įmonės darbininkai“ . Avisė nužvelgė uostą, už jo dunksan­
čias kalvas. Štai ir viskas, staiga pagalvojo, ir jai užgniaužė kvapą.
Daugiau Australijos nebepamatysiu. Tada, laivui sutrūkčiojus, nu­
trūko krepo juostos,' laikiusios jį pririštą prie prieplaukos turėklų, ir
suvaitojęs atsiskyrė nuo prieplaukos, o pakilus inkarui paniro giliau
į vandenį.
Visi vieningai aiktelėjo. Varikliai pradėjo dirbti. Suspiegė kaž­
kokia mergina, o orkestras, kuris iš laivo puikiai matėsi, mėgindamas
užgožti minios ūžesį, užgrojo „Su nešuliu ant pečių“*.
Keli daiktai, sviesti iš laivo stovėjimo vietos, šio nepasiekė ir
pūkštelėjo į vandenį. Plonytė vandens juosta tarp laivo ir prieplau­
kos be paliovos platėjo. Laivas, kuriam aplinkui siautėjanti beprotybė
buvo nė motais, stebėtinai greitai tolo riuo uosto-.
— Jūs dar pasigailėsit! — pasigirdo kažkieno balsas, perrėkęs
net ir muziką. Nuskambėjo kaip pokštas. — Jūs dar pasigailėsit!
Tą akimirką laivo keleivės trumpam pritilo. Paskui, nutrauk­
dama tylą, pravirko pirmoji mergina, o netrukus ja pasekė ir kitos.

Miurėjus Donlivis apsikabino kūkčiojantį sūnų ir taip jie tyliai

sėdėjo, stebėdami, kaip skirstosi minia ir klausydamiesi raudančių
moterų. Galų gale liko vos kelios žmonių grupelės, nenuleidžiančios
akių nuo laivo, pamažu nykstančio už horizonto. Darėsi vėsu ir D a­
nielis pradėjo drebėti. Miurėjus nusivilko švarką ir užmetė sūnui ant
pečių, tada prisitraukė jį artyn norėdamas sušildyti.

* Žymiausia Australijos liaudies baladė, neretai vadinama neoficialiu Australijos

himnu.
 Danielis vis pakeldavo galvą, lyg būtų norėjęs ką pasakyti, bet
taip ir neradęs tinkamų žodžių vėl pradėdavo tyliai raudoti, ranko­
mis užsidengęs veidą, lyg būtų gėdijęsis ašarų.
— Nėra ko gėdytis, sūnau, — sumurmėjo Miurėjus. — Buvo
sunki diena.
Jų pikapas buvo vienas iš nedaugelio likusių automobilių, kone
paskendęs purvinų krepo juostų ir saldainių popieriukų jūroje. M iu­
rėjus nuėjo prie vairuotojo durelių ir stabtelėjo, pamatęs, kad jo sū­
nus stovi ir kažko į jį dėbso.
— Kas tau yra?
— Ji man turbūt niekada neatleis.
Miurėjus apėjo pikapą ir vėl apsikabino sūnų.
— Nebūk toks ištižęs, — pasakė, kedendamas sūnui plau­
kus. — N ė pats nespėsi apsidairyti, o ji jau spaus, kad tik greičiau ją
aplankytum.
— Anglijoje?
— O kodėl ne? Tu tik taupyk pinigus, kuriuos gauni už triušius,
ir vieną gražią dieną galėsi ten skristi. Kai viskas dabar taip gretai
keičiasi...
Danielis kurį laiką dėbsojo į vieną tašką, galvodamas apie tai,
kaip gerai dabar mokama už triušių kailiukus, ir apie lėktuvus.
— Galėsiu ten nuskristi, — pratarė vaikinas.
— Jau sakiau tau, vaike, taupyk pinigus ir vieną gražią dieną
galėsi mums visiems nupirkti bilietus.
Danielis pagaliau nusišypsojo, o jo tėvui suskaudo širdį, ma­
tant, kaip drąsiai jis pasitiko dar vieną gyvenimo netektį. Turbūt taip
per karą jautėsi moterys, mąstė Miurėjus, lipdamas į pikapą. Tik jos
net nežinojo, ar mes sugrįšim. Žiūrėk, kad jai nieko nenutiktų, min­
tyse įsakė jis laivui. Rūpinkis ja.
Jiedu kurį laiką sėdėjo automobilyje, stebėdami žmones, trau­
kiančius pro vartus į ištuštėjusią didžiulę uosto teritoriją, kur visai
neseniai per žmones negalėjai nė žemės įžiūrėti. Pakilęs vėjas po prie­
plauką nešiojo popierius, kuriuos atakavo kirai. Miurėjus atsiduso,
pagalvojęs apie tai, kad dar laukia netrumpas kelias namo.
— Žiūrėk, tėte, ji užmiršo pasiimti sumuštinius, — pasakė
Danielis, atsisėdęs šalia tėvo ir rankose laikydamas pergamentinio
popieriaus paketą, kurį tos dienos rytą suruošė Letė. — Jie buvo nu­
kritę ant grindų. Užmiršo savo pietus.
Miurėjus susiraukė prisiminęs dukterį sakant, esą sumuštinius
palikusi namuose. Matyt, apsiriko, pagalvojo jis. Tokios jau tos besi­
laukiančios moterys. Visiškai išsiblaškiusios. Tokia būdavo ir Norina.
— Ar galiu juos suvalgyti, tėte? Baisiai išalkau.
Miurėjus įkišo raktelį į užvedimo spynelę.
— Kodėl ne? Jai iš šitų sumuštinių jokios naudos. Ir žinai ką?
Palik vieną man.
Pradėjo lyti. Iš pilko dangaus, kuris visą dieną grasino praply-
šiąs, ant automobilio stiklo ėmė kristi lietaus lašeliai. Miurėjus už­
vedė pikapą ir lėtai išvažiavo atbulas. Paskui taip staigiai nuspaudė
stabdį, kad Danielis metėsi į priekį, sukramtytu sumuštiniu apspjau­
damas prietaisų skydelį.
— Pala, — tarė Miurėjus, staiga prisiminęs apie tuščią pintinę
ir apie tai, kaip jo duktė dėl nesuprantamos priežasties skubėjo pa­
tekti į laivą. — O tai kur šuo?
 5

Australietė nuotaka nespėjo į Jos Didenybės laivą „ Vic­

torious“, plaukiantį į Angliją, nes paskutinę minutę jai
buvo pateikti kaltinimai, kurie vėliau buvo atmesti. Ji
buvo iš karto paleista ir policijos automobiliu nuvežta
į Vulumulu prieplauką Nr. 3, bet nuotakas gabenantis
lėktuvnešisjau buvo išplaukęs.
„Sidney Morning Herald“, 1946 m. liepos 4 d.

Pirmoji diena laive

Jos Didenybės laivas „Viktorja“ buvo septynių šimtų penkias­

dešimties pėdų ilgio*, svėrė dvidešimt tris tūkstančius tonų, turėjo
devynis aukštus po pakilimo deniu ir dar keturis denius virš jo, todėl
kapitono tiltelis buvo svaiginančiame aukštyje. Net ir be specialiai
nuotakoms įrengtų gultų didžiuliuose laivo viduriuose buvo apie du
šimtus įvairių kambarių, sandėlių ir skyrių, dydžiu prilygstančių tur­
būt septynioms universalinėms parduotuvėms arba aukštesnio lygio
daugiabučiams. O gal net ir didelėms daržinėms — nelygu, iš kur
buvo kilusios nuotakos. Vien angarų, kuriuose gyveno, valgė ir pra­
mogavo dauguma nuotakų, bendras ilgis siekė beveik penkis šimtus
pėdų**, o įrengti jie buvo tuose pačiuose aukštuose kaip ir valgyklos,
vonios kambariai, kapitono miegamasis ir dar bent keturiolika nema­

* Beveik 230 metrų.

** Apie 130 metrų.
žų sandėlių. Viską jungė siauri koridoriai, todėl supainiojęs denį ga­
lėjai patekti į lėktuvų remonto dirbtuves, mechanikų miegamuosius
arba nuotakų tualetą, dėl ko ne vienam keleiviui teko raudonuoti.
Kažkas nuotakų valgykloje prisegė laivo planą ir Avisė jį kelis kartus
išnagrinėjo, su nepasitenkinimu mąstydama apie daržovių sandė­
lius, parašiutų lankstymo patalpas ir zenitinės artilerijos sandėlius,
už kuriuos jai kur kas mielesnės būtų buvusios didelės pokylių salės
ir pirmos klasės kajutės. Tame pasaulyje ant vandens karaliavo pro­
tu nesuvokiamos taisyklės ir nuostatos, privaloma, tačiau niekieno
nepaaiškinta tvarka, žemalubių kambarių, koridorių ir sandėlių labi­
rintas, kuris būtinai nuvesdavo ten, kur moterims rodytis nederėjo.
Laivas buvo didelis, bet jame trūko erdvės, triukšmingas, ypač toms,
kurios buvo apgyvendintos netoli mašinų skyriaus, sukiužęs ir per­
pildytas nuolat tarškančių merginų ir vyrų, kurie, neretai be didelio
entuziazmo mėgino dirbti savo darbą. Aplinkui nuolat zujo žmonės,
o gerai neįsidėmėjus, kaip buvo išdėstyti įvairūs laiptai ir korido­
riai, neretai prireikdavo beveik pusvalandžio yįenam deniui pereiti,
ir tekdavo nuolat spraustis pro žmones arba spaustis prie vamzdžiais
apkarstytų sienų, kad duotum kelią kitiems.
Ir vis tiek Avisei nepavyko atsikratyti Džinos. Vos tik ši suži­
nojo, kad abi apgyvendintos vienoje kajutėje (daugiau kaip šeši
šimtai nuotakų, o jie suporavo ją su Džina!), bemat ėmėsi naujo
vaidmens — geriausios Avisės draugės. Visiškai užmiršusi abipusę
antipatiją, kurią viena kitai jautė dar besilankydamos Amerikiečių
kareivių žmonų klube, per pastarąsias dvidešimt keturias valandas
Džina beveik nieko daugiau ir neveikė, kaip tik sekiojo Avisei iš pas­
kos ir bemat įsikišdavo, kai šiai pavykdavo su kuo nors užmegzti
pokalbį, vis primindama, kaip jos kartu Sidnėjuje leido laiką.
Ji nuolat apkartindavo gyvenimą — ir per ankstyvuosius pusry­
čius („Avise, atsimeni tą merginą, kuri viską apsiūdavo peltakiu, net
ir savo apatinius?“), ir išėjus ant denio pamankštini kojų (,Avise, pri­
simeni, kaip teko užsisegti tuos vėrinius iš vištų žiedų? Tu dar savąjį
luti?“), ir net eilėje prie tualeto („Avise, ar čia tavo vestuviniai apati­
niai? Kaip kasdienai, labai jau prabangūs. O gal bandai kam nors pa­
daryti įspūdį? A?“). Avisė žinojo, kad turėtų Džinai būti malonesnė,
ypač kai išsiaiškino, kad ši vos šešiolikos, bet labai jau ji buvo įkyri.
Be to, Avisė nebuvo tikra, ar Džina visada kalbėdavo tiesą. Kar­
ią per pusryčius mergina tarškėjo ketinanti įsidarbinti universalinėje
parduotuvėje, kur jos vyro teta ėjo vadovaujančias pareigas.
— Bet kaip tu ketini dirbti? Maniau, kad laukiesi? — šaltai
priminė Avisė.
— Praradau jį, — kaip niekur nieko atsakė Džina.
Avisė atidžiai nužvelgė ją skeptišku žvilgsniu.
— Buvo labai gaila, — pasakė Džina, ir po pauzės pridūrė: —
Kaip manai, ar jie duos man antrą porciją šoninės?
Žvaliai lipdama paskutiniu laiptatakiu Avisė pagalvojo, kad
1)žina faktiškai nekalbėdavo apie savo vyrą Stenlį. Ji pati būtų norė­
jusi dažniau užsiminti apie Ianą, bet tuos kelis kartus, kai tai sau lei­
do, Džina bemat pradėjo ją kamantinėti visokių nešvankybių („Ar tu
jam atsidavei dar iki vestuvių?“ arba dar blogiau: ,A r išsigandai, kai
pirmą kartą pamatei... Na, žinai... Kaip atsistoja?“). Galų gale Avisė
neteko vilties, kad galbūt pavyks bendrakeleivės atsikratyti vaikšti­
nėjant. Visos nuotakos privalėjo susirinkti pakilimo denyje, kur į jas
vienuoliktą valandą turėjo kreiptis laivo kapitonas. Galbūt pavyks
Džinos atsikratyti šešių šimtų moterų minioje?
— Ar ketini eiti į vieną iš tų paskaitų? — šūktelėjo Džina,
žiaumodama kramtomąją gumą, kai jos ėjo pro kino teatrą. — Kitą
savaitę kaip tik turėtų vykti paskaita apie santuokos su užsieniečiu
sunkumus.
Jos balsas, kaip visą tą rytą, nustelbė ir garsiai vibruojančius
val iklius, ir vis pasikartojančius šūksnius per ryšio sistemą, kuriais
lai viršila Gardneris, tai tam tikras pareigas einantys jūreiviai buvo
įšviečiami pas kapitoną.
Avisė apsimetė jos neišgirdusi.
 — Visai norėčiau pasiklausyti apie sunkumus, su kuriais susi­
duriama pirmaisiais santuokos metais, — toliau varė Džina. — Iš­
skyrus tai, kad pirmieji metai kol kas buvo stebėtinai lengvi, mat jo
čia nė nebuvo.

— Jos didenybės laivo „Viktorija“ įgula dės visas pastangas, kad

jūsų kelionė į Jungtinę Karalystę būtų maloni. Tačiau kartu norėčiau
priminti, kad esate ne laineryje, bet jums suteikta privilegija keliauti
vienu iš Jos Didenybės laivų. Todėl čia būtina paisyti laivyno taisy­
klių ir papročių.
Margareta stovėjo pakilimo denyje, apsupta minios nuotakų.
Kai kurios jų besiklausydamos kapitono nervingai kikeno. Marga-
retai jis pasirodė pernelyg pastiręs, lyg kas būtų jo švarko rankoves
prisiuvęs prie šonų.
Mėlyna raibuliuojanti jūra buvo rami, todėl ant dviejų akrų
dydžio denio beveik nesijautė jokio supimo. Margareta paslapčia
permetė akimis žvilgantį jo paviršių, uosdama druskingą orą, veidu
jausdama vėjo dvelksmą, mėgaudamasi pirmaisiais erdvės ir laisvės
pojūčiais nuo pat tada, kai vos prieš dieną buvo pakeltas inkaras. Ji
baiminosi, jo g nebematydama žemės išsigąs, tačiau suprato, kad mė­
gaujasi atsivėrusiomis vandenyno platybėmis, ir smalsavo, kas slypi
po vandeniu.
Abiejuose denio galuose, negiliose jūros vandens ir aviacinio
kuro balose, atsispindėjo grandinėmis pritvirtinti lėktuvai. Jų nosys
buvo nukreiptos aukštyn, lyg būtų ruošęsi skrydžiui. Tarp lėktuvų,
prie bokšto, kuriame buvo skrydžių valdymo centras ir kuris dar buvo
vadinamas salele, būriavosi vyrai su kombinezonais ir viską stebėjo.
— Visiems Jos Didenybės laivais plaukiantiems asmenims ga­
lioja Karinio jūrų laivyno drausmės įstatymas, o tai reiškia — jokių
svaigalų, vyno ar alaus, bet kokie azartiniai žaidimai taip pat drau­
džiami. Salia lėktuvų rūkyti draudžiama. O svarbiausia, nesiartinkitc
prie savo pareigas einančių vyrų ir jų neblaškykite. Laive galite vaikš­
čioti beveik visur, išskyrus vyrų gyvenamąsias patalpas. Ir jokiu būdu
nctrikdykite darbo.
Tai išgirdusios kelios merginos apsižvalgė, o vienas jūreivis
mirktelėjo. Merginos pradėjo kikenti. Margareta pamindžikavo, per­
keldama svorį ant kitos kojos, ir atsiduso.
Džina, viena iš merginų, gyvenančių su ja kajutėje, įsispraudė
i iesiai priešais ją praėjus dviem minutėms po to, kai kapitonas pradė­
jo kalbėti, ir dabar stovėjo sulenkusi vieną koją, kramtydama nagus.
|i nuo pat aušros entuziastingai tarškėjo apie tai, kokia yra susijau­
dinusi, apie laivą, apie savo naujus batus. Kad ir kas jai šaudavo į
galvą, apie viską bemat ištratėdavo bendrakeleivėms. Dabar, išgirdu­
si rūsčias kapitono kalbas ir jo paskaitą apie galimus nusižengimus,
mergina atrodė šiek tiek sunerimusi ir net išsigandusi.
— Turbūt iš kitų nuotakų jums teko girdėti apie tai, kad ke­
liaujant jom s buvo leista išlipti iš laivo įvairiuose uostuose. Turiu jus
įspėti, kad iš karinio laivo jum s išlipti tikriausiai nebus leista. Galbūt
pavyks sustoti Kolombe ir gal dar Bombėjuje, jeigu tarptautinė situ­
acija bus tam tinkama, bet jokių garantijų duoti negalime. Noriu pa­
brėžti, kad laiku į laivą negrįžę asmenys gali būti palikti ant kranto.
Kapitonas jas visas griežtai nužvelgė, leisdamas suprasti, kad ne­
juokauja.
— Jeigu dėl ko nors turėtumėte nusiskundimų, apie tai praneš­
it! te budinčiai pareigūnei, ir ji apie nesklandumus informuos vieną iš
kipitonų leitenantų. Kad ir kaip būtų, moterims jokiu būdu negali­
ma rodytis jūreivių gyvenamosiose patalpose ir valgyklose, karininkų
kajutėse ir valgyklose, deniuose po angarų deniu, taip pat esančiame
virš pakilimo denio, prie pabūklų, balkonuose ir valtyse. Šiandien po
pietų jum s visoms bus išdalytos brošiūros, kuriose išsamiai išdėstytos
visos taisyklės. Noriu, kad jas perskaitytumėte ir griežtai jų laiky­
tumėtės. Turiu pabrėžti, kad visų, kas jų nesilaikys, laukia griežtos
sankcijos.
 Denyje stojo tyla, ir kapitonas leido visoms moterims gerai įsi­
klausyti į jo žodžius. Margaretai vien pagalvojus apie savo kajutę an­
garų denyje, kuris buvo apačioje, iškaito skruostai. Kažkur tolėliau
pravirko moteris.
— Laive yra aštuonios budinčios pareigūnės, kurios jums patars
ir padės per visą kelionę.
Jis parodė į moteris, išsirikiavusias prie lėktuvų, visos atrodė to­
kios pat niūrios ir pasipūtusios kaip ir pats kapitonas.
— Kiekvienai budinčiai pareigūnei yra patikėta tam tikros ka­
binų grupės priežiūra, ir jūs visada galėsite į ją kreiptis pagalbos.
Kapitonas vėl griežtai nužvelgė susirinkusias moteris.
— Vakarais pareigūnės apeis ir patikrins visas kajutes.
— Sumaus man visas vakaro pramogas, — sušnibždėjo šalia
Margaretos stovinti mergina, o jos komentarą palydėjo prislopintas
juokas.
— Kaip moterims draudžiama rodytis laivo personalo gyvena­
mosiose patalpose, taip ir laivo įgulai draudžiama lankytis moterų
gyvenamosiose patalpose, išskyrus atvejus, kai jie atlieka tarnybines
pareigas. Noriu jum s dar kartą priminti, kad pareigūnės kajutes tik­
rins kiekvieną vakarą.
— O nepaklusniosios galės keliauti į krantą.
Vėl pasigirdo prislopintas, bet abejonių nekeliantis kikenimas,
nes merginos nebegalėjo atlaikyti susikaupusios įtampos.
— Ir kuo jis mus laiko, — nusistebėjo šalia Margaretos stovinti
mergina, kuri neramiai čiupinėjo savo segę.
Atrodo, nesibaigianti kapitono kalba visgi artėjo prie pabaigos.
Jis žvilgtelėjo į raštelį, pritvirtintą prie brošiūros, kurią buvo atsine­
šęs, ir, matyt, negalėjo apsispręsti, ar dar ką nors sakyti, ar ne. G a­
liausiai jis pakėlė galvą.
— Taip pat buvau paprašytas jums pranešti, kad šalia kajutės
B esančiame poilsio kambaryje buvo įrengta... nedidelė kirpykla, —
pr.įtarė jis pro sukąstus dantis. — Joje dirbs iš keleivių pasisiūliusios
t.ivanorės, jeigu... kas nors panorės pasiūlyti savo paslaugas.
Kapitonas dar kurį laiką spoksojo į savo popierius, paskui nu­
delbė visas šaltu žvilgsniu, nors gal jame atsispindėjo rezignacija.
— Malonus žmogus, — tyliai pratarė Margareta moterims pra­
dėjus skirstytis.
— Jaučiuosi taip, lyg būčiau grįžusi į mokyklą, — sumurmėjo
I )žina, ėjusi priešais. — Tik parūkyti nebus kur.

Haifildas žvelgė į priešais susibūrusias moteris, kurios stumdėsi,

šnibždėjosi, muistėsi ir net nesugebėjo ramiai išklausyti joms dės­
lumų taisyklių bei nuostatų, nuo kurių ištisas šešias savaites turėjo
In įklausyti jų gyvenimas. Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas
nutikę įvykiai jam tik dar kartą įrodė, kad tai buvo katastrofiškas su­
manymas. Jam norėjosi telegrafuoti Makmanui ir paklausti: „Matai?
Algi aš tau nesakiau, kad taip bus?“ Pusė jų buvo apimtos isterijos
Ir pačios nežinojo, ar verkti, ar juoktis. Kita pusė bastėsi po laivą,
nuolat pasiklysdavo, užmiršdavo pasilenkti ir susižeisdavo galvas,
painiojosi vyrams po kojų ir net susistabdydavo juos paklausti, kaip
la damute šįryt, kur galėtų gauti ledų. Lyg to būtų maža, šiandien
vaikštinėjant viršutiniame balkone jį apgaubė kažkoks ūkas, tačiau
lai buvo ne degalų, o kvepalų kvapas. Kvepalų! Trūko tik to, kad
vieloj laivo vėliavos jos būtų iškėlusios savo apatinius.
Vyrų elgesys kol kas iš esmės nepasikeitė, bet jis žinojo, kad
lai buvo tik laiko klausimas: galėjo lažintis, kad šią pat akimirką ir
jūreivių, ir mechanikų, ir karininkų, ir net jūrų pėstininkų miega­
muosiuose pagrindinė pokalbių tema buvo būtent tos moterys. Ore
tvyrojo vos apčiuopiamas nerimas — Haifildas jautė jį, kaip šuo
užuodžia artėjančią audrą.
O gal paprasčiausiai po Harto mirties viskas atrodė kažin kaip
netikra. Įgula prarado tą tikslingumo jausmą, kuris juos visus varė
į priekį pastaruosius devynis Ramiajame vandenyne praleistus mė­
nesius. Vyrai — tie, kurie pasiliko, — buvo kažkokie užsisklendę,
dažniau ginčydavosi ir nepaklusdavo. Nuo tada, kai pakėlė inkaru,
jis kelis kartus užklupo juos murmantis tarpusavyje ir spėliojo, kiek
jie dėl visko kaltino Haifildą. Jis išrėžė savo kalbą ir prisivertė apie
visa tai negalvoti, kaip dažnai darydavo. Toms moterims čia buvo
ne vieta. Pernelyg ryškios spalvos, per ilgi plaukai, visur plaikstėsi
skarelės. Iki tol jo laivas buvo tvarkingas, pilkai baltas objektas. Visos
tos spalvos jį trikdė, lyg kas būtų paleidęs egzotiškų paukščių būrį
ir palikęs juos čia, besiblaškančius ir neprognozuojamus, kad keltų
netvarką. Kai kurios moterys avėjo aukštakulnius — to dar betrūko.
Nesu nusiteikęs prieš moteris, jau ne pirmą kartą pastarąją va­
landą įtikinėjo jis save. Tiesiog viskam sava vieta. Žmonėms yra sava
vieta. Jis buvo racionalus žmogus ir nemanė, kad jo nuomonė nepa­
grįsta.
Haifildas pasikišo brošiūrą po pažastimi ir pastebėjo kelis eili­
nius, stoviniuojančius prie grandinių, kuripmis lėktuvai buvo pri­
tvirtinti prie denio.
— Ką, po galais, ar neturit kuo užsiimti? — riktelėjo jis, tada
apsisuko ant kulno ir nužygiavo į poilsio kambarį.

Džo, brangusis,
štai aš ir laive, kartu su kitomis nuotakomis, ir galiu pasakyti
tik tiek: man labiau patinka ant žemės. Čia, net ir tokiame
dideliame laive, nėra nė kur apsisukti. Vos pajudi, bemat su
kuo nors susiduri. Visai kaip didmiestyje, tik blogiau. Tu tur­
būt prie to pripratęs, bet aš ja u svajoju apie laukus ir atviras
erdves. Praeitą naktį net susapnavau tėtės karves...
Mūsų keturvietė kajutė yra viena iš daugelio, įrengtų
buvusioje didžiulėje lifto šachtoje, fojė gyvenu su dar trimis
merginomis, kurios atrodo visai nieko. Viena išjų, Džina, vos
šešiolikos, ir žinai ką? J i nėra pati jauniausia. Laive yra dvi
 penkiolikmetės. Abi ištekėjusios už britų ir keliauja vienos.
Nė neįsivaizduoju, ką būtų padaręs tėtė, jeigu penkiolikos
būčiau parsivilkusi namo ir pareiškusi, kad išteku, netjeigu
ir už tavęs, mano meile. Dar su manim kartu gyvena mergi­
na, kuri Ramiajame vandenyne dirbo Australijos generalinei
ligoninei ir faktiškai nieko nekalba. Ir dar viena, kuri, pa­
našu, yra iš aukštuomenės. Nepasakyčiau, kad turime daug
bendro, išskyrus tai, kad visos trokštam to paties.
Viena nuotaka nespėjo į laivą Sidnėjuje ir dabarjie skrai­
dina ją į Frimantlą, iš kur turime ją pasiimti. Tikrai nepa­
sakysi, jog karinis jūrų laivynas nedaro visko, kas jų jėgoms,
kad tik mesjus pasiektume.
Vyrai aplinkui gana draugiški, nors mums ir neleista su
jais kalbėtis. Kai kurios merginos kvailioja kiekvieną kar­
tą pro juos eidamos. Galima pagalvoti, kad iki šiol nebuvo
mačiusios vyro, tuo labiau vedusio. Kapitonas mumsjau per­
skaitė Riaušių įstatymą *, o dabar visos merginos tik ir kalba
apie vandenį ir kaip mums nevalia jo eikvoti. Man tik šįryt
pagaliau pavyko apsiprausti ir tikrai nemanau, kad laivas dėl
to liks be vandens. Daug apie tave galvoju ir mane guodžia
mintis, kad galbūt šią pat minutę mes plaukiame tuo pačiu
vandenynu.
Esu tikra, kad DžoJaunesnysis noriperduoti tau linkėjimus
(vos tik pamėginu užmigti, pradeda spardytis kaip arklys!).
Tavo Megė

Tačiau buvo dalykų, apie kuriuos ji Džo neparašė: kad pirmą-

j.| naktį faktiškai nesumerkė akių, klausydamasi žvangančių grandi­
nių, viršuje ir apačioje trinksinčių durų, už plonų sienų isteriškai

* 1714 m. Didžiosios Britanijos priimtas įstatymas, suteikiantis vietinėms admi­

nistracijoms teisę dvylikos ir daugiau žmonių grupės susirinkimą paskelbti neteisėtu.
kikenančių ir spiegiančių moterų, jausdama, kaip tarytum koks de­
juojantis priešistorinis žvėris vibruoja didžiulis laivas. Kad po nesu­
prantamų pranešimų, kurie iš ryšio sistemos pasigirsdavo maždaug
kas penkiolika minučių („Užimti pozicijas“, „Pasiruošt prie borto
priimt atliekų baržą“ , „Ypatingas pareigas einantys jūreiviai, rikiuo­
tis“), jas žadindavo garsiakalbis, per kurį skambėdavo „Laikas keltis“
interpretacija (ir kad pusę šeštos ji nugirdo dar pikantiškesnę vyrišką
versiją: „Laikas keltis, baik smaukyt, eik dantis išsivalyt“). Kad laive
karaliavo paini rangų sistema, pradedant jūreiviais bei mechanikais
ir baigiant lakūnais. Kad valgykla buvo tokia didelė, jog joje vienu
metu buvo galima susodinti tris šimtus merginų. Kad visos kartu
jos sukeldavo tokį pat alasą, kaip ir milžiniškas besileidžiančių var­
nėnų pulkas. Kad vakar per vakarienę ji valgė kur kas skaniau negu
pastaruosius dvejus savo gyvenimo metus. Kad vienas iš pirmųjų
jūrų laivyno papročių, kurių joms teko išmokti ir kurio svarba buvo
itin pabrėžiama, buvo prausimasis laive: kelioms sekundėms paleidi
vandenį, kad sušlaptum, tada jį užsuki ir išsimuilini, paskui greitai
apsiprausi po tekančiu vandeniu. Labai svarbu, primygtinai pabrėžė
Raudonojo Kryžiaus pareigūnė, taupyti vandenį, kad siurbliai spėtų
jį valyti ir pakeisti, o jos kelionės metu galėtų laikytis higienos. Iš
to, ką ji girdėjo dušo kabinose, buvo tikra, kad ji vienintelė nuotaka
laive, paisanti šių nurodymų.
Pasislėpusi už jos, rūpestingai susukta į antklodę snaudė Modė
Gon. Po kapitono kalbos Margareta nuskubėjo atgal į kajutę (Da­
nielis būtų pasakęs, kad ji ne nuskubėjo, o nudramblojo) ir nutildė
lojančią kalytę vogtais sausainiais. Tada nusinešė ją į tualetą, kad šio­
ji neapsidirbtų. Vos tik spėjo grįžti į kajutę, parėjo ir Franse, todėl
Margareta užsiropštė ant gulto ir įspėdama uždėjo ranką šuniui ant
galvos, duodama suprasti, kad geriau patylėti.
Šuo tapo tikra problema. Margareta tikėjosi, kad gaus atskirą
kajutę, kaip ir dauguma nėščių nuotakų. Jai nė į galvą neatėjo, kad
teks gyventi kartu su kitomis merginomis. Vis spėliojo, ar gali pasi-
kliautį Franse, kuri buvo įsitaisiusi ant gulto priešais. Mergina atrodė
nebloga, kita vertus, ji mažai kalbėjo. Be to, Franse buvo slaugė, o kai
kurios iš jų baisiai gerbė taisykles.
Margareta pasimuistė, ieškodama patogesnės padėties, jausda­
ma, kaip apačioje gaudžia varikliai. Ji tiek daug norėjo papasakoti
I )/,o — apie tai, kaip viskas buvo keista, kad iš jai įprasto pasaulio
si.liga atsidūrė tokiame, kuriame merginos visiškai netekdavo pu­
siausvyros ne tik dėl savo ateities, bet ir dėl šampūno ar kojinių („Kur
m jas gavai? Aš kaip tik tokių visur ieškojau!“), ir kalbėdavosi apie
lokius intymius dalykus, it būtų vienos kitas pažinojusios ne dvide­
šimt keturias valandas, o ištisą gyvenimą.
M ama viską galėtų paaiškinti, mąstė Margareta. Ji būtų supra­
tusi, apie ką jos kalba, paaiškinusi jai ir išsklaidžiusi visą tos kalbos
mistiką keliomis kandžiomis replikomis. Jeigu būčiau žinojusi, kad
jos nebeliks, pagalvojo Margareta, būčiau jos labiau klausiusi. Būčiau
parodžiusi jai daugiau pagarbos, užuot visą laiką mėginusi prilyg­
ti broliams. Niekas niekada Margareta! nebuvo sakęs, kad mamos
netektis taps ne šiaip sau sielvarto kupina bedugne, bet kad tas siel­
vartas niekada neišseks, o su juo dar bus likę milijonai neatsakytų
klausimų.
Ji žvilgtelėjo į laikrodėlį. Namiškiai dabar turėtų darbuotis lau­
kuose, turbūt bus išvažiavę traktoriumi, retina medelius ganyklos
gale, ką planavo padaryti visą vasarą. Kolmas juokaudavo, kad tiek
laiko praleidusi moterų draugijoje ji tikrai kuoktelės. Tėtė pasakė,
kati galbūt tai ją ko nors išmokys. Margareta vogčiomis žvilgčiojo į
j.| supančius moteriškus atributus: šilkas, nailonas, gėlių raštai, veido
kremai, manikiūro įrankiai. Ji nė nenutuokė, kad dėl viso to jausis
tokia svetima.
— Nori mano pagalvės? — paklausė Franse, atsitraukusi nuo
romano, kurį skaitė.
Ji mostelėjo į Margaretos pilvą.
— Ačiū, ne.
 — Imk. Bus patogiau.
Tai turbūt buvo ilgiausias sakinys, kokį ji pasakė nuo tada, kai
prisistatė. Margareta padvejojo, tada padėkojusi paėmė pagalvę ir pa­
sikišo po kojomis. Tikra teisybė — tie gultai buvo tokie pat platūs ir
patogūs kaip ir lyginimo lentos.
— Kada laikas?
— Dar turiu porą mėnesių.
Margareta prunkštelėjo ir nestipriai pamaigė savo čiužinį.
— Galėjo būti ir blogiau. Galėjo mus suguldyti hamakuose.
Fransės šypsena išblėso, lyg ji nebežinotų, ką daugiau pasakyti,
nors pati ir pradėjo pokalbį. Ji vėl įniko į knygą.
Modė G on miegodama pasimuistė ir suinkštė, letenomis rem­
damasi Margaretai į nugarą. Visa laimė, kad šurmulį užgožė variklių
gaudesys ir pro šalį ėjusių merginų tauškėjimas. Bet Margareta žino­
jo, kad kažkaip teks šį reikalą spręsti. Ji negalėjo laikyti Modės Gon
čia uždarytos visas šešias savaites ir negalėjo visą laiką su ja būti. Net
jeigu paliktų šunį tik tam, kad nueitų į tualetą, vis tiek pasitaikys
atvejų, kai čia bus kitos merginos. Kaip ji privers šunį tylėti tada?
Po šimts, pagalvojo ji, vėl muistydamasi. Kūdikis nuolat spar­
dėsi, aplink dieną naktį sukiojosi visos tos moterys. Visa tai trukdė
Margaretai aiškiai mąstyti.

Kajutės durys buvo praviros ir Avisė pasilenkusi žengė vidun,

nes visai nenorėjo, kad pasitikęs Ianas pamatytų ją su mėlyne kak­
toje. Pamačiusi ant apatinių gultų įsitaisiusias merginas ji prisivertė
nusišypsoti. Tokie ten ir gultai — jūreiviški miegmaišiai, užmesti ant
metalinio tinklo. Vieną nuo kito gultus skyrė vos penkios pėdos, o
moterų lagaminėliai, kuriuose jos laikė pačius būtiniausius daiktus,
buvo sukrauti prie laikinos metalo lakštų sienos, kuri jas skyrė nuo
kitos kajutės.
Ta kajutė buvo mažesnė už Avisės vonios kambarį namuose. Į
Mi, kad čia turėjo keliauti moterys, visiškai nebuvo atsižvelgta: me­
ti/,ingos buvo daugių daugiausia praktiškos, ant grindų nebuvo kili­
mo ir viskas atrodė vienodos pilkos spalvos. Veidrodžius galėjai rasti
lik ankštuose dušuose, kur visada buvo pilna garų. Didesnieji laga­
minai, kuriuose buvo sukrauta didžioji jų drabužių ir daiktų dalis,
Imvo laikomi kvarterdeko sandėliuose, kur dvokė lėktuvų kuru ir kur
norėdamos patekti turėjo maldauti leidimo demonstratyviai surūgu­
sios budėtojos. Beje, ši jau du kartus spėjo priminti Avisei — matyt,
iš pavydo, — jog gyvenimas laive — ne madų šou.
Avisė buvo baisiai nusivylusi savo bendrakeleivėmis. Kad ir kur
šįryt pasisukdavo, visur matė dailiau apsivilkusių, gerai atrodančių
merginų, kurios, kaip spėjo Avisė, buvo panašios socialinės padėties
kaip ir ji. Tų merginų draugija būtų galėjusi tapti paguoda šiame
siaubingame laive. Deja, jai teko tenkintis nėščios kaimietės ir at­
šiaurios slaugės draugija. Avisė vylėsi, kad šioji nebuvo viena iš tų
pasipūtėlių, kurios neleido kitiems džiaugtis gyvenimu vien dėl to,
kad kare buvo prisižiūrėjusios visokių baisybių. Na, ir žinoma, dar
Imi vo Džina.
— Sveikos, bičiulės, — pasisveikino Džina, tada užsiropštė ant
gulto virš Margaretos ir it beždžionė maskatuodama plonomis kojo­
mis užsidegė cigaretę. — Mudvi su Avise buvom išėjusios apsižvalgy-
li, kas vyksta laive. Laivo priekyje, žemutinėje platformoje, yra kino
salė. Kas nors vėliau norit nueiti pažiūrėti filmo?
— Ne. Bet ačiū, — atsakė Franse.
— Aš mieliau liksiu čia ir parašysiu kelis laiškus.
Avisė užsiropštė ant viršutinio gulto, viena ranka prilaikydama
sijoną. Tai pasirodė ne taip jau paprasta.
— Jaučiuosi šiek tiek pavargusi.
— O tu, Mege?
Džina nuo savo gulto pasilenkė žemyn.
Margareta, kuri nesitikėjo jos pamatyti, staiga pašoko ir keistai
išsilenkė. Avisė spėliojo, ar tik ši bendrakeleivė nepasirodys esanti dar
keistesnė, negu atrodė iš pradžių. Margareta suprato, kad jos reakci­
ja merginoms pasirodė keistoka, todėl užkišo ranką sau už nugaros,
išsitraukė iš ten žurnalą ir ėmė apsimestinai nerūpestingai jį vartyti.
— Ne, — pasakė ji. — Ačiū. Aš... aš verčiau pailsėsiu.
— Jo. Tu geriau ilsėkis, — pasakė Džina, vėl susirangydama ant
gulto ir godžiai traukdama cigaretę. — Dar betrūko, kad čia pagim­
dytum.
Avisė ieškojd savo plaukų šepečio. Jau kelis kartus buvo peržiū­
rėjusi savo kosmetikos reikmenų krepšelį ir nulipo nuo gulto, norė­
dama apsižvalgyti po kajutę. Dabar, kai malonus susijaudinimas dėl
to, kad pagaliau išplaukė, išsisklaidė, o galvoje vis sukosi mintys apie
aplinkybes, kuriomis jai teks praleisti ateinančias šešias savaites, Avi-
sės nuotaika subjuro. Jai darėsi vis sunkiau visą laiką šypsotis.
— Nenoriu jūsų trukdyti, bet gal kas nors matėte mano plauką
šepetį?
Jai atrodė, kad pasielgė labai kilniai tiesiog nepaklaususi to
Džinos. • ----
— Kaip jis atrodo?
— Sidabrinis. Su mano inicialais — AR.
— Aš tai nemačiau, — atsakė Džina. — Bet prisimeni, pir­
miau, kai drebėjo varikliai, iš mūsų lagaminų išbiro daiktai. Ar ieš­
kojai ant grindų?
Avisė atsiklaupė, keiksnodama blausią kajutės šviesą. Jeigu kaju­
tė turėtų langą, būtų visai kitas reikalas. Jūros vaizdas kelionę pada­
rytų kur kas malonesnę. Avisė neabejojo, kad buvo merginų, kurios
gyveno kajutėse su langais. Ji niekaip nesuprato, kodėl jos tėvas to
nepareikalavo. Jau buvo bekišanti ranką po Fransės gultu, kai netikė­
tai kažkas šaltas ir drėgnas palietė jos šlaunį. Avisė riktelėjo ir pašoko,
susitrenkdama galvą į Fransės gultą.
— Kas, po galais...
Galvą taip suskaudo, kad ji net susvyravo. Ji užsitraukė sijoną
sau ant kojų ir apsisuko, kažko ieškodama sau už nugaros.
 — Kas čia buvo? Visai nejuokinga.
— Kas atsitiko? — išpūtusi akis paklausė Džina.
— Kažkas čia čiupinėjasi. Kažkas įkišo savo šaltą, drėgną...
Avisė nerado žodžių, kuriais galėtų apibūdinti, kas ten buvo,
ii (ik įtariai dairėsi aplinkui, lyg kajutėje, niekam nematant, būtų
galėjęs pasislėpti koks maniakas.
— Kažkas graibosi, — pakartojo ji.
Niekas nieko nesakė. Franse tyliai, abejingai ją stebėjo.
— Aš neišsigalvoju, — piktai rėžė Avisė.
Tada visų jų dėmesį patraukė Margareta, kuri buvo persisvėrusi
per savo gulto kraštą ir kažką murmėjo sau po nosimi. Avisė išrau­
dusiais skruostais, stipriai plakančia širdimi, priešiškai sukryžiavusi
kojas spoksojo į ją.
Margareta kaltai į ją pažvelgė. Tada atsikėlė, nuėjusi uždarė ka­
linės duris ir atsiduso.
— A, velniop viską. Turiu jums kai ką pasakyti. Maniau, kad
gausiu atskirą kajutę dėl... dėl savo padėties.
Avisė žingtelėjo atgal, nors tokioje mažoje kajutėje tai padaryti
buvo nelengva.
— Dėl kokios padėties? O viešpatie! Tai ką, ar tu viena iš tų...
iškrypėlių? O varge.
— Iškrypėlių? — nieko nesuprato Margareta.
— Žinojau, kad nereikia plaukti.
— Aš nėščia, kvaiša tu. Galvojau, gausiu atskirą kajutę dėl to,
kad esu nėščia.
— Ar ten po lova suki sau lizdą? — paklausė Džina. — Mano
katė taip darė, kai atsivedė kačiukų. Buvo baisi netvarka.
— Ne, — atsakė Margareta. — Nesuku aš jokio lizdo. Klausy­
kit, gal leisit pasakyti?
Jos skruostai buvo iškaitę. Avisė skeptiškai žvelgdama susinėrė
am: krūtinės rankas.
— Tu čia taip bandai atsiprašyti?
 Margareta papurtė galvą.
— Visai ne.
Ji atsiklaupė keturpėsčia ir pradėjo švelniai čiauškėti. Po kelių
sekundžių iš po gulto pasirodė plati jos ranka, kurioje Margareta lai­
kė mažą šuniuką.
— Merginos, — tarė ji, — susipažinkite su Mode Gon.
Visos merginos spoksojo į šunį, o šuo traiškanotomis akimis
abejingai spoksojo įjas.
— Taip ir žinojau! Taip ir žinojau, kad tau kažkas ne taip! —
triumfuodama sukrykštė Džina. — Kai buvom pakilimo denyje, sau
pasaldau: „Ta Margareta yra gudri laputė.“
— O, dėl Dievo, — nutaisė miną Avisė. — Nori pasakyti, kad
čia ir buvo?..
— Tie tavo apatiniai savo daro, ką, Avise? — pasišaipė Džina.
Franse apžiūrinėjo šunį.
— Bet juk laive gyvūnų laikyti negalima, — priminė ji.
— Žinau. . ....
— Labai gaila, bet tau tikrai nepavyks priversti jo visą laiką
tyliai kiūtoti, — pasakė Avisė. — Ir čia viskas ims dvokti.
Ilgam stojo tyla, ore pakibo neišsakytos mintys. Galų gale neri­
mas įveikė įprastą Avisės taktą.
— Mes čia būsim beveik šešias savaites. Kur jis atliks gamtinius
reikalus?
Margareta atsisėdo, palenkusi galvą, kad nesusitrenktų į viršuti­
nį gultą. Šuo įsitaisė jai sterblėje.
— Ji labai tvarkinga. Ir aš jau sugalvojau, kaip su ja tvarkytis.
Juk praeitą naktį nieko nepastebėjot, ar ne? Kai jūs sumigot, išve­
džiau ją palaipioti galiniu trapu.
— Palaipioti?
— Aš juk viską sutvarkiau. Klausykit, ji neloja. Ir nesmirdi.
Pasirūpinsiu, kad jos „gamtiniai reikalai“ jums po kojomis nesimė­
tytų. Bet prašau, maldauju, tik neįduokit manęs. Ji... sena. Man ją
padovanojo mama. Be to... — Margareta buvo bepravirkstanti. —
Modė — vienintelis man likęs mamos prisiminimas. Negalėjau jos
palikti, suprantat?
Merginos tylėdamos susižvalgė. Susijaudinusi Margareta spok­
sojo į grindis. Ji žinojo, kad tokiam pasitikėjimui dar per anksti. Jos
lai irgi žinojo.
— Viskas tik kelioms savaitėms, o man tai nepaprastai svarbu.
Vėl stojo ilga tyla. Slaugė, kurį laiką sėdėjo nudūrusi akis že­
myn, galiausiai pratarė:
— Aš neprieštarauju, kad tu ją pasiliktum.
— Aš irgi, — pasakė Džina. — Tik žiūrėk, kad nesugraužtų
mano batų. O šiaip, kaip žiurkė ji visai miela.
Avisė suprato, kad negali nesutikti, nenorėdama pasirodyti be­
širdė.
— Bet kaipgi jūrų pėstininkai? — paklausė ji.
— Kokie pėstininkai?
— Tie, kurie nuo rytojaus vakaro pradės budėti prie mūsų
durų? Ar užmiršai, ką sakė budėtoja? Negalėsi išvesti šuns pavedžioti.
— Jūrų pėstininkai? Bet kam?
— Jie pradės budėjimą pusę dešimtos. Turbūt tam, kad vyrai
č ia neįsiveržtų ir mūsų neišprievartautų, — svarstė Džina. — Tik
įsivaizduok, tūkstantis desperatiškų vyrų miega vos už kelių pėdų
nuo mūsų. Panorėję galėtų išversti duris ir...
— Dėl Dievo meilės! — šūktelėjo Avisė, susiimdama už kaklo.
— O gal jie čia kaip tik tam, — toliau kalbėjo gašliai išsišiepusi
1)žina, — kad mes negalėtume pabėgti.
— Vadinasi, turėsiu ją išvesti prieš budėjimą.
— Bet iki tol visur bus pilna žmonių, — priminė Džina.
— Man atrodo, turėtume kam nors pasakyti, — ėmė svarstyti
Avisė. — Esu tikra, jie viską supras. Galbūt jie ras... tam tinkamas
patalpas. Atskirą patalpą, kur galėtų ją laikyti. Kalytei kur kas labiau
patiktų, jeigu turėtų daugiau erdvės. Nemanot?
 Ji suprato, kad Avisei ramybės nedavė ne tik tai, jog šuniui čia
buvo ne vieta, bet ir tai, kad Margaretai pavyko prasmukti nepa­
gautai. Jų visų lagaminai buvo pasverti, maisto paketai apskaičiuoti
uncijos tikslumu, namuose teko palikti mėgstamiausius daiktus. O
šitai mergiotei užteko akiplėšiškumo viso to nepaisyti.
/

— Ne, — paprieštaravo Margareta patamsėjusiu veidu. —

Juk girdėjai, ką šįryt sakė kapitonas. Mes vis dar esam pernelyg arti
namų. Jie atiduos Modę į katerį ir išsiųs atgal į Sidnėjų. Ir aš jos
daugiau nebepamatysiu. Negaliu rizikuoti. Tik ne dabar.
— Mes nieko nesakysim, — tarė Džina, glostydama šuns gal­
vą. — Ar ne, merginos?
Avisė pagalvojo, kad Džina sutiktų su bet kuo, kad tik nepa­
klustų taisyklėms.
— Bus vienas juokas. Vėliau atnešiu jai savo vakarienės likučių.
— Avise? — paklausė Margareta, lyg, kaip vėliau pagalvojo Avi­
sė, ji jau būtų paženklinta kaip nepritapėlė.
— Niekam nieko nesakysiu, — pažadėjo^ji. nepatenkinta. —
Tik laikyk ją atokiau nuo manęs. O jeigu įkliūsi, būk tokia maloni ir
patikink juos, kad mes su tuo neturim nieko bendra.
 6

Laive buvo 35—40 Karališkųjų jūrų pėstininkų. Jų iš­

vaizda ir elgesys taip aiškiai skyrėsi nuo mūsų, jūreivių,
kad mes negalėjome liautis tuo stebėjęsi... Varinės sagos,
nublizginti batai — jų išvaizda buvo nepriekaištinga.
L. Tromanas,
Jos Didenybės laivo „Victorious“ jūreivis.
„Vynas, moterys ir karas“

Dvi dienos laive

Kad užimtų tas nuotakas, kurių pradinį malonų susijaudinimą

įgalėjo pakeisti namų ilgesys, Jos Didenybės laive „Viktorija“ antrą
kelionės dieną buvo siūloma įvairios veiklos, kuri buvo tvarkingai
pateikta pirmajame „Laivo dienos naujienų“ numeryje:

10.00 vai. Protestantų pamaldos (denis E)

13.00 vai. Muzikos įrašai
14.30 vai. Denio žaidimai (pakilimo denis)
16.00 vai. Mezgimo būrelis (Raudonasis Kryžius kiekvienai
merginai parūpins 4 uncijas* rausvos arba baltos
vilnos ir virbalus)
17.00 vai. Paskaita „Santuoka ir šeimos gyvenimas“, skaitys
laivo kapelionas

* Apie 120 gramų.

 18.30 vai. Bingo (laisvalaikio zona, pagrindinis denis)
19.30 vai. Katalikų pamaldos

Iš visos dienotvarkės daugiausia dėmesio sulaukė denio žaidimai

ir bingo, mažiausiai — paskaita. Kapelionas pasirodė esąs neįtikėtinai
nemaloni žmogysta, ir viena iš nuotakų pareiškė, kad joms tikrai ne­
reikia paskaitų apie santuoką vyriškio, kuris elgėsi taip, lyg kiekvieną
kartą prisilietus prie moters jam reikėtų tuoj pat nusiplauti rankas.
Be to, laikraštėlyje neįmantriu pavadinimu, kurio redaktorė
buvo viena iš budinčių pareigūnių, o jai padėjo dvi nuotakos, buvo
paskelbta apie du gimtadienius — ponios Džozefinos Darnfort, ku­
riai sukako devyniolika, ir ponios Alisos Saton, kuriai sukako dvide­
šimt dveji, — ir prašoma pasidalyti paskalomis bei gerais palinkėji­
mais, „kad kelionė būtų įdomi ir maloni“ .
— Paskalos,, ką? — bemat susidomėjo Džina, kuriai ši skiltis
buvo perskaityta garsiai. — Lažinuosi, kad iki kelionės pabaigos jos
pririnks tiek paskalų, kad jų užteks dvidešimčiai-numerių.
Avisė anksti ryte išėjo į protestantų pamaldas. Mergina įtarė,
kad bažnyčioje sutiks daugiau savo lygio žmonių. Ji šiek tiek sutriko,
kai Margareta paskelbė ketinanti eiti į katalikų pamaldas. Jai dar ne­
teko tekę pažinti katalikų, kuriuos jos motina niekino, tačiau Avisė
pasistengė neišsiduoti, ką iš tikrųjų apie juos mano.
Džina apsiskelbė, kad jai atgrasi bet kokia religija (nekokie
prisiminimai apie santykius su krikščioniškosios draugijos nariu) ir
dabar dažėsi, ruošdamasi klausytis muzikos įrašų. Ji įtarė, kad ten
turėtų vykti ir šokiai, ir pareiškė, kad jai taip „niežti“ kuo greičiau
ištrūkti iš kajutės ir gerai pasišokti, kaip ir kengūrai, kuri pliku užpa­
kaliu užsėdo ant skruzdėlyno.
Margareta gulėjo lovoje, vieną ranką uždėjusi ant šuns, ir skaitė
vieną iš Avisės žurnalų. Retkarčiais ji pašaipiai suprunkšdavo.
— Rašo, kad negalima per dažnai miegoti ant vienos veido pu­
sės, nes atsiras raukšlių. Bet tai kaip, po galais, tada miegoti?
 Paskui ji prisiminė, kaip praeitą naktį Avisė miegojo atsigulusi
ant nugaros, su pilna galva plaukų suktukų, kas aiškiai turėjo būti
baisiai nepatogu, ir nusprendė ateityje prikąsti liežuvį.
Tuo tarpu Franse galėjo ramiai išeiti niekam nieko nesakiusi.
Apsivilkusi blyškios chaki spalvos kelnėmis ir trumparankioviais
marškiniais — nieko panašesnio į savo senąją uniformą ji neturė­
jo — ji išslinko iš kajutės, galvos linktelėjimu pasisveikino su pro šalį
ėjusiomis merginomis ir nulipo trapu.

Jai teko pabelsti dukart, iki sulaukė atsakymo. Net atsitraukė

nuo durų, norėdama patikrinti, kieno vardas ant jų užrašytas.
— Užeikite.
Ji įėjo į medicinos punktą, kurio sienos nuo grindų iki lubų buvo
nustatytos buteliukais ir stikliniais indais, išriki uotais siaurose lenty­
nose ir užrakintais už stiklinių durų. Už stalo sėdėjo vyriškis trumpais
raudonais plaukais, kurie it šalmas buvo priglostyti jam prie galvos.
|is vilkėjo civiliniais drabužiais. Vyro veidas buvo strazdanotas, aplink
akis susimetusios raukšlelės, lyg visada būtų buvęs prisimerkęs, bet
sprendžiant iš jo dabartinio elgesio, jis turbūt dažniausiai šypsojosi.
— Nagi, užeikite. Griaunate man visą tvarką.
Franse raustelėjo, bet paskui suprato, kad jis juokauja, ir žengė
arčiau.
— Tai kuo skundžiamės? — paklausė jis, ranka pirmyn atgal
braukydamas per stalą, lyg būtų klausęsis kažkokio tik jam vienam
girdimo ritmo.
— Niekuo nesiskundžiu, — atsakė ji ir išsitiesė, jausdamasi
kaustoma savo krakmolytų marškinių. — Ar jūs laivo gydytojas? Po­
nas Faradėjus?
— Ne, — atsakė jis, žvelgdamas į ją, tarytum būtų svarstęs, ar sa­
kyti tiesą, ar ne. — Vincentas Daksberis. Laivo keleivis. Civilis. Deja,
nesu tas, kurio ieškote. Jis, e... jis nesuspėjo grįžti į laivą. Todėl kapito­
nas Haifildas paprašė manęs jį pavaduoti. O kadangi šiame laive šiaip
ar taip nėra kas veikti, aš mielai sutikau. Kuo galėčiau jums padėti?
— Nesu tikra, kad galite, — atsakė ji sutrikusi. — Bent jau ne
taip, kaip manote. Buvau... Turiu galvoje, esu slaugė. — Ji ištiesė
jam ranką. — Franse Makenzi. Sesuo Franse Makenzi. Girdėjau, kad
kai kurioms nuotakoms buvo leista padėti raštinėje ir panašiai, todėl
pamaniau, pasiūlysiu savo paslaugas čia.
Vincentas Daksberis paspaudė jai ranką ir mostu pasiūlė atsisėsti.
— Tai sakote, slaugė? Taip ir maniau, kad viena kita laive turėtų
atsirasti. Ilgai tarnavote?
— Penkeri metai Ramiajame vandenyne, — atsakė ji. — Pa­
skutinis paskyrimas buvo Australijos generalinėje ligoninėje, Moro-
tai saloje.
Jai teko prisiversti, kad nepavadintų jo „seru“ .
— M ano giminaitis dar keturiasdešimt trečiais tarnavo Japoni­
joje. O jūsų vyras?
— M ano vyras? A. — Sis klausimas ją užklupo netikėtai. —
Alfredas Makenzis. Karališkasis Velso šaulys.
— Karališkasis Velso šaulys... — lėtai pakartojo jis, lyg tai būtų
buvę svarbu.
Franse sunėrė ant krūtinės rankas. Gydytojas Daksberis atsilošė,
čiupinėdamas rudo stiklo butelį. Atrodė, kad čia jis buvo atėjęs seno­
kai, tačiau tebevilkėjo savo švarku. Staiga jai į galvą šovė mintis, kad
tas kvapas, kurį užuodė, buvo visai ne medicininio alkoholio.
— Taigi...
Ji laukė, stengdamasi neišsiduoti, kad mėgina įžiūrėti butelio
etiketę.
— Tai norite tarnauti toliau. Visas šešias savaites.
— Jei tik galėčiau pasitarnauti. — Ji giliai įkvėpė. — Turiu pa­
tirties gydant nudegimus, dizenteriją ir pažeistą virškinamąjį traktą.
Šios patirties įgijau slaugydama karo belaisvius, — paaiškino ji. — Jų
turėjome labai daug.
 — Uhu.
— M oterų medicinos ar ginekologijos neišmanau, bet pagal­
vojau, kad galėčiau padėti gydant vyrus. Teiravausi apie tai, kai pa­
skutinį kartą tarnavau laive-ligoninėje „Ariadnė“ , ir išsiaiškinau, kad
lėktuvnešiuose traumų pasitaiko neproporcingai daug, ypač treni­
ruojantis lakūnams.
— Gerai tam pasiruošėte, ponia Makenzi.
— Taigi... Ir man svarbu ne tik naudingai praleisti laiką čia, gy­
dytojau. Tikrai vertinčiau galimybę įgyti šiek tiek daugiau patirties...
Aš greitai mokausi, — pridūrė, nesulaukusi jo atsakymo.
Trumpam stojo tyla. Franse pažvelgė į jį, bet nuo vyro įdėmaus
žvilgsnio pasijuto nejaukiai.
— Ar mokate dainuoti? — paklausė jis galų gale.
— Prašau?
— Dainuoti, ponia Makenzi. Žinote, dainas, giesmes, operą.
Jis pradėjo niūniuoti kažkokią jai negirdėtą melodiją.
— Bijau, kad ne, — atsakė ji.
— Kaip gaila.
Daksberis suraukė nosį, tada ranka trinktelėjo į stalą.
— Pamaniau, galėtume suburti merginų trupę ir pastatyti spek­
taklį. Tam juk puiki proga, ar ne?
Franse matė, kad rudasis butelis tuščias, tačiau jai taip ir nepa­
vyko įskaityti etiketės. Bet kiekvieną kartą vyriškiui pravėrus burną,
ore pasklisdavo to butelio turinio kvapas.
Ji giliai įkvėpė.
— Esu tikra, kad tai... puiki mintis, daktare. Bet aš norėjau
sužinoti, ar mes galėtume tiesiog aptarti...
— Seniai, seniai, tolimoje karalystėje... Ar matėte „Teatrą ant
vandens“*?
— Ne, — atsakė ji. — Deja, ne.
'l

* Angl. Sh ow boat —-1927 m. miuziklas.

 — Gaila. „Senoji upė“...*
Jis užsimerkė ir dainavo toliau.
Ji sėdėjo, skreite susidėjusi rankas, ir nežinojo, ką daryti.
— Daktare?
Daksberis liovėsi dainuoti, tačiau ir toliau niūniavo, atmetęs
galvą atgal.
— Daktare? Kaip manote, kada galėčiau pradėti?
— „Jis vis plaukia tolyn...“
Jis pramerkė vieną akį ir sudainavo iki eilutės pabaigos.
— Ponia Makenzi?
— Galėčiau pradėti jau šiandien, jeigu tik norite. Jeigu manote,
kad tai būtų... naudinga. Uniformą turiu savo miegamajame. Speci­
aliai įsidėjau ją į kelioninį krepšį.
Vyriškis liovėsi dainavęs ir plačiai nusišypsojo. Franse spėliojo,
ar toks jis bus kiekvieną dieną. Teks paslapčiomis skaičiuoti butelius,
kaip darydavo, dirbdama su daktaru Arbatnotu.
— Žinote, ką aš jums pasakysiu, Franse? A r neprieštarausite,
jeigu vadinsiu jus Franse?
Jis rodė į ją tuščiu buteliu. Atrodė taip, lyg būtų mėgavęsis aki­
mirkos didingumu.
— Aš jum s pasakysiu eiti sau.
— Prašau?
Jis nusijuokė.
— Nesitikėjote, ką? Ne, Franse Makenzi. Penkerius metus tar­
navote savo ir mano šaliai. Nusipelnote bent trumputės pertraukos.
Ketinu jums išrašyti šešių savaičių atostogas.
— Bet aš noriu dirbti, — paprieštaravo ji.
— Jokių „bet“ , ponia Makenzi. Karas baigėsi. Vos po kelių sa­
vaičių imsitės sunkiausio savo gyvenime darbo. Nė nespėsite apsižiū­
rėti, kai susilauksite vaikų, ir, patikėkite manimi, tie sergantys kariai

* Daina iš miuziklo „Teatras ant vandens“.

tuomet jum s atrodys it atostogos. Nes vaikų auginimas — štai kur
tikrasis darbas. Patikėkite, aš žinau. Trys berniukai ir mergaitė. Visi
kupini energijos.
Jis suskaičiavo juos lenkdamas pirštus ir papurtė galvą, lyg stai­
ga būtų susimąstęs apie savo kažin kur toli likusias atžalas.
— Noriu, kad nuo šiol tai būtų vienintelis jus dominantis dar­
bas. Tikros moters darbas. Taigi, kad ir kokia man maloni patrauklios
jaunos moters draugija, dabar ketinu primygtinai jūsų reikalauti, kad
eitumėte ir pasimėgautumėte paskutinėmis savo laisvės dienomis. Su­
sitvarkykite plaukus. Nueikite į kiną. Pasigražinkite prieš savo žmogų.
Ji spoksojo į jį.
— Na, eikite. Dabar pat.
Franse ne iš karto suprato, kad jis ją išvaro. Pamatęs jos ištiestą
ranką vyras tik numojo.
— Gerai praleiskite laiką! Ateikite su manimi padainuoti! „N u­
tiesint kelią į rytojų...“
Ji girdėjo jį dainuojant visą laiką, kol lipo trapu.

Tą vakarą jūrų pėstininkas pasirodė likus minutei iki pusės de­

šimtos. Lieknas, tamsiais, glotniai sušukuotais plaukais. Jo judesiai
buvo santūrūs, kaip žmogaus, kuris įpratęs būti nematomas. Pėsti­
ninkas atsistojo prie įėjimo į jų kajutę, praskėtęs kojas, nugarą atsu­
kęs į duris, ir stovėjo žvelgdamas į niekur. Turėjo prižiūrėti kajutes jų
pusėje ir dar penkias viršuje. Kiti jūrų pėstininkai vienodais interva­
lais išsidėstė prie kitų kajučių.
— Ir būtinai jam reikėjo sustoti būtent prie mūsų durų, — su­
murmėjo Margareta.
Merginos gulėjo ant savo gultų, skaitė ir rašė, o Avisė lakavo-
si nagus laku, kurį nusipirko parduotuvėje laivo karininkų salone.
Spalva jai nelabai patiko, bet norėjo kuo nors pasilepinti, kad atly­
gintų sau už kelionės nepatogumus.
 Išgirdusios jo žingsnius ir pro šiek tiek praviras duris pamačiu­
sios siluetą, visos susižvalgė. Margareta nesąmoningai pažvelgė į mie­
gantį šunį. Jos laukė, tikėdamosis, kad jis gal pasisveikins, o gal duos
kokius nors nurodymus, bet jūrų pėstininkas tik stovėjo.
Be penkiolikos dešimtą Džina išlindo lauk su savo cigaretėmis
ir pasiūlė jam parūkyti. Kai pėstininkas atsisakė, ji užsitraukė cigaretę
ir pradėjo jį kamantinėti. Kur yra kino salė? Ar vyrai valgo tą patį,
ką ir nuotakos? Ar jam patiko bulvių košė? Jis atsakinėjo vienskieme­
niais žodžiais ir šyptelėjo tik kartą, kai ji paklausė, ką darysiąs, jeigu
užsinorėsiąs „į būdelę“. (O Džina, sumurmėjo Avisė už durų).
— Mes išmokyti susilaikyti, — sausai paaiškino jis.
— Tai kur jūs miegat? — koketiškai paklausė ji, remdamasi į
palei sieną besirangantį vamzdį.
— Savo kajutėje, ponia.
— Ir kur ji yra?
— Tai tarnybinė paslaptis, — atsakė jis.
— Tik nereikia čia apsimetinėti. * ----
Pėstininkas žiūrėjo tiesiai prieš save.
— Man tik įdomu, — kalbėjo ji, žengdama arčiau ir spoksoda­
ma tiesiai jam į veidą. — Ei, mano žaisliniai kareivėliai ir tai kalbė­
davo daugiau už tave.
— Ponia.
Įvertinusi padėtį, Džina suprato, kad tradicinės priemonės čia
neveiksmingos.
— Tiesą sakant, — tarė ji, užgesindama cigaretę, — norėjau
jūsų šio to paklausti, tik truputį varžausi.
Neatrodė, kad jis būtų ja patikėjęs. Ir gerai daro, pagalvojo Avisė.
Džina pradėjo batelio nosimi ant grindų vedžioti kažkokius
raštus.
— T ik niekam nesakykit, bet aš nuolat pasiklystu, — varė to­
liau ji. — Norėčiau išeiti pasivaikščioti, bet jau dukart buvau pasi­
klydusi, ir kitos merginos dėl to iš manęs šaiposi. Todėl nelabai noriu
prašyti jų pagalbos. Net nespėjau į vakarienę, nes niekaip negalėjau
rasti valgyklos.
Jis šiek tiek atsileido ir dabar įdėmiai jos klausėsi.
— M atot, man tik šešiolika. Mokykloje nelabai sekėsi nei skai­
tyti, nei visa kita. Ir aš, — toliau kalbėjo ji pašnibždomis, — visai
nesuprantu to plano. Laivo plano. Galvoju, gal galėtumėte jį man
paaiškinti?
Siek tiek padvejojęs jūrų pėstininkas linktelėjo galva.
— M atau vieną, prisegtą prie skelbimų lentos. Norite, kad pa­
aiškinčiau?
Jo balsas buvo žemas ir skambus — atrodė, kad vyrukas tuoj
uždainuos.
— Ar tikrai galėtumėt? — paklausė Džina, kuo žaviausiai šyp­
sodamasi.
— Jergutėliau, na, jos ir išradingumas, — nusistebėjo Margare­
ta, kuri klausėsi jų pokalbio už durų.
Kai Margareta su Avise žvilgtelėjo pro duris, Džina su pėstinin­
ku stovėjo priešais planą maždaug už penkiolikos pėdų nuo trapo.
Chalatu vilkinti Margareta smagiai jiems pamojavo ir nuskubėjo to­
lyn, nešina didžiuliu prausimosi reikmenų krepšiu. Jūrų pėstininkas
atidavė jai pagarbą, tada vėl nusisuko į Džiną, aiškindamas, kaip va­
dovaujantis planu iš pagrindinio denio nueiti, pavyzdžiui, į skalby­
klą. Džina labai atidžiai klausėsi visko, ką jis aiškino.
— Ne pats geriausias variantas, — tarė Margareta vėliau, sun­
kiai sėsdamasi ant gulto.
Šuo tuo tarpu dūlinėjo po kajutę, uostinėdamas grindis.
— Jai reikia kaip reikiant pasivaikščioti. Ji pripratusi laiką leisti
lauke.
Avisė užgniaužė norą mestelėti, kad apie tai reikėjo galvoti anks­
čiau. Žiūrėdama į savo kelioninį veidrodėlį jį ant veido tepėsi kremą,
buvo girdėjusi, kad jūros oras baisiai gadina odą. Tebus ji prakeikta,
jeigu susitiks su Ianu atrodydama kaip razina.
 Tuomet atsidarė kajutės durys ir grįžo Džina.
— Nuostabu, — pasakė Margareta, kai Džina šypsodamasi įėjo
vidun ir uždarė duris. — Buvo nuostabu, Džina.
Džina didžiuodamasi savimi pasimaivė.
— Ką čia daug kalbėti, merginos, — arba tai sugebi, arba... —
ji nutilo. — Po šimts, Avise, šitaip išsižiojusi atrodai kaip žuvis, iš­
mesta ant kranto.
Avisė užsičiaupė.
— Aš tau baisiai dėkinga, Džina, — toliau kalbėjo Margare­
ta. — Tikrai nemaniau, kad jis pasijudins iš vietos. Bet tas triukas,
kai apsimetei, kad nemoki skaityti, tai buvo tikras šedevras.
— Kaip tai?
— Man tokia mintis ir į galvą nebūtų atėjusi. Tavo smegeninė
tikrai gerai veikia.
Džina keistai į ją pažvelgė.
— Tai kad nėr čia ką galvoti, bičiule. Tikrai nemoku skaityti.
Nė žodžio, — prisipažino ji, nudūrusi akis. —- -Išskyrus savo vardą.
Niekada nemokėjau.
Stojo nejauki tyla. Avisė bandė atspėti, ar čia buvo dar vienas
Džinos juokelių, bet šioji nesijuokė. Tačiau po akimirkos mergina
atsistojo ir pradėjo it pašėlusi mostaguoti rankomis.
— Kas čia dabar, po galais?
Netrukus po kajutę pasklidęs bjaurus kvapas paaiškino jos elge­
sį. Margareta susigūžė.
— Jūs jau man atleiskit, merginos. Sakiau, kad ji tvarkinga. Bet
niekad nesakiau, kad negadins oro.
Džina pratrūko juoktis, netgi Franse išspaudė liūdną šypseną.
Avisė užvertė akis ir, stengdamasi nepasiduoti kartėliui, galvojo
apie lainerį „Karalienė M arija“ .*

*
 Antrąjį vakarą ėmė kamuoti namų ilgesys. Margareta gulėjo
tinusioje kajutėje, negalėdama užmigti, klausėsi, kaip girgždėjo gultai
ir kaip šnarpštė jos besivartančios bendrakeleivės, o atėjus laikui mie­
goti jos nuovargis nei iš šio, nei iš to išgaravo. Manė, kad jai viskas
g,erai, mat visi neįprasti dalykai ir susijaudinimas, kurį jautė išvykusi
iš uosto, nepaliko daug laiko apmąstymams apie naująsias gyvenimo
.iplinkybes. Dabar, įsivaizdavus laivą vidury vandenyno, plaukiantį
aklinoje tamsoje, ją apėmė nepaaiškinamas siaubas, vaikiškas noras
bėgti iš čia, grįžti į namus, iš kurių ji anksčiau niekada nebuvo išvy­
kusi ir kur visada jautėsi saugi. Broliai dabar turbūt ruošėsi miegoti.
| i įsivaizdavo visus susėdusius aplink virtuvės stalą — mat po moti­
nos mirties svetaine jie retai kada naudodavosi, — ištiesę ilgas kojas
klausosi radijo, žaidžia kortomis, Danielis turbūt skaito pieštines is-
lorijas, o jam per petį žiūri Kolmas. Tėtis tikriausiai sėdi savo krėsle,
rankas susidėjęs už galvos, marškinių alkūnės nubrizgusios, o jis pats
užsimerkęs, lyg rengtųsi miegoti, bet retkarčiais vis tiek linkteli galva.
I ,etė greičiausiai ką nors siuva arba blizgina, o gal sėdi tame krėsle,
kuris kadaise priklausė jos motinai.
Letė, su kuria ji taip bjauriai pasielgė.
Margaretą sukrėtė suvokimas, kad daugiau jų nebepamatys, nė
vieno, ir ji įsikando sau į pirštą, tikėdamasi, kad fizinis skausmas
padės atsikratyti to vaizdo.
Ji sunkiai atsiduso, ištiesusi ranką po antklode susirado Modę
( Ion, kuri gulėjo prisispaudusi jai prie šono. Nereikėjo išsivežti šuns.
lai buvo savanaudiška. Tiesiog ji nepagalvojo, kokioje apgailėtinoje
padėtyje atsidurs — ištisą parą uždaryta triukšmingoje ankštoje ka­
jutėje. Net pačiai Margareta! tai buvo sunkiai pakeliama, o juk pa­
norėjusi ji bent jau galėjo išeiti pasivaikščioti. Atleisk, tyliai pasakė ji
šuniui. Pažadu, kai nuvyksim į Angliją, kaip nors išpirksiu savo kaltę.
Skruostu jai nuriedėjo ašara.
Už durų jų sargybinis sumindžikavo ant metalinių grindų ir
tyliai sumurmėjo, sveikindamasis su kažkokiu praeiviu. Ji girdėjo,
kaip į duris trynėsi jo marškiniai. Kažkur tolumoje kažkas garsiai lipo
metaliniais laiptais. Virš jos per miegus kažką murmėjo Džina. Avisė
ant galvos su suktukais užsitraukė antklodę.
Margaretai dar niekada nebuvo tekę su kuo nors gyventi vie­
name kambaryje. Tai buvo vienas iš nedaugelio privalumų, kuriais
galėjo pasigirti kaip Donlivių namuose gyvenanti moteris. Uždarius
duris, be šviesos, be gryno oro mažoje kajutėje pasidarė trošku. Ji
nuleido kojas nuo gulto ir taip sėdėjo kokią minutę. Aš taip negaliu,
pasakė ji sau, mėgindama kojas prisidengti naktiniais marškiniais.
Turiu susiimti. Ji pagalvojo apie Džo, jo šiltą, šiek tiek pašaipią veido
išraišką. Susiimk, mergyt, išgirdo jo balsą ir užsimerkė, mėgindama
sau priminti, kodėl leidosi j šią kelionę.
— Margareta? — tamsoje pašaukė Džina. — Kur nors eini?
— Ne, — atsakė Margareta, vėl kišdama kojas po antklode. —
Ne, tik... — jai buvo sunku paaiškinti. — Niekaip negaliu užmigti.
— Aš irgi.
Džinos balselis jai pasirodė kažin koks neįprastai plonas. M ar­
garetai jos staiga pagailo. Ji buvo tokia vaikiška.
— Ateisi pas mane? — sušnibždėjo.
Ji vos įžiūrėjo plonytes Džinos kojas, besikabarojančias žemyn
kopėtėlėmis. Paskui Džina palindo po antklode kitame Margaretos
gulto gale.
— Tavo pusėje vis tiek netilpsiu, — sukikeno Džina, ir Marga­
reta nesusilaikiusi taip pat nusijuokė. — Žiūrėk, kad tavo mažiukas
nesispardytų. Ir neleisk šuniui lįsti man į apatinius.
Kelias minutes jos gulėjo tylėdamos. Margareta nelabai suprato,
ar Džinos buvimas šalia ją guodė, ar, atvirkščiai, erzino. Džina kurį
laiką muistėsi, nekantriai trūkčiodama kojomis, ir Margareta pajuto,
kaip susidomėjusi Modė Gon pakėlė galvą.
— Koks tavo vyro vardas? — galų gale paklausė Džina.
— Džo.
— O maniškio — Stenas.
 — Jau sakei.
— Stenas Kaslfortas. Antradienį jam sueis devyniolika. Jo
mama nelabai apsidžiaugė, kai Stenas pasakė, kad apsivedė. Bet jis
i iIdna, kad dabar ji jau šiek tiek apsiramino.
Margareta gulėjo, žvelgdama į tamsą, prisimindama tuos šiltus
laiškus, kuriuos jai siuntė Džo motina, ir spėliojo, ar tokia jaunutė
mergaitė viena į pasaulį leidosi dėl to, kad buvo drąsi, ar tiesiog lin­
kusi neprotingai rizikuoti.
— Esu tikra, kad viskas susitvarkys, kai judvi susipažinsit, —
pasakė ji, nes nenorėjo, kad Džina neteisingai suprastų jos tylėjimą.
— Iš Notingemo, — pridūrė Džina. — Esi girdėjusi?
— Ne.
— Aš irgi. Bet jis sako, kad iš ten kilęs Robinas Hudas. Tai spė­
ju, kad turbūt miške.
Džina vėl pasimuistė, ir Margareta pajuto ją rausiantis po ant­
klode.
— Tu nieko prieš, jeigu užsirūkysiu? — sušnypštė ji.
— Pirmyn.
Trumpam plykstelėjo liepsna, apšviesdama Džinos veidą. Šioji
.u lodė labai susikaupusi. Paskui papurčiusi užgesino degtuką, ir ka­
jutė vėl paskendo tamsoje.
— D aug galvoju apie Steną, žinai, — kalbėjo Džina. — Baisiai
j.iu gražus. Visos mano draugės taip sakė. Susipažinau su juo prie
kino, kai jis su bičiuliu pasisiūlė sumokėti už mano ir mano draugės
bilietus. Žiūrėjom „Zigfeldo kvailystes“*. Spalvotas, — ji išpūtė dū­
mus. — Stenas man pasakė, esą nuo pat Portsmuto nebuvo bučiavęs
merginos, tad tokiomis aplinkybėmis tikrai negalėjau jam atsakyti.
Sugebėjo palįsti man po sijonu nė nesulaukus „M ano širdies“**.
Margareta išgirdo ją niūniuojant kažkokią melodiją.
— Ištekėjau vilkėdama suknele, pasiūta iš parašiutų šilko. Mano

* Holivudo muzikinė komedija pastatyta 1946 m.

** Daina iš filmo „Zigfeldo kvailystės“ .
teta Meivė gavo jo iš vieno pažįstamo kareivio, kuris darė mėgėjiškus
radijo aparatus. Mano mamai tie reikalai ne itin rūpi, — Džina pa­
tylėjo. — Tiesą pasakius, kur kas geriau sutariu su savo teta Meive.
Visada taip buvo. Mano mama sako, kad iš manęs nieko gero.
Margareta apsivertė ant šono, galvodama apie savo motiną —
apie jos atkaklumą, polinkį įsakinėti ir irzlumą, strazdanotas rankas,
betvarkančias plaukus, kad šie nekristų į akis, ir taip kokį šimtą kartų
per dieną. Ji pajuto,'kaip jai išdžiūvo burna.
— O kaip būna, kai tu... na, žinai...
— Ką?
— Ar reikia ką nors daryti kitaip? Turiu galvoj, kad pastotum.
— Džina!
— Ką? — pasipiktinusi atkirto Džina. — Kas nors juk turi man
paaiškinti.
Margareta atsisėdo, stengdamasi nesusitrenkti galvos į viršutinį
gultą.
— Tik nesakyk, kad nežinai.
— Tada juk neklausčiau.
— Nori pasakyti, kad niekas tau nieko nepaaiškino... iš kur
atsiranda vaikai?
Džina prunkštelėjo.
— Žinau, kur jis turi įkišti, jeigu tai turi galvoje. Ir man tas visai
patinka. Bet nesuprantu, kaip dėl to atsiranda vaikai.
Margareta jautėsi tokia apstulbusi, kad net nežinojo, ką sakyti.
Bet tada iš viršaus pasigirdo Avisės balsas:
— Jeigu ketinate kitiems girdint pliurpti apie visas šitas vulga­
rybes, bent jau galėtumėte kalbėti tyliau. Čia yra norinčių miegoti.
— Lažinuosi, kad Avisė tai žino, — sukikeno Džina.
— Tu lyg ir sakei, kad netekai kūdikio, — kandžiai priminė
Avisė.
— O, Džina, kaip liūdna, — pasakė Margareta, nesąmoningai
ranka prisidengdama burną.
 Stojo ilga tyla.
— Iš tikrųjų, — pagaliau prabilo Džina, — aš visai ir nesilau-
kiau.
Margareta išgirdo, kaip subruzdėjo Avisė.
— Tiesiog man... truputį vėlavo, pačios žinot kas. Tai mano
draugė Polė ir sako, vadinasi, laukiesi. Tai aš ir pasakiau, kad laukiuo­
si, nes žinojau, kad taip bus lengviau patekti į laivą. Nors kai paskai­
čiuodavau dienas, buvo kaip ir aišku, kad negalėčiau lauktis, pačios
suprantat. Jiems paskui teko dukart atidėti mano apžiūrą, o kai paga­
liau apžiūrėjo, pasakiau, jog netekau kūdikio ir pradėjau verkti, nes
tada jau ir pati buvau beveik patikėjusi, kad laukiausi. Seselė manęs
pasigailėjo ir salto, niekieno čia reikalas, o svarbiausia, kad galėtum
nuvykti pas savo Steną. Turbūt dėl to ir apgyvendino mane kartu su
tavim, Mege. — Ji godžiai užsitraukė dūmo. — Tai štai tokie reika­
lai. Visai neketinau meluoti.
Ji apsivertė ir paėmusi batą į jo padą užgesino cigaretę. Paskui
priešiškai pridūrė:
— Bet jeigu pamėginsit mane įduoti, pasakysiu, kad netekau
kūdikio laive. Taigi nėra prasmės kam nors ką nors sakyti.
Margareta susidėjo rankas ant pilvo.
— Niekas niekam neketina tavęs skųsti, Džina, — pasakė ji.
Avisė tylėjo it vandens į burną prisisėmusi.
Lauke, kažkur toli, pasigirdo žemas, melancholiškas rūko sire­
nos garsas.
— O tu, Franse? — paklausė Džina.
— Ji miega, — sušnibždėjo Margareta.
— Visai ne. Kai užsidegiau cigaretę, mačiau, kad ji buvo atsi­
merkusi. Tu juk manęs neįskųsi, Franse?
— Ne, — atsakė Franse. — Neįskųsiu.
Džina išlipo iš lovos. Ji patapšnojo Margaretai per koją ir vikriai
Užsikabarojo ant savo gulto, kur paskui muistėsi, kol pagaliau įsitaisė
patogiai.
 — Tai, galų gale, — prabilo ji po kiek laiko. — Prisipažinkit,
kam tai patinka, ir paaiškinkit, kaip nuo to atsiranda vaikai?

Bombonešio „Stuka“* bomba, sverianti tūkstantį svarų, ant

pakilimo denio atrodo kaip alaus statinė. Ji išsiridena iš nedidelio,
bet grėsmingo lėktuvėlio vidurių smagiai ir lengvabūdiškai, lyg būtų
parista alaus rūsio laiptais. Apsupta savo sesučių ir karinių lėktuvų
derinio akimirką ji stabteli danguje, o paskui pradeda sklęsti laivo
link, tiesiai į denį, lyg ją vairuotų kažkokia nematoma jėga.
Tai vienas iš dalykų, apie kuriuos mąsto kapitonas Haifildas,
žvelgdamas aukštyn, į virš jo pakibusią mirtiną grėsmę. Kai ant ar-
muoto denio pakyla liepsnos siena, kuri pasiglemžia skrydžių valdy­
mo centrą, kapitono tiltelį ir pradeda keliauti dar aukščiau, jį apima
kaustantis siaubas, kad užmiršo kažin ką svarbaus. Kažko nepadarė.
Tačiau net ir apimtas sąstingio jis suvokia, kaip absurdiška bandyti
prisiminti kažkokį neatliktą darbą, kai jam gresia išnykimas.
O paskui, pačioje siautėjančios liepsnos širdyje, aplinkui ly­
jant bombomis, kurios atšoka nuo denių, jo nosis užuodžia degan­
čių degalų kvapą, o ausyse skamba rėkiančių vyrų balsai, jis pakelia
akis, norėdamas pamatyti lėktuvą, bet jokio lėktuvo ten nėra. Jis irgi
paskendęs geltonose liepsnose, kurios laižo lakūno kabiną, išlenkti
sparnai pajuodavę, bet ne tiek, kad paslėptų liepsnų dar nepaliestą
Harto veidą, jo klausiančias akis, žvelgiančias tiesiai į kapitoną.
Atleisk man, rauda Haifildas, nors ir nėra tikras, kad Hartas
girdi jį per visą šį triukšmą. Atleisk man.
Kai nubunda, jo pagalvė drėgna, dangus virš ramaus vandenyno
vis dar tamsus, o jis visiškoje tyloje tebekartoja tuos pačius žodžius.

*
„Junkers Ju 87“, arba „Stuka“, buvo dvivietis Vokietijos šturmo lėktuvas.
 7

As, kaip ir daugelis kitų, nė pats nebūčiau galėjęs pasa­

kyti, ar tą laivą labiau mėgau, ar nekenčiau,. Nemėgome
gyvenimo laive, betpačiu laivu — karo laivu — didžia­
vomės. Tarpusavyje jį nuolat keikdavome, bet niekam,
kas nepriklausė įgulai, nebūtume leidę blogai apie jį
kalbėti. „Victorious“ mums nešė sėkmę, o mes, jūreiviai,
esam labai prietaringi.
L. Tromanas, Jos Didenybės laivo „Victorious“
jūreivis. „Vynas, moterys ir karas“

Prieš dvi savaites

Iš Jos Didenybės laivo „Viktorija“ žurnalo buvo matyti, kad lai­

vas dalyvavo karo veiksmuose Atlanto vandenyno šiaurėje, Ramia­
jame vandenyne, o visai neseniai ir prie Morotai salos, kur plukdė
si urmo lėktuvus „Corsair“, padėjo atremti japonų puolimą ir galėjo
lai įrodyti savo randais. Kaip ir daugelis kitų laivų, „Viktorija“ per
pastaruosius kelerius metus buvo keliskart sustojusi Vulumulu prie­
plaukoje, kur buvo remontuojamas minų sugadintas korpusas, užlo­
pytos kulkų ir torpedų padarytos skylės, gydomi negailestingi randai,
atsiradę per jūroje praleistą laiką, prieš vėl išleidžiant jį atgal į vande­
nis, kartu su vyrais, kurie ir patys buvo sulopyti ir parengti mūšiui.
Kapitonas Džordžas Haifildas nebuvo itin poetiškos sielos, bet
vaikščiodamas po sausąjį doką ir žvelgdamas į nuo jūros kylantį ūką,
gaubiantį „Viktoriją“ ir kaimyninius laivus, apie laivus neretai galvo­
davo kaip apie savo draugus — kenčiančius nuo įvairiausių žaizdų, su
savitu charakteriu. Ir kaip galėtų žiūrėti į juos kitaip, kai šie buvo jo
sąjungininkai, atidavę visas jėgas, nepabūgę audringų jūrų ir negailes­
tingos ugnies. Per keturiasdešimt tarnybos metų Haifildas turėjo ir fa­
voritų: tokių, kurie jam atrodė nepaprastai savi, artimi, kai atsirasdavo
ryšys tarp laivo ir įgulos, ir kiekvienas įgulos narys būtų nė nedvejo­
damas dėl jo padėjęs galvą. Paliekant tokį laivą jam tekdavo tramdyti
ašaras, bet dar sunkiau tai padaryti sekdavosi, kai laivas nuskęsdavo.
Turbūt būtent tokius jausmus senovės kariai jausdavo savo žirgams.
— Vargšė senutė, — sumurmėjo jis, žvilgtelėjęs į „Viktorijos“
šone išplėštą skylę.
Sis laivas jam labai priminė jo senąjį laivą — „Nesutramdomąjį“.
Gydytojas liepė vaikštant pasiramsčiuoti lazdele. Haifildas įtarė,
kad kitiems gydytojas bus pasakęs, jog jo apskritai nereikėtų leisti į
jūrą.
— Jūsų amžiaus žmogui tokios žaizdos gyja ilgiau, — kalbėjo
jis, apžiūrinėdamas melsvai pilkšvą randą, kur metalas buvo perrėžęs
koją iki pat kaulo, o oda aplink žaizdą liko nelygi dėl nudegimų. —
Manau, jums dar ankstoka grįžti į tarnybą, kapitone.
Tačiau Haifildas iš ligoninės išėjo tos pačios dienos rytą.
— Turiu namo nuplukdyti laivą, — pasakė jis, taip užbaigda­
mas pokalbį.
Tikrai neketino tokiu metu leisti savęs paversti invalidu. Gydy­
tojas nieko į tai neatsakė, kaip ir visi kiti. Kartais Haifildui atrodyda­
vo, kad dabar niekas paprasčiausiai nebežinojo, ką jam sakyti. Ir jis
už tai nekaltino — jų vietoje turbūt būtų jautęsis taip pat.
— A, Haifildai. Jie man sakė, kad rasiu jus čia.
— Sere.
Jis sustojo ir atidavė pagarbą. Prie Haifildo prisiartino admi­
rolas ir, nepaisydamas, kad lynojo, mostu adeido karininką, kuris
ėjo už Makmano ir nešė lietsargį. Virš jų ratus suko ir nardė kirai, o
paukščių riksmus slopino rūkas.
 — Kaip jūsų koja? Geriau?
— Visiškai sveika, sere. Kaip nauja.
Jis pastebėjo, kaip admirolas žvilgtelėjo į jo koją. Jeigu lauke
pamatei admirolą, sakydavo vyrai, gali ruoštis dviem dalykams —
arba iškilmingai ceremonijai, arba „ant kilimėlio“ . Tačiau Makmanas
buvo neblogas žmogus ir paprastai žinodavo, kas vyksta. Dauguma
lokio rango pareigūnų daugiausia užsiimdavo popierizmu, o nuo
savo stalo pakildavo ir j denį užlipdavo tik tada, kai laivui būdavo
laikas grįžti į tarnybą, kad bent šiek tiek pasimaudytų šlovės spindu­
liuose. Vis dėlto šis admirolas buvo retas paukštis: visada rūpinosi,
kas vyksta dokuose, padėdavo spręsti ginčus, domėjosi politiniais rei­
kalais, viskuo abejodavo ir nieko nepraleisdavo pro akis.
Haifildas turėjo prisiversti nemindžikuoti, nes jam vis norėjosi
perkelti svorį ant sveikosios kojos. Ir pagalvojo, kad tai Makmanui
mrbūt irgi ne paslaptis.
— Panorau pamatyti „Viktoriją“, — tarė jis. — Nemačiau jos
kelerius metus. Turbūt nuo tada, kai ja plaukiau Adrijos jūros kam­
panijos metu*.
— Ji jums gali pasirodyti šiek tiek pasikeitusi, — įspėjo M akma­
nas. — Nemažai prisikentėjo.
— Turbūt tą patį būtų galima pasakyti apie daugumą iš
mūsų, — lyg ir pajuokavo Haifildas, ir Makmanas, tai išgirdęs, šyp­
telėjo.
Jiedu neskubėdami ėjo krantine, nesąmoningai žengdami koja
kojon.
— Tai, vadinasi, esate visiškai sveikas ir pasirengęs grįžti į tar­
nybą, Haifildai?
— Taip, sere.
— Baisus dalykas. Viskas, kas nutiko. Mes visi jus nuoširdžiai
n/jaučiame.

* Antrojo pasaulinio karo metais kelių Europos šalių karinio jūrų laivyno pajėgų
vykdyta karinė kampanija.
 Haifildas tiesiog žvelgė tolyn.
— Taip, — tęsė Makmanas. — Hartas būtų daug pasiekęs.
Buvo neeilinis lakūnas... Baisiai apmaudu, kad viskas taip susiklostė,
kai buvo likę jau visai nedaug.
— Kol gulėjau ligoninėje, sere, susisiekiau su jo motina.
— Taip. Puiku. Jūs geras žmogus.
Jam buvo gėda būti giriamam už tokį menką pasiekimą. Paskui
Haifildas pajuto, kąd nebegali apie tai kalbėti, ir šitaip nutikdavo
visada, kai tik būdavo užsimenama apie Hartą.
Tylai užsitęsus kelias minutes, admirolas sustojo ir atsisuko į jį.
— Neturėtumėte savęs kaltinti.
— Sere.
— Girdėjau, kad buvote dėl to šiek tiek... nusiminęs. Žinokite,
kad mums visiems teko patirti tokių netekčių ir paskui nemiegoti
naktimis spėliojant, ar galėjome padaryti ką nors, kad to išvengtu­
me. — Jis įdėmiai žvelgė į Haifildą. — Neturėjote iš ko rinktis, ir
visi tai žino. •
Haifildas įsitempė. Jis negalėjo prisiversti pažvelgti admirolui į
akis.
— Aš kalbu visiškai rimtai. Ir jeigu jūsų likusios įgulos karjera
truks tiek, kiek truko jūsiškė, vyrai dar ne to prisižiūrės. Nėra čia ko
sukti galvos, Haifildai. Tokių dalykų neišvengsi.
Makmanas nutilo, lyg būtų paskendęs mintyse, ir Haifildas jam
taip pat nieko nesakė, klausydamasis jųdviejų žingsnių, aidinčių ant
šlapios krantinės, ir tolimo kranų girgždėjimo bei duslių smūgių.
Jie priėjo prie trapo. Net ir iš čia Haifildas matė laive dirbančius
mechanikus, keičiančius nuo smūgių sulankstytus metalo lakštus,
girdėjo smūgius ir gręžimą, iš kurio suprato, kad pagrindiniame de­
nyje darbavosi suvirintojai. Jie labai stengėsi, tačiau glotniame, pil­
kame dešiniajame borte tebejuodavo didelis apanglėjęs plyšys. Gal šis
laivas ir nebuvo pats gražiausias, bet į jį pažvelgęs Haifildas pajuto,
kaip pastarųjų savaičių liūdesys pradėjo sklaidytis.
 Jie sustojo trapo apačioje, prisimerkę nuo purkšnos. Haifildui
vėl nudiegė koją, jam norėjosi kur nors nepastebimai įsikibti.
— Tai ką ketinate veikti grįžęs, Haifildai?
Haifildas sudvejojo.
— Būsiu pensijoje, sere.
— Tą tai aš žinau. Bet kuo ketinate užsiimti? Turite kokių nors
|»<>mėgių? O gal yra ponia Haifild, kurią nuo mūsų slėpėte visus tuos
metus?
— Ne, sere.
— A.
Haifildui pasirodė, kad tame žodyje išgirdo pagailą. Panoro
iiilmirolui paaiškinti, kad gyvenime moters jam niekada netrūko. Tik
j u.įsidėk su moterimis, ir tavo ramybei ateis galas. Buvo ganėtinai
prisižiūrėjęs į vyrus, kurie, išplaukę į jūrą, ilgėdavosi savo žmonų, o
l»tjžę į sausumą bemat suirzdavo, nes moterys ir šeimos gyvenimas
|iios varžė. Jis apie tai stengdavosi neprasižioti, nes tuos kelis kartus,
lui leido sau paatvirauti, sulaukė kitų vyrų keistų žvilgsnių.
Admirolas atsistojo nugara į „Viktoriją“ .
— Ką gi, mažai kas gali prilygti prisiekusiam jūrininkui, ar ne?
Iii rimt nebūtumėte toks geras jūrininkas, jeigu nuolat nerimautu­
mėte dėl kokios nors moters.
— Tikrai taip, sere.
— Aš mėgstu golfą. Ketinu aikštynuose leisti ištisas dienas, nuo
lyio iki vakaro. Kažkodėl manau, kad mano žmona tam nepriešta-
ijus , — nusijuokė jis. — Per visus tuos metus ji priprato gyventi
Stivai p, pats suprantate.
— Taip, — atsakė Haifildas, nors ir nesuprato.
— Nelabai džiaugiasi tuo, kad aš jai visą laiką painiosiuos po
Imjomis.
— N a, taip.
— Bet jum s dėl to nėra ko nerimauti, ar ne? Galite golfą žaisti
Mi k panorėjęs.
 — Tai kad golfas ne mano stichija, sere.
— K ą jūs sakote?
— M an labiau prie širdies vanduo.
Jis vos nepasakė to, ką iš tikrųjų galvojo: jog nebuvo tikras, ką ke­
tino daryti. Ir kad tas nežinojimas jį trikdė. Pastaruosius ketverius de­
šimtmečius buvo suplanuota kiekviena jo gyvenimo minutė. Jis galėjo
pasakyti, ką ir net kur darys bet kurią dieną, kad ir už kelių savaičių, ir
kurioje pasaulio dalyje bus, nes visa tai buvo surašyta juodu ant balto.
Vyrams atrodė, kad jam pasisekė, jog karjerą baigia kaip tik
tada, kai pasibaigė karas — šlovės spinduliuose, juokavo jie. Pats sau
Haifildas buvo nusprendęs, kad parplukdys savo vyrus namo, ir tai
bus puiki pabaiga. Viskas atrodė labai įtikinamai, bet kelis kartus
teko tvardytis, kad nepradėtų admirolo maldauti leisti jam pasilikti.
— Tai lipsit į laivą?
— Norėčiau patikrinti darbų kokybę. Atrodo, jie čia laiko vel­
tui negaišo.
Vėl atsidūręs laive Haifildas pajuto atgaunantis savo autoritetą,
tą tikrumo ir tvarkos jausmą, kuris buvo jį apleidęs per ligoninėje
praleistą laiką. Admirolas neatsiliepė, tik žvaliai užlipo trapu, rankas
susinėręs už nugaros.
Registracijos lenta buvo nusukta į sieną. Haifildas stabtelėjo
tarpduryje, apsuko ją ir įkišo savo kortelę, taip patvirtindamas, kad
jis laive. Tai jį padrąsino. Paskui jiedu žengė per durų slenkstį, į urvą
primenantį angarą, abu sutartinai palenkdami galvas.
Buvo uždegtos ne visos šviesos, ir Haifildui prireikė poros mi­
nučių, kol jo akys apsiprato su prieblanda. Aplinkui eiliniai prie siau­
rų lentynų tvirtino dideles įrangos dėžes, pakeldavo ir vėl nuleisdavo
juodus kibirus su įrankiais tiems, kurie dirbo aukščiau. Kitame gale
trys jauni jūreiviai iš naujo dažė vamzdžius. Jie žvilgtelėjo per petį,
nežinodami, ar atiduoti pagarbą, ar ne. Haifildas atpažino vieną iš
jų — jauną vaikiną, prieš kelias savaites įsipainiojusį į grandines ir
vos nepraradusį piršto. Vaikinas atidavė jam pagarbą, ir Haifildas
pastebėjo, kad. prie jo rankos pririšta odinė kišenė. Haifildas atsaky­
damas linktelėjo galva. Jam patiko, kad jūreivis jau buvo grįžęs į tar­
nybą. Paskui jis pažvelgė į didžiulę lifto šachtą, kuria lėktuvai būdavo
pakeliami ant denio. Ten dirbo keli vyrai, kurių vienas buvo užsilipęs
ant pastolių ir vienodais intervalais iki pat pakilimo denio tvirtino
metalinius statramsčius. Haifildas spoksojo į tą reginį, mėgindamas
•atprasti, kas ten vyksta, bet niekaip negalėjo rasti tam paaiškinimo.
— Ei, tu!
Jaunasis suvirintojas pakėlė savo apsauginį šalmą. Kapitonas
prisiartino prie lifto šachtos krašto.
— Ką, po galais, čia darai?
Vyrukas žiūrėjo į jį, aiškiai nieko nesuprasdamas, ir tylėjo.
— K ą čia darai toje lifto šachtoje? Gal visai netekai proto? Ar
bent žinai, kam ji skirta? Per ją prakeikti lėktuvai pakeliami aukštyn
ir nuleidžiami žemyn. Kas, po galais, tau liepė...
Admirolas palietė Haifildo ranką. Kapitonas ne iš karto tai pa­
juto — taip jį išmušė iš vėžių tas nesuvokiamas vaizdas.
— Kaip tik apie tai su jumis ir atvykau pasikalbėti.
— Tas prakeiktas kvailys kiša metalines atramas į lifto šachtą.
( lia juk atramos dviaukštėms lovoms, po galais. Ar tu bent žinai, ką
darai, žmogau?
— Jis tai daro mano įsakymu, Haifildai.
— Atsiprašau, sere?
— Kol jūs gydėtės, šis tas pasikeitė. Nauji nurodymai iš Londo­
no. Si kelionė bus ne visai įprasta.
Haifildo veide šmėkštelėjo nusivylimas.
— Ir vėl karo belaisviai?
— Ne.
— N e priešo karo belaisviai? Atsimenat, kokių problemų turė­
jom...
— Manau, Haifildai, kad blogiau. — Admirolas giliai atsiduso
ii pažvelgė tiesiai kapitonui į akis. — Tie gultai skirti moterims.
 Stojo ilga tyla.
— Jūs parplukdysite savo vyrus namo, bet turėsite ir kitų kelei­
vių. Apie šešis šimtus australiečių karo nuotakų, vykstančių pas savo
vyrus į Angliją. Liftų šachtose bus įrengti joms skirti gultai.
Suvirintojas grįžo prie darbo. Iš po jo lituoklio pasipylė žiežir­
bos, atšokančios nuo metalinio rėmo.
Kapitonas Haifildas pasisuko į admirolą.
— Bet jos negali plaukti mano laivu.
— Dabar karas, Haifildai. Visiems tenka prisitaikyti.
— Jos turi keliauti keleiviniais laivais, sere. Laineriais, kur jomis
būtų tinkamai pasirūpinta. Negalima leisti moterų, kūdikių ir pana­
šiai į lėktuvnešį. Č ia beprotybė. Turite jiems pasakyti.
— Nepasakyčiau, kad man tai labai patiko. Bet pareiga šaukia,
bičiuli. Visi laineriai jau rekvizuoti. — Jis patapšnojo Haifildui per
petį. — Tik šešios savaitės. Nespėsit nė apsidairyti. O po įvykio su
Hartu ir mina šis dalykas pakels vyrams nuotaiką. Padės jiems pra­
siblaškyti.
Bet čia mano paskutinė kelionė.* Paskutinė kelionė kartu su
mano vyrais. Mano laive. Haifildas pasijuto nežmoniškai pažemintas
ir iš įniršio norėjo rėkti.
— Sere...
— Klausykite, Džordžai, telefono linijos jau įkaitusios, kiek
apie tai prišnekėta su Londonu. Dėl tų nuotakų net pradėjo bręsti
šioks toks politinis skandalas. Britų moterys prie parlamento rengia
demonstracijas, nes jom s atrodo, kad apie jas visi pamiršo. Nei mūsų
vadovybė, nei Australijos vyriausybė nenori, kad kas nors panašaus
pasikartotų čia. Australai vyrai nekaip jaučiasi dėl to, kad tiek jų mo­
terų ištekėjo už užsieniečių. Visos suinteresuotos šalys mano, kad
geriausia būtų kuo greičiau tas moteris išgabenti, ir pagaliau aprims.
Patylėjęs jis prašneko sąmokslininko tonu:
— Suprantu, kaip jums sunku, bet tik įsivaizduokite, kaip turi
jaustis tos merginos. Kai kurios jų savo vyrų nematė dvejus metus, o
p,ai ir ilgiau. Karas baigėsi, ir jie nori pagaliau susitikti. — Admirolas
pastebėjo, kaip kietai Haifildas buvo sukandęs dantis. — Pamėginki­
te įsivaizduoti save jų vietoje, Džordžai. Jos tik nori kuo greičiau grįž-
ti pas savo mylimus vyrus. Negi neįsivaizduojate, koks tai jausmas?
— Moterys laive — garantuota nesėkmė, — griežtai atkirto
I laifildas, ir keli netoliese buvę vyrai, užmiršę savo darbus, pradėjo
klausytis. — Aš su tuo nesitaikstysiu. Neleisiu, kad moterys šiame
laive keltų netvarką. Jie turi suprasti. Negali nesuprasti.
Kai admirolas vėl prašneko, balsas buvo raminantis, bet jame
atsirado ir šioks toks šaltukas, kaip žmogaus, kuris buvo beprarandąs
kantrybę.
— Nebus nei kūdikių, nei vaikų. Šios keleivės atrinktos itin
kruopščiai. T ik jaunos, sveikos moterys. Tiesa, gali būti, kad kelios
iš jų laukiasi.
— O kaip gi vyrai?
— Vyrų nebus. Na, gal vienas kitas, bet apie tai sužinosime tik
likus kelioms dienoms iki išvykimo. Kol kas galutinio keleivių sąrašo
dar neturime. — Admirolas šiek tiek patylėjo. — A, jūs klausiate apie
savo vyrus. Na, jie gyvens skirtinguose deniuose. Tos liftų šachtos,
kuriose bus įrengtos kajutės, bus izoliuotos. Kelios moterys — tos,
kurios laukiasi, — gyvens vienvietėse kajutėse. Jūsų vyrai dirbs kaip
Įprastai. O mes jau dabar apgalvojame tam tikras priemones, kurios
neleistų jokio nederamo bendravimo — suprantate, apie ką aš kalbu.
Kapitonas Haifildas atsisuko į savo vadą. Vyras buvo toks su­
sirūpinęs, kad veide neliko jam įprasto abejingumo. Jis norėjo tik
vieno — kaip nors išaiškinti admirolui, kad tai baisiai neteisinga ir
visiškai neįmanoma.
— Klausykite, sere, kai kurie mano vyrai moters nematę jau ne
vieną mėnesį. Čia tas pat, kaip kišti degtuką į fejerverkų dėžę. Negi
negirdėjote apie incidentus „Ryžtingajame“? Visi puikiai žinome, kas
ten nutiko, po galais.
— Manau, kad iš „Ryžtingojo“ visi šio to pasimokėme.
 — Tai tiesiog neįmanoma, sere. Tai pavojinga, absurdiška ir
destabilizuos laivo įgulos drausmę. Jūs ir pats žinote, koks tai trapus
dalykas.
— Deja, Haifildai, tai nesvarstytina.
— Ištisus mėnesius stengėmės pasiekti pusiausvyrą. Pats žinote,
kad mano vyrai perėjo ir ugnį, ir vandenį. Negalite čia suleisti minios
merginų ir tikėtis...
— Joms bus taikomos griežtos taisyklės. Karinis jūrų laivynas
parengs rekomendacijas...
— Bet ką moterys žino apie taisykles? Jei tik šalimais apsigyvena
vyrai ir moterys, bėdos neišvengsi.
— Jos ištekėjusios moterys, Haifildai, — dabar jau griežtai
prašneko admirolas. — Ir vyksta namo, pas savo vyrus. Tai ir yra
svarbiausia.
— Su visa derama pagarba, sere, bet tai tik rodo, kad ne kažin
ką išmanote apie žmogaus prigimtį.
Haifildo žodžiai, kurie pribloškė jiios abitj~pakibo ore. Kapito­
nas trūkčiojamai įkvėpė.
— Prašau leidimo eiti, sere.
Jis nė nelaukė admirolo leidimo. Pirmą kartą per visą savo kar­
jerą kariniame jūrų laivyne kapitonas Haifildas apsisuko ant kulno ir
niršdamas atgręžė savo viršininkui nugarą.
Admirolas stovėjo ir stebėjo, kaip šis nužygiavo iki angaro galo
ir pranyko laivo viduriuose, it kiškis, ieškantis užuovėjos savo oloje.
Kam nors kitam tokia nepagarba galėjo kainuoti ir karjerą, bet nors
Haifildas buvo senas niurgzlys, Makmanas šį vyrą gerbė ir visai neno­
rėjo jam sugadinti gyvenimo. Be to, mąstė admirolas, galvos linktelė­
jimu leidęs suprasti jauniesiems jūreiviams, jog gali toliau dirbti, kad
ir kaip jis mylėjo savo žmoną ir dukteris, jeigu jau būtų visiškai nuo­
širdus ir jeigu tai būtų buvęs jo laivas, turbūt būtų jautęsis taip pat.
 8

Kelionės metu nuotakoms buvo siūlomos paskaitos apie

taiy kaip reikėtų apsipirkinėti ir gaminti maistą, gyve­
nant is normuotų maisto davinių. Artėjant kelionės pa­
baigai, jų dieta buvo siek tiek apribota, kad perėjimas
prie maisto davinių nebūtų toks sunkus.
„D aily M irror“ , 1946 m. rugpjūčio 7 d.

Penkios dienos laive

Laivui išplaukus už Sidnėjaus kyšulių, oro sąlygos jūroje pasi­

keitė taip pat greitai ir nenuspėjamai, kaip ir laivu plaukusių nuota­
ką nuotaikos. Jūreiviai mėgo sakyti, kad niekas geriau už Didžiąją
Australijos įlanką negalėjo parodyti, kas yra tikras jūreivis, o kas ne.
Atrodė, kad apgaulingu ramumu žmones užliūliavusios liki­
mo deivės dabar nusprendė parodyti, kokie jie pažeidžiami ir kokia
nenuspėjama jų ateitis. Sviesi mėlyna jūra patamsėjo, susidrumstė,
pradėjo grėsmingai banguoti. Švelnų vėjo dvelksmą pakeitė stiprūs
gūsiai, kurie vėliau sustiprėjo iki škvalo ir taškė lietumi vyrus, kurie,
dusdami po klijuote, mėgino geriau pritvirtinti lėktuvus prie denio.
I.aivas po jų kojomis trūkčiojo, braudamasis per bangas, dejuodamas
is įiampos.
Kaip tik tada keleivės, kurios pirmiau leido dienas nenustygs­
ta nčia minia bastydamosis po laivo denius, iš pradžių po vieną, o
paskui ir grupėmis, išsislapstė po kajutes. Tos, kurios dar laikėsi ant
kojų, netvirtu žingsniu, sulinkusiais keliais šiaip taip keliavo korido-
riais, ramstydamosis į sienas ir mirtinai išblyškusios. Paskaitos buvo
atšauktos, kaip ir planinė rikiuotė, kurios metu jom s turėjo būti
paaiškinta apie gelbėjimo valtis, nes įgula suprato, kad pakankamai
moterų vis tiek nesusirinks. Budėtojos, kurios dar galėjo paeiti, sten­
gėsi išnešioti nuotakoms tabletes nuo pykinimo.
Laivą daužančios bangos, periodiškai skambantis laivo garsinis
signalas ir nuolat viršuje žvangančios grandinės bei lėktuvai truk­
dė miegoti. Avisė ir Džina (juk niekas kitas ir negalėjo būti, ar ne?)
gulėjo ant savo gultų, užsisklendusios savo privačiuose šleikštulio ir
kančios pasauliuose. Na, bent jau Avisės pasaulis buvo privatus, bet ji
iki menkiausių smulkmenų žinojo visus Džinos simptomus; kaip su­
sitraukdavo bendrakeleivės skrandis, kaip pamačiusi sausos duonos
riekelę mergina apsivėmė tiesiog prie pakilimo denio valgyklos, kaip
tas pasibjaurėtinas mechanikas, kuris sekiojo paskui jas prie skalby­
klos, jos akivaizdoje suvalgė sumuštinį su sūriu ir mielių pasta, kad
tik jai pasidarytų dar blogiau. Maistas jam dribo iš burnos ir...
— Gerai jau, gerai, Džina. Viską su pratau ,-^ nutraukė ją Avisė
ir užsikimšo ausis.
— Tai neinat gerti arbatos? — paklausė Margareta iš tarpdu­
rio. — Vakarienei jautienos troškinys.
Šuo miegojo ant jos lovos. Prastas oras jam, matyt, buvo nė
motais.
Džina gulėjo nusisukusi į sieną. Ji kažką atsakė, bet buvo neį­
manoma suprasti ką. Gal ir gerai.
— Tai eime, Franse, — tarė Margareta. — Taip išeina, kad li­
kom tik mudvi.

Margareta Donlivi su Džozefu Obrajenu susipažino prieš aš­

tuoniolika mėnesių, kai jos brolis Kolmas iš užeigos parsivedė ne
tik jį, bet ir dar šešis ar septynis bičiulius, kurie per tuos kelis iki
karo pabaigos likusius mėnesius tapo nuolatiniais Donlivių namų
lankytojais. Anot Margaretos, tokiu būdu jos broliai stengėsi paįvai­
rinti gyvenimą po motinos netekties. Pradžioje jiems buvo sunku
apsiprasti su ištuštėjusiais namais, kurtinančia tyla, kuri stojo, kai
iš namų dingo vos vienas ir ne pats triukšmingiausias žmogus. Nei
ievas, nei broliai nenorėjo palikti jų su Danielių vienų ir išeiti skan­
dinti sielvarto į užeigą — jie buvo rūpestingi, nors ne visada tokie
atrodydavo, todėl net keliems mėnesiams užeiga persikėlė į jų ūkį.
Kartais pikapu parvažiuodavo keturiolika ar penkiolika vyrų, neretai
amerikiečiai atsiveždavo stipriųjų gėrimų ir alaus, o airiai dainuoda­
vo dainas, nuo kurių Miurėjus pradėdavo ašaroti. Kiekvieną vakarą
namuose skambėjo girtų vyrų dainos, o kartais pasigirsdavo ir D a­
nielio rauda, nes jis niekaip negalėjo su visu tuo apsiprasti.
— Džo buvo vienintelis, nepakvietęs manęs į pasimatymą ir
nelindęs man į akis, — pasakojo ji Fransei, su kuria sėdėjo beveik
tuščioje valgykloje ir valgė bulvių košę. — Kiti su manim elgėsi kaip
su baro merga ir, kai nematydavo broliai, pradėdavo graibytis. Teko
vienam užvažiuoti su kastuvu, kai prisigėręs pradėjo prie manęs lįsti
pieninėje. — Margareta stvėrė savo metalinį padėklą, kuris ėmė slysti
nuo stalo. — Daugiau jis nepasirodė.
Po savaitės Kolmas pričiupo kitą, paslapčiomis spoksantį pro
duris, kai ji buvo tualete. Jis, Naitas ir Liamas gerai tam vyrukui įkrė­
tė. Daugiau vyrų į namus jie nebekvietė.
Išskyrus Džo, kuris ir toliau lankėsi kiekvieną dieną, sugebėda­
vo pralinksminti Danielį, šį tą patarti jos tėvui, nes ir jo tėvas turėjo
nedidelį ūkį Devone. Be to, jis paslapčia žvilgčiodavo į Margaretą ir
net padovanojo jai nailonines kojines, kurios šiai buvo per mažos, ir
cigarečių.
— Galų gale jo paklausiau, — prisiminė ji, — kodėl nesiėmė
jokių žygių. Džo sakė galvojęs, kad jeigu ganėtinai ilgai pas mus lan­
kysis, aš su juo apsiprasiu kaip su savu.
Pirmą kartą į pasimatymą jie išėjo likus trims mėnesiams iki tos
dienos, kai JAV oro pajėgos numetė atominę bombą ant Hirosimos,
o susituokė praėjus kelioms savaitėms, pasinaudoję paskutiniu Džo
laisvadieniu. Margareta vilkėjo savo motinos vestuvinę suknelę. Ji ži­
nojo, kad jiems kartu bus gerai. Džo jai labai priminė brolius — nei
į save, nei į ją jis nežiūrėjo pernelyg rimtai.
— Ar jis apsidžiaugė dėl kūdikio?
— Kai pasakiau jam, kad laukiuosi, paklausė manęs, ar gimdy­
siu per ėriavimosi sezoną.
Margareta prunkštelėjo.
— Nelabai romantiškas, — šyptelėjo Franse.
— Džo neturi supratimo apie romantiką, — toliau kalbėjo
Margareta. — Bet man tai netrukdo. Man ir pačiai tie sentimentalūs
dalykai ne prie širdies. Gana ilgai gyvenus su keturiais kaimiečiais
sunku romantiškai galvoti apie vaikėzus, kurie metų metus virtu­
vėje po stalu mėtė į tave snarglius. — Ji plačiai nusišypsojo ir val­
gė toliau. — Aš apskritai neketinau tekėti. Man santuoka siejosi tik
su maisto gaminimu ir purvinomis kojinėmis. — Tada Margareta
nužvelgė savo pilvą ir jos šypsena išblėso. — Nė pati nesuprantu,
kaip čia man taip atsitiko.
— Labai gaila dėl tavo mamos, — pasakė Franse.
Margareta pastebėjo, kad ji įsidėjo antrą porciją, nors buvo liesa
it kartis. Pati Margareta dėl kūdikio padėties negalėjo daug suvalgyti,
kitaip sunegaluotų skrandis. Desertui buvo blanmanžė*, arba „be­
simaudanti gražuolė“ . Kaip kreivai šypsodamasis paaiškino virėjas,
taip šis desertas buvo pavadintas todėl, kad virpėjo ir turėjo dailius
išlinkius.
— Nuo ko ji mirė? Atleisk, — skubiai atsiprašė Franse, pastebė­
jusi, kaip nuraudo išblyškę Margaretos skruostai. — Visai nenorėjau
pasirodyti tokia... netaktiška. Čia dėl to, kad aš slaugė.
— Ne, ne, — nuramino ją Margareta.
Jos įsikibo į stalą, kuris buvo pritvirtintas prie grindų, tuo pat

* Neskaidrūs pieniški drebučiai.

metu mėgindamos sugaudyti slystančius nuo stalo druskinę, pipirinę
ir desertus.
— Viskas įvyko labai netikėtai, — galų gale pasakė ji, atslūgus
bangai. — Vieną minutę mama dar buvo su mumis, o kitą jos jau
nebeliko...
Valgykloje buvo beveik visai tylu, išskyrus negarsius pokalbius
tų moterų, kurios buvo pakankamai drąsios ar tvirtos, kad galėtų
bent pagalvoti apie maistą, ir retkarčiais nuo stalų nuslydusių indų ir
padėklų žvangesį. Pirmųjų dienų eilių nebeliko, o tos kelios mergi­
nos, kurioms nedingo apetitas, maklinėjo aplink puodus su maistu ir
neskubėdamos rinkosi, ką valgyti.
— Sakyčiau, ne pats blogiausias būdas išeiti, — tarė Franse.
Kai ji pažvelgė į Margaretą, ši pamatė, kad bendrakeleivės mė­
lynos akys vaiskios ir ramios.
— M am a turbūt nieko nė nesuprato, — pasakė ji. — Aš rim­
tai, — pridūrė po pauzės. — Jai galėjo nutikti kur kas blogesnių
dalykų.
Galbūt Margareta būtų apie tai mąsčiusi ilgiau, jeigu ne kike­
nimas viename kampe, į kurį iš pradžių niekas nekreipė dėmesio,
nes kurį laiką per daug neišsiskyrė iš bendro fono. Bet dabar jis čia
pagarsėdavo, čia pritildavo, visai kaip ir bangos jūroje.
Pasisukusios merginos pamatė, kad kelios kampe sėdėjusios
moterys buvo ne vienos — prie jų prisėdo keli vyrai mechanikų
kombinezonais. Vieną tų vyrukų Margareta pažino — ji su juo pa­
sisveikino, kai dieną prieš tai sutiko plaunantį denį. Vyrai susibūrė
aplink moteris, kurios akivaizdžiai mėgavosi tuo trupinėliu vyriško
dėmesio.
— Keista, kaip čia nėra Džinos, — išsiblaškiusi nusistebėjo
Margareta ir vėl pradėjo valgyti.
— Kaip manai, gal reikėtų joms ko nors nunešti? Gal bulvių
košės?
— Kol nunešim, viskas bus atšalę, — pasakė Margareta. — Be
to, visai nenoriu, kad Džina privemtų man ant lovos. Kvapas ten ir
taip ne pats geriausias.
Franse užsižiūrėjo į aplink sūkuriuojantį ir banguojantį vande­
nį, kartais užtykštantį ant druska apsinešusių langų.
Ji uždara, pagalvojo Margareta, viena iš tų, kurių mintyse nuolat
vyksta visai kitas pokalbis, net ir tada, kai kalbasi su kitu žmogumi.
— Tikiuosi, Modei Gon viskas gerai, — garsiai pasakė ji.
Franse atsisuko, lyg tai ją būtų prieš jos pačios valią atplėšę nuo
minčių.
— Man ir norisi nueiti patikrinti, ar jai viskas gerai, ir kartu
negaliu nė pagalvoti, kad dar bent minutę reikės praleisti toje pra­
keiktoje kajutėje. Ypač, kai tos dvi nesiliauja dejavusios.
Franse vos pastebimai linktelėjo. Margareta įtarė, kad nieko
daugiau iš jos ir nesulauks. Tačiau Franse palinko į priekį, stengda­
masi perkalbėti valgyklos triukšmą.
— Jeigu nori, vėliau galim išeiti pasivaikščioti po denį. Kad ji
gautų gryno oro. Gal galėtum ją įsidėti į*tą savo-pintinę ir uždengti
megztiniu.
— Sveikos, damos.
Tai buvo vienas iš tų mechanikų. Margareta net pašoko iš neti­
kėtumo ir metė žvilgsnį į tas koketiškas merginas, su kuriomis jis ką
tik kalbėjosi. Kelios iš jų per petį žvilgčiojo į vyrą.
— Labas, — neutraliai atsakė ji.
— Aš čia pasikalbėjau su savo draugėmis ana ten ir, pamaniau,
pasakysiu jums, damos, kad šįvakar mechanikai pas save organizuoja
nedidelį pasveikinimo vakarėlį.
Jis kalbėjo su akcentu ir lengvų pergalių išlepinto povo savikliova.
— Gera mintis, — atsiliepė Margareta, gurkšnodama arba­
tą, — tik kad prie m ūsų durų budi vyrukas.
— Tik ne šįvakar, damos, — pasakė jis. — Dėl oro sąlygų mo­
ralės sergėtojų ženkliai sumažėjo. Turėsim vieną ar du laisvės vakarus.
Jis mirktelėjo Fransei. Matyt, nieko negalėjo sau padaryti.
 — Truputį pasilinksminsime. Turime grogo, pažaisim korto­
mis, gal supažindinsim jus su keliais angliškais papročiais.
Margareta užvertė akis į lubas.
— Tik jau ne mus.
— Kalbu apie kortas, poniute, apie kortas.
Jis elgėsi taip, lyg būtų baisiai priblokštas ir įžeistas.
— Net neįsivaizduoju, ko jūs čia prisigalvojot. Jūs juk ištekėjusi
moteris...
Margareta nesusilaikė ir nusijuokė.
— Kortom is mielai pažaisčiau, — pasakė ji. — Ir ką gi jūs
žaidžiat?
— Kvailį. Dvidešimt vieną. Kartais pokerį.
— Vienintelis rimtas žaidimas, — nusprendė ji. — Bet aš žai­
džiu tik iš pinigų.
— Va čia tai suprantu, — nudžiugo vyriškis.
— Aš jus turbūt aplošiu iki paskutinio siūlo, — pasakė ji. —
Turėjau gerus mokytojus.
— Surizikuosiu, — atkirto jis. — Man nesvarbu, ką nugręžti.
— M at kaip. Man tik įdomu, ar man pas jus atsiras pakankamai
vietos? — kalbėdama Margareta su visa kėde atsistūmė nuo stalo,
kad gerai matytųsi jos pilvas.
Jai buvo įdomi vyro reakcija. Tačiau jeigu jis ir suabejojo, tai tik
sekundės dalį.
— Vietos jum s surasim, — pažadėjo. — Mechanikai priims
visus gerus pokerio žaidėjus.
Toks tokį pažino, alaus pavadino.
— Denis Timsas, — prisistatė jis, ištiesęs ranką.
Ji paspaudė jam ranką.
— Margareta... Megė Obrajen.
Jis linktelėjo Fransei, kuri jam rankos neištiesė.
— Mes įsikūrę keturiais aukštais žemiau, beveik tiesiai po ju ­
mis. Nusileiskit žemyn tais laiptais, kur prie karininkų prausyklų, o
i.ula jau išgirsite, kur žmonės linksminasi.
 Vyras atidavė jom s pagarbą, tada jau buvo beketinąs eiti, bet vėl
sustojo ir demonstratyviai garsiai sušnibždėjo:
— Jeigu užstrigsite laiptinėje, Mege, tik šūktelėkite, ir aš suor­
ganizuosiu kelis vyrukus, kad atėję jus stumtelėtų.
Kelių valandų vyriškoje draugijoje perspektyva pastebimai pra­
skaidrino Margaretos nuotaiką. Flirtavimas jai visai nerūpėjo, skir­
tingai nei daugeliui kitų moterų. Paprasčiausiai ji buvo pasiilgusi
nekomplikuoto bendravimo su vyrais, prie kurio buvo pratusi na­
muose. Margareta garsiai atsiduso: pokalbis su Deniu padėjo supras­
ti, kaip sunku jai buvo gyventi supamai vien moterų.
— Jis visai nieko, — smagiai pasakė ji, sunkiai stodamasi iš už
stalo.
— Taip, — trumpai pratarė Franse, kuri jau nešė savo padėklą
prie vežimėlio su nešvariais indais.
— Ar tu eisi su manim? Franse?
Margaretai teko pasileisti ristele, kad neatsiliktų nuo savo aukš­
tos, lieknos bendrakeleivės, kuri žygiavo koridoriumi, visiškai nepai­
sydama stipriai drebančių grindų. Beveik visą laiką, kol Margareta
kalbėjosi su Deniu, Franse buvo nusisukusi nuo jo. Margareta tik
dabar susivokė, kad per visas tas dvi valandas, kurias jiedvi praleido
kartu, Franse visiškai nieko nepapasakojo apie save.

Mielas Džordžai,
tikiuosi, tau viskas gerai ir tavo koja jau sugijo. Nesu tikra,
kad gavai mano laišką, nes vis dar nesulaukiau tavo atsa­
kymo. Todėl nusprendžiau šį laišką pažymėti numeriu, kad
tau būtų aiškiau, kokia tvarka mano laiškai buvo išsiųsti.
Tivertone viskas gerai. Sodas atrodo nuostabiai, viskas veši.
Patrikas, kaip visada, daug dirba. Priėmė naują darbuotoją,
kad padėtų tvarkytis su stambesniais klientais. Dabar jis turi
penkis darbuotojus, kas šiais laikais yra visai nemažai.
Labai laukiu tavo atsakymo, Džordžai, nes jau kelis kar-
tus tavęs klausiau, ar ketini nuomotis tą namelį Hemvorto
dvaro pakraštyje. Asmeniškai kalbėjausi su lordu Hemvor-
tu (esu kelis kartus su juo susitikusi per jo žmonos rengtus
susibūrimus), ir jis sakė, kad mielai nuomotų tau, juk tavo
tokia puiki reputacija, betjam reikėtų kuo greičiau sužinoti,
brangusis, nes ir kiti žmonės rodo susidomėjimą. Artimiausia
kaimynė yra į pensiją išėjusi mokytoja, ponia Barns iš Celten-
hamo, labai maloni moteris. Be to, jau nužiūrėjome moteriš­
kę, kuri tau padėtų, todėl dėl karštos vakarienės galvos sukti
nereikės.
Be to, kaip jau minėjau anksčiau, Patrikas mielai prista­
tytų tave Tivertono grietinėlei — jis turi tam tikrą autoritetą
vietiniame rotariečių klube, todėl tikrai pasirūpins, kad čia
tu galėtum bendrauti su sau tinkamais žmonėmis. Kadangi
dabar turėsi daugiau laisvo laiko, galbūt norėtum stoti ir į
vietinį automobilių mėgėjų klubą? O gal net užsiimti bu­
riavimu? Esu tikra, kad net gyvenimo saulėlydyje be laivų
gyventi negalėsi.
Neseniai čia pas mus atsikraustė dar vienas atsistatydinęs
kariškis su žmona, visai gali būti, kad iš Karališkiįjų oro p a­
jėgų, taigi, turėtum su kuo pasidalyti savo karo istorijomis. Jis
tylenis, vargu ar pratarė man bent žodį, ir, atrodo, jam kaž­
kas negerai vienai akiai. Matyt, karo trauma, bet Mardžore
Latam bandė mane įtikinti, kad jis ja i mirksėjo.
Man ja u laikas baigti šį laišką, Džordžai, bet pagalvo­
jau, turbūt norėtum žinoti, kad mūsų sesuo jaučiasi geriau.
J i prašė padėkoti tau už viską, ką padarei, ir tikisi pati tau
greitai parašyti. Netektį j i išgyveno stoiškai.
Kaip visada, meldžiu Dievo, kad tavo kelionė būtų sėk­
minga.
Tavo mylinti sesuo Airisė
 Kapitonas Haifildas sėdėjo savo kajutėje, viena ranka prilaiky­
damas krištolinę vyno taurę, kita laikė šakutę pakėlęs prie burnos. Jis
pradėjo skaityti laišką, kurio neatplėšė nuo pat Sidnėjaus, ir dabar
sėdėjo užsimiršęs, o kai pasiekė laiško pabaigą, padėjo šakutę atgal į
lėkštę ir vėstantį kumpį su bulvių koše pastūmė šalin.
Jam oro pokyčiai visai patiko, nes taip buvo kur kas lengviau su­
valdyti moteris, kadangi jos išsislapstė po savo kajutes ir lovas. Išsky­
rus porą sunkaus vėmimo atvejų ir merginą, kuri susitrenkė, iškritusi
iš viršutinio gulto, medicinos punktas per daug rūpesčių neturėjo.
Vis dėlto Haifildas niekaip negalėjo išmesti iš galvos laivo gydytojo.
Iš pradžių jis viską norėjo nurašyti drėgnam orui ir bandė save
įtikinti, kad tie reumatiniai diegliai atsirado tik dėl staiga sumažė­
jusio slėgio. Tačiau kojos skausmas vis stiprėjo ir kamavo tiek, kad
nebekilo abejonių, jog kažkas negerai. Haifildas suprato, kad turėtų
leisti koją apžiūrėti gydytojui — tai jam buvo primygtinai rekomen­
duota dar Sidnėjuje. Tačiau taip pat žinojo, kad jeigu pasitvirtins jo
įtarimai, jiems atsiras pretekstas atimti iš Haifildo šią paskutinę ke­
lionę. Jie nuskraidins jį namo, o kapitonui geriau buvo laivas, pilnas
moterų, negu jokio laivo.
Kažkas pabeldė į jo kajutės duris. Kapitonas Haifildas instink­
tyviai pakišo savo nesveikąją koją giliau po stalu.
— Įeikite.
Ten buvo Dobsonas, nešinas storu popierių pluoštu.
— Atsiprašau, kad jus trukdau, sere, bet atnešiau jums peržiū­
rėtą ligonių sąrašą. Pamaniau, turėtumėte žinoti, kad penkios budė­
tojos iš aštuonių negali eiti savo pareigų.
— Visos serga?
— Keturios serga, sere. Viena prikaustyta prie lovos. Nugriuvo
nuo laiptų prie siųstuvų skyriaus ir pasitempė kulkšnį.
Dobsonas spoksojo į nepaliestą kapitono maistą. Haifildas pa­
galvojo, kad apie tai tikrai bus pranešta kitiems karininkams ir bus
apsvarstytos visos galimos nevalgymo priežastys.
 — Ką, po galais, ji ten veikė?
— Pasiklydo, sere.
Dobsonas sumindžikavo, kad išlaikytų pusiausvyrą, nes po jo
kojomis kaip tik pakilo grindys, o langą aptaškė jūros vanduo.
— Vienas mechanikas šįryt dvi merginas rado antrajame miltų
sandėlyje. Jos kažkaip sugebėjo ten užsitrenkti. Panašu, kad daugelis
moterų niekaip neišmoksta naudotis planu.
Haifildas pajuto, kaip staiga apkarto vynas. Jis tyliai atsiduso.
— Tai ką šįvakar darysim su patikrinimu?
— Pagalvojau, galėtume paprašyti tai padaryti kelių jūrų pėsti­
ninkų, sere. Klaivas ir Nikolas yra labai atsakingi. Bet, tiesą pasakius,
nemanau, kad kol plauksim per įlanką, su moterimis turėsim daug
bėdos. Sakyčiau, bent pusė jų dabar prikaustytos prie lovų, todėl nie­
kur negali įsivelti. Valgyklos faktiškai tuščios.
Dobsonas buvo teisus. Haifildas nesąmoningai vylėsi, kad pras­
tas oras nesiliaus visas šešias savaites.
— Puiku. Pasakykite vyrams, kad taip ir padarytų. Kaip van­
dens lygis?
— Neblogas, sere. Kol kas viskas neblogai kontroliuojama, nors
turiu pasakyti, kad šitos senutės sistemos gana susidėvėjusios. Kai
Icurie mechanizmai laikosi nesubyrėję tik per plauką. Tačiau tai, kad
tiek daug moterų negali atsikelti iš lovų, tikrai padeda, — išsišiepė
jis. — Mažiau plaunasi galvas ir panašiai.
— Ką gi, aš apie tai jau galvojau. Būtinai reikia dar vienos pas­
kaitos apie vandens taupymą. Ir ji turi būti privaloma. O toms, ku­
dos vis tiek nesilaikys reikalavimų, reikia pagrasinti, kad likus trims
dienoms iki susitikimo su sutuoktiniais, prie vandens apskritai nebus
prileistos. Manau, tai turėtų padėti.
Dobsonas išėjo. Jo pasipūtimas erzino. Haifildo stiuardas Reni-
kas buvo jam kelis kartus minėjęs, kad Dobsonas svajoja tapti laivo
kapitonu. Jis džiaugdavosi, kai tarnybos laipteliais palypėdavo kiti
vyrai, su kuriais tarnavo, bet Dobsono elgesyje buvo kažkas, kas H ai­
fildui stojo skersai gerklės. Kažkas to žmogaus žvilgsnyje jam sakė,
kad nežinia, ar dėl Harto istorijos, ar dėl to, kad Haifildui atėjo laikas
eiti į pensiją, Dobsonas jį jau buvo nurašęs. Nepaisydamas Haifildo
pasiekimų, jo rango, Dobsonas nebematė reikalo skaitytis.
— Tikras subingalvis, — rėžė Renikas, atėjęs išnešti kapitono
lėkščių.
Su Haifildu jis dirbo beveik dešimt metų ir, kadangi jie buvo
taip ilgai pažįstami, nesivaržydamas reikšdavo savo nuomonę.
— Gal jis ir subingalvis, bet šiuo metu yra mano vienintelis
vyresnysis padėjėjas.
— Vyrai jo negerbia. Jums iš Dobsono šitoje kelionėje nebus
jokios naudos.
— Žinote ką, Renikai? Subingalvis ar ne, bet Dobsonas dabar
man mažiausiai rūpi.
Stiuardas gūžtelėjo pečiais, o jo raukšlių išvagoto veido išraiška
kapitonui aiškiai sakė, kad jie abu žino daugiau, negu leidžia sau pa­
sakyti. Kai jis išėjo, Haifildas vėl pažvelgė į priešais-gulintį laišką. Tada
paėmė nuo stalo vyno taurę, o laišką paprasčiausiai įmetė į šiukšlių dėžę.

Dėl jūrų pėstininko Denis Timsas apsiriko. Kai Margareta su

Franse pasiekė savo kajutę, pamatė savo sargybinį stovintį prie jų
durų ir besiruošiantį belsti.
— Ei! — riktelėjo Margareta, mėgindama bėgti, nors dėl vis
sunkėjančio pilvo ir svyruojančių grindų jai tai sunkiai sekėsi. — Ei!
Sargybinis nuleido ranką, o ji bemat įsispraudė tarp jo ir durų.
— Kuo galiu padėti? — sunkiai alsuodama paklausė ji, viena
ranka laikydamasi už pilvo.
— Atnešiau krekerių. Kapitono įsakymu, ponia. Visoms, ku­
rios bloguoja.
— Jos miega, — atrėžė Margareta. — Geriau jų netrukdyti,
kaip manai, Franse?
 Franse žvilgtelėjo į pėstininką, tada nusuko akis.
— Taip.
— Franse yra slaugė, — paaiškino Margareta. — Ji žino, ką
daryti.
Trumpam stojo tyla.
— Krekeriai padeda, — pasakė pėstininkas, laikydamas dėžutę
abiem rankomis. — Aš gal juos paliksiu jums?
— Aha. Ačiū.
Margareta raukydamasi paėmė dėžutę. Kūdikiui visas tas kraty­
mas nepatiko.
Pėstininkas spoksojo į Fransę. Tačiau pamatęs, kad tai pastebėjo
Margareta, nusisuko.
— Šįvakar manęs čia nebus, — pranešė jis. — Keli iš mūsiškių
serga jūros liga, todėl turėsiu padėti per vakarinį patikrinimą. Gavau
leidimą vėliau jus patikrinti, jeigu norėtumėte.
Jis kalbėjo kapotai, lyg būtų jautęsis nejaukiai, turėdamas aptar­
ti kasdienius dalykus.
— Tai kad gal nereikia, — atsakė Margareta. — Viskas mums
bus gerai. — Ji plačiai nusišypsojo. — Bet ačiū už krekerius. Ir neva­
dinkite m ūsų poniomis. Labai jau... formalu.
— Tokia tvarka, ponia.
— A, tvarka.
— Taip.
Jis kilstelėjo ranką atiduodamas pagarbą.
— Tai iki. Ir ačiū dar kartą.
Margareta koketiškai jam pamojavo. Ji vylėsi, kad išgirdusi šei­
mininkės balsą Modė Gon nepradės loti.
Kai jos įėjo vidun, atsibudo Džina ir iš po antklodės pasirodė
išblyškęs jos veidas. Ji atsisakė krekerių ir lėtai atsisėdo. Vilkėjo flane­
liniais naktiniais marškiniais, puoštais rausvomis rožytėmis. M arga­
rinai ji pasirodė labai vaikiška.
— Kaip manai, ar reikia ko nors nusinešti?
 Modė Gon užšoko jai ant kelių ir pradėjo laižyti veidą.
— Kur nusinešti?
— Pas mechanikus. Gėrimų ar panašiai.
— Aš neisiu, — pasakė Franse.
— Turi eiti! Aš juk negaliu eiti viena.
Džina prisimerkė nuo šviesos. Jos paakiai buvo pajuodę.
— Kur jūs eisit? — sumurmėjo ji.
— Apačioj vakarėlis, — paaiškino Margareta. — M an buvo
pažadėta, kad bus lošiamas pokeris. Ketinu ten eiti, kai pavedžiosiu
Modę. Nagi, Franse, negi tikrai sėdėsi čia visą vakarą? Bus nuobodu.
— Kad aš nelabai moku, — gynėsi Franse, bet jos balse pasi­
girdo abejonė.
— Aš tave išmokysiu.
— Aš čia viena neliksiu, — pasakė Džina, nuleisdama nuo gul­
to kojas.
— Tu tikra? — paklausė Margareta. — Oras vis dar gana bjaurus.
— Ir tai geriau, negu vemti panelės Pasipūtėlės draugijoje, —
tarė ji ir nykščiu parodė į miegančią Avisę.
Ant jos gulto kabėjo ilgas šilkinis blyškiai rausvos spalvos cha­
latas.
— Einu su jumis. Vakarėlio nė už ką nepraleisiu. Nuo tada, kai
išplaukėm, nė neturėjau progos normaliai pasijuokti.

Jeigu Margareta manė, kad jų kajutės buvo mažos, tai ji tikrai

nesitikėjo pamatyti, kiek vyrų buvo sukišta į patalpą, kuri buvo neką
didesnė už svetainę paprasto darbininko namuose. Pirmasis ženklas
buvo kvapas — tas pats troškus kvapas, kuris sklisdavo iš jos bro­
lių kambarių namuose, tik čia jis buvo kondensuotas, dešimteriopai
stipresnis ir pasitiko jas nemaloniu gūsiu, dar nė nepravėrus durų.
Tai buvo kartu gyvenančių vyriškių, ir nusipraususių, ir nesiprau­
susių — kūno kvapas, sumišęs su prakaito, alkoholio, cigarečių, ne­
plautos patalynės ir dar velniai žino kieno kvapu, apie kurį nei Fran­
si-, nei Margareta nenorėjo nė pagalvoti. Ir tai nestebino: vargu, ar į
šias patalpas, keturiais aukštais žemiau, negu gyveno jos, kada nors
patekdavo bent kiek gryno oro. Be to, šis miegamasis buvo teisiai virš
dešiniojo variklio skyriaus, todėl grindys čia nuolat vibravo ir toji
vibracija risdavosi jomis it bangos.
— Gal geriau grįžtam, — pasiūlė Franse.
Ji vos vilko kojas ir kiekvieno koridoriaus gale vis tikėjosi kokios
nors bėdos. Margareta! teko nutverti ją už rankovės, nes buvo pasi­
ryžusi priversti Fransę bent kartą gyvenime gerai praleisti laiką, net
jeigu tai ją pribaigtų.
— Už karininkų prausyklų, taip? Gal čia ir yra tos prausyklos?
— Aš ten nosies tikrai nekišiu, — pareiškė Džina.
Per tą laiką, kai išsliūkino iš kajutės ir nusileido laiptais, jos vei­
das atgavo sveiką spalvą. Už jos kliuvinėdama ėjo Franse, kuri laivui
vėl šoktelėjus mėgino atgauti pusiausvyrą.
— Čia, — pasakė Margareta. — Alio?! — šūktelėjo ji, atsargiai
belsdamasi, nes nebuvo tikra, ar per variklio gausmą kas nors girde­
li. — Ar yra Denis?
Kurį laiką tvyrojo tyla, o paskui pasigirdo šūksniai ir švilpimas.
Kažkas šūktelėjo:
— Pasitempkit, vyrai, turim svečių!
Paskui, po kelių minučių, per kurias Margareta su Franse rim-
lai svarstė, ar nereikėtų nešti kudašiaus, o Džina nesėkmingai bandė
žvilgtelėti pro nedidelį tarpelį, pro kurį sklido šviesa, durys atsida­
rė. Priešais pasirodė maloniai kvepiantis Denis, apsivilkęs išlygintais
marškiniai, su kažkokio gintarinio skysčio buteliu rankoje. Jis mos-
lelėjo ranka taip, lyg būtų jom s siūlęs užeiti į rūmus.
— Dam os, — kreipėsi jis, šiek tiek pasilenkęs, kad jos geriau
y,i įdėtų. — Sveikos atvykusios pamatyti tikrojo „Viktorijos“ variklio.
Toje patalpoje buvo apgyvendinti trisdešimt du vyrai, ir nors
dabar jų buvo susirinkę tik pusė, moterys atsidūrė situacijoje, kuri
įprastomis aplinkybėmis būtų neišvengiamai pasibaigusi sužieduo­
tuvėmis. Pirmąjį pusvalandį Franse praleido prisispaudusi prie vie­
nintelio laisvo maždaug šešių colių pločio sienos plotelio, nes, matyt,
kelių ne visai apsirengusių vyrų akivaizdoje pabijojo atsisėsti. Džina
kikeno, raudonavo ir vis kartojo: „Akiplėša!“ kiekvieną kartą, kai tik
sugalvodavo ką protingo pasakyti, ir tai pasitaikydavo gana dažnai.
Mažiausiai už visas buvo sutrikusi Margareta. Dėl savo padėties ir
įpročio bendrauti su vyriška kompanija ji bemat nusipelnė garbės
sesers vardo. Per valandą ji ne tik laimėjo kelis statymus, bet ir atsakė
į kelis klausimus apie tai, ką geriausia rašyti laiškuose savo mylimo­
sioms, kaip elgtis su visur besikišančiomis uošvėmis ir netgi, kokį ka­
klaraištį pasirišti iškilmingomis progomis. Oras buvo apsunkęs nuo
cigarečių dūm ų ir alkoholio garų, retkarčiais nuskambėdavo vienas
kitas keiksmažodis, už kurį bemat būdavo atsiprašoma, prisiminus,
kad kompanijoje yra damų. Tolimajame kampe vyriškis glotniai su­
šukuotais raudonais plaukais tyliai grojo trimitu. Niekas į jį nekreipė
dėmesio, ir Margareta pagalvojo, kad jis. taip groja turbūt kiekvieną
vakarą.
— Norite ko nors išgerti, damos? — paklausė Denis, tiesdamas
jom s bokalus.
Jos greitai suprato, kad jam įprastos laivo taisyklės negalioja.
Alkoholis, rūkalai, avansas, nesulaukus algos, — viskas jam buvo nė
motais. Franse, kurią pavyko įtikinti atsisėsti šalia Margaretos, pa­
purtė galvą. Susižavėję vyrų žvilgsniai jai nedarė jokio įspūdžio —
faktiškai visą laiką sėdėjo nudūrusi akis žemyn. Ir Margareta pasijuto
kalta, kam ją čia atsitempė. Tuo tarpu Džina jau spėjo išgerti du
bokalus ir kuo toliau, tuo labiau paikiojo.
— Apsiramink, Džina, — sukuždėjo jai Margareta. — Neuž­
miršk, kaip bloga tau ką tik buvo.
— Deivis sako, kad nuramins man skrandį, — pasakė Džina,
bakstelėjusi į šalia sėdintį vyruką.
— Nuramns skrndį?
 Vienam iš jūreivių, Džeksonui, merginų akcentas pasirodė juo­
kingas ir jis mėgdžiojo viską, ką tik jos pasakydavo.
— Mažiau klausyk, ką jie tauškia, — kilstelėjusi antakius prata­
rė Margareta. — Nuramins skrandį, kurgi ne.
— Turbūt to paties tau pripliauškė ir tavo Džo, — pasakė De­
nis, rodydamas į Margaretos pilvą, ir visi pratrūko garsiai juoktis.
Prie sienų buvo pritvirtinti strypai, ant kurių laikėsi pakabinami
gultai, eilės spintelių, kurias jų savininkai buvo pasižymėję atvirukais
arba tiesiog ranka užsirašę vardus. Vietos ant sienų buvo likusios ne­
daug, bet ir ta buvo apklijuota menkai apsirėdžiusiomis kino žvaigž­
dutėmis, su kuriomis dėl vietos kovėsi ne tokios ryškios ir ne tokios
žavios žmonų ir merginų, besišypsančių vaikų nuotraukos, pageltu­
sios nuo nikotino, kurios priminė apie kitokį, platesnį pasaulį kažin
kur toli nuo čia. Tie vyrai, kurie prie medinių stalų nežaidė kortomis,
gulėjo savo gultuose, rašė laiškus, miegojo, skaitė arba viską stebėjo
ir mėgavosi moterų buvimu. Dauguma iš pagarbos joms prisidengė,
dar kiti merginoms siūlė saldumynų, cigarečių ir net pasigėrėti savo
mylimųjų nuotraukomis. Kad ir kaip čia buvo ankšta, nebuvo jus­
li jokios grėsmės, kaip tais laikais, kai tėvas iš užeigos parsiveždavo
namo kareivių. Vyrai buvo svetingi, draugiški ir flirtavo visiškai ne­
daug. Margaretai tai buvo suprantama — jūreiviai mėnesių mėnesius
praleisdavo nematydami savo artimųjų, todėl jiems užteko ir tokio
priminimo apie pasaulį, kuris buvo toli nuo karo, vyrų ir kovų. Ji ir
pati taip jausdavosi, kai pamatydavo vyrus, vilkinčius panašias į Džo
uniformas.
— Franse? Tu tikra, kad nenori pabandyti?
Margareta ir vėl laimėjo. Denis švilptelėjo ir metė kortas, gra­
sindamas atsikeršyti kitą kartą. Atrodo, jis nė neabejojo, kad kitas
kartas bus.
— Ačiū, ne.
— Tau puikiai sektųsi.
Jai tikrai sektųsi. Fransės veide nebuvo matyti faktiškai jokių
emocijų. Iš jos dailių, aštrokų veido bruožų negalėjai nė nutuokti,
kaip nesmagiai ji jautėsi. Margareta net kelis kartus paminėjo, kad
Franse yra slaugė, bet ši griežtai atsisakė kalbėti apie savo tarnybos
metus. Ji buvo pernelyg taktiška, kad nemandagiai atsikirstų, tačiau
aiškiai balansavo ant ribos.
— Kas tavo draugei? — sumurmėjo jai Denis.
— Man atrodo, ji drovi.
Kitaip Margareta negalėjo to paaiškinti. Ji nuleido galvą, susigė­
dusi, kad turėjo apsimesti pažįstanti moterį, su kuria visiškai neseniai
susipažino.
— Drvi, — vėl pamėgdžiojo ją tas jūreivis.
— Užsičiaupk, Džeksonai. Tai kur tarnauja tavo vyras?
— Jūrų laivyne, — atsakė Margareta. — Džozefas Obrajenas.
„Aleksandros“ mechanikas.
— Mechanikas, ką? Ei, bičiuliai, Megė, pasirodo, mūsiškė. Jos
vyras mechanikas. Taip ir žinojau, kad turi gerą skonį, Mege. Iš karto
kritai man į akį. . ___
— Lažinuosi, kad tau į akį krenta daugybė moterų, — atkirto
Margareta ir kilstelėjo antakius.
— Bet labai mažai su skoniu, — už Denį atsakė bičiulis.
Jie dar šiek tiek pažaidė ir moterys čia pradėjo jaustis kaip savos.
Margareta žinojo, kad tokiam vyrukui kaip Denis ji buvo saugi kan­
didatė. Jis aiškiai buvo iš tų, kurie moters draugija mėgautis galėjo tik
tada, jeigu nereikėjo tos moters užkariauti. Ji bijojo, kad nėštumas
gali apsunkinti kelionę, bet dabar pasirodė, kad dėl to viskas kaip tik
gali būti paprasčiau.
Margaretai dar labiau patiko tai, kad tiems vyrams jos pilvas
maža terūpėjo. Kone visos moterys, su kuriomis ji susipažino laive,
būtinai klausdavo, kiek laiko ji jau nėščia, ar kūdikis geras (o ką,
būna ir blogų?), ar ji tikisi berniuko, ar mergaitės. Lyg ji būtų nu­
stojusi būti Margareta ir tapusi vaikščiojančiu inkubatoriumi. Kai
kurios norėdavo paliesti jos pilvą ir kuždėdamos prisipažindavo, kaip
pačios troško susilaukti kūdikio, nors Margareta jų to nė neklausė.
Kitos, kaip Avisė, į jos pilvą žvelgdavo su sunkiai slepiama antipatija
arka apskritai apie jį neužsimindavo, lyg būtų galėjusios kaip nors
nuo jos apsikrėsti. Pati Margareta retai apie tai kalbėdavo. Prisimi­
nusi, kaip veršiuodavosi tėvo karvės, ji niekaip negalėjo susitaikyti su
gamtos jai primesta dalia.
Kambaryje prisikaupė dar daugiau dūmų. Trimitininkas neį­
prastai greitai sugrojo dvi dainas, kurių ji nežinojo, tada „Žalią namų
veją“ . Vyrai užmiršo žaidimą ir pradėjo dainuoti. Paskui įsiterpė
I )/ina — ji sudainavo kažkokią dainušką, kurios buvo neįmanoma
ai kartoti, bet užmiršo paskutines eilutes ir prapliupo juoktis net su­
siriesdama.
Buvo vėlu ar bent jau taip atrodė, nes be natūralaus apšvietimo
ar laikrodžio buvo neįmanoma pasakyti, ar laikas sustojo, ar atvirkš-
i'iai — prabėgo taip gretai, kad galbūt jau paryčiai. Svarbu buvo tik
lai, ar geros krito kortos, Džinos kikenimas, trimitas kampe ir kiti
paisai, kurie bent iš tolo priminė namus.
Margareta padėjo ant stalo savo kortas ir šiek tiek palaukė, kol
I >cnis susigaudys, kas įvyko.
— Manau, liekate man skolingas, pone Timsai.
— Neturiu nei grašio, — tarė jis, apsimestinai supykęs. — Gal
paimsi cigarečių korteles? Parveši savo žmogui.
— Pasilaikyk jas, — atsakė ji. — Pasigailėsiu tavęs, nelupsiu
paskutinio kailio.
— Reikėtų grįžti į savo kajutę. Jau vėlu.
Franse, kuri vienintelė iš jų tebebuvo susikausčiusi ir oficiali,
icikšmingai žvilgtelėjo į savo laikrodėlį, o paskui į Džiną, kuri drybsojo
am gulto, vartė jauno jūreivio komiksų knygelę ir nevaldomai kikeno.
Buvo be penkiolikos dvylikta. Margareta sunkiai atsistojo, ap­
gailestaudama, kad turi išeiti.
— Buvo šaunu, vaikinai, — pasakė ji, — tai gal ir išsiskirkim
gražiuoju.
 — Niekas nenori būti išplukdytas namo gelbėjimo valtimi.
Fransės veidas išdavė, kad bent kelioms sekundėms ji rimtai tuo
patikėjo.
— Dėkojam už jūsų svetingumą.
— Užzvedingumą, — sumurmėjo Džeksonas.
— Visai nėra už ką, — pasakė Denis. — Norit, kad kuris nors
iš mūsų patikrintų, ar koridoriuose nėra budėtojų?
Paskui kur kas griežtesniu balsu pridūrė:
— Ei, Palmed, parodyk bent šiek tiek pagarbos.
Muzika nutilo. Visi sužiuro ten, kur dėbsojo Denis. Komik­
sų knygelės, kurią vartė Džina, savininkas lyg ir atsitiktinai uždėjo
ranką jai ant šlaunies, bet dabar jau buvo ją atitraukęs. T ik neaišku,
ar Džina to nepastebėjo, nes buvo pernelyg girta. Kad ir kaip būtų,
atmosfera pasikeitė. Kurį laiką niekas nieko nesakė.
Tada įsikišo Franse:
— Nagi, eime, Džina.
Atrodė, lyg ją kas būtų netikėtai pažadinęs-..
— Kelkis. Laikas grįžti.
— Visą nuotaiką sumovei, — supyko Džina, virste išvirto iš
gulto, pasiuntė jūreiviui oro bučinį ir leidosi Fransės paimama už
parankės.
— Iki, vyručiai. Puikiai praleidom laiką.
Plaukai buvo užkritę jai ant veido, mergina palaimingai šypso­
josi.
— Ryte anksti keltis, — pasakė ji, o Franse žemyn truktelėjo jos
sijoną, kad bičiulė atrodytų santūriau.
Margareta galvos linktelėjimu atsisveikino su aplink stalą sėdin­
čiais vyrais, staiga pasijutusi nejaukiai, lyg tik dabar būtų supratusi,
kokioje pavojingoje padėtyje jos buvo.
Atrodo, Denis irgi tai suprato.
— Jūs jau už tai atleiskit, — atsiprašė jis. — Vis tas alkoholis.
Tikrai niekas nieko nenorėjo įžeisti.
 — Mes suprantam, — atsiliepė Margareta ir mandagiai nusi­
šypsojo.
Jis ištiesė jai ranką.
— Ateikit vėl.
Jis palinko į priekį ir sumurmėjo:
— Mane nuo jų visų jau pykina.
Margareta puikiai suprato, ką jis norėjo pasakyti, ir jautėsi už
ui dėkinga.
— Be to, būtų smagu dar kartą sužaisti, — pridūrė Denis.
— Esu tikra, kad mes dar sugrįšim, — pasakė ji, o Franse tuo
metu jau vilko Džiną pro duris.
Kai jos kaip galėdamos tyliau parsliūkino į kajutę, nešinos kike-
ii.mėia ir prunkščiančią Džina, Avisė nemiegojo.
Jos sutiko tik dvi merginas, atsargiai sėlinančias koridoriumi.
Merginos jom s vos pastebimai kaip sąmokslininkės nusišypsojo ir
pranyko tamsiame tarpduryje. Tačiau Margaretai vis dingojosi, kad
(as tuoj kas nors pamatys ir pradės rėkti: „Ei, jūs! Ką čia išsidirbinė­
jai?“ Iš rimto Fransės veido suprato, kad ši jaučiasi taip pat. Džina
per tą laiką dukart apsivėmė, visa laimė, kad karininkų tualete, kuris
ino metu buvo tuščias, o dabar kikeno, mėgindama joms perpasakoti
’.kaitytą istoriją.
— Baisiai juokinga. Kiekvieną kartą, kai ta mergina ką nors
padaro... Bet ką... — kalbėjo ji apsimestinai nustebusi, — nukrinta
visi jos drabužiai.
— Labai juokinga, — burbtelėjo Margareta.
Ji buvo stipri mergina („tikra telyčaitė“, sakydavo jos broliai),
l»ei dėl kūdikio, Džinos, kuri kabojo it pelų maišas, ir nepaliaujamo
laivo supimo jai teko ne juokais paprakaituoti ir pastenėti. Didžiąją
I )/inos svorio dalį laikė Franse, kuri vilko ją tylėdama, viena ranka
pi isilaikydama vamzdžių ir turėklų, o jos veidas atrodė it suakmenė­
jęs nuo įtampos.
— Dažniausiai iki apatinių ir panašiai. Bet paskutiniuose dvie­
juose paveikslėliuose ji buvo visai be nieko. Visai be nieko. Turėjo
prisidengti rankomis.
Džina išsilaisvino — kaip tokia smulkutė mergina buvo ste­
bėtinai stipri — ir vaizdavo, kad dangstosi krūtinę ir paslėpsnius, iš
nustebimo papūtusi lūpas.
— Eik jau, Džina.
Margareta žvilgtelėjo už kam po, kur buvo jų kajutė, ir su pa­
lengvėjimu pamatė, kad jūrų pėstininkų postuose nėra.
— Greičiau! Jie gali pasirodyti bet kurią minutę.
Kaip tik tada iš tamsos į koridorių žengė moteris. Franse iš neti­
kėtumo net aiktelėjo. Margareta pajuto, kaip ją išpylė karštis.
— Kas čia darosi, damos?
Prie jų bėgte pribėgo budėtoja. Pirmiau pasirodė jos krūtinė, o
tik paskui ir pati. Ji buvo ta žemaūgė budėtoja tamsiai rudais plau­
kais, kuri anksčiau parodė joms kelią į skalbyklą. Moteris taip prie ji|
skubėjo, lyg būtų tikėjusis jas užklupti darant ką nors negero.
— Kas darosi? Juk žinot, kad nuotakoms naktimis išeiti iš mie­
gam ųjų draudžiama.
Margaretos liežuvis pasidarė it medinis.
— M ūsų draugei negera, — šaltai pasakė Franse. — Jai reikėjo
nueiti į tualetą, o mes nebuvom tikros, kad ji galės tai padaryti pati.
Sulig tais žodžiais denis po jomis pakilo, ir visos nori nenori
nusvirduliavo prie sienos. Džina suklupo, nusikeikė, tada atsirūgo.
— Jūros liga?
— Sunkus atvejis, — pasakė Margareta, padėdama Džinai at­
sistoti.
— Nesu tikra...
— Aš esu slaugė, — pertraukė ją Franse. Jos plonas balsas nu­
skambėjo stebėtinai autoritetingai. — Pamaniau, bus kur kas higic-
niškiau, jeigu ji nepriterš mums kajutės. Pas mus dar viena serga, —
parodė ji į duris.
Moteris spoksojo į Džiną, kurios galva buvo nukarusi.
 — Jūs tikra, kad čia tik jūros liga?
Pareigūnės veide buvo matyti abejonė.
— Yra tekę matyti tokių atvejų, — kalbėjo Franse, — kai tar­
navau „Ariadnėje“, laive-ligoninėje, — ji itin pabrėžtinai ištarė žodį
„tarnavau“ . Tada ištiesė ranką ir prisistatė: — Sesuo Franse Makenzi.
Pareigūnė liko pergudrauta. Margareta matė, kad jai tai nepati­
ko, nes budėtoja nebuvo visiškai tikra, kaip čia taip atsitiko.
— Aišku. Ką gi... — tarstelėjo ji.
Fransės rankos ji nepaėmė, ir šioji liko kaboti ore. Po kiek laiko
li.msė lyg niekur nieko ranką nuleido, ir Margaretai pasidarė įdomu,
liic k kartų jai taip yra atsitikę.
— Prašau grįžti į savo kajutę, damos, ir iš jos neišeiti, išskyrus
kriiinius atvejus. Puikiai žinot, kad šįvakar jūrų pėstininkai nebudi,
indei būtina griežtai laikytis komendanto valandos taisyklių.
— Esu tikra, kad dabar viskas bus gerai, — patikino Franse.
— Tokia tvarka, pačios suprantat, — atsakė jai pareigūnė.
— Taip, suprantam, — pritarė Franse.
Margareta jau ketino eiti, bet Franse tebelaukė, kol pirmoji pa­
il įrauks pareigūnė.
Na, žinoma, pagalvojo Margareta. Kaip aš galėjau užmirši apie
Alinį?
Pagaliau pareigūnė palūžo. Ji neryžtingai pasuko link valgyklos,
ilk dar kartą atsigręžė ir metė į jas trumpą, nerimastingą žvilgsnį.
 Sutemus reguliariai būdavo tikrinami atviri deniai,
platformos ir pabūklai. 23 vai. visos moterys turėjo būti
lovose, o budinčiosios pareigūnės apeidavo kajutes ir pa­
tikrindavo, ar nė vienos netrūksta... Šios priemonės buvo
geriausios, kokias buvo galima rekomenduoti, ir nors ne
tobulos, padėjo užkirsti kelią netinkamam elgesiui ir nu­
traukė ne vieną vakarėlį, koljam e prasidėjusios glamonės
nesibaigė kuo nors daugiau.
Kapitonas Džonas Kempbelas Anslis, cituojama
iš Nilo Makarto „Jos Didenybės laivas „Victorious“

Septynios dienos laive

Per garsiakalbius nuaidėjo šaižus trimito garsas, atsimušęs nuo

B denio sienų. Keli vyrai, jį išgirdę, susiraukė, vienas užsidengė ran­
komis ausis, nors tam jau buvo per vėlu. Viskas dėl aštuonių neleis­
tinų vakarėlių, kurie, kaip buvo teigiama, įvyko per kelias ankstesnes
naktis. Iš penkiolikos vyrų, išsirikiavusių prie kapitono kabinos, vie­
nuolikos laukė skubios drausminės nuobaudos už tam tikrus su tais
vakarėliais susijusius nusižengimus. Likusieji turėjo būti baudžiami už
nusižengimus, kuriuos padarė paskutinį kartą išlipę į krantą. Paprastai
tokie dalykai vykdavo praėjus šiek tiek daugiau laiko nuo to, kai laivas
išplaukdavo iš uosto, tačiau įvertinus neįprastas laivo keleives ir su tuo
susijusius nusižengimus bei jų skaičių buvo nuspręsta, kad normali
tarnyba Jos Didenybės laive „Viktorija“ taip ir neprasidėjo.
 Laivo policijos viršila išsitempęs stovėjo priešais vieną iš jaunes-
nlt| vaikinų, kurį už pažastų prilaikė du spuoguoti bičiuliai. Jis bedė
| pažeidėją platų, putlų pirštą, kilstelėjo jo smakrą ir susiraukė, kai iš
šio burnos padvelkė alkoholiu.
— Nežinau, ką tau pasakytų tavo motina, jaunikaiti, jeigu pa­
matytų, kaip atrodai, bet gana gerai įsivaizduoju, — tada jis kreipėsi
| lutus du vaikinus. — Jūsų draugas?
— Taip, sere.
— Ir kaip jis čia taip nusilesė?
Vaikinai, dar visai jaunučiai, nudūrė akis.
— Nežinom, sere.
— Matyt, viskio rūkas? Kad vien viskio nepasirodytų maža.
— Nežinom, sere.
— Nežinom, sere, — pakartojo viršila, dėbsodamas į juos įžval­
giu žvilgsniu. — Garantuoju, kad nežinot.
Jūrų pėstininkas Henris Nikolas žingtelėjo atgal, arčiau sienos.
Ivlinas jūreivis, kuris stovėjo šalia jo, sudaužytomis, kruvinomis ran­
komis glamžė savo kepurę. Jis giliai atsiduso, stengdamasis išlaikyti
pusiausvyrą. Įlanką jie buvo beveik perplaukę, bet apie atsargumą
nevertėjo užmiršti, kad nebūtum užkluptas iš pasalų.
— Soumsas?
Jaunuolis baisiai nelaimingas linktelėjo galvą.
— Taip, sere.
— Ko jis prisidirbo, Nikolai?
— Muštynės ir viešosios tvarkos drumstimas, sere. Ir alkoholis.
— Į tave nepanašu, Soumsai.
— Ne, sere.
Viršila papurtė galvą.
— Tu jį užtarsi, Nikolai?
— Taip, sere.
— Būtinai paskui pamiegok. Šiąnakt tau vėl budėti. Atrodai
numautai.
 Jis linktelėjo Soumsui.
— Prasti popieriai, Soumsai. Kitą kartą neužmiršk, kad ant pe­
čių turi galvą, o ne kopūstą.
Viršila lėtai perėjo prie kito vyro, kuris buvo kaltinamas viešo­
sios tvarkos pažeidimais ir alkoholio bei narkotikų vartojimu; Souni-
sas atsirėmė į sieną.
— Aš jum s nepavydžiu, — tarė viršila. — Šiandien šitą reikalų
tvarkys kapitonas, o ne jo padėjėjas, o kiek man teko pastebėti, jis
%

šiandien ne pačios geriausios nuotaikos.

— Man turbūt blogai baigsis, — išstenėjo Soumsas.
{prastomis aplinkybėmis Nikolas būtų mėginęs jį paguosti it
pakelti jam nuotaiką. Bet viena ranka tebeliesdamas laišką, kurį laikė
kelnių kišenėje, jis neturėjo nei noro, nei energijos ką nors guosti. Jis
vis atidėliojo ir vengė tą laišką atplėšti, spėliodamas ir bijodamas to,
kas ten buvo parašyta. Dabar, praėjus septynioms dienoms po to, kai
jie išvyko iš Sidnėjaus, Henris jau žinojo.
Lyg tai būtų galėję kuo nors padėti.
— Viskas tau bus gerai, — tepasakė jis.

Brangus Henri,
esu labai nusivylusi, kad nesulaukiau iš tavęs atsakymo, nors
tai manęs ir nestebina. Dar kartą dėl visko atsiprašau. Nie­
kada nenorėjau tavęs įskaudinti. Tiesiog labai ilgai iš tavęs
nesulaukiau jokių žinių, be to, Antonas man labai patinka.
Jis malonus žmogus, labai man geras, rodo daug dėmesio...
Visai nenoriu tavęs kritikuoti. Abu žinom, kad susituokėme
labai jauni. Galbūt, jeigu ne karas, viskas būtų kitaip... Bet,
kaip abu žinome, mūsų pasaulis dabar pilnas tokių „jeigu“...

Henris perskaitė pirmą pastraipą ir pagalvojo, jog gyvenimas

buvo paprastesnis, kai jo laiškai buvo cenzūruojami, kad ir kaip ab­
surdiškai tai skambėtų.
 Teko laukti beveik dvidešimt minučių, kol galiausiai atėjo jų
cik*. Jie stabtelėjo prie kapitono kabinos, tada Nikolas nusekė pas­
ini i Soumsą ir abu atidavė pagarbą. Kapitonas Haifildas sėdėjo už
mvo stalo. Jam iš vienos pusės sėdėjo jūrų pėstininkų kapitonas, iš
lt ilos — leitenantas, kurio Nikolas nepažinojo ir kuris kažką rašė į
didžiąją knygą. Kurį laiką jis niekaip nereagavo į naujuosius kapito­
no kabinos lankytojus.
Nikolas kumštelėjo Soumsą.
— Kepurę, — sušnypštė jis.
Savo juodą beretę jis jau laikė rankose. Soumsas nusiėmė savąją.
Salia kapitono sėdintis karininkas perskaitė kaltinimą: Soumsas
miegamuosiuose susimušė su kitu jūreiviu; be to, gėrė stipriuosius al­
koholinius gėrimus ir gerokai viršijo jūreiviams leistiną dienos normą.
— Ar prisipažįstate kaltas? — paklausė kapitonas Haifildas, ne-
nnstodamas rašyti.
Jo rašysena buvo elegantiška ir kažkaip nederėjo prie trumpų,
Morų vyro pirštų.
— Kaltas, sere, — atsakė Soumsas.

Taip, aš kalta. Ir silpna. Bet, tiesą pasakius, per pastaruo­

sius ketverius metus jaučiausi taip, lyg būčiau našlė — tik
tiek iš tavęs tegirdėjau. Trejus metus praleidau nemiegodama
naktimis ir melsdama Dievo, kad tave apsaugotų ir grįžtum
pas mus. Kiekvieną dieną apie tave kalbėdavausi su vaikais,
net kai įtardavau, kad mūsų nė neprisimeni. O kai grįžda­
vai, elgdavaisi lyg svetimas.

Galų gale kapitonas pakėlė į juos akis. Nužvelgė Soumsą, paskui

kreipėsi į jūrų pėstininką:
— Nikolas, taip?
— Taip, sere.
— K ą man galite pasakyti apie šį jaunuolį?
 Nikolas atsikrenkštė, mėgindamas susikaupti.
—- Su mumis jis praleido šiek tiek daugiau kaip metus, sere. Jū*
reivis. Per visą tą laiką buvo labai patikimas, darbštus, tylenis. — Jis
patylėjo. — Geras žmogus.
—- Tai pasakykit man, Soumsai, kaip, atsižvelgiant į šią nuosta­
bią charakteristiką, jūs pavirtot į absoliutų idiotą ir peštuką?
Vaikinas nukorę galvą.
— Kalbėdamas su manim, vyruti, galvą laikyk pakeltą.
— Sere, — nuraudęs prabilo tas. — Viskas dėl mano merginos,
sere. Ji... ji turėjo ateiti manęs išlydėti Sidnėjuje. Mes jau kurį laikų
susitikinėjome. Bet ji buvo... na, su vienu iš C denio, sere.

Kai atsirado Antonas ir pradėjo rodyti man dėmesį, Hen­

ri, jis neužėmė tavo vietos. Atrodė, kad ta vieta apskritai nie­
kada nebuvo užimta.

— ... ir tada jis pradėjo iš manęs tyčiotis.,, tada kiti puolė klau­
sinėti, kaip aš nesugebėjau išlaikyti moters, o juk jūs žinote, kaip
būna su jūreiviais, sere. Na, aš buvau nemažai išgėręs ir, matyt, mane
užvaldė pyktis.
— Matyt, jus valdė pyktis.

Vaikai prie jo labai prisirišę. Tu visada būsi jų tėvas, ir

jie tai žino, bet Amerikoje jiems patinka. Čia jie turės kur
kas daugiau galimybių negu apsnūdusiame sename Norfolko
kaime, Anglijoje.

— Taip, sere. — Nikolas nusikosėjo, prisidengęs burną ran­

ka. — Labai apgailestauju, sere.
— Labai apgailestaujate, — pakartojo kapitonas. — Tai sakote,
Nikolai, kad iki šiol jis gerai elgėsi?
— Taip, sere.
 Kapitonas padėjo rašiklį ir susinėrė rankas. Jo balsas buvo šaltas
ii ledas.
— Puikiai žinote, kad muštynių laive aš nemėgstu. Ypač tokių,
kurios įvyko padauginus alkoholio. O dar labiau nemėgstu, kai paaiš­
kėja, kad laive be mano žinios vyksta susibūrimai, kurių metu geriama.
— Sere.
— Ar suprantate? Staigmenų nemėgstu, Soumsai.

Bet tai dar ne viskas, brangusis, ir tai pasakyti man nėra

lengva. Šis laiškas man labai svarbus, nes laukiuosi Anto­
no kūdikio, ir šiuo metu tikimės tavo leidimo išsiskirti, kad
mudu galėtume susituokti ir kartu auginti savo kūdikį.

— Darote man gėdą.

— Taip, sere.
— Jūs šįryt jau penktas, kaltinamas piktnaudžiavimu alkoholiu.
Ar žinojote tai?
Vaikinas nieko neatsakė.
— Ir tai itin stebina, nes juk laive neturėtų būti alkoholio, iš­
skyrus jūsų savaitės davinį.
— Sere.
Nikolas atsikrenkštė.
Kapitonas iš po antakių dėbsojo į vaikiną.
— Žinau, kad iki šiol elgėtės gerai, Soumsai, ir jums labai pasi-
',rkė, kad jus užtarė labai geros reputacijos žmogus.
— Sere.
— Šįkart apsiribosiu bauda. Bet noriu, kad įsikaltumėte į gal­
vai vieną dalyką — galite tai perduoti savo draugams ir tiems, kurie
kiiiltia už durų. Pro mano akis šiame laive mažai kas praslysta. Labai
m.ižai. Ir jeigu manote, kad nežinau apie tuos susibėgimus, kurie
vyksta tuo metu, kai mūsų įgulą ir mūsų keleives turėtų skirti ne šiaip
'
1,111 sienos, bet deniai, tada labai klystate.
 — Nenorėjau nieko pikta, sere.

Visai nenorėjau, kad viskas taip susiklostytų. Maldauju,

Henri, neleisk tam kūdikiui augti pavainikiu. Žinau, kad
baisiai tave įskaudinau, bet prašau, neprimesk to, ką jauti
man, tam kūdikėliui.

— Nenorėjot.nieko pikta, — sumurmėjo Haifildas ir vėl pra­

dėjo rašyti. — Jūs nenorėjot nieko pikta. Kaip visada — nė vienas iš
jūsų nenori nieko pikta.
Kabinoje trumpam stojo tyla.
— D u svarai. Ir kad jūsų čia daugiau nematyčiau.
— Taip, sere.
— Kairėn, žygiuok! — šūktelėjo leitenantas.
Abu vyrai atidavė pagarbą ir išėjo iš kabinos.
— D u prakeikti svarai, — tūžo Soumsas, jiems einant pro
prasižengėlių eilę, ant galvos voždamasis kepurę. — Du prakeikti
svarai, — sumurmėjo jis vienam iš savo bičiulių. — Tas Haifildas —
tikras prakeiktas šunsnukis.
— Nepasisekė.
Jausdamasis labai nuskriaustas, Soumsas paspartino žingsnį.
— Nesuprantu, ko jis prie manęs prikibo? Aš nė vieno sušikto
žodžio netariau nė vienai iš tų nelaimingų bobų. Absoliučiai nei vie­
nai. Ne taip, kaip tas prakeiktas Timsas. Džeksonas man sakė, kad
pas jį beveik kiekvieną vakarą lankosi merginos.
— Geriau laikykis nuo jo atokiau, — pratarė Nikolas.
— Tau kas nors nutiko, žmogau? — paklausė vaikinas, matyt,
pajutęs Nikolo balse tramdomą įtampą.
— Viskas man gerai, — atsakė tas, ištraukdamas ranką iš kišenės.

Prašau, kai tik galėsi, parašyk man arba atsiųsk telegra­

mą. Paliksiu tau namą ir visa kita. Prižiūrėjau j į kaip su­
 gebėjau. Nenoriu tau kelti dar daugiau rūpesčių. Tik prašau
mane paleisti.
Tavo
Fėja

— Taip, — pakartojo Nikolas, žygiuodamas taku. — Man vis­

kis gerai.

Teismas baigėsi šiek tiek po vienuoliktos. Kapitonas Haifildas

It.ulėjo rašiklį ir mostelėjo Dobsonui, kuris atėjo prieš porą minučių,
ii jūrų pėstininkų kapitonui prisėsti. Stiuardas buvo išsiųstas atnešti
iii ba tos.
— Nieko gero, ką? — tarė jis, atsilošdamas kėdėje. — Tik savai-
ir jūroje, o pažiūrėkit, kas darosi.
Jūrų pėstininkų kapitonas nieko neatsakė. Jūrų pėstininkai buvo
labai disciplinuoti ir laive apskritai negerdavo. Teisme jie paprastai
dalyvaudavo tik tam, kad pateiktų rekomendacijas. Kartais — kai
iiat ūrali trintis tarp jūrų pėstininkų ir jūreivių pasibaigdavo smūgiais.
— Laive auga įtampa. Ir dar tas alkoholis... Kada paskutinį kar-
i.| jūroje buvo tiek daug pažeidimų dėl alkoholio?
Abu vyrai papurtė galvas.
— Apieškosime spinteles, kapitone. Pažiūrėsime, gal ką rasi­
me, — pasakė Dobsonas.
Už lango matėsi pragiedrėjęs žydras dangus. Jūra aprimo. Pa-
įnaštai nuo tokio vaizdo širdis priplūsdavo optimizmo. Bet Haifildo
lai nedžiugino. Jo koja visą rytą tvinkčiojo it nesiliaujantis jo nesėk­
mės priminimas.
Rengdamasis iš ryto jis vengė į ją žiūrėti, nors kojos spalva jam
nepatiko. Žaizda buvo įgavusi šviesiai violetinį atspalvį ir jis žinojo,
kati ten vyksta sunki kova, todėl naujas, sveikas audinys nesiforma­
vo. Jeigu laive būtų buvęs įprastas laivo gydytojas Bertramas, būtų
paprašęs jo koją apžiūrėti. Jis būtų viską supratęs. Bet Bertramas laive
taip ir nepasirodė, dabar jam grėsė karo lauko teismas, o daktaro
vietą užėmė tas idiotas Daksberis.
Dobsonas palinko į priekį ir alkūnėmis atsirėmė į kelius.
— Budėtojos man sakė esančios tikros, kad naktimis kažkas
vyksta. B denio budėtojai praeitą naktį teko įsikišti kebliomis aplin­
kybėmis.
— Muštynės? '
Abu vyrai susižvalgė, tada atsisuko į kapitoną.
— Ne, sere. E... fizinis kontaktas tarp nuotakos ir jūreivio.
— Fizinis kontaktas?
— Taip, sere. Jis ją užspaudė už... už triumo siurblio.
Haifildas įtarė, kad taip nutiks, ir dėl to buvo įspėjęs savo vado­
vybę. Tačiau tikrovė jį vis tiek pribloškė. Tu tik pagalvok — juk šitie
dalykai laive dėjosi net ir dabar, jam čia sėdint...
— Taip ir žinojau, kad taip bus, — širdo jis.
Kapitonas matė, kad kitus du vyrus šie-įvykiai trikdė kur kas
mažiau negu jį. Tiesą pasakius, Dobsonas atrodė taip, lyg būtų mė­
ginęs sutramdyti juoką.
— Turėsim pastatyti daugiau jūrų pėstininkų prie angarų, me­
chanikų ir jūreivių miegamųjų.
— Su visa derama pagarba, sere, — įsiterpė jūrų pėstininkų ka­
pitonas, — mano vyrai ir taip visą savaitę be laisvadienių budi pagal
grafiką. Be to, jie turi kitų pareigų. Negaliu reikalauti, kad imtųsi jų
dar daugiau. Pats matėt, koks išvargęs Nikolas, ir jis toks ne vienas.
— Ar tikrai reikia, kad jie budėtų prie vyrų miegamųjų? —
svarstė Dobsonas. — Jeigu jūrų pėstininkai neleis nuotakoms niekur
išeiti, o budėtojos reguliariai jas tikrins, manau, to turėtų pakakti?
— Betgi akivaizdu, kad nepakanka. Juk jau tenka vaikyti vaka­
rėlius ir dar velniai žino ką. Klausykit, iš uosto išplaukėme vos prieš
savaitę. Jeigu dabar į visa tai pažiūrėsime pro pirštus, vienas velnias
težino, kuo viskas baigsis.
 Jis taip ir regėjo miltų sandėlyje ištvirkaujančias poras, pasipik-
i inusius nuotakų vyrus ir sugižusius vadovybės veidus.
— K ą jau čia, sere. Manau, svarbiausia neprarasti perspektyvos.
— Ką?
— Tokios problemos visai natūralios, ypač dėl to, kad nemaža
įgulos dalis — naujokai. Bet juk neatsitiko nieko, ko negalėtume
išspręsti. Sakyčiau, po viso to reikalo su „Nesutramdomuoju“ viskas
m ra jau taip blogai. Tik rodo, kad vyrai po truputį atsigauna.
Iki tol, gal iš diplomatiškumo, o gal nenorėdami dar labiau
sluti din t i kapitono, apie nuskendusį laivą jie nekalbėdavo ar bent
j.m nesiedavo to su įgulos drausme. Vos tai išgirdęs Haifildas kietai
sukando dantis. Galbūt tai tebuvo refleksas. Bet greičiausiai dėl to,
Lis apie tai prakalbo.
Pamąstęs Dobsonas nesivaržydamas pridūrė:
— Jeigu neprieštarautumėte, kapitone, disciplinos reikalus ga­
lim mėtė patikėti mums. Būtų apmaudu, sere, jeigu keli jaunimėlio
pakvailiojimai jums apkartintų šią paskutinę kelionę.
Dygūs Dobsono žodžiai ir jo laisvas, savikliovos kupinas elge­
sys išreiškė viską, ką dabar apie Haifildą galvojo vyrai, tik neleido
sau to garsiai pasakyti. Anksčiau Dobsonas nė už ką nebūtų sau
leidęs šitaip kalbėti su kapitonu. Haifildą taip pribloškė tas prastai
slepiamas nepaklusnumas, kad jis neteko amo. Kai pasirodė arbata
nešinas stiuardas, šiam teko ilgokai palaukti, kol kapitonas pagaliau
jj pastebėjo.
Tada, palinkęs į priekį, prakalbo jūrų pėstininkų kapitonas, ku-
i is buvo šiek tiek diplomatiškesnis.
— Manau, sere, visos šios savaitės problemos kilo dėl oro sąlygų
(l.mkoje, — tarė jis. — Atrodo, ir jūreiviai, ir moterys pasinaudojo
Inu, kad sumažėjo budėtojų, todėl ir išaugo jų, e, bendravimo lygis.
1'alaukite kelias dienas, kol praeis moterų susijaudinimas, o vyrai ap­
sipras su tuo, kad jos čia yra. Manau, viskas turėtų aprimti.
Kupinas įtarumo Haifildas pažvelgė į jūrų pėstininkų kapitoną,
tačiau šio veide nebuvo jokios klastos, ko nebūtum galėjęs pasakyti
apie Dobsoną.
— Manote, kad viską turėtume palikti taip, kaip yra?
— Tikrai taip, sere.
— Aš irgi taip manau, sere, — pritarė Dobsonas. — Šiuo metu
geriau nekiršinti to širšių lizdo dar labiau.
Haifildas nekreipė į jį dėmesio. Užvertęs didžiąją knygą, jis krei­
pėsi į jūrų pėstininkų kapitoną:
— Ką gi, kol kas pabūsime nuosaikesni. Bet aš noriu žinoti
viską, kas vyksta apatiniuose deniuose po dvidešimt antros valandos.
Kiekvieną žingsnį. Ir jeigu bus bent menkiausių požymių, kad vėl
buvo nusižengta, kartoju, bent menkiausių požymių, tai turi būti
tuoj pat užgniaužta. Niekam neketinu suteikti pagrindo teigti, jog
šios kelionės metu nebuvo paisoma jūrų laivyno standartų. Kol aš
esu šio laivo kapitonas, šito nebus.

Brangi Diana,
tikiuosi, kad tau, motinai ir tėvui sekasi'gėrai. Nesu tikra,
kada galėsiu išsiųsti šį laišką, bet nusprendžiau parašyti ir
šiek tiek papasakoti apie mūsų kelionę, kuri yra nepaprastai
jaudinanti. Dažnai mąstau apie tai, kaip jums visiems čia
patiktų ir kokios stebėtinai geros yra kelionės sąlygos, ypač kai
prisimenu, kokių abejonių dėljų turėjau.
Susiradau tris puikias drauges: Margaretą, kurios tėvas
turi didelį dvarą netoli Sidnėjaus, Fransę, kuri yra itin ele­
gantiška ir labai daugpasiekusi slaugė, ir Džiną. Jos visos kur
kas įdomesnės už mūsų įprastus pažįstamus. Viena mergina į
laivą pasiėmė penkiolika porų batui Aš tokia patenkinta, kad
prieš išplaukdama galėjau apsipirkti. Juk taip malonu įsigyti
ką nors naujo, ar neš
Mano kajutė yra erdviausioje laivo dalyje, visai netoli va­
dinamojo tiltelio ir kapitono kabinos. Mums buvo pasakyta,
 kad galbūt, pasiekus Gibraltarą, bus surengti keli kokteilių
vakarėliai, nes laive turėtų apsilankyti keli gubernatoriai.
Labai to laukiu.
Personalas labai paslaugus ir kiekvieną dieną prigalvoja
visokių pramogų, kad tik mes, merginos, nenuobodžiautu­
me, — siuvinėjimas, šokiai, naujausi filmai. Šiandien po
pietų eisiu žiūrėti „Nacionalinio pasididžiavimo Nema­
nau, kad šisfilmas jau pasiekė Melburną, bet kai tik galėsite,
būtinai nueikite jo pažiūrėti. Merginos, kurios tą filmą jau
matė, sako, kad Elizabetą Teilorjame tiesiog dieviška.
Jūreiviai labai žavūs ir paslaugūs, nuolat vaišina mus
skanėstais. Diana, tu mirtum dėl šito maisto. Atrodo, lyg čia
apie maisto davinius niekas nėra girdėjęs. Užmiršk apie kiau­
šinių miltelius, dėl kurių mes visos taip baiminomės! Gali p a­
sakyti motinai ir tėvui, kad jiems visiškai nėra ko nerimauti.
Pačiame laivo gale yra puikiausias grožio salonas. Keti­
nu jam e apsilankyti, kai baigsiu rašyti šį laišką. Galbūt net
galėčiau pasisiūlyti padėti! Prisimeni, kaip ponia Džonson
sakydavo, kad niekas kitas nemoka taip sušukuoti plaukų
kaip aš? Kai tik nukaksiu į Londoną, reikės susirasti padorų
saloną. Aš tau, žinoma, parašysiu apie Londoną. Tikiuosi,
Lanas man netrukus parašys, ką suplanavo mūsų atostogoms.
Kaip ja u sakiau, viliuosi, kad jums viskas gerai, ir prašau,
perduokite linkėjimų mūsų pažįstamiems. A, tiesa, juk jau
turėjo įvykti tavo rečitalis. Tikiuosi, viskas pavyko sklandžiai.
Parašysiu vėl, kai turėsiu daugiau laiko.
Tavo mylinti sesuo Avisė

Avisė sėdėjo valgyklėlėje pakilimo denyje ir pro druska apneš-

I langą žvelgė į kirus, sklandančius aplink laivą, ir ryškiai mėlyną*

* Didelio pasisekimo sulaukęs 1944 m. Holivudo filmas, atnešęs pasaulinę šlovę

viorei Elizabetai Teilor.
dangų. Per pusvalandį, kurio jai prireikė, kad sukurptų tą laišką, ji ir
pati beveik patikėjo savo pačios išgalvota kelionės versija. Todėl kai
pagaliau pasirašė laišką ir pakėlė nuo jo akis, pasijuto nusivylusi, nes
ir vėl teko grįžti į rūdijantį angarą, kuriame nė nekvepėjo kokteiliu
vakarėliais ir naujomis žaviomis draugėmis. Prieš akis tebuvo ran­
duotos lėktuvų nosys, aplinkui šliurinėjantys vyrukai, kurių kalbos
neįmanoma suprasti, vilkintys nešvarius kombinezonus, o aplink
sklandė jūros vandens, riebalų, tepalo ir rūdžių kvapas.
— Norėtum puodelio arbatos, Avise? — paklausė jos Margare­
ta, kuri kaip tik lenkėsi jai per petį, o jos milžiniškas pilvas faktiškai
rėmėsi į medinio stalo viršų. — Einu, atnešiu. Ką gali žinoti, gal
apramins tau skrandį.
— Ačiū, bet ne.
Avisė nurijo seiles, paskui pabandė įsivaizduoti arbatos skonį.
Jai bemat pasidarė bloga. Ji vis negalėjo apsiprasti su tuo, kad ją vi­
sur persekiojo aviacinio kuro kvapas, kuris įsigerdavo į drabužius ir
nuolat dirgino šnerves. Kad ir Įtiek būtų kvėpinusis savo kvepalais,
jai atrodė, kad vis tiek dvokia kaip mechanikas.
— Betgi reikėtų ko nors suvalgyti.
— Išgersiu vandens. Gal sausą krekerį, jeigu jų yra.
— Vargšelė. Ir susirk tu man taip.
Ant grindų telkšojo trys balutės, nuo kurių atsispindėjo pro lan­
gą sklindanti šviesa.
— Esu tikra, kad jau greitai savijauta pasitaisys.
Avisė pasistengė kuo plačiau nusišypsoti. Mažai yra bėdų, kurių
negalėtų palengvinti maloni šypsena, mėgdavo sakyti jos motina.
— Lygiai taip pat jaučiausi pirmaisiais nėštumo mėnesiais, —
prisipažino Margareta, tapšnodama sau per pilvą. — Net į papras­
čiausią skrudintą duoną negalėjau pažiūrėti. Buvau apgailėtina. Ste­
biuosi, kad nesusirgau jūros liga kaip tu ir Džina.
— Gal galėtume pakalbėti apie ką nors kita?
Margareta nusijuokė.
 — Tai aišku. Tu jau man atleisk, Avė. Einu, atnešiu arbatos.
Avė. Jeigu Avisė nebūtų taip siaubingai jautusis, tikrai būtų
),| pataisiusi. Nieko negali būti blogiau už sutrumpintą vardą. Bet
Margareta jau nukrypavo prie bufeto, palikdama ją su Franse, kurios
draugijoje Avisė jausdavosi dar nejaukiau.
Pastarąsias kelias dienas Avisė pastebėjo, kad Fransės elgesys
buvo kažkoks trikdantis. Jai buvo būdingas kažin koks akylumas, lyg
un ir štai taip sėdėdama ir nieko nesakydama ji tave vertino. Net kai
elgėsi maloniai, atnešė Avisei tablečių, kad jos taip nepykintų, ir rū­
ginusi, kad nepritrūktų skysčių, bendrakeleivės elgesys buvo kažkoks
1 ilalantis, lyg Avisei buvo būdinga kažkas, dėl ko Franse nebūtų no-
1

lėjusi artimiau su ja bendrauti. Lyg j i būtų buvusi kažkokia ypatinga!

Margareta jai sakė, kad Fransei buvo atsakyta, kai ji pasisiū­
lė dirbti medicinos punkte. Avisė piktdžiugiškai pagalvojo, kad toji
mergina neįtiko net ir jūrų laivynui. Paskui sumetė, kad viskas būtų
kur kas paprasčiau, jeigu Franse nesisukinėtų čia visą dieną, visa ap­
niukusi ir nesėkmingai mėgindama palaikyti pokalbį. Avisė žvilgtelė-
|o į kitą stalą, prie kurio susėdusios merginos plepėjo, lyg būtų viena
kilų pažinojusios ne vienerius metus. Visos jau buvo susiskirsčiusios
j nedideles, glaudžias grupes, į kurias pašaliečių taip paprastai neįsi­
leisdavo. Pažvelgus į grupę itin smagių merginų, Avisei teko tramdyti
norą prie jų prieiti ir kaip nors parodyti, kad su ta keista, niūria
mergina ji laiką leidžia ne savo noru. Bet tai, aišku, būtų buvę ne-
m.mdagu.
— Ar šiandien po pietų turi kokių planų?
Franse skaitė „Laivo dienos naujienas“. Ji bemat pakėlė akis ir
nepatikliai pažvelgė į Avisę. Šiai norėjosi riktelėti: „Č ia gi paprastas
klausimas!“
Blyškiai raudoni Fransės plaukai buvo susukti į kietą kuodą.
Kilai merginai Avisė būtų pasisiūliusi kaip nors dailiau sušukuoti
plaukus. Ji būtų atrodžiusi dailutė, jeigu tik būtų bent truputį pa-
M|-,ražinusi.
 — Ne, — atsakė Franse.
Paskui, kai užsitęsusi tyla abi pradėjo slėgti, ji pridūrė:
— Pagalvojau, pabūsiu čia ilgiau.
— A. Ką gi, atrodo, kad oras pagaliau pasitaisė, ar ne?
— Taip.
— Paskaita man šiandien pasirodė baisiai nuobodi, — vėl pra­
kalbo Avisė, kuri negalėjo pakęsti tylos.
— Tikrai? n

— Apie maisto davinius ir panašiai, — ji prunkštelėjo. — Jei

atvirai, Anglijoje ketinu gaminti kaip galėdama mažiau.
Merginos prie gretimo stalo atstūmė savo kėdes ir pakilo nuo
stalo, taip ir nenustojusios kalbėti.
Avisė su Franse stebėjo, kaip jos išėjo.
— Ar jau baigei rašyti laišką? — paklausė Franse.
Avisė ranka pridengė savo bloknotą, lyg būtų bijojusi, kad Fran­
se neperskaitytų, ko ji ten priraizgė.
— Taip, — atsakė ji atšiauriau, negu būtų norėjusi. — Savo
seseriai, — šiek tiek atlaidžiau pridūrė.
— Aišku.
— Šįryt parašiau dar du. Vieną Ianui, kitą senai mokyklos drau­
gei. Ji Makilenų duktė, — paaiškino ji ir klausiamai sužiuro į Fransę,
bet šioji papurtė galvą.
Avisė atsiduso.
— Jie turi labai daug nekilnojamojo turto. Andželai nerašiau
nuo tada, kai išvykome iš Melburno... Tik neįsivaizduoju, kada ga­
lėsiu juos išsiųsti. Baisiai norėčiau sužinoti, kada gausiu laišką nuo
Iano. — Ji apžiūrinėjo savo nagus. — Tikiuosi, kad Ceilone. Man
sakė, kad galbūt ten į laivą pristatys paštą.
Ji svajojo apie storą Iano laiškų pluoštą, laukiantį kur nors tvan­
kiame tropikų pašto poskyryje. Ji perriš juos raudonu kaspinu ir skai­
tys vienatvėje, pasimėgaudama, po vieną, lyg valgytų šokoladinius
saldainius.
 — Baisiai keista, — pasakė ji tyliai, lyg būtų kalbėjusis su savi­
mi, — nukeliauti tokį kelią ir taip ilgai negauti pasikalbėti. — Ant
voko pirštu ji išvedžiojo Iano vardą. — Kartais viskas atrodo kažkaip
nerealu. Pačiai darosi sunku patikėti, kad ištekėjau už to vyro, o da­
bar esu laive, vidury niekur. Kai neturi galimybės pasikalbėti, darosi
sou kū patikėti, kad viskas tikra.
Nuo paskutinio Iano laiško praėjo penkios savaitės ir keturios
dienos. Pirmo, kurį ji gavo kaip ištekėjusi moteris.
— Mėginu įsivaizduoti, ką jis dabar galvoja, nes kai taip ilgai
lauki laiškų, blogiausia žinoti, kad viskas dabar ne taip, kaip buvę.
I dalykai, kurie jį anksčiau liūdino, dabar jau seniai praėję. Kaip ir
saulėlydžiai, apie kuriuos jis rašė. Nė nežinau, kur jis yra. Matyt, visos
mes pasikliaujame viltimi, kad mylimųjų jausmai mums nepasikeitė,
nei jeigu ir nesikalbame. Matyt, tai mūsų tikėjimo išbandymas.
Avisės balsas pritilo, lyg būtų garsiai mąsčiusi. Ji susivokė ke­
lioms minutėms net užmiršusi savo negalavimus.
— Tu taip nemanai?
Fransės veido išraiška bemat pasikeitė — ji užsisklendė, o jos
veidas vėl atrodė it visiškai nieko neišduodantį kaukė.
— Turbūt taip, — atsiliepė ji.
Avisė suprato, kad lygiai taip pat būtų galėjusi pasakyti, kad
pažaliavo dangus. Pasijuto išmušta iš pusiausvyros ir suirzusi, lyg
jos draugiškas gestas būtų sąmoningai atstumtas. Ji jau buvo besi­
rengianti ką nors apie tai pasakyti, bet kaip tik tuo metu prie stalo
tiikrypavo padėklu su arbata nešina Margareta. Jos pačios puodelyje
pūpsojo didelė vanilinių ledų porcija — trečia nuo tada, kai jos čia
titėjo.
— Tik paklausykit, merginos. M ūsų senutei Džinai tai tikrai
paliks. Rengiama pusiaujo kirtimo ceremonija. Tai jūreivių tradicija,
ir pakilimo denyje vyks visokių linksmybių. Vyrukas, kuris pilsto ar­
batą, man ką tik pasakė.
Apie Fransės netaktą bemat buvo užmiršta.
 — Ar reikės pasipuošti? — paklausė Avisė, taisydamasi plaukus.
— Nežinau. Nieko apie tai nežinau. Jie ketina apie tai paskelbti
pagrindinėje skelbimų lentoje. Bet bus smagu, ką? Bent jau turėsime
ką veikti.
— Aš neisiu. T ik jau ne su savo skrandžiu.
— O tu, Franse?
Margareta nukando ledų kūgio viršūnę ir išsitepė nosies galiuką
ledais.
— Nežinau.
— Nagi, merginos, — tarė Margareta sėsdamasi. Kėdė protes­
tuodama sudejavo nuo jos svorio. — Pats laikas atsipalaiduoti ir bent
truputį pasilinksminti.
Franse jai nedrąsiai šyptelėjo, parodydama nedidelius baltus
dantis. Avisė net susigūžė supratusi, kokia ji graži.
— Galbūt, —- pasakė ji.

Franse manė, kad negalės pakęsti už jų durų budinčio vyriš­

kio. Pirmąją jo budėjimo naktį ji negalėjo užmigti; ją trikdė toks
nepažįstamojo artumas, tai, kad ji buvo menkai apsirengusi ir tokia
pažeidžiama. Tai, kad bent jau teoriškai, ji buvo jo valdžioje. Gir­
dėjo kiekvieną jo judesį, kiekvieną žingsnį, kostelėjimą ir šnirpš-
telėjimą, jo balsą, kai patylomis pasisveikindavo su praeiviais arba
duodavo jiems nurodymus. Kartais, gulėdama tamsoje, ji mąsty­
davo apie to vyruko reikšmingumą: jo buvimas čia rodė, kad jos
tebuvo objektas, kurį reikėjo saugiai pergabenti iš vienos pasaulio
pusės į kitą, daugeliu atvejų, paėmus iš tėvų perduoti vyrams, iš
vieno vyro kitam.
Jo sunkūs žingsniai, tvirta laikysena, šautuvas Fransei sakė, kad
jos turi būti uždarytos, įkalintos, idant būtų apsaugotos nuo kažko­
kių nežinomų jėgų. Kartais, kai artumas su tokia daugybe žmonių,
su daugybe nepažįstamų vyriškių ir jų pačių izoliacija pradėdavo kelti
nerimą, jai palengvėdavo nuo minties, kad jis budi už durų. Bet kur
kas dažniau Franse jo nekęsdavo už tai, kad privertė ją jaustis esant
kažkieno nuosavybe, kurią reikėjo saugoti.
Kitoms merginoms tokie filosofiniai apmąstymai nerūpėjo. Jos
sargybinio nė nepastebėdavo. Kaip ir daugeliui kitų merginų laive,
jis tebuvo lyg dar vienas priklausinys, su kuriuo sveikindavosi, pa­
slapčiomis prasinešdavo šunį, o kartais prasmukdavo pačios, jeigu
reikėdavo paslapčia nusėlinti į dar vieną vakarėlį. Kaip ir šįvakar.
Margareta su Džina vėl ruošėsi eiti pas Denį lošti pokerio, paslap­
tingai šnabždėjosi besišukuodamos plaukus ir kuisdamosis su koji­
nėmis ir batais, o Džina dar iš visų skolinosi kosmetiką. Buvo beveik
devynios. Dar neatėjo komendanto valandos laikas, kai jos turėjo
būti įkalintos savo kajutėse, bet jau buvo praėjusios abi vakarienės
į >;i mainos, todėl jeigu kas nors būtų jas pastebėjęs, jos būtų turėjusios
kaip pasiteisinti.
— Tikrai nenori su mumis eiti, Franse?
Jos buvo dalyvavusios jau keliuose vakarėliuose. Džinai pavyko
išsilaikyti blaiviai maždaug viename.
Franse papurtė galvą.
— Neprivalai elgtis kaip vienuolė, — tarė Margareta, baigusi
tvarkytis batus. — Esu tikra, kad taviškis neprieštarautų, jei šiek tiek
pasimėgautum draugija, dėl Dievo meilės.
— Mes jam nieko nesakysim, — patikino Džina, dažydamasi
papūstas lūpas.
Margareta užsikėlė šunį į skreitą, kurio nedaug bebuvo likę.
— Tau pasimaišys protas, jeigu lindėsi čia kiekvieną vakarą.
— Kai atvyksim į Plimutą, jie turės tave išvesti aprengtą tram­
domaisiais marškiniais.
Džina sukikeno ir pasukiojo pirštą sau prie smilkinio.
— Visi galvos, kad iš tavo viršutinio aptvaro pasileido kengūros.
— Surizikuosiu, — šyptelėjo Franse.
— O tu, Avise?
 — Ačiū, ne. Verčiau šįvakar pailsėsiu.
Ją vėl buvo pradėję pykinti, tad gulėjo išblyškusi ir išglebusi, čia
pakeldama, čia nuleisdama knygą.
— Ir būčiau labai dėkinga, jeigu atokiai nuo manęs laikytum
savo šunį. N uo jo kvapo mane dar labiau pykina.
Jos nesitikėjo, kad už durų budės jūrų pėstininkas. Jo čia nebu­
vo kelias naktis, ir negirdėjo jo žingsnių, kurie paprastai joms pra­
nešdavo apie sargybinio atvykimą. Džina, o paskui ir Margareta it
įkastos sustojo tarpduryje.
— O... Mes tik einam pakvėpuoti grynu oru, — pranešė Mar­
gareta, skubiai už savęs uždarydama duris.
— Grįšim iki vienuoliktos, — pasakė Džina.
— Ar panašiai.
Franse, kuri atsikėlė, norėdama nuo pakabo nusikabinti savo
chalatą, sustojo kitoje durų pusėje, klausydamasi jūrų pėstininko ir
nustebusių, šiek tiek įsitempusių savo draugių pokalbio.
— Mechanikų miegamųjų, jumis dėtas, privengčiau, jeigu ten
einate pakvėpuoti tuo savo grynu oru, — pasakė jis taip tyliai, kad
nė viena jų nebuvo tikra dėl to, ką išgirdo.
Franse dar arčiau prigludo prie durų, pakeltoje rankoje laiky­
dama chalatą.
— Šįvakar pas juos sugriežtinta priežiūra, — paaiškino jis.
— A, aišku, — atsakė Margareta. — Ką gi. Ačiū.
Franse išgirdo, kaip jos nukaukšėjo koridoriumi ir kaip tyliai
kostelėjo jūrų pėstininkas.
Margareta su Džina nesikalbėjo, iki pasiekė posūkį prie gesini­
mo žarnos. Tada, kai jau buvo įsitikinusios, kad jūrų pėstininkas jų
tikrai nepamatys, abi prapliupo juoktis, kabindamosis viena į kitą, ir,
dirstelėjusios sau per petį, nukeliavo tiesiai pas mechanikus.
Avisė nemiegojo. Būtų paprasčiau, pagalvojo Franse, jeigu ji
miegotų. Įkalintos toje ankštoje kajutėje jos stengėsi viena kitos ne­
užkliudyti. Paskui Avisė atsigulė ir nusisuko j sieną, o Franse vartė
žurnalą, niekaip negalėdama susikaupti ir tikėdamasi, kad bent atro­
dė susidomėjusi.
Jos retai likdavo tik dviese. Su Margareta buvo paprasta, mat
toji buvo tiesmuka ir visus užkariaudavo savo nuoširdžia šypsena.
I >žina ne taip lengvai nuspėjama; kita vertus, ji nieko ir neslėpė — ką
j.iusdavo, tą ir sakydavo, ar tai būdavo susierzinimas, ar entuziazmas,
kad ir kaip tai kažkam nepatiko.
Tačiau Franse numanė, kad Avisei su ja sunku. Be to, kad jos
neturėjo nieko bendra, Avisę dar erzino jos charakteris, jos egzisten­
cijos būdas. Franse įtarė, kad kitomis aplinkybėmis Avisė būtų atvirai
parodžiusi savo priešiškumą. Ji iš patirties žinojo, kad tokios mergi­
nos elgdavosi būtent taip. Jom s reikėjo į ką nors žiūrėti iš aukšto, kad
butų tikros dėl savo padėties.
Tačiau vos dešimties pėdų ilgio ir aštuonių pločio pėdų* kajutė­
je tokioms nuoširdžioms emocijoms vietos nebuvo, todėl jos jautėsi
taip, lyg būtų įkliuvusios į gerų manierų padiktuotos diplomatijos
spąstus. Franse kartkarčiais pasiteiraudavo Avisės, ar šiai ko nors rei­
kia, ar jos pykinimas bent kiek atlėgo. Avisė paklausė, ar Franse ne­
prieštaraus, jeigu ji dar kurį laiką negesins šviesos. Abi leido vakarą
mandagiai apsimesdamos manančios, kad kita iš jų miega.
Franse atsigulė. Bandė skaityti, bet paskui pastebėjo, kad už­
strigo prie tos pačios pastraipos ir nė nežinojo, apie ką ten rašoma. Ji
pamėgino susikaupti, tada suprato, kad tą žurnalą jau yra skaičiusi.
( ialiausiai tiesiog gulėjo ir spoksojo į virš jos kabančio gulto tinklą.
Per miegus tyliai suinkštė šuo, kurio iš po Margaretos megztinio
beveik nesimatė. Franse užmetė akį į jo dubenėlį, norėdama patikrin-
li, ar ten dar yra vandens.
Kažkur aukštai ji išgirdėjo bilstelėjimą, po kurio nuskambėjo
prislopintas juokas.

* Maždaug 3 metrų ilgio ir 2,5 metro pločio.

 Už durų jūrų pėstininkas kažin ką sumurmėjo kažkokiam praei­
viui. Atrodė, laikas sustojo.
Franse tyliai atsiduso, kad jos neišgirstų Avisė. Margareta buvo
teisi. Jeigu ji čia praleis dar bent vieną vakarą, tikrai išprotės.

Kai ji pravėrė duris, sargybinis atsisuko.

— Noriu pramankštinti kojas, — paaiškino Franse.
— Tiesą sakant, ponia, šiuo laiku niekur eiti neturėtumėte.
Ji nei prieštaravo, nei prašė, tik stovėjo ten laukdama, ir jūrų
pėstininkas galų gale linktelėjo galva.
— Pas mechanikus?
— Ne, — atsakė ji, nudelbusi akis ir šypsodamasi. — Ne. Tokie
dalykai manęs nedomina.
Ji greitai nužingsniavo koridoriumi, nugara jausdama jo žvilgs­
nį, baimindamasi, kad apsigalvojęs šūktelės, nes tuoj komendanto
valanda, ir lieps likti kajutėje. Bet jis nieko nepasakė.
Kai pradingo jam iš akių, Franse užlipo laiptais prie kino salės,
galvos linktelėjimu mandagiai pasisveikino su dviem merginomis,
kurios, susikibusios už parankių, prigludo prie sienos, leisdamos jai
praeiti. Ji nuskubėjo toliau, nudūrusi akis, pro kajutes, pro skardinius
ventiliacijos vamzdžius, kurie diržais buvo pritvirtinti prie sienų, pro
sandėlius, kuriuose buvo laikomos gelbėjimo liemenės, ginklai, amu­
nicija, pro dažais išrašytas instrukcijas: „Laikyti sausai“, „Nenaudoti
po 11.47“, „Nerūkyti“ . Ji užlipo laikinaisiais laipteliais, kurie vedė
prie kapitono kajutės, peršokdama per du iš karto, įtraukusi į pečius
galvą, kad nesusitrenktų į metalinius ramsčius.
Apsidairiusi, ar niekas nemato, Franse atidarė liuką ir užlipo į
pakilimo denį. Paskui sustojo it įkirsta — taip ją pribloškė aplinkui
plytinti it rašalas juoda jūra ir dangus.
Franse stovėjo ten kurį laiką, kvėpdama vėsų, gaivų orą, veidu
jausdama vėją, mėgaudamasi tuo, kaip švelniai laivas skrodžia vande-
uis. Apatiniuose deniuose dėl variklių vibracijos jausdavosi taip, lyg
I tų patekusi į kokio priešistorinio gyvūno vidurius. Atrodydavo,
>11

kati tas gyvūnas nuolat sunkiai pukšėdavo ir dūsaudavo, o vibracija

skverbdavosi iki pat kaulų. Čia, viršuje, tesigirdėjo švelnus murki­
mas, o tas padaras atrodė mielas bei paklusnus ir it koks mistinis
gyvis saugiai plukdė ją pirmyn per platų vandenyną.
Franse dairėsi po tuščią denį, kur sutemus buvo draudžiama
Įžengti. Aplinkui stovėjo lėktuvai, lyg vaikai, susirinkę žaidimų aikš­
telėje, vieni apšviesti mėnulio, kiti šešėlyje. Jų nosys buvo pakeltos
aukštyn, lyg būtų uodę orą. Ji vaikštinėjo tarp jų, ranka braukdama
per spindintį metalą, mėgaudamasi jo vėsiu, drėgnu paviršiumi. Pas­
kui atsisėdo po vieno lėktuvo siauru aptakiu pilvu. Patogiai įsitaisiusi
aut cementinių grindų, tarp dviejų lynų, kuriais lėktuvas buvo pri­
tvirtintas prie denio, apsikabino rankomis kelius ir žvelgė į žvaigž­
dėtą dangų, nesibaigiančią baltų purslų vėžę, kurią laivas palikdavo
skrosdamas vandenis, beveik neįžiūrimą tašką, kur tamsi jūra susiti­
ko su begaliniu juodu dangumi. Ir turbūt pirmą kartą nuo tada, kai
jlipo į šį laivą, Franse Makenzi užsimerkė ir, pajutusi, kaip jos kūnu
nubėgo šiurpas, leido sau giliai atsikvėpti.

Buvo ten prasėdėjusi apie dvidešimt minučių, kai pamatė ka­

pitoną. Jis pasirodė pro tas pačias duris, pro kurias atėjo ir ji. Balta
kepurė ir pabrėžtinai tiesi laikysena aiškiai rodė jo rangą. Iš netikė-
lu mo Franse net atsitraukė, stengdamasi pasislėpti šešėliuose, bai­
mindamasi išgirsti šiurkštų riktelėjimą: „Ei, tu!“ ir būti demaskuota.
|i stebėjo, kaip jis atsargiai uždarė duris, stengdamasis jų netrenkti.
I’askui lygiai taip pat iš pasalų kaip ir ji žengė pirmyn ir vis labiau
šlubčiodamas nuėjo prie dešinio laivo borto, kur jo niekas negalėjo
pamatyti nuo tiltelio. Sustojęs prie vieno iš didesnių lėktuvų, aiškiai
apšviestas mėnulio, kapitonas ištiesė ranką, lyg jam būtų reikėję at­
siremti į sparno spyrį. Ji sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip jis pasilenkė ir
pradėjo trinti sau koją.
Ten jis stovėjo kelias minutes, svorį perkėlęs ant kitos kojos,
susikūprinęs, žvelgdamas į jūrą. Paskui išsitiesė ir grįžo prie liuko. Iki
pasiekė liuką, šlubčiojimo nebebuvo likę nė ženklo.
Franse nebūtų galėjusi pasakyti, kodėl šis reginys jai pasirodė
toks raminantis — ar dėl jūros, ar dėl to, kad pavyko nepastebėtai
nuvogti dvidešimt minučių laisvės, o gal dėl šlubčiojimo, kuris išdavė
kapitono žmogiškumą, priminė apie tai, kad visi mes klystame, bet
nuolat slepiame, kaip kenčiame. Todėl, kai nusileido žemyn, jai buvo
kur kas lengviau ištverti praeivių žvilgsnius, o ir savikliova buvo šiek
tiek atsigavusi.
Paprastai Franse neprašydavo vyrų cigarečių ir nesileisdavo su
jais į pokalbius. Jokiu būdu nebūtų pradėjusi pokalbio pati, bet da­
bar ji jautėsi kur kas geriau. Dangus buvo toks gražus. O jūrų pėsti­
ninko veide ji pastebėjo kažin kokią melancholiją.
Jis buvo atsirėmęs į sieną prie jų kajutės durų ir traukė cigare­
tę, akis nudelbęs į grindis. Plaukai buvo užkritę jam ant akių, pats
atrodė šiek tiek susikūprinęs, lyg būtų prislėgtas savų minčių. Paste­
bėjęs ją, pirštais užgesino cigaretę ir įsikišo į kišenę. Vėliau Franse
prisiminė, kad tai ją pribloškė, nes iki tol vyrukas jai atrodė panašus į
robotą, kaip ir daugelis jūrų pėstininkų. Ji nė nemanė, kad jo kaukė
galėtų slėpti susidrovėjimą ar kaltę.
— Manęs tikrai nėra ko varžytis, — pasakė ji.
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Tiesą pasakius, budint ir negalima.
— Vis tiek.
Pėstininkas santūriai padėkojo, vengdamas jos žvilgsnio. Dėl
kažkokios priežasties, užuot pranykusi kajutėje, Franse liko stovėti
ten, ant pečių užsimetusi megztinį, o paskui, nors pati to iš savęs
nesitikėjo, paklausė, ar jis nepavaišintų jos cigarete.
— Dar nesinori eiti vidun, — paaiškino ji.
 Paskui susidrovėjusi stovėjo šalia jo ir jau gailėjosi savo poelgio.
Jis iš pakelio ištraukė cigaretę ir nieko nesakęs ištiesė jai. Prideg­
damas jai cigaretę trumpam netyčia prisilietė prie jos rankos. Franse
pasistengė rankos neatitraukti, o paskui svarstė, per kiek laiko pavyks
cigaretę surūkyti neapkvaitus, kad galėtų kuo greičiau sprukti. Jam
aiškiai nesinorėjo draugijos. Ir jai tai buvo suprantama.
— Ačiū, — padėkojo ji. — Tik kelis kartus užsitrauksiu.
— Kaip jums geriau.
D u kartus pagavo save besišypsančią, lyg būtų bandžiusi jam
įsiteikti, kas jai buvo neįprasta. Jis, atsakydamas, irgi vos pastebimai
šyptelėjo. Jie stovėjo abipus durų, žiūrėdami čia žemyn, čia į saugos
įspėjimą, čia į gesintuvą, kol tyla pasidarė nepakenčiama.
Franse pašnairavo į jo rankovę.
— Koks jūsų rangas?
— Kapralas.
— Jūsų juostelės aukštyn kojomis.
— Trečio rango jūrų pėstininkas.
Ji giliai įtraukė cigaretės dūmo. Jau buvo surūkiusi beveik treč­
dalį.
—- Maniau, trys juostelės reiškia, kad esate seržantas.
— Ne, jeigu jos aukštyn kojomis.
— Nesuprantu.
— Jos už ilgą tarnybą. Gerą elgesį.
Jūrų pėstininkas žvilgtelėjo į juosteles kaip žmogus, kuris retai
kada apie jas teprisimindavo.
— Kai numalšini muštynes ir panašiai. Kaip suprantu, čia ap­
dovanojimas tiems, kas nenori paaukštinimo.
Koridoriumi praėjo du jūreiviai. Eidami pro Fransę, iš pradžių
nužvelgė ją, paskui — jūrų pėstininką ir vėl žvilgsniu grįžo prie jos.
Ji palaukė, kol tiedu nutols, klausydamasi jų žingsnių aido. Po aki­
mirkos jie išgirdo, kaip kažkur atsidarė ir vėl užsidarė kajutės durys.
— Kodėl nenorite paaukštinimo?
 — Nežinau.
Matyt, supratęs, kad jo atsakymas galėjo pasirodyti pernelyg la­
koniškas, jis pridūrė:
— Niekada nemaniau, kad esu tinkamas būti seržantu.
Jai pasirodė, kad vyro veide buvo įsirėžęs nusivylimas, o jo
žvilgsnis, nors ir nebuvo nedraugiškas, aiškiai rodė, kad tušti plepalai
jam džiaugsmo neteikė. Fransei visa tai buvo puikiai pažįstama; jos
veide galėjai pamatyti tą pačią išraišką ir žvilgsnį.
Jų žvilgsniai trumpam susitiko, paskui jis nusisuko.
— Turbūt niekada nenorėjau atsakomybės.
Tada ji pastebėjo nuotrauką, kurią jis laikė rankoje. Matyt, žiū­
rėjo į ją iki pasirodant Fransei. Ji buvo šiek tiek mažesnė už vyrišką
piniginę.
— Jūsų? — paklausė ji, galva linktelėdama nuotraukos link.
Jis pakėlė nuotrauką ir pažvelgė taip, lyg matytų ją pirmą kartą.
— Taip.
— Berniukas ir mergaitė? . ___
— Abu berniukai.
Ji atsiprašė ir jie abu šyptelėjo.
— Jaunesniajam buvo laikas kirptis.
Jūrų pėstininkas padavė nuotrauką jai. Franse ją paėmė ir lem­
putės šviesoje įsižiūrėjo į besišypsančius veidus, nežinodama, ką tu­
rėtų pasakyti.
— Gražūs.
— Nuotrauka daryta prieš pusantrų metų. Dabar turėtų būti
užaugę.
Ji linktelėjo galva, lyg jis būtų pasidalinęs tėvystės išminties
perlais.
— O jūs?
— O, ne... — Franse atidavė jam nuotrauką. — Ne.
Jie vėl stovėjo tylėdami.
— Pasiilgstate jų?
 — Kiekvieną dieną, — vyro balsas jai pasirodė prikimęs. — Jie
turbūt nė neprisimena, kaip aš atrodau.
Franse nežinojo, ką sakyti. Kad ir kur ji čia įsibrovė, to negalėjai
numalšinti cigarete ir keliomis minutėmis tauškalų. Staiga ji suvokė,
k.id leisdamasi su juo į pokalbį paskubėjo ir padarė klaidą. Budėti
prie jų kajutės durų buvo jūrų pėstininko darbas. Ji neturėjo kur
tlingti, jeigu merginos užsimanydavo jį pašnekinti. Bet vyrukui tur­
imi nesinorėjo, kad moterys nuolat lįstų į akis.
— Aš jau eisiu, — tyliai pasakė ji. — Ačiū už cigaretę, — dar
pridūrė.
Ji užgesino cigaretę koja, paskui pasilenkė pakelti nuorūkos.
Nenorėjo neštis jos į kajutę — ką su ja darys tamsoje? Bet jeigu įsidės
j kišenę, gali pradeginti skylę. Iš pradžių jis nesuprato, ko ji delsia,
bei merginai vis tebemindžikuojant prie durų, atsisuko.
— Duokit man, — pasiūlė jis, ištiesdamas ranką.
Jo delnas buvo sugrubęs nuo daugybės metų sunkaus darbo ir
i.irnybos atšiauriomis oro sąlygomis.
Franse papurtė galvą, bet jis tik primygtinai dar arčiau ištiesė
Linką. Ji padavė jam nuorūką ir nuraudo.
— Atsiprašau, — sušnibždėjo ji.
— Nieko tokio.
— Tai labanaktis.
Ji atidarė duris ir jau buvo tyliai besėlinanti vidun, kai vėl pasi­
lsi do jo balsas. Jūrų pėstininkas kalbėjo tyliai ir neutraliai, ir Franse
m įprato, kad dėl jo neapsiriko, kad joms niekas negresia, kad jis siūlo
p.iliaubas.
— Tai kieno tas šuo? — paklausė jūrų pėstininkas.
 lo

Kelionė buvo košmariška. Dėl gedimų j i užtruko astuo­

nias savaites. Buvo įvykdyta viena žmogžudystė, užfik­
suota viena savižudybė, o vienas oro pajėgų karininkas
išprotėjo, ir tai dar ne viskas. Lyg maža būtų buvę to,
jog įgula prastai atliko savo darbą, nes jiems labiau rū­
pėjo lakstyti paskui nuotakas, o vėliau su jomis faktiškai
viešumoje užsiimti seksualine veikla, kuriai reikėjo gim­
nastikos sugebėjimij,. Jie dargi įsigudrino tai daryti bet
kurioje laivo vietoje, o viena pora savo pramogoms buvo
pasirinkusi netgi apžvalgos bokštelius.
Iš laivų projektuotojo velionio
Ričardo Lourio užrašų

Šešiolika dienų laive

Pirmoji telegrama, kurioje buvo pranešama, kad nuotaka ne­

laukiama, buvo gauta praėjus šešiolikai dienų po to, kai laivas išplau­
kė iš uosto. Ji buvo gauta po aštuntos valandos radijo ryšio stotyje,
iš karto po ilgalaikės orų prognozės. Radijo operatorius užrašė jos
turinį ir skubiai nunešė telegramą kapitonui, kuris savo kajutėje val­
gė skrebutį ir košę. Kapitonas ją perskaitė, tada liepė pakviesti kape­
lioną, kuris liepė pakviesti budinčią pareigūnę, ir visi trys kurį laiką
postringavo apie tai, kas žinoma apie tą nuotaką ir kaip — gerai ar
ne itin gerai — ji priims naujienas.
Telegramos adresatas — ponia Milisentė Njukom b (mergautinė
pavardė Sampter) — buvo iškviesta į kapitono kabiną pusę vienuo­
liktos. Visi nusprendė, kad bus geriau, jeigu leis merginai pirmiausia
sočiai papusryčiauti. Daugum a keleivių vis dar nebuvo spėjusios kaip
reikiant atsigauti nuo jūros ligos. Nuotaka atėjo visa išblyškusi, tikra,
kad jos vyras, naikintuvo „Seafire“ pilotas, buvo kur nors numuštas
ir dingęs be žinios, o dabar laikomas mirusiu. Milisentė Njukomb
buvo tokia susisielojusi, kad nė vienam iš trijulės neapsivertė liežu­
vis pasakyti jai teisybės. Visi tik nejaukiai stoviniavo ir stebėjo, kaip
mergina rauda, nosine užsidengusi veidą. Galų gale kapitonas Haifil­
das nusprendė jai viską paaiškinti ir pompastiškai pareiškė, kad labai
apgailestauja, bet viskas yra visai ne taip. Viskas tikrai buvo visai ne
įaip. Tada kapitonas padavė jai telegramą.
Paskui jis pasakojo savo stiuardui, kad mergina baisiai išblyš­
ko — dar labiau negu tada, kai manė, kad jos vyras žuvo. Ji net kelis
kartus paklausė, ar čia kartais nebus kas nors pajuokavęs, bet kai iš­
girdo, kad visos tokios telegramos yra kruopščiai tikrinamos, atsisėdo
ir prisimerkusi dar kartą perskaitė žinią, lyg niekaip nebūtų galėjusi
suvokti jos prasmės.
— Viskas dėl jo motinos, — pasakė ji. — Žinojau, kad ji ką
nors tokio iškrės. Žinojau.
Paskui, kai niekas netarė nė žodžio, pridūrė:
— Nusipirkau dvi poras naujų batų. Sukišau visas savo santau­
pas. Specialiai tai dienai, kai lipsiu į krantą. Pamaniau, jam patiks,
kai pamatys mane avinčią naujais batais.
— Esu tikras, kad batai labai gražūs, — bejėgiškai sumurmėjo
kapelionas.
Paskui nevilties kupinomis akimis nužvelgusi visą kabiną mer­
gina pasakė:
— Nežinau, ką man dabar daryti.
Kapitonas Haifildas ir budinti pareigūnė nusiuntė telegramą
merginos tėvams, tada susisiekė su Londonu, ir jiems buvo pasakyta
Išlaipinti merginą Ceilone, kur Australijos vyriausybės atstovas pasi­
rūpins, kad ji grįžtų namo. Radijo ryšio operatorius turėjo užtikrinti,
kad jos tėvai ir kiti šeimos nariai gautų visą reikiamą informaciją.
Jiems nevalia jos išleisti, kol nebus užtikrinta, kad ją grįžusią kas nors
pasitiks. Si procedūra buvo išdėstyta dokumentuose, kurie neseniai
buvo atsiųsti iš Londono, ir buvo taikoma anksčiau gabenant karei­
vių nuotakas.
— Labai apgailestauju, — atsiprašė ji, kai viskas buvo sutvar­
kyta, jau šiek tiek susivaldžiusi ir atsitiesusi. — Turiu galvoje, kad
sukėliau jums tiek rūpesčių. Labai apgailestauju.
— Ką jūs, nieko tokio, ponia, e... Milisentą.
Apsikabinusi merginą per pečius budinti pareigūnė ją išsivedė.
Buvo sunku pasakyti, ar taip norėjo ją paguosti, ar tik greičiau išgrūs­
ti iš kapitono kabinos.
Jai išėjus, kurį laiką kabinoje tvyrojo tyla, lyg susidūrę su tokiais
skaudžiais emociniais išgyvenimais niekas nebūtų žinojęs, ką sakyti.
Haifildas, kuriam ausyse tebeskambėjo nevilties kupinas merginos
balsas, turėjo prisėsti, nes jam buvo beįsiskaustanti. galva.
— Susisieksiu su Raudonuoju Kryžiumi Ceilone, sere, — galų
gale pratarė kapelionas. — Reikia pasirūpinti, kad ten kas nors su ja
pabūtų. Siek tiek ją palaikytų.
— Gera mintis, — sutiko Haifildas, kažką rašinėdamas savo už­
rašinėje. — Manau, reikėtų susisiekti ir su to piloto vadu, pasiteirauti,
gal yra kokių švelninančių aplinkybių. Pasirūpinkite tuo jūs, Dobsonai.
— Taip, sere, — atsakė Dobsonas.
Jis pasirodė kaip tik išeinant Milisentai ir švilpavo smagią melo­
diją, kas Haifildą vis labiau erzino.
Kapitonas mąstė, kad gal reikėjo su ta mergina praleisti daugiau
laiko, gal pasakyti budinčiai pareigūnei, kad pakviestų ją vakarienės.
Vakarienė su kapitonu galėtų praskaidrinti jai nuotaiką po tokio pa­
žeminimo. Bet Haifildui visada būdavo sunku ką nors spręsti apie
tokius dalykus.
— Viskas jai bus gerai, — patikino Dobsonas.
 — Kaip tai? — paklausė Haifildas.
— Iki ateis laikas išvykti iš Ceilono, jau turbūt bus susiradusi
kitą geltonsnapį. Tokia patraukli mergina. — Jis išsišiepė. — Man
atrodo, tos australietės ne itin išrankios. Svarbiausia, kad atsirastų,
kas jas išveža toliau nuo jų sutrešusių avidžių.
Haifildas neteko amo.
— Be to, kapitone, laive bus viena nuotaka mažiau, — nusi­
juokė Dobsonas, matyt, visiškai patenkintas savo sąmoju. — Jeigu
pasiseks, galbūt jų visų atsikratysim dar iki Plimuto.
Renikas, kuris stovėjo kampe, tik žvilgtelėjo į kapitoną ir nieko
nesakęs išėjo.

Pasaulis, kurį pažinojo nuotakos, nenumaldomai tolo, o jų

naujuoju pasauliu, kurį netiesiogiai penėjo sausumoje tebesitęsian­
tis gyvenimas, tapo „Viktorija“ . Moterys apsiprato su laivo tvarka ir
veidais, kuriuos matydavo kasdien — valančių, dažančių ar ką nors
virinančių vyrų. Naujasis pasaulis prasidėjo kapitono kabinoje, kuri
Imvo viename laivo gale, ir driekėsi iki pat parduotuvės, kuri buvo
kitame gale ir kur be jokių produktų normavimo kortelių buvo ga­
lima nusipirkti lūpų dažų, skalbimo miltelių, rašomojo popieriaus
ir Idtų reikalingų dalykų; taip pat nuo pakilimo denio, kurį supo
liegalinis mėlynas horizontas, iki pat laivo vidurių, kur buvo triumo
siurbliai, kairysis ir dešinysis varikliai.
Kai kurios moterys dienas leido rašydamos laiškus ir melsda-
mosis, kitos — vaikščiodamos į paskaitas ir kiną. Visa tai paįvairin­
davo pasivaikščiojimai po laisvas triukšmingo denio dalis ar vienas
kiras bingo žaidimas. Maistu pačioms rūpintis neteko, jų gyvenimą
kontroliavo taisyklės, todėl joms nereikėjo priimti faktiškai jokių
sprendimų. Paliktos likimo valiai keliaujančioje saloje, jos aprimo,
apsiprato su nauju gyvenimo ritmu, stebėdamos po truputį besikei­
kiančias oro sąlygas, vis gražesnius saulėlydžius ir bekraštį vandeny­
ną. Pamažu ir neišvengiamai, visai kaip besilaukiančiai moteriai, kuri
nė neįsivaizduoja, ką reiškia gimdyti, ir joms pasidarė sunku laukti
savo kelionės tikslo, pernelyg sunku įsivaizduoti, ko iš tikrųjų tikėtis.
Bet dar sunkiau būtų buvę grįžti atgal.
Šioje aprimusioje atmosferoje žinios apie netrokštamą nuotaką
po laivą pasklido kaip koks virusas. Merginos ką tik buvo atsigavu-
sios nuo jūros ligos ir jų nuotaika buvo bepasitaisanti, o dabar štai vėl
pasikeitė, ir ne į gera. Pokalbiai valgykloje pasidarė nerimastingi. Mer­
ginos pradėjo plūsti pas gydytoją, besiskųsdamos galvos skausmais ir
smarkiu širdies plakimu. Greitai padaugėjo pasiteiravimų, kada galima
tikėtis kitos laiškų siuntos. Viena nuotaka prisipažino kapelionui, kad
lyg ir apsigalvojo — lyg ištarusi tuos žodžius ir išgirdusi padrąsinimą,
ji būtų galėjusi apsidrausti nuo galimybės, kad taip pasielgs ir jos vyras.
Vienas popierėlis ir keli sausi žodžiai joms šiurkščiai priminė
apie tai, kokia iš tikrųjų buvo jų situacija. Nuotakoms tai reiškė, kad
jų ateitis nuo jų nelabai priklauso ir kad net ir dabar kitos nežinomos
jėgos diktuoja, kas jų laukia artimiausius kelis .mėnesius ir net metus.
Jom s buvo tiesmukai priminta, kad dauguma ištekėjo per greitai ir
kad nesvarbu, ką jos jautė, ką paaukojo, dabar visiškai priklausė nuo
savo vyrų malonės.
Nepaisant to, o gal kaip tik dėl to tą popietę pasirodęs karalius
Neptūnas su savo palyda laive sužadino atmosferą, kurią geriausiu
atveju būtų galima apibūdinti kaip karštligišką, o blogiausiu — kaip
maniakišką.
Po pietų Margareta nusitempė merginas į pakilimo denį. Avisė
pareiškė, kad geriau liks lovoje, nes nesijautė tokia sveika, kad galėtų
linksmintis. Franse kaip visada šaltai pasakė, kad jai tokios pramogos
ne prie širdies. Margareta, kuriai pro akis nepraslydo tarp jų tvy­
rantis šaltukas ir kuri pati buvo šiek tiek praradusi pusiausvyrą, nes
tąryt tualete rado raudančią merginą, įsitikinusią, nors neturėjo jokių
įrodymų, kad ir ji netrukus gaus tokią telegramą. Todėl Margareta
nusprendė, kad jom s visoms būtina prasiblaškyti.
 Margaretos motyvai buvo ne visai nesavanaudiški: jai tiesiog at­
sibodo būti prastai nusiteikusių merginų taikdare; be to, ji negalėjo
nė įsivaizduoti dar vieno vakaro beprasmiškai pirmyn atgal vaikštinė-
j. im nuo valgyklos iki kalėjimo, kuriuo buvo tapusi jų kajutė.
Bent jau Džinos nereikėjo įkalbinėti.
Kai jos pasirodė pakilimo denyje, kuris paprastai būdavo tuš-
i'i.is, išskyrus pulkus įkyrių kirų, pasimetusias nuotakas arba vienišas
jūreivių, darniai atbulomis plaunančių grindis, poras, ten kunkulia­
vo minia, aplinkui žaidė saulės šviesa, o minios klegesys užgožė net
Ii variklių triukšmą. Nuotakos buvo susėdusios aplink ką tik iš bre­
zento padarytą vandens rezervuarą. Po kelių sekundžių Margareta
pastebėjo, kad virš jo kabėjo krano laikoma kėdė.
— O, vargeli! Tik nesakykit, kad jie mums lieps tenai ropš-
i is, — pasibaisėjo ji.
— Tau tai reikės krano iš uosto, — metė repliką Džina, alkūnė­
mis skindamasi kelią per minią, nekreipdama dėmesio į nepatenkin-
ins žvilgsnius ir murmėjimą. — Nagi, merginos. Štai čia pakankamai
vielos. Ei, pasitraukit. Praleiskit nėščiąją.
Kai jos susėdo, Margareta pamatė, kad minioje buvo ne tik
merginų. N uo tada, kai laivas pakėlė inkarą, tai buvo pirmas kartas,
kai tiek daug vyrų ir moterų susirinko vienoje vietoje ir nebuvo for­
maliai atskirti. Vis dėlto baltai vilkintys karininkai stovėjo atskirai.
1)enyje tvyranti šiluma žadino lūkesčio kupiną, šventišką nuotaiką,
ir braudamasi per minią Margareta negalėjo nepastebėti apnuogintų
moterų rankų bei kojų ir kur kas įžūliau rodomo vyrų dėmesio.
Netoliese dar viena nėščia moteris su dideliu pilvu dairėsi, ieš­
kodama, kur atsisėsti. Ji buvo užsidėjusi skrybėlę nuo saulės, o nuo
k. nščio jos oda atrodė išmėtyta dėmėmis. Pamačius Margaretą, jos
veide pasirodė kažkas panašaus į šypseną, kupiną užuojautos. Už jos
vyrukas su kombinezonu pasiūlė besijuokiančiai merginai popierinį
| modelį, ir Margareta ilgesingai prisiminė, kaip Džo per vieną iš pir-
mi|jų jų pasimatymų vietinėje mugėje pirko jai limonado.
 Margareta atsisėdo į vietą, kurią jai parūpino Džina, mėginda­
ma patogiai įsitaisyti ant kieto paviršiaus, kad nepradėtų skaudėti
kojų. Po kelių minučių jai teko visai neelegantiškai įtraukti į pečius
galvą, nes virš moterų galvų vienas iš jūreivių ūsuotam mechanikui,
kurį ji prisiminė mačiusi pas Denį, perdavė didelę dėžę.
— Čia jums, ponia, — tarė vyrukas, statydamas dėžę šalia Mar­
garetos. — Atsisėskite patogiai.
— Labai malonu, — pasakė ji susidrovėjusi ir šiek tiek nepaten­
kinta, kad tai buvo siūloma dėl jos delikačios padėties.
— K ą jūs, — atsiliepė mechanikas. — Mes ten metėm burtus
ir niekas nenorėjo mėginti pastatyti jūsų ant kojų.
Margareta buvo beketinanti kaip nors atsikirsti, bet kaip tik tuo
metu pasirodė Neptūnas, ant galvos užsimaukšlinęs peruką iš išpintų
virvių, o jo veidas buvo nudažytas ryškiai žaliai. Jį supo taip pat keis­
tai apsirengę palydovai, kurie buvo pristatyti kaip (gana plaukuota)
Karalienė Amfitritė, Karališkasis Daktaras, Dantistas, Barzdaskutys
ir peraugęs Karališkasis Kūdikis, kuris iš kuklumo buvo prisidengęs
rankšluosčiu ir gausiai išsitepęs tepalu lyg gerai sureguliuotas variklis.
Už jų, lydimas raudonplaukio trimitininko, žygiavo būrys vyrų nuo­
gomis krūtinėmis, kuriuos garsiais šūksniais pasveikino susirinkę ka­
riai bei moterys ir kurie be jokių didesnių paaiškinimų buvo prista­
tyti kaip egzekutoriai.
— Padarysiu bet ką! Ei! Dėl tavęs, bičiuli, padarysiu bet ką!
Džinos veidas švytėjo iš susijaudinimo.
— Tik pažiūrėk į jį! Stiprus kaip jautis.
— O , Džina, — atsiduso Avisė.
Nepaisant jos demonstruojamo susierzinimo, visoms buvo aiš­
ku, kad Avisė jautėsi kur kas geriau. Tai buvo aišku iš to, kad ji ištisas
dvidešimt minučių sukosi plaukus, net ir neturėdama tinkamo veidro­
džio ar plaukų lako. Be to, ji tiek prisikvepino, kad M odė Gon pas­
kui beveik pusvalandį čiaudėjo. Bet labiausiai viską rodė akivaizdžiai
pagerėjusi nuotaika atsidūrus mišrioje kompanijoje.
 — Žiūrėkit, čia yra visokių rangų jūrininkų, — laiminga kalbė­
jo Avisė ir ištempusi kaklą dairėsi po minią. — Tik pažiūrėkit į visas
las juosteles! Maniau, kad čia bus susirinkę tik tie baisūs mechanikai.
Margareta su Franse susižvalgė.
— Ir jų baisiosios žmonos, — sausai pridūrė Margareta, bet
neatrodo, kad Avisė būtų išgirdusi.
— O, kaip gaila, kad nepasiėmiau suknelės su mėlynomis gė­
lytėmis, — kalbėjo ji pati sau, apžiūrinėdama savo medvilninį sijo­
ną. — Toji kur kas gražesnė.
— Gerai jautiesi? — paklausė Franse, galva linktelėdama į Mar­
garetos pilvą.
Nepaisant plačiakraštės skrybėlės, neatrodė, kad ji būtų jautusis
patogiai.
— Puikiai, — atsakė Margareta.
— Nori atsigerti ar dar ko nors? Šiandien gana šilta.
— Ne, — šiek tiek nekantriai atsakė Margareta.
— Galiu nueiti iki valgyklos.
Atrodo, Franse tik ir ieškojo progos kur nors dingti.
— Baik čia nerimauti, — sudraudė Avisė, lygindamasi sijo­
ną. — Jeigu ji ko nors norės, pati paprašys.
— Aš ir pati kalbėti moku. Man viskas gerai, — pasakė Marga­
reta Fransei. — Aš juk ne ligonė, dėl Dievo meilės.
— Tik pamaniau...
— Nereikia. Puikiai sugebu pati savimi pasirūpinti, — atrėžė
Margareta ir bemat nuleido galvą, mėgindama susitvardyti.
Franse nutilo, kažkuo primindama Margaretai Letę.
— Dėmesio! Dėmesio! — kreipėsi Neptūnas, iškeldamas saulė­
je blizgantį trišakį.
Triukšmas po truputį nuščiuvo iki sunkiai tramdomo kolek-
lyvinio kikenimo ir šnabždesių, kurie per minią nusirisdavo it vėjo
[’ilsis per kukurūzų lauką. Patenkintas, kad patraukė moterų dėmesį,
jis pakėlė popieriaus ritinį.
 — Britanijai priklausot, damos, jūs dabar,
Tad teks jum s egzekucijoj sudalyvaut —
Neptūno teismas čia atėjo
Išnagrinėt, kuo esat nusidėję.
Ar kapitonas, ar jūreivis tu esi —
Prieš teismą stosit jūs visi.
Už savo nuodėmes visas
Pašventinti jūs būsite bemat.
Ar draugui grogo pagailėjai,
Ar tuo, kad buožgalvis esi, kad nusidėjai —
Nuosprendžio išklausysit visi,
Ir lauks jūrų Neptūno bausmė dvoki.

— Tikras Vordsvortas*, ar ne? — suprunkštė Avisė.

— Kas? — nesuprato Džina.

— Mūs buožgalviai gaus kautis kaip rykliai,

Kad nuo Neptūno svitos apsigintų. ___
Ir jūros vilko vardą užsidirbtų.
Kapitonas, kapelionas ar doko darbininkas nuolankus —
Neptūnas nesirinks, ką siųsti pas ryklius.
Tad mes nuspręsime, o skaisčiosios mergelės,
Kas bus pašventintas šią lemiamą naktelę.

Galų gale po ilgų šūkavimų ir trumpų peštynių buvo iškvies­

tas pirmasis „buožgalvis“: jaunas jūreivis, kuris ėjo prisimerkęs, nes
iš jo buvo atimti akiniai, kurie dabar buvo nešami iškelti kaip prizas.
Jis buvo kaltinamas tuo, kad tik antrą kartą plaukė per pusiaują, o
kadangi pirmąjį kartą tai padarė karo metu, iškilmingas įvykis liko
nepaminėtas. Moterims pritariamai rėkiant, jis pirmiausia buvo ap­
kaltintas tuo, kad „pažeidė Neptūno teritoriją“, tada, kol jį laikė eg-

* William Wordsworth (1770— 1850) — britų poetas romantikas.

n klitoriai, Karališkasis Dantistas prikišo jam burną kažko, kas atrodė
kitip muilo putos, nuo kurių jūreivis pradėjo žiaukčioti. Paskui jis
I mi vo įsodintas į iškeltą kėdę ir, Neptūnui nuleidus savo trišakį, greitai
pMii.irdintas į vandenį, o moterys aplinkui šaukė ir plojo rankomis.
— N e itin oru, ar ne? — nusprendė Avisė, kuri net palinko į
|M i r k į , kad geriau matytų.
Tada egzekutoriai išsiskirstė po minią, demonstratyviai nužiūri-
iiid.uni moteris. Nuotakos savo ruožtu klykė ir kabinosi viena į kitą,
(Viišiai ir nenuoširdžiai prisiekdamos viena kitą apsaugoti. Margare­
ta, stebėdama tą spektaklį, tik vartė akis. Franse, sėdinti šalia jos, nė
iii-mirktelėjo. Kita vertus, tai, kad čia buvo vyrų, ją taip mažai jaudi­
no, jog Margareta niekaip negalėjo suprasti, kaip ji apskritai ištekėjo.
Vienas iš egzekutorių sustojo priešais jas. Jo krūtinė dar tebebu­
vo šlapia nuo ankstesnio išpuolio, veidas žalias, o ant kaklo kabojo
10 iauklių karoliai. Jis pasilenkė ir įsispoksojo į moteris.
— Tai kokių nusidėjėlių ir piktadarių mes čia turime? — grės­
mingai paklausė jis. — Kuri iš jūsų nusipelno bausmės?
Nuotakos jį pasitiko kolektyviniu klyksmu ir prasiskyrė priešais
11 bibliniai vandenys.
Išskyrus Fransę. Kai egzekutorius sustojo priešais ją, Franse liko
nedėti visiškai rami ir žiūrėjo tiesiai į jį. Supratęs, kad iš jos nieko
nepeš, jis pasuko prie Margaretos.
— Aha! — suriko jis artindamasis.
Margareta šypsodamasi jau ketino protestuoti, kad jie jos nė
už Icą nepasodins į tą prakeiktą kėdę, kai jis staiga apsisuko it koks
pantomimos piktadarys ir atsigręžė į sužavėtą publiką.
— Matau, kad turėsiu susirasti kitą auką, — tarė jis, ištiesęs
i ,i nką į Margaretą, — nes pagal Neptūno įstatymus niekas neturi
teisės įžeisti banginio!
Nuotakos aplinkui leipo juokais. Margareta, kuriai lyg ir norė­
josi kaip nors šmaikščiai atsikirsti, pasijuto netekusi žado. Visi aplin­
kui juokėsi, lyg jos nėštumas būtų suteikęs jiems tokią teisę.
 — Atsikniskit, — piktai rėžė, bet tai visus tik dar labiau pra­
linksmino.
Neptūnas nuėjo ieškoti kitos aukos, o Margareta liko sėdėti
ašarų kupinomis akimis. Franse buvo žemai ant akių užsitraukusi
skrybėlę ir tvirtai sunėrusi rankas skreite.
— Prakeiktas kvailys, — burbtelėjo Margareta. — Prakeiktas
kvailys, — pakartojo ji garsiau, lyg nuo to būtų galėjusi pasijusti
geriau.
Saulė kaitino dar smarkiau, ir ji jautė, kad pradėjo svilti nosis ir
skruostai. Buvo atvesti ir panašiomis nuodėmėmis apkaltini keli kiti
jūreiviai. Kai kurie jų bandė ištrūkti ir keikėsi, dar kiti buvo atnešti,
nes buvo kaltinami, esą slapstėsi įvairiose laivo vietose. Dauguma
tiesiog juokėsi.
Margareta pavydėjo Fransei jos skrybėlės. Ji muistėsi ant ne­
patogios dėžės ir viena ranka prisidengusi nuo saulės akis stebėjo
spektaklį, kol surežisuotos kitų žmonių negandos pamažu išstūmė
jos prastą nuotaiką.
— Tu juk esi plaukiojusi laivuose. Ar visur taip? — paklausė ji
Fransės, kuri dabar buvo užsidėjusi saulės akinius.
Ji negalėjo pakęsti tos atmosferos.
Franse prisivertė šyptelėti ir Margareta pasijuto kalta, kad anks­
čiau kalbėjo taip šiurkščiai.
— Tai kad nežinau, — sumurmėjo ji. — Aš visada dirbdavau.
Paskui Fransės dėmesį patraukė kažin kas dešinėje.
— Su kuo tu ten Sveikiniesi?
— Ten mūsų jūrų pėstininkas, — paaiškino Franse.
— Tikrai?
Margareta prisimerkė, mėgindama įsižiūrėti į ne per toliausiai
stovintį tamsiaplaukį vyriškį. Ji niekada neįsidėmėjo jo veidą, nes vi­
sada stengdavosi kuo greičiau pro jį prasmukti ir dar slapčia prasi-
nešti šunį.
— Atrodo siaubingai. Argi jis dabar neturėtų miegoti, jeigu visą
naktį budėjo?
 Franse nieko neatsakė. Jūrų pėstininkas jas pastebėjo, ir ji be­
mat nudūrė akis žemyn.
— Jis tau linktelėjo, — pasakė Margareta, smagiai jam moda­
ma. — Žiūrėk! Neketini jam pamojuoti?
Bet Franse elgėsi taip, lyg būtų neišgirdusi.
— Žiūrėkit! — pertraukė jas Džina, įsitvėrusį Margareta! į al­
kūnę. — Prakeikimas! Jie pastvėrė vieną iš karininkų!
— Ir jis ne šiaip sau karininkas, — tarė Avisė. — Jis aukšto
rango karininkas. Labai aukšto rango, jeigu norit žinoti. O , Dieve!
Avisės lūpos trūkčiojo, ir ji prisidengė burną ranka, lyg būtų
l*ijojusi, kad atrodys nepadoriai, jeigu kas nors pamatys, kad ji per
daug tuo mėgaujasi.
Keikdamasis ir kažką nerišliai kalbėdamas iš savo vietos šalia
kapitono buvo išneštas jo vyresnysis padėjėjas. Tada jis buvo atneš­
tas prie nardinimo kėdės ir prie jos pririštas. Ten jam buvo nuvilkti
marškiniai ir, nuotakoms pritariant šūksniais, vyras buvo išteptas rie­
balais, o jo veidas — kažkuo, primenančiu avižinę košę.
Vyresnysis padėjėjas kelis kartus bandė persisukti, gal kad pa­
prašytų pagalbos tų, kurie liko už nugaros, bet jam į plaukus buvo
pl inta sirupo, o ant viršaus pabarstyta plunksnų. Sulig kiekvienu pa-
/eminimu triukšmas vis stiprėjo, kol pasiekė apogėjų, kai klykė net
aplinkui skraidę kirai. Atrodė, kad neturėdamos galimybių kontro­
liuoti savo gyvenimo, moterys mėgavosi tuo, kad galėjo nuspręsti,
kas nutiks kažkieno kito gyvenimui.
Minia rėkė, vyrų balsai sumišo su moterų. Margareta visiškai už­
miršo savo pačios pažeminimą. Ji šaukė plačiai išsišiepusi, nes visa ta
icremonija jai priminė šiurkščius brolių žaidimus, kaip dar vaikystėje
jie raičiodavosi ant žemės ir kišdavo vienas kitam į burną karvės mėšlą.
Staiga kažkas patapšnojo jai per petį. Franse bandė jai kažką pasa­
kyti, ir nors jos visiškai nesigirdėjo, Margareta suprato, kad ji ketina iš-
riii. Margareta tik pagalvojo, kad Franse atrodo kažkokia išblyškusi, ir
nusisuko dar pasidžiaugti vyresniojo kapitono padėjėjo pažeminimu.
 — Tik pažiūrėk! — šūktelėjo susižavėjusi Avisė. — Koks jis
įniršęs!
— Piktas kaip gyvatė, — pasakė Džina. — Nemaniau, kad jie
imsis tokio aukšto rango karininko.
— Ar tau viskas gerai? — paklausė vėl atsisukusi Margareta, bet
Fransės jau nebebuvo.
Reikalaujant paklaikusiai miniai, Karališkasis Barzdaskutys ište­
pė aukos plaukus putomis, tada paėmė didžiules žirkles ir čekštelėjo.
Vyrai piktdžiugiškai jį pražiodė ir sumaitino kažko, ką Neptūnas pa­
vadino „jūrininko vaistais“ . Kol pričiuptasis visiškai neatpažįstamu
veidu rangėsi ir spjaudėsi, vienas iš egzekutorių vaikščiojo palei su­
sirinkusias moteris, išdidžiai vardydamas sudedamąsias dalis: žibalas,
actas, muilo putos ir kiaušinių milteliai. Į kapitono padėjėjo ausis
buvo įkištos dvi pasmirdusios žuvys, o ant kaklo užrištas moteriškas
šalis. Minia pradėjo skaičiuoti, ir netrukus jis buvo dukart panardin­
tas ir ištrauktas, kad galėtų išreikšti savo nepasitenkinimą.
— Jūs man visi už tai sumokėsit! — rėkė jis muilo putų pilna bur­
na. — Išsiaiškinsiu, kas jūs tokie, ir viskas bus perduota jūsų vadams.
— Užčiaupk žabtus, gudruti, — paliepė jam Karalienė Amfi­
tritė, — kol ten neatsidūrė koks nors dar labiau smirdantis dalykas.
Moterys pradėjo dar labiau juoktis.
— Aš rimtai negaliu patikėti., kad jiems leista tai daryti, — ste­
bėjosi Avisė, net spirgėdama iš susijaudinimo. — Buvau tikra, kad
tokio aukšto rango karininkai yra tiesiog neliečiami. — Paskui ji stai­
ga sustingo, it kažką užuodęs medžioklinis šuo. — O, Dieve! Ten
Irena Karteri
Užmiršusi ir apie Neptūno teismą, ir apie savo kompaniones,
Avisė atsistojo ir pradėjo brautis pro besišaipančią minią, viena ranka
taisydamasi plaukus.
— Irena! Irena! Čia Avisė!
— Kaip manai, ar kapitonas juos už tai nubaus? — išpūtusi
akis paklausė Džina, kai triukšmas aprimo, o kažką burbuliuojanti
tinka buvo atrišta nuo kėdės. — Juk niekad nepagalvotum, kad jiems
galima kišti nagus prie tokio aukšto rango karininko?
— Neįsivaizduoju, — atsakė Margareta.
Ji akimis pradėjo ieškoti Fransės, bet vietoje jos išvydo kapitoną.
|is stovėjo šalia skrydžių valdymo centro, bet veidas ne itin gerai ma­
lėsi, nes jį buvo apstoję vyrai. Neaukštas vyras raukšlėtu veidu pasis-
i irbė ir kažką sumurmėjo jam į ausį. Iš tokio atstumo buvo sunku ką
m o is tikro pasakyti, o dar kapitono kepurė ir visi tie aplink vaikščio­
jantys žmonės, bet Margareta būtų galėjusi prisiekti, kad jis juokėsi.

Fransę ji surado maždaug po dviejų valandų. Kine rodė „Nacio-

n.ilinį pasididžiavimą“ ir ji ten sėdėjo viena, beveik pačiame priekyje.
Saulės akiniai pūpsojo ant galvos, o ji atrodė taip, lyg būtų baisiai
susidomėjusi siautėjančiu girtu M ikiu Runiu*.
Margareta stabtelėjo siauro tako šone ir prisimerkusi tamsoje
mėgino įsitikinti, ar ten tikrai Franse, tada priėjusi paklausė:
— Ar viskas gerai?
Nelaukusi atsakymo ji prisėdo šalia.
— Puikiai, — pagaliau sumurmėjo Franse.
Margareta pagalvojo, kad gyvenime dar nebuvo sutikusi žmo­
gaus, kuris taip pabrėžtinai nerodytų jokių emocijų.
— Gerai prisijuokėme iš tos ceremonijos, — prabilo ji, susi-
keldama kojas ant kėdės priešais. — Virėjas buvo apkaltintas tuo,
k.ui jo maisto neįmanoma valgyti. Jie jam ant galvos užmovė negyvą
It.ilmarą ir liepė valgyti vakarykščias pamazgas. Man tai pasirodė šiek
l lėk nesąžininga. Turiu galvoje, aš už jį skaniau tikrai nepagaminčiau.
Ekrano šviesoje ji pastebėjo, kaip Franse mandagiai šyptelėjo, ne-
iūdydama jokio susidomėjimo. Bet Margareta nė nemanė nusileisti.
— Džina nuėjo gerti arbatos su antros klasės jūreiviais. O , ir

* Mickey Rooney (1920-2014) — amerikiečių aktorius, vaidinęs kino filmuose,

irlrvizijoje, Brodvėjuje, radijuje ir vodeviliuose.
dar — Avisė mus paliko. Susirado kažkokią ten seną savo draugę, ir
jos puolė viena prie kitos kaip dvi šimtą metų nesimačiusios įsimylė­
jėlės. Atrodė kaip dvynės — tobuli plaukai, storas makiažo sluoksnis
ir panašiai. Spėju, apie mus ji dabar užmirš kaip apie vakarykščią
dieną. Įtariu, kad ją šiek tiek nuvylėme. Bent jau aš tai tikrai, —
skubiai pasitaisė Margareta. — Zinai, sena stora karvių melžėja su
smirdančiu šuniu. Ne visai jos lyga.
Kūdikis spardėsi ir Margareta mintyse jį subarė, nerasdama pa­
togios padėties.
— Svarsčiau, kodėl taip staiga išėjai, — prisipažino ji. — Pama­
niau... Norėjau sužinoti, ar nieko nenutiko.
Matyt, Franse pagaliau suprato, kad filmo pažiūrėti jai nepa­
vyks. Nebeatrodė tokia įsitempusi ir palinko šiek tiek arčiau Marga­
retos.
— Nemėgstu minios, — pasakė ji.
— Ir viskas? — pasitikslino Margareta.
— Taip. . ----
Elizabetą Teilor užšoko ant žirgo, it būtų buvusi besvorė. Žiūrė­
dama į ją Margareta prisiminė įnoringąją savo motinos kumelę, kaip
prieš kelis mėnesius jai pavyko užšokti arkliui ant nugaros, o paskui
vikriai apsisukti atbulomis, ir viskas tik tam, kad pasipuikuotų prieš
brolius. Ant senesnių, ramesnių arklių ji sugebėdavo ir ant rankų
atsistoti.
— Tu jau man atleisk, — sumurmėjo Margareta, — kad pir­
miau buvau tokia šiurkšti.
Franse toliau žvelgė į ekraną.
— Tiesiog man... būti nėščiai ne visai patinka. Čia ne visai
mano kaltė. Tiesiog... kartais kalbu negalvodama.
Margareta pasidėjo plaštakas ant pilvo ir stebėjo, kaip jos kilno­
josi nuo kūdikio judesių.
— Viskas dėl mano brolių. Aš įpratusi kalbėti tiesiai. Ir ne visa­
da pagalvoju, kaip tai nuskambės.
 Dabar Franse buvo nuleidusi akis, o ekrane švietė netikra saulė,
lai buvo vienintelis ženklas, rodęs Margaretai, kad Franse jos apskri-
lai klausėsi.
— Tiesą pasakius, — ėmė kalbėti Margareta, padrąsinta tamsos
bei nuošalumo ir naudodamasi proga išsakyti mintis, kurios ją jau se­
niai kamavo, — negaliu to pakęsti. Neturėčiau taip kalbėti, bet taip
jau yra. Man nepatinka, kad pasidariau tokia stambi. Mane erzina,
kad negaliu užlipti sušiktais laiptais nepradėjusi dusti kaip senė. Ne­
galiu pakęsti to, kaip atrodau, ir to, kad nieko negaliu daryti — nei
valgyti, nei gerti, nei tiesiog pasivaikščioti saulėje — negalvodama
apie kūdikį.
Ji čiupinėjo savo sijono kraštą. Margaretai tas sijonas buvo įky-
u'-jęs iki gyvo kaulo, kaip ir kiti drabužiai, kuriais vilkėjo kiekvieną
mielą dieną. Iki nėštumo apskritai turbūt nebuvo segėjusi sijono. Ji
Išsiblaškiusi palygino drabužį rankomis.
Patylėjusi prašneko vėl.
— Žinai, Džo išvyko vos tik spėjome susituokti, ir aš likau su
lėle ir broliais. Teoriškai ištekėjusi, jeigu galima taip pasakyti. Bet
liktai nesijaučiau kaip ištekėjusi moteris. Aišku, aš nesiskundžiau,
juk tokia buvau ne vienintelė. Nė viena šalia neturėjome savo vyrų.
Paskui karas pasibaigė ir tada sužinojau, kad... na, žinai... — Marga-
iria nudelbė akis. — Ir užuot perplaukusi vandenyną, vėl susitikusi
mi Džo ir tiesiog pasidžiaugusi tuo, jog pagaliau vėl esame kartu, nes
būtent to aš ir norėjau, dabar turėsime paisyti ir šito. Nei medaus
mėnesio, nei laiko sau. Kai kūdikis gims, kartu dviese būsime pralei­
dę maždaug keturias savo santuokinio gyvenimo savaites.
Ji pasitrynė veidą, džiaugdamasi, kad Franse jo nemato.
— Tu turbūt manai, kad esu siaubingas žmogus, jeigu leidžiu
s.m taip kalbėti. Tikriausiai esi prisižiūrėjusi ir mirčių, ir ligų, ir kū­
dikių, galvoji, kad turėčiau tik džiaugtis. Bet aš negaliu. Tiesiog ne­
galiu. Neįstengiu net pagalvoti, kad privalau jausti visus tuos mote­
riškus, motiniškus jausmus. Negaliu prisiversti, — Margaretos balsas
užlūžo. — O labiausiai man nerimą kelia tai, kad kai kūdikis gims,
visiems laikams neteksiu laisvės...
Jos akyse sublizgo ašaros. Margareta nerangiai bandė jas nu­
sišluostyti kaire ranka, kad nieko nepastebėtų Franse. Štai, į ką ji
pavirto — į kvailą apsižliumbusią mergiščią. Ji išsipūtė nosį į drėgną
nosinę. Vėl pamėgino patogiau įsitaisyti ir susiraukė, kai kūdikis, it
atsikeršydamas, dar kartą smagiai spyrė į šonkaulius. Tada pajuto vė­
sios Fransės rankos prisilietimą.
— Manau, šiokia tokia trintis tarp mūsų yra visai natūrali, —
prabilo Franse. — Turiu galvoje, kai gyvename taip ankštai susispau­
dusios ir visa kita.
Margareta vėl sušniurkščiojo.
— Nenorėjau tavęs įžeisti.
Franse atsisuko į ją. Viskas, ką Margareta galėjo įžiūrėti tam­
soje, buvo didelės jos akys. Franse sunkiai nurijo seiles, lyg tai, ką
ketino pasakyti, reikalavo didelių pastangų.
— Aš ir neįsižeidžiau. • ----
Tada vos juntamai spustelėjusi Margareta! ranką, vėl atitraukė
savąją ir toliau žiūrėjo filmą.

Margareta su Franse kartu grįžo pagrindiniu deniu ir dėl vėlai

pasibaigusio filmo, vakarienės nuėjo valgyti ne su savo, o su antrąja
pamaina. Dėl to susilaukė daugybės nepatenkintų budinčių parei­
gūnių žvilgsnių, kurios su tuo sutiko pabrėžtinai nenoriai, lyg, anot
Margaretos, jos būtų prašiusios leidimo valgyti nuogos.
— Atšalęs jautienos pyragas vietoje šilto jautienos pyrago. O jos
elgiasi taip, lyg tam reikėtų kokios nors tarptautinės sutarties.
Franse nusišypsojo, beje, jau antrą kartą šįvakar. Margareta tai
pastebėjo, nes šypsena neatpažįstamai pakeisdavo Fransės veidą —■
nebeatrodydavo lyg akmeninis, iš jo trumpam pranykdavo melan­
cholija ir susitvardymas, ir staiga išvysdavai visiškai nepažįstamą gra-
J,uolę. Margaretai baisiai knietėjo apie tai užsiminti, bet iš to, kiek
spėjo pažinoti Fransę, ji suprato, kad taip tik vėl priverstų draugę
užsisklęsti. Be to, Margareta nebuvo linkusi įkyrėti.
Franse pasakojo apie gyvenimą laive-ligoninėje. Kai ji tyliai, be
emocijų pasakojo apie patikrinimus ir jauno jūrų pėstininko, kurį
ji gydė prie Saliamono salų, sužalojimus, Margareta galvojo apie jos
šypseną, o paskui apie Letę. Apie tai, kokia atjaunėjusi ji atrodė, kai
siaiga iškaito; kaip staiga pagražėjo, kai trumpam išdrįso patikėti, jog
su Miurėjum Donleviu jos laukia bendra ateitis. Margareta nustūmė
šį prisiminimą šalin, jausdama baisią gėdą.
Oras neatvėso taip pastebimai kaip ankstesniais vakarais, o jo
švelnumas priminė, kaip vasarą namuose ji sėdėdavo priekiniame
prieangyje, basomis kojomis jausdama šiurkščias lentas, klausydama­
si pliaukštelėjimų, kurie nuskambėdavo, kai kuris nors iš brolių pri­
baigdavo kokį nors kraujasiurbį vabzdį. Margareta pamėgino įsivaiz­
duoti, ką jie galėjo veikti šįvakar. Danielis turbūt lenktiniu peiliuku
diria triušiams kailius...
Staiga Margareta suvokė, ką jai ką tik pasakė Franse. Paprašė,
kad Franse pakartotų.
— Tu tikra? Jis žino? — pasitikslino ji.
Fransės rankos buvo sukištos į kišenes.
— Jis taip sakė. Paklausė, kieno tas šuo.
— Tu jam pasakei?
— Ne.
— O tai ką tu jam pasakei?
— Nieko aš jam nesakiau.
— Kaip tai nieko?
— Nieko nesakiau. Tiesiog uždariau duris.
Jos prisispaudė prie vamzdžiais apvedžiotos sienos, pro šalį ei­
nant dviem karininkams. Vienas jų kilstelėjo kepurę ir Margareta
jam mandagiai nusišypsojo. Palaukusi, kol jie nueis kiek tolėliau, ji
vėl prašneko:
 — Jis tau pasakė, kad žino apie šunį, o tu nepaklausei, ar jis
ketina mus įskųsti? Arba nuo kada jis žino? Nieko?
— Jis juk m ūsų taip ir neįskundė, ar ne?
— Betgi mes nežinom, ką jis ketina daryti.
Margaretai Fransės veido išraiška pasirodė keista.
— Aš tik... Nenorėjau leistis su juo į pokalbį.
— Ir kodėl ne? — skeptiškai paklausė Margareta.
— Nenorėjau, kad jis ką nors pagalvotų...
— Ką pagalvotų?
Franse buvo aiškiai įpykusi, nes jautėsi priversta teisintis.
— Nenorėjau duoti jam pagrindo galvoti, kad dėl šuns jis gali
ką nors išsiderėti.
Abi kuriam laikui nutilo; Margareta vis bandė suvirškinti tai,
ką išgirdo.
— Man tai svarbu. Pagalvojau, kad jis gali ko nors užsigeisti...
mainais.
Ji atrodė šiek tiek susigėdusi, nes turbūt tik dabar pati suprato,
kaip nuskambėjo jos paaiškinimas.
Margareta tik papurtė galvą.
— Zinai ką, Franse, labai jau keistai supranti, kaip žmonės tvar­
ko tokius reikalus.
Jos priėjo savo kajutę. Margareta bandė prisiminti, ar kai jūrų
pėstininkas jom s pamojavo, tame buvo kokia nors paslėpta prasmė,
ir jau norėjo pasisiūlyti pati apie tai su juo pasikalbėti, kai tik čia
pasirodys, bet jos dėmesį patraukė koridoriumi bėganti mergina. Jos
tamsūs, pečius siekiantys plaukai buvo susegti plaukų segtukais, bet
vienas jų buvo atsisegęs ir maskatavo ant palaidos sruogos. Pribėgusi
prie jų mergina staiga sustojo ir nužvelgė jų kajutės duris.
— Jūs čia gyvenat? 3G? — sunkiai kvėpuodama pasiteiravo ji.
— Taip, — gūžtelėjusi pečiais atsakė Margareta. — O ką?
— Ar pažįstat merginą vardu Džina? — paklausė nepažįstamo­
ji, vis neatgaudama kvapo.
 Kai patvirtindamos linktelėjo galvas, mergina kalbėjo toliau:
— Būtų gerai, jeigu nusileistumėte žemyn ir pasirūpintumėte
siivo bičiule, kol jos dar kas nors nerado. Ji truputį prisidirbo.
— Kur? — paklausė Margareta.
— Pas jūreivius. E denis. Prie antrojo laiptatakio sukit į kairę.
Mėlynos durys netoli gesintuvo. Man reikia eiti. Ten tuoj prisistatys
j lirų pėstininkai. Geriau paskubėkit.
— Aš nueisiu, — pasakė Franse Margaretai. — Aš greitesnė. Tu
mane pasivysi.
Ji nusispyrė batelius, numetė savo megztinį ir rankinuką prie
durų ir nubėgo koridoriumi, švytuodama ilgomis, plonomis kojomis.

Žmogus gali ištverti bet kokius sunkumus, pagalvojo Avisė, jei­

gu tik bus tinkamoje draugijoje. Nuo tada, kai tą popietę susitiko
Iieną Karter, kuri ją pakvietė kartu su draugėmis gerti arbatos, vėliau
j paskaitą (Irena buvo pasiuvusi nuostabių pieštukinių), o paskui dar
ir kartu vakarieniauti, jos taip ilgai ir gyvai kalbėjosi, kad Avisė už­
miršo ne tik apie laiką, bet ir apie tai, kaip nekentė to seno laivo.
Irenos Karter tėvui priklausė žymiausias Melburno teniso klu­
bas. Ji buvo ištekėjusi už jaunesniojo leitenanto, kuris buvo ką tik
grįžęs iš Adrijos jūros. Jis buvo kažkokio aukšto Užsienio reikalų mi­
nisterijos pareigūno sūnus (nuo to Avisei net kvapą užėmė). Į kelionę
Irena pasiėmė vienuolika skrybėlaičių, tam atvejui, jeigu nepavyktų
lokių skrybėlaičių įsigyti Londone. Irena Karter tikrai buvo tinkamo
lygio. Ir ji pasistengė — ko, deja, nesugebėjo padaryti pati Avisė, —
aplink save suburti kitas tokio pat lygio merginas. Jai net pavyko
pasirūpinti, kad iš vienos kajutės būtų iškeldinta tamsiaodė mergina
su akiniais ir apgyvendinta su „savo lygio merginomis“ . Jai nė nerei­
kėjo vardyti atrankos kriterijų. Žvelgdama į Ireną ir kitas žavingas
merginas jos draugijoje Avisė puikiai matė, kad visos buvo panašios,
ir ne tik apranga bei elgesiu, bet ir savo mąstymu.
 — Tu, aišku, jau girdėjai, kas nutiko Lolisijai Tarant? — pa­
klausė Irena, įsikibusi Avisei į parankę, kai jos lipo laiptais žemyn į
pagrindinį denį.
Kitos merginos ėjo atsilikusios nuo jų per porą žingsnių.
— Ne, — atsakė Avisė, negalėdama nepastebėti Irenos batų,
kurie buvo visiškai tokie patys, kaip tie, kuriuos jos motina matė
paryžietiškame žurnale.
Matyt, jie buvo atskraidinti iš Europos.
— Na, turbūt girdėjai, kad ji buvo susižadėjusi su pilotu? Atsi­
meni tą su... keistais ūsais? Ne? Tai va... Nepraėjo nė penkios savaitės
nuo jo išvykimo į Malaką, o Lolisija susidėjo su amerikiečiu kareiviu.
Paskui Irena kalbėjo šiek tiek tyliau:
— Siaubingas žmogus. Toks neišauklėtas. Žinai, ką jis sakydavo
apie Melburną? „Dvigubai mažesnis už didžiausias Niujorko kapines
ir dvigubai labiau apmiręs.“ Nuolat tai kartodavo ir elgdavosi taip,
lyg kiekvieną kartą būtų pasakęs ką nors originalaus.
— Tai kas nutiko? — paklausė Avisė išpūtusi aids, taip ir įsivaiz­
duodama Lolisiją su amerikiečiu.
— Tai va. Jos sužadėtinis grįžo ir buvo nemaloniai nustebintas,
kai sužinojo, kad Lolė vaikštinėja su tuo kareiva, pati gali įsivaizduo­
ti. Sakykim taip, kad jam pavyko užimti ne tik Brisbeino liniją, jeigu
supranti, ką noriu pasakyti.
— Ką tu sakai, — nusistebėjo Avisė.
— Lolės tėvas irgi buvo baisiai nepatenkintas, kai viską sužino­
jo. Jie amerikiečių privengė dar nuo tų žmogžudysčių.
Visos merginos prisiminė tą skandalą, kai keturias melburnietes
nužudė eilinis Edvardas D . Leonskis. Nuo tada Australijos santykiai
su JAV armija gerokai atšalo.
— Bet jis juk nieko nenužudė.
— Oi, Avise, kokia tu juokinga! Aišku, kad ne. Bet jis viską, ką
išdarinėjo su Lolė, iki smulkmenų išpasakojo savo draugeliams. O
jų dalinio vadas, matyt, viską ne taip suprato ir nusiuntė Lolės tėvui
laišką, kuriame siūlė geriau prižiūrėti savo dukrą.
 — O Viešpatie!
— Lolės reputacija liko sužlugdyta. Sužadėtinis nebenori su ja
i urėti nieko bendra, nors turbūt pusė to, ką pasakojo tas kareiva,
buvo melas.
— Ir kaip ji?
— Nežinau, — atsakė Irena.
— Bet aš maniau, kad jūs draugės, — tarstelėjo Avisė.
— Po viso šito?
Irena nutaisė tokį veidą ir taip papurtė galvą, lyg ją būtų puolęs
musių spiečius. Jos gana ilgai tylėjo.
— Tai ką, — prakalbo po kiek laiko Irena, — ar ketini daly­
vauti „Viktorijos“ karalienės rinkimuose? Kitą savaitę jie organizuoja
gražiausių kojų konkursą.
Jos buvo nuėjusios apie pusę pagrindinio denio, kai pamatė
Margaretą. Ji stovėjo atsirėmusi į skelbimų lentą, vieną ranką buvo
iškėlusi sau virš galvos, lyg taip keistai bandytų prisilaikyti, o kita
laikėsi susiėmusi už pilvo — ten, kur jis staigiu kampu kilo aukštyn.
— Kas nors nutiko? — paklausė Avisė, baisiausiai persigandusi,
kad ta kaimietė ims ir čia pat pagimdys, o jai teks kaip nors padėti, ir
vienas Dievas žino, ką apie tai pamanys Irena.
— Nugarą panižo, — pratarė Margareta pro sukąstus dantis.
Avisei taip palengvėjo, kad ji vos neapalpo.
— Gal jum s padėti nueiti iki kajutės? — mandagiai pasisiūlė
Iiena.
— Ne, — atsakė Margareta, žiūrėdama čia į Avisę, čia į jos draugę.
Avisė pastebėjo, kad Margaretos nosis nusvilusi nuo saulės.
— Turiu eiti žemyn. Džina įsivėlė į kažkokius... nemalonumus.
— Ji gyvena mūsų kajutėje, — paaiškino Avisė.
— Ar jum s padėti? — paklausė Irena.
Šiek tiek pritūpusi ji bandė įsižiūrėti į paraudusį Margaretos
veidą.
— Man tik reikia atsikvėpti.
 — Na, tokios būklės jūs tikrai negalite eiti pas savo draugę. Ten
tiek laiptų. Mes eisime kartu su jumis.
Avisė mėgino paprieštarauti:
— Tikrai nemanau, kad reikėtų... Turiu galvoje, Džina juk...
Bet Irena jau buvo paleidusi Avisės ranką ir siūlėsi prilaikyti
Margaretą.
— Jau geriau? Kibkitės mano rankos. Bus mums nedidelis nuo­
tykis.
— Eime, merginos, — pasakė ji. — Nuo tada, kai įkėlėm koją
į šitą laivą, nieko įdomaus neįvyko. Eime, išgelbėsime bejėgę damą.
O Avisei ausyse taip ir skambėjo nešvankus Džinos juokas, jos
stačiokiški juokeliai apie tai, kad Margareta aiškiai kasosi visai ne
ten, kur jai niežti. Ir jai pasirodė, kad mato, kaip Irena, vienintelė
jos viltis šioje kelionėje, pradeda garuoti ir ją išnešioja nepritarimo
rūkas. Avisė užsimerkė, iš anksto repetuodama, kaip reikės atsiprašyti
ir atsiriboti nuo Džinos vulgarumo.
Bet kai jos rado Džiną, šioji nesijuokė. Ji.nė ant kojų negalėjo
pastovėti. Pirmiausia jos ir pamatė merginos kojas, kurios nei šiaip,
nei taip kyšojo iš už kanistrų krūvos, sukrautos šalia perkaitusio de­
šiniojo variklio skyriaus. Batai buvo pusiau nusmukę jai nuo kojų, o
jų nosys žiūrėjo viena į kitą. Merginų balsai, kurie ilgame, siaurame
koridoriuje ir taip buvo prislopę, visiškai nutilo, kai ją pamačiusios
visos sustojo ir bandė susigaudyti, kas čia atsitiko. Buvo visiškai aiš­
ku, kad Džina girta — tokia girta, jog nebesugebėjo normaliai kal­
bėti, tik kažką nesuprantamo murmėjo pati sau po nosimi. Ji buvo
pusiau sėdom, pusiau gulom išsipleikusį ant kietų tepaluotų grindų.
Džinos kojos buvo praskėtos, o ji pati nė nepastebėjo, kad palaidinu­
kė atsegta, o iš liemenėlės ištrūkusi viena maža blyški krūtis.

Šalia Džinos stovėjo Franse. Jos paprastai blyškus veidas dabar

buvo iškaitęs ir gyvas, plaukai išsipešioję iš standaus kuodo, o ji pati
at rodė taip, it būtų įelektrinta. Kažkoks vyriškis, turbūt jūreivis, trau­
kėsi nuo jos šalin, susiėmęs už peties. Jo kelnių užtrauktukas buvo at­
segtas, o pro tarpą smaksojo kažkoks violetinis nešvankus daikčiukas.
Kai ką tik atėjusios merginos spoksojo į šį vaizdą iš siaubo netekusios
žado, iš tamsaus kampo išlindo dar vienas vyriškis, kaltai į jas pasižiū­
rėjo, ir susitvarkęs drabužius, nuskubėjo sau. Džina sujudėjo ir kažką
sumurmėjo. Jos veidą dengė tamsios prakaituotų plaukų sruogos.
Visoms tylint, Margareta atsiklaupė ir pamėgino truktelėti žemyn
I )žinos sijoną, kad pridengtų jos blyškias šlaunis.
— Šunsnuki tu! — rėkė ant jūreivio Franse.
Merginos pamatė, kad kaulėtoje rankoje ji laikė didžiulį veržlia­
raktį. Vos tik jūreivis krustelėjo, ji užsimojo ir taip trenkė jam veržlia­
rakčiu, kad net sutreškėjo jo petys. Vyriškis pasilenkė, mėgindamas
išsisukti, bet vienas po kito su neįtikėtina jėga pasipylė smūgiai, lyg jį
būtų daužęs gręžimo kūjis. Vienas smūgis pataikė jam į galvą ir tiesiai
virš ausies į orą ištryško plona kraujo čiurkšlė.
Jom s dar nespėjus visko gerai suvokti, pasirodė Denis Timsas;
vyras bėgo jų link, o jo įsitempęs stambus siluetas atrodė it artėjanti
nauja grėsmė.
— Kas čia, po galais, darosi? — paklausė jis, rankoje tebelaiky­
damas cigaretę. — Mikis sakė, kad... Kas čia, po velniais... O, Die­
ve, — atsiduso jis, žiūrėdamas į Fransę, vyruko kelnes, ant grindų
gulinčią Džiną, kurią dabar prilaikė Margareta. — O, Dieve. Die­
ve... Tompsonai, šikniau tu prakeiktas...
Jis metė šalin cigaretę ir stvėrė Fransę, kuri įniršio perkreiptu
veidu stengėsi ištrūkti iš Denio gniaužtų.
— Tu, šunsnuki! — teberėkė ji. — Prakeiktas šunsnuki!
— Nusiramink, mergaite, — ramino ją Denis. — Viskas gerai.
Viskas bus gerai.
Kai jo bičiulis atitraukė tą nelaimėlį toliau nuo Fransės, Timsas
įvirtai ją suėmė ir mėgino atitraukti atgal, o ji bergždžiai tebemosika-
vo veržliarakčiu. Denio draugas paleido jūreivį, kuris, gal dėl šoko, o
gal dėl to, kad buvo per daug apkvaitęs, susmuko kaip bulvių maišas.
Variklių gausmas buvo kurtinantis, it netylantys bildėjimo ir džerškė­
jimo litaurai, tačiau net ir per tą triukšmą buvo girdėti, kaip jo galva
dusliai trenkėsi į grindis it ant žemės numestas arbūzas.
Irena suspiegė. Timsas paleido Fransę ir apvertė jūreivį ant
šono, lyg būtų ketinęs toliau jį pats paauklėti. Bet jis tik apžiūrėjo
jo sužalotą galvą, kažką burbėdamas sau po nosimi. Dvi merginos,
kurios iki tol šnabždėjosi, pabėgo rankomis užsispaudusios burnas.
Avisė tirtėjo. Timsas klūpėjo ir rėkė jūreiviui, kad jis, po galais, keltų­
si. Margareta pradėjo tempti tolyn Džiną. Franse stovėjo plačiai išsi­
žergusi, tebelaikydama veržliaraktį, ir konvulsyviai drebėjo. Ji turbūt
ir pati nesuprato, kad verkė.
— Reikėtų ką nors pakviesti, — pasakė Irenai Avisė.
Ore tvyrojo kažkokia siaubinga energija. Avisei buvo užėmę
kvapą, lyg viską stebėdama ji būtų pajutusi adrenalino antplūdį.
— Aš ne... Aš...
Tada visi pamatė jų link bėgančią budėtoją, kurios žingsniai ai­
dėjo metalinėmis grindimis.
— Kas čia atsitiko?
Atgal sušukuoti tamsūs plaukai, didelė krūtinė. Iki jų jai buvo
likę dar dvidešimt pėdų.
Timsas sustojo pakeltu kumščiu. Vienas iš jo bičiulių kažką pa­
sakė, patapšnojo jam per ranką ir pradingo tamsoje. Timsas išsitiesė,
ranka persibraukė trumpus šviesius plaukus. Pažvelgė į Margaretą,
lyg tik dabar būtų pamatęs, kad ir ji čia. Jo akys buvo išplėstos, ku­
pinos įtampos, o rankos be tikslo judėjo. Jis papurtė galvą, tarsi būtų
norėjęs kažką pasakyti, galbūt atsiprašyti. Kaip tik tuo metu prieš
juos sustojo budėtoja, kurios akys šaudė į visus susirinkusiuosius, o
nuo jos pačios it prastais kvepalais dvelkė biurokratija.
— Kas čia atsitiko?*

*
 Pradžioje ji lyg ir nepastebėjo ant grindų išsipleikusios Džinos,
kurią mėgino aptvarkyti Margareta. Avisė pastebėjo, kad Džinos ko­
jinės ties keliais buvo suplyšusios.
— Kažkoks nelaimingas atsitikimas, — pasakė Timsas, šluosty­
damasis kruvinas rankas sau į kelnes. Į moteris jis nežiūrėjo. — Kaip
tik bandom išsiaiškinti.
Jo balsas buvo vos girdėti. Budėtoja nužvelgė jo rankas, tada
Avisę ir Margaretą. Trumpam jos dėmesį patraukė Margaretos pilvas.
— K ą jūs, merginos, čia darot?
Ji laukė atsakymo, bet visi tylėjo. Avisė pamatė, kad Irena, sto­
vinti šalia jos, buvo prispaudusi sau prie krūtinės ranką, kuria gniau­
žė nosinę kaip kokia sunkiai serganti herojė. Jos socialinės klasės
merginai būdinga savikliova buvo išgaravusi, o ji pati iš nuostabos
stovėjo net išsižiojusi.
Kai budėtoja atsisuko, Timsas buvo pradingęs. Sužalotas jūrei­
vis šiaip taip atsisėdo ir prisitraukė kelius prie krūtinės.
— Jūs žinote, jog galite būti griežtai nubaustos už tai, kad lan­
kotės ten, kur gyvena vyrai?
Stojo sunki tyla. Budėtoja pasilenkė, apžiūrėjo sužalotą jūreivį
ir pamėgino suprasti, ką galėtų reikšti tai, kad kitas tiesiog pradingo.
Tada ji pamatė Džiną.
— O, varge. Tik nesakykit, kad čia įvyko tai, apie ką aš galvoju.
— Visai ne, — paneigė Margareta.
Budėtoja pažvelgė į ją.
— O, varge, — vėl atsiduso ji. — Turėsiu apie tai pranešti ka­
pitonui.
— Bet kodėl? Mes juk nieko nepadarėm! — sušuko Avisė, per­
rėkdama variklius. — Mes tik atėjom pasiimti Džinos.
— Avise! — šūktelėjo stodamasi Franse.
Ji įsiterpė tarp budėtojos ir Džinos.
— Palikite tai mums. Mes parvesime ją atgal į kambarį.
— Negaliu to padaryti. M an buvo liepta pranešti apie visus
vakarėlius, visas išgertuves, visus... nusižengimus. M an reikės visų
jūsų vardų.
— Bet mes juk nieko nepadarėm! — ėmė ginčytis Avisė, dirste­
lėdama į Ireną. — Č ia Džina užsitraukė gėdą.
— Džina?
— Džina Kaslfort, — iš nevilties išrėžė Avisė. — Mes tikrai su
tuo neturime nieko bendra. Atėjome čia tik išgirdusios, kad ji įsivėlė
į bėdą.
— Džina Kaslfort, — pakartojo moteris. — O jūs?
— Bet aš nesu nė pažvelgusi į jokį vyrą! Aš apskritai nemėgstu
alkoholio!
— Juk pasakiau, kad parvesim ją namo, — pasakė Franse. —
Aš slaugė. Pasirūpinsiu ja.
— Negi tikrai manote, kad žiūrėsiu į visa tai pro pirštus? Tik
pažvelkit į ją.
— Ji tik...
— Ji paprasčiausia paleistuvė, štai kas ji tokia..
— Kaip jūs drįstat?
Išsitiesusi Franse atrodė neįtikėtinai aukšta. Jos bruožai paaštrė­
jo. Avisė pastebėjo, kad ji buvo sugniaužusi kumščius.
— Kaip jūs drįstat?
— Tai gal norit pasakyti, kad jie ją privertė čia ateiti?
Budėtoja susiraukė užuodusi alkoholio tvaiką, sklindantį nuo
Džinos.
— Kodėl mums visoms tiesiog...
Virpėdama iš įniršio Franse atsisuko į Avisę.
— Eik iš čia! Tiesiog palik mus ramybėje. Ir klausykit, kas jūs
ten tokia, budėtoja ar dar kas nors. Negalite jos už tai apskųsti. Ji dėl
to nekalta.
— Aš privalau pranešti apie visus nusižengimus.
— Jai vos šešiolika. Jie aiškiai ją nugirdė, o paskui... ja pasinau­
dojo. Jai tik šešiolika!
 — Ji pakankamai subrendusi, kad žinotų, kas dera, o kas ne. Jos
čia neturėtų būti. Kaip ir jūsų visų.
— Jie ją nugirdė! Tik pažiūrėkit! Ji faktiškai be sąmonės! Ar
(ikrai manot, kad dėl to mergaitė turi netekti gero vardo, o gal net
ir savo vyro?
— Aš ne...
— Negalite sugriauti tai mergaitei gyvenimo vien dėl to, kad ji
vieną kartą prisigėrė!
Dabar Franse stovėjo akis į akį su budėtoja, sunkiai slėpdama
kažkokį jausmą, tik niekas negalėjo pasakyti, kokį tiksliai.
Priblokšta tokio Fransei nebūdingo elgesio Avisė instinktyviai
žingtelėjo atgal.
Budėtoja irgi tai pajuto, todėl tik dar plačiau pražergė kojas,
mėgindama parodyti, kad nenusileis.
— Kaip jau sakiau, man įsakyta...
— Geriau jau patylėk apie tą savo sumautą tvarką, tu pasipū-
lusi...
Buvo sunku pasakyti, kodėl visa iškaitusi ir sudirgusi Franse pa­
kėlė ranką, bet kaip tik tuo metu Margareta pradėjo tempti ją atgal.
— Franse, — murmėjo ji, — apsiramink, gerai? Nurimk.
Franse ją išgirdo ne iš karto. Paskui sustingo, kupina įtampos.
— Ne, nenurimsiu. Tu turi jai pasakyti, — kalbėjo ji, o akys
laidė žaibus.
— Bet taip tu Džinai nepadėsi, — paaiškino Margareta. —
Girdi? Verčiau atsitrauk.
Kažkas Margaretos akyse privertė Fransę susitvardyti. Ji kelis
kartus sumirksėjo, tada giliai, trūksmingai atsiduso.
Irenos ranka, kurioje ši vis dar gniaužė nosinę, drebėjo. Atplė­
šusi akis nuo Irenos Avisė pamatė, kaip budėtoja apsisuko ir, pasi­
naudojusi proga pasprukti, greitai, ryžtingai nužygiavo koridoriumi.
— Ji tik vaikas! — sušuko Franse.
Bet budėtojos jau nebuvo.
 11

Sveikiname ponią H. Skiner ir ponią H. Dil, kurios abi

*

šiandien švenčia vestuvių metines. Ponia Skiner ištekėju­

si dvejus metus, ponia Dil — vienerius, ir nors šią gra­
žią progą jos mini atskirai nuo savo vyrų, nuoširdžiai
tikimės, kad tai bus paskutinės metinės, kurias jos leis
atskirai, ir ateityje linkimejoms visokeriopos laimės.
„Laikas švęsti“, „Laivo dienos naujienos“
Iš karo nuotakos Avisės R. Vilson dokumentų
Valstybinis karo muziejus

Aštuoniolika dienų laive

Jūroje sunku pasakyti, kada tiksliai pradeda brėkšti, ir visai ne

dėl to, kad kiekvieną dieną ar kiekviename žemyne tas laikas vis ki­
toks, o dėl to, kad suplokštėjusiame jūros horizonto skliaute tamsą
skrodžianti aušros pašvaistė matoma už šimtų, gal net ir tūkstančių
mylių; gerokai anksčiau, nei ji pasirodo sausumoje, ir gerokai anks­
čiau už tikrąją dienos pradžią. D ar svarbiau tai, kad apatiniuose de­
niuose ir jų siauruose koridoriuose, kur nebuvo nei langų, nei durų
ir kuriuos apšvietė tik dirbtinė šviesa, buvo neįmanoma pasakyti, ar
jau pradėjo švisti, ar ne.
Dėl šios, bet ne vienintelės priežasties Henris Nikolas nemėgo
laikotarpio tarp penktos ir šeštos valandos ryto. Anksčiau jam pa­
tikdavo budėti paryčiais, kai jūra tebebuvo naujas potyris ir atrodė
kupina magijos, kai, nepratęs prie gyvenimo tokiose ankštose patal-
pose su kitais vyrais, jis mėgaudavosi tų valandų ramybe: paskuti­
nės tamsos minutės prieš laivui po truputį pabundant ir pradedant
įprastą dienos rutiną. Tik tuo metu jis galėdavo įsivaizduoti, kad yra
vienintelis žmogus visame pasaulyje.
Vėliau, kai jis grįždavo atostogauti namo, o vaikai dar buvo
visiškai maži, vienas jų ar net abu neišvengiamai nubusdavo kaip
lik tomis ryto valandomis, ir jis klausydavosi, kaip žmona sunkiai
keldavosi iš lovos, viena akimi stebėdama, ar jis neprabudo, viena
ranka nesąmoningai taisydamasi garbanas, kita ieškodama chalato ir
šnabždėdama:
— Tuoj, mama jau ateina.
Jis apsiversdavo ant kito šono, įsikniaubdavo į pagalvę, net ir
per miegus jausdamasis ir kaltas, ir suirzęs dėl to, kad tai moteriai,
paryčiais basomis vaikštančiai šaltomis grindimis, nejaučia to, ką tu­
rėtų jausti, — dėkingumo, geismo, meilės.
Dabar jau kurį laiką penkta valanda ryto buvo visai ne naujos
dienos šauklys, o tik paprasčiausias skaičius, mat Amerikoje dabar
būtų vakarykštės dienos penkta valanda vakaro, o septintą valandą
vakaro jo laiku būtų metas nubusti jo berniukams, kurie dabar gy­
veno Amerikoje. Ir geografinis atstumas čia buvo tik pusė bėdos, nes
dabar jie gyveno visiškai skirtingose laiko juostose. Nikolas dažnai
spėliodavo, ar vaikai apskritai jį beprisimins, negalėdami suvokti,
kad tėvas juos lenkdavo puse, o kartais ir visa diena. Nebebuvo kaip
apie juos galvoti esamuoju laiku, kaip jis kartais darydavo, įsivaiz­
duodamas, kad štai dabar jie valgo pusryčius, o dabar — valosi dan­
tis. Galbūt jie žaidžia lauke, su kamuoliu, su mašinėlėmis, su tuo
vežimėliu, kurį pats jiems sukalė iš medgalių. Dabar Nikolas apie
berniukus galėjo galvoti tik būtuoju laiku.
Apie tai, kaip kitas vyras meta jiems kamuolį.
Kitoje plieninių durų pusėje pasigirdo, kaip viena iš moterų
kažką sumurmėjo per miegus, lyg būtų ko klaususi. Paskui stojo tyla.
Nikolas žiūrėjo į savo rankinį laikrodį, kurį buvo persukęs va­
kar, kai jie įplaukė į naują laiko juostą. Mano laikas skuba į nie­
kur, pagalvojo jis. Nei namų, nei sūnų, nei didvyriško sugrįžimo.
Atidaviau savo geriausius metus ir mačiau, kaip mirtinai sušaldavo,
paskęsdavo ar sudegdavo mano draugai. Netekau savo nekaltybės, o
mano draugai — savo gyvybės, kad galėčiau gedėti to, ko, net neži­
nau, ar kada nors tikrai norėjau. Kol pasidarė per vėlu.
Vyras atsirėmė į sieną, stengdamasis neprisileisti tų taip gerai
pažįstamų minučių, stengdamasis nusimesti užgulusią naštą, kuri
spaudė jam širdį ir neleido laisvai kvėpuoti. Trokšdamas, kad greičiau
praeitų paskutinė budėjimo valanda. Kad pagaliau išauštų.

— Nusiimt kepures!
Iždininkas nespėjo pakelti akių į jūreivį, kuris žengė pirmyn,
nusiėmė nuo galvos kepurę ir padėjo ją ant stalo priešais. D u jam iš
šonų sėdintys vyrai rausėsi po stalčius su banknotais, vienas kitam
perduodami ranka rašytus kvitus. . ___
— Endriusas, sere. Lėktuvų mechanikas, pirmos klasės. Septyni
du du vienas devyni septyni du, sere.
Kol jaunasis jūreivis kupinas lūkesčio stovėjo priešais iždininką,
tas pervertė kelis sąskaitų knygos lapus, paskui pirštu nuvedė per
sąrašą.
— Trys svarai dvylika šilingų.
— Trys svarai dvylika šilingų, — pakartojo šalia iždininko sė­
dintis jo padėjėjas.
Mechanikas atsikrenkštė.
— Su visa derama pagarba, sere, bet čia mažiau, negu gauda­
vom prieš Australiją.
Iš iždininko veido buvo matyti, kad jam teko prisiklausyti viso­
kiausių nusiskundimų ir visokiausių mėginimų apgauti, ir ne kartą,
o kelis tūkstančius kartų.
— Tada mes tarnavome Ramiajame vandenyne, Endriusai.
Jums buvo papildomai mokama už tarnybą karo zonoje. Gal norėtu­
mėte, kad specialiai jums pakviestume porą kamikadzių? Galėtumėte
užsidirbti porą papildomų šilingų.
— Ne, sere.
— Ne... Neišleiskite visko, kai išlipsite į krantą. Ir laikykitės
atokiau nuo moterų. Juk niekas nenori, kad po dviejų dienų prie
medicinos punkto nusidriektų eilė, ar ne, vaikinai?
Pinigai buvo suskaičiuoti ir pastumti per stalą. Kepurė nukelia­
vo atgal ant mechaniko galvos ir jis išėjo, šiek tiek raustelėjęs, vikriai
skaičiuodamas banknotus.
— Nusiim t kepures!
— Nikolas.
Užsigalvojęs lėtai slenkančioje eilėje, kuri buvo išsirangiusi per
likusią laisvą pagrindinio denio erdvę, Nikolas tik po antro karto
išgirdo, kad kviečiamas. Buvo apsiblausęs po dar vienos bemiegės
nakties, kamuojamas ne pačių maloniausių minčių.
Salia jo stovėjo įsitempęs plačiapetis Timsas, kuris kelias sekun­
des traukė cigaretės dūmą, paskui vėl prašneko. Nikolas žinojo, kad
šis linkęs į apgavystes, be to, buvo vienas iš tų pasipūtėlių, mėgstan­
čių būti dėmesio centre. Sklido gandai, kad jis skolindavo pinigus,
o tie, kurie pradėdavo jo nemėgti, neretai įsiveldavo į visokius nelai­
mingus atsitikimus. Nikolas jo instinktyviai vengė, nes suprato, kad
su tokiu žmogumi kaip Timsas artimų reikalų geriau neturėti ir kuo
mažiau apie jį žinoti. Niekas nebūtų norėjęs įsigyti tokio priešo ar
jam įsiskolinti. Tokių vyrų, kurie kažkuo sugebėdavo patraukti ki­
ms ir kažkokiais nesuprantamais būdais įgyti autoritetą, atsirasdavo
kiekviename laive. Matyt, tai buvo neišvengiama tokiame uždarame
pasaulyje, kur viskas paremta tylėjimu ir hierarchija.
Tačiau dabar Timsas atrodė kažin koks prislėgtas, kalbėjo labai
atsargiai, apgalvodamas kiekvieną žodį. Jis užsiminė, kad tarp jūrei­
vių ir mechanikų Įsitvyrojo kažkokia nesantaika. Prieš porą dienų
jvyko nemalonus incidentas su viena moterimi. Tai sakydamas jis pa­
purtė galvą, lyg ir pats nebūtų galėjęs patikėti tų australiečių merginų
kvailumu. Anot jo, dalykai ėmė darytis nekontroliuojami.
Tokie drąsūs prisipažinimai jam buvo nebūdingi. Iš pradžių N i­
kolas pamanė, kad tokiu netiesioginiu būdu Timsas prašo jo ką nors
suimti. Bet jam dar nespėjus paklausti, kodėl jį šitai apskritai turėtų
dominti, Timsas tarė:
— Ten buvo įsipainiojusios tavo merginos.
Tavo merginos. Frazė dvelkė keistu, beveik šeiminiu intymumu.
Nikolas negalėjo nė įsivaizduoti, kad ta santūrioji mergina, kuri kal­
bėjosi su juo tą vakarą, galėtų būti kaip nors įsipainiojusi į prisigėru­
sių jūreivių peštynes. Tokios štai tos moterys, su kartėliu pagalvojo
jis. Nesugeba pabūti ištikimos ar bent jau blaivos net per šešių savai­
čių kelionę.
Paskui Timsas, kurio krumpliai buvo apvynioti tvarsčiu, per
kurį sunkėsi kraujas, paaiškino šiek tiek smulkiau. Pasirodo, ten
buvo visai ne ta aukštoji mergina, ne Franse, o ta jaunoji, mėgstanti
pakvailioti, su kuria Nikolas kalbėjosi per pirmąjį_budėjimą. Ta, kuri
nuolat kikendavo. Džina.
Nors jam ir kėlė nerimą tai, ką išgirdo, vis dėlto stebino kur
kas mažiau, ir Nikolas pajuto savotišką palengvėjimą. Franse neatro­
dė esanti viena iš tokių. Pernelyg nejaukiai jausdavosi tarp žmonių.
Pernelyg drovi. Matyt, jis vis dar norėjo tikėti, kad ne visos moterys
tokios netikusios. Kad buvo ir tokių, kurios gebėjo elgtis deramai.
Moterys, kurios suprato, kas yra ištikimybė.
— Noriu tavęs paprašyti paslaugos, pėstininke. Aš ten eiti ne­
galiu, pats supranti. — Timsas nykščiu parodė kajučių pusėn. —
Tik noriu paprašyti, kad pažiūrėtum, ar viskas gerai Megei. Tai, kuri
laukiasi. Ji puiki moteris, bet aiškiai buvo priblokšta. O kai jos tokia
būklė ir visa kita... Visai nenoriu, kad patektų į kokią bėdą.
— Esu tikras, kad jeigu prastai pasijuto, nuėjo pas gydytoją.
Timsas nutaisė skeptišką veido išraišką.
— Pas tą idiotą? Jis juk visą laiką girtas kaip pėdas. Aš jam ir rakš-
i irs neduočiau ištraukti. — Timsas užgesino cigaretę. — Ne. Manau,
luitų geriau, jeigu tu ją prižiūrėtum. Ir jeigu kas nors ko nors klaustų,
galėtum pasakyti, kad merginos visą vakarą nekišo nosies iš kajutės.
Nebuvo priimta, kad su jūrų pėstininku šitaip kalbėtųsi me-
( lianikas. Be to, įprastomis aplinkybėmis nuo Tim so tono Nikolas
luitų pasišiaušęs, bet jis įtarė, kad šį neįprastą pasitikėjimą paskatino
galantiškumas, o gal net ir nuoširdus susirūpinimas, todėl nusprendė
nekreipti į tai dėmesio.
— Jokių problemų, — atsakė jis.
Vėliau Nikolas prisiminė, kad atmosfera tą vakarą apskritai
buvo šiek tiek kitokia. Kitapus durų nebuvo girdėti įprastų pokalbių,
lik susirūpinimo kupinas šnabždesys. Jis net išgirdo kažką verkiant,
paskui jos trumpam susiginčijo. Aukštoji mergina tris kartus išėjo
iš kajutės, jos žodžiais tariant, vandens, ir tik vos girdimai su juo
pasisveikino. Nikolas pagalvojo, kad čia bus vienas iš tų moteriškos
Isterijos atvejų. Jie buvo įspėti, kad tokių dalykų per šią kelionę gali
pasitaikyti, ypač dėl to, kad moterys nebuvo pratusios gyventi tokio­
se ankštose patalpose.
— Sakau tau, — kalbėjo Timsas, — Tompsonui pasisekė, kad
aš pirmas nepastvėriau to veržliarakčio.
— Veržliarakčio?
Timsas dirstelėjo sau per petį.
— Viena iš merginų jį turėjo. Ta aukštoji. Kaip suprantu, ji ir
Išbaidė tą šiknių. Vožė jam į petį, o paskui dar bandė praskelti galvą.
Timsas nelinksmai nusijuokė.
— Turiu pripažinti, kad tos australietės ne iš kelmo spirtos. Ar
galėtum įsivaizduoti anglę, darančią ką nors panašaus?
Jis godžiai užsitraukė cigaretės.
— Kita vertus, turbūt nepamatytum anglės, traukiančios į apa-
tinius denius su gauja nepažįstamų užsieniečių.
— Nebūk toks tikras, — sumurmėjo Nikolas ir tuoj pat pasi­
gailėjo.
 — Kad ir kaip ten būtų, dabar man papildomas dėmesys ne­
reikalingas. Lankytojai pas mus šiuo metu nepageidaujami. Bet pa­
sakyk Megei, kad aš atsiprašau. Jeigu būčiau pirmasis radęs jos bičiu­
lę... Nieko panašaus nebūtų atsitikę.
— O kur Tompsonas? — paklausė Nikolas. — Jeigu jos klaus­
tų. Suimtas?
Timsas papurtė galvą.
— Bet ar jis neturėtų būti uždarytas?
— Pats pagalvok, Nikolai. Jeigu mes kam nors prasitartume, ką
jis padarė, įklius ir merginos. Mus užklupusi ta budėtoja nelabai ką
suprato, tik sužinojo Džinos vardą. Bet Džina pati tikrai neišplepės,
kas iš tikrųjų atsitiko, jeigu nori kaip nors nuplaukti pas savo vyrą,
o aš esu tikras, kad ji to nori. — Jis užgesino cigaretę. — Be to, man
atrodo, ir tu pats nenorėtum, kad tavo merginos pakliūtų į bėdą, nes
ir pats tada nekaip atrodytum, ką? T ik pagalvok — visos jos variklio
skyriuje, kai tavo budėjimas faktiškai jau prasidėjęs... — Timsas kal­
bėjo ramiai, ir jo balso tonas visiškai nesiderino su grasinimu, kuris
buvo girdėti vyro žodžiuose. — Tik žinok, kad, kaip čia aiškiau pasa­
kius, aš ir bičiuliai su Tompsonu ir jo draugeliu savaip susitvarkysim.
Net jeigu reikės palaukti, iki išlipsim į krantą.
— Viskas išaiškės, — įspėjo Nikolas. — Pats žinai.
Timsas dirstelėjo į už jų vingiuojančią ilgą eilę. Kai vėl atsisuko,
jo žvilgsnis buvo toks, kad Nikolui šiek tiek pagailo nepažįstamojo
prasižengėlio.
— Jeigu visi laikys liežuvį už dantų, niekas neišaiškės.

Margareta persisvėrė per turėklus, kiek tik leido jos pilvas, ir už­
traukė į viršų pintinę, kažką murmėdama sau po nosimi, kai pintinė
atšokdavo nuo laivo borto. Apačioje, mirguliuojančiame vandeny­
je, liauni rudaodžiai berniukai šokinėjo iš mažų valtelių, gaudydami
monetas, kurias jūreiviai mėtė nuo denio. Laivą buvo apgulusios iš
medžių kamienų išskobtos siauros kanojos, kuriose liesi įdegę vyrai
i iesė aukštyn visokių niekučių pilnas rankas. Kolombo uostas Ceilo-
ne mirguliavo nuo kaitros. Horizonte, tankaus, tamsaus miško fone,
buvo matyti vienas kitas aukštas pastatas.
Buvo pranešta apie kelis raupų atvejus, todėl moterims buvo
pasakyta, kad į krantą lipti nerekomenduojama. Laivas nuleido in­
karą už kelių šimtų pėdų nuo kranto ir buvo aišku, kad iš arčiau
( leilono jos nepamatys.
Margareta, kuri baisiai norėjo pagaliau išlipti iš laivo ir ne vieną
dieną svajojo, kaip vėl atsistos ant tvirtos žemės, niršo.
— Parduotuvėje man sakė, kad vyrams vis tiek leis lipti į krantą.
Tai kodėl mes pačios negalime užsikrėsti raupais?
Dėl tokios neteisybės ji vos neverkė.
— Turbūt dėl to, kad vyrai yra paskiepyti, — paaiškino Franse.
Margareta apsimetė jos neišgirdusi.
Turbūt iš užuojautos vienas iš parduotuvės darbuotojų paskoli­
no joms lyną, prie kurio pririšo krepšį, kad galėtų nuleisti jį žemyn,
užsitraukti aukštyn prekių ir ramiai apžiūrėti jas. Žmogelis joms pa­
rodė dar du karo laivus, prisišvartavusius uoste, aplink kuriuos taip
pat zujo valtelės, matyt, užsiimančios tuo pačiu.
— Prancūzų ir amerikiečių. Paprastai dauguma prekiautojų
mieliau būriuojasi prie amerikiečių laivų.
Jis patrynė nykštį ir smilių, reikšmingai šypsodamasis ir pakėlęs
vieną antakį.
— Jeigu jums pavyks iki ten numesti krepšį, gal net galėsit nu­
sipirkti naujų kojinių.
— Šita partija atrodo gerai, merginos. Pasiruoškit pinigines.
Pūkšdama Margareta atsargiai perkėlė krepšį per turėklus, tada
pastatė jį ant pabūklų bokštelio grindų, kur jos buvo susėdusios. Ji
pradėjo raustis po prekes, kilnodama karolius, kriauklių ir koralų
vėrinius — papuošalai mirguliavo jai tarp pirštų.
 — Kas nors norit perlamutrinio vėrinio? Vis geriau, negu tie iš
vištų žiedų, ar ne, Džina?
Džina vos pastebimai šyptelėjo. Jos nesigirdėjo visą rytą. Prieš
rytinį skambutį, kuris jas pažadindavo, Margareta girdėjo, kaip Dži­
na šnabždėjosi su Franse. Paskui abi gana ilgai buvo dingusios tualete.
Franse išsinešė savo medicinos reikmenų krepšį. Jos nieko neaiškino,
kas čia vyko, o Margareta nenorėjo klausinėti, nes nelabai išmanė,
ko galėtų klausti. Dabar Džina, išblyškusi ir prislėgta, gąsdinamai
vaikiška, tylėdama sėdėjo tarp jų. Vaikščiojo mergina labai atsargiai,
lyg jai būtų skaudėję.
— Žiūrėk, Džina, šitas labai tiktų prie tavo žydrosios suknelės.
Matai, kaip gražiai perlamutras atspindi šviesą?
— Gražu, — pritarė Džina.
Ji užsidegė naują cigaretę ir sėdėjo susigūžusi, lyg jai būtų buvę
šalta, nors iš tikrųjų lauke buvo karšta.
— Reikėtų ką nors nupirkti vargšei Avisei. Gal pasijus geriau.
Net ir pačiai Margareta! jos balsas pasirodė nenatūraliai žvalus,
o nesulaukusi atsakymo, ji pagalvojo, kad Franse, matyt, visai neno­
ri, jog Avisė pasijustų geriau.
Vakar vakare grįžusios į kajutę šiedvi ne juokais susibarė. Franse,
kuri buvo visiškai netekusi jai įprastos savitvardos, rėkė ant Avisės,
išvadino ją egoiste, išdavike, kuriai niekas daugiau nerūpi kaip tik iš­
saugoti savo kailį. Jausdamasi kalta ir iškaitusi iš gėdos Avisė atsikirto,
esą neketina statyti į pavojų savo ateities vien dėl to, kad Džina elgiasi
kaip rujojanti katė. Vis tiek galų gale viskas būtų išaiškėję. Avisės nuo­
taika buvo bjauri, nes jos draugė Irena tiesiog išgaravo. Margareta pa­
darė, ką galėjo, kad tik Franse su Avise nesusikibtų. Kitą rytą, kai Avisė
dingo iš kajutės, merginos nusprendė, kad tą dieną jos nebepamatys.
Iš apačios jas pasiekdavo prekeivių šūksniai:
— Ponia Melburn! Ponia Sidni!
Jie pirštais rodė prekių kainas. Tarp jų valčių iš raibuliuojančio
vandens išniro mažo berniuko galva. Šypsodamasis jis aukštyn iškė­
lė kažkokį žvilgantį daikčiuką. Tačiau, apžiūrėjus atidžiau, berniuko
veidas apniuko. Vaikas sviedė jį į laivą, nuo kurio šis atšoko it kulka.
— Kas čia dabar? — paklausė Margareta, žvelgdama žemyn.
— Jūreiviai jiems mėto senas veržles ir kaiščius. Jie neria jų pa­
imti, manydami, kad ten monetos, — paaiškino Franse. — Jūreivių
pramogos, — pridūrė ji ir nutilo.
Dabar į jūreivių pramogas jos žiūrėjo visiškai kitaip. Laimei,
1)žina jųdviejų pokalbio neišgirdo. Ji apžiūrinėjo nedidelį perlų vėri­
nį, o paskui įsigrūdo jį į kišenę.
— Nori, kad tau jį nupirkčiau? — paklausė Margareta. — Aš
nieko prieš, jeigu užmiršai piniginę.
Džinos akys tebebuvo paraudusios.
— Dar ko, — atšovė ji. — Nė neketinu mokėti. Patys kvaili,
kam leido viską užsikelti.
Margareta patylėjo, paskui, nieko netarusi, atsistojo, iš savo pi­
niginės išėmė kelias monetas ir nuleido jas kartu su likusiomis pre­
kėmis į apačioje laukiančią valtį. Tada, galbūt norėdama paguosti
1)žiną, o gal ir save, paklausė:
— Ar jau esu tau pasakojusi, kaip Džo man pasipiršo?
Ji atsisėdo ir kumštelėjo Džiną.
— Tave tai tikrai prajuokins. Jis jau buvo apsisprendęs man
pasipiršti. Gavo tėtės leidimą, nupirko žiedą. Oi ne, dabar jo nemū­
viu, — greit paaiškino ji. — Pirštai pernelyg ištinę. Tai va, Džo nu­
sprendė, kad tinkamiausia tam diena bus trečiadienis — priešpasku­
tinė diena iki jam išplaukiant atgal į jūrą. Pasirodė pas mus visas
susinervinęs, batai blizga kaip veidrodis, plaukai suglostyti. Viską
buvo suplanavęs — kaip atsiklaups ant vieno kelio ir bent kartą gy­
venime pasielgs romantiškai.
— Lyg tau tai rūpėtų, — tarstelėjo Franse.
— Dabar jis jau žino, — smagiai nusišypsojo Margareta. —
Tai va, jis pasirodo pas mus, pasibeldžia į duris ir eina vidun, o aš
imu rėkti ant Danielio, kad paliko drabužius, numestus ant grindų,
nes tebūsiu aš prakeikta, jeigu lakstysiu paskui jį, kaip tai darydavo
mama. Vargšas Džo stovi prie durų, o mudu su Denu riejamės kaip
šuo su kate. Tada įpuola vidun tėtė, rėkdamas, kad ištrūko karvės.
Džo stovi it stabo ištiktas, išgirdęs, kaip aš keikiuosi, o paskui jį stve­
ria tėtis, sakydamas: „Nagi, vaikine, judinkis“ ir išsitempia lauk.
Margareta atsilošė.
— Buvo tikrų tikriausias chaosas. Ištrūko apie keturiasdešimt
karvių, išvertė tvorą, dvi iš jų įsisuko į mamos daržą ir viską nunioko­
jo. Tėtis pradėjo skalbti jom s šonus lazda, kad išgelbėtų bent mamos
gėles, o pačiam veidu rieda ašaros. Tada Kolmas su pikapu pasileido
joms iš paskos, kaip beprotis spausdamas garsinį signalą, kad nu­
baidytų karves, beišbėgančias į kelią. Liamas ant arklio išsidirbinėja
kaip koks Džonas Veinas*. O mes su Džo blaškomės, stengdamiesi
likusias suvaryti į pašiūrę.
Ji nužvelgė aplink susėdusias merginas.
— Kada nors matėt išsigandusią karvę, mergaitės?
Tada šiek tiek tyliau pridūrė:
— Šika kaip pasiutusios. O kai jos dar laksto kaip pasiutusios,
tai viską aplinkui aptaško. Vargšas Džo buvo visas apvarytas nuo gal­
vos iki kojų — batai, viskas...
— Fu, kaip šlykštu, — šyptelėjo Džina.
— O paskui, lyg to būtų maža, mūsų didžiausioji nusprendžia,
kad nori sisiuko, ir pradeda varyti tiesiai ant jo. Nepagalvokit, kad
Džo taip lengvai pastumsi, bet kai ji pavarė, tai atrodė, kad jis būtų
buvęs tuščia vieta. Tik bum — ir Džo nėra.
Ji pavaizdavo griūvanti atbula.
Net ir Margaretai, kuri buvo pratusi prie fermos kvapų, teko
užsiimti nosį, kai padėjo jam atsikelti ir apsitvarkyti. Ji pagalvojo,
kad Džo keikiasi, bet paaiškėjo, kad jis vis kartojo:

* John Wayne — amerikiečių kino aktorius, režisierius ir prodiuseris, kurio perso­

nažai garsėjo grubiu vyriškumu.
 — Žiedas, žiedas.
Jiedu beveik pusvalandį ropojo po purvyną pašiūrėje, ieškoda­
mi Džo amžinos meilės įrodymo.
— Ir ką? Tu tą žiedą vis tiek mūvi?
— Aba, visą mėšliną. Labai romantiška.
Paskui, pamačiusi, kaip Džina prisidengė ranka burną, pridūrė:
— Kokia tu lengvatikė, Džina! Aišku, kad aš jį nuploviau. Tą
patį teko padaryti ir su Džo. Pirmą vakarą kaip sužadėtinė praleidau
skalbdama ir lygindama jo uniformą, kad grįžęs į bazę negautų velnių.
— Man Stenas pasipiršo šokiuose, — pasakė Džina. — Turbūt
icn buvau jauniausia — tada tik penkiolikos. Bet buvo labai miela.
Vilkėjau žydrą Santungo šilko kostiumėlį, kurį pasiskolinau iš savo
draugės Polės, ir jis pasakė, kad gražesnės už mane čia nėra. Stenas,
aišku, buvo išgėręs, bet kai užgrojo „Negaliu tavęs nemylėti“*, jis
savo draugužiui ir sako: „Štai mergina, kurią noriu vesti. Girdi?“ O
paskui pakartojo tai garsiau. Aš, aišku, apsimečiau, kad baisiai susi­
gėdau, bet jeigu atvirai, man tai labai patiko.
— Nė kiek tuo neabejoju, — šypsojosi Franse.
— Iki jo niekas man nebuvo sakęs, kad mane myli. — Džinos
akyse sužvilgo ašaros. — Niekas. Net mano mama. O savo tėtės aps­
kritai nesu akyse mačiusi. — Ji nusibraukė nuo veido plaukus. — Tai
jau ne. Ten neturiu nieko. Visiškai nieko. Stenas — geriausias žmo­
gus, kokį kada nors esu sutikusi.

Jos dar pusvalandį praleido ten, beveik nesikalbėdamos. M ar­

gareta vis paprašydavo, kad prekeiviai priplauktų arčiau, pasiimtų
senąsias prekes ir įdėtų naujų. Už juokingą kainą ji nupirko du vė­
rinius Letei, tikindama save, esą tai bus labai miela dovana, tačiau

* 1913 m. išleista populiari daina, perdainuota ne vieno dainininko, skambėjusi

Brodvėjaus spektakliuose, miuzikluose ir kino filmuose.
širdyje žinodama, kad tai tik niekingas bandymas išpirkti kaltę už
savo netikusį elgesį. Pasisukus saulei, nebeliko pavėsio ir Margaretai
norėjosi kur nors pasislėpti nuo karščio, bet tądien nebuvo numatyta
jokių pramogų, nes iki tol tikėtasi, kad joms bus leista išlipti į kran­
tą, ir vien mintis, kad joms vėl teks trintis ankštoje kajutėje, buvo
nepakeliama.
Margareta abejingai žvelgė į nedidelį katerį, burzgiantį jų link,
į kapitono kepurę, kažkokias pilkas geometrines figūras ant borto,
kurias kateriui artėjant darėsi vis lengviau įžiūrėti. Paskui pasigirdo
prie „Viktorijos“ borto krašto sustojusių moterų šūksniai, nes jos pa­
galiau suprato, koks tai kateris.
— Merginos! — šūktelėjo Margareta. — Ten paštas! Mums ga­
bena paštą!
Po valandos jos sėdėjo valgykloje, kur paprastai atsiduodavo ko­
pūstais, o dabar tvyrojo lūkesčio kupina atmosfera, laukdamos, kol
Raudonojo Kryžiaus pareigūnas surinks laiškus, kuriuos reikia išsiųs­
ti, ir išdalins nedideles laiškų krūveles, išdėliotas, ant stalo valgyklos
gale. Paskelbus kiekvieną vardą laimingoji ir jos draugės džiaugsmin­
gai suspiegdavo, lyg būtų ėjusios pasiimti ne laiškų, o kokio nors
svarbaus apdovanojimo. Valgyklos langai buvo atviri, kad jūros vėjas
šiek tiek pravėdintų patalpą. Nuo langų atsispindinti šviesa tarsi pa­
mėgdžiojo apačioje raibuliuojantį vandenyną.
Džina buvo viena pirmųjų, pakviestų pasiimti laiškus. Septy­
ni laiškai nuo Steno jai akivaizdžiai padarė įspūdį ir mergina šiek
tiek pagyvėjo. Ji padavė juos Fransei, kuri visus garsiai perskaitė savo
žemu skambiu balsu, o Džina tuo tarpu nervingai rūkė.
— Girdėjai? — vis pertraukinėjo ji. — Ant dešinės rankos jis iš­
sitatuiravo mano vardą. Dviem spalvom! Skaudėjo taip, kad apsišik.
Margareta su Franse susižvalgė.
— Ir dar, — toliau skaitė Franse, — bokso ringe jis laimėjo ke­
turias kovas. Sako, kad jo priešininkas supratimo neturėjo apie boksą
ir bandė blokuoti jo smūgius savo nosimi.
 — Girdėjai? — Džina kumštelėjo Margaretą. — Bandė blo­
kuoti jo smūgius savo nosimi!
Gal ji juokėsi kiek per garsiai, gal ir ne visai nuoširdžiai, bet
niekas nieko dėl to nesakė. Pakako to, kad Džina apskritai juokėsi.
Vėliau Franse prisipažino, kad keletą pastraipų praleidusi: tas,
kuriose Džo įspėjo Džiną „deramai elgtis“, ir istoriją apie tai, kaip
vienas iš jo draugų paliko savo mylimąją, sužinojęs, kad toji buvusi
„palaida bala“ .
— Margareta Obrajen?
Margareta nuo savo kėdės pašoko tokiu greičiu, kokio iš jos
padėties moters niekas nebūtų tikėjęsis. Uždususi ji metėsi prie jai
Ištiesto laiškų pluošto. Grįžo visa švytėdama ir triumfuojanti, visiš­
kai užmiršusi savo nusivylimą dėl to, kad negalėjo išlipti į krantą. Ji
pradėjo svarstyti, kaip čia pasitvarkius, kad nieko neįžeisdama galėtų
grįžti į kajutę ir ramiai perskaityti laiškus. Jau buvo beprasižiojanti,
kai išgirdo, kaip kažkas prie jų stalo atitraukė kėdę, ir pakėlusi akis
nuo laiškų pamatė prieš jas atsargiai besisėdančią Avisę.
Kurį laiką niekas nieko nesakė. Margareta, šiek tiek apstulbusi
įlel to, kad po vakarykščio kivirčo Avisė visgi nusprendė sėstis prie jų,
p.igalvojo, kad gal šioji bus sugalvojusi atsiprašyti.
— Turiu naujienų, — paskelbė Avisė.
— Aš irgi, — pasakė Džina. — Žiūrėk — septyni laiškai. Sep-
lyni!
— Ne, — nutraukė ją Avisė.
Jos veide žaidė paslaptinga šypsena, lyg ji būtų žinojusi kažin ką
nepaprastai svarbaus. Nė iš tolo nebepriminė tos įtūžusios merginos
kietai sučiauptomis lūpomis, kuri vos prieš kelias valandas išdūmė iš
jų kajutės.
— Turiu tikrų naujienų, — pasakė ji, arogantiškai atmesdama
galvą. — Aš laukiuosi.
Visos apstulbusios nutilo.
— Ko laukiesi? — nesuprato Džina.
 — Kūdikio, aišku. Buvau pas daktarą.
— Tu tikra? — paklausė Franse. — Daktaras Daksberis neatro­
do... itin patikimas...
Ji prisiminė, kad kai matė jį paskutinį kartą, Daksberis dainavo,
žiūrėdamas į atsargų spintelę.
— Tik jau nesakyk, kad slaugės išmano daugiau už gydytojus.
— Ne, aš tik...
— Daktaras Daksberis paėmė kraujo tyrimui, be to, uždavė
daug klausimų ir mane apžiūrėjo. Jis dėl to gana tikras.
Avisė susiglostė plaukus ir apsižvalgė, matyt, vildamasi, kad gal
šią svarbią žinią bus išgirdusi platesnė auditorija.
— Gal tada ir taip, — pasakė Margareta, — kai geriau apie tai
pagalvoju.
Kitos dvi merginos tik susižvalgė. Avisė daugiau nebegalėjo
tvardytis. Jos veidas nušvito, skruostai raustelėjo iš susijaudinimo.
— Kūdikis! Galit įsivaizduoti? Žinojau, kad man ne šiaip jū­
ros liga. Juk daugybę kartų esu plaukiojusi jachta ir man nė karto
nebuvo bloga. Margareta, turi man pasakyti, ko reikia įsigyti. Kaip
manot, ar Anglijoje jie turės kūdikių drabužėlių? Reikės paprašyti
mamytės, kad visko man atsiųstų.
Margareta atsistojo ir pasilenkusi per stalą ją apsikabino.
— Puikios naujienos, Avise, — tarė ji. — Sveikinu. Labai dėl
jūsų abiejų džiaugiuosi.
— Kad tave kur galas, — nusistebėjo Džina, išpūstomis akimis
spoksodama į Avisę. — Vadinasi, taip vėmei dėl to, kad laukiesi?
Atrodo, ji nuoširdžiai džiaugėsi dėl Avisės. Franse apie Avisės
išdavystę jai nieko nepasakojo, ir Margaretai staiga Džinos pagailo.
— Jis mano, kad kokios devynios ar dešimt savaičių. Jaučiau­
si siaubingai priblokšta, kai jis man pasakė. Bet baisiai džiaugiuosi.
Ianas irgi labai apsidžiaugs. Jis bus puikus tėvas, — čiulbėjo Avisė,
vieną ploną it vytelė ranką užsidėjusi ant plokščio pilvo, užliūliuota
svajonių apie būsimą šeimos idilę.
 Margareta stebėjosi jos sugebėjimu taip greitai užmiršti viską,
kis nutiko vos prieš kelias valandas.
— Stenas išsitatuiravo mano vardą, — pranešė Avisei Džina,
bet šioji nė neišgirdo.
— Ketinu paprašyti kapitono, kad nusiųstų mano šeimai tele­
gramą ir praneštų naujienas. Tikrai negaliu laukti, iki pasieksiu An-
l’J'ją-
Per valgyklą nuskambėjo kapotu tonu ištartas Avisės vardas.
— Laiškai! — tarė stodamasi. — Laiškai! Iš to susijaudinimo
visai nepagalvojau... O , jūs irgi gavot.
Ji žvilgtelėjo į Fransę, lyg tik dabar būtų apie tai prisiminusi, bet
nieko nepasakė.
— Sveikinu, — išspaudė Franse, nežiūrėdama į Avisę.

Franse buvo pakviesta tik po valandos, beveik paskutinė, ir jos

vaidas nuskambėjo per valgyklą, kuri visai neseniai buvo pilna m o­
terų, o dabar beveik ištuštėjusi. Margareta net kelis kartus pagalvojo,
kaip norėtų išeiti, kad galėtų pati viena, niekieno netrukdoma, kelis
kartus perskaityti Džo laiškus, bet tarp merginų dabar tvyrojo tokia
prasta atmosfera, o Džina tebebuvo tokia gležna, kad ji jautėsi pri­
valanti palaukti.
Avisė gavo du laiškus nuo savo šeimos ir du labai senus laiškus
nuo Iano. Išsiųsti dar tada, kai jis buvo ką tik išvykęs iš Sidnėjaus.
— Tik pažiūrėkit į datas, — piktai kalbėjo ji.
Atrodė įsižeidusi dėl to, kad Džina su Margareta gavo daugiau
kiiškų už ją.
— Iano laiškai beveik pusantro mėnesio senumo. Rimtai jau,
karo laivynas galėtų pasistengti laiku pristatyti paštą. Dėl Dievo, kaip
aš jam pranešiu apie kūdikį, jeigu kitą mano laišką jis gaus po to, kai
atplauksim į Plimutą?
Avisė suirzusi ieškojo pašto antspaudo.
 — Net pašto antspaudo nėra. Tikrai turėjau gauti daugiau. Tur­
būt visa jų krūva dulka kokiame nors Dievo užmirštame pašto skyriuje.
— Tau tiesiog nepasisekė, Avise, — išsiblaškiusi pasakė Mar­
gareta.
Pirmąjį Džo laišką ji jau buvo spėjusi perskaityti kelis kartus.
Džo kruopščiai juos sunumeravo, kad ji žinotų, kokia tvarka skaity­
ti. „Sveika, mano meile, — rašė jis. — Tikiuosi, kai gausi šį laišką,
jau plauksi „Viktorija“ . Pats negalėjau patikėti, kai man parašei, kad
plauksi ta senute. Pabandyk susirasti Arčį Litldžoną. Jis radijo ryšio
operatorius. Kartu dalyvavome mokymuose 1944 metais. Šaunus
vaikinas. Jis tave pasergės. Kita vertus, turbūt laive neatsirastų vyru­
ko, kuris jūsų nesaugotų. „Viktorijoje“ tarnauja šaunūs vyrai.“
Margareta sunkiai nurijo seiles, perskaičiusi šiuos žodžius ir su­
pratusi, kaip Džo pasitikėjo vyrais, su kuriais tarnavo. Ji dirstelėjo į
Džiną, kuri smalsiai apžiūrinėjo Steno laiškus.
— Nori, kad pamokyčiau? — pasisiūlė ji. — Kol mes laive.
Lažinuosi, kad kol ateis laikas lipti į krantą, skaitysi kaip reikiant.
— Rimtai?
— Tai aišku, — patikino Margareta. — Pora valandų per dieną,
ir tapsi tikra knygų žiurke.
— Stenas nieko nežino... apie skaitymą. Visada prašydavau savo
bičiulės Nensės, kad už mane parašytų laiškus, — prisipažino Dži­
na. — Bet jau būdama laive pagalvojau, kad jeigu čia juos rašys kas
nors kitas, skirsis rašysena.
— Vadinasi, kuo greičiau pradėsim, tuo geriau, — pasakė Mar­
gareta. — Galėsi pati rašyti laiškus, ir garantuoju, kad Stenas nepa­
stebės jokio skirtumo.
Pamačius, kaip pralinksmėjo Džina, Margareta! palengvėjo.
— Tikrai manai, kad aš išmoksiu? — vis klausinėjo Džina ir
šypsojosi, sulaukusi Margaretos patvirtinimo.
Žvilgčiodama į merginas Džina prisipažino, kad motina ją visa­
da vadindavo buka.
 — Bet pasakykit man, kuri iš mudviejų iš tikrųjų buka? Ji liko
ti-n ir tebedirba toje savo krekerių gamykloje, o aš štai laive pakeliui
j Angliją. Teisingai?
— Teisingai, — tvirtai atsakė Margareta. — D uok man savo
voką. Surašysiu tau abėcėlę.
Prie stalo grįžo Franse. Avisė pakėlė akis nuo savo laiškų.
— Tik vienas? — garsiai paklausė ji, nesugebėdama užgniaužti
Šypsenos.
Bet Fransės tai nejaudino.
- Č i a nuo vieno iš mano senų pacientų, — paaiškino ji drovė­
damasi, bet aiškiai pamaloninta. — Jis namuose ir vėl pradėjo vaikš­
čioti.
— Nuostabu, — apsidžiaugė Margareta, tapšnodama jai ranką.
— Ir nieko nuo tavo vyro?
— Avise, — įsiterpė Margareta.
— Ką, negalima paklausti?
Merginos nutilo. Margareta norėjo ką nors pasakyti, bet nie­
kaip negalėjo sugalvoti ką.
— Ką jau ten. Gal jį per daug sujaudino mintis, kad vėl tave
pamatys, — tepasakė ji.
Avisė reikšmingai kilstelėjo antakius, atsistojo ir nuėjo sau.

Nesulaukusi iš tavęs jokio atsakymo į laiškus, noriu pra­

nešti, kad pateikiau skyrybų prašymą, remdamasi tuo, kad
jau trejus metus esi mus apleidęs. Nors mudu abu žinome,
kad tai ne visai tiesa, tikiuosi, tu skyryboms nesipriešinsi.
Antonas ketina apmokėti mano ir vaikų kelionę į Ameriką,
kad galėtume ten su juo gyventi. Iš Sautemptono išplauksime
25 dieną. Norėjau, kad šį reikalą sutvarkytume civilizuotai,
visų pirma, dėl vaikų, bet, atrodo, esi pasiryžęs parodyti man,
kad tau niekas nerūpi, kaip ir visą tą laiką, kol tavęs nebuvo
namuose.
 Turėk bent kiek žmoniškumo. Ar dėl visų tų taisyklių ir
reikalavimų tavyje jo visai nebeliko? Suprantu, tau turėtų
būti nelengva. Suprantu, prisižiūrėjai visokių baisybių. Bet
mes čia dar nemirėme. Jeigu tik būtum mums leidęs, būtume
galėję tapti tavo išsigelbėjimu.
Nebejaučiu jokios kaltės dėl to, kad sau ir vaikams pasi­
rinkau gyvenimų. Geresnį gyvenimą...

— Ar kas nutiko, Nikolai? Tu kažkoks išbalęs. Gavai telegramą

„Nelaukiamas, neplauk“ ?
Džounsas Velsietis drybsojo ant savo gulto, vartydamas laiškus,
kurių gavo apie tuziną. Turbūt iš bent tuzino moterų.
Nikolas nieko nematančiomis akimis spoksojo į savo laišką.
Paskui suglamžė jį ir susigrūdo į kišenę.
— Ne, — atsakė jis ir kostelėjo, jausdamas, kaip lūžta jo bal­
sas. — Ne... Šiaip, nekokios žinios iš namų.
Keli vyrai aplink jį susižvalgė. • ----
— Kas nors serga? — pasiteiravo Džounsas.
— Ne, — atsakė Nikolas tonu, aiškiai sakančiu, kad daugiau į
klausimus jis neketina atsakinėti.
— Atrodai siaubingai. Tiesą sakant, jau kelias savaites taip at­
rodai. Tos naktinės pamainos ne į sveikatą, ar ne, vyručiai? Žinai, ko
tau reikia, seni? — Džounsas kumštelėjo Nikolą. — Tau reikia pail­
sėti ir atsipalaiduoti. Nemanai? Gal šįvakar lipsi su mumis į krantą?
— Tai kad... Gal geriau aš pamiegosiu.
— Betgi laisvadienis, seni. Nori tikėk, nori ne, Nikolai, bet net
ir tau retkarčiais reikėtų užmiršti apie tarnybą.
— Liksiu čia. Reikia pasitvarkyti uniformą.
— Neįtikinai, seni. Tavo kišenės pilnos šlamančiųjų, o snukis
atrodo kaip arklio pasturgalys. Daktaras Džounsas tau sako, kad vie­
nintelis vaistas čia — palengvinti kiaušus. Nusnūsk pora valandų, o
paskui eisi su mumis. Prisigersim iki žemės graibymo.
 Nikolas lyg ir ketino prieštarauti, bet nuo geraširdiško Džoun-
m>kabinėjimosi jam kažkaip palengvėjo. Jis nebegalėjo net pagalvoti
n|>ic dar vieną naktį prie tų metalinių durų su savo mintimis.
— Gerai, — galiausiai sutiko jis, šokdamas į savo gultą. — Jei­
gu jau taip sakai. Pažadink mane likus pusvalandžiui iki reikės eiti.

Jos visos valgė kartu, tik Margareta įtarė, kad ne tiek dėl Avisės
iroškimo su jomis bendrauti, o dėl to, jog Irena su draugėmis savo
Šnabždesiais ir šaltais žvilgsniais labai aiškiai leido suprasti, kad Avisė
ji| kompanijoje nepageidaujama. Margareta matė, kaip Avisė rengėsi
Įmlti prie jų stalo ir pasigirti savo naujienomis, bet suprato, kad prie
Irenos staliuko apie jas buvo šnekama, beje, ne itin gražiai. Avisė
bemat subliūško ir vis dirsčiojo į Irenos kompaniją kiekvieną kartą,
kai šios nusijuokdavo. Paskui susiglostė plaukus ir atsisėdo priešais
Margaretą.
— Zinai, — tarė ji nerūpestingai, — visada svarsčiau, kuo man
loji Irena Karter nepatinka. Ogi tuo, kad baisiai nemandagi. Net
negaliu įsivaizduoti, ką tokio joje anksčiau įžiūrėjau.
— Išties smagu, kad valgom visos kartu, — taikiai prakalbo
Margareta, nekreipdama dėmesio į tylinčią Fransę.
— Ir smagu, kad Avisė nebevemia, — pritarė Džina.
— Tai ar jie pašte apsiriko, Franse? — paklausė Avisė. — Ar tu
i ikrai gavai tik vieną laišką?
— Zinai ką, Avise? — garsiai ją pertraukė Margareta, atstumda­
ma savo lėkštę. — Mums visoms buvo labai smagu pasipasakoti, kaip
vyrai mums pasipiršo. Lažinuosi, tu irgi norėtum mums papasakoti,
kaip tau pasipiršo Ianas.
Margareta pagavo Fransės žvilgsnį, kuriame buvo matyti gal dė­
ki ilgumas, o gal visai kas kita.
— Negi aš jums dar nepasakojau? Rimtai? O , tai buvo nuosta­
biausia mano gyvenimo diena. Aišku, neskaitant vestuvių. Nes juk
vestuvių diena yra pati geriausia bet kurios merginos gyvenime, ar
ne? Deja, mūsų atveju vestuvės negalėjo būti tokios, kokių būčiau
tikėjusis įprastomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į mano šeimos visuo­
meninę padėtį ir visa kita... Teko pasitenkinti kuklesne ceremonija.
Bet, o Dieve, Iano piršlybos... O, taip... — Avisė užsimerkė. — Ži­
not? Viską prisimenu taip aiškiai, beveik kaip kvapą...
— Panašiai kaip Margareta, — įsiterpė Džina.
— Žinojau, kad Ianas — tas vienintelis, vos tik jį pamačiau. Ir
jis tą patį pasakė apie mane. O , merginos, jis toks mielas. Ir kaip se­
niai mudu nesikalbėjome — taip sunku tai ištverti. Tokio romantiš­
ko vyro dar nebuvau sutikusi. Matot, niekada nemaniau, kad tekėsiu
už kariškio. Nesu iš tų, kurios alpsta vos pamačiusios baltą uniformą.
Bet padėjau organizuoti vieną iš arbatėlių su šokiais. Gal ten, iš kur
esate kilusios, irgi kas nors panašaus vyksta? Tai va, pamačiau jį ir
įsimylėjau. Žinojau, kad turiu tapti ponia Redli.
— Tai ką jis tokio ypatingo padarė? — pasmalsavo Džina, deg-
damasi cigaretę. • ----
— O , jis buvo tikras džentelmenas. Žinojome, kad vienas kitą
mylime. Jis man netgi prisipažino, jog vienu metu buvo it apsėstas
dėl manęs — galite įsivaizduoti? Bet nerimavo, ar įstengsiu būti ka­
riškio žmona. Turiu galvoje, ilgalaikis išsiskyrimas ir nesaugumas...
Sakė nebuvęs tikras, kad turi teisę man tai užkrauti. Bet aš jam pasa­
kiau: „Gal aš ir primenu gležną gėlės žiedą, — savo jazmino žiedeliu
mane vadindavo tėtė, — bet iš tikrųjų esu ganėtinai stipri. Tikrai.
Esu labai ryžtinga.“ Manau, galų gale, net ir Ianas tai suprato.
— Tai kaip ten viskas buvo? — paklausė Margareta, čiulpdama
arbatinį šaukštelį.
— Mes baisiai kankinomės. Tėtė pageidavo, kad palauktume,
o Ianas nenorėjo jo liūdinti, todėl pasakė, kad gali ir palaukti. Bet aš
negalėjau nė pagalvoti, kad išsiskirtume tiesiog „susižadėję“ .
— Turbūt bijojai, kad susimes su kita, — pasvarstė Džina.
— Taigi, jis gavo leidimą iš savo vado, ir tada mes tiesiog pa­
bėgom. M udu sutuokė taikos teisėjas. Štai taip. Buvo baisiai roman­
tiška.
— Kokia nuostabi istorija, Avise, — pasakė Margareta. — Einu
arbatos. Ar kuri nors norėtumėt?
Lauke jau temo. Saulė čia nusileisdavo labai greitai, ir dieną
nekantriai pakeisdavo naktis. Nors moterys turėjo likti laive, tądien
čia buvo ramiau negu visada, lyg tai, kad nebeliko vyrų, jas būtų
kažkaip prislopinę.
— Einu, pažiūrėsiu, gal ką nors rodys kine, — tarė Džina.
— Gal jie nusprendė ką nors parodyti, jeigu jau mes visos li­
kome čia.
— Nieko, — pranešė Avisė, — tik skelbimas, kad kitą filmą
rodys rytoj po pietų.
— O vyrai dabar krante, — tarė Margareta, ilgesingai žvelgda­
ma pro langą. — Sekasi gi kai kam.
— O kaip taviškis, Franse? — Džina pasirėmė smakrą rankomis
ir palenkė galvą j šoną. — Kaip jis pasipiršo?
Franse atsistojo ir pradėjo ant padėklo krauti lėkštes.
— Nieko ten įdomaus, — trumpai atsakė ji.
— Esu tikra, kad mums būtų labai įdomu, — neatlyžo Avisė.
Franse metė į ją nieko gera nežadantį žvilgsnį. Margareta pa­
galvojo, kad reikėtų pamėginti pakreipti pokalbį kokia kita tema, vis
dėlto turėjo pripažinti, kad ir jai pasidarė smalsu. Todėl jos laukė.
Šiek tiek padvejojusi Franse atsisėdo, priešais save pastačiusi pa­
dėklą su nešvarių lėkščių stirta. Franse pasakojo tyliai, be jokių emo­
cijų — visiška Avisės jausm ų papliūpos priešprieša. Ji su juo susipa­
žino Malakos pusiasalyje, kai dirbo slauge. Eilinis mechanikas Čailds
Makenzis, dvidešimt aštuonerių metų. Kilęs iš Čeltnamo miestelio.
Buvo sužalotas šrapnelių ir dėl tropikų drėgmės į žaizdas jam įsimetė
infekcija. Franse jį slaugė ir per tas kelias savaites vyrukas ją įsimylėjo.
— Kartais, kai karščiuodavo, pradėdavo kliedėti — manydavo,
kad mudu jau susituokę. Mums, slaugėms, nederėjo prisirišti prie
savo pacientų, bet jo kapitonas, kuris gulėjo gretimoje lovoje, Cal-
kiui nuolaidžiavo. Kaip ir mes visi. Ir ko tik mes nepadarydavome,
kad tik tie vyrai pasijustų geriau.
— Tai kada jis tau pasipiršo? — nekantravo Džina.
Joms virš galvų staiga įsižiebė šviesos, apšviesdamos moterų vei­
dus.
— Na, tiesą pasakius, jis man piršosi net kelis kartus. Nebuvo
vieno konkretaus atvejo. Turbūt piršosi kokius šešiolika kartų, kol aš
pagaliau sutikau.
— Šešiolika kartų! — šūktelėjo Avisė, lyg niekaip neįstengtų
patikėti, jog Franse galėtų sužadinti tokį atkaklumą.
— Tai kas privertė tave apsispręsti? — susidomėjo Margare­
ta. — Turiu galvoje, po visų tų šešiolikos kartų.
— Kas jį vertė vis pirštis? — burbtelėjo Avisė.
Bet, užuot atsakiusi, Franse atsistojo ir žvilgtelėjo į savo laikro­
dėlį.
— Vaje, Mege, tik pažiūrėk, kelintą valanda. Jau seniai buvo
laikas išvesti šunį.
— Prakeikimas. Tikra teisybė. Geriau einam, — sutiko Mar­
gareta.
Linktelėjusios kitoms merginoms jiedvi su Franse kone bėgte
leidosi kajutės link.

Merginos bučiavosi. Pasibučiavo tik kartą, trumpai, atsisuku­

sios pažvelgė į jį ir pradėjo juoktis, nesulaukusios jokios jo reakcijos.
Žemesnioji vėl atsirėmė į savo baro kėdę, tingiai į jį žvelgdama, tada
ištiesė nuogą koją. Kita, vilkinti žalia suknele, gerokai per didele jos
smulkiai figūrėlei, sumurmėjo kažką, ko Nikolas nesuprato, ir palin­
kusi į priekį pataršė jam plaukus.
— D u du. — Ji iškėlė du pirštus. — Labai geras laikas. D u du.
Pradžioje jis abiems užsakė dar po vieną gėrimą, nes ne iš karto
suprato pasiūlymą. Paskui jis papurtė galvą, net kai ji sumažino kainą
beveik dviem trečdaliais.
— Nebeturiu pinigų, — tarė ir jam pačiam tie žodžiai nuskam­
bėjo kažin kaip keistai. — Viską išleidau.
— Ne, ne, — pasakė mergina žalia suknele.
Atrodė, kad ji buvo tiek prisiklausiusi atsisakymų, jog jie jau
nieko nebereiškė.
— D u du. Labai geras laikas.
Pats nežinojo kada tiksliai, bet tą vakarą jis pametė savo rankinį
laikrodį, todėl neturėjo supratimo, kiek buvo valandų. Kažkur gatvė­
je šūkavo ir mušėsi apgirtę vyrai. Merginos pranykdavo viršuje, pas­
kui vėl pasirodydavo ir plepėdavo arba kivirčydavosi su bičiulėmis.
Neoninė baro iškaba virš įėjimo metė šaltą žydrą šviesą, primenančią
pilkšvą aušrą.
Ant sienos už merginų nugarų kabėjo Eizenhauerio* nuotrau­
ka, kurią, matyt, buvo padovanojęs koks amerikiečių kareivis. Kažin
kiek dabar valandų Amerikoje? Nikolas bandė prisiminti, kaip ap­
skaičiuojamas laiko skirtumas.
Kitoje kambario pusėje pusiau gulom išsipleikęs Džounsas Vel­
sietis kišo cigaretes merginai į burną ir juokėsi, kai ši jas iškosėdavo.
— Nekvėpk taip giliai, — mokė jis, kai ši žaismingai sudavė
jam liauna ranka. — Subloguosi.
Bičiulis pamatė, kad Nikolas jį stebi.
— Ei, tik nesakyk, kad ir tau patinka Anė! — šūktelėjo jis. —
Nebūk gobšuolis. Ir taip jau dvi turi.
Nikolas norėjo jam ką nors atsakyti, bet liežuvis vėlėsi burnoje.
— Už žmonas ir mylimąsias, — paskelbė Džounsas Velsietis,
iškėlęs aukštyn taurę. — Kad jos niekada nesusitiktų.
Nikolas kilstelėjo savo taurę, sveikindamas bičiulį, ir gurkštelėjo.

* Dwight David Eisenhower — buvo 34-asis JAV prezidentas ir JAV armijos gene­
rolas II pasaulinio karo metais.
 — Ir kad neatsidurtume sąvartyne, — sumurmėjo jis.
Džounsas jį išgirdo ir pratrūko juoktis.
Kai paskutinį kartą lankėsi Ceilone, jie buvo tarnyboje ir turėjo
patruliuoti, ieškodami jūreivių, kuriems pinigai draskė kišenę, bet
sveiku protu ir susivaldymu jie nepasižymėjo, todėl per kelias laisvas
valandas tiek prisigerdavo kokio nors vietinio gėralo, kad rezultatai
būdavo nenuspėjami. Prieš pat aušrą jiedu su Džounsu, apsukę kelis
vietinius viešnamius ir iškrapštę iš ten jūreivius, kelis nepatyrusius
įgulos narius rado be sąmonės gulinčius šalia vietinio sąvartyno. Besi­
mėgaudami laisvadieniu jie, matyt, buvo netekę savo pinigų, laikro­
džių, atsiskaitymo knygelių ir net tapatybės kortelių, be to, nesuge­
bėjo nei mąstyti, nei juo labiau kalbėti. Be dokumentų negalėdami
nustatyti, kas per vieni buvo tie vyrai, jiedu su Džounsu pasitarė ir
visus — pasmirdusius, purvinomis uniformomis — paliko artimiau­
siame sąjungininkų laive. Ten jų laukė dviguba rūstybės dozė — ir iš
juos priėmusio laivo vadovybės, ir iš to laivo, į kurį jie negrįžo.
— Teisingai. Sąvartyno mums nereikia, bičiuli, — sutiko
Džounsas, keldamas taurę. — Tik neužmiršk pasakyti „Viktoras“ .
Svarbiausia, neužmiršk laivo pavadinimo. „Viktoras“ .
Ir jis vėl pratrūko kvatoti.
— Tu eik su manim.
Mergina žalia suknele tampė jį už rankovės. Kita buvo kažkur
pradingusi. Ji paėmė Nikolą už rankos, savininkiškai ir nė neabejo­
dama savimi, it vaikas, ir nusivedė aukštyn. Nikolui teko paleisti jos
ranką ir įsitverti turėklų, kad kaip nors įveiktų laiptus, nes šie po jo
kojomis kilnojosi kaip laivo denis per audrą.
Jos kambario durys jam pasirodė plonos it popierius, kaip ir
kambario sienos, per kurias buvo puikiai girdėti, kas dėjosi kitame
kambaryje.
— Geras laikas, ką? — sukikeno mergina, pastebėjusi jo žvilgsnį.
Nikolas staiga pasijuto pavargęs ir sunkiai sudribo ant lovos
krašto, stebėdamas, kaip ji atsisega suknelę. Per jos blyškią odą aiš­
kiai matėsi stuburas. Tai jam priminė Fransę, jos liaunus pirštus, kai
paėmė jo berniukų nuotrauką.
— Padėti man? — paklausė mergina persisukusi ir rodydama į
užtrauktuką.
Plona lovatiesė buvo nepriekaištingai švari. Salia lovos, ant iš­
klibusio staliuko, stovėjo butelis su dailia žydinčia puokšte. Pamačius
šias dvi šeimyniškas smulkmenas, kurios liudijo apie troškimus, ne-
(urinčius nieko bendra su tuo ištvirkavimu, kurio garsai sklido iš kito
kambario, jam akis užplūdo ašaros.
— Atleisk, — išspaudė jis. — Nemanau....
Mergina atsisuko ir jos veido išraiška jam pasirodė kažkokia
keista.
— Taip, taip, — pasakė ji, vėl prisiminusi šypsotis. — Tu būti
laimingas. Aš tave matyti anksčiau? Tu mane žinoti. Aš tave padaryti
laimingas.
— Atleisk, — pakartojo Nikolas.
Tada ji stebėtinai tvirtai suspaudė jam ranką. Ji žvilgtelėjo į du­
ris ir Nikolas suprato, kad mergina turi savų priežasčių, dėl kurių
nenorėtų, kad jis iš čia išeitų.
— Tu truputį palaukti, — maldavo ji.
— Aš tik noriu...
— Tik truputį pabūti.
Nikolas suprato, kad merginos žvilgsnis ją sendino. Jos akyse
buvo matyti kažin koks nuovargis ir rezignacija, net kai išdykėliškai
šypsojosi ir mirksėjo it jauna mergaitė. Bet geriau įsižiūrėjęs jis pa­
matė, kad jos krūtys mažos, lyg būtų dar nevisiškai subrendusi. O
pažvelgęs į jos rankas pastebėjo, kad nagai nukramtyti iki kraujo,
visiškai kaip jo sesers, kaip vaiko, kuriam išvaizda nerūpi. Nikolas už­
simerkė ir pajuto gėdą, kad prisidėjo prie viso šito ištvirkimo. Štai ką
padaro karas, pats sau pasakė jis. N et ir mums, tiems, kurie išgyveno.
( lalų gale, jis mus visus sulygina.
 Jis pajuto merginos svorį, jos lengvutes rankas, glostančias jam
veidą.
— Tu dar šiek tiek palaukti, — kuždėjo mergina jam į ausį.
Jis užuodė kvepalus, sunkius ir šleikščius, visiškai nederančius
prie jos jaunystės ir trapios figūros. Ji apsikabino jo kaklą ir bandė
paguldyti.
— Tu truputį palaukti su manim.
Vikrūs pirštai nukeliavo žemyn, bet kai Nikolas sustabdė jos
ranką, mergina tyliai šūktelėjo jam į kaklo linkį.
— Iš manęs nieko nėra likę, — pasakė jis. — Aš tuščias.
Paskui, jai gulint šalia, jos tamsiam žvilgsniui jo akyse ieškant
bent menkiausių troškimo užuominų, Nikolas padėjo galvą ant pa­
galvės. Per pravertą langą išgirdo kažką šūkaujant. Vidun atsklido
aitrus, pikantiškas kepamo maisto kvapas. Jis paėmė ją už rankos.
— Papasakok man ką nors, — paprašė.
Kaklu jis jautė jos kvėpavimą, atsargų, kupiną lūkesčio, ir su­
prato, kad tuoj užmigs. * ----
— Padaryti tave laimingas? — sukuždėjo ji.
Jis sudvejojo. Žinojo, kad šitie žodžiai turbūt bus paskutiniai,
jo pasakyti tą naktį:
— Kiek dabar valandų Amerikoje?
 12

Laivui pavyko telefonu susisiekti su Londonu! Tai pada­

ryta transliuojant į Sidnėjų per TBS. TBS imtuvo Si­
dnėjuje signalas buvo siunčiamas į mikrofonų, prijung­
tą prie telefono linijos tarp Londono ir Sidnėjaus... Tai
didelė pažanga ryšio perdavimo srityje, ateityje žadanti
puikių dalykų.
Iš asmeninio gardemarino Henrio Stamperio
dienoraščio1946 m. sausio 13 d.
Cituojamas leidus Margaretai Stamper

Dvidešimt viena diena laive

Anksčiau jai taip nebuvo nutikę. Ir tikrai nesitikėjo, kad taip

kada nors nutiks. Vis dėlto Fransei teko prisipažinti, kad ji buvo be-
įsimylinti.
Kiekvieną vakarą sau sakydavo, kad turėtų laikytis atokiai, kad
jai tai geruoju nesibaigs, kad savo veiksmais rizikuoja savo kelionės
ii lesiu. Tačiau vis tiek kiekvieną vakarą, paprastai nieko neaiškinu­
si pakeleivėms, ji pranykdavo už metalinių kajutės durų. Vogčiomis
patikrinusi, ar nieko nėra abiejuose koridoriaus galuose, ji greitai
praeidavo pro kitas kajutes, užbėgdavo laiptais, nužingsniuodavo per
pagrindinį denį, iki pasiekdavo sunkų plieninį liuką, kuris atsiverda­
vo į pakilimo denį.
Vėliau pagalvojusi ji suprato, kad iš dalies taip atsitiko dėl to,
kad jie visi vieni su kitais apsiprato — jūreiviai, moterys, laivo ru­
tina, ore tvyrantis ilgesys, laukimas ir nesibaigianti nežinia. Franse
apsiprato su tuo, kad rytais nereikėjo niekur skubėti, nusikratė savo
profesinio formalumo, kuriuo it šarvais dangstėsi daugybę metų. Jai
pasidarė lengviau bendrauti su žmonėmis. Kai kurie jų jai netgi pra­
dėjo patikti. Juk negalėjai nemėgti tokio žmogaus kaip Margareta.
Bet užvis labiausiai jai patiko laivas: jo dydis, it kokia milži­
niška jūrų pabaisa, tikrai pernelyg didelis, kad jį būtų galėję sukurti
paprasti žmonės, įspūdingos jėgos varomas net ir per audringiausius
vandenis. Franse! patiko, kad nors laivas buvo nuolat perdažomas,
vis tiek buvo matyti jo randai ir įsimetusios rūdys, kurios liudijo apie
jūroje praleistą laiką. Patiko ta neaprėpiama erdvė, kuri plytėdavo
aplink laivą, ir tas bekraščio, neišvengiamo judėjimo į vakarus jaus­
mas. Ją ramino tai, kad šis laivas atvėrė jai visiškai naujas galimybes.
Kad skrodžiant vandenis nuo praeities ją skyrė vis daugiau jūrmylių
ir nesuskaičiuojama daugybė jūros sieksnių.
Jeigu naktimis nebūdavo labai šalta, pakilimo denyje ji sėdė­
davo kelias valandas, skaitydama knygą arba-žurnalą, retkarčiais
pakeldama akis, kad įsitikintų, jog jos nemato ant tiltelio budintis
jūreivis. Tačiau jūreiviai visada stebėdavo jūrą, ir Fransės niekas nie­
kada nepastebėjo. Dabar, kai darėsi virš karščiau, tie apsilankymai čia
tapo malonia atgaiva — ji susirasdavo mėgstamą vietą po lėktuvu ir
vienumoje mėgaudavosi švelniu jūros vėjeliu, nepaliaujamu bangų
pliuškenimu, druskos skoniu ant lūpų. Jai patiko, kad iš laivo net už
daugybės mylių galėjai išvysti besikeičiančią dangaus nuotaiką, kaž­
kur toli siautėjančią audrą, kuri per atstumą atrodė visai nepavojinga.
Ir saulėlydžiai — oranžiniai ir mėlyni tonai, susiliejantys horizonte,
kol pagaliau nebematyti, kur baigiasi dangus, o kur prasideda jūra.
Retkarčiais pavykdavo pamatyti delfinų guotą ir ji negalėdavo
susilaikyti nesijuokusi iš to, kaip jie plaukia. Iš to, kaip delfinai žvelg­
davo į laivą, darniai judėdami palei jo bortą, galėjai stebėti, kaip jie
tarsi lenktyniaudavo su laivu. Bet dažniausiai Franse atsiremdavo į vie­
ną iš lėktuvo ratų, plačiakraštę skrybėlę atsismaukdavo atgal ir tiesiog
žvelgdavo į dangų, kuriame dabar nesimatė priešo žvalgybos lėktuvų,
tylių piktavalių raketų, nebuvo girdėti sužeistųjų riksmų. Ji nebesijautė
teisiama žmonių, manančių, kad ją pažįsta. Tarp jos ir jos tikslo nebe­
buvo jokių kliūčių — nei kalnų, nei medžių, nei pastatų. Nei žmonių.
Naktį, likusi viena, ji bent trumpam galėjo nusikratyti praeities
ir negalvoti apie ateitį. Sėdėdavo sau, guodžiama to, kad galėjo būti
tiesiog Franse — mažytė bereikšmė dulkelė tarp dangaus, jūros ir
žvaigždžių.

— Tai kaip laikosi nuotakų laivas?

Karo laivas „Aleksandra“ buvo pirmasis britų laivas, su kuriuo
„Viktorija“ prasilenkė per radijo ryšiui palaikyti pakankamą atstumą
nuo tada, kai išplaukė iš Sidnėjaus. Tačiau kapitono Edvardo Bakste-
rio skambutį Haifildas priėmė su kur kas mažesniu entuziazmu, negu
tai būtų daręs kitokiomis aplinkybėmis, nes numanė, kad pokalbis
bus ne iš maloniųjų.
— Kaip praėjo sporto užsiėmimai? Dobsonas man sakė, kad
išleidai merginas šiek tiek pasimankštinti. Ar aš čia ką nors ne taip
supratau?
Haifildas užsimerkė, klausydamas kažkur kitame linijos gale ai­
dinčio juoko.
Nors visi labai stengėsi, vėliau visi vieningai sutiko, kad sporto
užsiėmimai ne itin nusisekė. Nors jūra tą dieną buvo lygi it veidrodis
ir jos paviršių „Viktorija“ skrodė taip lengvai, kad ant pirmagalio
būtum galėjęs statmenai pastatyti pensą ir jis nebūtų nuvirtęs net ir
nuplaukus pusę kelio iki Trinkomalio, denio riedulio varžybas teko
nutraukti, kai rutulys tris kartus iš eilės išskrido per bortą. Tas pat
atsitiko su estafetės lazdele per estafečių lenktynes, dėl ko viena nuo­
taka, neištvėrusi to, kad suklydusi buvo nušvilpta ir išjuokta, apsipylė
ašaromis. Kita susižalojo kojas, kai per vėlai pradėjo stabdyti, pavo­
jingai greitai nuslydo per denį ir buvo pagauta jau prie pat krašto.
Karininkams teko pripažinti, kad merginoms trūko įgūdžių, būtinų
norint sportuoti laive, net ir tokiame dideliame kaip „Viktorija“ .
Karščio išvargintos budėtojos reikalavo, kad žaidimams skirta
teritorija būtų išplėsta iki pat lėktuvų, bet lenktynės su karučiais ir
maišais šalia lėktuvų pasirodė esančios nesaugios; ir net kai lėktu­
vai buvo patraukti, pritvirtinti prie gelbėjimo valčių laikiklių arba
smagiai švilpaujančių jūreivių nustumti į šoną, nepratusios moterys
*

nuolat atsitrenkdavo į jų sparnus arba propelerius. Lifto šachtų nebe­

buvo, todėl lėktuvų nebuvo kur dėti. Dabar, kai laivas plaukė Indijos
vandenynu ir atsidūrė pačiame karščio bangos epicentre, didelis pa­
kilimo denis įkaisdavo nuo saulės ir ant padų nuo karščio atsirasdavo
pūslės, daugumai merginų buvo per karšta bėgioti, iš geriamųjų fon­
tanėlių tryško šiltas vanduo ir po pietų varžybų dalyvės išsiskirstyda­
vo besiskųsdamos nuovargiu, saulės nudegimais ir galvos skausmais.
Kajutėse taip pat buvo nepakeliamai tvanku, todėl merginos jaus­
davosi neišsimiegojusios ir irzlios. Taip jau atsitiko, kad kaip tik tuo
metu dvi nuotakos (kurių viena, pasirodo," buvo Tikinčiųjų nuotakų
klubo įkūrėja), palydėjo draugę, kuri pasitempė kulkšnį, pas gydyto­
ją. Ten jos rado daktarą Daksberį, dvokiantį alkoholiu ir nagrinėjantį
medžiagą, kurią, jeigu būtų apskritai sugebėjęs, geriausiu atveju būtų
galėjęs pavadinti „medicininio pobūdžio“. Užmiršusios apie kulkšnį
sukrėstos nuotakos bėgte nubėgo pas laivo Raudonojo Kryžiaus vadą
pateikti oficialų skundą.
— Pamaniau, kad turiu būti gerai susipažinęs su visais moteriš­
kosios anatomijos aspektais, — kapitonui Haifildui paaiškino dak­
taras Daksberis.
— Nemanau, kad mūsų keleivės kalbėjo apie tokį biologijos
vadovėlį kaip „Holivudo žvaigždės“ , — atkirto kapitonas.
Paskui jis nusprendė, kad nuo šiol medicinos punkto raktus lai­
kys pas save, kad ir kaip neįprasta kam nors šitai pasirodys.
Kaip tik tada dvi nuotakos susipešė dėl kiaušinio ir šaukšto (ir
visai be reikalo, nes visi kiaušiniai buvo mediniai). Merginų nešiojimo
lenktynės pasiekė kulminaciją, kai viena dalyvė apkaltino jūreivį, esą šis
jai pakėlė sijoną. Taip sporto užsiėmimų diena buvo oficialiai baigta.
— Bet labiausiai visiems rūpi išgirsti, kaip pas jus reikalai su
vandeniu.
— Puikiai, — atrėžė Haifildas, mąstydamas apie rytinę ataskaitą.
Buvo sutrikęs vienas iš vandens gėlinimo įrenginių veikimas,
bet vyriausiasis mechanikas vėliau jam pasakė, kad dabar viskas vei­
kia normaliai.
Baksteris tyčia kalbėjo pernelyg garsiai, nes turbūt suprato, kad
čia jo klausosi ir kiti žmonės.
— M us pasiekė kalbos, kad jūs ten atidarėte kirpyklą, ir mums
pasidarė įdomu, kaip jūs tvarkotės su šampūnu ir... — nebaigęs saki­
nio, Baksteris prapliupo juoktis, o Haifildui pasirodė, kad, be kapi­
tono, šalia kvatoja ir daugiau žmonių.
Meteorologinėje stotyje, aukštai virš žvilgančio denio, Haifil­
das buvo vienas. Jo koja nesiliovė tvinkčioti visą dieną. Atsinaujinus
tvinkčiojimui jis kažin kodėl pasijuto išduotas. Jau kelios dienos ko­
jos neskaudėjo, todėl Haifildas buvo įtikėjęs, kad ji pagaliau pradėjo
normaliai gyti ir gydytojo įsikišimo visgi neprireiks.
— Prieš jiems sujungiant mane su tavimi kalbėjausi su Dobso-
nu. Jis sako, kad jum s šis reisas atsieis nepigiai.
— Apie ką tu čia?
— Visokie skandaliukai. Vyrai netverią savo kailyje. Nepavy­
džiu tau, seni. Krūva bobikių, teršiančių tavo laivą savo šampūnu,
nagų laku, apatiniais ir panašiai. Sukinėjasi aplinkui pusplikės, blaš­
ko vyrus ir neleidžia jiems tinkamai dirbti. Mano vaikinai jau pra­
dėjo skaičiuoti, kiek Viktorijų ir Viktoriukų bus paleista į pasaulį po
devynių mėnesių.
Nuo tada, kai baigėsi karas, laivyno administracija tarpusavy­
je pradėjo bendrauti kur kas laisviau. O dabar net pradėjo laidyti
juokus. Jau ne pirmą kartą Haifildas pajuto ilgesį seniems geriems
laikams. Kai jis vėl prašneko, stengėsi neišsiduoti, kad įsižeidė.
 — M ano vyrai elgiasi kaip pridera.
— Man rūpi visai ne tavo vyrų elgesys, Džordžai. Tiesiog pa­
kankamai prisiklausiau apie tas kolonistų dukteris. N e tokios kuklios
kaip jų britiškosios seserys, jeigu galime spręsti pagal jų naktines iš­
daigas Sidnėjuje...
— Nieko tokio apie šitas merginas pasakyti negaliu. Viskas pas
mus gerai.
Jam pasidarė nejauku prisiminus incidentą, apie kurį praeitą
savaitę pranešė viena budėtoja. Baksteris ir jo bendrai netruks apie
tai sužinoti.
— M at kaip. Aš tau patarčiau laikyti jas užakimas. Jau ir taip
su savo vaikinais ir keleivėmis turėjom bėdų. Ir tai tik vienas kitas
atvejis. Bijau net pagalvoti, kas turi dėtis, kai plaukia daugiau kaip
šeši šimtai moterų. Man atrodo, kai kurios jų, supratusios, kad finišo
tiesioji čia pat, visiškai neteko proto.
Haifildas nieko neatsakė ir Baksteris, atrodo, pagaliau suprato,
kad trokštamo atsakymo negaus. Tuo metu Haifildas truktelėjo aukš­
tyn kelnių klešnę. Gal jam tik pasirodė, bet odos spalva aplink žaizdą
buvo dar bjauresnė, negu tada, kai apžiūrėjo ją paskutinį kartą. Jis
nuleido kelnių klešnę ir sukando dantis, lyg būtų galėjęs priversti
koją gyti vien savo valios galia.
— Tai va... Visi mes čia pasidžiaugėme, išgirdę apie tave ir tavo
kirpyklą. Kas būtų galėjęs pagalvoti? Iš visų laivų... Iš visų kapito­
nų... A? Ką čia bepasakysi... Visai smagu žinoti, kad kai tavo senutė
„Viktorija“ bus nurašyta, nestovės be naudos. Judu galėtumėte įkurti
pirmą pasaulyje mobilų grožio saloną.
Haifildas bemat užmiršo apie savo koją.
— Nurašyta?
— Na, žinai, ji nebeplaukios.
— „Viktorija“ nebeplaukios?
Abu trumpam nutilo.
— Maniau, kad žinai, seni. Su ja baigta. Kai mechanikai ją tvar­
kė Vulumulu uoste, nusprendė, kad vėl lopyti laivo nebeverta. Kai
grįšit į Angliją, bus baigta. Karas pasibaigė, ir dabar juos domina visiš­
kai naujos klasės lėktuvnešiai. Tau juk vis tiek didelio skirtumo nėra.
Haifildas atsisėdo. Į jį nebyliai žvelgė meteorologijos stoties
prietaisai ir žemėlapiai, neturėdami supratimo, kad neišvengiamai
artinasi galas. Taigi, mintyse pasakė jis laivui, ir tu, ir aš. Mes abu. Jis
vargiai girdėjo, ką toliau kalbėjo Baksteris.
— O jeigu rimtai, kaip tu pats laikaisi, seni? Girdėjau, „Nesu­
tramdomasis“ patyrė mirtiną smūgį? Visiems buvo apie ką pakalbėti.
Ne vienas dėl tavęs buvo susirūpinęs.
— Viskas man gerai.
— Žinoma, žinoma. Nėra kada tokiems dalykams gaišti laiko,
ar ne? Ir vis dėlto gaila. Jaunasis Hartas pas mane tarnavo prieš porą
metų. Buvau priblokštas, kai išgirdau. Puikus jaunuolis. Iš karto iš­
siskyrė iš minios.
— Taip. Toks jau jis buvo.
— Kartą buvau sutikęs jo žmoną, kai lankėmės Singapūre. M a­
loni moteris. Jei gerai prisimenu, buvo ką tik susilaukusi dvynių. Tai
va dėl ko ir skambinu. Šįryt iš Londono gavau telegramą. Jie man pra­
nešė, esą kelios nuotakos tavo laive yra ištekėjusios už mano vyrų. N e­
toliese būsim apie porą dienų, ir vadovybė Londone nusprendė, kad
būtų gražu leisti jiems pasikalbėti telefonu. Ką manai? Sakyčiau, mano
vyrų drausmei trumputis pokalbis su žmonelėmis išeitų tik į naudą.
— Tai kad nežinau...
— Na, nenuspręsk taip iš karto. Kaip suprantu, jų tik saujelė.
Nemanau, kad minia isteriškų mergiočių laušis pas tave į kabiną. Bet
mano vaikinams tai reikštų labai daug. Be to, paskatintų neužmiršti,
kad neverta veltis į bėdas. Po kelių dienų stosime Adene, ir niekad
ne pro šalį prieš išleidžiant į krantą vyrams priminti apie jų pareigas.
Iš žemo, gomurinio, savikliovos kupino juoko buvo aišku, kad
Baksteris tikėjosi supratimo.
Žemiau, pakilimo denyje, vyrai, apsivilkę vasarinėmis unifor­
momis, tvarkė virves ir kėdes, kurios buvo naudojamos per sporto
varžybas, retkarčiais nuo kaktų nusibraukdami prakaitą. Netoliese
dvi merginos žygiavo link denio valgyklos. Jų plaukuose žaidė besi­
leidžiančios saulės atspindžiai. Abi palenkė galvas, lįsdamos po vieno
iš lėktuvų sparnu. Viena jų pakėlė liauną ranką, norėdama jį paliesti,
ir iš karto atitraukė, lyg būtų nudegusi. Prisidengusi burną jį juokėsi
iš kažko, ką pasakė kita mergina. Už jų ant denio stovėjo išrikiuoti
kiti koviniai lėktuvai, kurių glotnus paviršius spinduliavo karščiu. Jie
buvo tokie pat niekam nebereikalingi kaip ir šitas laivas.
— Haifildai?
— Tegul tavo padėjėjas pasišneka su maniškiu, — prakalbo
Haifildas, tebežiūrėdamas į pakilimo denį. — Atsiųsime keleivių są­
rašą, ir galėsite man pranešti, su kuo jūsų vaikinai nori pasikalbėti.
Matysim, ar įmanoma ką nors suorganizuoti.
Kapitonas nusiėmė ausines. Tada atsisuko į radijo operatorių.
— Sujunkite mane su Didžiosios Britanijos Ramiojo vandeny­
no flotilės vadu. Ir su kuo nors, kas atsakingas užr Skolinimo ir nuo­
mos programą*.

Kajutė tą vakarą buvo tuščia. Avisė buvo išėjusi siūti medžia­

ginių gėlių, kurių, matyt, reikėjo „Viktorijos“ karalienės konkursui.
Nusprendusi, kad Irena Karter dabar yra didžiausia jos priešininkė,
Avisė be kovos to titulo neketino atiduoti.
Džina, pasiskundusi, kad kajutėje per karšta ir kad pavargo m o­
kytis skaityti, išėjo žiūrėti filmo su dviem merginomis iš viršutinės
kajutės.

* JAV programa, įgyvendinama pagal 1941 m. Įstatymą dėl Jungtinių Valstijų gy­
nybos skatinimo, pagal kurią Jungtinės Valstijos nuo 1941 iki 1945 m. Prancūzijai, Jung­
tinei Karalystei, Kinijai, o vėliau ir SSRS bei kitoms sąjungininkėms tiekė maistą, naftą ir
kitus reikalingus dalykus, įskaitant karinius laivus ir lėktuvus bei ginklus. Daugiausia tokia
pagalba buvo teikiama nemokamai, nors stambesnę techniką (kaip antai laivus) po karo rei­
kėjo grąžinti į JAV Mainais JAV karo metu sąjungininkų teritorijoje galėjo nuomotis bazes.
 Franse, pasidžiaugusi valanda vienatvės ir pažaidusi su šunimi,
nebegalėjo rasti sau vietos, nes buvo per šilta. Kajutėje nebuvo kuo
kvėpuoti, jos bliuzelė lipo prie kūno, paklodė vis slydo nuo gulto.
Nuėjusi į prausyklą ji apsišlakstė veidą šaltu vandeniu.
Jau buvo susiruošusi traukti į pakilimo denį, kai vidun įsiveržė
Margareta, visa iškaitusi ir uždususi.
— Ojergaumeile, ojergaumeile, — vis kartojo ji, putnia ranka
susiėmusi už gerklės.
— Kas tau yra? — bemat šoko prie jos Franse.
Margareta nusibraukė nuo veido prakaitą. N uo karščio jai buvo
išbertas visas kaklas ir krūtinė. Ji sunkiai susmuko ant gulto.
— Margareta!
— Man liepė eiti į radijo stotį. Niekaip neatspėsi ko — galėsiu
pasikalbėti su Džo!
— Kaip tai?
Franse spoksojo į ją išpūtusi akis.
— Šįvakar! Gali tuo patikėti? Pasirodo, „Aleksanda“ visai netoli
ir, matyt, mes galime pagauti jų radijo signalą. Man ir dar maždaug
penkioms kitoms buvo pasakyta, kad galėsime pasikalbėti su savo
vyrais. Ir aš viena iš tų laimingųjų! Ar gali tuo patikėti? Gali?
Pastvėrusi nuo lovos šunį, Margareta kaip pasiutusi puolė jį bu­
čiuoti.
— O , Mode, ar gali patikėti? Galėsiu pasikalbėti su Džo! Šįvakar!
Tada ji žvilgtelėjo į savo atspindį veidrodyje, kurį Avisė rūpes­
tingai atrėmė prie durų, ir sudejavo.
— O , ne! Tik pažiūrėk, kaip aš atrodau. Nuo drėgmės mano
plaukai visiškai išsidraikė.
— Nemanau, kad per radiją jis tave pamatys, — tarstelėjo Franse.
— Bet aš vis tiek noriu atrodyti gražiai.
Margareta įnirtingai puolė šukuotis plaukus Avisės šepečiu, bet
tie nė nemanė paklusti. Ji apmaudžiai papūtė lūpas.
— Eisi su manim? Aš visai išgverusi. Nenoriu apsijuokti. Kaip
manai, ar galėsi? — Margareta prikando lūpą. — Paskutinį kartą su
juo kalbėjausi beveik prieš tris mėnesius. Ir man reikia, kad kas nors
man primintų kapitono akivaizdoje nesikeikti.
Franse nudelbė akis.
— O, prakeikimas, tu jau man atleisk. Aš tokia netaktiška. Tik
nepagalvok, kad tuo puikuojuosi. Žinau, kad ir tu norėtum pasi­
kalbėti su savo vyru. Tik pagalvojau, kad iš visų žmonių labiausiai
norėčiau, jog su manim ten eitum būtent tu.
Franse paėmė ją už rankos. Plaštaka buvo drėgna — gal nuo
karščio, gal nuo nervingo susijaudinimo.
— Man bus labai malonu, — pasakė ji.

— Džo?
Šviesa aplink ją priblėso. Margareta šiek tiek pasislinko ir paš­
nibždomis paklausė, ar stovi ten, kur reikia. Radijo operatorius su
ausinėmis ant galvos krapštinėjosi prie šimtų reguliatorių. Paskui,
aiškiai patenkintas girdimais čirškesiais ir švilpesiais; pataisė priešais
ją buvusį mikrofoną.
— Prieikite arčiau, — pasakė jis, švelniai dėdamas ranką Mar­
gareta! ant nugaros ir taip ją padrąsindamas. — Štai taip. Dabar pa­
bandykite dar kartą.
— Džo?
Mažame kambarėlyje, užkištame už tiltelio, grūdosi kelios išrink­
tosios, kurias čia atlydėjo draugės, ir dabar jos kumščiojo viena kitą.
Radijo stotyje tokiai daugybei žmonių buvo per maža vietos, todėl jos
stovėjo nejudėdamos, rankas prispaudusios prie šonų, kelios vėdavosi
žurnalais, o jų veidai žvilgėjo nuo prakaito. Lauke dangus pajuodo, o
kažkur už daugelio mylių tamsoje plūduriavo jų troškimo objektai.
— Mege?
Vyro balsas buvo kažin koks tolimas, jį pertraukdavo traškesys.
Bet iš Margaretos veido išraiškos buvo aišku, kad jinai jį pažino.
Visos merginos giliai atsiduso, visai kaip vaikai, pamatę Kalėdų
eglutę. Margareta buvo pirmoji eilėje, ir atrodė, jog negavusios jokio
.ikivaizdaus įrodymo merginos tiesiog negalėjo patikėti, kad jų vyrai
Imvo taip arti ir kad po daugybės mėnesių tylos jos pagaliau galės
bent trumpai su jais šnektelėti. Dabar merginos šypsojosi viena kitai,
lyg jų džiaugsmas būtų buvęs užkrečiamas.
Margareta ištiesė ranką prie mikrofono, paskui šiek tiek susigė­
dusi šyptelėjo ir prakalbo:
— Džo, čia aš. Kaip tu laikaisi?
— Puikiai, mano meile. Ar tau viskas gerai? Ar jie tavimi rūpi­
nasi? — tylą pertraukė jo balsas.
Margareta ranka suėmė mikrofoną.
— Man viskas gerai. Ir man, ir mažajam Džo. Taip gera vėl tave
girdėti, — prisipažino ji ir nutilo, drovėdamasi to, kad ją supo būrys
nepažįstamų žmonių, kaip ir jį kitame laive.
Juk nė viena mergina nenorėjo padaryti gėdos savo vyrui jo bi­
čiulių ir vyresnybės akivaizdoje.
— Ar jus ten gerai maitina? — vėl pasigirdo Džo balsas ir visi,
susirinkusieji radijo ryšio stotyje, prajuko.
Margareta žvilgtelėjo į kapitoną, kuris stovėjo tolėliau, sukry­
žiavęs rankas. Jis geraširdiškai šypsojosi.
— Jie puikai mumis rūpinasi.
— Puiku. Tu tik... saugokis karščio. Būtinai gerk daug vandens.
— Aš taip ir darau.
— Man laikas, mieloji. Laikas užleisti vietą kitam vyrukui. Sėk­
mės tau.
— Tau taip pat.
Margareta priėjo dar arčiau prie mikrofono, lyg taip būtų galė­
jusi priartėti prie Džo.
— Pasimatysim Plimute. Jau greitai.
Margaretos balsas užlūžo.
— Jau greitai, — pakartojo ji. — Iki, Džo.
Nusisukusi nuo mikrofono ji kažkaip keistai pasviro ir Franse,
išsigąsdinta Margaretos skruostais riedančių ašarų, puolė jos prilaiky­
ti. Fransei tas pokalbis pasirodė labai jau trumpas. Juk jie galėjo duoti
jai dar kelias minutes ir bent šiek tiek daugiau privatumo, kad būtų
galėjusi pasakyti, ką jautė. Juk Margareta tiek daug turėjo papasakoti
Džo, pamanė Franse — apie laisvę, apie buvimą žmona, motinystę.
Bet kai Franse vėl pažvelgė j Margaretą, toji taip šypsojosi, kad
viskas aplinkui nušvito.
— O, Franse, — sušnibždėjo ji. — Tai buvo nuostabu.
Margaretos balse Franse išgirdo nesumeluotą meilę, įrodymą,
kad net ir tokie menki dalykai galėjo reikšti labai daug. Ji tebelaikė
apsikabinusi savo draugę, o jos mintys čia lėkė šuoliais, čia jose at­
siverdavo tuštuma. Tuo tarpu Margareta pašnibždomis mėgino pri­
siminti, ką jie vienas kitam pasakė, ir prisipažino, kad išgirdus Džo
balsą, jai viskas išgaravo iš galvos ir nė nebežinojo ką sakyti.
— Bet tai juk nesvarbu, ar ne? O, Franse, tikiuosi ir tu greitai
galėsi pasikalbėti su saviškiu. Nė negaliu apsakyti, kaip nuostabiai
dabar jaučiuosi. Tai ar girdėjai Džo? Jis juk puikus, ką?

Visi žiūrėjo į tamsiaplaukę merginą mėlyna suknele, kuri, išgir­

dusi savo vyro balsą, paplūdo ašaromis, ir dabar ją ramino Raudono­
jo Kryžiaus atstovė. Todėl tik kapitonas pastebėjo kampe stovėjusios
aukštos merginos veido išraišką. Juokais ji jam buvo pristatyta kaip
„neoficiali akušerė“ . Haifildas nemėgo įkyriai spoksoti į moteris, kad
nebūtų klaidingai suprastas. Bet tiesi tos merginos laikysena traukė
akį. Kaip ir jos žvilgsnis, kuriame atsispindėjo liūdesys, tarsi būtų
išgyvenusi didelę netektį. Tuo ji Haifildui pasirodė panaši į jį patį.

Nikolas ėjo žemutine platforma, pro artilerijos ir ginklų sandė­

lius, pro angarą, kuriame anksčiau vietoj durų eilės būtum galėjęs pa­
matyti atsargines lėktuvų dalis. Dabar dauguma durų buvo praviros,
tuščiai viliantis sukelti bent šiokį tokį skersvėjį, o už jų girdėjosi mote­
i ii murmėjimas, ant p ad ų pasidarytų staliukų dedamos kortos, verda­
mi žurnalų puslapiai. Stengdamasis žiūrėti tiesiai prieš save jis pradėjo
pro kajutes ir tyliai užlipo laiptais, jausdamas, kad šįvakar net ir nuo
šiiĮ nedidelių fizinių pastangų jo šortai bemat pradėjo lipti prie kūno.
I .luktelėjęs kapelionui, prastai apšviestais laipteliais jis užlipo link po­
ilsio kambario, stengdamasis likti nepastebėtas, kai eis pro kapitono
kajutę. Pagaliau, greitai žvilgtelėjęs kairėn ir dešinėn, jis atidarė liuką
salia kapitono padėjėjo kabinos, ir pasirodė neapšviestame denyje.
Nikolui buvo pasakyta, kur jos ieškoti. Jis nedrąsiai pasibeldė į
jų kajutės duris (net ir neįkėlęs kojos į tą moterų irštvą jautėsi kaip
įsibrovėlis), kad pasakytų apie kapitono sprendimą. Kad jos, kaip ir
kilos, galėtų pasiruošti. Jam norėjosi įspėti jas anksdau, kad gautų
geriausias vietas. Negalėdamos patikėti visos pradėjo juoktis. Privertė
jj žinią pakartoti. Paskui, kai Avisė su Džina puolė ruoštis, Margare-
ia, kuri tebespinduliavo po pokalbio su Džo, pašnibždomis patvirti­
no, ką jis ir taip įtarė.
Dangus buvo apsitraukęs debesimis, švietė tik kelios žvaigždės,
todėl Nikolas ją pamatė ne iš karto. Pradžioje pamanė, kad nieko
nepeš, ir jau ketino išeiti. Jam juk nė nebuvo galima trauktis iš savo
posto. Bet paskui jis pastebėjo, kaip krustelėjo šešėlis, ir kai nuslin­
kus debesiui denį vėl užliejo mėnulio šviesa, po atokiausiai stovinčiu
bombonešiu Nikolas šiaip taip įžiūrėjo jos kampuotą siluetą, kur sė­
dėjo rankomis apsikabinusi kelius.
Nikolas kurį laiką stovėjo, spėliodamas, ar ji pamatė jį ir ar ne­
išgąsdins jos vien tuo, kad čia užtiko. Paskui, kai jis žengė arčiau, o
mergina atsisuko, jis pajuto palengvėjimą. Jos buvimas čia jį kažin
kodėl ramino. Gal teikė pastovumo. O gal ir kažkokio nepaaiškina­
mo gerumo. Staiga jis pagalvojo apie Tompsoną, kruviną vyruko vei­
de,, kai prieš kelias dienas jis drybsojo ant denio. Matyt, krante bus
įsipainiojęs į peštynes, pasakė vyrukas iš jo kajutės. Tikras kvailys,
kad pasiliko ten vienas. Juk nuo pirmos dienos jiems buvo kalama į
p,aivas, kad naujose teritorijose vienam vaikščioti nereikėtų.
 Nikolas pamatė, kad mergina verkė. Pastebėjo, kaip ji ranka
persibraukė veidą, kaip jos pečiai išsitiesė, ir pasijuto nejaukiai, visiš­
kai užmiršęs, kad ką tik džiaugėsi ją matydamas.
— Atsiprašau, jeigu sutrukdžiau. Jūsų draugė pasakė, kad rasiu
jus čia.
Ji lyg ir ketino stotis, bet jis rankos mostu parodė, kad tai ne­
būtina.
— Ar kas nors atsitiko?
Mergina atrodė sunerimusi, ir Nikolas suprato, lead jo pasirody­
mas čia jai galėjo reikšti, jog gauta kokia nors nieko gero nežadanti
telegrama, ir mintyse subarė save už nejautrumą.
— Nieko neatsitiko. Prašau...
Jis vėl jai mostelėjo, prašydamas nesistoti.
— Tik norėjau jums pasakyti... įspėti... kad viena būsite nebe­
ilgai.
Fransės veido išraiška jam pasirodė dar keistesnė. Atrodė, lyg
jūsų pėstininko žodžiai ją būtų išgąs.dinę.___
— Kaip tai? — sutriko ji. — Kaip turėčiau tai suprasti?
— Kapitono nurodymai. Lifto šachtose, tai yra jūsų kajutėse,
per karšta. Tad kapitonas nurodė, kad šiąnakt visi miegos lauke, čia.
Tiksliau, nuotakos.
Ji jau nebeatrodė tokia įsitempusi.
— Miegosime čia? Ant denio? Jūs tikras?
Nikolas ir pats nepajuto, kaip pradėjo šypsotis. Net ir jam tai
nuskambėjo nei šiaip, nei taip. Kai vyresnysis kapitono padėjėjas apie
tai pranešė, iš jo diplomatiškai parinktų žodžių buvo aišku, kad jis
manė, jog kapitonui pasimaišė protas.
— Negalime leisti jums ten šusti. Dabar pats karštymetis. Vie­
nas iš mūsų inžinierių dešiniojo variklio skyriuje neteko sąmonės, to­
dėl kapitonas Haifildas nusprendė, kad visos nuotakos turi persinešti
savo gultus čia. Galite miegoti vilkėdamos maudymosi kostiumėliais.
Jum s bus kur kas patogiau.
 Franse nuo jo nusisuko ir pažvelgė į tamsų vandenyną.
— Tuomet tai reiškia, kad man reikės laikytis atokiau nuo
čia, — ištarė ji ilgesingai.
Jis negalėjo atplėšti akių nuo jos profilio. Nutvieksta matinės
mėnulio šviesos merginos oda atrodė permatoma. Kai Nikolas vėl
prakalbo, balsas užlūžo, ir jis kostelėjo, kad tai nuslėptų.
— Manęs nekaltinkite, — perspėjo jis. — Ne jums vienai trūks
ui kelių minučių vienatvės su jūra.
Vienatvė su jūra? Iš kur visa tai? Paprastai jis taip nekalbėda­
vo. Ji turbūt pagalvojo, kad jis koks manieringas kvailys. Tai dėl šios
merginos santūrios laikysenos pradėjo pliurpti visokias paikystes.
Bet neatrodė, kad ji būtų tai pastebėjusi. Kai Franse vėl į jį atsi­
suko, jos akyse žvilgėjo ašaros.
— Tai visai nesvarbu, — pasakė ji apatiškai. — Vis tiek šitas
vakaras jau buvo sugadintas.
O ar dar liko kas nors nesugadinta, norėjo atitarti Nikolas, bet
vietoj to tyliai paklausė:
— Ar jum s viskas gerai?
— M an viskas gerai.
Tada Franse atsistojo, nuo sijono nusibraukė neegzistuojančias
dulkes, o jos veidą nuo jo žvilgsnio vėl paslėpė mėnulį uždengę debesys.

Haifildas patyliukais sau juokėsi iš Dobsono veido, kai denyje

pasirodė pirmoji mergina, po pažasčia pasikišusi miegmaišį, apsivil­
kusi raukiniuotu ryškiai rausvu dviejų dalių maudymosi kostiumė­
liu. Anksčiau nuo tokio vaizdo jis pats būtų springęs pykčiu. Mergi­
na stabtelėjo prie pagrindinio liuko, atsargiai dirstelėjo į kapitoną, o
kai šis linktelėjo galva, žengė pirmyn ir pamojo iš paskos einančioms
d raugėms. Pirštų galiukais nutipeno iki tos vietos, kurią jai parodė
jūrų pėstininkas.
Netrukus paskui ją atsekė dar dvi, kikendamos ir besistumdy-
damos, apšviestos prožektorių. Šioms taip pat buvo parodytos vie­
tos, lyg jos būtų iš kelionės grįžę lėktuvai. Paskui jos pasipylė pro
visus atvirus liukus. Stambesniosios vilkėjo duksliais medvilniniais
marškiniais. Kai kurios aiškiai gėdijosi to, kad viešumoje pasirodė
taip intymiai apsirengusios. Kapitonas buvo sakęs, kad tos, kurios
jaučiasi nepatogiai, gali likti miegoti savo miegamuosiuose, bet pats
buvo tikras, kad vietoj to slogaus karščio nuotakos tikrai pasirinks
denį ir jūros brizą; kuris apatinių denių nepasiekdavo. Ir jis buvo
teisus. Merginos vis ėjo ir ėjo. Vienos nesiliovė plepėjusios. Kitos pa­
sipiktinusios šūkavo, kai neberado pakankamai vietos išskleisti savo
miegmaišiams. Jos buvo visokių formų ir sudėjimų, su įvairiausiomis
šukuosenomis ir manieromis — puikiausias neaprėpiamos moteriš­
kumo įvairovės pavyzdys.
Merginas turėjo prižiūrėti jūrų pėstininkai. Kad ir kaip būtų
keista, tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kai vyrai nesiskundė dėl ne­
tikėtos naktinės pamainos. Haifildas stebėjo po pakilimo denį vaikš­
tančių pėstininkų veidus, kurių išraiška paprastai nieko neišduodavo,
tačiau dabar net ir jie neįstengė susiturėti nepajuokavę su moterimis,
kai taip neįtikėtinai pasisuko įvykiai.
— Kas per velniava? — tarpais vis sumurmėdavo pats sau Hai­
fildas ir jo veide pasirodydavo šykšti šypsena, kuri čia užklysdavo itin
retai.
Kas per velniava?
Prie jo, Dobsono lydima, priėjo viena budėtoja.
— Turbūt jau beveik visos? — pasiteiravo Haifildas.
— Manau, kad taip, kapitone. Bet pagalvojome, ar negalėtume
bent kelių paguldyti arčiau lėktuvų. Č ia tokiai daugybei moterų vie­
tos nepakanka. Ir vyrams juk reikės vaikščioti palei denio kraštą, o jos
norės patogiai išsitiesti...
— Ne, — nutraukė D obsoną Haifildas. — Nenoriu, kad jos
artintųsi prie lėktuvų.
Dobsonas kelias sekundes laukė kokio nors paaiškinimo, o jo
nesulaukęs nepatenkintas liepė budėtojai eiti nuraminti dviejų mer­
ginų, kurios susikivirčijo dėl paklodės. Haifildas žinojo, kad kole­
goms Dobsonas pasakys, esą tai kažkaip susiję su Hartu. Kad po tos
nelaimės su „Nesutram domuoju“ kapitonas labai keistai pradėjo žiū­
rėti į riziką. Tegul jis galvoja, ką nori, nusprendė Haifildas.
Buvo beveik dešimta vakaro, kai pasirodė paskutinė nuotaka, o
kajutės patikrintos ir įsitikinta, kad daugiau niekas nebeketino ateiti.
I laifildas atsistojo prieš moteris ir mostelėjo prašydamas tylos. Blau­
siai apšviestų merginų klegėjimas pamažu nutilo, kol liko girdėti tik
tolimas variklių gausmas ir negarsus bangų ošimas apačioje.
— Ketinau supažindinti jus su keliomis taisyklėmis, — tarė ka­
pitonas, perkeldamas svorį ant sveikosios kojos.
Jis pasisuko į jūrų pėstininkus, kurie dabar tvarkingai išsirikiavę
Movėjo tylėdami.
— Noriu kai ką paaiškinti apie šį vakarą. Bet nusprendžiau, kad
tam per karšta. Ir jeigu jūs stokojate sveiko proto, kad nenusiverstu-
mėte nuo denio, tada vilties turite nedaug, kad ir ką jums sakyčiau.
Todėl paprašysiu tik vieno, kaip ir visada, — netrukdykite vyrams
dirbti. Ir tikiuosi, kad šiąnakt geriau išsimiegosite.
Haifildo žodžius pasveikino moteriškų balsų klegesys ir ploji­
mai. Kai kurių nuotakų veiduose jis išvydo dėkingumą, ir pajuto
užplūstant kažin kokį nepažįstamą jausmą. Kapitono lūpos pačios
pradėjo šypsotis.
— Tik žiūrėkit, be jūros pėstininkų, nieko daugiau čia neleis­
kit, — įspėjo jis Dobsoną.
Tada, jausdamas, kad gera nuotaika apslopino kojos skausmą,
jis sunkiai patraukė į savo kajutę.

Vėliau prisiminusi tą naktį Franse turėjo pripažinti, kad tai buvo

geriausia kelionės naktis. Ir ne tik jai, bet ir daugumai kitų merginų.
( lalbūt dėl to, kad visos buvo kartu, jautėsi laisvesnės, matydamos atvi­
rą jūrą ir dangų po daugybės dienų kankinančio karščio ir vis gilėjan­
čio susierzinimo. Visa tai pakėlė joms nuotaiką. Atvirame denyje visos
bent trumpam tapo lygios ir buvo priverstos užmiršti apie savo uždaras
grupeles, kurios tokiai daugybei moterų virto tikru išbandymu.
Avisė, kuri pastarąją savaitę Fransę tiesiog ignoravo, kelias va­
landas bendravo su aplink susibūrusiomis merginomis, ieškodama
naujų draugių ir naudodamasi savo naujuoju nėščiosios statusu.
Margareta šiek tiek graužėsi dėl Modės Gon, bet Franse, kuriai pa­
vyko prasmukti žemyn ir kuri rado kalytę ramiai sau miegančią, ją
nuramino. Tad nepraėjus nė dvidešimčiai minučių Margareta užmi­
go, o dabar garsiai knarkė, pilvą, aptemptą plonyčiais vyriškais marš­
kinėliais, pasirėmusi Fransės pagalve.
Franse džiaugėsi tai matydama, nes jai buvo gaila Margaretos,
kuri nuo karščio tino ir niekaip negalėdama rasti patogios padėties
nuolat vartydavosi.
Iš pradžių Franse šiek tiek drovėjosi savo maudymosi kostiumė­
lio, bet pamačiusi kelis šimtus įvairiausio sudėjimo moterų apnuo­
gintomis rankomis, kojomis ir pilvais (kai kurios vilkėjo naujoviškus
mažulyčius bikinius), ji labai greitai suprato, kad toks egocentrišku-
mas yra tiesiog absurdiškas. Kai jūrų pėstininkai apsiprato su tuo, ką
jiems reikės saugoti, jie irgi nustojo kreipti į merginas dėmesį. Kai
kurie vyrai, prie tiltelio susėdę ant dėžių, dabar žaidė kortomis, lyg
būtų visiškai užmiršę apie čia pat miegančias pusnuoges moteris.
Negi jiems tikrai neįdomu, stebėjosi Franse. Negi vyrai tikrai
gali jaustis tokie ramūs, kai aplink tokia daugybė menkai prisidengu­
sių moterų? Tačiau, kad ir kaip stengėsi, jų elgesyje negalėjo įžiūrėti
nieko, dėl ko būtų turėjusi jaustis nesmagiai. Galų gale, apsiklojusi
paklode, Franse įsitaisė taip, kad gautų kuo daugiau vėjo, kurio kuž­
desys buvo justi denyje. Ir net kai pamatė vieną iš vyrų, kuris tebevil­
kėjo vasarine uniforma, ilgesingai žvelgiantį į jų pusę, buvo aišku, kad
jis ilgėjosi ne tiek moteriško kūno, kiek moters teikiamos ramybės.
Jai pavyko numigti net kelias valandas. Kai nubudo, dauguma
merginų vis dar saldžiai miegojo, išvargintos kelių nemigo naktų ir
naujų gyvenimo aplinkybių. Bet ji pati miegoti nebegalėjo — tarp
tokios daugybės žmonių jautėsi nejaukiai. Galų gale Franse atsisėdo ir
nusprendė nebesipriešinti nemigai, o tiesiog pasimėgauti laisve, nesi­
baimindama, kad ją kas nors pastebės. Ji apsigaubė pečius paklode ir
atsargiai nutipeno į miegančių merginų grupės pakraštį, iš kur galėjo
įžiūrėti vandens purslus, trykštančius iš po vandenyną skrodžiančio
laivo. Galų gale ji susirado vietą pakankamai toli nuo visų kitų žmo­
nių, ir sėdėjo ten, apie nieką negalvodama ir žvelgdama į tolį.
— Viskas gerai?
Tai buvo pasakyta labai tyliai, kad klausimą girdėtų tik ji. Už
kelių pėdų nuo jos stovėjo jūrų pėstininkas ir mandagiai žvelgė į šalį.
— Taip, — sumurmėjo ji.
Ji irgi žvelgė į jūrą, lyg abu būtų mėginę apsimesti, kad iš tikrų­
jų nesikalba.
Jis taip ir stovėjo kurį laiką. Franse atkreipė dėmesį, kaip tvirtai
jis kojomis rėmėsi į grindis, bet kartu laikė kiek sulenkęs per kelius,
lyg būtų pasirengęs netikėtai bangai.
— Jum s čia tikrai patinka, — tarė jis.
— Taip, labai. Gal ir juokinga, bet pastebėjau, kad matydama
jurą jaučiuosi... laimingesnė.
— Pirmiau neatrodėte labai laiminga.
Ji ir pati negalėjo atsistebėti, kad taip laisvai su juo kalba.
— Turbūt tąkart tos tuštumos man buvo šiek tiek per daug, —
;i įsakė Franse. — Kažkodėl manęs tai neguodė taip, kaip kitais kartais.
— A, — jūrų pėstininkas vos pastebimai linktelėjo galva. —
Na, jūra retai elgiasi taip, kaip iš jos tikiesi.
Kurį laiką abu tylėjo, ir Franse jautėsi sutrikusi, nes jų nebeskyrė
plieninės durys. Iš pradžių ji buvo iki pat kaklo susisukusi į paklodę,
bet paskui nusprendė, kad vaikiška taip reaguoti į jo buvimą čia, to­
dėl leido paklodei nusmukti nuo pečių ir pati susigėdo savo įžūlumo.
— Kai jūs čia, visiškai kitaip atrodote.
 Ji dirstelėjo į jį. Jis, matyt, suprato, kad peržengė ribą, nes ir
toliau neatitraukė akių nuo vandenyno.
— Suprantu, kaip jaučiatės, — pridūrė jis. — Todėl ir mėgstu
jūrą.
O kaipgi jūsų vaikai, norėjo paklausti ji, bet nežinojo, kaip su­
formuluoti, kad tai nenuskambėtų kaip kaltinimas. Todėl tik paslap­
čiomis žvilgtelėjo į jį. Norėjo paklausti, kodėl jis toks liūdnas, kai
tikrai turi kur grįžti. Kaip tik tada jis atsisuko ir jųdviejų žvilgsniai
susitiko. Nejučia Franse kilstelėjo sau prie veido ranką, lyg būtų no­
rėjusi nuo jo pasislėpti.
— Ar norite, kad palikčiau jus vieną? — tyliai paklausė jis.
— Ne, — atsakė ji.
Atsakymas jai išsprūdo dar prieš spėjant pagalvoti. Paskui abu
nutilo, gal nustebę, o gal sutrikę dėl to, kad ji iš viso atsakė. Jis stovė­
jo šalia, it jos asmens sargybinis, ir jie abu žvelgė į tamsius vandenis.

Pirmieji ryškūs, tarsi įelektrinti aušros blyksniai horizonte, kaž­

kur už tūkstančių mylių, pasirodė prieš pat penktą. Jis pasakojo jai
apie tai, kaip keisdavosi saulėtekiai, priklausomai nuo to, kurioje pu­
siaujo pusėje jie plaukdavo: kartais saulė patekėdavo lėtai ir vangiai,
švelniai užtvindydama dangų matine melsva šviesa, kartais greitai,
beveik agresyviai nutvieksdavo dangų žaižaruojančiomis kibirkšti­
mis. Pasakojo, kaip jis, dar neapsiplunksnavęs naujokas, būtų galė­
jęs išvardyti beveik visus žvaigždynus ir kaip tuo didžiuodavosi, kaip
stebėdavo juos pranykstant brėkštant dienai, kaip džiaugdavosi, kai
jie vėl pasirodydavo vakare. Bet paskui prasidėjo karas, ir jis nebega­
lėjo pažvelgti į dangų nebijodamas, kad gali pasigirsti tolimas priešo
lėktuvų gausmas.
— Karas viską sugadino, — pasakė Nikolas. — Dabar man
paprasčiau tiesiog nežiūrėti.
Ji pasakojo apie tai, kaip Ramiajame vandenyne Sproginėjantys
iii (Nerijos sviediniai pamėgdžiodavo priešaušrio spalvas ir kaip bude­
li.ima naktimis pro palapinės, kurioje buvo įrengta ligoninė, langelį,
ji visa tai stebėdavo ir stebėdavosi žmonių gebėjimu naikinti gamtą.
Net ir tos spalvos turėjo savotiško grožio, pasakojo ji. Karas, o gal
slaugės darbas, išmokė ją įžvelgti grožį beveik visur kur.
— Viskas sugrįš, — patikino ji. — Tik duokit sau šiek tiek laiko.
Jos balsas buvo žemas, guodžiantis. Jis pagalvojo, kad panašius
dalykus ji turbūt kalbėdavo ir tiems sužalotiems vyrams, kuriuos
slaugė, ir paslapčia troško būti vienu iš jų.
— Ar jau seniai tarnaujate šiame laive?
Jam prireikė minutės susikaupti, kad suprastų, ko ji klausė.
— Ne, — atsakė jis. — Dauguma mūsų prieš tai tarnavome
„Nesutramdomajame“ . Bet jis buvo paskandintas pačioje karo pabai­
goje. Tie, kuriems pavyko išsigelbėti, atsidūrė „Viktorijoje“.
Vos keli šykštūs, kruopščiai parinkti žodžiai. Jie nieko nesakė
,ipie tą chaosą ir siaubą, kurį jiems teko išgyventi paskutines kelias
valandas skęstančiame laive, apie bombas, apie riksmus, apie triu­
mus, kurie pavirto į ugnies geizerius.
Franse pažvelgė tiesiai į jį.
— Ar daug žmonių netekote?
— Nemažai. Kapitonas neteko sūnėno.
Ji žvilgtelėjo į tiltelį, po kuriuo vos prieš kelias valandas stovėjo
kapitonas nepriekaištingai balta vasarine uniforma, įsmeigęs akis į
jūrlapį.
— Mes visi ko nors netekome, — ištarė ji tyliai, lyg būtų kal­
bėjusi su savimi.
Nikolas jos pasiteiravo apie karo belaisvius ir turėjo išklausyti
ištisos litanijos apie jų sužalojimus, apie pacientus, kuriuos ji slaugė
ir kurių neteko. Jis neklausė, kaip ji visa tai ištvėrė. Franse jau buvo
pastebėjusi, kad tie, kurie patys tai išgyveno, retai apie tai kalbėdavo.
Visa tai pasidarydavo nesvarbu, kai suvokdavai, kaip tau pasisekė,
kad apskritai esi gyvas.
 — Nieko sau veiklą pasirinkote, — pasakė jis.
— Negi tikrai manote, kad kas nors iš mūsų turėjo galimybę
rinktis?
Kaip tik tą akimirką, pažvelgęs į jos blyškų rimtą veidą ir iš
atsakymo supratęs, kad ji neketina pelnytis iš kitų žmonių kančios,
Nikolas suprato, kad tai, ką jai jautė, peržengė kažkokią nematomą
ribą.
— Aš... Aš, ne...
Tas suvokimas atėmė jam žadą, ir jis tylėdamas papurtė galvą.
Staiga, nežinia kodėl, Nikolas prisiminė savo paskutinį laisvadienį
krante, ir jam pasidarė gėda.
— Visiems mums tenka išpirkti vienokias ar kitokias nuodė­
mes, — mąstė ji.
Tik ne jums, norėjosi jam paneigti. Ne jūs pradėjote šį karą.
Jūs nekalta dėl visos padarytos žalos, nutrauktų galūnių, kančios. Jūs
esate vienas iš geresnių dalykų. Jūs esate viena iš priežasčių, dėl kurių
mes nepasidavėme. Iš visų žmonių ir iš visų čia esančių moterų jūs
užvis mažiausiai turėtumėte dėl ko nors atgailauti.
Gal dėl to, kad buvo toks ankstyvas rytas, o gal kad jos apnuo­
ginti pečiai priešaušrio šviesoje švytėjo kažin kaip nežemiškai, gal kad
jau daugybę metų jis su niekuo nebuvo kalbėjęs nesidangstydamas
drąsaus kario kauke, bet Nikolui norėjosi jai atsiverti kaip tai aušrai,
neslepiant nieko, net ir savo ydų — kad jos šiluma ir supratimas
suteiktų visų nuodėmių išrišimą. Norėjosi surikti jos vyrui, kuris
turbūt buvo koks kvailas, lėkštus juokelius laidantis mechanikas ir
galbūt kaip tik šią akimirką segėsi kelnes, nes ką tik, šelmiškai mirk­
telėjęs savo sėbrams, išlindo iš kokio nors Tolimųjų Rytų viešnamio:
„Ar bent supranti, kaip tau pasisekė? Ar supranti?!“
Jis net pradėjo svarstyti, ar nevertėtų viso to jai kaip nors pa­
sakyti. Bet paskui akies krašteliu pastebėjo ant tiltelio pasirodžiusį
kapitoną Haifildą. Franse atsisuko ir pažvelgė ten, kur žiūrėjo jis,
ir taip pat pamatė kapitoną, besikalbantį su dviem karininkais. Jis
mostelėjo į lėktuvus, tada atsitiesė, klausydamasis, ką tie jam kalbėjo.
Is jų pakelto tono buvo aišku, kad vyko kažin kas svarbaus.
Jis nenoromis atsitraukė nuo Fransės.
— Einu, išsiaiškinsiu, kas atsitiko, — pasakė Nikolas.
Visus dvidešimt keturis žingsnius, kurių jam prireikė, kad pa-
sit ktų kitus kariškius, Nikolas galvojo apie jos šiltą šypseną.
Grįžo po kelių minučių.
— Jie keliauja už borto, — pranešė.
— Kas?
— Lėktuvai. Kapitonas nusprendė, kad mums visiems reikia
Jaugiau vietos. Ką tik gavo leidimą iš Londono išmesti juos už borto.
— Bet juk ten geri lėktuvai!
Jo balsas nuskambėjo neįprastai jausmingai. Ta naktis jį užval­
dė, dusino ir dabar buvo bepaleidžianti visiškai sujauktais jausmais.
— Administracija, atsakinga už Skolinimo ir nuomos programą,
tam neprieštarauja. Bet jis... kapitonui tokie sprendimai nebūdingi.
Nikolas papurtė galvą, pats negalėdamas tuo patikėti.
— Bet jis teisus, — nusprendė Franse. — Viskas baigta. Tegul
juos pasiima jūra.
Kai pradėjo brėkšti ir vėsi melsva šviesa prižadino kelias mergi­
nas, susisukusios į paklodes jos tylėdamos apsimiegojusiomis akimis
stebėjo, kaip mechanikai poromis tyliai vieną po kito stūmė lėktuvus
prie denio krašto. Buvo duodami tik būtiniausi nurodymai, sten­
giantis nepažadinti tebemiegančių moterų. Lėktuvai viršun užlenk­
tais sparnais, kai kurie vis dar randuoti ir apdegę po ore pasiektų
pergalių, paskutinį kartą žvelgė į dangų. Jie kantriai laukė, kol buvo
perskaitytos ir pažymėtos paskutinės detalės. Tada, trumpai pabalan-
savę ant denio krašto, leidosi į savo paskutinį skrydį. Vanduo prieš
juos prasiskyrė stebėtinai tyliai ir lėktuvai grimzdo žemyn, kur juos
pasitiko Indijos vandenyno srovės, vis arčiau paskutinio, švelnaus
nusileidimo ant nepažįstamos jūros dugno.
 Mano brolis parsivežė nuotaką iš Anglijos. Buvo mums
ją išgyręs kaip daug pasiekusią, paslaugią, nuostabią
gražuolę... Vietojejos mes pamatėme bjaurią, nevalyvą,
tingią akiplėšą raudonu veidu, kuri apie mūsų šalį ne­
galėjo pasakyti nė vieno gero žodžio... Pasakysiu atvirai
— man tai buvo liūdniausia diena, kai mūsų šeimoje
atsirado tokia svetimšalė.
Iš laiškų Melburno laikraščiui „Truth“,
1919 m.

Dvidešimt dvi dienos laive

Brangi mama,
šį laišką rašyti man nelengva. Atidėliojau jį, kol galėjau.
Bet tau turbūt nė nereikia aiškinti, ką noriu tau prisipažinti,
ką padariau ir kaip mane tai slėgė visą šį laiką. Nesididžiuo­
ju savimi, mama. Prisigalvojau visokių priežasčių, norėdama
pati save įtikinti, jog pasielgiau teisingai. Bet dabar ir pati
nesu tikra, ką norėjau apsaugoti — tave ar save...

Mano mylimiausiasis,
labai keistai jaučiuosi rašydama šį laišką, nes žinau, kad
kai tu j į gausi, mes turbūt ja u būsime vienas kito glėbyje. Si
kelionė man gerokai prailgo, ir būdama čia, vidury vandeny­
no, iš paskutiniifjų stengiuosi palaikyti bent menkutį ryšį su
 tavimi. Noriu bent tokiu būdu su tavimi kalbėtis, net jeigu
tu ir negali manęs išklausyti. Kai kurios iš kartu plaukiančių
merginų, matyt, yra kur kas savarankiškesnės nei aš ir kažkaip
sugeba ištverti ištisas dienas nieko neveikdamos. Bet man kiek­
viena be tavęs praleista minutė atrodo begalinė ir bevertė...

Kartais bežodžiai pokalbiai, kurie vykdavo „Viktorijoje“, pasi­

darydavo triukšmingi. Dabar, įpusėjus kelionei, laivo atmosfera buvo
n/.tvindyta tų monologų, mat nuotakos iš naujo skaitė ir rašė laiškus,
kuriuose bandė išsakyti savo ilgesį, išpažinti baimes savo šeimoms arba
priekaištavo savo vyrams už jų šykščiai reiškiamus jausmus. Kajutėje
K i merginos buvo susėdusios ant gultų, paskendusios mintyse, o jų
rašikliai prigludę prie plonyčio jūrų laivyno rašomojo popieriaus.
Retkarčiais pro praviras duris pasigirsdavo žingsniai, lydimi
juoko ar tylaus pokalbio, kurį paįvairindavo diskretiškas nuostabos
šūksnis. Ankstesnių dienų karštis šiek tiek atlėgo, mat ankstyvą tos
dienos rytą praūžė trumputė audra, todėl kajučių gyventojos pasi­
darė šiek tiek aktyvesnės ir daugelis jų lauke mėgavosi gaiviu oru.
lačiau neatrodė, kad likusios kajutės 3G gyventojos tai girdėjo, nes
abi buvo pasinėrusios į pokalbį su žmonėmis, kurie buvo labai toli
nuo „Viktorijos“ .

... brangusis, šiomis aplinkybėmis jaučiuosi gana paikai,

rašydama šiuos žodžius. Todėl gal tiesiog pasakysiu, kad tave
dievinu ir esu labai laiminga, jog šis kūdikis yra mūsų. Kad
mesj į arba ją auginsime kartu ir nebebūsime atskirti neišma­
tuojamų vandens platybių, kaip buvo iki šiol. Kad negaliu
net įsivaizduoti tobulesnio tėvo, koks tu, esu tikra, būsi.

Kartais jautiesi taip blogai, esi toks nelaimingas, kad nė

nebesupranti, kas yra teisinga. Tuo labiau nesugebi elgtis tin­
kamai.
 Ir vis dėlto, vakar supratau vieną dalyką: kad net ir po
visko, kas nutiko, tu niekada nebūtum pasielgusi taip, kaip
pasielgiau as. Nes tau būtų buvę svarbiausia, kad žmonės
jaustųsi kuo laimingesni. Net negaliu apie tai rašyti, nejaus­
dama gėdos apgailestavimo.

— Avise, — kreipėsi Margareta, — ar turi sugeriamojo popie­

riaus?
— Štai, — atsiliepė Avisė, tiesdama ranką žemyn. — Gali pasi­
likti. Aš dar daug turiu.
Vėl patogiai atsisėdusi ji pasitaisė sijoną, o laisvąja ranka išsi­
blaškiusi patapšnojo sau per pilvą.

... todėl ketinu parašyti Letei ir pasakyti ja i teisybę. Kad

nors tėtis niekada nieko nemylės taip, kaip mylėjo tave, ne­
privalo visą likusį gyvenimą gyventi vienas. Jis nusipelno, kad
juo kas nors rūpintųsi. Pagaliau supratau, kad neturiu saugoti
kažkokio tobulojudviejų įvaizdžio, kurį buvau susikūrusi. Ne­
turiu antjos pykti už tai, kad visus tuos metusj į mylėjo. Galiu
tik pagailėti Letės, kad tuos metus iššvaistė dėl žmogaus, kurio,
kaip pati žinojo, negalės turėti. Ir net nemėgins to padaryti.
Žinau, kad tu tam neprieštarausi, mama. Ir kad po visų
tų vienatvės metų Letė nusipelno būti mylima.

— Einu į viršų, noriu šiek tiek pabūti ant denio. Tu nepriešta­

rauji, kad paliksiu tave su Mode?
Avisė pakėlė akis į Margaretą, kuri stovėjo prie durų, rankoje
laikydama pabaigtą laišką. Avisei pasirodė, kad Margaretos akys buvo
šiek tiek paraudusios. Kita vertus, su ta siaubinga mėlyna suknele,
kurią ji vilkėjo turbūt visas pastarąsias dešimt dienų, ir tomis išpam­
pusiomis kulkšnimis paraudusios akys tikriausiai ne pats didžiausias
jos rūpestis.
 — Aišku, ne, — atsakė ji.
— Kai nebe taip karšta, ten dabar visai pakenčiama.
Avisė linktelėjo galva ir, kai Margareta uždarė duris, vėl pradėjo
rašyti.

Baisiai keista, o tau turbūt pasirodys ir paika, bet žinai

ką, Ianai? Kažkodėl nervinuosi dėl to, kad teks tau apie tai
pasakyti. Žinau, ne itin mėgsti staigmenas, bet ju k čia ypa­
tinga staigmena, ar ne? Žinoma, būtų buvę puiku, jeigu bū­
tume turėję bent šiek tiek laiko sau, bet kai kūdikis gims,
surasime jam auklę, o mudu su tavimi galėsime mėgautis
*
vienas kitu kaip Australijoje, tik dar turėsime ir mūsų mielą
mažylį. Žinau, kad gimus vaikams daugelis vyrų pasigenda
savo žmonų dėmesio, bet noriu tave patikinti, brangusis, kad
AŠ N E IŠ TOKIŲ. Joks kūdikis niekada nestos tarp mudvie­
jų . Tu man esi svarbiausias ir visada būsi. Kad tik būtume
kartu. Juk būtent taip man visada sakydavai ir tu. Galvoju
apie tai kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Svarbiausia —
kad būtume kartu.
Tavo Avisė

Avisė išsitiesė ant gulto, klausydamasi tolimo laivo variklių

gaudimo, kurį retkarčiais pertraukdavo garsiakalbis ir kažką viršuje
veikiančių merginų šūksniai. Ji pasidėjo užklijuotą laišką sau ant krū­
tinės, prispausdama jį abiem delnais, ir paniro į prisiminimus.

Paprastai iš viešbučio reikėdavo išsiregistruoti iki vienuoliktos

valandos ryto, bet kadangi vyko karas ir poreikiai jo metu buvo kito­
kie, buvo mažai tikėtina, kad kambarinė juos sutrukdys net ir penkio-
lika po antros. Melburno „Flower Garden“ viešbutis, kaip daugelis
kitų vietinių įstaigų, tomis dienomis nesibaidė vadinamojo „vėlyvo
išsiregistravimo“ . Tiesą pasakius, buvo siūlomos tokios lanksčios iš-
siregistravimo galimybės, kad neretai poros net nelikdavo viešbutyje
per naktį. Visai tikėtina, kad daugelis jų nebuvo susituokusios. Kam
gi daugiau jiems būtų reikėję viešbučio kambario? Paaiškinimas, jog
„žmona atvyko į miestą specialiai pasitikti vyro laivą“ , net ir pačioms
naiviausioms ausims atrodė ne itin įtikinamas. Tačiau mieste sukinė­
josi daugybė kariškių su savo poreikiais, o viešbučio savininkas buvo
ganėtinai apsukrus ir pasinaudojo puikia proga iš to uždirbti.
Avisė skaičiavo, kiek laiko jie dar turi, iki kol reikės keltis ir grįž­
ti namo. Jeigu išsiruoštų per ateinančią valandą, dar spėtų užsukti į
zoologijos sodą ir jai nereikėtų meluoti, kur buvusi. Jos motina tikrai
pradės klausinėti ko nors apie Sumatros tigrus ar panašiai.
Ianas snaudė, apsikabinęs ją viena ranka. Jis pramerkė akį.
— Apie ką galvoji?
Avisė lėtai pasuko galvą ir iš arti pažvelgė į jį.
— Galvojau apie tai, kad mums turbūt nederėjo to daryti iki
vestuvių. • ----
— Nekalbėk taip, mano gražuole. Taip ilgai tikrai nebūčiau iš­
tvėręs.
— Negi tikrai būtų buvę taip sunku?
— Mieloji, juk žinai, kad mane išleido tik dviem paroms. O
juk tai kur kas smagiau negu visi tie rūpesčiai dėl gėlių, pamergių ir
viso kito.
Avisė paslapčia pagalvojo, kad būtų visai mielai pasirūpinusi ir
gėlėmis, ir pamergėmis, bet nenorėjo gadinti nuotaikos, todėl tik pa­
slaptingai nusišypsojo.
— O Dieve, kaip aš tave myliu.
N uo jo žodžių jai kūnu nubėgo šiurpuliukas, lyg oda būtų gė­
rusi mylimąjį į save sulig jo kiekvienu iškvėpimu. Avisė su pasimėga­
vimu užsimerkė ir atsakė:
— Aš tave taip pat myliu, brangusis.
— Nesigaili? — paklausė jis.
 — Kad už tavęs išteku? — bemat pagyvėjusi pasitikslino ji.
— Na, žinai, kad padarėm... tai. Tau neskaudėjo?
Truputį skaudėjo, bet ne tiek, kad būtų norėjusi, jog jis liautųsi,
ji nukaito prisiminusi, ką išdarinėjo ir kaip lengvai jam atsidavė. Iš
lo, ką jai buvo sakiusi motina, Avisė visada įtarė, kad tai bus kažkas,
ką reikės iškęsti. „Miegantis žvėris“ — štai kaip visa tai vadindavo
jos motina. Leisk jam miegoti kaip galėdama ilgiau, dar išmintingai
patarė ji.
— Tikiuosi, nepakeitei savo nuomonės apie mane, — sumur­
mėjo ji, — dėl to, kad leidau tau... — Avisė sunkiai nurijo seiles. —
Turiu galvoje, nesu tikra, ar derėjo visu tuo taip mėgautis...
— O , mano mieloji, ne! K ą tu, nuostabu, kad tau tai patinka,
l iesą pasakius, Avise, tai vienas iš tų dalykų, dėl kurių man patin­
ki, — prisitraukęs ją artyn tiesiai į ausį sušnibždėjo Ianas. — Tu labai
jausminga. Laisva siela. Visai ne tokia kaip anglės.
Laisva siela. Ji ir pati įtikėjo ta naująja savo versija. Vos prieš
kelias valandas, kai pusnuogė ir susidrovėjusi stojo prieš jį, Ianas pa­
sakė, kad ji graži it deivė, pati žaviausia būtybė, kokią tik jam yra tekę
matyti, ir dar kažką, kas privertė ją rausti. Jis gėrėdamasis žvelgė į ją,
o ji ir pati nepajuto, kaip iš būtybės, norinčios prisidengti chalatu,
pavirto vilioke deive.
Turbūt tai reiškia, kad jis man tinka, pagalvojo ji. Ianas padeda
man tapti geresne.
Lauke vis stiprėjo eismo triukšmas. Pro pravirą langą pasigirdo,
kaip kažkur apačioje trinktelėjo automobilio durelės, o kažkoks vyras
vis šaukė: „Deivi, Deivi“, tik, matyt, niekas jo neišgirdo.
— Tai sakyk, — prabilo Avisė, atsitraukdama nuo jo ir šiek tiek
pasislinkdama, kad galėtų į jį atsiremti, niekaip negalėdama atsigauti
nuo minties, jog guli čia su juo visiškai nuoga. — Tu tikrai labai labai
mane myli?
Ianas jai nusišypsojo. Jo plaukai buvo susitaršę ir Avisė pagalvo­
jo, kad per visą savo gyvenimą nebuvo sutikusi gražesnio vyro.
 — Negi tau tikrai reikia šito klausti?
— Ir aš niekaip negalėčiau tavęs nuliūdinti arba suerzinti?
— Negalėtum, — patvirtino jis, nuo staliuko prie lovos imda­
mas cigaretę. — Neįmanoma.
— Ir nori amžinai būti su manimi?
— Ilgiau. Ištisą begalybę.
Ji giliai įkvėpė.
— Tuomet aš tau kai ką pasakysiu, ir tu turi pažadėti, kad ant
manęs nesupyksi.
Jis gražiais, baltais dantimis iš pakelio išsitraukė cigaretę, o ta ran­
ka, kuria buvo apsikabinęs ją apie kaklą, degtuku prisidegė cigaretę.
— Uhu, — teatsakė.
Ramiame ore nuvinguriavo blyškus dūmelis.
— Mes tuokiamės.
Jis kurį laiką į ją žvelgė. Jo akys juokėsi.
— Žinoma, kad tuokiamės, kvailute.
— Rytoj. . ----
To, kas įvyko paskui, ji nemėgo prisiminti. Linksmos raukšlelės
aplink jo aids išnyko, o iš žvilgsnio dingo švelnumas. Žvėris ne šiaip
sau nemiegojo, o buvo šiurkščiai pažadintas.
— Kaip tai?
— Aš viską sutvarkiau. Pas taikos teisėją. Tuokiamės rytoj. Ko­
linso gatvės metrikacijos biure. Ateis mama, tėtė ir Diana, o liudinin­
kais sutiko pabūti Hendersonai.
Kai Ianas nieko neatsakė, ji kalbėjo toliau:
— Brangusis, tik prašau, nepyk ant manęs. Negalėjau nė pagal­
voti, kad tu vėl išvyksi, o mes būsime tik susižadėję. Matydama, kaip
tu mane myli, ir žinodama, kaip aš myliu tave ir kad mudu norime
būti kartu, pagalvojau, jog nėra jokios prasmės laukti ištisus mėne­
sius. Be to, sakei, kad gavai savo vado leidimą.
Ianas staigiai atsisėdo, nustumdamas ją ant pagalvės. Ji atsisėdo,
remdamasi į lovos galvūgalį, krūtinę prisidengusi antklode.
 Ianas palinko į priekį, atsukdamas nugarą. Gal jai tik pasirodė,
bet tai, kaip jis rūkė, dvelkė kažkokiu niūriu apsisprendimu.
— Nagi, mielasis, — žaismingai kalbėjo ji, — tik jau nepradėk
pūstis. M an tai nepatinka.
Jis nė nekrustelėjo.
Avisė laukė ištisą amžinybę, jos nuotaika subjuro. Nuo veido
nunyko šelmiška nepritarimo išraiška. Kai daugiau nebegalėjo to iš­
tverti, palietė jį. Iano oda priminė jai apie tai, ką jiedu patyrė prieš
kelias valandas.
— Negi tikrai ant manęs pyksti?
Jis tylėjo. Tada užgesino cigaretę ir, atsisukęs į ją, ranka persi­
braukė plaukus.
— M an nepatinka, kad man už nugaros štai taip viską organi­
zuoji... Ypač tokius... svarbius dalykus.
Avisė paleido antklodę, pasilenkė pirmyn ir apsikabino jį aplink
kaklą.
— Atleisk man, brangusis, — sukuždėjo ji, nosimi trindamasi
jam į ausį. — Maniau, tau bus malonu.
Bet tai buvo ne visai tiesa: net ir tada, tardamasi dėl ceremonijos
laiko, ji šiek tiek nervinosi, ir tai nebuvo maloni nuojauta.
— Galų gale tokiais dalykais turi rūpintis vyras. Verti mane
jaustis... Nežinau, Avise. Kuris čia iš mūsų su kelnėmis?
Jo veidas buvo apniukęs.
— Tu! — pasakė ji, visiškai nusimetė antklodę ir apsivijo jį ko­
jomis.
— Tu nejuokauji? Dėl visko susitarta? Svečiai ir visa kita?
Ji atplėšė lūpas nuo jo kaklo.
— Tik Hendersoną!. Na, ir žinoma, mano šeima. Juk ne kokia
milžiniška puota.
Ianas ranka prisidengė veidą.
— Negaliu patikėti, kad taip padarei.
— O , Ianai, mielasis, prašau ne...
 — Negaliu patikėti, kad tu...
— Bet juk vis tiek manęs nori, ar ne taip, mielasis?
Virpančiame, maldaujančiame Avisės balse pasigirdo didesnė
abejonė, negu iš tikrųjų jautė. Jai nė į galvą nebuvo atėję, kad Ianas
galėtų apsigalvoti.
— Zinai, kad taip... Tik...
y'

— Nori būti tikras, kad esi šeimos galva. Žinoma, kad taip.
Puikiai žinau, koks tu valdingas. Ir jeigu mes turėtume daugiau lai­
ko, tikrai nebūčiau visko taip skubinusi. O, Ianai, brangusis, pra­
šau, nepyk. Taip padariau tik dėl to, kad baisiai noriu tapti ponia
Redli.
Avisė priglaudė nosytę prie jo nosies ir žvelgė didelėmis mėly­
nomis akimis, it būtų stengusis jį paskandinti savo žvilgsnyje.
— O , Ianai, brangusis, aš taip tave myliu.
Iš pradžių jis nieko neatsakė, tik pasidavė jos bučiniams, jos ty­
liems maldavimams, švelniai tyrinėjančioms rankoms. Paskui pajuto,
kaip jis po truputį pradėjo atsileisti.
— Tik dėl to, kad myliu tave, brangusis, — kuždėjo ji.
Ir kai jis jai pagaliau pasidavė, o ji atsidavė maloniems pojū­
čiams, jausdama, kaip jų kūnai susitaiko ir kaip nubudo miegantis
žvėris, ji su pasitenkinimu pagalvojo, kad retkarčiais gyvenimas gali
komplikuotis, bet pasitelkusi protą, žavesį ir sėkmę Avisė Pričard vi­
sada gaus tai, ko nori.

Per vestuves jis buvo lyg nesavas. Avisė suprato, kad ir jos moti­
na tai pastebėjo. Ianas buvo išsiblaškęs, neatidus ir net kramtė nagus
(suaugusiam vyrui tai visiškai nederamas įprotis). Atsižvelgiant į tai,
kad jie buvo tik aštuoniese, o Ianas buvo karininkas, jo nervingumas
jai pasirodė šiek tiek perdėtas.
— Nepaikiok, — pasakė jos tėvas. — Visi jaunikiai per vestuves
atrodo taip, lyg būtų pasmerkti.
 Jos motina žaismingai jam pliaukštelėjo ir pamėgino padrąsina­
mai nusišypsoti dažytomis lūpomis.
Diana atrodė paniurusi. Vilkėjo mėlynu kostiumėliu, tokiu
iamsiu, kad atrodė beveik juodas, ir Avisė dėl to pasiskundė motinai,
kuri patarė nesukti dėl to galvos.
— Jai sunku susitaikyti su tuo, kad tu išteki pirmoji, — su­
šnibždėjo tąkart motina. — Argi nesupranti?
Avisė suprato. Ir dar kaip.
— Tebemyli mane? — po visko paklausė ji Iano.
Jos tėvai sumokėjo už vakarienę ir naktį Melburno „Grand“
viešbutyje. M otina prie stalo apsiverkė, o Avisei su Ianu susiruošus
lipti viršun, demonstratyviai garsiai sušnibždėjo, kad viskas nėra taip
jau blogai, tik gal pirmiau reikėtų išgerti taurelę ar dvi. Avisė nusi­
šypsojo ir jos šypsena nuramino motiną, o seserį baisiai suerzino, nes
jai ta šypsena sakė: aš „tai“ padarysiu, aš tapsiu moterimi anksčiau
už tave. Jai lyg ir norėjosi prisipažinti seseriai, kad ji „tai“ padarė dar
vakar, bet iš to, kaip Diana elgėsi pastaruoju metu, suprato, jog sesuo
(ikrai prasitars motinai, o to Avisė troško užvis mažiausiai.
— Ianai? Ar vis dar mane myli, dabar, kai aš tik nuobodi ponia
Redli?
Jie priėjo savo kambarį. Jiems įėjus vidun, jis uždarė duris, truk­
telėjo dar gurkšnį brendžio ir atsilaisvino kaklaryšį.
— Žinoma, kad taip, — atsakė.
Atrodė atsigavęs. Prisitraukė ją prie savęs, ir jo šilta ranka bemat
nukeliavo aukštyn jos šlaunimi.
— Baisiai tave myliu, brangute.
— Atleidi man?
Bet jo dėmesys jau buvo kažkur kitur.
— Žinoma. — Vyro lūpos prigludo jai prie kaklo, jis švelniai
krimstelėjo. — Aš juk tau sakiau. Tiesiog nemėgstu staigmenų.*

*
 — Atrodo, artinasi audra.
Džounsas Velsietis žvilgtelėjo į barometrą prie jų miegamojo
durų ir užsidegė dar vieną cigaretę. Tada nusipurtė.
— Jaučiu tai. Toks slėgis — anksčiau ar vėliau juk turi pratrūkti.
— O tai kas ten buvo ryte — škotiškas rūkas?
— Ir tu vadini tai audra? Ten buvo audra stiklinėje. Kalbu apie
tikrą audrą, vyručiai. Tokią kaip iš pavydo išprotėjusi boba, nuo ku­
rios tau pasišiaušia plaukai, kuri voš tau per snukį taip, kad apsilaižy­
si, o iš kelnių liks skutai, dar nespėjus pasakyti: „Nagi, meilute, aš tik
juokais tave pavadinau jos vardu.“
Vyrai pradėjo kvatotis. Nikolui, drybsojusiam ant savo gul­
to, tas juokas nuskambėjo it artėjančios audros pranašas. Dangus
niaukstėsi. Džounsas buvo teisus. Audra tikrai bus. Nikolas jautėsi
kažkoks įsitempęs, neramus, lyg būtų prisigėręs per daug arabiškos
kavos. Tai tik audra, ramino jis save.
Nikolas vėl prisiminė jos blyškų veidą, nušviestą mėnesienos.
Jos žvilgsnyje nebuvo nei kvietimo, nei koketiškumo. Ji ne iš tų
moterų, kurios santuokinę vienatvę kompensuotų flirtu. Vis dėlto
kažkas tame žvilgsnyje buvo. Kažkas, kas liudijo, kad jie vienas kitą
supranta. Ryšys. Ji jį suprato. Būtent taip jis jautėsi.
— Velniop viską, — pasakė Nikolas garsiai, nuleisdamas kojas
nuo gulto.
Jis visai neketino kalbėti, todėl kai kojomis pasiekė grindis, stai­
ga susidrovėjo.
— Kas nutiko, Nikolai, mylimasai? — kreipėsi Džounsas Vel­
sietis, padėdamas į šalį laiškus. — Ar per smarkiai susiveržei korsetą?
O gal pastaruoju metu suėmei nepakankamai daug žmonių?
Nikolas užsimerkė. Jo akys buvo it smėlio pripiltos ir perštėjo.
Nors ir jautėsi pervargęs, miegoti negalėjo. Kartais miegas jį suimda­
vo dieną, bet vos tik priguldavo ir atsipalaiduodavo, miegai kaipmat
išsilakstydavo. Likdavo tik apsunkę akių vokai ir kenčianti siela. Kaip
aš galiu taip galvoti, klausdavo jis savęs. Aš, iš visų žmonių pasaulyje.
 — Galvą skauda, — pasakė jis, trindamasis kaktą. — Viskas
dėl to slėgio.
Nikolas buvo tikras, kad nebesugeba nieko jausti. Buvo taip
iškamuotas karo siaubų ir netekęs tiek daug artimų žmonių, kad,
kaip ir daugum a kitų vyrų, tiesiog užsidarė savyje. Dabar, privers­
iąs kitaip pažvelgti į savo elgesį, suprato, turbūt niekada nemylėjęs
savo žmonos, tiesiog pasidavęs lūkesčiams, įsitikinimui, kad vesti
reikia. O kai ji pasakė apie jų elgesio pasekmes, tiesiog privalėjo su
ja tuoktis. Turi susituokti, susilaukti vaikų, pasenti. Tavo žmona
pasidarys giži dėl dėmesio stokos, o tu — dėl neišsipildžiusių sva­
jonių. Vaikai užaugs ir išsikraustys, sau pažadėję, kad tokių klaidų
liktai nedarys. Jokiems troškimams, jokiom s alternatyvoms šansų
nebuvo. Turėjai su tuo gyventi. Turbūt tamsiausiomis savo gyveni­
nio akimirkomis Nikolui būdavo sunku sau pripažinti, kad karas jį
nuo to išvadavo.
— Žinai ką, Nikai, mechanikai šįvakar organizuoja vakarėlį.
Dabar, kai jau, žinai, viskas aprimo. — Džounsas patapšnojo sieną,
prie kurios sėdėjo. — Turiu prisipažinti, kad būtų baisiai gaila pra­
leisti tokią progą ir neparodyti toms damoms, kas yra tikrasis jūrei­
viškas svetingumas. Pamaniau, gal vėliau ten užsuksiu.
Nikolas pasiėmė batą ir pradėjo jį blizginti.
— Koks tu šunsnukis, — tepasakė jis.
Džounsas Velsietis džiaugsmingai kiauktelėjo.
— Ir kas čia blogo? Tos, kurios nenorės paragauti velsietiško
kumpio, tikriausiai rimtai myli savo vyrus. Ir tai puiku. O tos, ku­
rioms jūros oras, — vyrukas reikšmingai kilstelėjo antakį, — žadina
apetitą, ar šiaip, ar taip turbūt nebūtų pasiekusios savo kelionės tikslo.
— Kaip tu taip gali, Džounsai. Juk jos visos ištekėjusios, dėl
Dievo meilės.
— Ir esu įsitikinęs, kad kai kurios jau yra ištekėjusios šiek tiek
mažiau, negu tada, kai tik išplaukė. Girdėjai, kas nutiko B denyje?
Aš vakar po vidurnakčio budėjau prie 6E kajutės. Ta mergiotė švie­
siais plaukais — tikra kankynė. Nedavė man ramybės. Tai išeina, tai
pareina, tai vėl išeina, tai vėl pareina... „M an čia tik reikia nubėgti iki
tualeto“ , o chalatas prasegtas. Č ia mes, vyrai, esame aukos.
Džounsas teatrališkai sumirksėjo. Nikolas vėl ėmėsi savo batų.
— Nagi, Nikolai, nebūk toks griežtas ir teisingas. Jeigu tau pa­
tinka gyventi pagal taisykles, visai nereiškia, kad mes negalime bent
šiek tiek pasidžiaugti.
— Verčiau palikit jas ramybėje, — pasiūlė jis, o ištarus žodžius
pasitiko nepritarimo šūksniai.
Jam kėlė nerimą suvokimas, kad nepagarba moterims vis didė­
jo, net ir tarp tų vyrų, kurie Nikolui atrodė garbingi.
— O tu verčiau truputį pasilinksmintum. Va, Lidersas sakė,
kad eis su manim, ar ne, vyruti? Ir Brentas, ir Fartingas. Prisidėk prie
mūsų. Tada bent jau būsi tikras, kad mes gražiai elgiamės.
— Man budėjimas.
— Tai aišku. Stovėsi prispaudęs ausį prie kajutės durų ir klau­
sysiesi, kaip merginos ten ilgesingai dūsauja. —‘ Jis sukikeno ir šoko
į savo gultą. — Nagi, Nikolai. Juk jūrų pėstininkams irgi galima šiek
tiek pasilinksminti. Klausyk, tiesiog žiūrėk į visa tai, ką mes darom,
kaip į savotišką patarnavimą. Imperijos moterų paslaugoms. Tautos
naudai.
Plačiu rankos mostu atidavęs pagarbą, Džounsas vėl atsigulė.
Kol Nikolas sugalvojo, kaip jam atsikirsti, Džounsas jau miegojo, o
jam tarp pirštų tebesmilko cigaretė.

Pakilimo denyje boksavosi vyrai. Kažkas buvo aptvėręs ringą

ten, kur kadaise stovėjo bombonešiai, ir tame ringe Denis Timsas be
pasigailėjimo talžė kažkokį jūreivį. Jo nuogas torsas buvo raumenin­
gas ir įsitempęs. Ringe jis judėjo be jokio grakštumo ir ritmo. Atrodė
it automatas, naikinimo mašina, be paliovos mosuojanti kumščiais,
kol jaunasis jūreivis, kuris visaip rangydamasis bandė jo išvengti, pa­
s idavė ir buvo be sąmonės išvilktas iš ringo. Po keturių raundų buvo
.lišku, kad Tim so pergalės neišvengiamos, ir susirinkę vyrai bei nuo­
takos nebeturėjo jokio noro jam ploti.
Franse, kuri negalėjo prisiversti žiūrėti, stovėjo atsukusi jiems
nugarą. Besiboksuojantis Timsas jai pernelyg aiškiai priminė tą vaka­
rą, kai įvyko „incidentas“ su Džina. Jo galingi mostai ir kietai sukąs-
li dantys, kai talžydavo glebų vis kitos aukos kūną, dvelkė kažkuo,
nuo ko net ir tokiame karštyje ją nukrėtė šiurpas. Jiedviem su Džina
atsisėdus, Franse pagalvojo, kad gal draugės labui joms reikėtų pasi­
ieškoti vietos kur nors tolėliau, bet iš nekalto Džinos susidomėjimo
suprato, jog tą lemtingą vakarą Džina buvo pernelyg girta ir neprisi­
minė, ką matė Timsas ir kas jai nutiko.
— Tikiuosi, jie neperkais, — pasakė Džina, susirangydama ša­
lia Margaretos.
Ji niekaip nerado sau vietos ir pastarąją valandą kursavo tarp
ringo ir jų kėdžių.
— Girdėjot? Vanduo baigėsi.
Margareta pažvelgė į ją.
— Kaip tai?
— Ne geriamasis. Bet siurblys neveikia, kaip turėtų, todėl nega­
lima nieko plauti — nei galvos, nei drabužių, nieko, kol jo nepatai­
sys. Tik kritiniais atvejais ir tik normuotas kiekis. Gali įsivaizduoti?
Tokiu oru! — Ji vėdavosi ranka. — Pamatytum, kas darosi prausy­
klose. Ta Irena Karter įsivaizduoja esanti didelė ponia, bet būtum ją
išgirdusi, kai duše nustojo bėgti vanduo. Net Deniui Timsui būtų
užkaitusios ausys.
Per pastarąją savaitę Džina atgavo gerą nuotaiką ir jos nesiliau­
jantis tarškėjimas, kuriame nebuvo verta ieškoti kokios nors logikos,
liejosi nauja jėga.
— Girdėjai, kad Avisė ketina susiremti su Irena dėl „Viktorijos“
karalienės titulo? Šiandien po pietų vyks gražiausių kojų konkursas.
Avisė nuėjo į lagaminų saugyklą ir paprašė pareigūno, kad leistų jai
pasiimti savo geriausius aukštakulnius. Su keturių colių kulnais, iš
tamsiai žalio aksomo, kad derėtų prie maudymosi kostiumėlio.
— A.
Smūgį iš apačios Timsas palydėjo kabliu iš kairės. Tada dar kar­
tą. Ir dar.
— Tau viskas gerai, Mege?
Franse padavė Margaretai ledus, kuriuos jau kelias sekundes lai­
kė ištiesusi, ir vogčiomis susižvalgė su Džina.
— Čia juk ne dėl vaikelio?
Margareta atsisuko į jas.
— Ne, man viskas gerai. Tikrai.
Bet ji vengė draugių žvilgsnių.
— Žiūrėkit, Denis ir vėl laimėjo. Einu, pažiūrėsiu, gal kas norės
su manim lažintis. Tik nemanau, kad kas nors statytų prieš jį. Tik
jau ne šiandien.
Džina atsistojo, pasitaisė sijoną ir nustriksėjo prie kitų žiūrovų.
Margareta ir Franse sėdėjo tylėdamos, įbedusios akis į savo le­
dus. Tolumoje jos pamatė plaukiantį tanklaivį ir nusekė jį akimis, iki
tas išnyko už horizonto.
— Tai kas yra?
Margareta dirstelėjo į laišką, kurį laikė rankoje, veikiausiai tik
dabar supratusi, kad buvo matyti ant voko užrašytas adresato vardas.
Franse nieko nesakė, bet jos žvilgsnyje buvo matyti klausimas.
— Ar ketinai... išmesti jį į vandenį?
Margareta pažvelgė į smaragdines bangas.
— Tai... būtų labai gražu. Vieno mano paciento mylimoji žuvo
per bombardavimą Vokietijoje. Jis jai parašė atsisveikinimo laišką,
mes įdėjome jį į butelį ir išmėtėme per laivo-ligoninės bortą.
— Ketinau jį išsiųsti, — staiga tarė Margareta.
Franse vėl žvilgtelėjo į voką, norėdama pasitikrinti, ar teisingai
perskaitė vardą. Tada nieko nesuprasdama pažvelgė į Margaretą. Ji
išgirdo, kaip jom s už nugarų kilo triukšmas, nes kažkas nutiko ringe,
bet neatitraukė akių nuo Margaretos.
— Aš melavau, — prisipažino Margareta. — Leidau tau supras-
li, kad ji mirusi, bet taip nėra. Ji mus paliko. Beveik prieš dvejus su
puse metų.
— Tavo motina?
— Aha. — Ji pamojavo laišku. — Net nežinau, kam apskritai
pradėjau apie tai kalbėti.
Tada Margareta pradėjo pasakoti, iš pradžių tyliai, o paskui jai
jau buvo nebesvarbu, ar kas nors klausosi, ar ne.
Kad jie jautėsi priblokšti, būtų per švelniai pasakyta. Vieną die­
ną jie grįžo namo ir rado ant viryklės kunkuliuojančią vakarienę,
marškiniai buvo tvarkingai išlyginti, grindys iššluotos ir išblizgintos,
laip pat buvo paliktas raštelis. Ji rašė, kad daugiau nebegalėjo viso
lo apsikęsti. Palaukė, kol Margaretos broliai grįš iš karo, o Danieliui
sueis keturiolika ir jis taps vyru, taigi dabar manė, kad jos darbas
atliktas. Ji visus juos mylėjo, bet norėjo bent šiek tiek pagyventi ir
sau, kol tam dar buvo laiko. Ji vylėsi, kad jie supras, bet iš tikrųjų to
nesitikėjo. Paprašė Fredo Bridžmano nuvežti ją į stotį ir išnyko, pasi­
ėmusi tik lagaminą su drabužiais, dvidešimt du svarus, kuriuos buvo
susitaupiusi, ir dvi geriausias vaikų nuotraukas iš svetainės.
— Ponas Lideris iš bilietų kasos pasakė, kad ji sėdo į Sidnėjaus
traukinį. O iš ten galėjo dingti bet kur. Tikėjomės, kad ji grįš, kai
bus tam pasirengusi. Bet ji taip ir negrįžo. Sunkiausiai į tai sureagavo
1)anielis.
Franse suėmė Margaretos ranką.
— Kai vėliau viską apgalvojom, aišku, kad visi supratom, kodėl,
lik jau buvo per vėlu. O šiaip gi niekas nekreipia į tai dėmesio. M o­
linos juk visos tokios — pervargusios, viskuo nepatenkintos, nuolat
ant visų rėkia, o paskui atsiprašinėja. Jom s nuolat skauda galvą. N ie­
kada nė nepagalvojom, kad ji gali kur nors dingti.
— Ar kada nors gavot iš jos kokių žinių?
 — Ji atsiuntė kelis laiškus, ir tėtė atrašė maldaudamas grįžti, bet
ji negrįžo, ir jis nustojo rašyti. Kai pagalvoju, tai gana greitai. Tiesiog
negalėjo apsiprasti su mintimi, kad ji jo nebemyli. Kai jie susitaikė
su tuo, kad mama neketina grįžti, broliai irgi liovėsi jai rašyti. Paskui
jis... ėmė elgtis taip, lyg ji būtų mirusi. Tai buvo paprasčiau, negu
susitaikyti su tiesa. — Margareta patylėjo. — Šiemet ji parašė tik
kartą. Matyt, aš jai primenu kažką, ką mama norėtų užmiršti. Gal
kaltę, kurios ji nenori jausti. Kartais pagalvoju, kad geriausiai būtų
tiesiog ją paleisti.
Ji sukinėjo laišką laisvąja ranka.
— Esu tikra, ji nenori tavęs skaudinti, — tyliai pratarė Franse.
— Bet man skaudu. Visą laiką.
— Bet kodėl tau nepalaikius su ja ryšio? Turiu galvoje, kai ji
sužinos, kur esi, kas žino? Gal parašys tau dažniau.
— Viskas ne dėl laiškų, — pasakė Margareta ir numetė voką
ant denio.
Fransei teko susitvardyti, kad nepultų jo gaudyti. Jai baisiai ne­
sinorėjo, kad vėjo gūsis nupūstų jį į vandenyną.
— Čia visai kas kita. Tai ji. Ji ir aš.
— Bet ji sakė, kad tave myli...
— Tu nesupranti. Aš juk jos duktė.
— Taip, bet...
— Tai kaip man dabar jaustis, žinant, jog motinystė toks baisus
dalykas, kad mano mama tik ir laukė, kada galės pabėgti? — Ištinu­
siais pirštais Margareta pasitrynė akis. — Kas bus, Franse, jeigu, kai
gims kūdikis, kai jis pagaliau bus čia, aš jausiuosi lygiai taip pat?

Buvo beveik pusė penkių, kai oras subjuro — kaip tik tada, kai
vyrai baigė boksuotis, o gal kai Tim sui pagaliau nusibodo. Sunku
pasakyti. Ant denio pasipylė pirmieji sunkūs lietaus lašai, ir moterys
bemat klegėdamos išsilakstė, dangstydamasis skrybėlėmis ir sulanks-
lytais žurnalais, greitai susimetusios savo daiktus į krepšius, it skruz­
dėlės išsislapstė apatiniuose deniuose.
Margareta grįžo į kajutę patikrinti šuns, o Franse su Džina sėdė­
jo denio valgykloje ir stebėjo, kaip lietus nuo langų nuplovė druską ir
skverbėsi pro surūdijusius rėmus. Tik kelios nuotakos ryžosi pasilikti
am denio, mat jūroje audra buvo visai kitokia negu sausumoje, todėl
net ir valgyklos teikiama priebėgą daugeliui atrodė nesaugi — kai iš
visų pusių esi atviras akimis neaprėpiamai banguojančiai, papilkėju­
siai jūrai, nuo kurios trapaus žmogaus gyvenimo neskiria niekas, iš
pietų atskubant nepermaldaujamiems audros debesims, bet kas gali
pasijusti nesaugiai.
Išsikalbėjusi Margareta lyg ir pasijuto geriau. Ji šiek tiek pa­
verkė, kaltindama kūdikį, o paskui kelis kartus šypsodamasi už tai
atsiprašė. Franse jautėsi bejėgė. Ji norėjo papasakoti Margaretai apie
savo šeimą, bet tuomet būtų reikėję dar daug ką paaiškinti, o tam
ji nebuvo pasiruošusi, net ir kalbėdama su Margareta. Franse verti­
no jos draugystę, todėl jautėsi pažeidžiama. Be to, ją kamavo bloga
nuojauta. Ji sukiojo metalinį šaukštelį tuščiame puodelyje, klausyda­
masi, kaip dejuoja laivas ir kaip vienas į kitą trinasi metalo lakštai,
it tektoninės plokštės prieš žemės drebėjimą. Lauke liūdnai žvangėjo
grandinės, o lietus upeliais sruvo nuo denio.
Ji spėliojo, kur jis dabar galėtų būti. Gal miega? Mąsto apie
savo vaikus? Savo žmoną? Kaip Margaretos draugystė į jos gyvenimą
įnešė naujų emocijų, taip ir mintys apie jūrų pėstininko šeimą joje
sužadino naują jausmą, dėl kurio ją užplūdo gėda.
Ji pavyduliavo. Pirmą kartą tai pajuto tą vakarą, kai Margareta
per radiją kalbėjosi su Džo. Klausydamasi jų pokalbio, pamačiusi,
kaip Margareta nušvito, išgirdusi vos kelis žodžius, Franse suvokė,
koks didelis vakuumas susidaręs jos pačios gyvenime. Ji pajuto liū­
desį, kurio tąkart negalėjo nuraminti net ir vandenynas. Dabar šį
netekties jausm ą dar labiau sustiprino mintys apie jūrų pėstininką ir
jo šeimą. Apie jį Franse mąstė kaip apie draugą, artimą sielą. Nieko
daugiau iš vyro ji ir nebūtų norėjusi. Tačiau dabar suprato, kad viskas
peraugo į kažką daugiau, ir ją kamavo įkyrus išsiskyrimo jausmas.
Ji mąstė apie savo vyrą, Čalkį Makenzį. Kai su juo susipažino,
nieko panašaus nejautė. Franse padėjo šaukštelį ir prisivertė pažvelgti
į kitas moteris. Aš to nedarysiu, pasakė ji sau. Nėra jokios prasmės
trokšti to, ko negali turėti. To, ko niekada nebeįstengsi turėti. Ji pri­
siminė kelionės pradžią, kai jai užteko vien to, kad iškeliavo. Juk tada
ji buvo visai patenkinta.
— Virėjas sako, kad audra nebus labai smarki, — pranešė Dži­
na, grįždama prie stalo su dviem puodeliais arbatos. Atrodo, ji dėl to
buvo nusivylusi. — Panašu, kad smarkiau ir nelis. Apmaudu. Man
tas supimas, kai plaukėm per įlanką, visai patiko. Aišku, kai viduriai
nustojo virtę lauk. Tai va, bet jis sakė, kad kai išplauksim į kitą Sueco
kanalo pusę, dar prisižiūrėsim blogo oro.
Franse jau buvo apsipratusi su Džinos entuziazmo priepuoliais.
— Nemanau, jog dar kas nors, be tavęs, meldžia, kad tik labiau
subjurtų oras.
— O aš norėčiau. Noriu pamatyti-tikrą audrą. Kad turėčiau ką
papasakoti Stenui. Žinau, kad tokiame dideliame laive nelabai kas
jausis, bet norėčiau sėdėti čia ir viską stebėti. Vis šis tas įdomesnio,
žinai? Kaip filmas, tik tikras. Nes man jau darosi truputį nuobodu.
Franse užsižiūrėjo pro langą. Kažkur labai toli dangų nušvie­
tė žaibai. Lietus sustiprėjo ir taip garsiai plakė metalinį stogą, kad
jos vargiai galėjo susikalbėti. Kitoje valgyklos pusėje kelios nuotakos
rodė į horizonto pusę.
— Nagi, Franse. Negi tau tikrai niekas neįdomu? Tik pažiūrėk
į tą žaibą! Tik nesakyk, kad nuo to vaizdo tau nė kiek, na, žinai... —
Džina pasimuistė ant kėdės. — Tu tik pažiūrėk.
Franse pamėgino pažvelgti į škvalą Džinos akimis, pasiduoti jo
netramdomai energijai, šviesai, įkrovai. Bet per daugelį metų įsise­
nėję įpročiai buvo stipresni, ir kai ji atsisuko į Džiną, jos atsakymas
buvo ramus ir pamatuotas.
 — Žiūrėk, kad neprisišauktum bėdos, — pasakė ji.
Bet Džina ir toliau žvelgė į tolumoje šėlstančią audrą.

Jos stoviniavo valgyklos tarpduryje, laukdamos, kol šiek tiek ap­

rims lietus, kad galėtų greitai nubėgti prie liuko, vedančio į jų kajutę,
kai pasirodė jūreivis. Jis įvirto vidun pro duris, visas peršlapęs, nors
deniu ėjo visai neilgai, o kartu su juo vidun įsiveržė vėsaus, drėgno
oro gūsis.
— Ieškau tokios Džinos Kaslfort, — pasakė jis, žiūrėdamas į
popieriaus lapelį. — Džinos Kaslfort.
Jo balso tonas nežadėjo nieko gero.
— Tai aš, — atsiliepė Džina, stverdama jūreivį už rankos. — O
kam?
Jo veido išraiška buvo neįskaitoma.
— Jūs kviečiama pas kapitoną, ponia.
Džina sustojo it įkirsta, o jis kreipėsi į Fransę, lyg Džinos ten
nė nebūtų:
— Ji viena iš jaunesniųjų, ar ne? Man buvo pasakyta, kad būtų
geriau, jeigu kas nors ateitų kartu su ja.
Sie žodžiai užkirto kelią bet kokiems klausimams. Jos nusekė
paskui jį, ir vėliau Franse pagalvojo, kad ta trumputė kelionė jai
prailgo kaip niekas kitas gyvenime. Visiškai užmiršusios apie lietų,
jos nuskubėjo per pagrindinį denį, praėjo torpedų sandėlį ir užlipo
laiptais, iki pasiekė dūris. Jūreivis garsiai į jas pabeldė. Kai pasigirdo
„Įeikite“ , jis atidarė duris, atsitraukė ir praleido jas vidun. Kažkuriuo
metu Džina įsitvėrė Fransės rankos ir dabar stipriai ją spaudė.
Toje patalpoje su langais iš trijų pusių buvo kur kas šviesiau
negu siaurame koridoriuje, ir jos prisimerkė. Prie vieno lango jos
įžiūrėjo trijų žmonių siluetus. D u iš jų stebeilijo į jas. Franse išsiblaš­
kiusi pastebėjo, kad grindys išklotos kilimu, kurio nebūtum radęs
jokioje kitoje laivo patalpoje.
 Ji sunerimo pastebėjusi, kad pakviestas ir kapelionas, o paskui
atpažino budėtoją, kuri jas anąsyk užklupo variklių skyriuje. Fransę
staiga nukrėtė šiurpas.
Džina žvalgėsi į priešais ją sėdinčius paniurusius žmones ir pra­
dėjo konvulsyviai drebėti.
— Jam kas nors atsitiko? — paklausė ji. — O , Dieve, tai ar
dabar man pasakysit, kad jam kažkas atsitiko? Ar jam viskas gerai?
Sakykit, ar jam viskas gerai?
Kapitonas susižvalgė su kapelionu, tada žengė pirmyn ir padavė
Džinai telegramą.
— Labai apgailestauju, mieloji, — pasakė jis.
Džina pažvelgė į telegramą, tada į kapitoną.
— Ar čia G , ar C? — paklausė ji, pirštu vedžiodama raides. —
Perskaityk, — paprašė, brukdama telegramą Fransei.
Merginos rankos taip drebėjo, kad net girdėjosi, kaip šnara te­
legrama.
Franse paėmė lapelį kaire ranka, dešiniąja vis dar laikydama už
rankos Džiną. Dabar ši taip spaudė F-ransės. ranką, kad net pirštų
galiukai pamėlo.
Telegramos turinį ji suvokė dar iki garsiai ją perskaitydama. Žo­
džiai iš jos burnos biro it akmenys.
— „Girdėjau apie tavo elgesį laive. Mums ateities nėra.“ —
Franse sunkiai nurijo seiles. — „Esi nelaukiama, nebeplauk.“
Džina kurį laiką spoksojo į telegramą, paskui atsigrįžo į Fransę.
— Kaip tai? — kurtinančioje tyloje nuskambėjo jos klausi­
mas. — Perskaityk dar kartą.
Franse troško, kad būtų buvęs būdas kaip nors tuos žodžius su­
švelninti.
— Nieko nesuprantu, — pasakė Džina.
— Naujienos keliauja iš laivo į laivą, — tyliai prakalbo budė­
toja. — Matyt, kas nors bus prasitaręs jūreiviams iš kito lėktuvnešio,
kai buvome sustoję Ceilone.
 — Betgi niekas nežinojo, išskyrus jus...
— Kai kalbėjomės su jūsų vyro vadovybe dėl telegramos pa­
tvirtinimo, jie pasakė, kad jam sukėlė nerimą žinios apie jūsų nėštu­
mu. — Ji patylėjo. — Kaip suprantu, įvertinus tam tikras datas, jis
lėvu būti tiesiog negalėtų.
Fransei ta moteris pasirodė žiauri. Atrodė, lyg būtų mėgavusis
galimybe dar labiau įskaudinti Džiną. Lyg to, kas pasakyta telegra­
moje, būtų per maža.
Džina išbalo.
— Bet aš nesu nėščia, tai buvo...
— Kaip suprantu, šiomis aplinkybėmis tai nėra labai svarbu.
— Bet aš neturėjau jokios galimybės jam visko paaiškinti. Turiu
su juo pasikalbėti. Jis ne taip viską suprato.
Tada įsikišo Franse:
— Tai buvo ne jos kaltė. Užtikrinu jus. Tai buvo nesusipratimas.
Iš budėtojos veido buvo aišku, kad tokių paaiškinimų ji yra pri­
siklausiusi pakankamai. Vyrai atrodė sumišę.
— Apgailestauju, — įsiterpė kapitonas, — bet mes pasikalbė­
jome su Raudonuoju Kryžiumi ir bus pasirūpinta, kad jūs būtumėte
grąžinta į Australiją. Būsite išlaipinta...
Tada Džina kietai suspaudusi kumščius it uraganas metėsi ant
budėtojos.
— Tu, karve! Sena sušikta karve!
Iki Franse spėjo įsikišti, ant budėtojos galvos pasipylė smūgiai.
— Kerštinga sena kekše! T ik dėl to, kad neturėjai prie ko prisi­
kabinti! — rėkė Džina.
Atrodė, kad ji nė nemato vyrų, kurie bandė ją atplėšti nuo bu­
dėtojos, ir negirdi Fransės maldavimų.
— Aš nieko blogo nepadariau! — šaukė Džina, o skruostais jai
sruvo ašaros.
Franse su kapelionu išraudusiais veidais bandė ją nulaikyti.
— Aš nieko blogo nepadariau! Turite pasakyti Stenui!
 Atrodė, kad patalpoje visiškai neliko oro. Net ir kapitonas atro­
dė priblokštas. Jis žingtelėjo atgal.
— Ar nuvesti jas atgal, sere?
Franse pamatė, kad vidun vėl įžengė jas atlydėjęs jūreivis. Džina
nuščiuvo. Kapitonas linktelėjo galva.
— Būtų geriausia. Vėliau... kai viskas šiek tiek aprims... su ju­
mis kas nors pasikalbės apie... reikalus.
— Sere, — sunkiai kvėpuodama tarė Franse, apsikabinusi dre­
bančią Džiną. — Su visa derama pagarba, bet baisiai jai pakenkė­
te. — Pati negalėdama tuo patikėti, ji papurtė galvą. — Ji tėra aplin­
kybių auka.
— Jūs slaugė, o ne advokatė, — sušnypštė budėtoja, viena ran­
ka susiėmusi už kruvinos galvos. — Aš viską mačiau. O gal jūs jau
užmiršot?
Buvo per vėlu. Kai Franse vedė Džiną, kurią iš kitos pusės pri­
laikė jūreivis, iš kapitono kajutės, nugirdo budinčiąją sakant:
— Tiesą pasakius, manęs tai visai nestebina. — Moters balsas
buvo irzlus ir buvo aišku, kad ji mėgina pateisinti savo veiksmus. —
Su kaupu buvau prisiklausiusi dar iki išplaukiant. Mane juk įspėjo.
Visos tos australietės vienodos.
 14

Jeigu gaunate artimojo ar draugo, kuris tarnauja armi­

joje, asmeninius daiktus, tai visai nereiškia, kadjis žuvo
arba dingo be žinios... Tūkstančiai vyrų, prieš išvykdami
į užsienį, supakavo didžiųjų savo asmeninių daiktų dalį
ir paprašė juos išsiųsti namo. Oficialus patarimas jums:
neverta nerimauti sulaukus tokio siuntinio, nebent iš ofi­
cialių šaltinių gautumėte artimiesiems skirtų laiškų arba
telegramų.
„Daily Mail“, pirmadienis,
1944 m. birželio 12 d.

Dvidešimt trys dienos laive

Džina iš laivo buvo išlaipinta per trumpą neplanuotą sustojimą

Kočyje. Daugiau niekam nebuvo leista išlipti, tik kelios nuotakos
stebėjo, kaip ji įlipo į nedidelę motorinę valtį ir, stengdamasi į jas
nežiūrėti, nuplaukė kranto link. Salia jos sėdėjo Raudonojo Kryžiaus
pareigūnė, jos rankinukas ir lagaminas buvo sudėti kitame gale. Dži­
na joms nepamojavo.
Franse, kuri guodė Džiną tą pirmą vakarą, kol jai praėjo isterija
ir išdžiūvo ašaros, paskui sėdėjo su ja, stebėdama, kaip ši apniuko,
ir nesėkmingai mėgino sugalvoti, kaip būtų galima ištaisyti padėtį.
Margareta netgi išsireikalavo priėmimo pas kapitoną. Vėliau ji pasa­
kojo, kad Haifildas buvo labai malonus, bet jeigu vyras Džinos nebe­
nori, jis, kapitonas, čia nelabai ką gali padaryti. Nors jis ir nepasakė,
kad „tvarka yra tvarka“, bet būtent tai turėjo omenyje. Būtų gerai
nusukti tai prakeiktai budėtojai sprandą, dar pasvarstė ji.
— Galėtume parašyti jos vyrui, — pasiūlė Franse.
Bet būtų reikėję labai daug aiškinti, o visos tiesos jos nebūtų
galėjusios atskleisti. Ir ką apskritai galima sakyti?
Kol Džina miegojo, jiedvi parašė laišką, kuris joms pasirodė ir
teisingas, ir diplomatiškas. Ketino jį išsiųsti kitą kartą laivui sustojus
paimti pašto. Abi žinojo, nors nė viena to ir nepasakė, kad tai vargu
ar ką nors pakeis. O dabar jos, prisidengusios nuo saulės akis, jau var­
giai įžiūrėjo valtį, kuri sustojo prie molo. Džinos laukė du žmonės,
kurie nuo saulės slėpėsi po kažkuo panašiu į skėtį. Vienas iš jų paėmė
Džinos bagažą, kitas padėjo jai išlipti į krantą. Iš taip toli daugiau
nieko nebuvo galima įžiūrėti.
— Aš dėl to nekalta, — pasakė Avisė, kai tyla pradėjo slėgti. —
Nereikia į mane taip žiūrėti.
Margareta nusišluostė akis ir nuėjo vidun.
— Baisiai liūdna, — atsiduso ji. • ----
Franse nesakė nieko.

Ji nebuvo nei graži, nei juo labiau maloni. Bet kelias kitas die­
nas kapitonas Haifildas negalėjo užmiršti Džinos Kaslfort veido. Si
situacija jį privertė jaustis lygiai taip pat nepatogiai, kaip ir išlaipi­
nant į krantą karo belaisvius ir išsiunčiant juos į įkalinimo vietą. Tų
žmonių veiduose būdavo matyti tas pats bejėgis pyktis, neviltis ir
galų gale niūri rezignacija.
Kelis kartus jis savęs klausė, ar pasielgė teisingai. Tos nuotakos
stojo viena už kitą mūru, ir jį iki šiol persekiojo tylus pyktis, kurį
išgirdo slaugės balse: „Jūs jai labai pakenkėte.“ Bet ką gi dar būtų ga­
lėjęs padaryti? Budėtoja buvo visiškai tikra dėl to, ką matė. Jis turėjo
pasitikėti savo įgula. Juk pats juos įspėjo, kad tokio elgesio netole­
ruos. Be to, jeigu jos vyras nebenori, tai jie čia nieko nebegali pakeisti.
 Ir vis tiek, prisiminęs tuos du veidus — aukštosios merginos,
kuri taip aistringai jį apkaltino, ir nesumeluotą tos mergaitės sielvar-
lą, Haifildas negalėjo negalvoti apie tai, ar ne per daug iš tų moterų
reikalavo, — taip toli keliauti pasikliaujant tokiu menku pažadu.
Statyti jas prieš tokią pagundą. Jeigu apskritai tos pagundos būta...
Dar vienos merginos išlaipinimas iš laivo aptemdė visų nuotai­
ką. Jis aiškiai matė, kad nuotakos dar niekada nesijautė tokios ne­
saugios. Kai jis vaikštinėdavo po denius, šnairuodavo į jį, lyg būtų
bijojusios, kad kapitonas gali skirti joms tokią pačią lemtį. Kapelio­
nas per pamaldas bandė jas nuraminti keliais atsargiai parinktais žo­
džiais, bet tai merginas paskatino tik dar labiau nerimauti. Budėtojos
lapo atstumtosiomis. Sužinojusios apie tai, kaip viena iš prižiūrėtojų
pasielgė su Džina, nuotakos įvairiausiais būdais reiškė jom s savo pa­
nieką, kai kurios netgi labai iškalbingai, ir net kelios budėtojos buvo
atėjusios pas jį apsipylusios ašaromis.
Prieš kelias savaites visoms būtų liepęs susiimti. Dabar jam
buvo gaila tų moterų. Apie nusižengimus čia nebuvo ko nė kalbėti.
Juk nuotakos leidosi ne į kažkokį nuotykį. Jos neturėjo jokios galios.
O toks bejėgiškumas galėjo sužadinti neįprastas emocijas tiek joms,
tiek prižiūrėtojams.
Be to, jis turėjo ir kitų rūpesčių. Laivą, lyg šis būtų išgirdęs apie
laukiantį likimą, ištiko net keli gedimai. Užsikirto vairas, todėl teko
skubiai perjungti į vairavimą gariniu varikliu, ir tai jau trečią kartą per
pastarąsias dešimt dienų. Ir toliau trūko vandens, o mechanikai nie­
kaip nesugebėjo išsiaiškinti, kodėl vis gedo vandens gėlinimo siurblys.
Adene jis turėjo paimti dar keturiolika civilių keleivių, įskaitant G i­
braltaro gubernatorių su žmona, kurie lankėsi uoste, kad pargabentų
juos į rezidenciją, tačiau dabar jau nebeišmanė, kaip reikės jais visais
pasirūpinti. Be to, jam darėsi vis sunkiau nuslėpti šlubavimą. Vakar
Dobsonas reikšmingai paklausė, ar jam kas nors negerai, ir Haifildas
buvo priverstas visu svoriu atsiremti ant nesveikosios kojos, nors ji
tvinkčiojo taip smarkiai, kad jam teko prikąsti lūpą, idant nesudejuo­
tų. Jau ketino eiti į medicinos punktą ir pasiieškoti kokių nors vaistų,
juk turėjo raktus. Tik kad neturėjo jokio supratimo, kokių vaistų rei­
kėtų, ir susiraukė vien nuo minties, kad gali sau tik dar labiau pakenk­
ti. Dar trys savaitės, pasakė jis sau. Dar trys savaitės, jeigu tik ištversiu.
Kaip tik dėl to jis ir nusprendė surengti šokius. Juk geras kapi­
tonas turėjo padaryti viską, ką galėjo, kad jo keleiviai jaustųsi laimin­
gi ir patenkinti. Siek tiek muzikos ir gerai prižiūrimo bendravimo vi­
siems išeis tik į naudą. Jis tai jau tikrai išmanė apie diversijos naudą.

Modė Gon jautėsi nekaip. Gal kalta buvo slegianti atmosfera

kajutėje, kuri be kunkuliuojančios energija Džinos atrodė kažkokia
ištuštėjusi. O gal tiesiog savo padarė kelios savaitės prasto maisto ir
karščio. Kalytė prarado apetitą ir pasidarė vangi. Ją menkai tedomino
kelionės į tualetą ir vėlyvi pasivaikščiojimai po denį. Nebeuodė drus­
kingo jūros oro, kol jos nešdavosi ją kuo nors pridengusios. Modė
Gon sulyso ir atrodė labai jau lengvutė,, net nebūvo už ko paimti.
Franse sėdėjo ant gulto ir viena ranka švelniai glostė Modės
Gon galvą, kol ši šnarpšdama migdėsi, primerkusi pabalusias akis.
Kartais, turbūt prisiminusi, kad Franse šalia, ji pavizgindavo uodegą,
lyg šitaip būtų jai dėkojusi. Miela senutė.
Margaretą graužė kaltės jausmas. Nereikėjo jos neštis į laivą, pasa­
kė ji Fransei. Derėjo pagalvoti apie tai, kad bus karšta, kad šuo čia visą
laiką bus uždarytas, ir palikti ją namuose, kuriuos ji pažinojo, su tėvo
šunimis ir neaprėpiamomis žaliomis pievomis, kur buvo tokia laimin­
ga. Franse suprato, ką iš tikrųjų reiškė tas Margaretos nerimas: jeigu
nesugebu pasirūpinti netgi šunimi, tai kas bus, kai atsiras kūdikis?
— Eikime pavedžioti ją viršuje, — pasiūlė Franse.
— Kur? — Margareta net pakilo nuo gulto.
— Įdėsim ją į tavo krepšį ir užklosim skara. Už prausyklos yra
pabūklų bokštelis. Ten niekas niekada neina. Mes ten pasėdėsim, o
Modė galės pasidžiaugti dienos šviesa ir pakvėpuoti grynu oru.
 Ji matė, kad Margaretai ta mintis nelabai patiko, bet nebuvo iš
Im rinktis.
— Gal nori, kad aš ją ten nuneščiau? — pasisiūlė Franse, maty-
dima, kokia pavargusi Margareta. Matyt, tąnakt ir vėl neišsimiegojo.
— Galėtum? Aš per tą laiką nusnūsčiau.
— Pabūsiu su ja ten kaip galėdama ilgiau.
Ji greitai nužingsniavo C deniu, žinodama, kad jeigu atrodys
ūmi ir pasitikinti savimi, niekas jos nesustabdys. Dabar net kelios
nuotakos dirbo laive įvairius darbus kanceliarijoje ir netgi virtuvėje.
Kili kurios įstojo į neseniai įsteigtą tapybos būrelį, todėl prieš dvi
svaitės ant denio būtum galėjęs pamatyti tik laive tarnaujančias mo­
teris, o štai dabar čia vaikštinėjančios nuotakos nieko nebestebino.
Franse atidarė nedidelį liuką, tada palenkė galvą, išlindo lauk
Ii parėmė jį, kad neužsidarytų. Diena buvo šviesi, o karštis visai pa­
kenčiamas. Švelnus vėjelis pakėlė nuo Fransės krepšio šilkinę skarą ir
he mat iš jo pasirodė juoda nosytė, kuri smalsiai uodė orą.
— Keliauk, senute, — sumurmėjo Franse. — Pažiūrėsim, gal
Mi tau padės.
Po kelių minučių Modė Gon suėdė sausainį ir gabaliuką šoni­
nės, ir tai buvo pirmieji kąsneliai per dvi dienas.
Taip su šuniu skreite Franse prasėdėjo beveik valandą, stebė­
dama, kaip apačioje plakasi bangos, klausydamasi pokalbių nuotru­
pų ir retsykiais iš pakilimo denio ataidinčio juoko bei pranešimų iš
j'arsiakalbio. Ir nors jos drabužiai buvo jau kelias dienas neskalbti ir
iii rodė suplėkę, o sujudėjusi užuosdavo savo kūno kvapą, kuris vertė
j;| ilgėtis vonios, Franse žinojo, kad pasiilgs šito laivo. Ji apsiprato su
jo garsais, ir šie ją ramino. Ji nė nebuvo tikra, kad, kaip visos kitos,
Adene norėjo lipti į krantą.
Jūrų pėstininko ji nematė dvi dienas.
Prie jų durų dabar budėjo kitas jūrų pėstininkas, ir nors Franse
neįprastai ilgai klajodavo po laivą, jo taip nė karto ir nesutiko. Pa­
galvojo, ar tik jis nebus susirgęs, ir nerimavo, kas bus, jeigu jį gydyti
imsis daktaras Daksberis. Paskui liepė sau nekvailioti. Turbūt dar ge­
riau, kad jo nebematė. Ją labai sukrėtė Džinos išlaipinimas, ir tikrai
nereikėjo tokių nesąmonių, kaip kažkoks vaikiškas įsimylėjimas.
Bet maždaug po valandos, kai jau rengėsi eiti vidun, pamatė j j
ir šoko atgal. Jis atrodė išblyškęs, skirtingai nuo savo kolegų, kurią
dauguma dabar buvo įdegę Ramiojo vandenyno saulėje. Patamsėję
paakiai liudijo apie bemieges naktis, bet tai buvo jis. Vyro pečiai,
aptempti chaki spalvos uniforma, atrodė labai stiprūs, ko Franse ne­
buvo pastebėjusi, kai jis nejudėdamas stovėdavo prie jų durų. Ant
peties buvo užsimetęs daiktamaišį, ir ją tiesiog paralyžiavo mintis,
kad jis turbūt rengiasi palikti laivą.
Pati nelabai žinodama, ką daro, Franse prisispaudė prie sienos
ir, pridėjusi ranką sau prie krūtinės, klausėsi žingsnių, kai jis ėjo
pro šalį. Siek tiek paėjėjęs pirmyn jūrų pėstininkas sulėtino žingsnį.
Franse, kuriai kažkodėl užėmė kvapą, suprato, kad jis ketina susto­
ti. Paskui šiek tiek prasivėrė durys ir vos už poros pėdų pasirodė jo
veidas. Jis jai šypsojosi, o nuo tos šypsenos vyro. veidas neatrodė toks
kampuotas.
— Kaip laikotės? — paklausė jis.
Ji nežinojo, kaip jam paaiškinti, ko čia slapstosi. Pajuto, kad
rausta, ir bandė kažką suregzti, bet paskui tik linktelėjo galva.
Jis ją nužvelgė, paskui dirstelėjo į pintinę.
— Ar ten tai, ką aš ir manau? — sumurmėjo.
Išgirdus jo balsą jos oda nubėgo šiurpuliukas.
— Nelabai gerai jaučiasi, — atsakė Franse. — Pagalvojau, kad
reikia gryno oro.
— Tik jokiu būdu neikit į D denį. Ten dabar vyksta visokie
patikrinimai ir panašiai.
Jis žvilgtelėjo sau per petį, lyg norėdamas įsitikinti, kad aplinkui
nieko nėra.
— Apgailestauju dėl jūsų draugės, — pasakė jis. — Man tai
pasirodė neteisinga.
 — Ir nebuvo, — atsiliepė ji. — Ji dėl to buvo visai nekalta. Juk
ji visiškai jaunutė.
— Deja, jūrų laivynas — ne pats svetingiausias šeimininkas. —
Pėstininkas vos juntamai palietė jai ranką. — Bet jūs gerai laikotės?
Ji vėl nukaito, o jis susiprato pasitaisyti.
— Turiu galvoje jus visas. Jums viskas gerai?
— O, taip, mums viskas gerai, — atsakė Franse.
— Gal jums ko nors reikia? Daugiau geriamojo vandens? Kre­
kerių?
Ties jo akių kampučiais buvo susimetusios raukšlelės. Kai vyras
kalbėdavo, jos pagilėdavo. Matyt, tai dėl ilgalaikio druskingo oro po­
veikio, o gal dėl to, kad prisimerkęs vis žvelgdavo į dangų.
— Išvykstate? — paklausė ji, rodydama į kuprinę.
Būtų pasakiusi bet ką, kad tik jis liautųsi į ją žiūrėjęs.
— Aš? Ne... Ten mano paradinė uniforma.
— A.
— Šįvakar man vėl laisvadienis, — pasakė jis šypsodamasis, lyg
lai būtų turėję reikšti kažką gero. — Juk šokiai.
— Prašau?
— Negirdėjote? Šįvakar pakilimo denyje vyks šokiai. Kapitono
įsakymas.
— A! — šūktelėjo ji kur kas garsiau, negu būtų norėjusi. — A!
Puiku!
— Tikiuosi, prieš tai jie bent trumpam įjungs vandenį, — tarė
jis ir plačiai nusišypsojo. — Kitaip jūs, merginos, užuodusios tuks­
iančio prakaituotų jūreivių kvapą, iškart pabėgsite.
Ji žvilgtelėjo žemyn į savo susiglamžiusias kelnes, bet kaip tik
tuo metu tolumoje jis pastebėjo kažkieno siluetą.
— Pasimatysime viršuje, — pasakė jis, vėl užsidėjęs jūrų pėsti­
ninko kaukę.
Tada atidavė jai pagarbą ir nuėjo sau.
 *

Karališkųjų jūrų pėstininkų orkestras susėdo ant laildnos paky­

los šalia denio valgyklos, šiek tiek atokiau nuo pakilimo denio valdy­
mo centro, ir užgrojo „Negaliu apie tave negalvoti“ . „Viktorijos“ va­
rikliai buvo išjungti remontuoti ir laivas ramiai plūduriavo taikiuose
vandenyse. Ant denio keli šimtai nuotakų, apsivilkusios geriausiomis
suknelėmis — ar Bent jau geriausiomis, kokias jom s pavyko gauti lai­
ve, — leidosi šokti; kai kurios su vyrais, kitos, kikendamos, vienos su
kitomis. Aplink skrydžių valdymo centrą buvo sustatyti iš valgomojo
atnešti stalai ir kėdės, o prie jų sėdėjo tie, kurie negalėjo arba neno­
rėjo šokti. Aukštai Indijos danguje it pokylių salės sietynai spindėjo
žvaigždės, jūra maudėsi jų sidabrinėje šviesoje.
Pasitelkęs vaizduotę ir stengdamasis nekreipti dėmesio į pabū­
klus, randuotą denį, išklibusius stalus ir kėdes, galėjai įtikėti, kad at­
sidūrei vienoje didžiausių Europos pokylių salių. Kapitonas, pats sau
netikėtai, jautėsi patenkintas, matydamas tokį reginį, ir sentimen­
taliai, kaip pats sau pripažino, pagalvojo, kad senutė „Viktorija“ to
nusipelnė bent jau per savo paskutinę kelionę. Siek tiek pompastikos
ir puošnumo. Bent tokio pobūvio.
Vyrai, apsivilkę paradinėmis uniformomis, atrodė pralinksmė­
ję, o nuotakos, šiek tiek nepatenkintos dėl to, kad laikinai buvo už­
daryta kirpykla, taip pat pastebimai pagyvėjo, nes gavo pasimėgauti
jūros vandens dušais. Haifildas pagalvojo, kad proga pasipuošti jiems
visiems išeis į naudą. Net ir vyrams patiko pasipuikuoti savo paradi­
nėmis vasarinėmis uniformomis.
Jie sėdėjo grupelėmis arba tiesiog būriavosi ir kalbėjosi, bent
laikinai nepaisydami rangų sistemos. O ir kokio velnio, pagalvojo
Haifildas, kai viena iš budėtojų jo paklausė, ar nereikėtų liepti ran­
gams atsiskirti. Ši kelionė, šiaip ar taip, buvo neįprasta.
— Kiek laiko „Viktorijai“ reikia, kad pasipildytų degalų, kapi­
tone Haifildai?
 Šalia jo sėdėjo viena iš keleivių, smulkutė Karališkojo jūrų lai­
vyno pareigūnė, su kuria Dobsonas jį supažindino prieš pusvalandį,
ji Imvo nedidelio ūgio, tamsaus gymio ir baisiai rimta, be to, tiek
klausinėjo apie laivo techninius duomenis, kad jam knietėjo jos pa-
'.iieirauti, at tik nebus japonų šnipė. Bet jis nutylėjo. Neatrodo, kad
ji iurėjo humoro jausmą.
— O jūs nežinote? Matote, negaliu taip iš galvos pasakyti, —
sumelavo jis.
— Šiek tiek ilgiau negu vaikinams, — sumurmėjo daktaras
I )aksberis ir nusijuokė.
Norėdamas atsidėkoti už parodytą stiprybę susidūrus su van­
dens trūkumu, kapitonas Haifildas visiems pažadėjo papildomai
tomo. Kaip jis paaiškino, šiek tiek sušildyti vakaro atmosferai, page­
rinti nuotaikai. Tačiau jis pats įtarė, kad daktaras Daksberis kažkokiu
luidu jau buvo susiorganizavęs daugiau, negu jam skirtoji porcija.
Ir velniop, pagalvojo Haifildas vėl. Greitai jo čia nė kvapo
neliks. Tą vakarą koja buvo taip įsiskaudėjusi, kad jis ir pats būtų
neprieštaravęs išgerti šiek tiek daugiau. Jeigu yandens reikalai būtų
Imvę geresni, būtų pamirkęs koją šaltame vandenyje, nes tokios vo­
nios apmalšindavo skausmą, bet dabar jo laukė dar viena faktiškai
bemiegė naktis.
— Ar jum s teko tarnauti Įtartu su amerikietiškais lėktuvne­
šiais? — paklausė mažoji pareigūnė. — Mes su vienu iš jų — „Indi­
ana“ — susidūrėme Persijos įlankoje, ir turiu pasakyti, amerikietiški
laivai man pasirodė kur kas pranašesni už mūsiškius.
— D aug išmanote apie laivus, — vėl įsiterpė daktaras Daksberis.
— Na, žinoma, juk tarnavau ketverius metus.
Tačiau daktaras Daksberis elgėsi taip, lyg būtų jos negirdėjęs.
— Jūs man kažkuo primenat Džudę Garland*. Ar niekas nėra
jums to sakęs? Ar kada matėte ją tame miuzikle „Aš ir mano mergina“ ?

* Judy Garland — amerikiečių dainininkė, aktorė ir miuziklų atlikėja.

 — Bijau, kad ne.
Ir vėl, pagalvojo kapitonas Haifildas. Jam su laikinuoju daktaru
teko vakarieniauti jau kelis kartus, ir bent pusė tų vakarienių baigėsi
tuo, kad šis tas žmogus pradėdavo traukti savo baisiąsias dainuškas.
Jis tiek daug kalbėjo apie muziką ir tiek mažai apie mediciną, kad
Haifildas buvo bepradedąs manyti, ar prieš priimdamas daktarą j lai­
vą jūrų laivynas neturėjo atidžiau patikrinti jo kvalifikacijos. Vis dėl­
to kapitonas nereikalavo atsiųsti kito gydytojo, kaip būtų padaręs bet
kurios ankstesnės kelionės metu. Dėl to jį šiek tiek graužė sąžinė, bet
Daksberio išsiblaškymas jam buvo naudingas — visiškai nenorėjo,
kad koks nors pareigingas gydytojas pradėtų klausinėti apie jo koją.
Haifildas dar kartą nužvelgė besilinksminančius žmones. Or­
kestras užgrojo rilį*, ir merginos šūkčiodamos leidosi suktis išraudu­
siais veidais, smagiai kilnodamos kojas. Tada jis žvilgtelėjo į Dobsoną
ir jūrų pėstininkų kapitoną, kurie kalbėjosi su lakūnų kapitonu, su­
stoję prie gelbėjimo valčių. Jo darbas buvo atliktas. Dabar jie ir patys
susitvarkys. Vakarėliai niekada nebūvo-jo stichija.
— Aš atsiprašysiu, — tarė kapitonas, skausmingai stodama­
sis, — bet turiu sutvarkyti vieną reikalą.
Tai pasakęs jis nuėjo vidun.

— Džinai čia būtų patikę, — pasakė Margareta.

Ji sėdėjo ant patogios kėdės, kurią Denis Timsas jai atnešė iš ka­
rininkų salono, pečius apsigaubusi lengvu šaliu, ir plačiai šypsojosi.
Ji buvo puikiai išsimiegojusi, be to, nuotaiką praskaidrino ir akivaiz­
džiai atsigavusi Modė Gon.
— Vargšė Džina, — atitarė jai Franse. — Kažin ką ji dabar
veikia.
Netoliese Avisė šoko su vienu iš baltai vilkinčių karininkų. Jos

* Škotiškas ir airiškas šokis.

|tl.nikai buvo rūpestingai sušukuoti kirpykloje ir lempų šviesoje žvil­
gėjo it medus. Lieknas liemuo ir įmantrus rauktas sijonas niekuo
neišdavė jos subtilios padėties.
— Nepasakyčiau, kad šita mergina dėl to bent kiek jaudintų­
si. — tarstelėjo Margareta, galva linktelėdama Avisės pusėn.
Nepraėjus nė dviem valandoms nuo Džinos išvykimo, Avisė ant
jos gulto sukrovė savo drabužius ir batus, kuriuos buvo atsinešusi
Iš lagaminų sandėlio. Fransę tai taip įsiutino, kad jai teko valdytis,
idant nenušveistų visko žemėn.
— O kas čia tokio? — užprotestavo Avisė. — Jai juk to gulto
vis tiek nebereikia.
Ji tebešventė, nes tądien po pietų laimėjo rankdarbių konkursą,
kiniam pateikė pačios dekoruotą vakarinę rankinę. Vėliau ji mergi­
noms prisipažino, jog su tokia rankine, aišku, nė už ką niekur neitų,
bet svarbiausia buvo, kad ji nugalėjo Ireną Karter. Dabar „Viktori­
jos“ karalienės konkurse ji pirmavo dviem taškais.
— Nemanau, kad jai apskritai kas nors rūpi... — prakalbo
Franse, bet prisivertė nutilti.
— Verčiau apie tai šįvakar negalvokime, gerai? Vis tiek nieko
nebegalime pakeisti.
— Ne, — atsakė Franse.
Drabužiai Fransės niekada pernelyg nedomino, todėl kai tik ga­
lėdavo, su palengvėjimu vilkdavosi uniformą. Jai niekada nesinorėjo
būti žmonių dėmesio centre. Tačiau dabar matė, kad šalia visų šitų
išsipusčiusių moterų jos suknelė, kuri kitados jai atrodė visiškai daili,
nebemadinga. Pagauta impulso ji pasileido plaukus, kuriuos visada
sukdavo į kietą kuodą, ir spoksojo į save nedideliame veidrodyje, ne­
galėdama atsistebėti, kaip palaidi plaukai, nugulę ant pečių, švelnino
jos veidą. Bet žvelgdama į visas tas tobulas šukuosenas, kurioms pri­
reikė ne vienos valandos su suktukais ir plaukų standinimo losjonu,
Franse jautėsi nerafinuota, nedaili ir ilgėjosi plaukų smeigtukų. N o­
rėjo savo būgštavimais pasidalyti su Margareta, leisti jai nuraminti.
Tačiau pažvelgusi į prakaituotą savo draugės veidą ir išpampusį pilvą,
įspraustą į tą pačią languotą suknelę, kurią ji vilkėjo jau keturios die­
nos, Franse nusprendė prikąsti liežuvį.
— Gal tau atnešti gerti? — pasisiūlė ji.
— O , mano gražuole! Maniau, niekada nepasiūlysi, — draugiš­
kai atsiliepė Margareta. — Nueičiau pasiimti pati, bet reikės krano,
kad mane pakeltų nuo šitos kėdės.
— Atnešiu tau gazuoto vandens.
— Tu tikra palaima! Ar neketini eiti šokti?
Franse net sustojo.
— Ką?
— Nėra čia ko visą laiką sėdėti su manimi. Aš jau didelė. Eik ir
pasilinksmink.
Franse suraukė nosį.
— Man ir. čia gerai.
Margareta jai neprieštaravo.
Tačiau Franse buvo ne visai nuoširdi. Šįvakar, saugoma prie­
blandos, malonios atmosferos ir to, kad visų dėmesį buvo patrauku­
si muzika, jautė, kaip ją užvaldė kažin koks ilgesys, troškimas būti
tokia, kaip viena iš tų merginų, besisukančių šokių aikštelėje. Juk
niekas nebūtų jos už tai teisęs. Niekas net nebūtų kreipęs į ją jokio
dėmesio. Atrodo, visi suprato, kam iš tikrųjų reikėjo tų šokių, —
tik nekalta diversija, paprastas malonumas, nuvogtas po žvaigždėtu
dangumi.
Ji paėmė dvi taures su gazuotu vandeniu ir grįžo pas Margaretą,
kuri stebėjo šokančiuosius.
— Iš manęs šokėja nekokia, — prisipažino Margareta, — bet
dabar, žiūrėdama į visą šitą kompaniją, bet ką atiduočiau, kad tik
galėčiau būti jų vietoje.
Franse linktelėjo link Margaretos pilvo.
— Nedaug beliko, — pasakė ji. — O paskui fokstroto žingsniu
galėsi apsukti pusę Anglijos.
 Ji bandė save įtikinti, jog visai nesvarbu, kad jo čia nėra. Kad
gal taip ir geriau, kai ji šitaip atrodo. Jis turbūt toje minioje, šoko su
kokia dailia mergina, vilkinčia ryškiaspalve suknele ir avinčia akso­
miniais bateliais. Ji apskritai buvo taip įpratusi atstumti vyrus, kad
vis tiek nebūtų išmaniusi, kaip su juo elgtis.
Per visą savo suaugusios moters gyvenimą Franse šoko tik ligo­
ninės šokiuose, o tai buvo paprasta. Ji šokdavo arba su savo kolego­
mis, kurie paprastai būdavo jos seni draugai ir laikydavosi pagarbaus
atstumo, arba su pacientais, kuriems jautė globėjiškus jausmus ir
kurie paprastai rodydavo pagarbą „medikams“ . Ir pati nepajusdavo,
kaip patylomis primindavo, kad „saugotų tą koją“, ir vis stebėdavo,
ar jie gerai jaučiasi. Vyresnioji medicinos sesuo Odrė Maršai juokau­
davo, kad šokdama Franse atrodydavo taip, lyg būtų išsivedusi paci­
entus pasivaikščioti terapijos tikslais. Todėl ji nebūtų žinojusi, kaip
elgtis su tais pasipūtusiais, besijuokiančiais vyrais. Kai kurie iš jų taip
šauniai atrodė su savo puošniomis uniformomis, kad jai net kvapą
gniaužė. Ji nebūtų mokėjusi palaikyti tuščio pokalbio arba flirtuoti
be jokių tolesnių intencijų. Be to, šalia visų tų nuostabių apdarų
būtų drovėjusis savo paprastos melsvos suknelės.
— Labas, — staiga pasigirdo jo balsas, ir Franse pamatė jį sė­
dant šalia. — Niekur negalėjau jūsų rasti.
Jai užėmė amą. Jis ramiai žvelgė į ją tamsiomis akimis, o jo vei­
das prieblandoje atrodė švelnesnis. Franse užuodė nuo jo sklindantį
karbolio kvapą, kuris buvo įprastas jų uniformoms. Plaštakas jis laikė
ant stalo, ir jai teko tvardytis, kad neištiestų rankos.
— Gal norėtumėte pašokti? — paklausė jis.
Franse žvelgė į jo rankas, ir vien pagalvojus apie tai, kad jos gali
apkabinti ją per juosmenį, kad jis bus taip arti, ją užvaldė panika.
— Ne, — atsakė ji staiga. — Tiesą sakant, aš... kaip tik ketinau
eiti.
Jiedu kurį laiką patylėjo.
— Jau vėlu, — sutiko jis. — Tikėjausi ateiti anksčiau, bet apa­
čioje, virtuvėje, įvyko nedidelis incidentas ir mums teko eiti visko
sutvarkyti.
— Vis tiek ačiū, — padėkojo. — Tikiuosi, gerai praleisk vakarą.
Kažkas jai spaudė gerklę. Franse susirinko savo daiktus, o jis
atsistojo ją praleisti.
— Neišeik, — paprašė Margareta.
Franse atsisuko.
— Dėl Dievo meilės, moterie, visą prakeiktą vakarą sėdėjai su
manim ir mažų mažiausia, ką galėtum padaryti, tai apsukti bent vie­
ną ratą šokių aikštelėje. Leisk man bent jau pažiūrėti į tai, ką prarandu.
— Margareta, atleisk, bet aš...
— Atleisk, bet kas? Nagi, Franse. Nėra jokio reikalo dar ir tau
elgtis kaip davatkai. Pasijudink, kaip pasakytų Džina. Sušok vieną
šokį už ją.
Franse žvilgtelėjo į jį, tada į sausakimšą denį, kuriame be su­
stojimo sukosi vyrai baltomis uniformomis ir moterys spalvingomis
suknelėmis, ir nežinojo, ar bijo tos minios, ar jo artumo.
— Nagi, moterie.
Jis tebestovėjo šalia.
— Trumputį šokį, — pasiūlė jis, tiesdamas ranką. — Suteiktu­
mėte man didelį malonumą.
Bijodama prasižioti ji paėmė jo ranką.

Franse nusprendė šįvakar negalvoti, kad visa tai neįmanoma.

Kad jautė kažką, ką jausti buvo nesaugu, kaip ji ilgai save įtikinėjo.
Kad jos neišvengiamai laukė skaudžios pasekmės. Ji tik užsimerkė,
išsitiesė lovoje ir leido sau mėgautis prisiminimais apie tas akimirkas,
kurios įsirėžė jai giliai į atmintį: keturi šokiai, kurių metu jis viena
ranka laikė jos delną, o kitą buvo uždėjęs jai ant juosmens; kaip per
paskutinį šokį, nors jis ir toliau laikėsi nuo jos per pagarbų atstumą,
ji vis tiek sau ant kaklo pajuto jo kvėpavimą.
 Kaip jis pasižiūrėjo, kai leido jai išeiti. Ar jai tik pasirodė, ar jis
(ikrai nenoriai paleido jos ranką? Ar kas nors nukentėtų, jeigu ji įsi­
vaizduotų, kad taip ir buvo? Ar tikrai tame, kaip jis pasilenkė arčiau
ir tyliai jai padėkojo, buvo kažkas ypatingo?
Jautėsi priblokšta ir susigėdusi to, ką jam jautė. Tačiau supra-
lus, kad gali tai jausti, jai norėjosi dainuoti. Chaotiškos, viską nu­
stelbiančios emocijos, kurias išgyveno tą vakarą, vertė ją spėlioti, ar
nebus pasigavusi kokio jūrų viruso. Ji dar niekada nesijautė taip, lyg
būtų apimta kažkokios karštligės, nesugebanti suvaldyti savų minčių.
Franse įsikando į ranką, mėgindama sustabdyti tą isterijos burbulą,
kurį jautė kylant krūtinėje ir kuris grasino sprogti. Ji prisivertė giliai
kvėpuoti, mėgindama atgauti vidinę ramybę, kuri jai teikė paguodą
pastaruosius šešerius metus.
Juk čia buvo tik šokiai.
— Tik šokiai, — sušnibždėjo Franse pati sau, užsitraukdama
ant galvos antklodę.
Kodėl negali būti už tai paprasčiausiai dėkinga?
Ji išgirdo kažkieno žingsnius, tada vyriškus balsus. Kažkas kal­
bėjosi su jūrų pėstininku, budėjusiu prie jų durų — jaunas vaikinas
raudonais plaukais ir mieguistomis akimis. Ji gulėjo, klausydamasi
viena ausimi, spėliodama, ar nebus atėjęs laikas keistis pamainai. Pas­
kui atsisėdo.
Ten buvo jis. Kokią minutę ji sėdėjo beveik nejudėdama, norė­
dama įsitikinti, kad neapsiriko. Tada nulipo nuo gulto, o širdis krūti­
nėje daužėsi it kūjis. Ji prisiminė Džiną ir ją nukrėtė šiurpas. Galbūt
ją taip apakino susižavėjimas, kad nematė to, kas buvo jai po nosimi.
Ji priglaudė ausį prie durų.
— K ą tu manai? — kaip tik sakė jis.
— Pastarąją valandą viskas buvo ramu, — atsakė kitas jūrų pės­
tininkas, — bet nemanau, kad turi iš ko rinktis.
— M an tai nepatinka, — pasakė jis. — Visiškai nepatinka.
Franse atsitraukė nuo durų, ir vos tik spėjo tai padaryti, rankena
pasisuko ir durys tyliai virstelėjo. Pro durų tarpą pasirodė jo veidas,
kuris dabar buvo tik tolimas atspindys to, ką ji matė šokiuose, ir
jis pamatė ją, bežadę ir išblyškusią, nušviestą sidabriškos koridoriaus
lempų šviesos.
— Išgirdau balsus, — pasiaiškino ji, drovėdamasi, kad buvo
taip menkai apsirengusi.
Ji apgraibomis susirado šalį, užsimetė jį ir tvirtai susirišo.
— Atsiprašau, kad turėjau jus sutrukdyti, — tyliai susirūpinu­
sius balsu prabilo jis, — bet apačioje įvyko nelaimingas atsitikimas.
Aš pagalvojau... Žodžiu, mums reikia jūsų pagalbos.
Šokiai baigėsi keliais neoficialiais pasisėdėjimais įvairiose laivo
dalyse. Viena pora kažkokiu būdu atsidūrė prakaitu pasmirdusiame
kairiojo variklio skyriuje — vienas iš mechanikų valso ritmu nušokdi­
no nuotaką taku, kuris supo pagrindinį variklį. Kol kas buvo neaišku,
kas ten iš tikrųjų atsitiko, bet jiedu įkrito į variklio duobę. Vyrukas
buvo be sąmonės, o nuotaka ant veido įsitaisė gilią pjautinę žaizdą.
— Dėl akivaizdžių priežasčių negalime kviesti laivo gydytojo.
Bet mums reikia juos iš ten iškrapštyti, iki pasikeis pamaina. — Jis pa­
dvejojo. — Pamanėm... Aš pamaniau, kad gal jūs galėtumėte padėti.
Ji apsivijo save rankomis.
— Atsiprašau, — sušnibždėjo Franse, — bet aš negaliu ten eiti.
Susiraskite ką nors kitą.
— Aš irgi būsiu ten. Liksiu su jumis.
— Aš visai ne dėl...
— Jum s nėra ko bijoti, patikėkite. Jie žino, kad jūs slaugė.
Tada ji pažvelgė jam į akis ir suprato, kodėl jis taip kalbėjo.
— Daugiau niekas negali mums padėti, — atsiduso jis, žvilgte­
lėjęs į savo laikrodį. — Turim tik dvidešimt minučių. Prašau, Franse.
Jis dar niekada nebuvo kreipęsis į ją vardu. Franse nė neįtarė,
kad jūrų pėstininkas žinojo jos vardą.
Tada tamsoje pasigirdo tylus Margaretos balsas:
— Aš irgi su tavim eisiu. Ir liksiu ten. Jeigu su mumis tu jausiesi
saugesnė.
 Franse niekaip negalėjo apsispręsti, nes ją gąsdino jo artumas.
— Prašau, tik apžiūrėkite juos. Jeigu ten kas nors rimto, tada
žadinsime daktarą.
— Pasiimsiu savo reikmenis, — pasakė ji.
Iš po lovos ji išsitraukė skardinę dėžę. Margareta sunkiai atsisė­
do lovoje ir apsivilko chalatą, kuris vos susiėjo per pilvą. Ji nemačio­
mis spustelėjo Fransei ranką.
— Kur jūs einat? — paklausė Avisė ir patraukė lemputės virvutę.
Ji atsisėdo ir užsimiegojusi mirksėjo apakinta šviesos.
— Einam pasivaikščioti, — pasakė Margareta.
— Aš ne pirštu penima.
— Mes einam padėti dviem žmonėms, kurie apačioje susižei­
dė, — paaiškino Margareta. — Jeigu nori, gali eiti kartu.
Avisė žvelgė į jas, nežinodama, ką daryti.
— Tai mažiausia, ką galėtum padaryti, — mygo Margareta.
Galiausiai Avisė nušliuožė nuo gulto, apsivilko rausvąjį chalatą
ir praėjo pro jūrų pėstininką, kuris laikė duris, pirštą prispaudęs sau
prie lūpų, o paskui nusekė paskui jas koridoriumi laiptų link.
Jiems išėjus raudonplaukis jūrų pėstininkas grįžo į savo vietą ir
toliau saugojo kajutę, kurioje dabar buvo likęs miegoti tik šuo.

Pirmiausia ji išgirdo balsus, sklindančius giliai iš laivo vidurių, į

kuriuos vedė, kaip Margaretai pasirodė, nesibaigiantys laiptai ir siau­
ri koridoriai, kol pagaliau jie pasiekė kairiojo variklio skyrių. Karštis
buvo nepakeliamas. Stengdamasi neatsilikti nuo kitų, ji pradėjo dusti
ir rankove nuo kaktos nusibraukė prakaitą. Burnoje jautė tepalo sko­
nį. Paskui jie išgirdo graudžią raudą, kurią vis užgoždavo susijaudinę
vyrų ir moterų balsai. Kai kurie patyliukais ginčijosi, kiti įtikinėjo, o
jų fone buvo girdėti galingas didžiosios jūrų žvėries širdies tuksėjimas
ir žvangėjimas. Gal dėl to, kad išgirdo triukšmą, Franse paspartino
žingsnį ir kone bėgte leidosi su jūrų pėstininku koridoriumi.
 Margareta variklio skyrių pasiekė keliomis sekundėmis vėliau
už Įeitus. Kai ji pagaliau atidarė liuką, ten tvyrojo toks karštis, kad jai
reikėjo šiek tiek palaukti, iki su juo apsipras.
Ji žengė ant vidinio tako ir pažvelgė žemyn — ten, iš kur sklido
balsai. Maždaug penkiolika pėdų žemiau, didžiulėje duobėje, pri­
menančioje įdubusį bokso ringą, ant grindų gulėjo jaunas jūreivis.
Jis buvo nugara atremtas į sieną, iš vienos pusės jį prilaikė verkianti
mergina, iš kitos — jo draugas. Ant dėžės kampe kažkas buvo palikę
kortas, o ant grindų gulėjo išvartyti keli bokalai. Centre pastoviu,
kurtinančiu ritmu pūškavo ir gergždė milžiniškas variklis — didžiu­
lių metalinių vamzdžių ir vožtuvų labirintas. Iš jo vožtuvų perio­
diškai išsiverždavo garas, it būtų grojęs kokią pragarišką melodiją.
Tolėliau, palindusi po taku, buvo matyti kita nuotaka, kuri laikėsi
susiėmusi už veido ir verkė.
— Ką jis dabar pasakys? Ką jis apie mane pagalvos?
Franse jau buvo priekyje ir bėgo link kopėčių, kurios vedė į
variklio vidurius. Jos lengvų žingsnių ant metalinių rumbuotų grin­
dų faktiškai nesigirdėjo. Mergina prasispraudė pro apgirtusius vyrus,
priklaupė ir pradėjo apžiūrinėti sužeisto jūreivio ranką, kuri buvo
apvyniota nešvariu, krauju permirkusiu skuduru.
Margareta atsirėmė į metalinį kabelį, kuris čia buvo nuvestas
vietoj apsauginio turėklo, ir stebėjo, kaip viena iš merginų atplėšė
sužalotosios nuotakos ranką nuo jos veido ir drėgnu audeklu pra­
dėjo valyti atvirą žaizdą. Pakrašty mindžikavo keli eiliniai, kurie te­
bevilkėjo savo paradinėmis uniformomis. Keli jų šalin traukė dide­
lius deguonies balionus ir apsauginio turėklo dalis. D u rūkė giliai
traukdami dūmą, kaip paprastai daro sukrėsti žmonės. Palei sienas
prieblandoje švytėjo variklio vamzdžiai.
— Jis nukrito, o paskui ant viršaus užvirto balionai! — šaukė
vienas vyras. — Nežinau, kur jam pataikė. Visa laimė, kad čia viskas
neišlėkė į orą.
— Ar ilgai jis be sąmonės? — garsiai paklausė Franse, mėginda­
m a perrėkti variklį. — Kas dar sužeistas?
 Ji buvo lyg įelektrinta, visiškai užmiršusi savo ankstesnes abe­
jones.
Salia jos stovėjęs jūrų pėstininkas prasisegė marškinių apykaklę
ir medicinos reikmenų krepšyje ieškojo, ko paprašytas. Jis davė nu­
rodymus kitiems jūreiviams, iš kurių du bemat puolė prie kopėčių,
matyt, patenkinti, kad gali iš ten dingti.
Avisė stovėjo ant tako, nugara atsirėmusi į sieną. Iš bičiulės su­
sirūpinusio veido Margareta suprato, kad ji čia būti nenorėjo. Ji pri­
siminė Džiną ir pagalvojo, kad jos turbūt rizikuoja savo saugumu,
atsižvelgiant į tai, kaip draugė buvo nubausta. Bet paskui žvilgtelėjo
j Fransę, pasilenkusią prie sužeisto jūreivio, niekaip neatgaunančio
sąmonės, kaip ji viena ranka kilnojo jo akių vokus, o kita rausėsi po
reikmenų krepšį, ir žinojo, kad negali išeiti.
— Jis atsigauna. Kas nors prilaikykit jo galvą iš tos pusės. Koks
jo vardas? Kenetas? Kenetai, — kreipėsi Franse į jį. — Ar galit pasa­
kyti, kur jums skauda?
Ji pasiklausė vyruko, tada pakėlė jo ranką ir truktelėjo už kiek­
vieno piršto.
— Atidarykit man šitą, prašau.
Jūrų pėstininkas surado tai, ko ji prašė ir kas buvo panašu į
siuvimo reikmenų rinkinį. Margareta nusisuko. Takas jai po kojomis
vibravo kartu su varikliu.
— Kada, jie sakė, keičiasi pamaina? — nervingai paklausė Avisė.
— Po keturiolikos minučių, — atsakė Margareta.
Ji svarstė, ar nereikėtų nusileisti žemyn ir įspėti juos, kad nėra
laiko, bet suprato, kad šitai beprasmiška — jie ir taip skubėjo kaip
galėdami.
Paskui jos dėmesį patraukė vienas vyras. Jis sėdėjo kampe ant
grindų, ir Margareta pastebėjo, kad jau kelios minutės jis negalėjo at­
plėšti akių nuo Fransės. Jo žvilgsnis buvo toks keistas, kad Margareta
pagalvojo, ar tik nebus per daug prasiskleidęs Fransės chalatas. Ge­
riau įsižiūrėjusi ji pamatė, kad gašlumo jo žvilgsnyje lyg ir nematyti,
kita vertus, maloniu jo pavadinti irgi nebūtum galėjęs. Margareta!
pasirodė, kad į Fransę jis žiūrėjo taip, lyg būtų ją pažinojęs. Ji pasiju­
to nejaukiai ir žengė ardau Avisės.
— Man atrodo, mums reikia eiti, — tarė Avisė.
— Ji ilgai neužtruks, — atsiliepė Margareta.
Paslapdomis ji turėjo pripažinti, kad ši vieta tikrai ne iš malo­
niųjų. Lygiai taip pat galėtum įsivaizduoti pragarą, jeigu tik būtum
atitinkamos nuotaikos. Vis dėlto Franse aiškiai buvo savo stichijoje.

— Tu jau man atleisk, Nikolai, bet aš negalėjau jo palikti. Tik

ne tokios būklės.
Džounsas Velsietis pirštu truktelėjo sau už apykaklės, tada pa­
žvelgė į savo tepaluotas kelnes.
— Paskutinis kartas, kai leidžiuosi Dakvorto įkalbamas tokiems
pasilinksminimams. Pakeiktas kvailys! Sugadinau savo paradinę uni­
formą. * ----
Jis užsidegė cigaretę, šnairuodamas į ženklus ant sienų, įspėjan­
čius nerūkyti.
— Kad ir kaip būtų, bičiuli, lieku tau skolingas.
— Bijau, kad lieki skolingas ne man, — atkirto jam Nikolas.
Jis žvilgtelėjo į savo laikrodį.
— Po galais! Liko tik aštuonios minutės, Franse. Turim juos iš
čia iškrapštyti.
Franse, kuri klūpėjo ant grindų, kaip tik buvo bebaigianti valy­
ti žaizdą nuotakos veide. Mergina nebeverkė, bet buvo išblyškusi ir
aiškiai ištikta šoko. Nikolas įtarė, kad viską dar pablogino alkoholio
kiekis, kurį ji buvo išgėrusi. Fransės plaukai, šlapi nuo prakaito, kri­
to jai ant veido. Jos blyškus medvilninis chalatas buvo prilipęs prie
kūno ir išteptas tepalais.
— Paduokite morfijų, — paprašė ji.
Jis iš dėžės išėmė nedidelį rudą buteliuką. Franse paėmė bute­
liuką, o paskui ir jo ranką — uždėjo delną ant tvarsčio, kuriuo buvo
užspausta merginos žaizda.
— Laikykit jį, — paliepė jam. — Kaip galėdamas stipriau. Kas
nors Patikrinkit Kenetą. Pažiūrėkit, ar jam nebloga.
Ji mitriu judesiu nulaužė buteliuko viršų ir pritraukė į švirkštą
morfijaus.
— Tuoj pasijusit geriau, — kreipėsi ji į sužalotą merginą, o kai
Nikolas pasislinko, padarydamas jai daugiau vietos, prispaudė adatą
merginai prie odos. — Turėsiu žaizdą susiūti, bet pažadu, dygsniai
bus mažyčiai. Be to, didžiąją dalį vis tiek paslėps jūsų plaukai.
Mergina tylėdama linktelėjo galva.
— Ar būtinai turime tai daryti čia? — paklausė Nikolas. — Gal
galime nuvesti ją aukštyn ir užbaigti ten?
— Pagrindiniame denyje patruliuoja budėtoja, — pranešė vie­
nas vyrų.
— Leiskit man pabaigti savo darbą, — tarė Franse prieštarauti
neleidžiančiu tonu. — Pasistengsiu paskubėti.
Jie jau nešė iš variklio skyriaus Kenetą, vienas kitam perduoda­
mi jį kopėčiomis, šūkčiodami, kad saugotų jo kojas ir galvą.
—- Juk tavo bičiulė niekam nieko nesakys, ar ne? — paklausė
Džounsas, stebėdamas juos ir kasydamasis galvą. — Juk galime ja
pasikliauti?
Nikolas linktelėjo. Fransei ne iš pirmo karto pavyko į adatą
įverti siūlą. Jis matė, kaip virpėjo jos pirštai.
Jis negalėjo sugalvoti, kaip galėtų jai atsidėkoti, išreikšti savo
susižavėjimą. Kai jie šoko viršuje ir jis laikė ją apsikabinęs, matė, kaip
ši drovi mergina po truputį atsipalaidavo ir nušvito. Dabar, čia, ji
tapo žmogumi, kurio jis nepažinojo. Nikolui dar nebuvo tekę matyti
moters, kuri taip puikiai išmanytų savo darbą, ir, jausdamas pasidi­
džiavimą, kokio anksčiau niekada nebuvo patyręs, jis suprato, kad
priešais mato sau lygų žmogų.
— Kiek laiko? — paklausė Franse.
 — Keturios minutės, — atsakė jis.
Franse papurtė galvą, lyg būtų susidūrusi su neįveikiama už­
duotimi. O paskui nebeliko laiko apmąstymams. Sulig pirmuoju
dygsniu apalpo viena iš sužeistos merginos draugių ir Fransės bičiu­
lėms buvo liepta kaip nors ištempti ją lauk ir pagnaibyti, kad vargšelė
atsigautų. Paskui jiems sutrukdė du vyrai, kurie nei iš šio, nei iš to
susipešė. Nikolas su Džounsu puolė jų skirti. Laikrodžio rodyklės
nenumaldomai slinko pirmyn.
Nikolas vis žvilgčiojo į liuką ir jam atrodė, kad net per kurti­
nantį variklio triukšmą girdi kažkieno žingsnius.
Tada ji atsisuko į jį. Merginos veidas buvo nešvarus, išraudęs
nuo karščio.
— Viskas, — pranešė ji šyptelėdama. — Baigiau.
— Truputį daugiau kaip pusantros minutės, — pasakė Niko­
las. — Eime, reikia iš čia dingti. Palikite viską, — paliepė jis dviem
eiliniams, kurie bandė taisyti turėklus. — Nėra laiko. Padėkite man
ją pakelti.
Margareta su Avise stovėjo viršuje, prie pat liuko, ir Franse joms
mostelėjo, lyg būtų liepusi eiti. Bet Margareta davė suprasti, kad jos
palauks.
Nikolas atsistojo ir ištiesė jai ranką, norėdamas padėti atsistoti.
Ji padvejojo, paskui įsikibo jo rankos ir nusibraukė nuo veido plau­
kus. Jis stengėsi nežiūrėti į jos chalatą, kuris dabar buvo prigludęs
prie dailios merginos krūtinės. Jai ant odos žvilgėjo prakaito lašeliai,
kurie nešvariomis srovelėmis slydo žemyn. Padėk man, Dieve, pagal­
vojo Nikolas. Tokį vaizdą bus sunku pamiršti.
— Stenkitės žaizdos nešlapinti, — sumurmėjo ji merginai. —
Porą dienų neplaukite galvos.
— Šiaip ar taip neprisimenu, kada paskutinį kartąją ploviau, —
tyliai burbtelėjo mergina.
— Pala, — Nikolui iš už nugaros staiga pasigirdo Džounso Vel­
siečio balsas. — M an atrodo, aš jus kažkur esu sutikęs.
 Iš pradžių Franse pamanė, kad jis kreipėsi į sužeistąją, bet pas­
kui suprato, kad vyras kalba su ja, ir jos veido išraiška iš karto pasi­
darė atšiauresnė.
— Tu juk niekada netarnavai Moro tai saloje, — paprieštaravo
Nikolas.
— M orotai saloje? Ne, — papurtė galvą Džounsas. — Kažkur
kitur. Bet aš niekada neužmirštu veidų. Iš kažkur jus žinau.
Nikolas pastebėjo, kaip Franse išblyško.
— Nemanau, — tyliai atsakė ji ir pradėjo rinkti savo daiktus.
— Taip... tikrai žinau... Vis tiek prisiminsiu, — kalbėjo Džoun­
sas ir papurtė galvą. — Veidų niekada neužmirštu.
Franse atsistojo, vieną ranką prispaudusi sau prie kaktos, lyg jai
būtų įsiskaudėjusi galva.
— Aš jau eisiu, — pasakė ji Nikolui. — Jie pasveiks.
Jų akys susitiko tik akimirkai.
— Palydėsiu jus, — pasiūlė jis.
— Ne, — griežtai atsisakė ji. — Nueisiu pati. Ačiū jums.
Kelios tvarsčio skiautės ir dar keli jos daiktai liko išsibarstę po
taku, bet, atrodo, jai tai nerūpėjo. Franse susisiautę chalatą ir, pasiki­
šusi dėžę po pažastimi, pasuko laiptų link.
— O , ne...
Nikolas atplėšė akis nuo Fransės ir atsisuko į Džounsą Velsietį.
Tas spoksojo į Fransę ir suglumęs purtė galvą. Paskui vyro veide pa­
sirodė nieko gera nežadanti šypsena.
— Ne... negali būti... niekada nepatikėsiu.
Džounsas žvilgtelėjo sau per petį ir tada pastebėjo vyrą, kurio,
matyt, ir ieškojo.
— Ei, Dakvortai? Tau taip neatrodo? Kvinslandas? Juk taip?
Franse jau buvo užlipusi kopėčiomis ir nuleidusi galvą ėjo prie
kitų merginų.
— Iš karto ją atpažinau, — su stipriu koknių akcentu atsakė
Dakvotras. — „Ramybės oazė“ . Niekaip nebūtum pagalvojęs, ką?
 — Kas čia darosi? — iš viršaus paklausė Avisė. — Apie ką jis
ten šneka?
— N egaliu tuo patikėti, — D žounsas Velsietis pratrūko juok­
tis. — Slaugė! T ik palauk, kol pasakysim Keniui! Slaugė!
— K ą čia tauški, Džounsai?
Kai D žounsas atsisuko į N ikolą, jo veide žaidė ta pati šelmiška
šypsena, su kuria jis pasitikdavo beveik visas gyvenimo staigmenas,
ar tai būtų buvęs papildom as gėralas, ar pergalės jūroje, ar sėkmingas
kortų lošimas.
— Tavo slaugutė, N ikolai, — rėžė jis, — anksčiau buvo kekšė.
— Ką?
— Paklausk D akvorto. M es ją užtikom klube Kvinslande, gal
prieš kokius ketverius ar penkerius metus.
Jo juokas ir balsas nustelbė variklio triukšm ą ir pasiekė pavar­
gusių vyrų bei m erginų, kurie jau buvo beeiną lauk, ausis. Išgirdę
D žounso šūksnius, kai kurie jų sustojo ir ėmė klausytis.
— Nenusišnekėk, žm ogau. . ----
N ikolas pakėlė aids į Fransę, kuri jau buvo beveik priėjusi liu­
ką. Ji žvelgė tiesiai prieš save, bet paskui, m atyt nugalėta kažkokios
vidinės kovos, žvilgtelėjo žemyn, į jį. M erginos akyse jis išvydo rezi­
gnaciją ir jį nukrėtė šiurpas.
— Bet ji ištekėjusi.
— U ž ko? U ž to savo veltėdžio? Ji ju k buvo viešnamio savi­
ninko numylėtinė! O dabar tik pažiūrėk! G ali įsivaizduoti? N aujoji
Florencija N aitingeil*.
D žounso Velsiečio piktas juokas nusivijo Fransę iki pat liuko ir
išsiveržė į koridorių.

* Florence Nightingale — britų socialinių reformų iniciatorė ir statistikos specia­

listė, šiuolaikinės slaugos pradininkė.
 15

Iš Anglijosjinai čia atkeliavo,

O vardas buvojos Siuzana.
Iš katorgos išpirkoją žmogelis
Ir vedė iš geros širdies.
Labai ji mums pasitarnavo
Gimtojoj Van Dimeno žemėj.
Iš australų liaudės dainos „Van Dimeno žemė“*

Australija, 1939

Prieš ateinant ponui Radklifui Franse kelis kartus patikrino skar­

dinę nuo sausainių. Tada dar patikrino ir stalo įrankių stalčių, ir vazoną
už tinklinių durų, ir net ieškojo po čiužiniu tame kambaryje, kuriame
kadaise miegodavo jos tėvai. Kelis kartus paklausė motinos, kur pini­
gai, bet iš jos knarkimo ir alkoholio tvaiko viskas ir taip buvo aišku.
Tik ne ponui Radklifui.
— Tai kur pinigai? — paklausė jis šypsodamasis.
Lygiai taip pat šypsosi ryklys, kai prasižioja ketindamas ką nors
sudraskyti.
— Atsiprašau, bet tikrai nežinau, kur mama juos padėjo.
Ji koja laikė užrėmusi duris, kad jis nepamatytų, kas dėjosi vi­
duje, bet ponas Radklifas palinko ir, žvilgtelėjęs pro durų tinklelį,
išvydo jos motiną, sudribusią fotelyje.

* Pirmasis europiečių vartotas Tasmanijos salos, kuri dabar priklauso Australijai,

pavadinimas.
 — Ne, — pratarė jis. — Žinoma.
— Ji prastai jaučiasi, — kalbėjo Franse, tampydama sau už sijo­
no. — Gal kai atsibus, man pasakys.
Franse pamatė gatve einančius du kaimynus. Jie dėbsojo į ją ir
apie kažką murmėjosi. Nors ji ir negirdėjo, vis dėlto puikiai įsivaizdavo.
— Gal geriau aš su pinigais užsuksiu pas jus vėliau?
— M at kaip? Kaip tavo motina užsuko praeitą savaitę? Ir dar
ankstesnę?
Nuo kelnių jis nusibraukė neegzistuojantį pūkelį.
— Įtariu, kad to, kas liko jos piniginėje, neužtektų ir duonai
nusipirkti.
Ji nieko neatsakė. Iš to, kaip jis mindžikavo prie durų, atrodė,
jog ponas Radklifas lyg ir tikėjosi būti pakviestas užeiti vidun. Bet
Franse nenorėjo, kad ponas Radklifas su savo brangiais drabužiais
ir nublizgintais batais sėdėtų jų nešvarioje svetainėje. Ji norėjo bent
kiek apsitvarkyti.
Jie ir toliau taip stoviniavo, laukdami, kuris nusileis pirmas.
— Tu čia atsiradai nelabai seniai, — pasakė jis.
— Gyvenau su savo teta Maja.
— A, tiesa. Ji mirė, ar ne? Kas ten jai buvo? Vėžys?
Dabar Franse jau galėjo kalbėti apie tai nerizikuodama apsiverkti.
— Taip, — atsakė ji. — Aš ten buvau... kad jai padėčiau.
— Užjaučiu. Turbūt žinai, kad kol tavęs nebuvo, tavo motinai
čia ne kažin kaip sekėsi.
Ponas Radklifas vėl žvilgtelėjo pro duris, ir Franse panoro jas
dar šiek tiek priverti.
— Ji... vėluoja mokėti. Ir ne tik man. O juk dabar skolon nieko
nebegausi nė vienoje parduotuvėje.
— Aš susitvarkysiu, — patikino Franse.
Jis žvilgtelėjo į savo žvilgantį automobilį, kuris stovėjo gatvėje.
D u berniukai spoksojo į savo atvaizdą šoniniame veidrodėlyje.
— Kai dirbo man, tavo motina buvo graži moteris. Matai, ką iš
žmogaus padaro alkoholis.
 Franse atlaikė jo žvilgsnį.
— Deja, nedaug ką tau galiu apie ją pasakyti.
Ji ir toliau tylėjo.
Ponas Radklifas pamindžikavo, tada žvilgtelėjo į savo laikrodį.
— Kiek tau metų, Franse? — paklausė jis.
— Penkiolika.
Jis žvelgė į ją, lyg būtų vertinęs. Tada atsiduso, lyg būtų ketinęs
padaryti kažką, ko nederėjo.
— Klausyk, štai, ką tau pasakysiu — leisiu tau dirbti viešbutyje.
Galėsi plauti indus. Sį tą pavalyti. Nemanau, kad gali pasikliauti,
jog motina tave išlaikys. Tik žiūrėk, neapvilk manęs, girdi? O tai abi
atsidursit gatvėje.
Ji nė nespėjo jam padėkoti, o ponas Radklifas jau buvo prie
automobilio ir vijo berniūkščius šalin.

Poną Radklifą ji pažinojo beveik visą savo gyvenimą. Jį pažinojo

kone visi Einsvilio žmonės. Siam žmogui priklausė vienintelis mies­
telio viešbutis ir keli mediniai namai. Franse dar prisiminė tas dienas,
kai jos motina, iki pradėjo gerti, vakarais dingdavo į darbą viešbučio
bare, o ją prižiūrėdavo teta Maja. Vėliau teta Maja prakeikė tą dieną,
kai pasiūlė Fransės motinai eiti ten dirbti: „Bet tokiame bažnytkai­
myje, vaikeli, tenka stvertis visko, kas pasitaiko po ranka, ar ne?“
Pačiai Fransei viešbutyje sekėsi kur kas geriau. Bent jau pirmai­
siais metais. Kiekvieną dieną iškart po devynių ji prisistatydavo į ga­
linę virtuvę ir dirbo kartu su kinu, kuris beveik visai nekalbėdavo. Jis
piktai dėbčiodavo ir grasindavo milžinišku peiliu, jeigu jam nepatik­
davo, kaip Franse nuplaudavo ir supjaustydavo daržoves. Ji tvarkyda­
vo virtuves, plaušine šluota valydavo jų grindis, iki ketvirtos valandos
padėdavo ruošti maistą, o paskui imdavosi plauti indus. Nuo karšto
vandens jos rankos suskerdėjo. Nuo ištiso kūprinimosi prie plautuvės
skaudėdavo nugarą ir sprandą. Ji įprato nežiūrėti į tas prastai nusitei­
kusias moteris, kurios ten sėdėdavo vėlyvą popietę, nieko neveikda­
mos, tik gerdamos ir bambėdamos. Džiaugėsi, galėdama užsidirbti ir
bent šiek tiek kontroliuoti savo chaotišką egzistenciją.
Ponas Radklifas leido joms pasilikti jo nuomojamame name ir
mokėjo jai dar šiek tiek, kad užtektų maistui ir buitinėms išlaidoms.
Sau ji nusipirko naujus batus, o motinai — kreminės spalvos palaidi­
nukę su žydrais siuvinėjimais — kokią, kaip atrodė Fransei, būtų vilkė­
jusi kitokia motina. Motina iš džiaugsmo apsiverkė ir pažadėjo po kiek
laiko vėl atsistoti ant kojų. Franse gal net galės mokytis koledže, kaip
buvo žadėjusi teta Maja, ir jos išsikrapštys iš tos dvokiančios skylės.
Tačiau atsikračiusi būtinybės uždirbti ir prižiūrėti namus, mo­
tina pradėjo gerti dar daugiau. Retkarčiais net ateidavo į viešbutį vil­
kėdama suknele gilia iškirpte ir užsiguldavo ant baro. Vėlai vakare
pradėdavo pamokslauti bare susirinkusiems vyrams ir čia dirbusioms
merginoms. Ji daužydavo nematomas muses ir šaukdavosi Fransės,
plūsdavo ją ir gailėdavosi savęs. Galų gale atsigrūsdavo į virtuvę ir
užsipuldavo Fransę dėl savo nesėkmių — už taį,_kąd turėjo ją rengti
ir išlaikyti, už tai, kad šioji apskritai gimė, kol neapsikentęs Hunas Li
griebdavo ją savo didžiulėmis rankomis ir išmesdavo lauk. Paskui jis
susiraukęs dėbsodavo į Fransę, lyg ji irgi būtų buvusi kalta dėl savo
motinos nusižengimų. Franse nė nemanė gintis, nes jau seniai supra­
to, kad iš to vis tiek nebus jokios naudos.
Žinodama, kokiame skurde jos gyveno, Franse niekaip negalėjo
suprasti, iš kur jos motina gaudavo pinigų šitaip nusigerti.

O paskui vieną vakarą mama paprasčiausiai pradingo, iš baro

pasiėmė to vakaro pajamas ir pradingo.
Franse buvo penkioms minutėms prisėdusi sandėliuke pailsė­
ti ir užkąsti, mat Hunas Li buvo jai palikęs porą riekių duonos su
margarinu. Ji jau buvo atsistojusi ir padėjusi savo lėkštę, kai vidun
įsiveržė ponas Radklifas.
 — Kur ji? Kur ta apsivogusi kekšė?
Franse sustingo ir žvelgė į jį išplėstomis akimis. Ją nusmelkė
negeras jausmas — iškart suprato, apie ką jis kalba.
— Ji dingo! O kartu su ja ir mano sumauti pinigai! Kur ji?
— Aš... Aš nežinau, — išlemeno Franse.
Fonas Radklifas, kuris paprastai būdavo labai mandagus ir
il/rnielmeniškas, pavirto j įnirtusį padarą persikreipusiu veidu. Atro­
dė, kad iš įtampos tuoj sprogs jo marškiniai, o mėgindamas susitvar­
dyti jis kietai spaudė kumščius. Spoksojo į Fransę, kaip jai pasirodė,
visą amžinybę, matyt, svarstydamas, ar ji sako tiesą. Vieną akimirką
jai net pasirodė, kad iš baimės tuoj apsišlapins. Bet paskui jis išėjo,
netikęs durimis.
Jos motiną rado po dviejų dienų, be sąmonės gulinčią už mėsi­
nės. Pinigų nebebuvo, tik keli tušti buteliai. Ji buvo kažkur pametusi
baltis. Vieną tos pačios savaitės vakarą ponas Radklifas buvo nuėjęs
|»as ją „pasikalbėti“ . Paskui grįžo į viešbutį ir pasakė Fransei, esą jiedu
sutarė, kad bus geriau, jeigu jos motina kuriam laikui išvyks iš mies­
telio, nes ji kenkė verslui. Jom s ir taip niekas nieko nebenorėjo duoti
skolon. Jis ir pats asmeniškai turėjo jai padėti.
— Tik kol ji susitvarkys, — pažadėjo ponas Radklifas. — Nors
vienas Dievas težino, kiek tai truks.
Franse buvo tokia priblokšta, kad nieko nesakė. Tą vakarą grį­
žus namo ją pasitiko slegianti tyla, krūva sąskaitų ant virtuvės stalo ir
t.išiclis, kuriame dorai taip ir nebuvo paaiškinta, kur motina išvyko,
l i ansė pasirėmė galvą rankomis ir taip sėdėjo, iki iš nuovargio užmigo.

Praėjo beveik trys mėnesiai, ir vieną dieną ponas Radklifas pa­

kvietė ją pas save. Apie jos motiną miestelis primiršo. Žmonės nusto­
jo šnabždėjęs! jai einant pro šalį, o kai kurie net pradėjo sveikintis.
I Innas Li elgėsi draugiškai — vakarienei palikdavo jai jautienos ar
avienos gabaliukų, leisdavo dažniau pailsėti. Kartą jis Fransei netgi
paliko du apelsinus, nors vėliau tai ir neigė, ir net apsimestinai su­
pykęs užsimojo mėsos kapokle, kai ji apie tai užsiminė. Bare dirban­
čios merginos paklausdavo, kaip jai sekasi, ir seseriškai patvarkydavo
kasas. Kartą, kai ji baigė savo pamainą, viena net pasiūlė jai išgerti.
Franse atsisakė, bet jautėsi už tai dėkinga. Kai kita iš jų įkišusi galvą
pro virtuvės duris pasakė jai užsukti į pono Radklifo kabinetą, ji susi­
gūžė, bijodama, kad dabar ir pati bus apkaltinta vagyste. Obuolys nuo
obels netoli rieda, sakydavo jos miestelio žmonės. Kraujo šauksmas.
Bet kai pasibeldė ir užėjo vidun, ponas Radklifas neatrodė piktas.
— Sėskis, — paliepė jis.
Į ją viršininkas žvelgė beveik su užuojauta. Franse atsisėdo.
— Turiu tavęs paprašyti išsikraustyti iš namo.
Ji jau ketino prieštarauti, bet ponas Radklifas kalbėjo toliau:
— Vyksta karas ir gyvenimas Kvinslande pasikeis. Č ia tuoj pa­
sirodys kareiviai ir miestelyje užvirs gyvenimas. Jie man galės mokėti
kur kas daugiau. Šiaip ar taip, Franse, tokiai jaunai mergaitei nėra
reikalo ten gyventi vienai.
— Bet aš laiku moku nuomą, — pasakė Franse. — Nė karto
jūsų neapvyliau.
— Puikiai tai žinau, mieloji, ir visai neketinu tavęs išmesti į
gatvę. Aš ne toks. Tu persikraustys! čia. Galėsi gyventi viename iš
viršuje esančių kambarių. Tame, kur miegodavo M o Haskins, — tu
juk žinai, ar ne? Be to, ir nuomos mokėti reikės mažiau, todėl tau liks
daugiau pinigų. Ką pasakysi?
Jis buvo toks įsitikinęs, kad ji šituo pasiūlymu bus patenkinta,
jog Franse nė nežinojo, kaip pasakyti, ką iš tikrųjų jautė: kad tas na­
mas Ridlio gatvėje buvo jos namai; kad nuo tada, kai išvyko motina,
jai pradėjo patikti savarankiškas gyvenimas; kad jai pagaliau pavyko
atsikratyti jausmo, jog balansuoja ant bedugnės krašto; kad ji neno­
rėjo jam įsiskolinti, kaip to būtų reikalavęs šis naujas susitarimas.
— Aš mieliau likčiau tame name, pone Radklifai. Aš... aš dirb­
siu daugiau, kad galėčiau susimokėti už nuomą.
 Ponas Radklifas atsiduso.
— Mielai tau padėčiau, Franse, tikrai to norėčiau, bet kai tavo
m.inia pabėgo su mano pinigais, mano biudžete ji paliko didžiulę
įkylę. Didžiulę skylę. Ir man reikės ją kaip nors užkišti.
Ponas Radklifas atsistojo, priėjo ir uždėjo jai ant peties ranką,
loji ranka jai pasirodė labai sunki.
— Bet žinai, kuo tu man patinki, Franse? Esi darbšti, ne taip,
kaip tavo motina. Todėl kraustykis čia. Tokiai mergaitei kaip tu nėra
iei Italo geriausių savo gyvenimo metų leisti sukant sau galvą dėl nuo­
mos. Argi nenorėtum pasipuošti ir šiek tiek pasilinksminti? Be to, nei
šis, nei tas, kai tokia jauna mergaitė gyvena viena...
Jis suspaudė jai petį. Franse bijojo net krustelėti.
— Ne. Kitą šeštadienį persinešk savo daiktus, o aš viskuo kitu
pasirūpinsiu. Atsiųsiu vieną iš savo vyrų, kad tau padėtų.

Vėliau Franse suprato, kad merginos žinojo kažką, ko nežinojo

ji. Kad jų užuojautą, draugiškumą, o vienos ir priešiškumą lėmė visai
ne tai, jog visos gyveno po vienu stogu, kaip jai atrodė tada, o tai,
kaip jos suvokė jos padėtį.
Ir kad kai Miriama, žemaūgė žydė ilgais, juosmenį siekiančiais
plaukais, vieną popietę pasisiūlė jai padėti šiek tiek pasigražinti, ji
lai padarė visai ne iš moteriško draugiškumo, o kažkieno paliepimu.
Kad ir kaip būtų, Franse, kuri mažai teišmanė apie draugystę,
buvo pernelyg įbauginta, kad priešintųsi tam jai nesuprantamam dė­
mesiui. Vakare, kai Miriama sušukavo jai plaukus ir smarkiai suveržė
lamsiai mėlynos suknelės, kurią buvo persiuvusi Fransei, juosmenį, o
paskui nuvedė ją pas poną Radklifą, girdamasi, esą puikiai jai pavyko
pakeisti Fransę, šioji manė turinti jaustis dėkinga.
— Tik pažiūrėkit, — pasakė ponas Radklifas, traukdamas ciga­
retę. — Ir kas galėjo pagalvoti, Miriama, a?
— Neblogai pavyko, ar ne?
 Franse jautė, kaip nuo jų žvilgsnių ir makiažo degė skruostai. Jai
norėjosi rankomis prisidengti krūtinę.
— Gardus kąsnelis. Tiesą pasakius, manau, kad Hunui Li mūsi|
Fransės draugija gal kiek ir per gera, ką pasakysi? Esu tikras, rasime
jai tinkamesnį užsiėmimą nei butelių plovimas.
— M an ir taip gerai, — gynėsi Franse. — Tikrai. M an patinka
dirbti su ponu Hunu.
— Žinoma, mieloji, tu tikra darbštuolė. Bet matydamas, kokia
tu dailutė, manau, iš tavęs man bus didesnės naudos pačiame bare.
Todėl nuo šiandien tu išnešiosi gėrimus. Miriama tau viską paaiškins.
Ji kažkodėl pasijuto apgauta. Lyg ir buvo suaugusi, bet kiti
žmonės vis tiek už ją priiminėjo sprendimus. Ir net jeigu Miriamos
žvilgsnyje pastebėjo kažką, kas ją trikdė ir kėlė nerimą, vis tiek nebū­
tų galėjusi įvardyti, kas tai buvo.

Jai atrodė, kad turėjo jaustis dėkinga. Turėjo jaustis dėkinga po­
nui Radklifui už tai, kad davė jai gražų kambarį palėpėje, nes kitaip
vargu ar apskritai būtų galėjusi sau leisti ką nors nuomotis. Turėjo jaus­
tis dėkinga už tai, kad jis ja rūpinosi, kai to padaryti nesugebėjo nė
vienas iš tėvų. Turėjo jaustis dėkinga už tai, kad skyrė jai tiek dėmesio,
kad užsakė jai dvi gražias sukneles, kai sužinojo, kad ji neturi drabužių,
kurie nebūtų visiškai susidėvėję; kad kartą per savaitę vesdavosi ją va­
karieniauti ir jai girdint niekam neleisdavo blogo žodžio pasakyti apie
jos motiną; kad saugojo ją nuo nepageidautino kareivių, kurie užplūdo
miestelį, dėmesio. Turėjo jaustis dėkinga, kad kažkam atrodė graži.
Turėjo nepaisyti Huno Li, kuris vieną vakarą pasivedė ją į šoną
ir laužyta anglų kalba sušnypštė, kad jai reikia bėgti. Dabar pat. Juk
ji ne kvailė, kad ir ką būtų kalbėję kiti.
Todėl tą pirmąjį vakarą, kai užuot leidęs jai eiti miegoti, ponas
Radklifas pakvietė po vakarienės užeiti į jo kambarį, buvo sunku at­
sisakyti. Kai ji pasiskundė esanti pavargusi, jis nutaisė baisiai liūdną
veidą ir pasakė, kad ji tikrai negalinti palikti jo vieno, kai jis visą
vakarą ją linksmino. Jis baisiai didžiavosi naujuoju importiniu vynu
ir labai norėjo, kad Franse jo taip pat paragautų. Ir būtinai išgertų tą
antrą taurę. O kai jis primygtinai pasiūlė jai atsisėsti ant sofos šalia
jo, užuot sėdėjus tame krėsle, kur ji jautėsi taip patogiai, būtų buvę
labai nemandagu atsisakyti.
— Zinai, Franse, iš tikrųjų tu labai daili mergina.
Tas jo nesiliaujantis murmėjimas jai į ausį buvo kažkoks hipnoti­
zuojantis. Nė nepastebėjo, kad savo plačia ranka ponas Radklifas pra­
dėjo jai glostyti nugarą, lyg ji būtų buvusi kūdikis. Arba kada jai nuo
peties nusmuko suknelė. Vėliau viską prisiminusi turėjo pripažinti, kad
jam nė nesipriešino, nes kai suprato, kam turėjo priešintis, jau buvo
per vėlu. Be to, juk viskas ne taip ir blogai, ar ne? Nes ponui Radklifui
ji rūpėjo. Taip, kaip niekam kitam. Ponas Radklifas ja pasirūpins.
Franse nebuvo tikra, ką iš tikrųjų jautė, bet žinojo, kad turi būti
jam dėkinga.

„Ramybės oazėje“ Franse gyveno dar tris mėnesius. D u iš tų mė­

nesių ponas Radklifas (kuris niekada nepasiūlė kreiptis į jį vardu) du
kartus per savaitę „aplankydavo“ ją naktimis. Kartais, po to, kai išsives­
davo vakarieniauti, jis pasikviesdavo Fransę j savo kambarį. Kelis kar­
tus neįspėjęs pasirodė jos kambaryje. Jai tie keli apsilankymai nepatiko:
ponas Radklifas būdavo girtas, o kartą nieko nesakęs tiesiog atidarė du­
ris ir užgriuvo ją. Franse pasijuto lyg daiktas, kuriuo buvo pasinaudota,
ir paskui įnirtingai šveitėsi odą, mėgindama nusiplauti to vyro kvapą.
Franse gana greitai suprato, kad jo nemyli, kad ir ką ponas Rad-
klifas jai būtų sakęs. Pradėjo suprasti, kodėl pas jį dirbo tiek daug
moterų. Suprato, kad nė viena nepavydėjo Fransei jos padėties, nors
jis akivaizdžiai teikė jai pirmenybę — daugiau mokėjo, pirko sukne­
les, rodė dėmesį, ir jai buvo įdomu, kodėl.
Bet vieną dieną, kai ponas Radklifas jai pasiūlė „užimti“ jo
draugą, Franse viską suprato.
 — Atsiprašau, — pasakė ji, nedrąsiai šypsodamasi ir žiūrėdama
į juos abu. — Man atrodo, aš ne visai supratau, ką jūs sakėte.
Jis uždėjo ranką jai ant peties.
— Neviliui tu labai patinki, mieloji. Padaryk man paslaugą.
Pakelk jam nuotaiką.
— Aš nesuprantu, — pakartojo ji.
Jis suspaudė jai petį. Vakaras buvo tvankus, ir jo pirštai slydo
jos oda.
— Manau, kad supranti, mieloji. Tu juk ne kvailė.
Franse atsisakė, tamsiai nuraudusi, negalėdama patikėti, kad jis
iš jos šito tikisi. Paskui atsisakė dar kartą, nė neslėpdama, kaip ją
įžeidė pono Radklifo pasiūlymas. Ji bėgte leidosi prie laiptų, akyse
besikaupiant pažeminimo ašaroms, trokšdama kuo greičiau pasislėp­
ti savo kambaryje, jausdama kitų merginų žvilgsnius, klausydamasi
kareivių, kurių bare dabar būdavo visada, šūksnių. Bet paskui sau
už nugaros išgirdo jo trankius žingsnius. Vos tik spėjo pasiekti savo
kambarį, ponas Radklifas ją pasivijo. • ----
— Ką čia išdarinėji? — suriko jis, atsukdamas ją į save.
Vyro veidas buvo tokios pat spalvos, kaip ir tada, kai apkaltino
jos motiną vagyste.
— Paleiskit mane! — sušuko ji. — Negaliu patikėti, kad reika­
laujat iš manęs tokio dalyko!
— Kaip drįsti daryti man tokią gėdą! Po visko, ką dėl tavęs
padariau — tave prižiūrėjau, užmiršau apie tuos pinigus, kuriuos iš
manęs pavogė tavo motina, pirkau tau sukneles, vedžiausi vakarie­
niauti, kai visi miestelyje man sakė, kad prie Liukų šeimos nė iš tolo
nesiartinčiau...
s

Ji sėdėjo rankomis užsidengusi veidą, lyg taip būtų galėjusi nuo

visko pabėgti. Apačioje kažkas uždainavo ir bemat buvo išjuoktas.
— Nevilis labai geras mano draugas, ar supranti, kvailute tu?
Labai geras draugas. Jo sūnus išeina į karą, ir jis baisiai nusiminęs, o
aš tik noriu atitraukti jį nuo sunkių minčių. Taip gražiai, draugiškai
leidom vakarą, o tu pradedi elgtis kaip koks išlepintas vaikas! Kaip
Nevilis po to turėtų jaustis?
Franse mėgino kažką sakyti, bet jis ją nutraukė.
— Maniau, kad tu protingesnė, Franse, — prakalbo tyliau, lyg
Imuiį mėginęs su ja susitaikyti. — Labiausiai man visada patiko tai,
k id tau nesvetimas rūpestis. Tau nepatinka, kai žmonės nelaimingi.
|uk, kai gerai apie viską pagalvoji, aš tavęs ne tiek jau daug prašau.
Tik padėti žmogui, kurio sūnus išeina į karą, kur gali ir galvą padėti.
— Bet aš...
Ji nežinojo, ką atsakyti, tik pravirko. Norėjo nusišluostyti aša-
i.in, bet jis paėmė ją už rankos.
— Juk niekada neverčiau tavęs nieko daryti.
— Ne.
— Klausyk, mieloji, Nevilis malonus žmogus, ar ne?
Trumpulis pražilusiais ūsais, panašus į pelę. Visą vakarą vėpsojo
j ją išsišiepęs. Franse manė, kad tam vyrui tiesiog patiko su ja kalbėtis.
— Juk tau rūpi, kaip aš jaučiuosi?
Ji tylėdama linktelėjo galva.
— Jam tai labai daug reikštų. Ir man. Nagi, mieloji, juk ne tiek
jau daug tavęs prašau.
Ponas Radklifas kilstelėjo jos veidą, ir ji buvo priversta atsimerkti.
— Bet aš nenoriu, — sukuždėjo ji. — Tik ne tai.
— Tai tik pusvalandis tavo gyvenimo. Be to, juk tau tai visai
patinka.
Franse nežinojo, ką atsakyti. Ji visada būdavo gana smarkiai ap­
girtusi, todėl nelabai ką prisimindavo.
Jos tylėjimą vyras suprato kaip sutikimą. Nuvedė ją prie vei­
drodžio.
— Štai ką aš tau pasakysiu, — tarė jis. — Truputį apsitvarkyk.
Niekas nenori matyti apsiašarojusio veido. Liepsiu, kad tau atneštų
brendžio, kurį taip mėgsti, o paskui atsiųsiu pas tave Nevilį. Jūs pui­
kiai sutarsit.
Išeidamas iš kambario ponas Radklifas į ją nė nežvilgtelėjo.
 *

Po to Franse nustojo skaičiuoti, kiek kartų tai padarė. Ir kiekvie­

ną sykį vis labiau nusigerdavo. Kartą jai net pasidarė bloga, ir tas vy­
ras pareikalavo grąžinti pinigus. Ponas Radklifas darėsi vis piktesnis,
o ji kiek galėdama ilgiau slėpdavosi vonioje, kur iki žaizdų šveisdavo-
si odą. Jai einant pro šalį, merginos raukydavosi.
Galų gale, paskutinį kartą, kai bare netilo triukšmas, o ant laip­
tų nesiliovė dundėję žingsniai, Hunas Li užklupo ją, kai buvo pa­
sprukusi į rūsį. Ji ten buvo pasislėpusi butelį romo, todėl užspeista
dviejų kareivių, kuriems buvo laisva diena ir kuriems ponas Radklifas
leido suprasti, jog galės su ja praleisti šiek tiek laiko, Franse svyruoda­
ma stovėjo kampe tarp alaus statinių, ištuštinusi beveik pusę butelio.
— Franse!
Ji atsisuko. Buvo visiškai girta ir negalėjo susikaupti, o jį pažino
tik iš mėlynų marškinių ir stambių rankų.
— Tik niekam nieko nesakykit, — jšvograY .0 ji, statydama bu­
telį. — Padėsiu pinigus į kasą.
Hunas Li žengė artyn, ir Franse pagalvojo, ar tik ir jis neketina
ja pasinaudoti.
— Tau reikia bėgti, — pasaite jis ir nubaidė sau nuo veido nak­
tinį drugį.
— Ką?
— Turi iš čia bėgti. Čia bloga vieta.
Tiek jis nebuvo kalbėjęs per visus aštuoniolika mėnesių. Tada
ji nusijuokė, karčiai, piktai, o paskui pratrūko kūkčioti. Galiausiai
pasilenkė, susiėmusi už šonų, negalėdama atgauti kvapo.
Hunas Li kurį laiką ją stebėjo, paskui nedrąsiai žengė artyn, lyg
būtų bijojęs ją paliesti.
— Čia tau, — pasakė jis.
Franse pamanė, kad jis duos sumuštinį, bet jo saujoje pamatė
storą pinigų pluoštą.
 — Kas čia? — sušnibždėjo ji.
— Tas vyras praeitą savaitę. Tas... — Jis užsikirto, nežinodamas,
luii|> apibūdinti naujausią pono Radklifb „draugą“ . — Tas su brangiu
Itnsiiumu. Jis laiko lošimo namus. Pavogiau pinigus iš jo mašinos. —
I Imtas Li atkišo jai kumštį. — Imk juos. Bėk rytoj. Sumokėsi ponui
M.isgrouvui, kad nuvežtų tave į stotį.
Ji nė nekrustelėjo, ir jis vėl atkišo kumštį.
— Imk. Tu jų nusipelnei.
Franse spoksojo į tuos pinigus, spėliodama, ar nebus prisigėrusi
tIrk, kad jai dabar viskas tiesiog prisisapnavo. Bet kai palietė pinigus
|įlįstais, jie niekur neišgaravo.
— Bet jis turbūt viską pasakys ponui Radklifui.
— Ir kas? Tavęs jau nebebus. Rytoj kaip tik išvyksta traukinys.
Imk. Bėk.
Kai ji nieko neatsakė, Hunas Li nutaisė dirbtinai piktą miną.
— Čia tau negerai, Franse. Tu gera mergaitė.
Gera mergaitė. Ji spoksojo į tą žmogų, kurį manė nesugebant
klibėti ir juo labiau turint tokią gerą širdį. Franse paėmė pinigus ir
įsidėjo į kišenę. Banknotai buvo suminkštėję nuo jo prakaito ir kiše­
nėje susiglamžė. Tada ji ištiesė ranką, norėdama jam padėkoti.
Kai jis rankos nepaėmė, Franse pagalvojo, kad Huno Li užuo­
jauta galėjo būti atmiešta kažkuo, apie ką ji nenorėjo nė pagalvoti.
Kažkuo, kuo ją per tris mėnesius sutepė jos naujoji „profesija“ .
Jis linktelėjo jai, lyg būtų gėdijęsis savo paties santūrumo.
— O kaip gi jūs? — paklausė ji.
— O ką aš?
— Ar jum s jų nereikia?
Iš tikrųjų ji nė nenorėjo to klausti, nes tie pinigai buvo it geros
iit ei ties pažadas.
Vyro veidas buvo neįskaitomas.
— M an jų niekada nereikėjo taip, kaip tau, — atsakė Hunas Li,
itĮisisuko ir jo plati nugara pradingo tamsoje.
 i6

Skalbiniai: skalbinius laive džiaustyti galima tik specia­

liai tam skirtose vietose... Jokiu būdu nieko nedžiaukite
ant liukų ir kitur, pro kurjie galėtų matytis už borto.
Instrukcijos keleivėms,
Jos Didenybės laivas „Victorious“

Dvidešimt penkios dienos laive

— Vargšelė. Tokios lemties tikrai nenusipelnei, kad ir ką kas

sakytų. Vargšelė „Viktorija“ .
Kapitonas atsargiai uždėjo ant laivo borto ranką, įsivaizduoda­
mas, kaip nuo vėsaus metalo dvelkia visais tais kovų metais.
— Tu jiems per gera. Pernelyg gera.
Jis išsitiesė, tada žvilgtelėjo sau per petį, puikiai suvokdamas, jog
garsiai kalbasi su laivu, ir norėdamas būti tikras, kad viso šito nematė
Dobsonas. Pastarąjį ir taip trikdė tai, kad kapitonas pakeitė įprastą
tvarką, ir nors jam patiko, kad tą jaunikaitį išmušė iš vėžių, Haifildas
žinojo, jog dar šiek tiek, ir jam teks atsakyti visai kitiems žmonėms.
„Nesutramdomąjį“ Haifildas pažinojo kaip savo penkis pirštus,
puikiai išmanė visą jo istoriją. Matė, kaip Adrijos jūroje jo denius
užliejo vanduo, kaip per audrą bangos jį it valtelę mėtė į šalis. Plukdė
tą laivą per Arkties vandenyną 1941 metais, kur jo deniai buvo pasi­
dengę šešių colių storio sniego sluoksniu, o pabūklų bokšteliai buvo
tokie apledėję, kad dvidešimt eilinių ne vieną valandą darbavosi su
kirtikliais ir kastuvais, idant laivas ir toliau būtų tinkamas eksploa-
moli. Neleido laivui nukrypti nuo kurso, kai jį atakavo savižudžiai
bombonešiai iš Sakišimos aerodromo, kai kamikadzės lėktuvas tie-
».l<>(•, atšoko nuo pakilimo denio, o laivą it potvynis užliejo bangos
Ii aviacinis kuras; plukdė jį per Atlanto vandenyną, tyloje klausyda­
masis nieko gero nežadančio aido, įspėjančio apie priešo povandeni­
nius laivus. Matė, kaip pakilimo denyje atsivėrė milžiniškas krateris,
Lii pačioje karo pradžioje ore susidūrė ir ant laivo nukrito bent trys
mrpcdnešiai „Barracuda“. Turbūt nebūtų galėjęs suskaičiuoti, kiek
įmonių jie neteko ir keleriose laidotuvėse dalyvavo, kai jų kūnai
buvo paaukoti jūrai. Taip pat matė, kaip pasviro laivo denis, kai lai­
vas pradėjo skęsti, kartu su savimi pasiimdamas tuos vyrus, kurių,
kaip jam buvo pasakyta, ir taip jau nebebuvo tarp gyvųjų. Įskaitant
|o mylimą sūnėną, kurio kūnas pranyko tame pragare, iš kurio virto
dvokiantys dūmai, visiškai uždengę visa, kas dar buvo likę iš laivo.
I aiilotuvių laužas. Kai laivo pirmgalys paniro ir virš jo užsivėrė ban­
gos, jo egzistencijos nebeliko nė ženklo.
„Viktorija“ buvo visiškai tokia pati, kaip jos dvynys. Kai pirmą­
kart žengė ant „Viktorijos“ denio, jį apėmė kažin koks nykus jausmas.
Kurį laiką jis to laivo nemėgo, o dabar kažkodėl jautėsi esąs skolingas.
Jie su juo susisiekė šiandien ryte. Didžiosios Britanijos Ra­
miojo vandenyno flotilės vadas asmeniškai atsiuntė jam telegramą,
juokaudamas Haifildui pasakė, kad daugiau tapybos vakarėlių šioje
kelionėje gali ir neorganizuoti; nėra reikalo vyrų varginti bereika­
lingais priežiūros darbais. Plimuto sausajame doke „Viktorija“ bus
patikrinta, o paskui modifikuota ir parduota kokiai nors prekybos
1ransporto įmonei arba tiesiog išardyta. „Senutei viskas gerai, — rašė
I laifildas atsakomojoje telegramoje. — Primygtinai siūlau laikytis
pirmojo kurso.“
Savo vyrams jis apie tai nieko neužsiminė, nes įtarė, kad dau­
gumai jų buvo nesvarbu, kokiu laivu plaukioti. Užteko to, kad mie­
gamieji buvo ganėtinai erdvūs, laiku mokami pinigai ir maistas buvo
valgomas. Karas baigėsi, ir daugelis jų nė neatsigręždami paliks karinį
jūrų laivyną. Kapitonas ir šis senas laivas jiems bus tik blankus prisi­
minimas, kai savo šeimoms pasakos savo karo istorijas.
Haifildas atsiduso ir atsargiai pasirėmė nesveikąja koja. Kitą die­
ną jie turėjo nuleisti inkarą Bombėjuje. Į flotilės vado nurodymus jis
nė neketino kreipti dėmesio. Jau kelios dienos jūreiviai poliravo, dažė,
šlifavo. Kariniame jūrų laivyne buvo puikiai žinoma, kad užsiėmę jū­
reiviai rečiau įsivelia į bėdas, o plukdant tokias keleives, tuo teko rū­
pintis nuolat. Todėl laive neturėjo būti nė vieno varžto, nė vienos knie­
dės, į kurią pažvelgęs kapitonas nebūtų galėjęs matyti savo atspindžio.
Haifildas spėjo, jog vyrai mano, kad jam kažkas negerai. Gali
būti, kad tai pastebės ir Gibraltaro gubernatorius. Jis juk ne kvailys.
„Tegul mane velnias, jeigu paliksiu tave anksčiau negu dera“, — ty­
liai pasakė jis laivui ir stipriai suspaudė turėklą. Tol tavęs laikysiuosi,
kol man nukris ta prakeikta koja.

— Ir ką reikia daryti, damos? Sumaišykite vieną nubrauktą val­

gomąjį šaukštą kiaušinių miltelių su dviem šaukštais vandens. Pa­
likite kelioms minutėms, kad milteliai išbrinktų, tada išmaišykite
mediniu šaukštu, kad neliktų gumuliukų. Gali tekti kaip reikiant
pasistengti. Išlieti nemažai prakaito.
Merginos smalsiai sužiuro.
— Na, čia tik toks posakis. Iš tikrųjų viskas ne taip jau baisu.
Margareta sėdėjo, ant kelių pasidėjusi užrašinę, rankoje laikyda­
ma rašiklį. Ji jau senokai liovėsi rašyti, nes jos dėmesį patraukė tylus
aplink sėdinčių merginų pokalbis.
— Prostitutė? Negaliu patikėti. Juk karinis jūrų laivynas tikrai
neleistų tokioms keliauti su visais tais vyrais.
— Bet juk jie turbūt nežinojo. Iš kur būtų galėję žinoti?
— Iš kiaušinių miltelių galite iškepti visokiausių dalykų. Įdėkite
petražolių ar rėžiuko ir gausite... kažką panašaus į plaktą kiaušinienę.
Todėl gamindamos nesivaržykite vien dėl to, kad neturite produktų,
kuriuos buvote įpratusi naudoti namuose. Tiesą pasakius, merginos,
jus ir neturėsite produktų, prie kurių buvote įpratusios namuose.
— Bet tai kas galėjo ją vesti? Kaip manot, gal ten buvo jos...
Klientas?
— O kas, jeigu jis nežinojo? Juk laivynas turbūt turėtų jam
pasakyti?
Visas laivas kalbėjo tik apie vieną dalyką. Per kelias dienas Fran­
se Makenzi, iki šiol buvusi turbūt mažiausiai pastebima „Viktorijos“
keleivė, staiga tapo prasčiausiai pagarsėjusia keleive. Merginos, tū­
lėj ilsios su ja kokių nors reikalų, dabar negalėjo patikėti, kad šios iš
pažiūros tokios santūrios merginos tokia marga praeitis. Kitoms jos
„užsiėmimo“ istorija pasirodė gana įdomi, ir jos paįvairindavo ją in­
formacija, kurios kol kas niekas negalėjo paneigti. Ir atrodė, kad į tai
Imivo linkusi ne viena mergina. Iki kito išsilaipinimo į krantą laukė
tLi r nemenkas atstumas, ir nebuvo jokių abejonių, kad šis įvykis kol
kiis pats įdomiausias iš nutikusiųjų laive.
— Girdėjau, kad ji buvo viename iš tų traukinių. Zinai, tų,
kuriuos jie siųsdavo pas karius. Pilni tų... moteriškių.
— Nemanot, kad jiems reikėtų patikrinti, ar ji kuo neserga?
Žinau, kad amerikiečių laivuose jie taip daro. Pačios pagalvokit, juk
mes naudojamės tuo pačiu tualetu.
Margareta jau norėjo įsikišti, pasakyti toms kvailoms paskalų
nešiotojoms, kad jos pačios nesupranta, ką kalba. Bet ką ji galėjo
pasakyti, kai pati nežinojo tiesos?
Juk Franse nieko jai neaiškino. Tą nelemtą naktį ji tiesiog nuėjo
į lovą ir gulėjo ten, apsimesdama, kad miega, kol visos kitos ryte
išėjo; taip pat elgėsi ir kai jos grįžo atgal. Ji beveik nekalbėjo. Jų po­
kalbiai apsiribojo tik pačiais būtiniausiais, praktiniais dalykais. Įpylė
šuniui daugiau vandens. Pravėrė duris, kad kajutė prasivėdintų. Jeigu
jos neprieštarauja. Pagrindinės valgyklos ji vengė. Margareta nė ne­
buvo tikra, ar Franse apskritai valgė.
Avisė gana demonstratyviai pareikalavo būti perkelta į kitą ka-
jutę, bet kai jai nepatiko vienintelė pasiūlyta lova, ji garsiai pareiškė,
kad su Franse nori turėti kaip galima mažiau reikalų. Margareta jai
rėžė, kad nesielgtų kaip kvailė ir mažiau klausytų idiotiškų paskali;,
nes tai paprasčiausiai negali būti teisybė.
Tačiau buvo sunku Fransę užstoti, kai ji pati visiškai nebandė
gintis.
Be to, net ir Margareta, kuriai paprastai žodžio kišenėje ieškoti
nereikėjo, dabar nelabai žinojo, ką sakyti. Ji įtarė, kad tais klausimais
yra, švelniai tariant, menkai išprususi, ir jai buvo sunku tą kukliai
apsirengusią, santūrią merginą susieti su „viena iš tų“ . Apie tokias
moteris Margareta apskritai nieko nežinojo, tik prisiminė plakatą
Denio Timso kajutėje su kategorišku užrašu: „Venerinė liga — tylio­
ji žudikė“ . Dar ji kartu su broliais buvo žiūrėjusi kelis vesternus, kur
tokios moterys visos kartu sėdėdavo kokiame nors saliūne. Ar Franse,
kad priviliotų vyrus, vilkėdavo tas suveržtas sukneles ir tepdavosi vei­
dą skaistalais? Ar ji atsiviliodavo juos į viršų, išsitęsdavo kojas ir leis­
davo jiems daryti su ja vienas Dievas žino ką? Tokios mintys nedavė
Margaretai ramybės ir iškreipė jos ir Fransės santykius, nepaisant viso
gerumo, kurį jai buvo parodžiusi bičiulė. Ji tai suprato ir to gėdijosi.
Įtarė, kad ir Fransei šitai buvo aišku.
— Kaip šlykštu. Pasakysiu tiesiai: jeigu mano tėvai būtų žinoję,
kad man teks keliauti su tokia moterim, tikrai nebūtų leidę lipti į
šitą laivą.
Priešais Margaretą sėdinti mergina demonstratyviai nusipurtė.
Margareta nieko nematančiomis akimis žiūrėjo į receptą, kurį
buvo netvarkingai užsirašiusi.
— Tikrai, kas galėjo pagalvoti, — pratarė šalia jos sėdėjusi mer­
gina.
Margareta įsikišo užrašinę į pintinę, atsistojo ir išėjo.

Brangi Diana,
negaliu nė apsakyti, kaip man smagu laive — tikrai netikėta,
kai gerai pagalvoji. Pati nežinau, kaip čia atsitiko, bet nu-
 sprendžiau dalyvauti „Viktorijos“ karalienės konkurse. Sį ti­
tulą jie skirs nuotakai', kuri pasirodys pranašesnė už kitas savo
moteriškumu. Esu labai patenkinta, kad galėsiu Ianui parody-
ti, jog galiu pasitarnautijam irjo karjerai. Jau laimėjau rank­
darbių, siuvimo, muzikinių gebėjimų (dainavau „Už plačiojo
Misūrio“ — auditorija liko sužavėta) ir — nė už ką nepati­
kėsi — gražiausių kojų konkursus! Vilkėjau žaliąjį maudymosi
kostiumėlį ir tokios pačios spalvos aksominius aukštakulnius.
Tikiuosi, nesupykai, kadjuos pasiėmiau. Tu vis tiek tuos bate­
lius retai apsiaudavai, todėl man pasirodė, kad nėra reikalo jų
laikyti „geresniems laikams“. Šiaip ar taip, dabar, kai sąjun­
gininkai traukiasi iš Melburno, ten visiškai nebebus ką veikti.
Kaip tu laikaisi? Mamytė minėjo, kad nebesusirašinėji su
tuo maloniu vyruku iš Veiverlio. J i nepaaiškino, kas nutiko.
Sunku patikėti, kad kas nors galėtų taip beširdiškai pamesti
merginą. Nebent būtų susiradęs kitą.
Kartais tuos vyrus taip sunku suprasti. Kiekvieną dieną
dėkoju Dievui, kad Ianas yra toks man atsidavęs.
Ką gi, man jau laikas, brangioji sese. Per garsiakalbį ką
tik paskelbė, kad laikas šokti už borto, o man baisiai norisi
paplaukioti. Išsiųsiu šį laišką kitame uoste, ir būk tikra, kad
papasakosiu tau apie visus savo naujus nuotykius!
Tavo mylinti sesuo Avisė

Tai buvo pirmas kartas, kai nuotakoms buvo leista paplaukioti,

u kadangi dar ne visos jautėsi atsigavusios nuo vandens trūkumo,
šios galimybės atsisakė tik kelios. Kai Avisė baigė rašyti laišką ir išėjo
j priekinį denį, pamatė šimtus moterų, plaukiojančių aplink gelbėji­
mo valtis ir krykštaujančių, o jūrų pėstininkai ir karininkai, kuriems
nereikėjo budėti gelbėjimo valtyse, stovėjo parimę prie laivo borto,
nikė ir jas stebėjo.
Kol kas nebuvo jokių nėštumo požymių. Avisė didžiuodama­
si apsižiūrėjo veidrodyje — pilvas tebebuvo plokščias, bet krūtinė
dailiai pilna. Ji neketino pavirsti į vieną iš tų ištižusių banginių kaip
Margareta, kuri pukšėdama ir prakaituodama sėdinėjo pakampėse,
o jos kulkšnys ir pėdos buvo ištinusios kaip dramblio. Kai išsipūs,
tiesiog liks namuose, įrenginės kūdikio kambarį ir niekam nesirodys,
kol nepagimdys. Kaip tikra dama.
Dabar jos nebepykino, ir Avisė buvo tikra, kad nėštumas išėjo
į naudą: nuo saulės jos oda švytėjo, šviesūs plaukai dar pašviesėjo.
Kad ir kur būtų pasisukusi, traukė visų žvilgsnius. Avisė svarstė, ar
dabar, kai visi žinojo apie jos padėtį, nederėtų šiek tiek prisidengti,
nes galbūt dabar derėtų elgtis šiek tiek kukliau. Bet iki tos dienos, kai
jie turėjo įplaukti į Europos vandenis, laiko buvo likę visai nedaug, o
ji nenorėjo jo švaistyti veltui. Avisė nusimetė paplūdimio suknelę ir
išsitiesė, norėdama kuo efektingiau atrodyti net ir guldamasi ant de­
nio pasideginti. Nepaisant to nelaimingo reikalo su Franse (tai bent
netikėtumas!), ji buvo linkusi manyti, kad kelionė klojosi puikiai,
ypač įvertinus tai, kaip sėkmingai ji rinko taškus, reikalingus „Vikto­
rijos“ karalienės titului laimėti. • ----

Netoliese priekiniame denyje, atsirėmęs į sieną stovėjo Nikolas.

Paprastai jis ant denio nerūkydavo, ypač kai budėdavo, bet pastarą­
sias kelias dienas traukė dūmą beveik be pertraukos ir su tokiu niūriu
apsisprendimu, lyg tie pasikartojantys veiksmai būtų galėję jam pa­
dėti atsikratyti sunkių minčių.
— Šoksi vėliau nusimaudyti? — paklausė šalia atsiradęs jūrei­
vis, su kuriuo jis dažnai žaisdavo stalo žaidimus.
Vyrams turėjo būti leista nusimaudyti, kai iš vandens išlips visos
moterys.
— Ne, — atsakė Nikolas, užgesindamas cigaretę.
— Aš tai šoksiu. Negaliu sulaukti.
Nikolas iš mandagumo apsimetė susidomėjęs. Jūreivis mergi­
noms parodė iškeltą nykštį.
 — O i, tos merginos. Gera matyti jas smagiai leidžiančias laiką.
I’i imena man mano mergaites.
— Štai kaip.
— M ūsų sodo pakrašty teka upė. Kai mano mergaitės dar buvo
mažos, saulėtomis dienomis nusivesdavom jas ten pasimokyti plaukti.
Paskendęs prisiminimuose, jūreivis mostelėjo rankomis, lyg
Imlų yręsis per vandenį.
— Kadangi gyvenom taip arti upės, tai norėjom, kad mokėtų
l.iikytis ant vandens. Taip saugiau.
Nikolas sutikdamas linktelėjo galva.
— N e kartą maniau, kad jų nebepamatysiu. Jei atvirai, tai labai
il.uig kartų. Bet tu turbūt sau apie tai daug galvoti neleidi, a?
Išgirdęs, kaip tas jūreivis jį apibūdino, Nikolas negalėjo susilai­
kyti nešyptelėjęs.
— Šiaip ar taip, dabar jau bus geriau. — Jūreivis smarkiai pa­
rniūkė dūmo, tada numetė cigaretę į vandenį. — Negaliu atsistebėti,
kad senasis Haifildas leido jom s išsimaudyti. Būtum pagalvojęs, kad
liek moteriškių vienoje vietoje jam tikrai per daug.
Popietė buvo giedra, kaip ir kelias pastarąsias dienas. Apačioje,
skaidriame vandenyje, dvi merginos krykštaudamos ir rangydamosi
Ilandė įlipti į vieną iš gelbėjimo valčių, o kitos, persisvėrusios per
laivo turėklus, jas drąsino šūksniais. Dar viena isteriškai suspiegė, kai
ją aptaškė draugė.
Jūreivis žiūrėjo į jas gėrėdamasis.
— Šaltakraujis tas mūsų Haifildas. Visada man toks atrodė. Ir
koks vyras norėtų visada būti vienas?
Nikolas nieko neatsakė.
— Buvo laikai, kai niekam nebūčiau leidęs pasakyti, kad jis
prastas kapitonas. Turiu pripažinti, didžiavomės juo, kai plaukėme
konvojuje. Bet dabar jau akivaizdu, kad su juo baigta. Po „Nesutram­
domojo“ visiškai neteko savikliovos.
Senasis jūreivis sulaužė nerašytą taisyklę nekalbėti apie tai, kas
nutiko tą naktį ir kas dėl to buvo kaltas. Nikolas nieko neatsakė, tik
papurtė galvą.
— Nesugebėjo kitiems perduoti atsakomybės pačiais kritiškiau­
siais momentais. M an jau teko matyti tokių, kurie viską nori daryti
patys. Spėju, kad jeigu tą naktį būtų blaiviai mąstęs, būtų perdavęs
atsakomybę, o mes būtume išgelbėję daugybę vyrų. Bet jis užsispyrė
ir viskas. Nesugebėjo pamatyti bendro vaizdo. O juk kapitonui bū­
tent to ir reikia — matyti bendrą vaizdą.
Jeigu per savo tarnybos metus būčiau gavęs po šilingą kiekvieną
kartą, kai klausydavausi visų strategijos „specialistų“ , pagalvojo N i­
kolas, dabar būčiau turtingas žmogus.
— Tas administracijos sprendimas leisti jam parplukdyti namo
„Viktoriją“ man visada atrodė kaip pasityčiojimas... Ne... Nemanau,
kad pažįsti žmogų, kol nepamatai jo tarp artimiausių ir brangiausių
žmonių. Haifildui vadovaujant tarnavau penkerius metus ir nė karto
negirdėjau, kad kas nors jį užsistotų.
Kurį laiką abu stovėjo tylėdami. Galų gale, turbūt susivokęs,
kad pokalbis buvo gana vienpusis, jūreivis paklausė:
— Turbūt nekantrauji pamatyt savo šeimą, a?
Nikolas užsidegė naują cigaretę.
Jos ten nebuvo. Jis ir nesitikėjo jos ten pamatyti.
Tą naktį jam užmigti taip ir nepavyko. Ramybės nedavė ir
Džounso žodžiai, ir tai, kad jautėsi išduotas. Tačiau nakčiai pama­
žu traukiantis jo abejonės irgi atsitraukė, kai jis apgalvojo, ką turėjo
reikšti jos nenuoseklus elgesys ir visos tos keistos užuominos. Dar
tada variklio skyriuje jis norėjo, kad ji pasipiktinusi paneigtų visas tas
pasakytas nesąmones. Tačiau nieko panašaus neišgirdo. Dabar norė­
jo, kad ji pasiaiškintų — lyg būtų kaip nors jį apgavusį.
Jam nereikėjo nieko klausinėti, kad sužinotų daugiau apie tai,
ką išgirdo. Jos jis tikrai neketino klausinėti. Kai grįžo į miegamąjį,
vyrai apie ją tebekalbėjo. Buvo tokia smulkutė, išpūstakė, pasakojo
Džounsas Velsietis, persisvėręs iš savo gulto su cigarete. Baisingai pri-
sidažiusi, lyg ją juokais būtų išdažęs kas nors kitas.
 Nikolas stabtelėjo prie liuko, svarstydamas, ar nereikėtų sukti
»iigal. Nebuvo tikras, kodėl nusprendė likti.
Džounsas gyrėsi, esą ji buvo jam pasiūlyta, bet jis atsisakęs. Iš
kilų mergina išsiskyrė savo sudėjimu.
— Plona kaip vytelė, — kalbėjo jis. — Nei papų, nei subinės.
Ir dar dėl to, kad buvo girta, pridūrė jis ir susiraukė, lyg kas
būtų pasiūlęs jam kažin ką bjauraus.
Baro savininkas nusiuntė ją viršun su vienu iš jo bičiulių ir ji
pargriuvo lipdama laiptais. Jie visi gerai pasijuokė. Ta liesa prisidažiusi
mergiotė, girta kaip pėdas, ilgomis kaip voro kojomis atrodė komiškai.
— Tiesą pasakius, — pratarė Džounsas vėliau surimtėjęs, —
tada pamaniau, kad ji nepilnametė. Patys žinot, kaip ten būna. Visai
nenorėjau būti pričiuptas.
Dakvortas, kuris tokius dalykus aiškiai išmanė, sutiko su juo.
— Ar ne velniava? Šiais laikais nieko negali žinoti. O iš pažiūros
tokia šalta.
Tai jau tikrai, sutiko ir Dakvortas. Jeigu jie nebūtų jos atpažinę,
niekas nieko nebūtų suuodęs.
Nikolas pradėjo traukti žemyn savo gultą. Norėjo pamėginti
numigti prieš kitą pamainą.
— Ei, Nikolai, — jam už nugaros pašaukė Džounsas. — Tur­
būt ketini ten vėliau užsukti greitukui, ką? Taupyk pinigus tai savo
poniutei. — Jis šiurkščiai nusikvatojo. — Zinai, dabar ji atrodo kur
kas geriau. Tokia įmantresnė. Kažin ar išsimokėsi.
Jam knietėjo Džounsui užvožti. Lygiai tą patį norėjo padaryti
ir jai, nors puikiai suprato, kad tai kvaila. Bet jis tik kreivai šyptelėjo
ir tuoj pat pasijuto taip, lyg būtų ją išdavęs. Tada jis pranyko prausi­
mosi kabinoje.

Stojo naktis. „Viktorija“ stūmėsi per tamsius vandenis. Jai ne­

buvo svarbios nei valandos, nei metų laikai, nei keleivių nuotaikos ar
įnoriai. Jos didžiuliai varikliai klusniai darbavosi. Franse gulėjo savo
lovoje, klausydamasi garsų, kurie dabar buvo taip gerai pažįsįtami —
paskutiniai pranešimai per garsiakalbį, tylūs pašnekesiai, rimstantys
žingsniai, kurie liudijo, kad laivo keleiviai ruošiasi miegoti, šnarpšti­
mas ir stenėjimas, sulėtėjęs kvėpavimas, liudijęs, kad abi jos bendra­
keleivės užmigo. Tylos ir vienatvės garsai. Garsai, kurie reiškė, kad
ji pagaliau galėjo laisvai atsikvėpti. Garsai, kurių laukdavo didžiąją
savo gyvenimo dalį. .
O už durų — tik įgudusiai ausiai girdimas tylus trypčiojimas.
Jo pamaina prasidėjo ketvirtą ryto. Franse išgirdo, kaip jis kažką
sumurmėjo jūrų pėstininkui, kurį turėjo pakeisti, kaip nutolo duslus
to kito vyro žingsnių aidas, kai jis nuėjo gal miegoti, o gal pas ką nors
į svečius. Ji klausėsi už durų stovinčio vyro kaip ir ne vieną naktį iki
šiol.
Paskui, nebegalėdama ilgiau ištverti, atsikėlė iš lovos. Nepaste­
bėta savo miegančių bendrakeleivių, Franse ant pirštų galų, visiškai
negirdimai prisėlino prie plieninių durų.. Kai ja.iLb.uvo beveik pasie­
kusi duris, sustojo ir užsimerkė, lyg ją būtų kankinęs sunkiai pake­
liamas skausmas.
Tada žengė pirmyn ir tyliai, atsargiai priglaudė prie durų vei­
dą. Paskui iš lėto prigludo visu kūnu — šlaunimis, pilvu, krūtine, o
delnus prispaudė iš abiejų galvos pusių, per plonus naktinius marški­
nius jausdama vėsų metalą, jo nepajudinamą tvirtumą.
Pasukus galvą ir prispaudus prie durų ausį, jai atrodė, kad girdi
jo kvėpavimą.
Taip ir stovėjo tamsoje kurį laiką. Veidu jai nuriedėjo ašara ir
nukrito ant basos kojos. Po jos sekė kita.
Už durų nesigirdėjo nieko, tik tolimas variklio gausmas.
 17

Tarp trijų šimtų įvairių dalykų, kuriuos Raudonasis

Kryžius parūpino laivu keliaujančioms nuotakoms, yra
patalynė, rankšluosčiai, raštinės reikmenys, medicininiai
ir kosmetiniaipreparatai, tonos konservuotų vaisių, grie­
tinėlės, sausainių, mėsos ir šokoladinių saldainių. Taip
pat buvo pasirūpinta penkiais šimtais sulankstomųjų
drobinių denio kėdžių ir specialia knyga apie akušeriją.
„Sidney Morning Herald“, 1946 m. liepos 3 d.

Dvidešimt šešios dienos laive

Galim a drąsiai teigti, kad didieji uostai, ypač tie, kurie karo me­
lais buvo naudojami sustoti ir pailsėti, pro savo vartus yra įsileidę
visko — ginklų, pabūklų, maisto produktų, šilko, prieskonių, karių,
prekeivių, Šventųjų Raštų, dvokiančių atliekų. Ir visa tai pro juos
keliavo be jokių platesnių diskusijų.
Visko matę uosto gyventojai puikiai prisiminė, kaip siaubingai
riaumojo šeši baltieji tigrai, kurie narvuose keliavo į amerikiečių kino
magnato namus. Kiti įsidėmėjo švytintį auksinį šventyklos kupolą,
kurio užsimanė tuščiagarbis kažkurios Europos valstybės vadovas.
Visai neseniai net kelias savaites uostas dvelkė retais kvepalais, kai
kranas, keliantis penkis tūkstančius šleikščiai saldžių kvepalų bute­
liukų, doke išmetė savo krovinį ant žemės.
Tačiau šeši šimtai moterų, laukiančių, iki galės išlipti į kran­
tą Bombėjuje, apstulbino visus, buvusius Aleksandros prieplaukoje.
Išsirikiavusios deniuose spalvotomis vasarinėmis suknelėmis vilkin­
čios moterys mojavo skrybėlaitėmis ir rankinukais, o jų balsai buvo
kupini energijos, kurios prisikaupė per tris su puse jūroje praleistos
savaitės. Šimtai vaikų bėgiojo palei prieplaukos kraštą, ištiesę rankas
aukštyn, ir šūkavo moterims išmesti dar monetų, dar monetų. Ne­
dideli vilkikai, it palydovai zujantys po dideliu „Viktorijos“ pirm­
galiu, triukšmingai ją tempė į vietą palei krantinę. Laivui sklandžiai
įplaukus į savo vietą, dauguma moterų garsiai stebėjosi, kaip toks
didelis laivas sugebėjo pralįsti pro tokį siaurą tarpą. Kitos šūkčiojo
užuodusios uosto kvapus ir spaudė baltas nosinaites prie savo švy­
tinčių veidų. O visi prieplaukoje susirinkę žmonės negalėjo atplėšti
akių nuo didžiulio lėktuvnešio, kuriame nebebuvo nė vieno lėktuvo.
Vyrai ir moterys, vilkintys ryškiaspalviais marškiniais ir sariais, kariai,
laivų remonto dirbtuvių darbininkai, prekeivai — visi išsižioję stebė­
jo, kaip į uostą įmanevravo nuotakų laivas.
— Privalote laikytis kartu ir vaikščioti tik pagrindinėmis gat­
vėmis.
Per nekantraujančių išlipti nuotakų klegesį budėtojos balsas
buvo vos girdėti.
— Privalote grįžti ne vėliau, kaip dešimtą valandą vakaro. Ka­
pitonas Haifildas aiškiai pasakė, kad vėlavimo netoleruos. Ar visos
supratot?
Nuo Indijos jūreivių maišto uoste buvo praėję vos keli mėne­
siai — jie paskelbė streiką dėl prastų gyvenimo sąlygų. Vis dar buvo
diskutuojama, kaip viskas prasidėjo, tačiau buvo nediskutuotina tai,
kad viskas baigėsi ginkluotu mūšiu tarp anglų karių ir maištininkų,
kuris tęsėsi kelias dienas. Vyko net kelios karštos diskusijos, ar iš­
mintinga leisti moteris į krantą, bet įvertinus tai, jog joms laive teko
likti ir Kolombe, ir Kočyje, niekas nedrįso palikti keleivių ir šį kartą.
Budėtoja iškėlė aukštyn sąrašą, laisvąja ranka šluostydamasi nuo vei­
do prakaitą.
— Budinti pareigūnė žymės visas į laivą grįžtančias moteris.
Žiūrėkit, kad ir jūs būtumėte tarp jų.
 Karštis buvo nuožmus, ir Margareta, kurią spaudė aplink besi­
grūdančios moterys, laikėsi įsitvėrusi į laivo kraštą, svajodama apie
ui, kaip būtų gerai atsisėsti. Salia jos stovinti Avisė vis stiebėsi ir
rniuziastingai pasakojo, ką mato, viena ranka prisidengusi akis nuo
i yškios saulės šviesos.
— Būtinai turim pamatyti Indijos vartus*. Esu tikra, ten eis vi­
sos. Ir dar girdėjau, kad Vilingdono klubas** žavingas, bet jis už kelių
mylių nuo miesto. Jie turi teniso kortus ir baseiną. Kaip manai, gal
pavyktų susistabdyti taksi?
— Norėčiau susirasti gerą viešbutį ir pusvalandžiui ištiesti ko­
jas, — pasakė Margareta.
Jos prastovėjo dvi valandas, iki „Viktorija“ pagaliau nuleido in­
karą, ir nuo karščio Margaretai ištino kulkšnys.
— Užteks ir tam laiko, Margareta. Mums, besilaukiančioms,
reikia stengtis kuo daugiau judėti. O, žiūrėk! Jie jau tuoj mus išleis.
Apačioje stovėjo nusidriekusi nedidelių vežimaičių eilė, jie turėjo
nuvežti moteris iki Raudonųjų Vartų rajono, kuris buvo visai prie pat
įėjimo į uostą. Tos moterys, kurios jau buvo spėjusios nusileisti trapu,
būriavosi aplink juos tarškėdamos, vis tikrindamos, ar neužmiršo ran­
kinukų ir skrybėlių, rodydamos į tolumoje dunksantį miestą.
Pro vartus Margareta matė plačias, medžiais apsodintas alėjas,
kurias supo dideli viešbučiai, namai ir parduotuvės, šaligatvius ir gat­
ves, kuriose nerimo judėjimas. Praleidus tiek laiko jūroje, nuo aplink
atsivėrusios erdvės ir tvirtos žemės po kojomis jai net šiek tiek apsvai­
go galva, ir Margareta kelis kartus susvyravo, tačiau nebuvo tikra, ar
nuo karščio, ar dėl to, kad jos kojos buvo atpratusios nuo stabilaus
pagrindo.
Pro šalį praėjo dvi moterys, ant galvų nešinos didžiuliais, vaisių
pilnais krepšiais. Jų eisena buvo lengva ir nerūpestinga, lyg ten būtų
buvę ne krepšiai, o skrybėlaitės. Jos kuždėjosi tarpusavyje ir kikeno,

* Mumbajuje britų pastatytas monumentas (1924 m.).

** Prestižinis sporto Įdubas pietų Mumbajuje.
prisidengusios burnas žiedais apmaustytomis rankomis. Margareta
pamatė, kaip viena kažką rado ant žemės. Nė nesusilenkusi ji ištempė
basą pėdą ir paėmė radinį kojų pirštais, tada perėmė į ranką ir įsidėjo
į kišenę.
— Kad tave kur, — atsiduso Margareta, kuri savo pačios koją
nebuvo mačiusi jau kelias savaites.
— „Žaliajame“ viešbutyje turėtų vykti vakarienė su šokiais, —
kalbėjo Avisė, vartydama savo užrašų knygelę. — Kelios merginos iš
8D kajutės minėjo, kad vėliau ten eisiančios. Sakiau joms, kad gal
vėliau susitiksim arbatos. Bet aš baisiai noriu apsipirkti. Laivo par­
duotuvėje jau nusipirkau viską, kas tik buvo įmanoma.
— Velniop, — burbtelėjo Margareta. — Aš noriu tik vieno—
atsisėsti. Man nerūpi nei ekskursijos, nei parduotuvės. Noriu tik sau­
sumos ir patogios sėdynės, kur galėčiau priglausti savo užpakalį.
— Ar tau būtina visada taip keiktis? — sumurmėjo Avisė. —
Tokia kalba tikrai nelabai tinka tavo padėties...
Avisė kažkodėl nebaigė sakinio, o Margareta išgirdo aplinkui
susibūrusias merginas tildant viena kitą ir susidomėjo, kodėl jos taip
elgėsi. Pasislinkusi ten, kur žiūrėjo visos kitos, ji pamatė joms iš pas­
kos trapu žemyn lipančią Fransę. Ji buvo apsivilkusi žydra palaidi­
nuke, susagstyta iki kaklo, ir chaki spalvos kelnėmis. Taip pat buvo
užsidėjusi plačiakraštę skrybėlę ir akinius nuo saulės, bet ją išdavė
raudoni plaukai ir ilgos kojos.
Pasiekusi trapo apačią Franse stabtelėjo, išgąsdinta aplink stoju­
sios tylos. Tada, pamačiusi Margaretą, kuri kilstelėjo ranką, ji pradėjo
irtis pro moterų minią Margaretos ir Avisės link. Jai einant merginos
traukėsi iš kelio.
— Apsigalvojai? — paklausė Margareta ir jos balsas absoliučioje
tyloje nuskambėjo nenatūraliai garsiai.
— Taip, — atsakė Franse.
— Išeitum iš proto, jeigu dar ilgiau liktum laive, — tarė Mar­
gareta ir žvilgtelėjo į Avisę. — Ypač tokiame karštyje.
 Franse stovėjo nejudėdama, nenuleisdama akių nuo Margaretos.
— Panašiai, — atsiliepė ji.
— Lažinuosi, kad rasim kokį nors barą ar viešbutį, kur galė-
lu me...
— Su mumis ji neis.
— Avise!
— Ką pasakys žmonės? Ir apskritai nežinia, kas gali nutikti, kai
gatvėmis vaikšto jos buvę klientai. Dar pagalvos, kad ir mes iš tų...
— Nenusišnekėk. Aišku, kad Franse gali eiti su mumis.
Margareta puikiai žinojo, kad jų pokalbio klausėsi visos aplink
susibūrusios moterys. Tarškančių harpijų gauja — štai kaip jas būtų
pavadinęs jos tėvas. Kad ir kokia buvo praeitis, tokio elgesio Franse
nenusipelnė.
— Su tavim gal ir taip, — atrėžė Avisė. — O aš susirasiu, su
kuo pasivaikščioti.
— Franse, — kreipėsi Margareta, norėdama užkirsti kelią toles­
niems moterų komentarams. — Aš visai neprieštarauju, kad eitum
su manim. Labai džiaugsiuosi.
Iš po saulės akinių nelabai matėsi, bet atrodė, kad Franse šnai­
ravo į priešiškai nusiteikusius veidus.
— Padėsi man susirasti patogią vietelę prisėsti.
— Tik žiūrėk, kad nepadėtų tau susirasti patogios vietelės pri­
gulti.
Franse dirstelėjo ton pusėn, iš kurios atsklido balsas, ir stipriau
suspaudė savo rankinę.
— Nagi, — paragino Margareta, tiesdama jai ranką. — Eime
pažiūrėti tų Indijos vartų.
— Žinai, aš apsigalvojau.
— Ei, nagi. Čia gal tavo vienintelė galimybė pamatyti Indiją!
— Ačiū, bet ne. Iki.
Ir Margareta! nespėjus nieko pasakyti, Franse per minią nusiy­
rė atgal. Jai praėjus pasipiktinusios moterys vėl susibūrė. Margare­
ta žvelgė į tolumoje likusį trapą, ant kurio vos buvo galima įžiūrėti
liauną Fransės figūrėlę, lėtai lipančią aukštyn. Ji palaukė, kol Franse
pranyko laive.
— Labai negražu, Avise.
— Aš nieko blogo nepadariau, Margareta, todėl nereikia čia
taip į mane žiūrėti. Aš esu sąžininga ir neketinu leisti tai mergiotei
sugadinti mano vienintelės ekskursijos krante. — Ji pasitaisė plau­
kus, tada atsargiai užsidėjo skrybėlę. — Ir dar — man atrodo, mūsų
padėties moterims negalima taip dėl visko jaudintis. Mums jaudulys
tikrai ne į gera.
Moterų eilė pajudėjo. Avisė įsikabino Margareta! į parankę ir
skubiai nusitempė ją prie vežimaičio.
Margareta žinojo, kad turi grįžti pas Fransę, kad išėjusi kartu su
kitomis lyg ir palaikė jų elgesį Fransės atžvilgiu. Bet ji be galo troško
pagaliau pajusti po kojomis žemę. Be to, nė neišmanė, ką šiomis
aplinkybėmis sakyti.

Laive likus vos kelioms nuotakoms, čia užvirė įvairiausi darbai:

deniuose, į kuriuos vyrai paprastai nebuvo įleidžiami, šmirinėjo eili­
niai ir dabar viską čia šveitė, dažė, poliravo. Keli jų ropojo pakilimo
deniu, apsiginklavę kempinėmis ir šepečiais, stengdamiesi išvalyti iš
pilko betono įsiėdusias vaivorykštines aviacinio kuro dėmes. Nedide­
li vilkikai į laivą gabeno dėžes su šviežiais vaisiais ir daržovėmis, jos
per liukus keliavo į triumą, o iš kitos pusės iš tanklaivių į laivą buvo
plukdomi degalai.
Kitomis aplinkybėmis Fransei būtų patikę stebėti įprastus dar­
bus laive. Bet dabar ji negalėjo nepastebėti kreivos budinčio karinin­
ko šypsenėlės ir to, kaip jis susižvalgė su savo bičiuliais, kai ji, grįžusi
atgal, trapo viršuje parodė jam savo kortelę. Franse matė, kaip į ją
šnairavo mechanikai, kaip nuleidęs akis vos girdimai pasisveikino ka­
rininkas, kuris anksčiau jai visada palinkėdavo geros dienos.
 Pastarosiomis dienomis ji ne kartą mąstė apie tai, kaip galima
jaustis vienišai laive, kuriame tiek daug žmonių.
Buvo beveik pasiekusi savo kajutę, kai pamatė jį. Anksčiau
/engdama iš kajutės save tikindavo, kad jai reikia išeiti pakvėpuoti
grynu oru, atsigauti nuo prakaitu pradvisusio viduje tvyrančio slo­
gumo. Dabar, atpažinusi vyrą, kuris ėjo jos link, Franse suprato, kad
buvo nevisiškai sąžininga.
Franse nesąmoningai nužvelgė savo drabužius, kaip buvo įpra-
lusi daryti tarnaudama, ir pajuto, kaip oda pašiurpo iš nerimo ir
lūkesčio. Nežinojo, ką turėtų jam sakyti. Bet suprato, kad jis tikrai ką
nors pasakys, nes jie buvo pernelyg arti vienas kito, kad prasilenktų
be žodžių.
Jiedu sustojo. Jų žvilgsniai susitiko tik akimirkai, o paskui abu
tiesiog dėbsojo žemyn.
— Einat į krantą? — paklausė jis, rodydamas į uostą.
Iš jo veido ji nieko nebūtų galėjusi pasakyti. Franse svarstė, ar
neturėtų jaustis jam dėkinga vien už tai, kad apskritai su ja kalbasi.
— Ne... Nusprendžiau, likti čia.
— Pasimėgauti tyla ir ramybe.
— Panašiai.
Turbūt jis nė nenorėjo su ja kalbėtis, bet nebuvo linkęs jos įžeisti.
— Na, kiek įmanoma pasimėgauti ramybe, kai čia vyksta visi
šie darbai, — tarė jis ir mostelėjo į grupelę mechanikų, kurie aukštai
užsilipę kažką taisė, podraug laidydami vienas kitam juokelius.
— Taip, — patvirtino ji, nežinodama, ką dar galėtų pasakyti.
— K ą darysi, tenka išnaudoti visas galimybes. Laive sunku...
rasti sau vietos. Turiu galvoje, kur niekas tikrai netrukdytų...
Franse pagalvojo, kad galbūt šis vyrukas supranta kur kas dau­
giau, negu išduoda jo žodžiai.
— Taip, — pratarė ji. — Teisybė.
— Aš...
— Ei, pėstininke.
 Jų pusėn artinosi eilinis, rankoje laikydamas kažkokį raštelį, pa­
kreipęs kepurę ant šono.
— Jie nori, kad dar iki savo pamainos ateitum į valdymo skyrių.
Instrukcijos prieš gubernatoriaus vizitą.
Franse matė, kad kai prisiartino ir padavė jūrų pėstininkui raš­
telį, jaunasis jūreivis ją pažino. Ji net susigūžė nuo jo žvilgsnio.
— Aš atsiprašysiu, — išlemeno ji jausdama, kaip rausta skruostai.
Kai nusisuko, vis dar vylėsi, kad jis ją sustabdys. Kad pasakys ką
nors, kas reikštų, kad nežiūri į ją taip, kaip visi kiti. Pasakyk ką nors,
tyliai maldavo ji. Bet ką.
Po kelių sekundžių Franse jau buvo savo kajutėje, kurios durys
sunkiai užsitrenkė jai už nugaros. Ji atsirėmė į duris, nugara jausda­
ma jų šaltį. Stovėjo taip kietai sukandusi dantis, kad net skaudėjo.
Iki šiol niekada nebuvo galvojusi, kodėl gyvenimas kartais būna toks
nesąžiningas, bent jau jai. Buvo mačiusi daugybę kenčiančių pacien­
tų ir kartais klausdavo savęs, kodėl Dievas kai kuriuos pasiimdavo, o
kitiems leisdavo taip baisiai kentėti. Niekada nemąstė, ar nusipelnė
to, ką jai teko išgyventi. Jau seniai buvo supratusi, kad apie anuos
metus geriausia iš viso negalvoti. Bet dabar, kai viduje virė visos tos
sumišusios emocijos, Franse pajuto, kaip nykią neviltį dėl gyvenimo
jai skirtų išbandymų išstūmė aklas įniršis. Ar ji dar per mažai prisi­
kentėjo? Ar ne karo baisybės, o būtent šitai taps jos tvirtybės išban­
dymu? Kiek dar reikės už tai mokėti?
Modė Gon, turbūt supratusi, kad Margareta išlipo į krantą, kra­
pštė duris. Franse pasilenkusi ją paėmė ir atsisėdusi pasiguldė ant kelių.
Tačiau šuns tai nenuramino. Kalytė nė nekreipė į ją dėmesio.
Franse sėdėjo, glostydama Modę, žvelgdama į jos apsiblaususias, be­
veik nieko nebematančias akis, jos drebantį kūnelį, kuriam reikėjo
vienintelio žmogaus pasaulyje.
Franse iš gailesčio priglaudė M odę Gon.
— Labai gerai tave suprantu, — sušnibždėjo ji, skruostu priglu­
dusi prie švelnios galvelės. — Patikėk manimi.
 *

Nors „Žaliojo“ viešbučio koktelių baro padavėjai ir buvo pri­

pratę prie Bombėjaus karščio, o jiems virš galvų sukosi didžiuliai
ventiliatoriai, šiandien jie vis tiek prakaitavo. Žvilgėjo jų įdegę vei­
dai, drėko nepriekaištingai baltų uniformų apykaklės. M at jie prakai­
tavo ne tiek dėl karščio, kuris tą vakarą nebuvo toks jau kankinantis,
kiek dėl nesibaigiančių daugiau kaip šimto nuotakų pageidavimų,
nes būtent šiame bare jos nusprendė pasėdėti prieš grįždamos į laivą.
— Jeigu man dar bent minutę reikės laukti savo gėrimo, pri­
siekiu, aš su tuo padavėju rimtai pasišnekėsiu, — pagrasino Avisė,
mosuodama vėduokle, kurią nusipirko šitą popietę, ir spoksodama
į vargšą padavėją, kuris iškėlęs aukštyn padėklą nardė po minią. —
I.aukiu! — šūktelėjo ji jam pavymui.
— Jis stengiasi, — tarstelėjo Margareta.
Ji rūpinosi per greitai neišbaigti savo gėrimo, nes įtarė, kad to­
kiame sausakimšame bare aptarnavimas bus ne pats greičiausias. Jau­
tėsi atsigavusi: jai pavyko pusvalandį palaikyti kojas iškeltas, o dabar,
patogiai atsirėmusi į kėdės atkaltę, mėgavosi lengvu vėjeliu, kurį kėlė
viršuje besisukantis ventiliatorius.
Tas pats dėjosi net tik „Žaliajame“ , bet ir „Bristolio grilyje“ bei
„Tadž M ahalo“ viešbutyje. Uoste vienu metu prisišvartavus „Viktori­
jai“ ir keliems kariniams transportiniams laivams, pakrantę užplūdo
pramogų ištroškusi minia. Vyrai buvo smagiai nusiteikę ir nerūpes­
tingi, nes karas pagaliau baigėsi, o jie vis artėjo prie namų. Užsu­
kusios į kelis restoranus, merginos nusprendė pamėginti gauti vietą
„Žaliajame“ viešbutyje. Dabar, įsitaisiusios verandoje, per arką matė
šokių aikštelę, kurioje buvo pilna vyrų ir moterų, viltingai, o kartais
ir pavydžiai besižvalgančių į staliukus. Kai kurios nuotakos buvo pra­
dėjusios gurkšnoti viskio ir romo kokteilius dar per priešpiečius, ir
dabar jas jau buvo bepradedančios kamuoti pagirios. Merginos atro-
dė apatiškos ir kažin ko nepatenkintos, jų makiažas buvo apvarvėjęs,
o šukuosenos netekusios formos.
Margareta sėdėjo patogiai išsidrėbusi ir visiškai to nesigėdijo.
Nekreipdama dėmesio nei į karštį ir dulkes, nei į savo taip dažnai
minimą „delikačią padėtį“ , Avisė tą popietę ją tampė visur. Jos apėjo
visas europietiškas parduotuves, bent valandą praleido Armijos ir ka­
rinio jūrų laivyno krautuvėje, dar vieną — besiderėdamos su vyrais
ir berniukais, kurie atakavo jas viliojančiais pasiūlymais. Margareta
greitai nuo to pavargo. Matydama, kokie suvargę buvo tie prekeiviai,
ji jautėsi nesmagiai derėdamas! dėl kiekvienos rupijos. Tačiau Avisė
į derybas nėrė su pribloškiamu entuziazmu ir didžiąją vakaro dalį
praleido kilnodama savo pirkinius ir stebėdamasi jų pigumu.
Margaretą pribloškė visa tai, ką Bombėjuje jos spėjo pamatyti vos
per dieną. Ją šokiravo tiesiog gatvėse miegantys indai ir tai, kad šiems
žmonėms iš pažiūros visai nerūpėjo pasibaisėtinos jų gyvenimo sąly­
gos. Margareta negalėjo nelyginti jų liesų rankų su savo putliomis ga­
lūnėmis, negalėjo nepastebėti jų fizinės negalios, jų pusnuogių vaikų.
Jai darėsi gėda, kad drįso skųstis dėl to, kokie nepatogūs gultai laive.
Padavėjas atnešė gėrimą ir ji demonstratyviai davė arbatpinigių,
kad matytų Avisė. Tada, jam nuėjus, Margareta žvelgė į „Viktoriją“,
ramiai plūduriuojančią uoste, ir kamuojama kaltės mąstė, kad Fran­
se turbūt jau miega. Visos laivo šviesos buvo uždegtos, ir jis atrodė
šventiškai, bet be lėktuvų ir žmonių pakilimo denis atrodė tuščias it
didžiulė negyvenama planeta.
— O! Laisva vieta! Neprieštarausit?
Margareta apsižvalgė ir pamatė draugių svitos lydimą Ireną Kar-
ter, kuri kaip tik traukė priešais stovinčią kėdę. Irena plačiai šypsojosi
dažytomis lūpomis, tačiau jos akių ta šypsena taip ir nepasiekė. Nors
ir buvo alinamai karšta, mergina atrodė labai prašmatniai, o nuo jos
sklido švelnus pakalnučių kvapas.
— Irena, — tarstelėjo Avisė, kurios šypsena labiau priminė iš­
šieptus vilko nasrus. — Kaip malonu.
 — Mes pervargusios, — pasiskundė Irena, mesdama pirkinių
krepšius po stalu ir rankos mostu kviesdama padavėją, kuris tuoj pat
prie jos prisistatė. — Visi tie iš paskos sekiojantys vietiniai. Teko pra­
šyti vieno iš karininkų, kad juos nuvytų. Nemanau, kad jie supranta,
koks varginantis jų elgesys.
Matėm žmogų be kojų, — gedulingai prisipažino viena iš
jos draugių, gana putli mergina.
— Tiesiog sėdėjo lauke ant patiesalo! Gali įsivaizduoti?
— Man atrodo, jis tiesiog negalėjo iš ten pajudėti, — svarstė
putlioji mergina. — Turbūt kas nors jį ten paliko.
— Mes nieko tokio nematėme. Labai daug visko prisipirkome,
;ir ne, Margareta? — Avisė mostelėjo į savo pirkinius.
— Tai jau, — numykė Margareta.
— Nusipirkot ką nors gražaus? — paklausė Irena.
Margaretai jos žvilgsnis pasirodė labai nemalonus.
— Nieko įdomaus, — Avisė nesiliovė šypsotis.
— Tikrai? Girdėjau, kad kažką nusipirkai „Viktorijos“ karalie­
nės konkurso finalui.
— Netė Džonson matė tave .Armijos ir laivyno“ parduotuvė­
je, — išpyškino putlioji mergina.
— A, tu apie tai? Nemanau, kad ją vilksiuosi. Tiesą pasakius,
dar nė negalvojau, ką apsivilksiu.
Margareta prunkštelėjo į taurę su gėrimu. Avisė beveik visą valan­
čią praleido matuodamasi drabužius ir staipydamasi prieš veidrodžius.
„Norėčiau sužinoti, ką ketina vilkėti Irena Karter, murmėjo ji.
Turiu pasistengti ją užgožti.“
Už tris naujas sukneles Avisė sumokėjo daugiau, negu Margare­
tos tėvas per metus išleisdavo galvijų pašarams.
— Manau, susirasiu ką nors savo lagamine, — kalbėjo Irena. —
Juk galų gale čia nėra kokia nors rimta proga, ar ne?
— Žinoma, ne.
Kad mane kur pekla, pagalvojo Margareta, žvelgdama į guminę
Avisės šypseną.
 — Ir aš taip manau. Žinai ką, Avise? Visoms merginoms, kurios
kuždasi, kad tu pernelyg rimtai žiūri į tą konkursą, pasakysiu, kad jos
labai klysta. Štai taip, — tarė Irena ir patylėjo. — Ir kad girdėjau tai
iš pirmų lūpų.
Ir ji kilstelėjo savo taurę, lyg būtų ketinusi sakyti tostą.
Avisės veido išraiška buvo tokia, kad Margaretai teko prikąsti
lūpą, idant nesusijuoktų.
Taip keturios moterys praleido pusantros valandos, nors drau­
gėn jas buvo subūrusi ne bičiulystė, o laisvų staliukų trūkumas. Jos
užsisakė žuvies kario, kuris Margaretai pasirodė labai skanus, bet vė­
liau, kai nuo jo sutriko virškinimas, ji to labai pasigailėjo. Kitos mer­
ginos demonstratyviai vėdavosi burnas ir pareiškė, kad toks maistas
nevalgomas.
— Tikiuosi, nepakenks vaikeliui, — atsiduso Avisė, uždėjusi
ranką ant visiškai plokščio pilvo.
— Girdėjau apie tavo naujienas. Sveikinu, — pasakė Irena. —
Ar tavo vyras žino? Juk jis nuo tavo vyro, ar ne? — pridūrė ji, o
paskui skambiai nusijuokė, norėdama parodyti, kad tik pajuokavo.
— Manau, rytoj turėtume gauti paštą, — kalbėjo Avisė, kurios
maloni šypsena pasidarė nebe tokia draugiška. — Turbūt jau bus vi­
siems apskelbęs. Kai atvyksim į Londoną, surengsim puotą. Dėl karo
ne viskas buvo taip, kaip norėjome, todėl ketiname iškelti pobūvį.
Turbūt „Savojos“ viešbutyje. Aišku, dabar šventė bus dviguba.
„Savoja“ buvo geras ėjimas, pagalvojo Margareta, pastebėjusi,
kaip suirzo Irena.
— Tiesą pasakius, Irena, pagalvojau, gal ir tu norėtum ateiti? Iš
Australijos atskris mama su tėte — girdėjai apie naująjį „Quantas“
maršrutą? Esu tikra, jiems būtų labai malonu tave pamatyti. Tu juk
Londone naujokė, todėl nuo draugų geriau nenusisukti. — Avisė
sąmokslininkiškai palinko į priekį. — Kažkaip geriau pasijunti, kai
kalendoriuje yra suplanuotas nors vienas susitikimas, ar ne?
Tai bent smūgis, pagalvojo Margareta, su pasimėgavimu stebė-
il.ima visą tą spektaklį. Šitas žaidimas buvo kur kas nešvaresnis už
visas tas išdaigas, kurias jai kitados buvo iškrėtę broliai.
— Man bus labai malonu apsilankyti jūsų nedideliame susi-
Inirime, jei tik galėsiu, žinoma, — atsakė Irena, šluostydamasi lūpų
kampučius. — Tik, aišku, pirmiausia privalėsiu pasitikrinti, ar netu-
i iii kitų planų.
— Aišku.
Avisė gurkšnojo vandenį su ledu, o jos lūpose žaidė šypsenėlė.
— Bet manau, kad tai tikrai gera mintis. Padės tau užsimiršti.
Avisė klausiamai kilstelėjo antakį.
— Na, tas siaubingas reikalas — kad tu susiradai draugę, kuri
pasirodė esanti prostitutė. Kas būtų galėjęs pagalvoti? Ir faktiškai iš
karto po to, kai kita tavo bičiulė buvo pagauta besismaginanti su tais
prasčiokais mechanikais.
— Ir nenumautomis kelnaitėmis, — pridūrė putlioji mergina.
— Galima ir taip pasakyti, — pritarė Irena.
— Bet aš... — bandė įsiterpti Avisė.
Irenos balse skambėjo nuoširdus susirūpinimas:
— Turbūt negalėjai sau rasti vietos, nežinodama, ar ir apie tave
visi taip negalvos... Na, žinai, po to, ką visi pradėjo kalbėti apie jūsų
kajutę ir apie tai, kas ten dedasi. Tavo stoiškumas mus visas sužavė­
jo. Tikrai, tas nedidelis pobūvis tau neabejotinai išeis į naudą. Puiki
mintis.

Praėjo popietė, atėjo vakaras, o blėstant šviesai jos mintys vis

labiau niaukstėsi. Nebegalėdama apsikęsti ankštoje kajutėje, Franse
svarstė, ar nevertėtų lipti į krantą. Bet nebuvo, kas ją galėtų palydėti,
o Bombėjus aiškiai reikalavo nemažai energijos, kurios ji neturėjo.
Tad Franse išėjo iš kajutės ir leidosi į gelbėjimo valčių denį, kur pra­
eitą savaitę sėdėjo su Mode Gon.
Dabar ji stovėjo ten ir stebėjo tamsiame vandenyje atsispindin-
čius uosto žiburius, klausėsi retkarčiais praplaukiančių triukšmingu
vilkikų ir baržų. Nutykusiame ore tvyrojo keistas kvapų mišinys —
prieskoniai, degalai, kvepalai, gendanti mėsa, — vienu metu versda­
mas ją ir šlykštėtis, ir džiaugtis tuo, kad apskritai gali kvėpuoti. Min­
tys dabar buvo aprimusios. Ji sau pasakė, kad elgsis taip, kaip elgėsi
visada, — tiesiog išgyvens. Liko tik pora savaičių iki pasieks Angliją,
o ji jau seniai buvo supratusi, kad gerai pasistengus viską galima iš­
tverti. Taigi negalvos apie tai, kaip viskas galėjo susiklostyti. Jau buvo
pastebėjusi, kad karą lengviausia ištverdavo tie žmonės, kurie gyven­
davo šia diena ir jausdavosi dėkingi už kiekvieną smulkmeną. Laivo
parduotuvėje ji nusipirko pakelį cigarečių. Dabar užsidegė vieną, ži­
nodama, kad tai savižudiška, bet dūmo skonis teikė pasitenkinimą.
Krante vieni su kitais šukavosi kažkokie žmonės, o iš dar toliau sklido
indiška muzika — viena pratisa graudi nata.
— Tu geriau pasisaugok. Tau čia ne vieta.
Ji pašoko.
— A, — tarstelėjo ji. — Čia jūs. . ___
— Čia aš, — pasakė jis, gesindamas cigaretę. — Megė ne su
tavim?
— Ji krante.
— Su kitomis.
Franse svarstė, kaip čia mandagiai paprašius palikti ją ramybėje.
Jis vilkėjo mechaniko kombinezoną. Tamsoje tepalo dėmių ne­
buvo matyti, bet jo dvokas užgožė net ir dūmų kvapą. Ji nemėgo
tepalo kvapo. Fransei teko gydyti labai daug apdegusių vyrų, kurie
buvo persisunkę tepalu, ir ji labai aiškiai prisiminė, koks būdavo
jausmas, kai nuo kūno tekdavo plėšti prilipusią medžiagą.
Ji nusprendė, kad Anglijoje vėl pradės dirbti slauge. Odrė Mar­
šai parašė jai rekomendaciją. O su jos tarnybos stažu galimybių tikrai
netrūks.
— Esi buvusi Indijoje?
Fransę suerzino tai, kad jis pertraukė jos mintis.
 — Ne.
— Turbūt matei daug šalių?
— Kelias, — atsakė ji. — Daugiausia bazes.
— Tai turbūt esi daug mačiusi moteris.
Viskas dėl to, kad čia nėra Margaretos, pagalvojo ji. Jis iš tų,
kuriems reikia klausytojų. Franse pasistengė nusišypsoti.
— Manau, ne daugiau negu visi tarnavusieji.
Jis užsidegė dar vieną cigaretę ir mąsliai į viršų išpūtė dūmus.
— Bet lažinuosi, kad galėtum atsakyti man į vieną klausimą.
Ji klausiamai pažvelgė į vyrą.
— Ar yra skirtumas?
Ji susiraukė. Krante du automobiliai, kurių nė vienas nenorėjo
užleisti kelio, kėlė triukšmą. Jų garso signalai aidėjo per visą doką,
nžgoždami muziką.
— Prašau?
Fransei teko šiek tiek palinkti jo pusėn, kad išgirstų, ką sako.
— Tarp vyrų.
Jis išsišiepė ir tamsoje sublizgėjo balti dantys.
— Na, ar teiki pirmenybę kokios nors tautybės vyrams?
Iš jo veido išraiškos Franse suprato neapsirikusi dėl to, ką išgirdo.
— Aš atsiprašysiu, — tarė ji.
Iškaitusiais skruostais ji nėrė pro jį ir jau buvo bestverianti už
liuko dangčio rankenos, bet vyras pastojo jai kelią.
— Prieš mane nėra reikalo vaidinti kuklios, — drėbė jis.
— Leiskit man eiti.
— Mes gi visi žinom, kas tu per viena. Nėra reikalo išsisukinėti.
Dėl monotoniško tono Franse ne iš karto įvertino jo žodžių
grėsmę.
— Prašau mane praleisti.
— Žinai, tu man buvai visiškai apdūmusi akis, — kalbėjo De­
nis Timsas, purtydamas galvą. — Mes tave vadinom Panele Šaltie­
na. Panelė Šaltiena. Negalėjom patikėti, kad tu apskritai ištekėjusi.
Nusprendėm, kad turbūt ištekėjai už vieno iš tų religinių fanatikiĮ,
amžiams nekalta. Kaip mes klydom, ką?
Drebančia širdimi Franse spėliojo, ar jai pavyktų kaip nors pra­
siveržti prie durų. Viena ranka Denis Timas nerūpestingai rėmėsi j
liuko dangčio rankeną. Ji matė, koks užtikrintas jis buvo dėl savo
fizinės jėgos, nes ją pasitelkęs šis vyras visada gaudavo, ko panorėjęs.
— Tokia davatka, užsisagsčiusi iki pat smakro. O iš tikrųjų tik
kažkokia kekšė. Turbūt prigavai kokį geltonsnapį snarglių ir privertei
užmauti žiedą tau ant piršto. Papasakok, kaip tau tai pavyko? Priža­
dėjai, kad dabar tai jau jis bus vienintelis, ką? Kad tik jis tau ką nors
reiškia?
Vyras ištiesė ranką prie jos krūtinės, bet Franse ją numušė.
— Išleiskit mane, — pasakė ji.
— Kas yra, davatkėle? Juk niekas nesužinos.
Tada jis suėmė ją už rankų ir prispaudė prie turėklo. Ji klupte­
lėjo, kai jis užgulė visu svoriu kaip nepajudinama siena. Tolumoje, iš
šalia uosto įsikūrusio viešbučio, atsklido juokas.
— Uostuose prisižiūrėjau tokių mergų kaip tu. Tokių kaip tu į
laivus leisti neturėtų, — gašliai sumurmėjo jis.
— Paleisk mane!
— Ei, nagi. Tik nesakyk, kad šiek tiek neužsidirbi iš šono, kol
esi čia...
— Prašau...
— Atsitrauk, Timsai, — jiems iš dešinės pasigirdo balsas.
Timsas pakėlė galvą, o ji žvilgtelėjo per petį. Ten stovėjo Niko­
las, o jo akys degė prieblandoje.
— Atsitrauk, — lediniu balsu pakartojo jis.
Atpažinęs, kas ten toks, Timsas bandė šypsotis, bet apsigalvojo,
neapsispręsdamas, kiek draugiškumo turėtų parodyti.
— Niekaip nesusitariam dėl užmokesčio, — vapėjo jis, trauk­
damasis nuo Fransės ir demonstratyviai taisydamasis kelnes. — Nie­
ko čia tokio neatsitiko. Pats žinai, kokios būna tos mergšės.
 Franse užsimerkė, bijodama net pažvelgti Nikolui į veidą. Ji visa
ilivbėjo.
— Eik vidun, — lėtai ištarė jis.
Timsas atrodė visiškai ramus.
— Kaip jau sakiau, pėstininke, paprasčiausiai nesutarėm dėl
Limos. Ji nori, kad mokėčiau dvigubai daugiau, negu prašo kitos.
( ialvoja, kad nuo mūsų, jūreivių, gali lupti devintą kailį.
— Eik vidun, — pakartojo Nikolas.
Ji žengė arčiau sienos, nenorėdama vėl pakliūti Timsui į akis.
— Geriau niekam apie tai nepasakokim. Juk nenori, kad kapi-
lonas sužinotų, jog laive yra kekšė. Ir su kuo ji bičiuliaujasi.
— Jeigu dar kada nors per šią kelionę drįsi bent žvilgtelėti į šitos
moters pusę, tau geruoju nesibaigs.
— Ar ne?
— Gal ne laive. Gal ir ne šioje kelionėje. Bet tau geruoju nesi­
baigs, — patikslino Nikolas.
— Klausyk, pėstininke, su manimi susipykti tu tikrai nenorėtum.
Timsas stovėjo prie liuko dangčio, jo akys blizgėjo.
— Tu manęs nesiklausai.
Trumpam stojo visiška tyla. Galiausiai, paskutinį kartą žvilgte­
lėjęs į juodu, Timsas atbulas išėjo pro liuką. O kai Franse jau buvo
beatsikvepianti, vėl pasirodė jo didelė, trumpai kirpta galva.
— Turbūt pasisiūlė tau puse kainos, — pasakė jis ir nusijuo­
kė. — Reikės papasakoti tavo žmonai.
Jie girdėjo, kaip Timsas nuėjo mechanikų miegamųjų link.
— Kaip jūs? — tyliai paklausė Nikolas.
Franse nusibraukė nuo veido plaukus ir sunkiai nurijo seiles.
— Gerai.
— Apgailestauju dėl to. Jūs neturėtumėt... — bandė kažką sa­
kyti jis ir nutilo, lyg nežinodamas, kaip užbaigti.
Ji taip ir neišdrįso į jį pažvelgti.
— Ačiū, — pašnibždomis padėkojo ir spruko.
 *

Kai jis grįžo į miegamąjį, ten buvo likęs tik vienas jūrų pėsti-
ninkas — jaunas trimitininkas Emetas, kuris miegojo, virš galvos at­
metęs rankas, visai kaip mažas vaikas. Kajutė buvo maža ir priplėkusi
nuo karščio, pridvisus! nuo nevalytų peleninių, užnešiotų batų kva­
po. Nikolas nusivilko uniformą, nusiprausė, o tada, ant kaklo užsi­
metęs rankšluostį, oda tebejausdamas garuojantį vandenį, iš spintelės
išsitraukė rašomojo popieriaus ir atsisėdo.
Laiškų rašyti jis nemėgo. Bandęs tai daryti prieš kelerius metus,
bet žodžiai tiesiog negulė ant popieriaus ir nesugebėjo išreikšti to, ką
jis iš tikrųjų jautė. Tačiau dabar žodžiai patys liejosi. Jis nusprendė,
kad turi ją paleisti. „Laive yra viena keleivė, — rašė Nikolas. — Mer­
gina su sunkia praeitimi. Pamatęs, ką jai tenka išgyventi, supratau,
kad visi nusipelno kitos galimybės, ypač jeigu sutiko žmogų, kuris
gali jiems tą galimybę suteikti, kad ir ką jie atsineša iš praeities“.
Nikolas užsidegė cigaretę ir įsižiūrėjo į vieną tašką. Taip ir sėdė­
jo kurį laiką, negirdėdamas nei koridoriuje besiginčijančių vyrų, nei
vonios kambaryje grojančio trimito, nematydamas bičiulių, kurie jau
buvo grįžę į kajutę ir lipo į savo gultus.
Po kiek laiko jis ėmė rašyti toliau. Rytoj pat išsiųs telegramą.
Nesvarbu, kiek tai atsieis.
„Turbūt noriu pasakyti, kad atsiprašau. Ir džiaugiuosi, kad suti­
kai žmogų, kuris tave myli, nepaisydamas nieko. Tikiuosi, jis tau bus
geras, Fėja. Tikiuosi, rasi laimę, kurios nusipelnai.“
Tik perskaitęs laišką antrą kartą jis pastebėjo, kad vietoje žmo­
nos vardo parašė Fransės vardą.
 Turbūt dabar suprantate, kodėl britų kariai taip ger­
bia uniformuotas moteris. Jos nusipelno mūsų ypatingos
pagarbos. Kai matote merginą, vilkinčią chaki spalvos
uniforma arba mėlyna oro pajėgų uniforma su juostele
ant munduro, neužmirškite, kadją gavo ne už tai, kad
numezgė daugiau kojinių nei kitos Ipsvičo moterys.
„Trumpas gidas po Didžiąją Britaniją“,
Karo ir Jūrų laivyno departamentai, Vašingtonas

Trisdešimt trys dienos laive

Gibraltaro gubernatorius ne tik kariniame jūrų laivyne, bet ir

britų valstybės tarnyboje buvo pagarsėjęs kaip neįprastai protingas
žmogus. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis pelnė puikaus stratego reputa-
c iją ir per savo diplomatinę tarnybą buvo apdovanotas už neprilygs­
tamus taktinius sugebėjimus bei pastabumą. Bet net ir jis kurį laiką
spoksojo į priekinę lifto šachtą, negalėdamas patikėti savo akimis.
Kapitonas Haifildas, kuris vedėsi jį į pakilimo denį žiūrėti Ka­
rališkųjų jūrų pėstininkų orkestro pasirodymo, keikė save, kad ne­
susiprato iš anksto patikrinti jų maršruto. Lifto šachta buvo lifto
šachta. Jam ir į galvą neatėjo, kad jos susigalvos ten išsidžiaustyti
savo apatinius. Balti, kūno spalvos, pilki nuo užnešiojimo, plonyčiai
it voratinklis, apsiūti prancūziškais nėriniais korsetai ir liemenėlės
smagiai plaikstėsi iki pat šachtos angos viršaus, it pamėgdžiodami
vėliavą, kud pasveikino gubernatorių atvykus į laivą. Ir štai dabar
britų diplomatinės tarnybos grietinėlė stypsojo didingame Haifililo
lėktuvnešyje, apsuptas tvarkingai išsirikiavusių jūreivių nepriekaiš“
tingai švariomis uniformomis ir lyg užhipnotizuotas spoksojo į apa­
tinių girliandas.
Dobsonas. Jis tikrai turėjo apie šitai žinoti, bet vis tiek neįspėjo.
Kapitonas Haifildas prakeikė savo koją, per kurią šįryt taip ir neiš-
sikrapštė iš savo kabinos, suteikdamas Dobsonui šią galimybę. Jis
prastai jautėsi ir nusprendė pailsėti, žinodamas, jog laukia ilga, sunki
diena, todėl patikėjo Dobsonui atsakomybę pasirūpinti, kad viskas
būtų idealu. Juk turėjo žinoti, kad tas niekšelis tikrai sugalvos, kaip
pakenkti kapitono autoritetui.
— Aš... Jum s tai gali pasirodyti kiek neįprasta, — prabilo
Haifildas, kai pagaliau atgavo amą, — bet mums teko šiek tiek...
pragmatiškiau pasižiūrėti į įprastas procedūras.
Gubernatorius spoksojo net išsižiojęs, o jo skruostai šiek tiek
raustelėjo. Dobsonas buvo visiškai ramus ir ničniekuo neišsidavė.
— Norėčiau pridurti, jūsų ekscelencija, Jtad tai jokiu būdu
neturėtų būti suprasta kaip mūsų pagarbos indikatorius, — bandė
pašmaikštauti Haifildas, bet viskas nuskambėjo visiškai nejuokingai.
Gubernatoriaus žmona, įsitvėrusi rankinuko, paslapčia niūkte­
lėjo sutuoktiniui. Ji palenkė galvą.
— Nematau čia nieko, ko mes dar nebūtume regėję, kapito­
ne, — maloniai pasakė gubernatoriaus žmona, o jos lūpų kampučiai
trūkčiojo, galbūt nuo tramdomo juoko. — Manau, karas mums pa­
rodė kur kas baisesnių reginių nei šis.
— Tai jau tikrai, — pritarė žmonai gubernatorius. — Tai jau
tikrai.
Tačiau iš jo balso intonacijos tuo buvo sunku patikėti.
— Tiesą pasakius, turiu prisipažinti, kad mane žavi tai, kaip jūs
stengiatės įtikti savo keleivėms.
Ji palietė kapitono rankovę, mėgindama parodyti supratingumą.
— Gal eisime toliau?
 Pakilimo denyje reikalai pasitaisė. Adene priėmusi gubernato-
ili| ir kitus keleivius, „Viktorija“ Sueco kanalu — sidabraspalvę gija,
Inu i pasipuošusi smėlio kopomis, karštoje saulėje taip žvilgėjo, kad iš
liilvo j ją žvelgiantys keleiviai turėjo slėptis šešėlyje, — iš lėto leidosi
| <l.mrę. Nors ir kepino kaitra, nuotakos buvo smagiai nusiteikusios,
nuo saulės dangstėsi skėčiais ir skrybėlaitėmis, o orkestras narsiai
ump,ėsi jom s nenusileisti, tiesa, per tokį karštį net ir su vasarine uni-
loi ina buvo nekas.
Visi grįžo prie savo darbų, o gubernatorius su žmona sutiko tei­
tu j.uiti per čečiotkos konkursą, kuris buvo naujausias iš visos konkur-
m| serijos siekiant „Viktorijos“ karalienės titulo ir turėjo padėti bent
loio nors užimti moteris. Nuo saulės pasislėpęs po didžiuliu skėčiu,
iipsiginklavęs džinu su ledu ir tonikų ir pasodintas priešais eilę kike­
nančių mergiočių, šiek tiek atitirpo net ir gubernatorius. Jo žmona,
lturi spėjo paplepėti su visomis konkurso dalyvėmis, galų gale pri-
n| skyrė dailiai šviesiaplaukei, kuri bemat susilaukė nuoširdžių kitų
nuotakų sveikinimų. Vėliau gubernatoriaus žmona Haifildui prisipa­
žino, kad tos australietės jai pasirodė esančios „gana malonios. Visgi
K.ii p drąsu palikti savo artimuosius ir leistis į tokį kelią“ . Užkrėstas
(irios popietės nuotaikos Haifildas negalėjo su ja nesutikti.
Bet paskui vėl viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Kapitonas Haifildas kaip tik ketino paskelbti renginio pabaigą
lt pasiūlyti naujiesiems keleiviams apsilankyti apatiniuose deniuose,
kilt virėjas buvo paruošęs vėlyvus priešpiečius, kai jo dėmesį patrau­
kė sujudimas prie dešiniojo borto. „Viktorija“ kaip tik tingiai plau­
kė pro karo stovyklą, ir nuotakos, pastebėjusios daugybę baltaodžių
vytų, bemat metėsi prie pakilimo denio krašto. Ryškiaspalves sukne­
les pleveno vėjas, moterys smagiai mojavo įdegusiems jauniems vy­
ninis, kurie metę darbus stebėjo lėktuvnešį plaukiant pro šalį ir svei­
kinosi šūksniais. Kai Haifildas pasilenkė, norėdamas geriau įsižiūrėti,
girdėjo moteris šūkčiojant ir matė, kaip tie pusnuogiai vyrai mojavo
jums, prisispaudę prie vielinės tvoros, markstydamiesi nuo saulės.
 Haifildas kurį laiką dėbsojo į visą tą reginį ir, deja, jo įtarimai
pasitvirtino. Tada, sunkiai atsidusęs, kapitonas paėmė garsiakalbį.
— Esu labai dėkingas, kad taip entuziastingai pasitikote mūsi|
svečius, gubernatorių ir jo žmoną, — tarė jis, stebėdamas, kaip įsi
tempė balta uniforma apvilkta gubernatoriaus nugara, kai jis supra
to, kas vyksta. — Tiems, kas norėtų arbatos, priekiniame angare ras
kuo atsigaivinti. O jeigu jums įdomu žinoti, tie jauni vyrai, kuriems
mojuojate, yra vokiečių kaliniai.

Po konkurso prie Avisės priėjo Irena Karter ir pasakė, kad

džiaugiasi jos pergale: „Geriau jau kaip reikiant išnaudoti tas kojas,
kol jų neišvagojo venų varikozė, ar ne?“ Be to, ji norėjo pasipuikuoti
paskutine gauta laiškų siunta. Irena gavo septynis laiškus, iš kurių net
keturi buvo nuo jos vyro.
— Turėtum mums paskaityti saviškius, — pasakė ji, slėpdamasi
už saulės akinių. — Mano motina sakė, kad.kvietė taviškius arbatos,
kai sužinojo, kad mes plaukiame tuo pačiu laivu. Jie tikrai norės su­
žinoti, kaip mums sekasi.
Ir tu, aišku, jiems viską papasakojai, pagalvojo Avisė.
— Sėkmės kitame konkurse, — palinkėjo ji. — Man atrodo,
dabar bus vakarinės suknelės konkursas, ar ne? Esu tikra, tau seksis
kur kas geriau. Tu taip įdegei, kad jeigu Įdubus apsijuostum skara,
atrodytum kaip vietinė.
Ir spausdama „sertifikatą“ Avisė nuėjo sau, stengdamasi neišsi­
duoti, kaip savimi didžiuojasi.
Fransės kajutėje nebuvo. Ji čia apskritai retai pasirodydavo. Avi­
sė manė, kad ji turbūt kur nors slapstėsi. Margareta buvo nuėjusi į
paskaitą apie lankytinas Anglijos vietas. Taigi Avisė nusispyrė batus ir
atsigulė, ketindama pasinaudoti reta galimybe ir niekieno netrukdo­
ma perskaityti Iano laišką.
Ji greitai peržvelgė tėvo laiškus (verslas, pinigai, golfas), tada
molinos (kelionė, suknelės) ir sesers („gana gerai jaučiuosi pati sau
viena, ačiū, ir taip toliau, ir panašiai“), tada atėjo eilė Iano laiškui.
|i žvelgė į jo rašyseną, galvodama, kaip net rašalas ir popierius gali
perteikti žmogaus autoritetą. Jos motina visada sakydavo, kad vyrai,
luirių rašysena nedaili, jai atrodo kažkokie nesubrendę. Tai tik paro­
do jų nesusiformavusį charakterį.
Avisė žvilgtelėjo į savo laikrodėlį — iki pirmosios pietų pamai­
nos buvo likusios dešimt minučių. Kaip tik užteks laiko jo laiškui
perskaityti. Ji jį atplėšė ir tyliai iš malonumo atsiduso.
Po ketvirčio valandos ji tebespoksojo į tą laišką.

Franse su Margareta sėdėjo denio valgykloje, kur jas ir rado tas

eilinis. Jos valgė ledus. Franse jau buvo apsipratusi su tuo, kad kai
tik ji pasirodydavo, aplink visi pritildavo. Margareta demonstratyviai
sau plepėjo, stengdamasi nekreipti dėmesio. Kelis kartus merginoms,
kurios nesiliovė į jas spoksojusios, ji pasiūlė paragauti savo ledų, o kai
tos nuraudo, patyliukais jas keiksnojo.
— Ponia Franse Makenzi? — paklausė eilinis.
Jo kaklas buvo plonas kaip vaiko.
Ji linktelėjo galva. Šito laukė jau ne pirma diena.
— Kapitonas nori jus matyti, ponia. Turiu jus palydėti.
Valgykloje stojo tyla. Margareta išbalo.
— Tai turbūt dėl šuns, — sušnibždėjo ji.
— Ne, — apatiškai atsakė Franse. — Esu visiškai tikra, kad ne
dėl jo.
Iš aplinkui sėdinčių moterų veidų ji matė, kad ir jos buvo tuo
tikros. Visos pradėjo šnabždėtis, kad ji, matyt, irgi bus gavusi tele­
gramą. „Nepageidaujama, gali nebeplaukti.“ Tik šįkart kitoms nuo­
laidoms dėl to nebuvo ko nerimauti.
— Tik ilgai neužtruk, — jai išeinant iš valgyklos pratarė kažku­
rį. — Juk nenori, kad pradėtų sklisti paskalos.
 *

Avisė gulėjo lovoje. Kažkur visai šalia pasigirdo keistas garsas...

tyli gomurine aimana, ir netikėtai pati sau Avisė suprato, kad tai ji
aimanavo.
Ji pažvelgė į ranką, kurioje tebelaikė laišką, tada į vestuvinį žiedą
ant savo plono piršto. Jai atrodė, kad kajutės sienos atsitraukė. Staigu
ji metėsi nuo gulto, krito ant kelių ir pradėjo vemti į dubenį, kuris
ten buvo likęs nuo tada, kai ji sirgo jūros liga. Traukuliai tol tampė,
kol paskaudo šonus, o gerklė ėmė degti. Avisė klūpėjo, apsiglėbusl
save, lyg tik taip būtų galėjusi suturėti savo vidurius, kad neišvirstų
lauk. Ji pradėjo kosėti, o paskui išgirdo save šaukiant: „Ne, ne, ne!“,
lyg būtų atsisakiusi pripažinti, kad tas siaubas buvo tikras.
Pagaliau, visiškai išsekusi, ji atsirėmė nugara į gultą. Jos plaukai
buvo šlapi nuo prakaito, prilipę prie veido, rankos nerangiai nuka­
rusios ant kietų grindų, suknelė susiglamžiusi, makiažas nusitrynęs.
Ji pagalvojo, kad gal viskas tik prisisapnavo. Gal to laiško nė nebuvo.
Nuo jūros ligos pasitaikydavo tokių dalykų — ji buvo ganėtinai daug
girdėjusi jūreivius apie tai kalbant. Bet laiškas tebegulėjo ant pagal­
vės. Ir ten buvo Iano rašysena. Jo daili rašysena. Daili, siaubinga,
velniška rašysena.
Už durų ji išgirdo kaukšint pro šalį einančias plepančias mer­
ginas. Modė Gon, įsitaisiusi prie pat durų, pakėlė galvelę, lyg būtų
tikėjusis išgirsti pažįstamą balsą, paskui nusiminusi nuleido galvą ant
letenų.
Avisė klausėsi to garso svyruodama, it būtų girta. Jautėsi taip,
lyg būtų buvusi atskirta nuo viso pasaulio. Jai baisiai norėjosi at­
sigulti. Galva atrodė apsunkusi, lyg ją būtų užgulusi viso pasaulio
našta. Ji nieko neprisivertė daryti, tik sėdėjo ir spoksojo į rumbuotas
metalines grindis.
Dubenį vėl pastūmė po lova. Nepaisydama to kvapo, šalto me­
talo, šlapių plaukų, Avisė atsigulė ir įsmeigė akis į kitą atplėštą laišką,
kuris gulėjo šalia. Jos motina rašė:
 Visiems ja u pasakiau, kad švęsime „Savojoje“. Tėtei pavyko
susitarti dėl labai geros kainos, nes vienas išjo pažįstamų su­
kasi viešbučių versle. Ir žinai ką, Avise, brangioji, niekaip ne­
atspėsi — Darliai-Hendersonai sakė, kad įtrauks šitą pokylį
į savo kelionės aplink pasaulį maršrutą. Ir lyg to būtų maža,
gubernatorius su žmona taip pat žadėjo atvykti. Dabar, kai
baigėsi karas, žmonės kur kas mieliau linkę keliauti. Be to,
jie pasirūpins, kad tavo nuotrauka patektų į „ Tatler“*. Tu­
riu tau prisipažinti, brangioji, kad nors dėl šitų vedybų, ir
turėjau abejonių, planuojama kelione esu labai patenkinta.
Surengsime pokylį, apie kurį dar ne vieną mėnesį kalbės ne
tik visas Melburnas, bet ir pusė Anglijos.
Tavo mylinti motina
P.S. Nekreipk dėmesio į savo seserį. J i šiuo metu šiek tiek
surūgusi. Įtariu, kad pavydi.
BBS. Kol kas dar negavomejokių žinių iš Iano tėvų ir dėl
to labai apmaudu. Ar negalėtum jo paprašyti, kad atsiųstų
mums jų adresą? Reikėtų išsiaiškinti, ar jie nenorėtų ko nors
pasikviesti.

Popietė buvo ilga ir varginanti, todėl kapitonui Haifildui pri­

reikė nemažai pastangų, kad liktų stovėti, kai įėjo toji mergina. Jis
užėjo už stalo, kad esant reikalui galėtų į jį atsiremti. Gubernatoriaus
.Kvykimas ir su tuo susiję rūpesčiai jį išvargino, todėl turbūt dėl šitos
priežasties, o gal ir dėl to, kad nenorėjo gėdinti tos merginos, Haifil­
das nusprendė į šį susitikimą nekviesti nei kapeliono, nei budinčios
pareigūnės.
Kai eilinis apie ją pranešė, mergina sustojo prie durų, o jam pasi­
šalinus taip ir liko ten stovėti, rankose spausdama nedidelį rankinuką.

* Didžiojoje Britanijoje leidžiamas mados ir gyvenimo būdo žurnalas.

Iš arti ją buvo matęs du kartus ir merginos išvaizda buvo stulbinanti.
Būtų galėjusi atrodyti kaip išskirtinė gražuolė, jeigu ne jos elgesys,
Akivaizdu, ji specialiai stengėsi nekristi niekam į akis. Dabar, kai pa
aiškėjo jos istorija, jis suprato, kodėl Franse Makenzi taip elgėsi.
Kapitonas Haifildas mostu pasiūlė jai sėstis. Jis kurį laiką stove
jo nudelbęs akis, mėgindamas sugalvoti, nuo ko pradėti, trokšdamas,
kad bent šįkart būtų galėjęs šitą pareigą perleisti kam nors kitam. Su
vyrais drausmės reikalus spręsti buvo paprasta — viskam nustatyta
tam tikra tvarka, o jeigu reikėjo, dar galėjai juos ir aprėkti. Su mote­
rimis viskas kitaip, pagalvojo jis suirzęs, jausdamas priešais sėdinti;)
moterį, galvodamas apie tai, kokia ji buvo anksčiau. Į laivą jie atsi­
gabeno ne tik šimtus savo lagaminų, bet ir savo problemas, tada dar
prisidarė naujų bėdų, kad maža nepasirodytų, ir dar privertė tave
jaustis kaltą, kad laikaisi taisyldių.
Lauke per garsiakalbius nuskambėjo komanda „laisvai“ — taip
vyrams buvo duotas ženklas, kad laikas valgyti. Haifildas palaukė,
kol vėl stojo tyla. • ----
— Ar žinote, kodėl liepiau jus čia pakviesti? — paklausė jis.
Mergina nieko neatsakė, tik žvelgė į jį, lėtai mirksėdama, lyg tai
jis būtų turėjęs jai pasiaiškinti.
Nagi, žmogau, paragino jis pats save. Užbaik tą reikalą ir galėsi
išgerti ko nors stipresnio.
— Man buvo pranešta, kad prieš kelias dienas jūs įsipainiojote
į kažkokį incidentą apačioje. Aiškindamasis visą tą reikalą išgirdau
dalykų, kurie... man kelia šiokį tokį susirūpinimą.
Jam apie tai vakar vakare pasakė Renikas. Vienas iš mechanikų
jam užsiminęs, kad laive dedasi visokios negerovės, o štai apie šitą
merginą pasakojami tokie dalykai. Renikas nė nedvejodamas viską
išklojo Haifildui, nes juk niekas nebūtų apie tai užsiminęs kapitono
stiuardui, jeigu nebūtų norėjęs, kad tai iš karto pasiektų kapitoną.
— Tai apie jūsų... jūsų gyvenimą iki atsiradote šiame laive.
Deja, bet turiu apie tai užsiminti, kad ir kaip būtų nepatogu. Rūpin-
damasis savo vyrų gerove ir visų laivo keleivių padoriu elgesiu. Turiu
Mum i, ar tie... tie gandai yra teisingi.
Ji ir vėl nieko neatsakė.
— Ar iš jūsų tylėjimo turiu suprasti, kad jie nėra... neteisingi?
Kai mergina ir vėl neatsakė, jis visiškai sutriko. Prie visko pri­
siliejo dar ir fizinis nepatogumas, ir Haifildo kantrybė pradėjo sekti.
Ii i i būt norėdamas pasirodyti autoritetingesnis, jis apėjo aplink stalą.
— Visai nenoriu jūsų nepagrįstai užsipulti, panele...
— Ponia, — atsakė ji. — Ponia Makenzi.
— Bet taisyklės yra taisyklės, todėl aš negaliu leisti moterims...
lokioms kaip jūs keliauti laivu, kuriame pilna vyrų.
— Tokioms kaip aš.
— Jūs suprantate, ką noriu pasakyti. Jau ir taip gana sunku
susitvarkyti su tokia daugybe moterų, gyvenančių tokiose ankštose
patalpose. Aš pasidomėjau jūsų... jūsų aplinkybėmis ir negaliu leisti,
kad jūsų buvimas čia pakenktų drausmei laive.
Vienas Dievas težino, ką pasakytų Gibraltaro gubernatorius,
jeigu sužinotų apie šią ypatingą keleivę. O ką jau kalbėti apie jo žmo-
n.|. Jie vos spėjo atsigauti po tos scenos su vokiečių kaliniais.
Ji kurį laiką sėdėjo nudelbusi akis. Tada pakėlė galvą.
— Ar ketinate mane išlaipinti, kapitone Haifildai?
Merginos balsas buvo žemas ir ramus. Jam šiek tiek palengvėjo,
kud pati tai pasakė.
— Apgailestauju, — atsiduso jis, — bet nelabai turiu iš ko
rinktis.
Atrodė, kad ji kažką svarsto. Iš merginos elgesio buvo matyti,
kad tai, ką išgirdo, jos visai nenustebino. Bet iš žvilgsnio buvo aišku,
kad niekino jį už tai.
Šito Haifildas nesitikėjo. Tikėjosi pykčio, isterijos, kaip tais dviem
kitais atvejais. Net liepė vienam eiliniui likti prie durų, dėl visa ko.
— Jeigu norite, galite ką nors pasakyti, — vėl prakalbo jis, kai
(yla pradėjo slėgti. — Turiu galvoje, kad apsigintumėte.
 Stojo ilga pauzė. Tada ji pasidėjo rankas ant kelių.
— Kad apsiginčiau... Aš slaugė. Tiksliau būtų sakyti, medicinoj
sesuo. Tarnavau ketverius su puse metų. Per tą laiką gydžiau kelis
tūkstančius vyrų, kai kuriems iš jų išgelbėjau gyvybę.
— Labai gerai, kad... jūs sugebėjote...
— Tapti kažko vertu žmogumi?
Jos tonas buvo dygus.
— Visai ne tai...
— Bet aš juk negaliu, ar ne? Nes man nebus leista užmiršti mano
vadinamosios praeities. Net jeigu ji ir liko už kelių tūkstančių mylių.
— Aš to visai nesakiau...
Mergina pažvelgė tiesiai į jį. Haifildas pasirodė, kad ji atsitiesė.
— Puikiai žinau, ką jūs norite pasakyti, kapitone. Kad kai kal­
bame apie mane, mano tarnybos metai neturi jokios reikšmės. Kaip
ir dauguma šio laivo gyventojų, jūs nusprendėte mane vertinti rem­
damasis gandais. Ir jais remdamasis priimti sprendimus.
Franse pasilygino sijoną ir giliai atsikvėpė, lyg jai būtų sunku
valdytis.
— Prieš tai, kai mane nutraukėte, kapitone Haifildai, ketinau
pasakyti, kad per savo tarnybos metus gydžiau bent kelis tūkstančius
vyrų. Kai kurie jų buvo baisiai įbauginti ir patyrė fizinius kankini­
mus. Kai kurie buvo mano priešai. Dauguma — leisgyviai. Ir nė vie­
nas jų, — ji nutilo, norėdama atsikvėpti. — Nė vienas iš jų neparodė
man tokios nepagarbos, kokią dabar parodėte jūs.
Haifildas nesitikėjo, kad ji bus tokia rami ir tokia iškalbinga.
Nesitikėjo, kad tai jis liks apkaltintas.
— Klausykit, — taikiai prabilo kapitonas, — juk negaliu apsi­
mesti, kad nieko apie jus negirdėjau.
— Ne, ir aš negaliu. Galiu tik mėginti gyventi normalų gyve­
nimą. Ir per daug negalvoti apie dalykus, kurių negalėjau pakeisti.
Kurį laiką abu nesmagiai tylėjo. Jis karštligiškai mąstė, kaip iš­
spręsti šį neįprastą reikalą. Už durų išgirdo kažką tyliai kalbantis ir
pats prabilo tyliau, kad išsaugotų jų abiejų orumą.
 — Tai ar bandote pasakyti, kad tai, kas nutiko, įvyko ne jūsų
valia? Kad galbūt... jūs ne tiek nusidėjote, kiek buvote suvedžiota?
Jeigu ji prašytų pasigailėjimo, pažadėtų ateityje elgtis padoriai,
galbūt tuomet...
— Bandau pasakyti, kad bet kokiu atveju tai yra ne jūsų reikalas.
Franse buvo taip smarkiai sugniaužusi kumščius, kad net krum-
pliai pabalo.
— Jum s, kapitone, turėtų rūpėti tik keli dalykai — tai mano
profesija, o kaip jūs žinote iš keleivių sąrašo ir mano tarnybos stažo,
jeigu juo domėjotės, aš esu slaugė; taip pat mano šeiminė padėtis ir
mano elgesys laive. Ir visi šitie dalykai, kaip jūs žinote, visiškai atitin­
ka keliamus reikalavimus.
Jos balsas skambėjo tvirčiau. Blyškių ausų galiukai iškaito, ir tik
lai rodė, kad ji turbūt turėjo stipriai tvardytis.
Sutrikęs Haifildas suprato, kad jautėsi taip, lyg būtent jis būtų
kaltas.
Jis žvilgtelėjo į popierius, kuriuose buvo išdėstyta nuotakų išlai­
pinimo iš laivo tvarka.
— Išlaipinkite ją Port Saide, — pasakė Australijos Raudonojo
Kryžiaus vadovė. — Jai gali tekti šiek tiek palūkėti atgal plaukiančio
laivo. Kita vertus, nemažai jų pradingsta Egipte.
Tai ji pasakė su prastai slepiama panieka.
Dieve, kokia nesąmonė. Prakeikta nesąmonė. Jis gailėjosi, kad
apskritai apie tai prasitarė ir paleido džiną iš butelio. Bet apie ją jau
buvo pranešta ir dabar kapitono rankos buvo surištos.
Matyt, viską supratusi iš jo veido išraiškos, Franse Makenzi at­
sistojo. Aukštyn sušukuoti plaukai pabrėžė jos aukštus, beveik slaviš­
kus skruostikaulius, šešėlius po akimis. Haifildas kažkodėl pagalvojo,
kad išeidama ji, ko gero, mėgins jam suduoti, kaip ta mažoji, o pas­
kui pasijuto kaltas dėl to, kad taip pagalvojo.
— Klausykite, ponia Makenzi, aš...
— Suprantu. Jūs norit, kad aš iš čia dingčiau.
 Jis bandė sugalvoti, ką pasakyti, kad kartu nuskambėtų ir auto­
ritetingai, ir išreikštų apgailestavimą.
Mergina jau buvo beveik pasiekusi duris, kai staiga paklausė:
— Norit, kad apžiūrėčiau jūsų koją?
Paskutiniai jo žodžiai taip ir liko neištarti. Haifildas sumirksėjo.
— Mačiau jus šlubuojant. Kai manėt, kad jūsų niekas nemato.
Jeigu norite žinoti, aš naktimis ateidavau pabūti ant pakilimo denio.
Šito Haifildas visiškai nesitikėjo. Jis ir pats nepajuto, kai paban­
dė savo koją paslėpti.
— Nemanau, kad tai...
— Neketinu jūsų liesti, jeigu taip jums bus ramiau.
— Mano kojai viskas gerai.
— Tuomet aš jūsų nebetrukdysiu.
Jiedu stovėjo skirtingose kabinos pusėse. Nė vienas nejudėjo.
Jos žvilgsnyje nebuvo nieko panašaus į kvietimą.
— Aš ne... Aš apie tai niekam nesakiau, — nei iš šio, nei iš to
prisipažino jis.
— Paslaptis saugoti aš moku, — pasakė ji, žvelgdama jam į akis.
Jis sunkiai atsisėdo ant kėdės ir užsitraukė aukštyn kelnių kleš­
nę. Jau kelias dienas vengė pernelyg atidžiai ten žiūrėti.
Trumpam ji buvo nuginkluota. Žingtelėjo atgal, tada priėjo ar­
čiau ir įsižiūrėjo į žaizdą.
— Aiškiai įsimetusi infekcija.
Franse mostelėjo į jo koją, lyg prašydama leidimo, tada palietė
ją, matuodama žaizdos ilgį, čiupinėdama patinusią, paraudusią odą
aplink žaizdą.
— Temperatūros turite?
— Esu jautęsis ir geriau, — prisipažino jis.
Žaizdą ji apžiūrinėjo kelias minutes. Haifildas susivokė, kad nė
nemirktelėjo, kai ji prisilietė prie jo odos, ir jam kažkodėl pasidarė
gėda.
— Manau, kad jums ostiomielitas, tokia infekcija, kuri išplinta
į kaulus. Būtina išvalyti žaizdą, ir dar jums reikės penicilino.
 — Jūs jo turite?
— Ne, bet daktaras Daksberis turi turėti.
— Nenoriu, kad jis apie tai sužinotų.
Ji neatrodė nustebusi. Jam visa ši situacija atrodė kažkuo bepro­
tiška. Haifildas negalėjo išmesti iš galvos, kokia išsigandusi ji atrodė,
vos tik pamatė jo koją. Ir kaip greitai tą išgąstį paslėpė.
— Jum s reikia daktaro pagalbos, — pasakė Franse.
— Nenoriu nieko sakyti Daksberiui, — pakartojo jis.
— Ką gi, kapitone, aš jums pasakiau savo kaip specialistės nuo­
monę, o čia jau jūsų valia ją ignoruoti.
Ji atsistojo ir nusišluostė rankas į savo kelnes. Jis paprašė jos
palaukti, tada nuėjęs pravėrė duris ir pakvietė iš koridoriaus eilinį.
Vaikinas įėjo vidun, o jo žvilgsnis lakstė čia prie kapitono, čia
prie Fransės.
— Nuveskite ponią Makenzi į vaistinę, — paliepė Haifildas. —
|ai reikia iš ten kai ką paimti.
Ji delsė, matyt, laukdama kažkokios išlygos, kokio nors įspėji­
mo, bet jis nieko tokio nepasakė.
Haifildas ištiesė jai raktą. Imdama raktą Franse pasistengė, kad
jų rankos nesusiliestų.

Adata įlindo į jo koją it kokia plonytė metalinė gyvatė, mecha­

niškai slystanti vidun ir vėl lauk iš jo kūno, kartu ištraukdama tą
bjaurų skystį. Nors procedūra buvo skausminga, Haifildas pajuto,
kaip pamažu atlėgsta jį kamavęs nerimas.
— M aždaug po šešių valandų jums reikės kitos penicilino do­
zės. Paskui kartą per dieną. Dvigubos dozės pradžioje reikia, kad jūsų
organizmas pradėtų kovoti su infekcija. O kai nukaksite į Angliją,
eikite tiesiai pas gydytoją. Visiškai gali būti, kad jums reikės gultis į
ligoninę. — Franse vėl pažvelgė į žaizdą. — Bet jums pasisekė. N e­
manau, kad čia gangrena.
 Ji tai pasakė tyliai, ramiai, be jokių emocijų, stengdamasi nežiū­
rėti jam į veidą. Pagaliau baigė tvarstyti koją ir šiek tiek atsitraukė,
o jis nuleido kelnių klešnę. Mergina dėvėjo tas pačias chaki spalvos
kelnes ir baltą palaidinukę, kurią vilkint Haifildas ją matė tada, kai
pas jį atlydėjo tą jaunąją nuotaką.
Pagalvojęs apie tai, kad galbūt naktį pavyks praleisti be skaus­
mo, jis su palengvėjimu atsiduso. Ji tuo tarpu tvarkė medicininius
reikmenis, kuriuos atsinešė iš vaistinės.
— Šį tą pasilikite čia, — pasakė ji, nepakeldama akių. — Rytoj
reikės pasikeisti tvarsčius. — Ant popieriaus lapelio ji rašė kažkokias
instrukcijas. — Kai tik būsite vienas, laikykite koją pakeltą. Ir stenkitės
jos nešlapinti. Venkite drėgmės. Tabletes nuo skausmo gerkite po dvi.
Mergina ant stalo padėjo tvarstį ir juostelę, o paskui uždėjo jo
rašiklio kamštelį.
— Jeigu padėtis pradės blogėti, jums reikės pasirodyti chirur­
gui. Ir jokių atidėliojimų.
— Ketinu pasakyti, kad įvyko nesusipratimas.
Ji pakėlė galvą.
— Kad buvo supainiota tapatybė. Jeigu per likusią kelionės dalį
galėtumėte skirti šiek tiek laiko tam, kad sukištumėte man tą peni­
ciliną, būčiau dėkingas.
Franse atsistojo, nenuleisdama nuo jo akių. Turbūt pirmą kartą
šiandien ji jam pasirodė išsigandusi. Sunkiai nurijo seiles.
— Aš visai ne dėl to tai padariau, — išlemeno ji.
Jis linktelėjo galva.
— Žinau.
Haifildas atsistojo ir atsargiai pabandė priminti nesveikąją koją.
Tada ištiesė jai ranką.
— Ačiū jums. Ponia Makenzi... Seserie Makenzi.
Ji ilgokai žiūrėjo į jo ranką. Žinodamas, kokį susivaldymą ji
pademonstravo iki tol, Haifildas nesitikėjo jos akyse išvysti ašarų, kai
mergina galiausiai padavė jam ranką.
 19

Kitiems tie išmėginimai paliko negyjančius randus —

nepakeliamas šaltis, baimė ir belaikės, beprasmės mirties
grėsmė, visiškas gyvenimo nuvertėjimas tame mažame,
nustekentame karo laive — ir privertė visą likusį gyve­
nimą bjaurėtis karu.
Ričardas Vudmanas.
.Arktikos konvojai 1941— 1945“

Trisdešimt penkios dienos laive (savaitė iki Plimuto)

Kažkur paskaitų salės gale pradėjo neramiai muistytis Džo Jau­

nesnysis, matyt, pasijutęs pernelyg suvaržytas. Žvelgdama į savo pil­
vo kupolą, stebėdama, kaip jos nutrinta užrašinė sujudėjo nuo ku­
ti ikio judesių sukeltos seisminės bangos it maža valtelė vandenyje,
Margareta pagalvojo, kad puikiai supranta, kaip jis turėtų jaustis.
Pirmas kelionės savaites atrodė, kad laikas laive buvo sustojęs. Jai
baisiai norėjosi pamatyti Džo, o lėtai slenkančios dienos stūmė vis
gilesnėn neviltin. Dabar, jiems įplaukus į Europos vandenis, laikas
lėkė kaip pašėlęs, keldamas vis didesnį nerimą.
Ji pati sau atrodė komiškai. Pilvas baisiai išsipūtęs, odą vagojo
violetiniai kraujagyslių intakai. Kojas galėjo įsprausti tik į išsitampiu­
sias, nudėvėtas basutes. Jos veidas, kuris niekada nebuvo itin dailus,
dabar, jai žvelgiant į save prausyklos veidrodyje, atrodė apvalus kaip
mėnulis. Margareta klausė savęs, ar Džo vis dar jos norės. Juk vedė
lanksčią, aktyvią merginą, kuri jam nenusileido greitumu ir galėjo
lenktyniauti su juo apžergusi arklį neaprėpiamose jų fermos pievose.
Merginą, kurios standus, tvirtas niekuo nepridengtas kūnas Džo jau­
dino taip, kad jam atimdavo amą.
Dabar jis pamatys, kad susisaistė su stora, nerangia paršavede
dramblio kojomis, kuri netekdavo kvapo užlipusi vos kelis laiptelius.
Jos krūtys buvo blyškios, išvagotos venų, be to, nukaro, iš jų sunkėsi
pienas. Paršavedė, kuri net pati sau buvo atstumianti. Jai nebeteikė
nusiraminimo net ir prieš kelias savaites įvykęs jų pakalbis, nes juk
tada Džo nematė, kaip ji atrodo.
Margareta pasimuistė ant nedidelės medinės sėdynės ir tyliai
atsiduso, nes jai buvo baisiai nepatogu. Tos dienos paskaita vadinosi
„Dalykai, kuriuos turbūt matė jūsų vyrai“. Nepaisant pavadinimo,
per visą paskaitą buvo užsimenama tik apie „nenusakomus baisu­
mus“, kurie lektoriui, matyt, atrodė pernelyg siaubingi, kad apie juos
būtų galima kalbėti. Anot lektoriaus, svarbiausia neversti savo vyro
kalbėti apie tai, ką jis išgyveno. Istorija yra parodžiusi, kad daugumai
vyrų geriau per daug negalvoti apie praeitį, o .tiesiog gyventi toliau.
Jiems visiškai nereikia, kad kokia nors moteris verstų juos apie viską
pasipasakoti. Vyrams reikėjo, kad juos kas nors prablaškytų, primin­
tų apie tuos džiaugsmus, dėl kurių jie ir kariavo.
Iš to, kaip tas vyras kalbėjo, Margareta turbūt pirmą kartą su­
prato, kad jiedu su Džo yra visai ne partneriai, kaip ji buvo galvojusi,
ir kad juodu, dėl jos lyties ir to, ką jis patyrė, skyrė milžiniška praraja.
Džo tik kartą užsiminė apie asmeninius išgyvenimus — kai Ramia­
jame vandenyne žuvo jo draugas Eidis, kuris stovėjo ant denio, vos
už kelių pėdų nuo Džo, — ir ji matė, kaip jis greitai sumirksėjo, kai
akyse sužvilgėjo ašaros. Ji neklausinėjo smulkmenų, ir ne todėl, kad
manė, jog tai yra kažkas, ką jis turėtų išgyventi vienumoje, o todėl,
kad ji buvo australe, iš fermerių šeimos. Pamačiusi ašaras vyro aky­
se — tegul tas vyras buvo ir airis (o juk visi žinojo, kokie emocingi
buvo airiai) — ji pasijuto šiek tiek keistai.
Pasitaikys ir kitokių sunkumų, aiškino lektorius, nes jos at-
vyksta iš visiškai kitokio žemyno. Todėl nebuvo jokių abejonių, jog
ui joms sukels papildomų sunkumų, kad ir kaip šiltai jaunamartes
jiiiimtų vyrų šeimos. Jis pasiūlė merginoms su kuo nors iš šeimos
susidraugauti. Arba apsikeisti adresais su naujosiomis draugėmis iš
Li ivo, kad turėtų su kuo pasikalbėti, jeigu susidurs su kokiais nors
iiipesčiais.
Gali atsitikti ir taip, kad bent kelis mėnesius jų vyrai bus šiek
i irk nekantrūs ir ūmūs.
— Prieš pradėdamos jiems priekaištauti, pagalvokite apie tai,
kad tokiems prastos nuotaikos priepuoliams gali būti savos priežas-
iys. Galbūt jis ką nors prisiminė, bet nenori jūsų tuo apkrauti. Ir prieš
pasakiusios ką nors nederamo, pagalvokite apie tai, kaip jūsų vyras
pasitarnavo šiai šaliai ir jums. Mes Anglijoje mėgstame sakyti, —
lektorius nutilo ir nužvelgė visas susirinkusias moteris. — „Kentėk
sukandęs dantis.“ Štai kas pastaruosius kelerius metus padėjo mūsų
imperijai išlikti. Patariu ir jum s to nepamiršti.

Jūrų pėstininkų karininkų kajutkompanijos prižiūrėtojas du­

kart mostelėjo Nikolui, rodydamas, kad jam reikia pagalbos tvarkant
kajutkompaniją. Galų gale Nikolą iš susimąstymo pažadino nekan-
i rus Džounso raginimas:
— Ei, vyruti, judinkis!
Karininkai kaip tik baigė valgyti ir jau buvo beeiną rūkyti pyp­
kių ir skaityti laiškų ar senų laikraščių. Per pietus jie visą laiką laidė
juokelius apie „Viktorijos“ variklius ir spėliojo, ar laivas ištemps iki
Plimuto. Kitu pajuokos ir šiurkščių diskusijų objektu buvo tapę trys
eiliniai, kurie turėjo stoti prieš admiraliteto tarybą ir bandyti gauti
karininko laipsnį, tad dabar visi svarstė, kokių atsakymų buvo galima
tikėtis iš vieno jų, pagarsėjusio asilo protu ir manieromis.
— Tu ką, miegi, seni? — Džounsas stumte įstūmė jį į pagalbi­
nes kajutkompanijos patalpas. — Per tostus kapitono padėjėjas akių
nuo tavęs nenuleido. Vienu metu jau maniau, kad susikiši rankas J
sušiktas kišenes.
Nikolas nieko negalėjo jam atsakyti. Stovėti ramiai, kai sakomi
tostai, jam buvo tapę refleksu, lygiai taip pat kaip šveisti batus ar
pasisiūlyti atlikti papildomus patikrinimus. Bet su jo atsakomybės
jausmu darėsi kažkas nesuprantamo.
Jis įsivaizdavo, kad ji buvo išlaipinta iš laivo, o jis nusekė paskui.
Per pietus jis net užsisvajojo, neva jos vyras atsiuntė telegramą, kuria
jos išsižadėjo. Paskui pats save prakeikė už tai, kad linki jai užsitrauk­
ti tokią gėdą.
Bet jis nieko negalėjo sau padaryti. Kai tik užsimerkdavo, iškart
išvysdavo jos susimąsčiusį veidą. Jos trumpą šviesią šypseną, kuria jį
apdovanojo, kai jiedu šoko. Jos liemuo, jos lengvutės rankos jam ant
pečių.
Kas per vienas tas jos vyras? Ar ji pasipasakojo jam apie savo
praeitį? O gal dar blogiau — tas vyras iš jos praeities? Nikolas nega­
lėjo jos apie tai pasiteirauti, neduodamas suprasti, kad jis, kaip ir visi
kiti, manosi turįs teisę susidaryti kažkokią nuomonę apie jos gyveni­
mą. Kokią teisę jis turi taip elgtis?
Nuo tokių minčių jį lankė vaizdai, apie kuriuos nenorėjo nė pa­
galvoti, ir Nikolas vis užsimerkdavo. Vyrai, su kuriais jis gyveno laive,
puikiai žinojo, ką reiškia, kai tave lanko karo demonai, ir jo šalinosi.
Retkarčiais tie demonai aplankydavo vyrus, įkyriai zyzdami, atakuo­
dami jų mintis, išdegindami sąmonę. Galbūt galėčiau jai pasipasakoti,
pagalvojo Nikolas. Galėčiau paaiškinti, kaip jaučiuosi. Jeigu išsikalbė­
čiau, galbūt atlėgtų visa ta įtampa. Jai dėl to nieko nereikėtų daryti.
Bet net ir sugalvojęs, ką norėtų jai pasakyti, žinojo, kad to nepa­
darys. Ji susikūrė sau ateitį, rado tam tikrą stabilumą. Ir jis neturėjo
teisės pasakyti ar padaryti ką nors, kas galėjo tą planą sugriauti.
Praeitą naktį Nikolas žvelgė į žvaigždynus, kurie kitados jį taip
domino, o dabar keikė tuos planetų derinius, kurie nulėmė, kad jų
keliai turi išsiskirti kaip tik tada, kai galbūt abu galėtų išsigelbėti. Su
manimi ji galėtų būti laiminga, mąstė jis. Ar tas nepažįstamas vyras
gali pasakyti tą patį? O gal jis tenorėjo išgelbėti ją iš paprasčiausio
egoizmo, kad taip išpirktų savo kaltes ir apmaldytų kaltės jausmą?
Supratęs, dėl kokios priežasties priėjo prie tokios išvados, N iko­
las susikeitė pamainomis su Emetu ir kelias dienas stengėsi laikytis
nuo jos atokiau.
Nikolas suprato, kad dabar jam nerimą kelia ne jos praeitis, o
(ai, kad Franse jos atsikratė.
— Vyresnysis jūreivis lindėjo savo irštvoje iki pat vienuoliktos,
būtumėt girdėję kapitoną: „Jūs vadovauti tinkamas tiek pat, kiek ir
bet kuri iš šitų mergiočių.“ Žinot, kur jis buvo? Laivo policijos viršila
sako, kad jis su tuo amerikiečiu buvo medicinos punkte. Tyrinėjo...
alkoholio gydomąsias savybes.
Visi pratrūko kvatoti. Nikolas pakėlė akis į karaliaus nuotrauką,
kuri puikavosi ant sienos, ir užėmė savo vietą šalia Džounso, ketin­
damas eiti iš kajutkompanijos. Telegramą jis gavo praėjus vos ketu­
rioms dienoms po to, kai išsiuntė savąją. Joje tebuvo vienas žodis:
„Ačiū!“ Pamatęs tą šauktuką ir puikiai suprasdamas, ką tai reiškia, jis
pasijuto įskaudintas.

Kai Margareta atidarė duris, šuo nei iš šio, nei iš to pradėjo kauk­
ti. Ji ranka užspaudė Modės Gon snukį ir klupdama nuėjo prie lovos.
— Sa, Mode! Sa, dabar pat! — šnypštė ji.
Šuo dar dukart sucypė, ir Margareta vos susilaikė neužvožusi.
— Užsičiaupk! — barėsi ji, nenuleisdama akių nuo durų. —
Nagi, nusiramink, — murmėjo, stebėdama, kaip šuo ratais sukasi
ant jos gulto.
Kaltės kamuojama Margareta žvilgtelėjo į savo laikrodėlį, svars­
tydama, kada vėl galės išvesti M odę Gon pasivaikščioti. Kalytė jau
kelis kartus bandė pabėgti. Matyt, jai, kaip ir Džo Jaunesniajam, toji
izoliacija buvo įgrisusi iki gyvo kaulo.
 — Nagi, — pradėjo ji raminamai kalbinti šunį. — Jau nebeil­
gai, pamatysi.
Tik tada Margareta pastebėjo, kad kajutėje yra ne viena.
Avisė nejudėdama gulėjo lovoje, nusisukusi į sieną, susirietusi į
kamuoliuką.
Margareta užsižiūrėjo į ją, o šuo tuo metu nušoko žemyn ir nubė­
gęs prie durų pradėjo jas smarkiai draskyti. Ji paskaičiavo, kad Avisė ši­
taip gulėjo jau keturias dienas. Tuos kelis kartus, kai atsikėlė pavalgyti,
ji tik paknebinėjo maistą, o paskui atsiprašiusi išeidavo. Klausinėjama
atsakydavo, esą jai jūrligė. Bet kad laivą ne taip jau ir smarkiai supo.
Margareta priėjo arčiau ir pasilenkė virš paslikos figūros, lyg
būtų tikėjusis ką nors įžiūrėti Avisės veide. Kartą ji taip jau buvo
padarius, nes galvojo, kad Avisė miegojo, o pamačiusi, kad jos akys
atmerktos, pasijuto ir šokiruota, ir susigėdusi. Ji svarstė, ar nereikėtų
pasikalbėti su Franse, — galbūt Avisė turėjo kokių nors nusiskundi­
m ų dėl sveikatos. Bet Fransės ir Avisės santykiai buvo nekokie, tad
pagalvojo, kad tai greičiausiai nieko gero-neduos:
Be to, Franse kajutėje dabar pasirodydavo retai. Neaišku, dėl
kokių priežasčių, dabar ji darbavosi medicinos punkte, o daktaras
Daksberis mielai ėmėsi organizuoti „Viktorijos“ karalienės konkur­
so finalą. Franse pradingdavo kelioms valandoms per dieną, niekam
nieko neaiškindama. Margareta žinojo, kad turi džiaugtis, matydama
bičiulę kur kas laimingesnę, bet jai trūko jos draugijos. Likusi viena
ji turėjo per daug laiko apmąstymams. O kaip mėgo sakyti jos tėvas,
tas prie gero neprives.
— Avise, — sušnibždėjo ji. — Miegi?
— Ne, — atsakė Avisė, bet tik antrą kartą paklausta.
Margareta sutrikusi stovėjo kajutės vidury, trumpam užmiršusi
apie savo išpampusį kūną, mėgindama sugalvoti, ką čia būtų geriau
daryti.
— Gal... gal tau ko nors atnešti?
— Ne.
 Tyla ją slėgė. Motina būtų žinojusi, ką daryti, pagalvojo ji. Ji
būtų priėjusi prie Avisės, apsikabinusi ją taip, kaip moka tik motina,
ir pasakiusi: „Na, tai kas gi čia tau dabar darosi?“
Ir padrąsinta jos savikliovos, Avisė pasipasakotų, kas jai kelia
nerimą, apie savo sveikatos problemas, apie namų ilgesį ir visa kita,
kas tik neduoda ramybės.
Bet jos motinos čia nebuvo. O Margareta negalėjo apsikabinti
Avisės, lygiai kaip nebūtų galėjusi šito nelaimingo laivo pati viena
nuplukdyti iki Anglijos.
— Galėčiau tau atnešti arbatos, — pasisiūlė ji.
Avisė nieko neatsakė.

Margareta beveik valandą gulėjo lovoje skaitydama, nes nenorė­

jo palikti nei Avisės, nei šuns, kad šis vėl nepradėtų loti.
Siek tiek sustiprėjęs laivo siūbavimas rodė, kad jie įplaukė į vė­
sesnius, ne tokius ramius vandenis. Jau ne vieną savaitę praleidusios
laive jos apsiprato su „Viktorijos“ vibravimu, niekada nesiliaujančiu
variklių gaudimu ir nebekreipė dėmesio į kas ketvirtį valandos per
ryšio sistemą nuskambančius pranešimus.
Ji pradėjo rašyti laišką tėvui, bet suprato, kad negali jam apie gy­
venimą laive papasakoti nieko naujo. Margareta nė neketino rašyti apie
tai, kas čia iš tikrųjų dėjosi, o visa kita buvo tik laukimas. Lyg ji būtų
įstrigusi koridoriuje ir laukusi, kada prasidės jos naujasis gyvenimas.
Nusprendė parašyti Danieliui: apipylė jį klausimais apie kume­
lę, pareikalavo nudirti kuo daugiau kailiukų ir atvykti į Angliją jos
aplankyti. Danielis jai parašė vieną laišką, kurį ji gavo dar Bombėju­
je. Jame tebuvo kelios eilutės, kurios mažai ką sakė — tik kaip laikosi
karvės, koks pas juos oras ir apie ką buvo filmas, kurį jis neseniai
matė mieste, bet Margaretai labai palengvėjo. Tos kelios eilutės sakė,
kad jai buvo atleista. Jeigu jį tai padaryti būtų vertęs tėvas, grasin­
damas diržu, Danielis į voką būtų įdėjęs tuščią popieriaus lapą, bet
tikrai nebūtų paklusęs. Staiga pasigirdo beldimas į duris ir ji šokte
šoko ant šuns. Laikydama šunį Margareta pratrūko kosėti, kad už­
maskuotų lojimą.
— Vieną minutę, — pasakė ji, plačia ranka švelniai, bet tvirtai
spausdama Modės Gon snukį. — Jau einu.
— Ar čia yra ponia Redli?
Margareta pažvelgė į Avisę. Šioji mirksėdama sėdėjo lovoje. Jos
drabužiai buvo susiglamžę, veidas išblyškęs, be jokios išraiškos. Ji lė­
tai išlipo iš lovos, kilstelėjo ranką prie plaukų.
— Avisė Redli, — prisistatė ji, šiek tiek pravėrusi duris.
Priešais stovėjo jaunas eilinis.
— Jum s telegrama. Šiandien po pietų buvo gauta radijo stotyje.
Margareta padėjo šunį ir priėjusi arčiau paėmė Avisę už rankos.
— O, Dieve, — nevalingai išspaudė ji.
Pamatęs jųdviejų veidus išplėstomis alumis, eilinis įspraudė Avi-
sei į rankas popierėlį.
— Nežiūrėkite taip, ponia, — čia geros naujienos.
— Ką? — nieko nesuprasdama paklausė Margareta.
Bet jis nekreipė į ją dėmesio. Palaukė, kol Avisė žvilgtelėjo į
telegramą, tada prašneko vėl, sunkiai slėpdamas džiaugsmą.
— Čia nuo jūsų šeimos. Jūsiškiai bus Plimute, kad pasitiktų jus,
kai atplauks laivas.

Avisė raudojo beveik dvidešimt minučių, kas iš pradžių Marga­

reta! pasirodė šiek tiek perdėta, o dabar buvo pradėję kelti nerimą.
Užmiršusi apie bet kokį santūrumą Margareta užsiropštė ant Avisės
gulto ir dabar sėdėjo šalia jos, stengdamasi negalvoti apie tai, kaip
grėsmingai gultas girgždėjo nuo jos svorio.
— Viskas gerai, Avise, — vis kartojo ji. — Jam viskas gerai.
Ianui viskas gerai. Ta prakeikta telegrama tave šiek tiek išgąsdino.
Kapitonas buvo ne itin patenkintas, smagiai pasakė eilinis.
Sakė, kad netrukus per radiją teks priiminėti pirkinių sąrašus. Bet
galų gale leido priimti telegramą.
— Neturėjo štai šitaip atsiųsti čia to jūreivio, — piktinosi M ar­
i',a reta. — Juk turėjo suprasti, kad mirtinai tave išgąsdins. Ypač kai
m tokios būklės, ar ne?
Margareta mėgino priversti ją nusišypsoti.
Bet Avisė nieko neatsakė. Ji pagaliau liovėsi raudojusi, dabar
lik retkarčiais trūksmingai atsidusdavo. Supratusi, kad blogiausia jau
padėjo, Margareta atsitraukė.
— Štai taip, — pasakė ji, nežinodama, ką dar galėtų padary­
ti. — Pailsėk truputį, nusiramink.
Atsigulusi į lovą Margareta pradėjo plepėti apie jų pastarųjų
dienų planus — kokiose paskaitose verta apsilankyti, apie pasirengi­
mą „Viktorijos“ karalienės konkurso finalui, apie bet ką, kad tik kaip
nors praskaidrintų Avisei nuotaiką.
— Tau reikėtų vėl apsiauti tuos žaliuosius aksominius batelius, —
žaismingai tarškėjo ji. — Nė neįsivaizduoji, kiek merginų bet ką ati­
duotų, kad tik galėtų juos apsiauti, Avise. Viena mergina iš 11F kajutės
sakė, kad lygiai tokius pat matė ,Australian W omens Weekly“*.

Avisės akys perštėjo ir buvo paraudusios. Tu nieko nesupranti,

mąstė ji, spoksodama į tuščią sieną, nė negirdėdama nesiliaujančio
žodžių srauto, kuris sklido nuo Margaretos gulto. Akimirką jau ma­
niau, kad viskas bus gerai, kad kaip nors iš šitos situacijos išsisuksiu.
Ji gulėjo visiškai nejudėdama, lyg būtų tikėjusis, kad taip ga­
liausiai suakmenės.
Akimirką pamaniau, jog jie atėjo man pasakyti, kad jis žuvo.

* Australijoje leidžiamas žurnalas moterims.

 — Tai va, stoviu aš ten, iki ausų purviname vandenyje, po kam­
buzą skraido keptuvės, laivas pasviręs keturiasdešimt penkių laipsnių
kampu, o tada matau — atbrenda senis, nužiūri mane nuo galvos iki
kojų, iš kepurės išpila kelias pintas vandens ir sako: „Tikiuosi, Hai­
fildai, mūvi vienodomis kojinėmis. Neleisiu, kad kitiems laive rody­
tum blogą pavyzdį.“ — Kapitonas ištempė kojas. — Juokingiausia,
kad jis buvo teisus, tik niekaip nesuprantu, kaip per keturias pėdas
vandens tas senis galėjo įžiūrėti, kad mano kojinės skirtingos.
Franse išsitiesė ir nusišypsojo.
— Esu turėjusi tokių vyresniųjų, — atsiliepė ji. — Būtų galėju­
sios pasakyti, kiek kiekviename buteliuke yra tablečių.
Ji pradėjo krauti instrumentus atgal į savo lagaminėlį.
— A, — tarstelėjo Haifildas ir atsikrenkštė. — Ką gi. Torpedų
užtaisų — keturiasdešimt vienas, trisdešimt dvi bombos, dauguma
išmontuotos, keturios dėžės amunicijos puspenkto colio dėtuvėms,
viena dėžė puspenkto colio dvivamzdžiam pabūklui, devynios dėžės
visokios ginkluotės, mažo kalibro dėtuvių ir automatinės zenitinės
artilerijos. A, ir dvidešimt du įvairių pistoletų šoviniai. Jie dabar už­
rakinti mano asmeninėje saugykloje.
— Kažkodėl manau, — pasakė Franse, — kad jūs dar ne visai
pasiruošęs pensijai.
Už lango buvo matyti besileidžianti saulė. Link horizonto ji ke­
liavo ne taip greitai, kaip kituose vandenyse. Aplinkui tvyrojo van­
denynas, o vienintelis vėsesnę temperatūrą liudijęs dalykas buvo jo
pilkšvas atspalvis. Dabar juos buvo pradėję puldinėti kirai, šie taiky­
davosi į šiukšles ir maisto liekanas, kurias laivo virėjas išversdavo per
bortą, ar sausainių gabaliukus, kuriuos merginos mesdavo, norėda­
mos pamatyti, kaip kirai juos pastvers tiesiog ore.
Haifildas pasilenkė į priekį: randas ant jo kojos priminė ištir­
pusį vašką.
— Ir kaip?
— Gerai, — atsakė ji. — Turėtumėte ir pats jausti.
 — Jaučiuosi geriau, — prisipažino jis. — Tebeskauda, bet aps­
kritai pagerėjo, — pridūrė, kai jų akys susitiko.
— Temperatūros nėra.
— Maniau, kad čia tropinis karštis kaltas.
— Tai turbūt irgi prisidėjo.
Franse matė, kad jis jaučiasi geriau. Viską pasakė jo elgesys —
nebeliko to niūraus santūrumo, žvilgsnis atrodė smagesnis, jis neven­
gė nusišypsoti. Kai atsistodavo, darydavo tai su pasididžiavimu, o ne
iš beviltiško noro įrodyti, kad apskritai dar gali stovėti.
Jis pradėjo pasakoti kitą istoriją— apie dingusį torpedos korpusą.
Ji baigė tvarkytis ir atsisėdusi priešais leido sau jo pasiklausyti. Haifil­
das jau buvo pasakojęs tą istoriją prieš kelias dienas, bet ji neprieštaravo
pasiklausyti dar kartą. Jautė, kad kapitonas ne iš tų žmonių, kuriuos
lengva prakalbinti. Suprato, kad jis buvo vienišas. Jau buvo pastebėju­
si, kad aukštas pareigas užimantys žmonės neretai būdavo labai vieniši.
Be to, Fransei teko pripažinti, kad jo draugija jai patiko, juo
labiau, kad dauguma nuotakų į ją tebešnairavo, Avisė buvo panirusi
į kažkokią keistą melancholiją, o jūrų pėstininko niekur nesimatė.
— ... pasirodo, tas pusgalvis jį naudojo žuviai virti. „Neradau
nieko, kas būtų panašu į žuvies katiliuką.“ Pasakysiu tik tiek — kai
viską gerai apgalvojom, džiaugėmės, kad jis nesumanė tam panaudo­
ti kovinio užtaiso.
Haifildo juokas priminė lojimą. Jis ir pats atrodė nustebęs, kai
išgirdo tą juoką, ir Franse vėl nusišypsojo, nenorėdama parodyti, kad
visa tai jau yra girdėjusi. Jis vos pastebimai žvilgtelėdavo į ją po kiek-
vieno pasakojimo, tik taip ir išsiduodamas, kaip nejaukiai jautėsi
moterų draugijoje. Nenorėjo pasirodyti nuobodus. Bet ir ji neketino
leisti jam pagalvoti, kad nuobodžiavo.
— Seserie Makenzi... Gal galėčiau jums pasiūlyti ko nors išger­
ti? Šiuo dienos metu paprastai leidžiu sau taurelę.
— Ačiū, bet aš negeriu.
— Protinga mergina.
 Franse stebėjo, kaip jis apėjo aplink stalą. Stalas buvo labai gra­
žus — sodrios riešutmedžio spalvos, puoštas tamsiai žalia oda. Su
tuo kilimu, paveikslais ir patogiais krėslais privati kapitono kajutė
nebūtų padariusi gėdos net ir pasiturintiems namams. Ji galvojo apie
tas skurdžias sąlygas, kuriomis apačioje gyveno vyrai — jų gultai,
spintelės, išblukę stalai. Tik britų kariniame jūrų laivyne jai teko ma­
tyti tokį akivaizdų gyvenimo sąlygų skirtumą ir tai jai kėlė daugybę
klausimų apie šalį, į kurią vyko.
— Kaip visa tai nutiko? — paklausė Franse, stebėdama, kaip jis
pilasi gėrimą.
— Kas?
— Jūsų kojai. Niekada nepasakojot.
Kapitonas stovėjo atsukęs nugarą ir, išgirdęs tą klausimą, aki­
mirką tarsi suakmenėjo, iš ko Franse suprato, kad klausimas nu­
skambėjo ne taip betarpiškai, kaip ji to būtų norėjusi.
— Neprivalote pasakoti, — pasakė ji. — Aš atsiprašau. Visai
nenoriu kišti nosies ne į savo reikalus. . ___
Bet atrodė, kad jis to nė neišgirdo. Haifildas užkimšo grafiną ir
vėl atsisėdo. Išgėrė nemažą gurkšnį gintaro spalvos skysčio ir prašne­
ko. Papasakojo, kad „Viktorija“ buvo ne jo laivas.
— Tarnavau „Nesutramdomajame“, „Viktorijos“ dvynyje. Nuo
pat trisdešimt devintųjų. O paskui, likus visai nedaug iki tos dienos,
kai laimėjome prieš japonus, mūsų laivas buvo užpultas. Mus ataka­
vo šeši tropednešiai „Albacore“ , keturi „Swordfish“ ir dar velniai žino
kas. Mano vyrai nesitraukė nuo pabūklų, bet niekam nepavyko jų nu­
mušti. Iš pat pradžių supratau, kad mums galas. Mano sūnėnas buvo
pilotas. Robertas Hartas. Vos dvidešimt šešerių. Mano jaunesniosios
sesers Molės sūnus... Buvo man... buvom labai artimi. Puikus vaikinas.
Pokalbį trumpam pertraukė beldimas į duris. Haifildo veide
šmėstelėjo susierzinimas. Jis atsistojo ir sunkiai nuėjo prie durų. Jas
atidaręs žvilgtelėjo į paduotus popierius ir linktelėjo jaunam telegra-
fininkui.
 — Labai gerai,— sumurmėjo jis.
Franse, užsigalvojusi apie tai, ką buvo išgirdusi iš kapitono, to
nė nepastebėjo.
Kapitonas vėl atsisėdo, popierius numetė šalia, ant stalo. Abu
Ilgokai tylėjo.
— Ar jis... buvo numuštas? — paklausė ji.
— Ne, — atsakė jis, vėl gurkštelėjęs gėrimo. — Ne. Manau, ir
p.its būtų to norėjęs. Viena iš bombų nukrito j antrąjį triumą ir su­
sprogdino kelis denius, karininkų miegamuosius, centrinio variklio
skyrių. Per tą pirmąjį sprogimą netekau šešiolikos vyrų.
Franse puikiai įsivaizdavo, kas turėjo dėtis laive. Jai atrodė,
kad užuodžia dūm ų ir tepalo kvapą, girdi prispaustų, degančių vyrų
riksmus.
— Ir jūsų sūnėnas?
— Ne... Visai ne. Per vėlai susivokiau, kad reikia liepti jiems iš
ten nešdintis, suprantat? Buvau parblokštas sprogimo ir šiek tiek ap­
kvaitęs. Nė nesupratau, kad bomba sprogo visiškai šalia amunicijos
sandėlių. N uo ugnies trūko keli vidiniai vamzdžiai, kurie driekėsi pa­
lei rumpelį, vairavimo mechanizmo skyrių, admirolo sandėlį ir tiesiai
po amunicijos konvejeriu. Praėjus penkiolikai minučių po sprogimo
viskas užsidegė ir išsprogdino turbūt pusę laivo vidurių. — Haifildas
papurtė galvą. — Garsas buvo kurtinantis... Kurtinantis... Atrodė lyg
pats dangus būtų sprogęs. Turėjau daugiau vyrų palikti apačioje, kad
patikrintų, ar uždaryti liukai, ir neleistų ugniai plisti.
— Turbūt dar daugiau jų būtų žuvę.
— Iš viso žuvo penkiasdešimt aštuoni. Mano sūnėnas buvo ant
valdymo platformos. — Jis sudvejojo. — Negalėjau jo pasiekti.
Franse bijojo net krustelėti.
— Labai gaila, — pasakė ji.
— Jie privertė mane išlipti, — kalbėjo Haifildas toliau skubėda­
mas, lyg tie žodžiai būtų labai ilgai laukę savo eilės. — Laivas skendo,
mano vyrai — tie, kurie dar galėjo pastovėti, — sulipo į gelbėjimo
valtis. Vandenynas buvo keistai ramus. Apačioje mačiau tas valtis.
Priminė man lelijos lapus tvenkinyje. Tik viskas buvo ištepta krau­
ju ir tepalu, mat vyrai traukė iš vandens sužeistuosius. Karštis buvo
siaubingas. Tie, kas tebebuvo laive, purškė ant savęs vandenį iš žar­
nų, kad tik ištvertų. Kol mes mėginome kaip nors pasiekti sužeistus
vyrus, viskas aplink sproginėjo ir degė, o prakeikti japonai nesiliovė
ratais sukę aplink. Net nebešaudė, tik suko aplinkui kaip maitvana ­
giai, lyg būtų mėgavęsi matydami, kaip mes kenčiam.
Jis gurkštelėjo savo gėrimo.
— Vis jo tebeieškojau, kai jie liepė man lipti iš laivo. — Vyras
nuleido galvą. — Mums padėti atskrido du naikintuvai ir galų gale
japonus nuvijo. Man buvo įsakyta išlipti. O visi mano vyrai sėdėjo
ten ir stebėjo, kaip leidau laivui grimzti į dugną, žinodamas, kad ten
turbūt dar buvo gyvų, sužeistų vyrų. Turbūt ir Hartas.
Jis patylėjo.
— Niekas man nepasakė nė žodžio. Tik žiūrėjo.
Franse užsimerkė. Buvo girdėjusi ne vieną panašią istoriją. Ži­
nojo, kokius gilius randus jos palikdavo. Nebuvo nieko, kas būtą
galėję jį paguosti.
Jie išgirdo, kaip per garsiakalbius merginos buvo kviečiamos į
priekinį poilsio kambarį, į fetro dirbinių parodą. Nustebusi Franse
tik dabar pastebėjo, kad lauke buvo visiškai sutemę.
— Ne pats geriausias būdas užbaigti karjerą, ar ne?
Franse girdėjo, kaip užlūžo jo balsas.
— Kapitone, — kreipėsi ji. — Vieninteliai žmonės, kurie vis
dar žino atsakymus į visus klausimus, yra tie, kuriems tie klausimai
niekada nė nekyla.
Lauke sumirksėję užsidegė denio žibintai ir pro langą į vidij
krito jų šviesa. Pasigirdo kelių iš eskadros kabinos išėjusių vyrų po­
kalbis, o per ryšio sistemą kelis sykius buvo pakartotas pranešimas
pasiruošti prie borto priimti atliekų baržą.
Kapitonas Haifildas kurį laiką sėdėjo nudūręs akis, tada pažvel-
(ir į Pransę, mąstydamas apie tai, ką ji ką tik apsakė. Vėl gurkštelėjo
(ii i iino, nenuleisdamas nuo jos akių.
— Seserie Makenzi, — pasakė jis, statydamas stiklą ant sta­
lu. —Papasakokit man apie savo vyrą.

Nikolas beveik valandą stovėjo prie kino salės. Jeigu jam kas nors
luitų leidęs rinktis filmą, „Geriausių mūsų gyvenimo metų“* vis tiek
neimtų norėjęs žiūrėti, nors namo grįžtantiems kariams jo laiminga
|ui taiga turėjo patikti. Jis stebėjo, kas vyksta kitame koridoriaus gale.
— Negaliu patikėti, — tarė Džounsas Velsietis, kai prieš kiek
laiko šluostėsi jų kajutėje. — Girdėjau, kad ji turėjo būti išlaipinta.
() paskui kapitonas pareiškė, esą čia kažkoks nesusipratimas. Bet aš
|nms sakau, kad taip negali būti. Tu gi ją matei, Dakvortai? Mes abu
j.| pažinom. Nieko nesuprantu.
Jis žvaliai išsišluostė pažastis.
— Žinau kodėl, — įsiterpė kitas jūrų pėstininkas. — Ji ten
geria su kapitonu.
— Ką?
— Jo kajutėje. M ūsų orų spėjikas nunešė kapitonui orų pro­
gnozes ir, ką tu sau manai? O gi žiūri — ji sėdi ten patogiai įsitaisiusi
ir geria su juo.
— Gudrus senis, — nusišiepė Džounsas.
— Bet ji irgi nekvaila.
— Haifildas? Jo nė viešnamio kekšė nebučiuotų, net jeigu jam
iš ausų snigtų banknotais.
— Vienos taisyklės mums, kitos jiems, — su kartėliu atsiduso
I )akvortas. — Įsivaizduojat, kas dėtųsi, jeigu mes į kajutes atsivestu-
me kekšių?
— Tu turbūt apsirikai, — tarė Nikolas ir tik tada suprato, ką

* Angl. The B est Years o f O ur Lives — 1946 m. amerikiečių filmas apie iš karo namo
grįžusius karius.
pasakė. Po jo žodžių stojo slegianti tyla. — Negali būti, kad ji pan
kapitoną. Turiu galvoje, ko jai ten būti? — pridūrė jis tyliau.
— Betgi Teiloras pats matė. Ir dar — čia jau ne pirmas kartas,
Jis sako šią savaitę matęs ją ten kokius tris kartus.
— Tris kartus? Ei, Nikolai, seni. Pats puikiai žinai, ką ji ton
veikia, — šiurkščiai nusikvatojo Džounsas. — Ir kas galėjo pagalvoti,
vyrai, a? Mūsų škiperiui šešiasdešimt, o jis tik dabar atrado kūniškus
malonumus.
Pagaliau jis išgirdo balsus. Atsirėmęs į vamzdžius stebėjo, kaip
atsidarė kapitono kajutės durys. Nikolas giliai iškvėpė, kai pamate
iš ten pasirodant liauną siluetą. Ji stabtelėjo ir atsisuko į kapitoną.
Jam nė nereikėjo itin atidžiai žiūrėti, kad įsitikintų, jog ten tikrai ji:
merginos vaizdas buvo amžiams įsirėžęs jo atmintyje.
— Ačiū jums, — tarė Haifildas. — Nė nežinau, ką dar galėčiau
pasakyti. Paprastai nesu linkęs...
Franse papurtė galvą, lyg paslauga, kurią ji buvo jam suteikusi,
nebūtų nieko reiškusi. Tada ji susiglostė plaukus, Jis ir pats nepajuto,
kaip atbulas žengė giliau į šešėlį. Į ką jis nėra linkęs? Nikolui užėmė
kvapą, jis nebeįstengė mąstyti. Dabar jautėsi visai ne taip, kaip tada,
kai jo žmona prisipažino užmezgusi romaną. Jautėsi kur kas prasčiau.
Jiedu apie kažką murmėjosi, tik Nikolui nieko nesigirdėjo. Pas­
kui ji prakalbo garsiau.
— Tiesa, kapitone, — šūktelėjo ji. — Užmiršau jums pasaky­
ti... Šešiolika.
Nikolas vargiai beįžiūrėjo Haifildą, bet matė, kaip tas nieko ne­
suprasdamas spoksojo į ją.
Franse patraukė pagrindinio angaro link.
— Didžiajame buteliuke yra šešiolika penicilino tablečių. Ma­
žesniajame — septynios. O baltame maišelyje — dešimt nepraplėštų
tvarsčių pakelių. Bent jau tiek turėtų būti.
Jis girdėjo, kaip kapitonas juokėsi iki pasiekė trapą.
 20

Visiškai suprantama, kad jūroje stumiant ištisas savai­

tes, pasidarydavo nuobodu, todėl galų gale daugumų tai
demoralizuodavo kur kas labiau negu nuolatinė grėsmė,
kad mus galėjo subombarduoti priešas... jeigu nekariau-
davom su priešu, kariaudavom vieni su kitais.
L. Tromanas.
„Vynas, moterys ir karas“

Dvi dienos iki Plimuto

Kadangi nebuvo žirgų lenktynių ir pilotų praktikantų, kurie

retkarčiais iškrisdavo už borto, turbūt nieko neturėjo stebinti tai, kad
buvo karštai lažinamasi dėl nepriekaištingai susišukavusių „Viktori­
jos“ karalienės konkurso dalyvių. Visiškai gali būti, jog ponia Aivė
Tati ir ponia Džanetę Latham būtų šiek tiek nusivylusios, jeigu būtų
sužinojusios, kad jų šansai buvo keturiasdešimt prieš vieną, o Irena
Karter turbūt būtų dar labiau pasipūtusi, jeigu būtų sužinojusi, kad
jos šansai — penki prieš du. Tačiau jau seniai visi neabejojo, kad
tikroji favoritė, už kurios šviesias garbanas po šilingą ar net daugiau
statė didžioji įgulos dalis, buvo Avisė Redli.
— Fosteris sako, kad už ją yra pastatyta gana didelių sumų, —
šūktelėjo jaunesnysis mechanikas Plameris.
— Todėl, kad ji turi gana didelius pats žinai ką, — riktelėjo
pamainą perduodantis mechanikas.
— Jis baiminasi, kad jeigu ji laimės pirmą vietą, Fosteris tu-
rėš atsisveikinti su puse tų pinigų, kuriuos laimėjo arklių lenktynėse
Bombėjuje.
Vos po kelių valandų jie turėjo įplaukti į vėsius neramius Biska­
jos įlankos vandenis. Tačiau daugiau kaip šimto pėdų gylyje po pa­
kilimo deniu variklio skyriuje temperatūra tebesiekė šimtą, o gal ir
daugiau laipsnių. Nuogas iki juosmens Timsas suko nugludintus
ratus, kurie perdavė garą variklio turbinoms, o Plameris, kuris tepė
pagrindinį variklį, dar tikrino, ar neperkaito guoliai, ir retkarčiais,
prisilietęs prie svilinančio metalo, nusikeikdavo.
Tarp jų tiltelio telegrafu ateidavo įsakymai iš viršaus paleisti va­
riklius visu greičiu, kad laivas greičiau išplauktų iš neramių vandenų.
Senasis laivas protestuodamas girgždėjo ir dejavo, aimanomis užgož­
damas net nesiliaujantį variklio džeržgėjimą ir gaudimą. Iš vožtuvų
nedideliais kamuoliais vis išsiverždavo garas. Skudurai, kurie turėjo
jį sugerti, buvo drėgni ir purvini nuo verdančio vandens. Tai tik dar
vienas įrodymas, kad „Viktorija“ buvo toli gražu ne pirmos jaunys­
tės. Daugybė laivo daviklių ir matuoklių žvelgė į juos bereikšmiu,
lengvabūdišku išprotėjusios senutės žvilgsniu.
Plameris užveržė varžtą, pakabino veržliaraktį ant jam skirto ka­
blio ir atsisuko į Timsą.
— Tai ar statei už kurią nors iš jų?
— Ką? — dėbtelėjo į jį Timsas.
Kai būdavo prastai nusiteikęs, Timsas atrodydavo nuožmiai,
bet Plameris, kuris buvo prie to pripratęs, kalbėjo toliau:
— Kalbu apie konkursą.
Variklis kėlė tokį triukšmą, kad vyrukui reikėjo pasitelkti ges­
tus, idant perteiktų savo žodžių prasmę.
— Į tas lažybas sukišta daugybė pinigų.
— Kokia nesąmonė, — paniekinamai iškošė Timsas.
— Bet būtų smagu pamatyti jas visas išsirikiavusias su tais savo
maudymosi kostiumėliais, ką? — Plameris pradėjo pirštu ore braižyti
linkius ir nutaisė geidulingą veido išraišką. Jo vaikiškame veide tai
atrodė juokingai. — Pas žmonas eisim gerai nusiteikę.
 Atrodo, kad tai tik dar labiau sugadino Tim sui nuotaiką. Pur­
vinu skuduru jis nusišluostė nuo kaktos prakaitą, tada paėmė verž­
liaraktį. N uo bangavimo ant grindų barškėdami išsilakstė įrankiai,
Į-i asindami apdaužyti kojas.
— Nesuprantu, ko čia taip spirgi, — suniurzgė Timsas. — Vis
i ick šįvakar turėsi budėti.
— Už tą Redlio mergiotę pastačiau du svarus, — pasakė Pla­
meris. — D u svarus! Pastačiau dar tada, kai jos šansai buvo trys prieš
vieną, todėl jeigu ji laimės, gerai pasipelnysiu. Jeigu ne, geriau jau
nusiskandinti. Pažadėjau mamai, kad sumokėsiu už mūsų visų ke­
lionę į Skarborą*. Bet, matai, aš optimistas. Tiesiog negaliu patikėti,
kad pralošiu. Ta Redli fantastiškai atrodė su maudymosi kostiumėliu
per gražiausių kojų konkursą, — toliau svajingai kalbėjo vyrukas. —
I)ailios kojytės. Kaip manai, ar jos tokios todėl, kad australietės? Gir­
dėjau, namuose pusė merginų serga rachitu.
Timsas, kuris, atrodo, nė negirdėjo, ką kalbėjo Plameris, spok­
sojo į savo rankinį laikrodį.
Plameris kalbėjo toliau:
— Visi karininkai galės stebėti finalą. Nėra teisybės, ką? D ar
dvi naktys laive, visi karininkai galės pamatyti tas merginas su mau­
dymosi kostiumėliais, o mes užstrigę čia, sušiktam variklio skyriuje.
Jūrų pėstininkų pamaina keičiasi devintą, tai net kai kurie iš jų galės
pasižiūrėti. Vienos taisyklės vieniems, kitos — kitiems. Nėra teisybės
pasaulyje. Karas baigėsi, dabar jie galėtų pasidomėti ir tuo, kokia
neteisybė karaliauja jūrų laivyne.
Plameris patikrino rodmenis, nusikeikė, tada žvilgtelėjo į Tim-
są, kuris spoksojo į sieną.
— Ar viskas gerai, Timsai? Kažkas neduoda tau ramybės?
— Pridenk mane pusvalandžiui, — pasakė Timsas, sukdamas
prie išėjimo liuko. — Turiu sutvarkyti vieną reikalą.

* Miestelis Anglijoje, Šiaurės jūros pakrantėje.

 *

Jeigu Plameris būtų turėjęs galimybę pamatyti „Viktorijos“ ka­

ralienės konkurso finalo pradžią, turbūt nebūtų buvęs toks užtikrin­
tas dėl kelionės į Skarborą, nes, nors Avisė Redli ir buvo daugelio
laikoma neabejotina kandidate į karalienės karūną, tą vakarą ji atro­
dė stebėtinai blankiai. Kalbant žirgų lenktynių mėgėjų žargonu, kaip
išsireiškė vienas jūreivis, ji panėšėjo į trikojį asilą.
Kartu su kitomis konkurso dalyvėmis užsilipusi ant laikinos pa­
kylos, kuri buvo suręsta priešais valgiais nukrautus stalus, padengtus
paskutinei iškilmingai vakarienei, mergina atrodė blyški ir susirūpi­
nusi, nepaisant jos blizgančios purpurinio šilko suknelės ir žvilgan­
čių šviesių plaukų. Kitos merginos kikeno ir tvarstėsi viena už kitos,
siūbuojančiame laive mėgindamos išsilaikyti avėdamos aukštakul­
niais, o Avisė stovėjo viena, atsiskyrusi, blankiai šypsojosi, o jos akis
niaukstė kažin koks niekam nežinomas rūpestis.
Daktaras Daksberis, vakaro renginio vedėjas, dukart paėmė ją
už rankos, mėgindamas iškvosti, kokie buvo jos naujojo gyvenimo
planai, ir priversti pasipasakoti, kas jai labiausiai patiko šioje kelio­
nėje. Bet ji elgėsi taip, lyg nė nebūtų jo pastebėjusi, net kai jis trečią
kartą uždainavo „Su nešuliu ant pečių“ .
Matyt, rytinis pykinimas, nusprendė viena iš nuotakų. Visos
būsimos motinos pirmus kelis nėštumo mėnesius atrodo prastai. Pra­
eis šiek tiek laiko, ir viskas susitvarkys. Kelios ne taip geranoriškai
nusiteikusios nuotakos atkreipė dėmesį, kad be savo korsetų ir ma­
kiažo Avisė Redli buvo ne tokia jau didelė gražuolė, kaip visi manė.
O ją palyginus su švytinčia Irena Karter, kuri vilkėdama blyškios per­
sikines ir žydros spalvos suknele atrodė labai jau prašmatniai ir kuriai
bangavimas buvo nė motais, ginčytis buvo sunku.
Daktaras Daksberis nutilo, pasigirdus negausiems, mandagiems
plojimams. Juk kiek gi buvo galima ploti tai pačiai dainai? Tačiau
gydytojas, matyt, buvo pernelyg gerai suteptas, kad pastebėtų audi­
torijos nuotaikas.
 Tačiau scenos gale jis pagaliau pastebėjo kapitono padėjėją, ku-
i Is it pasiutęs gestikuliavo, mėgindamas patraukti daktaro Daksberio
dėmesį, ir po kelių mėginimų demonstratyviai parodė j kapitoną,
Iškeltomis rankomis tarsi pasiaiškindamas, kad jam niekas nieko ne­
buvo sakęs.
— Dam os, — kreipėsi Haifildas skubiai stodamasis, matyt, bi­
ll klamas, kad Daksberis vėl gali pradėti dainuoti. Jis palaukė, kol an­
gare stojo visiška tyla. — Dam os... Kaip žinote, tai paskutinis links­
mybių vakaras „Viktorijoje“ . Rytoj vakare nukišime inkarą Plimute,
i.ui jums teks visą vakarą krautis daiktus ir su budėtojomis suderinti,
ar jus tikrai pasitinka ir ar turėsite kur pasidėti. Rytoj iš ryto viską
aptarsime smulkiau, kai susirinksime pakilimo denyje, o dabar noriu
pasakyti keletą žodžių.
Moterys, kurių dauguma, kupinos nervingo lūkesčio, negalė­
jo nustygti vietoje, stebėjo jį, niūkčiodamos viena kitą. Pakraščiuose
buvo išsirikiavę vyrai, rankas susidėję už nugaros, ramstydamiesi į
sienas. Eiliniai, karininkai, jūrų pėstininkai, mechanikai — visi šia
iškilminga proga buvo apsirengę paradinėmis uniformomis. Kai ku­
rie iš jų, pagalvojo Haifildas, uniformas vilkėjo paskutinį kartą. Jis
nužvelgė savo uniformą, žinodamas, kad netrukus tą patį galės pasa­
kyti ir apie save.
— Nemeluosiu, sakydamas, kad ši kelionė buvo ne pati len­
gviausia iš visų, kurias man teko patirti, — prabilo kapitonas. —
Nemeluosiu, sakydamas, kad džiaugiausi, apie ją sužinojęs, nors esu
tikras, kad kai kurie vyrai tuo tikrai džiaugėsi. Bet kaip profesionalus
kariškis galiu jums pasakyti, kad šioje kelionėje išmokau daugiausia.
Neketinu jūsų varginti kalbomis apie tai, kokį sunkų kelią jūs pasirin­
kote. Esu tikras, jūs tokių kalbų ir taip prisiklausėte pakankamai. —
Jis linktelėjo budėtojų pusėn ir aplink nuskambėjo mandagus juo­
kas. — Pasakysiu tik tiek — kiti dvylika mėnesių jums, kaip ir mums
visiems, turbūt bus sunkiausi gyvenime, bet tikiuosi, kad kartu jie
l>us ir dosniausi. Štai, ką norėjau visoms pasakyti: jūs ne vienos.
 Jis nužvelgė lūkesčio kupinus nutilusių nuotakų veidus. Auk
sinės jo uniformos sagos žvilgėjo ryškioje angaro denio žibintų švie­
soje.
— Tie iš mūsų, kurie visą savo gyvenimą tarnavo, turės išmokti
gyventi kitaip. Tie, kuriuos iš esmės pakeitė kare patirti išgyvenimai,
turės išmokti kažkaip susidoroti su kasdienybe. Tie, kurie prisikcn
tėjo, turės išmokti atleisti. Grįžtame į šalį, kurios dabar nė vienas ne­
bepažįstame. Net ir mes patys toje šalyje turbūt pasijusime svetimi,
Taigi, nuotakos, jūsų laukia nelengvi išbandymai. Bet noriu pasaky­
ti, kad man buvo didelė garbė ir didelis malonumas keliauti kartu
su jumis. Didžiuojamės, kad dabar jūs būsite mūsiškės. Ir tikiuosi,
kad kai laimingos prisiminsite pirmuosius savo gyvenimo Didžiojoje
Britanijoje metus, apie šią kelionę galvosite kaip apie savo naujojo
gyvenimo pradžią.
Turbūt nedaug kas pastebėjo, kad kapitonas kreipėsi į vieną,
konkrečią moterį, o kai pasakė: „Jūs ne vienos“ , Haifildo žvilgsnis
ties ja sustojo ilgėliau negu ties kitomis. Bet tai nebebuvo svarbu.
Kurį laiką tvyrojo tyla, paskui pradėjo'ploti moterys, kai kurios iš
jų net pasveikino kapitoną šūksniais, o paskui prisidėjo ir visi, buvę
angare.
Laivo kapitonas atsisėdo ir su dėkingumu linktelėjo klausyto­
jams. Haifildas pastebėjo, kad jo kalbą entuziastingai sveikino ne tik
moterys, bet ir jo vyrai, ir iš paskutiniųjų mėgino susivaldyti atvirai
nesišypsojęs.
— Ką manote? — sumurmėjo jis šalia sėdinčiai moteriai, vis
dar šiek tiek pakylėtas iš pasididžiavimo.
— Labai gražu, kapitone.
— Gal ir ne pati geriausia kalba, — tarė jis, — bet pamaniau,
kad šiomis aplinkybėmis bus tinkama.
— Nemanau, kad čia kas nors tam prieštarautų. Jūsų žodžiai
buvo... puikiai parinkti.
— Ar merginos vis dar dėbčioja į jus? — paklausė Haifildas, ne-
i iii iėdamas į ją, kad nuo kitų staliukų atrodytų, jog jis paprasčiausiai
(uilčkojo stiuardui už maistą.
— Taip, — atsakė Franse, šakute smeigdama žuvį. — Nieko
Iu išauš, kapitone.
Jai nereikėjo pridurti: aš prie to pripratusi.
Kapitonas Haifildas žvilgtelėjo į Dobsoną, kuris sėdėjo už dvie-
ji| sėdynių ir prie to aiškiai nebuvo pratęs. Haifildas beveik keturias­
dešimt metų prisimerkęs žiūrėjo į jūrą, todėl jo regėjimas nebuvo
p.us geriausias, bet net ir jis galėjo suprasti žodžius, kurie biro iš per­
kreiptos padėjėjo burnos, įžiūrėti nepasitenkinimą to vyro veide.
— Išstatė laivą pajuokai, — piktai murmėjo Dobsonas į raštuo-
i.| servetėlę. — Atrodo, lyg tyčia stengtųsi mus visus paversti pajuo­
kos objektais.
Salia jo sėdėjęs leitenantas pastebėjo Haifildą žiūrint į juos ir
nuraudo.
Haifildas pajuto, kaip laivas, perskrodęs bangą, susiūbavo.
— Norite ko nors atsigerti, seserie Makenzi? Ar tikrai nenorė-
i umėtė nieko stipresnio?
Jis palaukė, kol laivas išsilyginimo, ir sveikindamas kilstelėjo
savo stiklą.

Užtruks tik dvidešimt minučių. Variklis dabar veikė kur kas

geriau ar bent jau taip gerai, kiek tai apskritai buvo įmanoma. Jis
pastatė visus du svarus. Deiviui Plameriui nedavė ramybės tai, kad jis
iurėjo sėdėti čia, variklio skyriuje, kai visi laivo vyrai, pradedant me­
chanikais ir baigiant karininkais, žiūrėjo į merginas, marširuojančias
vien tik su savo maudymosi kostiumėliais.
Be to, atvykęs į Angliją jis vis tiek ketino išeiti iš jūrų laivyno.
Ką jie galėtų padaryti, net jeigu ir būtų išsiaiškinę, kad jis kartelį pa­
sitraukė iš darbo vietos? Išmes iš laivo vidury vandenyno?
Deivis Plameris patikrino termometrus, kuriuos reikėjo pati-
krinti, pavalė daugiausia rūpesčių keliančius vamzdžius, koja užgesi­
no cigaretę ir, greitai žvilgtelėjęs sau per petį, šokdamas per dvi pako­
pas užlėkė laiptais ir taku patraukė išėjimo liuko link.

Balsavimas buvo baigtas, ir Avisė Redli pralaimėjo. Teisėjų ko­

misija, kurią sudarė daktaras Daksberis, dvi budėtojos ir kapelionas,
vieningai sutarė, kad labai norėtų atiduoti prizą poniai Redli (dakta­
rui Daksberiui itin didelį įspūdį padarė tai, kaip ji prieš savaitę atliko
„Už plačiojo Misūrio“), bet įvertinus jos blankų pasirodymą per fi­
nalą, akivaizdų nenorą šypsotis, taip pat gluminantį atsakymą į klau­
simą: „K ą labiausiai norėtumėte padaryti, kai galų gale atvyksite į
Angliją?“ (į kurį Irena Karter atsakė: „Susipažinti su savo anyta“ , Aivė
Tati: „Surinkti pinigų karo našlaičiams“, Avisė Redli: „Nežinau“) ir
tai, kad paskui toji mergina iš karto kažkur pradingo, buvo visiškai
aišku, kas buvo tikroji laimėtoja.
Irena Karter su neslepiamu pasitenkinimu-leido jai uždėti ran­
komis siūtą nugalėtojos juostą, paskui burkuodama ir ašarodama pa­
skelbė, esą tai buvo pati nuostabiausia kelionė, į kokią jai kada nors
yra tekę leistis. Esą ji jautėsi taip, lyg būtų susiradusi šešis šimtus
naujų draugių. Ir vylėsi, kad jos visos Anglijoje suras laimę, kurios
tikrai nusipelnė. Prisipažino ji nė nežinanti, kaip padėkoti įgulai už
jų malonų elgesį ir sunkų darbą. Ir buvo tikra, kad visi čia susirinku­
sieji sutiks, jog kapitono žodžiai buvo labai įkvepiantys. Tačiau kai ji
pradėjo dėkoti savo buvusiems kaimynams iš Sidnėjaus ir vardyti jų
vardus, kapitonas Haifildas ją pertraukė ir paskelbė, kad jeigu kari­
ninkai ir Įeiti vyrai patrauks stalus prie angaro sienų, Karališkasis jūrų
pėstininkų orkestras pagros ir visi galės šiek tiek pašokti.
— Šokiai! — suulbėjo daktaras Daksberis ir kelios netoliese sto­
vėjusios moterys bemat nėrė šalin.
Deivis Plameris, kuris stovėjo už orkestro pakylos, su pasibjau­
rėjimu žvelgė į ranka rašytą lažybų kvitą, kurį Fosteris jam davė vos
prieš porą dienų, suglamžė jį ir įsigrūdo į kišenę. Kad jas kur velnias,
las bobas. Šitiek pinigų sukišta, o ta Avisė Redli nebūtų galėjusi pras-
t' iau atrodyti, net jeigu jai ant galvos būtum užmovęs maišą. Plameris
jau ketino grįžti į variklio skyrių, kai pamatė kamputyje stoviniuo­
jančias dvi nuotakas. Jos šnibždėjosi, rankomis prisidengusios burnas.
— Ką, niekad nematėt dirbančio vyro? — paklausė jis, į šonus
išiempęs savo kombinezoną.
— T ik norėjom paklausti, ar eisit į šokius, — atsiliepė žemes­
nioji mergina šviesesniais plaukais. — Ir ar sugebėtumėt šokti neiš-
u pliojęs m ūsų tepalais.
— Dam os, jūs nė neįsivaizduojat, ką gali mechaniko rankos.
Deivis Plameris žengė pirmyn, visiškai užmiršęs apie lažybas.
Juk jis, galų gale, buvo optimistas.

Karūnavimo ceremonija buvo numatyta be penkiolikos dešimtą.

Todėl Franse turėjo beveik penkiolika minučių nueiti iki savo kajutės
ir paimti kelias Australijos generalinės ligoninės nuotraukas, kurias
norėjo pamatyti kapitonas Haifildas. Jos nuotraukų albumas buvo
lagamine, kuris buvo saugomas triume, bet Franse visada su savimi
nešiodavosi kelias mėgstamiausias — pirmoji karo ligoninės palapinė,
šokiai Port Morsbyje, — kurias dabar laikė knygoje šalia savo lovos. Ji
lengvu žingsniu bėgo koridoriumi, kuris vedė iš angaro į miegamuo­
sius, retkarčiais atsiremdama į sieną, kad neprarastų pusiausvyros.
Paskui Franse sustojo.
Jis stovėjo prie miegamojo ir kaip tik iš kišenės traukė cigarečių
pakelį. Įsidėjo cigaretę į burną ir dirstelėjo į ją. Iš vyro žvilgsnio Fran­
se suprato, kad jis nenustebo ją čia pamatęs.
Ji nematė jo nuo pat tos dienos, kai pasirodė ant pabūklo bokš­
telio per incidentą su Timsu. Franse stengėsi negalvoti apie tai, kad
jūrų pėstininkas jos vengė, ir kelis kartus net svarstė, ar nereikėtų
paklausinėti jaunesniojo kolegos, kuris naktimis budėdavo vietoj jo.
 Franse tiek kartų apie jį galvojo, dalyvavo daugybėje įsivaizduo­
jam ų dialogų, kad pagaliau jį pamačiusi visiškai sutriko. Ir nors kojos
jau nešė ją Nikolo link, aiškiai jautė grįžtant sau įprastą santūrumą ir
nesąmoningai ranka pasilygino sijoną.
Ji stabtelėjo prie durų, nežinodama, ar eiti vidun, ar ne. Jis vil­
kėjo paradine uniforma ir ją užplūdo prisiminimai apie tą vakarą, kai
jiedu šoko, o ji buvo prigludusi prie tos tamsios uniformos.
— Norite? —- paklausė jis, tiesdamas jai pakelį.
Ji paėmė cigaretę. Jis ištiesė ugnies, kad jai nereikėtų lenktis pri­
sidegant. Kai ji palenkė galvą, pajuto, kad negali atitraukti akių nuo
jo rankų.
— Mačiau jus prie kapitono staliuko, — galų gale pasakė N i­
kolas.
— Aš jūsų nemačiau.
Ji jo ieškojo. Net kelis kartus.
— Negalėjau ateiti.
Nikolo balsas skambėjo kažkaip keistai ir-jai pasidarė nejauku.
— Jam neįprasta prie stalo kviestis moteris.
Franse pajuto, kaip ją nukrėtė šaltukas.
— Iš kur man žinoti, — atsargiai atsakė ji.
— Nemanau, kad per šią kelionę būtų tai padaręs bent kartą.
— Ar jūs kažką norite pasakyti?
Nikolo veidas buvo neįskaitomas.
Ji užmiršo, kad ką tik jautėsi nejaukiai.
— Jeigu gerai suprantu, jūs klausiate, kodėl iš visų žmonių bū­
tent aš buvau pakviesta prie kapitono staliuko?
Jis kietai sukando dantis ir toks jai pasirodė labai vaikiškas.
— Man tik... smalsu. Vieną popietę norėjau jus pamatyti ir
tada išvydau, kaip... jūs išėjote iš kapitono kajutės...
— A, suprantu. Jūs visai neklausiate, jūs spėjate.
— Aš nenorėjau...
— Tai jūs čia atėjote su manimi pasikalbėti apie mano elgesį?
 — Ne, aš...
— Ir ką gi jūs padarysite, pėstininke? Pranešit apie kapitoną
.mkštesnėms instancijoms? Ar tik apie kekšę?
Jie abu nutilo išgirdę tą žodį. Ji kramtė lūpas. Jis stovėjo šalia,
vis dar pasitempęs, lyg eitų sargybą.
— Kodėl jūs taip kalbat? — tyliai paklausė jis.
— Todėl, kad aš pavargau, pėstininke. Pavargau nuo to, kad
mano elgesį smerkia nieko apie mane nežinantys žmonės.
— Aš jūsų nesmerkiu.
— Kurgi ne. — Franse staiga įniršo. — Neketinu daugiau
niekam nieko aiškinti apie savo gyvenimą. Neketinu nieko įtikinėti
esanti kitokia, jeigu jūs nesugebate suprasti...
— Franse...
— Jūs lygiai toks pats kaip ir visi kiti. Maniau, jūs kitoks. M a­
niau, mane suprantate. Žinote, kokia esu iš tikrųjų. Ir kodėl? Kodėl
jums pasakoju apie jausmus, kurių jūs vis tiek nesugebėsite...
— Franse.
— Ką?
— Atsiprašau dėl to, ką pasakiau. Tiesiog, pamačiau jus... ir...
Atsiprašau. Rimtai. Kai kas įvyko, ir aš... — Nikolas nutilo. — Klau­
sykit, atėjau čia, nes norėjau jums kai ką pasakyti. Per karą esu pada­
ręs dalykų... kuriais nesididžiuoju. Esu padaręs dalykų, kurie tikrai
nesužavėtų žmonių, nežinančių visų aplinkybių. Bet nemanau, kad
apskritai yra žmonių, turbūt įskaitant ir jūsų vyrą, kurie galėtų pasi­
girti, kad niekada nieko tokio nepadarė.
Ji žvelgė į jį.
— Tai ir viskas, ką jums norėjau pasakyti, — užbaigė jis.
Jai įsiskaudėjo galvą. Franse atsirėmė į sieną, jausdama, kaip po
kojomis kilnojasi grindys.
— Gal jūs geriau eikit, — tyliai pratarė ji.
Negalėjo prisiversti į jį pažvelgti. Bet jautė, kad jis nenuleidžia
nuo jos akių.
 — Labanakt, pėstininke, — vėl paragino ji.
Nikolas skubiu žingsniu nuėjo link angaro, ir ji palaukė, kol
nutils jo žingsniai. Atrodė, kad jo eisenai laivo siūbavimas neturėjo
jokios įtakos, ir Franse tol klausėsi ritmiškų žingsnių, kol užsidaran­
čių liuko durų garsas jai pasakė, kad jis išėjo.
Tada ji stipriai užsimerkė.

Centrinio variklio skyriuje, kažkur po pagrindiniu deniu, antra­

sis tepalo purkštuvas, aukštaslėgis maitinimo siurblys, kuris perdavė
degalus į garo katilą, nebeišlaikė — gal dėl senumo, gal dėl susidėvė­
jimo, o gal dėl to, kad laivas žinojo, jog netrukus bus nurašytas ir iš­
ardytas. Per nedidelį, kokių dviejų centimetrų ilgio įtrūkimą tamsus
įkaitęs suslėgtas kuras pradėjo sunktis lauk it seilės girtuoklio lūpų
kamputyje. Paskui išsiskaidė į tūkstančius smulkių dalelių.
Plika akimi neįmanoma įžiūrėti tų laivo variklio vietų, kur me­
talo ploteliai, susilpnėję nuo įtrūkiu ar jungtis neikiančios įtampos,
pasiekia neįtikėtinai aukštą vidinę temperatūrą. Jeigu jų neužfiksuoja
daugybė variklio skyriuje esančių matuoklių ir jeigu mechanikams
nepavyksta jų užčiuopti per skudurus, jie aptinkami tik atsitiktinai,
kai paviršiuje pastebimas nuotėkis.
Bet žmonės, kurie turėjo prižiūrėti centrinį „Viktorijos“ variklį,
viso to nematė, ir jis energingai dirbo — perkaitęs, raudonas. Ma­
žyčiai, plika akimi nematomi tepalų lašeliai trumpam pakibo ore.
Tada išmetamųjų dujų vamzdis, kuris buvo visiškai šalia įtrūkusio
kuro vamzdžio, žybtelėjo it kokia pikta šėtoniška akis, užsidegė ir su
staigiu trenksmu sprogo.

Kvailys. Prakeiktas kvailys. Pasiekęs drabužių sandėlį Nikolas

sulėtino žingsnį. Liko tik viena naktis, po kurios ji išvyks, viena nak­
tis, kai jis galėjo bent užsiminti, kiek daug ji jam reiškia, o vietoj to
pasielgė kaip pasipūtęs kvailys. Pavydus snarglius. Ir savo elgesiu pa­
rodė, kad yra neką geresnis už visus tuos kitus mėgstančius kritikuoti
kvailius, susirinkusius šitoje senoje prakiurusioje geldoje. Galėjo jai
pasakyti tūkstančius dalykų, nusišypsoti, parodyti bent krislelį supra-
timo. Ji būtų viską supratusi. Būtų bent jau žinojusi. Toks pats, kaip
ir visi kiti — štai kaip ji pasakė. Ką jis visada ir įtarė.
— Prakeikimas, — nusikeikė jis ir kumščiu trenkė į sieną.
— Kažkas neduoda ramybės, pėstininke?
Kelią jam pastojo Timsas, kurio kombinezonas buvo persisun­
kęs tepalais ir alyva, o veido išraiška nežadėjo nieko gero.
— Kas čia tau dabar? — ramiai paklausė jis. — Neberandi, ką
galėtum sudrausminti?
Nikolas nužvelgė savo kraujuojančius krumplius.
— Grįžk prie darbo, Timsai.
Jis pajuto, kaip kažin ko suirzo.
— Grįžti prie darbo? Kas tu manaisi esąs? Laivo vadas?
Nikolas per petį žvilgtelėjo į tuščią denį. G denyje nebuvo ma­
tyti nė gyvos dvasios. Tie, kam nereikėjo budėti, visi buvo pagrindi­
niame denyje, kur dabar vyko šokiai. Jis paspėliojo, ar ilgai Timsas
jo čia tykojo.
— Bičiulė neduoda ramybės, ar ne? Nenori mesti viso šito rei­
kalo, kaip tikėjaisi?
Nikolas giliai įkvėpė. Jis užsidegė cigaretę, pirštais užgesino deg­
tuką ir įsimetė jį į kišenę.
— Kas tau, ką nors panižo? Ir negali pasikasyti?
— Turbūt įsivaizduoji, kad šitame laive esi labai svarbus žmo­
gus, Timsai, bet po poros dienų būsi tik dar vienas bedarbis, kaip ir
visi kiti. Visiškas niekas.
Nikolas bandė kalbėti ramiai, bet ir pats jautė, kaip sunkiai se­
kėsi susivaldyti.
Timsas šiek tiek atsitraukė ir susinėrė didžiules rankas ant krū­
tinės.
 — Turbūt tu tiesiog ne jos skonio, — pasakė jis, paskui kilste­
lėjo smakrą, lyg jam į galvą būtų šovusi kažkokia mintis. — Ei, betgi
kaip aš galėjau užmiršti? Visi yra jos skonio, jeigu tik turi du...
Pirmo smūgio Timsas tikėjosi ir nuo jo išsisuko. Antrąjį jis at­
mušė iš apačios. Nikolas to nesitikėjo, nes tas smūgis sprogte sprogo
jam po smakru, ir jis atbulas tėškėsi į sieną.
— Ar manai, kad ir dabar būsi patrauklus savo kekšelei?
Tie žodžiai prilygo dar vienam smūgiui, užgožė variklių garsą,
tolimą orkestro muziką, liūdną palei bortą kadaruojančių grandinių
žvangėjimą. Kraujo ūžimą ausyse.
— Matyt, tu jai pasirodei nepakankamai vyriškas. Su ta savo
iščiustyta uniforma. Toks aklai paklusnus.
Nikolas pajuto Timso kvėpavimą, užuodė nuo jo sklindantį te­
palo kvapą.
— Ar ji tau pasisakė, kas jai patinka, ką? Ar sakė tau, kaip jai
patiko, kai minkiau papukus? Kaip jai patiko...
Nikolas subliuvo, metėsi ant Timso ir jiedu abu atsidūrė ant
grindų. Jis aklai daužė mechaniką, nė nežiūrėdamas, kur šiam kliu­
vo. Jautė, kaip tas rangėsi prispaustas, matė, kaip priartėjo jo didelis
kumštis ir pajuto smūgį. Bet sustoti nebegalėjo, net ir suprasdamas,
kad jam gresia pavojus. Jis nė nejautė smūgių, kurie ant jo pasipy­
lė it kruša. Akis jam aptraukė kruvina migla, ir prasiveržė visų pas­
tarųjų šešių savaičių, pastarųjų šešerių metų pyktis — nevaldomais
smūgiais, keiksmažodžiais, kurie sunkėsi pro sukąstus dantis. Kažkas
panašaus — gal pažeminimas moters akivaizdoje, gal per dvidešimt
tarnybos metų patirta nelygybė — kurstė ir Timsą, todėl tame krau­
jo ir smūgių chaose nė vienas jų neišgirdo sirenos, nors garsiakalbis
buvo tiesiai jiems virš galvų.
— Ugnis! Ugnis! Ugnis! — per ryšio sistemą pasigirdo skubios
instrukcijos. — Avarinių situacijų likvidavimo grupė — į antrąją
bazę. Visi jūrų pėstininkai — į gelbėjimo valčių denį.*

*
 „Viktorijos“ karalienės konkurso dalyvės buvo vedamos nuo
pakylos. Jų rafinuotos šypsenos išblėso, o Irena Karter laikėsi įsi­
kibusi laimėtojos juostos, lyg ten būtų buvusi gelbėjimo liemenė.
Margareta dar spėjo į jas žvilgtelėti ir pajuto, kaip minia ją nunešė
durų link. Už jų liko apleisti stalai, lėkštėse — nesuvalgytas obuolių
pudingas ir vaisių salotos, pustuštės taurės. Moterys aplinkui sukle­
go. Pradžioje jų balsuose buvo girdėti nervingas susijaudinimas, kuris,
sulig kiekvienu nauju nurodymu, gautu iš ryšio sistemos, pamažu
augo į vis didesnę baimę. Margareta viena ranka laikėsi už pilvo,
stengdamasi jį apsaugoti, ir yrėsi prie išėjimo dešiniojo borto pusėje.
Jautėsi taip, lyg būtų plaukusi prieš itin stiprią srovę.
Kažkur priekyje pasigirdo balsas:
— Paskubėkite, damos, prašau! Tos, kurių pavardės prasideda
raidėmis nuo N iki Z, rinkitės prie patikrinimo posto B, visos ki­
tos — prie patikrinimo posto A. Tik nesustokite.
Margareta šiaip taip išsiyrė į minios pakraštį, bet čia ją už ran­
kos nutvėrė budinti pareigūnė.
— Į tą pusę, ponia.
Ji iškėlė rankas, rodydama pirmyn ir užtverdama Margaretai ke­
lią link dešiniojo išėjimo.
— M an reikia užsukti į savo kajutę.
Margareta tyliai nusikeikė, kai kažkas alkūne kumštelėjo jai į
nugarą.
— Žemyn eiti niekam neleidžiama. Tik į patikrinimo postus.
Margareta jautė, kaip ją spaudžia pro šalį besispraudžiančios
moterys, uodė sumišusius kelių šimtų skirtingų kvepalų rūšių ir
plaukų standinimo losjono kvapus.
— Klausykit, tai labai svarbu. Man reikia kai ką paimti.
Budėtoja žiūrėjo taip, lyg ji būtų buvusi nepilno proto.
— Laive gaisras, — pasakė ji. — Apačion lipti jokiu būdu ne­
galima. Kapitono įsakymas.
Iš susirūpinimo ir nevilties Margareta beveik šaukė.
 — Jūs nesuprantat! Man reikia ten! Turiu pažiūrėti... Turiu pa­
sirūpinti savo... savo...
Matyt, pareigūnė kur kas labiau nerimavo, negu leido sau pa­
rodyti, ir dabar jos nerimas prasiveržė lauk. Ji sušvilpė švilpuku, mė­
gindama kažkokią moterį grąžinti dešinėn, tada išsitraukė švilpuką iš
burnos ir sušnypštė:
— Jūs ką, manot, esat vienintelė, kuri ten palikot kažką bran­
gaus? Ar įsivaizduojat, koks chaosas kiltų, jeigu leistume jums visoms
eiti pasiimti savo nuotraukų albumų ar papuošalų? Čia gaisras! Visai
gali būti, kad jis prasidėjo būtent moterų kajutėse. O dabar judėkit
pirmyn arba aš turėsiu paprašyti, kad kas nors jus išneštų.
D u jūrų pėstininkai jau rakino išėjimo liuko dangtį. Margareta
apsižvalgė, ieškodama kito kelio žemyn, bet paskui sunkumo užgulta
krūtine pasidavė minios spaudimui.

— Avise. • ----
Franse stovėjo tylios kajutės tarpduryje, žvelgdama į nejudantį
siluetą ant gulto priešais.
— Avise, girdi?
Avisė nieko neatsakė. Franse pamanė, kad bendrakeleivė tie­
siog nenori su ja kalbėtis, kaip ir dauguma kitų nuotakų. Įprastomis
aplinkybėmis ji nebūtų spyrusis, tačiau kažkas — galbūt neįprastai
išblyškęs Avisės veidas ir apsiblausęs žvilgsnis — paskatino Fransę
paklausti dar kartą.
— Eik sau, — pasigirdo atsakymas.
Nors žodžiai buvo nemalonūs, jos balso tonas pasirodė apatiškas.
Paskui pasigirdo sirenos. Koridoriuje suskambo įkyri, ausį rė­
žianti gaisro pavojaus signalizacija, tada už jų kajutės durų pasigirdo
skubūs žingsniai.
— Puolimo grupė, gaisras centriniame variklyje. Vieta — cen­
trinis variklis. Visi keleiviai — į patikrinimo postus.
 Franse vėl žvilgtelėjo į Avisę, užmiršusi apie visa kita.
— Avise, čia pavojaus signalas. Reikia eiti.
Iš pradžių ji pagalvojo, kad Avisė turbūt nesuprato, ką tas sig­
nalas reiškia.
— Avise, — suirzusi tarė ji. — Tai reiškia, kad laive gaisras.
Turime eiti.
— Ne.
— Ką?
— Aš neisiu.
— Negali čia likti. Čia ne pratybos.
Išgirdusi pareiškimą, Franse pajuto ją užplūstančią adrenalino
bangą. Ji suprato laukianti, kada pasigirs sprogimo garsas. Karas
baigėsi, bandė priminti pati sau ir prisivertė gailiai įkvėpti. Karas
baigėsi. Bet ką tada reiškia visa šita panika? Kas nutiko? Atsitiktinė
mina? Tačiau juk nesigirdėjo pabūklų griausmo, nevibravo oras, kaip
būdavo, kai mina pataikydavo į laivą.
— Avise, reikia eiti...
— Ne.
Franse stovėjo kajutės viduryje, niekaip nesuprasdama bičiulės
elgesio. Avisei niekada neteko būti mūšyje, todėl jos kūnas nereagavo
į pavojaus signalą. Bet juk ji negali nesuprasti.
— Po galais, tai gal eitum su Margareta?
Galbūt ji nenorėjo eiti, nes to prašė Franse?
Avisė pakėlė galvą. Atrodė taip, lyg nieko negirdėtų.
— Tu eik, — sunkiai ištarė ji. — Nepaisant visko, tu juk turi
vyrą. Kai tik išlipsi iš šito laivo, būsi laisva padori moteris. Manęs
nelaukia niekas, tik negarbė ir pažeminimas.
Be pavojaus signalo, dabar buvo girdėti ir iš kažkur tolumoje
esančio garsiakalbio atsklindantys įspėjimai.
— Ugnis! Ugnis! Ugnis!
Fransei darėsi sunku išlaikyti sveiką nuovoką.
— Avise, aš...
 — Štai, pažiūrėk.
Avisė ištiesėjai laišką. Atrodė, kad ji negirdėjo nei nerimo kupi­
nų balsų, nei koridoriumi bėgančių žmonių.
— Perskaityk.
Iš baimės Franse ne iš karto suprato, kas ten buvo parašyta. Jai
perdžiūvo burna, o galvoje kilo tikra sumaištis. Kiekviena savo kūno
ląstele ji troško bėgti pro duris, ten, kur saugu. Bet Avisė nenuleido
nuo jos akių, todėl Franse dar kartą akimis perbėgo laišką. Akys už­
kliuvo už vieno žodžio — „apgailestauju“ — ir ji suprato, kad turbūt
tapo kažkokios asmeninės katastrofos liudininke.
— Išsiaiškinsim viską vėliau, — pasakė ji, rodydama į duris. —
Nagi, Avise, laikas eiti į patikrinimo postą. Pagalvok apie kūdikį.
— Kūdikį? Apie kūdikį?
Avisė spoksojo į Fransę, lyg toji būtų silpnaprotė, tada, lyg visiš­
kai netekusi jėgų, susmuko ant pagalvės.
— Eik gi, — paragino ji ir įsikniaubė į pagalvę, o Franse liko
stovėti prie durų, nebežinodama, ką dar galėtų pasakyti.

Nikolas ne iš karto suprato, kad jį laikantys gniaužtai buvo ne

Timso. Jis mosikavo rankomis, sugniaužęs kumščius, sulig kiekvienu
smūgiu maskatuodamas galva, bet tik po kurio laiko susivokė, kad kai
paskutinį kartą užvožė, protestuodamas jam atsakė visai ne Timsas.
Jis atsitraukė atgal, mėgindamas susikaupti, ir pagaliau pamatė, kad
Timsas gulėjo už kelių pėdų, o virš jo buvo pasilenkę keli jūreiviai.
Emetas viena ranka tampė jį už švarko, o kita trynėsi smilkinį.
— Ką, po velnių, darai, Nikolai? Lipk į viršų, — kalbėjo jis. —
Į patikrinimo postus. Reikia sodinti nuotakas į gelbėjimo valtis. Dėl
Dievo, žmogau. Tik pažiūrėk į save!
Tik tada jis išgirdo pavojaus signalą ir niekaip negalėjo suprasti,
kodėl negirdėjo jo anksčiau. Matyt, viską buvo užgožęs tas skambė­
jimas ausyse.
 — Centrinis variklis, Timsai! — rėkė jaunasis mechanikas. —
Š ii das, kaip prisidirbom.
Apie muštynes iš karto buvo užmiršta.
— Kas darosi? — paklausė Timsas, kuris jau buvo atsistojęs ir
rėmėsi į Emetą.
Jo skruostas buvo prakirstas. Nikolas, bandydamas stotis, spė­
liojo, ar čia buvo jo darbas.
— Nežinau.
— Ką tu pridirbai?
Timsas didžiule sukruvinta ranka nutvėrė Emetą už peties.
— Aš... aš nežinau. Penkioms minutėms išsmukau pasižiūrėti
j merginas. O tada grįžau apačion ir visas sušiktas koridorius buvo
pilnas dūmų.
— Ar sustabdei variklį? Uždarei liuką?
— Nežinau... ten buvo tiek dūmų... Toliau bombų sandėlio nu­
eiti man nepavyko.
— Sūdąs! — Timsas žvilgtelėjo į Nikolą. — Einu ten.
— Ar dar kas nors ten yra?
Timsas raukydamasis papurtė galvą.
— Ne. Technikas ten šiandien nedirbo. Buvo likęs tik šitas
kvailys.
Dabar ir jie jau užuodė dūm ų kvapą ir trumpam nutilo, bet toje
tyloje tvyrojo daugybė neatsakytų klausimų.
— Čia viskas per tą kapitoną, — iškošė Timsas. — Tas Haifil­
das tik nelaimes neša. Atsėdės už mus visus.
 21

A — tai atstumas, kurį skaičiavome mazgais,

D — tai drąsa, kurios mums nepritrūko,
K — tai kariai, kuriuos taip mylime,
N — tai nuotakos, ir brunetės, ir blondinės,
P — tai pastangos, kurias įdėjome,
S — tai stiprybė, kurios mums prireikė išbandymams
atlaikyti...
Ištrauka iš karo nuotakos Idos Folkner
eilėraščio „Karių mylimosios“
„Karo laiko romanas“ iš Džoanos Lamli knygos
„Pirmasis pasaulinis karas Persijos įlankoje“

Gaisrą gesinti ėmęsis mechanikas išsvirduliavo iš juodų dūmų

debesio, it būtų buvęs aklas, — viena ranka susiėmęs už nosies, kitą
ištiesęs į priekį, lyg būtų laukęs, kad kažkas jį nutvers ir ištemps
ten, kur saugu. Jo apsauginis šalmas buvo pajuodęs, o kai kažkas
pabandė jį nutraukti nuo galvos, bemat nudegė pirštus — toks buvo
įkaitęs.
Kai vyras baigė kosėti, o jam nuo akių buvo nušluostyti suo­
džiai, jis išsitempė ir atsisuko į kapitoną.
— Turėjome atsitraukti, sere. Uždarėme visus liukus, kuriuos
tik galėjome, bet ugnis išplito į dešiniojo variklio skyrių. Gesinimo
vandeniu sistema nesuveikė.
Jis ant grindų išspjovė juodus skreplius, tada vėl pakėlė galvą. Jo
akys suodiname veide atrodė neįprastai baltos.
 — Nemanau, kad ugnis pasiekė pagrindinį tiekimo baką, kitaip
mašinų valdymo skyrius jau būtų išlėkęs į orą.
— Gesinimo putos? — paklausė kapitonas.
— Tam jau per vėlu, sere. Ten jau dega ne tik degalai.
Aplink juos stovėjo jūrų pėstininkai, mechanikai ir karinio jūrų
laivyno gaisrininkai, laikydami žarnas ir gesintuvus, laukdami leidi­
mo eiti gesinti gaisro.
Dar „Nesutramdomajame“ apie Haifildą būdavo sakoma, kad
jis nė nežvilgtelėjęs į to miesto ant vandens planą būtų galėjęs nuro­
dyti bet kurios patalpos, bet kurio skyriaus, bet kurio triumo buvimo
vietą. Dabar kapitonas mintyse bandė įsivaizduoti, kaip per „Vikto­
riją“ galėtų keliauti ugnis.
— Ar žinome, kokia kryptimi plinta ugnis?
— Galim tik viltis, kad ji plinta dešiniojo borto link. Taip mes
turbūt netektume dešiniojo variklio, sere, bet ugnis išsiveržtų į orą.
O viršuje turime tepimo alyvos baką ir turbogeneratorių.
— Taigi, blogiausia, kas mums nutiktų, — laivas sustotų.
Ankštame koridoriuje ir toliau žviegė gaisro pavojaus sirenos.
Tolumoje buvo girdėti pagal sąrašus vardais šaukiamos moterys.
— Sere.
— Bet?
— Bet negaliu garantuoti, kad ugnis plinta būtent ta kryptimi,
sere.
Laiku pastebėtą ugnį variklio skyriuje buvo galima užgesinti
gesintuvais, blogiausiu atveju — žarna. Net ir pastebėjus šiek tiek
vėliau, paprastai ją būdavo galima užgesinti iš išorės — purškiant
vandenį ant išorinių sienų, taip sumažinant patalpos temperatūrą.
Bet vienas Dievas žino, kaip ugnis jau buvo išplitusi pernelyg toli.
Jam norėjosi paklausti, tai ką gi veikė vyrai? Kodėl niekas neprisi­
minė gesintuvų? Kodėl niekas nepasinaudojo automatinio gesinimo
sistema? Deja, tam irgi buvo per vėlu.
— Manote, kad ugnis plinta mašinų valdymo skyriaus link?
 Gaisrininkas linktelėjo galva.
— Jeigu sprogs mašinų valdymo skyrius, ugnis pasieks kovinių
užtaisų ir bombų sandėlius.
— Sere.
Tas lėktuvas. Tas veidas. Haifildas turėjo prisiversti apie tai ne­
galvoti.
— Išlaipinkite moteris iš laivo.
— Ką?
— Nuleiskite gelbėjimo valtis.
Dobsonas nuo tiltelio nužvelgė banguojančią jūrą.
— Sere, aš...
— Neketinu rizikuoti. Nuleiskite gelbėjimo valtis. Prašau vyk­
dyti įsakymą. Grinai, imkit savo vyrus ir įrangą. Dobsonai, man rei­
kės bent dešimties vyrų. Iš bombų sandėlio turim iškrauti kuo dau­
giau bombų, o tada viską užtvindyti. Tenantai, noriu, kad jūs ir pora
kitų vyrų pamėgintumėte patekti į koridorių po rangauto siurblio
skyriumi. Atidarykite tepimo alyvos sandėlio liukas ir užtvindykit jį.
Užtvindykit kiek galima daugiau patalpų aplink abu variklio skyrius.
— Bet, sere, jie virš vandens.
— Pažiūrėk į bangas, žmogau. Turim bent kartą priversti sušik­
tą jūrą mums pasitarnauti.

Gelbėjimo valčių denyje Nikolas bandė įkalbėti raudančią mer­

giną, kuri abiem rankomis laikė įsitvėrusi savo gelbėjimo liemenės,
lipti į valtį.
— Bet aš negaliu! — spiegė ji, rodydama į apačioje kunkuliuo­
jančią jūrą. — Pats pažiūrėkit! Pažiūrėkit, kas ten darosi!
Jūrų pėstininkai beviltiškai bandė išlaikyti tvarką ir ramybę,
nekreipdami dėmesio į sirenas ir ryšio sistema perduodamus nuro­
dymus. Retkarčiais kokia nors nuotaka surikdavo pastebėjusi arba
užuodžianti dūmus, ir bemat per moterų minią nusirisdavo baimės
banga. Vis dėlto verkianti mergina buvo ne vienintelė, atsisakiusi lip­
ti į gelbėjimo valtį, nes palyginti su nepajudinama „Viktorija“, gelbė­
jimo valtis putojančios bangos mėtė it žaisliukus.
— Turit lipti į valtį! — suriko jis, nebetekdamas kantrybės.
— Bet kaip mano daiktai? Kas bus su jais?
— Nieko jiems neatsitiks. Ugnis bus bemat užgesinta, ir jūs
galėsite grįžti atgal. Nagi, prašau. Už jūsų laukia eilė.
Sukūkčiojusi mergina pagaliau nenoriai leidosi įsodinama į val­
tį, ir eilė per kelis colius pasislinko į priekį. Už jų laukė dar keli šimtai
moterų, kurios iš pagrindinio denio buvo suvarytos prie gelbėjimo
valčių. D augum a tebevilkėjo vakarinėmis suknelėmis. Aplink ūžavo
vėjas, nuo kurio šiurpo merginų oda. Jos drebėjo, apsiglėbusios save
rankomis. Kai kurios verkė, kitos demonstratyviai nervingai šypso­
josi, lyg būtų mėginusios pačios save įtikinti, kad čia tik nuotykis.
Viena iš trijų atsisakydavo lipti į valtį. Tokias tekdavo aprėkti ir net
įlaipinti jėga. Nikolas jų nekaltino — ir pats nenorėjo ten lipti.
Prožektorių nušviestoje tamsoje jis matė vyrus, kurie tebepri­
siminė, kas nutiko „Nesutramdomajam“ . Jie dėbsojo vieni į kitus,
stengdamiesi neparodyti, ką jautė iš tikrųjų, ir tiesiog bandė kuo
greičiau susodinti moteris į gelbėjimo valtis ir nuleisti į vandenį, kur
joms turėjo būti saugiau.
Jis paėmė už rankos kitą keleivę. Ten buvo Margareta. Jos apva­
lus it mėnulis veidas buvo visiškai išblyškęs.
— Negaliu palikti Modės, — pratarė ji.
Nikolas ne iš karto suprato, apie ką ji kalba.
— Ten yra Franse, — pasakė jis. — Ji atneš ją. Lipkit, neturim
laiko.
— Bet iš kur jūs žinot?
— Margareta, jums reikia lipti į valtį.
Jis matė, kokios susirūpinusios buvo moterys, kurios jau sėdėjo
kabančioje valtyje.
— Nagi, jūs verčiate kitas moteris laukti.
 Ji stebėtinai stipriai suspaudė jam ranką.
— Turit jai pasakyti, kad paimtų Modę.
Nikolas pažvelgė į po tilteliu tvyrančius dūmus ir chaosą. Jis
pats baiminosi visai ne dėl šuns.
— Nikolai, tu lipk į šitą valtį, — nurodė jūrų pėstininkų kapi­
tonas, iš kažkur atsiradęs šalia ir rodydamas į čia pat esančią valtį. —
Pasirūpink, kad visos keleivės būtų apsivilkusios gelbėjimo liemenes.
— Sere, aš mieliau likčiau ant denio, jeigu tai...
— Noriu, kad liptum į valtį.
— Sere, juk nėra jokio skirtumo, tai aš...
— Nikolai, į valtį. Čia įsakymas.
Kapitonas linktelėjo valties pusėn, o Margaretos valtis tuo metu
dingo už borto. Tada jis dar kartą žvilgtelėjo į Nikolą.
— Kas, po velniais, atsitiko tavo veidui?
Po kelių minučių valtis, kurioje sėdėjo Nikolas, tėškėsi į van­
denį, ir kelios merginos suklykė iš siaubo. Apgraibomis ieškodamas
apsauginių diržų ir nesėkmingai mėgindamas apvilkti gelbėjimo lie­
menę itin isteriškai nuotakai, Nikolas nužvelgė kitas į vandenį jau
nuleistas valtis ir pastebėjo Emetą. Sis gestikuliavo, rodydamas vie­
nintelį savo irklą.
— Nėra sušiktų virvių! — rėkė Emetas. — Ir pusės irklų. Čia
ne laivas, o sumautas sąvartynas!
— Jie buvo tik įpusėję keisti valtis naujomis. Denholmas buvo
liepęs tai padaryti po paskutinės rikiuotės, — pasigirdo kitas balsas.
Paieškojęs Nikolas rado abu savo irklus — jam pasisekė. Jie
buvo saugūs. Jeigu būtų reikėję, galėjo čia plūduriuoti ir visą naktį.
Aplink kunkuliavo tamsiai pilka jūra. Bangos buvo ne tokios didelės,
kad jų iš tikrųjų reikėtų bijoti, bet pakankamai didelės, kad priverstų
moteris tvirtai laikytis įsitvėrus valtelių kraštų. Iš viršaus, pro švilpesį
ausyse, Nikolą pasiekdavo vis greitesni per ryšio sistemą perduodami
nurodymai, kuriems dabar antrino ir sirena. Jis dėbsojo į girgždantį
laivą ir nedidelį, bet gana aiškiai matomą dūm ų kamuolį, kuris pasi­
rodė iš patalpos po moterų kajutėmis.
Eik iš ten, mintyse įsakė jis Fransei. Eik kur nors, kur galėčiau
lave matyti.
— Negaliu išlaikyti valties vietoje! — rėkė Emetas. — Kaip mes
išlaikysim valtis vienoje krūvoje?
— Eik iš ten. Dabar pat, — ištarė Nikolas garsiai.
— Nagi, merginos, — prabilo už jo sėdėjusi moteris. — Žinau,
ką galim padaryti.

— Aš niekur neisiu.
Franse įsikibo į Avisę, nebegalvodama, ką ši apie ją pamanys ir
kaip įvertins tokį elgesį. Ji girdėjo, kaip į vandenį pūkštelėdavo gelbė­
jimo valtys, kaip šūkavo laivą paliekantys žmonės, ir Fransę užvaldė
akla baimė, kad jos nespės išsigelbėti.
Franse bandė to neparodyti Avisei, kuri, kaip įtarė, buvo nete­
kusi sveiko proto. Negalėjo pakęsti tos kvailės už jos lėkštumą, nesu­
gebėjimą suvokti, kad jos rizikuoja gyvybe.
— Žinau, kad sunku, bet turim eiti dabar pat.
Pastarąsias dešimt minučių ji mėgino kalbėti raminančiu bal­
su — meiliai, drąsinančiai, nešališkai, taip, kaip kalbėdavosi su savo
sunkiausiais ligoniais.
— Manęs ten niekas nelaukia, — kimiu balsu skundėsi Avi-
sė. — Girdi mane? Viskas žlugo. Aš sužlugdyta.
— Esu tikra, kad viską galima sutvarkyti...
— Sutvarkyti? Ir ką man daryti? Išsituokti? Irkluoti atgal į Aus­
traliją?
— Avise, dabar tam ne laikas...
Franse užuodė dūmus ir nuo to kvapo jai ant sprando pasišiaušė
plaukai.
—- Ir ką tu apie tai supranti? Su savo supuvusia morale...
 — Mes turim iš čia bėgti.
— Man nerūpi. Mano gyvenimas baigtas. Verčiau jau liksiu čia...
Ji nutilo, išgirdusi, kaip virš galvų kažkas griuvo ant denio. Nuo
trenksmo sudrebėjo visa jų kajutė ir, atrodo, tai pažadino Avisę iš
transo.
Tarpdury pasirodė kažkokio vyro veidas.
— Kodėl jūs vis dar čia? — paklausė jis. — Palikit savo daiktus
ir eikit.
Vyriškis lyg ir ketino užeiti vidun, bet paskui jo dėmesį atitrau­
kė riksmas kitame koridoriaus gale.
— Dabar pat! — įsakė jis ir dingo.
Franse su siaubu žiūrėjo į duris, pro kurias kaip tik tada šmurkš­
telėjo šuo. Ji jau norėjo pulti Modei iš paskos, bet žvilgtelėjusi į pa­
klaikusį Avisės veidą turėjo sau priminti, kas svarbiau.
Pasigirdo dar vienas trenksmas, o iš pagrindinio denio pasigirdo
vyriškas balsas:
— Užrakint liukus! Užrakint liukus,- dabarl - .
— O, dėl Dievo meilės.
Franse stipriai nutvėrė Avisę už rankos bei suknelės ir ištempė
ją iš kajutės, džiaugdamasi, kad toji bent jau teikėsi pati eiti. Korido­
riuje buvo pilna dūmų. Franse nuleido galvą, ranka prisidengė nosį
ir burną.
— Pabūklų bokštelis! — riktelėjo ji, rodydama ranka, ir jos
apgraibomis, klupinėdamos leidosi bokštelio link, jausdamos, kaip
dūmai ėda plaučius.
Apgraibomis atidariusios liuko duris, abi išvirto lauk, žiopčio-
damos ir žiaukčiodamos. Franse nubėgo prie krašto ir persisvėrė, kad
įkvėptų gryno oro. Apačioje pamatė daugybę valtelių, rudomis virvė­
mis surištų į tinklą. Žvilgtelėjusi aukštyn į gelbėjimo valčių laikiklius
Franse suprato, kad visos valtys jau vandenyje. Suvokė, kad ant denio
dar buvo likę vyrų — girdėjo jų balsus iš viršaus, bet nežinojo, kaip
juos pasiekti.
 Kažkas jas pamatė ir pradėjo šaukti. Iš apačios jom s mojo mer­
ginos.
— Šokit! — kažkas rėkė. — Šokit dabar pat!
Franse pažvelgė į vandenį, tada į Avisę, kuri tebevilkėjo savo
puošniąja suknele. Franse puikiai mokėjo plaukti, todėl žinojo, kad
sugebės panerti ir pasiekti gelbėjimo valtis. Avisei ji nebuvo nieko
skolinga. Visiškai nieko.
— Pakilimo denio mes nepasieksim. Koridoriuje per daug
dūmų, — pasakė ji. — Reikės šokti.
— Aš negaliu, — atsakė Avisė.
— Čia nėra taip aukštai. Žiūrėk — aš tavęs nepaleisiu.
— Nem oku plaukti.
Franse išgirdo, kaip lauke kažkas trūko, neatlaikęs įtampos, ir
priminė tą pragarą, kurio ji tikrai nenorėjo pamatyti. Ji nutvėrė Avisę
ir kurį laiką abi grūmėsi, Fransei beviltiškai mėginant nutempti ją
prie krašto.
— Paleisk mane! — rėkė Avisė. — Neliesk manęs!
Ji buvo it paklaikusi, draskėsi, daužė Fransei per rankas ir pe­
čius. Pro liuką pradėjo skverbtis dūmai. Iš apačios jau šaukė moterys.
Franse užuodė kažkokį aitrų kvapą ir ją užvaldė baimė. Ji tvirtai nu­
tvėrė Avisę už šilkinės suknelės ir nutempė prie pabūklų bokštelio.
Guminiai batų padai slydinėjo metalinio paviršiaus, ir Franse staiga
pagalvojo: o kas, jeigu manęs niekas neišgelbės? Tada išgirdo riksmą,
o paskui pajuto, kad abi krenta, susipynusios, mosikuojančios ranko­
mis ir kojomis, į juodą it rašalas vandenį.

Veržliarakčiu iš apkabos sienoje kapitonas bandė iškrapštyti

bombą.
— Eikit iš čia! — riktelėjo jis vyrams, kurie trise nešė priešpas­
kutinę bombą, ką tik ištrauktą iš sandėlio. — Imkit žarnas! Užliekit
sandėlį! Dabar!
 Kad jį geriau girdėtų, Haifildas nusitraukė apsauginę kaukę.
Buvo užkimęs nuo rėkimo ir dūmų.
— Kapitone! — riktelėjo Grinas, kuris buvo užsidėjęs kau­
kę. — Reikia iš čia dingti.
— Negaliu jos ištraukti. Negaliu jos čia palikti.
— Negalim išnešti jų visų, sere. Tam nėra laiko. Jau galima už­
lieti.
Paskui Grinas pagalvojo, kad gal Haifildas jo neišgirdo. Jis ne­
norėjo čia palikti kapitono, bet žinojo, kad mažai kuo galėjo jam
padėti, nes turėjo ir savimi pasirūpinti.
— Paleiskit vandenį! — rėkė Haifildas. — Eikit!
Grinas nusisuko ir kaip tik tuo metu išgirdo, kaip kažkas nukri­
to. Nežiūrėdamas jis metė kapitonui savo šalmą, vildamasis, kad tas
jį pasieks, pamatys per dūmus. Tada, kamuojamas blogos nuojautos,
išėjo lauk, į priekį stumdamas ir savo vyrus.

Franse išniro iš vandens, burna gaudydama orą, prie veido pri­

lipusiais plaukais. Ji išgirdo balsus, pajuto, kaip kažkieno rankos pra­
dėjo ją traukti aukštyn iš vandens, kuris buvo toks šaltas, kad gniaužė
kvapą. Jūra nenorėjo jos paleisti — Franse jautė, kaip jos lediniai
pirštai kabinosi į drabužius. Po akimirkos ji dusdama nudribo ant
nedidelės valties dugno, žiopčiodama lyg žuvis, klausydamasi rami­
nančių balsų. Tada kažkas apgaubė ją antklode.
Avise, tyliai pratarė ji. Paskui, kai druska nustojo graužti akis,
pamatė, kad bičiulę it didžiulę žuvį kaip tik traukė iš vandens per
kitą valties galą. Jos gražioji suknelė blizgėjo nuo tepalo, akys buvo
užmerktos, lyg nebūtų norėjusi matyti, kas jos laukė ateityje.
Franse norėjo paklausti, ar Avisė gyva, bet tada ją kažkas apsi­
kabino ir prisitraukė artyn. Tos rankos nepaleido, kaip ji tikėjosi, bet
laikė apglėbusios, kad ji jaustų tvirtą, saugantį kūną, ir ji užmiršo
visus savo klausimus. Franse, kažkas ištarė tiesiai jai į ausį, ji pajuto
palengvėjimą, o tada viskas aptemo.

D u mechanikai atnešė kapitoną Haifildą į pakilimo denį ir ten

jį paguldė. Aplink jį sustojo vyrai, rankas sugrūdę į kišenes; kai ku­
rie nuo veidų šluostėsi prakaitą bei suodžius ir triukšmingai spjaudė
sau per petį. Tolumoje, tamsoje buvo girdėti šūksniai, kurie sklido iš
įvairių laivo vietų, patvirtindami, kad ugnis užgesinta.
Ugnis užgesinta, kapitone, kartojo jie. Viskas kontroliuojama.
Mums pavyko. Jie kalbėjo pusiau pašnibždomis, nes nebuvo tikri, ar
Haifildas apskritai juos girdi. Vėliau apie tai bus daug kalbama —
kad jo rango ir jo amžiaus žmogus neturėjo taip neapgalvotai mestis
pats gesinti gaisro. Vėl bus skeptiškai linguojama galvomis dėl to, kad
jis nemoka paskirstyti pareigų, kad kitas kapitonas būtų tiesiog likęs
nuošaly, idant matytų bendrą vaizdą. Tačiau dauguma jo vyrų kapi­
tonui pritars. Jie prisimins Hartą, savo žuvusius draugus ir svarstys,
ar ir jiems nereikėjo pasielgti taip pat.
Bet visa tai prasidės tik po kelių valandų, gal net po kelių die­
nų. O dabar Haifildas gulėjo čia, ne visai suvokdamas jų žodžius ir
raminimus. Vyrai ištisą minutę tylėjo, žvelgdami į susmukusį kapito­
ną, tebevilkintį paradine uniforma, šlapią ir suodiną, jo akys žvelgė
kažkur į tolį, į kažkur kitur vykstančią dramą.
Vyrai dėbsojo į jį, paskui vogčiomis susižvalgė tarpusavyje. Vie­
nas tarstelėjo, kad gal reikėtų pakviesti laivo gydytoją, kuris kaip tik
ragino gelbėjimo valtyse sėdinčias moteris užtraukti dainą. Tada H ai­
fildas pakilo, remdamasis alkūne, ir pažvelgė į juos krauju pasruvu­
siomis akimis. Jis nusikosėjo, paskui dar kartą ir dar, ir išspjovė ant
denio pajuodusius skreplius. Pakraipė galvą, lyg jam būtų skaudėję
sprandą.
— Tai ko dabar laukiat? — užriaumojo jis grėsmingai, o jo
akys buvo kupinos įtūžio. — Patikrinkite visas sumautas patalpas.
Tada tas nelaimingas bobas išlaipinkit iš sušiktų valčių atgal į sušiktą
laivą.

Laivui išgelbėti prireikė dviejų valandų. Prieš pat aušrą pro šalį
praplaukė keli ispanų žvejybos laivai, norėdami įsitikinti, ar tiems,
kurie tebelaukė vandenyje, nereikia pagalbos. Ir po daugelio metų jie
prisimindavo tas gelbėjimo valtis, pilnas spalvingomis vakarinėmis
suknelėmis dėvinčių moterų, kurios susėdusios traukė „Klajūną“*.
Rudomis ištemptomis moteriškomis kojinėmis valtys buvo surištos į
didžiulį voratinklį.
Kiekvienoje gelbėjimo valtyje buvo po du jūrų pėstininkus.
Vanduo plakėsi į valčių šonus, tarp kurių, paviršiuje it kokios rudos
jūržoles plūduriavo moteriškos kojinės. Kai moterys išgirdo, kad val­
tyse sėdėti joms liko nebeilgai, kad jos ir daiktai buvo išgelbėti, visų
balsuose pasigirdo palengvėjimas ir nuovargis.
Nikolas žvelgė į ją, ir dabar, kai Avisė susmukusi miegojo šalia
jos, vis dar įsisupusios į antklodę, Franse irgi žvelgė į jį, nekreipdama
dėmesio į aplinkui sėdinčias moteris, tylėdama ir nemirksėdama, lyg
jų akis būtų siejusi kokia nematoma gija.

Kapitonas gyvas. Gaisras užgesintas.

Jie lipo atgal į laivą.

*
Angl. W ild Rover N o M ore — Anglijoje populiari liaudies daina.
 22

Neužmirškite, kad armija nesiųs jūsų į paskirties vietą,

kol neįsitikins, kad ten laukia „tas vyras“. Trumpai ta­
riant, įsivaizduokite, kad esate pašto siuntinys.
Patarimas iš brošiūrų, kurios buvo išdalytos
karo nuotakoms, plaukusioms laivu „Argentina“.
Nacionalinis karo muziejus

Dvidešimt keturios valandos iki Plimuto

Praėjo kelios valandos, iki temperatūra nukrito tiek, kad ją buvo

galima pamatuoti, bet kai darbininkai nusileido į centrinio variklio
skyrių, pasidarė visiškai aišku, jog jo suremontuoti jau neįmanoma —
nuo karščio išsilydė vamzdžiai, o kniedės prisivirino prie grindų. Sie­
nos ir liukai išlinko, nebeliko pusės jūreivių miegamųjų, kurie buvo
virš variklio skyriaus, o deniai virš jo nuo karščio taip deformavosi,
kad net apsivertė keli gelbėjimo valčių laikikliai. Kai kurie eiliniai ati­
davė nelaimėliams savo antklodes ir pagalves, kad tie, kurie neteko
savo lovų ir daiktų, galėtų miegoti bent jau sąlyginėje priekinio angaro
teikiamoje užuovėjoje. Niekas nesiskundė. Tie, kurie neteko brangintų
nuotraukų ir laiškų, guodė save mintimis, kad vis tiek vos už dvidešimt
keturių valandų pamatys žmones, kurių atminimus prarado. Tie, ku­
rie dar prisiminė „Nesutramdomąjį“, jautė palengvėjimą, kad niekas
nežuvo. Jeigu karas jų neišmokė nieko daugiau, tai išmokė bent šito.
— Manai, kaip nors atsikasi iki uosto?
Haifildas sėdėjo ant tiltelio, stebėdamas, kaip danguje sklaidosi
pilki debesys, o properšose pasirodo mėlyno dangaus lopinėliai, lyg
dangus būtų bandęs atsiprašyti už vakarykštį vakarą.
— Liko mažiau kaip para. Vienas variklis vis dar veikia. Nema­
tau, kodėl neturėtume.
— Panašu, kad senutė „Viktorija“ šiek tiek nukentėjo, — tyliai
pratarė Makmanas. — Ir nuojauta man kužda, kad buvai patekęs į
rimtą bėdą.
Haifildas stengėsi negalvoti apie amuniciją ir perštinčią gerklę.
Jis gurkštelėjo arbatos su medumi ir citrina, stiuardo padarytos.
— Viskas gerai, sere. Nėra ko nerimauti. Vyrai... manimi pasi­
rūpino.
— Šaunus tu vyras. Peržiūrėsiu tavo ataskaitą. Džiaugiuosi,
kad pavyko viską suvaldyti. Turiu galvoje, per daug neišgąsdinant
damų, — šaižiai nusijuokė Makmanas.
Haifildas nulipo nuo tiltelio ir sustojo pakilimo denyje. Laiva­
galyje vyrų eilė lėtai slinko per denį, stengdamiesi nuvalyti suodžius,
kurie prasiskverbė į viršų, o jiems judant iš kibirų taškėsi pilkas pu­
totas vanduo. Deformuotas sritis, ant kurių vaikščioti buvo nesaugu,
jie apeidavo. Keli jūrų pėstininkai aplink jas statė užtvaras. Žala buvo
akivaizdi, bet viskas sutvarkoma. Kai jie įplauks į Plimutą, Haifildo
laivas bus sutvarkytas.
Jis neprarado nė vieno žmogaus.
Arti Haifildo nieko nebuvo, todėl niekas negirdėjo, kaip jis gi­
liai, trūksmingai atsiduso, kai apsisuko eiti atgal ant tiltelio. Bet tai
nereiškia, kad viso to nebuvo.

Bent šimtas moterų nuo pat pusryčių eilėje prie pagrindinio

liuko kantriai laukė, kada joms bus leista grįžti į kajutes. Nuota­
kos patylomis svarstė, kokios būklės bus jų daiktai, baiminosi, kad
drabužiai, kuriais ketino pasipuošti atvykimo dieną ir kuriuos taip
kruopščiai rinkosi ir saugojo, turbūt bus sugadinti vandens ir dūmų.
Nors tame denyje žalos pėdsakų ir nebuvo matyti, prisiglaudus prie
sienos ar gulto, ant jų likdavo šešėlis, rodantis, kad viskas padengta
plonyčiu suodžių sluoksniu. Jom s taip stovint ir kalbantis, pritylant,
kai pasigirsdavo pranešimai per ryšio sistemą, tikintis, kad galbūt
joms jau bus leista eiti vidun, driekėsi vis ilgesnė eilė.
Visa išsipūtusi ir nerangi Margareta puolė pro liuką, vos tik jis
buvo atidarytas, ir savo kajutę pasiekė kitoms nuotakoms dar nė ne­
spėjus nusileisti laiptais.
— Mode! Mode!
Durys buvo praviros. Ji atsiklaupė ir pradėjo ieškoti šuns po
apatiniais gultais.
— Mode! — sušuko ji.
— Ar ieškojot valgykloje? Nemažai jų vis dar ten, — pasakė
viena budėtoja, kuri kaip tik kyštelėjo galvą į jų kajutę.
Margareta atsisuko ir įsispoksojo, nieko nesuprasdama, kol su­
sigaudė, kad toji turbūt manė ją ieškant kitos nuotakos.
— Mode!
Ji ieškojo kalytės po visomis antklodėmis, čiužiniais, desperatiš­
kai plėšė nuo gultų patalynę. Nieko. Modės nebuvo nei lovose, nei
krepšiuose. Jos nebuvo net Margaretos skrybėlėje, kur ji taip mėgo
slėptis.
Margareta pradėjo svarstyti, kur reikėtų ieškoti toliau, kai išgir­
do riksmą. Ji sustingo ir įsiklausė. Tada išgirdo, kaip kažkas šūktelėjo:
— Kas čia, po galais?
Ji tuoj pat metėsi pro duris ir koridoriumi nuskubėjo prausyklos
link. Vėliau tai prisiminusi pagalvojo, kad turbūt viską buvo supratu­
si dar prieš pamatydama. Prausykla buvo vienintelė vieta, be kajutės,
kuri buvo Modei pažįstama, vienintelė, kurioje ji galėjo ieškoti M ar­
garetos. Taigi Margareta sustojo tarpduryje ir pamatė prie praustuvių
susibūrusias merginas. Jos visos žiūrėjo į šunelį, kuris gulėjo nugara
prisispaudęs prie durų, o ant sienos plytelių buvo matyti keli tamsūs
ruožai, kur Modė turbūt draskė nagais, mėgindama išsiveržti lauk.
 Margareta priėjo prie jos, suklupo ant drėgnų grindų ir garsiai
pravirko. Suns kojos buvo nejudrios, kūnelis atšalęs.
— O ne, o ne.
Margareta apglėbė sustingusį šuns kūnelį ir verkė kaip vaikas.
— O , M ode, atleisk man. Atleisk man.
Ji ten klūpėjo kurį laiką, bučiuodama šlapią kailiuką, mėginda­
ma Modę prikelti, nors ir žinojo, kad tai neįmanoma.
Margaretą mačiusios merginos vėliau pasakojo, kad ji nė never­
kė, tik sėdėjo laikydama šunį, lyg ją būtų kamavęs didelis skausmas.
Galų gale, kai merginos, kurios iki tol tik susirūpinusios žvalgė­
si tarpusavyje, pradėjo kuždėtis, ji nusivilko megztinį ir suvyniojo į jį
šunį. Paskui sustenėjusi, viena ranka prisilaikydama nešvarios sienos,
Margareta atsistojo. Prispaudė ryšulėlį sau prie krūtinės, lyg ten būtų
buvęs kūdikis.
— Ar norit... norit, kad ką nors pakviesčiau? — paklausė viena
moteris, palietusi jai ranką.
Bet neatrodė, kad Margareta būtų ją išgirdusi.

Graudžiai verkdama Margareta ėjo koridoriumi, prie krūtinės

prisispaudusi ryšulėlį. Merginos, kurios nebuvo užsiėmusios savo dū­
mais pasmirdusiais daiktais, smalsiai stebėjo ją, spėliodamos, iš kur
čia galėjo atsirasti kūdikis.
Laive Įsitvyrojo nerimastinga tyla. Į kajutes grįžusios moterys
kažin kodėl nejautė jokio palengvėjimo, nors vienintelė jų daiktams
padaryta žala buvo suodžių sluoksnis. Toji naktis nuotakoms labai
aiškiai parodė, kokia neužtikrinta buvo jų padėtis, ir tai visas sukrėtė.
Kelionė jom s nebeatrodė kaip nuotykis. Nebuvo nė vienos, kuri stai­
ga nebūtų pradėjusi ilgėtis namų, kad ir kokie tie būtų.

Prilaikoma budinčios pareigūnės Franse užsiropštė ant lovos,

pati stebėdamasi, kad šitai ją taip išvargino. Budėtoja užklojo ją ant­
klode ir rūpestingai apkamšė. Jūrų pėstininkas, kuris ją irgi prilai­
kė, atsitraukė ir nenoriai paleido jos ranką. Jųdviejų akys susitiko ir
Franse trumpam užmiršo nuovargį.
— M an viskas gerai, — pasakė ji budėtojai. — Ačiū jums, bet
rimtai, jaučiuosi normaliai. Mieliau grįžčiau į savo kajutę.
— Daktaras Daksberis įsakė bent kelias valandas stebėti visus,
kurie pabuvojo vandenyje. Jum s gali būti hipotermiją.
— Užtikrinu jus, kad man nėra jokios hipotermijos.
— Tvarka yra tvarka. Turbūt būsite išleista dar iki arbatėlės.
Budėtoja nuėjo prie Avisės lovos ir spėriai motiniškai ją ap­
kamšė, o Franse kažkodėl prisiminė ligoninę Morotai saloje, nors jos
buvo šoniniame medicinos punkto kambarėlyje, kuris iš tikrųjų tur­
būt buvo valymo priemonių sandėlis, kaip spėjo Franse, pamačiusi
sukrautas dėžes ir uosdama aitrų baliklio kvapą. Ant sienų kabojo vi­
sokios diagramos su atsargų sąrašais, o užrakintose spintelėse turbūt
buvo prigrūsta degių medžiagų. Fransei net oda pašiurpo.
— N e pati geriausia patalpa, — tarė budėtoja, — bet medici­
nos punkte suguldėme vyrus, kurie prisikvėpavo dūmų, o jūsų kartu
guldyti nenorėtume. Čia vienintelė patalpa, kuri judviem liko. Bet
tik kelioms valandoms, gerai?
Jūrų pėstininkas stovėjo visiškai šalia lovos, neatitraukdamas
nuo jos akių. Franse jautė jo šiltą žvilgsnį ir jai buvo gera. Vis dar
jautė jo glėbį, kai vyras kone nešte pernešė ją į laivą, ir veidą taip arti
josios, kad šiek tiek atsilošusi beveik priglusdavo prie jo.
— N a, ponia Redli, ar jums patogu?
— Taip, — atsakė Avisė, įsikniaubusi į pagalvę.
— Man reikia užsukti į medicinos punktą ir patikrinti vyrus,
kai tik galėsiu, iškart grįšiu. Kai pasijusite geriau, galite persirengti —
atnešiau jum s švarių drabužių. Jie štai čia. — Ant nedidelės spintelės
budėtoja rūpestingai padėjo tvarkingai sulankstytų drabužių krūve­
lę. — K ą gi, damos, turbūt neatsisakytumėte puodelio arbatos? Pės­
tininke, gal jūs čia pašeimininkausite? Apačioje tikras chaosas, o aš
visai nenoriu brautis į kambuzą.
 — Su malonumu.
Franse pajuto, kaip jis spustelėjo jai ranką, ir trumpam užmiršo
apie šią patalpą, apie Avisę, gaisrą. Ji vėl prisiminė gelbėjimo valtį,
kaip jie žvelgė vienas kitam į akis, kaip neištarusi nė žodžio pasakė
jam viską, ką kada nors būtų norėjusi pasakyti, nors niekada nema­
nė, kad apskritai kam nors norės tai pasakyti.
— Vėliau apžiūrėsiu tas žaizdas, — sumurmėjo ji, jausdama,
kaip baisiai troško paliesti jo veidą.
Ji bandė įsivaizduoti, koks tai būtų jausmas, ir pajuto švelnumą,
norą juo pasirūpinti.
Eidamas pro duris jis dar kartą žvilgtelėjo per petį. Nusišypsojo,
pamatęs, kad Franse vis tebeseka jį akimis, o viena ranka nesąmoningai
taisosi plaukus. Kai Nikolas uždarė duris, tylą nutraukė Avisės balsas:
— Turbūt tau ne itin norisi būti čia su manimi?
Fransės mintys nenoriai grįžo į realybę.
— Man nesvarbu, su kuo aš čia esu, — ramiai atsakė ji.
Atrodė, lyg tų kelių valandų gelbėjimo valtyje nė nebūtų buvę,
lyg Avisė, kuri visai nenorėjo, kad Franse ją išgelbėtų, dabar buvo
pasiryžusi atstatyti jiedvi skyrusią sieną.
— Man skauda pilvą. Tas korsetas veržia. Gal padėtum jį nu­
sivilkti?
Avisė lėtai išlipo iš lovos. N uo jūros vandens jos plaukai buvo
sulipę į blyškius gniužulus. Franse padėjo nusivilkti purviną vakarinę
suknelę, tada standų korsetą ir liemenėlę, lyg Avisė būtų buvusi jos
pacientė. Tik tada, kai padėjo Avisei vėl atsigulti į lovą, ant jos rausvo
chalato pastebėjo lėtai besiplečiančią dėmę. Pasilenkusi ji paėmė su­
knelę ir pamatė, kad neapsiriko. Palaukė, kol Avisė atsiguls, tada su­
stojo prie jos lovos.
— Turiu tau kai ką pasakyti, — pratarė Franse. — Tu kraujuoji.
Nedidelėje patalpoje, prikrautoje dėžių, jos tylėdamos apžiūri­
nėjo chalatą. Avisė jį nusivilko ir spoksojo į raudoną dėmę. Paskui
kraujo pamatė ir ant paklodės. Iš Fransės veido ji suprato, ką visa tai
reiškia. Tačiau jos elgesys dėl to nė kiek nepasikeitė. Nieko netarusi
iš Fransės rankų ji paėmė švarų rankšluostį.
— Labai apgailestauju, — tarė Franse, jausdama, kaip kažkoks
sunkumas užgulė jai krūtinę. — Turbūt... turbūt čia nuo šalto van­
dens.
Ji galvojo, kad Avisė pradės rėkti, kad su malonumu pasinau­
dos proga Fransei priskirti dar vieną nuodėmę, bet draugė nepratarė
nė žodžio, tik paklusniai vykdė nurodymus gulėti ramiai, pasidėti
rankšluostį, išgerti vaistų nuo skausmo.
— Gal taip ir geriau, — pagaliau pratarė ji. — Vargšas benkartas.
Jos abi apstulbusios nutilo, ir Avisė atrodė taip, lyg pati iš savęs
nesitikėjo tokių žodžių. Franse žvelgė į ją išplėstomis akimis. Avisė
papurtė galvą. Paskui staiga atsisėdo ir palinkusi į priekį, lyg būtų
springusi, pratrūko raudoti. Visas kambarėlis skambėjo nuo aimanų,
o paskui ji susmuko siauroje lovoje, įsikniaubė į patalus ir pro juos
girdėjosi tik prislopintas verksmas, kažkuo primindamas seisminius
virpesius.
Franse numetė suknelę ir tyliai susirangė ant Avisės lovos šalia.
Taip ji sėdėjo gana ilgai, kol nebegalėdama apsikęsti tos siaubingos
raudos, apsikabino Avisę ir laikė savo glėbyje. Bičiulė jos neatstūmė,
bet ir neprisiglaudė. Atrodė, ją buvo taip užvaldęs skausmas, kad nė
nesuvokė, jog Franse sėdi šalia.
— Viskas susitvarkys, — ramino ją Franse, nebūdama tikra,
kad kaip nors galėtų pagrįsti savo žodžius. — Viskas bus gerai.
Praėjo nemažai laiko, ir rauda pagaliau nuslopo. Iš vaistinės
Franse paėmė dar vaistų nuo skausmo ir migdomųjų, jeigu jų pri­
reiktų. Kai grįžo, Avisė gulėjo prie sienos, atsirėmusi į pagalvę. Ji nu­
sišluostė akis, tada mostu paprašė Fransės paduoti suknelę, iš kurios
išsitraukė apdriskusią šlapią popieriaus skiautę.
— Štai, dabar gali ramiai perskaityti, — pasakė ji.
— Jis tavęs nebenori?
— O ne, jis manęs netgi labai nori...
 Avisė atkišo jai laišką, ir supratusi, kad jiedvi peržengė kažkokį
nematomą barjerą, Franse paėmė jį ir šįkart atidžiai perskaitė tai, ko
nebuvo spėjęs sunaikinti Atlanto vanduo.

Turėjau tau apie tai pasakyti anksčiau. Bet aš myliu tave,

brangioji, ir negalėjau nė pagalvoti, kaip tu nuliūsi, jeigu
pasakysiu, ir negalėjau leisti net menkiausios galimybės tavęs
netekti... Prašau, suprask mane teisingai— tebenoriu, kad tu
atvyktum. Turi žinoti, kad mano ir mano žmonos santykiai
jau seniai kaip brolio ir sesers. Tu, mano meile, man reiški
kur kas daugiau, negu j i kada nors galėtų reikšti...
Noriu, kad žinotum — viską, ką pasakiau Australijoje,
kalbėjau visiškai rimtai. Bet turi suprasti — vaikai dar tokie
maži, o aš į savo pareigas žiūriu labai rimtai. Galbūt galėsim
viską apsvarstyti iš naujo, kai jie paūgės?
Suprantu, prašau tavęs labai daug, bet maldauju, per
likusį kelionės laiką gerai viską apgalvok. Esu nemažai su­
sitaupęs ir galėsiu tave patogiai įkurdinti -Londone. Drauge
galėsim praleisti po porą naktų per savaitę, o tai, kai gerai
pagalvoji, kur kas daugiau, nei žmonos mato savo vyrus, ku­
rie tarnauja jūrų laivyne...
Avise, pati visada sakei, kad tau svarbiausia, jog mes bū­
tume kartu. Įrodyk man, brangioji, kad tai tiesa...

Kai Franse perskaitė paskutinius žodžius, bijojo net pažvelgti į

Avisę. Visiškai nenorėjo, kad ši pamanytų, jog ji piktdžiugauja.
— Ką ketini daryti? — atsargiai pasiteiravo.
— Turbūt vyksiu namo. Negalėjau, kol buvau... Bet dabar, ma­
nau, viskas bus taip, lyg nieko ir nebūtų įvykę. Viso to tiesiog nebu­
vo. Mano tėvai vis tiek nenorėjo, kad išvykčiau.
Jos balsas buvo šaltas ir kažkoks silpnutis.
— Viskas susitvarkys, pamatysi.
 Tai išgirdus merginos veide pasirodė išraiška, kuri priminė seną­
ją Avisę, — arogancija, kuri sakyte sakė Fransei, jog tai, ką ji kalbėjo,
kas ji buvo, neturėjo jokios vertės. Avisė numetė laišką ant antklodės.
Tada nesivaržydama ir nieko neslėpdama pažvelgė į Fransę.
— Kaip tu gali taip gyventi? — paklausė. — Su tokia praeitimi?
Su tokia gėda?
Franse suprato, kad nors žodžiai ir nuskambėjo šiurkščiai, Avisė
nebandė jos įžeisti. Jos akyse Franse įžvelgė nuoširdų smalsumą.
— Paprasčiausiai bėgant laikui supratau, — atsargiai rinkdama
žodžius atsakė ji, — kad mes visi nešame savo naštą. Gėdos naštą.
Franse iš po Avisės ištraukė rankšluostį ir apžiūrėjo, kokio dydžio
dėmė. Tada diskretiškai jį paslėpė ir padavė Avisei švarų rankšluostį.
Si įsitaisė patogiau.
— Ir tavo našta išnyko. Nes tu sutikai žmogų, kuris buvo pasi­
rengęs priimti tave, nepaisydamas tavo... tavo praeities.
— Aš nesigėdiju to, kas esu, Avise.
Franse surinko nešvarius skalbinius, kuriuos ketino atiduoti bu­
dėtojai, kad ši nuneštų į skalbyklą. Tada atsisėdo ant lovos.
— Galiu tau pasakyti — per savo gyvenimą padariau tik vieną
dalyką, kurio gėdijuosi. Ir visai ne tai, apie ką tu galvoji.

Australijos armijos slaugos tarnyba buvo įsteigusi verbavimo

punktą Veivilyje, šalia stovyklos ligoninės. Franse jau kurį laiką at­
liko slaugos praktiką Sidnėjaus ligoninėje, dirbo geroje šeimoje iš
Brisbeino, kad susimokėtų už mokslus, o dabar, netekėjusi, sveika,
be jokių išlaikytinių ir su puikiomis vyresniosios medicinos sesers
rekomendacijomis, ji buvo netgi labai pageidautina naujoje Austra­
lijos generalinėje ligoninėje. Fransei teko sumeluoti savo amžių, bet
pamačiusi, kaip pasižiūrėjo dalinio vadas, kai ji bandė apskaičiuoti
savo naująją gimimo datą, suprato, kad tokia buvo ne pirmoji. Juk
galų gale vyko karas.
 Generalinėje ligoninėje ji pasijuto kaip namuose. Medicinos se­
serys buvo labai ištvermingos, gabios, linksmos, kupinos atjautos ir,
svarbiausia, itin profesionalios. Buvo susirinkusios iš visos Australijos,
ir Fransės praeitis joms nerūpėjo. Ne viena dėl savų priežasčių neturėjo
nei vyro, nei šeimos, ir paprastai nė viena nenorėdavo apie tai kalbėti.
Be to, dėl savo darbo pobūdžio jos gyvendavo šia diena, dabartimi.
Franse niekada nebandė susisiekti su savo motina. Ji jautė, kad
tai liudijo apie tam tikrą negailestingumą, bet net ir šis skausmingas
supratimas neprivertė apsigalvoti.
Kelerius metus jos visos kartu tarnavo Nortfilde, Port Morsbyje
ir Morotai saloje, kur ji ir susipažino su Čalkiu. Per tą laiką suprato,
kad tai, kas jai nutiko, buvo ne blogiausia, kas galėjo nutikti žmo­
gui, ypač kai palygindavo tai su žiaurumais, kuriems žmonės buvo
pasmeriami prisidengus karu. Jai teko rūpintis mirštančiais vyrais,
tvarstyti žaizdas, į kurias vien pažiūrėjus darėsi bloga, valyti dvokian­
čias išvietes, skalbti nešvarią patalynę, padėti statyti palapines, kurios
buvo visiškai nusidėvėjusios ir apipelijusios. Bet dar niekada Franse
nesijautė tokia laiminga. ‘ ----
Vyrai ją nuolat įsimylėdavo. Ligoninėse tai buvo įprasta, nes dau­
gelis jų apskritai gana ilgai būdavo nematę merginų. Keli malonūs žo­
džiai, šypsena, ir jie tau priskirdavo savybes, kurių gal nė neturėjai. Ji
manė, kad Čalkis irgi buvo vienas iš tokių. Manė, kad nuolat kliedėda­
mas jis tiesiog įsimylėjo jos šypseną. Tas vyrukas piršosi bent kartą per
dieną, bet Franse į jį, kaip ir į kitus, rimtai nežiūrėjo. Tekėti ji neketino.
Kol vieną dieną pasirodė tas artileristas.
— Ar tu jį įsimylėjai?
— Ne. Jis mane atpažino. — Franse sunkiai nurijo seiles. — Jis
buvo iš to paties dalinio, kuris buvo dislokuotas šalia ano viešbučio.
Jau seniai žinojau, kad vis tiek kada nors turėsiu išvykti iš Australijos,
kad tik taip galėsiu nuo viso to pabėgti... — ji patylėjo. — Todėl
nusprendžiau tekėti už Čalkio.
— Ar jis žinojo? Tavo vyras?
 Franse laikė rankas susidėjusi skreite, ir po Avisės klausimo ne­
ramiai jas sunėrė, paskui vėl išnėrė.
— Pirmąsias kelias mūsų pažinties savaites jis beveik visą lai­
ką kliedėjo. Bet mane jis atpažindavo. Kartais jam atrodydavo, kad
mudu jau buvome susituokę. Kartais vadindavo mane Violeta. Kaž­
kas man pasakė, esą toks buvo jo mirusios sesers vardas. Kartais vė­
liais vakarais prašydavo, kad palaikyčiau jį už rankos ir padainuočiau.
Kai jį kamuodavo itin stiprūs skausmai, aš dainuodavau, nors daini­
ninkė iš manęs nekokia. — Franse vos pastebimai šyptelėjo. — To­
kio švelnaus vyro dar nebuvau sutikusi. Tą vakarą, kai pasakiau, kad
už jo tekėsiu, Čalkis verkė iš laimės.
Avisė užsimerkė iš skausmo, ir Franse palaukė, kol jai atlėgs
spazmas. Paskui pasakojo toliau, jos balsas aiškiai girdėjosi tamsėjan­
čiame kambaryje.
— Jo dalinio vadas kapitonas Beilis žinojo, kad Čalkis neturi
šeimos. Taip pat žinojo, kad man iš tos santuokos nebuvo didelės nau­
dos, bet Čalkis būtų buvęs labai laimingas. Todėl jis irgi nesipriešino,
nors žinau, kad daugelis kitų tam nebūtų pritarę. Gal iš mano pusės
tai ir nebuvo itin garbinga, bet jo nuomonė man nelabai rūpėjo.
— Be to, tu žinojai, kad taip galėsi išvykti iš Australijos.
— Taip, — Franse vėl šyptelėjo. — Ironiška, ar ne? Mergina su
mano praeitimi išteka už vyro, kuris jos nė pirštu nėra palietęs.
— Bet tu bent jau išsaugojai savo reputaciją.
— Deja, to padaryti man nepavyko.
Franse čiupinėjo savo sijoną, kurį segėjo dar gelbėjimo valtyje.
Jis buvo nešvarus, sukietėjęs nuo druskos.
— Likus kelioms dienoms iki mudu su Čalkiu susituokėme,
sėdėjau šalia miegamosios palapinės, ploviau tvarsčius, kai pasirodė
tas artilerininkas ir... — jai užgniaužė gerklę. — Bandė pakišti ranką
man po sijonu. Surikau ir smarkiai trenkiau jam per veidą, nes tik
taip galėjau išsigelbėti. Bet tada laukan išbėgo kitos slaugės ir jis gar­
siai visoms pasakė, kad nieko daugiau aš nesu verta. Kad jis pažinojo
mane dar iš Einsvilio. Ir tai viską nulėmė. Ten buvo mažas miestelis,
o aš jom s buvau pasisakiusi, iš kur esu. Slaugės suprato, kad kareivis
nemeluoja. — Franse patylėjo. — Turbūt būtų buvusios atlaidesnės,
net jeigu jis būtų pasakęs, kad aš ką nors nužudžiau.
— Ar jie papasakojo Čalkiui?
— Ne. Bet, manau, tik iš užuojautos jam. Kai kas tiesiog ne­
kreipė į tai dėmesio. Matyt, kai šitiek laiko praleidi šalia mirusiųjų,
reputacija nebėra tokia svarbi. Bet visi žinojo, ką jis man jaučia, o
Čalkis buvo toks trapus. Vyrai vieni kitiems būna lojalūs... Kartais
gana keistais būdais.
— Bet slaugės smerkė tave lygiai taip pat kaip ir aš?
— Dauguma, taip. Tik vyresnioji elgėsi kitaip. Mudvi ilgai kar­
tu dirbome. Pažinojo mane... Ji mane pažinojo kitokią. Pasakė man,
kad turėčiau pasinaudoti tuo, ką Čalkis man siūlo. Ne visiems pasi­
taiko galimybė pradėti gyvenimą iš naujo.
Avisė gulėjo ir spoksojo į lubas.
— Turbūt ji buvo teisi. Niekas to neturi žinoti. Niekas nieko
neturi žinoti. - ----
Franse, kurios bičiulės žodžiai neįtikino, skeptiškai kilstelėjo
antakį.
— Net ir po viso šito?
Avisė gūžtelėjo pečiais.
— Anglija didelė. Ten daug žmonių. O dabar tavimi pasirūpins
Čalkis.
Kai Franse nieko neatsakė, Avisė paklausė:
— Juk jam niekas nieko nepasakė?
— Ne, — atsakė Franse. — Jam niekas nieko nepasakė.

Kitapus durų jūrų pėstininkas, kuris klausėsi, tebelaikydamas

du skardinius visiškai atšalusios arbatos puodelius, atsargiai atsitrau­
kė tolėliau ir užsimerkė.
 Užsimegzdavo romanai, įvyko net ir kelerios vedybos.
Ten buvo Nyderlandų teritorija, reikėjo pasirašyti dau­
gybę dokumentų... Paprastai dantistas jungtuvių žiedą
padarydavo su savo grąžtu, o vestuvinės suknelės būdavo
siuvamos iš baltų tinklelių nuo uodų ir slaugių unifor­
mų... Anot armijos policijos, nuotakos netrukus grįždavo
į Australiją.
Džoana Krauč „Ypatinga tarnyba“

Morotai sala, Halmahera salos, 1946 m.

— Suprantu, kad tai neįprasta, — kalbėjo Odrė Maršai, — bet

juk pats juos matei. Zinai, ką jai tai reiškia.
— M an sunku tuo patikėti.
— Tada ji buvo vaikas, Čarlzai. Iš to, ką man pasaltojo, supran­
tu, kad buvo vos penkiolikos.
— Turiu pripažinti, kad jis tą merginą rimtai įsimylėjęs.
— Ir kam tai galėtų pakenkti?
Vyresnioji atidarė stalčių ir išėmė butelį su rusvu skysčiu. Ji jį
iškėlė, ir jis linktelėjo galva, bet neleido skiesti chloruotu vandeniu,
kurio ąsotis stovėjo ant jos rašomojo stalo. Jie planavo pasikalbėti
anksčiau, bet pakeliui į amerikiečių dalinį įvyko avarija: džipas su­
sidūrė su olandų sunkvežimiu, vežusiu atsargas, ir apsivertė. Vienas
žmogus žuvo, du buvo sužeisti. Kapitonas Beilis ilgiau kaip valandą
kalbėjosi su olandų administracija, pildė blankus ir aptarinėjo inci-
dentą su olandų dalinio vadu. Vienas iš sužeistųjų buvo jo pasiunti­
nys. Jis buvo sukrėstas ir išsekęs.
Čarlzas gurkštelėjo, tiesiog nenorėdamas, be visų kitų proble­
mų, spręsti dar ir šios.
— Gali kilti visokiausių rūpesčių. Tas vyrukas ne viso proto.
— Bet žino, kad ją myli. Jis dėl to bus tik laimingesnis. O ką
daryti jai? Dabar, kai visi žino, ji nebegali dirbti slauge. Nebegali likti
Australijoje.
— Eik jau, Australija ne tokia jau maža.
— Bet kažkas ją čia atpažino.
— Nežinau...
Vyresnioji palinko virš stalo.
— Ji gera slaugė, Čarlzai. Puiki mergina. Pats pagalvok, kiek
yra padėjusi tavo vyrams. Prisimink Peterseną ir Milsą. Prisimink
0 £Haloraną ir jo praguląs.
v

— Žinau.
— Tai kas dar? Juk tas vaikinas nėra turtingas. Pats sakei, kad ir
šeimos jis neturi. Be to, abu puikiai žinome, kaip sunkiai jis serga, —
tyliau pridūrė Odrė.
— O tu puikiai žinai, kad aš niekada nepritariau šitiems daly­
kams. Tvarkyti visus tuos prakeiktus popierius...
— Betgi tu puikiai sutari su olandais. Pats man sakei. Jie pasira­
šys viską, ką tik tu jiems pakiši po nosim.
— Tu tikra, kad čia gera mintis?
— Jis dėl to jausis tik laimingesnis, o jai tai bus tikras išsigel­
bėjimas. Neįsivaizduoju, kodėl ji negalėtų vykti į Angliją. Bus puiki
slaugė. Kam tai gali pakenkti?
Čarlzas Beilis giliai atsiduso. Pastatė savo stiklą ant stalo ir atsi­
suko į vyresniąją.
— Tau sunku ką nors atsakyti, Odrė.
Ji patenkinta nusišypsojo, nes suprato, kad mūšį laimėjo.
— Darau tai, ką privalau, — paprastai atsakė ji.
 Kapelionas buvo praktiškas žmogus. Pavargęs nuo skausmo ir
kančių, kurių prisižiūrėjo pakankamai, leidosi lengvai įtikinamas pa­
dėti. Pats sau jis pasakė, kad jo numylėta jaunoji slaugė buvo puikus
atperkamosios santuokos galios pavyzdys. O jeigu tam vargšui karei­
viui šitai padės bent iš dalies užmiršti pastarųjų savaičių kančias, ka­
pelionas buvo įsitikinęs, kad Dievas tam neprieštaraus. Kai vyresnioji
padėkojo, jis atsakė manąs, kad Visagalis kur kas pragmatiškesnis,
negu jie visi galvoja.
Pasveikinę vienas kitą su tuo, kad taip apsukriai sutvarkė šį
reikalą, ir turbūt šiek tiek smalsaudami, ką apie jų planus pasakys
svarbiausi veikėjai, trijulė šiek tiek užsiliko vyresniosios kabinete ir
savo sveiką protą aplaistė dar viena taure stipraus gėrimo. Aišku, tik
medicinos tikslais, pasakė šypsodamasi vyresnioji, pastebėjusi, koks
išblyškęs kapitono Beilio veidas. Odrė negalėjo ramiai žiūrėti į išblyš­
kusius žmones — jai iš karto norėjosi atlikti kraujo tyrimus.
— Vienintelė mano kraujo bėda yra ta, kad jame per mažai
viskio, — burbtelėjo kapitonas.
Ji pakėlė tostą į sesers Liuk ir jos būsimojo vyro sveikatą, už
karo pabaigą, o paskui dar ir už Čerčilį. Iš karto po dešimtos jie nuėjo
į palapinę-palatą, jausdamiesi kur kas labiau atsipalaidavę, lyg nuo
pečių būtų nusimetę didelę naštą.
— Ji B palatoje, — pasakė jiems budinčioji sesuo, kuri sėdėjo
prie stalo ir skaitė laišką.
— Su kapralu Makenziu, — patikslino vyresnioji kapitonui
Beiliui, nė neslėpdama pasitenkinimo. Viskas čia bus, kaip turi
būti. — N a štai, matot?
Jie žengė smėlėtu takeliu tarp lovų, stengdamiesi neprižadinti
miegančių vyrų, paskui atitraukė užuolaidą, kad pereitų į kitą palatą.
Kapitonas Beilis sustojo ir nusikeikęs pliaukštelėjo per uodą, kuris
buvo įsisiurbęs jam į sprandą. Tada jie sustojo.
Išgirdusi juos įeinant sesuo Liuk pakėlė akis. Jos buvo didelės ir
neįskaitomos. Mergina buvo pasilenkusi prie Alfredo Čalkio Maken­
zio lovos, kuri beveik visa buvo aptraukta tinkleliu nuo uodų. Ji kaip
tik traukė jam ant veido baltą jūrų laivyno paklodę.

Kai jūrų pėstininkas grįžo nešinas šviežia, dar šilta arbata, Avisė
miegojo. Jis dukart pasibeldė ir žengė vidun. Kambarį perėjo nepa­
keldamas akių. Puodelius pastatė ant staliuko tarp lovų. Vylėsi, kad
gal jau bus grįžusi budėtoja.
Franse buvo pasilenkusi virš Avisės ir iš netikėtumo pašoko, nes,
ko gero, jo pamatyti nesitikėjo. Jos skruostai raustelėjo. Mergina jam
pasirodė išvargusi. Vos prieš kelias valandas jis turbūt būtų pasidavęs
impulsui ir ją palietęs. Bet dabar, išgirdęs jos pasakojimą, žinojo, kad
neturi teisės to daryti. Todėl grįžo prie durų ir sustojo ten, pražergęs
kojas, ištiesęs pečius, tarsi mėgindamas pats sau kažką priminti.
— Nesitikėjau jūsų sulaukti, — tarė ji. — Maniau, jus pakvietė
kur nors kitur.
— Atsiprašau, kad taip ilgai užtrukau.
— Daktaras Daksberis man sakė, kad galiu eiti. Tik turiu susi­
rinkti daiktus. Avisė čia turbūt liks per naktį. Aš gal grįšiu vėliau —
pažiūrėti, kaip ji laikosi. Jie ir taip apsikrovę darbais.
— Kaip ji jaučiasi?
— Atsigaus, — pasakė Franse. — Ketinau susirasti Mėgę. Kaip
ji?
— Nekaip. Dėl šuns...
— O ne, — nusiminė ji. — Ir visiškai viena.
— Ji apsidžiaugs jus pamačiusi.
Franse dar nebuvo persirengusi, ir Nikolui magėjo jai nuo
skruosto nubraukti suodžius. Bet jis tik stipriau suspaudė rankas,
kurias laikė sunėręs už nugaros.
Ji žingtelėjo arčiau jo, tada žvilgtelėjo į miegančią Avisę.
— Galvojau apie tai, ką man sakėte, — pratarė ji tyliai. — Kad
karas mus visus privertė padaryti kažką, kuo visai nesididžiuojame.
Kol jūs man to nepasakėte, visada maniau, kad aš vienintelė tokia...
 To jis nesitikėjo. Žingtelėjo atgal, nedrįsdamas prasižioti, vienu
metu norėdamas, ir kad ji daugiau nieko nesakytų, ir trokšdamas
išgirsti, ką dar nori jam pasakyti.
— Suprantu, kad mums ne visada pavykdavo kalbėti... atvi­
rai. Tai... sudėtinga, ir tai ne visada suderinama su ištikimybe ki­
tiems... — Ji nutilo ir pakėlė į jį akis. — Bet norėjau jums už tai pa­
dėkoti. Jūs... Visada džiaugsiuos, kad man tai pasakėte. Visada būsiu
dėkinga likimui už tai, kad mudu susitikome.
Paskutinius žodžius ji ištarė skubėdama, lyg būtų bijojusi, kad
pritrūks drąsos.
Staiga jis pasijuto menkas, pasigailėtinas.
— Taip. Ką gi, — tarė Nikolas, kai pagaliau apsisprendė. —
Visada malonu susirasti draugų.
Paskui, jausdamasis visiškai niekingai, pridūrė:
— Ponia.
Jie abu tylėjo.
— Ponia? — pakartojo ji.
Jos drovi šypsena pranyko. Ta vos matoma šypsena, kurią pa­
stebėdavo gal tik jis vienas. Neturiu kitos išeities, norėjo surikti jis.
Darau tai dėl tavęs.
Mergina kurį laiką įdėmiai žvelgė, bet tai, ką pamatė jo veide,
privertė ją nuleisti akis ir nusisukti.
— Turiu atsiprašyti, — tarė Nikolas, — man jau laikas eiti.
Darbai laukia. Bet... Anglija jums patiks.
— Ačiū. Daug apie ją girdėjau iš paskaitų.
Priekaištas, pasigirdęs jos balse, prilygo smūgiui.
— Klausykit... Tikiuosi, visada mane prisiminsit... kaip savo
draugą.
Tas žodis dar niekada nebuvo toks nepageidautinas. Ji greitai
sumirksėjo, ir jis susigėdęs nusisuko, nežinodamas, kur dėti rankas,
kurios it nereikalingos karojo jam prie šonų.
— Labai malonu, iš jūsų pusės, bet aš taip nemanau, pėstinin­
ke, — atsakė ji.
 Franse tyliai atsiduso, nusisuko ir pradėjo iš naujo lankstyti dra­
bužius, kurie gulėjo ant jos lovos. Kai ji vėl prakalbo, žodžiai žeidė
it peilis:
— Juk, galų gale, net nežinau jūsų vardo.

Margareta stovėjo pakilimo denio laivagalyje prie grandinių.

Megztinis aplink jos išplatėjusi juosmenį buvo išsitempęs. Galvą
buvo apsigobusi skara, kad bent kiek suvaldytų besitaršančius plau­
kus, bet iš to nebuvo jokios naudos. Stovėjo nugara į tiltelį, palinkusi
prie ryšulėlio rankose.
Dangus atrodė papilkėjęs, kabojo sunkūs, niūrūs, lietaus pri­
tvinkę debesys. Didžiulis albatrosas sklendė paskui laivą, it pritvir­
tintas prie jo nematomomis gijomis. Retkarčiais Margareta žvilg­
telėdavo į ryšulėlį, ir ant vilnonės medžiagos vėl pabirdavo ašaros,
palikdamos tamsias nevienodas dėmes. Ji atsargiai pašluostė jas nykš­
čiu ir dar kartą tyliai atsiprašė mažo sustingusio kūnelio.
Per vėją ir besiplaikstančią skarą ji neišgirdo, kaip prisiartino
Franse. Kai Margareta ją pagaliau pastebėjo, neturėjo supratimo,
kiek laiko bičiulė prastovėjo šalia.
— Laidotuvės jūroje, — pratarė ji. — Bandau sukaupti tam
drąsos.
— Labai apgailestauju, Mege.
Fransės žvilgsnis buvo niūrus. Ji nedrąsiai ištiesė Margaretai
ranką.
Margareta delnu nusišluostė akis. Ji paėmė Fransės ranką ir
desperatiškai šūktelėjo, niekaip negalėdama susivaldyti.
Buvo sunku atskirti, kur vanduo, o kur dangus. Tamsi nesvetin­
ga jūra atrodė šiek tiek šviesesnė ties horizontu, bet paskui papilkėjo
ir pranyko tarp debesų kamuolių. Atrodė, kad jie plaukė į niekur, lyg
navigacija tebūtų aklas tikėjimas.
Praėjo dar šiek tiek laiko, ir nors Margareta nesijautė pasirengu-
si, ji vis tiek žengė pirmyn. Akimirką padvejojo ir smarkiai prispaudė
prie savęs Modės kūnelį — kur kas smarkiau, negu būtų drįsusi,
jeigu ši dar būtų buvusi gyva.
Tada ji pasilenkė, tyliai sudejavo ir paleido ryšulėlį į jūrą. N e­
buvo jokio garso.
Ji taip stipriai spaudė turėklus, kad net jos krumpliai pabalo.
Pribloškė, kaip žemai po ja vėrėsi jūra, ir baisiai norėjo sustabdyti
laivą, kad galėtų išgelbėti tai, ko ką tik neteko. Jūra staiga pasirodė
pernelyg didelė, šalta ir išdavikiška, negalinti pasiūlyti ramios priebė­
gos, kurios ji troško Modei. Jos glėbys atrodė nepakeliamai tuščias.
Franse, kuri tebestovėjo šalia, tylėdama pirštu parodė į jūrą.
Margareta pamatė paviršiuje plūduriuojantį savo megztinį, kuris iš
taip toli atrodė kaip nedidelė spalvota dėmelė. Paskui ryšulėlį užlie­
jo putota banga ir jos daugiau jo nebematė. Abi stovėjo tylėdamos,
jausdamos, kaip vėjas plaiksto jų drabužius, stebėdamos, kaip iš po
„Viktorijos“ kyla putos, kurios paskui prasiskirsto ir pranyksta.
— Ar mes buvom visiškai netekusios proto, Franse? — pagaliau
pratarė Margareta.
— Kaip tai?
— Ką, po velnių, mes sau galvojom?
— Ne visai suprantu, ką...
— Palikom viską — mums brangius žmones, namus, jų teikia­
m ą saugumą. Ir dėl ko? Kad mus užpultų, o paskui išvadintų pasi­
leidėlėmis kaip Džiną? Kad sumauti jūreiviai klausinėtų apie mūsų
praeitį, lyg būtume kokios nusikaltėlės? Ištverti visa tai vien tam,
kad paskui išgirstum, jog esi nebereikalinga ir gali grįžti namo? Nes
niekas negali duoti jokių garantijų. Niekas negali užtikrinti, kad tie
vyrai ir jų šeimos mūsų norės.
Jos žodžius išnešiojo vėjas.
— Ir ką mes žinom apie tą prakeiktą Angliją? Ką aš iš tikrųjų
žinau apie Džo ir jo šeimą? Apie kūdikius? Nesugebėjau pasirūpinti
net savo nelaimingu šunimi...
 Margareta nukorę galvą.
Atrodė, kad jiedvi užmiršo stovinčios šlapiame denyje, nepaste­
bėjo jūreivių, kažką dažančių kitoje skrydžių valdymo centro pusėje,
žvilgsnių.
— Žinai... aš tau pasakysiu... Man atrodo, padariau baisią klai­
dą. Mane turbūt užvaldė ta svajonė, kad galiu pabėgti, kad daugiau
nebereikės virti valgyti, valyti, rūpintis tėčiu ir broliais. O dabar čia
noriu tik vieno — savo šeimos. Noriu susigrąžinti savo šeimą, Fran­
se. Noriu mamos. — Ji graudžiai verkė. — Noriu savo šuns.
Margareta per ašaras nieko nebematė, tik pajuto, kaip Franse
apkabino ją savo liauna stipria ranka.
— Ne, Mege, ne. Viskas bus gerai. Tavęs laukia vyras, kuris tave
myli. Tikrai tave myli. Pamatysi, viskas bus gerai.
Margaretai reikėjo, kad kas nors ją įtikintų.
— Kaip gali taip sakyti po visko, kas čia nutiko?
— Tokių kaip Džo — vienetai, Margareta. Tai net ir man aišku.
Tavęs laukia nuostabus gyvenimas, nes tavęs neįmanoma nepamėgti.
Susilauksi gražaus mažylio ir mylėsi jį arba ją labiau, negu dabar gali
įsivaizduoti. O , jei tik tu žinotum, kaip aš...
Fransės veidas išsikreipė, jai iš krūtinės išsiveržė smarkus kūk­
čiojimas, o iš akių upeliais pasipylė ašaros. Nors Margaretą ji apsika­
bino, norėdama paguosti, dabar tos paguodos prireikė jai pačiai. Ji
vis mostelėdavo ranka, mėgindama atsiprašyti, bandė susitvardyti,
bet liautis verkusi nebegalėjo.
Margareta taip apstulbo, kad visiškai užmiršo savo ašaras.
— Ei, — tyliai pratarė, apsikabinusi Fransę. — Nagi, Franse...
Ei, to dar betrūko...
Ji glostė Fransei plaukus, kurie tebebuvo susegti nuo vakar va­
karo. Matyt, vis dar neatsigauna, pamanė ji, prisiminusi, kaip ši su
Avise šoko į kunkuliuojančią jūrą. Margareta pasijuto baisiai kalta,
kad nė nepasiteiravo Fransės, kaip ši jaučiasi. Todėl dabar tylėdama
laikė ją apsikabinusi ir laukė, kol aprims jausm ų audra.
 — Tu teisi. Viskas bus gerai, — murmėjo Margareta, glosty­
dama Fransei plaukus. — K ą gali žinoti, gal gyvensime visai netoli
viena kitos, ką? Tu juk man rašysi, Franse? Juk aš čia daugiau nieko
neturiu, o iš Avisės tiek pat naudos, kaip iš ožio pieno. Tu — viskas,
kas man liko...
— Aš ne tokia, kaip tu galvoji.
Franse verkė taip garsiai, kad patraukė aplinkinių dėmesį. Toli­
majame pakilimo denio gale būrelis jūreivių rūkė ir jas stebėjo.
— Nė negaliu tau apsakyti...
— A, velniop, visa tai seniai laikas užmiršti, — bėrė žodžius
Margareta, šluostydamasi rudas akis. — Jeigu tau įdomi mano nuo­
monė, tai aš manau, kad esi puiki mergina. Žinau tiek, kiek man
reikia žinoti, ir šiek tiek to, ko neturėjau sužinoti. Ir vis tiek manau,
kad tu puiki mergina. Ir žiūrėk, neužmiršk manęs.
— Tu... Tu... man labai gera.
— Norėjai pasakyti apvali?
Franse nesusilaikė ir šyptelėjo.
— Ei! Judvi! Nagi, eikit čia!
Atsisukusios jos pamatė prie valdymo centro stovintį ir jom s
mojantį karininką. Margareta vėl atsisuko į Fransę.
— Nagi, moterie. Ko čia dabar taip ištižai? Tik jau ne tu.
— O , Mege. Aš tokia...
— Ne, — nutraukė ją Margareta. — Čia mūsų naujo gyvenimo
pradžia, Franse. Visiškai naujo gyvenimo. Kaip tu ir sakei — viskas
bus gerai. Mes jau pasistengsime.
Ji prisitraukė Fransę artyn ir nusivedė.
— Juk tiek dėl to paaukojome. Dabar jau turime pasistengti.

Kai po vakarienės jos nusileido į miegamuosius, ten vis dar dir­

bo vyrai — piktai niurnėdami jie viską šveitė, poliravo, dažė. Jų po­
kalbių koridoriuose neužgožė net ir susijaudinimo kupinas nuotakų,
kurios jau rinkosi savo daiktus, klegesys. Vyrai piktinosi, nesuprasda­
mi, kokia viso to prasmė. Juk šitas laivas vis tiek jau buvo tik metalo
laužo krūva. Kokio velnio prakeiktas Haifildas negalėjo jiems leisti
bent vieną dieną pailsėti? Gal jis užmiršo, kad karas jau baigėsi?
Dabar Franse jautėsi ramesnė — nematė jo nuo tada, kai buvo
užgesintas gaisras, o iš jūreivių kalbų žinojo viską, ką apie jį norėjo
žinoti. Kai pro liuką jos įžengė į miegamųjų denį, paslapčiomis vylė­
si, kad gal jis stovės ten, kaip visada, kojomis tvirtai įsirėmęs į žemę,
ir jų akys susitiks it nebylios bendrininkės. Bet jų koridoriuje buvo
tuščia, kaip ir tame vienu aukštu aukščiau, išskyrus moteris, kurios
siuvo pirmyn atgal, reikalaudamos atiduoti paskolintą kosmetiką,
viena kitos klausinėdamos nuomonės apie drabužius, kuriais ketino
pasipuošti prieš išsilaipindamos. Gal taip ir geriau. Franse jautė, kad
jos jausmai pasidarė pernelyg gerai matomi, lyg irgi būtų apsikrėtusi
ta isterija ir būgštavimų kupinu lūkesčiu, kurio banga ritosi per laivą.
— Labas vakaras, ponia Makenzi, — pasisveikino su ja Vincen­
tas Daksberis, kuris vilkėjo kreminės spalvos lininiu kostiumu. —
Tikimės jus vėliau pamatyti medicinos punkte. Labai vertinu jūsų
pagalbą.
Jas sveikindamas jis kilstelėjo skrybėlę ir žvaliai nužingsnia­
vo pirmyn, švilpaudamas kažkokią melodiją. Franse spėjo, kad tai
„Frenke ir Džonis“*.
Ponia Makenzi. Sesuo Makenzi. Šiuo metu nieko geresnio ne­
turėčiau reikalauti, priminė ji sau, kartu su Margareta žengdama į
kajutę. Niekada neturėjau to daryti. Ji tai žinojo geriau už bet ką kitą.

Šiek tiek po pusės dešimtos ji paliko Margaretą kajutėje, kur

šioji, iškamuota sielvarto ir varginančio nėštumo, pasinėrė į saldų
snaudulį. Paprastai Margareta! tekdavo keltis kokius du ar tris kartus

* Populiari tradicinė amerikiečių daina.

per naktį ir užsimiegojusiai koridoriumi eiti į moterų tualetą, pake­
liui galvos linktelėjimu sveikinantis su budinčiais jūrų pėstininkais.
Šiąnakt ji buvo tokia išvargusi, kad nenubudo, ir Franse, kuri kaip
tik ėjo aplankyti Avisės, tuo džiaugėsi.
Ji žengė tyliais koridoriais, pro uždarytas duris, nekeldama be­
veik jokio triukšmo. Iš kitų kajučių tąnakt sklido sodrus veido kre­
mo, kurį nuotakos negailėdamos tepėsi ant veidų, kvapas, sienos
buvo nukabinėtos švariai išskalbtomis suknelėmis, o miegoti trukdė
nepatogūs plaukų suktukai, smeigtukai ir neramūs sapnai. Tik ne
mūsų kajutėje, pamanė Franse. Margareta mėgino susisegti plaukus,
bet paskui plūsdamasi pasidavė. Ji nusprendė, kad jeigu Džo nenorės
jos, taip atrodančios, neverta tikėtis, kad kuo nors padės prakeiktos
Širlės Tem pi* garbanėlės.
Fransės plaukai irgi buvo nesugarbanoti, mintys tamsios kaip
jūra, ir ji kaip įmanydama mėgino sutramdyti nepageidautinas
mintis, jausdamasi kaip jūrininkas, bandantis sustabdyti potvynį. Ji
klupdama užlipo laiptais, vedančiais į medicinos punktą, linktelėjo
vienišam eiliniui, skubančiam pro šalį su kažkokiu paketu po pažas­
timi.
Dainavimą ji išgirdo dar nepasiekusi medicinos punkto. Įsi­
klausė, norėdama išsiaiškinti, iš kur jis sklido. Iš prikimusių balsų
ir dainų žodžių suprato, kad tai daktaras Daksberis privertė vyrus
dainuoti miuziklų melodijas. Iš to, kaip jie nusidainavo, Franse įtarė,
kad medicinos punkte turbūt bus gerokai apmažėjusios medicininio
spirito atsargos. Kitomis aplinkybėmis apie juos turbūt būtų prane­
šusi laivo vadovybei arba tiesiog nuėjusi ten ir pati tuo pasirūpinusi.
Bet dabar nebesvarbu. Laive jiems liko tik kelios valandos. Kokią
teisę ji turėjo spręsti, ar vyrams dainuoti, ar ne?
Vyrai kaip tik užtraukė kažkokią melancholišką melodiją. Fran-

* Shirky Temple Black — amerikiečių filmų ir televizijos aktorė, dainininkė, šokė­

ja, vėliau — diplomatė. Kaip aktorė ji buvo itin populiari vaikystėje ir garsėjo savo garbanė­
lėmis.
sė tyliai įėjo vidun ir prieblandoje pamatė Avisę, kuri išblyškusi ne­
judėdama gulėjo lovoje. Blogiausia, kas jai galėjo nutikti, jau liko
praeityje. Dabar ji miegojo, blyški ir kažkokia sumažėjusi, iki pat
kaklo užsitraukusi lovatiesę ir šiurkščią jūrų laivyno antklodę. Ji rau­
kėsi per miegus, lyg net sapnuodama būtų galvojusi apie tai, kokie
išbandymai jos laukė per kelias ateinančias savaites.
Franse negesino šviesos, bet, užuot atsigulusi į laisvą lovą, ji at­
sisėdo ant nedidelės kėdės šalia. Taip sėdėjo kurį laiką, žvelgdama
į kartonines dėžes aplink, klausydamasi dainavimo, kurį retkarčiais
pertraukdavo kosėjimas arba daktaras Daksberis, pasiūlydamas už­
traukti kitą melodiją. Per triukšmą, kuris sklido iš gretimo kamba­
rio, Franse girdėjo ir vienintelio likusio variklio gausmą, kuris dabar
buvo ne toks stiprus ir dinamiškas, ir įsivaizdavo, kaip turėjo keiktis
suprakaitavę mechanikai, mėgindami priversti bepasiduodanti laivą
kaip nors pasiekti uostą. Ji galvojo apie šturmaną, radijo ryšio opera­
torių, budėtojus ir visus kitus, nemiegančius šiame dideliame laive,
mąstančius apie grįžimą į savo šeimas, apie jų laukiančius pokyčius.
Taip pat mąstė apie kapitoną Haifildą, apie jo puošnią kajutę, kuri
buvo kaip tik virš medicinos punkto, ir žinojo, kad ši naktis jūroje
jam turbūt bus paskutinė. Mums visiems teks išmokti gyventi kitaip,
pasakė kapitonas jiems. Išmokti atleisti.
Turiu prisiminti, kaip jaučiausi tada, kai pirmą kartą įlipau į
laivą, pasakė ji sau. Prisiminti tą palengvėjimo ir malonaus lūkesčio
jausmą. Turiu įsivaizduoti, kad tai niekada neįvyko, kad jo čia nė
nebuvo. Privalau kiekvieną dieną dėkoti Čalkiui už tai, ką jis man
davė. Šiomis aplinkybėmis tai buvo mažiausia, ką ji galėjo padaryti.
Ji buvo trumpam užsnūdusi, kai kažką išgirdo — negarsų kos-
telėjimą, kuris nežinia kaip pasiekė sąmonę ir ją pažadino. Franse
atsimerkė ir žvilgtelėjo į Avisę, kurios siluetas buvo matyti prieblan­
doje, tikėdamasi, kad ši tuoj atsisės ir pareikalaus vandens, bet mer­
gina nė nekrustelėjo.
Franse atsisėdo ir įsiklausė. Vėl pasigirdo kostelėjimas. Toks,
kuriuo bandoma patraukti dėmesį. Ji pakilo nuo kėdės ir nuėjo prie
durų.
— Franse, — pasigirdo balsas, toks tylus, kad jį girdėjo tik
ji. — Franse.
Ji pagalvojo, ar tik nesapnuoja. Kitame kambaryje daktaras
Daksberis dainavo „Brangųjį Denį“ . Paskui jis pratrūko garsiai rau­
doti, o vyrai puolė jo raminti.
— Jum s čia nėra kas veikti, — sumurmėjo ji, žengdama arčiau.
Durų ji neatidarė. Nurodymai buvo labai griežti — šį vakarą jo ­
kio nederamo bendravimo, įspėjo visus kapitono padėjėjas, lyg žino­
jimas, kad tai buvo paskutinė jų naktis laive, galėjo visus pastūmėti į
kažkokią seksualinę beprotybę.
Kurį laiką jis nieko nesakė. Paskui pratarė:
— Norėjau tik pažiūrėti, ar jums viskas gerai.
Negalėdama tuo patikėti Franse papurtė galvą ir atsiduso.
— M an... viskas gerai.
— Ko prikalbėjau... Visai nenorėjau...
— Nesirūpinkit dėl to.
Ji visiškai nenorėjo vėl visko iš naujo išgyventi.
— Norėjau jums pasakyti... Aš džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad
jus sutikau. Ir norėčiau... Norėčiau...
Jis nutilo. Jos širdis daužėsi. Dainavimas nutilo. Kažkur toli ka­
nale plyšavo rūko sirena. Franse stovėjo tamsoje, laukdama, kol jis
vėl prašneks, o paskui suprato, kad pokalbis baigtas. Jis pasakė viską,
ką ketino.
Pati nesuprasdama, ką daro, Franse žengė arčiau durų. Prigludo
prie jų skruostu ir tylėdama laukė, iki išgirdo tai, ko ir tikėjosi. Tada
atsitraukė ir atidarė duris.
Blausioje šviesoje jo akis slėpė šešėlis, žvilgsnis buvo neįskaito­
mas. Franse žvelgė į jį pakėlusi galvą, žinodama, kad mato jį pasku­
tinį kartą ir mėgindama prisiversti priimti savo likimą, kurį pirmą
kartą užsinorėjo sudaužyti į tūkstančius mažų šukelių. Jai jo trokšti
nederėjo. Neturėjo leisti sau apie tai užmiršti, net jeigu tam priešino­
si visos jos kūno ląstelės.
— Ką gi, — tarstelėjo Franse ir jos veide blykstelėjo nedrąsi
šypsena, nuo kurios jam suspaudė širdį. — Ačiū. Ačiū, kad manimi
rūpinatės. Turiu galvoje, mumis.
Franse leido sau pažvelgti į jį paskutinį kartą, o paskui, pati
nežinodama kodėl, ištiesė savo liauną ranką. Akimirką padvejojęs jis
paėmė jos plaštaką ir jiedu iškilmingai atsisveikino, neatitraukdami
akių vienas nuo kito.
— Laikas į lovytes, vaikinai. Rytoj iš ryto turim būti kaip nauji!
Jie tebežiūrėjo vienas į kitą. Daksberio balsas pagarsėjo, nes me­
dicinos punkto durys atsidarė, į koridorių mesdamos šviesos stačia­
kampį.
— Namo, vaikinai! Rytoj keliaujat namo! Namai namučiai,
nors ir po smilga...
Franse greitai įsitraukė jį pas save ir tyliai uždarė duris. Juodu
skyrė vos keli coliai, ir jie klausėsi, kaip vyrai iš medicinos punkto
išvirto į koridorių, vieni kitiems daužydami nugaras ir skausmingai
kosėdami.
— Turiu jum s pasakyti, — kalbėjo daktaras Daksberis, — kad
jūs esat geriausias vyrų choras, kokį kada nors turėjau garbės... Mano
smagieji broliai... — skambėjo koridoriuje jo balsas, o jam netrukus
pritarė ir Įeiti vyrai, kurie visiškai nebepataikė į natą.

Franse buvo taip arti, kad jis jautė jos kvėpavimą. Visa įsitem­
pusi ji klausėsi iš koridoriaus sklindančio triukšmo ir užsimiršusi te­
belaikė savo ranką jo saujoje. Jos oda buvo vėsi, bet jį degino.
— Mano smagieji broliai... Lia, lia, lia.
Jeigu tą akimirką ji nebūtų pakėlusi į jį akių, Nikolas to turbūt
niekada nebūtų padaręs, bet ji pažvelgė į jį, šiek tiek pravėrusi lū­
pas, lyg būtų ketinusi kažko klausti, ir pakėlusi ranką pirštų galiukais
brūkštelėjo per prakirstą kaktą. Užuot atsitraukęs, kaip ketino, Niko­
las palietė jos ranką, o paskui suėmė ją savąja.
Dainininkai koridoriuje užtraukė dar garsiau, paskui dainavi­
mas nutrūko ir virto pašnekesiu. Kažkas pargriuvo, kažkur tolėliau
pasigirdo prislopintas: „Ei, jūs!“, o tada — skubūs kažkieno, aiškiai
turinčio valdžią, žingsniai.
Nikolas vargiai juos girdėjo. Jis girdėjo tik jos tylų atodūsį, jau­
tė, kaip atsakydami suvirpėjo jos pirštai. Jausdamas, kaip dega oda,
jis nuleido jos ranką, leisdamas šiai slysti savo veidu, nejausdamas
skausmo, nors ji lietė dar nespėjusias užgyti žaizdas. Paskui jis stipriai
prispaudė jos ranką sau prie lūpų.
Franse padvejojo, o paskui, desperatiškai aiktelėjusi, ištraukė
savo ranką ir lūpomis įsisiurbė į jo lūpas, o jo rankas spaudė taip
stipriai, lyg nė už ką nebūtų ketinusi jų paleisti.
Bučinys buvo toks švelnus, kad jame ir norėdamas nebūtum
įžiūrėjęs nieko nepadoraus. Nikolas norėjo ją sugerti savimi, užpil­
dyti, apkabinti visa savo esybe. Aš tai žinojau, viduje džiūgavo jis.
Aš ją pažįstu! Užplūdus desperatiškam troškimo karščiui, pajuto
kažkokį pavojų, kažką smerktino, tik nebuvo tikras, ar tai buvo nu­
kreipta prieš jį, ar prieš ją. Bet atsimerkęs pamatė jos akis, sklidinas
neišmatuojamo skausmo ir ilgesio, kuris buvo toks nesumeluotas ir
pribloškiantis, kad jam net kvapą užėmė. Bet kai jis vėl palinko prie
jos lūpų, Franse atsitraukė, viena ranka prisidengdama lūpas, nenu­
leisdama nuo jo akių.
— Atsiprašau, — sukuždėjo ji. — Labai, labai atsiprašau.
Ji žvilgtelėjo į tebemiegančią Avisę, tada vos juntamai palietė jo
skruostą, lyg būtų norėjosi įsiminti tą pojūtį visam gyvenimui.
O paskui ji dingo. Vyrai koridoriuje šūkavo, mėgindami su­
prasti, ką jie ką tik matė. Kambario durys užsidarė, juos atskirdamos,
dusliai džergžtelėjusios it kalėjimo vartai.

*
 Ceremonija įvyko antradienį, beveik pusę vienuoliktos nakties.
Kitomis aplinkybėmis tas vakaras būtų buvęs tobulas vestuvėms: mė­
nulis kabėjo žemai, tropikų danguje atrodydamas kažin koks dides­
nis, ir stovykla maudėsi jo keistoje melsvoje šviesoje, o vos juntamas
vėjelis lengvai kedeno palmių šakas, kartu leisdamas atsikvėpti nuo
karščio.
Be nuotakos ir jaunikio, ceremonijoje dalyvavo dar trys žmo­
nės: kapelionas, vyresnioji slaugė ir kapitonas Beilis. Nuotaka, kurios
balsas vos buvo girdėti, per visą ceremoniją prasėdėjo prie jaunikio.
Po ceremonijos kapelionas kelis kartus persižegnojo, melsdamasis,
kad būtų pasielgęs teisingai. Vyresnioji užkirto kelią bet kokioms ka­
pitono abejonėms, primindama šiam, kad tokiame pasaulyje, kokia­
me jie gyveno dabar, tokiais niekais savo sąžinės apsunkinti neverta.
Nuotaka sėdėjo nuleidusi galvą ir, lyg atsiprašydama, laikė šalia
gulinčio vyro ranką. Ceremonijai pasibaigus, ji suėmė jo blyškų vei­
dą į savo rankas ir taip sėdėjo dar kurį laiką, paskui atsisuko ir tyliai
aiktelėjo, lyg plaukikas, išniręs iš vandens.
— Tai ar viskas? — paklausė vyresnioji, kuri geriausiai tvardėsi
už visus čia susirinkusius.
Kapelionas linktelėjo galva, bet jo kakta tebebuvo suraukta, o
akys nudelbtos žemyn.
— O jūs, seserie?
Mergina atsimerkė. Atrodė, kad ji tiesiog negalėjo, o gal ir ne­
norėjo pažvelgti į aplink susirinkusius žmones.
— Gerai, — tarė Odrė Maršai, žvelgdama į savo laikrodį ir siek­
dama savo užrašų. — Mirties laikas — vienuolika keturiasdešimt
keturios.
 24

Kai vakar vakare lėktuvnešis „Victorious"pasiekė Pli­

mutą... kai kurios merginos taip nekantravo greičiau pa­
matyti Didžiąją Britaniją, kad susirinko palei pilerį, iki
jis griuvo ir visos dvidešimt nuotakų nugarmėjo į aštuo­
niomis pėdomis žemiau buvusį denį. Niekas nenuken­
tėjo. Deja, viena nuotaka negalėjo prisidėti prie bendro
džiaugsmo. Trylikos tūkstančių mylių kelionės pabaigoje
mergina sužinojo, kad jos vyras, kuris turėjo ją pasitikti,
buvo paskelbtas dingusiu be žinios po lėktuvo avarijos.
, „Daily Mirror“, trečiadienis,
1946 m. rugpjūčio 7 d.

Aštuonios valandos iki Plimuto

Ant pakabo kabanti karinio jūrų laivyno uniforma žadina smal­

sumą. Jos stora tamsi medžiaga, juostelės ir žalvarinės sagos pasakoja
apie visiškai kitokį gyvenimą — apie paradus, apie tai, kiek pastan­
gų — lyginimo, taisymo, poliravimo — reikia, kad ji taip atrodytų.
Uniforma kalba apie ją vilkinčio žmogaus elgesio normas, tvarką,
įpročius. Juostelės ir ženkleliai taip pat pasakoja apie kokį nors istori­
nį konfliktą. Taigi uniforma pasakoja istoriją: apie mūšius, kuriuose
buvo kautasi ir kurie buvo laimėti, apie padarytas aukas. Apie drąsą
ir baimę.
Bet ji nieko negali papasakoti apie gyvenimą. Haifildas žvelgė
į savo uniformą, kurią kruopščiai išlygino jo stiuardas ir kuri dabar
kabojo po nedideliais plono popieriaus antpečiais, pasiruošusi savo
paskutiniam pasirodymui, kai „Viktorija“ kitą dieną įplauks į uos­
tą. Ranka braukdamas per rankovę, kapitonas mąstė apie tai, ką ši
uniforma galėtų papasakoti apie jį. Ar ji pasakoja apie žmogų, kuris
žinojo, kas esąs, kai buvo kare? Apie žmogų, kuris tik dabar pradėjo
suprasti, kad tai, ko jis visada stengėsi išvengti — intymumo, žmo­
giškumo, — iš tikrųjų buvo tai, ko jam visą laiką trūko?
Haifildas pažvelgė į jūrlapį, kuris su dviem skirtukais sulanks­
tytas gulėjo ant jo stalo. Salia stovėjo pusiau sukrautas lagaminas. Jis
žinojo, kur stiuardas turėjo būti padėjęs nuotrauką, kuri pastaruosius
šešis mėnesius apversta praleido stalčiuje. Kyštelėjęs ranką po tvar­
kingai sulankstytais drabužiais Haifildas užčiuopė rėmelį. Ją išėmė
ir išvyniojo iš popieriaus, į kurį rūpestingai buvo susukęs Renikas. Iš
sidabrinių rėmelių žvelgė jaunas vyriškis, viena ranka apsikabinęs be­
sišypsančią moterį, ranka bandančią nusibraukti nuo veido tamsius
vėjo taršomus kaspinus.
Jis savo seserį įtikinėjo, kad armija iš jos sūnaus padarys tikrą
vyrą. Jūrų laivyne berniukai suauga. Jis juo pasirūpins.
Haifildas žvelgė į jaunuolį, kuris jam šypsojosi, per pečius ap­
sikabinęs savo žmoną. Tada stumtelėjo jūrlapį į šoną ir pastatė nuo­
trauką ant stalo. Nusprendė, kad fotografija bus paskutinis dalykas,
kurį jis pasiims iš laivo.
Iki Plimuto buvo likusios tik kelios valandos. Kai moterys at­
sibus, laivas jau ruošis išlaipinti jas į krantą, kur visos pasitiks savo
naująjį gyvenimą. Rytoj, pradedant pačiais pirmaisiais ryšio sistemos
pranešimais, laive užvirs darbas: bus tikrinama ir žymima daugybė
ilgų sąrašų, moterys ir vyrai rikiuosis į eiles atsiimti savo lagaminų,
bus vykdomos įvairios procedūros ir ceremonijos, susijusios su dide­
lio laivo įplaukimu į uostą. Kapitonas jau buvo tai matęs — kokie
susijaudinę būdavo vyrai, laukdami, kada pagaliau galės išlipti. Tik
šįkart viskas bus šiek tiek kitaip, nes karas jau pasibaigęs. Šįkart jie
žinojo, kad grįžti saugu, kad grįžta visiems laikams.
 Visi pasipils iš laivo, ant kranto juos pasitiks artimųjų rankos ir
ašaros, dėkingumo kupinos akys, aplink iš susijaudinimo šokinėjan­
tys vaikai. Jie išsivaikščios arba išsivažinės triukšmingais automobi­
liais, o jų namai gal ir bus tokie, kokius juos prisiminė, arba galbūt
visiškai pasikeitę. Jeigu pasiseks, jie pajus, kad pagaliau užpildyta
kažkokia tuštuma.
Bet taip pasiseks ne visiems. Haifildui teko matyti artimuosius,
kurie uoste pasirodė net ir gavę nelauktą telegramą, niekaip negalė­
dami patikėti, kad jų numylėtasis Džonas, Robertas ar Maiklas ne­
begrįš namo. Tuos žmones galėjai įžiūrėti net ir šurmuliuojančioje
minioje — jie nenuleisdavo akių nuo trapo, rankose tvirtai spausda­
mi rankinukus ar laikraščius, vildamiesi, kad čia tebuvęs apsirikimas.
Laivuose dar būdavo ir tokių kaip Haifildas. Jų nepasitikdavo
džiaugsmingos ir triukšmingos padėkos. Niekieno nepastebėti jie
prasibraudavo pro besigrumdančią vėl susitikusių šeimų minią ir dar
ne vieną mylią keliaudavo kažkur, kur juos maloniai, patylomis pa­
sitikdavo artimieji, kurie toleruodavo atvykėlius iš pagailos. Arba iš
pareigos.
Haifildas vėl pažvelgė į uniformą, kurią rytoj turės apsivilkti pa­
skutinį kartą. Tada atitraukė nuo stalo kėdę, atsisėdo ir pradėjo rašyti.

Brangioji Airise,
turiu tau naujienų. Į Tivertoną negrįstu. Meldžiu, atsiprašyk
už mane lordo Hemvorto ir pasakyk jam , kad mielai padeng­
siu bet kokius finansinius nuostolius, kokių jis dėl to patyrė.
Gerai pagalvojęs nusprendžiau, kad gyvenimas sausumoje
ne man...

Nikolas niekaip nerado sau vietos. Buvo be penkiolikos pirma

nakties, o vyrai kajutėse nerimo ir tebetriukšmavo, apkvaitę nuo lū­
kesčių ir alkoholio. Iš spintelių jie traukė nuotraukas ir kišo į pri­
grūstas kuprines; pasakojo vieni kitiems apie tai, kur ketino keliauti,
ką pirmiausia norėjo nuveikti. Jeigu tik žmona suras, kas prižiūrėtų
vaikus... Jam nesinorėjo sėdėti tarp jų, nes nemokėjo atsiriboti nuo
bičiulių geraširdiško erzinimo. Jam reikėjo pabūti vienam, susivokti,
kas darosi.
Jis tebeprisiminė jos lūpų skonį. O kūnas buvo lyg įelektrintas,
kartkartėmis jį vis nutvilkydavo skausmingas troškimas. Turbūt da­
bar ji jo nekentė. Manė, kad jis neką geresnis užTim są ir visus kitus.
Kaip jis drįso taip pasielgti, kai ji metų metus nekentė vyrų už tai,
kad šie apie ją galvojo tik šitaip?
Nikolas užlipo į pakilimo denį. Nesitikėjo, kad ten kas nors
bus, bet laivo pirmagalyje, tiltelio priekyje, pamatė stovintį kapitoną.
Jis vilkėjo trumparankovę uniformą, plaukus jam taršė vėjas. Niko­
las, kuris jau buvo bežengiąs ant denio, sustojo tarpduryje ir ketino
grįžti, bet Haifildas jį pastebėjo, ir jūrų pėstininkas suprato, kad ne­
gali apsimesti jo nepamatęs.
— Baigėt budėjimą?
Nikolas žengė pirmyn ir atsidūrė šalia kapitono. Čia buvo šal­
ta — pirmą kartą nuo tada, kai išvyko iš Australijos, Nikolas pajuto
tikrą šaltį.
— Taip, sere. Šiąnakt prie nuotakų miegamųjų nebudėsime.
— Jūs budėdavot prie sesers Makenzi kajutės, ar ne?
Nikolas įtariai pažvelgė į jį, bet kapitonas atrodė malonus ir
susimąstęs.
— Taip, sere.
Ir vis dėlto Nikolas nemanė, kad ji juo šlykštėjosi. Jos vėsios
rankos traukė jį artyn, užuot stūmusios nuo savęs. Nikolas buvo toks
sutrikęs, kad jam svaigo galva. Kaip galėjau šitaip pasielgti po Fėjos
akibrokšto?
Kapitonas laikė rankas susikišęs į kišenes.
— Jum s viskas gerai? Girdėjau, kad dvi jūsiškės atsidūrė medi­
cinos punkte.
— Joms viskas gerai, sere.
 — Puiku. Puiku. O kur Daksberis?
— Jis... e... atrodo, kad jis nusprendė nusnūsti, sere.
Kapitonas pašnairavo ir, viską supratęs iš Nikolo veido, tyliai,
bet pastebimai atsidūsėjo.
— Jūs vedęs, Nikolai? Nepamenu, kad Dobsonas būtų man ką
nors sakęs.
Nikolas suglumo. Jis žvelgė ten, kur juoda jūra susitiko su dan­
gumi, o pro prasiskyrusius debesis matėsi žvaigždėto dangaus lopi­
nėlis ir mėnesiena, kuri trumpam nušviesdavo nuolat besikeičiantį
kraštovaizdį.
— Ne, sere, — galų gale atsakė jis. — Jau nebe.
Nikolas pastebėjo, kaip kapitonas smalsiai į jį pažvelgė.
— Tik žiūrėkite, Nikolai, per daug neįsimylėkite savo laisvės.
Atsakomybės, prisirišimo stoka... Žinote. Lazda turi du galus.
— Pradedu tai suprasti, sere.
Kurį laiką jiedu stovėjo draugiškai tylėdami. Nikolo mintys šėlo
it jūra, o vien pagalvojus apie Fransę jo oda pašiurpdavo. Jis vis klau­
sė savęs, kaip derėjo pasielgti. K ą reikėjo daryti toliau?
Haifildas žengė arčiau jo. Iš kišenės išsitraukė cigarų dėžutę ir
pasiūlė Nikolui pasivaišinti.
— Prašom. Atšvęskime, — tarė jis. — Paskutinis mano kaip
kapitono vakaras. Paskutinis vakaras po keturiasdešimt trejų metų
jūrų laivyne.
Nikolas paėmė cigarą ir leido kapitonui jį pridegti, viena ranka
pridengęs ugnį nuo vėjo.
— Turbūt pasiilgsit šito. Sausumoje.
— Visai ne.
Suglumęs Nikolas pažvelgė į jį.
— Ketinu iš karto grįžti atgal, — paaiškino Haifildas. — Pa­
sidomėsiu, gal galėčiau tarnauti prekybiniuose laivuose ar panašiai.
Girdėjau, kad yra nemažas poreikis. Nežinau, Nikolai. Tos merginos
privertė mane apsigalvoti. Jeigu jau jos gali... — jis gūžtelėjo pečiais.
 — Nemanot... kad nusipelnėt poilsio, sere?
Kapitonas atsiduso:
— Nesu tikras, Nikolai, kad moku ilsėtis. Ir dar sausumoje.
Kažkur jiems po kojomis sudejavo metalinės plokštės, iš kurių
buvo sukniedytas „Viktorijos“ pakilimo denis, taip pranešdamos apie
tolimą tektoninį poslinkį. Jie nužvelgė perdažytą denį, jo atitvertas
dalis, pro kurias naktiniam dangui vėrėsi laivo viduriai. Abiejų mintys
nuklydo prie variklio, kuris nuo įtampos smarkiai vibravo, ir trūkinė-
jančios putų uodegos, kurią laivas palikdavo vandenyje, nors ta uode­
ga turėjo būti vientisa. Laivas žinojo, kas jo laukia. Jie abu tai jautė.
Haifildas užsitraukė cigaro. Kapitonas vilkėjo tik trumparanko­
vius marškinėlius, bet neatrodė, kad jam būtų šalta.
— Ar žinojot, kad ji tarnavo Ramiajame vandenyne?
— „Viktorija“ ?
— Ne, jūsų globotinė. Sesuo Makenzi.
— Ne, sere.
K ą ji dabar veikia? Ar galvoja apie jį? Nesąmoningai Nikolas
pakėlė ranką sau prie veido — ten, kur buvo prtsilytėjusi ji. Jis vargiai
girdėjo, apie ką kalbėjo kapitonas.
— Drąsi moteris. O ir visoms joms drąsos netrūksta. Tik pagal­
vokit — rytoj šiuo metu visos sužinos, kokia ateitis jų laukia...
Su tuo vyru, kurio Nikolas norėjo nekęsti vien dėl to, kad ji
priklausė jam. Bet prisiminęs, kaip Franse jį apibūdino, jis negalėjo
nekęsti to švelnaus, prieraišaus kareivio. Kaip jis galėjo niekinti žmo­
gų, kuris, net ir būdamas prie lovos prikaustytas ligonis, sugebėjo
būti geresnis vyras, negu kada nors buvo jis pats?
Nors naktis buvo šalta, Nikolas jautėsi taip, lyg būtų karščiavęs.
Jis jautė, kad jam reikia pasitraukti, pabūti vienam. Bet kur.
— Sere, aš...
— Vargšė moteris. Jau antra laive.
Jo oda degė. Baisiai norėjosi nerti į ledinį vandenį.
— Antra laive, sere?
 — Našlė. Vakar gavau telegramą, skirtą vienai iš B denio mer­
ginų. Safolke nukrito jos vyro lėktuvas. Mokomasis skrydis, galit pa­
tikėti?
— Ponios Makenzi vyras žuvo?
Nikolas sustingo. Tada pajuto, kaip jį nutvilkdė kaltės jausmas,
lyg būtų norėjęs, kad taip atsitiktų.
— Makenzis? Ne, ne, jis... mirė gerokai anksčiau. Dar Ramiojo
vandenyno salose. Kai pagalvoji, keistas sprendimas — palikti Aus­
traliją, kai iš tikrųjų neturi pas ką vykti. Bet toks jau tas karas.
Jis pradėjo uosti orą, lyg būtų pajutęs artėjančią žemę.
Našlė?
— Tik pažiūrėkit — nė neverta eiti miegoti. Nagi, Nikolai,
eime su manimi, išgersime.
Našlė? Tas žodis ir liūdino, ir kartu džiugino. Jam norėjosi su­
rikti: „Ji našlė!“ Bet kodėl Franse jam nepasakė? Kodėl ji nepasakė
niekam kitam?
— Ko jūs norėtumėte, Nikolai? Stiklą škotiškojo?
— Sere?
Jis žvilgtelėjo j liuką, trokšdamas kuo greičiau eiti pas ją ir iš­
kloti viską, ką dabar sužinojo. Kodėl aš jai nepasakiau visos teisybės?
Galbūt tada ir Franse būtų man parodžiusi pasitikėjimą. Staiga N i­
kolas suprato, kad ji turbūt manė, jog ją galėjo apsaugoti tik ištekė­
jusios moters statusas.
— Jūsų pasišventimas pareigai vertas susižavėjimo, žmogau, bet
šįkart tai įsakymas. Nagi, atsipalaiduokite šiek tiek.
Nikolas pajuto, kaip net pasviro liuko link.
— Sere, aš tikrai...
— Nagi, pėstininke, padarykite man malonumą.
Jis palaukė, o pamatęs, kad Nikolas eina jo kajutės link, žvilg­
telėjo šypsodamasis ta reta kreiva sąmokslininko šypsena ir pridūrė:
— Be to, kaip tas šuo bent kiek pailsės, jeigu nuolat turės klau­
sytis jūsų trypčiojimo už durų?
 Kai Nikolas atsisuko, Haifildas pagrūmojo pirštu.
— Man pro akis prasprūsta nedaug kas, Nikolai. Gal man jau
ir laikas į pensiją, bet pasakysiu jums štai ką: aš žinau beveik viską,
kas dedasi šiame laive.

Kai jis pagaliau išėjo iš kapitono kajutės, ją žadinti buvo per

vėlu. Bet Nikolui nebuvo dėl ko nerimauti, nes jis žinojo turįs pa­
kankamai laiko. Jo pilvas buvo pilnas viskio, o ausyse tebeskambėjo
tas išganingas žodis. Jis prisimerkė į ryškiai mėlyną dangų ir patrau­
kė per pakilimo denį. Stabtelėjo prie pagrindinio denio, tada, pasie­
kęs moterų miegamuosius, pastovėjo, mėgaudamasis paryčio tyla, iš
Plimuto sąsiaurio sklindančiais kirų klyksmais, nes jam tai priminė
namus.
Nikolas sustojo prie jos kajutės durų ir tai stačiakampei metalo
plokštei pajuto tokią meilę, kokios dar niekam niekada nebuvo jau­
tęs. Paskui, šiek tiek padvejojęs, apsisuko, susidėjo rankas už nugaros
ir sustojo prie kajutės durų, kojomis tvirtai remdamasis į dūmų su­
gadintas grindis, lėtai mirksėdamas, jausdamas, kad mintys buvo šiek
tiek apsiblaususios nuo viskio ir cigarų.
Jis bus vienintelis jūrų pėstininkas, kuris iš ryto vilkės neišly­
gintą, ne visai švarią uniformą. Jis bus vienintelis jūrų pėstininkas,
nepaklusęs įsakymui tąnakt nesiartinti prie nuotakų.
Jis vienintelis jūrų pėstininkas, budintis visame pagrindiniame
denyje, o jo veide matyti pasididžiavimas ir savininkiškumas, sumi­
šęs su neapsakomu palengvėjimu.
 25

Vakar vakare į Anglijos žemę išsilaipino 655 australie­

tės — britų jūreivių nuotakos, kai 23 tūkstančius tonų
sveriantis lėktuvnešis „ Victorious“prisišvartavo Plimute.
Su savimi jos atsigabeno šias istorijas:
NUOTYKIS. Ponia Irena Skinery 23 metų, pasto­
riaus Samuelio M ar sdenoy kuris Australijoje įsikūrė
1794 m.ypalikuonė: „Galime įsikurti Niūfaundlende,
Anglijoje arba Australijoje — bet kur, kur mūsų laukia
nuotykiai ir kur būsime laimingi. “
ROMANTIKA. Ponia Gvena Klinton, 24 metų,
kurios vyras gyvena Vemblyje, apie savo santuoką pa­
sakojo taip: „Jis apsigyveno pas mus Sidnėjuje ir mane
pakerėjo. Štai ir viskas. “
PESIMIZMAS. Ponia Norma Kliford, 23 metų, ka­
rinio jūrų laivyno mechaniko žmona: „Man teko girdėti,
kad Anglijoje neįmanoma nusipirkti batų. “J i atsigabe­
no devyniolika porų batų. “
„Daily Mail“, 1946 m. rugpjūčio 7 d.

Plimutas

— Niekur aš nelipsiu. Sakau tau — aš apsigalvojau.

— Eik jau, Miriama, nebūk kvailė.
— Aš gi tau sakau, kad apsigalvojau. Dar kartą peržiūrėjau nuo­
traukas ir nusprendžiau, kad jis man nebepatinka.
 Margareta sėdėjo ant gulto krašto, klausydamasi pokalbio greti­
moje kajutėje. Tos moterys viena ant kitos rėkė jau kokį pusvalandį.
Panašu, kad vargšė Miriama užsirakino kajutėje, ir jos bendrakelei­
vės, kurios tuo metu buvo išėjusios į prausyklą, dabar negalėjo patek­
ti vidun ir apsirengti.
Kaip ir pranašavo kai kurios budinčios pareigūnės, laive kara­
liavo chaosas. Pro vargšes 3F kajutės gyventojas koridoriais pirmyn
atgal šūkaudamos lakstė nuotakos, ieškodamos pradingusių daiktų
ir draugių. Per ryšio sistemą vienas po kito sekė nurodymai vyrams,
kurie visi irgi ruošėsi išsilaipinti. Aplink vienas kitam šūkčiojo jūrei­
viai, kurie vykdė paskutinės minutės darbus. Budinčios pareigūnės
jau rinkosi prie trapo, pasirengusios atlikti savo paskutines pareigas:
sužymėti absoliučiai visas iš laivo lipančias nuotakas, patikrinti, ar jos
pasiėmė savo daiktus, ir užtikrinti, kad visos bus perduotos į saugias
rankas.
— Antrasis nuotakų sodinimas. Paskutinis kvietimas į valgyklą,
paskutinis kvietimas į valgyklą, — sušnypštė garsiakalbis ir spragte­
lėjęs nutilo. '
Be Avisės ir Fransės miegamajame buvo tylu ir ramu. Margareta
nužvelgė savo drabužius — dabar ji tilpo tik į vieną suknelę, o ir
šioji jau braškėjo per siūles. Ji patrynė nedidelę riebalų dėmę, aiškiai
žinodama, kad iš to vis tiek nebus naudos.
— Tai bent paduok mano apatinuką, Miriama. Juk negalim čia
stovėti visą rytą.
— D urų neatidarysiu! — isteriškai suklykė Miriama.
— Nemanai, kad per vėlai susigriebei? Ir ką dabar darysi? Skrisi
namo ant šluotos?
Tvarkingai sudėtas Margaretos lagaminėlis stovėjo jos gulto ko­
jūgalyje. Margareta išlygino antklodę toje vietoje, kur mėgo gulėti
Modė, ir giliai, trūksmingai atsiduso. Šįryt ji pirmą kartą nesugebėjo
prisiversti suvalgyti nė kąsnelio skrudintos duonos. Taip nervinosi,
kad ją net pykino.
 — M an nusispjaut! Aš niekur neisiu!
— Dėl Dievo meilės. Ei, pakvieskit čia tą pėstininką. Gal jis
padės. Ei! Jūs!
Margareta sukluso, išgirdusi kažkokį trepsenimą už kajutės
durų. Nieko nesuprasdama ji atidarė duris ir bemat atšoko atgal, nes
vidun virste įvirto jūrų pėstininkas.
— Sveiki, — pratarė Margareta, stebėdama, kaip jis mėgina at­
sistoti.
— Aš labai atsiprašau, — pasakė moteris, rankšluosčiu it turba­
nu apsisukusi galvą, kuri išdygo Margaretos kajutės tarpduryje ir da­
bar kreipėsi į Nikolą. — Miriama Arbiter užsirakino mūsų kajutėje.
Mes negalime pasiimti drabužių.
Pėstininkas trynėsi galvą. Margareta suprato, kad jis turbūt
buvo užmigęs. Nustebo užuodusi nuo jo sklindantį silpną alkoholio
kvapą, todėl pasilenkė, norėdama geriau įsižiūrėti ir įsitikinti, kad čia
tikrai buvo tas pats žmogus.
— Turim būti pasirengusios lipti į krantą mažiau nei už valan­
dos, o net negalim pasiimti savo daiktų. Turit ką nors pakviesti.
Jūrų pėstininkas pagaliau susigaudė, kur esąs.
— Man reikia pasikalbėti su Franse.
Jis šiaip taip atsistojo.
— Jos čia nėra.
Nikolas atrodė išsigandęs.
— Kaip tai?
— Jos čia nėra.
— Kaip aš ją pražiopsojau?
— Klausykit, pėstininke, padėkit mums sutvarkyti šį reikalą.
Man reikia susitvarkyti plaukus, kitaip jie nespės išdžiūti.
Tarpduryje stovinti mergina rodė į savo rankinį laikrodėlį.
— Ji grįžo vakar vakare, o paskui vėl išėjo.
— Bet kur ji?
Jis nutvėrė Margareta! už rankos. Vyras atrodė baisiai susirū-
pinęs, lyg tik dabar būtų supratęs, Įdek nedaug laiko liko, kol jie
galiausiai išsibarstys.
— Turit man pasakyti, Mege.
— Nežinau, — atsakė Margareta ir staiga suprato kai ką, kas jai
nedavė ramybės jau ne pirmą savaitę. — Maniau, kad gal ji su jumis.

Avisė stovėjo medicinos punkto prausykloje ir dažėsi lūpas. Sto­

rai tušu nuteptos blakstienos didino jos ryškiai mėlynas akis. Jos oda,
kuri iki šiol buvo pamėkliškai blyški, dabar sveikai švytėjo. Labai
svarbu atrodyti kaip įmanoma geriau, ypač svarbiomis progomis.
Tuo kosmetika ir buvo nuostabi. Dėl pudros, skaistalų ir aukštos
kokybės lūpų dažų niekas nė neįtars, kas iš tikrųjų dėjosi jos širdy­
je. Niekas nė neįtars, kad jai vis dar silpna ir kad melsvi šešėliai po
akimis niekur nedingo. Tamsiai raudonas kostiumėlis ir kokybiškas
korsetas niekuo neišduos, kad jos juosmuo vos prieš kelias valandas
buvo bent coliu platesnis ir kad jos svajonės nyko kartu su krauju,
kuris tebesisunkė į medvilninį įklotą. Niekas niekada nesužinos, kad
iš tikrųjų jautėsi taip, lyg visa jos esybė būtų buvusi išversta lauk.
N a štai, galvojo Avisė, žvelgdama į savo atspindį. Atrodau... At­
rodau...
Jis pasitikti neateis. Ji buvo tuo tiek pat tikra, kaip ir tuo, kad
dabar pagaliau žinojo, koks jis yra iš tikrųjų. Ianas lauks, iki gaus iš
jos žinią, iki išsiaiškins, kas jųdviejų laukia. Jeigu ji sutiktų su pasiū­
lymu, jis bemat prisistatytų su amžinos meilės prisipažinimais. Tur­
būt metų metus kartotų, kaip stipriai ją myli ir dievina, kaip niekas
kitas (Avisė negalėjo prisiversti pavadinti jos „žmona“) Ianui nieko
nereiškia. Jeigu ji pasakytų jo nenorinti, įtarė, kad vyrukas kelias die­
nas paliūdėtų, o paskui turbūt apsidžiaugtų lengvai išsisukęs. Avisė
įsivaizdavo jį sėdintį prie virtuvės stalo, galvojantį apie jos laivą, pras­
tai nusiteikusį ir nedėmesingą savo nieko nenutuokiančiai anglei. Jei­
gu ta moteris pažinotų Ianą taip pat gerai, kaip jį pažinojo Avisė, per
daug neklausinėtų apie jo prastos nuotaikos priežastis.
 Budėtoja, kuri atrodė it pats žvalumo įsikūnijimas, kyštelėjo
pro duris galvą.
— N a, kaip jaučiatės, ponia Redli? Pasirūpinau, kad jūsų ma­
žieji lagaminai būtų nunešti į valčių denį ir kad jums pačiai nieko
nereikėtų tampyti.
Ji smagiai nusišypsojo.
— Na, štai. Atrodot šimtą kartų geriau negu vakar. Ar gerai
jaučiatės?
Ji galva kryptelėjo į Avisės pilvą ir prakalbo šiek tiek tyliau, nors
daugiau kambaryje nieko nebuvo:
— Ar yra dar kokių nors jūsų apatinių, kuriuos reikėtų atnešti
iš skalbyklos?
— Ačiū, ne, — atsakė Avisė.
Po viso to, ką ji buvo priversta išgyventi, tikrai neketino su ne­
pažįstamais žmonėmis kalbėtis apie savo apatinius.
— Būsiu pasiruošusi po poros minučių, — tepasakė ji. — Ačiū.
Budėtoja dingo.
Avisė padėjo lūpų dažus į jų dėkliuką ir dar šiek tiek pasipudra­
vo veidą. Kurį laiką pastovėjo priešais veidrodį, įgudusiu judesiu į abi
puses pakraipė galvą, o tada, tik akimirkai, veidas persimainė, ir už
visų pudros ir skaistalų sluoksnių ji išvydo tikrąją save. Aš atrodau
išmintingesnė, pamanė ji.

Haifildas stovėjo ant tiltelio stogo. Salia jo išsirikiavę stypso­

jo Dobsonas, vyresnysis leitenantas ir radijo ryšio operatorius. K a­
pitonas per ryšio sistemą siuntė nurodymus vairininkui, didžiajam
karo laivui įplaukiant į siauresnius vandenis. Pamažu prieš juos vėrėsi
Anglijos pakrantė, kuri iš pradžių tebuvo ūkanotas lopinėlis. Apa­
čioje, palei išorinį pakilimo denio kraštą, stovėjo tvarkingai išsiri­
kiavę jūreiviai, apsivilkę paradinėmis uniformomis, o karininkai ir
aukštesniojo rango jūreiviai buvo užėmę pozicijas skrydžių valdymo
centre — jūrininkų kalba tai buvo vadinama procedūra A. Jie stovėjo
beveik nesikalbėdami, praskėtę kojas, susidėję rankas už nugaros, o
nepriekaištingai tvarkingos uniformos maskavo išvargusį, aptriušusį
laivą, kuriuo jie plaukė. Artėjo viena nuostabiausių kapitonui ke­
lionės akimirkų: buvo neįmanoma nesididžiuoti, stovint didingame
karo laive, apačioje išsirikiavus tavo vyrams, klausantis minios svei­
kinimo šūksnių. Haifildas žinojo, kad tarp jų nebuvo nė vieno, ku­
rio ši gerai organizuota ir maloni ceremonija nebūtų privertusi bent
trumpam užmiršti tuos kelis sunkius mėnesius.
Bet „Viktorijai“ nerūpėjo Devono ir Kornvelo kalvos, kurios
vėrėsi iš abiejų pusių. Iškamuotam laivui mechanikų ir vilkikų pa­
stangomis sukant į uostą, variklis springo, vairas grasino bet kurią
akimirką užstrigti. Ryte apsilankęs dešiniojo variklio skyriuje vyriau­
siasis mechanikas pranešė, kad jiems pasiseks, jeigu pagaliau pasieks
namus. Jis nebuvo tikras, ar dar kada nors pavyks užvesti „Viktori­
jos“ variklį.
— Manau, mūsų „Viktorija“ žino, kad savo jau atidirbo, —
žvaliai pasakė jis, šluostydamasis rankas į kombinezoną. — Jai jau
gana. Ir galiu jum s pasakyti, sere, kad puikiai žinau, kaip ji jaučiasi.
— Kairysis tiltelis, pakeisti kursą į nulis šeši nulis.
Haifildas atsisuko į radijo operatorių ir išgirdo, kaip buvo pa­
kartota jo komanda.
Diena išaušo itin šviesi, o tai reiškė, kad oras ir matomumas bus
puikus. Plimuto įlanka buvo tikrai graži — gera vieta senam laivui
užbaigti tarnybą ir puikus pasveikinimas nuotakoms, pagalvojo ka­
pitonas. Danguje buvo matyti vos keli balti debesėliai, aplink laivą
raibuliavo vanduo, atspindėdamas bent dalelę jo didybės. Po Bom­
bėjaus ir Sueco, po begalinės drumstos vandenyno mėlynės viskas
atrodė neįtikėtinai žalia.
Pirmieji pasitinkantieji prieplaukoje pasirodė vos pradėjus
brėkšti. Iš pradžių ten stoviniavo tik keli susirūpinę vyriškiai, pasi­
statę apykakles, kad būtų šilčiau, jie vis rūkė ir trumpam pranykdavo
pasišildyti arbata ir užkąsti skrebučio. Paskui pradėjo rinktis didesnės
grupės, šeimos, besibūriuojančios prieplaukoje ir retkarčiais rodan­
čios į artėjantį laivą, mojuojančios toms nuotakoms, kurios jau buvo
denyje. Radijo operatorius susisiekė su uosto viršininku ir Raudono­
jo Kryžiaus atstovais. Jam buvo pranešta, kad kai kuriems nuotakas
pasitinkantiems vyrams teko miegoti tarpduriuose, nes visame Pli­
mute nebuvo nė vieno laisvo kambario.
— Visiems prie uosto postų, prie uosto postų! Visiems be pa­
radinės uniformos pasišalinti iš viršutinio denio, uždaryti visas duris
ir liukus!
Garsiakalbis nutilo. Tai buvo paskutinė komanda prieš įplau­
kiant į uostą.
Kapitonas stovėjo, įsitvėręs turėklo. Jie grįžo namo. Kad ir ką
tai reikštų.

Nikolas patikrino medicinos punktą, tada denio valgyklą ir

nuotakų prausyklą, kur jį pasitiko pasipiktinimo klyksmai. Dabar jis
pagrindiniu deniu bėgo link didžiosios nuotakų valgyklos, nekreip­
damas dėmesio į smalsius paskutinių iš pusryčių grįžtančių moterų
žvilgsnius. Jos ėjo susikibusios rankomis, dailiai susišukavusios plau­
kus, tvarkingai išlygintomis suknelėmis ir kostiumėliais, kupinos jau­
dulio. Dukart jis sutiko kitus jūrų pėstininkus, einančius į pakilimo
denį, kurie, pamatę jį taip skubantį ir puikiai jį pažinodami, pamanė,
kad Nikolui pavesta kokia nors svarbi užduotis. Tik vėliau, pastebėję
jo suglamžytą uniformą ir neskustą veidą, jie gal ir pagalvojo, kad
Nikolas atrodė ne per geriausiai. Neįtikėtina, kaip apsileisdavo kai
kurie vyrai, žinodami, kad jau vyksta namo.
Jis staigiai sustojo prie pagrindinių durų ir nužvelgė patalpą.
Ten tebuvo ne daugiau kaip trisdešimt nuotakų. Iki išsilaipinimo
buvo likę visai nedaug, todėl dauguma baigė krautis daiktus ir apsi­
vilkusios vėjo plaikstomomis suknelėmis laukė gelbėjimo valčių de­
nyje arba ant pabūklų bokštelių. Jis šiek tiek luktelėjo, kol atsisuko
viena mergina ir kol dar viena pakėlė akis, norėdamas įsitikinti, kad
tai tikrai ne ji. Paskui prakeikė save, nes niekaip negalėjo atsipeikėti.
Kur dar jos ieškoti? Aplink zujo žmonės. Kaip per pusvalandį
šiame kambarių ir sandėlių labirinte tarp šešių šimtų žmonių reikės
surasti tą vieną?
— Anetė Trevor.
Budėtoja, kuri stovėjo trapo viršuje, laukė, kol ponia Trevor
prasibraus į minios priekį. Visos merginos nutilo, o paskui virš mi­
nios pasirodė lagaminas, kurį nešė mergina šviesiais, stambiomis gar­
banomis susuktais plaukais. Jai besibraunant skrybėlaitė nusmuko
ant šono.
— Aš čia! — cyptelėjo ji. — Jau einu!
— Muitinė jau patikrino jūsų daiktus. Jūsų lagaminai bus prie­
plaukoje, o norėdama juos atsiimti, turėsite pateikti asmens doku­
mentą. Galite išlipti.
Budėtoja perėmė sąrašą į kitą ranką ir ištiesė nuotakai dešiniąją.
— Sėkmės, — palinkėjo ji.
Ponia Trevor, kuri negalėjo atitraukti akių nuo trapo apačios,
išsiblaškiusi spustelėjo atkištą ranką, ir, spausdama lagaminą sau prie
šono, aukštakulniais apautomis kojomis netvirtai nužygiavo žemyn.
Kilo kurtinantis triukšmas. Laive likusių moterų balsai sukilo it
lūkesčio banga, o galvos lingavo jom s bandant minioje įžiūrėti savo
mylimuosius. Trapo apačioje stovėjo keli jūrų pėstininkai, kojomis
tvirtai įsispyrę į žemę, mėgindami atremti pasitinkančiųjų minią,
kuri veržėsi pirmyn.
Prieplaukoje pučiamųjų orkestras užgrojo maršą. Žmogus su
ruporu bergždžiai stengėsi įtikinti žmones neiti prie prieplaukos
karšto. Besistumdančios žmonių grupelės šūkavo ir mojavo, mėgin­
damos patraukti dėmesį, o jų šūksnius nunešdavo vėjas ir jie pasi­
mesdavo bendroje kakofonijoje.
Margareta besidaužančia širdimi stovėjo eilėje, vildamasi, kad
netrukus atsiras proga prisėsti. Priešais ją stovinti moteris vis stra­
kaliojo, mėgindama kažką pamatyti per kitų galvas, ir du kartus į ją
trenkėsi. Įprastomis aplinkybėmis Margareta jau būtų pasakiusi porą
stiprių žodelių, bet dabar iš jaudulio jai buvo perdžiūvusi burna ir
moteris lyg įkalta stovėjo vietoje.
Atrodė, kad viskas vyko pernelyg skubotai, per staigiai. Ji netu­
rėjo galimybės su niekuo atsisveikinti — nei su Timsu, nei su pakili­
mo denio valgyklos virėju, nei su savo kajutės bendrakeleivėmis, ku­
rios abi kažkur dingo, it būtų išgaravusios. Ir tai viskas? Paskutiniai
ryšiai su namais štai taip tiesiog išnešiojami vėjo?
Kai pirmoji nuotaka pasiekė trapo apačią, ją pasitiko sveikini­
mo šūksniai ir fotoaparatų blykstės. Orkestras užgrojo „Su nešuliu
ant pečių“ .
— Taip nervinuosi, kad tuoj apsišlapinsiu, — spirgėjo mergina
šalia Margaretos.
— Kad tik jis būtų čia, kad tik jis būtų čia, — murmėjo kita į
nosinaitę.
— Kerė Vilson.
Dabar vardai sekė vienas paskui kitą kur kas greičiau.
— Muitinė patikrino jūsų daiktus...
Ką aš padariau, mąstė Margareta, žvelgdama į tą naują, nepa­
žįstamą šalį. Kur dingo Franse? Avisė? Ištisas savaites viskas tebuvo
tolima svajonė, šventasis gralis, kurio ji laikėsi it paskutinio šiaudo ir
įsivaizduodavo vis iš naujo. Dabar, kai kelionės tikslas pagaliau buvo
pasiektas, ji pasijuto netekusi pusiausvyros ir visai tam nepasirengusi.
Dar niekada gyvenime Margareta nesijautė tokia vieniša.
Tada pasigirdo jos vardas, — jį Margareta išgirdo tik po antro
karto.
— Margareta Obrajen... Ponia Obrajen?
— Nagi, bičiule, — paragino kaimynė, stumdama ją į prie­
kį. — Judinkis. Laikas lipti.
 *

Kapitonas kaip tik ketino lordui merui aprodyti tiltelį, kai prie
durų pasirodė karininkas.
— Jus nori pamatyti viena nuotaka, sere.
Meras — apvalus vyriškis, kurio aukštas pareigas rodanti gran­
dinė ant jo nuolaidžių pečių kabėjo it hamakas, — negalėjo susilai­
kyti visko nelietęs.
— Paskutiniai atsisveikinimai, a? — tarstelėjo jis.
— Kvieskite ją vidun.
Dar nespėjęs jos pamatyti, Haifildas žinojo, kas tokia ten buvo.
Ji stabtelėjo tarpduryje ir nuraudo, pamačiusi, kas pas kapitoną sve­
čiuojasi.
— Atsiprašau, — pasakė užsikirsdama. — Visai nenorėjau
jum s trukdyti.
Meras apžiūrinėjo prietaisus, o jo pirštai jau slinko jų link.
— Pavaduotojau, malonėkite kokią minutę prižiūrėti merą.
Nekreipdamas dėmesio į piktą Dobsono žvilgsnį, Haifildas nu­
ėjo prie durų. Ji vilkėjo melsva trumparankove palaidinuke ir chaki
spalvos kelnėmis. Plaukus buvo susisukusi į kuodą. Atrodė išvargusi
ir neapsakomai liūdna.
— Tik norėjau atsisveikinti ir pasiteirauti, ar nereikėtų dar ko
nors padaryti. Turiu galvoje, ar viskas gerai.
— Viskas gerai, — atsakė jis, dirstelėjęs į savo koją. — Turbūt
galiu sakyti, kad esate atleidžiama iš tarnybos, seserie Makenzi.
Ji žvilgtelėjo į prieplauką, kurioje šurmuliavo minia.
— O kaip jūs? — paklausė jis.
— Kaip nors susitvarkysiu, kapitone.
— Nė neabejoju.
Jis norėjo tai tyliai, paslaptingai moteriai pasakyti ką nors dau­
giau. Norėjo dar su ja pasikalbėti, daugiau išgirsti apie jos tarnybos
metus ir apie santuokos aplinkybes. Haifildas turėjo aukštas parei-
gas užimančių pažįstamų ir norėjo pasirūpinti, kad ji susirastų gerą
darbą, kad šios merginos sugebėjimai nenueitų perniek. Juk nebuvo
jokių garantijų, kad visos šitos merginos bus deramai įvertintos.
Bet savo vyrų akivaizdoje jis nieko negalėjo pasakyti. Nieko, kas
nebūtų buvę netinkamai suprasta.
Franse žingtelėjo arčiau ir jie vienas kitam paspaudė rankas. Ka­
pitonas jautė smalsius vyrų žvilgsnius.
— Ačiū jums... už viską, — tyliai pasakė jis.
— Man buvo malonu, sere. Džiaugiuosi, kad galėjau padėti.
— Jeigu kada nors... kaip nors galėčiau jums pagelbėti, man
būtų didelė garbė, jei leistumėte...
Mergina jam nusišypsojo ir liūdesys trumpam dingo iš jos akių.
O paskui tik papurtė galvą, taip leisdama suprasti, kad liūdesio prie­
žastis yra visai ne tai, apie ką jis kalba, ir išėjo.

Margareta stovėjo priešais savo vyrą, taip apstulbinta to nepa­

keičiamo fakto, kad jis buvo čia, jog jai trumpam atėmė žadą. Apsi­
rengęs civiliniais darbužiais Džo jai pasirodė labai gražus. Raudoni
plaukai, platūs it mentelės pirštų galiukai. O kaip jis spoksojo į jos
pilvą... Margareta nusibraukė plaukų sruogą ir pasigailėjo, kad ne­
pasistengė jų susitvarkyti. Norėjo ką nors pasakyti, bet nežinojo ką.
Džo taip į ją žvelgė ištisą amžinybę. Margaretą pribloškė tai, koks
svetimas šitas vyras jai atrodė čia, šioje nepažįstamoje vietovėje. Susi­
drovėjusi ji nuleido akis. Staiga ją visiškai suparalyžiavo panika ir kaž­
kokia keista gėda. Bet tada vyras žengė prie jos plačiai šypsodamasis.
— Po galais, moteriške, tu išsipūtusi kaip banginis.
Jis apsikabino, vis kartodamas jos vardą, ir taip stipriai ją su­
spaudė, kad kūdikis protestuodamas stipriai spyrė, priversdamas Džo
su nuostaba atšokti šalin.
— Ir ką tu apie tai pasakysi, mama? Ji sakė, kad jis spardosi kaip
arklys, ir nė kiek nemelavo. Kaip tau tai?
 Jis uždėjo ranką Margaretai ant pilvo, paskui paėmė jos ranką.
Tada pažvelgė jai į veidą.
— O, Mege, net neįsivaizduoji, kaip gera tave matyti.
Jis vėl ją apsikabino, o paskui nenoromis paleido. Margareta
ir toliau laikėsi įsitvėrusi vyro rankos, lyg šitoje naujoje šalyje jai tai
būtų buvęs vienintelis išsigelbėjimas. Tik tada ji pamatė su Džo at­
vykusią moterį, kuri stovėjo už poros žingsnių, lyg nebūtų norėjusi
jiems trukdyti, ant galvos užsirišusi skarelę, po krūtine spausdama
rankinuką. Margareta nejučiomis pabandė pasilyginti savo pernelyg
ankštą suknelę, jausdamasi baisiai sutrikusi, bet ta moteris plačiai
nusišypsojo ir žengė artyn.
— Margareta, mieloji, kaip malonu tave matyti. Tik pažiūrėk į
save — tu turbūt baisiai išvargusi.
Stojo trumpa pauzė, ir kol Margareta ieškojo tinkamų žodžių,
ponia Obrajen priėjusi priglaudė ją sau prie krūtinės.
— Tu tikra šaunuolė, — pasakė ji Margaretai į ausį. — N u­
keliauti tokį kelią... palikus savo šeimą... Tu tik nesijaudink. Dabar
tavim rūpinsimės mes. Girdi? Puikiai sutarsime: -
Margareta pajuto, kaip Džo motina patapšnojo jai per nugarą,
užuodė vos juntamą, tokį motinišką levandų, rožių vandens bei kepi­
nių kvapą, ir apsipylė ašaromis, nežinia, ką nustebindama labiau —
save ar Džo.

Jis jau buvo beketinąs atidaryti medicinos punkto duris, kai jį

nutvėrė jūrų pėstininkų kapitonas. Nikolas išsivadavo iš stiprios ran­
kos, kuri laikė jį už peties.
— Kur, po galais, buvote pradingęs, pėstininke?
Kapitonas buvo įniršęs.
— Aš buvau... Aš kai ko ieškojau, sere.
Nikolas apieškojo beveik visą laivą, likęs buvo tik pakilimo de­
nis.
 — Pažiūrėkit, kaip atrodot! Kas, po velnių, jums nutiko? Ar už­
miršot apie procedūrą A? Kad kaip ir visi kiti turėjote būti pakilimo
denyje? Kodėl jūsų vietoje rikiuotėje buvo sumauta skylė?
— As atsiprašau, sere...
— Atsiprašau? Atsiprašau? Ar bent įsivaizduojate, kas dėtųsi,
jeigu visi staiga nuspręstų tiesiog nepasirodyti? Tik pažiūrėkit į save!
Dvokiat kaip alaus darykla.
Lauke vėl pasigirdo tolimi sveikinimo šūksniai. Lauke. Jam rei­
kia kaip nors papulti ant denio. Ten galėtų kurios nors budėtojos
paklausti, ar Franse jau išlipo iš laivo. Galbūt kaip tik dabar ji ruošėsi
žengti į krantą.
— Esu priblokštas jūsų elgesio, Nikolai. Tik jau ne jūs...
— Apgailestauju, sere, bet turiu eiti.
Kapitonas net išsižiojo ir spoksojo į jį išpūtęs akis.
— Eiti? Jūs turite eiti?
— Svarbus reikalas, sere.
Tada jis nėrė pro šalį ir skubiai nubėgo, lydimas įniršio kupino
kapitono balso.

Avisė juos pamatė pirmoji, stovėdama už pabūklų bokštelio. Jos

skrybėlaitė buvo kruopščiai prisegta prie plaukų, kad nenupūstų vė­
jas. Avisė stebėjo apačioje stoviniuojančią grupelę. Jos motina buvo
užsidėjusi skrybėlę, papuoštą milžiniška žalsvai melsva plunksna.
Tarp nykių rudų ir pilkų tvido kostiumų ji atrodė labai pretenzingai.
Tėvas, kaip visada užsismaukęs skrybėlę ant kaktos, žvalgėsi aplinkui.
Avisė žinojo, ko jis ieško. Tėtis aiškiai svarstė, kaip toje laivyno uni­
formų jūroje surasti Ianą. Jai pačiai naujoji aplinka, už prieplaukos
atsiveriantis reginys visiškai nerūpėjo. Kodėl turėtų, kai aiškiai žino­
jo, kad vis tiek čia neliks?
— Redli. Ponia Avisė Redli.
Avisė giliai įkvėpė, pasilygino savo švarkelį ir neskubėdama
nulipo trapu — nugara tiesi it manekenės, smakras aukštai iškeltas,
stengdamasi nuslėpti, kaip nejaukiai jautėsi.
— Štai ji! Štai kur ji! — pasigirdo susijaudinęs motinos spygte-
lėjimas. — Avise, brangioji! Žiūrėk! Žiūrėk! Mes čia!
Kaip tik tuo metu trapo apačioje Avisė pamatė nuotaką, kurią
atpažino iš siuvimo pamokų ir kurią kaip tik į glėbį stvėrė ją pasitikęs
kareivis. Mergina numetė šalin savo rankinuką ir skrybėlaitę, kurią
laikė kairėje rankoje. Kurį laiką jiedu taip ir liko susikabinę —- ji
glostė jam plaukus, jis veidu spaudėsi prie josios, o retkarčiais su­
siliesdavo nosimis ir murmėjo vienas kito vardus. Negalėdama pro
juos praeiti, Avisė liko stovėti įkalinta ant trapo, stengdamasi nežiū­
rėti, kaip aistringai iš naujo susitiko ši pora.
— Avise!
Tiesiai už tos poros šokčiojo jos motinos galva, lyg koks spalvo­
tas kamštis vandenyje.
— Ji čia, Vilfai! Tik pažiūrėk į mūsų mergaitę!
Pagaliau supratęs, kad trukdo išlipti kitoms nuotakoms, karei­
vis išsiblaškęs atsiprašė ir nusitempė savo merginą šalin. Pati žinot,
kaip būna, nusišypsojo jis. O , taip, atsakė Avisė. Puikiai žinau.
Jos motina užbėgo trapu jos pasitikti, apsipylusi laimės ašaromis.
— O, brangioji, kaip gera tave matyti! Ir kaip tau tai patinka?
Argi ne maloni staigmena?
Tada prisiartino tėvas ir ją apsikabino.
— Tavo motina nenustojo manęs graužusi nuo pat tavo išvyki­
mo. Negalėjo pakelti minties, kad nesusitaikiusios gyvensit skirtin­
guose pasaulio kraštuose. Kaip tau toks pasišventimas, a, princese?
Jų veidai švietė meile ir pasididžiavimu. Avisę apėmė siaubas
supratus, kad dar truputis, ir ji apsiverks.
Tada priėjo Diana. Ji vilkėjo nauju vyšnių spalvos kostiumėliu.
— Tai kuri iš jų prostitutė? M am a vos neapalpo, kai gavo po­
nios Karter laišką.
— O tai kur Ianas? — pasidomėjo jos motina, žvalgydamasi į
vyriškius jūrų laivyno uniformomis. — Kaip manai, ar jis atsivežė
savo šeimą?
— T ik žiūrėk, kad nebūtum pametusi mano batų, — sušnypštė
Diana. — Neužmiršk man jų grąžinti, iki vėl pradingsi.
— Jo čia nebus, — atsakė Avisė.
— Tai negi jis ir vėl išsiųstas? Aš maniau, vyrams bus leista jus
pasitikti!
Jos motina pasipiktinusi prispaudė pirštinėtą ranką sau prie veido.
— Visa laimė, Vilfai, kad mes atvykom. Ar ne?
— O tai ar jo šeima atvyks tavęs pasitikti? Taip iš jų nieko ir
negirdėjom. — Tėvas paėmė ją už rankos. — Aš jiems atvežiau radijo
aparatą. Aukščiausios klasės.
Avisė sustojo ir kaip galėdama ramiau pranešė:
— Jis neatvyks, tėte. Niekada. Tiesiog... planai pasikeitė.
Trumpam stojo tyla. Tėvas įsistebeilijo į ją. Avisei pasirodė, kad
jos sesuo patenkinta prunkštelėjo.
— Ką turi galvoje? Negi nori man pasakyti, kad išleidau šimtus
svarų lėktuvo bilietams, o čia nebus jokio prakeikto pokylio? Ar bent
įsivaizduoji, kiek kainavo ši kelionė...
— Vilfai! — pertarė jį motina. — Avise, mieloji...
— Neketinu apie tai kalbėtis čia, prieplaukoje, kur pilna žmonių.
Jos tėvai susižvalgė. Diana nė nemėgino slėpti pasitenkinimo
dėl tokio netikėto įvykių posūkio. Atrodė, kad Avisės asmeninė ka­
tastrofa jai padarė neišpasakytą įspūdį.
Jiems taip stoviniuojant prieplaukoje, aplink šurmuliuojant mi­
niai, iš tolimo garsiakalbio pasigirdo raginimas tiems, kas pasigedo
vaiko, ateiti į uosto viršininko biurą. Ji vilkėjo raudoną paltuką ir
sakė, kad jos vardas Molė. Daugiau jokios informacijos.
Avisė užsižiūrėjo į laivą. Trapu žemyn nerūpestingai bėgo aukš­
takulniais avinti nuotaka. Kai pasiekė trapo apačią, mergina metėsi į
glėbį karininkui, kuris pastvėrė ją ir kelis kartus apsuko. Iš jo unifor­
mos Avisė suprato, kad ten buvo karininkas. Apie uniformas ji šį tą
išmanė. Tik nieko daugiau nebesakykit, mintyse įsakė ji saviškiams,
kramtydama sau lūpą. Nė žodžio. Arba aš čia ir dabar pradėsiu kauk­
ti taip, kad visas Plimutas išgirs.
M otina pasitaisė skrybėlaitę, kailinius ir leido Avisei įsikabinti
jai į parankę. Matyt, kažką supratusi, kažką įžvelgusi dukters veide,
moteris vengė žiūrėti tiesiai į ją. Kai mama prakalbo, jos balsas skam­
bėjo ne visai tvirtai:
— Ką gi, mieloji, pasikalbėsime viešbutyje, kai būsi tam pasi­
rengusi.
Eidama dar pridūrė:
— Viešbutis labai geras. Erdvūs kambariai. Prie miegamųjų tu­
rim savo poilsio kambarį, o vaizdas pro langus atsiveria į Kornvolą...

Franse lėtai žengė trapu, dešinėje rankoje nešdamasi lagaminą,

kita prisilaikydama turėklo. Šitoje vienas kitą sveikinančių, besiglė-
besčiuojančių žmonių minioje ji jautėsi nematoma. Atsidūrusi arčiau
prieplaukos ji atpažino veidus, kuriuos kone kasdien matė pastarąsias
šešias savaites, pražydusius šypsenomis, apsipylusius jausmingomis
ašaromis, aistringai prisispaudusius prie savo vyrų. Ir akimirką leido
sau įsivaizduoti, kaip jaustųsi, jeigu būtų viena iš tų merginų, kurių
trapo apačioje laukė šiltas glėbys, kurias pasitikdavo net ne dvi, o
daugiau rankų.
Ji ėjo toliau. Naujo gyvenimo pradžia, turėjo priminti pati sau.
Juk to ir norėjau. Pradedu naują gyvenimą.
— Franse!
Atsisukusi ji pamatė Margaretą, kuri it pašėlusi mojo jai. Bičiu­
lės suknelė buvo pakilusi virš putlių kelių. Šalia stovėjo Džo, apsika­
binęs ją per pečius. Už rankos ją laikė vyresnio amžiaus moteris. Toji
buvo malonaus veido kaip ir pati Margareta, kurios ašarotą veidą
dabar buvo nušvietusi šypsena.
Franse priėjo prie draugės. Sausumoje jos žingsnis buvo stebėti-
nai netvirtas ir buvo sunku eiti nesvyruojant. Jos abi metė savo krep­
šius ir apsikabino.
— Juk neketinai išvykti negavusi mano adreso?
Franse papurtė galvą, šnairuodama j tuos du pasididžiavimo
kupinus žmones, kurie pasitiko Margaretą kaip savą. Laive jiedvi su
Margareta buvo lygios, tačiau dabar, supama tos šeimų jūros, Franse
jautėsi sumenkusi.
Margareta paėmė rašiklį iš savo vyro, o iš anytos — popieriaus
skiautelę. Ji jau buvo beketinanti rašyti, kai staiga sudvejojo ir nusi­
juokusi paklausė:
— Tai koks tas adresas?
Džo irgi nusijuokė, tada kažką užrašė ant popieriaus lapelio ir
Margareta padavė jį Fransei.
— Kai tik įsikursi, parašyk man, girdi? Č ia mano gera draugė
Franse, — paaiškino ji kitiems dviem. — Ji manim rūpinosi. Ji slaugė.
— Malonu su jumis susipažinti, Franse, — tarė Džo, atkišda­
mas jai didelę plaštaką. — Būtinai mus aplankykite. Visada būsite
laukiama.
Spausdama ranką Franse bandė grąžinti jam bent kiek tos šilu­
mos, kurią jai parodė vyrukas. Džo motina linktelėjo galva ir nusi­
šypsojo, paskui žvilgtelėjo į savo laikrodėlį.
— Traukinys, Džozefai, — tyliai priminė ji.
Franse suprato, kad laikas eiti.
— Laikykis, — pasakė Margareta, spausdama jai ranką.
— Nekantrauju išgirsti, kaip viskas praeis, — atsiliepė Franse,
galva rodydama į Margaretos pilvą.
— Man viskas bus gerai, — patikino Margareta.
Franse stebėjo, kaip jie pasiekė prieplaukos vartus, tebeplepėda-
mi, susikibę už rankų, kol ją vėl apsupo žmonės ir galiausiai pametė
juos iš akių.
Ji giliai įkvėpė, jausdama, kaip krūtinę užgulė sunkus akmuo.
Viskas bus gerai, bandė įtikinti ji save. Naujo gyvenimo pradžia.
 Ji dar kartą atsigręžė į laivą. Ten tebevaikštinėjo vyrai, tebemo­
javo moterys. Bet Franse nieko nematė. Aš dar nepasirengusi, pagal­
vojo ji. Nenoriu niekur eiti. Ir taip ji stovėjo, stumdoma minios, o
skruostais jai ritosi ašaros.

Nikolas prasispraudė į eilės priekį, ir kelios laukiančios moterys

garsiai užprotestavo.
— Franse Makenzi! — šūktelėjo jis pareigūnei. — Kur ji?
Moteriškė bemat pasišiaušė:
— Iš kur man žinoti? Mano darbas — pažymėti iš laivo išlipan­
čias moteris.
Jis įsitvėrė į ją, o balsas net užkimo iš susijaudinimo.
— Kur ji?
Jiedu kurį laiką dėbsojo vienas į kitą. Galiausiai budėtoja nusi­
leido ir pradėjo rašikliu vesti per sąrašo puslapius.
— Sakot, Makenzi. Makenzi B. Makenzi F. Tai ji?
Nikolas stvėrė iš jos rankų sąrašą.
— Jos nebėra, — pasakė ji, mėgindama atsiimti sąrašą. — Ji jau
išlipo. O dabar gal malonėsite leisti man dirbti savo darbą?
Nikolas nubėgo prie denio krašto ir persisvėrė per turėklus,
mėgindamas įžiūrėti ją minioje, ieškodamas jos lieknos, bet tvirtos
figūros, blyškiai raudonų plaukų. Bet matė tik tūkstančius žmonių,
besigrumdančių, m ojuojančių, čia pranykstančių, čia vėl atsiran­
dančių.
Jam užėmė kvapą ir netekęs vilties pradėjo šaukti:
— Franse! Franse! — nors jau buvo bepradedąs suprasti, kad
pralaimėjo, kad ją prarado.
Nuo jaudulio prikimusio jo balso aidas akimirką pakibo virš
minios, o paskui jį pagavo vėjas ir nubloškė atgal į jūrą.

*
 Kapitonas Haifildas buvo vienas iš paskutinių laivą palikusių
vyrų. Apsuptas savo komandos jis ištvėrė atsisveikinimo ceremoniją,
bet užlipęs ant trapo sustojo, lyg būtų visiškai nenorėjęs keliauti iš
laivo. Supratę, kad jis niekur neskuba, aukštesnio rango karininkai
vora pasuko pro jį, linkėdami kapitonui sėkmės. Dobsono atsisvei­
kinimas buvo toks trumpas, koks tik galėjo būti. Jis demonstratyviai
kalbėjo apie savo kitą paskyrimą. Daksberis iš uosto išėjo už parankės
susikabinęs su viena iš nuotakų. Renikas, kuris liko ilgiau už visus ki­
tus, vengė žiūrėti jam į akis, bet stipriai paspaudė ranką ir virpančiu
balsu palinkėjo sėkmės.
Kapitonas uždėjo ranką jam ant peties, o paskui kažką įspraudė
jam į delną.
Po to trapo viršuje Haifildas liko visiškai vienas.
Tie keli žmonės, stebėję Haifildą nuo prieplaukos, kuriems jis
bent šiek tiek rūpėjo, nors visų jų laukė savi reikalai, vėliau sakė,
kad buvo keista matyti kapitoną visiškai vieną, kai aplinkui būriavosi
tokia didelė minia. Ir, kad ir kaip keistai nuskambėtų, jiems dar ne­
buvo tekę matyti tokio sutrikusio suaugusio žmogaus.
 26

Tai buvo paskutinis kartasy kai aš ją mačiau. Aplinkui būriavosi

daugybė žmonių. Visi rėkavo ir brovėsi per minią, tad per juos nieko
nesimatė. Pakėliau akis, kažkas tempė mane už rankos, o paskui tiesiai
priešais mane vyras ir moteris puolė vienas kitam į glėbį ir vis bučiavo­
si, bučiavosi ir nemanau, kad išgirdo, kai paprašiau pasitraukti. Nieko
nesimatė. Visiškai nieko.
Turbūt tada ir supratau, kad viskas prarasta. Viskas. Būčiau galė­
jęs ten stovėti kiaurą dieną ir kiaurą naktį, praleisti ten ištisą amžinybę,
bet kartais tiesiog tenka viską užmiršti, nes gyvenimas nestovi vietoje.
Aš taip ir padariau.
Tada ją ir mačiau paskutinį kartą.
TREČIA DALIS
 Labai liūdna, kad teko išsiskirti su daugybe nuostabių
bičiulių, apie kuriuos taip nieko daugiau ir nebegirdė­
jau... per karą, neįtikėtinos bičiulystės laikais, sutikda­
vome daugybę nuostabių žmonių. Dauguma, kurie dar
prisimena tas dienas, prisipažįsta padarę tą pačią klaidą
— nesugebėję išsaugoti ryšių.
L. Tromanas. „Vynas, moterys ir karas“

2002

Stiuardesė ėjo tarpueiliu, tikrindama, ar visi keleiviai buvo

pasirengę nusileidimui ir užsisegę saugos diržu. Jos veidą puošė ne­
priekaištingai mandagi šypsena. Ji nepastebėjo pagyvenusios moters,
kuri vis šluostėsi akis. Šalia sėdinti jos anūkė užsegė senolės diržą. Į
priešais buvusios sėdynės kišenę ji įkišo lėktuvo žurnalą.
— Tokios liūdnos istorijos man dar neteko girdėti.
Senoji moteris papurtė galvą.
— Ir ji ne pati liūdniausia, mieloji. Palyginti su kitomis.
— Dabar man aiškiau, kodėl taip sureagavai, pamačiusi tą laivą.
Kai pagalvoji, kokia tikimybė, kad taip galėtų atsitikti, kai praėjo
šitiek metų?
Moteris vos pastebimai gūžtelėjo pečiais.
— Turbūt ne itin didelė. Kita vertus, manęs tai pernelyg ne­
stebina. Daugelis karinio jūrų laivyno laivų perdirbami, kai jie yra
nurašomi.
 Ji po truputį vėl atgavo sau būdingą šaltakraujiškumą. Dženi­
ferė puikiai matė, kaip jis sugrįžo, it koks perregimas kiautas, kuris
darėsi vis tvirtesnis sulig kiekviena mylia, jas skyrusią nuo Indijos.
Moteris kelis kartus net subarė Dženiferę — už tai, kad ne ten pa­
dėjo jos pasą, kam dar nesulaukusi pietų gėrė alų. Dženiferę tai pra­
linksmino ir padrąsino. Nes iki to momento, kai atėjo laikas sėsti į
lėktuvą, jos močiutė ištisas šešiolika valandų faktiškai nekalbėjo. Ji
atrodė kažkokia sumenkusi, dar trapesnė, nepaisant prabangaus vieš­
bučio siūlomų patogumų ir pirmos klasės laukiamojo, kuriame oro
uosto darbuotojai jom s leido laukti lėktuvo. Laikydama jos ranką,
liesdama pergamentą primenančią odą, Dženiferė pajuto užplūstantį
dar didesnį kaltės jausmą. Neturėjai jo s čia temptis. Ji tam per sena.
Atsitempei močiutę į kitą pasaulio kraštą, o paskui palikai laukti įkai­
tusioje mašinoje kaip kokį šunytį.
Sandžėjus pakuždomis jai pasiūlė pakviesti gydytoją. Tačiau jos
močiutė bemat atsikirto, lyg jis būtų pasiūlęs kažką nepadoraus.
O paskui, netrukus po to, kai pakilo lėktuvas, močiutė pradėjo
pasakoti.
Dženiferė nekreipė dėmesio į stiuardesę, kuri siūlė jom s gėrimų
ir riešutų. Močiutė atsisėdo tiesiau ir lyg niekur nieko prakalbo, tarsi
pastarųjų valandų jos nebūtų praleidusios slegiančioje tyloje.
— Supranti, pradžioje man atrodė, kad tai tik paprasčiausia ke­
lionė ir nieko daugiau, — prisipažino ji staiga. — Būdas iš taško A
patekti į tašką B. Peršokti per jūrą.
Dženiferė pasimuistė, neišmanydama, ką atsakyti. Ji nė nežino­
jo, ar išvis turėjo ką nors atsakyti. N et šovė mintis, kad galbūt reikėtų
paskambinti tėvams. Jie, aišku, viskuo kaltins ją. Jie nenorėjo, kad
močiutė išvyktų. Bet Dženiferė užsispyrė, kad močiutė vyktų kartu.
Norėjo parodyti močiutei pasaulį. Praplėsti jos akiratį. Parodyti, kaip
viskas pasikeitė.
Močiutės balsas pritilo. Ji kalbėjo nusisukusi į langą, lyg būtų
pasakojusi dangui.
 — O tada pagavau save jaučianti tai, ko niekada nesitikėjau
pajusianti. Ir visiškai neapsaugota nuo visų tų žmonių, žinodama,
kad tik laiko klausimas...
Ji žvelgė pro langą į dangišką peizažą, nelygų nejudančių baltų
debesų kilimą.
— Laiko klausimas?
— Kol visi sužinos.
— Apie ką?
Stojo tyla.
— Apie ką, močiute?
Močiutė pažvelgė į Dženiferę taip, lyg būtų nesitikėjusi jos čia
pamatyti. Paskui susiraukė ir kilstelėjo rankas nuo porankių, tarsi
būtų mėginusi save įtikinti, kad ji gali tai padaryti. Kai prakalbo, jos
balse nebuvo girdėti jokių emocijų. Tokiu tonu ryte kalbasi žmonės,
kuriems norisi tik vieno — kavos.
— Gal būtum tokia maloni ir paprašytum vandens, Dženiferė,
mieloji? Aš labai ištroškusi.
Dženiferė akimirką luktelėjo, tada atsistojo, susirado paslaugią
stiuardesę, kuri jai davė mineralinio vandens buteliuką. Įpylė jo į sti­
klinę, ir močiutė bemat viską išgėrė. Jos plaukai buvo susivėlę ir stry-
rojo ant galvos it pienės pūkai. Jos trapumas Dženiferę sugraudino.
— Tai apie ką jie sužinojo?
Jokios reakcijos.
— Gali man apie tai papasakoti, močiute, — sušnibždėjo Dže­
niferė, palinkusi prie senosios. — Kas ten buvo, kad tave šitaip liūdi­
na? Pasipasakok. Nemanau, kad gali mane kuo nors nustebinti.
Senoji nusišypsojo. Tada ji taip pažvelgė į savo anūkę, kad šiai
pasidarė nejauku.
— Tu ir tavo šiuolaikiškos pažiūros, Džene. Tavo romaniukas
su Sandžėjumi ir visi tie paistalai apie būtinybę išsikrauti... Žinai,
man pasidarė įdomu, kiek šiuolaikiškos iš tikrųjų yra tavo pažiūros.
Dženiferė nežinojo, ką į tai atsakyti. Močiutės balso tonas buvo
beveik agresyvus. Jos pažiūrėjo filmą ir užmigo.
 *

Kai Dženiferė pagaliau atsibudo, močiutė papasakojo jai istoriją

apie jūrų pėstininką.

Jis laukė jų atvykimo salėje, kaip jos ir tikėjosi. Net ir žmonių

minioje jį bemat atpažino: tiesi laikysena, nepriekaištingai išlygintas
kostiumas. Nepaisant jo amžiaus ir prasto regėjimo, jis jas pamatė
dar prieš abiem moterims pamačius jį ir bemat pakėlė ranką sveikin­
damasis.
Dženiferė šiek tiek atsiliko, pastebėjusi, kaip jos močiutė pa­
spartino žingsnį, metė ant grindų lagaminus ir apsikabino vyrą. Taip
apsikabinę jiedu stovėjo kurį laiką. Jos senelis tvirtai laikė savo žmo­
ną glėbyje, lyg būtų bijojęs, kad ši vėl kur nors pradings.
— Pasiilgau tavęs, — sumurmėjo jai į ausį. — O , brangioji,
kaip aš tavęs pasiilgau. . ___
Jo balso tonas buvo toks, kad Dženiferė pasijuto tarsi būtų čia
pašalinė, ir mindžikuodama apsidairė, spėliodama, ar, be jos, tai dar
kas nors bus pastebėjęs. Tokia aštuoniasdešimtmečių poros aistra
kėlė šiokį tokį nerimą.
— Kitą kartą keliausi su manimi, — pareiškė močiutė.
— Tu žinai, kad aš nemėgstu tolimų kelionių, — pasakė jis. —
M an gerai ir namuose.
— Tada aš liksiu su tavim, — nusprendė ji.
Automobilyje, kai jų bagažas jau buvo sukrautas į bagažinę,
močiutė kažkaip atgijo, ir Dženiferė pradėjo pasakoti seneliui laivo
istoriją. Bet vos tik ji pasiekė tą vietą, kai jos sužinojo laivo pavadini­
mą, jis išjungė automobilio variklį. Dženiferei mėginant nupasakoti,
kokia priblokšta buvo močiutė — bet taip, kad pati nepasirodytų
prastai, — pamatė jį labai susidomėjus. Anūkė nutilo, o jis atsisuko
į savo žmoną.
 — Tas pats laivas? — paklausė jis. — Ten tikrai buvo „Vikto-
rija ?
Senoji linktelėjo galva.
— Tikrai nemaniau, kad dar kada nors jį pamatysiu, — prisi­
pažino ji. — Tai buvo... Galiu pasakyti, kad mane tai gana stipriai
sukrėtė.
Senelis nenuleido akių nuo savo žmonos veido.
— O , Franse, —- pratarė jis. — Kai pagalvoju, kad galėjome
taip vienas kito ir nerasti...
— Pala, pala, — įsiterpė Dženiferė. — Nori pasakyti, kad tu ir
buvai tas jūrų pėstininkas?
Jos seneliai susižvalgė.
— Tu? — Dženiferė atsigręžė į močiutę. — Senelis? Bet tu nie­
kada nieko nepasakojai! Niekada nesakei, kad senelis buvo jūrų pės­
tininkas.
Franse Nikol nusišypsojo:
— Tu niekada neklausei.

Paskui, jiems bandant išvažiuoti iš Hitrou oro uosto, jis Dženi­

ferei papasakojo, kad per tą laiką, kol apieškojo laivą ir išsiaiškino,
kad Fransės jame nebebuvo, jis nubėgo turbūt pusantros mylios. Ir
visą tą laiką nesiliovė jos šaukęs: Franse! Franse! Franse! Tą patį darė
ir išlipęs iš laivo, braudamasis per prieplaukoje susirinkusių žmonių
minią, vis sukdamas ratus, stumdydamas žmones sau iš kelio. Jo uni­
forma buvo visiškai susiglamžiusi, nešvari, veidas sruvo prakaitu. Bet
visi aplinkui buvo tokie susijaudinę, kad į jį niekas nė dėmesio ne­
kreipė.
Nikolas tol šaukė, kol užkimo. Tol bėgo, kol jam visiškai užė­
mė kvapą. O paskui, visiškai netekęs vilties, sunkiai kvėpuodamas,
rankomis atsirėmęs į kelius, šiek tiek praretėjus miniai, jis visiškai
atsitiktinai pamatė jos aukštą, liauną siluetą. Franse stovėjo su savo
ryšuliu ir lagaminu, nugarą atsukusi jūrai, ir žvelgė į savo naująją
tėvynę.

— O kas nutiko kitoms merginoms?

Franse pasilygino sijoną.
— Margareta su Džo, mirus jo motinai, grįžo į Australiją. Jie
turi keturis vaikus. Vis parašo man per Kalėdas.
— Tai nė vienas iš jų dėl to nesigailėjo?
Franse papurtė galvą.
— Atrodo, kad jie labai laimingi. Aišku, Džene, nesuprask ma­
nęs klaidingai. Nėra namų be dūmų. Bet man visada atrodė, kad Džo
Margaretai yra labai geras vyras.
— O Avisė? — pasidomėjo Dženiferė, negalėdama atsistebėti
tokiu keistu vardu.
— Tai kad ir nežinau.
Pradėjo lyti ir Franse stebėjo stiklu riedančius lietaus lašus.
— Ji parašė man tik kartą. Pranešė, kad grįžo į Australiją, ir
padėkojo man už viską, ką padariau. Gana formalus laiškas, bet iš jos
nieko daugiau ir nesitikėjau.
— Įdomu, kaip viskas baigėsi Ianui, — svarstė Dženiferė. —
Lažinuosi, kad galų gale vis tiek išsiskyrė su savo žmona.
— Visai ne. Kartą mums teko jį sutikti, — močiutė niūktelėjo
seneliui alkūne. — Maždaug prieš dvidešimt metų kažkokiame va­
karėlyje. Mus jiems pristatė, ir tada aš prisiminiau, kur man girdėtas
jo vardas.
Dženiferė susidomėjusi palinko prie jos.
— Tu jam ką nors sakei?
— Ne visai. Bet kai kalbėjomės, pasakiau, kokiu laivu atplau­
kiau, ir labai reikšmingai į jį pasižiūrėjau. Pagalvojau, tegul žinosi.
Tas vyras baisiai išbalo.
— Prisimenu, kad gana anksti išėjo namo, — įsiterpė senelis.
 — Tikrai, aš irgi prisimenu.
Jie abu patenkinti šypsojosi.
Dženiferė atsilošė automobilio sėdynėje ir pagalvojo, kad mielai
užsirūkytų. Iš užpakalinės kišenės ji išsitraukė telefoną, tikėdamasi
ten rasti Džėjaus žinutę, bet žinučių nebuvo. Parašys jam pati, kai
grįš namo. Jis turėjo grįžti po dviejų savaičių, ir Dženiferė ketino
toliau su juo susitikinėti, bet nenorėjo, kad vyrukas ko nors prisigal­
votų. Džėjus buvo linkęs per daug klijuotis.
— Vis tiek niekaip nesuprantu, kodėl jūs nesusimetėt dar laive,
jeigu jau vienas kitam taip patikot, — pasakė ji, kišdamasi telefoną
į kišenę.
Dženiferę šiek tiek suerzino tai, kaip seneliai susižvalgė, lyg tai,
kas juodu siejo, jai buvo visiškai nesuprantama.
Tada ji prakalbo labiau užtikrintu tonu:
— M an paprasčiausiai atrodo, kad jūsų kartos žmonės pernelyg
viską komplikuodavo.
Jie nieko neatsakė. Paskui ji pamatė, kaip senelis paėmė močiu­
tę už rankos ir ją spustelėjo.
— Gal ir taip, — atsiliepė jis.

Kai jis papasakojo Fransei visą teisybę apie savo santuoką, apie
tai, ką tai jiedviem reiškė, ji ilgai tylėjo. Atsisėdo ant žolės neįskai­
tomu veidu, lyg nebūtų galėjusi patikėti tuo, ką vos prieš akimirką
išgirdo.
— Franse, — tarė jis, sėsdamasis šalia jos ant žolės. — Prisi­
meni, ką man sakei tą naktį, kai jie už borto išmetė lėktuvus? Viskas
baigta, Franse. Reikia gyventi toliau.
Ji lėtai atsisuko ir atrodė kažkokia išsigandusi, lyg nebūtų galė­
jusi sau leisti patikėti jo žodžiais.
— Ir tai nuostabu, Franse. Mes ne tik galime tai padaryti. Mes
turime tam teisę.
 Nepaisant jo tvirto apsisprendimo, Nikolo balse pasigirdo pa­
nikos gaidelės, lyg būtų išsigandęs, kad Franse kažkodėl atsisakys tos
laimės galimybės, priskyrusi šią prie dalykų, už kuriuos jai reikia iš­
pirkti kaltę.
— Mes turime tokią teisę, girdi mane? Mes abu.
Franse nejudėdama žvelgė žemyn, ir jis pagalvojo, kad ji vis dar
nuo jo atsitvėrusi. Nepasiekiama. O paskui pastebėjo, kad ji žagsi,
lyg krūtinę būtų plėšę audringi, sunkiai valdomi jausmai.
Jai iš krūtinės išsiveržė kažkoks vos girdimas garsas, ir Nikolas
pamatė, kad ji kartu ir šypsosi, ir verkia, o jos ranka per žemę nuslin­
ko prie jo rankos.
Jie ir patys nežinojo, kiek laiko taip sėdėjo, susikibę rankomis,
spausdamiesi prie šiurkščios žolės. Pro šalį į namus keliavo besikal­
bančios šeimos. Jie nužvelgdavo praeivius be jokio smalsumo, lyg ir
taip viskas būtų buvę aišku — jūrų pėstininkas ir jo mylimoji, vėl
susitikę po atskirai praleistos amžinybės.
— Tu esi Nikolas, — tarė ji, pirštų galiukais liesdama nespėju­
sias sugyti žaizdas ant vyro veido. — Kapitonas man pasakė. Nikolas.
Tavo vardas Nikolas.
Jam patiko, kaip ji tarė jo vardą. Jos lūpose tai skambėjo it bran­
genybė.
— Ne, — atsakė jis užtikrintai, o balsas nuskambėjo keistai,
buvo nepažįstamas jam pačiam, nes jau ne vienerius metus jo taip
niekas nevadino. — Mano vardas yra Henris.