B. A.

PARIS
GRĄŽINK MANE

romanas

Iš anglų kalbos vertė Laima Pacevičienė

<
„-£ETUVOS
RAŠYTOJŲ
SAIUNGOS
LEICY+HLA
Versta iš:
Bring Me Back, HO,, an imprint of
B. A. Paris,
HarperCollins Publishers, London, 2018
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose
arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar
kito šio kūrinio autorių teisių subjekto
leidimo
ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-480-104-4

Copyright O B. A. Paris 2018

O Laima Pacevičienė, vertimas
G Dovydas Čiuplys, dizainas, 2019
į lietuvių kalbą, 2019

€ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Kristinai, geriausiai seseriai pasaulyje
 PRIEŠ DVYLIKA METŲ

Interviu: Finas MakkKvaidas

Data: 2006-03-15
Laikas: 03.45
Vieta: Fončesas

Paslidinėję Meževe, važiavome namo. Pakeliui nutariau

sustoti Paryžiuje — tai turėjo būti staigmena Leilai, kuri
niekuomet anksčiau nebuvo ten lankiusis. Papietavome
restorane prie Dievo Motinos katedros, pasivaikščiojome
Senos krantine. Galėjome likti nakvoti — dabar norėčiau,
kad būtume taip ir padarę, bet abu nekantravome grįžti
namo į Sent Merisą Devone.
Kai palikome Paryžių, buvo maždaug vidurnaktis. Po
pusantros valandos kelionės panorau į tualetą, tad
išvažiavau
iš greitkelio į poilsio aikštelę šalia Fončeso.
Degalinės ten nebuvo, negalėjai nusipirkti nei degalų, nei
ko nors kito, bet žinojau, kad aikštelėje yra tualetai, nes, kai
keletą kartų anksčiau važiavau į Meževą slidinėti, buvau joje
sustojęs. Visur aplinkui buvo tuščia, tik tiesiai priešais
tualetą stovėjo tas automobilis, apie kurį pasakojau. Manau,
kad kitoje pusėje, sunkvežimių aikštelėje, stovėjo keli
 sunkvežimiai, turbūt mažiausiai bent du — vieną mačiau
nuvažiuojantį, o su kito vairuotoju kalbėjomės vėliau.
Automobilyje mėtėsi tuščias vandens butelis, be to,
važiuodami iš Meževo užkandžiavome, tad pro tualetus
nuvažiavau iki pat aikštelės pabaigos, kur stovėjo šiukšlių
konteineriai, - norėjau išmesti pakuotes. Man... man tiesiog
reikėjo pasistatyti automobilį šalia tualeto ir nueiti
pėsčiomis iki konteinerių. Jei būčiau taip padaręs, būčiau
buvęs arčiau. Aš turėjau būti arčiau.

į
Leila miegojo - ji užmigo vos tik pasukome greitkelį, tad
nenorėdamas jos pažadinti tiesiog sėdėjau, kad šiek tiek
pailsėčiau. Ji pabudo, kai ėmiau rinkti šiukšles, ketindamas
jas išmesti. Sakė nenorinti čia eiti į tualetą, verčiau jau
palauksianti, kol sustosime degalinėje. Lipdamas iš
automobilio pasakiau, kad užsirakintų dureles, nes
nenorėjau tamsoje palikti jos vienos. Suprantate, ji tikrai
bijo tamsos.
Eidamas tualeto link, prasilenkiau su vyru, kuris ką tik iš ten
išėjo, ir po minutės ar kelių išgirdau nuvažiuojantį
automobilį. Tas vyras buvo žemesnis už mane, gal kokio
metro aštuoniasdešimties. Rodos, jis buvo tamsiaplaukis ir
tikrai barzdotas. Tualete neužtrukau, man ten nepatiko,
nervinausi, atrodė, lyg mane kas stebi. Gal taip jaučiausi dėl
to, kad vienos iš pertvarų durys buvo uždarytos. Grįždamas
prie automobilio išgirdau, kaip iš stovėjimo aikštelės
išvažiavo sunkvežimis, ir žiūrėjau, kaip jis nuožulniu kelių
pasuko į greitkelį. Sunkvežimis važiavo greitai, lyg kur
skubėtų, bet nuoširdžiai sakau, kad tada nieko apie tai
 nepagalvojau. Tolumoje mačiau mūsų automobilį, jis
vienintelis ten stovėjo, nes tas kitas, kuris buvo pastatytas
priešais tualetą, jau buvo nuvažiavęs. Tik priėjęs prie
automobilio suvokiau, kad Leilos viduje nėra, ir pamaniau,
kad gal ji vis dėlto užsimanė nueiti į tualetą. Prisimenu, kad
atsisukęs žiūrėjau, tikėdamasis pamatyti ją, atskubančią
paskui mane, — žinojau, kad ji kaip ir aš baiminosi šios
vietos, bet Leilos čia nebuvo, tad įlipau į automobilį ir
laukiau. Mane jau ėmė nervinti tamsa, tad užvedžiau variklį
1r pavažiavęs sustojau priešais tualetų eilę, kur bent
jau degė
silpna švieselė, — Leilai nereikės grįžti tamsoje. Po poros
minučių pradėjau nerimauti. Man buvo keista, kad ji lig šiol
nepasirodė, todėl išlipau iš automobilio ir nuėjau į moterų
tualetų pusę jos paieškoti. Ten buvo trys kabinos, dvi
tuščios, tačiau trečiosios durys buvo uždarytos, taigi
pamaniau, kad ji - tenai. Šūktelėjau ją, bet Leila neatsiliepė,
1r aš ranka stumtelėjau duris. Jos lengvai atsidarė. Vos

pamatęs, kad Leilos kabinoje nėra, išlėkiau laukan ir

pradėjau ją šaukti, manydamas, kad gal tada, kai išlipau 1š
automobilio, ji nusprendė pasivaikščioti, pamiklinti kojas ar
įkvėpti gryno oro. Bet net taip galvodamas supratau, kad ji
niekada toliau nenuklystų, ypač naktį, kai aplinkui jau buvo

į
tamsu nors akį durk, nes Leila, kaip minėjau, bijojo
tamsos. Užbėgau už tualetų, bet Leilos niekur neradau, tad
pačiupau iš bagažinės žibintą ir puoliau ieškoti toliau,
šaukdamas ją vardu apėjau visą poilsio aikštelę. Aikštelėje
stovėjo dar vienas sunkvežimis, tad priėjau prie jo 1r
šūktelėjau, tikėdamasis rasti, kas man padėtų ieškoti Leilos.
 Tačiau vairuotojo kabina buvo tuščia, ir, kai pabeldžiau į
dureles, niekas neatsiliepė, todėl pamaniau, kad vairuotojas
miega sunkvežimio gale. Pasibeldžiau 1r į galines duris, bet
niekas jų neatvėrė. Išsiėmęs telefoną, pastebėjau, kad nėra
signalo, ir nebežinojau, ką daryti. Neketinau išvažiuoti. Gal
Leila kur nors parkrito ir guli susižeidusi — bet kaipgi
pasišviesdamastik žibintu ją rasiu? Taigi įšokau į
automobilį, kaip galima greičiau nulėkiau į kitą degalinę
šaukdamas paprašiau pagalbos. Darbuotojams buvo
ir
nelengva mane suprasti, nes ne itin gerai kalbu
prancūziškai, bet pagaliau jie sutiko paskambinti vietinei
policijai. Tada atvykote jūs - jūs supratote angliškai — ir
nusivežėte mane atgal į poilsio aikštelę, kad padėtumėte
ieškoti Leilos, nes man išties reikėjo ją surasti.

Štai taip aš paliudijau policininkams, sėdėdamas nuovadoje

šalia A1 autostrados, Prancūzijoje. Tai buvo tiesa. Bet, deja, ne
visa tiesa.
PIRMA DALIS
 Dabar

Kai einu per fojė su stiklinėmis sienomis viename iš

įspūdingų Hario biurų Londono Volstrite, suskamba mano
telefonas. Pasisuku ir pasitikrinu laiką skaitmeniniame ekrane
virš administratoriaus stalo; dar tik keturios trisdešimt, o aš be
galo trokštu grįžti namo. Reikėjo susilaikyti ištisus mėnesius,
kad Grantas Džeimsas, tas įžymus verslo magnatas, investuotų
penkiasdešimt milijonų svarų į naująjį Hario fondą, ir dabar
aš pasirengęs švęsti. Norėdamas atsidėkoti, Haris užsakė
vakarienę man ir Elenai šį vakarą „Slėptuvėje“, geriausiame
Čeltnamo restorane — žinojau, kad jis Elenai patiks. Nekantriai
pažvelgiau į telefoną, tikėdamasis, kad galėsiu neatsiliepti.
Pasirodė skambinančiojo vardas: Tonis Hedonas, policijos
detektyvas iš Ekseterio nuovados. Pirmą kartą susitikome prieš
dvylika metų, kai buvau suimtas, mane įtariant Leilos
nužudymu, ir
nuo tada mudu tapome gerais draugais.
Administratoriaus kairėje stovi išraitytas metalinis suolelis, tad
prieinu ir pasidedu ant jo savo portfelį.
— Toni,
- sakau atsiliepdamas. - Malonu tave girdėti.
— Ar netrukdau?
 — Tikrai ne, - atsakau. Jis kalba rimtai, kaip visada, kai
skambina man pasakyti, kad Prancūzijos pareigūnai rado
neatpažintos moters kūną. Suprasdamas, kaip nemaloniai jis
turėtų jaustis, nusprendžiu kirsti iš peties:
— Ar rastas dar vienas kūnas?

— Ne, nieko panašaus, — nuramina švelniu Devonšyro

akcentu. Vakar į nuovadą atėjo Tomas Vinteris, buvęs tavo

—-

kaimynas iš Sent Meriso.

— Tomas?
- nustebau. - Nemaniau, kad jis dar gyvas. Kaip
jam sekasi?
— Fiziškai jis dar gana stiprus, bet dabar jau gerokai susenęs.
Todėl mes nenorime pernelyg sureikšminti to, ką jis pasakė.
Detektyvas nutilo. Norėjau, kad jis tęstų, ir laukdamas, kol
prabils, karštligiškai svarsčiau, ką Tomas galėjo jiems
papasakoti. Prisiminiau, kad prieš tai, kai su Leila išvykome
atostogų į Prancūziją, prieš Leilos dingimą, Tomas mus
pažinojo tik kaip pačią laimingiausią porą.
— Na,
ir ką jis pasakė? — paklausiau.
— Kad vakar matė Leilą.

Pajuntu, kaip smarkiau suplaka širdis. Laisva ranka

atsiremiu
įšaltą metalinę suoliuko atkaltę, stengdamasis
suprasti ką tik pasakytus žodžius. Žinau, kad jislaukia, turiu
ką nors pasakyti, bet negaliu ištarti nė žodžio, tad leidžiu jam
užpildyti tylą.
— Jis sakė, kad matė Leilą, stovinčią prie kotedžo. Kai nuėjo
su ja pasikalbėti, ji pabėgo, — tęsė Tonis.
— Nes
ji,
ten buvo ne - tariu abejingai.
— Taip ir aš jam sakiau. Priminiau, kad jis jau dvylika metų
nematė Leilos, bet jis atsakė, kad pažintų ją 1r po
penkiasdešimties. Jos galvą dengė gobtuvas, bet jis vis tiek
tvirtino, kad ten buvo Leila. Matyt, atpažino iš stovėsenos.
— Bet jis nesikalbėjo su Leila.
— Ne.Jis sakė šitaip: „Aš pašaukiau ją vardu, ji pasisuko, bet,
pamačiusi mane, paspruko.“ Jis sako, kad Leila nuėjo link
stoties, bet bilietų kasa tada buvo uždaryta, o mes negalime
rasti nė vieno Žmogaus, kuris būtų matęs traukinio laukiančią
moterį. Ten nėra vaizdo stebėjimo kamerų, taigi, nė kiek

į
nepasistūmėjome priekį.
Stengiausi sugalvoti teisingą atsakymą.
— Juk nemanai, kad ten tikrai buvo Leila? Po šitiek metų.

Tonis giliai atsiduso:

— Esu linkęs kaltinti pernelyg lakią
pono Vinterio vaizduotę.
Tik pamaniau, kad turėtum tai žinoti.
— Na, ačiū tau, Toni,
- norėjau baigti pokalbį, bet atrodė,
kad per greitai. - Kada išeini į pensiją? Rugsėjį, ar ne?
— Taip, liko tik keli mėnesiai. Bet dar nežinau, ką veiksiu.

Nusičiumpu šios temos.

— Pirmiausia galėtum aplankyti mus. Žinau, kad Elena labai

džiaugsis, matydama tave.

— Tikrai aplankysiu.

Turbūt jis supranta, kad nesu linkęs toliau kalbėti apie

Leilą, nes pasako, kad jam reikia dar kai kam paskambinti.
Minutėlę pastoviu, stengdamasis suprasti, kodėl Tomas
pamanė matęs Leilą. Greitai paskaičiuoju: prieš išvykdami tų
lemtingų atostogų į Prancūziją 2006-aisiais šventėme jo
aštuoniasdešimtmetį, vadinasi, Tomui dabar devyniasdešimt
dveji — tokio amžiaus žmonės dažnai susipainioja, ir mažai kas
kreipia dėmesį į jų kalbas. Galbūttaitik senuko svaičiojimai.
Pasitikėdamas savimi, išsiimu kišenės raktelius ir nueinu į
iš
automobilių stovėjimo aikštelę.

Grįžtu namo neskubėdamas, kaip ir kiekvieną penktadienį.

Važiuojant pro užrašą prie įvažiavimo į kaimą „Sveiki atvykę į
Saimonsbridžą. Prašome važiuoti lėtai“ vėl apima džiugus
jaudulys dėl naujojo sandorio. Puiku, kad Haris pakvietė į
„Slėptuvę“. Jis sakė, kad turiu paragauti elnienos kepsnio —
tikriausiai taip ir padarysiu. Po minutės jau stovėjau priešais
savo namus, kurie iš išorės gal ir neatrodo ypatingį, tačiau
viduje mano uostas, mano valdos, mano šventovė. Paprastai
—-

Elenajau stovi prie durų ir nekantrauja mane pamatyti - kaip

ji
ir aš ją. Man grįžtant dažniausiai piešia, tačiau išgirdusi,
kaip po automobilio padangomis čeža akmenukai, atidaro
duris, man dar neišlipus iš automobilio. Bet šiandien viskas
kitaip. Ir tai kelia nerimą.
Raminu save, kad ji tikrai ne visada atidaro duris ir kad jei

jau anksčiau skambinau jai užsimindamas, kad turiu gerų

naujienų, tai, žinoma, kad ji laukia. Nekantrauju jai viską
papasakoti, noriu ne tik girdėti ją, sakančią, koks aš protingas,
bet ir matyti. Žinau, kad galiu pasirodyti didelis savimyla, bet
taip nėra. Iš tikrųjų, pasirašęs tą sutartį, jaučiuosi pasiekęs
karjeros viršūnę. Palenkti Grantą Džeimsą tolygu gauti gerą
adrenalino dozę. Tai veikia mane netgi labiau nei pelnas, kurį
gaunu, pergudraudamas rinkas.
Rakto trakštelėjimas spynoje nepaskatina jos skubėti prie
durų. Neatlekia prie jų ir Pegė, mūsų raudonplaukė seterė, o
tai jau visiškai neįprasta. Ieškau Elenos ir jaučiu, kaip mane vis
labiau užvaldo nerimas. Kai pastumdamas atveriu duris į
svetainę, pamatau ją, susirangiusią fotelyje, vilkinčią mano
melsvus džinsinius marškinėlius, kuriuos nuolat išsitraukia iš
mano spintos. Tai manęs neerzina - kaip tik man labai patinka
matyti ją su tais marškinėliais. Ji prisitraukusi kelius prie
krūtinės ir apsigobusi juos marškinėliais tarsi palapine. Mano
tylų palengvėjimo atodūsį, kad radau ją, užgniaužia jos
žvilgsnis - lyg nieko nematydama ji žvelgia pro langą, akis
į
įsmeigusi tolimą praeitį. Tokio žvilgsnio jau kurį laiką
nepastebėjau, bet jį labai gerai pažįstu. Paaiškėja, kodėl Pegė —
visuomet jautri Elenos nuotaikoms
— Elena?
- švelniai tariu. - tyliai guli jai prie kojų.

ir,
Ji atsisuka į mane sukoncentravusi žvilgsnį, pašoka ant
kojų.
— Atsiprašau, — sako, skubėdama prie
manęs, o Pegė lėčiau
seka jai iš paskos — matyt, sensta. - Buvau už tūkstančio mylių.
— Matau.

Ji pasistiebia ir pabučiuoja mane.

— Kaip praėjo diena?

— Gerai, — sakau, kol kas nutylėdamas

apie sutartį. — O tau
kaip?
— Taip pat
gerai.
Ji šypsosi, bet ta šypsena per plati.
— Tai ką mąstei, kai grįžau?

Ji papurto galvą.
— Nieko.
 Suimu pirštais jos smakrą
negalėtų išvengti mano žvilgsnio.
ir
kilsteliu galvą taip, kad ji

— Juk žinai, kad

manęs neapgausi.
— Tikrai nieko,
- tvirtinaji.
— Pasakyk man.

Ji nežymiai gūžteli.
— Na, kai
grįžau popiet, pasivaikščiojusi su Pege, ant
grindinio priešais namus radau šitą, — ji įkiša ranką
marškinėlių kišenę ir kažką išsiima.
į
Žiūriu į dažytą medinę lėlytę, sėdinčią jai ant delno, ir mane
o
staiga užplūsta panika, po to - pyktis, nes vieną akimirką
pamanau, kad ji knaisiojasi po mano kabinetą. Bet tada
prisimenu, kad Elena niekada taip nepasielgtų, ir stengiuosi
suvaldyti įniršį. Juk ji sakė, kad rado lėlytę ant grindinio
priešais namą.
— Gal kas nors
ją pametė, - sakau kuo abejingiau. Kokia
—-

mergytė, eidama iš mokyklos.

— Žinau. Tiesiog prisiminiau, — ji stabteli.

— Ką? —-
paskatinu ją, mintyse ruošdamasis, nes žinau, ką
Elena ketina pasakyti.
— Leilą. — Kaip visada jos vardas tarsi pakimba ore
tarp
mūsų. O šiandien dėl Tonio skambučio jis atrodo kur kas
sunkesnis.
Elena staiga nusijuokia, praskaidrindama
— Na, dabar jau turiu visą komplektą.
tą akimirką.

Žinoma, aš suprantu, apie ką ji kalba.

Leila pirmoji man papasakojo apie tai, kaip jodvi su Elena
turėjo po komplektą matrioškų, tokių lėlyčių, kurios įsideda
viena į kitą, ir
kaip vieną dieną pati mažiausia Elenos
matrioška dingo. Elena apkaltino Leilą vagyste, o Leila gynėsi
neėmusi lėlytės, ir
ji niekada neatsirado. Dabar, praėjus
trylikai metų nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau šią istoriją,
staiga supratau visą ironiją, nes, kaip ir Elenos matrioška,
Leila dingo 1r niekas jos niekada neberado.
— Gal padėk
prie sienos lauke, kaip žmonės daro, radę
pirštines, — sakau. — Galbūt kas nors ateis jos ieškoti.
Ji nuliūsta, 1r aš pasijuntu prastai, nes tai — tik rusiška lėlytė.
Bet, prisimenant Tonio skambutį, visko man jau šiek tiek per
daug.
— Nepagalvojau apie tai,
- sako ji.
— Kad
kaip būtų, galėsiu nupirkti tau tiek matrioškų, kiek
ir

tik panorėsi, — sakau, nors mudu abu žinome, kad tai — visai
kas kita.
Ji išplečia akis.
— Ar nori pasakyti, kad...

— Taip,
- sakau, pakeldamas ją ir sukdamas aplinkui. Jau ne
pirmą kartą pastebiu, kad ji daug lengvesnė už Leilą.
Kaštoninių plaukų garbanos išsipeša iš jos trumpos arklio
uodegėlės ir krenta jai ant veido. Jos rankos suspaudžia mano
pečius.
— Grantas Džeimsas investavo? — suspiegia
ji.
— Taip, investavo! sušunku, nustumdamas mintis apie
—-

Leilą. Nebesisuku ir nuleidžiu Eleną ant žemės.

Svirduliuodama
ji
atsitrenkia į mane, 1r aš apkabinu ją.
— Tai nuostabu! Haris turbūt devintame danguje!
- Ji
ištrūksta mano glėbio.
iš — Lik čia, po minutės grįšiu.
 Elena dingsta virtuvėje, o aš atsisėdu ant sofos. Pegė
įsispraudžia man tarp kojų, aš suimu jos galvą rankomis ir
matau, — kaip liūdna, - kad ji pražilo. Švelniai patampau Pegę
ir
už ausų, taip, kaip jai patinka, pagiriu, kad ji graži. Dažnai
jai taip sakau, gal net per dažnai. Tačiau Pegė man visada
buvo labai svarbi. O šiandien dėl tos matrioškos viskas atrodo
kitaip. Jaučiuosi neramus, negaliu ilgai išsėdėti vienoje vietoje.
Noriu eiti į savo biurą pagal užsakymą pastatytą priestatą
—-

sode — ir įsitikinti, kad mano matrioška, ta, apie kurią Elena

nieko nežino, ten saugiai guli savo slėptuvėje. Stengiuosi būti
kantrus ir primenu sau, kad viskas mano pasaulyje - gerai. Jau
eiti
ketinu
ji
ieškoti Elenos, kai grįžta vienoje rankoje
laikydama butelį šampano, o kitoje — dvi taures.
— Nuostabu,
- sakau šypsodamasis.
— Paslėpiau jį šaldytuve prieš
porą savaičių, — sako j1,
statydama taures ant stalo ir duodama man butelį.
— Ne,
ir
- sakau, imdamas šampaną kartu prisitraukdamas
ją arčiau. — Turėjau galvoje tave. - Akimirką laikau ją tvirtai
suspaudęs, o šampano butelis pūpso tarp mūsų. — Ar žinai,
kokia tu graži? — Susigėdusi dėl komplimento ji atmeta galvą ir
pakšteli man į petį. - Iš kur žinojai, kad Grantas sutiks? —
klausiu.
— Nežinojau. Bet jei būtų nesutikęs, tai šampanas būtų kaip

paguoda.
— Ar supranti, ką turiu omenyje, sakydamas, kad tu —

nuostabi? — Pabučiuodamas paleidžiu ją, nusuku vielutę nuo

kamščio
ir paleidžiu jį iš butelio. Šampanas šnypšdamas
burbuliuoja lauk ir Elena suskumba paduoti taures.
 — Spėk, kur vesiuosi tave šį vakarą, - klausiu, pripildydamas
taures šampano.
— Į Makdonaldą?
- šaiposi ji.
— Į „Slėptuvę“.

Ji susižavėjusi žvelgia į mane.

— Tikrai?

— Taip. Haris, norėdamas padėkoti, užsakė tą restoraną.

Vėliau, kai ji, užlipusi viršun, ruošiasi vakarui, aš nueinu į

savo biurą sode, atsisėdu prie rašomojo stalo ir ištraukiu dešinį
viršutinį stalčių. Stalas — didelis, senovinis, pagamintas iš
o
riešutmedžio, stalčius toks gilus, kad turiu sukišti vos ne visą
ranką, kol pasiekiu medinę pieštukų dėžutę, paslėptą pačiame
gale. Išimu 1š jos mažą, dažytą lėlytę. Ji atrodo tokia pati kaip
1r ta, kurią Elena rado šalia namo, ir, pirštais braukdamas
per
jos glotnų, lakuotą paviršių, jaučiu, kad ir vėl, kaip visuomet,
nemaloniai suspurda širdis — dėl ilgesio ir apgailestavimo,
vienatvės ir begalinio liūdesio. Ir dėl dėkingumo, nes jei ne ši
medinė lėlytė, aš gal būčiau nuteistas už Leilos nužudymą.
Ta lėlytė buvo Leilos. Ji - pati mažiausia iš jos matrioškų
komplekto, kurį turėjo vaikystėje, 1r, kai Elena neberado savo
lėlytės, Leila šią visur nešiojos1 su savimi, bijodama, kad Elena
jos neatimtų, sakydama, kad čia jos lėlytė. Leila pavadino
lėlytę savo talismanu ir, kai būdavo įsitempusi, laikydavo lėlytę
suėmusi nykščiu ir bevardžiu, švelniai glostydama jos lygų
paviršių. Būtent taip ji ir darė mums važiuojant iš Meževo,
ir
susirangiusi atsirėmusi į mašinos dureles. Kitą rytą policija,

į
grįžusi poilsio aikštelę, rado lėlytę, gulinčią ant žemės šalia
tos vietos, kur buvau pasistatęs automobilį, prie šiukšliadėžių.
Jie taip pat pastebėjo vilkimo žymes, kurios - kaip nurodė
mano teisininkas — reiškė, kad Leila buvo prievarta ištempta 1š
automobilio ir tyčia išmetė lėlytę, lyg kokią užuominą.
Kadangi įrodymų nepakako, man buvo leista išvykti 1š
Prancūzijos ir pasilikti tą rusišką suvenyrą. Padėjau ją atgal į
slėptuvę ir nuėjęs susiradau Eleną. Bet vėliau, kai jau gulėjome
karštai apsikabinę lovoje, kai mūsų alkis buvo pasotintas
išskirtine vakariene „Slėptuvėje“, aš tyliai keikiau tą Elenos
anksčiau rastą matriošką. Tai dar vienas priminimas, kad
nesvarbu, kiek metų praeitų, mes niekada neišsivaduosime
nuo Leilos. Kažin ar praėjo bent mėnuo, kai paskutinį kartą
girdėjome jos vardą — tai kažkas sušunka jį gatvėje, tai juo
pavadinama knygos ar filmo veikėja, neseniai atsidaręs
restoranas, kokteilis, viešbutis. Mums bent jau nebereikia
kariauti su tariamais pastebėjimais — Tomas vakar pirmasis
per daugelį metų manė pamatęs Leilą. Iš pradžių, jai ką tik
dingus, buvo šimtai pranešimų, kad Leila pastebėta - atrodė,
kad ja buvo laikoma bet kuri raudonplaukė. Pažvelgiu į Eleną,
susirangiusią mano glėbyje, ir svarstau,ar ji taip pat galvoja
apie Leilą. Tačiau ramus jos kvėpavimas sako man, kad ji jau
ir
miega, džiaugiuosi, kad nepapasakojau jai apie Tonio
skambutį. Bet kas — viskas — būtų buvę daug lengviau, jei aš ir
Elena nebūtume pamilę vienas kito, o įsimylėję kitus žmones.
Kai jau praėjo dvylika metų nuo Leilos dingimo, neturėtų būti
svarbu, kad Elena - Leilos sesuo. Bet, žinoma, tai svarbu.
 2

Anksčiau

Leila, atrodo, kad jau praėjo visas amžius nuo tada, kai
pirmą kartą tave pamačiau. Nesu tikras, ar tutai žinojai, bet
tuo metu turėjau merginą, tokią nepanašią į tave, ji darė
karjerą reklamos pasaulyje, o aš - savo darbe. Kai ką nors
prisimename, laikas veikia labai keistai; visuomet galvoju
apie tave, kai prisimenu Harį ir tą butą Šv. Kotrynos dokuose,
tu
tačiau praleidai tame pasaulyje kur kas mažiau laiko negu
mano buvusi mergina. Tu paskubinai mano buvusio
gyvenimo pabaigą. Viskas tapo „Iki Leilos“ ir „Po Leilos“.
Manau, tada buvo vakaras, kelios minutės po septynių,
2004-ųjų išvakarės. Tu tikriausiai neatsimeni, bet aš žinau,
nes Haris užsispyrė, kad pasiliktume pakankamai laiko
nusigauti iki teatro. Man tas šventinis vakaras visai
nerūpėjo, bet tada aš buvau abejingas daugeliui dalykų. Kol
nesusitikau tavęs.
Kai su Hariu nuėjome į Liverpulio gatvės metro stotį,
nemaniau, kad įsimylėsiu. Jam reikėjo papildyti savo „Oyster“
kortelę, taigi, kol jis stovėjo eilėje prie automato, stebėjau,
 kaip visi skuba sutikti Naujųjų ten, kur buvo numatę. Po kelių
minučių atkreipiau dėmesį į spalvų žybsnį tarp pilkos ir
juodos londoniečių aprangos - tai buvo pati nuostabiausia
raudona spalva, kurią kada nors buvau mačiusi. Žinoma, ten
buvai tu arba, tiksliau, - tavo plaukai. Ar prisimeni, kaip

į
stovėjai, atsirėmusi sieną, neramiai žvelgdama į minią
žmonių, plūstančių pro tave? Atrodei išsigandusi, bet tada
tave baugino patys paprasčiausi dalykai: minios, šunys,
tamsa. Tu
taip bijojai šunų, kad pamačiusi besiartinantį prie
tavęs šunį pereidavai
į kitą gatvės pusę, net jei būdavai su
manimi, o šuo būdavo vedamas už pavadėlio. Tą dieną metro
stotyje, kai prisispaudei arčiau prie sienos, norėdama
išvengti minios, tavo plaukus nušvietė dirbtinė šviesa, ir jie
tarsi užsiliepsnojo. Vilkinti trumpu violetiniu sijonuku, avinti
suvarstytais auliniais batais, savo figūra tu taip skyreisi nuo
tų liesų it šluotkočiai moterų dailiais kostiumėliais ir
tamsiais žieminiais paltais. Tada pakėlei galvą ir mūsų
žvilgsniai susitiko. Pasijutau nejaukiai, kad pagavai mane

į
taip įtemptai spoksantį tave ir pamėginau pažvelgti į šoną.
Bet tavo akys traukė mane - dar nesuprasdamas, ką darau,
jau žingsniavau per metro stoties salę.
— Gal jums reikia pagalbos? - paklausiau, žvelgdamas
žemyn į tavo žalsvai rudas akis. Riešutines, kaip sužinojau
vėliau. - Atrodote šiek tiek sutrikusi.
—
Tiesiog nesitikėjau, kad Londone tokios minios žmonių, -
atsakei tu, o tavo balse buvo jaučiamas ritmiškas škotiškas
akcentas. - Oho, kiek žmonių!
 —
Juk Naujųjų išvakarės,- paaiškinau. - Jie skuba švęsti.
—
čia ne
Tai visada tiek žmonių?
— Anksti rytą ir vėlyvą popietę paprastai būna didelė
grūstis. Ar norėjote nusipirkti bilietą?
— Taip.
—Kur vykstate?
Ar prisimeni, ką tada atsakei?
—
Į jaunimo nakvynės namus, - pasakei.
—Kur
jie
yra? - paklausiau.
—Nežinau. Turbūt kažkur netoli Pikadilio aikštės.
Ar turite adresą?
—
- Tu papurtei galvą. - Rezervavote
vietą? - atkakliai klausinėjau toliau.
Tada prisipažinai, kad nerezervavai kambario. Tavo
naivumas
—
ir
pribloškė, ir sužavėjo mane.
Gali būti sunku surasti nakvynę Naujųjų išvakarėse, —

paaiškinau.
Tu pabalai, strazdanos išryškėjo, ir būtent tada įsimylėjau
tave.
Ar turite mobilųjį telefoną?
—
- paklausiau.
Tu ir vėl papurtei galvą.
— Ne.
Sutikti tokį neorganizuotą žmogų, nepaliestą šiuolaikinio
gyvenimo ir Londono spūsties - reikėjo būti gerai išgėrusiam,
kad taip nutiktų. Jei čia būtų buvęs kitas žmogus, greitai
nueičiau šalin, kol manęs dar nepaklausė, kaip surasti tuos
nakvynės namus. Bet dabar ėmiau suprasti, kad
nepasitrauksiu nuo tavęs.
 — Kiek jums metų? - paklausiau, nes staiga panorau viską
sužinoti apie tave.
— Aštuoniolika. Beveik devyniolika. - Tu karingai pakėlei
smakrą. - Aš nepabėgau iš namų, jei taip pagalvojote.
Laimė, man nereikėjo atsakyti, nes šalia išdygo Haris.
— Visur ieškojau tavęs. Ar nepalikau tavęs stovinčio tenai?
Vis spoksojau į tave.

- Ši panelė ieško jaunimo nakvynės namų šalia Pikadilio

aikštės. Ar žinai tokius? - paklausiau ir buvau tikras, kad jis
nieko nežino, nes jau mąsčiau, kaip pakviesti tave važiuoti
kartu.
— Deja, nežinau. - Jis susimąstęs pažvelgė į tave. - Kai
rezervavote kambarį, jums turėjo duoti adresą.
—
Ji nieko nerezervavo.
Haris išpūtė akis.
—
Abejoju, ar rasite kur pernakvoti Naujųjų išvakarėse.
— Tai ką man tada daryti? - paklausei tu šiek tiek
virptelėjusiu iš baimės balsu.
Haris pasikasė galvą - taip visuomet darydavo, susidūręs
su problema.
— Net nežinau.
— Turime kažką sumanyti, - pasakiau tyliau.
Jis pasisuko į mane ir žvilgtelėjo, lyg sakydamas: „Tai - ne
mūsų reikalas.“ Jis buvo teisus: tai buvo ne mūsų, bet mano
reikalas.
—
Paklausyk, aš padėsiu jai susirasti vietą nakvynės
namuose ar viešbutyje, ar kur nors kitur, - paaiškinau jam. —
Negalime jos čia palikti.
— Na, gal kas kitas gali jai padėti. Juk mes einame į
teatrą, - priminė man.
— Oi, nesirūpinkite, man viskas bus gerai, - pasakei. - Ir
taip jau atėmiau iš jūsų daug laiko. Tai mano kaltė. Reikėjo
viską iš anksto susiplanuoti. Bet niekada neįsivaizdavau, kad
Londonas bus toks... - tu paieškojai žodžio, - pakvaišęs.
Įkišau ranką į savo švarko kišenę ir išsiėmiau piniginę.
- Štai, imk, - tariau ištraukdamas teatro bilietą ir
paduodamas Hariui. - Nusivesk Samantą. Juk ji norėjo ten
eiti, ar ne?
— Taip, bet...
Įspaudžiau bilietą jam į delną.
Viskas gerai. Susitiksime vėliau vakarėlyje. - Jis stengėsi

į
—

pagauti mano žvilgsnį, bet aš nekreipiau jį dėmesio. —

Paskambink Samantai. Ji gali palaukti tavęs prie teatro. - Ir,

kol jis tylėjo, paėmiau tavo krepšį ir nužingsniavau per salę.

— Sekite man iš paskos.

Patraukiau prie išėjimo, o širdis daužėsi kaip kūjis, ji taip
plakdavo visada, kai ruošdavausi padaryti kažką labai
džiugiai jaudinančio ar pavojingo. Susirūpinęs, kad galiu
pamesti tave minioje, besigrūdančioje gatvėse, paėmiau tave
už rankos.
— Neatsiskirkite nuo manęs, - stengiausi peršaukti eismo
gaudesį.
Tu tvirtai suspaudei man ranką.
—
Nesirūpinkite, aš neatsiliksiu! - šūktelėjai man.
Tikėjausi, kad liksi amžinai su manimi.
 3

Dabar

Šeštadienis, taigi mudu abu su Pege, kol Elena dar vartosi

lovoje, einame nusipirkti šviežios duonos pusryčiams. Aš
paprastai ilgiau pasivolioju sekmadieniais, kai Elena kepa
kiaušinienę su lašinukais. Elena sako, kad vieną dieną būsime
seni ir nenorėsime ilgiau pagulėti. Kelsimės auštant, virsime
košę, nes, pusę nakties kovoję su nemiga, nebenorėsime
ji
vartytis lovoje. Tikriausiai teisi.
Iki kaimo, kur tarp laikraščių kiosko 1r mėsinės įsiterpusi
kepyklėlė, visai netoli. Aš nusiperku juodos pilnagrūdės
duonos kepalą 1r kelis laikraščius, atėjęs pasisveikinti su
mėsininkų Robu pamatau gražią ėriuko koją mūsų rytdienos
pietums, šiek tiek per didelę mums su Elena, bet juk dar yra
Pegė. Namo einame aplinkiniu keliu, palei upę, ir aš labai
tikiuosi, kad nesutiksiu Rubės, vietinės aludės „Kuosa“
savininkės. Ji rytais dažnai išeina pasivaikščioti su savo
Eirdeile, ir susitikę mes vis dar jaučiamės šiek tiek nepatogiai.
Susipažinau su Rube 2014-aisiais, praėjus beveik metams po
nedidelės Leilos atminimo ceremonijos, per kurią pirmą kartą
susitikau Eleną. Iki tol niekas Saimonsbridže nežinojo, kad aš
buvau Prancūzijoje dingusios moters partneris. Kai po
ceremonijos praėjo kelios dienos ir laikraštyje pasirodė
straipsnis, kuriame buvo atskleista tikroji mano tapatybė,
niekas per daug dėl to nesuko sau galvos, nes aš ramiai
gyvenau šioje bendruomenėje šešerius metus. Žmonėms buvo
labiau įdomu negu baisu, kad šalia jų gyvena galimas žudikas.
Tai suteikė man pasitikėjimo nebesislapstyti: pradėjau
bendrauti su vietiniais taip, kaip su niekuo dar nebuvau
bendravęs. Jei žmonės manęs klausdavo apie praeitį, tai
sakydavau tiesą — na, tiek tiesos, kiek norėdavau, kad jie
žinotų. Keistas sutapimas — žurnalistas, kuris rado mane
Devone ir pagarsino mano istoriją, buvo Rubės pusbrolis. Ji
dėl to nesmagiai jautėsi ir nuolat mėgindavo man pasigerinti.
Man patiko bendrauti su Rube — ji buvo linksma ir
nerūpestinga. Kai Haris įtikino mane grįžti į darbą, aš savaitę
gyvendavau Londono bute, o savaitgaliais grįždavau į
Saimonsbridžą pasimatyti su Rube ir Pege, palikta „Kuosoje“,
kol būdavau išvykęs. Man tie santykiai buvo įprasti — apie juos
pamiršdavau pirmadienio rytą, kai išskubėdavau į Londoną, ir
vėl prisimindavau penktadienio vakarą, kai grįždavau į
Saimonsbridžą. Haris palaikė ryšį su Elena nuo atminimo
ceremonijos, iš jo sužinojau, kad ji stengiasi įsitvirtinti
Londone kaip iliustruotoja. Kai Elena pagaliau rado agentą ir
atvykdavo į Londoną su juo susitikti, Haris pakviesdavo ją
apsistoti savo bute. Iš pradžių laikydavausi atokiau, palikdavau
Harįir ją kartu pietauti, svarstydavau,ar tarp jų yra kas nors
rimto. Karjeros reikalams įsibėgėjus, Elena atvykdavo į
Londoną dažniau, ir aš pajutau, kad laukiu jos apsilankymų.
 Kartais mūsų žvilgsniai virš stalo susitikdavo, ir aš
nusukdavau akis, ryžtingai nusprendęs nieko nepradėti.
Tačiau vėliau pradėjau ją kviestis pabūti savaitgaliais
Saimonsbridže. Vieną vakarą, sėdėdama priešais židinį, ji
pasilenkė ir mane pabučiavo, mes atsidūrėme lovoje.
Neketinau meluoti Rubei, kai ji paklausė manęs apie Eleną, tik
jaučiausi nepatogiai dėl to, kas buvo Elena. Nekaltinu Rubės,
kad ji įsižeidė, kai praeitais metais Elena atsikraustė pas mane.
Gal klydau, bet man atrodė, kad už netrukus po to
pasirodžiusio straipsnio antraštės „Dingusios moters partneris
apsigyveno su jos seserimi“ slypi Rubė. Dabar, kai ketinu
susituokti su Elena, man dar pačiam reikia laiko priprasti prie
šios minties, tad visai nenoriu klausytis Rubės kalbų, esą j1
jaučiasi dėl to labai laiminga, nors iš pykčio galėtų mane
nudobti. Mes nesilankėme „Kuosoje“ nuo tada, kai prieš porą
savaičių vietiniame laikraštyje pasirodė skelbimas apie
jungtuves. Elena atkakliai reikalavo įdėti tą skelbimą, nes
manė, kad visi, o ypač Rubė, turėtų žinoti, kad ji ketina čia
gyventi. Manau, Elena tikėjosi nutildyti tuos, kurie
šnabždėjosi, kad mes neturėtume būti susižadėję, nes yra
tokių, kurie nepritaria tam, kad vedu Leilos seserį. Jie to
nesako tiesiai, bet aš regiu jų akyse nepritarimą, girdžiu jų
ji
balsuose, kai jie sveikina mus. Pašaukiu Pegę. Kai atlekia
visa šlapia 1r pasipurto, aptaškydama mane vandeniu, grįžtu
takeliu atgal į kelią, džiaugdamasis, kad pavyko išvengti
Rubės. Artėdamas prie namų matau kažką padėtą ant
akmeninės sienos, kuri juosia priekinį sodą. Atpažįstu tą mažą
matriošką, kurią Elena rado praeitą savaitę. Tai, kad Elena tik
po ilgo laiko padėjo ją ten, kur rado, byloja, kiek daug ta lėlytė
jai reiškia, ir
aš vėl pasijuntu kaltas dėl to, kad pasakiau Elenai,
Jog jai nereikėtų pasilikti matrioškos — vargu ar savininkas jos
ieškos. Jaučiuosi kaltas ir dėl kitos priežasties. Tai dar kartą
įrodo, kad Elena niekada man neprieštarauja, visada manęs
klauso, 1r, nors gyvename taikiai, mane tai glumina. Įsidedu
ir
matriošką į džinsų kišenę žengiu vidun. Tikiuosi ją rasti
virtuvėje, bet ji šūkteli man iš viršaus. Pasiunčiu pas ją Pegę, o
pats mobiliajame patikrinu rinkų būklę. Po poros minučių
Elena jau
virtuvėje — atrodo taip gundančiai, vilkėdama
aptempta pižama, kad noriu apglėbti ją ir neštis atgal į lovą.
— Tikiuosi, kad nėjai laukan šitaip apsirengusi,
- paerzinu
ją.
— Laukan?
— Padėti matrioškos.
Įkišu ranką į kišenę, norėdamas ją nustebinti, nes kodėl gi
jai nepasilikus tos lėlytės?
— Aš dar jos ten nepadėjau.

Žvelgiu į Eleną, manydamas, kad ji juokauja. Tačiau jos

skruostai paraudo. Mano pirštai, suėmę matriošką, sustingsta.
— Kaip suprasti, kad tu jos ten nepadėjai?

— Norėjau padėti
po pusryčių, - sako ji, klaidingai supratusi
mano paniką kaip pyktį. - Neketinu jos pasilikti.
—
Kuri?
Man bjauru kalbėti piktai, nes aš nepykstu, o esu išsigandęs.
Ji skubiai išeina iš kambario ir atsineša didelę matriošką,
kuri stovi ant tikmedžio bufeto nuo tada, kai Elena praeitais
metais atsikraustė pas mane. Ji atsuka matriošką, tada išima iš
jos kitą, vėl atsuka, išima dar vieną, atsuka šią ir išima dar kitą.
Kai ji atsuka paskutinę matriošką, pagalvoju, kad Elena
juokauja, kad lėlės viduje nieko nebus, kad ji nusišypsos ir
pasakys, jog, žinoma, ji padėjo matriošką lauke. Kilstelių
ir
antakį imu šypsotis.
— Štai ji,
- Elena išima mažytę matriošką ir padeda ją ant
darbastalio tarp išardytų jos giminaičių. - Tik norėjau ją
pasilikti dar kelias dienas.
Vis dar šypsodamasis nerūpestingai ištraukiu ranką 1š
kišenės, palikdamas joje matriošką, kurią radau ant sienos.
— Viskas gerai, pasilik ją, jeigu nori.

Ji abejodama pažvelgia į mane.

— Tikrai?

— Taip, nes tikriausiai niekas neateis jos ieškoti, ar ne?

— Manau, kad ne.

Ji pradeda vėl užsukinėti matrioškas, bet, užuot dėjusi jas

vieną į kitą, sustato eilute ant virtuvės darbastalio, pradedant
nuo didžiausios ir baigiant mažiausia. Toji puikiausiai tinka
prie viso komplekto.
— Na
štai, visa penkių matrioškų šeimynėlė. Kaip keista, kad
po šitiek metų radau tą, kurios trūko.
Nusisukau svarstydamas, ką ji pasakytų, jei papasakočiau,
kad ką tik radau antrą matriošką. Jei Leilos kūnas būtų rastas,
Elena sakytų, kad tai tik keistas sutapimas. Bet jos kūno
niekada nerado. O aš už vis labiausiai nenoriu, kad Elena
manytų, jog Leila vis dar gyva. Labai nenoriu, kad ji puoselėtų
melagingas viltis.
 4

Anksčiau

Tą vakarą mums prireikė trisdešimt šešių minučių

nusigauti iš Liverpulio gatvės stoties į Šv. Kotrynos dokus.
Kai skynėmės kelią pro minias, stovinčias prie aludžių ir
vyno barų, jau švenčiančias Naujuosius, pasakiau sau, kad
svaigstu lyg girtas nuo tos atmosferos. Bet žinojau, kad tai tu
mane svaigini.
— Koks tavo vardas? - paklausiau.
— Leila.
—
Tikėjausi kažko labiau škotiško, - pripažinau.
— Man pasisekė, kad mama turėjo išrinkti man vardą.
Tėvelis išrinko vardą seseriai, ir jai ne taip pasisekė. Jis yra
kilęs iš Ailos, taigi pavadino ją Elena pagal Port Eleną.
— Vis vien tai gražus vardas.
— Taip, gražus. O koks tavo vardas?
— Finas.
— Airiškas?
— Taip. Aš gimiau ir augau Airijoje, - paaiškinau.
Tu negalėjai atsistebėti Londono Tauerio, išdidžiai
šviečiančio iliuminacijomis naktiniame danguje, dydžiu ar
Tauerio tilto didingumu. Kai pasiekėme dokus, kur žmonės
linksminosi prišvartuotose jachtose ir valtyse, buvai visiškai
priblokšta.
— Ar
tai - Londonas? - paklausei.
— Taip, tai jis, - atsakiau, patenkintas
tavo reakcija į mano
mylimą miestą. Sustojau priešais savo daugiabutį. - O štai čia
aš gyvenu.
— Kur
tu
gyveni? - Tu staiga sudvejojai, o aš prisiminiau,
kad turėjau tau surasti viešbutį arba svečių namus.
— Taip. Tu niekada nesurasi, kur pernakvoti šiąnakt, tad
gali likti pas mane ir Harį. O ryt surasime tau nakvynės
namus. - Tu vis dar neatrodei įtikinta. - Mes turime nedidelį
butą su sofa-lova, ir tu galėsi ten miegoti. Tau viskas bus
gerai, pažadu.
Surinkau durų kodą, ir tu minutę padvejojusi įėjai paskui
mane
į vidų. Lifto viduje jauteisi vis nejaukiau, bet tai
suprantama, nes aš beveik pagrobiau tave. Norėjau, kad
nusiramintum, norėjau pasakyti, kad nemeluoju, kad tu šią
naktį tikrai nebūtumei susiradusi vietos, nes visi viešbučiai,
visi svečių namai buvo užsakyti prieš kelis mėnesius. Bet mes
jau buvome ketvirtame aukšte ir tikėjausi, kad pamačiusi
butą pasijusi daug jaukiau.
— O Dieve, ar tai tikrai tavo butas? - tyliai pasakei, kai
viską parodžiau.
—

—
Mano

Jis
ir
Hario.
nuostabus!
 Kitos kelios valandos lyg susiliejo viena su kita. Ar
prisimeni, kad buvai alkana? Iškepiau omletą, ir mes
valgydami kalbėjomės apie savo gyvenimą. Tu pasakojai, kad
gyvenai Luise, tolimoje Išorinių Hebridų saloje, visą
gyvenimą
ir buvai visai laiminga, kol tau suėjo keturiolika
metų ir mirė tavo mama. Po to, kaip pasakojai, tau klostėsi
nekaip. Tavo tėvas tapo alkoholiku ir nuo tada ėmei
skaičiuoti dienas, kada galėsi išvyktiiš namų.
— Likau Kalėdoms, - sakei, - po to susikroviau daiktus ir
išvykau. Buvau nusprendusi sausio pirmą atvykti
į
Londoną. - Tu stabtelėjai, o virš svetainės kabančios stalo
didelės lempos šviesa žybsėjo tavo plaukuose. - Nauji metai,
naujas gyvenimas. Štai ko aš tikiuosi.
— O kaip tavo sesuo? - paklausiau. - Ar ji nenorėjo išvykti?
Tavo akyse pasirodė ašaros.
— Taip. Bet ji negalėjo.
—Kodėl?
Tu atsakei po ilgos pauzės.
— Tėtis serga vėžiu ir diabetu. Kas nors turi jį prižiūrėti.
—Man labai gaila.
Tu staiga nusijuokei, suerzindama mane.
— Ar galime pasikalbėti apie ką nors kitą? Nenoriu liūdėti
Naujųjų išvakarėse.
— Turėčiau šį vakarą eiti į vakarėlį. - Per langą parodžiau
pastatą kitoje dokų pusėje. - Mano bosas gyvena
viršutiniame aukšte. Jau mums reikėtų eiti.
Tu abejojai.
 — Neturiu kuo apsirengti vakarėliui.
— Ir taip gerai atrodai.
Ne kažin ką prisimenu apie tą vakarėlį, tik jausmą, lyg
būčiau įžengęs į paralelinę visatą. Tu labai skyreisi nuo
sukneles vilkinčių moterų kruopščiai prižiūrėtais, lakuotais
nagais, stilingomis šukuosenomis; negalėjau patikėti, kad tai
buvo tas pasaulis, kuriame gyvenau prieš keletą valandų. Jis
dusino ir buvo nuobodus; kai Karolina apkabino mane per
liemenį ir paklausė, kaip man patiko teatras, aš vos
prisiminiau, kad ji - mano mergina. Supažindinau ją su
tavimiir kažką paaiškinau apie tai, kas nutiko. Gal dėl
paminėtų jaunimo nakvynės namų ta istorija ją
pralinksmino; kai ji atsisukusi į mane kilstelėjo antakį,
supratau, kad ji šaiposi iš tavęs. Suspaudžiau kumščius —

neapkenčiau jos už tai.

 5

Dabar

Keista, kaip šios dvi matrioškos įstrigo man į galvą. Būtų

daug lengviau, jei būčiau išmetęs tą, kurią radau, ar bent jau
paslėpęs stalčiuje kartu su ta kita, kuri priklausė Leilai. Bet ji
yra su manimi, mano kišenėje kaip priminimas, kad negaliu
ji
nurimti. Neišvengiamai grąžina prisiminimus apie Leilą.
ir
Prisideda tai, kad Elena nesudėjo savo matrioškų šeimynėlės
1r nenunešė
į svetainę, o paliko išrikiuotą ant virtuvės
darbastalio. Neprašau jos, kad padėtų matrioškas ten, kur jos
buvo, nes nenoriu per daug sureikšminti Elenos elgesio ar
priversti ją galvoti, kad man nemalonu jas matyti. Bet iš tiesų

į
taip 1r yra. Gal dėl to, kad Elenos žvilgsnis vis nukrypsta tas
matrioškas, lyg ji norėtų įsitikinti, kad mažiausioji vis dar savo
vietoje, kad ji nedings kaip Leila prieš daugelį metų.

į
Kaip tik ją išleidau prie stoties Čeltname, kad spėtų
dešimtos valandos traukinį, vykstantį į Londoną. Ji per
priešpiečius susitinka su savo agentu, kad aptartų naujos
knygos iliustracijas, pop1et ketina apsipirkti, taigi negrįš namo
iki vėlumos. Galėjau važiuoti su ja kartu į savo biurą, bet
dabar esu linkęs dirbti namuose. Pasitikrinu rinkas,
paskaitinėju naujienas, porą kartų paskambinu, paieškau
į
naujų akcijų, kurias galėčiau investuoti. Paprastai laikraščius
skaitau internete, nes taip daug praktiškiau, bet šiandien turiu
keletą popierinių, kuriuos nusipirkau stotyje. Todėl pietų metą
grįžtu į virtuvę, išsiverdu didelį puodelį kavos, pasidarau
sumuštinį ir, Pegei įsitaisius man prie kojų, kelias valandas
praleidžiu skaitydamas laikraščius nuo pirmo iki paskutinio
lapo, o ne vien tik finansines skiltis, kaip esu įpratęs. Financial
Times randu nedidelę pastraipą apie Granto Džeimso
investavimą į Richmond Global Eguities ir vėl apsidžiaugiu,
kad sugebėjau sutvarkyti šį reikalą. Per keturiasdešimt
vienerius mano gyvenimo metus Haris tiek daug padarė dėl
manęs, kad dabar tikrai džiaugiuosi galėdamas jam atsidėkoti.
Jei kas nors suteikė mano gyvenimui prasmės, tai tik Haris. Jis
buvo geriausias mano brolio draugas Londono akcijų biržoje.
Kai Liamas žuvo motociklo avarijoje, Haris ėmė manimi
rūpintis. Nuo tada padėjo man išsikapstyti iš bėdų ir
doros kelią tiek kartų, kad aš jau net neprisimenu. Prieš
vėl grįžti į

dvidešimt metų jis labai greitai iškrapštė mane iš Airijos, —

man to tikrai reikėjo, - pasikviesdamas pabūti pas jį Londone.
Po poros mėnesių, kai kupinas neapykantos sau dar vis
slankiojau po jo butą ir jam tai labai įgriso, Haris davė man
darbo pas Viljerą, jo investicijų kompanijoje. Darbas mane
ir
sužavėjo, aš greitai pagarsėjau negailestingumu. Jis buvo su
manimi per Leilos dingimo košmarą, samdė geriausius

į
advokatus ir nedelsdamas parsivežė mane Angliją, kai tik
Prancūzijos policija leido man išvykti.
Jis liko su manimi kotedže, Sent Merise, padėjo man ieškoti
Leilos, naudodamasis savo pažintimis, spausdindamas

pakabinti Fončese ir
-
skelbimus „Dingusi be žinios“ jie, kaip jis susitarė, buvo
jo apylinkėse. Jis atvyko pas mane po
šešių mėnesių, kai nebegalėjau tverti tuščiame kotedže,

į į
parsivežė mane Londoną, butą, kurio bendraturčiu vis dar
buvau. Jis buvo su manimi praėjus devyniems mėnesiams, kai
nebegalėjau pakęsti Londono gatvių, atkartojančių Leilos
buvimo aidą; jis padėjo man įsitaisyti Saimonsbridže, mažame
kaimelyje Kotsvaldo gilumoje, nes ten turėjo draugą, kuris
persikėlė į užsienį ir išnuomojo ten namą. Iš pradžių
Saimonsbridže viskas buvo taip pat kaip Londone. Gyvenau
lyg atsiskyrėlis, mąstydamas tik apie Leilą ir spekuliuodamas
akcijomis. Iškišau nosį tik tada, kai apsilankė Haris ir

į
negebėdamas pakęsti nevilties dvoko ištempė mane „Kuosą“
išgerti. Per miglą, užplūdusią smegenis, vos suvokiau, kad
patikau šeimininkei Rubei. Bet tada manęs ji nedomino. Po
kelių mėnesių Haris mėgino grąžinti mane į darbą. Kai
atsisakiau, nuversdamas viena ranka taurę su viskiu, o kita
siekdamas butelio, jis pasakė, kad man reikia šuns. Taigi, mes
vieną po kitos lankėme daugybę šunų prieglaudų, ir aš
atsisakydavau tiek daug galimų bičiulių, kad net Haris
suglumo. Negalėjau pasakyti jam, ko ieškau, nes ir pats
nežinojau. Tada pamačiau Pegę. Kai Haris paklausė manęs,
kodėl pasirinkau būtent ją, nedrįsau jam pasakyti, kad
pasirinkau dėl kailio: jo spalva buvo tokia pati kaip ir
nuostabūs Leilos plaukai. Visą tą laiką Haris nė karto
nepaklausė, kasiš tiesų nutiko tą naktį, kai Leila dingo. Elena
taip pat manęs to neklausė. Ji niekada neturėjo jokios
 priežasties abejoti mano įvykių versija, kuri buvo plačiai
skelbiama to meto spaudoje. Štai todėl pasipiršau jai: iš esmės,
buvau pagautas meluojantis. Kai policija, dingus Leilai, visas
ir
tas ilgas dienas dar ilgesnes naktis mane tardė, papasakojau
jiems, kad per mūsų atostogas Meževe aš jai pasipiršau,ir

ji
sutiko. Tai buvo melas, bet man reikėjo, kad policija ir visi kiti
patikėtų, jog tas paskutines kelias dienas viskas tarp mūsų
buvo tobula. Ilgainiui ėmiau manyti, kad mano melas —
pamirštas. Tada, prieš porą mėnesių, Elena lyg žaibas iš giedro
dangaus pribloškė mane, sakydama, kad Leila, kai jai
pasipiršau, turėjo būti labai laiminga.
— Taip, ji buvo laiminga,
- pasakiau suglumintas, kad ji
staiga palietė tą temą.
— Turėjai
ją labai mylėti, kad pasipiršai, - ramiai kalbėjo
Elena. — Juk kartu buvote neilgai. — Ji nutilo ir pažvelgė man į
akis. - Maždaug tiek laiko, kiek ir mudu esame kartu.
Ji buvo teisi. Prieš Leilai dingstant, draugavome trylika
mėnesių, o dabar jau praėjo daugiau kaip metai nuo tada, kai
Elena persikraustė pas mane. Pažvelgiau į ją, nelabai
žinodamas, ką ji galvoja. Ar ji tikėjosi mano įsipareigojimo?
Elena niekada neklausė, ar mylėjau Leilą labiau už ją. Bet tą
dieną supratau, kad, jei nepasipiršiu jai, Elena manys, kad ją
myliu mažiau už Leilą. Taigi, ignoravau jausmą, kad kažkaip
išduodu Leilą, ir pasipiršau Elenai.
Elena papurtė galvą.
— Nenoriu, kad jaustum, jog turi vesti mane
tik dėl
to, kad
pasipiršai Leilai.
Dvejojau, nes nenorėjau, kad ji blogai galvotų apie mane.
Bet gal atėjo laikas viską išaiškinti?
— Iš tiesų tai nepasipiršau,
-
prisipažinau.
— Ką nori pasakyti?
— Aš tik taip pasakiau policijai, kai buvau areštuotas, kad

viskas geriau atrodytų.

— Tai tu jai nepasipiršai?

— Ne.
— Bet ketinai, - neatlyžo ji.
Norėjau, kad Elena pajaustų, jog myliu ją labiau už Leilą,
tad nusprendžiau pameluoti.
— Neketinau.

Ji pažvelgė į mane nustebusi.

— Ne?
— Ne, -
pakartojau. Tačiau iš tikrųjų ketinau pasipiršti Leilai
per jos dvidešimtąjį gimtadienį, praėjus maždaug mėnesiui po

atostogų Meževe. Viską buvau suplanavęs, netgi žiedą

nupirkau. Bet tada ji viską sugadino.
 6

Anksčiau

Tą dieną po Naujųjų metų vakarėlio pasakiau Kerolainai,

kad viskas baigta. Kai po kelių dienų mėginai išsikraustyti iš
mano buto, kaip įmanydamas stengiausi tave įtikinti
pasilikti. Nepaklausęs Hario pasakiau, kad gali likti studijoje,
bent jau kol susirasi darbą, ir kad jis neprieštaraus. Tačiau tu
buvai įsikalusi į galvą, kad nori persikraustyti į nakvynės
namus, ir sakei man norinti gyventi Londone pati viena, tad
turi susipažinti ir su kitais jaunais žmonėmis. Man buvo
sunku pripažinti, kad galvojai apie mane kaip apie kokį senį,
—
po galais, man buvotik dvidešimt septyneri. Bet tavo akyse
aš buvautik vyresnis vaikinas, kelioms dienoms suteikęs
prieglobstį. Pagaliau tu likai šiek tiek ilgiau negu savaitę.
Kaip žmogus, gyvenantis dabartyje, aš vis dar regiu kiekvieną
minutę, kai tu išsikraustei. Padėjau tau persikelti į nakvynės
namus, kuriuos susiradai, tikėdamasis, jog pamačiusi, kad
reikia dalytis kambarį su penkiais kitais žmonėmis, nusivilsi.
Tu norėjai kaip galima greičiau susirasti darbą ir kartu su
kuo nors išsinuomoti butą. Kai jau reikėjo atsisveikinti,
 daviau tau savo vizitinę kortelę, prašydamas paskambinti, jei
prireiktų pagalbos. Tada grįžau į savo butą, išmaukiau pusę
butelio viskio, keikdamas likimą, kad atvedė tave pas mane -
juk nesiruošei tapti nuolatiniu mano gyvenimo ramsčiu.
Haris nustebo, o paskui nenustojo žavėtis, kad aš taip
įsimylėjau tave, Leila Grej. Jis pabrėžė, kad visos mano
merginos, su kuriomis susitikinėdavau, buvo šaunios, jaunos
miestietės, o tu, palyginti su jomis, buvai visai paprasta. Jis
nesuprato, kad būtent tai mane labiausiai traukė. Dar prieš
tave sutinkant jau buvau nusivylęs savo nesikeičiančiu
gyvenimu; šaunūs verslo kostiumai, žudikiški aukštakulniai,
aštrūs nagučiai, kurie nuolat vienodai akėjo man nugarą
sekso metu. Haris mėgino man pasakyti, kad tai, ką jaučiu,
ir
yra apsėdimas, aš stengiausi juo tikėti. Taip pat mėginau
pamiršti tave, dirbdamas ir lakstydamas po vakarėlius
dvigubai daugiau negu anksčiau - jau vien tam, kad
užpildyčiau tuštumą, kurią palikai mano gyvenime. Tikėjausi,
kad paskambinsi man ir papasakosi, kaip tau sekasi. Kai
praėjo mėnuo, 0 naujienų nebuvo, nutariau, kad tu niekada
nebepaskambinsi. O tada, praėjus dviem mėnesiams po to,
kai pirmą kartą dingai iš mano gyvenimo, tu sugrįžai.
 7

Dabar

Žvelgiu į Eleną, sėdinčią kitapus stalo, palenkusią galvą virš

dubenėlio su dribsniais. Graikiškas jogurtas ir mėlynės —
pajuntu, kaip lyginu juos su Leilos pusryčiais: skrudinta
duona, aptepta šokolado kremu. Pyktelėjęs ant savęs
susiraukiu. Pernelyg dažnai dabar ne tik galvoju apie Leilą, bet
1r lyginu Eleną su ja. Pajutusi mano žvilgsnį, Elena pakelia akis

į mane. Nors spoksau į ją, matau Leilą — tai keista, nes fiziškai
jos labai skirtingos. Gal tos riešutinės akys. Ar jos mane
labiausiai patraukė, nes priminė Leilos akis?
— Taigi,—- sako ji, — ar šiandien turi kokių planų?
Prisiverčiu grįžti iš pracities atgal į dabartį. Nerimas, kurį
sukėlė dvi rastos matrioškos, niekur nedingo, ir aš įtariai
pažvelgiu į Elenos komplektą, nes ji vis dar nepadėjo lėlių
atgal.
— Tikriausiai eisiu pabėgioti. Gal iš pradžių palaistysiu sodą.

Jis išdžiūvęs kaip akmuo.

Ji pritariamai nusišypso, o aš nevalingai prisimenu, kaip
Leila juokėsi, kai vieną dieną jai pasakiau, kad noriu gražaus
sodo kaime, kad galėčiau užsiauginti daržovių. „Kapstymasis
darže yra tik seniams!“ — nusišaipė ji. Daugiau apie tai
neužsiminiau.
— Ar prisimeni, kad šį rytą vykstu į Čeltnamą,

saloną? — paklausė Elena.

į grožio

Aš neprisiminiau, bet turėjau prisiminti, nes kas tris savaites

Elena atsiduoda intensyvioms grožio procedūroms:
depiliacijai vašku ir pincetu, manikiūruiir dar dievai žino
kam, o paskui jos dar laukia apsilankymas pas kirpėją, kuri
dirba tame pačiame salone. Elena rūpinasi savimi — Leila to
niekada nedarė. Leilai ne itin rūpėjo jos išvaizda.
— Gal ateisiu ir pasikviesiu tave priešpiečių,
- sakau.
— Bus miela,
- ji nusišypso.
Atsistoju, paimu savo lėkštę ir siekiu jos.
— Palik,
- sako, uždėdama savo ranką ant manosios. - Aš
viską sutvarkysiu, dar turiu laiko.
Kol ji bus mieste, aš liksiu vienas su taip lengvai kylančiais
prisiminimais apie Leilą — nuo šios minties jaučiuosi lyg
apimtas klaustrofobijos. Ranka perbraukiu smakrą,
svarstydamas, gal man patrumpinti ar apskusti barzdą, kol
Elena bus salone. Bet mano barzdelė tokia trumpa, kad iš tiesų
to nereikia.
— Galiu dabar važiuoti su tavimi,
- sakau. Kokia prasmė
—-

naudoti du automobilius. Pasiimsiu savo nešiojamąjį

kompiuterį ir, kol būsi salone, išgersiu kavos.
Jai nebūdinga klausinėti, kodėl pakeičiau nuomonę ar kodėl
daržas, kuriam taip reikia vandens, gali palaukti.
— Aš ilgokai užtruksiu,
- įspėja ji.
— Tada išgersiu du puodelius kavos,
- plačiai nusišypsau.
 Pasistatau automobilį Aukštutinėje gatvėje 1r palydžiu ją iki
salono, sakydamas, kad paskambintų, kai baigsis procedūros.
Knygyno kavinė, mano mėgstama vietelė Čeltname, yra toliau,
einantta pačia gatve, taigi patraukiu ten 1r įkuriu savo laikiną
biurą. Užsisakau kavos ir nugrimztu į darbą, kol paskambina
Elena.
jos
Einu pasitikti ir stebiu ją, išeinančią iš salono. Ji atrodo
gerai, jos liesas veidas — nuostabus.
— Gražu,
- sakau jai. Netikėtai mintyse iškyla 1lgi, raudoni,
beveik siekiantys juosmenį Leilos plaukai.
— Kur norėtum nueiti priešpiečių? — klausiu, stengdamasis

atsikratyti prisiminimų.
— Pas Marką? — pasiūlo ji, taigi kertame kelią ir einame į

itališką bistro.
Maždaug po valandos, prisivalgę triufeliais kimštų
makaronų, grįžtame prie automobilio. Elena savo ranką laiko
ant manosios. Artėjant matau - kažkas užkišta už lango
valytuvo. Tas daiktas ne toks plokščias, kad būtų parkavimo
bilietas, be to, mes neviršijome mano apmokėtų keturių
valandų, todėl spėju, kad kas nors suglamžė skrajutę, kurią
rado ant savo automobilio, ir užkišo už mano valytuvo. Bet,
kai prieiname arčiau, pajuntu, kaip mano žingsniai lėtėja, kol
aš visai sustoju. Tik stoviu ir spoksau. Mano pirmoji mintis —
apsaugoti Eleną, bet prislopintas klyksmas iš jos gerklės rodo,
kad jau pavėlavau.
— Viskas gerai, Elena, —-
sakau, siekdamas jos rankos. Bet j1
ištraukia ranką ir pasileidžia gatve, sprausdamasi pro šeimą su
vaikais. Ketinu vytis, bet pirmiau ištraukiu mažytę matriošką
iš už valytuvo ir
įkišu giliai į kišenę. Eleną pasiveju maždaug
už dvidešimties metrų. Ji jau nebebėga, išblyškusi atsirėmė
parduotuvės vitriną. Žmonės eina pro šalį ir žiūri į ją su
į
nerimu.
— Viskas gerai, Elena,
- pakartoju, mintyse vis
apžvelgdamas tą vietą, kur radau matriošką. Ji tyliai papurto
galvą nekalba ne dėl to, kad bėgdama užduso, bet todėl, kad
—-

jau beveik verkia. Apkabinu ją ir laukiu, kol ji paklaus manęs

apie tą matriošką ant automobilio.
— Žinau, kad tai kvaila, bet esu įsitikinusi, kad čia jos darbas,

— dusliai sako Elena, įsikniaubusi man į marškinius. Gal tai

—-

mano vaizduotė, gal ten buvo kokia kita moteris raudonais

plaukais, bet, Finai, aš esu tikra, kad ką tik mačiau Leilą!
Šokas kerta man
— Tai dėl to bėgai?
it
žaibas.
- klausiu, nes man reikia Žinoti, ar ji
matė matriošką, ar ne, svarstydamas, arji jaučia, kaip daužos1
mano širdis po marškiniais.
— Taip. Juk ir tu
ją matei?
Papurtau galvą, dairydamasis aplinkui žmogaus, panašaus į
Leilą.
Tu taip staigiai sustojai, 1r tada aš ją pastebėjau, - tęsia
—

Elena.
— Sustojau tik dėl
to, kad prisiminiau, jog norėjau nupirkti
vyno šiam vakarui, ir mes ką tik buvome praėję pro vyno
parduotuvę, - kuriu aš, vis dar dairydamasis aplinkui.
— Ak, — ji pusiau sąmoningai nusijuokia. — Turbūt
pagalvojai, kad aš kvaištelėjau, kai taip skuodžiau gatve.
Buvau tikra, kad mačiau Leilą. Bet juk to negalėjo būti. - Ji
žvelgia į mane, laukdama patvirtinimo.
— Tai gal buvo kokia kita moteris tokios pačios spalvos

plaukais.
— Nuo tada,
kai radau prie namo tą mažą matriošką, negaliu
liautis apie ją galvojusi.
— Viskas gerai,
- raminu ją, vesdamasis ten, kur stovi
automobilis.
— O kaip vynas, kurio norėjai?
—Jis gali palaukti. Važiuokime namo.
— Gal galime šiek tiek pasivaikščioti? — klausia ji. — Aš žinau,

kad ten tikriausiai buvo ne Leila, bet... — Jos balsas nutrūksta.

— Žinoma, galime.
— Tu nieko prieš?
— Ne, nieko,
- atsakau.
Nes žinau, kad mes jos nerasime.
 8

Anksčiau

Tą vakarą, kai tu grįžai, buvau vakarėlyje; dalyvavau

abejingas, apsimesdamas, kad linksminuosi. Haris norėjo,
kad eičiau su juo, nes jam jau iki gyvo kaulo įgriso mano
niūrus slankiojimas - kaip jis tai pavadino - po butą ir
skausmingas galvojimas apie tave. Nenorėjau su juo pyktis,
todėl sutikau eiti. Tačiau, kai supratau, koks ten vakarėlis,
pajutau, kad noriu nusišauti.
Ten buvo Kerolaina. Ji vis žvilgčiojo į mane, flirtuodama su
kitais vyrais - žinojau, kad ji laukia, kol pripažinsiu padaręs
klaidą, nes nutraukiau santykius su ja. Staigi vienatvės banga
privertė mane pasvarstyti, ar tikrai nepadariau klaidos, ir
jau buvau nusiteikęs rasti priežastį, dėl kurios turėčiau vežtis
Kerolainą namo. Tačiau visos mano pastangos ėjo perniek —

negalėjau sukelti sau nė menkiausio pavydo ar aistros, taigi

išvykau vienas.
Kai ėjau atgal pro Šv. Kotrynos dokus, buvo beveik trečia
valanda ryto,. Priartėjes prie namų pastebėjau, kad šalia
įėjimo durų kažkas susigūžęs ginasi nuo šalčio. Nesupratau,
kad
taitu, kol nepakėlei galvos. Buvai taip sušalusi, kad vos

į
laikeisi ant kojų. Įtempęs tave vestibiulį, pamačiau, kad tavo
lūpos pamėlusios. Atrodė, kad liftas nenusileidžia visą
amžinybę, ir, kol laukėme, dėkojau Viešpačiui, kad
nepasilikau vakarėlyje ilgiau. Tu to neprisiminsi, bet prireikė
beveik valandos, kol tavo kūno temperatūra tapo normali.
Susupau tave į pūkinę antklodę, masažavau tavo rankas ir
kojas, kad pagerėtų kraujo apytaka, daviau gerti karštos,
saldžios arbatos. Gerdama arbatą, pravirkai. Aš nieko tavęs
neklausinėjau, o tu nieko neaiškinai, bet spėjau, kad
nakvynės namuose tau nutiko kažkas labai baisaus. Tik
vėliau tu paaiškinai, kad nesugebėjai susirasti jokio darbo ir
kad, kol miegojai, kažkas pavogė visus tavo pinigus. Ketinau
tave apnakvydinti studijoje, kur miegojai anksčiau, bet
nusprendžiau palikti ant sofos, nes čia buvai šiltai ir patogiai
įsitaisiusi. Užmoviau tau savo kojines ir tvirtai apkamšiau
antklode. Buvo taip gera tavimi rūpintis; pirmą kartą per dvi
savaites pasijutau turįs tikslą. Paprašiau tavęs pašaukti
mane, jei ko prireiks, bet, vos išėjau iš kambario, tu pašaukei
mane, ir mano vardo skambesys iš tavo lūpų paspartino
mano širdies plakimą, nes tavo balse skambėjo kažkas, ko
nebuvau girdėjęs anksčiau; ilgesys, net beveik geismas.
Pasakiau sau, kad tu tenori tik stiklinės vandens, bet
trūkčiojančiu balsu paprašei nepalikti tavęs. Taigi atsisėdau
ant sofos ir laikiau tave apkabinęs, kol tu miegojai.
 9

Dabar

Nors Leilos vardo nebeminėjome, žinau, kad visą laiką nuo

tos šeštadieninės išvykos ji mums neišeina iš galvos. Daugiau
kaip valandą vaikščiojome po miestą,
parduotuves ir kavines,ir
užsukdavome
į
aš apsimečiau, kad ieškau jos taip
pat beviltiškai kaip ir Elena. Nuo tada Elenos žvilgsnis atrodo
nutolęs, o kai paklausiu, ar viskas gerai, ji šiek tiek padvejojusi
atsako, kad taip. Bet kuriuo kitu metu būčiau atkakliai norėjęs
sužinoti, kodėl ji dvejoja, nes tai reikštų, kad kažkas jai kelia
nerimą, o aš nenoriu, kad Elena nerimautų. Ji man suteikė tą
gyvenimą, kurį dabar gyvenu, ir meilę, kurią jai jaučiu,
visuomet padidins dėkingumas. Tačiau kadangi žinau jos
dvejojimo priežastį, nelendu giliau. Elena nori manęs
paklausti, ar aš manau, kad Leila dar gali būti gyva. Man
būtina sužinoti, kodėl kažkas mėgina mane išprovokuoti, nes,
atsiradus trečiajai matrioškai, tos kitos dvi, rastos prie namų,
jau nebegali būti tik sutapimas. Kažkas jas padėjo ten tyčia, ir
man reikia sužinoti kas. Gal reikėtų paklausinėti kaimynų,
nesileidžiant į smulkmenas, ar jie nieko nematė prie mūsų
namų. Tačiau mūsų namas stovi atskirai, kitoje kelio pusėje, ir
 ponia Džefris, senstelėjusi ledi, gyvenanti tiesiai priešais mus,
nėra ištų, kurie sėdi kambaryje 1r spokso pro langą.
Dažniausiai ji būna oranžerijoje, namo gale, ar lankosi pas
kitą ponią kaimyniniame name, kuri rimtai serga. Ta ponia ir
jos vyras atsikraustė čia prieš kelis mėnesius, bet mes retai juos
matome. Jos niekada nemačiau, o su Miku tik paskubomis
pasisveikinu, jei abu tuo pat metu išeiname iš namų, ir tik
kartą pasikalbėjau su juo, kai jis atėjo susipažinti. Mikas šiek
tiek papasakojo apie savo šeimą, gal iš anksto tuščiai
stengdamasis neleisti mums kviesti jų į svečius. Prieš ketverius
metus jie patyrė automobilio avariją ir prarado savo du
jaunesniuosius sūnus. Jo žmona buvo labai sužalota, kenčia
didelius skausmus, todėl yra apimta depresijos. Jis nieko
daugiau nepaaiškino, nesakė, kas vairavo ar kieno tai buvo
kaltė, tik pabrėžė, esą jie persikėlė į Saimonsbridžą,
stengdamiesi viską pradėti iš naujo. Kad galėtų padėti žmonai,
jis daugiausia dirba namuose — yra buhalteris, o jei lankosi pas
klientus, žmoną prižiūri ponia Džefris.
Jau praėjo daugiau negu dvi savaitės nuo tada, kai ant
sienos radau antrąją matriošką, taigi jau šiek tiek per vėlu
klausti Miko ar ponios Džefris, ar jie ko nors nematė. Vis dėlto
paprašysiu juos stebėti - tas, kas paliko matriošką ant mano
automobilio, paspartino žaidimą, norėdamas, kad aš žinočiau,
jog esu surastas Čeltname. Tai, kad Elena mano, jog matė
Leilą, nejaudina manęs; mūsų nelaimė, kad tuo metu kažkokia
moteris raudonais plaukais ėjo gatve. O gal ir laimė, nes, jei
Elena nebūtų puolusi jai iš paskos, ji būtų pamačiusi
matriošką ant automobilio. Turiu apsaugoti ją nuo to, kas čia
vyksta. Pažvelgiu į laikrodį; jau beveik dvylika, o dar nieko
nenuveikiau nuo devintos valandos, kai atėjau į biurą.
Norėdamas nukreipti mintis nuo matrioškų, šiek tiek
pažaidžiu su akcijomis. Elena nežino apie šį nuodėmingą
mano malonumą. Niekada nepasakojau jai apie turtą, kurį
sukaupiau per ilgus metus, lošdamas rinkose, nes giliai viduje
tikriausiai gėdijuosi to. Mėginau liautis, bet tai jau tapo
manija, kaip 1r Leila visus tuos metus.
Atsitraukiu nuo stalo susierzinęs, kad ir vėl mąstau apie
Leilą. Esu alkanas, todėl einu per sodą į namus. Tikiuosi, kad
Elena yra savo biure, bet pro praviras virtuvės duris matau ją,
stovinčią prie darbastalio, - ji paima už galvos mažiausią
matriošką ir sukioja ją sau prieš akis, keistai žiūrėdama.
— Ar viskas gerai?—-
paklausiu, norėdamas, kad ji liautųsi,
nes man nemalonu.
Viliuosi, kad ji kaltai pašoks, kaip 1r visuomet, kai pastebiu
ji
ją su matrioškomis. Bet tik nežymiai linkteli ir toliau
apžiūrinėja matriošką.
— Elena,
- sakau aš.
— Tai ta matrioška,
kurią aš praradau, esu tuo tikra. - Jos
balsas toks ramus, lyg kalbėtų sau. Prieinu prie Elenos, nes
labai noriu išsklaidyti tos lėlės apžavus.
— Ką nori pasakyti?

— Manau,
kad Leila galbūt gyva, - sako Elena
neatsisukdama.
— Nori pasakyti, kad ji gali būti gyva?

— Pažiūrėk. — Ji iškelia lėlę. — Matai čia išsiliejusius dažus?

Maniškei buvo lygiai tas pats.

 — Tai nieko neįrodo, - sakau, žvelgdamas į juodus,
išsiliejusius dažus prie lėlės pagrindo. - Esu tikras, kad
daugybė lėlių taip atrodo. Juk dažnai taip nutinka - dažai
išsilieja.
Elena atkakliai papurto galvą, tai kažkas nauja, ko ji
niekada nedarydavo.
— Iš pradžių aš, kaip 1r tu, nekreipiau į tai dėmesio. Bet kuo

ilgiau Žiūriu į šią matriošką, tuo labiau įsitikinu, kad ji yra ta,
kurią praradau. Ir
žinau, kad Leila ją paėmė, nors ji gynėsi. Ta
matrioška — mano, esu tuo įsitikinusi.
— Nes tu nori, kad taip būtų,
- švelniai jai sakau. - Lygiai
taip nori, kad šeštadienį būtumei pamačiusi Leilą Čeltname.
Bet, Elena, tai buvo ne
ji, juk tiek laiko praėjo.
Ji lėtai linkteli.
— Gal ir
taip.
Smalsiai pažvelgiu į ją.
— Kodėl
taip sakai?
— Žinoma, aš viską atiduočiau, kad tik ji būtų gyva. — Ji
nutyla, ieškodama žodžių. - Bet nesu tikra, kad ji būtų
laiminga, matydama mus kartu, nes tu buvai su ja. Tai būtų
sunku. - Jos balsas nuslopsta.
Aš apkabinu ją.
— Taip stengiausi nepamilti tavęs, sakau, glausdamas lūpas
—-

prie jos plaukų.

— Žinau,
- švelniai sako ji. Prisimenu. Vis tikėjausi, kad tu
—-

žengsi pirmą žingsnį. Bet tu nežengei, ir aš supratau, kad turiu

veikti pati.
Jos žodžiai - lyg daugelio metų aidas, ir
aš staigiai ją
paleidžiu.
— Tu juk vis dar nori mane vesti? — klausia ji nerimaudama.

— Žinoma, — atsakau,
iš visų jėgų stengdamasis, kad ir mano
akys šypsotųsi.
Bet iš pradžių turiu surasti tą žmogų, kuris nusprendė kištis
į mano gyvenimą.
 10

Anksčiau

— Pažadėk, kad niekada manęs nepaliksi, - sumurmėjau,

praėjus maždaug mėnesiui po tavo sugrįžimo. Reikėjo
padaryti taip, kad tu garsiai pažadėtum. Tu pasukai savo

sruogą tau už ausies.

ir
veidą į manąjį, aš ištiesiau ranką užkišau vieną plaukų

— Myliu tave, - pasakiau, džiaugdamasis, kad pagaliau

galiu ištarti tuos žodžius, kuriuos norėjau garsiai pasakyti

nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau tave. - Tikrai myliu tave,
Leila Grėj.
— Tikiuosi, - tu paerzinai. - Juk ką tik atėmei man
nekaltybę.
Esu tikras, tą
kad tu prisiminsi dieną - tada pirmą kartą
miegojome kartu, mūsų kūnai buvo susipynę, ir mes
klausėmės lietaus barbenimo į langą. Net praėjus daugeliui
metų aš prisimenu, kaip tu viduryje nakties įsliuogei į mano
lovą, apkabinai mane ir pasakei, kad myli, kad geidi manęs.
—
Nebegalėjau ilgiau laukti, - šnabždėjai tu. - Laukiau, kol
tu ateisi, ir tada supratau, kad tu neateisi, kad lauki, kol aš
pati žengsiu pirmą žingsnį.
Grįžusi tu tapai pati svarbiausia mano gyvenime - visa
kita jau buvo nesvarbu. Jau nebeleisdavau prasmingo laiko
su Hariu, todėl viskas ėmė klostytis ne itin gerai. Tu nelabai
patikai Hariui, ne taip, kaip tikėjausi, ne taip, kaip jam
patikdavo kitos merginos, kurios pagardindavo mano
gyvenimą visus tuos metus, kai mes gyvenome viename bute.
Aš nemanau, kad tu kada nors tai pastebėjai, nes ar galėtum
patikėti, kad tu kažkam nepatinki? Bet Haris buvo įsitikinęs,
kad man nereikėtų būti su tavimi, ir kai ėmiau tolti nuo jo,
pleištas tarp jūsų smigo dar giliau. Savaitgaliais, kai jo
nepritarimas išvarydavo mus iš buto, vesdavausi tave į
muziejus ir meno parodas. Žinau, kad tau tai buvo nuobodu,
nors apsimesdavai susidomėjusi. Tačiau niekada nebuvai
gera melagė. Problemiškiausia, kad Londonas padidino mūsų
amžiaus skirtumą. Dėl savo darbo retai parsirasdavau namo
iki vienuoliktos. Tu radai darbą tame vyno bare, kuris buvo
už minutės kelio nuo mūsų buto, ir dažnai dirbdavai iki
vidurnakčio. O kai nedirbdavai, tai norėdavai kur nors išeiti,
lygiai kaip ir aš, kai atvykau į Londoną prieš septynerius
metus. Tada supratau, kad mums reikia išvykti iš Londono.
Galiu tai dabar pripažinti: beviltiškai norėjau išvykti, kol tau
nepradėjau atrodyti nuobodus. Niekada nesijaučiau
neįdomus, kol tu nepasirodei mano gyvenime ir nemetei man
iššūkio.
Kulminacija buvo ginčas su Hariu.
Vieną vakarą jis pasiūlė kartu išgerti, ir aš iš karto
 susinervinau. Kai jis pasakė man, kad jaučia, jog tu neigiamai
mane veiki, kad kenčia tiek mano darbas, tiek santykiai ir
kad tu, tikriausiai, esi su manimi tik dėl finansinių priežasčių,
suspaudęs kumščius, pašokau nuo kėdės. Haris, kuris žinojo
mano gėdingą praeitį ir kuriam teko matyti mano įniršį, nė
nemirktelėjo - lyg sau įrodytų esąs teisus, kad tu pabudinai
tą mano pusę, kurią buvau pažadėjęs kontroliuoti. Jis leido
man pulti, greždamas mane žvilgsniu, nenuleisdamas akių,
mėgindamas pažaboti tą raudoną miglą, kuri jau akino
mane. Buvau jau per toli nuėjęs. Aš jį ne tik parbloškiau ant
grindų, aš kumščiais daužiau jo veidą ir kūną, norėdamas
sutrinti jį į miltus, nušluoti nuo Žemės paviršiaus. Jei nebūtų
įsikišę kiti žmonės, nutempę mane nuo jo, tai nežinau, kaip
viskas būtų pasibaigę.
Prisimenu, kad jie norėjo iškviesti policiją, bet Haris,
spjaudydamasis kraujais, liepė nieko nekviesti. Įsiūtį, kuris
buvo užvaldęs mane, pakeitė kaltės jausmas. Negalėjau
žiūrėti į Hario sudaužytą, kruviną ir sutinusį veidą, todėl
jį
palikau bare. Žinojau, kad negaliu grįžti į butą, taigi radau
vienai nakčiai kambarį viešbutyje, kur paprašiau tavęs ateiti.
Kai papasakojau, kas nutiko, tu iš pradžių labai išsigandai, o
paskui įtūžai, nes anksčiau nematei šios mano pusės. Kaip
troškau, kad niekada jos nematytum.
 11

Dabar

Dar kartą perskaitau elektroninį laišką, tada vėl atsisėdu į

savo krėslą, galvodamas apie Sent Merisą. Nebuvau nuvykęs į
Devoną penkerius metus — nuo Leilos atminimo ceremonijos.
Jo pasiūlymas buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, bet aš
nebuvau praradęs laiko jausmo. Leila dingo prieš septynerius
ji
metus, taigi, maždaug tuo metu, kai būtų paskelbta mirusia,
jei būtų dingusi Jungtinėje Karalystėje, ir aš tikėjausi, kad
Tonis, kuris vis informuodavo mane irEleną apie bet kokius
pokyčius, manė, jog ceremonija mums bus tarsi pabaiga.
Išskyrus tai, kad būti paskelbtam mirusiu yra ne tas pats, kas

į
būti mirusiu. Prisimenu, kad nesigilinau tai, bet Tonis sakė,
kad tai itin rūpėjo Elenai; kadangi ji buvo Leilos sesuo,
jaučiau, kad ji turi daugiau teisių nuspręsti negu aš. Jų tėvas
mirė prieš šešis mėnesius, ir manau, kad ji norėjo palikti
pracitį ir žengti pirmyn. Galvojau, kad ji norės ką nors
nuveikti Luise, ir troškau pagaliau apsilankyti toje saloje, kur
užaugo Leila. Bet niekada nebenuvykau į Luisą, nes Elena
papasakojo Toniui, kad Leila buvo laimingiausia su manimi, ir
pasiūlė pastatyti suoliuką tokioje vietoje, kuri reiškė kažką
ypatingo mums abiem. Iš karto prisiminiau Faroso kalvą.
Leilai ta vieta labai patiko - pėsčiomis iš Sent Meriso galėjai
nueiti per pusvalandį; kalvos viršūnėje kadaise stovėjo
švyturys, iš jo dabar tebuvo likę tik griuvėsiai. Dažnai ten
užkopdavome, norėdami pasigrožėti nuostabiu vaizdu — jūros
toliais, kurie driekėsi mylių mylias. Sėdėdavome atsirėmę
medžio kamieną, kurio forma, pasak Leilos, buvo lyg rusiškos
į
matrioškos. Taigi, nupirkau paprastą, surenkamą medinį
suolelį ir nuvažiavau į Devoną su Pege, o tuo metu Tonis
pasiėmė Eleną iš Ekseterio stoties. Tą dieną bijojau susitikti
Eleną. Vienintelį kartą tiesiogiai bendravau su ja, kai gavau
laišką, praėjus porai mėnesių po Leilos dingimo, - tame laiške
Elena rašė, kad žino, jog aš niekada neįskaudinčiau jos sesers.
Tas laiškas tik padidino kaltę, kurią išgyvenau, ir aš tikėjausi,
kad, praėjus septyneriems metams, mano veide jos nesimatys.
į
Tačiau Elena buvo panaši Leilą tik savo akimis, o šiaip jos
buvo labai skirtingos.
Jei ji būtų turėjusi tuos pačius raudonus plaukus, tokią pat
strazdanotą odą, man būtų buvę sudėtinga. Ji buvo lieknesnė
už Leilą, griežčiau apsirengusi, uždaresnė. Trumpai tariant, ji
ir
buvo pati tikriausia vyresnioji sesuo, per tą pirmąjį
susitikimą pamaniau, kad ji niekada nesišypso. Jaučiausi vis
dar nejaukiai, nuolat galvojau apie Leilą ir leidau daugiausia
kalbėti Toniui. Mes abu nešėme dėžę į Faroso kalvą, Elena ėjo
iš paskos su nedideliu įrankių krepšiu. Pegė sekė įkandin.
Beveik tylėdami surinkome suolelį, paskui sėdėjome vienas
prie kito, paskendę savo mintyse, o Pegė žaidė su tuščia
pakuote. Sėdėdamas ten vėlyvą popietę šviečiant saulei su
 žmogumi, geriau pažinojusiu Leilą negu aš, ir su kitu
žmogumi, kuris visai jos nepažinojo, pajutau ramybę.
Prižadėjau sau kasmet grįžti į Devoną arba jos dingimo, arba
jos gimimo dieną, bet niekada ten negrįžau. Užuot ten vykęs,
pamiršau Devoną, mokiausi net negalvoti apie jį. Tai tas
neseniai gautas elektroninis laiškas sujaudino visus
prisiminimus. Laiškas atėjo į mano darbo pašto dėžutę, jį
parašė kažkoks asmuo, kuris tvirtino, kad nori Devone
nusipirkti namą. Tai iš karto sukėlė mano įtarimus. Dar
nebuvau pardavęs namo, kur gyvenau su Leila, taigi, teoriškai
turėčiau ką parduoti. Bet iš kur tas asmuo sužinojo?
Nedaugelis žino, kad aš — vis dar to namo savininkas. Netgi
Elena nežino. Ji niekada neklausė nei apie namą, nei apie tai,
kodėl namuose neturiu nė vienos Leilos nuotraukos.
Persikrausčiusi Elena neklausė, ar galėtų pakabinti kokią
nuotrauką, 1r tai, kad ji suprato, man daug reiškė. Nė vienam
iš mūsų nereikia priminti, kad Leila sieja mus. Vėl pažvelgiu į

į
elektroninį laišką, atsitiktinę žinutę, kaip manau, pasiustą
pašto adresais pagal sąrašą. Laiškas nepasirašytas, bet pavardė
yra jo adrese rudolph.hill()outlook.com. Taigi, kas tas
į
Rudolfas Hilas, ir kiek jis žino? Nutariu reaguoti tą žinutę
kaip į paprasčiausią užklausą - kas labai įmanoma - ir
pasiunčiu skubų atsakymą: Atsiprašau, nieko negaliu padėti.
Mano nuostabai, tuojau pat gaunu atsakymą.

O kaip dėl namo Sent Merise? Juk tikrai jo nepasiliksite

dabar, kai ketinate vesti jos seserį?

Man širdis vos neiššoksta per gerklę. Vėl perskaitau laišką,

 manydamas, kad blogai supratau. Tačiau jis sukelia dar
didesnį nerimą negu anksčiau, nes dabar jau aišku, kad
neklydau. Stengiuosi mąstyti objektyviai. Rudolfas Hilas ar
tas, kuris slepiasi po jo pavarde, turbūt yra žmogus, žinantis
mano praeitį. Elenos skelbimas apie mūsų jungtuves
paskelbtas interneto platybėse, tad žinant amžiną žurnalistų
troškimą rasti naują istoriją ar kitaip pakreipti senąją, galima
manyti, kad tikriausiai budrūs Google stebėtojai susirado
mano vardą. Taigi čia gali būti paprastas reporteris, kuris nor1
sukurti istoriją antrašte „Dingusios moters partneris
užsispyręs nenori parduoti kotedžo, nors ketina vesti jos
seserį“ ar kokiu kitu kvailoku pavadinimu. Jis turėjo
pasiknaisioti, kad sužinotų, jog aš vis dar esu namo Sent
Merise savininkas. Arba pasinaudojo senomis žiniomis. Ar tai
tas pats asmuo, kuris palikdavo matrioškas? Ar šie abu dalykai
yra kokio nors sukto plano, skirto pridaryti man bėdų, dalis?
Tačiau kasto norėtų? Kadangi matrioškos buvo paliktos labai
iš
nerūpestingai, tai turėjo būti kažkas vietinių. Balsas galvoje
man sušnabžda Rubės vardą. Niekada ar
nesužinojau, ji
prikišo nagus prie straipsnio „Dingusios moters partneris
priima gyventi jos seserį“, nes tai nėra svarbu, nors šis
straipsnis tikrai sukėlė šiek tiek priešiškumo Elenai.
Neprisimenu jos pusbrolio žurnalisto pavardės, bet tai galėjo
būti Rudolfas Hilas. Tačiau man sunku patikėti, kad Rubė
šitaip pasielgtų. Suprantu, kad ji širsta ant manęs dėl Elenos,
ir
suprantu, kad mano, jog blogai su ja elgiausi, aš juk iš tiesų
pasielgiau nedorai. Bet kam žaisti šį žaidimą, kodėl dabar, o ne
pracitais metais, kai Elena pirmą kartą persikraustė pas mane?
Tai turi būti daugiau, negu noras man atkeršyti. Vėl pažvelgiu
į elektroninį laišką, kur užsiminta apie jungtuves su Elena.
Staiga viską suprantu. Jungtuvės. Jos viską pakeičia, bent jau
Rubės nuomone, nes mano ryšys su Elena tampa nuolatinis.
Einu ir susirandu Eleną. Ji virtuvėje, stovi priešais atidarytą
šaldytuvą, žvelgia į jo turinį, o Pegė viltingai tupi šalia. Man
įeinant pasisuka, jos veidas nušvinta, primindamas man, kaip
pasisekė, kad ji yra čia.
— Svarsčiau, ką čia pagaminus priešpiečiams,
- sako ji.
ją
Prieinu arčiau ir apkabinu per liemenį.
— Nebesvarstyk, — sakau jai. — Kviečiu pavalgyti mieste.

Pasirodyti „Kuosoje“ su Elena yra geriausias Rubės

išbandymo būdas, norint pamatyti, kaip ji reaguos, kai
išdygsiu jai prieš akis tuojau pat po to elektroninio laiško. Taip
bus daug saugiau, negu susidurti su ja asmeniškai, kur man
gali būti sunku suvaldyti Rubei jaučiamą pyktį už jos kvailus
žaidimus.
Prisitraukiu Eleną arčiau, 1r mūsų kūnai susiglaudžia.
Pasilenkiu ją pabučiuoti, ir kai ji aistringai atsako, mes vos
nepasimylime čia, tiesiog priešais šaldytuvą.
— Ar tikrai nori eiti kur nors priešpiečių?
- ji sumurma, kai
aš lėto atsitraukiu. Man reikia išspręsti tą problemą su Rube.
1š

— Taip,
—-

į
atsakau. — Eikime „Kuosą“. - Ji klausiamai žvelgia
į mane. - Davėme Rubei pakankamai laiko priprasti prie
minties, kad mes tuokiamės, — paaiškinu. — Be to, Pegė ilgisi
Basterio, o aš galėčiau praryti mėsosir alaus pyragą!.

į
Užbėgu viršun pasiimti piniginės, ir einame kaimą, tvirtai
susikibę rankomis. Zengiu greitai, nes nekantrauju ten nueiti
ir kuo greičiau padaryti galą pastarųjų trijų savaičių nežiniai,
kai Elena rado pirmąją matriošką. Noriu, man reikia, kad vėl
taptume tokie, kokie buvome anksčiau, kai prisiminimai apie
Leilą mums netrukdė. Tačiau neįmanoma skubėti, kai Pegė
sustoja apuostyti kiekvienos gyvatvorės, taigi bandau
įsivaizduoti, kokia bus Rubės veido išraiška, pamačius mus su
Elena. „Kuosa“ pilna žmonių - kaip visuomet penktadieniais
per priešpiečius, ir turistų yra daugiau negu vietinių, kurie
žino, kad norint išvengti grūsties reikia ateiti šiek tiek vėliau —
tada bus mažiau lankytojų. Sode nėra nė vieno laisvo staliuko,

į
tad einame vidų. Basteris guli savo pintinėje prie baro ir
atsimerkia pasižiūrėti, kas čia atėjo, tada pirma nueina prie
Pegės, o paskui prie Elenos, kuri pasilenkia, kad jis galėtų
ir
lyžtelėti jai veidą, tuo ji labai skiriasi nuo Leilos, kuri
bijodavosi net prisiliesti prie šuns. Pegė nupėdina atsigerti
vandeniu skiesto alausiš Basterio dubenėlio, o aš akies
kampučiu pastebiu Rubę, ateinančią link mūsų; jos juodos
garbanos sukeltos aukščiau ir perrištos raudona skarute, ant
rankos žvangčioja sidabrinės apyrankės. Jai patinka vaidinti,
kad turi čigoniško kraujo, bet iš tiesų savo tamsų gymį ir
ji
juodus plaukus paveldėjo iš senelių italų.
— Seniai nesimatėm!
- šūkteli ir pasisveikina bučiuodama. —
Tikiuosi, kad nebėgot nuo manęs.
Rubės balsas skamba linksmai - galima pagalvoti, jog žino,
kad stengėmės nesimaišyti jai po kojų nuo tada, kai pasirodė
jungtuvių skelbimas. Pagalvoju, ji labai gera aktorė. Tačiau kai
nutaria atidaryti butelį šampano, kad pasveikintų su
būsimomis jungtuvėmis, mane apima abejonės. Gerai pažįstu
Rubę, ji nemoka nieko slėpti. Paliekame Pegę su Basteriu, ir
Rubė suranda mums staliuką. Ji atneša tris taures ir
išpilsto
šampaną.
— Susiradai čia gerą žmogų sau į porą, sako Elenai,
-
-
keldama savo taurę. — Ir tu, Finai, prideda, ir tai labai kilnų,
nes žinau, kad ji mano, jog Elena klysta, pasirinkusi mane, ir
ne dėl to, kad ji - Leilos sesuo. Tikiuosi, būsite laimingi.
—-

Penkias minutes paplepame apie šį bei tą, daugiausia apie

jungtuves, kurios įvyks rugsėjo pabaigoje mažoje akmeninėje
kito kaimo bažnytėlėje, tada Rubė priima mūsų užsakymą ir
nueina, bet prieš tai kilsteli antakį, kai Elena užsisako mažą
porciją salotų ir nieko daugiau. Ji tai daro be jokios pagiežos,
tiesiog geraširdiškai klausia: „Rimtai? Ji tik tiek valgo?“
Suprantu, kodėl ji taip mano - kitaip nei Rubė, Elena nuolat
rūpinasi savo svoriu. Ji yra labai liekna, ir niekas jos neįtikins
suvalgyti kaloringo maisto. Erzindavau Leilą, kad ji daug
valgo, kad priaugo svorio, kai persikėlėme į Devoną. Taip
būna, kai ką nors prarandi: prisimeni kiekvieną, net ir juokais
pasakytą pastabą. Laukdami, kol Rubė atneš priešpiečius,
baigiame gerti šampaną, ir jįkol geriame, aš galvoju, kad visgi
nesueina galai, nepanašu, kad Rubė būtų padėjusi tas
matrioškasar prikišusi nagus prie tų elektroninių laiškų. Gal
tai ne Rubė, gal tai dar kas nors. Visus tuos metus sunkiausia
buvo suvokti, kad Leila galėjo būti pagrobta iš automobilių
stovėjimo aikštelės Prancūzijoje. Iš pradžių maniau, kad kažin
kokie tos nakties įvykiai paskatino ją pabėgti ir kad ji greitai
atsiras saugiir sveika. Bet ėjo dienos, savaitės, mėnesiai, ir aš

į
turėjau įsiklausyti tai, ką sakė policija, - kad ji buvo pagrobta;
ją išvežė arba prie tualetų matyto automobilio, arba
sunkvežimio, kurį pastebėjau nuvažiuojant, vairuotojas.
Nepaisant milžiniškų Prancūzijos policijos pastangų, nebuvo
rasta jokio vairuotojų pėdsako, nors gebėjau neblogai
apibūdinti tą vyrą, kurį mačiau. Viešai buvo išplatintas
fotorobotas, bet nesužinojome jokių vardų. Kaip ir Leila, tas
žmogus lyg ištirpo rūke, todėl buvo logiška manyti, kad tai jis
išsivežė Leilą iš poilsio aikštelės. Jei Rubė nesislepia už Rudolfo
Hilo nugaros, tai kas tada ten veikia? Tiksliau sakant, ką tas
žmogus žino apie Leilos dingimą?

Mėsos ir alaus pyragas - tradicinis pikantiškas britiškas pyragas

1. su jautienos,
marinuotos aluje, morkų, svogūnų, žolelių įdaru (vert. past.).
 12

Anksčiau

Vasaros pabaigoje išsikraustėme iš buto, kurį nuomojau,

kai susiginčijau su Hariu. Nebuvaujo susitikęs. Tu meldei,
kad atsiprašyčiau, bet nebuvau tikras, kad jis atleis. Įspėjau
jį, kad išsikraustau; kai jis buvo darbe, surinkau mūsų
tai
daiktus ir išėjau. Kai dabar prisimenu, man labai gėda dėl
savo elgesio. Tačiau meilė, kurią jaučiau tau, pavertė mane
bepročiu ir vertė krėsti kvailystes. Turiu prisipažinti - ar
prisimeni, kaip dar tais pačiais metais nusivežiau tave
savaitei į Devoną? Na, tiesiog norėjau sužinoti, ar čia tau
patiktų. Tau labai patiko. Mes keliavome po įvairias vietas,
apsistodami viešbučiuose su nakvyne ir pusryčiais,
tyrinėdami nuostabius paplūdimius, kaimišką kraštovaizdį,
ir visa tai buvo mano plano dalis. Kai pradėjau sekti
nekilnojamo turto agentūrų skelbimus, tu entuziastingai
pritarei, kad ten įsigyčiau nuosavybę. Tada Sent Merise radai
namą, tik kelios minutės kelio nuo paplūdimio. Aš jį nupirkau
tau
ir leidau išrinkti baldus, kad jaustumei, jog namas
priklauso ir tau. Ar prisimeni, kaip juokėmės, kai užsakei
tokią didelę dvigulę lovą, kad vos tilpo miegamajame? Ir vis
tiek mano kojos karojo nuo jos galo. Kai iš pradžių pasiūliau
čia apsigyventi, sudvejojai, bet aš žinojau, kad tų dvejonių
bus. Taigi pasižadėjau, kad jei tau nepatiks, grįšime į
Londoną. Pirmuosius mėnesius Sent Merise buvome tokie
laimingi. Mums niekada nepabodo vienas kito draugija, ir
mylių mylias eidavome pasivaikščioti paplūdimiu. Pirmą
kartą gyvenime pasijutau turįs tikrus namus. Vienas iš
didžiausių malonumų buvo matyti vestibiulyje mūsų batus -
tavo mažyčius, penkto numerio, šalia milžiniškų, trylikto
numerio, maniškių. Man labai patikdavo, kai tu savo batus
sukišdavai į maniškius, nes jie lengvai ten tilpo. Man tai buvo
kaip fizinis įrodymas, kad per visą tą sudėtingą laikotarpį
nešiau tave ant rankų. Išskyrus tai, kad kai gyvenimas tapo
tikrai sunkus, aš visiškai nenešiau tavęs.
Žinau, kad ta žiema Devone buvo tau ji
nelengva. Gal
priminė žiemas Luiso saloje, nes atėjo staiga ir tūžmingai;
vaikštant pajūriu, vėjas be paliovos talžė mums veidus,
dangumi plaukė sunkūs švininiai debesys. Kai tik gaudavai iš
Elenos atviruką, kiekvienąkart su skirtingais Luiso vaizdais,
labai nusimindavai - iš pradžių galvodavau, kad Elena
priekaištauja tau dėl ilgo išvykimo. Tačiau užteko juos man
perskaityti ir supratau: Elena kaip tik laiminga, kad tu
pradėjai naują gyvenimą, - vadinasi, jautei ne liūdesį, o kaltę,
kad ją palikai.
Praėjus Kalėdoms, neradai sau vietos, ir aš pradėjau
nerimauti, kad priversi mane laikytis pažado grįžti į
Londoną. Norėdamas tave prablaškyti, užsakiau kelionę
paslidinėti Meževe. Abu su Hariu ten kelis kartus nuomojome
ir
trobelę, tikėjausi, kad ta pertrauka suteiks tau erdvės vėl
pamilti Devoną. Troškau, kad būtum laiminga, todėl
paklausiau, ar nenorėtumei, kad ir Elena vyktų kartu. Sakiau,
kad ji galėtų atvykti savaitei, ir siūliau apmokėti vietinės
slaugės paslaugas už jūsų tėvo priežiūrą. Bet tu pasakei, kad
Elena neatvyks, ir supykai, tad jau ėmiau gailėtis, kad
pasiūliau. Stengdamasis tave suprasti, paklausiau, ar
tu
nesijauti kalta, kad Elena įstrigo Luise, kai iš ten pabėgai.
Atsimeni savo atsakymą?
—
Pabėgau? - tarei. - Aš pabėgau iš Luiso ir dabar esu
įklimpusi Devono užutėkyje.
Nusišypsojai, norėdama sušvelninti savo žodžius, bet
suvokiau, kokia yra tavo tikrovė, ir pažadėjau, kad, kai
grįšime iš Meževo, nusivešiu tave ten, kur tik panorėsi.
Tačiau nebegalėjau to padaryti.
 13

Dabar

Negaliu liautis svarstęs apie elektroninius laiškus. Kojos

atsimuša
į nelygų upės pakrantės takelį, bet negaliu atsikratyti
to sunkumo, kurį jaučiu, nors ir kaip smarkiai bėgčiau. Jau
„paguglinau“ Rudolfą Hilą ir radau šimtus rudolfų hilų,
gyvenančių JAV. Nė vienas iš jų negyvena Jungtinėje
Karalystėje. Grįžtu per mišką ir, kai pasiekiųu namus, mano
kojų raumenys plyšta iš skausmo. Nusiprausiu po šaltu dušu ir
patraukiu į biurą. Patikrinu, kaip sekasi Viljero investiciniams
fondams, tada dar kartą perskaitau Rudolfo Hilo elektroninius
laiškus. Staiga nekantriai prisitraukiu klaviatūrą.
Kas tu toks? Aš parašau. Po kelių sekundžių mano pašto
dėžutėje pasirodo laiškas nuo Rudolfo Hilo.
Kaip tu manai, kas aš toks?
Spoksau
į žinutę, priblokštas tokio greito atsakymo. Tarsi
siuntėjas jau nuo vakar sėdėtų prie kompiuterio, laukdamas,
kol grįšiu pas jį.
Kas tu toks? Vėl paklausiu.
Tu turi mano elektroninio pašto adresą.
 Atsilošiu kėdėje, įtemptai mąstydamas. Kodėl parašyta „Tu
turi mano elektroninio pašto adresą“, o ne „Tu žinai mano
vardą“? Kaip ir įtariau, Rudolfas Hilas yra pseudonimas.
Spoksau į tą vardą, stengiuosi atspėti, kitaip perrikiuoju raides
1r aikteliu nustebęs. Jei man reikia įrodymo, kad Rubė rašo

tuos laiškus, tai štai jis ekrane, man prieš akis - pirmosios dvi
jos vardo raidės, o po to seka skiemuo „dolf“*. Delfinas. Rubė
turi vėrinių ir apyrankių su delfinais, jai ant krūtinės
ištatuiruotas delfinas. Papurtau galvą, bjaurėdamasis jos
vaikiškomis pastangomis slėpti savo tapatybę, neapkęsdamas
to, kad ji manė, jog aš - kvailys. Pirštais greitai spaudžiu
klavišus.

Nežaisk su manimi, Rube!

Greitai gaunu atsakymą.
Kas ta Rubė?
Pagiežingai nusijuokiu. Žinoma, juk ji neprisipažins, ar ne?
Pabarbenu pirštais
proto balsas, nieko
į stalviršį. Ką daryti? Nieko, sako man
nedaryk. Aišku, kad ji vakar nesuprato, ką
norėjau pasakyti, taigi tol vedžiosiuosi Eleną į „Kuosą“, kol
Rubė supras.
— Ir vėl? — abejodama klausia Elena, kai jai pasakau,
jog
valgysime priešpiečius „Kuosoje“. - Žinau, kad Rubė džiaugėsi
dėl mūsų, kai vakar susitikome, bet gal nereikėtų taip dažnai
jai priminti to, kas buvo.
— Viskas bus gerai,
- įtikinu ją, ir pirmą valandą mes kartu
su Pege einame
į aludę, ten pakartojame vakar dieną, išskyrus
tai, kad Rubė nepasiūlo šampano, o aš valgau ne pyragą, bet
pikantišką ėrienos karį. Stebiu ją, laukdamas klaidos. Bet
Rubės elgesys nerodo, kad ji ne itin patenkinta, matydama
mus,ir aš galvoju, kad ji - puiki aktorė.
— Džiaugiuosi, kad Haris sutiko mane išleisti, — sako Elena,

knaisiodama salotas. — Bijojau, kad jis atsisakys.

Tik po kiek laiko suprantu, kad ji kalba apie mūsų
jungtuves.
— Kodėl jis
turėtų atsisakyti?
— Na, Leila jam ne itin patiko.

Žvelgiu į Eleną, priblokštas jos logikos.

— Taip, jam nelabai patiko,
iš tiesų, nelabai. Tačiau tu jam
patinki.
Ji pažvelgia savo žaliomis akimis į manąsias:
— Tu taip manai? Noriu pasakyti, kad nesu tuo įsitikinusi. —

Jos balsas slopsta. — Tiesiog, kai tu pasakei jam, kad mes

ketiname tuoktis, jis atrodė šiek tiek priblokštas. Maniau, kad
jis tam nepritars dėl to, kas aš esu.
— Manau,
jis buvo nustebintas, gerąja prasme, mūsų
prašymo būti vyriausiuoju pabroliu, — sakau, nors irgi
pastebėjau, kad Haris akimirką nesugebėjo paslėpti
nuostabos. Gal ir nebuvau vedęs Leilos, bet, kai kurių žmonių
nuomone, gyvenimas kartu su ja prilygsta vedyboms. Todėl aš
neturėčiau vesti jos sesers.
— Haris garbina
tave — gal net šiek tiek per daug, - tęsiu,
siekdamas per stalą Elenos rankos. - Gerai, kad aš nesu
pavydus.
— Jis ateis priešpiečių sekmadienį, ar ne?
 — Taip, sakau, nes Haris visuomet ateina priešpiečių
—-

pirmąjį Mėnesio sekmadienį.

— Kaip gerai, aš galėsiu jam parodyti savo matrioškas.
Jis
apsidžiaugs, kad pagaliau turiu visą rinkinį.
— Ar jis Žino tą istoriją? — smalsiai klausiu. — Apie tai, kaip

vaikystėje tu praradai savo matriošką?

— Taip, — sako ji. — Prisimenu, kaip jam pasakojau. Įdomu,

ką jis pasakys.
Jos žodžiuose aš tarsi išgirstu, kad ji tikisi, jog Haris taps jos
sąjungininku, parems ją, ir tai kažkodėl mane suerzina.
Norėjau, kad Elena patiktų Hariui labiau negu Leila, o dabar
kartais noriu, kad ji Hariui nepatiktų. Staiga man šauna į
galvą mintis - jei Leila nebūtų dingusi, galėtume tapti dviem
poromis: Leila ir aš, Haris ir Elena. Mirtinai išsigandęs, nuveju
tą mintį šalin.
— Grįžusi aš jam paskambinsiu,
- sako Elena. — Tiesiog
pasitikrinti, kad jis ateis.
Baigiame priešpiečius, paprašau Rubės sąskaitos. Aludė
pilna žmonių, tad Rubė atneša ją tik po kurio laiko, kaip
visada ant lėkštelės, o viduje įdėta kortelė su kuosos

į
paveikslėliu. Elena nueina tualetą, o aš stebiu Rubę, laisvai
bendraujančią su klientais. Jos kūnas nerodo jokio suglumimo
ar įtampos. Nusivylęs išsitraukiu piniginę, atsiverčiu kortelę,
kad pamatyčiau sąskaitos sumą, ir čia, viduje, guli mažytė
matrioškytė. Šokas užleidžia vietą įtūžiui. Bet tas mano pyktis
nėra tiesiogiai nukreiptas į tą, kuris žengė per toli, tai pyktis,
ir
sumišęs su neapykanta, jo galia tiek pat pribloškia mane,
kiek ir ta matrioškytė, žvelgianti į mane savo juodomis akimis.
Stveriu ją nuo lėkštutės ir braunuosi per minią ten, kur baro
gale stovi Rubė. Šypsena jos veide sustingsta, kai ji pamato
mano išraišką.
— Gana, Rube,
- sušnypščiu, pasilenkdamas prie pat jos.
Ji išsigandusi žvelgia į mane.
— Ką tai reiškia?

Stveriu ją už riešo.
— Gana žaisti. Pasilinksminai
ir užteks.
— Apie ką čia kalbi?

— Stengiesi išskirti mane ir Eleną.

— Finai, nuoširdžiai džiaugiuosi dėl tavęs 1r Elenos. Aš

nejuokavau ir nesišaipiau. — Ji stengiasi atsitraukti, bet dar

stipriau sugniaužiu jos riešą, kita ranka spausdamas
matriošką. Kažkokia moteris nutilusi žvelgia į mus. Įkvėpiu,
ramindamas save.

— Tu velniškai gerai žinai, kad aš kalbu ne apie tai, - sakau

patylomis. — Siunti man elektroninius laiškus, apsimeti kažkuo
kitu, visur kaišioji matrioškas, kad aš jas surasčiau.
Rubė ramiai nusišypso tai moteriai, tada įsmeigia žvilgsnį
man į akis.
— Finai,
- ramiai sako. Neįsivaizduoju, apie ką čia kalbi.
—-

Paleisk mane, prašau. Man labai skauda. - Suprantu, kad per

stipriai spaudžiu jai riešą, tad greitai paleidžiu. - Kas, po
ji,
galais, tau įlindo galvon? - klausia trindama raudonuojantį
riešą.
— Noriu pasakyti, Rube, baik tuos žaidimus,
- atgniaužių
pirštus, kad ji pamatytų ant delno gulinčią matriošką. — Viskas
baigta, gerai?

į
Ji pažvelgia lėlytę, tada papurto galvą.
— Nesuprantu tavęs.

— Šita. Tai juk tavo darbas, ar ne? Tu padėjai

ją ant lėkštelės
su sąskaita.
— Ne, nepadėjau! Kodėl turėčiau taip daryti? Nesuprantu.

— Ne, tu supranti. Tu labai puikiai supranti. Tiksliai žinai, ką

aš pagalvočiau, jei pamatyčiau vieną iš tokių matrioškų.

— Finai, neįsivaizduoju, apie ką tu kalbi.
- Ji parodo į
matriošką. — Aš jos nepadėjau ant lėkštutės ir visai nežinau, ką
galėtum pagalvoti, pamatęs
— Tai tu atnešei sąskaitą.
tą lėlę.

— Taip.

— Tu
ją surašei ir atnešci.
— Taip, aš
ją surašiau, taip pat surašiau kitas ir palikau ant
baro, kad kuris nors darbuotojas tau atneštų. Kai pamačiau,
kad sąskaita vis dar ten guli, atnešiau ją, taip pat ir kitas. Tik
dirbau savo darbą, ir viskas.
— Tai ta lėkštelė gulėjo ant baro?

— Taip. — Ji smalsiai žvelgia į mane. — Kas čia vyksta, Finai?

Aš ranka perbraukiu plaukus, stengdamasis viską suprasti.

— Kažkas žaidžia žaidimus su manimi.

— Na,
tai tikrai ne aš.
Dar nesu įsitikinęs.
— Kokia tavo pusbrolio, to žurnalisto, pavardė?

— Džo. Džo Volšas. Kodėl klausi?

Nusimingęs trinktelėju kumščiu į barą.

— Finai? — Greitai apsisuku ir
pamatau man už nugaros
stovinčią Eleną. Iš nuostabos jos veide spėju, kad pamatė tą
trinktelėjimą. — Ar viskas gerai?
Greitai atpalaiduoju veido raumenis.
— Taip, viskas gerai, tik plepame su Rube.

į
Elena nukreipia žvilgsnį nuo manęs Rubę, ir ta jai linksmai
nusišypso. Įkišu lėlytę į kišenę ir paimu Eleną už rankos.
— Na, eikime.
- Pasišaukiu Pegę nuo Basterio šono ir
pasisuku į Rubę. - Iki, Rube, labai ačiū. - Net nemėginu
nusišypsoti.
Išeiname iš aludės, ir kurį laiką žingsniuojame tylėdami.
Žinau, kad Elena laukia, jog kažką pasakyčiau, bet mano
mintyse sukasi vien pokalbis su Rube, todėl laukiu, kad ji
pradėtų kalbėti, nes gal ji nepradės, ir tada aš neprivalėsiu
nieko aiškinti.
— Taigi, kas ten darosi?
- klausia ji.
— Tiesiog Rubė, kaip įprasta, erzina, — sakau nerūpestingai,

kad Elenai būtų geriau.

— Kokiu būdu?

— Laido juokelius apie mūsų jungtuves.

— Ak, — ji susiraukė. — Maniau, kad ji laiminga dėl mūsų.

— Ji 1r
yra laiminga. Betgi žinai, kad Rubė negali būti kitokia.
— Tu atrodei labai supykęs
antjos.
— Toks ir buvau. Bet dabar viskas gerai, aš jau nebepykstu.

— Puiku. Tu labai mane išgąsdinai

ten, prie baro.
Sustoju ir apkabinu ją.
— Nenoriu, kad tu kada nors
manęs bijotumei, - sakau.
Ne
taip, kaip Leila tą naktį, tyliai pagalvoju.
2. Angliško žodžio dolphin (liet. „delfinas“) dalis (vert. past.).
 14

Anksčiau

Leila, pinigai tavęs niekada nedomino, bet netgi tu

nustebai, kai prisipažinau, kad per septynerius darbo metus
Sityje sukaupiau pinigų visam gyvenimui. Gal nuskambės
arogantiškai, bet kai iš Londono išvykome į Devoną, galėjau
visai nedirbti, ir tai būtų gerai, nes mane vargino vien mintis
apie darbą. Dar nesulaukęs trisdešimties buvau iš tiesų
perdegęs.
Žinojau, kad man bus per sunku nedirbti visą likusį

gyvenimą. Tik norėjau metų atostogų, kad galėčiau skirti visą

dėmesį tau, mums, 0 vėliau pasirūpinti ateitimi. Bet tu ėmei
nerimauti. Supratau, kad jautiesi lyg gražus laukinis
gyvūnas, uždarytas į narvą. Kartais būdavai grubi be jokios
priežasties, nors greitai atsiprašydavai, tavo nuotaikos
keisdavosi labai greitai, ir pyktis virsdavo nusivylimu.
Savaitę prieš mūsų slidinėjimo kelionę buvusios
bendradarbės iš vyno baro tave pakvietė į merginų savaitgalį
Londone. Tu taip džiūgavai dėl to; šypsojaisi tą dieną
daugiau negu bet kada, ir tai mane ėmė erzinti. Tačiau buvau
per daugišdidus, kad prašyčiau nevažiuoti. Užuot prašęs,
į
nuvežiau tave į stotį ir pamojavau, kai įsėdai traukinį.
Tos dvi dienos buvo tokios ilgos. Eidavau pasivaikščioti
paplūdimiu, stengiausi būti tobulas tavo vaikinas ir
norėdamas tave nustebinti išdažiau vonios kambarį. Kai
atėjo sekmadienio vakaras, jau nebegalėjau sulaukti tavęs
grįžtančios - ketinau tave vestis tiesiai į lovą ir mylėtis ten
visą kitą dieną. Bet kai sutikau tave stotyje, buvai tokia tyli,
kad man širdis vos nesustojo, nes pamaniau, kad ketini
pasakyti man, jog nori grįžti į savo senąjį gyvenimą Londone.
Bet tu taip nepasakei, o apsikabinai mane ir kartojai, kad
myli mane, kad visada norėjai būti su manimi ir likti mūsų
name amžinai. Matant, kaip manęs pasiilgai, širdis ėmė
ir
plakti ramiau, aš džiaugiausi, kad leidau tau išvykti.
Kitą savaitę išvykome į Meževą, bet ir ten tavo nuotaika
nepasitaisė. Anksčiau tau neteko slidinėti, todėl užsakiau tau
pamokas kiekvieną rytą ir įtikinau, kad tavo sielai kalnai
tu
tikrai patiks. Tačiau jais nesidžiaugei, ir aš negalėjau
nuslėpti savo nusivylimo ar baimės, nes atrodė, kad viskas,
ką tik sakauar darau, yra nebegerai. Klausiau tavęs, gal
ilgiesi namųar Elenos, o tu apsipildavai ašaromis ir
nesileisdavai paguodžiama. Tapai nervinga, ir pradėjau
nerimauti, Kad gal blogai supratau, gal
Londoną ir rengiesi man tai pasakyti.
iš
Važiuodami namo
į
tikrųjų nori grįžti

sustojome Paryžiuje papietauti ir pasivaikščiojome Senos

krantine, ten, kur buvau pastatęs automobilį, aš apsikabinau
ir
tave pasakiau, kaip myliu. Dalis manęs troško, kad
turėčiau su savimi žiedą, tą žiedą, kurį ketinau tau
padovanoti per gimtadienį, nes būčiau galėjęs nelaukdamas
ten tau pasipiršti. Tačiau atrodė, kad tau nemalonu dėl mano
meilės, ir mano abejonės išaugo. Kai grįžome į automobilį, tu
pravirkai, bet kai paklausiau tavęs, kas nutiko, man nieko
nepasakei. Galų gale nebegalėjau to pakęsti. Pasukau iš
greitkelio į poilsio aikštelę ir pasakiau, kad neišvažiuosime,
kol tu neišklosi, kas nutiko, ir kad aš negaliu nieko padėti, jei
tu nekalbi. Buvau nepasirengęs išgirsti to, ką tada pasakei.
Tu nesakei, kad nori mane palikti ir grįžti į Londoną. Tik
pasakei, kad tą savaitgalį Londone tu su kažkuo permiegojai.
 15

Dabar

Grįžę iš aludės einame savo keliais, Elena į savo biurą, o aš į

savo. Atsisėdu prie stalo ir išsiimu abi matrioškas - tą, kurią
ir
radau ant sienos, kitą, kuri buvo padėta ant automobilio, —
1š
jų slėptuvės stalčiaus gale 1r pasistatau ant stalo krašto. Tada
išsii1mu 1š kišenės tą, kurią radau „„Kuosoje“ ant lėkštutės, ir

pastatau prie kitų dviejų. Trynukės. Koks jūsų tikslas, klausiu

tyliai. Kodėl jūs čia esate? Kas, po velniais, vyksta?
Vis dar nesu įsitikinęs, kad tai ne Rubės darbelis.
Elektroninio pašto adresas lyg ir leidžia daryti tokias išvadas.
Reikėjo tai paminėti Rubei, pasakyti, kad aš ją perkandau.
Kadangi neužsiminiau apie tai, ji turbūt mano, kad galės
saugiai tęsti savo žaidimą. Įsidedu matriošką, kurią radau
į
„Kuosoje“ atgal kišenę, o kitas paslepiu stalčiuje. Tada
įsijungiu savo elektroninį paštą ir randu dar vieną laišką nuo
Rudolfo Hilo. Pažvelgiu į jo išsiuntimo laiką ir matau, kad jis

į
buvo išsiųstas maždaug tuo metu, kai su Elena išėjome aludę,
pračjus šešioms minutėms po paskutinio laiško, kuriame buvo
klausiama: Kas ta Rubė?
Atidarau laišką.
 Aš nežinau, kas ta Rubė, bet aš - tai ne ji.
Ji pokštauja. Siekiu klaviatūros.
Tai kas tada tu?
Iš karto atskrieja atsakymas.

O jei pasakyčiau, kad Leila gyva?

Mano širdis šokteli, bet pasistengiu susikaupti. Tai turbūt
kažkoks kitas nesveikas niekšas, Rubė niekada nebūtų tokia
klastinga.
Tada pavadinčiau tave melagiu. Įtūžęs rašau.
Netiki manimi?
Ne.

Išsiunčiu, ir kai atsakymas neateina, aprimstu.

Turėtum patikėti.
Noriu liautis, bet negaliu.
Tai kur
ji tada?
Greitai ateina atsakymas.
Štai čia.
Emocijų banga užlieja mano kūną. Atsitraukiu nuo stalo,
atsistoju, norėdamas bėgti, trokšdamas šviežio oro, kol dar
galiu kvėpuoti. Bet tada, chaotiškai blaškydamasis, vėl
atsisėdu, apversdamas puoduką su atvėsusia kava. Jis krenta
ant akmeninių grindų, kava išsitaško. Ir į visą tą mano sukeltą
netvarką įžengia Elena, laikydama rankoje mobilųjį.
 — Finai, - pradeda ji. — Haris nori su tavimi pasikalbėti.
Ji pastebi sudužusį puodelį, o paskui mano veidą.
— Hari, — ji sako į telefoną. — Finas tau perskambins.

Pasiremiu ant stalo, susiimu galvą rankomis ir stengiuosi

susikaupti. Elena apkabina mane per pečius.
— Kas atsitiko? — Ji skubiai paklausia, pritūpdama
prie
manęs, mėgindama pažvelgti man į veidą. — Ar tau viskas
gerai?
Tai apgaulė, primenu sau. Tai - tik melagystė.
— Man viskas gerai,
- šiurkščiai atsakau.
Ji pakiša savo ranką po manąja, stengdamasi paliesti kaktą,
1r aš, suprasdamas, kad Elena mano, jog sergu, griebiuosi tos

galimybės.
— Manau, kažką
negero suvalgiau, - pasakau dejuodamas. —
Gal kuri krevetė buvo sugedusi.
— Kodėl tau
trumpam neprigulus?
— Tikrai
gera mintis, — atsikeliu nuo stalo, džiaugdamasis,
kad būsiu vienas, bet tada suvokiu, kad neišgulėsiu, nes esu
per daug susijaudinęs.
— O gal
ir
ne, geriau eisiu pasivaikščioti įkvėpti gryno oro
prie upės.
— Gal nori, kad eičiau kartu?

— Ne, viskas gerai. Tu juk turi savo darbų.

— Galiu pusvalandį nedirbti, — protestuoja ji.

— Tikrai viskas gerai.

- Matau baimę jos akyse ir pabučiuoju
į viršugalvį. Ilgai neužtruksiu.
—

— Gerai. Beje, Haris šį savaitgalį neateis. Kažkokia klientų

krizė. Jis aiškino, aš 1lgai 1r įdėmiai klausiausi, bet ne viską

 supratau, todėl noriu, kad tu su juo pasikalbėtum.
— Gerai,
- sakau, bet mano galvoje sukasi mintys vien apie
Leilą, o ne apie Harį. - Paskambinsiu jam, kai pareisiu.
Einame per sodą, ir, kai pasuku pro namo priekį
vingiuojančiu takeliu, jaučiu, kaip ji žvelgia į mane. Žinau, kad
ji spėlioja, svarsto, kodėl kumščiu trenkiau į barą, stengias1
suprasti, dėl ko taip susijaudinau. Elena nekvaila. Niekas,
o
prastai besijaučiantis, nenuklystų toli nuo namų, štai aš einu
link upės. Traukiu atgal į barą pasikalbėti su Rube. Ji neatrodo
nustebusi, kai išnyru tarpduryje. Dabar bare mažiau žmonių,
tik keli nuolatiniai lankytojai 1r dar keletas kitų, susėdusių apie
artimesnius stalus.
— Ar galime pasikalbėti?
Rubė eina prie stalo tolimame aludės gale, kur mums niekas
netrukdys, kai
1r, einu jai iš paskos, dauguma mane palydi
kumštelėdami alkūnėmis ir kilstelėdami antakius. Visi vietiniai
žino, kad draugavau su Rube,ir daugelis galvojo, kad tai bus
ilgalaikiai santykiai. Kol nepasirodžiau su Elena.
— Beje, tu pamiršai sumokėti, — sako ji sėsdama.

Išsitraukiu piniginę, bet ji uždeda savo ranką ant manosios.

— Juokauju. Mes vaišiname. Ankstyva jungtuvių dovana. —

Rubė pažvelgia į mane. Gal paaiškinsi, kodėl tada taip

—-

elgeisi?
— Atsiprašau, — sakau, nes ant jos riešo vis dar matyti
raudonos žymės. - Maniau...
— Ką?
Atsisėdu priešais ją.
— Rube,
prašau, pasakyk sąžiningai, ar tai tu man siuntinėji
elektroninius laiškus, apsimesdama kažkuo kitų?
Ji papurto galvą.
— Ne,
- sako nuoširdžiai. - Žinoma, nesiuntinėjau. Kodėl
turėčiau?
— Tas elektroninio pašto adresas,
iš kurio jie ateina, — tai es1
tu, - sakau, nekreipdamas dėmesio į jos klausimą.
Rubė susiraukia.
— Nori pasakyti, kad kažkas įsilaužė į mano paskyrą?

— Ne,
ne tai. Tas adresas tarsi nurodo tave. - Stalas jau buvo
padengtas vakarui, todėl ištraukiu servetėlę iš po peilio ir
šakutės, išsii1mu rašiklį ir užrašau rudolph.hill()outlook.com.
Tada nubrėžiu vertikalų brūkšnį tarp „u“ ir „d“ žodyje
rudolph. - Rubė
ir delfinas. Tu turi tatuiruotę su delfinu.
Atidžiai stebiu Rubės veidą, kol ji svarsto, ką aš pasakiau,
tikėdamasis pamatyti tai, kas ją išduotų.
— Hmmm,
ji.
- sako - Žinoma, negaliu pasakyti, kodėl tu
manai, kad tie laiškai gali būti mano rašyti, bet ar neatrodo,
kad per daug sutirštini spalvas? Noriu pasakyti, kodėl jų
negalėjo atsiųsti kas nors, vardų Rudolfas Hilas?
tie
— Nes laiškai ne iš jo. Rudolfas Hilas yra pseudonimas,
kurį kažkas panaudojo turbūt norėdamas priversti mane
galvoti, kad tie laiškai yra nuo tavęs.
— Kodėl? Kas
ten rašoma?
Dvejoju, svarstydamas, kiek galiu ja pasitikėti. Tačiau man
reikia pasikalbėti su žmogumi, kuris niekada nepažinojo
Leilos, kad vėl galėčiau logiškai galvoti.
— Viskas prasidėjo nuo paklausimo apie
namą Sent Merise.
— Sent Merise?
 — Ten gyvenau su Leila.
— O
kaip
tai susiję su manimi?
— Asmuo, kuris man siunčia tuos laiškus, nori priversti

mane galvoti, kad Leila - gyva.

— O Dieve,
-ji išplečia akis. — Tai juk siaubinga, Finai!
Ji susiraukia.
— Bet kodėl aš turėčiau norėti, kad tu
manytum, jog Leila
yra gyva?
Įdėmiai žvelgiu į ją.
— Tam, kad nevesčiau Elenos?

Ji nustemba.
— Tu rimtai? — Rubė
papurto galvą. - Net nežinau, juoktis ar
pykti. Belieka tik juoktis, jei galvoji, kad noriu tave sustabdyti.
Bet galimair pykti, jei manai, kad esu tokia žiauri, jog noriu
priversti tave galvoti, kad Leila yra gyva. - Savo rudomis
akimis ji stengiasi pažvelgti į manąsias.
— Argi tu
manęs nepažįsti?
— Tai ne vien elektroninio laiško adresas.
- Išsumu
matriošką iš kišenės ir pastatau ją ant stalo tarp mūsų. —
Radau ją su sąskaita.
— Taip, tu sakei. — Ji paima matriošką ir atidžiai
ją apžiūri. —
Graži. Bet kaip ji su tuo susijusi?
Tada suprantu, kad Rubė nežino istorijos apie matrioškas,
nes niekada anksčiau jai to nepasakojau.
— Ar matei kokį
įtartiną tipelį, slankiojantį apie barą šiomis
dienomis?
Ji papurto galvą.
— Ne. Aludėje buvo
per daug žmonių, kad ką nors
pastebėčiau. — Ji man atiduoda lėlę. — Kas nors tikriausiai rado
ją ant grindų ir padėjo ant baro, tada ji kažkaip atsirado ant
lėkštelės kartu su tavo sąskaita.
— Matyt, kad taip,
- sumurmėjau, nes staiga į galvą šovė
netikėta mintis. Tik Elena, Leila ir aš žinojome matrioškų
istoriją. Dar ją žinojo Haris, nes Elena jam papasakojo.
 16

Anksčiau

Tu niekada neklausei manęs, kodėl išvykau iš Airijos į

Angliją. Nesu tikras, ar nujautei, kad gyvenau ten taip, kad
dabar labiau už viską norėčiau tą savo gyvenimą pamiršti.
Nesididžiuoju žmogumi, koks tada buvau. Žmonės vadino
mane švelniu milžinu, ir, matyt, aš toks buvau, kol įpusėjau
paauglystę. Neprisimenu, kad anksčiau būčiau nesusivaldęs,
tačiau tą vakarą, kai tėtis neleido man išeiti pasilinksminti,
kai stovėjo priešais užrakintas priekines duris, kumščiu
išmušiau duryse skylę. Blogiausia tai, kad taikiausi jam į
jį
veidą, - gerai, kad pasilenkė, kitaip būčiau rimtai sužalojęs.
Manau, kad meilė, kurią jaučiau tėčiui, būtų sustabdžiusi
mane po pirmojo smūgio. Durų mano meilė nesaugojo, tad
jas papyliau į šipulius. Tas incidentas siaubingai išgąsdino ir
mano tėvus, ir mane patį. Nežinojome, kad savyje slepiu
sprogstamąjį užtaisą, kuris tik ir telaukia, kad būtų uždegtas.
Tėvai mokė mane vertinti situaciją, atpažinti pavojaus
signalus ir pasitraukti iš konfliktinių situacijų, sakydami, kad
esu labai pavojingas ir dėl savo tvirto stoto. Išskyrus porą
 incidentų, kai priešininkai liko sulaužytomis nosimis, gebėjau
išvengti bėdos. Kol nesutikau Sivan.
Ji buvo mano pirma tikroji meilė. Dabar žinau, kad tai, ką
jaučiau jai, yra niekis, palyginti su tuo, ką jaučiu tau. Tačiau
buvo
tas pats karštis, tas pats jausmas, kad mums lemta būti
kartu. Mes nekalbėjome nei apie vestuves, nei apie gyvenimą
kartu, vis dar mokėmės universitete. Bet kai tik pradėjau
susitikinėti su ja, nesižvalgiau į jokias merginas, mačiau vien
tik ją, kaip ir tave. Vieną dieną, kai jau draugavome apie
metus ir buvo praėjusi maždaug savaitė po universiteto
baigimo, ji užsiminė, kad turi man kažką pasakyti. Atrodė
susirūpinusi, netgi išsigandusi, ir aš iš pradžių pagalvojau,
kad gal ji ar jos šeimos narys serga. Tačiau priežastis buvo
ne ta: ji pasakė, kad įsimylėjo mano geriausią draugą ir jau
seniai už mano nugaros su juo susitikinėja. Aš tiesiog
nusijuokiau, manydamas, kad ji nori mane paerzinti, nes tik
vakar, išgėręs porą pintų alaus, pasakiau Petui, kad esu
laimingas su Šivan. Prisipažinęs iškart pasijutau nepatogiai
ir pamatęs, kaip jis sutriko, nutariau, kad jam taip pat
nesmagu dėl paviršiun išsiliejusių mano jausmų. Pykau ant
savęs, kad išgėręs nesusivaldžiau.
ir
Net dabar, praėjus tiek metų, negaliu pagalvoti, ką tada
padariau, - supratęs, kad Šivan kalba visiškai rimtai,
klykdamas grasinau ją užmušti. Nenoriu prisiminti, kaip
sugniaužęs kumščius užsimojau, ji prisidengė, saugodamasi
manęs, spiegdama, kad liaučiausi. Tik tėvo žodžiai, kad turiu
vengti konfliktų, privertė mane atsipeikėti - nuleidęs rankas
 bloškiau ją šalin, kad galėčiau prieiti prie durų. Ji nugriuvo,
trenkėsi galva į žemą staliuką. Ir, kai išblyškusi ir
nejudėdama gulėjo ant grindų, pamaniau, kad padariau tai,
ką prieš akimirką grasinau padaryti, kad užmušiau ją. Ji liko
gyva, tik žaizda galvoje buvo užsiūta dvidešimčia dygsnių.
Mano laimė, ji nepateikė kaltinimų. Tačiau mane aplankė

iš
keturi jos broliai. Greitai po to išvykau Airijos ne dėl to, ką
jie man padarė, ne dėl to, kad bijojau, jog jie įvykdys savo
pažadą nusukti man sprandą, jei vėl pamatys mane, bet dėl
to, kad nerimavau, jog nesusitvardęs vėl galiu ką nors
iškrėsti. Tada ir apsigyvenau su Hariu. Dėl savo karšto būdo
neišvengiau dar poros susidūrimų - po vieno iš jų, kai
sumušiau savo kolegą už tai, kad per daug dažnai mane
vadino Pedžiu, buvau apkaltintas rimtu kūno sužalojimu. Po
to sugebėjau daugiau ar mažiau išvengti bėdų iki to vakaro,
kai užpuoliau Harį.
tas
Ir dar buvo vakaras, kai praradau savitvardą su
tavimi.
 17

Dabar

Įeinu į virtuvę ir matau Eleną, stovinčią prie darbastalio.

Išgirdusi mane įeinantį ji skubiai atsitraukia, dešinė ranka
kaltai užkišta už nugaros. Man net nereikia pažvelgti
matrioškų eilę, kad pamatyčiau, jog trūksta mažosios.
į
— Atsiprašau,
- sumurma Elena, lyg būčiau pagavęs ją
darant kažką baisaus, ir man suskausta širdį, nes neapkenčiu,
kad ji jaučiasi kalta, laikydama dalelę praeities savo rankoje.
— Papasakok, kokia Leila buvo vaikystėje? — paklausiu.

Mano klausimas nustebina ir

atsisuka šiek tiek susiraukusi.
mane patį, ir Eleną, nes ji

— Tu
manęs niekada to neklausei. - Ji akimirką patyli. —
Leila buvo laisvos dvasios. Jai patiko būti lauke, nenorėjo eiti į
mokyklą, nes ten reikėjo sėdėti viduje. Ji mėgo piešti. Mums
abiem tai patiko, - prideda Elena.
— Jums
turėjo būti sunku, kai mirė mama, - pasakiau ir
supratau, kad jau seniai šitaip reikėjo pasikalbėti.
— Taip ir buvo, ypač Leilai. Žinojau, kaip sunkiai
serga
mama, bet slėpiau tai nuo jos, kad apsaugočiau. Mamos mirtis
smarkiai ją paveikė.
 —Kaip?
Elena nusijuokia:
— Ji
tapo lyg mama.
— Nori pasakyti, kad ji prisiėmė mamos vaidmenį?

— Ne, tai buvo kur kas daugiau. Ji buvo lyg mama. Leila

perėmė visas mamos manieras, kalbėjo kaip ji.

ir
— Ar tau tėvui tai buvo nemalonu?
— Taip, ypač tada, kai
ji vienu metu būdavo ir mama, ir
pačia savimi, supranti, paklausdavo ko nors
—
ir pati
atsakydavo mamos balsu. Kartais tai būdavo ištisi pokalbiai su
mama.
— Ar jums tai nekėlė nerimo?

Elena gūžteli.
— Nerimavau dėl kitų dalykų. Tėtis mėgino išmušti tai
jai iš
galvos, 1r
ji
paskui taip nebesielgė, bent jau jo akivaizdoje.
— Ar nori pasakyti, kad jis smurtaudavo?
- priblokštas
klausiu.
Ji nenoriai linkteli.
— Kartais. Tos paskutinės Kalėdos buvo siaubingos. Todėl
ji
1r išėjo. Bijojo to, kas galėjo nutikti.
—-
Staiga Elena paniuro. —
Aš jos taip ilgiuosi.
Noriu jai pasakyti, kad ir aš. Bet užuot tai pasakęs, pakeičiu
temą.
— Ar matei sodą šįryt? Lelijos pražydo.

Ji lLinkteli.
— Jos labai gražios. Iš tiesų mąstau, ar
nesurengus mums
priėmimo sode, - tęsia Elena.
Žvelgiu į ją ir tada suprantu, kad Elena kalba apie mūsų
jungtuves.
— Rugsėjy sodas nebeatrodys taip gražiai,
- perspėju. - Bet
galėtume surengti, jei tu taip nori.
— Pagalvosiu apie tai,
- sako ji šypsodamasi. — Ar tau jau
nereikia išeiti? Ar tik nesakei, kad vienuoliktą susitinki su
Grantu?
— Jau išeinu, — sakau bučiuodamas
ją. — Laukiau, kol
pasibaigs piko valanda.
— Važiuok
atsargiai, - sako ji. - Parašyk man žinutę, kai
išvažiuosi iš Londono, kad žinočiau, kada tavęs laukti.
Išeinu iš namų
ir įsėdu į automobilį. Pasėdžiu minutėlę,
tada palydovinės navigacijos sistemoje įrašau: „Sent Merisas“.
Man bjauru, kad pamelavau Elenai, - ji mano, jog ketinu
susitikti su Grantu Džeimsu ir užbaigti jo investicijų reikalus.
Tačiau aš nevažiuoju į tą susitikimą. Šiandien grįžtu į savo
pracitį, ten, kur gyvenau su Leila, kad galėčiau paklausti,
kodėl jis manė matąs Leilą, stovinčią lauke, prie namo.
Pastarąsias kelias naktis negalėjau užmigti po to paskutinio
Rudolfo Hilo elektroninio laiško. Tie du žodelyčiai štai čia

į
nugramzdino mane pragarą
didelis „jei“ — Leila yra gyva,
ir
ir
grąžino atgal. Jei — ir tai yra
tai nėra Žiaurus pokštas, tada
tas Rudolfas Hilas yra Leilos pagrobėjas. Stengiuosi taip
negalvoti, stengiuosi neįsivaizduoti jos įkalintos visus dvylika
metų. Tai tik kvailas pokštas, sakau sau, tai tik apgaulė.
Sunku važiuoti keliais, kurie anksčiau man buvo tokie
pažįstami. Kuo labiau artėju prie Sent Meriso, tuo daugiau
mąstau apie Leilą. Baisiausias dalykas per pastaruosius dvylika
metų buvo tai, kad nerado jos kūno. Žinau, tai skamba
siaubingai, bet tada man pagaliau viskas būtų baigta, ir
nebekankintų nemiga naktimis, kai skaudama širdimi
įsivaizduodavau maniako kankinamą įkalintą Leilą.
Sunkiausia yra ištverti nežinią — būtent dėl to man buvo
lengviau pripažinti ją mirusia. Pasistatau automobilį priešais
nedidelę stotį, nes norėdamas nurimti turiu iki namo nueiti
pėsčiomis. Lipu iš automobilio ir matau save kaip vaiduoklį,
einantį į stotį ir perone laukiantį traukinio, kuris atgabens
Leilą po savaitgalio Londone. Negalėdamas savęs sustabdyti,
einu paskui traukinį į peroną ir stebiu, kaip Leila išlipa, visa
tokia nuostabi, vilkinti plazdančia raudona suknele, kaip ji
nubėga peronu tiesiai į jo glėbį, o jos raudoni plaukai vilnija
vėjyje. Apsiašarojusi Leila jį apsikabina, šnabžda, kaip jo
pasiilgo, ir, kai ji vis kuždėdama atsiprašinėja, jis, kvailai
naivus, galvoja, kad Leila gailisi, jog išvyko į Londoną ir paliko
jį Čia.
Išdavystės skausmas nubloškia mane atgal į dabartį.
Išeidamas išstoties, pasuku į kelią, vedantį į namą. Šiltame ore
užuodžiu jūrą, laižau druską ant lūpų. Artėjant prie namo
sunkumas užgula širdį ir išdžiūsta burna. Pamatau akmeninę
namo sieną, tada viršutinį langą, mažytį sodą priekyje ir staiga
sustoju, negalėdamas patikėti savo akimis. Tikėjausi, kad
namas bus apleistas ir neprižiūrėtas. Bet lysvėse veši gėlės, o
prie langų dėžutėse žydi raudonos geranijos. „Leila.“ Balsas
užstringa gerklėje, ir vieną beprotišką akimirką pamanau, kad
atsivers durys, jiišdygs ant slenksčio, pasiruošusi lėkti pas
mane ir džiugiai pasveikinti sugrįžusį namo, kaip ji ir
darydavo. Net kai durys neatsidaro, aš negaliu pripažinti, kad
 o
jos čia nėra, nes gėlės rodo Leilą čia esant, todėl bėgu, širdis
smarkiai daužosi. Pribėgu prie vartų, krapštausi su sklende,
nuskubu prie mėlynai dažytų medinių durų ir daužau jas
kumščiu, nes man reikia, kad Leila būtų čia, nes nesilioviau jos
mylėjęs, nors mėginau ją pamiršti, nors mylėjau Eleną.
Man
iš už nugaros pasigirsta vyro balsas:
— Jums niekas neatsilieps. Tas namas jau daugelį metų
tuščias.
Įsiūtis - karštas ir Žiaurus — persmelkia mane. Stoviu
vietoje, stengdamasis susivaldyti, nutrinti nuo veido deginantį
pyktį, kad galėčiau mandagiai atsakyti žmogui, nutraukusiam
tą kelias sekundes trukusią viltį, kad Leila - gyva. Mosteliu į
sodą.
— Sodas neatrodo apleistas,
- atkertu, atgavęs balsą, bet dar
vis įsiutęs.
— Tai Tomo nuopelnas.

Įkvėpiu ir lėtai pasisuku, pasiruošdamas netikėtam

atpažinimo džiaugsmui, kuris tikrai pasirodys jo veide, kai
pamatys mane, ir žodžiams, kurie nejučia išsprūs jam iš lūpų:
„Artai tu...?“, kai vietoje likusios klausimo dalies liks tik drovi
tyla. Bet laimė, kad žmogus, gal dešimčia metų už mane
vyresnis, yra visiškai nepažįstamas.
— Tomo?
- paklausiu, apsimestinai nustebęs.
— To seno džentelmeno, kuris
gyvena kaimynystėje. Jis jau
seniai prižiūri sodą. - Vyras linktelėdamas parodė į mano
namą. - Jūs ne pirmasis, susidomėjęs namo pirkimu. Bet jis
neparduodamas ir, Tomo manymu, niekada nebus parduotas.
Nueinu atgal taku, grįžtu pro vartus, uždarydamas juos sau
už nugaros.
— Jis
gyvena kaimynystėje? — klausiu, rodydamas į Tomo
namą.
— Taip. Tačiau čia jo nerasite. Jau
pora savaičių, kai jis
ligoninėje.
Su nerimu pažvelgiu į tą vyrą.
— Ligoninėje?

— Taip, Ekseteryje. Nereikia stebėtis, jak jam daugiau kaip

aštuoniasdešimt.
Lėtai lLinkteliu. Noriu paklausti, kas gi nutiko, ar Tomas
patyrė širdies priepuolį, gal tas žmogus žino, kurioje palatoje
jis gydomas, bet tai galėjo keistai atrodyti po to, kai
apsimečiau, jog nepažįstu Tomo.
— Na, ką padarysi,
jei tas namas neparduodamas, - sakau,
norėdamas, kad jis nueitų.
— Net nemanykite, kad jis bus kada nors parduodamas.
Jis
yra kaip šventykla.
— Šventykla?

Vyras linkteli.
— Čia
gyveno jauna porelė, ir mergina dingo per jų
atostogas Prancūzijoje. Vyras kuriam laikui grįžo, matyt,
tikėdamasis, kad ji pasirodys, tačiau kai suprato, kad ji tikrai
nebegrįš, išvyko, palikdamas viską taip, kaip buvo. Pažvelkite
pro langą ir suprasite, ką noriu pasakyti.
To vyro veidas buvo gana malonus, bet aš vis tiek troškau
sugrūsti į jį kumštį.
— Ar
gyvenate Sent Merise? - paklausiau, kankinamas
vaizdų, kaip jis 1r galbūt kiti, lyg kokie iškrypėliai, žvalgosi pro
 langus.
— Atsikrausčiau čia prieš šešis mėnesius. Jei ieškotės
namo,
siūlau jums kreiptis į vieną iš nekilnojamo turto agentų
Sidmute.
Pasisuku eiti.
— Puiku, ačiū.

Eidamas prie automobilio, jaučiu to vyro žvilgsnį. Esu

nusivylęs, kad veltui atvykau šitiek kelio. Jei būčiau atsivežęs
savo raktus, galėčiau grįžti prie namo tada, kai tas vyras jau
bus nuėjęs, pasidairyti viduje — tada nebūčiau atvažiavęs
visiškai veltui. Tačiau aš tik norėjau aplankyti Tomą, taigi
nepasiėmiau raktų iš savo seifo Ekseterio banke, kur palikau
juos prieš dvylika metų, kaip ir Leilos papuošalus tą dieną, kai
išvykau 1š Sent Meriso. Galėjau raktus pasiimti su savimi, bet
negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors norėsiu grįžti. Taip pat
negalėjau nė pagalvoti apie jo pardavimą. Norėjau nueiti
aplankyti Tomo, bet negalėjau tiesiog įžengti į ligoninę ir
pradėti klausinėti,ar jis tikrai matė Leilą. Bet Tonis galėjo tai
padaryti. Išsiėmiau mobilyjį ir surinkau jo numerį. Tonis
atsiliepė po antro skambučio.
ir
— Finai? Ar viskas gerai? — Jo balse aiškiai jaučiu rūpestį 1š

pradžių pamanau, kad jis gal ką nors žino apie tai, kas vyksta.
— Taip, viskas puiku, — užtikrinu. — Ar netrukdau?

— Ne, klok viską.

tau
— Iš tiesų skambinu dėl paslaugos. Žinau, kad prašau
labai daug, bet ar neaplankytumei Tomo? Man smalsu, kodėl
jis manė matęs Leilą prie mūsų namo.
— Ar kas nors nutiko?
 Svarstau, kiek galima jam atskleisti.
— Tiesiog prieš porą savaičių Elena pamanė, kad ji pamatė
Leilą Čeltname. Tikriausiai tai buvo kita moteris tokiais pat
raudonais plaukais, bet tai atrodo keista, prisiminus Tomo
pasakojimą.
— Hmmm,
- svarsto Tonis. - Gerai. Nueisiu pas jį šią
popietę.
— Ačiū, Toni, aš iš tiesų tai labai vertinu.
Mane graužia sąžinė, kad pasiunčiau jį į Sent Merisą, kai
žinau, kad Tomas yra ligoninėje. Tačiau nenoriu išsiduoti, jog
buvau prie namo. Be to, tai tik nedidelis lankstas; jis ilgai

į į
neužtruks, kol iš Sent Meriso nuvažiuos ligoninę. Nenoriu
grįžti namo, todėl važiuoju pakrante kitą Sidmuto pusę, tada
pasistatau automobilį ir
einu pasivaikščioti pakrante - jau
gailiuosi, kad neatsivežiau Pegės. Kai pavargstu, susirandu
aludę
ir sėdžiu, gurkšnodamas alų ir viską apmąstydamas.
Tonis pagaliau paskambina penktą po pietų.
— Toni,
- sakau. — Ar pavyko pasimatyti su Tomu?
— Deja, blogos naujienos. Nuvykau į Sent Merisą ir

į
sužinojau, kad pracitą savaitę Tomas buvo išvežtas ligoninę.
Kažkaip nevykusiai nugriuvo.
— Gaila, kad tavo kelionė nuėjo perniek.

— Aš tai sužinojau tik dėl to, kad kai jis neatidarė durų,

nuėjau į kaimo parduotuvę. Man pasakė, kad jį išvežė į

Karališkąją Devono ligoninę, o paskui į Ekseterį, taigi aš tiesiai
ten nuvažiavau.
— Ar aplankei jį?
— Ne. — Tonis patyli. - Ankstyvą rytmetį jis mirė.
 Staiga pajuntu kaltę.
— Taip liūdna, - sakau. — Man reikėjo jį aplankyti, juk
pažadėjau.
— Jis prižiūrėjo tavo sodą. Ten pilna gėlių. Akimirką

pamaniau, kad tu pardavei namą, bet parduotuvėje man

pasakė, kad tai - Tomo nuopelnas.
— Dabar jaučiuosi dar blogiau.

— Per vėlu gailėtis,

- jis sako ne dėl to, kad pasijausčiau dar
blogiau, bet kad tai yra tiesa.
— Na, ačiū, Toni. Atsiprašau, kad sukėliau tau rūpesčių.

Baigiu pokalbį. Dabar beliko tik surasti Rudolfą Ailą ir

jį
ištraukti į dienos šviesą. Leisiu jam manyti, kad tikiu, jog jis
turi Leilą, jog ji - gyva.

į
Jis manys, kad vilioja mane spąstus, bet iš tiesų tai aš jį
viliosiu.
 18

Anksčiau

— Kas jis toks? - surikau vos susėdus į automobilį Fončeso

poilsio aikštelėje, netrukus po to, kai man pasakei, jog
permiegojai su kažkuo Londone. - Sakyk man, kas jis toks?
Tu bukai papurtei galvą, išgąsdinta mano pykčio.
Išsigandęs buvau ir aš, tad prisiverčiau užgniaužti įsiūtį. Kad
ir kaip ten būtų, nejaučiau tau pykčio, tačiau siutau vos
pagalvojęs apie tą niekšą, kuris užsiropštė ant tavęs. Norėjau
sulaužyti kiekvieną jo kūno kaulelį ir nurėžti jam kiaušus.
— Leila, aš ant tavęs nepykstu, - pasakiau įkvėpdamas. —

Tik noriu sužinoti, kas jis toks.

Tu nežiūrėjai man į akis.
— Aš nežinau.
Nepatikėjau, bet nesiginčijau.
— Ar gali man pasakyti, kaip tai įvyko? Ar jis paėmė tave
prievarta? Ar nuskriaudė tave? - Štai kokios tamsios buvo
mano mintys - labiau norėjau patikėti, kad tave
išprievartavo, negu tai, kad tu pati panorai sekso.
Tu vėl papurtei galvą ir aš dar kartą įkvėpiau. Jei jis
neprievartavo tavęs, tai pasinaudojo tuo, kad buvai išgėrusi.
Jau vien nuo tos minties man pasidarė negera.
— Gerai. - Viltingai pažvelgiau į tave. - Tu per daug išgėrei?
Tavo akys paplūdo ašaromis.
—Ne.
— Bet, - stengiausi suprasti, - jei sakei, kad nebuvai išgėrusi
ir jis tavęs neprievartavo, tai kaip tada viskas įvyko?
Tavo akys prašė manęs, maldavo nebesikapstyti giliau, ir
kai mačiau, kaip iš jų rieda ašaros, siaubas užvaldė mano
širdį. Bet vis tiek negalėjau sustoti. Turėjau žinoti, nors tiesa
žvelgė į mane iš tavo ašaroto veido.
—
Sakyk man, Leila. Papasakok man, kaip tai įvyko.
— Aš negaliu.
— Kodėl?
— Tu manęs nesuprasi.
—
Išbandyk mane.
Tu nuleidai galvą.
—
Norėjau sužinoti, kaip tai būtų.
Susiraukiau, nes nieko nesupratau.
—
Kaip tai būtų?
Mano balsas dusliai nuaidėjo automobilyje.
Tada tu man papasakojai.
— Niekas manęs neprievartavo. Tik norėjau sužinoti, kaip
būtų pasimylėti su kuo nors kitu.
Mano protas lėtai dėstė viską į vietas. Norėjo sužinoti, kaip
tai būtų. Su kuo nors kitu. Tai. Seksas. Tu permiegojai su
kažkokiu nepažįstamuoju, nes norėjai sužinoti, koks yra
 seksas su kuo nors kitu. Iš pradžių Šivan, paskui tu.
Ne itin prisimenu, kas įvyko
iš
po to. Žinau, kad iššokau
automobilio, atplėšiau tavo dureles ir ištempiau tave laukan.
Prisimenu, kad purčiau tave, kad rėkiau ant tavęs. Prisimenu
tavo balsą, kai suklykei, kad liaučiausi. Prisimenu siaubą
tavo akyse, kai pakėliau ranką. O tada prisimenu, kaip
tualete beviltiškai mėginu suvaldyti nežmonišką įsiūtį, kuris
užvaldė mane. O paskui - nežinau, kiek laiko praėjo, —

prisimenu, kad grįžau ten, kur buvau pastatęs automobilį, ir

pamačiau, kad tu dingai. Iš pradžių pamaniau, kad slepiesi
nuo manęs, nes prisiminiau, kaip ištempiau tave iš
automobilio ir purčiau. Tačiau negalėjau prisiminti, kas
tarp
įvyko tų akimirkų, kai pakėliau ranką ir kai atsiradau
tualete. Pradėjau šaukti tave atsiprašinėdamas, ir kai
neatėjai, pasiemiau iš bagažinės žibintą ir pradėjau tavęs
ieškoti, siaubingai bijodamas, kad aptiksiu tavo kūną, kad
užmušiau taveir paslėpiau kūną tarp medžių, augusių netoli
aikštelės, ir netekau atminties. Neradau tavęs nei gyvos, nei
mirusios.
Nežinojau, ką daryti. Supratau, kad turiu pranešti apie
tavo dingimą, bet turėjau sukurti istoriją, kitaip viskas bus
ir
sužinota, jei tu nepasirodysi, būsiu suimtas už tavo
nužudymą. Štai ką aš padariau: nuvažiavau iki artimiausios
degalinės, nes nebuvo telefono ryšio, ir sukūriau istoriją.
 19

Dabar

— Gal popiet kur nors išeikime? — pasiūlau Elenai per

priešpiečius.
Man reikia prasiblaškyti, nes visą rytą svarsčiau, ar
nereikėtų paskambinti Toniui. Bet žinau, kaip juokingai tai
atrodytų. Jei būtų tik elektroniniai laiškai, būtų labiau
įtikinama. Bet tai, kad kažkas nuolat palieka medines lėles, kad
jas surasčiau, įrodo, jog tai yra kažkoks nesveikas žaidimas, ir
labiau noriu pats vienas sužinoti, kas už viso to slypi.
Elena iškelia ir sulenkia rankas už galvos.
— Gera mintis,
manau, man reikia pertraukos.
— Gal galėtume eiti pasivaikščioti į kalvas.

— Tada — be Pegės. Jai jau būtų per toli.

— Išvesiu ją, kai grįšime.

Paliekame Pegę, miegančią po stalu, įsidedame porą butelių

vandens
į į
kuprinę ir traukiame kitą kaimelio galą, kur
prasideda kalvos.
— Kaip tau sekasi
piešti tas iliustracijas? klausiu, kai

į
—

kopiame kalvą.
— Puikiai. Tikiuosi, kad Stenui jos patiks.
 — Kiek jam metų?
— Aštuoniasdešimt treji.
— Tai tik parodo, kad niekada nesi
per daug senas rašyti, —
pasvarstau.
Graži diena, nuostabiai tinkanti pasivaikščiojimams, nes
saulė ne per daug karšta, o iš kalvų dvelkia švelnus vėjelis.
Maždaug po valandos randame plokščią akmenį, ant kurio
galime prisėsti 1r gurkštelėti vandens. Visą laiką svarstau, ar
gavau elektroninį laišką nuo Rudolfo Hilo. Nebeištverdamas
ramaus sėdėjimo pakylu nuo akmens irpadedu Elenai
atsistoti.
— Na, jau laikas eiti.
Atgal žengiame greičiau. Praeidami pro Miko namą,
pamatome jį priekiniame sodelyje.
— Labas, Mikai,
- sakau prieidamas. - Kaip tavo žmona?
— Ne kažin kaip,
ir
- sako Mikas liūdnai palinguoja galvą. —
Siaubingas dalykas ta depresija.
— Gal galėčiau
ją aplankyti, — pasisiūlo Elena. — Paplepėti su
ja.
— Ji nemėgsta plepėti.

— Tada galėčiau jai paskaityti. Kaip manai, ar ji norėtų?

— Tu labai
gera, bet ji nejaukiai jaučiasi su žmonėmis. Ji net
nenori šeimos narių apsilankymų. Tačiau gerai bendrauja su
ponia Džefris.
— Na, jei kada norėsi pailsėti ar išgerti alaus, tai juk žinai,

kur gyvename, - sakau jam.

— Ačiū. — Nejaukiai patylime. — Verčiau eisiu ir pažiūrėsiu,

gal jai ko reikia, - sako jis, pasisukdamas ir nueidamas link

priekinių durų.
Pereiname kelią į savo namų pusę.
— Pamaniau, kad jai gal labiau patiktų jaunesnė draugija
negu misis Džefris, - sako Elena.
— Deja, kai sergi depresija, tai atsiskiri nuo viso pasaulio, —

atsakau.
Kadangi Elena žino, ką man teko išgyventi visus tuos metus,
dingus Leilai, ji užjaučiamai spusteli man ranką. Palyginti su
Miko žmona, - suvokiu, kad mes netgi nežinome jos vardo, —
kuri prarado du sūnus ir savo sveikatą, man šiek tiek gėda, kad
Leilos dingimas mane taip blogai paveikė.
Pegė atsibudusi, taigi išvedu ją pasivaikščioti,ir kai
grįžtame, jipatraukia link savo krepšio, o aš — į savo biurą.
Visų pirma pasitikrinu elektroninius laiškus. Daugybė naujų,
ir
greitai juos peržvelgiu. Bet Rudolfo Hilo laiško nėra, jo
tylėjimas mane nuvilia. Nusprendžiu griebti jautį už ragų.
Manau, mums reikia susitikti. Rašau, žinodamas, kad jis
niekada nesutiks. Neįtikėtina, bet iš karto gaunu atsakymą.

Ir aš taip manau.
Spoksau į ekraną, ir mano oda pašiurpsta, kai įsivaizduoju
beveidį žmogų, kantriai sėdintį priešais kompiuterį pastarąsias
keturias dienas ir
laukiantį, kol sugrįžęs jam parašysiu.
Susikaupiu. Laikas paspęsti jam spąstus.
Kur?
Tu turi adresą.
Mano širdis bukai plaka. Namas. Ar vakar ten kas nors buvo
ir slapta mane stebėjo? Ar jis būtų pasirodęs, jei nebūtų atėjęs
tas vyras? Ar stebėjo mane išvykstantį, džiaugdamasis, kad
tuščiai atviliojo?
Kada? Parašau.

Rytoj.
Kokiu metu?

Ketvirtą popiet.
Ar nereikėtų paminėti Leilos, pažiūrėti, ką jis pasakys, kai
paprašysiu atsivesti ir ją, lyg tikėčiau jo nuoširdumu? Pagaliau
jam tiesiog parašau, kad būsiu ten. Po pietų pasakau Elenai,
kad man skambino Grantas ir turiu su juo susitikti.
— Rytoj,
- patikslinu. — Tu juk nieko prieš?
— Žinoma, kad
ne, - sako ji. — Jis tavo klientas, turi
patenkinti jo poreikius.
— Turiu patenkinti
ir ir
tavo, - sakau prieidamas
apkabindamas ją.
— Gal tada einam į lovą?
- ji sumurma.
į
Pasitrinu nosimi jos kaklą, jau beveik sutikdamas, kai
netyčia pažvelgiu į matrioškų šeimyną, stovinčią ant krašto už
jos.
— Kaip norėčiau, - atsidūstu, nuleisdamas rankas ir
pasitraukdamas nuo jos. — Bet man reikia grįžti į biurą ir
parengti porą dokumentų susitikimui.
Ji nusimena.
— Pasistengsiu
per daug neužtrukti, - pažadu, grėsmingai
nužvelgdamas matrioškas ir svarstydamas, kaip jos gali
iškastruoti mane jau vien tik būdamos čia. Rytoj, sakau sau,
rytoj sužinosiu, kas nori, kad patikėčiau, jog Leila yra gyva.
 20

Anksčiau

Aš tiek primelavau policijai. Nenorėjau į tualetą,

nevalgėme automobilyje ir neturėjome išmesti jokių šiukšlių.
Išlipdamas iš automobilio neliepiau tau užsirakinti durelių,
nežadėjau paskubėti ir neprivažiavau automobiliu atgal prie
tualetų eilės taip, kad tau nereikėtų eiti visą kelią tamsoje.
Kai ką prisiminiau. Įėjęs į tualetą, prasilenkiau su
išeinančiu vyriškiu - to niekada nemelavau. Prisiminiau, kad
girdėjau nuvažiuojant automobilį, tą, kuris stovėjo lauke,
mačiau nuvažiuojant sunkvežimį, tai nebuvo melas. Bet
negalėjau prisiminti tų gyvybiškai svarbių minučių prieš

į
įeinant tualetą.
Per apklausą papasakojau policijai, kad Meževe buvome
apimti palaimos, kad pasipiršau tau, kad tu sutikai, nes man
reikėjo, kad policija liautųsi įtarinėjusi mane. Juk kartais mes
meluojame dėl to, kad būtų dar geriau, ar ne? Norėčiau, kad
šitaip būtumei pasielgusi, kad nebūtumei pasakiusi man, jog
permiegojai su nepažįstamuoju. Jei nebūtumei taip padariusi,
vis dar būtume kartu, tu būtumei štai čia, su manimi. Bet aš
nevisiškai melavau. Ketinau pasipiršti tau per tavo
gimtadienį balandį. Svarbu, kad tai žinotum.
Man leido paskambinti telefonu, taigi paskambinau Hariui.
Nemačiau jo ir negavau iš jo jokios žinios nuo to vakaro, kai
prieš septynis mėnesius sumušiau jį. Jo ramus balsas: „Kas
nutiko, bičiuli?“ privertė mane apsiašaroti, nes jis iškart
suprato, kad skambinu vidurnaktį tik dėl to, kadjis ir vėl
mane ištrauktų iš šūdinų bėdų krūvos. Po valandos jau
turėjau advokatą, o po penkių valandų pats Haris jau buvo su
manimi. Esu jam labai skolingas.
 21

Dabar

Važiuodamas į Sent Merisą, sustoju Ekseteryje prie banko ir

atsirakinu savo seifą, kad paimčiau namo raktus. Sunkia
širdimi atidarau medinę dėžutę - ten sudėti Leilos papuošalai,
1r mano sąmonę užplūsta daugybė vaizdų: regiu ją,

besimaunančią sidabrinę apyrankę, apsikabinusią mane, kai

padovanojau auksinį laikroduką, matau, kaip staiga švysteli
jos auskarai, kai besijuokdama atmeta galvą. Uždarau dėžutę

į
1r savo prisiminimus, saugiai įkišu raktus kišenę, išeinu 1š
banko ir važiuoju į Sidmutą. Atsisėdęs kavinėje prie jūros
ir
pasiimu pintą alaus, sumuštinį stengiuosi nusiraminti.
Mobiliajame telefone patikrinu, ar nėra naujų elektroninių
laiškų, bet iš Rudolfo Hilo nieko nėra, tad peržvelgiu rinkas.
Matau, kad vakar pirktų akcijų vertė staigiai krito — tai
pasirodo kaip pranašiškas ženklas. Nežinau, kaip reikalai
klostysis kitas kelias valandas. Daug priklauso nuo to, ar
Rudolfas Hilas manęs lauks prie namo,ar jo viduje. Jei
Rudolfas bus lauke, vadinasi, jis yra kažkoks nesveikas
niekšelis, niekada nematęs Leilos. Jei jis bus viduje, galima
manyti, kad Rudolfas turi jos raktus, nes buvo tik du raktų
 komplektai - mano ir Leilos. Tokiu atveju Rudolfas Hilas gali
būti tas vyras, kuris išsivežė ją tą naktį iš poilsio aikštelės. Ar
bent jau žinantis, kas tai padarė. Pirmą kartą man ateina į
galvą mintis, kad tai galėtų būti susiję su pinigais. Jei Rudolfas
Hilas yra Leilos pagrobėjas, gal jis žino, kad esu turtingas, gal
Leila jam papasakojo, kai jis ją pagrobė, kad aš sumokėsiu, jei
jis ją paleis. Bet kodėl laukti dvylika metų, kodėl
nepareikalauti pinigų anksčiau? Visiškos nesąmonės. Nebent
ir
visą tą laiką jis laikė ją gyvą, Leila iš tiesų yra su juo. Nuveju
tą mintį, nes gali atsirasti viltis. Bet ji ir vėl sugrįžta. O jei jis
atsiveš Leilą į namą?
Užsimerkiu ir regiu, kaip ketvirtą valandą einu pro namo
vartus, įeinu vidun ir pamatau ten stovinčią Leilą, tokią pat
gražią kaip prieš dvylika metų. Atsimerkiu ir greitai grįžtu į
tikrovę. Juk ji nebebus tokia graži. Dvylika metų turėtų
pakeisti ją, ypač jei Leila buvo įkalinta. Ji tikriausiai
neatrodytų taip, kaip aš tikiuosi. Ir ką ji pamanytų, pamačiusi
mane? Atrodau kaip ir visi, sulaukę keturiasdešimt vienų. Dar
nesu praplikęs, su barzda, o žilstelėję smilkiniai — tai ženklas
depresijos, kuria susirgau po jos dingimo. Nors mėgstu
bėgioti, sveriu šiek tiek daugiau. Nekantriai papurtau galvą —
tai beprasmiška. Leilos ten nebus. Rudolfas Hilas, kad ir kas jis
būtų, naudojasi ja kaip masalu. Pasitikrindamas laiką, baigiu
savo sumuštinį ir važiuoju į Sent Merisą. Atvykęs palieku
automobilį prie namo. Niekas manęs nelaukia. Sunkiai
žengdamas atidarau vartus ir nueinu takeliu, o širdis taip
daužosi, kad esu tikras, jog jei kas nors yra viduje, tai išgirstų
jos tvinksnius. Viduje. Taigi jis turi Leilos raktus. Pajuntu tokį
 neapykantos jam antplūdį, kad kumščiu iš visų jėgų trankau
duris, lyg duočiau jam į snukį. Jis nepasirodo, todėl išsiimu
raktus 1š kišenės 1r ieškau reikiamo. Raktas įstringa spynoje,
bet pagaliau pasisuka. Stumtelėdamas atveriu duris ir
susigūžęs Žžengiu į vestibiulį.
Iškart trenkia pelėsio ir negyvenamų namų kvapas. Mane
užplūsta tokia daugybė prisiminimų, kad beveik nebejaučiu
kojų, — regiu Leilą, stovinčią vestibiulyje, sėdinčią ant laiptų ir
besimaunančią batus, bėgančią jais žemyn tiesiai man į glėbį.
Laukiu, kol tie vaizdai išblės, klausausi, ar nepasigirs koks
garsas, ar niekas nesujudės viename iš kambarių, ar
netrakštelės grindlentės viršuje. Bet čia tik tyla, tik niekada
neišsipildžiusių vilčių dulkės, erzinančios mane tuo, kas galėjo
būti, jei būčiau kitaip pasielgęs.
Priekinės durys vis dar atviros. Sukuosi jų uždaryti ir
pamatau už durų prie sienos prispaustą krūvą supelijusių
laiškų, skrajučių, nemokamų laikraščių. Dar pora skrajučių,
naujesnių ir švaresnių, guli ant kilimėlio. Kai suprantu, ką tai
reiškia, prakaitas išmuša man nugarą. Visi tie popieriai galėjo
būti prispausti prie sienos tik tada, kai kas nors atidarė
priekines duris tiek plačiai, kad galėjo įeiti. Skrajutės, gulinčios
ant kilimėlio, tikriausiai buvo įkištos šįryt. Vadinasi, čia kažkas
buvo ir gal dar yra.
Atidarau duris maniš kairės, pro kurias patenkama į
virtuvę. Čia yra tiek daug pažįstamų daiktų — moliniai
puodukai, sukabinti po lentyna, kur sudėdavome lėkštes, ant
palangės išrikiuoti kiaušinių dėkliukai, žemas fotelis, kuriame
Leila susirangydavo prieš spragsintį židinį. Visi daiktai savo
vietose, bet beveik neatpažįstami. Dvylikos metų dulkės
sunaikino visas kambario spalvas — tai sukrečia mane iki pat
širdies gelmių. Prisimenu, kaip norėjau palikti viską taip, kaip
buvo, jei Leila sugrįžtų. Bet jei ji grįžo, tai kaip pasijuto,
pamačiusi tokį nemylimą ir apleistą namą?
į
Tyliai žengiu atgal vestibiulį ir atidarau duris dešinėje.
Svetainė taip pat tuščia. Noriu šūktelėti, bet jei čia kas nors

yra, 1r tas Žmogus nori būti pamatytas, tai jis jau būtų
pasirodęs. Kam jam slėptis? Juk tas asmuo atvedė mane čia,
taigi turi būti kažkokia priežastis.
Reikėjo pasikviesti Tonį. Tačiau dabar per vėlu. Buvau
tikras, kad visa tai — tik kažkokia gudriai sumanyta apgaulė. O
ką, jei tai — ne apgaulė? Pažvelgiu į laiptų aikštelę viršuje,
prisimindamas gautą žinutę: „Tiesiog čia.“ Ar Leila guli
viršuje, surišta, užkimšta burna, o Rudolfas Hilas stovi,
laukdamas, kol aš ateisiu ir ją surasiu? Mane užvaldo
troškimas pulti laiptais viršun. Bet turiu būti atsargus, negalių
sukelti pavojaus Leilai. Pasitikrinu — juk Leila čia negali būti?
Užminu ant pirmojo laipto, patikrindamas jį. Laiptas
nesutreška, taigi lipu aukštyn kaip galima tyliau, palenkdamas
galvą, kad neatsitrenkčiau į žemas lubas. Tualetas yra kairėje;
durys praviros, todėl suprantama, kad dvokia nuo
užsistovėjusio vandens klozete. Dešinėje yra Leilos ir mano
miegamasis. Įeinų; jis tuščias. Jos naktiniai marškiniai, vos
matomi po pilkų dulkių sluoksniu guli ant kėdės, kur Leila
paliko juos tą rytą, kai išvykome į Meževą. Mažesnis
miegamasis, einant nuo tualeto į koridoriaus gilumą,
neatskleidžia jokių paslapčių, čia nėra jokios Leilos, pririštos
prie lovosir laukiančios išgelbėjimo, jokio Rudolfo Hilo,
norinčio mane šantažuoti. Emociškai išsekęs, atsisėdu laiptų

kad mano kelionė

į
viršuje, žvelgdamas vestibiulį apačioje, stengdamasis suvokti,
čia šiandien buvo visiškai veltui. Išvykau iš
namų, manydamas, kad šį vakarą suprasiu, kas slypi už visų
matrioškų
] priekį.
ir elektroninių laiškų. Bet aš nė kiek nepasistūmėjau

Išsiimu mobilųjį, kad pasižiūrėčiau, kiek valandų. Jau

keturios trisdešimt. Laikas pasiųsti žinutę Rudolfui Ailui, kad,
po galais, sužinočiau, kas čia darosi.
Aš esu čia. Kur tu?
Tuojau pat gaunu atsakymą.
Kur sakiau, kad būsiu
Mane užlieja įsiūčio banga, kad jis ir toliau žaidžia su
manimi.

Ne, čia jūsų nėra. Aš - name, bet čia jūsų nėra.

Negaliu patikėti, kad pamiršai
Ką pamiršau? - piktai rašau.
Maniau, kad suprasi
Aš stabteliu, staiga pajutęs, kaip pasikeitė žinučių tonas.
Kažkas jose nesiderina.
Ką turi galvoje? - klausiu.
Adresą
Akimirką pasėdžiu, mąstydamas, ar nereikėtų dabar
nutraukti viso šio reikalo. Bet jei jau nuėjau taip toli, tai galiu
tęsti toliau.
Kokį adresą?
Elektroninio pašto adresą
Mane užvaldo siaubingas troškimas sviesti telefoną laiptais
žemyn. Užuot tai padaręs, renku žinutę, o mano pirštai vos
pataiko į mažyčius mygtukus.
Kas tu, kodėl taip darai?
Tu žinai, kas aš
Taip, suknistas Rudolfas Hilas.
Negaliu patikėti, kad tu nesupratai
Gal tu koks nesveikas psichas, kuris stengiasi priversti
mane galvoti, kad turi Leilą?
Tokį vardą pasirinkau specialiai, kad žinotum, jog tai
esu aš
Jei dar mylėtumei mane, būtum supratęs
Lik sveikas, Finai

Spoksau į žinutę visiškai priblokštas to, kad buvo užsiminta

apie meilę, kad buvo parašytas mano vardas. Dar kartą
perskaitau žinutę, šį kartą lėčiau. Man pašiurpsta nugara — tas
niekšas nori, kad galvočiau, jog žinutę parašė Leila. Nebent...
Ne, tai tik triukas, kitas jo žaidimo žingsnis. Bet mano pirštai
jau rašo jos vardą.
 Leila?
Aš laukiu, o mano širdis - kulnuose. Negaunu jokio
atsakymo ir įskaudintas suriaumoju, tūždamas, kad ir vėl
patekau jo spąstus. Jis net neketino šiandien čia atvykti, jis
į
tenorėjo tik atvilioti mane. Bet kodėl? Norėdamas įrodyti, kad
viskas yra jo rankose? Lipu žemyn, nuvargęs nuo visų tų
žaidimų,ir atidarau virtuvės duris, ketindamas nuvalyti
dulkes nuo kėdės ir pasėdėti minutėlę. Atitraukiu vieną kėdę
nuo stalo ir sustoju, įsitvėręs jos atkaltės, prisimindamas tą
paskutinį kartą, kai sėdėjau ant šios kėdės, tą dieną, kai rašiau
laišką Leilai, tą laišką, kurį palikau jai, jei ji sugrįžtų. Regiu,
kaip išimu iš kišenės žiedą, tą žiedą, kurį ketinau padovanoti
Leilai per jos dvidešimtąjį gimtadienį, ir įdedu jį į voką su
laišku. Stebiu, kaip užklijuoju voką ir padedu ant stalo vidurio,
kad Leila iš karto jį rastų. Bet mano reginys staiga išnyksta, ir
aš matau, kad laiško čia nebėra, likęs tik dulkėmis
nepadengtas stačiakampis — voko vieta. Visas stalas nuklotas
storu dulkių sluoksniu. Ištiesiu ranką, perbraukiu pirštais
ir
stačiakampį pajuntu, kad ant jo beveik nėra dulkių.
Vadinasi, kažkas visai neseniai paėmė tą laišką. Nupurtau
dulkes nuo kėdės 1r sunkiai susmunku ant jos. Kiek Žinau, tas
laiškas jau galėjo būti dingęs tada, kai prieš dvi dienas buvau
atvykęs aplankyti Tomo. Ar ne iš mano laiško Rudolfas Hilas
tiek daug žino apie mane? Ar todėl jo paskutinės Žinutės yra
tokios tikroviškos, kad net vieną beprotišką akimirką
pamaniau, kad jos — nuo Leilos? Esu priblokštas, kad
pakliuvau į jo spąstus — kaip jis turėjo juoktis iš mano
beviltiškos žinutės: Leila? Bet ką tai galėtų reikšti, kai jis sakė,
kad elektroninio pašto adresas parinktas taip, kad aš iš karto
suprasčiau, kas siunčia žinutes? Ar nebuvo manoma, kad aš
galvosiu, jog tai Rubė rašo Žinutes? Jei siuntėjo ketinimas buvo
ne toks, tai adresas vis tiek turėtų reikšti pažįstamą žmogų. Jei
tai ne asmuo, kas tai galėtų būti? Vieta? Žinau daugybę kalvų,
bet nei viena iš jų nesivadina Rudolfu. Tada kažkokia kita
kalva? Be galo lėtai man viskas aiškėja. Ne Rubė ir delfinas.
Matrioška, Faroso kalva. Matrioška ant Faroso kalvos“.
Akimirką pasijuntu priblokštas, lyg būčiau ką tik išvydęs
stebuklą. Be manęs, tik vienas asmuo žinojo, kad Leila
prilygino medžio kelmą ant Faroso kalvos matrioškai, ir tas
asmuo buvo Leila. Mano akys paplūsta ašaromis ir aš piktai jas
nubraukiu. Tai - netiesa, taip negali būti. Tie elektroniniai
laiškai negali būti nuo Leilos. Ir taip — laiškai gali būti nuo jos.
Neprisimenu, kaip išėjau iš namo, bet staiga suvokiau, kad
sėdžiu automobilyje. Iki Faroso kalvos trisdešimt minučių eiti
pėsčiomis, bet tik dešimt minučių važiuoti. Viešpatie, prašau,
neleisk jai išeiti, meldžiu, įjungdamas automobilio pavarą ir
išvažiuodamas. Prašau, neleisk jai dingti. Nuvažiuoju ten per
aštuonias minutes. Staigiai sustoju beveik kalvos papėdėje ir
bėgu į jos viršų. Tuo metu, kai užlekiu į viršūnę, Žiopčioju,
gaudydamas kvapą, plaučiams vos nesprogstant į gabalus.
Dairausi aplinkui, lyg išprotėjęs. Nieko nematau, bet to kelmo,
panašaus į matriošką, iš čia nesimato. Bėgu pro suolą, kurį
kadaise pastatėme, - jo statramsčiai išmarginti draugų ir
įsimylėjėlių vardais, - mano kojų raumenys virpa nuo krūvio.
Kelmas pasirodo priešais akis, lekiu link jo — ten nieko nėra ir
aplink nėra kur pasislėpti. Kai imu svarstyti, ar visa tai nėra
klaikus pokštas, kad jos čia niekada net nebuvo, pamatau
nedidelę matriošką, tyčia patupdytą ant kelmo viršaus.
— Leila! — jos vardas išsiveržia beveik kaip rauda ir klyksmas.

— Leila!
- sugriebiu matriošką ir sukuosi ratu vėl vėl ir
šaukdamas jos vardą: „Leila! Leila! Leila!“, trokšdamas, kad
vėjas nuneštų mano šauksmą ten, kur
balsas bet neateina.
ji
yra. Šaukiu tol, kol
mano užkimsta, ji

3. Žodžių žaidimas: Ru (rusiška) - „doll“ ( lėlė) - Ph (Pharos) - Hill (kalva) —

Rudolph Hill.
 22

Anksčiau

Leila, aš jau ketinu baigti šį laišką, nes atvažiuoja Haris —

važiuosiu pas jį į Londoną. Palieku namus. Tu jau šešis

mėnesius dingusi. Tik prašau, negalvok, kad atsisakau tavęs.
Tiesiog čia būti be tavęs yra per sunku.
O dabar, kai tu skaitai mano laišką, tikiuosi, supranti, kaip
aš gailiuosi dėl to, kas įvyko tą vakarą, ir sugebėsi širdyje
man atleisti. Būsiu netoliese, lauksiu tavęs. Jei išsikelsiu iš
Londono, Haris visuomet žinos, kur esu. Ateik ir surask
tai
mane, Leila, ir kai padarysi, mes susituoksime. Palieku
tau žiedą, tą žiedą, kurį norėjau padovanoti per dvidešimtąjį
gimtadienį, kai būčiau pasipiršęs. Myliu tave. Visada mylėjau
ir mylėsiu. Kad ir kiek būsi dingusi, nesiliausiu tavęs mylėjęs.
Finas
ANTRA DALIS
 23

Leila

Man niekada nereikėjo grįžti į Sent Merisą. Jei nebūčiau

grįžusi, nebūtų to nutikę. Kaltinu Finą. Jei jis nebūtų
nusprendęs vesti Elenos, būčiau likusi nuošalyje. Žinoma,
galėjau grįžti į mūsų namą kada tik norėjau, nes turėjau
raktus. Bet negrįžau, nes man pakako žinoti, kad Finas jo
niekada nepardavė. Mano nuomone, - turiu pripažinti, kad
mąstau nebe taip, kaip anksčiau, - tai reiškė, kad jis nenorėjo
atsisakyti mūsų gyvenimo kartu. Bet kai jis ketino pradėti
naują gyvenimą su Elena, tai mintis, kad gali parduoti namą
ir aš jo daugiau nebepamatysiu, man buvo nepakeliama.
Po to, kai sėdėjau stoties perone ir mano širdis beprotiškai
daužėsi, nes vos nesusidūriau su Tomu, negalėjau patikėti,
kad rizikavau viskuo, norėdama akimirką žvilgtelėti tą
į
vietą, kur praleidau gana trumpą laiko tarpą. Bet aš ten
buvau laiminga. Nesakau, kad dabar nesu laiminga - esu
laimingesnė, negu nusipelniau. Tik norėjau žvilgtelėti į seniai
prabėgusią praeitį. Tačiau čia manęs laukė Likimas Tomo
pavidalu. Tik tada supratau savo klaidą, kai jis
priklibikščiavo prie manęs ir paklausė: „Leila, ar tai tu?“, iš
nuostabos plačiai atmerkęs traiškanotas akis. Iš kur galėjau
žinoti, kad jis vis dar gyvas? Net prieš daugelį metų jis jau
atrodė labai senas.
Tačiau ir tada galėjau išgelbėti situaciją. Galėjau išsisukti,
pasakyti Tomui, kad jis apsiriko. Bet paskendusi praeityje
pamiršau, kad nebeatrodau taip, kaip seniau. Taigi, kas tada
išdavė mane? Kai lyg užhipnotizuota žiūrėjau į namą, tai gal
stovėjau taip, kaip anksčiau, kaire ranka susiėmusi už
dešinės alkūnės? O gal mano veido išraiška išdavė mane, kai
prisiminiau gyvenimą name? Kad ir kas mane išdavė, Tomas
lyg ir atpažino mane. Aš kaip kvailė pasisukau ir nubėgau,
taip tik dar labiau patvirtindama jo įtarimus. Vėl atsiradau
it
stotyje, širdis daužėsi pašėlusi, nes bijojau vien pagalvoti,
kad Finas gali sužinoti, jog aš - gyva. Stengiausi numalšinti
susijaudinimą. Jei Tomas ir ketintų pasakyti policijai, kad
matė mane, niekas tikriausiai juo nepatikėtų. Net jei jam
kažkaip pavyktų susisiekti su Finu, tai tas gal nekreips
dėmesio į jo kalbas, manydamas, kad tai - seno Žmogaus
kliedesiai. Džiaugčiausi, jei jis niekada nesužinotų.
Pasistengiau įsivaizduoti, kaip jis jaustųsi. Laimingam
žmogui, pradėjusiam naują gyvenimą su Elena, tai būtų
pačios blogiausios įmanomos naujienos.
Tačiau tada prisiminiau, kaip atrodė namas.
Tikėjausi rasti jį purviną ir apleistą, tačiau sode žydėjo
gėlės, o prie langų - geranijos. Jei Finas prižiūrėjo viską šitiek
metų,tai gal puoselėjo viltį, kad vieną dieną grįšiu. Žinojau,
kad jis mylėjo Eleną, - kaip galėjo jos nepamilti, juk ji buvo
tobula. O jei staiga vėl atsirasčiau? Ar po šitiek metų Finas
vis dar mane mylėtų? Jei jau priėjome iki to, ar jis pasirinktų
mane, 0 ne Eleną? Žinoma, jis taip nepadarytų, bet - o jeigu?
Akimirką viskas pasikeitė. Staiga labiausiai išsigandau ne dėl
to, kad Finas staiga sužinos, jog aš - gyva, bet dėl to, kad
nesužinos. Jei visus tuos metus jis tikėjo, kad aš grįšiu, ar
nereikėtų jam leisti sužinoti, kad esu gyva? Prieš jam
susituokiant su Elena. Kol dar ne per vėlu. Pripažindama
netikros vilties pavojų, priminiau sau apie viską, ko
pasiekiau, ir viską, kuo rizikuoju, jei nuspręsčiau grįžti
tiesiog dabar. Bet noras, kad Finas žinotų, jog aš esu gyva,
niekur neišnyko. Turėjau būti atsargi. Negalėjau tiesiog grįžti
į jo gyvenimą, neįsitikinusi, kad jis nori, jog grįžčiau. Turėjau
atsirasti pamažu, kaip galimybė, vėliau tapsianti tikrove. Bet
0
kaip galėčiau leisti jam sužinoti, kad esu gyva, nuo kitų tai
nuslėpčiau? Norėdama nuraminti susijaudinimą, patryniau
nykščiu savo mažytę matriošką - tą, kuri kadaise priklausė
Elenai. Pirmą kartą ji manęs nenuramino, bet davė vieną
ir
gerą mintį. Atvyko traukinys į Čeltnamą, net nedvejodama
jį įlipau.
į
 24

Finas

Tik po kiek laiko galėjau nusileisti Faroso kalva žemyn, ten,

kur palikau automobilį. Jaučiausi praradęs orientaciją, lyg
būčiau ištrauktas iš pažįstamo gyvenimo ir panardintas
į
priešišką, paralelinį pasaulį. Kai pagaliau pripažinau, kad
Leila — nes galėjo būti tik ji buvo ten ir dingo, kad gal
—-

su
prasilenkiau ja keliomis minutėmis, grįžau prie medinio
suolo, prisimindamas paskutinį kartą, kai buvau čia jos
atminimui skirtą dieną, ir kaip meldžiau jos - pažiūrėk, Leila,
tavo atminimui pastatėme suoliuką, tad jei tu nesi mirusi,
prašau, duok man kokį nors ženklą, kad vis dar esi gyva. Bet
ji niekada to nepadarė. Iki dabar. Aš jokiu būdu negaliu grįžti į
Saimonsbridžą pas Eleną, tik ne tokios būsenos, todėl
susirandu nedidelį viešbutuką ir užsiregistruoju. Tada iš savo
kambario skambinu Elenai, norėdamas pasakyti, kad šiąnakt
negrįšiu namo.
— Ar tau viskas gerai? — klausia ji.
- Tavo balsas labai
sumišęs.
— Prasideda migrena. Štai kodėl nusprendžiau verčiau

nevažiuoti.
 —Vargšiukas, — sako ji užjaučiamai. — Kaip sekėsi su
Grantu?
— Puikiai. Problema
išspręsta.
— Gerai. Ar išgėrei nuskausminamųjų?

— Taip.
— Gal verčiau eik
į lovą ir atsigulk.
— Taip ir ruošiuosi padaryti. Pasimatysime ryte.
Padedu ragelį jau žinodamas, kad nesirengiu jai pasakyti,
jog Leila — gyva, bent jau ne dabar. Aš negaliu pridėti „kol
neisitikinsiu“, nes esu tuo įsitikinęs, 100 procentų tikras.
Neprisimenu nė vieno žmogaus, kuriam Leila būtų
papasakojusi apie medžio kelmą ant Faroso kalvos, panašų į
matriošką. Be abejonių, Leila - gyva. Ir aš imu baimintis - dėl
jos, dėl Elenos, dėl savęs. Pasitikrinu savo elektroninį paštą,
tikėdamasis, kad bus laiškas su Rudolfo Hilo adresu nuo
Leilos. Laiško nėra. Vadinasi, kamuolys aiškiai yra mano
pusėje. Nes taivis dar žaidimas, pasikeitė tik vienas dalykas —
tai Leila jį žaidžia. Kodėl? Kodėl ji slepiasi? Kur ji buvo visus
tuos metus?
Negalėdamas ramiai sėdėti, žingsniuoju po viešbučio
kambarį. Mąstau, ar nereikėtų paskambinti Toniui ir visko
papasakoti. Iš pradžių jis kaip aš pagalvos, kad kažkas mane
1r

kvailina. Bet kai suves visus galus, nepamiršdamas to, kad ją

matė Tomas, taip pat nuspręs, kad Leila yra gyva. O kas tada?
Jis užmes tinklą, ir pagaliau ji bus rasta. Tačiau negaliu leisti
tam įvykti, nes nežinau, kokie bus padariniai. Ar Tonis nors
trumpam gebės ją apsaugoti? Vos tik bus sužinota, kad Leila
atsirado, ją užpuls žiniasklaidos atstovai, persekios, norės
 ji
sužinoti jos istoriją. Gal net bus kuo nors apkaltinta? Jei
visus tuos metus nebuvo įkalinta prieš savo valią, tai turėjo
žinoti, kiek daug kartų buvo į ją kreipiamasi, kad kam nors
praneštų, jog yra saugi. O jeigu ją pasodins į kalėjimą? Gal ji
to ir bijo, todėl slapstosi. Kas nutiks Leilai, jei ji sugrįš?
Pagaliau nutariu parašyti elektroninį laišką, bet ne Toniui, o
Leilai, kad praneščiau, jog pagaliau supratau, ką ji norėjo
pasakyti.
Aš supratau, Leila. Nuvykau ant Faroso kalvos, radau
matriošką.
Tau reikėjo palaukti.

Bet ji neatsako, ir aš nuvargęs užmiegu.

Kitą rytą nenoriu išvykti. Čia, Devone, jaučiuosi arti Leilos.
Tačiau proto balsas man sako, kad jos slėptuvė - ne čia. Tos
matrioškos, kurias taip lengvai palikdavo, reiškia, kad ji
greičiau slepiasi kur nors netoli Saimonsbridžo. Gal Čeltname.
Mano spėjimą patvirtina ir Elenos žodžiai, kad ji matė Leilą
Čeltname. Svarstau, ar nevertėtų man ten sustoti, grįžtant
namo, ir porą valandų pasivaikščioti. Bet abejoju, ar
pamatyčiau ją gatvėje ar pro parduotuvės langą, ar sėdinčią
kavinėje. Grįžimą namo prisimenu kaip per miglą. Matyt,
būsiu nuvažiavęs į Ekseterį ir išsukęs į M5 kelią, nes staiga
pastebiu, kad važiuoju link namų. Paspaudžiu stabdžius.
Viskas per daug greitai, aš nepasirengęs susitikti su Elena,
apsimesti, kad šiandien įprasta diena. Tačiau negaliu čia
sėdėti, kad ir kaip to norėčiau. Jei neisiu į vidų, pasirodys
ir
keista. Įjungiu pavarą įvažiuoju pro vartus. Esu vis dar
nepasirengęs, todėl išsi1mu savo mobilųjį ir apsimetu, kad
atsiliepiu į skambutį. Girdžiu lojant Pegę, akies kampučiu
pastebiu prie lango Eleną. Pasuku galvą, parodydamas jai savo
mobilųjį, 1r Elena, suprasdama, ką darau, trumpai pamojuoja
1r dingsta.

Sėdžiu, telefoną priglaudęs prie ausies, kol ilgiau jau

nebegaliu. Lėtai išlipu iš automobilio ir einu prie priekinių
durų. Kai atidarau jas, Pegė sukasi man apie kojas, aš
pasilenkiu 1r pakasau jai į kaklą, sakydamas, kokia ji graži.
— Jei nemylėčiau jos tiek, kiek tu,
tai pavydėčiau, - sako
Elena 1r akimirką pasimetu, nesuprasdamas, apie ką ji kalba.
Mane staiga užplūsta kaltės jausmas. Tai yra mano gyvenimas,
sakau sau griežtai. Dabar mano gyvenimas yra Elena, o ne
Leila.
— Tu - mano gyvenimas, - sakau Elenai, apkabindamas ją.
Pegė atsistoja ant užpakalinių kojų, stengdamasi įsisprausti
tarp mūsų. — Pasiimsiu ją pasivaikščioti, - sakau. — Man reikia
pramankštinti kojas.
— Kaip migrena?

— Praėjo.

— Gerai. Gal nupirktum šiek tiek pieno? Ir ko nors šiam

vakarui?
Išeinu, Pegė seka man iš paskos. Eidamas mąstau, kaip ir
kada Leila rado mane Saimonsbridže. Gal ji ieškojo manęs
ilgus metus, o gal tas straipsnis laikraštyje apie tai, kad Elena
apsigyveno kartu, atvedė ją pas mane. Kaip ji turėjo pasijusti,
sužinojusi, kad aš su Elena? Kaimo parduotuvėje nusiperku
pieno, tada einu pas mėsininką žlėgtainio ir naminio pašteto
 priešpiečiams. Staiga pajutęs alkį paprašau Robo atpjauti kelis
griežinėlius vokiškos dešros — tik dabar suvokiu, kad nevalgiau
nuo vakarykščių priešpiečių. Visa amžinybė. Vos nepaklausiau
jo, ar nematė ko nors, slankiojančio apie mūsų kaimą. Prie
pracitų metų straipsnio buvo įdėta Leilos nuotrauka, jos
ryškiai raudoni plaukai švytėjo lyg įspėjamasis ženklas. Jei
pradėčiau pasakoti, kaip galėtų atrodyti tas slankiojantysis, jis
suprastų, kad kalbu apie Leilą. Negaliu tuo rizikuoti. Prie upės
pasidalinu dešra su Pege ir leidžiu savo mintims klajoti. Kas
nutiks, jei Leila pasirodys? Elena yra jos šeima, taigi negalime
jai atsukti nugaros. O aš ir nenorėčiau. Taigi, kaip tai paveiks
mane ir Eleną? Pašaukiu Pegę, besikapstančią po krūmu, ir
patraukiu namo. Kai einu pro „Kuosą“, Rubė išeina laukan.
— Atrodai
taip, lyg norėtumei kavos, — sako ji, 1r aš seku jai iš

paskos, o paskui sėdžiu prie baro ir laukiu, kol ji atneš puodelį

kavos.
—
- sakau, apimdamas puodelį rankomis,
Ačiū,
mėgaudamasis šiluma.
— Sunki naktelė?

— Galima
irtaip sakyti. - Mane užvaldo noras kam nors
išsipasakoti, nes, kad ir kaip ten būtų, Rubė jau žino didžiąją
istorijos dalį. — Aš ne taip supratau elektroninio pašto adresą...
— Nejuokauk,
- tarsteli.
— Leila
yra gyva, Rube, - mano ištariami žodžiai skamba
taip keistai.
— Ką? — ji priblokšta žvelgia į mane.
— Ar matei aludėje merginą raudonais plaukais pracitą
penktadienį?
 Ji papurto galvą, vis dar mėgindama suprasti, ką jai
pasakiau.
— Ne, aš nepastebėjau. Finai, ar tikrai?

— Taip. Aš vykau į Sent Merisą susitikti su ja.

Rubė išplečia akis.

— Tu
ją matei?
— Ne,
- papurtau galvą. - Jos ten nebuvo.
— Tai iš kur žinai, kad ji gyva?

Išsiimu 1š kišenės mažytę matriošką.

— Radau
ją ant medžio kelmo, ant Faroso kalvos.
— Faroso kalvos?

— Ji prie
pat tos vietos, kur mes gyvenome Devone, netoli
Sent Meriso. Penktoji lėlytė. — Pastatau matriošką ant stalo
tarp mūsų. — Ir lėlė, ir elektroninio pašto adresas gali reikšti
ši

tik viena — ji gyva. Rudolfas Hilas. Rusiška lėlė. Faroso kalva. —

Rubė susiraukia nesuprasdama. — Radau lėlę ant Faroso
kalvos, pastatytą ant medžio kelmo. Leila sakydavo, kad tas

— Gal kas
į
kelmas panašus matriošką, paaiškinu. — Niekas to nežinojo.
—-

ja apsimeta? — atsargiai klausia Rubė.

ji
— Ne. Rube, buvo ten, aš žinau, kad buvo. - Kažkas
šmėkšteli mano veide, gal nusivylimas, kurį jaučiu, kad
atvykau per vėlai ir nepasimačiau su Leila, nes Rubė uždeda
savo ranką ant manosios.
— Manau,
kad geriau papasakok viską iš pradžių, - sako ji,
tikėdama manimi.
Papsakoju viską, net ir tokius dalykus, kurių nepasakojau
niekam, tikrąją tiesą apie atostogas Prancūzijoje, kai viskas
pasuko tokia bloga linkme, apie laišką, kurį palikau Leilai,
 prašydamas jos tekėti už mangęs, laišką, kuris dabar buvo
dingęs.
— Jei tai, ką tu pasakoji,
yra tiesa, - lėtai sako Rubė, kai
pabaigiu savo istoriją, — tai labai baisu.
Aš nesitikėjau tokios reakcijos ir jau Žiojausi ginti Leilos, bet
tada supratau, kad Rubė teisi. Tai, kad už visos matrioškų eilės
slypi Leila, dar nereiškia, kad nėra jokios grėsmės.
— Manau,
kad tos matrioškos buvo kaip mėginimas atkreipti
mano dėmesį, - sakau, teisindamas Leilą. - Dabar, kai ji tai
suprato, nemanau, kad rasiu daugiau matrioškų. Aš tik
mėginu sudėlioti viską į vietas. Kas privertė ją grįžti būtent
dabar, kas paskatino ją palikti tą pirmą lėlę? Kas patarė jai
siųsti man tuos elektroninius laiškus, viliojančius į Sent
Merisą?
Rubė akimirką pamąsto.
— Dėl
to, kad ji pasirodė kaip tik šiuo metu, pasakyčiau, kad
Ji, jei tai iš tiesų Leila, nesidžiaugia tavo vedybomis su Elena.
Gal ji pamatė jungtuvių skelbimą. — Rubė stabteli,
skaičiuodama datą. — Ji pradėjo kaišioti tas matrioškas
netrukus poto, kai laikraštyje pasirodė skelbimas, ar ne? Jei ji
visus tuos metus atidžiai stebėjo tave 1š savo slėptuvės, tai,
sužinojusi, kad esi su Elena, turėjo būti gerokai priblokšta.
Galbūt iš pradžių pamanė, kad vienintelė priežastis, kodėl tu
esi su Elena, yra ta, kad Elena - jos sesuo, ir kad tu mėgini
rasti ją, Leilą, jos sesėje. Tačiau vesti tą seserį, tai jau visai kas
kita. Tai reiškia, kad tu myli Eleną už tai, kokia ji yra, o ne dėl
to, kad ji primena tau Leilą. - Ji gailiai pažvelgia į mane. —
Maniau, kad pradėjai romaną su Elena tik dėl to, kad
išmestum Leilą iš galvos, o vėliau būtum grįžęs pas mane.
Buvau priblokšta, kai sužinojau, kad ketini ją vesti. Taigi,
mano nuomone, todėl ir Leila dabar atsirado.
— Bet juk ilgus metus buvau laisvas! Ji galėjo grįžti bet kada!

Kodėl negrįžo?
— Gal ji tavęs bijojo, žinai,
po tos nakties.
— Bet nepasirodyti dvylika metų?
— O gal anksčiau ji tiesiog negalėjo grįžti.
—Kodėl ne? Abejoju, ar
ji buvo įkalinta. Dažnai taip
pagalvodavau, kankindavau save įsivaizduodamas, kad ji
uždaryta prieš savo valią. Bet dabar taip nebegalvoju.
Rubė gūžteli pečiais.
— O gal ji sirgo.

— Visus dvylika metų? Ir kas, jos

manymu, nutiks dabar? Ko
ji tikisi?
— Gal ji visai nieko nesitiki? — Rubė stabteli. - Kita vertus...
— Kas?
— Tu sakei, kad tas laiškas
tik
neseniai buvo paimtas iš
namo?
— Taip, tiesa.

— Jame
rašei, kad ji grįžtų ir susirastų tave, kad visada ją
mylėsi. Ar ne taip rašei jai?
— Taip.
— Gal ji mano, kad tai, kas parašyta laiške, galioja iki šiol?
— Jei ji
grįš, tai aš ir vėl ją įsimylėsiu?
Galbūt.
—

— Ir paliksiu Eleną? Ką turėjai omenyje, sakydama: „Gal ji

mano?“
 — Finai, ji sutrikusi.
— Sutrikusi?
— Trapi. Gal šiek tiek emociškai nestabili.

Spoksau į ją.
— Ramūs Žmonės nepalieka matrioškų, kad kiti jas surastų, —
tęsia Rubė.
Atsidūstu, žinodamas, kad
— Ką gi man daryti?
ji teisi.

— Manau,
turėtum būti žiaurus, kad būtum gailestingas.
Nusiųsk jai elektroninį laišką, jei nori, užsimink apie tą laišką,
bet parašyk, kad dvylika metų yra labai ilgas laiko tarpasir
kad tu gyveni toliau.
— Su jos seserimi.

— Tikriausiai ji jau Žino. Bet svarbiausia, ar ruošiesi viską

papasakoti Elenai?
— Nežinau.

— Turėtum. Negali tokių dalykų nuo jos slėpti. Jei būčiau

Elena, norėčiau žinoti.

— Ką aš norėčiau žinoti? — Atsisukdamas
pamatau Eleną,
stovinčią tarpduryje už manęs. Ji šypsosi, bet jos akyse —
rūpestis.
— Kurjis ketina nusivežti tave
per medaus mėnesį, - sako
Rubė, o aš, kaip įmanoma nerūpestingiau, įkišu į kišenę tą
mažytę matriošką, kurią buvau palikęs ant baro.
— Jis norėjo nustebinti tave, bet aš sakiau, kad jei būčiau

tavo vietoje, tai norėčiau sužinoti, kur vykstame. Nes kaipgi

merginai žinoti, kokius drabužius pasimti? - Elena
pritariamai šypteli. Ar užeisi kavos? — tęsia Rubė.
—-
 Patraukiu šalia stovinčią kėdę.
— Išgelbėk mane nuo Rubės. Ji vis priekaištauja, kad viską
darau ne taip. Ar tikrai norėtum sužinoti, kur ketinu tave
nusivežti?
— Na, norėčiau sužinoti, ar važiuosim ten, kur karšta, ar
ten,
kur šalta, - sako Elena, sėsdamasi ant kėdės. — Ar visą medaus
mėnesį gulėsime paplūdimyje, ar mūsų kelionė bus pažintinė.
Rubė pripila puoduką kavos ir pastato ant baro priešais ją.
— Aš 1r taip sakau.
Jis prašė mano patarimo, kur galėtų tave
nuvežti, tai gal galėtumei bent trumpai užsiminti, kas tau
patiktų.
— Seišelai. Meksika. — Elena pasilenkia 1r pabučiuoja mane. —

Niekada nemaniau, kad toks žmogus kaip tu planuotų medaus

mėnesį.
— Turiu
neatrastų privalumų, - sakau jai.
Mes dar šiek tiek pabūname, Rubė ir Elena plepa apie

galimas medaus mėnesio vietas, o aš siurbčioju savo kavą,

negalėdamas pamiršti Rubės pastabų apie Leilą.
— Aš nesirengiu tavęs tikrinti, — sako Elena, kai einame

namo.
— Žinau, — sakau, bučiuodamas
ją į viršugalvį.
— Tiesiog nerimavau, kur tu taip ilgai dingęs. Robas
sakė,
kad buvai užsukęs pas jį, tad pamaniau, pažiūrėsiu, gal tu
„Kuosoje“.
— Nepyk,
- sakau, dar kartą pabučiuodamas. — Rubė
pakvietė kavos.
Ji žvilgteli į mano krepšį.
— Tai ko nupirkai?
— Mėsos kepsniuiir pašteto priešpiečiams.
— Nuostabu, - šypteli.
 25

Leila

Būtent Elena ir turėjo rasti pirmąją matriošką. Pagaliau

lėlytė buvo jos, ta, kuri dingo iš komplekto dar vaikystėje. Aš
jos nepavogiau, kaip Elena manė, bet kai po kelių metų ji
pagaliau atsirado mūsų senosios žaislų skrynios dugne,
pasilikau lėlę sau. Nežinau, kodėl neatidaviau jai matrioškos.
Gal nerimavau, kad pasakys, jog aš ją pavogiau, gal maniau,
kad ta lėlytė jai jau visiškai nebesvarbi. Bet dabar, kai
matrioška grįžo į Elenos rankas, pasijutau apiplėšta. Aš
nesupratau, kiek buvau priklausoma nuo tos matrioškos,
kaip dažnai, jausdama stresą, savo dešine ranka siekiau jos.
Be matrioškos jaučiausi pažeidžiama, neapsaugota. Savo
lėlytės nebeturėjau - ją pamečiau Fončese, poilsio aikštelėje.
Todėl, norėdama ją pakeisti, internete ieškojau matrioškų.
Nežinojau, kad yra tiek daug komplektų, kuriuos sudarė
įvairus matrioškų skaičius, ir aš skubiai varčiau puslapius,
bijodama, kad nerasiu tos mūsų turėtos matrioškos, nes ji
turėjo būti lygiai tokia pati, geltonos ir raudonos spalvos,
visiškai tokiais pat veidais. Kaip motina, atpažįstanti savo
 vaiką iš daugybės nuotraukų, radau tą matriošką, o jos
akytės spoksojo į mane iš ekrano. Dėl tos vienos lėlytės
turėjau nusipirkti visą komplektą, bet man tai buvo nesvarbu.
Stengiausi suprasti, kaip Finas turėjo jaustis, kai Elena
parodė jam matriošką, kurią rado. Gal jis nieko nepajuto, gal
jis pamiršo tą istoriją, kurią jam pasakojau. Jei jis viską
pamiršo, tai matrioška jam neturėjo jokios prasmės. O jei
nepamiršo, galėjo neatkreipti dėmesio į jos atsiradimą,
manydamas, kad tai - sutapimas. Kol nesužinojo, kad Tomas
pamatė mane. Bet ar jis sužinojo? Nebuvo kaip išsiaiškinti.
Gal Tomas nesuko sau galvos ir nepranešė policijai, o gal ir
pranešė, bet policija nepasirūpino pasakyti Finui. Man
nedavė ramybės mintis, kad Finas vis dar nežino, jog aš
grįžau, nors šiam reikalui buvau paaukojusi savo brangiąją
matriošką. Užuot pasistengusi tai pamiršti, buvau tarsi
apsėsta, ta mintis mane visiškai užvaldė ir virto atvira,
kraujuojančia žaizda. Jos negydžiau, vis nerimavau, ji
ir
supūliavo. Negalėjaujos atsikratyti. Jei Finas nežino, kad
buvau name, jei niekas jam nieko nepasakė, tai matrioška
jam nieko nereikš. Įsibaiminusi vėl panaršiau internete ir
užsakiau dar dešimt matrioškų komplektų. Juos gavusi, šiek
tiek kvaištelėjau - atsukdavau jų medinius kūnus kaip galima
greičiau, traukdavau mažiausias matrioškas, o išardytus
kūnus mėtydavau ant grindų. Švelniai laikydama dešimt
mažų matrioškų rankose, pasijutau esanti visagalė. Kai visur
jas iškaišiosiu ir Finas suras, jis neabejos, kad aš grįžau.
 26

Finas

Žinau, kad turiu pasielgti taip, kaip patarė Rubė,

ir pasiųsti
Leilai elektroninį laišką, kuriame viską paaiškinčiau,
pasakyčiau, kad gyvenu toliau ir kad rugsėjį ketinu vesti Eleną.
Bet aš noriu ne to. Išsiimu iš kišenės matriošką, kurią radau
ant Faroso kalvos, 1r pasistatau ant savo stalo. Sunku žinoti,
kad buvau taip arti Leilos. Jei tik būčiau anksčiau supratęs.
Dabar, jei ji neatnaujins ryšio, neberasiu jos niekada. Ji turi
būti pasikeitusi asmeninius duomenis, nes kaipgi galėtų turėti
banko sąskaitą, darbą be naujos tapatybės? Ji privalo turėti
darbą, nes kitaip neturėtų pinigų. Nebent ji yra ne viena.
Sunerimęs išsiimu savo mobilųjį ir pasitikrinu paštą. Greitai
peržvelgiu elektroninius laiškus ir randu vieną iš Rudolfo Hilo.
Atsikvėpdamas atidarau jį.
Ar dabar tiki, kad tai esu aš?
Taip, - greitai atsakau.
Nukeliavau į kotedžą
Radau tavo laišką, Finai.
Tu rašei, kad sugrįžčiau ir susirasčiau tave.
 Nežinau, ką atsakyti. Turėčiau paklausti, kur ji yra, ar jai
viskas gerai, gal reikia kokios pagalbos? Bet dabar, kai ji
užsiminė apie laišką, budriai tęsiu pokalbį, sunerimęs dėl
galimų padarinių. Laukiu, tikėdamasis kito elektroninio laiško
1š jos. Bet ji neparašo. Nerimaudamas iš stalčiaus išsitraukiu

tris matrioškas, kurias radau,ir išrikiuoju jas šalia rastosios

ant kelmo. Ketvertukas. Rubė teisi, pagalvoju, nušluodamas
jas atgal. Tai negali būti psichiškai sveiko žmogaus darbas.
Turėčiau paskambinti Toniui ir paprašyti jo patarimo. Bet ne
dabar, reikia sužinoti, ko nori Leila. Sunku imtis darbo, bet
nors viena akimi stebiu, ar neateis elektroninis laiškas, gebu
peržvelgti naujus pasiūlymų reikalavimus. Elena ateina kviesti
manęs priešpiečių, ir valgydami mano pirktą paštetą
klausomės džiazo, o Pegė guli mums prie kojų. Ar dėl to
įsimylėjau Eleną, svarstau, kad jai patinka tokie pat dalykai
kaip ir man - šunys, džiazas, valgio gaminimas? Kad ji geriau
tinka man į porą negu Leila?
— Negaliu patikėti, kokia didelė mūsų sąskaita už vandenį, —

sako Elena.
— Tokią kainą turime mokėti už mūsų gražų sodą,
- sakau ir
girdžiu, kad mano telefonas ką tik pyptelėjo, pranešdamas
apie naują elektroninį laišką. Bet aš nesirengiu peržiūrėti jo
čia, Elenos akivaizdoje, nes laiškas gali būti nuo Leilos.
— Deserto? — klausia Elena. —-
Nuskyniau keletą abrikosų 1š
sodo.
— Kaip miela.

Skubiai sukemšu abrikosą ir

į
greitai pabučiavęs Eleną
nuskubu biurą. Elektroninis laiškas yra nuo Leilos.
Nedelsdamas atidarau jį.
IR DABAR AŠ TURIU
 27

Leila

Bėda ta, kad nežinojau, ką galvoja Finas. Nepaisant tų

dviejų matrioškų, kurias palikau Finui surasti - vieną ant
namo sienos, kitą - ant jo automobilio, nepaisant to, kad
leidau Elenai pastebėti mane Čeltname, - tai, mano manymu,
buvo geniali mintis, - gal jis vis dar atsisakė patikėti, kad aš
grįžau. Gal nenorėjo tuo patikėti. Jis ketino vesti Eleną, ir joks
matrioškų skaičius negalėjo to pakeisti. Kad ir kaip ten būtų,
argi Elena, tiek paaukojusi, nenusipelnė jo? Taigi, stengiausi
tai pamiršti. Gal man būtų pavykę, jei nebūčiau grįžusi
į
namą, - šį kartą norėjau įeiti vidun ir prisiminti ten kartu
praleistą laiką. Tą naktį, kai dingau, turėjau tik namo raktus,
nes jie buvo mano džinsų kišenėje, tų džinsų, kuriuos dėvėjau
tą dieną, kai išvažiavome iš Sent Meriso. Nusprendžiau
atvykti per priešpiečius, kai buvo mažiausia tikimybė, jog
Tomas mane pastebės. Kaip ir praeitą kartą, nepastebėta
išsmukau iš stoties. Einant link namo, mano žingsniai
spartėjo, o kai priartėjau, praeitis suleido į mane savo nagus

į
ir nutempė ankstesnius laikus - jau beveik tikėjau, kad
 mėlynas priekines duris atvers Finas, sunerimęs, kad aš taip
ilgai negrįžtu iš kaimo. Kai Finas neatidarė durų, pamaniau,
kad jis tikriausiai yra sode, tad įėjau pati. Nugrimzdusi
praeitį nustebau, kad raktas sunkiai sukasi spynoje, kad
į
durys vos atsidaro, lyg kas būtų laikęs jas iš vidaus. Gal Finas
ten padėjo maišą su šiukšlėmis, kad vėliau išneštų į
konteinerį? Smarkiau pastūmiau duris, kartu su jomis
stumdama
ir tai, kas buvo viduje, tada žengiau į vestibiulį. Ir
praeitis, pasismaginusi su manimi, sviedė mane atgal tiesiai
realybę. Netekusi orientacijos, žvelgiau į pašto siuntų krūvą,
į
sumestą už durų, pageltusią nuo laiko, stengdamasi viską
suprasti, nes tai nederėjo su gėlėmis sode. Jei Finas atvyktų
kartą per mėnesį aptvarkyti namo, tikrai čia nesivoliotų tiek
laiškų ir laikraščių. Nenorėdama pripažinti to, ką man sakė
akys ir nosis, - visur tvyrojo nevėdintų kambarių kvapas, -
atidariau virtuvės duris. Nuo jų pakilo debesis dulkių, ir kai
stovėjau ant slenksčio, žvelgdama į virtuvę, beveik nieko
nemačiau. Colio storio dulkių sluoksnis dengė kiekvieną
paviršių, o nuo lubų sijų driekėsi voratinkliai. Pagaliau viską
supratau. Finas neprižiūrėjo namo, laukdamas manęs
grįžtant. Kaip iš viso galėjau pagalvoti, kad jis manęs lauks?
Jis nebesitikėjo, kad aš grįšiu. Galėjau daugiau nepalikti
matrioškų. Praeities nebesusigrąžinsiu, nesugebėsiu išeiti iš
tamsos
į šviesą. Turėsiu praleisti savo likusį gyvenimą
gudraudama, slėpdama nuo pasaulio savo tikrąją tapatybę.
Priblokšta žvalgiausi po virtuvę. Staiga pamačiau, kad ant
stalo kažkas padėta. Lyg per miglą priėjau arčiau - ten buvo
vokas, uždengtas storo dulkių sluoksnio. Paėmiau jį- ant
stalo liko žymė, mažas plotelis, nepadengtas dulkių. Minutėlę
apžiūrinėjau voką, mąstydama, kodėl jis nenumestas
vestibiulyje su kitais laiškais, laikraščiais ir pašto
pranešimais. Perbraukiau pirštu per voką, suardydama
dulkių sluoksnį, ir pamačiau, kad adresas ant voko užrašytas
ranka, o rašalas tiek išblukęs, kad vos įskaičiau, kas ten
parašyta. Pakėliau jį prieš šviesą, sklindančią pro langą. Ten
buvo parašytas tik vienas žodis - Leilai. Nežinau, kiek ilgai
ten stovėjau, žvelgdama
į laišką, kurį paliko Finas, nes
atpažinau jo rašyseną. Pagaliau siaubingas drebulys, apėmęs,
kai tik pamačiau savo vardą ant voko, privertė mane įsidėti

laišką į rankinę, baiminantis, kad laiškas, toks trapus nuo

senumo, tiesiog subyrės mano rankose, dar nespėjus jo
perskaityti. Kas rašoma šiame laiške, kurį Finas paliko man
prieš daugelį metų? Ar tai laiškas, įspėjantis niekada
nesiartinti prie jo, neieškoti jo, jei kada nors pasirodyčiau? O
tai
gal kitoks laiškas? Suprasdama, kad laikas eina, greitai
išėjau namo, uždariau ir užrakinau duris, džiaugdamasi,
iš
kad niekur nesimatė Tomo. Skubėdama
į stotį, įkišau ranką į
kišenę ir paėmiau vieną iš naujųjų matrioškų, stengdamasi
nuraminti besidaužančią širdį. Atėjusi į stotį, nuėjau į perono
galą, kur rečiau galėjai susitikti kokį žmogų, kuris būtinai
nori su tavimi pasikalbėti. Aš ne tik negalėjau kalbėti, aš
nenorėjau sutikti nei draugiškai nusiteikusio vietinio
gyventojo, smalsaujančio, ko atvykau į Sent Merisą, nei
turisto, ketinančio užmegzti pokalbį, kad galėtų patarti, kur
turėčiau keliauti toliau. Bet keturių asmenų šeima, kurią
praėjau, buvo per daug užsiėmusi savais reikalais, kad mane
pastebėtų, kaip ir jauna porelė, sėdinti ant vienintelio
suolelio, - vaikinas apkabinęs merginą per pečius, - man
skausmingai priminė gyvenimą su Finu.
Pagaliau atvyko traukinys. Paskutinis vagonas buvo
tuščias, pasirinkau vietą gale, kur likčiau beveik nepastebima
kitose stotyse įlipantiems keleiviams. Tada kiek galėdama
atsargiau, drebančiais pirštais atvėriau voką ir švelniai
ištraukiau popieriaus lapą. Širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Bandant išlankstyti lapą, kažkas išslydo man ant kelių. Tai
buvo žiedas. Paėmiau jį. Auksinis žiedas su deimantų,
panašus į sužadėtuvių. Trūko oro. Pasijutau apsvaigusi, man
pasidarė bloga. Viskas ėmė mirgėti prieš akis, ir bijodama,
kad neapalpčiau, per prievartą įkvėpiau. Iškvėpiau beveik
visą save. Mano kūnas taip smarkiai sudrebėjo, kad laiškas
nuslydo ant grindų. Išsigandusi, kad žiedas nuriedės ir aš jo
niekada neberasiu, pamėginau jį užmauti ant piršto. Jis buvo
per didelis bevardžiui pirštui, tad užmoviau
jį ant didžiojo.
Dabar jis puikiai tiko.Tada pasilenkiau, pakėliau laišką nuo
grindų
ir išlanksčiau jį. Žodžiai šokinėjo prieš akis. Tik po
kiek laiko susikaupiau ir ėmiau skaityti. Tada visas mano
susikurtas pasaulis virto griuvėsiais.
 28

Finas

Kai vakar gavau Leilos elektroninį laišką, negalėjau

atsipalaiduoti, tad išėjau pabėgioti. Mane labiausiai paveikė
didžiosios raidės. Jos mane išgąsdino. Pajutau grėsmę — tai
kvaila, aš suprantu. Dabar visą laiką svarstau, kas nutiks, jei
Leila staiga išdygs ant durų slenksčio. Gal nebūtų taip blogai,
jeiji šitaip pasielgtų. Kartais nuklystu taip toli, kad viską
įsivaizduoju tikroviškai: kaip išgirdęs durų skambutį nueinu į
vestibiulį, atidarau duris ir pamatau ją, stovinčią ant slenksčio.
Bet negaliu įsivaizduoti, kaip priglaudžiu ją, bėgu į vestibiulį,

į
tada

apkabinu
virtuvę, kur laukia Elena. Aš galiu įsivaizduoti, kaip
ją ir niekada nebepaleidžiu. Ar paimu ją už rankos ir
veduosi toli toli, toli nuo visų ir nuo visko. Tai ir gąsdina
mane.
Pribėgu prie tvoros, kuri riboja mūsų sodo galą, ir peršoku
ją. Akimirką pastoviu, sunkiai kvėpuodamas, ištempdamas
blauzdų raumenis, tada išsiimu mobilųjį, norėdamas
pasitikrinti elektroninį paštą. Nėra jokio laiško iš Leilos, gal
todėl, kad neatsakiau į jos paskutinę žinutę, kurji rašė, kad
rado mane. Pajuntu, kad turiu jai atsakyti, nors rašyti nėra ką,
—tik paprašyti, kad paliktų ramybėje mane, mus, Eleną ir
mane. Tačiau ji taip pat priklauso mūsų šeimai, tai gal būtų
per daug grubu. Taigi, atsakau
Džiaugiuosi, kad radai.
Nenoriu netikėtai susidurti su Elena, todėl nusprendžių
vėliau nusiprausti po dušu, o dabar eiti į biurą. Įjungiu
kompiuterį ir sėdžiu laukdamas. Po kelių minučių gaunu
elektroninį laišką.
Ar pasakei Elenai, kad aš gyva?
Sakyti tiesą ar meluoti? Kadangi nieko nežinau,
nusprendžiu sakyti tiesą.
Ne, dar ne.
Kodėl ne?
Nes noriu iš pradžių sužinoti, kur tu buvai tiek metų.
Man nereikėjo sugrįžti
Ką nori tuo pasakyti?
Nes
tu ketini vesti Eleną
Mano pirštai patys renka raides, tad tik prieš paspausdamas
„Siųsti“ suprantu, ką parašiau. Atitraukiu rankas, staigiai
atstumiu kėdę, atsitraukdamas nuo klaviatūros. Akimirką
pamąstau, tada vienu pirštu spaudžiu klavišą „Panaikinti“, kol
išnyksta trys žodelyčiai — Ne, aš neketinu. Turiu kažką atsakyti,
bet ką? Kažką kilnaus.
 Kaip tu laikaisi? Ar viskas gerai?
Gal mums reikėtų susitikti
Pajuntu kažkokios nuojautos, lyg pavojaus, smigtelėjimą. O
gal tai tik susijaudinimas.

Kada?
Pranešiu tau
Susierzinęs žvelgiu į ekraną. Ji pasiūlė susitikti, ir staiga aš
imu jos ilgėtis, ilgiuosi tos Leilos, kuri buvo prieš dvylika metų.
Ilgiuosi mūsų buvimo kartu. Tai visiškai kitokie santykiai nei
su Elena. Pykdavomės su Leila ir vėl taikydavomės, o su Elena
viskas yra pastovu. Nėra nei barnių, nei susitaikymų. Mes
niekada nesiginčijame, bet niekada ir nesijuokiame,
nesikvatoju taip, kaip būdamas su Leila. Sakau sau, kad taip
yra dėl to, kad esame vyresni, bet žinau, kad tai kas kita. Elena
yra labiau... Ieškau žodžio ir kai suprantu, kad norėjau
pasakyti „nuobodi“ susigėdęs greitai pakeičiu jį žodžiu
„rimta“. Man viskas bus gerai, kai pamatysiu Leilą, sakau sau.
Susitikęs su ja, paaiškinsiu, kad dabar esu su Elena, kad mylių
ir
būtent Eleną, viskas bus gerai. Atkeliauja kitas elektroninis
laiškas. Atidarau jį, manydamas, kad ji pasakys man, kada
galime susitikti.
AŠ MŪVIU TAVO ŽIEDĄ, FINAI
 29

Leila

Tie žodžiai vis sukosi mano galvoje, jie šaipėsi iš manęs

traukinio ratų trinksėjime, kai tas riedėjo tolyn - nereikėjo
bėgti tą naktį, nereikėjo. Jei nebūčiau dingusi, viskas būtų
buvę gerai. Bet maniau, kad jis užmuš mane. Man niekada
nereikėjo sakyti jam, kad su kažkuo permiegojau. Bet jis
suprato, kad kažkas ne taip, ir stengėsi sužinoti, kodėl grįžusi
iš Londono buvau tokia tyli. Iš pradžių jis manė, kad ilgiuosi
namų
ar Elenos, ir vien užsiminus apie Eleną aš
pravirkdavau, nes, žinoma, jos ilgėjausi. Bet tai tik padidino
kaltės jausmą, kuris graužė mane, nes Elena pasibaisėtų tuo,
ką padariau. Jei ji sutiktų tokį žmogų kaip Finas, tai niekada
jo neišduotų, o mylėtų, brangintų ir kiekvieną gyvenimo
akimirką dėkotų Dievui, kad rado gerą, kilnų ir dorą vyrą,
kuris viskuo skyrėsi nuo mūsų tėvo. Bent jau aš taip galvojau,
kol pamačiau
tą jo pusę, kurios neįtariau egzistuojant.
Žinojau, kad jis susipyko su Hariu ir smarkiai jį sumušė, bet
iki to vakaro net neįtariau, kaip staiga jis gali įtūžti. Viskas
įvyko taip greitai. Vieną minutę aš sėdėjau automobilyje šalia
jo Fončese, šiek tiek įsibaiminusi to, ką pasakiau, bet ir
dėl

didžiuodamasi, kad buvau sąžininga, o kitą minutę jau

maniau, kad mirsiu. Aš neatpažinau to žmogaus, kuris
ištempė mane iš automobilio ir tiek kratė, kad net dantys ėmė
barškėti. Tas jo žvilgsnis, kai klykė, kad niekada man
neatleis, buvo siaubingas. Mane baugino tai,kad negalėjau jo
pasiekti, prasilaužti pro joįsiūtį. Nemačiau jo, regėjau savo
tėvą. Kai jis atitraukė ranką ir pamačiau jo sugniaužtą
kumštį, pasijutau tempiama į kažkokią tamsią ir nuodėmingą
vietą. Apimta didžiausios baimės tikriausiai apalpau, nes kai
atsigavau, tai supratau, kad guliu ant žemės šalia
automobilio. Finas buvo dingęs, buvau taipįsitikinusi, kad jis
ketina mane nužudyti, kad pamaniau, jog jis nuėjo ieškoti
žmogžudystės įrankio - gal medžio šakos ar kokio išlaužto
plieninio strypo, kuriuo mane pribaigtų. Žinau, kas įvyko su
Šivan, jo mergina Airijoje - tai jis paaiškino savo laiške. Taip
pat žinau, kad jis man būtų atleidęs už tai, ką padariau.
Patyriau klaikią vienatvę. Jei nebūčiau pabėgusi, būtume
kartu. Nors ir kaip sunkiai stengiausi, negalėjau ignoruoti to,
kad pastarieji dvylika metų praėjo veltui. VELTUI!!!
Bijodama, kad neviltis, kurią jaučiau, grąžins mane ten, kur
buvau anksčiau, mėginau ją suvaldyti. Giliai įkvėpdama
kartodavau sau, kad viskas bus gerai. Bet kaip galėjo būti
gerai, kai Finas dabar yra su Elena? Man niekuomet neatėjo į
galvą, kad jis galėtų vesti Eleną, neabejoju, kad Finas mylėjo
ją, bet netikėjau, kad jis mylėjo Eleną tiek, kiek mane.
Pasijutau išduota. Priminiau sau, kad tai aš pirmoji išdaviau
jį. Finas gyveno toliau, privalėjau tai pripažinti. Bet aš
negalėjau; mane įkyriai persekiojo prisiminimai apie mūsų
bendrą gyvenimą. Norėjau ano gyvenimo, o ne to, kurį turiu
dabar. Pagal visas teises Finas buvo mano. MANO! Leilos, bet
ne Elenos. Ne Elenos, bet Leilos. Pasijutau lyg karštligės
krečiama. Dabar labiau negu bet kada man reikėjo, kad Finas
žinotų, jog aš grįžau. Pradėjau jam siuntinėti elektroninius
laiškus. Nepasirašydavau jų savo vardu, nes jei būčiau
pasirašiusi, Finas pamanytų, kad jie siunčiami kieno nors
kito, apsimetančio manimi. Vis dėlto jis taip pamanė. Buvau
priblokšta, kad jis nesuprato elektroninio pašto adreso
prasmės - pasirinkau jį specialiai, kad jis atpažintų mano
tikrąją tapatybę. Matrioška, kurią labia rizikuodama palikau
ant lėkštės „Kuosoje“, tik sustiprino jo įtarimą, kad kažkas
apsimetinėja manimi. Supratau, kad vienintelis būdas
priversti jį patikėti, jog aš grįžau, buvo įvilioti jį į namą, kad
jis pamatytų, jog laiškas dingęs. Galėjau pasakyti, kad radau
tą laišką, ir Finui būtų nereikėję ten važiuoti. Bet tada
supratau, kad jis vis tiek nežinotų, jog ten buvau aš, nes per
tuos dvylika metų mano raktai galėjo kam nors pakliūti į
rankas ir kas nors galėjo pasiimti tą laišką. Būtina, kad jis
pats suprastų elektroninio pašto adresą, kad pats sužinotų
tiesą. Sudariau sutartį:jei jis nesupras, ką reiškia Rudolfas
Hilas, aš vėl dingsiu ir leisiu jam gyventi su Elena. Bet jei jis
supras - bus nauja pradžia.
 30

Finas

Sėdžiu ant lovos krašto ir per atviras spintos duris spoksau į

Elenos drabužius. Pirmą kartą pastebiu, kad beveik visi jos
apdarai yra pilki, gal įvairių atspalvių, bet vis dėlto pilki.
Keletas drabužių pastelinės spalvos, bet nėra nieko panašaus
tuos ryškių spalvų drabužius, kuriuos dėvėdavo Leila. Mano
į
žvilgsnis nuslysta Elenos batais, tvarkingai sustatytais dviem
eilėmis ant spintos dugno; visi jie vienodo aukščio kulniukais,
ir mane staiga ima dusinti visas tas vienodumas. Elena yra
apačioje, tad išsii1mu telefoną ir peržiūriu paskutinį Leilos
elektroninį laišką. Aš dar neatsakiau jį. Tas laiškas ryžtingas.
į

Nežinau, kažin kokio atsakymo Leila iš manęs tikisi,

klausdama, ar aš laimingas, kad ji mūvi mano žiedą?
Įsivaizduodamas ją, mūvinčią tą žiedą, šiek tiek susijaudinu.
Bet negaliu jai to pasakyti.

Tas žiedas - tavo, nupirkau

jį tau
O Elenai nupirkai?
Prisimenu mažą sidabrinį su mazgeliu vietoje akutės Žiedelį,
kurį padovanojau Elenai, kai pasipiršau. Nenupirkau jai
tradicinio sužadėtuvių žiedo, nes toks žiedas ne Elenos skonio,
kuris visai nepanašus į Leilos — ji labai mėgo viską, kas žiba.
Tačiau nusprendžiu apeiti jos klausimą.
Ar vis dar nori susitikti?
Ar Elena mūvi tavo žiedą?
Taip. Ar vis dar nori susitikti?
Man nereikėjo sugrįžti
Ką nori tuo pasakyti?
Jau per vėlu
Ne, ne per vėlu. Niekada ne per vėlu.
Per vėlu. Tu dabar su Elena
Leila, mums reikia pasikalbėti.
Tačiau ji jau dingo, paliko mane - tikiu, kad sugrįš, tačiau iš
tikrųjų to nežinau.

į
Nulipu žemyn virtuvę.
— Išviriau košės,

kuriame kažką maišo.

- sako Elena, pakėlusi akis nuo puodo,
— Ne, ačiū,
- sakau trumpai. - Pasikepinsiu kumpio.
— Aš pakepinsiu.

— Tiek to. — Nueinu prie orkaitės, išsitraukiu grilio groteles

1r trinkteliu jas ant atbrailos.

— Ar viskas gerai? — klausia Elena.

— Viskas puiku.

— Tai jau tikrai.

 — Kas? —piktai klausiu.
— Tu atrodai labai susinervinęs.
— Tik dėl to, kad nenoriu ėsti tavo sušiktos košės?

Ji įsižeidusi pažvelgia į mane.

— Atsiprašau, — sakau, neapkęsdamas
savęs, kad išliejau ant
jos susierzinimą, pykdamas, kad Leila stoja tarp mūsų.
— Ar
tai dėl Granto? - klausia Elena.
— Dėl kito kliento. Esu šiek tiek įsitempęs.

— Gal gali pasikalbėti su Hariu, kai

jis ryt atvyks pietų.
Valgome pusryčius beveik tylėdami. Nesiliauju galvojęs apie
Leilą, apie tai, kur ji galėtų būti, gal kur nors arti, ir suprantu,
kad ji minta manimi lygiai taip, kaip mito visus tuos metus.
— Manau, kad pagaminsiu ką nors iš kiaulienos,
- sako
Elena. - Jei turėčiau obuolių, pagaminčiau padažą prie
patiekalo.
Man prireikia kelių minučių, kad suprasčiau, jog ji vis dar
kalba apie pietus su Hariu.
— Atnešiu,
- sakau stodamasis.
— Nėra ko skubėti,
- sunerimęs Elenos balsas pasiekia mane,
kai uždarau galines duris. - Kiauliena juk tiks, ar ne?
— Labai tiks, — šūkteliu. Bet neprisiverčiu atsisukti
ir
nusišypsoti.

Kitą dieną atvyksta Haris, labai savimi patenkintas. Kai

pasako Elenai, kad turi jai siurprizą, svarstau, ką jis galėjo dar
nupirkti, — juk atvežė tokią didelę puokštę gėlių.
— Visų pirma turiu tau kai ką parodyti,
- sako Elena
sujaudintu balsu, i1mdama jį į
už rankos ir vesdamasi virtuvę.
 Ji sustojusi atsigręžia ir ištiesia ranką, rodydama jam
darbastalį, kur stovi jos matrioškų komplektas.
— Pažiūrėk!

Haris atrodo toks sumišęs, kad man beveik pagailo Elenos,

nors nežinau, kodėl tai jai taip svarbu. Haris visiškai
nesupranta, kodėl matrioškos turi jam daryti didelį įspūdį.
— Ji dabar jau turi visa komplektą,
- pasufleruoju.
— Tikrai,—- sako jis. - Dabar matau tai. Nuostabu.
Elena paima mažiausią matriošką.
— Radau ją, gulinčią už vartų,
- paaiškina. - Negalėjau
patikėti, kad ta lėlytė atsirado po šitiek metų.

— Žinoma,
ne ta pati, - sako Haris.
— Finas
irgi taip galvoja, bet aš manau kitaip. - Ji pakelia
lėlytę jam prieš akis. — Matai čia ištepliotus dažus? Mano
matrioška buvo nudažyta taip pat.
— Sakiau jai, kad tikriausiai daugybė matrioškų turi šią

žymę, - paaiškinu Hariui.

Aš jam nesakau, kad nė viena iš keturių matrioškų, gulinčių
mano stalčiuje, neturi šio defekto.
— Bet kodėl
jiatsirado po tiek metų? - klausia Haris. - Kaip?
Elena sudvejoja. Kol ji nepasakė, kad matė Leilą Čeltname
prieš porą savaičių, greitai nutraukiu jų pokalbį.
— Išgerkime,
- pasiūlau, nes jei Haris sužinos, kad Leila gali
būti gyva, jis daugiau niekuo nesidomės, ir tai nestebina, ypač
žinant, kiek daug jis
padarė ieškodamas jos prieš dvylika metų.
Po pietų einame į sodą gerti kavos. Elena manęs paprašo
viską sutvarkyti, kol ji parodys Hariui savo naujausias
iliustracijas. Kraudamas indus į indaplovę pagalvoju, kad
likusi viena su Hariu ji tikrai papasakos, kad matė Leilą. Ji
negalės to nutylėti. Kai jis po pusvalandžio ateina pas mane į
virtuvę ir pasiūlo išvesti Pegę pasivaikščioti, žinau, kad man
bus karšta.
Jis tyli, kol pasukame upės link, o tada puola.
— Ar viskas gerai, Finai?

— Viskas puiku.

— Atrodai šiek tiek sunerimęs.

— Ką sakė Elena?

— Jai atrodo, kad prieš

porą savaičių pastebėjo Leilą
Čeltname.
— Taip, bet ten buvo kažkokia kita moteris tokios
pat spalvos
plaukais.
— Tai tu nemanai, kad ten buvo Leila?

— Ne, ir Elena

apsiriko.
taip nemano. Nusprendėme, kad
ji tikriausiai
Išgirdęs tokius mano žodžius, jis kilsteli antakius, 1r dalis
manęs trokšta pasitikėti juo. Bet jis Lieps man viską papasakoti
Toniui, o aš nenoriuto daryti, kol nesužinosiu, ko nori Leila ir
kodėlji grįžo būtent dabar.
— O kaip ta matrioška?
- klausia. Keista, kad ji atsirado po
—-

tiek metų.
ta
— Tai ne lėlytė, kurią Elena prarado seniau.
— Ji mano,
kad ta pati.
— Elena tik nori, kad taip būtų.
Ji trokšta, kad Leila grįžtų,
todėl save įtikino, kad matė ją Čeltname.
— O kaip tu? Ar norėtum, kad Leila grįžtų?

Stengiuosi kalbėti ramiai, bet mano susierzinimas auga.

 Leila dingusi jau daugelį metų. Ji tikrai dabar negrįš.

į
—

—
-
Hmm. Jis sulėtina žingsnį, įkiša ranką kišenę ir kažką
ištraukia. Pažvelgiu žemyn ir pamatau mažytę matriošką,
gulinčią jam ant delno.
— Radau
ją ant tvoros, kai atvykau. Nekantravau atiduoti ją
Elenai, nes prisiminiau, kad kažkada seniai prarado tą
matriošką. — Jis stabteli. — Bet ji jau tokią turėjo.
Štai kodėl jis taip keistai elgėsi. Noriu sugriebti tą kvailą lėlę
1r sviesti ją Iš visų jėgų į vandenį.

Laimė, Haris mano, kad esu priblokštas jo spėlionių dėl šios

matrioškos.
— Ar nemanai, kad
per daug sutapimų? - tęsia jis.
— O kaip tu manai, Hari?
- klausiu ir jaučiu, kaip didėja
mano pagieža Leilai. Vakar ji atsisakė susitikti su manimi,
tačiau trokšta būti pastebėta prie mano namų. Nebent ji atėjo
naktį.
— Gal Elena Čeltname tikrai matė Leilą.

Atsisėdu ant žole apaugusio kranto. Haris paima pagalį ir

sviedžia jį į vandenį Pegei. Ši ištraukia jį ir atneša Hariui, o jis
meta pagalį dar kelis kartus. Manau, kad jis svarsto, ką aš
galvoju, o aš jaučiu keistą pranašumą, kad Haris nė nenumano
to, ką žinau apie Leilą.
— Ar parodei
tą lėlytę Elenai? - klausiu, kai jis pagaliau
atsisėda šalia manęs.
— Ne, dar ne.
— Norėčiau, kad nerodytum. Nenoriu, kad jai vėl atsirastų
viltis. — Ir man visai nereikia, kad Elena įsiveltų į Leilos
paiešką. Dabar jižino tik apie tą matriošką, kurią rado,ir
noriu, kad taip viskas liktų.
— O kaip tu?

— Ką nori pasakyti?

— O kaip tavo viltys?

— Žinoma,
aš noriu, kad Leila būtų gyva.
— Na, iš tiesų atrodo,
kad ji gyva.
Trumpai nusijuokiu.
— Remiantis dviem matrioškomis
ir tvirtinimu, kad galbūt
Čeltname buvo ji? Ar ne per mažai?
— Nežinau. Visada maniau, kad ji gali vieną dieną

pasirodyti.
Pajuntu, kad raukausi.
— Tikrai?

— Taip. Niekada nemaniau, kad ji mirusi. Ar kad ji buvo

pagrobta.
Jis niekada man to nesakė.
— Tai kur ji buvo visus tuos metus? Jei tu teisus, kodėl ji

pasirodė būtent dabar? Kodėl ne praeitais metais ar prieš

penkerius metus, ar po penkių mėnesių nuo dingimo?
— Aš nežinau.
- Jis gūžteli pačiais. - Gal toks metas.
— Ką turi omenyje?

— Tu ketini vesti Eleną. Gal ji sekė tavo gyvenimą iš ten, kur

gyveno, ir jai nepatinka, kad ketini vesti jos seserį. — Jis

pažvelgia į mane. — Juk tu vis dar nori vesti Eleną?
Ištiesiu kojas
—
ir
Žinoma, taip.
atsistoju.

—Net jei Leila sugrįžtų?

Noriu jam ir vėl atsakyti: „Taip, žinoma“, bet pasijuntu
keistai vienišas. Gal Haris tai pajunta, nes uždeda savo ranką
ant manosios, lyg atsiprašydamas už tokį klausimą.
— Tiek to, grįžtame. Ar Elena nesakė, kad iškeps sklindžių?

Klausiu Hario, ar pavyko įveikti tą problemą, kuri sutrukdė

jam atvykti praėjusį savaitgalį, ir jis man papasakojo apie
vieną liūdnai pagarsėjusį ir sunkiai sukalbamą investuotoją.
iš
— Kartais noriu pasitraukti verslo, - baigia Haris. —
Manau, kad darausi per senas šiam žaidimui.
— Tau — keturiasdešimt penkeri.

— Šiame versle aš jau dvidešimt penkerius metus. Tai mano

gyvenimas. Kartais be galo trokštu vesti, turėti šeimą.

Nusijuokiu.
— Tau greitai nusibostų kasdien būti su ta pačia moterimi.

Jis kreivai šypteli.

— Galbūt.

— Kad ir
kaip ten būtų, jei tu nori vedybų, šeimos, tai
niekada nevėlu. O kaip dabartinė tavo draugė? Ar nenorėtum
1š jos sukurti sąžiningos moters?

— Visiškai ne.
— Tada nešvaistyk jai savo laiko, - patariu.
Prieiname namą, iraš stabteliu, uždėjęs ranką ant vartelių.
— Gal galėtum atiduoti man tą matriošką, kur radai? —

klausiu.
Haris nebūtų Haris — be jokių klausimų atiduoda man
matriošką, manydamas, kad jaučiu poreikį turėti materialų
Leilos prisiminimą.

Vėliau, Hariui jau išvykus, nueinu į biurą ir atidarau savo

stalo stalčių. Po vieną išimu visas keturias matrioškas ir
sustatau jas eilute. Tada pristatau penktąją, kurią rado Haris.
į
Penkios poros nemirksinčių akių žvelgia tiesiai priekį,
penkios dažytos burnos maloningai šypsosi. O gal
piktdžiugiškai. Klausiu savęs, ką planuoja Leila? Užuomina
slypi laiške nuo Rudolfo Hilo, kurį randu, kai pasitikrinu
elektroninį paštą.
AŠ VIS DAR TAVE MYLIU
 31

Leila

Finas pasielgė lygiai taip, kaip aš ir maniau. Jis iš karto

pamanė, kad kalbu apie namą, ir nudrožė tiesiai ten - tai
buvo gerai, nes norėjau, kad sužinotų, jog aš radau jo laišką.
Bet man taip pat reikėjo, kad jis užkoptų į Faroso kalvą, kad
jis įsitikintų, jog sugrįžau, nes ketinau palikti matriošką ant
medžio kelmo, ant to, kuris, kaip sakydavau jam, buvo
panašus į matriošką. Todėl džiaugiausi, kai jis pagaliau
suprato, ką reiškia toks mano elektroninio pašto adresas.
Abejoju, ar jis buvo ant Faroso kalvos nuo tos dienos, kai
mano atminimui ten pastatė suolelį. Kaip jautėsi supratęs,
kad ten buvau anksčiau ir kad dingau? Ar tai jam priminė tą
iš
naktį, kai išnykau jo gyvenimo?
Jo žiedo nemūviu. Kartais pasiimu jį ir
iš slėptuvės
užsimaunu ant dešinės rankos bevardžio, apsimesdama, kad
žiedas tinka. Tada vėl grįžta kartėlis dėl dvylikos tuščiai
praleistų metų. Taip nusimenu, kad bijau, jog tapsiu vėl tokia
pati kaip ir anksčiau - užsidariusi ir besielė. Prireikė
daugybės metų, kad įgyčiau drąsos išlįsti iš prieblandos į
šviesą. Vis dar esu menkesnė būtybė už tą, kokia buvau prieš
dingdama. Bet aš bent jau egzistuoju. Manau, kad neteisinga
kaltinti Finą. Tačiau, mano nuomone, jei nebūčiau
pagalvojusi, kadtą naktį jis ketina mane nužudyti, nebūčiau
dingusi. Todėl ir parašiau jam tą piktą elektroninį laišką, kad
radau
jį. Norėjau, kad Finas bijotų manęs, kaip kadaise aš
išsigandau jo. Nežinau, kodėl taip elgiuosi. Mano jausmai
visuomet buvo nepastovūs. Kad ir kaip ten būtų, Finas
atsakė, kad džiaugiasi, jog suradau jį. Ar jis taip sakytų, jei iš
tiesų mylėtų Eleną? Tai privertė mane sugrįžti prie pirmojo
klausimo, to, kurio klausiau savęs, sėdėdama Sent Meriso
peronetą dieną, kai Tomas mane pamatė. Jei jau būtų tokia
situacija, ar Finas pasirinktų Eleną, o ne mane? Ar įmanoma,
kad jis pasirinktų mane, ar aš galėčiau susigrąžinti savo
senąjį gyvenimą? Atėjo laikas sužinoti.
 32

Finas

Atstumiu kėdę ir basas kojas susikraunu ant stalo. Kojos

drėgnos nuo rasos — basas ėjau per žolę. Dar tik šešios
trisdešimt, bet nebegaliu užmigti. Jaučiu, lyg su Leila būčiau
priėjęs kryžkelę; jos meilės prisipažinimas mane pritrenkė.
Dairausi po biurą, žvelgiu į paveikslus ant sienų. Juose
vaizduojama nerimstanti jūra. Leila pasirinko tą, kuris kabo
ant sienos už durų. Tas paveikslas yra tokioje vietoje, kad jo
niekas nemato, išskyrus mane. Nukeliu kojas nuo stalo ir
prieinu prie paveikslo. Jūroje slypi pyktis, kurio anksčiau
nepastebėjau. Prisimenu Rubės žodžius apie tai, kad ta visa
eilė matrioškų — tai emociškai nestabilaus žmogaus darbas. Ar
Leila taip ilgai nesirodė dėl to, kad patyrė kažkokių
išgyvenimų
ar susirgo psichikos liga? Jos mama mirė, kai Leila
buvo maža mergaitė, o tėvas smurtavo. Tai, kad aš buvau
Leilai žiaurus, matyt, ją įskaudino tiek, kad nebegalėjo to
ištverti. Kaip visuomet, nežinojimas yra blogiau už žinojimą.
Nebegaliu to pakęsti. Grįžęs prie stalo, išsiunčiu Leilai
elektroninį laišką.
 Leila, man tikrai reikia tave pamatyti.
Eina minutės, bet - jokio atsakymo, taigi po valandos
pasiunčiu dar vieną laišką.
Prašau, nedink vėl iš mano gyvenimo.
Po dviejų valandų, kai jau prarandu viltį sulaukti atsakymo,
į mano elektroninio pašto dėžutę įkrenta laiškas. Ačiū, ačiū
tau, Viešpatie, įkvepiu, pamatęs, kad laiškas nuo Rudolfo Hilo.
Greitai jį atidarau.
Ar vis dar myli mane?
Spoksau į ekraną. Iš visų klausimų, kuriuos ji galėjo
Į
paklausti, šito aš visiškai nenorėjau. jį neįmanoma atsakyti.
Jei pasakysiu „ne“, tai niekada daugiau nieko iš jos
nebeišgirsiu. Šiaip ar taip, tai būtų melas. Niekada nesilioviau
jos mylėjęs. Bet kas tada, jei tai pasakysiu? Velniškai norisi
atsakyti. Priimu žaidimą.
Žinoma, kad myliu. Tu buvai didelė mano gyvenimo dalis.
Labiau negu myli Eleną?
O, Jėzau.

Eleną aš myliu kitaip.

Manau, kad turėtum pasakyti jai, kad grįžau
Noriu pirmiau tave pamatyti.
Nėra jokio greito atsakymo, taigi manau, kad ji apmąsto tą
galimybę. Na, tik pasakyk man laiką
vietos. Naujas elektroninis laiškas.
ir
vietą, noriu tik laiko ir
 Pirmiau pasakyk Elenai, kad grįžau
Ne, - užsispyręs atsakau, - nesakysiu, kol tavęs
nepamatysiu.

Nereikėjo man taip sakyti. Jokio atsakymo, kad mano noras

bus išpildytas, jokių derybų. Tiktai tyla.
Išeinu iš biuro namo, įkvepiu ryto oro. Elenos nėra
virtuvėje, bet durys į jos biurą atviros, tad prieinu prie jų —
neketinu elgtis taip, kaip Leila prašė, bet noriu save užtikrinti,
kad jei tektų, tai pasirinkčiau ją, o ne Leilą. Užsiėmusi savo
darbu, Elena net nenumano, kad esu čia, taigi akimirką
įdėmiai ją stebiu, primindamas sau, kaip man pasisekė, kad ją
turiu. Pajutusi, kad esu čia, ji pažvelgia į maneir nusijuokia.
— Kam esu skolinga už tokią garbę? — ji nusišaipo,
ir aš
suvokiu, kad paprastai Elena susiranda mane.
— Pamaniau, gal nori pusryčių?

— Kiek dabar valandų?

— Manyčiau, kad jau dešimta.

Ji padeda pieštuką.
— Tu anksti atsikėlei. Galvojau, kad esi savo biure, tai

nusprendžiau padirbėti, kol pasirodysi.

— Negalėjau užmigti. — Prieinu arčiau.
- Kaip tau sekasi?
— Gana
gerai. Nagi, pažiūrėk mano stebuklų slėnį. - Ji
į
atsitraukia nuo molberto, padarydama man vietos.
— Elena, tai—-
nuostabu, - sakau, nuoširdžiai sužavėtas jos
talento, nes Elenos dėmesys detalėms yra neįtikėtinas. - Kiek
čia tų mažų būtybėlių?
— Kai paskutinį kartą skaičiavau, buvo trisdešimt septynios,
bet man reikia nupiešti dar keletą.
— Tik ne dabar,
- tvirtai sakau. — Visų pirma
papusryčiausime.
— Iškepsiu kiaušinienę.

— O gal einam į „Kuosą“ tradicinių pusryčių? — sakau, staiga

pajutęs alkį, nes visą naktį nemiegojau. - Rubė visuomet juos

gamina per atostogų sezoną.
— Gera mintis, - sako Elena. - Bus smagu.
į
Tylėdami einame aludę, tačiau tai maloni tyla. Elena
supina savo pirštus su manaisiais, ir kai pasisuku nusišypsoti
jai, pajuntu staigų meilės antplūdį. „Tai ne meilė, o
dėkingumas, — vidinis balsas sako man. — Tu niekada Elenai
nejautei tikros meilės, tokios, kokią jautei Leilai. Pripažink,
Finai, tu niekuomet nebuvai įsimylėjęs Elenos. Tik pamilai ją 1š
ir
dėkingumo, viskas.“
— Paskubėk, — trumpai paraginu, timptelėdamas
ją, kad eitų
greičiau, esu
— alkanas.
„Kuosa“ maloniai tuščia.
— Atsirado dar matrioškų? — klausia Rubė,
kol užsakinėju
pusryčius prie baro.
Pažvelgiu į Eleną, kuri žaidžia su Basteriu.
— Prieš kelias dienas Haris buvo
pietų ir rado vieną
matriošką ant sienos lauke, už namo. Elena to nežino, —
pridedu, įspėdamas ją.
— Turėjai atsivesti Harį čia išgerti,
- sako Rubė, pildama
man kavą. Kaip jis
—- laikos12?
— Puikiai. Jis nori vesti.
 Ji nusijuokia.
— Haris? Vedęs? Du žodžiai, kuriuos niekada nemaniau

išgirsianti kartu.
— Nesirūpink,
tai tik fazė, - išsišiepiu.
Ji paima kitą puodelį 1r įpila kavos Elenai.
— Ar Haris žino, kad Leila sugrįžo?

— Jis tikriausiai niekada netikėjo, kad ji mirusi. Kaip

ir

tu,
Haris mano, kad ji vėl pasirodė dėl to, jog ketinu vesti Eleną.
Dabar dėlto žiedo, kurį palikau Leilai laiške, viskas pasidarė
dar sudėtingiau.
— Kodėl?

— Nes,
matyt, Leila jį mūvi.
— Ak, Finai,
- švelniai sako Rubė. Ji pažvelgia į mane. - Tu
tikrai privalai viską pasakyti Elenai, jak supranti. Taip yra
neteisinga jos atžvilgiu.
Matydamas, kad Elena atsisėdo už staliuko ir laukia, kol aš
atelsiu, paimu puodukus su kava.
— Ačiū, Rube, dar susitiksim.

— Kada tik nori,

- atsako ji.
Sotūs pusryčiai numalšina susierzinimą, kurį jaučiu, o kai
per
Elena stalą paima mane už rankos, viskas mano pasaulyje
vėl stoja į savo vietas.
Papusryčiavę neskubėdami pareiname namo ir 1mamės savo
darbų. Aš daug kalbu telefonu, susipažindamas su galimais
investuotojais, dar daugiau laiko praleidžiu tikrindamas, kaip
sekas1 varžovų fondams. Vėliau, kai abu su Elena virtuvėje
gaminame pietus, aptarinėdami dieną, mane užvaldo ramus
pasitenkinimas, ir nusprendžiu neleisti Leilai sužlugdyti to, ką
turiu. Kai Elena jau rengiasi eiti miegoti, išsii1mu savo
mobilųjį, kad greitai pasitikrinčiau elektroninį paštą, - pirmą
kartą nenoriu rasti jokio laiško iš Rudolfo Hilo. Bet jis yra.
Širdžiai daužantis galugerklyje atidarau tą laišką.

PASAKYK ELENAI, ARBA TAI PADARYSIU AŠ

 33

Leila

Žinau, kad reikia liautis darius tai, ką darau dabar.

Privalau pripažinti, kad Finas dabar yra su Elena. Bet kažkas
man to neleidžia.
Po motinos mirties dažnai mintyse girdėdavau jos balsą.
Tarsi mirdama ji būtų palikusi giliai manyje savąją dalį. O
gal negalėjau ištverti jos išėjimo. Pradėjau mėgdžioti kai
kurias jos manieras ir kalbėti tai, ką ji sakytų, - tai be galo
siutindavo mano tėvą, ir Elena gindavo mane nuo jo rūstybės.
Mama mirė nuo plaučių uždegimo, nes atokiai stovinčiame
mūsų akmeniniame name buvo visuomet šalta. Ji niekada
nesilankė pas gydytoją. Kartais sapnuoju, kad tėvas nužudė
mamą ir užkasė jos kūną durpingoje pelkėje, kur jis niekada
nebus rastas. Bet žinau, kad tai netiesa. Tai tik mano minčių
chaosas.
Buvau labai sumišusi, kai dingau. Tačiau atvykusi savo
į
slėptuvę greitai prisitaikiau. Turėjau tai padaryti, norėdama
tai, ką privalėjau, - nuslėpiau
išgyventi. Dariau savo tikrąją
tapatybę, išvariau savo tikrąjį balsą iš galvos ir tapau tokia,
 į
kokia man reikėjo tapti. Pagaliau tai nuvedė mane laimę,
kurios jau niekada nebesitikėjau rasti. Tai nebuvo tokia
laimė, kokią pažinau ankstesniame gyvenime, - kaip ji galėjo
būti tokia, kai aš jau nebebuvautas pats asmuo, kai turėjau
slapstytis? Bet tai buvo tikra laimė, ir taip galėjau nugyventi
visą likusį gyvenimą. Tada Finas nusprendė vesti Eleną, ir
viskas pasikeitė. Vėl prabilo mano tikrasis balsas. „Tu
niekada nesusigrąžinsi savo senojo gyvenimo, - sakė jis.
Finas dabar myli Eleną.“
Kitą dieną aš paklausiau Fino, arjis mane myli, ir jis
atsakė, kad taip. „Tai gali būti, - kalbėjo man balsas. - Bet kol
yra
Elena šalia, tu niekada jo nesusigrąžinsi.“
Supratau, kad balsas buvo teisus. Mąsčiau, ką galėčiau
padaryti. Būtų daug lengviau, jei Elena pati paliktų Finą. Jei ji
sužinotų, kad grįžau, ar suprastų, kad Finas teisėtai
priklauso man, ir dingtų iš jo gyvenimo, kaip tai padariau aš
prieš daugelį metų? Kažin, ar tai pavyktų, nes žinojau, kaip ji
stengėsi, kad Finas ją pamiltų. Jei turėsiu su Elena kovoti dėl
jo, tai tebūnie taip.
 34

Finas

Leilos paskutinė žinutė taip suerzino, kad praradau

savitvardą. Ji nuskambėjo kaip testas. Ką ji sau manė? Aš
pasakysiu Elenai, kad Leila grįžo, ir Elena išsikels, o ji galės
atsikraustyti? O gal Elena, įsitikinusi mano meile jai, paprašys
mane pasirinkti vieną iš jų? Bet kaip aš galėčiau? Jaučiausi
tai
klaikiai, nes turėjo būti paprasta. Žvelgdamas
į
besirengiančią Eleną, pajutau gėdos dūrį. Man reikėjo jai
tai
pasakyti apie Leilą, bet dabar nebeteko prasmės. Jau praėjo
savaitė nuo to paskutinio elektroninio laiško, ir nuo tada nieko
daugiau nebegirdėjau. Sakau sau, kad taip yra geriau. Bet kaip
aš galiu pamiršti viską, kas įvyko, kaip aš anksčiau jaučiausi?

ji
Vėl nieko nežinosiu: nežinosiu, kur yra Leila, nežinosiu, kur
ji
buvo, nežinosiu, kodėl sugrįžo vien tam, kad ir vėl dingtų.
ir
— Ar viskas gerai? — klausia Elena, aš suvokiu, kad
spoksojau į ją, bet matau ne ją, o Leilą.
— Taip, atsiprašau. Kažkur nuklydau mintimis.

— Na,
kai dabar sutelkei į mane visą savo dėmesį, ar galiu su
tavimi apie kai ką pasikalbėti? — Ji stabteli, apsivelka pilkus
berankovius marškinėlius, paima išblukusius pilkus džinsus, ir
aš spėju, kad Elena rengiasi paklausti manęs apie mūsų
vedybų planus, nes likus iki jų mažiau negu trims mėnesiams
turime imtis daugybės techninių dalykų turime nuspręsti, ką
—-

kviesime, kur rengsime jungtuvių pokylį. Maniau, būtų gerai jį

surengti „Kuosoje“, bet kažkas man sako, kad Elena tikis1
daugiau negu kepsnio ir skrudintų bulvyčių ir kad jungtuvės
nebus toks jau paprastas reikalas, kokio aš tikėjausi.
— Klok viską, — sakau, nusprendęs jai skirti visą savo dėmesį.

Ji užsimauna džinsus, tada išsiima kažką iš kišenės ir atkiša

ranką su tuo daiktu.
— Radau vakar
prie durų.
Jos delne matau mažytę matriošką. Slėpdamas savo
susijaudinimą, paimu ją ir vaizduoju atidžiai tyrinėjantis tą
lėlytę, kad išloščiau laiko. Septintoji lėlė — aš turiu penkias, o
Elena dabar turi dvi.
— Turėjau tau iš karto pasakyti, aš
suprantu, bet... - jos
balsas nutyla.
Noriu jos paklausti, kodėl nepasakė, bet tada prisimenu,
kiek aš pats visko nuo jos slepiu.
— Sakei, kad matriošką radai prie durų. Ar ji buvo įmesta

pro pašto dėžutę duryse? — sakau, grąžindamas jai lėlę.

— Ne, ji buvo voke.

— O kam tas vokas buvo adresuotas?

Tai išgirdusi Elena susiraukia.

— Man, žinoma. Kitaip nebūčiau jo atplėšusi.

Pikta, kad Leila taip pasielgė, kad ji žengė į priekį ir padarė

tai, ką grasino padarysianti.
— Ar adresas buvo užrašytas ranka,
ar atspausdintas?
 — Atspausdintas. Svarbiausia... — ji dvejoja.
— Na?
— Dar nebuvau jo atplėšusi, bet jau beveik atspėjau, kas tai
galėtų būti. Kalbu ne apie matrioškos formą. Tikėjausi kažko
panašaus. — Ji maištingai žvelgia į mane. - Prisimenu, kaip
sakei, jog Čeltname tą dieną aš mačiau ne Leilą, bet tai buvo ji.
Atpažinčiau ją bet kur.
— Net
ir po dvylikos metų?
— Netgi po keturiolikos, — pataiso ji, nes ji nesimatė su Leila
nuo tada, kai ši
išvyko iš Luiso į Londoną. - Ji mano sesuo. —
Jos balse jaučiu pyktį. - Gerai, aš nemačiau josveido. Bet
pagal tai, kaip j1 ėjo minioje, aš supratau, kad tai buvo ji. Ir tie
jos plaukai. Leila negali jų paslėpti — nebent nusikirptų ir
nusidažytų. Bet ji niekada taip nepadarys, nes visada
didžiavosi savo plaukais. O dabar ši antra matrioška.
— Nebūtina visko taip sureikšminti, — švelniai sakau. —- Gal
kas nors pokštauja. Tie pokštai gal kiek ir nesveiki, bet vis tiek
pokštai.
Elena papurto galvą.
— Nemanau, kad kas nors būtų toks žiaurus. Kad ir kaip ten

būtų, niekas daugiau nežino apie matrioškas, tik tu, aš ir Leila.

— Ir Haris,
- primenu jai. — Tu juk pasakojai Hariui apie jas,
prisimink.
— Žinoma,
irHaris, - ji nekantriai sako. - Bet niekas
daugiau. — Ji pažvelgia savo žaliomis akimis į mane. - Juk
nepapasakojai Rubei, ar ne?
— Ne,
- tvirtai atsakau.
— Tą dieną, kai
grįžai iš susitikimo su Grantu, ieškojau tavęs
1r atėjau į „Kuosą“. Pamačiau mažą matriošką, stovinčią ant
baro, ją paskui tu įsidėjai į kišenę. Maniau, kad rodai Rubei tą,
kurią radau šalia namų. Bet kai mes grįžome namo, ta
matrioška stovėjo kartu su kitomis komplekto lėlėmis.
Vadinasi, ta matrioška, kurią tu rodei Rubei, atsirado iš kažkur
kitur.
— Atsiprašau, — sakau, susierzinęs dėl to, kad ji nepaklausė

manęs apie tai anksčiau, svarstydamas, kodėl Elena

neužsiminė apie tą lėlę. — Tu teisi, tai buvo kita matrioška.
— Bet iš kur tu
ją gavai?
Mano protas ima dirbti pašėlusiomis apsukomis, svarstau,
ką jai pasakyti, nes negaliu sakyti tiesos, kad tą matriošką
radau ant Faroso kalvos.
— Prisimeni, kai nuėjome į „Kuosą“ priešpiečių? Radau
ją
ant lėkštės kartu su sąskaita ir pamaniau, kad tai Rubė ją ten
padėjo. Ji paneigė tai, bet norėjau įsitikinti. Štai dėl ko mes tą
dieną ginčijomės.
— Ant lėkštės? — girdžiu jos balse susijaudinimą. — Vadinasi,

Leila buvo ten, aludėje, tuo pat metu, kai ir mes ten buvome! —
Elena pajunta sumišimą. — Bet ji negalėjo ten būti, jak būtume
ar
ją pamatę, ne?
— Todėl ir pamaniau, kad Rubė
ją ten paliko. Galvojau, kad
ir
užteko papasakoti jai istoriją apie matrioškas, ji nusprendė
padėti kelias, kad rasčiau jas, pamanyčiau, jog Leila sugrįžo, ir
nebevesčiau tavęs. - Elena susiraukia. - Bet ji nesuprato, apie
ką aš kalbu, ir tada prisiminiau, kad niekada nepasakojau jai
tos istorijos apie lėles.
— Tai kodėl nepapasakojai
man, kad radai lėlę ant lėkštelės?
 — Nes nenorėjau kelti tau nerimo.
— Kelti man nerimo? - dabar ji ir
atrodo suglumusi beveik
supykusi. Kodėl turėčiau nerimauti?
—-

— Atsiprašau, ne tas žodis. Norėjau pasakyti, kad tu

nenusiviltumei. Nenorėjau, kad tu nusiviltumei, jei tai buvo tik

pokštas.
— Bet juk taip nėra, ar ne? Tai ne pokštas, Finai. Leila
yra
gyva, esu tuo įsitikinusi!
Ji atrodo taip, kaip ir aš, kai supratau, kad Leila grįžo, —
buvo susijaudinusi ir išsigandusi.
— Aš taip
nemanau, - sakau.
— Leila turi būti gyva! Tik aš
nesuprantu, kodėl ji tą lėlę
atsiuntė man. - Akimirką
ji susimąsto. — Gal tikėjosi, kad
matriošką prie namo ir paliktąją ant lėkštutės „Kuosoje“ rasiu
būtent aš? Gal ji nenori, kad tu sužinotum, jog ji sugrįžo.
Norėčiau Elenai pasakyti, kad ji klysta, iš tiktųjų Leila labai
nori, jog aš žinočiau, kad ji sugrįžo, bet negaliu prisipažinti

į
apie kitas lėles, kurias radau, ir apie savo slaptas keliones
Devoną.
— Arji iš tiesų
mano, kad nepapasakočiau tau tokių svarbių
dalykų?
Man
taip bloga, kad turiu nusisukti. Kodėl taip nenoriu
pasakyti Elenai, kad jos sesuo gyva? Negaliu patikėti, kad
slepiu nuo jos kažką itin svarbaus. Iš tiesų noriu pasilikti Leilą
sau, dėl to jaučiuosi labai kaltas. Bet tik iki tol, kol sužinosiu,
ką ji ketina daryti, sakau sau. Vostik sužinojęs, pasakysiu
Elenai.
— Finai, kas nutiko? —- Kai neatsakau, Elena ateina ir
atsistoja priešais, versdama mane pažvelgti į ją. - Ar gailiesi
man pasipiršęs, kai dabar galbūt Leila yra grįžusi? — ji klausia
drebančiu balsu.
— Niekada,
- sakau apkabindamas ją. — Kaip galėčiau dėl to
gailėtis?
ji
— Jei Leila pasiuntė man lėlę, jei
gyva, tai tu nenorėtumei
būti su ja?
— Ne ta
prasme, ne. Žinoma, aš džiaugčiausi pamatęs ją,
tikrai būčiau laimingas. Bet jau praėjo dvylika metų. Mes jau
nebe tie patys žmonės, mes nebe toje pačioje vietoje.
— Ačiū tau,
ji
- sako švelniai. — Ačiū tau už tai. Kai vakar
gavau lėlę, buvau tokia laiminga. Tačiau vėliau pradėjau
nerimauti, susirūpinau, kad Leilos grįžimas viską pakeis.
Todėl neprisiverčiau pasakyti tau apie lėlę. Nes ji grįžo, Finai,
nejaugi tu to nesupranti? Juk mes radome tris lėles.
— Tačiau kodėl
ji palieka tas lėles? — klausiu tikėdamasis, kad
Elena pateiks kitokią įžvalgą. - Kodėl ji neateina į namus ir
nepasako, kad grįžo? Ji, matyt, žino, kur mes gyvename.
— Nežinau. Mąsčiau
apie tai visą rytą. Galbūt ji įsibaiminusi.
— Ji pakelia galvą ir žvelgia į mane. — Turime viską pasakyti

Toniui. Jis jau žinos, ką reikia daryti.

— Dar
ne, - sakau greitai, nes man reikia daugiau laiko. —
Dar nesame tikri, kad už tų lėlių slypi Leila. - Elena praveria
burną, ketindama protestuoti, bet aš kalbu toliau: — Palaukime
kelias dienas, pažiūrėkime, ar ko nenutiks? Juk nežinai, ji gali
netikėtai išdygti prie durų, - tęsiu tikėdamasis, kad Leila
nepasirodys, nes nežinau, kurią pasirinkčiau, jei jos paprašytų
rinktis. - Gal palikdama mums tas matrioškas ji rengia mus
savo pasirodymui.
— Niekada apie tai negalvojau, - sako Elena. - Ji akimirką
susimąsto. — Bet tai keistoka, ar ne?
— Mes nežinome,
nei kur ji buvo, nei ką jai teko išgyventi, jei
jau sugrįžo. Ji gali mąstyti kitaip nei anksčiau.
Elena susiraukia. Paimu ją už rankos.
— Ar turi tą voką, kuriame atkeliavo lėlė?

— Taip,
jis virtuvėje.
— Norėčiau jį pamatyti.

— Tada eime.

Ant rudo voko užlipintas baltas lipdukas, jame — mūsų

adresas. Nors Elena sakė, kad voką atnešė paštininkas, spėju,
kad buvo kitaip. Juk ir kitas matrioškas ji greičiausiai išdėliojo
pati. Ant voko yra antspaudai ir pašto ženklas. Pakeliu voką
prie pat akių.
— Čeltnamas, — sako Elena. — Kai pamačiau, kas voko viduje,

pirmiausia patikrinau, kur buvo išsiųstas.

Vėl jos balse girdėti ir susijaudinimas, ir baimė.
— Ji
yra čia, Finai, visai arti. Po šitiek metų. Tai neįtikėtina, —
Elena šiek tiek dvejoja. — Bet ir šiek tiek baisu. Noriu pasakyti,
kad nuostabu, jog ji gyva, bet nebus lengva, ar ne?
ne, — sakau gal net per daug santūriai.

į
— Ne, tikriausiai

Kai po trijų valandų einu savo biurą, jaučiuosi

psichologiškai išsekęs, nes stengiausi išklausyti Elenos
spėliones apie tai, kur Leila buvo dvylika metų ir kas nutiks
dabar, jai grįžus. Sunku rasti priežasčių neskambinti Toniui ir
neprašyti jo patarimo, taip pat nepasakoti Hariui tokių gerų
naujienų. Kai ji paklausė, ar norėčiau, kad Leila apsistotų pas
mus, jei to jai prireiktų, supratau, koks košmaras manęs
laukia. Pajutau, kad pykstu ant Leilos už tai, kad atsiuntė
Elenaitą lėlę. Kiek ilgai galėsiu atsispirti Elenos reikalavimui
pasikalbėti su Toniu? Ar Leila suprato, kokį sprogmenį ji
padėjo? Išsiimu mobilųjį, nusprendęs jai tai parašyti. Bet ji
mane aplenkia.
Ar Elena gavo tą matriošką, kurią jai siunčiau?
Taip.

Ar ji žino, kad mes bendraujame?

Ne. Ar galime dabar susitikti?

Tuoj susitiksime
Ko tu nori, Leila?

Atsakymas keliauja taip ilgai, kad pamanau, jog ji ir vėl

paliks mane laukti. Bet tada pasirodo laiškas be teksto, tik su
priedais. Atidarau pirmąjį ir regiu mus abu ant Tauerio tilto —
fotografavo Leilos draugas iš vyno baro. O tada - kitos
nuotraukos, padarytos Leilos, naudojant laikmatį, kad ji
galėtų atbėgti 1r atsistoti šalia manęs priešais fotoaparatą,
apsikabinti mano kaklą, lūpas priglausti prie skruosto. Skaudu
prisiminti, kaip mylėjome vienas kitą. Žiūriu vieną nuotrauką
po kitos kaip įrodymus to, kokie laimingi buvome kartu, ir
į
skausmas tik stiprėja. Pagaliau randu atsakymą savo
klausimą. Parašytas vienas žodis.
TAVĘS
 35

Leila

Tai, kad paprašiau Fino pasakyti Elenai, kad grįžau, buvo

kaip išbandymas. Jis sakė, kad nori pamatyti mane, bet aš
dar nenorėjau, kad mes susitiktume.
Balsas džiūgavo, kai jis nepadarė taip, kaip aš prašiau.
„Na, matai, - sakė balsas. - Jis ne taip jau labai nori tave
pamatyti. Jei norėtų, pasakytų Elenai.“ Nekreipiau į tai
dėmesio. Jei gerai supratau, Finas nieko nepasakė Elenai, nes
norėjo pasilikti mane sau. Maža to, tai reiškė, kad jis turi
paslapčių nuo Elenos.
Daviau jam savaitę, tada pasiunčiau Elenai lėlę, kad ji ir
Finas pagaliau apie tai pasikalbėtų ir pripažintų, kad grįžau.
Nerimavau, kad sužaidžiau per greitai, bet Finas ir aš
buvome priėję aklavietę, tad norėjau, kad reikalai pajudėtų.
Dabar viskas priklausė nuo Elenos. Mylėjau ją ir nenorėjau
jos skaudinti, bet man reikėjo, kad ji pasielgtų teisingai ir
paliktų mane su Finu gyventi kartu. Žinojau, kad naivu
tik
tikėtis, jog ji išeis, o aš galėsiu grįžti, bet tai buvo kitas
variantasto, kas nutiko anksčiau, kai aš išėjau, o ji atėjo. Tuo
 jį
metu džiaugiausi, kad ji turi Finą. Bet dabar atėjo laikas
grąžinti.
Žinojau, kad Finas supyks už Elenai pasiųstą lėlę. Jis regėjo
tik sunkumus ir nesugebėjo matyti žaidimo pabaigos. Jis
negalėjo manęs kontroliuoti. Buvau nenuspėjama. Finas
nežinojo, ką iškrėsiu kitą kartą. Jis nežinojo, kad tai
priklauso nuo Elenos. Nes ir Elena turėjo savo paslapčių.
 36

Finas

Dar tik trečia valanda ryto, o aš važinėju po Čeltnamą.

Žinau, kad nerasiu Leilos, bet turėjau išvažiuoti iš namų.
Pasižiūrėjęs tas nuotraukas negalėjau užmigti. Nenorėjau
gulėti ir galvoti apie savo gyvenimą, nenorėjau pripažinti, kad
tai apsimestinis gyvenimas, antras pagal gerumą gyvenimas,
kurį pasirinkau dėl to, kad būdamas su Elena jaučiuosi esantis
arčiau Leilos. Nenorėjau matyti šalia gulinčios Elenos ir
troškau, kad vietoje jos kaip anksčiau būtų Leila. Elena
nusipelnė geresnio gyvenimo. Ji verta geresnio vyro už mane.
Nebuvau
su iš
ja, nes tiesų ją mylėjau. Visų pirma, jei ji nebūtų
buvusi Leilos sesuo, nebūčiau jos pamilęs. Rubė buvo teisi,
sakydama, kad aš troškau Elenoje rasti Leilą.
Negaliu patikėti, kad šitaip galvoju, bet tai tiesa. Kai tik abu
su Elena pradėjome būti kartu, labiausiai bijojau, kad ji
nepaliaudama kalbės apie Leilą ar klausinės apie mūsų
gyvenimą. Su niekuo nenorėjau aptarinėti Leilos, ir Elena,
matydama mano uždarumą, iš viso nieko neklausinėjo. Jei
paminėdavo Leilą, pavyzdžiui, pasakodama apie savo vaikystę,
tai darydavo labai atsargiai. Ir dabar tas pats. Per tą trijų
 valandų puolimą vakar, kai man papasakojo apie paštu
ji
atsiųstą matriošką, vos keletą kartų paminėjo Leilą.
Retkarčiais matau, kaip ji smalsiai žvelgia į mane, ir nežinau,
ar ji svarsto, kodėl neužsimenu apie Leilą, ar įtaria, kad nuo
jos dar ką nors slepiu. Nors paaiškinau jai, kodėl
nepapasakojau apie rastą matriošką, nesu tikras, kad Elena
patikėjo.
Kadangi nutarėme palaukti ir pažiūrėti, ką Leila dar iškrės,
gyvename lyg niekieno žemėje.
— Kur važiavai pracitą naktį? — klausia Elena
per pusryčius.
Ji nesujudėjo, kai atsiguliau šalia jos į lovą keturios trisdešimt,
todėl pamaniau, kad Elena nepastebėjo, jog išėjau.
— Pasivažinėti. Negalėjau užmigti. Tai vis dėl to naujo

kliento. Jis dar kietesnis riešutėlis už Grantą. - Elena

užjaučiamai žvelgia į mane. Jausdamas kaltę, kad ir vėl
pamelavau, atsistoju.
— Eisiu pabėgioti.

Bėgdamas takeliu palei upę, suvokiu, kad laukimas mane

varo iš proto. Negaliu ištverti nesusisiekęs su Leila ir
nepaskatinęs jos kokiam nors veiksmui. Pamatau „Kuosą“ ir
pradedu bėgti lėčiau. Dar uždaryta, bet kai pabeldžiu į duris,
Rubė jas atrakina.
— Atėjai dešimt minučių
per anksti pusryčiams, — pastebi
Rubė, pildama puodelį kavos.
— Elena žino,
- sakau. - Ji žino, kad Leila sugrįžo.
— Na, pagaliau viskas paaiškėjo. Juk tai gerai, ar ne?

— Galima
būtų ir taip pamanyti, - giliai atsidūstu. — Tačiau
dabar tarp manęs ir Elenos tvyro įtampa, ypač po
to, kai
 kalbėjomės apie tą matriošką, kurią čia radau. Ji norėjo
sužinoti, kodėl jai nepasakiau apie tą lėlę. Nenoriu galvoti, ką
ji pasakytų, jei sužinotų apie kitas.
— Ar ji žino, kad Leila tau rašo elektroninius laiškus?

— Ne.
Ji nežino, kad buvau name, kad neradau laiško, kurį
palikau Leilai, prašydamas tekėti už manęs. Tą laišką dabar
turi Leila.
Rubė kilsteli antakius.
— Tokia daugybė paslapčių, Finai.

— Žinau.

— Tai kaip Elena jaučiasi dėl to, kad Leila grįžo?

— Susijaudinusi. Įsibaiminusi. Ji paklausė

manęs, ar dabar,
kai žinau, kad Leila grįžo, aš nesigailiu jai pasipiršęs. Žinoma,
pasakiau jai, kad nesigailiu.
— Na...
- pradeda Rubė.
— Nusprendėme palaukti ir pažiūrėti, ką Leila darys toliau, —

tęsiu tarsi jos negirdėčiau. - Gali būti taip, kad ji staiga išdygs
ant slenksčio ir išvaduos mus iš kančių. Tie jos žaidimai taip
erzina.
— Kaip manai, ko ji nori?

— Žinau,
ir
ko ji nori, - niūriai sakau. - Aš jos paklausiau, ji
atsakė, kad nori manęs.
— Kaip tu dėl to jautiesi?

— Nesvarbu, kaip aš jaučiuosi, nes tai neįmanoma. Dabar

esu su Elena. Negaliu paprašyti jos išvykti vien dėl to, kad
Leila nusprendė grįžti. Ir nenorėčiau to. Aš myliu ją. — Netgi
man šie žodžiai nuskambėjo lėkštai.
— Tada turi tai aiškiai pasakyti Leilai.
 —Mėginau.
—Pamėgink labiau. Jei ji to nesupras, kreipkis į policiją. —

Rubė susimąsčiusi žvelgia į mane. — Stebiuosi, kad dar

nesikreipe1.
— Visų pirma turiu sužinoti, kur ji buvo tuos dvylika metų.
— Ar ji tau nesakė?
— Ne, dar
ne. Štai kodėl, prieš kreipdamasis į policiją, noriu
ją pamatyti.
— Būk
atsargus, Finai, - švelniai sako Rubė.
Jos žodžiai skamba man ausyse, kai einu namo.
Ko man saugotis, noriu jos paklausti. Leilos? Ar savęs?
Kai dar viena diena praeina be jokių naujienų iš Leilos,
padarau tai, ko nenoriu — pasiunčiu jai elektroninį laišką.
Leila, mums reikia pasikalbėti akis akį.

Tu nežinai, kaip aš to noriu

į
Bet negaliu, kol esi su Elena
Kodėl negali?
Nes man bus per sunku
Aš myliu tave, Finai
Ne, tu myli tą Finą, kuris buvo prieš dvylika metų. Aš jau
nebe toks. Dabar esu su Elena.

Taip. Kol esi su ja, negali būti su manimi

Taigi, ką turėčiau padaryti?
Ar tu iš tiesų myli Eleną?
Jei taip, paliksiu tave ramybėje
 Aš ne to noriu!
Tai ko tu nori?
Jau sakiau - pamatyti tave.
Aš tau sakiau, kad tai neįmanoma, kol tu esi su Elena
Nesuprantu, ko tu tikiesi iš manęs.
Žinoma, jokio atsakymo, nes Leila žino, kad aš nieko
negaliu padaryti. Negaliu paprašyti Elenos išeiti, negaliu jai
pasakyti, kad pakeičiau savo nuomonę ir nutariau jos
nebevesti, ypač dabar, kai ji žino, kad Leila grįžo. Suprantu,
kad turėjau anksčiau jai viską pasakyti; turėjau pasakyti, kad
pakeičiau savo nuomonę, kai sužinojau, kad Leila rado mano
laišką. Tada turėjau nuostabią galimybę; tą naktį praleidau ne
namuose, apsimesdamas, kad mane kankina migrena. Grįžęs
kitą dieną turėjau pasakyti Elenai, kad negrįžau namo todėl,
kad galvojau apie mus, apie mūsų būsimas vestuves ir
supratau, jog padariau klaidą. Ji būtų nuliūdusi, gal stengtųs1
pakeisti mano nusistatymą. Bet jei būčiau laikęsis tvirtai, jai
būtų nieko kito nebelikę, kaip tik susipakuoti savo daiktus ir
išeiti.
Pasirodo elektroninis laiškas nuo Leilos, ir aš sukryžiuoju
pirštus, tikėdamasis, kad ji suminkštėjo.
ATSIKRATYK ELENOS
 37

Leila

Giliai širdyje žinojau, kad Elena neatsisakys Fino vien dėl

to, kad aš sugrįžau. Kodėl jai reikėtų atsisakyti, jei džiaugiasi
tuo, ką turi? Ji žino, kad Finas jos tiek nemyli, kiek mylėjo
mane, bet ją tenkinoir antra vieta, nes ši padėtis buvo geriau
už tai, ką ji turėjo anksčiau. Bet mano grįžimas kėlė jai
nerimą; jaučiau, kaip ji įsikimba nagais, ryžtingai
nusprendžia neatiduoti man Fino, ir tai mane stebino, nes
anksčiau nežinojau, kad Elena yra tokia atkakli. Tam tikrai
turėjo įtakos tvirtas ryžtas, kurį ji išsiugdė per ilgus metus,
kad pasiektų tai, ką turi dabar. Kai pasiunčiau Finui žinutę,
paraidžiui parašydama, ką jis turi padaryti, jei nori pamatyti
mane, pajutau gailestį. Bet man ir Elenai nėra vietos kartu.
Anksčiautos vietos buvo. Dalijomės viskuo. Po motinos
mirties buvome neatskiriamos, tvirtai priešinomės tėvui.
Negebėdamas mūsų valdyti, jis atskyrė mus. Tai buvo
vienintelis dalykas, kurį išmokauiš tėvo. Skaldyk ir valdyk.
Taip ketinu pasielgti su Elena ir Finu - išskirti juos. O kai jau
juos išskirsiu, tai Finas bus ten, kur aš noriu. Ir šį kartą Elena
dings.
 38

Finas

Įpratau stebėti Eleną, stovinčią prie viryklės ir kažką

maišančią keptuvėje ar sėdinčią už stalo, palenkusią galvą virš
laikraščio. Stengiuosi įsivaizduoti, kas nutiktų, jei pasakyčiau
tuos žodžius garsiai, žodžius, kurie išvaduotų mane nuo jos,
žodžius, kurie nupirktų man laisvę pamatyti Leilą. Kartais
mėginu vien lūpomis ištarti: „Elena, atleisk, bet negaliu tavęs
vesti“ išmėgindamas tų žodžių dydį, pasverdamas juos savo
burnoje. O tada įsivaizduoju jos reakciją: iš pradžių — šokas,
tada — nusivylimas 1r tiesa, kad niekada jos nemylėjau. Ir
pagaliau ramus mano pripažinimas, kad daugiau
nebepriklausau jai, kad Leila sugrįžo.
Tačiau šitaip tikrai nebus. Liesis ašaros, kurių negalių
pakęsti, ir kaltinimai - jų tiesiog negaliu girdėti. Todėl žodžiai
lieka uždaryti manyje, kol pajuntu, kad palūšiu nuo įtampos,
jų neišsakęs. Kartais, kai stebiu Eleną, svarstau, kaip čia viskas
taip nutiko, kaip galiu mąstyti apie gyvenimą be jos. Bet tada
imu galvoti apie Leilą, ir Elena visiškai išnyksta. Prisimenu,
kaip prieš tuos daugelį metų Haris sakė, kad Leila mane
užkerėjo. Na, o dabarji 1r vėl užburia mane.
 Dienoms slenkant, puolu į neviltį. Parašau Leilai elektroninį
laišką, vėl prašydamas jos susitikti, sakydamas jai, kad mums
reikia pasikalbėti, kad turiu ją pamatyti. Kadangi neužsimenu,
kad padariau taip, kaip ji prašė, negaunu jokio atsakymo.
— Kiek laiko dar duosime Leilai? — vieną vakarą klausia

Elena. Mes svetainėje klausomės muzikos ir atseit skaitome,

tačiau kažin ar Elena pervertė bent lapą — kaip ir aš. Pakeliu
galvą nuo savo knygos ir žvelgiu per kambarį ten, kur ji
susirangiusi ant sofos, pripažindamas, kad niekada paprastai
nesėdžiu taip toli nuo jos. Kol Leila nebuvo pasirodžiusi,
sėdėčiau ją apsikabinęs, o ji būtų padėjusi galvą man ant
peties.
— Ką nori tuo pasakyti? — klausiu, norėdamas laimėti laiko,

ji
nes labai gerai žinau, ką turėjo galvoje. Jau praėjo šešios
dienos nuo paskutinio Leilos laiško ir septynios nuo tada, kai
su pašto siuntomis atkeliavo ta matrioška.
— Kol pasakysime Toniui ar dar kam nors,
kad ji gyva. - Jos
balsas nervingas. — Negalime to slėpti. Būtina pranešti
policijai.
— Dar
ne, - sakau jau trečią kartą. - Juk susitarėme, kad
palauksime.
— Mes tarėmės dėl kelių dienų, o praėjo jau savaitė,
- Elena
atkakliai laikosi savo nuomonės.
— Jei ji būtų ketinusi pasirodyti savo noru, tikrai jau būtų

pasirodžiusi?
— Ji buvo dingusi dvylika metų. Turime jai duoti daugiau

laiko.
— Tai gal bent jau Hariui galime papasakoti apie tą
matriošką, kurią gavome paštu?
— Kodėl?
iš
- klausiu suglumęs. — Kas to?
— Noriu,
kad jis žinotų, jog buvau teisi, kai sakiau, kad Leila
sugrįžo. Man atrodo, jis nežinojo, ką ir galvoti apie visą šį
reikalą, ir mano rasta matrioška daugiau aiškumo nepridėjo. —
Kažkokia mintis ateina jai į galvą. - Ar tu pasakojai jam apie
„Kuosoje“ ant lėkštutės rastą matriošką? Apie tą, kurią parodei
Rubei? - klausia ji.
— Ne,
- pripažįstu aš.
Dabar
ji atrodo sumišusi.
— Bet juk tai būtų parėmę mano
teoriją.
— Kaip jau sakiau, nenoriu sužadinti kieno nors vilčių, kol

nesu tuo įsitikinęs.

— Bet jau dabar įsitikinai,
- sako ji empatiškai, ir aš jau
nebegaliu atsilaikyti.
— Gerai, paskambinsiu Toniui.

Elenai lyg ir palengvėjo.

— Trys galvos geriau
negu dvi. Jis žinos, ką daryti. O kaip
Rubė? Kiek ji žino?
Jos klausimas užklumpa mane netikėtai. Greitai
paskaičiuoju. Negaliu jai sakyti, kad Rubė žino dešimt kartų
daugiau už ją, kad ji žino tiek pat, kiek aš, taigi kiek Rubė
1r

galėtų žinoti?
— Ji žino, kodėl nusiminiau, radęs matriošką ant lėkštutės, —

sakau lėtai, galvodamas, ką kalbėti toliau. - Ji žino, kad

maniau, jog ta lėlė nuo Leilos. Kai apkaltinau Rubę,
užsiminiau apie jūsų vaikystės istoriją, taigi dabar Rubėją
žino.
 — Arji žino, kad galbūt mačiau Leilą Čeltname?
— Neprisimenu, kad būčiau jai apie tai užsiminęs.

Akimirką Elena patyli, ir aš tikiuosi, jog tai rodo, kad ji nors

trumpam paliks tą temą.
— Bet kas, jei... — ji nutyla.
— Kas? - klausiu.
— Sakei, kad nenori sužadinti man vilčių, kol neįsitikinsi, jog
tai ne koks nors netikęs pokštas, - lėtai kalba Elena. - O jei tai
pokštas? Jei tiesiog kažkas nori, kad mes galvotume, jog Leila
sugrįžo?
— Bet, kaip tu teisingai sakei, kas galėtų taip pokštauti? Juk

niekas, išskyrus mus, nežino tos matrioškų istorijos.

— Haris žino.

Susiraukiu.
— Negi tu rimtai galvoji, kad Haris susijęs su tuo reikalu?

Ji prapliumpa juokais.
— Ne, tikrai ne Haris! Labiau galvojau apie Rubę.

— Rubę? Bet...
— Taip, suprantu, kad ji nežinojo matrioškų istorijos, kol jos
nepapasakojai „Kuosoje“. — Ji staiga pasilenkia į priekį. - O
jeigu jai tai pasakojai anksčiau? Tarkime, tu manei, jog
papasakojai, todėl pagalvojai, kad tai yra jos darbas. Taigi, gali
būti, kad tu jai papasakojai, o ji apsimetė, kad ne.
Stengiuosi susikaupti ir jaučiu, kad tuojau sprogs galva.
— Bet argi tu nematei Leilos Čeltname?

Ji gūžteli pečiais.
— Gal
tu teisus, gal ten buvo kita moteris tokiais pačiais
plaukais kaip Leilos. — Ji stabteli. - Rubės plaukai panašūs —
ilgi ir garbanoti.
— Bet ne tokios spalvos, — sakau aš.
— Gal ji dėvėjo peruką?

— Bet kas galėtų dėvėti peruką. Kad ir kaip ten būtų, Rubė
nežinojo, kad tą dieną važiuosime į Čeltnamą.
— Ji galėjo pamatyti mus išvykstant 1r pasekti mus.

— Tai tu jau nebemanai, kad Leila sugrįžo, ir galvoji, jog tai

Rubės darbeliai? — susierzinęs klausiu.

— Bet ar ne
taip ir tu iš pradžių galvojai? Kad Rubė padėjo
vieną matriošką prie namo, o paskui dar kitą ant lėkštutės, kad
tu manytum, jog Leila sugrįžo, ir nuspręstum nebevesti
manęs?
— Taip, bet dabar
jau šitaip nebegalvoju.
— Taigi, kas pakeitė tavo
nuomonę apie Rubę? Vienintelis
dalykas, nutikęs nuo tada, buvo ta matrioška, kurią gavau
paštu. Artai įtikino tave, kad Leila grįžo? Nes jei taip yra, tai tą
matriošką galėjo visai lengvai atsiųsti Rubė.
o
Tačiau aš galvoju ne apie Rubę, apie tai, ką pasakė Elena —
jos žodžiai pribloškia, ir mane užvaldo keistas nuovargis.
Atrodo, kad turiu pripažinti tai, ką seniai įtariau, bet slėpiau.
Oras staiga apsunksta. Jis slegia man krūtinę, spaudžia,
ir aš
vos galiu kvėpuoti. Elena pašoka ir puola prie manęs. Pamatęs
jos išsigandusį veidą, pagalvoju, ar man tik ne širdies
priepuolis. Man reikia įkvėpti gryno oro, tad nustumiu ją ir,
perėjęs prieškambarį, plačiai atlapoju priekines duris, rydamas
vėsų nakties orą.
— Ar viskas gerai? — Elenos balsas skamba man už
nugaros.
— Viskas gerai,
- sakau. — Tik norėjau įkvėpti gryno oro - čia
 taip karšta.
ir,
Ji dar kiek pabūna kai nieko daugiau nebesakau, dingsta
virtuvėje.
Atsisėdu ant laiptų pakopos 1r laukiu, kol atsitokėsiu.
Pracina daug laiko. Nežinau, kodėl taip nutiko, kodėl staiga
pasijutau taip blogai. Nustumiu tą mintį, bet ji ir vėl čia,
versdama galvoti, nagrinėti ir svarstyti. Ar įmanoma, kad visa
ta istorija su Leila yra tik apgaulė? Ar gali būti, kad mane
išdavė Žmogus, kuriuo visą gyvenimą pasitikėjau, - Haris, kurį
mylėjau lyg brolį?
Kažką pajutau Elenos žodžiuose — ne, jos juoke, kai maniau,
kad ji kalbėjo ne apie Rubę, o apie Harį. „Ne, tikrai ne Haris!“
ji,
— sakė nes tiesiog buvo neįmanoma pamanyti, kad Haris
galėtų padaryti tokį dalyką. Bet aš žinau geriau negu bet kuris
kitas, kad meilė verčia mus pasielgti neįprastai, kad ji
paskatina mus padaryti tai, ko niekada neįsivaizdavome. Ar
Haris man nesakė, kad norėtų vesti ir ramiai gyventi?
Taip galvodamas, nekenčiu savęs, bet nieko negaliu
padaryti. Gal jis seniai įsimylėjęs Eleną? Ar ne dėl to kviesdavo
ją apsistoti savo bute, kai ji atvykdavo į Londoną? Mūsų
santykių pradžioje paklausiau Elenos, ar kas nors buvo tarp
iš
jos ir Hario, bet ji užtikrino, kad ne. O jei buvo, tarkime,
Hario pusės? Juk jis pats sakė, kad pirmosios matrioškos
atsiradimas susijęs su mano ketinimu vesti Eleną. O jei tai jis
paliko tą matriošką? Kadangi nei aš, nei Elena neužsiminėme
apie ją, jis atsinešė dar vieną, kai buvo pakviestas pietų, - juk
galėjo apsimesti, kad rado tą matriošką ant sienos šalia namo,
tikėdamasis išgauti mūsų prisipažinimą, kad radome ir aną
 matriošką. Prisimenujo veidą, kai Elena jam parodė, kad
dabar turi visą komplektą. Ar nebuvo matyti palengvėjimo,
kad sėkla, kurią norėjo pasėti, - kad Leila grįžo, - jau sudygo?
Jam visai nereikėjo rodyti matrioškos, kurią turėjo kišenėje,
kol aš nepasakiau, kad netikiu, jog Leila grįžo. Neprisipažinau
jam apie kitas matrioškas, kurias radau, — jis, matyt, to ir
tikėjosi iš manęs, tad parodė tą matriošką, kurią tariamai rado
ant sienos, manydamas, kad paskatins mane papasakoti apie
kitas. Bet aš nepapasakojau. O kaip dėl rastosios ant lėkštutės
„Kuosoje“? Kaip jis galėjo ten padėti lėlę nei Rubės, nei
Elenos, nei mano nepastebėtas? Nebent paprašė ko nors
padaryti tai už jį. Ko nors, kas dirbo aludėje? Rubės? Ar Haris
ir Rubė veikė kartu? Jaučiu, kad mano mintys sukasi galvoje
taip sparčiai, jog darosi nebevaldomos. Norėdamas viską
iš
užbaigti, lėtai pakylu nuo slenksčio. Elena išeina virtuvės,
neramiai raukydama kaktą.
— Ar viskas gerai? — klausia ji.

— Puiku, — pasuku
laiptų link. — Esu sveikas kaip ridikas ir
einu miegot.
— Jei ko prireiks, šūktelėk mane.

Bet man reikia tik atsakymų, o Elena negali jų pateikti. Kai

galvoje sukasi šitiek minčių, bijau, kad neužmigsiu. Tačiau
visgi užmiegu. Kai pabundu kitą rytą, svarstau, iš kur kilo
vakarykštės nesąmonės. Kaip Haris galėtų rašyti tuos
elektroninius laiškus? Akivaizdu, kad jie nuo Leilos, kaip ir
nuotraukos, kurias gavau. Haris čia jokiu būdu negalėjo
prikišti nagų ar žinoti, kad Leila ir aš vadinome matrioška
medžio kelmą ant Faroso kalvos. Bet keista, kad Haris sakė, jog
netiki, kad Leila mirusi ar buvo pagrobta, - jis buvo įsitikinęs,
kad vieną gražią dieną ji pasirodys. Jis niekada man to nesakė,
gal nenorėjo sužadinti man vilčių. Piktai papurtau galvą,
niršdamas, kad mano smegenis, reikalaudamos dėmesio,
vargina kitos teorijos, dar baisesnės už tas, kurios kankino
mane praeitą naktį. O jeigu Leila kreipėsi į Harį, kai dingo iš
poilsio aikštelės Fončese? Gal Haris niekada netikėjo, kad Leila
mirusi, nes žinojo, kad ji gyva? Ar galėjo jis suteikti Leilai
prieglaudą, padėti jai pasislėpti? Bet kodėl jis taip darytų?
Leila jam netgi nepatiko. Nebent tai buvo tik akių dūmimas.
Gal jis visą laiką buvo ją įsimylėjęs, gal jis buvo tas vyrukas, su
kuriuo Leila permiegojo tą savaitgalį Londone. Purtau galvą,
pykdamas ant savęs. Iš pradžių galvojau, kad Haris įsimylėjęs
Eleną, o dabar - Leilą. Pasisuku ir žiūriu į šalia miegančią
Eleną: viena ranka atmesta už galvos ant pagalvės, o kita - ant
krūtinės. Visai neseniai aš švelniai nukelčiau jos ranką,
apkabinčiau, imčiau bučiuoti vis dar beveik miegančią. Bet
taip buvo prieš Leilą. Kaltė, kurią jaučiu, verčia mane iš lovos,
1r aš nulipu laiptais žemyn į virtuvę. Pašto siuntos guli ant

kilimėlio. Kai pasilenkiu jų paimti, pamatau rudą voką su tuo

pačiu baltu lipduku ant priekinės pusės, tik šį kartą laiškas
adresuotas ne Elenai, bet man. Net nebūtina atplėšti voko, kad
jį
sužinočiau, jog jo viduje yra matrioška. Nešuosi į virtuvę,
atplėšiu peiliu ir iškratau voko turinį ant delno. Kaip ir
maniau, tai matrioška. Tik šios galva — sutraiškyta.
 39

Leila

Žinojau, kad Finas nesupras tos „Atsikratyk Elenos“

žinutės arba supras tik iš dalies. Gavęs ją, Finas stengėsi rasti
būdų, kaip pasakyti Elenai, kad viskas tarp jų baigta.
Labiausiai jis troško, kad niekada nebūtų jai pasipiršęs. Finas
šimtą kartų pravėrė lūpas ištarti žodžiams, kurie mane
sugrąžintų. Tačiau niekada jų taip ir neištars - ne dėl to, kad
būtų bailys, bet kad yra per daug doras sudaužyti Elenai
širdį. Tai mane erzina, nes prieš daugelį metų jis ne itin
jaudinosi, kad sudaužys man širdį. Užgniaužiu savo
susierzinimą, nes tai nėra svarbu. Svarbiausia, kad Finas
suprastų, ką turiu galvoje.
Mane vis dar stebina, kad noriu įskaudinti Finą, šitaip
stipriai jį mylėdama. Tačiau kažkas manyje trokšta jį
sulaužyti taip, kad vėl galėčiau sudėti pagal savo norus. Tai,
kad dingau,jo nepalaužė ir neįveikė. Jis nužengė į pragarą,
nes norėjo atleisti sau. Finansiškai apsirūpinęs, be jokių
priklausomų nuo jo asmenų, Finas galėjo sau leisti mėgautis
depresija. Jei privalėtų užsidirbti pragyvenimui arba
pasirūpinti vienu ar keliais vaikais, jis turėtų pats sau, kaip
tai
sakoma, spirti į užpakalį; jis privalėtų padaryti, kaip ir aš
turėjau susiimti tam, kad išgyvenčiau.
Todėl ir nesirengiu jo lengvai paleisti. Jis jau turėjo pradėti
abejoti viskuo, ką manė esant teisinga, ir visais, kuriais, jo
manymu, buvo galima pasitikėti. Būtent to aš ir noriu.
 4()

Finas

Lėlė sutrupinta galva nunešė mano mintis ten, kur

jos
į
niekada nebuvo. Man reikėjo ją iš karto išmesti šiukšlių dėžę,
bet pabijojęs, kad Elena gali rasti, nusinešiau ją į savo biurą ir
paguldžiau stalčiaus gale kartu su kitomis matrioškomis. Bet
jos vaizdas įstrigo man ilgam. Koks yra mano tikslas, klausia
lėlė, kodėl aš buvau tau pasiųsta? Ką simbolizuoja mano
sutrupinta galva? Kam aš atstovauju? Vieninteliai atsakymai,
kuriuos randu, labai baugina. Ta lėlė reiškia Eleną, ir tas, kuris
ją siuntė, - aš ir vėl galvoju, kad tai ne Leilos darbas, - linki
Elenai blogo. Ne tik lėlės to linki — tikimasi, kad būtent aš jai
pakenksiu. Ta „Atsikratyk Elenos“ žinutė įgijo naują prasmę.
Haris ar Rubė - taip, Rubė vėl pakliuvo į mano galimų
įtariamųjų sąrašą, kai Elena ją paminėjo, - jie abu žino, kad
esu linkęs smurtauti. Ar tas Žinias jie naudoja prieš mane? Ar
jie mėgina mane išprovokuoti? Kartais, kai Elena ateina ir
mane apkabina, kai priglaudžia galvą man prie peties,
pagaunu save svarstant, ką jausčiau, lėtai keldamas rankas
aukštyn, kol jos pasiektų Elenos kaklą ir išspaustų iš jos
gyvybę. Kartais, kai ji miega, pajuntu, kad galvoju, kas būtų,
jei uždėčiau savo pagalvę jai ant veido ir švelniai ją
pribaigčiau. Kartais, kai eciname keliuku, kuris veda stačiu
šlaitu, pagalvoju, ką jausčiau, nustumdamas ją apačion ir
atimdamas jos gyvastį. Nebegaliu miegoti ramiai, be rūpesčių,
kaip nekaltas. Kaip sapnuodavau košmarus, kad užmušiau
Leilą, taip dabar sapnuoju baisybes, kad žudau Eleną. Ji
nebeužsiminė, kad reikėtų paskambinti Toniui. Nuo to vakaro
Elena man davė daugiau erdvės. Mėgaujuosi atidėta bausme,
bet tai nesitęs 1lgai.
— Atrodai
pavargęs, — sako ji vieną rytą po eilinės
košmariškos nakties. Elena prieina ir suima mano veidą
delnais. - Gal mums reikėtų kur nors išvykti kelioms dienoms?
— Aš tą patį pagalvojau,
- sakau jai, nes staiga išvykimas
kitur man ima atrodyti kaip pati geriausia mintis pasaulyje.
Ji atidžiai žvilgsniu tyrinėja mano veidą.
— Bet visų pirma turime nuspręsti, kaip pasielgti su Leila. Tu

sakei, kad paskambinsi Toniui.

— Paskambinsiu, — sakau jai.

— Jei tu to nepadarysi, tada pati jam paskambinsiu.

- Jos
balse skamba griežta gaidelė, kurios anksčiau negirdėjau. - Tu
jau sergi nuo to, Finai.
— Esu tik
pavargęs, - irzliai saburbu. - Maniau, kad tu
abejoji, jog tos lėlės nuo Leilos.
— Žinau, kad pasakiau, jog tai galėjo būti ir Rubė,
bet tik dėl
to, kad Žinotumei, jog ir tai yra įmanoma, - ji.
sako

— Rubė
yra tokia, kokia yra, bet ji nepiktybiška. - Elena
nusijuokia. - Trokštu žinoti, ko Leila norėtų.
Lėlės su sutraiškyta galva vaizdas staiga iškyla man prieš
akis,1r aš stipriau suspaudžiu Eleną. Tai būtų lengva, šnabžda
balsas. Tau tereikia tik viena ranka apimti jos sprandą ir
ir
spausti galvą į savo krūtinę taip, kad ji įsikniaubtų nosimi
burna, o tada lėtai prispausti ją kita ranka. Vieną akimirką, kai
ji suvoks, kad negali kvėpuoti, ji kovos. Bet neilgai — dėl tavo
ūgio 1r svorio viskas įvyks labai greitai. O paskui, kai tavęs
klausinės policija, pameluosi jiems taip, kaip melavai anksčiau,
kad Elena staiga apalpo, kad ją, matyt, ištiko širdies priepuolis.
— Finai, aš negaliu kvėpuoti.

šoną, Išsivaduodama iš mano gniaužtų. Ji įkvėpia oro ir

į
- Elena staigiai pasuka galvą
džiugiai sako:
— Žinau, kad tu mane myli, bet nereikia taip
manęs spausti!
Apimtas panikos, greitai nuleidžiu rankas ir žengiu atgal.
— Atsiprašau, — sumurmu,
pirštais braukdamas per plaukus.
— Ar pagalvosi, kur galėtume išvykti kelioms dienoms? —

klausia Elena.
Spoksau į ją. Ar tikrai vos nenusukau jai sprando?
— Taip, žinoma. Paieškosiu dabar ko nors.

Einu į biurą, o širdis pašėlusiai daužosi. Susumk, sakau sau,

Elenai nebuvo pavojaus, tu nieko neketinai jai padaryti.
Bet mano sąmonėje tvyro tamsa, kuri niekaip neišnyksta.

Kitą dieną, praėjus penkioms dienoms po to, kai gavau lėlę

sutraiškyta galva, atsidaro mano biuro durys. Manau, kad tai
Elena, ir nutaisau veide šypseną. Tačiau tarpduryje išdygsta
Haris, 1r mano šypsena dingsta taip greitai, kaip ir atsirado.
— Ei, na nespoksok
ir
taip į mane, - papriekaištauja, aš
suprantu, kad Haris pamatė nepasitikėjimą mano akyse. —
Elena prašė, kad atvykčiau.
Niekaip negaliu prisiversti atsistoti ir apkabinti jį kaip
įprastai.
— Kodėl?
- klausiu Hario.
— Nes ji nerimauja
dėl tavęs. — Jis apsidairo po kambarį,
ieškodamas kur atsisėsti, ir išsitraukia taburetę, kurią laikau
po rašomuoju stalu. — Kas gi nutiko, bičiuli?
ar
Privalau sužinoti, lėlės ir elektroniniai laiškai yra jo
darbas. Nebegaliu ištverti, nežinodamas, kuo galiu pasitikėti.
— Ar tu myli Eleną?
- stengiuosi, kad mano žodžiai
nenuskambėtų kaip kaltinimas.
Jis išplečia akis iš nuostabos, išsižioja, lyg norėdamas ką
sakyti, ir pajuntu, kad tikiuosi, jog Haris pasakys, kad myli ją,
nes tada, jei ir Elena jį mylėtų, aš likčiau laisvas Leilai. Bet jis

susičiaupia, sunkiai nuryja seiles. Kadangi gerai pažįstu Harį,

žinau, kad jis ką tik nurijo aštrų atsikirtimą.
— Ne, Finai,
į
- sako jis, įdėmiai žvelgdamas mane, galbūt
suprasdamas, koks svarbus yra jo atsakymas. — Nors ji labai
miela, aš nemyliu Elenos ir niekada nebuvau jos įsimylėjęs. —
Jis šypteli. - Turėtum žinoti, kad mums patinka skirtingos
moterys. Visos tos merginos, kurias turėjai Londone, buvo ne
tavo tipo. Pamąstyk apie tai, Finai. Jos visos buvo lyg maniškės,
nukopijuotos per kalkę, nes tu manei, kad būtent su tokiomis
merginomis tau reikėtų susitikinėti. Tačiau niekuomet
nebuvai labai jomis susidomėjęs. Tada susitikai Leilą, kuri
skyrėsi nuo tų merginų kaip dangus ir žemė. Gana greitai
supratai, kad nemačiau joje to, ką matei tu. - Haris minutę
patyli, o aš mąstau, ką jis pasakytų, jei papasakočiau jam, kad
 ar
tik prieš kelias dienas svarsčiau, jis — tas vyras, su kuriuo
Leila permiegojo Londone.
— Pasakysiu tau štai ką, — tęsia jis.
—- Niekada nesu patyręs
tikros meilės, net nesu tikras, ar ji egzistuoja. Tačiau jei tokia
ir
meilė yra, tai ji buvo tarp tavęs Leilos.
Aš laukiu, duodamas jam laiko pasakyti: „Ir tarp tavęs bei
Elenos“, bet Haris to nepasako. Abu pernelyg ilgai tylime. Jis
laukia, kol aš kažką pasakysiu, bet kai nesakau, Haris manęs
pasigaili.
— Kodėl pamanei, kad buvau įsimylėjęs Eleną?

Negaliu jam papasakoti, kad beprotybės akimirkomis

įtariau, jog tai jis siuntinėjo man elektroninius laiškusir
kaišiojo matrioškas, apsimesdamas Leila, kad aš nevesčiau
Elenos.
— Kažkas neduoda man ramybės,
- sakau.
— Leila?
— Gal.
— Elena pasakojo, kad paštu gavo matriošką, ir tai
nors lyg
patvirtina Leilos grįžimą, tu nenori eiti policiją.
į
— Mes sutarėme duoti jai kelias dienas,
- nusprendžiu jam
atsiverti. — Radau dar kelias lėles, apie kurias nepasakiau
Elenai.
— Gerai,
- jis susimąstęs linkteli. - Kur jas radai?
— Viena buvo lauke prie
namo, kita — ant automobilio
Čeltname. — Nebepaminiu kitų, nes sąrašas darosi per ilgas. —
Paskutinė atkeliavo su pašto siuntomis. Ant voko buvo
Čeltnamo pašto antspaudas, o lėlės galva buvo sutraiškyta, —
paaiškinu.
 — Paštuose ne itin atsargiai elgiamasi, - sako jis. — Gal tai
padarė frankavimo automatas.
Man niekada neatėjo į galvą mintis, kad tai galėjo būti
padaryta netyčia. Ar tuščiai siunčiau save į pragarą ir grąžinau
atgal?
— Galvojau, kad ta lėlė buvo tyčia sulaužyta.
Jis susiraukia.
— Manai, kad taip norėta tau kažką pranešti? Pagrasinti ar

panašiai?
— Nežinau.

— Vyruti, Leila
turėtų tikrai pykti, kad dabar esi su Elena.
— Tai tu manai, kad tos lėlės
yra tikrai nuo Leilos?
— Kieno gi kito jos galėtų būti? Bet
ji 1š tiesų
yra rimtai
sutrikusi. Ji nuėjo jau taip toli, kad net ėmė tau linkėti bloga, —
tai tikrai kelia nerimą.
Akimirką pasijuntu geriau - lėlė sutrupinta galva
simbolizuoja mane, o ne Eleną. Bet tada prisimenu „Atsikratyk
Elenos“ žinutę.
— Tau reikia viskąpapasakoti policijai, tęsia Haris. —
—-

Atrodai klaikiai, Elena taip pat. Ji nerimauja dėl tavęs. - Jis

1r

stabteli. — Taip pat ji nerimauja

Leila.
ir dėl to, kas bus, kai pasirodys

— Sakiau jai, tai nieko nepakeis, - trumpai atrėžiu, suirzęs,

kad Elena abejoja manimi ir kad tai pasakė Hariui.
— Na, pažiūrėjusi
į
tave, ji tikrai netrykšta pasitikėjimu.
Nejaukiai pasimuistau ant kėdės. Ar Elena galėjo nujausti
mano baisų norą ją nužudyti? Įsibaiminęs visą laiką
kamuojančių košmarų perbraukiu ranka plaukus. Haris man
 pliaukšteli per nugarą.
— Na, einame pasimatyti su Rube.

Elena siūlo mums vieniems eiti į „Kuosą“, bet Haris įtikina

ją eiti kartu. Rubė džiaugiasi, pamačiusi Harį, ir mes
sutariame ateiti vėlyvų pietų, kai pasibaigs lankytojų
antplūdis, kad ir Rubė galėtų kartu papietauti. Visi keturi
sėdime, pasistatę porą butelių vyno, juokiamės ir plepame, ir
jaučiuosi taip gerai, kaip jau seniai nesijaučiau. Pastebiu, kad
Elena vis neramiai žvilgčioja į mane, ir suprasdamas, kad ji
nerimsta dėl to, jog suerzino mane, pakvietusi Harį, aš per
stalą spusteliu jai ranką. Haris tai pastebi ir išeinant sako norįs
likti ir šiek tiek pasikalbėti su Rube, taip leisdamas man su
Elena likti vieniems.
— Tu nepyksti, kad pakviečiau Harį,
- klausia Elena, kai lėtai
einame namo.
— Ne, buvo
gera pasikalbėti su juo. Haris privertė mane
aiškiau viską suprasti.
Pagaliau galiu jį pašalinti iš savo įtariamųjų sąrašo, tyliai
pagalvoju. Tada lieka Rubė ir Leila, ir esu tvirtai įsitikinęs, kad
tai ne Rubės darbeliai. Palengvėjimas, kurį pajuntu,
—-

pagalvojęs, kad tai gali būti Leila, sako man, kad tamsa, kurią
jutau tas praėjusias kelias dienas, buvo ne vien dėl nežinojimo,
kuo pasitikėti, betir iš baimės, kad ji nesugrįžo.
— Tai paskambinsi Toniui?

— Taip,
- atsakau, suprasdamas, kad jos tikslas buvo paveikti
Harį. - Skambtelėsiu jam pirmadienį.
Netrukus pareina Haris, tačiau nelieka ilgam, nes turi
vakarieniauti Londone. Jam išvykus, praleidžiu šiek tiek laiko
savo biure. Vis dar negavau jokio elektroninio laiško nuo
Leilos. Ar
ji1š tiesų laukia, kad sužaločiau Eleną, kad ją

nužudyčiau? Ištraukiu stalčių ir įkišu ranką vidun, ieškodamas

matrioškų. Liečiu jas pirštais, jausdamas keistą ramybę nuo
prisilietimo. Lyg jos sakytų man neprarasti tikėjimo, vilties,
kad viskas pagaliau išsispręs. Tada mano pirštai apčiuopa
ir
matriošką sutriuškinta galva, aš skubiai atitraukiu ranką.
Keista, kad Elena niekada neprašė tos matrioškos, su kuria
matė mane „Kuosoje“, niekada neklausė, ar negalėtų jos
pridėti prie kitų savo komplekto matrioškų kaip gautąją paštu.
Ji stovi šalia tos matrioškos, kurią Elena rado ant sienos, dvi
dvynės, spoksančios į mane nuo darbastalio.
Kai ateina naktis, nebegaliu ištverti tylos. Paraginu Eleną
eiti miegotiir išsiimu savo mobilųjį.
Kada galėtume susitikti? Klausiu. Iš tiesų tai nesitikiu, kad
ji
ji atsakys, nes neatsakė į paskutines žinutes. Bet šį kartą iš
karto atkeliauja atsakymas.
Ar gavai lėlę?
Kada galime susitikti? Vėl klausiu, nekreipdamas dėmesio į
jos žinutę.
Ar gavai lėlę?
Taip, atsakau, nes nėra prasmės klaidžioti aplinkui. Kada
galime susitikti?

Kai padarysi tai, ką turi padaryti

Ką nori pasakyti? Klausiu, prisimindamas Hario teoriją,
kad lėlė buvo sulaužvta pašte.
 Matei lėlę
Mane užlieja įsiūčio banga.
Tai niekada nenutiks, niekada! Lik sveika, Leila!
Sviedžiu telefoną ant sofos, lyg jis būtų nuodingas. Leila
prarado protą. Tai, ką ji siūlo, ką nori, kad padaryčiau, yra
beprotybė.
Šiek tiek palaukiu, tada tyliai užlipu laiptais, tikėdamasis,
kad Elena jau miega. Ji įprastai susirangiusi, viena ranka už
galvos ant pagalvės — graži ir geidžiama. Na, provokuoja
balsas. Atsigulk šalia Elenos, įrodyk, kad myli ją labiau už
Leilą. Juk pasirinkai ne Leilą, o ją. Elena sujuda, pusiau
atsimerkia, ištiesia į mane rankas, mieguistai šypsodamasi.
— Einu nusiprausti
po dušu, - sušnabždu, paragindamas
Eleną miegoti toliau. Nusivylimas užtemdo jai veidą, ir Elena
nuleidžia rankas.
Duše stengiuosi nuplauti savo gėdą. Bet kai išeinu, vis dar
jaučiu jos dėmę, neleidžiančią man atsigulti į lovą šalia Elenos.
Neramiai klaidžioju po namus. Visą kūną maudžia iš
nuovargio; kažin ar miegojau nors kiek per tas tris dienas.
Svetainėje atsigulu ant sofos, vildamasis, kad miegas įveiks
mane. Kažkas man įsispaudžia į nugarą, ir suprantu, kad tai
mano mobilusis telefonas, kurį neseniai nusviedžiau. Nenoriu
pasitikrinti savo elektroninio pašto, nenoriu rasti laiško nuo
Leilos. Nesu pasirengęs kitam jos ultimatumui:. Bet gal tai bus
žinutė, kurios lauki, šnabžda balsas, ta, kuri suteiks tau laiko ir
erdvės, ta, kuri pasakys tau, jog matrioška sutrupinta galva
buvo tiktai pokštas. Taigi, pasitikrinu elektroninį paštą ir
randu Leilos laišką.
TU TURI DEŠIMT DIENŲ
 41

Leila

Trupindama tos lėlytės galvą pajutau keistą

pasitenkinimą. Po to man galvoje prašviesėjo, ir aš
pamaniau, kad gal išmušiau iš jos tą balsą, kuris varė mane į
praeitį, erzindamas mane vizijomis, kaip viskas galėjo
susiklostyti. Bet aš jį tik apraminau, nes po kelių tariamos
ramybės dienų balsas vėl sugrįžo, varydamas mane,

į
skubindamas priekį, į pabaigą, kurios vis dar nežinojau.
Buvo galima numatyti, kaip Finas reaguos į matriošką.
Netikėjimas, pyktis, tiesus neigimas. Beveik nusijuokiau iš
jo
paskutinės žinutės, iš užuominos, kad jis dar turi iš ko
iš
rinktis, tarsi jo „Lik sveika, Leila“ tiesų būtų prasminga,
tikrai reikštų, kad jis niekada vėl nesusisieks su manimi ar
skaitys mano elektroninius laiškus. Ar jis nesuprato, kad
šoka pagal mano muziką ir dar turi išmokti daug žingsnelių?
Tačiau nepajėgiu jo šokdinti amžinai. Įtampa, atsiradusi
siekiant kontroliuoti situaciją, jau pradėjo mane veikti.
Balsas trukdė vis dažniau ir dažniau, 0 pastangos užčiaupti jį
vargino galvą. Turėjau nustatyti pabaigos datą. Negaliu leisti
Finui visą laiką išsisukinėti. Tai jį blogai veikia. Žinoma, tai
nėra gerai ir man.
 49

Finas

Skaitydamas Leilos Žinutę, parengiau save dešimčiai dienų

tylos. Abejoju, ar ji man rašys, nebent pasakyčiau jai tai, ką
nori išgirsti, o kadangi to niekada negalėsiu padaryti, tai ir
nerašysiu jai. Iš pradžių jaučiuosi pasimetęs: kaip ištversiu
dešimt dienų neturėdamas jokio ryšio su Leila, kai sunku
iškęsti ir dieną be naujienų? Tačiau paskui pradedu nerimauti
dėl
to, kas galėtų nutikti po tų dešimties dienų. Ar tikrai Leila
nekels Elenai pavojaus? O jei ji bus pavojinga? Jaučiuosi
plėšomas tarp geismo Leilai ir troškimo apsaugoti Eleną.
Dabar labiau negu bet kada man reikia viską pasakyti Toniui.
Bet jaučiuosi atsidūręs aklavietėje ir nesugebu net pajudėti.
Galta dešimties dienų tyla bus gerai. Turėsiu laiko išvėdinti
galvą, atsiduoti Elenai, sukurti strategiją. Išvyksime keletui
dienų, ir
gal pavyks netgi trumpam pamiršti Leilą.
Einu miegoti. Kai kitą rytą mane anksti pabudina saulė,
Į
jaučiuosi daug ramiau — taip seniai nesijaučiau. viską žiūriu
optimistiškai, galėsiu bent dešimt dienų atsikvėpti nuo vis
keistesnių Leilos reikalavimų. Žvelgiu į Eleną, miegančią šalia,
1r pajuntu kaltės dūrį dėl to, kaip nusisukau nuo jos praeitą
 naktį. Trokštu atsilyginti Elenai už tai, apkabinti ją, parodyti
jai savo meilę. Bet negaliu. Jau vien nuo tos minties, kad Elena
gali pabustiir tikėtis manęs, pašoku iš lovos. Tyliai apsirengiu
1r nulipu žemyn.

— Einam pasivaikščioti? — klausiu Pegės, kaip visuomet

ryte
ją glostydamas.
Tai vienas iš tų gražių, ramių sekmadienio rytų, kai visi dar
lepinasi lovose, ir girdisi tik paukščių čiulbėjimas medžiuose
bei vištų kudkudavimas kaimyninio namo sode. Pažvelgiu į
Miko namą ir pamatau
pasisveikindamas ir,
jį
kai
stovintį prie lango. Kilsteliu ranką
jis pamojuoja, pasijuntu kaltas, kad ne
jį
itin stengiausi pažinti.
Eidamas palei upę, galvoju, kur galėtume su Elena išvykti.
Visada norėjau apsilankyti Luise, bet kai praeitais metais
ji
pateikiau Elenai tokį pasiūlymą, atsakė, kad tai būtų
paskutinė vieta, į kurią ji norėtų nuvykti. Galiu suprasti, kodėl.
Ten ji neteko motinos, ten prarado ir tėvą, net jei tai 1r nebuvo
tokia didelė netektis. Ten ji paskutinį kartą matė Leilą. Be to,
per daug toli. Gal reikėtų likti čia: Saimonsbridžas toks gražus
šiuo metų laiku. Kam ištisas valandas praleisti automobilyje,

į
kad pagaliau nuvyktumei tokią pat gražią vietą? Staiga jau
nebenoriu niekur važiuoti; tas nenoras graužia mane ir verčia
sąžiningai prisipažinti, kad kaltas čia jis, o ne ilga kelionė
automobiliu. Tiesa yra gėdinga; viešbutyje aš jau negalėsiu
laukti, kol Elena užmigs, ir tik po to atsigulti. Mano nuotaika
staiga subjūra. Pašaukiu Pegę nuo upės. Nekenčiu savęs tokio,
kokiu tapau, kokiu mane pavertė Leila.
Kaimo parduotuvė sekmadieniais atidaroma aštuntą
 valandą, tad prieš pasukdamas link namų nuperku kumpio ir
kiaušinių bei kelis laikraščius. Artėjant prie namų, mane
aplanko siaubingas dežavu jausmas. Ten, ant sienos, stovi
mažytė matrioška. Per kelias sekundes prišoku, griebiu ją ir
greitai įkišu į kišenę. Apsidairau, visur tuščia. Prisiminęs, kad
mačiau Miką, stovintį prie lango, nueinu ir pasibeldžiu į jo
priekines duris, pamiršęs, kad dabar tik penkiolika po aštuntos
ryto. Jis užtrunka, kol atidaro duris.
— Atsiprašau,
jis
- sako Mikas. Rankose laiko dubenėlį košės.
— Ketinu duoti žmonai pusryčius.

— Ne,
tai aš atsiprašau, — sakau. — Užsuksiu vėliau. Tik
norėjau kai ko paklausti.
Laukiu, kol jis pats paklaus, ką norėčiau sužinoti, bet Mikas
jau uždaro duris.
— Atsiprašau, — sako jis. — Jau turiu eiti. — Jis kilsteli dubenėlį

su koše, primindamas man savo užduotį.

— Grįžkite maždaug
po valandos. Turėčiau jau būti
pabaigęs.
Žvalgydamasis po kelią grįžtu atgal. Žinau, kad
nepamatysiu Leilos, nes ji jau seniai dingusi. Kur? Grįžo į
Čeltnamą? Girdžiu užvedamo variklio burzgimą, paskui
nuvažiuojantį automobilį - atrodo, lyg vairuotojas labai
skubėtų. Ar tai buvo Leila? Kai ją pažinojau, ji nemokėjo
vairuoti, bet per dvylika metų galėjo išmokti. Grįžęs girdžiu,
kaip Elena prausiasi duše, — vadinasi, turiu dar kelias minutes,
kol ji nusileis į apačią. Nusinešu prekes
į virtuvę ir ketinu
ruošti pusryčius. Tačiau jaučiuosi per daug susijaudinęs, todėl
išeinu į sodą, tikėdamasis, kad jo ramybė stebuklingai mane
paveiks. Viršuje atsidaro langas, ir, pažvelgęs aukštyn,
pamatau man besišypsančią Eleną.
— Ar ėjai nupirkti duonos, ar buvai savo biure? — klausia

Elena, o aš noriu sušukti jai, kad paliktų mane ramybėje.

— Buvau duonos,
- sakau. Dar nupirkau kumpio
—-

kiaušinių, — prisiverčiu pratęsti pokalbį.

ir
— Ačiū, bet nenoriu,
- sako ji. Valgysiu dribsnių. — Vos
—-

nesurinku: „Kodėl tu negali būti panašesnė į Leilą!“, tačiau

susilaikau.
Per pusryčius, kai valgau kiaušinienę su kumpiu, jaučiu,
kaip Elena įdėmiai žvelgia į mane.
— Finai, — sako ji
po kokios minutės.
— Ką?
— Prašau, paskambink Toniui.
— Šiandien sekmadienis.
— Jis nekreips į tai dėmesio.

tą
Žinau, kad ji teisi. Be to, Leila, atsiųsdama lėlę sutrupinta
galva, nuėjo per toli. Bent jau ta, kurią radau ant sienos,
nebuvo sulaužyta.
— Gerai, paskambinsiu jam
po pusryčių.
Ne itin noriu kalbėtis su Toniu, kai šalia yra Elena, bet gali
pasirodyti keista, jei eisiu į savo biurą jam paskambinti.
Nenoriu, kad ji manytų, jog turiu, ką slėpti. Nors tikrai turiu.
Todėl, kalbėdamasis su Toniu, ryžtingai įjungiu garsiakalbį,
kaip Elena ir tikisi. Tačiau tai rizikinga, nes jis gali užsiminti,
jog Tomas matė Leilą, stovinčią prie namo.
— Deja,
manau, kad skambinu ne šiaip sau, - sakau, kai mes
pasisveikinę patvirtiname, kad laikomės puikiai.
 — Pasakok, — sako jis, 1r tada staiga suvokiu, kad Elena
nežino, jog pasakojau Toniui apie tai, jog ji esą matė Leilą
Čeltname.
— Tai dėl Leilos,
- pradedu aš. - Nutiko keletas dalykų, kurie
verčia Eleną mane manyti, kad ji vis dar galėtų būti gyva.
1r

— Ar dar kas nors nutiko? — paklausė jis.

— Prieš kelias savaites Elena rado mažą matriošką ant sienos

šalia namo. Tada po kelių dienų ji pamanė, kad matė Leilą

Čeltname, — pridedu, kad Elenai būtų geriau.
— Taip, tu man jau pasakojai apie tai. Bet kaip su tuo susijusi

matrioška?
— Vaikystėje Elena
ir Leila turėjo po matrioškų komplektą, ir
viena iš lėlyčių dingo. Po tos vienos, kurią rado Elena,
iš
pasirodė dar kita, tiesų, tai dvi kitos, — greitai pasitaisau,
prisimindamas, kad vieną Elena matė su manimi „Kuosoje“. —
Vieną matriošką Elena gavo paštu, kitą radome vietinėje
aludėje kartu su savo sąskaita. Esmė ta, kad tos matrioškos yra
svarbios tiek Elenai, tiek Leilai, kad jos turi prasmę, apie kurią
niekas kitas nežino. — Aš toliau pasakoju jų vaikystės istoriją.
— Ir niekas daugiau nežino tos istorijos? — klausia Tonis, kai

baigiu.
— Tik Haris, Elena jam papasakojo.

— O tu tikrai nepasakojai jos niekam kitam? "Tam, kas

norėtų
atkeršyti tau? Pavyzdžiui, buvusiai merginai?
— Ne,
- atsakau tvirtai. - Niekada niekam nieko
nepasakojau.
— Hmmm... Viena matrioška atkeliavo paštu. Ar žinai, iš kur
ji buvo išsiųsta?
 — Iš Čeltnamo, būtent ten ir Elena ją matė, bent jau jai taip
atrodo.
— Tai labiau patvirtina Tomo įsitikinimą, kad matė ją
dar
prie namo, - sako jis. Tylime, kol Tonis viską apmąsto. - Palik
tai man, Finai. Aš pagalvosiu, pasikalbėsiu su keliais žmonėmis
1r vėl susisieksiu su tavimi.

— Ačiū, Toni, aš labai tai vertinu.

- Padedu ragelį ir atsisuku
į Eleną. — Jis susisieks su mumis.
— Bet ar jis
mano, kad Leila sugrįžo, kad ji yra gyva?
— Manau,
jis galvoja, kad verta tuo susidomėti.
Ji šypteli.
— Viskas dabar atrodo daug realiau, kai papasakojome

pareigūnui. Jau buvau pradėjusi galvoti, kad gal kraustomės iš

proto, manydami, jog Leila sugrįžo. Aš tik nesuprantu, kodėl ji
slapstosi. Negaliu liautis spėliojusi, ko ji iš tiesų nori.
— Turime palaukti ir pamatysime. — Aš atsistoju.
- Man
reikia sutvarkyti porą reikalų. Susitiksime per pietus?
Nuėjęs
į biurą mąstau, ar nevertėtų vėl paskambinti Toniui
1r papasakoti apie kitas rastas lėles, ir apie tą, sutrupinta galva.

Bet jei jau eisiu taip toli, tai turėsiu papasakoti jam ir apie
elektroninius laiškus, nes kas 1š to, jei jis žinos tik pusę
istorijos. Galų gale nusprendžiu palaukti, kol jis pats
paskambins man. Jei pasakys, kad to, ką sužinojo, nepakanka,
Jog gaištų laiką, ieškodami Leilos, tada papasakosiu jam
likusią istorijos dalį.
Tas rytas toks ilgas. Peržvelgiu rinkas, bet, kad i1mčiausi
prekybos, turiu būti geresnės nuotaikos, o šiandien kaip tik
viena 1š prastesnių dienų. Pagalvoju, kas galėtų mane
išblaškyti, 1r prisimenu, kad ketinau užsukti pas Miką.
— Užlėksiu
pas Miką, - sakau Elenai. Paklausiu, gal jis
—-

norės ateiti išgerti.

— Gražu iš tavo pusės,
- pritaria Elena.
jis
Šį kartą duris atidaro kur kas greičiau, ir man palengvėja
pamačius, kad rankose nieko neturi.
— Atsiprašau dėl šio
ryto, - pradedu. — Nesupratau, kad dar
taip anksti. Tik pamaniau, kad gal šį rytą matėte ką nors
slankiojant apie namus, kai stovėjote prie lango.
Jis papurto galvą.
— Nemačiau, bet nestovėjau ten ilgai. Aš tik atitraukiau

užuolaidas ir pamačiau jus, o tada Fiona pašaukė mane. Pro

namą praėjo porelė, bet jie nesustojo.
— Pro jūsų ar
pro mano namą? - paklausiau.
— Pro jūsų.

— Ar nepastebėjote juos ką nors paliekant ant sienos?

— Ne. Nebent
jie grįžo dar kartą, kai jau buvau nuėjęs.
Visuomet galite paklausti ponios Džefris, nors ji dažniausiai
sėdi savo oranžerijoje namo gale.
Linktelių.
— Ačiū, Mikai. Kaip laikosi jūsų žmona?

Jis gūžteli pečiais.

— Jokių pokyčių.

— Jei kada norėsite išgerti, užsukite. Paprastai mes būname

namie.
— Dėkui. — Jis gailiai nusišypso.
- Niekada nežinai, gal kada
nors pasinaudosiu jūsų pasiūlymu.
Pereidamas kelią, galvoju apie tą porelę, kuri praėjo pro
mūsų namą, spėliodamas, kodėl jų nepastebėjau. Reikėjo man
paklausti Miko, ar mergina — moteris, priminiau sau — buvo
raudonplaukė. Bet nenoriu tikėti, kad Leila turi ką nors savo
gyvenime. Jei ji turi, tai kam tada žaidžia šiuos žaidimus?
Likusi dienos dalis slenka neįtikėtinai lėtai. Prieš eidamas
miegoti pasitikrinu elektroninį paštą ir pamatau vieną laišką
nuo Leilos. Pagalvoju, kad nereikia atidaryti jo, bet smalsumas
nugali. O ten — tik vienas žodis. „DEŠIMT.“
 43

Leila

Tada, kai pateikiau Finui dešimties dienų ultimatumą,

pasiėmiau pašto Čeltname savo kitą matrioškų siuntą. Kai
iš
atsargiai išvyniojau kiekvieną iš dešimties lėlyčių, mano
atmintyje iškilo malonus vaizdas. Dešimt mažyčių matrioškų,
išrikiuotų ant sienos. Tas vaizdas man priminė dainelę, kurią
abi su Elena dainuodavome vaikystėje, apie dešimt žalių
butelių, kabojusių ant sienos. Jei vienas žalias butelis
atsitiktinai nukris, tai ant sienos liks tik devyni. Pajutau
džiugaus jaudulio bangą. O jei pradėčiau atvirkštinį
skaičiavimą? Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau
ji
patiko ta mintis. O balsui patiko dar labiau.
 44

Finas

Jau beveik rugpjūtis, ir verslas sulėtėjo. Rytą praleidžių

telefonu kalbėdamasis su Hariu apie investicijas,
žiūrinėdamas, kaip sekasi mūsų varžovams, kurie fondai
veikia, kurie — ne. Vėliau, pajutęs alkį, nuslenku atgal į namus
1r įėjęs į virtuvę pamatau ant stalo raštelį.

Išėjau apsipirkti. Jei norėtum kartu papietauti,

paskambink.
Pažvelgiu į laikrodį virš viryklės ir pamatau, kad jau dvi
trisdešimt, vadinasi, Elena išėjo ryte. Nežinau, kada paskutinį
kartą išėjau iš biuro papietauti su Elena. Tos dienos, kai
susitikdavome virtuvėje pirmą valandą, jau seniai praėjo.
Elena užeidavo ir išsivesdavo mane, bet ji to nebedaro, o ir
man tai nerūpi tiek, kiek turėtų. Iš pradžių pamaniau, kad tas
elektroninis laiškas, kurį Leila pasiuntė praeitą sekmadienį su
žodžiu „DEŠIMT“ ir ta matrioška, kurią paliko ant sienos,
buvo jos priminimas, kad turiu dešimt dienų padaryti tai, ko j1
tikisi, nors jai pasakiau, kad tai niekada neįvyks. Bet kitą rytą,
kai nulipau žemyn pašerti Pegės, radau ant kilimėlio su
 kitomis pašto siuntomis gulintį rudą voką. Suvokdamas, kas
jame yra, pasilenkiau jo paimti. Kaip ir paskutinysis, šis buvo
adresuotas man.
Išgirdau Eleną, vaikščiojančią viršuje, tad užsikišau voką už
marškinių ir nuėjau į virtuvę. Žinojau, kad voke — matrioška,
bet nežinojau, ar jos galva irgi sutraiškyta kaip anos, kurią
gavau. Nenorėjau rizikuoti atplėšdamas voką ten, kur Elena
galėjo pamatyti, taigi nuėjau į savo biurą, greitai atplėšiau
voką ir iškračiau jo turinį ant rašomojo stalo — viena
matrioška, laimė, jos galva nepaliesta. Su palengvėjimu greitai
įkišau ją į stalčiaus galą. Tik kai tą vakarą gavau elektroninį
laišką su žodžiu „DEVYNIOS“, supratau, kad vyksta
makabriškas atvirkštinis skaičiavimas. Kitą dieną - antradienį
—
gavau kitą voką, kuriame buvo dar viena lėlė, o vakare kitą
elektroninį laišką — „AŠTUONIOS“. Leila siuntė po vieną
elektroninį laišką kiekvieną vakarą: trečiadienį —
„SEPTYNIOS“ ketvirtadienį - „ŠEŠIOS“ vakar - „PENKIOS“.
Jie tik sustiprino mano bejėgystę, jutau, kad negaliu sustabdyti
besisukančio likimo rato. Keista, bet stipriausias jausmas, kurį
išgyvenu, yra gėda, kad mane, keturiasdešimt vienų metų,
šešių pėdų ir keturių colių vyrą, šitaip išmušė iš vėžių kelios
mažoslėlytės.
Jau jaučiu atvirkštinio skaičiavimo sukeltos įtampos poveikį.
Esu visiškai išsekęs. Einu miegoti tik tada, kai krentu iš
nuovargio, ir guliu, o mintys vis sukasi galvoje, spėliojant,
kada kaip čia viskas pasibaigs, kai Elena šalia manęs kuo
1r

kiečiausiai miega. Kiekvieną rytą atsikeliu labai anksti, kad

galėčiau paslėpti savo biuro stalčiuje naujausią atsiųstą
 matriošką, kol Elena dar nepabudo. Tonis paskambino man
kitą dieną po mano skambučio - tai buvo devintoji atvirkštinio
skaičiavimo diena, - ir pasakė, kad jis ir pora kitų pareigūnų,
turėdami dvi nuotraukas — Leilos jaunystės ir suprogramuotą
kompiuteriu, kaip ji galėtų atrodyti dabar, - ketino diskretiškai
paklausinėti Čeltnamo viešbučiuose, svečių namuose,
bendrabučiuose. Pasinaudojau šiomis naujienomis,
įtikinėdamas Eleną, kad išvykti kur nors nėra gera mintis, nors
dalis manęs gundėsi dingti į kokią egzotišką šalį, kad
pabėgčiau nuo atvirkštinio skaičiavimo, ir grįžti tik tada, kai
jau būtų praėjusios tos dešimt dienų.
— Įsivaizduok, kad jie ras Leilą, o mes būsime kitame šalies

gale, — sakiau aš, ir Elena sutiko, kad geriau likti

Saimonsbridže.
Kartais negaliu patikėti, kad vis dar viską nuo jos slepiu.
Tačiau jei papasakosiu Elenai apie visas matrioškas, ji vers
mane viską pasakyti Toniui, ir Tonis, gavęs papildomų
įrodymų, kad Leila grįžo, padvigubins savo pastangas užveržti
ratą apie ją. O aš to nenoriu. Nenoriu, kad ji būtų suimta kaip
nusikaltėlė. Aš trokštu pirma ją pamatyti, pats pasikalbėti su
ja. Štai kodėl trečiadienį aš jai pasiunčiau elektroninį laišką,
įspėdamas, kad dabar ji yra ieškoma. Žinau, kad man
Parašiau tik vieną eilutę: Policija tavęs
nereikėjo taip daryti.
ieško Čeltname. Sąžiningai prisipažinsiu - taip padariau ne dėl
to, kad nenorėčiau, jog ji būtų rasta, kol negalėjau jos
pamatyti. Kvaila, bet aš pamaniau, kad ji bus tokia dėkinga už
tą įspėjimą, jog nutrauks savo skaičiavimą ir sutiks pasimatyti
su manimi. Bet ji niekada neatsakė. Vėl pažvelgiu į Elenos
raštelį, svarstydamas, ką daryti. Ji jau bus papietavusi, taigi
nėra prasmės važiuoti
į Čeltnamą. Jaučiausi kaltas, kad ji
vieniša pietauja kavinėje. Kada tapau toks abejingas Elenos
jausmams, kada lioviausi stengtis? Jei prieš penkias savaitės
būčiau sąžiningai jai viską papasakojęs, kai radau lėlę ant
sienos... Jei būčiau viską jai pasakęs apie lėles, apie
elektroninius laiškus... Pripažįstu, jei tikrai ją mylėčiau, būčiau
taip 1r padaręs. Jei tikrai ją mylėčiau, neleisčiau kam nors stoti
tarp mūsų. O dabar tarp mūsų giliausia praraja — tai liudija jos
raštelis. Įprastai ji būtų atėjusi ir pasakiusi, kad eina apsipirkti.
Gal reikėtų paskambinti ir pasiūlyti kartu išgerti kavos.
Privažiuojančio automobilio garsas nusprendžia už mane.
Einu į vestibiulį ir atidarau priekines duris.
— Atsiprašau, — sakau, kai ji paima iš automobilio
porą
maišelių su prekėmis. - Tik dabar pamačiau tavo raštelį.
— Viskas gerai,
- sako, bet suprantu, kad tikrai ne. Elena
pracina pro mane į namus, neleisdama paimti maišų, nors
paprastai taip nedarydavo.

į
Nuseku jai iš paskos virtuvę.
— Atsiprašau, — sakau vėl.

— Nesirūpink, aš įpratau,
- sako ji, dėdama maišus.
Vos girdimas kartėlis jos balse priverčia mane pažvelgti į ją
atidžiau. Elenos veidas pavargęs, nelaimingas. Kai pagalvoju
apie tai, suprantu, kad ji jau kurį laiką išvargusiir liūdna.
Neprisimenu, kada paskutinį kartą juokėsi. Neprisimenu, kada
paskutinį kartą aš pats juokiausi.
— Ką tu nori pasakyti?
- klausiu.
— Kad įpratau pietauti viena. Tokį
pat raštelį palikau tau ant
stalo antradienį, ir jis vis dar gulėjo ten, kai grįžau.
ir
Ji liaujasi kraustyti maišus žvelgia į mane, rankoje
laikydama kekę bananų.
— Tu net nepastebėjai, kad išėjau.

— Apie kokį raštelį kalbi?

- pykdamas paklausiu. — Kodėl
tiesiog nepasakei, kad išeini?
— O kodėl būtent aš visuomet turiu tavęs ieškoti? Tu jau

visai nebeišeini iš biuro, tu net neini pietauti, kol aš neužeinu.

— Tai netiesa,
- protestuoju.
— Pastarąsias tris dienas pietavau virtuvėje viena. Taigi, kaip

sakiau, aš jau įpratau.

Neapkęsdamas to, kad esu jos įskaudinto tono priežastis,
paimu iš Elenos bananus ir apkabinu ją.
ar
— Jei trečią kartą atsiprašysiu, atleisi man? - klausiu. —
Pažadu, kad taip nebenutiks. Dabar atostogų metas, taigi
nebūsiu toks užsiėmęs, - tęsiu, žinodamas, kad ji galvoja, jog
ilgai būnu savo biure dėl didelio darbo krūvio.
— Maniau, kad vengi
manęs.
— Ne,
- sakau švelniai. Kai jos kūnas susilieja su manuoju,
pajuntu tikrą neapykantą Leilai, kad įsiterpė tarp mūsų, kad
suardė mūsų santykius.
Vėlai vakare gaunu elektroninį laišką — „KETURIOS“ —
priminimą, kad man liko keturios dienos atsikratyti Elenos? O
kas tada? Kai Leila imsis viską tvarkyti? Ką ji padarys:
pasirodys namuose ir stos prieš mus? Ar pati atsikratys Elenos?
Papurtau galvą, žinodamas, kad tokios mintys tik dėl išsekimo.
Leila niekada nenuskriaus Elenos. Bet aš vis prisimenu lėlę
ir
sutraiškyta galva tą elektroninį laišką „Kai padarysi tai, ką
turi padaryti.“ Reikia pripažinti: praėjo dvylika metų, gal aš
nebepažįstu Leilos taip gerai, kaip anksčiau. Nepaisant visko,
sugebu pirmą kartą per daugelį savaičių gerai išsimiegoti — gal
dėl to, kad susitaikiau su Elena. Atsibudęs jaučiuosi stipresnis
ir atsigavęs. Ištiesiu ranką ir suprantu, kad Elenos šalia nėra, ji
jau atsikėlusi. Šoku iš lovos, tikėdamasis, kad ji nepaėmė pašto
anksčiau už mane. Kai skubėdamas rengiuosi, prisimenu, kad
šiandien - sekmadienis, vadinasi, nebus jokio pašto. Tačiau šis
palengvėjimas — trumpalaikis; neįsivaizduoju, kad Leila duotų
man bent dieną atokvėpio, ypač kai prisimenu, kad pracitą
sekmadienį ji paliko matriošką man ant sienos. Nueinu žemyn
į virtuvę ir matau Eleną, sėdinčią prie stalo su kavos puodeliu.
— Eisiu ir nupirksiu šviežios duonos pusryčiams, — sakau,

bučiuodamas ją į viršugalvį.
— Eisiu kartu,
- pasisiūlo.
— Nereikia, nueisiu vienas. Baik gerti savo kavą.

— Jau baigiau. Man

reikėtų pasivaikščioti. — Ji ištiesia ranką
po stalu. - Eime, Pege.
Aš jau nieko nebegaliu padaryti, nebent pačiupčiau
matriošką nuo sienos, - jei ji ten padėta, - kol Elena dar
nepamatė. Tačiau einant taku jokios lėlės nesimato, ir aš
nežinau, ar būti dėkingam, ar šį
susirūpinti. Gal rytą lėlę Leila
padėjo kur nors kitur,ir tada, grįžęs namo, turėsiu jos ieškoti.
Nusiperkame duonos ir grįžtame namo. Kai priartėjame
prie namų, Elena staigiai sustoja, sustabdydama ir
mane.
Staiga visi mano pojūčiai atbunda.
— O Dieve,
ir
- sako ji, rodydama į namą, jos balsas tą
akimirką suskamba taip, kad pamanau, jog Leila pasirodė. —
 Pažiūrėk, Finai, ant sienos!
— O Dieve,
- pakartoju aš, džiaugdamasis, kad tai tik lėlė, o
ne Leila, nes nesu pasiruošęs dabar jos pamatyti, tik ne šitaip.
Noriu kažką sakyti, bet Elena jau bėga pro namą tolyn keliu,
iki pat kampo. Nekreipdamas dėmesio lėlę, lekiu iš paskos,
spėliodamas, ką ji pamatė. Gal ji pamatė Leilą. Pasiveju ją.
— Ar ką nors pamatei?
- klausiu.
Ji, gaudydama kvapą, papurto galvą.
ką
— Mes tik pražiopsojome ją. - Elena žvelgia į mane, o jos
veide — taip pažįstama baimė ir jaudulys. — Finai, ji buvo čia,
Leila buvo čia! Ji paliko lėlę ant sienos! - Jos akys staiga
prisipildo ašarų. - Gal būtume ją pamatę, jei būtume ėję
greičiau.
— Ji nenori, kad mes
ją pamatytume, - sakau, švelniai
apkabindamas Eleną.
— Kodėl Tonis jos nerado?
- sako Elena dabar jau
drebančiu, piktu balsu. - Kiek mes dar turėsime laukti?
— Nežinau,
- raminu ją.
— Ar gali paskambinti Toniui? Paklausti, ar jie ką nors rado?

ji
Ji turi būti Čeltname, tikrai ten.
— Jei būtų kokių naujienų, jis mums praneštų. Nenoriu vėl

jam skambinti sekmadienį. Paskambinsiu jam rytoj, gerai?

Ji nebyliai linkteli, o aš keikiu Leilą, kad paliko lėlę ant
sienos. Kur, po velniais, ji yra? Nesu toks tikras, kad ji
Čeltname. Tai, kad Elena ją ten matė ir kad ant voko buvo
pašto ženkliukas su Čeltnamo antspaudu, dar nereiškia, kad ji
ten ir gyvena. Ji galėjo įmesti laišką į bet kurio šalia esančio
kaimo pašto dėžutę, tad jis automatiškai nukeliavo į
pagrindinį paštą Čeltname ir buvo išrūšiuotas.
— Ar galime nuvažiuoti

buvome tik
į Čeltnamą? - klausia Elena. — Mes
pusvalandį išėję. Ji negali būti taip toli.
— Mes nežinome,
ji
ar Čeltname, - atsakau.
— Ji ten,
- griežtai sako Elena. — Aš žinau.
— Tikrai nemanau...

— Galiu aš ir pati nuvažiuoti. Pasi1msių automobilio

raktelius.
Ji pasuka link namų ir, praeidama sieną, pasiima matriošką.
Taigi, važiuojame į Čeltnamą. Žinau, kad tai yra adatos
ieškojimas šieno kupetoje, nes tikrai nerasime Leilos, sėdinčios
kavinėje ar einančios keliu, kaip ir aš jos būčiau neradęs, jei
būčiau sustojęs tada pakeliui iš Sent Meriso. Maklinėjame
gatvėmis, 1r pagaliau Elena pripažįsta pralaimėjimą.
Sustojame papietauti. Nė vienas iš mūsų nelinkęs kalbėti, taigi
sėdime beveik tylėdami, paskendę savo mintyse. Grįžtame
namo, ir Elena likusią popietės dalį dingsta savo studijoje.
Vakare žiūrime filmą, bet nė vienas nesekame veiksmo. Kai
Elena nueina miegoti, patikrinu savo elektroninį paštą. O štai
1r Leilos laiškas. Jau žinau, kas jame parašyta.

TRYS

Įprastai aš jai neatsakau, bet, kai šį rytą vos nesusitikome,

parašau:
Kur tu esi?
Akimirksniu atskrieja atsakymas, negaliu patikėti, kad
pagaliau ji man pasakys, kur esanti. Įkvėpiu 1r atidarau laišką.
ARČIAU, NEI TU MANAI
 45

Leila

Norėjau sustabdyti atvirkštinį skaičiavimą. Kai praeitą

savaitę palikau ant sienos pirmąją iš dešimties lėlių ant
sienos, buvau tvirtai įsitikinusi, kad mane pagaus. Bet balsas
įtikino. Gali kitas siųsti paštu, sakė jis. Tau nebereikia
rizikuoti. Išskyrus tą lėlę vakar - turėjau palikti ją ant sienos,
nes vėl buvo sekmadienis.
Praeitą savaitę užsisakiau daugiau matrioškų. Taip man
liepė balsas. Šį kartą užsisakiau dvidešimt. Jos buvo
pristatytos jau kitą dieną ir aš tikrai skubėjau atidaryti dėžę
ir pamatyti jas visas, laukiančias, kol atliksiu vieną po kito
cezario pjūvius ir išlaisvinsiu visus tuos mažus kūdikėlius.
Nežinau, ką balsas numatė šioms naujausioms lėlėms. Man
vis sunkiau nekreipti dėmesio į balsą, užčiaupti jį. Gal balsas
mano, kad turėsiu pratęsti skaičiavimą. Bet aš tikiu Finu,
tikiu jo meile man. Jis atsikratys Elenos.
Liko tik dvi dienos. Jei galėčiau, viską baigčiau dabar. Štai
kodėl atsakiau į Fino laišką, kai jis paklausė, kur esu.

Nesakyk jam, įspėjo balsas, nesakyk jam, kur esi. Negalėjau

 nuslopinti balso, bet daviau Finui užuominą, tikėdamasi, kad
jis supras. Sugrąžink mane, kol dar nevėlu.
 46

Finas

Pabundu, širdis daužosi kaip pašėlusi, o kūnas šlapias nuo

prakaito. Nesuvokdamas, kur esu, dairausi aplinkui ir suvokiu,
kad guliu ant sofos svetainėje. Tai buvo košmaras, sakau sau,
tai tik košmaras. Jei užlipsiu į viršų, rasiu Eleną, saugiai 1r
ramiai miegančią lovoje, o ne ištiškusi1ą uolos papėdėje, jos
kūnas apsipylęs krauju 1r sulaužytas. Tai buvo tik sapnas.
Tačiau toks ryškus. Stovėjau ant uolos atbrailos kartu su
Elena, o Leila vertė mane nustumti ją žemyn. Nemačiau
Leilos, girdėjau tik jos balsą, bet supratau, kad turiu pasirinkti:
jei noriu pamatyti Leilą, turiu nužudyti Eleną, kitaip Leila vėl
dings, šį kartą - amžiams. O Elena, jausdama, ką noriu
padaryti, griebėsi už manęs, nutempdama kartu nuo uolos.
Kol kritome žemyn, šaukiau jos vardą:
„Lecececeemiinlaaaaaaa!“ Gal iš tiesų garsiai sušukau jos
vardą? Ar būtent tai mane pažadino? Laukiu, kol nutils ūžesys
ausyse ir suprasiu, kad namie tylu, kad jei ir šaukiau per
miegus, tai nepažadinau Elenos. Nakties dangumi jau pamažu
ir
sklinda aušra, aš atsistoju svyruodamas kaip girtas, dar
labiau pavargęs negu tada, kai nuėjau miegoti. Kavos, man
 reikia kavos. Galvoje vis sukasi, lyg užstrigusi plokštelė, žinutė:
„Arčiau, negu tu manai.“ Leilai pasiunčiau žinutę, kad policija
jos ieško, tad ji žino, kad manau, jog ji gyvena Čeltname, o jei
ji
ji yra arčiau negu Čeltname, gali gyventi viename iš
artimiausių kaimų ar netgi pačiame Saimonsbridže. Tai
paaiškintų, kodėl ji taip lengvai palieka lėles. Pasakiau Elenai,
kad kalbėjausi su Toniu, kaip ji prašė manęs, ir kad jis sakė,
jog jie dar nerado Leilos, bet ieško jos. Čia nebuvo nė lašelio
tiesos, bet Elena nusiramino. Kad ir kaip būtų, viskas beveik
baigta. Vakar paštu gavau kitą lėlę ir dar elektroninį laišką:
„DVI.“ Šiandien gausiu paskutinę matriošką, o rytoj — na,
nežinau, kas įvyks rytoj, bet pasibaigs duotas laikas. Elena vis
dar čia, aš neatsikračiau jos, kaip Leila prašė. Taigi, kas toliau?
Ar
ji ketina žaisti toliau, pratęsti atvirkštinį skaičiavimą?
ji
Dieve, tikiuosi, kad ne. O jei iš tiesų viskas tik blogėja, jei
neblefavo? Neramu nežinoti, ką geba padaryti Leila.
Išgirstu Eleną, lipančią laiptais, ir mane apima panika:
nepatikrinau, ar gavome laišką. Atsistoju ir vėl atsisėdu. Tai
paskutinis siuntinys, ir kažin ar taip svarbu, kad ne aš, o Elena
pirmoji pamatys jį. Paštą atneša tik tada, kai pusryčiaujame.
Einu į vestibiulį, bet Elena seka man iš paskos.
— Ar man
yra kas nors? - klausia ji.
— Nežinau,
dar nepažiūrėjau. — Laukiu, kol ji grįš virtuvėn
pirma manęs, tada galėsiu užsikišti voką už marškinių, bet ji
ir
apsisuka paima pašto siuntas man iš rankų.
— Laukiu naujos sutarties, — ji paaiškina, peržiūrėdama

siuntas. — Keti išsiuntė ją prieš dvi dienas. - Ji paima rudą

voką. — Čia turėtų būti ta sutartis. — Apverčia voką. — O, jis
skirtas tau. — Staiga Elena susiraukia. - Jis panašus tą, kurį
į

gavau prieš porą savaičių. Ar tu nemanai... - Jos balsas nutyla.

— Atplėškim 1r pamatysim, — sakau, nes nėra prasmės

apsimesti, kad nežinau, ką ji galvoja. - Gal ten koks laiškas?

— Manau,
tai kita lėlė, - sako čiupinėdama voką. Ji paduoda
man voką, ir, kadangi nieko nebegaliu padaryti, nešuosi į jį
virtuvę ir atplėšiu. Išpurtau jo turinį ant darbastalio,
negalvodamas, kad ten bus antroji lėlė sutrupinta galva. Bet
taip 1r yra.
Elena žvelgia į ją su panieka.
— Kokia gėda! - Ji paima matriošką. — Vargšė lėlytė.
Norėčiau pasiskųsti pašto agentūrai. Ant jos gal užmetė kokią
dėžę? Iš kur ji išsiųsta?
Pažvelgiu į pašto ženklą.
— Iš Čeltnamo, kaip

— Ar
yra laiškas?
ir
taviškė.

— Ne, nieko.
— Kaip keista.
Toliau valgome pusryčius, bet Elenos akys vis krypsta į
sudaužytą matriošką, gulinčią ant darbastalio, ir aš tiesiog
matau, kaip jos galvoje sukasi įvairios teorijos ir spėlionės.
— Ar nemanai...

— Ką? - paskatinu.
— Kad lėlė sudaužyta tyčia.
ta

— Ką tu nori pasakyti?
— Kad Leila ją tyčia sudaužė, lyg norėdama kažką pranešti.
— Pranešti?
— Tiesiog ši lėlė buvo atsiųsta tau, o ne man.
 — Manai, Leila linki man blogo?
— Tai tik teorija, - sako ji skubiai. — Tiesiog jei ji taip elgiasi
dėl to, kad tu ketini vesti mane, tada tai turi prasmę.
— Tikėkimės, kad Tonis
ją greitai suras, - sakau
mėgindamas nusišypsoti.
— Jei tai Leila,
- sako ji.
— Vėl galvoji kitaip?

— Nežinau,
- sako Elena bejėgiškai. — Bet jei tai ne Leila,
beprotiškai pykstu ant to žmogaus, kad sužadino mūsų viltis. —

į
Ji pamąsto akimirką. — Gal eikime „Kuosą“ papietauti?
Smalsiai pažvelgiu į ją.
— Jei tik nori.

— Tiesiog, kuo labiau apie tai mąstau, tuo labiau negalių

patikėti, kad Leila iškrėstų tokį dalyką: ateitų tiesiog prie namo
ir paliktų lėlę ant sienos, neužsukdama mūsų pamatyti. Žinau
Leilą, jai nebūdingas žiaurumas, o siųsti tas matrioškas yra
žiauru, ypač kai jų galvos sudaužytos. Taigi, jei tai kieno kito
darbas, tai tinkamiausia kandidatė yra Rubė, kuri tikisi išskirti
mus. Prisimink tą straipsnį „Dingusios moters partneris
apsigyvena su jos seserimi.“ Ji čia tikrai prikišo nagus.
O ką, jei Elena teisi, mąstau karštligiškai, jei tai iš tiesų
siaubingas pokštas ir Leila negrįžo?
Pagaunu save — kada tapau tokiu žmogumi, abejojančiu
savimi, savo protu? Nebeprisimenu to žmogaus, kuris prie
šešias savaites išgavo iš Granto Džeimso sandėrį.
— Tu juk vis dar nori vesti mane,
ar ne? tęsia Elena.
—-

Staiga įsiuntu.
— Jau klausei
to
manęs ir
anksčiau, atsakiau, kad noriu!
 — Tai buvo prieš daugelį savaičių.
— Tai niekas nepasikeitė.
— Viskas pasikeitė.

Staiga atstumiu savo kėdę.

— Einam pietauti.

— Veduosi Pegę pasivaikščioti.

į
- Atsistoju, įmetu savo dubenėlį kriauklę.
Visai nesididžiuoju, kad išėjau. Žinau, Elena norėjo
daugiau iš manęs, troško patvirtinimo, bet negaliu jai duoti to,
ko ji nori, ne dabar. Einu link upės. Nenoriu, kad Elena vėl
įstatytų Rubę tą lygtį, ir svarstau, ką daryčiau, jei paaiškėtų,
kad tai Rubės darbas. Patrinu akių kampučius, keikdamas
nuovargį, galvodamas, kodėl vėl suabejojau Rube. Jei esu dėl
ko nors tikras, tai tvirtai tikiu, kad Leila nėra susijusi su Rube.
Puikiai žinau, kad Leila sugrįžo.

Iš tiesų tai turėčiau klausti, kodėl leidžiu jai taip elgtis,

užuot ėmęsis viską pats kontroliuoti? Kada tapau toks
pasyvus? Poreikis imtis kokios nors fizinės veiklos yra
nenugalimas. Jei galėčiau nors akimirkai atbukinti savo
sąmonę, atsikratyti viso chaoso, pasijusčiau geriau. Jei
nebūčiau išsivedęs Pegės, galėčiau pabėgioti. Vėsus upės
vanduo, ankstyvi ryto saulės spinduliai, žaidžiantys ant jo
paviršiaus, vilioja mane. Nusitraukiu marškinėlius per galvą,
nusirengiu iki kelnaičių ir puolu į upę. Šokas, panirus
apgaulingai ledinį vandenį, atgaivina mane ir į
pripildo naujos
energijos. Taškausi, plaukiodamas upėje pirmyn 1r atgal,
gąsdindamas antis ir norėdamas tik vieno - ištuštinti
smegeninę. Vėliau, einant į „Kuosą“, Elena įsikabina man į
parankę — taip ji nusprendžia parodyti Rubei mūsų tvirtą
sąjungą. Tas jos noras erzina mane, juo labiau kad už baro
Rubės nėra, pasirodo,
ji išvyko praeitą savaitę ir negrįš iki
savaitgalio. Rubei neįprasta išvykti ilgam, dažniausiai
išvažiuodavo aplankyti mamos, bet niekada - greitai
paskaičiuoju — neišvykdavo beveik dešimčiai dienų. Dešimčiai.
Stengiuosi negalvoti apie potekstę. Kur ji išvyko? Kai
klausinėju, niekas nežino. Manoma, kad ji išvyko pas savo
mamą
į
— Na,
ji
Čeltnamą. O gal kur kas arčiau, negu aš galvoju?
yra kaip yra, - sako Elena liūdnai. - Mes
nepriartėjome prie tiesos.
Tą vakarą ateina paskutinis elektroninis laiškas.
VIENA
 47

Leila

Jau prieš išsiųsdama paskutinę lėlę žinojau, kad

pralaimėsiu. Kai daužiau lėlės galvą, daužiau savo galvą ir
tikėjausi, kad Finas supras, tikėjausi, kad šį kartą jis suvoks,
jog ta lėlė simbolizavo mane, o ne Eleną, kad
nepasirinkdamas manęs jis tiesiog mane nužudys. Balsas
buvo teisus. Finas neketino atsisakyti Elenos dėl manęs.

Visuomet žinojau, kad jis neįskaudins Elenos. Nors

džiaugiausi, įbrukusi tą mintį jam į galvą,vis dėlto jis ne toks
žmogus, nebent būtų labai įsiutęs. Kodėl jam reikėtų pykti ant
Elenos, kuri niekada nepadarė nieko, kas jį nuliūdintų? Vis
dėlto maniau, kad jis pasakys Elenai, jog viskas baigta, nes jie
taip nutolo vienas nuo kito. Galėjau tai
pastebėti kiekvieną
kartą, kai matydavau juos, tą vis platėjantį plyšį tarp jų, vis
didėjantį ir didėjantį, kol jis virto beveik bedugne. Kaip jie
gebės po viso šito atsigauti? Gyvenimas niekada nebebus toks
pat. galėjo pasirinkti mane. Jis supras, žinoma, jis
O juk jis
tikrai supras, kad netinkamai pasirinko, ir gailėsis. Bet jau
bus per vėlu. Tada jau būsiu dingusi ir niekada nebegrįšiu.
Ryt aš išvykstu. Balsas dėl to nedžiūgauja. Negaliu patikėti,
kad tu taip lengvai pasiduodi, jis su panieka šaiposi. Jei tu
tikrai kažko trokšti, tai turi kovoti, tikrai tu jau šitą žinai. Aš
kovojau, atsakau jam. Kovojau ir pralaimėjau. Finas nenori
manęs. Taip yra to,
dėl kad koveisi ne su tuo asmeniu, atsako
balsas. Turėtumei kovoti su Elena, o ne su Finu. Jei nori Fino,
turi nugalėti Eleną. Visiškai. Mirtinai. Ta mintis baugina
mane. Tai, ko prašai manęs padaryti, yra neįmanoma, sakau
balsui. Negaliu nužudyti Elenos. Tu turi tai padaryti, jei nori
išgyventi, kartoja balsas. Juk pati sakei, kad jums abiem čia
nėra vietos. Aš negaliu, pakartoju jam. Žinoma, kad gali,
tvirtina balsas. Ar nori, kad Finas turėtų tave ar Eleną. Tai
tavo pasirinkimas. Tačiau nenoriu rinktis. Galvoju, ką
galėčiau padaryti, ir nutariu leisti rinktis Elenai. Atvirkštinis
skaičiavimas baigtas. Dabar viskas priklausys nuo jos. Elena
turi vieną dieną. Jei ji privers Finą įrodyti, jog myli ją labiau
už viską pasaulyje, labiau už mane, tada tegul jį pasiima. Jei
ji negebės - ką gi, tada Finas bus mano. Aš visiems laikams
atsikratysiu Elenos.
 48

Finas

Labai noriu atsakyti į Leilos elektroninį laišką 1r paklausti

jos, kas nutiks dabar, kai gavau jos paskutinę lėlę. Ką ji
suplanavo rytdienai, kai baigėsi laikas? Tikiuosi, kad ji
pripažins pralaimėjimą 1r paskirs man laiką ir vietą, kur
galėtume susitikti. Nesiliauju galvojęs apie jos menamą
grėsmę Elenai. Atrodo, kad neįmanoma išvengti kažkokio
susidūrimo. Jei ji pasirodys namuose, kaip jausiuosi, vėl ją
matydamas? Ar iš karto įsimylėsiu, gailėsiuosi, kad pasirinkau
ne ją, bet Eleną? Galbūt. Gal mums dar yra galimybė. Tarp
manęs ir Elenos dabar jau tokia bedugnė, kad nesu tikras, jog
kada nors atsigausime. Eidami iš „Kuosos“ visiškai
nesikalbėjome. Tiesą sakant, ir „Kuosoje“ nesikalbėjome.
Pavalgėme tylėdami. Tiksliau, valgiau aš, o Elena tik stumdė
maistą po lėkštę. Ji taip sulyso, tapo kas liesesnė nei
kur

anksčiau. Kodėl to nepastebėjau? Pagaliau išnyko siaubingas

pastarųjų dešimties dienų spaudimas. Kiekviena diena atrodė
tokia ilga, bet, kai kiekviena diena baigdavosi, gaudavau po
elektroninį laišką, primenantį, kad praleidau dar vieną dieną
be jokio veiksmo, tad norėdavau tą dieną susigrąžinti.
 Jaučiu, kad šią naktį miegosiu gerai ir nieko nesapnuosiu.
Jau visą savaitę nemiegojau lovoje, užmigdavau ant sofos,
todėl labai noriu atsigulti į savo lovą. Elena vaikštinėja
aplinkui, taigi turėsiu palaukti, kol ji užmigs. Iš bufeto
išsitraukiu butelį viskio, įsipilu taurę, geriu už tai, kad
nepasidaviau Leilai. Susirengiu miegoti jau gerokai po
vidurnakčio. Vonios kambaryje greitai apsiprausiu po dušu ir
einu į miegamąjį. Tikiuosi, kad Elena jau miegos, bet ji sėdi
ant lovos, apsivilkusi mano senais marškinėliais, laukdama
manęs. Staiga sustoju. Niekada nesidrovėdavau stovėdamas
nuogas priešais Eleną, bet dabar pasijuntu susigėdęs.
— Maniau, kad miegi,
- sakau.
— Nusprendžiau palaukti tavęs.
— Nereikėjo. Tu pavargusi, tau reikia pamiegoti.
— Galbūt, bet man reikia pasikalbėti su tavimi.

— Dabar jau vėlu. Gal galime pasikalbėti rytoj?

— Ne. Ryt
tu sėdėsi savo biure, kur dabar praleidi visą laiką.
— Ji Lūdnai pažvelgia į mane.
- Kas mums nutiko, Finai? Kodėl
niekada neini miegoti iki vėlumos? Jei išvis eini.
— Nes negaliu užmigti.
— Dėl Leilos?
— Taip, dėl Leilos. Šios paskutinės kelios savaitės buvo
nelengvos, nes nežinau, ar ji neketina netikėtai mūsų
aplankyti.
— Ar tu myli mane
labiau, negu mylėjai Leilą? — ji klausia
kaip aidas
to, manęs klausė Leila savo elektroniniame laiške
ko
prieš visas šias savaites.
— Koks čia klausimas?
 —

sesuo.
į
Labai normalus, atsižvelgiant tai, kad Leila yra mano

— Ji visada buvo tavo

sesuo, bet niekada anksčiau manęs to
neklausei.
— Nes per daug bijojau galimo atsakymo.
Iš stalčiaus išsitraukiu marškinėlius ir kelnaites.
— Meilė Leilai buvo kitokia.
— Kaip? Geresnė? Prastesnė?
— Tiesiog kitokia. Klausyk, gal pasikalbėkime rytoj? Esu
pavargęs ir noriu miego.
— Finai, kada mes paskutinį kartą mylėjomės?

Aš nieko nesakau, nes neprisimenu.

— Gal man pasakyti, kada tai buvo? Tai buvo prieš Leilai

į
paliekant tą mažytę matriošką ant sienos, prieš jai grįžtant
mūsų gyvenimą.
Ji atsikelia nuo lovos, prieina arčiau, paima drabužiusiš
mano rankos ir numeta juos ant žemės.
— Pamylėk
mane, Finai.
Spoksau ją, nes Elena niekada neprašė pasimylėti. Taip pat
į
žinau, kad negalėsiu, kol mano mintys išsibarsčiusios. Kol
mano mintyse — tik Leila.
— Mes
taip seniai nesimylėjom, - jos rankos pereina prie
marškinėlių sagų — žiūrėdama man į akis, atsega jas vieną po
kitos. Marškiniai nuslysta nuo pečių ir nukrenta ant grindų.
— Pamylėk
mane, Finai. Pamylėk taip, kaip mylėdavai Leilą.
Tai žodis „Leila“ paveikia mane, tai žodis „Leila“ uždega
geismą manyje, priverčia prispausti ją prie savęs, pakelti ant
rankų ir paguldyti ant lovos. Tai Leilos vardas paskatina mane
pamylėti ją taip, kaip niekada nesu daręs, net ir pirmąjį kartą,
kai įsivaizdavau, kad ji yra Leila. Tai vardas, kurį aš šnabždu,
vardas, kurį aš šaukiu, vardas, kuris kala man smegenyse, kai
viskas jau yra baigta.
Tik išgirdęs tyliai verkiančią Eleną, grįžtu ten, iš kur buvau
dingęs. Degdamas iš gėdos, atsikeliu, pasumu nuo grindų
kelnaites 17 sunkiai nulipu laiptais į virtuvę. Noriu pasakyti
Leilai, kad ji laimėjo, kad padariau, kaip ji prašė, kad
ji
nužudžiau Eleną, nes būtent taip dabar jaučiasi. Atidarau
galines duris 1r nueinu per sodą į savo biurą. Atidarydamas
kompiuterį, pamatau žinutę nuo Leilos, laukiančią manęs.
Atvažiuok į namą.
Kada?
Dabar.
Mane užplūsta palengvėjimas — turiu kur važiuoti. Negaliu
likti čia po to, ką padariau. Jei dabar išvažiuosiu, nereikės
susidurti su Elena. Jei išvažiuosiu, Leila lauks manęs. Tačiau
mano drabužiai yra viršuje, miegamajame. Stengiuosi
prisiminti, ar yra drabužių apačioje, kuriuos galėčiau
apsirengti. Bet man reikia automobilio raktelių, o jie - džinsų
kišenėje. Grįžtu į namą, tikėdamasis, kad Elena bus užmigusi.
Mėnulio šviesoje, sklindančioje per langą, matau Eleną,
susirietusią ant lovos. Šitaip miegodavo Leila, o aš
ištiesindavau ją, pasiimdavau ant rankų ir spausdavau jos
kūną prie savęs. Leila. Nebereikia jos vardo varyti iš sąmonės.
Greitai ją pamatysiu. Greitai mes būsime kartu. Skubiai, kiek
galima tyliau,
apsirengiu. Pačiupinėju savo džinsų kišenę —
mano rakteliai yra. Pasiimu mobilųjį, ten kur jį buvau palikęs,
nuo atbrailos.
— Kur susiruošei?
Sustingstu. Elena atsisėda ir uždega savo lempą. Švelni
šviesa užlieja kambarį, o karšta gėda — mano kūną. Noriu
kažką pasakyti, atsiprašyti, sakyti jai, kaip aš gailiuosi. Bet kaip
gali atsiprašymas užglaistyti tai, ką padariau, kad pamylėjau ją
taip, kaip būčiau mylėjęsis su Leila, kad šaukiau Leilos vardą?
Noriu apsisukti ir
išeiti netaręs nė žodžio. Bet ji verta kur kas
daugiau.
— Išvažiuoju, — sakau paslaptingu balsu.
— Pas Leilą?
Man širdis šokteli. Nenoriu meluoti, bet irtiesos sakyti
negaliu.
— Kodėl
taip klausi?
Ji atidaro savo staliuko prie lovos stalčių 17 kažką išima
abiem rankom. Pasigirsta keistas garsas — tai ji išpila krūvą
mažyčių matrioškų ant lovos.
— Radau šitas tavo biure.

Kyla pykčio banga.

— Knisaisi mano biure?

— Norėjau sužinoti, kodėl ten praleidi tiek daug laiko. Ką

dar nuo manęs slepi?

— Nieko! Aš vis rasdavau lėles. Nesakiau tau apie jas, nes

nenorėjau, kad nerimautumei.

Jos balsas pakyla visa oktava aukščiau.
— Ne, tu man nesakei apie jas, nes norėjai pasilikti Leilą tik
sau!
— Ne! - suklykiu. — Viskas buvo ne taip!
— Ar buvai susisiekęs su ja? — Negaliu atsakyti, tad einu 1š

kambario
— Finai, grįžk atgal!
- Bet aš jau bėgu laiptais. - Finai! - Jos
balsas pasiekia mane vestibiulyje ir prie priekinių durų. —
Nevažiuok!
Miko namuose pro vieną iš viršutinių langų sklinda šviesa,
1r aš spėlioju,
ar
jis išgirdo mus riejantis. Naktį taip gerai
girdėti.

Norėdamas nustumti savo pyktį, pasinaudoju išvažiavimu į

Devoną. Kelias beveik tuščias, pravažiuoja tik vienas ar du
keliautojai, vieniši kaip ir aš. Važiuoju greitai, bet ne greičiau,
negu turėčiau. Leila rašė: „Atvažiuok į kotedžą“, vadinasi, ji jau
ten laukia manęs. Kada atvažiavo? Ar išvyko po to,
kai išsiuntė
man paskutinę mažą lėlytę? Dar tik trečia ryto, kai atvykstu į
Sent Merisą. Tikėjausi pamatyti šviesą namo languose, bet
namas skendi tamsoje. Tai nieko nereiškia, sakau sau, tai
nereiškia, kad jos čia nėra, sakau sau, tai tikrai nereiškia, kad
jos čia nėra. Bet kai išlipu iš automobilio, matau, kad čia seniai
kas buvo. "Tvyro kažkoks apleistumo jausmas, kuris dar labiau
sustiprėja, kai pasižiūriu į sodą. Netgi tamsoje matau, kad
"Tomo sodintos gėlės nudžiūvo, kaip ir tos, dėžutėse prie
langų. Dar vienas ženklas. Net mano nevilties apimtoms akims
namas atrodo apleistas. Niekas neatidaro priekinių durų, kai
vartai girgždėdami braukia per žemę, niekas neatsiliepia į
mano stiprų beldimą ir nenubėga laiptais žemyn. Tik tada
suprantu, kad neturiu raktų. Aš taip tvirtai tikėjau, kad Leila
lauks manęs, jog raktai visai nerūpėjo. Nusivelku megztinį,
apvynioju jį apie kumštį ir išmušu skylę virtuvės lange, išlaužių
likusį stiklą ir mobiliojo telefono šviesoje apžiūriu kambarį.
Viskas atrodo taip, kaip ir paskutinį kartą, kai čia buvau. Įkišų
galvą vidun ir klausausi. Jokio garso, čia nieko nėra. Nenoriu
patikėti, kad važiavau veltui. Pasitikrinu telefone elektroninius
ji
laiškus — Leila juk galėjo atidėti susitikimą, gal dar pakeliui.
Tačiau iš jos nėra jokio laiško, todėl pasiunčiu savąjį.
Esu čia, name.
Kur tu?
Aš esu čia.
Kur?
SAIMONSBRIDŽE.
 49

Leila

Aš laimėjau. Pagaliau laimėjau. Bet tai netikra pergalė.

Kova atėmė per daugjėgų iš manęs. Ji buvo karti ir žiauri, ir
dabaraš bijau, kad ir vėl dingsiu, šį kartą visiems laikams.
Kas minutę jaučiu, kaip vis labiau silpstu. Laukiu, kol balsas
pasakys, ką turėčiau daryti, bet jis tyli. Esu palikta viena.
Bet čia vis dar yra Elena. Finas gal ir pasirinktų mane, bet

Elena vis dar čia. Mums abiem nepakanka erdvės. Ji turi

dingti. Todėl duodu Finui tai, ko jis laukia, - laiką ir vietą.
Liepiu jam atvykti į namą ir stebiu, kaip jis išvyksta. Stebiu,
kaip jis palieka Eleną, kad atvyktų pas mane. Žinoma, manęs
name nėra. Esu visai arti, laukdama, kol galėsiu Elenai
paaiškinti, kodėlji ji
turi dingti. Tai nebus lengva, nes
nesupras. Žinoma,
ji nesupras, staiga ir vėl prabyla balsas.
Prieš daugelį metų sudarei su ja sandorį. Pasakei jai, kad jei ji
privers Finą įsimylėti, tai galės jį turėti. Sakei jai, kad kol ji

Elena tapo tobula ir privertė jį įsimylėti, ji prižiūrėjo ir

puoselėjo Finą. O kaip tu jai atsilygini? Tu grįžai. Bet tai yra
Fino kaltė, aš sakau balsui. Jei jis nebūtų nusprendęs vesti
Elenos, nieko nebūtų įvykę. Be to, jis niekada tikrai nemylėjo
Elenos, nemylėjo taip kaip manęs. Elena žino tai. Ji supras. Ir
balsas nusijuokia.
 50

Finas

Spoksau į žinutę telefone. Saimonsbridžas? Ką ji veikia

Saimonsbridže? Jei ji Saimonsbridže, tai kodėl liepė man

maneiš
į
važiuoti į Sent Merisą? Žvelgiu tiesai akis. Jai reikėjo pašalinti
kelio. Kam? Kad pasikalbėtų su Elena? Tai normalu,
juk Elena - jos sesuo, jos abi turi apie ką pasišnekėti. Bet kodėl
reikėjo mane išgrūsti į Sent Merisą, už trijų valandų kelio?
Mane apima siaubas. O jei esu išviliotas iš Saimonsbridžo
turint kokį nors baisų tikslą? Prieš akis iškyla lėlė suknežinta
galva. Turiu grįžti. Šį kartą važiuoju greičiau. Leila atspės, kad
aš jau pakeliui, kad aš grįžtu atgal. Važiuoju vis pavojingiau ir
suprantu, kad rizikuoju savo gyvybe. Tačiau būčiau kvailys, jei
manyčiau, kad Leila laukia manęs virtuvėje, plepėdama su
Elena prie arbatos puodelio. Neturėjau palikti Elenos vienos.
Turiu jai paskambinti, įspėti ją. Sustoju šalikelėje, skambinu

jai žinutę, klausdamas, ar

į
jai į mobilųjį. Iš karto esu nukreipiamas balso paštą. Palieku
Leila yra čia, prašydamas Elenos
skubiai man paskambinti. Pasiunčiu jai pranešimą,
prašydamas tų pačių dalykų. Palaukiu porą minučių, jei ji
atsakytų; supratęs, kad tik švaistau laiką, važiuoju toliau. Sulig
kiekviena mylia mano nerimas vis auga. Vėl stabteliu,
skambinu Elenai į mobilųjį, palieku žinutę, stengdamasis
nešauktiiš nevilties, kad negaliu su ja susisiekti. Sustoju trečią
kartą; jokio atsakymo iš Elenos. Tada, likus dvidešimt minučių
iki namų, mano telefonas supypsi, parodydamas, kad atėjo
elektroninis laiškas. Dieve, kad tik tai būtų Elena, tyliai
meldžiuosi, stodamas šalikelėje, nors žinau, kad ji skambintų
arba pasiųstų pranešimą, o ne elektroninį laišką. Jei laiškas
nuo Leilos, ar jame rašoma, kad ji pakeliui į Sent Merisą, kad
turiu jos ten palaukti?
TURĖJAI JOS ATSIKRATYTI.

Mane sukausto siaubas. Drebančiais pirštais vėl surenku

Elenos telefono numerį. Na, Elena, atsiliepk, prašau, atsiliepk į
mano skambutį! Bet ji neatsako, palieku Žinutę: jei gali, išeik iš
namų. Pasiimk savo automobilį ir važiuok kuo toliau. Nelik
Saimonsbridže, nepasitikėk Leila.
Važiuoju kaip galima greičiau. Štai ir namai. Gatvėje ramu.
Nestovi joks nepažįstamas automobilis, jokių automobilių
mūsų įvažiavime. Elenos automobilio nėra, jos nesimato.
Iššoku iš automobilio, lekiu prie priekinių durų ir puolu į vidų.
— Elena! — šaukiu. — Ar
tu čia? — Nubėgu į virtuvę ir į
svetainę. Abu kambariai ir
tušti, nieko nėra jos studijoje. Lekiu
iš karto per dvi pakopas. Miegamasis visiškai toks pats, kokį
mačiau paskutinį kartą - krūva matrioškų ant lovos,
marškinėliai, kuriais ji vilkėjo, vis dar mėtosi ant grindų. Tik
Elena nebesėdi lovoje. Pasižiūriu į kitą miegamąjį — jame taip
pat nieko nėra. Kai pasuku link laiptų aikštelės, ant grindų
pamatau vienišą matriošką. Pakeliu ją, pastebėdamas, kad
matrioška lygiai tokia pat, kaip ir kitos, pasirodžiusios per
kelias pastarąsias savaites. Nubėgu į miegamąjį kitame namo
gale ir į vonios kambarį. Nieko nėra ir nematyti jokių kovos
ženklų.
Leidžiuosi laiptais į apačią. Akimirką sustoju. Vienintelė
vieta, kurios dar nepatikrinau, yra mano biuras. Dieve, kad tik
ji būtų ten, Dieve, leisk man ją surasti sėdinčią prie mano
stalo, nesužalotą. Nesužalotą. Ar jau išprotėjau, kad galvoju,
jog Leila galėtų ją sužaloti? Gal jau tikrai išprotėjau. Bet kas
žino, ką Leila galėtų padaryti? Niekada neturėjau ja pasitikėti.
Mano biure nieko nėra, ir niekas nesislepia sode. Grįžtu į
namą,
į
einu virtuvę. Atsisėdu prie stalo, stengdamasis
sugalvoti, ką turėčiau daryti. Kur yra Elena? Ar ji su Leila? Ar
jos abi buvo kartu visą šį laiką? Ar jos tampė mane už virvelių,
žaisdamos keršto žaidimą? Už ką keršijo? Nežinau.
Nesuvaldau savo minčių. Gal Leila išsivežė Eleną. Bet kur? Ar
ji iš viso egzistuoja? Artik kažkas apsimeta ja? Vėl pagalvoju
apie Rubę: ji
kur buvo pastarąsias dešimt dienų? Pakišu ranką
po stalu, ieškodamas Pegės, beviltiškai trokšdamas paguodos.
Bet Pegės čia nėra. Ji dingo, kaip ir Elena.
 51

Leila

Elena neklausė. Ji buvo stipresnė, negu tikėjausi. Maniau,

0
kad žinia, jog ji prarado Finą, kad jis pasirinko mane, ne ją,
susilpnins Eleną, ir ji ramiai pasišalins. Bet tai tarsi suteikė
jai naujo ryžto; kaip jau mačiau, ji gana atkakliai nenorėjo
atiduoti Fino. Ji neketino leisti man taip lengvai sugrįžti
į
buvusį gyvenimą. Jei ji negali turėti Fino, tai nusprendė, kad
ir aš jo neturėsiu. Stengiausi paaiškinti jai, kad Finas
pasirinko, kad jis norėjo būtent manęs, kad jis niekada
nesiliovė manęs mylėjęs. Bet kad ir kaip smarkiai stengiausi
ji
įtikinti, ji atsisakė išvykti. Eik! Aš klykiau. Eik! Bet nėjo.
Jaučiau, kaip mano sąmonė skeldėja, skyla, siurbia tuos jėgų
likučius, kuriuos dar turėjau. Elena nesustodama šaukė ant
manęs, kad aš turiu išvykti, vėl dingti į savo slėptuvę, ten, kur
radau prieglobstį visus tuos metus. Bet mane baugino ta
mintis, kad vėl turėsiu būti tikras niekas. Jei tik galėčiau
išbūti, kol Finas sugrįš, viskas būtų gerai. Jis išsaugotų mane
ir išgrūstų Eleną visiems laikams. Jei jis tik būtų padaręs, ko
aš prašiau, jei tik būtų atsikratęs Elenos. Siunčiau jam laišką,
 pasakydama, kiek galima daugiau. Bet Elena pamatė ir
įsiuto. Vėl ji mėgino priversti mane išeiti, ir kai aš atsisakiau,
mes susikovėme. Aš galėjau galvoti tik apie Finą, apie tai,
kaip jis grįš, kad pamatytų, jog viską prarado. Dalis manęs
jautė, kad jis to nusipelnė. Jis privalėjo mane susigrąžinti, kol
turėjo tą galimybę. Bet kita mano dalis suprato, kad aš per
daug tikėjausi. Jis nežinojo mano istorijos. Nuo pat pradžių

turėjau iškloti jam visą tiesą. Dabar jau per vėlu. Finas galės
ištisas valandas, dienas, mėnesius ieškoti manęs, bet niekada
neras. Kol neduosiu jam kokios nors užuominos, kol
nenuvesiu teisingu keliu. Savo kišenėje turiu matriošką. Kai
Elena beveik įveiks mane, padėsiu ją ten, kur Finas galėtų
rasti. Pagaliau Finas galės sužinoti tiesą apie matrioškas.
Jeigu jam pavyks, jis sužinos tiesą ir apie mane. Tada galbūt
žinos, kur mane rasti.
TREČIA DALIS
 52

Finas

Pegė taip pat dingo —tai man skaudus smūgis. Vėl mėginų
prisiskambinti Elenai, ir vėl mane nukreipia į balso paštą. Kam
aš dar galiu paskambinti? Toniui. Turėčiau skambinti jam.
Papasakosiu viską, išklosiu tiesą apie Leilos elektroninius
laiškus, pasakysiu, kad Elena dingo. Tas žodis trenkia man į
galvą. Dingo. Elena dingo kaip 1r Leila. Sunkiai susmunku į
krėslą. Jau pakankamai įtartina, kad viena moteris dingo
mano gyvenime; kad dingo kita, tai jau tiesiog prakeiksmas.
Vis dar yra žmonių, tikinčių, kad aš nužudžiau Leilą ir kažkur
atsikračiau jos kūno. Neturiu jokio įrodymo, kad ji grįžo.
Turiu tik matrioškas, kurias galėjo palikti bet kas,
elektroninius laiškus, kuriuos taip pat galėjo parašyti kas tik
iš
nori. Niekas tiesų nematė Leilos, net aš. Mane apima baimė.
Negaliu skambinti Toniui, kol visko neapgalvojau. Pagaliau
nusprendžiu paskambinti Hariui, o ne Toniui. Žinau, kad
Tonis iš pat pradžių tikėjo, kad nesu susijęs su Leilos dingimu,
bet net
jis gali suabejoti, kai pasakysiu, kad Elena dingo. Ji gal
ir nedingusi, gal pati išvažiavo su Leila. Tačiau jei taip nutiktų,
ji tikrai atsilieptų į skambutį. Pažįstu Eleną; ji nebūtų tokia
as
žiauri, kad neatsakytų į mano pranešimus, jei juos išgirstų.
Haris žinos, ką daryti. Jis žino tiek, kiek ir Tonis, ir kai išgirs
visą istoriją, gebės man patarti. Pasižiūriu, kiek valandų, - jau
septynios. Tokiu laiku paprastai Haris jau būna atsikėlęs.
Surenku jo numerį ir laukiu. Nepavyksta prisiskambinti, bet aš
suprantu, kad jis užsienyje. Haris išvyko į užsienį, nieko man
nepasakęs? Palieku jam pranešimą, prašydamas paskambinti.
Labai stengiuosi kartu su pranešimu neperduoti tos baimės,
kuri mane užvaldžiusi. Žingsniuoju po virtuvę ir
Kai per dvidešimt minučių jis man nepaskambina, skambinu
vis laukiu.

jam vėl. Tačiau ir vėl jam neatsiliepus, mane apima tikrai

bloga nuojauta, nes Haris visada būdavo pasiekiamas, netgi
išvykęs į užsienį. Jei jis negali kalbėti, nes dalyvauja
susirinkime
ar guli lovoje su moterimi, tai visuomet išsiunčia
standartinį automatinį atsakymą: „Šiuo metu negaliu kalbėti.“
Mėginu jam prisiskambinti ir trečią, ir ketvirtą kartą. Jau
aštunta ryto. Staiga pamanau, kad toje pasaulio dalyje, kur jis
dabar yra, ko gero tikrai dar nėra aštuonių. Taigi skambinu į
jo biurą, norėdamas sužinoti, kur jis yra, kiek ilgam išvyko, bet
niekas neatsako, nes dar per daug anksti. Kur yra Pegė?
Tikiuosi, kad ji su Elena, nes Pegė neleis jos sužaloti. O jei ji
pabėgo, jei kažkas čia nutiko praeitą naktį, kas ją išgąsdino?
Noriu išeiti paieškoti jos, užuot čia sėdėjęs ir laukęs, bet turiu
likti, kad pasikalbėčiau su Toniu. Bet iš pradžių noriu viską
aptarti su Hariu. Pusę devynių vėl paskambinu į Hario biurą.
Atrodo, kad likau vienintelis žmogus pasaulyje, todėl man
palengvėja, kai atsiliepia Hario padėjėja.
— Tis
VYKĘS, — sako Alisa, „P patvirtindama tai, „Ką
išvykes, ką aš Jjau žinau.
 Kur išvykęs, - klausiu.
į
—

— Nežinau, jis sakė, kad kelioms dienoms išvyksta užsienį.

— Ar kas nors žino, kur
jisyra? Paprastai nebūnu toks
atkaklus, bet man reikia skubiai su juo pasikalbėti.
— Palaukite minutę,
aš sužinosiu.
Ji grįžta ir sako, kad niekas nežino, kur jis yra ir kada sugrįš,
tik žino, kad jis prieš dvi dienas staiga išėjo iš biuro.
ir
Paklausiau jos, ar Haris kartais paskambina, ji atsakė, kad jis
skambino vieną kartą. Ji pažada pasakyti Hariui, kai jis kitą
kartą paskambins, kad man reikia su juo pasikalbėti. Baigiu
kalbėti, apimtas nerimo. Iš pradžių Rubė, tada Elena irdabar
Haris. Visi trys kažkur išvyko, bet niekas nežino, kur. Ar čia
kažkoks sąmokslas? Ar visa tai susiję su Hariu ir Elena, kaip
ji
kartą pamaniau? Bet prie ko tada čia Rubė? Gal su visu tuo
nesusijusi, gal tiesiog kažkur atostogauja. Žinau tvirtai tik du
dalykus: kad esu paliktas vienas ir kad laikas labai greitai bėga.
Manvis mintyse sukasi Tonis. Jei ketinu iškloti jam visą tiesą,
tai turiu paskambinti netrukus, nes kai tik jis sužinos apie
paskutinį Leilos elektroninį laišką, stebėsis, kodėl gavęs tokią
grėsmingą žinią iš karto jam nepaskambinau. Bet jei
nepasakysiu visos tiesos, turėsiu kelias valandas. Po kelių
valandų galiu jam paskambinti ir pasakyti, kad praeitą naktį
susiriejau su Elena ir o
įsiutęs išvažiavau į namą, kai grįžau,
Elena buvo dingusi, kad ji neatsako į skambučius ir kad dabar
aš nerimauju, nes tikėjausi, kad ji jau bus grįžusi. Ar sakyti
tiesą, visą tiesą? Ar tik dalį jos? Duodu sau laiko iki pietų. Jei
iki tada nerasiu kokios nors išeities, paskambinsiu Toniui ir
išklosiu jam visą tiesą. Einu į svetainę ir žvelgiu pro langą,
 stebėdamas, ar nepamatysiu Elenos automobilio,
atvažiuojančio keliu, stengdamasis surikiuoti savo mintis.
Pradedu nuo Leilos. Visų pirma, ar tai tikrai ji, ar kas nors
ja apsimeta? Pergalvoju viską nuo pirmosios matrioškos
pasirodymo iki paskutinio elektroninio laiško, kurį gavau, ir
negaliu prisiversti patikėti, kad tai buvo neji. Tik ji ir aš
žinojome apie medžio kelmą, panašų į matriošką ant Faroso
kalvos. Tada stengiuosi suprasti, kur ji buvo pastaruosius
dvylika metų, bet greitai suprantu, kad svarbiausia yra
sužinoti, kur ji buvo pastarąsias šešias savaites nuo pirmosios
matrioškos pasirodymo. Elena matė ją Čeltname, bet Leila
sakė, kad ji yra kur kas arčiau, taigi - kur ji? Kaip ji gebėdavo,
niekieno nepastebėta, palikti matrioškas ant sienos? Vieną
dieną girdėjau nuvažiuojant automobilį, bet tai buvo prieš jos
„arčiau, nei tu manai“ žinutę, kai spėjau, kad ji Čeltname, taigi
yra logiška manyti, kad tai — ji. Bet gal ne taip, gal automobilis
ji
visai su tuo nesusijęs, gal ji vaikščiojo pėsčiomis, nes jau
buvo Saimonsbridže. O gal ji paprašė ko nors dėlioti tas
matrioškas už ją? Vėl imu galvoti apie Rubę. Jai būtų visiškai
lengva palikti tas lėles. Ar Leila prašė Rubės jas palikti? O gal
Rubė veikia viena? Kaip dėl tos porelės, kurią Mikas matė
einančią pro namą? Ar Leila buvo viena iš jų? Reikia grįžti ir
pasikalbėti su Miku, paklausti, ar ta moteris buvo
raudonplaukė, ar jis nematė dar ko nors įtartino. Bet ne
dabar. Tokiu ryto metu jis maitins savo žmoną Fioną, manau
tokį vardą jis sakė. Fiona. Tai buvo Leilos ir Elenos mamos
vardas, aš prisimenu. Staiga lyg kas sprogsta mano galvoje,
dūžta kiekviena teorija, kurią ką tik apsvarsčiau, palikdama tik
ūžimą ausyse. Jau bėgu skersai kelią ten, kur gyvena Mikas su
savo neįgalia žmona, kurios vardas Fiona, kurios aš niekada
nemačiau, ir
aš jau daužau į duris, šaukdamas, kad įleistų.
Žinoma, Mikas šiek tiek užtrunka, kol atidaro, ir, aišku,
rankoje jis laiko dubenėlį košės lyg ginklą prieš įs1veržėlius.
Įsiutęs pakelių ranką, norėdamas nutrenkti dubenėlį, ir
išsigandęs Mikas žengia žingsnį atgal.
— Kurji?

Mikas man vožia durimis, blokuodamas jas koja.

į
- klykiu aš. Stengiuosi prasibrauti vestibiulį, bet
— Dėl Dievo meilės, žmogau, kas tau nutiko? — jis šaukia

išsigandęs. Tačiau aš numanau jo veiksmą

trenkiu į duris.
irdar sykį stipriai

— Įleisk mane! — rėkiu. — Noriu

ją pamatyti!
— Apie ką čia šneki? Jei apie Eleną,
tai jos čia nėra.
— Ką tu žinai apie Eleną?
- suurzgiu.
— Girdėjau jūsų barnį praeitą vakarą, o tada pamačiau, kaip

tu išvažiavai. Jos čia nėra, pažadu.

— Įleisk mane! — Stumiu duris. Noriu pamatyti tavo žmoną!
—-

— Mano žmoną?
- Jis sumišęs žvelgia į mane - Kuojji čia
dėta?
— Leisk man ją pamatyti!
— Ne.
-
Jo visas elgesys staiga pasikeičia. Jis išsitempia visu
ūgiu, bet vis tiek yra aštuoniais coliais mažesnis negu aš. Eik -
šalin, Finai. Man gaila dėl Elenos, bet jei neišeisi, kviesiu
policiją. Elenos čia nėra.
— Bet Leila yra!

— Leila?
— Taip, Leila! - Galingai spiriu į duris, ir Mikas svyruodamas
atsitraukia.
— Prašau, nedaryk to. - Mikas jau beveik verkia. - Tu negali.
Tu neturi teisės.
— Turiu visas teises! —-
Prasibrovęs pro jį, pasileidžiu
koridoriumi. — Leila! Kur tu? - Atveriu duris į svetainę, bet ten
nieko nėra. Pasisuku į Miką, stovintį tarpduryje, vis dar
laikantį dubenėlį košės ir nubloškiu jį ant žemės.
— Kurji?
- suriaumoju.
Tada išgirstu lyg inkštimą iš tolimesnio kambario
koridoriuje. Šiurkščiai nustumiu Miką nuo kelio ir puolu į
kambarį.
— Ne!
- klykia jis. - Tau negalima! Palik mus ramybėje!
Bet aš jau plačiai atlapoju duris.
Ir štai ten ji, iš visų Jėgų mėginanti atsisėsti iš tos vietos, kur
gulėjo, į paukščio koją panašia ranka spausdama savo naktinių
marškinių priekį, o jos veide matyti vien tik baimė. Kai
pažvelgiu į ją, mano veidas persikreipia iš siaubo.
 53

Finas

— Mikai, Mikai! - Ji įsikabinusi spaudžia savo naktinius

marškinius.
Mikas prasiveržia pro mane.
— Viskas gerai, Fiona,
- ramina Mikas, skubėdamas prie jos,
guldydamas ją švelniai atgal ant pagalvių. — Aš čia.
— Kas tas vyras? — Jos balsas dreba
iš streso.
— Viskas gerai,
- Mikas nuryja pyktį. - Jis yra mūsų
kaimynas, gyvena kitoje kelio pusėje. Jis tik norėjo
pasisveikinti su tavimi. Mikas pažvelgia į mane, o jo veide —
—-

nė lašelio kraujo. — Bet jis jau išeina.

— Kodėl
jis šaukė?
— Aš atsiprašau.
- Mano balsas virsta šnabždesiu. —
Atsiprašau. — Pradedu trauktis iš kambario. - Norėjau tik
ir
pasisveikinti, viskas. Bet jau išeinu.
— Eisiu jį palydėsiu,
- girdžiu Miką. — Tada sugrįšiu ir
pabaigsiu tave maitinti.
Jis palydi mane iki durų.
— Mikai, aš taip atsiprašau, — pradedu,
bet jis pertraukia.
— Nešdinkis. Jei vėl kada prisiartinsi, kviesiu policiją.
 Išsvyruoju į priekinį sodelį ir matau ponią Džefris, stovinčią
ant slenksčio su telefonu rankoje.
— Atsiprašau, — sakau jai. — Atsiprašau. — Noriu jos paklausti,

ir
ar ji skambino policijai, bet ji susirūpinusi žvelgia į Miką,
jaučiu, kaip jiedu stebi mane, kai pereinu kelią.
Namuose susmunku ant laiptų ir susiimu galvą rankomis.
Mane užlieja gėda, o mintyse vis sukasi tas košmariškas
scenarijus. Negaliu išsivaduoti nuo regėto siaubo Miko
žmonos veide nei nuo Miko nevilties, kai jis meldė palikti juos
ramybėje. Kaip aš galėjau padaryti tai, ką dabar padariau,
kaip galėjau taip Žiauriai 1r šiurkščiai elgtis? O jeigu ponia
Džefris paskambino policijai, ir jie jau pakeliui? Jie sužinos,
kad Elena dingo, ir Mikas paliudys, kad praeitą vakarą mes
riejomės.
Išsiimu savo telefoną, surenku Elenos numerį. Vėl esu

į
nukreipiamas balso paštą, vėl palieku jai žinutę, prašydamas
skubiai paskambinti. Pasitikrinu elektroninį paštą,
tikėdamasis, kad yra Leilos laiškas, bet ten nieko nėra.
Nežinau, kiek ilgai ten sėdžiu, kai suskamba mano mobilusis.
Dieve, prašau, kad tai būtų Elena, prašau, kad tai būtų Elena,
meldžiuosi, kai graibau telefoną kišenėje. Tai Haris.
— Ar viskas gerai, Finai? Alisa sakė, kad
manęs ieškojai.
— Ne, negerai. Ar gali kalbėti?

— Dabar šiek tiek užsiėmęs. Esu užsienyje.

— Taip, žinau,
- laukiu, kol Haris man pasakys, kur jis yra, ir
kai jis nesako, darosi nepatogu.
— Ar galiu tau perskambinti? Maždaug
po dešimties
minučių? klausia Haris, nutraukdamas tylą.
—
 — Taip, žinoma.
— Aš tau paskambinsiu.
Jis padeda ragelį, ir aš sėdžiu su mobiliuoju telefonu
rankoje, galvodamas apie mūsų pokalbį. Kažkas čia ne taip. Jis
net nepaklausė, kas nutiko, kai pasakiau, kad man ne viskas
gerai. Kodėl? Kodėl jis man pats nepaskambino, kol sekretorė
nepaprašė? Jis juk turėjo matyti, kad mėginau jam
prisiskambinti, jis juk turėjo išklausyti mano žinutes, kur
prašiau jo iš karto paskambinti. Ar jis jau žinojo, kas nutiko, ar
jis jau žinojo, kad Elena dingo? Kiek aš dar spėliosiu, ar kažkas
vyksta tarp Hario ir Elenos, kol tikrai tuo patikėsiu? Kai
paklausiau Hario, ar jis įsimylėjęs Eleną, jis paneigė tai, sakė,
kad Elena ne jo tipo. Ar jis melavo, ar aš buvau teisus, kai
maniau, kad tos matrioškos — tai jo darbas? Ar tai jis nuviliojo
mane namą,
į kad Elena galėtų išeiti, kol buvau išvykęs? Bet
kodėl tada taip greitai sugrąžino mane namo? Atsakymas man
tiesiai prieš akis. Apkaltinti mane dėl jos dingimo, padaryti
taip, kad viskas atrodytų, lyg būčiau ją nužudęs. Man pasidaro
negera, kai suprantu savo padėties rimtumą. Jei Elena greitai
neatsiras, jei tuo užsiims policija, Mikas ne tik paliudys apie
mūsų barnį praeitą naktį, jis galės paliudyti ir tai, kad greitai
po rietenų aš išvykau automobiliu. O tada policija gali pradėti
spėlioti, ar tik neišvežiau Elenos kūno bagažinėje ir nenukišau
jo kur nors prieš grįždamas namo. Jie gali pamanyti, kad
mano apsilankymas pas Miką šįryt buvo klasta, būdas
atitraukti dėmesį, plano nušluoti pėdsakus dalis.
Pašoku, kai suskamba mano mobilusis, nes vis dar laikau
rankoje. Akimirką stengiuosi susikaupti, nes mane apima
jį
 siaubinga nuojauta, kad Haris ketina man pasakyti tai, ko
nenorėčiau išgirsti.
— Hari?

— Finai, aš tau turiu kai ką pasakyti.

— Ar ji su tavimi? — tyliai klausiu.

— Taip. — Jis droviai nusijuokia.

- Atsiprašau, turėjau tau
pasakyti, mes turėjome, — Haris pasitaiso. - Bet nežinojome,
kaip tu į tai reaguosi.
Užsimerkiu, vos galėdamas patikėti. Kad tai, ko bijojau, yra
tiesa.
— Kokios mano
reakcijos tu tikies1? — aš sprogstu. - Buvau
išduotas savo geriausio draugo.
— Čia jau šiek tiek
per griežtai, — jis protestuoja.
— Griežtai? — Mane apima žiaurus įtūžis.
- Kodėl negalėjai
man to tiesiog pasakyti, užuot žaidęs visus tuos kvailus
žaidimus?
— Kokius kvailus žaidimus?

— Tu velniškai gerai žinai! Visos tos idiotiškos matrioškos,

visi tie elektroniniai laiškai. Kodėl tau reikėjo priversti mane

pamanyti, kad Leila sugrįžo? Ar bent suvoki, kaip aš jaučiausi?
Kaip galėjai būti toks Žiaurus?
— Oho,
vyruti, manau tau reikia nurimti. Visų pirma, aš
nieko nežinau apie jokius elektroninius laiškus, ir, antra,
vienintelės man žinomos matrioškos buvo ta, kurią radau, ir
tos kitos, apie kurias papasakojai. — Jis patyli 1r fone išgirstu
moters balsą. — Nedėk ragelio, - sako Haris, - perduosiu
Rubei. Gal ji supras, apie ką tu čia kalbi.
Jaučiuosi lyg su plyta priplotas. Rubė?
 Pasigirsta jos balsas.
— Labas, Finai, — ji kalba lėtai 1r atsargiai. Ar viskas gerai?
—-

Užtrunku atsakydamas, stengdamasis surikiuoti mintis.

— Ne, ne viskas gerai,
ir
- pagaliau sakau. — Elena dingo, kai
negalėjau prisiskambinti Hariui, aš pamaniau, kad ji galėtų
būti su juo.
Bežadė tyla.
— Haris ir Elena? Ne,
taip tiesiog nenutiktų. — Girdžiu kaip
sudejuoja Haris. — Bet paklausyk, Finai, nesuprantu, kaip
Elena dingo? Nuo kada?
— Pracitą naktį mes apsipykome, aš
trumpam išvykau, o kai
ji
grįžau, jau buvo dingusi.
— Bet juk ji tikrai grįš, kai tik atvės. Man atrodo, kad tai tik

valandų klausimas. Juk ji nėra dingusi ištisas dienas.

— Manau,
kad ji gali būti su Leila.
— Leila? Tai ji pasirodė?

— Mano nuomone,
taip. Pracitą vakarą ji man nurodė
atvykti į namą Sent Merise, taigi aš nuvažiavau, bet jos ten
nebuvo. Kai pasiunčiau jai žinutę, klausdamas, kur
Leila pasakė man, kad ji čia, Saimonsbridže. Taigi aš
ji yra,

apsisukau ir pakeliui dar gavau žinutę, kad turėjau atsikratyti

Elenos. Kai grįžau, Elena jau buvo dingusi.
— Ji nepaliko jokio raštelio ar šiaip ko nors?

— Ne. Dėl tos žinutės, kurią

gavau iš Leilos, nerimauju, kad
Elenai gresia pavojus.
Ji akimirką patyli.
— Juk iš tikrųjų nemanai, kad Leila galėtų sužaloti Eleną?

— Nežinau. Tikiuosi, kad negalėtų. Bet Leilos veiksmai

pastarosiomis savaitėmis rodo, kad jos mąstymas sutrikęs.
— Ar nepranešei policijai, jog Elena dingo.

— Ne, aš dar daviau jai kelias valandas. Pegė taip

pat dingo,
— pratęsiu.
— Ak, Finai, — taria ji švelniai, nes
supranta, kaip jaučiuosi.
— Viskas gerai,
- sakau. — Tikiuosi, kad ji su Elena. Pegė

neleis Leilai sužaloti Elenos. - Girdžiu, kaip fone Haris kažką

jai sako.
— Haris liepia tau pasakyti, kad išvyksime po kelių valandų
1r jau ryt būsime su tavimi. Mes esame Bahamose,
tai greičiau
grįžti nepavyks, — ji tars1 atsiprašo.
— Bahamose?

— Taip. Peržiūrėsime skrydžius ir grįšime

pas tave.
— Ne, negrįžkite, viskas gerai.

— Turėjau tau anksčiau pasakyti, — aiškina Rubė. — Tai buvo

vienas iš tų keistų nutikimų. Kalbėjau su Hariu tada, kai

atsivedei jį į aludę, 1r jis liko išgerti, fantazavau apie atostogas
kokioje egzotiškoje vietoje. Jis rekomendavo Bahamas ir sakė,
kad jei ten vykčiau, tai ir jis keliautų kartu. Nemaniau, kad
Haris taip padarys. Tačiau jis čia.
— Kada turite grįžti?

— Po trijų dienų.

— Na, reikia tikėtis, kad iki to laiko Elena jau bus

grįžusi, —
sakau kaip galėdamas nerūpestingiau.
— Skambink policijai. Pranešk, ar turėsi kokių naujienų.
Jei
tau reikia pasikalbėti, tai juk žinai, kur mes.
Padedu ragelį. Bent jau žinau, kad Rubė ir Haris atsilieps,
jei man jų prireiks. Kokią minutę pamąstau, kaip reaguoju į
tai, kad jie kartu, ir suprantu, kad man tai patinka. Tada
prisimenu Eleną ir kad ji vis dar dingusi. Vėl surenku jos
numerį ir į
palieku kitą žinutę. Kai kišu telefoną atgal kišenę,
ranka apčiuopiu mažytę matriošką, kurią radau laiptų
aikštelėje. Išsii1mu ją ir atidžiai apžiūriu, spėliodamas,
1š tos krūvos, kurią Elena suvertė ant lovos
ar ji yra
viršuje, ar iš mano
biuro. Gal Elena ją laikė savo rankose ir netyčia išmetė eidama
prie automobilio. Neišmetė, o padėjo čia, nes jei būtų išmetusi,
tai lėlytė nestovėtų tiesiai. Ši lėlytė buvo padėta atsargiai kaip
1r visos kitos, kurias radau. Ar tai reiškia, kad ne Elena, bet

Leila paliko ją? Lipu laiptais į aikštelę. Radau ją pusiaukelėje,

stovinčią ant grindų, vienodai nutolusią nuo visų sienų.
Susiriečiu ir apžiūrinėju medines lentas — pats nežinau, ko
ieškau. Ten nieko nėra, ir aš nusiminęs atsistoju. Per daug
viską sureikšminu: tai tik matrioška. Ji vis dar mano rankoje,
todėl pasilenkiu 1r pastatau ją ant grindų, maždaug toje
vietoje, kur radau. Išsitiesiu ir vėl pažvelgiu į ją. Kodėl šitoje
vietoje? Tyliai paklausiu. Kodėl tu stovi čia? Žvalgausi po
koridorių, apžiūriu sienas ir lubas. Ir pamatau, kad tiesiai virš
tos vietos, kur stovi matrioška, yra durys į palėpę.
 54

Finas

Man net plaukai pasišiaušia. Nebuvau palėpėje nuo tada,

kai atsikrausčiau į šitą namą, kai Haris paklausė manęs, ar aš
neprieštaraučiau, jei jo draugas, namo savininkas, dar
pasiliktų čia kai kuriuos savo daiktus. Nei aš, nei Elena, kiek

į
žinau, niekada ten nebuvome. Man galvą ateina keisčiausia
mintis — o jeigu Leila ten slapstėsi? Tada žinutė „arčiau negu
tu manai“ įgautų visai naują reikšmę. Tai taip pat paaiškintų,
kaip ji gebėdavo taip lengvai palikti matrioškas. Bet aš beveik
iš karto atmetu šią mintį. Šiandien klydau dėl daugelio dalykų,
bet galvoti, kad Leila gyveno palėpėje man ir Elenai nežinant,
yra juokinga. Visuomet bent vienas iš mūsų yra namuose.
Anksčiau kartu su Elena vesdavomės Pegę pasivaikščioti
kiekvieną popietę ir būdavome išėję mažiausiai valandą, bet
šiuo metu to nebedarėme. Paprastai vienas iš mūsų išvesdavo
Pegę, taigi čia visada kas nors būna. Nors aš praleidžiu daug
laiko biure, galiu įeiti kiekvieną minutę. Nebent Elena būtų
padėjusi Leilai slapstytis. Gal Leila pasirodė vieną dieną ir
meldė Elenos ją paslėpti. Bet kodėl? Ar tikrai Elena slapstytų
Leilą palėpėje ir nieko man nesakytų? Tai sužinoti galima
vieninteliu būdu. Aš išsitiesiu, viena ranka atkeliu palėpės
duris
irištraukiu ten esančias kopėčias. Užlipu ant pirmų
pakopų, tikrindamas, ar kopėčios atlaikys mano svorį, tada
į
lipu aukštyn, palėpę. Stogas per žemai, kad galėčiau stovėti
išsitiesęs, todėl lieku susilenkęs ir dairausi elektros jungiklio.
Spusteliu jį ir blausi šviesa užpildo palėpę.
Dairausi aplinkui. Viskas atrodo savo vietoje ir nėra jokio
ženklo, kad kas nors čia būtų gyvenęs, jokio čiužinio, jokių
asmeninių daiktų, jokių maisto likučių. Einu prie dėžių su
stropiai priklijuotomis etiketėmis, sukrautomis palei sieną, ir
naudodamasis mobiliojo telefono žibintuvėliu patikrinu, ar nė
viena iš jų nebuvo pajudintaiš vietos. Viskas tvarkoje; dėžės
atrodo taip, lyg niekas nebūtų jų lietęs visus tuos metus, kai jos
čia sukrautos. Pasisuku į sieną iš dešinės, kur stovi pora
kėdžių, senas rašomasis stalas ir įgrūsta komoda. Prieinu ir
apžiūriu atidžiau. Baldus dengia storas dulkių sluoksnis,
primenantis man namą Sent Merise. Rašomajame stale randu
porą senų rašiklių, o viename iš stalčių kelias senas monetas.
—-

Bet kiti stalčiai tušti. Pereinu palėpę price kairės sienos. Čia

stovi sena medinė skrynia, maždaug penkios pėdos prie trijų.

Ant jos viršaus sukrautos antklodės. Čia taip pat viskas savo

vietoje. Paskutinį kartą apsidairau po palėpę, džiaugdamasis,

kad mano baimė, jog čia gali slapstytis Leila, nepagrįsta. Jau
buvau beeinąs prie palėpės durų, kai pajuntu, kad vėl žvelgiu į
medinę skrynią. Viskas savo vietoje, tačiau ta skrynia kažkuo
kitokia. Suvokiu, kad kaltos dulkės, tiksliau, jų nebuvimas.
Pirštu perbraukiu per dangčio kraštą; pirštas lieka švarus.
Trinkteliu ranka per viršutinę antklodę, tikėdamasis, kad
pakils dulkių debesis, bet jų labai mažai. Vadinasi, dar visai
neseniai antklodės buvo kažkuo uždengtos. Širdis ima
sparčiau plakti. Ar jos buvo skrynioje ir jas ištraukė, kad
kažkam kitam būtų vietos? Kažkam kitam. Man negera,
pajuntu, kaip žengiu žingsnį atgal nuo skrynios. Širdies ritmas
virsta dusliu trankymusi — tai reakcija į siaubą, apimantį visą
mano kūną. Stengiuosi atsikratyti tos minties, neiti ten, kurji
nori mane nuvesti, bet viskas — tas atvirkštinis skaičiavimas,
paskutinė Leilos žinutė, sakanti, kad turėjau pasirinkti ją,
mažytė matrioška, pastatyta tiksliai po palėpės durimis kaip
užuomina, — viskas tarsi rodo į vienintelį dalyką. Tai
neįmanoma, murmu sau, tai neįmanoma, Leila nesužalotų
Elenos. Bet ar ji man neliepė atsikratyti Elenos, ar ji man
nedavė dešimties dienų? Ar ji padarė tai, ko nepajėgiau aš?
Vos galiu kvėpuoti. Būtinai turiu nedelsdamas paskambinti
policijai, kol dar nevėlu. Bet jau per vėlu. Jei Leila padarė tai,
ką mano manymu ji ji
padarė, tai jau per vėlu. Nebent
aš vos galiu prisiversti galvoti apie šį žodį - nenužudžiusi
būtų —

Elenos,
o tik ją paslėpusi. Puolu ant kelių prieš skrynią.
Nenoriu jos atidaryti, bet žinau, kad privalau. Dieve, prašau,
Dieve, meldžiu, neleisk, kad Elena būtų mirusi, meldžiu,
neleisk, kad ji būtų mirusi. Drebančiomis rankomis nutraukiu
antklodes nuo skrynios ir sumetu jas ant grindų. Man trūksta
oro. Sukaupęs jėgas, sugriebiu dangčio kraštą. Tada, sukaupęs
visą drąsą, atplėšiu dangtį ir pažvelgiu vidun. Nuo vaizdo, kurį
amatau, man apsisuka galva.
3
 55

Finas

Spoksau į šimtus išskrostų matrioškų kūnų, manydamas,

kad man haliucinacijos. Ištiesiu ranką
Apčiuopęs dažytą medieną suprantu,
ir kad
paliečiu vieną.
jos tikros. Bet mano
protas negali to priimti. Buvau taip įsitikinęs, kad rasiu Eleną,
sugrūstą į skrynią, netgi mirusią, kad net imu kapstytis po
į
lėles, žerdamas jas į vieną skrynios pusę, tada vėl kitą,
tikėdamas, kad rasiu ją. Tada, kai pagaliau pripažįstu, kad jos
čia nėra, įsiutęs, jog Leila vėl mane apkvailino, užkaukiu.
Negaliu patikėti, kad nė žingsnio nepriartėjau prie Elenos, kad
vis dar esu Leilos makabriško žaidimo dalis, kad dabar turiu

ji
suprasti, kodėl norėjo, jog rasčiau matrioškų pilną skrynią, ir
suvokti, ką ji tuo nori man pranešti. Pranešimas. Klūpodamas
ant kelių, aš knisuosi tarp medinių liekanų, tikėdamasis kažką
rasti, gal vis dar nepaliestą lėlę su popieriaus gabalėliu viduje.
Bet jos visos išardytos, ir staiga man ateina į galvą mintis, kad
neradau nė vienos pačios mažiausios matrioškos. Tai, ką aš
turiu priešais save, yra jų kiautai, jų nenorimos giminaitės.
Vadinasi, Leila turėjo ateiti šį vakarą į namus, nunešti jas į
palėpę ir paslėpti skrynioje. Tai įmanoma, bet nelabai panašu į
tiesą, nes jų yra tiek daug - tos mažytės matrioškos, kurias
Elena
ir aš rasdavome lauke prie namų gavome paštu, gimė
ar
čia, palėpėje. Panika sviedžia mane ant grindų. Sėdžiu,

į
alkūnėmis įsirėmąęs kelius, spoksodamas
į ir
skrynią,
pamažu pasiekia mano smegenis Elena kažkaip yra su tuo
—
tiesa

susijusi. Leila negalėjo atsitempti lėlių į palėpę be pašalinės

pagalbos. Ji niekada nėra buvusi šiuose namuose, netji
nežino, kad čia yra palėpė irjoje galima paslėpti lėles. Tik
Elena galėjo jai tai pasakyti. Per visas tas savaites, kai Leila
palaikė su manimi ryšį, niekada nepagalvojau, kad ji taip pat
gali susisiekti ir su Elena, siųsdama jai elektroninius laiškus
taip, kaip juos siuntė man. Manipuliavo Elena taip, kaip ir
manimi. Kai ji vertė mane pasakyti Elenai, kad ji grįžo, tai gal
ji
ji skatino Eleną pasakyti man tą patį? Ar žaidė,
supriešindama mus? Ar ji su
susitarė susitikti kažkur Elena,
kaip tarėsi susitikti su manimi? Ar ten eidavo Elena kiekvieną
kartą, kai palikdavo man ant stalo raštelį, kad išėjo apsipirkti?
Paprastai ji niekada nepalikinėdavo raštelių, ji visuomet
ateidavo ir pasakydavo man, jei ruošdavosi kur išeiti, bet šiuos
du kartus ji neatėjo. Ar ne dėl to, kad Elena nenorėjo, jog
žinočiau, kad ji išeina, ir nepaprašyčiau eiti kartu? Gal ji tik
todėl kvietė mane kartu papietauti, kad jos rašteliai įgytų
nuoširdumo, tikintis, kad aš pamatysiu raštelį per vėlai ar išvis
jo nepastebėsiu. Jei būčiau pastebėjęs ir Elenai paskambinęs, ji
Ir
būtų atsakiusi, kad yra jau pakeliui namo. ne tik tai. Kai ji
grįžo namo tą kartą, maniau, kad yra nuliūdusi dėl manęs. Bet
gal ji nusiminė dėl to, kad ketino susitikti su Leila, o Leila
nepasirodė, pasielgė taip, kaip elgdavosi ir su manimi.
 Nulipu iš palėpės, beviltiškai mėgindamas paneigti
kiekvieną savo ką tik sukurtą teoriją. Miegamajame ir kituose
kambariuose nėra jokių kovos ženklų, tai rodo, kad Elena išėjo
savo noru, kad Leila nevertė jos išvykti. Patikrinu jos studiją:
jos kompiuteris ne tik išjungtas, jo kištukas taip pat ištrauktas.
Kompiuteris man nenaudingas; jei net jį 1r prikelčiau, nežinau
jos slaptažodžio. Jame tikriausiai galėčiau rasti įkalčių, —
elektroninių laiškų tarp jos ir Leilos, — nes ji visiškai išjungė
kompiuterį. O gal tai tiesiog teiginys: „Aš niekada
nebesinaudosiu savo kompiuteriu, nes niekada nebegrįšiu.“
gi
Kas nutiko čia prieš kelias valandas? Ar Leila paprašė
Elenos pasirinkti mane arba ją, kaip ji prašė manęs pasirinkti
Eleną arba ją, ir ar Elena pasirinko Leilą? Negalėčiau jos
kaltinti, tik ne po to, ką padariau, ne po to, kai pasirinkau
Leilą, o ne ją. Mano mintys nepaliaujamai sukasi, rasdamos
naujų teorijų mane pakankinti. Gal Elena jau seniai yra šios
istorijos dalis, gal ji visą laiką žinojo, kur yra Leila. Gal visi
mano santykiai su ja buvo farsas, kerštas už žalą, padarytą
Leilai, nors Leila pirmoji mane įskaudino. Ar tai iš tiesų taip?
Ar tikrai kerštas? Sunku patikėti.

Jaučiuosi išsekęs. Pasižiūriu į savo mobilųjį ir matau, kad

jau vidurdienis. Stengiuosi apskaičiuoti, kiek 1lgai jau esu
nemiegojęs, bet mano protas taip sujauktas, kad užtrunku.
Nemiegojau visą naktį, taigi beveik trisdešimt valandų. Staiga
labiau už viską užsimanau užmigti, nes kai atsibusiu, gal
pamatysiu, kad tai tebuvo tik klaikus košmaras. Bet pirmiausia
Tonis. Nuteikiu save, kad nereikia nusivilti, jei nepavyks su juo
susisiekti dabar, kai jau nusprendžiau jam viską pasakyti. Bet
jis atsako beveik iš karto.
— Toni, man reikia tavo pagalbos.

— Klok viską, — sako jis. — Bet visų pirma

giliai įkvėpk. —
Dabar suprantu, koks esu susijaudinęs. Tačiau kai pradedu
kalbėti, viskas atrodo dar blogiau. Net ir mano ausims visa ta
nesutrumpinta istorija matrioškos, elektroniniai laiškai,
į
—-

mano kelionės Sent Merisą ir Elenos dingimas - skamba

beprotiškai. Kai pagaliau baigiu savo monologą, nes Tonis nė
karto manęs nepertraukė, stoja tyla, patvirtinanti tai, ką
maniau, kad atrodau visiškai kvaištelėjęs.
— Atvažiuoju, — sako j1s, išvaduodamas mane iš kančios.

Lyg sunkiausia našta būtų man nuimta nuo pečių.

— Ačiū, Toni, aš iš tiesų tau dėkingas.

— Bet man reikia, kad kai ką dėl

manęs padarytum.
— Žinoma.

— Man reikia patikrinti keletą dalykėlių, taigi atvyksiu už

kelių valandų. Pasidaryk ko nors pavalgyti ir eik pamiegoti.

Kalbi taip, lyg būtumei prie mirties. Palik man raktą po
kilimėliu ir aš pats įeisiu.
— Ačiū, Toni,
- vėl jam sakau.
— Pasimatysim vėliau.

Jaučiu, kad negalėsiu nė kąsnio praryti, todėl, užuot valgęs,

ilgai prausiuosi po karštu dušu. Po to pajuntu tokį alkį, kad
sudoroju pusę kepalo duonos, skrudindamas riekę po riekės.
Tada užlipu viršun į miegamąjį, nustumiu krūvą matrioškų
nuo lovos ir atsigulu. Vos padėjęs galvą ant pagalvės, užmiegu.
Kai vėl atmerkiu akis, manau, kad pamiegojau tik kelias
valandas, nes lauke vis dar šviesu. Kai imu spėlioti, ar Tonis
atvyko, išgirstu jo balsą, sklindantį iš apačios. Apsirengiu 1r

randu virtuvėje Rubę ir Harį, sėdinčius kartu su juo.

— Kada jūs atvykote?
- klausiu, apkabindamas juos.
Suprantu, kad dėl manęs jie sutrumpino savo atostogas.
— Prieš
porą valandų. Tonis mus įleido, - Haris mato, kad
stengiuosi viską suprasti. Aš užsakiau lėktuvą, — paaiškina jis.
—-

— Netgi
taip, - sakau. — O kiek dabar valandų?
— Apie septynias, manau.
- Žvelgiu į jį su nuostaba. - Ryto,
— jis prideda.

Negaliu patikėti, kad išmiegojau visą popietę vakar ir dar

naktį. Žvelgiu į juos visus tris nuoširdžiai sujaudintas.
— Ačiū jums, kad nepaliekate
manęs vieno.
— Gal nebūsi toks dėkingas, kai išgirsi, ką turime tau

pasakyti, — taria Rubė. Man širdis suvirpa. Pastebėjus: mano

veido išraišką, ji paskuba nuraminti mane: — Ne, nieko
panašaus. Mes visi trys kalbėjomės apie viską 1r lyg priėjome
prie vienos išvados.
— Leisk žmogui
pirma išgerti puoduką kavos, - stabdo ją
Haris.
ir
Prisitraukiu kėdę atsisėdu.
— Viskas gerai, noriu žinoti.

Tonis atsikrenkščia.
— Nepaisant mūsų didžiausių
pastangų, visame Čeltname
neradome Leilos nė pėdsako. Visuose viešbučiuose ir svečių
namuose peržiūrėjome svečių sąrašus, kavinėse ir
restoranuose rodėme tiek jos seną nuotrauką, tiek tą
skaitmeninį atvaizdą, kokia ji galėtų būti dabar, 1r nieko
nesužinojome. — Jis nutyla. — O čia darta skrynia, prikrauta
medinių lėlių, kurią radai palėpėje. Beje, aš užlipau pažiūrėti.
— Taip, — sakau, spėliodamas, kurlink jis suka.

— Logiškai galvojant, tos lėlės negalėjo patekti ten Elenai

nežinant, - sako Rubė. - Kaipgi Leila galėjo prasmukti, jūsų

abiejų nepastebėta?
— Tu manai, kad Elena padėjo Leilai,
- sakau. — Aš apie tai
jau galvojau. — Jie susižvalgo nesmagiais žvilgsniais. - Kas? —

klausiu.
— Manome, kad viskas yra šiek tiek paprasčiau, — šį kartą
prabilo Haris.
— Ką norite pasakyti? — klausiu, spėliodamas, kodėl jie taip

nenoriai kalba.
— Kad Leila niekada negrįžo. Kad tai galėjo būti tik Elena.
 56

Finas

Apžvelgiu juos visus, sėdinčius už stalo, manydamas, kad jie

tik juokauja. Kai pamatau jų mirtinai rimtus veidus, suvokiu,
kad Tonis nesuprato, ką jam pasakojau. Susierzinęs, kad
turėsiu vėl jam viską aiškinti, tėškiu geriausią turimą įrodymą.
— Jei prisimeni, — sakau,
- Elena matė Leilą Čeltname.
— Bet tu tai niekada
jos 1š tiesų nematei, - pabrėžia Tonis.
— Ne, bet šalia namo Sent Merise.
ją matė Tomas
— Gal jis matė Eleną.

Užsispyręs papurtau galvą.

— Tomas nebūtų
taip suklydęs.
— Elena galėjo apsimesti, kad matė Leilą Čeltname,
- beveik
atsiprašydama sako Rubė.
Noriu protestuoti, tačiau tyliu. Rubė teisi, gali būti, kad
Elena tik apsimetė mačiusi Leilą.
— O kaip tą dieną ant automobilio atsirado matrioška? —

ir
klausiu. — Aš išleidau Eleną prie kirpyklos, jai buvo tik baigę
tvarkyti plaukus, kai grįžau jos pasimti.
— Ji galėjo grįžti atgal, kai tu nuėjai, pasakiusi kirpėjai, kad

pamiršo sumokėti už autombilio stovėjimą.

 Bandau prisiminti dar kai ką.
— Rimtai, negi jūs manote, kad patikėsiu,
jog elektroniniai
laiškai, kiekvienas 1š jų, kuriuos gaudavau, net 1r tie, kuriuose
buvo liepiama atsikratyti Elenos, buvo nuo jos pačios?
— Tai įmanoma,
- sako Haris.
— Nepamirškite, kad ji
gavo matriošką paštu. Kažin ar Elena
būtų pasiuntusi ją sau.
— Kodėl ne? - priešinasi Haris. - Žinoma, būtų protinga
padaryti taip, kad ir
atrodytų, jog Leila taikosi į ją.
— Jūs išprotėjote, — sakau jiems. — Visai iš galvų išsikraustėte.

Žinoma, kad Elena čia nieko dėta. O jei tai, ką sakote, yra
tiesa, tai kaip ji pateko į namą? Tik Leila ir aš turėjome raktus.
— Gal Elena rado tavo raktus
ir pasidarė kopiją.
— Neįmanoma,
jie buvo banko seife.
— Galbūt Leila padarė kopiją ir pasiuntė
ją Elenai prieš
dingdama.
— Ji būtų
manęs paklaususi. - Apžvelgiu juos visus,
susėdusius aplink stalą. Supraskite, Elena ne tokia. Ji nėra
—-

nei sukta, nei žiauri. Ji turėtų būti velniškai gera aktorė, kad
taip viską suvaidintų. — Neatrodo, kad jie tiki, 17 mane ima
graužti abejonės. Šiaip ar taip, tokia versija daug ką
paaiškintų. Pavyzdžiui, kodėl lėlės būdavo taip lengvai, niekam
nepastebėjus, paliekamos prie namų. Kai atsirado ta pirmoji
lėlė, tai Elenai reikėjo tik apsimesti, kad rado ją ant sienos, ir
aš patikėjau, antrąją ji pati galėjo ten padėti, kai tą rytą išėjau į
kaimą. Rubė jau sugalvojo, kaip ji galėjo palikti trečiąją ant
automobilio Čeltname. Toliau mąstau apie ketvirtąją, kuri
buvo palikta „Kuosoje“. Ji galėjo lengvai kyštelėti lėlytę ant
lėkštutės prieš nueidama
paštu, - jai reikėjo
į
tik
tualetą. Lėlės, kurios atkeliavo
nueiti iki pašto dėžutės kaime, kol
būdavau savo biure. Tam reikia daugiausia dešimties minučių.
Nebūčiau pastebėjęs, kad ji išėjusi, — ar ji nepriekaištavo man,
kad nepastebėjau, jog ji buvo Čeltname tuos porą kartų? O
ji
tuos du sekmadienius, kai nebūdavo jokio pašto, tiesiog vėl
paliko lėles ant sienos: pirmąją, kai nuėjau į kaimą duonos, o
antrąją, kai išėjome kartu. Ji turėjo tik šiek tiek nuo manęs
atsilikti ir ištiesti ranką. Nieko nebūčiau pastebėjęs. Aš ir toliau
suku galvą. O kaip dėl tos matrioškos, kurią radau ant Faroso
kalvos, kaip ji tenai pateko? Kaitą rytą išvykau, Elena buvo
namuose. Tačiau aš iš pradžių nuvažiavau į namą Sent Merise,
taigi ji turėjo laiko pasiekti Faroso kalvą, kol aš galų gale
supratau, kad turiu nuvykti būtent ten. Ar ji nesijuokė, kai
išskubėjau į slaptą susitikimą su Leila? Juk rašydama man, esą
turiu adresą, žinojo, kad pirmiausia pagalvosiu apie Sent
Merisą. Akivaizdu, kad šios dvi košmariškos savaitės gali būti
jos darbas. Mane apima įsiūtis.
— Einu, patikrinsiu jos kompiuterį,
- piktai sakau. —
Pažiūrėsiu, ar ji siuntė tuos elektroninius laiškus.
— Ar žinai jos elektroninio pašto slaptažodį? — klausia Rubė.

— Ne, bet vis tiek pabandysiu.

- Atsistoju. - Tačiau jei ji iš
tiesų yra tokia sukta, kaip atrodo, tai kažin ar ką nors rasime.

į
kištuką
į
Jie nuseka paskui mane Elenos studiją. Įkišu kompiuterio
elektros lizdą, atsisėdu prie jos stalo, įjungiu
kompiuterį ir prisijungiu, naudodamas Rudolfo Hilo adresą.
— Negaliu supainioti slaptažodžio, nes būsiu atjungtas, —

sakau. — Gal turite kokių pasiūlymų?

 — Nemanau, kad ji pasirinko kažką abstraktaus, slaptažodis
turėtų būti su kuo nors susijęs, - sako Rubė.
— Gal Faroso kalva? — pasiūlo Haris.
- Ten, kur vyko
ceremonija?
— Taip, bet Faroso kalva ir kas dar? Data?

— Pamėgink Faroso kalvą ir ceremonijos datą.

— Gerai. — Rašau: „Farosokalva40413.“ Netinka.

— Ojei Faroso kalva ir Elenos gimimo data? Ar Leilos?

— Tai tada Liekam prie Faroso kalvos.

— Tai tikriausiai gerlausias spėjimas, — sako Haris.

Vėl rašau: „Farosokalva.“

— O kieno gimimo datą rašyti?

— Leilos,
- sako Rubė. — Tai jos atminimui.
Pridedu 260486. Netinka.
Stengiuosi įsiskverbti į Elenos mąstymą. Kokia gi data gali
būti susieta su Faroso kalva? Kita, ne ceremonijos data, bet aš
negaliu nė vienos sugalvoti.
— Paskutinis bandymas,
- sakau. Rašau: „Farosokalva.“ Ką
siūlote rašyti toliau?
— Pamėgink tik ceremonijos metus, tik metus,
- siūlo Tonis.
— 2013. Žmonės
linkę naudoti metus, ne
o tikslias datas.
Rašau „2013“ prie „Farosokalva“.
— O Dieve,
- atsidūsta Rubė. Suveikė!
—-

— Lyg ji būtų norėjusi, kad atsidarytum jos elektroninį

paštą, — pastebi Haris. Jis nutyla ir spokso į ekraną. Nes gautų

laiškų dėžutėje yra tik mano laiškai.
Širdis daužosi krūtinėje. Nenoriu atidaryti išsiųstų laiškų,
bet žinau, kad privalau tai padaryti. Spusteliu ant išsiųstų
laiškų dėžutės, melsdamas, kad ji būtų tuščia. Bet štai tie
laiškai, visame gražume, štai kiekviena Leilos žinutė man.
Kambaryje - absoliuti tyla.
Perbraukiu ranka plaukus.
— O velnias.

— Man
taip gaila, Finai, - sako Rubė.
Vėl žvelgiu į ekraną.
— Ne. Tai ne ta Elena, kurią pažįstu.
iš
Ji yra viena
sveikiausio proto žmonių, kuriuos kada teko sutikti. - Pasisuku
ant kėdės, akimis ieškodamas Hario. Hari, tu ją pažįsti. Ar
—-

manai, kad ji galėjo padaryti ką nors panašaus?

— Ne,
iš tiesų ne, - pripažįsta jis. - Bet ar mes gerai ją
pažįstame? Elena praeityje išgyveno daug nelaimių - prarado
motiną, paskui Leilą, o vėliau ir tėvą. Kas žino, kaip ją tai
paveikė.
— Mes jau kalbėjome, kad tas, kas palikdavo lėles ir siuntė
elektroninius laiškus, buvo emociškai nestabilus, - primena
Rubė.
— Taip, bet padaryti šitokį dalyką? Kodėl?
— Nežinau. Gal
keršijo už Leilos dingimą?
— Gali būti,
- sako Tonis. — Iškreiptu būdu. Kaip ir todėl,
kad buvai atsakingas už jos sesers dingimą.
— Bet aš už tai sumokėjau!
- piktai sakau. Jau sumokėjau!
—-

Kodėl reikėjo mane versti vėl visa tai išgyventi?

— Kad išbandytų tave,
- sako Rubė.
— Būsime virtuvėje, Haris uždeda ranką man ant peties. Jie
—-

išeina, o aš sėdžiu moters, per penkias minutes tapusios

visiškai nepažįstama, biure. Man sunku nereaguoti į savo
 emocijas, bet nenoriu, kad jos paveiktų mano mąstymą. Vėl
žvelgiu į elektroninius laiškus, galvodamas apie tai, ką sakė
Haris, apie tai, kad Elena pasirinko tokį slaptažodį, kurį buvo
lengva atspėti, lyg ji būtų norėjusi, kad rasčiau tuos laiškus.
Nes
jei būtų kitaip, ji, prieš pradingdama, būtų juos
ji
sunaikinusi. Štai kodėl išjungė kompiuterį iš lizdo - kad
ji
atkreipčiau dėmesį. Kodėl norėjo, kad atrasčiau laiškus? Ar
dėl to, kad didžiavosi tuo, ką padarė, ir norėjo, kad sužinočiau,
kokia ji buvo protinga? Ar iš gailesčio, kad nebesikankinčiau,
laukdamas atsakymo? Gal dėl to ji paliko lėlę laiptų aikštelėje
viršuje, kuri nuvedė mane prie lėlių skrynioje? Lyg ji norėtų,
kad sužinočiau, jog visa tai — vien jos darbas.
Neviltis smogia man visa savo jėga. Labai sunku suvokti,
kad tariama laimė, kurią buvau radęs su Elena, dingo — maža
to, ji buvo pagrįsta melu. Jei Elena norėjo mane įskaudinti, tai
ji pasirinko geriausią būdą. Aš visiškai nepažinojau Elenos.
Mes mylėjome vienas kitą ir gyvenome kartu šiek daugiau
negu metus. Su Leila gyvenau ir ją mylėjau taip pat šiek tiek
ilgiau negu metus. Ar tai svarbu, kad su kiekviena iš seserų
prabuvau maždaug tiek pat laiko? Ar tai tikrai laiko problema?
Mes - Tonis, Haris, Rubė ir aš - spėjome, kad vedybų
paskelbimas sužadino kampanijos „Leila yra gyva“ pradžią.
Gal tie du dalykai yra susiję - kai jau Elena privertė mane
pasipiršti, kaip tik atėjo laikas nutraukti mūsų santykius. Nors
ji pati manipuliavo santykiais, ar mano pasiūlymas vesti Elenai
neatrodė kaip jos sesers išdavystė? Tai reikštų, kad visi mūsų
santykiai buvo lyg egzaminas, kurio aš sumautai neišlaikiau.
Bet tokia ištikimybė seseriai, kai taip toli nueinama, atrodo itin
keista. Pykčio pliūpsnis sužadina man smegenis. Turiu surasti
Eleną. Kur ji išvyko? Į užsienį? Ne, nes ji išsivežė Pegę. Į namą
Sent Merise? O gal ten, kur Elenos manymu, negalėčiau jos
surasti? Jei ji išvyko tuojau pat, kai tik išvažiavau į Sent Merisą,
dabar jau gali būti pravažiavusi pusę šalies. Ji nevažiuotų į
pietus, nes tai būtų ne taip toli. Ji turėjo suplanuoti kelionės
tikslą, ji beprasmiškai nevažinėtų aplinkui, tik ne viduryje
nakties. Ar ji viešbutyje miega nekaltu miegu, kai aš esu
pasmerktas kankintis pragare? Impulso pagautas prisitraukiu
jos klaviatūrą ir atidarau jos paieškų istoriją, tikėdamasis rasti

į
nuorodą į Booking.com ar kitą apgyvendinimo svetainę.
"Tokios nerandu, bet randu nuorodą
tinklalapį. Nedelsdamas atidarau įir
„CalMac keltai“
randu keltų maršrutų
tvarkaraštį tarp pagrindinės teritorijos ir Škotijos salų.
Ieškodamas toliau, randu maršrutų tarp Alapulo ir
Stornovėjaus, Luiso saloje, grafiką.
— Hari!
- šaukiu
— Kas atsitiko? — klausia atskubėdamas.

— Kaip kuo greičiau patekti į Luisą?

- nedelsdamas klausiu.
— Ar
yra koks skrydis ar dar kas nors?
— Nežinau. Net nežinau, ar Luise
yra oro uostas. O kam tau
reikia?
— Ten išvyko Elena.
Ji žiūrinėjo keltų maršrutą, taigi dalį
kelio ji važiavo arba automobiliu, arba traukiniu. Bet turi būti
1r greitesnis kelias. — Atsidarau Google ir įrašau: skrydžiai
į
Levį. - Taip, yra oro uostas Stornovėjuje. Galiu skristi
į
į
Glazgą, o iš ten persėsti kitą lėktuvą.
Imu ieškoti skrydžių, jausdamas, kaip Haris neryžtingai
 trypčioja už manęs.
— Kiek dabar valandų?
- klausiu. — Skrydis iš Birmingemo į
Glazgą vienuolika keturiasdešimt. Ar suspėčiau?
— Galbūt,
- nenoriai sako Haris. - Dabar tik aštuonios
trisdešimt. Bet jei Elena išvyko į Luisą, ar gera mintis lėkti ten
be kvapo, kad ją pamatytum?
— Žinoma! Man būtina
su ja pasikalbėti, aš noriu sužinoti,
kodėl ji surengė man visą tą spektaklį, kad priverstų patikėti,
jog Leila yra gyva. Noriu paklausti, kaip ji galėjo būti tokia
velniškai Žiauri!
— Tai kodėl nepalaukus kelių dienų? Juk nebūtina skubėti,

ar ne? Kodėl nesužinojus, ką Tonis pasakys?

— Ne,
- įnirtingai papurtau galvą. Vėl nukreipiu dėmesį į
ekraną. - Jei nepateksiu į Glazgo skrydį, tai yra 1r kitas, dvylika
į
keturiasdešimt Edinburgą.
— Gali negauti bilieto,
- įspėja Haris, lyg tikėdamasis, kad aš
iš tikrųjų jo negausiu.
— Tada nusamdysiu lėktuvą,
- atrėžiu. — Hari, aš ten skrisiu,
1r niekas manęs nesustabdys.

— Tada keliausiu kartu.

— Va,
yra bilietas į Glazgą, tik leisk man jį nusipirkti. - Man
prireikia šiek tiek laiko atlikti pervedimą. Kai baigęs pakelių
galvą, matau, kad jis stebi mane. — Ačiū, Hari, bet aš keliausiu
vienas.
— Tada bent jau leisk man nuvežti tave
į oro uostą.
Šiek tiek dvejoju, bet paskui suprantu, kad esu per daug
susijaudinęs, kad galėčiau vairuoti.
— Ačiū. Bet nesakykime Toniui ir Rubei, kur aš važiuoju,
gerai?
Matau, kad Haris nusimena. Tikriausiai tikėjosi, kad jie
mane atkalbės, tačiau dabartik linkteli man pritardamas.

į
Einame virtuvę, kur Tonis ir Rubė geria kavą.
— Gera mintis,
- paskatina mus Rubė, kai pasakome, kad
norime pasivažinėti ir pravėdinti galvas. Ir Haris, ir aš - mes
abu žinome, kad ji nudobs Harį, jei sužinos tiesą. Net
nepasiimu drabužių. Neketinu likti Luise. Vykstu tik dėl vienos
vienintelės priežasties.
 57

Finas

Prireikia tik šiek tiek daugiau negu valandos nusigauti iki

oro uosto. Kol važiuojame, bandau prisiminti, kur Luise yra
Elenos namai. Žinau, kad jie yra Pentlando kelyje, ir
prisimenu, kaip Leila pasakojo, kad vaikystėje, kai ji su Elena
ir mama eidavo pasivaikščioti, jos sustodavo pabraukyti
lazdomis per galvijams įrengtas groteles*, įrengtas žemiau jų
namo. Ji taip pat minėdavo ežerą netoliese, taigi,
naudodamasis programa „Google maps“, aš ieškau ir maždaug
nustatau, kur galėtų būti tas namas. Tai nėra lengva, nes
viename taške Pentlando kelias pasidalija į du kelius, bet
kažkur posūkyje į kairę aš pagaliau randu galvijų aptvarą,
ežerą ir akmeninį namą; visi jie yra arti vienas kito. Haris nori
kartu su manimi eiti į oro uostą, bet aš jį įtikinu grįžti namo.
—
atsargus, - sako jis, vyriškai apkabindamas. Stengiasi
Būk

kalbėti be emocijų, bet jaučiu, kad nori įspėti, ir žinau, jog

nerimauja ne dėl manęs.
Kelionė beveik išveda mane iš proto. Sėdėdamas lėktuve,
tada Glazgo oro uoste, tada kitame lėktuve, galvoju, kad Leila
negrįžo, kad ji niekada nebuvo grįžusi ir kad niekada daugiau
jos nebepamatysiu. Mano galvoje vis sukasi žodžiai — Leila
negrįžusi, ji niekada nebuvo grįžusi, aš niekada jos
nebepamatysiu —- sukeldami vis didesnį pyktį Elenai. Kai galų
gale nusileidžiu Stornovėjuje ir pamatau, kad lietus plaka oro
uostą ir siaučia geliantis vėjas, mano nuotaika, jau ir taip
bloga, dar labiau sugenda. Praeina dar viena valanda, kol jau
važiuoju per mažytį Meribenko kaimelį link Pentlando kelio.
Pats kaltas. Pakeliui į oro uostą turėjau sugalvoti, kaip
jį
išsinuomosiu automobilį, užuot tikėjęsis gauti iškart, kai tik
atvyksiu. Kraštovaizdis, kuriame iš pradžių lyg taškeliai
jaustos avys ir balti žemi akmeniniai namukai, greitai tampa
niūrus. Begalinė durpingų pelkynų erdvė, kur žvilgsnis
neaptinka nieko, tik tolumoje stūkso slegiančios 1r
bauginančios kalvos, išmargintos nuogomis uolomis.
Nesutikęs nė vieno automobilio vis labiau jaučiuosi taip, lyg
važiuočiau į patį pasaulio galą.
Mano mintys vis sukasi apie raktus. Kažkas čia ne taip. Jei
Leila norėjo, kad Elena turėtų visą raktų komplektą, jei ji
norėtų nuvykti į Sent Merisą tada, kai mūsų ten nebuvo, tai ji
būtų man pasakiusi. Nebuvo dėl ko nepasakyti: ji būtų
sužinojusi, kad aš neturiu nieko prieš. Taigi, labiau tikėtina,
kad Elena turėjo Leilos raktus nuo tada, kai dingo. Ar Leila
pasiuntė jai raktus po to, kai dingo iš poilsio aikštelės? Ar —
dabar mano širdis 1ma daužytis — Leila atidavė juos
asmeniškai? Automobilis slysteli į kairę - pamiršau, kad
vairuoju, nes galva užimta kitais dalykais. Ar po to, kai Leila
dingo, jos su Elena susitikdavo. Ar ne todėl Elena manęs
niekada neklausinėdavo, kas nutiko tą naktį, nes ji jau viską
žinojo? Kodėl ji niekada nespėliojo, kur Leila galėtų būti, ar ji
buvo pagrobta, ar ji
ji gyva, ar mirusi? Nes žinojo? Viską
suverčiau jos jautrumui mano jausmams, bet gal ji nieko
neklausinėjo dėl tamsesnės, slaptos priežasties? Ar Leila,
dingusi iš poilsio aikštelės, kažkaip nusigavo į Luisą? Štai kodėl
Elena atvedė mane čionai, štai kodėl ji savo kompiuteryje
paliko nuorodą į „CalMac keltus“, nes būtent ten yra Leila?
Sunku neįsijausti, kad nebūtum nuneštas tolyn. Primenu sau
visa tai, ką padarė Elena, jos klastą, jos paslaptis, jos
melagystes Argi ne ji norėjo visą laiką, kad tikėčiau, jog Leila
gyva? Bet kad ir kokia būtų tiesa, esu tikras, kad Elena žino
apie Leilos dingimą kur kas daugiau, negu aš kada nors
įsivaizdavau.
Kelias tampa vienos krypties, ir kiekvienas krestelėjimas,
kiekvienas trinktelėjimas pakursto tą įsiūtį, kuris be paliovos
kaupėsi nuo tada, kai Elenos kompiuteryje pamačiau savo
elektroninius laiškus Leilai. Per lietaus uždangą mano akys
įžvelgia rašalo tamsumo ežero vandenį kairėje, jo paviršiuje
lyg tris dienas neskusta barzda kyšo juodos nendrės, ir aš
sumažinu greitį, ieškodamas galvijų tinklo. Po kelių sekundžių
jį pervažiuoju. Sustoju ir išlipu. Mane užplūsta adrenalinas.
Apsidairau, prisidengęs akis nuo lietaus. Už maždaug
penkiasdešimties metrų ant kalvos man iš dešinės stovi senas
akmeninis namas rifliuotos geležies stogu, vietomis per
daugelį metų raudonai aprūdijusiu. Net iš tokio atstumo
matau, kad namas apleistas. Einu keliuku, paskui nelygiu
takeliu iki namo, susigūžęs nuo prasto oro. Kai išvykdamas į
aerouostą ant marškinėlių užsimečiau ploną megztuką, net
nepagalvojau, kad lis, ir jau dabar esu visas permirkęs.
Artėjant prie tos trobos, apima jausmas, kad atvykau ne ten:
čia nėra jokio gyvybės ženklo, jokios šviesos lange. Pastebiu,
kad nėra Elenos automobilio pėdsakų — protingiausia vieta
jį
būtų pasistatyti ten, kur pasistačiau aš, prie gyvulių tinklo.
į
Staiga pamanau, kad nuoroda „CalMac keltus“ gali būti dar
viena 1š jos gudrybių, triukas, klaidinantis mane, ieškant jos
tikrojo išvykimo tikslo. Priblokštas nusivylimo, iš įsiūčio
surinku. Kažkas - lyg garsas — sustingdo mane. Jis pasigirsta
vėl - amtelėjimas.
— Pege!
- sušunku. Matau, kad šiek tiek praviros namo durys
atsidaro nuo stumtelėjimo, ir Pegė šuoliais pasileidžia link
manęs.
—
- pritupiu, oji laižo man veidą. Sakau, kad ji
Pege!
nuostabi, kad ilgėjausi jos, nes kažkur giliai širdyje Pegė
visuomet reiškė Leilą. Leila.
— Pege, kur Elena? - paklausiu.
Ji lyžteli man veidą paskutinį kartą, tada išsisuka iš mano
glėbio. Seku paskui ją į namą. Pirmas dalykas, kurį pajaučiu,
tai šaltis. Dešinėje yra kambarys ir per praviras duris matau
Eleną, susirangiusią ant sofos, įsisupusią į antklodę. Ji tikrai
girdėjo mane atvažiuojant, turėjo girdėti Pegę lojant, jiturėjo
žinoti, kad aš čia, bet Elena net nejuda. Po akimirkos ji pakelia
galvą, lyg dabar tik pastebėtų mano buvimą, ir ta susižavėjimo
išraiška jos veide, kad atitempė mane tokį 1lgą kelią į Luisą,
įsiutina mane. Žengiu link jos.
— Atvykai, — sako ji, drebančiu nuo šalčio balsu. O gal nuo

nervų.
 — Kaip tu galėjai, Elena, - šiurkščiai klausiu, pastebėdamas,
kad Pegė susirangė prie Elenos kojų. Dar viena išdavystė. —
Kaip galėjai būti tokia žiauri.
Jos veidas, kupinas lūkesčių, ištįsta ir aš pajuntu
negailestingą malonumą, kad ji manęs neįvertino.
— Aš maniau...—-
ji dvejoja.
— Ką?
- suurzgiu.
— Kad atvykai
manęs susigrąžinti.
— Susigrąžinti? — žvelgiu į ją su nuostaba.—-
Kur? — Ji spokso
į mane buka veido išraiška. — Į Saimonsbridžą? — Elena
nuleidžia galvą, o gal tai buvo linktelėjimas... — Aš
neatvažiavau tavęs susigrąžinti. Nenoriu, kad sugrįžtum. Tik
ne po to, ką padarei. - Ji sumirksi. - Kodėl tai padarei, Elena?
Juk mes buvome laimingi, ar ne? Dėl Dievo meilės, juk
ketinome susituokti! Kodėl tau šito nepakako?
— Nes tu nemylėjai
manęs taip, kaip Leilos. - Nekreipiu
dėmesio į neviltį jos balse ir žengiu žingsnį arčiau. — Aš
niekada negalėjau tavęs mylėti taip, kaip mylėjau Leilą, —
iškošiu, pasilenkęs virš jos. - Kodėl privertei mane galvoti, kad
Leila gyva? Aš tau būčiau galėjęs bet ką atleisti, bet tiktai ne
tai, kad privertei mane patikėti, jog Leila gyva.
— Leila
yra gyva, - ji sušnabžda.
Mano širdis i1ma daužytis.
— Tai kur
ji?
Elena ištraukia iš po antklodės ranką ir pakelia ją sau prie
galvos.
—Čia, - sako ji, tapšnodama per smilkinį.
Sarkastiškai nusijuokiu:
 — Beprote, tu. — Suimu ją už pečių ir pasilenkiu arčiau prie
veido.
— Pasakyk man, Elena, kaip tu gavai Leilos raktus? Elena —-

neatsako, papurtau ją. - Kaip gavai Leilos raktus? pakartoju

—-

garsiau.
— Ji man juos davė.

— Kada? Prieš dingdama

ar to? po
— Po to.
— Ar Leila atvyko į Luisą? Elena, ar Leila atvyko į Luisą?

Jos akys pasrūva ašaromis.

— Taip, - ji sušnabžda.
Man širdis vos neiššoka iš krūtinės. Būk atsargus, įspėja
balsas. Nepamiršk, kad ji meluoja.
— Tai kaip ji čia atsirado? Kaip ji atvyko čia iš Prancūzijos?

Vėl ta buka išraiška. Vis dar laikau suėmęs ją už pečių, tad

pakeliu ir pastatau ant kojų. Svyruodama atsiremia į mane,
turiu susivaldyti, kad jos nepastumčiau.
— Atsakyk
man, Elena! Kaip Leila iš Prancūzijos atkeliavo į
Luisą?
— Ją paėmė tokia ponia.
- Jos balsas dreba. - Tada ji slėpėsi
vagonėlyje, paskui ją kažkas pavežė, tada sėdo į keltą, o tada
ėjo pėsčiomis.
— Tu meluoji! Nebuvo
ten jokios ponios!
— Buvo. —- Elena linkteli. - Automobilio vairuotoja.
— Tai buvo vyras!

— Ne, ne. — Ji dar kartą smarkiai

papurto galvą. - Tai buvo
moteris.
Spoksau į ją. Galbūt ji teisi. Tai paaiškina, kodėl policija
niekada nerado to vairuotojo.
— Jei Leila atvyko į Luisą,
- tęsiu toliau, — kodėl policija jos
nerado?
— Ji slėpėsi. — Jos veide pasirodo klasta.

— Kur?

— Čia.
— Kodėl? Kodėl ji slėpėsi?
— Kadjis nerastų jos.

— Kas? — surinku,
staiga išsigandęs.
— Jis. — Aš laukiu.
- Mūsų tėvas.
Gerai, kad nors ne manęs bijojo. Atidžiai žvelgiu į Eleną,
vos atpažindamas ją, svarstydamas, ar
labai
ji išprotėjo, ar tiesiog
yra gudri.
— Kiek laiko ji slėpėsi?

Tai išgirdusi, Elena nusišypso.

— Amžinai.

Kažkas jos šypsenoje stingdo mane.

— Elena, ar Leila mirusi?

Ji išleidžia kažkokį garsą, lyg nusijuokdama, lyg

raudodama.
— Beveik.
Mane krečia siaubingas šiurpas.
— Elena, kur Leila?
Ji staiga pažvelgia į duris, išsivaduoja iš mano gniaužtų ir,
nespėjus jos sustabdyti, puola iš kambario.
— Elena!
- suriaumoju taip garsiai, kad girdžiu griausmą
savo ausyse. Puolu jai iš paskos. — Elena!
Lauke jau temsta. Vėjas čaižo veidą, kai bėgu paskui Eleną,
jausdamas po kojomis patižusią žemę. Pasiveju ją prie
akmeninės sienos, griebiu už rankos, prisitraukiu arčiau,
atsukdamas jos veidą į save.
— Kur Leila?
- rėkiu, girdėdamas už savęs urzgiančią Pegę, —
ji toji niekada nedarydavo. - Sakyk, kur jinai! - Purtau Eleną
taip stipriai, kad ji negali atsakyti, bet negaliu sustoti, negaliu
suvaldyti įtūžio, nes kažkur sąmonės gilumoje noriu ją
nužudyti. — Kur Leila?
— Ne, Finai,
- suklykia j1. Jos balsas sustabdo mane.
Pastumiu Eleną nuo savęs. Ji surinka, išgirstu trinktelėjimą —
ne, ne trinktelėjimą, trekštelėjimą, kaukolei trenkiantis į
akmenį. Nieko nematau, čia per daug drėgmės — ne ore, bet
mano akyse. Pakeliu veidą į dangų, leisdamas lietui jį nuplauti,
giliai, trūkčiojančiai kvėpuodamas, stengdamasis susivaldyti.
Atsitraukiu atgal, palenkiu galva ir atsimerkiu. Praregiu ir
pamatau Eleną, nejudančią ant žemės. Širdis pašoka iš
baimės.
— Elena! — susiriečiu ant žemės šalia jos, savo kūnu

pridengdamas ją
nuo lietaus ir
vėjo. — Elena!
Jos akys atsimerkdamos suvirpa. Jos oda kaip vaškas, bet ne
nuo lietaus.
— Leila,
- ji sušnabžda. — Leila.
Pakišu jai ranką už galvos, atsargiai kilsteliu, kad galėtų
mane matyti.
— Viskas bus gerai, beviltiškai pažadu.
—-

— Leila.
— Leilos čia nėra, - švelniai sakau.
Ji papurto galvą. Kraujo srovelė išteka jai iš nosies.
 — Leila, - ji sako vėl. - Ne Elena, o Leila.
Jos akys lyg sustingusios žvelgia į manąsias, paskui
užsimerkia. Žiūriu į ją, ir mano baimė didėja. Vis dar
apkabinęs jos galvą, kita ranka mėginu užčiuopti pulsą kakle,
o mano pirštai virpa ant drėgnos odos. Pulsas yra, bet silpnas,
toks silpnas. Šalia manęs inkščia Pegė.
— Viskas gerai, Pege,
- sakau jai. - Viskas gerai.
Išsitraukiu 1š kišenės mobilųjį ir įjungiu. Taip ir maniau, čia
nėra ryšio. Pakėlęs galvą dairausi, kaip būtų galima prisišaukti
pagalbos. Aplinkui nieko nėra, todėl paimu Eleną ant rankų ir
nešu ją] automobilį. Skubu, kiek galiu, stengiuosi nepaslysti ar
neužlipti ant Pegės, kuri painiojasi man po kojomis. Atidarau
dureles, paguldau Eleną ant sėdynės, nusivelku per galvą
megztinį. Kai suku jį į gniužulą, pastebiu, kad ta mano ranka,
kuria laikiau apkabinęs jos galvą, kruvina.
Pegė įsiropščia automobilį ir atsigula ant grindų. Jai įlipus,
uždarau dureles ir vėl mėginu skambinti mobiliuoju. Vis dar
jokio ryšio.
Lekiu taip greitai, kaip tik galiu, taip greitai, kaip drįstu,
kalbėdamas Elenai per valytuvų šnaresį, sakydamas jai, kad
viskas bus gerai, kad jai viskas bus gerai, o mano protas
mėgina karštligiškai suvokti jos žodžius. Ne Elena, bet Leila.
Ne Elena, o Leila.
— Ne... — sudejuoju. — Prašau, Viešpatie, neleisk, neleisk, kad

tai įvyktų.
Pasiekiu vienos krypties eismo kelio pabaigą 1r važiuoju dar
greičiau, nes kelias geresnis. Artėjant prie Stornovėjaus, mano
telefonas pradeda klingsėti, lyg būtų pasiųsta šimtas žinučių.
 Suprantu, kad vėl atsirado ryšys, tad sustoju, kad galėčiau
išsikviesti pagalbą. Keli praleisti Hario, Rubės ir Tonio
skambučiai, žinutės, prašančios paskambinti jiems. Nekreipiu
1
jas dėmesio ir pasisuku pasižiūrėti, kaip jaučiasi Elena. Mano
širdis sudreba, nes jos veidas mirtinai išblyškęs, ji rami, per
daug sustingusi. Numetęs savo mobilųjį ant keleivio sėdynės,
pasilenkiu į automobilio galą, paimu jos ranką ir bandau
užčiuopti pulsą. Niekaip jo nerandu, tad prisiverčiu
nusiraminti, kad pirštai nedrebėtų, ir vėl pamėginu. Vis dar
jokio pulso. Paleidęs jos riešą, atidarau duris, o kai išlipu, vėjas
bloškia mane atgal prie automobilio. Atidarau galines dureles,
pasilenkiu virš Elenos, apsaugodamas ją nuo lietaus, ir šį kartą
1eškau jos pulso kakle, melsdamasis, kad pajusčiau nors
virptelėjimą, įrodantį, kad ji gyva. Bet megztinis po galva man
sako ką kita — jis jau ne išteptas krauju, o permirkęs nuo
kraujo. Nejučia dar kartą sudejuoju. Pradeda skambėti
telefonas, pasiimu jį nuo keleivio sėdynės ir, neatplėšdamas
akių nuo Elenos veido, atsiliepiu,.
— Finai, ačiū Dievui! Paklausyk, Finai,
- skubiai beria Haris.
— Pažiūrėk savo elektroninius laiškus, aš tau kai ką atsiunčiau.

Tai radau Elenos kompiuteryje. Tau būtina tai perskaityti, ar

girdi mane? Turi būtinai tai perskaityti, prieš susitikdamas su
Elena. Finai! Finai, ar tu dar čia?
Padedu ragelį. Jis pavėlavo. Man reikia paskambinti
greitajai pagalbai. Bet jau per vėlu, jau gerokai per vėlu. Vėl
grįžtu į kelią. Elena mirusi. Tie žodžiai kala man į smegenis.
Elena mirusi, Elena mirusi, Elena, ne Leila. Ne Leila. Prašau,
Viešpatie, padaryk kad tai būtų ne Leila. Man reikia, kad tai
būtų Elena. Jei nužudžiau Eleną, tai galiu ištverti. Bet aš žinau.
Net priešperskaitydamas elektroninį laišką, kurį man atsiuntė
Haris, net prieš peržvelgdamas prisegtą failą, aš žinau. Tačiau
perskaitau.
Vis dar esu čia. Elena neįveikė manęs. Buvau
stipresnė, negu ji manė, galingesnė, negu aš pati
įsivaizdavau. Bet ji niekur nedingo. Elena vis dar čia,
klastingai slapstosi šešėliuose, aš ją jaučiu. Bet ji
ji
dabar rami. Kol tyli, mano mintys aiškesnės. Todėl
ketinu pasinaudoti tuo man likusiu laiku ir parašyti
Finui tuo atveju, jei viskas susiklostys ne taip, kaip
buvau numačiusi. Taigi, Finai, šitas laiškas yra tau. Tą
naktį, kai aš dingau, negalvojau, ką darau ar kur einu,
aš tik norėjau dingti nuo tavęs kaip galima toliau.
Suprask, maniau, kad užmuši mane. Žinau, kad
nuėjai, nes nenorėjai sužeisti manęs. Bet tuo metu
taip negalvojau. Daug ką supratau, perskaičiusi tavo
laišką. Tas vyras, kurį pamatei išeinantį iš tualetų,
nebuvo netoliese stovinčio automobilio vairuotojas;
jis turbūt vairavo vieną iš sunkvežimių. Automobilio
vairuotoja buvo moteris. Aš bėgau į greitkelį, ir ji vos
manęs neparbloškė. Kai sužviegė automobilio
stabdžiai, ir ji sustojo šalia manęs, aš atidariau
keleivio dureles
išsigandusi,
ir
bet už
įlipau vidun. Moteris atrodė
jos į greitkelį jau važiavo
sunkvežimis, tad jai nebeliko nieko kito, tik važiuoti
toliau. Kitoje degalinėje ji jau norėjo mane išleisti, bet
aš labai bijojau, kad ten tu manęs ieškosi, todėl
priverčiau ją važiuoti iki kitos degalinės. Stovėdama
degalinės aikštelėje bijojau, kad bet kurią akimirką
pasirodysi tu. Nežinojau, kaip reikės grįžti į Angliją.
Neturėjau paso, tik raktus nuo namo Sent Merise, nes
dėvėjau tuos pačius džinsus, kuriuos mūvėjau tada,
kai išvažiavome. Dingo ir mano mažytė matrioška,
supratau, kad pamečiau ją tada, kai purtei mane. Dėl
to aš nusiminiau kur kas labiau negu dėl dingusio
tai
paso, nes buvo vienintelis dalykas, kuris man
priminė Eleną. Nusprendžiau vėliau pasirūpinti pasu
ir pasistengti nusigauti iki uosto.

išį
Galvojau tik apie tai, kaip nusigauti Luisą, nors dar
visai neseniai beviltiškai troškau ten ištrūkti.
Tačiau namai yra namai, 0 aš iš tiesų neturėjau, kur
dingti. Už degalinės, tolimame aikštelės gale,
pamačiau porą namelių ant ir
ratų
Į
furgoną.
namelius ant ratų nesugebėjau įsigauti, bet, kai
patraukiau furgono duris, jos plačiai atsivėrė, tad
įlipau į vidų ir susirangiau gale. Matyt, buvau
užmigusi, nes mane pažadino balsai - kalbėjosi vyras
ir moteris. Tada supratau, kad mes pajudėjome. Uoste
niekas neįlipo į furgono vidų patikrinti, bet, manau,
kad prieš dvylika metų tam ir priežasties jokios
nebuvo. Be to, buvo vidurnaktis. Laivo siūbavimas
mane užmigdė. Atsibudau tik tada, kai švartavomės.
Taigi, gana lengvai atsiradau Anglijoje, ir tai man
suteikė pasitikėjimo, kad įveiksiu ir iki Luiso likusį
kelią. Kai po poros valandų pagaliau sustojome, ta
o
porelė nuėjo namo, furgoną paliko. Bandžiau ieškoti
pinigų. Žinojau, kad galėčiau nuvažiuoti
pakeleivingais automobiliais iki Alapulo, bet ten
turėčiau plaukti keltu iki Stornovėjaus. Radau keletą
suglamžytų banknotų kelnių kišenėje, o juodoje
rankinėje - piniginę su šešiasdešimčia svarų ir
keliomis monetomis. Pasiėmiau tą rankinę ir, kadangi
man buvo šalta, apsivilkau vyrišką striukę, plaukus
o
pridengiau vilnone kepure. Buvo ankstyvas rytas, ir,
kaip prisimenu, mąsčiau, kur dabar esi tu, ar grįžai
Sent Merisą ir džiaugiesi manimi atsikratęs, ar tu vis
į
dar Prancūzijoje. Tolumoje girdėjau automobilių
ūžesį, tai patraukiau tenai, tikėdamasi ką nors

išsigąstų sužinojusi, kad jau

ir
susistabdyti. Iš karto pagalvojau
ketinu
apie Eleną, kaip ji
padaryti kažką
pavojingo, ir man gerklėje užstrigo rauda. Vos galėjau
patikėti, kad ketinu grįžti pas žmogų, kuris taip
žiauriai ją nužudė ir sukišo jos kūną į durpyną. Finai,
Elena ilsisi durpyne. Tu niekada jos nepažinojai, tu

žinojai tik mano sukurtą jos kopiją. Mano tėvas buvo

smurtaujantis šunsnukis, kuris pakentė Eleną, bet
nekentė manęs. Tik mūsų mama gebėdavo jį
suvaldyti, o kai ji mirė, tai mūsų ir taip sunkus
gyvenimas pavirto košmaru. Dėl mūsų tėvo
charakterio Luise gyvenome labai atsiskyrę. Nors abi
lankėme mokyklą, neturėjome draugų. Buvome
keistuolės, priklausančios visuomenės atstumtųjų
šeimai. Per mano mamos laidotuves buvome tik
keturiese - tėvas, aš, Elena ir viena mokytoja iš mūsų
mokyklos. Kai mirė mama, Elenai buvo šešiolika, o
man beveik penkiolika. Elena niekada nebegrįžo į
mokyklą, ir niekas jos neieškojo. Užuot lankiusi
mokyklą, ji mums atstojo mamą, rūpindamasi manimi
ir tėvu. Mamos mirtis mane labai paveikė. Galvoje lyg
kas užsikirto. Atsisakiau pripažinti, kad mamos
nebėra, kalbėdavausi su ja, atsakinėdavau jos balsu.
— Ar valgysime makaronų pietums? - klausdavau.
—
Taip, - atsakydavau mamos balsu, Elenai dar
nespėjus atsiliepti.
Tai beprotiškai siutindavo tėvą, ir Elena meldė mane,
kad kalbėčiau su mama tik jo
tada, kai nėra šalia. Bet
tai buvo mano apsaugos mechanizmas, aš ir
nesugebėjau sustoti, kaip tėvas nesugebėjo liautis
gėręs. Pradėjau elgtis kaip mama, ir galų gale ji
apsigyveno mano smegenyse. Mečiau mokyklą, ir
manęs taip pat niekas neieškojo. Visi pernelyg bijojo
mano tėvo.
Prieš mirdama mama Elenai atidavė dėžutę su
pinigais, kuriuosji ištraukdavo tėvui iš piniginės, kai
jis būdavo per daug girtas, kad pastebėtų. Tai buvo jos
dovana mums, mūsų galimybė pasprukti nuo tėvo.
Kai tik sukaupėme pakankamai pinigų, abi su Elena
ketinome išvykti. Elena jau pradėjo skaičiuoti, kiek
mums reikėtų pinigų nuvykti į Londoną. Aš norėjau
išvykti, kai tik man sueis šešiolika, bet Elena norėjo
palaukti, kol man sueis aštuoniolika. Man kelionė į
Londoną atrodė lyg vienas didelis nuotykis, bet Elena
buvo atsargesnė. Gal čia mes ir nebuvome laimingos,
tačiau bent jau buvome beveik saugios. Kol
nesupykdydavome tėvo. Kai jis būdavo netoliese,
Elena maišydavosi jam po akių, o aš nesirodydavau.
Jei tik jis nematydavo Elenos, tai šaukdavo,
reikalaudamas pasakyti, kur ji yra. Jei pamatydavo
mane, užriaumodavo, kad eičiau šalin. Niekada
nežinojau, kodėl jis manęs taip neapkentė, bet man ne
itin tai rūpėjo; net jei tėvas būtų mane pakentęs, vis
tiek būčiau jo neapkentusi. Elenos tikslas buvo
tūkstantis svarų. Kai mama atidavė dėžutę Elenai,
joje buvo daugiau kaip septyni šimtai, ir mums
prireikė beveik trejų metų sutaupyti likusius pinigus.
Tuo metu mūsų tėvo regėjimas ėmė silpti, bet jis
atsisakė gydytis. Dažnai, kai temdavo, man būdavo
labai malonu išmėtyti daiktus aplinkui, kad tėvas
užkliūtų už ko nors, nes tikėdavausi, kad jis pargrius,
stipriai voždamas galvą į akmenines grindis, ir ją
prasiskels. Bet taip neįvyko, ir aš beviltiškai troškau
išvykti. Norėjau praleisti Kalėdas Londone, bet Elena
manė, kad būtų neteisinga palikti tėvą Naujųjų metų
išvakarėse. Prašiau jos išvykti patyliukais, tėvui nieko
nesakant, bet, Elenos nuomone, tai būtų buvę
neteisinga. Ji sakė, kad jis vis tiek yra mūsų tėvas. O
ji
dar aiškino, kad jei mes tiesiog dingtume, jis gali
pakviesti policiją, kuri priverstų mus grįžti. Abejojau,
o
ar jis taip darytų, jei taip pasielgtų, tai kažin ar
policija mus grąžintų, bet jei buvo nors mažiausias
pavojus, kad taip gali įvykti, nenorėjau rizikuoti.
Taigi, aš pritariau Elenai, o tai kainavo jai gyvybę.
Tai buvo mano klaida. Savaitę prieš Kalėdas tėvas
baisiausiai pasiuto, kai Elena pasakė, kad nėra pieno
jo arbatai. Jis pradėjo Eleną keikti taip, kaip niekada,
puldamas jąNebesuvokdama,
šlykščiausiais žodžiais, kokius tik galėjo
ėmiau
sugalvoti. ką darau, klykti
ant jo mamos balsu,
neišdrįstų, rėkdama,
keikdama
kad jis
jį taip, kaip ji tikrai
niekam tikęs
prievartautojas ir tinginys, kad ji džiaugiasi, jog mes
turi išvykti!“ - surikau mamos

į ar
paliksime jį. „Dabar
balsu, pasisukdama Eleną. „Bėk, pasiimk Leilą, kol
dar nevėlu!“ Nežinau, tėvas iš tiesų patikėjo, kad
rengiamės iškeliauti, bet jis kaip žvėris puolė mane,
iškėlęs kumščius. Stengiausi pasprukti nuo jo, bet
tėvas nutrenkė mane vienu smūgiu. Kai raičiojausi
ant grindų, jis pasilenkė ir ėmė mane kulti kumščiais.
Dengdamasi nuo jo smūgių rankomis, išgirdau stiprų
trinktelėjimą - tėvas dejavo iš skausmo. Pažvelgusi
viršun, pamačiau Eleną, užsimojusią semtuvu, kurį ji
pastvėrė iš už durų. Gulėdama ant grindų mačiau
padūmavusias tėvo akis ir surikau Elenai, kad bėgtų.
ir
Bet Elenos tėvo jėgos buvo nelygios. Jam nereikėjo
nei akimirkos, kad atimtų semtuvą ir vožtų juo atgal.
Ji virto ant žemės kaip nukirstas boulingo kėglis,
prasiskeldama galvą į akmenines grindis. Kai kraujas
pasipylė jai iš galvos, tėvas vis daužė ją su semtuvu,
kol sumalė jos galvą į kruviną košę. Tada nušveitė
semtuvą šonan, pakėlė jos bejausmį kūną ant rankų ir
išnešė iš namų, palikdamas iš paskos besidriekiančius
kraujo pėdsakus. Aš nejudėjau. Apimta šoko netgi
neverkiau. Likau ten, kur buvau, susirangiusi ant
grindų, rankomis prisidengusi galvą. Nežinau, kiek
ilgai taip gulėjau, kol grįžo tėvas.
„Tegul tau tai bus pamoka, - pasakė ji. - Tik pamėgink
pabėgti ir nusibaigsi durpyne kaip tavo sesuo. Dabar
marš į lovą.“ Kai nepaklausiau jo, nes negalėjau, jis
paėmė mane už rankos, nutempė
į miegamąjį ir
bloškė ant grindų. Kitos kelios dienos praslinko kaip
migloje. Perėmiau Elenos darbus, viriau valgyti ir
tvarkiausi, kaip tai darydavo ji, beveik
nepastebėdama, ką veikiu. Žinojau, kad kažkaip turiu
kapanotis iš šito purvo, bet negalėjau, nes nenorėjau
galvoti, kas iš tiesų nutiko Elenai. Apsimesdavau, kad
ji kažkur trumpam išėjusi, - taip galvodavau ir apie
mamą. Pagaliau pamažu sveikau ir ėmiau suprasti,
kad turiu iš čia dingti. Tai buvo nesunku; aš išvykau
vieną tamsią naktį, kai tėvas buvo girtas. Visą kelią
iki Stornovėjaus ėjau pėsčiomis. Kai jį pasiekiau,
pasinaudojau pinigais iš skardinės - nusipirkau kelto
bilietą į Alapulą, paskui - traukinio bilietą į Londoną.
Buvau tokia naivi, kai atvykau. Vis dar apimta šoko,
nieko neapgalvojau. Jei nebūtumei manęs išgelbėjęs,
tikrai nežinau, kuo man viskas būtų pasibaigę.
Negalėjau pripažinti, kad Elena yra mirusi. Štai kodėl
pati sau siunčiau atvirukus nuo jos, atvirlaiškius su
Luiso vaizdais, kuriuos išvykdamos būtume
pasiėmusios su savimi, kad primintų, kur
vaikščiojome su mama. Taip pat nusipirkau vieną
gimtadienio atviruką ir dar vieną per Kalėdas. Kai tau
juos skaičiau, nuoširdžiai tikėjau, kad juos siuntė
Elena. Tavo dėka pasijutau tokia saugi, tokia mylima,
kad greitai ir pati tave įsimylėjau. Jei iš tiesų mylėjau
tave, kaip galėjau su kuo nors permiegoti? Tą vakarą
per daug išgėriau, bettai tik viena priežastis. Kita
priežastis buvo ta, kad mūsų santykiai rutuliojosi
labai greitai. Atvykau į Londoną, kad patirčiau
gyvenimą,ir štai - jau beveik apsistojau vienoje
vietoje. Tą naktį mano draugės juokavo kalbėdamos
apie tai, o kai sužinojo, kad buvau nekalta, kai
sutikau tave, sakė, kad niekada nesužinosiu, kaip
jausčiausi, mylėdamasi su kitu vyru. Neketinu jų
kaltinti, bet supratau, kad jos nori mane nugirdyti,
suvokiau, kad jos man siūlo kažkokį - net nepamenu
jo vardo - vyrą. Staiga panorauto kito vyruko,
geidžiau su juo pasimylėti. Dabar tai skamba
ir
siaubingai, bet buvau jauna kvaila, ir galų gale už
savo kvailybę sumokėjau viskuo. Sumokėjau tavimi.
Jei kas nors tada būtų man pasakęs, kad, praėjus
penkiolikai mėnesių po mano pirmojo išvykimo, aš
grįšiu į Luisą ir prižiūrėsiu tėvą, kurio taip bijojau,
būčiau pamaniusi, kad tas žmogus pamišo. Dvi dienas
važiavau į Alapulą pakeleivingomis mašinomis.
Niekas ant kelto į Stornovėjų neatpažino manęs. O
kodėl turėtų atpažinti? Nei aš, nei Elena nebuvome
gerai pažįstamos bendruomenės narės. Paslėpusi savo
ryškius plaukus po skrybėle, vilkėdama drabužiais,
kurių niekada nesirengčiau, atrodžiau visiškai
į
nepanaši ankstesnę save. Eidama Pentlando keliu
link mūsų namų, meldžiausi, kad mano tėvas būtų
girtas ar miręs nuo vėžio ar diabeto komplikacijų. Jis
buvo gyvas, bet pamačiau, kaip per gana trumpą laiko
tarpą liga gali suniokoti žmogaus protą ir kūną taip,
kad jie tapo nebeatpažįstami. Kai atidariau duris ir
žengiau į koridorių, pasigirdo balsas: „Elena,ar tai
tu?“ Tik po akimirkos supratau, kad kalba mano
tėvas, o ne svetimas Žmogus. Sulaikiusi kvėpavimą,
žengiau į kambarį dešinėje ir pamačiau fotelyje
sėdintį žmogų, kurį vos atpažinau. Tėvas buvo taip
susitraukęs, kad iš jo teliko tik pusė ankstesnio vyro.
„Elena?“ jis į
vėl paklausė, pasilenkdamas priekį ir
bandydamas geriau įsižiūrėti. Iš to, kaip jis markstėsi,
supratau, kad beveik nemato. Mano širdis šoktelėjo,
nes jei priversčiau tėvą patikėti, kad aš esu Elena,
man būtų daug lengviau su juo gyventi. „Taip, tai aš“,
— atsakiau suteikdama savo balsui minkštesnį,
švelnesnį Elenos toną, džiaugdamasi, kad jis nemato,
kaip drebu, nes būnant taip arti jo paniška baimė
sugrįžo. Jis atsilošė kėdėje. „Tada padaryk man
puodelį arbatos.“
Smukau į virtuvę, spėliodama, ar tai tik nebus kokia
klasta, jei jis puikiai žino, kad aš Leila, ir žaidžia su
manimi. Bet kai atidariau spintelę, tai supratau, kad
tėvas negali pasirūpinti savimi, jau nekalbant apie
kokias nors gudrybes. Spintelės buvo tuščios, radau
tik arbatos ir didelį maišelį košės dribsnių, o plautuvė
buvo prikrauta indų. Laukdama, kol užvirs
arbatinukas, nuėjau į jo miegamąjį ir atvėriau duris.
Smarvė trenkė man į nosį ir aš supratau, kad tėvas ne
tik ištisus mėnesius nekeitė patalynės, bet kad jis
nelaiko nei šlapimo, nei išmatų.
Nunešiau jam arbatos. Ji buvo juoda. Prisimindama,
kad Elena žuvo dėl to, kad arbatoje pritrūko pieno,
man sudrebėjo ranka, kai daviau jam puoduką. „Na,
tai kur tu buvai?“ - paklausė. - „Edinburge“, —

atsakiau, stebėdamasi, kad man taip lengvai pavyksta

kalbėti Elenos balsu. Jis suniurzgė: „Tavo sesuo irgi
dingo.“ - „Ji išvyko į Londoną“, - pasakiau,
suprasdama, kad cukraligė atėmė iš jo regėjimą, o
alkoholizmas ar vėžys jau tik
pradėjo naikinti smegenis.
Nejaučiau jokio gailesčio, palengvėjimą. Kitą dieną
nusikirpau plaukus iki pečių, nes tokia buvo Elenos
šukuosena. Man vis dar reikėjo juos patamsinti, taigi
senu Elenos dviračiu nuvažiavau į miestą nusipirkti
plaukų dažų ir maisto; vilkėjau Elenos drabužiais, o
galvą apsimuturiavau šaliu. Tik tada supratau, kad
paskelbta mano paieška, kai po savaitės nuo mano
grįžimo į Luisą ant suoliuko prie prekybos centro
radau apdriskusį laikraštį. Ta žinia mane visiškai
pribloškė. Straipsnyje nebuvo užsiminta, kad esu iš
Luiso, buvo minimas tik Londonas. Tačiau po kelių
dienų pasirodė policija, o po jų - ir reporteris.
Virpėjau iš baimės, kad kas nors žinos, jog aš esu
Leila, bet kadangi tėvas vadino mane Elena,
klausinėdamas, kas vyksta, jie manęs tik paklausė,
kada paskutinį kartą bendravau su Leila, ir prašė
jiems pranešti, jei Leila susisiektų su manimi.
Keisčiausia buvo tai, kad jaučiausi beveik kaip Elena,
taigi nebuvo sunku kalbėti apie Leilą, kaip apie savo
seserį. Šiaip ar taip, aš nebenorėjau būti Leila. Man
buvo be galo gėda, kad sužlugdžiau sau galimybę
gyventi geriau. Nebuvau nusipelniusi gyventi.
Reporteris ilgai negaišo: kol tėvas neliepė jam
atsiknisti, spėjo įsidėmėti tik tai, kad Leila buvo
blogiukė. Po to, kai laikraštyje perskaičiau, kad tu
pasipiršai man, supykau ir nuliūdau. Supratau, kodėl
nesakei policijai tiesos, nes jei būtum pasakęs,
policininkai manytų, kad užmušei mane, apimtas
įsiūčio. Neapkenčiau to, ir
kad tu melavai, laikraščių
nuotraukose, mano manymu, apsimetinėjai
sielvartaujantis. Tačiau džiaugiausi, kai sužinojau,
kad tau nepateikti kaltinimai. Buvo manoma, kad aš
ir
buvau pagrobta, tai man puikiai tiko. Taigi,
parašiau tau kaip Elena, sakydama, kad žinojau, jog
tu niekada neįskaudintum Leilos, nes norėjau
pamatyti, ką tu pasakysi, ar prisipažinsi apie mūsų
ginčą ir atgailausi. Bet tu tik kalbėjai apie tai, koks
laimingas buvai su manimi, ir žinojau, kad negaliu
visiškai paleisti tavęs, todėl buvau dėkinga už
naujienų trupinėlius, kuriuos gaudavau
susisiekdavo kad
iš Tonio, kai
jis su manimi, praneštų nors
ką
naujo. Tada, kai Tonis pasiūlė surengti atminimo
ceremoniją, jau buvau beveik pamiršusi, kad esu
Leila. Buvo praėję beveik metai po tėvo mirties, o aš
nuomavausi Edinburge patogų butą - buvau
pardavusi tėvo laukus prie Portlando kelio. Viduje
virpėjau vien nuo tos minties, kad ir vėl tave
pamatysiu, nerimaudama, kad tai prišauks Leilą iš
ten, kur ją palaidojau, net jei aš jau visiškai lindėjau
Elenos kailyje. Man buvo lygiai taip pat lengva
ir
įsijausti į jos manieras gestus, kaip buvo lengva
mėgdžioti mamą. Kai valgiau, kalbėjau, ėjau,
stovėjau, aš buvau Elena. Net miegojau ant nugaros,
atmetusi vieną ranką virš galvos, o ne susirietusi
kamuoliuką, kaip miegodavo Leila. Mąsčiau kaip
į
Elena, juokiausi kaip Elena, šypsojausi kaip ji, bet ne
taip plačiai kaip Leila, nes Elena buvo rimtesnė. Bet
kažkas giliai manyje - gal Leilos likučiai - norėjo
dalyvauti ceremonijoje. Ar prisimeni, kaip vos
žvilgtelėjai į mane? Jei būtumei atidžiau pažvelgęs,
gal ir būtum įžvelgęs Leilą manyje. Bet tu nepažvelgei
— užtat ji tave pamatė. Ji troško ištiesti ranką ir
paliesti tave, pabučiuoti raukšleles tavo lūpų
kampučiuose, rankomis sulyginti tau plaukus, kaip ji
to,
tai darydavo. Po kai grįžau į Edinburgą, Leila jau
nebepaliko manęs. Jaučiau, kaip ji skinasi kelią atgal,
norėdama vėl tapti tavo gyvenimo dalimi. Taigi,
priminiau Leilai, kad ji išdavė tave. Jis nenorės, kad
tu grįžtumei, - su panieka šaipiausi. Bet tai tu galėtum
ji turėti, klastingai pasakė Leila, priversdama mane
net šoktelėti, nes seniai nebuvau girdėjusi jos balso.
Tu galėtum turėti Finą. Aš sudrebėjau nuo tos
minties, nes argi jis nebuvo toks pat smurtautojas,
kaip ir mūsų tėvas? Jei taptum tobula, jei niekada
nesupykdytum Fino, jis galėtų būti tavo, užsispyrusiai
tvirtino ji. O tu nekreiptum dėmesio? Tu išnyktum ir
niekada nebegrįžtum, tu paliktum mane ramybėje,
leistum man būti Elena? Taip, atsakė ji. Tol, kol
jį
pažadi mylėti ir branginti.
Mane sujaudino viltis, kad galėsiu susigrąžinti tave.
 Nenorėjau praleisti likusio gyvenimo vienatvėje.
Žinojau, kad tam reikės daug laiko ir kad man gali
nepavykti. Pradėjau nuo to, kad užmezgiau ryšius su
Hariu. Laukdama, kol mano draugystė su juo
sutvirtės, stengiausi pradėti iliustruotojos karjerą. Po
to, kai aštuoniolika mėnesių pravaikščiojau
Edinburgo, Glazgo ir Londono šaligatviais su savo
darbų pavyzdžių aplanku po pažastimi, mane galų
gale priėmė vienas agentas Finsberyje. Kai tik
sužinojau, kad būsiu Londone, pranešiau Hariui. Tada
jau buvai grįžęs dirbti pas jį ir darbo dienomis
gyvenai bute, todėl mes su Hariu susitikdavome mano
viešbučio bare. Manau, jis užjautė mane dėl tokio
gyvenimo ir dėl to, kad neturiu šeimos. Vieną dieną,
kai buvau pasiraitojusi rankoves, jis pastebėjo, kad
mano odos spalva tokia pati kaip Leilos. Iš karto
supratau, kad jis kalba apie mano strazdanas.
Grimuodavau veidą, man buvo neramu, kad mano
kūnas turėjo fizinių Leilos pėdsakų. Kas nutiktų, jei
kurią dieną pamatytumei mane be grimo? Kitus šešis
mėnesius gydžiausi lazeriu, kad susilygintų mano
odos atspalvis. Kūno formos man nerūpėjo; taupus
gyvenimas su tėvu lėmė, kad svėriau mažiau negu
anksčiau. Akių kažin kaip pakeisti negalėjau, tad
pradėjau ne tik dažyti blakstienas, kaip darė Leila,
bet ir užtepdavau šešėlius, kad jos atrodytų kitaip.
Galų gale Haris ėmė kviestis mane likti jo bute, kai tik
būdavau Londone. Iš pradžių tu laikeisi atokiau, bet
man apsilankius penktą ar šeštą kartą, atsipalaidavai.
Kai ėmiau su tavimi diskutuoti apie džiazo kūrėjus,
pastebėjau tavo susidomėjimą. Tada tu pasikvietei
mane į Saimonsbridžą savaitgaliui, kad susipažinčiau
su Pege, nes sakiau tau, kad myliu šunis. Pegę buvo
taip lengva pamilti, kad praradau Leilos baimę
šunims. Sužinojau iš Hario, kad draugauji su Rube, ir
galiu pasakyti, kad ji buvo labiau įsimylėjusi negu tu.
Tačiau tai privertė mane ryžtingai imti viską į savo
ir
rankas. Vieną vakarą pabučiavau tave, viską
baigėme lovoje. Buvome laimingi kartu, ir aš svaigau
iš džiaugsmo, kaitu pasipiršai man, nes prisiminiau,
kad nesipiršai Leilai. Man buvo smalsu, ar tau užteks
vienos dienos, bettu tai paneigei, ir aš džiūgavau, nes
tai reiškė, kad mane tu myli labiau negu Leilą. Bet
Leila nesidžiaugė mūsų būsimomis vestuvėmis ir vėl
pradėjo elgtis taip, kad būtų jaučiamas jos buvimas.
Nerimaudama, kad tu gali nuspręsti parduoti namą,ji
panoro pamatyti tą namą paskutinį kartą. Stengiausi
pasipriešinti, bet ji spyrėsi ir aš pamaniau, kad jei
atiduosiu jai namą, jei leisiu jai turėti šį vienintelį
dalyką, galėsiu palaidoti ją kartą ir visiems laikams.
Bet apsilankymas name paveikė ją priešingai. Ji ne tik
atsisakė išvykti, bet ir panoro tau pranešti, kad yra
grįžusi. Tada ji rado laišką, kuriame tu pasipiršai jai,
rado ir tą žiedą. Prasidėjo kova dėl tavęs.
Man jau laikas eiti. Nežinau, kaip viskas baigsis, jei tu
mane surasi ir
susigrąžinsi. Bet jei nerasi, noriu, kad
žinotum vieną dalyką. Finai, aš visada tave mylėjau.
Mes abi tave mylėjome.

4. Angl. cattle grid - metalinės grotelės kelio paviršiuje, neleidžiančios karvėms

ir avims keliu išeiti iš ganyklų (vert. past.).
 EPILOGAS

Finas

Aš tikrai susigrąžinau Leilą. Parsivežiau ją į Sent Merisą,

kad palaidočiau mažytėse kapinaitėse. Tada jau buvau
policijos pareigūnų surakintas antrankiais, bet man leido
dalyvauti laidotuvėse. Tuo pasirūpino Haris, kuris dar kartą
pasinaudojo savo pažintimis dėl manęs. Jis mėgino išvaduoti
mane nuo kaltinimų žmogžudyste, bet aš to neleidau. Ant
Leilos pečių buvo mėlynės - įrodymas, kad sugriebęs purčiau
ją ir pastūmiau.
Sėdžiu vienas kameroje, sekamas, kad nenusižudyčiau, ir
turiu daugybę laiko pasvarstyti, kas būtų buvę, jei būčiau viską
supratęs. Nusipelniau gyvenimo vienatvėje. Atsisakiau Hario,
Rubės, Tonio apsilankymų. Vienintelė paguoda - žinau, jog
Pegė „Kuosoje“ yra mylima ir prižiūrima. Vis galvodavau, kad
ji
blogiausia yra nežinojimas: nežinoti, kas nutiko Leilai, kur
buvo,
ar ji gyva, ar mirusi. Bet žinoti yra dar blogiau: Žinoti,
kiek ji iškentė, kad ją nuvyliau, žinoti, kad ją nužudžiau.
Tačiau yra dar vienas dalykas, kuris labiausiai kankina mane:
jei būčiau nuoširdžiai mylėjęs Leilą, tikrai būčiau ją atpažinęs.